Ričardas JAKUTIS
Spalio 21-osios vakarą į "Laiptų galeriją" rinkosi ne tik meno mėgėjai, bet ir smalsuoliai – visus traukė žinia apie krauju tapančio dailininko iš Vokietijos Johano Warnerio Glaw parodą.
 |
Johaną Warnerį Glaw besidomintys daile žinojo iš straipsnių kaip dailininką tapantį krauju, o Baltijos šalyse jis lankosi tik antrą kartą - 1992 m. yra surengęs parodą Taline, o štai 2009-ųjų spalyje apsilankė Šiauliuose. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.
|
Johanas Warneris Glaw gimė 1954 m. Vokietijos miestelyje Bielefelde. 1974–1980 m. studijavo tapybą Bielefeldo universitete. Nuo 1984 m. gyvena ir dirba Gutersloho mieste Vokietijoje. Personalines parodas menininkas yra surengęs Vokietijoje, Škotijoje, Danijoje, Rusijoje, Italijoje, Lenkijoje, Estijoje, JAV, Australijoje, Ispanijoje, Korėjoje. Iki 1999 m. dalyvavo daugelyje grupinių parodų, nuo 2001 m. daugiau dėmesio skiria archeologijai.
Paroda "Laiptų galerijoje" - tai pirmasis šio garsaus Vokietijos dailininko apsilankymas Lietuvoje. Atidarydamas parodą jos autorius papasakojo, jog nuo seno jį domina antika, dar vaikystėje įsikniaubęs skaitė Homero "Iliadą" ir "Odisėją", todėl tapęs dailininku, naudodamas senovines temas ir motyvus, iš naujo atkuria ženklų archaiką. Žmogaus figūra paverčiama ženklu: ne žmogus-individas yra istorijos tęstinumo simbolis, bet žmogiškoji esybė. Autorius grįžta prie tapybos ištakų (jo tapyba - tarsi piešiniai ant senovės olų), stengiasi sukurti tiltą tarp praeities ir dabarties: naudojamas ne paprastas popierius, o specialiai apdirbtas, gofruotas arba asambliažinis, tarsi išaustas iš skirtingos faktūros, kokybės, atspalvio gabalų. Tai jau ne popierius, o ypatingas "altorius", ant kurio dailininkas atlieka ritualą. "Laiptų galerijoje" menininkas pateikia piešiniu pagyvintus grafikos darbus bei pačius piešinius.
Dailininkas juokavo, jog išgirdę, kad jis tapo krauju, žmonės išsigąsta. O juk jau akmens amžiuje buvo dirbama krauju. Naudoja menininkas tik senų jaučių kraują, t. y. tik vyriškos giminės gyvūnų ir ne jauniklių, nes taip jam atrodo etiškiausia. Panaudojus chemikalus kraujas apie keturias valandas nekreša, todėl laiko paveikslui sukurti dailininkui pakanka. Dailininko J. V. Glaw kūrybai pasirinktas temas atskleidžia paveikslų pavadinimai: "Šamanas", "Medžiotojo mirtis", "Fenikso skrydis", "Kasandra" (senovės Trojos įvykiai), "Karono laivas" (plaukimas iš mirties šalies į dabartį).
Irena BUDRIENĖ
Šiaulių miesto burmistro, gydytojo Julijono Šalkauskio 160–ųjų gimimo metinių minėjimas Šiaulių "Aušros" muziejaus Ch. Frenkelio viloje suteikė šiauliečiams progą dar kartą atsigręžti į iškilią Šalkauskių šeimą. J. Šalkauskio vaikaitis, fizikos mokslų daktaras Julius Šalkauskis, prisimindamas artimuosius, kalbėjo apie savo senelių ir tėvų šeimą kaip apie idealią, kurioje skleidėsi darna, šilti tarpusavio santykiai, daug dėmesio buvo skiriama vaikams auklėti, lavinti. Geras išsilavinimas, pasišventimas mokslui, tarnystė visuomenei – tai kelias, kurį pasirinko ne vienas garsios šeimos palikuonis.
