Eva JAGMINAITĖ
Pranciškonų ordinas šiemet skaičiuoja 800-uosius gyvavimo metus. Pasaulyje yra per 15 tūkstančių vien tik Mažesniųjų brolių narių, šv. Pranciškaus pasekėjų. Jie išsibarstę įvairiuose pranciškoniškosios šeimos ordinuose - Mažesniųjų brolių, Mažesniųjų brolių konventualų, Mažesniųjų brolių kapucinų, Šv. Klaros Neturtėlių seserų, Pasauliečių pranciškonų, Trečiasis reguliariajame ordinuose. Apie trisdešimt pranciškonų brolių gyvena Lietuvoje, septyni - Kryžių kalno vienuolyne netoli Šiaulių.
 |
Kryžių kalno vienuolyno gvardijonas brolis Linas vienuolio gyvenimą gyvena jau 18 metų. Autorės nuotr.
|
Pranciškonas - ir širdyje
"Kartais mūsų paklausia, kokį tikėjimą išpažįsta pranciškonai, tai mes vis turime priminti, kad išpažįstame Romos katalikų tikėjimą. Šv. Pranciškus savo reguloje nurodė, kad tas, kuris nori įstoti į ordiną, turi būti ištiriamas iš katalikų tikėjimo (patikrinamos žinios - aut. past.). Tarybinių laikotarpiu pranciškonai buvo priversti gyventi labai uždarą gyvenimą, nes buvo persekiojami, tačiau lapkritį švesime ir dar vieną sukaktį, tai yra 20 metų jubiliejų nuo tos dienos, kai pranciškonai pirmąkart išėjo į viešumą iš pogrindžio, - sako Kryžių kalno vienuolyno gvardijonas, Mažesniųjų brolių ordino atstovas brolis Linas. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Pranciškonų ordinas klestėjo, o po jo buvo išblaškytas. Daugelis bijojo skelbtis esantys pranciškonai, nešioti abitą. Jie dirbo batsiuviais ar kitais darbininkais, tačiau širdyje buvo pranciškonai - vieni rinko kronikas, kiti dirbdavo zakristijose."
Vienuolynas - popiežiaus dėka
Lietuvoje pranciškonai vienuoliai įsikūrę penkiuose miestuose. Nors šiemet ordinas švenčia jau 800-uosius gyvavimo metus, Kryžių kalno prieigose vienuolynas atsirado neseniai - 2000-aisiais. Jį čia įkurti paragino 1993-iaisiais Lietuvoje lankęsis popiežius Jonas Paulius II. Šventajam Tėvui Kryžių kalnas paliko didžiulį įspūdį. Kelioms savaitėms prabėgus nuo jo vizito Lietuvoje, jis lankėsi Italijoje, La Vernos kalno pranciškonų vienuolyne, kur brolius pranciškonus paragino pastatyti vienuolyną prie Kryžių kalno. Popiežius įvairiose šalyse ne kartą prisiminė Kryžių kalną kaip ypatingą, nepakartojamą šventovę, į kurią verta atkeliauti iš bet kurio pasaulio krašto.
Atsakymų ieško maldoje
Vienuolių dienotvarkė įvairi, tačiau visi jie keturiskart per dieną, septintą, vienuoliktą ryto, šeštą ir devintą valandą vakare, susirenka bendrai maldai. "Visų atsakymų reikia ieškoti maldoje, tačiau, nors didžiausią dėmesį vienuoliai skiria maldai, jie turi ir aibę kitų darbų - vieni dėsto, kiti - tvarko aplinką, prižiūri vienuolyną", - sako brolis Linas.
Pranciškonas sako, kad kiekvieno žmogaus atėjimas į vienuolišką gyvenimą yra skirtingas. Į Kryžių kalno vienuolyną atvykę naujakuriai čia praleidžia parengiamąjį laikotarpį. "Tai laikas skirtas tam, kad žmogus pabūtų vienas, ištirtų savo lūkesčius ir norus. Naujai atėjusieji ruošiasi duoti laikinuosius įžadus, su jais nuolat bendrauja ir apsispręsti padeda vienuolyno senbuviai", - teigia gvardijonas.
