Vita MORKŪNIENĖ
Jau savaitę Šiaulių dailės galerijoje galima aplankyti fotografijų parodą "Pamiršti ir išmesti negatyvai", kurią miesto žiūrovams pristatė Algirdas Musneckis. Paroda išsiskiria iš ankstesnių fotomenininko surengtų parodų, pirmiausia tuo, kad joje pateikiamos ne savos, bet svetimos fotografijos. Parodos pavadinimą reikia suprasti tiesiogiai – žiūrovas mato nuotraukas, kurių iš tiesų neturėjo būti, kurios buvo pasmerktos pražūčiai ir užmarščiai. A. Musneckis ištraukė jas iš senų fotoaparatų, įvairiais keliais atkeliavusių į Lietuvą iš užsienio šalių, daugiausia – iš Vokietijos.
 |
Algirdas Musneckis niekada "muilinėms" nejautė didelės meilės, todėl be gailesčio jas daužė kūju. |
| |
 |
Fotografijose iš "muilinių" - nepažįstamųjų gyvenimo akimirkų kolekcija.
Artūro STAPONKAUS nuotr. |
Daugeliui susirinkusiųjų netikėtas pasirodė parodos atidarymas, kai mediniu kūju į šipulius buvo sumaltos kelios senos "muilinės". Šiaulių fotografijos veteranas su kūju rankose ir visos kitos akcijos bei atrakcijos buvo tarsi provokacija tiems, kurie iki šiol A. Musneckį pažinojo kaip santūrų, pedantišką, iki skrupulų atsakingai ir pagarbiai žiūrintį į fotografiją, kuriai pašventė kone pusšimtį metų.
A. Musneckis Šiauliuose žinomas ne tik kaip dokumentinės ir meninės fotografijos kūrėjas. Jis ir nenumaldomas kolekcininkas – tai jokia paslaptis bent šiek tiek artimiau jį pažįstantiems. Fotografijos meistras turi surinkęs praktiškai visų pokarinių Lietuvoje naudotų fotoaparatų kolekciją. Pastaruosius keliolika metų atrado naują užsiėmimą, į kurį pasinėrė visa širdimi. Turguose, sendaikčių krautuvėlėse ėmė dairytis ir pirkti iš užsienio atvežtas vadinamąsias "muilines". Neretai pasitaikydavo jose aptikti paliktų neišryškintų juostelių. Žinoma, kaskart kildavo profesinis smalsumas – fotografas jas išryškindavo, apžiūrinėdavo kadrus, darė nuotraukas, svarstė, lygino, mintyse kūrė nepažįstamų fotografų įamžintų žmonių istorijas. Taip buvo pradėta ir kaupiama ne tik "muilinių", bet ir tolimų nepažįstamųjų gyvenimo akimirkų kolekcija. Tos akimirkos – švenčių, kasdienybės, kelionių, sėslaus gyvenimo valandėlės, kompanijos, žmonių veidai – ramūs, linksmi ir liūdintys. Visokie, koks ir yra gyvenimas. Tik veidai – nė vieno konkretaus vardo, vietovardžio, datos. Žiūrovas jų nė nepasigenda. Parodoje eksponuojama tik mažytė dalis tokiu keistu būdu "sužvejotų" kadrų.
Paprašytas paaiškinti savo neapykantos "muilinėms" priežastis A. Musneckis atsako, kad jų - ne viena. Svarbiausia, pasak fotografijos veterano, kad jos sunaikino tikrąja fotografiją, sumenkino ją ir nuleido ant paties žemiausiojo laiptelio. Nuplėšė aureolę, nuo pat jos atsiradimo gaubusią fotografiją ir fotografus. Atėmė darbą ne tik iš pavienių fotografų, kurie iš savo profesijos pelnydavosi duoną ir užsidirbdavo vardą, išstūmė į nuošalę ir fotoateljė. Atsiradus "muilinėms", fotografuoti tarėsi galįs bet kas. Fotoaparatai tapo masinio vartojimo produktu, neretai prilygstančiu vienkartiniams indams - suvartojai, išmetei, pamiršai.
Fotografui tokia situacija nėra miela ir priimtina, juolab kad jis prisimena tuos laikus, kai viskas buvo visiškai kitaip. Kai žmogus su fotoaparatu rankose buvo retas reiškinys, kai fotografuotis buvo įsimintina šventė, kai nuotraukos namuose buvo laikomos pagarbiai, branginamos ir perduodamos iš kartos į kartą kaip šeimos relikvijos, gyvos svarbiausių žmogaus gyvenimo ir visuomenės istorijos liudininkės. A. Musneckis augo ir kaip fotografas subrendo gaubiamas būtent tokios dvasios ir tokio požiūrio.
Kone kasmet po parodą surengiantis A. Musneckis sako, kad į tokį negailestingą atsisveikinimą su "muilinėmis" nereikia žiūrėti pernelyg rimtai – gyvenime turi atsirasti vietos ir lengvesniems dalykams, paišdykavimui. Greičiausiai kita jo paroda patvirtins šiuos žodžius, jis vėl grįš prie savo miesto ir jo žmonių. Juk A. Musneckis, ko gero, pats šiaulietiškiausias iš visų Šiaulių fotografų. Atmintin įstrigo jo žodžiai, pasakyti prieš keletą metų po vienos parodos atidarymo: "Šiauliai man buvo, yra ir bus pats gražiausias ir geriausias pasaulio miestas. Šiauliuose pradėjau ropinėti 1936-aisiais, po Šiaulius vaikštinėsiu, kiek likimo bus lemta."
