Ok­sa­na LAU­RU­TY­TË

Me­tø dai­ni­nin­ku ŠA­MA rin­ki­muo­se ti­tu­luo­tas Gy­tis Paš­ke­vi­èius me­tø pa­bai­go­je ta­po pir­muo­ju Lie­tu­vos at­li­kë­ju, vi­siš­kai uþ­pil­dþiu­siu 15 tûkst. þiû­ro­vø tal­pi­nan­èià Kau­no „Þal­gi­rio“ are­nà. Gy­tis ti­ki­na, kad toks pa­sta­ro­jo pus­me­èio po­pu­lia­ru­mas jam pa­èiam bu­vo ne­ti­kë­tas, ta­èiau tai lai­ki­na. Šy­lant orams, þmo­nës mie­liau lai­kà lei­dþia ne kon­cer­tuo­se, tad dai­ni­nin­kas, Mo­ti­nos die­nos pro­ga kon­cer­tuo­sian­tis Šiau­liø are­no­je, va­sa­rà rengs kon­cer­tus uþ­sie­ny­je ir pa­jû­ry­je. Da­bar jo rû­pes­tis – su­kur­ti him­nà TA­FI­SA þai­dy­nëms, tad šiam dar­bui dai­ni­nin­kas þa­da uþ­si­da­ry­ti sa­vo so­dy­bo­je Za­ra­sø ra­jo­ne.

Gy­tis Paš­ke­vi­èius sa­ko ne­mëgs­tan­tis ma­te­ma­ti­kos, tad ir jo mu­zi­ka yra ne­ma­te­ma­tiš­ka. Kuo mu­zi­ka su­dë­tin­ges­në, tuo su­dë­tin­giau jos klau­sy­ti. Šiau­liø are­nos ar­chy­vo nuo­tr.

Kai mu­zi­ka „ei­na iš dû­šios“

Tre­jus me­tus ne­pris­ta­tæs nau­jø kû­ri­niø, pen­kias­de­šimt­me­tá at­šven­tæs Gy­tis Paš­ke­vi­èius ger­bë­jams pa­tei­kë nau­jà al­bu­mà „Lai­ko trau­ki­niai“. Jo pri­sta­ty­mai bu­vo itin sëk­min­gi – per ke­lis kon­cer­tus su­si­rin­ko 30 tûkst. klau­sy­to­jø, tad dai­ni­nin­kas nu­šluos­të no­sá gar­siau­siais ša­ly­je sa­ve ti­tu­luo­jan­tiems dai­ni­nin­kams ir net uþ­sie­nio at­li­kë­jams.

Maþ­daug tre­jus me­tus Gy­tis tar­si bu­vo din­gæs ir iš laik­raš­èiø pus­la­piø – ne­bu­vo jo­kiø jo in­ter­viu. Dai­ni­nin­kas sa­ko tik­rai neat­si­sa­kan­tis drau­gau­ti su spau­da, ta­èiau bend­rau­ti su þur­na­lis­tais jam pa­pras­èiau­siai pri­trûk­da­væ lai­ko. Per më­ne­sá jis su­reng­da­vo maþ­daug aš­tuo­nis kon­cer­tus ávai­riuo­se ša­lies mies­tuo­se – tai já itin iš­var­gin­da­vo. Gy­tis at­vi­rau­ja jun­tan­tis, kad per kon­cer­tà dël iš­lie­tø emo­ci­jø ir iš­nau­do­tø fi­zi­niø jë­gø ne­ten­ka 1-2 kg svo­rio.

„Po pa­si­ro­dy­mo ko­kio­je nors ša­lies are­no­je man rei­kia sa­vai­tës at­si­gau­ti. Va­lan­dà kon­cer­te ati­da­væs klau­sy­to­jams jau­èiuo­si taip, tar­si sa­vai­tæ bû­èiau sun­kiai dir­bæs“, – sa­ko jis.

Po anš­la­gi­niø kon­cer­tø dai­ni­nin­kas te­no­ri uþ­si­da­ry­ti na­muo­se, iš­ties­ti ko­jas ir su nie­kuo ne­kal­bë­ti. Drau­gai kvie­èia pa­bû­ti kar­tu, bet Gy­tis at­si­sa­ko. Jie ne­pyks­ta – su­pran­ta, neá­þiû­ri di­dy­bës ma­ni­jos ir tik praë­jus trims die­noms po kon­cer­to skam­bi­na Gy­èiui.

Mu­zi­kan­tas su šei­ma Ig­na­li­nos ra­jo­ne tu­ri so­dy­bà, bet jo­je šie­met dar ne­bu­vo. Në­ra lai­ko. Drau­gai tu­ri rak­tus, nu­va­þiuo­ja pra­leis­ti lai­ko be Gy­èio. Pats mu­zi­kan­tas ten þa­da nu­vyk­ti ar­ti­miau­siu me­tu.

Pir­mà­jà lie­pos sa­vai­tæ Šiau­liuo­se vyks TA­FI­SA þai­dy­nës. Dai­ni­nin­ko pa­pra­šy­ta su­kur­ti šiam tarp­tau­ti­niam ren­gi­niui him­nà. Gy­tis sa­ko ga­lu­ti­nai ne­pa­þa­dë­jæs, kad him­nà su­kurs. Apsk­ri­tai kû­rë­jams në­ra pa­pras­ta dirb­ti pa­gal uþ­sa­ky­mà. Kai „Jo­nis“ Šiau­liø kraš­te prieš ke­le­rius me­tus ren­gë šven­tæ, Gy­tis pa­gal uþ­sa­ky­mà su­kû­rë dai­nà „Ma­no kraš­tas“. „Man ne­pa­vyks­ta, kai uþ­sa­ky­mas bû­na. Yra mu­zi­kan­tø, ku­rie dai­nas pa­gal uþ­sa­ky­mus ke­pa kaip bly­nus, o man bû­na, kad pui­kiai ra­šo­si, bû­na – kad ne. Kû­ry­bai tu­ri su­bræs­ti, va ta­da ei­na­si kaip iš pyp­kës“, – sa­ko Gy­tis, iš­lei­dæs jau ko­kius 15 al­bu­mø.

Dai­ni­nin­kas tiks­liai ne­þi­no, kiek al­bu­mø yra iš­lei­dæs. Ne­pa­tin­ka jam ma­te­ma­ti­ka. „Ei­na pas ma­ne ne­ma­te­ma­tiš­ka mu­zi­ka. Kai mu­zi­ka yra ma­te­ma­tiš­ka, klau­sy­to­jai ir­gi tu­ri skai­èiuo­ti. Bet juk þmo­nës á kon­cer­tus atei­na ne skai­èiuo­ti. Jiems priim­ti­niau­sia, kai mu­zi­ka ei­na iš vi­daus, iš dû­šios“, – kal­ba jis.

Pa­sak Gy­èio, yra mu­zi­kan­tø, ku­rie ku­ria su­dë­tin­gà mu­zi­kà, bet jei ku­ri su­dë­tin­gai, reiš­kia, kad ir klau­sy­ti bus su­dë­tin­ga. „Rei­kia gro­ti pa­pras­tai, bet ne­pras­tai. Kû­ry­ba yra emo­ci­jø pra­si­ver­þi­mas ir tam pro­to ne­rei­kia. Skait­liu­kas at­si­da­ro ir ei­na tas ga­ras“, – šyp­so­si jis.

Ne­ma­te­ma­tiš­ka mu­zi­ka

Ma­þai kas þi­no, kad Gy­tis yra sa­va­moks­lis mu­zi­kan­tas – pra­dë­jæs uþ­ka­riau­ti sce­nà jis net na­tø ne­pa­þi­no­jo. Gy­ve­ni­mas pri­ver­të vis­ko iš­mok­ti, ta­èiau mu­zi­kan­tui iki šiol gai­la, kad mu­zi­ki­niø stu­di­jø ne­bai­gë. Kai su­ku­ria mu­zi­kà, jam tal­ki­na drau­gai mu­zi­kan­tai. Ta­da mu­zi­ka pa­tei­kia­ma poe­tams ir šie su­ku­ria teks­tà. Gy­tis pa­ts teks­tø ne­ku­ria.

„Teks­tus man ra­šo ge­ri au­to­riai: Eri­ka Drun­gy­të, Re­gi­na Lum­pic­kie­në, Vy­tau­tas Grei­èiû­nas. Dai­nuo­ju pa­gal Al­gi­man­to Bal­ta­kio ir ki­tø au­to­riø ei­les. Bû­na, skai­tai teks­tà – šiur­pas ei­na, mu­zi­ka tà áspû­dá tik su­stip­ri­na. Bû­na ir to­kiø ge­rø teks­tø, ku­riems su­skam­bë­ti net mu­zi­kos ne­be­rei­kia. Aš sa­ve pri­skir­èiau prie au­to­ri­nës mu­zi­kos kû­rë­jo ir at­li­kë­jo“, – sa­ko Gy­tis.

Dai­ni­nin­kas sa­ko iš­vis ne­þi­nan­tis, ko­kià mu­zi­kà jis ku­ria. Tai mu­zi­ka, ku­ri jam pa­tin­ka ir èia në­ra jo­kiø tai­syk­liø. „Kû­rë­jas ge­rà kû­ri­ná ga­li pa­da­ry­ti la­bai ge­rà. Ga­li pa­da­ryt ir la­bai blo­gà. Dai­nuo­ja­mo­sios poe­zi­jos þan­re mu­zi­ka bû­na pa­pras­ta, ten svar­bes­nis teks­tas. Ma­no dai­no­se svar­bus ir teks­tas, ir mu­zi­ka“, – sa­ko jis.

Pa­sak Gy­èio, dau­gy­bë gar­siø at­li­kë­jø – Dþo Ko­ke­ris, Pi­te­ris Gab­rie­lis, Stin­gas – dai­nuo­ja ne sa­vo kû­ry­bos dai­nas, ta­èiau nuo at­li­kë­jo daug pri­klau­so, kad dai­na su­skam­bë­tø. „Dai­nos sëk­mæ le­mia vi­sas tan­de­mas – teks­to au­to­rius, kom­po­zi­to­rius, mu­zi­kan­tai ir at­li­kë­jas“, – sa­ko Gy­tis.

Iš­lei­dæs al­bu­mà – tuš­èias kaip ba­lio­nas

Po kon­cer­to Mo­ti­nos die­nos pro­ga are­no­je Gy­tis šiek tiek su­lë­tins tem­pà – ge­gu­þës pa­bai­go­je vyks kon­cer­tuo­ti á Nor­ve­gi­jà, bir­þe­lá – á Lon­do­nà, va­sa­rà kon­cer­tuos Pa­lan­go­je, Ni­do­je, Šven­to­jo­je, Klai­pë­do­je.

Ne pa­slap­tis, kad mu­zi­kan­tai ma­þai lai­ko ski­ria šei­mai, tad su ja Gy­tis per Jo­ni­nes vyks á Juod­kal­ni­jà. Grei­tai iš Je­ka­te­rin­bur­go gráš „Šël­ti­ny­je“ šo­kan­ti dvy­li­ka­me­të duk­ra. Didþd­va­rie­tis abi­tu­rien­tas sû­nus pa­kels gal­và nuo kny­gø, tad su vai­kais ir þmo­na Gy­tis leis lai­kà so­dy­bo­je.

Mu­zi­kan­tas sa­ko, kad jo vai­kai nie­ka­da ne­si­gi­ria vie­šai, kas jø të­tis. Nie­ka­da Gy­tis su jais apie tai ne­kal­bë­jo. „Kam rei­kia, tas þi­no, o á të­èio po­pu­lia­ru­mà vai­kai ra­miai rea­guo­ja“, – tei­gia jis.

Ra­miai á Gy­tá rea­guo­ja ir ger­bë­jai – per kon­cer­tus pra­šo au­tog­ra­fø, svei­ki­na­si, gat­vë­je ne­stab­do ir ne­kal­bi­na. Tie­sa, ger­bë­jai dar jo ne­mu­ša, neap­më­to po­mi­do­rais ir tai mu­zi­kan­tà itin dþiu­gi­na. Jø am­þius itin ávai­rus, pa­èiam jau­niau­siam – dve­ji me­tu­kai – Gy­èio drau­go vai­kas nie­ko ki­to ne­klau­so, tik mu­zi­kan­to dai­nas.

Tie­sa, dai­ni­nin­ko pla­nai – iš­leis­ti dar vie­nà kom­pak­ti­næ ro­man­sø plokš­te­læ. Ru­si­jo­je ro­man­sus kû­rë net P. Èai­kovs­kis, M. Glin­ka, Lie­tu­vo­je jie ne­bu­vo po­pu­lia­rûs, ta­èiau bû­tent drau­gai Gy­èio pa­pra­šë ro­man­sø dai­na­vi­mà iš va­ka­rë­liø per­kel­ti á sce­nà. „Da­bar pa­sau­ly­je tiek vis­ko su­kur­ta, kad kà nors nau­ja su­kur­ti yra ne­leng­va. Ne­ma­þai dai­ni­nin­kø nuei­na leng­viau­siu ke­liu – iš­gar­së­ja per­dai­na­væ kie­no nors dai­nas. Në­ra nie­ko blo­go, jei tos dai­nos su­skam­ba ki­taip, ta­èiau tik­rai kû­ry­bai rei­kia þiau­riai at­si­duo­ti. Bû­na, ku­ri mu­zi­kà, ir jei pa­jun­ti, kad tai kaþ­kur jau gir­dë­ta – vis­kà me­ti. Iš­lei­di nau­jà al­bu­mà ir pa­si­jun­ti tuš­èias kaip ba­lio­nas“, – sa­ko jis.

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TË

„Se­nu­ku pa­si­ju­tau tuo­met, kai man su­ka­ko 38-eri, nes tiek daug me­tø iki tol man nie­ka­da ne­bu­vo“, – šel­miš­kai šyp­so­si šiau­lie­tis fun­da­men­ta­lis­tas  Vi­lius Pu­ro­nas, ku­riam va­sa­rio 11-àjà su­kaks 65-eri. Sa­vi­val­dy­bë­je vyr. spe­cia­lis­tu dir­ban­tis Vi­lius sa­ko nu­jau­èian­tis, kad pen­si­niam am­þiui suë­jus jam gre­sia „do­va­na“ – iš­lei­di­mas á pen­si­jà. „Jau­èiuo­si kaip Le­ni­nas mau­zo­lie­ju­je, bet tur­bût ras prie­þas­tá – uþ ne­kom­pe­ten­ci­jà ar­ba tin­gë­ji­mà“, – juo­kia­si jis ir at­sklei­dþia, kad ju­bi­lie­jaus pro­ga ne tik Šiau­liams, bet ir vi­sai Lie­tu­vai áteiks uni­ka­lià do­va­nà – 1200 kny­gø iš sa­vo as­me­ni­nës bib­lio­te­kos, se­niau­sios ku­riø iš­leis­tos net 1765 me­tais.

	Vi­liu­kas

Lai­min­ges­nio þmo­gaus ne­ra­si

Jei kas nors iš­girs­tø to­kius þmo­gaus pri­va­lu­mus kaip ge­bë­ji­mas iš ne­pa­þás­ta­mo þmo­gaus raš­to nu­sa­ky­ti cha­rak­te­rá, iš del­no – ne tik atei­tá, bet ir praei­tá, ge­bë­ji­mà šok­ti, dai­nuo­ti, o kai rei­kia – tap­ti ak­to­riu­mi ar pui­kiai iš­ma­ny­ti spau­dos tech­no­lo­gi­jas, daþ­nas su­pras­tø, kad kal­ba­ma apie gar­sø­já šiau­lie­tá Vi­liø Pu­ro­nà. Tà pa­tá, ku­rio rû­pes­èiu so­viet­me­èiu ávai­riais skulp­tû­ri­niais ir ki­to­kios puo­šy­bos ak­cen­tais bu­vo iš­da­bin­tas mû­sø mies­tas, ta­po mie­las bul­va­ras. Ir da­bar jo kû­ri­niai, vie­nø kei­kia­mi, ki­tø liaup­si­na­mi, ta­po mies­to ávaiz­dþiu, þi­no­mu net to­li­muo­se kraš­tuo­se – tai „Ge­le­þi­në la­pë“, „Ba­jo­ras Kar­pis“, skar­di­nis jau­tu­kas, „Da­mok­lo kar­das“ ir kt. „Man vi­sai ne­svar­bu, ar „La­pæ“, ar „ši­ki­ny­kà“ šu­nims da­rau, ar is­to­ri­ná lei­di­ná ra­šau. Kaþ­ko­kia spar­nuo­ta bû­ty­bë ma­ne stu­mia tau­tai pri­sta­ty­ti nau­jo­ves, ku­rios ákan­da­mos tik man – di­zai­ne­riui“, – tei­gia jis.

Vi­lius sa­ko esàs dai­li­nin­kas ir ad­mi­nist­ra­to­rius, di­zai­ne­ris ir pra­mo­ni­nës dai­lës spe­cia­lis­tas, dvie­jø Lie­tu­vos kû­ry­bi­niø sà­jun­gø – di­zai­ne­riø ir dai­li­nin­kø – na­rys. To­kiø þmo­niø, ge­bë­ju­siø kur­ti „prie vi­sø val­dþiø“, Lie­tu­vo­je ne­daug. Ma­þa to, di­zai­ne­riui, pa­èiam bû­nant val­dþio­je, su ta val­dþia nuo­lat ten­ka bend­rau­ti, jai at­sto­vau­ti, daþ­nai – net konf­lik­tuo­ti.

„Þu­vis, kaip ir val­dþia, pû­va nuo gal­vos, jei pa­sta­ro­ji ne­tu­ri kom­pe­ten­ci­jos. Par­ti­niai sta­ty­ti­niai yra ma­nie­ji bend­ra­dar­biai, iš ar­ti aš ma­tau tai, ko ne­ma­to pa­pras­ti þmo­nës – tos kur­ti­za­nës spin­de­sá ir skur­dà. Pa­vo­jin­ga bû­ti tei­siu, kai ve­dë­jos klys­ta“, – sa­ko Vi­lius. Gy­ve­ni­me 62 gar­bës raš­tais ap­do­va­no­tas, ke­lis kar­tus svars­ty­tas ir KGB ka­bi­ne­tuo­se, ir Sa­vi­val­dy­bës ad­mi­nist­ra­ci­në­se ko­mi­si­jo­se, kû­rë­jas dþiau­gia­si sa­vo gy­ve­ni­mu, jo do­va­no­mis, pa­tir­ti­mi.

Iš vi­sø gim­ta­die­niø me­na vie­nin­te­lá, kai jam su­ka­ko 50 me­tø. Tuo­met Vil­niu­je já, vai­ruo­jan­tá au­to­mo­bi­lá ir pra­va­þia­vu­sá rau­do­nà švie­so­fo­rà, su­stab­dë po­li­ci­ja. „Jûs ma­næs ne­nu­bau­si­te“, – ëmë kva­to­tis Vi­lius. Po­li­ci­nin­kai nu­šèiu­vo, su­si­þval­gë, o pa­skui, at­si­ver­tæ pa­duo­tus do­ku­men­tus, pa­tys pra­dë­jo juok­tis: „Oho! Pu­sës šimt­me­èio ju­bi­lie­jus, kaip ju­bi­lia­tà baus­ti?..“

„Da­bar ir­gi lau­kiu ko­kios nors pa­na­šios do­va­nos, juk lû­þio lai­kas“, – sa­ko Vi­lius ir kal­ba, kad lai­min­ges­nio þmo­gaus uþ já tik­rai ne­ra­si. Ta pro­ga pa­si­kei­të au­to­mo­bi­lio pa­dan­gas, nu­si­fo­tog­ra­fa­vo pa­sui, ku­rá teks keis­ti, nes bai­gia­si se­no­jo ter­mi­nas.

Vi­lius tvir­ti­na esàs vi­sø my­li­mas, bet at­si­dûs­ta, kad kar­tà bu­vo la­bai ap­šmeiþ­tas. Kaþ­kas pa­lei­do gan­dus, kad jis tu­ri 84 mei­lu­þes, nors iš tik­ro tu­rë­jo tik 82. „Ši­taip þmo­gø ap­dirb­ti“, – juo­kia­si jis ir pa­šiurps­ta pa­gal­vo­jæs, kad gal­bût jis yra ener­ge­ti­nis vam­py­ras. Ko­dël šir­dy­je dþiu­gu, kai ap­lin­ki­niai vaikš­to su­rauk­to­mis no­si­mis?

Ju­bi­lie­jaus pro­ga – do­va­na Lie­tu­vai

Iš tie­sø Vi­lius tu­ri dël ko dþiaug­tis. Šià sa­vai­tæ Šiau­liø knyg­ri­šyk­lo­je-spaus­tu­vë­je pa­sau­lá iš­vys jo di­de­lis dar­bas – ke­tu­ri „Sau­lës mies­to vei­do“ to­mai. Šis „Ádo­mio­sios Šiau­liø is­to­ri­jos“ rin­ki­nys apie mies­to ávaiz­dá, apie mû­sø mies­to di­zai­no, dai­lës ir po­lig­ra­fi­jos is­to­ri­jà, bus pir­mo­ji ju­bi­lia­to do­va­na šiau­lie­èiams.

Ant­ro­ji do­va­na, ku­rià me­ni­nin­kas pa­do­va­nos ne tik Šiau­liams, bet ir vi­sai Lie­tu­vai – dau­giau nei 1200 an­tik­va­ri­niø kny­gø iš sa­vo as­me­ni­nës bib­lio­te­kos. Kny­gos, iš­leis­tos 1765-1945 m., ati­teks Šiau­liø uni­ver­si­te­to bib­lio­te­kai. Tai tik ket­vir­ta­da­lis mil­þi­niš­kos Vi­liaus na­mø as­me­ni­nës bib­lio­te­kos. Net ke­lios bib­lio­te­ki­nin­kës sa­vai­tæ plu­šo, kol at­si­rin­ko tas kny­gas. Re­tø kny­gø sky­riu­je yra pla­nuo­ja­ma ásteig­ti Di­zai­ne­rio Vi­liaus Pu­ro­no kny­gø fon­dà.

„Esu Lie­tu­vos in­te­li­gen­tas, ne­kal­bu apie tø kny­gø fi­nan­si­næ ar is­to­ri­næ ver­tæ. Aš jas do­va­no­ju sa­vo Lie­tu­vai, mû­sø Të­vy­nei, ku­rià pri­va­lo­me my­lë­ti, net jai ne­ga­luo­jant, ap­te­ku­siai sa­vais ir sve­ti­mais pa­ra­zi­tais. Gal ke­li šiau­lie­èiai moks­li­nin­kai iš tos do­va­nos di­ser­ta­ci­jas ap­si­gins – bus bent ke­lios ply­tos á mû­sø tau­tiš­ku­mo mû­rà“, – sa­ko jis.

Tie­sa, Vi­lius kar­tu su bend­ri­nin­kais sa­vo ju­bi­lie­jaus pro­ga nu­ma­to áteik­ti šau­nià do­va­nà Šiau­liø uni­ver­si­te­to bib­lio­te­kai – „Au­ku­rà Sal­du­vei“, di­dþiau­sià ir sun­kiau­sià, net 113 ki­log­ra­mø sve­rian­èià knygà.

	„Vie­niems ru­duo – þie­mos pra­na­šas. Pro­tin­giems – der­liaus nuë­mi­mo me­tas. Pa­si­þiû­riu á sa­ve iš šo­no ir gro­þiuo­si, nes esu svei­kas kaip ri­di­kas. Ko­le­gos šyp­so­si, vi­sos mo­te­rys ma­ne my­li. Su ku­ria be­pa­si­kal­bu, vien mei­lës pliûps­nius jau­èiu“, – sa­ko 65-me­tá šven­èian­tis Vi­lius Pu­ro­nas. Vi­liaus PU­RO­NO as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Šir­dis – vi­sa­da prie­ky­je

Vi­liaus kû­ry­ba ir ma­to­mi dar­bai – tik jo kiau­tas. Ma­þai kas þi­no apie me­ni­nin­ko as­me­ni­ná gy­ve­ni­mà, apie tai, kad san­tuo­ka su mu­zi­ke Vir­gi­ni­ja iš tie­sø sëk­min­ga, kad Lie­tu­vai uþau­gin­ti du ga­bûs vai­kai Vy­tis ir Ug­në. Be pa­þin­èiø, be skam­bu­èiø abu sëk­min­gai ku­ria sa­vo gy­ve­ni­mà Lie­tu­vo­je, Vil­niu­je.

Kas lë­më, kas su­for­ma­vo Vi­liaus gy­ve­ni­mo dþiaugs­mà ir neá­ti­kë­ti­nà mei­læ gy­ve­ni­mui?

Paš­ne­ko­vas sa­ko, kad pir­ma­sis vai­kys­tës pri­si­mi­ni­mas yra apie uþ­si­spy­ri­mà. Gy­ven­da­mas Ku­piš­ky­je, dvi­me­tis Vi­liu­kas iš­py­lë pu­pas. Të­ve­lis jam pa­gra­së dir­þu ir lie­pë jas su­rink­ti. Pu­pas vai­kas su­rin­ko, bet vie­nà áki­šo tarp kny­gø á len­ty­nà. „O vie­nà vis tiek pa­ka­vo­jau!“ – pa­sa­kë ap­sia­ša­ro­jæs bamb­lys.

Vi­lius sa­ko, kad á jo kû­nà su­trû­ko pen­ki të­vo dir­þai, nu­lë­kë trys sag­tys. Jo bro­lá të­vas lu­po ma­þiau. „Na­muo­se ma­ne daþ­nai muš­da­vo, bet mo­kyk­lo­je aš gau­da­vau vien gar­bës raš­tus. Ir da­bar ne­þi­nau, dë­ko­ti të­ve­liui uþ tai ar ne. Juk uþ vie­nà muš­tà tris ne­muš­tus duo­da“, – sa­ko jis.

„Aš uþ­si­spy­ræs? „In ad­ver­si­ta­te etiam glo­rio­si“ („Prieš­gy­niau­ti yra gar­bin­ga“ – lot.) – tai is­to­ri­nis lie­tu­viš­ko­sios ri­te­ri­jos de­vi­zas, – nu­ker­ta Vi­lius ir paaiš­ki­na, kad tik sà­mo­nin­gai ko­vo­jant te­ga­li­ma bu­vo iš­lik­ti gy­viems. – Lie­tu­va – ma­þa tau­ta. At­si­lai­kë­me prieš vi­so­kias prie­spau­das, mu­rav­jo­vus, so­viet­me­èius tik to­dël, kad sà­mo­nin­gu­mu ko­vo­jo­me. Ma­þos tau­tos þmo­gus pri­va­lo gy­ven­ti tris­kart in­ten­sy­viau nei di­de­lës tau­tos at­sto­vas, kad iš­lik­tø.“

Pri­si­min­da­mas sa­vo šak­nis, Vi­lius ne­ga­li ne­si­di­dþiuo­ti. Jo šak­nys – Pa­ne­vë­þy­je. Vi­si jo pro­pro­se­ne­liai bu­vo mies­tie­èiai, nuo XVIII a. lai­do­ti se­no­sio­se Pa­ne­vë­þio ka­pi­në­se. O Pu­ro­nø ge­nea­lo­gi­ja sie­kia Ku­piš­ká. „Ma­no të­ve­lio mo­ti­na Emi­li­ja Þe­ko­ny­të yra ki­lu­si iš tos pa­èios tro­bos ir tos pa­èios šei­mos kaip ir Stuo­kos Gu­ce­vi­èiaus mo­ti­na Þe­ko­ny­të. To pa­ties gar­sio­jo ar­chi­tek­to, Vil­niaus ka­ted­ros au­to­riaus. Esu stip­rus þmo­gus, tvir­to stu­bu­ro ir des­ti­liuo­to krau­jo, Lie­tu­vos su­dë­ti­në da­lis. To­dël ir šyp­sau­si“, – sa­ko jis.

Vi­lius, pe­da­go­gø vai­kas, mo­kë­si in­ter­na­te kar­tu su po­ka­rio bend­raam­þiais: kla­së­je bu­vo pu­së ban­di­tø, pu­së – skre­bø vai­kø. 1963-iai­siais jis bai­gë mo­kyk­là-in­ter­na­tà, Vil­niaus dai­lës ins­ti­tu­te ëmë stu­di­juo­ti pra­mo­ni­næ dai­læ. Me­ni­nin­kus tuo­met ëmë á ka­riuo­me­næ, bet èia jam vël „nu­ski­lo“. Tar­na­vo Ry­go­je, su­si­pa­þi­no su Lat­vi­jos ar­chi­tek­tû­ra, ki­tos me­ni­nës mo­kyk­los tra­di­ci­jo­mis. Ir, þi­no­ma, su ka­riš­kio mo­ra­le nu­ga­lë­ti.

„Po ka­riuo­me­nës at­vy­kau á Šiau­lius – pra­mo­nës mies­tà – ir iš kar­to pa­te­kau á tuo­me­èio mies­to Vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko Vi­liaus Ka­za­na­vi­èiaus tvir­tas ran­kas. Da­bar ga­liu di­dþiuo­tis so­vie­ti­niu lai­ko­tar­piu nu­veik­tais dar­bais. Net da­bar, kai biu­rok­ra­tø esu nu­grûs­tas þe­myn, kai daþ­nai esu blo­kuo­ja­mas kaip kû­rë­jas, mies­tui vis tiek duo­du il­ga­lai­ká pro­duk­tà. Sva­jo­ju le­ga­liai dirb­ti pa­gal spe­cia­ly­bæ...“ – Vi­lius il­ge­sin­gai nu­si­šyp­so, po to nu­si­juo­kia – to­ká šau­nuo­lá, kaip jis, se­niai á dan­gø rei­kë­jo paimti, taèiau vis kiti á prieká uþlenda. 

Ka­mi­lë VIT­KU­TË

Šiuos þo­dþius mëg­da­vo kar­to­ti iš Šiau­liø ki­læs gar­sus ke­liau­to­jas, fo­tog­ra­fas, eko­lo­gas, gam­to­sau­gi­nin­kas Ole­gas Tru­cha­nas. Gy­ven­da­mas to­li­mo­jo­je Aust­ra­li­jos þe­my­no Tas­ma­ni­jos sa­lo­je, sa­vo gy­ve­ni­mà jis pa­sky­rë uni­ka­liai gam­tai iš­sau­go­ti ir yra lai­ko­mas vie­nu la­biau­siai šiai sa­lai nu­si­pel­niu­siø þmo­niø. Èia jis ir þu­vo – ly­giai prieš ke­tu­rias­de­šimt me­tø, 1972-øjø sau­sio 6-àjà.

Apie gar­sø­já mû­sø kraš­tie­tá pa­sa­ko­ja kà tik iš­leis­ta šiau­lie­èio Jo­no Nek­ra­šiaus kny­ga „Ole­gas Tru­cha­nas – Lie­tu­vos ir Aust­ra­li­jos le­gen­da“.

O. Tru­cha­no var­das ta­po sim­bo­liu, ko­vo­jant uþ þmo­gaus ir gam­tos har­mo­ni­jos iš­sau­go­ji­mà.

Pra­dþiø pra­dþia

1999-ai­siais, lan­kan­tis Šiau­liø ap­skri­ties P. Vi­šins­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je, Jo­nui Nek­ra­šiui á akis kri­to aust­ra­lo Mak­so An­gu­so pa­reng­ta kny­ga „The World of Ole­gas Tru­cha­nas“, iš­leis­ta 1975-ai­siais Tas­ma­ni­jo­je. Pers­kai­tæs jà, šiau­lie­tis ad­vo­ka­tas pa­no­ro dar dau­giau su­þi­no­ti apie sa­vo kraš­tie­èio gy­ve­ni­mà – pa­ra­šë laiš­kà O. Tru­cha­no se­se­riai Ni­nai Kant­vi­lie­nei, gy­ve­nan­èiai to­li­mo­sios Tas­ma­ni­jos sa­los sos­ti­në­je Ho­bar­te.

Neil­gai tru­kus á Šiau­lius at­ke­lia­vo at­sa­ky­mas su me­dþia­ga, ku­rià apie sa­vo bro­lá bu­vo su­kau­pu­si Ole­go Tru­cha­no se­suo. Ta­da J. Nek­ra­šiui ir ki­lo min­tis pa­ra­šy­ti kny­gà, iš ku­rios Lie­tu­vos gy­ven­to­jai ga­lë­tø dau­giau su­þi­no­ti apie sa­vo të­vy­nai­ná, to­li­mo­jo­je Aust­ra­li­jo­je ta­pu­sá le­gen­da. Po in­ten­sy­viø paieš­kø bû­si­mos kny­gos au­to­riø pa­sie­kë di­de­lis pluoš­tas in­for­ma­ci­jos rû­pi­ma te­ma iš O. Tru­cha­no drau­gø, gy­ve­nan­èiø JAV, Ka­na­do­je, Aust­ra­li­jo­je ir, þi­no­ma, iš já pa­þi­no­ju­siø Lie­tu­vos þmo­niø. Ádo­miø þi­niø apie sa­vo vy­rà pa­tei­kë ir Mel­va Tru­cha­nas.

Sau­lës mies­te pra­bë­go jau­nys­të

O. Tru­cha­no pro­të­viai á Šiau­lius XIX a. at­vy­ko iš Uk­rai­nos. Ma­ma Tat­ja­na pa­gal të­vø tau­ty­bæ bu­vo uk­rai­nie­të, të­vas Eduar­das – ru­sas, ta­èiau iš­pa­þi­næs ka­ta­li­kø ti­kë­ji­mà. Gi­më Ole­gas 1923-iai­siais Šiau­liø mies­te, Pa­dir­siø gat­vë­je, ku­ri lei­do­si þe­myn link Talk­šos eþe­ro. Èia Tru­cha­nø šei­ma gy­ve­no iki 1942 me­tø, kol Šiau­lius oku­pa­væ vo­kie­èiai ne­pa­rei­ka­la­vo, kad šios gat­vës gy­ven­to­jai iš­si­kel­tø ki­tur, nes jos te­ri­to­ri­ja pa­skir­ta þy­dø ge­tui. Tai­gi Ole­go të­vai per­si­kë­lë iš pra­dþiø á Þe­mai­tës gat­væ, o vë­liau á Mai­ro­nio, iš kur 1944-ai­siais nu­spren­dë pa­si­trauk­ti á Va­ka­rus.

1930 m. Ole­gas pra­dë­jo lan­ky­ti Auš­ros alë­jo­je prie Šiau­liø mo­ky­to­jø se­mi­na­ri­jos ásteig­tà pa­vyz­di­næ pra­dþios mo­kyk­là. Jis bu­vo smal­sus, at­kak­lus, ryþ­tin­gas mo­ki­nys. Kar­tà iš Kau­no at­vy­kæs tre­ne­ris já iš­mo­kë plauk­ti ávai­riais sti­liais. At­kak­lus vai­ki­nas iš­mo­ko ir bu­riuo­ti. Vë­liau, jau bû­da­mas Šiau­liø ber­niu­kø gim­na­zi­jos gim­na­zis­tas, Tru­cha­nas gar­së­jo kaip vie­nas ge­riau­siø jau­nø­jø bu­riuo­to­jø Lie­tu­vo­je. Gim­na­zi­jo­je Ole­gas itin do­më­jo­si geog­ra­fi­ja, gam­tos moks­lais, më­go dai­nuo­ti, ke­liau­ti po Lie­tu­và. Sep­ty­nias šios mo­kyk­los kla­ses jis bai­gë 1941-øjø pa­va­sa­rá, prieš pra­si­de­dant ka­rui. Prie Šiau­liø ar­të­jant fron­tui, Ole­gas kar­tu su drau­gais, ásto­jæ á Ple­cha­vi­èiaus sa­vi­sau­gos da­li­ná, dar ban­dë prie­šin­tis so­vie­tø oku­pa­ci­nei ka­riuo­me­nei Se­do­je, bet ne­pa­vy­kus to pa­da­ry­ti emig­ra­vo.

Li­ki­mo blaš­ko­mas po sve­ti­mas þe­mes

Á Vo­kie­ti­jà jis at­vy­ko 1944 m. spa­lá kar­tu su be­si­trau­kian­èiais iš Lie­tu­vos pa­bë­gë­liais. Ka­ro pa­bai­gà Tru­cha­nø šei­ma iš­gy­ve­no Ba­va­ri­jo­je, Bam­ber­ge, ku­ris jau bu­vo ame­ri­kie­èiø zo­no­je. Prik­lau­sy­da­mas DP – per­kel­tø­jø as­me­nø – sto­vyk­lai, Ole­gas dir­bo èia esan­èia­me me­ta­lo fab­ri­ke dar­bi­nin­ku. Vë­liau Bam­ber­go DP sto­vyk­la bu­vo per­kel­ta á Ba­va­ri­jos Gar­mi­šo Par­ten­kir­che­no mies­tà. Ole­gas troš­ko ágy­ti aukš­tà­já iš­si­la­vi­ni­mà ir spe­cia­ly­bæ. Su­þi­no­jæs, kad Vo­kie­ti­jo­je yra ákur­tos Jung­ti­niø Tau­tø ins­ti­tu­ci­jø re­mia­mos aukš­to­sios mo­kyk­los, á ku­rias prii­ma­mi stu­di­juo­ti ir jau­nuo­liai iš oku­puo­tø Bal­ti­jos vals­ty­biø, pa­tei­kë pra­šy­mà stu­di­juo­ti tei­sæ Miun­che­no UNR­RA uni­ver­si­te­te.

Šio­je aukš­to­jo­je jis mo­kë­si dve­jus me­tus, gy­ven­da­mas ame­ri­kie­èiø ad­mi­nist­ra­ci­jos skir­tuo­se bu­tuo­se pas vie­ti­nius ba­va­rus ir gau­da­mas ne­mo­ka­mà mais­tà iš ame­ri­kie­èiø val­dþios. Kop­da­vo á kal­nus, bu­vo Ba­va­ri­jos al­pi­nis­tø sà­jun­gos na­rys, ak­ty­viai da­ly­va­vo kal­nø fo­tog­ra­fø drau­gi­jos veik­lo­je, or­ga­ni­zuo­da­vo iš­vy­kas á kal­nø vir­šu­kal­nes ir net pa­bu­vo­jo aukš­èiau­sio­je iš jø – Cugš­pi­cë­je (2962 m.). De­ja, po dve­jø me­tø UNR­RA uni­ver­si­te­tas bu­vo uþ­da­ry­tas. 1948-ai­siais su­þi­no­jæs, kad at­si­ra­do ga­li­my­bë iš­va­þiuo­ti á ki­tus kraš­tus, kur sti­go dar­bo jë­gos, O. Tru­cha­nas la­bai ap­si­dþiau­gë – já trau­kë ne­þi­no­mi kraš­tai. Pe­rë­jæs kruopš­èià me­di­ci­ni­næ at­ran­kà, pa­si­ra­šë dve­jø me­tø dar­bo su­tar­tá ir iš­vy­ko á Aust­ra­li­jà. Po ku­rio lai­ko á šià ša­lá at­vy­ko ir jo se­suo Ni­na bei të­vai.

To­li­mo­ji Tas­ma­ni­ja – obuo­liø sa­la

Á ne­pa­þás­ta­mà þe­my­nà Tru­cha­nà kar­tu su ki­tais emig­ran­tais iš­pluk­dë lai­vas „Nea Hel­las“, 1949-øjø sau­sio 24-àjà pa­ju­dë­jæs iš Nea­po­lio Ita­li­jo­je. Po be­veik më­ne­sio bû­si­mie­ji emig­ran­tai pa­sie­kë Mel­bur­no uos­tà ir bu­vo nu­kreip­ti á Bo­ne­gi­los sto­vyk­là. Èia Ole­gui te­ko iš­bû­ti ke­lis më­ne­sius, kol bu­vo pa­skir­tas dirb­ti Tas­ma­ni­jos cin­ko ka­syk­lo­se. 1951-ai­siais jis ási­dar­bi­no in­þi­nie­riu­mi hid­roe­lekt­ri­në­je. Po dve­jø me­tø vie­no ren­gi­nio me­tu su­si­pa­þi­no su 25-eriø me­tø vie­ti­ne aust­ra­le Mel­va Stocks, šio mies­to ke­liau­to­jø klu­bo na­re. Jau­nuo­liai su­kû­rë šei­mà ir, sa­los sos­ti­në­je ga­væ þe­mës skly­pà, pra­dë­jo sta­ty­tis na­mà. Net­ru­kus pa­sau­lá iš­vy­do tre­je­tas at­þa­lø – duk­te­rys Ani­ta ir Ri­ma bei sû­nus Ni­ko­las.

Ko­vo­to­jas uþ sa­los gam­tos iš­sau­go­ji­mà

Nuo pat pir­mø­jø die­nø Tas­ma­ni­jo­je Ole­go dë­me­sá pa­trau­kë lau­ki­niai sa­los piet­va­ka­riai, apy­tik­riai nu­brai­þy­ti þe­më­la­piuo­se, bet neiš­ty­ri­në­ti. Jis ëmë verþ­tis á tas sa­los vie­tas, kur dar ne­bu­vo áþen­gu­si þmo­gaus ko­ja, ir vi­sà sa­va­ran­kiš­kø þy­giø me­tu su­rink­tà me­dþia­gà ati­duo­da­vo Ho­bar­to ke­lio­niø klu­bui. Ole­gas bu­vo vie­nas pir­mø­jø al­pi­nis­tø, pra­dë­ju­siø kop­ti á aukš­èiau­sius Tas­ma­ni­jos kal­nus. 1952 m. jam pir­mà­syk pa­si­se­kë vie­nam ákop­ti á Fe­de­ra­ci­jos kal­no vir­šû­næ. Be pa­ly­do­vø ir be spe­cia­lios al­pi­nis­tø áran­gos, ap­si­gink­la­væs tik fo­toa­pa­ra­tu ir su sun­kia kup­ri­ne ant nu­ga­ros, Ole­gas þy­gia­vo net 28 die­nas. Ko­piant jam pa­si­se­kë áam­þin­ti dau­gy­bæ pui­kiø neiš­tir­to kraš­to vaiz­dø. Vë­liau á šá kal­nà jis áko­pë dar sy­ká po dve­jø me­tø, bet jau su drau­gu.

O. Tru­cha­nas su­si­pa­þi­no su svar­biau­siais sa­los eþe­rais ir upë­mis, iš­vaikš­èio­jo jø kran­tus, o plau­kio­da­mas ka­no­ja iš­stu­di­ja­vo vi­sus slenks­èius ir ver­pe­tus, uo­las ir ak­me­nis. Ole­go ke­lio­në­mis do­më­jo­si ir jo ty­ri­në­ji­mø duo­me­ni­mis nau­do­jo­si Tas­ma­ni­jos val­dþios at­sto­vai ir ávai­rios ástai­gos. 1956 m. jis pa­si­dirb­di­no spe­cia­lià ka­no­jà, su ku­ria plau­kio­jo po at­šiau­rias upes, be­si­ski­nan­èias ke­lià per sun­kiai áþen­gia­mà Piet­va­ka­riø Tas­ma­ni­jà. Ka­no­ja jis ávei­kë Ser­pen­tai­no, Gor­do­no, Pai­me­no, Huo­no, Frank­li­no, Da­vë­jaus, De­ni­so­no upes. Tru­cha­nas pir­ma­sis iš­ty­rë Gor­do­no upæ, 1958-ai­siais nu­plauk­da­mas jà vi­sà. Sà­ly­gos bu­vo bai­sios: su ne­di­de­liu lai­ve­liu jam te­ko su­ki­në­tis upës ver­pe­tuo­se, kris­ti nuo slenks­èiø ke­lis met­rus þe­myn, áveik­ti siau­riau­sius tar­pek­lius. Nie­kas po jo ne­pa­jë­gë to pa­kar­to­ti.

O. Tru­cha­nas gy­ve­no tuo me­tu, kai Piet­va­ka­riø Tas­ma­ni­jo­je bu­vo spar­èiai plë­to­ja­ma kal­nø hid­roe­lekt­ri­niø sta­ty­ba, la­bai þa­lo­jan­ti gam­tà, ku­ri pra­mo­ni­nin­kams nie­ko ne­reiš­kë. Sup­ras­da­mas, kad ši þe­më yra ypa­tin­ga, jis sto­jo á ko­và uþ jos gro­þio iš­sau­go­ji­mà. Ypaè prie­ši­no­si pla­nams uþ­tvin­dy­ti uni­ka­lià van­dens gy­vû­ni­jà ir au­ga­li­jà bei nuo­sta­bø pa­plû­di­má tu­rin­tá Pe­de­rio eþe­rà. De­ja, nors ir bu­vo su­lauk­ta dau­gy­bës Ole­gà pa­lai­kan­èiø pro­tes­tuo­to­jø bal­sø, iš­sau­go­ti vie­no gra­þiau­siø sa­los eþe­rø ne­pa­vy­ko.

Lai­më, 1968-ai­siais Ole­go ini­cia­ty­va nuo iš­kir­ti­mo pa­vy­ko iš­gel­bë­ti pa­sku­ti­ná tûks­tant­me­èiø pu­šø – drieks­miø – miš­kà prie De­ni­so­no upës. Šios uni­ka­lios pu­šys, kol su­bræs­ta, au­ga nuo 500 iki 1000 me­tø, jø me­die­na be­veik ne­pû­va. Kol

Unikali Aust­ra­li­jos þe­my­no Tas­ma­ni­jos sa­la þavi ne vienà keliautojà.		Lygiai prieš 40 metø O. Truchanà praþudë upë, ku­rià jis taip troš­ko iš­sau­go­ti.

O. Tru­cha­nas ne­su­si­rû­pi­no, šios pu­šys bu­vo ker­ta­mos ko­mer­ci­niais tiks­lais. Jis ati­da­vë daug jë­gø, áti­ki­në­da­mas Tas­ma­ni­jos vy­riau­sy­bæ, kad bent vie­nas suau­gæs drieks­miø miš­kas iš­lik­tø atei­ties kar­toms. Pa­ga­liau jo pa­stan­gø dë­ka maþ­daug 1000 ak­rø vals­ty­bi­nës þe­mës ta­po De­ni­so­no upës re­zer­va­tu.

Ole­gas skai­të daug pa­skai­tø, ku­rias iliust­ruo­da­vo skaid­rë­mis iš sa­vo ke­lio­niø po Tas­ma­ni­jà. Jis bu­vo iš­rink­tas Tas­ma­ni­jos gam­tos re­zer­va­tø ap­sau­gos ta­ry­bos pa­ta­rë­ju ir Aust­ra­li­jos gam­tos ap­sau­gos fon­do na­riu. 1971-øjø gruo­dá bu­vo pa­skir­tas dirb­ti dës­ty­to­ju vie­na­me iš Ho­bar­to ko­le­dþø ir ne­kant­riai lau­kë die­nos, ka­da ga­lës per­teik­ti sa­vo pa­tir­tá ir þi­nias. De­ja, pra­dë­ti dirb­ti šá nau­jà dar­bà jam su­truk­dë mir­tis.

Gy­vy­bæ paau­ko­jo upei

Skaid­res, ku­rio­se Tru­cha­nas 1958 m. uþ­fik­sa­vo iki tol ne­þi­no­mus Gor­do­no upës kran­tus, bu­vo su­nai­kin­tos per gais­rà, apë­mu­sá Ho­bar­tà 1967-ai­siais. Jis jau bu­vo su­kau­pæs per 30 tûkst. nuo­trau­kø ir skaid­riø ar­chy­và, de­ja, jis su­de­gë.

Ty­ri­në­to­jas nu­ta­rë ko­lek­ci­jà at­kur­ti, tai­gi 1972 m. sau­sio më­ne­sá nu­spren­dë pa­kar­to­ti sa­vo áþy­mø­já 1958-øjø me­tø þy­gá ka­no­ja Gor­do­no upe. Nusp­ren­dus uþ­tvin­dy­ti Pe­de­rio eþe­rà, šiai upei taip pat bu­vo iš­ki­læs pa­vo­jus.

Sau­sio 6-àjà kar­tu su de­vy­nio­lik­me­èiu spe­leo­lo­gu Ke­vi­nu Kier­na­nu jis ëmë ruoš­tis ke­lio­nën. Be­leis­da­mas lai­ve­lá þe­myn á Gor­do­no upës van­de­ná, Ole­gas pa­sly­do ir ákri­to á van­de­ná prieš pat kriok­lio iš­ta­kas... Já pa­ga­vo ir par­bloš­kë stip­ri van­dens sro­vë. Jos pri­spaus­tas prie pa­sken­du­sio me­dþio ša­kø, O. Tru­cha­nas ne­be­ga­lë­jo iš­kil­ti. Upë, ku­rià jis taip troš­ko iš­sau­go­ti, já pra­þu­dë.

Le­gen­di­nis mû­sø kraš­tie­tis ne­blës­tan­èiais dar­bais pa­si­sta­të pa­mink­là. Jo dë­ka aust­ra­lai iš pa­grin­dø pa­kei­të sa­vo po­þiû­rá á gam­tà. O. Tru­cha­no var­das ta­po sim­bo­liu, ko­vo­jant uþ þmo­gaus ir gam­tos har­mo­ni­jos iš­sau­go­ji­mà.

Ar daug þi­no­me apie šá þmo­gø?

Dau­giau ra­šy­ti apie O. Tru­cha­nà im­ta at­kû­rus ne­prik­lau­so­my­bæ. 1993 m. bir­þe­lio më­ne­sá Lie­tu­vo­je lan­kë­si Ole­go se­suo Ni­na Kant­vi­lie­në su sa­vo vy­ru. Jie pa­bu­vo­jo Šiau­liuo­se, ap­si­lan­kë P. Vi­šins­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je. 2000 m. á Šiau­lius bu­vo at­vy­ku­si Ole­go naš­lë Mel­va su duk­ra Ani­ta. Bu­vo ati­da­ry­ta spau­di­niø ir fo­tog­ra­fi­jø pa­ro­da iš šio gar­sio­jo þmo­gaus gy­ve­ni­mo ir pa­ro­dy­tas Aust­ra­li­jo­je su­kur­tas fil­mas „Ole­go dva­sia“ bei jo su­kur­tos skaid­rës su Tas­ma­ni­jos vaiz­dais.

Fo­tog­ra­fi­jø ir rep­ro­duk­ci­jø pa­ro­da apie O. Tru­cha­nà 2000-ai­siais eks­po­nuo­ta ir Šiau­liø Ch. Fren­ke­lio rû­muo­se, tais pa­èiais me­tais pir­mà­syk bu­vo su­reng­ta bu­ria­vi­mo re­ga­ta Ole­go Tru­cha­no tau­rei lai­më­ti Rë­ky­vos eþe­re. Nuo to lai­ko ji ta­po tra­di­ci­ne. Ole­go Tru­cha­no 80-ies me­tø gi­mi­mo su­kak­èiai pa­mi­në­ti sa­vo þy­gá á Piet­va­ka­riø Pa­my­re esan­èià Šiau­liø vir­šu­kal­næ pa­sky­rë al­pi­nis­tas Sau­lius Vi­lius. Šis ju­bi­lie­jus bu­vo pa­mi­në­tas ir Šiau­liø fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­ju­je su­reng­ta fo­tog­ra­fi­jø ir rep­ro­duk­ci­jø pa­ro­da bei apie Ole­go veik­là pa­sa­ko­jan­èiu do­ku­men­ti­niu fil­mu „Wild­ness“ („Neiš­tir­tas kraš­tas“).

Šiau­liø uni­ver­si­te­to lek­to­riaus J. Nek­ra­šiaus ini­cia­ty­va Šiau­liø ke­liau­to­jø klu­bo na­riai kar­tu su þy­gei­viais iš ki­tø Lie­tu­vos mies­tø 2005 m. va­sa­rà or­ga­ni­za­vo þy­gá po Ba­va­ri­jà, skir­tà Ole­gui Tru­cha­nui at­min­ti. 2008-ai­siais bu­vo or­ga­ni­zuo­ta ir gam­to­sau­gi­në moks­li­në eks­pe­di­ci­ja á Aust­ra­li­jà, Tas­ma­ni­jà ir Nau­jà­jà Ze­lan­di­jà.

Ri­èar­das JA­KU­TIS

„Da­bar esu lai­min­giau­sias þmo­gus pa­sau­ly­je“, – pir­mie­ji þo­dþiai, iš­tar­ti Eve­li­nos Anu­saus­kai­tës lapk­ri­èio 2 die­nà Niu­jor­ke vy­ku­sia­me „Avon Voi­ces“ dai­ni­nin­kø kon­kur­se, kai ji ta­po nu­ga­lë­to­ja. Jau­no­ji dai­ni­nin­kë iš Lie­tu­vos at­li­ko po­pu­lia­rià dai­nà „I will al­ways lo­ve you“, o apie jos per­ga­læ pa­skel­bë pa­sau­lio mu­zi­kos þvaigþ­dë Fer­gie. Sa­lë plo­jo at­si­sto­ju­si.

Dai­nuo­ja nuo ma­þens

22 me­tø E. Anu­saus­kai­të dai­nuo­ja nuo sep­ty­ne­riø me­tø, pa­ti ra­šo ei­les ir ku­ria joms mu­zi­kà. Pir­mo­ji sëk­më dar dvy­li­ka­me­tæ mer­gai­tæ 2002 m. ap­lan­kë tarp­tau­ti­nia­me jau­nø­jø dai­no­rë­liø kon­kur­se „Ka­lë­dø ka­ra­lys­të“ Kau­ne, ku­rio nu­ga­lë­to­ja ji ta­po. Pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus jà ap­do­va­no­jo „Me­tø þvaigþ­du­te“. 2003 m. tarp­tau­ti­nia­me te­le­vi­zi­jos kon­kur­se „Dzin­ta­ra zvaigz­ne“ Jûr­ma­lo­je iš­ko­vo­tas „Grand Prix“. 2004 m. lie­tu­viš­kos pra­mo­gi­nës mu­zi­kos fes­ti­va­ly­je Ni­do­je, ku­ria­me da­ly­va­vo per 50 áþy­miau­siø Lie­tu­vos so­lis­tø bei gru­piø, Eve­li­nos kû­ry­bos dai­na „Ma­ma“ pri­pa­þin­ta ge­riau­sia fes­ti­va­lio dai­na, o est­ra­di­niø dai­nø kon­kur­se Bu­ka­reš­te (Ru­mu­ni­ja) ši dai­na pel­në ant­rà­jà pre­mi­jà. 2005 m. lai­më­tas „Grand Prix“ tarp­tau­ti­nia­me Ni­lo dai­nos kon­kur­se Egip­te, ku­rá Eve­li­nai átei­kë šio kon­kur­so glo­bë­ja – pir­mo­ji Egip­to le­di Su­za­na Mu­barak. Vi­tebs­ko dai­nø fes­ti­va­ly­je „Sla­vø tur­gus“ „Fi­dof“ pri­zu ap­do­va­no­ta E. Anu­saus­kai­të šia­me fes­ti­va­ly­je sve­èiø tei­së­mis pa­si­ro­do kas­met („Fi­dof“ – tarp­tau­ti­në or­ga­ni­za­ci­ja, eg­zis­tuo­jan­ti 40 me­tø, jun­gian­ti 1600 fes­ti­va­liø dau­giau ne­gu 100 ša­liø). Ir pa­ga­liau 2011-ie­ji – Niu­jor­kas, „Avon Voi­ces“.

Mu­zi­kø šei­my­na

Dai­ni­nin­kës šak­nys Šiau­liuo­se. Eve­li­nos të­tis Ri­èar­das Anu­saus­kas – šiau­lie­tis. Èia gy­ve­na ir jos se­ne­liai, Ri­èar­do të­vai Joa­na ir Flo­ri­jo­nas. Flo­ri­jo­nas – smui­kø meist­ras – ne tik smui­kus tai­so, bet ir pa­ts jø yra pa­da­ræs. Lie­tu­vo­je ant pirš­tø ga­li­ma su­skai­èiuo­ti smui­ko meist­rus. Sa­ko­ma, kad ša­lis, ku­rio­je ga­mi­na­mi smui­kai, pa­sie­kia aukš­tes­ná kul­tû­ros ly­gá, o ge­ro inst­ru­men­to pa­ga­mi­ni­mas pri­lygs­ta kos­mi­nio lai­vo pa­lei­di­mui. Joa­na – poe­të, iš­lei­du­si ke­le­tà ei­lë­raš­èiø rin­ki­në­liø, il­ga­me­të vai­kø dar­þe­lio mu­zi­kos va­do­vë, pa­ruo­šu­si daug vai­kø „Dai­nø dai­ne­lës“ kon­kur­sui. Ri­èar­do bro­lis Eve­li­nos dë­dë Ar­tû­ras Anu­saus­kas – gar­sus dþia­zo pia­nis­tas, dþia­zo an­samb­lio va­do­vas, Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­jos do­cen­tas, dës­tan­tis dþia­zo imp­ro­vi­za­ci­jà, skai­tan­tis pa­skai­tas ir ki­tø ša­liø mu­zi­kos aka­de­mi­jo­se, pvz., Si­be­li­jaus mu­zi­kos aka­de­mi­jo­je Hel­sin­ky­je.

Ri­èar­das Anu­saus­kas šiuo me­tu yra vers­li­nin­kas, bet jo gy­ve­ni­mas vi­sa­da glau­dþiai su­si­jæs su me­nu. Bai­gæs du aukš­tuo­sius (ma­si­niø ren­gi­niø re­þi­sû­rà tuo­me­tës Lie­tu­vos vals­ty­bi­nës kon­ser­va­to­ri­jos Klai­pë­dos fa­kul­te­te ir Le­ning­ra­do kul­tû­ros ins­ti­tu­te), në vie­no ren­gi­nio taip ir ne­re­þi­sa­vo, nes bu­vo ne­par­ti­nis, to­dël në vie­no mies­to val­dþia juo ne­pa­si­ti­kë­jo. Te­ko gy­ven­ti iš gro­ji­mo for­te­pi­jo­nu, nes prieš tai bu­vo bai­gæs Šiau­liø mu­zi­kos tech­ni­ku­mo pia­nis­tës pro­f. Ve­ro­ni­kos Vi­tai­tës kla­sæ. Ir tik at­gims­tan­èio­je Lie­tu­vo­je su Al­gir­du Kauš­pë­du or­ga­ni­za­vo pir­mà­já „Ro­ko mar­šà“ per Lie­tu­và, ku­ria­me bu­vo at­sa­kin­gas uþ Šiau­liø zo­nà.

Nors ir uþ­sië­mæs vers­lu, gy­ven­ti be me­no R. Anu­saus­kas vis tiek ne­ga­li. Ku­rá lai­kà dir­bo Lie­tu­vos ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos leng­vo­sios mu­zi­kos or­kest­ro di­rek­to­riu­mi ir be­suy­ran­tá ko­lek­ty­và vël pa­sta­të ant ko­jø, ku­ria dai­nas duk­rai Eve­li­nai, ta­po fo­to­me­ni­nin­ko Ri­man­to Di­cha­vi­èiaus va­dy­bi­nin­ku ir drau­ge pra­dë­jo leis­ti nau­jà me­no þur­na­là „Bal­tic Art“, ku­ria­me pri­sta­to­mi Bal­ti­jos re­gio­no dai­lës kû­rë­jai. Tie­sa, R. Anu­saus­kas fo­tog­ra­fuo­ja ir pa­ts.

Eve­li­na – gar­siø mu­zi­kø di­nas­ti­jos tæ­së­ja. Tiek jos mama, tiek tëtis darbuojasi muzikos srityje. Eve­li­nos ANU­SAUS­KAI­TËS as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Eve­li­na – gar­siø mu­zi­kø di­nas­ti­jos tæ­së­ja. Ma­ma pro­jek­tø va­do­vë Jur­ga Anu­saus­kie­në ki­lu­si iš gar­siø mu­zi­kø Va­si­liaus­kø šei­mos, o pa­ti Va­si­liaus­kø šei­ma, sa­ko, ki­lu­si nuo vie­no Na­po­leo­no pul­kø mu­zi­kan­to, nes kai Na­po­leo­no ar­mi­ja trau­kë­si, tas mu­zi­kan­tas taip pa­mi­lo lie­tu­vai­tæ, kad šia­me kraš­te ir li­ko. Be abe­jo, rei­kia pa­mi­në­ti ir sep­ty­nis áþy­miau­sius Va­si­liaus­kus. Var­go­ni­nin­kas Ber­nar­das Va­si­liaus­kas. Vie­no ne­lai­min­go at­si­ti­ki­mo me­tu jam bu­vo nu­pjau­ti ke­li ran­kos pirš­tai, chi­rur­gas K. Vit­kus juos pri­siu­vo ir Ber­nar­das to­liau pui­kiai var­go­nuo­ja. Tai uni­ka­lus at­ve­jis pa­sau­ly­je. To­liau sek­tø Jur­gos ma­ma, Eve­li­nos se­ne­lë Bea­ta Va­si­liaus­kai­të-Šmid­kie­në, smui­ko pe­da­go­gë, uþ il­ga­me­tá dar­bà ap­do­va­no­ta Lie­tu­vos di­dþio­jo ku­ni­gaikš­èio Ge­di­mi­no or­di­no 1-ojo laips­nio me­da­liu. And­rius Va­si­liaus­kas – pia­nis­tas, M. K. Èiur­lio­nio kon­kur­so lau­rea­tas, Au­gus­ti­nas Va­si­liaus­kas – vio­lon­èe­li­nin­kas, Na­cio­na­li­nës pre­mi­jos lau­rea­tas, Vil­niaus sty­gi­niø kvar­te­to sie­la. Smui­ki­nin­kë Edi­ta Va­si­liaus­kai­të ir vio­lon­èe­li­nin­kas Vir­gi­li­jus Va­si­liaus­kas dau­ge­lá me­tø gro­ja Juo­zo Do­mar­ko va­do­vau­ja­ma­me sim­fo­ni­nia­me or­kest­re. Kris­ti­na Va­si­liaus­kai­të – kom­po­zi­to­rë, pro­f. Eduar­do Bal­sio mo­ki­në, šiuo me­tu dau­giau gy­ve­nan­ti JAV, kur kaip kom­po­zi­to­rë yra ge­rai þi­no­ma.

Vien Va­si­liaus­kø gi­mi­ne èia ne­ga­li­ma ap­si­ri­bo­ti. Eve­li­nos krikš­to të­èio vio­lon­èe­li­nin­ko Au­gus­ti­no Va­si­liaus­ko þmo­na – smui­ki­nin­kë, pir­ma­sis Vil­niaus kvar­te­to smui­kas Aud­ro­në Vai­niû­nai­të. Taip su­si­lie­ta su taip pat gar­siø mu­zi­kø Vai­niû­nø šei­ma. Jur­gos Anu­saus­kie­nës se­suo Si­gu­të iš­te­kë­jo taip pat uþ gar­saus mu­zi­ko, ka­me­ri­nio cho­ro „Ai­di­ja“ va­do­vo ir di­ri­gen­to Ro­mual­do Gra­þi­nio (vie­nà pro­gra­mà jis yra pa­ruo­šæs ir su Šiau­liø „Po­li­fo­ni­ja“). Jau­nes­nie­ji Eve­li­nos bro­liai Min­dau­gas ir Ha­rol­das ir­gi sa­vo gy­ve­ni­mà su­sie­jo su mu­zi­ka: pir­ma­sis – šo­kë­jas, ant­ra­sis – pia­nis­tas.

Ne­mëgs­ta klau­si­mø apie þvaigþ­des

„Þvaigþ­dës dan­gu­je, o kai jos þe­më­je, tuo­met reiš­kia, kad jos su­de­gu­sios, – juo­kia­si Eve­li­na. – Ma­no tiks­las dirb­ti ir siek­ti pro­fe­sio­na­lu­mo, o ne grei­to pri­pa­þi­ni­mo. Man tei­kia ma­lo­nu­mà sun­kus dar­bas ir ge­ri re­zul­ta­tai. Në­ra kon­cer­to, á ku­rá þiû­rë­èiau – „ai, koks skir­tu­mas“. Tiks­liau, man bû­ti­ni ge­ri re­zul­ta­tai, o be sun­kaus dar­bo jie neá­ma­no­mi.“

Apie Šiau­lius dai­ni­nin­kë kal­ba la­bai šil­tai. „Šiau­liuo­se lan­kau­si po­rà kar­tø per me­tus, bet no­rë­èiau daþ­niau. La­bai my­liu ir pa­siilgs­tu sa­vo se­ne­liø. La­biau­siai þo­dis „Šiau­liai“ aso­ci­juo­ja­si su bu­vu­sia „Ping­vi­no“ le­dai­ne. Kai bu­vau ma­þy­të, mo­èiu­të ves­da­vo­si pa­le­pin­ti – le­dus tie­siog die­vi­nu! Dar, kai at­va­þiuo­ju, mo­èiu­të vi­sa­da iš­ke­pa „šir­de­li­niø“ bly­nø. Ji tu­ri to­kià ste­buk­lin­gà kep­tu­væ su šir­de­lëm ir þi­no la­bai ska­nø bly­nø re­cep­tà. Na, kà da­ry­si, kad aš to­kia sma­li­þë, o mo­èiu­të þi­no šià silp­ny­bæ... Šiau­liø la­bai šil­ta pub­li­ka. Kai kon­cer­ta­vo­me su miu­zik­lu „Pa­ry­þiaus ka­ted­ra“, šiau­lie­èiai net sep­ty­nis kar­tus iš­kvie­të pa­bai­go­je nu­si­lenk­ti. La­bai ma­lo­nus jaus­mas. Ne­ga­lë­èiau pa­sa­ky­ti, kad pub­li­ka èia ir sve­tur ski­ria­si. Jei ge­rai dai­nuo­ji, pub­li­ka ge­rai priims ir Më­nu­ly­je“, – sa­ko Eve­li­na.

Ša­rû­nas STA­SIU­LIS

Sa­ko­ma, kad iš­mok­ti ga­li­ma vis­ko – va­þiuo­ti vien­ra­èiu dvi­ra­èiu, kal­bë­ti de­šim­ti­mi uþ­sie­nio kal­bø ar pi­lo­tuo­ti lëk­tu­và. Te­rei­kia no­ro, ne­pa­lau­þia­mo uþ­si­spy­ri­mo ir di­de­liø pa­stan­gø. Ta­èiau ar áma­no­ma iš­mok­ti sëk­mës, kaip ji ma­tuo­ja­ma ir kas ga­li va­din­tis sëk­min­gu þmo­gu­mi? Apie tai – in­ter­viu su vie­nin­te­liu Lie­tu­vo­je sëk­mës mo­ky­to­ju Al­gir­du Ka­ra­liu­mi.

„Kiek­vie­nas þmo­gus uni­ka­lus ir tu­ri sa­vus ta­len­tus. De­ja, jie ne vi­sa­da þi­no, kà ge­ba“, – sako A. Karalius.

- Al­gir­do Ka­ra­liaus var­das sie­ja­mas su neáp­ras­tos pro­fe­si­jos pa­va­di­ni­mu „sëk­mës mo­ky­to­jas“. Ko­kia tai pro­fe­si­ja ir ko ga­li­ma iš­mok­ti klau­san­tis sëk­mës mo­ky­to­jo pa­skai­tø?

- Bai­gæs me­di­ci­nos aka­de­mi­jà su­pra­tau, kad þmo­nës ma­no, jog tik iš­siaiš­ki­nus, iš kur ky­la li­gos, ga­li­ma su­pras­ti, kas yra svei­ka­ta. Ta­èiau svei­ka­ta yra ypa­tin­ga bû­se­na, kai þmo­gus jau­èia­si itin ge­rai. Va­di­na­si, no­rë­da­mi dau­giau iš­siaiš­kin­ti apie svei­ka­tà, mes tu­ri­me tir­ti svei­kus þmo­nes, o ne li­go­nius. Ly­giai taip pat ir su sëk­me – jei­gu no­ri­me su­þi­no­ti, kas yra sëk­më, tu­ri­me sek­ti sëk­min­gø þmo­niø pa­vyz­dþiais. Aš stu­di­juo­ju sëk­min­gø þmo­niø pa­tir­tá ir per­tei­kiu jà ki­tiems. Ti­kiu, kad jei­gu tai ge­bë­jo pa­da­ry­ti vie­nas þmo­gus – ga­li ir ki­ti.

- Esa­te vie­nas áþy­miau­siø Lie­tu­vos vers­lo kon­sul­tan­tø, aiš­ki­na­te ly­de­rys­tës ir par­da­vi­mø su­bti­ly­bes. Re­mian­tis pra­gma­tiš­ku vi­suo­me­nës po­þiû­riu, ge­riau­sias to­kio spe­cia­lis­to kva­li­fi­ka­ci­jos ga­ran­tas tu­rë­tø bû­ti jo pa­ties pa­sie­ki­mai. Kas iš­ties at­sklei­dþia ge­ro vers­lo þi­no­vo ge­bë­ji­mus?

- Vers­lo kon­sul­tan­to sëk­mæ le­mia jo as­me­ni­niai pa­sie­ki­mai, iš­skir­ti­nës þi­nios bei ágû­dþiai ir mo­kë­ji­mas par­duo­ti sa­ve. Pas­ta­ro­ji sa­vy­bë va­di­na­ma cha­riz­ma, ta­èiau daþ­niau­siai tai tie­siog ge­ra rin­ko­da­ra. Aš sten­giuo­si þmo­nes ne kon­sul­tuo­ti, o tre­ni­ruo­ti. Jie mëgs­ta klau­sy­tis pa­ta­ri­mø, ta­èiau jø ne­vyk­do. Tarp ma­no klien­tø yra ai­bë sëk­min­gø ámo­niø ir þmo­niø, ku­riems ne­rei­kia pa­ta­ri­në­ti. Jiems rei­kia pa­pras­èiau­siø ágû­dþiø, ku­riuos ga­lë­tø nau­do­ti kas­dien. Aš mo­kau áþieb­ti ug­ná šir­dy­je, kad þmo­nës ne­prit­rûk­tø drà­sos priim­da­mi neei­li­nius spren­di­mus.

- Sa­ve va­di­na­te sëk­min­gu þmo­gu­mi. Ar tai reiš­kia, kad Jums nie­ko ne­trûks­ta ir vis­kà jau pa­sie­kë­te?

- Ma­nu, kad esu ekst­re­ma­liai sëk­min­gas. Tai reiš­kia, kad man trûks­ta ge­ro­kai dau­giau nei pa­pras­tam þmo­gui. Tu­riu tiek am­bi­cin­gø tiks­lø, tad var­gu ar su­spë­siu vis­ko pa­siek­ti. Esu sëk­min­gas ne to­dël, kad ko nors pa­sie­kiau, o to­dël, kad iš­gy­ve­nau daug dau­giau ne­sëk­miø, ne­gu pa­pras­ti þmo­nës no­rë­tø sau leis­ti. Ta­èiau man daug svar­biau bû­ti kles­tin­èiam ne­gu sëk­min­gam. Kles­të­ji­mas su­si­jæs su au­gi­mu. Net kai esi gi­liau­sio­je duo­bë­je, ga­li kaip nie­kad grei­tai aug­ti. Ne­sëk­mës ska­ti­na ta­vo au­gi­mà.

- Esa­te sa­kæs, kad dau­giau nei pu­sæ gy­ve­ni­mo pra­lei­do­te ieš­ko­da­mas at­sa­ky­mo á klau­si­mà, ko­dël vie­niems þmo­nëms se­ka­si, o ki­tiems ne. Ar pa­vy­ko iš­šif­ruo­ti sëk­mës for­mu­læ?

- Tie­sà sa­kant ne. Sup­ra­tau, kad kiek­vie­nas þmo­gus tu­ri sa­vo rak­tà, at­ve­rian­tá du­ris á sëk­mæ. Aš iš­siaiš­ki­nau dau­gy­bæ bû­dø, pa­de­dan­èiø pa­ga­min­ti sa­và­já rak­tà. Ta­èiau në­ra vis­rak­èio, at­ra­ki­nan­èio vi­sas du­ris. Kiek­vie­nas þmo­gus sëk­mæ su­ran­da

pa­ts, aš tik pa­de­du jiems.

- Ar su­tin­ka­te, kad vi­suo­me­në vis daþ­niau pa­mirš­ta, jog pi­ni­gai yra prie­mo­në, o ne tiks­las? Koks Jû­sø po­þiû­ris á pi­ni­gus ir kas yra tik­ro­sios gy­ve­ni­mo ver­ty­bës?

- Pi­ni­gai në­ra svar­biau­sias da­ly­kas. Pi­ni­gai – tai ener­gi­ja, ku­rià ga­li­ma pa­nau­do­ti sie­kiant sa­vo tiks­lø. Kuo am­bi­cin­ges­ni tiks­lai, tuo dau­giau ener­gi­jos pri­reiks. Esu la­bai am­bi­cin­gas, tad man vi­sa­da trûks­ta pi­ni­gø. Dël vi­suo­me­nës ne­ga­liu sa­ky­ti nie­ko, nes ji la­bai skir­tin­ga. Aš ver­ty­bë­mis va­di­nu tai, kas yra svar­bu. Ver­ty­bës ne­tu­ri jo­kios ver­tës, jei­gu jø ne­si­lai­ko­me kas­die­nia­me gy­ve­ni­me.

- Ar tie­sa, kad lie­tu­viai sto­ko­ja at­kak­lu­mo siek­da­mi uþ­si­brëþ­tø tiks­lø, bai­mi­na­si ke­ly­je pa­si­tai­kan­èiø pro­ble­mø, o re­zul­ta­tø ti­ki­si aki­mirks­niu?

- Tai ne­tie­sa. Lie­tu­vo­je yra daug at­kak­liø þmo­niø, ku­rie tu­ri am­bi­cin­gø tiks­lø. Jie ne tik pa­sie­kia juos, bet ir ge­ba pa­sau­liui pa­ro­dy­ti pa­vyz­dá. Lie­tu­viai yra ne­pap­ras­tai iš­ra­din­ga ir drà­si tau­ta. Tie­siog esa­me per daug sa­vik­ri­tiš­ki. Mes lin­kæ nag­ri­në­ti pro­ble­mas, ieš­ko­ti prie­þas­èiø, ta­èiau pa­mirš­ta­me, kad su­si­kon­cent­ra­væ á tiks­là ga­li­me grei­èiau­siai já pa­siek­ti. Þmo­nës ási­ti­ki­næ, kad kri­ti­ka ga­li pa­keis­ti pa­sau­lá, to­dël daþ­niau­siai kri­ti­kuo­ja tie, ku­rie pa­tys nie­ko ne­ge­ba. Ta­èiau rei­kia pri­si­min­ti tai, kad dar ne­pas­ta­ty­tas në vie­nas pa­mink­las kri­ti­kui.

- Kam þmo­nes mo­ky­ti sëk­mës? Juk kiek­vie­nas sëk­mæ su­pran­ta sa­vaip.

- Per mo­ky­mus mes ne­da­li­ja­me sëk­mës re­cep­tø ir ne­si­švais­to­me be­ver­èiais pa­ta­ri­mais. Mû­sø se­mi­na­rø uþ­duo­tis – pri­vers­ti þmo­gø su­pras­ti, kad jis ga­li pa­siek­ti vis­kà. Kiek­vie­nas þmo­gus uni­ka­lus ir tu­ri sa­vus ta­len­tus. De­ja, þmo­nës ne vi­sa­da þi­no, kà ge­ba. Aš mo­kau su­sto­ti ir ási­klau­sy­ti, ko iš­ties rei­kia kiek­vie­nam ir kaip to pa­siek­ti. Tai­gi sëk­më yra ágû­dis, ku­rio ga­li­ma iš­mok­ti.

- Kny­gy­nø vit­ri­no­se kas ant­ra kny­ga ra­gi­na iš­mok­ti sëk­min­go gy­ve­ni­mo pa­slap­èiø, sa­viug­dos pra­ti­mø ir tiks­lø sie­ki­mo gud­ry­biø. Ko­dël tai ta­po taip po­pu­lia­ru?

- Dar prieš de­šimt me­tø, kai pra­dë­jau kal­bë­ti apie sva­jo­nes ir jø sie­ki­mà, sà­vo­ka „sëk­mës psi­cho­lo­gi­ja“ bu­vo nie­kam ne­gir­dë­ta. Per de­šimt­me­tá si­tua­ci­ja ge­ro­kai pa­si­kei­të. Da­bar þmo­nëms no­ri­si gau­ti dau­giau, ne­gu jie tu­rë­jo iki šiol, to­dël su­si­do­më­ji­mas sëk­mës psi­cho­lo­gi­ja nuo­lat au­ga. Þmo­nës ieš­ko su­ba­lan­suo­to gy­ve­ni­mo – jiems rei­ka­lin­gi pi­ni­gai, ato­sto­gos, as­me­ni­niai san­ty­kiai ir dva­si­nis au­gi­mas.

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TË

Tre­èia­die­nio va­ka­rà Šiau­liø kul­tû­ros cent­re su­reng­tas gar­saus Lie­tu­vos ak­to­riaus, re­þi­sie­riaus, o da­bar ir pe­da­go­go Va­len­ti­no Ma­sals­kio kû­ry­bos va­ka­ras. Ja­me ne tik pa­ro­dy­tas nau­jas V. Ma­sals­kio re­þi­suo­tas rit­mo ir dai­nos spek­tak­lis „Gai­dos“, bet ir pri­sta­ty­ta kny­ga „Va­len­ti­nas Ma­sals­kis: ieš­kant teat­ro“. „Daug me­ni­nin­kø da­bar ne sklei­dþia švie­sà, o kal­ba ne­þi­nia kà, ir man dël to skau­du“, – su­si­ti­ki­me su þiû­ro­vais at­vi­ra­vo jis.

Va­len­ti­nas Ma­sals­kis: „Kiek­vie­na kû­ry­ba yra grio­vi­mas. Kà nors su­ku­ri – iš­tri­ni se­na.“ Sau­liaus JAN­KAUS­KO nuo­tr.

Slap­èia ste­bë­jo þiû­ro­vø vei­dus

Pub­li­ka dar ne­su­si­rin­ko po pir­mo­sios va­ka­ro da­lies á sa­læ, o juo­dai vil­kin­tis Va­len­ti­nas Ma­sals­kis išei­na á sce­nà. Nu­sis­tu­mia, kur jam rei­kia, sce­nos dar­bi­nin­kø pa­sta­ty­tà sta­là, kë­dæ ir pri­së­dæs ima var­ty­ti la­pe­lius su pa­teik­tais þiû­ro­vø klau­si­mais. Su­si­màs­to, nu­si­šyp­so, nu­si­juo­kia ir, pa­kë­læs akis á sa­læ, sa­ko pub­li­kai, kad pir­mà­jà su­si­ti­ki­mo da­lá, kai bu­vo ro­do­mas spek­tak­lis „Gai­dos“, ku­ris þa­vë­jo rit­mu, gar­sais bei me­lo­din­go­mis lie­tu­viš­ko­mis dai­no­mis, jis þiû­ro­vø vei­dus ste­bë­jo pro ma­þà sky­lu­tæ. „Mes ápra­tæ, kad mums bû­tø ki­ša­mas pus­fab­ri­ka­tis, bet mes jums no­rë­jo­me pa­ro­dy­ti, kiek ak­to­rius tu­ri daug dirb­ti. Ak­to­rius tu­ri bû­ti ne tik ak­ro­ba­tas ar fi­lo­so­fas. Jis tu­ri bû­ti psi­cho­lo­gas, ge­bë­ti ával­dy­ti kuo dau­giau mu­zi­kos inst­ru­men­tø, val­dy­ti rit­mà. Jei neá­vyks­ta che­mi­në reak­ci­ja tarp ak­to­riø ir pub­li­kos, va­di­na­si, šis me­nas ne­rei­ka­lin­gas“, – sa­kë ak­to­rius.

Á Šiau­lius V. Ma­sals­kis at­vy­ko su sa­vo stu­den­tais, ku­riuos mo­kë teat­ro me­no, kai jie stu­di­ja­vo Vil­niaus ko­le­gi­jo­je, o da­bar tæ­sia stu­di­jas Klai­pë­do­je. Šiuo me­tu ak­to­rius pa­ni­ræs á pe­da­go­gi­ná dar­bà. Re­þi­sa­væs spek­tak­lá „Kal­nas“, kar­tu su jau­nai­siais ak­to­riais já pri­sta­të Pran­cû­zi­jo­je ási­kû­ru­sia­me gar­sia­ja­me „Grif­fon“ teat­re. Spek­tak­lio mo­to – H. He­sës tei­gi­nys „Kuo ar­èiau vie­nas ki­to þmo­nës, tuo sun­kiau vie­nas ki­tà pa­þás­ta“.

„Da­bar­ti­në ne­lai­më – teat­re iš­nai­kin­ta šei­ma. Su sa­vo mo­ki­niais pra­dë­jo­me au­gin­ti šei­mà – pra­dë­jo­me kar­tu val­gy­ti. Ne­šu pa­ts jiems su­muš­ti­nius. Suau­gu­sie­ji tu­ri pa­ro­dy­ti jau­ni­mui, kad juo rû­pi­na­si. Ávei­kë­me so­cia­liz­mà ko­lek­ty­viai, o ka­pi­ta­liz­mà, egoiz­mà ir gar­bët­roš­kà ban­do­me áveik­ti pa­vie­niui. Taip nie­ko ne­bus. Ma­ne mo­kë bû­ti so­lis­tu, bet tai bu­vo di­dþiau­sia ne­lai­më. Jei me­ni­nin­kas ne­tam­pa so­lis­tu ir jam ten­ka gro­ti or­kest­re, jis jau­èia­si ne­vy­kë­lis, neá­vy­kæs so­lis­tas. Pir­ma þmo­gus tu­ri iš­mok­ti dirb­ti ko­lek­ty­ve, o jau ta­da ga­li bû­ti ge­ras so­lis­tas“, – sa­kë ak­to­rius.

Su jau­nø­jø ak­to­riø ko­lek­ty­vu V. Ma­sals­kis Na­cio­na­li­nia­me teat­re sta­tys spek­tak­lá „Gry­bø ka­ras“. J. Marcinke­vi­èiaus poe­mà jis iš­mo­ko dar bû­da­mas vai­kas. Sto­vë­da­vo ant kë­dës ir dek­la­muo­da­vo sve­èiams ávai­riais bal­sais. Dar su­dai­nuo­da­vo „Nuo sau­lës su­skel­dë­jo lû­pos...“ „Ma­no të­vai bu­vo dar­bi­nin­kai, á teat­rà nei­da­vo. Aš bi­lie­tà nu­si­pir­kau bû­da­mas aš­tuo­nio­li­kos“, – pri­si­pa­þás­ta V. Ma­sals­kis.

Ir kà jis ra­do ta­me teat­re? „Man ten trû­ko nuo­šir­du­mo, emo­ci­jos, ener­gi­jos ir aš atë­jau to iš­tai­sy­ti. Vai­kams sa­kau – jei jums pa­tin­ka teat­ras toks, koks yra, nei­ki­te ten, ras­ki­te, kà ga­li­ma pa­tai­sy­ti. Kiek­vie­na kû­ry­ba yra grio­vi­mas. Kà nors su­ku­ri – iš­tri­ni tai, kas se­na“, – kal­bë­jo ak­to­rius.

„Kaip ga­li á prie­ká nu­gy­vent gy­ve­ni­mà?“

Daug ašt­riø þo­dþiø V. Ma­sals­kis iš­sa­kë šiuo­lai­ki­nei te­le­vi­zi­jai ir teat­rui. Jo nuo­mo­ne, da­bar­ti­nis teat­ras in­for­muo­ja, o ne kal­ba me­ta­fo­ro­mis. Šiuo­lai­ki­nis teat­ras pa­vir­to þmo­niø juo­ki­ni­mu, o te­le­vi­zi­jo­je ak­to­rius uþ šim­tà li­tø vis­kà ga­li pa­da­ry­ti. „Ne­jau va­ro­mo­ji jë­ga yra tas šim­tas li­tø? Teat­ras pra­si­de­da ta­da, kai yra to­kia si­tua­ci­ja – aš þiû­riu pro rak­to sky­lu­tæ, o sce­no­je esan­tis þmo­gus ne­þi­no, kad aš já ste­biu“, – sa­kë V. Ma­sals­kis.

Pri­si­pa­þi­næs, kad da­bar daþ­niau­siai skai­to psi­cho­lo­gi­næ li­te­ra­tû­rà, V. Ma­sals­kis sa­kë, kad mo­ky­tis ak­to­rys­tës sto­jo per­skai­tæs tik To­mo Main Ri­do ir D. F. Ku­pe­rio kny­gas. Iš­gir­dæs K. Sta­nis­lavs­kio, Dþ. Lon­do­no, E. He­ming­vë­jaus, H. He­sës, E. M. Re­mar­ko pa­var­des, lë­kë á bib­lio­te­kà rau­do­nom au­sim iš gë­dos. Skai­të, ri­jo kny­gas. „Pa­si­da­rë gë­da bût dur­nam“, – sa­kë jis.

V. Ma­sals­kis sa­ko, kad kai þmo­gus su­si­tuo­kia ir su­si­lau­kia vai­kø, ima gal­vo­ti, kad vis­kà þi­no. „Su­si­tin­ku pa­þás­ta­mus ir ma­tau, kaip jie bë­ga nuo ma­næs. Kas va­do­vau­ja ne­kon­tak­ta­vi­mui? Þmo­gus bë­ga, nes tu jam ne­rei­ka­lin­gas. Jis þi­no, kad tu­rës su ma­ni­mi kal­bët apie kny­gas, o aš apie nau­jà ási­gy­tà jo dþi­pà ar nau­jas kel­nes kal­bë­ti ne­mo­ku“, – sa­kë ak­to­rius.

V. Ma­sals­kis tu­rë­jo ga­li­my­bæ emig­ruo­ti. Dar bû­da­mas jau­nas su­lau­kë pa­siû­ly­mo bû­ti ap­ves­din­tas ir ási­kur­ti Ame­ri­ko­je. Ta­da jis pa­sa­kë „Ne“, bet tik da­bar ga­li pa­sa­ky­ti ko­dël. „Šir­di­mi mes iš­si­ren­ka­me þmo­nà, drau­gus. Pro­tu iš­si­ren­ka­me darb­da­vá. Aš su­pra­tau, kad emig­ruo­ti ne­ga­liu. Ma­èiau emig­ran­tus, be­pras­my­bæ jø aky­se ir gy­ve­ni­mà dël tau­py­mo. Þmo­nës ima pa­sko­las, per­ka na­mus. Kaip ga­li á prie­ká nu­gy­vent gy­ve­ni­mà?“ – klau­së V. Ma­sals­kis ir pri­si­pa­þi­no, kad du kar­tus po ke­lio­niø po Ame­ri­kà gu­lë­jo li­go­ni­në­je. „Ten zoo­lo­gi­ja su zoo­so­dais“, – pub­li­kà pra­juo­ki­no ak­to­rius.

V. Ma­sals­kis sa­kë daug gal­vo­jæs, ar mus val­do kor­po­ra­ci­jos, pi­ni­gai, par­ti­jos, sis­te­ma, ir pa­da­ræs at­ra­di­mà. Jei mus val­dy­tø tik me­las, lëk­tu­vai ne­skrai­dy­tø. „Man sa­kë ko­le­ga, kad aš be rei­ka­lo nak­ti­mis ei­nu á sce­nà, plë­šau­si, rë­kau­ju. Jei ta­da bû­èiau pa­ti­kë­jæs tuo, kas man sa­ko­ma, da­bar prieš jus ne­sto­vë­èiau“, – kal­bë­jo jis.

To­kie ne­bu­vo­me dar nie­kad

V. Ma­sals­kis yra ne tik gar­sus Lie­tu­vos ak­to­rius, vai­di­nan­tis spek­tak­liuo­se, bet ir pa­ts juos sta­to bei fil­muo­ja. Na­cio­na­li­nia­me dra­mos teat­re jis re­þi­sa­vo Šeks­py­ro „Ka­ra­liø Ly­rà“, F. Dos­to­jevs­kio „Nuo­lan­kià­jà“. Ru­si­jo­je vy­ku­sia­me Smo­lens­ko tarp­tau­ti­nia­me ki­no fes­ti­va­ly­je „Nau­ja­sis ki­nas. XXI a.“ jis pel­në ap­do­va­no­ji­mà uþ ge­riau­siai su­kur­tà vy­ro vaid­me­ná fil­me „Die­vø miš­kas“. Ja­me V. Ma­sals­kis at­li­ko pa­grin­di­ná – pro­fe­so­riaus – vaid­me­ná.

„Bu­vau ak­to­rius, re­þi­sie­rius. Nu­gy­ve­nau su ju­mis da­lá gy­ve­ni­mo, bu­vau sta­bas. Da­bar man rei­kia bû­ti pe­da­go­gu, da­bar aš no­riu per­duo­ti su­kaup­tas þi­nias“, – tei­gë jis

Va­ka­ro me­tu V. Ma­sals­kis pri­sta­të sa­vo iš­leis­tà kny­gà „Va­len­ti­nas Ma­sals­kis: ieš­kant teat­ro“. Kny­ga – tai  po­kal­biai su pa­èiu au­to­riu­mi. Ji gau­siai iliust­ruo­ta nuo­trau­ko­mis, leng­vai skai­to­ma. Kny­go­je pa­teik­ta de­ta­li he­ro­jaus kû­ry­bi­në biog­ra­fi­ja, ko­le­gø at­si­lie­pi­mai, daug teks­tø, ver­èian­èiø skai­ty­to­jà su­si­màs­ty­ti apie gy­ve­ni­miš­kus klau­si­mus, pa­tei­kia­mi teat­ro ir gy­ve­ni­mo pa­na­šu­mai.

Pri­si­pa­þi­næs, kad ne­mëgs­ta pub­li­kai skai­ty­ti ei­lë­raš­èiø, va­ka­rà V. Ma­sals­kis vis dël­to bai­gë W. Wilms ei­lë­raš­èiu „Klai­da“. Lyg tik­ras mo­ky­to­jas, ku­ris kal­ba pa­ra­dok­su: „To­kie tur­tin­gi kaip šian­dien ne­bu­vo­me dar nie­kad, bet to­kie go­dûs kaip šian­dien taip pat ne­bu­vo­me dar nie­kad...“

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TË

Per šim­tà tûks­tan­èiø ára­šø par­da­væs dai­ni­nin­kas, ne­nu­si­bos­tan­tis TV vei­das, þur­na­lis­tas, ak­to­rius, dai­nø mu­zi­kos ir teks­tø au­to­rius Ma­ri­jo­nas Mi­ku­ta­vi­èius spa­lio 7 d. 20 val. pa­kvies á sa­vo gran­dio­zi­ná gy­vo gar­so kon­cer­tà Šiau­liø are­no­je. Be­veik dvie­jø va­lan­dø truk­mës kon­cer­te cha­riz­ma­tiš­ka­sis dai­ni­nin­kas þa­da su­dai­nuo­ti gar­siau­sius sa­vo mu­zi­ki­nës kar­je­ros kû­ri­nius. „Aš ne­sup­ra­tau nie­ka­da, kad esu dai­ni­nin­kas. Ne­su tas, ku­ris ga­li at­lik­ti bet kà, ta­èiau aš la­bai no­riu per­duo­ti pub­li­kai tà in­for­ma­ci­jà, ku­ri yra ma­no vi­du­je“, - „Šiau­liai plius“ kal­ba M. Mi­ku­ta­vi­èius. Dai­ni­nin­kas tai sa­ko te­le­fo­nu, siû­buo­jant val­èiai vie­na­me Šve­di­jos eþe­rø.

Ma­ri­jo­nas Mi­ku­ta­vi­èius sa­ko nuo vai­kys­tës sva­jo­jæs dai­nuo­ti gau­siai pub­li­kai ir da­bar jau­èia­si lai­min­gas, kad ga­li tai da­ry­ti. „Pra­mo­gø sa­los“ ar­chy­vo nuo­tr.

Šiau­lius pri­si­me­na dar iš praë­ju­sio am­þiaus

Pri­èiup­tas së­din­tis val­ty­je vie­na­me Šve­di­jos eþe­rø ir þve­jo­jan­tis su drau­gais, Ma­ri­jo­nas mie­lai su­tin­ka duo­ti in­ter­viu. Vë­jas pu­èia á jo mo­bi­lø­já te­le­fo­nà, gar­sas traš­ka, tad dai­ni­nin­kas pa­pra­šo luk­te­lë­ti – iria­si ar­èiau kran­to. Beirk­luo­da­mas jis ima kaþ­kà niû­niuo­ti. Aki­vaiz­du, kad Ma­ri­jo­nas pui­kios nuo­tai­kos, ge­rai lei­dþia lai­kà, tad á Šiau­lius spa­lio 7-àjà at­vyks ku­pi­nas jë­gø ir sa­vo ge­ra ener­gi­ja uþ­lies su­si­rin­ku­sià pub­li­kà.

„Tu ma­no di­dþiau­sia þu­vis, ku­rios nie­ka­da ne­pa­gau­nu, nuo Mi­si­si­pës iki Vol­gos þio­èiø, tu ma­no di­dþiau­sia þu­vis“, – þo­dþiai iš Ma­ri­jo­no dai­nos, ku­rià þi­no kiek­vie­nas bent šiek tiek mu­zi­ka be­si­do­min­tis þmo­gus. Vis dël­to ji – ne apie þve­jy­bà, o apie mei­læ mo­te­riai. Šve­di­jos eþe­re ne­bent un­di­në­læ ga­li su­þve­jo­ti, tad apie mei­læ ir þve­jy­bà ne­kal­ba­me. Kal­ba­me apie Šiau­lius, ku­riuo­se ne kar­tà lan­kë­si dai­ni­nin­kas, ir apie pub­li­kà, ku­ri Ma­ri­jo­nui per kon­cer­tus su­tei­kia itin daug ener­gi­jos.

Dai­ni­nin­kas sa­ko, kad Šiau­liuo­se lan­kë­si dar praë­ju­sia­me am­þiu­je. Tuo­met vei­ku­sia­me pra­mo­gø cent­re „Max‘as“ jis ne tik siaus­da­vo su drau­gais, bet ir kon­cer­tuo­da­vo. „Vë­liau at­va­þiuo­da­vau á Šiau­lius pas ko­kià nors mer­gi­nà ar á drau­go gim­ta­die­ná, tad su šiuo mies­tu ma­ne sie­ja daug sma­giø pri­si­mi­ni­mø“, – kal­ba mu­zi­kan­tas.

Ma­ri­jo­nas sa­ko, kad dar praë­ju­sia­me am­þiu­je Šiau­liai jam pa­si­ro­dë itin keis­tas mies­tas. Gat­vë­mis vaikš­èio­jo tre­nin­guo­ti vy­ru­kai, ta­èiau mies­te vi­sa­da bu­vo itin stip­ri po­grin­di­në kul­tû­ra. „Kaþ­kaip su­ge­bë­jo tie du vi­siš­kai prie­šin­gi po­liai iš­gy­ven­ti ir su­tar­ti“, – sa­ko jis.

Ma­ri­jo­nas pri­si­me­na Šiau­lius kaip links­mà mies­tà – bul­va­rà su skulp­tû­ro­mis, be­to­ni­ná monst­rà Šiau­liø vieš­bu­tá, Auk­si­ná ber­niu­kà Sau­lës laik­ro­dþio aikš­të­je, ku­ris mu­zi­kan­tui bu­vo kaip kel­ro­dë þvaigþ­dë. Pa­ma­tai Auk­si­nio ber­niu­ko skulp­tû­rà ir pa­gal jà ga­li orien­tuo­tis, kur esi ir kur tu­ri ei­ti.

Vi­sa­da no­rë­jo dai­nuo­ti gau­siai pub­li­kai

Ke­li pa­sta­rie­ji Ma­ri­jo­no kon­cer­tai Šiau­liø kon­cer­tø sa­lë­je „Sau­lë“ bu­vo tik­ri anš­la­gai – pub­li­ka siau­të­jo, plo­jo, kvie­të bi­sui. „Fan­tas­tiš­ka Šiau­liø pub­li­ka, pui­kio­je sa­lë­je vy­ko kon­cer­tai, ta­èiau pri­si­me­nu vie­nà kon­cer­tà Šiau­liuo­se, ne­be­pa­me­nu, kur jis vy­ko, á ku­rá atë­jo gal 15 þmo­niø. Bu­vo la­bai keis­tas jaus­mas, at­ro­dë, tar­si gro­tum sau“, – nu­si­juo­kia pa­šne­ko­vas ir kal­ba, kad yra kon­cer­tø, po ku­riø jis jau­èia­si fan­tas­tiš­kai, ta­èiau bû­na ir to­kiø va­ka­rë­liø, po ku­riø su­vo­ki, kad kaþ­kà ne taip pa­da­rei, kad ne­bu­vo su pub­li­ka pa­si­keis­ta ener­gi­ja.

Be jo­kios abe­jo­nës, Ma­ri­jo­nas sa­ko jau­èian­tis pub­li­kos pa­lai­ky­mà, sklei­dþia­mà ener­gi­jà. Tai jis pa­ly­gi­na su krep­ši­nio sir­ga­liø emo­ci­jo­mis. „Štai, praë­jo krep­ši­nio èem­pio­na­tas ir krep­ši­nin­kai ne vel­tui sa­ko, kad þais­ti tuš­èio­je sa­lë­je ir to­je, ku­rio­je ûþia þmo­nës, – du skir­tin­gi da­ly­kai. Dai­nuo­ji ir jau­ti, kad pub­li­ka jun­ta kiek­vie­nà ta­vo kvëp­te­lë­ji­mà, jun­ti jø ener­gi­jà ir imi su pub­li­ka kvë­puo­ti vie­nu rit­mu. Fan­tas­tiš­kas jaus­mas“, – at­vi­rau­ja at­li­kë­jas.

Ma­ri­jo­nas sa­ko ne­ga­lin­tis at­sa­ky­ti á klau­si­mà, ka­da su­pra­to, jog taps dai­ni­nin­ku. „Aš grei­èiau links­min­to­jas, šou­me­nas ir ga­liu at­lik­ti bû­tent tai, kas man svar­bu. Nes­lëp­siu, no­rë­jau tap­ti dai­ni­nin­ku dar vai­kys­të­je. Stû­ga­vau brû­þin­da­mas gi­ta­rà, o pro bu­to lan­gus ei­nan­tys praei­viai dai­ry­da­vo­si, koks kvai­lys èia kly­kau­ja. Aš no­rë­jau dai­nuo­ti gau­siai pub­li­kai ir da­bar jau­èiuo­si pa­ten­kin­tas, kad tai ga­liu da­ry­ti“,- sa­ko pa­šne­ko­vas.

Are­no­je – kon­cer­tas ir krep­ši­nio šven­të

Spa­lio 7-àjà Šiau­liø are­no­je vyks ne tik dvie­jø va­lan­dø truk­mës M. Mi­ku­ta­vi­èiaus ir gru­pës gy­vo gar­so kon­cer­tas – 17 va­lan­dà bus ren­gia­mos þmo­nø ne­ši­mo ap­link are­nà var­þy­bos, o vë­liau vyks krep­ši­nio klu­bo „Šiau­liai“ nau­jos ko­man­dos iš­kil­min­ga pri­sta­ty­mo šven­të.

Sa­vo pir­mà­já so­li­ná al­bu­mà „Pas­vei­kin­kit vie­ni ki­tus“ M. Mi­ku­ta­vi­èius iš­lei­do 2004-ai­siais. Iš da­lies já ga­li­ma va­din­ti rink­ti­niu, nes ja­me bu­vo ir ke­li kû­ri­niai iš al­bu­mo „Bo­vy su Ma­ri­jo­nu“ (1997 m.), ir po­ra due­tø su Ais­te Smil­ge­vi­èiû­te iš Ro­ko Ra­dze­vi­èiaus ir Rim­vy­do Stan­ke­vi­èiaus ro­ko ope­ros „Jû­ra­të ir Kas­ty­tis“, ir di­dþiu­lio pri­pa­þi­ni­mo su­lau­kæs kû­ri­nys „Trys mi­li­jo­nai“, ne­re­tai pa­va­di­na­mas ant­ruo­ju ša­lies him­nu.

2008-øjø pra­dþio­je po ket­ve­riø me­tø per­trau­kos nau­jø dai­nø al­bu­mà „Bai­gë­me mo­kyk­là“ iš­lei­dæs at­li­kë­jas su­bû­rë gru­pæ ir iki šiol ga­na ak­ty­viai kon­cer­ta­vo. Jo kû­ri­ná „12 sa­vai­èiø snie­go“ „Ra­dio­cent­ro“ klau­sy­to­jai iš­rin­ko ge­riau­sia me­tø dai­na.

2010-ai­siais M. Mi­ku­ta­vi­èiaus su­kur­tas kû­ri­nys „Ar my­lit jà Jûs“ lai­më­jo pir­mà­jà vie­tà kon­kur­se „Dai­na Lie­tu­vai“ ir kar­tu ta­po gro­ja­miau­sia me­tø dai­na.

2011-ai­siais M. Mi­ku­ta­vi­èiaus su­kur­tas kû­ri­nys „Ce­leb­ra­te bas­ket­ball“ bu­vo pri­pa­þin­tas ofi­cia­lia „Eu­ro­bas­ket 2011“ dai­na.

Sva­jû­nas SA­BA­LIAUS­KAS

Ka­den­ci­jà bai­gæs pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus ne­së­di ran­kø su­dë­jæs – ak­ty­viai da­ly­vau­ja po­li­ti­nia­me ir kul­tû­ri­nia­me Lie­tu­vos gy­ve­ni­me. Jis ir to­liau iš­lai­ko aukš­tus rei­tin­gus ir iki šiol va­di­na­mas vie­nu iš Lie­tu­vos mo­ra­li­niø au­to­ri­te­tø.

Su V. Adam­ku­mi kal­bë­jo­mës apie nû­die­nos pro­ble­mas, ak­tua­li­jas ir jam ar­ti­mus Šiau­lius.

Pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus ti­ki švie­sia Lie­tu­vos atei­ti­mi. Dþo­jos Gun­dos BA­RY­SAI­TËS nuo­tr.

Ne­pyks­ta dël šle­pe­èiø

- Pre­zi­den­te, kai iš­girs­ta­te þo­dá „Šiau­liai“, ko­kios pir­mo­sios aso­cia­ci­jos?

- Tai mies­tas, tu­rin­tis la­bai ar­ti­mà ry­šá su ma­no šei­ma. Ne­sun­ku bû­tø at­kur­ti šimt­me­èio is­to­ri­jà. Šiau­liuo­se gi­më ma­no të­vas, se­ne­lë. Jie ir pa­lai­do­ti èia, tad su šiuo mies­tu la­bai ar­ti­mi ry­šiai.

Šiau­liai – mies­tas, tu­rë­jæs di­dþiu­læ áta­kà Lie­tu­vos kul­tû­ri­niam ir po­li­ti­niam gy­ve­ni­mui. Prieš­ka­riu èia gar­së­jo Venc­laus­kiai – lie­tu­vy­bës puo­se­lë­to­jai ir jau­ni­mo auk­lë­to­jai. Tuo­met mies­tas bu­vo ir so­cial­de­mok­ra­tø tvir­to­vë.

Šiais lai­kais jis taip pat di­de­lis kul­tû­ros þi­di­nys. Vien Šiau­liø uni­ver­si­te­tas mies­tui su­tei­kia daug so­li­du­mo. Šiau­liai vi­suo­met bu­vo vie­nas iš iš­skir­ti­niø, pir­maei­liø mies­tø Lie­tu­vo­je.

- Dau­ge­lis hu­mo­ris­ti­niø lai­dø Jus ir Šiau­lius sie­jo su šle­pe­të­mis. At­seit pre­zi­den­tu ta­po­te vien to­dël, kad šle­pe­tes lai­kë­te èia po lo­va. Ar Jû­sø tai ne­þeis­da­vo?

- Jei ne­sup­ra­si hu­mo­ro, šiuo at­ve­ju – pik­to po­li­ti­nio, tai ga­li ási­þeis­ti. Gy­ve­ni­me esu pe­rë­jæs dau­giau nei tie ra­šei­vos, ku­rie prieš ma­ne tà hu­mo­rà ban­dy­da­vo pa­nau­do­ti, to­dël nuo ma­næs tai lyg nuo þà­sies van­duo nu­bëg­da­vo. Nek­rei­piau dë­me­sio, nes þi­no­jau, ko­kiais tiks­lais tai yra da­ro­ma.

- Jus siû­lë á Šiau­liø mies­to gar­bës pi­lie­èius, bet kan­di­da­tû­ra bu­vo at­mes­ta. Šiek tiek keis­ta, kad pre­zi­den­tas ne­ta­po mies­to gar­bës pi­lie­èiu.

- Tai šiau­lie­èiø spren­di­mas. Nei pra­šiau, nei gal­vo­jau, kad tu­riu iš­skir­ti­niø nuo­pel­nø mies­tui. Tai mies­to po­li­ti­kø nu­ta­ri­mas. Jei ko nors as­me­niš­kai pra­šy­èiau ir bû­èiau at­stum­tas, tai gal ir priim­èiau kaip as­me­ni­næ nuo­skau­dà, o da­bar tai nor­ma­lus vi­suo­me­ni­nio gy­ve­ni­mo pro­ce­sas.

- Sa­kë­te, jog sa­vo tu­ri­mà bib­lio­te­kà do­va­no­si­te Kau­nui. Ko­dël pa­si­rink­tas šis mies­tas?

- Gi­miau Kau­ne, vai­kys­tæ ir jau­nys­tæ pra­lei­dau taip pat ten. Pra­dþios mo­kyk­là Kau­ne bai­giau. Á ma­ne krei­pë­si per Vy­tau­to Di­dþio­jo uni­ver­si­te­tà, pa­sa­kiau, kad pa­do­va­no­siu bib­lio­te­kà šiam mies­tui. Nuo ma­no gi­mi­mo iki pa­si­trau­ki­mo iš Lie­tu­vos tai bu­vo vie­nin­te­lis mies­tas, ku­rá ge­rai pa­þi­no­jau.

Pa­si­kei­të po­li­ti­kos prio­ri­te­tai

- Prie Pre­zi­den­tû­ros ne­se­niai vy­ko mi­tin­gas. Len­kø vai­kai, jø mo­ky­to­jai, vi­suo­me­nës vei­kë­jai sa­ko, kad pa­þei­dþia­mos len­kø tei­sës. Ar ási­vaiz­duo­ja­te, kad Jû­sø pre­zi­den­ta­vi­mo me­tu bû­tø su­reng­tas toks pi­ke­tas?

- Sun­ku at­sa­ky­ti á šá klau­si­mà. De­šimt­me­tá, dir­bant su mû­sø dip­lo­ma­tais, su Len­ki­jos aukš­èiau­siais pa­rei­gû­nais ir pre­zi­den­tais, ga­li­ma pa­va­din­ti gra­þiau­siu dvie­jø vals­ty­biø bend­ra­dar­bia­vi­mo lai­ko­tar­piu nuo 1918 me­tø ne­prik­lau­so­my­bës pa­skel­bi­mo. Jei þiû­rint iš šio taš­ko, ne­bu­vo pa­grin­do, ne­bu­vo pro­ble­mø, ku­rios da­bar yra ke­lia­mos.

Ieš­ko­jau bû­dø pro­ble­moms spræs­ti su pre­zi­den­tais A. Kvas­nevs­kiu, L. Ka­èins­kiu. Da­bar ten­ka ap­gai­les­tau­ti, kad šio klau­si­mo ne­ga­li­ma bu­vo iš­spræs­ti pre­zi­den­ti­niu dek­re­tu, o rei­ka­lin­gas Sei­mo pri­ta­ri­mas. Per de­šimt­me­tá Sei­me þa­dë­ta, kal­bë­ta, man pa­èiam uþ­tik­rin­ta, kad ásta­ty­mai pa­ruoš­ti, te­rei­kia bal­suo­ti ir pri­tar­ti. De­ja, šis klau­si­mas ne­bu­vo iš­spræs­tas.

- Kas da­ro­si su mû­sø uþ­sie­nio po­li­ti­ka? Su Len­ki­ja pyks­ta­mës, su Gru­zi­ja, Uk­rai­na ar­ti­mai ne­bed­rau­gau­ja­me, JAV á mus þiû­ri su ne­pa­si­ti­kë­ji­mu, Vo­kie­ti­jos kanc­le­rë tik šyp­so­si pre­zi­den­tei. At­ro­do, kad Lie­tu­va at­si­ve­ria tik Ru­si­jai ir Bal­ta­ru­si­jai.

- Jau yra ke­lia­mas klau­si­mas, ar në­ra pa­si­kei­tu­si Lie­tu­vos uþ­sie­nio po­li­ti­ka. Esu skai­tæs ir gir­dë­jæs, kad Lie­tu­va tu­ri nau­jà uþ­sie­nio po­li­ti­kà. Tai, kà pa­mi­në­jo­te, yra fak­tai, ku­riø nie­kas ne­ga­li pa­neig­ti. Þy­mus po­sû­kis nuo to, kas bu­vo ne­prik­lau­so­my­bës pra­dþio­je. Tuo­me­të Lie­tu­vos uþ­sie­nio po­li­ti­kos kryp­tis bu­vo la­bai sëk­min­ga. Tarp­tau­ti­në­je plot­më­je mes bu­vo­me ma­to­mi ir gir­di­mi, pri­pa­þás­ta­mi ir ver­ti­na­mi. Šiuo me­tu si­tua­ci­ja yra pa­si­kei­tu­si, bet jos ne­ko­men­tuo­siu. Atei­tis pa­ro­dys, ku­ri mû­sø uþ­sie­nio po­li­ti­kos kryp­tis nau­din­ges­në Lie­tu­vai.

- Þiû­rint á da­bar­ti­nës pre­zi­den­tës veiks­mus, bent jau man at­ro­do, kad ji la­biau dir­ba mi­nist­ro pir­mi­nin­ko, o ne pre­zi­den­tës dar­bà, t. y. for­muo­ja ne uþ­sie­nio, o ša­lies po­li­ti­kà.

- Ne­no­rë­èiau to ko­men­tuo­ti, bet tai, kà pa­sa­kë­te, iš ša­lies þiû­rint, neá­si­gi­li­nus á mû­sø sis­te­mà, at­ro­do tie­sa. Šiuo me­tu ypaè Pre­zi­den­tû­ra di­de­lá dë­me­sá ski­ria vi­daus po­li­ti­kai ir vyk­do­mo­sios val­dþios rei­ka­lams. Tai ga­li­ma ávai­riai in­terp­re­tuo­ti, ta­èiau ne­ma­nau, kad tai yra koks nors kons­ti­tu­ci­nis pa­þei­di­mas. Pre­zi­den­të tu­ri lais­vas ran­kas pa­si­rink­ti da­ly­vau­ti po­li­ti­ko­je, kur jai at­ro­do svar­biau­sia. Jei ji jau­èia, kad tu­ri pa­ro­dy­ti ini­cia­ty­và, ku­ri, at­ro­do, tie­sio­giai pri­klau­so Vy­riau­sy­bei, tai ir da­ro tai. Lin­kiu jai sëk­mës vi­suo­se jos spren­di­muo­se.

Ti­kë­ji­mas Lie­tu­vos þmo­në­mis

- Lie­tu­vo­je vie­nà die­nà po­li­ti­kà ke­lia á vir­šø, ki­tà – dre­bia þe­myn. Jûs nie­kuo­met ne­si­vai­kë­te rei­tin­gø, bet vi­suo­met bu­vo­te itin po­pu­lia­rus. Net ir da­bar Jû­sø po­pu­lia­ru­mas yra ste­bi­nan­tis, rei­tin­gai – aukš­ti. Ko­kia sëk­mës prie­þas­tis?

- Tai þmo­niø ver­ti­ni­mas, dë­ko­ju jiems uþ tai. Pi­ni­gais to ne­nu­pirk­si. Sten­giuo­si vi­suo­me­ni­në­je veik­lo­je bû­ti gy­vas ir veik­lus. Jei Lie­tu­vos þmo­nës tai po­zi­ty­viai ver­ti­na, tai kiek jë­gos leis, steng­siuo­si ta kryp­ti­mi dirb­ti.

- Dau­ge­lis þmo­niø per dvi­de­šimt me­tø ne­su­ge­bë­jo pra­si­gy­ven­ti, gy­ve­na nuo al­gos iki al­gos. At­ly­gi­ni­mai ma­þi, þmo­nës vos ge­ba su­si­mo­kë­ti uþ ko­mu­na­li­nes pa­slau­gas, tad ne­nuos­ta­bu, kad Lie­tu­va „iš­va­þiuo­ja“. Ky­la klau­si­mas – ar ga­li­ma to­kià vals­ty­bæ my­lë­ti?

- Jei þiû­rë­si­me tik iš ma­te­ria­lio­sios pu­sës, kiek­vie­nas pa­sa­kys – kam man tà vals­ty­bæ my­lë­ti, jei ki­tur ga­liu daug ge­riau gy­ven­ti ir my­lë­ti? Ma­no as­me­niš­kas po­þiû­ris yra, kad ne iš ma­te­ria­li­nës pu­sës sa­vo kraš­tà my­li.

Esa­ma ma­te­ria­li­në si­tua­ci­ja dau­gu­mos Lie­tu­vos þmo­niø yra pra­sta, ypaè vy­res­nio­sios kar­tos, ku­ri vos ga­là su ga­lu su­du­ria. Bet jø mei­le sa­vam kraš­tui aš nea­be­jo­ju. Pen­si­nin­kai tik­rai iš Lie­tu­vos ne­bë­ga. Emig­ruo­ja dar­bin­giau­si, in­te­lek­tua­liau­si þmo­nës, ku­rie uþ Lie­tu­vos ri­bø sten­gia­si ási­tvir­tin­ti, nes tai da­ry­ti jie pa­jë­gûs. Lin­kë­èiau, kad pa­ma­tæ, jog pa­sau­ly­je nie­kas nie­ko dy­kai ne­duo­da ir jiems, su­gráþ­tø at­gal. Jau yra þenk­lø, kad þmo­nës, su­si­tau­pæ pi­ni­gø, gráþ­ta.

Esu ási­ti­ki­næs, kad tau­ta neiš­si­vaikš­èios. Emig­ra­ci­ja ne šian­dien pra­si­dë­jo. Ji vy­ko ir XIX šimt­me­èio pa­bai­go­je, ypaè XX am­þiaus pra­dþio­je. Kiek þmo­niø JAV tuo­met nuo ca­ro val­dþios bëg­da­mi ási­kû­rë. Ma­nau, kad jau­no­ji kar­ta kurs vals­ty­bæ, tu­rës ga­li­my­bæ da­ly­vau­ti kul­tû­ri­nia­me gy­ve­ni­me.

- Ar­të­ja Sei­mo rin­ki­mai. Vël at­si­ran­da nau­jø par­ti­jø. Ban­do­ma nau­do­tis ir mi­ru­sio pre­zi­den­to Al­gir­do Bra­zaus­ko var­du. Ku­ria­ma Lie­tu­vos pre­zi­den­to par­ti­ja. Kà ma­no­te apie šià or­ga­ni­za­ci­jà? Ar tai në­ra pre­zi­den­to var­do pa­nie­ki­ni­mas?

- At­sa­ky­siu trum­pai – nie­ka­da to ne­da­ry­èiau.

- Dar ku­ria­si ir va­di­na­mo­ji Ke­dþio par­ti­ja...

- Mar­gi­na­lø bu­vo ir bus. Prieš rin­ki­mus bû­na apie ke­tu­rias­de­šimt par­ti­jø. Ta­èiau kur yra da­bar? Ne­su­reikš­min­ki­me jø. Mes blo­gai da­ro­me, kai juos mi­ni­me, o jie dþiau­gia­si, kad duo­da­me jiems tri­bû­nà. Te­gul jie mau­do­si sa­vo sul­ty­se. To­kiø po­li­ti­kø bu­vo ir bus vi­so­se vals­ty­bë­se. Vals­ty­bë juos per­gy­vens ir ga­lës gy­ven­ti be jø.

- Sa­vo kal­bo­se daþ­nai mi­ni­te kul­tû­rà ir švie­ti­mà. De­ja, nuo kul­tû­ros rë­þia­mi pi­ni­gai, bib­lio­te­kos ne­gau­na nau­jø kny­gø.

- Ne­tei­si­nu, ne­gi­nu kai ku­riø veiks­mø. Sup­ran­tu, kad Vy­riau­sy­bë tu­ri im­tis tam tik­rø þy­giø, kad mû­sø gy­ve­ni­mas vi­siš­kai ne­sus­to­tø. Bet kai ku­rie pi­ni­gai ski­ria­mi ten, kur ga­li bû­ti skir­ti po 10 ar 20 me­tø. O pi­ni­gø, ku­rie šian­dien rei­ka­lin­gi švie­ti­mui, kul­tû­rai, trûks­ta, kaip ir trûks­ta bib­lio­te­ko­se kny­gø. Kai ku­rias iš­lai­das rei­kia per­skirs­ty­ti.

- Vi­siš­kai ne­se­niai, pri­sta­ty­da­mas bû­si­mà kny­gà, pra­kal­bo­te apie šan­ta­þà pre­zi­den­ta­vi­mo me­tu. Kai ku­rie po­li­ti­kai pa­rei­ka­la­vo ty­ri­mo, su­ras­ti šan­ta­þuo­to­jus.

- Þo­dis „šan­ta­þas“ bu­vo pa­nau­do­tas kaip bend­ri­në­je kal­bo­je – ai, šan­ta­þuo­ja. Kai pa­ma­èiau, kas iš to išë­jo, pa­si­þiû­rë­jau þo­dy­ne, kà tas þo­dis reiš­kia, koks tiks­lus þo­dþio „šan­ta­þas“ api­brë­þi­mas. Su-p­ra­tau, kad šio þo­dþio ne­bu­vo ga­li­ma sa­ky­ti ma­no kal­bos kon­teks­te. Vi­sa­me pa­sau­ly­je, ei­nant tam tik­ras pa­rei­gas, su­lau­kia­ma pa­siû­ly­mø, kad par­ti­ja tu­ri la­bai ge­rà þmo­gø, ku­riam rei­kia skir­ti vie­no­kias ar ki­to­kias pa­rei­gas. Sa­ko, ne­skir­kit to, pa­skir­kit ki­tà. Toks spau­di­mas pa­keis­ti nuo­mo­næ bu­vo. Esu ási­ti­ki­næs, kad ir šià mi­nu­tæ, kai mes kal­ba­mës, Vy­riau­sy­bës na­riai ga­li pa­tir­ti ko­ká nors pa­na­šø spau­di­mà. Tai – po­li­ti­nis pro­ce­sas, ku­ris vyks­ta vi­sa­me pa­sau­ly­je. Ap­gai­les­tau­ju, kad þo­dá „šan­ta­þas“ pa­mi­në­jau.

Ša­rû­nas STA­SIU­LIS

Prieš pat rug­së­jo 1-àjà su­si­ti­ko­me su tik­riau­siai gar­siau­siu Šiau­liø moks­lei­viu Ne­du. Ne­das va­sa­rà ne tik ato­sto­ga­vo, bet ir pri­si­dë­jo prie pre­ky­bos cent­ro „Sau­lës mies­tas“ þur­na­lo „At­gal á mo­kyk­là“ kû­ri­mo.

Da­bar Nedui la­biau rû­pi ne­be fo­to­se­si­jos, o pa­si­ruo­ši­mas mo­kyk­lai.

Šiau­liø Jo­va­ro pa­grin­di­në­je mo­kyk­lo­je be­si­mo­kan­tis Ne­das prieš pu­sæ me­tø ta­po „Sau­lës mies­to“ vei­du, o vi­sai ne­se­niai vël su­lau­kë kvie­ti­mo kar­tu kur­ti þur­na­là „At­gal á mo­kyk­là“. Vai­ki­nas kar­tu kû­rë þur­na­lo tu­ri­ná bei nu­si­fo­tog­ra­fa­vo þur­na­lo vir­še­liui. Bû­tent ta­da Ne­das su­lau­kë di­des­nio dë­me­sio.

Iš­gar­së­ju­siu drau­gu la­biau­siai dþiau­gia­si kie­mo drau­gai ir bend­rak­la­siai. Jie kar­tu yra ir di­dþiau­si kri­ti­kai, ku­rie spren­dþia, ku­rio­je nuo­trau­ko­je Ne­do šyp­se­na at­ro­do na­tû­ra­li, o ku­rio­je jis tik po­zuo­ja. „Þur­na­liu­ko vir­še­lio nuo­trau­kà drau­gai áver­ti­no pui­kiai, – dþiau­gë­si Ne­das. – Kar­tais jau­èiu þvilgs­nius, kad ma­ne at­pa­þi­no. Dë­me­sys man pa­tin­ka, bet kar­tu dþiau­giuo­si, kai jo ne­bû­na per daug.“

Pas­ku­ti­në fo­to­se­si­ja la­biau­siai ási­mi­në ir pa­èiam Ne­dui. Šá kar­tà jis ga­lë­jo pa­si­jus­ti tik­ra þvaigþ­de, nes bu­vo fo­tog­ra­fuo­ja­mas vie­nas, be ki­tø pre­ky­bos cent­ro vei­dø. Ne­das pa­sa­ko­jo, kad bu­vo pa­da­ry­ta gal 500 nuo­trau­kø, rei­kë­jo per­si­reng­ti ke­lis kar­tus, pa­si­ma­tuo­ti dau­gy­bæ dra­bu­þiø. „Re­zul­ta­tu esu la­bai pa­ten­kin­tas. Þur­na­las „At­gal á mo­kyk­là“ – la­bai ádo­mus. Ádo­miau­si fak­tai apie keis­èiau­sias pa­sau­lio mo­kyk­las“, – pa­sa­ko­jo Ne­das.

Da­bar vai­ki­nui la­biau rû­pi ne­be fo­to­se­si­jos, o pa­si­ruo­ši­mas mo­kyk­lai. Da­ly­da­ma­sis min­ti­mis Ne­das mi­në­jo, kad pir­miau­sia mo­kyk­lo­je po va­sa­ros ato­sto­gø pil­na gal­va áspû­dþiø no­ri su­si­tik­ti su kla­sës drau­gais. Jo ma­ny­mu, kie­èiau­sia mo­kyk­la yra ta, ku­rio­je ga­li­ma ne tik su­þi­no­ti kà nors nau­jo, bet ir ku­ri or­ga­ni­zuo­ja eks­kur­si­jas, tu­ris­ti­nius þy­gius, yra pa­pil­do­mos veik­los. Ne­das në­ra tik pa­dû­kæs ber­nio­kas, to­dël prieš pra­si­de­dant pa­mo­koms sau ir bi­èiu­liams lin­ki iš kar­to kib­ti á moks­lus, tuo­met vi­si moks­lo me­tai ei­sis leng­viau ir pra­mo­gau­ti bus sma­giau!

Be­je, Ne­das jau bal­sa­vo uþ sa­vo Šiau­liø Jo­va­ro pa­grin­di­næ mo­kyk­là „KÛL“ mo­kyk­los rin­ki­muo­se, ku­riuos or­ga­ni­zuo­ja pre­ky­bos cent­ras „Sau­lës mies­tas“. „Þi­no­ma, kad no­rë­èiau, jog ma­no mo­kyk­la lai­më­tø. To­kiø pri­zø, ma­nau, pa­vy­dë­tø kiek­vie­na mo­kyk­la, per­trau­kø me­tu nu­si­driek­tø ei­lës prie sta­lo fut­bo­lo, sta­lo te­ni­so ir oro ri­tu­lio. Rei­kë­tø pa­ka­bin­ti gra­fi­kà, ka­da ku­ri kla­së ga­li þais­ti“, – uþ­si­sva­jo­jæs apie lai­më­ji­mà kal­bë­jo Ne­das.

Oksana LAURUTYTË

"Jei auditorija nesupranta lektoriaus, kaltas pats lektorius. Auditorija visada teisi", - sako Igoris Vasiliauskas, verslo konsultantas, retorikos ir oratorinio meno specialistas, Vilniaus "Toastmasters" klubo prezidentas. Kursus apie viešà kalbëjimà vedantis Igoris sako, kad kalbant prieš auditorijà jaudintis reikia, taèiau jaudulá galima valdyti. Kaip jaudulá valdo kalbëtojai ir kokias klaidas daro visuomenei kalbantys politikai?

Igoris Vasiliauskas: politikai taip ir neišmoko teisingai priimti kritikos. Ji kartais pereina á asmeninio pobûdþio aiškinimusis ir áþeidinëjimus. Igorio VASILIAUSKO asmeninio archyvo nuotr.

Suþinoti iš anksto, kokia publika laukia

Seminarus apie viešà kalbëjimà rengiantis Maskvos retorikos ir oratorinio meno universitetà baigæs Igoris Vasiliauskas praëjusià savaitæ lankësi Šiauliuose. Šiauliø "Toastmasters" klubo nariams ir sveèiams treneris skaitë paskaità, kaip "nesusimauti" atsistojus prieš auditorijà.

Kam þmogui reikia mokytis kalbëti viešai? Juk kalbos dovanà "homo sapiens" gavo gimdamas ir, naudodamas daugiau ar maþiau þodþiø, geba perduoti informacijà. Jei nori kalbëti átaigiai ir neþino kaip, informacijà gali rasti internete. Vis dëlto, net perskaièius daugybæ straipsniø ir atsistojus prieš publikà, daugelis pasijunta lyg be kelniø - susigësta, prakaituoja, balsas, rankos ir kojos ima drebëti, o dar lyg tyèia koks nors salëje sëdintis plevësa uþduoda klausimà, á kurá atsakymo kalbëtojas neþino.

"Kai þmogus nuolat praktikuojasi, mokosi kalbëti oratorystës klubuose, tada á prieká juda septynmyliais þingsniais. Reikia išmokti išmesti "ego", perfekcionizmà, kaukes, tada kalbëtojas bus natûralus. Juk jei kalbëtojas jauèiasi blogai, "išspinduliuoja" negatyvius jausmus, tada publika taip pat jauèiasi blogai", - sako Igoris.

Kalbëtojas paprastai atsistoja prieš publikà, kurioje didþioji dalis - geri þmonës ir vienas kitas - plevësa. Na, yra þmoniø, kuriems norisi save išreikšti elgiantis "chamiškai" ir lektorius turi leisti jiems tai daryti. "Trintis" tarp klausytojø ir kalbëtojo paprastai kyla dël to, kad lektorius neatitinka auditorijos "rëmelio". Pavyzdþiui, atëjæs á sporto klubà þmogus turi susikûræs trenerio ávaizdá. Pamaèius pilvotà "diedulá" daþnam kyla atmetimo reakcija.

"Kai kalbëtojas neatitinka auditorijos "rëmelio" - nepateisina jos lûkesèiø - kyla atmetimo reakcija. Kalbëtojas turi sukurti "formatà", kuris atitiktø didþiosios dalies auditorijos poreiká. Reikia iš anksto suþinoti, kokia publika susirinks", - sako lektorius.

Jaudinatës? Átempkite sëdmenø raumenis

Be abejonës, prieš auditorijà atsistojæs lektorius jaudinasi. Pasak Igorio, šis bijo "susimauti", taèiau tokio dalyko kaip baimë - nëra. Yra jaudulys, kurá kalbantysis turi mokëti valdyti. "Jaudintis reikia, o kovoti su jauduliu - bergþdþias reikalas. Jaudinkitës, bet valdykitës", - sako jis.

Jaudulio apimti þmonës bàla, rausta, prakaituoja, jiems trûksta oro. "Jau geriau raudonuokite, nei išbalkite, nes publikai norësis iškviesti medikus. Prakaituokite, o jei trûksta oro - kvëpuokite taip, kaip kvëpuoja ramus þmogus", - sako Igoris.

Nepatyrusio kalbëtojo balsas dreba, daþnai mëginama já aukštinti. "Lektoriumi, kalbanèiu aukštu balsu, nepasitikima. Jei norite pasakyti svarbià mintá - paþeminkite balsà, kalbëkite tyliau ir lëèiau", - pataria lektorius.

Jei dreba kojos - reikia judëti lëtai. Jei dël streso norisi greitai kalbëti, taip pat patariama judëti lëtai. Juk neámanoma greitai kalbëti, o vaikšèioti lëtai.

Anot trenerio, átampà galima neutralizuoti fiziniais pratimais - per pertraukà ar išeinant prieš publikà patariama atsiremti á sienà ir átempti raumenis. Galima ásikibus á rankenà jà trûktelëti, taèiau, anot pašnekovo, yra vienas unikalus pratimas, padedantis atsikratyti átampos èia ir dabar. Tai - sëdmenø átempimas. "Þiûrëkite, kas vyksta - ásitempia pilvo raumenys, šlaunø, blauzdø raumenys ir átampa perkeliama kitur. Taip nuimamas stresas, o klausytojai tokio pratimo nepastebi", - rekomenduoja jis.

Politikai nesirûpina klausytojø reakcija

O kà daryti, jei dreba rankos? "Tikrai nelaikykite jø taip, kaip kai kurie seimûnai laiko - vis tikrina, ar yra jø "vyriškumas". Rankas laikykite ties juosmeniu, gestikuliuokite. Jei laikote mikrofonà, keiskite rankà, alkûnæ prispauskite prie savæs", - teigia Igoris.

O kokias kitas seimûnø, garsiø verslininkø, "þvaigþdþiø" klaidas pastebi Igoris, klausydamas jø viešø kalbø?

Anot trenerio, turëdami ribotà pasisakymo laikà prie mikrofono, politikai skuba išsakyti visas savo mintis, t. y. jiems rûpi perduodamo informacinio srauto kiekis. Vietoj to, jie galëtø trumpa glausta struktûra perteikti savo kalbos, pranešimo, replikos esmæ.

"Kai kurie politikai, norëdami uþgoþti oponentà ir (arba) atkreipti á save auditorijos dëmesá - kelia balsà. Aukštesnio registro balsas nekelia pasitikëjimo. Netikite? Atlikite pratimà èia ir dabar: uþsimerkite, atsipalaiduokite ir išgirskite, kaip pats geriausias, artimiausias, mylimiausias jûsø þmogus jums išsako šiltus jausmus, prisipaþásta meilëje aukštu ISTERIŠKU balsu... Kaip dabar jauèiatës?", - juokiasi Igoris.

Anot lektoriaus, pranešimo metu seimûnai visiškai nekreipia dëmesio á auditorijos reakcijà. Daþnai plenariniuose posëdþiuose atrodo, kad yra du pranešëjai: vienas tribûnoje prie mikrofono ir kitas - dalis auditorijos - kuris uþsiima savo mini diskusijomis, pokalbiais telefonu, informacijos internete perþiûra. Atrodo, kad pranešëjui tai neaktualu. "Jo "uþduotis" – išpyškinti, tai, kà ilgai kaupë savyje. Tarsi jie pirmà kartà turi galimybæ viešai išreikšti savo mintis ir naudojasi ta vienintele proga", - sako pašnekovas.

Igoris pastebëjo, kad dalis politikø taip ir neišmoko teisingai priimti kritikos. "Jie niekaip nesugeba atskirti savo, kaip valstybës valdytojo, vaidmens nuo savo tikrojo "Aš". Todël kritika kartais pereina á asmeninio pobûdþio aiškinimusis ir áþeidinëjimus. Tai - visiškai neprofesionalu", - sako jis.

Šypsosiesi tu - šypsosis kitas

Tyrimai rodo, kad labiausiai klausytojai ásimena lektoriø pagal jo kûno kalbà. Šiek tiek maþiau svarbus kalbëtojo balsas, o maþiausiai - turinys. "Pašalink bent vienà iš šiø dalykø, ir visa prezentacija nueis velniop", - sako Igoris.

Atsistojus prieš publikà patariama susirasti "gerieèius" - pozityviai nusiteikusius klausytojus, tuos, kurie "man patinka manyje". Draugiškai nusiteikæ asmenys padeda suvaldyti stresà, tada pamaþu "pajungiami" ne tokie draugiški klausytojai. "Lektorius turi þiûrët klausytojams á akis atsitiktine tvarka, elgtis neprognozuojamai. Jei auditorija didesnë, jà mintyse reikia padalyti á kvadratus ir kiekvienam kvadratui karts nuo karto skirti dëmesio", - sako treneris.

Kà daryti, jei klausytojai uþduoda klausimus, á kuriuos atsakymo neþinai? Anot Igorio, reikia paprašyti pakartoti klausimà. "Klausdamas pakartotinai klausiantysis daþnai intuityviai "ádeda" dalá atsakymo, tad lektoriui belieka "gaudyt" skirtumà", - sako jis.

Lektorius kalba, kad þmonëms bûdinga vienas prie kito derintis, tad kalbantysis turi prisiminti, kad jei jis pradës šypsotis, šypsosis ir kitas. "Galvodami, kaip atrodysime, susikuriame baisumus. Kà prognozuojame, tà ir gauname", - kalba jis ir pataria iš anksto save nuteikti, galvoti, kad kalbos sakymas - dþiaugsmingas ávykis, o ne nelaimë.

Kà daryti, jei kalbant viešai dreba rankos? "Tikrai nelaikykite jø taip, kaip kai kurie seimûnai laiko - vis tikrina, ar yra jø "vyriškumas", - sako Igoris Vasiliauskas.

Oksana LAURUTYTË

"Geras humoras - tai tarsi ledkalnio viršûnë. Pats kalnas - galybë informacijos. Jà turi perleist per save, nes jei neperleisi, tai tebus parodija. Toká humorà tik pats suprasi", - sako vienas geriausiø šalies televizijos laidø vedëjø, humoristas, aktorius Vytautas Šapranauskas. Balandþio 30-àjà Šiauliø kultûros centre jis pristatys savo programà "Šapro hitø karoliukai", kurioje ne tik "skaldys" anekdotus, bet ir uþdainuos.

V. Šapranauskas: "Jau galiu sau leisti dirbti tà darbà, kurá mëgstu." Alvydo JANUŠEVIÈIAUS nuotr.

Gali pasirinkti, kà vaidinti

Antradiená, balandþio 19-àjà, Vytautui Šapranauskui sukako 53-eji. Gimtadienio trankiai jis nešventë - su "Domino" teatru lankësi Šakiuose, vaidino spektaklyje "Mano þmonos vyras".

Apskritai aktorius nemëgsta švæsti gimtadieniø, sako švenèiantis tada, kai yra proga. Nei gimtadienis, nei Kalëdos, nei Velykos jam neegzistuoja. Kiaušiniø jis neridena ir neverda, nes tai - beprasmiška. "Vaikystëje gimtadieniø laukdavau. Iki kokiø 20-ies metø. Paskui þmonës niveliuojasi - 60-meèiams gali sakyti "tu", amþius tampa nebesvarbus", - sako aktorius.

Tiesa, vienà gimtadiená jis puikiai atsimena. Buvo neátikëtinai šiltas balandis. Mûvëdamas šortus su mama jis ëjo á "Dainavos" restoranà. Valgë "Kijevo" kotletus ir tai buvo tikra šventë. "Dabar mamos jau nebeturiu, bet tai- asmeniški dalykai", - sako jis.

O štai apie darbà scenoje Vytautas gali kalbëti ilgai ir daug. "Aèiû Dievui, darbo teatre turiu daug. Vaidinu tik tai, kas man patinka. Jau galiu sau leisti dirbti tà darbà, kurá mëgstu. Kai ateina populiarumas, ateina protas, nebelendi visur, gali atsirinkti", - sako jis.

Anot Vytauto, darbas turi atitikti hobá. Tada visà gyvenimà nedirbsi. Jam patinka stovëti scenoje, vesti laidas, filmuotis gerø reþisieriø kuriamuose filmuose. "Neþinau, ar kità sezonà sutiksiu filmuotis seriale "Moterys meluoja geriau". Pradþioje ten vaidinti buvo ádomu, taèiau dabar tas serialas man dþiaugsmo nebeteikia. Jame supainioti du þanrai - tragedija ir komedija. Šiuos þanrus galima derinti, taèiau supainioti - ne", - sako aktorius.

Visai neseniai Vytautas ágarsino animacinio filmo "Op" personaþà višèiukà- blogietá, kuris norëjo pavogti Velykas. Tai tikrai ne pirmasis toks jo darbas - garsinti filmus aktoriui itin patinka. "Garfildas", "La troškinys", "Zebriukas Dryþius", "Ledynmetis 3" ir kiti, kuriuose "vaidina", jam suteikia itin daug pasitenkinimo.

"Dirba smagi komanda, tau suteikiama laisvë improvizuoti. Nëra paprasta ágarsinti personaþà, tai rimtas darbas. Juk, pavyzdþiui, filmo "Garfildas" originalus tekstas skiriasi nuo lietuviško. Jis buvo adaptuotas specialiai Lietuvai. Labai stengëmës, kad filmas bûtø juokingas ir graþus", - sako aktorius.

Ávertina, kà gali sau leisti kalbëti

Vytautas á Šiaulius daþnai atvyksta su spektakliais ir sako, kad Šiauliø publika - puiki ir jam smagu, kad jau pora metø þiûrovai gráþta á teatrø sales. Nors bilietai nëra pigûs, þmonës nori kûrybos èia ir dabar.

"Stengiamës daryti sàþiningai ir gerai. Man nepatinka, jei reikia vien juokinti þmones. Aš atsisakau kurti ten, kur reikia þmones linksminti smûgiu á "snuká" ar á uþpakalá", - sako jis.

Vytautas mano, kad lietuviškas humoras yra lëkštas ir ribotas. Didþioji dauguma nesuvokia tikrojo humoro ir jam nepatinka, kai reikia perpasakoti ar "išversti", kà norëta pasakyti. "Nesuprantanèiø humoro þmoniø maþëja. Klaipëdoje labai gera publika, sveikai reaguoja. Neþinau kodël, gal todël, kad ten gyvena daug rusø, gal jie daugiau pasaulio matæ. Na, nereikia slëpti. Rusiškas humoras labiau þydiškas, o ne rusiškas", - kalba jis.

O humoro jausmas - ágytas ar ágimtas dalykas? "Gamta suvokimà kiekvienam duoda. Já bandai tobulinti, realizuoti, stebëdamas, kas vyksta aplink. Jei turi Dievo dovanà stebëti kaip þmonës gyvena, tada gali ir, perleidæs viskà per save, juokauti. Antraip visi bûtø parodijuotojai. Ir juokaut turi rimtu veidu, nes jei pats juoksiesi, kitiems juokinga nebus. Nevertinu neintelektualaus humoro",- sako aktorius.

Vytautas sako matantis daug humoristø, kurie supranta tik savo humorà. Tokiø yra ir rašytojø. "Jei skaitai M. Þvanecká, atrodo, kad jo tekstai - vieni kliedesiai. Bet laiku ištarta frazë, þinojimas, kaip pateikti ir kodël bûtent taip - sukuria humorà", - sako pašnekovas.

Vytautas teigia galintis tris valandas stovëti prieš publikà ir jà juokinti, kai pajunta, kad ji - "uþsikabino". Šiaulieèiams, atëjusiems á jo koncertà, jis þada, kad laikas prabëgs nepastebimai, á laikrodá þvilgèioti neteks. "Mano pasirodymas nesudëliotas á lentynëles. Dainuosiu ir kalbësiu, þiûrësiu, kaip publika reaguos. Visada ávertinu, kokie þmonës atëjo ir sprendþiu, kà galiu sau leisti. Grubu ar vulgaru tikrai nebus - patikëkite", - þada aktorius.

Aktoriai - ties skurdo riba

Ne paslaptis, kad populiariu Vytautas tapo televizijos dëka. Vien TV3 jo veidas šmëþuoja šešiolika metø. Vytautas sako manantis, kad dabar nëra profesionaliø reþisieriø, kurie gerus televizijos spektaklius kurtø. Apskritai, visi televizijø serialai - apie tà patá, juose šmëþuoja tie patys veidai.

"Mûsø šalies tragedija ta, kad kultûra yra paskutinëje vietoje. Kai valstybë nesirûpina savo aktoriais, jie turi patys pasirûpinti savimi. Nes aktoriai nori uþsidirbti ne tik duonai, bet ir sviestui. Kûrëjai pataikauja prodiuseriams, kurie nori net savo veidà seriale parodyt. Serialà "Naisiø vasara" aš vadinu "Baisiø vasara", man gaila ten dirbanèiø þmoniø. Juk aktoriai gyvena ties skurdo riba ir priversti vaidinti tame mëšle", - sako jis.

Kas turi atsitikti, kad kultûra Lietuvoje nebebûtø podukros vietoje? Vytauto nuomone, kaþkas turi apsiversti þmoniø, esanèiø "prie lovio" galvose. "Neþinau, kiek kartø turi pasikeisti, kad situacija pasikeistø. Á politikà aš nesiruošiu. Turiu darbà. St. Lemas yra pasakæs, kad protingø politikø nebûna. Nes protingi supranta, jog problemos, kurias reikia spræsti - neišsprendþiamos", - sako jis.

O Vytauto personaþas "Šinšilas" kada nors sugráš? "Ne aš já numarinau, ne man já reanimuot. Buvo parengta nemaþai laidø, turbût jos neturëjo reitingø. Jei 10 procentø þiûrovø laida patinka, tai nereiškia, kad ji išliks. Kiek supratau, personaþas patiko visiems, jis turi išliekamàjà vertæ. Man já kurti buvo smagu, išliko árašai, aš juos kartais pasiþiûriu, taèiau kaþkas nusprendë, kad jo nebereikia", - sako aktorius.

Jis þino, kad þmonës dabar sàmoningai atsisako televizoriaus þiûrëjimo, neskaito spaudos. "Aš negaliu komentuoti televizijos kanalø kovos. Kaþkà pradeda rodyti viena televizija, o kita tai kopijuoja. Ši kova - amþina. Jos kaunasi dël reitingø, o kenèia þiûrovas. Televizija turi pataikaut daugumai, jei nori bûti þiûrima. Smagu, kad þiûrovai pradeda atsirinkti", - sako jis.

Oksana LAURUTYTË

Septyniasdešimt penkeriø šiaulietis Vytautas Balnis dar paauglystëje taip susidomëjo automobiliais, kad savarankiškai išvyko á Vilniø mokytis juos paþinti. Pokario laikais nebuvo lengva išgyventi á sostinæ atvykusiam jaunuoliui. Šešiolikmetis naktimis dirbo, dienomis mokësi, o dabar, sulaukæs garbaus amþiaus, yra vyriausias dar dirbantis vairavimo teorijos mokytojas šalyje. Neseniai Visuotinio ir jubiliejinio Lietuvos vairuotojø mokymo ir kvalifikacijos këlimo mokyklø asociacijos nariø suvaþiavime uþ ypaè didelá indëlá saugiam eismui propaguoti ir keliant vairavimo mokyklø prestiþà Vytautas buvo apdovanotas asociacijos medaliu. "Man visada svarbiausia - saugus eismas", - sako iki šiol bûsimus vairuotojus mokantis vyras.

Penkiasdešimt metø vairavimo mokymo teorijà dëstantis 75-eriø Vytautas Balnis apdovanotas medaliu uþ indëlá saugiam šalies eismui. Autorës nuotr.

Gyvenimo þvaigþdë - automobilizmas

"Keliuose avarijø sumaþëtø, jei vairuotojai nepamirštø, kur jie yra ir kà daro. Kita taisyklë - vairavimas yra atsakingas darbas, kuriame nëra smulkmenø. Treèia taisyklë - vairuotojai turi gerbti þenklus", - sodriu balsu kalba þilagalvis Vytautas. Neseniai medaliu apdovanotas vyriausias šalies vairavimo dëstytojas turi visiškà teisæ reikšti savo nuomonæ. Vytautas Balnis pagerbtas šalies mastu ir ávertintas uþ ilgametá nepriekaištingà darbà, ypaè didelá indëlá saugiam eismui propaguoti. Vytautui dëkota ir uþ vairavimo mokyklø prestiþo këlimà bei aukštos kvalifikacijos darbuotojø turëjimà savo mokyklose, uþ pasiaukojimà ir neblëstanèià kantrybæ.

Vytautas sako, kad jo kelias, kol tapo vairuotojø mokytoju, buvo gana sudëtingas, taèiau tikslo turëjimas já visada skatino nesustoti. Kadangi gimë prieš Antràjá pasauliná karà, pirmasis automobilis, kurá pamatë, buvo kariška mašina. Kai rusai iš Lietuvos išvijo vokieèius, Vytautui buvo aštuoneri.

Jo tëvai gyveno Pakruojo rajone, netoli Rozalimo esanèiame Derveliø kaime. "Kai maþdaug uþ pusantro kilometro nuo mûsø trobos keliu Šeduva-Pakruojis vaþiavo tankai ir kariškos mašinos, ant tvorø lipdavom, kad pamatytume. Juk tankas visà vieškelá uþëmë, veþimai á šonus trauktis turëjo. Technika, mechanika nuo maþø dienø ëmë traukti lyg magnetas. Tëtis man sakë, kad kiekvienas gimæs þmogus turi savo þvaigþdæ, tik ne kiekvienas jà atranda. Norëjau jà surasti ir, manau, man pavyko. Gyvenimas, susietas su automobilizmu, mano þvaigþdë. Þavu bûtø, jei kiekvienas surastø savàjà", - sako Vytautas.

Vaikino noras mokytis buvo toks stiprus, kad vos šešiolikos jis išvyko á Vilniaus autotechnikumà. Sostinëje neturëjo nei giminiø, nei paþástamø. Su keliais draugais susirado kur gyventi. Kadangi á namus iš mokslø gráþdavo tik du kartus per metus, tekdavo galvoti, kaip išgyventi. "Juk tëvelis iš anuomet besikurianèio kolûkio atlyginimà ant peèiø parsinešdavo. Tai buvo maišas grûdø", - sako jis.

Kuo tik nedirbo paauglys, kad išgyventø - statybose tampë skiediná ir plytas, krovë vagonus, þiemà naktimis liejo ledà stadione. Pamiegoti laiko net nelikdavo, iš darbo - tiesiai á pamokas.

Po ketveriø metø Vytautas su draugu išvyko á Šilalæ, kur tapo melioracijos brigadininko pavaduotoju. Po dviejø mënesiø teko eiti á kariuomenæ. Štai ten pašnekovas ir ágijo daugiausia patirties bei þiniø - tapo tikru automobiliø gydytoju.

Mechanikas su stetoskopu

Net trejus metus Vytautas praleido Sibire - dabartiniame Jekaterinburge. Išgirdæ sodrø Vytauto balsà, "skirstytojai" jam pranašavo vado karjerà ir paskyrë á pëstininkø mokyklà. Vyras sunerimo - juk per trejus metus pamirš viskà, ko mokësi apie automobilius. Ásidràsinæs su keliais jaunuoliais nuëjo á štabà. Dideliam dþiaugsmui buvo paskirtas á autoremonto dirbtuves.

"Kariuomenëje gavau ir vairuotojo paþymëjimà, ir tapau vyriausiuoju automobiliø meistru. Sudëtingomis sàlygomis teko dirbti. Šiaurës Urale - 50 laipsniø šalèio. Naktá pušys nuo šalèio pokši. Rytà, norint uþvesti automobilius, tekdavo fakelais kaitinti jø dugnus", - prisimena jis.

Vytauto "turtas" buvo 30 automobiliø, iš kuriø tik vienas "gyvas". Kiti nevaþiavo, nes nemokantys su technika elgtis kareiviai vairuotojai variklius buvo sugadinæ. "Gavau 12 kvadratiniø metrø kambariukà, kurá per dvi paras krosnimi prišildþiau. Ten ardydavome ir surinkdavome variklius. Lauke susikurdavome lauþà, šildydavome detales, kad rankomis prisukti galëtume. Tada vël pirštines uþsimaudavome", - sako jis.

Kareiviams automobiliais tekdavo vykti á Altajaus kraštà derliaus nuimti, ruošti medienà statyboms. "Ten stepës - kaip Kazachstane. Prisigëræ vairuotojai per dulkes vaþiuodami kaktomuša susidurdavo. Penkiø þmoniø brigada per tris dienas automobilá suremontuodavo - surinkdavo variklá, rëmà ištiesindavo, detales pakeisdavo", - prisimena jis.

Vytauto gebëjimai buvo ávertinti, jo kariškiai specialiai ieškodavo. "Turëjau stetoskopà. Kaip gydytojas klausydavausi variklio, išsyk pasakydavau, kuriam cilindre kuris guolis "kala", - šypsosi pašnekovas.

Vytautas sako, kad apie tarnybos metus ir visus nuotykius knygà reikëtø rašyti - nepaprastai daug nuotykiø patirta, daug ávairiausiø þmoniø sutikta...

Kasmet - po 250 vairuotojø

Po tarnybos Vytautas apsigyveno Šiauliuose. Dirbo Dviraèiø gamykloje technologu, vëliau - autokranø aikštelës viršininku, "Šiauliø vandenø" transporto skyriaus viršininku. Jis visà gyvenimà domëjosi saugiu eismu, tad tapo vairavimo mokymo teorijos dëstytoju.

Sovietmeèiu vairavimo mokyklø nebuvo daug, norintys išmokti vairuoti laukdavo eilëse. Vytautas vairuotojus rengë radæs laiko po pagrindinio darbo - buvo laisvai samdomas dëstytojas.

Pirma jo 1961 metais išmokyta vairuotojø mëgëjø grupë - Šiauliø dramos teatro aktoriai - egzaminus išlaikë 100 procentø. "Egzaminus laikyti buvo paprasèiau. Juos mokiniai laikydavo milicijoje, vaþinëdavo "moskvièiais", "pobedomis", "volgomis". Taisykliø tikrai nebuvo maþiau, tik gatvëse judëjimo tokio nebuvo, Šiauliø centre veikë vos vienas šviesoforas", - prisimena jis.

Kai Vytautas eina per miestà, nuolat turi sveikintis - daugybë þmoniø já, vairavimo mokytojà, prisimena, uþkalbina. O kà vairavimo mokytojas mano apie tai, kaip dabar vairuotojai elgiasi gatvëse?

"Padaugëjo dideliø keliø eismo taisykliø paþeidimø: posûkiø nerodo, iš dešinës juostos suka á kairæ ar net ásiþiebus raudonam šviesoforo signalui vaþiuoja per sankryþà. Savo vairuotojø rengimo mokyklose siekiame - išugdyti kultûringus vairuotojus", - sako jis.

Ádomu tai, kad tëvo pëdomis pasuko jo vaikai. Vairavimo mokyklose bûsimus vairuotojus moko jo dukra Indrë ir sûnus Robertas. "Vairuoti man labai patinka. Vaþiuoji, matai gamtà, junti orà, jausmas, lyg skristum. Esi pats sau šeimininkas, vairavimas teikia milþiniškà malonumà", - sako vyriausias šalies vairavimo mokytojas.

Oksana LAURUTYTË

Šiandien 18 val. "Laiptø galerija" švenèia devynioliktàjá gimtadiená. Gimtadienio dovana - Klaudijaus Petrulio ir Jûratës Mykolaitytës tapybos darbø paroda. "Ákûrus "Laiptus", nuoširdþiai apsikabindavau kiekvienà atëjusájá. Gyvenimas privertë tapti santûresne, taèiau iki šiol tikiu, kad kiekvieno širdies kamputyje yra meno, gërio, groþio troškulys. Þmogus visada išgirsta tai, kas daroma iš širdies", - sako Janina Ališauskienë, galerijos vadovë.

Šiauliø "Laiptø galerijos" direktorë Janina Ališauskienë visus, kurie neabejingi galerijos veiklai, kvieèia á gimtadiená. Programoje ne tik K. Petrulio ir J. Mykolaitytës kûrybos darbø parodos atidarymas, bet ir maþi netikëtumai, puiki muzika ir nuoširdus bendravimas. Artûro STAPONKAUS nuotr.

Pasikeitë ir galerija, ir lankytojai

Per visà gyvavimo laikotarpá "Laiptø galerija" surengë 474 parodos, aštuonerius metus rengë meniná projektà "Šiauliø Monmartro espublika", devynerius - "Literatûriná þiemkelá". Vien tik pernai pristatyta 21 profesionalaus meno ir šešios vaikø kûrybos darbø parodos, 13 profesionalios ir mëgëjø muzikos koncertø. Pernai ávyko R. G. Mordmiulerio ir Þ. Mikšio bendrø kûrybos darbø paroda "Draugystës kûriniai", šviesios atminties A. Petrulio, Dalios ir Vytauto Tribandþiø kûrybos darbø parodos, Vyriausybës kultûros ir meno premijos laureato E. Juchnevièiaus retrospektyvinë kûrybos darbø paroda, V. Tallat-Kelpšos skulptûrø paroda.

Pasak J. Ališauskienës, per devyniolika metø keitësi ne tik ekspozicijos, bet ir lankytojai. Yra lankytojø, kurie geba apversti poreikiø piramidæ - trokšta kultûros, net bûdami ne visada sotûs. Yra ir lankytojø, kurie yra sotûs, laimingi, taèiau ir pastarieji alkani kultûros reginiø.

"Apkabindavau kiekvienà iš dþiaugsmo, kad atëjo. Vadino mane visaip - "buèiuokle", net "saldþia", taèiau mano elgesys buvo absoliuèiai nuoširdus. Juk "Laiptai" veiklà pradëjo tušèioje vietoje, neturëdami jokios bazës", - sako J. Ališauskienë.

Janina teigia dabar nebespëjanti viso pagausëjusio parodø lankytojø bûrio pakalbinti. "Bûkim biedni, bet teisingi - aš ir pati pasikeièiau. Juk mane paveikë ávairios replikos, peripetijos, teko kovoti, kad galerija apskritai išliktø. Tai buvo karas visiškai tušèioje vietoje, buvau ásukta á já ir turëjau gintis. Tapau santûresnë, maþiau glëbesèiuojuosi", - sako ji.

J. Ališauskienë neslepia, kad yra lankytojø, kurie á parodas ateina tik tam, kad pasivaišintø. Jiems visai nesvarbu, kas kabo ant sienø ar kas kà kalba. Yra ir snobø, kuriems rûpi tik save parodyti ar á kitus paþiûrëti. "Esu girdëjusi kaltinimø, kad "Laiptai" - tik snobams. Gal todël, kad mes orientuojamës á tradicinæ dailæ, pas mus maþai destrukcijos, išsišokimø, provokacijø. Gal ir nëra ugnies be dûmø, bet esu tikra, kad þmonëms reikia graþiø dalykø. Dþiaugiuosi, kai lankytojai kalba, jog jiems teko laimë Šiauliuose aplankyti garsiø kûrëjø parodas. Juk ne kiekvienas gali nuvykti á Vilniø, Rygà, kur meno sankaupa", - sako ji.

Lankytojai sau ir Šiauliams

J. Ališauskienë dþiaugiasi, kad itin daug lankytojø sulaukia galerijoje rengiami kalëdiniø miniatiûrø vakarai. Lankytojai ateina ne tik dël kûrëjø - jie laukia Kalëdø stebuklo. "Paroda átraukia lankytojus á stebuklo laukimo procesà. Tai šviesi, muzikali, šilta paroda. Ateini ir supranti, kad jau stebuklas ávyko", - sako direktorë.

Nuolatiniai galerijos lankytojai - apie 200 regiono þmoniø, kuriø amþius 30-60 metø. Þinoma, yra ir jaunesniø, ir vyresniø. Þmonës prašo galerijos darbuotojø informuoti apie parodas, kartais net atsiprašo, kad negalës atvykti. "Per 19 metø išugdëm lankytojus ir Šiauliams. Mûsø lankytojai - ne tik meno gerbëjai. Ateina autoriø draugai, kaimynai, giminës, bendradarbiai. Bûna, kad retai á parodas ateinantys þmonës net neþino, kaip elgtis parodose. Jie neþino, ar gali laisvai vaikštinëti, kur sustoti. Kartais net neapþiûrëjæ darbø áteikia autoriui gëliø ir išeina. Bet ir jie - mûsø lankytojai", - kalba pašnekovë.

J. Ališauskienë stebi tendencijà - vis daugiau þmoniø nebeskaito laikrašèiø, neþiûri televizijos, tad informacija apie parodas jø nepasiekia. "Tai ne mûsø, o þiniasklaidos problema. Mes daug metø prieš kiekvienà parodà rengdavome spaudos konferencijas, kol galø gale suþinojome - þiniasklaidai nelabai reikia tokios informacijos. Þiniasklaidai rûpi kraujas, pinigai ir meilë. Kultûra - tik skylëms uþkišti. Televizija savo pigius šou pateikia kaip aukšèiausià kultûrà. Dþiugu, kad yra þmoniø, kurie ieško kultûros laidø ir jas þiûri", - sako direktorë.

Vienas iš "Laiptø" rengiamo "Literatûrinio þiemkelio" renginiø - Vasario 16-àjà aktoriai autobusuose skaito eiles. "Kaip þmonës šiais poezijos skaitymais dþiaugiasi. Kaip bûtø puiku, jei miesto kavinëse, gatvëse vyktø tokie renginiai", - sako ji.

Kovo 11-osios proga "Laiptai" buvo surengæ Antano Matulevièiaus tapybos darbø parodà "Laisvës ilgesio þenklai". Valstybinëms šventëms skirtø renginiø þmonës nelabai mëgsta lankyti, daþnai pasako, kad jos "neveþa", kad tokiø parodø lankymas - saviapgaulë. "Atëjusieji á parodà buvo nustebinti, koks kûrëjas švarus, šviesus þmogus, o jo abstraktûs, prieš 30 metø kurti darbai - dràsûs, juose nëra pseudopatriotizmo. Þmonës daþnai nepasitiki tokiomis parodomis, þiniasklaidai kultûros renginiai tarsi tampa problema, todël daþnai pasakoma, kad Šiauliuose nieko nevyksta", - sako direktorë.

Vienybë ir gelbëtø

Kodël garsiø dalininkø parodos nëra gausiai lankomos? J. Ališauskienë mano, kad nemaþa dalis þmoniø nesidomi menu vien todël, kad nieko apie já neþino. "Juk sovietmeèiu mokyklose dailës ir muzikos pamokos nebûdavo laikomos rimtomis. Per jas vaikai bûdavo lengvai išvaromi á talkas. Juk neádomu tai, ko neþinai. Be abejonës, brandus þmogus atranda parodø sales, situacija keièiasi", - sako ji.

Aštuonerius metus "Laiptø galerija" dþiugina meniniu projektu "Šiauliø Monmartro respublika". Artûro STAPONKAUS nuotr.

Galerijos direktorë sako pastebëjusi reiškiná - teatro þmones retai pamatysi koncertuose, parodose. Muzikos mokyklø mokytojai retai lanko koncertus, parodas. "Na yra retø išimèiø, bet taip yra. O kaþkada, pavyzdþiui, smetoniškàjà mokyklà baigæ jaunuoliai juk buvo su pretenzija á inteligencijà. Mokëjo kelias kalbas, þinojo dailës, muzikos, savo šalies istorijà. Fizikas ar agronomas net kokiu nors instrumentu mokëjo groti, skaitë poezijà, šeimose vykdavo namø muzikavimo vakarai", - kalba ji.

J. Ališauskienë sako, kad mokytis kasdien tenka ir galerijos darbuotojams. Juk tam, kad visuomenei kà nors praneštum, reikia pirma patiems suþinoti. "Visoms kultûros ástaigoms yra keliami uþdaviniai, taèiau turi bûti ir sudarytos sàlygos tiems uþdaviniams ágyvendinti. Turi bûti sukurta minimali materialinë bazë. Turi bûti bent minimali garso aparatûra, pastatytos normalios këdës. Mûsø galerijos këdës pirktos 1973 metais. Mes jas valome, plauname, pas mus labai švaru - kaip namuose. Taèiau modernios këdës tikrai nesutrukdytø. Nesutrukdytø ir suremontuotas stogas, pakeisti langai, árengta ventiliacijos sistema. Senoji pastato dalis statyta 1925 metais, tokiø radiatoriø, kokie yra mûsø pastate, turbût jau niekur nëra", - kalba pašnekovë.

J. Ališauskienë sako, kad šiuo metu nëra gerai visoms miesto kultûros ástaigoms. "Moraline prasme mus pripaþásta, bet vienos rankos pirštø pakaktø suskaièiuoti, kiek mûsø parodas lanko mus kuruojantys Savivaldybës tarnautojai darbuotojai, o mes, kultûros ástaigø vadovai, renkamës tik kolegiškai pasikalbëti. Kai buvo sujungti Savivaldybës kultûros ir sporto skyriai, mes lankëmës vieni pas kitus, vertinome ir mokëmës, buvome priversti pasitempti. Tokia praktika mus vienytø ir kartais net gelbëtø. Man tokio bendravimo labai trûksta", - kalba direktorë.

Alvydas JANUŠEVIÈIUS

Kadaise já vadindavo Dièiumi. Vëliau pakrikštijo Šveiku. Dabar vaistininkës, parduodamos jam mikstûros nuo kosulio, juokauja: "Juk Jûs þiniuonis – pats galite pasigaminti vaistø." Šiauliø dramos teatro aktoriui Sigitui Jakubauskui uþ nuopelnus Lietuvos kultûrai ir menui Vyriausybë skyrë Kultûros ir meno premijà. Premijos paskirtos dvylikai šalies kultûros ir meno kûrëjø.

Šiauliø dramos teatro aktorius Sigitas Jakubauskas sako, kad scenoje ir repeticijose aplanko pilnatvës akimirka, dël kurios verta stengtis ir gyventi. "Šiauliai plius" archyvo nuotr.

Talentas yra noras dirbti

Šiauliø dramos teatro aktorius Sigitas Jakubauskas aktoriaus keliu pasuko 1977-aisiais. Pirmà kartà šalies þiûrovams prisistatë filme "Dièiaus karjera". Dar 1980 metais jis sukûrë ásimintinà Dièiaus portretà. Nuo to laiko suvaidino per 80 vaidmenø, dauguma kuriø þiûrovams ástrigo giliai. Toks jis – S. Jakubauskas – átaigus aktorius.

Vaidmenis paskiria reþisierius, o aktorius to vaidmens labai retai atsisako. Profesionalas turi suvaidinti viskà, ko reikia reþisieriui. Buvo gal pora atvejø, kai S. Jakubauskas atsisakë vaidmenø, kurie labai "pjovësi" su jo vidiniu pasauliu.

Tiesa, S. Jakubauskas dabar dar ir reþisierius – moko savo amato Šiauliø universiteto estrados meno specialybës studentus, kuria su jais pjeses. Darbas su studentais S. Jokubauskui - daugiau emocinis pasitenkinimas nei pajamø šaltinis.

Apie talentà aktorius kalba paprastai - tai begalinis noras dirbti, dþiaugtis tuo, kà sukûrei. Toks posakis tinka bet kuriai profesijai. Kai gyveni savo mëgiamu darbu, kasdien išmoksti ko nors naujo. S. Jakubauskas sako iš kiekvieno sutikto jauno ar vyresnio aktoriaus kà nors išmokæs. Tikisi, kad ir pats kitiems nemaþai davë.

Aktorius dëkingas savo mokytojai Irenai Vaišytei: "Visi mes tos paèios mokyklos nukalti. Siekiame, kad scenoje veiksmas tarsi plauktø, taèiau þiûrovas nepastebi, kad tam lengvumui pasiekti reikia ádëti daug darbo."

Pravardës neišvengiamos

S. Jakubauskas po jo verþlios karjeros pradþios dar ilgai buvo pravardþiuojamas Dièiumi - spektaklio "Dièiaus karjera" pagrindiniu herojumi. Aktorius savo vaidmeniui neabejotinai duoda ir savæs, taèiau didþiàjà herojaus dalá sudaro reþisieriaus uþgaidos. Þiûrovas daþnai aktoriuje mato spektaklio herojø, o ne kità þmogø.

Pirmà kartà toká stiprø visuomenës dëmesá á save S. Jakubauskas pajuto paèioje aktorinio kelio pradþioje. Tuomet jis ir daug kitø aktoriø filmavosi televizijos filme "Bendraamþiai". "Gyvenau naujame bendrabutyje Dainø gatvëje. Gyventojai vienas kito dar nepaþinojo. Beveik visi neabejotinai þiûrëjome "Bendraamþius" ir išgirdome šiukšliø mašinos signalà. Išlindau su šiukšlëmis pro duris ir akis á aká susidûriau su kaimyne. Ji neteko amo, pamaèiusi þmogø, kurá kà tik regëjo ekrane. Supratau, kad šiukšles išsinešiu kitàkart, net prie mašinos visi á mane þiûrës", - prisimena aktorius.

Nenuostabu, kad kiti ásimintini vaidmenys taip pat klijavo pravardes. S. Jakubauskas buvo vadinamas Šveiku. Dabar - Þiniuoniu. Neprilipo tik Kainas ir Tevjë pienininkas.

Aktorius þino, kad kievienas menininkas savo kûriniuose atskleidþia ir dalelæ savæs. Á vaidmená ápina braiþà, bet ne štampà. Dailininkas visada piešia dalelæ savo vidinio pasaulio, skulptorius daþnai pavaizduoja savo veido ar kûno bruoþus. Aktorius kartais apnuogina ir sielà.

Televizijoje - kitaip

Dabar S. Jakubauskà Lietuvos þiûrovai paþásta iš televizijos serialo "Naisiø vasara". Èia jis vaidina kaimo þiniuoná, þolininkà, kuris dabar yra aklas, taèiau labai tikisi vël praregëti.

Daugiausia teatrui save pašventæs aktorius iš pradþiø nejaukiai jautësi prieš kameras. Ne todël, kad iš arti þiûri stiklinës akys, bet todël, kad kine visà vaidybà tenka "iškraustyti" kaþkur giliau. Tai, kas teatro scenoje buvo reikalinga, prieš kameras gali pakenkti.

"Televizijoje reikia kalbëti tyliau ir maþiau reikšti išorines emocijas, nes bus akivaizdus persistengimas. Jei bûsi tik paviršutiniškas - nepasieksi þiûrovo. Reikia vaidinti vidumi, taèiau neperlenkti lazdos savo išore", - aiškina aktorius.

S. Jakubauskas daþnai kartoja savo studentams, kad lietuviai turi þodá "vaidyba", taèiau kitø šaliø þmonës tai vadina "þaidimu".

"Þaidimas" per repeticijas ir pasirodymus per sekundës dalá atperka visus vargus. "Tai ateina netikëtai ir daþniausiai - tyloje. Supranti, kad kà tik viskas buvo tobula, ir mëgaujiesi ta sekunde", - sako aktorius S. Jakubauskas

Šiauliuose kûrusi ir gyvenusi, slapyvardþiu Mari Poisson pasirašinëjanti Marija Jurgelevièienë kà tik su seserimi išleido knygà "Šabaš", kuri pristatyta Vilniaus knygø mugëje. Apie romanà pristatymo metu kalbëjo ir já analizavo Lietuvos rašytojø sàjungos leidyklos redaktorë Janina Riškutë, literatûros kritikë profesorë Jûratë Baranova, literatûros kritikas Laimantas Jonušys ir poetas Donatas Paulauskas.

Rašytoja Sara Poisson tikisi, kad skaitytojas nepabûgs knygos storumo ir jà perskaitys.

Pristatyme iš dviejø seserø dalyvavo tik Sara, gyvenanti ir kurianti Lietuvoje. Mari, gyvenanti Jungtinëje Karalystëje, á knygos pristatymà neatskrido.

Romanas – tai dviejø seserø susirašinëjimas tarp Þiogaièiø ir Londono. Knygà išleido Lietuvos rašytojø sàjunga.

Lietuvos rašytojø sàjungos nares Sarà Poisson ir Mari Poisson kalbina Svajûnas Sabaliauskas.

- Pristatant knygà Lietuvos rašytojø sàjungos leidyklos redaktorë Janina Riškutë, filosofë ir literatûros kritikë profesorë Jûratë Baranova ir literatûros kritikas, vertëjas Laimantas Jonušys sakë, jog Lietuvoje nebuvo, kad dvi seserys, profesionalios rašytojos, kurtø knygà. Šis romanas - tai ávykis ir naujas lietuviø literatûros istorijos puslapis?

Mari: Stoviu kelio pradþioje, esu kupina pergalës nuojautø... Kartà Hammersmith‘e, gráþdama iš parduotuvës, aplenkiau motinà su paaugliais. Þemaitiško pokalbio nuotrupa taip ir praskëlë apmusijusá mano prasmiø gaudyklës langà: "Pasimk Ugni i eiket..." Tarsi pranašystë kokia ar þenklas... Eisiu, pagalvojau. Pasiimsiu Ugná ir eisiu. Uþmiršiu apie ateitá...

Sara: Lietuvos rašytojø sàjungos leidyklos redaktorë Janina Riškutë pasakë, kad tokio romano Lietuvoje dar nebuvo ir kad apie já bus ilgai kalbama ir diskutuojama. Neþinau, ar bus kalbama ir diskutuojama, turint omeny, kad groþinë literatûra – ne ta sritis, kuri sukeltø audringà publikos reakcijà. Þurnalistika šiuo atveju gali sukelti kur kas didesnæ audrà. Na, o galiausiai naujumas nebûtinai reiškia sëkmæ. Mano kaime sakydavo: "Kad ir neþmoniškai, bile kitoniškai." Ne kiekvienas "kitaip" yra kas nors vertinga. Todël þiûriu á tokias kalbas rezervuotai. Jos man nieko nesako, išskyrus tai, kà þinau pati - tikrai nesu skaièiusi lietuviø kalba parašyto romano, kuris bûtø kuo nors panašus á šá. Netgi apskritai nepamenu, kad bûèiau skaièiusi kà nors panašaus. Kad kas nors bûtø kalbëjæs apie "naujà puslapá", nepamenu. Tik gerai þinau, kad mûsø knyga 560 puslapiø. Tai irgi nemaþai – kai tiek parašai, vienas puslapis nelabai kà reiškia.

- Jûsø romanas – tai laiškai iš Londono á Lietuvos kaimà ir atsakymai. Susirašinëja dvi seserys. Kodël pasirinkta tokia romano forma? Ar "Šabaš" galima vadinti laiškø romanu?

Sara: Þanro "laiškø romanas" literatûroje nëra, gal tik gyvenime þmonës savo romanus išgyvena rašydami laiškus. Todël pavadindamas mûsø knygà "laiškø romanu" galbût tik klaidintume publikà. Neverta. Romanas tikrai parašytas laiškø forma, bet tai tëra tik viena romano struktûros savybë. Jau anksèiau buvau pastebëjusi, kad laiškai gyvenime išsaugo galingà psichiná traukos laukà, þada intymumà ir neretai iš tikrøjø yra dideliø atsivërimø bei didelës laisvës vieta. Todël man nuo pat romano pradþios ši forma atrodë patraukli. Galbût todël vienam kritikui pasirodë, kad romanas parašytas išgyvenant psichinæ átampà. Laiškai tikrai kuria tam tikrà átampos laukà. Já buvau numaèiusi dar prieš rašydama.

Mari: Aišku, tai senas/naujas epistolinis þanras. Jei dar tiksliau - rašiau iš pasaulio á Lietuvà. Londonas... Vos tik išeini pro duris - kalbø, rûbø, rasiø, kultûrø vandenynas. Tarsi rašytum iš Nojaus Arkos, pilnos visø ámanomø þmogiškøjø bûtybiø pavyzdþiø.

- Jaunasis poetas Donatas Paulauskas, pristatydamas "Šabaš", darë išvadà, kad romanà rašë ne Mari ar Sara, o knygos personaþas Olia. Kaip Jums toks pastebëjimas, kà màstote apie knygos personaþà, iš kur jis toks ir kas jis toks?

Sara: Donato Paulausko áþvalga man pasirodë labai taikli. Ypaè gerai jis pataikë pastebëdamas, kad Olë ákûnija nerealizuotà Mari ir Saros gyvenimo dalá. Na, šis mûsø romano skaitytojas ir vertintojas kalbëjo apie Olës amoralumà, transgresyvumà ir neva piktumà ar blogumà, taèiau aš akcentuoèiau šio personaþo laisvæ nuo moraliniø dogmø. Apie Olæ daug pasakyta romane – Mari ir Saros laiškuose. Ten kalbama, kad Olë – ne šio pasaulio bûtybë. Kai kas jà, þinoma, pavadintø pamišële ar ligone, amoralia ir pikta bûtybe, taèiau ji viso labo yra laisva. Ji aukšèiau moralës, pykèio ar ligotumo. Galbût todël, kad ji turi kur kas daugiau laisvës, tai galima spëti, kad ji apdovanota ir didesne galia, o tada jau nenuostabu, kad kils mintis apie tai, jog romanà sukûrë tas, kuris galingesnis, o ne tas, kuris silpnesnis. Sara ir Mari tikrai nëra tokios laisvos kaip Olë.

Mari: Yra toks Terencijaus posakis: si duo faciunt idem, non est idem (jei du daro tà pat, dar nëra tas pat). Olës iš tikrøjø yra dvi. Ta, kurià rašau aš, ir ta, kurià rašo Sara. Ta, kurià rašau aš, daug pranašesnë uþ mane. Aš iš jos mokausi. Jai nëra nieko švento ir nieko neámanomo. Sykiu ji yra aš. Aš jos bijau. Ji – ne sapnas. Ji - košmaras. Todël ji ir nëra man artima. Priëmiau jà kaip mestà kamuolá. "Mëtymasis" Ole tarsi sviediniu ir yra mûsø, dviejø seserø, bendravimas. Viena - laive, kita – ant þemës.

- Dar vienas personaþas - kaimynas Albinas, pas kurá laikinai apsigyvena Olë. Kritikai já taip pat išskyrë kaip ásimintinà ir nevienareikšmá veikëjà.

Mari: Kaimynas Albinas yra vien tik Saros. Man jis – tik literatûra. Aš kuriu kitokias dviprasmybes: du savo vyrus, bitës pavidalu apsireiškiantá tëvà, saviþudæ uošvæ, jos siaubà varantá jaukø šnopavimà uþ nugaros... Alsavimà švieþiom prancûziškom bandelëm, nertom servetëlëm, rytine kava á lovà, neišsipildymu, medum ir cukraus pudra... Man vaidenasi mano mirusieji, Sarai - ne. Esu girdëjusi, kad kai kuriems þmonëms jie niekada nesivaidena.

Sara: Laimantas Jonušys tiesiog paminëjo, kad kai kuriose romano vietose šis personaþas gana átaigiai pavaizduotas ir kad galbût romano autorës jam galëjo suteikti didesnæ svarbà romane, nes jis atrodo kur kas átaigesnis nei pagrindinë veikëja Olë. Taèiau aš manau, kad toks pasakymas labiau susijæs su tuo, kad kritikui kaþkuo nepatinka ar nesuprantama veikëja Olë. Natûralu, kad mes ne visada suprantame, kai susiduriame su kito pasaulio bûtybëmis. Juk Olë yra iš kito pasaulio, jos neámanoma iki galo perprasti. Galbût jà gali perprasti tik jos autorës? O gal net ir jos nepajëgios? Romane sàmoningai kalbama apie dalykus, kuriø neámanoma apibrëþti, kurie neturi paaiškinimo, nëra atspëti. Yra ne vienas ávykis-máslë, kuri taip ir neáspëjama. Toks romano psichinis laukas sukurtas visiškai sàmoningai.

Romanà "Šabaš" Vilniaus knygø mugëje pristatë (iš kairës) viena jo kûrëjø Sara Poisson, poetas Donatas Paulauskas, Rašytojø sàjungos leidyklos redaktorë Janina Riškutë, literatûros kritikë Jûratë Baranova, literatûros kritikas Laimantas Jonušys. Vytauto SUSLAVIÈIAUS nuotr.

- Romane yra erotiniø scenø, kurios netikëtai ir nevulgariai suskamba. Net homoseksualus santykis, kuris netrikdo.

Sara: Prisimenu, Laimantas Jonušys sakë, kad romanas turi savybæ, jog ten, kur labiausiai tikimasi erotikos, jos nesulaukiama ir, priešingai, jà sutinkame ten, kur jos maþiausiai tikimasi. Apie vulgarumà nebuvo kalbëta. Buvo uþsiminta, kad romane sutinkama empatija – išskirtinë ir gal net tokia, kuri gyvenime net nepasitaiko. Á dviejø vyrø homoseksualius santykius romano veikëja Sara þiûri su empatija, motiniškai. Jos tai niekaip netrikdo. Iš tiesø - o kodël turëtø trikdyti? Juolab romane, kuriame perþengiama ne viena riba ir kurio tikslas yra bûtent tai daryti ir tai apmàstyti.

- Kritikas Laimantas Jonušys pastebëjo, kad pavadinimas "Šabaš" nelabai tinka romanui. Nes, pasak jo, "šabaš" reiškia tà patá, kà ir "chanà", o jûsø kûrinys solidþiai rimtas. O gal jûsø "šabaš" reiškia kà nors kita, pavyzdþiui, raganø sueigà ar judaizme reiškianèià šabo šventæ?

Mari: "Šabaš" reiškia visiškà gerojo, švelniojo, tyliojo, tyrojo pasaulio bankrotà. Gerøjø sielø pralaimëjimà alternatyviosioms - aktyvioms, homoseksualioms, arogantiškoms realybës šou þvaigþdëms. Gerøjø tarsi nebeliko, jos nieko nebereiškia, niekas jø nebepastebi. Taèiau þaidimas vyksta. Be jø. Niekas nebesigilina á jø dramas. Jos prie to jau net ápratusios: - "nulûþusios", uþspaustos á kampà, prie kompiuterio, nustelbtos tø, kurios skrenda iškëlusios savo trûkumus kaip pergalës vëliavas. Taigi mûsø geriesiems-trapiesiems - "šabaš", mano ponai.