 |
Julius Šalkauskis pasakojo, kad senelis buvo griežtas ir nevengė fizinių bausmių, o tėvas dar stipriau įkrėsdavo. |
Šiaulių miesto burmistrą, gydytoją J. Šalkauskį amžininkai apibūdina kaip kuklų žmogų, nemėgusį paviršutinio blizgesio. Tačiau jo gyvenimo kelio kukliu nepavadinsi. Po studijų Petrogrado (dabar Sankt Peterburgas) medicinos akademijoje jis dirbo gydytoju atokiuose miesteliuose, vėliau su šeima persikėlė gyventi į Šiaulius, kur užsiėmė visuomenine, politine veikla. 1905 m. išrinktas Šiaulių miesto burmistru. Miestui vadovavo sudėtingu laikotarpiu, kai siautėjo carinė valdžia, vykdžiusi rusifikavimo politiką. Kartu tai buvo Šiaulių ekonominio, kultūrinio augimo metas. J. Šalkauskis buvo altruistas – miesto reikmėms skolino ir asmenines lėšas.
Pirmojo pasaulinio karo metais J. Šalkauskis su šeima pasitraukė į Rusiją, į Šiaulius sugrįžęs 1918 m. dalyvavo organizuojant pirmuosius savivaldybės tarybos rinkimus, pradėjo dirbti savivaldybės sanitarijos gydytoju. Kolegų buvo vertinamas kaip itin patyręs, atsakingas gydytojas. Su žmona Barbora Gostautaite užaugino ir išauklėjo devynis vaikus, tapusius žinomais visuomenės, mokslo, kultūros veikėjais.
Antrojo pasaulinio karo metu subombarduotas ir sudegęs Šalkauskių namas stovėjo buvusio "Palydovo" kino teatro vietoje. Gretimame sūnaus Kazio name dabar veikia Šiaulių miesto savivaldybės globos namai. Šalkauskių namuose kambarius nuomojosi gimnazistai, tarp kurių buvo ir būsimieji profesoriai broliai Mykolas, Vaclovas ir Viktoras Biržiškos. Šie namai buvo tapę lietuviškosios kultūros židiniu.
Muziejininkų apie Julijoną Šalkauskį surinktą medžiagą, pasakodamas prisiminimus apie savo senelį ir kitus iškilios giminės narius, papildė ir prie klausytojų priartino Julijono Šalkauskio vaikaitis, lietuvių filosofo, pedagogo Stasio Šalkauskio sūnus, fizikas, mokslų daktaras Julius Šalkauskis.
"Man labai pasisekė gimti tokioje šeimoje, – savo pasakojimą pradėjo Julius Šalkauskis. - Ne veltui mūsų Konstitucijoje parašyta, jog šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Ši šeima - tikrai arti šeimos idealo. Tai aš patyriau asmeniškai ir iš savo artimųjų. Tėvas buvo mano pirmasis mokytojas. Jis spėjo daug ką man įkvėpti". Jis teigia, kad šeimos tradicijos, vertybių sistema atėjo dar iš jo prosenelio – laisvojo ūkininko Petro Šalkausko, gimusio 1804 m., dar Napoleono epochoje. Apie jį žinoma nedaug – tik tiek, kad buvo labai moralių pažiūrų ir visus vaikus leido mokytis. "Matyt, senelis perėmė iš jo tas tradicijas", – svarstė J. Šalkauskis.
Iš vyriausios tėvo sesers Antaninos J. Šalkauskis girdėjo pasakojamą, kad jų giminė atėjo nuo Žagarės ir yra kilusi iš totorių bajorų. Jis susirinkusiesiems parodė dokumentais nepatvirtintą giminės herbą, iliustruojantį tetos istoriją. Apie Antaniną Šalkauskaitę pasakotojas kalbėjo šiek tiek plačiau. Ši neeilinė asmenybė buvo baigusi tris aukštuosius mokslus: Varšuvos konservatoriją, Grenoblio universitete prancūzų kalbą ir literatūrą bei aukštuosius bibliotekininkystės kursus Briuselyje. Bibliotekininkystė jai leido domėtis daugeliu dalykų. J. Šalkauskis prisimena, kad grįžęs iš aspirantūros tetai turėjo pasakoti apie šiuolaikinę fiziką – jai buvę įdomu. Antanina Šalkauskaitė iki pat senatvės dirbo Vytauto Didžiojo universiteto mokslinėje bibliotekoje. J. Šalkauskis prisimena, kad savo intelektu, nors filosofijos nestudijavo, ji prilygo tėvui ir dažnai su juo prancūzų kalba aptardavo parašytus veikalus, kai dirbo jo sekretore.
