Ričardas JAKUTIS
Joniškietis poetas Jonas Ivanauskas skaitytojams pateikė jau dvidešimt antrąją savo poezijos knygą "Baltaliemenė diena", skirtą Lietuvos vardo tūkstantmečiui. Pirmajame skyriuje eilėraščius skaitome lietuvių ir anglų kalbomis, antrajame – lietuvių ir latvių, trečiajame – lietuvių ir vokiečių. Autoriaus noras, kad anglas, latvis ir vokietis, paėmęs į rankas šią knygelę, rastų ir sau keletą poeto iš Lietuvos eilėraščių suprantama kalba.
 | |
Juozas Ivanauskas dalyvavo Joniškio miesto šventėje. | |
Produktyvus kūryboje Jonas Ivanauskas nenustygsta ir gyvenime. Gegužės pabaigoje talkininkavo Tolminkiemyje, liepos 16-19 dienomis su joniškiečiais lankėsi Baltarusijoje, Kopyliaus miestelyje, nes Joniškis su šiuo miesteliu Minsko srityje palaiko draugiškus ryšius, šiemet Lietuvoje jau surengė net dešimt fotografijos parodų. Visi regėjo prezidentės Dalios Grybauskaitės nuotrauką su vaikučiu ant rankų - savo inauguracijos dieną prezidentė pakilnojo Jono Ivanausko anūką. O kur įvairiausi vakarai, susitikimai su skaitytojais... Nors Jonas Ivanauskas save vadina kaimo vaiku - pabuvęs miesto triukšme, poetas bemat pasiilgsta kaimo. Anot poeto, ir Viešpats yra pasakęs: "Aš sukūriau kaimą, miestą statėt jūs."
- Esi kilęs iš Žiemgalos krašto. Gyveni, galima sakyti, šio krašto centre – Joniškyje. Esi dažnas svečias Vilniuje, dar dažnesnis - Šiauliuose. Papasakok apie savo šaknis, pirmą eilėraštį. Ar daug vietos tavo kūryboje tėviškei bei žemei, kuria vaikštai?
- Iš Mamos Pranciškos Stanevičiūtės pusės mano kilmės šaknys iš Gruzdžių parapijos. Gruzdžių kapinėse stovi gana išvaizdus tiems laikams XIX a. pabaigos akmeninis paminklas FAMILIYA STONEWICZIU 1885. Tai mano mamos tėvelių, senelių amžinojo poilsio vieta, tame pačiame kape ilsisi ir knygnešys, tautosakos rinkėjas, eilių suguldytojas, siuvėjas ir "Atgajos" draugijos narys, Lelivos herbo bajoras Juozas Stanevičius (1848–1901).
Pirmą eilėraštį parašiau ketvirtoje Maldenių pradinės mokyklos klasėje. Ir esu vienas iš nedaugelio rašančiųjų, kurių aštuoniasdešimt penki procentai tekstų yra "pririšti" prie Platonio, Sidabros, Mūšos upių, Joniškio, Šiaulių, Vilniaus miestų, Maldenių, Naisių, Jauniūnų, Mindaugų, Paberžės kaimų, Kreivakiškio dvaro ir nemažai vietovių žiemgališkojoje Latvijos dalyje. Kadangi du trečdaliai Žiemgalos teritorijos yra Latvijoje, tad norint geriau suvokti, kas tie žemgaliai, tenka nemažai bendrauti su kaimynais latviais Jelgavoje, Dobelėje, Tervetėje ir, aišku, Rygoje. Su vertėja Dzintra Elga Irbyte mes jau bene dešimti metai kartu skaitome poeziją dviem kalbomis: Dzintra latviškai, aš lietuviškai, tiek Latvijoje, tiek Lietuvoje.
Mano lietuviškąją Žiemgalos krašto dvasią pažadino Pakruojo rajono Žeimelio vidurinės mokyklos mokytojo, kraštotyrininko Juozo Šliavo (1930–1979) darbai, nevienareikšmis advokato Jono Nekrašiaus žvilgsnis į Žiemgalos krašto istoriją, Žiemgalos krašto dailininkų plenerai, kur teko keletą kartų dalyvauti ir man, taip pat humanitarinių mokslų daktaro Stasio Tumėno palankus požiūris į Žiemgalą.
Vilniuje būnu pagal galimybes, dalyvauju įvairiuose renginiuose, be to, Vilniuje gyvena visi mano vaikai: dukra Justina, sūnūs Karolis ir Tadas. Šiauliuose turiu nemažai bičiulių ir draugų, su kuriais bendrauju.
Neatsitiktinai paminėjau Paberžę: daug dvasinės šilumos ir šviesos patyriau bendraudamas su nuostabiu žmogumi Tėveliu Stanislovu, kurio bibliotekoje perskaičiau ranka perrašytus poetų B. Brazdžionio, K. Bradūno, H. Nagio, ir kitų emigrantų eilėraščius, kadangi prieš tris dešimtmečius mano paminėti autoriai Lietuvoje buvo persona non grata. Nuostabus ir unikalus apylinkių gamtovaizdis padėjo sukurti eilėraščių ciklą, skirtą Paberžei, prisimenant ir kunigą Antaną Mackevičių, vieną 1863 metų sukilimo vadų.