Sara: Þargono þodis "šabaš" reiškia pabaigà. Pabaiga iš dalies susijusi su riba, pokyèiu, persimainymu. "Šabaš" èia iš dalies dar ir "šabas", kuris þydams yra poilsio šventë, skiriama pirmiausia Dievui garbinti ir šventiems tekstams studijuoti. Beje, per šabà draudþiama kurti kà nors nauja, taip pat ir literatûros kûrinius. Laimë, kad laiškai – ne ko nors naujo kûrimas, o to, kas nutiko pavaizdavimas, o "Šabaš" – ne visiškai šabas. Be to, romanui, kuriame kalbama apie ávairias laisvës ir išsilaisvinimo formas, pavadinimas "Šabaš", manau, tinka idealiai. Tinka ir dël šio þodþio simetrijos. Nes romane geometrijai ir pasaulio tvarkai rodoma pati didþiausia pagarba. Net ir romanas sudarytas iš 88 laiškø, o tai reiškia – dvigubai simetriškas, jei tik ne be galo simetriškas. 8 – begalybës þenklas, o 88 – lyg ir dvi begalybës, kuriø viena, tarkime, skirta vienai seseriai Poisson, o kita – kitai. Beje, L. Jonušys buvo pirmasis, kuriam nepatiko romano pavadinimas "Šabaš". Visi kiti sakë, kad pavadinimas labai sëkmingas. Galbût kada nors paaiškës, kaip yra iš tikrøjø, o gal ir nepaaiškës.

Oksana LAURUTYTË

Praëjusá sekmadiená Šiauliø koncertø salëje "Saulë" su "Keistuoliø teatru" koncertavæs Andrius Kaniava, kompozitorius, dainininkas, kino ir tatro aktorius, sako, kad jam garbës reikalas visada dainuoti þiûrovams naujas dainas. Þmonëms, kurie neabejingi gyvam garsui, gyvam þodþiui. Trumpo interviu metu aktorius "Šiauliai plius" prasitarë, kad jaunystëje buvo net kaskadininkas, "skrido" nuo þirgo vietoj Vaivos Mainelytës.

Šiauliuose koncertuosiantis "keistuolis" Andrius Kaniava laukia þiûrovø, kurie neabejingi gyvam garsui ir gyvam þodþiui koncerte "Muzika mûsiškiams". Andriaus KANIAVOS asmeninio archyvo nuotr.

- "Keistuoliai" þavi jaunus ir senus jau apie 20 metø. Ar seniai koncertavote Šiauliuose?

- Šiauliuose nebuvau kokius 2-3 metus, o šeštadiená dainuosiu "Saulëje". Pirmà kartà èia, bet jau matau, kad ši vieta labai gera koncertams. Á naujà tûkstantmetá áþengiau su programa "Muzika mûsiškiams". Dainuoju bûtent tiems, kurie ateina á naujà koncertà. Tai, kà aš dainuoju, nëra dainuojamoji poezija. Autoriniai koncertai – galimybë ir man paèiam pasireikšti, patirti dvasinæ satisfakcijà. Aš dainuoju dainas pagal savo, G. Patacko, D. Èapauskaitës tekstus. Esu savo dainø mama ir tëtis. O dainuojamoji poezija – tai kaþkada kilæs bardø judëjimas, kurio tikslas – perduoti þinutæ nuo savæs klausytojams. Þinutæ, kurià dainuojamosios poezijos atstovai klausytojams kartais iš nevilties perduoda. Kà aš ir bardai darome panašiai? Nešu poezijà þmonëms.

- Esate sakæs, kad Jûsø svajonë – nusifilmuoti kine. Pernai filmavotës meniniame filme "Tadas Blinda. Pradþia". Sukûrëte lenkø šlëktos Adamo vaidmená. Ar Jûsø svajonë išsipildë?

- Oi, dar tik plaukt iki tos svajonës... Be abejonës, kinà kûrë daug protingø þmoniø, kuriø noras – sukurti gerà filmà, padaryti darbà gerai. Tas noras – jau yra gerai.

- Bet minëtame filme jums teko šuoliuoti þirgu. Ar tai Jums nebuvo nauja?

- Jaunystëje þirgø sportu uþsiiminëjau. Tais laikais daug filmø buvo kuriama ir mane daþnai kviesdavo su þirgais filmuotis. Aktoriaus Ramûno Abukevièiaus tëvo reþisuotame filme "Meškutës Nidos nuotykiai" net buvau aktorës Vaivos Mainelytës dubleris. Buvau gal šešiolikmetis, maþas ir liesas. Uþdëjo man baltø ilgø plaukø perukà ir Belmonto miške "skridau" vietoj jos nuo þirgo. Dabar turiu kuo pasigirt.

- Buvote kaskadininkas?

- Anais laikais daug filmø rusai statë. Daugelio tø filmø, kur tekdavo joti, net nesu matæs...

- Ar tiesa, kad scenoje, kur arklys griûva, tam, kad jis kristø, uþ kojos kino kûrëjai pririšdavo virvæ ir timptelëdavo?

- Taip, bûdavo... Gal 40 procentø þirgø suþalodavo. Dabar þirgai dresuojami, elgiamasi þmoniškiau. Negera darosi apie tai prisiminus ir þinant, kodël þirgai kûliais "eidavo"... Kai rusai filmavo "Raitelá be galvos", á Meksikà nugabeno filmuoti reikalingus þirgus. O paskui juos ten paliko...

- 1989-aisiais ákurtas "Keistuoliø teatras", kuriame iki šiol vaidinate, išliko unikalus ir originalus. Daugybë þmoniø dainuoja Jûsø dainas, Jus mëgsta vaikai, paaugliai ir brandûs þmonës. Kur "keistuoliø" paslaptis?

- Kai susikûrëme, buvo toks laikotarpis, kai þmonëms reikëjo švariø, geros energijos kupinø aktoriø ir spektakliø. Tada mes buvome nenuvarginti rutinos, buities. Kai pagalvoju apie savo sukurtà Kaliausæ spektaklyje "Geltonø plytø kelias", màstau, kad dabar nebesugebëèiau taip vaidinti. Tada aš buvau kitoks. Dabar mes visi prispausti paskolø, buities... Buvo laikotarpis, kai restoranuose dainuodavome, uþdarbiaudavome, kad "juodais" pinigais teatrà išlaikytume. Paskui pasikart norëdavosi. Þala mums buvo padaryta neabejotinai, todël dabar sakau, kad suvaidinti taip, kaip vaidinau tada, nesugebëèiau. Be abejonës, jaunatviškas maksimalizmas, jaunatviškas švarumas išliks. Perfekcionizmas irgi yra.

- O kuo anas laikotarpis, kai sakote buvæs jaunatviškai švarus, skiriasi nuo dabartinio?

- Dabar laikotarpis tinkamas komedijoms, miuziklams, nors tvirtai to negalëèiau teigti. Štai neseniai "Keistuoliø teatras" pristatë premjerà pagal Maksimà Gorká - "Vasarotojai". XIX amþiaus pradþioje parašyta pjesë apie meilæ artimui savo ir sau, apie norà gyventi. Þiûrovams, pasirodo, to reikia. Sëdi jie salëje, þiûri tris dalis po valandà ir neišeina. Gal šis laikotarpis, kai karaliavo popsas, jau praëjo?

Miglë REMEŠKEVIÈIÛTË

Fizinis aktyvumas – tai gyvenimo bûdas, stiprinantis ir tobulinantis organizmo rezervines galimybes, padedantis þmogui išlikti sveikam bei išsaugoti ar net pagerinti savo sveikatà. "Kiekvienas turi atrasti laiko pajudëti ir bent 10 minuèiø per dienà skirti mankštai", - pataria konkurso "Lietuvos sveikuolis 2010" laureatë Marytë Vaitkutë.

Konkurso "Lietuvos sveikuolis 2010" laureatës Marytës Vaitkutës manymu, svarbiausia paèiam norëti kuo daugiau judëti. Šis jausmas turi ateiti savaime, per prievartà nieko nepasieksi – fizinis aktyvumas turi bûti malonumas, o ne kanèia. Autorës nuotr.

Poreikis judëti - ágimtas

"Jauèiuosi gimusi su ratukais", - šmaikštauja M. Vaitkutë tvirtindama, jog pomëgis judëti jos giminëje nëra svetimas - daug judëjo basomis vaikšèioti mëgusi senelë, tëvas, o du jos mylimi sûnënai - sportininkai. Gyvenimas vienkiemyje, anot pašnekovës, irgi paliko savo pëdsakà – 8 km iki mokyklos smulkaus sudëjimo juodaplaukei mergaitei neatrodë neáveikiama kliûtis, nesvarbu, kad neretai sniego pusniø net traktorius neáveikdavo.

Jaunystëje Marytë garsëjo kaip puiki bëgikë, taèiau sporto karjerà sustabdë kojos trauma. Tuomet ji ásiliejo á dviraèiø turizmà propaguojanèiøjø gretas. "Dviraèiu apvaþiavau pusæ Tarybø Sàjungos. Per dienà áveikdavome daugiau nei 100 km. Neretai á kalnà tekdavo uþnešti ne tik daugiau nei 20 kg sverianèià kuprinæ, bet ir 25 kg sveriantá dviratá, - dalijasi prisiminimais moteris. – Iki šiø dienø intensyvus fizinis aktyvumas yra geriausias mano poilsis. Turiu nuolat judëti, kitaip jauèiuosi didþiausias ligonis pasaulyje."

Savo pasirinkimu nenusivylë

Sveikuoliai, garsëjantys savo veiksmingomis mankštomis, suþavëjo ir ponià Marytæ. Klubo pirmininkei netrûko ne tik þiniø, bet ir energijos. "Mankštindavomës tris kartus per savaitæ po pusantros valandos. Pratimai išjudindavo kûnà nuo galvos iki kojø", - mena pašnekovë. Vis dëlto sportininkei pristigo fizinio aktyvumo, todël atsisveikinusi su sveikuoliais pasibeldë á sporto veteranø klubo duris.

"Buvau pati jauniausia tarp veteranø, taèiau manæs tai netrikdë. Varþomës ne tik su kitø miestø sportininkais, bet savo jëgas išmëginame ir tarpusavyje", - dþiaugiasi ponia Marytë ir sako, kad uþ tai esanti dëkinga energija trykštanèiam klubo prezidentui Stasiui Kaniušai, spëjanèiam pasirûpinti kiekvienu gausaus klubo nariu.

Save pajusti padeda švarus organizmas

Marytë ásitikinusi, jog tik fizinis aktyvumas visapusiškai stiprina þmogaus sveikatà.

"Nëra vienodo visiems tinkamo maisto. Vieni labiau mëgsta saldumynus, kiti neapsieina be mësos, taèiau jeigu organizmas bus fiziškai silpnas, þmogus, misdamas savo organizmo poreikius atitinkanèiu maistu, negalës pasigirti gera savijauta ir nepriekaištinga sveikata, - ásitikinusi moteris. - Tam, kad teisingai save suprastum, reikia turëti švarø organizmà. Apie organizmo valymà, kuris yra puikus geros savijautos šaltinis, suþinojau dalyvaudama sveikuoliø stovyklose. Kai organizmas tampa švarus, uþplûsta toks energijos antplûdis, jog gali pradëti daryti tai, ko gyvenime niekada nedarei, pvz., rašyti eiles. Tuomet ir pasitvirtina posakis "antrà kartà gimæs."

Vietoj pietø – mankšta salëje

"Jau septynerius metus rytais keliuosi 6 val., nesvarbu, ar tàdien reikia eiti á darbà, ar - ne. Neáþiebusi šviesos praveriu langà ir pradedu mankštà, kuri uþtrunka 40 min. Pratimus pasirinkau tokius, kad tiktø visam organizmui ir kûne neliktø nepajudintos vietos. Niekada nepamirštu kvëpavimo pratimø, padedanèiø plauèiams prisipildyti daugiau deguonies. Neskiriu ypatingo dëmesio pusryèiams, tiesiog išgeriu arbatos puodelá su medumi bei citrina ir išeinu á darbà. Kavos kvapas manæs nebevilioja. Tiesiog atëjo metas, kai pats organizmas nustojo jos reikalauti. Atsisakius kavos, nustojo varginti iki tol buvæs aukštesnis kraujospûdis, - pasakoja ponia Marytë. – Pietus daþniausiai praleidþiu sporto salëje, pasimankštinusi suvalgau gabalëlá varškës gumulëlá arba sûrelá. Jauèiuosi soti ir kupina energijos. Rimèiau pavalgau tik vakare. Tokiam mitybos reþimui atsirasti átakos turëjo gyvenimas vienkiemyje, mat išëjusi anksti rytà á mokyklà namo gráþdavau vëlai vakare, tuomet ir pavalgydavau."

Sveikatos paslaptis – uþgrûdintas organizmas

Išbandþiusi lediná eketës vandená, ponia Marytë pamiršo bronchità, buvusá daþnà palydovà. "Þiemà maudytis eketëje nerekomenduojama, geriausia tik panirti joje keletà kartø, - pataria ji. - Manæs niekada nevaldë joks bandos jausmas. Á eketæ panirau tuomet, kai pajutau, jog galiu tai padaryti. Jausmà, kuris uþplûsta išlipus ant kranto, sunku ávardyti þodþiais. Já suprasite tik pajutæ savo kûnu", - dalijasi patirtimi pašnekovë.

Ne kiekvienas gali perbëgti per bebaigianèias rusenti þarijas. Tam, anot pašnekovës, taip pat reikia subræsti. Þmogus, bëgdamas per þarijas, nespëja nudegti kojø, tik pajunta šilumà. Paduose, kaip ir delnuose, apstu nerviniø taškø, veikianèiø organizmà. Jeigu perbëgæ per þarijas kojose pajusite á skausmà panašø dilgèiojimà, vadinasi, kaþkuris jûsø organas yra ligotas.

"Šios procedûros grûdina organizmà, matyt, todël neturiu vaistø nuo galvos, dantø skausmo ar temperatûros. Reikalui esant, gydausi savo paèios surinktomis þoleliø arbatomis, uogomis ir citrina", - atskleidþia paslaptá sveikuoliø sveikuolë.

Pasigedo valdþios dëmesio

Ponia Marytë vadovaujasi siekiu visur dalyvauti, nebûtinai trokštant vienintelio tikslo nugalëti. "Metams bëgant jauèiuosi vis geriau. Þinoma, man, kaip ir visiems, smagu bûti ávertintai. Ketvertas Šiauliø miesto mero taurës laimëtojø á Kaune vykusá renginá "Lietuvos sveikuolis 2010" vykome savo mašina. Transporto išlaidomis pasirûpino sveikuoliø klubo "Šviesuoliai" pirmininkë Irena Alzbutienë. Gaila, kad tuo pasirûpinti nepajëgë Šiauliø miesto savivaldybë, nors visi keturi dalyviai savo amþiaus grupëse uþëmëme prizines vietas", - apgailestauja laureatë.

Nugalëtoja stebisi, kad fizinës sveikatos vertinimo konkursas pavadintas sveikuolio vardu. "Nelabai tikslus toks pavadinimas, - prieštarauja moteris. - Konkurso metu per tam tikrà laiko limità turime kuo geriau atlikti ávarius pratimus. Laimëjæs konkursà þmogus gali dþiaugtis puikia savo fizine sveikata, taèiau jis nëra tikrasis sveikuolis. Mano supratimu, sveikuolis yra tas þmogus, kuris geba atsisakyti ne tik mësos, alkoholio, cigareèiø, bet ir bûti pasiekæs visiškà fizinæ bei dvasinæ harmonijà."

Mintyse slypi milþiniška galia ir energija

Mûsø gyvenimo tempas daþnai toks, kad esame linkæ nuklysti á kraštutinumus – pasyvumà ar bëgimà, kurie tarsi uþmigdo sàmonæ. Bûtent chaotiškos mintys padaro mûsø gyvenimà nevaldomà ir nenuspëjamà. "Jauèiu, kaip þmonës uþimti net ir tà akimirkà, kai turëtø bûti patys su savimi - gerdami kavà, dalyvaudami kokiame nors maloniame renginyje, mintimis tvarko ávairius reikalus. Nemokame atsipalaiduoti pamiršdami, jog mintimis mes patys kuriame savo gyvenimà. Mintys yra pats didþiausias ginklas, galintis sukurti ir blogá, ir gërá. Jeigu vengtume negatyvaus màstymo, gyventume daug geresná gyvenimà. Sveikas þmogus visuomet laimingas, ir atvirkšèiai – laimingas visuomet sveikas", - ásitikinusi ponia Marytë.

Svajûnas GELADUONIS

Praëjusiø metø pabaigoje Kultûros ministerijos Baltojoje salëje apdovanoti 2010 metø Kultûros ministerijos premijø laureatai. Metø debiuto premija skirta Loretai Vaskovai uþ Šiauliø dramos teatre reþisuotà spektaklá - Ivano Vyrypajevo "Valentinø dienà". Premjera ávyko 2010 metø vasario 27 dienà.

Loretos Vaskovos debiutas Šiauliø dramos teatre spektakliu "Valentinø diena" pastebëtas ir Kultûros ministerijos ávertintas Metø debiuto premija. Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Po apdovanojimo su reþisiere vaikšèiodami Vilniaus senamiesèio gatvëmis kalbëjomës apie apdovanojimø reikšmes, "Valentinø dienos" gimimà ir studijas Maskvoje, kur reþisierë išvykta sausio 30 dienà.

- Loreta, kodël tavo spektaklis "Valentinø diena", pastatytas Šiauliø dramos teatre, buvo ávertintas Metø debiuto premija? Ji skiriama uþ geriausià jaunojo menininko arba jaunøjø menininkø kolektyvo debiutà profesionaliojo meno srityje, išsiskyrusá kûrybiniu novatoriškumu ir gerai ávertintà profesionaliø meno vertintojø. Ar šis apdovanojimas tau yra netikëtas?

- Aišku, kad netikëtas. Šiauliai yra tam tikra periferija, kritikai vangiai atvaþiuoja á juos pasiþiûrëti spektakliø. Dël to nekalti nei vieni, nei kiti, tai – abipusis nebendravimas. Spektaklio recenzija taip pat tik po pusmeèio pasirodë þurnale "Lietuvos scena".

- Kaip ruošeisi apdovanojimo ceremonijai? Juk ne vienas Lietuvos reþisierius per visà savo gyvenimà nebûna pagerbtas Kultûros ministerijos, nebent áteikiamas apdovanojimas uþ gyvenimo nuopelnus. O tavo debiutas – pastebëtas!

- Per savaitæ sulaukiau dviejø gerø þiniø: ástojau mokytis Maskvoje ir paskirta Metø debiuto premija. Gyveni keliolika metø – ir nieko, o èia per savaitæ tiek daug atsitiko!

Aš nuoširdþiai dþiaugsiuosi, kad gavau Metø debiuto apdovanojimà. Tai – pagalba studijoms Maskvoje.

- Kodël pasirinkai "Valentinø dienà". Teko girdëti, kad debiutui tai per sudëtinga pjesë, o tu nepabijojai rizikuoti ir privertei skeptikus nutilti.

- Esu sakiusi viename interviu - jaunystë nëra trûkumas. Kai mokëmës, supratau, kad patirtis ne visuomet padeda. Patirtis – þinojimas, o kai neþinai, tada fantazuoji ir atsiranda asmeninis poþiûris. Teatras – vaizduotë. Visiems þinoma - ne viskà reikia išgyventi gyvenime, kad suvaidintum vaidmená ar pastatytum spektaklá. Spektaklis - tai tema, uþ kurios kabiniesi ir pasakoji istorijà. "Valentinø dienoje" ir buvo svarbiausia papasakoti trijø þmoniø – Valentino, Valentinos ir Katios - istorijà.

- Valentinos vaidmens kûrëjai Monikai Šaltytei išëjus motinystës atostogø tapai aktore ir tapai Valentina. Atsimenu, kai šis spektaklis buvo vaidinamas Varënoje, pirmajame Dalios Tamulevièiûtës vardo festivalyje, komisijos narë sakë: "Kaip pasikeitë mano studentë Monika." Þiuri patikëjo, kad esi aktorë. Kokia tai patirtis?

- Esminis dalykas tas, kad spektaklio aktoriai jau buvo ásivaidinæ. Man reikëjo iš šalies ateiti ir suvaidinti vienà linijà. Reþisierius mato spektaklio visumà. Stebi spektaklá tarsi iš šono. Buvo sunku álásti á Valentinos kailá. Bet po to supratau - nebûsiu nominuota uþ aktorystæ. Yra þmoniø, kurie tai uþ mane daro geriau, tam tinkamesni.

- Kuo skiriasi aktorë Vaskova nuo reþisierës Vaskovos?

- Manæs ir Monikos negalima lyginti, nes esame labai skirtingos. Ir Valentinà ji vaidina vienaip, o aš kitaip. Monika su Valentina susigyvenusi, susiradusi tikslus, daug labiau išsinagrinëjusi ir suradusi prisitaikymus, màstysenà ir logikà.

- "Valentinai" sunkiai ëjo á Šiauliø dramos teatro scenà. Dël ligos teko pakeisti dvi aktores. Kodël ši medþiaga taip ilgau "nepasidavë"? Juk repeticijos vyko beveik pusæ metø.

- Penkis mënesius. Tokiais atvejais galvoju - atsitiko taip, kaip turëjo atsitikti, turëjo kai kas kisti, kad ateitø tai, kas turëjo ateiti.

- Ne paslaptis, kad gavæs premijà sulauki ir pavydþiø þvilgsniø...

- Aš stengiuosi nefiltruoti tokiø þvilgsniø. Tegul jø ir bûna. Pasistengiu nematyti, apsimesti, kad nematau.

- Kà galvoji apie kultûrinius apdovanojimus? Ar jø nëra per maþai?

- Jø nemaþai, tiesiog jais netikima. Sàskaitø suvedinëjimai. Ar jø per maþai? Gyvenimas neapsiverèia gavus apdovanojimà. Juk vis tiek reikia dirbti. Apdovanojimas – vienos dienos dþiaugsmas.

- Vasará išvyksti studijuoti Maskvon á Vsevolodo Mejercholdo centrà. Ar visuomet tikëjai, kad pavyks ástoti?

- Tikëjau. Nors, jei ne "Valentinai", tikrai nebûèiau ástojusi. Šis spektaklis padëjo lemiamà taškà. Vasará prasideda mokslai, ástojau pas Viktorà Ryþakovà, kuris yra I. Vyrypajevo draugas, yra statæs "Valentinø dienà" ir dar kelias jo pjeses. Jis Maskvoje dirba su šiuolaikine dramaturgija, todël labai dþiaugiuosi, kad patekau pas já, kad tai nebus tradicinis K. Stanislavskio mokymasis.

Gruodþio šeštàjà vyko antrasis turas. Iš karto suþinojome, kas ástojo, o kas - ne. Buvo labai ádomûs stojamieji. Tikëjausi, kad bus daugiau klausimø apie teatrà, bet vyko šiltas þmogiškas pokalbis ir motyvacijos patikrinimas.

- Koks buvo pirmasis klausimas?

- Kà reiškia tavo vardas Loreta? Kaip atrodytø tavo susitikimas su D. Grybauskaite? Kodël tu esi teatre?

- Ar nejauti nerimo išvaþiuodama á Maskvà? Á šalá, kuri nëra labai draugiška Lietuvai?

- Nerimo nejauèiu. Tai iššûkis pagyventi kitoje šalyje. Reikia pabûti kitame kontekste, kad tai suprastum. Norisi atsitraukti nuo Lietuvos. Maskvoje yra per 250 teatrø ir aikšteliø. Daug daugiau vyksmo ir veiksmo. Norisi teatrinio veiksmo, kuriame bûtum. Maskvoje niekas manæs nepaþásta, tad viskà reikës pradëti iš naujo. O tai, kad sunku, man yra ádomiausia - prisitaikyti ir gyventi svetimame mieste, kur nëra draugø, kur privalai išlikti.

- Gal megapolis tave átrauks ir jame pasiliksi?

- Sunku pasakyti, kas ávyks per tuos dvejus metus, bet vaþiuoju su intencija, kad grášiu. O gal atsiras kita šalis, á kurià keliausiu... Kol kas išvaþiuoju išplësti savo þinias ir akiratá.

- Ar gráþusi iš Maskvos vaþiuosi á "gimtàjá" Šiauliø dramos teatrà?

- Visada turiu Šiaulius omenyje. Tai tik medþiagos ir laiko klausimas.

- Tai kitas interviu Maskvoje?

- Bûtinai (šypsosi).

Saulius BARASA

"Fotografija – laiko, jausmø, mados ir istorijos sustabdymas kadre, kuris išlieka sàlyginai nekintantis. (Þydrûnas Budzinauskas)

Trisdešimèia sustabdytø akimirkø á Kuršënø miesto kultûros centro parodø salæ ásiverþë jaunasis fotomenininkas, pateikdamas þiûrovams þiemos poezijos paslaptingumà, kurio daugelis kasdieniame gyvenimo kelyje nepastebime.

Fotografuodamas Þydrûnas jauèiasi kaip medþiotojas. Autoriaus nuotr.

"Kodël fotografija, o ne kita meno šaka gali sustabdyti akimirkà? – pats savæs klausia jaunasis autorius. - Ant fotografijos "kabliuko uþkibau" senokai, kai mano nuotrauka papuolë á laikraštá ir pelnë man konkurso nugalëtojo diplomà. Štai tada tapau jos "auka" ir iki šiol esu "uþsikabinæs".

"Metø laikø kaita, paros ratas, ájautrintas gamtos groþis, paprastai ir nuoširdþiai atsiveriantis Þydrûno Budzinausko fotografijose, iš tiesø nëra tik lengvas prieškalëdiniø nuotaikø reveransas", - teigiamai fotografijos darbus vertina menotyrininkë, Lietuvos dailininkø sàjungos narë Salomëja Jastrumskytë.

Jaunojo menininko kûriniuose pakeri grynas, gaivališkas, atviras gërëjimasis gamtos akimirkomis, jø trapumu, nepretenzingas, bet subtilaus skonio paþenklintas efemeriškø ramios þiemiškos stichijos reginiø pakylëjimas. S. Jastrumskytës teigimu, ši kolekcija yra pastanga natûraliai atverti kaleidoskopiškus gamtos fragmentus – be jokiø prieštaringø meniniø pozø, tiesa, kartais su kelioms kartoms bûdinga nostalgija ar ádomiu ironijos proverþiu.

Miško apsuptyje Ventos pašonëje

Á klaidø paslaptingà fotografijos pasaulá Þydrûnas áþengë dar gyvendamas Kuršënø vaikø globos namuose. Tuomet šeštokà šiam þingsniui pastûmëjo auklëtoja Lilija Lukšienë. Uþ tai jis jai dëkingas lig šiol.

"Vaþiuodamas á Kuršënø vaikø globos namus patenki tarsi á pasakà, – á prisiminimus panyra Þ. Budzinauskas. - Miško apsuptyje Ventos pašonëje ásikûræ vaikø namai." Atvykusiam miesto vaikui, tai buvo nuostabu: gaivus oras, sodai, gëlynai, povai... Laikui bëgant tai tapo kasdienybe, bet ji buvo maloni. Iš šios vietos niekada nesinorëjo išvaþiuoti.

Þydrûnas Kuršënuose baigë 12 klasiø, dalyvavo ávairialypëje popamokinëje veikloje - dramos, miškininkø, kraštotyros, rankdarbiø, ûkininkø bûreliuose. Labai norëjo išmokti groti pianinu, bet buvo pasakyta, kad tai ne berniukams. Taèiau smalsusis vaikas groti mokësi pats. "Kas þino, jei bûtø leista man groti, gal ir nebûèiau tuo, kuo esu dabar, - svarsto Þydrûnas. - Muzika man irgi yra "kaifas".

Globëjai – Mama ir Senelis

Þ. Budzinauskas sako, kad gyvenime já nuolat lydi geri þmonës. Globos namuose augantá berniukà savaitgaliais priglausdavo Augutë ir Stasys Daujotai. 1994 metais pavaduotoja Danutë Jurgaitienë pasiûlë kelias dienas paviešëti pas bûsimus globëjus. Nuo tada Þydrûnas juos vadina Mama ir Seneliu.

Visi savaitgaliai ir šventës prabëgdavo Daujotø namuose. Kurá laikà likimas jø kelius buvo išskyræs, taèiau neilgai. Susitiko ir taip iki šiol bendrauja su Mama ir Seneliu, nors jie ir netikri, bet širdyje - tikri.

"Ir visada bus noras padëkoti uþ didelæ meilæ, uþ jø namø šilumà ir jaukumà, rûpestá jiems ir visai jø šeimynai. – nuoširdþiø padëkos þodþiø negaili naujiesiems savo tëvams. - Nes tai ne tie þmonës, kurie pasiimdavo vien tik dël vasaros darbø, kad jø vaikai pailsëtø ar patys galëtø pakeliauti, arba bûti þaislo pakaitalu ar fantazijø patenkinimo priemone."

Þydrûnas ásitikinæs, kad Mama, Senelis ir jø šeimyna - tai þmonës, kurie gyvena ne vien tik dël savæs.

"Kûryba ir toliau keliauja su manimi"

Fotografuodamas Þydrûnas jauèiasi, kaip medþiotojas. Þiûrëdamas pro fotoaparato akutæ, stengiasi padaryti kuo tikslesná "šûvá", kurio rezultatu galëtø dþiaugtis ne tik jis, bet ir artimieji, draugai, bendraminèiai.

Þmoniø gyvenimas susideda iš daugelio kadrø, kurie nusëda jø atmintyje ir pasàmonëje, o kai kurie - fotografijose. "Man patinka fiksuoti laikà, já stabdyti ir ásprausti á nuotraukos rëmus, – reziumuoja parodos autorius. - Norëèiau po 20 metø, paþvelgæs á savo senuosius kadrus, pamatyti ne tik istorinius kadrus, bet ir išgyventi jø istorinæ dvasià."

Tai jau antroji autorinë fotografo paroda, atkeliavusi iš Šiauliø. Pirmoji - "21 þingsnis sëkmës link" - buvo pristatyta Vilniuje, prekybos centre "Akropolis", ir Šiauliø P. Višinskio viešojoje bibliotekoje.

Oksana LAURUTYTË

"Gyvenimas man suteikë galimybæ savo kailiu patirti, kà jautë mano laidø herojai. Dabar aš elgiuosi taip, kaip elgësi jie - padedu kitiems", - sako "S plius" televizijos laidø vedëja Nijolë Nasickienë. Prieš porà metø moteris išgirdo - krûties vëþys. Áveikusi ligà Nijolë dar negali apie išgyvenimus kalbëti be ašarø akyse. "Gyvenimas, išgirdus nuosprendá, nenuvertëja, priešingai - ágyja didesnæ vertæ", - sako ji.

Áveikusi krûties vëþá Nijolë Nasickienë sako, kad jei apie ligà suþinai vëlai, tai - nuosprendis. Jei liga aptinkama ankstyvos stadijos, tai - tik diagnozë. Artûro STAPONKAUS nuotr.

Krûtyje pastebëjo duobutæ

Šiauliø regiono televizijos "S plius" laidose "Atsigræþk", "Dovanoju rankas ir širdá" nepriklausoma þurnalistë Nijolë Nasickienë pasakojo apie þmones, kurie, prislëgti negalios, ligø, rado jëgø pakilti ir netgi padëti likimo broliams.

Elegantiška moteris patraukia palaidinæ nuo kaklo ir parodo neryškø randelá - po oda iki šiol esanti porto sistema, naudota chemoterapijos procedûroms. Nijolë kol kas nepageidauja, kad ji bûtø išimta. Kone tûkstantá litø kainuojanèio prietaiso dar gali prireikti. Juk vëþys - klastinga liga. Po penkeriø metø gali "atropoti" vël.

"Chemoterapija naikina venas. Jø nebelieka, jei vaistai švirkšèiami á rankas. Jei á venà švirkšèiant "chemijà" nepataikoma á kraujagyslæ ir preparatas patenka á raumená, tà vietà chirurgas privalo išpjauti", - sako ji.

Nijolë netiki, kad liga gráš, ir daro viskà, kad to nenutiktø - kardinaliai pakeitë savo gyvenimà. "Aš juk išnaudojau cheminiø medþiagø, galinèiø patekti á mano organizmà, limità" - juokiasi moteris. Parduotuvëje á jos pirkiniø krepšelá nebepatenka jokie "E", ji valgo tik ekologiškà maistà.

"Nervintis, nerimauti? Negaliu sau to leisti. Visiems patariu - jei blogai jauèiatës, pagalvokite apie kà nors malonaus. Uþstrigote automobilio kamštyje - nusišypsokite. Juk tai puiki proga pabûti su savimi", - sako ji.

Nijolë daro gera - skaito paskaitas ir pasakoja visiems apie vëþá ir bûdus já áveikti. Ji tiki, kad apie vëþá reikia kalbëti. "Ar liga - nusikaltimas ir gëda? Apsidairykite! Apie septyniolika tûkstanèiø þmoniø kasmet išgirsta šià diagnozæ. Prognozuojama, kad po 20 metø vëþiu sirgs kas antras þmogus", - sako ji.

Krûties vëþys Nijolei buvo diagnozuotas 2009-øjø pavasará. Krûtyje ji pamatë duobutæ. "Nebuvo jokiø blogø minèiø. Juk krûties vëþiu serganèios moterys uþèiuopia guzelá, bet uþèiuopia tada, kai jis gana didelis. Man pasisekë, kad duobutæ pamaèiau. Jau kità dienà nuëjau pas gydytojà", - sako moteris.

Svarbiausia - netylëti

Nijolë sako, jog þiniø, kà daryti átarus vëþá, ji turëjo - jos kelios draugës jau buvo "pramynusios šá takelá". "Mamografo kabinete gydytoja paklausë, ar nenorëèiau pasikonsultuoti su gydytoja-echoskopuotoja. Esu dëkinga gydytojai J. Tatlauskaitei ne tik uþ profesionalumà, bet ir uþ þmogiškà, šiltà rûpestá. Tuo momentu, kai tau pranešama, kad átariama rimta liga - ima spengti ausyse. Bûtent tà akimirkà gydytoja mane uþregistravo magnetiniam rezonansui", - pasakoja ji.

Išgirdusi mirtinos ligos diagnozæ Nijolë, apsikabinusi likimo draugæ, pusvalandá praverkë. Tada pasakë sau - Sustok! Reikëjo galvoti, kà daryti.

"Draugëms pasakiau, kad man skubiai reikia priešvëþinio maisto papildo, stiprinanèio imunitetà. Buvau girdëjusi apie naujausià gelio suspensijos technologijà. Skambinau draugams, medikams, moterimis, turëjusiomis tà paèià bëdà, ieškojau geriausio krûtø chirurgo. Abejingø nebuvo. Paþástama moteris, neseniai palaidojusi vëþiu sirgusá vyrà, padiktavo gydytojø pavardes, vaistø pavadinimus, straipsnius ir knygas, kurias turëèiau perskaityti. Pamaþu aiškëjo, kaip ir kà turiu daryti", - prisimena ji.

Nijolë tikra - tylëti nereikia. Dauguma moterø stengiasi nuslëpti ligà, nes bijo, kad kas nors átars, jog jos kûnas suþalotas. "Mielosios, jei nebijosime ligos, jei laiku diagnozuosime problemà - išsaugosime ne tik gyvybæ, bet ir kûnà", - kreipiasi á moteris Nijolë.

Dabar, kai jau viskas praeity, moteris šypsosi. Tik prisiminusi labiausiai jaudinantá epizodà bando sutramdyti ašaras: "Þinote, kuris momentas pats sunkiausias? Pasakyti artimiausiems þinià, kad tu galbût greit atsisveikinsi visiems laikams."

Nijolës dukra gyvena Airijoje - uþ trijø tûkstanèiø kilometrø. "Šá etapà nueisime kartu", - išgirdo mama. Dukra kartu su maþu sûneliu pusmetá kas dvi savaites skraidë á Lietuvà - á operacijà bei padëti mamai po kiekvienos chemoterapijos procedûros.

Ne suþalojimas, o plastinë operacija

"Dienà prieš operacijà su vaikaièiu buvau èiuoþykloje. Lëkiau su vëjeliu, jauèiausi puikiai. Naktá dar vedþiau abiturientø išleistuviø iškilmes, o rytà mane þentas nuveþë á Kauno klinikas operacijai", - sako Nijolë.

Kodël vykdama á Kaunà operuotis Nijolë nesijaudino? Kolega jai buvo padovanojæs knygà "Paslaptis". Moteris patikëjo, kad mintis yra labai galinga, kad viskas bus taip, kaip ji norës. Á operacinæ ëjo rami. Dël ramybës galëjo dëkoti sau, draugams bei draugø dëka surastam chirurgui.

Dël operacijos moteris tarësi su Kauno klinikø Krûtø chirurgijos skyriaus vadovu profesoriumi Algirdu Boguševièiumi. "Pjausime èia ir èia. Padarysime šiek tiek maþesnæ, bet labai dailià, paaugliškà krûtá", - pasakë jai chirurgas. O kas bus kitai krûèiai? "Ir kità padarysime paaugliškà", - šypsojosi profesorius.

"Kai švirkštu chirurgas be jokios nejautros perdûrë krûtá iki augliuko, kad paimtø mëginá biopsijai, aš nejutau skausmo. Þinojau, kad ruošiuosi ne kûnà þalojanèiai, o kone plastinei groþio operacijai. Juokavau, kad dabar aš lyg Holivudo þvaigþdë", - kvatoja Nijolë ir patikina, kad to pasiekti gali bet kuri moteris. Kiekviena moteris verta geriausio. Jei gydytojai ko nors nepasiûlo, tai reiškia, kad nepakankamai stengiatës arba nusimetate atsakomybæ uþ savo sveikatà", - emocingai kalba Nijolë.

Afrikietës labai graþiai riša skaras

Po operacijos Nijolei buvo skirtas sanatorinis gydymas Birštone. Ten sudarytos paèios geriausios sàlygos reabilitacijai. "Jauna psichologë kasdien teiraudavosi, ar nenoriu pasikalbëti. Tada nenorëjau. Pagalbos reikëjo vëliau. Birštone nusprendþiau - nutariau man likusio gyvenimo dalies nepaversti ašaromis, o mëgautis kiekviena akimirka", - sako moteris.

Nijolë kalba, kad praëjusieji metai buvo patys graþiausi gyvenime. Nors fiziškai buvo labai sunku, dvasiškai ji sustiprëjo. Moteris domëjosi viskuo, kas susijæ su vëþiu ir jo gydymo bûdais. Suþinojo, kaip šifruojama diagnozë, kokio gydymo gali tikëtis, kà gali padaryti pati.

Nijolë pateko pas patá geriausià šalies chemoterapeutà Alvydà Èesà. Kai ëjo pirmosios chemoterapijos, blaškësi lyg þvëris narve. Labai bijojo, juk þinojo, kad jai tuoj sušvirkš beveik mirtinà dozæ. Ant palangës sëdëjo trisdešimtmetë moteris su peruku. Jai buvo gimdos vëþys.

"Ji mane nuramino pasakodama, kaip po seanso eis á sveèius pas mamà, gers švieþias sultis. Nepatikësite, niekur nemaèiau tiek linksmø, optimistiškai nusiteikusiø þmoniø, kaip chemoterapijos seansuose. Vëliau, kai pamatydavau virpantá iš baimës pacientà, visada padràsindavau. Su dauguma likimo sesiø likome geros draugës", - šypsosi pašnekovë.

Nijolë þinojo, kad nuo chemoterapijos nuslinks plaukai. "Mano kirpëja drebanèiomis rankomis mane nukirpo itin trumpai. Jei lauksi ir nieko nedarysi, atsibusi su plaukø kuokštø likuèiais", - sako ji.

Nijolë "atrado" skaras. "Kaip graþiai skaras moka rišti afrikietës", - sako ji, su skaromis sugebëjusi visà gydymosi laikà atrodyti stilinga ir ori.

"Negalima pasiduoti pesimizmui. Jei nuleisi galvà, nuo kurios kà tik nuslinko plaukai, Kaulëtoji su malonumu pasidarbuos dalgeliu", - mirkteli pašnekovë ir pakedena vešliai ataugusius plaukus.

Palaiminta duodanti ranka

Nijolës kolegë - þurnalistë Erika Umbrasaitë - yra išleidusi knygà "Vienos krûties istorija", kurioje pasakoja apie savo kovà su vëþiu. "Erika nuëjo kryþiaus kelius, kad jai bûtø skiriamas vaistas herceptinas. Þurnalistës ir Chemoterapeutø sàjungos vadovo A. Èeso dëka šis kompensuojamas vaistas dabar skiriamas beveik visoms moterims", - sako pašnekovë.

Nijolë su gydytoju sutarë, kad suþinos, kokius vaistus gauna ir kaip jie veiks. "Kai gydytojas ir pacientas - komanda, jie gali kalnus nuversti", - ásitikinusi ji.

Moteris þino, kad vargiai bûtø áveikusi gyvenimo išbandymà viena. "Sunku buvo ir moraliai, ir fiziškai, ir materialiai. Kai vaistams reikëjo šešiø tûkstanèius litø, teko jø paprašyti. Tai nëra lengva. Pusæ sumos iš savo atlyginimo paskyrë buvæs darbdavys. Palaiminta duodanti ranka", - kalba pašnekovë.

Ji dëkinga ir draugëms, kurios jà vedë pasivaikšèioti, masaþavo ir meldësi, kai ji išvaþiuodavo á "chemijà".

Dalijasi þiniomis su visais

Nuo diagnozës praëjo pusantrø metø. Nijolë jauèiasi sveika. Moteris þino, kad sakyti "op" niekada negali.

Nijolë dabar ne tik stengiasi dþiaugtis kiekviena akimirka ir gyventi sveikai. Besidomëdama paèiais naujausiais gydymo metodais, moteris atrado vaistø, kurie stiprina organizmà, išvalo já nuo laisvøjø radikalø, gaunamø radiologinio gydymo metu, sustiprina organizmà kovai su onkologinëmis làstelëmis.

Nijolë savo þiniomis mielai dalijasi su visais. Antradieniais 17.30 val buvusio Projektavimo instituto 50 auditorijoje ji susitinka su þmonëmis ir pasakoja, kaip sveikti, kaip gydytis, kur kreiptis, svarbiausia - kaip nesusirgti. "Su manimi pasidalijo þiniomis ir gerumu. Dabar ir aš dalijuosi. Dovanoju rankas ir širdá", - sako ji.

Lietuvos dailininkø sàjungos pirmininko Eugenijaus Nalevaikos akvareliø paroda "Laiptø galerijoje"

Rièardas JAKUTIS

Kad metai prasidëjo gerai, gali tarti Šiauliø "Laiptø galerija" ir visi miesto dailës mylëtojai. Sausio 7-osios vakarà "laiptieèiai" pakvietë á pirmàjá šiø metø renginá - Lietuvos dailininkø sàjungos pirmininko Eugenijaus Nalevaikos akvareliø parodà "fragmENtai".

Eugenijus Nalevaika - vienas ryškiausiø Lietuvos akvarelininkø. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.

Nepaisant visà dienà iš dangaus kritusio sniego ir pustymo, á parodos atidarymà susirinko gausus þiûrovø bûrys. Susirinkusieji nebuvo nuvilti – išvydo vientisà, apgalvotà, logiškà aukštos technikos darbø parodà. Akvarelës suskambo it muzika.

Akvarelë yra laikoma ypaè didelio meistriškumo reikalaujanèia tapybos rûšimi: tik prasnausk ir spalva nubëgs, spalvø tarpusavio uþsiklojimas, tirpimas yra labai sunkiai prognozuojami, o greitai dþiûvant daþams bemat lieka nepašalinami potëpiai. Pati akvarelë labai sena – þinoma jau senovës Egipte.

Kalbant apie lietuviškàsias akvareles, be abejo, pirmiausia prisimenamas M. K. Èiurlionis, A. Þmuidzinavièius, K. Sklërius, A. Galdikas. XX a. antrojoje pusëje Baltijos akvarelininkø šventës vykdavo Rygoje, kur latviai organizuodavo trijø Baltijos respublikø trienales. XX–XXI a. sandûroje akvareliø populiarumas prigeso. Tik 2006 m.,išplëtusios savo geografijà ir kokybæ, Kaune vël atgimë akvarelës bienalës "Baltijos tiltai" (pavadinimà inspiravo "Baltijos kelias"). Vienas šiø bienaliø gaivintojø bei organizatoriø ir buvo akvarelininkas Eugenijus Nalevaika. Kas dvejus metus vykstanti bienalë 2008 m. nepaliko Kauno. 2010-aisiais ji persikëlë á Vilniø, kur vienas jos renginiø ir buvo Eugenijaus Nalevaikos paroda "fragmENtai", 2011-øjø pradþioje atkeliavusi á Šiaulius.

Akvarelininkø Lietuvoje nëra daug. Neginèytinai Eugenijus Nalevaika - vedanèiøjø gretose. Akvarelininkà, be abejo, dera vadinti moderniu kûrëju (paminëtina, kad pirmàjá abstraktøjá tapybos darbà 1910 m. Vasilijus Kandinskis sukûrë irgi bûtent akvarele), nors menininkas nenubraukia në vieno taško nuo "i" ir klasikinës akvarelës metmenyse.

Netikëti E. Nalevaikos akvareliø matmenys, dydþiu primenantys gobelenus, kad net norisi kûrinius glostyti, liesti tas išsisklaidþiusias spalvas. Atrodo, tuoj pajusi medþiagos švelnumà. Uþkopus á antràjá "Laiptø galerijos" aukštà, prieš akis išvysti vertikaliai suskaldytà akvarelæ "Vandens inkliuzyvai". Tas suskaldymas – kûrinio argumentacija - jûros gaiva ir netikëtas grieþtumas.

Tiesa, darbø pavadinimø šalia akvareliø neuþtinkame. Sveèias sakë, jog pavadinimai yra, taèiau jis nori, kad þiûrovas pats juos sugalvotø. Þiûri þiûri á akvarelæ, po to paimi lapà su visais pavadinimais, surandi já pagal darbo numerá ir palygini, ar sutapo tavo mintys su autoriaus. "Medaus šviesa", "Vartai", "Rûko akys", "Metai"... (parodos autorius daugiausia pateikia diptikus ar triptikus). Nesutapo. Išgyventi tikrai nereikia. Autorius sako þiûrovø minèiø platumo ir vingiø apgalvotai siekæs.

Osvaldas JOKUBAITIS

Kuršënø kalendoriø muziejui áteiktas vardinis, septintasis, L. Ivinskio 200-osioms gimimo metinëms sukurtas medalis, naujojo vadovo iniciatyva ir lëšomis sukurtas Kuršënø kalendoriø muziejaus tinklalapis (www.kalendoriumuziejus.lt), šimtu senøjø kalendoriø papildyta muziejaus ekspozicija, gautas 1862 metais išleistas Lauryno Ivinskio kalendorius. Ir visa tai – tik kiek daugiau nei mënesio ávykiai.

Kuršënø kalendoriø muziejaus tinklalapis sukurtas naujojo muziejaus vadovo Sauliaus Barasos iniciatyva. Autoriaus nuotr.

Tai tik dalis reikšmingesniø faktø, ávykusiø per mënesá Kuršënø kalendoriø muziejuje. Viso to prieþastis – naujas muziejaus vadovas Saulius Barasa.

"Matyt, Dievulis nuo gimimo apdovanojo iniciatyva, kurios pasekmës vis lenda á paviršiø. Tiesa, kartais jos niekam nereikia, o dar daþniau iniciatyva aplinkiniø akimis "virsta" arogancija, – mintimis dalijasi Saulius. - Atëjau su nauja vizija, kuri visada ákvepia. Taèiau ásisukæs á darbø verpetà daþnai stabteliu ir tyloje pamàstau – o gal iš tikro niekam, išskyrus mane, viso to nereikia?"

Didþiausi nuopelnai - Sigitai Lukienei

"Didþiausi nuopelnai priklauso Sigitai Lukienei, šio muziejaus ákûrëjai ir puoselëtojai, - teigia dabartinis muziejaus vadovas. - Jei ne jos ágyvendinta idëja, nebûtø ir oficialaus keturioliktojo muziejaus gimtadienio. O nuo idëjos gimimo – jau visas trisdešimtmetis."

1981 metais Sigita pasëjo pirmàjà sëklà kalendoriø muziejaus ákûrimo istorijoje. Tais metais minëtos Lauryno Ivinskio 170-osios gimimo metinës. Laikas nenumaldomai lëkë, kalendoriø daugëjo, dëþës pilnëjo, vis labiau plito þinia, kad Sigita Lukienë juos renka. Atsirado poreikis steigti muziejø.

dabar Kuršënø kalendoriø muziejus gali pasigirti sukaupæs apie 5000 kalendoriø. Taèiau tinklalapio, kuriame bûtø galima rasti reikalingà informacijà, nebuvo.

Jei tavæs nëra internete...

"Jei tavæs nëra internete, tuomet tavæs nëra visai", - tokia jau folkloru tapusi frazë nuolat skamba pastaràjá dešimtmetá, kuomet vis didesnë þmonijos gyvenimo dalis palaipsniui kraustosi á virtualià erdvæ.

"Bûti internete dabar iš tiesø svarbu. Tiesà sakant, jame jau yra daugelis", - mano S. Barasa. 2009 m. internetu naudojosi per 1,73 mlrd. pasaulio gyventojø. Dabar virtualioje erdvëje jau yra ir Kuršënø kalendoriø muziejaus (www.kalendoriumuziejus.lt) tinklalapis, sukurtas naujojo muziejaus vadovo. Svetainëje gausu informacijos apie kalendorius, jø istorijà, Laurynà Ivinská, jo veiklà bei jo vardo premijos laureatus.

"Atsiþvelgiant á rinkiniø pobûdá bei muziejaus specifikà, medþiaga pateikta pagal temas, kurias sudaro šeši skyriai, - entuziastingai su kalendoriø muziejumi supaþindina naujasis vadovas S. Barasa. – Pirmiausia lankytojai suþino Kalendoriø atsiradimo istorijà. Pirmieji kalendoriai atsirado VI tûkstantmetyje prieš mûsø erà senovës Egipte. Tai buvo ávairûs þenklai medyje ir akmenyje."

Antrame skyriuje išsamiai nušvieèiama ávairialypë Lauryno Ivinskio švietëjiška veikla. Treèiajame skyriuje - senieji kalendoriai (pati vertingiausia kolekcijos dalis, kuri pasakoja apie kalendorius, išleistus Lietuvoje po Lauryno Ivinskio). Eksponuojama ir daug ûkininkams skirtø kalendoriø. Ketvirtasis muziejaus skyrius pasakoja apie L. Ivinskio premijos laureatus. Ši premija skiriama geriausiam metø kalendoriaus sudarytojui. Penktajame ekspozicijos skyriuje itin gausu eksponatø – èia pristatoma kalendoriø ávairovë.

"Šeštajame skyriuje eksponuojami kalendoriai, atkeliavæ á muziejø iš ávairiø pasaulio þemynø,- sako S. Barasa. - Jø gausa ir ávairovë stebina daugelá." Atskiroje salëje rengiamos teminës kalendoriø, saugomø uþdaruose fonduose, parodos.

Vertingiausi – senieji kalendoriai

Kalendoriø ekspozicija gausëja ne tik dosniø kuršëniškiø dëka. Muziejui vertingø kalendoriø dovanojo gamtos mokslø daktaras, etnologas, Vilniaus pedagoginio instituto profesorius Libertas Klimka, verslininkas Romualdas Bakutis, buvusi kuršëniškë dailininkë keramikë Genovaitë Jacënaitë, buvusi kuršëniškë, dabar Korsikoje gyvenanti Edita Sasnauskytë, dailininkas fotomenininkas Rimantas Dichavièius.

"Neseniai vienu vertingiausiø kalendoriø muziejaus ekspozicijà papildë vilnietës Danutës Petkevièiûtës dovanotas 1862 metais išleistas Lauryno Ivinskio kalendorius, – dþiaugiasi S. Barasa. – Uþ tai jai nuoširdþiai dëkojame, nes tai pirmasis L. Ivinskio originalus kalendorius, pasiekæs mûsø muziejø."

Vilniaus M. Maþvydo biblioteka suteikë galimybæ šimtu eksponatø papildyti senøjø kalendoriø ekspozicijà. Joje Ûkiškasis, Laimës, Jaunimo, Kario, Kauno, Vilniaus, Darbo þmoniø, Mûsø, Sodþiaus ir daug kitø pavadinimø kalendoriø, išleistø XX a. pirmoje pusëje.

"Gavome vardiná, vienà iš dešimties Lauryno Ivinskio 200-osioms gimimo metinëms sukurtø medaliø", - primena muziejaus vadovas. Já Nacionalinës mokslinës konferencijos "Priešaušrio mokslas ir kultûra" dalyviø vardu áteikë dr. Albina Auksoriûtë.

Linkëjimai tapti Lietuvos kalendoriø muziejumi

"Visos tradicijos turi pradþià, taèiau kai kurios gyvuoja labai trumpai. Dþiaugiuosi, kad Kuršënai, kaip visi þemaièiai, sugeba ilgai išlaikyti tai, kas vertinga... Gyvuokit ir klestëkit, mano brangûs þemieèiai", - nuoširdø palinkëjimà atsiliepimø knygoje paliko docentë Genovaitë Jacënaitë.

Kuršënø kalendoriø muziejaus lankytojai ápusëjo treèiàjà atsiliepimø knygà. Galima aptikti þemaitiškà palinkëjimà, uþrašø rusø, anglø, švedø kalbomis, pašmaikštavimø.

"Dabar, susipaþinæs su L. Ivinskio darbais, þinosiu, kaip man toliau gyventi. Kad gyvenèiau dar teisingiau!" – kaip visada ironiškai šmaikštus gyvuoju klasiku vadinamas 2007 metø Lauryno Ivinskio premijos laureatas, rašytojas, poetas, publicistas Juozas Erlickas.

"Linkiu Kuršënø kalendoriø muziejui tapti Lietuvos kalendoriø muziejumi", - árašë 2010 metø Lauryno Ivinskio premijos laureatas VU profesorius Domas Kaunas. Ar maloniai kutenantis kuršëniškiø ausá palinkëjimas ateityje taps realybe, galësime ásitikinti patys.

Oksana LAURUTYTË

Per 30 spektakliø ávairiuose šalies teatruose ir aštuonis Šiauliuose pastatæs reþisierius Algimantas Pociûnas Šiauliø dramos teatre stato spektaklá "Ponas Puntila ir jo tarnas Matis". Spektaklio pagal Bertolto Brechto pjesæ premjera ávyks Naujøjø metø išvakarëse gruodþio 31-àjà. "Kai visi bando prajuokinti tautà ne aukšèiausios prabos humoru, þiûrovams siûlome rimtus dalykus, kurie prajuokina, ir nepigø subtilø humorà", - sako reþisierius.

Algimantas Pociûnas tikisi, kad þiûrovas spektaklyje pajus bei išgyvens ne laikraštines aktualijas ir supras, kodël buvo pasirinkta ši pjesë. Šiauliø dramos teatro archyvo nuotr.

B. Brechto laikø aktualijos vis dar svarbios

Šiauliø dramos teatre A. Pociûnas yra pastatæs "Inteligentiškà beprotnamá", "Gaisrà ant sniego", "Baltaragio malûnà", "Jungtuves", "Kelià iš vidaus". Vienas paskutiniøjø reþisieriaus spektakliø - prieš pora metø sukurtas "Sirano de Berþerakas". Herojinæ dramà þiûrovø teismui pristatæs A. Pociûnas tuomet teigë neatsitiktinai nusprendæs scenoje atgaivinti klasikinæ pjesæ. Juk visi yra pasiilgæ þodþiø, kuriais šiais laikais nebešnekame. Gatvës þargonas, kuris uþpildë scenas, ëmë erzinti, todël pjese siekta atkurti scenos þodþiø prasmæ.

Ko dabar siekia reþisierius, kuriantis liaudies komedijà? "Visi dabar tiesiog pamišæ dël komercinio humoro, kuriuo bando prajuokinti tautà. Tai uþgavo mano ambicijas. Ëmiau galvoti, nejau nëra rimtø dalykø, kurie geba prajuokinti subtiliai, todël prisiminiau Bertoltà Brechtà", - sako reþisierius.

A. Pociûno teigimu, dabartinis "pliurpalizmas" tiek ásišaknijo, kad jo nebegirdi, nebeámanoma jo klausytis. Tam tikros B. Brechto laikø aktualijos vis dar "skamba". "Ponas Puntila ir jo tarnas Matis" parašytas su gausiais humoro intarpais, kurie tikrai sudomins þiûrovà. "Juk esame pasiekæ tokià stadijà, kai belieka tik juoktis. Þinoma, skaudus šis juokas... Toks juokas yra uþkoduotas ir šioje pjesëje", - sako pašnekovas ir tikisi, kad spektaklyje pavyks perteikti paprastà, neuþkoduotà, þmogiškà pozicijà tam tikrais šios dienos bûties klausimais.

O ar lietuviai, prikimšti pigiø juokø, dar supranta humorà? A. Pociûno nuomone, lietuviai já visada suprato. Pakanka paskaityti Vienaþindþio, Strazdo, Donelaièio kûrinius ir prisiminti, kiek daug teigiamo humoro juose. "Ir jauèiame, ir suprantame, ir skiriame nuo pigaus - tokio, kai parodytos þmogaus kûno vietos ar paleistas tortas á veidà turëtø kelti juokà", - sako reþisierius.

Reþisierius - uþ humorà tarp eiluèiø

A. Pociûnas sako, jog kurti komedijà yra pavojinga. Juk spektaklio þiûrëti ateina þiûrovas, kuris yra pasirengæs dvi valandas prakikenti ir neturi bûti apkvailintas.

"Neþinau, ar aktoriai pyksta, kad aš daþnai per pertraukëles jiems sakau anekdotus, pasakoju juokingas situacijas, kurios ir sukuria tuos anekdotus. Aš uþ humorà, kuris yra tarp eiluèiø. Kai kikeni viduje, nors ir pyksti, bet supranti, kad tau ir šachas, ir matas", - sako reþisierius.

A. Pociûnas sako, kad nors þmonës ir keièiasi, jø ydos yra amþinos. "Vis dëlto per 20 nepriklausomybës metø, nepaisant juodø dalykø, þmonës pasikeitë. Nebeliko to atsainaus poþiûrio, kuris buvo sovietmeèiu. Paþiûrëkite, kokie talentingi jaunuoliai auga, kokie jie dabar laisvi. Pavydþiai þiûriu á juos ir apgailestauju, kiek daug dalykø nesu patyræs vaikystëje. Juk mums atrodë, kad rytdiena nepriklauso nuo mûsø. Visi aiškiai þinojome, kà nuveiksime gyvenime: baigsime mokslus, sukursime šeimà, dirbsime, gal bûtà pasiseks senatvëje gauti. Tada mirsime. Dabar visi þinome, kad patys esame atsakingi uþ savo veiksmus. Mašinà perki tokià, kokia patinka, o ne kokià pavyksta gauti. Dabar svarbiausia - gyvenimo nenuspëjamumas. Niekada neþinai, kur gyvenimas pasisuks", - sako reþisierius.

Bûrys aktoriø - su burtais ir raganavimais

B. Brechtas pjesæ parašë 1940-aisiais, bûdamas Suomijoje, kai dël politiniø aplinkybiø turëjo sprukti iš Vokietijos. Liaudies komedija "Ponas Puntila ir jo tarnas Matis" pristatoma kaip vokiškas pokštas suomiška tema. Pjesë yra tartum sakmë, kurioje gausu nedideliø istorijø, suaustø á vienà folkloriná audiná su kaimui bûdingomis atrakcijomis - suomiška pirtimi, burtais, raganavimais.

Pagrindinis pjesës veikëjas turtingas ûkininkas Puntila savo vienturtæ dukrà Evà nori ištekinti uþ atašë, taèiau dukra turi savo nuomonæ. Vyksmas plëtojasi tarsi "tuštybës mugëje", o pagrindinis veikëjø tikslas - kad "šventë" nesibaigtø niekada.

Kurti vaidmenis A. Pociûnas pakvietë kone visus tuos paèius aktorius, kuriems skiria vaidmenis visuose savo spektakliuose: Sigità Jakubauskà, Jûratæ Budriûnaitæ, Daliø Janèiauskà, Juozà Þibûdà, Aurimà Þviná, Aurimà Pintulá, Eduardà Pauliukoná, Nomedà Bëèiûtæ, Linà Bocytæ, Vilijà Paleckaitæ, Danguolæ Petraitytæ ir Mindaugà Jurevièiø. Kurti pagrindinius vaidmenis pakviesti ir du jaunuoliai - Nacionalinio dramos teatro aktorë Donata Kielaitë ir Klaipëdos dramos teatro aktorius Aidas Matutis. "Noriu tikëti, kad jauni aktoriai ásilies á kolektyvà. Jauni aktoriai - mûsø ateitis, tad dirbame ir pusiau pedagoginá darbà", - sako reþisierius.

A. Pociûnas sako mylintis Šiaulius, Dramos teatro kolektyvà, kurá ásimylëjo jau per pirmàjá susitikimà. "Tikiu, kad mûsø naujasis spektaklis uþims deramà vietà. Nors "Ponas Puntila ir jo tarnas Matis" bus pristatytas Naujøjø metø išvakarëse - jis nëra proginis, eglutës ir Kalëdø Senelio nebus", - sako jis.

Reþisieriui smagu, kad šiaulieèiai myli savo teatrà - bilietai á premjerà buvo išpirkti dar lapkritá. "Noriu visiems palinkëti tikëti, kad ateinantieji metai bûtø visiems lengvesni, sveikesni. Dar - turtingesni, bet èia jau ko kam reikia", - šypsosi A. Pociûnas.

Oksana LAURUTYTË

Ketvirtadiená Šiauliø dailës galerijoje parodà keistu pavadinimu "Psidabras" atidaræ šiaulieèiai menininkai Reda ir Arûnas Uogintai viešai neprasitarë, kad jø santuokai sukanka 25 metai. Tradiciškai màstantys þmonës tokia proga kelia puotà ir valgo baltà mišrainæ. Reda ir Arûnas niekada nesielgë tradiciškai nei kûryboje, nei gyvenime - jie yra meninës mados novatoriai, performanso meno aktyvistai, meniniø akcijø kûrëjai, pelnæ tarptautiniø apdovanojimø. "Lipdëme gyvenimà kartu, kaip termitai termitynà. Këlëme vienas kitam vienintelæ sàlygà - turëti dvasiná komfortà", - sako sutuoktiniai.

Reda ir Arûnas Uogintai - gëliø vaikai. Redos ir Arûno Uogintø archyvo nuotr.

Atsiskyrus dideli dalykai nesukuriami

Ant Uogintø visada pyksta taksistai - jø namas Vytauto gatvëje ne tik toli nuo gatvës ir paskendæs sode, bet šiuo metu - ir sniege. Taksistai niekada nemato namo numerio - menininkai tai þino. Áspëta, kad atvaþiuoju, Reda lûkuriuoja prie vartø. Plaèiai šypsosi ir vedasi vidun - á trobà, kurioje garuoja verdamos bulvës su lupenomis ir troškinami "pimpalai".

Prie viryklës sukinëjasi Arûnas. Sako, kad vakarienë tuoj bus pagaminta. O kas tie "pimpalai"? Arûnas kalmarus prikimšo þuvies ir troškina vyno padaþe. "Kai ápili vyno, kalmarai nesukietëja. Tik susitraukia ir aptempia þuvá", - pasakoja jis ir atskleidþia patiekalo receptà. Reda iš priemenës atneša stiklainá, kuriame su druska sumaišyti paèios uþaugintø susmulkintø salierø stiebai ir lapai. Salierai nuostabiai pagardina patiekalà, jø galima dëti visur - net á verdamø dilgëliø ar balandø sriubas.

Nejau pripaþinti menininkai lyg varguoliai dilgëles valgo? Reda ir Arûnas juokiasi ir sako, kad dilgëliø sriuba - labai gardi. Pradëjo jà virti sau ir savo vaikams prieš 25-erius metus, tai tebeverda iki šiol. Mëgsta ir balandø sriubà. "O balanda - riebi riebi", - šypsosi Arûnas.

Visokias piktþoles jie išmoko valgyti ir gaminti iš jø patiekalus Gilijoje (dabar Matrosovo kaimas Kaliningrado srityje). Visas vasaras Uogintai leisdavo prie mariø, augino ten sûnus. Bevalgydami dilgëles 1989–1997 metais surengë netgi teminá parodø ciklà apie Maþosios Lietuvos kaimà Gilijà.

Gal visiems reikëtø dilgëlëmis misti, kad ir kûrybai ákvëpimo nestigtø, ir santuoka tæstøsi metø metus? Uogintai tikri, kad svarbiausia dilgëlëmis vienas kito neplakti, o aiškiai pasakyti, ko nori. "Vienintelæ sàlygà vienas kitam këlëme - turëti dvasiná komfortà. Dideli dalykai sukuriami neatsiskyrus. Tai tinka ir mûsø santuokai, ir kûrybai", - sako jie.

"Gerai, kad radau Redà"

Reda ant stalo padeda virtø bulviø su lupenomis, Arûnas á lëkštes ádeda po "pimpalà". "Kaip gardu", - paragavusi dþiaugiasi Reda. Arûnas nušvinta þmonos pagirtas ir kuklinasi sakydamas, kad jai visada viskas skanu, kà jis pagamina.

Tiesa, Arûnas daþnai gamina. Reda nemëgsta sukiotis prie viryklës, taèiau ji vairuoja automobilá, nes Arûnas nejauèia poreikio vairuoti. Jie ir nesuka sau galvos, kad tradiciškai suprantamos vyro ir þmonos pareigos susikeitusios vietomis. Apie tai net nesusimàstoma - juk kuria jie kartu, o buitis Uogintams niekada nebuvo svarbi ir jiems nepatinka, kai ant þmoniø maunama ta pati kojinë.

Seniai seniai, kai jie, jauni ir kupini kûrybiniø idëjø ásikûrë Redos proseneliø namelyje, miegojo ant grindø. Pinigø jiems labai trûko, taèiau jiems niekada nekilo minèiø kurybos parduoti. Kûrë dël to, kad ákvëpimas lankë. Arûnas tapë, Reda piešë grafikos darbus.

Uogintai "susiklijavo", kai Arûnas jà pakvietë pozuoti. "Jis pirma buvo pakvietæs mano draugæ pozuoti. Kaip susikrimtau, kad ne mane... Paskui ir mane pakvietë", - prisimena Reda.

Arûnas sako, kad Reda jam labai graþi buvo ir yra. Ir labai ádomi kûrëja - á bendrà Dailës fakulteto studentø darbø parodà ji atnešë nupiešusi išskrostà triušá... Mergaitës tada tapë gëlytes.

Arûnas tokia menininke itin susidomëjo. "Redai iki šiol kaukolës patinka. Gerai, kad radau Redà", - sako jis.

Kai Reda á trejais metais vyresná Arûnà buvo ásiþiûrëjusi, šis buvo neeilinis studentas. Rengë su kitais "dailiokais" savo kûrybos parodas. "Dabar studentai laukia, kol dëstytojas jiems parodà organizuos ir dar finansuos. Mes buvome kitokie. Mus jungë menas. Tada galvojau, kad jei Reda nebus mano, vëliau nieko neberasiu", - sako Arûnas.

Nemëgstantys laikytis tradicijø sutuoktiniai vis dëlto pripaþásta, kad bûti kartu - kol mirtis išskirs - vienintelë jiems šventa tradicija. Redos tëvai drauge gyvena jau 50 metø, Arûno - miræ, taèiau susituokæ išgyveno apie 70 metø. "Svarbiausia vienas kità palaikyti ir bûti nepriklausomais", - sako jie.

Parodai "Psidabras" tapytojas Arûnas Uogintas pateikë didelius grafikos darbus, o grafikë Reda Uogintienë - skulptûras. Artûro STAPONKAUS nuotr.

Gyvenime svarbiausia - klausytis

Uogintø namuose dabar ramu - du sûnûs studijuoja uþsienyje. Ignas baigë architektûros studijas ir su drauge studijuoja Olandijoje, Povilas Londone studijuoja videomenà. "Kai dirbome teatre, vaikai visà laikà buvo vieni. Na, moèiutë jais pasirûpindavo - mes buvome paskendæ darbuose", - sako Arûnas.

Vis dëlto jis sako esàs patenkintas, kad vaikai augo savarankiški ir matë tëvø konfliktus ir meilæ. "Pastebëjai, kad po ligos vaikas kaþkoks labiau subrendæs tampa? Kai vaikai mato, kaip tëvai susipyko ir kaip susitaikë - geriausias gyvenimo mokslas", - sako jis ir antrina, kad vaikams tikrai nereikia, kad tëvai namus pastatytø, mašinas nupirktø. "Didþiausia nesàmonë yra, kai tëvai reikalauja vaikø dëkoti, kad juos pagimdë, uþaugino. Tai tëvai turi dëkoti vaikams, kad patyrë daug dþiaugsmo juos augindami", - sako jis.

Reda antrina, kad svarbiausias dalykas gyvenime - klausytis, o baisiausias šûkis - "Aš þinau". Visiškas savo gyvenimo naikinimas, kai turi išankstinæ nuomonæ, esi praradæs smalsumà. Didelë nesàmonë daroma ir tada, kai þmogus sako "Dël skonio nesiginèijama" arba "Man nepatinka mëlyna spalva".

"Jei tau nepatinka raidë A - tai kalbëk be A raidës. Jei tu neragavai prancûziško maisto, tai iš kur gali þinoti, kas yra Prancûzija?" - karšèiuojasi Arûnas.

Godþiai gerdami gyvenimà ir išsiskiriantys iš minios Uogintai mano, kad daugelio þmoniø problema - savæs laikymas pasaulio centru ir uþsisklendimas savy. Antra blogybë - nesitarimas su profesionalais, priimant sprendimus. "Jei rusai bûtø atsiklausæ valstieèiø, ar reikia statyti Peterburgà, kaþi ar toká miestà dabar turëtume", - sako jie.

Patinka gyventi kitaip

Arûnas dabar dirba dëstytoju Šiauliø universitete, Reda - Kultûros centro dailininkë. Bûdami docentais ir dirbdami skirtingose darbovietëse, jie daþnai kuria kartu. Kartu kûrë Šiauliø dramos teatro spektakliø scenografijas ir kostiumus, kartu rengia parodas, performansus.

Originaliuosius menininkus kolegos vertina ir mëgsta. Vienos parodos metu menininkas Bronius Rudys laišku pagerbë kûrëjus ir perdavë linkëjimus Uogintams, kuriuos pavadino "Asfalto ir gëliø vaikais". Uþ tai, kad jø šviesûs veidai. Uþ tai, kad jie savo spintose turi gaisrininkø ir prostituèiø, pederastø ir generolø rûbø. Uþ tai, kad jie nusimezgæ Lietuvos vëliavos spalvø kepures. Uþ tai, kad jie tokias kepures numezgë ir savo draugams. Uþ tai, kad jie mëgsta skaidrius gërimus ir Vasario 16-àjà švenèia ten, kur nëra þmoniø - miške. Uþ tai, kad jie svajoja apie persirengëliø paradà mieste ir bando já átraukti á svarbiausiø miesto švenèiø sàrašà. Uþ tai, kad jie skaito Charmsà, kad jie nešioja liemenes, kartais - perukus, o kartais nenešioja nieko. Uþ tai, kad jie vienas kità aptarnauja ir iš nieko jokiø paslaugø nereikalauja.

"Pimpalai" suvalgyti, bulvës atšalo. Reda pasikvieèia augintiná terjerà ir velka jam Kalëdø Senelio kostiumà. Ves á kiemà pavedþioti... Neáprastai papuoštas? Uogintams patinka gyventi kitaip.

Saulius BARASA

"Teatras – tai grupë sàmokslininkø, kurie daro sàmokslà prieš þiûrovus... - sako reþisierius Petras Valskys. - Darbas mane ákvepia. Dirbu kaip alchemikas, tikiu, kad darbe galima atrasti "auksà".

Petras Valskys - suaugusiøjø teatro "Mozaika", pelniusio geriausio respublikos mëgëjø teatro nominacijà, reþisierius, pastatyminës dalies vedëjas, apšvietëjas, elektrikas, šturmanas, tautodailininkas-keramikas, restauratorius, statybininkas ne tik scenoje... Autoriaus nuotr.

Teatras - vienminèiø kolektyvas

Þmonës kalba, kad Kuršënø kultûros centro suaugusiøjø teatras "Mozaika" turi kaþkokià malonià, šildanèià, kûrybiškà aurà. Tuo ásitikinau ir pats. Kiek kartø man jau teko pabuvoti vakarais salëje ir klausytis malonios tylos, kurià retkarèiais suvirpina scenoje berepetuojanèiø aktoriø balsai. Kiek kartø jau teko ateiti á teatro studijà ir pajusti šiltà, draugiškà ir netgi šeimyniškà atmosferà.

Pasak Kuršënø kultûros centro suaugusiøjø teatro "Mozaika" reþisieriaus Petro Valskio, patá þodá "teatras" galima suprasti labai ávairiai. Tai gali bûti pastatas, þmoniø kolektyvas, kuriantis sceniná menà, ir netgi vienas þmogus, kuris per savo personaþà gali atlikti savotiškà išpaþintá, parodyti save, savo mintis ir taip kurti teatrà.

Pats suaugusiøjø teatro reþisierius á pirmà vietà iškelia þmoniø kolektyvà, kurie kûrybos procese tampa savotiškais vienminèiais, juos idealiu atveju jungia bendros idëjos, bendras estetinis pasaulio supratimas. Tokias sklandanèias bendraþmogiškas idëjas suaugusiøjø teatras "Mozaika" bei vaikø ir jaunimo teatras "Ikaras" paskutiná kartà šiais metais pateikë kuršëniškiø þiûrovø teismui, pristatydamas Kazio Binkio pjesæ "Atþalynas".

Teatras – kelionë esamuoju laiku

Pokalbis su P. Valskiu sunkiai skynësi kelià. Mintis keitë mintá, temos šokinëjo nuo vienos prie kitos. Paþástami, rodos, daugiau nei dvidešimt metø, jo dirbtuvëlëse turëjau pirmàsias keramikos pamokas, abu nesiskiriame su fotografijos subtilybëmis, daþnai susitikæ ne tik pasilabiname – nesame svetimi. Bet sudëlioti mintis, atskleisti tai, kas esminga, nerti gilyn á sielos gelmæ bei išguldyti tai skaitytojui – visai kas kita.

"Gyvename sumaterialëjusiame pasaulyje, - paklaustas apie teatro reikalingumà prakalba Petras. - Bet þiûrovui teatras vis dar yra ir bus reikalingas, nepaisant to, kad dabar já uþgoþia televizija, kompiuteriai ir per didelë jaunimo mokslø našta."

"Man visada svarbus þmogus, o teatras – galimybë paþinti gyvenimà, laikà. Man labai svarbu, kad mano spektaklius þiûrëtø, kad jie bûtø reikalingi šituo laiku. Juk jei þiûrovas nusisuks nuo mano kûrinio, nuo spektaklio, tai liksiu vienas kaip pirštas. Man nesuprantamas teatras, kuriam nesvarbus þiûrovas".

Pokalbiui pakrypus apie þiûrovus, domiuosi jo áþvalgomis. "Maþesniø miesteliø þiûrovas nuoširdesnis, maþiau "pasikëlæs", natûralesnis. Nekalbu apie kaimus – ten jaunimëlio mentalitetas... - numykia. - Miestelënai, didþiøjø miestø gyventojai – labiau "pasikëlæ".

P. Valskio teigimu, atskirtas nuo realaus gyvenimo teatras ilgainiui net nebeteikia malonumo ir tampa negyvas. Þmonës teatre turi atpaþinti save. Ir jei taip yra, vadinasi, tu neišskridai á kosmosà tam, kad sukurtum spektaklá.

Kiekvienam reikëdavo "vaidentis"

"Anksèiau buvo "biškuliukà" kitokie laikai, - mintimis dalijasi reþisierius. – Va, aukštàjá baigia, didþiuojasi, vaikšto nosá uþrietæ. Þinoma, aukštasis gerai, bet neturëtø bûti tavo galutiniu tikslu."

Petras - tris aukštuosius baigæs (o suþinau tik dabar, nuo paþinties pradþios prabëgus dvidešimèiai metø). Tiesa, pirmojo, šturmano, diplomo nebeturi. Tarybiniais laikais sugalvojo Vasario 16-àjà švæsti. Atšventë...

"Vëliau, kad miegas neimtø, sugalvojau vakariná elektros árengimø ar elektronikos, gerai nebprisimenu, fakultetà uþbaigti. Bet kartais uþmigdavau vakarais paskaitø metu..." - prisimena. Treèiasis - Lietuvos valstybinës konservatorijos Klaipëdos fakultetas, kur susipaþino su bûsima þmona Leontina, dabartine vaikø ir jaunimo teatro "Ikaras" vadove ir reþisiere.

"Studijø laikais vaidinome kartu nemaþai spektakliø", - prisimena Petras. Ásimintiniausi vaidmenys - Barbora Radvilaitë ir Þygimantas. "Turëdavome "vaidentis" – kiekvienam reikëdavo pastatyti ištraukas ar mini spektakliukà. Tekdavo su kurso draugais daryti. Dirbi dirbi, repetuoji – þiûri, kad jau gili naktis, nebeisi namo. "Prakimarini" kur nors kamputyje, o rytà toliau eini, akis tik prasikrapštai. Studentai - ištvermingi", - pasakoja P. Valskys.

Po studijø kûrybinis kelias prasidëjo Lentvario kilimø fabriko kultûros namuose. P. Valskys juokauja, kad þmonës ten - "lentvarovi", taèiau sentimentai Lentvariui likæ ligi šiø dienø. "Bendrabutis vieno kambariuko, bet tada mums buvo labai daug. Ten pirmas vaikelukas atsirado... Daþnai nuvaþiuojam mašinuku pasigroþëti vaizdingomis vietomis, prisiminti anø laikø".

Prieš tris dešimtmeèius Leontina ir Petras Valskiai ásikûrë Kuršënuose, nuostabioje vietoje šalia Ventos, J. Gruþevskio dvare, dabartiniame Tautodailës ir amatø centre. Kas pastûmëjo? "Þmona – kuršënietë, sako - vaþiuojam á Kuršënus", pasakoja P. Valskys.

"Reikëjo amatà dirbti..."

"Labai tankiai pagalvoju, kad reikëjo amatà dirbti, - atvirauja Petras. - Gal ir dabar kalba bûtø buvusi kitokia." Postringaudami apie amatø subtilybes abu nutariame, kad ir reþisûra yra amatas geràja ta þodþio prasme. "Tai tik geriausiu atveju amatas. Koks nors saviveiklininkas, galvojantis apie save kaip apie menininkà, labai skaudþiai save apgaudinëja arba apgaudinëja kitus... Reþisûra geriausiu atveju yra tik amatas", - svarsto jis.

O amatai Petrui prie rankø lipte limpa. Savo rankomis pastatytas ir árengtas namas, daugelá metø minkytas ir þiestas molis, ávaldytos medþio apdirbimo subtilybës, prisijaukintas kruopštumas restauratoriaus darbams, meniniam apdirbimui pasidavë net šiaurës tautø gyventojø liaudies amatininkø naudojama berþo tošis. Ji buvo vienas pirmøjø, tiesa, po keramikos, P. Valskio atradimø tautodailës parodose.

"Pamenu, vienoje parodoje sudalyvavau, kitoje, o paskui kaþkà sugalvojau nestandartinio, - mena senus laikus tuometis tautodailininkas. – Atnešiau. "Èia yra ne tautodailë, èia yra pretenzijos, - pareiškë. Aš neturiu jokiø pretenzijø – aš darau, kà aš noriu. Man bûtent taip patinka. Jei tu graþiai "uzbonà" nuþiedei, angoba nutepliojai, viskas yra gerai. O jei kaþkokià kitokià idëjà pateikei – tai jau netinka. Po keliø parodø tapo visai nebeádomu."

Apie padarytà darbà šnekëti nenori

"Man anksèiau patiko, - mintys vël nukrypsta teatro link. - Tarybiniais laikais, dirbdamas liaudies teatruose turëjai per metus pastatyti vienà spektaklá. Ir viskas. Jei nori - dalyvauji šventëse, festivaliuose, bet tai bûdavo neprivalu. Aš spektaklá pastaèiau, pasikvieèiau komisijà iš Vilniaus - atvaþiavo, priëmë. Tik tada leisdavo rodyti. Ir aš ramia galva visà sezonà galiu eksploatuoti tà spektaklá... Gal ir kvaila tvarka buvo?"

Šiandien daug laiko skirdami jaunajai kartai, sutuoktiniai Petras ir Leontina sutaria, kad jie nëra "menininkø kalvë". Þinoma, jei atsiranda vaikø, kurie pagauna esmæ, eina á prieká: "Tai yra labai dþiugu, labai malonu. Bet tokio uþdavinio nëra. Tikslas – kad jis pradëtø suprasti, màstyti, jausti."

"Esu reiklus tiek, kad padaryèiau darbà iki galo, - tæsiame diskusijà apie reiklumà sau. - Jei turiu tikslà, nestovësiu vietoje. Ëmiau suprasti, kad reikia kaþkam padëti, duoti, palikti. Uþ viskà svarbiau bendradarbiavimas ir pagarba kitiems."

Ir dar. Kertinis akmuo, ant kurio stovi reþisieriaus vertybës – malonumas patiriamas veiksme, judesyje, siekiant tikslo, o ne rezultate. "Vis pagalvoju, kad man patinka toks dalykas, kai dar turiu nepabaigtø darbø. O apie padarytà darbà šnekëti nenoriu", - teigia P. Valskys.

Perfrazavus Paulo Coelho þodþius galima bûtø teigti, kad kà beveiktø šioje þemëje þmogus, pasaulio istorijoje jis visuomet vaidina pagrindiná vaidmená. Nors paprastai pats nieko apie tai neþino.

Alvydas JANUŠEVIÈIUS

Apie tokius þmones sakoma "prisisukæs". Þilvinas Skaèkauskas - tarsi besisukantis vilkelis. Jam vis reikia veiklos. Sezono metu pluša statybose, o þiemà leidþia autoriná þurnalà "Man ádomu". Kas skatina suktis Þ. Skaèkausko pasaulá?

Þilvinas Skaèkauskas spausdintø þurnalà net jei pasaulyje neegzistuotø pinigai. Autoriaus nuotr.

Kai nerašyti negali

Prieš penkerius metus šiaulietis Þilvinas Skaèkauskas, keliø draugø paragintas, nusprendë leisti þurnalà. Pavadinimà sugalvojo universalø - "Man ádomu". Tai þurnalas apie politikà, ádomybes, mokslà. Viskas surinkta iš ávairiø pasaulio šaltiniø ir, be abejonës, perteikta Þ. Skaèkausko stiliumi.

Po þurnalo starto autorius apsidairë, kad bëga vienas. Neliko tø, kurie iki tol skatino ir šaukë "valio". Vyras nusprendë nemesti šio uþsiëmimo. Nerašymas tolygus tylëjimui.

Pusæ metø Þilvinas dirba Skandinavijos ûkiuose arba statybose, o sugráþæs kimba spausdinti þurnalo. Þinoma, uþ savo pinigus. Rëmëjø nedaug. "Bet laisvas þodis to vertas", - šypsosi þurnalo autorius, dëkingas viesiems, kurie prisidëjo lëšomis arba savo kûrybinëmis jëgomis.

Kam viso to reikia? Autoriui ar skaitytojams? "Ásivaizduokite du draugus. Vienas perka degtinës butelá, o kitas - þurnalà. Èia jau nieko nepakeisi. Vienam patinka rašyti, kitam - skaityti, o dar kitam - degtinæ gerti", - sako þurnalo sudarytojas.

O kaip dera statybos ir þurnalistika? "Puikiai. Statybininkai - stiprûs ir konkretûs vyrai. Paèiam labai sveika fiziškai pasidarbuoti, kad vakare galva skaidri bûtø, mintys aiškios", - sako vyras.

Ištakos

Vaikystëje Þilvinas labai daug skaitë. Tëvas turëjo nemaþà gerø knygø kolekcijà: "Laukdavau vasaros, kad galëèiau atsiskaityti iki soties. Perskaièiau visas tëvo knygas."

Þ. Skaèkausko tëvas – Smetonos laikø literatas, bendravæs su Bernardu Brazdþioniu. Susirašinëdavo laiškais, kurie yra išsaugoti. Motina visà gyvenimà dirbo su skaièiais - buvo buhalterë.

Šviesuoliø giminei, be abejonës, buvo skirta tremties bausmë. Skaèkauskø šeima buvo pripaþinta antitarybine - buvo išveþti á Tomsko sritá. Dëdës Leonas ir Antanas Skaèkauskai buvo rezistentai. Antanas iškeliavo á Vorkutà.

Kareiviai leido pasiimti šiek tiek daiktø. Tëvas pasiëmë B. Brazdþionio laiškus. Mama ásèiose išsiveþë Þilvinà. Tremtyje šviesuoliai greitai pritapo. Tëvas buvo paskirtas brigadininku, mama - buhaltere, brolis – traktorininku.

1956 metais šeima gráþo á Radvilišká. Mama vël dirbo buhaltere, o tëvas ásidarbino "Rûtos" saldainiø fabrike ekonomistu.

Pirmieji bandymai

"Pradëjau rašyti Radviliškio rajono laikrašèiui "Komunizmo aušra". Su draugu parašëme apie mûsø kûno kultûros mokytojus, kurie nuolat išgërinëjo. Blaivûs vesdavo ádomias pamokas, o prigëræ - tik kamuolá pamesdavo. Mes norëjome sportuoti, todël netylëjome", - prisimena laisvasis þurnalistas.

Septintoje klasëje Þ. Skaèkauskas iš nuobodulio pradëjo rašyti romanà. "Taip, iš nuobodulio. Tuomet vidurinë mokykla buvo orientuota á atsiliekantá mokiná, o imlieji nuobodþiaudavo. Dûkti negalima. Kas beliko - skaityti ir rašyti", - prisimena vyras.

Á dabartinæ þurnalistikà Þ. Skaèkauskas þiûri su nuoskauda. "Ne ten suka mûsø rogës. Þiniasklaida pradëjo linkti á apkalbas. Yra nustatyta, kad aukšèiausio lygmens þmonës generuoja idëjas. Šiek tiek þemesnio lygio veikëjai aptaria ávykius. Þemiausio lygio individai apkalba kaimynus. Taip elgiasi ir mûsø þurnalistika", - teigia rašytojas ir statybininkas.

Apie margà pasaulá

Jau išleistas septynioliktas þurnalo "Man ádomu" numeris, kuriame Þ. Skaèkauskas aiškinasi, kà geriausia valgyti per krizæ, aprašyti pamàstymai apie Þalgirio mûšá, šiek tiek pasaulio politikos ir ufonautø.

Gal ir geriau nepasiduoti þurnalistikos grandø manipuliacijoms ir paskaityti Þ. Skaèkausko þurnalà?

Taip, jis tendencingas, taèiau neuþslëptai. Temø mišrainë, bet juk toks ir yra gyvenimas. Ar daug kas skleidþia optimizmà krizës metu? Þ. Skaèkauskas árodinëja, kad didþiausios pasaulio statybos ávykomos krizës metais, nes tuomet atpinga darbo jëga ir medþiagos. Kuris leidinys drásta "uþstoti" V. Putinà ir pavadina já Rusijos tautos didvyriu? Tik šiame þurnale galime prisiminti tas temas, kurias prieš dvidešimt metø eskalavo visi nauji leidiniai, pavyzdþiui, apie ufonautus. Retas pastebëjo, kad rusai ir amerikieèiai lenktyniavo, kuris jø daugiau pamatys.

Apie ekonomikos liûtæ Kinijà Þ. Skaèkauskas pateikia gàsdinanèios informacijos. Kuo paremtas šio šalies ekonominis augimas? Vergija.

Nemaþai humoro. Rašinëliai ir karikatûros primena jau pamirštà, o galbût daug kam ir nematytà "Šluotà". Þurnalo autorius dràsiai teigia, kad rusofobijos Lietuvoje nëra, taèiau ji primetama.

Pora puslapiø skirta Dþonui Lenonui, kuris spalá mënesá bûtø šventæs savo septyniasdešimtmetá. Jo dainà "Imagine" Þ. Skaèkauskas išvertë á lietuviø kalbà.

Oksana LAURUTYTË

Jis norëjo tapti elektriku, bet skandalingoji Šiauliø 29-oji "profkë" já priëmë mokytis tik... suvirintoju. Jis norëjo bûti kostiumo dizaineriu, bet vietoj jo mokytis ástojo Juozas Statkevièius. Jo pirštai visada buvo rašaluoti, marškiniai išsipešæ, jis krëtë visas ámanomas šunybes, o gulëdamas tëviškës lauke ir þiûrëdamas á dangø išgyveno kosmoso groþá ir siaubà. Kaimynai jo prašydavo piešti šventøjø paveikslus, o, be jø, jis piešë princeses. Ir turbût tada niekas nebûtø išpranašavæs, kad jis, skustuvo ašmenimis vaikšèiojanèiø padauþø draugas, kada nors taps vienu ryškiausiø Šiauliø menotyrininkø, rašys recenzijas, bers sparnuotas frazes televizijos eteryje ir niekada nenorës išsikelti iš Šiauliø. Nes net Šiauliø "bomþai" ir susiraukusios pardavëjos Virginijui Kinèinaièiui – mieli ir tobuli.

Dabar Virginijus kalba apie kitø kûrybà ir "titulø" turi daug. Virginijaus KINÈINAIÈIO asmeninio archyvo nuotr.

Kultûra turi bûti atsinaujinanti

Mënesá kultûringàjà Šiauliø visuomenæ krëtë 15-asis "Virusas". Uþuot smurgsojæ priešais mirganèius televizorius, rodanèius šokanèias ar dainuojanèias "þvaigþdes", šiaulieèiai ëjo "gurkštelëti" kitokiø vaizdø ir garsø – stebëjo ávairius vaizduojamojo meno, šiuolaikinio šokio, teatro, performansø, diskusijø, muzikos, konceptualios mados, edukacijos renginius. Tai buvo unikali galimybë turëti, matyti, girdëti, jausti iš karto viskà, kas ádomiausia šiuolaikinio meno kontekste. Puiki naujiena yra ta, kad nuolatinis "Viruso" dalyvis - rašytojas, Klaipëdos universiteto docentas Rolandas Rastauskas - apdovanotas Nacionaline kultûros ir meno premija.

Išgirdæs, kad norime apie já – Virginijø Kinèinaitá – rašyti kaip apie þmogø, formuojantá miesto kultûrà, Virgis šypteli. Sako, kad yra labiau kultûros griovëjas, lauþytojas, o ne jos kûrëjas. Juk kas tai yra kultûra? Toje paèioje politikoje ar baþnyèioje, medicinoje ar universitete gali klestëti šablonai, sustingusios vertybës ir subetonuotas skonis. Kai matai, kad kultûringa save laikanèioje visuomenëje yra tiek sàstingio, supranti, kad tuo tikëti negalima. O tikras menas, Virginijaus nuomone, gimsta iš savikritikos, savirefleksijos. Kai menininkas ima protestuoti, šis jo þingsnis galbût yra vienintelis, vedantis á laisvo þmogaus kûrybiškumà.

"Kai visi uþkimšti pramogø kultûra, kai kiekvienam idiotui pataikaujama, kai Lietuva springsta Kedþiu – ar tai yra kultûra? Taip, tai dabartinë kultûra, ir pabandyk þmogui ápiršti netradiciná Edmundo Leonavièiaus teatrà. Publika pasiklauso Sofijos Rotaru fonogramos ir ásivaizduoja, kad jau yra kultûros pamaitinta. Ji buvo apgauta, o tradicinis þmogus galvoja, jog þybsinèiø þvaigþduèiø panteonas – kultûra", - sako pašnekovas.

Virginijaus nuomone, þmonës sàveikauja primityviausioje pramogø industrijoje, o þmogaus lavinimas niekam nerûpi. "Ar kas nors matë šiuolaikinæ pasaulyje garsià šokio þvaigþdæ, šiuolaikinio šokio festivalá, kur þmogaus laisvë pajuntama per jo kûno plastikà, kur kalbama kûno kalba, o ne išmoktais "èia èia èia" þingsneliais?", - klausia jis ir sako nenorintis savæs priskirti kultûros elitui. Nes šiuolaikinis þmogus gali bûti išskirtinis, nes šiuolaikiniame pasaulyje keièiasi þmoniø stilius, skonis. Partneriai - taip pat. "Ar þinai, kas yra likvidi meilë?" - klausia jis ir sako besidþiaugiantis, kad yra šiuolaikiniø þmoniø, kurie nenori prekybos centrø ir nuolaidø, o nori stabtelëti bei pajusti profesionalaus meno bûtinybæ. "Šiuolaikinis menas rodo, kad kultûra turi bûti atsinaujinanti", - kalba jis.

Gyveno gaivališkai ir godþiai

Virginijus sako, kad visos iki šiol Šiauliuose apie menininkus leidþiamos knygos já aplenkdavo. O kam apie já, menotyrininkà, rašyti? Juk manoma, kad menotyrininkas - tai nepavykæs menininkas. Pats nieko sukurti negeba, todël tik postringauja apie kitø kûrybà. Virgis šypteli ir sako, kad besimokydamas antrajame Dailës akademijos kurse grafikams nupiešdavo kursinius darbus. Jis – bûsimasis menotyrininkas – uþ bûsimus grafikus piešë geriau.

Apskritai, teptukà Virginijus laikë nuo vaikystës. Tapydamas ant sienø guašu visiškai uþsimiršdavo. Jo tëvas, paprastas kaimo þmogus, stovëdavo tarpdury ir linguodavo galva. "Sakydavo, kad viskà uþdaþyèiau, o vëliau tardavo: "Gerai, tegul lieka." Jis nieko bendro su menu neturëjo, bet aš, matyt, já sugebëdavau átikinti. Juk galëjo nepirkti man daþø. Bet pirko", - prisimena Virginijus.

Suþinojæ apie berniuko gebëjimus kaimynai prašydavo jo šventøjø paveikslø nutapyti. Siuvëja uþ nutapytà paveikslà pasiuvo Virginijui madingus dþinsinius marškinius. "Tai buvo mano pirmi "barteriniai" mainai. Tada jauèiausi tikras kaimo Rafaelis", - šypsosi prisimdamas pašnekovas.

Virginijaus vaikystë prabëgo netoli Pakapës esanèiame Einoraièiø kaime. Aplinka menininkui augti buvo ypaè nemeniška – skurdi, vienoda. Vis dëlto, gamta su savo vaizdais, vëju, medþiø kamienais meniškai sielai turëjo átakos. "Uþsimiršæs gulëdavau pievoje ir þiûrëdavau á dangø, išgyvendamas visà kosminá siaubà ir groþá", - sako jis.

Ta buitiška skurdi aplinka Virginijø vertë þavëtis tuo, kas kitoniška. Jis labai anksti išmoko skaityti – tëvukas mëgo trim sûnums garsiai skaityti knygas. "Man labai knietëjo suþinoti, kaip þodþiais sukuriamas pasaulis. Praþûdavau mokyklos bibliotekoje", - sako jis.

Mokykla Virginijaus gyvenime buvo unikalus momentas. Lingailiø pradinë mokykla buvo ásikûrusi arklidëse ar kaþkokiame panašiame pastate, o pradinukus mokë senukø mokytojø pora. "Prisimenu viskà kaip senà graþø filmà. Mokiausi blogai, mane nuolat palikdavo po pamokø. Cepelinais mokytojai mane valgydino, globojo mane, o aš, sëdëdamas mokyklos suole, spræsdavau tuos, rodos, neišsprendþiamus dalykus", - šypsosi jis.

Kaþkada Virginijus Kinèinaitis uþdarbiavo Palangoje prie tilto, piešdamas praeiviø portretus.

Iki namø tekdavo eiti gal keturis kilometrus, kuriuos Virginijus áveikdavo per kokias tris valandas. Išmaišydavo visus griovius, apþiûrëdavo visus lizdus, apleistas sodybas. Vëliau atëjo laikas aštuonmetei Rëkyvos mokyklai. "Mokytis sekësi ne geriau – visada buvau ant išmetimo ribos. Vis dëlto jau tuomet turëjau didelá vidiná pasaulá, þinojau, kas man graþu, kas priimtina, o kas - ne, ir krësdavau visas ámanomas šunybes", - sako jis.

Paauglio pirštai buvo rašaluoti, marškiniai išsipešæ, o paskutinis sàsiuvinio puslapis pripieštas keisèiausiø istorijø. "Man buvo nuobodu mokyklos aplinkoje, kuri gali bûti þiauri ir negailestinga individualybei, subjektui, kûrybiškumui. Man nereikëjo primesto pasaulio, todël draugavau su nepataisomais skandalistais ir išdykëliais. Nes jie gyveno. Gyveno gaivališkai ir godþiai. Kas man, baigusiam aštuonmetæ mokyklà, beliko? Tik stoti á skandalingàjà 29-àjà Šiauliø "profkæ", - sako Virginijus.

Buvo apþavëtas formø

Virginijaus tëvai buvo liberalûs, auklëjo principu – kaip pasiklosi, taip išsimiegosi. Uþ tai jis tëvams labai dëkingas. Virginijus nebuvo pionierius. Komjaunuolis – tuo labiau. Kai vaikai, prismaugti pionieriø kaklaraišèiais, þygiuodavo sporto salëje mušant "barabanams", Virgis, maþiausias berniukas klasëje, kad jaustøsi paþemintas, turëjo stovëti uþ durø. Tiesa, bûdavo ne vienas - šalia stypsodavo romø tautybës berniukas Malaga. Dabar, Virginijaus þiniomis, jis - turtinga, spalvinga asmenybë.

Ádomu tai, kad kita garsi asmenybë – filosofas Gintautas Maþeikis – buvo jo klasës draugas. "Jis jau ketvirtoj klasëj vaikšèiodavo rankas uþ nugaros susinëræs. Buvo màstytojas", - šypsosi pašnekovas.

Kuo tik nenorëjo jaunystëje Virginijus bûti – keramiku, kostiumo dizaineriu, grafiku. Tarnaudamas sovietø kariuomenëje jis, apsikarstæs kostiumais, vaþinëdavo á pamaskvæ pas garsøjá rûbø dizainerá Zaicevà. O kai reikëjo stoti mokytis - nebestojo. Vietoj jo buvo priimtas Juozas Statkevièius. Virginijus pasirinko menotyros studijas, o tuo metu menotyrininkëmis daþniausiai tapdavo tik moterys. "Ásivaizduodavau, kad mokysiuos su rašytojø dukromis, profesoriø anûkëmis ir labai ádomiai gyvensiu. Taip, man tai buvo svarbu", - šypteli pašnekovas.

Be jokios abejonës, já, be moterø, domino ir menas, þinios. "Perverèiau visas ámanomas knygas apie menà, albumus. Juose buvo be galo prastos nespalvotos iliustracijos, bet tai nesutrukdë bût apþavëtam formø", - sako jis.

Virgis prisimena, kad paauglystëje tapë ne tik šventuosius – piešdavo princeses pûstom suknelëm, su karûnom. Nemokëjo nupiešti nosies – piešdavo smailius "snapukus". "Gal ir Eroso tuomet buvo – taip pajusdavau estetiškai átaigias formas ir moters groþá", - sako jis.

"Man atrodo, kad èia mano vieta"

Dirbdamas Šiauliø dailës galerijos direktorës pavaduotoju, Virginijus tyrinëja postmoderniàjà dailæ, vizualinæ kultûrà, analizuoja jà šiuolaikinës kultûrologijos ir filosofijos kontekste. Gilinasi á XX a. pab. – XXI a. pr. Lietuvos vaizduojamojo meno raidà, siekia átvirtinti jo postmodernià interpretacijà. Jis yra parodø, meniniø projektø kuratorius ir dalyvis (vizualinio meno ir muzikos projektas "Zuwys", Medijos meno festivalis "Enter", šiuolaikinio meno festivalis "Virus"). Nuo 2003 m. yra Lietuvos radijo teminiø radijo ("Regimybës", 2005 m.), televizijos "S plius" meno ir kultûros laidø "Art Studija" autorius.

Tarptautinës dailës kritikø asociacijos (AICA) narys, Lietuvos dailininkø sàjungos narys. Yra parašæs knygas "Interpretacijos. Postmodernizmas. Vizualinë kultûra, dailë", "Audiovizualinës kultûros kontekstai. Mokslinë monografija". Jis yra Šiauliø miesto meno ir kultûros tarybos narys, Šiauliø universiteto mokslinio þurnalo "Inter-studia Humanitatis" redakcinës kolegijos narys, Lietuvos dailininkø sàjungos almanacho "Dailë" redakcinës kolegijos narys, Šiauliø universiteto kultûros mënrašèio "Parkas" redakcinës kolegijos narys, Šiauliø miesto VO Menininkø klubas prezidentas.

Tai kas vis dëlto ta kultûra? Virgis sako sociume matantis dantraèiø, kurie kultûros vardu slopina þmogaus orumà ir gyvybingumà. Todël kultûros visuomenei kyla uþduotis rasti nišø, sprendimø balansui išlaikyti. "Antraip pasaulis neišsilaikys, nueis á autoritarizmà ar á beformæ bejausmæ masæ, á vartotojø masæ, valdomà prekybos centrø nuolaidomis", - sako jis.

Virginijus labai mëgsta keliauti, o sveèiose šalyse stengiasi ne tik daug kà suþinoti, pamatyti. Jam svarbu paragauti vietos patiekalø, nes "skanus kàsnis – laimës pojûtis". O kodël þmogus, kuriam viskas nepaprastai ádomu, gyvena Šiauliuose? "Iš kur nors gráþæs jau pirmà vakarà eidamas bulvaru negaliu juo atsidþiaugti. Šiauliai – tobulas miestas, èia tobulas ir "bomþas", ir "urlaganas", ir net pikta pardavëja man tobula ir miela. Man atrodo, kad èia mano vieta", - sako jis.

Oksana LAURUTYTË

Du kartus per mënesá Šiauliø verslo inkubatoriaus konferencijø salëje susirenka þmonës, siekiantys rimto tikslo – nugalëti viešo kalbëjimo baimæ. Šie þmonës susibûræ á klubà "Toastmasters". Praëjusià savaitæ jie atšventë vieneriø metø jubiliejø. Klubo prezidentas Naglis Bakštys sako, kad baimë kalbëti viešai – antroji po mirties baimës, taèiau jà sëkmingai galima áveikti. Klubà lankantys þmonës išmoksta áveikti jaudulá. Dabar jie nuolat laimi debatø konkursus, netgi nugali varþovus tarptautiniuose viešo kalbëjimo konkursuose.

Šiauliø klubo "Toastmasters" prezidentas Naglis Bakštys sako, kad iš pradþiø þmonës á klubà ateina smalsumo vedini, vëliau juos pagauna azartas. "Nëra buvæ þmogaus, kuris atëjæs á susitikimà pasakytø, kad jam buvo neádomu, tad atvykti á susitikimus kvieèiami visi, kurie nori nugalëti save", - sako Naglis. Autorës nuotr.

Viešo kalbëjimo ágûdþiai pamirštami

Viešo kalbëjimo ágûdþiai - lyderio savybë, taèiau daugeliui baimë kalbëti auditorijai neretai sutrukdo pasiekti uþsibrëþtø tikslø. Šiauliø klubo "Toastmasters" prezidentas Naglis sako, kad viešai kalbantis þmogus visada jaudinasi. Nepatyræs kalbantysis daþnai sustingsta ar ima atlikti nervingus judesius. Beveik 60 procentø informacijos kalbantysis auditorijai perduoda kûnu, tad labai svarbu, kad kûno kalba atitiktø þodþiais perduodamà informacijà, antraip klausantieji kalbanèiuoju nepatikës.

Daugelis mano, jog patyræ oratoriai visiškai nesijaudina. Tai netiesa. Jie jaudinasi, taèiau jaudulá geba valdyti. Svarbiausios gero oratoriaus savybës - kalbëjimas iš širdies, jaudulio pavertimas emocijomis, akiø kontaktas su klausytojais, ryšio su auditorija uþmezgimas ir "dirigavimas" jai. "Patyræ lektoriai sako, kad jei nuolat netobulini viešo kalbëjimo ágûdþiø, sugráþti á vëþes bûna nelengva. Tai ypaè jauèia tie, kurie atsistoja priešais auditorijà, pavyzdþiui, po vasaros atostogø. Viešas kalbëjimas - kaip sportas. Jei kurá laikà nesportuoji, vël pradëjus sportuoti ima skaudëti raumenis", - šypsosi pašnekovas.

Pasak Naglio, kalbantysis daþnai galvoja, kaip atrodys prieš publikà. Tuomet visos mintys yra nukreipiamos ne á tai, kà ir kaip kalbëti, o kaip nesusimauti. Nesëkmë tokiu atveju beveik garantuota. Kojà kalbanèiajam gali pakišti ir tai, kad jis neparengia plano "B", jei tikëdamasis reakcijos iš publikos gali jos nesulaukti.

Mokosi kalbëti ir vertinti

Klubà "Toastmasters" šiuo metu lanko apie 30 þmoniø, kuriø amþius – nuo 18 iki 60 metø. Studijas baigæ ir pradëjæ dirbti þmonës daþnai pajunta, kad kalbëti viešai jiems sunku. Juk visas jëgas atidavæ studijoms ir darbui, tuo labiau – vaikystëje tëvø mokyti neišsišokti, atsistojæ sakyti kalbà net patiems artimiausiems "miršta".

Jaunimui paprasèiau – dabar mokyklose moksleiviai mokosi improvizacijos, turi daugiau vidinës laisvës, taèiau to nepakanka. Toastmasterieèiai susitikimø metu mokosi ne tik kalbëti, bet ir vertinti, þaibiškai reaguoti á situacijà, suþino, kà daryti, jei pajunti, jog þemë po kojomis ima slysti.

Jau po keliø susitikimø galima pastebëti kalbanèiøjø paþangà - jie išmoksta suvaldyti jaudulá, netgi já paverèia privalumu. Þingsnis po þingsnio kalbëdami viešai tam tikra tema, sulaukdami vertintojø (klubo nariø) komentarø ar patys vertindami kalbantájá, þmonës susiformuoja ágûdþius ir tampa geresniais oratoriais.

Susitikimai - ne šiaip eiliniai pasikalbëjimai

"Toastmasters International" - tai tarptautinë organizacija, ákurta 1924 metais Kalifornijoje (JAV). Dabar ji vienija per 12 tûkstanèiø pelno nesiekianèiø iškalbos meno ir lyderystës klubø 92 pasaulio šalyse. Du tokie klubai veikia Vilniuje, vienas – Kaune. Klubà Šiauliuose ákûrë septyni šiaulieèiai, kurie á "Toastmasters" nariø susitikimus vykdavo sostinën, kur susipaþino su šio klubo veikla.

Be jokios abejonës, klubo veikla yra reglamentuota - tai ne šiaip eiliniai pasikalbëjimai, taèiau susitikimuose sukuriama draugiška atmosfera, nes pirmà kartà kalbantys viešai þmonës labai jaudinasi, bijo, kad iš jø bus šaipomasi. Patariama nuoširdþiai, neáþeidþiant, nes juk ir klausytis reikia mokëti. Gebëjimas klausytis, mandagiai replikuoti - taip pat gero oratoriaus savybë.

Susirinkusieji gauna atitinkamà vaidmená. Naglis sako, kad išmokti profesionaliai vertinti taip pat reikia mokytis. Kalbëtojui talkina laiko fiksuotojas - pasitelkdamas spalvotas korteles jis rodo, ar kalbëtojas dar turi laiko. Gramatikas nurodo išgirstas kalbos klaidas ir pataria, kaip jø išvengti. Tada publika išrenka geriausià vakaro kalbëtojà ir geriausià vertintojà.

Labai svarbus vyriausiojo vertintojo vaidmuo. Jis visà vakarà stebi klubo veiklà, o pabaigoje komentarais ir pastebëjimais paaiškina klubo nariams, ko trûksta, kad šie palypëtø laipteliu aukšèiau.

Norintys tapti patyrusiais oratoriais turi pasakyti daugiau nei 20 pasiruoštø skirtingo lygio kalbø.

Ateiti sveèio teisëmis á klubo "Toastmasters" susitikimà kvieèiami visi norintys. Uþsiregistruoti galima interneto svetainëje www.minciuakademija.lt .

Oksana LAURUTYTË

Lapkrièio 23-iàjà sukako 92 metai, kai Lietuvoje atkurta šalies kariuomenë. Iš Joniškio kilæs Lietuvos kariuomenës majoras Þilvinas Gaubys sako, kad apsispræsti bûti kariu jam padëjo sausio 13-osios ávykiai. Po 17-os tarnybos Lietuvai metø Þilvinas kalba karjerà suprantantis tik kaip galimybæ prisidëti prie savo šalies saugumo. "Tai ir yra geriausia, kà gali duoti pilietis savo šaliai", - sako 35-eriø majoras.

Lietuvos kariuomenës majoras Þilvinas Gaubys (antras iš dešinës) sako, kad tarptautinëse misijose jam teko išgyventi daug visokiø situacijø, taèiau tokiø, kokias matome Holivudo filmuose, nebuvo. Nuotraukoje - Baltijos gynybos koledþo studentai lauko pratybø metu Estijoje, Saremos saloje. Þilvino GAUBIO asmeninio archyvo nuotr.

Karininkas mokosi visà gyvenimà

Gamta sutvarkë, kad mergaites nuo maþø dienø traukia lëlës, o berniukus - mašinos ir šautuvai. Kol mergaitës pina lëlëms kasas, berniukai ásivaizduoja esantys piratai, nindzës, karþygiai ir susiskirstæ á "gerieèiø" ir "blogieèiø" komandas siauèia miestø ir kaimø kiemuose.

Lietuvos kariuomenës majoro Þilvino Gaubio vaikystë nebuvo išskirtinë. Prisiþiûrëjæs vengrø filmø apie šaunøjá Kapitonà Tenkešà, berniukas Joniškio kiemuose rungësi su bendraamþiais, stengësi nugalëti, pergudrauti vienas kità, o nugalëjus tapti kiemo vadu.

"Tai ir buvo pirmosios mano karybos uþuomazgos. Tos vaikiškos kiemo pamokëlës pamaþu tapo svajone tapti tikru kariu. Galutinai apsispræsti paskatino sausio 13 d. ávykiai. Po šiø tragiškø Lietuvai dienø supratau, kad tik susivienijæ ir susitelkæ galime apginti savo šalies vertybes ir kad tik suvienyti tikslai gali atvesti mus visus prie taip trokštamo rezultato", - sako kariškis.

Vyras tyliai sau paþadëjo tapti vienu iš daugelio, kurie stovës rikiuotëje ir gins Tëvynæ nuo jai iškilsianèiø kariniø grësmiø. "Baigæs vidurinæ mokyklà susikroviau ryšulëlá ir išvaþiavau mokytis á Lietuvos karo akademijà sostinëje. Taip prasidëjo mano, kario, kelias. Po beveik 17-os tarnybos metø esu Lietuvos kariuomenës majoras", - sako Þilvinas.

Pasak pašnekovo, situacija pasaulyje ir kartu aplink mûsø valstybæ keièiasi labai greitai, todël karininkø korpusas privalo bûti pasirengæs áveikti naujos besikeièianèios aplinkos iššûkius ir grësmes bei gebëti spræsti šiuolaikinius globalius galvosûkius. "Šiuo sudëtingu skambiu sakiniu norëjau pasakyti, kad karininkas visà savo tarnybos laikà mokosi ir tobulina ágûdþius, reikalingus kasdienëje veikloje", - sako jis.

Šiuo metu majoras yra Baltijos gynybos koledþo studentas. Koledþas dislokuotas Estijoje, Tartu mieste. "Studijuoju jungtinio vadovavimo ir generalinio štabo kurse. Studijos tæsiasi 11 mënesiø. Tai tarptautinio lygio mokymo ástaiga, kurioje karybà, tarptautinæ teisæ, politikos bei kitus socialinius mokslus studijuoja kariškiai iš daugiau nei 20 valstybiø. Dauguma - NATO kariuomenës karininkai", - paaiškina Þilvinas.

Tarnybos metu Þilvinui teko eiti ávairias pareigas, pradedant nuo pozicijø brigados lygmens padaliniuose bei sausumos pajëgø štabo struktûroje. "Baigæs Baltijos gynybos koledþà, tarnybà tæsiu ten, kur paskirs kariuomenës vadovybë", - sako majoras.

Monotonija nëra kario draugas

Šalies pilieèiai Lietuvos valdþià pakritikuoja uþ tai, kad Krašto apsaugos ministerijai skiriamos nepamatuotai didelës lëšos, nors šalies mokyklose šàla vaikai, skursta pilieèiai, o nemokamo gydymo seniai nebëra. Þilvinas atsako, kad dar senovës romënai sakë: "Nori taikos - ruoškis karui." "Nenoriu nieko ginti ar kaip nors šià situacijà komentuoti. Nesu tas asmuo, kuris galëtø kalbëti, kiek biudþeto lëšø skiriama Švietimo ministerijai ir kodël savivaldybës nepasirûpina savo objektais. Geriausia bûtø ši klausimà pateikti atsakingiems savivaldybës tarnautojams", - kalba jis.

Þilvinui teko dalyvauti keturiose tarptautinëse misijose - Bosnijoje ir Hercegovinoje, Irake ir Afganistane. "Karys prieš kiekvienà misijà pereina pasirengimà. Šio pasirengimo paskirtis - parengti kará galimoms situacijoms misijos metu, treniruoti ágûdþius, reikalingus sprendimams priimti ir, t. t. Þinoma, kiekviena situacija misijos metu yra unikali. Mûsø kariuomenë jau daugiau nei 15 metø dalyvauja misijose ir yra sukaupusi milþiniškà patirtá. Tai leidþia pasiekti aukštus kovinio rengimo standartus bei ánešti svarø indëlá tarptautinio saugumo sferoje", - sako majoras.

Tai vis dëlto kodël Lietuvos kariams reikia vykti ten, kur jø gyvybei gresia pavojus?

Lietuvos valstybës karinës pajëgos dalyvauja dviejose tarptautinëse misijose - Irake ir Afganistane. Pasak majoro, karys, kaip ir bet kuris gaisrininkas ar policininkas, duoda priesaikà ir atlieka savo pareigà. "Kiekviena mano minëta profesija yra pavojinga ir svarbi, kiekvienas šios profesijos atstovas atlieka savo pareigà tam tikroje aplinkoje, kuri ne visada yra draugiška. Karys yra profesionalas, geriausiai parengtas ir išmanantis savo amatà. Tik jis gali spræsti karinio pobûdþio uþdavinius. Todël tegalëèiau pasakyti, kad kariuomenë yra visuomenës dalis. Pasitikëkite savo kariuomene", - sako pašnekovas.

Kokia Lietuvos kariuomenës majoro darbo diena? "Šiuo metu esu Baltijos gynybos koledþo studentas. Esu atsakingas uþ savo pasiekimus ir turiu atsiskaityti vadovybei uþ galutiná rezultatà. Mano rytas prasideda šeštà ryto baseine. Kas rytà nuplaukiu daugiau negu kilometrà - šitaip "pasikraunu" jëgø visai likusiai dienai", - sako jis.

Paskaitos kariams vyksta nuo aštuntos ryto iki ketvirtos vakaro. Po paskaitø Þilvinas daþniausiai kelias valandas ruošiasi rytdienos paskaitoms bei atlieka namø darbus. Vakare dar lieka laiko mëgiamam uþsiëmimui - bëgimui. "Kiekviena diena yra panaši á praëjusià, bet tai nereiškia, kad monotonija yra kario draugas", - sako pašnekovas.

O kaip šeima reaguoja á Þilvino pasirinkimà ir profesijà? "Šeima yra svarbiausia. Be šeimos palaikymo sunku bûtø tikëti sëkme ir teigiamu rezultatu", - sako jis.

Vienas pirmøjø didþëjø Lietuvoje, šokdinæs þmones 35-erius metus, palieka scenà

Rièardas JAKUTIS

Prieš keletà dienø atšventæs jubiliejiná 60-àjá gimtadiená, šiaulietis Romualdas Volodka arba DJ Senis gruodþio 4 dienà Šiauliø kultûros centre ves paskutinæ savo diskotekà. Romualdas tikisi, jog tà vakarà susirinkusieji galës smagiai dûkti pagal jo ir á sveèius atvykstanèiø draugø, garsiø Lietuvos didþëjø, leidþiamà muzikà. Pats Romualdas atsisveikindamas su scena neliûdi, nes, anot jo, kartà juk reikia išeiti. Jei jis ko nors ir gailisi, tai tik kad negimë vëliau, kai buvo nugriautos sienos tarp Rytø ir Vakarø, kai atsirado galimybë klausytis kokios tik nori muzikos bei apsistatyti puikiausia garso technika.

Šiaulieèiai didþëjai.

Šiaulieèiø didþëjø triumfas

Kai beveik prieš 35-erius metus Romualdas Volodka pradëjo Šiauliuose vesti diskotekas, niekas net nepagalvojo, kad jos gali konkuruoti su kaunietiškomis. Septintojo dešimtmeèio pabaigoje Kaune ásikûrus pirmosioms Lietuvoje bigbito grupëms, gimë ir diskotekos, kurios susilaukë didþiulio populiarumo, pasiþiûrëti, kas jose darosi, ir pasišokti atvykdavo jaunimas iš Maskvos bei Piterio. Bet štai per keletà metø šiaulieèiø distoketos su pagrindiniu didþëjumi Romualdu Volodka išpopuliarëjo ir visi ëmë pripaþinti, jog jie jau šluosto nosá kaunieèiams. Tai lëmë naujoviø ieškojimas. Liuksemburgo, Prahos ir Varšuvos radijo laidos, socialistiniø šaliø muzikiniai þurnalai (tuomet tik tokius tebuvo galima gauti), bendravimas su muzikos árašø kolekcininkais, iš kuriø buvo pasiskolinamos plokštelës. Tekdavo plokšteliø ir patiems pirktis. Daugiausia uþ plokštelæ jaunasis didþëjus yra sumokëjæs Rygos turguje 80 rubliø. Tai buvo mënesio atlyginimas, bet kà darysi, juk norëjosi turëti paèias švieþiausias naujienas.

Á diskotekas Šiauliuose susirinkdavo 800–900 þmoniø, o 1978 metais R. Volodka buvo pakviestas vesti diskotekos Palangoje. Tai buvo pirmas toks renginys populiariame kurorte. Senieji kultûros namai buvo sausakimši, nepatekæ vidun šoko gatvëje, milicija buvo priversta sustabdyti eismà. 1984 metais Romualdas Volodka su kitais didþëjais šiaulieèiais uþkariavo netgi Lietuvos diskotekø lopšá Kaunà, kur dvi savaites (!) vedë anšlagines diskotekas Kauno sporto halëje. Vëliau vesti diskotekas šioje halëje Romualdas Volodka buvo kvieèiamas dar 18 kartø.

Savo programà šiaulieèiai rodë diskotekø festivaliuose Ivano Frankovske (Ukraina), Odesoje, Kryme, Kaliningrade, Tartu. Visko net neišvardysi. Beveik visur pelnyti prizai: laureatas Ivano Frankovske ir Tartu, Kaliningrade sàjunginiame festivalyje apdovanotas geriausio Tarybø Sàjungos didþëjaus vardu, be to, šiaulieèiams paskirta Tarybø Sàjungos komjaunimo premija uþ geriausià jaunimui skirtos šventës scenarijø... Laureatø vardai bûtø buvæ pelnyti ir sàjunginiame pramogininkø konkurse Odesoje, kurá vertino Kultûros ministerijos komisija. Šiaulieèiai tikrai buvo geresni uþ kitus, bet, vienas komisijos nariø atskleidë paslaptá, lietuviai pernelyg daþnai vartojo þodþius "Lietuva" ir "Šiauliai", beveik neminëjo Rusijos ir Maskvos.

Vienas graþiausiai kuoktelëjusiø þmoniø pasaulyje

Taip apie Romualdà Volodkà kalba jo draugai. Romualdas stengiasi viskuo domëtis, tobulëti. Baigæs Šiauliø muzikos technikumà jis pratæsë studijas Klaipëdos konservatorijoje - ágijo masiniø renginiø reþisieriaus specialybæ. Jokiø turtø nesukaupë, taèiau namuose turi labai puikià garso aparatûrà, didþiulæ muzikinæ árašø kolekcijà (vien vinilo plokšteliø 1500). Labiausiai didþiuojasi surinktais autografais - savo kolekcijoje šiaulietis didþëjus turi Yoko Ono, Boni Tyler, Joe Cockerio, Chulio Iglesijo, "Status Quo", "Modern Talking", "Sweet", "Scorpions", B. B. Kingo, A. Pugaèiovos ir daugelio kitø þvaigþdþiø autografus, nekalbant jau apie lietuviø atlikëjus. Jis yra surengæs tris autografø parodas, pats yra sukûræs pusantros valandos filmà apie Antanà Šabaniauskà, bet štai jo autografo taip ir nepaëmæs. Daþnai su šiuo lietuviø estrados grandu susitikdavo, vis galvojo, kad spës, bet nebespëjo.

Romualdas Volodka - Šiauliø miesto pypkininkø klubo sekretorius, ilgametis Šiauliø miesto biliardo federacijos prezidentas, pirmosios respublikinës biliardo federacijos ákûrëjas. Tiesa, biliardà geriau þaidþia jo duktë – ji yra tapusi IV pasaulio lietuviø sporto þaidyniø biliardo èempione.

R. Volodka yra vedæs 1800 diskotekø. Nors yra pasivadinæs DJ Seniu, jauèiasi dar gana jaunas. Romualdas pasakoja, jog kai nuvyksta kur nors vesti diskotekø, jaunuoliai tuoj klausia, kur didþëjus. Kai išgirsta atsakymà, kad stovi prieš juos, visi þiûri nustebæ, ásitikinæ, kad skambës tik voratinkliais apraizgyta muzika, o prasidëjus diskotekai daþniausiai koká pusvalandá niekas nešoka – stebi, kas bus. Turbût mano, kad be S. Povilaièio dainø didþëjus neturës jokiø árašø. O kai išgirsta hiphopà, repà, hausà, techno, baigiasi jø átarinëjimai. Dar bûna, kad DJ Senis išeina kartu su jais pašokti ir ne kà blogiau uþ juos kruta. Šventosios restorane "Titanikas" Romualdas diskotekas vesdavo kartu su vilnieèiu DJ Saga, tai jaunajam didþëjui vis tekdavo "gesinti" Šiauliø Sená, kad tas tildytø "technuškæ" ir leistø restoraninæ muzikà.

Toks DJ Senis ásiamþino savo reklamoje. Romualdo VOLODKOS asmeninio archyvo nuotr.

Dvylika valandø prie pulto

Kartà Romualdo bièiulis iš Druskininkø, kompozitorius, ansamblio "Plius Minus" vadovas Mikas Surauèius pakvietë šiaulietá didþëjø vesti jø kurorte vykstanèio šokiø maratono. Didþëjauti Romualdas turëjo pradëti antrà maratono dienà nuo 23 valandos. Kai jis atvyko, susidëstë savo plokšteles ir ruošësi stoti prie pulto, Druskininkø didþëjai paklausë, po keliø valandø já pakeisti. Regis, jie buvo ásitikinæ, kad po poros valandø DJ Senis pavargs ir eis miegoti. Romualdas liepë jiems ateiti tik rytà, nors suprato, kad jam, kaip ir šokëjams, teks ilsëtis tik kas valandà po penkias minutes.

Po pirmos valandos nakties parko estradoje liko tik apie dvidešimt šokëjø porø ir du komisijos nariai. Norëdamas uþmegzti ryšá su šokëjais, šiaulietis didþëjus pasigyrë, kad jaunystëje uþsiiminëjo joga, kuri moko taisyklingai kvëpuoti, ir pasiûlë pušø apsuptyje ypaè tyrame ore šokantiems maratono dalyviams išmokti kelis jogos kvëpavimo pratimus. Paryèiais, pabodusià techno muzikà Romualdas Volodka pakeitë linksmais rokenrolais ir kartu pašoko su šokëjais. Tik po dešimtos estradon ëmë rinktis þiûrovai, šokëjø gerbëjai, o nauji didþëjai atvyko tik dvyliktà valandà. Visi buvo nustebæ, kad DJ Senis "ištempë" naktá ir stovëjo prie pulto daugiau nei dvylika valandø.

Romualdo Volodkos gyvenimas - tai istorijos, nuotykiai, bet svarbiausia jam – muzika. "Muzika yra mano gyvenimo filosofija. Tai dieviški rûmai, kuriuose þydi nepaprasto groþio gëlës. Ir në vienos dienos negalima nuskinti, visos jos yra graþios. Muzikai bûtini visi stiliai - folkloras, klasika ir šiuolaikinë elektronika", - kalba DJ Senis.

Rièardas JAKUTIS

Gatvëje šiaulietá Jauniø Kulná iš tolo atpaþinsi. Iš minios išskirsi neskubantá stuomeningà vyrišká. Jeigu vësu - juodas odinis paltas, juoda skrybëlë, rankose didelis aptrintas portfelis, jeigu vasara – spalvingi rûbai. Jaunius Kulnys tarsi iš anø laikø atklydæs dþentelmenas ar kokios nors retro dramos personaþas. Iš tiesø tai þmogus, labiausiai gyvenime ásimylëjæs poezijà, nes ji – kanèia, vienatvës pajauta, praradimai ir drauge netikëti atradimai. Išleisti septyni poezijos rinkiniai, leidykloje jau guli aštuntasis.

Jaunius Kulnys sako tarsi girdás graþuolës Salduvës godas: "Išraudok mano mylimà, viskà atimk iš manæs, tik palik man šità smaragdiná kraštà ir þydintá Kalnà..." Jauniaus KULNIO asmeninio archyvo nuotr.

Ádomaus likimo þmogus

Nepasakysi, kad Jauniui jau šešiasdešimt. Bet taip yra – šie metai jam jubiliejiniai. Tiesa, paminëjo šá jubiliejø Jaunius Kulnys tyliai. Dideliø vaišiø nerengë, nes pinigus taupo naujajam savo poezijos rinkiniui. Jis jam svarbiausias.

Jauniaus Kulnio biografija labai ádomi. Jo senelis Rokas Kulnys buvo Jono Šliûpo pusbrolis ir áþymaus lietuviø lakûno, Atlanto nugalëtojo Felikso Vaitkaus dëdë. Iš tos paèios giminës ir Albinas Vaitkus – Mariaus Katiliškio slapyvardþiu pagarsëjæs rašytojas. Taèiau jaunuolio gyvenimas nebuvo roþëmis klotas. Kai jam buvo vieneri, šeimà išveþë á Sibirà. Tad augo Jaunius Irkutsko srities Taišeto rajono Kvitono gyvenvietëje. Tremtyje teko vargti devynerius metus, ten ir pradinæ mokyklà baigë. Jaunius – transporto lëktuvø technikas (Altajaus krašte baigë Rubcovo karo mokyklà), sportininkas (1975 m. Lietuvos dziudo sunkiojo svorio èempionas), istorikas (baigë istorijos studijas Vilniaus pedagoginiame institute).

Prasidëjus Atgimimui, Jaunius aktyviai dalyvavo visuose Sàjûdþio renginiuose, ástojo á Lietuvos kariuomenæ, tapo I aviacijos bazës, ásikûrusios buvusiame Šiauliø civiliniame oro uoste uþ Meškuièiø, aviacinës árangos mechaniniø dirbtuviø viršininku.

Kad be lëktuvø, sporto, istorijos ir dar daug ko Jaunius visà gyvenimà draugaus ir su knyga, buvo galima spræsti jau tada, kai su tëvais gráþæs iš Sibiro tremties tapo iškart trijø bibliotekø skaitytoju, kuriose pagal perskaitytø knygø kieká buvo pirmasis. "Smalsumas – mano gyvenimo variklis", - pripaþásta Jaunius.

Nors knyga buvo geriausias Jauniaus draugas, rašyti jis pradëjo tik devintojo dešimtmeèio viduryje. Pradëjo nuo noveliø. Vëliau pasipylë apsakymai, publicistika, eilërašèiai, humoreskos... Pradþiø pradþios vis dëlto bûta anksèiau. Buvo publikacijø karo tematika, humoreskø.

Kodël pasirinko poezijà, o ne, pavyzdþiui, verslà, pinigus? Jaunius atsako, jog verslas jam per daug brutalus ir tolimas dalykas, o poezija – tai jo vidinë bûsena, meditacija.

Per dešimt metø - aštuoni poezijos rinkiniai

2001 metais pasirodë pirmasis Jauniaus Kulnio eilërašèiø rinkinys "Mënulio nudauþtas akmuo". Po jo buvo "Ne tas ruduo" (2004 m.), "Monos Lizos kerštas" (2005 m.). Èikagos lietuviø kultûros fondas, vadovaujamas Edvardo Šulaièio, kasmet skiria premijà lietuviø autoriø poezijos knygoms. 2007-aisiais premija teko Jauniui Kulniui uþ tais paèiais metais pasirodþiusá jo poezijos rinkiná "Išplëštas lapas". 2009 m. uþ poezijos rinktinæ "Kitapusë naktis" J. Kulnys tapo Lietuvos nepriklausomø rašytojø sàjungos poezijos šventës laureatu.

Naujausi J. Kulnio poezijos rinkiniai "Varpo gaudimas" ir "Rudens þibintas barsto mëlá", o gulintá leidykloje poetas norëjo pavadinti "Šermenys", bet, atrodo, pavadinimà keis – ieško þodþiø, kurie kalbëtø apie mirtá, nes šiai knygai já ákvëpë fotomenininko Aleksandro Ostašenkovo albumas "Mirties sodas". "Ar mirtis turi akis?" – klausë jis fotomenininko. Poetas màsto, jog mirtis viskà mato, ji visad tave stebi. Já domina, kà þmonës màsto atëjæ á šermenis, kokie jausmai juos tuomet apëmæ.

Poezijos mëgëjai Jauniø Kulná apibûdina kaip savità mistiškà kûrëjà, gebantá atskleisti nepakartojamà meninës erdvës euforijà. Pats poetas sako, kad rašyti já paskatino vidiniai konfliktai. "Kûryba yra tokia aistra, kuri net neprilygsta aistrai moteriai", - sako Jaunius. Jis pasakoja, jog rašydamas dþiaugiasi, ieško savo kranto, o baigæs šiek tiek pritilsta, bet greitai vël klausia – o kas toliau? "Apniukus tyla/ þodþiai slepiasi/ kambario dulkëse/ Pro lašnojantá laikà/ man lieka maþytë viltis - / tave sutikti..." – apie bëgantá laikà màsto poetas.

Apie kà rašo Jaunius Kulnys? Ogi apie viskà. Gyvenimo patirtis tai leidþia. Tiesa, traukia kaimas, gamta, daþnai norisi pabûti miške. Mëgsta juokauti, jog mes visi esame kilæ iš kaimo, tik kai kurie – iš Kauno. Jaunius nerimauja, kad miestieèiai blaškosi, neranda sau vietos, neþino, ko nori. Jo nuomone, jie taip elgiasi todël, kad prarado savo šaknis, savastá. Jam liûdnoka, kad Šiauliuose literatûrinis gyvenimas apmiræs. Anot Jauniaus, Šiauliø literatai brandaus amþiaus, o jaunimo nematyti. Literatûrai visada reikia naujoviø, o vyresnio amþiaus þmonës, deja, nëra joms atviri.

Apie klaidas ir svajones

Gyvenimo moto Jaunius renkasi Somerseto Moemo mintis: "Þmonës yra linkæ kurti mitus. Jie godþiai graibsto kiekvienà neáprastumu ar paslaptingumu stebinanèià þinià apie þmones, kuriø gyvenimas skiriasi nuo kitø, paskui sukuria legendà ir fanatiškai ja tiki. Tai yra romantikø protestas prieš gyvenimo pilkumà. Tai monstro legenda – tikriausias nemirtingumo laidas."

Jaunius Kulnys kukliai prisipaþásta, jog neturi kuo pasigirti, nes dar nieko ryškaus nëra nuveikæs. Neslepia, jog aibæ klaidø pridaræs. Susiklostë taip, kad daug išbandymø turëjo patirti: pokaris, tremtis, sudëtingas asmeninis gyvenimas. Jëgø, sako, sëmæsis iš mamos, kuri buvo labai stipri asmenybë. Visà gyvenimà svajojo bûti jûreiviu, norëjo tapti šturmanu, bûtø galëjæs ištrûkti á uþsiená, daug pasaulio šaliø aplankyti. Bet tremties vaiko niekas á jûrà nebûtø leidæs. Tik jausmas, kad dar kaþko svarbaus nepadaræs, Jauniø Kulná nuolat persekioja.

Dabar, kai leidyklon atiduotas naujas poezijos rinkinys, galima bûtø atsikvëpti, bet Jaunius Kulnys nesitraukia nuo darbo stalo. Šiuo metu jis susidomëjo Salduvës piliakalniu, kuriam ir skiria naujausius posmus. Poetas pasakoja, jog nuostabus jau vien kopimas á Salduvæ - pasitinka mëtomis kvepiantis takas, girgþda sutrûnijæ laiptai, virš galvos skrajoja kregþdës. "Stovint ant Salduvës piliakalnio prasideda vidinë kelionë jausmo ir proto sintezës link – tai per amþius daugelio bandytas kelias, kurio galutinis, nors, manau, tik tarpinis sustojimas – tai savo paskirties, savo misijos, vietos ieškojimas, atradimas, suvokimas, pagaliau savo praëjusio gyvenimo – apibendrinimas", - màsto Jaunius Kulnys.

Arûnas UOGINTAS

Šiais metais Šiauliø universiteto Menø fakulteto K. Kizevièiaus grafikos centras švenèia savo dešimtmetá. Savo edukacinëmis meno programomis jis tampa nors ir nedideliu, bet ryškiu meno þidiniu ir labai malonu, kad þinomi uþsienyje grafikai, menininkai èia mielai sutinka atvaþiuoti.

Grafikas priminë, kad þmogaus pirštais tûkstanèius metø puoselëjama raiška tikrai perteikia svaiginantá emociná krûvá, kuris netrunka suþydëti vëliau atspaudintuose grafikos lakštuose... Vilmanto DAMBRAUSKO nuotr.

Šiais metais èia savo patirtimi pasidalijo Lenkijos Liublino miesto (Marie Curie-Sklodovska University) grafikë, Menø fakulteto daktarë Agnieszka Zawadska. Ádomios buvo ir šiaulieèiø menininkø paskaitos. Jø klausësi ne tik studentai, bet ir Šiauliø treèiojo amþiaus universiteto paskaitø klausytojai. Profesoriaus Vaidoto Janulio ir kitø dëstytojø iniciatyva èia buvo surengtos dvi konferencijos, grafikos pleneras, kiti meno projektai.

Susiklostë, jog po devyneriø metø skaityti paskaitos á jubiliejø švenèianèios studijos patalpas atvyko Reiner Gottlieb Mordmuller, þinomas Vokietijos menininkas, oforto technikos tyrinëtojas (knyga "Radierung", Claude Wunschik, Bremen, 1993 m.) Þinomiausiose Berlyno, Paryþiaus aukštosiose meno mokyklose studijavæs menininkas paskaitas apie grafikos technologijas skaito Bremeno, Paryþiaus, Venecijos meno mokyklose.

Šiaulieèiams - studentams ir dëstytojams - buvo ádomu suþinoti apie oforto - vienos seniausiø grafikos meno technikø - gyvavimo galimybes Vakarø Europos meninëje terpëje ir tendencijas šiø dienø vizualinio meno situacijoje, nes Mordmulleris yra gerai susipaþinæs su spausdintinës grafikos – estampo - padëtimi Europos, JAV, kitø pasaulio šaliø auštosiose meno mokyklose ir iš dalies su grafikos ekspozicijomis muziejø, parodø salëse.

Reineris trumpai priminë, kad šià senà grafikos technologijà suformavo bûtent dabartinës Vokietijos graveriai, menininkai, nes èia XV a. išradëjas Johanas Gutenbergas knygos spausdinimo proceso dalis sujungë á efektyvià gamybos sistemà, išrado raidëms tinkamà metalo lydiná, formadëþæ tiksliai išdëstyti raides, daþus, kuriø pagrindà sudarë nafta, bei spausdinti tinkanèià mašinà.

Savo paskaità profesorius pradëjo prisimindamas genialøjá renesanso menininkà Albrechtà Diurerá, gimusá Niurnberge (Vokietija). Jo vario raiþiniai buvo ir yra vieni brandþiausiø šia grafikos technologija atliktø kûriniø. Autorius neuþmiršo paminëti olandø menininko Rembranto (oland. Rembrandt Harmenszoon van Rijn), pripaþinto šviesotamsos meistro, ofortus bei fantasmagorininiais grafikos darbais akvatintos technika garsëjusá Ispanø romantizmo genijø Franciskà Gojà (isp. Francisco Goya). Mordmulleris trumpai aptarë ir kitus þinomus pasaulio menininkus, kurie grafikos lakštus spausdino nuo raiþytø ar ësdintø metalo klišiø.

Autorius pristatë kelis savo darbus, juos analizavo, aiškindamas ësdinto metalo privalumus ir subtilybes, remdamasis savo asmenine patirtimi, su studentais aptarë kitus grafikos technologijø procesus.

Apskritai grafikos menui šiø dienø situacija, pasak profesoriaus, šiek tiek kiek pesimistiška. Ësdinto metalo, oforto technikas grafikoje, jø populiarumà šiø laikø mene jis palygino su senovës architektûra, kai senieji stiliai ir technologijos dabar, tarkim, uþgoþiami moderniais pastatais mieste, nes juk viskas daþnai nepriklauso nuo mûsø norø ir kinta. Ši maþdaug keturis šimtus metø gyvuojanti grafikos rûšis keièiama naujomis, santykinai paprastesnëmis ar prieinamesnëmis technologijomis – tokiomis, kurias pasirenka šiuolaikinio meno kûrëjai. Taèiau mokymo procese grafikos specialybës menininkams ofortas, ësdinto metalo technika, yra nepakeièiamas kaip meninës minties vystymosi ar tiesiog amato paþinimo bûdas. Menø universitetuose galbût seniausia Europoje grafikos technika tikrai neišnyks.

Savotišku meno centru, kuriame vyksta aktyvus edukacinis ir parodinis procesas, profesorius ávardytø Paryþiaus miestà, kur veikia ryškiausios Europoje vizualinio meno aukštosios mokyklos ir puikiai sutvarkyta parodø veikla. Komerciniais centrais jis vadintø Tokijà, Niujorkà ir kitus didelius pasaulio miestus, kur grafikos darbø kolekcionavimas dar ganëtinai populiarus.

Raineris Mordmulleris patarë studentams neuþmiršti rankø darbo. Jis teigë, kad áþymiausiose meno akademijose reikalaujama á perþiûras pristatyti šûsnis eskizø, studijuoti þmogaus figûrà ir plastikà. Abstrakcija tapyboje, grafikoje vis dar populiari, bet jau gerokai pabodusi.

Grafikos kurso ketvirtokai, kà tik univesitete surengæ fotoportretø parodà, bandë árodyti, kad kasdienis fotografavimas yra jø eskizø garantas, taèiau susilaukë aštrios profesoriaus kritikos. Reineris jauniesiems kûrëjams aiškino, kad Rembranto þmoniø figûros ofortuose nëra tobulos savo proporcija: kartais lyg ranka per ilga ar galva santykinai per didelë... Fotografinis figûros fiksavimas nëra jausminei, meninei átaigai toks reikalingas. Galbût kaip tik atvirkšèiai, asimetrija, tam tikra formos deformacija – tai ir yra privalumas, ranka raiþyta ar piešta linija, kuri sukuria personaþà, mûsø pasàmonëje dar vis palieka gylesnæ þymæ nei, tarkim, objekto nuotrauka, o grafikos menas kaip tik ir veikia þmogaus vaizduotæ linijomis, dëmëmis, juodos ir baltos spalvos kontrastu...

Profesorius ragino studentus daugiau piešti nei fotografuoti, visai nesumenkindamas fotografijos meno, kuris vis labiau demonstruojamas šiuolaikinio meno horizontuose. Jis paprasèiausiai siûlë, jei studentas vis labiau linksta á fotomenà, tiesiog pereiti prie naujø medijø studijø, nes tai šiø laikø meno universitetuose yra visiškai ámanoma, ir tokiu bûdu save realizuoti.

Rièardas JAKUTIS

Lapkrièio 5-osios vakarà "Laiptø galerija" meno mëgëjus pakvietë á dviejø pasaulyje garsiø dailininkø Þibunto Mikšio ir Rainerio Gotlibo Mordmiulerio parodà "Draugystës kûriniai". Kas jungia Paryþiuje gyvenantá lietuvá Þibuntà Mikšá ir vokietá Rainerá Gotlibà Mordmiulerá, gyvenantá Bremene?

Þ. Mikšio ir R. G. Mordmiulerio kûriniai paperka ekspresija.

Abu menininkai susitiko Paryþiuje 1964 metais Friedlaenderio grafikos studijoje, kur mokësi oforto, vëliau – litografijos meno. Bendri ofortai buvo kuriami kûrëjams dirbant su tomis paèiomis vario plokštëmis, siunèiant jas vienas kitam, kad galëtø tæsti darbà toliau, kol vienas kuris nors nepasakys, kad darbas baigtas. Bendros temos, mintys iškildavo ir bendraujant laiškais, telefonu, susitikinëjant tai Vokietijoje, tai Paryþiuje, kur abu menininkai kartu lankë muziejus, parodas, teatro spektaklius. Jie taip tebedaro iki šiol visus keturiasdešimt penkerius metus.

Paroda "Draugystës kûriniai" sudaryta iš tø bendrø R. G. Mordmiulerio ir Þ. Mikšio sukurtø ofortø. Þ. Mikšio kûrybinis jautrumas, kantrumas ir pedantiškas didelio skonio kruopštumas susipina ir dera su R. G. Mordmiulerio dinamika.

Þibuntas Mikšys gimë 1923 metais Kaune, meno pagrindus ágijo Kauno jëzuitø gimnazijoje, o 1946-1949 metais studijavo Niurnbergo ir Štutgarto valstybinëse meno akademijose. Nuo 1962 metø gyvena Paryþiuje, dalyvauja parodose, 1979–1988 metais dëstë lietuviø kalbà ir Lietuvos istorijà Valstybiniame Rytø kalbø ir civilizacijø institute Paryþiuje. Þ. Mikšys – Paryþiaus intelektualas. Subtilia grafine linija meistras raiþo Paryþiaus namus, Venecijos bei kitø Europos miestø aikštes, aktus, šrifto kompozicijas, kuria autorines knygas. Þ. Mikšio linoleumo raiþiniams bûdinga raiški linija, ofortams - grakštumas ir ekspresyvus šriftas, siejamas su vaizdu. Dailininkas sukûrë per šimtà ekslibrisø, miniatiûrø, vinjeèiø.

Raineris Gotlibas Mordmiuleris gimë 1941 metais Brunswicke, 1961–1966 metais studijavo dailæ Berlyno nacionaliniame universitete ir Paryþiaus aukštojoje dailiøjø menø mokykloje. Be daugelio premijø ir apdovanojimø, 1990 metais pelnë Venecijos tarptautinæ premijà uþ grafikos darbus. Dailininkas turi dirbtuves ir kuria trijuose miestuose – Bremene, Paryþiuje ir Venecijoje.

Abiejø dailininkø kûryba – kosmopolitinë. Regi ištobulintà technikà, bet drauge kiekviena jø darbuose uþgimusi kûrybinë idëja išreikšta netikëtai jausmingai. Be bendrø šiø menininkø kûriniø, atskira parodos dalis - R. G. Mordmiulerio ofortai ir mišria technika sukurti darbai. Aišku, R. G. Mordmiulerio kûriniø Lietuvoje nematytume, jei ne jo draugystë su Þ. Mikšiu. Todël gaila, kad sveikata neleido Þibuntui Mikšiui atvykti á šià parodà, o štai Raineris Gotlibas Mordmiuleris atskrido ir net kelias dienas praleido Šiauliuose. Sveèias iš Vokietijos ne tik dalyvavo parodos atidaryme "Laiptø galerijoje", bet ir lankësi Kryþiø kalne, apþiûrëjo "Aušros" muziejaus ekspozicijà, Šiauliø universiteto Grafikos centre susitiko su studentais, dalijosi patirtimi, atskleidë savo mëgiamos oforto technikos paslapèiø, papasakojo apie grafikos meno situacijà Vokietijoje ir visoje Europoje.

Parodos atidaryme þodá tarë Þ. Mikšio ir R. G. Mordmiulerio draugas kaunietis grafikas Edmundas Saladþius, dalyvavo sveèiai iš Kauno galerijø, buvo pristatytas puikus parodos katalogas, išleistas Bremene, o šiaulietis skulptorius Vilius Biskis parodos autoriui áteikë savo droþtà lietuviškà rûpintojëlá.

Eva JAGMINAITË, www.etaplius.lt

63-iasis akordeonininkø pasaulio taurës konkursas Lietuvai tapo istoriniu. Pirmàkart konkurse "Coupe Mondiale 2010" pirmos vietos laurus nuskynë lietuvis - šiaulietis M. Levickis. Jo kolega, taip pat mokytojos Marytës Markevièienës auklëtinis, Tadas Motieèius uþëmë devintà vietà iš dvidešimties dalyviø dviejø turø jaunimo kategorijoje.

"Lietuva - mano šalis. Visada èia jauèiuosi laukiamas ir mylimas", - sako Martynas Levickis. Martyno LEVICKIO asmeninio archyvo nuotr.

Pirmiausia giria kolegà, paskui pasakoja apie save

Klavišinio akordeono kategorijos pasaulio èempionu pripaþintas šiaulietis, Londono karališkosios muzikos akademijos studentas Martynas Levickis sako, kad pasaulinæ šlovæ jam nešantys titulai nuo minties gráþti á Lietuvà neatitolina. Londono karališkosios konservatorijos studentas, kalbëdamas apie Kroatijoje vykusá "Coupe Mondiale 2010" konkursà, neslepia dþiaugsmo, taèiau pirmiausia giria ne save, o šiaulietá kolegà.

"Tadas Motieèius pasirodë tiesiog puikiai. Jis buvo bene jauniausias savo kategorijoje. Galbût tai ir pakišo kojà, nepavyko uþimti aukštesnës vietos. Jo kategorijoje reikëjo atlikti dviejø turø programà. Taèiau konkurencinëje kovoje su 20 kitø gabiø akordeonininkø Tadas uþëmë garbingà devintà vietà, aplenkdamas gerokai vyresnius uþ save. Mano nuomone, jis labai perspektyvus jaunasis Lietuvos akordeonininkas", - gerø þodþiø kolegai negaili Martynas.

Kroatijoje, Varazdin mieste, vykusiame pasaulio taurës konkurse varþësi geriausi pasaulio akordeonininkai. Dalyviai iš Serbijos, Kroatijos, Makedonijos, Šveicarijos, Rusijos, Prancûzijos, Italijos, Ispanijos, Olandijos, Jungtinës Karalystës, Bosnijos ir Hercegovinos, Portugalijos, Kanados, Vokietijos, Suomijos, Vengrijos, Danijos, Švedijos, Slovakijos, Austrijos, Moldovos, Kinijos, Lenkijos ir Brazilijos rungësi septyniose skirtingose kategorijose, suskirstytose pagal amþiaus grupes arba þanrus.

"Geriausias" - laikina sàvoka

Šis konkursas yra bene prestiþiškiausias pasaulyje akordeonininkø renginys, todël M. Levickis sako, kad prieš apsisprendþiant dalyvauti jam truputá "drebëjo kinkos".

"Ne kartà esu dalyvavæs konkursuose, kur reikia groti keliuose turuose, pademonstruoti ávairià programà. Šá kartà reikëjo išsitekti á daug trumpesná laikà, pasirodant kuo originaliau, o tai nëra lengva. Mano programoje skambëjo šiuolaikinë originali akordeono muzika, aprëpianti skandinaviškas ir Rytø šaliø kompozicijas. Atlikau baroko kûriná", - pasakoja M. Levickis. Didþiausi šiaulieèio konkurentai buvo rusai bei serbai. "Pirmàkart pavyko juos aplenkti", - sako akordeonininkas.

"Vienà dienà tu gali bûti geriausias, kità dienà tave visi pamirš. Nemëgstu neatsakingai disponuoti populiarumu. Manau, kad þinau, kà noriu veikti savo gyvenime, ir toliau privalau to atkakliai siekti. Šis laimëjimas, be abejonës, patenka á svarbiausiøjø sàrašà, taèiau jis ápareigoja ir, tikiuosi, suteikia naujø nepatirtø galimybiø", - apie pergalæ kalba M. Levickis.

Martynas pasakoja, kad šiam konkursui dël átempto grafiko teturëjo pasiruošti pusantros savaitës, o tai pasitikëjimo daug nesuteikë.

Koncertà dovanos gimtiesiems Šiauliams

Muzikantas sako, kad konkursas tapo puikia galimybe pabendrauti su puikiausiais pasaulio akordeonininkais, virtuozais, profesionalais. Iš viso konkurse varþësi per šimtà dalyviø.

Laisvalaikio beveik neturintis Martynas sako kurá laikà pagyvensiantis ramiai, kurdamas naujà programà. "Jau pusmeèiui yra sudarytas svarbiø koncertø grafikas. Pavasará ketinu padovanoti savo soliná koncertà Šiauliø miestui, juolab kad artëja "Saulës miesto akordeono" sukaktis, taip vadinu savo instrumentà. Jau 5-eri metai, kai man patikëta groti puikiu instrumentu "Pigini", ir jauèiu pareigà uþ tai padëkoti", - sako šiaulietis.

Alvydas JANUŠEVIÈIUS

Aivaras Þukauskas, prieš keletà metø buvæs Šiauliø universiteto studentas, dabar yra jaunasis Prahos Karlo universiteto mokslininkas. Jis bando paþvelgti á atomo vidø - ieško paslaptingø daleliø, kurios gali sukelti naujø technologijø perversmà pasaulyje.

Jaunasis Prahos Karlo universiteto mokslininkas Aivaras Þukauskas tikisi, kad jo atliekami tyrimai yra ant technologijø perversmo slenksèio. Autoriaus nuotr.

Paslaptingasis NEMO

Pastaruoju metu Aivaras nenustygsta dþiaugsmu - NEMO projektas, kuriame jis dalyvauja, yra ant naujø fizikos atradimø slenksèio. Jaunasis mokslininkas bando tai pasakyti kuo þemiškiau, taèiau skamba tarsi iš apreiškimø skaitymø: "Viskas dëliojasi á savo vietas ir yra taip, kaip turi bûti. Kaip jau turëjo bûti nuo pat pradþios, nuo pasaulio sukûrimo, kai atsirado pirmasis 150Nd izotopas."

- Kas yra NEMO? Gal tai paslaptingas kapitonas iš Þiulio Verno romano, o gal þuviukas iš animacinio filmo?

- Subatominiø daleliø fizikoje šis þodis reiškia tam tikrà eksperimentà. Alpëse, per kurias kadaise su drambliais þygiavo Hanibalas, yra tunelis Frëjus, jungiantis Prancûzijà su Italija. To tunelio viduryje, paèiame kalno centre, yra ertmë, skirta moksliniams eksperimentams. Tai puiki vieta moksliniams tyrimams atlikti, nes kalno uoliena sugeria visas nuo saulës ir kosmoso atlekianèias daleles.

Trumpai galima apibûdinti, jog tai trijø sluoksniø cilindras. Vidiná, patá maþiausià, cilindro sluoksná sudaro detektoriai, registruojantys daleliø energijà. Vidurinis cilindras – folija, padengta radioaktyvia medþiaga. Išorinis cilindras – taip pat energijos detektoriø siena. Cilindro viršus ir apaèia taip pat padengti energijos detektoriais. Šiame tunelyje išspinduliuotas elektronas bus uþregistruotas vienoje ar kitoje detektoriø sienoje, arba cilindro viršuje, arba apaèioje. Bus išmatuota jo energija.

Norint atsekti, iš kurios folijos vietos jis skrieja, tarp folijos ir cilindro yra ámontuota begalë áelektrintos vielos, o pats cilindras vietoj oro pripildytas specialaus dujø mišinio. Elektronas, skriedamas pro vielas, jonizuoja dujø atomus. Atsiranda elektros impulsas. Taip elektronas pralëkdamas palieka savo pëdsakà, o jo energija išmatuojama detektoriais.

Šiuo metu neutrinai yra visiems þinoma dalelë. Taèiau ji slepia daugybæ paslapèiø. Norint áminti vienà šiø másliø, buvo ákurta Neutrino Ettore Majorana Observatorija (NEMO).

- Kà veiki NEMO projekte?

- Á šá eksperimentà ásitraukiau baigdamas Karlo universiteto Prahoje magistro studijø programà. Prisidëjau prie energijos detektoriø kûrimo naujos kartos eksperimentui "SuperNEMO". Doktorantûroje analizuoju duomenis, kurie kruopšèiai registruojami NEMO eksperimente nuo 2003 metø.

- Kokia nauda iš subatominiø daleliø?

- Apie protonus ir elektronus visi šá tà þinome. Protonai – tai dalelës, turinèios teigiamà krûvá. Iš jø yra sudarytas atomo branduolys. Egzistuoja ir jø pusbroliai neutronai, kurie taip pat yra branduolio dalis, taèiau jie jokio krûvio neturi. Yra dar elektronai. Tai labai judrios dalelës. Jos turi neigiamà krûvá, skrieja apie branduolá orbitalëse, perneša elektros srovæ bei atlieka daug kitø naudingø dalykø.

Jei visiškai nieko neþinotume apie elektronus, neturëtume elektros, mobiliøjø telefonø, interneto ir dar daug kitø naudingø dalykø. Natûralu, jog norime kuo daugiau suþinoti ir apie kitas subatomines daleles, pavyzdþiui, neutrinus. Galbût jø pritaikymas padarys dar ne vienà technologiná perversmà þmonijos istorijoje.

Neutrinas - maþytë nepaþástama dalelë

Aivaras stengiasi nevartoti sudëtingos mokslinës kalbos, todël tikina, jog turguje pusës kilogramo neutrinø tikrai nenusipirksime. Jie neturi masës.

- Kokios tai dalelës? Stebina tai, kad mes ne tik naujø planetø atrandame, bet tarsi á kosmoso platybes þiûrime kaip á subatomines daleles.

- Norint papasakoti apie neutrinus, reikia pradëti nuo radiacijos. Daugeliui yra þinomos trys radiacijos rûšys: alfa, beta ir gama. Alfa ir gama atidëkime á šalá ir pasiþiûrëkime, kas yra beta radiacija.

Beta dalelës – tai tie patys gerai þinomi elektronai. Paveikus kai kuriuos branduolius šviesa, šiluma ar kita energijos rûšimi, jie "susiþadina" ir išspinduliuoja elektronà. Po to aprimsta ir vël gali toliau gyventi savo branduoliškà gyvenimà.

Vykstant tokiam skilimui, kartu su elektronu išspinduliuojama dar viena dalelë, vadinama antineutrinu. Tai dalelë, kuri beveik neturi masës ir visiškai neturi krûvio - nei teigiamo, nei neigiamo.

- Tampa aiškiau, taèiau nuo kada viskas prasidëjo? Ar daug mokslininkø ieško tos dalelës, kuri neturi masës ir krûvio?

- Ettore Majorana buvo tarpukario italø mokslininkas, kuris dirbo garsiojo Enriko Fermi komandoje, susirašinëjo su W. Heisenbergu, bendradarbiavo su N. Boru, buvo paþástamas ir su kitais pasaulinio garso to laikmeèio fizikais. Nesivaikë garbës, nepublikavo visø savo atradimø, nors kai kurie jø buvo verti Nobelio premijos. Domëjosi neutrinais, parašë moksliná straipsná apie jø prigimtá, taèiau jo teoretiniai darbai tais laikais nesusilaukë atgarsio.

1960 metais buvo atrastas reiškinys, vadinamas neutrino osciliacija. Ilgai (iki 2001 metø) jis nebuvo tiksliai paaiškintas. Teorija yra ganëtinai sudëtinga, taèiau vienas dalykas aiškus: osciliuojantys neutrinai turi turëti masæ. Šis teiginys fizikams buvo tarsi perkûnas iš giedro dangaus, nes nuo pat neutrino atradimo jis buvo laikomas dalele, neturinèia masës.

Štai nuo tada ir imta domëtis neutrino prigimtimi, buvo prisimintas E. Majorana bei jo darbai, pradëta rimtai diskutuoti apie neutrino prigimtá. Atlikti pirmieji eksperimentai, kuriø tikslas buvo išmatuoti neutrino masæ. Vienas jø – eksperimentas NEMO.

- Pastaruoju metu mokslininkai dþiûgauja, kad neutrinø tyrimai atskleidþia neátikëtinø dalykø. Ar tai þingsnis iki pasaulinio atradimo?

- NEMO neregistruoja neutrinø. Šis eksperimentas skaièiuoja daleles, apie kurias þinome daugiausia - elektronus. Dabar, kai susipaþinome su subatominëmis dalelëmis, NEMO tyrimo principus galime paaiškinti paprastai. Tai tiesiog du beta skilimai, vykstantys vienu metu.

Jeigu fizikos mokslininkø vadinamas standartinis modelis yra teisinga teorija, dvigubo beta skilimo metu yra išspinduliuojami du antineutrinai, taèiau jei neutrinai (taip pat ir antineutrinai) turi masæ, yra galimas vadinamasis Majorana modelis. Jame dvigubo beta skilimo metu yra išspinduliuojami tik elektronai, bet ne antineutrinai. Tuomet galima labai tiksliai išmatavus jø energijas apskaièiuoti antineutrino (taip pat ir neutrino) masæ. Tai ir yra pagrindinis NEMO eksperimento siekis.

Oksana LAURUTYTË

Keramikë, Šiauliø universiteto Piešimo katedros dëstytoja doc. Aldona Visockienë slepia rankas. Dar praëjusià savaitæ, esant þvarbiam orui, ji išdráso lauke sësti prie kojomis spiriamø þiedimo stakliø ir šalti rankas glostydama šlapià molá. "Baisios tos mano rankos dabar, bet toks ûpas buvo uþëjæs. Ketinau "Laiptø" galerijoje prieš Kalëdas vyksianèiai miniatiûrø parodai kà nors sukurti", - kalba 68-eriø metø dailininkë. Nuo 14 metø nesiskirianti su moliu ir glazûra keramikë sako galinti dràsiai pasakyti, kad ugná ji puikiai paþásta. Ir ugná degimo krosnyje, ir kûrybos ugná, kuri jos giminëje perduodama iš kartos á kartà.

Šiauliø universiteto dëstytoja, docentë, keramikë Aldona Visockienë Šiauliuose kuria 42-ejus metus. Ji yra surengusi daug piešiniø parodø, piešimas uþima svarbià vietà jos kûryboje. "Monmarto respublikos" renginiø metu menininkë nupiešë seno paþástamo, mëgstanèio menà, Vytauto Þvigaièio portretà. Artûro STAPONKAUS nuotr.

Iš menininkø giminës

Aldutei buvo vos trylika metø, kai ji, baigusi Þarënø septynmetæ mokyklà, ástojo á Telšiø taikomosios dailës technikumà. "Atvaþiavau varlikë visai, ir þinot, vaikas juk pasirenka tai, kas áspûdá palieka. Ëjome per cechus. Metalas man áspûdþio gero nepaliko. Medis kvepëjo labai, bet baldø gaminti nelabai norëjau. Tekstilë netraukë, nes siûlø raizgalynë buvo jau ákyrëjusi. O pamaèiau molinius dirbinukus - toks stiprus jausmas per širdá kirto", - kalba dailininkë prisimindama, kodël tapo keramike.

Aldona sako, kad tai, kad ji dailininkë, nulëmë genai. Jos senelis Pavendenio dvare buvo dailininkas - baldams puošti droþë medþio ornamentus, angeliukus. Mama ir mamos sesuo ir grëbliams dantis išsidroþdavo, ir odines šikšnas siuvo, ir "vailokus" vëlë, ir audë. "Mano mama, kai atvaþiuodavo pas mane, vis prašydavo parodyti, kà naujo padariau. Pamaèiusi, kokius reljefus iš molio lipdau, gráþusi namo nusilipdë plokštæ ir kapus papuošë", - šypsosi Aldona.

Dailininkai ir Aldonos dukra Viktorija bei vyras Antanas. Kartu su šeima Aldona ágyvendino daug kûrybiniø sumanymø - ne kartà vyko á Nyderlandus, kur rengë parodas, projektus su garsia kanklininke Kristina Kupryte. Su vyru sukûrë daug dekoratyviniø ir monumentaliø kûriniø, kurie puošë Šiauliø visuomeniniø objektø interjerus.

Keramikës kûriniai eksponuoti Šiauliuose, Vilniuje, Kaune, Latvijoje, Belgijoje. Jos kûriniø yra ir privaèiose kolekcijose. Tiesa, Aldona ne tik molá glosto - ji itin mëgsta piešti portretus, kuriuose siekia kuo ryškesnio panašumo, charakterio autentiškumo, o portretus visada dovanoja. "Sako, jei nori susipykti su þmogumi, nupiešk jo portretà", - juokiasi Aldona pripaþindama, kad ne visi jos piešti þmonës portretais buvo patenkinti. Juk kiekvienas mato save kitaip ir kiekvienas dailininkas turi savo braiþà. "Kai su dukra piešdavome tà pati þmogø, aš já pagraþindavau, pasendindavau, o dukra pajaunindavo. Dukra, kuri yra tapytoja, siekia spalvos grynumo, skaidrumo, o aš su spalvomis esu atsargi", - kalba pašnekovë.

Þiedimo ratas - iš senovës Egipto

Aldona parodo glëbá meno kûriniø katalogø. Visuose juose - keramikës darbø fotografijos iš Lietuvos dailininkø sàjungos rengiamø Baltijos šaliø šiuolaikinës keramikos parodø. Aldona retai kada atsisako dalyvauti parodose ar vykti á keramikø plenerus ir kurti - jai labai ádomu, kaip geba dirbti kiti, smagu ir paèiai kà nors nauja patirti.

Keramikë ima kalbëti apie glazûrà, daþiklius - sidabrà, vará, kobaltà, apie Šiauliø þemes, kurios turtingos molio, apie Kuršënø keramikus, kurie tæsë liaudies keramikos puodþiø tradicijas ir naudojo savo atrastas primityvias ir kenksmingas technologijas.

Ima atrodyti, kad niekada savo pasakojimo nebaigs, mat jos þiniø bagaþas - begalinis. Aldona 2003-iaisiais studentams yra parašiusi knygelæ apie keramikos technologijà. "Ásivaizduojate, tas ratas puodams þiesti buvo pavaizduotas dar senovës Egipto reljefuose. Labai senas šis išradimas. Lietuviai jau 15-ame amþiuje darydavo varliø, drieþø, net laumþirgiø formas ir puošdavo koklius. Tokiø kokliø buvo randama Paþaislio vienuolyno radiniuose. Keramika - labai sena, bet ádomu tai, kad pats keramikos principas per amþius nepasikeitë. Pasikeitë tik tai, kad krosnys šiais laikais - elektrinës", - uþsidegusi kalba pašnekovë.

Aldona sako tiek águdusi, kad dabar ugná paþásta puikiai. Juk išdþiovintus molinius dirbinius á ugná galima dëti ne tada, kai uþsinori, o ávertinus net liepsnos spalvà. "Galiu išdegti be jokiø kompiuteriniø árankiø. Mokymo procese aš niekada jokio laboranto neturëjau - viskà dariau pati", - šypsosi ji ir vël ima pasakoti, kaip moliná dirbiná reikia išdþiovinti, kokia turi bûti temperatûra pirmà kartà degant, kokia - antrà. Jei per greitai sukelsi temperatûrà - šnipštas gausis. "Mama nusilipdë molinukø, á krosná sudëjo, tai viskas ten taip driokstelëjo, kad pusæ krosnies nunešë", - juokiasi pašnekovë.

Jos teigimu, piemenukams, kurie nusilipdydavo iš šlyno švilpyniø, lauþe pakakdavo jas palaipsniui išdegti ir molinukai buvo tvirti. Liaudies išminties kupini vaikiukai dirbinukus glazûruodavo smala ir to pakakdavo. "Seniau uþteko saujà druskos per kaminà ámesti, ir lëkštë jau bûdavo glazûruota. Liaudyje buvo naudojama neglazûruota keramika. Glazûros funkcijà atlikdavo induose laikomi maisto produktai - aliejus, pienas ir kt." - sako Aldona, kuri nemaþai dëmesio skyrë liaudies keramikø kûrybai. Ji labai dëkinga keramikei Silvestrai Šufinskienei, kuri buvo ir pagalbininkë, ir kûrybos bendraautorë. Aldona yra vadovavusi respublikiniams seminarams Šiauliuose ir Kuršënuose ir uþ tai buvo apdovanota garbës raštais. Daug liaudies keramikos technologijø ji naudoja savo kûryboje.

"Moteris"		"Nuojauta"

Auklëtiniai - Lietuvà garsinantys menininkai

Šiauliuose Aldona gyvena per 40 metø. Keramikë dirba Šiauliø universiteto Dailës fakulteto Piešimo katedroje, yra docentë.

Mokytojo dailininko P. Liukpetrio, áþymios skulptorës E. Radauskaitës, keramikës, docentës A. Lièkutës-Jusonienës, profesoriaus J. Adomonio suteiktas þinias Aldona perduoda gabiems, þingeidiems, talentingiems studentams. Jos auklëtiniai garsina Lietuvà pasaulyje, Aldona dþiaugiasi išgirdusi jø padëkos þodþiø. Prof. A. Keturakienë, V. Kurtinaitienë, G. Didþjurgytë, G. Tidikytë, B. Þilënienë, V. Tallat-Kelpša, S. Dirsë, A. Uogintas, A. Kurtinaitis, S. Alejûnas - tik dalis jos auklëtiniø.

Ne tik paskaitose Aldona moko studentus. Šiuo metu ji daug laiko praleidþia su studente, kuri itin uþsidegusi tapti keramike.

Menotyrininkas Vytenis Rimkus apie Aldonà yra pasakæs, kad bûdingas jos kûriniø bruoþas - beveik visuose yra þmoniø figûros. "Dekoratyvios vaikø figûrëlës, dinamiškos šokëjos plazdanèiais rûbais, prie simbolio artëjanèios, dramatizmo kupinos moterys - visa tai persunkta šiltu þmogiškumo jausmu. Monumentalumas ir lyrika persipina tarpusavyje, sukurdami emocionalià visumà", - apie Aldonos kûrybà rašë menotyrininkas.

Alvydas JANUŠEVIÈIUS

Yra þmoniø, kurie gyvena muzika. Smuikininkë Kristina Juknevièiûtë ir pianistas Go Kato - ne tik sutuoktiniai. Ši tarptautinë pora kartu koncertuoja visame pasaulyje. Jø sûnus Robertas, nors jam vos daugiau nei metai, neabejotinai taip pat bus muzikantas. Kuo gros? "Pats išsirinks", - ramiai atsako Kristina.

Muzikalioji tarptautinë šeimyna - Kristina, Go ir Robertas Kato.

Muzikos mokslø aukštybës

Iš Šiauliø kilusi garsi smuikininkë Kristina Juknevièiûtë-Kato Lietuvoje koncertavo jau senokai. Jos talentas pripaþintas, taèiau pirmieji laurai nuskinti 2000 metais. Pirmà vietà ji laimëjo Jûrmalos ir Paryþiaus tarptautiniuose konkursuose. Dabar Kristinos gyvenimas verda Drezdene, Vokietijoje. Èia ji gyvena su savo vyru áþymiu pianistu Go Kato. Pernai vasarà jiems gimë sûnus Robertas. Taèiau apie viskà - nuo pradþiø.

- Kaip tavo rankose atsirado smuikas? Ar ilgiesi Šiauliø?

- Pradëjau smuikuoti sulaukusi septyneriø Šiauliø vaikø muzikos mokykloje. Mokytojas Florijonas Anusauskas paskatino stoti á M. K. Èiurlionio menø gimnazijà (dabar - Nacionalinë M. K. Èiurlionio menø mokykla). Trylikos išvaþiavau á Vilniø.

Didþiausià pagarbà ir padëkà skiriu savo ilgameèiui smuiko profesoriui Dr. Jurgiui Dvarionui, kuris iš manæs suformavo profesionalià smuikininkæ ir padëjo pelnyti laurus.

- Kaip atsidûrei uþsienyje?

- Studijuodama Lietuvos muzikos akademijos magistrantûroje, išvykau pasitobulinti á uþsiená. Svajojau apie Paryþiø, taèiau duris atvërë Briuselio karališkoji konservatorija.

Briuselyje praleisti keli mënesiai pakreipë mano gyvenimà neplanuota linkme. Ieškojau stipraus pianisto, su kuriuo galëèiau atlikti sudëtingà Richardo Strausso sonatà. Suvedë likimas su Go. Tà paèià vasarà su juo aplankëme Lietuvà.

Vëliau Briuselyje studijavau pas profesoræ Yuzuko Horigome - pirmàjà japonæ, 1980 metais laimëjusià Karalienës Elþbietos tarptautiniame smuiko konkurse pirmà vietà.

Po magistrantûros Belgijoje nebeliko kà veikti - studijos baigtos, darbø nematyti. Sumanëme vykti á Vokietijà, Drezdenà. Kurá laikà kartu su Go èia studijavome. Dabar dirbame muzikos dëstytojais.

Tarptautinis gyvenimas

- Ar daug koncertuojate, keliaujate po pasaulá?

- Ne kartà lankëmës Japonijoje, Tailande, kur koncertavome dviese, taip pat su vietiniais atlikëjais bei solo su orkestru. Vedþiau meistriškumo kursus Japonijoje ir Bankoko universitetuose. Daug koncertavome ir koncertuojame Drezdene bei kituose Vokietijos miestuose. Groju kvartete, Kameriniame þydø filharmonijos orkestre. Go yra kvieèiamas akompanuoti ávairiuose tarptautiniuose konkursuose, meistriškumo kursuose, atrankose á þymiausius Vokietijos orkestrus. Esame laisvai samdomi muzikantai. Darbo uþtenka.

- Jûsø pora – tarptautinë. Ar daþnai Robertas mato senelius?

- Susituokëme 2006-aisiais, baigæ studijas. Susirašëme Drezdene. Graþias dideles vestuves su artimaisiais ir draugais atšventëme Lietuvoje. Vestuvës buvo tikrai internacionalinës - sveèiai iš trijø kontinentø septyniø šaliø.

Šià vasarà Šiauliuose šventëme Robertuko krikštynas. Vasará planuojame jam pirmà kartà parodyti Japonijà. Tiesa, seneliai iš Japonijos aplankë savo pirmàjá anûkëlá jau tris kartus!

Maþàjá Robertà nuo pirmøjø dienø supa muzika. Asmeninio archyvo nuotr.

Muzika - be prievartos

- Ar maþasis Robertas toks pat muzikalus kaip ir jo tëvai?

- Nors to nesiekiame, bet jau matyti - muzikalus. Kai tik pasiimu á rankas smuikà, bûtinai ir jam reikia groti - pianinu, metalofonu, muzikiniais þaisliukais. Visi klausia, kuo jis gros, kai paaugs. Ateis laikas ir pamatysim. Manæs tëvai niekada nevertë groti. Go irgi nenusiteikæs savo sûnø versti tapti profesionaliu muzikantu. Graþi profesija, bet nelengva.

Ateityje bus dar sunkiau šioje srityje rasti vietos po saule. Orkestrø Vokietijoje maþëja. Nors èia dauguma kuo nors groja, bet muzikinio ugdymo sistema pastaraisiais metais gerokai "suskystëjo". Tarp kandidatø á magistro studijas - kone vien korëjieèiai. Tiesa, konkursas á orkestrus vis dar yra astronominis. Vokietijoje manoma, kad geriausias darbas muzikantui - tapti orkestrantu, nors aš esu kitos nuomonës. Mane visada þavëjo kûrybinë, interpretacinë laisvë.

Nematomas Drezdeno þavesys

- Ar patinka gyventi Drezdene? Teko girdëti, kad tai šaltokas, per karà smarkiai nukentëjæs miestas.

- Drezdenas gerokai skiriasi nuo Briuselio. Briuselyje daugybë "gourmet" restoranø bei lauko kaviniø, puoselëjama ir baroko, ir šiø dienø akademinë muzika, sprendþiami Europos Sàjungai svarbûs klausimai.

Drezdenas - konservatyvesnis, lëtesnis, labiau puoselëjantis tradicijas, paveldà, o ne vizionieriškà ateitá. Muzikiniame gyvenime daug kalbama apie Drezdeno tradicijas, netgi specifiškà Drezdeno garsà. O pastatø juodumas neturëtø asocijuotis vien su karo paliktu šešëliu ir tragedija, kai karui besibaigiant per naktá Drezdenas po britø bombardavimo virto smilkstanèiais griuvësiais. Smiltainis turi savybæ greitai pajuoduoti.

Drezdenas - vienas jauniausiø miestø. Èia didþiausias Vokietijoje gimstamumas, todël labai trûksta vietø vaikø lopšeliuose. O gal jums neteko lankytis šiaurinëje upës pusëje esanèiame Neustadte - gyvenamajame studentø rajone? Èia atmosfera visai kitokia nei kituose mikrorajonuose.

Gimtinës ilgesys

- Kokie jausmai uþplûsta prisiminus Lietuvà?

- Gimtinës, þinoma, pasiilgstu. Labiausiai savo artimøjø, namø, bet ir visø kitø gerø lietuviškø dalykø: þmoniø, kalbos, kultûros, valgiø, gamtos, to giliojo bendrumo, kuris vadinamas mentalitetu. Ilgiuosi Vilniaus.

Parvaþiavusi á Lietuvà stebiuosi, kaip viskas sparèiai keièiasi. Bûtø smagu bûti šio nuolatinio virsmo dalimi. Go taip pat visada traukia gimtinë. Minties sugráþti niekada neatmetame, nors tai laikui bëgant tampa vis sunkiau ásivaizduojama.

ÁÁsikûrëme Drezdene - èia darbas, draugai, namai. Bet sakoma, kad þmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Nesapnavau ir neplanavau, kad mano vyras bus japonas, o gyvensiu Vokietijoje. Bent jau vokieèiø kalbà mokykloje bûèiau pasirinkusi.

Robertukas "mokosi" iškart keturiø kalbø. Aš su juo bendrauju tik lietuviška, Go - japoniškai. Vaikas girdi, kaip mes tarpusavyje šnekamës angliškai, su aplinkiniais ir aukle - tik vokiškai.

Alvydas JANUŠEVIÈIUS

Kadaise karikatûros buvo savotiška protesto ir rezistencijos forma. Dailininkas be þodþiø pasakydavo tiesà apie biurokratijà, alkoholizmà ir net dviratá. Karikatûristas Rimantas Baldišius išleido katalogà, kuriame priminë tai, su kuo buvo kovojama humoro kardais.

Rimantas Baldišius savo gimtadienio proga išleido karikatûrø katalogà. Autoriaus nuotr.

Nuo "Šluotos" iki "Titnago"

Šiaulietis Rimantas Baldišius savo 55-ojo gimtadienio proga išleido 55-iø karikatûrø rinkiná. "Galima nukrauti stalà vaišëmis, bet galima ir prasmingiau paminëti sukaktis", - sako garsus karikatûristas ir prisipaþásta, jog knygelæ išleisti paskatino dukra Andrë.

R. Baldišius yra inþinierius mechanikas. Inteligentiškas vyras laisvalaikiu jau 35 metus piešia ávairias karikatûras. Kiekvienas, vos uþmetæs aká á šio þmogaus kûrinius, prisimena humoro þurnalà "Šluota".

Þurnalas "Šluota" buvo toks þurnalas, kokio šiandieninëje Lietuvoje në su þiburiu nerasi. Noras pasijuokti iš savæs ir aplinkui esanèios neteisybës trykšte tryško.

Atminties išplaukia "Švyturio", "Jaunimo gretø", "Tarybinës moters" ir net "Buities" þurnalø paskutiniai puslapiai, kurie bûdavo išmarginti skoningø karikatûrø. Kai kurios net kvepëjo politika, taèiau dauguma smerkë biurokratizmà, imperializmà. Vaizdavo absurdiškiausias tikro tuomeèio gyvenimo aktualijas.

"Atnešdavome redaktoriams po pluoštelá karikatûrø, o šie atsirinkdavo", - prisimena menininkas. Savo karikatûrø leidiná jis sudarë iš to, kas liko namuose. Didþioji dalis liko pas redaktorius.

R. Baldišius pagrástai teigia, kad geriausi karikatûristai iki šiol yra buvusios Sovietø Sàjungos ir Jugoslavijos teritorijoje: "Èia buvo iš ko juoktis, kà pašiepti. Dabar karikatûra merdi jau dvidešimt metø."

Apie humorà - rimtai

Karikatûros mëgëjai prisimena, kad Šiauliuose išnykus "Šluotai" buvo leidþiamas humoro þurnalas "Titnagas". Taèiau ir šis neilgai išgyveno.