 |
Profesorius Vytenis Rimkus rodo Stasio Šalkauskio knygą "Visuomeninis auklėjimas" su autoriaus dedikacija jo tėvui Jeroslavui Rimkui, su kuriuo Šalkauskiai palaikė artimos draugystės ryšius. Autorės nuotr. |
Prisimindamas savo senelį Julijoną Šalkauskį, gydytoją, miesto burmistrą, J. Šalkauskis dar kartą pabrėžė gerą jo išsilavinimą ir autoritetą: "Mano senelis Peterburge viename kurse studijavo su Ivanu Pavlovu, Nobelio premijos laureatu, ir net draugavo. Senelis ne tik šeimoje, bet ir visuomenėje turėdavo besąlygišką autoritetą. Jeigu kildavo ginčas tarp šeimos narių ar kaimynų, jis pasakydavo savo žodį, ir viskas – ginčas tuo pasibaigdavo", – prisimena J. Šalkauskis. Pasakotojo močiutė Barbora Gostautaitė, ištekėjusi aštuoniolikos metų, pagimdžiusi vienuolika vaikų, iš kurių du mirė vaikystėje, pasižymėjo meniniais gabumais, buvo įgijusi literatūrinį ir muzikinį išsilavinimą, gerai skambino fortepijonu. "Ji kūrė estetinę namų dvasią", – apie savo senelę kalba J. Šalkauskis.
Pasakotojas gerai prisimena antruosius senelių namus Trakų gatvėje. "Didžiulis valgomojo stalas tęsėsi iki pat sienos. Šalia buvo salonas, kur pavalgę bendraudavo. Visa šeima susirinkdavo prie to stalo, – vaikystės įspūdžiais dalijosi J. Šalkauskis. - Senelis buvo mylintis, bet griežtas ir nevengdavo fizinių bausmių, nors tai dabar būtų laikoma skandalu ir visiškai antipedagoginiais veiksmais". Jis gerai prisimena, kaip senelis, mėgdavęs vaikščioti sode su lazdele, pagaudavo vaikus ką nors negero darant ir įkrėsdavo. "Nestipriai, greičiau dėl tvarkos, o tėvas mano dar stipriau įkrėsdavo, – šypsosi J. Šalkauskis. - Tėvas skųsdavosi, kad studentus lengviau auklėti nei savo sūnų, nes buvau išdykęs ir prikrėsdavau daug eibių". "Dėl fizinių bausmių neliko nuoskaudos, nes po to tėvas pasisodindavo šalia ir paaiškindavo, už ką įkrėtė. Dabar, gaila, net valstybiniams veikėjams niekas nebuvo įkrėtęs, tai matome juos prieš visą tautą akivaizdžiai meluojant", – apie moralinių vertybių formavimą šeimoje pasakoja J. Šalkauskis.
Nors šeima kalbėjo lenkiškai, tačiau jaunimas lankėsi lietuviškose gegužinėse. "Tėvui, kai buvo gimnazistas, didelę įtaką padarė lietuvių grupės ekskursija pėsčiomis po Lietuvą", – prisimena J. Šalkauskis. Tada grupelė gimnazistų iš žinomų šiauliečių šeimų pėsčiomis nuėjo iki Kurtuvėnų, kur susitiko su P. Višinskiu, vėliau - prie Poškos baublių, po to garlaiviu plaukė Nemunu iki Kauno. Kaune juos sulaikė caro parankiniai, nes jaunuoliai fotografavo tvirtovės apylinkes. Carinės tvarkos sergėtojai apšvietė fotografavimo juostelę, o vėliau, paskambinę į Šiaulius ir sužinoję, kad sulaikytųjų grupėje yra du burmistro vaikai, visus paleido.
J. Šalkauskis pasakoja, kad jo tėvas Stasys Šalkauskis mokėsi gerai, bet pirmasis mokinys nebuvo. Mėgdavo bendrauti, dalyvaudavo jaunuolių išdaigose ir rimtuose įvykiuose – gimnazistai demonstratyviai išeidavo iš cerkvės, kai ten vykdavo caro šeimai skirtos iškilmės. Už tai būdavo baudžiama.