Brolis Linas pastebi, kad serialų ir vaidybinių filmų prisižiūrėję žmonės įsivaizduoja, jog į vienuolyną jaunuoliai ateina patyrę nelaimingą meilę, netikėtą nesėkmę. "Tai labiau legenda nei realybė. Būtent susidarę iškreiptą vienuolyno įvaizdį, kartais pas mus ateina praradę darbą, netekę pajamų vyrai, - sako Mažesniųjų brolių ordino atstovas. - Pirmąkart atėjusieji kalba skirtingai. Kai kurie iškart pasako, kad jaučia širdimi, jog yra pašvęsti vienuoliškam gyvenimui, kiti nurodo buitines priežastis, dar kiti sako nežiną, kodėl atėję. Jei tikrai Dievas kviečia, per kandidatavimo laikotarpį tai paaiškėja."
Gyvenimas - visavertis
Tie, kurie apsisprendžia eiti vienuolišku keliu, pereina į kitą laikotarpį, t. y. postulantatą, trunkantį nuo vienerių iki dvejų metų. Postulantatas atliekamas Kretingos pranciškonų vienuolyne. Tai laikas, kai pasineriama į vienuoliškos bendruomenės gyvenimą, ritmą, išsamiau susipažįstama su brolių veikla ir kasdienybe. "Po to prasideda noviciatas - intensyvesnis ir aktyvesnis laikas. Norima, kad per maldą žmogus suvoktų, ką jis turi toliau daryti, - sako brolis Linas. - Jei viskas gerai, po metų žmogus jau duoda laikinuosius įžadus."
Noviciato namai yra Kryžių kalno vienuolynas. Davę laikinuosius įžadus naujokai išvyksta mokytis į seminariją arba Vytauto Didžiojo universitetą. Nuo laikinųjų įžadų praėjus mažiausiai trejiem, o galimai net šešeriem metam, duodami amžinieji įžadai.
Šiuo metu vienuolyne gyvena keturi pranciškonų senbuviai ir trys naujokai. Paklaustas, ko vienuoliai privalo atsisakyti, brolis Linas sako, kad jie, nors ir turi tam tikras nuostatas ir draudimus, gyvena pašvestąjį, prasmingą gyvenimą, todėl klaidinga manyti, kad vienuoliais savo dienas leidžia ašarų pakalnėje.
Gyvena iš aukų ir rėmėjų lėšų
Brolis Linas atvirauja, kad vienuoliu tapti apsisprendęs dar mokykloje, tad vos ją baigęs įstojo į vienuolyną. Tiesa, prieš tai dar svarstęs galimybę tapti kunigu. Pats kilęs iš Nidos, kur iki 1989 metų nebuvo bažnyčios, su pranciškonais susipažinęs apie 1990-uosius. "Patraukė jų gyvenimo būdas, ramybė, santūrumas, - sako brolis Linas. - Kartais galbūt ir kyla abejonių, tačiau visų atsakymų visada reikia ieškoti per maldą." Tėvai vaikino pasirinkimui neprieštaravę, nors dažnam vienuoliui būna sunku, mat neretai jo išsižada artimieji arba akivaizdžiai parodo nepasitenkinimą tokiu apsisprendimu.
Dažnam vienuolyno lankytojui kyla klausimas, iš ko vienuoliai gyvena. Pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis - žmonių paaukotos lėšos bei rėmėjų skiriama pagalba. "Galbūt tai atrodo labai rizikinga, nes niekad nežinome, kiek lėšų bus paaukota, tačiau galiu jus užtikrinti, kad vienuolyne dar niekada netrūko duonos. Visada gyvename mintimi, kad Dievas mūsų neapleis", - sako brolis Linas.
Šv. Pranciškaus pašaukimas
Italijoje, Asyžiuje, turtingo pirklio šeimoje gimęs Pranciškus tėvo pėdomis nepasekė, pažino to laikmečio kultūrą, mokėsi kalbų. Tiesa, kurį laiką lėbavęs ir laiką leidęs su turtingų pirklių vaikais, vienądien savo gyvenimą visiškai pakeitė. Kariavęs, patekęs į nelaisvę, sunkiai sirgęs jis išgirdo Kristaus šaukimą: "Eik ir atstatyk mano griūvančią bažnyčią." Išdalijo visus turtus, atsisakė paveldėjimo ir savo rankomis atstatė Šv. Damijono, San Pietro ir Porcinkulės bažnytėles. Pranciškonų bendruomenės gyvavimas skaičiuojamas nuo 1209-ųjų, kuomet atsirado dvylika pirmųjų šv. Pranciškaus pasekėjų.