Kas ketverius metus balandþio 1-àjà vykdavo karikatûristø festivalis "Homo sapiens".

Karikatûrø paroda "Velocartoon" gimë Šiauliuose, nes èia vykdavo dviratininkø sàskrydþiai. Ásimintina, kad 1988 metø geguþës 29 dienà atidarytos "Velocartoon" parodos kataloge buvo uþrašyta "Lietuva, Latvija, Estija, Armënija". Sàjûdis susikûrë po savaitës.

Prieš daug metø pieštos karikatûros tinka ir šiems laikams. Rimanto BALDIŠIAUS pieš.

Lietuvos karikatûristai spausdino savo darbus sovietinëje spaudoje, siøsdavo á tarptautinius konkursus. Kai kurios karikatûros nukeliaudavo á tas Europos šalis, kur pats nuvykti negalëjai. Taèiau bûdavo, kad darbai sugráþdavo su antspaudu "kulturnyje cennosti k vysylke ne podleþat" - šios kultûrinës vertybës išsiøsti uþ geleþinës uþdangos netiks.

Parodø organizatoriai autoriams siøsdavo darbø katalogus, taèiau ne visi pasiekdavo autorius. Tuometë cenzûra geriausiu atveju išplëšdavo lapus, kuriuose buvo pašiepiama sovietinë santvarka. Taèiau daþniausiai sulaikydavo visus katalogus ir sunaikindavo.

"Nebûtina, kad þmogus karikatûrà suprastø taip, kaip autorius uþmanë. Galima situacija prisitaikyti sau. Daugelá karikatûrø, pieštø prieš tris dešimtmeèius, galima pritaikyti ir šiems laikams", - karikatûros esmæ paaiškina Rimantas Baldišius.

Rièardas JAKUTIS

Spalis "Laiptø galerijoje" skirtas panevëþieèiui Vytautui Tallat-Kelpšai. Skulptorius á Šiaulius gráþo po 25-eriø metø. Taip pavadinta ir jo paroda - "Po 25-eriø metø".

Vytauto Tallat-Kelpšos skulptûros átraukia á stebëjimo þaismà su jomis.

Pagëgiuose (Šilutës raj.) gimæs, dailës studijas Šiauliø pedagoginiame institute (dabar Šiauliø universitetas) baigæs, didájá savo gyvenimo ir kûrybos laikà autorius skyrë Panevëþiui. Jis - Panevëþio vaikø dailës mokyklos direktorius, tarptautiniø akmens skulptûrø simpoziumø Panevëþyje organizatorius.

Su Šiauliais skulptoriø sieja ne tik dailës studijos, bet ir sukurti garsieji "Grifonai" prie áëjimo á grafø Zubovø rûmus, kuriuose ásikûræs Šiauliø universiteto Menø fakultetas.

Skulptorius Vytautas Tallat-Kelpša dþiaugiasi šiaulieèiams galëdamas parodyti savo 25-eriø metø kûrybos retrospektyvà. Laiptø galerijos" archyvo nuotr.

Menininkas þinomas kaip monumentaliosios skulptûros, antkapiniø paminklø, maþosios plastikos, keramikos, aliejinës ir akrilinës tapybos, piešiniø, grafikos darbø kûrëjas. Parodoje pristatomos maþosios skulptûros ir didþiøjø, išsibarsèiusiø ne tik Lietuvoje, bet ir po uþsienio šalis, nuotraukos. Paroda - retrospektyvinë, apimanti 25-eriø metø kûrybà.

V. Tallat-Kelpšos kûriniai simboliški, mistiški ir kartu suprantami. Autorius kalba universalia meno kalba. "Universali meno kalba" - gal ir atsibodusi sàvoka, bet nesidrovëkime jos. Jei autorius šiek tiek nukrypsta á modernizmà, tai nenubraukdamas në vieno taško nuo "i" klasikinës skulptûros prasme. Saitai su realybe nenutrûksta. Kai kur, atrodo, net pati gamta skulptûras nugludinusi. Tiesa, nors ir viskà regi akimis, bet drauge norisi nerti á pamàstymus. Apie mielø formø skulptûras daþnai sakoma, jog norima jas paglostyti. Gal daug kas tà patá pasakys ir apie V. Tallat-Kelpšos kûrinius, norisi tam paprieštarauti, nes aplink šio autoriaus skulptûras formuojasi erdvë, skulptûros it þmogus turi savo biolaukà, todël tarytum gali iš tolo jas apèiuopti ir glostyti nesiliesdamas. Keistas jausmas apima stovint prie šiø skulptûrø - norisi pabûti jø viduje. Skulptûra átraukia á stebëjimo þaismà su ja paèia.

Skulptûrø parodos nëra daþnos, todël jausmas tokiose parodose daþnai kitoks nei þvelgiant á tapybos drobes. Šioje parodoje pailsi dvasia, jautiesi tarsi pakylëtas, vadinasi, autorius pasiekë rezultatà ir kûrë ne veltui, juo labiau dar kartà priminë, jog skulptûra artima lietuviø mentalitetui.

Alvydas JANUŠEVIÈIUS

Šiaulietë þurnalistë Vita Morkûnienë kà tik išleido naujà esë, poetiniø miniatiûrø ir fotografijø knygà "Su savimi ir tavimi". Autorë tapo þinoma didþiuliam knygø mëgëjø ratui po to, kai parašë knygà "Pokalbiai Tëvo Stanislovo celëje". Po þmones "išsivaikšèiojo" jau dvi nemaþu tiraþu išleistos knygos laidos. Pirmasis naujos knygos pristatymas paskutiná rugsëjo sekmadiená vyko Paberþëje. Taip simboliškai paminëtos vienuolio Tëvo Stanislovo – kunigo Algirdo Mykolo Dobrovolskio - vardinës.

Vita Morkûnienë savo knygoje prabilo á skaitytojà esë kûriniais, miniatiûromis ir fotografijomis. Autoriaus nuotr.

Stabtelk

– Po knygos pavadinimu yra maþytis prierašas - "Stabtelëjimai". Kà jis reiškia? Atidiems skaitytojams tai, matyt, primins Jûsø jautrias áþvalgas spaudoje. Ar knygoje publikuojami esë susijæ su þurnalistiniu darbu?

– Ir taip, ir ne. Didþioji knygos dalis – visiškai nauji tekstai. Tie "Stabtelëjimai", kuriuos parašiau anksèiau ir kurie jau buvo paskelbti spaudoje, knygoje yra gerokai atnaujinti. Þurnalistikoje juk reikia "pagauti" aktualijà, problemà, emocijà, kuria tuo metu gyvena daugelis. Knygoje norisi pabûti. Pabûti taip, kaip sako knygos pavadinimas - su savimi ir tavimi.

– Kaip kilo noras parašyti esë knygà?

- Noras – netikslus þodis. Gyvenime kaþkà pradedame, kaþkà ápusëjame, natûralu, turime ir uþbaigti, kà pradëjæ. Ne visuomet tai pavyksta, tie nepabaigti darbai seka iš paskos, stabdo, trukdydami eiti tolyn. Man šie kûrybiniai stabtelëjimai buvo reikšmingi – jie rado atgarsá, turëjo savo skaitytojà, todël norëjau uþbaigti šá darbà. Ne tik dël savæs, ne tik dël tø þmoniø, kurie "Stabtelëjimus" skaitë anksèiau, bet ir dël tø, kurie norëtø paskaityti dabar. Norëjau pasikalbëti, drauge pamàstyti apie tai, dël ko visi sutariame arba ginèijamës, dël ko gyvename ir dël ko galësime ramiai numirti.

- Kaip sekësi "gimdyti" knygà?

- Didelës kanèios nebuvo, o darbo buvo daug. Stalèiuje sugulæ tekstai – dar ne knyga. Knyga sukuria ypatingà laukà, kuriame parašyti tekstai ima gyventi savarankiškà gyvenimà. Jie rikiuojasi, glaudþiasi vieni šalia kitø arba vieni kitus atstumia, prašydamiesi kitokios kaimynystës. Atsiranda ritmas, atsiranda pauzës, netikëtai paèiai sau atsiranda daug klaustukø. Knyga, gimusi iš idëjos, iš pradinës minties, auga, keièiasi, kol galiausiai nurimsta. Tada supranti, kad jau viskas. Taip ir su šia knyga. Iš pradþiø tekstø buvo gerokai maþiau. Paskui, kai uþsimezgë dialogas su knyga, ji ëmë pildytis. Knygoje sugulë ir maþi tekstukai – miniatiûros, iš pradþiø apie jas nebuvo galvota. Vëliau atsirado ir fotografijos – dar vienas bûdas prisiliesti prie gyvenimo ir kalbëtis su þmonëmis apie rûpimus dalykus, pasidalyti savo pasaulio matymu ir jutimu. Tas pats kalbëjimas, tik kitaip.

- Kà naujo suþinojai rašydama šià knygà?

- Negalëèiau labai tiksliai ávardyti. Dar kartà patyriau tai, kas rašantiems þmonës nëra paslaptis: kalbëdamas pasitikrini mintis, rašydamas – þodþius. Kol mintys sukasi galvoje, jos atrodo tokios ádomios ir svarbios. Kai uþrašai – neretai subliûkšta, to svarbumo ir ásivaizduotos prasmës lieka kur kas maþiau. Tuomet ir pamatai, kas iš tiesø galvoje sukrebþdëjo – tikras ar netikras pinigëlis. Vien dël todël verta prisësti ir pamëginti "sugaudyti" galvoje dûzgianèius minèiø spieèius. Geras bûdas pasitikrinti.

Daþniausiai kalbame apie laimæ

– Apie kà ši knyga?

– Apie mûsø gyvenimus, norus, troškimus, skausmus ir nusivylimus. Tai atviras ir nuoširdus bendravimas su menamu ar tikru skaitytoju, kalbëjimasis apie tikrus dalykus, kurie mus labiau vienija nei skiria. Toks ir pavadinimas – "Su savimi ir tavimi". Norime to ar nenorime, viskuo dalijamës ar dël visko riejamës, esame þmonës – artimi ir priklausomi vienas nuo kito.

- Ar ši knyga apie laimæ ir meilæ? Juk bûtent to trokštame kiekvienas?

- Taip ir yra. Ši knyga ir yra kalbëjimas apie laimæ, kuri nepriklauso nuo mûsø amþiaus, mokslo ir turto cenzo, socialinës padëties. Lietuvoje renkami turtingiausiø þmoniø dešimtukai. Tik ar jie yra laimingiausi? Laimë yra dirbti patinkamà darbà, jausti, kad tavo vaikas uþaugo padoriu þmogumi, kad kalbiesi su artimu þmogumi ir jis tave supranta, kad vakare parëjæs namo ir paëmæs uþ durø rankenos lengviau atsidûsti, nes þinai, kad ten tavæs laukia ir kad ten bus gerai.

Taèiau nei apie meilæ, nei apie laimæ nekalbame nuolatos – kaip apie kvëpavimà. Nesakome - dabar ákvepiu, dabar iškvepiu. Kvëpuojame ir tiek. Gyvename ir tiek. Juk jau pats gyvenimas yra laimë. Pamiršai, kaip ji atrodo, norëtum prisiminti, atgaivinti šá jausmà? Neþinai kaip tai padaryti? Tiesiog stabtelëk ir atsimerk, ásiklausyk, pajusk. Išsigelbëjimas yra akimirka.

- Ar nebaugino knygos atvirumas?

- Kitaip rašyti neverta.

Pirmoji skaitytoja – traukinio palydovë

– Ar knygos formatas, spalva, popierius – taip pat tavo sumanymas?

– Knygos gimimo procese dalyvavau nuo pradþios iki pabaigos. Esu laiminga, kad leidëjai – redaktorius, dizaineris – pamatë, jog knyga turi atrodyti taip. Retas ir brangus abipusio supratimo jausmas.

– Ar spausdintos knygos geriau uþ skaitmenines?

– Bet kokios knygos yra gerai, visokios reikalingos. Laikas nestovi vietoje – á gyvenimà ateina naujos technologijos, atsiranda naujø rašymo,skaitymo, bendravimo galimybiø, taèiau pati esu spausdintos knygos gerbëja. Gal todël namuose esu apsikrovusi šimtais knygø ir jø vis negana. Jas ne tik patogu skaityti – šalia jø man gera bûti. Knygos man yra graþu ir "skanu" – gal kaip kitam saldainiø dëþutës. Jauèiu silpnybæ ir uþrašø knygutëms. Jø bûna tokiø graþiø: árištø, su dailiais viršeliais ir baltu švariu vidum – kada nors jos gali virsti knygomis...

– Kà pasakytum skeptikams, kurie turi nekokià išankstinæ nuomonæ apie þurnalistø parašytas knygas? Kai kam gal ir kai kurios tavo miniatiûros pasirodys per trumpos.

- Skeptikams pasakyèiau, kad neverta turëti išankstinës nuomonës apie bet kà, net apie þurnalistø parašytas knygas. Išankstinë nuomonë varþo, maþina laisvæ. Neturëèiau nerašyti knygø vien todël, kad esu þurnalistë. Be to, vadinu save savos profesijos advokate – visuomet dirbau nuoširdþiai ir sàþiningai, todël jauèiuosi gerai. Dël miniatiûrø. Kai kurios todël ir trumpos, kad liktø vietos ir skaitytojo mintims, kad ir jis galëtø "dalyvauti" knygoje. Kai kurios galbût nëra miniatiûros – tiesiog trumpi pasakymai, uþuominos, provokacijos pokalbiui.

Nesu rašytoja, bet jeigu koká vidurdiená ar vidurnaktá pasibeldþia kokios mintys, negaliu palikti jø uþ durø – juk savos. Ásileidþiu, uþrašau. Nesu ir fotografë, bet kà daryti, jeigu kartais pasaulis pasirodo toks graþus, kad tiesiog negali nepabandyti sustabdyti akimirkos. Tada nesunku atsiklaupti prieš nukritusá rudeniná obuolá, iš visos pievos išsirinkti vienintelæ smilgà ar uþšàlusios upës paviršiuje "perskaityti" vasaros prisiminimus. Jei pavyksta – gali pasidþiaugti pats arba su kuo nors tuo dþiaugsmu pasidalyti. Taip gyventi ádomiau.

- Ar jaudinaisi laukdama savo knygos?

- Truputá, juk ne kasdien tai nutinka. Pirmàjà knygø pakuotæ iš Klaipëdos man atsiuntë traukiniu. Vagono palydovë Alma, kuriai redaktorius padovanojo vienà knygà, prisipaþino, kad visà kelià jà vartë ir skaitë – knyga jai patikusi. Pasakiau sau, kad tai – geras þenklas.

Oksana LAURUTYTË

Spalio 14-àjà Šiauliø kultûros centre dainomis ir šokiais bus paþymëtas šiaulieèio dainininko Algimanto Butnoriaus 50-metis. Koncerte su kolegomis ir draugais dainuos ir pats šventës "kaltininkas". "Nugyvenæs pusæ amþiaus pajutau gyvenimo pilnatvæ. Esu dirbæs daugybæ darbø, taèiau dabar darau tai, kà labiausiai mëgstu - dainuoju. O dainuoju tas dainas, kurios man patinka", - sako A. Butnorius.

Algimantas Butnorius dþiaugiasi, kad grupës "Vairas" muzikantai palaikë jo idëjà jubiliejø švesti su kolegomis. Algimanto BUTNORIAUS asmeninio archyvo nuotr.

50 metø A. Butnoriui sukanka lapkrièio 9-àjà, tad tie, kurie dël labai svarbios prieþasties negalës atvykti á jubiliejiná gyvo garso A. Butnoriaus ir grupës "Vairas" koncertà, dar turës laiko dainininkà pasveikinti. Spalio 14-àjà 18 valandà neatvykusieji á Šiauliø kultûros centrà vis dëlto save labai nuskriaus - jie juk nepamatys, kaip A. Butnorus lipa á scenà dainuoti su bûriu draugø: linksmos muzikikës ansambliu "Jonis", netradicinio folkloro grupe "Kitava", Vitalija Katunskyte, akordeonininku Kaziu Stonkumi, "Sun City Beat", Aurelija Èiþauskaite, Sigitu Orûnu, Gintautu Klura, Kæstuèiu Jablonskiu.

Bus dainø, kurios bus atliekamos pirmà kartà, bus atlikëjø, su kuriais A. Butnorius dar nëra dainavæs, šoks kolektyvas "Aušrelë", tad þiûrovai gali tikëtis išvysti dar neregëtø reginiø. Dainininkas sako, kad kolegos labai já palaikë ir neatsisakë atvykti á jubiliejiná koncertà. "Labai dëkingas "Vairo" vyrams, kurie mielai ëmësi padëti, palaikë idëjà. Pati geriausia dovana man jubiliejaus proga - išeiti á scenà dainuoti su kolegomis", - sako dainininkas.

A. Butnorius sako, kad 50-metis jam - ypatinga šventë. "Pastaruosius dešimt metø darau tai, kas man labiausiai patinka. Dabar galiu gyventi iš muzikos. Apie tai prieš dešimtmetá negalëjau në pasvajoti... Neseniai tapau Šiauliø puèiamøjø orkestro, kuriame groju, etatiniu dainininku. Rodos, smulkmena, bet maloni", - sako jis.

A. Butnoriø koncertuojantá daþnai galima išvysti ávairiose šventëse, "Juonë pastuogëje", restorane "Arkos". Dainininkà labiausiai dþiugina tai, kad dabar, ágijus patirties ir tapus þinomu, jam nebereikia taikstytis su klausytojø uþgaidomis, dainuoti tas dainas, kuriø nemëgsta. Jam itin patinka dainuoti balades. "Jei galëèiau, tik jas tedainuoèiau, taèiau þmones reikia ir palinksminti, tad repertuare yra ir Sigito atliekamø rokenroliukø, Aurelijos Èiþauskaitës dainø", - šypteli pašnekovas.

A. Butnorius sako, kad jam patinka tokie koncertai, kur tenka ne taikytis prie klausytojø, o paèiam juos "pakelti" iki dvasingesnio lygio, iki savo filosofijos. "Daþniausiai pavyksta ir kai þiûrovas tave priima. Tada bûna visai kitas darbas. Tai toks darbas, kuris neslegia", - sako dainininkas.

Bilietai á A. Butnoriaus ir kolegø gyvo garso koncertà jau parduodami Šiauliø kultûros centro kasose.

Rièardas JAKUTIS

Rugsëjo 17 dienà "Laiptø galerija" pakvietë á skulptoriaus Viliaus Biskio kûrybos parodà "Maþos istorijos". Šiek tiek keistoka, kaip skulptorius monumentalistas gali tilpti á galerijà. Bet Vilius nustebino maþyèiais kûrinëliais (iš viso jø parodoje 34), kuriø aukšèiausias - 24 cm, o þemiausias – 6 cm.

Viliaus Biskio skulptûrëlës maþos tik dydþiu, o ne istorijomis. Kornelijaus UÞUOTO nuotr.

Þvelgiant á šio skulptoriaus kûrinius topteli mintis, jog jam turëjo bûti labai sunku sovietmeèio metais, tai yra tada, kai pradëjo kurti. Originalios skulptûros, nekonvencionalûs paminklai, noras kûriniams suteikti modernistinæ plastikà ir sykiu tai oficialiai Lietuvoje áteisinti turëjo sulaukti valdþios nepritarimo. Vilius buvo fanatiškai atsidavæs kûrybai, kuri suteikë jam pripaþinimà ir kartu daug nuoskaudø bei kartëlio. Ásivaizduoju Viliø kuriantá: uþsakovas pasako, ko jam reikia, o jis daro, kaip jam atrodo, kad uþsakovui reikia. Pirmuoju savo kumyru Vilius ávardija skulptoriø Stasá Kuzmà.

Vilius Biskis - Þemaièiø dailininkø sàjungos narys, kûrëjo statusà turintis menininkas. Jo darbø yra iškeliavæ á Vengrijà, Vokietijà, Italijà, JAV. Be abejo, daugiausia jø Kryþiø kalne. Praëjusiais metais Ginkûnuose pastatytas paminklas tremtiniams, Tveruose išdroþtas Vykintas. Daug pasidarbuota ir puošiant interjerus. Menininko pano uþtiksime Šventojoje ir kituose Lietuvos vietovëse. Dauguma Viliaus kûriniø iš medþio, bet šioje parodoje jis þaidþia dviem medþiagom – akmeniu ir metalu. Tai penktoji Viliaus Biskio personalinë paroda. Sakysite, nedaug, bet juk skulptorius - ne tapytojas, jam savo kûrinius sunkiau vienon vieton surinkti, be to, Vilius tik tuomet rengia parodà, kai þino, kad turës kà kokybiško parodyti.

Parodoje regimi kûriniai - tarsi ákûnytas paprastumo ir nuoširdþios autentiškos kûrybos simbolis. Nedidukai aptakiø formø jie nëra išdidûs, ne atsiribojæ, o tiesiog mieli ir jaukûs, kaip namø šiluma. Atrodo, paprasta, bet kartu skaidru ir tikra. Ne veltui pristatydamas parodà profesorius menotyrininkas Vytenis Rimkus tarstelëjo, jog tokius plastiškus kûrinius bûtinai norisi paliesti, ne vien akimis groþëtis.

Þvelgiant á Viliaus Biskio kûrinius atrodo, jog skaitytum Juozo Apuèio, Marcelijaus Martinaièio, Jono Mikelinsko, Broniaus Radzevièiaus ar kitø klasikø noveles (minimi autoriai gal šiek tiek vyresni uþ Viliø, taèiau neabejotinai jø kûrybos sàlygotas skleidësi ir jaunojo skulptoriaus talentas). Parodos pavadinimas "Maþos istorijos" visiškai pasiteisina.

Kokias skulptûrëles norëtøsi išskirti? Gal "Nikæ", "Dviveidá", "Apsikabinimà", "Jonukà", "Juodà moterá", "Amuletus", "Tapytojà Sigità", "Svajoklá", "Virsmà"... Autoriaus kûrybos sëkmë ta, kad visi eksponuojami kûrinëliai - saviti ir ádomûs, vienas kità papildantys, todël pati paroda vientisa.

Atrodo, parodoje savais pasijaus ir su menu tiesiogiai nesusijæ þmonës. Visai miela, kad monumentaliais darbais pagarsëjæs skulptorius yra linkæs ir á poetiškà bei jautrø kameriná intymumà.

Oksana LAURUTYTË

"Paeiliavimai ant balto roþës þiedlapio", - tokia dvylikos eilërašèiø knygele ir kompaktiniu disku Šiauliø dramos teatro aktorë Silvija Povilaitytë paminëjo savo 55-metá. Paminëjo ne teatro scenoje - P. Višinskio viešojoje bibliotekoje - ir vakarà skyrë ne tam, kad kalbëtø apie save. "Buvo pliûpsnis dþiaugsmo ir meilës geriesiems þmonëms", - sako Silvija, jubiliejø pasitikusi ne tik poezija, bet ir jurginais bei raudonu vynu. Jurginai jai dabar labiau patinka nei baltos roþës...

"Tiek þodþiø yra šios dienos evangelijoje", - šypsosi Šiauliø dramos teatro aktorë Silvija Povilaitytë, tardama sukurto personaþo Truvi iš "Plieniniø magnolijø" þodþius. Auridos GINTAUTAITËS nuotr.

Merlin Monro - apie Pelenæ

Šiaulietiškoji Merlin Monro, rodos, nesikeièia gerà dešimtmetá. Ryškiai raudonai daþytos lûpos, baltu ûku galvà supantys suktukais garbanoti plaukai, parausvinti skruostai. Pro geltonà blizganèià nëriniuotà palaidinæ prasišvieèia balta liemenëlë, kurià dengia koketiškas šalis. Ir kvatojasi Silvija kaip visada garsiai ir uþkreèiamai, atlošusi galvà taip, kad gali suskaièiuoti visus baltutëlius dantis.

Minkštais švelniais pirštais þalsvai nulakuotais nagais paëmusi puodelá kavos, Silvija mirkteli dešinæ aká. Mirkteliu ir aš - jos pašëlimas absoliuèiai uþkreèiamas. Tada Silvija mirkteli kairæ aká. "Nemerkite kaire, aš nemoku kaire", - ši mano ištarta frazë išprovokuoja toká aktorës juoko pliûpsná, kad ji pati jo, rodos, išsigàsta. Atsisuka á vienà garbaus amþiaus kavinës lankytojà, besimëgaujanèià desertu, ir paprašo atleisti. "Nieko", - burbteli senjorë, o Silvija dar ilgai neatsigauna - vis pratrûksta juoku, bet ima tvardytis. "Man patinka linksminti þmones, patinka, kai jie šypsosi. Aš kaip gëlë, niekam nedarau blogo. Nepykit ant manæs, aš esu tokia. Nesu ideali, aš irgi išgeriu konjako. Kaip šuo kartais laiþausi - skausmà visi jauèiame ir to mes nepakeisime", - surimtëjusi vëliau sakys moteris.

O kol nekalbame apie rimtus dalykus, šypsomës ir juokiamës. Kalbamës apie 55-metá ir tai, kad sovietmeèiu, sulaukusi tokio amþiaus, ji jau bûtø pensininkë...

Keista, kad Šiauliø dramos teatre aktorës jubiliejus nešvæstas. Gal S. Povilaitytë tyèia nutylëjo šá jubiliejø lyg moteris, kuriai niekada nebûna daugiau 35-eriø?

"Penkiasdešimtmetá pasitikau baltomis roþëmis ir baltu vynu. Tada dar jauna buvau. 55-eri – asmeninis jubiliejus. Já dera puošti raudonais jurginais. Në vienas aktorius jo nešvenèia scenoje. Nešventë A. Venckus, nešventë R. Krilavièiûtë", - sako Silvija. Dvidešimt penkerius metus bibliotekoje skaitanti poezijà, vedanti ávairius vakarus ir "godojanti" drauge su literatais, aktorë sutiko jubiliejø švæsti bûtent bibliotekoje. "Pamenate tà puikø filmà apie Pelenæ? Karalius jos paprašë padainuoti, o Pelenë paprastai atsakë: "Gerai." Karalius net rankomis suplojo iš nuostabos, kad mergaitë "nesilauþo". "Nesilauþiau" ir aš, kai bibliotekininkë Valerija pasiûlë", - kvatoja ji.

Senà nespalvotà kino juostà apie Pelenæ Silvija prisimena dar kartà. Primena scenà, kurioje baltapûkë murzë virtuvëje kalbina keptuvæ, puodà, þarsteklá ir emocingai jø klausia: "Gerieji þmonës, kurgi jûs?" "Kaip ta Pelenë, savo jubiliejiná vakarà skyriau geriems þmonëms", - sako Silvija, kuri gyvenime daugiau sutiko pastarøjø nei blogø...

Kaip ásiklausyt á "marmesius"?

Silvijos Povilaitytës gimtadienio data graþi - 09-09. Tie patys skaièiai ir jos automobilio valstybiniame numeryje. Automobilis, kaip ir Silvijos mylimas kambarys, - baltos spalvos. Aktorë sako, kad jos vardas iš tikro ne Silvija. Ji yra Silva-Genovaitë. Silvija tapo, nes Genute nenorëjo bûti kvieèiama. Nelaimingas jai atrodo tas vardas.

Silvija ji tapo ir todël, kad jos aktorinio meistriškumo mokytojas Zenonas Buoþis, kai supykdavo, sakydavo: "Sil-vi-ja." Ne, aktorë ant jo nepyksta, priešingai, jauèia didelæ pagarbà ir meilæ. Tokius pat jausmus ji jauèia ir kitiems þmonëms, kuriems ir skyrë savo jubiliejaus vakarà - lietuviø kalbos ir literatûros mokytojai Elenai Vaitiekaitienei iš Joniškio, buvusiems teatro direktoriams Egidijui Lapkui ir Arûnui Vasiliauskui, poetui Juozui Jarui, poetui Marijui Glinskiui. "Kad þinotumët, koká nuostabø eilërašti man parašë Glinskis: "Bylot prie þvakës šitaip nieks negali, uþpûski - jau paþinome karaliø!" - emocijas lieja aktorë ir toliau vardija mylimus þmones - tai Dalia Tamosinaitë, Regina Briedytë, Albytë ir Kazimieras Tumkevièiai ir daugelis kitø.

Švæsti savo jubiliejaus ji buvo nuvykusi ir á gimtàjá Jonišká, kuris dabar visas þydi jurginais. Automobiliu pravaþiavo visomis gatvëmis, padëjo dvi baltas roþes ant moèiutës kapo. Nešina baltomis roþëmis ëjo ir pas Joniškio dekanà Juozà Dobilaitá, kurio, deja, nerado. Silvijai jis visada buvo lyg tëvas.

O aktorës mama pati pas dukrà atvaþiavo. Atsiveþë mënesio amþiaus šuná, kuris apgrauþë visus Silvijos kaktusus. "Aš esu pedanèiø pedantë, mano namuose kiekvienas kampas turi savo šviesà", - sako Silvija, bet neišsiduoda, ar pyksta dël šuns eibiø. Tesako, kad sulaukusi 55-eriø ágijo išminties. "Þmonës þiûri serialus. Tas dramas, kurias mato, vadina meile... Joniškyje kalbëjausi su rašytoja Jolita Skablauskaite. Ji paklausë, kaip reikëtø tuos visus "marmesius" aprašyt... Koks graþus þodis "marmesiai"! Mes galvojame apie turtus ir pamirštame, kad galime gyventi, kaip gyvena þolë ir ásiklausyti á tuos "marmesius", - sako ji.

Vaidmenø Šiauliø dramos teatre Silvija turi nedaug, todël laimës randa S. Daukanto gimnazijoje dirbdama teatro mokytoja. "Iš repeticijø mano mokiniai išeina šypsodamiesi. Neásivaizduojate, kokie gabûs dabar gimnazistai", - sako ji.

Daugiausia dþiaugsmo aktorei teikia tai, kad jaunieji aktoriai supranta, kad Silvija girdi jø kuriamø personaþø muzikà. "Sakau mokiniui - nebûk geras, nebûk toks kultûringas. Reikia raiškos, gyvybës, organikos. Be organikos vaidyba - tik saviveikla", - emocingai kalba Silvija.

Jaunieji aktoriai jos daþnai klausia: "Kaip reikia pasakyti?" Silvija atsako: "Iš širdies. Bet tà širdá turi girdëti..."

Nereikia moralizuoti, kad þmogus kilstelëtø galvà

Silvija, išleidusi poezijos knygelæ "Paeiliavimai ant balto roþës þiedlapio", savæs poete nelaiko, o kûrybà vadina tiesiog paeiliavimu. Vienus eilërašèius sukûrë "per kraujà", kitus - pagauta ákvëpimo, juk negali poete netapti, kai tiek daug poezijos vakarø vesta, eiliø skaityta.

Pamatë kartà scenoje maþytæ mergaitæ iš "Þelmenëliø". Lyg pumpurëlis ji straksëjo, kartais ne á taktà, bet buvo tokia nuoširdi, tokia laiminga... "Ji galëjo bûti ir aš, ir jûs. Gráþau namo ir sukûriau padëkos þodá gelsvam svajoniø angeliukui. Eilëraštis skirtas tiems, kurie scenoje yra laimingi. Juk scena - kûrybos dþiaugsmas", - sako Silvija.

Suprasdama, kaip ákvëpimas, meilë, aistra þadina poetiná polëká, Silvija su didþiausia pagarba kalba apie poeto, jai sukûrusio pluoštà meilës laiškø, kûrybà. Nesako pavardës, taèiau laiškø dublikatai iki šiol šildo Silvijos balto kambario kampà. Originalus ji atidavë "Jovaro" muziejui ir paprašë paskelbti tik po jos mirties. "Aš esu poetiška moteris. Esu apdainuota nuo galvos iki kojø", - šypsosi ji.

Vis dëlto tik vienas vyras svarbus Silvijai. Tai jos þmogus - vyras Antanas. Poezijos knygelæ ji skyrë bûtent jam. "Mes kartu jau trisdešimt metø. Jei po dešimties metø jis bûtø mane nuþudæs, dabar jau bûtø iš kalëjimo išëjæs", - vël kvatojasi Silvija.

Tiesa, aktorë poezijà skleidþia ne tik poezijos vakaruose ar ákvëpdama poetus. Daugiabuèio, kuriame gyvena, laiptinës skelbimø lentoje kartais ima ir pakabina eilëraštá. Tegu skaito visi, tegu šildosi. Juk nereikia moralizuoti, kad þmogus kilstelëtø galvà. Kartais reikia labai nedaug...

Rièardas JAKUTIS

"Laiptø galerija" rugsëjo 10-àjà Šiauliø miesto dienoms skirtoje parodoje pakvietë prisiminti praëjusiais metais dar paèiame jëgø þydëjime mus palikusiø dailininkø Dalios Magdalenos Tribandienës (1943-03-05 – 2009-05-10) ir Vytauto Tribandþio (1942-07-10 – 2009-11-03) šeimà.

Vytautas Tribandis prisimenamas kaip šviesiø, optimistiniø peizaþø autorius.

Retrospektyvinë šiø Šiaulius garsinusiø menininkø paroda supaþindina su ávairialype jø kûryba. Dalia ir Vytautas, 1967 m. baigæ Vilniaus dailës institutà, paskirti Šiauliø pedagoginio instituto (nuo 1997 m. Šiauliø universitetas) dëstytojais. Dalia dar mokë ir piešimo ávairiose Šiauliø mokyklose. Ji buvo grieþta savo ir vyro kûrybos kritikë. Kadangi intensyviau kûrë ir parodose daugiau reiškësi Vytautas, þmona buvo pirmoji jo kûriniø vertintoja.

Vytautas Tribandis - nuo 1980 m. Lietuvos dailininkø sàjungos narys, nuo 1992 m. Menø fakulteto Tapybos katedros docentas, 1997-2004 m. Lietuvos dailininkø sàjungos Šiauliø skyriaus pirmininkas.

Abu dalyvavo parodose Latvijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Belgijoje.

Dalia Magdalena Tribandienë išsiskyrë savo gobelenais, batika, taip pat akvarelëmis ir piešiniais. Jà dràsiai galima pavadinti sodrios spalvos meistre. Eksperimentuodama spalvomis, dailininkë stengësi sukurti þaismingà, bet drauge ir jaukià atmosferà. Visa tai regime jos akvarelëse, kurios eksponuojamos "Laiptø galerijoje".

Vytautas Tribandis, be abejo, pristatomas kaip tapytojas. Pagrindinë jo kûrybos erdvë – molbertinë tapyba, kurioje atskleidþiamas lietuviškas gamtovaizdis. Plaèios lygumø panoramos ir jaukûs miškø ir tarpukalniø kampeliai, Baltijos jûra ir þvejø kaimeliai – visa tai susilieja á epiná pasakojimà apie gimtinæ, tëviškæ, Tëvynæ. Gamtovaizdyje ypatingà vietà uþima medþiai, pripildantys paveikslà gyvybës. Vienur jie ramûs, kitur draskomi vëjo, bet visur jie savotiški gyvybës sargai, primenantys apie ekologinæ gamtos bûklæ, apie drevëtø senoliø ir lieknø medeliø artumà þmogui. Ne vienoje drobëje dailininkas áamþino ir mylimus Šiaulius. Štai Šiauliø katedra, o štai pro jo dirbtuvës langà rûke išnyra aukštasis "Šiauliø" viešbutis...

Parodoje ypaè prasmingi marinistiniai peizaþai, juk 2009 metø geguþæ Dalios ir Vytauto vienintelis sûnus Tumas išplaukë á Kuršiø marias su mamos urna ir toly, net uþ Ventës rago, pabërë jos pelenus. Šiemet birþelá, kai pamaryje nuslûgo pavasarinis potvynis, tuo paèiu laivu jis vël leidosi á tokià pat kelionæ jau su tëèio pelenais. Dalia ir Vytautas patys pasirinko toká kapà. Melsvas vanduo Vytauto Tribandþio peizaþuose simboliškai primena šiuos menininkus, vandenø gelmëse amþiams susijungusius.

Parodos atidarymo metu trumpà prisiminimo þodá apie tëvus tarë Tumas Tribandis, padëkota dailininkui Vaidotui Januliui, atrinkusiam šiai parodai Dalios ir Vytauto darbus. Priminta, kad visad per savo ir þmonos kûrybos parodø atidarymus Vytautas Tribandis visus vaišindavo savo gamybos vynu. O vynà dailininkas darydavo tikrai puikø. Šákart tëvo vynu, dar uþsilikusiu rûsyje, vaišino sûnus Tumas.

Á Dalios ir Vytauto Tribandþiø parodos atidarymà susirinko gausus jø draugø ir gerbëjø bûrys.		Dalios ir Vytauto Tribandþiø sûnus Tumas su šeima. Artûro STAPONKAUS nuotr

Gera, graþu ir prasminga, kad "Laiptø galerija" parodose vis primena mus palikusius dailininkus ir uþmaršties dulkëmis neleidþia pasidengti jø kûriniams. Kitø metø pradþioje numatyta pagerbti garsø menotyrininkà Jonà Sidaravièiø, kilusá iš mûsø kraštø, palaidotà Kuþiø kapinëse. J. Sidaravièius buvo ne tik menotyrininkas, bet ir pats piešë, tapë.

Á Dalios ir Vytauto Tribandþiø parodà "Laiptø galerija" kvieèia visà rugsëjá.

Reþisierius Rimas Tuminas ragina atsigræþti á praeitá ir iš ten semtis stiprybës.

Su vienu garsiausiu šalies reþisieriumi kalbamës apie teatro nûdienà ir politikà.

- Maestro, Jûs nuo 2007 metø esate Valstybinio akademinio J. Vachtangovo teatro Maskvoje meno vadovas. Ar iš toliau þiûrint galima geriau ávertinti Lietuvos kultûrinæ situacijà? Kokia ji Jums atrodë, kai dirbote Vilniuje, ir dabar, kai didþiàjà laiko dalá praleidþiate Maskvoje?

- Pastebëjau visuotinæ depresijà. To prieš penketà šešetà metø nebuvo. Ji ne staiga atëjo. Uþkratas buvo gyvas. Tik jau reikëjo apsigyventi þmoguje ir já suardyti. Depresyvi nuotaika - ne krizës darinys. Tai prasidëjo, kai buvome ekonomiškai atsigavæ, turëjome pinigø, bet nebeliko gyvenimo prasmës. Tiesiog mes jos netekome.

Mes buvome uþsigrûdinæ. Teatras visuomet uþ kà nors kovojo negalvodamas, kad nugalës, nesitikëdamas pergalës. Teatro stichija - kova, amþinas karas su viena ar kita sistema, su mirtimi, negandomis, meile ir jos netekimu... Tai amþina kova.

Mes turbût pavargome kovoti. O gal mes klydome, kad teatras - kova? Kovoje ugdëme aštrø poþiûrá á jausmus, nebemokëjome gyventi taikiai. Mes išëjome iš to karo, nors aplink vyko ekonominis karas. Dabar vyksta karas šou srityje. Mes metëme ginklus, mes dabar beginkliai. Supratome, kad galime pasiekti tik viena - bûti populiarios laidos vedëjais. Ir tai viskas. Visa karjera. Bet ne kûrëjais, o vedëjais, atlikëjais...

Dabar tokia epocha - vedëjo, atlikëjo, skelbëjo. Neberandame iš kur pasisemti stiprybës. Kaþko netekome. Ir neþinome, kaip atgaivinti, áþiebti sieloje amþinàjà ugnelæ.

To ieškome rytdienoje, nors átariame, kad reikia ieškoti vakardienoje, bet kaþkodël to nedarome. Turime suprasti, kad mes visi praeityje. Prisiminti, iš kur atëjome, ir ten gráþti. Ten buvo mûsø kova, ten buvo tëvø, seneliø, proseneliø kova uþ gyvenimà, laimæ. Ten mûsø gyvenimas.

Daug ko negirdime, nebegiedame himno, nebeskaitome Justino Marcinkevièiaus, Salomëjos Nëries, Pauliaus Širvio, Simono Daukanto, Vydûno. Atrodo, kad su savo Vydûnu neprasibrausime á Vakarus. Mes patys savimi nepasitikime, gal todël nesugráþtame á vakardienà.

Mes save nesàmoningai išduodame. Todël renkamës dramaturgijà, kurià uþsienis supras, kurià galima parduoti.

Reikia laukti atgimimo.

- Kokia Jûsø nuomonë apie pasaulyje, kaip ir Lietuvoje, populiarius komercinius teatrus, kuriems svarbiausia kuo daugiau uþsidirbti pinigø.

- Mes pernelyg pasitikime savimi. Kadangi numojome á vakardienà, kurià reikëjo analizuoti. Šiandien informacijos per daug. Tai ne informacija, o dezinformacija. Tai galioja visoms plotmëms: kultûrinëms, politinëms, socialinëms. Tai ne ta informacija, tai - apgaulinga informacija, kuri lauþo þmogø, o jis ta informacija tiki. Tikime, kad tik iš šios dienos mes sulipdysime pasaulá. Tai ne ta informacija, iš jos nesulipdysi, ji byra, bet mes, keisèiausia, dël to neišgyvename.

Dabar yra taip. Šiandien - sëkmë, rytoj - þvaigþdë. Kitaip negaliu gyventi (juokiasi - aut. past.) Tuomet ir atsimeni aktorius Pranà Piaulokà, Regimantà Adomaitá, Jonà Kavaliauskà ar Juozà Rygertà. Su kokiu malonumu, atidumu, sukauptumu ir dëmesiu dirbdavo. Kaip jie "surinkdavo" þiûrovà.

Maskvoje tokio komerciškumo dar nëra: vyksta paieškos, statomi, siekiama, neágyvendinamø uþdaviniø. Jei "pravalas", tai "s trieskom" (griausmingai - aut. past.). Jei myli, tai myli, jei sveikina, tai sveikina nuoširdþiai. Svarbiausia, kad tarnauja treèiajam. O mes daþnai tarnaujame vienas kitam ir þiûrovui, bet pamirštame, kad yra ir treèiasis.

Gal ir galima þiûrovà apgauti, bet pamirštame, kad Dangus stebi mûsø þaidimà. Jo neapgausi. Bijome pakelti akis ir Jo paieškoti, Já pasišaukti. Pasišaukti platybiø, aukštybiø Dievà ar angelà.

Kai bendrauji per treèiàjá, tuomet ir þiûrovas pajunta sielø bendrumo pasaulá. Þiûrovas supras ir palaikys tavo maldà tik tada, jei nuoširdþiai melsiesi.

- Þmonës daug kuo nusivylæ. Dabar kuriasi marginaliniai dariniai, kurie sukelia daugiau suirutës nei stabilumo.

- Pûliniai neturi tapti liga. Tai turime suvokti. Manau, atsirado daug problemø, kai nustojome poetizuoti, idealizuoti arba romantizuoti. Nustojome mokytis. Teatras anksèiau buvo þmogaus tyrinëjimo institutas. Dabar ateiname á teatrà tik rezultato - statyti. Mëgome repetuoti, dabar - tik statyti. Repetuoti - tai paþinti, gilintis. Neleisti nemokšiškumo. Tampame nemokšomis: nemokame tirti þmoniø, reiškiniø. Tampame atspindþiø þmonëmis, atspindime tai, kà matome gatvëje. Atspindime, ir daugiau nieko... Veidrodþiø karalystë. Þmonës pasiþiûri ir nueina, nevilioja veidrodþiai.

- Bet yra ir fenomenaliø pavyzdþiø, pavyzdþiui, Lietuvos prezidentës Dalios Grybauskaitës reitingai. Juokaudamas sakau, jog ji reitingais ir net Mergelæ Marijà aplenktø, jei tokia apklausa bûtø Lietuvoje atlikta.

- Netikiu tais duomenimis. Aš visà vasarà buvau Lietuvoje, daug bendravau. Ir su klasës draugais, su kuriais mokiausi prieš keturiasdešimt metø. Nepastebëjau jokio Grybauskaitës sudievinimo. Manau, kad tai daro tie, kurie nori Grybauskaitæ suþlugdyti: sudievinkime, o po to "numeskime", kad skaudþiau bûtø. Mumyse daug kas uþprogramuota: susikurti, paskui sulauþyti, vël susikurti... Þmonija visuomet laukë ir lauks išganytojø, be jø negalime gyventi. Susikuriame, pagyvename, ne tas - kità susikuriame, nes prieš tai ne taip dangaus þenklus áskaitëme. Bet tai neturi tapti tradicija.

Kalbino Svajûnas SABALIAUSKAS

Rièardas JAKUTIS

Þagarës mokyklos mokinukas, skaitovas, šokëjas, Šiauliø pedagoginio instituto studentas, lietuviø kalbos mokytojas, Joniškio kultûros namø direktorius, dramos teatro reþisierius, Šiauliø dramos teatro aktorius, archyvaras, muzikiniø árašø ir autografø kolekcininkas, knygø autorius, dainø autorius ir atlikëjas, gidas, Muzikos damø ir riteriø klubo vadovas, Senjorø, masonø "Mëlynosios roþës" klubø narys... Negali bûti tikras, ar viskà pasakei apie šiaulietá Rimantà Vaitiekûnà. Bet gal labiausiai jis þinomas kaip kelioniø á operos teatrø spektaklius organizatorius. Kiek daug šiaulieèiø ir Šiauliø krašto þmoniø jo dëka pamëgo operà!

Á Rygos operos ir baleto teatrà pradëjæs vaþinëti dar bûdamas moksleivis, draugystës su teatru Rimantas Vaitiekûnas nenutraukë iki šiol. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.

Apie Rimantà Vaitiekûnà ir jo domëjimàsi opera reikia pradëti pasakoti nuo pradþiø. Ádomu, kad kai kiti berniûkšèiai šëliojo, spardë kamuolá, Rimantas "rijo" knygas, bet didþiausias malonumas buvo girdëti klasikinës muzikos garsus.

Prasidëjo... nuo graþios mergaitës

Þagarës vidurinës mokyklos saviveikliniame kolektyve jaunasis Rimantas susipaþino su graþia mergaite. Ji labai romantiškai deklamuodavo, Rimantas irgi buvo skaitovas. Rimantà ëmë traukti ne tik paèios mergaitës groþis, bet tai, kaip ji jauèia groþá, nori daug pamatyti, yra apsiskaièiusi. Jaunuolis pateko á jos namus - tikrø inteligentø pastogæ. Tuose namuose Rimantas išvydo patefonà ir daug daug plokšteliø. Sveèià þavëjo ne tuo metu populiarûs tango, bet operø arijos.

Rygoje išleistose plokštelëse - áþymiausiø Maskvos Didþiojo teatro atlikëjø operø arijos. Jos buvo atliekamos rusø kalba, o ši mokykloje jau buvo dëstoma, tad tekstus jaunuolis suprato. Didþiausia jaunojo operos mëgëjo svajone tapo pamatyti operà scenoje. Þagarës mokyklos dramos bûrelio, kuriame jaunuolis aktyviai reiškësi, vadovai þadëjo visus bûrelio dalyvius nuveþti á Rygos operà, nes Ryga netoli nuo Þagarës. Bet dar prieš Rygà, 1952 metais, Rimantui pasitaikë proga lankytis pas gimines Vilniuje, kur jis jau pirmàjá viešnagës vakarà nulëkë á operos ir baleto teatrà. Buvo rodoma Š. Guno "Romeo ir Dþiuljeta". Dainavo Regina Tumulevièiûtë, Juozas Indra, Jonas Stasiûnas. Orkestras, choras, dekoracijos, kostiumai nukëlë á Veronà, á laikus, kai vyko tragiška Romeo ir Dþiuljetos istorija. "Leisk man šiandien švæsti dþiaugsmo šventæ", - Dþiuljetos valsà iš pirmojo veiksmo Rimantas mokëjo atmintinai. Po to sekë vienos dienos išvyka á Rygà, kur rytà þagarieèiai stebëjo P. Èaikovskio "Gulbiø eþerà", o vakare - A. Rubinšteino "Demonà".

Rimantas Vaitiekûnas viskà pamena iki smulkmenø. Jis rinko spektakliø programëles, ieškojo literatûros apie operas, atlikëjus, gilinosi á libretus. Operas pradëjo transliuoti ir radijas. Rimantas prisimena, su kokiu dþiaugsmu prigludæs prie radijo taško klausësi "Traviatos", "Rigoleto", "Aidos"... Vëliau prasidëjo kelionës á Maskvos ir tuomeèio Leningrado teatrus, ypaè kai vaidmenis operose atlikdavo sveèiai – garsiausi pasaulio balsai. Gausëjo ir operø plokšteliø komplektai. Po truputá jø susidarë beveik trys šimtai. Dabar, be tø vinilo plokšteliø, Rimanto Vaitiekûno namuose yra apie 600 operø vaizdo formatu, apie 300 - DVD. Operos mëgëjas juokauja, jog savo namuose turi privatø teatrà.

Draugystë su Rygos operos ir baleto teatru

Á Rygos operos ir baleto teatrà pradëjæs vaþinëti dar bûdamas moksleivis, draugystës su teatru Rimantas Vaitiekûnas nenutraukë iki šiol. Be abejo, jis labai vertina ir Vilniaus operos ir baleto teatrà, tik Ryga - arèiau. Á Latvijos sostinæ Rimantas Vaitiekûnas keliauja su operos mëgëjais. Jis - ir kelioniø organizatorius, ir gidas, ir tiesiog siela.

Anksèiau brangiausias bilietas Rygoje kainavo 1,5 rublio, o pigiausias stovëti – 20 kapeikø. Dabar viskas brangiau, ypaè kai dainuoja populiarûs kitø šaliø solistai, bet tikrieji operos gerbëjai daug ko atsisako, kad galëtø ásigyti bilietus á norimà spektaklá. Rimantui šiek tiek paprasèiau – teatras, matydamas jo atsidavimà operai, á visus spektaklius šiaulietá praleidþia be bilieto ir netgi prieš premjeras kvieèia á perþiûras.

Rygos publika - išprususi, bet nepriekabi, šiltai priima visus atlikëjus. Solistø nušvilpimas - retas dalykas, o net "La Scaloje", þiûrëk, daþnai salëje kyla nepasitenkinimas, išreiškiamas burbesiu: bu bu bu.

Rimanto Vaitiekûno akyse Rygos operos ir baleto teatre nuo scenos nuëjo jau trys solistø ir šokëjø kartos. Ypatinga draugystë su šiuo teatru buvo uþsimezgusi, kai Rimantas vadovavo Joniškio kultûros rûmams. 1976 metais aktyvusis operos gerbëjas Joniškio kultûros rûmuose sugebëjo atidaryti Rygos operos ir baleto teatro filialà. Tiesa, jau prieš tai rygieèiai buvo parodæ Dþ. Verdþio "Traviatà" ir V. A. Mocarto "Visos jos tokios" Rimanto gimtinës Skaisgirio kultûros namuose. O joniškieèiai išvydo "Sevilijos kirpëjà", "Gulbiø eþerà", "Þizel", "Þydràjá Dunojø", vyko opereèiø vakarai. Po spektakliø keli muzikantai dar pagrodavo šokiams. Nuostabûs buvo vakarai. Kai Joniškio kultûros rûmø direktorius apsilankydavo Rygoje, latviai tuoj jo klausdavo: "Rimantas, kogda jedim Joniškis?" ("Rimantai, kada vaþiuosim á Jonišká?"), nes Rimantas Joniškyje visad sveèius iš Latvijos vaišindavo lietuviškomis bandelëmis su medumi bei alumi ir sûriu.

Rimantas Vaitiekûnas - konservatyvus, naujieji kraštutinai modernûs operø pastatymai jam nëra prie širdies. Taèiau neseniai Rygoje matytas P. Èaikovskio "Eugenijus Oneginas", moderniai pastatytas, já vis tiek suþavëjo. Medþiø tik kamienai, lapø nëra, dvikova vyksta ant aukšto tilto, Lenskiui mirštant klykia varnos, Tatjana þvelgia á veidrodá, o jame atsiranda Onegino veidas... Rimantas nusprendë, jog ir modernios dekoracijos operoje gali derëti. Aišku, kaip visada pakerëjo Gintaro Rinkevièiaus batuto mostai ir pasididþiavimas, kad Latvijos sostinës scenoje diriguoja lietuvis.

Pirmieji autografai

Rimantas Vaitiekûnas gali pasigirti ir didele áþymiø menininkø autografø kolekcija. Joje - per keturis tûkstanèius meno þmoniø autografø, tarp kuriø - pusantro tûkstanèio operos ir baleto þvaigþdþiø. Pirmà autografà Rimantas gavo 1958 metais iš baltarusiø poeto ir prozininko Petro Glebkos. Tai suþinojusi, nuotraukà su savo árašu jam padovanojo Šiauliø dramos teatro aktorë Potencija Pinkauskaitë. Rinkti autografus R. Vaitiekûnas ániko po Kubos nacionalinio baleto gastroliø Rygoje, kai jam pasirašë garsiausios Amerikos þemyno balerinos - Alisija Alonso su dukra Laura Raineri. Nuo tada po koncerto ar spektaklio autografø rinkëjas laukdavo aktoriø prie tarnybiniø durø. Tiesa, Rimantas buvo išrankus – ne kiekvieno prašë autografo, tik tø, kurie savo talentu já suþavëdavo.

Tarp autografø Rimantas Vaitiekûnas bemat išskiria Marijos Kalas parašà. Ši operos þvaigþdë niekada nedainavo buvusios Tarybø Sàjungos operos teatrø scenose, tad Rimantas, kuriam išvykti á Vakarø pasaulá anuomet jokiø šansø nebuvo, net nesitikëjo kada nors sutikti šià þvaigþdæ. Bet stebuklas ávyko. 1970-øjø vasarà su operos gerbëjø grupe jis atvyko á anuometá Leningradà "Marijos" teatre paþiûrëti A. Glazunovo baleto "Raimonda". Jau 20 minuèiø turëjo prasidëti spektaklis, bet salëje vis dar degë šviesa, visi ëmë nerimauti, kas atsitiko. Gal kas iš aktoriø susirgo ir ieškoma dublerio, gal kokie nors techniniai nesklandumai? Pagaliau scenoje pasirodæs þilstelëjæs vyras pranešë: "Gerbiami þiûrovai, labai Jûsø atsiprašome, kad vëluojame pradëti spektaklá, bet tam yra labai rimta prieþastis - šá vakarà mûsø teatre sveèiuojasi netikëta viešnia – garsioji pasaulio dainininkë Marija Kalas." Pasirodo, áþymioji solistë kaip þiuri garbës viešnia buvo atvykusi á Sovietø Sàjungoje populiarø P. Èaikovskio konkursà. Nugriaudëjo plojimø audra, šeštoje eilëje atsistojo kukli moteris tamsiai mëlyna suknele, be jokiø aukso papuošalø, deimantø. Tada Rimanto galvoje kirbëjo vienintelë mintis, kaip gauti garsiosios solistës autografà. Pagaliau per pertraukà, kai teatro vadovai lydëjo operos primadonà á teatre esantá F. Šaliapino muziejø, šiaulietis nutaikë momentà ir paprašë autografo.

Placido Domingo autografà Rimantas Vaitiekûnas "sumedþiojo" Maskvos Didþiajame teatre, kai jame gastroliavo Milano "La Scalos" teatras. Dþ. Puèinio operoje "Toska" garsusis tenoras dainavo Karavadosá. Deja, po spektaklio, kiek ilgai prie tarnybiniø teatro durø šiaulietis bebudëjo, solisto nepamatë, nes, pasirodo, jis slapèia išëjo pro kitas duris. Suþinojæs, kad rytà P. Domingo teatre dar lankysis - atvyks 10 valandà, jau pusæ dešimtos Rimantas vël budëjo prie teatro durø. Tàkart pavyko ir ant "La Scalos" "Toskos" programos švyti raudonu rašalu suraitytas pasaulinio masto þvaigþdës autografas.

Autografø medþioklë tæsiasi

Kartà suþinojæs, kad Maskvos Didþiajame teatre Dþ. Verdþio operoje "Simonas Bokanegra" pagrindines partijas dainuoja pasaulio áþymybës Mirela Freni, Nikolajus Geurovas, Pietro Kapuèili, Rimantas Vaitiekûnas iškart ten atsidûrë. Kaip visada po spektaklio prie teatro tarnybiniø durø solistø laukë minia gerbëjø. Vieni norëjo parašø, kiti - solistus iš arti pamatyti. Maskvos Didþiajame teatre dvejos tarnybinës durys, todël neþinia, prie kuriø laukti. Rimantas N. Geurovà sutiko, šis mielai pasirašë, bet labiausiai jam norëjosi turëti M. Freni autografà. O ji, lydima saugos darbuotojø, oriai išëjo iš teatro ir pasirašë tik trim arèiausiai stovëjusiems. Nebuvo Rimantas tarp tø trijø laimingøjø.

Po daugelio metø tà istorijà suþinojæs tëviškënas, Kauno muzikinio teatro solistas Eduardas Gutauskas ištraukë ir padovanojo Rimantui Mirelos Freni nuotraukà su autografu. Solistas turëjo keletà áþymiø atlikëjø autografø ir suprato, kad didelæ kolekcijà turinèiam draugui jø labiau reikia.

Su Jelena Obrazcova Rimantui Vaitiekûnui teko net šiek tiek pabendrauti. Šios didþios artistës jis klausësi ir Maskvos Didþiajame teatre, ir Rygos operos ir baleto teatro scenoje. Ypaè já þavëjo Karmen, kuri buvo nepanaši á kitø solisèiø atliekamà. Tokià savo nuomonæ, lygindamas su taip pat šio vaidmens atlikëja Jelena Èernei, jis išsakë ir paèiai solistei. "Ji ir turi bûti kitokia, - atsakë jam garsioji dainininkë. - Juk mes visai skirtingos." Pasirašydama Rimantui ant savo nuotraukos ji dar prirašë: "Prisiminkite mano mëgiamà Karmen vaidmená."

Rygoje dainuoja "La Scalos" solistas Liudþis Otolinis – suþino Rimantas. Aišku, kaip mat jis Rygoj. Rygos operos ir baleto teatre visi Rimantà paþásta, tai tuoj bilietø kontrolierë praneša: "Rimai, tokio tenoro mûsø teatras dar neturëjo." Išties sveèias iš Italijos buvo nepakartojamas Radamesas "Aidoje". Tiesiog ástabiai skambëjo aukštosios natos. O kas darësi salëje pasibaigus spektakliui: plojimø audra, šûksniai "Bravo!" Gal sujaudintas tokio šilto priëmimo, išëjæs iš teatro solistas visiems dalijo autografus. Deja, kol sulaukë autografo, Rimantas su visais drauge atvykusiaisiais pavëlavo á traukiná. Kai pasiekë stotá, traukinys á Vilniø buvo neseniai išvykæs. Spëjo tik á veþantá iki Meitenës, o nuo ten Lietuvos link operos mëgëjai ëjo pësti. Tiesa, þingsniuoti teko tik aštuonis kilometrus, vëliau juos pavëþëjo pakeleivinga mašina.

Maskvoje ir Rygoje dainavo Niujorko Metropoliteno solistë Tereza Stratas. Po spektaklio, kaip visada, Rimantas Vaitiekûnas nuskubëjo prie tarnybinio išëjimo. Bet èia - didþiausia minia. Išëjus solistei iš teatro, virš galvø išdygo miškas pakeltø spektaklio programëliø ir šratinukø. Rimantas nusprendë, jog autografo nebegaus, bet èia iniciatyvos ëmësi jo þmona, pradëjusi brautis á pirmàsias eiles. Vargiai ir jai bûtø pavykæ, bet padëjo apsaugininkas, parodæs dainininkei, kad reikia pasirašyti. Tai buvo paskutinis autografas. Viešnia iš Niujorko sakë pavargusi ir daugiau jø nebedalijo. Ši vokalistë jau tada buvo garsi, bet išpopuliarëjo šiek tiek vëliau, kai F. Dzeferelis sukûrë filmà-operà "Traviata", kuriame Tereza Stratas vaidino ir dainavo Violetà (Alfredo vaidmená atliko Placidas Domingas).

Jei kartà operà pamilai, tai - visam

Prieš šešis dešimtmeèius pamëgæs operà, Rimantas Vaitiekûnas ja þavisi iki šiol. 1991 metais P. Višinskio bibliotekoje ákûrë Muzikos damø ir riteriø klubà, kuriam iki šiol vadovauja. Šiuo metu klube 32 nariai. Yra buvæ geresniø laikø, kai klubui priklausë 75 operos gerbëjai. Sunkmeèiu ne vienam klubo nariui sunku ásigyti net autobuso bilietëlá atvykti á klubieèiø susitikimus, kurie dabar vyksta du kartus per mënesá. Naujàjá sezonà klubas savo veiklà pradës rugsëjo 13 dienà Roberto Alagnos koncerto Versalio parke vaizdo árašu.

Pamëgo Rimantas Vaitiekûnas ir kino teatro salëje þiûrëti elitines operas. Skaitmeninius projektorius pernai rudená ásirengæ Vilniaus ir Rygos kino teatrai sëkmingai prisijungë prie 40 pasaulio šaliø bûrio, kurios tiesiogiai iš Niujorko transliuoja garsiausias operas. Nuo 2009 m. spalio iki 2010 m. geguþës buvo parodytos devynios operos ("Aida" su Violeta Urmanavièiûte-Urmana, "Toska", "Hamletas" ir kt.). Beveik visus spektaklius Rimantas Vaitiekûnas matë ir labai tuo dþiaugiasi.

Rimantas Vaitiekûnas turi ir beveik 100 knygø bibliotekà (neskaitant brošiûrø ir maþø leidinëliø) apie operas, kompozitorius ir atlikëjus. O kiek iškarpø iš ávairiø leidiniø. "Nieko neskaitysi, nieko ir neþinosi", - sako operos fanas.

Jis pats - penkiø knygø autorius. Tai knygos apie aktorius Potencijà Pinkauskaitæ, Vytautà Benokraitá ir visà Šiauliø dramos teatrà. Dvi knygas "Opera mano meilë" ir "Susitikimø akimirkos" apie surinktus áþymiøjø autografus galima bûtø pavadinti autobiografinëmis.

Operos mëgëjas sako, jog labai norëtø aplankyti uþsienio operos teatrus. Svajoja nuvykti á Prahà, Vienà, gal net Italijà... Taèiau jis pats pripaþásta: "Niekas nedraudþia svajoti, bet svajas ne visada galima ágyvendinti." Rimantas apgailestauja, kad nematæs visø G. Doniceèio, Dþ. Rosinio operø, labai norëtø išvysti U. Dþordano operas, nors ir garsiàjà "Andrë Šenjë", ir lietuviškàsias "Graþinà", "Eglæ", "Birutæ"... "Opera, opera... Nieko ástabesnio uþ tave neteko patirti. Tu mano meilë, dþiaugsmas, gëris, jaudinantis muzikos garsø, þmogaus balso groþio išgyvenimas", - švytinèiu veidu apie savo meilæ kalba Rimantas Vaitiekûnas.

Oksana LAURUTYTË

Kandidatas á Šiauliø miesto garbës pilieèius dizaineris Vilius Puronas atskleidë dar vienà savo talentà - spaudai jau parengë antràjá ir treèiàjá "Saulës miesto veido" tomus ir þada nesustoti – planuoja kitàmet parengti ketvirtàjá. "Baigtà "Ádomiosios Šiauliø istorijos" šešiatomá bus galima vertinti ir kaip enciklopediná darbà, nes jame apstu statistiniø duomenø, pavardþiø ir kitos informacijos, persipynusios su miesto kûrybinëmis problemomis, taktika, strategija ir "þmogiškuoju faktoriumi", - sako V. Puronas.

Šešiatomis - apie miesto aurà, ávaizdá, dailæ ir architektûrà

Solidø "Ádomiosios Šiauliø istorijos" dvitomá leidiná "Brangus paukštis Feniksas" dar 2007-aisiais išleidæs šiaulietis Vilius Puronas dþiaugiasi, kad šios knygos apie mûsø miesto dvasinæ aurà skaitomos ir komentuojamos iki šiol. Jam skambina gerbëjai iš Amerikos, Prancûzijos, sulaukta skambuèio net iš Naujosios Zelandijos. "Visuose "Ádomiosios Šiauliø istorijos" tomuose esu uþsibrëþæs aprašyti tai, kas reikalinga mums, šiaulieèiams, - kûrybininkams, jaunimui, istorijai. Naujame šios serijos keturtomyje "Saulës miesto veidas" dëmesá skiriu miesto estetikos ir dizaino istorijai, aprašysiu kolegø nuveiktus darbus, kasdienybæ", - sako Vilius, komentuodamas tolimesnius savo rašytinius planus.

Pernai išleistà pirmàjá "Saulës miesto veido" tomà dizaineris skyrë Šiauliø pramonei, o per šiø metø vasarà baigë sumaketuoti ir spaudai parengti antràjá ir treèiàjá tomus apie Šiauliø ávaizdþio kûrimo aistras ir dailës kûrinius miesto eksterjere. "Pirmàjá tomà 2009 m. finansavo Šiauliø miesto pramonininkø asociacija. Jame aprašytas istorinis laikotarpis apie carinius, tarpukario, sovietmeèio Šiaulius, Nepriklausomybës atkûrimas - kaip keitësi miesto fasadai ir infrastruktûros elementai, kaip atsirado tûrinë reklama, kaip miestui puošti anuomet buvo pasitelkiami talentingi þmonës, studentija", - sako autorius.

Miesto ávaizdþiui skirtas antrasis tomas beveik sumaketuotas. V. Purono teigimu, knygø šeimoje jis bus bene pats "pavojingiausias". Jame aprašomas dabartinis dešimtmetis, sëkmë kuriant "Berþynëlá" ar geleþinæ lapæ, pastangos stengiantis kûrybà apginti nuo biurokratinës savivalës ir nekompetencijos. "Aprašomi gamyklø cechai, studentø darbeliai, valdþios kabinetø skersvëjai ir vëjai, kûrybininkø pasimetimas ir pasiekimai. Aprašomas pramonininkø patriotizmas, kuris net sunkmeèiu niekur nedingo, Šiauliø miesto ávaizdþiui dovanojantis estetinæ produkcijà. To neágali kiti miestai ir valstybës. Neþinau tam analogø", - sako pašnekovas.

Antràjá tomà jis laiko komplikuotu ir todël, kad aprašomi faktai bus tikrinti pertikrinti daugybës amþininkø. "Juk ambicijos, pavydas, þinoma, ir geranoriškumas – objektyvios realybës", - šypteli Vilius.

Treèiasis "Saulës miesto veido" tomas, aprašantis dailæ, yra savaip unikalus, palyginti su kitais miestais. Bandoma inventorizuoti buvusius ir esanèius miesto akcentus, pretendavusius á monumentaløjá menà, pradedant priešistorinio senovës lietuviø aukuro vieta, baigiant geleþine lape. Autorius tokiø akcentø pririnko apie 140 ir pabandë aprašyti jø biografijas, apaugusias prisiminimais, paminëti autorius. Leidinys turi daug enciklopediniam þanrui bûdingø bruoþø. "Daugeliui bus netikëta suþinoti, kad Šiauliai tiek XIX amþiaus pabaigoje, tiek tarpukariu garsëjo dekoratyviosios dailës industrija – baþnytinio dekoro pramone, nusëjusià pusæ Lietuvos betono šventaisiais, išpuošusià kelias dešimtis baþnyèiø", - uþsiminë autorius.

Istorijos - ir per autoriaus pilietiškumo prizmæ

Kiekvienoje "Ádomiosios Šiauliø istorijos" knygoje yra beveik tûkstantis ávairiø iliustracijø, kiekvieno tomo apimtis – beveik 500 puslapiø. "Neuþmirškime, kad dabartinë epocha serga rašliava, leidþia prisiminimus, sentimentus, eilëraštukus, taèiau šiø knygø eþeruose "Ádomiosios Šiauliø istorijos" serija neturëtø nuskæsti ne tik dël savo apimties. Juk joje - nevienadieniø miesto estetiniø procesø fiksavimas", - sako V. Puronas.

Autorius neslepia, kad knygose, be profesionaliø komentarø, statistikos ir faktologijos, bus paskalø, legendø, sentimentø, t. y. tikrasis kûrinio gyvenimas bus pateiktas per autoriaus pilietiškumo prizmæ. "Tai ir manosios profesinës atsakomybës uþfiksavimas, dokumentai, po kuriais pasirašau kaip savos epochos sûnus", - sako jis.

Be abejo, autoriui rašyti istorijà padeda tai, kad jis 1973–1993 m. buvo Šiauliø miesto vyriausiasis dailininkas, daug prisidëjo kurdamas miesto ávaizdá. Ir pastaràjá dešimtmetá á miesto estetinius procesus menininkas þvelgia ne tik iš paukšèio skrydþio, bet ir nuo Savivaldybës bokštelio. Anot jo paties – tai per eskizuotojo pieštukà, tai per suvirintojo kibirkštis...

Kitais metais planuojama ketvirtoji leidinio dalis bus apie architektûrà. Dizaineris dþiaugtøsi, jei apie Šiauliø architektûrà jam nereikëtø rašyti. "Juk architektai - taip pat inteligentiškø þmoniø rinkinys, ir geriau, kad diletantai (šypsosi - aut. past.) uþ juos nerašytø. Manau, kad prie šios temos dirbs grupelë Šiauliø miesto entuziastø. Bûtø šaunu, jei šis tomas turëtø kelis autorius", - sako dizaineris.

Tiesa, paruošti "Ádomiosios Šiauliø istorijos" tomai kol kas rëmëjø neturi, tad visi, kurie nori prisidëti prie knygø leidimo garbës, jose ásiamþinti, mielai laukiami.

Milda LEVICKAITË

"Šiemet mums jubiliejiniai metai - švæsime laidos "Bumcës pokštai" dešimtmetá. Šiaulieèius ir miesto sveèius pakviesime á graþø didelá renginá, bet prieš tai mûsø laukia dar daug darbø", - sako laidos autorë, "Bumcës klubo" vadovë Lina Jokubauskienë.

Linksmieji Papës stovyklautojai. Vaidoto KAZLAUSKO nuotr.

Bumcë þada, kad gimtadienio proga visø laidos gerbëjø laukia konkursai ir ávairios staigmenos. "Kokios? Tegul tai bûna paslaptis, - slapukauja ji. - Po stovyklos birþelá Papëje, koncertø liepà, atokvëpio rugpjûtá vël kibsime á darbus."

Klubo vadovë prisipaþásta labai pasiilgusi bumciukø, todël juos kartu su tëveliais jau šá sekmadiená kvieèia á sezono atidarymà. "11 val. 30 min. susitiksime automobiliø stovëjimo aikštelëje prie "Rimi Arenos" ir kartu vyksime á sodybà. Èia dalysimës vasaros áspûdþiais, vaišinsimës, linksminsimës, rungtyniausime - gerai leisime laikà. O pirmadiená jau repetuosime, nes "Šiauliø dienos" èia pat, o mes dalyvausime vaikø kolektyvø festivalyje "Saulës ratu", - sako klubo vadovë. - Be to, esame pakviesti dainuoti ir festivalyje Kaune."

Bumcë paþada, kad šiaulieèiai spalá dar turës galimybæ pamatyti pavasará pastatyto spektaklio "Mëlynosios planetos istorija" premjerà. O prieš tai, rugsëjo 20-àjà, prasidës naujasis "S plius" televizijos sezonas: "Kaip ir anksèiau, laidoje bus rubrika "Mano klasë", supaþindinsime su ádomiomis profesijomis, mokysimës ávairiø darbeliø ir virtuvës gudrybiø, o apie Papës stovyklà pasakos šnekutës Ema ir Augustë." Ji primena, jog tie, kurie mano, kad jø klasë - šauni ir verta bûti parodyta per televizijà, arba tie, kurie per laidà nori kà nors naujo suþinoti ar išgirsti, gali parašyti laiškelá el. paštu bumce@splius.lt. Bumcë laukia naujø draugø!

Sumanioji klubo vadovë pasakoja apie savo svajonæ ákurti jaunimo teatro studijà. "Vyresnës klubo mergaitës nori vaidinti, vesti laidas, rengti reportaþus, tad šiemet mëginsime skaidyti klubo veiklà. Gal tai ir bus studijos uþuomazga. Á studijà galëtø patekti bumciukai, sulaukæ 11 metø", - svajonæ atskleidþia Bumcë. Dar vienas jos sumanymas - á šokiø pamokas pakviesti klubo vaikø tëvelius. "Prieš keletà metø, besiklausydami vaikø, uþdainavo ir tëveliai. O kodël jie negalëtø ir šokti? Juolab kad pradþia jau yra - Papës stovykloje praeitais metais išmoktas "Sirtakis", šiemet - gatvës šokis. Klubo vaikai ir tëveliai - labai šaunûs, kartu labai daug apkeliavome ir pamatëme. Tradicijø laikysimës ir šiemet, á keliones vaþiuosime ir rudená, ir pavasará", - þada Bumcë.

Dainuoti bumciukus mokys Aušra Kardašienë, šokti - Sigita Saikutë-Jonuškienë, darbeliø ir ávairiø groþybiø - Aušra Didþgalvienë, vaidybos gudrybiø - pati Bumcë. Tad visø, kurie nori draugauti, keliauti, naujø dalykø išmokti, Bumcë laukia jau šá antradiená, rugsëjo 7 d. nuo 18 iki 19 val. "S plius" pastate (Tilþës g. 74, antra laiptinë iš kiemo pusës, uþrašas "Bumcës klubas", 4 aukštas, informacija teikiama tel. 8~685 588 01). Senieji klubo nariai á repeticijas kvieèiami pirmadiená áprastu laiku: 16, 17 ir 18 val.

Oksana LAURUTYTË

Ávairiø pasaulio tautø muzikos instrumentus kolekcionuojantis šiaulietis kompozitorius, Šiauliø universiteto dëstytojas Gediminas Dapkevièius savo rinkiniø kolekcija nevadina. Visus muzikos instrumentus jis panaudoja kûrybiniame procese, kurdamas ir atlikdamas ávairius muzikinius projektus, kuriuose jungia elektroninæ, holistinæ ir akademinæ muzikà. "Nuostabiausias dalykas muzikuojant - improvizacija. Kai atveri tas duris, kai pats tampi garsu, tada tau ima vykti stebuklingi dalykai", - sako kompozitorius.

Kompozitoriaus kabinetas - lyg kolekcininko, taèiau visi muzikos instrumentai naudojami kûryboje.

Muzika - dievø kalba

Nedideliame kambarëlyje Šiauliø kultûros centre - tikra Gedimino Dapkevièiaus ir jo muzikos instrumentø karalystë. Ir sunku pasakyti, kas èia valdovas - kompozitorius ar ávairius garsus skleidþiantys muzikos instrumentai, pradedant paprasèiausiu bûgneliu, baigiant sintezatoriumi, kuriuo gali išgauti bet koká garsà ir kuris, rodos, gali atstoti bet koká muzikos instrumentà.

Perkusinio marakaso iš Ganos garsas toks galingas, kad jo net neámanoma kokybiškai árašyti.

52-ejø kompozitorius sako, kad kiekvienas instrumentas leidþia paþvelgti á pasaulá savu, tik jam vienam bûdingu kampu. Etniniai muzikos instrumentai su juose uþkoduota ávairiø kultûrø patirtimi leidþia pajusti kûryboje ypaè daug spalvø, o praëjusio šimtmeèio išradimas sintezatorius unikalus tuo, kad jo skleidþiamomis vibracijomis galima suvirpinti tokias þmogaus dvasios stygas, kurias paliesti grojant kitais muzikos instrumentais neámanoma.

"Kuo toliau, tuo maþiau imu suprasti ir galiu paaiškinti, kas yra muzika. Aišku, ji reikalinga tam, kad padëtø sujungti mumyse esantá dualizmà, kurá mes atsinešame gimdami. Grodami, klausydamiesi muzikos, mes geriau suprantame kitus þmones, reiškinius. Tai tarsi subtilus tiltas tarp mûsø vidaus ir stebuklingo, vis dar kupino nepaþástamø vibracijø išorinio pasaulio. Muzika – tai vienas tobuliausiø paþinimo instrumentø, o musø tikslas išmokti tobulai juo groti", - šypsosi pašnekovas.

Prieš dvidešimt metø su kolega Gintaru Kizevièiumi Klaipëdoje Gediminas buvo ákûræs vienà pirmøjø Lietuvoje eksperimentinës elektroninës muzikos grupiø "Solaris". Kûrë muzikà teatrui, nekomerciniams filmams, domëjosi dþiazu, holistine muzika, sukûrë ir atliko daug projektø su Šiauliø universiteto kameriniu orkestru, holistiniu judëjimo teatru "A", berniukø choru "Dagilëlis".

"Man visada ádomu keisti savo santyká su muzika. Viena yra, kai valandø valandas sëdi prie partitûros medituodamas, kol šimto instrumentø orkestras lyg cheminiai elementai ima jungtis á muzikiniø minèiø kontrapunktus, o skirtingos poliritminës instrumentø partijos susilieja á tobulo ornamento formà. Ir visai kas kita, kai su Aurimu ir Saule grojame spontaniškà dþiazà, kai viskas vyksta èia ir dabar, kai betarpiškai reaguoji á kiekvienà grupës nario emocijà ir dvasios virpesá ir jau esi nebe AŠ, o ta MUZIKA, kurià dabar grojam", - sako Gediminas.

Kompozitorius ištiesia krûvà kompaktiniø diskø, kuriuose su kolegomis muzikantais árašyti ávairios stilistikos muzikos projektai: "Drugelis Angelas", "Debesø Piemuo", "Indraja vejasi saulæ", "Yaxkin", "Vienaragio sapnai", "Melsvosios ugnies paukštë", "Vizijø Simfonija Þaltys" ir kiti.

"Muzika - dievø kalba. Per muzikà mes geriau suvokiame pasaulá nei per kalbà. Natûraliai kyla klausimas - kur yra muzikos ribos, kaip ir kada ji atsiranda? Pasaulá kiekvienas paþástame ir per kalbà. Kalbëdami, bendraudami mes paþástame kità þmogø, bet tai nëra vien þodþiai, galime þmogaus ir nematyti - vien iš þingsniø suprantame, kokia jo dvasinë bûsena, galime pajusti vien iš to, kaip þmogus padeda daiktà, kaip pastumia këdæ - kà šiuo metu - liûdesá, pyktá, nusivylimà - jis jauèia. Mes girdime garsus, o per juos - dar kaþkà... Ir tai yra muzikos pradþia. Ir tampa aišku, kad muzikos ribø nëra", - šypsosi kompozitorius.

Save paþinti - milijonai keliø

Visais laikais þmogus siekë perteikti savo bûsenas, mintis balsu, muzikos instrumentais, ávairiais þenklais. Pasak Gedimino, kokia išraiškos forma, priklauso nuo kûrëjo vaizduotës, jo patirties. Be abejonës, tobuliausias muzikos instrumentas - þmogaus balsas, kuriuo gali pasakyti daugiausia. Gediminas rodo indiškus instrumentus - sitarà, sarangá, kurie geriausiai imituoja þmogaus balsà, ir aiškina, kad kiekvieno instrumento forma - ne atsitiktinë. Ji yra bûtent tokia, kad instrumento skleidþiamas garsas bûtø tobulas.

Instrumentu gali išgauti pasaulio vibracijø spektrà. Þinoma, ne kiekvienu instrumentu grodamas išgausi atitinkamas bûsenas, tai nëra bûtina. Yra instrumentø, pvz., akordeonas, kurie skirti linksmintis, sukurti gerà atmosferà bendrauti, taèiau, pvz., kanklës - subtilus meditacinis instrumentas, kurio paskirtis groti vienumoje, kalbëti su paèiu savimi.

Apie muzikà kompozitorius Gediminas Dapkevièius gali kalbëti daug, taèiau apie jà kalbëti nëra lengva - jà reikia jausti, ja reikia kvëpuoti, ja netgi galima tapti paèiam.

Kompozitorius ištiesia australietiškà instrumentà, vadinamà "lietaus lazda". Vienà jos galà leidþiant þemyn, pasigirsta ramus lietø arba jûros bangas, trinanèias akmenukus, primenantis garsas. "Lazdà gali judinti taip, kad garsas atitiktø tavo vidinæ bûsenà, rezonuotø su tavimi. Klausydamasis akmenukø šnarëjimo tu susilieji, ištirpsti jame. Tai savotiška terapijos forma, meditacija", - sako Gediminas.

Šiais laikais naudojama gausybë muzikos instrumentø. Grodamas vienu instrumentu, pvz., tûba, neišgausi subtiliø vibracijø, taèiau puèiamieji instrumentai orkestre geba sukurti daug erdviø. Nors puèiamøjø instrumentø orkestrai tradiciškai mums asocijuojasi su miesto šventëmis, paradais, cirku, pastaruoju metu pasaulyje steigiasi labai aukšto lygio puèiamøjø orkestrai, atliekantys itin sudëtingus kûrinius, kuriuos anksèiau drásdavo groti tik simfoniniai orkestrai. "Tai tik parodo, kaip muzika keièia pasaulá", - sako Gediminas.

Pašnekovas ištiesia afrikietiškàjà kalimbà, pagroja airiškàja dûdele, perbraukia ranka per cimbolø stygas, kalba apie bansurá, santurà - visi šie muzikos instrumentai geba egzotiškomis spalvomis ir tonais nuspalvinti muzikos kûriná.

Kalimba panaudojama netgi dþiaze.

Kai jauti garsà, bûti èia ir dabar – nebaisu

Nuo 1996-øjø G. Dapkevièius dësto improvizacijà ir kûrybà Šiauliø universitete. "Vienam muzikavimas - saviraiška, kitam - psichoterapija, treèiam - gyvenimo bûdas. Yra daugybë þmoniø, kurie laisvalaikiu ar po darbo, kad susigràþintø harmonijà, muzikuoja namuose", - sako kompozitorius.

Jo teigimu, improvizacija – ne tik laisvë bûti spontanišku èia ir dabar, bet ir sugebëti áþvelgti tik dabarties momente atsiverianèius vidinio pasaulio dësnius. Be jokios abejonës, improvizacijai reikalinga dràsa. Gediminas sako, kad tikroji dràsa - nebijoti bûti savimi, bûti spontanišku be áprasto noro sudëlioti viskà á stalèiukus. "Muzika - unikalus dalykas, padedantis atsirasti èia ir dabar lengviausiu keliu. Mes kiekvienas savo viduje turime kosmosà, o improvizuojant "atsitinka" situacijos, kai tà kosmosà gali parodyti kitiems. Improvizuojant privalai absoliuèiai pasitikëti savo intuicija, turi tikëti, kad gali daryti stebuklus. Tai kontaktas su angelø sfera, kai tu - nebe tu. Kai pavyksta išeiti iš savæs ir tapti garsu, tada prasideda stebuklai", - kalba pašnekovas.

Visa tai Gediminas ir daro, bet tai tik dalis tiesos. Nejaugi galima apie muzikà kalbëti? Muzikos reikia klausytis. Jau gana greitai bus galima išgirsti naujà G. Dapkevièiaus kûrybos rezultatà. Kartu su dainininke Saule Laurinaityte-Puèinskiene ir muzikantu-perkusininku Aurimu Povilaièiu Gediminas pluša ties nauju muzikos projektu.

"Jau seniai svajojau groti grupëje, kurioje gyvai galëtume realizuoti sudëtingus, nevienadienius muzikinius uþmanymus", - sako kompozitorius ir þada, kad naujasis muzikos projektas klausytojø ausis pasieks šá rudená.

Oksana LAURUTYTË

Kai kiemo berniûkšèiai svajodavo bûti kosmonautais ar lenktynininkais, kuršëniškis Andrius Albrikas sakë, kad uþaugæs taps Þaku Yvu Kusto (Jacques-Yves Cousteau). Andriaus svajonë pildësi pamaþu, buvo laikas, kai kolegos jo nardymo árangà fotografuodavo kaip unikalià senienà. Dabar Andrius - klubo "Nardymo akademija" vadovas, rugpjûèio viduryje Plateliø eþero dugne atidaræs fotografijø parodà. "Lietuvos povandeninis pasaulis neatrastas, ir maþai kas þino, kaip ten graþu. Aš esu Lietuvos ešerys. Noriu tà Lietuvos povandeniná groþá parodyti visiems", - sako trisdešimtmetis Andrius.

Parodos "Aqualangas" atidarymo akimirkos.

Uþbûrë povandeninio pasaulio odisëjos

Rugpjûèio 14-àjà Plateliuose po vandeniu buvo atidaryta unikali meno galerija "Aqualangas", kurioje eksponuojamos povandeninës profesionalo Sauliaus Kirvelos fotografijos iš ciklo "Šviesa tyloje" ir naro-instruktoriaus A. Albriko - "Formos akimirka". Parodà 3-4 metrø gylyje surengë "Nardymo akademija", kuri á šventæ sukvietë per 50 nardymo aistruoliø.

Pradedantieji narai iš visos Lietuvos galëjo pasinaudoti paþintinio panërimo paslaugomis, patyrusieji – savarankiškai nerti ir apþiûrëti povandeninæ galerijà, nusifotografuoti povandeninëje fotostudijoje su mitinëmis Plateliø bûtybëmis.

Paroda po vandeniu veiks iki rugsëjo vidurio, o nardymo akademijos vadovas Andrius Albrikas dþiaugiasi jau dabar sulaukæs ne vieno uþsienieèio laiško, kada ir kaip unikalià parodà bûtø galima išvysti. Andrius sako jau kuriantis planus, kad ateityje á Platelius sukvies gerai þinomus ir pradedanèius menininkus, Šiauliø universiteto Menø fakulteto dëstytojus ir studentus eksponuoti savo darbus po vandeniu. Tokiu bûdu nardymo aistruoliai turës galimybæ atrasti fotografijos, tapybos, vitraþø, skulptûros, teatro ir kitø meno srièiø groþá netradicinëje erdvëje.

"Atvyksta nardyti norintys þmonës á Platelius ir po kurio laiko jiems nebeturime kà parodyti. Kai po vandeniu bus rengiamos parodos, nardymo entuziastai galës mëgautis vis kitokiu povandeniniu pasauliu", - sako "Nardymo akademijos" vadovas.

Pasak Andriaus, nëra daug þmoniø, kuriuos visà gyvenimà uþbûræs nardymas, taèiau tie, kurie pirmà kartà panëræ pajuto malonumà jusdami nesvarumo bûsenà, ramybæ, visiškà atsipalaidavimà, daugiau be nardymo nebegali gyventi. Pats Andrius nardyti uþsigeidë bûdamas vaikas. Uþsidegë nardyti išvydæs televizijos laidas su Þaku Yvu Kusto - mokslininku, fotografu, okeanografu, supaþindinusiu pasaulá su povandeniniu gyvenimu. Draugams sakydavo, kad uþaugæs bus Þakas Yvas, ir savaitgaliais tiesiog prilipdavo prie televizoriaus ekrano, iš kurio okeanografas sekdavo savo povandenines odisëjas.

Tamsa ir šaltis - su primityvia áranga

"Iš pradþiø tai buvo begalinis noras pabûti po vandeniu ir pajusti kitokià erdvæ. Juk po vandeniu tu atsiduri pasakø šalyje, kurià apipynæ legendos ir pasakos, keliaujanèios iš kartø á kartas, iš lûpø á lupas. Labiau uþ viskà uþsinorëjau atidengti tà paslapties skraistæ, dengianèià Lietuvos vandenø gelmes", - prisimena Andrius.

Andrius Albrikas sako, kad Lietuvos povandeninis groþis maþai tyrinëtas, maþai kas þino, kà slepia Lietuvos eþerai. "Nardymo akademijos" archyvo nuotr.

Tiesa, ankstyvoje jaunystëje Andrius savo norà nardyti buvo primiršæs - vaikinà uþbûrë motociklø greitis ir jëga. Su bûriu draugø jis lakstë Pavenèiø gatvëmis, kol vienà kartà, vairuodamas automobilá, pateko á avarijà ir buvo smarkiai suþalotas. Besigydydamas vyras nusprendë, kad nori gyventi kitaip. Ëmë studijuoti Šiauliø universiteto Menø fakultete ir vël prisiminë savo norà nardyti.

Tëèio brolis buvo nusipirkæs nardyti skirtus oro balionus, kuriuos naudodavo vëþiaudamas. "Aš brolio vaiko mirties kaltininkas nebûsiu", - išgirdo Andrius, kai paprašë dëdës leisti pabandyti panardyti.

Po kurio laiko Andrius vël paprašë dëdës leisti panerti, ir šio širdis suminkštëjo. Andriui leista su sàlyga - jei oro balionus patikrins ir jø patikimumà ávertins specialistai.

Su þmona Lina Andrius nuvaþiavo prie Ventos, uþsidëjo primityvià senoviškà árangà ir panërë. "Tai buvo avantiûra. Natûralu, kad ten aš nieko nemaèiau, burbulai kilo prieš akis ir buvo labai šalta - naro kostiumo juk neturëjau. Po kokios minutës pasakiau þmonai, kad nieko gero. Vis dëlto þinojau, kad be nardymo pamokø neapsieisiu", - sako jis.

Nuo mëgëjo iki profesionalo

Andrius susirado Plateliuose esantá Nardymo centrà ir atliko paþintiná nërimà su instruktoriumi. "Supratau, kad gyvenimas po vandeniu - man skirta vieta. Èia bûdamas atitrûksti nuo miesto ritmo ir triukšmo, susilieji su vandeniu ir tampi visuma. Išvydau kità pasaulá, jauèiausi lyg patekæs á kità planetà. Tie peizaþai - lyg iš kosmoso tolimiausiø þvaigþdynø. Tas groþis pakerëjo mane, o paslaptinga gelmës trauka iki šiol kvieèia paþvelgti á vandenø þalumà dar kartà", - kalba vyras.

Dar bûdamas studentas Andrius pradëjo pamaþu pirkti nardymo árangà. "Atiminëjau" iš šeimos pinigus, skriaudþiau jà ir esu dëkingas, kad ji manæs labai nesmerkë. Stengiausi dirbti, mokiausi taip, kad gauèiau padidintà stipendijà", - prisimena pašnekovas.

Jis dabar su šypsena kalba apie pirmàjà savo nardymo árangà. Kolegos narai iš kitø miestø net fotografuodavo jo avangardinæ veteraniškà árangà ir stebëdavosi, kad su ja dar galima nardyti... "Buvau konstruktorius, išradëjas - pats gaminausi viskà, ko reikia nardyti. Galø gale supratau, kad man reikia mokytis. Mokiausi ir gavau tarptautiná naro sertifikatà", - sako Andrius.

Andrius buvo pakviestas dirbti Plateliø nardymo centre, mokësi toliau ir galø gale tapo naru-gelbëtoju, nardymo instruktoriumi. Susikomplektavæs profesionalià árangà, dabar Andrius veda narø-instruktoriø rengimo kursus ir išduoda taptautinius naro sertifikatus, organizuoja keliones á uþsiená entuziastams, norintiems nardyti šiltuose kraštuose.

Ir Lietuvos vandenyse gali rasti þavesio

"Þmonës ásivaizduoja, kad Lietuvos vandenys šalti ir tamsûs, taèiau taip nëra. Aš tapau naru, susiþavëjæs Lietuvos povandeninio pasaulio groþiu. Ir Lietuvos vandenyse gali rasti þavesio. Jei tik jo ieškosi", - šypsosi pašnekovas.

Andrius dabar ne tik nardo - išvydæs profesionalaus fotografo Sauliaus Kirvelos fotografijas pats pradëjo fotografuoti povandeniná pasaulá. "Tai ávyko skaidrià saulëtà šaltà þiemos dienà poledinio nardymo metu, plûduriuojant eketëje ir laukiant pagalbos išsiropšti iš jos. Netikëtai nuleidau galvà á vandená ir pro kaukës stiklà išvydau neregëtà reginá - ledo sluoksnis, kuris buvo uþlietas vandeniu, atsivërë kaip langas á nuostabaus groþio peizaþus ir formas, tarsi M. K. Èiurlionio paveikslø ciklas, nušviestas saulës spinduliø", - šiuos savo áspûdþius net yra uþrašæs naras.

Andrius nufotografavo tai, kà išvydo, ir savo fotografijas pateikë narø visuomenës teismui. "Nërimo þavesys yra tas, kad tave aplanko nesvarumo, beribës erdvës, laisvës pojûtis. Vandenyje kaip niekur kitur atitrûksti nuo minèiø. Tai pats geriausias bûdas atsipalaiduoti", - sako Andrius.

Svajûnas SABALIAUSKAS

Lietuvos rusø dramos teatro vadovas, vienas áþymiausiø teatro ir kino reþisieriø Jonas Vaitkus sako, jog laikas keisti poþiûrá á Lietuvos kultûrà. Apie nûdienos kultûros situacijà, teatro gyvenimà kalbamës su maestro J. Vaitkumi.

Rusø dramos teatro archyvo nuotr. Reþisierius Jonas Vaitkus tiki, kad naujoji karta bus sàþiningesnë ir nebeturës nuolankumo sindromo.

- Lietuva turi naujà kultûros ministrà. Ar matote naujø prošvaisèiø?

- Vien kad naujas – daugiau šviesos. Gerai, kad atsirado þmogus, kuris iš šalies þiûrëjo á kultûriná gyvenimà ir nëra su juo taip stipriai susietas. Gerai, kad moka uþsienio kalbø, galës laisvai bendrauti, galës bûti europiniame kontekste. Per mënesá kità šviesos nesukursi - reikia suburti komandà. Gerai, kad lankosi teatruose, daug su kuo susitiko. Manau, kad jis praskaidrins teatro padangæ.

- Þiniasklaida vis daþniau praneša, kad grobstomi kultûrai skirti pinigai: Nacionalinio operos ir baleto teatro rekonstrukcija, tai projektas "Vilnius - Europos kultûros sostinë"... Kaip vertinti tokius "kultûrininkus"?

- Atrodo, kad be pinigo niekas daugiau neegzistuoja. Kaip akys uþpûliavusios. Vien naudos ieškojimas. O vaidina herojus, skelbia graþias idëjas. Man ta veidmainystë, falšas nepriimtinas. Jei þmogus – tik tràšø fabrikas, kuris be valgio daugiau nieko nemato, o vaidina rimtà dëdæ, tai netikra. Þmogaus išorë formuojasi pagal jo vidø. Jei akylai pasiþiûrësi, pamatysi, kas yra kas. Pamatai, kas formavo tà þmogø. Pamatai, koks aktorius stovi scenoje ir kaip jis tà herojø vaidina, kiek tiesos ar melo jame yra. Netikrumà pajunta ir þiûrovas. Ir jis nebenori eiti á rimtàjá teatrà. Rimtojo teatro Vilniuje jau beveik neliko. Todël ir vaikšto á "meilæ pagal grafikus". Kur nesprendþiami rimtesni klausimai, kur nekalbama apie þmogaus dûšià. Todël þiûrovas eina patrepsenti, pavirškinti, pasijuokti, paûkauti kaip stadione. Jei spektakliai statomi be prieþiûros, be atrankos, koks gali bûti augimas?

- Bet juk ne visur taip blogai. Šiauliø dramos teatre debiutuojanti reþisierë pastatë spektaklá "Valentinø diena", kuris Kauno festivalyje pelnë specialøjá prizà, Paulius Ignatavièius pastatë "Kovà" pagal F. Kafkos kûrybà ir buvo nominuotas Auksiniam scenos kryþiui. G. Padegimas pastato Augusto Strinbergo "Velykas".

- O Vilniuje – dykynë. Ir aèiû Dievui, kad dar yra tokiø teatrø kaip Šiauliø. Daug kas priklauso nuo vadovø, kurie supranta, kad nebûtina eiti á komercijà, kurios pilna televizija. Kur pilna komerciniø "išvarþø". Puiku, kad jauniems leidþiama statyti valstybiniuose teatruose ir pasirenkama rimta medþiaga, nepuolama á blizguèiø pasaulá. Tarkim, Vilniuje nelabai surasi teatrà, kuris leistø jaunam þmogui F. Kafkà statyti. Teatrai susirûpinæ komercine puse ir nenori rizikuoti, nesirûpina teatro trupe.

Na, gali bûti repertuare komercinis spektaklis. Bet po vieno komercinio statomas kitas komercinis spektaklis. Juk yra ir gerø komedijø. Tad kodël gautà pelnà neskirti rimtam spektakliui statyti?

O provincijos teatrai, nors Vilniuje daugiau tos provincijos, dar turi ambicijø. Jie išalkæ tikro darbo.

- Ar þiûrite lietuviškus serialus? Kaip vertinate jø reþisûrà?

- Oi, nekalbëkime apie tai... Iš kur pas juos tiek dràsos. Kaþkas išbraukta iš jø nervinës làstelës. Atrodo, kad jie be tëvø augæ, be religijos. Toks atþindø festivalis... Brutalus nachališkumas, narciziškumas taip išbujojo, kad jiems atrodo, jog jais ir baigiasi visas pasaulis.

Daug ambicijø, bet visiškai nëra amunicijos. Tai ir matyti, kad jie nei kuo nors domisi, nei skaito, nei kà nors gerbia, neþino, koks yra rašytojo, reþisieriaus ar tikro aktoriaus darbas.

Pasiþiûrëkime, kokie þmonës dabar ateina stoti á aktoriná. Juos suformavo televizija, jie beþdþioniauja.

- Bet yra ir pragiedruliø. Šalia Šiauliø yra Naisiai, kuriuose kuriamas serialas "Naisiø vasara". Nors jis nerodomas geriausiu eterio laiku, bet þiûrimumas – didelis. "Naisiø vasaroje" gvildenamos paprastiems þmonëms suvokiamos tiesos. O finansuoja verslininkas Ramûnas Karbauskis, gimæs Naisiuose.

- Gerai, kai atsiranda tokiø þmoniø. Jis tai daro turëdamas tikslà. Tai kitoks reiškinys.

- Koks, Jûsø nuomone, Lietuvos kultûros likimas?

- Jeigu toliau bus tokia politika, tai þmoniø sàmonëje kils mintis - kam išlaikyti tuos dykaduonius? Daugelis net nesupranta, kad groti orkestre - ne stygø brûþinimas, arba kiek jëgø išeikvoja balerina. Labai daug prisidaugino analfabetø, televizija prigamino tiek þvaigþdþiø, kad nebëra vietos net nusišlapinti. Ir þmonës galvoja, kad tapti þvaigþde dideliø pastangø nereikia. Kam mokytis? Pasitrynei dviejø savaièiø kursuose ir viskà moki.

Nuvertintas þmogus, kuris moka ir gali dirbti. Bet atsiranda ir jaunimo, kuris supranta, kad baigsis tas zooparko siautëjimas. Ateina jaunoji karta, kuri švaresnë, kuri neturi tø nuodø, kuriø mes pripumpuoti: veidmainystës, padlaiþiavimo, apsimetinëjimo.

Reikia išmëþti mëšlides visose srityse, ypaè – supuvusios valdininkijos, kuri bijo pajudinti pirštà, negaudama atlygio. Nebaudþiamumas didþiulis. Visur paprasto þmogaus nuvertinamas. Atrodo, kad paprastas þmogus – šiukšlë. Tarnautojas turi tarnauti þmogui, gaudamas valstybinæ algà.

Þmonës bijo, gyvena uþdarai, nëra bendrumo jausmo ir suvokimo, kad reikia kovoti uþ savo orumà. Nuolankumo sindromas dar gyvas mumyse.

Barbora ORAKAUSKAITË

Šiauliø rajone gimæs, dabar Klaipëdoje gyvenantis ir dirbantis tapytojas Vidas Pinkevièius mûsø mieste yra surengæs ne vienà personalinæ parodà. Šá kartà jis gráþta su naujais, šiaulieèiams dar nematytais kûriniais.

Tapytojo Vido Pinkevièiaus teigimu, piešti išmokti gali kiekvienas, taèiau tapybai reikalingos ypatingos ágimtos savybës ir spalvø pajautimas. „Šiauliai plius“ archyvo nuotr.

Nepaisant pasiruošimo pokalbiui dël parodos Šiauliuose su tapybos patriarchu vadinamu Vidu Pinkevièiumi, pravërus jo studijos duris pavakario saulës spinduliuose gaudþianèios ekspresyviø spalvø simfonijos pliûpsnis privertë pamiršti visus parengtus klausimus. Pajutau, kad šásyk teks ne kalbëtis, o klausytis spalvomis alsuojanèiø paveikslø begalybës.

V. Pinkevièiaus paveikslai neatsitiktinai siejasi su muzika. Išties šá tapytojà su muzika jungia ypatingas ryšys: sûnus – autoriaus bendravardis - þinomas vargoninkas, muzika nuolat lydi tapytojà kûrybinio proceso metu. Net kalbëdamas apie tapybà, autorius yra linkæs jà lyginti su muzikine klausa. Anot trisdešimt septynerius metus Klaipëdos vaikø dailës mokykloje dirbanèio V. Pinkevièiaus, piešti išmokti gali kiekvienas, taèiau tapybai reikalingos ypatingos ágimtos savybës ir spalvø pajautimas.

Taèiau tai nereiškia, kad neišlavinta "spalvø klausa" gali sutrukdyti "išgirsti" V. Pinkevièiaus aliejinës tapybos paveikslus, kurie bus eksponuojami Trakø gatvës galerijoje nuo rugpjûèio 26 d.

Parodai atrinkti ávairiø laikotarpiø kûriniai, atskleidþia autoriaus savitumà ir pabrëþia jo kûrybiniø ieškojimø tæstinumà. Greta peizaþø, figûriniø kompozicijø mitologiniais bei simbolistiniais siuþetais parodoje bus eksponuojami garsieji paveikslai "Nukryþiuotasis" ir "Judo pabuèiavimas".

V. Pinkevièiaus kûrybai, pasak menotyrininkø, bûdingas ekspresyvus potëpis, formø ir faktûrø "audros". Jo drobiø paviršius slepia turtingas spalvines dermes, kurias subtiliai dengia ar sustiprina tamsesniø spalvø sluoksniai.

Tai darbai, kuriø neámanoma "sugerti" vienu ypu - kinta priklausomai nuo aplinkos ir mûsø paèiø patirties bei nusiteikimo.

Autoriaus drobës neperkrautos detalëmis, taèiau jose šmëkšèiojantys simboliai ir metaforos skatina spëlioti ir diskutuoti.

Trakø gatvës galerija (Vilniaus g. 100, Šiauliai) šiaulieèius ir miesto sveèius kvieèia pasigroþëti muziejiniø erdviø vertais Vido Pinkevièiaus kûriniais. Parodos atidarymas rugpjûèio 26 d. 18 val. Paroda veiks iki rugsëjo 25 d.

Svajûnas SABALIAUSKAS

Þurnalistë Arina Šnaider kà tik išleido pirmàjà savo knygà "Pameluok man truputá". Beveik dešimtmetá Arina su skaitytojais susitikdavo "Vakaro þiniø" šeštadieniniame "Blogø mergaièiø" puslapyje. Palikusi laikraštá, þurnalistë sulaukë gerbëjø ir draugø prašymo toliau rašyti. Taip ir gimë knyga. Su Arina kalbamës Vilniaus senamiesèio kavinëje. Tai - pirmasis naujosios rašytojos interviu. Iki šiol ji su þurnalistais apie knygà nesutiko kalbëtis.

- Mieloji Šnaider, nors dar nesu perskaitæs visos knygos, bet pastebëjau, jog praktiškai neturi blaiviø dienø, juolab - vakarø, nes vakarëliai, pasilinksminimai, barai, restoranai.

- (Ilgai juokiasi - aut. past.). Tris kartus perrašiau knygos pradþioje esantá monologà. Ten yra pastaba, kad gali pasirodyti, jog knygoje tik baliai-festivaliai, kurie niekada nesibaigia. Gal ir per daug jø aprašiau, bet ar kam nors bûtø ádomu skaityti, kaip aš droþiu pieštukus, keièiu patalynæ, ar þiûriu televizoriø.

Visi nuotykiai ávyksta per vakarëlius. O blaivûs vakarëliai? Neþinau, gal jau ir tokie vyksta, nes sostinë pamišo dël ekologijos, sveikos gyvensenos, jogos ir ko tik nori.

Aš dar einu per gyvenimà su alaus puta ir šampano burbulais. Tad geriausi nuotykiai - susëdus prie stalo ar šokiø aikštelëje.

- Ir visur geri tik "Moet & Chandon". Prastesnis nebetinka?

- Visiškai neseniai skaièiau pirmuosius savo "Blogø mergaièiø puslapius", kuriuos rašiau prieš devynerius metus. Tuomet mergaitiškai teigiau, kad skaniausias šampanas - "Alitos" pusiau saldus. Dabar jau þinau, kad tai ne šampanas. Tais laikais buvo ir kitos pajamos, ir kitas draugø ratelis. Dabar atsirado kitokie vakarëliai, prie kitokiø stalø sëdþiu.

Bet bûna ir tokiø vakarëliø, kai šeimininkas sako: "Turiu šampano, gersim?" Ir ištraukia iš šaldytuvo "šampanà" uþ 2 litus 50 centø, o skystis neþinia iš ko pagamintas. Nebûtina gerti pelësá ir celofanà, jei galima paskanauti ir kitokiø gërimø.

Uþ "Maet‘à" yra ir brangesniø gërimø, bet kol kas aš negaliu jø sau leisti nusipirkti. Bet, jei einu su vienu populiariausiø sostinës stilistø, kuris gali pavaišinti moterá "Moet&Chandon", tai kodël man nepasivaišinti.

Nesu piþonë, geriu ir "boskutæ" ir niekada nepareikšiu: "Aš to šûdo negeriu." Iš gero gyvenimo oligarchai neþino kà veikti, tad išvaþiuoja kaþkur, atseit, bomþauja. Arba vaþiuoja á karo stovyklà, kur niekam nerûpi turimi "roleksai".

Turiu paþástamà muzikantà, kuris turëjo pinigø, garbæ, graþios moterys já mylëjo. Jis viskuo persisotino ir dabar yra Vasaros gatvëje. Kaip paskutinis narkomanas. Tad saikingai reikia mëgautis prabanga.

- Turëjai "Blogø mergaièiø puslapá", kuris pasirodydavo šeštadieniais, tai kam dar prireikë knygos?

- Neliko "Vakaro þiniose" neetatiniø darbuotojø, tad neliko ir Arinos Šnaider (šypsosi - aut. past.). Netrenkiau durimis, paprasèiausiai norëjau pravëdinti galvà. Atsiribojimas nuo to puslapio buvo laikinas. Mano prisiekusiø gerbëjø ir draugø bûrys sakë: "Kaip mums reikia tavo tekstø, ar tu negali jø išleisti?" Susirado mane leidykla "Laisvos valandos" ir gimë knygos idëja.

Kas kartà raustu, kai tenka sakyti, kad išleidau knygà. Aš jà vadinu knygele, skaitalu. Garsiai skelbiama, kad tai - vasaros romanas. Manau, kad skaityti galima ir šaltesniu periodu, nes ir veiksmas prasideda þiemà.

Nëra aiškios siuþetinës linijos, tai mano laiškai skaitytojams, kurie nerausta dël keiksmaþodþiø ar perskaitæ þodá "dulkinausi". Tai tikrai nëra tikroji literatûra ir šios knygos nereikia statyti šalia Mašioto (kvatoja - aut. past.) knygø. Tai mergaitiški niekalai - pezalai. Niektauzos uþrašai.

- O Tavo Princas skaitë knygà? Juk ten daug atvirumo apie buvusius meiluþius...

- Jis tà knygà turi, parašiau dedikacijà. Atsargiai paklausiau, ar jau perskaitë. Jis atsakë, kad nori po truputá ragauti, tad neþinau, kokios ragavimo stadijos yra. Kaþkada jis jà perskaitys ir neþinia, ar su ašara akyje, ar bus piktas, ar nusijuoks.

Juk knygoje nëra šimtaprocentinis mano gyvenimas, yra ir pameluota. Buvusiø meiluþiø nematau reikalo slëpti. Niekada nesidëjau drovuole, nekaltuole, mergele. Aš draugauju beveik su visais savo "eksais". Neretai jie - geriausi mano draugai. Net naktá galiu paskambinti ir pasiguosti buvusiam meiluþiui. Ir jie bendrauja su mano vyru. Man graþu þiûrëti, kaip jie bendrauja, apsikabina ir sako: "Kaip gyveni, broli?"

Gerai, kad Mano Princas toks tolerantiškas. Jis tikrai nekelia pavydo scenø, jei pabuèiavau muzikantà bare, senà savo draugà. Gal todël jis ir myli mane, nes esu atvira.

- Bet sutik, nelabai malonus jam turëtø bûti "aprašas": "eksà" mylëjau, nes jis gerai mano bebriukà laiþë.

- Arba kad išsiskyriau ne dël to, kad jo falas buvo per didelis. Bet gi nepasakiau, kad jis geriausiai laiþë mano bebriukà (juokiasi - aut. past.). Na, laiþë. Šlovë tam, kuris sugeba tai padaryti (kvatoja - aut. past.).

- Kodël visas veiksmas vyksta Vilniuje arba kituose Europos miestuose. Nëra Klaipëdos, Kauno...

- Ar Šiauliø... Kai rašysiu antrà knygà, joje bus kitø Lietuvos miestø, nes ir ávykiø daugiau mano gyvenime ávyko. "Pameluok man truputá" - paskutinio pusmeèio ávykiai, kuriuose "aplankau" ir praeities metus. Pastaràjá pusmetá gyvenau arba Vilniuje, arba uþsienyje, todël nieko áspûdingo negalëjau papasakoti nei apie Marijampolæ, nei apie Palangà.

Šià vasarà praturtëjau áspûdþiais iš pajûrio. Uodus maitinau ne viename graþiame Lietuvos kampelyje, tai antrojoje dalyje bus ir kitø miesteliø.

- Kada rašysi antràjà dalá?

- Kai prisësiu prie kompiuterio. Dabar rašau ant baro servetëliø, kasos èekiø. Mano draugës jau þino, bare išsitraukiu rašiklá, tai jos šaukia barmenui: "Atneškite koká nors lapelá!" Princas padovanojo labai moteriškà uþrašø knygutæ, kurià dabar nešiojuosi.

Gintautas PLUNGË

Didþiulëje automobiliø stovëjimo aikštelëje iš tolo aká patraukia galinga kareiviška mašina. Šalia stovi sulankstomas staliukas. Vyras, sëdintis prie jo, meta kauliukus. Išgirdæs vokiškà pasveikinimà "Hally hallo", pašoka nuo këdës. "Ne daþnai tenka išgirsti èia kalbant mano gimtàja kalba", - ištiesia rankà ir pasiûlo prisësti. Friedhelm Bente su savo šeima - gyvenimo drauge Kathrin Kasper ir sûnumi Basti - ástrigo Šiauliuose tiesiogine prasme.

Anot vokieèio Friedhelm Bente, Lietuva - ištisas muziejus.

Mini namai

"Kelionæ èia - iš Vokietijos per Lenkijà á Baltijos šalis ir Suomijà - suplanavau net prieš 20 metø, kai griuvus Berlyno sienai atsivërë keliai á Rytø Europà. Tik neplanavau tiek laiko praleisti Šiauliuose. 40 kilometrø nuo Šiauliø sugedus automobiliui, teko èia gráþti ir ástrigti šiame "kalëjime", - juokiasi ir rodo aplink aikštelæ aptvertà betoninæ sienà su spygliuota viela. - Vakarais þaidþiame kortomis, badmintonà, futbolà, juk vietos daug. Taip ir bûname èia su savo "zoologijos sodu": dviem šunimis ir kate. Su jais èia nei á muziejø, nei á parduotuvæ nueisi, bet juk negalime jø palikti vienø mašinoje."

Vyras guodþiasi, kad jau net devynias dienas laukia mašinos detalës iš Vokietijos. Juk automobilis ypatingas - 1992 metais buvusioje Rytø Vokietijoje pagaminta kareiviška mašina, tik perdaryta á gyvenamàjá automobilá. "25 tûkstanèius eurø kainavo. Uþtat viduje yra viskas, ko reikia keliaujant ar gyvenant: tualetas ir dušas, virtuvë ir valgomasis, miegamasis. Aišku, viskas "mini". Árengtas vandentiekis, nuotekø bakas, kondicionavimo sistema, ant stogo - saulës baterijos. Prieš kelionæ patikrinau ir pakeièiau visas ámanomas detales. Meistras kaþkà blogai prie variklio sumontavo, tai sugedo, bet juk visiems gali pasitaikyti, - nenusimena Friedhelm. - Skambinau á Vokietijà, siuntiniø tarnyba sako, kad detalë jau trys dienos Vilniuje. Skambinau á Vilniø, sako, kad jos nëra..."

Europa prieš 100 metø

Vyras dþiaugiasi pasitaikiusia galimybe geriau paþinti mûsø miestà. Net ir dabar jo draugë ir sûnus - ne èia. "Ásodinau á ketvirtà autobusà ir nuvaþiavo miesto link. Pats neseniai ten buvau. Šiauliai - labai maþas miestas. Esu kilæs iš Berlyno, dabar gyvenu Bochume, pramoninëje Ruro srityje. Kai á já atsikëliau, galvojau, kad apkabinsiu rankomis, toks maþas jis man po sostinës atrodë. Štai ir dabar buvau nuëjæs Šiauliuose pësèiomis su šunimis tiesiai gatve per geleþinkelá á stotá. Patiko stebëti èionykštá gyvenimà: aplinkà, traukinius, þmones, taksistus prie stoties. Jie tokie audringi: siûlo, kvieèia, derasi, kalbina. Nesupratau, kà jie kalba, bet buvo labai ádomu", - nesustodamas beria Friedhelm. Bet juk stoties gyvenimas, þmonës visai kitokie? "Susiþavëjau paprastais þmonëmis, kaimo parduotuviø pardavëjomis. Gyvenimas uþ miesto nuoširdus. Neásivaizduoju ten "Porsche" automobiliø, labiau arklio traukiamà veþimà", - tæsia vyras. Galbût pagaliau ávertinsime tai, kà turime - nusprendþiame.

"Yra graþiø vietø Lietuvoje - áspûdingø miestø, senamiesèiø, tik ne visur ámanoma su tokia didele mašina nuvaþiuoti. Eismas Vilniuje - chaotiškas. Net atsikvëpiau atvaþiavæs á Šiaulius. Kita vertus, esu gamtos þmogus, o jos èia daug. Ji - èia pat. Ruro sritis - pramoninë, tankiai apgyvendinta. Ten miestui pasibaigus iškart prasideda kitas", - palygina Friedhelm.

Iš kareiviško á gyvenamàjá perdarytame automobilyje viskas mini: tualetas ir dušas, virtuvë ir valgomasis bei miegamasis. Autoriaus nuotr.

Ištisas muziejus

"Ádomus èia kraštas. Pavaþiuok 20 kilometrø nuo Šiauliø - jau muziejus: ádomûs miesteliai, kaimai, gatvës, namai, þmonës. Èia visur muziejus! Jauèiuosi, lyg bûèiau atsidûræs prieš 100 metø. Kita vertus, juntu, kad èia Europa, ne koks nors kitas kraštas. Matau, kaip viskas "juda": statoma, pleèiama, graþinama. Nors kuo toliau nuo turtingo miesto, tuo daugiau skurdo matyti. Šalia lûšnø dygsta prabangûs namai - kontrastas", - pastebi vyras.

Nejuèiom kalba pakrypsta apie vartotojiškà kultûrà. "Lietuviai tapo vartotojais. Jie perka, perka, perka. Matyt, tai susijæ su tarybiniais laikais, kai buvo prekiø stygius. Pasàmonëje išliko, jog jei šiandien nenusipirksiu, rytoj gali nebelikti, - teigia Friedhelm. - Buvau milþiniškame prekybos centre pietinëje miesto dalyje. Kaip aš iš ten bëgau! Lietuviai dar tai supras." Prisimenu mamos sukauptus kelis kavos servizus ir 20 rankšluosèiø lentynoj... Smagiai pasijuokiam, bet iškart palyginam Lietuvà su buvusia Rytø Vokietija. Jos padëtis buvo prastesnë.

Baltijos šalys - mada

"Suþavëjo jûsø turgus. Tokio didelio asortimento nesu niekur matæs! Netgi parduotuvëje nustebau išvydæs tiek þuvies, dešrø, duonos, saldainiø ar netgi aliejaus rûšiø. Tik darþoviø maþoka..." - áspûdþiais dalijasi vyras. Dël þuvies pasiûlos suabejoju, kalba pakrypsta apie Memelá - Klaipëdà. Pasidaliju pastebëjimais, jog Lietuvoje padaugëjo turistø vokieèiø, bet ne tø senyvo amþiaus, kurie kilæ iš Klaipëdos krašto, kuriø viso gyvenimo svajonë buvo èia sugráþti aplankyti gimtàsias vietas, o jaunimo. "Baltijos šalys dabar madingos. Mada atvaþiuoti á Vilniø ar Klaipëdà, bet ne paþiûrëti miesto ar šalies, o pagerti, nes pigu", - sako Friedhelm.

Sugedusi detalë turëtø vokieèiø šeimà pasiekti penktadiená, bet garantijos nëra. Tada kelionë bus tæsiama - per Latvijà iki Talino, vëliau Skandinavijoje greitkeliais kuo greièiau namo. Juk sûnui reikia á mokyklà, o mokslo metai Vokietijoje prasideda anksèiau.

"Jei kità savaitæ dar pamatysiu jûsø automobilá èia stovintá, bûtinai uþsuksiu su alumi", - paþadu. "Geriau jau taip nebûtø, bet grilá išsitrauksiu, juk viskà mašinoje turime", - nusijuokia Friedhelm.

Šiauliuose gyvenusi ir kûrusi, dabar persikëlusi á Londonà rašytoja Marija Jurgelevièienë, pasirašinëjanti slapyvardþiu Mari Poisson, neseniai išleido knygà anglø kalba "A True Girl. 100 marginal novelettes". Lietuviškai ši knyga buvo išleista 2004 metais, Ji sulaukë ir kritikos, ir palankaus skaitytojø ávertinimo.

Siûlome kelias rašytojos mintis apie šià knygà, emigracijà ir likimà.

Apie emigracijà ir nûdienà

Sakysim, daug kà turëjau gyvendama Lietuvoje, taèiau tik emigravusi pajutau nuostabø reiškiná - atstumo man uþdëtà karûnà. Pajutau jausmà, tarsi bûèiau mirusi. Ir mirusi ne pernai ir ne prieš ketvertà metø, o labai seniai. Gal prieš šimtmetá. Mano pasiekimai nieko nebeþeidþia, nebesukelia pavydo, nebëra niekam svarbûs, niekam nebeuþstoju saulës, niekas apie mane nebekalba, niekas nebegalvoja. Taèiau sykiu aš juk vis dar gyva - gaunu laiškus, kalbuosi telefonu, skaitinëju internetinæ spaudà, kartais liguistai pasineriu á Facebook'à, kartais ásimyliu, kartais nepagydomai susergu nostalgija, kartais verkiu dël visokiø kvailø ir jau nebesvarbiø dalykø, kartais juokiuos iš savæs ir iš kitø, kartais mokausi to, ko norëjau išmokti bûdama paauglë, kartais pasineriu á save, stengdamasi prisiminti, apie kà gi aš svajojau tada, kai buvau paauglë... Ir, keisèiausia, kasdien vis daugiau prisimenu, daugiau išgirstu gerø þodþiø, mane ima atpaþinti, skaityti, netgi þavëtis...

Mari Poisson, gyvendama Londone, išleido knygà "A True Girl. 100 marginal novelettes". Mari POISSON asmeninio archyvo nuotr.		Rašytoja vos prieš kelias dienas suþinojo dar vienà gerà naujienà. Leidykla, išleidusi knygà "A True Girl. 100 marginal novelettes", jà ir rašytojà pristatys Frankfurto knygø mugëje. Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Apie populiarumà

O kas yra populiarumas? Tai tikrai keistas stichinis reiškinys. Tarsi per properšà debesyse iš dangaus ant galvos nukristø atsitiktinis šviesos pluoštas... Gali nukristi, bet gali ir nenukristi. Gali nukristi ant visai šalia stovinèiojo galvos, o ant tavosios – ne. Populiarumas yra dovana, o dovanos neámanoma nei išvilioti, nei išprašyti. Tik savo noru mums gali kà nors padovanoti lietus su saule... Tai panašu á dëmesá, tik daug didesniu laipsniu. Gal tai Dievo dëmesys? Ar man jo reikia, ar man jo trûksta? Þinoma, kad reikia, þinoma, kad trûksta. Kaip ir visiems. Kaip ir meilës, kurios, sakoma, niekada nebûna per daug.

Apie naujausià išleistà knygà

Kaip surandama leidykla? Ji, kaip ir viskas šiais laikais, surandama internete. Ar turiu rëmëjø? Aišku, kad ne. Finansuoju pati save kreditinëmis kortelëmis ir nedidele paskola. Iš vieno galo moku, iš kito gràþinu. Be to, esu tvirta savo tikëjimu savimi. Neprarandu gal ir naivios vilties, kad kiekvienas ádëtas svaras šimteriopai atsipirks. Jau, galima sakyti, netgi atsipirko – knyga graþi, leidykla jà platina pasaulyje, ji dalyvavo Šiaurës Amerikos knygø parodoje Niujorke, buvo paminëta "The Gardian", aš galiu duoti savo nelietuvëms draugëms paskaityti "Tikrà mergaitæ" angliškai ir slapta pasidþiaugti jø staiga pakitusiu poþiûriu á mane. Tas vaikiškai tyras dþiaugsmas, kurá patyriau, yra tikrai nepalyginamai vertingesnis uþ pinigus, kuriuos išleidau. Be to, dabar þinau, kad taip man ir reikëjo, to man ir trûko, ágijau patirties, supratau, kaip tai daroma. Jausmas toks pat, kaip kaþkada seniai seniai, jei sëkmingai bûdavau perkelta á aukštesnæ klasæ. Geras jausmas, jei dar toká pamenat.

Knyga išleista tarsi trejopai: storais viršeliais, plonais ir elektroninë. Sunku pasakyti, kaip ji perkama, nes honoraras man bus paskaièiuotas, sakë, pasibaigus ketvirèiui. Manau, rugsëjá jau þinosiu...

Parengë Svajûnas SABALIAUSKAS

Rièardas JAKUTIS

Liepos 16 dienà Kauno galerijoje "Aukso pjûvis" atidaryta šiaulieèio tapytojo Bonaventûro Šalèio paroda "Akimirkos". Parodai dailininkas pateikë 15 naujausiø 2010 metø tapybos darbø. Vasaros karšèiai menininko produktyvumui nepakenkë.

Bonaventûras Šaltis renka darbus parodai Kaune. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.

Drobëse dailininkas áamþino savo prisiminimus, jutimus, supantá pasaulá, vietas, kuriuose buvo ir bûna. "Medþiokalnis" – kalnas gimtajame Kraþiø miestelyje, kur po mokyklos išleistuviø vakaro kopta pasitikti saulës, "Elegija" – paveikslas, sudëliotas iš mielø Þemaitijos vaizdeliø, "Lydekinë" – prisiminimas apie jaunystës tvenkiná, kuriame gaudydavo lydekas, "Ruduo" – miesto parkas, kuriame dailininkas rytais bëgioja, "Neávardintas" – miela zyliø maitinimo scena, "Našlys" – vienišas gulbinas, vienatvës šauklys, nes vienišumu nesidaliji su niekuo, "C-Dur" – gamtos vaizdelis, prašyte prašantis muzikos...

Þvelgi á Bonaventûro Šalèio paveikslus ir, atrodo, jis tuoj nuslys á kièà, taèiau tai neávyksta, ribos tarp meno ir kièo kûrëjas neperþengia. Dailininkas sako, kad tos ribos neperþengsi, jei rûpi meistrystë. Bonaventûras màsto, jog jeigu á dailæ atëjai savo noru, belieka normaliai darbuotis. Pajuokauja, jog tas pats turëtø bûti ir politikoje. Neseniai pasirodþiusiame savo kûrybos albumëlyje dailininkas rašo: "Nedarau blogiau, negu moku. Dvasinis, ikonografinis bei intelektualinis mano kûrybos pamatas – savosios prigimties paþinimas, visumos ir dalies harmonija."

Ádomiai dailininkas màsto apie savæs paieškas - amþinà menininkø temà. Bûna, álendi á savo labirintà ir nebegali išeiti. Kaip išeiti iš labirinto? Atsirakinti reikia savo raktu. Anot jo, labirinte reikia nepamesti vienos sienos (nepamesti savæs), laikytis jos ir eiti. O ieškoti, anot menininko, reikia, nes keista, jei nupieši vištà ir visà gyvenimà visiems jà rodai. Troškulys turi bûti.

Kalbamës ir pasišventimo tema. Anot Bonaventûro, dailininko vardas – tarsi áþadai. Jei davei šiuos áþadus, tavæs turi nebedominti nei krizë, nei nepriteklius. Jei tu tikrai dailininkas, tai viskà mesti ir prekiauti, pavyzdþiui, nafta, tau nebepavyks.

Reikia tikëtis, kad gabaus šiaulieèio menininko kûryba sudomins laikinosios sostinës dailës mëgëjus. Iš Kauno paroda keliaus á Bonaventûro gimtinæ – Kraþius.

Rièardas JAKUTIS

Taip birþelio 22 dienà saulëgráþos vakarà ir savo parodos atidarymà "Laiptø galerijoje" pavadino šiaulietë dailininkë, kompozitorë, muzikantë, vienintelio Lietuvoje holistinio judëjimo teatro "S" ákûrëja ir vadovë Zita Vilutytë.

"Vien tik išgyventi ar atskleisti tiesà maþa. Kiekvienas tiesos išgyvenimas turi bûti skirtas kitiems. Kai veiki kartu su visu pasauliu, viskas bûna paprasta ir aišku. Jei sausra išdþiovino gëlæ, imi ir palaistai, o jei kaþkam reikia pagalbos, tiesiog eini ir padedi. Širdis visada elgiasi teisingai, tada bet kuris mûsø veiksmas suteikia ramybës jausmà, o pasaulis prisipildo stebuklø... Motinos širdis - didþiausi pasaulio vartai. Ji viena didþioji Mokytoja, tik per jà gyvenimas ágyja prasmæ, tik per jà mes galime suvokti, kas mes esame iš tikrøjø. "Lada Didi Lela", - giedojo mûsø protëviai savo sutartinëse, didþiàja deive Lada ir jos dukterimi Lela áasmenindami niekad nesibaigiantá pasaulio, þmonijos, gyvûnijos, augmenijos principà. Lada - viso gyvojo pasaulio gimdytoja, dangaus, þemës, vandens ir ugnies valdovë, visos nesibaigianèios pasaulio energijos, gyvybës jëgos ritmo davëja bei reguliuotoja, þmoniø gyvenimo tvarkytoja, dvasios sergëtoja..." – renginá pristatë menininkë.

Dailininkë ir kompozitorë Zita Vilutytë kûrybos vakare "Laiptø galerijoje".		Zitos Vilutytës teatras modernaus šokio plastika perteikë þmogaus ir gamtos ryšá. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.

Jau tapo tradicija, kad kasmet vasaros saulëgráþà "Laiptø galerija" pasitinka su daugiaplane kûrëja. Stebëdamas Zitos Vilutytës sukurtà šokio kompozicijà, prisiminiau Kauno šokio teatrà "Aura". Sovietmeèiu ásikûræs teatras buvo cenzûruojamas, ne viena jo programa buvo draudþiama, norëta kolektyvà visiškai išformuoti. Þiûrovai á teatro pasirodymus gausiai rinkosi. Visus traukë tuomet retas modernus šokis, savitos plastikos kompozicijos, verèianèios þiûrovus ne tik stebëti, bet ir màstyti. Màstymo per šoká, jeigu taip galima pavadinti, tradicijà Zita Vilutytë dabar pratæsia. Tiesa, savo kûrybà ji remia ir kitais pagrindais – holistiniu judëjimu. Terminas "holistinis" kilæs iš graikiško þodþio "holos" - "visas". Pagrindinis holizmo principas sukurtas dar Aristotelio, teigusio, jog visuma yra daugiau nei jos daliø suma. Norëdami suvokti save, pasaulá, visatà, turime þiûrëti á visumà. Tik suvokdami visumà suvoksime, kaip veikia atskiros jos dalys. Ádomu, kad holistinis judëjimas Lietuvoje prasidëjo tais paèiais metais kaip ir pasaulyje - 1981-aisiais. Beje, holizmui labai artimas baltiškasis tikëjimas - mûsø protëviai siekë darnos su augalais, gyvûnais, gamtos reiškiniais.

Kûrybiná kelià Z. Vilutytë pradëjo nuo muzikos, bet greitai pajuto, kad vibracijà, skambesá galima išreikšti linija ir spalva. Menininkæ traukia Indija. Ji ne kartà ten lankësi, rengë grafikos darbø parodas ir iliustravo á hindá kalbà išverstà "Lietuviø liaudies pasakø" rinkiná, lietuviø pasakas sujungdama ir sugretindama su Rytø kultûra.

Þmogaus ryšá su gamta, su visu pasauliu, su visata ir pagaliau su paèiu savimi atskleidë ir birþelio 22-osios vakaras "Laiptø galerijoje". Rengëjai, holistinio judëjimo menininkai primena garsiàjà prancûzø kompozitoriaus impresionisto A. Klodo Debiusi frazæ, kad reikia pakelti galvà nuo partitûros ar dailës kûrinio ir eiti pasiklausyti muzikos ar išvysti piešiná á laukus, nes kûryba visur – ir medþiø šlamëjime, ir paukšèiø giesmëse... Vakaras nuteikë optimistiškai. Atrodo, Lietuvoje dar yra gana daug gamtà ir pasaulá mylinèiø þmoniø. Vadinasi, dar ne viskas prarasta.

Laura AUKSAITYTË

Birþelio pabaigoje atostogauti ketinanti vicemerë Daiva Matonienë neatsimena, kada paskutiná kartà ramiai atostogavo. Net fotografijø negali rasti tokiø, kur nieko neveiktø. Jos poilsis - kaip ir darbas - itin aktyvus. "Šokau parašiutu, jodinëju, plaukiu baidarëmis, bet labiausiai laukiu atostogø Padubysio kaime Kelmës rajone. Ten negirdëti nei mašinø ûþesio, nei triukšmo, o auga tiek èiobreliø, kad jø arbata mëgaujuosi iki pat kitos vasaros", - sako Daiva.

Daiva Matonienë neatsimena, kad bûtø ramiai atostogavusi. Šiemet ji atostogaus kaime, kur jà lydës èiobreliø aromatas. Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Medaus niekada netrûksta

Vicemerë Daiva Matonienë atostogaus tris savaites - dvi savaites kasmetiniø atostogø nusipelnë, o treèià savaitæ eis nemokamø atostogø - solidarizuojasi su kolegomis.

"Labai laukiu, kada su vyru Aidu ir dukrele Rûta išvaþiuosime á Padubysio kaimà. Ten gyvena vyro motina, o atostogos ten primena atostogas Rûgpieniø kaime", - šypsosi ji.

Kuo poilsis Padubysio kaime toks ypatingas? Daiva sako, kad kaimas yra šalia Dubysos. "Nusileidi nuo stataus kalno ir randi kelias trobas. Viena jø - mûsø mamos. Anyta nelaiko gyvuliø, tik bites augina. Medaus mums niekada netrûksta", - sako moteris.

Á vyro tëviškæ vicemerë su šeima vyksta kai tik gali - savaitgaliais, švenèiø dienomis. Ten praleistas laikas - stebuklingas. Atostogø kaime labai laukia ir trylikametë dukra Rûta, nes prie Dubysos rengiamos stovyklos vaikams, tad paaugliams ten daug veiklos atsiranda.

"Atsibundi rytà ir basomis kojomis gali eiti rasota þole. Upës pakrantës smëlëtos, ten auga didþiuliai plotai kvapniøjø èiobreliø. Prisirenkame jø, prisidþioviname, tad iki pat kitos vasaros jø pakanka arbatai. Mano atostogos visada kvepia èiobreliais", - šypsosi ji.

Daiva sako prisimenanti, kaip vyro Aido moèiutë globojo ir gydë iš šalia esanèio gandralizdþio iškritusá gandriukà. Anûkams buvo kà veikti, kol jam varliø prigaudydavo. Šalia sodybos yra aukštas kalnas, kuris birþelá apsipila þemuogëmis, miške auga daug grybø. Ko daugiau reikia atostogoms kaime?

Tiesa, Daiva sako á kaimà besiveþanti šeimos numylëtiná vakarø škotø baltàjá terjerà Aleksá. "Mûsø šuo yra valkata - kasa duobes ir mëgsta visur šniukštinëti. Nuo tokio gyvenimo bûdo jo kailis pajuoduoja, tad atostogoms pasibaigus tenka veþti já á sostinæ, kad kirpëjai áprastà spalvà sugràþintø", - juokiasi moteris.

Stovintis vanduo genda

Daiva sako, kad nuo átempto gyvenimo bûdo ji geriausiai pailsi ir skaitydama knygas. Jos darbo kabinete stalèiuje guli net kelios knygos. "Iš karto skaitau kelias knygas. Man knyga - vertybë. Dabar skaitau Francesco Alberoni "Menas vadovauti", - sako vicemerë ir perskaito jai patikusià citatà apie tai, kad civilizacijà sukûrë idealistai.

Lyg ko drovëdamasi vicemerë sako, kad jai atgauti jëgas padeda tikëjimas. Ji kiekvienà sekmadiená eina á baþnyèià ir tai jos gyvenimui suteikia ramybës, prasmës ir šviesos.

Daiva sako nuo maþens svajojusi bûti mokytoja ir dþiaugiasi, kad jos svajonë mokyti išsipildë. Šiauliø universitete ir Vakarø Lietuvos verslo kolegijoje ji moko studentus, kaip valdyti investicijas ir finansus.

"Negaliu stovëti vietoje, juk stovintis vanduo ima gesti. Studentams pateikiu paèias naujausias þinias ir man labai smagu, kad anketose jie nurodo, jog jiems patinka mano bendravimo stilius", - sako ji.

Studentams Daiva dësto be jokiø uþrašø - internetu nusiunèia medþiagà, o per paskaitas sprendþiami uþdaviniai, diskutuojama. "Manau, kad formuliø mokëti atmintinai nereikia. Jas reikia mokëti naudoti, skaièiai turi kalbëti", - sako Daiva, kuri, pati bûdama studentë, grupës draugus mokydavo matematikos. Matematika - jos arkliukas.

Sapnuose skraido

Vienas ásimintiniausiø Daivos ávykiø gyvenime - šuolis parašiutu. Su kolegomis partieèiais ji viename Vilniaus oro uostø pusæ dienos klausësi instruktaþo ir paskutinæ minutæ nusprendë, kad parašiutu šoks. "Šá jausmà patirti tikrai buvo verta. Pakilus virš debesø pamatyti saulæ - áspûdinga. Pamenu, tuomet pamaniau, kad debesys yra kieti", - šypsosi pašnekovë.

Daiva šoko parašiutu su instruktoriumi ir patyrë minutæ laisvo kritimo. Baimës nejuto jokios, tik visaapimantá dþiaugsmà. "Daþnai sapnuoju, kad šoku parašiutu, apskritai daþnai sapnuose skraidau. Gyvenime labai svarbu nugalëti savo baimæ, nebijoti rizikuoti", - sako vicemerë.

Aktyviai poilsiaujanti Daiva sako, kad vaikystëje jai itin patikdavo stovyklos, naktiniai þygiai, poilsis Šventojoje su mama. "Kiek daug dabar vaikai praranda, kai negali atostogauti stovyklose, prie jûros", - sako ji ir teigia svajojanti apie tokias atostogas, kurias praleistø tik su dukra ir savo vyru.

"Dël mano uþimtumo šeima, be abejo, kenèia, todël mano tobulos atostogos bûtø tokios, kur bûtume tik mes trys. Vieta atostogoms nesvarbi, svarbiausia leisti pajusti vienas kitam, kokie esame reikalingi ir mylimi", - sako Daiva.

Nijolë VISOCKIENË

"Pripratau Šiauliuose", - sako antrus metus mûsø mieste gyvenantis Šv. Petro ir Povilo parapijos kunigas Olegas Štelmanas. Jis gana greitai subûrë staèiatikiø bendruomenæ, surengë fotografijø parodà, o prieš kelias savaites pirmà kartà per Visø šventøjø šventæ organizavo koncertà, kuriame pats grojo gitara ir dainavo. Kunigas Olegas Štelmanas paskutinæ birþelio dienà švenèia 40 metø sukaktá. Jis prasitarë, kad yra ir daugiau sukakèiø: prieš 20 metø gráþo iš armijos, prieš 20 metø atëjo pas Dievà, 20 metø gyvena Lietuvoje, 10 metø yra kunigas.

Staèiatikiø kunigas Olegas Štelmanas sutiko papasakoti apie savo gyvenimà ir pomëgius.

"Pravoslavø kunigai dël santuokos turi apsispræsti prieš ášventinimà. Tu apsisprendi, ar vesti, ar ne. Aš pasirinkau viengungystæ", - sako staèiatikiø kunigas Olegas Štelmanas. Aurelijos PAULAUSKAITËS nuotr.

- Kaip jauèiatës Šiauliuose? Á mûsø miestà atvaþiavote praëjusiø metø vasará. Ar jau pripratote?

- Èia viskas nauja. Jau pripratau. Miestas - kompaktiškas, þmonës - geri, parapijieèiai malonûs. Mëgstu bendrauti, man patinka Šiauliuose.

- Anksèiau Šiauliø staèiatikiø bendruomenës gyvenimas maþai buvo pastebimas. Jûs per trumpà laikà gebëjote sutelkti þmones.

- Buvæs popas jau yra senas, sunkiai sirgo ir dabar serga, todël neturëjo sveikatos aktyviai bendrauti su þmonëmis. Todël 2009 metais mane èia paskyrë Lietuvos staèiatikiø metropolitas Chrizostomas. Reikëjo, kad Šiauliø staèiatikiø bendruomenë susiburtø, aktyviau bendrautø, dalyvautø šv. Mišiose ir renginiuose.

Aèiû Dievui, kad yra kam rengti šventes. Aš pats mëgstu dainuoti, groti gitara, patinka menas. Kuriu eiles, fotografuoju. Kaþkada svajojau bûti aktoriumi, dainininku, bet vienà dienà sutikau tëvà Nikolajø Gurianovà. Po susitikimo su juo aš nuëjau pas Dievà. Suþinojau, kad yra Dievas, patikëjau. Vaikystëje mus visus vedë á baþnyèià. Po to mokyklos metais aš gyvenau Minske. Minske baigiau mokyklà. Ten buvo labai stipri komunistinë propaganda ir aš šiek tiek atitolau nuo Dievo.

- Kada vël atsigræþëte á Dievà?

- Prieš 20 metø, kai tapau pilnametis, armijoje ir po jos pradëjau màstyti, ar yra Dievas. Šis klausimas man buvo labai aktualus. Kuomet tarnavau armijoje, pas mane pasikalbëti ateidavo toks filosofas. Jo aiškinimas, kad mirtis neturi prasmës, man nieko nedavë, nesuteikë jokios gyvenimo vilties. Aš vis prisimindavau þodþius, kuriuos man sakë krikštamotë išeinant á armijà: "Sûneli, tu bûsi poste, tu ten bent persiþegnok." Prisimenu - budþiu naktá ir persiþegnoju. Màsèiau apie tikëjimà. Ir kuomet atëjo paþástamas filosofas, aš jam pasakiau, kad man artimesnë pravoslavø filosofija. Þmogus tiki, kad yra Dievas, kad mirtis nëra problema. Tai dþiaugsmas, susitikimas su Dievu. Vëliau, remdamasis tikëjimu, aš radau atsakymus á visus savo klausimus.

- Kodël iš Baltarusijos atvykote á Vilniaus vienuolynà?

- Mano senelio brolis gyveno netoli Vilniaus, Michniovo kaime. Vaikystëje daþnai vaþiuodavome pas dëdæ. Michniovo bendruomenë susiformavo dar prieš revoliucijà. Net tarybiniais metais þmonës eidavo á laukus su malda. Ten aš išgirdau apie tëvà Nikolajø Gurianovà. Visiems þinomas senolis mirë prieš 8-erius metus. Pas já vaþiuodavo þmonës iš viso pasaulio, kad palaimintø. Paskutinius gyvenimo metus jis gyveno Pskove ir pas já aš nuvaþiavau Naujøjø metø išvakarëse. Klausiau - kokia mano vieta šiame gyvenime? Jis liepë kol kas mokytis muzikos. Palaimino mane. Ir po šio susitikimo su tëvu Nikolajumi aš ástojau á Vilniaus vienuolynà.

- Kaip reagavo Jûsø mama, kai pasakëte, kad išvaþiuojate á Vilniaus vienuolynà?

- Mamai buvo nelaukta, neáprasta. Ji tik pasakë liûdnai: "Sûneli, gal neisi?" O aš atsakiau, kad jau esu apsisprendæs ir einu. Daugiau ji nieko nesakë. Paskui ji atvaþiavo á Vilniaus vienuolynà. Buvo atvaþiavusi ir á Utenà, á pirmàjà mano parapijà. Dabar mamos nebëra, nebëra ir tëvo.

Kai mama manæs laukësi, tëvas norëjo, kad ji pasidarytø abortà. Moèiutë buvo labai tikinti ir jokiu bûdu neleido. Mama nusiminusi išëjo pasivaikšèioti po miestà ir pagalvojo, kad galbût vaikelis bus gydytojas, jos gyvybæ gelbës. Aš mamai sakau, aš esu tavo sielos daktaras, o tai svarbiau nei kûno.

- Kaip sekësi Vilniaus vienuolyne?

- Kai atëjau á vienuolynà, maþdaug per metus daug suþinojau apie tarnystæ, šventøjø gyvenimà, pravoslavø tikëjimà. Paskui tapau diakonu, išmokau senovës slavø kalbà. Septynis su puse metø buvau diakonu, o 2000-aisiais tapau kunigu. Ir tuomet, dar gyvendamas vienuolyne, turëjau savo parapijà. Vaþinëdavau á Rokišká, Utenà, Zarasus. O po dvejø metø išvykau á Klaipëdà.

- Ar vienuolyne buvo kokiø nors ypatingø uþsiëmimø?

- Aš išmokau skambinti varpais. Reikia daug dirbti, kad bûtø graþus garsas, melodijos. Kai prieš 20 metø atëjau á vienuolynà, ten skambino sena vienuolë Jevdokija. Iš pradþiø aš jai padëdavau, o kai ji išvaþiavo, aš skambinau vienas. Vëliau ji susirgo.

- Ar Jûsø parapija didelë?

- Šiauliø šv. Petro ir Povilo parapijai priklauso Šiauliai ir Tytuvënai. Ten nedaug tikinèiøjø – tik du. Per šventes cerkvëje apsilanko iš tø vietø kilæ þmonës. Aš á Tytuvënus nuvaþiuoju tik kelis kartus per metus.

- Kiek Šiauliuose á pamaldas ateina þmoniø?

- Vidutiniškai apie 60 tikinèiøjø, o per šventes bûna pilna cerkvë – maþdaug šimtas ar daugiau. Ir sutuoktuvës bûna, nors nedaþnai.

- Klaipëdoje, kur Jûs anksèiau tarnavote, tikriausiai daugiau tikinèiøjø ir parapijos didesnës nei Šiauliuose?

- Klaipëdoje yra trys cerkvës: dvi savarankiškos, o viena ásikûrusi mokykloje. Ten meninës pakraipos mokykloje direktorius yra kartu ir kunigas, ir dailininkas. Jo þmona taip pat dirba toje mokykloje. Ji nuostabiø ikonø autorë.

- Katalikø kunigams privaloma viengungystë – celibatas, o pravoslavø kunigai gali turëti þmonà. Taèiau Jûs vienišas?

- Dël santuokos turime apsispræsti prieš ášventinimà. Tu apsisprendi, ar vesti, ar ne. Aš pasirinkau viengungystæ. Kai atëjau á Vilniaus vienuolynà, daug skaièiau. Ateityje galvoju tapti vienuoliu. Vienuolyne iš karto pradëjau ruoštis šiam keliui.

- Ar turite broliø, seserø?

- Turiu brolá, kuris gyvena Minske, dirba miesto maršrutinio autobuso vairuotoju. Jis vedæs, augina dvi dukras. Aš kartais nuvaþiuoju á Minskà, aplankau mamos kapà, pas brolá uþsuku.

- Šiauliuose geguþës mënesá per Visø šventøjø šventæ Jûs organizavote koncertà, kuriame dainavote ir pats. Dainavote net savo kûrybos dainà. Kokios dainos Jums labiausiai patinka?

- Man labiausiai patinka jausmingos dainos. Tokios, kurias aš dainuoju. Jeigu nepatinka, aš nedainuoju. Šiauliø filharmonijos salëje atlikau keletà dainø.

- Kaip praleidþiate atostogas?

- Aš daug vaþinëju po šventas vietas. Kai bûdavo atostogos, uþsukdavau pas mamà, o po to vaþiuodavau á Pskovà pas tëvà Nikolajø. Aš apkeliavau Rusijà, Ukrainà, buvau Jeruzalëje, Graikijoje, Italijoje. Apie savo keliones pasakoju interneto tinklalapyje www.okuznechik.narod.ru.

- Ar šità galvos apdangalà atsiveþëte iš Graikijos?

- Taip. Pas mus galvos apdangalai kitokios formos. Nors šios kepurës kitokios, jas galima nešioti. Su šia kepure buvo ádomus atsitikimas. Veþë mane vairuotojas iš Kolainiø, kur vyko laidotuvës, ir sustabdë policija. Jie pasiþiûrëjo á mane ir paklausë, koks èia arabas sëdi... Matyt, kepurë keista pasirodë.

- Minëjote, jog lankotës Šiauliø tardymo izoliatoriuje?

- Atëjo kalëjimo viršininkas ir paprašë, ar negalëèiau lankyti ákalintøjø ir pasikalbëti su jais. Sutikau. Taip ir vaikštau kartà per mënesá. Uþ tai Šiauliø tardymo izoliatorius padeda cerkvei restauruoti langus. Pirmadiená vël eisiu, su gitara. Kalbësimës apie pravosalvø folklorà. Yra giesmës, kurias giedame per pamaldas, yra ir poetinës – apie tikëjimà, Dievà. Tokias giesmes gieda piligrimai. Esu ne kartà matæs, kaip susirenka piligrimai ir gieda. Jie vieni su kitais pasikeièia tekstais. Kai aš gyvenau vienuolyne, per šventes atvykdavo piligrimø, aš giedodavau giesmes, jie giedodavo. Taip mes bendraudavom.

- Ar susipaþinote su Šiauliø vyskupu?

- Jis buvo atëjæs su savo sekretoriumi. Parodþiau cerkvæ, papasakojau apie mûsø parapijà, altoriø parodþiau, kalbëjomës. Dalyvavau Kryþiø kalne šv. Mišiose.

- Ko palinkëtumëte šiaulieèiams?

- Dievas yra meilë, todël turime mylëti vieni kitus. Jeigu þmonës mylëtø, niekada pasaulyje nebûtø tiek þmogþudysèiø, vienos nacijos noro sunaikinti kità. Þemëje bûtø rojus. Dievas kvieèia mylëti vieniems kitus, o þmonës negirdi. Tad mylëkite vieni kitus.

Rièardas JAKUTIS

Birþelio 1 dienà "Laiptø galerija" šiaulieèius pakvietë á Romualdo Balinsko parodà. Dailininkas gimë Šiauliuose, èia baigë vidurinæ ir pedagoginio instituto (dabar universitetas) piešimo, braiþybos ir darbø fakultetà. Romualdas Balinskas - tapytojas, knygø iliustratorius, grafinis dizaineris. Šiuo metu gyvena Vilniuje, iliustruoja knygas (bendradarbiauja su "Gimtojo þodþio" ir "Versus Aureus" leidyklomis), yra sukûræs apie 200 pavadinimø knygø viršelius, o šiaulieèiai išvydo brandø tapytojà, kuris maloniai nustebino. Personalinæ savo parodà šiaulieèiams Romualdas Balinskas pateikia pirmà kartà (iki šiol gimtajame mieste jis yra dalyvavæs tik grupinëse parodose). Be abejo, dailininkà þinojo jo draugai, taèiau daug kam tai tikrai buvo atradimas. Daug gabiø menininkø, kuriø šaknys Šiauliuose – nedvejojant galima konstatuoti.

Nedidukai dailininko Romualdo Balinsko kûriniai - ir skirtingi, ir panašûs. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.

Birþelio 1-oji parodai Šiauliuose pasirinkta neatsitiktinai. Tai Tarptautinë vaikø gynimo diena. Tà dienà mieste šurmuliavo vaikai, o visi miestieèiai dþiaugësi, galëdami savo maþyliams gauti paþymëjimà "Aš - maþasis šiaulietis". O Romualdas Balinskas, seniai išskridæs iš gimtøjø namø, pagarbà ir meilæ savo miestui, mokytojams ir dëstytojams, ištikimybæ draugams nutarë parodyti savo darbais.

Romualdas Balinskas - produktyvus kûrëjas, dalyvaujantis parodose nuo 1984 metø. Tiesa, personalines parodas pradëjo rengti nuo 2003-iøjø, bet kasmet jø surengia dvi tris (yra surengæs savo kûriniø parodà Miunchene). Asketiškos nedidelio formato drobës (paroda gana taikliai pavadinta "Paveikslëliai") nepraslysta pro akis, kiekvienas paveikslëlis (pamëgtas dailininko formatas 30 x 40) priverèia stabtelëti ir susimàstyti. Parodoje tø paveikslëliø 88.

Einant á "Laiptø galerijos" pagrindinæ ekspozicijø salæ, hole pasitinka susikaupti verèiantis paveikslø ciklas "Nukryþiuotasis". Áeini salën ir išvysti ávairius mûsø þemiškojo gyvenimo vaizdelius. Romualdas Balinskas sako, jog, kaip bebûtø, neþemiškasis ir þemiškasis pasauliai yra susieti, bet kanèios ir Kristaus nukryþiavimo tema, jo nuomone, ypaè svarbi, todël jis siekæs, kad su šia tema þiûrovas susidurtø du kartus – áeidamas á pagrindinæ ekspozicijos erdvæ ir iš jos išeidamas. Kaip ir garsusis rašytojas J. Kortasaras, savo romanà "Þaidþiame klases" leidæs skaityti nuo kokio nori skyriaus ir toliau tuos skyrius dëlioti kaip kam patinka, taip ir R. Balinsko paveikslëliais, mano galva, mëgautis galima pradëti nuo kurio tik nori, o juos apþiûrinëti arba kaip jie sukabinti, arba kaip tik uþsigeisi. Paveikslëlius galima gretinti, jungti á ciklus, išskirti po vienà. O þodá "mëgautis" pavartojau neatsitiktinai, nes paveiksluose áþvelgi, þiûrëk, tarsi Rembrandto, o kai kur, atrodo, Goja potëpius. Štai du paveikslëliai bent šiø eiluèiø autoriui priminë S. Kubriko kino filmo "Švytëjimas" pagal S. Kingo romanà kadrus. Viename paveikslëlyje papuošti, bet dar tušti prabangaus restorano stalai, o kitame jau restoranas pilnas garbiø ponø. Pamenate, kaip "Švytëjime" aktoriaus Dþ. Nicholsono herojus tušèiame kalnø viešbuèio restorane išvysta besilinksminanèius sveèius.

Þmogaus rankos R. Balinsko paveiksle byloja apie patá þmogø		Autorius dþiaugiasi, kad á gimtinæ galëjo gráþti su brandþios kûrybos bagaþu.		Jei dauguma dailininkø þaidþia spalvomis, tai R. Balinskas tai geba daryti net daþais.

Nedideli Romualdo Balinsko paveikslëliai gyvi. Paveikslëliø pilkuma, tarsi þvelgimas á viskà pro rûkà ar kaip á senà nuotraukà þaismo nesumenkina. Tà gyvastá dailininko kûriniams, manau, suteikia tai, kad beveik visuose regi þmones, kartais vienà ar du, o kartais ir visà jø grupæ. Štai išnyra Sigitas Geda, anot dailininko, nuostabus, bet greitai imtas primiršti poetas, daugelis asmenø nepaþástami, netgi atklydæ iš kitø šimtmeèiø. Taikliausiai savo sukurtus paveikslëlius asmeniniame tinklalapyje apibûdina pats autorius: "Maþi, pilki, keisti, kartais juokingi. Jø gyvenimas maþas, neišvaizdus, kasdieniškas. Jie nešaukia, nesitaško krauju ar sperma, nekuria pasaulio ar þmonijos išgelbëjimo planø. Jie buitiškai realistiški lyg pradedanèio fotografo nuotraukos. Jø daug ir jie dauginasi. Jie juda: išsirikiuoja á eilæ, demonstruodami ryšá su kinematografu, prilimpa vienas prie kito, okupuodami sienos plokštumà ir pareikšdami pretenzijas á begalybæ..."

Svajûnas SABALIAUSKAS

Šiauliø dramos teatro aktorei Irenai Liutikaitei vakar sukako 60 metø. Populiari aktorë "Šiauliai plius" sako nejauèianti, jog jai sukako tiek metø, ir dþiaugiasi savo amþiumi. Metai, pasak ponios Irenos, suteikia išminties ir supratimo, kad reikia kiekvienà dienà vertinti, o þmones suprasti, jiems atleisti ir mylëti.

"Man sekësi dirbti su reþisieriais, kurie pasirenka gerà dramaturgijà - tai Saulius Varnas, Aurelija Ragauskaitë, Gytis Padegimas", - sako jubiliejiná gimtadiená švenèianti aktorë.

Jubiliejaus išvakarëse kalbëjomës su aktore apie skriejanèius metus, vaidmenis, gyvenimà.

- Rytoj savo talento gerbëjus kvieèiate á Šiauliø dramos teatrà kartu pasidþiaugti savo jubiliejine sukaktimi. Vaidinsite Elenà Diurbar spektaklyje "Sriubinë". Kodël jubiliejui pasirinkote šá spektaklá?

- Noriu þmonëms suteikti galimybæ atsipalaiduoti ir pailsëti. Þmonës dabar psichologiškai iškankinti. Nesinori, kad spektaklis bûtø ilgas ir liûdnas. O kad sensti, tai nëra šventë. Tai – gedulo diena.

Aš nesureikšminu savo jubiliejaus ir tikrai nenorëjau jo scenoje švæsti, bet pagalvojau: daugelis þmoniø, kuriuos aš myliu, kurie man brangûs, susirinks vienoje vietoje. Sukurs emociná, šiltà laukà. Aš atsipalaiduosiu ir bent trumpam pasijusiu laiminga mane mylinèiø þmoniø draugijoje. Jubiliejus – tai proga pasakyti þmogui, kaip tu já myli, koks jis tau yra brangus.

Mes labai daþnai kitam þmogui mielus þodþius sakome tik... laidotuvëse. Lietuviai labai mëgsta graþias laidotuves, tik gaila, kad tas meilës objektas jau nieko nebegirdi...

Nenoriu, kad jubiliejiná vakarà mane labai girtø, noriu, kad padëtø nuryti gumulà, šità "baisø" metø skaièiø.

- Kai kalbiesi su jaunais aktoriais, jie sako - reikia palaukti brandos, tuomet prasidës geriausi vaidmenys, publikos pripaþinimas ir meilë. Ar Jus lengvai surasdavo vaidmenys? Kurie reþisieriai tuos vaidmenis patikëdavo?

- Niekada negali þinoti, kada ta branda ateis. Kitam, þiûrëk, tik ákëlë á teatro scenà kojà, iš karto vaidmenys pasipylë. Manau, kad tai nëra paties þmogaus nuopelnas. Aktoriui labai svarbu yra šansas. Susiklostë aplinkybës ir tie šansai byra, byra, byra... Tai – nuostabus gyvenimo momentas, o vëliau ateina pauzës.

Daug kas priklauso ir nuo reþisieriaus. Vienas reþisierius myli vienokio tipaþo aktoriø, kitas – kitokio. Jis turi savo matymà ir naudojà tokià medþiagà, kuri jam yra priimtina ir kokios jam reikia.

Niekada nekaltinau nei gyvenimo, nei reþisieriø, kad bûdavo kûrybinës pauzës, kad neturëdavau kaþkuriuo laiku darbo. Puikiai suprantu, kad jei pjesëje yra trys moterø vaidmenys, á vienà tinka bent penkios aktorës, tai kodël ja turëèiau bûti aš. Tos kitos keturios taip pat nori dirbti.

Aš labai daug teisiø pripaþástu reþisieriui. Nes man ir paèiai ádomu þiûrëti spektaklá, kuriame jauèiamas reþisieriaus matymas ir individualybë. Tik tai yra ádomu. Be reþisûrinio sprendimo girdi tik graþiai deklamuojamà tekstà.

Man sekësi dirbti su reþisieriais, kurie pasirenka gerà dramaturgijà - tai Saulius Varnas, Aurelija Ragauskaitë, Gytis Padegimas. Jie visuomet nestokodavo ádomiø sumanymø.

Þinoma, bûdavo ir tokiø privalomøjø spektakliø, reikëdavo anai sistemai atiduoti duoklæ. Reþisieriai turëdavo pastatyti ideologiná spektaklá, kad vëliau galëtø statyti tai, kà nori.

- O kurie vaidmenys Jums mieliausi?

- Daug vaidmenø, kuriuos labai mëgstu. Pats maloniausias – repeticijø periodas. Ypaè tada, kai dirbi su reþisieriumi, kuris tavimi tiki ir tu juo tiki. Tai tokià palaimà patiri... Bet bûna, kad ásimyli vaidmená, nors esi á spektaklá ávedamas.

Kai pradëjau dirbti teatre, viena aktorë išëjo á dekretà ir turëjau "áeiti" á "Damà Vaiduoklæ". Tai buvo didþiulis eiliuotas tekstas, kurá išmokau per kelias dienas. Á tà vaidmená sudëjau viskà, kà tuomet savyje turëjau. Buvo labai smagu.

Dabar sau pavydþiu to laiko, kai turëjau tokià puikià atmintá (juokiasi – aut. past.). Dabar reikia daugiau laiko ir kruopštumo tekstui išmokti.

Su A. Ragauskaite buvo itin ádomu dirbti. Ji buvo it þvejys, kuris uþmeta meškeræ ir ištraukia iš tavæs viskà, ko vaidmeniui reikia. Pasako vienà þodá, ir tau taip viskas aišku pasidaro.

Bûna, kad kai kurie reþisierius turi puikiø idëjø, bet jam sunku jas suformuluoti, pats turi "išsikrapštyti". Aiškiniesi, aiškiniesi ir reþisierius taria: "Va, man šito ir reikëjo!" Tuomet pagalvoji: "Tai ko, po velniø, pats to anksèiau nepasakei" (juokiasi – aut. past.). Aktoriaus profesija – labai skausminga, daug nervø kainuoja.

Teatras – vienadienis menas, kaip drugelis. Graþus – tik akimirkà... Sunyko ir nebëra. Nufilmuoti spektakliai tampa nebegyvi. Kartais manæs klausia, kodël neárašinëjami spektakliai. Pagalvoju - gal ir gerai, kad nëra. Nebent juos reikëtø árašyti tik kaip dokumentà.

Aktorë Irena Liutikaitë Šiauliø dramos teatro scenoje vaidmenis kuria nuo 1972 metø. Aktorës sako, jog pastaraisiais metais vienas mylimiausiø jos personaþø - Ponia Heist Gyèio Padegimo reþisuotame spektaklyje "Velykos". Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

- Kiek Jûs teatrui atidavëte savo gyvenimo?

- Neþinau... Tas teatras ir yra mano gyvenimas. Nieko nesijauèiu atidavusi, paaukojusi. Gyvenau taip, kaip norëjau, kaip galëjau. Ne visada buvo gerai.. Visokiø dienø buvo. Ir nestatomos pjesës, kokiø norëtum. Arba dirba reþisieriai, kurie mato kitus aktorius, ne tave.

Moteriai teatre sunkiau nei vyrui. Vyrai – reikalingesni, nes kiekvienoje pjesëje jø yra daug. Labai retai pjesë bûna moteriška.

- Vienoje pjesëje skamba þodþiai: "Tu neásivaizduoji, kaip baisu moteriai aktorei senti." Ar sutinkate su šia fraze?

- Baisu ne pats tas amþius, ne tas metø skaièius. Galiu pasakyti: man šešiasdešimt! Na ir kas! Yra kitø dalykø, dël kuriø šis amþius nemalonus. Tavo kûnas nebe toks, jis nebetenka daugelio fiziniø galimybiø. Vargina tokio amþiaus negalës. Ko aš labiausiai bijau? Ligø, uþmaršties, skurdo. Lietuvoje bûti senu yra ne-lai-më. Nes seni þmonës Lietuvoje marinami badu, neviltimi, atimama galimybë oriai gyventi. Kol esi sveikas, gali ieškotis papildomo darbo. O jei liga? Tai kaip þmogus turi gyventi iš tokios pensijos?

Aš susitaikysiu su þinia, kai man nebeliks darbo teatre. Bet pensininko gyvenimas mane šiurpina.

- Na gerai, išeinate á pensijà. Ar ásivaizduojate save su mezginiais prie televizoriaus?

- Neásivaizduoju. Man tai nepatiktø. Bet mûsø valstybë senà þmogø stumia á kampà. Pinigai nëra pats svarbiausias dalykas gyvenime. Bet jø turi bûti tiek, kad þmogui uþtektø pragyventi.

Uþsienio pensininkai keliauja, tuo atsiradusiu laisvesniu laiku dþiaugiasi. Tuo saulëlydþiu. Deja, mums belieka tik pavydëti...

- Visà gyvenimà vaidinote Šiauliø dramos teatre. Ar ásivaizduojate, jog gyvenimas galëjo tekëti kita vaga?

- Aš neþinau, ar bûèiau galëjusi gyventi kaþkaip kitaip. Manau, kad þmogaus klaida galvoti, jog bûtø galëjæs gyventi kitaip. Tikrai nesëdþiu ir negalvoju - o jei prieš daugelá metø bûèiau išëjusi á kità teatrà? O jeigu bûèiau ištekëjusi uþ ano (juokiasi – aut. past.), o ne uþ šito?..

Norëjau išvaþiuoti iš Šiauliø per pirmuosius trejus darbo metus. Ir turëjau tokià galimybæ. Bet atëjo Aurelija Ragauskaitë. Vëliau ištekëjau. Mano þmogui buvo brangi ši aplinka. Pagalvojau - mûsø maþa teatro trupë, visuomet turësiu vaidmenø. Man buvo svarbu turëti daug darbo. Tikrai nesigailiu, kad likau Šiauliuose. Nors Šiauliai – iškankintas miestas. Per karus sugriautas. Manau, kad be senamiesèio miestas netenka dvasios. Gyvenu mieste be dvasios, bet gyvenantys èia þmonës stengiasi jà sukurti...

Kaunas, mano gimtasis miestas, turi savo atmosferà. Labai myliu Vilniø – jame visokie vëjai susieina, energijos daug. Bet ir jame dabar daug liûdniau. Šiauliuose gyventi pripratau. Nebemëgstu tušèio šurmulio, kai imituojamas aktyvus gyvenimas. Tikrø dalykø gali rasti visur.

Kuo toliau, tuo labiau mëgstu þmogiškà nuoširdø bendravimà. Man atrodo, kad negerai save apkrauti pykèiu. Þinoma, uþplaukia bangos, bet reikia ákvëpti giliai ir iškvëpti, išleisti pyktá iš savæs. Ir išvalyti savo vidinæ erdvæ, nes nieko nebematai, nebeturi jëgø ir noro. Reikia save saugoti. Ir negatyvà kaip su vandeniu nuplauti. Þmogus sako - jei tik galëèiau! Reikia tik pabandyti galëti, nes kitos išeities nëra...

- Ar dar norite vaidinti?

- Labai norëèiau bûti teatre tol, kol bûsiu pajëgi. Kol bus šviesus protas ir turësiu fiziniø jëgø. Dar keletà metø norëèiau pabûti, jei bus vietos ir darbo.

Mindaugas ZIMKA

Šiauliø rajono Voveriškiø pagrindinëje mokykloje ávyko kraštietës, slaptos pedagogës ir slaptos vienuolës Joanos Juozapaitytës-Jonës 30-øjø mirties metiniø paminëjimo vakaras. Renginá organizavo Voveriškiø pagrindinës mokyklos bendruomenë.

Joana Juozapaitytë - sesuo Paulë.

"Voveriškiai gali didþiuotis, kad šiame nedideliame Lietuvos kampelyje, daugelio áþymiø þmoniø gimtinëje, yra gimusi ir Eucharistinio Jëzaus seserø kongregacijos pirmoji sesuo ir pirmoji generalinë vyresnioji Joana Juozapaitytë", - pradëdama renginá kalbëjo mokyklos direktorë Danguolë Tamutienë.

Konspiracijoje – trisdešimt trejus metus

Kuo ypatinga buvo vienuolë J. Juozapaitytë? Pirmiausia tuo, kad vienuolyno vyresniàja tapo ir savo pareigø naštà nešë slapta trisdešimt trejus sovietmeèio metus.

Jonë gimë 1921-aisiais Šiauliø valsèiuje, Voveriškiø kaime, ûkininkø šeimoje, kuri augino penketà vaikø. 1947 metais Joana Juozapaitytë tapo kunigo jëzuito Pranciškaus Masilionio ásteigtos Eucharistinio Jëzaus seserø kongregacijos pirmàjà seserimi ir pirmàja generaline vyresniàja. Slaptas vienuolynas buvo ákurtas Šiauliuose - pirmieji seserø namai buvo Taikos g. 29, vëliau kelios seserys ir vyresnioji ásikûrë Kaune.

J. Juozapaitytë turëjo daug pareigø ir dar daugiau rûpesèiø. Ji ne tik privalëjo ugdyti jai patikëtas dvasios seseris, bet ir gyventi nuolatinëje "konspiracijoje". Jei slaptas vienuolynas bûtø susektas, bûtø tekæ kentëti jai vienai. Toks gyvenimas, pasak daugelio Jonës amþininkø, buvo tikras þygdarbis.

"Laimingiausias vaikystës metas – su teta Jone"

Á Voveriškiø pagrindinëje mokykloje organizuotà eucharistietës Joanos Juozapaitytës 30-øjø mirties metiniø paminëjimo vakarà suvaþiavo nemaþas bûrys jos giminaièiø, kitø artimøjø, suburtos bendruomenës dvasios seserø, dvasininkø - iš Vilniaus, Kauno, Šiauliø. Susirinko ir nemaþai kraštieèiø.

J. Juozapaitytës jauniausioji sesuo Bernadeta Juozapaitytë-Paièienë pasakojo, kaip jø tëvas, nugirdæs apie Jonës planus stoti á vienuolynà, pakëlë namuose triukšmà, nors ir buvo tikintis þmogus, kaip mamytë braukë ašaras, o Jonë á savo naujàjá gyvenimà išëjusi nešina tik maþu ryšulëliu.

Renginyje prisiminimais dalijosi bei savo sukurtà filmà apie tetà Jonæ pristatë Joanos Juozapaitytës dukterëèia þurnalistë Dalia Kutraitë. Su savo tëvais mama Ona Juozapaityte-Kutriene ir tëvu Vitu Kutra sugráþusi iš Sibiro á Kaunà, Dalia kurá laikà gyveno tetos Jonës namuose ir, pasak jos paèios, tai buvo laimingiausias ir ilgiausias jos vaikystës laikotarpis.

"Teta Jonë buvo pirmoji mano pedagogë, sudëjusi á širdá ir galvà tai, be ko daugiau neapsiëjau visà gyvenimà", – sakë D. Kutraitë. Ji apgailestavo, kad, jau dirbdama televizijoje ir kalbindama daugybæ þmoniø neturëjusi progos pakalbinti tetà Jonæ, tad filmo medþiagoje panaudoti tik kitø þmoniø pasakojimai ir prisiminimai.

Joanos Juozapaitytës 30-øjø mirties metiniø paminëjimo vakaras Voveriškiø pagrindinëje mokykloje. Iš kairës: J. Juozapaitytës mokinë, Eucharistinio Jëzaus seserø kongregacijos vienuolë, Šiauliø universiteto docentë, dr. Danë Šlapkauskaitë, J. Juozapaitytës dukterëèia þurnalistë Dalia Kutraitë, J. Juozapaitytës jaunesnioji sesuo Bernadeta Juozapaitytë-Paièienë. Jolantos MITUZIENËS nuotr.

Vyresnioji ir motina

J. Juozapaitytës mokinë, Eucharistinio Jëzaus seserø kongregacijos vienuolë, Šiauliø universiteto docentë, dr. Danë Šlapkauskaitë apie savo vyresniàjà kalbëjo tai pat šiltai: "Jonæ vertinau kaip tikrà Viešpaties tarpininkæ, nedvejojau jos išmintimi ir pareikšta Dievo valia. Jos visapusiškas rûpinimasis mumis, seserimis, drausmës ir meilës pamokos atrodë atitinkanèios ne tik kongregacijos motinos pareigas. Ji mums visoms buvo antra Motina."

Kunigas jëzuitas Algirdas Paliokas prisiminë, kaip jaunystëje, jam dar rengiantis stoti á kunigø seminarijà, J. Juozapaitytë stiprino jo dvasià ir davë daug naudingø pedagoginiø patarimø, o kunigas Vytautas Butkus pasakojo apie tai, kaip Kaune, dirbdamas vikaru, turëjo nemaþai reikalø su kunigu jëzuitu P. Masilioniu ir seserimi eucharistiete J. Juozapaityte, kuriant slaptà klierikø draugijà.

Ádomiø minèiø susitikime išsakë Aldona Kryþanauskienë. Bûdama jauna ji ketino tapti vienuole, taèiau kongregacijos vyresnioji J. Juozapaitytë jà átikinusi, kad jos kelias – ne vienuolyne, kad Lietuvai reikalingos ir geros motinos. Taip ir atsitiko.

Šalia Jonës visuomet bûdavo ne tik bendruomenës seserys, bet ir nemaþai pasaulieèiø, kuriems ji buvo stipri dvasinë atsvara, supratinga pedagogë, ištikima draugë.

Joana Juozapaitytë mirë 1980 m. geguþës 12 dienà. Palaidota Kaune, Eiguliø kapinëse.

Oksana LAURUTYTË

Šiandien (penktadiená 17.30 val.) Šiauliø "Juventos" mokykloje vyks Mildos Baronaitës - ne vienà respublikiná apdovanojimà pelniusios dainininkës - padëkos koncertas "Augo obelëlë". "Augau kaip obelëlë, èia praþydau", - sako mergina, ketinanti toliau tobulinti dainavimo ágûdþius ir kada nors á Šiaulius, lyg pintinæ obuoliø, atveþti ir brandþiø kûrybos vaisiø.

Po koncertø prie Mildos Baronaitës prieina þmonës ir dëkoja, kad jos dainavimas jiems sušildë širdis. Mildos BARONAITËS asmeninio archyvo nuotr.

Labiausiai bijo dainuodama pravirkti

Mildos Baronaitës padëkos koncerte þiûrovai išgirs ir išvys apie 20 kûriniø, kuriuos merginai atlikti padës jos muzikos mokytoja Loreta Stankuvienë ir bûrys draugø: Domantas Gruþas, Kristina Alminskaitë, Aurelija Èiþauskaitë, Emilijus Ivaškevièius, Leoneta Jonutytë, tautiniø šokiø kolektyvas "Šëltinis", grupë "Inkognito", akordeonininkas Tadas Motieèius, saksafonininkas Tautvydas Uþgrindis, muzikantas Arijus Ivaškevièius. Domantas Šliauteris ir Aiza Butkutë Mildai atliks jos vaikystës dainà "Moliniai àsoèiai".

Idëja surengti padëkos koncertà kilo Mildos mokytojai L. Stankuvienei. "Mokytoja visada koncertais atsisveikina su savo mokiniais. Ir aš koncertu noriu jai padëkoti, nes ji labiausiai prisidëjo prie to, kuo tapau", - sako Milda.

Þinoma, mergina koncertu padëkos ir savo tëvams, J. Janonio gimnazijai, kurià netrukus baigs, "Juventos" mokyklos pedagogams, Šiauliø miesto savivaldybës administracijos Švietimo skyriaus vedëjai Violetai Damskienei, specialistams, o labiausiai - Astai Lesauskienei, mokytojai Rasai Kauneckaitei, draugams, miesto merui Genadijui Mikšiui, Šiauliø miesto savivaldybës administracijos direktoriui Vladui Damulevièiui, aktorei Ingai Norkutei ir daugeliui kitø, kurie parëmë Mildà finansiškai ar geru þodþiu bei pamokymu, kad merginos svajonë dainuoti taptø realia. "Labiausiai bijau, kad dainuodama nepravirkèiau. Man tikrai liûdna atsisveikinti su mokykla ir draugais", - sako mergina.

Koncerte skambës kûriniai, kuriuos atlikdama Milda buvo ávertinta profesionalø koncertuose bei konkursuose ir kuriø šiaulieèiai galëjo dar negirdëti. "Dainuoju nuo penkeriø, tad atliekamø dainø repertuaras itin didelis. Koncertui parinkome ávairø stiliø dainø nuo liaudies iki klasikos", - sako mergina.

Mëgiamiausia - klasikinë muzika

Šiemet antràkart tapusi respublikinio konkurso "Dainø dainelë" laureate Milda ketina stoti á Muzikos ir teatro akademijà. Ji jau apsilankë pas profesoriø Virgilijø Noreikà, kuris pasidþiaugë, kad Šiauliuose yra mokytojø, gebanèiø parengti puikius dainininkus. "Jis pasidþiaugë, kad mano geri muzikiniai duomenys. Šis jo pastebëjimas mane itin pradþiugino. Buvo euforija", - šypsosi mergina, ketinanti siekti savo tikslo - tapti operos dainininke.

Abiturientë Milda jau išlaikë muzikos raiškos egzaminà ir iš 20 galimø balø gavo 20. "Jei ástosiu á akademijà, magistro studijas tæsiu uþsienyje. Svajoju Londono Karališkojoje akademijoje studijuoti, bet tam reikia dar daug daug dirbti ir tobulëti", - sako ji.

Mildos abejonës savo gebëjimais kelia nuostabà. Juk mergina jau tiek daug pasiekë - ji yra pernai Vilniuje vykusio klasikinio pobûdþio dainavimo konkurso, skirto Lietuvos tûkstantmeèio garbei, nugalëtoja, konkurse "Dainuok, þiemuþële" Šiauliuose ir Vlado Putvinskio-Pûtvio sakralinës dainos konkursø nugalëtoja. Pernai ji tapo televizijos projekto "Talentø ringas" nugalëtoja, o šiaulieèiai jà þino kaip muzikos spektaklio "Geleþinë princesë" solistæ.

"Esu drovi ir manau, kad man reikia persilauþti. Drovumas man gali sutrukdyti gyvenime. Manau, kad jei ko nors labai nori, gali save pakeisti", - uþtikrintai sako pašnekovë.

Milda kalba, kad subrendus balsui subrendo ir ji pati, tad dabar jau uþtikrintai gali pasakyti, kad jos mëgiamiausia muzika - klasika. "Kaþkada ji man buvo neádomi, bet dabar klasika man - dieviška muzika. Kaip norëèiau dalyvauti tokiame projekte kaip "Triumfo arka", kaip norëèiau vaidinti Operos ir baleto teatre. Jauèiu didþiulá malonumà, kai mano dainavimas dþiugina þmones", - sako mergina.

Milda jau atsikratë scenos baimës, scena jai tapo antraisiais namais. "Kai dainuoju þmonëms, patenku tarsi á kità pasaulá. Su publika bendrauju ne tik akimis - jauèiu, kaip keièiamës energija", - šypsosi dainininkë.

Tiesa, geguþës 29-30 dienomis LTV rodys konkurso "Dainø dainelë" laureatø koncertà, kuriame pasirodys ir Milda. Kas neatvyks á padëkos koncertà, merginos dainavimu galës pasimëgauti prie televizoriaus ekrano.

Rièardas JAKUTIS

Reikia manyti, kad treèiadiená, geguþës 19 dienà, á "Laiptø galerijoje" vyksiantá aktoriaus Andriaus Bialobþeskio kûrybos vakarà susirinks gausus þiûrovø bûrys. Vieni norës išvysti Miroslavà Gaulæ iš "Amþinø jausmø", kiti - išgirsti jo skaitomø eiliø ar pasiklausyti dainø. Prieš kelionæ á Šiaulius aktorius mielai sutiko atsakyti á "Šiauliai plius" klausimus.

Andrius Bialobþeskis Anetos Anros spektaklyje "Bestija þydrom akim". Andriaus BIALOBÞESKIO asmeninio archyvo nuotr.

- Kodël pasirinkai aktorystæ? Ar nenusivylei? Ar lengva šiø dienø aktoriaus duona?