Stasys Šalkauskis studijavo Maskvoje ir Samarkande, vėliau Šveicarijoje, dirbdamas lietuvių, nukentėjusių nuo karo, organizacijos atstovu, studijavo filosofiją ir pedagogiką, nes norėjo užsiimti tautiniu auklėjimu ir filosofija, kaip pats savo laiške rašė J. T. Vaižgantui. "Dabar tautinio auklėjimo nebėra visai, liko tik pilietinis ir verslinis auklėjimas – ekonomika ir vadyba. Tokios vertybės propaguojamos Lietuvoje. Pasekmes matome: ir moralinė krizė, ir demografinė, ir ekonomika ritasi iš paskos. Tėvas prognozavo dabartinę padėtį prieš 70 metų", – sako J. Šalkauskis. Šveicarijos klimatas labai pakenkė Stasiui Šalkauskiui. Tačiau tai nesutrukdė jam baigti dvi specialybes, parašyti dvi knygas, disertaciją, apginti ją ir grįžti dėstyti. "Tik geležinės valios dėka jis, būdamas tokios silpnos sveikatos, tiek daug padarė", – mano J. Šalkauskis. Jis prisimena, kad šeimos dienotvarkė būdavo sutvarkyta pagal tėvo darbotvarkę: iš ryto tėvas rašo (sūnui Juliui įeiti į jo kabinetą griežtai draudžiama), po pietų dėsto universitete, o vakare jau laisvai bendrauja su šeima, juokauja. Grįžęs į Lietuvą tėvas rašė filosofijos kursus, kuriuos leido atskiromis brošiūromis, sukūrė pilnutinio ugdymo sistemą (jo pedagogikos pagrindas – jaunimo fizinis, kultūrinis ir dvasinis auklėjimas), buvo ateitininkų vadas, dalyvavo skautų veikloje, lietuvių Šatrijos draugijoje, kur susipažino su būsimąja žmona studente Julija Paltarokaite. "Tėvui labai rūpėjo vertybinės jaunimo nuostatos, bet ne teorinės, o praktinės. Jis galvojo apie Lietuvos ateitį", – pasakoja J. Šalkauskis. Jis prisimena, kad iki paskutinės savo gyvenimo dienos tėvas dirbo - tai sūnui paliko neišdildomą įspūdį. Dauguma paskutiniųjų Stasio Šalkauskio rankraščių sudegė Šiaulių bažnyčioje per karą. "Tėvas man buvo ideali asmenybė, pavyzdys, kuriuo reikia sekti. Dabar dauguma tautos neteko nei patriotinio, nei dvasinio idealizmo. Svarbiausia karjera, valdžia. Linkėčiau, kad situacija pasikeistų", – sako J. Šalkauskis.
S. Šalkauskio premijos laureatas profesorius Vytenis Rimkus stebėjosi lietuvybės fenomenu Šalkauskių šeimoje. Tarpusavyje jie kalbėjo lenkų kalba, įstaigose buvo kalbama rusų, o parduotuvėse ir gatvėje – žydų kalba. Profesorius iškėlė klausimą, kaip amžių sandūroje vyko sulietuvėjimo, kad ir Šalkauskių šeimoje, procesas. Į tai atsakydamas Julius Šalkauskis teigė, kad senelių namuose lenkų kalba tebuvo bendravimo priemonė, nes taip tiesiog buvo priimta tarp bajoriškos kilmės asmenų, tačiau šeimoje visuomet buvo stipri lietuviška pasaulėjauta. Vytenis Rimkus akcentavo ir Šalkauskių atminimo įamžinimo fenomeną. Tai, profesoriaus nuomone, šiauliečių nuopelnas. Stasys Šalkauskis užėmė aukštą postą – buvo paskutinis nepriklausomos Lietuvos Vytauto Didžiojo universiteto rektorius. Tarybinė valdžia stengėsi jį ištrinti iš atminties. Prasidėjus atgimimui Šiauliuose daug nuveikta, kad būtų atgaivintas S. Šalkauskio atminimas: pasirodė mokslinės studijos, disertacijos, įsteigta Stasio Šalkauskio premija, jo vardu pavadinta mokykla. S. Šalkauskis prisimintas visoje Lietuvoje.
