Svajūnas SABALIAUSKAS
Praėjusį penktadienį maestro Algimantas Raudonikis Šiaulių kultūros centre šventė savo 75-ąjį gimtadienį ir 50-ies metų kūrybos sukaktį. Maestro dainas atliko Judita Leitaitė, Romualdas Juzukonis, Edmundas Seilius, Deividas Staponkus, Romualda Suchotska. Grojo valstybinis orkestras "Trimitas". Likus dviem valandom iki koncerto maestro atsakė į "Šiauliai plius" klausimus.
 |
Maestro Algimantas Raudonikis įsitikinęs, jog meilė – pagrindinis gyvenimo variklis, be kurio žmogus nyksta. Sauliaus JANKAUSKO nuotr.
|
Sukurtos dainos tapo liaudies dainomis
- Jūsų dainai "Skinsiu raudoną rožę..." jau daugiau nei keturiasdešimt metų. Ar kai ją išgirstate, nėra noro bėgti laukais?
- Ne. Tai buvo pirmoji mane išgarsinusi daina. Kai atsidarydavo langai, o žmonės, nors ir ne visai blaivūs, uždainuodavo "Rožę", neįsivaizduodavau, kad parašysiu kitą tokią populiarią dainą. Va, girdite (kaip tik tuo momentu "Trimitas" užgrojo pirmuosius "Rožės" taktus, - aut. past.). Tai man pati brangiausia daina. Nesakau, kad ji profesionaliausia. Bet tai buvo akstinas, nuo kurio atsispyriau ir "pamačiau" kitas dainas.
- Jūs vadinamas šlagerių karaliumi. Kas, Jūsų nuomone, yra tikrasis šlageris? Juk daugelis dabartinių "kompozitorių" įsivaizduoja tris natas ir "dainininkų" šūkaliojimus: "Kur jūsų kojytės, kur jūsų rankytės?"
- Kažkada Stasys Povilaitis yra pasakęs: "Šlageris – tai tokia daina, kurią dainuoja ir džiaugiasi visi". Tai tikrai ne dabartinio jaunimo daina. Šlagerio melodija "užveda", skamba, tad norisi dainuoti.
Seniau visi dirbdavo savo darbą: kompozitorius rašydavo muziką, poetai – eiles, dainininkai dainuodavo, šokėjai šokdavo. Tokių genijų, kurie viską daro patys, mano jaunystės laikais, nebūdavo.
- Ir tokios dainos virsta liaudies dainomis. Kokias dainas, be "Rožės", dar galima vadinti liaudies dainomis?
- "Krantų gėlė", "Dar širdyje nesutema", "Kur aukštas klevas", "Svaja". Bet ką gali žinoti, gal geriausią savo dainą aš dar parašysiu. Tų dainų – šimtai prirašyta. Kai kurių net pavadinimų nebeprisimenu. Bet jei išgirstu, žinau, kad tai – mano daina.
- Sukūrėte daugiau nei penkis šimtus dainų. Ar daug rašote naujų?
- Jaunystėje ir išgerdavau, ir bohema buvau, bet visuomet laikiausi nuomonės, kad bohema ir kūryba turi būti atskirtos. Kūryba – kambaryje užsidariusio žmogaus darbas. Gali kažkur "pasiboheminti", bet kurti turi vienas. Jei kūrybos vietą padarysi kaip daržinę, nieko nebus.
Kuriu iki šiol. Kartais dainos gimsta netikėtai. Pavyzdžiui, dalyvavau viename Mokslų akademijos renginių. Susitikau Juditą Leitaitę. Paklausiau, kodėl ji tokia paniurusi. O ji ir sako: "Man meilės reikia. Man naujos dainos reikia." Man tik to ir reikėjo. "Mečiau" tą visą balių. Kol parvažiavau namo, sukūriau priedainį. Taip sukūriau "Man meilės reikia". Nors įkvėpimas būtinas, dainai reikalingas ir juodas darbas.
Dainos į Seimą nekeistų
- Ar daug dainų parašėte apie meilę? Kas Jums yra toji meilė?
- Meilė – gyvenimo pradžia ir pabaiga. Meilė yra ir Tėvynei, ir gamtai, ir Mamai. Meilė visur reikalinga. Taip pat labai svarbu meilė moteriai. Jei žmogus myli, turi viską. Jei žmogus sako, kad nieko neturi, vadinasi, jis nemylėjo. Meilė – didžiausias žmogaus įkvėpimas.
- Ar turėjote mylimų dainininkų?
- Jų buvo daug. Dainavo Nijolė Ščiukaitė, Aleksas Lemanas, Jurgis Juozapaitis, Adolfas Jarulis, Voldemaras ir Algis Frankoniai, Jurgis Žukauskas, Ona Valiukevičiūtė. Buvo galybė mielų ir gražių dainininkų, su kuriais keliolika kartų Lietuva buvo apvažiuota.
- Paminėjote Onutę Valiukevičiūtę. Ar Jums, kompozitoriui, negaila, kad ji paliko sceną ir pasuko į Seimą?
- Žinoma, gaila. Ji galėtų dainuoti. Bet ką padarysi: Seimo narys yra Seimo narys (juokiasi – aut. past.).
- O Jūsų niekas negundė tapti Seimo nariu?
- Man pasisekė - niekas nesiūlė ir nerekomendavo. Nežinočiau, ką ten reikėtų daryti.
Iš kūrybos nebepragyventų
- Sovietmečiu Lietuvoje kūrė Algimantas Raudonikis ir Benjaminas Gorbulskis, kurie galėjo gyventi vien rašydami dainas ir iš honorarų. Kaip dabar gyvena kompozitorius?
- B. Gorbulskis iš manęs juokėsi, kai nusprendžiau atsiduoti vien kūrybai. Tada jis sakė: "Man įdomu, kaip Raudonikis išgyvens vien iš dainų." O Raudonikis paėmė ir išgyveno (juokiasi – aut. past.).
Dabar vien iš kūrybos sunku būtų išgyventi. Esu pensininkas, negaunu labai didelės pensijos, bet užtenka.
- Dabar pensininkus vis dažniau galima pamatyti prie Seimo, jie reikalauja, kad nebūtų mažinamos pensijos.
- Manęs ten nepamatysite. Man nepatogu tiesiog būtų eiti ir streikuoti. Gal galėčiau kreiptis į kokį nors seimūną. Esu kito kirpimo žmogus. Gal kas nors man ir nepatinka, bet prie Seimo negaliu eiti...
- Esate sakęs, kad daugiau nešvęsite jubiliejų scenoje. Nepersigalvojote?
- Turas dar tęsis, bet kai pagalvoji... Kitų metų sausio 30-ąją man sukaks 76-eri, tad nebedaug lieka iki 80-mečio (juokiasi – aut. past.). Aš labai myliu žmones, savo atlikėjus, noriu su jais bendrauti. O kur kitur, jei ne koncertuose, susitikti. Manau, kad turų dar bus. Nors suprantu, kad Raudonikis jau senas (šypsosi – aut. past.)
- Tad pabaikime pokalbį Jūsų dainos žodžiais: "Dar širdyje ne sutema."
- Tikrai, dar širdyje ne sutema. Tad palinkėčiau sau sveikatos. O bus jos, nebus, kas čia žino.