- Augau apsuptas meno þmoniø: senelë ir teta - aktorës (Kazimiera Kymantaitë ir Agnë Gregorauskaitë), abu tëveliai - pianistai, brolis - kompozitorius, nuo trejø metø dainavau "Àþuoliuke", kurio vadovo, unikalios asmenybës H. Perelšteino kûrybiniai ir, sakyèiau, egzistenciniai principai taip pat turëjo didþiulæ átakà formuojantis mano pasaulëþiûrai ir kûrybai. Tad buvo tarsi vienintelis ámanomas pasirinkimas, juolab baigiau vidurinæ gûdþiausiais bolševizmo agonijos metais. Pasirinkimu jokiu bûdu nesu nusivylæs. Galima vardyti maþiau pavykusius, maþiau sugestyvius darbus ar ávairius nesklandumus, nesëkmes, taèiau manau, kad esu savo vietoje, savame (švelniai tariant) spalvingame pasaulyje, kuriame galiu ir, svarbiausia, turiu su kuo dþiaugtis ar liûdëti... Aktoriaus duona, mano supratimu, sunki yra visada, ir tai lemia ne materialiniai ar buitiniai dalykai, o pats aktoriaus amato dualizmas, asmenybës gravitavimas tarp savojo ir ásivaizduojamojo aš... Be abejo, turiu omeny tik nuoširdþiai, sunkiai ir nuosekliai savo keliu einanèius kûrëjus.

- Vaidini ir televizijos seriale, ir teatre. Kuo skiriasi televizija nuo teatro? Vaidindamas teatre aktorius savæs nemato, o TV ekrane viskas kaip ant delno. Ar þiûri serialà, kuriame vaidini?

- Televizija yra laiko þaisliukas (geresnis, blogesnis) plaèiajai auditorijai: su lengvai kramtomais, sukramtomais ir greit virškinamais produktëliais, greit atsibostanèiais, nieko reikšmingesnio nepaliekanèiais. Teatras (turiu omeny nekomerciná ar bent jau gerà komerciná) visada yra paslaptis, pats keistas buvimas teatre yra nenuspëjama máslë ir labai labai retas þmogus iš šalies gali suvokti šità netgi mistiniø ritualø pasaulá. Teatras ir yra didþioji aktoriaus siekiamybë, ne veltui ir daug uþdirbanèios kino þvaigþdës gráþta prie teatro kaip pirmapradþio ákvëpimo šaltinio. Serialà, kai galiu, paþiûriu, tik nedaþnai turiu tam laiko.

- Kokios populiarumo prieþastys – ádirbis ar tiesiog sëkmë?

- Negalvojau apie tai, nors manau, kad bet kuri sëkmë visada yra darbo reikalas.

- Atsakinëdamas á klausimus, ne kartà deklaravai meilæ šeimai. Papasakok kelis þodþius apie jà.

- Prieš keletà metø esu nusprendæs asmeninio gyvenimo neviešinti, nes, manau, tiek þiniasklaida, tiek visuomenë nëra subrendusios pagarbiam, orumo neþeidþianèiam bendravimui kalbant apie tokius jautrius dalykus kaip santykiai tarp þmoniø.

- Ar turi bent kiek laisvalaikio? Koks tavo hobis? Kokia knyga iš paskutiniø perskaitytø ásiminë? Koks kino filmas?

- Laisvalaikiu sportuoju (daug metø esu "prelegentø" futbolo klubo narys), skaitau, vaikštinëju po Vilniø arba gamtoje, bendrauju. Bûtø laisvalaikio daugiau, be abejo, keliauèiau - turiu visokiø slaptø svajoniø aplankyti Argentinà, Iranà, keletà kitø ádomiø vietø. Paskutinë perskaityta knyga - P. O. Enquisto "Kapitono Nemo biblioteka". Labai ádomu bûtø apsilankyti jo gimtajame Vesterboteno krašte Švedijoje. Tai vienas mylimiausiø mano autoriø. Kalbant apie kinà, dabar laukiu naujo K. Vildþiûno filmo, kuriame teko suvaidinti vienà pagrindiniø vaidmenø. Nesame išlepinti gimtuoju kinu, tad kiekvienas naujas lietuviškas kino filmas yra svarbus ávykis. Tai galëèiau pasakyti ir pasidþiaugti uþ kolegas, neseniai pristaèiusius filmà "Atsisveikinimas".

- Tavo svajoniø vaidmuo?

- Mano amþiuje nebëra apie kà svajoti - belieka kiekvienu vaidmeniu stengtis pasakyti kuo daugiau apie save kaip asmená, kaip kûrëjà, kartais gal kaip apie pilietá ar antipilietá. Laiko vis maþëja. Na, o pusiau juokais, pusiau rimtai - savo 70-ies metø jubiliejaus proga norëèiau suvaidinti Matiasà Klauzenà iš G. Hauptmano "Prieš saulëlydá".

- Kà paskaitysi ir padainuosi Šiauliø þiûrovams?

- Kadangi visa šviesaus veido Lietuva mini H. Radausko šimtàsias gimimo metines, nemaþai laiko skirsiu jo kûrybai, skaitysiu S. Gedà, A. Šlepikà, R. M. Rilkæ. Dainuoju aš nedaug, gal kà ir sugalvosiu... Mielai atsakysiu á klausimus.

Rièardas JAKUTIS

Šiomis šiaulieèio dailininko ir poeto Eduardo Juchnevièiaus surimuotomis eilutëmis graþø geguþës 7-osios vakarà "Laiptø galerijoje" buvo atidaryta šio garbaus menininko grafikos, akvarelës ir tapybos darbø paroda.

"Laiptø" galerijoje po ilgos pertraukos surengtà dailininko Eduardo Juchnevièaus paroda. Kairëje - galerijos direktorë Janina Ališauskienë. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.

Paroda - retrospektyvinë, apimanti keturiasdešimties metø kûrybos laikotarpá – eksponuojami kûriniai nuo 1968 metø, kai dailininkas, baigæs dailës institutà, atvyko dirbti á Šiaulius, iki 2007-øjø. Keletà pastarøjø metø dël ligos dailininkas jau nebegali kurti.

1968 metais atvykæs á Šiaulius, kultûriniam miesto gyvenimui jaunasis menininkas suteikë daug naujoviø. Garsusis grafikas Petras Repšys nedvejodamas teigia: "Eduardas Juchnevièius tapo tikruoju Gerardo Bagdonavièiaus ápëdiniu ir neabejotinu meno lyderiu Šiauliø padangëje."

Gabus menininkas buvo ir þlugdomas, ir keliamas. Iš parodø buvo nukabinami jo darbai, buvo nukabinami darbai parduotuvëse, stotyse, nors iš pradþiø ypaè palankiai buvo sutikta jo mintis eksponuoti paveikslus ne tik parodø salëse. Taèiau autoriaus maištingumas ir gebëjimas provokuoti þiûrovà ásiminë tuomeèiam Kultûros ministerijos Dailës skyriaus vedëjui Viktorui Liutkui, tad 1973 metais buvo surengta menininko darbø paroda sostinës Menininkø rûmuose (dabartinë Prezidentûra). O didþiausias Eduardo pasiekimas – 1986 m. Baltijos šaliø grafikø trienalëje Taline pelnytas laureato titulas. Be abejo, ásiminti jam ir 2010-ieji metai – dailininkui áteikta Lietuvos Vyriausybinë premija. Jis - treèiasis šiaulietis, tapæs šios premijos laureatu (ja dar pagerbtas aktorius Pranas Piaulokas ir reþisierius Aidas Giniotis). E. Juchnevièiaus kûriniø yra Lietuvos dailës muziejuje, dailininko parodos yra nukeliavusios á Lenkijà, Vengrijà, JAV, Italijà, Austrijà, Australijà. Miela pavartyti ir E. Juchnevièiaus poezijos bei dramø knygas "Vilkolakiai", "Šv. Roko šuo", "Prûsijos krikštai. Treblinka 2", kurias autorius pats yra iliustravæs. "Laiptø galerijoje" E. Juchnevièiaus eiles skaitë aktorius Vladas Baranauskas.

E. Juchnevièiaus kûrybos atspirties taškas, anot jo paties, yra 1009 metai, kai šv. Brunonas atrado Lietuvà. "1009 m. šventasis Brunonas, kuris vadinamas Bonifacijum, arkivyskupas ir vienuolis, antraisiais savo atsivertimo metais, Rusijos ir Lietuvos (Lituae) pasienyje pagoniø trenktas á galvà su 18 saviškiø vasario 23 d. nukeliavo á dangø", – rašoma Kvedlinburgo vienuolyno analuose. Ši istorija ir tapo dailininko ir rašytojo kûrybiniø tyrinëjimø pagrindu. Tai romaninio stiliaus, feodalinio susiskaldymo epocha, kupina bjaurysèiø, chimerø ir bestijø, sauganèiø daugiarankes dievystas. Ne vienas menotyrininkas yra pripaþinæs, jog istorinë tiesa daþnai nuskæsta E. Juchnevièiaus meninëje tiesoje. Moteris, durklas, vyras – juos uþtiksi bemaþ kiekviename dailininko paveiksle. Tiesa, jo paveiksluose daug ir netikëtumø, pavyzdþiui, jei vaizduoja Kristø, tai daþniausiai su girtuokliu šalia, vieno laikmeèio istoriniai personaþai bendrauja su visai kito laikmeèio atstovais. Iš paveikslø išnyra ragai, nagai, šarvai. Formuojasi biblinës, mitologinës bûtybës. Šalia tûno neþaboti polinkiai, instinktai.

Šiauliuose E. Juchnevièiaus paroda jau seniai bebuvusi, nors parodas dailininkas rengia. 2009 m. pradþioje Vilniaus "Akademijos" galerijoje surengta paroda "Rekonstrukcija" - trijø lietuviø grafikos klasikø - Eduardo Juchnevièiaus, Vytauto V. Jurkûno ir Mikalojaus Povilo Viluèio - ekspozicija, kurioje publikai primintas garsusis šio trejeto pasirodymas sostinës Cvirkos salone 1977 metais (anuomet tai buvo naujas þodis Lietuvos grafikoje). Prieš metus, irgi geguþës mënesá, Budapešto Instant Bar Kert galerijoje "OO" atidaryta jo akvareliø paroda. Tai jau buvo treèioji E. Juchnevièiaus darbø paroda, pristatyta Vengrijos visuomenei.

Reikia tikëtis, kad paroda "Laiptø galerijoje" ir šiaulieèiø paþintá su puikiu menininku E. Juchnevièiumi atnaujins.

Nijolë VISOCKIENË

Vaidos Butautaitës balsas uþburia ir ilgai išlieka atmintyje. Jos tembras unikalus - lyrinis mecosopranas. Tai talentinga Šiauliø konservatorijos abiturientë, kuri iš kitø mokiniø išsiskiria ne tik savo gabumais. 20-metë Vaida nemato, taèiau spinduliuoja neapsakomu noru gyventi visavertá, ádomø ir aktyvø gyvenimà.

Vaida Butautë sako neásivaizduojanti kito darbo nei dainavimas. Tai - jos didþiausias troškimas. Vaidos BUTAUTAITËS asmeninio archyvo nuotr.

Bûsima þvaigþdë

Šiauliø konservatorijoje dvyliktokæ Vaidà Butautaitæ dainavimo moko operos solistas Gediminas Varna–Tiškevièius. Vaida atlieka sudëtingus akademinius kûrinius. Ji negaili savæs - dirba nuo ryto iki vakaro.

"Gera studentë, labai talentinga. Labai daug energijos, entuziazmo, be galo aktyvi", - sako G. Varna–Tiškevièius. V. Butautaitë - bûsimoji solistë ir to siekia ramiai ir kantriai. Mokytojas uþ dainavimà Vaidai rašo tik dešimtukus. Anot pedagogo, mergina yra ypatinga. Kiekvienà padarytà klaidà iškart ištaiso, sugeba susikaupti, viskà atlieka greitai ir teisingai.

"Esu ir operos solistas. Ir man gyvenime teko turëti partneriø, kurios nematë. Ta negalë kartais duoda daugiau privalumø kitur. Šiuo atveju - ypatingà balsà. Jos tembras unikalus - lyrinis mecosopranas. Tai retas balsas. Ateityje jis, þinoma, augs", - sako Vaidos dainavimo mokytojas.

20-metë mergina mokosi dvyliktoje klasëje, todël greitai paliks Šiauliø konservatorijà, kurioje mokësi dvejus metus. Vaidos svajonë – studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Dainavimo mokytojas sako tikás, kad Vaidà tikrai priims á akademijà. Vaidos balsà puikiai ávertino profesoriai Virgilijus Noreika ir Giedrë Kaukaitë. "Aš kito darbo neásivaizduoju, išskyrus dainavimà. Dar groju kanklëmis ir kartais, "kankinu" pianinà", – sako Vaida.

Uþsispyrusi þemaitë iš Luokës

Vaida prisipaþásta, kad jai niekada nebuvo lengva. Nuolatinis namø, artimøjø ilgesys slëgë maþà mergaitæ. Aštuoneriø metø ji paliko namus ir iškeliavo á neþinià. Taip tuomet maþam vaikui atrodë tolima kelionë á Kauno akløjø ir silpnaregiø ugdymo centrà, pas svetimus þmones.

"Penktadieniais mama atvaþiuodavo pasiimti. Pirmadieniais vël atveþdavo. Tëtë net palydëti neidavo. Sakydavo - aš negaliu þiûrëti, kaip ji verkia", - pasakoja mergina. Artimøjø ilgesys buvo toks stiprus, kad mergaitë visà laikà svajojo sugráþti á namus ir mokytis Luokëje. Artimieji darë viskà, kad Vaida bûtø priimta á Luokës vidurinæ mokyklà. Prireikë beveik devyneriø metø, kol buvo pasakyta "taip". Apie mokiniø integracijà bendrojo lavinimo mokyklose tuomet, anot Vaidos, buvo galima tik pasvajoti.

"Man buvo pasakyta atëjus á Luokæ - jeigu tu nori pas mus mokytis, turi išmokti dirbti kompiuteriu. Pasakiau - padarysiu viskà, tik jûs mane priimkit. Gal pusmetá dienà naktá mokiausi ir išmokau tuo kompiuteriu, - prisimena Vaida. - Visiems buvo sudëtinga, o mokytojams - rimtas išbandymas." Juk Vaida buvo pirma neregë mokinë Luokës vidurinëje mokykloje. Vaidai padëjo mama, sesë, draugai.

Mokslai Šiauliø konservatorijoje

Ar labai rizikavo Šiauliø konservatorijos mokytojai prieš beveik dvejus metus á 11-àjà klasæ priëmæ mokytis ypaè gabià, taèiau neregæ merginà? Šiauliø konservatorijos direktorë Irena Asauskienë sako, kad Vaida suþavëjo savo uþsispyrimu. Galbût sutapo biolaukai. Mergina jau buvo lankiusis ir Klaipëdoje, ir Kaune, taèiau visi jai atsakë. Šiaulieèiai nusprendë mokyti merginà, nors metodikos, kaip dirbti su nerege, neturëjo. Šiauliø konservatorijos direktorë neslepia, kad mokytojams ir dabar yra daug rûpesèiø.

"Parsiveþame knygas iš Vilniaus. Mokytojai - be jokiø pretenzijø, labai geranoriški. Siunèia jai uþduotis elektroniniu paštu, o Vaida kompiuteriu atsakinëja. Labai graþiai dirba", - pasakoja I. Asauskienë.

Vaida sako, kad geriausias ir mylimiausias jos mokytojas - Rimantas Abukevièius. Kad galëtø dirbti su Vaida, jis mokosi Brailio rašto. Taèiau pripaþásta, kad nëra lengva dirbti. Ir sekasi ávairiai. R. Abukevièius dësto visuotinæ muzikos istorijà ir harmonijà. "Aš pirmà kartà turiu mokinæ, kuri visiškai nemato. Kuri niekada nematë. Tai sukelia ávairiø problemø. Pirmiausia reikia mokyti visiškai kitaip. Ne per muzikos raštà, o tiesiog iš klausos", - sako mokytojas. R. Abukevièius mokosi Brailio raštu rašyti natas. Anot jo, tai itin griozdiška sistema, kuriai reikia skirti daug laiko.

Dveji metai, anot mokytojo, yra per maþai, kad galëtø ir pats išmokti sudëtingos darbo su aklaisiais metodikos, ir dar išmokyti mokiná. Nors Vaida labai gabi, to neuþtenka. Trûksta literatûros Brailio raštu. Sudëtinga. Bet Vaida nedejuoja. Ji pasiryþusi áveikti visus sunkumus. Vaidos bendramoksliai sako, kad mergina labai uþsispyrusi ir itin gabi.

Vaidos pagalbininkai

Jei visi mokiniai á pamokas atsineša sàsiuviná, rašiklá, tai Vaida išsiima specialià rašymo mašinëlæ. Ji ásideda lapà ir uþsirašinëja Brailio raštu. Taèiau kartais reikalingas pagalbininkas. Toká ji turi. Tai mokytojo padëjëja Dalia Talkaèiova. Mergina daug laiko praleidþia su Vaida.

"Aš bûnu kartu per grupines pamokas. Jai nejauku, kai daug þmoniø. Nors dabar su savo klasës draugais sutaria. Vaida pati pereina iš vieno kabineto á kità", - pasakoja Dalia. Mokytojo padëjëjui algà moka valstybë. Taèiau baigusi vidurinæ mokyklà Vaida turës pati uþ savo pinigus samdyti pagalbininkà. Nesvarbu, kad ji neuþdirbs dar në cento, kad jà paèià išlaikys tëvai. Taèiau - Vaida optimistë. Ji dþiaugiasi viskuo.

"Man nëra konservatorijoje blogø mokytojø. Blogø þmoniø man išviso nëra", - sako Vaida ir muša pirštu á stalà. Vëliau parodo, kaip moka greitai, uþtikrintai, be klaidø rašyti Brailio raštu. Paskui prisëda prie kompiuterio. "Mano telefonas ir kompiuteris kalba", - sako mergina. Ji greitai telefonu rašo þinutes, taip pat greitai dirba ir kompiuteriu. Skaito laiškus, mokosi, kalba su sese, kuri gyvena Telšiuose, bendrauja su mama. Šiuolaikinë technika leidþia nematanèiam þmogui jaustis visaverèiu.

Vaida pati tvarkosi virtuvëje, pasikloja lovà, susideda rûbus. Taèiau išeiti viena á gatvæ bijo.

Vaida sako, kad be pagalbininko nesugebëtø viena susitvarkyti. Kasdien ji eina á parduotuvæ, á paskaitas - visur jà lydi mokytojo padëjëja Dalia. Viena vaikšèioti gatvëmis nesiryþta. "Aš esu bailë. Viena bijau eiti. Nors galvoju, kad ateityje gal ir teks. Reikia priprasti. Bet šiaip aš bijau viena vaikšèioti", - sako mergina.

"Þinau, kad dangus - mëlynas, sniegas - baltas, debesys - kartais pilki, net juodi, kartais sniego baltumo. Þinau, bet nematau, nes esu neregë. Bet draugystës, kelioniø, naujø áspûdþiø trokštu kaip regintieji, kaip visi." Ištrauka iš Vaidos Butautaitës rašinio.

Balandþio 16-àjà Šaukënø (Kelmës raj.) kultûros centre surengtas šiaulieèio fotografo, operatoriaus, aktyvaus visuomenininko, klubo "Tarp savø" prezidento Ramûno Snarskio autorinis fotografijos darbø vakaras. R. Snarskis surengë parodà, kurioje pristatë fotografijas apie gamtà bei nuotraukas iš Šaukënø filmavimo aikštelës. Šaukëniškiai savo istorijos metraštininkui dëkojo þodþiais ir dainomis.

Á R. Snarskio kûrybos vakarà atvyko ir padëkos þodá tarë Šaukënø seniûnas Algimantas Šukys, Kultûros centro direktorë Sofija Blaþienë, muziejininkë Elena Burdulienë, Šiauliø kino meno klubo nariai Algirdas Kulikauskas, Rokas Jonaitis, Viktoras Gundajevas, šiaulietis fotomenininkas Algirdas Musneckis. Vakare koncertavo Šaukënø kolektyvai "Šona", Anima", "Meldai".

R. Snarskis yra "susukæs" apie 20 etnografiniø dokumentiniø filmø apie ávairius šalies kaimus ir miestelius. Kurti filmus apie Šaukënus jis pradëjo atsitiktinai – buvo paprašytas sumontuoti seniûno nufilmuotà medþiagà, o vëliau ir pats pradëjo filmuoti bei fotografuoti miestelio šventes, þmones, gamtà.

Scenarijus filmams kuria šaukëniškë muziejininkë E. Burdulienë, tad R. Snarskis nufilmavo naujà filmà "Šaukënø eþerai" ir ketina sukurti filmà apie alkakalnius ir piliakalnius. Šiemet R. Snarskis buvo itin kûrybingas – pristatë filmà apie Saulës miestà – Šiaulius, apie Dargaièius, filmà apie savo šeimos laisvalaiká "Atostogos", sukûrë vaizdo klipà apie savo klasës auklëtojà S. Švanienæ, kuriai dëkingas uþ postûmá fotografuoti. Vaizdo klipas sukurtas pagal Rimos Gutkauskienës þodþius ir muzikà.

"Šiauliai plius" informacija

Oksana LAURUTYTË

Geguþës 9-àjà LNK projekte "Dvi minutës šlovës" vël pasirodys septyniolikmetis šiaulietis Evaldas Raèkauskas. Pasirodys ne vienas – su septyniomis mergaitëmis, kurias paties sukurtame šokyje-spektaklyje mokys šokti baletà. Vos ketveriø pradëjæs šokti Šiauliø kolektyve "Þelmenëliai" Evaldas sako, kad baletas visada buvo jo didþioji gyvenimo aistra. Juk šiuo šokiu gali atskleisti savo mintis, parodyti, dël ko virpa tavo širdis. "Kai šoku, šoka ne tik mano kûnas, bet ir širdis", - sako Evaldas.

Su Šiauliø šokiø kolektyvu "Þelmenëliai" pakeliavæs po pasaulá, išgirdæs nemaþai pagyrø, Evaldas Raèkauskas sako, kad jam mieliausia – šokti baletà. "Tada aš visà save atiduodu. Šoka ne tik mano kûnas, bet ir širdis. Juk šiuo klasikiniu šokiu galima parodyti jautriausius sielos virpesius", - sako vaikinas. Autorës nuotr.

Baleto šoká sukûrë pats

Vaikinas, suþavëjæs LNK laidos "Dvi minutës šlovës" komisijà ir išgirdæs šiaulietës aktorës Ingos Norkutës "Veto", šoko Toreodoro šoká iš baleto "Karmen", pagal Þ. Bizë ir R. Šèedrino muzikà. Šiek tiek baleto šokëjà Nerijø Juškà išvaizda primenantis Evaldas sako matæs N. Juškos šoká ir šis já pakerëjæs. Tiesa, N. Juška – profesionalus baleto šokëjas, o Evaldas šoká paruošë pats. Toreodoro šoká jis buvo parengæs kaip staigmenà savo sesers Indrës Chotiašovienës vadovaujamos vaikø šokiø studijos "Šermukšnëlë" gimtadieniui.

Bûtent seserá Indræ laidos þiûrovai išvydo braukianèià ašaras. Verkë ir Evaldo mama Violeta, kurià jautrus vaikinas švelniai vadina "mamuks mana". Susijaudino ir kita sesuo Ilona ir tëtis Vladislovas. "Mama man sakë, kad tëtis, kuris dël ligos yra namuose, pamatæs televizijos laidà taip pat nubraukë ašarà", - sako vaikinas.

Evaldas - jauniausias trijø vaikø šeimoje. Šeimynykšèiai já nuolat ragino kur nors parodyti savo gebëjimus šokti. Evaldas paklausë raginimø ir uþpildë anketà laidai dar pernai. "Kai sulaukiau skambuèio ir pakvietimo atvykti á atrankà Šiauliø klube "Martini", kojas rankas atëmë", - atvirauja jis.

Atvyko apsirengæs paprastais drabuþiais, apsiavë baleto batelius ir ëmë prieš pasirodymà apšilimo pratimus daryti, kojas mankštinti, tempti. Visi labai nustebo, nes niekas iš dalyviø taip nesielgë. Komisija nustebo dar labiau, kai Evaldas ant grindø palaistë kokakolos, kad nebûtø slidu. Vaikinas, matyt, kokakolos per maþai paliejo, nes šokdamas baletà paslydo ir griuvo. Nesutriko – pradëjo improvizuoti. Galiausiai, kai komisija išgirdo, kad jis nelankë baleto mokyklos, o yra pusiau savamokslis, pasakë, kad jis laukiamas televizijos laidoje.

"Neásivaizduojate, kokia laimë išgirsti, kad esi pakviestas. Neásivaizduojate, kokia laimë buvo televizijos laidoje išgirsti, kad komisija tave pripaþino. Man net balsas pradëjo drebëti", - pasakodamas vël susijaudina vaikinas.

Antrajam savo pasirodymui Evaldas parengë šoká su partnere. Komisijos verdiktas buvo du uþ, du - prieš, tad šiaulieèio su partnere šokis patikëtas vieno naujienø portalø skaitytojams. "Uþ tai, kad esu vertas vël pasirodyti laidoje, balsavo penki tûkstanèiai gerbëjø. Tai, kad mane vertina tiek Lietuvos þmoniø – jau šis tas", - nusijuokia pašnekovas.

Šokëjas, aktorius, prezidentas

Treèiajam savo televizijos pasirodymui, kuris ávyks geguþës 9-àjà, Evaldas parengë naujà šoká. Vaikinas sako, kad ásiklausë á Ingos Norkutës þodþius, pasinaudojo patarimais ir parengë mini spektaklá. Jo siuþetas paprastas: Evaldas vaidins baleto šokiø mokytojà, kuris mokys šokti septynias mergaites – dar pradinukes. Mergaitës – jo sesers vadovaujamos šokiø studijos šokëjos.

"Kaip buvo sunku atrinkti, kurias mergaites veþtis á Vilniø. Visos pasirengë puikiai, verkë, jei nepasirinkau, bet visø šokëjø juk negalëjau paimti", - sako vaikinas.

Evaldas pats yra vaikystëje labai išgyvenæs, kad jo tëvai neišleido mokytis baleto á sostinæ. "Tada, septyneriø, labai pykau – norëjau šokti baletà. Dabar nebepykstu, nes manau, kad vyras turi turëti tokià profesijà, kad gebëtø išlaikyti šeimà. Juk baleto šokëjai labai anksti á pensijà išeina, juos ima kankinti ávairûs skausmai. Šiuo metu svajoju, kad studijuosiu teisæ. Kaip bus, laikas parodys, o baletas buvo ir bus mano hobis", - sako jis.

Evaldas ne tik šokëjas - jis ir aktyvus visuomenininkas. Mokosi gerai, turi daug visokios veiklos ir netgi yra "Saulëtekio" gimnazijos prezidentas. Jis netgi vaidino – Bumcës (Linos Jokubauskienës) reþisuotuose spektakliuose yra sukûræs arklio Dominyko, Èipolino, Kurmio vaidmenis.

"Kuo daugiau turiu veiklos, tuo labiau viskà suspëju", - sako Evaldas. Tiesa, vaikinas neslepia, jog tai, kad jis yra aktyvus, šoka, vaidina, sulaukia ávairiø replikø. Taèiau jam visai nesvarbu, kà þmonës kalba. Jei apie tave kalba, vadinasi, tu – gyvas. Þmogus pats apsisprendþia, kà girdëti, o ko - ne", - sako jis ir priduria, kad jam svarbu, kà pasakys jo tikri draugai, o ne pavyduoliai.

Du kartus Nacionalinës premijos laureato Algirdo Petrulio kûrybos paroda "Laiptø galerijoje"

Rièardas JAKUTIS

Sausio 25 dienà á "Laiptø galerijà" atëjæ lankytojai hole išvydo juodu kaspinu perrištà lietuviø dailës klasiko, du kartus Nacionalinës premijos laureato Algirdo Petrulio nuotraukà, deganèià þvakæ ir pamerktà gëliø puokštæ. Nors dailës metras buvo jau garbaus amþiaus, visai neseniai, sausio 16 dienà, atšventæs 95-àjá jubiliejø, jo išëjimas buvo netikëtas.

Kai kurie dailininko paveikslai netikëtai buvo pakibæ ore.		Atëjusieji á lietuviø tapybos grando Algirdo Petrulio parodà, atidþiai klausësi prisiminimø apie já.

Mirtis visad bûna netikëta. Atrodë, jog þvalus ir visad šmaikštaujantis dailininkas niekad mûsø nepaliks. Jau prieš metus buvo sutarta, kad iškart po Velykø, balandþio 9 dienà, Šiauliø "Laiptø galerijoje" vyks jo kûrybos paroda, skirta 95-ajam gimtadieniui. Buvo išleistas puošnus jubiliejinis jo darbø 2010-øjø metø kalendorius, kuriame šalia visø dailininko šiø metø planø árašyta ir paroda mûsø mieste.

Ir štai balandþio 9-osios vakarà á "Laiptø galerijà" susirinko gausus Algirdo Petrulio kûrybos gerbëjø bûrys. Gaila, jog šalia þodþiø apie jubiliejinæ parodà teko árašyti ir "In Memoriam". Parodos atidarymas prasidëjo ir atrodë, kad tuoj èia ateis ir pats dailës klasikas. Ateis ir, kaip visada, geranoriškai nusišypsos (graþi ir prasminga idëja parodos atidarymo metu ekrane demonstruoti vaizdus, primenanèius Algirdo Petrulio gyvenimà ir jo lankymàsi Šiauliuose, "Laiptø galerijoje").

Á "Laiptø galerijà" atvykdavæs dailininkas (ši jo paroda èia jau šeštoji) visus stebindavo þvalumu ir "petrulišku" humoru. Tie, kurie metrà Algirdà Petrulá paþásta, þino subtilø jo humoro jausmà. Pirmiausia, aišku, lietuvišku papratimu buvo klausiama apie menininko sveikatà. "Kodël aš turiu mirti?" – á tokius klausimus atsakinëdavo sveèias. Dailininkas papasakojo, jog kartà netoli mirties jau buvo. Reanimacijos palatoje gulëjo šešiese. "Mirties laukëme eilëje, tarsi sovietmeèiu išsirikiavæ stovëtume prie apelsinø", - toliau šmaikštavo metras. Jis prisiminë, jog mirties neišsigandæs, nes jei mirë lovos kaimynas iš vienos pusës, po to kaimynas iš kitos, kodël jis turëtø likti gyvas. Sveèias, tiesa, prisipaþindavo, jog dabar savo sveikatos aukšèiausiu balu ávertinti negalëtø. "Ar gali bûti puiki sveikata þmogaus, kuris abu pasaulinius karus prisimena?" – toliau juokaudavo menininkas.

Algirdas Petrulis (dešinëje) su dar vienu savo mokiniu, šiaulieèiu dailininku Sigitu Prancuièiu.		Paskutiná kartà "Laiptø galerijon" atvykusá Algirdà Petrulá pasitiko ir savo kûrybos albumà jam áteikë jo mokinys, dabar þinomas dailininkas profesorius Antanas Visockis.

2008-aisiais lankydamasis "Laiptø galerijoje" surengtame savo kûrybos darbø parodos atidaryme, sveèias juokavo, jog daþnai jam tenka atsakinëti á klausimà-konstatavimà: "Tai dar tapai?" A. Petrulis pasakojo, jog atsako, kad keisti profesijà jau jam vëloka, o tapyti nëra sunku. Tiesa, sakë pamàstàs, jog gal dar galëtø pinti krepšius, bet reikia eiti á miškà ir pasiruošti medienos. O kà ákûnyti drobëse, dar suprantàs, nes mano, kad protauja normaliai, pavyzdþiui, vaikus gatvëje nuo kitø þmoniø atskiria. Kad jo kûryba reikalinga, sprendþia iš to, kad á parodas yra daþnai kvieèiamas. Pasakojo, kad neseniai á Vilniø buvo atvykusi kaþkokia japonø delegacija. Juos priëmë, anot dailininko, viešbutyje, kurio pavadinimo "Plaza" jis nesuprantàs, todël sakàs "Kristinos viešbutyje", ir visiems aišku. Taigi tame viešbutyje priimant tuos garbius japonus buvo nuspræsta, kad reikalinga skoninga ir kultûringa aplinka, kurià gali sukurti Algirdo Petrulio paveikslai. Buvo ir pats metras ten pakviestas. Ta paroda Algirdas Petrulis dþiaugësi, nes ja aplenkë net irgi ilgai išgyvenusá dailininkà Ticianà, kuris mirë sulaukæs 99-eriø, mat garsusis pasaulio menininkas su savo paveikslas nebuvo taip aukštai pakilæs kaip lietuvis – A. Petrulio paroda vyko 16-ame viešbuèio aukšte.

Ironijos nestokojantis dailës metras, kalbëdamas apie ákvëpimà, juokaudavo, jog tai - sportinis terminas. O savo vietà lietuviø dailës panoramoje mëgo lyginti su didelio simfoninio orkestro atlikëjais. Anot dailininko, jis ne dirigentas, ne pirmasis smuikas, bet gal tik šone grojanti fleita.

Þvelgdamas á Algirdo Petrulio drobes, pasineri á mielà spalvø pasaulá. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.

Dailininkas tapë iki paskutinio atodûsio. Nors pats dailës metras ironizavo, girdi, sendamas, perkopæs savo brandos ir jëgø viršukalnæ, nebesukursi nieko geriau, taèiau jo paveikslai prieštarauja menininko þodþiams. 2009-aisiais dailininkais sukûrë net 57 paveikslus. Didelæ jø dalá ir regime šioje parodoje.

Gyvenimà metras išsako spalvomis su vis kita spalvine gama, viena ant kitos besiklojanèios spalvos sukuria savità kûrinio erdvæ: vienur atsiveria þali klodai, kitur jie susimaišo su raudona spalva, dar kitur dominuoja geltonis, dar kitur - mëlis. Paveikslø pavadinimai nurodyti, taèiau dailininkas sakë, jog pastaruoju metu juos prilipdydavæs tik šiaip, nes kai kurie þiûrovai to nori, nors, jo nuomone, bûtø geriausia, jei paveikslo pavadinimà þvelgiantysis á já sugalvotu pats.

Kas vaizduojama Algirdo Petrulio drobëse? Bent aš atsakyèiau – jausmai. Tyri, šviesûs, pavasariški, spalvos ne agresyvios, o spinduliuoja ramybe ir tarsi gydo, šalina depresijà.

Prisimindami ankstesniuosius A. Petrulio kûrinius, galime tik stebëtis ágimtu menininko talentu, kurio, anot menotyrininkø, neástengë uþslopinti net anie sovietinës epochos socialistinio realizmo dešimtmeèiai, kai dailininkai buvo verèiami laikytis tam tikrø "tikroviško" vaizdavimo kanonø. Þvelgdamas á "Laiptø galerijoje" eksponuojamus darbus, regi stiprios mokyklos padëtus pagrindus, spalvø klausà, šviesø poþiûrá á pasaulá, o tai reta XX-XXI amþiø sandûros kultûroje. Išsiskiria Prancûzijos arsininkø mokykla, bet drauge ir nenutolimas nuo lietuviškø šaknø. Aštuntajame dešimtmetyje A. Petrulio tapyboje ásigali abstraktûs elementai – mieli margaspalviai lopinëliai, kurie jo neapleido iki pat paskutinio paveikslo. Dailës kritikai ir èia, kaip ir ankstyvuose peizaþuose ar natiurmortuose, išskiria nepriekaištingà kompozicijà, visumos jutimà, tikslø spalvos, ritmo, planø, formø naudojimà, kiekvienas kvadratas, trikampis, trapecija, apskritimas, puslankis uþpildyti virpanèiais spalvø plotais, išraiþyti smulkesniø linijø ornamentais.

Dailininkas sakë, jog skiria du dalykus: dailæ ir menà. "Dabar metu menas ágyja toká didelá pritaikymà visur, kad nebesuprasi, kas nebëra menas. O þodyje "dailë" yra dailumas, groþis, sakralumas. Garsus prancûzø dailininkas Matisas yra pasakæs: "Pasauly yra tiek daug nešvariø dalykø, kad nesinori jø perkelti á drobæ. Nes drobë taip pat turi sukelti švaresnius ir švelnesnius jausmus", - màstë A. Petrulis.

Baigti tekstà apie šià puikià parodà norëtøsi Algirdo Petrulio kûrybos tyrinëtojos, menotyrininkës Aldonos Dapkutës þodþiais: "Nebemadingi þodþiai "groþis", "darna", "gyvybë", "ištikimybë" Petrulio kûryboje atsiskleidþia visa pilnatve ir provokuoja bûti išgirsti. Tapybos groþis ir tobulumas nepalieka abejingo net ir netikinèio šiø vertybiø egzistavimu. Tapyba tiesiog primygtinai verèia tikëti esant kaþkokià kitokià gyvenimo ir meno dimensijà. Man atrodo, kad dabar Algirdo Petrulio kûryba mus sugràþina prie to, kuo iš tiesø ir gali bûti menas."

Jolanta ŠIDLAUSKIENË

Tikyba Lietuvos mokyklose vaikams kaip pasirenkamas mokomasis dalykas dëstoma tiek laiko, kiek mûsø šalis mëgaujasi atkurta Nepriklausomybe. Šiauliø vyskupijoje yra per 120 tikybos mokytojø, kuriems pagalbos suteikia Šiauliø katechetikos centras. Apie tikybos pamokas, vaikus, kurie šias pasirenka, ir tai, kas jiems ádomu, pasakoja šio centro vadovë Danutë Kratukienë, Juliaus Janonio gimnazijoje dëstanti tikybà.

Danutë Kratukienë sako, kad þmogaus gyvenimo prasmë - bûti laimingu. Autorës nuotr.

- Koks yra šiuolaikinis tikybos mokytojas?

- Daþnai ásivaizduojama, kad tikybos mokytojas yra vyresnio amþiaus, pasenusiø paþiûrø ir visai nešiuolaikiškas, o vyresnës kartos þmonës vis dar laikosi stereotipø. Mano mama iš pradþiø klausdavo, ar á mokyklà einu su sijonu, nes su kelnëm tikybos mokytojo ji neásivaizduojanti, ar sutikusi vyskupà buèiuoju jo þiedà. Paaiškindavau jai, kad poþiûris á tuos dalykus yra pakitæs. Dràsiai segiu sijonà ar dëviu suknelæ, o á vyskupà þvelgiu kaip á geriausià savo darbdavá, kuris, nors ir bûdamas labai uþsiëmæs, gali bet kada išklausyti ir ásigilinti á slegianèius rûpesèius.

- Kaip jautëtës, kai pradëjote dirbti tikybos mokytoja?

- Iš pradþiø buvo nedràsu. Vaikus reikëjo mokyti melstis. Vëliau supratau, kad vaikai to ir ateina, nes apie tikëjimo dalykus šeimose maþai kalbama. Kadangi augau religingoje šeimoje ir tikëjimas mane lydëjo nuo pat vaikystës, aiškinti þinomus dalykus buvo lengva ir malonu. Vaikai tai jauèia. Joks, net ir pats geriausias vadovëlis neatstos gyvo mokytojo þodþio. Su vaikais leidþiame laikà po pamokø, vaþiuojame drauge á stovyklas, jie to laukia. Dabar neásivaizduoju savæs dirbanèios kitoje srityje.

- Kaip daþnai vaikai renkasi tikybos pamokas dabar ir kaip rinkosi prieš dvidešimt metø?

- Nepriklausomybës atkûrimo laikais tikybà vaikai rinkdavosi apimti euforijos, vëliau entuziazmas šiek tiek išblëso, o dabar pusë moksleiviø renkasi tikybà, kiti - etikà. Tikybà daþniau renkasi pradinukai. Paaugliai ima maištauti, ieškoti, o vyresnëse klasëse dalis vël sugráþta á tikybos pamokas. Dþiaugiuosi smalsiu, ieškanèiu jaunimu.

Kartais mokinys pasirenka tikybà tik dël to, kad atëjæs paneigtø tikëjimo dalykus, uþduotø provokuojanèiø klausimø, taèiau, kaip bebûtø keista, daþniausia toks maištininkas ima gilintis á šià sritá ir ima lankyti tikybos pamokas.

- Ko, be maldø, mokoma tikybos pamokose?

- Nors per dvidešimt metø keitësi tikybos programa, struktûra, vadovëliai, dalyko esmë išliko nepakitusi - mokytojas turi gyventi tuo, kà pasakoja vaikams. Per tikybos pamokas, remdamiesi baþnyèios mokymu, diskutuojame ávairiomis šiomis dienomis aktualiomis temomis - tai socialinës, ekologinës, bendravimo problemos, konfliktai. Kalbame apie eutanazijà, dirbtiná apvaisinimà, abortà, klonavimà.

Tikybos mokytojas turi domëtis ne tik savo sritimi, nes XXI a. vaikas yra eruditas, jam viskas ádomu. Nebijau vaikams pasakyti, kad ne viskà þinau, bet išgirdusi klausimà, visada pasidomiu, paþadëjusi á já atsakyti. Mokiniams ádomi mano nuomonë apie prieštaringai vertinamus filmus, knygas ar naujai atsiradusius reiškinius. Pavyzdþiui, iš Vakarø atëjusi mada gyventi drauge nesusituokus - tai atsakomybës vengimas, savæs programavimas, kad jeigu kas nors nepavyks - išsiskirsime. Santuoka - tai ne laimingas bilietas, kurá gavus nebereikia dël nieko stengtis. Santuoka - tai atskaitos taškas, nuo kurio turi viskas prasidëti. Vis dëlto tikybos mokytojas išsako savo pozicijà, išklauso vaikà, pataria jam, palaiko, moko prisiimti atsakomybæ uþ savo veiksmus, nors palieka teisæ paèiam vaikui pasirinkti. Mokslas atsako á klausimà "kaip", o tikëjimas - á klausimà "kodël". Ne veltui þmones domina klausimas, kokia yra gyvenimo prasmë.

- Kokia ji?

- Bûti laimingu. Bûti nuolankiu, geru, mokëti mylëti save ir kitus.

- Kà jums reiškia tikëjimas?

- Tikinèiam þmogui lengviau gyventi, priimti netektá ar negalæ. Tikëjimas, kad yra pomirtinis gyvenimas, suteikia viltá, kad su artimuoju dar susitiksi. Tai ramina. Palengvina ir þinojimas, kad esame laikini. Juk á þemæ ateiname trumpam ir išeiname atgal, iš kur atëjome. Tikëjimas suteikia išminties.

Ida SKRICKAITË

Kryþiø kalno vienuolyno gvardijonu paskirtas brolis Ramûnas Mizgiris, penkerius metus studijavæs Jeruzalëje, pasaulieèiø neskubina keistis, nes tikri dalykai gimsta pamaþu.

Dvasingumas sako, kad tikri dalykai gimsta pamaþu, jiems reikia ne tik geros valios, bet ir laiko bei maldos.

- Kaip ir kuriam laikui tapote Kryþiø kalno vienuolyno gvardijonu? Kokios tai pareigos?

- Kryþiø kalno vienuolyno gvardijonu trejiems metams paskyrë Lietuvos pranciškonø (maþesniøjø broliø) vyresnysis brolis Astijus Kungys. "Gvardijonas" - lotyniškas þodis, naudojamas, kiek man yra þinoma, tik pranciškonø terminologijoje. Paþodþiui išvertus, tai reiškia "þiûrëti", "stebëti". Kitaip sakant, vienuolyno gvardijonas yra vienuolyno vyresnysis, atsakingas uþ broliø dvasiná bei buitiná gyvenimà (šiuo metu Kryþiø kalne esame penkiese), vienuolyno pastatà ir pastoracinæ veiklà. Gvardijonas gvildena iškilusius klausimus ne vienas, bet kartu su juo gyvenanèiais broliais. Esame bendruomenë. Vadinasi, pranciškonø vienuolynuose yra ne "prezidentinis", o "parlamentinis" valdymas.

- Kaip prasidëjo Jûsø tarnystës kelias ir kodël toká pasirinkote?

- Vienuolio kelias prasidëjo 1992 metø rudená. Apie pašaukimà susimàsèiau po vieno ávykio. Tø paèiø metø liepà teko skæsti audringoje Baltijos jûroje. Kai šiaip taip pavyko išsiropšti ant kranto, supratau, kad gyvenimas pasikeitë. Mat iki tol dvidešimt dvejus metus gyvenau tik dël savæs – aš buvau visko centras. Neþinau, kaip bûna kitiems, bet man tas priartëjimas prie mirties slenksèio atvërë akis – pradëjau klausti savæs, kodël gyvenu, kaip gyvenu, kam gyvenu, kuo tikiu, kas yra mano gyvenimo pagrindas. Šie klausimai mane vedë prie atsakymo, kad þmogaus pašaukimas – padedant Viešpaèiui išmokti gyventi dël kito. Be abejo, dël to nebûtina buvo eiti á vienuolynà, juk šeimos pašaukimas irgi yra gyvenimas dël kito ir svarbus Baþnyèiai bei visuomenei. Taèiau bûdamas kunigu vienuoliu galiu labiau atsidëti maldai uþ kitus ir liudyti pasauliui Kristø, kuris vienintelis gali suteikti gyvenimo pilnatvæ.

- Kada buvote ášventintas á kunigus?

- Penkerius metus studijavau Šventojoje Þemëje: filosofijà baigiau Betliejuje, o teologijà – Jeruzalëje. Po studijø 2001 metais Jeruzalëje buvau ášventintas á kunigus ir gráþau á Lietuvà.

- Gal galite palyginti studijas mûsø šalyje ir Jeruzalëje? Kuo jos skiriasi? Kokios patirties parsiveþëte iš svetur ir kaip pavyko þinias pritaikyti èia, Lietuvoje?

- Ten studijavau pranciškonø tarptautinëje seminarijoje, á kurià suvaþiuoja broliai pranciškonai iš viso pasaulio. Lietuvoje tokios seminarijos nëra. Skirtumas tas, kad tokiose seminarijose labiau akcentuojamas pranciškonø dvasingumas – viduramþiø pranciškonø filosofai ir teologai. Vienas iš esminiø skirtumø yra ir Biblijos gilesnis paþinimas, kuris neapsiriboja vien tik paskaitomis. Rengiamos archeologinës ekskursijos po Palestinà ir Izraelá, kur ir susiformavo Šventasis Raštas. Ten taip pat išsamiau susipaþinau su kitomis dviem didþiosiomis pasaulio religijomis – islamu ir judaizmu. Ši penkiø metø patirtis pagilino mano pašaukimà, leido gyvai "prisiliesti" prie krikšèionybës ištakø. Þinoma, visa tai praverèia ruošiant pamokslus, vedant rekolekcijas, toliau ugdant savo vidiná gyvenimà.

- Gal esate savo asmeniniu pavyzdþiu pakeitæs pasaulieèiø gyvenimà?

- Nëra lengva išmatuoti kitø þmoniø gyvenimo pokyèius. Dar sunkiau yra pasakyti, kad bûtent mano dëka ávyko pasikeitimai kito þmogaus gyvenime. Juk þmogus, ypaè jo širdis, yra gana slëpiningas pasaulis, kuriam átakà daro daugelis dalykø. Kita vertus, per tuos aštuoniolika vienuolystës metø teko išgirsti ávairiø gyvenimo istorijø, patirèiø, daþnai skaudþiø. Kuo toliau, tuo aiškiau suprantu, kad kitam negali kaþko duoti, jeigu pats nesi gavæs. Dievà ir jo ramybæ pirmiausia atrandame ne knygose ar teologinëse studijose, bet maldoje, dvasinëje kovoje. Juk aš neprašysiu kito daryti to, ko nesivarginu daryti pats. Jei pats gyvenime stengsiuosi teisingai rinktis, bûti atviras tiesai apie save ir apie gyvenimo prasmæ, tik tada galësiu pasidalyti su kitu savo áþvalgomis.

- Kokios problemos pasaulieèiø gyvenime Jums atrodo maþiau reikšmingos negu galbût yra iš tikrøjø?

- Kiekvienas þmogus, pasibeldæs á vienuolyno duris, yra brangus. Jis atsineša savo gyvenimo ávykius, kuriuos išgyvena šiuo metu. Aš negaliu spræsti, kas yra reikšminga. Galiu kitam padëti paþvelgti á savo gyvenimo problemas ar klystkelius Dievo šviesoje, taèiau jis pats turi nuspræsti, kas yra svarbiausia šiame gyvenime ir kaip to reikëtø siekti. Kunigas negali skubinti þmogaus keistis. Mes gyvename visuomenëje, kurioje daugelis nebemoka išlaukti, ásiklausyti, todël skubame, norime greito rezultato. Taèiau krikšèioniškasis dvasingumas sako, jog tikri, reikšmingi dalykai gimsta pamaþu, jiems reikia ne tik geros valios, bet ir laiko bei maldos.

- Kokiø pasaulietiškø dalykø pasiilgstate bûdamas vienuoliu?

- Nepriklausau jokiam klubui. Iki vienuolyno sportavau – þaidþiau krepšiná, futbolà, stalo tenisà. Dabar mëgstu pasivaikšèioti gamtoje. To uþtenka, norint ákvëpti "pasaulietiško oro".

Jau dvidešimt metø Arina yra ištikima savo gerbëjams ir dainuojamam stiliui. Jos išskirtinis magiškas ir originaliai prabangus balsas, kurio nesupainiosite në su vienu kitu, iš karto priverèia suklusti koncertø sales, o nuoširdumas ir spinduliuojama šiluma tiesiog prikausto þiûrovø dëmesá.

2009 m. pabaigoje Arina šventë 20 metø scenoje jubiliejø. Šia proga leidþiamas naujausias dainininkës albumas. Tada dainininkë kalbëjo: "Per tuos dvidešimt metø buvo visko: nusivylimø, atradimø, kritimø ir pakilimø. Iš tiesø man dvidešimt metø, turbût kaip ir kiekvienam þmogui, − ilgas gyvenimo tarpas, per kurá ávyksta visko labai daug. Buvo keista ir nuostabu, kad karjeros pradþioje þmonës manyje kaþkà atrado. Kodël jie mane taip palankiai vertino? Kà dariau ypatingo, kad atkreipiau profesionalø dëmesá? Labai ilgai negalëjau to suprasti. Taèiau, be profesinës veiklos, yra ir kitas gyvenimas. Gal pasakysiu banaliai, man, kaip mamai, didþiausias ávykis ir stebuklas buvo vaiko gimimas..."

Pernai Rock Lady vadinama Arina atšventë keturiasdešimtmetá ir debiuto didþiojoje scenoje dvidešimtmetá, o šiemet per jos gimtadiená pasirodë jos biografija "Su meile, Arina", kuri buvo pristatyta "Vilniaus knygø mugëje". Kodël Arina nusprendë išleisti savo biografijà?

"Uþ mane nusprendë, aš èia niekuo dëta", – juokiasi Arina, visà "kaltæ" suversdama knygos autorei Kristinai Gudonytei, kuri sugalvojo ir biografijos pavadinimà.

K. Gudonytë prisipaþino, kad tikras galvos skausmas buvo paversti šá kûriná muzikalia knyga – buvo kilusios mintys tekstà pateikti net eiliuotai.

"Ji atsiskleidþia ne viešame gyvenime – ji yra laisva virtuvëje prie greitpuodþio, bûdama su savo sûnumi", – Arinà apibûdina Kristina.

Bliuzo dainininkë teigia, kad šiuo metu daugiausia jos paslapèiø þino Kristina ir, þinoma, ji pati.

"Mëgstu filmus ir spektaklius, kuriuose pasakoma ne viskas iki galo", – kalba Arina, nepanorusi, kad visos jos paslaptys iškeliautø á knygos puslapius. Moteris patikina, kad knygoje buvo tiek atvira, kiek galëjo, ir tikrai nieko nesumelavo. Biografijoje Arina pasakoja apie savo pirmàsias meiles, apie gastroles uþsienyje, konkursus, laimëjimus ir dar daug kitokiø dalykø.

"Kartais pagalvoju – o gal aš neverta laimës? Ar galëèiau susieti savo gyvenimà su kokiu nors vyru? Kaip atskirèiau, kad tai tas, tikrasis? Klausimëlis ne iš lengvøjø... Neþinau... Þinau, kas man tikrai nepatinka. Man labai nepatinka verkiantys vyrai, tiksliau, nuolat verkšlenantys, viskuo besiskundþiantys, viskuo nepatenkinti, silpni vyrai. O dabar tokiø labai daug. Susidaro áspûdis, kad jø nuolat daugëja. Negaliu pakæst, šakës!" – knygoje kalba Arina.

"Apie Arinà galima išgirsti labai ávairiø, labai prieštaringø nuomoniø – nuo "per daug pasikëlusi, arogantiška, suþvaigþdëjusi..." iki "per daug geraširdiška ir jautri..." Manau, kad ir vieni, ir kiti vertintojai savotiškai teisûs. Visuomeniniame gyvenime Arina stengiasi apsisaugoti nuo tokiø þmoniø, kurie nuolat ieško patogiø paþinèiø, naudingø draugysèiø, siekia realizuoti save pasinaudojæ kitø populiarumu. Tokiems Arina išties gali pasirodyti šalta, šiurkšti, neprieinama, nepasiekiama. Ji ne kartà yra nusivylusi tokiu bendravimu ir jo vengia, ji ne visada sugeba bûti diplomatiška, todël ginasi kaip išmanydama", – apie bliuzo dainininkæ biografinëje knygoje pasakoja K. Gudonytë.

Apie Arinà - bièiuliai ir kolegos

Marijonas Mikutavièius, dainininkas, þurnalistas:

"Arina – viena šiltesniø asmenybiø mûsø scenoje. Geras þmogus, gera atlikëja. Jei atvirai, manau, kad ji yra talentinga tinginë. Tikiuosi, kad ji dël šiø þodþiø neásiþeis, juolab kad esu jai tai sakæs. Turëdama puikius duomenis, ji per maþai tam tikriems dalykams skyrë dëmesio. Intensyviai nesekiau jos pastarøjø metø kûrybinës karjeros, bet manau, kad ji šiek tiek "uþstabdë".

Arina per švelni muzikinei rinkai – neturi èia reikalingo agresyvumo. Be to, ji moteris, augino sûnø. Lietuvoje daþnai atsitinka, kad vaikø auginimas moteris išmuša iš profesiniø vëþiø. Arina tam tikru metu pasirinko tai, kas jai buvo svarbiau, ir apleido tai, kas atrodë ne taip svarbu.

Linkëèiau jai eiti savo keliu, išlikti geru, nuoširdþiu, daþnai tyloku þmogumi, kokiu ji iki šiol buvo."

Darius Mickus, roko grupës "Rebelheart" lyderis:

"Su Arina, "Veto Bank", kai dar buvo gyvas šis kolektyvas, esame ne kartà kartu koncertavæ. Daþnai susitikdavome per repeticijas, nes tai darydavome visai šalia. Apie Arinà galiu pasakyti tik graþius þodþius. Geraširdë, gal net per daug. Kita vertus, stipri, viena augino sûnø.

Kurá laikà maniau, kad ji jau nebegráš á scenà, ir labai apsidþiaugiau suþinojæs, kad gráþta. Linkiu jai ištvermës tæsiant pradëtus darbus, daugiau nebandant pereiti á verslà. Mano draugas krepšininkas Darius Sirtautas yra pasakæs: "Klausydamiesi tavæs, þmonës "kaifuoja". Matyt, tai tavo misija." Linkiu Arinai tæsti savo misijà scenoje. Man patinka jos vokalo pateikimas. Kaþkas jà net yra palyginæs su Janis Joplin."

Jonas Juèas, festivalio "Kaunas Jazz" meno vadovas:

"Arina – puikiø duomenø dainininkë. Unikalaus balso tembro, geros klausos dainininkë, retai dainuojanti "pro šalá", gerø emocijø þmogus. Visada buvau Arinos talento gerbëjas. Gaila, kad dël asmeniniø ar kitokiø prieþasèiø jà maþai girdime koncertø salëse. Arina – þmogus, galëjæs pristatyti lietuviškà bliuzà pasauliui. Kaþin, ar èia jos kaltë, kad taip neávyko. Pasaulinæ karjerà padaryti labai sunku. Talentas gali kaip deimantas šviesti, bet kad prasimuštum nors á europines þvaigþdes, reikia ir palankaus aplinkybiø sutapimo. Reikia, kad tave pastebëtø prodiuseris, turintis didelæ piniginæ, galintis išleisti pakankamai pinigø pasaulinei reklamai. Turint omeny, kad laikui bëgant dainininkas tuos pinigus su kaupu uþdirbs. Juk Lietuva – maþa rinka. Turime galybæ iš Lietuvos išvaþiavusiø dainininkø. Daugelio jø mes išvis nebegirdim. Prieš keliolika metø iš Lietuvos á Kanadà emigravo puiki bliuzo dainininkë Marina Granovskaja, bet mes jos negirdim. Beje, jai išvaþiavus, Arina netiesiogiai uþëmë jos vietà Lietuvoje. Tokio didelio gerbëjø rato, koká turëjo Arina – jà Lietuvoje beveik visi þinojo – daugiau šio þanro atlikëjø Lietuvoje neþinau."

Rusijos kritikai

Rusijos muzikos kritikai Arinà praminë "Kiplingo Bagira, turinèia jauno Micke Jagger ("The Rolling Stones" vokalistas - aut. past.), plastikà". Pati Arina sako, kad taip ji elgiasi tik scenoje. "Arina scenoje - tai prabangus neišmatuojamas vokalas ir visaapimantis magnetizmas. Kai ji atsisëda prieš mikrofonà, uþmerkia akis, jûs iškart pasijuntate tarsi "primagnetinti" prie jos. Jûs daugiau nieko nepastebite, nors ji ir nedaro nieko ypatingo - tiesiog dainuoja. Bet koks tai dainavimas! Jame telpa visas gyvenimas: meilë, išsiskyrimas, viltys, praradimai ir atradimai, vakarinë malda... Nuoširdumas jos dainavimà padaro áspûdingà, jis jaudina, nuo jos balso natûraliai apima drebulys", - taip áspûdingai apie Arinos ir "Veto Bank" koncertà Niþnyj Novgorode rašë Rusijos þurnalistë S. Kukina.

Gerbëjos pastebëjimai:

"Mano pirmoji paþintis su Arina? Þinote, kiek save atsimenu ir kiek neatsimenu, bet þinau aš jà tikrai nuo maþø dienø. Patiko tada ar - ne, èia jau kitas klausimas. Vertinimas, kaip ir suvokimas, atëjo laikui bëgant... Menu, vartant 1992 metø "Nemunà", klausantis mamos postringavimø, árašø. Bet jau irgi seniai.

Dabar belieka melsti, kad Dievas duotø "Bliuznaktes" ir mes vël galëtume rimtai pašokt (nebûtinai lietuje) kartu su Arina (kuriai dabar reikëtø palinkëti sëkmës jau kasmeèiais tapusiuose "Duetuose")."

Arina Borunova gimë 1969-øjø vasario 13 dienà Kaune. Vandenis – ramus jos bûdas gyvenime visiškai atitinka horoskopo þenklà. Šviesios atminties jos tëvas Petras - vietos rusas. Šviesios atminties motina Zinaida á Lietuvà atitekëjo iš Ukrainos. Jà iš komandiruotës á Kaunà atsiveþë Arinos tëvas.

Dainininkë išaugo Kaune, Kalnieèiø rajone. Baigë 20-àjà rusø mokyklà. 1993-aisiais ji baigë Juozo Gruodþio klasikinio dainavimo klasæ.

Arinos bliuzo karjera prasidëjo 1989-aisiais. Ji tapo pirmojo Lietuvoje surengto ritmenbliuzo ir rokenrolo èempionato nugalëtoja. Kai 1989 metais Kaune rengtame konkurse "Rhythm & Blues" vedëjas po visø koncerto dalyviø pasirodymø pakvietë dalyvauti konkurse þiûrovus iš salës, draugai Arinà stumte išstûmë á scenà - padainavusi garsøjá Dþordþo Geršvino kûriná "Summertime" Arina pelnë savo pirmàjá "Grand Prix". Èia originalaus balso merginà pastebëjo patyræ tø laikø rokeriai – grupë "Veto Bank". Su ja Arina dainavo 10 metø. Išsiskirsèius grupei, kai kurie muzikantai su dainininke vis dar koncertuoja.

1991-aisiais Arina su grupës bûgnininku Vytu Èeplinsku susilaukë sûnaus Martyno.

1992-aisiais basakojë Arina laimëjo pagrindiná prizà prestiþiniame Jûrmalos (Latvija) festivalyje. Sëkmæ jai atnešë jausmingai atlikta Arûno Navadnièëno daina "Rain Is Coming Down". Po metø ta pati daina Arinai "Grand Prix" sëkmæ pelnë tarptautiniame Sopoto (Lenkija) festivalyje.

Èia išleista pirmoji jos ir grupës "Veto Bank" kasetë "My Crazy World" bei vaizdo klipas dainai "Rain Is Coming Down". Tais paèiais metais vël ta pati daina Arinai pagrindiná prizà pelnë tarptautiniame Brašovo (Rumunija) festivalyje.

Po to pasipylë Arinos apdovanojimai Lietuvoje. Pirmà kartà surengtuose Lietuvos muzikiniuose apdovanojimuose "Bravo" šou profesionalai jà pripaþino geriausia 1993 metø vokaliste. Po metø jai tà patá titulà suteikë "Radiocentro" klausytojai tradiciniuose šios radijo stoties apdovanojimuose bei tuo metu populiarios radijo stoties "Ultra vires" klausytojai. Arina geriausia pripaþinta daugybëje to laiko konkursø. Gerbëjai jà pavadino Lietuvos bliuzo karaliene.

Prie svarbiausiø atlikëjos apdovanojimø galima priskirti ir pergalæ 2000-aisiais Pernu (Estija) vykusiame "Vienos dainos" konkurse. Kartu su savo grupe "Veto Bank" Arina šiame konkurse laimëjo, padainavusi daugiau nei 12 min. trukmës improvizacijà italø liaudies dainos "O, sole mio" tema.

Arina ir "Veto Bank" daug koncertavo ne tik Lietuvoje, bet ir Prancûzijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Turkijoje, Rusijoje, Latvijoje, Italijoje, Ukrainoje, Rumunijoje, Olandijoje.

1996-aisiais grupë pradëjo byrëti. Arina nusprendë pradëti solinæ veiklà, ëmë koncertuoti su dþiazo muzikantais. Ypaè sëkmingas buvo jos projektas su dþiazo virtuozu, legendinio GTÈ trio nariu Vladimiru Èekasinu. 1998-aisiais Maskvos Dailininkø namuose surengtas jø bendras koncertas sukëlë tikrà audrà.

Muzikantai buvo pakviesti á tuo metu labai populiarià NTV pokalbiø laidà "Antropologija" su Dmitrijumi Dibrovu. Televizijos þvaigþdë – Arinos gerbëjas, kuris savo laidoje dainininkæ nufilmavo ir su "Veto Bank". Nepamiršta jis Lietuvos bliuzo karalienës ir dabar. Pernai ir šiemet jis jà kalbino savo naujoje RTR laidoje "Prosvet". "Tegu ši moteris kalba bliuzais", - pristatë jos dainas D. Dibrovas.

Lietuvoje Arina pradëjo bendradarbiauti su kompozitoriumi ir gitaristu Martynu Kuliavu. 1997-aisiais pasirodë jø albumas "Fragmentai". Nors Arina, pirmà kartà èia uþdainavusi lietuviškai, laiko já iki šiol sëkmingiausiu, "Fragmentams" pritrûko reklamos ir populiarumo. Lietuvoje dainininkë persikëlë á maþesnes - daþniausia klubø - sales.

Á sostinæ iš Kauno vaþinëjanti moteris nusprendë persikelti gyventi á Vilniø. Bandë imtis verslo - prestiþinëje senamiesèio vietoje ásteigë gëliø salonà "Arina", taèiau ši veikla jai nebuvo prie širdies. Ji vël paniro á dainavimà. Jos koncertinë veikla tæsësi Lietuvoje, Latvijoje, Vokietijoje. Nors antrasis Arinos albumas "Pasaulis sukasi ratu" pasirodë tik 2004-aisiais, jos dainos skambëjo daugybëje muzikiniø rinkiniø. Arina sudainavo duetus su populiariausiais Lietuvos ir Latvijos atlikëjais: Arniu Medniu, Sauliumi Urbonavièiumi-Samu, Marijonu Mikutavièiumi, Andriumi Mamontovu, Èeslovu Gabaliu, Þilvinu Þvaguliu, Irena Starošaite, Tomu Auguliu.

Pernai Arina Maskvoje ástojo á Valstybinio estrados meno instituto Dþiazo vokalo fakultetà. Šiuo metu ji studijuoja, koncertuoja, kuria ir árašinëja dainas naujam soliniam albumui.

Arina Šiauliuose koncertuos balandþio 16 d. 18 val. "Saulës" koncertø salëje: Arina ir Rolandas Kaþemëkas (klavišiniai) - geriausios senos ir naujos dainos legendos lûpomis. Po šio tà patá vakarà gerbëjø laukia dar vienas koncertas - turintiems Arinos koncerto bilietà 5 litus tekainuos bilietas á "Teatro bufetà", kur 22 val. koncertuos grupë "Išjunk šviesà".

Pagal Lietuvos spaudà parengë Raivo Kirviekniemmi

Eva JAGMINAITË

85-àjá jubiliejø švenèianti šiaulietë Marija Metrafanovienë artimuosius stebina neišsenkanèia energija, neblëstanèia šiluma, begaliniu rûpestingumu ir neišsemiamu þiniø bagaþu. Ji kiekvienam turi kà patarti, kaip paguosti, ko pamokyti. Artimieji pratæ dël svarbiø dalykø pasitarti su babyte, taèiau ši net ir apsirgusi aplinkiniams neišsiduoda, o apie smulkias ligas pasipasakoja tik atsitiktinai ar jau pagijusi. Iš pirmo þvilgsnio niekuo iš bendraamþiø neišsiskirianti moèiutë turi kuo pasigirti, po jos gimusiose kartose visos pirmagimës – mergaitës, o pati prieš kelis mënesius ant rankø paëmë proprovaikaitæ. "Kiek man dar atmatuota, neþinau. Dþiaugiuosi gyvenimu, savarankiškai viskà namie pasidarau, o jaunesnes kartas kartais tik pabaru dël netaupumo", - sako jubiliatë.

Keturiø kartø pirmagimës – mergaitës

Marija Metrofanovienë - ketvirtas vaikas šeimoje. Po jos visos pirmagimës buvo mergaitës: duktë Lida Kulikauskienë, anûkë Aida Brašiškienë, provaikaitë Ineta Butkevièë ir neseniai pasaulá išvydusi proprovaikaitë Milda Butkevièiûtë. Ilgaamþiškumo paslapties stiprios sveikatos jubiliatë sako neþinanti, ligoninëje buvusi tik triskart: du kartus - gimdydama, o treèiàjá kartà apsilankiusi nustatytà ligà išsigydë pati vaistinëmis þolelëmis. Senolë, jaunystëje þolininkës pamokyta pasigaminti vaistø, liaudies medicinos atstove netapo, taèiau pati gydosi tik natûraliais, paèios pagamintais vaistais.

Tiesa, ponios Marijos mama buvo taip pat ilgaamþë - buvo sulaukusi 96 metø. Iš trylikos vaikø šeimos kilusi senolë sako jau palaidojusi visus keturis brolius, gyvos beliko tik trys seserys. Prieš aštuonerius metus anapilin išëjo ir vyras. Senolë puikiai pamena vestuviø dienà. "Anuomet reikëdavo prieš pusæ metø nunešti pareiškimà, tada já viešai iškabindavo ant stulpo. Jei per pusmetá niekas nepaprieštaraudavo santuokai, tuomet sutuokdavo", - sako 1943-iaisiais ištekëjusi moteris.

Dukters gimimo ir karo lygiagretë

Bûdama devyniolikos, ponia Marija pirmagimës susilaukë paèiame karo ákarštyje. "Vos gimus dukrai, Maþeikiø ligoninæ subombardavo, buvo daug suþalotø ir þuvusiø. Kûdiká priëmusá ginekologà netrukus sušaudë. Vëliau mums teko slëptis bunkeryje. Jame praleidome savaitæ. Bëgdama á bunkerá prisiminiau, kad palikau košelæ vaikui virti sodyboje, vyras bëgo paimti, tuomet sprogo bomba. Jau maniau, kad jis þuvo, bet netrukus pasirodë nešinas košës puodu, - ryškius karo metø áspûdþius pasakoja ponia Marija. - Kartà, kai pradëjo bombarduoti, maþylë liko po agrastø krûmu. Manëme, kad ji þuvo, bet netrukus išgirdome verkianèià. Aplinkui viskas buvo subombarduota."

Senolës vyras buvo kepëjas, todël nuolat tekdavo duonà dalytis su vokieèiais arba rusais. "Ir patys valgyti teturëjome duonos. Vandená semdavome iš kanalo su moliu, pilnà drumzliø. Tokiu vandeniu praskiesdavau pienà ir vaikui duodavau. Pradëjus bombarduoti, krisdavome ant grindø - kaþkodël atrodë, kad tuomet nesuþeis", - sako sûnø ir dukterá uþauginusi jubiliatë. Karo pabaigos ji sulaukë Latvijoje, iš kur pësèiomis á Maþeikius parëjo karui pasibaigus. Vëliau persikëlë gyventi á Šiaulius.

Vaikystës prisiminimai – taupymas ir sunkus darbas

Aplinkiniams patarimø negailinti moèiutë sako kartais jaunàsias kartas pabaranti tik dël netaupumo. "Vaikystëje teturëjome vienà puodà ir po mediná šaukštà kiekvienam šeimos nariui. Išvirus sriubà visi iš vieno katilo savo šaukštais draugiškai valgydavome. Pieštukà tekdavo padalyti á kelias dalis, kad galëtø kiekvienas mokyklon einantis šeimos vaikas kuo rašyti, saugodavome menkiausius pieštuko trupinëlius. Þiemà eidavome á mokyklà pamainomis, nes batø visiems neuþtekdavo, todël keisdavomës. Keista man, kad dabar þmonës nieko nesaugo, išmeta, uþuot susiuvæ, sulopæ, - stebisi ponia Marija. - Mûsø niekas nelepino, gráþæ iš mokyklos malkas nešdavome, grindis ir langus plaudavome, bulves skusdavome. Anksèiau vidurnakèio miegoti nenuidavome, nes reikëjo dirbti."

Trylika šeimoje augusiø vaikø á mokyklà eidavo vos tris mënesius, nes vos atšilus orams skubëdavo pas ponus tarnauti, pinigø šeimai uþdirbti. "Uþ nuravëtas lysves gaudavome po lità du, tiek pakakdavo kojinëms ar skarelei ásigyti. Suplyšusias sulopydavome. Kol maþesnë buvau, tekdavo pas ponus vaikus priþiûrëti. Kartais vogèiomis alkana suvalgydavau ponø vaikams skirtà košæ, taèiau bijodavau išsitarti, nors vaikas ir verkdavo", - dešimtmeèius saugotas paslaptis atskleidþia ponia Marija. Iš gimtojo kaimo su draugëmis vaikystëje ji nubëgdavusi á gretimà kaimà, kur gyveno S. Smetonienës sesuo. Toji turëjusi galybæ skrybëlaièiø, taèiau pasimatuoti jas leisdavo tik Marijai, mat skrybëlaitës puikiai derëdavo prie jos vešliø, šviesiø, garbanotø plaukø.

Artimieji pasakoja, kad nuo maþens vaikus priþiûrëjusi moèiutë turi stebuklingos energijos, jos sûpuojami nurimsta net ir labai verkiantys vaikai. Jie sako, kad sunkius darbus vaikystëje dirbusi senolë geba ir dabar darþà pedantiškai nuravëti. "Tvarka bûna lyg kapà sutvarkius - në vienos þolelës, visos lysvës lygios, skrupulinga tvarka, - sako anûkë A. Brašiškienë. – Vaikystëje pamenu moèiutës keptus tortus. Tuo metu tai buvo retenybë – originaliai dekoruoti ir nepaprastai skanûs."

Artimieji negaili gerø þodþiø

"Ji kartais pagaili ko nors sau, taèiau visada padës artimiesiems. Labiausiai jai esu dëkinga, kad net ir sunkiai uþdirbdama taupë ir ne tik nupirko man akordeonà, bet ir pasamdë muzikos mokytojà. Labai norëjau groti. Iš jos iki šiol sulaukiame daug pagalbos. Ji niekada neatsisakys padëti, priþiûrëti vaikø, patarti. Ji moka ir sunkius vyriškus darbus dirbti. Neseniai klijavau tapetus. Niekaip nepavyko suklijuoti jø teisingai. Tik mamos patarimai padëjo", - pasakoja duktë Lida.

Anûkë Aida pasakoja, kad senolë visuomet buvusi kruopšti, rûpestinga ir niekada blogo þodþio kitam nepasakiusi, niekuomet neáþeidusi kito.

Pirmàjà proproanûkæ neseniai poniai Marijai padovanojusi provaikaitë Ineta sako, jog ryškiausias jos vaikystës atsiminimas – cukraus gabaliukai pas promoèiutæ, jai buvæ puikiausiu skanëstu. "Pas jà visuomet jø bûdavo, vos atëjusi iškart bëgdavau á virtuvæ jø skanauti. Mano þaislais tapdavo galybë promoèiutës surinktø statulëliø, tokiø dabar retas beturi. O vasarà eidavome prie geleþinkelio rinkti uogø", - sako keliø mënesiø dukrytæ sûpuojanti I. Butkevièë. Ji neslepia, kad savo maþylæ ramia širdimi gali palikti globoti rûpestingai promoèiutei, juk ši, tiek vaikø kartø uþauginusi, geriau nei kas kitas gali pasirûpinti giminës maþiausiaisiais.

Asta ŠIUKŠTERIENË

Visos Šiauliø dailës galerijos ekspozicijø erdvës kovo 13-àjà buvo patikëtos tàdien 30 metø jubiliejø švenèianèiam šiaulieèiui menininkui Modestui Navickui.

Modestas Navickas savo darbais nevengia provokuoti. Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Sveèiams, apþiûrëjusiems megztus gobelenus ir netradicines mados fotografijas, Modestas Navickas vienà po kitos pristatë tris drabuþiø kolekcijas, kurios atskleidë jo kûrybinius pokyèius. Pirmoji – ankstyvieji rûbai, kuriuos ekspozicijai paskolino ištikimi klientai. Antroji – šiek tiek šokiruojanti ir þiûrovø prieštaringai ávertinta vyriškø modeliø kolekcija. Ir paskutinioji – lengvutë trikotaþo fantazija ateièiai.

Viešam þvilgsniui savo darbus pateikæs labai anksti (dar mokydamasis profesinëje mokykloje), vëliau ëmæs kurti savo technologijas, paskutiná kartà ant podiumo rûbus dizaineris pristatë prieš ketverius metus. Autorius aiškina, kad jam pertraukos reikëjo.

Per tà laikotarpá Modestas Navickas išbandë ir kitas kûrybos sritis, taèiau gráþo, anot jo paties, pas pirmàjà savo meilæ – drabuþiø dizainà.

Autorius mano, kad dizaineris turi bûti beveik mokslininkas: þinoti mados istorijà, raidà, išmanyti technologijas ir tik tada gali kurti savo. Todël dabar jis tobulinasi – ruošiasi ginti menotyros magistro diplomà.

Jolanta ŠIDLAUSKIENË

Šiaulieèiai turi galimybæ aplankyti þaismingà, spalvingà, optimizmu trykštanèià Romualdo Inèirausko parodà "Sëjomaina", surengtà Šiauliø "E galerijoje". Nors R. Inèirauskas labiau þinomas kaip metalo plastikos, skulptûrø ir medaliø kûrëjas, gerbëjai já þino kaip paukšèiø tapytojà. Pats kûrëjas sako abstrakèiuose paveiksluose jau seniai nebematàs paukšèio - šis išlikæs tik kaip vardinis þenklas.

3170 "Vienà darbà parodoje kûriau ilgiausiai. Nutapytà pastatydavau á balkonà, kitàmet vël patapydavau. Galiausiai uþdaþiau baltais daþais ir árëminau", - sako Romualdas Inèirauskas. Autorës nuotr.

- Kodël paroda pavadinta "Sëjomaina"?

- Nuo vasaros "Sëjomainà" išvydo Telšiø, Klaipëdos ir Plungës gyventojai. Šiauliuose jau liko parodos nuotrupos, nes þmonës ásigijo darbø. Kaip ir dirvai reikia keisti kultûras, kad padidëtø našumas, taip ir man po didelio darbo norisi atokvëpio. Trejus metus kûriau Telšiø katedros dešimties kvadratiniø metrø ploto metalines duris Þemaitijos krikšto istorijos tema, tad norëjosi poilsio rankai. Tapyba turi tarsi meiluþës statusà. Metalo darbams, kaip ir šeimai, atiduota daug metø, specialiai mokytasi devynerius metus Telšiø taikomosios dailës technikume, Estijos dailës institute, metalà apdirbti mokau studentus, o tapybos darbai gimsta sezonais.

- Paukšèio simbolis lydi jus seniai. Kaip jis atëjo á kûrybà ir kà jums reiškia?

- Paukšèiø seniai nëra. Jie liko kaip autorinis þenklas. Paukšèio simbolis uþgimë dar studijø laikais iš kursiniø uþduoèiø, kai tapydavome maþo formato darbus. Medaliuose vaizduodavau paukštá lizde su trim kiaušiniais. Iš pradþiø tapiau romantiškà skriejantá erdvëje paukštá, ákvëptà R. Bacho knygos "Dþonatanas Livingstonas Þuvëdra". Bëgant metams, ëmiau tapyti su humoru paukšèius, nutûpusius ant þemës. Buvo gimæs ištisas kulinarinis ciklas "Juoda kava", "Þalia arbata", "Desertas" ir kiti. Paukštis neteko sparnø, tapo sëslus, kaip ir pats autorius. Paþvelkite, kokie ironiški paveikslø pavadinimai šioje parodoje: "Latviškø daþø emalë", "Šlapdriba", "Griunvaldas"... Abstraktûs vaizdiniai kyla iš pasàmonës, intuityviai, nors kûrimo principus taikau kaip siurrealizme. Paukštá vaizduoju kuo banaliau, schematiškai, taip, kaip piešia vaikai. Nesuteikiu paukšèiui konkreèios rûšies poþymiø. Èia kaip anekdotas. Pats šauniausias bûna trumpiausias. Kai þmogus ilgai pasakoja su smulkmenomis, tai klausytojui pabosta klausyti. Taip ir tapyboje. Stengiesi nevaizduoti to, kas nereikalinga.

- Kartais rëmai tampa kompozicijos elementu - jø dalis atsiranda vidury paveikslo arba lieka tik rëmo nuotrupa. Ar uþmanymui išreikšti nebepakanka tapybos priemoniø?

- Kûryboje norisi kaþko aukštyn kojom, netikëto, ádomaus, todël atsiranda tik rëmo fragmentas arba uþ rëmo paveikslà pratæsia vielinë paukšèio koja ar jo siluetas. Taip darau, kai kompozicija reikalauja atsvaros. Papasakosiu humoristiná nutikimà. Esu padovanojæs paveikslà. Já nutapiau Nidoje vykusiame tapybos plenere. Abstrakèiame raudoname fone uþ paveikslo rëmo kyšojo juodas vielos paukšèiukas. Kai viešbuèio šeimininkas išvydo pakabintà paveikslà, nustebo: "To dar betrûko, kad sienas tepliotø. Kà tik remontà padarëm. Drobës mat jam neuþtenka!" Jis manë, kad nutapiau paukštá ant sienos.

- Ar nepabosta tas pats paukšèio motyvas?

- Jeigu ištisus metus tapyèiau, atsibostø. Dabar, kai dirbu kitus darbus, tai mintys kaupiasi ir vienu metu tiesiog išlieji energijà.

- Jûsø darbai trykšta geromis emocijomis, optimizmu, gyvenimo dþiaugsmu. Ko gero, pats toks ir esate?

- Þmonës mane atpaþásta paveiksluose. Esu optimistas. Kartais esu kaltinamas lengvabûdiškumu. Nepakenèiu politiniø verkšlenimø, kad Lietuvoje blogai. Visiems sakau, kad Lietuvoje þmonës dar taip gerai niekada negyveno. Buvo baudþiava, karai, marai. Þmonës gyveno mintimi, kaip išgyventi, kaip sulaukti pavasario. Jeigu netektume darbo, slëgtø mokesèiai, gal kitaip šnekëtume, bet, palyginti su visais laikais, vaizdas nëra blogas. Argi ne taip, kai prie prekybos centrø nëra kur automobilio pastatyti? Man didelë vertybë - laisvë. Geriau duona su druska, bet laisvëje.

- Ar tokios laisvës troškote? Kaip Jûsø akimis atrodo per dvidešimt metø nueitas valstybës kelias?

- Norëjau laisvës, jà turiu. Negi mane kas nors turi padaryti laimingà, linksminti, maitinti, viskuo aprûpinti? Jeigu maþiau populizmu þaistume, gal ir daugiau bûtume pasiekæ. Laisve reikia naudotis, o ne þaisti.

- Kokiomis vertybëmis vadovaujatës Jûs?

- Man svarbiausios krikšèioniškos vertybës. Krikšèionybë, tikëjimas atsako á visus klausimus. Mano medaliuose, skulptûrose tai tampa atrama. Kai kûrëjas þmogø sukuria panašø á save, o þmogui suteikiama dovana kurti, tereikia ja naudotis.

- Menininku gimstama ar tampama?

- Daþnai juokauju, kad nuo vaikystës svajoju bûti dailininku. Kita vertus, anoks èia juokas. Þinau ne vienà pragertà talentà, apdovanotà šimtà kartø daugiau negu aš. Kaþkiek bûna duota, bet daug reiškia ir juodas darbas, noras kurti.

Šiemet šešiasdešimtmetá rugpjûtá švæsiantis autorius sako parodas skaièiuodavæs iki 200-osios, po to "registracija" nutrûko. Nuo 1979 metø autoriniø parodø surengta per trisdešimt. Menininkas yra dalyvavæs daugelyje tarptautiniø ir respublikiniø parodø, simpoziumø, plenerø, konkursø.

Kûrëjo darbø yra ásigijæ šalies ir uþsienio muziejai, privatûs kolekcininkai Lietuvoje, Rusijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Švedijoje, Suomijoje, Japonijoje, Izraelyje, JAV ir kitur.

R. Inèirauskas dalyvauja šalies, Baltijos šaliø medaliø trienalëse ir tampa laureatu, FIDEM (Tarptautinës medaliø federacijos) rengiamose parodose, darbus siunèia á šiuolaikinio meno medaliø parodas.

Reikšmingiausiu pasiekimu autorius ávardija 2005 m. Tel Avive rengtame konkurse "H. K. Andersenui – 200", kuriame dalyvavo pasaulio medaliø kûrëjø elitas, laimëtà "Grand prix". Tarptautiniame medaliø konkurse dvejus metus iš eilës organizatoriai skirdavo tik antrà vietà, o lietuvis pelnë pirmà.

2003-2004 metais Kultûros ministerija R. Inèirauskui skyrë individualià stipendijà reljefinës-skulptûrinës metalo plastikos projektui kurti.

Svajûnas SABALIAUSKAS

Vienas áþymiausiø Lietuvos kompozitoriø Mikalojus Novikas Šiauliø "Saulës" koncertø salëje šventë jubiliejiná 70-àjá gimtadiená ir auksiná 50 metø kûrybinës veiklos jubiliejø. Maestro Šiauliuose paskutiná kartà sveèiavosi prieš ketvirtá amþiaus. Paklaustas, kodël taip seniai, atsakë, kad Lietuvai paskelbus nepriklausomybæ pasijuto nustumtas á uþribá ir uþmirštas. Tiesiog NEREIKALINGAS.

Maestro atskleidë savo skaudulius ir davë išskirtiná interviu tik savaitrašèiui "Šiauliai plius".

Kompozitorius Mikalojus Novikas ásitikinæs: tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, yra valstybës kultûros genocidas. Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Po ketvirèio amþiaus

- Maestro, atlikëjai tiesiog klykia: "Krizë, krizë, þiûrovai neperka bilietø", o Jûs rengiate jubiliejiniø koncertø turà per Lietuvà. Ar tai nëra per didelë rizika?

- Anksèiau dirbau su Lietuvos radijo ir televizijos orkestru, kuris mokëjo atmintinai mano repertuarà. Dabar vaþinëju su "Trimitu", tad reikëjo parašyti naujas instrumentuotes. Tai kainavo nervø ir sveikatos. Bet, atrodo, viskas gerai. Tad rizikos nëra.

- Kas sugalvojo surengti koncertiná turà?

- "Trimitas". Gal jam reikëjo daugiau koncertø, todël pasiûlë man surengti jubiliejinius koncertus. Sutikau iš karto. Šiauliuose rengiu savo 340-àjá autoriná koncertà. Vedu statistikà, tad puikiai þinau, kad šiandien su savo þiûrovu susitinku 340 kartà (šypsosi – aut. past.).

Paskutinis susitikimas su Lietuvos klausytoju buvo keli mënesiai prieš 1990 metus. Paskelbus nepriklausomybæ, në vieno neturëjau nei vieno tokio susitikimo.

- Sunku patikëti. Gal galite ávardyti kaltus, kodël nebuvo susitikimø? Juk klausytojas Jus myli.

- Kaltus sunku bûtø ávardyti. Gal nebuvo sàlygø? Kas dabar vyksta estradoje? Visokie nemokšos lenda á scenà. Nëra nei O. Valiukevièiûtës, nei N. Tallat-Kelpšaitës. Dabar visokie radþiai ir á já panašûs. Ir tokie, kurie neskaito muzikinio rašto, o "rašo" kompiuteriu melodijas ir vadina save kompozitoriais.

- Pakalbëkime apie kompozitorius. Dabar bet kuris, mokàs dirbti kompiuteriu ir "kurti" muzikà, save vadina kompozitoriumi. Ar nëra paþeminta kompozitoriaus profesija?

- Tai pasityèiojimas iš kompozitoriaus specialybës. Kol tapau kompozitoriumi, mokiausi daugybæ metø. Dabar "plytelëmis" melodijà kompiuteriu surašo: nei minties, nei... Nieko toje dainoje nëra, bet save vadina kompozitoriumi. Ir drásta vadintis kompozitoriumi garsiai.

Ámanoma, kad tas pats þmogus kuria tekstà, melodijà ir pats dainuoja. Bet reikia turëti pasiutusá talentà. Savo ar kitø dainø niekada nesu dainavæs. Labai gerai girdþiu, kuris "falšyvai" dainuoja, bet pats nevaldau balso, "varau" pro šalá ir nieko negaliu padaryti.

- Sunku patikëti, kad bliaunate kaip briedis girioje. Sunku patikëti, kad neintonuojate.

- Bûna, bûna. Va, matote priešais save toká briedá. Tai – nedaþnas atvejis. Puikiai girdþiu, kas detonuoja smarkiai, bet savæs "pataisyti" negaliu.

Vykdomas kultûros genocidas

- Maestro, daþnai tenka išgirsti, jog pastaraisiais metais vykdomas Lietuvos kultûros genocidas. Profesionalaus meno genocidas. Ar neatsitiks taip, kad po keleriø metø liks tik tokie kultûros projektai, kurie duoda pelno. O tie, kurie gali reprezentuoti Lietuvà, bus uþdaryti, nes neduos pelno?

- Þinoma, kad genocidas. Nebëra estradinës muzikos, nëra kam rašyti dainø. Jei tæsis tai, kas vyksta dabar, neliks "mësos" – orkestro, kuris skamba gyvai, viskà darys kompiuteris. Ir ne tik muzikoje.

Aš pats sulaukiau uþsakymo sukurti dainà 1990 metø pradþioje.

- Su laisvës pradþia, kuri þadëjo atgimimà?

- Taip, taip, taip...

- Tai tie devyniasdešimtieji Jus, kaip kompozitoriø, palaidojo?

- Faktas. Ir kitø lengvosios muzikos autoriø nebeliko. Gal vienà kità dainà tik A. Raudonikis parašë? Nei A. Jegelevièius, nei T. Makaèinas nerašo...

- Maestro, negi sakote, kas su nepriklausomybës pradþia nusileido uþdanga lengvosios muzikos kûrëjams?

- Ne tik lengvosios muzikos kûrëjams. Kultûrinës programos nëra. Genocidas. Viskas pjaunama iš šaknø. Nei finansavimo, nei jokiø sàlygø...

Gyvena praeities santaupomis

- Pone M. Novikai, Jûs buvote vienintelis Lietuvos kompozitorius, kurio dainas taip mëgo Sovietø Sàjungos atlikëjai ir kolektyvai. Gaudavote nemaþus honorarus. Ir su 1990 metø Nepriklausomybës Aktu viskas baigësi?

- Man iš tø laikø autoriniai honorarai "eina". Gal 500 litø per mënesá. Minimumas... Sovietiniais metais uþ autorinius gaudavau daugiau nei 3000 rubliø per mënesá. Jauèiausi kaip þmogus. Galëjau daug kà leisti. Dabar reikia "susispausti", ir nieko èia nepadarysi.

- Bet 1990 metais dar nebuvote pensininkas, Jums buvo tik 50 metø. Tai kaip gyvenate?

- Taip ir gyvenu. Senø santaupø likuèiais ir honorarais. Negavau në vieno honoraro nuo devyniasdešimtøjø.

- Tai ko verta valstybë, kuri nesirûpina savo kûrëjais?

- Man dþiaugsmo tikrai nedaug... Suprantu, kad yra laisvë. Tai – gerai. Bet sakau: "Laisvas negali bûti alkanas þmogus."

- Tai koks bus kultûros þmogus dar po 20 metø metø?

- Neásivaizduoju, kuo èia viskas pasibaigs...

"Þalios stoteles" fenomenas

- Pakalbëkim apie linksmesnius dalykus. Savo koncertiná turà pavadinote "Þalioj stotelëje". Kodël bûtent ši daina tapo Jûsø vizitine kortele?

- Manau, kad poetas A. Saulynas talentingai surado dainos temà. Dabar daugelis dainø – apie viskà ir apie niekà. Dabar dainose ir pavasaris, ir meilë, bet konkreèios temos nëra. O "Þalioj stotelëje" – aiški tema. Atsimenu, buvo lapkrièio šešta diena, lapkrièio septintosios išvakarës. Pagërëm gerai, aš pagëriau gerai kavos, tad ilgai uþmigti negalëjau. Draugai nakvojo pas mane, nes pasakiau, kad rytà eisime á demonstracijà. Jie uþmigo. O aš, negalëdamas uþmigti, sugalvojau melodijà. Supratau, kad iki ryto uþmiršiu. Pajutau, kad melodija "uþkabins" klausytojà. Atsikëliau, susiradau þmonos lûpø daþà ir ant laikrašèio uþrašiau melodijà. Ieškoti rašiklio nëjau á kambará, kuriame miegojo suaugæ þmonës, nes jie ne tik miegoti galëjo (juokiasi – aut. past.).

Lapkrièio 20 dienà ta daina nuskambëjo pirmà kartà Kapsuke. Kapsukieèiai sakë, kad ta daina apie juos. Po dienos koncertas vyko Druskininkuose, druskininkieèiai sakë, kad tai – apie Druskininkus, radviliškieèiai - kad apie Radvilišká, šiaulieèiai – apie Šiaulius.

- Švenèiate du jubiliejus: 70 metø gyvenimo jubiliejø ir 50 metø kûrybos jubiliejø. Atmeskime tuos du dešimtmeèius, kurie buvo nelabai smagûs. Kokie jie buvo?

- Pastarieji metai buvo ne "nelabai smagûs", bet labai nesmagûs. Kiti metai buvo labai prasmingi ir vaisingi. Parašiau apie 500 kûriniø. Turiu apie 20 kûriniø, kurie yra tik popieriuje. Ar jie nuskambës? Parašydavau nuo 30 iki 50 dainø per metus, kurios skamba, árašytos radijuje ir yra gyvos.

- Nesu Rusijos politikos gerbëjas, bet kai pamatau televizijos laidas, suvokiu, kad jie gerbia savo talentus. Ir Lietuvos atlikëjus, pavyzdþiui, aktoriø Donatà Banioná. Tad kas nutiko su mûsø valstybe, kad vaikosi blizguèiø?

- Cha (susimàsto – aut. past.). Sunku atsakyti. Pakito mentalitetas? Net neþinau. Tikrai, jautiesi nereikalingas. Anksèiau atvaþiuoji: sutinka, apkabina, pabuèiuoja, gëlæ áteikia... Dabar: esi - nëra tavæs, niekam nerûpi...

Jolanta ŠIDLAUSKIENË

Savaitgalá á Šiauliø "Aušros" muziejaus Ch. Frenkelio vilà rinkosi þmonës pagerbti šviesø Kazimiero Venclauskio atminimà. Áþymus advokatas, socialdemokratø partijos veikëjas, pirmasis Nepriklausomos Lietuvos Šiauliø burmistras, Šiauliø apskrities savivaldos kûrëjas, pirmojo šalies steigiamojo Seimo narys, rotarietis, kultûros mecenatas, gausios šeimos tëvas gimë prieš 130 metø, 1880-aisiais, vasario 27-àjà. Jo atminimas gyvas iki šiol, nors po mirties praëjo 70 metø.

Graþbylë Venclauskaitë - vienintelë gyva K. Venclauskio gyvenimo liudininkë. Artûro Staponkaus nuotr.

Á praeitá poezija, dainomis ir prisiminimais susirinkusiuosius sugràþino aktorë Virginija Kochanskytë, dainininkas Liudas Mikalauskas, pianistë Virginija Unguraitytë.

Atsiminimus pasakojo vienintelë gyva K. Venclauskio gyvenimo liudininkë – dukra Graþbylë Venclauskaitë. 98-eriø metø buvusiai advokatei, Šiauliø miesto garbës pilietei neprireikë në mikrofono. Ji buvo pakviesta atsisësti ant vienos iš Ch. Frenkelio viloje stovëjusiø këdþiø iš Venclauskiø namø.

Aktorei V. Kochanskytei skaitant amþininkø ir šeimos prisiminimus, Kazimieras Venclauskis prieš akis iškyla tvirto sudëjimo, lëtai þingsniuojantis per miestà ar uþ nugaros sudëtom rankom èiuoþinëjantis miesto èiuoþykloje. Aktorë nukelia ir á pajûrá, kur K. Venclauskis vaikus spartietiškai vesdavosi pësèiomis iki Nidos ar Šventosios. Drauge su þmona aktore Stanislava Jakševièiûte-Venclauskiene jis globojo, auklëjo ir kaip savus augino per šimtà našlaièiø. Vëliau dukra Graþbylë papasakojo, kaip iki 12,5 metø ji dvejojusi, ar mama yra jos tikroji mama. Venclauskiai visus augintinius mylëjo vienodai, neišskyrë iš gausaus bûrio savo tikrø dukrø – Graþbylës ir Danutës.

Kilniaširdiškumà iš tëvø paveldëjo ir dukterys. Jos, kaip ir mama, itin gerbiamos Izraelyje, nes Antrojo pasaulinio karo metais nuo holokausto išgelbëjo per šimtà þydø. Uþ tai Venclauskaitëms suteiktas Pasaulio teisuolio vardas, áteiktas medalis, paskirta Izraelio parama, jos, kaip ir S. Venclauskienë, buvo apdovanotos Þûvanèiøjø gelbëjimo kryþiumi.

K. Venclauskio gimimo ir mirties metiniø minëjimas neatsitiktinai vyko ne Šiauliø "Aušros" muziejaus Venclauskiø namuose, kuriuos miestui padovanojo jø dukterys Venclauskaitës. Fabrikantas Ch. Frenkelis tapo milijonieriumi, kai K. Venclauskis, 1911 metais bûdamas Šiauliø dûmos nariu ir dirbdamas Šiauliø savivaldybës turto vertinimo komisijoje, privertë visus miesto turtuolius deklaruoti savo turtà.

Šiauliø "Aušros" muziejaus archyvà nuolat papildantis menotyrininkas Vytenis Rimkus muziejaus darbuotojams áteikë dokumentø, nuotraukø, laikrašèiø iškarpø, susijusiø su Venclauskiais. Archyve atsidûrë G. Venclauskaitës Vytauto Didþiojo universiteto baigimo diplomas, dokumento, liudijanèio jos ir sesers bei motinos teisuoliškà veiklà gelbstint þydus, kopija, iškarpos iš amerikietiškos spaudos, atskleidusios Venclauskiø šeimos gyvenimo faktø.

G. Venclauskaitë prisiminë tëvà sakantá, kad kuo jis bebûtø, kokioje srityje bebûtø dirbæs, jis bûtø buvæs geriausias. K. Venclauskis net sirgdamas vëþiu norëjo bûti naudingas þmonëms – pareiškë norà bûti atiduotas medicinos institutui.

Seimo narys Juozas Olekas pabrëþë, kad K. Venclauskis buvo vienas tvirèiausiø XX a. didþiavyriø, kûrusiø ir palaikiusiø Lietuvà. Aukodamas savo gyvenimà ir lëšas, jis padëjo savivaldybiø pamatus, tapdamas pavyzdþiu, á kà turime lygiuotis.

Lietuvos socialdemokratø partijos Šiauliø skyriaus pirmininkas Alvydas Šedþius prisiminë, kad pirmajame Lietuvos Steigiamajame Seime prieš 90 metø, kaip ir šiemet, socialdemokratai buvo opozicija.

Tarti gerø þodþiø apie advokatà K. Venclauská á scenà uþlipo gydytoja Jûra Nijolë Daulenskienë. Ji prisiminë, kad jos tëvas galëjæs studijuoti uþsienyje tik iš savivaldybës gavæs stipendijà, kurià parûpino K. Venclauskis, dþiaugësi, kad á Šiauliø istorijà árašyta tokia iškili asmenybë. Sëdintiems pirmoje eilëje moteris grieþtai pagrûmojo: "Jeigu bûtumëte tokie þmonës kaip Venclauskis, Lietuvoje geriau gyventi bûtø."

Arûno Vasiliausko piešiniø paroda "Laiptø galerijoje"

Rièardas JAKUTIS

"Plenerø trupiniai" - taip dailininkas Arûnas Vasiliauskas pavadino savo piešiniø parodà, atidarytà Šiauliø "Laiptø galerijos" treèio aukšto fojë. Menininkas nepretendavo á didesnes erdves, dar kartà paminëdamas þodá "trupiniai". A. Vasiliausko piešiniuose regime jo mylimo Þiemgalos krašto vaizdus, nors nuklystama ir á Dzûkijà ar net á tolimàjà Italijà.

Ne kiekvienas dailininkas dabar imasi pieštuko, eskizuoja iš natûros, taip miklindamas rankà. O juk piešinys yra visko pagrindas, vienas seniausiø ir pamatiniø dailës raiškos bûdø, galutinai susiformavæs Renesanso laikotarpiu. Šiuolaikiniame mene dominuoja instaliacijos, performansai, autentiškà meninæ raiškà keièia kompiuteriø technologijos, naujoji komunikacija. Vakaruose jau susigriebta, kad nebeliko þmoniø, gebanèiø mokyti piešti.

Piešiniai išsaugo dailininko autentiškumà ir yra lyg jo dienoraštiniai pasakojimai – intymioji menininko kûrybos dalis. Ásiminë kaþkieno išsakyta mintis, jog beveik kiekvienà piešiná galima perþiûrëti naujai ir tarsi J. Cortazaro romanà "Þaidþiame klases" skaityti iš naujo pagal kodø sistemà.

Parodoje "Laiptø galerijoje" šiaulietis dailininkas Arûnas Vasiliauskas priminë, jog piešinys visad liks pamatinis dailës raiškos bûdas. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.		"Groþio ieškok paprastume" – atrodo, tai savo piešiniø paroda norëjo pasakyti dailininkas.

Arûno Vasiliausko kûryboje iškart išskiri du dalykus – talentà ir kruopštumà. Tiesa, pats dailininkas sako, jog Dievas, deja, jo neapdovanojo talentu, o viskà jis pasiekë kruopšèiu darbu, taèiau jo kûriniai byloja kà kita – yra ir Dievo dovanos, ir, be abejo, darbštumo. Dailininko moto: "Menininkas mokosi visà gyvenimà."

Dar bûdamas tuomeèio Šiauliø pedagoginio instituto 3-iajame kurse, Arûnas Vasiliauskas pradëjo dëstyti Šiauliø dailës mokykloje. Studijomis Šiauliuose Arûnas Vasiliauskas neapsiribojo - tæsë mokslus (tiesa, dailës teorijos) A. Gerceno pedagoginiame universitete tuomeèiame Leningrade. Prisiminæs šias Arûno Vasiliausko studijas pagalvojau, ar tik ne iš ano periodo toji menininko pagarba piešiniui, nes juk Rusijos dailininkai kone labiausiai vertina piešiná.

Tarp pirmøjø savo mokytojø Arûnas mini profesoriø Vytená Rimkø ir dailininkà Antanà Krištopaitá, atvedusius já á didþiosios dailës pasaulá. Pas A. Krištopaitá jis pirmà kartà išvydo S. Dali reprodukcijas, išgirdo (buvo dar gilus sovietmetis), kad "Paryþiaus salonai" nëra blogi dalykai.

Kalbantis apie Dailës mokyklà, kurioje jis dësto, jauti, kad dailininkui labai rûpi, jog ateities kartos puoselëtø tà skaidrø groþá, kuris švyti iš visø jo darbø. Arûnas Vasiliauskas prisipaþásta, jog ir dabar vesdamas pamokà jaudinasi ir viskà, kà daro, nori padaryti tik gerai. Regi, jog kruopšèiai jis pasiruošë ir šiai, anot jo, "kukliai" piešiniø parodai, kurios tikrai nepavadintum eskizø paroda. Tie Arûno Vasiliausko "trupiniai" jau gyvena savo gyvenimà.

Miglë REMEŠKEVIÈIÛTË

Sukdamasi rûpesèiø kupinoje kasdienybës karuselëje Natalija Petrauskienë sako, kad dabartinis jos gyvenimas – egzistancija, perpildyta širdþiai mielu rûpesèiu þmoniø išmëtytais augintiniais bei šaltus þiemos speigus kenèianèiomis antimis.

Natalija Petrauskienë su kalaite Pupa lesina antis. Autorës nuotr.

Atsidavimas þmogaus draugams - ágimtas

Ponia Natalija mano, jog meilë keturkojams jai buvo áskiepyta dar vaikystëje. "Nuo pat maþens jauèiau silpnybæ gyvûnams, o ypaè šunims. Mama nupirko dešreliø, tai visas savo pirmajam šuneliui Šarikiukui atidaviau. Labai mylëjau savo pirmàjá šunelá, todël verkiau tarsi nuplakta, kai jis papuolë po skuodþianèios mašinos ratais", - pasakoja ponia Natalija.

Vëliau ponios Natalijos namuose apsigyveno pekinø veislës bei japoniško kraujo mišrûnas Dþeriukas. Ponia Natalija mena tàkart sulaukdavusi pasiûlymø parduoti Dþeriukà, taèiau teturëdavusi vienintelá atsakymà: "Draugai neparduodami." Deja, ir šá šunelá partrenkë automobilis.

Daugëja pamestinukø

Skaudþiai išgyvenusi Dþeriuko netektá, ponia Natalija vis dëlto neištvërë neatsiliepusi á paþástamos moèiutës, savo sode priglaudusios niekam nereikalingà kalytæ Pupà, pagalbos šauksmo. Sodo kaimynas perspëjo moèiutæ, jog ruošiasi Pupà paskandinti, kam ši lakstanti po jo sodà. Neatlaikë ponios Natalijos širdis – kalytæ parsiveþë á savo namus. Þadëjo ja pasirûpinti tik laikinai, taèiau Pupelë liko pas jà.

"Dabar esame paèios geriausios draugës. Pamatytumët, kaip mes bendraujame – kalytë viskà supranta ir kalbinama atsiliepia sava kalba", - pasakoja ji.

Ponia Natalija prisipaþásta, jog šunys jai labiau patinka nei katinai, taèiau pagalbos rankà ištiesianti visiems be išimties. Jos diena praeina rûpinantis ligota mama ir gyvûnais, daþniausiai ne savo valia patekusiais á bëdà. Maþà suvargusá kaèiukà, susiraièiusá po namo balkonu, per šalèius surado ponios Natalijos augintinë kalytë Pupa, kadaise pati patyrusi karèià benamës dalià. Išgelbëjusi kaèiukà iš mirties nagø, moteris nuveþë já á gyvûnø globos namus tikëdamasi, kad mielam pûkø kamuolëliui bus surasti rûpestingi šeimininkai.

"Nuveþiau pas veterinarà, paskiepijau, taip tikriausiai ir liks pas mane", - glostydama neseniai rastam katinui nugarà sako šeimininkë.

Kiekvienas ponios Natalijos namuose prieglobstá ir širdies šilumà radæs gyvûnëlis turi savo graudþià istorijà. Rudakailis, anot ponios Natalijos, gerose rankose augæs katinas aplink daugiaaukštá namà ëmë sukiotis dar neápusëjus rudeniui. Uþteko kartà išnešti pieno stiklinæ ir naujasis benamis, kasryt kantriai slampinëdamas kieme, jau lûkuriuodavo maisto. "Norëjau, kad nespëjusiam suvargti benamiui katinui bûtø surasti naujieji šeimininkai, - sako ponia Natalija. - Gyvûnø globos namai, á kuriuos nuveþiau rudakailá katinëlá, patikino, jog graþuolis tikrai neliks be namø."

Tarp þiaurumo ir atjautos

Paklausta, kodël þmonës atsisako savo augintiniø, pašnekovë prabyla apie dvasiniø vertybiø stokà. "Išvedusi savo šunelius palakstyti á netoliese esanèià pievà, išgirdau gailiai kniaukiant katinëlá. Uþkalbinau šalimais þaidþianèius berniukus, gal jie þino, kas jam nutiko. Berniukai pasakojo matæ, kaip du vaikinai atsinešë tris maþus katiniukus ir pasimëgaudami mëtë juos aukštyn. Vienà kniaukiantá nelaimëlá uþmetë ant šalia esanèios ámonës stogo, kità tarsi kamuolá svaidë á medþio šakas, o kur pradingo treèiasis mirtininkas, vaikai nespëjo pastebëti, - pasakoja ponia Natalija. – Paëmiau išsigandusià katytæ ir parsinešiau namo." Namø prieglobstá skaudþià nelaimæ patyrusiai katytei suteikë ponios Natalijos draugë.

Beribë Makso meilë

Kartà pagelbëjusi katinui Maksui, ponia Natalija sako, jog katinas jà kantriai lanko iki šiol. "Maksà pamaèiau þvarbià rudens dienà, meistrams nuvariusi remontuoti savo mašinà. Paprašiau meistrø leisti katinà vidun, taèiau šie paaiškino, jog katinas ne jø. Išpuoselëtas katinas nebuvo panašus á benamá, - pasakoja moteris. – Parsinešusi já á namus parašiau skelbimà laikraštyje. Neapsirikau - po poros dienø atsiliepë katino šeimininkë."

Ponia Natalija atidavë Maksà jo šeimininkei ir manë, jog ši istorija tuo ir baigësi. Deja, rytà išvedus šunis, moters ausis pasiekë paþástamas Makso kniaukimas. Teko vël skambinti katino šeimininkei. Po keleto dienø Maksas, sëkmingai pabëgæs iš namø, dar kartà buvo gràþintas šeimininkei. Šá kartà ponia Natalija patarë Maksui nupirkti pavadëlá, taèiau vos tik išvestas lauk Maksas mikliai išsinërë iš jo laisvæ varþiusios kliûties ir kantriai tupëjo prie laiptinës, laukdamas ponios Natalijos. Þiema baigiasi, o Makso viltis pakeisti namus vis dar neblësta.

Vietoj àþuolø vainiko – šuo

Kokia išties yra tikroji kiemsargio Rikio gyvenimo istorija, ponia Natalija sako neþinanti, taèiau pirmieji namo gyventojai jai pasakojæ, kad šuná uþbaigtame statyti name palikæ iki tol juo rûpinæsi statybininkai. Naujieji namo gyventojai kiemsargiui rodë ávairius savo jausmus – vieni pasigailëjæ benamio, šaltà þvarbø vakarà já á laiptinæ áleisdavo, kiti mylëdavo, treti nekæsdami apspardydavo, dar kiti kokio nors ëdalo numesdavo. Skanesnio kàsnio namo augintiniui negailëdavo ir ponia Natalija, tuo metu savo namuose auginusi kilmingà taksiukæ Auræ. Sunkiai susirgusi taksiukë nugaišo. Tada ponia Natalija savo namø duris atvërë kiemsargiui Rikiui. Rikis pirmosiomis naujo gyvenimo dienomis ištuštindavo visus maisto indelius. Šeimininkë rodo virtuvëje jam patiestà guolá, taèiau dvylikametis Rikis mieliau ilsisi susiraitæs ant koridoriuje patiesto minkšto kilimëlio. "Jis pats sau šeimininkas, nepavadovausi, kur jam eiti", - šypsosi ponia Natalija.

Išgyventi turi galimybæ tik sotûs paukšèiai

Jau treti metai uþ namo tekantis upelis tapo likusiø þiemoti anèiø laikinais namais. Visà sausá atkakliai tvyrojæs šaltis, sukaustæs vos ne visà upelá, labai išsekino šiuos laukinius paukšèius. "Negalëjau likti abejinga šàlantiems, alká kenèiantiems paukšèiams, todël du kartus per dienà tuo paèiu metu nešu joms lesalo. Pirmaisiais metais, kai anèiø buvo ne tiek daug, lesinau jas batonu, taèiau vëliau jø èia susirinko vos ne visas šimtas. Kaime gyvenanti draugë nepagailëjo maišo grûdø, - dþiaugiasi ponia Natalija. - Ypaè godþiai antys lesa pabertas šiltas sëlenas, neatsisako ir smulkiai supjaustyto kopûsto."

Ponia Natalija sako, jog kartais antys bûna itin dràsios, taèiau, bûna dienø, kai pikto þmogaus ábauginti paukšèiai labai nedràsiai artinasi prie siûlomo lesalo. Èia pat sukinëjasi kalaitë Pupa, vos ne pati pirmoji paragauja garuojaèiø sëlenø, taèiau antims ji në motais. "Neþinau kaip jûs, bet aš jauèiu malonumà. Va, anàdien visas anèiø pulkas palydëjo mane net iki namo kampo. Nei kvieèiau jø, nei kalbinau, gal todël, jog labai šalta buvo?" - svarsto moteris.

Rièardas JAKUTIS

Gal ir keista, kad Këdainiuose gimæs ir augæs, Šiauliø universiteto Dailës fakultetà baigæs (bakalauras ir magistras), Vilniuje gyvenantis ir kuriantis tapytojas Saulius Dastikas labiau þinomas Danijoje ir Norvegijoje nei savo gimtinëje.

Á Šiaulius, savo studijø miestà, Saulius Dastikas gráþo su didþiule paroda. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.

1999 metais á Danijoje besistaþuojantá tapytojà iš Lietuvos dëmesá atkreipë tos šalies galerininkai. Áspûdingos parodos buvo surengtos Odensës galerijoje "Rasmus", Leso galerijoje "Anie Julie", Pandrupo galerijoje "Radhusgarden", Alborgo galerijoje "Wolfsen", Skive mieste esanèioje galerijoje "Galleri Salling"... Lietuvos salëse S. Dastikà, deja, retai išvysi, todël vasario 23 dienà Šiauliø "Laiptø galerijoje" atidaryta jo paroda yra vienas iš nedaugelio tapytojo išnirimø gimtojo krašto dailës mëgëjams. Iškart reikia pasakyti – sëkmingas išnirimas.

Sauliaus Dastiko kûriniuose beveik neišvysti daiktiškø atpaþástamø formø, jis renkasi gamtos pasaulá, bet irgi ne paprastà, o ypaè spalvingà, jausminá, emocionalø. Spalvos jo kûriniuose tiesiog teka, stebina ir visiška judesio laisvë. Menotyrininkai vienbalsiai pripaþásta, kad pagrindinis S. Dastiko ákvëpimo šaltinis – kintanti gamtos nuotaika, labiausiai šviesa. Neþinau, ar Lietuvos, ar Danijos, ar Norvegijos gamta tapytojà suþavëjo, o gal visø tø šaliø, nes gëliø þiedai visur spalvingi, laukai ir miškai irgi panašûs bei þavûs, juolab kad Saulius - improvizatorius, o jo kuriami vaizdai daþnai paslëpti po nuojautø skraiste ("Atspindys", "Vasaros pabaiga"...). O dar ta begalinë meilë jûrai ("Nidos gaisras", "Þvejai išplaukia", "Salos"...), kuri, jauti, dailininkà átraukë ir nebepaleidþia. Regi, kad dailininko drobëse liejasi jo išgyvenimai, nuojautos, nesibaigiantys ieškojimai. Potëpiø daugiasluoksniškume stebiesi spalvos gyliu ir þaisminga ekspresija. Kûrëjas daþnai renkasi abstrakèià formà. Apskritai visà jo kûrybà galima ávardyti kaip abstraktø ekspresionizmà.

Nesunku atspëti, kad Saulius kuria savo malonumui. Jis pats sako, kad jam kûrimo procesas - emocinë šventë, kurios rezultatas – paveikslas. Prie keturiasdešimtmeèio artëjantá tapytojà jau dràsiai galima pavadinti susiformavusiu menininku. Tai liudija ir ši jo paroda Šiauliuose, "Laiptø galerijoje", kuri kvies dailës mëgëjus beveik visà mënesá - iki kovo 18 dienos.

Jolanta ŠIDLAUSKIENË

"Ši paroda – jubiliejinë, nes kovo penktàjà minësiu 70-ies metø jubiliejø. Tiesa, pase árašyta kita data", - sako tautodailininkë, poetë Antanina Pukënienë. Su ja apie nueità kûrybos kelià, gyvenimo dþiaugsmus ir jaunatviškumo receptus kalbamës šiltø aliejumi tapytø darbø parodoje, surengtoje "E galerijoje".

"E galerijoje" Antanina Pukënienë surengë jubiliejinæ parodà - autorë šiemet švenèia 70-metá. Autorës nuotr.

Faktiniø klaidø A. Pukënienës biografijoje ásivëlusi ne viena. Baþnyèios krikšto knygoje jos gimimo data - 1940-øjø kovo penktoji. Karo metu baþnyèia sudegë. Laimë, gimimo datà árodantys dokumentai išliko, mat mergaitë buvo krikštyta, kai jai sukako septyneri. Mirus tëvams, našlaitæ ëmësi globoti teta, tad augintinei buvo išduoti kiti dokumentai. Gimimo data tapo 1941 m. lapkrièio 24-oji. Pase vardas árašytas iškraipytas – Antonina, nors visi ápratæ vadinti Antanina.

Tautodailininkë gimë Lyduvënuose (Kelmës raj.). Gimtinës motyvai iki šiol yra neatsiejama jos kûrybos dalis. Paveikslams ákvepia begalinës þydinèios pievos, miškai ir kalvos. Iš pradþiø tautodailininkë tapë peizaþus, vëliau sustojo prie gëliø.

Baigusi Tytuvënø vidurinæ mokyklà, Antanina mokësi Panevëþio vakarinëje meno mokykloje ir ketverius metus savaitgaliais vaþiuodavo mokytis á Rygos dailës studijà. "Rygoje labai daug gavau – kompozicijos, technologijos pagrindø, suþinojau apie medþiagas", - šypsosi pašnekovë.

Pripaþinta tapytoja

Antaninai šypsena nuo veido nedingsta visà pašnekesá. Optimizmu trykštanti moteris dalijasi gyvenimo dþiaugsmo paslaptimi. "Kai manæs paklausia, kaip gyvenu, atsakau, kad puikiai, namus dar randu ir adreso klausti nereikia. Turiu daug gerø draugø, puikiai sutariu su kaimynais. Visada tenkinuosi tuo, kà turiu, nedarau niekam bloga, nepavydþiu niekam. Reikia gerbti šalia esanèius, neskaudinti jø, netinginiauti ir, kà bedarytum, daryti iš visos širdies", - vertybes vardija Antanina.

Per savo tapytojos karjerà A. Pukënienë yra surengusi per 30 personaliniø parodø, dalyvavusi per 60 bendrø tautodailës parodø. Nuo 1977 metø Antanina dalyvauja visose Šiauliø krašto liaudies meno parodose, respublikinëse liaudies meno parodose Vilniuje. Tautodailininkë nuolat dalyvauja "Šiauliø dienø" šventëje - ne tik eksponuoja savo darbus, bet ir demonstruoja, kaip jie gimsta.

1987 metais Maskvoje A. Pukënienei uþ kûrybà buvo suteiktas laureatës vardas, ji buvo apdovanota diplomu ir bronzos medaliu. Galybæ padëkos raštø moteris yra gavusi iš Šiauliø ir Vilniaus tautodailininkø sàjungø, ávairiø miestø bendruomeniø, kultûros skyriø ir meno mokyklø. 2005 metais Lietuvos Respublikos kultûros ministerija A. Pukënienei suteikë meno kûrëjo statusà. Tautodailininkë gavo nominacijà uþ krašto garsinimà (Raseiniø raj.), kai 2008 metais Lyduvënai minëjo 450 metø jubiliejø.

Jos paveikslai saugomi Vilniaus, Këdainiø, Šiauliø liaudies meno muziejuose, ne vienas yra iškeliavæs á uþsiená pas privaèius kolekcininkus Australijoje, JAV, Kanadoje, Latvijoje, Estijoje, Izraelyje, Indijoje, Italijoje, Vokietijoje, Rusijoje.

Aktyvi poetë

Nuolat nenustygstanti vietoje moteris ne tik tapo, bet ir kuria eiles. Jos eilërašèiai 1996-aisiais sugulë á vienintelæ autorinæ knygà "Eilës ir þiedai". Poetë yra tapusi ne vieno poezijos rinkinio - "Jungtys" (2000, 2003, 2006, 2009), "Ten, sidabro vingy..." (2000, 2001, 2003-2008), "Prie tëvonijos šaltinio" (1992), "Per þvirgþdà" (2000), "Atvertys" (2006) – bendraautore.

"Norëtøsi jubiliejaus proga išleisti dar vienà autorinæ eilërašèiø knygà, bet trûksta lëšø. Eilërašèiø niekam nereikia, jie nëra populiarûs. Gyvenu iš pensijos, tapybos reikmenims išleidþiu nemaþai pinigø, o rëmëjø nemoku ieškoti, nesu linkusi prašyti paramos. Tikiuosi, kad kaip nors pavyks iki "pasinio" jubiliejaus poezijos knygà išleisti", - viliasi poetë.

Antanina Pukënienë priklauso Šiauliø literatø susivienijimui, yra literatø klubo "Verdenë", Šiaurës Lietuvos literatø sàjungos, Lietuvos nepriklausomøjø rašytojø sàjungos bei Šiauliø knygos kûrëjø draugijos narë.

Ne vienam savo kurtam eilërašèiui Antanina yra sukûrusi ir melodijà, o ši netruko prigyti þmoniø širdyse. Tik kai niûniuodamos moterys tarpusavyje pasikuþda, kad labai patinka viena ar kita daina, Antanina nedràsiai išsitaria, kad tai jos kûryba. Sako, kad nekuklu girtis paèiai.

Geba atlikti špagatà ir gydomàjá masaþà

Antanina ne tik graþiai tapo, kuria uþ širdies griebianèias eiles, dainingas melodijas, bet ir akordeonu groja. Juo groti išmoko pati. Dirbdama Šiauliø respublikinëje tiekimo ámonëje dailininke apipavidalintoja, subûrë kapelà ir ten grojo šiuo klasikiniu instrumentu. Dabar 80 bosø akordeonas jai tapo toks sunkus, kad pagroti pavyksta tik sëdint. Moteris ketina ásigyti lengvesná.

Antanina netgi geba atlikti špagatà. Garbingo amþiaus dama pasiraito sijonà, nusiauna batus ir èia pat kojos išsitiesia á skirtingas puses. Taip pat greitai atsistoja ir tarsi maldai rankas sudeda uþ nugaros. "Anksèiau uþ nugaros esantá daiktà galëdavau pasiekti neatsisukusi. Dabar nebeleidþia nebetvirtas stuburas. Mane teta nuo vaikystës vadindavo guminuke", - prisimena Antanina.

Ir dar vienà neáprastà savybæ Antanina turi. Ji moka atlikti puikø masaþà. Prie skaudanèios vietos pakanka pridëti savo rankà ir savijauta kaip mat pagerëja. Taip ne vienai kaimynei yra padëjusi. Antanina skuba pademonstruoti ir šá savo gebëjimà - uþdeda rankas ant peèiø ir net per rûbus jauèiasi nuo rankø sklindantis karštis. "Turiu labai susikaupti ir daryti tai iš visos širdies, tik tada yra poveikis", - pastebi ji.

Kaip pavyksta išsaugoti gerà nuotaikà bei išlikti jaunatviškai ir energingai? "Nieko specialiai nedarau. Rytais patrinu sànarius, pamankštinu raumenis ir apsiprausiu šaltu vandeniu. Nevalgau riebiai, negeriu pieno, tik savo augintø þoleliø arbatà, valgau daug salotø, salierø, petraþoliø, svogûnø. Vakarais veidà vësiu vandeniu nuprausiu", - atskleidþia ji.

Paklausta, kokia geriausia dovana jai bûtø jubiliejaus proga, moteris atsako – varlë. Jø kolekcijoje turi apie keturiasdešimt – moliniø, medþiaginiø, stikliniø...

Oksana LAURUTYTË

"Kiekviename iš mûsø snaudþia milþinas. Kai tas milþinas nubunda – prasideda stebuklai", - garsioji ir savaip interpretuota Frederick Faust frazë atnešë sëkmæ šiaulieèiui Gintarui Ignatavièiui. JCI Lietuva viešojo kalbëjimo èempionate sausio viduryje Gintaras, kuris yra JCI Šiauliai prezidentas, laimëjo pirmà vietà. Birþelá atstovausiantis Lietuvai JCI Europos kongreso viešojo kalbëjimo èempionate Danijoje, Gintaras sako kalbësiantis apie tai, kad norint prisidëti prie pasaulio progreso reikia paèiam pasikeisti. Kà gali padaryti þmogus, kad pradëtø keistis?

Gintaras Ignatavièius ištiesia gintaro gabalëlá, kurá laiko savo talismanu. Jis Gintarui neša sëkmæ jau vien todël, kad padeda nukreipti jaudulá. Tokiø viešo kalbëjimo paslapèiø jis išmoko dalyvaudamas ávairiø klubø veikloje, nes tiki, kad þmogus turi tobulëti visà gyvenimà. Autorës nuotr.

Nugalëtojo kalba - apie meilæ

Atsistoti prieš publikà ir kelias minutes rëþti átikinamà kalbà - nemenkas iššûkis net patyrusiam oratoriui. Jaudulys, virpanèios kojos ir rankos daþnam sutrukdo. Oratorystës meno besimokantys þmonës þino, kad jaudulá galima suvaldyti, jei þinai bûdø, kaip. Jei nesijaudini, vadinasi tau kaþkas negerai.

Patyrusiems kalbëtojams iš kitø šalies miestø nosá nušluosèiusio šiaulieèio Gintaro Ingnatavièiaus kalbà vertino profesionali þiuri: "FranklinConvey" konsultantas, profesionalus þurnalistas, Rytis Juozapavièius, mokymø ir verslo konsultacijø ámonës "Triple A Baltics" vadovas Þanas Gongapševas ir "Toastmasters Club" Vilnius prezidentas Igoris Vasiliauskas. Renginys vyko Vilniaus senamiestyje ásikûrusioje vyninëje "La Boheme".

Renginyje pasisakë aštuoni kalbëtojai iš klubø JCI Vilnius, JCI Šiauliai ir JCI Sostinë. Renginio tema buvo "Kiekviename iš mûsø snaudþia milþinas. Kai tas milþinas nubunda – prasideda stebuklai". Renginys buvo atviras visiems norintiems, taèiau jame pasisakyti galëjo tik JCI Lietuva lokaliniø organizacijø nariai ir kandidatai. Kalbëtojai turëjo 3-7 minutes, per kurias turëjo pasisakyti visiems dalyviams vienoda tema.

"Kalbà sakiau apie þmoguje snaudþiantá milþinà - meilæ. Šis milþinas pas vienus snaudþia, pas kitus jau bunda, o dar pas kai kà jis tik þada nubusti, taèiau neabejotinai jam nubudus stebuklai pasideda", - šypsosi oratorius.

Gintaras rëþë kalbà apie meilæ þmogui ir apie meilæ tarnystei, pasakojo, kas jam nutiko, kaip "lipo á medá dainuoti" pamilæs savo bûsimà þmonà Ingridà. Pasakojo, koks milþinas jame prabudo, kai gimë sûnus, kalbëjo apie Romeo meilæ Dþuljetai, apie Þygimanto meilæ Barborai, apie meilæ, dël kurios karaliai atsisako sostø. Sugebëjæs papokštauti ir juokindamas klausytojus Gintaras dar kalbëjo apie Motinà Teresæ, Tëvà Stanislovà ir jø pasiaukojanèià meilæ þmonëms.

Po kalbëtojø pasirodymo þiuri suskaièiavo rezultatus ir Gintaro kalbà ávertino geriausiai. Jis apdovanotas "Toastmasters Club" prizu - šešiø dienø seminarø ciklu "Oratoriaus meistriškumas praktikams". Gintaras dar turës galimybæ atstovauti klubui JCI Lietuva JCI Europos kongreso viešojo kalbëjimo èempionate Danijoje, Aarhus mieste.

Klubai - geras bûdas tobulëti

Kalba, kurià Danijoje sakys Gintaras bus apie tai, kà gali padaryti þmogus, kad sàlygotø pasaulio progresà. Pašnekovas sako, kad norint pakeisti pasaulá reikia pradëti nuo savæs. Jis pats - kaimo vaikas ir daug kas mano, kad šiais laikais norint kà nors pasiekti reikia turëti ryšiø, pinigø. Tai, kad tu esi kilæs iš kaimo - ne diagnozë, kad visos durys tau uþdarytos ir sunkiai kà gyvenime pasieksi.

Pakruojo rajone Þeimelio mokyklà baigæs Gintaras sako savo kaimà ir mokyklà prisimenantis su didþiule meile ir pagarba. Mokykloje buvo dramos bûrelis, kurio spektakliuose Gintaras vaidino. Mokykla draugavo su viena latviø mokykla, vaikai rengë bendrus projektus. Tai buvo neákainojamos pamokos. Baigæs mokyklà Gintaras ástojo á Šiauliø universitetà ir tapo fizikos ir informatikos mokytoju. Pradëjo dirbti bendrovëje "Omnitel". Dabar jis yra šios ámonës Šiauliø regiono atstovybës verslo klientø grupës vadovas.

Suprasdamas, kad mokytis reikia visà gyvenimà ir kad tik procesas, o ne galutinis rezultatas þmogui teikia gyvenime didþiausià pasitenkinimà, Gintaras ëmë dalyvauti JCI (Junior Chamber International) veikloje. Tai treèioji pagal dydá visuomeninë organizacija pasaulyje, kurios siekis - prisidëti prie pasaulio visuomenës progreso, savo veiksmais skatinti bûti geresniais.

Jei ne JCI organizacija, Gintaras nebûtø dalyvavæs konkurse, o jei ne Šiauliuose ásikûræs oratorystës meno klubas "Toastmasters" - nebûtø suþinojæs pagrindiniø dalykø, kaip kalbëti viešai, kaip elgtis atsistojus prieš auditorijà, suvaldyti jaudulá. "Dalyvavimas klubø veikloje daug duoda ir padeda tobulëti. Tu ne tik gauni informacijos, susirandi bendraminèiø. Kai susëda du þmonës ir ima kalbëtis, kiek idëjø jiems galvose gimsta. Juk tokiu bûdu irgi þadinamas mumyse snaudþiantis milþinas", - šypsosi jis.

Gintaras sako, kad ávairiø tobulëjimo klubø lankymas neatima daug laiko. Priešingai - po sunkios darbo dienos klubo veikloje atsipalaiduojama. "Darbe klaidø daryti negali, jos brangiai kainuoja. Klube gali klysti kiek nori, mokytis iš klaidø ir niekas tau uþ tai per galvà neduos", - sako pašnekovas.

Rièardas JAKUTIS

Yra iškiliø miesto gyventojø, kurie tikrai turi kà ádomaus papasakoti apie savo miestà, jo raidos etapus. Taèiau jie daþniausia bûna primiršti. Ir jei patys prisiminimø neuþrašo, tai šie nugrimzta istorijon. O iš tokiø prisiminimø suþinai, kaip augo ir plëtësi miestas, smalsuolius mielai nuteikia ávairios pikantiškos, gal kaþkur girdëtos, o gal net neþinomos istorijos, kurios garbingesnio amþiaus þmones gràþina á jø jaunystës metus, o jauniesiems atskleidþia praëjusiø dešimtmeèiø miesto pulsà.

Vytautas Jankauskas - jau net trijø knygø autorius. Vytauto JANKAUSKO asmeninio archyvo nuotr.

Viskuo besidominèiam Vytautui Jankauskui malonu gauti Rolando Rastausko (kairëje) knygà su rašytojo autografu. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.

Daug ádomaus išgirsti klausydamasis ilgameèio Šiauliø miesto prekybos valdybos viršininko Vytauto Jankausko. Pokalbiai su juo visad mieli, gera ir paimti á rankas jo parašytas knygas "Šiauliø miesto prekyba", "Þmogus, paþinojæs penkiasdešimt generolø" ir naujausià autobiografinæ "Kolaborantas?", kurià tik praëjusiais metais išleido Šiauliø "Aušros" muziejaus leidykla.

Kodël toks knygos pavadinimas, neþinia, nes visas gyvenimo jëgas mielam darbui paskyrusio Vytauto Jankausko kolaboravimu tikrai neapkaltinsi. Gal autoriui tik skauda, kad energingieji ano meto þmonës nepagrástai pamiršti, neávertinti ir net be pagrindo bûna koneveikiami. Kas jis - tas ilgametis sovietmeèio miesto prekybos vadas, apie kurá anuo metu sklandë net legendos, nes, þinia, kuruoti tokiu laikmeèiu didelio pramoninio miesto prekybà nebuvo lengva.

Nuo pasiuntinio iki vedëjo

Prasidëjo viskas beveik prieš šešiasdešimt metø, 1951-aisiais, kai Vytautas Jankauskas pradëjo dirbti prekybos sistemoje pasiuntiniu. Pasiuntinio pareigos buvo sukviesti á susirinkimà parduotuviø vedëjus, nunešti koká nors raštà á partijos ar vykdomàjá komitetus ir kitas ástaigas. Jaunuolis keliaudavo duobëtomis gatvëmis pro karo apgriautus namus uþkaltais langais. Parduotuvës tuo metu buvo maþytës, jose prekiauta viskuo: duona, miltais, þibalu, druska, drabuþiais, ávairiomis smulkmenomis. Prekes veþdavo arkliais, automobiliø buvo maþai. Cukraus, miltø, druskos, ávairiø kruopø tada nefasuodavo - viskas buvo svariama. Net degtinæ á barus pristatydavo statinëmis.

Uolus pasiuntinys po šešeriø metø tapo Šiauliø geleþinkelio stoties restorano konditerijos cecho vedëju. Restoranas aptarnavo Joniškio, Kuršënø, Pavenèiø, Papilës, Akmenës geleþinkeliø stoèiø bufetus bei restoranà Maþeikiø geleþinkelio stotyje.

Naujajam vedëjui iškart uþkliuvo kepamos nekokybiškos bandelës. Pasirodo, bandeliø receptûra specialiai buvo sudaryta taip, kad konditeriai, brangias þaliavas pakeitæ miltais, turëtø naudos. Jaunojo vedëjo principingumas gal daug kam ir nepatiko, bet gerø darbo rezultatø siekimas atkreipë prekybos vadovø dëmesá – Vytautas Jankauskas buvo paskiritas geleþinkelio stoties restorano direktoriaus pavaduotoju.

Savo prisiminimuose Vytautas vis tik paatvirauja, pavyzdþiui, prisimena, kad nors ir buvo kovojama uþ kokybæ, vis tiek nuo tortø likdavo konjako, susitaupydavo cukraus, kiaušiniø, kuriø uþtekdavo visiems: ir kontrolieriams, ir administracijai, ir cechø darbuotojams.

1961-aisias, likvidavus Šiauliø geleþinkelio stoties restorano administracijà, Vytautas Jankauskas buvo paskirtas duonos ir pyragø gaminiø parduotuvës Vilniaus gatvëje vedëju. Duonos tuo metu trûko. Jà iš kombinato á parduotuvæ atveþdavo pagal numatytà grafikà. Parduotuvëje laukdavo pirkëjø eilës, neatvësusi duona bûdavo bemat išperkama, jos vis trûko ir þmonës koneveikë pardavëjus, parduotuvës vedëjà ir valdþià. Ásiaudrinusiems pirkëjams tekdavo aiškinti, kada vël pasirodys mašina su duona, kodël pardavëjai nepriþiûri eilës, kodël ekspeditorius duonos kepalà savo paþástamui pardavë tiesiai iš mašinos. Duona tuo metu buvo politika, parduotuvëje daþnai lankësi miesto valdþios atstovai, tad darbuotojai nuolat jautësi kaip ant adatø. Daugiausia pylos bûdavo, jei pagaudavo koká nors kolûkietá su pilnu duonos maišu - kas ir kodël tiek daug pardavë?

Kartà á pagalbines parduotuvës patalpas uþëjo partijos miesto komiteto pirmasis sekretorius A. Ferensas. Pamatæs nepatogiai dirbanèià moterá, kuri pasilipusi ant kopëèiø valë šviestuvà, sekretorius liepë jai nulipti, palaikyti kopëèias, pats uþlipo ir baigë já valyti. Taip vadovai rodë esantys šalia liaudies.

Kas neþinojo "Baltijos" restorano?

Duonos parduotuvës vedëju Vytautas Jankauskas ilgai nedirbo - tapo "Baltijos" restorano direktoriumi.

"Baltijos" restoranas ("Jaunystës", "Geluvos", "Šiauliø" viešbuèio ir kitø restoranø dar nebuvo) tuomet buvo vienas didþiausiø ir graþiausiø Lietuvos restoranø", - prisimena Vytautas Jankauskas.

Visi þinome Vilniaus ir Dvaro gatviø sankryþoje stovintá pastatà, kurá vis dar vadiname "Baltija", nors restorano ten nebëra. Iškilmingi laiptai, puošnûs sietynai, dangiškos spalvos kaprono uþuolaidos, patogûs stalai, minkštos këdës, krištolo taurës, melchioro árankiai, pastandintos baltos servetëlës, fraku pasipuošæs metrdotelis, juodais kostiumais apsirengæ padavëjai (Vilniaus prekybos mokykla atsiuntë dvylikos aukštos kvalifikacijos padavëjø laidà), taip pat juodà kostiumà dëvintis restorano direktorius (tik be baltos servetëlës ant kairës rankos, kurià nešiojo padavëjai).

Galima sakyti, kad restorane buvo net dvi salës – kairëje ir dešinëje, o viduryje buvo pakila muzikantams ir šokiø aikštelë. Abiejose salëse tilpo 250 norinèiø praleisti vakarà, bet patekti á restoranà vis tiek nebuvo paprasta. Taigi bûdavo pakyli laiptais á "Baltijos" restorano salæ, dainininkas traukia dainà apie snaudþiantá senà malûnà prie kelio ir atitrûksti nuo pilko gyvenimo uþ langø.

Prisiminimus iš "Baltijos" laikø Vytautas Jankauskas, regis, gali pasakoti be galo. Nors ir apie 1963-iaisiais restorane turëjusá pietauti N. Chrušèiovà. Komunistø partijos sekretorius turëjo iš Maskvos kariniu lëktuvu atskristi á Šiaulius, papietauti "Baltijos" restorane ir vykti á Rygoje vykstantá SSRS mokslø akademijos posëdá. Kilo begalë klausimø – kuo vaišinti sveèià, kokios temperatûros sriuba jam turi bûti patiekta, kur gauti graþià kukurûzo burbuolæ, kuri, kepta svieste, bus pateikta su spanguolëmis? Saugumo darbuotojai pareikalavo visø sveèià aptarnaujanèiø darbuotojø sàrašo, sanitarinës-epidemiologinës stoties gydytojai patikrino ir šaldytuvuose uþplombavo produktus, iš kuriø bus ruošiami pietûs, kariškiai atskirose patalpose ásirengë radijo stotá. Tiek ruošimosi, o N. Chrušèiovas, nusileidæs Zokniø oro uoste, sëdo á jau prieš tai atskraidintà šarvuotà automobilá ir išvaþiavo tiesiai á Rygà.

Apie viešà maitinimà ir prekybà Šiauliuose

Direktoriauti "Baltijos" restorane Vytautui Jankauskui teko tik dvejus metus, nes prekybos valdybos viršininkas já pakvietë eiti visuomeninio maitinimo skyriaus viršininko pareigas. Nors Vytautas Jankauskas savo darbà vertina kukliai, bet bûtent tada, nuo 1964-øjø, jam vadovaujant visuomeninis maitinimas mieste ëmë sparèiai vystytis. Kasmet atsidarydavo po keletà viešøjø maitinimo ámoniø, nemaþai – pramonës ámonëse ir mokyklose. Kadangi visuomeninio maitinimo skyriaus galimybës buvo per maþos, 1966-øjø sausio 1-àjà veiklà pradëjo prekybos valdybos visuomeninio maitinimo kontora, vëliau pavadinta trestu, kurios direktoriumi automatiškai tapo Vytautas Jankauskas.

Tada mieste atsirado ir naktinis baras "Geluva" su koncertinë programa. Lietuva viena pirmøjø Sovietø Sàjungoje išdráso organizuoti naktines programas viešuosiuose restoranuose. Šiauliai neatsiliko nuo didþiøjø Lietuvos miestø, "Geluva" rodë tikrai puikià naktinæ programà (ypaè išsiskyrë choreografës Aldonos Ivanauskienës paruošti šokiai). Tiesa, prieš atidarant naktiná barà su varjetë programa Vytautas Jankauskas ir Aldona Ivanauskienë buvo siunèiami semtis patirties á tuometá Leningradà, kur tokios programos jau vyko. Deja, patirties jie ten nepasisëmë. Mieste prie Nevos tokios programos vyko tik specialiuose "Inturist" baruose (tas pats buvo ir Maskvoje), tad paprasta liaudis tø programø nematydavo, bet svarbiausia - ne tai. Programa šiaulieèiams pasirodë labai neádomi – keletas cirko numeriø ir tiek. Rûpintis programa Šiauliuose Aldona ir Vytautas nusprendë patys.

1973-iaisiais Vytautas Jankauskas - jau miesto prekybos valdybos viršininko pavaduotojas, o nuo 1977-øjø gruodþio 1-osios – viršininkas. Ironijos Vytautui netrûksta ir kalbant apie šá darbà. Ásiminë kelioniø pas ávairiausius didþiosios SSRS prekybos vadus áspûdþiai ir gebëjimas "pramušti" Lietuvai bei, aišku, Šiauliams reikalingø prekiø.

Vytautas Jankauskas - vienas iniciatoriø, kad bûtø pradëti minëti miesto jubiliejai. Lietuvos vadovams abejoniø dël tokiø minëjimø kilo, nes kaip èia dabar Šiauliai senesni uþ Kaunà, Klaipëdà ir net Vilniø? Visdëlto 1986-aisiais šiaulieèiai atšventë prieš 750 metø eiliuotojo Livonijos kronikoje paminëto savo miesto jubiliejø. Ruošiantis pirmajai miesto jubiliejaus šventei, nemaþai buvo nuveikta ir prekybos srityje – atidaryti dideli prekybos centrai "Aidas", "Dainai", "Baldai".

1990-øjø geguþës 17-àjà Vytautas Jankauskas paprašë atleidþiamas iš pareigø. Kaip bebûtø, jo gyvenimo kelias ilgas ir graþus, galima sakyti – gyvenimas globojant prekybos dievui Hermiui.

Buvo laikas, kai jis buvo viliojamas dirbti Panevëþyje, taèiau Šiauliø nepaliko. Taip pat netapo Šiauliø vykdomojo komiteto pirmininku, nors šis postas jam irgi siûlytas.

Tiesa, pasakodamas Vytautas didþiausià dëmesá skiria darbui ir maþai - šeimai. Bet paklausæs suþinai apie jo graþià santarvæ su pirmàja þmona Onute, kuri dël ligos iš gyvenimo anksti išëjo, apie dþiaugsmà uþaugintais dviem tvirtais ir darbšèiais sûnumis, taip pat apie santarvæ su antràja þmona Genute.

Tad keistas klausimas: "Kolaborantas?" Jei apie Vytautà Jankauskà, atsakymas dar kartà vienareikšmis – tikrai ne.

Modestas NAVICKAS

Šiauliø bendruomenei pristatyta filosofo, dëstytojo, docento Jurgio Dieliauto knyga "Kultûros kontekstai: filosofija, menas, ugdymas". Knygos išleidimà parëmë ne universitetas, kuriame daug metø dirba autorius, bet Šiaurës Lietuvos kolegija. Pasak menotyrininko Virginijaus Kinèinaièio, taip skatinama sveika ir intelektuali švietimo ástaigø konkurencija.

Jurgis Dieliautas intriguoja sakydamas, kad kita jo knyga bus skirta fotografijai ir fotografams, kuriems nebuvo skirta deramo dëmesio. E. Samèenkaitës nuotr.

Per knygos pristatymà J. Dieliautà kolegos vadino aštraus charakterio neeiline asmenybe, þavëjosi jo áþvalga ir produktyvia ilgamete veikla. Kolegos dalijosi prisiminimais ir sveikino pagaliau išleidus knygà, kurios, pasirodo, jau senokai laukta. Apie jà - pokalbis su J. Dieliautu.

– Intriguojantis pavadinimas, taèiau koks knygos turinys?

– Knygos pavadinimas yra tarsi nuoroda á jos turiná. Joje yra trys sritys. Visø pirma - teoriniai apmàstymai. Filosofinis þvilgsnis á kultûros erdves – fotografijà, literatûrà, kultûrines akcijas, kûniškajá patyrimà. Bandymas atverti patá menà arba meno kalbà išversti á filosofijos kalbà – kiek ir kaip fotografija vizualine kalba á mus kreipiasi, provokuoja, klausia, trikdo, erzina savo vizualinëmis dviprasmybëmis.

Dar viena knygos dalis - apie saviugdos procesà, kuris yra antipedagogiškas klasikinës pedagogikos prasme ir antididaktiškas klasikinës didaktikos prasme.

Yra tekæ aštuonerius metus vesti poetinio màstymo seminarus, teko dirbti su patyriminiais dalykais, tylos grupëmis, kitais eksperimentiniais dalykais, vesti interpretacinius seminarus. Iš tos patirties - dalis tekstø knygoje.

– Jûsø knyga - ilgo brandinimo rezultatas. Ar neuþsitæsë procesas, ar kaip tik paèiu laiku?

– Kai kurie tekstai yra net dešimties metø senumo, bet jie nepaseno, nes knyga turi švieèiamàjà funkcijà, skirta studentams, visuomenei. Konferencijø medþiaga, išëjusi maþu tiraþu, yra nusëdusi fonduose, archyvuose ir yra neprieinama. Dabar jà galima bus rasti knygoje. Be to, yra tam tikrø þmoniø poreikis. Buvo paskata iš kolegø, bièiuliø, studentø. Šie tekstai išlaikë laiko išbandymà, o tai svarbu filosofijai.

– Jûsø knyga gali pasirodyti tarsi ataskaitinis darbas, á kurá viskas sudëta.

– Ne visai taip. Treèdalis mano paskelbtø tekstø èia nepateko, laukia kitø leidiniø. Tiesa, ketinu parengti dar vienà knygà apie fotografijà. Kol kas ant mano stalo guli juodrašèiai, kuriuos reikia sutvarkyti. Bandysiu pristatyti man ádomius fotografus, kurie, mano manymu, yra svarbûs, ádomûs ir kuriems nebuvo skirta deramo dëmesio.

– Kokiam skaitytojui skirta Jûsø knyga?

– Adresatas yra mano bendraminèiai, bièiuliai, kolegos Lietuvoje ar dar kur nors. Tiems, kurie domisi kûrybiniu màstymu, kûniškumu, kultûriniø situacijø dviprasmy

bëm. Be abejo, filosofijos ir menø fakultetø studentams, ypaè - vizualinius menus ir kûrybos psichologijà studijuojantiesiems.

Miglë REMEŠKEVIÈIÛTË

Savanoriškas darbas – gana nepopuliari tradicija Lietuvoje. "Dirbu savanoriu", - tokià frazæ ištaræs þmogus neretai susilaukia aplinkiniø nuostabos ar net pašaipos. Vis dëlto atsiranda þmoniø, kurie ryþtasi ásitraukti á savanoriškà veiklà, paaukodami savo asmenininus poreikius dël kitø gerovës. Vaikø ir jaunimo klube "Tarp savø" savanoriaujantis Þydrûnas Buzdziliauskas sako, jog poþiûris á savanorystæ ilgainiui turëtø pasikeisti.

"Visada sakau, kad norint pasiekti savo svajonæ ir paèiam reikia ádëti daug pastangø, antraip, graþi svajonë ir liks tik svajone", - sako Þydrûnas Buzdziliauskas. Þyrûno BUZDZILIAUSKO asmeninio archyvo nuotr.

Patirtis padeda paþinti kitus

"Vaikai þino, kad aš iš vaiknamio, - atvirauja vaikinas. Tai nëra blogai, anaiptol, norint padëti gatvës vaikams, reikia paèiam turëti jø gyvenimo patirties, kuri yra glaudþiø tarpusavio santykiø pagrindas, taèiau net ir tuomet rasti bendrà kalbà nëra paprasta. Gyvenimas vaiknamyje nëra toks sudëtingas kaip gatvëje, kurioje vyksta nuolatinë išgyvenimo kova, kadangi girtaujantys tëvai ne tik nesirûpina, kad jø vaikai turëtø ko pavalgyti, bet neretai ir smurtauja prieš juos. Ne savo noru priversti nuolat rûpintis maistu, gatvës vaikai ásivelia á vagystes, o kæsdami tëvø smurtà tampa itin uþdari. Prireikia daug laiko ir pastangø, kol savyje uþsisklendæs vaikas pradeda leistis á kalbas. Vaiknamyje nereikia kovoti dël duonos kàsnio, èia kovojama tik dël suaugusiøjø dëmesio." Laimë, Þydrûnui kovoti dël suaugusiøjø dëmesio nereikëjo, nes nuo pat maþens trokšte troško uþaugti geru þmogumi, tad šalia esantiems suaugusiesiems beliko tik pasirûpinti, kad jis uþaugtø subrendæs, jautrus, pasitikintis kitais ir savimi. "Tai puikus pavyzdys visiems vaikams, norintiems gyvenime pasiekti savo uþsibrëþtà tikslà, - sako vaikø ir jaunimo klubo "Tarp savø", kuriame savanoriauja Þydrûnas, vadovas Ramûnas Snarskis. – Sunkesnës gyvenimo sàlygos nëra prieþastis, neleidþianti kibtis á gyvenimà, siekti mokslo, turëti mëgiamà uþsiëmimà ir padëti kitiems."

Nuo lizdo prie lizdo

"Va, mano pirmoji mokytoja, tai ji mokykloje man atstojo mamà, - mosteli ranka á klasën uþëjusià mokytojà. – Ar þinote kas dedasi vaiko širdyje, kai já kas nors iš suaugusiøjø per šventëms ar savaitgalá parsiveda á savus namus? Vaikas bûdamas viskà susidedi širdin, taèiau kol esi maþas, to nepasakai, nes nesugebi išsakyti savo jausmø ir tik uþaugæs gali tai padaryti." Þydrûnas dþiaugiasi, jog gyvenimas jam negailëjo suaugusiøjø šilumos, rûpesèio bei paramos. Pirmoji Þydrûno mokytoja Rûta Èerniauskienë iki šiol širdyje nešiojasi jai mielà prisiminimà, kaip nešinas vaiknamyje gautu bananu jis paskubomis pribëgo prie jos stalo. Bananas, þinoma, buvo skirtas mokytojai. "Nemëgau ir nemëgstu aš tø bananø, - juokiasi mokytoja, - taèiau kaip nepasivaišinsi, jei dovanojama iš visos širdies. Dþiaugiuosi, kad jis koks buvo, toks ir liko – labai geros širdies þmogus." Þydrûnas mena, kad nuo pat maþumës augant vaikø namuose pabuvota ne vienuose gerø þmoniø namuose, suvalgytas ne vienas gardus kàsnis nuo svetimo, taèiau vaišingo stalo, išgirstas ne vienas šiltas, nors ir svetimomis lûpomis ištartas þodis. "Jei nori gërá pamatyti, turi pats stengtis bûti geras, - ásitikinæs vaikinas. - Deja, ne visø vaikø širdyse sudygsta svetimøjø gerumo pasëtos sëklos.

"Pasyvus aplinkiniø poþiûris

Þydrûnas savanoriauja jau dešimt metø. Savanoriškas darbas – tai galimybë nuveikti kà nors prasmingo ir netgi pamatyti kaþkà naujo. "Þmonës daþnai manæs klausia, ar uþ savanoriškà darbà mokami pinigai, ir labai nustemba suþinojæ, kad savanoriauju uþ dykà, o kiti, skeptiškai patvirtinæ, kad patys niekada taip nesielgtø, dar ir kvailiu pavadina, - šypteli savanoris. Gal ir kvaila ta mano širdis, taèiau man patinka prasmingai, svarbiausia - nesavanaudiškai praleisti laikà." Nors visuomenëje nyksta vertybiø sistema, taèiau nepaisydamas ávairiø poþiûriø savanoriauti Þydrûnas tvirtai pasiryþæs tol, kol gyvas. Jei kada nors nuspræs sukurti šeimà, savanorystë nebus kliûtis. "Ši veikla nesitæsia visà parà, - tikina savanoris. Be to, visada galima rasti geriausià variantà. Þmonëms trûksta þiniø apie šià veiklà arba jie tiesiog nesupranta, kokia jos prasmë, taèiau tai jokiu bûdu nëra þaidimas ar betikslis laiko leidimas."

Á savanorystæ atvedë fotografija

"Fotografuoti išmokau Kuršënø vaikø globos namuose. Ten buvo daug ávairiø bûreliø, tad net ir niekuo nesidomintis vaikas galëjo surasti sau tinkamà veiklà. Man nepatiko nieko neveikimas, todël lankiau ûkininkø, dramos, kraštotyros, miškininkø, jaunøjø fotografø bûrelius. Ëjau visur, kur tik suspëdavau, þinoma, dël per didelio uþklasinio uþimtumo nukentëdavo mokslai, taèiau tai man padëjo atrasti save. Fotografijos kelyje teko sutikti klubo "Tarp savø" vadovà Ramûnà Snarská. Mûsø paþintis man buvo puiki proga ne geriau arèiau paþinti savanorystæ, bet ir tapti savanoriu."

Meilë fotografijai neišblëso iki šiol – vaikinas dalyvauja visuose nemokamuose renginiuose, o áamþintas akimirkas tvarkingai surikiuoja albumuose, kuriuose puikuojasi pirmosios "Saulës þiedo" akimirkos, bulvaro rekonstrukcijos darbai ir daugelis kitø, mûsø miestui reikšmingø ávykiø. O kur dar aká veriantys gamtos peizaþai bei šventinës akimirkos tø vaikø, kuriems jis, paþinæs savanorystæ, ištiesë savo gerumo rankà. "Visko atmintyje neuþfiksuosi taip, kaip fotografijoje, - sako savanoris. - Man smagu stebëti, kaip auga "Saulës þiedas" ar graþëja bulvaras. Galbût nesu šiuolaikiškas meno gerbëjas, nes manæs neþavi fotografijos, kuriose uþfiksuotos prie durø rymanèios šlepetës ar numestas puodukas. Pats nuostabiausias groþis slypi gamtoje, jos beribëje ramybëje ir vaiko širdyje."

Praleisti laikà kitaip

Anot Þydrûno, pasaulyje blogio išties nemaþai, taèiau reikia stengtis nuo jo atsiriboti. Tai nëra sudëtinga, ypaè jei pats visa savo esybe sieki gyventi padoriai. "Vaikams stengiuosi skiepyti vien tik gërá, - prisipaþásta savanoris. – Toks tas mano savanorystës principas – kuo daugiau duoti kitam. Manæs niekada nedomino jaunimo laisvalaiko praleidomo bûdas "parûkom, pageriam". Man norëjosi laikà praleisti kitaip. Aš siekte siekiau kitokio gyvenimo ir ásitikinau, kad labai stengiantis galima pasiekti uþsibrëþtà tiklsà. Augdamas supratau, jog gyvenime negali vien tik imti, turi kà nors ir duoti. Savanorystë - tai tarsi tam tikras ásipareigojimas sau, kuris suteikia daug gerø emocijø ir leidþia pajusti, kad gali kaþkam padëti. Dþiaugsmas duoti visada yra didesnis uþ dþiaugsmà gauti. Vaikams reikia paramos, nors ir menkos, todël kiekvienas vienaip ar kitaip galime prie to prisidëti. Padëdami kitiems, mes padedame ir patys sau."

Savanoris tikina, kad labiausiai gatvës vaikams trûksta supratingo þvilgsnio, paprasto dëmesingumo, išklausanèio pasisëdëjimo. Asocialiose šeimose augantys vaikai nesinešioja blogø prisiminimø uþantyje. Jie labai vertina gautà gërio trupiná ir stengiasi kuo ilgiau já išsaugoti. Sunkumai juos uþgrûdina, o gërio lašas neleidþia prasiverþti patirtam blogiui, be to, kam malonu prisiminti blogus ávykius? "Jie, kaip ir visi vaikai, turi svajoniø, man labai smagu, kad jomis pasidalija su manimi, - dþiaugiasi savanoris. - Neretai tenka išklausyti ne tik dabarties, bet ir jø ateities planus."

Savanorystë – ne tik malonûs áspûdþiai

Uþ savanorystæ gautas atlygis bûna kartais nesuprantamas arba sunkiai priimtinas. Norëtøsi visai jo negauti, taèiau, anot pašnekovo, nebûna savanoriškos veiklos be pasekmiø. "Tikra tiesa, kad kartais pavargstama daryti gerus darbus, ypaè tuomet, kai vietoj padëkos þodþio sulauki antausio. Deja, savanorystës be þymës nebûna, - atsidûsta Þydrûnas. - Niekada gyvenime nelaikæs pinigø rankoje puikiai prisimenu, koks jausdavausi reikšmingas ir turtingas, delne spausdamas tuos smulkioms išlaidoms skirtus penkis litus, gautus vaiknamyje. Atrodë, jei ne visà pasaulá galësiu nusipirkti, tai bent tuos didþiuosius jo stebuklus – kramtomos gumos, saldainiø, ledø ir dar daugelá kitø niekada neregëtø dalykø, tad nieko keisto, kad daugelis vaikø, sulaukæ pilnametystës ir išëjæ iš vaikø namø, nemoka naudotis pinigais. Deja, lengva ranka gauti pinigai ištirpsta dar në nespëjus pajusti jø vertës. Aš taip pat alká patyriau tik tuomet, kai visam laikui uþdariau vaiknamio duris. Turëdamas karèios patirties, kà reiškia alkis, ir jo dëka išmokæs galvoti apie rytojø, ne kartà esu paskolinæs pinigø jø neturintiems, taèiau prakutæ ir pajutæ pinigø skoná vaikai, deja, pamiršta ne tik pinigus gràþinti, bet ir jiems draugiškai ištiestà pagalbos rankà. Savanorystë man leidþia kaskart iš naujo ávertinti tikràsias vertybes, kurios ne visada turi bûti matuojamos vien pinigais."

Oksana LAURUTYTË

Treèiadiená Šiauliuose viešëjæs advokatas, þmogaus teisiø gynëjas, visuomenës veikëjas, Jungtinio demokratinio judëjimo steigëjas Kæstutis Èilinskas sako jauèiantis pilietinæ pareigà vykti pas þmones ir dalytis su jais teisinëmis þiniomis, kaip ginti savo teises, burti pilietinæ visuomenæ, sàlygoti savivaldybiø politikø ir valdininkø sprendimus. Þmonëms tokià informacijà advokatas teikia, nes yra ásitikinæs, jog gyvename oligarchinëje valstybëje, kurios Seimas - kriminalinis. Norint, kad valstybë taptø teisinë, reikalinga jëga, kuri kontroliuotø valdþios institucijas ir "gimdytø" specialistus. Nes neišmanëlius lengva átraukti á nešvarius sandërius.

Visuomenei Kæstutis Èilinskas geriausiai þinomas kaip Vytauto Pociûno našlës Liudvikos Pociûnienës advokatas. Jis taip pat buvo "Krekenavos agrofirmos" darbuotojos Dalios Budrevièienës atstovas. "S plius" archyvo nuotr.

- Su kuo susitikote Šiauliuose ir kokias problemas sprendëte?

- Jungtinio demokratinio judëjimo nariai šiaulieèiai norëjo pasitarti, kaip plëtoti veiklà, kaip geriau pasinaudoti pilietiniø organizacijø teisëmis. Visuomeninës organizacijos turi sàlygoti valdininkus ir skiriant ávairiø ástaigø vadovus. Gauname skundø iš visos šalies, kai tarybos ar savivaldybës skiria vadovus, neatsiþvelgdamos á kolektyvø nuomonæ, joms svarbi tik politinë ištikimybë. Tokiu bûdu vadovais tampa pasitikëjimo ir kvalifikacijos neturintys asmenys.

- Šalies problema ta, kad aplinkosaugos klausimus sprendþiant nepaisoma visuomenës nuomonës. Tai jau nustatë tarptautinës organizacijos - Lietuvoje neveikia Orkoso konvencija. Joje numatyta, kad visuomenë turi teisæ dalyvauti svarstant teritorijø planavimà, tvirtinant detaliuosius planus, o valdþia turi á tai atsiþvelgti. Pasiûlymus jau pateikëme Vyriausybei, bet kol kas á juos nekreipiama dëmesio, nes stambûs monopolininkai diktuoja savo tvarkà ir ástatymai priimami skubant, neinformuojant visuomenës. Mes kursime darbo grupæ Orkoso konvencijai ginti. Ji bus sudaryta iš teisininkø, specialistø, kitø nariø.

- Atrodo, kad kol kas esate bejëgiai. Su pensininkais piketavote prie Seimo, bet realios naudos juk nebuvo - pensijos sumaþintos. Ar þmonës nenusivylæ?

- Pas mus ateina mokslininkai, profesoriai, mokslø daktarai, taigi mes buriame rimtas ávairiø srièiø ekspertø lygio komisijas. Nemanau, kad oligarchinë mûsø valstybë greitai pasikeis esant tokiai sistemai greitai niekas nesikeièia. Pakeisti oligarchinæ valstybæ á teisinæ, kaip parašyta Konstitucijoje, labai sunku, nepaisant to, kad Konstitucija priklauso tautai, o valdþia privalo tarnauti þmonëms. Dabar yra priešingai.

- Seimà esate pavadinæs kriminaliniu.

- Seime yra teistø þmoniø, yra átariamøjø. Ir jie gana svarbûs Seime. Toks Seimas visiškai paþeidþiamas. Nusikaltæ þmonës niekada negali kovoti uþ teisybæ. Susitepæ þmonës nori, kad ir kiti bûtø susitepæ, ir juos siekia átraukti á savo nešvarià veiklà. Neišmanëlius labai lengva átraukti á visokius nešvarius sandërius.

Kitas dalykas, kodël Seimas kriminalinis - akivaizdþiai perkami ir parduodami ástatymai. Metus buvau Seime ir ilgiau nesutikau bûti tokioje aplinkoje. Aiškiai matyti, kas vyksta, kai ástatymo reikia stambioms monopolijoms. Vienas gali šûkauti kol uþkimsi, bet niekas nesiklauso. Supratau, kad kol visuomenë nesusiburs ir nepradës matyti, kas darosi, mes, keli šûkaujantys, nieko nepadarysime.

Lietuvoje yra sàþiningø ir kompetentingø þmoniø, kurie nenori lásti á tà purvà. Bet taip negalima. Mes turime parodyti, kad galima domëtis valstybës reikalais, nesipurvinant, o dirbant Lietuvai. Ir tie þodþiai visiškai netušti. Lietuva yra visø mûsø turtas, kurio galime netekti pagal dabar veikianèius sandorius.

- Dël šiukšliø rinkliavos kai kuriuose miestuose kreipëtës á teismà. Manote, kad dabar galiojanti rinkliava yra neteisëta?

- Rinkliavà ávedë savivaldybiø tarybos, nusprendusios, kad galima gaut pinigø nieko nedirbant. Nesvarbu, kad šiukšliø nëra, privalai mokëti. Moki uþ tai, kad gyveni ir kad dirbi. Bankrutuojanèios ar pristabdþiusios veiklà bendrovës turi didþiulius plotus ir privalo mokëti didþiules sumas, nesvarbu, kad nevykdo veiklos ir šiukšliø neturi. Teismø procesai uþtrunka keletà metø, todël greitesnis kelias - tvarkos pakeitimas vietose. Þmonës turi susiburti ir daryti átakà savivaldybëms, kad bûtø pakeista tvarka ir reikëtø mokëti uþ atliekø kieká, o ne uþ plotà.

- Esate siûlæs apskritai nebalsuoti rinkimuose.

- Dabar rinkimø sistema tokia, kad visuomeninës organizacijos ir pilieèiai negali dalyvauti rinkimuose lygiomis teisëmis. Tai prieštarauja Konstitucijai. Bendruomenë ar judëjimas, jei nori eiti á rinkimus, turi mokëti uþstatus, o partijos iš biudþeto gauna milijonus. Ar tai lygûs rinkimai? Partijos, jei jaustøsi stiprios, eitø á lygià kovà.

- Þurnalistø bendruomenæ papiktino þinia, jog Šiauliø apygardos teismo pirmininkas išdavë VSD leidimus klausytis þurnalistø pokalbiø.

- Mûsø pilieèiø kontrolë - be ribø. Šie paþeidimai yra dideli, todël mes informuosime apie tai atitinkamas Europos organizacijas. Þurnalistai turi turëti ypatingà apsaugà, nes jie turi bûti nepriklausomi, nepaþeidþiami, o tai, kad jie sekami, árodo, jog atsidûrëme policinëje, blogàja prasme, valstybëje.

Visas pokalbis su Kæstuèiu Èilinsku - šeštadiená portale www.etaplius.lt .

Rièardas JAKUTIS

Galima tik pasidþiaugti, kad pastaruoju metu á savo parodas miestelënus pakvietë garsiausi Šiauliø miesto dailininkai. Pakvietë ir nustebino dar kartà árodydami, kad nebûtina ieškoti tik svetimø pranašø, o daug gero meno turime ir savo mieste. 2009-ieji baigësi didele Sigito Prancuièio ir Petro Rakštiko paroda miesto Dailës galerijoje, Naujieji Šiauliø dailës padangëje prasidëjo irgi áspûdingai – savo kûrybà "Laiptø galerijoje" pristatë Viktoras Ostašenkovas.

Viktoras Ostašenkovas sako norëjæs, kad parodoje "Laiptø galerijoje" kabëtø tik nauji jo darbai, todël kûræs dienà ir naktá. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.

Kuo išsiskiria V. Ostašenkovo paveikslai? Atsakysiu - graþia didþiule viltimi. Visa tai kûrëjas atskleidþia þaisdamas spalvomis. Dailininko drobëse susipina kontrastingos spalvos ir visi jo kûriniai tarsi dega ávairiaspalvëmis varsomis. Kartà rašydamas apie Viktoro kûrybà esu pastebëjæs, kad spalva tapyboje jam yra svarbiausia priemonë. Dailininko paveikslai tarsi reikalauja pavasario ar vasaros ir, atrodo, jiems ruduo bei þiema - ne metas, bet geriau pagalvojus – gal tai ir gerai, kad jie pagyvina rudená, þiemà ar net keièia metø laikus. Þiûri, ir spalva uþburia, ásuka, nebenori paleisti. Esi ir kasdienybëje, ir uþ jos. Jauti, kad dailininkas gyvena pojûèiais, o ne simboliø ir þenklø prasmëmis. Geràja prasme.

Pagrindiniai V. Ostašenkovo kûrybos motyvai visad buvo – objektai (daþniausiai pastatai), gëlës ir paukšèiai. Pastarosios parodos paveiksluose jau daug kur pamatysi ir þmogø. Tiesa, ir anksèiau þvelgdamas á jo paveikslus þmogø jausdavai, tik jis bûdavo kaþkur šalia, gal netgi drauge su þiûrovu tyrinëdavo tai, kà mato, o štai dabar á já visu ûgiu áþengë. "Laiptø galerijoje" dailininkas pateikia naujausius savo kûrinius, bet visad jo paveiksluose vyravusi šventiškumo, paslaptingumo ir ekscentriškumo tema niekur nedingusi. Pagalvoji, jog ir gerai – Viktoro Ostašenkovo kûrinius pagal tai ir atskirsi. Dauguma Viktoro kartos tapytojø gamtoje ir þmonëse ëmë ieškoti bjaurasties, tai tapo madinga "estetika". Èia V. Ostašenkovo ir jo kolegø kûrybiniai keliai išsiskyrë. Dailininko menà dràsiai pavadinèiau "paryþietišku". Šviesios spalvingos pripildytos drobës artimos garsiajai "Ècole de Paris" mokyklai, kurios tradicijà Lietuvoje ákûnijo Antanas Gudaitis, Algirdas Petrulis, Jonas Èeponis, Rimantas Bièiûnas.

Kas dar bûdinga V. Ostašenkovo kûrybai? Irgi esu rašæs, bet norisi pasikartoti, nes tai, mano galva, svarbu ir išskirtina - gesto išraiškingumas. O tai, kaip ir spalvø pojûtis, tapyboje jau yra daug. Ne veltui dailininkas turi savo gerbëjø ir pasekëjø. Kalbëdamasis su Viktoru jauti, kad jo gyvenimo tikslas – kûryba. Gal toks menininko uþsidegimas ir leidþia bûti produktyviam, rengti parodas.

"Laiptø galerijoje" eksponuojamuose kûriniuose linksmai nuteikia dailininko ironija ("Mes", "Apmàstymai po parodos atidarymo", "Nefertitës pypkë epochø sandûroje", "Lietuvoje Napoleonui šalta", "Kagoro gërimo diena"), spalvingi gimtinës peizaþai ir istorija ("Ruduo Kuršiø nerijoje", "Sodyba Dameliø kaime", "Sapiegø rûmø griuvësiai Ruþanuose", "Grafo Èapskio rûmø griuvësiai"), be abejo, aliuzija á Paryþiø ar kitus pasaulio kampelius ("Ala "Fole Berþe baras" Lygumuose", "Auksinis Marlon Brando gyvenimas", "Las Vegas, Fremont street", "Sidabrinë šviesa Arabijoje", "Auksinë šviesa Bagdade")...

Viktoras šiek tiek pavydi Vilniui, nes ten visai kitoks gyvenimas - verþlus, intensyvesnis bendravimas, kita vertus, nebûtina visà laikà suktis Vilniuje, Paryþiuje arba Niujorke. Dirbti ir kurti, anot menininko, galima bet kur. Nors dailininkas ir apgailestauja, kad Šiauliai neturi senamiesèio, kuris per karus buvo sugriautas. Tapyti pastatus V. Ostašenkovas labai mëgsta, tad senamiestis jam bûtø tikra atgaiva. Tiesa, menininkas vis tiek sugebëjo nutapyti paveikslø ciklà "Dingæ Šiauliai" - kaip Drëmos knyga "Dingæs Vilnius". Naudojosi senomis nuotraukomis, þiûrëjo, kaip atrodë miestas prieš pasaulinius praëjusio šimtmeèio karus.

Besidomintys menu Vakarø pasaulyje yra ásitikinæ, kad lietuviø, latviø ir estø dailininkai turi bûti labai panašûs. Ir nustemba pamatæ, kad taip nëra. O štai Viktoras Ostašenkovas, mano galva, yra vienas iš tø nedaugelio Lietuvos dailininkø, kurie savo kûryba artimiausi latviams ir estams. Gal todël Viktorà su parodomis daþnai ir traukia kaimyninë Latvija.

Þvelgiant á V. Ostašenkovo paveikslus, galima pamanyti, kad dailininkà reikëtø priskirti tai kûrëjø grupei, kurie gyvena triukšmingà, bohemiškà gyvenimà – èia liejasi raudonas vynas, švieèia saulë, þydi gëlës. Gal taip ir bûna, bet daþniausiai dailininkas mëgsta ramumà, nes tik tada, pats pripaþásta, gimsta brandûs kûriniai.

Jolanta ŠIDLAUSKIENË

Šiauliø miesto garbës pilietis, S. Šalkauskio ir J. Basanavièiaus premijø laureatas, menotyrininkas, dailininkas, ŠU profesorius, habilituotas mokslø daktaras Vytenis Rimkus švenèia garbingà 80 metø jubiliejø. Ávairius likimo vingius, kelias santvarkas išgyvenæs jubiliatas aktyviai dalyvauja visuomenës gyvenime, dirba su studentais, vairuoja automobilá ir nestokoja humoro jausmo. Sausio 19-àjà, tikràjà savo gimimo dienà, jis kvieèia á jubiliejiná kûrybos vakarà Ch. Frenkelio viloje. Jubiliatas skaitys pranešimà "Šiauliø kultûros tradicija" ir kvies diskutuoti.

Menotyrininkas Vytenis Rimkus iki šiol aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime ir daro átakà ne tik Šiauliø, bet šalies dvasiniam gyvenimui. Autorës nuotr.

Vytená Rimkø susitinkame Dailës galerijoje ŠU Menø fakulteto studentø diplominiø darbø gynimo dienà. Jis pats vadovauja keliems studentams. Paklaustas, kaip nepritrûksta energijos, profesorius atsako, kad nors darbo krûvis yra sumaþëjæs, nuo jaunimo atitrûkti nepavyksta. "Mûsø sàlygomis dëstytojai iš universiteto neišeina - juos išneša", - šmaikštauja jis.

- Koks buvo nueitas kelias, kokie ávykiai formavo Jûsø asmenybæ?

- Vaikystëje svajojau bûti dailininku, architektu. Átakos turëjo tëvo albumas "Vokieèiø okupacija Lietuvoje piešiniuose ir trumpuose aprašymuose". Bagdoniškio ir Bazilionø pradþios mokyklose mokiausi dar Nepriklausomoje Lietuvoje, vëliau - Šiauliø berniukø gimnazijoje. Vëliau kilo karas. Bûdami gimnazistais ásitraukëme á pogrindá, todël nepavyko išvengti tremties. 1946 m. buvau išveþtas su šeima á Sibirà. Ne visi liko gyvi. Dešimt metø ten praleidome. Sibire irgi ramiai nesëdëjome, purkštavome, todël bylà iškëlë ir Irkutske vykusiame teisme paskelbë aukšèiausià - mirties - bausmæ. Nuosprendis vëliau buvo pakeistas á 25 metø laisvës atëmimà lageryje. Mirus Stalinui bausmë buvo sumaþinta, tad vël gráþome á tremtá. 1958 m. gráþus á Lietuvà, teko pradëti kurtis iš naujo. Dirbau šaltkalviu–daþytoju Šiauliø autobusø parke, neakivaizdiniu bûdu studijavau Leningrado Iljos Repino dailës institute. Dësèiau meno istorijà Šiauliø pedagoginiame institute. Vëliau apgyniau dailëtyros daktaro, po to - dailëtyros habilituoto daktaro disertacijas, ágijau profesoriaus laipsná. Iki šiol vadovauju studentø ir magistrantø diplominiams darbams.

- Kokiomis vertybëmis vadovaujatës gyvenime?

- Gal nuskambës kaip plakate, bet mano gyvenimo tikslas - Lietuva. Nuo vaikystës ásitvirtino ir išliko iki šios dienos. Dauguma neásivaizdavo, kad Lietuva kada nors taps nepriklausoma. Nors buvo tarybinë santvarka, buvo puoselëjamas lietuviškumas - buvo siekiama išsaugoti lietuviø kalbà mokyklose, ástaigose, kur braute brovësi rusø kalba. Lietuviø liaudies menas Tarybø Sàjungos mastu prasiverþë á pirmaujanèias pozicijas. Tai buvo galimybë ne tik propaguoti to meto šiuolaikiná menà, bet ir iš naujo prikelti senas lietuviø tradicijas. Vël buvo prisimintas religinës tematikos menas. Juk dievukai, pietos pakelëse buvo griaunami, uþ juos buvo baudþiama. Lietuviškumo vizija reiškësi netikëtais bruoþais ir forma. Bolševikinio komunizmo þlugimo procesas vyko ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Tarybø Sàjungoje. Visaip þmonës suvokia Lietuvos Nepriklausomybæ. Vieni dþiaugiasi, kiti keikia.

- Kurioje stovyklos pusëje esate Jûs?

- Burnojanèiø visada klausiu - o kà tu davei, kà padarei Lietuvai? Tu nori, kad bûtø iš karto geras gyvenimas. Þinoma, klaidø buvo padaryta. Kai kuriais etapais buvo pernelyg susiþavëta materialine gerove. Uþsimiršo dvasiniai dalykai. Kai kas priklauso ir nuo mûsø paèiø.

- Kokios problemos Lietuvoje atrodo skaudþiausios?

- Átariai þiûriu á emigracijos bangas. Anksèiau buvo prievartinë emigracija. Dabar negali sakyti, kad ji savanoriška. Ji sàlygota sunkios ekonominës padëties. Man labai svarbi emigranto pozicija: ar jis išvyksta keikdamasis ir kerštaudamas kaþkam, ar ieškodamas išeities tam tikrà laikotarpá. Nieko bloga negali sakyti apie menininkus, kurie uþsienyje randa savo vietà, bet neuþmiršta ir Lietuvos. Tie, kurie atsisako tëvynës, uþsienyje prapuola. Su didelëmis pretenzijomis išvykæs á uþsiená daþniausiai bûna juodadarbiu darbininku. Deja, emigracija - ne vien Lietuvos, bet viso pasaulio problema. Didþiosios valstybës per visà istorijà gyvena maþøjø tautø sàskaita, pasisavina jø kûrybiná potencialà. Paþiûrëkim, kiek lietuviai davë Rusijai, Lenkijai, o kiek šios šalys davë Lietuvai? Áþymûs lenkø rašytojai yra lietuviø kilmës, o rusai savinasi mûsø didþiuosius kunigaikšèius. Novgorodo paminklas, skirtas Rusijos tûkstantmeèiui, tebestovi iki šiol. Rusai traktuoja, kad jø imperijà kûrë penki didieji Lietuvos kunigaikšèiai: Mindaugas, Gediminas, Algirdas, Kæstutis ir Vytautas. Panašiø dalykø galima vardyti be galo. Sukilimo vadas Tadas Kosciuška - vilnietis. Jis - antras asmuo po Dþ. Vašingtono kuriant Amerikos nepriklausomybæ. Amerikoje stovi T. Kosciuškos paminklas, leidþiamos monetos su jo atvaizdu.

- Kodël lietuviai neávertina ir nesididþiuoja garsiais þmonëmis?

- Esame ápratæ duoti. Galbût tai istorijos lemtis. Tiems, kurie lieka Lietuvoje, tenka dviguba uþduotis - stengtis, kurti, ugdyti jaunàjà kartà. Maþosios tautos taip parodo savo gyvybingumà. Kartais didelës imperijos greièiau þlunga nei maþos valstybës.

- Kas Jus dþiugina Šiauliuose, o kas - liûdina?

- Në vienas miestas Lietuvoje nebuvo sugriautas iki pamatø dukart. Nevertëtø uþmiršti, kad Šiauliø pësèiøjø bulvaras - pirmasis Tarybø Sàjungoje, treèiasis - Europoje. Tik po keleriø metø Arbato alëja atsirado Maskvoje, po dešimties metø Laisvës alëja - Kaune. Mes tai uþmirštame. Þinau, kas pirmasis pasiûlë bulvaro idëjà, bet dar reikia patikrinti kai kuriuos faktus, todël nenoriu sakyti. Tai vienas iš mano ateities uþdaviniø. Dþiugina Šiauliø arena, "Saulës" kino teatras, kuris ágyja naujà egzistavimo bûdà. Juk vitraþas "Saulës mûšis" - reikšmingiausias stiklo kûrinys Lietuvoje. Turime didþiausià prekybos centrø tinklà Lietuvoje. Ar tai teigiamas, ar neigiamas reiškinys, vertinti nesiimu. Bet koks griovimas yra neigiamas dalykas. Net neteisëto statinio nugriovimas turi neigiamà atspalvá. Manau, uþtektø apsiriboti baudomis, atiduoti pastatà visuomenës interesams, bet ne nugriauti.

Stokojame áþymiø rašytojø, bet dailininkø, kurianèiø ávairiose srityse, turime daug. Mieste vyksta aktyvus kultûrinis, sporto gyvenimas. Visur net nespëjame. Tereikia apsidairyti. Kas tik nëra buvæs Rygoje, o kas yra aplankæs Rygos meno muziejø? Þmonës vaþiuoja á Paryþiø, eina á Luvrà, bet èia pat pašonëje turi savo Luvrà.

- Turite sukaupæs daug patirties. Ko palinkëtumëte jaunajai kartai?