Pacituosiu tekstą, pavadinimu "Atgaila": Dievdirbio Svirskio kryžiai/ Tik vieną kartą metuose/ Susirenka prie klausyklos/ Ir tyliai tyliai meldžiasi./ Iš lėto ateina Mackevičius/ Išpažinčių klausyti,/ Ir girdėti, kaip girgžda/ Kryžiai klaupdamiesi,/ Ir girdėti, kaip šnabžda/ Jie mūsų nuodėmes.
- Esi išleidęs dvidešimt dvi poezijos knygas. Retas poetas tuo gali pasigirti. Temų ratas didžiulis, geografija plati: nuo Žiemgalos iki Judėjos, nuo kuklaus, anksti visus palikusio ir net nesuspėjusio išvysti savo eilių rinkinio poeto Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus iki pasaulinio garso plunksnos meistrų prisiminimo. Kaip viską aprėpi?
- Kadangi, pasak šviesios atminties poetės panevėžietės Elenos Mezginaitės, pirmąją savo eilių knygelę išleidau būdamas nebe pirmos jaunystės, tai teko pasispausti. Komunistinio režimo laikais netiko mano ideologija ir bendrystė su dvasininkais, todėl tik Nepriklausomybės metais pradėjau intensyviau rašyti, o ką buvau ankstesniais metais parašęs, išspausdinau tik dabar... Anot profesoriaus Broniaus Prėskienio, esu dar ir "dvikalbis" literatas, išleidęs poezijos knygeles, kur šalia lietuviško teksto yra ir tekstai latviškai, angliškai, prancūziškai ir hebrajiškai. Po apsilankymo ir patirtų teigiamų įspūdžių Naisiuose esu paskyręs visą ciklą eilių Zigmui Gėlei. Vieno jų žodžiais šiaulietis Rimantas Vaitiekūnas sukūrė melodiją. Esu parašęs eiles ir dar dviem Šavelskos gimnazijos auklėtiniams - kultūros veikėjui Povilui Višinskiui ir filosofui Stasiui Šalkauskiui, kadangi bendrauju su filosofo sūnumi Juliumi Šalkausku. Keliautojas ir fotografas Olegas Truchanas būtų pats jauniausias Šiaulių berniukų gimnazijos auklėtinis, kuriam yra skirti du tekstai, advokatui ir visuomenės veikėjui Jonui Nekrašiui taip pat skyriau keletą tekstų. Kad jau pakrypo kalba apie Šiaulius, šiauliečiams parašiau nemažai akrostichų.
- Žmogaus vidinis pasaulis domina kiekvieną poetą. "Randuotą likimą liečiu", "Blyksniai sielos kuluaruose", "Laimės linijos į delną" – prisimenu ir tavo rinkinėlių pavadinimus. Kas šiomis dienomis tave skaudina, kelia nerimą, o kas džiugina?
- Man didžiausią nerimą kelia globalizuoto pasaulio kardas tokioms mažoms šalims kaip Lietuva. Tai jaunų žmonių emigracija ir akivaizdžiai globėjiškas sostinės kultas, ypač kultūros srityje, o džiugina, kad laisvai galime keliauti po pasaulį, aplankyti egzotiškas šalis. Galime be baimės reikšti savo mintis, o spausdinant poezijos knygas virš galvos nebeblyksi bauginanti cenzoriaus akis - gal ką nors ne taip pasakiau ar ne taip pagalvojau? Labiausiai skaudina abejingumas artimui savo, dvasinių vertybių iškreipta samprata ir beveik visiškai išnykusi pagarba vyresniam žmogui.
- Prieš trisdešimt metų poezijos knygos Lietuvoje buvo leidžiamos 40 tūkstančių tiražu, dabar - 500. Kur dingo tie 39,5 tūkstančio skaitytojų? "Poezijos pavasario" knyga, tiesa, storėja, bet kalbama apie ją it kalbėtume apie mirusįjį. Ką manai apie poezijos išlikimą ir jos reikalingumą?
- Manyčiau, kad skaitytojai nedingo, tik jie turi nepalyginti daugiau galimybių pasirinkti sau tinkamą lektūrą, ypač kai gerokai padaugėjo laikraščių ir žurnalų, įvairiabriaunių knygų, o garbingiausią vietą dažno namuose užėmė kompiuteris, kur gali pasiskaityti ir poezijos įvairiomis kalbomis. Kadangi nuo kūdikystės žmogus pratinamas prie smurto ir greito pralobimo būdų, tai POEZIJA, mano supratimu, yra menkutė ir nuolat veikianti atsvara, kuri gyvuos tol, kol bus gyvas bent vienas žmogus.
- Ar išminti (o gal esi vegetaras ar kokių kitų savybių turi)? Ar užtenka susimokėti už būstą? Kaip šeima? Ar neprašo baigti rašinėti ir kuo nors rimtesniu užsiimti? Jei neprašo arba namiškių neklausai, kokie ateities planai?
- Su savo vaikų motina buvome labai skirtingi žmonės, todėl pasikeitus politinei situacijai Lietuvoje ji sukūrė kitą šeimą sau palankesnėmis gyvenimo sąlygomis, o aš su trim paaugliais vaikais sugrįžau į gimtinę pas savo Mamą, kur gyvenu ligi šiol. Vaikai užaugo ir jau gyvena savarankiškai. Jie domisi ir toleruoja mano literatūrinę veiklą. Mano rašymus ir knygų leidybą ypač palaiko, net skatina Mama, dukra Justina ir bendramintė vertėja Dzintra Elga Irbytė.