- Kad neprarastø þmoniškumo, tëvynës vizijos, kad suvoktø, kad mes jà turime. Labai svarbûs ir tarpusavio santykiai, kartø bendravimas. Šiandien tu jaunas, rytoj - senas, todël linkëèiau tolerancijos. Reikia diskutuoti, pasidalyti nuomonëmis ávairiais klausimais. Tegul susipina tradicijos ir naujovës.

Oksana LAURUTYTË

Kalbantis su buvusia Šiauliø universiteto dëstytoja, edukologijos mokslø daktare, docente, pedagoge, garbës kraštotyrininke Elena Adomavièiene kyla jausmas, tarsi laikytum þemuogiø smilgà ir po vienà uogà atsargiai dëtum á burnà. Bet ne iš karto – pirma pasigroþëtum uogos spalva, ákvëptum aromato, akimirksniu nuskraidinanèio á vaikystæ, kai viskas buvo pasakiška, niekas nebuvo svarbu ir kartu labai svarbu. Þemuogiø – karèiø, rûgšèiø ir dieviškai saldþiø - skonis leidþia pajusti, kiek skausmo, baisumø, dþiaugsmo, išminties, nevilties ir palaimos šiai moteriai suteikë gyvenimas. Vis dëlto þemuogiø smilga – tai visuma pojûèiø, uþburianèiø optimizmu ir jaukumu.

Elena Adomavièienë anksti praþilo, á Šiaulius atvyko jau balta balta. "Miriau iš juoko, kai išgirdau mane vadinat moterimi þilai daþytais plaukais", - juokiasi nepaprastai šviesi moteris. Elenos ADOMAVIÈIENËS asmeninio archyvo nuotr.

Kraštotyrininkø, poetø, knygø gerbëjø šeima

Išgirdusi, kad norima rašyti straipsná, Elena prašo nerašyti apie jà labai graþiai ir nevardyti visø jos pasiekimø. "Èia juk ne vaistinë", - prajuokina balta kaip obelis, labai šviesi moteris.

78-eriø Elenà likimas apdovanojo daugybe talentø – jai puikiai sekasi tapyti, ji rašo eiles.

Esu aš kaimo vaikas.

Reikia man trobos

Su dideliu stalu

Ir duonos kepalo ant jo.

(...)

Reikia smilgos

Þemuogëms suverti,

Gegutës kukavimo

Ankstyvà rytà

Prie namø.

Man visko reikia.

Gal dël to

Taip liûdna ir nyku.

Eilëraštis iš Elenos poezijos knygelës "Patirties skrynia" tarsi atskleidþia dabartinæ jos bûsenà. "Gerai, kad mieste daug liepø – pastoviu atsirëmusi ir toliau einu", - sako lazdelës nebeatsisakanti Elena.

Didþiulis širdies skausmas slegia jai širdá. Prieš kelerius metus moteriai padëti á Šiaulius atvykæs sûnus Kazys patyrë galvos traumà. Traumos bûta rimtos – Kazys guli slaugos ligoninëje visiškai paralyþiuotas. Motina kasdien neša jam smulkintuvu trintà maistà, po lašelá girdo sûnø vandeniu, prausia, skuta barzdà, kalbina já. "Tai baisiau nei mirtis. Jis viskà supranta, bet nieko pasakyti negali", - apsiašaroja Elena, bet išsyk susitvardo – stebëtina jos tvirtybë.

Elena su šviesios atminties vyru Kaziu, buvusiu St. Šalkauskio mokyklos mokytoju, uþaugino du vaikus - Kaziukà ir Gintarà, kurie taip pat tapo mokytojais. Vienas sûnus, vos gimæs, po paros mirë.

Likimas susiklostë taip, kad dabar Elena gyvena viena. Vyras mirë prieš vienuolika metø, sutuoktiniai buvo atšventæ sidabrines vestuves. Kazys organizavo šeimos kultûriná gyvenimà. "Bûdavo nuperka bilietus ir pasako, kur eisime. Po jo mirties visiškai pasimeèiau, nebeþinojau, nei kur eiti, nei kokie renginiai vyksta", - sako Elena, taèiau priduria dabar ir nebeturinti jëgø aktyviai gyventi - ištisas dienas ji praleidþia prie sûnaus lovos.

Begalinës artimøjø meilës lopšys

Þmonëms dejuojant dël maþëjanèiø algø ar smaugianèios krizës vertëtø prisiminti, kaip sunkius laikus išgyveno jø tëvai ar seneliai, ir pamàstyti, kodël jie optimizmo neprarado.

Elena, kilusi iš Klaipëdos krašto, Kapstatø kaimo, buvo jauniausias vaikas šeimoje. "Man atrodo, kad to, ko labiausiai þmogui reikia, gavau šeimoje", - sako ji. Elenos tëvai buvo ûkininkai ir norëjo jai palikti ûká. Planus pakeitë okupacija ir Elenos milþiniškas noras mokytis.

Kas skatino maþàjà Elenutæ kuo geriau paþinti pasaulá ir save? Tëvø namuose þiemos vakarai neprailgdavo – buvo dainuojama, giedama, sekamos pasakos, minamos máslës, þaidþiami þaidimai. "Ta gimtøjø namø šiluma, tie muzikalûs vakarai man sukrovë þemaièiø liaudies kultûros kraitá", - sako ji.

Elenos tëvelis buvo mokytas vyras – su pagyrimu buvo baigæs keturias carinës Rusijos mokyklos klases. "Negirdëjau jo ištariant nešvankaus þodþio", - sako Elena.

Moteris net uþsidengia ašarotas akis, prisiminusi tëvelá. Gráþdavæs namo po darbø pavargæs, bet dukrai sakydavæs: "Na, Elel, bëgam lenktyniø, katras greièiau!" Elenutë skuodþia kiek išgali, o tëtis tyèia tipena vietoje. Tada dþiaugiasi, kad duktë pirma atbëgo.

"O kaip jis mane matematikos uþdavinius mokë spræsti! Sakau, kad nesuprantu þodinio uþdavinio, o jis prašo sàlygà pasakyt. Skaitau jam, o jis liepia atmintinai pasakyt. Skaitau skaitau ir matau, kad jau pagalbos nebereikia, atsakymà jau þinau. O tëtis šypsosi - juk þinojo, kad svarbiausia - sàlygà ásiskaityti", - prisimena moteris.

Mama buvo tëèio priešingybë. "Kiek ji turëjo energijos! Dirbo ûkyje, o dar parduotuvæ turëjo, pyragus naktimis kepdavo. Šimto metø sulaukusi mama mokykloje nebuvo mokiusis në dienos, taèiau mokëjo skaityti, galëjo laiškà parašyti. Svarbiausia – ji buvo tikras liaudies išminties aruodas. Sekdama vaikams pasakas, ji persirengdavo ir vaikus átraukdavo á pasakos veiksmà", - pasakoja Elena.

Vaikø mokslai ir karo "dþiaugsmai"

Atrodo, viskas Elenai klojæsi kaip pasakoje, taèiau gyvenimas pasaka tikrai nebuvo - Antrojo pasaulinio karo baisumus vargiai pamirši. "Vaikystëje patirtos jausminës bûsenos išlieka visà gyvenimà", - sako ji.

Moteris pamena 1940-øjø vaizdus: rusø kareiviai joja þemaièiø plentu ir pasuka prie eþero, kur ji su sesute Onyte ganë karves. "Mes apsikabinæ verkiame, kareiviui kartojame iš tëèio išmoktà þodá "nipanimajieš". Á širdá giliai ásireþia tas širdies skausmas, kad mus uþëmë", - sako Elena.

Atmintin ásirëþæ ávykiai buvo 1941-aisiais - girti vokieèiø kareiviai, prieš kelias valandas susidorojæ su Ablingos gyventojais, besišlaistantys po kaimà. Degino namus, tvartus, atëmë arklius, šaudë þydus. Þmonës nuo vokieèiø "ablavos" slëpdavo gyvulius. "Buvome paslëpæ krûmuose vienà veislinæ kiaulæ ir bekonà, ten jiems nešdavome ësti. Ganydama karves stebëdavau kelià. Jei tik išgirstu kà nors vaþiuojant, tuoj veju karves á krûmus", - sako moteris.

Uþ vokieèiø valdþiai pristatytus linus duodavo "taškø". Uþ juos buvo galima nusipirkti druskos, þibalo, kitokiø prekiø. "Kartà tëtis uþ tuos "taškus" nupirko ledinukø, padalijo vaikams po kelis. Ásidëjau ledinukà á burnà ir išvariau karves. Pasidarë gaila, kad ledinukas taip greitai tirpsta. Išsiimu á delniukà, palaikau, vël èiulpiu, vël išimu. Tokie buvo karo vaikø dþiaugsmai", - sako Elena.

Vokieèiø ir rusø kareiviø nualinti

Baisus ávykis nutikæs 1944-øjø rugpjûtá. Rytø pusëje jau dundëjo, plentu vaikšèiojo vokieèiø sargyba, kuri gerai matë Elenos tëvø kiemà. Naktá pasidauþë á duris, á vidø ásilauþë karininkai. Trankësi, dauþësi. Mama Elenai su sesute liepë bëgti. "Šokau pro langà, palindau po rabarbarø lapais ir išbuvau, kol išaušo. Kareiviai neabejotinai buvo atëjæ moterø prievartaut. Mama pasielgë gudriai – ëmë gerti vandená ir vaidino, kad vemia. Kareiviai, pamanæ, kad ji nesveika, paliko ramybëje", - prisimena Elena.

Frontui nutolus, trobos langai buvo išbiræ, nukirstas berþas, gyvuliø ir paukšèiø nëra. Mama rado du pusgyvius paršiukus, parsinešë á trobà. Troboje jau buvo rusø kareiviai, kurie paliko vienà kambará ir kibirà, kuriuo šeimyna ir vandená nešë, ir valgyt jame virë.

Pagaliau sulaukta dþiaugsmingos þinios - karas baigësi. Þmonëms dar teko iškæsti rusø okupacijà, trëmimus Sibiran. "Rusø kareiviai reikalavo "samagono", lašiniø, mësos. Kartà mama išvirë bulviø, prie kuriø padavë rûgusio pieno. Kad pasiuto karininkëlis, buoþëmis išvadino, vis rëkë, kad toks didelis namas... O tëtis jiems pasiûlë eiti ir grauþti tà namà nuo kampo. Vos nenušovë tëèio", - sako Elena.

Þiniø troškulys

"Bûdama mokyklos direktorë mokiniø tëvams sakydavau, kad jie nevarytø vaikø prie knygø. Varykit prie darbo, tada dvilinki eis prie knygø", - šypsosi Elena. Ji baigë Rietavo gimnazijà, Klaipëdos mokytojø seminarijà, Vilniaus pedagoginá institutà, dirbo mokyklø direktore. Net dvidešimt metø ji praleido Plungëje – dirbo Plungës 1-osios mokyklos direktore.

1981 metais apgynë disertacijà "Paskatinimai ir bausmës auklëjant mokyklinio amþiaus vaikus šeimoje". Šiauliø universitete lietuviø kalbos mokymo metodikà Elena dëstë iki 2002-øjø, kol išëjo á pensijà. Garbi pedagogë ásitikinusi, kad vaikø auklëjimas dirþu – prasta tradicija. "Daþnai vaikus barame, smerkiame, per maþai sakome jiems graþiø þodþiø. Jei daugiau neigiame, negu teigiame – gero nelauk. Daþnai kaltiname vaikus, kad jie vengia mûsø, tik ar ne mes patys atstumiame juos? Neþinau, kada ir kas pirmasis sugalvojo, kad prie šventinio stalo neturi sëdëti vaikai. Baisus tas þmogus buvo", - sako pedagogë.

Apdovanojimø ji turi tiek, kad "nemoka apsakyti", namuose visa siena nukabinta tautinëmis juostomis, kuriomis ji buvo apjuosta. Jai spausta ranka, dovanoti medaliai, diplomai uþ pedagoginá darbà ir visuomeninæ veiklà, kraštotyrà.

"Þinote, koks apdovanojimas man pats mieliausias?" - klausia Elena ir ištiesia drobe aptrauktà antrojo laipsnio diplomà. 1970-aisiais respublikinei parodai ji pristatë ranka rašytà darbà "Gimtasis kaimas", kuriame surašë gimtøjø Kapstatø istorijà, gyventojus, surinko dainas, másles, patarles. Tai buvo svarbus ávykis šalyje – kraštotyrininkai buvo paraginti rinkti kaimø istorijas ir leisti leidinius. "Nosis ákirtæ visi þiûrëjo", - šypsosi pašnekovë.

Kraštotyra – ryšys buvusiøjø su esanèiaisiais

Kraštotyra Elena susidomëjo dar bûdama studentë. "Tik išsiþiok, o ji jau bëga uþsirašyti", - juokdavosi nepaprastai þodinga Elenos mama. "Elena visas mûsø šiukšles išsineša", - juokavo ir gimtojo kaimo gyventojai, kai moteris ateidavo pas juos senoviniø dokumentø, fotografijø, pasakojimø.

Garbës kraštotyrininkei 1996-aisiais Šiauliuose áteiktas Mikelio prizas. Elena vedasi á kambará ir rodo, kaip tas prizas atrodo – skulptoriaus Kazio Kasperavièiaus išdroþta šventojo Roko su šuneliu skulptûrëlë.

Mikeliukø mokyklà Juliaus Janonio gimnazijoje Elena ákûrë pasišovusi kaþkà daryti, kad nemirtø kraštotyra. 1995-aisiais per kraštotyrininkø suvaþiavimà kaþkas pasakë: "Paþiûrëkite á salæ – vien baltos galvos sëdi. Kas bus? Mirs kraštotyra?" Elenai šie þodþiai giliai ásmigo á širdá.

"Bûèiau dar vadovavusi Mikeliø mokyklai, bet mirus vyrui ëmiau sirgti", - atvirauja pašnekovë sakydama, kad kraštotyra mirtinai bûtina: "Ji yra ryšys buvusiøjø su esanèiaisiais."

Klaipëdietis þurnalistas, rašytojas Linas Jegelevièius, redaktoriaujantis "Tauragiškiø balse", išleido savo antràjà knygà - mistiná trilerá "Juodieji uþribio kauliukai". Linas nesibodi darbu provincijoje ir sakosi nemëgstantis greþiotis atgal ir dël ko nors gailëtis.

Linui Jegelevièiui, išleidusiam savo antràjà knygà, nepatinka græþiotis atgal ir dël ko nors gailëtis. Lino JEGELEVIÈIAUS asmeninio archyvo nuotr.

- Prieš trejus metus išleidæs savo pirmàjà autobiografiniais faktais grástà knygà "Nuogas prieš jus" sulaukei ávairiø nuomoniø – net priešiškumo. Ar "nepersekioja" iki šiol tavæs tavo pirmoji knyga?

- Vis dar išgirstu klausimà: "Jeigu viskà pradëtum iš naujo, ar rašytum tokià knygà?"

Laikau save brandþiu þmogumi – tik toks þmogus gali apskritai parašyti knygà, ypaè tokià "nuogà" (juokiasi). Nei pirmoje, nei antroje knygoje nesu saldus saldainis. Kai kas gal ir susivemtø skaitydamas pirmàjà. Nieko baisaus – neparodyèiau jokios reakcijos, bet jokiu bûdu nepaduoèiau servetëlës.

Mëgstu kartoti, kad niekada neverta pernelyg daug græþiotis atgal ir gailëtis dël ko nors. Mane labiau domina ateitis.

- Iš kur ëmeisi idëjos savo antrajam romanui "Juodieji uþribio kauliukai"?

- Realybës ir vaizduotës santykis, ko gero, yra labiau svarbus skaitytojui, ypaè maþiau išprususiam. Kaþkur skaièiau, kad Amerikos literatûrologai paskaièiavo, jog visoje groþinëje literatûroje vyrauja apie 20 pagrindiniø temø ir maþdaug dar tiek pat jø variacijø. Vadinasi, kalbame daugiausia apie pusšimtá temø. Bet pamàstykime: pasaulyje gyvena septyni milijardai gyventojø, vadinasi, yra tiek pat gyvenimø. Ir kokiø! Absoliuèiai unikaliø, spalvingø.

Në vieno rašytojo vaizduotë nëra tokia laki, kad sukurtø visiškai naujà "gyvenimiškà" situacijà, aplinkybes. Gyvenimas daug spalvingesnës ir raiškesnis negu þmogaus vaizduotë. Pasiþiûrëkite: net áþymiausiø rašytojø fantastø H. G. Welso, A. Klarko fantastiniai kûriniai buvo ákûnyti, t. y. þmogus pradëjo odisëjas á kosmosà, pasiekë Atlanto vandenyno dugnà 11 kilometrø gylyje, išmoko sukurti þmogø iš làstelës klonuojant. Paradoksalu, kad gyvenimas daþnai yra spartesnis negu kûrybingiausio rašytojo vaizduotë.

Kalbant apie mano mistiná trilerá "Juodieji uþribio kauliukai", idëjà romanui netikëtai subrandinau kaþkuriame rusø þurnalø perskaitæs þinutæ apie krepšininkà, kurio kitatautë þmona yra susiþavëjusi juodàja magija, okultizmu – pomëgiu, kuris ëmë gadinti poros santykius. Man beliko temà išplëtoti.

- Ar skiriasi (ir kuo) knygos ir þurnalistinio rašymo bûdas, stilius? Kà tau reiškia rašymas?

- Rašymas man – kaip malonus apsëdimas, kuris veikia kaip veiksmingiausias haliucinogenas. Rašymas yra veiksminga psichoterapija, bûdas "išlaisvinti" ne tik savo IQ, bet ir ego ir giliausià sàmonës sluoksná – superego. Bûtent jis – pats nepaþiniausias, labiausiai dominantis ir jaudinantis. Tiek savyje, kà jau kalbëti apie kitø.

Nebijau prisipaþinti - aš mokausi rašyti. Bet siekiu, kad mano tekstas "kabintø". Tie, kurie jau perskaitë mano "Juoduosius uþribio kauliukus", sakë, kad jie "kabina". Man tai pats geriausias komplimentas.

Prisipaþástu - savo teksto nekenèiu, jau parašæs romanà, braukiau já išsijuosæs. Galima sakyti, rankraštá taip sudarkiau, kad beveik metus praleidau já perrašydamas – redaguodamas.

Man patinka Dþordþo Orvelo þodþiai: "Jeigu tik gali išbraukti þodá – išbrauk."

Rašytojas turi bûti stipri asmenybë, nes jam reikia rašant valdyti ne tik savo gyvenimà, bet preciziškai, tobulai valdyti ir savo herojø gyvenimus, likimus.

Ta prasme þurnalistika yra kur kas paprastesnë, ne tokia reikli. Parašyti laikrašèiui gerà þinutæ yra þurnalistikos mokslo dalis – reikia naudotis atvirkštine piramide, jau pirmajame sakinyje atsakyti á pagrindinius šešis klausimus. To išmokstama kaip ir fizikos ar chemijos dësniø ar formuliø, bet jos naudojimas automatiškai "nepadaro" gero þurnalisto.

- Baigei Vilniaus universitete þurnalistikos studijas. Esi vienas iš nedaugelio profesionalø, dirbanèiø provincijoje. Kaip joje tau atrodo þurnalistika?

- Labai daug priklauso nuo leidiniø redaktoriø, kaip jie moka dirbti, minkyti "molá" iš þurnalistikos nekrimtusiø rašanèiøjø. Vis dëlto man kartais labai liûdna, kad provincijos laikrašèiø redakcijose þurnalisto darbà dirba daþniausiai tolimi šiai profesijai þmonës – buvæ mokytojai, darþelio auklëtojos – bet kas, kas gali suskrebinti rašinukà.

Tokiø þmoniø aš net nedrástu vadinti þurnalistais – jie tëra informacijos surinkëjai. Tai yra pirminis, pradinis þurnalistikos lygis, mechaninis.

Aš nelabai ásivaizduoju, kad mes eitume operuotis pas gydytojà ar teisinës konsultacijos pas advokatà, neturintá savo veiklos licencijos. Deja, þurnalistikoje yra daug atsitiktiniø þmoniø.

Gal kada nors bus pareikalauta iš jø, kaip ir advokatûroje, ásigyti jei ne þurnalisto diplomà, tai nors licencijà?

Kita vertus, ádomu dirbti su þmonëmis, kurie, niekada nekrimtæ jokiø universitetiniø þurnalistikos studijø, noriai imasi kûrybinio darbo. Iš patirties sakau, kad tokie þmonës daþniausiai yra lankstûs, imlûs patarimams – iš jø galima "lipdyti" þurnalistus. Kartais – ir visai neblogus.

- Þinau, kad daug metø gyvenai uþsienyje, Amerikoje. Gráþæs iš emigracijos dirbi pagal profesijà – anksèiau dirbai redaktoriumi Šilalëje, dabar - Tauragëje. Ar neslegia gyvenimas nedideliame mieste?

- Nedrástu savæs vadinti tauragiškiu vien dël to, kad èia dirbu. Kiekvienà savaitgalá leidþiu Klaipëdoje. Mano sielai artimesnë uostamiesèio aura, jûra. Gal kas nors kratosi þodþio "kosmpopolitas", bet jauèiuosi esàs pasaulio pilietis. Man svarbiausia – þmogaus màstymas.

XXI amþiaus pradþioje visai darbo rinkai bûdingas globalizmas. Dabartinës technologijos leidþia gyventi atokiai nuo didmiesèiø, didþiausiø megapoliø ir sëkmingai dirbti neišeinant iš namø. Kalbu ne tik apie prekybà vertybiniais popieriais. Pavyzdþiui, aš dirbu redaktoriumi ne tik Tauragës laikrašèio redakcijoje, bet ir Taline bei Niujorke, nes siunèiu savo straipsnius ten leidþiamiems spaudos leidiniams ir interneto portalams.

Atvirai sakant, bûtø visai šaunu, jeigu ateityje tapèiau tik "freelance" (angl. neetatiniu) þurnalistu. Asmeninë ir kûrybos laisvë – bûtiniausios sàlygos laimei.

Þinau nemaþai þmoniø, kurie gyvena maþesniuose miestuose, o vaþinëja dirbti á Klaipëdà, Kaunà ar Vilniø. Daug blogiau, kai þmonës, ieškodami geresnio gyvenimo, visiškai palieka gimtàjá miestà.

Gyvenimas maþame mieste turi privalumø, pavyzdþiui, pasiekti darbà man trunka pësèiomis penkiolika minuèiø, o, pavyzdþiui, kai gyvenau Niujorke, á darbà vaþiuodavau metro daugiau nei valandà.

Kûrybos poþiûriu maþas miestelis – idealus kurti. Vien dël to, kad jame nedaug, pramogø, o gyvenimas sëslus ir geràja prasme pilkas, kad sukuria psichologinæ bûsenà, kai norom nenorim esi priverstas màstyti apie bûties, metafizinius dalykus.

Beje, jei paþvelgtume á þinomiausiø pasaulio rašytojø kûrybos geografijà, tai geriausi kûriniai gimsta ne megapoliuose, didmiesèiuose, o daþniausiai atkampiuose, ramiuose miesteliuose.

Svarbu ir þmonës. Man atrodo, kad patys nuostabiausi þmonës yra ne tie, kurie baigæ Harvardo ar nors Vilniaus universitetà, naršo po pasaulá spræsdami globalius klausimus, o tie, kurie, nebaigæ net pradinës, gyvendami Dievo uþmirštuose miesteliuose ir kaimeliuose, turi ástabià pasaulëjautà - suvokia Izraelio ir arabø konfliktà Artimuosiuose Rytuose ar Amerikos uþsienio politikà per savo gyvenimiško supratimo ir patirèiø prizmæ taip tiksliai ir teisingai, kad bet kuris Harvardo auklëtinis jiems galëtø pavydëti.

Patikëkite, tokiø nuostabiø þmoniø esu nemaþai sutikæs Lietuvos provincijoje.

- Ar galima tikëtis daugiau knygø iš tavæs?

- Knygynuose spoksant á krûvas knygø, kartais pagauna beviltiškas silpnumas. Knygø pasirinkimas toks didelis, o besibeldþianèiø á išlepinto skaitytojo sàþinæ, širdá ir protà – tiek daug. Tikiu, kad turësiu ir savo skaitytojà, kitaip nerašyèiau.

Kalbino Dita Mickevièiûtë

Rièardas JAKUTIS

Ironija literatûroje - senas ir daþnas reiškinys, o ironijos tema lietuviø dailëje pasireiškë tik praëjusio šimtmeèio 8-9 dešimtmeèiais. Tokio vëlyvo šios temos áþengimo á lietuviø vaizduojamojo meno scenà prieþastys, anot menotyrininkø, itin aiškios ir paprastos - vadinamasis aukštasis dailës menas (apie karikatûras èia nekalbame) ilgai buvo laikomas garbingoje vietoje ant pjedestalo, ir vien mintis, jog jis gali bûti nedvasingas, nerimtas ir nesolidus, këlë šiurpà. Tiesa, ir dabar ironizuojanèiø dailës atstovø mûsø padangëje nëra daug. Šiauliuose toks bûtø skulptorius ir tapytojas Martynas Gaubas.

Martynas prieš porà metø á savo parodà skambiu pavadinimu "Geriausia paroda pasaulyje" pasikvietë Minedà, kuris it išpuikæs menotyrininkas pristatë jà, pavadindamas "parodomàja paroda".

Nepasakysi, kad šis jaunasis menininkas á menà þiûri nerimtai. Tiesiog jo kûriniai turi subtilaus humoro uþtaisà. Manau, kad nesuklysiu teigdamas, jog menas Martynui atsiranda þaidþiant. Jam patinka šëlioti, iškrësti kokià nors netikëtà nesàmonæ. Þmonës kitø akyse nori bûti graþûs ir protingi. Nori, bet bûna kaip visada. Martynas Gaubas tai þino ir tai matyti jo kûriniuose. Tiesa, gyvenime þmonës dar labiau uþsiëmæ nuosavu solo pasirodymu nei Martyno kûriniuose, kur jie daugiau linkæ paskæsti minioje ar savo vienatvëje, o drauge, deja, ir laikinume bei bejëgiškume. Bet kà darysi – toks gyvenimas.

Nors Martynas Gaubas kuria skulptûros, tapybos, kartais grafikos srityje, bet yra studijavæs dizainà ir tai, atrodo, jam net padeda, nes prie nieko neprisirišdamas jis atranda savità meninæ raiškà - ieško groþio negraþiuose pavidaluose. Regi storas nuogas moteris, šviesmeèiais nuo Apolono idealo nutolusius vyrus. Jo herojai bendrauja su paukšèiais, gyvuliais. Štai keturpësèias þmogus šnekuèiuojasi su jam ant nugaros uþšokusiu šunimi. O kitas màstytojas sëdi ir krapšto nosá.

Keisti ir Martyno Gaubo šventieji, pavyzdþiui, vyras su "maike", ant kurios kruopšèiai išdroþtos raidës "Triper Boss", o virš galvos švyti aureolë, ištiesæs rankà leidþia á dangø paukštá. Autorius išdroþæs daug angelø, kuriø kûnai irgi nëra tobulø formø. Jaunasis menininkas sukûræs ir šiaulieèio skulptûrà – riboto intelekto "gezo", tarsi slengu sakanèio: "A girdþ, gaidy?" Martyno herojai sunkiai kovoja su savo silpnybëmis, pavyzdþiui, ant šaldytuvo uþsikoræs þmogus, jauti, nenulips visko neparagavæs. O štai milicininkas, iš sugedusios mašinos vorele vedantis keleivius, yra tarsi Kristus iš senovinio paveikslëlio, per rugiø laukà keliaujantis su apaštalais.

Iš Martyno merginø ir moterø, manau, nepamirštama akiniuota mergina storu uþpakaliu ir sparnais, skaitanti knygà, arba moteris, nešanti narvà su višta, jau vien dël ásimenanèio pavadinimo "Išbrinkusi kanarëlë gerose rankose". Šmaikšèiai menininkas ásivaizduoja ir Aleksandrijà, tà tarsi niekuo nepasiþyminèià vietovæ šalia Šiauliø, kur galëtø vykti linksmas gyvenimas, netgi su pliaþu poilsiui.

Šiauliuose vykusiai kièo parodai Martynas sukûrë skulptûrinæ gipso kompozicijà "Saldþios kliuškos", skirtà "Yvos" dainininkëms. Prisistatydamas šioje parodoje menininkas kalbëjo, kad jam kièas asocijuojasi su tuo, kas blizga ir þiba, su soliariniu ádegiu, auskarëliais bamboje ir kur tik pakliûva ar pan. Visus neskoningumo poþymius galima rasti popgrupës "Yva" nariø kûryboje, aprangoje ir elgesyje. Pasiklausiusiam jø dainø menininkui tapo akivaizdu, kad "yvas" galima laikyti vienu ryškiausiø tautinio kièo pavyzdþiø. Taip Martynas á savo parodà skambiu pavadinimu "Geriausia paroda pasaulyje" pasikvietë Minedà, kuris padainavo "Tegul sudegs viskas, kas dega" ir it išpuikæs menotyrininkas pristatë jà, pavadindamas "parodomàja paroda". 2008 metø miesto dailininkø parodai, vykusiai per "Šiauliø dienas", dailininkas pateikë keliø metrø paveikslà, kuriame - visu ûgiu gulintis þmogeliukas su didþiuliu alaus "bambaliu" po paþastimi, uþ kurio katedra, šventiniais fejerverkais nutviekstas miestas. Kadangi parodoje buvo renkamas geriausias miesto kûrëjas, gulintysis prašë skirti premijà jam.

Martyno Gaubo "Aleksandrija".

Iš kur atkeliauja Martyno Gaubo personaþai

Martyno Gaubo kûryba – tai patirto ir ásivaizduoto, stebëto ir jausto mišinys. Stebina kûrëjo laisvumas, dràsus nevarþomas gestas. Geriau paþvelgæs á jo kûrybà suvoki, kad improvizacijos èia kyla iš emocinio ásijautimo. Atrodo, kad autorius á savo kûrinius mëgsta þiûrëti iš šalies. Kartais šaltai ir racionaliai ávertindamas kompozicijas, kartais vadovaudamasis tik jausmu. Aišku, viskà atperka jo poþiûris á savo kûrybà - akivaizdþiai ironizuojantis, turintis þaidimo, pokštavimo elementø. Svarbi menininko kûrybos savybë – laisva visa ko regëto interpretacija. Jauti, jog jam patinka kurti paradoksalias prasmes, pabrëþti netikëtumus. Daug dëmesio skiriama smulkioms kompozicijos detalëms, kurios, daþniausiai disonuodamos su kompozicijos monumentalumu bei statiškumu, pripildo paveikslo erdvæ paradoksaliø prasmiø. Stebiesi autoriaus ypatingu gebëjimu keistis, paneigti savo atradimus. Tai atitinka pagrindinæ dadaizmo ir šiuolaikinio postmodernistinio màstymo tendencijà. Sakoma, jog dadaistø juokas artimas šaltam lošëjø juokui, o rimtumo ir beprotybës priepuoliai bûdingi postmodernistinëms išdaigoms.

Dar studijø metais - 2002-aisiais - respublikinëje medþio droþëjø parodoje Martynas Gaubas buvo apdovanotas uþ originalumà. Jis juokauja, save apibûdinandamas kaip menininkà, ranka siekiantá pasaulinio pripaþinimo. Nors iš tiesø didþiosios Europos parodø salës jam jau nëra naujiena. Surengtos parodos Lenkijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Danijoje, Švedijoje.

Spalá Panevëþio dailës galerijoje veikë jo tapybos, skulptûros ir meniniø objektø paroda "STAND ART", lapkrièio viduryje paroda persikëlë á Klaipëdos Baroèio galerijà. Gruodþio 8 d. drauge su šiaulieèiais fotomenininku Rolandu Parafinavièiumi, dailininkais Voldemaru Barakausku ir iš Šiauliø kilusiu, bet dabar Vilniuje gyvenanèiu Martynu Vilimavièiumi Martynas atidarë parodà Lietuvos ambasadoje Varšuvoje, kitø metø pradþioje laukia personalinë paroda Rygoje, kol galiausiai kovà jo darbai gráš á gimtuosius "Laiptus".

Jaunasis menininkas - pranašas ir namuose. Išrankiuosius Lietuvos sostinës meno gerbëjus jo kûriniai irgi privertë diskutuoti, þavëtis, o kitus - piktintis, bet abejingø nepaliko, mat Vilniuje M. Gaubas yra surengæs jau ne vienà savo parodà. Jis yra sukûræs per 500 skulptûrø, kuriø dydis - nuo 5 centimetrø iki 12 metrø.

"Laiptø galerijos" direktorës pavaduotojas Martynas Gaubas (kairëje) galerijoje po Stasio Eidrigevièiaus parodos atidarymo (uþ Martyno stovi Stasys Eidrigevièius, "Laiptø galerijos" direktorë Janina Ališauskienë ir šiø eiluèiø autorius). Martyno GAUBO asmeninio archyvo nuotr.

Martynas - jau ir mokytojas. "Šiauliai plius" rašë apie jo darbà su atlikusiais ir atliekanèiais bausmæ ar dar jo laukianèiais tardymo izoliatoriuje asmenimis. Martynas moko šiuos gyvenimo vingiuose pasiklydusius þmones paþinti dailæ ir skatina jø bandymus kurti.

Ironiškø kûriniø autorius gyvenime atrodo rimtas, nes juk jis - Šiauliø "Laiptø galerijos" direktorës pavaduotojas, nors, þiûrëk, kartais nesusilaiko ir pašmaikštauja. Pavyzdþiui, parodose prisistato tekstu su rašybos klaidomis: "29-eriø metø, neturintis þalingø yproèiø, neteistas, mokantis graþei bendrauti ir graþei nupiešti ir šeip viskà graþei padaryti susipaþintu. Ir dar mëgstu klausiti muzikos ir geru CD..."

Meno þinovai greitai pasako - Vilniaus, Telšiø mokykla. O šiaulieèiai, anot Martyno, - nenuspëjami ir tuo ádomûs. Ar kas nors nuginèys, jog tai netinka ir paèiam Martynui Gaubui?

Jolanta ŠIDLAUSKIENË

Lietuvos aktorë, reþisierë, poetë, choreografë Birutë Marcinkevièiûtë-Mar praëjusiais metais sukûrë Jurgos Ivanauskaitës vaidmená dokumentiniame filme "Šokis dykumoje". Dabar šiaulieèiai turëjo galimybæ su aktore susitikti kaip su vaikø rašytoja. Šiauliø apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje ji pristatë pirmà knygà vaikams "Marija ir Pûkelis", kurios atsiradimà inicijavo Vytautas V. Landsbergis.

Birutë Mar pasakojo, kad Marijos sesuo Audronë apgailestaudavusi, jog neturi savo angelo. Autorës nuotr.

Istorija vaikams, kurià pasakoja rašytoja, yra apie realià mergaitæ Marijà, kuri maþa matydavo angelà ir su juo kalbëdavosi. Pristatyme klarnetu grojo knygos herojës Marijos sesuo Audronë, skaitymus paávairino šiaulieèio kompozitoriaus Raimondo Rašpoliausko grojama muzika.

Birutæ Mar parašyti knygà vaikams ákalbino V. V. Landsbergis. "Ilgai spyriojausi, nes neþinojau, kaip tai daryti. Po poros metø jis man atnešë dailininkës Valerijos Medalinskienës paveikslëliø su angeliukais ir pasiûlë parašyti pagal juos. Paþiûrëjusi neturëjau jëgø atsisakyti", - knygos atsiradimo istorijà pasakoja autorë.

Iš pradþiø ji bandë rašyti eilërašèius, po to prisiminë draugës mergaitæ, kuri, bûdama trejø, matydavo angelà. Marija pasakodavusi, kà šis veikia, uþduodavusi jam klausimø ir sunku buvo suprasti, ar jos istorijos pramanytos, ar tikros. Štai kodël knygai tikusi pasakos forma.

"Ji pasakojo, kaip Dievas jai liepæs išsirinkti tëvus. Paþvelgusi þemyn Marija panoro, kad jais taptø vyras ir moteris, einantys tiltu. Ádomiausia, kad iš tikrøjø Marijos tëvai susipaþino ant tilto. Mergaitë pasakojo, kaip Dievas padarë laiptus ir liepë leistis þemyn - jeigu paslys, gims per anksti. Leidþiantis Dievas klausinëjo Marijos, ko ši pasimokë, kà prisimena iš praeito gyvenimo. Marija atsakydavo á klausimus apie laikà, kas mûsø laukia po mirties, pasakodavo, kaip keliauja siela, kad kiekvienas þmogus turi savo angelà... Nusprendþiau visas istorijas surašyti", - sako Birutë Mar.

Rašytoja tikina, kad buvo nelengva surasti savità, á V. V. Landsbergio nepanašià stilistikà. Ilgai ieškojus, á knygà sugulë ir pasaka, ir eilërašèiai.

Knyga, anot V. V. Landsbergio, panaši á "Maþàjá princà". Joje gausu temø, aktualiø ir suaugusiesiems.

B. Mar iki šiol buvo išleidusi dvi poezijos rinktines "Neišsiøsti laiškai" ir "Solo", esë "Kokoro. Japoniški akimirksniai" bei dienorašèius "Cinamonu kvepiantys namai". Parašiusi knygà vaikams "Marija ir Pûkelis", ji ketina rašyti ir antràjà.

Oksana LAURUTYTË

Nepraëjo në savaitë, kai Šiauliø asmens sveikatos prieþiûros centrui (ASPC) ëmë vadovauti bendrosios praktikos gydytojas, Rëkyvos ambulatorijos vadovas Mindaugas Maþelis, o atnaujintà informacijà apie Šiauliø ASPC, joje teikiamas paslaugas ir èia dirbanèius medikus jau galima rasti internete - naujasis vadovas sako pasirûpinsiàs, kad tinklalapis bûtø patrauklus ir informatyvus. Tai tik vienas iš gausybës darbø, kuriuos M. Maþelis uþsimojæs nuveikti. Norintis, kad ne tik rëkyviškiams, bet ir didþiajai daliai šiaulieèiø bûtø teikiamos kuo geresnës paslaugos, gydytojas ir nusprendë dalyvauti konkurse. "Turiu ambicijø. Išaugau marškinius, o èia atëjæs radau neartus dirvonus", - šypsosi pašnekovas.

Naujasis Šiauliø centrinës poliklinikos vadovas 44-eriø Mindaugas Maþelis ásitikinæs, kad medicinos sistema turi "suktis" aplink pacientà. "Judëti reikia kiekviename skyriuje, medikams teks išmokti dirbti kitaip", - sako gydytojas. Autorës nuotr.

Šeimos gydytojo darbo neatsisakys

Naujasis Šiauliø centrinës poliklinikos vadovas Mindaugas Maþelis stovi prie kabineto durø su raktø ryšuliu. Taiko vienà raktà, kità spynai atrakinti - dar neágudæs iškart atrasti tinkamo.

Pakvietæs á kabinetà parodo medinæ kuokà - jà dovanø gavo iš buvusio vadovo Vladislovo Galiausko. Kuokos darbe M. Maþelis sako tikrai nenaudosiàs, bet asmeniná kompiuterá á darbà atsinešë - kompiuterio kabinete nebuvo.

Dalyvaudamas konkurse poliklinikos vadovo pareigoms uþimti vienà tikslø - sukurti nuolat atnaujinamà gydymo ástaigos tinklalapá - gydytojas jau pradëjo ágyvendinti. "Šiauliuose nëra në vienos poliklinikos, kur internetu, naudojantis tinklalapiu www.sergu.lt, galima uþsiregistruoti pas gydytojà. Gydymo ástaiga turi bûti skirta patogiai gauti paslaugas. Jungtinëje Karalystëje, pavyzdþiui, pacientà pasitinka kelios besišypsanèios slaugytojo. Pacientas gali pats pasirinkti, prie kurios prieiti. Neþinomybë slegia pacientà, atsimušama lyg á sienà. Visos paslaugos ir visa informacija turi bûti lengvai prieinama", - sako M. Maþelis.

Poliklinikos vadovas sako sieksiantis ir vietinës informacijos sklaidos - gal per vietos radijà, gal bëganèioje eilutëje švieslentëje informacijà pateikti apie prisiregistravimo tvarkà, teikiamas paslaugas, profilaktikos programas. "Gal medicininæ informacijà Santariškiø radijas galës èia transliuoti", - planø neslepia vadovas.

M. Maþelis sieks, kad pacientai nustatytu laiku galëtø telefonu konsultuotis su savo gydytojais, o patys medikai bus mokomi kompiuterinio raštingumo - kaip išrašyti elektroninius ligonlapius, receptus, pasitikrinti teikiamas profilaktines ir skatinamàsias paslaugas. Teks kompiuterizuoti gydytojø kabinetus.

Rëkyvos ambulatorijà pavyzdþiu pateikiantis gydytojas daro tai pagrástai - 1996-1999 metais ágyvendinus keletà ES PHARE projektø, Rëkyvoje jo pastangomis buvo ákurta šiuolaikinë medicinos ástaiga. Garsas apie puikø ten dirbantá kolektyvà ir paslaugas pasklido taip toli, kad á Rëkyvos poliklinikà, nekreipiant dëmesio á tolimà atstumà, ëmë vaþiuoti nemaþas bûrys šiaulieèiø ir apskrities gyventojø.

Suþinojæ, kad M. Maþelis tapo Centrinës poliklinikos vadovu, jo pacientai nusiminë - jie mano, kad neteko puikaus šeimos gydytojo. Pastarasis pacientus ramina: "Šeimos gydytoju dirbsiu ir Rëkyvoje, gal kabinetà turësiu ir èia. Man šeimos gydytojo darbas patinka, apima daug srièiø, todël yra labai ádomus."

Tiesa, Rëkyvos ambulatorijà ketinama prijungti prie Šiauliø poliklinikos. Taip tikimasi sutaupyti lëšø, nes nereikës naujo vadovo, buhalterës.

Ketinama išplësti paslaugø spektrà

Didelis naujojo vadovo galvos skausmas - Psichikos sveikatos centro Dienos centro ákûrimas buvusioje Vaikø poliklinikoje Varpo gatvëje. Pastatas kol kas tušèias, neremontuojamas, laukiama lëšø. "Šaltuoju metø laiku daugiau nei pusë Lietuvos gyventojø kenèia nuo padidëjusio nerimo, depresijos, tad toká centrà reikia kuo greièiau atidaryti. Þmonës daþnai nepripaþásta savo ligos, bet Europa jau seniai laiko normaliu þmogaus poelgiu kreipimàsi á psichologus-psichoterapeutus. Þmogus dël átempto gyvenimo savaitæ gal nemiega ir jam pakaktø keliø susitikimø, kad dvasios problemos bûtø išspræstos", - sako M. Maþelis.

Naujasis vadovas svarsto, kad Šiauliø ASPC galëtø bûti ákurta šeimos gydytojø rezidentûros bazë, èia bûtø rengiamos konferencijos, dalijamasi patirtimi - juk medikai turi nuolat tobulëti, o po rezidentûros jauni specialistai galbût pasiliktø dirbti Šiauliuose.

Pacientus neretai piktina ávairiø vaistø ámoniø atstovai, uþeinantys á gydytojø kabinetus be eilës. M. Maþelis sako, kad dël tokio verslo šalies mastu kuriami ástatymai, kurie reguliuotø vaistø reklamà.

Poliklinikoje medikui tobulëti bus tam tikras nustatytas laikas ir farmaciniø ámoniø atstovai tuo laiku galës lankytis. Medikas pats pasirinks, ar tobulëti skirtu metu skaitys knygà, ar susipaþins su vaistais. "Nemanau, kad tokia veikla smerktina, bet þaidimo taisyklës turi bûti", - teigia jis.

Planuojama poliklinikoje plësti paslaugø spektrà, èia gali ásikurti ávairiø medicinos srièiø konsultantai. "Uþdaromos rajoninës ligoninës, tad kodël èia neteikti daugiau paslaugø?" - retoriškai klausia pašnekovas.

"Atëjæs dirbti supratau, kad bus kà veikti. Kur bepaþvelgsi, visose srityse yra kur tobulëti. Þinoma, visø naujoviø iškart nepritaikysime - juk koks blogas laikmetis dabar. Teks išmokti dirbti kitaip, o ateityje iš savo darbo bus galima ir uþsidirbti", - šypsosi gydytojas.

Atsakomybë, þinoma, laukia didelë, bet M. Maþelis sako, kad atsakomybe iš dalies galima pasidalyti su kitais. Ir visai nesvarbu, ar vadovaujama maþam kolektyvui, ar 250 poliklinikos darbuotojø, juk laikomasi tø paèiø ástatymø.

Á prieká veda ambicijos

Kam M. Maþeliui, gerbiamam ir turinèiam puikias darbo sàlygas, prireikë siekti kito posto? Raudonu diplomu baigæs Vilniaus universitetà, staþavæsis Jungtinëje Karalystëje, Vokietijoje, Danijoje, Norvegijoje, dalyvaujantis ávairiuose projektuose, skaitantis paskaitas ne tik Lietuvoje M. Maþelis sako norintis, kad visi šiaulieèiai gautø geresnes paslaugas, nei iki šiol. "Man pagailo Šiauliø, o aš turiu ambicijø", - šypsosi jis.

O kodël medikas neemigravo á uþsiená - ten, kur jo alga bûtø keleriopai didesnë, jei jau tokios jo ambicijos?

"Ávairiose uþsienyje rengiamose konferencijose medikai verbuojami vykti dirbti pas juos. Uþsienyje suprantama, kad parengtà specialistà pigiau uþverbuoti, nei já parengti savo šalyje. Kaþkaip likau. Juk ten, nors ir gerokai didesnæ alga gaudamas, vis tiek bûsi antrarûšis. Gal ambicijø turëjau, kad ir kitiems šeimos gydytojams, ne tik man bûtø geriau", - sako M. Maþelis.

Savo kartos šeimos gydytojus jis laiko kone profesijos krikštatëviais. "Noriu, kad jauni šeimos gydytojai rastø vietà po saule savo šalyje. Turiu gal ir naivaus optimizmo ir tikëjimo, kad ne viskas prarasta", - šypsosi gydytojas.

Jûratë SOBUTIENË

Petras Rimantas Brazys, Šiauliø apygardos teismo Civiliniø bylø skyriui vadovavæs nuo pat šio teismo ákûrimo 1995-aisiais, teisëju iš viso dirbæs 37-erius metus ir išnagrinëjæs daugiau nei 15 tûkstanèiø bylø, sako, kad dël teisëjø klaidø valstybë nesugrius, taèiau tai jos tikrai nestiprina. Tai, kad nelabai pasitikima teismais, lemia ir þmoniø mentalitetas - kiekvienas aplinkà, situacijà vertina pagal savo suvokimà. "Þmogus pakalba su kaimynu, randa daugiau bendraminèiø ir nusprendþia: štai taip turi bûti. O kai teismo sprendimas buvo ne toks, koks jis su draugais manë turintis bûti, nusprendþia: teismas korumpuotas", - sako neseniai skyriaus pirmininko kadencijai pasibaigus advokato mantijà apsivilkæs R. Brazys.

37-erius metus teisëju dirbæs Petras Rimantas Brazys sako, kad teisëjø klaidos valstybës nesugriaus, bet jos ir nestiprina. Lietuva jauna, silpna valstybë, kurioje svarbus kiekvienas þmogus. Alvydo JANUŠEVIÈIAUS nuotr.

- Lietuvoje nedaug kas turi toká teisëjo darbo staþà, ir visus tuos 37-erius metus dirbote Šiauliuose. Esate šiaulietis?

- Esu anykštënas, taèiau taip nutiko, kad 1972 metø vasará dirbti pradëjau Šiauliuose, rajono teisme. Taip ir likau èia. Buvau studentas ir vienintelis Lietuvoje nepartinis teisëjas. Tai buvo laikas, kai teisëju galëjo bûti ir aukštojo išsilavinimo neturintis þmogus, o teisëjus ne skirdavo, o rinkdavo. Šiauliø rajono teisme gal keturias kadencijas dirbau. Ágyvendinant teismø reformà, 1995 metais buvo ákurti apygardø teismai. Šiauliø apygardos teisme nuo pat jo ákûrimo vadovavau Civiliniø bylø skyriui ir dirbau jame iki šiø metø vasaros, kol baigësi kadencija.

- Ar jûsø artimieji taip pat teisininkai?

- Ne, mano þmona pedagogë. Kai susipaþinome, ji jau buvo pasirinkusi savo gyvenimo kelià ir jo nekeitë. Viena dukra - antstolë, kita dirba prokuratûroje. Þodþiu, teisininkø šeimoje vis tiek yra.

- Visuomenë ne itin teigiamai vertina teismø, teisëjø darbà. Dël kokiø prieþasèiø susiformavo tokia nuomonë?

- Kartais atrodo, kad teisëjai tokie blogi, jog reikia juos deginti inkvizicijos lauþuose... Gana paradoksali situacija: þmonës vis daþniau kreipiasi á teismus, naudojasi sukurta teisine sistema, bet teismus keikia. Tai lemia ir mentalitetas, kai aplinka vertinama pagal savo suvokimà. O jei dar sulauki kaimyno, kito paþástamo pritarimo... Teisëjas, priëmæs ne toká sprendimà, koká þmogus manë bûsiantá, sulaukia neigiamo vertinimo.

Jei teisëjas suklydo, jo tikrai negalima girti. Taèiau teismø sistema taip sumanyta, kad bûtø galima klaidas taisyti. Tam yra apeliacinës instancijos teismai, Aukšèiausiasis teismas. Pagaliau, jei manai, kad tiesos Lietuvoje neradai, galima kreiptis á Europos þmogaus teisiø teismà.

- Gal prie neigiamo poþiûrio prisideda ir tai, kad teisëjai, visuomenës vertinimu, gauna didelius atlyginimus? Juk ir dabar, krizës laikotarpiu, nuspræsta atlyginimus maþinti visiems, išskyrus teisëjus.

- Reikia neuþmiršti Konstitucijoje átvirtinto teismø nepriklausomumo uþtikrinimo, taip pat ir þmogiškojo faktoriaus. Juk teisëjui, kaip ir visiems kitiems, reikia bûsto, kitø materialiniø dalykø. Jei algelë menka, noras turëti nedingsta. O teisëjas negali sau leisti naudotis paþintimis, nuolaidomis, nes uþ paslaugas gali bûti paprašyta atsilyginti... Teisëjai nëra mëgiami, nes negali leisti sau bûti draugiški. Ir ne dël asmeniniø savybiø. Tiesiog toks darbas.

Labai svarbi paties þmogaus vertybiø sistema, taèiau reikia daryti kas tik ámanoma, kad teisëjai bûtø apsaugoti nuo "kreivø" ëjimø. Pavieniai tokie atvejai valstybës nesugriaus, taèiau jos ir nestiprina. O mûsø valstybë dar jauna, silpna. Lietuva nëra nei didelë, nei turtinga, nei galinga, todël joje svarbus kiekvienas þmogus.

Tie, kurie galvoja, kad visi teisëjai uþdirba krûvà pinigø, klysta. Apylinkës teismø teisëjø algelë menka, nors juose - pats didþiausias krûvis. Tad á juos geriausi labai nesiverþia. Kitas dalykas, kad ákûrus aukštesnës instancijos teismus teisëjai á juos atëjo iš miestø, rajonø apylinkiø teismø. O juose liko "spragos". Á laisvas vietas þmonës imti kone urmu. Dabartinëmis sàlygomis nemaþai jø á teismus nebûtø pakliuvæ. Todël teisëjø kompetencija labai nevienoda.

- Jûs pats apylinkës teisme dirbote nemaþai metø. Gal kokios nors nagrinëtos bylos ásiminë?

- Išnagrinëtos bylos 20 tûkstanèiø nepasiekë, taèiau 15 tûkstanèiø viršijo. O ástrigo man vieno vagišiaus byla. Iki šiol jo pavardæ prisimenu. Vogë jis iš darþeliø, ástaigø. Geografija - kone visa Lietuva. Ákliuvo Radviliškyje, kai sumanë autobusø stotá apšvarinti. O ten studentai kito autobuso laukë. Lauke buvo šaltoka, tad viduje sëdëjo. Vagišius paprašë jø išeiti ir paþadëjo nenuskriausti, atsilyginti. Vienas studentas ëmë ir paskambino policijai. Tai buvo šešis ar septynis teistumus turëjusio vagišiaus finalas. Sulaikytas jis nieko neslëpë apie savo "þygdarbius": tyrëjai dirbo kelis mënesius, ištyrë gal net šimtà epizodø, susidarë apie 20 tomø byla. Kai ji pakliuvo á teismà, nagrinëjome kelias savaites. Galiausiai jo paklausiau, kodël jis prisipaþino dël visø nusikaltimø. Atsakymas nustebino. Caro laikø, pokariu ir rusiškuose kalëjimuose sëdëjæs vagišius paaiškino, kad suprantàs, jog tai jo paskutinë byla, todël norás, kad bûtø paskirta tinkama bausmë. Mat norás apsivalyti, kad sàþinë bûtø rami... Daugiau per visà darbo praktikà tokio noro neteko išgirsti.

Teko nagrinëti ir tuomet Lietuvà sukrëtusià baudþiamàjà bylà, kai avarijoje þuvo aštuoni þmonës. Po smûgio mikroautobusas su devyniais keleiviais uþsidegë. Viena moteris liko gyva, tik apysunkiai suþalota, nes su visa sëdyne buvo išsviesta iš automobilio. Kaþin kaip jos, antràkart gimusios, gyvenimas susiklostë.

- Advokatu dirbu tris mënesius. Sutapo, kad dirbu toje paèioje, kaip ir anksèiau, Dvaro gatvëje, kurioje yra ir rajono, ir apygardos teismas...

Advokato funkcija kitokia nei teisëjo. Jis turi maksimaliai atskleisti aplinkybes, kurios susijusios su jo atstovaujamu klientu. O teisëjas atsirenka ir priima sprendimà. Advokatas maþiau atsakingas prieš visuomenæ, jis atsakingas uþ savo klientà. O jûsø minima situacija jau yra buvusi viename rajono teismø. Kai teisëja suklydo, aš apie tai jai po pertraukos gráþtanèiai á salæ pašnibþdëjau. Teisëja pagarsino, kà sakiau, ir klaidà ištaisë.

Manæs iki šiol buvæ kolegos advokatu nevadina, vis kreipiasi: "Pirmininke..." Šiek tiek keblu - kà pagalvos kita, nei aš atstovauju, bylos šalis? Dar ávertins, kad tokia padëtis turi átakos teisëjo sprendimui. Bet suprantu, kad viskam reikia laiko. Kaip ir Lietuvos teisingumo sistemai.

Modestas NAVICKAS

Netradicinë parodø erdvë tampa tradicine. Ji pavadinta Šiaurës Lietuvos kolegijos galerija. Ástaigos vestibiulyje jau nebe pirmà kartà profesionalûs menininkai eksponuoja savo kûrinius ir pristato parodas. Šásyk savo fotografijas pristato þinoma Lietuvos menininkë, fotografë Normantë Ribokaitë iš Dusetø.

Unikalus fotografës þvilgsnis per objektyvà ne tik dokumentuoja Dusetø kraštovaizdá bei gyventojus, bet ir aptinka natûralias emocijas paprastø þmoniø veiduose. Vaizduose

Fotografijos tarsi kvieèia diskutuoti apie gyvenimo prasmæ, þemiškus dþiaugsmus, problemas ir darbus.

dominuoja šiltos, þmogiškos nuotaikos. Normantës fotografijos tarsi diskutuoja su þiûrovu apie gyvenimo prasmæ, þemiškus dþiaugsmus, problemas ir darbus. Menininkës paroda – tai atgaiva po átempto gyvenimo tempo, "prifarširuoto" dirbtinës aplinkos, "þvaigþdþiø" diktatûros ir skandalø. Pasak filosofo Jurgio Dieliauto, fotografës personaþai yra banalios biografijos þmonës, kurie, manoma, ateityje bus daug ádomesni uþ áþymybes.

N. Ribokaitës teigimu, ji nëra didi Lietuvos fotografë, nors jos kûrinius daugelis meno þinovø vertina teigiamai.

– Kaip prisistatytumëte šiaulieèiams, kurie apie Jus išgirsta pirmà kartà?

– Aš greièiau "verdu" Dusetø krašto "sultyse", tarp savø fotografø. Pati darbuojuosi Dusetø dailës galerijoje. Ten mes turime dešimties fotografø klubà, kurie vienaip ar kitaip susijæ su Dusetø kraštu. Dabar ruošiame kasmetæ fotografø parodà.

– Utenoje Jûsø paroda buvo truputá kitokia.

– Su Dusetø dailës galerijos direktoriumi Alvydu Stausku buvome išvykæ á Baltarusijà LDK keliais. Po kelionës perþiûrëjus parsiveþtus kadrus kilo idëja surengti fotografijø parodà "Atgal á praeitá. Lietuvos Didþioji Kunigaikštystë. Paveldas: Baltarusija".

– Koks buvo Jûsø kelias á meninæ fotografijà?

– Yra kaþkas pasakæs, kad turiu "gerà aká". Tai kaþkas iš vidaus duota, intuityvu. Kà matau – fotografuoju, kas uþkliûva – stengiuosi uþfiksuoti.

– Iš kur semiatës idëjø meninëms fotografijoms? Ar tai sàlygoja jûsø gyvenamoji vieta? Juk þinoma, kad Zarasø krašto gamtovaizdþiai labai áspûdingi, kerintys.

– Ir kraštovaizdis, ir þirgynas, ir grynas oras - viskas suteikta, belieka tik mëgautis kûrybine veikla.

– Kas Jus ákvepia kûrybai?

– Þmogus mane labai domina, jo išgyvenimai, nuotaikos, jausmai ir apmàstymai. Kaip tik ir atveþiau šià portretø parodà apie Dusetø krašto gyventojus. Juk tai ir istorija, išliekamàjà vertæ turintys darbai, kaþkuriø veideliø jau ir tarp gyvøjø, deja, nebëra.

– Jûsø fotografijose nemaþai lyrikos, poetikos, socialiø sprendimø, puikûs kompoziciniai deriniai. Norëtøsi suþinoti ir apie ateities planus. Ar þadate kurti koká nors visiškai naujà ciklà?

– Pastaruoju metu fotografuoju ciklà apie þirgus, nes pašonëje yra Dusetø valstybinis þirgynas, tai turiu visas sàlygas kurti. Noras fotografuoti kyla savaime. Jau dveji metai einu á ganyklas. Jei po visos dienos triûso parsinešu porà gerø kadrø, tuomet diena yra pavykusi ir tuo dþiaugiuosi.

Normantë pasakoja, kad Dusetø valstybiná þirgynà planuoja privatizuoti, vadinasi, þirgai bus išveþti á Vilniø. Dusetiškiai rinko parašus mëgindami sustabdyti šià veiklà, taèiau paprastø þmoniø maþai kas klausosi. Verta prisiminti, kad šio þirgyno dëka Sartuose vyksta garsiosios tradicinës daugiau nei šimtmeèio istorijà menanèios ristûnø þirgø lenktynës.

Reikia dþiaugtis, kad fotografë nepasikuklino atvaþiuoti á Šiaulius ir atveþti tokiø pat kaip ir ji giliø, mielø, natûraliø kûriniø. Paroda Šiaurës Lietuvos kolegijoje (Tilþës g. 22) veiks iki sausio 15 d.

Oksana LAURUTYTË

Á fotografijà lyg á didþiausià šventenybæ þiûrintis šiaulietis fotomenininkas Rièardas Dailidë savo emocijas, uþfiksuotas akimirkas ir subtilø poþiûrá á gyvenimà perkëlë á JAV. Lapkrièio 11-àjà Lietuvos generaliniame konsulate Niujorke jis pristatë savo fotografijø parodà. Parodoje pristatyme cikle "Gyvenimas dþiaze" daugiausiai yra fotografijø, darytø seniausio Lietuvoje Birštono dþiazo festivalio metu - já R. Dailidë fotografuoja dar nuo 1980 metø. Kitas ciklas - sovietmeèiu cenzûruotos ar dël kitø prieþasèiø nerodytos fotografijos. "Ádomiausia, kad Niujorke parodoje sutikau bûrá savo fotografijø herojø. Atsitiktinumas, bûdingas fotografijai, aplankë mane ir JAV", - pasakoja fotomenininkas.

Pirmasis lietuvis nebuvo "šiaip koks šiknius"

"Lietuviø kaip þvirbliø pilna visam pasauly, o parodos atidaryme Niujorke sutikau daug fotografuotø þmoniø. Prieina ekstravagantiškai atrodantis vyras išskusta galva su skiautere ir, rodydamas á fotografijà, kurioje uþfiksuotas maþdaug prieš 30 metø Kurtuvënuose Uþgavëniø personaþas su kauke, sako, kad tai yra jis", - juokiasi Rièardas. Pasirodo, tas vyras, kaþkada besimokydamas Dailës institute, su studentais traukë Uþgavëniø švæsti. Vëliau emigravo á JAV, gyvena Niujorke, yra skulptorius. Jo vardas – Saulius Šiukšta.

Fotomenininkas vardija ir daugiau fotografijø herojø vardø, kuriuos sutiko savo parodos atidaryme, pavyzdþiui, ambasadoriø Jonà Paslauskà Rièardas fotografavo "Þalgirio" stadione, kai á Lietuvà buvo atvykæs popieþius Jonas Paulius II. Šis ambasadorius jo parodà atidarë, o Rièardas jam padovanojo fotografijà.

R. Dailidë sutiko dþiazmenà Liudà Mockûnà, kurá fotografavo Birštono dþiazo festivalyje, fotografæ Viktorijà Juodënaitæ, buvusá modelá, su kuriuo jam teko išgyventi košmariškà akimirkà. Jie abu prieš gerà dešimtmetá skrido sraigtasparniu, kuris, pakilæs iš Šiauliø oro uosto, nukrito ir suduþo. Ši kelionë galëjo bûti paskutinë, bet tokia netapo – sraigtasparnio katastrofoje jie nenukentëjo, o dabar ëmë ir susitiko JAV.

Surengti parodà Niujorke R. Dailidei padëjo ir savo namuose viešnagës metu apgyvendino bièiulis Arûnas Kulikauskas, kurio fotografjø parodà jau nuo gruodþio 16 dienos šiaulieèiai galës aplankyti Šiauliø apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje. A. Kulikauskas á sveèius buvo pasikvietæs dar vienà lietuvá – skulptoriø ir fotografà Marijø Petrauskà, kurá Rièardas taip pat fotografavo Birštono dþiazo festivalyje.

Fotomenininkas parodoje sulaukë ir kolegës Aurelijos Èepulinskaitës, susitiko su kaþkada Šiauliuose fotografuotu garsiu amerikieèiu David Ward, kuris rengia pobûvius tokiems þmonëms kaip Eltonas Dþonas, Britnë Spyrs, Vitnë Hjuston, grupei "U2" ir kitiems.

"Sakytum, neámanoma, kad vienoj vietoj ir dar Niujorke tiek herojø sutikau. Amerikoje gyvena 400 tûkstanèiø lietuviø ir štai tau", - stebisi Rièardas.

Nors ko èia stebëtis, kad garsûs lietuviai atvyko tautieèio parodos ávertinti. Pasak fotomenininko, pirmas lietuvis JAV apsigyveno dar 1659 metais. "Nebuvo jis šiaip koks šiknius – mokëjo kalbø ir vertësi gydytojo ir mokytojo praktika. Lietuviai ten sunkiai dirba, bet išgarsëti geba", - komentuoja pašnekovas.

"Garbës ratas" (1969).

Fotografijos menas domina labiausiai

Viešinèiam JAV R. Dailidei norëjosi kuo daugiau pamatyti, fotomenininkas svarstë, kaip suplanuot tas 10 dienø, kad kuo daugiau aplankytø galerijø, kuo geriau paþintø amerikieèiø gyvenimo bûdà. "Bièiulis man patarë skubëti lëtai, nes jis, didþiàjà dalá gyvenimo leisdamas JAV, sakë nelabai kà spëjæs pamatyti. Niujorke vien smulkiø galerijø per tûkstantá", - sako Rièardas.

Fotomenininkas aplankë moderniojo meno muziejø, taèiau sako pastebëjæs, kad lankytojai ne itin domisi moderniu ar klasikiniu menu. Jie tiesiog aplipæ fotomeno parodas, prie kai kuriø fotografijø net prasibrauti sunku.

Bièiulis Rièardui suplanavo dvi ilgas keliones: vienà - Meksikos, kità - Kanados link. "Vaþiavau ir ëmiau nerimauti, kada tas miestas baigsis. Paþvelgi á dangø ir matai já lyg upelius tarp dangoraiþiø. Vis dëlto niujorkieèiams dangus nelabai rûpi. Turbût aš vienas tepaþvelgdavau á dangø", - šypsosi jis. Nepaisant to, amerikieèiai jam pasirodë itin mandagûs, besišypsantys ir paslaugûs. Gatvëse vaikštinëja policininkai, kurie išsyk ateina á pagalbà, jei pamato besiblaškantá ar pasimetusá þmogø - þmogumi JAV nuoširdþiai rûpinamasi.

Rièardas aplankë Rokfelerio centrà, pabuvojo prie atstatomos rugsëjo 11-àjà sugriautø dangoraiþiø dvyniø teritorijos, nufotografavo Bruklino tiltà, keliavo prie Apalaèiø kalnø, kur ásikûrusi budistø šventykla, aplankë Beneto oro uostà, iš kurio pakilo garsioji "Lituanica". Jam itin idomi Lietuvos aviacijos istorijà, kurià fiksuoja fotoaparatu, apie jà rašo. Beje, praëjusià savaitæ þurnalas "Aviacijos pasaulis" apdovanojo Rièardà uþ aviacijos istorijos rinkimà ir fotografavimà.

Rièardui Dailidei (kairëje) bièiulis Arûnas Kulikauskas surengë kelias keliones, kad fotomenininkas kuo geriau paþintø JAV. Rièardo DAILIDËS asmeninio archyvo nuotr.

Dëkingas tiems, kurie gyvena dël kitø

R. Dailidë, kalbëdamas apie savo parodà JAV, prisipaþásta, kad reikia bûti itin dràsiam ir turëti áþûlumo, kad dþiazo tëvynëje rodytum fotografijas dþiazo tema. "Dþiazas – tai màstymo laisvë, màstymo improvizacija" - šypteli jis.

Vis dëlto amerikieèiai neliko abejingi fotomenininko darbams, sukurtiems sovietmeèiu. Šios fotografijos, baiminantis cenzûros, niekam nebuvo rodytos.

Bûti pastebëtam Niujorke – didelis pasiekimas. Tai kaþkas iš fantastikos srities, rodos, net neámanoma, todël Rièardas nuoširdþiai dþiaugiasi, kad jam pavyko á milþiniškà miestà nuveþti savo kûrybà.

Puse lûpø Lietuvos fotomenininkø sàjungos valdybos narys uþsimena, jog svarsto baigti aktyvià savo veiklà. R. Dailidei jau 72-eji, nebe tos jëgos aktyviai kurti ir dalyvauti visuomeniniame gyvenime.

Parodai Niujorke parengti fotomenininkas gavo Kultûros ministerijos stipendijà, lëšø skyrë ir bendrovë "S plius", kuriai R. Dailidë itin dëkingas. "Labiausiai savo kurybos kelyje aš dëkingas tiems þmonëms, kurie savo gyvenimà skiria tam, kad pasitarnautø kitiems. Aš laimingas, kad savo kelyje tokiø þmoniø vis dar sutinku", - šypsosi kûrëjas.

Rièardas JAKUTIS

Girdëjau, kad þvarbø vëjuotà metà sunkiausiai ištveria gimusieji pavasará. Gimusiems rudená šis metø laikas, sako, netgi mielas. Neseniai gimtadiená atšventæs šiaulietis dailininkas Raimondas Trušys visad dþiaugiasi rudens ir þiemos pradþios spalvomis. Tamsusis metø periodas – jo kûrybos ákvëpëjas.

Raimondas Trušys prie savo "Skruzdëlyno".

1966 metais, baigæs tuometá Dailës institutà, Pasvalio rajono Pušaloto miestelio berniokas atvyko á Šiaulius. Jau penkerius metus Šiauliuose darbavosi ir miestà garsino jo vyresnysis brolis Vitolis, kuris šiuo metu gyvena Vilniuje. Raimondas atvyko á Šiaulius ir èia liko – iki pat pensijos dëstë universitete, buvo docentas. Tiesa, jo kûrybos kelias mieste prasidëjo ne nuo 1966-øjø, bet nuo 1969-øjø, nes baigæs institutà, dar neapšilæs mieste kojø, R. Trušys buvo pašauktas á sovietinæ armijà, kur atpylë trejetà meteliø. Taigi šie metai Raimondui jubiliejiniai – keturiasdešimtmetis, kai kuria Šiauliuose.

1970 metais mieste Raimondas surengë pirmàjà personalinæ parodà. Nuo to laiko yra surengæs per 20 personaliniø, dalyvavæs daugelyje grupiniø parodø, jo kûrybos darbus regëjo ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Rusijos, Švedijos, Vokietijos, JAV dailës mëgëjai. 20 personaliniø parodø per keturiasdešimt kûrybos metø gal ir nëra daug, bet þinant dailininko kruopštumà, kokybës, o ne kiekybës siekimà, ir šis skaièius yra solidus, be to, lankydamasis R. Trušio parodoje visad išvysi tik aukštos prabos menà.

Jei jo brolio tapytojo Vitolio Trušio kûryba labiau siuþetinë, tai Raimondui artimesnë modernistinë abstrakcija. Tiesa, rasi jo kûryboje ir peizaþø, natiurmortø, figûriniø kompozicijø. Raimondas - puikus aktø tapytojas. Ilgai ásimena jo darbai "Švytëjimas", "Šešëliø þaismas", "Vertikaliø kompozicija", "Pilka kompozicija". Ypaè ryškus 15 darbø ciklas "Skruzdëlynas". Vaikšèiodamas šalia sodybos Bazilionuose Raimondas atkreipë dëmesá á skruzdëlynus ir skruzdëles, jø dësningà egzistencijà. Dailininkas tapo skruzdëlynus ávairiu paros metu - rytui auštant, saulës kaitroje, vakarëjant. Jo skruzdëlynai paskendæ ryto rûke, vakaro þaroje, kartais jie panašûs á piramides, kartais - á kopas ar jûros bangas, net nepatikësi, kokiø formø jie gali bûti. Raimondo kolegos juokauja, jog, atrodo, në vienas pasaulio dailininkas skruzdëlynø dar nëra tapæs.

Raimondas Trušys - puikus aktø tapytojas. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.

Daugelis Raimondà Trušá linkæ vadinti dailininku monumentalistu. Gal ir tiesa. Aišku, ne todël, kad jis mëgsta didþiulio formato drobes - net ir maþo formato kûrinëliuose monumentalumas juntamas. Be abejo, niekas nenuginèys R. Trušio koloristinio ir impresionistinio talento. Ryški jo mokytojo, garsaus mûsø tapytojo Jono Švaþo átaka. Raimondas Trušys þengia greta savo kartos menininkø Aloyzo Stasiulevièiaus, Valentino Antanavièiaus, šiek tiek jaunesniø kolegø Vygando Paukštës, Antano Obcarsko. Jauti, jog Raimondas - nuotaikos dailininkas, daþnai apsistojantis ties kokia nors detale, epizodu, ávedantis ávairesniø faktûrø. Reikia tik dþiaugtis, kad rudeninë nuotaika jo kûriniuose sušvinta netikëtai maloniomis spalvomis.

Dailininkas daþniau tapo studijoje, nors kartais iškeliauja ir á gamtà, ypaè plenerø metu, kuriuose menininkas mielai dalyvauja. Jis nuolatinis Þiemgalos plenerø dalyvis, neseniai viešëjo plenere Druskininkuose. Geriausiai dailininkà Raimondà Trušá apibûdino menotyrininkas Vytenis Rimkus, pavadindamas já "tapytoju iki kaulø smegenø".

Rièardas JAKUTIS

Gruodþio 8 d. 18 val. Šiauliø kultûros centre susitiksime su vilnieèiø Jurgos ir Rièardo Anusauskø šeima. Mëgstanti keliauti šeima (apkeliauta per 100 valstybiø: viešëta Meksikoje, Belize, Gvatemaloje, Brazilijoje, Amazonëje, Kenijoje, Tunise, Šri Lankoje ir kt., jau nekalbant apie Europà) atvyksta á Šiaulius, nes tai šeimos galvos Rièardo gimtasis miestas. Èia jie pristatys savo kelioniø fotoalbumà "Toli iš arti". Vakaro metu dainuos jø duktë, jauna, greitai išpopuliarëjusi dainininkë Evelina Anusauskaitë. Jà ir pakalbinome.

Dvidešimtmetë Evelina Anusauskaitë dainuoja jau šešiolika metø. Scenoje su Borisu Moisejevu. ANUSAUSKØ asmeninio archyvo nuotr.

-Tau tik dvidešimt, o scenoje tu jau labai daug pasiekusi. Ar pati gali atsakyti, kokia tokio pripaþinimo prieþastis ir ar sunku bûti þvaigþde?

- Þvaigþdës danguje, o kai jos þemëje, tuomet reiškia, kad jos sudegusios (juokiasi). Mano tikslas dirbti ir siekti profesionalumo, o ne greito pripaþinimo. Man teikia malonumà sunkus darbas ir geri rezultatai. Nëra koncerto, á kurá þiûrëèiau - "ai, koks skirtumas". Tiksliau, man bûtini geri rezultatai, o be sunkaus darbo jie neámanomi.

- Kuriuos savo pasiekimus labiausiai vertini?

- Kiekvienas buvimas scenoje yra nauja patirtis, nauja pamoka, todël kuo jø daugiau, tuo geriau. Labiausiai dþiaugiuosi, kad kol kas tarptautinio menø festivalio "Slaviansky bazaar" komisija kasmet "praleidþia" á šá festivalá. Tai nëra paprasta. Kasmet siunèiamos dainos su tiksliais aprašymais, kostiumø spalvomis, pasirodymo idëja ir t. t. Bûna, kad iš keliø dainø, kurias ruoši ištisus metus, atrenka tik vienà, bet bûna, kad në vienos, tuomet per porà savaièiø reikia paruošti kà nors nauja. Vis dar labai dþiaugiuosi, kad "Þvaigþdþiø duetuose" þmonës mus su Leonardu palaikë, kad jø dëka mes laimëjome treèià vietà. Kiekvienam menininkui toks palaikymas yra labai brangus. Aèiû.

- Ne tik Lietuvoje dabar trûksta gerø kûriniø. Kaip pasirenki repertuarà?

- Nemanau, kad pasaulyje trûksta gerø kûriniø. Bûtent todël, kad jø yra tiek daug, sunkiausia sukurti kaþkà naujo ir gero, originalaus ir išskirtino. Laikausi principo nedainuoti to, kas nepatinka ar ne prie širdies. Dël to esu pykusis su ne vienu Lietuvos šou pasaulio prodiuseriu. Nemaþà dalá repertuaro sudaro mano arba tëèio kûrybos kûriniai. Dainai gimti nesvarbu, kas pirmiau - tekstas ar melodija, nes kûrybos procese recepto nëra. Viskas prasideda nuo idëjos.

- Kaip tu vertini savo kolegas – jaunuosius lietuviø scenos atlikëjus? Esi susidûrusi ir su pasaulinëmis scenos þvaigþdëmis. Koká áspûdá jos paliko?

- Vertinu þmones, kurie dirba. Yra keli, kuriø pasirodymus paþiûriu, nes ádomu, kiek jie paþengæ, kà naujo pristatys. Apie þmones, su kuriais dirbu, nekalbu nei gerai, nei blogai.

Daþniausiai áþymybës, kuo daugiau pasiekusios, tuo paprastesnës, malonesnës. Bendras jø bruoþas - juodas darbas. Net vienos paèiø geriausiø šiø dienø pasaulio atlikëjø Beyonce tëvas sakë: "Geriau uþ savo dukrà dainuojanèiø girdëjau miesto baþnyèioj, bet Beyonce labai daug dirba. Uþ tai ir yra tai, kas yra." Paprastai jaunimas tingi. Tik paragavæ pirmøjø saldþiø pripaþinimo kàsneliø galvoja, kad toliau viskas eis iš inercijos. Kurá laikà taip, o po to tavo "þvaigþdës" burbulas suglebs.

- Tu dainuoji ir viena, ir duetu. Kam teiki pirmenybæ?

- Pirmenybæ teikiu geram rezultatui, nesvarbu ar tai solo, ar duetas, ar visas choras. O Leonardas Pobedonoscevas ir Rolandas Janavièius, su kuriais dainavau duetu, man labai daug padëjo ir davë. Visi mano partneriai yra vyresni, bet në sykio nesielgë kaip su vaiku. Jie be jokio "skûpumo" perteikë savo patirtá, þinias. Kai pradëjau dirbti su Leonardu, net tiesioginiam eteryje kaþkodël esu já pavadinusi Rolandu... Jie kaþkà turi bendro. Humoro jausmà, globëjiškumà, tikrà partnerystæ. Manau, šie abu duetai buvo tokie sëkmingi todël, kad mes tikrai partneriavome, o ne konkuravome tarpusavy. Jei Leonardui kokia nors daina sekdavosi sunkiau, aš taip pat jà dainuodavau paprasèiau, kad jis neatrodytø silpnesnis. Jei man nepasisekdavo ko nors suvaidinti, Leo save irgi "patausodavo" vardan abiejø gerovës. Neapsakomas jausmas, kai lipi á scenà ir visiškai pasitiki þmogumi, su kuriuo esi. Abu jie yra ypatingi. Apie Rolandà pagalvoju beveik kasdien. Trûksta to šviesuliuko, jo juoko ir kokio nors pasakymo, nuo kurio visi juokiasi porà dienø.

- Tavo tëvai mëgsta keliauti. Tai patvirtina jø pristatomas fotoalbumas. Ar keliauji drauge? Šiuo metu daugelis jaunimo išvyksta iš Lietuvos. Ar norëtum išvykti?

- Kiekvienoje fotoalbumo detalëje glûdi tam tikra filosofija. Vien pavadinimas "Toli iš arti" yra jungiantis viskà: šalis, nuotraukas, þmones, jø likimus, santykius, gyvûnus, net kiekvienà iš mûsø. Visi, kurie paima tà knygà, pamato iš arti tai, kas mums atrodo tolima. Egzotiškoji Amazonë, moèiutës juodadarbës rankos, vienišos našlës su vaikais ant rankø tikëjimas akyse. Labai dþiaugiuosi, kad tëvai nuotraukose pateikia gyvenimà toká, koks jis yra, bet su optimizmu ir tikëjimu. Jei Kenijos našlaitë sëdi gatvëje, tai po keleriø metø ji nufotografuota ávaikinta. O dël emigravimo... Jei valstybës valdyme kardinaliø pokyèiø nebus, manau, aš taip pat vaþiuosiu gyvent kitur. Nes èia gerai gyventi neámanoma, nebent bûtum politikas.

- Tavo tëtis - šiaulietis. Èia gyvena tavo seneliai. Ar daþnai lankaisi Šiauliuose?

- Ne tik tëtis ir seneliai yra šiaulieèiai, bet ir mano dabartinis mokytojas Artûras (tëèio brolis) bei daugybë kitø man labai svarbiø þmoniø, talentø yra iš Šiauliø. Kol kas Šiauliuose lankausi porà kartø per metus, bet norëèiau daþniau. Labai myliu ir pasiilgstu savo seneliø. Labiausiai su kuo asocijuojasi þodis Šiauliai - su "Pingvino" ledaine. Kai buvau maþytë, moèiutë vesdavosi palepinti, o ledus tiesiog dievinu! Dar, kai atvaþiuoju á Šiaulius, moèiutë visada iškepa "širdeliniø" blynø. Ji turi tokià stebuklingà keptuvæ su širdelëm ir þino labai skanø blynø receptà. Na, kà darysi, kad aš tokia smaliþë, o moèiutë þino šià silpnybæ...

- Koncertavai daugelyje miestø. Ar Vilniaus ir kitø Lietuvos miestø publika skiriasi? Ar skiriasi Lietuvos ir kitø šaliø publika?

- Kol kas man pasirodë, kad šilèiausia publika yra Kaune ir Šiauliuose. Atsimenu, kai praëjusiais metais koncertavom su miuziklu "Paryþiaus katedra", šiaulieèiai net septynis kartus iškvietë pabaigoje nusilenkt. Labai malonus jausmas. Negalëèiau pasakyti, kad publika èia ir svetur skiriasi. Jei gerai dainuoji, publika gerai priims ir Mënulyje (juokiasi).

- Kaip leidi laisvalaiká, jei toks yra? Kokie tavo ateities planai?

- Laisvalaikiu mëgstu eiti á spektaklius, kino filmus, koncertus, parodas. Mama visada sakydavo - dëk á save viskà, kà gali. Visos þinios praverèia. Ji teisi. Mano mama labai protinga. Net per daug (juokiasi). Nieko jai neárodysi, jei ji kà nors tikrai þino! Dar laisvu laiku visa šeima mëgstame uþsikurti þidiná ir susësti kartu paplepëti. Nors esu mergaitë ir dar dainininkë (juk sakoma, kad dainininkams labai svarbus rezonavimas, nes kuo galva tuštesnë, tuo geriau skamba), aš labai mëgstu klausytis tëèio pasakojimø apie verslà. Man taip ádomu! Kartais bûnu tikra tëèio dukrytë - cukrius, kaip jis mane vadina. Bûti su šeima - pats mëgiamiausias laisvalaikio uþsiëmimas. O muzikos klausausi ávairios. Nuo maþens augau tarp klasikø ir dþiazmenø, todël mëgaujuosi visa muzika, kuri yra kokybiška. Labiausiai þaviuosi atlikëja Beyonce.

Mano ateities planai yra mano. Þmonëms uþtenka savø rûpesèiø, todël planus pasiliksiu sau. Labai linkiu visiems bûti laimingesniems ir optimistiškesniems!

Irena BUDRIENË

Kartais nutinka taip, kad garsas apie gerus þmogaus darbus sklinda plaèiai, nors pats geradaris prie tos sklaidos në kiek neprisideda. Nebûtø ir ámanoma – þinomas filantropas Kazimieras Butkus šešiasdešimt metø gyvena Australijoje, po emigracijos në karto nebuvo gráþæs á Lietuvà ir á gimtàjá Šiauliø kraštà. Fiziškai negráþo, nors savo dvasia ir darbais yra kartu su mumis, su mûsø jaunimu.

Juliaus Janonio gimnazijos direktorius Rimas Budraitis ir K. Butkaus patikëtinë, mokytoja Augutë Vaièiulienë rûpinsis, kad þenklas pasiektø patá filantropà. Autorës nuotr.

J. Janonio gimnazijos direktorius Rimas Budraitis ir K. Butkaus patikëtinë mokytoja Augutë Vaièiulienë, norëdami atsidëkoti ávairiø fondø ir premijø steigëjui, pasiûlë Kazimierà Butkø apdovanoti Šiauliø apskrities viršininko garbës þenklu. Apdovanojimo ceremonija ávyko filantropui nedalyvaujant, tad dabar gimnazijos atstovai sprendþia galvosûká, kaip þenklà perduoti pagerbtajam. Svarstoma prašyti konsulo Australijoje pagalbos. Taèiau gali atsitikti ir taip, kad þenklas, K. Butkui pageidaujant, bus saugomas gimnazijos muziejuje.

Šiauliø apskrities viršininko garbës þenklà komisijos sprendimu Kazimierui Butkui nuspræsta skirti uþ aktyvià filantropinæ veiklà, nuolatiná Šiauliø regiono švietimo ir sveikatos ástaigø bei nevyriausybiniø organizacijø rëmimà, Šiauliø J. Janonio gimnazijos globà bei moksleiviø skatinimà siekti aukštø mokslo rezultatø. Þenklà Kazimiero Butkaus ágaliotai atstovei J. Janonio gimnazijos mokytojai Augutei Vaièiulienei bei gimnazijos direktoriui Rimui Budraièiui áteikë Šiauliø apskrities viršininko pavaduotojas Vidmantas Jarulis.

K. Butkus 1937 metais baigë karo aviacijos pilotø mokyklà, 1940 metø vasario 16 dienà jam suteiktas pirmos eilës lakûno vardas. Lietuvos okupacijos metais dirbo transporto valdyboje. Kaip ir daugeliui kitø lietuviø, šis laikotarpis jau buvo klajoniø metai. K. Butkus išvyko á Palangà, vëliau - á Karaliauèiø, o iš ten - á Vokietijà. 1949 metais K. Butkus su þmona emigravo á Australijà. Pirmieji metai Australijoje buvo gana sunkûs. Šeima ásikûrë priemiestyje Cabramatta, kuriame gyveno daugelis ávairiø tautybiø emigrantø. Savarankiškai pradëtas prekybos verslas situacijà po truputá keitë – anot K. Butkaus, vis sekësi vis geriau. 1969 metais Lietuviø skautø brolija apdovanojo K. Butkø ordinu uþ nuoširdø lietuviø skautø rëmimà. 1991 metais K. Butkus ásteigë Nadieþdos Valerijos Butkuvienës atminimo fondà kultûrai bei švietimui Lietuvoje remti.

Kazimieras Butkus – ávairiø paramos fondø bei premijø steigëjas. Jo vardu pavadintà Šiauliø J. Janonio gimnazijos paramos fondà sudaro indëlis Vilniaus banke, iš kurio palûkanø kasmet mokamos premijos Isoldos Poþelaites–Davis vardo anglø kalbos konkurso Šiauliø apskrities 12-øjø klasiø laimëtojams. Jei lieka lëšø, skiriamos paskatinimo premijos geriausiai baigusiems gimnazijà abiturientams. Remiami nepasiturintys moksleiviai, skirta lëšø naujoms technologijoms ádiegti Šiauliø vaikø klinikose, Šiauliø miesto bei šalies mokykloms ir kitoms institucijoms.

Ypaè didelá dëmesá bei globà jauèia Šiauliø J. Janonio gimnazija. Šiuo metu ávairiuose Lietuvos universitetuose studijuoja dvylika Šiauliø J. Janonio gimnazijos abiturientø, kuriø mokslà remia K. Butkus. Šioje kilnioje misijoje gimnazijos pareiga tëra rekomenduoti tinkamus þmones premijai gauti. Ši parama nëra vienkartinë – ji skiriama gerai besimokantiems nepasiturintiems studentams ir tæsiasi ketverius ar penkerius studijø metus. K. Butkaus dëka paèioje gimnazijoje visiškai atnaujinta antroji kompiuteriø klasë, parûpinta áranga bei inventorius Šiauliø anglø kalbos mokytojø asociacijos centrui, skirta lëšø mokytojø kambariui, moksleiviø ir mokytojø konferencijø salei, kuri pavadinta Kazimiero Butkaus vardu. Gimnazijos 150 metø jubiliejaus proga K. Butkus padovanojo vertingà Sidnëjaus olimpiniø þaidyniø medaliø rinkiná, Nadieþdos Valerijos Butkuvienës gintariniø papuošalø kolekcijà. Rremiama gimnazijos biblioteka, muziejus, padëta árengti Australijos ir lietuviø išeivijos dailininkø darbø galerijà.

Modestas NAVICKAS

Lapkrièio 12 dienà Trakø gatvës galerijoje buvo atidaryta plaèiajai Šiauliø visuomenei maþiau þinomo menininko iš Vilniaus Vidmanto Gerulaièio tapybos darbø paroda. Nors autorius jau nuo 1971 m. aktyviai dalyvauja parodose Lietuvoje bei uþsienyje, savo kûrybà Šiauliø mieste pristatë pirmà kartà.

Prieš savaitæ atidarytà Vidmanto Gerulaièio parodà šiaulieèiai gali pamatyti Trakø gatvës galerijoje.

Paroda veiks neilgai, todël ketinantys pasinaudoti galimybe išvysti aukšto lygio šiuolaikinës tapybos darbus, jau dabar tapatinamus su Lietuvos kultûros paveldo sàvoka, turëtø suskubti ir parodà aplankyti iki lapkrièio 30 d.

Parodos ekspozicija intriguoja dar ir tuo, kad ji yra atgabenta tiesiai iš Raudonës pilies (Jurbarko raj.), kur dalyvavo projekte "Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose". Net ir neþinantis parodos istorijos atidesnis lankytoj pajus ekspozicijà apjungianèià nostalgiškà nuotaikà, pulsuojanèià praeitimi. Parodos pavadinimas - "Lyg ir prisiminimai", o parodoje eksponuojami tapytojo darbai - tarsi raginimas sugráþti, prisiminti, o gal pirmàsyk visa siela stabtelëti pamaryje, kopose, pamatyti atspindþius.

V. Gerulaièio pavardë daþnai gretinama su tenisininko Vyto Gerulaièio ar muzikologo Viktoro Gerulaièio pavarde, taèiau inteligentinei šiaulieèiø bendruomenei V. Gerulaitis yra gerai þinomas.

Vidmantas Gerulaitis gimë 1954 m. Vilniuje, N. Krupskajos vardo dailës universitete Maskvoje ágijo pedagogo–tapytojo, grafiko specialybës diplomà. Apie dvidešimt metø (nuo 1972 m.) V. Gerulaitis dirbo restauracijos darbus: atidengë freskas Šv. Jonø baþnyèioje, Lietuvos Technikos bibliotekoje, Klaipëdos pašte, Rykantø Švè. Trejybës baþnyèioje. Sieninës tapybos restauracijos apimtimi Šv. Jonø baþnyèia "nusileidþia" tik Paþaislio vienuolyno ansambliui. Klaipëdos pašto pastatas - vëlyvosios gotikos pavyzdys, padovanotas kaizerinës Vokietijos Klaipëdai. Restauruoti já buvo nuspræsta ruošiantis šimtmeèio iškilmëms.

Dailininko-restauratoriaus tapyba primena abstraktø potëpá ar uþbaigtà eskizà, taèiau ji šiuolaikiška ir savita. Ásiþiûrëjus á V. Gerulaièio "tapinius" natûraliai iškyla asmeniški potyriai, prisiminimai ar kaþkur matyti, o gal susapnuoti vaizdiniai. Beveik visi kûriniai susijæ su laiku, laikinumu, juose tarpsta nerimas, maitinantis ilgesá, kylantá iš þmogaus praeities.

Estetiškai suderintos kompozicijos, turtinga spalvinë gama, konkretûs pavadinimai, ávardijantys kiekvieno paveikslo siuþetà, dràsûs ir kontrastingi potëpiai nukreipia þiûrovà á susitelkimo, susimàstymo bûsenà. Mintys skatina filosofiškai interpretuoti reginius, áþvelgti uþuominose paslëptà nuotaikà bei neakcentuotà simbolikà.

"Aš èia gyvenu visà savo gyvenimà, todël dràsiai sakau – manæs èia nebuvo.

Aš èia gyvenu visà savo gyvenimà, todël dràsiai sakau – manæs èia nëra.

Aš èia gyvenu visà savo... Ech, kur ta saulë ir mënulis, kur tos jûros ir þolynai, debesø mûrai ir lygumø rûkas?

Kur baigiasi langas? O kur prasideda upë? Ko netyla šviesa, kai bunda tamsa? O akys ar spindi, kai vargsta širdis? Galiausiai kur tas smëlis, kur byra tarp pirštø? – savæs klausinëju kasdien greit jau tûkstantis metø. Na, tiek jau to...

Mielas praeivi, o kaip gyveni Tu?"

(V. Gerulaièio eilëraštis, skirtas tûkstantmeèio þiûrovui)

Rièardas JAKUTIS

Manau, jog visi þinote Balio Sruogos pjesæ-dramà "Milþino paunksmë". Tai kûrinys apie Vytautà Didájá, nors pats Vytautas scenoje nepasirodo. Kalbant apie tapytojà Nomedà Saukienæ, tûlas jos kûrybà irgi gali pavadinti "Šarûno Saukos paunksmë". Bet taip dailininkës kûrybà apibûdinantieji suklys.

Šiauliuose Nomedà Saukienæ pasitiko lietus, taèiau jos nuotaika buvo puiki

Nomeda Saukienë - susiformavusi menininkë, turinti savo braiþà, pamëgtà spalvø gamà, jos kûriniai provokuoja dialogui ir, þvelgiant á jos nutapytus þolynuose gulinèius þvërelius, glostanèiam rankos judesiui. Tokià dailininkës brandà regime ir pirmà kartà Šiauliø "Laiptø galerijoje" vykstanèioje jos tapybos parodoje. Didþiulæ parodà dràsiai galime pavadinti retrospektyvine. Dailininkë pateikia penkiolikos pastarøjø savo kûrybos metø darbus. O tie metai – patys ryškiausi menininkës kelyje. Šviesiose dailininkës drobëse išsiskiria trys dalykai – augalai, kailiai ir þmonës.

Augalus dailininkë tapo jau seniai. Pradëjo nuo alijošiø, po to atsirado melsvos þibutës, sodriai mëlynos rugiagëlës, violetiniai varpeliai, baltos hortenzijos, raudonos pelargonijos, geltonos saulëgràþos, graþuoliai narcizai ir sausi sudþiûvæ šabakštynai ("Rugiagëlës", "Nasturtos", "Geltonos gëlës", ciklas "Iš pievø"...). Spalvomis dailininkë tarsi þaidþia. Net þalias alijošius ima keisti spalvà, pavyzdþiui, pradeda raudonuoti. Tarp tø spalvotø augalø dailininkë áterpia þvërelius, tiksliau, net ne þvërelius, bet jø kailius, nes jie ryškiausiai, su didþiule meile, jëga ir švelnumu ištapyti. Paèiuose þvëreliuose (daþniausiai dailininkë tapo lapes), atrodo, nebelikæ gyvybës, bet tik þvilga jø kailiai ("Iškylaujanèios", "Þaidþianti", "Guolis" I–II, "Ásipatoginusi", "Pakeitusi ávaizdá", "Karališkoji", "Apsimetëlë"...).

Kokie þmonës Nomedos Saukienës paveiksluose? Ogi - vaikai. Liûdni, išsigandæ, kuriø veidai tarsi praneša artëjanèià grësmæ. Kà darysi, toks jau tas šiuolaikinis pasaulis. Ryškiausia èia 2001 m. tapyta drobë "Mykolas". Berniukas, nešinas geltonø gëliø glëbiu, kurio rûbai sulieja já su aplinka, suartinant vaikystës ir gamtos temà. Vaiko, þvërelio ir augalø draugystë ypaè ryški paveiksle "Þaidimas su lape" – tai tarp augalø miegantis berniukas ir šalia tupinti lapë. Panašus ir paveikslas "Þibuèiø kalnas" – gëliø kalno papëdëje atsitûpusi mergaitë lieèia vazonëlyje pasodintà dygø kaktusà. Paveiksluose regëdamas augalus, kailiukus ir jaunus veidus nesunkiai atspësi, kad juos tapë moteris. Moteriškai švelnus ir dël to þavus liûdesys liejasi visose N. Saukienës drobëse.

N. Saukienës paveiksluose þmogus ir gamta glaudþiai susijæ. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.

Ar panašûs Nomeda Saukienë ir Šarûnas Sauka? Atsakyèiau, jog ne, nors sàlyèio taškø esama. Á Šiaulius Nomedà Saukienæ atveþæs kolekcininkas ir meno mecenatas Edmundas Armoška atidarydamas parodà pasakojo, jog Nomeda ir Šarûnas vienas be kito ilgai tverti negali. Kai jis ir Šarûnas uþsibuvo Danijoje, o dailininkui net buvo pasiûlyta likti Kopenhagoje, kur jam buvo þadamos itin geros darbo sàlygos, menininkas visø siûlymø atsisakë ir verþte verþësi namo.

Atidarant Nomedos Saukienës parodà "Laiptø galerijoje" buvo juokaujama, jog ši galerija tampa antraisiais dailininkø Saukø namais, nes prieš dvejus metus èia vyko Šarûno Saukos paroda, šià vasarà buvo rodoma didþiulë jo drobë, sukurta Lietuvos tûkstantmeèiui, dabar èia lankosi Nomeda, o netrukus gal joje viešës ir jø sûnus, dailës akademijoje besigilinantis á skulptûros paslaptis.

Jolanta ŠIDLAUSKIENË

Sugráþimo á Lietuvà proga lapkrièio 26 dienà 18 valandà Šiauliø dramos teatre vyks vieno perspektyviausiø Lietuvos tenorø Gedimino Varnos-Tiškevièiaus reèitalis. Aštuonerius metus uþsienyje studijavæs ir koncertavæs operos solistas, þinodamas, kaip sunku skintis kelià á sëkmæ, po savo sparnu glaudþia jaunus talentus.

Gediminas Varna-Tiškevièius su garsiausiu XX a. Dþ. Verdþio muzikos interpretatoriumi Karlu Bergonsi po meistriškumo kursø "Akademia Verdiana" VARNOS asmeninio archyvo nuotr..

Eliksyras klasikos gerbëjams

Tenoras Gediminas Varna-Tiškevièius reèitaliui pasirinko Šiauliø dramos teatrà, nes malonià atmosferà sukuria nedidelë salë, kurioje yra ir muzikinë duobë, mat teatras A. Smetonos laikais buvæs muzikinis. Èia buvo parodytos kelios operetës.

Klasikinës muzikos gerbëjai Šiauliø dramos teatre išgirs bel canto ir klasikinës muzikos kûriniø, rusø romansø ir neapolietiškø dainø. Dramatiškajam tenorui pianinu akompanuos Daiva Šulcaitë.

Gruodþio 29-àjà G. Varna-Tiškevièius pasirodys koncertø salëje "Saulë" su puèiamøjø orkestru.

Nors koncertinë patirtis nemenka, jaudulá operos solistas jauèia iki šiol. Ypaè Lietuvoje, nes, anot jo, dainuoti tenka saviems.

Kelias valandas prieš pasirodymà Gediminas sako, kaip ir visi dainininkai, išgeriàs du kiaušinio baltymus. Jeigu gripas ar kokia nors bacila kimba, vyras renkasi naminius vaistus. "Pusæ šaukštelio malto imbiero, šaukštelá cinamono, tris gvazdikëlius reikia uþplikyti karštu vandeniu, áspausti pusës citrinos sulèiø ir ádëti medaus", - norintiems nesirgti pataria pašnekovas.

Patirtis uþsienyje

G. Varna-Tiškevièius dirigavimo mokësi Šiauliø konservatorijoje. Nuo 2002 m. studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas profesoriø Virgilijø Noreikà.

Gediminas pusantrø metø studijavo Berlyno menø universitete pas Haroldà Štamà. Vëliau Gediminà metams pakvietë á Hamburgà. Solistas mokësi pas garsià pianistæ Ramintà Lampsatis. Staþavosi Milano "La Scaloje", Busetto "Akademia Verdiana" pas garsiausià XX a. Dþ. Verdþio muzikos interpretatoriø maestro Carlo Bergonsi. Studijuoti vienoje prestiþiniø Londono "Guildhall" muzikos ir teatro mokyklø lietuvá pakvietë vokalo meistrë Laura Sarti.

Jaunam tenorui - sudëtinga rolë

Lietuvos tenorui buvo pasiûlyta pasirinkti sceniná vardà, nes, anot jo, su sunkiai ištariamu Tiškevièiumi toli nenueisi. Gediminas pasirinko sutrumpintà mamos mergautinæ pavardæ Varnauskaitë. Giminystës ryšiø su grafais Tiškevièiais Gediminas sako turás - prosenelio brolis buvo grafas, taèiau šio fakto jis nesureikšmina.

Tenoras yra koncertavæs Londono "Barbican" teatre, Niujorko Linkolno meno centre, Edinburgo festivaliø teatre, Sevilijos teatre "Lope de Vega", "Skotiš" operoje Glasge. Jam teko dirbti su garsiausia modernaus šokio "Maikl Klark" kompanija iš Londono.

Londone solisto karjerà 27-eriø Gediminas pradëjo atlikdamas Kavaradosio vaidmená Dþ. Puèinio operoje "Toska". Tai svarbiausia rolë jo karjeroje. Iki tol šis sunkus vaidmuo tekdavo vyresniems tenorams. Lietuvio dainavimo technika specialistø prilyginama bel canto stiliui. Jo repertuare - Dþ. Puèinio, Dþ. Verdþio, I. Stravinskio muzika.

Šiemet geguþæ atlikæs Manriko vaidmená Dþ. Verdþio operoje "Trubadûras", jis gráþo á Lietuvà.

Padeda jauniems talentams

Á gimtinæ jaunà vyrà atvedë meilë. Spalá jis sumainë þiedus su išrinktàja. Dabar þmona yra didþiausia vyro gerbëja ir kritikë, neleidþianti uþmigti ant laurø.

Namo norëjosi gráþti ir apëmus nostalgiškiems jausmams Lietuvai. "Kai vaþiavau iš Lietuvos, net atsisukti á tà pusæ nenorëjau, bet praëjus kuriam laikui patriotiškumas išaugo", - sako tenoras.

Dabar 32-ejø metø vyras Šiauliø konservatorijoje jaunuolius moko operinio dainavimo.

Savo kailiu patyræs, kaip sunku savo jëgomis skintis kelià á sëkmæ, Gediminas Varna-Tiškevièius ásteigë viešàjà ástaigà "Baltos varnos". "Mano tikslas - pristatyti jaunus Lietuvos ir uþsienio atlikëjus, kuriems reikia sukurti sceniná vardà, kurie turëtø galimybæ koncertuoti. Kuo daþniau jie scenoje pasirodys, tuo geriau. Dabar jau paþástu daug jaunø perspektyviø atlikëjø. Jeigu likimas susiklostytø palankiai ir pavyktø pastatyti operà ar operetæ, galima bûtø ir nepatyrusius solistus pakviesti, kurie galëtø atlikti antraeilius vaidmenis", - kalba G. Varna-Tiškevièius.

Svajûnas SABALIAUSKAS

Praëjusá penktadiená maestro Algimantas Raudonikis Šiauliø kultûros centre šventë savo 75-àjá gimtadiená ir 50-ies metø kûrybos sukaktá. Maestro dainas atliko Judita Leitaitë, Romualdas Juzukonis, Edmundas Seilius, Deividas Staponkus, Romualda Suchotska. Grojo valstybinis orkestras "Trimitas". Likus dviem valandom iki koncerto maestro atsakë á "Šiauliai plius" klausimus.

Maestro Algimantas Raudonikis ásitikinæs, jog meilë – pagrindinis gyvenimo variklis, be kurio þmogus nyksta. Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Sukurtos dainos tapo liaudies dainomis

- Jûsø dainai "Skinsiu raudonà roþæ..." jau daugiau nei keturiasdešimt metø. Ar kai jà išgirstate, nëra noro bëgti laukais?

- Ne. Tai buvo pirmoji mane išgarsinusi daina. Kai atsidarydavo langai, o þmonës, nors ir ne visai blaivûs, uþdainuodavo "Roþæ", neásivaizduodavau, kad parašysiu kità tokià populiarià dainà. Va, girdite (kaip tik tuo momentu "Trimitas" uþgrojo pirmuosius "Roþës" taktus, - aut. past.). Tai man pati brangiausia daina. Nesakau, kad ji profesionaliausia. Bet tai buvo akstinas, nuo kurio atsispyriau ir "pamaèiau" kitas dainas.

- Jûs vadinamas šlageriø karaliumi. Kas, Jûsø nuomone, yra tikrasis šlageris? Juk daugelis dabartiniø "kompozitoriø" ásivaizduoja tris natas ir "dainininkø" šûkaliojimus: "Kur jûsø kojytës, kur jûsø rankytës?"

- Kaþkada Stasys Povilaitis yra pasakæs: "Šlageris – tai tokia daina, kurià dainuoja ir dþiaugiasi visi". Tai tikrai ne dabartinio jaunimo daina. Šlagerio melodija "uþveda", skamba, tad norisi dainuoti.

Seniau visi dirbdavo savo darbà: kompozitorius rašydavo muzikà, poetai – eiles, dainininkai dainuodavo, šokëjai šokdavo. Tokiø genijø, kurie viskà daro patys, mano jaunystës laikais, nebûdavo.

- Ir tokios dainos virsta liaudies dainomis. Kokias dainas, be "Roþës", dar galima vadinti liaudies dainomis?

- "Krantø gëlë", "Dar širdyje nesutema", "Kur aukštas klevas", "Svaja". Bet kà gali þinoti, gal geriausià savo dainà aš dar parašysiu. Tø dainø – šimtai prirašyta. Kai kuriø net pavadinimø nebeprisimenu. Bet jei išgirstu, þinau, kad tai – mano daina.

- Sukûrëte daugiau nei penkis šimtus dainø. Ar daug rašote naujø?

- Jaunystëje ir išgerdavau, ir bohema buvau, bet visuomet laikiausi nuomonës, kad bohema ir kûryba turi bûti atskirtos. Kûryba – kambaryje uþsidariusio þmogaus darbas. Gali kaþkur "pasiboheminti", bet kurti turi vienas. Jei kûrybos vietà padarysi kaip darþinæ, nieko nebus.

Kuriu iki šiol. Kartais dainos gimsta netikëtai. Pavyzdþiui, dalyvavau viename Mokslø akademijos renginiø. Susitikau Judità Leitaitæ. Paklausiau, kodël ji tokia paniurusi. O ji ir sako: "Man meilës reikia. Man naujos dainos reikia." Man tik to ir reikëjo. "Meèiau" tà visà baliø. Kol parvaþiavau namo, sukûriau priedainá. Taip sukûriau "Man meilës reikia". Nors ákvëpimas bûtinas, dainai reikalingas ir juodas darbas.

Dainos á Seimà nekeistø

- Ar daug dainø parašëte apie meilæ? Kas Jums yra toji meilë?

- Meilë – gyvenimo pradþia ir pabaiga. Meilë yra ir Tëvynei, ir gamtai, ir Mamai. Meilë visur reikalinga. Taip pat labai svarbu meilë moteriai. Jei þmogus myli, turi viskà. Jei þmogus sako, kad nieko neturi, vadinasi, jis nemylëjo. Meilë – didþiausias þmogaus ákvëpimas.

- Ar turëjote mylimø dainininkø?

- Jø buvo daug. Dainavo Nijolë Šèiukaitë, Aleksas Lemanas, Jurgis Juozapaitis, Adolfas Jarulis, Voldemaras ir Algis Frankoniai, Jurgis Þukauskas, Ona Valiukevièiûtë. Buvo galybë mielø ir graþiø dainininkø, su kuriais keliolika kartø Lietuva buvo apvaþiuota.

- Paminëjote Onutæ Valiukevièiûtæ. Ar Jums, kompozitoriui, negaila, kad ji paliko scenà ir pasuko á Seimà?

- Þinoma, gaila. Ji galëtø dainuoti. Bet kà padarysi: Seimo narys yra Seimo narys (juokiasi – aut. past.).

- O Jûsø niekas negundë tapti Seimo nariu?

- Man pasisekë - niekas nesiûlë ir nerekomendavo. Neþinoèiau, kà ten reikëtø daryti.

Iš kûrybos nebepragyventø

- Sovietmeèiu Lietuvoje kûrë Algimantas Raudonikis ir Benjaminas Gorbulskis, kurie galëjo gyventi vien rašydami dainas ir iš honorarø. Kaip dabar gyvena kompozitorius?

- B. Gorbulskis iš manæs juokësi, kai nusprendþiau atsiduoti vien kûrybai. Tada jis sakë: "Man ádomu, kaip Raudonikis išgyvens vien iš dainø." O Raudonikis paëmë ir išgyveno (juokiasi – aut. past.).

Dabar vien iš kûrybos sunku bûtø išgyventi. Esu pensininkas, negaunu labai didelës pensijos, bet uþtenka.

- Dabar pensininkus vis daþniau galima pamatyti prie Seimo, jie reikalauja, kad nebûtø maþinamos pensijos.

- Manæs ten nepamatysite. Man nepatogu tiesiog bûtø eiti ir streikuoti. Gal galëèiau kreiptis á koká nors seimûnà. Esu kito kirpimo þmogus. Gal kas nors man ir nepatinka, bet prie Seimo negaliu eiti...

- Esate sakæs, kad daugiau nešvæsite jubiliejø scenoje. Nepersigalvojote?

- Turas dar tæsis, bet kai pagalvoji... Kitø metø sausio 30-àjà man sukaks 76-eri, tad nebedaug lieka iki 80-meèio (juokiasi – aut. past.). Aš labai myliu þmones, savo atlikëjus, noriu su jais bendrauti. O kur kitur, jei ne koncertuose, susitikti. Manau, kad turø dar bus. Nors suprantu, kad Raudonikis jau senas (šypsosi – aut. past.)

- Tad pabaikime pokalbá Jûsø dainos þodþiais: "Dar širdyje ne sutema."

- Tikrai, dar širdyje ne sutema. Tad palinkëèiau sau sveikatos. O bus jos, nebus, kas èia þino.

Lina ZDANEVIÈIÛTË

Šiauliø universitete dirba daug puikiø kûrybingø dëstytojø. Pasirodo, kad ne tik humanitarai daug dëmesio skiria kûrybai bei menams, bet ir medikai. Šiauliø universiteto biomedicinos mokslø daktaras, docentas, katedros vedëjas Jûra Vladas Vaitkevièius ruošiasi pristatyti jau penktàjà savo poezijos knygà "Pasiklydusi tarp skubanèiø laivø".

Biomedicinos mokslø daktaras Jûra Vladas Vaitkevièius sako, kad jei kas atsuktø laikà atgal, pakeistø tik vienà dalykà – pradëtø rašyti jau studijø laikais. Autorës nuotr.

- Kada prasidëjo Jûsø kûrybos kelias?

- Dešimtoje klasëje pirmininkavau mokyklos literatø bûreliui. Tada ir prasidëjo mano pirmieji bandymai kurti. Mokykloje parašiau keletà eilërašèiø, kuriø dabar jau nepamenu.

Vilniaus universiteto Medicinos fakultete ágijau Higienos ir epidemiologijos specialybæ. Studijø metu poezijà primiršau. Prisiminiau tada, kai padvelkë demokratiškesni vëjai, apie 1990-uosius. 1977 m. pradëjau dirbti Šiauliø pedagoginiame institute. Pasikeitus struktûrai, nuo 1994 metø pradëjo vadovauti Stasys Tumënas, pakeitæs prof. Broniø Prëskiená. Tada aš buvau pakviestas bûti prodekanu. Á studijø programà stengëmës kuo daugiau átraukti meno srities dalykø. Prisimenu, kaip Silvija Povilaitytë skaitë meninës raiškos kursus studentams.

Didelá postûmá mano poezijai turëjo docentë Eglë Prëskienienë. Ji tuo metu universitete organizuodavo daug renginiø, skirtø jubiliejinëms sukaktims paminëti. Kazio Binkio paminëjimo renginyje pirmà kartà ryþausi išeiti á viešumà ir perskaityti savo kûrybos darbà. Laikui bëgant vis daþniau paskaitydavau eilërašèiø savo rato þmonëms. Esu be galo dëkingas E. Prëskienienei, kuri pastebëjo mano darbus. Ji pasakydavo, kas graþu, kas skamba. Labai graþiai bendravome – susitikæ pasisveikindavome eilëmis. Manau, kad ne su visais ji taip šiltai bendravo, todël atvirumas mane paskatino daugiau rašyti. Galvojau, jei Eglei patinka mano darbai, tai ir kitiems turbût patiks.

- Ar nebuvo sunku ryþtis pristatyti savo eiliø viešai?

- Pabandþiau visas savo kûrybines pastangas áprasminti leidiniuose. Pirmasis bandymas buvo "Sielos virpesiai", išleisti 2002 metais. Šios knygos leidimas man buvo tarsi savæs apnuoginimas, išviešinimas. Niekada nebûèiau ryþæsis šiam þingsniui, jei ne doc. dr. Stasys Tumënas. Kartà paklausiau jo, ar bûtø galima išleisti poezijos knygelæ. Pats baiminausi, taèiau S. Tumënas mane paskatino ir nuramino, kad skaitys tie, kuriems patiks, o ne tie, kuriems nepatiks. Nedidelio tiraþo buvo pirmoji knygelë, taèiau man - labai svarbi. Antràjà knygelæ "Išdalinti metai" 2005 m. išleisti jau buvo dràsiau. Vëliau knygos pasirodydavo kasmet: "Pilnatis" (2007 m.) ir "Tikiu" (2008 m.) ir netrukus pasirodysianti naujoji knygelë "Paklydusi tarp skubanèiø laivø".

Nesu profesionalus poetas ir á juos nepretenduoju. Mano nuomone, kiekvienas þmogus, kuris save kaip nors išreiškia, turi turëti klausytojà ar skaitytojà.

- Ar savo poezijà skaitote studentams?

- Dëstytojas yra aktorius, kuris turi sudominti savo studentà. Gali bûti puikus profesionalas ir savo srities þinovas, taèiau nemokëti pritraukti studento, tada nukenèia studijø kokybë.

Visada laukiu susitikimo su studentais. Bûna kursø, su kuriais sunku išsiskirti. Po egzamino išrenku geriausiai ir blogiausiai studijavusá mano dalykà studentà. Tada padovanoju po savo knygà, kad paskatinèiau domëtis, skaityti, prisiminti mano skaitomà dalykà. Kartais prieš paskaità paskaitau eilëraštá kokia nors proga.

- Kam skiriate savo eiles?

- Mano leidiniai nëra skirti knygynams. Savo knygas dalinu artimøjø ratui, kuris gana platus. Jau dešimt metø dainuoju Ginkûnø chore "Šaltinis". Kadangi ir darbe, ir kituose mëgiamuose uþsiëmimuose mane daugiausia supa moterys, mano eilës beveik visada yra skiriamos joms. Moterys labai mëgsta poezijà. Mano nuostata: jei vienàkart kokiai nors moteriai perskaièiau eiles, tø paèiø daugiau niekam neskaitau. Moters išduoti negali.

- Ar þmona nepavydi, kad rašote kitoms?

- Pats artimiausias þmogus man yra þmona Aliutë, kuri yra didþiausia mano eiliø kritikë ir recenzentë. Daþnai mûsø poþiûriai nesutampa, taèiau visada randame išeitá. Lyrinis herojus gyvena mano eilëse. Savæs nuo jo visiškai atsieti negaliu, nes jis gimsta manyje ir kaskart kà nors pasiima iš manæs. Kartais jis bûna Jûra, o aš - Vladas, kartais – atvirkšèiai.

- Kada išvysime penktàjà Jûsø knygà?

- Viešas naujausio kûrinio pristatymas vyks Šiauliø universiteto bibliotekoje lapkrièio 9 dienà 17 val. Šá renginá susiejau su savo jubiliejumi. Nors "Paklydusi tarp skubanèiø laivø" - jau penktoji knyga, taèiau nerimas nedingæs. Aš þinau, kad turiu savo skaitanèiøjø ir klausanèiøjø ratà. Man smagu, kad þmonëms patinka mano poezija. Vien todël norisi kurti.

- Ar pavadinimas "Paklydusi tarp skubanèiø laivø" susijæs su jumis?

- Mano mintis perskaitë Eglë Prëskienienë. Ji paþásta mane, sakë, kad paklysti gali ir meilë, ir siela, ir mintis, be to, paklysti gali pats þmogus, kaip paklysta laivai. Jie retai gráþta á savo uostà, nebent jiems labai pasiseka. Esu klaipëdietis, todël jûra ir laivai man labai svarbûs. Tarp tø paklydusiø laivø gali paklysti ir þuvëdra. Šios paslapties neatskleidþiau net E. Prëskienienei. Reikia skaityti visà knygelæ, tada atrasite mano paslëptà mintá.

- Poezija Jums našta ar išsivadavimas?

- Esu visuomenës sveikatos specialistas, kuris puikiai susipaþinæs su priklausomybe alkoholiui, narkotikams, cigaretëms, kavai, stipriai arbatai. Aš tapau priklausomas nuo poezijos. Ji atsiranda todël, kad kiekvienà þmogø persekioja nerimas. Mes visada reflektuojame aplinkà, tada mus supa ir lydi nerimas. Kiekvienas skirtingai bando paslëpti tà nerimà. Mano bûdas pabëgti nuo nerimo – rašyti eilërašèius.

Ateina laikas, kai tas nerimas pasiekia toká lygá, jog nebegalima naktimis miegoti. Kuo vyresnis esi, tuo daugiau iššûkiø ir veiksniø, kurie tà nerimà sukelia.

- Ar turite poeto idealà?

- Kai mokiausi mokykloje, þavëjausi Sergëjumi Jeseninu. Jei ne jis, gal nebûèiau pradëjæs rašyti. Kartais skambinu gitara ir dainuoju jo sukurtas eiles. Didelæ simpatijà jauèiu Salomëjai Nëriai, Pauliui Širviui ir Justinui Marcinkevièiui.

J. Marcinkevièius sakë, kad jam nereikia daug kûrybos pradþiai. Jis parašo dvi eilutes ir palieka kurá laikà. Vëliau iš tø eiluèiø gimsta ilgas eilëraštis. Kartà per Naujøjø metø šventæ Katedroje sveikinome moteris - visoms daviau išsitraukti po lapelá, kuriuose buvo parašyta po dvi eilutes teksto. Dauguma pasakë, kad èia lyg horoskopas. Vëliau buvo išleista knygelë, kurioje tos eilutës tapo eilërašèiais.

- Nebijote bûti kritikuojamas?

- Visada bijojau kritikos strëliø. Labiausiai bijojau ir bijau Humanitarinio fakulteto. Neþinau kodël. Poezija man yra hobis. Esu intravertas – save vadinu klausytoju. Gal todël ir baugu apnuoginus savo sielà bûti nesuprastam.

Didþiausias kritikas esu pats sau. Perskaitæs naujàjà savo knygelæ, išrinkau tik 13 eilërašèiø, kurie man patinka. Vsada sau keliu didelius reikalavimus. Skaitydamas kaskart randu kà nors tarp eiluèiø. Kartais net pagalvoju, kad èia ne aš rašiau. Man nejauku, kai mane studentams pristatinëja kaip poetà.

Rièardas JAKUTIS

Spalio 21-osios vakarà á "Laiptø galerijà" rinkosi ne tik meno mëgëjai, bet ir smalsuoliai – visus traukë þinia apie krauju tapanèio dailininko iš Vokietijos Johano Warnerio Glaw parodà.

Johanà Warnerá Glaw besidomintys daile þinojo iš straipsniø kaip dailininkà tapantá krauju, o Baltijos šalyse jis lankosi tik antrà kartà - 1992 m. yra surengæs parodà Taline, o štai 2009-øjø spalyje apsilankë Šiauliuose. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.

Johanas Warneris Glaw gimë 1954 m. Vokietijos miestelyje Bielefelde. 1974–1980 m. studijavo tapybà Bielefeldo universitete. Nuo 1984 m. gyvena ir dirba Gutersloho mieste Vokietijoje. Personalines parodas menininkas yra surengæs Vokietijoje, Škotijoje, Danijoje, Rusijoje, Italijoje, Lenkijoje, Estijoje, JAV, Australijoje, Ispanijoje, Korëjoje. Iki 1999 m. dalyvavo daugelyje grupiniø parodø, nuo 2001 m. daugiau dëmesio skiria archeologijai.

Paroda "Laiptø galerijoje" - tai pirmasis šio garsaus Vokietijos dailininko apsilankymas Lietuvoje. Atidarydamas parodà jos autorius papasakojo, jog nuo seno já domina antika, dar vaikystëje ásikniaubæs skaitë Homero "Iliadà" ir "Odisëjà", todël tapæs dailininku, naudodamas senovines temas ir motyvus, iš naujo atkuria þenklø archaikà. Þmogaus figûra paverèiama þenklu: ne þmogus-individas yra istorijos tæstinumo simbolis, bet þmogiškoji esybë. Autorius gráþta prie tapybos ištakø (jo tapyba - tarsi piešiniai ant senovës olø), stengiasi sukurti tiltà tarp praeities ir dabarties: naudojamas ne paprastas popierius, o specialiai apdirbtas, gofruotas arba asambliaþinis, tarsi išaustas iš skirtingos faktûros, kokybës, atspalvio gabalø. Tai jau ne popierius, o ypatingas "altorius", ant kurio dailininkas atlieka ritualà. "Laiptø galerijoje" menininkas pateikia piešiniu pagyvintus grafikos darbus bei paèius piešinius.

Dailininkas juokavo, jog išgirdæ, kad jis tapo krauju, þmonës išsigàsta. O juk jau akmens amþiuje buvo dirbama krauju. Naudoja menininkas tik senø jauèiø kraujà, t. y. tik vyriškos giminës gyvûnø ir ne jaunikliø, nes taip jam atrodo etiškiausia. Panaudojus chemikalus kraujas apie keturias valandas nekreša, todël laiko paveikslui sukurti dailininkui pakanka. Dailininko J. V. Glaw kûrybai pasirinktas temas atskleidþia paveikslø pavadinimai: "Šamanas", "Medþiotojo mirtis", "Fenikso skrydis", "Kasandra" (senovës Trojos ávykiai), "Karono laivas" (plaukimas iš mirties šalies á dabartá).

Irena BUDRIENË

Šiauliø miesto burmistro, gydytojo Julijono Šalkauskio 160–øjø gimimo metiniø minëjimas Šiauliø "Aušros" muziejaus Ch. Frenkelio viloje suteikë šiaulieèiams progà dar kartà atsigræþti á iškilià Šalkauskiø šeimà. J. Šalkauskio vaikaitis, fizikos mokslø daktaras Julius Šalkauskis, prisimindamas artimuosius, kalbëjo apie savo seneliø ir tëvø šeimà kaip apie idealià, kurioje skleidësi darna, šilti tarpusavio santykiai, daug dëmesio buvo skiriama vaikams auklëti, lavinti. Geras išsilavinimas, pasišventimas mokslui, tarnystë visuomenei – tai kelias, kurá pasirinko ne vienas garsios šeimos palikuonis.

Julius Šalkauskis pasakojo, kad senelis buvo grieþtas ir nevengë fiziniø bausmiø, o tëvas dar stipriau ákrësdavo.

Šiauliø miesto burmistrà, gydytojà J. Šalkauská amþininkai apibûdina kaip kuklø þmogø, nemëgusá paviršutinio blizgesio. Taèiau jo gyvenimo kelio kukliu nepavadinsi. Po studijø Petrogrado (dabar Sankt Peterburgas) medicinos akademijoje jis dirbo gydytoju atokiuose miesteliuose, vëliau su šeima persikëlë gyventi á Šiaulius, kur uþsiëmë visuomenine, politine veikla. 1905 m. išrinktas Šiauliø miesto burmistru. Miestui vadovavo sudëtingu laikotarpiu, kai siautëjo carinë valdþia, vykdþiusi rusifikavimo politikà. Kartu tai buvo Šiauliø ekonominio, kultûrinio augimo metas. J. Šalkauskis buvo altruistas – miesto reikmëms skolino ir asmenines lëšas.

Pirmojo pasaulinio karo metais J. Šalkauskis su šeima pasitraukë á Rusijà, á Šiaulius sugráþæs 1918 m. dalyvavo organizuojant pirmuosius savivaldybës tarybos rinkimus, pradëjo dirbti savivaldybës sanitarijos gydytoju. Kolegø buvo vertinamas kaip itin patyræs, atsakingas gydytojas. Su þmona Barbora Gostautaite uþaugino ir išauklëjo devynis vaikus, tapusius þinomais visuomenës, mokslo, kultûros veikëjais.

Antrojo pasaulinio karo metu subombarduotas ir sudegæs Šalkauskiø namas stovëjo buvusio "Palydovo" kino teatro vietoje. Gretimame sûnaus Kazio name dabar veikia Šiauliø miesto savivaldybës globos namai. Šalkauskiø namuose kambarius nuomojosi gimnazistai, tarp kuriø buvo ir bûsimieji profesoriai broliai Mykolas, Vaclovas ir Viktoras Birþiškos. Šie namai buvo tapæ lietuviškosios kultûros þidiniu.

Muziejininkø apie Julijonà Šalkauská surinktà medþiagà, pasakodamas prisiminimus apie savo senelá ir kitus iškilios giminës narius, papildë ir prie klausytojø priartino Julijono Šalkauskio vaikaitis, lietuviø filosofo, pedagogo Stasio Šalkauskio sûnus, fizikas, mokslø daktaras Julius Šalkauskis.

"Man labai pasisekë gimti tokioje šeimoje, – savo pasakojimà pradëjo Julius Šalkauskis. - Ne veltui mûsø Konstitucijoje parašyta, jog šeima yra visuomenës ir valstybës pagrindas. Ši šeima - tikrai arti šeimos idealo. Tai aš patyriau asmeniškai ir iš savo artimøjø. Tëvas buvo mano pirmasis mokytojas. Jis spëjo daug kà man ákvëpti". Jis teigia, kad šeimos tradicijos, vertybiø sistema atëjo dar iš jo prosenelio – laisvojo ûkininko Petro Šalkausko, gimusio 1804 m., dar Napoleono epochoje. Apie já þinoma nedaug – tik tiek, kad buvo labai moraliø paþiûrø ir visus vaikus leido mokytis. "Matyt, senelis perëmë iš jo tas tradicijas", – svarstë J. Šalkauskis.

Iš vyriausios tëvo sesers Antaninos J. Šalkauskis girdëjo pasakojamà, kad jø giminë atëjo nuo Þagarës ir yra kilusi iš totoriø bajorø. Jis susirinkusiesiems parodë dokumentais nepatvirtintà giminës herbà, iliustruojantá tetos istorijà. Apie Antaninà Šalkauskaitæ pasakotojas kalbëjo šiek tiek plaèiau. Ši neeilinë asmenybë buvo baigusi tris aukštuosius mokslus: Varšuvos konservatorijà, Grenoblio universitete prancûzø kalbà ir literatûrà bei aukštuosius bibliotekininkystës kursus Briuselyje. Bibliotekininkystë jai leido domëtis daugeliu dalykø. J. Šalkauskis prisimena, kad gráþæs iš aspirantûros tetai turëjo pasakoti apie šiuolaikinæ fizikà – jai buvæ ádomu. Antanina Šalkauskaitë iki pat senatvës dirbo Vytauto Didþiojo universiteto mokslinëje bibliotekoje. J. Šalkauskis prisimena, kad savo intelektu, nors filosofijos nestudijavo, ji prilygo tëvui ir daþnai su juo prancûzø kalba aptardavo parašytus veikalus, kai dirbo jo sekretore.

Profesorius Vytenis Rimkus rodo Stasio Šalkauskio knygà "Visuomeninis auklëjimas" su autoriaus dedikacija jo tëvui Jeroslavui Rimkui, su kuriuo Šalkauskiai palaikë artimos draugystës ryšius. Autorës nuotr.

Prisimindamas savo senelá Julijonà Šalkauská, gydytojà, miesto burmistrà, J. Šalkauskis dar kartà pabrëþë gerà jo išsilavinimà ir autoritetà: "Mano senelis Peterburge viename kurse studijavo su Ivanu Pavlovu, Nobelio premijos laureatu, ir net draugavo. Senelis ne tik šeimoje, bet ir visuomenëje turëdavo besàlygiškà autoritetà. Jeigu kildavo ginèas tarp šeimos nariø ar kaimynø, jis pasakydavo savo þodá, ir viskas – ginèas tuo pasibaigdavo", – prisimena J. Šalkauskis. Pasakotojo moèiutë Barbora Gostautaitë, ištekëjusi aštuoniolikos metø, pagimdþiusi vienuolika vaikø, iš kuriø du mirë vaikystëje, pasiþymëjo meniniais gabumais, buvo ágijusi literatûriná ir muzikiná išsilavinimà, gerai skambino fortepijonu. "Ji kûrë estetinæ namø dvasià", – apie savo senelæ kalba J. Šalkauskis.

Pasakotojas gerai prisimena antruosius seneliø namus Trakø gatvëje. "Didþiulis valgomojo stalas tæsësi iki pat sienos. Šalia buvo salonas, kur pavalgæ bendraudavo. Visa šeima susirinkdavo prie to stalo, – vaikystës áspûdþiais dalijosi J. Šalkauskis. - Senelis buvo mylintis, bet grieþtas ir nevengdavo fiziniø bausmiø, nors tai dabar bûtø laikoma skandalu ir visiškai antipedagoginiais veiksmais". Jis gerai prisimena, kaip senelis, mëgdavæs vaikšèioti sode su lazdele, pagaudavo vaikus kà nors negero darant ir ákrësdavo. "Nestipriai, greièiau dël tvarkos, o tëvas mano dar stipriau ákrësdavo, – šypsosi J. Šalkauskis. - Tëvas skøsdavosi, kad studentus lengviau auklëti nei savo sûnø, nes buvau išdykæs ir prikrësdavau daug eibiø". "Dël fiziniø bausmiø neliko nuoskaudos, nes po to tëvas pasisodindavo šalia ir paaiškindavo, uþ kà ákrëtë. Dabar, gaila, net valstybiniams veikëjams niekas nebuvo ákrëtæs, tai matome juos prieš visà tautà akivaizdþiai meluojant", – apie moraliniø vertybiø formavimà šeimoje pasakoja J. Šalkauskis.

Nors šeima kalbëjo lenkiškai, taèiau jaunimas lankësi lietuviškose geguþinëse. "Tëvui, kai buvo gimnazistas, didelæ átakà padarë lietuviø grupës ekskursija pësèiomis po Lietuvà", – prisimena J. Šalkauskis. Tada grupelë gimnazistø iš þinomø šiaulieèiø šeimø pësèiomis nuëjo iki Kurtuvënø, kur susitiko su P. Višinskiu, vëliau - prie Poškos baubliø, po to garlaiviu plaukë Nemunu iki Kauno. Kaune juos sulaikë caro parankiniai, nes jaunuoliai fotografavo tvirtovës apylinkes. Carinës tvarkos sergëtojai apšvietë fotografavimo juostelæ, o vëliau, paskambinæ á Šiaulius ir suþinojæ, kad sulaikytøjø grupëje yra du burmistro vaikai, visus paleido.

J. Šalkauskis pasakoja, kad jo tëvas Stasys Šalkauskis mokësi gerai, bet pirmasis mokinys nebuvo. Mëgdavo bendrauti, dalyvaudavo jaunuoliø išdaigose ir rimtuose ávykiuose – gimnazistai demonstratyviai išeidavo iš cerkvës, kai ten vykdavo caro šeimai skirtos iškilmës. Uþ tai bûdavo baudþiama.

Stasys Šalkauskis studijavo Maskvoje ir Samarkande, vëliau Šveicarijoje, dirbdamas lietuviø, nukentëjusiø nuo karo, organizacijos atstovu, studijavo filosofijà ir pedagogikà, nes norëjo uþsiimti tautiniu auklëjimu ir filosofija, kaip pats savo laiške rašë J. T. Vaiþgantui. "Dabar tautinio auklëjimo nebëra visai, liko tik pilietinis ir verslinis auklëjimas – ekonomika ir vadyba. Tokios vertybës propaguojamos Lietuvoje. Pasekmes matome: ir moralinë krizë, ir demografinë, ir ekonomika ritasi iš paskos. Tëvas prognozavo dabartinæ padëtá prieš 70 metø", – sako J. Šalkauskis. Šveicarijos klimatas labai pakenkë Stasiui Šalkauskiui. Taèiau tai nesutrukdë jam baigti dvi specialybes, parašyti dvi knygas, disertacijà, apginti jà ir gráþti dëstyti. "Tik geleþinës valios dëka jis, bûdamas tokios silpnos sveikatos, tiek daug padarë", – mano J. Šalkauskis. Jis prisimena, kad šeimos dienotvarkë bûdavo sutvarkyta pagal tëvo darbotvarkæ: iš ryto tëvas rašo (sûnui Juliui áeiti á jo kabinetà grieþtai draudþiama), po pietø dësto universitete, o vakare jau laisvai bendrauja su šeima, juokauja. Gráþæs á Lietuvà tëvas rašë filosofijos kursus, kuriuos leido atskiromis brošiûromis, sukûrë pilnutinio ugdymo sistemà (jo pedagogikos pagrindas – jaunimo fizinis, kultûrinis ir dvasinis auklëjimas), buvo ateitininkø vadas, dalyvavo skautø veikloje, lietuviø Šatrijos draugijoje, kur susipaþino su bûsimàja þmona studente Julija Paltarokaite. "Tëvui labai rûpëjo vertybinës jaunimo nuostatos, bet ne teorinës, o praktinës. Jis galvojo apie Lietuvos ateitá", – pasakoja J. Šalkauskis. Jis prisimena, kad iki paskutinës savo gyvenimo dienos tëvas dirbo - tai sûnui paliko neišdildomà áspûdá. Dauguma paskutiniøjø Stasio Šalkauskio rankrašèiø sudegë Šiauliø baþnyèioje per karà. "Tëvas man buvo ideali asmenybë, pavyzdys, kuriuo reikia sekti. Dabar dauguma tautos neteko nei patriotinio, nei dvasinio idealizmo. Svarbiausia karjera, valdþia. Linkëèiau, kad situacija pasikeistø", – sako J. Šalkauskis.

S. Šalkauskio premijos laureatas profesorius Vytenis Rimkus stebëjosi lietuvybës fenomenu Šalkauskiø šeimoje. Tarpusavyje jie kalbëjo lenkø kalba, ástaigose buvo kalbama rusø, o parduotuvëse ir gatvëje – þydø kalba. Profesorius iškëlë klausimà, kaip amþiø sandûroje vyko sulietuvëjimo, kad ir Šalkauskiø šeimoje, procesas. Á tai atsakydamas Julius Šalkauskis teigë, kad seneliø namuose lenkø kalba tebuvo bendravimo priemonë, nes taip tiesiog buvo priimta tarp bajoriškos kilmës asmenø, taèiau šeimoje visuomet buvo stipri lietuviška pasaulëjauta. Vytenis Rimkus akcentavo ir Šalkauskiø atminimo áamþinimo fenomenà. Tai, profesoriaus nuomone, šiaulieèiø nuopelnas. Stasys Šalkauskis uþëmë aukštà postà – buvo paskutinis nepriklausomos Lietuvos Vytauto Didþiojo universiteto rektorius. Tarybinë valdþia stengësi já ištrinti iš atminties. Prasidëjus atgimimui Šiauliuose daug nuveikta, kad bûtø atgaivintas S. Šalkauskio atminimas: pasirodë mokslinës studijos, disertacijos, ásteigta Stasio Šalkauskio premija, jo vardu pavadinta mokykla. S. Šalkauskis prisimintas visoje Lietuvoje.

Oksana LAURUTYTË

Treèià savo knygà "Lietus krypsta á kairæ" iš laikrašèiuose spausdintø straipsniø parengæs ekskunigas Rièardas Jakutis sako, kad šios knygos atsiradimas yra toks pat nelogiškas, kaip ir jo gyvenimas - knyga leidþiama tuo metu, kai þmonës dël krizës labiau galvoja apie mësà. R. Jakuèio gyvenimas kaþkada buvæs audringas ir netrûkæ pinigø, o dabar jis gyvena ramiai, sësliai, taèiau skola - per du milijonus. Nepaisant nemalonumø ekskunigas geba þiûrëti á savo gyvenimà iš šalies, pasitelkdamas autoironijà ir kaþkoká smalsiai jaukø susidomëjimà. "Nenorëèiau, kad mane vadintø aferistu. Vadinkite mane avantiûristu", - sako jis.

Rièardà Jakutá gyvenimas gerokai pamëtë, taèiau jei reikëtø gráþti á anuos laikus, jis sako vël pasielgtø taip pat. "Jei ne straipsniø rašymas, dabar neturëèiau iš ko gyventi, bet jei bûèiau likæs kunigu, dabar knygos nebûtø", - sako jis. Jolantos ŠIDLAUSKIENËS nuotr.

Kunigu tapti paskatino avarija

Ávairiø epitetø apie save prisiklausiusio ekskunigo Rièardo Jakuèio gyvenimas dabar - lyg bebro uþutekyje. Su þmona 57-eriø R. Jakutis gyvena Šiauliuose, 94-eriø metø slaugomos motinos bute. Vyras nardo tarp meno kûriniø Šiauliø galerijoje "Laiptai" - èia jis dirba specialistu ir neatrodo, kad dël kunigo praeities peripetijø galerijai kiltø bëdø - jaunystëje ir jau bûdamas kunigu jis paniro á meno pasaulá, tapo kolekcininku. Paþinties su garsiausiais menininkais ir jo ryšiø su galerijomis dëka šiaulieèiai lepinami unikaliomis parodomis. Juk bûtent R. Jakuèio pastangomis á "Laiptus" buvo atgabentas unikalusis Šarûno Saukos paveikslas, skirtas Lietuvos tûkstantmeèiui, èia atvyko buvæs šiaulietis garsus kolekcininkas Edmundas Armoška, parodà surengë Varšuvoje gyvenantis garsus lietuviø dailininkas Stasys Eidrigevièius.

"Ieškojau darbo, nuëjau á Dailës galerijà, bet neradau V. Kinèinaièio. Tada atëjau á "Laiptus" ir Janina mane priëmë", - paaiškina jis.

Buvæs kunigas išbandë visokios duonos, vedë net televizijos laidas. Maþai kas þino, kad Šiauliuose J. Janonio mokyklà baigæs vyras studijavo Kauno þemës ûkio akademijos Hidromelioracijos fakultete. Ten gyvenimo bûta labai aktyvaus.

Nemuzikuojantis jaunuolis, anot R. Jakuèio, kaþkokiu nepaaiškinamu bûdu tapo akademijoje ásikûrusio ansamblio konferansjë, saviveiklininku, vaidino teatre, rašë straipsnius laikrašèiams. Menkai studijavo - vaþinëjo su ansambliu po visà Sovietø Sàjungà, nes sovietmeèiu meno saviveiklos labai reikëjo. Dël prasto mokymosi Rièardui grësë trys skolos, bet dekanas liepë dëstytojui reikalingam studentui disciplinà uþskaityt. "Taip þmones sugadinti galima, jaunas gali imti galvoti, kad viskas galima. Tai baudþiauninko màstymas", - komentuoja pašnekovas.

Vis dëlto svarbiausias dalykas jo jaunystës metais buvo diskotekos. Lenkiškame þurnale "Panorama" radæs dviejø sakiniø þinutæ apie Vakarø pasaulyje prasidëjusias diskotekas Rièardas pafantazavo... ir pradëjo vesti studentiškas diskotekas Noreikiškëse šalia Kauno. Jaunimas plûste plûdo, tad greitai jis buvo pakviestas vesti diskotekø Kauno kavinëje "Vakaras" (buvæs garsusis "Versalis"). Èia lankësi ir daug jaunimo iš kitø respublikø bei Maskvos. "Maskvos kinematografijos instituto studentai susisiekë su manimi, buvau pakviestas á Maskvà konsultuoti jø", - sako jis.

R. Jakutis apsigyveno Maskvoje, ëmë draugauti su garsais aktoriais: J. Mironovu, M. Derþavinu, A. Širvintu. "Buvau ten niekas, daug degtinës buvo išgerta ir mane ëmë kankinti mintis, kad beturiu tris kelius: bëgti á uþsiená, pasikarti arba tapti kunigu. Juk sovietmeèiu milicininkai tiesiog gatvëje ilgaplaukiams kirpdavo plaukus. Aš, vienintelis iš visø akademijos studentø, tuo metu mûvëjau dþinsus. Pinigø turëjau - jø gaudavome koncertø metu. Su kultûros namø vadovais susitardavome, netikrus bilietus pardavinëjom, o uþdarbá dalydavomës", - sako R. Jakutis.

Likimas vyrui pasiûlë išeitá labai savotišku bûdu. Vienà naktá automobilis, kuriuo su draugais vaþiavo R. Jakutis, trenkësi á Maskvos tiltà ir pakibo virš upës. "Tada nusprendþiau, kad jei liksiu gyvas, tapsiu kunigu", - prisimena jis.

Tikëjimas aplankë krintant

Rièardas sako, kad tikëjimas já aplankë vëliau - jau nebebûnant kunigu. Seminarijoje jis nebuvo nuoširdþiai tikintis, taèiau buvo lyderis - filosofija, teologija buvo jo mëgiama sfera. "Buvo karštai tikinèiø vaikinukø iš kaimo, gerø þmoniø, bet filosofijos nesuprasdami jie jà mokësi atmintinai. Taip gali ir iki durnyno nukeliaut", - tikina pašnekovas.

Nepaisydamas to, R. Jakutis tapo kunigu, o kunigavimas Nemenèinëje - svaigiausias ir skaudþiausias jo gyvenimo tarpsnis. Vienas populiariausiø šalies kunigø turëjo viskà - paþinèiø, pinigø, átakà ir šlovæ. Kunigas pasišovë statyti parapijos namus "Vilties šeima". Statybai klebonas paëmë milijoninæ paskolà iš banko, laukë tuomeèio premjero A. Šleþevièiaus þadëtø dviejø milijonø litø, bet á Nemenèinës klebonijà sulëkë policijos pareigûnai ir konfiskavo automobilá, kurá R. Jakuèiui dovanojo draugas. Automobilis pasirodë esàs vogtas.

Prasidëjo aštuonerius metus trukæ reikalai su teisësauga, darbai sustojo, prislëgë milijoninës skolos. "Galëjau visas skolas gràþinti - turëjau 70 arø sklypà Neries krante, vertà keliø milijonø. Buvo aukcionas, vieno savininko ámonës pasivarþë ir nupirko tà sklypà uþ juokingai maþà kainà, tad netekau pinigø. Buvau vargonus iš Anglijos parsiveþæs, norëjau parduoti, bet teismø metu neleid, ir vargonai surûdijo", - aiškina jis.

Bausmæ belangëje atlikæs R. Jakutis dabar skolingas per du milijonus litø. Skola iki gyvenimo pabaigos. "Man sunkiausias dalykas - gëdos jausmas. Mieliau bûèiau sëdëjæs kalëjime 25-erius metus, kad tik niekas nieko nesuþinotø", - atvirauja pašnekovas.

Štai tada R. Jakutá aplankë nuoširdus tikëjimas Dievu. "Tikëjimui reikia gyvenimo patirties - suprasti, kad tikëjimas tau gyvybiškai reikalingas ir tikëti tau gera", - sako jis.

Pirmà kartà gyvenime - ne "bezobrazija"

Paprašytas jaunystës nuotraukos Rièardas papurto galvà. Neturi jø. Nemëgo fotografuotis, o visas fotografijas kartu su poëmiu išsiveþæ teisësaugininkai jø nebegràþino. Rièardas sako ir pats dël to kaltas - nebepasidomëjo konfiskuotø asmeniniø daiktø likimu. Apie tai net anekdotà sukûræs: Stovi Jakutis su gerø cigarø dëþe autobusø stotelëje. Priëjæs þmogus klausia, gal jau šiam pradëjæ gyvenime sektis, gal jau ant kojø stojasi. "Aš tik persikraustau", - atsako kunigas.

Nusišypsojæs Rièardas sako, kad gyvenime buvo gundomas pinigais, valdþia ir kûno geiduliais. Neatsilaikë. Visas blogybes patyrë, išskyrus rûkymà. Pypkes kolekcionavo, bet dûmu nesiþavëjo. "Visas mano gyvenimas pakrypæs ne á tà pusæ. Todël ir knygà - "Lietus krypsta á kairæ" pavadinau", - sako jis.

Kunigo gyvenime buvo moterø, jam klijuota lfonso etiketë, taèiau R. Jakutis sako dël to nesantis kaltas. Su moterimis jis buvæs santûrus, o apie save daug netiesos prisiklausë. Neva lëktuve ar kaþkur kitur kibæs prie moterø. "Þinau þmogø, kuris manimi prisistatæs taip elgësi. Mano vargonininkas toks buvæs", - šypsosi jis ir sako niekada negalëjæs moters þeminti ar áþeidinëti. "Visada sakiau, kad norint moterá nurengti, pirma jà reikia aprengti", - sako ekskunigas.

Rièardas daug kuo nepatenkintas savo gyvenime, taèiau viskuo patenkintas gali bûti tik kvailys. "Þiûriu á savo knygà ir galvoju, kad tokios neskaityèiau. Visi giria, o man tai vieša avantiûra", - atvirauja jis ir priduria, kad savo straipsniais jis bent nieko blogo nedaro. "Tai mano alibi", - nusijuokia jis.

Kone kiekvienà savo apsakymà R. Jakutis baigia anekdotu. Jam bûtø didþiausias áþeidimas, jei já apkaltintø humoro jausmo neturëjimu. "Jei iš þmogaus atimtas humoro jausmas, vadinasi, buvo uþ kà", - nusišypso jis ir sako, kad yra ir tokiø sakiniø, kuriuos jis pat sugalvojæs. Pavyzdþiui, parašë, kad þiema buvusi tokia šalta, jog visi ekshibicionistai parkuose save tik apibûdindavæ. Arba - pirma taurelë alkoholio pleèia kraujagysles, kitos - ryšius.

R. Jakutis kalba, kad dabar pirmà kartà gyvenime jis daro ne "bezobrazijà". Darbas jam yra ir hobis, knygà galima vadinti avantiûra, bet tai nuoširdu ir tikra. Kartais jis galvoja, kad sàmoningai siekë visko, kas jam nutiko: "Jei gráþèiau atgal, vël imèiausi tokios pat veiklos, vël imèiausi statybø. Toks mano charakteris ir aš nenoriu teisintis. Kai pradedi teisintis, visas þavesys dingsta. Negaliu bûti drungnas, man tai laimës nesuteikia. Kai vairuodavau mašinà, negalëdavau pakæsti, kad kas nors vaþiuoja priešais mane. Net jei vaþiuoja milþinišku greièiu, aš privalau aplenkti. Prisimenu, kaip herojus filme "Skrydis virš gegutës lizdo" pasakë: "Aš bent jau pabandþiau. Geriau gailëtis, nei nepabandyti."

Svajûnas SABALIAUSKAS

Šiauliuose gyvenusià ir dirbusià Lietuvos rašytojø sàjungos naræ Marijà Jurgelevièienæ, geriau þinomà slapyvardþiu Mari Poisson, su bièiuliais aplankiau Londone. Mari vaišino paèios virtu guliašu, valgëme sûrá, gurkšnojome vynà iš kà tik nupirktø krištolo tauriø.

Mari Poisson dþiaugiasi, jog Londone gali save atiduoti vien kûrybai. Marijos JURGELEVIÈIENËS asmeninio archyvo nuotr.

Po vakarienës išëjome pasivaikšèioti á šalia Mari namø puikiai sutvarkytà ir nušienautà parkà, kokio nepamatysi Šiauliuose, nors, atrodo, tereikia nedaug, kad þmonës turëtø kur pailsëti.

Parke sportavo jaunuoliai, vaikai braidë baseinëlyje, pagyvenæ þmonës neskubëjo eiti namo. Mes gurkšnojome vynà iš tø paèiø krištolo tauriø. Parke buvo saugu ir ramu. Tvenkinyje plaukiojo vandens paukšèiai. Su Mari kalbëjomës apie svajones, likimus, rašymà, kûrybà, švelnumà - tai, kas telpa þodþiuose LAISVË ir RAMYBË.

Londono trauka

- Mari, kodël pasirinkote emigrantës kelià. Ir kodël bûtent Londonas?

- Pasirinkau, tiesà sakant, ne emigrantës kelià, bet emigrantës gyvenimà. Man nepatinka keliauti. Mëgstu sëdëti uþsidariusi, jaukiai ásitaisiusi. Man patinka turëti nedidelæ studijà Londone. Kodël bûtent Londone? Todël, kad galëèiau save laikyti frankomane, gyvenanèia Londone. Rimtai. Në kiek nejuokauju. Taip pat ir dël to, kad man patinka gyventi karalystëje. Iš prigimties esu monarchistë. Neþinau, gal taip negalima kalbëti ir juo labiau rašyti, juk gali kam nors ir nepatikti, bet aš pati sau tikrai þinau, kad galima nieko apie tai nesakyti, nieko apie tai nerašyti - tiesiog bûti monarchiste. Taigi aš esu monarchistë.

Þinoma, pasaulyje yra daugybë kitø vietø emigruoti, geresniø uþ Londonà, taèiau man Londonas yra viskas – pasaulio bamba. Niekada nenorëjau gyventi niekur kitur, tik èia, Londone. Laikau save musele, kurià pritraukë Londono þvakë. Man ta paslaptingoji Londono trauka tikrai egzistuoja.

- Iš kur tiek dràsos išvykti á sveèià šalá, juk ne vienas ilgai svarsto: vykti, nevykti, vykti, o gal dar šiek tiek "pavargti" gimtinëje?

- Dràsos man kaip tik ir suteikë tai, kad visø pirma man nepatinka vargti. Antra, aš jau pakankamai buvau "pavargusi" prieš emigruodama, kad suvokèiau, jog tam vargui nebus galo. Tiksliau, kad tas galas sutaps su mano paèios galu. O paskui man dar labai nepatinka ilgai svarstyti ir skausmingai apmàstinëti. Tai ne man. Ne mano stilius. Man patinka greitai ir lengvai apsispræsti. Þinoma, kam nors gali pasirodyti, kad elgiausi lengvabûdiškai, nes juk labai rizikavau keisdama visà savo gyvenimà iš pagrindø, ar ne? Nesàmonë. Nieko aš nerizikavau. Galiu gráþti nors ir šiandien ir sëkmingai vargti toliau. Kas gi draudþia?

- Kaip Jus sutiko Londonas? Kokie pirmieji þingsniai, darbai Jungtinëje Karalystëje?

- Londonas niekaip manæs nesutiko. Manau, jis net nepastebëjo, kad aš jame atsiradau. Jis nepastebës ir to, kad aš jame mirsiu vienà graþià dienà, panašiai kaip ir nepastebi, kad jame gyvenu savo gyvenimà. Taip ir reikia. Taip ir turi bûti. Esu Londone, taèiau kas pasikeistø, jei aš nebûèiau Londone? Be abejo, kad nièniekas. Ir vis dëlto noriu garsiai prie liudininkø padëkoti mielajam Londonui uþ laimæ gyventi ir rašyti.

Iš visos širdies esu dëkinga Londonui, nes jis man davë tai, ko niekas pasaulyje negalëjo ir negali man duoti – malonumà nedirbti dël duonos kàsnio, laimæ vien tik gyventi ir rašyti.

O tai, puikiausiai supranti, man reiškia visø mano svajoniø išsipildymà, kitais þodþiais tariant – laisvæ.

- Kokia Mari buvo Lietuvoje ir kokia Mari - Anglijoje?

- Neþinau. Iš šalies geriau matyti. Taèiau spëju, kad dabar Mari - visiškai kita moteris. Emigracija daug kà jai davë ir daug ko jà išmokë. Visø pirma nesitikëti, kad kas nors uþjaus, padës ar bent jau išklausys. Išmokë susitvarkyti su gyvenimu, išmokë dþiaugtis menkniekiais, kiekviena maþyte, beveik plika akim nematoma sëkme ar pergale. Nenusivilti, nenusiminti. Teko pradëti nuo nulio, panašiai kaip vaikui, kuris per kelerius metus privalo išmokti kalbëti ir vaikšèioti. Taigi Mari Anglijoje yra kita. Manau, kad laimingesnë. Kodël laimingesnë? Na, ji jauèiasi savo vietoje. Tai jai teikia savotiškà taikos jausmà. Nerasdama taiklesnio þodelio, pavadinsiu já Ramybe.

Rašymas tarp Londono ir Maþeikiø

- Þinau, baigiate rašyti knygà kartu su seserimi Sara Poisson, gyvenanèia Maþeikiuose. Kokia tai knyga, apie kà ji?

- Apie Šabà. Tiksliau apie dykinëjimo malonumà, kurá Sara leidþia sau vienà kartà per savaitæ (per Šabà), o aš - kasdien. Apie skaitymà, rašymà, savišvietà, saviugdà, savityrà, artimø þmoniø ratelá, o svarbiausia - apie Tëvà ir Olæ. Tai tarsi du pradai ar du archetipai: vyriškasis ir moteriškasis. Vienas visada màsto, o kitas visada jauèia.

Kodël rašome? Rašome tam, kad susilietume, bet sykiu ir kad atsiskirtume, suteikdamos viena kitai daug daugiau erdvës. Dvi Poisson maþytëje literatûroje tikrai yra per tiršta. Gerai bûtø kurià nors vienà nugalabyti... Man patinka šis beprotiškas þaidimas su pretenzija á aristokratiškà epistoliariná romanà apie aristokratiškà gyvenimà. Já pavadinome "ŠabaŠ". Dël to, kad šis kvailas þodis skaitomas vienodai iš abiejø pusiø, turi ryškiai apibrëþtà pradþià ir pabaigà ir, mums svarbiausia, turi sveiko pabaigos virsmo nauja pradþia aspektà. Nors, gal ir neturi... Ko gero, neturi, jei pasikliausime þodynu...

- Ar Jûsø kûriniuose jau yra "angliškumø"? Kokia dabartinë Jûsø kûryba?

- Aišku, kad taip. Juk skaitau vien tik angliškai. Bibliotekose ir knygynuose randu begalæ puikiø angliškø kngø, kokiø net niekada nesitikëjau esant. Kartais aš neištveriu ir kà nors pacituoju angliškai, rašydama Sarai. Sara moka anglø. Ji verèia eilërašèius. Kartais ji man atsiunèia nuostabiø gerai išverstø eilërašèiø... Tokiø, kokius mudvi norëtume parašyti paèios. Taèiau aš neverèiu. Baisiai nemëgstu versti. Esu netgi sau prisiekusi, kad versiu tik tada, kai mano vaikai badaus. O skaityti labai mëgstu. Gerai išverstus eilërašèius skaitau kasdien ir ne kartà. Dieve, galvoju, kaip graþu ir kaip teisinga... Manau, jei gyvenèiau dar vienà gyvenimà, tapèiau ne kuo kitu, tik anglø rašytoja. Pati neþinau kodël. Átariu, kad iš tuštybës.

Atsirado naujø paþinèiø

- Ar tenka gyventi Londono kultûriná gyvenimà? Kokiose parodose, koncertuose lankotës?

- Maþai kur lankausi. Esu baisi namisëda. Taèiau visada visur einu, jei esu kvieèiama. Kartais mane kas nors nusiveda á operà ar koncertà. Kartais á teatrà. Pati viena mëgstu tiesiog šiaip sau slampinëti po Londonà, jei retkarèiais uþeina noras. Keletà kartø esu buvusi Britø muziejuje ir šiek tiek pasiþvalgiau po pirmàjá aukštà. Baisiai pavargau... Dieve, jis be proto didelis...

Kai apakau viena akimi, labai išsigandau ir tekina nubëgau á keletà galerijø, kad spëèiau bent kà nors pamatyti, kol dar laikas. Dievas, atmenu, man netgi padovanojo ta proga dovanëlæ – Anglø nacionalinëje galerijoje maèiau italø ekspresionistø parodà "Radikali šviesa". Nepagailëjau pinigø ir nusipirkau tos parodos katalogà. Nuolat já pavartau. Mane tiesiog uþbûrë ne tiek paveikslai, kurie, aišku, yra puikûs, kiek tie du þodþiai "Radikali šviesa". Manau, kad tai iš dangaus...

- Ar bendraujate su tautieèiais Jungtinëje Karalystëje?

- Ne. Ten, kur gyvenu, tai yra Vakarø Londone, lietuviø nematyti. Tiesa, turiu draugæ, su kuria susipaþinau tokiomis neþmoniškai keistomis aplinkybëmis, kad net pasakoti nesinori. Todël apsimetu, kad tai ávyko lëktuve. Tai ne draugë – tai tiesiog lobis! Vien dël jos ásivedþiau namø telefonà. Ji man retsykiais paskambina, kad paplepëtume. Plepame valandø valandas... Kartais kur nors nueinam pasëdëti ir paplepëti. Kai atsidûriau svetimkalbëje aplinkoje, lietuviškai paplepëti su kita moterimi man yra tiesiog dangiškas malonumas. Minëtoji mano draugë yra pakvaišusi dël skaitymo. Vien tik jos dëka dabar þinau begalæ labai pigiø knygynø ir knygynëliø, esu buvusi visose ámanomose itališkose kavinëse ir picerijose, nebekalbant apie Karališkosios literatûros sàjungos susirinkimus, didþiøjø knygynø naujø knygø pristatymus, kuriuos ji mane išmokë lankyti...

Visai neseniai valgëm sumuštinius ant suoliuko skvere prie Waterloo stoties. Buvo neišpasakytai gera. Šilta saulëta pavakarë... Ásileidome á didþiàsias šnekas. Atsimenu, aš jos paklausiau, kas, jos manymu, yra laisvë. Ji në nemirktelëjusi atsakë - pinigai. Tada, pasakiau aš, noriu tavæs paklausti dar vieno dalyko - kas, tavo manymu, yra gyvenimas? Ji atsakë, kad gyvenimas yra mirties antipodas, tik tiek. Gerai tau, pasakiau aš, valgydama ir gerdama tai, kà ji buvo atnešusi uþ savo pinigus. Gerai tau, pasakiau, nes tavo gyvenimas ir tavo darbas sutampa. O mano - ne. Nesutampa. Todël man pinigai visiškai nëra laisvë. Juos reikia uþdirbti, ar ne? O darbas man në iš tolo nesutampa su gyvenimu...

Antroji mano draugë yra jauna lenkë. Su ja man teko trumputæ laiko atkarpà, mënesá ar du, gyventi viename bute. Manau, kad ji šauni, labai išsilavinusi, moka keletà kalbø, apgynusi daktarinæ iš airiø literatûros, dirba universitete, visada man gauna kvietimø á operà ar spektaklius, taèiau, kaip supranti, su ja nepaplepësi moteriškomis temomis. Tiksliau, nepaplepësi taip, kaip gali paplepëti su lietuve. Dël kalbos barjero, dël amþiau skirtumo ir, kaip bebûtø keista, dël gyvenimo bûdo... Man, aišku, patinka, kad ji mane visur kvieèia, taèiau tas amþinas kompanijø ieškojimas, draugø, draugiø ir giminaièiø vizitai... Pati irgi amþinai keliauja... Aš taip negalëèiau. Neturëèiau tiek energijos. Aš, suprantama, tyliu, nieko jai nesakau, bet vis tiek kartais pagalvoju, kad vienà graþià dienà ji pavargs taip intensyviai su visais draugauti... Ji pavargs ir nurims... Bet, ko gero, pasikeis taip, kad aš net neásivaizduoju kaip... Ir gal ne á gera...

Taigi turiu dvi tikras drauges Londone. Taèiau dabar, kai persikrausèiau á naujàjá butà, nuolat lifte atsitiktinai sutinku vienà kaimynæ. Mistika, daugiau nieko. Paskui dar paaiškëjo, kad jos butas 66, o mano – 77. Ar gali taip bûti? Iš pradþiø pradëjom sveikintis, paskui pagyriau jos paprastus, bet subtilius auskarus. Ji atsakë, kad su jais miega... Kai uþ poros dienø jà vël sutikau, ëjau pas dantistà. Ji paþvelgë á mane su uþuojauta. Taèiau kai jà vël lifte sutikau dar po poros dienø, jau vaþiavom kartu autobusu iki Hammersmith metro stoties. Suþinojau, kad ji vardu Anny, yra škotë, iki pensijos dirbo antikvare, o aš jai pasisakiau, kad esu rašytoja. Iš kur? Iš Lietuvos. Ji neþinojo, kur yra Lietuva. Aš jai nekaltai paaiškinau, kad Lietuva yra šiaurinëje Europos dalyje, priešais Švedijà. Priešais Švedijà? Jai labai patinka Švedija. Þinai, mûsø name gyvena rašytojas švedas. Jis rašo kaþkokiam švedø laikrašèiui ar þurnalui, tu já gali lengvai pastebëti, sako. Jis maþdaug penkiasdešimties, šviesiaplaukis, labai elegantiškai rengiasi. Man teko kartà pas já bûti, sako. Visas jo butas apstatytas puikiais švediškais baldais...

Tai buvo moteris, kuri manæs paklausë to paties, ko ir Tu. Visø pirma, kodël emigravau. Atsakiau, kad mano vaikai uþaugo ir aš nusprendþiau suteikti sau ir jiems laisvæ. Tada ji paklausë, ar ketinu kada nors gráþti. Labai sàþiningai atsakiau, kad ne. Norint pakeisti gyvenimà, reikia daug energijos. Antram kartui tikrai neuþtekèiau, pasakiau. Ji pritariamai linktelëjo... Škotija visai visai kitokia nei Anglija, pasakë atsidususi. Labai graþi šalis Škotija, pridûrë...

- Þinau, kad viena Jûsø knyga verèiama á anglø kalbà. Gal jau þinoma bent jau apytikslë data, kada ji gali bûti išleista?

- Ji bus išleista prieš Kalëdas, tikiuosi...

Nemëgtsa "blic" paþinèiø

- Kokia Jûsø eilinë diena Londone? Ko labiausiai trûksta Jungtinëje Karalystëje?

- Kiekviena mano diena Londone yra nuostabiai trumpa, miela ir rami. Keliuos labai anksti, nes mëgstu keltis anksti... Bet ne visada. Kartais labai vëlai guluosi – vakaroju. Kartais tiesiog išlipu naktá iš lovos, ásijungiu kompiuterá ir kaþkà rašinëju, uþsimetusi ant naktiniø didelæ juodà skarà... Vyras man sako, kad aš jau visiškai suvaikëjau, nes sumaišau dienà su naktimi... Tai, ko gero, tiesa. Naktinëjimas – didysis mano malonumas. Galiu tai sau leisti, nes juk niekas man netrukdo pamiegoti dienà. Ar ne? Be to, stengiuosi kasdien bent tris valandas rašyti ranka angliškai. Þinoma, nekuriu jokio naujo teksto. Tiesiog perrašinëju. Imu man patikusià knygà ir tris valandas perrašinëju tekstà ranka. Neþinau, kodël taip darau. Gal kas nors gali man pasakyti kodël? Pati jauèiuosi taip, tarsi mokyèiaus groti muzikos instrumentu.

Kà dar veikiu? Vakarais verdu... Man patinka gaminti maistà. Jau uþbaiginëju dvi savo svajoniø knygas: "Karališkoji medþioklë" ir "Dienoraštis apie Oskarà". Gal kada nors jas uþbaigsiu...

Ko labiausiai trûksta? Va, tø dviejø nebaigtø mano knygø man labiausiai ir trûksta. Ne tik Londone. Visur. Pasauly... Bet, ko gero, jø trûksta vien tik man paèiai. Kiti þmonës puikiausiai apsieina ir be jø, þinoma. Taèiau, kas man? Sako, pasaulyje daug knygø, gal net per daug... Ko gero, taip ir yra. Taèiau manæs tai nejaudina. Tai man netgi visiškai nerûpi, turiu prisipaþinti.

- Ar išliko draugai, bièiuliai, kuriuos laikote brangiais ir artimais Lietuvoje? Gal ne veltui sakoma, jog draugus išskiria ne laikas, ne karas, ne atstumas, o nauji draugai?

- Kurgi ten išliks... Juk niekas nestovi vietoje. Viskas keièiasi. Seni draugai susiranda naujø draugø ir turi savø naujø rûpesèiø. Yra juk ir kitas puikus posakis - iš akiø ir iš atminties. Kartais man parašo Ramutë Saulë, kartais - mano vaikai, kurie, matyt, jauèia pareigà man parašyti... Na, ir, þinoma, Sara... Bent jau kol kas. Kol uþbaigsime bendrà knygà...

- Ar turite planø vël gyventi Lietuvoje?

- Ne. Jau gana ilgai ten gyvenau. Juk yra vietø, kur niekada dar negyvenau, bet norëèiau... Norëèiau keletà meteliø pagyventi Èikagoje, keletà - Niujorke... Mano svajoniø miestas, kuriame niekada nebuvau, bet kuriame norëèiau numirti, yra Vankuveris... Jei mëgèiau keliauti, viskas bûtø labai paprasta. Taèiau man bûtinai reikia kur nors apsigyventi ir gana ilgai gyventi. Tada tik galiu ne tik pajusti vietos dvasià, bet ir bûti tos dvasios ákvëpta ar persmelkta. Aš nevertinu "blic" paþinèiø ir nepripaþástu trumpalaikiø meiliø.

Miglë REMEŠKEVIÈIÛTË

Pati nuostabiausia senstanèio þmogaus bûdo savybë – mokëjimas dalytis savo gyvenimo pilnatvës vaisiais bei išmintimi. Ir trykšte trykštantis tikëjimas, jog plaukiame teisingai pasirinkta kryptimi, vedanèia vilties kranto link. "Naujoji Saulës miesto gyventojø karta sulauks tos dienos, kai sekmadieniais po pamaldø visi skrybëlëti, svarbiausia – niekur neskubantys, vedini graþiomis lazdelëmis, išeis pasivaikšèioti á neatpaþástamai pasikeitusá miesto centrà", - tikina apsakymo "Saulës miestas" ir knygos "Saulës vaikai" autorius Algimantas Vileikis.

Algimantas Vileikis, tamsoje gyvenantis jau 24 metus, sumanë parašyti laiškà Saulës miestui. Autorës nuotr.

Lekiantys metai troškimø neuþgniauþë

"Stoviu ant paèios aukšèiausios savo gyvenimo pakopos ir jauèiu, koks sunkus tapo mano gyvenimo þiedelis, - sako per Onines 80-àjá jubiliejø atšventæs ponas Algimantas. – Esu religingas þmogus, tad nuëjæs baþnytëlën nepamirštu padëkoti Visagaliui uþ ryto aušrà bei þemës grumstelá. Niekuo nesiskundþiu, esu viskuo patenkintas, tik norëèiau, kad kaskart vis labiau silpstanti sveikatëlë dar leistø sulaukti kitø metø vasarëlës, o jai vël pilna burna nusišypsojus galëèiau aplankyti Lietuvos motinëlæ Palangà, pasëdëti Birutës kalno papëdëje, pasiklausyti viešpataujanèios tylos ir joje išgirsti, kaip tyliai, leidþiantis saulei, vandens gelmësna Jûratë barsto gintarëlius."

Nenuilstantis ponas Algimantas, nors ir visiškai nieko nebematydamas, apsisukæs vis prašo þmonos kokio nors darbelio. Ypaè mëgstantis þemës darbus, tad mielai ravintis jam patikëtà þemës lopinëlá. Pašnekovas sako, jog tik taip sustabdantis nuolat galvoje besisukanèias mintis ir leidþiantis pailsëti rankoms. Su nostalgija vis prisimenantis, kaip kasmet abu su þmona pelnydavæ prizines vietas uþ itin kruopšèiai priþiûrimà kolektyviná sodà, taèiau, anot pašnekovo, gyvenimas pralëkë lyg akimirka, nusinešdamas visa, kas brangiausia þmogui – sveikatà.

Ašara tamsoje prikëlë naujam gyvenimui

Pigmentiná ritinità ponas Algimantas paveldëjo iš mamos. "Neduok, Dieve, dar katarakta prisimes prie šios ligos", - tarstelëjo gydytoja. Gydytojos bûkštavimai pasitvirtino - palaipsniui siaurëjantis akiplotis bei atsiradæ kataraktos þidinukai dar labiau apsunkino ir taip blankø pono Algimanto matymà. "Ryþausi operacijai. Kauno akiø ligø klinikose man pasitaikë geras gydytojas. Já aš iki šiol gerbiu, - tvirtina ponas Algimantas. – Tik kai po operacijos atrišo akis, taip ir likau sëdëti tamsoje - dienos šviesos, deja, nebeteko išvysti. Likæs palatoje vienas tyliai nubraukiau ašarà, taèiau neleidau sau ilgiau gailëti savæs. Pamaþu pradëjau tarsi naujà gyvenimà. Tamsoje gyvenu jau 24 metus."

Jei tik ponas Algimantas praregëtø, kiekvienà dienà, vos tik išaušus rytui, skubëtø pasigroþëti vis dailëjanèiu miestu, kuris per daugelá metø neatpaþástamai pasikeitë. "Saulës miestas man graþus buvo ir tašytais akmenimis grástomis gatvëmis. Kelias lygus, geras. Centre pûpsojo mûriniai simpatiški namukai, uþ kuriuos ne kà prasèiau atrodë miesto pakrašèiuose sutupdytos medinës trobelës, tarp kuriø rymojo ir mano senelës 1936 metais pastatyta troba. Karo metais kiekvienoje jos kertëje vaitojo suþeisti kareiviai, nes mûsø šeimai priklausiusiame name buvo ákurta ligoninë. Vëliau namà atgavome, tik neliko medinës tvoros, juosusios erdvø kiemà, mat kareiviai vertë lauk ir šildësi nuo þiemos speigø savo sustingusius kûnus."

Pokario metais šiuose namuose ponas Algimantas mielai priglausdavo knygeles, jei tik jas geri þmonës jam dykai atiduodavo, nes pinigëliø knygelëms nusipirkti neturëdavo. Skaityti knygas ponas Algimantas vis dar mëgsta. Sako, jog nebesuskaièiuojàs, kiek jø per savo amþelá perskaitæs bei ágarsintø išklausæs. Dël jø ir ašarà ne kartà braukæs, mat Dievulis davæs jautrià širdelæ, kuri senatvëje dar gailestingesnë tapusi.

Tylusis proletaras

Pokario metais ponas Algimantas dar ilgai vaikšèiojo sulopytomis kelnëmis, kuriomis mûvëdamas ir pravërë Šiauliø rajono vykdomojo komiteto duris. "Galbût tos kelnës sudarë tikro proletaro ávaizdá, nes ilgai nesvarsèius man buvo pasiûlyta kolûkiø inspektoriaus këdë Šiauliø rajono þemës ûkio skyriuje. Tik viršininko paliepimu teko papildyti savo gyvenimo aprašymà, mat jame nebuvau nieko uþsiminæs apie savo tëvus. Iš prigimties esu lëtapëdis, o nekalbëti, ko nereikia, išmokë gyvenimas, tad parašiau, jog mano tëvas, dirbdamas paèius sunkiausius atsitiktinius darbus, netikëtai pasimirë, o mama, neturëdama kà á puodà ádëti, visà amþelá dirbo namø šeimininke. Toks gyvenimo aprašymo papildymas patenkino mano vadovø smalsumà ir leido po Šiauliø rajono vykdomojo komiteto stogu ramiai dirbti net 23 metus, - pasakoja ponas Algimantas. – Darbà mëgau, bet akelës grieþtai atsisakë ilgiau tarnauti. Teko eiti pas savus – beveik metus varsèiau "grafkes" (smeigtukus) akløjø kombinate, o netrukus buvau išrinktas Akløjø kultûros namø direktoriumi, vëliau – Šiauliø krašto akløjø valdybos direktoriumi. Visus tuos metus në karto nesu be itin svarbios prieþasties pavëlavæs á darbà ar anksèiau iš jo išëjæs."

Pašto þenklai – nepigus malonumas

Ponas Algimantas vienà po kito ant stalo dëlioja tvarkingai suþymëtus albumus, kuriuose kruopšèiai sudëliota pašto þenklø kolekcija. "Kartais visà mënesio atlyginimà pašto þenklams paaukodavau, - sako ponas Algimantas. - Þmona gal ir pykdavo, bet man nieko nesakydavo. Sutikæs lenkà, man nepigiai atsiëjusià rusiškà barzdaskutæ mašinëlæ išmainiau á vienà pašto þenkliukà."

Pasiskelbæs esperanto þurnaluose, ponas Algimantas susirado draugø iš ávairiø pasaulio kampeliø: Maltos, Izraelio, JAV, Japonijos, Filipinø, Brazilijos, Anglijos ir daugelio kitø šaliø. Tais laikais susirašinëti su minëtomis šalimis nebuvo galima, tad neilgai trukus pakliuvo saugumieèiø akiratin. Visi laiškai, kuriuos gaudavo, bûdavo praplëšti, o siuntiniuose esantys suvenyrai – sugadinti. "Atsakydamas á gautàjá laiškà, siøsdavau tik švarø popieriaus lapà, kuriame mašinële uþrašydavau vienintelá sakiná: "Aèiû, siuntà gavau". Uþklijuotà vokà paþymëdavau savo gamybos antspaudu, o šalia savo adreso niekada neapmiršdavau uþrašyti þodþio "Lithuania", - pasakoja ponas Algimantas. – Kartà gavau teismo nutartá, kurioje buvo rašoma, jog liaudies teismas uþ pašto þenklø siuntinëjimà man skyrë penkiø rubliø baudà. Baudos aš taip ir nesumokëjau, taèiau po teismo nutarties manæs nebepasiekdavo draugø išsiøsti laiškai, o mano išsiøstø laiškø jie taip pat nebegaudavo."

Aistra kelionëms teberusena

"Dar jaunystëje labai mëgau keliauti, - pasakoja ponas Algimantas. - Šis pomëgis išliko iki pat šiø dienø. Lietuvos akløjø draugija kasmet surinkdavo nemaþas þmoniø grupes ir veþdavo á Maskvà, Leningradà, Kijevà, Minskà, Tbilisá bei daugelá kitø miestø, kuriuose, susitikæ su likimo draugais, dalydavomës darbo patirtimi, kartu pasidairydami ne tik po akløjø kombinatus, bet ir svetingai mus priëmusiø draugø miestus. Kasmet savo nusilpusias akeles pailsindavau Gruzijos, Uzbekijos sanatorijose. Teko pabuvoti Armënijoje, Azerbaidþane, Moldavijoje, Baikale, Kaukaze ir dar daugelyje kitø vietoviø. Dþiaugiuosi, jog aplankiau daug graþiø pasaulio vietø. Dabar su kaskart vis didëjanèia metø našta bûtø sudëtinga leistis á tolimas keliones, taèiau su malonumu vykstu á eksursijas po Lietuvà, kurias kiekvienà vasarà organizuoja mûsø miesto akløjø ir silpnaregiø draugija. Apmaudu, kad šiemet dël mano suprastëjusios sveikatos nenuvykome á Šiluvos atlaidus. Vis dar jauèiu jaudulá širdyje prisimindamas, kaip mane, neágalø þmogø, pernai Šiluvoje vykusiø šv. Mišiø metu palaimino kunigas, ranka paliesdamas galvà."

Paslaptis saugoja iškilûs taškeliai

Ponas Algimantas pasiguodþia, jog kaskart vis sunkiau uþmiegantis naktimis, tad kai uþ lango ima gausti vëjas, o þemæ apglëbia tamsa, savo galvoje jis sudëliojantis paèias brandþiausias mintis. Baimindamasis, kad mintys nepasimirštø iki kol ims giedoti gaidþiai, tyliai, kaip margaspalvis genelis, jas sutuksenantis brailio lentelëje. "Lietuvos tûkstantmeèiui atvërus vartelius, sumaniau parašyti laiškà Saulës miestui. Lyg ir turëjau tikrà literato rašiklá, taèiau kišenë buvo kiaura ir jis kaþkur iškrito, - šypsosi ponas Algimantas. - Tuomet Dievulis man davë pieštukà, kurá vëliau iškeièiau á brailio lentelæ, kuria parašiau apsakymà "Saulës miestas".

Kokiø nors išskirtiniø rašymo metodø ponas Algimantas sako neturintis, taèiau rašydamas vadovaujasi Lietuvos akløjø literatø seminare išgirsta sena taisykle, kurià priminë prozininkas J. Aputis: "Tai, kà rašai, nerodyk savo artimiesiems ar paþástamiems, nes gali likti nesuprastas."

Anot pono Algimanto, pats likimas pasirûpino, kad artimieji neskaitytø jo uþrašø – iškiliø taškeliø raštas ne visiems suprantamas. Namiškiai në neátarë, jog visà vasarëlæ, ant pievelës pasistatæs taburetæ, brailio lentelëje ponas Algimantas tukseno A. Šapokos istorijos santraukà, vëliau – turimø knygeliø sàrašà bei nuolat uþgimstanèias, nenuilstanèias mintis, iš kuriø, kas þino, galbût bus sudëta dar viena knygelë.

Rièardas JAKUTIS

Manau, daugeliui ši paþintis su Ramûnu Mendeliu bus pirmoji. Jis priklauso nepastebimø þmoniø kategorijai, kuri dirba tyloje, bet savo darbštumu, þiûrëk, didþiausius kalnus nuverèia. Nepastebimi þmonës daþnai daug turtingesni vidumi nei vadinamosios "þvaigþdës" ir turi visiškai kitoká supratimà apie pasaulá bei gyvenimà.

Nuo vaikystës sergantis Ramûnas Mendelis á gyvenimà þvelgia optimistiškai. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.

Ramûnas Mendelis gyvena Šiauliø rajone, Bubiø seniûnijoje, Viekvedþiø kaime. Jam 22 metai. Bûdamas aštuoneriø mënesiø jis sunkiai susirgo, o medikai laiku nesugebëjo nustatyti tikslios diagnozës. Ramûnas tapo silpnaregiu su labai maþu regëjimo likuèiu. "Mano regëjimas man nëra problema, tik šioks toks nepatogumas", - sako humoro jausmo nestokojantis jaunuolis. Tiesa, uþuojautos jis niekieno neprašë ir mokësi kartu su reginèiaisiais. Problemø nebuvo, gabiam vaikinukui viskas sekësi. Nors kartais Ramûnas ir prisipaþásta, kad jam nëra lengva, taèiau jis kitoks nesijauèiàs ir lengvatø nenorás.

2008 metø pavasará Ramûnas baigë Šaukënø Vlado Putvio-Putvinskio vidurinæ mokyklà, ketverius metus mokësi groti akordeonu Kuršënø muzikos mokyklos Bubiø filiale, o saksofono paslaptis krimto Kelmës muzikos mokyklos Šaukënø filiale. Vaikinukas kuria dainas, pjeses fortepijonui, dainuoja, dirba didþëjumi.

Šie metai Ramûnui ypaè laimingi - pasirodë jo eilërašèiø kompaktinë plokštelë "Gyvenimas, gamta, Lietuva". Tiesa, turëjo pasirodyti ir knyga (eilërašèiø rinktinë su kompaktine plokštele), bet knygos nebus - bankrutavo leidykla. Ir taip likimo nelepinamas vaikinas patyrë dar vienà skaudø smûgá – nëra knygos, o leidykla negràþina jo sumokëtø keturiø tûkstanèiø litø. Kadangi kompaktinë plokštelë leidþiama kitur, tai bent jos pasirodymas pradþiugino autoriø. Ramûno eilërašèius áskaitë jauna aktorë Orinta Jazdauskaitë.

Eilërašèius Ramûnas Mendelis pradëjo rašyti bûdamas keturiolikos. Vaikšèiojo Palangos tiltu, o galvoje gimë eilutës. Uþsirašë jas mobiliajame telefone, taèiau tuomet mobilieji daug teksto neišsaugodavo. Uþsuko á pirmà pasitaikiusià kurorto kavinæ ir paprašë balto popieriaus lapo ir rašiklio. Rašiklá padavëja rado, bet neturëjo balto popieriaus, tad pirmuosius savo eilërašèius Ramûnas surašë ant valgiarašèio. Pamaèiusi prirašinëtà valgiaraštá padavëja supyko ir pakvietë kavinës savininkæ. Šiai taip patiko Ramûno eilërašèiai, kad ji ne tik dovanojo jam valgiaraštá, bet ir pasakë, kad jis visad bus išskirtinis kavinës klientas - galës naudotis visomis teikiamomis nuolaidomis.

Nuo tada Ramûnas pamëgo poezijà. "Poezijos mëgëjø nëra daug, bet yra", - sako jis ir nuo šiol visad nešiojasi rašiklá ir popieriaus. Ir telefonà dabar turi su gera atmintim. Jis nemëgsta prisiversti rašyti, o eilërašèiai gimsta netikëtai, daþniausiai keliaujant, tad reikia juos tuoj pat uþsirašyti, kad nepamirštø.

Šá rudená Ramûnas Mendelis Šiauliø kolegijos Sveikatos fakultete pradëjo gilintis á masaþavimo paslaptis. Liga padeda jo rankoms labiau justi tai, kà lieèia. Šiuos savo gebëjimus Ramûnas ir nori panaudoti tikslingai – kà nors gero padaryti kitiems. Ir nebûtinai tik uþ pinigus - masaþuotojas svajoja padëti tiems, kurie negali susimokëti ir apie tokias paslaugas net negalvoja. "Viešpats siuntë ne viskà daryti tik uþ pinigus", - sako jis.

Tai byloja ir kompaktinës plokštelës pavadinimas - jaunuolis daugiausia màsto apie gyvenimà, gamtà ir tëvynæ. Daþnai savæs klausia, kodël þmoniø širdys dabar it geleþinës, nors tuoj drauge ir pasidþiaugia, kad dar ne visø tokios – yra kultûringø, meniškø, patriotiškø þmoniø. Anot jo, dabar ypaè svarbus patriotiškumas. Kiekvienas juk gali bet kada iš Lietuvos išvykti. Ir dël ko? Dël pinigø – to menkaverèio metalo ar popieriaus. Darbo nëra? Labai norëk – visad rasi. Uþsibrëþk – pasieksi. Prarandamos dvasinës vertybës, tikros meilës pavyzdþiø jau irgi sunku rasti. Ramûno nuomone, it akumuliatoriø vis reikia pasikrauti vidiná pasaulá. Ramûnas labai norëtø kreiptis á suolelius, gëliø klombas, telefono bûdeles gatvëje ar gamtà uþmiestyje þalojanèius jaunuolius, tik galvoja – ar klausys.

Dþiugi þinia, pasiekusi Ramûnà – jis pakviestas dalyvauti Šiauliø "Laiptø galerijos" rengiamame poezijos festivalyje "Literatûrinis þiemkelis". Lapkritá galerijoje vyks jo kûrybos vakaras. Belieka palinkëti sëkmës šiam gabiam, gyvenimo negandø nepalauþtam jaunuoliui.

Eva JAGMINAITË

Aštuoniasdešimtmetá šiemet atšventæs kardiochirurgas, habilituotas biomedicinos mokslø daktaras Jurgis Brëdikis vadinamas akademiku, prijaukinusiu širdá. Prieš pusšimtá metø, tapæs vienu iš širdies chirurgijos pradininkø, jis sukûrë unikalius širdies ligø diagnostikos ir gydymo metodus. Gydytojui priskiriami ir 60 išradimø nuopelnai. J. Brëdikis išleido daug vadovëliø ir monografijø, o pastaruoju metu savo išmintá sudëjo ir á beletristinio þanro knygas. Šiemet skaitytojø teismui jis pateikë treèiàjà savo knygà "Ties riba".

Romano "Ties riba" pristatyme þymus kardiochirurgas J. Brëdikis nustebo išgirdæs daug gerø þodþiø apie save. Jis mielai rašë palinkëjimus šiaulieèiams dar spaustuvës daþais kvepianèiose knygose. Autorës nuotr.

Trumpalaikë herojaus šlovë

"Þmogus planuoja, Dievas juokiasi", - neretai tai prisimenama tuomet, kai þlunga susikurta ateities ar net artimiausios savaitës vizija. Apie sunkø išbandymø kelià ir pasiektà uþsibrëþtà tikslà tapti áþymiu sportininku yra treèioji J. Brëdikio knyga "Ties riba". Pagrindinio knygos herojaus šlovë – trumpalaikë. Knygos personaþui Zenui Sekmokui nustatoma širdies liga, kurios nepaisymas, artimøjø neklausymas ir tolesnis krepšinio laurø siekimas, kova dël vietos rinktinëje baigiasi didþiule tragedija. Greità treniruoèiø aikštelës ritmà pakeièia ilgos ir alinanèios kanèios paros reabilitacijos centre. Nors medikø ir pagrindinio herojaus draugës Vikos rûpestis neleidþia Zenui palûþti, vis dëlto aikštëje buvusá optimizmà pakeièia skaudûs neágaliøjø pasakojimai, nevilties gaida ir skausmingos dejonës. Knygos autorius sako kûræs optimistiškà knygà, todël pagrindinis veikëjas vëliau gráþta á aikštelæ, tiesa, jau invalido veþimëlyje.

Sportas ir sveikata – ne sinonimai

Dviejø tûkstanèiø tiraþu išleistos knygos autoriaus teigimu, jis siekë parodyti, jog sveikata ir didysis sportas yra ne sinonimai, o antonimai. "Blizgesys ir spindesys, kurá matome, tëra kita medalio pusë. Sportininkø šlovë ir garbë labai daug kainuoja. Reikia nepamiršti, kad bet koks veiksmas turi atoveiksmá", – teigia J. Brëdikis. Autorius sako, kad knygoje sukurtas krepšininko personaþas – bendras sportininko prototipas, neparemtas išskirtine kokio nors iš garsaus sportininko biografijos istorija, taèiau neneigia, kad knygà apie sportininkø širdies ligas já paskatinusi parašyti tikra istorija, kuomet iš aikštelës buvo išneštas negyvas áþymus Lietuvos krepšininkas. "Þinoma, prototipø yra, taèiau nenorëdamas nieko áþeisti jø neávardysiu, tai tiesiog vienas þalgirietis ir sporto medicinos gydytojas", - paslaptá šiek tiek atskleidþia J. Brëdikis. "Jauèiau pareigà atskleisti, kokià rizikà sveikatai gali sukelti didysis sportas, parodyti, kiek suþalotø, neágaliø þmoniø iki tol beatodairiškai siekë sporto aukštumø", - teigia romano autorius.

Pasuko beletristikos keliu

Daugybës vadovëliø, monografijø bei moksliniø knygø autorius nuo 2002-øjø ëmë kurti ir beletristikà, mat ši yra priimtinesnë ir suprantamesnë skaitytojui, nei medikams skirti pamokymai. Pirmosios dvi - "Gyvenimas klinikoje" ir "Ne dievai" - paremtos apmàstymais apie širdies chirurgijos raidà, sudëtingà mokslininko-eksperimentatoriaus kelià, ligonio bei mediko santykius, medikø etikà, profesionalumà, atsakomybæ.

Skaitytojø dëmesá beletristinëse knygose J. Brëdikis prikausto nukeldamas juos á operacinæ, prie sunkiai serganèiojo lovos, pas sielvarto dël skaudþios netekties išgyvenanèiuosius, leidþia pajusti dþiaugsmà dël išgelbëtos gyvybës ar sugràþintos sveikatos.

"O kà aš dabar begaliu, tik knygas ir rašyti, sportuoti nelabai išeina. Kol plunksnà nulaikysiu, tol rašysiu", - savo gerbëjams dar ne vienà knygà dovanoti þada kardiochirurgas, prieš daugiau nei pusšimtá metø Kaune atlikæs pirmàjà širdies operacijà.

J. Brëdikis, paëmæs á rankas plunksnà, sau iškëlë aukštus reikalavimus. "Norisi, kad bûtø tikslu, todël išsamiai susipaþinau su Sporto medicinos centro, Reabilitacijos ligoninës darbu", - teigia knygos autorius.

Gyvenimo ir mirties paribiai

Beveik dvejus metus rašytà knygà šiaulieèiams pristatæs garbus akademikas sako, kad nuolatinë jo konkurentë darbe bûdavusi mirtis, mat iš jos gniauþtø ne kartà teko vaduoti þmones. 1958-aisiais tuomet në 30 nesulaukæs chirurgas atliko pirmàjà kardiochirurgijos operacijà ir taip paneigë ilgai gyvavusá ásitikimà, jog širdis – nelieèiamas organas.

J. Brëdikis prisipaþásta, kad darbas visiškai pakeitë jo poþiûrá á mirtá. "Mirtis buvo nuolatinë mano konkurentë, nuolat kovodavome abu prie operacinio stalo. Nors prie jos priprasti neámanoma, mano ryšys su mirtimi - ypatingas", - teigia kardiochirurgijos pradininkas, išgelbëjæs tûkstanèius gyvybiø ne tik Lietuvoje, bet ir Turkijoje, Vengrijoje, Belgijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, buvusioje Tarybø Sàjungoje.

Rièardas JAKUTIS

Dabar, kai ateini pas dailininkà Eduardà Juchnevièiø ir paspaudi skambutá, duris daþniausiai atidaro jo þmona. Kartais tai padaro ir pats metras, bet jas atvëræs þvelgia á atëjusájá, nieko nesako, ir tik kuomet sveèias prabyla - nusišypso ir pakvieèia vidun. Tik vëliau sveèias supranta, jog šeimininkas já atpaþino iš balso, nes jau metus garsø dailininkà kankina akiø liga.

Menininkas daþnai ilsisi balkone, nes èia girdi bulvaru einanèiø šiaulieèiø balsus.

Didþiausia dailininko nelaimë – nematyti

"Blogiausia, kas gali dailininkui nutikti – regëjimo netektis", - liûdnai kalba Eduardas Juchnevièius. Prieš metus vienà besibaigianèios vasaros vakarà dailininkas þiûrëjo televizoriø ir staiga dešinioji akis aptemo. Pamàstë, jog gal tai laikina, jog gal regëjimas atsistatys. Deja, nei kità dienà, nei po keliø dienø regëjimas negráþo. Gydytojai konstatavo, jog trûko akies nervas. Sparèiai pradëjo silpnëti ir kairioji akis. Eduardas vyko konsultuotis pas Kauno bei Vilniaus okulistus. Kaþkà patarti ir šie negalëjo. Didesnis gydymas kainuotø dešimtis tûkstanèiø litø, o tai jau ne menininko kišenei. Gydosi dailininkais ávairiausiais á akis lašinamais lašeliais, taèiau jauèia, kad ir kairioji akis kasdien silpnëja, skaityti gali tik su didinamàja lupa. Skaito maþai, nes akis greitai pavargsta, pasivaikšèioti á miestà begali išeiti tik þmonos ar sûnø lydimas, nes uþ namø sienø, anot jo, akliesiems sunku jaustis visaverèiais visuomenës nariais, o skaudþiausia jam, kad nebegali tapyti, lieti akvareliø, spausti grafikos darbø, piešti.

"Prie molberto nebeprieinu", - sako dailininkas, akyse sublizga ašaros. Menininkas sako ne kartà svarstæs, kam sunkiau – ar akliesiems, ar kurtiesiems, ar kità negalæ turintiems þmonëms. "Þinau tik tiek, kad man blogiau nematyti, nes vaizdai yra kone visas mano gyvenimas", - màsto Eduardas.

Jis, tiesa, sako þinàs Dobuþinskio, Kasiulio, Kalpoko, Gudaièio nutapytus paveikslus, nes juos yra matæs. Nemaèiusiems lietuviø ar didþiøjø pasaulio dailininkø šedevrø, anot jo, sunkiau.

Kaip viskas prasidëjo

Viskas prasidëjo jau net šiek tiek daugiau nei prieš keturiasdešimt metø, kai 1968-aisiais, baigæs Vilniaus dailës institutà, E. Juchnevièius gráþo á gimtuosius Šiaulius. Garsusis grafikas Petras Repšys nedvejodamas teigia: "Eduardas Juchnevièius tapo tikruoju Gerardo Bagdonavièiaus ápëdiniu ir neabejotinu meno lyderiu Šiauliø padangëje." Kultûriniam miesto gyvenimui jaunasis menininkas suteikë daug naujoviø. Viena jø buvo dailës parodos ir literatûros vakarai kà tik pastatytuose dailininkø namuose Eþero gatvëje šalia senøjø miesto kapiniø. Atvykdavo Eduardo Vilniaus studijø draugai: Vincas Kisarauskas, Rimantas Gibavièius, Antanas Martinaitis ir kiti. A. Martinaièio apsilankymai Šiauliuose Eduardui tapo ypaè mieli, nes šis irgi buvo poetas, tad diskutuojant pokalbiø bûdavo daugiau poezijos. Èia yra lankæsis ir garsusis Tomas Venclova.

1971 metais Šiauliuose ásikûrë teatras, kurá dabar dràsiai galima pavadinti pogrindþio teatru. Teatre buvo keturi aktoriai: Aldona Adomaitytë, Fausta Laurinaitytë, Vladas Baranauskas ir Vytautas Širka. Metø pabaigoje minëtuose dailininkø namuose jie suvaidino Eduardo Juchnevièiaus pjesæ "Nuomininkas". Vaikø dailës mokyklos mokiniai pastatë E. Juchnevièiaus pjesæ "Napoleonas".

Eduardas Juchnevièius apie savo sukurtus paveikslus gali pasakoti ilgai, nes nors juos šiandien dël regëjimo sutrikimo sunkiai bemato, bet kaip jie buvo kurti, puikiai prisimena.

Gabus menininkas buvo ir þlugdomas, ir keliamas. Iš parodø buvo išimami jo darbai, nukabinami darbai parduotuvëse, stotyse, nors iš pradþiø ypaè palankiai buvo sutikta jo mintis eksponuoti paveikslus ne tik parodø salëse. Taèiau autoriaus maištingumas ir gebëjimas provokuoti þiûrovà ásiminë tuomeèiam Kultûros ministerijos Dailës skyriaus vedëjui Viktorui Liutkui, tad 1973 metais buvo surengta menininko darbø paroda sostinës Menininkø rûmuose (dabartinë Prezidentûra). O didþiausias Eduardo pasiekimas – 1986 m. Baltijos šaliø grafikø trienalëje Taline pelnytas laureato titulas. Eduardo Juchnevièiaus kûriniø yra Lietuvos dailës muziejuje, dailininko parodos yra nukeliavusios á Lenkijà, Vengrijà, JAV, Italijà, Austrijà, Australijà. Miela pavartyti ir Eduardo Juchnevièiaus poezijos bei dramø knygas "Vilkolakiai", "Šv. Roko šuo", "Prûsijos krikštai. Treblinka 2", kurias autorius pats yra iliustravæs.

Minëtasis Petras Repšys pasakoja, jog meilæ Prûsijai ir Lietuvai, meilæ jûrai Eduardas paveldëjo iš savo tëvo, kuris buvo tarnavæs jûrininku "Antano Smetonos" laive. Prisimena Petras Repšys ir dailiai raiþytà lentynëlæ su knygom šalia jaunuolio Eduardo Juchnevièiûko lovos. Prisimena, kad tai buvusios filosofø knygos. Nors ne vienas menotyrininkas yra pripaþinæs, jog istorinë tiesa daþnai nuskæsta Eduardo Juchnevièiaus meninëje tiesoje. Moteris, durklas, vyras – juos uþtiksi bemaþ kiekviename dailininko paveiksle. Tiesa, jo paveiksluose daug ir netikëtumø, pavyzdþiui, jei vaizduoja Kristø, tai daþniausiai su girtuokliu šalia, vieno laikmeèio istoriniai personaþai bendrauja su visai kito laikmeèio atstovais.

Gyvenimas nesustoja

Kokia dabar Eduardo Juchnevièiaus diena? Dailininkas buvo pratæs, gavæs atlyginimà (visà gyvenimà mokë vaikus dailës mokykloje), vëliau - pensijà, pirmiausia uþsukti á knygynà, kur pirkdavo kokià nors nusiþiûrëtà knygà, po to jau pasukdavo parduotuvën ieškoti peno kûnui, kuriam reikalingas ir vienas kitas stipresnio gërimo lašelis. Kadangi pastaruoju metu pats nebevaikšto, á knygynà ir á parduotuvæ paprašo nueiti kà nors iš draugø. Neseniai vienam tokiam padavë 200 litø ir paprašë iš knygyno parnešti Gintaro Beresnevièiaus knygà, išleistà po rašytojo mirties, su Šarûno Leonavièiaus iliustracijomis "Lietuviø religija ir mitologija" (knyga-albumas kainuoja net 140 litø) ir, be abejo, buteliukà. Vadinamasis draugas nebegráþo. Linkæs pasitikëti þmonëmis menininkas nusiminæs stebisi, kaip jo vadinamasis draugas taip galëjo pasielgti, nes visad buteliukà iš parduotuvës parnešdavæs, niekad nedingdavæs. Pasirodo, pasitikëjimo šiuo bièiuliu riba buvo iki 20 litø.

E. Juchnevièius kûrybos pagrindas – mitologija. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.

Nors naujø darbø dailininkas nekuria, rankø sudëjæs nesëdi - rengia parodas iš senø fondø. Metø pradþioje Vilniaus "Akademijos" galerijoje surengta paroda "Rekonstrukcija" - trijø lietuviø grafikos klasikø - Eduardo Juchnevièiaus, Vytauto V. Jurkûno ir Mikalojaus Povilo Viluèio - ekspozicija, kurioje publikai primintas garsusis šio trejeto pasirodymas sostinës Cvirkos salone 1977 metais (anuomet tai buvo naujas þodis Lietuvos grafikoje). O štai Budapešto Instant Bar Kert galerijoje "OO" geguþës 28 dienà atidaryta jo akvareliø paroda. Parodà atidarë laikinoji reikalø patikëtinë Vilma Dambrauskienë, menininko kûrybà pristatë Budapešte šiuo metu gyvenantis dailininko sûnus, taip pat dailininkas animatorius Martynas Juchnevièius. Tai jau treèioji Eduardo Juchnevièiaus darbø paroda, pristatyta Vengrijos visuomenei.

Eduardo kolega vitraþistas Povilas Dobkevièius nusiveþë já á akløjø kombinato bibliotekà. Deja, Eduardas gali tik klausytis ágarsintø tekstø, o skaityti Brailio rašto nemoka, nes dar neseniai puikiai regëjusiam þmogui liesti ir justi tekstà nelemta. Þinia, buvusiam veikliam þmogui sunku uþsidaryti tarp keturiø buto sienø. Eduardui malonu, kai já aplanko kolegos Sigitas Prancuitis, Edmundas Birgëla, Raimondas Trušys, Viktoras Ostašenkovas ir kiti. O daiktas, su kuriuo jis nesiskiria – garsinis laikrodis, vis pranešantis laikà. Pagal já menininkas ir tvarko savo dienà.

Rièardas JAKUTIS

Atrodo, taip neseniai - šiø metø sausio pabaigoje - meno mëgëjai rinkosi á Kornelijaus Uþuoto parodà "Upë" Šiauliø "Laiptø galerijoje", o štai baigiantis rugsëjui dailininkas toje pat galerijoje vël visus pakvietë á naujà savo parodà ádomiu pavadinimu "Švendravimas".

Trisdešimt šešeriø dailininkà dar reikëtø priskirti jauniesiems kûrëjams, þengiantiems pirmuosius þingsnius viduriniosios kartos link. Kornelijus Uþuotas, Šiauliø universiteto Dailës fakulteto auklëtinis, liko universitete - yra Menø fakulteto lektorius. Jis gana produktyvus menininkas, jau susiformavæs, turintis savo braiþà ir tarp Šiauliø dailininkø já nesunkiai atskirsi.

Dailininkà Kornelijø Uþuotà paviliojo stiklas.		Patekæ Kornelijui Uþuotui á rankas, stiklo gaminiai atgimsta naujam gyvenimui. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.

Dailininkas nebeátelpa tapybos drobëje, skulptûroje, tad šiai parodai pasirinko naujà medþiagà – stiklà. Piešiniai ant stiklo þinomi jau senovës Egipte, nors stiklo pramonë suklestëjo gerokai vëliau. Renesanso epochoje Italijoje buvo sukurti pirmieji autentiški stiklo indø ir dekoratyvinio stiklo šedevrai. Jø gamybos paslaptys á Italijà atëjo þlugus Bizantijos imperijai ir ilgai buvo kruopšèiai slepiamos nuo kitø šaliø meistrø. Šiø gaminiø renesansas prasidëjo XIX-XX amþiø sandûroje. Šiandien graþûs stiklo gaminiai sukelia mielus estetinius jausmus, tapdami interjero aksesuarais - smulkmenomis, kurios padeda sukurti savità namø veidà, suteikti nepakartojamà charakterá, þaismingumà. Manau, neklysiu sakydamas, kad dailininkas Kornelijus Uþuotas pasirinko stiklà bandydamas nors tokiu bûdu savo kûriniams suteikti šviesos srautà, blyksná, kurio taip trûksta prasidëjus rudeniui.

Irena BUDRIENË

Praëjusá sekmadiená Baltarusijos sostinëje Minske vykusiame tarptautiniame groþio konkurse "Miss Intercontinental 2009" Lietuvai atstovavo devyniolikmetë šiaulietë studentë Aistë Karanauskytë. Teisæ dalyvauti tarptautinëse groþio varþytuvëse mergina ágijo gerai pasirodþiusi šiømeèiame konkurse "Mis Šiauliø kraštas", kur jà pastebëjo ir atrinko "G-models" agentûros bendrasavininkë Goda Skaèkauskaitë.

Aistë konkurse dalyvavo su Ramunës Piekautaitës sukurta vakarine suknele.

Konkurse lietuvë dalyvavo kartu su 56 merginomis iš ávairiø šaliø. "Miss Intercontinental 2009" laimëjo Venesuelos atstovë H. Quintero, pasidabinusi 360 tûkst. JAV doleriø vertës karûna, inkrustuota 720 briliantø (manoma, kad šis papuošalas brangiausias iš visø groþio konkursø karûnø). Nors Aistë á finalà nepateko, jà atrinkusi groþio agentûra buvo patenkinta merginos pasirodymu. Aistë prieš tûkstantinæ þiûrovø minià jautësi laisvai, dràsiai. Mergina mano, kad elgtis scenoje ir pasitikëti savimi ji išmoko mokyklos ir miesto šokiø kolektyvuose, kuriuos lankë ne vienerius metus. Aistei ne kartà teko dalyvauti ir tarptautiniuose šokiø festivaliuose. Beje, konkursui "Miss Intercontinental 2009" Aistë Karanauskytë buvo parengusi specialià programà talentø rungèiai, deja, talentø pasirodymo organizatoriai atsisakë.

Konkurse buvo paskelbtos penkiø þemynø atstovës, surinkusios daugiausia komisijos nariø balsø: Puerto Riko, Venesuelos, Korëjos, Etiopijos ir Baltarusijos graþuolës. Groþio konkursà stebëjo daugiau nei 4000 þiûrovø salëje, tarp jø buvo ir Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka. Po konkurso jis fotografavosi su graþuolëmis, dalyvavo Karalienës puotoje, šokdino nugalëtojà. Renginio metu scenoje pasirodë šiø metø "Eurovizijos" nugalëtojas Aleksandras Rybakas, praeitø metø laimëtojas Dima Bilanas, dainininkas Arashas Labafas ir kiti. Vakarà vedë "Pasaulio supermodelio" titulo laimëtoja manekenë Jekaterina Domankova ir Baltarusijos televizijos laidø vedëjas Georgijus Koldunas.

Lietuvos graþuolë Aistë Karanauskytë demonstravo stilizuotà tautiná drabuþá, bikiná, vakariniø sukneliø pasirodymo metu vilkëjo sidabru þërinèià dizainerës Ramunës Piekautaitës sukurtà suknelæ. Tiesiogiai BTV televizijos transliuotà renginá komentavæs vienas groþio konkursø Lietuvoje organizatoriø Vytenis Pauliukaitis negailëjo Aistei pagyrimø. Jis stebëjosi, kad kai kurios konkurso dalyvës buvo apkûnokos. Lietuvaitei dël figûros priekaištø išgirsti neteko. Aistë pasakoja, kad merginos leidþiamam konkurso katalogui paèios pateikë savo duomenis – ûgá, svorá, kûno apimtis, kuriø niekas netikrino, graþuolëmis buvo pasitikima. Vyteniui Pauliukaièiui patiko organizatoriø sprendimas ádomiai papuošti scenà. Tiesa, pasak Aistës, ir èia neapsieita be kuriozø. Trankaus ir išskirtinio Aleksandro Rybako pasirodymo metu vienas iš šokëjø álauþë scenos grindis beveik paèiame centre, tad graþuolëms reikëjo nuolat saugotis, kad nesukluptø.

Beje, talentingas dainininkas ir vienas tarptautinës komisijos nariø Aleksandras Rybakas pasirodë besàs kuklus ir santûrus þmogus. Aistë Karanauskytë sako tai patyrusi vakarieniaudama su "Eurovizijos" nugalëtoju viešbuèio restorane. Tai ávyko visiškai atsitiktinai. Kitos konkurso dalyvës linksmybes pratæsë viename Minsko naktiniø klubø, o Aistë viešbuèio restorane laikà leido su "G-models" bendrasavininke Goda Skaèkauskaite, keletu organizatoriø, vëliau prie stalelio prisijungë ir šiø metø "Eurovizijos" nugalëtojas Aleksandras Rybakas. "Jis tiesiog uþsuko á restoranà, dar mums padainavo, o vëliau prisëdo prie mûsø. Man jis pasirodë labai nedràsus vaikinukas. Mes visi kalbëjomës, o jis tiesiog sëdëjo šalia, palaikë kompanijà, bet nieko nesakë, beveik visà laikà tylëjo", – pasakoja A. Karanauskytë.

Tris savaites Baltarusijoje praleidusi A. Karanauskytë dalyvavo ávairiose ekskursijose, bendravo su kitomis merginomis, visur graþuoles lydëjusiu komisijos nariu iš Vokietijos Detlefu Tursies. Pastarasis, kad bûtø lengviau ištarti lietuvaitës vardà, praminë jà "Ice tea" angl. – šalta arbata).

Priëmimø Baltarusijoje metu graþuolës visur keliavo su savo šalá þyminèiomis juostomis. Aistës KARANAUSKYTËS asmeninio archyvo nuotr.

Merginø dienotvarkë buvo grieþta ir gana átempta. Konkurso dalyvës per dienà aplankydavo po tris naujas vietas – baltarusiai jas visur sutikdavo su duona ir druska, specialiai parengta programa: sveikinimais, muzika, šokiais, áteikdavo suvenyrø ir dovanø. "Buvo matyti, kad Baltarusija, kaip šalis, nori save kuo geriau pristatyti uþsienio graþuolëms", – pasakoja Aistë. Per tris savaites, praleistas šioje šalyje, Aistë pamatë nemaþai muziejø, lankësi zoologijos sode, druskos kasyklø šachtoje. Maistas ir viešbuèiai buvo geri, tik viename jø mergina sako pajutusi sovietiniø laikø dvasià.

Konkurso dalyviø saugumu besirûpinantys þmonës neleido niekur vaikšèioti vienoms – net apsipirkti. Lietuvaitë labiausiai susidraugavo su Latvijos, Rusijos, Ukrainos, Gruzijos ir Singapûro atstovëmis, bet ir kitos merginos jai pasirodë malonios, paslaugios. Jokiø intrigø ar pavydo išpuoliø Aistei neteko patirti. Tiesa, konkurso metu uþkulisiuose Aistës daiktai buvo "nukeliavæ" á kità vietà, taèiau greitai atsirado.

Šiauliø universitete estrados menà studijuojanti Aistë Karanauskytë dþiaugiasi patirtimi, kurià ágijo dalyvaudama tarptautiniame groþio konkurse. "Uþmezgiau daug paþinèiø, patobulinau savo anglø ir rusø kalbø ágûdþius, susiradau dar daugiau draugiø, susipaþinau su skirtingomis tradicijomis", – šypsosi "Miss Intercontinental" dalyvë. Konkursui ji pasiruošë be valstybës paramos – kai kurias kitas merginas, taip pat ir nugalëtojà venesuelietæ, rëmë jø šalys – jø tautiniai kostiumai buvo itin puošnûs.

Aistës mama Rosita Karanauskienë dþiaugiasi dukters sëkme. Moteris savo lëšomis išleido dukrà á tarptautiná konkursà, padëjo draugai, kuriems Rosita sakë esanti labai dëkinga.

Rièardas JAKUTIS

"Sulaukiau amþiaus, kai galima padaryti išvadas, ar esi tikrai dailininkas, ar dailë tik tavo hobis", - sako šešiasdešimtàjá jubiliejø švenèiantis dailininkas Bonaventûras Šaltis. "Laiptø galerijoje" atidaryta jo jubiliejinë retrospektyvinë paroda "Rudens etiudai".

Bonaventûras Šaltis save vadina "Laiptø galerijos" dailininku, nes buvo pirmasis šiaulietis, 1992 metais atsidariusioje galerijoje surengæs parodà.

Amþinos savæs paieškos

Bonaventûras Šaltis gimë 1949 m. Kelmës rajone, 1967 m. baigë Kraþiø vidurinæ mokyklà, 1972 m. tuomeèio Šiauliø pedagoginio instituto Dailës fakultetà. Ilgametis Šiauliø universiteto Menø fakulteto Piešimo katedros dëstytojas, docentas, Lietuvos dailininkø sàjungos narys. Nuo 1973 m. dalyvauja parodose Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Švedijoje, Olandijoje. Tapybos darbø yra ásigijæ privatûs kolekcininkai iš Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Švedijos, Olandijos, Kanados, JAV, Australijos.

Tiek trumpai bûtø galima pasakyti apie Bonaventûrà Šaltá. Atrodo, pasakyta tarsi viskas, bet drauge ir beveik nieko, tik sausi faktai, juolab kad pats menininkas màsto, jog susiduriant su menu á viskà reikia þvelgti daug giliau, slysti paviršiumi èia negalima, praeivis nespës pastebëti esmës, reikia sustoti.

Bonaventûras juokauja, jog nustatë, ar gali bûti dailininku, pasitelkæs apgavystæ. Penktoje klasëje nukopijavo iliustracijà iš pasakø knygos. Mokytoja nepatikëjo, paliko po pamokø ir liepë dar kartà nupiešti. Pavyko. Nuo to laiko mokykloje buvo pramintas "menininku". Neatmeta dailininkas ir tëvo átakos. Jis buvo kalvis, bet ne šiaip kalëjas, o mëgo daryti graþius daiktus. Jei peiliukas, tai dailaus silueto, apmàstyto dizaino. Tiesa, tëvas dar buvo puikus velykiniø kiaušiniø marginimo grafikas. O tëvo "Chi, chi, chi" reiškë, kad nepavyko - kaþkà padarei, bet iki meno toloka.

Mokykloje ëmë piešti sienlaikraštyje. Taip pat ant audeklo skiauèiø piešdavo našlaitëles, o mama tuos kûrinius po 5 rublius parduodavo. Devintoje klasëje ëmësi sudëtingesniø kompozicijø. Prisimena nutapæs didelá paveikslà, kur Kristus sako iš valties pamokslà.

Vienà pirmøjø savo dailës mokytojø Bonaventûras laiko jau Šiauliuose sutiktà Vitolá Trušá, nors ypaè vertina mokytojus, kurie skatina paèius mokinius skleistis, o ne primeta savo teorijas. Kai pats tapo dëstytoju, stengësi nedaryti "šalèiukø", o suteikti galimybæ gimti naujai individualybei. Tiesa, juokaudamas jis save kartais pavadina dailininku savamoksliu.

Ádomiai dailininkas màsto apie savæs paieškas - amþinà menininkø temà. Bûna, álendi á savo labirintà ir nebegali išeiti. Kaip išeiti iš labirinto? Atsirakinti reikia savo raktu. Dailininkas sako irgi nutolstàs nuo figûriniø darbø, bet vël prie jø gráþtàs. Anot jo, labirinte reikia nepamesti vienos sienos (nepamesti savæs), laikytis jos ir eiti. O ieškoti, anot menininko, reikia, nes keista, jei nupieši vištà ir visà gyvenimà visiems jà rodai. Troškulys turi bûti.

Kalbamës ir pasišventimo tema. Anot Bonaventûro, dailininko vardas – tarsi áþadai. Jei davei šiuos áþadus, tavæs turi nebedominti nei krizë, nei nepriteklius. Jei tu tikrai dailininkas, tai viskà mesti ir prekiauti, pavyzdþiui, nafta, tau nebepavyks. Bet þinok, kad Lubys, Bosas ar dar kas nors iš anø tapyti irgi, atrodo, nebepradës.

Kai amatas nebetrukdo, pradeda rûpëti esmë

Bonaventûras Šaltis juokaudamas tapymà prilygina vairavimui. Didþiausias pirmojo vaþiavimo rûpestis, kaip pasukti vairà, tik vëliau imi màstyti ne kaip vaþiuoti, o kur.

Kiek darbø yra nutapæs dailininkas? Sako, neþinàs. Gal per tûkstantá. Keliasi penktà ryto - kadangi gyvena graþioje vietoje šalia parko, tai jame bëga krosà, vëliau lenda po dušu, geria kavà ir sëda tapyti. Në dienos, net ir per šventes, iš rankos nepaleidþia teptuko.

"Kaip tikras!" - ne vienas nustemba atpaþinæs Bonaventûro Šalèio nutapytus þinomus miesto ir Lietuvos þmones. Naujausias portretas – "Tëvo Stanislovo". Tiesa, tai ne pirmas šio kunigo-vienuolio portretas. Ilgos bendravimo valandos, prisiminimai leidþia tapytojui vis naujai paþvelgti á šià asmenybæ. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.

Kaip pavadinti Bonaventûrà Šaltá? Portretistu, peizaþistu, natiurmortø kûrëju? Dailininkas juokiasi: "Vadink mane vaizduotoju." Ar Rembrantà vadinti portretistu, ar - peizaþistu? Nebent labai aišku – marinistas Aivazovskis. "Jei dailininkas kuria tik vienoje srityje, tai arba jis kitaip nenori, arba nemoka", - toliau juokauja pašnekovas. Tiesa, apie kuriamus portretus Bonaventûras Šaltis gali kalbëti gana ilgai: "Portretas amato prasme - sudëtingas. Knaisiojies kitame. Tapai nusikaltëlá, o gali padaryti labai gerà þmogø. Ir atvirkšèiai."

Neþinau, ar dailininkui patiks, jei já pradësiu lyginti su garsiuoju rusø portretistu Aleksandru Šilovu, nors áþymusis rusø dailininkas gana saldokas. Lietuvis – grieþtesnis, labiau imlus minèiai. Šiomis dienomis, kai susiþavëjimas portretu atgimsta ir ne vienas uþsigeidþia savo portreto, darbo šiaulieèiui dailininkui atsiras, juolab kad juo susidomëjo garsusis kolekcininkas Edmundas Armoška (išves Bonaventûrà Šaltá á platøjá pasaulá, kaip išvedë Šarûnà Saukà). Sako, Vilniuje portretistai jau graibstyte graibstomi.

Pats dailininkas á gyvenimà þiûri labai realiai. Aišku, nemielo kûrinio netapys, regëdamas, jog norintis portreto þmogus yra ne tas, jam mandagiai atsakys. Nesvarbiàjà, taip jis vadina materialiàjà savo gyvenimo pusæ, tvarkysis, kad ji nebûtø problemiška, bet svarbiausia gyvenime jos nelaikys.

Neseniai pasirodþiusiame savo kûrybos albumëlyje dailininkas rašo: "Nedarau blogiau, negu moku. Dvasinis, ikonografinis bei intelektualinis mano kûrybos pamatas – savosios prigimties paþinimas, visumos ir dalies harmonija."

Buvæs Šiauliø universiteto Menø fakulteto docentas Bonaventûras Šaltis po 37-eriø darbo metø paliko mokslo šventovæ ir atsidavë kûrybai. Tiesa, pedagogo ágûdþiø visiškai nepaslëpë - savo privaèioje studijoje jis moko vaikus. Ádomu, kad kai kuriø jø tëvai yra buvæ jo mokiniai.

"Laiptø galerijos" dailininkas

"Laiptø galerijoje" vykstanti Bonaventûro Šalèio jubiliejinë paroda skirta Šiauliø miesto gimtadieniui. Þinia, galerija miesto švenèiø dienoms galëjo šiaulieèiams parodyti kokià Lietuvos ar net uþsienio dailës þvaigþdæ, nes pastaruoju metu galerijoje vykstanèios parodos liudija, kad ji tai gali, bet pasirinko savo miesto menininkà, ir tai dþiugina. Be to, Bonaventûras Šaltis save vadina "Laiptø galerijos" dailininku, nes jis buvo pirmasis šiaulietis dailininkas, 1992 metais atsidarius "Laiptø" galerijai, joje surengæs savo parodà. Prieš dešimtmetá, švæsdamas 50-àjá jubiliejø, dailininkas toje pat galerijoje pristatë parodà keistu pavadinimu "Eidas". Pasirodo, šiuo graikø kilmës þodþiu ávardijama forma, prasmë, vaizdas. Parodos pavadinimas buvo itin tikslus, nes visi šie trys dalykai dailininko kûriniuose yra. O "Rudens etiudai"? Tik jau ne apie dailininko amþiø tai! Paroda þaisminga ir jaunatviška. Tiesiog – graþus ruduo.

Tai jau treèioji dailininko paroda šiais metais (prieš tai vyko Kaune ir Panevëþyje). Menotyrininkas Remigijus Venckus atidarant šià parodà prisiminë, jog ir abi ankstesnes jam teko pristatinëti. Þinia, saloninës tapybos elementø Bonaventûro Šalèio kûriniuose yra, taèiau menotyrininkas paironizavo, jog tokia tapyba visais laikais buvo gerbiama ir tik aristokratai jà supranta. Menotyrininkas profesorius Vytenis Rimkus irgi pašmaikštavo, pavadindamas Bonaventûrà Šaltá "paleistuvautoju spalvomis". Nuotaikingas buvo ir pats parodos autorius, apdovanotas garbës þenklu "Uþ nuopelnus Šiauliø apskrièiai". Jis sakë esàs nevertas apdovanojimo, kas vyksta nesuprantàs, bet dþiaugiasi.

Kas bûtø, jei nebûtø dailininkas? Bonaventûras Šaltis màsto, jog gal bûtø medikas, gal - kalbininkas, gal - rašytojas, nes ne vienas eilëraštis ir spaudoje buvo pasirodæs, bet atsitiko taip, kaip atsitiko. Ir nekeistø jis nieko gyvenime, ir nieko nesigaili, nes juk nieko ir nepakeisi – tavo gyvenimas yra tavo dalia. Tiesa, nepaisant ávairiausiø vingiø, lûþiø, gyvenimu, atrodo, menininkas yra patenkintas, apie aplinkinius kalba tik gerai arba nieko, nes taip elgtis já tarsi skatina ir jo vardas – Bonaventûras (lot. "gërá nešantis").

Jolanta ŠIDLAUSKIENË

Šiauliø "Aušros" muziejus atidavë skolà garsiausiai Saulës miesto šeimai - Stanislavai ir Kazimierui Venclauskiams. Praëjus dvidešimèiai metø po pirmos Leono Peleckio-Kaktavièiaus knygos "Namuose ant Pasadnos ulyèios", dienos šviesà išvydo dar viena, papildyta nauja informacija. Savo prisiminimais apie Venclauskius, po savo stogu glaudusius per šimtà dvidešimt svetimø vaikø, nuo holokausto gelbëjusius þydus, knygos pristatymo dienà dalijosi Šiauliø miesto garbës pilieèiai: Venclauskiø duktë advokatë Graþbylë Venclauskaitë, maestro Saulius Sondeckis, profesorius Vytenis Rimkus.

Sondeckiø ir Venclauskiø draugystës estafetæ perëme Graþbylë Venclauskaitë, kuri rûpinosi Sauliumi Sondeckiu ir jo seserimi.

Po knygos - ásivaikinimo bumas

Knygos pristatymas sutapo su dviem reikšmingom datom: vienos pirmøjø profesionaliø aktoriø, pirmojo lietuviško spektaklio "Amerika pirtyje" reþisierës Stanislavos Jakševièiûtës-Venclauskienës 135-osiomis gimimo ir 50-osiomis mirties metinëmis. Ji buvo švietimo darbuotoja, jaunimo progimnazijø rëmëja, baþnytiniø darbø rûpintoja, savivaldybininkë, moteris, priglobusi, išauginusi, á gyvenimà išleidusi didþiulá bûrá svetimø vaikø.

Muziejininkai apgailestavo, kad knyga "Namuose ant Pasadnos ulyèios. Dar po dvidešimties metø" buvo pristatyta Ch. Frenkelio viloje, o ne Venclauskiø namuose, kuriems reikia remonto. Susirinkusieji galëjo vaišintis Venclauskiø sodo obuoliais, gauti knygos autoriaus ir G. Venclauskaitës autografus.

Leonas Peleckis-Kaktavièius Venclauskiø šeimos metraštininku tapo 1981-øjø kovo 11-àjà, kai pirmà kartà pakalbino jø augintiná Tomà Stoná. "Jis buvo pats nedrausmingiausias globotinis. Mokyklos direktoriaus kaliošus buvo prie grindø prikalæs, kasdien iš mokyklos gráþdavo susimušæs ar perplëštom kelnëm. Tuo metu niekas nebûtø galëjæs net pagalvoti, kad Tomas Stonis taps mokytoju. Ir ne bet kokiu, o nusipelniusiu LTSR pedagogu, - sako L. Peleckis-Kaktavièius. - Susirgus Venclauskienei, Tomas pirmasis jai gydytojà atvedæs, nešæs vaistø. Tada ji stebëjosi: "Tai taip tu mane myli, aš net neþinojau." O Tomas atsakæs: "Ne dël tavæs, dël savæs bijau. Jeigu tu numirsi, kur reikës man pasidëti."

Rašytojas dþiaugiasi, kad po pirmojo susitikimo su Tomu Stoniu ëmë ieškoti kitø Venclauskiø augintiniø ir globotiniø. Jø prisiminimus nuo 1981 iki 1989 metø rašë "á stalèiø". Jie buvo išspausdinti tik Lietuvai atkûrus Nepriklausomybæ. Tiesa, keli neilgi straipsniai buvo publikuoti "Komjaunimo tiesoje", "Tiesoje", "Nemune".

Dabar iš trisdešimties knygos autoriaus pakalbintø Venclauskiø globotiniø ir augintiniø gyvi bëra du: Vilniuje gyvenanti moteris, Amerikoje - jauniausias augintinis Marius Venclauskas, policijos akademijos profesorius, kaþkada dirbæs šerifu. Su juo Amerikoje rašytojui teko bendrauti 1989 metais. "Ádomu tai, kad Mariaus šeima, be savo berniukø, augina ir ásivaikintas dvi mergaites, kuriø viena - juodaodë", - pastebi L. Peleckis-Kaktavièius.

Po pirmosios knygos "Namuose ant Pasadnos ulyèios", išleistos dvidešimties tûkstanèiø egzemplioriø tiraþu, Lietuvoje ne viena šeima pasekë Venclauskiø pavyzdþiu - ásivaikino ne vienà našlaitá.

Leono Peleckio-Kaktavièiaus papildytà knygà "Namuose ant Pasadnos ulyèios" vakaro dalyviai bemat išgraibstë ir prašë autografø.

Uþaugo gerais þmonëmis

"Tokiø šeimø, kaip Venclauskiø, nebuvo nei Lietuvoje, nei kitose valstybëse. Tai unikalu. Tokios aukštos kultûros, išsilavinæ þmonës galëjo gyventi be jokiø rûpesèiø, bet pasirinko kitoká kelià. Jie ne tik priglaudë svetimus vaikus, bet ir mokë juos. Kiekvienas turëjo mokytis muzikos, vaidinti. Jø namuose lankësi daug to meto šviesuoliø. Graþbylës krikštatëvis ir jos vardo kûrëjas Vydûnas, Þemaitë, Maironis, Povilas Višinskis. Venclauskiø pastogëje gyveno ir Julius Janonis", - pasakoja knygos autorius.

Visi jo kalbinti augintiniai ir globotiniai jautæsi kaip tikruose namuose, o ne prieglaudoje, visi jie S. Jakševièiûtæ-Venclauskienæ vadino mama. Pavyzdþiui, keliø savaièiø berniukas buvo paliktas ant laiptø pintinëje su perplëšta karûna. Kai Algirdas Jakševièius uþaugo, pas Venclauskius atvyko garsus dvarininkas Komoras ir pasiûlë pinigø, kad šie Algirdà leistø á mokslus. Paaiškëjo, kad jis - nesantuokinis Komoro sûnus. Venclauskienë dvarininkà išvijo ir sakë, kad pati pasirûpinsianti Algirdo išsilavinimu. A. Jakševièius baigë teisæ. Ne vienas vaikas buvo atveþtas á Šiaulius ir nukreiptas pas Venclauskius. Uþuovëjà èia rado pamestinukai, našlaièiai, ligotieji, besislapstantys nuo vokieèiø þydø vaikai. "Dauguma augintiniø mokësi aukštojoje mokykloje. Nebuvo girdëti, kad bûtø kuris smarkiai nusikaltæs, visi gerais þmonëmis uþaugo", - sako L. Peleckis-Kaktavièius.

Per karà gelbëjo þydus

Antroji knyga "Namuose ant Pasadnos ulyèios. Dar po dvidešimties metø" - kone dvigubai storesnë. Jà išleido "Aušros" muziejaus leidykla tûkstanèio egzemplioriø tiraþu. L. Peleckis-Kaktavièius knygà papildë vëliau paaiškëjusia informacija apie þydø gelbëjimà nuo holokausto, pateikia Motinystës paminklo Šiauliuose atsiradimo, Venclauskiø gatvës neatsiradimo istorijà, kelis interviu su Graþbyle Venclauskaite. Rašytojas tvirtina, kad informacijos apie neeilinæ šeimà po truputá rinks ir vëliau.

Graþbylë Venclauskaitë savo mamà vadina visø laikø mama. Kai ji augo, namuose nuolat bûdavæ apie trisdešimt ávairaus amþiaus ávairiais laikotarpiais gyvenusiø augintiniø ir globotiniø. Autoritetas jai visada buvæs tëvas - grieþtas, teisingas, punktualus. Mama, priešingai, švelni, rûpestinga, globojanti. "Buvau tëvo dešinioji ranka ir duodavau mamai pinigø. Pamenu, sekmadiená buvau jai skyrusi 700 litø, kad galëtø kità savaitæ maisto nupirkti. Tàdien pas mus uþsuko þmogelis ir pranešë, kad kriauèius pasikorë. Mama paklausë, kiek vaikø šeimoje našlaièiais liko. Išgirdusi, kad septyni, tris liepë iškart pas mus á namus atvesti ir 700 litø šeimai atidavë laidotuvëms, kitiems vaikams pamaitinti. Paklausiau mamos - tai uþ kà pieno kità dienà pirks? "Dievas duos", - atsakë ji. Nei peikti, nei girti jos uþ tai negali. Tëvas sakydavo, kad jos širdis - didelë, o galva - maþytë", - prisiminimus pasakoja jaunesnioji Venclauskiø duktë, apdovanota Pasaulio teisuolio medaliu uþ þydø gelbëjimà Antrojo pasaulinio karo metais bei Lietuvos prezidento V. Adamkaus Þûvanèiøjø gelbëjimo kryþiumi.

Inteligentija vadino šventàja

"Šiauliai - tikri patriotai, neuþmirštantys iškiliø þmoniø. Dabar gyvenimas pasuko kita vaga, tokiø asmenybiø, kaip Venclauskiai, nebëra, o kai kam ir nereikia. Juk akis badytø išrinktiems vadovams", - knygos pristatymo vakarà sakë Saulius Sondeckis, kurio tëvas Jackus Sondeckis Vokietijoje mokslus baigë ir miesto burmistru tapo remiamas advokato Kazimiero Venclauskio. S. Sondeckiui tëvas apie garsø to meto advokatà daug buvo pasakojæs. Tai buvæs doros, sàþiningumo ir principingumo pavyzdys. "Jeigu jau á jo rankas pakliûsi, problema bus išspræsta tinkamai. Teisëjai þinojo, kad jeigu bylos ëmësi Kazimieras Venclauskis, tai ji bus nuodugniai išnagrinëta, ištirta, ginama autoriteto ir bus laimëta ne dël to, kad turima ryšiø ir átakos", - pasakoja dirigentas.

Maestro Saulius Sondeckis sako, kad inteligentija S. Venclauskienæ vadino šventàja. Šiauliø "Aušros" muziejaus archyvui jis perdavë išsaugotà fotografijà, kurioje áamþintos penkios Nepriklausomybës medaliu apdovanos moterys, tarp kuriø yra S. Venclauskienë, bei kelis senus dokumentus.

Profesorius menotyrininkas Vytenis Rimkus pabrëþë, kad seserø Danutës ir Graþbylës Venclauskaièiø sprendimas atkûrus Nepriklausomybæ miestui padovanoti keliolikos milijonø litø vertës savo tëvø namus - unikalus atvejis. Geras veiksmas gimdo gerus veiksmus. Graþbylë perëmë iš tëvø geràsias savybes, karo metu gelbëjo þydus, padëjo neturtingiems þmonëms. "Dukart per dienà bulvaru pereinanti Graþbylë jau yra tapusi miesto simboliu", - pastebi jis.

Rièardas JAKUTIS

Jau keturiolika metø Šiauliuose veikianti leidykla "Šiaurës Lietuva" ištikima savo veiklos prioritetui – edukacinei erdvei ir kultûros sklaidai. Leidyklos vadovas, kalbininkas, pedagogas, Šiauliø universiteto Lietuviø kalbotyros ir komunikacijos katedros docentas, humanitariniø mokslø daktaras Stasys Tumënas ant stalo dëlioja neseniai pasirodþiusias knygas. Leidiniai aktualûs, skirti, kaip ápareigoja leidyklos pavadinimas, šiek tiek primirštam Lietuvos regionui – Šiaurës Lietuvai.

Kalbëtis apie knygas su Stasiu Tumënu galima iki vëlumos.

Ir apie griûties estetikà, ir apie nesukurtas dainas

Pirmiausia akis uþkliûva uþ almanacho "Šiaurës Lietuva 2008". Áþangoje - leidëjo Stasio Tumëno þodis, jog šis leidinys yra "lakmuso popierëlio, rodanèio ir liudijanèio gráþimo á dvasios gûþtà, traukos namo þymenø ieškojimas" bei drauge suvokimas, kad "tavo kertë yra globalaus pasaulio segmentas". Pirmasis almanacho straipsnis skirtas iš Šiaurës Lietuvos kilusiam vienam iškiliausiø šiø dienø lietuviø poetø Vladui Braziûnui.

Almanachas supaþindina ir su šviesios atminties kukliu Pasvalio krašto mokytoju Jurgiu Lapieniu bei jo kûryba. Skaitai apie mokytojà, kûrëjà ir dþiaugiesi, kiek tauriø ir šviesiø asmenybiø mûsø krašte bûta. Maþai kas Lietuvoje þino ir dailininkà Mykolà Rimkevièiø, gimusá Þeimelio valsèiuje, dailës mokslus krimtusá Liepojoje ir Varšuvoje, gyvenusá Lenkijoje, Lipsko mieste, Rodomo gubernijoje. Išvydæs jo akvarelæ "Vaizdas Krymo kalnuose" (1925 m.) suvoki, jog tai buvo profesionalus menininkas. Jei kas nors neþinojo piešinio "Muravjovas-Korikas" autoriaus, nuo šiol þinos, kad jis - Mykolas Rimkevièius.

Ádomûs ir šiø dienø "Šiaurës Lietuvos" pristatomi kûrëjai poetai. Birutë Stasiûnaitë-Gruzdienë šiuo metu gyvena Vievyje. Jos gyvenimas ir kûryba, anot Stasio Tumëno, yra "puikus, bet graudokas pavyzdys, kas yra pokario laikø dvasinis genocidas, atsiveriantis šeimø išdraskymu, dvasios vertybiø pamynimu, neparašytais poezijos rinkiniais, nesukurtomis ir neišdainuotomis dainomis". Su Dalios Tamošauskaitës, 2008 m. išrinktos gabiausia bei perspektyviausia Šiauliø universiteto lituaniste, kûryba jau yra susipaþinæ literatûros ir kultûros leidiniø "Metai", "Literatûra ir menas", "Nemunas" skaitytojai. Šiltø jos eilërašèiø pluoštelis šákart praskaidrina ir paëmusiø á rankas "Šiaurës Lietuvà" nuotaikà. Kaip visada, optimizmu ir gyvenimo šviesa dvelkia literatûros tyrinëtojos, vadovëliø autorës, kultûrologës, Šatrijos Raganos idëjø skleidëjos, ŠU docentës Eleonoros Eglës Buivydaitës-Prëskienienës eilërašèiai: "Ak, kokia/ Tyliai skambi/ Varvekliø muzika!/ Tai mano/ Susitikimas? Su pavasario/ Šviesos upe,/ Bëganèia á/ Gyvenimo jûrà." O Šiauliø Aukštabalio vidurinës mokyklos direktoriaus Algirdo Kontrimo eilërašèiai daug kam bus netikëtas atradimas. ŠU Psichologijos katedros darbuotojà Anetà Grabauskaitæ-Mikšienæ visi, manau, þinojo, kaip jaunà perspektyvià dailininkæ, o "Šiaurës Lietuvoje" ji pristatoma ir kaip poetë.

Almanachas supaþindina ir su Rytprûsiø krašto vietovardþiø tyrinëtojo, anuomeèio Kauno politechnikos instituto Šiauliø vakarinio fakulteto dëstytojo Petro Þagrakalnio palikimu. Publikuojamas jo kruopšèiai surinktas darbas "Suntautø kaimas". Fotomenininkas Vidas Dulkë nuotraukose pristato dabartinæ Þagaræ. Deja, daug kas miestelyje dûla, griûva, nors fotomenininko nuotraukos estetiškos ir Stasys Tumënas neveltui menininko uþfiksuotus vaizdus vadina "griûties estetika".

"Šiaurës Lietuva" publikuoja áþymios latviø kultûrologës ir rašytojos Zentos Maurinios straipsná "Dvi kultûros šaknys". Nors straipsnis ir parašytas, ir išverstas jau anksèiau, vertëjas Vigmantas Butkus màsto, kad jis supaþindins su latviø kultûrologinës minties istorija, jos raida, palygins su lietuviø kultûros filosofijos mokykla.

Tarp bûties ir buities

Regi, jog naujø knygø krûvelëje leidëjà ypaè jaudina gimtosios Linkuvos mokytojos, šviesuolës, keliolikos linkuviø kartø puoselëtojos Stanislavos Lovèikaitës pamàstymø knyga "Tarp bûties ir buities". Autorë ieško þmogaus santykio su Dievu, su pasauliu, màsto apie bûties ir buities sankirtà. Stasys Tumënas sako, jog kai apie dvasinius dalykus kalba kunigas iš sakyklos, yra viena, nes jam tarsi tai kalbëti privalu, ir kita, kai apie tai prabyla paprastas þmogus. Daug Stanislavos Lovèikaitës mokiniø tapo poetais, mokslininkais, kunigais, meilës gimtajam kraštui pavyzdá gavæ iš savo mokytojos. Áþanginá þodá knygai parašë Šiauliø vyskupas, Jo Ekscelencija Eugenijus Bartulis.

"Šiaurës Lietuvos" leidykla á pasaulá yra išleidusi per 250 knygø. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.

Jaudinanti ir 2008 metø pabaigoje mus palikusio ŠU profesoriaus, kalbininko Vytauto Sirtauto eilërašèiø rinktinë "Dunksi laiko þingsniai nebylûs". Rinktinës anotacijoje rašoma, jog garsaus kalbininko poezija - gamtos, nuotaikos, jausmo eskizai, kuriuose laiko tëkmë suvokiama kaip autoriui skirta duotybë. Autorius - kalbininkas, todël kûryboje svarbios eilërašèiø formos paieškos, ne þodþio skambumas, o pats jo pasakymas, mintis. Graþiu ir prasmingu þodþiu rinktinæ palydi buvæs autoriaus studentas, dabar ŠU profesorius, humanitariniø mokslø daktaras Kazimieras Þuperka, o leidinys iliustruotas fotomenininko Algimanto Kezio nuotraukomis. Beje, "Šiaurës Lietuvos" leidykla seniai bendradarbiauja su šiuo JAV gyvenanèiu lietuviø fotomenininku. S. Tumënas stebisi fotomenininko produktyvumu. Neseniai iš JAV leidëjo namus pasiekë 20 A. Kezio foto albumø rinkinys.

Savæs okupacija ir Lietuvos istorija

Tarp naujø leidyklos "Šiaurës Lietuva" knygø - Kuršënuose gyvenanèio eseisto Jono Kiriliausko esë rinktinë "Savæs okupacija". Þinia, esë þanras dabar populiarus, taèiau sunkus ir ne bet kokio rašytojo plunksnai pasiduodantis. Jonas Kiriliauskas - politikas, gyvenæs ir anoje santvarkoje, tad turintis kà palyginti. Gyvenæ sovietmeèiu turi išskirtiná bruoþà – ironijà, kuri rašant esë labai praverèia. Ádomiomis bei netikëtomis iliustracijomis nustebina ir knygos dailininkë Þyginta Ivanavièienë.

Stasys Tumënas sako, jog bet kurioje aplinkoje atsiradæs koks nors veiklus, kuo nors besidomintis þmogus veiklai ir domëjimuisi nuteikia ir kitus. Ar Šiauliuose bûtø toks populiarus ekslibriso menas, jei ne Jonas Nekrašius? Ar lankytojus kviestø ekslibriso muziejai Pakruojo dvare ir Šiauliø apskrities P. Višinskio bibliotekos Meno skyriuje? Ar vyktø Šiauliuose tarptautiniai ekslibrisø konkursai, jeigu ne jo veiklumas? Augant susidomëjimui ekslibrisu, labai savalaikë ir J. Nekrašiaus knyga "Lietuva knygos þenkluose (XVI a. – XXI a. pr.)", skirta Lietuvos vardo paminëjimo tûkstantmeèiui.

Naujausias "Šiaurës Lietuvos" leidinys – ŠU Istorijos katedros docento, humanitariniø mokslø daktaro Arûno Gumuliausko knyga "Lietuvos istorija: ávykiai, datos". Atgimimo laikotarpiu aktyvus Sàjûdþio dalyvis parašë bene pirmuosius Lietuvos istorijos vadovëlius: "Besidomintiems Lietuvos istorija", "Nuo valstybës sukûrimo iki atkûrimo", "Lietuvos istorija 1915–1953" ir kt. A. Gumuliausko interesø sritys labai plaèios: Lietuvos partijø istorija, diplomatijos istorija, Lietuvos ir Lenkijos santykiai tarpukariu. Naujoji knyga - tai tarsi enciklopedija, apimanti visà þinomà uþrašytà informacijà apie Lietuvà, chronologiškai pradedant IX tûkstantmeèiu prieš Kristø, kai iš Lietuvos pradëjo trauktis ledynai, ir baigiant 2009 m. liepos 12 d., kai Lietuvos prezidente buvo inauguruota Dalia Grybauskaitë. Kartais autorius pedantiškai kruopštus iki panagiø – pamini, koks geleþinkelis kada pastatytas, kita vertus, tai puiku - kiekvienas ras tai, ko reikia.

Kalbëtis apie knygas su Stasiu Tumënu gali iki vëlumos. Leidyklos "Šiaurës Lietuva" vadovas juokauja, jog já rašyti ir lietuviø kalba domëtis tiesiog privertë jo gimimo diena – geguþës 7-oji – Kalbos diena, Spaudos atgavimo, Knygos diena. Stasio tëvai buvo apsišvietæ þmonës, jo vaikystës prisiminimas – tëtis po sunkiø dienos darbø su laikrašèiu rankose. Màstydamas apie savo etnines šaknis jis suvokæs senà tiesà – kiekvienam savo gimtinë yra artimiausia, mylimiausia, tad taip ir gimsta šiam Lietuvos kampeliui, bei visai Lietuvai aktualios ir reikalingos knygos.

Eva JAGMINAITË

Istorijos apie talentingus, muzikuojanèius vaikus ar paauglius seniai nieko nebestebina, taèiau kai muziko duona ragaujama iš kartos á kartà, o visa šeima groja tradiciniais liaudies instrumentais bei dainuoja etnografines dainas - nûdien yra unikalu. Kanklininkë, Šiauliø konservatorijos mokytoja ekspertë Regina Vaišnorienë pasakoja nenorëjusi, kad vaikai taptø muzikantais, taèiau jø noras sekti mamos ir moèiutës pëdomis ir groti liaudies instrumentais buvo stipresnis uþ mamos áspëjimus. Dabar visi trys, mama, sûnus ir dukra, susitinka toje paèioje scenoje - mama ir dukra groja kanklëmis, sûnus – skrabalais, puèia skuduèius, daudytes, ragus.

Kanklininkë Regina Vaišnorienë sako muzikalumà paveldëjusi iš savo mamos ir moèiutës. Meilæ muzikai ji áskiepijo ir savo vaikams - sûnui Ignui ir dukrai Reginai.

Kanklëmis grojama ne vien liaudies muzika

"Mûsø šeimoje muzikalumas turbût paveldimas ir á kraujà áaugæs. Moèiutës tëveliai buvo labai balsingi, pati ji vaikystëje grojo kanklëmis, graþiai dainavo, senelis skambino gitara - pasakoja Šiauliø konservatorijos liaudies instrumentø orkestro bei dainø ir šokiø ansamblio "Jovarëlis" vadovës Reginos Vaišnorienës duktë, Šiauliø konservatorijos mokytoja metodininkë, menotyros mokslø daktarë Regina Marozienë. - Mama nuo šešiø metø groja akordeonu, o stodama á muzikos mokyklà nusprendë grosianti kanklëmis."

Regina Vaišnorienë sako niekada nesigailëjusi paklausiusi muzikos mokytojos patarimo, nes pasirinkusi kankles galëjo daug gastroliuoti po uþsiená. "Tuomet buvo sunku išvykti, ir pianistës mums pavydëdavo tokiø išvykø, mat su liaudies instrumentø ansambliu keliavome po Jungtines Amerikos Valstijas bei kitas šalis. Išeiviams lietuviams labai trûko tos lietuviškos dvasios, tautinës muzikos", - sako R. Vaišnorienë.

Dabar kanklës lygios bet kokiam kitam koncertiniam instrumentui. Jomis grojamas dþiazas, klasikiniai kûriniai - ne vien tik akompanuojamos liaudies dainos ir šokiai.

Priešinosi dukros muzikës karjerai

Gerai þinodama sunkià muzikanto dalià, mama atkakliai priešinosi dukros norui groti kanklëmis ar bet kokiu kitu instrumentu. Gerus paþymius mokykloje gaudavusi mergaitë bûtø tapusi medike ar filologe, jei ne ávykis, pakreipæs Reginos gyvenimà visai kita vaga. "Mamai besiruošiant su liaudies instrumentø orkestru gastrolëms Olandijoje, bosinëmis kanklëmis grojusi moteris išëjo dekretiniø atostogø. Greitai pamainos jai neradusi mama paprašë, kad pagelbëèiau, - pasakoja R. Marozienë. – Vëliau mane, jau besimokanèià konservatorijoje, mama paruošë konkursui ir, jame laimëjusi pirmàjà vietà, nusprendþiau, kad sustoti nebegaliu."

Visà savo gyvenimà kanklëms paskyrusi R. Vaišnorienë sako, kad kanklës - netobulas instrumentas, o groti reikia tobulai, todël metø metus muzikams tenka kovoti uþ pripaþinimà, kurá klasikiniai instrumentai jau yra pelnæ. "Tik virtuozai geba baigti kanklëmis grojamà kûriná, jei nutrûksta styga. Tai ámanoma, taèiau reikia ypatingo meistriškumo", - sako R. Vaišnorienë.

Dukrai R. Marozienei šiemet Dainø šventës Ansambliø vakaro koncerte teko sëdëti tarp þiûrovø tuo metu, kai mama dirigavo. "Neákainojama patirtis. Šalia sëdintys þmonës mokëjo visas koncerto dainas, lingavo ir šoko. Iš dþiaugsmo, kad liaudies menas yra gyvas ir nepamirštas, man akyse kaupësi dþiaugsmo ašaros", - atvirauja kanklininkë.

Sûnus, matydamas, kaip mama vargsta dël techniniø problemø, pats tapo kakliø meistu. Tai jau ketvirtosios jo pagamintos kanklës.

Sûnus tapo išradëju

Duktë Regina Marozienë iš mamos paveldëjo ne tik muzikinius gabumus, bet ir vardà. Jos brolis, trimitu Šiauliø koncertinës ástaigos puèiamøjø orkestre grojantis Ignas Vaišnoras buvo pavadintas senelio vardu. "Ko gero, su vardu Ignas paveldëjau ir pomëgá meistrauti. Matydamas, kaip mama kankinasi atsiradus techniniams nesklandumams, pats ëmiausi meistrauti kankles. Neseniai pagaminau jau ketvirtàsias, - pasakoja profesionalaus trimitininko ir elektronikos inþinieriaus diplomus turintis I. Vaišnoras. - Pats kanklëmis truputá moku groti, taèiau daugiau tenka jas remontuoti. Kankliø meistrø Lietuvoje maþai, todël pagalbos þmonës atvaþiuoja iš ávairiø šalies kampeliø."

Pats Ignas norëjo groti trombonu, bet mama perkalbëjo, mat instrumentas jai pasirodë per sunkus. Dabar sûnus nesigaili paklausæs mamos ir grojantis puèiamuoju instrumentu - trimitu. Trombonu groti jis išmoko savarankiškai, jau baigæs Šiauliø konservatorijà.

I. Vaišnorui ir jo svainiui priklauso ir naujas atradimas. Elektronika besidomintis muzikantas drauge su R. Marozienës vyru Vitu sukûrë trijø padëèiø kankliø tonacijø keitiklio modelá.

"Koncertinës kanklës yra diatoninis instrumentas, t. y. palyginti su pianinu, bûtø tik balti klavišai. Prie kiekvienos stygos yra pritvirtinta metalinë detalë, kuri trumpina stygà ir taip pustoniu keièia jos skambëjimo aukštá. Iki šiol buvo tik dviejø padëèiø, o jie sukûrë trijø, kad bûtø galima ir paaukštinti, ir paþeminti stygos skambëjimà, - aiškina R. Marozienë. - Kol kas yra tik brëþiniai, bet šis išradimas neabejotinai bus ágyvendintas."

Kanklininkës sako, kad kiekvieno Lietuvos etnografinio regiono liaudiškos kanklës skiriasi ne tik išvaizda, bet ir stygø skaièiumi. Paskutinës I. Vaišnoro pagamintos kanklës - universalios, pagal stygø skaièiø, drûtgalio "ragelá" ir dekos ornamentus - suvalkietiškos, korpuso forma - þemaitiška, stygø tvirtinimo paspara - aukštaitiška. Koncertinës kanklës gali sudaryti ištisà orkestrà, mat bûna aukštosios, bosinës kanklës ir kontrabosas. Neseniai Lietuvoje pradëtos gaminti net elektrinës kanklës.

Áspûdá palieka uþsienieèiams

Namuose šeima turi dešimt ávairaus diapazono kankliø, dvi triûbas, akordeonà, trombonà, gitarà, pianinà, sintezatoriø. "Kol buvo gyva mano mama, vakarais susësdavome sode ir trim skirtingais balsais, pritariant kanklëms, dainuodavome. Ir kaimynai klausydavosi mûsø atliekamø liaudies dainø", - prisimena R. Vaišnorienë.

Lietuviø liaudies instrumentai áspûdá palieka uþsienieèiams. Olandijoje R. Vaišnorienë lankësi keturiskart. "Prieš vykdama á Olandijà išmokiau liaudies instrumentø orkestrà groti ir dainuoti olandø liaudies dainà. Nustebome, kai jà atlikæ nesulaukëme audringø aplodismentø, niekas grojant nepritarë, - prisimena R. Vaišnorienë. - Vëliau paaiškëjo, kad tos dainos jie në neþinojo. Kitàdien rengëjai programos lankstuko kitoje pusëje išspausdino dainos þodþius, tada jau drauge dainavo visi olandai. Todël mes, "liaudininkai", stengiamës, kad taip neatsitiktø ir pas mus, Lietuvoje."

R. Vaišnorienë prisimena ir kità istorijà, kai gastrolëse Amerikoje á koncertus susirinko labai maþai þmoniø. Vëliau paaiškëjo, kad koncertà anonsuojanèiuose plakatuose buvo paminëta, jog koncertuos tarybiniai atlikëjai, o ne muzikai iš Lietuvos. Patikslinus informacijà, minios išeiviø plûdo á tautieèiø pasirodymus, kurie ne vienam lietuviui sukëlë ilgesio ašarà. "Kai nulipome nuo scenos, išgirdome švilpimus, klyksmus, tad bijojome eiti nusilenkti publikai. Tuo metu nebuvo áprasta taip emocingai dëkoti atlikëjams, - prisiminimais dalijasi R. Vaišnorienë. - Po interviu televizijoje einant su tautiniais rûbais gatve mus apsupo vietiniai gangsteriai. Jei ne sumanûs mus lydintys asmenys, sustabdæ taksi ir mus grûste ágrûdæ á mašinà, greièiausiai bûtume tapæ ákaitais."

Eva JAGMINAITË

Pranciškonø ordinas šiemet skaièiuoja 800-uosius gyvavimo metus. Pasaulyje yra per 15 tûkstanèiø vien tik Maþesniøjø broliø nariø, šv. Pranciškaus pasekëjø. Jie išsibarstæ ávairiuose pranciškoniškosios šeimos ordinuose - Maþesniøjø broliø, Maþesniøjø broliø konventualø, Maþesniøjø broliø kapucinø, Šv. Klaros Neturtëliø seserø, Pasaulieèiø pranciškonø, Treèiasis reguliariajame ordinuose. Apie trisdešimt pranciškonø broliø gyvena Lietuvoje, septyni - Kryþiø kalno vienuolyne netoli Šiauliø.

Kryþiø kalno vienuolyno gvardijonas brolis Linas vienuolio gyvenimà gyvena jau 18 metø. Autorës nuotr.

Pranciškonas - ir širdyje

"Kartais mûsø paklausia, koká tikëjimà išpaþásta pranciškonai, tai mes vis turime priminti, kad išpaþástame Romos katalikø tikëjimà. Šv. Pranciškus savo reguloje nurodë, kad tas, kuris nori ástoti á ordinà, turi bûti ištiriamas iš katalikø tikëjimo (patikrinamos þinios - aut. past.). Tarybiniø laikotarpiu pranciškonai buvo priversti gyventi labai uþdarà gyvenimà, nes buvo persekiojami, taèiau lapkritá švesime ir dar vienà sukaktá, tai yra 20 metø jubiliejø nuo tos dienos, kai pranciškonai pirmàkart išëjo á viešumà iš pogrindþio, - sako Kryþiø kalno vienuolyno gvardijonas, Maþesniøjø broliø ordino atstovas brolis Linas. Prieš Antràjá pasauliná karà Pranciškonø ordinas klestëjo, o po jo buvo išblaškytas. Daugelis bijojo skelbtis esantys pranciškonai, nešioti abità. Jie dirbo batsiuviais ar kitais darbininkais, taèiau širdyje buvo pranciškonai - vieni rinko kronikas, kiti dirbdavo zakristijose."

Vienuolynas - popieþiaus dëka

Lietuvoje pranciškonai vienuoliai ásikûræ penkiuose miestuose. Nors šiemet ordinas švenèia jau 800-uosius gyvavimo metus, Kryþiø kalno prieigose vienuolynas atsirado neseniai - 2000-aisiais. Já èia ákurti paragino 1993-iaisiais Lietuvoje lankæsis popieþius Jonas Paulius II. Šventajam Tëvui Kryþiø kalnas paliko didþiulá áspûdá. Kelioms savaitëms prabëgus nuo jo vizito Lietuvoje, jis lankësi Italijoje, La Vernos kalno pranciškonø vienuolyne, kur brolius pranciškonus paragino pastatyti vienuolynà prie Kryþiø kalno. Popieþius ávairiose šalyse ne kartà prisiminë Kryþiø kalnà kaip ypatingà, nepakartojamà šventovæ, á kurià verta atkeliauti iš bet kurio pasaulio krašto.

Atsakymø ieško maldoje

Vienuoliø dienotvarkë ávairi, taèiau visi jie keturiskart per dienà, septintà, vienuoliktà ryto, šeštà ir devintà valandà vakare, susirenka bendrai maldai. "Visø atsakymø reikia ieškoti maldoje, taèiau, nors didþiausià dëmesá vienuoliai skiria maldai, jie turi ir aibæ kitø darbø - vieni dësto, kiti - tvarko aplinkà, priþiûri vienuolynà", - sako brolis Linas.

Pranciškonas sako, kad kiekvieno þmogaus atëjimas á vienuoliškà gyvenimà yra skirtingas. Á Kryþiø kalno vienuolynà atvykæ naujakuriai èia praleidþia parengiamàjá laikotarpá. "Tai laikas skirtas tam, kad þmogus pabûtø vienas, ištirtø savo lûkesèius ir norus. Naujai atëjusieji ruošiasi duoti laikinuosius áþadus, su jais nuolat bendrauja ir apsispræsti padeda vienuolyno senbuviai", - teigia gvardijonas.

Brolis Linas pastebi, kad serialø ir vaidybiniø filmø prisiþiûrëjæ þmonës ásivaizduoja, jog á vienuolynà jaunuoliai ateina patyræ nelaimingà meilæ, netikëtà nesëkmæ. "Tai labiau legenda nei realybë. Bûtent susidaræ iškreiptà vienuolyno ávaizdá, kartais pas mus ateina praradæ darbà, netekæ pajamø vyrai, - sako Maþesniøjø broliø ordino atstovas. - Pirmàkart atëjusieji kalba skirtingai. Kai kurie iškart pasako, kad jauèia širdimi, jog yra pašvæsti vienuoliškam gyvenimui, kiti nurodo buitines prieþastis, dar kiti sako neþinà, kodël atëjæ. Jei tikrai Dievas kvieèia, per kandidatavimo laikotarpá tai paaiškëja."

Gyvenimas - visavertis

Tie, kurie apsisprendþia eiti vienuolišku keliu, pereina á kità laikotarpá, t. y. postulantatà, trunkantá nuo vieneriø iki dvejø metø. Postulantatas atliekamas Kretingos pranciškonø vienuolyne. Tai laikas, kai pasineriama á vienuoliškos bendruomenës gyvenimà, ritmà, išsamiau susipaþástama su broliø veikla ir kasdienybe. "Po to prasideda noviciatas - intensyvesnis ir aktyvesnis laikas. Norima, kad per maldà þmogus suvoktø, kà jis turi toliau daryti, - sako brolis Linas. - Jei viskas gerai, po metø þmogus jau duoda laikinuosius áþadus."

Noviciato namai yra Kryþiø kalno vienuolynas. Davæ laikinuosius áþadus naujokai išvyksta mokytis á seminarijà arba Vytauto Didþiojo universitetà. Nuo laikinøjø áþadø praëjus maþiausiai trejiem, o galimai net šešeriem metam, duodami amþinieji áþadai.

Šiuo metu vienuolyne gyvena keturi pranciškonø senbuviai ir trys naujokai. Paklaustas, ko vienuoliai privalo atsisakyti, brolis Linas sako, kad jie, nors ir turi tam tikras nuostatas ir draudimus, gyvena pašvestàjá, prasmingà gyvenimà, todël klaidinga manyti, kad vienuoliais savo dienas leidþia ašarø pakalnëje.

Gyvena iš aukø ir rëmëjø lëšø

Brolis Linas atvirauja, kad vienuoliu tapti apsisprendæs dar mokykloje, tad vos jà baigæs ástojo á vienuolynà. Tiesa, prieš tai dar svarstæs galimybæ tapti kunigu. Pats kilæs iš Nidos, kur iki 1989 metø nebuvo baþnyèios, su pranciškonais susipaþinæs apie 1990-uosius. "Patraukë jø gyvenimo bûdas, ramybë, santûrumas, - sako brolis Linas. - Kartais galbût ir kyla abejoniø, taèiau visø atsakymø visada reikia ieškoti per maldà." Tëvai vaikino pasirinkimui neprieštaravæ, nors daþnam vienuoliui bûna sunku, mat neretai jo išsiþada artimieji arba akivaizdþiai parodo nepasitenkinimà tokiu apsisprendimu.

Daþnam vienuolyno lankytojui kyla klausimas, iš ko vienuoliai gyvena. Pagrindinis jø pragyvenimo šaltinis - þmoniø paaukotos lëšos bei rëmëjø skiriama pagalba. "Galbût tai atrodo labai rizikinga, nes niekad neþinome, kiek lëšø bus paaukota, taèiau galiu jus uþtikrinti, kad vienuolyne dar niekada netrûko duonos. Visada gyvename mintimi, kad Dievas mûsø neapleis", - sako brolis Linas.

Šv. Pranciškaus pašaukimas

Italijoje, Asyþiuje, turtingo pirklio šeimoje gimæs Pranciškus tëvo pëdomis nepasekë, paþino to laikmeèio kultûrà, mokësi kalbø. Tiesa, kurá laikà lëbavæs ir laikà leidæs su turtingø pirkliø vaikais, vienàdien savo gyvenimà visiškai pakeitë. Kariavæs, patekæs á nelaisvæ, sunkiai sirgæs jis išgirdo Kristaus šaukimà: "Eik ir atstatyk mano griûvanèià baþnyèià." Išdalijo visus turtus, atsisakë paveldëjimo ir savo rankomis atstatë Šv. Damijono, San Pietro ir Porcinkulës baþnytëles. Pranciškonø bendruomenës gyvavimas skaièiuojamas nuo 1209-øjø, kuomet atsirado dvylika pirmøjø šv. Pranciškaus pasekëjø.

Vita MORKÛNIENË

Ko reikia, kad þmogaus vardas atmintyje skambëtø prabëgus šimtui metø po jo gimimo? Vien nugyventø metø – maþa. Garsiau uþ metus skamba darbai, ypaè jei jie buvo skirti ne vien savo asmeninei gerovei kurti, bet ir bendriems visuomenës reikalams, jei bûtent á juos buvo nukreiptos kûrybinës pajëgos ir proto branda.

Feliksas Maksvytis, 1944-ieji.

Šiauliø istorijoje tokiø þmoniø bûta daug. Tarp jø ir Feliksas Maksvytis – knygininkas, kuriam šiø metø birþelá bûtø sukakæ 100 metø. Tad kodël jis minimas ir prisimenamas nedaþnai? Prieþasèiø ne viena, taèiau viena – labai paprasta ir banali. Nuo jo gyvenimo mus skiria pernelyg trumpas laikotarpis, kad á já þiûrëtume jau kaip á istorijà. Likimas F. Maksvyèiui skyrë ne tik sudëtingà, kupinà darbø ir dramatizmo gyvenimà, bet ir ilgà amþiø. Jis mirë 2008 m. sausio 13 d., sulaukæs 98 metø.

Septyni knygai pašvæsti dešimtmeèiai

"Aš gi spausdintam þodþiui pašvenèiau 70 metø, leisdamas maldaknyges, groþinës literatûros knygas, pogrindinæ spaudà (pogrindy ypaè darbavausi 1940-1946 metais), jà platindamas ávairiais bûdais", – taip 1998 metais išleistoje prisiminimø knygoje "Maldaknygiø, knygø ir þurnalø lauþas" rašo F. Maksvytis, trumpai ir tiksliai ávardydamas ir ávertindamas savo gyvenimà.

F. Maksvytá paþinojæ, su juo dirbæ ir bendravæ þmonës vadina já ávairiai – kraštotyrininku, muziejininku, kultûrininku, Lietuvos knygø leidimo patriarchu arba tiesiog þmogumi, gimusiu ir gyvenusiu po knygos þenklu.

O jo gyvenimas didelis – kone visas dvidešimtas amþius ir dar geras sprindis naujojo – dvidešimt pirmojo. Ir šiame, ir aname jis nesijautë be vietos, vienišas, nereikalingas, neturás kuo uþpildyti savo gyvenimo dienø. Šviesaus proto, energijos ir konstruktyvaus veiklumo jam galima buvo pavydëti iki paskutiniø gyvenimo dienø.

Po visà Lietuvà išbarstytà F. Maksvyèio gyvenimà vis dëlto árëmina keli vietovardþiai. Jo šaknys – Zanavykijoje, Barzdø kaime, kur ne tik jo tëvø, bet ir kitø sodieèiø trobose prieglobstá rasdavo iš Prûsijos gabenamos lietuviškos knygos, slëpësi ir glaudësi knygnešiai. Kaune – jo vaisingo darbo pradþia ir pabaiga. Á Kaunà iš gimtøjø Barzdø atvyko mokytis sulaukæs pilnametystës. Prekybos bendrovëje "Malda", ásikûrusioje prie arkikatedros bazilikos, ágijo knygø leidybos, prekybos ir platinimo ágûdþiø ir suprato, kad bûtent ši veikla yra tikrasis jo gyvenimo kelias. Á Kaunà po sudëtingø gyvenimo vingiø su šeima sugráþo 1958-aisiais ir tæsë savo veiklà kaip antikvarinio knygyno vedëjas, daug metø dirbo "Vagos" leidykloje išleidëju, dalyvavo ávairioje visuomeninëje ir kultûrinëje veikloje. Taèiau, jo paties þodþiais, brandþiausias ir intensyviausias šešiolikos gyvenimo ir veiklos metø periodas prabëgo Šiauliuose.

"Þiedo" klestëjimo dešimtmetis

Þvalgytuvës Šiauliuose prasidëjo 1932 metais, kai F. Maksvytis lankësi mieste ieškodamas patalpø ir inventoriaus bûsimajam savo knygynui. Prisiminimuose uþsimena, kad Kauno knygininkams tuomet atrodë, jog Šiauliuose dominuoja laisvamanio Liudviko Jakavièiaus knygynas ir yra laisva niša leisti ir platinti religinæ literatûrà. F. Maksvytis ryþosi šià nišà uþpildyti nepabûgæs, kad vos 23 tûkstanèius gyventojø mieste jau veikia 8–9 knygynai, kuriø dalis nuolat balansuoja ties bankrotu. Vëlesnë patirtis parodë, kad pasirinkimas buvo teisingas.

1933 metais F. Maskvytis persikëlë gyventi á Šiaulius ir, susitaupæs dešimt tûkstanèiø litø bei paëmæs kredità, miesto centre, Tilþës g. 161 (dabar šioje vietoje yra SEB bankas), atidarë "Þiedo" knygynà, kuris prekiavo knygomis, rašomàja medþiaga, devocionalais (religiniais paveikslëliais) ir kitokiomis prekëmis. F. Maksvytis ne tik platino kitø leidëjø produkcijà, bet ir pats uþsiëmë leidyba. Labiausiai išplëtota buvo maldaknygiø leidyba, taèiau be jø leido ir spalvotas nuotykiø bei pasakø knygeles vaikams, bendradarbiavo ir rëmë "Varpø" almanacho leidimà. Knygas spausdino "Titnago" spaustuvëje, dalá maldaknygiø – Telšiø vyskupijos spaustuvëje. Maldaknygiø tekstus tvirtino Telšiø vyskupas Justinas Staugaitis, uþdëdamas nuorodà "Imprimatur".

"Þiedo" knygyne. Viduryje - F. Maksvytis.

Knygynas dirbo pelningai, F. Maksvytis netruko gràþinti skolas, plëtë savo veiklà, prekybinius ryšius dël devocionalø perleidimo uþmezgë su Italijos firmomis, dël mišiolø – su garsia "Herderio" leidykla Vokietijoje. F. Maksvyèio uþmojai buvo platûs, kai kurie sandoriai išties áspûdingi, pavyzdþiui, maldaknygë vaikams "Angelas sargas" Šiauliuose buvo išleista 35 tûkst. egzemplioriø tiraþu, Èekoslovakijoje, Šteinbremano leidykloje jis uþpirko visà 300 tûkst. egzemplioriø graþiai árištø lietuviškø maldaknygiø tiraþà.

Atsiminimø knygoje F. Maksvytis rašo: "Per dešimt metø (1933-1943) dirbant labai ávairiomis sàlygomis ir aplinkybëmis, vis dëlto pasisekë išvaryti nemaþà vagà spaudos dirvoje." Èia pat pateikia iškalbingà dešimtmeèio statistikà: išleista ir Lietuvoje atspausdinta 171 tûkst. egzemplioriø maldaknygiø, 28 egzemplioriø vaikø literatûros, 17 tûkst. egzemplioriø þodynø, 179 tûkst. egzemplioriø kalendoriø, 28,5 tûkst. egzemplioriø ávairiø kitø knygø. Visas minëtø knygø tiraþas buvo išplatintas. Kitø leidyklø leidiniø "Þiedas" išplatino apie 800 tûkst. egzemplioriø.

Verslininkas ir kultûrininkas

F. Maksvytis Šiauliuose puikiai derino verslà ir visuomeninæ, kultûrinæ, švieèiamàjà veiklà. Jis ne tik bendradarbiavo, bet ir rëmë "Varpø" almanacho leidimà, materialiai parëmë ne vienà jaunà autoriø, dalyvavo mëgëjø teatro veikloje. Priklausë Lietuvos verslininkø sàjungai, kuri vienijo prekybininkus, pramonininkus, ir siekë, kad lietuviai pirmautø versle ir vadovautøsi šûkiu "Lietuva – lietuviams". Tai buvo aktualu, nes prekyba mieste vertësi apie 90 proc. kitatauèiø. Ástojo á Vilniaus vadavimo sàjungà, Šauliø sàjungà, Lietuvos krikšèioniø demokratø partijà, buvo išrinktas Blaivybës sàjungos Šiauliø skyriaus pirmininku. Artimi bièiuliški santykiai susiklostë su þinomais kultûros, visuomenës veikëjais: poetu, teatro vadovu Faustu Kirša, rašytoju Alfonsu Šešplaukiu–Tyruoliu, gimnazijos direktoriumi Anatolijumi Kairiu, Mokytojø seminarijos vadovu Baliu Tarvydu ir kt. Po karo, 1944 metais, buvo išrinktas Šv. Petro ir Povilo baþnyèios atstatymo komiteto sekretoriumi. Dëjo daug pastangø, kad baþnyèia bûtø átraukta á architektûros paminklø apsaugos sàrašà. Kai 1945 metais susikûrë Lietuvos išlaisvinimo komitetas, F. Maksvytis tapo vienu iš šio komiteto Šiauliø skyriaus organizatoriø (pirmininko pavaduotoju) ir dirbo šá darbà iki pat 1951 metais prasidëjusios nariø deportacijos.

Tokiame kontekste nebeatrodo keista, kad dar 1937 metais didþiausias F. Maksvyèio konkurentas, garsus Šiauliø spaudos ir teatro veteranas, knygyno "Lietuva" savininkas Liudvikas Jakavièius-Lietuvanis, nutaræs pasitraukti iš knygø leidybos ir prekybos verslo, bûtent jam perleido savo knygynà ir teisæ leisti kalendorius, nepaisant to, kad jø politinës paþiûros buvo visiškai skirtingos: F. Maksvytis – krikšèionis demokratas, L. Jakavièius – laisvamanis.

Aukso amþiaus pabaiga

Laimingo atsitiktinumo dëka pirmoji sovietø okupacijos banga knygynui átakos neturëjo, o F. Maksvytis išvengë Sibiro. Karo metais jis tæsë pamëgtà knygiaus darbà.

Veiklos dešimtmetá "Þiedas" paminëjo vokieèiø okupuotoje Lietuvoje. Á svetingus, jaukius ir klestinèius F. Maksvyèiø namus Vaisiø gatvëje, kur net dešimtmetá buvo Šiauliø visuomenës "viršûnëliø" bûrimosi vieta, susirinko pusšimtis garbingø sveèiø: rašytojai Faustas Kirša, Alfonsas Šešplaukis-Tyruolis, Anatolijus Kairys, "Varpø" almanacho leidimo mecenatas daktaras Domas Jasaitis. Iš Kauno atvaþiavo solistas Antanas Kuèingis, E. Kardelienë ir kiti. Tai buvo paskutinë šventë F. Maksvyèio namuose.

Artëjant antrajai sovietø okupacijai, dalá knygyno turto išveþë á Luokæ pas Kazimierà Dunauskà. Kitas sukrovë á savo namø kieme pastatytà sandëlá, išdalijo paþástamiems, slapstë, kur galëjo. Nemaþai knygyne likusiø knygø naujieji "šeimininkai" èia pat suplëšë ir sutrypë. Apie prekybà maldaknygëmis arba nepriklausomoje Lietuvoje išleistomis knygomis galima buvo tik pasvajoti.

Po karo "Þiedo" knygynas oficialiai nebeatsidarë. F. Maksvytis 1944-1945 metais dirbo Šiauliø viešosios bibliotekos vedëju, vëliau – miškø tresto valdytojo pavaduotoju, 1947 metais – Šiauliø "Aušros" muziejaus sekretoriumi, neetatiniu moksliniu bendradarbiu.

Gyvenimas pasikeitë neatpaþástamai. Taèiau baisiausi išgyvenimai dar buvo prieš akis.

Knygø lauþas Salduvëje

1948 metø birþelá sovietø valdþia nutarë visiškai sunaikinti "Þiedo" knygynà ir ávykdë vienà barbariškiausiø akcijø prieš lietuviø kultûrà - išplëšë "Þiedo" sandëlá, leidinius suvertë á aštuonis sunkveþimius, nuveþë prie Salduvës kalno, kur sukrovë milþiniškà lauþà. Ugnis rijo maldaknyges, vaikø literatûrà, kalendorius, þodynus – iš viso apie 200 tûkst. egzemplioriø. Degë ir labai vertingi, reti L. Jakavièiaus išsaugoti "Aušros", "Varpo", "Tëvynës sargo" komplektai, M. Valanèiaus, S. Daukanto knygø rinkiniai, supleškëjo ir L. Jakavièiaus atsiminimø knygos likæs tiraþas. Lauþà saugojo rusø kareiviai, þmonës verkë matydami, kaip jø akyse nyksta tikras kultûros lobis.

Neteko visko – namø, turto, knygø

Netrukus po baisiojo knygø lauþo Salduvës kalne Maksvyèiø namuose apsigyveno pats Motiejus Šumauskas su šeima, atvykæs èia kaip kompartijos srities pirmasis sekretorius.

Pats F. Maksvytis á savos namus daugiau niekada nebesugráþo. Vis dëlto, galima sakyti, likimas buvo jam palankus – pavyko išsisukti nuo Sibiro, kuris turëjo tapti logiška jo veiklos pabaiga. Vengdamas arešto ir tremties, F. Maksvytis su šeima blaškësi iš vieno Lietuvos kampelio á kità, keitë darbo pobûdá, juto akylà KGB þvilgsná, bet sulaukë gerø þmoniø áspëjimø apie gresianèius pavojus.

Gyvenimas po Šiauliø

1948 metø birþelá, draugø padedamas, iš Šiauliø pabëgo á Maþeikius, kur pradëjo dirbti kraštotyros muziejaus direktoriumi, po poros metø buvo priverstas persikelti á Marijampolës muziejø, dar vëliau – á Šilutæ.

1958 metais Maksvyèiø šeima iš Šilutës persikëlë á Kaunà. Neradæs laisvos vietos Kauno muziejuose, ëmësi steigti naujà antikvariná knygynà ir dirbo jo vedëju. Atsirado nemaþai bukinistø, kurie pirko senas knygas ir jas komplektavo. Èia anksèiau išleistø knygø ieškoti ateidavo Kauno ir Vilkaviškio vyskupijø valdytojas kanauninkas J. Stankevièius, iš ákalinimo ir tremties vietø gráþæ buvæs "Spaudos fondo" direktorius B. Þygelis, Vasario 16-osios akto signataras buvæs diplomatas P. Klimas, buvæs Lietuvos prezidentas A. Stulginskis, buvæs ministras pirmininkas L. Bistras, buvæs Valstieèiø liaudininkø partijos pirmininkas advokatas Z. Toliušis ir kiti. Kanauninko J. Stankevièiaus prašymu Feliksas parinkdavo religinio turinio senø istoriniø ir moksliniø knygø Kunigø seminarijai. Pagrindinis F. Maksvyèio tikslas buvo sukaupti kuo daugiau senesniø knygø ir jas išsaugoti nuo sunaikinimo, nes miestø ir mokyklø bibliotekose tokie leidiniai buvo masiškai naikinami – atiduodami á makulatûrà. KGB tai ávertino kaip "tautos nuodijimà", "šlamšto platinimà", á šmeiþto kampanijà buvo átraukta spauda ir F. Maksvyèiui teko ieškotis kito darbo. Dirbo "Vagos" leidyklos Kauno skyriaus išleidëju.

Atgimimo metais dalyvavo mitinguose, Baltijos kelyje, kituose renginiuose. Atgaivino ryšius su išsibarsèiusiais po platøjá pasaulá buvusiais bièiuliais. F. Maksvyèiui tarpininkaujant, ávairios Lietuvos leidyklos išleido 27 JAV gyvenanèiø buvusiø šiaulieèiø rašytojø – poeto Alfonso Šešplaukio-Tyruolio ir Anatolijaus Kairio - knygas, rengë autoriø susitikimus su leidëjais ir skaitytojais.

1998 metais F. Maksvytis išleido savo atsiminimø knygà "Maldaknygiø, knygø ir þurnalø lauþas", o 2005 m.- ....

Atskleisti nauji faktai

Gyvenimo saulëlydyje Šiauliø "Aušros" muziejaus iniciatyva atgijo senojo knygiaus ryšiai su Šiauliais, uþsimezgë kûrybingas bendradarbiavimas. Muziejininkas Almantas Šlivinskas, intensyviai bendravæs su F. Maksvyèiu keletà paskutiniøjø jo gyvenimo metø, teigia, jog daugelyje ankstesniø publikacijø apie F. Maksvyèio gyvenimà ir veiklà nutylima apie jo atvirukø leidybà, jie nepakliûva ir iki šiol skelbtà statistikà.

F. Maksvytis jam papasakojo, kad 1942-1943 metais tuometës miesto spaustuvës "Astra" vadovai pasiûlë jam pratæsti ankstesnio knygininko, vokieèiø ákalinto þydo M. Ordmano atvirukø leidybà, nes spaustuvëje buvo likusios prieškarinës "Grafikos" spaustuvës dailininkø sukurtø atvirukø litografinës klišës. Kadangi karo metu vokiškø markiø labai nevertino, jis uþsakë išleisti apie 20 rûšiø ávairiø proginiø atvirukø su papildytais sveikinimo tekstais – kiekvienà po 5 tûkst. egzemplioriø. Deja, per karo suirutæ pavyko išplatinti tik apie 40 proc. uþsakyto tiraþo. Po keletà šiø atvirukø pavyzdþiø yra ir Šiauliø "Aušros" muziejuje, šiek tiek yra išlikusiø ir filokartistø kolekcijose, bet kadangi ant jø nebuvo nurodyti jokie leidimo duomenys, muziejininkams tai buvo ilgai neáminta máslë.

F. Maksvytis Šiauliø "Aušros" muziejui padovanojo nemaþai fotografijø, knygø, sukauptà didþiulæ pastarøjø dešimtmeèiø susirašinëjimo atvirukø kolekcijà, muziejuje saugomi á magnetofono juostelæ árašyti jo atsiminimai.

Visai neseniai, 2009-øjø vasarà, F. Maksvyèio þmona Valerija, þinodama apie glaudø vyro ir "Aušros" muziejaus bendradarbiavimà ir norëdama, kad jos ir vyro palikimo dalis išliktø F. Maksvyèio jaunystës mieste, padovanojo Šiauliø "Aušros" muziejui ir miesto savivaldybës viešajai bibliotekai sukauptà bibliotekà, susirašinëjimo atvirukus ir þenkliukus, pasidalijo prisiminimais.

Rièardas JAKUTIS

Joniškietis poetas Jonas Ivanauskas skaitytojams pateikë jau dvidešimt antràjà savo poezijos knygà "Baltaliemenë diena", skirtà Lietuvos vardo tûkstantmeèiui. Pirmajame skyriuje eilërašèius skaitome lietuviø ir anglø kalbomis, antrajame – lietuviø ir latviø, treèiajame – lietuviø ir vokieèiø. Autoriaus noras, kad anglas, latvis ir vokietis, paëmæs á rankas šià knygelæ, rastø ir sau keletà poeto iš Lietuvos eilërašèiø suprantama kalba.

Juozas Ivanauskas dalyvavo Joniškio miesto šventëje.

Produktyvus kûryboje Jonas Ivanauskas nenustygsta ir gyvenime. Geguþës pabaigoje talkininkavo Tolminkiemyje, liepos 16-19 dienomis su joniškieèiais lankësi Baltarusijoje, Kopyliaus miestelyje, nes Joniškis su šiuo miesteliu Minsko srityje palaiko draugiškus ryšius, šiemet Lietuvoje jau surengë net dešimt fotografijos parodø. Visi regëjo prezidentës Dalios Grybauskaitës nuotraukà su vaikuèiu ant rankø - savo inauguracijos dienà prezidentë pakilnojo Jono Ivanausko anûkà. O kur ávairiausi vakarai, susitikimai su skaitytojais... Nors Jonas Ivanauskas save vadina kaimo vaiku - pabuvæs miesto triukšme, poetas bemat pasiilgsta kaimo. Anot poeto, ir Viešpats yra pasakæs: "Aš sukûriau kaimà, miestà statët jûs."

- Esi kilæs iš Þiemgalos krašto. Gyveni, galima sakyti, šio krašto centre – Joniškyje. Esi daþnas sveèias Vilniuje, dar daþnesnis - Šiauliuose. Papasakok apie savo šaknis, pirmà eilëraštá. Ar daug vietos tavo kûryboje tëviškei bei þemei, kuria vaikštai?

- Iš Mamos Pranciškos Stanevièiûtës pusës mano kilmës šaknys iš Gruzdþiø parapijos. Gruzdþiø kapinëse stovi gana išvaizdus tiems laikams XIX a. pabaigos akmeninis paminklas FAMILIYA STONEWICZIU 1885. Tai mano mamos tëveliø, seneliø amþinojo poilsio vieta, tame paèiame kape ilsisi ir knygnešys, tautosakos rinkëjas, eiliø suguldytojas, siuvëjas ir "Atgajos" draugijos narys, Lelivos herbo bajoras Juozas Stanevièius (1848–1901).

Pirmà eilëraštá parašiau ketvirtoje Maldeniø pradinës mokyklos klasëje. Ir esu vienas iš nedaugelio rašanèiøjø, kuriø aštuoniasdešimt penki procentai tekstø yra "pririšti" prie Platonio, Sidabros, Mûšos upiø, Joniškio, Šiauliø, Vilniaus miestø, Maldeniø, Naisiø, Jauniûnø, Mindaugø, Paberþës kaimø, Kreivakiškio dvaro ir nemaþai vietoviø þiemgališkojoje Latvijos dalyje. Kadangi du treèdaliai Þiemgalos teritorijos yra Latvijoje, tad norint geriau suvokti, kas tie þemgaliai, tenka nemaþai bendrauti su kaimynais latviais Jelgavoje, Dobelëje, Tervetëje ir, aišku, Rygoje. Su vertëja Dzintra Elga Irbyte mes jau bene dešimti metai kartu skaitome poezijà dviem kalbomis: Dzintra latviškai, aš lietuviškai, tiek Latvijoje, tiek Lietuvoje.

Mano lietuviškàjà Þiemgalos krašto dvasià paþadino Pakruojo rajono Þeimelio vidurinës mokyklos mokytojo, kraštotyrininko Juozo Šliavo (1930–1979) darbai, nevienareikšmis advokato Jono Nekrašiaus þvilgsnis á Þiemgalos krašto istorijà, Þiemgalos krašto dailininkø plenerai, kur teko keletà kartø dalyvauti ir man, taip pat humanitariniø mokslø daktaro Stasio Tumëno palankus poþiûris á Þiemgalà.

Vilniuje bûnu pagal galimybes, dalyvauju ávairiuose renginiuose, be to, Vilniuje gyvena visi mano vaikai: dukra Justina, sûnûs Karolis ir Tadas. Šiauliuose turiu nemaþai bièiuliø ir draugø, su kuriais bendrauju.

Neatsitiktinai paminëjau Paberþæ: daug dvasinës šilumos ir šviesos patyriau bendraudamas su nuostabiu þmogumi Tëveliu Stanislovu, kurio bibliotekoje perskaièiau ranka perrašytus poetø B. Brazdþionio, K. Bradûno, H. Nagio, ir kitø emigrantø eilërašèius, kadangi prieš tris dešimtmeèius mano paminëti autoriai Lietuvoje buvo persona non grata. Nuostabus ir unikalus apylinkiø gamtovaizdis padëjo sukurti eilërašèiø ciklà, skirtà Paberþei, prisimenant ir kunigà Antanà Mackevièiø, vienà 1863 metø sukilimo vadø.

Pacituosiu tekstà, pavadinimu "Atgaila": Dievdirbio Svirskio kryþiai/ Tik vienà kartà metuose/ Susirenka prie klausyklos/ Ir tyliai tyliai meldþiasi./ Iš lëto ateina Mackevièius/ Išpaþinèiø klausyti,/ Ir girdëti, kaip girgþda/ Kryþiai klaupdamiesi,/ Ir girdëti, kaip šnabþda/ Jie mûsø nuodëmes.

- Esi išleidæs dvidešimt dvi poezijos knygas. Retas poetas tuo gali pasigirti. Temø ratas didþiulis, geografija plati: nuo Þiemgalos iki Judëjos, nuo kuklaus, anksti visus palikusio ir net nesuspëjusio išvysti savo eiliø rinkinio poeto Zigmo Gëlës-Gaidamavièiaus iki pasaulinio garso plunksnos meistrø prisiminimo. Kaip viskà aprëpi?

- Kadangi, pasak šviesios atminties poetës panevëþietës Elenos Mezginaitës, pirmàjà savo eiliø knygelæ išleidau bûdamas nebe pirmos jaunystës, tai teko pasispausti. Komunistinio reþimo laikais netiko mano ideologija ir bendrystë su dvasininkais, todël tik Nepriklausomybës metais pradëjau intensyviau rašyti, o kà buvau ankstesniais metais parašæs, išspausdinau tik dabar... Anot profesoriaus Broniaus Prëskienio, esu dar ir "dvikalbis" literatas, išleidæs poezijos knygeles, kur šalia lietuviško teksto yra ir tekstai latviškai, angliškai, prancûziškai ir hebrajiškai. Po apsilankymo ir patirtø teigiamø áspûdþiø Naisiuose esu paskyræs visà ciklà eiliø Zigmui Gëlei. Vieno jø þodþiais šiaulietis Rimantas Vaitiekûnas sukûrë melodijà. Esu parašæs eiles ir dar dviem Šavelskos gimnazijos auklëtiniams - kultûros veikëjui Povilui Višinskiui ir filosofui Stasiui Šalkauskiui, kadangi bendrauju su filosofo sûnumi Juliumi Šalkausku. Keliautojas ir fotografas Olegas Truchanas bûtø pats jauniausias Šiauliø berniukø gimnazijos auklëtinis, kuriam yra skirti du tekstai, advokatui ir visuomenës veikëjui Jonui Nekrašiui taip pat skyriau keletà tekstø. Kad jau pakrypo kalba apie Šiaulius, šiaulieèiams parašiau nemaþai akrostichø.

- Þmogaus vidinis pasaulis domina kiekvienà poetà. "Randuotà likimà lieèiu", "Blyksniai sielos kuluaruose", "Laimës linijos á delnà" – prisimenu ir tavo rinkinëliø pavadinimus. Kas šiomis dienomis tave skaudina, kelia nerimà, o kas dþiugina?

- Man didþiausià nerimà kelia globalizuoto pasaulio kardas tokioms maþoms šalims kaip Lietuva. Tai jaunø þmoniø emigracija ir akivaizdþiai globëjiškas sostinës kultas, ypaè kultûros srityje, o dþiugina, kad laisvai galime keliauti po pasaulá, aplankyti egzotiškas šalis. Galime be baimës reikšti savo mintis, o spausdinant poezijos knygas virš galvos nebeblyksi bauginanti cenzoriaus akis - gal kà nors ne taip pasakiau ar ne taip pagalvojau? Labiausiai skaudina abejingumas artimui savo, dvasiniø vertybiø iškreipta samprata ir beveik visiškai išnykusi pagarba vyresniam þmogui.

- Prieš trisdešimt metø poezijos knygos Lietuvoje buvo leidþiamos 40 tûkstanèiø tiraþu, dabar - 500. Kur dingo tie 39,5 tûkstanèio skaitytojø? "Poezijos pavasario" knyga, tiesa, storëja, bet kalbama apie jà it kalbëtume apie mirusájá. Kà manai apie poezijos išlikimà ir jos reikalingumà?

- Manyèiau, kad skaitytojai nedingo, tik jie turi nepalyginti daugiau galimybiø pasirinkti sau tinkamà lektûrà, ypaè kai gerokai padaugëjo laikrašèiø ir þurnalø, ávairiabriauniø knygø, o garbingiausià vietà daþno namuose uþëmë kompiuteris, kur gali pasiskaityti ir poezijos ávairiomis kalbomis. Kadangi nuo kûdikystës þmogus pratinamas prie smurto ir greito pralobimo bûdø, tai POEZIJA, mano supratimu, yra menkutë ir nuolat veikianti atsvara, kuri gyvuos tol, kol bus gyvas bent vienas þmogus.

- Ar išminti (o gal esi vegetaras ar kokiø kitø savybiø turi)? Ar uþtenka susimokëti uþ bûstà? Kaip šeima? Ar neprašo baigti rašinëti ir kuo nors rimtesniu uþsiimti? Jei neprašo arba namiškiø neklausai, kokie ateities planai?

- Su savo vaikø motina buvome labai skirtingi þmonës, todël pasikeitus politinei situacijai Lietuvoje ji sukûrë kità šeimà sau palankesnëmis gyvenimo sàlygomis, o aš su trim paaugliais vaikais sugráþau á gimtinæ pas savo Mamà, kur gyvenu ligi šiol. Vaikai uþaugo ir jau gyvena savarankiškai. Jie domisi ir toleruoja mano literatûrinæ veiklà. Mano rašymus ir knygø leidybà ypaè palaiko, net skatina Mama, dukra Justina ir bendramintë vertëja Dzintra Elga Irbytë.

Miglë REMEŠKEVIÈIÛTË

Liaudies meistrës Anelës Voncevièienës rankomis sukurtu harmoningu pasauliu daugelá metø þavëjosi ne tik mûsø miesto meno gerbëjai, bet ir iš svetur atvykæ smalsuoliai. Apie nepakartojamus moters sukurtus stebuklus byloja garbingiausioje namø vietoje sudëtos net penkios lankytojø atsiliepimø knygos bei Šiauliø miesto savivaldybës áteikti I laipsnio diplomai uþ pavyzdingai tvarkomà sodybà. Jau kelerius metus šie garbingi diplomai aplenkia tautodailininkës sodybà, taèiau ponia Anelë dël to në kiek nesijaudina. "Nebeliko to tikro groþio, kuris buvo anuomet. Atëjo metas, kai reikia taupyti akis, tausoti save, nes norisi dar þmogumi pabûti", - sako ponia Anelë.

Aštuoniasdešimtmetá švæsianti tautodailininkë Anelë Voncevièienë savo sukurtus apdarus ketina demonstuoti susirinksiantiems sveèiams. Kievienà ansamblá ji kruopšèiai apgalvojo, priderino aksesuarus. Autorës nuotr.

Gyvenimo svajonë išsipildë

Kiekvienas daiktas, gimæs liaudies meistrës ponios Anelës prisilietimu, padëjo jai ištrûkti iš kasdienybës. Medinis pasoginis jos namukas, paskendæs gebenës lapuose, ramiai ilsisi kartu su šios karalijos šeimininke. Tautodailininkë sako, jog per "Labà rytà" - vienintelæ jos þiûrimà laidà - girdëjusi, kad gebenë turëtø augti prie kiekvieno slenksèio, nes skleidþia energijà. "Štai kodël aš vis dar trykštanti energija", - juokiasi ponia Anelë. Kieme raibuliuoja margaspalvës gëlës, vandens baseinëlyje puikuojasi išsiskëtojusi rausvaþiedë lelija, savo originalumu aká traukia þuvies formos augalijos baseinas, kupinas begonijø kekiø. Vis dar nepailstanèios á aukštá besistiepianèios klombos fone viešpatauja roþës, o iš gyvø kukmedþio lapø nulieta nepasotinama taurë tebelaukia vyno iš dangaus. Skriejantis laikas neáveikë tik metalinio kryþiaus, stypsanèio klombos viduryje. Ramiai snûdûriuoja vietomis sutûpæ mediniai, metaliniai, akmeniniai gyvuliai, paukšèiai, fantastinës bûtybës. Nupjautø kriaušiø viršûnëse saulës spindulius tebegaudo metalinës saulutës. Tarsi gyvos be perstojo kleketuoja grakšèios metalinës gervës, o pakraštyje stûkso ornamentais išdabintas, gyvastimi alsuojantis šulinys. Tautodailininkë sako, jog šiai karalijai sukurti prireikë daugiau nei 40 metø.

Vietoj nuobaudos - premija

Gëlininkës apipavidalintojos darbu þavëjosi kukurûzø perdirbimo ámonës vadovas, priëmæs jà dirbti iki rudens. Ruduo netruko ateiti, o ponios Anelës nenuilstanèiø rankø sutverti kûriniai pavergë ne vieno groþá mëgstanèio þmogaus širdá. Tad argi išleisi tokià kûrybingà "kukurûzø" gëlininkæ? Taip ir liko ponia Anelë kukurûzø perdirbimo ámonëje. Þiemà ji suburdavo moteris ir mokydavo jas mezgimo paslapèiø, o atšilus orams vël skubëdavo puoselëti gëlynø.

"Darbininkø padedami pastatëme erdvø šiltnamá, kuriame sodinome roþiø ir kitokiø gëliø, - pasakoja ponia Anelë. – Kaþkam tai baisiai nepatiko, tad ëmë ir nusiuntë nepasitenkinimo raštà dideliems ponams tiesiai á Vilniø. Atvykæs mus rimtai išbarti maisto pramonës direktorius liko suþavëtas ne tik šiltnamyje vešinèiomis roþëmis, bet ir be priekaištø tvarkoma aplinka, tad ámonës vadovui, man ir visiems kartu dirbusiems darbininkams nedelsdamas paskyrë riebià "nuobaudà" – 1000 rubliø - ir patenkintas išvaþiavo atgal á sostinæ. Patenkinti buvome ir mes – ne veltui šitiek triûsta."

Vietos blogiui širdyje nëra

Liaudies meistrë Anelë Voncevièienë sako, jog jà ir tris jos brolius tëvelis visà gyvenimà mokë uþ blogà geru atsilyginti. Jo dëka kaimelyje buvo pakrikštyti visi vyrø suvedþiotø ir paliktø skurdþiai gyvenanèiø moterø vaikai. Ponia Anelë mena, kaip retkarèiais tëvelis gráþdavo á namus nešinas varganame audeklo gniuþulëlyje saldþiai snaudþianèiu vaikeliu. Perþengæs namø slenkstá jis prašydavo þmonos dailiau padabinti maþylá. Anelës mama nepritardavusi tokiam vyro poelgiui, tad neretai dël to paburnodavusi, o syká supykusi atsisakë duoti baltos drobës gabalà vaikeliui ásukti. "Tëvelis patrypèiojæs, apsisukæs ir vaikeliu nešinas išëjæs per duris, - mena ponia Anelë. – Krautuvëje nupirkæs baltos medþiagos gabalà, susiradæs prie baþnyèios moteriškæ, kuri vaikelá ne tik graþiai suvysèiusi, bet ir jo krikštamote pabuvusi. Kai iš baþnyèios gráþo namo, mamai pyktis jau buvo praëjæs." Jei kuo nors padëti negalëdavæs, tai bent mišias baþnyèioje uþpirkdavæs, kad Dievas nelaimëliui protà apšviestø. Ponia Anelë prisipaþásta, jog vaikystëje á tokias gerumo pamokas nebuvo linkusi ásiklausyti. Taèiau tëvelio pasëta gerumo sëkla jos širdyje niekur nedingusi - ji, anot pašnekovës, išdygusi daug vëliau, gyvenimui vidurkelën pasukus – Anelë tapusi atviresnë, tolerantiškesnë þmonëms. Kaþkas nukabino jos rankomis droþtà mediná tilindþiuojantá varpà, besisupusá ant iš mëlynø ir baltø gëliø suraizgytos arkos, ir tegul, kaþkas iškëlë klëtelës medines metalu paèios kaustytas duris, vadinasi, þmogui labai jø reikëjo, tik jis taip ir neišdráso ponios Adelës jø paprašyti...

Linkëjimai – tiesiai Dievui á ausá

Aštuoniasdešimtmeèio sulaukusi þvitriai besišypsanèiø akimiø ponia Anelë sako netikinti, kad linkëjimai nesipildo. Švenèiant 40-àjá jubiliejø brolienë jai palinkëjo bûti sveikai, turtingai bei laimingai. "Neþinau, bet nuo tos dienos mano gyvenimas tarsi pasikeitë - man pradëjo labiau sektis, - tvirtina pašnekovë. – Esu sveika, nes tausoju save – lioviausi kalusi, mezgusi, droþusi. Visiems ateina laikas, kai reikia nustoti bëgti, ir pradëti mëgautis gyvenimu. Jeigu nesusitaikai su tuo, kas nepakeièiama, tenka skaudþiai uþmokëti. Va, mano paþástama bendraamþë gyrësi, jog vis dar daug darbø gebanti nuveikti, taèiau vienàdien maèiau, kaip jos kiemelin ásuko greitosios pagalbos mašina. Argi verta save tiek alinti? Kaip bebûtø, gyvenimo neapgausi."

Nors dël metø naštos stiprybës jau nebëra, didelis noras kurti vis dar neleidþia poniai Anelei nurimti. Idëjø, anot jos, kasdien ne viena krebþda. Kûrybinio ákvëpimo pagauta pasiëmusi špagatà bandë pinti, taèiau visas rankas kiaurai pratrynusi, nes paveiktos metø naštos jos nebe tokios klusnios kaip jaunystëje. Gudrybiø, kaip pinti iš špagato, išmokusi besklaidydama dukters lauktuviø parveštas knygeles. Anot ponios Anelës, tai visiškai nesudëtinga. Kur kas sudëtingiau buvæ išmokti kalvystës meno. Metalà kalinëti ponia Anelë pamëgo dirbdama kukurûzø perdirbimo ámonëje. Anot pašnekovës, pamaèiusi patikusá dirbiná gerai á já ásiþiûrëdavo, o gráþus namo moteriškø rankø tvirtai laikomas kaltelis jau þinodavo, kà reikia daryti. Taip gimdavo meniški kalto metalo dirbiniai, kurie vis dar dþiugina ne vieno smalsuolio aká – lakios fantazijos dëka ant jaukaus namelio sienø, durø, langø þaismingai sutupdytos tupi metalinës plaštakës, salonëlyje pûpso didingas kalto metalo šviestuvas, metalinëje vazoje ámerktos trys grakšèios metalinës roþës. Ponia Anelë sako, jog prie jø – ilgiausiai sëdëta. Paskutinioji roþë nukalta sûnui penkiasdešimtmeèio proga. O kur dar gausybë kitø akiai maloniø metalo dirbiniø, puošusiø ne tik kukurûzø ámonæ, bet ir iškeliavusiø svetur. Viso gyvenimo kûryba ir yra pats didþiausias jos turtas.

Laimës paukštës uþ uodegos ponia Anelë sako taip ir nenutvërusi, nes në nereikëjo – jà nusikalë pati. Ir dabar, ruošdamamasi 80-ojo jubiliejaus šventei, kuriai pati iki smulkmenø viskà suplanavo, jauèiasi esanti be galo laiminga. Vaikai suaugæ, anûkø gyvenimai taip pat nusisekæ, o pati, nors ir be dideliø mokslø – 11 klasiø baigusi, taèiau išmonës bei fantazijos niekada netpritrûkusi. "Reikëjo bent vienam mokytam bûti, - šypteli auksarankë. – Aš vaikus auginau, tad nusprendëme, jog laimë mokslo ragauti atiteks vyrui."

Mokytis Anelës vyras išvaþiavo á Maskvà, vëliau Vilniuje mokësi aspirantûroje. Kaskart vis reèiau gráþdavo namo. Skyrybos ponios Anelës nesuþlugdë, o vienatvë jà apdovanojo kûrybos antplûdþiu - bûtent tada ji išmoko medá droþinëti. "Èia mano vienatvë, - skësteli rankomis ponia Anelë, - taèiau vieniša aš niekada nesijauèiau, nes darbu uþpildþiau vienatvæ. Buvæs vyras mano kûrybos nelaikë uþ rimtà darbà. Kai anyta jo paklausdavo, kà aš veikiu, jis atsakydavo, jog vël niekais uþsiiminëju. Jam išëjus, kurá laikà vertëmës labai sunkiai, taèiau laimë nenusigræþë nuo mûsø namø."

Gabumais iš prigimties apdovanota

Ponia Anelë rodo paèios nertà lininá kostiumëlá – juo pasipuošusi vyks á savo garbingo jubiliejaus šventæ. Jos mama taip pat mëgdavusi rankdarbius, tik tam laiko maþai turëdavusi. Pašnekovë sako, jog nerti vašeliu ji išmoko lankydamasi liaudies meistrës Povilaitienës namuose, kur susirinkdavo nemaþas bûrys nërimo paslaptimis besidominèiø moterø. Ponia iš Amerikos parsisiøsdavo nërimo pavyzdþiø, juos išversdavo á lietuviø kalbà ir visos kartu bendromis jëgomis bandydavo atkurti paveikslëlyje pavaizduotà raštà. "Rinkdavomës du kartus per mënesá, - mena liaudes meistrë. - Kaskart ateidavome nešinos sumuštiniu ar kokiu nors kitu savo paèios pagamintu skanëstu, o namø šeimininkë pataisydavo arbatos. Darbšèiøjø rankø bûrelá lankiau 13 metø, tad be vargo galiu išnerti net patá ámantriausià raštà."

Visà gyvenimà ponia Anelë graþesnio apdaro dairësi ne parduotuvëse, bet pati savo rankomis mezgë, siuvo, nërë, siuvinëjo. Paèios sukurtus drabuþius ji ruošiasi dvi dienas kas dvi valandas demonstruoti jubiliejaus metu susirinkusiems sveèiams. Kiekvienà ansamblá ji kruopšèiai apgalvojusi, nuo galvos iki kojø viskà suderinusi bei pritaikiusi. Ponia Anelë ásitikinusi, jog pats svarbiausias moters aprangos akcentas – skrybëlë, tad jas kurdama sudëjusi visà savo lakià fantazijà. Auksarankë mitriai ištraukia tris dideles dëþes aksesuarø: apyrankiø, didþiules rinkes meniškai susuktø karoliø, auskarø, tarp kuriø tik vienas kitas papuošalas dukters iš svetur parveþtas, kiti - paèios rankomis daryti. Net basutes ir elegantiškas rankines pati pasidarë. "Tai Dievo dovana, - šypsosi ponia Anelë. - Iš prigimties daug kà mokëjau."

Nori šventës – susikurk jà

Gimtadienio proga sûnus padovanojo apvalià baltà it sniegas staltiesæ. Ponios Anelës vaizduotëje tuoj sukirbo mintis iš jos pasidaryti kà nors originalaus. Artëjo 70-asis gimtadienis, o ji, kaip visada, artëjant kasmetinei šventei, viskà meta á šalá, nusimezga arba pasisiuva koká nors drabuþá, kaskart nepamiršdama prie jo priderinti aksesuarø, pasidaro sau dovanà ir jauèiasi laiminga. "Sûnaus staltiesë man á rankas pakliuvo paèiu laiku, - mena ponia Anelë. - Aš jau buvau pasisiûdinusi baltà sijonà, švarkelá, skrybëlaitæ. Tetrûko pelerinos, o sûnaus dovanota staltiesë idealiai tam tiko, tad nieko nelaukdama ëmiau ir iškirpau skylæ jos viduryje." Ponia Anelë atsargiai pakelia masyvø rëmà, kuriame ji ásiamþinusi su originaliais pasisiûdintais rûbais ir ypatingàja pelerina - ne tik ji, bet ir visas drabuþiø ansamblis atrodo išties áspûdingai. Apsilankiusi pas mamà dukra nusprendë padovanoti jai... baltà staltiesæ, kad sveèiams turëtø kuo stalà puošniai uþdengti. "Tik nemëgink jos sukarpyti", - juokais pagrasë išvaþiuodama. Po kiek laiko dukra nepamiršo mamos pasiteirauti, ar ji nesukarpiusi dovanotosios staltiesës. "Dar nesukarpyta, bet jau paruošta - kitai šventei man reikia sijono, tad iš tavo staltiesës pasisiûdinsiu sijonà, - atsakiusi ponia Anelë. - Dukra subarusi mane, taèiau aš vis tiek ágyvendinau savo sumanymà. Šventës niekas kitas nesukurs, tik pats."

Darbai, kuriø pakartoti neámanoma

Patys brangiausi tautodailininkës darbai – mediniai karoliai ir kone visà gyvenimà nerta skara iš plaukø. Dël pastarosios poniai Anelei teko išgirsti paèiø ávairiausiø vertinimø. Vieniems ji pasirodë atstumianti ir nemaloni, kitiems – sava, kaip ir jai paèiai. Á visas kalbas tautodailininkë tik numodavusi ranka – kas kà besakytø, ponia Anelë savo nuomonës nepakeitusi. Toji, tiek daug šurmulio sukëlusi, taèiau liaudies meno parodose apdovanojimus pelniusi skara ramiai ilsisi ant sofos, garbingai patiesta svetainëje. Skaros viduryje – tamsus trikampis, nes, anot ponios Anelës, jaunystëje ji turëjusi vešlius, ne vienam jaunuoliui aká traukianèius plaukus. Su amþiumi plaukai šviesëjo, tad ir skara darësi vis šviesesnë. Senatvë ponios Anelës galvà papuošë sniego baltumo plaukais – jais ponia Anelë ir uþbaigë nerti savo senatvës skarà. Švelniai, lyg gleþnà kûdiká ponios Anelës rankos nukabina medinius karolius. Daug išmonës, kantybës bei kruopštumo á juos ádëjusi. "Jie ištisi - nerasite në vieno sujungimo, - atskleidþia paslaptá tautodailininkë. – Bedroþinëjant karolius, man kantrybë buvo pakibusi ant siûlo galo – nebepavyksta padaryti taip, kaip noriu ir baigta! Netekusi vilties pasiguodþiau broliui. Šis pataræs atidëti karolius á šonà kurá laikà, o vëliau juos uþbaigti. Tik po gero pusmeèio išdrásau ágyvendinti savo sumanymà. Skaron sunertas visas nelengvas mano gyvenimas, karoliuosna sudëta vis dar gyvybingai teberusenanti mano fantazija, tik bëda, kad jëgø jau nebëra."

Autorës nuotr.

Rièardas JAKUTIS

Graþø liepos 10-osios vakarà á "Laiptø galerijoje" atidaromà fotoparodà "Sakurø paunksnëje" susirinko neátikëtinai daug šiaulieèiø. Be abejo, susirinkusieji norëjo išvysti ir parodà, ir jos autoriø - turbût maloniausiu Lietuvoje balsu á mus rytais prabylantá Lietuvos radijo ir televizijos diktoriø Juozà Šalkauskà. Juoko bangà sukëlë ir gausiø plojimø susilaukë sveèio kreipimasis á susirinkusiosius: "Labas rytas!" Išvydome Juozà Šalkauskà toká, koká regime kiekvienà darbo dienos rytà televizijos laidoje "Labas rytas" – inteligentiškà, pasitempusá, su nauju kaklaraišèiu, raiškiai tariantá kiekvienà þodá.

Japonø merginos mëgsta ásiamþinti šalia þydinèiø sakurø.

Rugpjûèio 3 dienà sukaks 39 metai, kai Lietuvos radijo ir televizijos spaudos apþvalgininkas Juozas Šalkauskas dirba radijuje. Beveik tiek pat metø jis veda visas respublikines dainø ir šokiø šventes (ir šiø metø šventëje jo balsà girdëjome šokiø dienà). Jo áskaitytø garsiniø knygø klausosi aklieji, jo, kaip deklamatoriaus, balsas daþnai skamba poezijos vakaruose, jis veda Lietuvoje vykstanèias tarptautiniø šokiø varþybas, ávairius pramoginius vakarus. Joniškio garbës pilietis Juozas Šalkauskas nepakeièiamas Prezidentûros, Seimo bei Vyriausybës renginiuose, jo balsu skambëjo Nacionalinis diktantas, o artëjant Naujiesiems jis virsta Kalëdø Seneliu ir lanko maþuosius.

Juozas Šalkauskas - ir kolekcininkas. Tarp keliø jo kolekcionavimo rûšiø – kaklaraišèiø rinkimas. Lankantis Šiauliuose, jo kolekcijoje jø buvo 818. Kai pasirodys šis straipsnis, jø gali jau bûti ar 819 ar 820, kà gali þinoti. Jo iniciatyva sukurtas Lietuvos vardo tûkstantmeèiui paminëti skirtas kaklaraištis.

Bet bemaþ pats mëgiamiausias jo uþsiëmimas – fotografija. Šis hobis tæsiasi nuo vaikystës. Juozà Šalkauskà dràsiai galima vadinti fotografu profesionalu. Jis - Lietuvos fotomenininkø sàjungos narys. Jis áamþino Lietuvos sportininkø pasirodymus ne vieneriose olimpinëse þaidynëse, ne vienas nuotraukø ciklas skirtas kolegoms, kuriuos jis fiksuoja darbo akimirkomis, laisvalaikiu, bet daugiausia nuotraukø parsiveþa iš kelioniø. Taip gimë ir paroda apie Japonijos vyšnaites "Sakurø paunksnëje". Juozas Šalkauskas pasakojo Japonijoje buvæs tris kartus, bet ši paroda - iš paskutiniosios jo kelionës su þmona 2007-aisiais metais. Sakuros Japonijoje þydi vos savaitæ, taèiau jam pavyko tà þavesá regëti net dvi savaites. Taip nutiko todël, kad Šalkauskai keliavo iš Japonijos pietø á šiauræ ir dþiaugësi skirtingose juostose skirtingu laiku praþystanèiais medeliais. Sakuros þiedas laikomas neoficialia Japonijos nacionaline gële. Jau daug šimtmeèiø tæsiasi þavëjimosi sakura tradicijos. Sunku þodþiais nupasakoti, koks nuostabus reginys yra þydinèios sakuros, reikia tai pamatyti, tad fotomenininkas Juozas Šalkauskas mums padeda. Þvelgdamas á J. Šalkausko áamþintus sakurø þiedus, šventiškai pasipuošusius japonus, japonø pastatø kontûrus, tarsi atsiduri tekanèios saulës šalyje – taip átaigiai spragsëjo fotomenininko aparatas.

Þvelgdamas á Juozo Šalkausko nuotraukas pasijunti tarsi bûtum Japonijoje.		Šiauliuose Juozas Šalkauskas dar kartà prisiminë Japonijà. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.

Atidarant parodà, apie Juozo Šalkausko kûrybinius ieškojimus papasakojo jo kolega, Lietuvos fotomenininkø sàjungos sekretorius, Nacionalinës premijos laureatas, vilnietis fotomenininkas Stanislovas Þvirgþdas, o kad parodos autorius yra prisiekæs keliautojas, paliudijo mûsø miesto tarybos narys Kazimieras Šavinis, dar 1982 metais 36 dienø kruizo metu gyvenæs su J. Šalkausku vienoje kajutëje. Susirinkusieji á parodos atidarymà išgirdo Juozà Šalkauskà ir kaip skaitovà – jis paskaitë keletà haiku.

Juozo Šalkausko fotografijø paroda "Sakurø paunksnëje" "Laiptø galerijoje" veiks beveik mënesá – iki rugpjûèio 8 dienos. Jà pakeis vieno paveikslo paroda – á Šiaulius atkeliaus didinga Lietuvos vardo tûkstantmeèiui paminëti skirta Šarûno Saukos drobë ir prasidës tradicinis tarptautinis festivalis-pleneras "Šiauliø Monmartro respublika" su sveèiais iš Latvijos, Lenkijos, Baltarusijos, Vokietijos ir JAV.

Svajûnas SABALIAUSKAS,
Šiauliø dramos teatro literatûrinës dalies vedëjas

Reþisierë Nataša Ogai liepos pradþioje iš Jungtiniø Amerikos Valstijø kelioms dienoms buvo atvykusi á Šiaulius aplankyti mamos. Šiauliø dramos teatre prieš beveik keturis dešimtmeèius išgarsëjusi reþisierë prasipaþásta itin pasiilgstanti Lietuvos. Reþisierës statyti spektakliai Šiauliuose – árašyti á Lietuvos teatro istorijà. Leidinyje "Lietuviø teatro istorija. Treèioji knyga. 1970-1980", teatrologë Graþina Mareckaitë rašo, jog Natašos Ogai sukurti "Katës namai" buvo didþiulis ávykis tuomeèiame realistiniame Šiauliø dramos teatro repertuare. "Katës namuose" aktoriai ne tik vaidino, bet ir šoko, dainavo. To, pasak G. Mareckaitës, anksèiau Lietuvos teatruose nebuvo. O kur dar "Euridikë", "Paprastas stebuklas" ir kiti spektakliai.

Nataša Ogai pasiilgsta darbo su profesionaliais aktoriais. Reþisierë sako, jog mielai sutiktø po daugelio metø statyti spektaklá Lietuvoje, jei jà pakviestø profesionalus teatras. Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Atgijo prisiminimai

Šiauliø dramos teatras rengia atsiminimø knygà apie praëjusiais metais Anapilin iškeliavusá aktoriø Pranà Piaulokà. Aktorius Vladas Baranauskas suþinojo, jog kelioms dienoms á Šiaulius atvyko Nataša Ogai, tad paprašë, kad ji parašytø savo atsiminimus. Reþisierë mielai sutiko.

Þinoma, buvo ádomu pamatyti, kaip atrodo Lietuvos teatro legenda, tad gavæs jos telefono numerá paskambinau. Atsiliepusi moteris iš karto sutiko susitikti. "Ar Jûs ta pati legendinë Nataša Ogai?" - paklausiau. "Taip, aš – Nataša Ogai", - patvirtino.

Jau po poros valandø susitikome prie Šiauliø dramos teatro tarnybinio áëjimo. "Kiek laiko praëjo, o atrodo, kad viskas ávyko kà tik", - paspaudusi rankà ištarë smulkutë kerinèios šypsenos moteris. Kalbëjomës rusø ir lietuviø kalbomis. Kartais N. Ogai vienà kità sakiná pasakydavo angliškai ar áterpdavo idiš kalbos þodá.

Apëjome teatro fojë eksponuojamà Sauliaus Jankausko parodà "Valandëlë su aktoriumi". Ponia Nataša atidþiai apþiûrinëjo aktoriø portretus. "Va, šito neþinau, šito – neatsimenu. O! Virginija Jakštaitë, Antanas Venckus..." - reþisierë mintimis gráþo á savo jaunystës teatrà.

Gyveno priešais teatrà

"Šitame name aš uþaugau, èia gyveno mano mama", - priešais teatrà stovintá namà parodë ponia Nataša.

Paklausta, ar itin pasikeitæs jos vaikystës miestas, N. Ogai šypteli ir patvirtina, jog ji susiþavëjo bulvaro rekonstrukcija, pajuto laisvo miesto dvasià.

"Šiauliai – mylimiausias mano miestas. Jei kada nors sapnuoju miestà, tai sapnuoju Šiaulius. Tai gatvës, namas, kuriame gyvenau, teatras. Mano teatrinë karjera ir prasidëjo Šiauliuose", - sako reþisierë.

N. Ogai pasakoja, kad ji nuo maþumës jutusi nenumaldomà traukà teatrui. Ji mëgusi dainuoti, šokti, vaidinti.

Ponia Nataša svajojo tapti aktore, bet, pasak jos, tuomet svajonei nebuvo lemta išsipildyti - buvo nedidelio ûgio. "Dabar kitas laikas – á aktoriø atrankà þiûrima kitaip", - šypteli N. Ogai.

Reþisûra N. Ogai uþkrëtë Josifas Šeinas, buvæs Šiauliø dramos teatro vyriausiasis reþisierius.

Ponia Nataša prisimena, kad dar mokyklos laikais statydavo spektaklius, o per didþiàjà pertraukà þaisdavo "teatrinæ priëmimo komisijà": susësdavo uþ suolo keli bendramoksliai, o N. Ogai vaidindavo jø norimus personaþus. "Po vaidinimo sakydavo: taip Nataša, esate priimta á aktores. Sveikiname", - juokiasi mokyklos laikus prisimindama reþisierë.

N. Ogai su didele meile kalba apie buvusá mokyklos dirktoriø, kuris parašë puikià rekomendacijà ir ji buvo priimta á Valstybiná teatro institutà Maskvoje (GITIS).

Šiauliuose – geriausi metai

Baigusi GITIS, diplominá darbà ir pirmuosius spektaklius N. Ogai statë Šiauliø dramos teatre. Èia gimë legendiniai "Katës namai", "Euridikë", "Paprastas stebuklas" ir kiti spektakliai.

"Tuomet susipaþinau dar su jaunu Pranu Piauloku, kuris vaidino mano spektaklyje, o dabar já aplankiau kapinëse. Man patiko antkapis, toks rimtas. Primena patá Pranà...", - susijaudina reþisierë.

Prisimindama metus, praleistus Šiauliø teatre, reþisierë tikina, jog Šiauliø dramos teatras – geriausias jos gyvenimo periodas. "Tuomet atrodë, kad nieko nëra neámanoma. Buvome jauni, šëliojome, vienas kità supradavome ir palaikydome", - sako reþisierë.

Iš Šiauliø N. Ogai 1975 metais išvyko á Vilniø, o á JAV emigravo 1982-aisiais.

"Buvo labai sunku, niekas manæs nesutiko išskëstomis rankomis", - atvirai kalba reþisierë.

Ponia Nataša nenuleido rankø, su keliais Amerikos universitetø studentais statë spektaklius, atrado savyje dainininkës talentà, parengë soliniø programø. Dabar N. Ogai vadovauja savo ákurtai ne pelno siekianèiai organizacijai "Moscow nights", kuri organizuoja festivalius, teatrinius susitikimus ir spektaklius.

Reþisierë sako labai pasiilgstanti profesionalios teatrinës scenos ir darbo su profesionaliais aktoriais.

Vaikystës mieste pasijuto turiste

Ponia Nataša aplankë Chaimo Frenkelio vilà ir neslëpë susiþavëjimo: "Net sunku ásivaizduoti, kad toká turtà turi Šiauliai. Šiuos rûmus turi pamatyti kuo daugiau þmoniø."

N. Ogai su savo seserimi Raisa, kuri taip pat gyvena JAV, vaikšèiojo ir po buvusià Ch. Frenkelio fabriko teritorijà. "Sovietmeèiu apie Frenkelá mes nieko neþinojome. Buvome ásitikinæ, kad èia viskas priklauso "Elnio" fabrikui", - šypsosi ponia Nataša.

Pasak reþisierës, miestas turëtø išnaudoti šià erdvæ savo kultûros reikmëms, èia galëtø prisiglausti ávairiausiø meno šakø ir profesijø atstovai.

Iš Ch. Frenkelio teritorijos pamatëme Talkšos eþerà. "Ar jis èia visuomet buvo?" - susimàsèiusi paklausë N. Ogai. Išgirdusi, jog eþeras šimtmeèius šioje vietoje yra, ponia Nataša šyptelëjo: "Kartais nepamatai to, kas yra po akimis".

Rièardas JAKUTIS

Liepos 2 dienà Liepojos centriniame muziejuje atidaryta mënesá veiksianti šiaulieèio grafiko Vaidoto Janulio personalinë paroda. Šiauliø universiteto Piešimo katedros profesorius per 27-erius kûrybos metus (1982 metais baigë tuomeèio Šiauliø pedagoginio instituto Dailës fakultetà) dalyvavo dešimtyse (surengë daug ir personaliniø) parodø ne tik gimtajame mieste ar Lietuvoje, bet ir toli uþ jos ribø. Estampo, ekslibriso, taikomosios grafikos, akvarelës srityse dirbanèio dailininko darbus regëjo Latvijos, Estijos, Rusijos, Lenkijos, Vengrijos, Vokietijos, Švedijos, Olandijos, Belgijos, Italijos ir netgi Australijos, JAV, Kanados, Meksikos meno gerbëjai, autoriaus kûriniø yra ásigijæ ávairûs dailës muziejai, kolekcininkai iš Australijos, Kanados, Izraelio, kà bekalbëti apie artimesnius kraštus.

Nors pats vidurvasaris, Vaidoto Janulio paroda Liepojoje sulaukë gausaus meno gerbëjø dëmesio. Vaidoto JANULIO asmeninio archyvo nuotr.

2009-ieji Vaidotui ypaè produktyvûs. Personalinë paroda Liepojoje - jau ketvirtoji šiais metais (Panevëþyje vyko jo piešiniø paroda, Klaipëdoje – miniatiûrø, Daugpilyje – grafikos). Jis - neseniai pasibaigusio tarptautinio konkurso "Ex libris. Lietuvos vardo paminëjimo tûkstantmetis" prizininkas. Šiame konkurse V. Januliui áteikta antroji premija. Kadangi pirmoji neskirta, já galima bûtø tituluoti nugalëtoju (konkursui Vaidotas buvo pateikæs exlibrisus, skirtus šv. Kazimierui, Mindaugui, popieþiui, pranciškonø ordinui, Šiauliø vyskupui E. Bartuliui, jo 60-eèio proga ir gimtiesiems Šiauliams).

Liepojoje V. Janulis eksponuoja 30 grafikos lakštø, sukurtø per pastaruosius trejus metus. Grafikà suþavëjo senos, puošnios Liepojos centrinio muziejaus patalpos. Þinant, kad pats vidurvasaris, nustebino gausus gerbëjø bûrys, susirinkæs á parodos atidarymà. Latvijos menotyrininkai šiaulieèio grafiko kûrinius ávertino labai gerai, pabrëþdami, kad darbai išbaigti, profesionaliai atlikti. Ne kartà kaimynø dailës kritikai kartojo, jog prieš juos tikras grafikos metras.

Vaidotas Janulis prisiminë, jog jo kûrybinis kelias prasidëjo nuo kolekcijø. 7-oje klasëje jis jau buvo sukaupæs nemaþà pašto þenklø kolekcijà, vëliau ëmë rinkti knygas. Tada á rankas jam ir pateko L. Šepeèio "Modernizmo metmenys". Bûsimasis menininkas mokëjo skaityti tarp eiluèiø, tad jo neatgrasë, o suþavëjo S. Dali, M. Ernsto, H. Arpo, R. Magrito, Ch. Miro, P. Modriano ir kitø dailininkø siurrealistø paveikslai. Jis tuoj susirado Andrë Bretono 1924 metø kultûrinio, intelektinio, artistinio, meninio judëjimo manifestà, ániko á siurrealizmo (pranc. surrealizme: sur – virš, realizmas – realybë) studijas. Gauti knygø iš Vakarø pasaulio tuomet nebuvo ámanoma, bet naujasis siurrealizmo gerbëjas ieškojo rusø autoriø leidiniø apie atseit antimenà ir vël gilinosi á mintis tarp eiluèiø.

Nors pastarojo meto Vaidoto Janulio kûriniai santûrûs, dvelkiantys solidumu, jauèiama postsiurrealizmo átaka. Veidai, langai ar ištisi pastatai, paukšèiai, þuvys, laiminantys angelai dvelkia paslaptimi, pakilæ virš realybës, apglëbti filosofiniø meditacijø. Rasi èia ir dalelæ fantasmagorijos. Visko, atrodo, labai daug, bet viskas tarnauja pagrindinei kûrinio minèiai - kovoje tarp gërio ir blogio nugali pirmasis.

Grafikas ir toliau nesëdës sudëjæs rankø. Dar šá mënesá jo laukia pleneras Tveruose, rugpjûèio mënesá - pleneras "Šiauliø Monmartro respublika" "Laiptø galerijoje", rudená - respublikinë kaligrafijos paroda ir 16-oji ekslibrisø bienalë.

Vita MORKÛNIENË

"Spaudþiu Tau rankà kaip kirminas kirminui", - toks netikëtas pasveikinimas nuskambëjo Šiauliø dailës galerijoje atidarant jubiliejinæ tautodailininko Alekso Felikso Steponavièiaus kûrybos darbø parodà. Jubiliatas uþuominà kuo puikiausiai suprato – medþio droþëjai nuo seno save medþio kirminais vadina ir to në kiek nesigëdija.

Aleksas Feliksas Steponavièius daþnai ávardijamas šviesios atminties "Šaukštø karaliumi" tituluoto droþëjo Felikso Vargono ápëdiniu.

Ko gëdytis, jeii meistro rankos ápuèia gyvybæ gyvenimà jau nugyvenusio medþio kamienui, atgaivina beþadæ medþio pliauskà, priverèia judëti, plasnoti, giedoti iš medþio sutvertus gyvunëlius, paukštyèius ir þmogaus akiai iki šiol nematytus sutvërimus.

"Nemoku, kad medis tylëtø", - stovëdamas savo darbø apsupty sako meistras. Medá prakalbina ne kaltais, skapteliais ar kitais gudriais amato árankiais - prakalbina rankomis ir širdimi.

Kadaise pasiþadëjæs "apvalioms" amþiaus sukaktims surengti po parodà, A. F. Steponavièius paþadà tesi. Ir nors pats savo darbams vis turi kokiø nors pretenzijø, þiûrovams tø darbø gausa, ávairovë ir atlikimo meistriškumas teikia vis daugiau dþiaugsmo.

Šiømetë paroda, galima sakyti, yra tarsi tautodailës meistro nueito kelio apibendrinimas, jo ágûdþiø, talento, reiklumo ir vertybiniø kriterijø demonstravimas, taip pat medþio, kaip pasirinktos kûrybai medþiagos, galimybiø atskleidimas.

Ekspozicijai skirtoje didþiulëje galerijos salëje puikiai dera didelës apimties sieninis pano, kone þmogaus dydþio medþio skulptûros, kryþiai ir "judantys objektai" - veþimëliai su besisukanèiomis þmoniø skulptûrëlëmis, á gyvybës medá panaši konstrukcija su nuo þmogaus rankos prisilietimo virpanèiais, šokinëjanèiais paukštukais, gudriai iš ávairiø detaliø sukonstruota lazda, meistro rankose tampanti savotišku muzikos instrumentu, pašaipûniškas autoportretas, kuriuo droþëjas nukelia save nuo pjedestalo, kuris kiekvienam kurianèiam þmogui yra pavojingas dalykas. Visus eksponatus sunku išvardyti, bet kiekvienas iš jø prašyte prašosi palieèiamas, kone kiekviename tûno staigmena, pradþiuginanti ir jaunà, ir senà. Beje, maþiesiems A. F. Steponavièius skiria itin daug dëmesio - vaikams skirti jo "medinukai". Vaikiški baldeliai, þaislai, švilpukai, tarškynës ir kita sëkmingai keliauja po pasaulá, dþiugindami vaikus, garsindami gabaus meistro ir Lietuvos vardà.

Menininkas daþniausiai nutyli parodas, kurios rengiamos Lietuvoje ir su kuriomis sëkmingai dalyvauja uþsieniuose. Nesigiria komplimentais, kuriuos girdi ne tik iš eiliniø þiûrovø, bet ir iš tautodailës þinovø, pabrëþianèiø jo kûrybos brandà ir savitumà. Jo droþiniuose puikiai dera senosios lietuviø liaudies medþio droþybos tradicijos ir nauja, tik jam vienam bûdinga raiška.

A. F. Steponavièius yra Lietuvos tautodailininkø sàjungos narys, meno kûrëjø asociacijos narys. 2004–aisiais pripaþintas Šiauliø miesto metø tautodailininku. Jis yra apdovanotas kultûros ir meno premija. Meistras dalyvavo daugiau nei penkiasdešimt parodø Lietuvoje ir uþsienyje, surengë šešias personalines parodas.

Vaikams skirti meistro medinukai.		Eksponatai prašyte prašosi palieèiami. Artûro STAPONKAUS nuotr.

Bûdamas kuklus ir ávairiø pagerbimø, apdovanojimø proga vis kartojantis, kad jam uþ nugaros turëtø stovëti dar 400 Šiauliø krašto tautodailininkø, vienà pripaþinimà vis dëlto laiko itin brangiu.

Meistras daþnai ávardijamas šviesios atminties "Šaukštø karaliumi" tituluoto droþëjo Felikso Vargono vertu ápëdiniu. Šaukštø droþyba - vieša ir nuolatinë A. F. Steponavièiaus aistra. Kiek jø išdroþta – nesuskaièiuos, kokiø – nepasakys, tokia gausa ir ávairovë. Neatsitiktinai ir jubiliejinës parodos svarbiausiuoju akcentu tapo šaukštø kolekcija. Suguldyti á "gimtojo" berþo pliauskø lopšelius, jie uþima visà galerijos sienà, lyg magnetu traukdami þiûrovø akis.

Traukia þmones ir pati kûrëjo asmenybë – dainininkas, pasakorius, keliautojas, kompanijø siela. Gal todël parodos atidarymo dienà galerija skambëjo kaip bièiø avilys - tiek susirinko draugø ir paþástamø, tautodailinkø. Pasveikinti meistro, ávertini jo kûrybos, pasidþiaugti buvimu kartu.

Jolanta ŠIDLAUSKIENË

Jau devyniolika metø bibliotekoje gyvuoja graþi tradicija - birþelio 29 dienà, per Povilines, gabiam, talentingam Šiauliø universiteto Humanitarinio fakulteto studentui ar magistrantui áteikiama Povilo Višinskio stipendija, kurià ásteigë verslininkë, kultûros globëja Laisvyda Matusevièienë. Šiemet stipendija áteikta 25-eriø metø magistrei Rimai Babelytei.

Rima Babelytë gavo devynioliktàjà Povilo Višinskio stipendijà. Autorës nuotr.

R. Babelytë 2003 m. baigë Kelmës "Aukuro" vidurinæ mokyklà ir ástojo á Šiauliø universitetà studijuoti lietuviø filologijos. Vëliau tæsë studijas literatûrologijos magistrantûroje ir neseniai, apsigynusi darbà apie Alfonsà Nykà-Niliûnà, atsikratë priesagos -antë.

Gerø þodþiø apie savo studentæ negailëjo darbo vadovas ŠU dëstytojas Vigmantas Butkus. "Rašydama kursiná darbà apie poetà Pranà Morkûnà, Rima kruopšèiai skenavo ir sistemino jo senus rankrašèius. Þinia, jis eilërašèius rašydavo 6-8 variantais, tad darbas teko išties nelengvas. Rima já atliko su jaunatvišku polëkiu, atkakliai siekdama tikslo. Be to, jai netrûksta interpretacinës laisvës. 2007 m. Rima dalyvavo šalies studentø lituanistø mokslinëje konferencijoje ir uþ savo skaitytà pranešimà gavo pirmo laipsnio diplomà. Be jokios abejonës, kiekvienas darbas, koks jis bebûtø - bakalauro ar magistro, buvo ávertintas dešimèia balø", - kalbëjo dëstytojas.

"Paþadu, kà bedaryèiau bet kokioje srityje, darysiu su tuo geru uþsispyrimu ir kruopšèiai", - dëkodama uþ skirtà stipendijà þadëjo Rima.

Mergina dirba ŠU Humanitarinio fakulteto Lietuviø kalbotyros ir komunikacijos katedros administratore. Apie doktorantûrà sako nedrástanti pagalvoti, o mokytoja bûti norëtø. "Dabar tas metas, kai gali daug kà išbandyti. Niekada nesakau niekada. Gal kada nors ir á uþsiená išvaþiuosiu, taèiau kol kas apie tai negalvoju", - apie ateities planus nedràsiai kalba stipendininkë. Kur išleis gautus pinigus, irgi dar nespëjusi pasvarstyti, nes apie stipendijà suþinojo vos prieš kelias dienas.

P. Višinskio vienkartines stipendijas, be Rimos, yra gavæ aštuoniolika studentø ir magistrantø. Vieni jø sëkmingai dirba mokytojais, kiti - dëstytojais, treti susidomëjo kitais mokslais. "Neišskiriu në vieno. Visi jie geri þmonës, nesvarbu ar moksliniais tikslais išleidþiantys pinigus. Siekiu, kad þmogus, pajutæs gërá, teiktø já kitiems. Stipendijà skirsiu kasmet tol, kol bûsiu gyva", - þadëjo stipendijos steigëja Laisvyda Matusevièienë.

Rièardas JAKUTIS

Paulius Augius-Augustinavièius, Vytautas O. Virkau, Pranas Gailius, Vytautas Kazimieras Jonynas, Vytautas Kasiulis, Vytautas Kalinauskas, Algimantas Švaþas – grafikai, kuriø kûrinius regime apsilankæ "Laiptø galerijoje" veikianèioje parodoje "Neþinoma, tik atpaþástama grafika naujai", skirtoje Lietuvos vardo paminëjimo tûkstantmeèiui.

Lietuviø grafikos klasika traukia ir jaunimà, ir, aišku, garbaus amþiaus dailës gerbëjus.

Þinia, "Laiptø galerija" turi neákainojamà turtà – egzilio dailës palikimà, kuris jau rodytas Šiauliuose, Vilniuje, Latvijos Parlamente ir kitur. Kadangi ši kolekcija didþiulë, visi kûriniai dar nerodyti, šiai parodai Šiauliuose parinkti meno mëgëjams nematyti grafikos lakštai.

Šiaulietiška kolekcija sudaryta iš Veimare (Vokietija) gyvenusio menotyrininko dr. P. Reklaièio (1922-1999) sukaupto rinkinio. Jis, kaip ir daugelis jo kolegø kultûros ir meno atstovø, kaip politinis pabëgëlis emigravo iš Lietuvos. Tokios pat lemties profesionalûs dailininkai, išsiblaškæ po ávairius Europos miestus, siuntë jam á Vokietijà savo kûrinius, pamaþu dëdami pagrindus gausaus lituanistinio rinkinio atsiradimui.

Tiesa, "Laiptø" parodoje regime ir du tik Lietuvoje gyvenusius grafikus – Vytautà Kalinauskà ir Algimantà Švaþà. Jø darbai - irgi iš P. Reklaièio rinkinio, nes ir Lietuvoje gyvenæ menininkai siuntë savo darbus á Vokietijà. Taigi iškeliavæ á uþsiená mûsø dailininkø kûriniai vël gráþo gimtinën.

Profesorius menotyrininkas Vytenis Rimkus yra iškëlæs provokaciná klausimà, kam priklauso JAV sukurta lietuviø meninë kûryba – tai Amerikos ar Lietuvos kultûros reiškinys? Kas atsakys? Nors gal geriausi klausimai ir yra neatsakytieji?

Šiaulieèiai gal net nelabai ir þino dailininko Vytauto O. Virkau. Jis 1930 m. gimë Šiauliuose, meno mokësi Miunchene. Baigæs Èikagos Meno institutà, ágijo meno magistro laipsná. Dabar dësto meno disciplinas George Williams kolegijoje ir YMCA centre. Be to, V. O. Virkau daug dirba grafikos srityje: piešia knygoms viršelius, kuria scenos dekoracijas Lietuviø operai Èikagoje ir kitiems teatrams.

Vienas áspûdingiausiø Vytauto O. Virkau kûriniø – iliustracijos Oskaro Milašiaus "Migeliui Manjarai". Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.

Paroda dar kartà patvirtina, jog lietuviø grafika profesionali, galinti reprezentuoti mûsø menà bet kur pasaulyje. Švenèiant Lietuvos vardo paminëjimo tûkstantmetá, populiaru prisiminti svarbiausius tø šimtmeèiø mûsø krašto ávykius, garsiausius þmones, reiškinius. Kas gali nuginèyti, kad lietuviø menininkø grafikos kûriniai nëra vienas iškiliausiø mûsø krašto reiškiniø?

O dël profesoriaus Vytenio Rimkaus klausimo, tai, manau, geriausiai á já atsako Oskaras Milašius, save aiškiai ávardijæs kaip lietuviø poetà, nors rašë prancûziškai. Mums ir pasauliui jis yra prancûzø ir lietuviø poetas, arba prancûziškai rašæs lietuviø poetas. Èeslovas Milošas save vadino lenkø poetu iš Lietuvos, ir nëra pagrindo já vadinti kaip nors kitaip.

Vita MORKÛNIENË

Jau savaitæ Šiauliø dailës galerijoje galima aplankyti fotografijø parodà "Pamiršti ir išmesti negatyvai", kurià miesto þiûrovams pristatë Algirdas Musneckis. Paroda išsiskiria iš ankstesniø fotomenininko surengtø parodø, pirmiausia tuo, kad joje pateikiamos ne savos, bet svetimos fotografijos. Parodos pavadinimà reikia suprasti tiesiogiai – þiûrovas mato nuotraukas, kuriø iš tiesø neturëjo bûti, kurios buvo pasmerktos praþûèiai ir uþmaršèiai. A. Musneckis ištraukë jas iš senø fotoaparatø, ávairiais keliais atkeliavusiø á Lietuvà iš uþsienio šaliø, daugiausia – iš Vokietijos.

Algirdas Musneckis niekada "muilinëms" nejautë didelës meilës, todël be gailesèio jas dauþë kûju.

Fotografijose iš "muiliniø" - nepaþástamøjø gyvenimo akimirkø kolekcija. Artûro STAPONKAUS nuotr.

Daugeliui susirinkusiøjø netikëtas pasirodë parodos atidarymas, kai mediniu kûju á šipulius buvo sumaltos kelios senos "muilinës". Šiauliø fotografijos veteranas su kûju rankose ir visos kitos akcijos bei atrakcijos buvo tarsi provokacija tiems, kurie iki šiol A. Musnecká paþinojo kaip santûrø, pedantiškà, iki skrupulø atsakingai ir pagarbiai þiûrintá á fotografijà, kuriai pašventë kone pusšimtá metø.

A. Musneckis Šiauliuose þinomas ne tik kaip dokumentinës ir meninës fotografijos kûrëjas. Jis ir nenumaldomas kolekcininkas – tai jokia paslaptis bent šiek tiek artimiau já paþástantiems. Fotografijos meistras turi surinkæs praktiškai visø pokariniø Lietuvoje naudotø fotoaparatø kolekcijà. Pastaruosius keliolika metø atrado naujà uþsiëmimà, á kurá pasinërë visa širdimi. Turguose, sendaikèiø krautuvëlëse ëmë dairytis ir pirkti iš uþsienio atveþtas vadinamàsias "muilines". Neretai pasitaikydavo jose aptikti paliktø neišryškintø juosteliø. Þinoma, kaskart kildavo profesinis smalsumas – fotografas jas išryškindavo, apþiûrinëdavo kadrus, darë nuotraukas, svarstë, lygino, mintyse kûrë nepaþástamø fotografø áamþintø þmoniø istorijas. Taip buvo pradëta ir kaupiama ne tik "muiliniø", bet ir tolimø nepaþástamøjø gyvenimo akimirkø kolekcija. Tos akimirkos – švenèiø, kasdienybës, kelioniø, sëslaus gyvenimo valandëlës, kompanijos, þmoniø veidai – ramûs, linksmi ir liûdintys. Visokie, koks ir yra gyvenimas. Tik veidai – në vieno konkretaus vardo, vietovardþio, datos. Þiûrovas jø në nepasigenda. Parodoje eksponuojama tik maþytë dalis tokiu keistu bûdu "suþvejotø" kadrø.

Paprašytas paaiškinti savo neapykantos "muilinëms" prieþastis A. Musneckis atsako, kad jø - ne viena. Svarbiausia, pasak fotografijos veterano, kad jos sunaikino tikràja fotografijà, sumenkino jà ir nuleido ant paties þemiausiojo laiptelio. Nuplëšë aureolæ, nuo pat jos atsiradimo gaubusià fotografijà ir fotografus. Atëmë darbà ne tik iš pavieniø fotografø, kurie iš savo profesijos pelnydavosi duonà ir uþsidirbdavo vardà, išstûmë á nuošalæ ir fotoateljë. Atsiradus "muilinëms", fotografuoti tarësi galás bet kas. Fotoaparatai tapo masinio vartojimo produktu, neretai prilygstanèiu vienkartiniams indams - suvartojai, išmetei, pamiršai.

Fotografui tokia situacija nëra miela ir priimtina, juolab kad jis prisimena tuos laikus, kai viskas buvo visiškai kitaip. Kai þmogus su fotoaparatu rankose buvo retas reiškinys, kai fotografuotis buvo ásimintina šventë, kai nuotraukos namuose buvo laikomos pagarbiai, branginamos ir perduodamos iš kartos á kartà kaip šeimos relikvijos, gyvos svarbiausiø þmogaus gyvenimo ir visuomenës istorijos liudininkës. A. Musneckis augo ir kaip fotografas subrendo gaubiamas bûtent tokios dvasios ir tokio poþiûrio.

Kone kasmet po parodà surengiantis A. Musneckis sako, kad á toká negailestingà atsisveikinimà su "muilinëmis" nereikia þiûrëti pernelyg rimtai – gyvenime turi atsirasti vietos ir lengvesniems dalykams, paišdykavimui. Greièiausiai kita jo paroda patvirtins šiuos þodþius, jis vël gráš prie savo miesto ir jo þmoniø. Juk A. Musneckis, ko gero, pats šiaulietiškiausias iš visø Šiauliø fotografø. Atmintin ástrigo jo þodþiai, pasakyti prieš keletà metø po vienos parodos atidarymo: "Šiauliai man buvo, yra ir bus pats graþiausias ir geriausias pasaulio miestas. Šiauliuose pradëjau ropinëti 1936-aisiais, po Šiaulius vaikštinësiu, kiek likimo bus lemta."

Irena BUDRIENË

Šiauliø universiteto bibliotekoje atidarytas aušrininko daktaro Jono Šliûpo archyvas. Atidaryme dalyvavo ir pranešimà apie savo tëvà perskaitë archyvà surinkæs JAV gyvenantis jo sûnus Vytautas Šliûpas. Anot buvusio ŠU rektoriaus Vinco Lauruèio, pasirašiusio sutartá su Vytautu Šliûpu dël archyvo perdavimo, didþiausias dþiaugsmas bus matyti šiame archyve triûsianèius jaunus mokslininkus. "Archyvas yra autentiškas, ádomus. Manau, ne viena disertacija bus apginta naudojantis èia sukaupta medþiaga", – sakë V. Laurutis.

Netikëta Vytenio Rimkaus dovana.

Vytautas ir Vanda Šliûpai ŠU bibliotekoje. Autorës nuotr.

Pagal scenarijø inþinierius Vytautas Šliûpas, kaip garbingiausias sveèias, turëjo kalbëti paskutinis, bet jis pareiškë kalbësiàs pirmas. Vytautas apie savo tëvà sakë, kad šis buvo daugumos nesuprastas aušrininkas, nes tuo metu maþai lietuviø prilygo jam išsilavinimu ir mentalitetu. Pasak sûnaus, daktaras Jonas Šliûpas buvo laikomas laisvamaniu, bedieviu, ateistu. Nedaugelis þinojo, kad jis – patriotas ir kovotojas uþ Lietuvos laisvæ, "Aušros" sumanytojas ir leidëjas, rašytojas, išleidæs per 80 knygø ir redagavæs septynis lietuviškus laikrašèius, parašæs pirmàjà Lietuviø literatûros istorijà. Jonas Šliûpas pirmasis Amerikoje lietuviø vardu pareiškë lojalumà Lietuvos tarybai, propagavo Lietuviø-Latviø valstybæ, buvo pirmasis diplomatas, atstovavæs Lietuvai 1918 m. Vašingtone, Londone, Latvijoje ir Estijoje. Pirmasis lietuvis, ásidarbinæs Amerikos Senate, atspausdinæs atsišaukimà savo vardu dël lietuviø ir latviø nepriklausomybës oficialiame leidinyje. Palangai jis iškovojo miesto teises ir tapo pirmuoju Palangos burmistru.

Po graþiø kalbø renginio dalyviai buvo pakviesti apþiûrëti perduodamo archyvo. Bibliotekos darbuotojø dëka 205 dëþës - trys tonos - leidiniø prieinama forma pateikiamos lankytojams. Pasak bene daugiausia darbo ádëjusios Graþinos Augienës, archyve – ávairiø þmoniø palikimas, paties daktaro rašytos, jo bibliotekos knygos ir knygos apie já, yra daug Amerikos, Australijos, Brazilijos, Argentinos ir Vokietijos lietuviø dovanotø knygø, daug nuotraukø, periodikos, albumø, rankrašèiø, laiškø.

Vytautas Šliûpas sako rinkæs medþiagà be jokio partijø diferencijavimo - èia yra ir lietuviø komunistø literatûros, ir katalikø. Tarp aukotojø yra keletas kunigø. Viena ádomiausiø dovanø – visas "Laisvosios minties" komplektas, kurá padovanojo Èikagos Šv. Kazimiero akademijos direktorë Jono Šliûpo archyvui.

Susirinkusiøjø laukë kelios staigmenos. Viena jø – Sveèiø knyga, kurioje pirmieji pasirašë Vytautas ir Vanda Šliûpai, kita – palangiškio menininko sukurta gintarinë Jono Šliûpo mozaika, papuošusi archyvà. Staigmenà pateikë ir menotyrininkas Vytenis Rimkus, padovanojæs dvi originalias 1923 ir 1924 m. Šiauliø gimnazijos išleistuviø nuotraukas, kuriose šalia direktoriaus sëdi daktaras Jonas Šliûpas, tuo metu dirbæs mokytoju, buvæs vicedirektoriumi. Šios nuotraukos išliko, nors V. Rimkaus šeima buvo ištremta.

Ir dar. Pasakojimas nebûtø pilnas, jei nepaminëtume paties Vytauto Šliûpo nuopelnø. Vytautas Jonas Šliûpas baigë Ohajo universitetà, vëliau statybos inþinerijà Ilinojaus institute, studijavo hidraulikos mokslus. Aktyvus visuomenës veikëjas. Dalyvavo Èikagos skautø judëjime. Liberijoje dvejus metus gilino hidraulikos þinias, tyrinëjo geleþinkelius Bolivijoje, 3 metus dirbo Rytø Pakistane, dabartiniame Bangladeše. Dirbo Bankoke, Indonezijoje. Tarptautinës inþinieriø korporacijos narys. Daug vaþinëjo po Kongà, Alþyrà, Egiptà, Sudanà, Kenijà, priklausë misijai dël karo sugriauto Beiruto atstatymo. Priklausë Amerikos Sudano komisijai. Septynerius metus gyveno Saudo Arabijoje, kur ásteigë Artimøjø rytø lietuviø skyriø, subûrë 17 šeimø. Garsus inþinierius priklausë tarptautinëms organizacijoms, taip pat Amerikos inþinieriø ir architektø sàjungai. Priklauso Amerikos lietuviø bendruomenei, yra "Rotary' narys. Išëjæs á pensijà atsidavë lietuviškai veiklai. Ásteigë ir vadovauja savo tëvo archyvui, Gruzdþiø seniûnijoje ákûrë eksperimentiná Auksuèiø ûká. Vytautui Šliûpui suteiktas ŠU garbës nario vardas.

Rièardas JAKUTIS

Jau vienuoliktus metus Lietuvos nepriklausomø rašytojø sàjunga vasarà pradeda poezijos švente, kurios metu paskelbiamas geriausias Lietuvos nepriklausomø rašytojø sàjungos metø poetas. Pirmàjá šiø metø birþelio šeštadiená Kaune vykusioje šventëje tokiu poetu pripaþintas ir àþuolo lapø vainiku bei tautine juosta papuoštas šiaulietis poetas, Šiauliø miesto ir apskrities nepriklausomø rašytojø "Saulës" skyriaus pirmininkas Jaunius Kulnys. Jaunius – pirmas taip aukštai Nepriklausomø rašytojø sàjungos ávertintas šiaulietis.

Jauniø Kulná gatvëje iš minios iškart atskirsi – jis iš anø laikø atklydæs dþentelmenas ar kokios retro pjesës personaþas Algimanto JAKUBAUSKO nuotr..

Jauniaus Kulnio biografija labai ádomi. Jo senelis Rokas Kulnys buvo Jono Šliûpo pusbrolis ir áþymaus lietuviø lakûno, Atlanto nugalëtojo Felikso Vaitkaus dëdë. Iš tos paèios giminës ir Albinas Vaitkus – Mariaus Katiliškio slapyvardþiu pagarsëjæs rašytojas. Taèiau jaunuolio gyvenimas nebuvo roþëmis klotas. Kai jam buvo vieneri, šeimà išveþë á Sibirà. Tad augo Jaunius Irkutsko srities Taišeto rajono Kvitono gyvenvietëje. Tremtyje teko vargti devynerius metus, ten ir pradinæ mokyklà baigë. Jaunius – transporto lëktuvø technikas (Altajaus krašte baigë Rubcovo karo mokyklà), sportininkas (1975 m. Lietuvos dziudo sunkiojo svorio èempionas), istorikas (baigë istorijà Vilniaus pedagoginiame institute). Kad be lëktuvø, sporto, istorijos ir dar daug ko Jaunius visà gyvenimà draugaus ir su knyga, buvo galima spræsti jau tada, kai su tëvais gráþæs iš Sibiro tremties tapo iškart trijø bibliotekø skaitytoju ir visose pagal perskaitytø knygø kieká buvo pirmasis. O rašyti já paskatino vidiniai konfliktai.

"Kûryba yra tokia aistra, kuri net neprilygsta aistrai moteriai", - sako poetas. Jis pasakoja, jog rašydamas dþiaugiasi, ieško savo kranto, o baigæs šiek tiek pritilsta, bet greitai vël klausia – o kas toliau? Taip dienos šviesà išvydo jau šešios poezijos knygos, išbandytos jëgos dramaturgijoje. Uþ paskutinæ poezijos rinktinæ "Kitapusë naktis" poetas ir tapo Nepriklausomø rašytojø sàjungos poezijos šventës laureatu. Tiesa, taine pirmas jo apdovanojimas. 2007-aisiais jam áteikta Èikagos lietuviø kultûros fondo, vadovaujamo Edvardo Šulaièio, kasmet lietuviø autoriø poezijos knygoms skiriama premija. Jauniui Kulniui premija áteikta uþ tais metais pasirodþiusá poezijos rinkiná "Išplëštas lapas".

Jaunius Kulnys rašo apie viskà. Gyvenimo patirtis tai leidþia. Tiesa, traukia kaimas, gamta, daþnai norisi pabûti miške. Mëgsta juokauti, jog mes visi esame kilæ iš kaimo, tik kai kurie – iš Kauno. Jaunius nerimauja, kad miestieèiai blaškosi, neranda savo vietos, neþino, ko nori. Jo nuomone, jie taip elgiasi todël, kad prarado savo šaknis, savastá. Jam liûdnoka, kad Šiauliuose literatûrinis gyvenimas apmiræs. Anot Jauniaus, Šiauliø literatai yra brandaus amþiaus, o jaunimo nematyti. Literatûrai visada reikia naujoviø, o vyresnio amþiaus þmonës, deja, nëra joms atviri.

Spaudai jau paruošta septintoji poezijos rinktinë "Rudens þibintas", o šiomis dienomis poetas palinkæs prie aštuntosios knygos "Šermenys". Jaunius pasakoja, jog šiai knygai já ákvëpë fotomenininko Aleksandro Ostašenkovo albumas "Mirties sodas". "Ar mirtis turi akis?" – klausë jis fotomenininko. Poetas màsto, jog mirtis viskà mato, ji visad tave stebi. Já domina, kà þmonës màsto atëjæ á šermenis, kokie jausmai juos tuomet apëmæ.

Gráþtant prie šiais metais Kaune vykusios poezijos šventës reikia paminëti, jog ji išsiplëtë, neapsiribojo vienu miestu – grupë poetø vyko á susitikimà su poezijos mëgëjais Karaliauèiuje. Šventei skirtas ir Lietuvos nepriklausomø rašytojø sàjungos poezijos almanachas "Ten, sidabro vingy", kuriame, be abejo, yra ir Jauniaus Kulnio naujausiø eilërašèiø.

Irena BUDRIENË

Šiauliø apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje poetas, Sàjûdþio pirmeivis Juozas Sabaliauskas pristatë penktàjà savo poezijos knygà "Tebelaukiu dþiaugsmo varpø". Rinkiná, á kurá sudëta šûsnis pastarojo laikotarpio poezijos bei þiupsnelis posmø iš ankstesnio aruodo, autorius vadina savotiška kûrybinio darbo ataskaita.

Nuotraukoje iš kairës: knygos pristatymo vakaro vedëja A. V. Koskienë, aktorë S. Povilaitytë, knygos redaktorë ir poeto þmona A. Sabaliauskienë bei poetas J. Sabaliauskas. Autorës nuotr.

Su þmona ir redaktore Aldona Sabaliauskiene á knygos pristatymà atëjæs poetas Juozas Sabaliauskas su gerbëjø auditorija bendravo paprastai ir atvirai, jo pasisakymas virto savotiška išpaþintimi apie nelengvà kûrybos kelià.

"Praradau miegà, savitvardà, nervus, bet dþiaugiuosi, kad tai, kà aš parašau, lieka þmoniø širdyse ir atmintyje, dþiaugiuosi, kad daugelis mane paþásta ir prašo eilërašèiø", – sako poetas. Rašyti jis pradëjo dar mokydamasis Juliaus Janonio gimnazijoje. J. Sabaliausko nuomone, ano meto jo eilërašèiai buvæ prasti, nes teko rašyti tais laikais, kai buvo viena partija ir viena tiesa. Poetas atsiminë kelis kurioziškus momentus: "Atëjau pas tuometá redaktoriø Alfonsà Miltaká, buvo apskrities laikraštis toks labai bloznas, ir atsinešiau eilëraštá, parašytà Stalinui. Padaviau. Jis þiûrëjo, þiûrëjo, tylëjo þiûrëdamas á tà mano eilëraštá. Nei man atsisëst, nei laukan eit. Matyt, ir jam nepatogu pasidarë, kad taip su manimi elgiasi, bet paskui išmušë pro dantis – gal ir galima bûtø išspausdinti, bet kà pasakys vykdomasis? Net ir Stalinui rašant reikëjo bijoti. Dar vëliau turëjau kità redaktoriø, kuriam atnešiau eilëraštá:

Einu mišku – girdþiu kukû,

ásiklausau – tikrai kukû!

Kuku kukû viršum šakø,

o aš toliau einu mišku.

Tu kà, sako, buoþiø kaimà apdainuoji? - Koks èia, redaktoriau, buoþiø kaimas? Aš kaimà apdainuoju, lietuviškà kaimà. Koks pagaliau èia apdainavimas – gegutë man kukuoja ir aš dþiaugiuosi eidamas mišku. - Ë, sako, tu manæs neapgausi, jei bûtum tà gegutæ patupdæs ant siloso bokšto, o dabar tai velniai þino, kokià tu Lietuvà apdainuoji. Ne, mes negalime to eilërašèio spausdinti", – pasakoja apie anekdotu tapusá savo, tada dar jauno poeto, ir sovietiniø redaktoriø bendravimà J. Sabaliauskas.

Kûrëjas sako pajutæs atgaivà, kai á literatûrà atëjo Justinas Marcinkevièius, Algimantas Baltakis, Paulius Širvys. Jie ëmë lauþti tokius sustabarëjusius redaktorius. Kaip tik tada ir pats J. Sabaliauskas parašë pluoštelius neblogø eilërašèiø. "Nedaug teparašiau, nes niekuomet sistemingai nerašiau. Pirmiausia reikëjo uþsidirbti duonos kàsná. Reikëjo dirbti pramonës skyriuje, kuris mane labai alino, reikëjo informacijos skyriuje gaudyti visokius stachanovieèius", – prisimena poetas nelengvà darbà sovietiniame laikraštyje. Bet paskui J. Sabaliausko "eilërašèiø smagratis ásisuko, ásismagino": išleistas pirmasis pasisekimo sulaukæs rinkinys "Oškit, klevai, mano dainà", vëliau – "Širdyje dar švinta", "Ar pabudësi, eilërašti", "Prieš ilgàjà kelionæ" ir šiømetis rinkinys "Tebelaukiu dþiaugsmo varpø". Nors pastarojo pavadinimas – optimistinis, autorius prisipaþásta: "Liûdni tie mano eilërašèiai." Prisimena, kai komisija rengë ketvirtos knygos rankraštá, stebëjosi, kas èia yra, kodël tas Sabaliauskas toks liûdnas?" Galiu atsakyti. Bûdamas trejø metukø, ásikibæs á medinæ supamà lovelæ uþgiedojau:

Geneli paukšteli,

Ar atskrisi ant mano kapelio?

Kodël man, trejø metø vaikui, šovë á galvà tos eilutës? Poetas Paulius Širvys yra pastebëjæs, kad ne visos eilës gimsta dþiaugsme. Ir liûdnai rašydamas stengiuosi, kad per savo ašarà pamatyèiau kitø þmoniø dþiaugsmà, kad ta ašara skaitytojui taptø kaip þemei lietaus lašas. Nemëgstu eilërašèiø, kuriuos norint suprasti reikia, dovanokit, kelnes per galvà mautis. Aš taip nemoku, aš to maivymosi nesuprantu, nemëgstu tø ámantrybiø visokiø. Man poetai visà laikà buvo ne šiaip sau þmonës, bet tarsi šventieji. Daþnai pagalvodavau, kodël jie piešiami be aureolës aplink galvà, juk jie ne šios þemës sutvërimai", – atvirauja J. Sabaliauskas. Poetas prisipaþásta pribrendæs pagalvoti apie savo gyvenimo saulëlydá, apie neišvengiamà amþinybæ. "To mes në vienas neišvengsime. Ne èia yra esmë. Esmë, kad þmogus neišeitum dykas, tušèiomis rankomis", – baigia savo išpaþintá poetas ir perskaito eilërašèio "Kreipimasis á saulæ" posmà:

O jei kelionëje daina

Staiga nutrûktø,

Tu mane

Sudegink savo spinduliais,

Tik niekada nukrist neleisk.

Jolanta ŠIDLAUSKIENË

"Kas ketvirtas mûsø klube - þvaigþdë, kas penktas - genijus", - juokais Lietuvos iliuzionistø klubo narius apibûdina jau treèià kadencijà klubo prezidento pareigas einantis Jonas Ziemelis. Per dešimt klubo veiklos metø nariø išliko panašiai tiek pat. Jie nenustoja linksminti þmoniø, nors patiems atëjo ne pats smagiausias metas.

Steigiamasis Lietuvos iliuzionistø klubo susirinkimas ávyko Šiauliø rajono kultûros namuose 1999 m. balandþio 30 dienà.

Iš cilindro triušiø netraukia

"Galiu parodyti matomà ir nematomà monetos kelionæ", - pasiûlo magas. Ima monetà iš kairiojo delno, deda á dešinájá ir gràþina jà atgal. "Štai jums matomas kelionës bûdas". Po to monetà laiko sugniauþæs kairiajame delne. "Abrakadabra - moneta skrenda á dešinæ rankà, o po to gráþta á kairæ", - ištiesdamas delnà parodo "sugráþusià" monetà J. Ziemelis ir pasiekia savo - sulaukia šypsnio.

Pašnekovas surimtëja ir ima pasakoti, kad Europoje pirmasis iliuzionistø klubas susibûrë XIX a., o 1999 m. buvo ákurtas Lietuvoje. Tai pirmasis toks klubas šalyje, nors fokusininkai, kuriuos vadindavo šposininkais, monininkais, buvo minimi ir prieš karà.

"Susirinkome, kad galëtume pasidalyti patirtimi, informacija, rekvizitais. Klube jautiesi ne vienas, lengviau susirasti rëmëjø, - sako J. Ziemelis. - Ne visi èia pasilieka. Juk suaugusieji daþnai elgiasi kaip vaikai - susidomi, uþsidega noru veikti, o po to noras praeina."

Klubas šiuo metu vienija apie 30 nariø ir kandidatø. Net keturi iliuzionistai iš Šiauliø - tai Jonas Ziemelis, Gintas Gustas, Nina Vingrienë-Kundrotienë ir Aivaras Rusevièius. Klubas áregistruotas Šiauliuose, nes nariai daþniausiai susitinka Saulës mieste.

Ne vienam, ko gero, kyla klausimas, kaip vadinti tuos pokštininkus - iliuzionistais, magais ar fokusininkais. "Man priimtiniau fokusininkas, nes sovietmeèiu mus taip ir vadino. Terminas "iliuzionistas" kilo iš Europos, taèiau esmë nesikeièia. Jokios magijos èia nëra, tiesiog rankø miklumas. Fokusas turi prajuokinti, suþavëti þiûrovà. Aš esu interaktyviosios magijos atstovas, átraukiantis publikà. Man nereikia iš cilindro traukti triušiø, kad suþavëèiau þiûrovà. Moku prieiti prie kiekvieno, pademonstruodamas átikinamà triukà", - paaiškina J. Ziemelis.

Japonai dþiaugiasi kaip vaikai

Klubo prezidentas yra apkeliavæs visà Europà. Kaip ir daugelis fokusininkø, moka ávairiø uþsienio kalbø. Dëkingiausia publika, jo nuomone, yra japonai. Jie nëra išlepinti magijos þvaigþdþiø, tad naiviai, kaip vaikai, reaguoja á kiekvienà pademonstruotà fokusà. Uþtenka ištraukti kelias skareles iš delno, ir nuostabos kupinomis akimis atlikëjà apipila ovacijomis. Šiltai ir emocingai fokusininkus priima ir Pietø Europos gyventojai, priešingai nei skandinavai, stebintys pasirodymà kone akmeniniais veidais.

Kelmës dvare magai giljotina kirto agurkus - þiûrovams galvos liko ant peèiø.

Daugiausia Lietuvos iliuzionistø klubo nariø - vyrai. "Matyt, moterø prigimèiai magija nëra artima. Moterys daþniau padeda fokusininkams, paduoda, atneša triukui reikalingas pagalbines priemones, paèios tampa triuko ašimi - joms "nukertama" galva ar pilvà "perveria" kardai. Klube teturime vienà moterá. Mirus šiaulieèiui Genuèiui Vingrui, jo veiklà perëmë þmona Nina", - teigia klubo prezidentas.

Iš klubo nariø anapilin yra išëjæs ir talentingas fokusininkas Raimundas Šaulys (1939-2004), pirmiau išmokæs angliškai, o po to lietuviškai ir rusiškai. Á klubà ketinæs ástoti Leonidas Bakanas (1940-1994) turëjo cirko bûrelá ir mokëjo groti trimitu. "Leonidas yra Afrikoje demonstravæs triukà "Varguolio sapnas", kai tiesiog iš oro atsiranda pinigø kupiûros, kurios dedamos á kibirëlá. Kitàdien turguje já atpaþino tenykšèiai gyventojai, vadino já stebukladariu ir bëgo paskui, prašydami padaryti stebuklà, o iš oro gautus pinigus atiduoti jiems", - pasakoja pašnekovas.

Magijos knygas perspausdindavo mašinële

Dalis fokusininkø turi patirties tarptautinëje arenoje - kelia kvalifikacijà kursuose, dalyvauja tarptautiniuose konkursuose ir tampa jø laureatais. Tarptautiniuose vandenyse sëkmingai nardo Gintas Gustas, Nikolajus Jegorovas ir Mantas Þmuidinavièius. "Fokusininkø pasirodymà tarptautiniuose kongresuose stebi vien tik fokusininkai, kurie þino visas subtilybes, pastebi klaidas, tad jaudulys bûna gerokai didesnis", - paaiškina per 60 kongresø dalyvavæs J. Ziemelis.

Kas trejus metus fokusininkai vyksta á savotiškà olimpiadà - FISM kongresà (Tarptautinë magø asociacijø federacija). Savaitæ vyksta seminarai, konkursai, dalyviai susipaþásta su naujausiomis magijos tendencijomis, dalijasi patirtimi, ásigyja rekvizitø turguje. Šià vasarà kongresas vyks Pekine.

"Gráþæs ilgai nenori galvoti apie fokusus, nes bûni apkrautas informacijos. Sovietmeèiu jos trûkdavo, viskas buvo šluote šluojama, vaizdo kasetës su fokusø árašais buvo vertos aukso, knygos apie magijà buvo verèiamos iš anglø kalbos á rusø, perspausdinamos mašinële, o paveikslëliai perpiešiami ranka. Pats turiu tokiø "samizdat" (rus. "išleisk pats") leidyklos egzemplioriø. Garsiøjø "Bicycle" kortø savininkas buvo tikras turèius, nes jø kaladë sovietmeèiu kainavo 100 rubliø, kuriuos uþdirbdavai tik per mënesá", - prisimena Rusijos magijos mokyklos mokinys, á Maskvà vaþinëdavæs kas mënesá penkerius metus.

Pirmasis ir dabartinis klubo prezidentas Jonas Ziemelis rodo antikriziná triukà, kaip iš niekur atsiranda doleriai. Pinigø kampuose angliškai parašyta "Netikri. Stebuklingi pinigai". Lietuvos iliuzionistø klubo archyvo nuotr.

Dabar fokusams reikalingø rekvizitø galima ásigyti parduotuvëje ar išsirinkti patikusià prekæ internetu. Lietuvoje veikia net dvi internetinës magijos parduotuvës.

J. Ziemelis sako, kad ásigyta priemonë ir išmoktas vienas ar kitas fokusas sëkmës neuþtikrina. Reikia turëti nuosekliai parengtà programà, vienà triukà turi sklandþiai pakeisti kitas, magas turi mokëti bendrauti su publika ir, be jokios abejonës, neapsienama be talento.

Magiška naktis muziejuje

Klubo veiklos dešimtmeèio paminëjimas sutapo su tarptautinio projekto renginiu "Muziejø naktis", kuris vyko Kelmës dvare. Cirko artistai šoko su smaugliais, meškute, fokusininkai skraidino staliukus, stiklo rutulius, butelius keitë taurëmis, išsivaduodavo iš panèiø, vyrà aprengdavo moteriškais rûbais, lankstë stalo árankius. Þiûrovai išvydo J. Ziemelio surengtà parodà "Magai plakatuose". "Mûsø renginá sveèiai ávertino puikiai. Sulaukëme sveikinimo net iš Rusijos iliuzionistø asociacijos", - dþiaugësi J. Ziemelis. Dešimtmeèio proga uþsakyti puodeliai ir þenkleliai su klubo logotipu.

Šventës baigiasi, o kasdienis darbas nebëra toks saldus kaip anksèiau. Ir fokusininkai pajuto sunkëjanèià ekonominæ padëtá. Firmos, kuriø vakarëliai neapsieidavo be iliuzionistø, atsisako pramogø, o vestuvininkai vis daþniau svarsto, ar paslauga nëra per brangi. "Taksi nebevaþinëju. Štai mano prezidentiška transporto priemonë", - šmaikštauja klubo prezidentas, rodydamas dviratá.

Oksana LAURUTYTË

Praëjusá penktadiená á Šiauliø dramos teatrà susirinkæ þiûrovai plojo atsistojæ ir šaukë "bravo" Lietuvos teatro scenos grandu tituluojamam aktoriui Regimantui Adomaièiui ir jo scenos partnerei Aurelijai Tamulytei. Aktoriø duetas publikà sujaudino ir pakerëjo spektakliu "Kazanova" apie garsiausià pasaulyje suvedþiotojà. Spektaklá á Šiaulius atveþë teatras "Domino". "Iki šiol neradau atsakymo, kà tokio stebuklingo turi scena ir kodël ji mane traukia. Ne-þi-nau", - po spektaklio "Šiauliai plius" kalbëjo R. Adomaitis.

Kazanovà Regimantas Adomaitis ákûnija gyvai, þaismingai, átikinamai. Nors aktoriui jau 72-eji, veide vis šmësteli ta pašëlusi Girdvainio iš "Velnio nuotakos" šypsena. Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Adrenalinas scenoje - lyg narkotikas

Spektaklyje apie garsøjá moterø suvedþiotojà Kazanovà þiûrovø laukë staigmena - buvo kalbama ne apie avantiûras ar pašëlusius meilës nuotykius, o apie tyrà meilæ, gilius jausmus. Publika išvydo susenusá, legendomis apipintà moterø suvedþiotojà, kuriuo... niekas nebetiki. Tikroji drama ávyksta scenoje pasirodþius antrajam veikëjui - jauna tarnaitë Sofija (aktorë Aurelija Tamulytë) vienintelë klauso nusenusio Kazanovos meilës pasakojimø.

Scenos partneriai - aristokratiškos išvaizdos R. Adomaitis ir A. Tamulytë - publikà átikino. Aplodismentai netilo, aktoriai kelis kartus ëjo nusilenkti þiûrovams. Tada skubëjo persirengti ir gráþti á sostinæ. Pusvalandá R. Adomaitis skyrë savaitrašèiui "Šiauliai plius".

Iš smëlio spalvos "diplomato" aktorius išsitraukia dëþutæ su sumuštiniais, uþsipliko arbatos. Paima puodelá. Ranka ima virpëti.

Sausio 31-àjà R. Adomaièiui sukako 72-eji. LTSR ir TSRS liaudies artistas, Vokietijos (VDR) nacionalinës premijos laureatas, LTSR valstybinës premijos laureatas. Bûdamas šešiasdešimties, apdovanotas Gedimino III laipsnio ordinu. Aktorius iki šiol scenoje. Vaidmenis jis kuria ne tik "Domino" teatre - dirba Vilniaus valstybiniame maþajame teatre, Nacionaliniame dramos teatre.

- Gimëte Šiauliuose. Ar prisimenate kà nors iš vaikystës, jaunystës?

- Praëjusiame amþiuje gimiau. Nieko neatsimenu, buvau gal pusës metø, kai tëvai išsikëlë kitur. Tëvas Šiauliuose dirbo dar prie Smetonos, þinau, kad esu krikštytas Šv. Jurgio baþnyèioje. Gyvenom kaþkur Gubernijos rajone. Atsimenu, kaip studentaut iš Pasvalio vaþiuodavau pro Šiaulius. Geleþinkelio stotyje laukdavom plaèiabëgio traukinio á Vilniø. Iki Šiauliø atvaþiuodavom siauruku. Tai buvo didþiulë kelionë ir atrodo, kad tai buvo visai neseniai. Iš Klaipëdos atvykstanèio traukinio tekdavo laukti tris valandas iki treèios valandos nakties. Tada tos trys valandos buvo be galo ilgas laukimas. Dabar trys valandos - akimirksnis. Juk jaunystëj tokiu metu labai norisi miego. Visi studentai iš Šiaurës Lietuvos á Šiaulius vaþiuodavo tuo siauruku. Šiauliø stoty bûdavo didþiulë minia studentø. Visi su iš lenteliø sukaltais lagaminais, per galvas viens kitam lipdavom.

- Tuomet dar studijavote fizikà Vilniaus universitete ar jau Vilniaus konservatorijoje aktoriná meistriškumà?

- Iš pradþiø studijavau fizikà, man ji patiko. Patiko spræsti uþdavinius. Bet ir teatras man patiko. Á Vilniø atvaþiuodavo Panevëþio, Šiauliø, Kauno teatrai, nepraleisdavau në vieno spektaklio. Neþinau kodël - traukë ir viskas. Niekaip negaliu atsakyt á tà klausimà. Teatras mane uþbûrë. Dramos bûrelá lankiau mokykloj, universitete. Teatras buvo mano svajonë, kuri, maniau, nereali, todël nestojau á aktoriná. Kai universitete prasidëjo matematika, man labai pradëjo trûkti teatrinio išgyvenimo scenoje. Visada turëjau slaptà mintá, kad kaip nors pateksiu á teatrà. Bet metai eina, tëvai siunèia lašinius, reikia mokytis. Taip baigiau ketvirtà kursà ir galø gale nusprendþiau pabandyt ir ásitikint, gal aš niekam tikæs, neturiu jokiø gabumø. Tada ir nusiraminsiu. Negalëjau rasti sau vietos, kaip norëjau vaidinti. Buvo kanèia kaþkokia. Per vasaros atostogas pabandþiau, ir mane priëmë. Tada vienerius metus dar baiginëjau universitetà ir kartu studijavau konservatorijoje.

- Ir kas tame teatre tokio þavaus? Þavi justi þiûrovø energijà ar išgyventi labai daug gyvenimø, paþinti save?

- Neþinau. Išsiskiria adrenalinas, kuris veikia kaip narkotikas. Prieš prasidedant spektakliui visada jauti baimæ. Pajungi mintá ir emocijà tam dalykui, kurá turi daryti scenoj. Tà jaudulá pervedi á savo personaþo jaudulá. Tai valdomi dalykai.

Vaidinti serialuose verèia aplinkybës

- Turite tris sûnus. Vienà jø televizijos þiûrovai mato seriale "Nemylimi". Linkëjote vaikams aktoriais bûti?

- Niekada nesikišau á jø pasirinkimà. Kà jie norëjo, tà rinkosi. Gediminas pasirinko aktorystæ. Nebuvau nei prieš, nei uþ. Antrasis sûnus geras mašinø meistras, treèiasis baigë aukštuosius mokslus - vadybà, verslo organizavimà, toje srity ir dirba. Kartais þiûriu, kaip Gediminas vaidina. Seriale nëra vaidmens, serialai vienodi, nëra ko iš jø norët. Neseniai aš pats vaidinau seriale "Moterys meluoja geriau". Aktoriai dabar nebesirenka, paprastai sutinka serialuose vaidinti - išgyventi iš pensijos nëra lengva.

R. Adomaitis labiau paþástamas televizijos negu teatro þiûrovams. "Velnio nuotaka", "Jausmai", "Niekas nenorëjo mirti", "Turtuolis, vargšas" ir daugelyje kitø filmø sukurti aktoriaus vaidmenys - neuþmirštami ir átikinantys. Vis dëlto pašnekovas sako, kad tikro aktoriaus pašaukimas - vaidinti teatre. Ten, kur gali pajusti pulsuojanèià energijà, gyventi šia akimirka. Kine maþiau tikrumo, maþiau energijos, vaidmuo sukuriamas iš gabalëliø. "Negaliu þiûrëti kino filmø, kur vaidinu. Vis pykstu, kad galëjau suvaidinti kitaip, geriau", - prisipaþásta.

R. Adomaitis uþsimena apie prieš kelerius metus jam diagnozuotà ligà, taèiau sako nenorintis, kad bûtø apie tai rašoma: "Nemëgstu spekuliacijø šia tema. Nors tai gal ne spekuliacija, bet man nepatinka. Štai V. Kernagis sirgo, bet nesigyrë ir išëjo graþiai. Kai kas per daug reklamuoja savo ligas ir tai yra negraþu, baisu".

- Kaip Jûs susitaikote su draugø, scenos partneriø netektimi?

- Taip, daug išeina. Štai kà tik mirë rusø aktorius Olegas Jankovskis, su kuriuo buvom paþástami. Michailas Uljanovas, Kirilas Lavrovas išëjo. Ateina laikas ir þmonës išeina. Gal greitai, po metø kitø, ir aš išeisiu. Tai natûralus gyvenimo ciklas ir èia nieko nepadarysi. Man në kiek nebaisu. Jaunystëj viskas kitaip atrodo. Daug palaidojau draugø, artimø þmoniø, nekalbant apie tëvus. Prie visko priprantama ir iš ligos nereikia daryt tragedijos. Ar mirsi nuo kiauliø gripo, ar nuo vëþio - skirtumas nedidelis. Diagnozë visuomet gàsdina, atrodo þiauriai. Galim norëti daug ko, bet tik ne amþinai gyvent.

Vita MORKÛNIENË

Geriausia Šiauliø krašto 2008 metø kraštotyrininke išrinkta Šiauliø "Aušros" muziejaus Technikos istorijos skyriaus vedëja Genovaitë Þukauskienë. Ji tapo septynioliktàja tradicinio Mikelio prizo laureate. Mikelio statulëlë jai áteikta geguþës 15 dienà, minint Šiauliø kraštotyros draugijos 82-àsias metines ir Tarptautinæ muziejø dienà.

"Aš jau seniai apdovanota, nes iš savo darbo gaunu daug dþiaugsmo", - sako septynioliktoji Mikelio prizo laureatë Genovaitë Þukauskienë. "Aušros" muziejaus archyvo nuotr.

Muziejaus idëjos krikštamotë

Genovaitë Þukauskienë Šiauliuose jau daug metø tapatinama su Radijo ir televizijos muziejumi, kuris jos iniciatyva mieste buvo ásteigtas 1982 metais. Dvylika metø veikæs kaip visuomeninis muziejus, 1994-aisiais jis tapo "Aušros" muziejaus padaliniu.

Šiandien šis muziejus tapo miesto ávaizdþio dalimi, gali pasigirti ne tik septyniais tûkstanèiais eksponatø, kuriø nemaþa dalis yra unikalûs, bet ir tradicijomis. Bene svarbiausia - jau penkiolika metø rengiamas jaunøjø elektronikos konstruktoriø konkursas, prieš penketà metø perþengæs šalies ribas ir tapæs tarptautiniu. Apie muziejø telkiasi ir techninë inteligentija, kurios Šiauliuose buvo itin gausu "anais" laikais, kai miestà garsino "Nuklonas", Televizoriø gamykla, kitos modernios pramonës ámonës. Bûtent Televizoriø gamykloje prieš daugelá metø kraštotyrinæ veiklà pradëjo šiømetë Mikelio laureatë Genovaitë Þukauskienë. Nuo 1973 iki 1994 metø ji vadovavo Televizoriø gamyklos kraštotyrininkams.

Kà nutyli didþioji istorija

Kadaise, rinkdamasi gyvenimo kelià, G. Þukauskienë svyravo tarp fizikos ir istorijos. Aplinkybës lëmë, kad pasirinko pirmàjà – tapo inþiniere radiotechnike. Genovaitë sako, kad likimas buvo jai palankus, nes leido suderinti ágytà profesijà ir mëgiamà laisvalaikio uþsiëmimà, në vieno nereikëjo atsisakyti. Bëgantys metai ir dešimtmeèiai ištrynë juos skirianèias ribas. "Dabar tai yra mano gyvenimo bûdas, teikiantis daug dþiaugsmo ir atradimø, dovanojantis daugybæ susitikimø su gabiais, ádomiais, talentingais þmonëmis, suteikiantis galimybæ parodyti, kokia darbšti, gabi ir sumani yra mûsø tauta", - sako laureatë.

G. Þukauskienë vadovaujasi principu, kad verta ir bûtina surinkti "praeities šukes", kad iš þmoniø atminties laikas negalëtø ištrinti to, kà nutyli didþioji istorija.

Per kelis dešimtmeèius niekas nesuskaièiavo, kokiais eksponatais G. Þukauskienës dëka papildyti muziejaus fondai. Daugiausia radiniø, vertingø eksponatø rasta ekspedicijø metu, kurios yra atskiras puslapis jos, muziejininkës ir kraštotyrininkës, kelyje. G. Þukauskienë dalyvavo septyniolikoje ekspedicijø ávairiuose lietuvos kampeliuose. Buvo metø, kai á ekspedicijas išsiruošdavo triskart per metus.

Vienoje tokiø ekspedicijø Gruzdþiuose "atkapstë" seniausià Lietuvoje 1925 metais Stasio Brašiškio laboratorijoje pagamintà radijo imtuvà. Su Gruzdþiais susijusi ir kita likimo dovana - Þagarës kalviø rankø darbo XIX amþiaus pabaigos mediná kaustytà dviratá, kurá aptiko pas vienà kolekcininkà, sutikusá dviratá atiduoti muziejui. "Tai unikalus eksponatas, tikras mûsø muziejaus ekspozicijos pasididþiavimas", - suþiba G. Þukauskienei akys, prisiminus tuos ypatingus atradimus.

Dar vienas reikšmingas G. Þukauskienës darbo baras – raštu áamþinta, apibendrinta surinkta kraštotyros medþiaga, informacijos sklaida apie muziejø šalyje ir uþ jos ribø. Apie šiuos darbus liudija skaièiai: 13 nemenkos apimties kraštotyros leidiniø, 52 jos parašyti straipsniai, kelios dešimtys kitø autoriø straipsniø apie jà ir jos vadovaujamà muziejø.

Prisiminti visada verta

Šiauliuose visuomet buvo þmoniø, kurie domëjosi savo krašto istorija, kuriø surinkta informacija, eksponatai, sudaryti rinkiniai dþiugina ar net kelia nuostabà. Galbût šià veiklà palaiko ir skatina ilgametës mûsø krašto kraštotyros tradicijos. "Prisiminti visuomet verta", - Mikelio áteikimo šventëje teigë Šiauliø kraštotyros draugijos pirmininkë Virginija Šiukšèienë, priminusi svarbiausius Šiauliø kraštotyros draugijos istorijos faktus.

Kraštotyros pradþia Šiauliuose sietina su kultûrinio gyvenimo pagyvëjimu, Lietuvai po Pirmojo pasaulinio karo atkûrus nepriklausomybæ. Suvokdama tautos praeities ir kultûros paveldo išsaugojimo svarbà, grupelë Šiauliø šviesuoliø su Peliksu Bugailiškiu priešakyje karo sugriautame mieste 1923 metais inicijavo "Aušros" muziejaus ásteigimà. Tie patys šviesuoliai 1927 metø geguþës 15 dienà ásteigë ir Šiauliø kraštotyros draugijà.

Kraštotyros veikla mieste išgyveno ávairius laikotarpius – nuo klestëjimo ir ypaè aktyvios veiklos prieškariu (kraštotyrininkai kartu su muziejininkais dalyvavo ekspedicijose, rinko muziejines vertybes, aprašomàjà medþiagà, bendradarbiavo leidþiant pirmàjá Lietuvoje kraštotyrai skirtà þurnalà "Gimtasai kraštas") iki veiklos nutraukimo 1940 metais. Taèiau ir po karo "Aušros" muziejininkø ir miesto mokytojø dëka kraštotyros sàjûdis Šiauliuose buvo gyvas. 1961 metais ásteigus Lietuvos TSR kraštotyros draugijà, šiaulieèiai á jà ástojo vieni pirmøjø.

Kraštotyros veikla tuo metu buvo apëmusi miesto ámones, organizacijas, mokyklas, aktyviai reiškësi ir tuomeèiame Šiauliø pedagoginiame institute. Jungiamàja grandimi tarp prieškario ir sovietmeèio kraštotyrininkø buvo muziejininkas, kraštotyrininkas Vincentas Vaitekûnas.

Atkûrus nepriklausomybæ, atsinaujino ir kraštotyros darbas, ir pati organizacija. Pradëtos tyrinëti aktualios genocido, tremties, rezistencijos, tautinës kultûros ir kitos sovietmeèiu draustos temos, atrastos naujos darbo formos – nuo 1995 metø mieste veikia Jaunøjø mikeliukø mokykla. Nuo 2003 metø draugijai sugràþintas prieškarinis pavadinimas – Šiauliø kraštotyros draugija (ŠKD).

Mikelio prizo teikimas - viena svarbiausiø dabartiniø draugijos tradicijø. Tradicijà stiprina ir tai, kad Vis gausëjanèioje Mikeliø šeimoje nëra atsitiktiniø pakeleiviø.

Vita MORKÛNIENË

Iki birþelio vidurio Šiauliø dailës galerijoje eksponuojama fotomenininko Alvydo Lukio paroda "DJV. Sublimuota realybë". Per parodos atidarymà geguþës 6 dienà pristatyta ir jo fotoesë knyga "Bûtasis tæstinis laikas".

Alvydas Lukys viename savo interviu yra sakæs, kad fotografija jam yra màstymas vaizdais, filosofavimas.

Iš Šiauliø kilæs menininkas su gimtuoju miestu palaiko glaudþius asmeninius ir kûrybinius ryšius – iš Vilniaus nuolatos gráþta su parodomis, o pastaraisiais metais ir su paskaitomis – dësto Šiauliø universiteto Audiovizualinio meno katedros studentams. Vilniuje uþsiima ne tik kûryba - yra Vilniaus dailës akademijos Fotografijos ir medijø meno katedros vedëjas, profesorius.

Viename interviu A. Lukys yra prasitaræs, kad fotografija jam yra màstymas vaizdais, filosofavimas. Þiûrovui tai gali bûti raktas á autoriaus kuriamà vaizdø pasaulá.

Þiûrëdamas á A. Lukio fotografijas, þiûrovas greièiausiai nealps iš susiþavëjimo ir neaikèios: "Dieve, kaip graþu." Jose nëra jûros toliø, kalnø viršûniø, širdá gniauþianèiø saulëlydþiø ar kitø áspûdingø gamtos vaizdø. Nëra jose ir ásimintinø portretø, þmonijai nusipelniusiø þmoniø veidø. Jose - paprasèiausi kasdieniški vaizdai, kuriø šimtai kasdien praplaukia mums pro akis ir á kuriuos tik retkarèiais uþmetame þvilgsná nuolatos bëgdami, skubëdami ir vis tiek nespëdami, lenktyniaudami su laiku, besigalynëdami su gyvenimo iššûkiais, spræsdami svarbias, o kartais ir visai beprasmiškas buities ir bûties padiktuotas lygtis.

Taèiau to paties po galerijos salæ besiþvalganèio þiûrovo laukia kitas netikëtumas - stabtelëjæs prie kaþkurios iš tø neásimenanèiø fotografijø jis gali patirti tà þodþiais sunkiai nusakomà, bet daugeliui paþástamà jausmà, kad tai, kà mato prieš akis, jau yra kaþkada matæs, greièiau – patyræs. Praeityje, o gal ateityje, šiame, o gal ankstesniame gyvenime? "Deja vu" - taip þmogaus sielos tyrinëtojai ávardija šá psichikos fenomenà.

A. Lukio nuotraukos - be pavadinimø, neávardytos konkreèios vietos ir laikas, kada jos sukurtos. Ádomiausia tai, kad profesionalus fotografas joms sukurti pasirinko mobiløjá telefonà. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.

Stabtelëjæs suprasi, kad fotografijø autorius ëmësi ne tokios menkos uþduoties iš kasdienybës detaliø, buities vaizdø "numegzti" tinklà ir juo sugauti tà paslaptingàjá šeštàjá pojûtá. Ne toks paprastas uþdavinys išgryninti ir pakylëti nuo þemës kasdienybës išgyvenimà. Savo fotografijomis autorius siûlo kitaip paþvelgti á realybæ, pamatyti jà kitokià.

Fotografijose uþfiksuoti Vilniaus, Paryþiaus ir Niujorko vaizdai. Nuotraukos be pavadinimø, neávardytos konkreèios vietos ir laikas, kada jos sukurtos. Ne tai svarbiausia. Svarbiau – santykis su supanèiu pasauliu, autentiškas þvilgsnis á kiekvienà detalæ, kuri atgyja þmogaus prisiminimuose ir daro pasaulá jaukesná ir savesná.

Visos parodos nuotraukos sukurtos mobiliuoju telefonu. Kodël profesionalus fotorgrafas savo kûrybos priemone pasirinko toká banalø ir visiems prieinamà mûsø kasdienio gyvenimo atributà? Ar ámanoma juo sukurti ryškius, meniškus ir ásimenanèius vaizdus? Kas tai - manieringumas ar konceptualiai priimtiniausia ir tinkamiausia išraiškos priemonë? Á šiuos ir panašius klausimus A. Lukys atsako panašiai. Kad jam svarbiau ne vaizdø ryškumas, o vaizdø kalba. Kad fotografijoje, kaip ir kituose menuose, svarbiausia yra mintis, idëja, autoriaus pasaulio ir gyvenimo supratimas, þmogiškoji pozijcija, o ne techniniø priemoniø ir jø galimybiø demonstravimas. O miglelë, kuri atsiranda fotografuojant telefonu, ne kliudo, o kaip tik padeda atskleisti paslaptingàjá "deja vu' fenomenà. Mobiliuoju telefonu A. Lukio sukurta vaizdinë estetika artima pasàmonës fiksuojamiems vaizdams.

Taip atsiranda daugiau galimybiø per fotografijà paþvelgti ne tik á pasaulá, bet ir á save.

Jolanta ŠIDLAUSKIENË

ŠU Fizikos katedros profesorius Arvydas Juozapas Janavièius balandþio 27-àjà atšventë 70-àjá jubiliejø. Moksliná atradimà padaræs fizikas jauèiasi Lietuvai nereikalingas, yra nusiteikæs prieš aukštojo mokslo reformà ir šaliai ekonominio pagerëjimo neprognozuoja dar ilgai.

"Mokant studentus, dirbant moksliná darbà, norint ádiegti išradimà, nebëra laiko rašyti knygø", - sako Arvydas Juozas Janavièius. Autorës nuotr.

Susidomëjo net NASA

Fizikui pavyko pritaikyti sukurtus metodus, leidþianèius ávesti priemaišø á silicá kambario temperatûroje, kai iki tol šis procesas vykdavo aukštesnëje nei 1000 laipsniø pagal Celsijø temperatûroje. Naudojant rentgeno spindulius, atsivërë galimybë pritaikyti atrastà reiškiná naujø medþiagø, mikroschemø, kompiuteriø, saulës elementø, elektroniniø prietaisø gamybai.

Fizikos mokslininko išradimà jau pradeda taikyti uþsienieèiai. Išradimu susidomëjo net NASA (JAV nacionalinë aeronautikos ir kosmoso agentûra). Straipsnis apie lietuvio taikomus metodus buvo publikuotas Europos taikomosios fizikos þurnale, išradimo neuþpatentavus.

"Lietuvoje mokslas korumpuotas kaip ir kitos sritys. Nesu uþpatentavæs savo atradimo, nes Lietuvai manæs nereikia. Šis atradimas galëtø atnešti šaliai daug pinigø. Niekas nesiginèija, kad mano atradimas vertas milijonø, taèiau pinigus gauna ne profesoriai, darantys atradimus, bet vadovai ir valdininkai", - konstatuoja mokslininkas.

Anot jo, norint uþpatentuoti atradimà, kad jis bûtø pripaþintas Europoje ir pasaulyje, reikia 30-40 tûkstanèiø doleriø sumokëti uþsienieèiø ekspertams, kad šie ávertintø išradimà. Lietuvos ûkio ministerija išradëjams turëtø gràþinti šià ekspertams sumokëtà sumà, taèiau taip nëra.

Á uþsiená neišvaþiavo

Profesoriui yra siûlæ darbà Kanadoje, JAV, taèiau jis liko Lietuvoje, kur buvo susigyvenæs su vietiniø mokslininkø bendruomene. Emigravo tik buvusi þmona su vaikais, kurie ásikûrë netoli Niujorko. Su antràja þmona architekte Kristina Širšinaitiene vyras susipaþino, mokydamas jos vaikus.

Ko per tiek metø išmokë gyvenimas? "Þmogus turi stengtis laikytis Dievo ásakymø, gerbti savo priešà, tik tada jis galës išlikti, išsaugoti save ir savo kraštà. Iš kitø tautø reikia mokytis to, kas geriausia, o ne šaipytis iš jø. Lietuviai juk gelbëjasi atskirai, nemoka susivienyti. Jø individualizmas ir neleido sukurti demokratinës valstybës. Demokratija Lietuvoje tëra tam, kad bûtø kà parodyti uþsienieèiams, Europos Sàjungai, kuriai klusniai atsiskaitinëjame", - sako A. J. Janavièius.

Krizës Lietuvoje nëra

Mokslininkas ásitikinæs, kad Lietuvoje, kur labai nuvertinamas protas, krizës nëra. Šalis, jo nuomone, galëtø spræsti problemas, didindama mokesèius turtingiesiems. "Krizës Lietuvoje nëra, priešingai, nei JAV. Amerikoje ji kilo dël prekiø pasiûlos ir paklausos disbalanso. Pas mus prekiaujama padidintom kainom, kitose valstybëse jos maþesnës. JAV benzinas kainuoja triskart pigiau nei pas mus. Degalinës buvo atiduotos á privaèias rankas, tad savininkai siekia maksimalaus pelno. Lietuvos centrinis bankas nevykdo bankams bûdingø funkcijø. Imdamas pigias paskolas iš uþsienio valstybiø ir išdalydamas privatiems bankams, jis suteikia galimybæ uþdirbti ir uþkelti palûkanas, kurios Europoje yra aukšèiausios, kaip ir benzino kainos. Demokratija nekvepia ir elektros tinklø privatizavimas ar IAE uþdarymas bei naujos elektrinës perdavimas privatininkams. Atominë elektrinë - valstybinë nuosavybë, o ne privatus reikalas. Tai valstybinio turto uþgrobimas. Jeigu privatininkai norëjo daugiau pyrago atsiriekti, galëjo daugiau ásigyti valstybinës bendrovës išleistø akcijø, daugiau investuoti á naujos elektrinës statybà. Neveikiant antimonopoliniams ástatymams, Lietuvoje atsigavimo niekada nebus", - pesimistiškai sako jubiliatas.

Reforma þlugdo provincijos universitetus

A. J. Janavièius nusiteikæs ir prieš aukštojo mokslo reformà. "Studentø krepšeliai" bus skiriami vaikams, kurie mokosi gerose gimnazijose. Jø tëvai gali pasamdyti repetitoriø, o ástojæ vaikai gali porà metø pailsëti. Kad aukštoji mokykla neprarastø "studentø krepšelio", dëstytojai bijos rašyti þemà balà. Reformoje net neuþsimenama apie dëstytojø kvalifikacijos këlimà, konkurencijà bei mokslo proceso pagerinimà. Studentø sumaþës perpus", - sako jis.

Profesoriaus manymu, tokia reforma suþlugdys Lietuvos aukštàjá mokslà, išnaikins provincijos aukštàsias mokyklas. "Sumaþinus studentø priëmimà á visas aukštàsias mokyklas treèdaliu, bûtø galima didinti dëstytojø algas, nes šie dabar dirba pusantro etato ir negali kelti kvalifikacijos. Buvau ir prieš viduriniø mokyklø reformà, kuri jau patyrë fiasko", - kalba A. J. Janavièius.

Su studentais profesorius problemø nëra turëjæs. Šie já nepiktai pravardþiuoja gandru dël aukšto ûgio. Profesorius yra ir Fizikiniø procesø modeliavimo mokslinio centro vadovas bei vyriausiasis mokslo darbuotojas. Dirbdamas be laisvadieniø mokslininkas sako uþdirbàs tiek, kiek Ispanijoje bedarbis gauna pašalpos. Finansiniø sunkumø jis tikina nepatiriantis, nes pinigai yra reikalingi tik konferencijoms ar išvykoms pas kolegas á Vilniø.

Dosjë

A. J. Janavièius gimë Ukmergëje 1939 m. bajoro ir lenkø dvarininko dukters šeimoje. 1962 m. baigæs Vilniaus universitetà, buvo atsiøstas á Šiaulius sustiprinti Fizikos katedrà. Doktorantûroje pradëjo gilintis á branduolio fizikà. Bûdamas 31-eriø apgynë daktaro disertacijà, o prieš dešimt metø - habilituoto daktaro disertacijà.

Vilniaus universiteto Fizikos fakultete A. J. Janavièius rado jo idëjas palaikanèiø þmoniø ir ëmë plëtoti naujà fizikos kryptá - superdifuzijà - procesà, kai á medþiagà ávedama priemaišø, keièianèiø jos savybes. Jau dešimt metø A. J. Janavièius yra ŠU Fizikos katedros profesorius. Jis glaudþiai bendradarbiauja su matematikais, dalyvauja tarptautinëse mokslo konferencijose, per pastaràjá dešimtmetá publikavo 50 mokslo publikacijø šalies ir uþsienio spaudoje. Šiuo metu rašo mokslinæ knygà apie superdifuzijà. 2005 m. "Mokslo ir technikos" dvyliktame numeryje, tarpininkaujant garsiam puslaidininkiø fizikos specialistui akademikui Jurui Poþëlai, buvo paskelbtas straipsnis apie A. J. Janavièiaus ir Vilniaus mokslininkø suburtos grupës darbus, ágyvendinant idëjas superdifuzijos srityje.

Jolanta ŠIDLAUSKIENË

Neseniai iš tarptautinio projekto "Geriausios pasaulio scenos - vaikams" Sankt Peterburge (Rusija) gráþo Šiauliø 1-osios muziko mokyklos moksleivë Augustë Emilija Janonytë. Daugelio tarptautiniø ir respublikiniø konkursø, Karalienës Mortos premijos laureatë pakerëjo ir virkdë publikà.

Daugelio tarptautiniø konkursø laureatë, Karalienës Mortos premijos savininkë Augustë Emilija Janonytë garsina ne tik Šiaulius, bet ir Lietuvà. Autorës nuotr.

Projekte dalyvavo tarptautiniø konkursø laureatai iš Ukrainos, Rusijos ir Lietuvos. Mûsø šaliai, be A. E. Janonytës, atstovavo choras "Liepaitës".

Projekto organizatorë Sankt Peterburgo choro studijos "Rondo" vadovë Natalija Muravjova aštuonmetæ šiaulietæ pastebëjo prieš keletà metø ir 2008 m. spalá atsiuntë kvietimà dalyvauti šiame projekte.

"Šiauliai šiemet tampa Lietuvos smuiko sostine. Augustës dalyvavimas konkurse - tai áþanga á tarptautiná jaunøjø smuikininkø ir violonèelininkø S. Sondeckio konkursà, vyksiantá birþelá", - sako Šiauliø 1-osios muzikos mokyklos direktorius Vygintas Ališauskas.

Pagrindinis koncertas vyko Sankt Peterburgo M. Glinkos valstybinës akademinës kapelos salëje. A. Janonytë grojo solo su Sankt Peterburgo specialiosios muzikos mokyklos-licëjaus prie valstybinës N. Rimskio-Korsakovo konservatorijos simfoniniu orkestru, kuriam vadovauja ir diriguoja Arkadijus Šteinluchtas. Šiaulietë atliko F. Mendelsono koncertà smuikui ir orkestrui e-moll. Baigiamajame koncerte Augustë atliko F. Kreislerio kûriná "Preliudas ir Allegro". Jai akompanavo jaunoji pianistë iš Rusijos Jekaterina Muravjova. Be koncertø, buvo rengiami meistriškumo kursai, vyko konferencija. Projekto dalyviai buvo apgyvendinti ir maitinami organizatoriø lëšomis.

Jaunosios smuikininkës mama Birutë Janonienë pasakojo, kad publika po pasirodymo ilgai nepaleido Augustës, prašë autografø ir liepë nesikeisti pavardës, kad gerbëjai galëtø paþinti bûsimà smuikininkæ. Mergaitë sulaukë švelniø epitetø - grojo dieviškai, angeliškai. Salëje þmonës net verkë.

Muzikos mokyklos direktorius apgailestauja, kad mieste nëra talentingø vaikø rëmimo strategijos. Augustë grieþia smuiku nusilaupiusiais daþais, o naujam reikëtø dviejø tûkstanèiø eurø.

A. Janonytës mokytoja Nijolë Prascevièienë mokydama taiko metodikà, kad pastangas reikia dëti nuo maþø dienø ir þengti palaipsniui á prieká. Vaikas turi siekti tikslo, taèiau grojimas jam turi teikti malonumà. Augustë grieþti smuiku pradëjo bûdama 4,5 metø. Vienuolikmetë yra dalyvavusi per 130 konkursø.

Birþelio 6-11 dienomis Šiauliuose vyksianèiame tarptautiniame jaunøjø smuikininkø ir violonèelininkø S. Sondeckio konkurse laukiama per 60 atlikëjø iš Austrijos, Turkijos, Kroatijos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos ir Lietuvos.

Arûnas VASILIAUSKAS

Šiauliø dailës mokykloje eksponuojama tradicinë dešimtoji mokyklos mokytojø kûrybos darbø paroda. Tai kasmetë ataskaita mokyklos sveèiams ir moksleiviams. Parodoje dalyvauja devyniolika autoriø, kurie eksponuoja per trisdešimt savo kûrybos darbø. Šiø metø parodos tema "Atminimas" ápareigojo autorius á savo kûrybà paþvelgti siauriau, kryptingai pataikauti šiai uþduoèiai. Parodos darbams bûdingas dekoratyvumas, minties apibendrinimas, juose išsakytas filosofinis autoriø poþiûris.

Irenos Šliuþelienës trijø daliø kompozicija "Trys princesës".

Vitalijos Kurtinaitienës "Laiko þenklai".  Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Vieni brandþiausiø parodos darbø - dailininko Sigito Prancuièio aliejinës tapybos paveikslai "Dingæ pasauliai" ir "J. Švaþo portretas". Meistriškai atlikti darbai skirti prisiminimams, savo mokytojui Jonui Švaþui pagerbti. Šiai tematikai priskirtinas to paties autoriaus eksponuojamas "Objektas G. Beresnevièiui atminti".

Parodoje gausiausiai dalyvauja dailininkai tapytojai. Didelio formato paveiksle "Ikarus" Dalvis Udrys su þiûrovu filosofuoja apie praeitá ir dabartá, apie klasikinæ filosofijà ir lietuviø liaudies mitologijà. Parodoje spalvinga ir nuosekli dailininkë Viktorija Visockytë, eksponuojanti du tapybos darbus: "Gera gyventi" ir "Mano þalias pavasaris".

Ekspozicijoje matome portretus - tai Vladimiro Ošurkovo "Nijolë" ir Irenos Šliuþelienës "Autoportretas". Malonu, kad realistinis portretas vël suranda savo vietà šiaulieèiø dailininkø kûryboje. Jûratës Þuklienës kompozicija "Giesmë" – duoklë vaikystës prisiminimams, pasakojimas apie tai, kas kartais gyvenime monotoniška ir nereikšminga, laikui bëgant, tampa praeities prasme.

Ádomi dailininkø grafikø ekspozicijos dalis. Tobula technika atlikti, lietuviø liaudies motyvais paremti Gitanos Kaltanienës grafikos darbai "Nakties šnabþdesys". Tai aktyvios, kûrybingos, nuosekliai dirbanèios ir nuolat savo braiþo ieškanèios autorës tobulumo darbo rezultatas.

Nûdienos aplinkoje savo kûrybai temos ieško Vilius Šliuþelis. Humoru dvelkia jo grafikos lakštas "Kalniuko vagis", paslaptingu subtilumu - "Lepšiø šulnys".

Parodos kompozicijà paávairina þinomø mûsø miesto skulptoriø Birutës ir Kazio Kasperavièiø skulptûros. Stebëtino meistriškumo K. Kasperavièiaus medþio kompozicija "Kamienai" þiûrovui aiškiai pasako, kad tik nuosekliai ir daug dirbdamas gali pasiekti ádomiø kûrybos rezultatø. Ádomus ir B. Kasperavièienës darbas "Modelis".

Didelio formato pastelëmis dailininkë Violeta Kiznienë þiûrovams pasakoja apie savo ir giminiø praeities išgyvenimus, prisiminimus. Aktyvi parodø dalyvë tekstilininkë Nijolë Ošurkovienë demonstruoja dviejø daliø ciklà "Kas gera – prisiminkime..." Tai lyrika ir švelnumu dvelkiantys prisiminimø epizodai.

Parodoje išskirtinæ vietà uþima keramikø darbai. Vaikystës pasakø motyvais paremta Irenos Šliuþelienës trijø daliø kompozicija "Trys princesës". Tiksliausiai parodos uþduotis atlikta Vitalijos Kurtinaitienës keramikos darbuose "Laiko þenklai" ir "Tulpiø laukas". Pastarasis aiškiai prašosi bûti pritaikytas interjere. Tai spalvinga ir nuotaikinga kompozicija, kalbanti apie laiko pasmæ.

Konceptualius kûrybos darbus parodoje demonstruoja Edita Sudþiûtë ir Rinaldas Damskis. Paprastai, ávairiais techniniais ieškojimais pagrásdamas savo darbus, Alvydas Šalkauskas šá kartà pateikia dvi ramias, kaimo tematika paremtas fotografijas "Senojo kaimo garsai". Etnografine praeitimi mëgaujasi dailininkiø Eglës Bièkienës, Audronës Grosienës kûryba.

Ši tradicinë dailës mokyklos mokytojø kûrybos paroda parodo, kad mokytojai yra ne tik nuoširdûs pedagogai, bet ir kûrybingi menininkai, savo þinias ir gebëjimus perteikiantys mokiniams.

Vita MORKÛNIENË

Šiauliø "Aušros" muziejaus Ch. Frenkelio viloje iki birþelio vidurio eksponuojama paroda "Pranas Domšaitis (1880–1965). Tapyba" iš Lietuvos dailës muziejaus Prano Domšaièio galerijos Klaipëdoje rinkiniø. Dviejose muziejaus salëse išdëstyta kolekcija pristato ankstyvàjá ir vëlyvàjá jo kûrybos periodus, kuriuos skiria didþiulës metø atkarpos, o vienija ryškios lietuviškumo apraiškos.

Parodos atidarymo metu skambëjo Šiauliø 1-osios muzikos mokyklos akordeonininkø atliekami kûriniai.

Paroda neturi konkretaus pavadinimo. Taèiau jà, kaip ir visus kitus Lietuvoje rengiamus Pr. Domšaièio kûrybos pristatymus, galëtume vadinti vienodai - "Sugráþimai".

"Mano tapybos esmë yra magiškas realybës atsivërimas, savybë, paveldëta iš tolimosios baltiškosios Tëvynës", - kadaise sakë Pr. Domšaitis.

Ekskursas á šalá

Galimybë iš arti pamatyti pasaulinio masto dailininko, áþymiausiu lietuviø ekspresionistu vadinamo kûrëjo paveikslus, juose perskaityti sudëtingà gyvenimo ir kûrybos kelià jau savaime yra vertybë, taèiau šiaulieèiai galëtø dþiaugtis ir kitu, su konkreèiu autorium ir jo kûryba nesusijusiu aspektu. Mieste po svetingu ir prabangiu restauruotos Ch. Frenkelio vilos stogu atsiranda (jau yra, veikia) nauja parodø erdvë. Savita, solidi, tinkama tokiems autoriams ir tokiems kûriniams, kuriems kitos miesto galerijos nebûtø paèios tinkamiausios. Muziejaus saliø interjeras, istorinë ir kultûrinë aura švelniai, bet gana ásakmiai diktuoja jau buvusiø ir bûsimø parodø kryptá. Tokio parodø centro atsiradimas šiek tiek sušvelnina pastarojo meto miesto praradimus - beveik dešimtmetá sëkmingai gyvavusià ir skausmingai uþsidariusià (tiksliau - uþdarytà) Šiauliø universiteto galerijà, metø pradþioje duris uþvërusià "Retro" galerijà, kuri irgi jau turëjo savo nišà ir savo lankytojà. Tikëtina, kad solidþiø - paþintine ir menine prasme reikšmingø - parodø tradicija Ch. Frenkelio rûmuose ásitvirtins.

Kûrybinis palikimas – Lietuvoje

Surengta paroda - tai unikali paþintis su pasaulyje seniai pripaþinto ir ávertinto þmogaus kûryba, kuri ilgai buvo nepaþinta ir svetima jo tëvynëje, á kurià senatvëje svajojo sugráþti ir kam nebuvo lemta nutikti. Tik visai neseniai, palankiai susiklosèius daugeliui aplinkybiø, Prano Domšaièio kûryba tapo neatsiejama Lietuvos kultûros dalimi.

Prano Domšaièio tapybos darbuose atsiveria magiška realybë ir ilgesys tolimajai baltiškai realybei. Menininko svajonë bent senatvëje sugráþti á Lietuvà neišsipildë, taèiau sugráþo jo kûriniai.

Dabar galime dþiaugtis ir didþiuotis, kad didþioji menininko kûrybinio palikimo dalis saugoma Lietuvoje. Lietuvai šià dovanà áteikë Lietuviø fondas Èikagoje. Suprasdamas Pr. Domšaièio kûrybos vertæ ir unikalumà, fondas nutarë išsaugoti jo kûrybos palikimà ir 1980-1981 metais iš dailininko našlës nupirko per 800 kûriniø, kuriuos skyrë nepriklausomai Lietuvai neabejodamas, kad toks laikas bûtinai ateis. 1989 metø vasarà Lietuvà pasiekë pirmieji 530 kûriniø.

Pirmoji paroda surengta Vilniaus dailës muziejuje, po to darbai perkelti á Klaipëdos paveikslø galerijà, kuriai 2004 metais suteiktas Pr. Domšaièio vardas. Ávertinæs, kaip rûpestingai ir pagarbiai Lietuvoje elgiamasi su Pr. Domšaièio palikimu, 2006 metais fondas perdavë dar 135 paveikslus.

Manoma, kad iš viso dailininkas yra sukûræs per 900 paveikslø. Jø yra Vokietijos ir Pietø Afrikos Respublikos muziejuose, Australijos ir Amerikos þemynuose, galerijose ir privaèiose kolekcijose, jie yra paklausûs pasauliniuose meno aukcionuose.

Tokios didelës kolekcijos sugráþimas reikšmingas visai Lietuvos kultûrai. Meno istorijoje tokiø atvejø nëra daug.

Kelyje

Jeigu kas nors kada nors parašytø Pr. Domšaièio biografiná romanà, veikiausiai pavadintø já "Kelyje". Romanas bûtø kupinas ieškojimø, atradimø ir praradimø, kûrybos dþiaugsmo ir paniekinto kûrëjo skausmo, jame bûtø aistros, vilties ir tikëjimo, bûtø aprašytas þmogaus atsparumas, stebimasi kûrybiniu ilgaamþiškumu. Pr. Domšaitis mirë Keiptaune, Pietø Afrikos Respublikoje, sulaukæs 85-eriø. Jo amþininkai, dabar ir kûrybos tyrinëtojai, su nuostaba teigia, kad paskutinieji penkiolika Pr. Domšaièio gyvenimo metø buvo bene sëkmingiausi, rezultatyviausi ir brandþiausi per visà kûrybiná kelià. Seno þmogaus þenklo juose në kvapo - tik kûrybos polëkis, savitas þvilgsnis, gili ir aiški mintis, tobulos kompozicijos. Tuo metu buvo sukurtos ypaè gilios, prasmingos kompozicijos religiniais motyvais, o biblinë "Bëgimo á Egiptà" tema buvo viso jo gyvenimo ir kûrybos leitmotyvas. Toje biografinëje knygoje, be abejo, bûtø išvardyti ir Pr. Domšaièio vaikystës, jaunystës takeliai, varginantys emigranto keliai, tûkstanèiai kilometrø, keliaujant po pasaulá, milþiniškas atstumas, fiziškai skyræs já nuo "tolimosios baltiškosios tëvynës".

Yra išlikæ liudijimø, kad paskutinæ savo gyvenimo dienà Pr. Domšaitis ištarë þodþius: "Aš visada esu kelyje", - lyg apibendrindamas visà savo gyvenimà. Taip pavadintas ir vienas paskutiniø jo kûriniø.

Vingiai

Pr. Domšaièio darbai iš galerijos Klaipëdoje atkeliavo á Ch. Frenkelio vilà. Artûro STAPONKAUS nuotr.

Pr. Domšaitá suformavo ir išugdë vokieèiø ir lietuviø kultûra. Vokieèio ir lietuvës šeimoje Maþojoje Lietuvoje gimæs ir augæs Pr. Domšaitis iki 27-eriø metø dirbo tëvø ûkyje, kurá drauge su nedidele uþeiga turëjo perimti kaip vyriausias sûnus. Jo meniniai gabumai buvo akivaizdûs nuo maþens - jis piešë, tapë, droþë, taèiau tam galëjo skirti tik laisvalaiká. Susitikimas 1907 metais su áþymiu vokieèiø dailininku Maksu Lybermanu buvo lemtingas. Jis átikino tëvà ir davë rekomendacijà Karaliauèiaus meno akademijai. Vëliau P. Domšaitis tobulinosi Berlyne, Osle bendravo su Edvardu Munku, o 1914-1918 metais lankësi Nidos menininkø kolonijoje. Pripaþinimo Vokietijoje P. Domšaitis sulaukë, 1919 metais surengæs pirmàsias individualias parodas Berlyne ir Breslau (dab. Vroclavas, Lenkija). Gyvenimas ëjo á prieká – ateitis atrodë viltinga.

1933 metais Vokietijoje á valdþià atëjæ naciai nepripaþino modernaus meno (ekspresionizmo, kubizmo, futurizmo), uþdraudë dailininkams rengti parodas, jø kûrinius išmetë iš galerijø. Á juoduosius sàrašus patekusiems dailinimkams netgi buvo draudþiama parduoti dailës priemones. Pr. Domšaitis pateko tarp draudþiamøjø - "degeneratø".

1937 metais Miunchene buvo surengta konfiskuotø kûriniø kilnojamoji paroda "Išsigimæs menas". Joje buvo ir Pr. Domšaièio kûriniø. Menininkas skaudþiai išgyveno šá laikotarpá. Ilgam apsigyveno Austrijoje. Èia bendravo su Telesforu Valiumi, Pauliumi Augiu, kitais Lietuvos dailininkais, pabëgusiais iš Lietuvos nuo sovietø. Kartu su lietuviais dalyvavo emigrantø parodose, pirmàkart atstovaudamas lietuviø dailei. Nuo 1949 metø su þmona apsigyveno Pietø Afrikos Respublikoje. Keiptaune prabëgo patys ramiausi ir kûrybingiausi metai.

Tautybës ir pilietybës lietuvis

"Aš, Pranas Domšaitis, tautybës ir pilietybës lietuvis..." - taip prasideda 1947 metais rašytas jo gyvenimo aprašymas. "...Lietuvybæ pilietybæ gavau tapus Lietuvai nepriklausomu kraštu. Pirmieji mano tapybos darbai buvo pašvæsti tëvynës vaizdams kurti", - kai rašë šiuos þodþius, jam buvo 67-eri.

Lietuviškà pasà Pr. Domšaitis gavo 1923 metais Kaune. Nuo to laiko beveik visus darbus pasirašydavo lietuviškai. Toks buvo vidinis poreikis, su motinos krauju gautas lietuvybës jausmas, kurio neprarado nei blaškomas XX amþiaus karø ir suiruèiø, nei varginamas klajoniø po pasaulá, nei gyvenimo saulëlydá pasitikdamas toli nuo Lietuvos, Keiptaune, kur atgulë amþino poilsio. Visà gyvenimà Pr. Domšaitis nepamiršo gimtinës, kurios vaizdai inspiravo daugelá jo paveikslø. Dailëtyrininkø teigimu, jo kûriniuose susilydë Europos moderniosios dailës patirtis, lietuviø liaudies pasaulëjauta, egzistenciniai apmàstymai, Afrikos menas.

Pr. Domšaièio gyvenimiškoji pozicija, ištikimybë gimtajam kraštui ir tëvø kraujui graþiai ir prasmingai praturtina jo paties gyvenimo paveikslà.

Eva JAGMINAITË

Šiauliø kultûros centras "Laiptø galerija" po savaitës, geguþës 8-àjà, švæs septynioliktàjá gimtadiená, èia bus atidarytos dviejø menininkø - Jono Daniliausko ir Rimo Bièiûno - tapybos darbø parodos. Daugelá metø parodas ir renginius jaukioje galerijoje organizuojantys jos darbuotojai sako, kad sunkmetis - palankus metas pseudokultûriniams renginius bei menininkams-apsimetëliams išnaikinti. Šventiškomis nuotaikomis gyvenanti "Laiptø" direktorë Janina Ališauskienë sako pasigendanti vieningumo tarp kultûriniø ástaigø darbuotojø.

Kultûros centro "Laiptø galerija" direktorë J. Ališauskienë sako, kad kultûros ástaigø darbuotojai turëtø daugiau bendrauti. Autorës nuotr.

Trûksta kultûrinës sklaidos

"Tai, kà dabar apie kultûrinius renginius rašo ir rodo þiniasklaida, daþniausiai yra tik trumpa informacija apie kultûriná ávyká be jokios analizës ir didesnio pristatymo, kuris padëtø šiaulieèiui ar miesto sveèiui orientuotis kultûriniø renginiø pasiûloje ir matyti miesto - ne rajono centro, miestelio ar kaimo - kultûros prioritetus. Arba dar blogiau – "meno kritikø" asmeniniø nuoskaudø, pykèio parodymas kolegoms, kultûros darbuotojams, politikams ir visiems aplinkiniams, - nešventiškai pokalbá pradeda J. Ališauskienë. - Sklaidos reikia, taèiau negali menotyrininku dirbantis þmogus profesionaliai parašyti straipsná, nes jis nëra publicistas ir, atrodo, negali bûti neutralus ir kritiškai ávertinti renginius, kuriuos pats organizuoja."

Direktorë ásitikinusi, jog reikëtø, kad apie kultûrinius renginius mieste suþinotø ir á juos ateitø daugiau þmoniø, nes parodas lanko daugiausiai tie patys þmonës. "Bûna, kad grafikà mëgstantys ateina á exlibrisø parodà, tie kuriems patinka tapyba, eina á tapybos parodas, taèiau dauguma ateinanèiøjø - nuolatiniai parodø lankytojai", - sako direktorë.

Sunkmetis - kultûros pakilimo laikas

Atrodytø, kad sunkmeèiu þmonës turëtø reèiau lankytis parodose, mat dvasinio peno poreiká uþgoþia kasdieniai rûpesèiai. Taèiau J. Ališauskienë teigia, kad bûtent sunkmeèiu þmonës ieško atgaivos sielai parodose. "Ekonominë pasaulá kreèianti krizë padës ir mums, parodø kuratoriams, organizatoriams. Sunkmetis išnaikins pseudomenininkus bei netikrà menà. Ne paslaptis, kad dabar mene daug kièo ir apgavysèiø, - sako galerijos vadovë. - Juk net ir imperijos griuvo nuo persisotinimo, o kol pasaulá ištiko krizë, visos gyvenimo sritys, tarp jø ir menas, buvo persisotinusios, o þmonës ieško tyrø, švariø, graþiø dalykø."

"Argi blogai, kad jauni menininkai išvyksta iš Šiauliø?! Jei mûsø absolventai adaptuojasi, randa savo raiškai nišà Vilniuje ar uþsienyje, reikia tik dþiaugtis ir didþiuotis mûsø jaunaisiais, jø mokytojais ar dëstytojais, - polemizuoja J. Ališauskienë. - O pozicija, jog ne vien ŠU Menø fakultetas kaltas, kad jauni menininkai išvyksta, atrodo lyg akmenø mëtymas á savo darþà. Bûtent mes patys ir privalome duoti erdvës jaunøjø menininkø raiškai. Ir ne tik jaunøjø.

Trûksta diskusijos

J. Ališauskienë teigia, kad kultûros centrø vadovams bei juos kuruojanèiai institucijai trûksta vienybës. "Áspûdis, jog kaþkam palanku mus skaldyti ir valdyti. Sunkmeèiu turëtume kaip tik galvoti apie bendrus projektus, renginius, nors jie bûtø ádomesni, kokybiškesni, kad ir maþesnëmis sànaudomis padaryti, - ásitikinusi J. Ališkauskienë. - Seniau Kultûros ir sporto skyrius visø kultûriniø ástaigø vadovus vienàkart per savaitæ sukviesdavo, turëdavome pareikšti nuomonæ apie visus miesto kultûrinius renginius, kuriuose privalëjome lankytis. Taip sulaukdavome pagyrimø, kritikos, kuri tapdavo varikliu kurti geriau."

Direktorei skaudu, kad dabar panašiø susibûrimø nebëra, o kultûros centrø vadovai neskatinami bendrauti ir bendradarbiauti. "Á mûsø renginius retai ateina Kultûros skyriaus darbuotojø, o juk jei jie skiria lëšø renginiui, argi nebûtina apsilankyti, kad suþinotø, kaip tas lëšas mes panaudojome? Galbût vertëtø paanalizuoti, pasikalbëti, kà pakeisti, kà padaryti geriau", - sako "Laiptø" direktorë.

Gimtadienio proga - 393 paroda

17-ojo gimtadienio proga bus atidaryta 393-ioji "Laiptø" galerijos paroda. Savo darbus pristatys Rimas Bièiûnas ir Jonas Daniliauskas. "Jie laiko patikrinti, juos þino Lietuvos bei uþsienio meno þinovai, jø darbø yra ásigijæ uþsienio muziejai", - apie menininkus kalba galerijos šeimininkë. J. Daniliausko paroda galerijoje bus atidaryta treèiàkart, o R. Bièiûno darbai šiaulieèiø teismui stos pirmàkart. Galerijos senbuvio ir naujoko paroda - aliuzija á tai, kad galerijoje laukiami ne tik nuolatiniai jos sveèiai, bet ir nauji lankytojai.

Nuo pernai metø gimtadienio galerijoje atidaryta apie pusšimtá parodø. Jau tradiciniu tapæs "Kultûrinis þiemkelis" bei dainuojamosios poezijos vakarai "Laiptuose" sulaukia didþiulio šiaulieèiø susidomëjimo. Maþiausiai triskart per metus galerijos darbuotojams tenka paplušëti, mat rengiamos išvaþiuojamosios parodos, kuriø metu fonduose saugomi menininkø darbai pristatomi atokiau kituose miestuose, uþsienyje.

J. Ališauskienë sako, kad per daugelá metø išmokusi iš anksto numatyti, kokio susidomëjimo gali sulaukti paroda. Á N. Bumblienës fotografijø parodà atëjo nedaug šiaulieèiø, mat jauna klaipëdietë tik pradeda kûrybiná kelià, nëra labai þinoma. Nebuvo daug lankytojø jubiliejinëje 20-ojoje ekslibrisø parodoje, mat, anot "Laiptø" direktorës, grafika domina ne visus. O štai á dainuojamosios poezijos vakarus, "Literatûrinio þiemkelio", meninio projekto "Laikuotë" renginius visi norintieji vos tilpo salëje.

Vita MORKÛNIENË

Šiauliø fotografijos muziejuje þinomas Vilniaus menininkas Algis Griškevièius "seka" stebuklines pasakas. "Mikališkiø stebuklai" - taip vadinasi išskirtinio dëmesio sulaukæs, nuo praëjusiø metø sausio sëkmingai keliaujantis po Lietuvà ir pasaulá fotografinis projektas.

Algio Griškevièiaus fotografijos þiûrintájá veikia kaip optinë iliuzija, traukia mistiškumu, vilioja daugiaprasmiškumu.

Pats autorius, iki šiol þinomas ir vertinamas kaip vienas ryškiausiø ir originaliausiø Lietuvos tapytojø, elitines pozicijas ketina uþimti ir Lietuvos fotografinëje erdvëje. Fotografija jam jau seniai nëra pagalbinë, eskizavimo priemonë tapybai. Fotografija jam - dar vienas kûrybos laukas, kuriame skleidþiasi ambicingi uþmojai, fantazijos, skleidþiasi ir iki šiol nematyti bei nenuspëjami kûrybinës asmenybës uþkaboriai.

Fotografiná A. Griškevièiaus "uþtaisà" bene pirmasis atspëjo Lietuvos fotografijos grandas Antanas Sutkus, po pirmos fotografijø parodos be ceremonijø pasiûlæs tapti jam Fotomenininku sàjungos nariu. Neseniai Algis Griškevièius uþëmë antràjà vietà Kanados Caroun (CPC) surengtame tarprautiniame meninës fotografijos konkurse. Sidabro medaliu apdovanotas jo darbas "Medëjanti".

"Mikališkiø stebuklai" - dar vienas argumentas uþ deramà autoriaus vietà fotografijos olimpe. Jei fotografijø parodà Algis Griškevièius bûtø surengæs pirmà karta, ji greièiausiai bûtø sukëlusi tikrà furorà, dabar - tik dþiaugsmà ir nuostabà, kad kûrëjas geba išlikti tikru grynuoliu, vien tik jam bûdingu pašaipiu, ironišku, bet šiltu þvilgsniu þvelgianèiu á pasaulá ir tomis áþvalgomis dosniai besidalijanèiu su þiûrovais.

A. Griškevièius yra surengæs ne vienà asmeninæ fotografijø parodà, dalyvavæs grupinëse parodose, drauge su Juozu Erlicku sukûræs šmaikšèiai išmintingà kalendoriø "Zodiako þenklai", fotografijø pateikia kasmeèiam Lietuvos fotomenininkø sàjungos metrašèiui "Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien". Vis dëlto "Mikališkiø" projektas yra bene pirmasis, skirtas tik fotografijoms ir jø atsiradimo istorijai.

Prisiminæ, kad A. Griškevièius taip pat kuria plakatus, skulptûras ir vadinamuosius objektus, prisimintumëm senà tiesà, kad "kam Dievulis davë, tam ir drëbtelëjo". A. Griškevièius, be abejo, yra vienas iš apdovanotøjø. Todël nebe taip svarbu, ar kûrinys atsiranda pieštukui, teptukui, skaptui ar fotoaparatui padedant. Svarbu ne kuo padaryta, bet kaip. Kaip ir apie kà menininkas màsto, kokiomis mintimis ir emocijomis dalijasi su þiûrovu.

Šá kartà jis dalijasi tokiais þemiškais ir drauge nerealiais tikrame Mikališkiø kaime nutinkanèiais stebuklais. Fotografijomis, kurias galima vadinti ir paveikslais, ir vaizdais, A. Griškevièius pasakoja istorijas, kurios galëtø nutikti kiekvienam iš mûsø. Tos istorijos - apie vienatvæ, gimtinës traukà, dangaus ir meilës ilgesá. Prieš þiûrovo akis tarsi skleidþiasi Mikališkiø "gyvenimo teatro" vaizdai. Neátikëtini, iš vizijø ir fantazijø atklydæ personaþai ir iki skausmo konkretûs realybës trupiniai. Kûrëjo þaidimo taisykles priëmæs þiûrovas tarp tø paveikslø gali pasijusti kaip sapne: viskas lyg matyta, atpaþástama, bet iki galo neáspëjama. Paveikslai, kurie þiûrintájá veikia kaip jaukios optinës iliuzijos, traukia siurrealistine maniera, mistiškumu, vilioja daugiaprasmiškumu ir simbolika. Fotografijose daug þaismës, jos kelia šypsná, taèiau ironiški vaizdiniai, keisti personaþai slepia ir gilesnius pastebëjimus, istorijos ir kultûros refleksijas, skatina pamàstyti apie lietuviško mentaliteto ypatumus. Toks pat atpaþástamas, bet iki galo nenuspëjamas pasakorius, pokštininkas, þaidëjas, filosofas ir fantazuotojas yra ir pats "Mikališkiø stebuklø" kûrëjas Algis Griškevièius. Jis teigia, kad pasaulis turtingas ir ádomus tiek, kiek turtingas ir ádomus yra á já þiûrintysis. Vadinasi, stebuklø kupina ne tik Mikališkiø padangë.

Virginijus KINÈINAITIS

Šis metas dëkingas geros fotografijos mëgëjams. Šiauliø fotografijos muziejuje galima susipaþinti su išsamia þinomo tapytojo, dabar jau ir garsaus fotomenininko, vilnieèio Algio Griškevièiaus fotografijø paroda "Mikališkiø stebuklai", o Šiauliø apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje savo naujà fotoalbumà pristatë ir fotografijø parodà surengë vienas garsiausiø Lietuvos fotografø Romualdas Rakauskas. Tad pradëkime nuo Algio Griškevièiaus. Pasakysiu iš karto - nereikia bûti jokiu meno þinovu ar fotografijos specialistu, norint suprasti šio menininko kûrybà. Kiekvienas, uþklydæs á Algio Griškevièiaus parodà, neabejotinai patirs ir jaudulá, ir susiþavëjimà. Tiesiog to siekia pats autorius. Jis mus stebina, vilioja, þadina vaizduotæ, pribloškia, o tada jau tyliai pasišaipo.

Menotyrininkas Virginijus Kinèinaitis apie fotografo Algio Griškevièiaus (nuotraukoje - kairëje) kûrybà sako: "Jis pasaulá perkuria savo rankomis. Taèiau šis rankomis perkurtas ir nufotografuotas pasaulis mums tikrai neatrodo maþiau fantastiškas negu kosminës skaitmeniniø vaizdø vizijos." Artûro STAPONKAUS nuotr.

Romualdo Rakausko fotografijos priklauso jau kitø vaizdø pasauliui. Fotografija iš ciklo "Švelnumas".

Kokiu bûdu? Tiesiog kurdamas pasakiškus fotopaveikslus, kuriuose viskas ámanoma – daili moteris virsta bauginanèiu mediniu peiliu, pieva pasikloja išaustu kilimu, nedràsios mokinukës rankose skraido didþiuliai akmenys, liesas piemuo danguje gano riebias þuvis, geidulingais moteriai nugaroje sudygsta aštrûs spygliai, o iš molingos þemës išlenda mitinis Golemas.

Visa tai sukurta be jokiø dabar madingø specialiø fotografijos efektø. Autorius tiesiog kruopšèiai ir ilgai ruošia kiekvienà kompozicijà, gamina jai daiktus, siurrealistiškai juos komponuoja ir netikëtai tarpusavyje suderina, bet taip, kad kartais svaigsta galva. Taip sukuriamas þemës traukai nebepaklûstantis pasaulis. Jis turi kità logikà ir kitus, neþemiškus tikslus. Štai èia ir išryškëja didþiausias Algio Griškevièiaus nuopelnas. Gudraudamas, þongliruodamas ir manipuliuodamas jis bent akimirkà priverèia mus patikëti kito, tik þaismingos vaizduotës ir giliø sapnø ritmu gyvenanèio pasaulio realumu.

Šiauliø apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje demonstruojamos Romualdo Rakausko fotografijos jau priklauso visai kitø vaizdø pasauliui. Daugelis mûsø augome, brendome, estetiškai lavinomës gërëdamiesi šio fotografo kûryba, jo "Švelnumo", "Uþuovëjos", "Pavasario mergaièiø" ar "Þydëjimo" ciklais. Štai èia ir paaiškëja fundamentalus fotografinio vaizdo vaidmuo dabartiniame pasaulyje. Fotografija pajëgi sukurti valstybiø, epochø, tautos, bendruomenës ar tiesiog "albuminá" mûsø giminës tapatumà. Ji sàveikauja kuriant ideologijas ir vertybes, ji verèia mus protestuoti, uþjausti, ji gali bûti bendrumo šaltiniu, bet ji gali sukurti ir priešø ávaizdá. Labai daþnai fotografija pasitelkiama átvirtinant ideologinæ prievartà, manipuliuojant þmogaus silpnybëmis, pavergiant já politiniais ar komerciniais tikslais.

Šiuo atveju menininko pareiga yra išvaduoti fotografiná vaizdà iš šiø rëmø, paversti já vaizduotës laisvës langu, þmogiškumo triumfu, tiesos liudininku. Retai kam tai pavyksta, taèiau Romualdas Rakauskas šá vaidmená atliko garbingai. Niûriu sovietmeèiu jis teigë anapus politikos glûdintá þmogiškø ryšiø švelnumà, gamtà ir kûnus persmelkiantá jaunystës erosà, natûralumo, paprastumo vertæ. Tai nëra avangardisto pozicija, jos autorius ir nesiekë. Jis nebuvo atviras sovietinës sistemos griovëjas. Tiesiog savo aplinkoje surinko jam mieliausias natûraliame darbø, kasdienybës, ritualø pasaulyje išbarstytas þmogiškumo apraiškas ir iš jø daugelá metø lipdë savajá þmogaus paveikslà – šiltà, graudø, ilgesingà, šviesø, sentimentalø. Bûtent tokiais bent laikinai tampame ir mes patys, kuomet perverèiame naujausià šio menininko fotoalbumà – taip pat šviesø, tobulà savo dizainu ir gausø didþiulës Romualdo Rakausko fotografijø kolekcijos.

Jau kitokios, jaunatviškos, eksperimentinës fotografijos bus gausu šiandien, penktadiená, 17 val. Šiauliø dailës galerijoje atidaromose medijø meno festivalio "Enter 7" parodose. Skaitmeninë, kinetinë, konceptuali, dokumentinë, vizionieriška, skulptûrinë fotografija dominuos šioje tarptautinëje šiuolaikinio meno laboratorijoje. Akivaizdu kad, fotografinis vaizdas patyrë daugelá transformacijø, taèiau mums tokia pat svarbi ir prieš šimtà metø sukurta tradicinë fotografija, ir dabartinë jos galimybiø plëtra. Ir vienu, ir kitu atveju tai unikalus bûdas išplësti pasaulio ribas, atpaþinti já ir ilgesingai dþiaugtis sustabdyto laiko iliuzija.

Nijolë VISOCKIENË

Prieš 45-erius metus Šiauliuose ákurtas Ekskursijø biuras. Ekskursijos po Šiaulius ir kelionës á tolimus kraštus tuomet šiaulieèiams buvo naujiena, todël reikëjo þmogaus, kuris viskà pradëtø nuo nulio. Tokia buvo Elena Penkauskienë, subûrusi mëgstanèius keliauti, išpopuliarinusi Šiaulius ir iki šiol organizuojanti ekskursijas senjorams – Treèiojo amþiaus universiteto lankytojams.

Elena Penkauskienë, Šiauliø ekskursijø biurui vadovavusi nuo pat jo ákûrimo, ir dabar nuo turizmo nenutolo - ji yra Treèiojo amþiaus universiteto Turizmo fakulteto dekanë. Antano ARBAÈIAUSKIO nuotr.

- Kokius mokslus baigëte, kad Jus paskyrë Šiauliø ekskursijø biuro direktore?

- Baigiau tuomeèio Vilniaus valstybinio Vinco Kapsuko universiteto Istorijos ir filologijos fakultetà ir tapau archeologe. Kai baigiau universitetà, 1958 metais atvaþiavau dirbti á Kaunà. Iš ten teko vaþiuoti á Panemunës pilá (Jurbarko rajonas). Buvau pirmoji archeologë Panemunës pilyje. Apie ekskursijas jau gaudþiausi. Apþiûrëti pilies daþnai atvaþiuodavo vaikai, o aš jiems pasakodavau, rodydavau archeologinius radinius. Ten, Panemunës pilyje, mes ir dirbome, ir gyvenome.

- Kodël iš Kauno atvykote á Šiaulius?

- Kai baigësi kasinëjimai, þiemà gráþau á Vilniø, dirbau bibliotekos kraštotyros skyriuje. Gal bûèiau ir neatvaþiavusi á Šiaulius, bet mano brangiausias èia buvo. Jau tuomet, 1964 metais, buvau ištekëjusi uþ Penkausko. Vyras iš pradþiø dirbo Kelmës rajone, po to já perkëlë á Šiauliø rajonà.

- Kokios buvo pirmosios darbo dienos Šiauliuose?

- Nieko nepaþinojau, jokiø ryšiø su þmonëmis neturëjau. Daugiausia bendravau su muziejininku Juliumi Nauduþu. Jis buvo archeologas–muziejininkas. J. Nauduþas tuomet dirbo Šiauliø "Aušros" muziejaus direktoriumi.

- Kur pirmiausia ásikûrë Šiauliø ekskursijø biuras?

- Pradþia buvo labai sunki. Iš pradþiø ásikûrëme Šiauliø kultûros namø patalpose. Davë senà stalà ir porà këdþiø. Dirbome dviese – aš ir buhalterë. Vëliau buvo paskirta dispeèerë ir ûkio tvarkytoja. Po kiek laiko mus iš Kultûros namø perkëlë á Rûdës gatvæ.

- O kaip atsidûrëte Varpo gatvës 22-ajame name?

- Èia pastato nebuvo, tik griuvësiai. Viskà reikëjo daryti iš naujo. Trûko statybiniø medþiagø, visko reikëjo prašyti. Pinigai á Lietuvà atkeliaudavo tik iš Maskvos, nes mes tiesiogiai priklausëme Maskvai.

- Kaip pasisekë suburti toká didelá darbuotojø bûrá?

- Suorganizavau pirmuosius bûsimøjø ekskursijø vadovø kursus. Paskaitas skaitë muziejaus darbuotojai, tuomeèio Pedagoginio instituto dëstytojai. Pirmieji ekskursijø vadovai ir buvo muziejininkai. Savo patirtá, þinias jie perteikë ir kitiems šiaulieèiams, kurie norëjo vesti ekskursijas.

- Kà pasiûlëte šiaulieèiams?

- Viena pirmøjø ekskursijø buvo "Literatûriniai Šiauliai". Šios ekskursijos metu bûdavo aplankomas tuomet Šiauliuose gyvenæs poetas Jovaras. Buvo parengta ekskursija ir apie pramonæ. Tuo laikotarpiu neišvengiamos ekskursijos buvo apie socialistinius Šiaulius ir istorinæ–revoliucinæ mûsø miesto praeitá.

- Kokiu transportu daþniausiai keliaudavo turistai?

- Buvo autobusai – rusiški "laziukai" - ir traukiniai. Net á Tytuvënus veþdavome traukiniais - tiek þmoniø norëdavo vaþiuoti. O autobusø prie Ekskursijø biuro vasaromis stovëdavo po 20-30. Vadinasi, tiek vienu metu turistø grupiø buvo atvykusiø á mûsø miestà ir laukë ekskursijø.

Organizuodavome ir tolimas keliones. 1966 metais buvo surengtos 1453 ekskursijos, kuriose dalyvavo per 40 tûkstanèiø þmoniø. Šiaulius buvo labai pamëgæ tuomeèio Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) gyventojai. Ir mûsø krašto þmonës daþnai vykdavo á Leningradà. 1966 metais išvyko net 80 grupiø.

Ekskursijø vadovai naudojosi bateriniais megafonais "Balsas", nes mikrofonø nebuvo.

- Sunku ásivaizduoti, kad per porà metø tiek visko padaryta.

- Daug kas priklausë nuo bendravimo, o tai turbût Dievo duota. Niekam nekeršijau, "špilkø" nekaišiojau, su visais bendravau, tariausi, net iki šiol palaikau ryšius. Reikëjo viešbuèiø, transporto, reikëjo daugybës ryšiø ir paþinèiø. Su visokiais þmonëmis bendravau - ekskursijø vadovais, vairuotojais, tuomeèiais miesto, šalies turizmo vadovais. Energijos buvo. Jaunystë. O tas gebëjimas organizuoti, visus suburti atsirado dar universitete. Buvau rankininkë, pati pradþia to sporto buvo. Buvau universiteto sporto organizacijos pirmininkë - kompanijoje šeši vyrai ir aš. Tas organizacinis darbas man taip giliai álindo.

- Ar su turistais dirbote tik Šiauliuose?

- Ne tik Šiauliuose - dar priklausë rajonai, net Raseiniai, Telšiai, Maþeikiai, vëliau prijungë Panevëþio zonà - Birþus, Këdainius. Visuose rajonuose buvo ruošiami ekskursijø vadovai, visi priimdavo turistus. Man teko atidaryti ir Panevëþio ekskursijø biurà. Ten buvo paskirta direktorë Rima Vidugirytë, kuri ir ligšiol Panevëþyje veda ekskursijas. Vëliau Panevëþys tapo mûsø konkurentu. Ir tose lenktynëse su Panevëþiu pavyzdys vis tiek buvome mes, šiaulieèiai.

- Kaip uþmegzdavote ryšius?

- Vykdavo direktoriø kursai. Kviesdavo á Maskvà ar kitur. Ten telefono numerius uþsirašydavome. Á Lietuvà visa Rusija puolë, visi norëjo èia atvaþiuoti. Taip ir uþsimegzdavo ryšiai.

- Kokia ekskursija Jums ádomiausia?

- Ja tebëra Kaunas, pilis. Ten dirbau studente bûdama, praktikà atlikau. Ten, Kauno pilyje, teko bendrauti su Vytauto Landsbergio tëvu, garsiu architektu Vytautu Landsbergiu-Þemkalniu. Jis kartu su menotyrininku Pauliumi Galaune ateidavo á Kauno pilá. Susirinkdavo specialistai. Tuomet archeologas Karolis Mekas vadovavo kasinëjimams, o aš buvau pagalbininkë. V. Landsbergá–Þemkalná iki šiol prisimenu toká orø.

Vaþiuoju ne tik á Kaunà, bet ir á Panemunës pilá, Raudondvará. Ten taip pat kelis šurfus kasiau. Nors ir nedaug, vis tiek esu prisidëjusi prie trijø Lietuvos piliø tyrinëjimo. Vaþiuoju á tà kraštà ir širdelë klapsi. Kai visai neseniai su šiaulieèiais Treèiojo amþiaus universiteto lankytojais, atvykom á Panemunës pilá ir aš jiems parodþiau, kur gyvenau jaunystëje, beveik prieš 50 metø, tai visi apstulbo. Juk mes kasinëjome pilá ir kartu ten gyvenome.

- Koks ryšys tarp Treèiojo amþiaus universiteto ir Elenos Penkauskienës?

- Prieš 10 metø, kai pradëjau lankyti Sveikatos fakultetà, pradëjau organizuoti ekskursijas - kas mënesá po 10 ekskursijø. Dabar jau treti metai esu Turizmo fakulteto dekanë. Mano fakultetas didþiausias – 120 þmoniø. Šiaulieèiai nori vaþiuoti, todël ieškau kuo pigesnio transporto. Daug keliaujame po Lietuvà: kasmet apsilankome Turizmo mugëje Vilniuje, vaþiuojame á Kaunà, Birštonà. Pamatome tai, kas eiliniam turistui paprastai nerodoma. Buvome ir uþsienyje – Lenkijoje, Torunës mieste. Palaikome ryšius su Torunës treèiojo amþiaus universitetu, kuris šiemet švæs 20 metø jubiliejø, o mes – dešimtmetá. Treèiojo amþiaus universitetas – tai mano visuomeninë veikla.

- Vadinasi, nuo kelioniø, ekskursijø niekur nepabëgote?

- Kasmet Turizmo dienos proga buvusius Šiauliø ekskursijø biuro darbuotojus kvieèiu á ekskursijà. Per daugelá metø aplankëme ávairius Lietuvos, Latvijos kampelius. Man labai malonu kalbëti apie tuos þmones, buvusius Ekskursijø biuro darbuotojus, dabar vadovaujanèius kelioniø, turizmo agentûroms, savo patirtá perteikianèius jaunimui aukštosiose mokyklose, dirbanèius ekskursijø vadovais. O svarbiausia tai, kad apie turizmo pradþià Šiauliuose prieš keletà metø buvo išleista knyga.

Arûnas UOGINTAS

Vilniuje vis dar verda kova dël Europos sostinës meniniø projektø, šiuolaikinio meno pozicijø Lietuvos kultûroje, o šiaulieèiai dailininkai rengia jau antrà parodà netradicinëse miesto erdvëse.

Jonas Vaitkevièius "Išdygo", skulptûra, 2009 m Arûno UOGINTO nuotr..

Miestieèiai dar prisimena Vasario 16-osios akcentà Šiauliø filharmonijoje, dabar savo patalpas menininkams patikëjo Šiauliø kultûros centras. Balandþio 2 dienà èia atidaryta miesto dailininkø kûrybos darbø paroda "Atgal á ateitá". 21 dailininkas bando laikyti parodos kuratoriø sugalvotø "þaidimo" taisykliø–koncepcijos - eksponuoja kaþkada seniau sukurtà meno kûriná ir dabartinæ jo interpretacijà.

Didþiausias intervalas tarp eksponuojamø darbø - Graþinos Vingrienës. Ji pristato savo - dar Arlauskaitës - 1980 metais sukurtà tapybinæ kompozicijà "Laivas". Autorë per parodos atidarymà prisiminë, kad paveikslas skendo kaþkada bendrabuèio rûsyje buvusioje dirbtuvëje. Gal todël Graþina nauju kûriniu specialiai šiai parodai interpretuoja SOS þenklà...

Profesorius Vaidas Janulis eksponuoja dar studentiškà savo šilkografijà "Seni daiktai" (1981 m.) ir 2007 metø grafikos darbu "Rytø šešëliai" þiûrovui rodo, kiek jo kûryba keitësi. Reda Uogintienë visai kita forma – skulptûra – tæsia 1984 metø tapybos darbo "Këdës" vieno personaþo gyvenimà. Tai beveik pusantro metro dydþio skulptûra "Sveikas" (2008 m.), kuri ypaè dera prie kitø jos sukurtø spalvotø interjero skulptûriniø akcentø. Irena Ambrazienë eksponuoja aštuoniasdešimt šeštøjø "Kamienus". Manyèiau, kad maþdaug tada autorë savo kûryboje pasirinko piešinio struktûros tyrimus, vëliau pastebëtus ir ávertintus tolimojoje Australijoje... Parodos koncepcijos reikalavimus tæsiu ir aš, šiø eiluèiø autorius, po beveik dvidešimt penkeriø metø pertapæs "Bliuzo dainininkà". Kornelijus Uþuotas savo tapyboje po dvylikos metø pastebi liûdesio paralelæ... Malonià staigmenà pateikia skulptoriai Jonas Vaicekauskas, Kazys Bimba su savo ávairiø laikotarpiø skulptûromis iš akmens ir metalo.

Parodoje eksponuojama skulptûra, grafika, tapyba, piešiniai, instaliacija, koliaþas ir kita. Kultûros centras mënesá tapo viena didele dailës galerijos sale, kurioje ávairiø koncertø klausytojai gali leisti sau studijuoti vizualøjá menà - dailininkai kvieèia tyrinëti, þaisti, stebëti, nors, deja, parodos þiûrovas neretai bûna vartotojiškai nusiteikæs...

Beruošdami su Reda ekspozicijà, nugirdome ádomiø praeinanèiøjø á kavinæ pietauti pokalbiø, girdi, "pasiimèiau tà ar anà tapybos darbà, vienà, kità skulptûrà..." Kaþkaip niekas praeidamas nekalbëjo apie darbø ásigijimà ar tiesiog paprastà bendravimà su kûrëjais...

Esame ápratæ kviesti turtingus ar valdþios atstovus, beje, taip pat gerai uþdirbanèius, á visus renginius nemokamai. Tad galbût visuomenëje ir formuojasi tokios nemokomos kultûros koncepcija, o gal tai vis sovietinës santvarkos reliktas, kai valdþia kaþkada iš parodø saliø pirkdavo meno kûrinius ir dovanodavo juos kolektyvams, gamykloms...

Primenu, kad ši paroda nebuvo finansuojama Savivaldybës - tai tik šiaulieèiø dailininkø iniciatyva ir Kultûros centro vadovybës geros valios išraiška. Taèiau apie meno kûriniø pirkimà valdininkams bûtø verta pagalvoti – tai bûtø puikus menininkø parëmimas, bûtø taupomi projektø pinigai, o paveikslai ar skulptûros papildytø muziejus šiuolaikiniais darbais, dailininkø darbai tiktø ir prezentacijai, bûtø formuojama tam tikra miesto visuomenës meno kûrinio uþsakymo koncepcija. Dabar - menininkai sau, meninio kûrinio bûsimieji vartotojai sau... Galerijos, vadinamieji meno salonai, daþnai parduoda akivaizdø kièà. Galima suprasti ir prastam skoniui pataikaujanèius dailininkus - reikia kaþkaip gyventi...

Ši šiaulieèiø paroda nepanaši á saloninæ. Èia daug diskusiniø, provokuojanèiø darbø, net profesorius Vytenis Rimkus atidarymo metu gailëjosi, kad parodai neatnešë savo prieškariniø meniniø eksperimentø... Pavyzdþiui, skulptorius Jonas Vaitkevièius eksponuoja vienà ádomiausiø, mano manymu, parodos darbø "Išdygo" - maþà atominá sprogimà iš marmuro gëliø vazonëlyje...

Kiekvienas þiûrovas turës laiko patyrinëti ir ávertinti pastarøjø dienø Rièardo Garbaèiausko, Valdo Barakausko, Edmundo Birgëlos, Birutës Kuicienës, Vidmanto Zarëkos, Vitos Þabarauskaitës, Þanetos Jasaitytës, Renatos Chvoinikovienës, Viktorijos Visockytës, Linos Mišeikienës, Liucijos Èiûtienës meno kûrinius, nes paroda Kultûros centre veiks dar visà mënesá - iki geguþës pradþios.

Virginijus KINÈINAITIS

Prieš dvejus metus lenkë Anna Kuc pagal "Erasmus" programà studijavo Šiauliø universiteto Menø fakultete. Jau tuomet daugelá nustebino jos aktyvumas, ekspresija, tapybos darbø švieþumas, gyvybingumas ir asmeniškumas. Ádomiausia buvo tai, kad Anos darbai labai skyrësi nuo mûsø studentø kûriniø.

Aki­vaiz­du, kad An­nai Kunc pa­tin­ka kurti. Ji ta­po ir sku­bë­da­ma, ir liû­dë­da­ma.

Pirmiausia Annos darbai buvo nesuvarþyti akademiniø klišiø. Buvo akivaizdu, kad jai patinka tai, kà daro. Buvo akivaizdu, kad tapyba Annai yra mëgavimosi, paþinimo, bendravimo ir tikrovës analizavimo bûdas. Uþsiminëme apie galimybæ surengti Annos parodà Šiauliø dailës galerijoje. Tai nebuvo paprasta, ji turëjo gráþti i Liublinà. Prisipaþinsiu, man norëjosi surengti personalinæ jos parodà jau vien todël, kad bûtø galimybë mûsø studentams susipaþinti su savo kolegës kûryba, kuri á þiûrovà kreipiasi tiesiogiai, dþiugiai dalijasi savo patirtimi, gina savo gyvenimo bûdà, drasiai eksperimentuoja ir tiesiog mëgaujasi paèiu kûrybos procesu.

Annai tiesiog negalioja visi praþûtingi meno studentø kompleksai - dël savo amþiaus ar techninio meistriškumo stokos. Jai nëra laiko apie tai galvoti, ji tiesiog tapo, skubëdama, aistringai ar liûdëdama. Todël Annos tapyba tokia ávairi ir emocionali.

Kitas šios parodos svarbus aspektas – "Erasmus" programa. Daþnai šie tarptautiniai studentø ryšiai nutrûksta tik pasibaigus mainø programos laikui. Jau áaugæ á vietiná kontekstà ádomûs jauni uþsienieèiai turi išvykti ir niekada nebegryþta. Šiuo atveju yra kitaip. Anna Kuc sugryþta su savo spalvinga paroda, kuriuoje apstu ir Šiauliø motyvø. Taip savotiškai pratæsiama "Erasmus" programa, tik jau kitu, platesniu lygmeniu. Svarbiausia tai, kad mes pirmieji turime galimybæ pamatyti talentingos menininkës kelio pradþià, juk tai pirmoji personalinë jos kûrybos paroda. Tad kas mus joje intriguoja?

Kad ir "Teatro bufeto" kavinës motyvai. Kaip jie èia atsidûrë? "Teatro bufetas" jau kelerius metus yra tapæs bohemiška miesto ir sveèiø prieglauda, kûrybiniø improvizacijø ir gyvenimiškø eksperimentø laboratorija, dekadentiško nuosmukio ir dvasiniø prisikëlimø vieta, skirtybiø taikytoju ir jaunatviškø neuroziø gydymo klinika. "Teatro bufeto" erdvë vienodai pritvinkusi ir ekstazës, ir nevilties garø, taèiau bet kuriuo atveju tai vienintelë vieta mieste, kurioje iš tiesø gyvenama.

Taèiau ar daug kas iš jaunøjø šiaulieèiø menininkø savo kûryboje "Teatro bufetà" uþfiksavo? Neteko girdëti jokio ketureilio ar matyti fotografijø ciklo iš trankaus naktinio šios uþeigos gyvenimo. O štai Anna sukûrë net kelis tapybos darbus, skirtus bufetui. Nes jai tai rûpëjo, studijuodama Šiauliuose ji "gyveno" bufete, visus þinojo ir visi paþinojo jà, todël puikiai ásijautë á šios aplinkos nuotaikà ir jà áamþino. Jai tai nebuvo nuo kûrybos atsieta erdvë. Sakykime, kad Anna kûrybà ir gyvenimà mato kaip vientisà išgyvenimø tëkmæ, kurià ji suvaldo ir áformina savo drobëse. Taip ji pasielgë ir su šiukšliø konteinerius "rûšiuojanèiais" Šiauliø vargetomis. Ekspozicijoje yra ypaè graþus ant kompaktiniø plokšteliø dëklø nutapytas ciklas, kuriame vaizduojama bomþø kasdienybë. Tai savotiška laipiojimo po konteinerius choreografija. Vëlgi kas iš mûsø miesto tapytojø yra atsigræþæs á konteineriø vargetà, juo susidomëjæs? Manau, tik tiek, kiek tas vargeta trukdo išmesti atliekas.

Þinoma, šioje parodoje apstu ir kitokiø motyvø. Kelioniø romantika, "autostopo" akimirkos, egzotiškø šaliø, artimos Lenkijos peizaþai perteikti figûratyvia plaèiaformate maniera. Tai nëra paprasta. Erdvëje pasklidæ spalvingi ávairiø dydþiø tarakonai Annos dëka iš bjauriø padarø tampa mielais interjero eksesuarais. Beje, jie ir aktyvûs keliautojai. Anna šias tarakonø iškamšas veþiojasi pati arba ábruka išvykstantiems savo draugams, prašydama su jais nusifotografuoti prie egzotiškø paminklø. Tad parodos þiûrovui yra puiki galimybë pakeliauti malonioje tarakonø draugijoje.

Tokia laisva, ambicinga Annos paroda tarytum klausia – o kur panašios miesto jaunøjø menininkø parodos?

Nukrypkime á šonà ir pasvarstykime, ko labiausiai reikia kûrybiniam miesto jaunimui, kokios yra pagrindinës jø aktyvumà stabdanèios problemos.

Aišku viena - kalbant apie nedëkingà jaunøjø menininkø padëtá, visko negalima suversti tik Menø fakulteto atsakomybei. Kokia yra reali erdvë jaunø menininkø saviraiškai mieste? Be sunkiai "prastumtø" keliø Kultûros skyriaus iniciatyvø, nëra jokiø rimtesniø politiniø pastangø formuoti perspektyvià meno proceso raidà mieste. Manæs visiškai nedomina pravaþiuojanèio pramogø industrijos traukinio stabtelëjimai. Aš galvoju apie itin nedëkingas kûrybos sàlygas jauniems menininkams. Joks á arenà ar kità scenà uþklydæs spalvingas šou šios situacijos nepataisys. Dabar susiklosto tokia situacija, kuomet dar bûdami gimnazistais jaunieji talentai priversti išvykti iš miesto. Jie tiesiog "išstumiami", nes èia nëra net elementarios, jø poreikius atitinkanèios šiuolaikinës kultûros infrastruktûros – nëra galimybës rimtai studijuoti, kurti, vartoti, keistis savo patirtimi. Nëra labiausiai jaunimo þingeidumà ugdanèiø alternatyviø kultûros ir meno þidiniø. Jau daugelá metø Šiaulius aplenkia visi menø studijas svetur baigæ perspektyvûs miesto jaunuoliai. Akivaizdus miesto politikø, "šviesuomenës", þiniasklaidos nepakantumas meninëms naujovëms stumia novatoriškø saviraiškos galimybiø ieškanèius talentingus þmones kuo toliau nuo provincialumu persmelktos miesto atmosferos. Ar ji gali pasikeisti, ar miesto politikai pajëgûs màstyti šiuolaikinëmis kultûros politikos kategorijomis? Neþinia, bet akivaizdu viena: vis labiau realias ilgalaikio miesto kultûros gyvybingumo problemas nustelbia fonograminiai arenos ir kultûros centrø pseudokultûros blyksniai. O jie kai kà ir apakina.

Oksana LAURUTYTË

Šá savaitgalá Šiauliø dramos teatro þiûrovai kvieèiami á premjerà - Gyèio Padegimo reþisuotà dviejø daliø Augusto Strindbergo dramà "Velykos". "Þiema iš kiemo nebëga, todël statom "Velykas". Iš scenos tikrai šiluma padvelks ir ateis pavasaris", - spaudos konferencijoje sakë reþisierius. Premjera sutampa su Tarptautine teatro diena, o po spektaklio bus apdovanoti geriausi miesto aktoriai.

Spaudos konferencija spektakliui "Velykos" pristatyti surengta "Aušros" muziejuje. Po konferencijos aktoriai ir reþisierius pakviesti pasimokyti vašku marginti kiaušinius. Spektaklio metu þiûrovai išvys, kaip aktoriai scenoje margina marguèius. Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Meilë, tikëjimas ir viltis nedingsta

Dviejø daliø Augusto Strindbergo dramà reþisuojantis Gytis Padegimas kalbëjo, jog spektaklis yra apie þmoniø gebëjimà kriziø momentais nugalëti savo baimes, atkreipti dëmesá á þmones jungianèias savybes, o ne ieškoti skirtumø ar akcentuoti tai, kas nepatinka. Spektaklis ir apie puikybæ, kuri riša þmones prie daiktø, kuri trukdo pamilti savo artimà ir jam atleisti. Vaidinti "Velykose" G. Padegimas pakvietë aštuonis visø kartø aktorius: Irenà Liutikaitæ, Teresæ Maliukevièiûtæ, Daliø Janèiauskà, Monikà Šaltytæ, Jûratæ Budriûnaitæ, Povilà Liubinà, Sigità Jakubauskà ir Juozà Þibûdà.

Spektaklis yra apie tai, kaip vienos šeimos tëvas uþ machinacijas patenka á kalëjimà. Šeima kenèia, dukrai iš sielvarto pakrinka dvasinë sveikata, mokytojas sûnus bando išsaugoti reputacijà. O išsigelbëjimas ateina iš ten, iš kur nelaukiama.

G. Padegimo anksèiau reþisuotas spektaklis "Labai paprasta istorija" þiûrovø buvo ávertintas labai palankiai. Reþisierius teigë, kad nors A. Strindbergo kûryba ir sudëtinga, "Velykos" bus lengvas spektaklis, be sintetikos, šiltas, toks, kuriame personaþai lieèia vienas kitam rankas. Aktoriai gvildens moralines vertybes, bus kvieèiama atsigræþti á artimus þmones. "Šiais laikais, kai labai daug virtualios tikrovës, meilë, tikëjimas ir viltis niekur nedingsta", - sakë jis.

Motinos vaidmená spektaklyje sukûrusi aktorë Irena Liutikaitë sakë, kad jai vaidinti "Velykose" - didelis malonumas. "Þinau, kà aš veikiu scenoje, kà sakau, nëra në vieno neapgalvoto judesio ar þodþio - reþisierius þino, kà daro. O spektaklis yra apie tai, kaip þmonës nemoka atverti jausmø ir parodyti meilæ. Spektaklyje jie bando parodyti, kaip vienas kità vertina", - sakë aktorë.

"Velykoms" kostiumus kûrë dailininkë Birutë Ukrinaitë, spektaklio kompozitorius Gintaras Kizevièius. Kompozitorius spektakliui parinko Josepho Haydno muzikà. Spektakliui sukûræs ir savos muzikos G. Kizevièius sakë tikintis, kad po jo þmonës norës namuose klausytis J. Haydno "Septyniø Išganytojo þodþiø ant kryþiaus", nes šiuo kûriniu kreipiamasi pirmiausia á jausmus, o ne á protà.

Geriausiøjø laukia apdovanojimai

Šiemet tokios šventës nebus, tad labiausiai pasiþymëjæ Šiauliø aktoriai bus apdovanoti po spektaklio "Velykos" premjeros. Apdovanotøjø pavardës bus paskelbtos kovo 29-àjà, taèiau šiek tiek anksèiau paaiškës, ar šiaulieèiai gaus ir sostinëje teikiamà "Auksiná scenos kryþiø". Jam nominuoti keli spektaklio "Sirano de Berþerakas" aktoriai ir kûrëjai. Aktorë Monika Šaltytë uþ Roksanos vaidmená nominuota kaip geriausia metø aktorë. Debiuto - jaunojo menininko - kategorijoje pretendentu á "Auksiná scenos kryþiø" paskelbtas Aurimas Þvinys uþ Sirano vaidmená. Dël garbingø apdovanojimø "rungiasi" ir minëtojo spektaklio dailininkë Kotryna Daujotaitë bei kompozitoriaus Algirdas Martinaitis.

"Teatras vaikams" nominacijoje "Auksiniam scenos kryþiui" gauti pristatytas Antanas Gluskinas uþ spektaklá "Bela, Bosas ir Bulis".

Tiesa, spektaklyje "Sirano de Berþerakas" vadinantis Juozas Þibûda jau sulaukë ávertinimo. Rokiškyje vykusiame XXV Lietuvos profesionaliø teatrø festivalyje "Vaidiname þemdirbiams" jis uþ grafo de Gišo vaidmená pelnë apdovanojimà kaip geriausias antraplanio vaidmens atlikëjas.

Oksana LAURUTYTË

Šiandien, kovo 27 dienà, Šiauliø dramos teatre atidaroma fotomenininko Sauliaus Jankausko fotografijø paroda "Valandëlë su aktoriumi". Tarptautinei teatro dienai paminëti skirtoje parodoje - apie 30 Šiauliø dramos teatro aktoriø, nufotografuotø ne scenoje, o daþniausiai namuose, fotografijø. Tokios parodos neturëjo në vienas šalies teatras. "Man teko nelengva uþduotis - parodyti, kad aktorius yra toks pats þmogus kaip ir mes, bet jo nesubuitinti, išlaikyti aktoriaus dvasià", - sakë fotomenininkas.

Juozas Bindokas Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Išnaudojo ir vaidmenis, ir áproèius

Gerà pusmetá šiaulietis fotomenininkas Saulius Jankauskas plušo, kol aplankë visus Šiauliø dramos teatro aktorius ir surengë jiems fotosesijas. Ilgo ir itin daug vaizduotës pareikalavusio darbo rezultatas - paroda "Valandëlë su aktoriumi".

"Paradoksali situacija - dramos teatro aktoriai nekenèia fotoaparato ir vaizdo kameros. Net moterys. Svarsèiau, kodël taip yra, juk prie dëmesio jie turi bûti pripratæ. Juk scenoje aktoriø stebi pusë tûkstanèio þmoniø, o prieš kaþkoká stiklelá jie sutrinka", - mintimis dalijosi Saulius. Vëliau sako atsakymà á šá klausimà gavæs: kai aktorius scenoje, jis uþsidëjæs vaidinamo personaþo kaukæ, o kai yra namie, nebeþino, kaip atrodyti, kokià kaukæ uþsidëti, kokiu personaþu tapti. "Fotoaparatas tarsi apnuogina aktoriø", - sako pašnekovas.

Idëja nufotografuoti aktorius parodai, skirtai Tarptautinei teatro dienai paminëti, kilo teatro vadovui Antanui Venckui. Suþinojæs apie pernai pavasará S. Jankausko surengtà fotografijø parodà "Miestai naktá", jis Sauliui pasiûlë nufotografuoti aktorius namuose, juos pateikti paprastais þmonëmis, þodþiu, suþeminti ir suþmoginti.

"Kaþkaip labai nesinorëjo fotografuoti aktoriaus, pavyzdþiui, skutanèio bulves. Šiaip ar taip, aktoriai - neeiliniai þmonës, lipa á scenà, nes turi kà pasakyti, yra sudëtingos ir prieštaringos asmenybës", - pamanë fotografas ir nutarë juos fotografuoti namie, bet išlaikyti jø þavesá, dvasingumà.

Niekad su šaliku nesiskiriantis aktorius Vladas Baranauskas buvo apvilktas fraku. Jis áamþintas išnešantis šiukšles, taèiau su lakiniais batais rankoje. Aurimas Pintulis, debiutavæs teatre kaip pats E. M. Remarkas spektaklyje "Trys draugai", nufotografuotas mirkstantis vonioje su cigarete ir knyga "Trys draugai".

"Labai fainai Ingà Norkutæ ir Aurimà Þviná nufotografavau", - dþiaugiasi Saulius ir pasakoja, kad šiø aktoriø pora nuotraukoje atrodo tarsi nuþengusi iš kokio flamandø paveikslo. Fotosesijos metu pro langus á aktoriø butà pašvietë besileidþianti saulë. Dël natûralaus ir neáprasto apšvietimo kambaryje atsirado šešëliø, o spalvos tapo sodrios, gilios.

Aktoriai kavà verda, o ne pliko

Fotomenininkas Saulius Jankauskas atvirauja, kad fotografuodamas Šiauliø dramos teatro aktorius ne tiek pavargo, kiek patyrë kûrybinio dþiaugsmo. "Išplëèiau akiratá ir daugiau gavau, nei pasitarnavau teatrui", - sako jis. Sauliaus JANKAUSKO asmeninio archyvo nuotr.

Buvo aktoriø, kurie fotomenininko á namus neásileido. Dël noro išsaugoti privatumà ir dël to, kad nenorëjo parodyti, jog jø bûstas seniai prašosi remonto. Vis dëlto Sauliui geriausiai sekësi fotografuoti tuos, su kuriais buvo paþástamas. Juk tam, kad atskleistum aktoriaus asmenybæ nuotraukoje, reikia þinoti jo áproèius, sukurtus vaidmenis, charakterá.

Aktorius Juozas Bindokas nufotografuotas raugiantis kopûstus, smulkutë Monika Šaltytë - vaikiškoje lovelëje, Silvija Povilaitytë - tarsi balerina, bet šalia numestos šluotos, Dalius Janèiauskas - su šunimi ir kepti paruoštomis plekšnëmis.

Tiesa, Saulius lankësi ir aktoriø sodybose. Tokioje vietoje, prie lauþo, nufotografuotas Juozas Þibûda. "Pas Venckø á sodybà nevaþiavau, nes iki jos apie šimtà kilometrø", - nusišypso fotografas, bet neatskleidþia paslapties, kaip gi nufotografavo teatro vadovà. Prasitaria tik, kad jis nuotraukoje bus ne vienas - su labai impozantiška dama. Kas ji tokia, galima suþinoti atëjus á parodà.

Nors Sauliui aktorius ir pavyko nufotografuoti vis kitokiose situacijose, jis sako pastebëjæs juos visus vienijantá dësningumà. Áprasta, kad daugelis mûsø kavà uþpliko. "Šiauliø aktoriai kavà verda", - šypteli fotografas, tokios kavos fotosesijose prisiragavæs iki soties.

Virginijus KINÈINAITIS

Tomas Andrijauskas yra vienas iš tø menininkø, kurie nelepina publikos daþnomis parodomis. Tiksliau, reikëtø mums visiems gerai pasukti galvà, norint prisiminti paskutiná kûrybiná jo pasirodymà viešumoje. Dar daugiau - Tomas tiesiog atvirai demonstruoja savo abejingumà parodø, leidybiniø projektø šurmuliui. Niekada nekonkuruoja ir nesistumdo eilëse su kitais menininkais ar fotografais dël vietos fotoalbumuose ar ekspozicijø salëse.

Taèiau Tomas, kaip niekas kitas, moka dþiaugtis kitø þmoniø kûryba, visada pasiruošæs padëti ir patarti, padràsinti ir stumtelëti pirmyn abejojantá savimi. Nebûdamas aktyvus menininkas, jis aktyviai dalyvauja miesto meno procese tiesiog bendraudamas, ásijausdamas. Bûtent todël tiek daug ávairiausiø þmoniø Tomà þino, myli, gerbia. Bûtent todël jis toks svarbus meniniame gyvenime – ne parodø kiekiu, bet þmogiškø, šiltø santykiø puoselëjimu. Štai èia prasideda ádomioji dalis – ypatingas Tomo gyvybingumas, nuoširdþiø santykiø ieškojimas, jo judrumas leidþia jam nardyti po paèius ávairiausius socialinius sluoksnius, gyvenimo stilius ir paþinti begalæ ádomiø ir skirtingø þmoniø. Turbût šis Tomo bruoþas ir tokios savybës padeda jam geriau atsirinkti gyvenimo vertybes, pvz., bendravimo tikrumà vietoj meniniø kaprizø, veiksmo realumà vietoj tušèio laukimo ir t. t.

Kita vertus, bet koks retas Tomo dalyvavimas parodose jau yra ávykis. Bûtent šis menininkas, bûdamas dar labai jaunas, jau buvo átrauktas á Lietuvos videomeno pradininkø rinkiná. Jo meninis šmaikštumas, þaismingumas ir gilus pasinërimas á kino, fotografijos, videomeno sritis kaskart Tomui leidþia netikëtai atsinaujinti ir nustebinti kitus. Taip buvo jo pirmiesiems kino eksperimentams, avangardiniams videofilmams, dienoraštinëms fotografijoms, medijø archeologijos diskursus iliustruojanèioms vaizdo ir garso instaliacijoms, alternatyvioms vakarëliø projekcijoms ar jo kuruotoms teminëms parodoms. Neþinia kiek dar savo kûrybinës energijos, laiko, profesionaliø ágûdþiø Tomas išnaudojo padëdamas kitø menininkø idëjoms ágyvendinti. Juk daug videofilmø, fotografijø buvo sukurta prašant Tomo pagalbos – kas geriau gali sumontuoti, nufilmuoti, išryškinti? Tad šio autoriaus parodø kiekio kuklumà kompensuoja kiti renginiai, parodos ir kûriniai, kurie be Tomo bûtø neásivaizduojami. Buvo laikas, kai dël ávairiausiø techniniø, organizaciniø keblumø festivalius "Enter" ir "Virus" gelbëdavo bûtent Tomas.

Tad ši paroda yra graþi išimtis ir dësningumas vienu metu. Išimtis, kadangi tai pirmoji personalinë Tomo Andrijausko fotografijø paroda. Dësningumas, kadangi šioje parodoje eksponuojamos nespalvotos fotografijos yra neatsiejamos nuo Tomo esybës, nuo jo gyvenimo bûdo. Taip mums tampa aiškesni šio menininko motyvai, vertybës, siekiai, kuriais jis vienodai vadovaujasi gyvenime ir mene. Sutikime, jog tai retas bruoþas tarp šiuolaikiniø menininkø. Tad koká pranešimà savo fotovaizdais mums siunèia Tomas? Pirmiausia tai "meniškai" skurdþios fotografijos. Jose nerasime jokiø studijiniø formos vingrybiø, technikos galimybiø demonstravimo, estetizuotø pasakojimø ar konceptualumo. Priešingai, tai ypaè gyvenimiškos fotografijos, vaizdai, tarytum išplëšti iš gyvenimo audinio – su skausmu, su ilgesiu arba spontaniškai, nieko negalvojant ir neplanuojant, tiesiog fotografuojant. Bet fotografuojant taip, kaip gyvenama, geriama, valgoma, kvailiojama, mylima, kalbama, kenèiama. Vadinasi, tai fotografija, kuri ábûtinta gyvenimiškame veiksme, ji nëra atskirta nuo scenos, kurià vaizduoja. Todël mes šiuose vaizduose nematome pozø ar apgalvotø kompozicijø.

Pats gyvenimo ritmas, jo tëkmë, jo praþûtingas laikinumas, jo dienø beprasmybë ir yra tikroji kompozicija, kurià mums perteikia Tomas. Bet perteikia betarpiškai, nes jis pats yra organiška tø visø fotografijose matomø virtuviniø, gatviniø, vakariniø scenø dalis. Nëra laiko kurti "menà", kuomet gyvenama pilnais plauèiais - mylima ir nekenèiama, ieškoma ir prarandama, trankiai linksminamasi ir labai liûdima. Tokiu atveju nereikia ieškoti siuþetø fotografijoms, depresyviai blaškantis po priemiesèiø uþkaborius ar vojeristiškai sekant kitø þmoniø gyvenimus. Tiesiog patiriamo gyvenimo intensyvumas, jo kaita ir margumas jau yra savotiškas kûrinys.

Nieko nebereikia išrasti ir sukurti, viskas jau yra èia ir dabar, priešais tave. Tik išdrásk pamatyti, atsiverti tam, kas tikra ir brangu. Bet kas yra svarbiausia - tu pats turi bûti èia ir dabar, kad paliudytum šias gyvenimo tiesas. Negali bûti stebëtoju, turi gyventi. Tai ne dangiškos vizijos, bet patiriamo gyvenimo akimirka, save paèià fotografuojanti akimirka. Tai save fiksuojantis gestas, fotografija kaip judesys, tiksliau – gestuali fotografija. Tai labai esmiška Tomui. Labiau mëgdamas gyvenimà, o ne menà, jis atlieka netikëtà kilpà – dûmuose, alkoholyje, svaigulyje tirpstantá savo kartos gyvenimà paverèia menu, o fotografijos menà išvaduoja nuo tušèiø ir pretenzingø vaizdø.

"Ypaè talentingas pianistas ir muzikas", – taip apie Gabrieliø Aleknà atsiliepë vienas áþymiausiø dabarties muzikø Danielis Barenboimas.

G. Aleknos grojimà Šiauliø muzikos gerbëjai galës išgirsti kovo 12 d.

Tarptautinio L. van Beethoveno pianistø konkurso Vienoje (2005 m.) laureatas G. Alekna – pirmasis lietuvis, á garsiàjà Juilliardo mokyklà Niujorke priimtas skiriant visà stipendijà. 2006 m. jis tapo ir pirmuoju lietuviu, kuriam suteiktas šios mokyklos muzikos menø daktaro laipsnis. G. Alekna yra keturiolikos konkursø Vokietijoje, Ispanijoje, Austrijoje, Èekijoje, Lietuvoje ir JAV laureatas. Jis nuolat koncertuoja su pagrindiniais Lietuvos kolektyvais – Nacionaliniu ir Valstybiniu simfoniniais, Lietuvos bei Šv. Kristoforo kameriniais orkestrais. Austrijoje pianistas yra skambinæs su Vienos radijo simfoniniu, JAV – su Juilliardo (Niujorkas) orkestru.

G. Alekna Lietuvoje daþnai muzikuoja su kamerinës muzikos partneriais – Valstybiniu Vilniaus bei M. K. Èiurlionio kvartetais, violonèelininku Edvardu Armonu; Niujorke drauge su pianiste Ursula Oppens ir Niujorko filharmonijos orkestro timpanistu Joe Pereira yra atlikæs Bartoko sonatà dviem fortepijonam ir mušamiesiems, o Izraelyje muzikavæs su violonèelininku Zvi Harelu. 2008 m. pasirodë G. Aleknos ir violonèelininko Edvardo Armono árašyta romantinës muzikos kompaktinë plokštelë. Tarp G. Aleknos pastarojo meto soliniø pasirodymø – koncertai Vienos Musikverein, Bösendorfer Saal ir Stadtsalon, "Liszt in Vredenburg" festivalyje Utrechte (Olandija), Èikagos, Niujorko bei Adelphi (Niujorkas) universitetuose, Bösendorfer bei "Yamaha" reèitaliø salëse Niujorke, "Sugráþimø" ir "Kristupo vasaros" festivaliuose Vilniuje, Hamptonø muzikos festivalyje (Niujorko valstija), renginiuose Bostone ir Vašingtone.

G. Alekna muzikos studijas pradëjo bûdamas penkeriø metø. Baigæs M. K. Èiurlionio menø gimnazijà, studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas savo ilgametæ dëstytojà doc. Liucijà Dràsutienæ. 1996 m. jis buvo pakviestas tæsti mokslø Juilliardo mokykloje Niujorke. Vadovaujamas prof. Jerome’o Lowenthalio, èia baigë bakalauro, magistro ir daktaro studijas.

Šiauliø publikai G. Alekna skambins L. van Beethoveno, B. Bartoko, J. Kuèinsko ir O. Messiano kûrinius.

"Šiauliø filharmonijos" informacija

Kovo 10 dienà "Laiptø galerija" pakvietë á vieno ryškiausiø nûdienos lietuviø tapytojø, Lietuvos nacionalinës premijos laureato, vilnieèio Valentino Antanavièiaus tapybos ir asambliaþø parodà, skirtà Lietuvos Nepriklausomybës atkûrimo dienai paminëti.

Valentinà Antanavièiø kritikai vadina gyvu klasiku, lietuviškojo modernizmo korifëjumi, dailëje kelianèiu pilietines problemas Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.

V. Antanavièius kritikø apibûdinamas kaip "gyvas klasikas", "lietuviškojo modernizmo korifëjus", dailëje keliantis pilietines problemas. Ilgai priklausæs tyliojo modernizmo sàjûdþiui, dailininkas átvirtino estetikà, kuri pavadinta "bjaurumo estetika", nors ji - ne griaunanti ar niokojanti, bet kurianti. Jo kûriniai nepataikauja þiûrovui, bet provokuoja màstyti, yra kupini energijos. V. Antanavièiaus siekis – atskleisti tai, kas slypi uþ parodomo fasado ir tampa "gyvenimu be parado" (dailëtyrininkës D. Zovienës apibûdinimas). V. Antanavièiaus paveikslø, ypaè asambliaþø, nuotaika - groteskiška, tapyba - grieþtø formø, kurias lemia spalvos ir naudojamø daiktø pavidalai. Dominuoja niûrios, murzinos spalvos. Daiktai yra nudëvëti, seni, tiesa, kartais perkonstruoti, suteikiant jiems naujø spalvø, kartais – ryškiø akcentø, tarsi sujungiant dabartá su praeitimi, dël ko jie tampa prasmingais objektais.

V. Antanavièius - kartos, kuri pasireiškë tuoj po reformatoriø (Vincas Kisarauskas, Antanas Martinaitis, Povilas Rièardas Vaitekûnas, Arvydas Šaltenis, Linas Katinas, Raimundas Sliþys ir kt.), atstovas. Sovietmeèiu modernus dailininkas nebuvo priimamas á parodas, todël dailës mëgëjai susipaþinti su jo kûryba galëdavo jo dirbtuvëje, kur vykdavo maþi vernisaþai, diskusijos. Nemalonæ menininkas uþsitraukë dël objektø deformacijos (blogiausia, jog á "negraþumo" pusæ) savo kûriniuose. Tiesa, dailininkas juokauja, jog kartà panorëjæs bûti "idëjiniu", bet profesorius Antanas Gudaitis já atpratinæs. 1956 metais, laikydamas stojamuosius egzaminus á Dailës institutà, jaunuolis nupiešë išartà dirvonà ir traktoriø, taèiau profesorius Antanas Gudaitis tokiu idëjiškumu nebuvo patenkintas. "Koká tu èia anekdotà nupiešei?" – paklausë ir parašë ketvertà su minusu.

Šiuo metu V. Antanavièius priklauso populiariai dailininkø grupei "24", pirmajai ásikûrusiai atkûrus Lietuvos Nepriklausomybæ. Tai lietuviø arsininkø sekëjai.

"Laiptø galerijoje" dailininkas eksponuoja 29 ávairaus periodo kûrinius. Apie sveèio profesionalumà, menines áþvalgas parodos atidaryme kalbëjo jo draugai profesoriai Vytenis Rimkus ir Antanas Visockis, Lietuvos dailininkø sàjungos Šiauliø skyriaus pirmininkas Rièardas Garbaèiauskas, pirmàja savo paroda Šiauliuose pasidþiaugë pats autorius. O jei kas nors tikëjosi "negraþiø" darbø, tai, be abejo, turi nusivilti, nes Šiauliø parodoje visi jo kûriniai - malonûs, šilti ir graþûs.

Eva JAGMINAITË

Beveik prieš mënesá atšventæs garbingà 70-meèio jubiliejø Romualdas Ozolas, paragintas kraštieèiø draugø, atvyko á Šiaulius. Sveikinimus ir gëles priëmæs áþymus politikas ir filosofas savo bièiuliams padovanojo neáprastà, taèiau praktiškà dovanà - paskaità apie Lietuvà šiandien ir rytoj.

Romualdas Ozolas á Šiaulius atvyko ne tik švæsti savo jubiliejaus su kraštieèiais - su susirinkusiaisiais jis aptarë nûdienos Lietuvos perspektyvas. Autorës nuotr.

Laikmeèio metamorfozës

Savo šventinës paskaitos metu pirmiausia atsiprašæs visø, kà jo ásitikinimai galëtø áþeisti, Romualdas Ozolas kalbëjo apie Lietuvà be patoso. Anot þinomo politiko, atkûrus Nepriklausomybæ bei papildþius Europos Sàjungos gretas, pakito tik reiškiniø pavadinimai, kuriuos iki Nepriklausomybës vadinæ bolševizacijos primestais þodþiais dabar pakeitëme integracijos reikalaujamais terminais. Pavyzdþiui, bendrà nacionaliná produktà pakeitë bendrasis vidaus produktas, èigonus pavadinome romais, o meilës malonumus ávardijome seksu. Svarbiausia, kad pakito ne tik sàvokos, bet ir jø uþslëpta prasmë, taigi karas dël naftos skambiai ávardijamas karu su terorizmu, ekonominë priklausomybë vadinama investicija.

Krizë - ne vien finansø

Pasak R. Ozolo, finansai - tai tik krizës viršukalnë, po kuria slypi visos ûkio sistemos funkcionavimo bei kapitalizmo krizë. "Bûtø puiku, jei koks nors išminèius arba pats Viešpats atidarytø dangaus langelá ir pasakytø, kà privalom daryti. Deja, Viešpats yra paþadëjæs tik Paskutinájá teismà. O iki jo turime eiti, màstydami savo galvomis", - šmaikštauja filosofas.

Nobelio premijos laureatas Polas Krugmanas, vienas iš Pasaulio banko ákûrëjø Dþozefas Štiglicas, finansø birþos lošëjas milijardierius Dþonas Sorošas vieningai teigia, kad 1997 metø Japonijos krizæ bei 1930-aisiais JAV ištikusià depresijà sukëlë milþiniškai padidinti mokesèiai ir smarkiai sumaþintos išlaidos ûkiui, o kad kapitalizmas klestëtø, reikia auginti kapitalo apimtis bei skatinti gamybà.

Politikas sako, kad finansiniam kapitalizmui pasiekus ribas vël gráþtama prie socializmo. Jis ásitikinæs, kad Lietuva nuolat gyveno gerai uþmaskuotame socializme. "Tik ne bolševikiniame, o menševikiniame, t. y. Vakarø marksistø tuoj po karo pradëtame kurti Europos susivienijime, dabar jau toli paþengusiame pamëgdþiojant TSRS", - sako R. Ozolas. Anot jo, tai reikalavimas á nacionalines konstitucijas árašyti teisæ uþsienieèiams pirkti nacionaliniø valstybiø þemæ, tai ir leidimas rinkti bei patiems dalyvauti savivaldybiø tarybø rinkimuose Lietuvoje apsigyvenusiems ES pilieèiams. Galiausiai pasirodë dokumentas, numatantis eurosàjunginæ pilietybæ.

Nafta verèia kariauti

Politiko teigimu, šiuo metu stringa visi kapitalizmo faktoriai, mat nebeveikia finansavimo bûdas, t. y. nebëra kreditoriø, nuvertëjo valiuta, nebeveikia resursø, reikalingø kapitalizmui, papildymo tvarka. Pastaroji nyksta vien todël, kad pasauliniai naftos ir dujø ištekliai tiesiog senka. Dël naftos stygiaus artëja individualaus transporto eros pabaiga. R. Ozolas primena, kad po pusamþio pasaulio þemëlapis dël globalinio oro atšilimo, vandenynø lygio kitimo, uþterštumo bei migracijos bus gerokai pakoreguotas.

Paklaustas, kaip áveikti susiklosèiusià situacijà, politikas primena tragiškus 2001 metø rugsëjo 11-osios ávykius, kai gyvaisiais sprogmenimis virtæ lëktuvai smogë á Pasaulio prekybos centrus, pasmerkdami visuotine religija tapusias vakarietiškàsias vertybes. Prancûzijos prezidentas Nikolia Sarkozy, prieš pusmetá kalbëjæs Tulone, darkart pasmerkë idëjà, jog rinka visada teisi. "Globalizacijos idëja išblëso drauge su finansinio kapitalizmo, kuris primetë savo logikà ekonomikai ir galiausiai jà iškreipë, pabaiga. Rinkos, kuriai negalëjo prieštarauti jokia taisyklë, joks politinis ásikišimas, visagalybës idëja buvo beprotiška idëja", - teigia N. Sarkozy.

Kokia ateitis mûsø laukia?

R. Ozolas áþvelgia vienintelæ galimybæ iš vis labiau Lietuvai átakà daranèiø pasaulio geopolitiniø virsmø - iš naujo atkurti Lietuvos nepriklausomà valstybæ. Pavyzdþiø, kaip tai padaryti, apstu aplink Lietuvà: Lenkija kiek ámanydama telkia savo átakon ne tik savo šalies, bet ir gretimø šaliø ekonomikà. Tuo tarpu Lietuva ir toliau sëkmingai išparduoda viskà, kà dar turi, integracijà paversdama nacionaline kapituliacija.

Politikas priminë anapilin išëjusio Stasio Lozoraièio šûká - pasirûpinti šalies sienomis. "Išëjimas á laisvosios rinkos formuojamà Vakarø civilizacijà yra ámanomas atkuriant nacionalines vertybes, - sako R. Ozolas ir pirmiausia siûlo pertvarkyti uþsienio politikà. - Mûsø kaimynës Baltarusija ir Lenkija kelia didþiausius rûpesèius, mat Lenkija jau perëmë naftos verslà ir infrastruktûrà, o netrukus gali perimti elektros energetikà bei uostà."

R. Ozolas sutinka, kad energetinis saugumas, šiuo metu patekæs á komerciniø interesø rankas, turëtø bûti pasiektas per nekomercinæ branduolinæ elektros jëgainæ. Švietimo ástaigose turëtø bûti atsigræþta ne vien á teoriniø þiniø suteikimà, bet ir á dvasiná ugdymà. Taip pat reikëtø susirûpinti dël tautos išnykimo, mat šiuo metu dël didëjanèios emigracijos ir nenoro gráþti á Lietuvà lietuviø tautai gresia išnykimas.

Romualdas Ozolas - Lietuvos Respublikos Aukšèiausiosios Tarybos Akto dël Lietuvos nepriklausomos valstybës atstatymo signataras.

Gimë 1939 m. sausio 31 dienà Pasvalio rajone Joniškëlio miestelyje, tarnautojø šeimoje. 1957 m. baigë Bazilionø vidurinæ mokyklà Šiauliø rajone, 1962 m. - Vilniaus valstybiná universitetà, Filologijos specialybæ. 1965-1968 m. dirbo þurnalo "Kultûros barai" redakcijos atsakinguoju sekretoriumi bei ávairiø skyriø redaktoriumi. 1968-1973 m. studijavo aspirantûroje Vilniaus universitete, kuriame toliau dëstë nuo 1973 iki 1989 metø. 1980-1989 m. dirbo "Minties" leidyklos vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju.

1989 metais išrinktas LTSR Aukšèiausiosios Tarybos deputatu. 1990 metais tapo Lietuvos Respublikos Aukšèiausiosios Tarybos deputatu. 1992 ir 1996 metais išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo nariu. 1990-1991 metais - Lietuvos Respublikos ministro pirmininko pavaduotojas.

1990 metø Nepriklausomybës Akto signataras. 1988-1990 metais buvo Lietuvos sàjûdþio iniciatyvinës grupës narys, Sàjûdþio Seimo tarybos vicepirmininkas. 1990-1993 m. buvo Lietuvos valstybinës regioniniø problemø komisijos pirmininkas, Lietuvos Respublikos valstybiniø derybø su TSRS, vëliau su Rusija, delegacijø narys. Vienas nacionalinio saugumo koncepcijos kûrëjø. Nuo 1992 m. Lietuvos centro judëjimo, nuo 1993 m. - Lietuvos centro sàjungos pirmininkas. 1994-1995 m. LR Seimo Geros valios misijos Èeèënijos klausimams spræsti vykdomasis direktorius, taip pat Tarptautinës parlamentarø grupës Èeèënijos problemoms narys. LR Seimo nariø grupës Karaliauèiaus krašto lietuviams remti narys. Lietuvos ir Ukrainos draugystës draugijos pirmininkas. 1996 m. perrinktas á Seimà dirbo Ekonomikos komitete. Baltijos Asamblëjos narys nuo jos ákûrimo, jos Nacionalinio saugumo ir uþsienio reikalø komiteto narys. NATO komisijos narys.

Laikrašèio "Atgimimas" steigëjas ir vyriausiasis redaktorius. Parengë publikacijø geopolitikos, valstybës, tautø ir tautiniø maþumø, kultûros klausimais. Apdovanotas S. Šalkauskio premija.

"Vikipedijos" informacija

Jolanta ŠIDLAUSKIENË

Paskutinæ vasario dienà 18 valandà Šiauliø dramos teatre vël bus galima išvysti atnaujintà Vytauto V. Landsbergio reþisuotà pjesæ "Daktaras ir Mangaryta". Kas vaidins patriotiškà Jonà Basanavièiø? Kas uþpildo tuštumà, atsivërusià išëjus šviesaus atminimo aktoriui Pranui Piaulokui, kuriam V. V. Landsbergis yra dëkingas uþ tapsmà reþisieriumi?

"Lietuva neturi aiškaus tikslo. Kam èia mes esame susirinkæ - išsivaduoti nuo rusø ar ástoti á Europos Sàjungà, NATO? Tai per maþi tikslai, keliami valstybei", - sako Vytautas V. Landsbergis.

- Kokia jûsø reþisûros kelio pradþia?

- Gruzijos teatro ir kino institutas buvo per daug priruošæs reþisieriø. Grësë uþdaryti fakultetà arba reikëjo padëti labiausiai kine atsilikusioms Sovietø sàjungos šalims. Á Gruzijà kino reþisûros studijuoti išvaþiavome devyniese. Gráþæs supratau, kad Lietuvoje nëra lengva kurti filmø, nes yra daug prašanèiø valstybës paramos, veikia simpatijø antipatijø dësniai, kartais pinigai padalijami po stalu. Taèiau norëjosi toje srityje reikštis ir taip atsirado Šiauliø dramos teatras. Pranas Piaulokas patikëjo, kad kino reþisierius gali þaisti teatrà. Jo dëka baigiau teatro studijas. Mano pirmasis spektaklis - "Iš gyvenimo vëliø". Kai išëjo Pranas Piaulokas, supratau, kad išëjo vienas didþiausiø mano mokytojø, kuris išmokë rinktis ávairias spektaklio formas, analizuoti pjeses, rasti tinkamiausià sprendimà. Kai jo neliko, širdyje liko kaþkokia kiaurymë.

- Kas já pakeis atnaujintoje pjesëje "Daktaras ir Mangaryta"?

- Vietoj Prano Piauloko, manau, gali vaidinti Saulius Bareikis. Jis imsis Jono Basanavièiaus vaidmens. Norint suvaidinti šá personaþà, reikia turëti vidinës pilietinës pozicijos. Negali suvaidinti patrioto, pilietiškos asmenybës, turi ja bûti. Sutapo, kad ketinu statyti spektaklá apie Vincà Kudirkà. Já taip pat galëtø vaidinti Saulius Bareikis.

- Esate talentingas kino reþisierius. Kuriate apie Lietuvos istorijà, originaliai màstanèius þmones, karà... Koks švieþiausias jûsø kino projektas?

- Neseniai filmavau Tibetà, tiksliau, tibetieèiø skerdyklà okupuotoje valstybëje. Vykdomas baisus genocidas, pradedant fiziniu naikinimu ir baigiant genetiniais eksperimentais. Matant, kaip pasaulis nieko nesupranta ir tai toleruoja, perka kiniškas prekes ir nenori pyktis su pigiu ekonominiu kaimynu, darosi liûdna. Manau, kad Lietuva galëtø tapti pavyzdþiu pasauliui, kaip kaþkada toká parodë Islandija, pripaþinusi Lietuvos nepriklausomybæ ir nebijojusi Rusijos. Gal šis filmas pasibelstø á pilieèiø, politikø sàþinæ. Deja, neþinau kaip šá projektà uþbaigti. Lietuvai tai nëra aktualiausia tema. Verslo struktûros klausia, kuo èia dëti lietuviai, o valdiškos institucijos aiškina, kad yra kitø prioritetiniø srièiø. Pavyzdþiui, skirti milijonus fejerverkams Katedros aikštëje.

- Esate sakæs, kad kaip rašytojas vis dëlto jauèiatës stipriau nei kaip reþisierius. Juk vaikams rašyti sunkiau nei suaugusiesiems?

- Pasaka - tautosakos þanras, kai vaikams pasakoji apie jø melagystes, tinginystes, bandai išspræsti jø problemas. Tai aktualu ne tik saviems, bet ir kitiems vaikams. Dievas davë penkis vaikus, tai dabar atidirbu. Rašydamas vaikams, turi sugalvoti ne tik problemà, bet ir jos sprendimà. Tenka skaityti daug psichologiniø, religiniø knygø, kad þinotum, kaip veikia þmogaus psichika, kodël jis nelaimingas, kaip jam patarti. Perskaitai Jungà ir rašai apie pelytæ Zità.

- Kà rašote dabar?

- Baigiu antrà knygos dalá "Kaip pelytë Zita pasaulá išgelbëjo". Tai ekologinë pasaka apie katastrofà, kai pradeda lyti šiukšlëm, plastiko maišeliais, ir þmonës supranta, kad tai pasaulio pabaiga. Pelytë iškeliauja ieškoti bûdø, kaip áveikti šità negandà. Bræsta ir treèia "Arklio Dominyko meilës" istorijos dalis.

- Juk širdá skauda ne tik dël ekologiniø problemø? Dël ko dar neramu?

- Dël Lietuvos prasigërimo. Atsitiktinai á rankas pateko slapta rusø KGB karininko medþiaga, kur jauniems kagëbistams aiškinama, kad visuomenë yra kontroliuojama trim bûdais. Ginklais, informaciniu karu, kai sukuriamas melas, kuris pateikiamas kaip tiesa arba kai melas padalijamas á dvi dalis ir leidþiama "rinktis". Treèias ginklas - pats baisiausias. Tai genetinis karas. Vartojant alkoholá, per tris kartas þmogaus genetinë prigimtis išsikreipia - jis tampa nebedþiugus, nebematantis perspektyvos, nemotyvuotas gyventi. Kvaišalais besisvaiginanèius þmones lengva valdyti. Iš esmës, matydamas kas vyksta Lietuvoje, negali pykti, nes matai paþeistà genetiná kodà - tauta nebeturi lietuviško DNR.

Reþisierius, rašytojas, bardas Vytautas V. Landsbergis, Ch. Frenkelio viloje pristatydamas filmà "Kai aš buvau partizanas", dalijo autografus. Autorës nuotr.

- Tai negráþtama?

- Genetiná kodà galima atstatyti. Turëtø bûti susirûpinta alkoholio, nikotino ir narkotikø problema, švieèiant þmones arba pasiûlant jiems kitus "kaifo" bûdus. Malonumas - tai gera daryti kitiems. Kai tai suvoki, nebereikia kito "kaifo". Atstatant genofondà, reikia atkreipti dëmesá á kultûrinius reiškinius - teatrà, dailæ, šokius, dainas. Vien Èiurlionis gali tapti genetinio kodo esme. Jo paveikslai gali bûti naudojami nuo alkoholio priklausomiems þmonëms gydyti. Þmogaus atmintá atstato liaudies dainos. Išminèiai sako, kad su kuo kovoji, tuo pats tampi. Jeigu kovojama prieš alkoholizmà, tai jo tik daugëja. Alkoholikui nereikia aiškinti, kokia bloga yra degtinë. Derëtø aiškinti, kaip ádomiai galima parašyti pasakà, suteikianèià dþiaugsmo, naudos visuomenei. Man priimtinas principas nugalëti blogá gerumu. Jëga verèiami dalykai daþniausiai atmetami, pavyzdþiui, vyriausià sûnø kone jëga nuvedþiau á baþnyèià. Iki šiol ji jam nerûpi. Vaikai mato, kà daro seneliai, tëvai. Nebesibaru, tik aiškinu, kad taip elgdamasis þmogus sulauks vienokio ar kitokio rezultato.

- Kas gali padëti Lietuvai?

- Lietuva - atjautos, pagarbos, gailesèio kraštas. Ne ekonomika išgelbës pasaulá, o þmoniø meilë, geri santykiai tarp jø ir gamtos, ryšys tarp tëvø ir vaikø. Štai kodël vaikams pasakas rašau apie meilæ, kad primirštà jausmà atsimintø. Juk dabar "Akropolyje" apsipirkti yra svarbiau negu parodyti þmogui, kaip tu já myli, pasakyti, kad pasiilgai, parašyti jam laiškà. Krizë - tinkamas metas atsigræþti á tai, kas tikra ir primiršta. Visi geriausi þmonijos kûriniai buvo sukurti skurde. Tada nesiekiama naudos, o atsirenkami esminiai dalykai.

Oksana LAURUTYTË

Vasaris Šiauliø dramos teatro aktoriui Sauliui Eduardui Pauliukoniui - jubiliejinis. Vasario 9-àjà jo dukrai Elzei Marijai sukako vieneri, jam paèiam vasario 27-àjà sukaks 60 metø, sukanka ir metai, kai su šeima jis apsigyveno nuosavame name. Nuo šešiolikos metø scenoje esantis garbingo jubiliejaus sulaukæs aktorius amþiaus nesureikšmina: "Þemaitë yra pasakiusi, kad në viena kûryba neverta gyvenimo, o aš manau, kad mano didþiausia kûryba - vieneriø Elzë Marija", - šypsosi aktorius ir prisipaþásta nerimaujantis tik dël nenumaldomai skubanèio laiko.

Pastaraisiais metais aktoriaus gyvenimas visiškai pasikeitë - uþgriuvo tëvystës dþiaugsmai, persikelta á namà.

Tëvystës dþiaugsmai - ir šešiasdešimties

Saulius Eduardas Pauliukonis kovo 7-àjà teatro gerbëjus ir kolegas pakvies á šventiná vakarà. Klausysis sveikinimø, rodys paties nufilmuotus senus vaizdo árašus, kalbës. Galëtø, þinoma, parodyti pantomimos numeriø - juk bûtent nuo to ir pradëjo aktoriaus kelià. Bûti mimu já mokë á jubiliejaus paminëjimà þadantis atvaþiuoti pats Modris Tenisonas, taèiau Pavluša (taip kolegos šiltai vadina S. E. Pauliukoná) jau nebëra toks lankstus kaip jaunystëje.

"Daug su daktarais bendrauju, mano viduje labai daug geleþies", - nusišypso jis ir paaiškina, kad pastaraisiais metais jam pakeisti abiejø klubø ir vieno kelio sànariai, dar teks keisti ir kito kelio sànará. "Bet man sànariai gyventi netrukdo", - nusišypso "geleþinis" þmogus ir sako, kad sulaukus šešiasdešimties pajusti tëvystës dþiaugsmus - nuostabu.

Atëjæs vaikas aktoriui ir jo 36-eriø þmonai Inai netgi "padovanojo" nuosavus namus - iš Gimdymo namø šeima atvyko tiesiai á ásigytà namukà Šimšëje. Tiesa, šiek tiek já pasiremontavo, bet dabar neatsidþiaugia ramybe. Gaidþiø, þinoma, negirdëti, bet vieno kito šuns lojimà aidas atneša. "Mano viso gyvenimo svajonë buvo gyventi namelyje netoli miško, turëti sodà, kur galëèiau obuoliukus skinti, keletà braškiø lysviø uþsiveisti. Juk aš pats uþaugau "ant asfalto", todël yra labai puiku, kad nors vienas mano vaikas augs ant þolës", - šypsosi jis ir sako, kad gyvenimo branda padovanojo jam svajoniø išsipildymà.

Saulius gyvena su treèiàjà þmona, iš viso turi tris vaikus ir tris anûkus. "Dieviški, unikalûs mano anûkai, unikali ir mano Elzë Marija. Labai daug randu panašumø su dabar jau 35-eriø dukra Agne. Kai viskas pasikartoja po 35-eriø metø, - tai nëra blogai", - šypsosi aktorius pridurdamas, kad jo Agnë augo teatre, buvo muzikali ir gyvybinga. Tokia ir jo Elzë Marija, net krikšto tëvas abiejø Sauliaus dukrø yra tas pats Olegas Ditkovskis.

Prie scenos - skuduras kojoms nusivalyti

Sauliaus gyvenimas kupinas netikëtumø. Gimë jis Kaune Sauliumi, bet vëliau suþinojo, kad yra Eduardas. Tëvas, eidamas sûnaus vardo registruoti, pamiršo, koká vardà mama parinko. Dokumentuose uþrašë Eduardo vardà. Tik pradëjæs dokumentus tvarkyti, Saulius suþinojo, koks vardas gimimo liudijime árašytas. Tapo Sauliumi Eduardu. Kolegos já vadina Pavluša, Ina ji vadina Tatuliu arba Saulyèiu.

Saulius Eduardas Pauliukonis tikina nenorintis švæsti 60-meèio. "Kai man sukako 50 metø, turëjau kà parodyti þiûrovams. Nuo 60 metø þmogus pradeda gráþti atgal, á pradþia", - sako jis. Povilo LUNGËS nuotr.

Á scenà Saulius taip pat uþlipo netikëtai. Vaikystëje buvo pasiutæs vaikas. Jo absoliuti klausa, tad mokësi groti smuiku. "Mokytojas per pirštus stryku mušë, atmušë norà muzikuoti, nors aplinkiniai sakë, kad iš manæs kaþkas ypatingo uþaugs. Sprogo tas burbulas ir iš manæs muzikantas nesigavo", - nusijuokia jis ir priduria, kad moka ne tik smuiku, bet ir pianinu, kai kuriais puèiamaisiais instrumentais groti.

Sauliaus mama buvo aktorë, vaidinusi Kauno jaunimo teatre. Reþisierë Aurelija Ragauskaitë pakvietë jà dirbti trupës vedëja Jaunimo teatre Vilniuje. Èia, bûdamas šešiolikmetis, Saulius gavo pirmàjá savo vaidmená. Vëliau pradëjo lankyti pantomimos studijà, taèiau sovietmeèiu mimai, kurie rengësi kaip tikri hipiai, socializmo saugotojams atrodë lyg tikras šašas.

Jaunieji aktoriai á Kauno muzikiná teatrà eidavo per miesto sodà. 1972-øjø geguþës 14 dienà, protestuodamas prieš sovietiná reþimà, sode apsipylë benzinu ir, sušukæs "Laisvæ Lietuvai!", susidegino Romas Kalanta. Saulius su kolegomis bëgo á sodelá, bandë gyvàjá fakelà gesinti. Nesëkmingai - ligoninëje R. Kalanta mirë.

Suerzinti KGB pareigûnai uþsimojo sunaikinti kitaip nei sovietinis jaunimas atrodanèius þmones - pantomimos studija buvo išardyta. Dalis mimø išvyko á Maskvà, dalis liko Lietuvoje. Saulius su dviem kolegomis nutarë pasirodymus rengti Palangoje. Èia susipaþino su tuomeèiu Šiauliø dramos teatro vadovu Jonu Vaitkumi ir sulaukë kvietimo vaidinti Šiauliuose.

"Šiauliø dramos teatras - unikalus, èia miela ir gera. Esu matæs, kaip kitø teatrø aktoriai scenoje su paltais vaikšto, telefonais kalba. Šiauliø dramos teatre jauèiama pagarba scenai - prie jos net šlapias skuduras padëtas, kad aktoriai, lipdami á scenà, galëtø kojas nusivalyti", - sako Saulius.

Gal todël aktorius sako, kad jubiliejus - visai nesvarbus. Jam svarbiau visa tai, kas vyksta aplink já. "Tai, kà padaro þmogus, iš tikro padaro ne jis. Viskà padaro aplinka", - ásitikinæs Saulius.

Þenklai lemia ilgà gyvenimà

Saulius bandë reþisieriaus duonos, bet suprato kad spektakliø statytojo duona - ne jam. "Suprantu savo galimybes, aktoriams su manimi vargas", - šypteli jis.

Vis dëlto aktorius kasmet gauna po kelis vaidmenis ir dël jø stygiaus nesiskundþia. Saulius baiminasi tik dël vieno - niûriosios gyvenimo pusës: kaip reikës išgyventi, kai išeis á pensijà. Aktoriaus alga didelës pensijos negarantuos.

"Bijau, kad laikas greitai bëga ir galiu dukros neuþauginti. Nesijauèiu nelaimingas, turiu savo pievà, pastogæ - visa tai labai faina. Kol kas gyvenimas mane myli", - sako aktorius ir prisipaþásta, kad já labai "traukia" stiklas.

Yra ant viso jo stoto langas su stiklu uþkritæs, duþenos kûnà supjausèiusios. Neuþmušë. Yra autobuso langas á veidà trenkæsis, supjaustæs. Neuþmušë. Gastrolëse Saulius visada sugeba á stiklines duris ásirëþti. Sëkmingai. O kartà jis rankà á išduþusá stiklà neatsargiai trenkë, susipjaustë delnà. Nuvaþiavo pas chirurgà, tas nykštá prisiuvo. Bet prisiuvo taip, kad nykštys nesilankstë, o visà laikà rodë "liuks". "Chirurgas, kuris taip nykštá prisiuvo, urologas buvo. Teko pas mikrochirurgà Vitkø vaþiuoti, kad atitaisytø, - kvatojasi aktorius. - Tokie þenklai rodo, kad gyvensiu ilgai".

Saulius dabar labai laukia pavasario. Sukiš rankas á þemæ, šiltnamyje uþsiaugins vynuogiø, pasigamins vyno. "Kokia tai laimë! Pamatytumët, kokios vynuogës pas mane auga", - šypsosi aktorius.

Oksana LAURUTYTË

Palikusi Gimdymo namus ir pradëjusi dirbti poliklinikoje šiaulietë gydytoja ginekologë Asta Damkuvienë dar šešiolika metø sapnavo gimdymus - kad pacientë kraujuojanti, o ji niekaip kraujavimo sustabdyti negalinti. Jos vyras urologas Gintautas Martynas Damkus, dirbdamas stacionare, pacientams iš namø nešdavo vaistø ir iki šiol jam nepakeliamai sunku pasakyti, kad pacientas serga vëþiu. Gerbiantys vienas kità uþ nepaprastà atsidavimà profesijai sutuoktiniai susipaþino dar studijø metais. "Per vienà grupës susirinkimà išrëþiau jam á akis visa, kà apie já galvojau, ir maniau, kad ásigijau priešà visam gyvenimui. O jis mane ásimylëjo", - šypsosi Asta.

Asta Damkuvienë sako, kad sutuoktiniø medikø šeima turi ir privalumø, ir trûkumø. Blogai, kad ir namuose kalbama apie darbà, bet gerai, kad tada vienas kità supranta labiau. O blogiausia medikø šeimø vaikams - tëvus drauge jie mato labai retai.

Vaikai tëvus matë kas antrà dienà

Gydytoja ginekologë, Šiauliø apskrities visuomenës sveikatos ugdymo centro vadovë Asta Damkuvienë sako, kad kartais kolegos mesteli replikà: "vieninteliai neprasigyvenæ", "gera širdelë - plika subinëlë". Astai kartais skaudu bûna tai išgirsti, bet dþiaugsmas, kurá patiria dirbdama gydytoja ir kartais pedagoge, leidþia nuoskaudas pamiršti. Dabar gydytoja sako galinti sau leisti realizuoti save veikloje - vaikai jau dideli. Taèiau anksèiau, kai vaikai buvo maþi, o abu su vyru dirbo stacionare, budëjo naktimis ligoninëje, buvæ itin sunku.

"Septyni budëjimai per mënesá, kas antrà naktá tai vieno, tai kito nëra namie. Gráþta vyras namo po naktinio budëjimo, áduodi jam vaikà á rankas ir pro duris - taip pat dienà dirbti, o naktá budëti. Visokiø nuotykiø buvo.

Kartà maþasis sûnus, vos trejø sulaukæs, prie durø taburetæ pasistatë, duris atsirakino ir pusnuogis á kiemà išëjo. Prabunda naktinës pamainos nuvargintas tëvas, o vaiko tai nër! Juk koks siaubas - rado kieme basà, apsuptà vaikø. O kartà uþmigo tëtis šalia kûdikio ir sapnuoja, kad kaþkas smirda. Pramerkia akis - pasirodo, nesapnuoja... Dar graþiau - vaikas tà "smirdantá sapnà" kojytëmis po lovelæ tapšnoja", - prisimindama sunkiausius laikus kvatojasi Asta.

O štai kai ji "pabëgo" iš gimdymo namø, vaikams buvæ dþiaugsmo. Niekaip negalëjo patikëti, kad mama namuose bus šeštadiená ir sekmadiená. Dþiaugësi ir pati Asta. "Gimdydavau su kiekviena moterimi. Esu superpareiginga, ásijausdavau á kiekvienà ligonæ, negalëdavau nuo gimdyvës atsitraukti. Pašlijo mano sveikata nuo átampos, tad nutariau pasitraukti iš stacionaro. Šešiolika metø dar gimdymus sapnavau, nors dirbau Moterø konsultacijos vedëja. O dabar dþiaugiuosi, kad esu mergaièiø ginekologë, kuri nedaro abortø. Ateina pas mane moterys su kûdikiais ir dëkoja, kad štai tas vaikas, kurá išgelbëjau, atkalbëjau mergaitæ nuo aborto", - sako gydytoja.

Vestuviø nesutrukdë net rankos lûþis

Apie 90 procentø Šiauliø medikø yra sukûræ šeimas su medikais - gydytojais, medicinos seserimis. Vëliau medicinà ima studijuoti jø vaikai, formuojasi tikros medikø dinastijos. Du Damkø sûnûs medicinos nepasirinko - ne tiek dël neávertintos profesijos, kiek dël suvokimo, jog medikø šeimoje augantys vaikai tëvus namuose mato ne taip daþnai, kaip norëtø.

Gintautas sako, kad jaunëlis sûnus kaþkada norëjo tapti vaikø chirurgu. Tëvai suteikë jam galimybæ pasidairyti po operacines. "Pamatæs pûlius, gendantá kraujà, suþaloto þarnyno išmatas, sûnus chirurgu bûti nebenorëjo. Pasakë, kad gyvenimas yra per trumpas, kad kasdien tokias baisybes matytø", - peèiais trûkteli Gintautas.

Asta ir Gintautas taip pat nëra medikø vaikai. Tiesa, Astos sesuo ir pusseserë yra medikës, o jos mama studijavo medicinà, bet prasidëjo karas, galimybë mokytis buvo prarasta, tad moteris tapo pedagoge. Mama labai norëjo, kad dukra taptø medike, o ši ir nesispyriojo. Asta labai norëjo bûti ginekologe, jai šis darbas asocijavosi su amþina jaunyste, dþiaugsmu. O daugiausia átakos tam, kad ji taptø medike, turëjo paþintis su garsiu gydytoju.

Bûdama septyniolikos Asta susirgo taip, kad jai pranašauta neágaliosios ateitis - ëmë tinti sànariai. Sanatorijoje ji susipaþino su gydytoju, kuris jà gydë trejus metus. "Tai buvo toks medikas, kuris tapo idealu. Atsidavæs ligoniams, visada besišypsantis, uþkreèiantis optimizmu. Tai toks gydytojas, kuris gali pagydyti be vaistø. Norëjau bûti panaši á já, todël ir nusprendþiau tapti medike", - atvirauja Asta.

Kaune pradëjusi studijuoti medicinà Asta susipaþino su bûsimu vyru. Paþintis buvo labai neáprasta. "Jis buvo vyriausias grupëje, jau po armijos ir visada tai pabrëþdavo. Per grupës susirinkimà aš, ápratusi visur bûti lydere, išdëjau jam, kad nëra èia ko ásivaizdinti. Maniau, kad ásigijau priešà, o jam, pasirodo, patiko. Po pusantrø metø draugystës per Naujøjø metø šventæ jis man pasakë, kad mane myli", - šypsosi Asta.

Asta ir Gintautas Martynas Damkai prieš 35 metus. Povilo LUNGËS nuotr. ir reprodukcija.

Po trijø kursø jie susituokë, vestuviø nesutrukdë net jaunikiui lûþusi ranka. "Kai esi susituokæs su mediku, mokytis yra lengviau. Juk laiko pasimatymams medikai neturi - paskaitos nuo ryto iki vakaro. Abu mokëmës iš mano uþrašø - labai kruopšèiai juos rašydavau, o vyras savo rašto nebeperskaitydavo", - juokiasi ji.

Po studijø 1974-aisiais jauna šeima atvaþiavo dirbti á Šiaulius. Šis miestas jiems taip nepatikæs, kad jie nusprendë atidirbti èia trejus metus ir dingti. Pasiliko visam gyvenimui.

Vëþio diagnozë - penkis kartus per dienà

Gintautas dabar nebedirba stacionare - yra Konsultacinës poliklinikos urologas, vykdo prostatos vëþio prevencijos programà. "Jis labai ima á širdá pacientø bëdas, jam labai sunku pasakyti pacientui, kad jam - vëþys", - apie vyrà kalba Asta. Pats Gintautas nustebina sakydamas, kad kasdien tai tenka pasakyt vidutiniškai penkis kartus. "Kiekvienas pasakymas mane labai paveikia. Tenka apgalvot kiekvienà þodá, kaip pranešti skaudþià þinià", - sako urologas ir jam akyse pasirodo ašaros.

Gydytojas kalba, kokia nesàþininga medicinos sistema pacientui – tam, kad patektø pas urologà, pacientas net tris mënesius laukia eilëje. Kalti neretai bûna ir patys pacientai – jei skauda dantá, eina pas stomatologà. Viskas, kas þemiau juostos – yra tarsi tabu. "Nesirûpina vyrai savo sveikata", - sako gydytojas.

Prieš kelerius metus Urologø draugija, vienijanti 140 medikø, iškëlë problemà, kodël vyrai taip serga prostatos vëþiu, kodël diagnozuojamas jau treèios ar ketvirtos stadijos vëþys. Gintautas sako, kad dabar situacija jau yra pagerëjusi, taèiau ypatingas dëmesys turi bûti skiriamas ne laikinoms prostatos vëþio prevencijos programoms, bet jos nenutrûkstamumui, tad já neramina gandai, kad nuo liepos pirmosios gali nebelikti kompensuojamøjø vaistø. Koks likimas tada lauks sunkiomis ligomis serganèiø ligoniø? Juk kartais viena ampulë, reikalinga vëþiu serganèiam þmogui gydyti, tûkstanèius litø kainuoja. O reikia ne vienos.

Gydytojas prisimena sovietmeèiu išgirstus vieno Rusijos mediko þodþius, kad jei þmogaus amþiø pailgintum vieneriais metais, visiems pensininkams išlaikyti ir jø ligoms gydyti prireiktø dar vieno šalies biudþeto lëšø. Nejau norima, kad sunkiai sergantys ligoniai išmirtø ir nebereikëtø jiems skirti lëšø iš biudþeto? Juk sakoma – nëra þmogaus, nëra problemos.

Urologu Gintautas dirba jau 36-erius metus. Darbe apstu ne tik skausmingø akimirkø. Gydytojas sako, kad darbas yra labai ádomus, mat èia reikia màstyti, tobulëja vëþio diagnostikos bûdai, operacijas keièia mikroinvazija.

Medikai iš pašaukimo

Kai Damkai atvyko á Šiaulius, ligoninëje Asta pradëjo dirbti ginekologe, Gintautas - chirurgu, be to, abu ëmë dëstyti Medicinos mokykloje. Vyrui pedagogo darbas nepatiko. "Teko su sàþine nuolat grumtis. Á Medicinos mokyklà sovietmeèiu stodavæ vaikai, kurie uþ prastà mokymàsi bûdavo graþiai išprašomi iš viduriniø mokyklø. Rašydavome trejetus visiškai negabiems mokiniams, diplomus á kaimus veþdavome, nors mokiniai net pamokø nelankë. Juk negalëjo tais laikas bûti nemokytinø, aplaidþiø mokiniø. Medikas nuo knygø nesitraukdavo septynerius metus, o èia reikëjo "tempti" tuos, kuriems gyvenime visai nieko nereikëjo", - apmaudþiai sako jis. - Jei mokiniai nesimokydavo, bûdavo kaltinami mokytojai. O iš kur man reikëjo rasti laiko papildomai mokyti vaikus, jei po paskaitø ligonius reikëjo operuoti, naktimis budëti?"

Astai dëstytojavimas labai patikæs. Gal todël ji dabar, vadovaudama Šiauliø apskrities visuomenës sveikatos ugdymo centrui, mielai eina á mokyklas ir pasakoja jaunuoliams apie brendimà, aborto þalà, jaunimo tarpusavio bendravimà ir skatina atsakingà poþiûrá á intymø gyvenimà. Medikë nemaþai laiko skiria visuomeninei veiklai - Vyskupijos šeimos centre skaito paskaitas suþadëtiniams, yra Treèiojo amþiaus universiteto rektorë.

Asta sako, kad jei medikas dirbtø viename darbe – sunku bûtø. Save gerbianèiam þmogui ir knygà reikia nusipirkti, ir á konferencijà uþsienyje nuvaþiuoti. "Mediko darbas tikrai nepakankamai vertinamas. Seselës, chirurgai juk kiek streso patiria, o kiek jie uþdirba? Medikai laksto iš vieno darbo á kità ne iš malonumo, o kad galà su galu sudurtø", - sako Gintautas.

Astos ásitikinimu, medikas - ne amatininkas, mediku gali bûti tik iš pašaukimo. "Atiduodu visà širdá darbui poliklinikoje. Labai noriu, kad jaunos mergaitës bûtø sveikos, tad visuomenës sveikatinimas man "prie dûšios", noriu, kad þmonës kuo daugiau þinotø apie sveikatà, sveikà gyvenimo bûdà", - sako ji.

Beje, Asta, bûdama 52-ejø, tapo visuomenës sveikatos magistre – trejus metus buvo paskyrusi studijoms. Mokytis juk niekada nevëlu.

Vis dëlto ne profesinë savirealizacija labiausia dþiugina Damkus. Asta sako besigailinti, kad nepasiryþo auginti daugiau vaikø, taèiau prieš penkerius metus ji tapo moèiute. Ádomiausia, jog sûnaus Jurgio þmona - Astos ir Gintauto kursiokø dukra. "Kai jie susimylëjo, tik tada suþinojo, kad judviejø tëvai, bûdami jauni, toje paèioje auditorijoje sëdëjo, kursiokai buvo. Mes taip norëjome, kad jie susituoktø. Per vestuves šokome apsikabinæ ir dþiaugëmës gal net labiau nei patys jaunieji", - sako Asta.

Lina ZDANEVIÈIÛTË

Šiauliuose atidaryta áþymaus fotomenininko paroda iš Šiauliø "Aušros" muziejaus rinkiniø - "Maestro Povilas Karpavièius (1909-1986)", skirta fotografo 100-osioms gimimo metinëms paminëti. Tai pirmoji paroda, kurioje išsamiai pateikiama fotografijos technikø specialisto, išradëjo ir fotomeno propaguotojo, vieno pirmøjø spalvotosios fotografijos pradininkø Lietuvoje, lietuviškø fotografijos vadovëliø autoriaus ir pedagogo P. Karpavièiaus kûryba, dokumentinë medþiaga.

Parodai pristatyti buvo surengta spaudos konferencija, kuri išaugo á malonø artimøjø bei draugø pašnekesá apie Povilà Karpavièiø.

Fotomeno gerbëjai turi puikià progà išvysti P. Karpavièiaus fotografijas, kuriø kûrimo technika aprašyta fotografo knygose – pirmajame lietuviškame pokario fotografijos vadovëlyje "Spalvotosios fotografijos praktika" ir "Fotografijos vadove".

Stebëtinas entuziastas

"Iš ryto atsikëlusi matydavau visur nuotraukas: jos tiesiog gulëdavo ant stalo, këdþiø, grindø. Jis buvo labai darbštus ir kruopštus þmogus, o dar ir optimistas. Turëjo silpnybæ fotografuoti šerkšnà. Þiemà, tik atsikëlæs, bëgdavo prie lango paþiûrëti, ar nëra pasidengæs šerkšnas. Kartà fotografavo ásilipæs á bokštà ir net nepastebëjo, kaip elektros laidai ápjovë kaktà, teko veþti á ligoninæ siûti. Buvo didþiulis entuziastas", - pasakojo P. Karpavièiaus dukra Juta, su vyru Jonu atvykusi á parodos atidarymà.

Dukros nuomone, tai buvo þmogus, kuris dël fotografijos galëjo padaryti viskà.

"Kaip mano uošvis galvojo, taip ir aš galvoju: viskà, kà turime, gavome iš þmoniø, todël viskà ir turime atiduoti þmonëms", - sakë P. Karpavièiaus þentas Jonas Morozas, pasiûlæs "Aušros" muziejui savo pagalbà renkant medþiagà ir priþadëjæs atiduoti fotoaparatà bei fotografijas, kurios tiktø muziejui.

J. Morozas pasakojo, kad fotografijos maestro mokëjo vokieèiø, vengrø ir rusø kalbas. Lëkdavo lëktuvais á tuometá Leningradà, kur gaudavo nuotraukoms popieriaus, kad galëtø dirbti. "Kito tokio nëra. Niekada ramybës neturëdavo. Jis unikalus þmogus, sunkiai atkartojamas", - charizmatiškà asmenybæ prisimena þentas.

Plaèiø interesø þmogus

Fotografijos, televizijos ir kino kritikas, menotyrininkas Skirmantas Valiulis apie savo mokytojà P. Karpavièiø kalbëjo kaip apie didá, pagarbos vertà þmogø. "Paskutiniais gyvenimo metais P. Karpavièiaus savijauta buvo bloga. Bet niekada jo akyse neuþgesdavo entuziazmo þvaigþdë. Jo akiø švytëjimas buvo ypatingas. Labai mëgo fotografuoti, sugalvodavo ávairiausiø technikø. Savo darbuose akcentuodavo erdvës platumà, dinamiškumà. Jis buvo plaèiø interesø þmogus, nors turbût tikràjà vietà rado tik fotografijos sferoje, - taip prisimena savo gerbiamà mokytojà S. Valiulis. - Jo buvo visur labai daug. Paskaitas skaitë net kituose miestuose, buvo visada uþsiëmæs ir visada visur suspëjantis."

S. Valiulio nuomone, ši asmenybë savo darbais ir uþsispyrimu garsino Lietuvà. Buvo dràsus, nes fotografijose išreikšti savo išmanymà reikëjo dràsos. "Kiekviena paroda, kiekvienas leidinys ir rašymas apie já - sugráþimas á fotografijos istorijà", - sakë menotyrininkas.

Mokiniø kerëtojas

Jauniausias maestro mokinys - Šiauliø universiteto Menø fakulteto Dizaino katedros vedëjas profesorius Giedrius Šiukšèius - pasakojo, kaip 1975 m. išvaþiavo á Kaunà studijuoti meninës fotografijos. Ten já ir mokë Povilas Karpavièius.

"Giliai nuoseklus, - taip já prisimena G. Šiukšèius. - Dabar pasiilgstama grynos fotografijos. Jis buvo charizmatiška asmenybë. Prisimenu, kaip kartà paskaitos metu viena studenèiø nevëkšliškai paëmë fotoaparatà su P. Karpavièiaus rankø darbo objektyvu ir sudauþë, o maestro susitvardë ir tæsë paskaità. Toks susilaikymas ir stulbinamas santûrumas stebino mus."

"Aš esu Povilo Karpavièiaus produktas", – pareiškë Lietuvos fotografø sàjungos pirmininkas Aleksandras Macijauskas. Kai jis atëjo mokytis ir išgirdo fotomenininko þodþius, tai pakerëjo já ir patraukë fotografuoti. "Mirtis dailei - garbë fotografijai. Klausëmës jo aistringø paskaitø apie fotografijà. 1965 m. surengëme pirmàjà klubo parodà, kurià labai kritikavo. Kaip tikras karys mus gynë P. Karpavièius", - prisimena A. Macijauskas.

Albumas áprasmintø darbus

A. Macijauskas teigë, kad P. Karpavièius visada mokëjo subtiliai kalbëti ir paprastai paaiškinti fotografijas, jø prasmæ ir esmæ. "Apie fotografijà turëjo savo poþiûrá. Jam labiau patiko akademinës kompozicijos nei deformacijos. Kauno bibliotekoje padariau deformacijos fotografijø parodà ir P. Karpavièius siuntë savo studentus paþiûrëti, kaip negalima daryti, - šypsojosi fotografas. – Bet mes niekada su juo nesipykdavome."

A. Macijauskas pasiûlë parengti maestro Povilo Karpavièiaus nuotraukø albumà, surinkti jo asmenines fotografijas. "Esu dëkingas likimui, kad gyvenimas suvedë su ypatinga asmenybe - Povilu Karpavièiu",- teigë jis.

Ádomus ir pasauliui

Visus suþavëjusi neeilinës asmenybës fotografijø paroda iš Šiauliø "Aušros" muziejaus rinkiniø teigiamø atgarsiø bei susidomëjimo susilaukë net iš Europos naujienø televizijos "Euronews". P. Karpavièiaus paroda ávardyta kaip viena iš dviejø ádomiausiø šiuo metu Lietuvoje pristatytø ekspozicijø ir vienintelë lietuvio autoriaus. Parengtas reportaþas patvirtino faktà, kad P. Karpavièiaus palikimu domimasi ne tik Lietuvoje, bet ir uþsienyje.

Oksana LAURUTYTË

Mënesá Šiauliø apskrities policijai vadovaujantis Egidijus Lapinskas labai nori pamatyti Šiaulius dienà. Dar vadovaudamas Këdainiø policijai pareigûnas apie Šiaulius þinojo nedaug - kad èia yra pësèiøjø bulvaras, "Auksinis berniukas", Dramos teatras, - bet šiø dalykø kol kas nepamatë - á darbà ateina, kai dar tamsu, o išeina, kai jau tamsu. Turëtø pamatyti, mat penkerius metus vadovaus apskrities pareigûnams, taèiau savo šeimà matys reèiau - þmona su dviem vaikais liko gyventi Këdainiuose. "Tokie gyvenimo pasikeitimai - nieko baisaus. Juk 90 kilometrø šiais laikais nepatogumø nesukelia", - sako policijos vadas.

Buvusio Vidaus reikalø ministro Regimanto Èiupailos vizitas á Këdainiø VPK. Egidijus Lapinskas - antras iš kairës. Egidijaus LAPINSKO asmeninio archyvo nuotr.

Naujas darbas - iššûkis

Paskutinëmis praëjusiø metø dienomis Šiauliø apskrities policijai pradëjæs vadovauti buvæs Këdainiø policijos vadas 40-metis Egidijus Lapinskas pakeitë buvusá vadovà Vidà Maigá, konkurse nurungæs tris pretendentus.

Kam aukštas pareigas uþimanèiam teisësaugininkui toks karjeros šuolis? "Mano apsisprendimas dalyvauti konkurse nebuvo atsitiktinumas. Þinojau, kur einu, kad veikla laukia tokia pat, tik kita apimtis, tad ir atsakomybë didesnë. Tai naujas iššûkis, galimybë save išbandyti, o þiniø tokiam darbui aš turiu pakankamai - aštuonerius metus vadovavau Këdainiø policijos komisariatui, kur tarnybà ir pradëjau", - sako jis.

Prisistatydamas apskrities pareigûnams, viršininkas itin pabrëþë bendradarbiavimà su prokuratûra, teismais ir þiniasklaida. E. Lapinskas, panašu, þada þodþio laikytis, mat susitikti su naujuoju policijos vadu nebuvo jokiø kliûèiø - nors darbo pradþioje dienotvarkë ir átempta, laiko jis rado. "Su þiniasklaida bendrauti reikia ir bûtina - tai tiesioginë galimybë pristatyti policijos veiklà, kelti pasitikëjimà, o pirmojo asmens pastebëjimai labiau vertinami visuomenës. Policijos veikla turi bûti vieša, juk kuo daugiau þmonës þinos apie mûsø veiklà, tuo mûsø darbas bus prasmingesnis ir naudingesnis", - paaiškina jis.

E. Lapinskas policijoje pradëjo dirbti prieš 20 metø - paprastu milicininku. Kokiomis charakterio savybëmis turi pasiþymëti, kad tiek pasiektum? "Pagrindinis dalykas - þiûrëti rimtai ir atlikti viskà kuo geriau. Reikia darbui skirti didelá dëmesá, atiduoti ir širdá, neþiûrëti formaliai, tobulëti ir nebijoti atsakomybës", - sako jis.

Nusikaltëliai nëra nebaudþiami

Naujàjá Šiauliø apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkà pareigûnai pasitiko plojimais. Krizës laikotarpiu pradedantis dirbti E. Lapinskas sako, kad teks rimtai paplušëti. Pagrindiniai darbai - suformuoti kitø metø biudþetà, gerinti veiklà ir stiprinti darbuotojø motyvacijà. "Algos šiek tiek darbuotojams sumaþës, taèiau teks áveikti sunkumus. Galima supaprastinti procedûras, norisi, kad visuomenë pareigûnais pasitikëtø. Todël pareigûnas turi bûti mandagus, sàþiningas. Per mano darbo metus matyti, kad þmonës ima gerbti pareigûnus vis labiau. Þinoma, ávairûs atvejai, kai neblaivus pareigûnas padaro avarijà, suþaloja þmones, griauna pasitikëjimà, taèiau visuomenë yra protinga, tyrimai rodo, jog pasitikëjimas policija po tokiø ávykiø sumaþëja labai nedaug", - sako jis.

E. Lapinskas neslepia, kad pareigûnai bûna nemandagûs, neásigilina á problemas, todël labai svarbu kelti jø kultûros lygá. "Þmogui reikia, kad jo bëda bûtø mandagiai išklausyta, kad jis bûtø informuojamas apie tyrimà. Tada ir augs pasitikëjimas teisësauga", - sako jis.

Neseniai šalyje ávykæ mitingai parodë, kad visuomenæ apima neviltis, þmonës yra pikti, linkæ imtis ávairiø neteisëtø priemoniø savo pozicijai ginti ir árodyti. E. Lapinskas sako, kad nusikaltimus sàlygoja net 200 veiksniø, o policija tik gali padëti išvengti 12 veiksniø. Þmonës jauèiasi nesaugûs net matydami išdauþytus pastato langus, todël pareigûnai turi daug daryti, kad tà saugumà uþtikrintø. Tai ir prevencinës programos, patruliavimas, viešosios tvarkos palaikymas, nusikaltimø tyrimas. Bûna, kad þmonës net nesikreipia á policijà ir ši nesuþino apie nusikaltimus. "Aš uþ tai, kad þmonës kreiptøsi á policijà. Kiekvienas nusikaltimas yra tiriamas. Kuo daugiau pareigûnai þinos, tuo didesnë tikimybë rasti siûlo galà", - sako jis.

Pareigûnas tiki, kad ne visi, prispausti finansiniø bëdø ir nepritekliø, darys nusikaltimus. Tai priklauso nuo asmenybës, pasaulëþiûros. Net ir daug turintys siekia praturtëti nusikalstamu bûdu, jaunimas nori išsyk praturtëti. Todël ne policija, o šeima ir mokykla gali padaryti daug, kad þmogus turtëtø dvasiškai, taptø kilnus. "Policijai tenka kovoti su pasekmëmis, todël kuriamos prevencinës priemonës, átraukiama bendruomenë, bet tai daryti nelengva", - sako jis.

Kaip vienà pavyzdþiø, leidþianèiø þmonëms patikëti policija, E. Lapinskas nurodo 1992-aisiais su kolegomis ištirtà nusikaltimà. Tuo metu galvas këlë organizuotos reketininkø gaujos. Pareigûnø grupë, kurioje dirbo ir jis, Këdainiuose sulaikë per dešimt asmenø, kurie reketavo verslininkus, padeginëjo, padarë kitø nusikaltimø. "Parodëme, kad verslininkai gali nemokëti duoklës, kad gali kreiptis á pareigûnus, jais pasitikëti ir kad nusikaltëliai nëra nebaudþiami", - teigia jis.

Virtuvëje be þmonos nepraþus

E. Lapinskas sako, kad iki šiol su Šiauliais turëjæs maþai bendro. Èia gyvena keli giminës, þmona Zina kilusi iš Kelmës rajono. E. Lapinskas gimë Raseiniø rajone, augo su broliu, kuris dabar dirba draudimo konsultantu. "Nepamenu, ar esu gavæs berþinës košës, taèiau tëvai mane ir brolá auklëjo bûti dorais þmonëmis - rasdavo bûdø, kaip mokyti. Mano mama - medikë, tëvas - mechanizatorius. Jie dirbo Labûnavos tarybinio ûkio technikume. Paprasti, geri þmonës", - sako pašnekovas.

Pareigûnas nusijuokia paklaustas, ar buvo geras mokinys. Sako, bûdavæ visko, taèiau mokslai daþniausiai kentëdavæ dël knygø - labai daug skaitæs. "Kone visas bibliotekos knygas perskaièiau. Labiausiai man patinka E. M. Remarkas. Deja, dabar daþniausiai skaitau teisinæ literatûrà", - paaiškina jis.

Neþinia kas - knygos, ar kiti dalykai - lëmë, kad jau šeštoje klasëje E. Lapinskas uþsimanë bûti policininku. Svajonæ jis ágyvendino, o dabar jo aštuoniolikmetis sûnus Evaldas ateitá ketina susieti su teise. Mokosi gerai, tad studijuoti jaunuoliui neturi bûti sunku. Ar duktë Urtë pasuks tëvo pëdomis, pasakyti sudëtinga, mat jai - vos treji.

Gal dukra nusiþiûrës mamos profesijà - Zina Lapinskienë dirba slaugytoja Këdainiø poliklinikoje bei darbuojasi Kauno teritorinëje ligoniø kasoje. Šeimà E. Lapinskas matys labai retai - þmona su vaikais liko Këdainiuose.

Vyras nusijuokia išgirdæs, ar nepasiilgs þmonos paruošto maisto. Gaminti maistà jam jokia prievolë - jis netgi mëgsta pasisukioti virtuvëje. "Esu þvejys ir medþiotojas, moku paruošti þuvá, þvërienà. Medþioklë man patinka ne todël, kad šaudomi gyvûnai. Pabûti gamtoje, pasidairyti - daug maloniau", - sako jis.

Dosjë

E. Lapinskas gimë 1968 m. rugpjûèio 5 d. Raseiniø rajone. 1997 m. baigë Lietuvos policijos akademijà, ágijo aukštàjá universitetiná išsilavinimà. 2004 m. ágijo magistro kvalifikacijà.

Vidaus reikalø sistemoje dirba nuo 1989 m. Pradëjo dirbti Këdainiø rajono vidaus reikalø skyriaus Neþinybinës apsaugos poskyryje. 1989 m. paskirtas Këdainiø rajono vidaus reikalø skyriaus Neþinybinës apsaugos skyriaus milicininku-vairuotoju, 1990 m. - Këdainiø rajono vidaus reikalø skyriaus laikino sulaikymo izoliatoriaus milicininku-vairuotoju, 1990 m. - Këdainiø rajono policijos komisariato Savivaldybiø policijos vyresniuoju policininku, 1991 m. - Këdainiø rajono policijos komisariato Savivaldybiø policijos Viešosios tvarkos apsaugos jaunesniuoju inspektoriumi.

1992 m. uþëmë Këdainiø rajono policijos komisariato kriminalinës policijos Kriminaliniø nusikaltimø tyrimo sektoriaus jaunesniojo inspektoriaus pareigas, 1993 m. tapo Këdainiø rajono policijos komisariato kriminalinës policijos Ypatingø nusikaltimø tyrimo grupës vyresniuoju inspektoriumi. Nuo 1994 m. paskirtas Këdainiø rajono policijos komisariato kriminalinës policijos komisaru ir vadovu.

1998 m. paskirtas Këdainiø rajono policijos komisariato komisaru - vyresniojo komisaro pavaduotoju, 2000 m. - Këdainiø rajono policijos komisariato vyresniuoju komisaru - vadovu. 2003 m. paskirtas Këdainiø rajono policijos komisariato viršininku. 2003 m. suteiktas vyresniojo komisaro laipsnis.

Apdovanotas antrojo laipsnio Vidaus reikalø ministerijos atminimo þenklu "Tëvynës labui", pirmojo laipsnio Vidaus reikalø ministerijos atminimo þenklu "Tëvynës labui", Policijos generalinio komisaro padëkos raštu, Policijos departamento prie Vidaus reikalø ministerijos atminimo þenklu "Lietuvos policijai - 85".

Rièardas JAKUTIS

Sausio 13-àjà, Laisvës gynëjø dienà, Šiauliø miesto kultûros centre susikaupimui ir prisiminimams šiaulieèius pakvietë Lietuvos gyventojø genocido ir rezistencijos tyrimo centro parengta dokumentiniø tremties nuotraukø paroda "Motinos tremtyje" iš Genocido aukø muziejaus fondø. Parodos organizatorius – Lietuvos politiniø kaliniø ir tremtiniø sàjungos Šiauliø filialo taryba.

Kad Šiauliuose ávyktø paroda "Motinos tremtinyje", daug pastangø ádëjo Lietuvos politiniø kaliniø ir tremtiniø sàjungos Šiauliø tarybos pirmininkas Vytautas Deveikis.		Jauniesiems šiaulieèiams ši paroda – pagarbos savo tautos praeièiai pamoka. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.

Parodos organizatoriø tikslas - priminti, kad 1941–1952 metais sovietø valdþia á tolimus Šiaurës, Sibiro, Tolimøjø Rytø, Uþbaikalës, Vidurinës Azijos regionus ištrëmë 130 tûkstanèiø nekaltø Lietuvos þmoniø. Tolimose Rusijos platybëse suduþo šimtø tûkstanèiø Lietuvos þmoniø gyvenimai ir viltys. Tik laimingiesiems pasisekë sugráþti á Tëvynæ. Taèiau jø išgyvenimai dar neišdilæ iš atminties. Prisimindami tremties baisumus, jie neástengia sulaikyti ašarø. "Atidþiai ásiþiûrëkite á veidus tø, kuriuos matote fotografijose. Gal juose pamatysite savo tëvus, senelius, prosenelius, motinas ar seseris, pajusite jø širdyje tvyrojusià valià, tà jëgà, kuri, áveikdama begaliná vargà, augino, skleidë pasipriešinimà sovietinei priespaudai", - parodos atidarymo metu kalbëjo Lietuvos politiniø kaliniø ir tremtiniø sàjungos Šiauliø filialo tarybos pirmininkas Vytautas Deveikis, 1941 ir 1950 metø tremtinys Algirdas Šapoka, o moksleiviai degë þvakutes.

Tremtis – tai þmogus ir jo likimas. Daugiausia buvo tremiami politinio, karinio ir ûkinio Lietuvos elito atstovai. Istorikø išvadose teigiama, kad represijos buvo nukreiptos ne á pavieniø þmoniø, o á šeimø naikinimà. Sunaikinus ištisas šeimas, turëjo išnykti ir dešimtmeèiais kaupta jø patirtis, visuomeninë ir kultûrinë átaka.

Masiniai trëmimai sugriovë daugelio mûsø seneliø, tëvø, artimøjø gyvenimus, tai pats baisiausias košmaras, kurá turëjo jie išgyventi. Nors praëjo 60 metø, ši lietuviø tautos istorijos dalelë gyva mûsø atmintyje. Sukreèia vaizdas nuotraukose regint motinas, laidojanèias nuo bado mirusius savo vaikus. Tokios parodos labai reikalingos, šio sunkaus mûsø istorijos tarpsnio ir Sibiro platybëse kentëjusiø tautieèiø nevalia pamiršti. Saugoti atmintá, gerbti savo tautos praeitá - mûsø pareiga.

Rièardas JAKUTIS

Áprasta, kad lietuviø dailininkø drobës ar akvarelës - tamsios, skulptûros - palinkusios, gedinèios. Taip jau yra, kad tautos, kuriai teko daug kentëti, meno kûriniai perteikia liûdesá, skausmà. O menui ir šiaip visad artimesnë kanèia nei dþiaugsmo akimirkos. Todël nustebino "Laiptø galerijoje" vykstanti jubiliejinë akvarelininkës Ligijos Stalevièienës paroda. Iš 37 eksponuojamø kûriniø (daugiausia - akvareliø, bet yra ir keletas piešiniø) þiûrovà mielai nuteikia šviesios spalvos, dþiaugsmingi gamtos ciklo ar tiesiog tëviškës peizaþø ritmai, þinomø šiaulieèiø ir dailininkës šeimos nariø portretai. Jubiliejus - neeilinis: autorei - 80.

Þvelgiant á dailininkæ Ligijà Stalevièienæ nepasakysi, kad paroda skirta jos 80-ajam jubiliejui.

Panevëþio apskrityje gimusi parodos autorë mokësi Šiauliø gimnazijoje, vëliau - Mokytojø seminarijoje, 1967 m. baigë Vilniaus valstybiná dailës institutà, ágijo menotyros specialybæ. Garbi dailininkë prisimena, jog pirmàjá savo kûriná sukûrë bûdama vos keleriø metø – tai buvo piešinys šalia lovos ant sienos. Tuoj ji buvo pastebëta ir mokykloje – mokytojai jos piešinius rodydavo visai klasei. O 1938 metais jos, dešimtmetës moksleivës, kûrinys - þiemos vaizdelis - buvo išspausdintas tuomeèiame laikraštëlyje vaikams "Bangelë". Gimnazijoje dailæ dëstæs to meto garsus akvarelininkas Teofilis Tilvytis irgi išskirdavo jaunàjà mokinæ.

Dailës pamokø gimnazijoje pamëgusiai menà mokinei neuþteko ir ji pradëjo lankyti dailës bûrelá Kultûros namuose pas þinomà to laikmeèio tapytojà Viktorà Virbickà. Tà bûrelá lankë dabar þinomi dailininkai Petras Repšys, Eduardas Juchnevièius ir kt. Mokytojø seminarijoje dailæ Ligijai dëstë Gerardas Bagdonavièius, Dailës akademijoje – Algirdas Petrulis, tad mokytojais akvarelistë gali pasipuikuoti. Tiesa, á Dailës akademijà ji ástojo gana vëlai. Ne todël, kad bûtø negabi ir nepriimta, bet tëvai gyveno vargingai ir jai paèiai teko uþsidirbti duonà.

Dailës akademijoje baigusi menotyrà, jaunoji menininkë ilgiausiai išdirbo Šiauliø dailës mokykloje (18 metø), rašë menotyros straipsnius, tapo Dailininkø sàjungos nare. Buvæ jos mokiniai mielai prisimena savo mokytojà, þavisi jos darbštumu ir mokëjimu perteikti dailës pagrindus pradedantiesiems. Akvareles Ligija Stalevièienë lieja ir šiandien. Tiesa, yra kukli, nemëgsta liaupsiø, nesiverþia á parodas (ši jubiliejinë paroda "Laiptø galerijoje" tik septintoji personalinë), sako, jog yra menininkø, daug vertesniø uþ jà.

L. Stalevièienë "Tëvo portretas" Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.

Regis, šviesus menininkës gyvenimas ir gimdo šviesias akvareles. Dailininkë sako, jog tamsos nemëgstanti, tamsios akvarelës yra neskaidrios, o naudodama skaidrø akvarelës daþà pagauna spalvø ir šviesos virpëjimà, koloritu, kompozicine ritmika perteikia savosios vietos nuotaikà. Ligijos Stalevièienës realistiniuose paveiksluose iškart pastebimas bendravimas su gamta, èia daug saulës, oro, erdvës, skambiø tonø, turtingø pustoniø. Nors stebinti menininkë nesistengia, ji - didelio takto, lakoniško galvojimo, taupiø vaizdavimo priemoniø kûrëja. Tiesa, vaizduojami objektai nedetalizuoti, kartais beveik neatpaþástami, dailininkë improvizuoja savaip komponuodama pasirinkto motyvo elementus, o þiûrovas daþnai intuityviai pajunta kûrinyje likusius dailininkës emocijø atgarsius.

Eva JAGMINAITË

Kiekvienas ilgaamþis turi savo slaptà ilgaamþiškumo receptà. Vienam, sako, ilgà amþiø nugyventi padëjusi nuo jaunystës kasdien geriama taurë vyno, kitas ásitikinæs, kad jaunatviškumà išlaikyti padëjo rytinë mankšta, o per šimtà metø perkopusi britë teigë, kad jai šimto metø jubiliejaus padëjo sulaukti susilaikymas nuo sekso...

101 metø sukaktá švenèiantis šiaulietis Vytautas Valadkevièius teigia, kad jo ilgaamþiškumo prieþastis - aktyvus gyvenimo bûdas. Šiauliø m. savivaldybës archyvo nuotr.

Savo ilgaamþiškumo paslaptá mero pavaduotojai Almai Javtokienei ir Civilinës metrikacijos skyriaus vedëjai Videtai Samienei atskleidë ir garbingà 101 metø sukaktá šià savaitæ švenèiantis šiaulietis Vytautas Valadkevièius. Senolis teigia, kad ilgaamþiškumo prieþastis - nuo jaunystës propaguotas aktyvus gyvenimo bûdas. Iki šiol senolis, jei oro sàlygos palankios, per dienà nueina apie kilometrà.

Iš Marijampolës apskrities Lazdijø rajono kilæs V. Valadkevièius sako, kad jo stiprybë nulemta genø. Jis pasakoja, kad stiprios sveikatos ir daug jëgø turëjæs jo tëvas, vienintelis visame valsèiuje rankomis galëdavæs arklio pasagà ištiesinti. Šimtmetá perkopæs senolis ásitikinæs, kad labiausiai já uþgrûdinusi Karo mokykla. Jis yra dirbæs Vilniaus kriminalinëje policijoje, septynmetës mokyklos direktoriumi Maþeikiuose, statybos valdybos vadovu. Šiaulieèiai, ypaè studentai ir dëstytojai, já geriau paþásta kaip Šiauliø universiteto Humanitarinio fakulteto buvusá budëtojà. Našliu prieš daug metø tapæs ilgaamþis darkart vedë. Su antràjà þmona gyvena jau apie trisdešimt metø. Tiek pat gyvena Šiauliuose.

Prieš metus, kai þurnalistai ir politikai atvyko pasveikinti Vytauto Valadkevièiaus šimtojo jubiliejaus proga, nustëro, mat senolis jø laukë prie stalo su šampano taure ir pademonstravo, kaip kasryt daro pritûpimus, atlieka bokso pratimus.

Eva JAGMINAITË

Sausio antràjà savo septyniasdešimtmetá šventæs Šiauliø miesto garbës pilietis Zenonas Eimutis Sabalys šià savaitæ sulaukë aukšèiausiø miesto vadovø sveikinimø. Prie didþiausiø miesto objektø statybø prisidëjæs Z. Sabalys sako, kad kol dirbo, turëjo daugiau laiko negu dabar, bûdamas pensininkas. Þiniø trokštantis jubiliatas sako, kad kuo daugiau skaito, tuo labiau supranta, kiek daug dar neþino.

Šiauliø miesto garbës pilietis Zenonas Sabalys sulaukë miesto valdþios sveikinimø septyniasdešimtmeèio proga. Autorës nuotr.

Dovana Šiauliams

Gimæs Kaune, jau beveik penkis dešimtmeèius Z. Sabalys gyvena ir dirba Šiauliuose. Tik atvykæs, bûdamas vos 23-ejø, jis tapo vienos didþiausiø, apie 700 darbuotojø turëjusios, statybinës miesto organizacijos vadovu.

Sveikinimo kalbà tardamas Savivaldybës tarybos sekretorius Vaclovas Vingras priminë, kad Z. Sabalys – sektinas pavyzdys kiekvienam šiaulieèiui, juk be jo iniciatyvos Šiauliai bûtø likæ be Teniso kortø. "Besikeièiant valdþiai ir ášalus statyboms, ponas Sabalys sugebëjo átikinti 67 þmones, kad Teniso kortø mûsø miestui neabejotinai reikia. Gytariø parkas taip pat jo iniciatyva. Geràja prasme šis þmogus turi ákyrumo", - sakë V. Vingras.

Darbo biografijà pradëjæs 6-ojoje Šiauliø mechanizacijos valdyboje Z. Sabalys gali didþiuotis: jam vadovaujant ámonë tapo viena geriausiø statybos organizacijø Lietuvoje. Uþ nuopelnus statant Akmenës cemento gamyklà jam buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio inþinieriaus garbës vardas. Z. Sabalys dalyvavo kone visose svarbiausiose to meto Šiauliø statybose – statë dviraèiø, televizoriø, Rëkyvos padangø gamyklas bei durpiø ámonæ. Prisidëjo ir statant gamyklas "Nuklonas", "Mechanika", pieno ir mësos kombinatus, gyvenamuosius namus, mokyklas, vaikø darþelius, KPI rûmus, Inþinieriø namus. Pastaruosiuose vëliau vadovavo Kultûros sekcijai.

Nuo 1979 metø pradëjus dirbti Vykdomajame komitete, teko dalyvauti Vilniuje apginant ir Šiauliuose statant miesto 750 metø jubiliejui skirtus objektus, taip pat rûpintis, kad Šiauliuose išdygtø didieji mokslo, švietimo, medicinos, sporto objektai.

Pats jubiliatas sako, kad buvo ásimintinø darbø liudininkas. "Man vadovaujant Šiauliuose ëmë dygti svarbûs pastatai, o juk trûkdavo visko, net darbo jëgos. Taèiau jûs dabar turbût bijote labiau, nei mes tada, - replikavo miesto vadovams Z. Sabalys. – Svarbu tiesiog dirbti savo darbà ir nedaryti civilizacijos nuodëmiø, nepasišiukšlinti darbe. Esu ásitikinæs, kad profesionalus darbas vertinamas visais laikais."

Bankininkas ir esperantininkas

Nepageidaudamas bendrauti rusø kalba, drauge su estø ir latviø kolegomis Z. Sabalys prieš penkiasdešimt metø pradëjo rengti Pabaltijo esperantininkø suvaþiavimus, kongresus. Bûdamas Lietuvos esperantininkø sàjungos narys atstovavo Lietuvos esperantininkams pasauliniuose kongresuose Vokietijoje, Prancûzijoje, Suomijoje, Èekijoje, Izraelyje, Kroatijoje, Švedijoje, Kinijoje.

Dar mokykloje tiksliesiems mokslams buvæs gabus jaunuolis Z. Sabalys nemaþai metø skyrë bankininkystë. Šiauliø banke nuo jo ákûrimo dirbo banko valdytoju, vëliau tapo AB banko "Snoras" Šiauliø filialo direktorius.

Tragiškai trûksta laiko

Paklaustas, kà veikia laisvalaikiu, Z. Sabalys atšauna: "Laisvo laiko visiškai neturiu. Knisuosi archyvuose, ieškau kompromatø" .- šmaikštauja jis. – "Iš tiesø man vis dar atrodo, kad maþai þinau, todël skaitau kas savaitæ glëbiais gaunamà korespondencijà ir spaudà iš ávairiø šaliø. Turiu net smetoniškà pašto dëþutæ, kad tilptø kuo daugiau spaudos. Gaunu labai vertingos literatûros esperanto, rusø, anglø kalbomis."

Z. Sabalys sako, kad pinigø anksèiau nepakako, dabar uþtenka, o vaikai (su þmona Dalia, ilgamete Didþdvario gimnazijos direktore, uþaugino dukteris Eglæ ir Audronæ – aut. past.) priminë senà pomëgá – fotografijà, tad ëmë tvarkyti ir senokai darytø nuotraukø archyvà.

Kà daryti? Valdþios klausyti!

Jubiliatas sako nesuprantàs, kodël þmonës vis linkæ piktintis valdþia, ir visuomet prisimena tëvo pamokymus. "Kaþkada, kai tëvelio paklausiau, kà daryti atëjus naujai valdþiai. Jis linktelëjo ir pareiškë, o dabar reikia valdþios klausyti", - prisimena. Z. Sabalys save vadina A. Brazausko šalininku ir teigia, kad asmenines simpatijas šiam politikui lëmë paþintis su juo studijø laikais.

Pastaruoju metu vis kyla aistros, kam suteikti Šiauliø miesto garbës pilieèio vardà, tad Z. Sabalio miesto vadovai klausë, kas turëtø nuspræsti, kam suteikti šá garbingà titulà. "Nenoriu nieko áþeisti, labai myliu mûsø tautà, taèiau Garbës pilieèio vardo suteikimo procedûra yra darbinis procesas. Þmonës patys nusprendë, kas taps miesto išrinktieji, t. y. Tarybos nariai, tad jie ir turi palikti teisæ spræsti, kas bus Garbës pilieèiai, - teigia jubiliatas. – Apskritai galvoti reikia tada, kai artëja rinkimai, o ne burnoti, kai jie praëjo."

Anot jau keletà metø Garbës pilieèio titulà turinèio Z. Sabalio, šis vardas nesuteikia daugiau orumo ar garbës. Visi pretenduojantys tapti Garbës pilieèiais, yra garbingi, o dabar bandoma kapstytis po apatinius, tad nemaloniai pasijunta ir šá titulà gavæ, ir á já pretendavæ šiaulieèiai.

Jolanta ŠIDLAUSKIENË

"Kà tik santykiavau su tapyba. Juk ji tarsi moteris", - á "E galerijà" áþengæs taria šiaulietis tapytojas Bonaventûras Šaltis. Sutarëme susitikti, nes bûtent jo personaline paroda Šiauliuose atidaryta jau treèia dailës galerija. Pastarojoje buriasi ir meno mëgëjø klubas, galima ásigyti garsiø Lietuvos menininkø kûriniø.

"Galiu dràsiai vadintis Seneliu Šalèiu, nes pase pavardë tokia parašyta ir turiu anûkëlá Jonukà", - sako Bonaventûras Šaltis Autorës nuotr..

Su teptuku net per šventes

Bonaventûras Šaltis buityje mëgsta disciplinà, anot jo paties, mielai anksti save atiduoda gamtai: keliasi penktà ryto, parke bëga krosà, vëliau lenda po dušu, geria kavà ir sëda tapyti. Në dienos, net ir per šventes, iš rankos nepaleidþia teptuko. Ne veltui jis vienas aktyviausiai parodas rengianèiø Šiauliø dailininkø, kurio darbø yra ásigijæ Latvijos, Estijos, Švedijos, Olandijos, Australijos, Kanados, Rusijos dailës þinovai. Bonaventûro Šalèio kûrybà vertina bei darbø ásigyja ir menà vertinantys lietuviai.

"Nemëgstu stebëti, kai dailininkas rodo ne tai, kà norëjo, o tai, kas pavyko. Juk atlikdamas uþduotá esi priverstas su ja susidoroti profesionaliai. Netgi turëdamas šiek tiek talento, turëjau studijuoti, reikëjo kitø kûrybà matyti, kad atsirastø mano paveikslo atpaþinimo galimybë. Nebemoku bûti patenkintas tuo, kas pavyko. Þiûrovui irgi ne tas pats. Ne veltui jie sako, kad tokio meno jie nesupranta. Teisingai sako, nes ir profesionalui aišku, kad ten iš tikrøjø nieko nëra", - sako jis.

Anot Bonaventûro, þiûrovas bræsta drauge su menininku, eidamas iš parodos á parodà, nuo paveikslo prie paveikslo.

Paliko studentus

Buvæs Šiauliø universiteto Menø fakulteto docentas Bonaventûras Šaltis po 37-eriø darbo metø paliko mokslo šventovæ ir atsidavë kûrybai, skirdamas laiko ir tiems, kurie iš tiesø nori atskleisti meno paslaptá ir mokytis dailës. Tapytojà dþiugina tai, kad savo privaèioje studijoje jis moko vaikus, kuriø tëvai yra jo buvæ mokiniai.

"Nusibodo þvejoti studentus, kad jø turëtø fakultetas. Kodël turiu dirbti su bet kokiais, kone iš gatvës atëjusiais þmonëmis. Daugumai tereikia "popieriaus", ypaè neakivaizdinio skyriaus studentams. Menas jiems në motais. Apskritai ne pirmus metus studentø meninis lygis yra smukæs. Kà reikia daryti, kai vietoj kubo jie piešia traktoriø? Juk menà reikia mylëti ir puoselëti kaip pirmàjà meilæ..." - su liûdesio gaidele sako dailininkas.

Romantiniø peizaþø autorius ir portretistas tapo peizaþus bei þinomø lietuviø, kultûros veikëjø, šviesuomenës, akademinës bendruomenës atstovus. Pasiûlymø sulaukiàs kone kasdien, taèiau á já kreipiasi jau þinantys, kur ir ko eina.

"Jeigu uþsakovas nurodinëja, kaip ir kà man reikia daryti, tada mes išsiskiriame prie durø. Jau dabar þmonës þino, kur eina. Á uþsakymà þvelgiu kaip á skirtà meninæ uþduotá. Jeigu reikia tapyti moterá, tai iš tiesø tapau ne portretà, o jos gyvenimà, jos pasaulá, akis, kuriose galima skaityti romanus", - atskleidþia Bonaventûras.

Bûtø tapæs ginekologu

Jeigu darbo yra, vadinasi, jokios krizës ir kitokios finansinës negandos menininkui nebaisios. "Jeigu kas nors daro kokius nors spektaklius, negi aš savo gyvenimo saulëlydá turësiu pasitikti dalyvaudamas kaþkieno fantasmagorijoje. Atvirai pasakius, man nesvarbios nei Stalino, nei Landsbergio idëjos. Aš noriu palydëti savo saulæ pats vienas, o jeigu šalia mylintis þmogus, tai tik dar maloniau", - sako dailininkas.

Anot B. Šalèio, reikia taip susitvarkyti nesvarbiàjà (materialiàjà - aut. past.) gyvenimo pusæ, kad ji nebûtø problematiška, ir jà uþmiršti. "Savo biudþetà tvarkau taip. Jeigu jis padidëja šiek tiek, tai viskas gerai, bet jeigu jis gerokai sumaþëjo, tai reikia já išlyginti ir daryti tai besišypsant, tada jokia krizë nebaisi. Mano bûstas gali bûti pigiø pigiausias, svarbu, kad bûtø patogus, o štai paveikslo rëmas turi bûti brangus", - tikina jis.

Materialiniø gërybiø Bonaventûras nesureikšmina: "Geriau plikas, bet laimingam. Pseudolaime vadinèiau karjeros pasiektas aukštumas ar susikrautus turtus. Þmonës gyvena, kaupdami tûkstanèius, bet neieško uþsiëmimo, kuris darytø já tauresná, ne tik laimingà. Pirmiausia menininkas turi bûti laimingas su jam skirta gamtos duota uþduotimi. Tapyba yra mano gyvenimo bûdas. Esu laimingas. Jauèiuosi, kad kitoks ir negalëèiau bûti. Jeigu nebûèiau tapytoju, tai bûèiau moterø daktaras, kad jos bûtø sveikos ir graþios."

Moteris - knyga neatverstais puslapiais

Sutikæs treèià gyvenimo moterá, Bonaventûras sako apie dailiosios lyties atstoves þinàs nemaþai, bet ne viskà. "Nuostabu, kai moteris turi paslaptá. Man ádomu jà skaityti kaip knygà, ádomu, kai dar yra neatverstø puslapiø. Jaunystëje neištverdavau ir perskaitydavau knygos pabaigà. Taip ir su moterimi. Jeigu ši turi neþinomø, uþlenktø puslapiø, nuostabu bûti su ja ir þinoti, kad kada nors juos atversi", - sako pašnekovas.

Dailininkas moteris apibûdina taip pat meniškai, kaip ir meno kûrinius prilygina moterims: "Tapau panašiai, kaip donþuanas laksto nuo vienos moters prie kitos. Paveikslas paveikslà varo kaip ledynai ledynus. Bûna, kad mintá panešioji dienà kità ir sëdi prie molberto, kartais padarai, kà sumanai, iš karto."

B. Šalèiui visai nesvarbu, kur gyventi ir kurti - Vilniuje, Paryþiuje ar Šiauliuose. Þinoma, aplinka turi átakos pasaulëþiûrai, taèiau buvimo vieta priklauso nuo nuotaikos. Tapytojas sako, kad kartais norisi bûti girios vidury, kità kartà - Taline ant kalno...

Šiauliø dramos teatro aktoræ Ingà Norkutæ teatro gerbëjai atrado prieš kelerius metus. Aktorë apdovanota Šiauliø miesto savivaldybës premija, jai suteiktas Geriausios metø aktorës vardas. Lietuva aktoræ atrado ir išsyk pamilo bûtent šiemet, mat I. Norkutë debiutavo kine - nusifilmavo populiariausiame šalies seriale "Moterys meluoja geriau".

Šiauliø dramos teatro aktorë Inga Norkutë ásitikinusi, kad televizija aktoriaus negadina, nors yra ir kitaip mananèiø. "Gero aktoriaus niekas nesugadins, tik duos patirties. Ir leis pasitikrinti, ar gadina já þvaigþdës statusas, ar ne", - sako ji. Povilo LUNGËS nuotr.

"Meda, Meda", - ima šnabþdëtis þmonës, kai ji eina gatve ar pasirodo teatro scenos spektaklyje. O kaip jauèiasi pati Inga dël tokio šiemet uþgriuvusio populiarumo?

"Man bûtø buvæ baisu, jei bûèiau ávertinta ir pagarsëjusi tik kaip serialø aktorë. Jei þmonës manytø, kad aš scenoje nieko gero nepadariau, ir mane þinotø tik dël televizijos dëþutës, bûtø gaila dël lietuviø tautos ir jos intelektualumo. Aš negaliu sakyti, kad man neplojo salë prieš debiutà televizijoje. Dabar man daþniau ploja vaikai ir aš netgi bijau eiti á naujameèius spektaklius vaidinti. Gal kolegos galvoja, kad aš pasikëlusi, bet man norisi, kad vaikai eitø dovanø pas Kalëdø Senelá, o ne manæs autografø prašyti", - kalba Inga.

Populiarioji aktorë sako, kad reikëtø atskirti televizijos ir teatro þiûrovà, bet në vieno nepaþeminti. Jie tiesiog skiriasi, taèiau ir vieni, ir kiti aktorei yra brangûs ir mieli. "Perku bilietà stoties kasoje, o man kasininkë sako: "Jûs – puiki aktorë." Man visà dienà nuotaikà pakelia", - atvirauja I. Norkutë.

Autografus Inga sako dalijanti kone kasdien. Ne kasdien, nes kartais á gatvæ neišeina. "Šiandien neišëjau – visà dienà praleidau darbe, filmuojuosi naujame seriale "Nemylimi". Stotyje mane pasitiko kaip tikrà þvaigþdæ", - juokiasi ji ir ima berti þodþius, kaip jà aštuntà valandà ryto autobuse "Šiauliai–Vilnius" sostinës stoty paþadino vairuotojas, kaip ji pamiršo šalikà, kaip vairuotojas jos nepaþino, nes be grimo juk buvusi ir t. t.

Apskritai šie metai aktorei buvæ itin geri. Nors ji nelabai tiki horoskopais, perskaièiusi metø pradþioje, kas þadama gimusiems Þiurkës metais, suþinojo, kad sëkmë lydës visose sferose – padarys karjerà, aplankys sëkmë, bus pinigø. "Ir štai tau – "Videometra" mane pakvietë filmuotis seriale "Moterys meluoja geriau". Ar èia karjera, ar sëkmë, taèiau patys tikriausi nauji vëjai papûtë. Vis pasvajodavau padirbëti kaþkur kitur, su kitais þmonëmis. Ne, ne todël, kad kas nors Šiauliø teatre nepatiktø, bet todël, kad kaþko troškau. Tai ir išsipildë, ir labai šaunu, kad mane dar pakvietë filmuotis seriale "Nemylimi". Man tai savotiškas iššûkis, nes reikia suvaidinti visiškai kitoká personaþà. Manau, susitvarkysiu ir reþisierius manæs nenorës "numarinti" kitoje serijoje", - kvatojasi pašnekovë.

O ar buvo šiemet kas nors, kas aktoræ liûdintø? I. Norkutë sako, kad jai liûdniausia tai, kad labai retai susitinka su seserimis, mama, gyvenanèia Klaipëdoje. "Aš jø per televizoriø juk nematau, o televizorius dël šios prieþasties tapo mano mamos stikline svajone", - sako ji pridurdama, kad su mama ir seserimis jà sieja labai šilti jausmai, tad labai jø ilgisi.

Dël didelio uþimtumo moteris sako labai retai paþiûrinti á dangø, pailsinti tik vaþiuodama traukiniu ar autobusu. "O labiausiai pailsiu matydama þmoniø šypsenas. Tiesiog gatvëje man nusišypso ir padëkoja. Tada aš þinau, kad teisingai viskà darau, ne bergþdþiai vaþinëju á Vilniø", - sako ji.

Kalbino Oksana Laurutytë

Šiauliø miesto premija uþ kultûros ir meno nuopelnus šiemet apdovanota dailininkë monumentalistë Graþina Arlauskaitë-Vingrienë. Ji apdovanojimo nesureikšmina. Moteris sako, kad jai šie metai vieni produktyviausiø, atnešæ ávairiø naujoviø. "Þinoma, dþiugu, kai tave ávertina miesto valdþia, taèiau ne maþiau reikšminga paprastø miesto þmoniø nuomonë, kurià girdëjau dirbdama ant pastoliø", - sako menininkë, šiemet pirmàkart pabandþiusi jai neáprastà religiná þanrà ir nutapiusi freskas Senøjø miesto kapiniø vartø nišose.

Menininkë Graþina Arlauskaitë-Vingrienë sako, kad šiemet freskomis papuošti senøjø kapiniø vartai - vienas prasmingiausiø monumentalistiniø jos darbø.

"Šis darbas išskirtinis. Jis plotu ir dydþiu nelenkia mano anksèiau nutapytø freskø, taèiau šákart dirbau lauke, todël kitaip reikëjo planuoti darbus, nprisitaikyti prie oro sàlygø. Nauja man buvo ir tematika", - pasakoja ji. Senøjø Šiauliø miesto kapiniø vartus dailininkë monumentalistë papuošë šventøjø Petro ir Pauliaus atvaizdais - freskomis. XX a. pradþioje vartø nišose buvo nutapytos freskos, taèiau iki mûsø dienø jos neišliko. Kadangi nuotraukø taip pat nelikæ, Graþinai Arlauskaitei-Vingrienei teko didelis ir atsakingas darbas - ákûnyti vartø nišose senovës dvasià, sukurti tinkamà kompozicijà.

Idëja pradëta ágyvendinti maþdaug prieš pusantrø metø - parengtas projektas, atliktas piešinys ant popieriaus, eskizas. Freskø autorë sako, kad prieš pradedama darbà perþiûrëjo nemaþai medþiagos, kad galëtø sukurti tinkamà kompozicijà. Daugiau kaip dviejø metrø aukšèio nišose dabar jau puikuojasi šventøjø Petro ir Pauliaus atvaizdai, o viršutinëje vartø dalyje - laisvës ir taikos simbolis - balandis.

G. Arlauskaitë-Vingrienë pasakoja, kad daþnai ateina prie vartø ir kritiškai vertina savo kûriná. "Matau, kad kaþkà galëjau padaryti kitaip, graþiau, ádomiau. Taèiau yra kaip yra, o didþiausias dþiaugsmas - suvokti, kad šio kûrinio þmonëms reikëjo. Kai nuo aštuntos valandos ryto iki dešimtos vakaro klûpëdama ant pastoliø tapiau, prieidavo šiaulieèiai ir dëkodavo uþ dar nebaigtà darbà. Jei šios freskos iki šiol tebëra sveikos, reiškia, buvo verta jas tapyti, verta buvo padovanoti miestui groþá", - sako menininkë. Ji teigia, kad freskos gali išlikti daugybæ metø, jei þmonës jø neniokos ir saugos.

Šiauliø universiteto Menø fakulteto Tapybos katedros docentë jau dvidešimt metø yra ir Lietuvos dailininkø sàjungos narë. Jos sukurtos freskos puikuojasi visuomeniniuose interjeruose: "Šiauliø þemë" Šiauliø miesto savivaldybëje, "Pieva" Šiauliø pieno kombinate, "Šventë" bendrovëje "Gubernija", Šiauliø katedros fundatoriaus J. Valavièiaus portretas Šiauliø katedroje.

Premijos áteikimas menininkei tapo nauju atskaitos tašku, kuris ápareigoja toliau tæsti bei tobulinti kûrybinæ veiklà. Kûrybos lobynai neišsemiami, todël nuolat gimsta naujø idëjø, netikëtø meniniø sprendimø. "Dþiaugiuosi, kad šis monumentalistinis mano darbas buvo pastebëtas ir ávertintas. Taèiau dirbtuvëse manæs laukia áprastiniai darbai, daug nebaigtø man mielø kûriniø, prie kuriø nuolat dirbu. Reikia baigti aliejinës tapybos darbus, kuriuos eksponuosiu jau suplanuotose parodose", - kitø metø planus atskleidþia premijos laureatë. Nuo 1981 metø menininkë dalyvauja parodose ne tik Lietuvoje, bet ir uþsienyje.

Tiesa, autorinæ savo parodà G. Arlauskaitë-Vingrienë rengs ne Šiauliuose, o Jonavoje. "Noriu atiduoti savo duoklæ kraštui, kuriame prabëgo didþioji dalis mano vaikystës: ten ilgai gyveno mano tëvai, pati lankiau mokyklà. Nors esu gimusi Sibire, Irkutsko srityje, Jonavos kraštà taip pat vadinu savo gimtine", - sako menininkë.

Dailininkë monumentalistë sako, kad bûtø smagu, jei para turëtø daugiau valandø. "Vis labiau suvokiu, kad metai lekia nenumaldomai greitai. Kadangi dabar gyvenimà jau skaièiuoju nebe mënesiais ar metais, o etapais nuo vieno darbo iki kito, tai nuolatinis skubëjimas sutrumpina ir patá laikà. Jei reikëtø apþvelgti visus besibaigianèius metus, galëèiau pasakyti, kad jie man prabëgo greièiausiai iš visø iki šiol buvusiø. Vaikystëje laikas prailgdavo, o dabar trûksta laiko darbams ir kûrybai. Matyt, kai pasineri á nesibaigianèiø darbø upæ, laiko skaièiuoti nebëra kada", - sako menininkë.

Šiauliø "Laiptø" galerijoje antrus metus besidarbuojantis ir miesto leidiniuose svarbius kultûros reiškinius fiksuojantis Rièardas Jakutis vis maþiau jauèia praeities skoná. Þmonës gatvëje já atpaþásta ne tik dël neigiamø jo biografijos, bet ir padëkoja uþ ádomius straipsnius, padëtas surengti áþymiø dailininkø parodas ar paploja jam po surengtos ekskursijos.

Apie dabartinæ Vyriausybæ R. Jakutis kalba ironiškai ir jà iliustruoja anekdotu: "Kodël kituose kraštuose prasidëjo gamtos kataklizmai - pûgos, potvyniai, uraganai, o á Lietuvà atëjo A. Kubiliaus valdþia? Todël, kad kiti kraštai galëjo pasirinkti." Autorës nuotr.

"Einame vienà kartà su áþymiu aktoriumi gatve. Pro šalá einantis praeivis sako: "Þiûrëkite, Jakutis eina." Ir aktorius piktas, kad jo neatpaþino, ir aš piktas, kad mane atpaþino. Man keistas þmoniø noras gatvëje garsiai pasakyti, kad paþásta praeivá", - sako Rièardas Jakutis.

Kaip praëjo metai? "Kaip nusiteiki, taip jie ir praeina. Net krizës laikotarpiu optimizmo man visada likdavo, kaip ir tam þmogeliui, kuriam sudegë namai, mirë þmona ir vaikai, o þurnalistams paklausus, kas jam dar liko, jis atsakë - viltis. Blogø þiniø nebuvimas man yra gera þinia. Šie metai praëjo ramiai, be jokiø svarbiø ávykiø", - apibûdina praëjusius metus Rièardas.

Jam kiekviena diena - tarsi naujas gyvenimas. Šiaulietis norëtø, kad viskas klostytøsi taip, kaip ligi šiol, nepaisant to, kad atëjo krizë. "Jos aš dar nejauèiu. Laukiau keletà mënesiø, kol atsibodo. Kai sakau, kad man sekasi, visi lieka nepatenkinti", - lietuviø bûdà ironizuoja pašnekovas.

Rièardas Jakutis kuruoja parodas "Laiptø" galerijoje. Jo pastangomis ir galerijos kolektyvo dëka 2008 metais Šiaulius aplankë ryškios kûrybinio pasaulio asmenybës: Mindaugas Skudutis, Stasys Eidrigevièius, Vladimiras Tarasovas, Dalia Mikelevièiûtë, Dalia Jazukevièiûtë. Latvijos parlamente buvo surengta Lietuvos išeivijos dailininkø paroda. Tolesnis R. Jakuèio uþmanymas - didþiulë seniausiø šiaulieèiø dailininkø paroda Vilniuje. Gerø þodþiø jis negaili Šiauliø dailininkams: "Klaipëdos ir Panevëþio menininkus mûsiškiai lenkia gerokai."

Meno þinovui širdá glosto interviu su Eduardu Juknevièiumi, Sigitu Prancuièiu, Virgilijumi Noreika. Kitàmet á "Laiptø" galerijà ketina atvykti Saulius Balandis, Vaidas Vyšniauskas. Pavasará skaitytojus pasieks R. Jakuèio publikacijø esë "Lietus krypsta á kairæ". Á leidiná jis sudës ironiškus, linksmus þurnalistinius straipsnius.

R. Jakutis dþiaugiasi ne tik parodomis ir dailininkais. Ne maþiau teigiamø emocijø jam kelia ir gido darbas. Þmonës bûna patenkinti jo vedamomis ekskursijomis ir pasakojamomis istorijomis apie Krokuvà. Šá Lenkijos miestà jis labai gerai paþásta, nes yra ten gyvenæs, puikiai kalba lenkiškai.

Anksèiau R. Jakutis rašydavo ádomius pamokslus, kuriø þmonës vaþiuodavo paklausyti net iš kitø parapijø. Tiesa, iki šiol jis rašo pamokslus dviem kunigam. "Jauèiu nostalgijà baþnyèios reikalams, iki šiol seku religinius ávykius", - atskleidþia buvæs kunigas.

Nors, atrodytø, metai R. Jakuèiui prabëgo ramiai, besišnekuèiuojant prie arbatos puodelio, pašnekovas prisimena vienà já sukrëtusá ávyká. Dël susikaupusiø išgyvenimø, átampos vasaros pradþioje jam buvo sutrikæs širdies ritmas. Vilniaus ligoninëje sekundæ sustabdyta širdis ir elektros šokas iki šiol vyrà nuteikia nemaloniai ir primena, kokia vis dëlto nuostabi dovana yra gyvenimas.

Kalbino Jolanta Šidlauskienë

Viliui Puronui, dizaineriui, Šiauliø miesto savivaldybës administracijos Miesto infrastruktûros skyriaus vyriausiajam specialistui, šie metai buvo tokie šaunûs, kad jis sako manantis, jog yra globojamas Apvaizdos. "Vieniems ruduo - antroji gyvenimo pusë, o man tai – derliaus nuëmimo metas. Dievas davë ir sveikatos, ir kûrybiniø minèiø, tad nerasite laimingesnio þmogaus uþ mane. Apie fiziná ir moraliná savo groþá jau nekalbu. Á kokià vitrinà bepaþvelgèiau, graþesnio uþ save nesu matæs", – rimtu veidu šmaikštauja pašnekovas.

Dizaineris Vilius Puronas Šiauliams padovanojo dar vienà netikëtà dovanà – sukûrë keturis grafikos darbus, kuriuose matyti, kaip keitësi Šiauliai ávairiais amþiais. Povilo LUNGËS nuotr.

Derlingais šiuos metus Vilius vadina todël, kad jo dëka pasaulá išvydo net dvylika meniniø akcentø, kuriø vertë – per 300 tûkstanèiø litø. Šiø kûriniø Savivaldybë nepirko - metalo plastikos akcentus ant plakatø klijavimo stulpø ("Þalukë", "Aštruolis", "Besparnë", "Dygliuotis", "Aviukas", "Laumþirgystë" ), "Rekyvos bajorà Karpá" ir kitus Šiauliai gavo dykai. "Lietuvoje sukauptas didelis þmoniø gerumo potencialas, neþinau analogø kitose valstybëse. Juk šie kûriniai mieste atsirado iš dangaus, t. y. iš fabrikantø, studentø, valdininkø gerumo, iš jø patriotizmo", - šypsosi dizaineris.

V. Puronas baisiai gerbia skeptikus, atsainiai vertinanèius mieste atsirandanèius meno kûrinius ar akcentus. Dizaineris átaria, kad kritikai – tai miesto puošimo vizijø pritvinkæ þmonës, kurie drovisi savæs. "Skeptikai – vaikšèiojanèios savo idëjø kapinës, nes jie visuomet sprunka á krûmus, kai paklausiu: "Jei ne taip, tai kaip?" Vilius nusiteikæs taikiai. "Kas leidþiama dekore, neleidþiama monumentaliajame mene, todël negalima taikyti tø paèiø kriterijø skirtingiems meno þanrams. Menas atspindi laikmetá, todël šaunu, kad Šiauliuose gimë naujas þanras – plieno lankstiniai. Kuriant miesto veidà, negalima eiti kitø pramintais keliais ir miestà puošti vien pirkiniais iš "maximø" ar katalogø, – sako jis pridurdamas, kad kaip "kûrybininkas" jis yra sàþiningas "iki paskutinës kniedës". - Sukurti dizaino akcentai nëra amþini: sudils – pakeis. Mano sukurti katinai ant "Valerijono" stogo jau treèià kartà atnaujinti..."

Pastarosiomis dienomis dizaineris Šiauliams padovanojo áspûdingà istorinæ dovanà – sukûrë keturis didelius grafikos darbus "Šiauliai amþiuose". Keturiuose paveiksluose pavaizduoti Šiauliai, atrodæ šalá valdant karaliui Mindaugui, Vytautui Didþiajam, karalienës Bonos ir A. Tyzenhauzo laikais. Paveikslai buvo numatyti Savivaldybës interjerui, taèiau dël elektroniniø uþraktø èia jie bûtø visuomenei nepasiekiami. Manoma darbus padovanoti Šiauliø universitetui arba "Aušros" muziejui.

"Galiu pasigirti, kad šámet netiesiogiai prisidëjau ir prie dviejø Lietuvos muziejø gimimo. Joniškyje kuriamas Krepšinio muziejus, o Nemakšèiuose – bajoro, išradëjo P. Neveravièiaus, 1907 metais Šiauliuose uþpatentavusio aštuonratæ vaþiuoklæ, muziejus.

Bûsimasis dizaineris vidurinæ mokyklà baigë Panevëþyje, tad gimtajam miestui jis pasiûlë idëjà, kuri šiemet beveik ágyvendinta. Vasarop Viliaus iniciatyva Panevëþyje bus pastatytas "abiturientø suoliukas", prie kurio jaunieji panevëþieèiai kasmet pasitiks saulæ.

Vilius rodo dar vienà solidø kûriná – spaudai jau parengtas treèiasis 470 puslapiø apimties "Ádomiosios Šiauliø istorijos" tomas apie miesto monumentaliàjà dailæ. Jis dþiaugiasi ir buvusiais leidiniais. "Suþinojau, jog mano knyga apie Lietuvos kulinarijos raidà "Nuo mamutø iki cepelinø" (1999 m.) tebenaudojama Lietuvos profesinëse mokyklose kaip vadovëlis. Toks ávertinimas – manosios veiklos prasmingumo rodiklis", – dþiaugiasi Vilius ir dar tæsia, kad šie metai ne tik derlingi kûriniais, bet paþërë ir visuomeninio pobûdþio netikëtumø.

V. Puronas, bûdamas dviejø kûrybiniø sàjungø narys, dalininkas ir dizaineris, šiemet išrinktas Lietuvos dizaineriø sàjungos Šiauliø skyriaus vadovu. Kita ypatinga þinia – vasarà jis buvo priimtas á Jotvingiø kryþiaus riteriø ordinà tikruoju nariu. Tik nedideliam iškiliø Lietuvos þmoniø bûriui suteikta ši riteriška privilegija. "Lietuvos aristokratija istoriniu ordinu mane apdovanojo uþ veiklà Tëvynës labui, titulas ir herbas - raudona roþë aukso lauke - man suteikti iki gyvos galvos. Norisi gerumu ir darbštumu atsidëkoti Apvaizdai uþ dëmesá ir ávertinimà", – sako pašnekovas.

Kalbino Oksana Laurutytë

Keletà metø daugiau nei pusantro tûkstanèio naujagimiø sulaukdavusi Šiauliø apskrities ligoninës Akušerijos ir ginekologijos klinika šiemet turi kuo pasigirti: gimdymø, dar nesibaigus metams, jau per du tûkstanèius.

Akušerijos-ginekologijos klinikos direktorë Angelë Jurgaitienë dþiaugiasi, kad šiemet pavyko išvengti skaudþiø gimdyviø mirèiø, ir viliasi, kad kitàmet galës pacientes priiminëti Moters ir vaiko klinikoje.

Demografiniu sprogimu tokio gimstamumo negalima bûtø pavadinti, tiesiog šiemet gimdyvës iš Pakruojo, Kelmës, Akmenës ir Kuršënø yra priverstos gimdyti Šiauliuose, mat akušerijos-ginekologijos stacionarø šiuose miestuose nebëra. Trynukø nei šiemet, nei pernai Šiauliuose nesulaukta, taèiau dvynukai jau tampa gana áprastu reiškiniu. "Vien gruodá gimë treji dvynukai", - dþiaugiasi daugiau nei keturiasdešimt metø akušere-ginekologe dirbanti Anegelë Jurgaitienë.

Akušerijos-ginekologijos klinikos direktorë A. Jurgaitienë sako, kad daugiausia laimës teikia tai, kad šiemet pavyko išvengti gimdyviø mirèiø. "Mûsø darbas - dviguba specialybë. Kol moteris nëra nëšèia, turime atsakingai ir kruopšèiai rûpintis jos sveikata, taigi dirbame kaip ginekologai. Liûdna, kad vis daþniau tenka spræsti šeimø nevaisingumo problemà, - sako direktorë. - Pastojusi net ir sveikiausia moteris gali tapti ligone - gali paûmëti visos persirgtos ligos, padidëti kraujospûdis, atsirasti kitø problemø. Ypaè sunkus nëštumas, reikalaujantis daug globos, dëmesio ir specialistø prieþiûros bei pagalbos yra toms moterims, kurioms yra plauèiø, inkstø ar kitø patologijø, serga diabetu. Klysta tie, kurie mano, jog gimdymas - it bandeliø kepimas. Kiekvienas nëštumas - didelë atsakomybë, kiekvienas gimdymas - rizika."

Gydytoja neslepia, kad daþnai tenka gelbëti gyvybes, mat kone kiekvienas gimdymas - tai mirtinas pavojus ir gimdyvei, ir á pasaulá ateinanèiam kûdikiui, todël akušeriø-ginekologø darbas reikalauja nepriekaištingo profesionalumo, kruopštumo ir atidumo. Menkiausios klaidos kaina - gyvybë, todël tvyro nuolatinë átampa. "Mûsø rankose - didþiulë atsakomybë. Juk vos moteriai pastojus turime nuolat dëmesingai rûpintis ir ja, ir vaisiumi, juk nëštumas gali bet kada nutrûkti, - apie persileidimo rizikà pasakoja A. Jurgaitienë. - Itin sunkûs ankstyvieji gimdymai, nelengva gimdyti ir pernešiojus vaisiø."

Pasak A. Jurgaitienës, didþiausias dþiaugsmas - išleisti iš gimdymo namø sveikà mamà su sveiku maþyliu. Taèiau pasitaiko atvejø, kai ir po gimdymo moterims reikia intensyvios prieþiûros, mat atsiranda ávairiø patologijø.

Vos paklausta apie kitø metø lûkesèius, A. Jurgaitienë iškart pasako, kad didþiausios viltys siejamos su persikëlimu á Moters ir vaiko klinikos patalpos. "Dël lëšø stokos niekaip nepavyksta išspræsti elektros energijos tiekimo klausimo šioje klinikoje. Jei atsirastø finansiniø "injekcijø", neabejoju, kad jau kitàmet mûsø personalas galëtø dirbti modernia, Europos Sàjungos standartus atitinkanèia aparatûra, o pacientëms nereikëtø gulëti vëjo perpuèiamose palatose, - sako direktorë. - Taèiau maþai kas priklauso nuo mûsø. Juolab, kad negalime perkelti vieno ar keliø skyriø, turi keltis visa klinika vienu metu. Esu ásitikinusi, kad išëjimas á naujas patalpas išspræstø daug problemø, o pagerëjus paslaugø kokybei, dirbant moderniausia áranga pavyktø išvengti ir skaudþiø mirèiø." Liûdna, kad Moters ir vaiko klinikos durys, kurias planuota atverti dar šá rudená, bus aklinai uþvertos maþiausiai iki pavasario. Liûdna ir dël kolegos Povilo Peèiulio bei jo dukters Linos, taip pat akušerës-ginekologës, mirèiø. A. Jurgaitienë sako, kad gydytojui P. Peèiuliui atminti bus surengtas renginys pavasará - 2009-øjø balandá jam bûtø suëjæ 60 metø.

Kalbino Eva Jagminaitë.

Šiauliø miesto kûno kultûros ir sporto skyriaus vedëjo pareigø nebeuþimantis, á privatø verslà ásisukæs Kæstutis Petraitis jauèiasi ásipareigojæs miestui ir yra paþadëjæs baigti pradëtus darbus.

"Tiek metø dirbus yra kà pamàstyti. Negali lengva ranka jø nubraukti. Pasiilgsti þmoniø, su kuriais dirbdavai nuo ryto iki vakaro... Nauji þmonës, tikëkimës, atneš švieþiø permainø", - sako 21-erius metus Šiauliø miesto Kûno kultûros ir sporto skyriui vadovavæs, dabar projekto "Þmogus" vadovas Kæstutis Petraitis. Autorës nuotr.

Buvæs Kûno kultûros ir sporto skyriaus vedëjas šiuos metus laiko ypatingais. Pirmiausia 2008-ieji - olimpiniai metai. Pekino olimpinëse þaidynëse dalyvavo ir šiaulieèiø. Ne maþiau reikšmingas ávykis miestui - patikëta teisë 2012 metais surengti pasaulio neolimpines þaidynes "Sportas visiems". Tai bus penktosios neolimpiniø sporto šakø þaidynës. Šiemet rugsëjá Busane (Pietø Korëjoje) Šiauliø merui Genadijui Mikšiui buvo áteikta þaidyniø vëliava.

Reikšmingi ávykiai klostësi ne tik mieste. Pokyèiø buvo ir Kæstuèio Petraièio karjeroje. 21-erius metus dirbta Šiauliø kûno kultûros ir sporto skyriaus vedëju, Šiauliams atiduota daug jëgø ir energijos, ágyvendintas ne vienas reikšmingas projektas. Vienas svarbiausiø ávykiø - Šiauliø arenos atsiradimas. Turëdamas toká stiprø Sporto skyriø, miestas sugebëjo išlaikyti daug sporto baziø - në vienas miestas jø tiek neturi. Sportininkams sudarytos tinkamos galimybës sportuoti leido organizuoti pasaulio neolimpines þaidynes "Sportas visiems".

Nuo 28-eriø pradëjæs dirbti Sporto skyriaus vedëju K. Petraitis dþiaugiasi, kad pavyko suburti tvirtà bendraminèiø komandà, kurios ilgisi. "Galiu pasidþiaugti, kad visà tà laikà nebuvo konfliktiniø situacijø, visi ëjome á vienà pusæ, todël dràsiai galëjome konkuruoti su kitose sferose dirbanèiais þmonëmis. Vieninga sporto sistema ir stiprûs þmogiški ištekliai leido pasiekti gerø rezultatø", - teigia jis.

Neapaisant ádirbio ir darnaus kolektyvo, kaita bendram procesui, K. Petraièio manymu, buvusi reikalinga. Aukštai iškelta kartelë sau ir darbuotojams, per siaura erdvë veiklai plëtoti paskatino já priimti pusmetá svarstytà sprendimà.

"Apsisprendimas nebuvo priimtas ekspromtu. Yra ribos, kai geriau padaryti nebegali, o pasiekti norisi. Mano vietà uþimti ir permainø imtis gali ir jaunas, ir patirties turintis þmogus", - ásitikinæs pašnekovas.

Sakoma, kad gyvenime kas septynerius metus reikia kà nors keisti. Praëjus 21-iem, t. y. triskart po septynerius, K. Petraièio gyvenime ávyko lûþis. Vasaros pradþioje jam buvo pasiûlyta tapti projekto "Þmogus" vadovu.

Šis projektas susijæs su þmogaus sveikatinimu ir tyrimais. Sveikatos bûklës ávertinimo sistema skirta ir profesionaliems sportininkams, ir plaèiai visuomenei. "Tiesiog yra sukaupta ir susisteminta medþiaga, tai, kas pasiekta mokslininkø ir išbandyta praktikø. Sistema ágyvendinama, atliekant kokybiškus tyrimus. Po to þmonës gali informacijà ávertinti ir priimti sprendimà. Siekiame, kad þmogus galëtø bûti darbingas, rekomenduojame, kokia turëtø bûti mityba, reikalingi maisto papildai, vitaminai, koká derëtø pasirinkti fiziná krûvá. Þodþiu, stengiamës gana greitai pasiekti, kad þmogus bet kada, ypaè sudëtingose situacijose, galëtø jaustis puikiai", - aiškina projekto esmæ jo vadovas.

Pasukæs privataus verslo keliu, bûdamas viena koja Vilniuje, kita - Šiauliuose, ryšiø su savo miestu K. Petraitis nenutraukia. Priešingai - ketina su naujuoju projektu "Þmogus" artimiausiu metu sugráþti ir rasti bendrø tikslø su sporto klubais, organizacijomis, ávairiomis þmoniø grupëmis, tikisi bûti naudingas. Maþa to, jis nepamiršta savo paþadø.

"Su miesto valdþia, sporto organizacijomis, Kûno kultûros ir sporto departamentu yra sutarta, kad Šiauliuose padësiu organizuoti pasaulio þaidynes "Sportas visiems". Tai bûtø mûsø Kûno kultûros ir sporto skyriaus pradëtø ir nuveiktø darbø tæsinys. Þinoma, pasikeitusi Vyriausybë ir naujas Seimas diskutuos dël þaidyniø, taèiau valstybë yra sutikusi, yra pasirašyta sutartis, tad reikia tikëtis, kad maþai kas keisis. Ávertinus situacijà, kuri dabar yra susiklosèiusi, þaidynës gali bûti paprastesnës. Sunku prognozuoti. Gal situacija iki 2012 m. pagerës?" - viliasi K. Petraitis.

Kalbino Jolanta Šidlauskienë.

Eva JAGMINAITË

"Liga, kurià vertinu kaip Dievo siøstà pamokà, mane išmokë: laimë slypi akimirkoje, o tu arba jà praþiopsai, arba sugebi ja pasidþiaugti, nes laimës bûsena nëra amþina. Dabar þinau: laimës laukimas - pats klaidingiausias kelias, tiesiog greitkelis, vedantis á depresijà. Esi laimingas tol, kol gyveni. O skøstis gyvenimu - per didelë prabanga. Visada gali bûti dar blogiau", - tai ištrauka iš atsitiktinai atversto dar spaustuvës daþais kvepianèios Erikos Umbrasaitës knygos "Vienos krûties istorija" puslapio.

Erika Urbonaitë "Vienos krûties istorija" apdovanojo visus knygos pristatymo dalyvius. Apie áveiktà klastingà ligà moteris šiandien pasakoja su šypsena veide ir dþiaugiasi likimo siøstu išbandymu. Autorës nuotr.

Þurnalistë bei viešøjø ryšiø specialistë E. Umbrasaitë, prieš trejus metus išgirdusi diagnozæ, kad serga itin agresyvios formos krûties vëþiu, sutriko, bet nepalûþo. Ji neneigia, kad pirmoji reakcija buvo áprasta, kaip ir daugumos vëþiu suserganèiøjø – begalinis noras uþsisklæsti ir niekam neišsiduoti apie sunkià ligà. Šiandien gyvybingumu ir energijos trykštanèios moters veido neapleidþia šilta šypsena. Ji sako susigyvenusi ir kasdien kovojusi su klastinguoju vëþiu. "Kalbëdavau su juo, sakiau - jeigu tu mane grauši, tai, þinok, mano labai šlykštus charakteris, tu irgi ne kà geresnis ir tokiu atveju mirsim abu. Siûlydavau jam savo galià pareikšti bulvëse, kurias pavasará sodinau. Ir iš tiesø, bulvës tais metais buvo labai prastos", - sunkios ligos metu rašytà dienoraštá á knygà sudëjo þurnalistë.

"Laikas baigti romanà su vëþiu"

Ilgai dvejojusi Erika Urbonaitë pirmiausia ryþosi savo ligos istorijà, sudëtà á dienorašèio puslapius, leisti perskaityti artimiesiems ir visiškai nepaþástamiems þmonëms. Maestro Vytautas Kernagis, tuo metu apie savo ligà net neátaræs, stebëjosi Erikos reikalavimu renginiuose kalbëti apie vëþá be gailesèio ir uþuojautos. Paskaitæs E. Urbonaitës rankrašèius jis iškart pareiškë, kad tokia knyga labai padëtø serganèioms moterims atrasti iš naujo gyvenimà ir jo groþá, tad Erika ryþosi išleisti savo išgyvenimø memuarus.

Kai klastinga liga uþklupo moterá, jai buvo vos trisdešimt penkeri. Trejø metø gydymà ir kovà su sunkia liga moteris vadina meilës romanu su vëþiu. "Laikas baigti šá romanà", - tvirtai taria ji sakydama, kad išleista knyga - tai savotiška duoklë áveiktai ligai. Tiesa, knyga atsirado neiškart. Rankraštá ji veþiojosi pusantrø metø, keliaudama po Europà, taèiau neiškildavo në vienas papildomas sakinys. "Mane tiesiog purtydavo nuo to rankrašèio. Taèiau kai Vytautas (Vytautas Kernagis – aut. past.) išëjo, prisiminiau, jog buvau paþadëjusi parašyti šià knygà. Pagalvojau, ko aš laukiu, ar man reikia, kad išeitø dar keletas þmoniø, kuriems esu paþadëjusi jà išleisti, o gal aš vël susirgsiu ir knyga liks neišleista. Tada susikaupiau ir per porà mënesiø gimë knyga. Tiesa, kone keturiasdešimt puslapiø perrašiau Paryþiuje, kur išvykau švæsti savo gimtadienio. Laimë Dievo, kad maketuotojas, kol manæs nebuvo, patingëjo jà maketuoti", - sako vis dar kritiškai savo kûriná vertinanti Erika Urbonaitë.

Knyga – baimës išeiti rezultatas

Didþiausias komplimentas, išgirstas apie savo knygà, rašytojai buvo, kai vienas skaitytojas pasakë: "Tai ne ligos, tai meilës istorija." Ji dþiaugiasi, kad knygà skaito ir vyrai. E. Urbonaitë sako išgirstanti priekaištà, jog itin baugus knygos viršelis, taèiau paaiškina: "Virš jaunos moters yra pakibæs mirties angelas, kurá skraiste bando apglëbti, sustabdyti, apgobti gerasis angelas. Tai tarsi byloja apie tai, kad mes visad kovojame su bloguoju angelu, ir gerasis angelas arba išgelbëja mus, arba ne".

Liga paskatino Erikà dalyvauti daugybëje projektø, susijusiø su krûties vëþiu. Dalá lëšø, surinktø pardavus penkiø tûkstanèiø tiraþu išleistà knygà, rašytoja planuoja paaukoti biopsijos adatoms ásigyti. Viliamasi, kad lëšø bus surinkta apie dešimt tûkstanèiø litø. Knygoje apstu ir nuotraukø iš laikotarpio, kuomet Erika sunkiai sirgo, taèiau daug keliavo ir þavëjosi kiekviena gyvenimo akimirka.

E. Urbonaitë neslepia, kad vëþys savotiškai išgelbëjo jos santuokà. Išgirdus klastingà diagnozæ, jà ištiko šokas. Pragyvenusi su vyru septynerius metus, moteris sako, jos santykiai jau buvo apsinešæ kasdienybës dulkëm. Liga sukëlë daug permainø. Santykius išgelbëjo suvokimas, kad jie gali vienas kito netekti, tiksliau, Erika gali išeiti, ir ávyko jausmø renesansas.

Kokioj pasaulio šaly dabar bebûtø su savo mylimuoju sutuoktiniu, Erika ieško šventovës. Nesvarbu, ar tai - sinagoga, ar meèetë, ar cerkvë, jiedu uþdega þvakeles uþ savo šeimà ir uþ moteris, kurias jai teko paþinti susidûrus su ligos siøstais išbandymais.

Autobiografijoje minima ir šiaulietë

Erika sako išmokusi bûti þavi su "priverstinai budistiška" šukuosena. Praradusi viltá, kad bus viena iš nedaugelio, kurioms plaukai nenuslenka po chemoterapijos, moteris iš pradþiø šiek tiek susinervino, taèiau netrukus surado teigiamø dalykø. "Plika galva labai išryškina akis. Moteris, kurios persirgusios krûties vëþiu, gali patvirtinti, kad plika galva - ne baisiausias išbandymas, - pasakoja rašytoja. - Kur kas sunkiau išgyventi, kai suþinojæ apie tavo ligà ima tave laidoti, o tu padarai kiaulystæ – imi ir išgyveni, mat išankstinis laidojimas labai daþnai nepasiteisina. Tiesa, savotiškà kaltæ išgyvena ir tos moterys, kurioms paskambino kitos serganèiosios ir besidþiaugdamos likimo draugiø pasveikimu pasako: "O štai man á kaulus nuëjo." Tada jauti kaltæ - štai tau pasisekë, o joms - ne."

Erika Urbonaitë sako, kad išvedus krûties vëþiu serganèiø moterø amþiaus vidurká gautume patá graþiausià, balzakiškà, 30-40 metø amþiø. Ji dþiaugiasi, kad "romanas su vëþiu" jai suteikë galimybæ paþinti daug ádomiø moterø, kurios minimos autobiografijoje. Viena knygos herojø šiaulietë Nina kone dvigubai vyresnë uþ autoræ, tapo Erikos artima bièiule.

Ar sulauksiu švenèiø?

Rašytoja neneigia, jog visi sergantieji vëþiu ima skaièiuoti savo gyvenimo atkarpas, ar sulauks Naujøjø metø, ar sulauks gimtadienio, ar galës vasarà apsivilkti kà tik ásigytà palaidinæ. "Kai išgirsti diagnozæ, pradedi labai laukti Kalëdø, Velykø, Joniniø. Þmonës manæs dabar daþnai paklausia, kodël esu tokia laiminga. Kai kurie šmaikštauja, kad gal kas man suleido ilgai veikianèiø antidepresantø. Bet liga manyje paþadino gyvenimà, - teigia "Vienos krûties istorijos" autorë. - Dabar jauèiuosi lyg aštuoniolikmetë. Gal iš tiesø klastinga liga paþadina laimës hormonus ir imi þavëtis viskuo: sninga, tau graþu ir tu nematai purvo, ištirpus sniegui."

Rašytoja sako, kad neprotinga bijoti to, kas neišvengiama. Juk sirgdamas ir bijodamas vëþio þmogus gali numirti partrenktas automobilio. Todël klastingos ligos neverta bijoti. Rašytoja sako, kad ligos baimë virto dþiaugsmu. "Tas suvokimas, kad mirsi, padëjo man gyventi. Kaþkada maniau, mirsiu kaþkada, tik neþinau kada, ir švaisèiau savo gyvenimà visokiom depresijom, pykèiams, liûdesiui, beprasmiams darbams. Susirgusi aiškiai suvokiau, jog noriu nugyventi gyvenimà taip, kad nesigailëèiau në vienos dienos", - sako baimæ mirti varikliu kitokiam gyvenimui vadinanti rašytoja.

"Iš pradþiø mane gàsdino, kas bus, jei mirsiu, kas bus, jei aš mirsiu, o sûnus dar nesubrendæs. Taèiau per mano ligos laikotarpá sûnus labai greitai tapo savarankišku. Manæs visiškai nebejaudina, kaip vyras ir sûnus gyvens be manæs. Jie be manæs puikiai išgyventø, tik pasveikti mane varë begalinis noras kuo ilgiau bûti kartu", - teigia Erika Urbonaitë, kuri neabejoja, kad kiekviena krûties vëþiu serganti moteris, privalo pabûti šiek tiek egoistë. Rašytoja pastebëjo, kad visos krûties vëþiu susirgusios moteris turi vienà bendrà bruoþà - jos liguistai atsakingos, pareigingos, pamiršdamos save paaukojanèios dël kitø.

Liga atneša dovanø

Erika dþiaugsmingai pasakoja jà labiausiai sukrëtusià istorijà. "Apie mano ligà þinojo šiuo metu JAV gyvenanti geriausia vaikystës draugë. Ji apie tai, jog sergu krûties vëþiu, papasakojo darbe. Uþsienyje labai populiarûs bëgimai, maratonai prieš krûties vëþá. Jos bendradarbë, kuri manæs visiškai nepaþásta, uþsirašë á bëgimà ir árašë mane kaip þmogø, uþ kurá ji bëga. Didesnio dëmesio per visà savo gyvenimà nesu sulaukusi. Kaþkam tu rûpi. Tai dar kartà parodë, kad kuo tu atviresnis pasauliui, tuo atviresnis pasaulis tau", – sako krûties vëþá áveikusi rašytoja.

"Man pasisekë, kad susirgau, nes pradëjau gyventi iš tiesø. Pasipylë gyvenimo dovanos. Jei bûèiau galëjusi pasimokyti kokybiško gyvenimo maþesne kaina, aš mielai bûèiau tai padariusi. Todël tikiuos, kad perskaitæ knygà sveiki þmonës galbût supras, kaip nuolat jie švaisto gyvenimà, keikdami blogà orà, viršininkus, krizæ", – sako viešøjø ryšiø specialiste dirbanti moteris.

Tiesa, Erika neslepia, kad visos krûties vëþiu serganèios ir persirgusios moterys kratosi pacientës vardo. Jos negali pakæsti klausimo: "Tu jau visai pasveikai?", o kai kas nors pasako pastabà apie nukritá svorá išsigàsta, kad galbût liga vël gráþo. Rašytoja dalyvauja savanoriø programoje, kur jau áveikusios krûties vëþá moterys konsultuoja susirgusias. "Kartais joms padedama, bet bûna ir tokiø, kurias tegali tik paguosti", – neslepia "Vienos krûties istorijos" autorë.

Knyga gali virsti spektakliu

E. Urbonaitë sako mielai bendraujanti su krûties vëþiu serganèiomis moterimis, nors gerai þino, kad nemaþai pasveikusiø likimo bièiuliø vengia kalbëti ir artintis prie to, kas primena sunkià ligà. Ji nepaþada, kad kada imsis plunksnos ir išleis antràjà knygà, taèiau jau dabar kuria planus apie fotografijø parodà. "Gyvenimo upë visada mane nukreipia. Vienas reþisierius pasiûlë "Vienos krûties istorijà" paversti monospektakliu, tai gali bûti, kad rašysiu scenarijø monospektakliui, - sako þurnalistë, netyèia pasukusi rašytojos keliu. – Vis svajodavau parašyti knygà, bet nematydavau prasmës rašyti apie bet kà. Dar stodama á þurnalistikà parašyti knygà išsikëliau kaip tikslà, taèiau vis nerasdavau istorijos, kurià norëèiau paversti knyga." Erika Urbonaitë dþiaugiasi, kad gyvenimas pakreipë jos gyvenimà taip, kad tinkama istorija, kokia skaudi ji bebûtø, atsirado.

Oksana LAURUTYTË

Jeigu kas nors paklaustø menininkës Inetos Vaitekûnienës, kà ji norëtø gauti dovanø Kalëdoms, atsakymo sulauktø vieno - dovanos, kurioje bûtø gabalëlis dovanojanèiojo sielos. Nes pati Ineta draugams ir artimiesiems dovanoja tik savo kûrybos darbus - veltinio papuošalus, sages, dëþutes, knygeles, išdabintas dekupaþo technika. "Dovanoti savos kûrybos darbus net didesnis malonumas, nei gauti dovanø", - sako menininkë ir dalijasi idëjomis, kaip sukurti tikrà kalëdiná stebuklà.

Dailininkë, dizainerë, studijos "Menoja" vadovë Ineta Vaitekûnienë ásitikinusi, kad paèios geriausios dovanos Kalëdoms tos, kurias sukûrei pats.

Namuose – lobynas rankdarbiø

Vos prisiartinæs prie Ginkûnuose gyvenanèios Inetos Vaitekûnienës šeimos namo supranti, kad èia gyvena išmonës nestokojantys þmonës. Ant durø jau pakabintas Kalëdø vainikas, o áþengus vidun išvysti laiptø turëklus, išpuoštus raudonais kaspinais, skoningai papuoštà eglutæ. "Kai nori - spëji", - nusišypso þavi moteris, pasipuošusi originalia sage, sukurta iš karoliukø, kaspino ir dekupaþo technika sukurto piešinio.

Nors þvilgsnis ir uþkliûva uþ sagës, akys išsipleèia iš nuostabos pamaèius, kokiø groþybiø pridëta ant Inetos stalo - kalnas dekupaþo technika išdabintø ir senoviškus meno kûrinius primenanèiø uþrašø knygeliø, dëþuèiø, galybë veltinio papuošalø - auskarø, karoliø, apyrankiø - bei dabar taip madingø sagiø, sukurtø iš ávairiø puošmenø. "Štai šità labai mëgstu", - parodo sagæ, kurios pagrindas - maþytë maþdaug 1665-aisiais olandø kilmës dailininko Johanneso Vermeero nutapyto paveikslo "Mergina su perlo auskaru" reprodukcija.

Ineta prisipaþásta labai mëgstanti ir Jano van Eiko kûrybà - jos namuose kabo kelios šio garsaus tapytojo paveikslø reprodukcijos ir kopijos, vienà kuriø nutapë pati Ineta. Panašu, kad ji moka viskà - siûti, tapyti, klijuoti, modeliuoti, projektuoti. Kur nemokës, juk dešimt metø paskyrë mokslams - studijavo ir Kauno Stepo Þuko taikomosios dailës mokykloje, ir Šiauliø universiteto Dailës faklutete, baigë magistrantûrà, ágijo dailës ir grafikës diplomà. Kol studijavo, dirbo rûbø, grafinio dizaino, baldø dizainere, dabartinë jos veikla - interjero dizainas. Inetos šeimos namas - didþiausias jos gebëjimø árodymas.

Bet ne apie darbà kalba, o apie pomëgá kurti. Juolab kad Ineta ne tik pati kuria - Ginkûnuose jau penkerius metus veikia jos ákurta studija, kur susirinkusios moterys piešia, tapo, lipdo, siuva. "Prieš penkerius metus man kilo mintis Ginkûnuose suburti bendruomenæ, kurios nariai draugautø kurdami. Þinojau, kad galiu ir sugebu pamokyti kitus", - šypsosi ji.

Ineta po miestelá pati išnešiojo reklamines skrajutes, išmëtë jas á pašto dëþutes, pati iškabino skelbimus. Rezultatas – kûrybos pasimokyti panoro šešios moterys. Dabar menininkë gali pasigirti, kad studijà lanko per 40 moterø, kurios ne tik tapo paveikslus ant drobës, popieriaus ar šilko, bet ir kuria keramikos darbus bei ávairius aksesuarus, papuošalus.

Dekupaþo technika galima puošti viskà – knygeles, dëþutes, baldus ir net drabuþius.

Marijos Antuanetës aistra

"Þmonës su vis didesne baime kalba apie krizæ, o meno terapija - geriausias bûdas atsipaladuoti ir pajusti kûrybos dþiaugsmà", - sako Ineta. Su studijos moterimis ji kasmet rengia parodas ir sako, kad moterø, kurios neturëjo jokio meninio išsilavinimo, kûrybingumas jà stebina. "Maèiau, kokios nedràsios jos atëjo ir kokios yra dabar. Surandu ávairiø pavyzdþiø kûrybai, bet jos ne tik paèios sugalvoja kà nors originalaus, bet ir ákvepia viena kità", - sako Ineta.

Studijos sëkmë Inetà paskatino ákurti viešàjà ástaigà "Menoja". Toks studijos statusas leis kûrëjoms rašyti projektus ir gauti lëšø didesniems kûriniams, kuriø tikslas - reprezentuoti miestà, skatinti þmones kurti, išreikšti save. Tokia studija dar šiemet prieš Kalëdas turi atverti duris ir Šiauliuose. Ji ákuriama tam, kad norinèios išmokti ávariø dekoravimo bûdø moterys vienoje vietoje galëtø rasti ir idëjø, ir priemoniø idëjoms ágyvendinti. Juk tam, kad kurtum dekupaþo darbus, reikia ne tik servetëliø, bet ir daþø, specialaus lako, klijø, o norint kurti aksesuarus reikia kriauklyèiø, karoliukø, kaspinëliø ir kitokiø graþiø dalykø.

"Dekupaþo technikà galima panaudoti bet kokiam paviršiui dekoruoti - medþio, odos, net metalo, tad senovës dvelksmà galima ápûsti ir paprastai medinei pjaustymo lentutei, ir masyviam baldui. Tereikia keliø dalykø - kantrybës, noro, tikëjimo ir nebijoti fantazuoti", - sako Ineta ir pasakoja, kas yra dekupaþas.

Paprasèiausias dekupaþo bûdas - iškirpus iš popierinës servetëlës norimà pavieksliukà, viršutiná jo sluoksná uþklijuoti ant paviršiaus. Tuomet tepamos specialios priemonës, kuriomis sukuriamas lyg nuo laiko naštos suskeldëjæs vaizdas. "Visi gali tai padaryti. Yra du bûdai, kaip to išmokti. Tai bandymai ir klaidos. Arba galima pasitarti su išmananèiais", - šypsosi pašnekovë.

Dekupaþo technikà gali ávaldyti kiekvienas, kuris moka laikyti rankose þirkles. Menininkë sako, kad ši technika atsirado dar XII amþiuje Kinijoje, o kaip meno šaka paminëta XV amþiuje Vokietijoje. Prancûzijoje Luiso XVI rûmø dvariškiø ir Marijos Antuanetës hobis buvo dekupaþas.

Kilmingos rûmø damos juk popieriniø servetëliø neturëjo - jos nerûpestingai karpë garsiø menininkø drobes, klijavo paveiksliukus ant vëduokliø, baldø, aksesuarø, lakavo ir taip graþino aplinkà. "Marija Antuanetë buvo tragiško likimo moteris ir tai, kad ji atrado dekupaþà - nenuostabu. Ji ëmësi kûrybos, bandydama rasti dþiaugsmà gyvenime", - sako kûrëja.

Veltinio papuošalai – išskirtinei moteriai. Povilo LUNGËS nuotr.

Kalëdiniø dovanø parduotuvëse neperka

Idëjø savo darbams Ineta randa aplinkoje, idëjø paþeria ir jos studijà lankanèios moterys. "Dekupaþà panaudoti uþrašø knygoms dekoruoti sugalvojau pati, o kai papuoštà padovanoju, dþiaugsmo energija manæs ilgai neapleidþia. Mano sukurtomis sagëmis puošiasi visos mano draugës ir man nereikia sukti galvos, kà kam padovanoti Kalëdø proga. Visas dovanas sukûriau ir pagaminau pati. Jau dabar mane lanko dþiaugsmas, kai þinau, kaip nudþiuginsiu kitus. Juk kurdama meno kûriná atiduodu visà savo širdá, sielos šilumà. Dovanoti šiltus jausmus – geriausia dovana", - šypsosi ji.

Moteris sako, kad nuo rugsëjo visos jos studijos moterys tik ir teuþsiima dovanø savo artimiesiems ir draugams kûrimu. Kai reikia rengti parodas, šias dovanas jos pasiskolina – iš anksto áspëja, kad prireiks.

Á rengiamas parodas kvieèiami menotyrininkai, kuriø recenzijos kûrëjoms suteikia sparnus. "Menotyrininkai sako nesitikëjæ, kad jokio meninio išsilavinimo neturinèios moterys geba sukurti tokius profesionalius darbus", - sako Ineta ir patvirtina, kad kurti papuošalus iš veltinio, kurti sages, dekupaþo technika dabinti ávairius daiktus gali kiekviena. Truputis kantrybës, o rezultatas apstulbins ir patá kûrëjà, ir tà, kuris rankdarbá gaus dovanø.

"Man ir paèiai patinka gauti dovanø tokius daiktus, kuriuose yra gabalëlis dovanojanèiojo širdies. Tai gali bûti net saldainiukas, kurio popierëlis sukurtas dovanotojo. Kai matai, kad þmogus galvoja apie tave, supranti, kad turi draugà. Dovanodamas savo rankø darbà visada pataikai šimtu procentø", - šypsosi Ineta.

Eva JAGMINAITË

Taikuri – tokià pravardæ, tiksliau, vardà fokusininkas šiaulietis Gintas Gustas parsiveþë iš Norvegijos. Magas sako ten patekæs atsitiktinai, kai buvo pakviestas parodyti savo komiškosios magijos triukø Suomijoje vaikams. Nors prieš išvykstant iš Lietuvos atrodë, kad kelionë idealiai suplanuota, nuotykiai prasidëjo vos nusileidus lëktuvui Suomijoje. Nespëjæs išvykti iš šios šalies, magas jau buvo sulaukæs pasiûlymø vël joje surengti pasirodymus kitø metø pradþioje.

Gintas Gustas daþnai pasirodo Èarlio Èaplino amplua, taèiau þiûrovai pasirodymuose gali išvysti ir tikràjá mago veidà.

Vos susitarta dël mašinos

Šiaulietis magas, ne kartà pasirodymus rengæs ávairiose Europos šalyse, Brazilijoje bei JAV, sako nesigilinæs, kaip já susirado agentas, paprašæs suomiø vaikams pristatyti lietuviškà magijà. Nors kelionë, atrodytø, buvo kruopšèiai suplanuota, vos išlipus iš lëktuvo Helsinkyje prasidëjo nuotykiø lavina. "Mane pasitiko, sako - štai tavo mašina. Nustërau, nes automobilis kokiø septyniolikos metø senumo, automatinë pavarø dëþë ir durys... neatsidaro. Sakau - atsiprašau, aš á tà mašina nelipsiu. Šalis man neþinoma, oro sàlygos ir matomumas prastas, o pratæs aš prie mechaninës pavarø dëþës. Tada iškart pasiûlë naujutëlaitá automobilá, bet tuètuojau pridûrë, kad jei sudauþysiu -mokësiu. Vël sakau - nelipsiu. Ásëdau á mašinà, navigacijos nëra. Pasiûlë ásigyti þemëlapá. Tai ir padariau", - dar neišblësusius áspûdþius iš Suomijos pasakoja G. Gustas. Prasto matomumo sàlygomis vargais negalais radæs viešbutá, fokusininkas tesvajojo greièiau pailsëti kambaryje. Ir štai dar viena staigmena. Viešbuèio durys aklinai uþrakintos, taèiau ilgai beldæs šiaulietis vis dëlto magas pateko vidun.

Panašus netikëtumas G. Gusto laukë ir viešnagës pabaigoje, kai dviem keltais persikëlæs ir pagaliau patekæs á Korpo salà, nuvykæs á nurodytà viešbuèio vietà, suprato, kad jam išnuomotas ne viešbuèio kambarys, o visas namas, taèiau jo šeimininkë išvykusë ilsëtis. Pas kaimynus pasibeldæs magas išsiaiškino, kad rakto jis turi paprašyti netoliese esanèioje uþeigoje, o patekæs vidun pasijuto lyg raganø name su senom girgþdanèiom lovom, sendaikèiais. Pusæ nakties baimindamasis, kad neámtø vaidentis, magas buvo ájungæs šviesà, kuri vëliau máslingai pati uþgæso.

Pasirodymai savivaldybëje ir mokyklose

Keletà pirmøjø pasirodymø G. Gustas surengë Paimio (150 km nuo Helsinkio) miesto savivaldybëje. Vëliau kone visà savaitæ fokusais liknsmino ávairiø mokyklø moksleivius. "Savivaldybëje prëmimas buvo super. Taèiau vos atvykus á pirmàjà mokyklà ištiko lengvas šokas – visi ëjo pro šalá, spinduliuodami visišku šaltumu ir abejingumu. Paaiškinau, kas aš toks, abejingai palydëjo á patalpà, kur galiu ruoštis pasirodymui. Bet net pasirodymo pradþioje supratau, kad visa daugiau nei šimto mokytojø ir vaikø auditorija spinduoliuoja šiaurietišku šaltumu. Teko paèiam tirpdyti ledus. Manau, uþbûriau juos savo judrumu. Nenustygau vietoj, nuolat šminirëjau tarp vaikø, kad visi jaustøsi pasirodymo dalimi. Jie skundësi, kad fotografuodami negali manæs pagauti á kadrà. Supratau, kad patikau jiems. Daug kas padëkojo uþ puikø šou", - pasakoja magas.

Tiesa, vienas mokinys, pamatæs pasirodymuose rusiškà monetà, iškart nutarë, kad magas iš Rusijos. Gintas Gustas suskubo paaiškinti, kad Suomija taip pat ilgai buvo Rusijos dalis, taèiau dabar nëra, kaip ir Lietuva.

Magas sako labiausiai suþavëtas Korpo salos publika. Šioje suomiams priklausanèioje saloje daugiausia gyvena švedai. "Jie visiška priešingybë suomiams. Jie šilti, labiau panašûs á mus. Uþ triukus, parodytus restorano savininkui, gavau didþiulá bokalà ananasø sulèiø", - pasakoja fokusininkas. Jis sako, kad buvo ásipraustas á gana grieþtus reikalavimus – pasirodymas turëjo bûti ne ilgesnis, ir ne trumpesnis nei 35 minutës, o be asistentø atvykæs magas visà pasirodymams riekalingà "amunicijà" pasiruošti ir po pasirodymo supakuoti turëjo pats.

Suomijos vaikai atkreipë dëmesá á ant mago nugaros ásitaisiusá milþiniškà vorà. Ginto GUSTO asmeninio archyvo nuotr.

Atsigavimas – sauna

Šiaulietis buvo maloniai nustebintas, kad visur, kur bebuvo apsistojæs, turëjo galimybæ vakare pasimëgauti sauna, sako kelionës metu bûtent ten atsipalaiduodavæs ir atgaudavæs jëgas.

Magas vis dëlto sako, kad suomiai paliko šiek tiek slogø áspûdá, mat pasirodë labai pavydûs, nepaslaugûs ir šalti. "Niekas ten negrasina ekonominëm krizëm, kaip mes, psichozës paveikti. Skandinavai dirba, ramûs, þiûri savo darþo, nesidomi kaimynais ir neverkia dël ekonominës griûties", - áspûdþius pasakoja magas. Taèiau jis sako, kad suomiai daug patiklesni nei lietuviai.

Ádomiau ištraukti dešrà nei pradanginti vagonà

G. Gustas sako, kad ne paslaptis tai, jog gerokai lengviau yra pradanginti didelius daiktus ir uþ tai susiþerti milijonus, nei priversti þmogø šypsotis. "Realiai esu stebimas kaip ant delno. Negaliu padaryti në menkiausios klaidos. Didelius daiktus pradangina gudri technika, negaliu atskleisti paslapèiø, taèiau patikëkit, lëktuvà pradanginti paprasèiau nei ištraukti þmogui iš uþanèio kamuoliukà, - sako þinomas magas. - Stengiuos valdyti publikà. Turiu dešimt pirštø, su kuriais turiu "paimti" publikà, pasitelkdamas psichologinius ágûdþius, bendravimà, átaigà, mimikà."

Magas teigia, kad amunicijos savo pasirodymams Lietuvoje nerandàs, viskà tenka ásigyti uþsienyje. Èarlio Èaplino ávaizdá pasirinkæs magas sako rûbus pasirodymams uþsakantis pasiûti arba taip pat uþsakantis uþsienio šalyse.

Jolanta ŠIDLAUSKIENË

Šiemet Šiauliø universitetas minëjo aukštosios mokyklos 60-metá. Galima paminëti ir dar vienà sukaktá. Suëjo metai, kai po ilgokai uþsitæsusiø rinkimø ŠU rektoriumi buvo išrinktas profesorius Vidas Lauruška. "Šiauliams plius" Alma mater vadovas pasakoja, kaip praëjo pirmieji kadencijos metai, kuo dþiugina, su kokiais sunkumais teko susidurti ir kokia ateitis aukštosios mokyklos laukia.

Rektoriaus postas buvusiam Technologijos fakulteto dekanui V. Lauruškai reiškia ne tik aukštesnes pareigaas, bet ir daugiau atsakomybës bei naujus ásipareigojimus. Autorës nuotr.

- Kaip apibûdintumëte prabëgusius metus?

- Šie metai - universiteto pakilimo metai. Pats vienas padaryti nieko negalëèiau, jeigu ne kolektyvas, dekanai, prorektoriai, bendruomenë. Iš penkiolikos valstybiniø aukštøjø mokyklø mûsø universitetas uþima penktà šeštà pozicijà ir yra aukšèiau net uþ Klaipëdos universitetà. Šiemet studentø net daugiau nei pernai - apie 12 tûkstanèiø. Pirmaisiais metais universitete studijavo penki tûkstanèiai studentø. Suaktyvëjo mokslinë dëstytojø veikla. Per pastaràjá mënesá buvo surengtos trys tarptautinës mokslo konferencijos.

- Kokiais darbais dþiaugiatës?

- Vyriausybei skyrus lëšø, pavyko išsaugoti Technologijø parkà, kuriam jau buvo paskelbtas bankrotas. Vyriausybë, didindama atlyginimus, skyrë lëšø tik uþ tuos studentus, kurie mokosi valstybës remiamose vietose. Trûkstamø pinigø ieškoti teko iš vidiniø resursø. Darbuotojø atlyginimus pakëlëme tiek, kiek leido ástatymas.

Neseniai duris atvërë renovuota biblioteka. Lietuvoje në viena akademinë bendruomenë neturi tokios modernios bibliotekos. Po dideliø pastangø pavyko gauti iš Norvegijos fondo paramà Zubovø rûmø fasadui atnaujinti. "Studentø kampas" jau atiduotas Menø fakulteto reikmëms. Per keturis tûkstanèius studentø turintis Socialiniø mokslø fakultetas didina ir tvarko savo skaityklà.

- Kokios specialybës nebëra paklausios, kokios - populiariausios?

- Labai gaila, kad universitetas nebesurenka studentø á vokieèiø, rusø filologijos specialybes. Apskritai kalbos išgyvena sunkø periodà. Maþiau populiari muzikos pedagogika. Anglø filologija ir ekonomika nebëra tokios populiarios kaip anksèiau. Daugiausia studentø pritraukia viešojo administravimo specialybë. Jà ágijæs jaunimas gali dirbti valstybiniame sektoriuje. Nemaþai studentø surenka neseniai atsiradusi taikomoji biologija.

- Ar siûlysite studentams naujø studijø programø?

- Rinkos diktuojamos studijø programos yra atnaujinamos, taèiau dideliø pokyèiø nebebus. Naujø programø tvirtinti neleidþia neþinia dël Aukštojo mokslo ástatymo. Nëra aiškios aukštøjø mokyklø ateities. Nepaisant to, Senate gruodþio mënesá patvirtinsime universiteto strateginës veiklos planà iki 2020 metø. Tæsime pradëtus darbus, projektus. Tikrai neatsisakome studentø miestelio idëjos. Kur, kada ir kaip ji bus ágyvendinta, priklausys nuo universiteto bendruomenës poreikiø, mokyklos plëtros.

- Kaip vertinate jaunø, perspektyviø profesoriø išvykimà á kitus universitetus?

- Galbût jie renkasi kità miestà dël jo privalumø. Bûna, kad kyla vidiniai konfliktai, keièiasi gyvenamoji vieta, šeiminë padëtis. Galbût dëstytojai jautësi išskirtiniai, norëjo bendrauti su kitais mokslininkais. Galbût jie mato geresnes karjeros galimybes. Þinoma, jø išvykimas universitetui yra praradimas, kita vertus, áþvelgiu ir geràjà pusæ. Taip atsiveria galimybës aukštesnius postus uþimti ir pasireikšti kitiems þmonëms. Juk labai sunku augti didelio medþio šešëlyje. Beje, iš mûsø dëstytojai ne tik išvaþiuoja - esame priëmæ profesoriø iš kitø universitetø.

- Koká universitetà matote netolimoje ateityje?

- Laukia labai sunkûs metai. Kalbama, kad dëstytojams atlyginimai bus keliami, taèiau šnekama, kad bus maþinamas mokos fondas. Naujasis švietimo ir kultûros ministras priþadëjo, kad bandys valstybinëse vietose esantiems studentams suteikti finansavimà, taèiau reikëtø dukart sumaþinti studentø skaièiø.

Ateinanèiais metais teks tæsti jau pradëtus darbus. Bûtinai reikia tvarkyti bendrabuèius, kuriuose sàlygos yra katastrofiškos. Tikimës, kad Vyriausybë skirs lëšø jiems remontuoti.

Anksèiau buvo svarbus ekstensyvus plëtimasis, o dabar bus atsigræþiama á studijø kokybæ. Stengsimës sudaryti geras sàlygas studentams, kad jie turëtø geras auditorijas, kad paskaitos bûtø aukšto lygio. Juk studijø kokybë priklauso nuo dviejø komponentø - studentø ir dëstytojø. Universiteto produktas yra ne studentai ar specialistai, o studijø programos, patrauklios ir konkurencingos. Programas ávertina darbdavys.

- Ar dabartine studijø kokybe studentai skundþiasi?

- Studentai piktinasi studijø kokybe, o dëstytojai klausia, su kuo dirbti, jeigu studentai yra nemotyvuoti. Nepatinka, kai studentai kalba, kad Šiauliuose studijos prastos, o uþsienyje - tobulos. Nereikia á mus spjauti. Turiu pastebëti, kad daug mûsø universitetà baigusiø studentø sëkmingai baigë magistrantûrà ir uþsienyje stoja á doktorantûrà, geba dirbti ávairiose šalyse. Šiauliø universitetas, gaudamas nedidelá finansavimà geba paruošti galbût ne paèios aukšèiausios kokybës, taèiau vis dëlto paruošti studentus, kaip ir koks nors Kembridþo universitetas.

Kaip galiu reikalauti iš jauno dëstytojo, kad jis ir puikiai vestø paskaitas, ir dirbtø moksliná darbà, jeigu negaliu gerai atlyginti jo darbà. Þinoma, gal koks nors dëstytojas ir skaito iš pageltusiø uþrašø, taèiau yra daug þmoniø, per paskaitas naudojanèiø moderniausias technologijas. Yra daug studentø, besimokanèiø uþsienyje, pasiliekanèiø ten gyventi ir þadanèiø sugráþti.

Iš tiesø áþvelgiu tik vienà problemà. Pas mus praktiškai yra suþlugdyta profesinio rengimo sistema. Kone visi baigusieji vidurinæ turi stoti á aukštàjà, todël keturiskart daugiau studentø studijuoja aukštosiose mokyklose, nei mokosi amato. Mokslo reikia siekti kiekvienam, taèiau juk ne visi gali bûti jam gabûs, galbût visai to ir nereikia.

Oksana LAURUTYTË

Treèiadiená Šiauliø filharmonijoje fotografijø parodà "Terra Ornamentica" atidaræs Kastytis Stumbrys sako, kad tai labiausiai kompiuterizuotas jo fotografijø ciklas - meninës fotografijos sukurtos pasitelkus "Photoshop" kompiuteriø programà. "Galbût kaþkam nepatiks šios parodos maniera, kas nors pasakys: "Ir aš taip galiu." Galite. Kiekvienas gali, jei yra noras. Darykite. Man bus tik smagiau", - šypsojosi autorius.

Kastytis Stumbrys-Vaiduoklis sako, kad kompiuteriu neáprastà fotografija gali sukurti per 15 minuèiø. Taèiau svarbiausias dalykas tokioje kûryboje - nufotografuoti ir atrinkti tinkamà kadrà. Autorës nuotr.

Šià vasarà 50-metá atšventæs šiaulietis Kastytis Stumbrys, televizijos þiûrovø geriau þinomas kaip laidø vaikams vedëjas Vaiduoklis, surengia jau nebe pirmà fotografijø parodà. Pirmàjà, pavadinimu "Roko muzikantai", jis surengë prieš 23-ejus metus. Vëliau pristatë portretø parodà, taèiau atëjo metas, kai gamtoje ir daiktuose jis pradëjo ieškoti poezijos ir filosofijos. Kà surado, tà pristatë fotografijos gerbëjams, taèiau po kurio laiko su fotografija atsisveikino - dešimtmetá já buvo "ásiurbusi" televizija.

Vis dëlto sugráþimas prie fotografijos buvo saldus. Anot K. Stumbrio, fotojuostas jis eikvojo "kibirais", kol galiausiai išmoko fotografijas tvarkyti kompiuteriu. Gebëjimas naudoti kompiuteriø programà "Photoshop" groþiui kurti ir leido fotografui surengti fotoparodà "Terra Ornamentica".

K. Stumbrys sako esantis labai kruopštus, pedantiškas þmogus. Fotografuodamas tik juostiniu fotoaparatu jis prašydavo fotostudijose, kad jam atiduotø visus, net ir sugadintus kadrus. Iš gerø ir iš sugadintø kadrø detaliø, panaudojus kompiuterá, ir sukurtos fotografijos parodai.

Medþiø lapai, gëlës, spygliai, pûkas, uogos ir daugybë kitø gamtos detaliø sujungta fotografijose taip, kad atrodo, jog þiûrëtum pro vaikystëje pamëgto þaislo - kaleidoskopo akutæ. Já sukdamas matai nepaprasto groþio simetriškus vaizdus. Tokios ir yra K. Stumbrio fotografijos, tik jose gali atpaþinti gamtos detales. Gali ir neatpaþinti - yra fotografijø, kur panaudota per du dûkstanèius detaliø. Tokia fotografija atrodo lyg audinys, lyg iš moèiutës skrynios ištrauktas vàšeliu ar staklëmis sukurtas nertinis.

K. Stumbrys sako, kad jis yra sukûræs ir antrà fotografijø ciklà "Gimæs iš chaoso". Šiose fotografijose negali atpaþinti gamtos vaizdø - svarbiausia jose yra spalva. Pastarajam fotografijø ciklui menininkas rengësi net penkerius metus. Didþiàjà gyvenimo dalá fotografuojantis ir rengianti parodas K. Stumbrys tikina vis dar ieškantis meno ribø ir tikintis, kad jø niekad neras. "Nes tai bûtø kelio galas", - sako jis.

Vis dëlto mieliausia veikla K. Stumbriui - pasiimti fotoaparatà, pasislëpti kur nors krûmuose ir "paparacinti" praeivius. Nes tada praeiviø veidai yra patys tikriausi. "Vos pamatæ fotoobjektyvà þmonës, paprastai akimirksniu uþsideda "kaukæ", - pastebi menininkas.

Lina ZDANEVIÈIÛTË

Ne vienà, pagalvojus apie tiksliuosius mokslus, nukreèia šiurpas. Matematika, fizika ar informatika - atrodytø, sausas, nuobodus mokslas, reikalaujantis loginio màstymo, susikaupimo, tad lyg ir nieko ádomaus èia nëra. Šá ásitikinimà paneigia Šiauliø universiteto fizikos dëstytojas doc. Mindaugas Stakvilevièius. Jo nuomone, kiekvienà mokslà galimà papuošti ar pagyvinti ir taip sudominti besimokanèius.

Dëstytojas doc. Mindaugas Stakvilevièius laisvalaiká leidþia programuodamas Autorës nuotr..

Fizika ir þmonijos raida

"Esu netikras dëstytojas, - sako M. Stakvilevièius. - Kadangi gaunu Nepriklausomybës Akto signataro pensijà – rentà (gaunantys rentà negali dirbti etatinio darbo), paskaitas skaitau pagal autorinæ sutartá. Nesu net katedros narys. Dëstau tiems kursams, kurie atlieka nuo kitø dëstytojø. Daþniausiai tai bûna 3-4 kurso studentai".

Docentas prieš dvylika metø parengë programà "Fizika ir þmonijos raida". Šá dalykà pasirenka daug studentø, kadangi vienas iš kitø suþino, kad dalykas ádomiai dëstomas. M. Stakvilevièius per paskaitas studentams nekiša sausø faktø ar skaièiø, bet informacijà pateikia þaidybine forma: uþdavinëja jiems klausimus, pats atsakinëja á studentø pateikiamus.

"Mano pagrindinis tikslas - atskleisti, kokià átakà darë mokslas visuomenës vystymuisi ir kokià átakà darë visuomenës vystymasis mokslo ir technikos paþangai, kaip vystësi þmonija, priklausomai su mokslo ir technikos evoliucijos", - kalbëjo fizikas.

M. Stakvilevièius yra baigæs Maskvos universiteto Fizikos fakultete matematinæ ir teorinæ fizikà. "Mes esame tie, kurie visiškai neišmano apie fizikos matavimus, eksperimentus, bet tie, kurie, kurdami naujas teorijas, fantazuoja ir tas teorijas aprašo sudëtingu matematiniu aparatu, po to tikrina, ar tas matematinis aparatas nepaþeidþia fizikos principø. Po to ieškome sprendiniø, kurie teisingai aprašytø þinomus reiškinius ir nuspëtø naujus. Tokia yra mûsø misija", - sako jis.

Fizika ir poezija

Garbaus amþiaus dëstytojas yra didis poezijos gerbëjas. Jis gali be perstojo deklamuoti lietuviø poetø ir rusø klasikø poezijos kûrinius net aštuonias valandas. Jau bûdamas penkeriø pradëjo mokytis poezijos kûriniø, kuriuos jam deklamuodavo mama. Dirbdamas universitete specialiai mokësi eilërašèius, kurie jam patinka ir kuriuos galima susieti su kokia nors teorema ar dësniu. Pasak M. Stakvilevièiaus, taip studentams lengviau suprasti ir ásiminti fizikos mokslà.

"Šiais laikais, kai garbinamas aukso veršis, kai viskas yra sveriama pinigais, kapitalu arba šios dienos malonumais, labai svarbu parodyti, kad gyvenime yra ir kitø vertybiø, kurios teikia didþiulá pasitenkinimà, dvasingumà. Stengiuosi, kad studento gyvenimas bûtø šiek tiek graþesnis", - pasakoja fizikas.

Fizika ir mokykla

Mokykloje išdirbæs apie 40 metø M. Stakvilevièius teigia, kad negalima leisti, kad mokiniai liktø nesusipaþinæ su matematikos ir fizikos pagrindais. Pasak jo, moksleiviai apkraunami papildomais dalykais, o neágyja reikiamø pagrindø ir vëliau prisibijo studijuoti tiksliuosius mokslus.

"Man teko dirbti beveik visose Šiauliø mokyklose, todël daug mano mokiniø ateidavo studijuoti matematikos ar fizikos. Reikia jaunimà sudominti, kad jis ryþtøsi studijuoti tiksliuosius mokslus", - sako jis.

Pasak dëstytojo, reikia moksleiviui parodyti, koks mokslas yra graþus ir kad jis yra áveikiamas. Dëstytojas sako, kad dauguma jaunuoliø pasiduoda, numoja ranka, nepasitiki savo jëgomis ar aplinkiniai nepalaiko, todël á tokias specialybes maþai ir stoja.

Fizika ir svajonës

77-eriø politikas M. Stakvilevièius save laiko eiliniu þmogumi, kuris nëra nieko sukûræs ar išradæs. Jis ásitikinæs, kad kiekviename moksle reikia fantazijos. Fizikai yra tokie þmonës, kurie turi išmanyti matematikà ir gerai išmanyti fizikos dësnius. "Jau nuo maþens norëjau išgarsëti, svajojau tapti mokslininku, bet mokslinio sprendinio išgarsëti neradau, nes trukdë pašaliniai darbai", - aiškina jis. "Man labai pasisekë, nes fizikoje visuomet atsiranda labai ádomiø uþdaviniø, kuriuos pavyksta suprasti. Tada tampa ne taip nuobodu gyventi", - dþiaugiasi savo darbu M. Stakvilevièius. Taèiau dëstytojas pasakoja, kad jo mokslinæ karjerà uþgoþë pedagoginë veikla, kuri jam teikia didþiulá dþiaugsmà.

Keletas biografijos faktø

1956 m. baigë Maskvos universiteto Fizikos fakultetà ir buvo paskirtas dëstyti Šiauliø pedagoginiame institute fizikà. Dëstë beveik visus fizikos ir matematikos dalykus, yra fiziniø mokslø daktaras, docentas.

Pedagoginá darbà pradëjo dirbti dar nebaigæs universiteto - 1954 metais Jaunimo mokykloje.

Dëstymà Šiauliø pedagoginiame institute derino su mokytojo darbu Šiauliø miesto ir rajono mokyklose.

Nuo 2003 m. yra Šiauliø miesto savivaldybës tarybos, jos Švietimo ir kultûros komiteto narys. Buvo TSRS liaudies deputatas, LKP Šiauliø miesto pirmasis sekretorius, Lietuvos Aukšèiausiosios Tarybos deputatas bei Lietuvos Seimo narys. Ketverius metus vadovavo Seimo Þmogaus teisiø, pilietybës ir tautybiø reikalø komitetui. Dabar yra Lietuvos socialistø partijos valdybos narys.

Dirba Šiauliø universitete. Dëstomi dalykai: kompiuterinë fizika, diferencialinës lygtys, fizika ir þmonijos raida.

Laura AUKSAITYTË

Trisdešimt metø teisësaugoje dirbantis Šiauliø apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimø tyrimo biuro viršininkas Arvydas Augas, atskleidus sunkø nusikaltimà ir sulaikius átariamàjá, jauèiasi tarsi plëšrø þvërá sumedþiojæs medþiotojas. O tiriant nusikaltimus komisarui yra tekæ netgi leisti þmogþudþiui paverkti ant peties. "Nors nerûkau, tyrimo metu galiu su átariamuoju ir cigaretæ sutraukti. Mano sveikatai kenkia, bet nusikaltëlis, likæs laisvëje, gali labiau pakenkti kitiems", - šypsosi A. Augas.

Šiauliø apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimø tyrimo biuro viršininkas vyresnysis komisaras Arvydas Augas Šiauliø miesto teisësaugai yra atidavæs 30 savo graþiausiø gyvenimo metø, bet yra dar þvalus, kupinas sumanymø, ateities planø ir energijos, kurios gali pavydëti ir net gerokai jaunesni kolegos. Povilo LUNGËS nuotr.

Šiaulieèiø atliktas tyrimas - pavyzdys uþsienieèiams

Praëjusá pirmadiená šalies kriminalinë policija šventë 90-ies metø sukaktá. Vyresniajam komisarui Arvydui Augui ši šventë itin dþiugi. Netgi ne todël, kad lapkrièio 9-àjà sukaks 30 metø, kai jis dirba teisëtvarkos sistemoje, bet todël, kad jo išugdyti kolegos šventëje apdovanoti padëkos raštais, policijos pasiþymëjimo þenklais ir vardinëmis dovanomis. Labiausiai já nudþiugino þinia, kad Šiauliø apskrities 2008 metø seklio konkurse nugalëtojais tapo Robertas Jagminas, Edvinas Vaitkus, Þilvinas Rimdþius ir Sandra Sireikienë. Jø dëka buvo išaiškintas 29-eriø Pakruojo rajono gyventojo Pauliaus Mickeliûno nuþudymas.

Ši byla buvo sukëlusi didelá visuomenës susidomëjimà, mat dingusio pakruojieèio ilgai buvo ieškota. Kriminalistai, pasitelkæ kareivius, šukavo miškus, išsirikiavæ grandine naršë laukus ir krûmus, braidë po pelkes, pasitelkë ir kinologus su šunimis, ir sraigtasparná, bet viskas buvo veltui. Pauliaus nei gyvo, nei mirusio rasti nepavyko. Galø gale pareigûnai išsiaiškino, jog verslininkà galëjo nuþudyti jo geras draugas, su kuriuo dingusysis turëjo bendrø reikalø.

Priremti prie sienos átariamàjá buvæ itin sunku. Pareigûnai turëjo surinkæ nemaþai árodymø, taèiau sulaikytasis viskà neigë. Galima buvo átarti, kad tai kruopšèiai suplanuotas nuþudymas, vis dëlto Pauliaus þudikà demaskuoti pavyko - tam labai pasitarnavo melo detektorius. Smurtiniø nusikaltimø tyrimo skyriaus kriminalistai ir tyrëjai su poligrafà aptarnaujanèio Vadovybës apsaugos departamento specialistu bei Policijos departamento pareigûnais átariamajam parengë klausimø testà ir jam melo detektoriaus apgauti nepavyko. Átariamasis prisipaþino ávykdæs sunkø nusikaltimà ir buvo priverstas parodyti, kur uþkasë nuþudyto draugo kûnà.

Atomazga nëra dþiuginanti - Paulius rastas negyvas, taèiau ádomu tai, kad nesenai Lenkijoje išleistame þurnale "EUROPEAN polygraph", apie poligrafo panaudojimà tiriant nusikaltimus, aprašytas minëtos þmogþudystës tyrimas. Uþsienieèiams ši byla pateikiama kaip gero ir sumanaus darbo pavyzdys.

Tai ne vienintelis atvejis, kai komisaras dþiaugiasi savo vadovaujamo skyriaus pareigûnø darbu. Per 30 metø jo ir kolegø atskleistus nusikaltimus reikëtø skaièiuoti šimtais. A. Augas yra išugdæs ne vienà respublikinio konkurso "Metø seklys" nugalëtojà ir, pasak kolegø, pats turëtø bûti tituluojamas sekliø sekliu.

Košmarø nesapnuoja

Kokius rezonansinius nusikaltimus nuolat prisimena pats komisaras? "Dviejø vienodø nusikaltimø nebûna, neámanoma ir tobulai suplanuoti nusikaltimo. Nebaugina manæs kraujo klanai, knisimasis po šiukšles, darbas antisanitarinëmis sàlygomis. Baltom pirštinëm nusikaltimo neištirsi. Sakau tai perkeltine prasme, nes apþiûrint ávykio vieta labai daþnai pareigûnai ir specialistai mûvi apsauginëmis pirštinëmis. Yra pareigûnø, kurie, gráþæ iš nusikaltimo vietos, valgyti negali. Man lavonai prieš akis nestovi, košmarø aš nesapnuoju", - sako A. Augas pridurdamas, kad darbas yra darbas, emocijø èia negali bûti. Reikia realiai vertinti visas situacijas ir jam tikrai gaila tø þmoniø, kurie matytus kraupius vaizdus "gesina" alkoholiu.

Dirbant toká darbà, situacijø bûna išties klaikiø, pavyzdþiui, Šiaulius pašiurpino istorija, kai Kalniuko rajone buvo nuþudytas vyriškis. Jo kûnas rastas be galvos, o šià po miestà nešiojosi ir þmonëms demonstravo egzekucijà ávykdæs asmuo. Jis vëliau galvà išmetë apleistoje sodyboje.

Tà naktá, vadovaudamas nuþudymo tyrimui ir talkininkaudamas smurtininkams, komisaras šabakštyne surado maišelá su nupjauta þmogaus galva. Greitai buvo sulaikytas ir šiurpø nusikaltimà ávykdæs asmuo. Šiuo metu jis atlieka bausmæ.

A. Augas sako esantis gana emocingas, taèiau tiriant nusikaltimus širdis proto neuþgoþia. "Su átariamuoju kavos išgeriu, netgi parûkau. Þinau, rûkymas kenkia, aš pats esu nerûkantis, bet nusikaltëlis laisvëje dar daugiau gali pakenkti þmonëms. Pamenu, tyrëme þiaurø dviejø merginø nuþudymà šalia sodø bendrijos "Pušelë". Apie vienà merginà, pririštà prie medþio perpjauta gerkle, pranešë grybautoja. Antràjà suradau pats tame paèiame miškelyje pasmaugtà. Drebulys nukrëtë pagalvojus, kad gal èia dar ne paskutinë auka. Svarsèiau, kad neþinau, kà aš tam þudikui padarysiu, kai sugausime. O sulaikytas ir pristatytas á policijà átariamasis kabinete man ant peties padëjo galvà. Leidau jam išsiverkti, emocijas išlieti, išsipasakoti. Tuo metu taip reikëjo pasielgti", - sako komisaras.

Ádomu sutikti lygiavertá priešininkà

A. Augas jau nebelaksto kaip jaunystëje á nusikaltimø vietas, nebesivaiko besislapstanèiø átariamøjø. Jei bûtina, dar atvyksta á ávykio vietà, bet mieliau leidþia pasireikšti jaunimui. "Nepakeièiamø nëra, reikia pasitikëti jaunais kolegomis, ugdyti naujà kartà", - šypsosi jis.

Komisaras neslepia, kad ilgameèio darbo metu yra sulaukæs ir grasinimø, taèiau rimtai á juos nereaguoja, sugeba atskirti, kas rimta, o kas - ne. "Sutikæs gatvëje jau á laisvæ paleistus þmones, jiems rankà paspaudþiu, paklausiu, kaip sekasi. Kepurë dël to nenukrenta", - paaiškina A. Augas, nelinkæs kategoriškai vertinti þmoniø. Juk smerktinas yra ne þmogus, o jo poelgis.

Arvydo Augo archyve - senelio Jono Augo (stovi kareivio uniforma, be kepurës) fotografija. Senelis buvo paskirtas dalinio paštininku, o bûdamas nelaisvëje išmoko tris uþsienio kalbas. Arvydo AUGO asmeninio archyvo nuotr.

Komisarà itin domina tokie nusikaltimai, kuriuose susiduriama su itin gudriais kaltinamaisiais. Ádomu susidurti su lygiaverèiu priešininku. "Operatyvininkai renka, tyrëjai kaupia informacijà ir ákalèius ikiteisminio tyrimo bylose, prokurorai duoda nurodymus, vaizdas ryškëja ir galø gale ateina sukauptos medþiagos realizavimo laikas. Tada kolegos koridoriais nebevaikšto, o laksto. Daþnai átariamasis bando išsisukti, bet reikia pateikti tokius árodymus, prieš kuriuos jis bûtø bejëgis. Smagu, kai laimi intelektas", - šypsosi jis.

A. Augas dþiaugiasi, kad mûsø pareigûnai dabar vis geriau aprûpinami tobulesne kriminalistø technika, netgi tokia, kokià þiûrovai mato ávairiuose filmuose apie kriminalistø darbà. Ávykio vietose rastos seilës, prakaitas, plaukas, siûlo gabalëlis - viskas reikalinga, viskas "á apyvartà" eina. Vieni mëginiai tiriami Apskrities kriminalistiniø tyrimø biure, kiti gabenami á sostinæ, daþniausiai DNR tyrimams. Viskas tobulëja, tad galimybiø išsisukti nusikaltëliams tikrai lieka vis maþiau. "Negalima leisti, kad sukèius tave nors þingsniu aplenktø", - teigia pašnekovas.

Pinigai - ne stimulas keisti darbà

Turbût komisaras, jei kurtø kino filmà, parašytø tikrai gerà scenarijø - juk šitokia patirtis! Nusijuokæs A. Augas sako, kad jis mielai þiûri kriminalistø darbà atskleidþianèius filmus ir nemëgsta tokiø, kur fantazijos yra per daug. "Yra filmø, iš kuriø gali ir pasimokyti. Juk negali visko þinoti - kriminalistas mokosi visà gyvenimà", - paaiškina pareigûnas.

Kas lëmë, kad A. Augas tapo policijos pareigûnu? Pašnekovas sako esantis policininkø dinastijos atstovas. Sesuo, Lietuvai atkûrus Nepriklausomybæ, o tëvo brolis ir senelis tarpukariu dirbo Lietuvos policijoje. A. Augas netgi turi senø tarpukario metu policijoje tarnavusiø artimøjø fotografijø, policininkø atributikos ir senø policijos dokumentø.

Tiesa, A. Augo giminëje bûta ir daug miškininkø, pats komisaras turi miškininko ir inþinieriaus diplomus. Vis dëlto jaunas vyras prieš daugelá metø pasirinko angelo sargo profesijà ir dël to niekada nesigailëjo.

A. Augas ne tik tiria nusikaltimus, bet ir aktyviai uþsienyje pristato mûsø šalá, teisëtvarkos sistemà. Jo stalèiuje sukaupta nemenka krûvelë þurnalø "Policija", netgi Amerikoje leidþiamø teisëtvarkininkø þurnalø, kuriuose - A. Augo straipsniai.

Komisaras ketverius metus buvo ir Tarptautinës policijos asociacijos Lietuvos skyriaus Šiauliø miesto poskyrio pirmininkas, dabar yra aktyvus šios tarptautinës organizacijos narys. Staþuodamasis JAV tarptautinëje teisësaugos akademijoje ágijo draugø, uþmezgë paþinèiø, todël leidiniuose uþsienieèiams aprašo mûsø šalies bei kriminalistikos istorijà.

Pats vertingiausias leidinys, kurio sudarymo projekte dalyvauti buvo pakviestas ir A. Augas - enciklopedija apie viso pasaulio policijos pajëgas ir pataisos sistemas "World Encyclopedia of Police Forces and Correctional Systems". Enciklopedijoje, išleistoje 2005 metais ne tik JAV, A. Augas pristato Lietuvos istorijà, policijos pajëgas ir pataisos sistemà. Šá leidiná galima rasti viso pasaulio miestø ir aukštøjø mokyklø bibliotekose.

Domina istorija ir praeitis

A. Augui verèiant straipsnius talkina dukros, kurios yra uþsienio kalbø vertëjos. Erika gyvena ir dirba vertëja JAV, jaunesnë dukra Eglë - Vilniuje. Tëvas savo profesijos dëka dukroms bûna taip pat labai naudingas. Kartais Amerikos ar kitø šaliø lietuviams ir jø vaikaièiams, jau nebekalbantiems lietuviškai, kyla noras išsiversti seneliø ar proseneliø laiškus, senus dokumentus ar uþrašus. Senovine kalba dabar jau nebevartojamais þodþiais parašytus pageltusius laiškus daþnai "šifruoja" tëtis kriminalistas. Tai jo hobis.

Apskritai A. Augui labai patinka kapstytis istorijoje, kaupti istorinæ vertæ turinèius dalykus, pavyzdþiui, policijos þenklus, ieškoti senøjø þurnalø teisësaugos tema. Jo sukauptame archyve yra 1925 metais leistas Lietuvos teisininkø draugijos þurnalas "Teisë", kuriame aprašytos ávairios istorijos, tuomeèiø kriminaliniø ir kitokiø bylø nagrinëjimas, pavyzdþiui, byla, kad Šiauliø geleþinkelio stotyje 1921 metais buvo sulaikytas vagonas su 194 dëþëmis sacharino ir keturiais kilogramais kokaino. Kontrabanda siøsta vagonu á Rusijà.

Tiesa, komisaro hobis ne tik kapstytis istorijose. Kartais jis nuvaþiuoja á proseneliø þemæ – Paberþæ, aplanko šviesios atminties vienuolio tëvo Stanislovo kapà. Kartu komisaras pasirûpina ir tëviškëje po mamos mirties paliktomis bitëmis.

Pašnekovas pagal staþà jau seniai galëjo palikti postà, gal net pelningesná darbà susirasti, taèiau to jam neleidþia daryti principai - pinigai nëra ta vertybë, kurios reikëtø laikytis.

Niekam ne paslaptis, kad policininkø algos nëra pakankamos, kad pareigûnai išeina á kitas struktûras, kuriose pajamos yra keliais šimtais litø didesnës. "Algos turi bûti tokios, kad policininkui nekiltø noras išeiti. Todël ir rengiame Metø seklio konkursus, skatiname pareigûnus, kad bent moraliná pasitenkinimà gautø, kad deramai bûtø ávertintas jø darbas", - sako komisaras.

Lina ZDANEVIÈIÛTË

Šiauliø miesto fotomenininkas Aleksandras Ostašenkovas Dailës galerijoje pristatë jau treèiàjà savo fotografijø knygà "Mirties sodas". Menininko pasveikinti ir pasidþiaugti brandaus darbo rezultatu susirinko daug šiaulieèiø ir miesto sveèiø. Knygos pristatymo renginá pradëjo Dramos teatro aktorës Irenos Liutikaitës skaitomos Eugenijaus Martuzevièiaus ir Justino Marcinkevièiaus eilës.

Dailës galerijoje savo naujà albumà pristatæs fotomenininkas Aleksandras Ostašenkovas sakë, kad "Mirties sodas" - dësninga nueito kûrybos kelio dalis.

Knygos ávertinimas

"Poetinë metafora "Mirties sodas" A. Ostašenkovo kûrinyje labiau paaiškina esamà padëtá - gyvenimo laikinumà. Jis kuria fotografijas – vizualø pasaulá, kuriomis kreipiasi á filosofines, egzistencines temas. Knygos spalvingais viršeliais gundo ir vilioja. Tarp tø viršeliø ásiterpia ir knyga "Mirties sodas", kuri verèia pristabdyti ir apmàstyti kiekvienà gyvenimo þingsná. Principingu poþiûriu šis fotografas yra unikalus visame pasaulio kontekste. Reikia atrasti savo laikinumà - tik tada gali matuoti savo gyvenimo þingsnius. Tai ir atrado fotomenininkas. Mirtis ir gyvenimas yra neatsiejami", - taip apibûdino menotyrininkas Virginijus Kinèinaitis naujausiàjá A. Ostašenkovo kûriná "Mirties sodas".

Filosofas Jurgis Dieliautas teigë, kad fotoalbumo "Mirties sodas" tema nëra pati maloniausia ir nëra paprasta apie jà kalbëti.

"Mirties sodas" – tai graþi metafora, kuri turi daug prasmiø. Aleksandras Ostašenkovas - tas fotografas, kuris atskleidë mirties intymumà, kuris atsidavë mums per išgyvenimus. Kiekvieno fotografijoje áamþinto þmogaus veido bruoþai kalba, byloja apie gyvenimà, jausmus, potyrius. Aleksandras bando þmones ávesti á laibai sudëtingas bûsenas. Šis albumas nëra blizgantis, pagraþintas. Tai autentiškos akimirkos, mirties bûsenos, kurias ir pristato visiems fotomenininkas", ­ teigë J. Dieliautas.

Kûrybiniai išgyvenimai

"Kiekvienas susitikimas su þmonëmis, kuriuos aš fotografavau, suteikdavo man savotiškos asmeninës patirties. Aš iš jø pasisëmiau išminties: išklausiau jautriø istorijø, išgyvenimø, tragedijø. "Kodël "Mirties sodas?" - klausiu pats savæs. Aš dabar turiu laikà, kai galiu atsitraukti, pasiþiûrëti á savo nueità kelià. "Mirties sodas" - dësninga mano nueito kûrybos kelio dalis, tarsi bûties dugnas, nuo kurios bûtø sunku atsiskirti ir kitaip paþvelgti á gyvenimiškus procesus. Manau, prigimtis diktuoja savo kelià. Jo neieškoma, tas kelias pats suranda þmogø. Mirtis, kaip galutinis taškas, þmogaus gyvenime yra neišvengiamas. Mano visa kûryba – laikinumo þenklai. O tas þenklas yra þmogus, kuris išnyksta, tame laike kartais palikdamas kaþkokius pëdsakus, o kartais - ne", – taip aiškino savo naujausiojo kûrinio gimimà fotomenininkas A. Ostašenkovas.

"Mirties sodas" - septynerius metus trukæs darbas. Autorius pasirinkdavo vietas, kuriose galëdavo fotografuoti. Tai bûdavo ligoninës, seneliø namai... Tos vietos, kurios yra vienaip ar kitaip atskirtos nuo pasaulio. "Mirties sode" yra ir reþisûriniø momentø, kai pats autorius savo nuotraukà sugretinta su tëvo paskutinëmis gyvenimo akimirkomis.

"Tai pamàstymai per mano patirtá ir jausmus apie gyvenimo laikinumà. Nuotrauka - psichologiniai portretai, kuriuose fiksuota laikinumo dimensija. Kitø þmoniø sielose nagrinëjimas paties savæs. "Kitas krantas", "Mano miestas" - visi kûriniai rutuliojosi savaime vienas po kito", - pasakoja menininkas.

Anot autoriaus, kûryba remiasi išgyvenimais, kurie kurianèiajam dirgina ir alinà sielà. Bûtent "Mirties sodas" - sunkus rezultatas, todël nelengva já ir vertinti.

Pasak menininko, nesinori þmogui priminti, kad mirsi. Tiesiog norima parodyti, kaip reikia vertinti gyvybæ ir kas yra gyvenimas. Šá darbà autorius skirtø jautrios sielos þmogui. "Mirties sodu" A. Ostašenkovas nesistengia þmonëms priekaištauti. Tai tiesiog filosofinë mintis pamàstymui.

"Vilniuje vykusios parodos metu aš jutau atgaliná ryšá: þmonës ateina, padëkoja, juos jaudina mano darbai, kai net sunku kalbëti ir þodþiai stringa gerklëje, – pasakojo autorius. - Pats gyvenimas duoda savø patirèiø. Mano gyvenime buvo daug mirèiø, kurios sukëlë savotiškø apmàstymø.

Oksana LAURUTYTË

"Mûsø senelis", - taip á savo vadovà ir kolegà vyresnájá specialistà Vygantà Maskolenko kreipiasi policijos pareigûnai. Vygantas visai dël to nepyksta – þino, kad graþiai já taip vadina ir ne be prieþasties. Vyras policijos sistemoje dirba jau 25-erius metus, ilgiau uþ já dirbanèiø pareigûnø rinktinëje nëra. Jau prieš septynerius metus galëjæs išeiti á pensijà, 45-eriø Vygantas šios minties atsisakë. "Išeisiu á pensijà – iškart pasensiu. Puikus kolektyvas, o kai esi tarp jaunø þmoniø, pats jaunas jautiesi", - sako jis. Angelø sargø dienos proga su Šiauliø vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Patruliø rinktinës vyresniuoju specialistu kalbamës apie tai, ko policininkas negali pamiršti, kokie dabar nusikaltëliai ir uþ kà reikia nusilenkti pareigûnø þmonoms.

Vygantas Maskolenko kalba, kad nusikaltëliai ir seniau, ir dabar daro daug klaidø, taèiau nusikaltimø braiþas yra visai kitoks. Dabar nusikaltëliai ratuoti ir labiau išprusæ. Padaræ nusikaltimà sprunka automobiliu, o sulaikyti reikalauja advokato. "Milicijos laikais paþeidëjai kaþkodël prokuroro reikalaudavo", - šypsosi pareigûnas. 9460. Povilo LUNGËS nuotr.

Girtos moterys nebestebina

"Negaliu ásivaizduoti savæs civiliu, man darbas teisësaugos sistemoje áaugæs á kraujà. Kai per atostogas ar laisvadienius išgirstu policijos automobiliø sirenas, taip ir norisi lëkti, suþinoti, kas vyksta", - šypsosi Vygantas. Apie policininko darbà jis pradëjo galvoti dar bûdamas dešimtoje klasëje. Kai po daugelio metø ávyko jo klasës susitikimas, auklëtoja apsidþiaugë, kad nors vienas jos mokinys tapo tuo, kuo labiausiai ir norëjo bûti. Tiesa, ne visi dþiaugësi Vyganto pasirinkimu. "Su mama net susipykæs buvau, ji savaitæ su manimi nekalbëjo. Vëliau susitaikë. O aš pradëjau dirbti patruliu vos iš armijos gráþæs. Patruliø rinktinëje karjerà ir baigsiu", - ásitikinæs pareigûnas.

Kas tokio þavaus policininko darbe? Vygantas sako, kad pirmiausia já sudomino kino filmai apie milicininkus. Nusikaltimus išaiškinantys vyrai þavëjo solidumu, išmintimi. Policininkas prisimena scenà iš filmo "Visiems patruliams", kurioje buvo apdovanotas ilgametis patrulis. Uþ tai, kad penkiolika metø jo maršrute neávyko nusikaltimø. "Taip ir yra. Jei nusikaltimai neávyko, reiškia, gerai policininkai dirba", - sako jis.

Vygantas pakilo karjeros laiptais. Dabar gatvëse jis nebepatruliuoja, išvaþiuoja, tik jei atvyksta Prezidentas, aukšèiausi šalies valdþios atstovai. O kai buvo jaunas policininkas, tekdavo ir gatvëse viešàjà tvarkà palaikyti, ir vaþiuoti šeiminiø konfliktø spræsti.

"Šeimose konfliktai vykdavo "per butelá", daþniausiai þmonos vyrams tramdyti kviesdavo pareigûnus. Atvejai, kai siautëja girta þmona, stebino visus. Dabar nebestebina. Konfliktai kyla ir dël neblaiviø vyrø, ir dël moterø. Geria visi, o kenèia vaikai. Tiesa, geria ir vaikai. Dabar jie þino savo teises, bet neþino pareigø. Pamato pareigûnus, net buteliø nebeslepia. Netgi perspëja, kad yra nepilnameèiai ir jø sulaikyti negalime", - pasakoja Vygantas.

Neblaivius jaunuolius pristaèius á nuovadà bûna visko. Atvaþiuoja tëvai, tai ne prasikaltusius vaikus auklëja, o pareigûnus ima koneveikti. "Net puola mušti vaikø, tada jau juos reikia nuo ásiutusiø tëvø gelbëti. Patys tëvai kalti, kad vaikai tokie. Smurtas – ne priemonë vaikui auklëti. Jiems gerumo, nuoširdumo pritrûko, kad ëmë paþeidimus daryti", - sako jis.

Pašnekovas prisipaþásta ne kartà sulaukæs ir grasinimø. "Þadëjo ir uþmušti, ir atsiskaityti, o daþniausiai – atleisti. Sakë, kad rytoj jau nebedirbsiu, mat jis oho kokiø valdþios vyrø paþástàs. Esu šaltø nervø, manæs tokiais dalykais neišgàsdinsi", - šypsosi patrulis.

Kaip patruliai þmogø pagrobë

Vis dëlto yra dalykø, kuriø pamiršti negali. Iki šiol V. Maskolenko su siaubu prisimena ávyká 1991-aisiais. Visi laikrašèiai rašë apie majorà Frolovà, kuris iš karinio dalinio Šiauliuose pavogë automatà ir pistoletà, uþgrobë taksi su keleiviu ir pareikalavo vykti á Vilniø. Ten jis norëjo su V. Landsbergiu "pasikalbëti". Pareigûnai ëmë persekioti automobilá, ávyko susišaudymas, kurio metu majoras buvo suþeistas. Vëliau jis mirë ligoninëje. "Tais laikais buvo visokiø nutikimø, rusø kariuomenë dar buvo šalyje, o lietuviai tokie vieningi buvo, bandeles, kavà, arbatà mums prie Savivaldybës nešdavo. Neþinau, kas turi nutikti, kad þmonës vël taip susivienytø", - pasakoja jis ir prisimena dar vienà ávyká. Apie tai, kaip rusø kariškiams patruliai nosá nušluostë.

Lietuva jau buvo laisva, o rusø kareivai vis dar šaukë jaunuolius á kariuomenæ, juos gaudë. "Atvaþiavom prie vieno namo, prie jo trys karininkai stovëjo, jaunuolá gaudë. Pasiëmëm tà vaikinà, kariškiams pasakëm, kad atvaþiuotø á nuovadà jo pasiimti. Atitrûkom nuo kariškiø, o jaunuolá ties perëja paleidom ir liepëm slëptis. Atvaþiuoja karininkai, klausia, kur vyras. Paaiškinom, kad pabëgo, labai jau greitas buvo", - juokiasi Vygantas.

Pareigûnas sako, kad policininkø negerbia ir juos koneveikia tie, kurie yra prisidirbæ. "Kartà girtutëlá inteligentiškos išvaizdos vyrà namo parveþëm. Jis niekaip negalëjo suprasti, kodël ne á blaivyklà, o namo. Net iš mašinos nelipo, negalëjo patikëti", - šypteli pašnekovas.

Iki šiol jam širdá glosto prisiminimas, kaip vienas paþeidëjas jam nuoširdþiai padëkojo. Vygantas jaunuolá uþ girtavimà bei triukšmavimà buvo sulaikæs kelis kartus: "Po gero pusmeèio jis mane gatvëje sustabdë ir pasakë: "Aèiû." Uþ tai, kad laiku já sustabdþiau, kad jis dabar sukûrë šeimà, surimtëjo. Šitos padëkos niekada nepamiršiu. Policininkui maþai kas pasako: "Aèiû."

Uþ kà reikia dëkoti policininkø þmonoms

Vygantas nusiveda á mokomàjá kabinetà, kur ant sienø kabo stendai su iš nusikaltëliø atimtais ginklais. "Beisbolo lazdø jau nebekaupiame, atsibodo", - paaiškina ir iš stendo ištraukia þolës riedulio lazdà. Kaþkada šios lazdos buvo labai populiarios tarp nusikaltëliø. Atidarai automobilio bagaþinæ, o ten lazda. Savininkas paaiškina, kad riedulá þaidþia. "Nebuvo tada þolës riedulininkø vyrø", - nusišypso pareigûnas tæsdamas, kad gatvëse sulaikant ástatymø paþeidëjus bûta visko. Kartà jam per pirštus peiliu brûkštelëta, o laikrodþiai grumtynëse sudauþyti net trys. "Nesiseka man su laikrodþiais, todël generalinio komisaro Vytauto Grigaravièiaus dovanoto laikrodþio nenešioju. Saugau. Autoritetas man V. Grigaravièius", - paaiškina.

Pats Vygantas, nors nuo eilinio patrulio ir uþkopë karjeros laiptais ir dabar jo darbas "kabinetinis", sako niekada netroškæs pareigø, valdþios ir garbës. Vyras ávertintas keturiais apdovanojimais, kurie jam svarbûs tuo, kad jie gauti gero kolegø darbo dëka. "Bûna, kad ir pašaukiu ant jø. Bet uþ reikalà", - rimtai sako.

Vygantas pasiilgsta patruliavimo ir pasakoja, kad jo darbas kabinete labai "popierinis". Tenka sudaryti planus, kuriuos tenka kruopšèiai apgalvoti. "Vyksta šventës mieste, reikia paskaièiuoti, kiek pareigûnø budës, kur kokius darbus jiems skirti, kurie vilkës civiliais rûbais, kurie stovës prie perëjø ir panašiai. Patruliai niekada nešvenèia – Šiauliø dienos, šv. Florijono šventë, Oro balionø fiesta ar kokia kita þmoniø susibûrimo diena – visi mûsø vyrai gatvëse. Jie su þmonom per šventes negali niekur išeiti pasiþmonëti. Uþ toká supratimà ir kantrybæ visoms pareigûnø þmonoms reikia galvas nulenkti", - sako pašnekovas.

Su savo þmona Birute Vygantas susipaþino 1984-aisiais. "Ji þinojo, koks mano darbas, ir su tuo susitaikë. Juk dirbi ir dienà, ir naktá, ir iš lovos gali bûti pakeltas dël ávykio. Kai laukëme naujøjø 2000-øjø metø, në vienas patrulis iki 24 valandos në lašo alkoholio neišgërë. Laukëm, kas bus, nes pranašauta visokiø dalykø. Negali mûsø vyrai atsipalaiduoti. Bûna, švenèia gimtadiená, o sulaukia iškvietimo dël svarbaus ávykio. Atvaþiuoja, perspëja, kad vartojo alkoholio, klausia, kuo vietoje galëtø padëti. Gerbiu ir vertinu vyrus uþ toká pasiaukojimà", - sako jis.

Svajonë – ramybë ir savas namelis

Vygantas su þmona augina du sûnus. Vienas studijuoja teisæ kolegijoje, kitas mokosi penktoje klasëje. "Vyresnysis norëjo bûti policininku, atkalbëjau. Nenoriu, kad mano vaikai policininkais bûtø. Dël atlyginimo maþo, dël nepagarbos profesijai. Ir dël to, kad gal negaus tokios supratingos þmonos, kokia yra mano", - nusišypso jis.

Dël valdþios tinkamai neávertintos profesijos policininkais nori dirbti vis maþiau jaunuoliø. Šiauliø patruliais baigæ mokslus nepanori dirbti jaunuoliai jau dvejus metus. "Þmonës nori greitø pinigø, nenori dirbti per šventes, naktimis. Bûna ir tokiø, kurie pasirenka policininko profesijà ne iš idëjos, o trokšdami valdþios. Kartà vienas vyras man tiesiai pasakë – bus policininku, nes nori atsiskaityti su tais, kurie já mokykloje mušë. Tokie þmonës daro gëdà visai teisësaugos sistemai. Pareigûno vardà þemina ir sëdantys girti uþ vairo pareigûnai. Nukenèia ne tik jie, niekuo nekalti þmonës, bet visi pareigûnai", - apgailestauja Vygantas pridurdamas, kad girto policininko uþ vairo jis niekada nepateisins. "Aš galiu dràsiai þmonëms á akis paþiûrëti, niekada pareigûno vardo nepaþeminau", - sako pašnekovas.

O kaip Vygantas ilsisi, kaip atsipalaiduoja nuo atsakingo darbo? "Su þmona turime darþà, šiltnamiuose darþoves auginame. Aš nebijau rankø á þemæ sukišti, man šis darbas malonus. Man nesunku ir namus sutvarkyti, nemanau, kad tai nevyriška. O labiausiai mëgstu sukiotis virtuvëje, maistà gaminti. Prigalvoju visokiø patiekalø. Tik cepelinø neprašykit pagaminti. Viskà galiu padaryt – bulves nuskusti, sutrinti, ádarà paruošti, bet cepelinø formuoti nemoku. Netinka mano rankos cepelinams", - nusijuokia jis.

O jei jau atsitiks taip, kad teks eiti á pensijà, Vyganto galvoje iškyla vaizdas: gyvens kur nors namelyje ir kapstysis sode. Pareigûnui patinka ramybë.

Oksana LAURUTYTË

"Man labai trûksta þmogaus pozicijos šitoj visuomenëj. Þmogus yra gamtos dalis, bet pasaulá jis veda susinaikinimo link, todël fotografijose, perspëjanèiose apie praþûtá, pasitelkiau sarkazmà, ironijà, satyrà", - sako dizaineris, fotomenininkas, Šiauliø universiteto Menø fakulteto Dizaino katedros vedëjas profesorius Giedrius Šiukšèius. Šá savo poþiûrá jis išsakë neseniai atidarytoje fotoparodoje "Šalutinis poveikis".

Pasaulio bûties pavojus akivaizdus. G. Šiukšèius šá pavojø atskleidþia ir interpretuoja vaizdu. Giedriaus ŠIUKŠÈIAUS nuotr.

Gamta naikinama milþinišku greièiu

G. Šiukšèiaus paroda "Šalutinis poveikis" Šiauliø fotografijos muziejuje veiks iki lapkrièio 29 dienos. Tai jau devintoji kûrëjo personalinë paroda, kurioje eksponuojama per 40 fotografijø, skaitmeninës grafikos ir grafinio dizaino darbø ekologijos tema.

Kodël studentus dizaino dalykø mokanèiam dëstytojui kilo mintis surengti parodà, raginanèià saugoti gamtà? G. Šiukšèius sako, kad ryšys su gamta jam labai svarbus. Gimæs ir augæs Ukmergës rajone, Vepriuose - nuostabiame gamtos kampelyje prie Šventosios upës, Vepriø eþero, pušyno - iki šiol ten mielai vyksta atostogauti. "Kaþkada upëje buvo gausu þuvies, dabar jos ten nebëra. Miškai kertami, prie upës nebegali ramiai pailsëti, nes priëjimus uþtveria savininkai. Gamta naikinama nuosekliai, bet niekas to nesureikšmina. Aš matau gamtos þuvimà, o ilsiuosi visada su fotoaparatu. Todël mano parodoje fotografijos - ir prieš keletà metø darytos, ir pastarøjø metø kûrybos rezultatas", - sako G. Šiukšèius.

Kitas objektyvus parodà inspiravæs veiksnys - G. Šiukšèiaus kuriami plakatai socialine tema. Kurdamas plakatus bendraþmogiškomis temomis, ieškodamas išraiškos bûdø apie sumaterialëjimà, nuþmogëjimà, nešvarià politikà, menininkas sako pavargstantis. Poilsio bëgantis á gamtà, o ten - ekologinës problemos, kurias sukelia socialiniai veiksniai. "Todël aš ir kalbu apie šias problemas", - sako jis.

Ekologiškas dizainas

G. Šiukšèius rašo straipsnius ekodizaino tema. Kaip dizaineris, jis, rodos, turëtø skatinti þmones vartoti, kurti daiktø aplinkà. "Aš matau vartotojiškos visuomenës problemas, matau, kad vartojimas didëja milþinišku pagreièiu, taèiau to pasekmë - teršiama gamta, naikinamas pasaulis. O ekodizaino tikslas - skatinti lengvai utilizuojamos, perdirbamos produkcijos gamybos procesus. Juk dabar Þemëje yra 6 milijardai þmoniø, greit bus 10 milijardø, vartotojø daugëja, tad katastrofa dël vartojimo neišvengiama. Rodos, tai niekam nerûpi, þmonës sako, kad išgyventi sunku, nerûpi jiems pasaulio išsaugojimo problemos. Bet tai negali nejaudinti, aš noriu atkreipti á tai dëmesá", - aiškina parodos autorius.

Ekologijos problema susijusi su þmogiškosios màstysenos ribotumu. Lietuvos mokslininkø sàjungos narys G. Šiukšèius dþiaugiasi, kad Šiauliø universiteto bendruomenë, kuri ugdo paþangø, šviesø þmogø, bando gvildenti ne tik savo regiono, bet ir viso pasaulio problemas. Universiteto dëstytojo Alfredo Lankausko dëka sukurtas vandeniliu varomas automobilis, kurio dizainà kûrë G. Šiukšèiaus studentas, ŠU Botanikos sodas per Þolinæ rengë fotoparodà ekologine tema, štai dabar surengta G. Šiukšèiaus paroda "Šalutinis poveikis".

Parodos "Šalutinis poveikis" autorius Giedrius Šiukšèius sako, kad jam labai svarbu išreikšti savo nuomonæ, jis vertina savo nuomonæ turinèius þmones. "Pasitelkiu ironijà, sarkazmà, satyrà, nes kartais jos reikia, norint paraginti þmones màstyti", - sako kûrëjas. Autorës nuotr.

Fotografija - ne matematika

Paroda išskirtinë tuo, kad jose autorius pašaipiai ir su ironija þvelgia á sumaterialëjimo, globalizacijos, masinës kultûros poveiká mûsø aplinkai. Darbuose - átampa, dramatiškumo nuotaika.

"Fotografijos menas - ne matematika, aš bandþiau uþgauti jausmus vaizdais. Persipina ir protas, ir jausmas. Svarstau, ar man pavyksta perteikti tà jausmà, bûna, kad nebegaliu þiûrëti á savo darbus. Màstau, kad net dešimtosios dalies idëjos neperteikiau. Todël labai svarbu, koks þiûrovas yra, kiek jam rûpi, kiek skauda, kiek jis išprusæs. Štai nufotografavau kirà pajûryje be galvos. Fotografijoje matyti, kad tà galvà jam išlesiojo kiti kirai. Juk ir mûsø visuomenëje panašûs procesai vyksta. Ar þiûrovas tai pastebi?" - klausia parodos autorius.

Apie 30 metø fotografuojantis, parodose šalyje bei uþsienyje dalyvaujantis G. Šiukšèius sako, kad fotografijas ir skaitmenine grafikos technika sukurtus darbus sunku priskirti vienai konkreèiai meno rûšiai. Jie daþniausiai perþengia tradicinæ fotografijos ar grafinio dizaino sampratà ir tampa skaitmenine, ir fototechnika atliktais vizualaus meno kûriniais - tai bûdinga šiuolaikiniam menui.

Autorius pasakoja, kad daugiausia fotografijø jis sukûrë atostogaudamas. Studentø mokymas, vadovavimas katedrai, dalyvavimas posëdþiuose atima daug laiko, tad atsiduoti kûrybai nelabai yra kada. "Vasarà vaikštinëju pajûryje su fotoaparatu, nes negaliu be jo. O kûryba yra kankinantis dalykas. Kartais mënesius kankiniesi, tarsi á transo bûsenà patenki, kol randi tinkamà sprendimà. O tada taip gera ant dûšios tampa, gráþta ta išeikvota energija. Tai ir yra kûrybos teikiamas dþiaugsmas", - sako G. Šiukšèius.

Oksana LAURUTYTË

Pirmosios Šiauliø universiteto estrados meno specialybës absolventø laidos aktoriai be darbo neliko – dauguma jaunuoliø pakviesti á šalies teatrus kurti vaidmenø. Tiesa, talentingi þmonës vien darbu neapsiribojo – dalis siekia magistro laipsnio kitose aukštosiose mokyklose.

Teatro katedros absolventø pirmosios laidos (vadovas A. Keleris) šokio spektaklis "Grotuota laisvë". Zenono RIPINSKIO nuotr.

Á teatrus pakviesti šeši iš devyniø

Prieš ketverius metus visiškai naujà specialybæ Šiauliø universiteto Menø fakulteto Teatro katedroje pasirinko 22 aktoriniø gebëjimø turintys þmonës. Jaunuoliø bûta visokiø – vieniems tereikëjo diplomo, kiti norëjo linksmai studentauti, taèiau buvo ir tokiø, kurie nuo maþø dienø svajojo bûti scenoje. Per ketverius metus nerimtai á pasirinktà specialybæ þiûrëjæ ar supratæ, kad ásëdo ne á savo roges, jaunuoliai "nubyrëjo", tad estrados meno specialybës diplomus gavo devyni absolventai. Gavo tie, kurie jø ir buvo verti, mat jau studijø metais vieni pradëjo dirbti teatruose, o kiti buvo pakviesti á juos išsyk baigæ studijas.

Á Šiauliø dramos teatrà pakviesta dirbti Viktorija Krivickaitë ir Mindaugas Jurevièius. Viktorijai ir Mindaugui jau pasiûlyti vaidmenys reþisieriaus Algimanto Pociûno statomame spektaklyje pagal Edmondo Rostando pjesæ "Sirano de Berþerakas″.

Naujame spektaklyje Mindaugas vaidins gvardietá Kristianà, ásimylëjusá graþuolæ Roksanà, kurià ákûnys Viktorija. Mindaugas pasirodys ir spektaklio "Princesë Turandot" epizodiniame vaidmenyje. Romanas Dudnikas dar prieš studijas vaidino Šiauliø dramos teatre, tad iš jo ir nebuvo išëjæs.

Šiauliø lëliø teatre "Avilys" dar bûdama studentë pradëjusi kalbinti lëles Renata Savickaitë šiame teatre ir pasiliko. Ji buvo pakviesta vaidinti Panevëþio teatre "Menas", taèiau nusprendë bûti "lëlininke" – jai vaidinti su lëlëmis sekësi geriausiai.

Du absolventai – Gintarë Knizikevièiûtë ir Gintautas Þiogas - pakviesti á Panevëþio Juozo Miltinio dramos teatrà, na, o šokyje save realizuojantys jaunuoliai - Regina Petrûnienë ir Aivaras Vaièiulis - toliau sëkmingai dirba su šokëjais: Regina – choreografiniame kolektyve "Aušrelëje", o Aivaras Moksleiviø namø klube "Draugystë" moko breiko šokio.

Devintasis kurso studentas, prieš kelerius metus vienos televizijos anekdotø pasakojimø šou suspindëjæs Audrius Cinkutis, šiuo metu ieško darbo. Jaunas vyras teisëjauja krepšinio varþybose ir sako, kad su aktoryste kol kas jokiø reikalø neturi. Aktorystë á jo gyvenimà turëtø gráþti artëjant Kalëdoms, mat Audrius "dirba" Kalëdø Seneliu.

Docentë Marija Þibûdienë, Teatro katedros vedëja, teigia, jog studentai lavinami visapusiškai – mokomi vaidybos, dainavimo, šokio, scenarijaus rašymo, rengia savarankiškus meninius projektus, kuriuos ágyvendina Mokomojo teatro scenoje. "Tikiu, kad studijø metais gimusios idëjos bus plëtojamos ir turës átakos Šiauliø kultûriniam gyvenimui, – sako M. Þibûdienë. - Dabar mûsø studijas pasirenkanèiø þmoniø motyvacija yra visiškai kitokia – jie þino, kur stoja ir ko siekia. Pirma laida buvo pirmas blynas, dauguma iš jø "nubyrëjo". Studijø programa buvo áregistruota prieš keletà mënesiø iki stojamojo egzamino, todël dauguma nelabai suprato, kà èia veiks. Taèiau pirma laida visada bus pirma ir labai svarbi Teatro katedrai. Su šiais studentais mes patys, dëstytojai, ieškojome, kûrëme, studijavome. Dabar nuoširdþiai dþiaugiuosi, kad visi absolventai rado savo vietà. Visada norëèiau þinoti, kaip jiems sekasi."

Tiesa, keturi absolventai – R. Savickaitë, G. Knizikevièiûtë, V. Krivickaitë ir G. Þiogas - nusprendë mokytis toliau – jie siekia tapti magistrais.

Studentai mokomi net buhalterijos

Estrados meno specialybæ pasirinkæ jaunuoliai gavo ir gauna þiniø, kuriø neteikia jokia kita aktorius rengianti aukštoji mokykla. Jie ne tik ugdomi bûti profesionaliais aktoriais, gebanèiais pritaikyti studijø metu ágytas þinias teatro scenoje, kultûros ástaigø veikloje, pramogø versle, bet ir gauna kultûros vadybos, finansø ir buhalterinës apskaitos þiniø, reþisûros, grimo, teatro ir muzikos istorijos, kompiuteriniø technologijø taikymo, audiovizualinio meno pagrindø.

"Kai kurie dëstytojai menininkai netgi kalbëjo, kad ir jie norëtø pas mus mokytis. Juk turëti supratimà apie buhalterijos, finansø pagrindus, mokëti parengti autorines sutartis yra labai svarbu ir naudinga. Aktoriui skaièiai – "toli švieèia", o, pavyzdþiui, bûna ir vieno aktoriaus teatras. Spektaklius statantis ir juose pats vaidinantis þmogus sëkmingai gali pats tvarkyti savo teatro buhalterinius dokumentus", - teigë Teatro katedros vedëja pridurdama, kad studijø metu siekiama parengti visapusiškai išprususá þmogø.

Rengs L. Noreikos vardo skaitovø konkursà

Pirmàjà laidà išleidusi Teatro katedra per ketverius metus suformavo stiprià dëstytojø komandà. Pirmajam kursui šiuo metu vadovauja Panevëþio Juozo Miltinio teatro vadovas Rimantas Teresas, antrajam – Šiauliø dramos teatro aktorius Sigitas Jakubauskas, treèiajam - Šiauliø jaunimo teatrinës studijos "Helijas" vadovë Virgilija Staševièiûtë, ketvirtajam – Šiauliø dramos teatro aktorius, Šiauliø estrados teatro ákûrëjas Juozas Þibûda.

"Dþiaugiuosi, kad studentus moko profesionalai, rimti, atsakingi þmonës. Juk mokyti studentus nëra pelningas darbas - dirbama iš idëjos, iš pagarbos teatrui. Labai dþiugina tai, kad mieste jau juntamas jaunøjø aktoriø buvimas", - sakë M. Þibûdienë.

Teatro katedros vedëja teigë pastebëjusi, kad iš mokyklø ateina studentai su labai kukliu kultûriniø þiniø bagaþu, neskaito knygø. Studijø metu siekiama uþpildyti šias spragas ávairiais bûdais. Vienas jø - lapkrièio pabaigoje rengiamas scenos aristokrato, aktoriaus Laimono Noreikos vardo skaitovø konkursas, á kurá kvieèiami dalyvauti visi Lietuvos aukštøjø mokyklø teatro krypties studentai.

"L. Noreikos dukros leido pavadinti konkursà savo tëvo vardu, suteikti reikiamos informacijos apie já. Šio aktoriaus kûrybinis kelias prasidëjo taip pat Šiauliuose. Mes siekiame, kad tokie korifëjai jaunimui bûtø pavyzdys. Juk bûti L. Noreikos vardo skaitovø konkurso diplomantu - didþiulë garbë ir pripaþinimas", - kalbëjo Teatro katedros vedëja.

Oksana LAURUTYTË

Dešimt dienø, kone kas vakarà, kartais net iki pirmos valandos nakties, šiaulietë Tatjana Daukšienë švelniai suglaustais delnais sëdëdavo prie stalinës lempos. Net balsu imdavo maldauti: "Na, išsirisk, pagaliau, išsirisk." Tarsi pajutus jos prašymus, delnuose, kuriuose gulëdavo maþas kiaušinis, ávykdavo keistas dalykas. Tatjana pajusdavo lyg sûkuriukà, o tada lyg iš skustuvu suraiþyto kiaušinio lukšto pasirodydavo maþutëlio þalèiuko galva. Iš viso Tatjanos namuose iš kiaušiniø išsirito 20 šaltakraujø gyvûnø. Taèiau, atvykus maþyliø fotografuoti, šeimininkams ir þurnalistams þalèiai surengë staigmenà.

Tatjana Daukšienë yra auginusi visokiø gyvûnø, bet þalèiai buvo pats netikëèiausiais jos rûpestis. Moteris sako, kad paëmusi þaltá á rankas pajunta neapsakomà ramybæ – þalèiai suteikia geros energijos.

Þalèiø paieška spaudë prakaità

Suþinojæ apie moterá, išperinusià dvidešimt þalèiø, susitariame dël interviu. Tatjana Daukšienë sako dalá þalèiø jau išleidusi á kemsynus, o keturis sumanæs auginti jos brolis Eugenijus, tad geriausia kalbëtis jo namuose, kur keturi vikruoliai ir auga terariume.

Áeiname á namus, Eugenijus atsargiai áneša stikliná terariumà, išklotà samanomis, su indu vandeniui. Sako, kad þalèiai slepiasi samanose, tuoj juos ištrauks.

Deja, kiek beþiûrime, þalèiø nematyti. Eugenijus ir Tatjana ištraukia visas samanas, pakelia stikliná indà, apþiûri já – þalèiø nëra. Nustebæ þiûrime vieni á kitus, Tatjana paprašo brolio parodyti, kokiu dangèiu terariumas buvo uþdengtas. Eugenijus atneša skaidrios plastmasës gabalus su maþomis skylutëmis orui. Tatjana ima juoktis: "Pro šias skylutes jie lengvai išlindo."

Þvilgsnis krypsta á namuose laikomà kinø kuoduotøjø veislës šuná. Ne, jis þalèiukø negalëjo suësti. Tatjana uþsideda akinius ir paþada, kad pasprukusius þalèius trijø kambariø bute ji tikrai suras, nepaisant to, kad maþyliai gali bûti bet kur ir yra maþyèiai vos 20 centimetrø ilgio gyvaèiukai.

Moteris pasakoja, kad, bûdama vos penkeriø, seneliø nuostabai plikomis rankomis yra ir þiurkæ, ir pelæ pagavusi. Apskritai ji nuo vaikystës visokius gyvûnus myli. Net kaip tikra katë buvo išmokusi kniaukti. Atsitûpdavo prie rûsio durø, sukniaukdavo, katinukai pas jà ir atbëgdavo. Visokius suþeistus gyvûnëlius namo tempdavusi, auginusi. Net suþeistà suopá iš miško buvo parsinešusi gydyti.

Nutariame palaukti, kuo baigsis "chuliganø" paieškos. Šiek tiek baisoka, ar neásliuogs šaltakraujis kur po marškinëliais. Eugenijaus þmona Irena nusijuokia ir sako, kad jei þalèiø dabar ir neras, ji visai nebijanti – reptilijos jai patinka. Neišsigàstø net tada, jei šie, jai miegant, imtø po antklode raitytis.

Valio! Po pusvalandþio vienas þalèiukas surastas. "Ne, èia ne tryliktasis. Tryliktasis iš kaušinio išsirito kitoks nei visi kiti – sidabro spalvos, o geltona dëmë ant jo kairiojo skruosto priminë skaièiø "3". Toká þaltá, tarsi paþymëtà likimo þenklu, Eugenijus labai norëjo auginti", - paaiškina Tatjana ir nubraukia nuo kaktos prakaità – supluko keliais beropinëdama ir beieškodama þalèiuko.

Lietuvoje þalèiai uþauga iki metro ilgio.

Þalèiams tiko tik varlës

Eugenijus ieško toliau – vaikšto po namus, apþiûri visus kampelius, o Tatjana ima pasakoti, kaip ji susidûrë su þalèiukais. Rugpjûèio pradþioje šeima tvarkë malkas savo sode Rëkyvoje. Vyrus puolë vapsvos, bitës, šie liejo vandená, kitaip nuo jø gynësi. Bevartydami senus ràstus su kiaurymëmis jie aptiko keistà radiná – tarsi á padëkliukus po tris susiklijavusius putpelës kiaušiniø dydþio baltus kiaušinius. Pamanæ, kad èia gali bûti širšiø lizdas, vyrai išmetæ radiná á bulvienojus. Tiesa, darbininkai matë vienà, vëliau dar vienà þaltá, bet minèiø dël to, kieno lizdas, jiems nekilo.

Kai apie radiná suþinojo Tatjana, išsyk nubëgo lizdo ieškoti. Moteris pamanë, kad išmestas lizdas su 26 kiaušiniais gali bûti þalèiø, todël uþsispyrë þalèius išperinti.

Kiaušinius ji parsiveþë namo. Tada ir prasidëjo jos vargai vargeliai. Moteris pamanë, kad jei jau lauko temperatûra kiaušiniams perëti tinka, tai þalèiukai gali išsiristi ir kambaryje. Po kokiø dviejø dienø keliø kiaušiniø lukštai susmuko. Tatjana pamanë, kad kiaušiniai nyksta. Didelei jos nuostabai iš tokiø kiaušiniø ëmë ristis maþyliai. Per 10 dienø išsirito 20 þalèiukø, šeši kiaušiniai gyvybës neparodë. "Ta savaitë, kai þalèiukai ritosi, man kankinanèiai ilga pasirodë. Delnuose kiaušinius laikiau ir prašiau greièiau ristis", - dabar jau šypsosi moteris.

Tatjana ëmë sukti galvà, kuo išsiritusius þalèiukus šerti. "Gyvenime nebuvau to dariusi, bet dël prisiimtos atsakomybës pasiryþau", - šypteli Tatjana ir prisipaþásta, kad bandë musëms sparnus traukyti ir tokias muses mesti þalèiukams. Taèiau toks maistas jiems nepatiko. Tada Tatjana prigaudë maþø sraigiø, net "dzikø" þvejybos parduotuvëje pirko. "Labai šlykštu juos èiupinëti, bet pirkau be reikalo – þalèiai ir tø nenorëjo ësti", - sako ji.

Nebeþinodama kà daryti, moteris kreipësi á gamtininkus. Jos teigimu, viena diplomuota gamtininkë jai paaiškinusi, kad þalèiai savo vaikus maitina patys, ir išbarë dël paimtø kiaušiniø. Dar gamtininkë sakë, kad þalèiukus reikia maitinti šaldyta þuvimi. Nepatikëjau, kreipiausi á gamtininkà Vytautà Uosá", - prisimena Tatjana. Dideliam jos dþiaugsmui Vytautas paaiškinæs, kad negyvø padarø þalèiai neëda, nes jie reaguoja á gyvà maistà. Kalbas, kad þalèiai vaikus maitina, išvadino visiškomis pasakomis.

Tatjana nusiveþë þalèiukus pas gamtininkà, šis maþyliams pasiûlë varliø. Puolë maþyliai varles ir išsyk sudorojo. "Kai þaltys praryja varlæ, visà mënesá jam maisto nebereikia", - sako Tatjana prisipaþindama, kad jai ir varliø gaila, bet, prisiëmusi atsakomybæ perinti kiaušinius, pasirinkimo ji neturinti.

Þalèiai labai gerai plaukioja, tad þiemà juos maitinti ketinama gyvomis þuvytëmis. Tereikia áleisti þalèius á akvariumà ir jie patys pasigauna grobá.

Mënesio amþiaus þalèiukas – 20 centimetrø ilgio. Jo prisilietimas nëra nemalonus – oda vësi ir švelni lyg šilkas. Pajutæs delnø šilumà maþylis gali jaukiai uþmigti.

Þaltys – geroji namø dvasia

Eugenijus pasislëpusiø trijø þalèiukø tàdien nerado. Nenusimena – sako, kad jie á gatvæ negalëjo pasprukti, pas kaimynus – taip pat. Tatjana prisipaþásta, kad vieno vikruolio ir ji nenusaugojo. Kartà, kai namuose dar augino visus þalèiukus, vienà aptiko virtuvëje. Supratusi, kad jie kaþkaip iš indo paspruko, puolë á kambará jø gaudyti. Vaizdas, kurá pamatë, buvo nelinksmas – iš indo þalèiukai buvo išlindæ kaip pasišiaušæ plaukai. Vieno maþylio ji neberado, greièiausiai jis galëjo pasprukti per balkonà. Tada nutarë, kad maþylius ji turi kuo greièiau á laisvæ paleisti, antraip nervai pakriks.

Kaip ir buvo pataræs gamtininkas V. Uosis, þalèiukai paleisti šiltà dienà á miškà Rëkyvoje. Turëtø išgyventi. Vis dëlto gamtininkas Tatjanà áspëjo, kad šiø þalèiø vada yra vëlyva, jie laisvëje gali ir neišgyventi, todël kelis þalèius ir nutarë priglausti Tatjanos brolis.

Kam gi Eugenijui toks vargas? Ezoteriniais dalykais besidomintis vyras sako seniai norëjæs juos auginti. Senovëje þalèiai buvo priskiriami prie antgamtiniø bûtybiø. Þmogaus pagarbà këlë þibanti þalèio išvaizda, baimæ keliantis þvilgsnis ir tai, kad þaltys išsineria iš savo odos. Todël þmonës þalèius laikë namie, maitino. Þaltys buvo laikomas geràja namø dvasia, globëju ir gydytoju.

Violeta GURAUSKAITË

Ir mokiniai, ir mokytojai prie širdies priglaudþia dešiniàjà rankà ir Salduvës pagrindinës mokyklos kiemà uþlieja daina – suskamba mokyklos himnas. Kartu su visais dainuoja ir mokytojas Vytautas Greièiûnas, kûrinio autorius. Ši rugsëjo 1-oji pedagogui – paskutinë Salduvës mokykloje. Išdirbæs èia 40 metø, þinomas muzikas atsisveikina su mokykla.

"Në vienas pasitikëjimo vertas þmogus niekada nesistengë jo pelnyti", - rugsëjo 1-àjà dëkodamas buvusiam kolegai uþ darbà miestui bei áteikdamas mero padëkos raštà, sakë buvæs pirmasis Šiauliø meras Kazimieras Šavinis. Autorës nuotr.

"Salduvæ, tik Salduvæ mes renkamës visi. Salduve, o Salduve, tu mums miela ir šviesi", - rašydamas šiuos mokyklos himno þodþius, Vytautas Greièiûnas buvo sàþiningas. Prieš 40 metø pradëjæs mokytojo kelià tuometëje 8-ojoje vidurinëje mokykloje, vëliau pavadintoje Salduvës vardu, pedagogas ir þinomas chorvedys šiai mokyklai yra ištikimas iki šiol. Šis rugsëjis, 50-asis mokyklos gyvavimo istorijoje, - paskutinis V. Greièiûno darbo mënuo èia.

Iš pradþiø mokæs lietuviø kalbos ir literatûros, netrukus V. Greièiûnas tapo ir muzikos mokytoju, chorø ir vokaliniø bei instrumentiniø ansambliø vadovu. Salduvës pagrindinë mokykla gali didþiuotis ne tik V. Greièiûno árengtu pavyzdiniu muzikos kabinetu – iš mokytojo patirties sëmësi Lietuvos, Rusijos, Airijos, JAV ir Švedijos pedagogai. Þinomo muziko vadovaujami chorai – nuolatiniai respublikiniø dainø švenèiø dalyviai, o vokaliniai ansambliai – "Dainø dainelës" konkursø laureatai.

V. Greièiûno biografijoje yra ir kitas ryškus puslapis – politinë veikla. Pats mokytojas savæs prie politikø nepriskiria, taèiau jis, kaip aktyvus Lietuvos Persitvarkymo Sàjûdþio narys, buvo vienas pirmosios Šiauliø miesto savivaldybës tarybos, dirbusios 1990–1995 metais, deputatø.

Rièardas JAKUTIS

Kai dailininkas Stasys Eidrigevièius ruošësi á Šiaulius, paklausiau, kà jis þino apie šá Šiaurës Lietuvos miestà. Stasys prisipaþino, jog beveik nieko, þino tik Kryþiø kalnà ir yra girdëjæs apie dizainerá Viliø Puronà. Tas pats, kai apie Šiaulius paklausiu draugø Vilniuje ar kokiame nors kitame Lietuvos mieste. Atsakymas toks pat – Kryþiø kalnas ir Vilius Puronas. Tiesa, jau Šiauliuose vaikštant su Stasiu Eidrigevièiumi po bulvarà, mus pamatæs iš "Presto" arbatinës, mëgiamiausios savo vietos, išlindo pats Vilius Puronas, ir du menininkai mielai pasišnekuèiavo.

Vilius Puronas su aktu, liudijanèiu apie jo priëmimà á Lietuvos jotvingiø kryþiaus riteriø ordinà.

Bûna, jog þinantys, kad esu iš Šiauliø, klausia: "Kà dabar veikia Vilius Puronas?" Neklausia, ar jis apskritai kà beveikia, o tiesiog konkreèiai – kà veikia, ásitikinæ, jog toks veiklus þmogus nieko neveikti negali. Ir jie teisûs.

Kodël taip pavadinau šá tekstà? Viliaus Purono ir jo neišsenkanèiø idëjø bijo neveiklieji, uþsibarikadavæ savo kabinetuose – ákiš á jø kabinetus galvà Vilius ir nebepasëdësi rankas sudëjæs.

Rašyti apie Viliø Puronà galima tik linksmai, nes jis pats yra linksmas þmogus, tai atsiskleidþia ir jo darbuose. Uþtenka paminëti vien skardinius katinus ant stogo ar toká pat jautá beveik ant stogo. "Niekas to jauèio nemato, nepastebi", - aiškina ne vienas. Štai èia ir yra visa esmë. Mes pamiršome pakelti akis ir galvà á dangø. Mûsø þvilgsniai nukreipti þemyn ar, geriausiu atveju, tiesiai. Vilius Puronas ir paragino pramankštinti sprandus. O tiems, kurie nenori (gal tingi) þvelgti aukštyn, bûtø galima bulvaro grindinyje uþrašyti "Neþiûrëkite á viršø!" Visi tuoj þiûrës ir pamatys tà jautá.

Tiesa, miesto pësèiøjø bulvaras ir jo dekoratyviniai akcentai - jau praeitis, dizaineris jau þvalgosi á miesto pakrašèius, nes, anot jo, Šiauliai – tranzitinis miestas. Tranzitiniø gatviø niekas pasaulyje nëra padaræs ádomiomis. Sunkusis transportas, skubanèiøjø srautas, daugybë komercinës reklamos... Aplinka nëra dëkinga. Vilius pradëjo nuo autobusø aikšteliø, perëjø, atitvarø nuo gatviø, šviestuvø, suoliukø, šiukšliadëþiø. Visai neseniai jo sukurti cinkuoto metalo meniniai akcentai papuošë Tilþës gatvës pradþià.

Tektø ilgai vardyti, kà nuveikæs Vilius Puronas, skaièiuoti jo apdovanojimus, titulus, bet šásyk apie paskutinájá - rugpjûèio mënesá jis inauguruotas á Jotvingiø kryþiaus riteriø ordinà.

*   *   *

Jotvingiø kryþiaus riteriø ordinas ákurtas Lietuvos Didþiojoje Kunigaikštystëje. Já sudarë senosios kilmingosios Lietuvos šeimos, kurias vienijo jø senos tradicijos. Pagrindinis ordino þenklas – baltas lietuviškas kryþius su dviem skersiniais, su averse pavaizduotu jotvingiø riteriu ir viršuje apvainikuotas karûna. Jotvingiø vytis vaizduoja šarvuotà raitelá, kurio aukso spalvos skyde – raudona penkialapë roþë. Heraldinës herbo ištakos – istoriografijos laukas, dar laukiantis savo tyrinëtojo. Tyrinëtojo laukia ir Jotvingiø kryþiaus riteriø ordino praeitis. Juk 1852 metais caro asmenišku sprendimu ordinas buvo uþdraustas, jo archyvas dingo. Gal sunaikintas, gal glûdi po septyniais uþraktais Maskvoje ar Sankt Peterburge. Ordinas, nepaisant istorijos audrø, vis dëlto liko gyvas. 1918 m. Lietuvai atkûrus Nepriklausomybæ, iš kunigaikšèiø Kaributø kilæs aktyvus kunigas Antanas Skinderis atkûrë dar XV a. susibûrusià jotvingiø bajorø brolijà ir pats, tapæs šio ordino didþiuoju kancleriu, nuolatos rûpinosi, kad šis sambûris gyventø ir dirbtø, vadovaudamasis tautos dvasingumà kelianèiomis idëjomis. Reikia paminëti, kad šis dvasiškis prisidëjo, kad Jotvingiø kryþiaus riteriø ordino dokumentus patvirtintø Vatikanas. 1937 metais popieþius Pijus XI atsiuntë Apaštaliná palaiminimà ordino didþiajam magistrui Jurgiui Komiatavièiui.

Šiandien ordinas atgimsta, o jo atgimimas, atkûrus Nepriklausomybæ, turi tiesioginæ sàsajà su Šiauliais. Šiaulietis Jonas Montvilas, Jotvingiø kryþiaus riteriø ordino riterio sûnus, kurio šeimoje išliko heraldiniø tëvo dokumentø, anuomet paviešino straipsná su pasiûlymu "Atkurkime Jotvingiø kryþiaus riteriø ordinà". Atspausdintas viename pirmøjø "Lietuvos bajoro" numeriø, jis buvo sutiktas itin atsargiai – kas per paukštis tie jotvingiai? Negirdëtas darinys. Istorikø darbai apie tai tyli, taèiau... nuo Dievo piršto ar likimo grimasø nepabëgsi.

Nuotraukoje iš kairës: Kraþiø klebonas Alionidas Budrius, ordino didysis magistras, profesorius archontas Artûras Rûkas Daujotis, Vilius Puronas ir pirmasis šiaulietis ordino narys Jonas Montvilas. Viliaus PURONO asmeninio archyvo nuotr.

Kaune 2003 metais betvarkant seno namo palëpæ, buvo rastas Jotvingiø kryþiaus riteriø ordino archyvas, išvengæs "liaudies rûstybës". Taip istorijos lemtis ágaliojo Kauno bajorijà paimti popieþiaus aprobuotus dokumentus, prikelti ordinà, já legalizuoti. Nesuklysiu, kad beveik visas organizacinis ir idëjinis krûvis teko kaunieèiui, dabartiniam ordino didþiajam magistrui, profesoriui archontui Artûrui Rûkui Daujoèiui. Principinis ordino tikslas – šlovingosios Lietuvos praeities atminimo išsaugojimas.

Jei þiûrëtume formaliai, ordinas – tik dalies aristokratø istorinë organizacija ir, kaip sako jo šûkis "In adversitate etiam glorios!" ("Kovojantiems – garbë!") – netgi karinio pobûdþio darinys. Naivu já ásivaizduoti beþaidþiantá senovine butaforija ar šiuolaikiniais ginklais. Atgimæs ordinas, þengdamas pirmuosius þingsnius, ieško prasmingø tikslø. Viena jo galimybiø, ko neturi bajorija – tai galimybë priimti naujus narius á savo gretas, taip pat suteikti jiems teisæ iki gyvos galvos naudotis ordino vyèio skydo þenklu – raudona heraldine roþe aukso lauke. Ordinas turi teisæ apdovanoti narius titulais, nusipelniusius bendraminèius – garbës þenklais. Skirtingai nuo masonø, tai – atviros struktûros ordinas, bet pakvieèiamas ne kiekvienas pašalietis. Tai lemia ordino ástatai. Ordinas naudojasi savo teise ir galimybëmis po savo vëliava vël burti Lietuvos elità, t. y. šiandieninæ dvasios aristokratijà. Ji – mûsø tautos ir valstybës ginklas, atspara šioje audrø padangëje.

*   *   * 

Atgimstantis senasis riteriø ordinas šiandien jungia apie trisdešimt nariø. Prioritetai, pagal kuriuos parenkami ordino kandidatai, šiek tiek neáprasti merkantilinëje epochoje. Tai – šiuolaikiniai þmonës, pasiþymintys riteriškumu, t. y. savæs išsiþadëjimu, pasišventimu pareigai, idealistai. Kandidatas negali bûti savanaudis ar garbëtroška, privalo turëti nesuteptà opinijà, bûti savo darbais þinomas tautai, aplinkai. Nenuostabu, kad visi ordinieèiai, tiek bajorai, tiek nauji nariai, yra išsilavinæ, eruditai. Nemaþai jø turi tarptautiniø apdovanojimø, yra þinomi Lietuvos þmonës – profesoriai, mokslø daktarai, dvasiškiai, poetai, rašytojai, dailininkai.

Pagal tradicijà atgimæs ordinas áregistruotas Kraþiuose (kun. A. Skinderis èia kunigavo). Šis Þemaitijos miestukas tebëra ordino sostas. Èia kartà per metus susirenka Jotvingiø kryþiaus riteriø ordino kapitula, èia iš visur atvyksta ordino nariai savo sambûriams. Kiekvienà toká renginá pradeda iškilmingas ordino vëliavos pakëlimas prie klebonijos, skambant vario varpeliams.

Tokios ordino iškilmës vyko Kraþiø baþnyèioje ir šiemet, rugpjûèio 16 dienà. Buvo pašventintos Jotvingiø kryþiaus riteriø ordino insignijos, iškilmingoje aplinkoje vyko naujø nariø priesaikos priëmimas ir medaliø Honoris causa uþ nuopelnus Lietuvai, mokslui, menui ir kultûrai áteikimo ceremonija. Po iškilmiø renginio dalyviai išklausë šv. Mišias kartu su kraþiškiais.

Šiais metais ordinà papildë du nariai: Alvydas-Pranas Laiškonis, Kauno medicinos universiteto profesorius, Lietuvos nusipelnæs gydytojas, Lietuvos Didþiojo kunigaikšèio Gedimino ordino karininkas, Prancûzijos Lilio universiteto garbës daktaras, Prancûzijos akademiniø palmiø ordino kavalierius ir Jûsø nuolankus tarnas, donatorius Vilius Puronas. Þinia, Vilius Puronas yra Lietuvos dizaineriø sàjungos valdybos ir Lietuvos dailininkø sàjungos narys, Šiauliø miesto savivaldybës administracijos Infrastruktûros skyriaus vyriausiasis specialistas, kraštotyrininkas, visuomenininkas. Jis - antrasis šiaulietis, tapæs šio ordino nariu.

Uþ nuopelnus tëvynei ordino medaliu "Honoris causa" apdovanoti: Zigmas Zinkevièius - profesorius, habilituotas mokslø daktaras, Lietuvos mokslø akademijos tikrasis narys, Didþiojo Lietuvos kunigaikšèio Gedimino III laipsnio ordino kavalierius, Robertas Keturakis - poetas, leidiniø redaktorius, vertëjas, rašytojø sàjungos narys, Vytauto Didþiojo universiteto leidyklos vyriausiasis redaktorius, apdovanotas ordino "Uþ nuopelnus Lietuvai" Riterio kryþiumi, Kauno miesto mero apdovanotas uþ gerus darbus "Gerumo plyta", Jono Aisèio literatûrinës premijos laureatas, Aloizas Janušauskas - skulptorius, taikomosios dailës dëstytojas, daugelio menininkø plenerø organizatorius, skulptûrø, medaliø autorius, garbës þenklø, apdovanojimø, insignijø, þymenø ir grandiniø kûrëjas ir gamintojas, Sigitas Birgelis - Lenkijos lietuviø visuomenininkas, poetas, fotomenininkas, literatûros vertëjas, knygø sudarytojas ir leidiniø redaktorius.

Ordino sambûris sutapo su kitu svariu Lietuvai ir Þemaitijai renginiu – Kraþiø M. K. Serbievijaus kultûros centro atidarymu. Ordinieèiai ásijungë á šventæ. Vidurdiená kartu su iškilmiø dalyviø teatralizuota eisena nuo baþnyèios visi pajudëjo Kolegijos aikštës link. Iškilmëse dalyvavo LR Seimo ir Vyriausybës nariai, Kelmës rajono vadovai, pastato restauratoriai, statybininkai...

Po šiø iškilmiø agapës metu Ordinas gavo patikinimø iš kraþiškiø, kad viena iš naujai atgimusio istorinio pastato celiø bus skirta Jotvingiø kryþiaus riteriø ordinui. Senoji Lietuvos riteriø organizacija jau turës savo bûstinæ.

Ir dar apie tai, kodël renkamasi maþame Lietuvos miestelyje – Kraþiuose. Kraþiai – ne tik pirmoji Lietuvos šviesuomenës buveinë su jëzuitø kolegija, èia buvo pastatyta pirmoji Þemaitijos baþnyèia, miestelio istorija taip pat yra susijusi su Jotvingiø kryþiaus riteriø ordino ištakomis bei atgimimu. Svarbu ir tai, kad Kraþiai – "neutrali teritorija" – ne Vilniaus, ne Kauno, ne Šiauliø. Ordinieèiø sàskrydþiai bûna trumpi ir dalykiški – einamieji klausimai, bendra uþstalë, konkreèios perspektyvos. Tai juos ir jungia, nes kiekvienas yra veiklos þmogus, tušèiai laiko negaištantis. Vilius Puronas šypteli, jog kiekvienas jø yra asmenybë, o svari asmenybë turi turëti sunkø charakterá. Trumpø susitikimø metu tai nespëja atsiskleisti...

Rièardas JAKUTIS

Negali sakyti, kad vasarà dailës gyvenimas Šiauliuose apmiræs. Štai visai neseniai baigësi dešimt dienø trukæs pirmasis tarptautinis grafikø pleneras "Saulës miestas – visada geras oras", vykæs Šiauliø universiteto Grafikos centre. Plenero sumanytojas - Šiauliø universiteto Menø fakulteto Piešimo katedros dëstytojas profesorius Vaidotas Janulis.

Plenero "Saulës miestas - visada geras oras" dalyviai. Vaidoto JANULIO asmeninio archyvo nuotr.

Plenero tikslas – puoselëti grafikos menà, taip pat propaguoti mûsø miesto grafikos centrà, kuris po Vilniaus dailës akademijos Grafikos centro yra antrasis Lietuvoje. Plenere dalyvavæ latviø grafikai mûsø centrà irgi giria, pripaþásta patys tokio neturi.

Á pirmàjá plenerà susirinko grafikai iš penkiø miestø - Rygos, Liepojos, Vilniaus, Klaipëdos ir, be abejo, Šiauliø. Iš Latvijos atvyko Rygos dailës akademijos dëstytojas Raitis Zvirbulis, Liepojos universiteto Menø fakulteto dëstytojai Dzintra Virina ir Aldis Klavinš. Iš Vilniaus atvyko aktyvus menininkas, dailininkas, guldantis ir literatûrinius tekstus, Rièardas Šileika, iš Klaipëdos - miesto vyriausiasis dailininkas Mindaugas Petrulis, Šiauliams atstovavo Irena Ambrazienë, Vaidotas Janulis, Martynas Gaubas, Petras Rakštikas, Dalvis Udrys, Vilius Šliuþelis, Remigijus Venckus, Vidmantas Zarëka. Šiandien "Laiptø galerijoje" atidaroma plenere sukurtø darbø paroda. Dailës gerbëjai išvys kûrinius, atliktus sausa adata, šilkografijos darbus, monotipijas, ofortus, mišrios technikos grafikà. Martynas Gaubas, Mindaugas Petrulis ir Vaidotas Janulis sukûrë grafiná objektà, skirtà Saulës miestui.

Plenero sumanytojas ir siela Vaidotas Janulis tiki, kad šis pleneras árëš savo brûkšnelá populiarinant grafikà ir taps tradiciniu. Štai Kaunas su savo tarptautinëmis akvareliø trienalëmis tarsi jau išsikovojo akvarelininkø miesto titulà, tad kodël tad Šiauliai negalëtø tapti grafikø miestu, juk bazë tam yra (minëtas Grafikos centras), neeiliniais grafikais miestas gali pasididþiuoti, energingø organizatoriø irgi, atrodo, nestokojame.

Rièardas JAKUTIS

Apie pasaulinio garso dailininko Stasio Eidrigevièiaus viešnagæ Šiauliuose, jo plakatø parodos atidarymà "Laiptø galerijoje" jau rašyta. Paroda dar vyksta (vyks iki rugpjûèio 28 dienos), yra gausiai lankoma (bemaþ gausiausiai iš visø "Laiptuose" rengtø parodø, net lenkia praëjusiø metø Šarûno Saukos parodà), todël norisi dar kartà prisiminti kai kurias bendravimo su šiuo ávairialypiu menininku minutes.

S. Eidrigevièius su savo mokytoja Eugenija Lašiene, kuri 1964–1968 m. Kauno S. Þuko technikume jam dëstë literatûrà.

- Tavo parodos Šiauliuose pristatymo plakatuose, kvietimuose, katalogëlyje árašëme "Stasys Eidrigevièius (Lenkija)". Pastebëjai (gerai, kad viskà derinome) ir liepei pataisyti. Pabrëþi, kad esi lietuvis, Lietuvai atstovauji, bet tik gyveni Lenkijoje. Taèiau per trisdešimt metø - Lenkijoje gyveni nuo 1980-øjø - ásirašei á lenkø dailës panoramà. Nepamiršo tavæs ir Lietuvoje, nes aktyviai dalyvauji èia vykstanèiame dailës procese. Kaip tai pavyksta? Ar egzistuoja mûsø europinës dalies – Lietuvos ir Lenkijos - kultûrinis vienovës ryšys? Kà gali pasakyti apie Rytø ir Vakarø Europos kultûros ir meno panašumus bei skirtumus?

- Lietuva ir Lenkija šalia, bet kartais sienà, nors keliaujant jau jos nebëra, jauti. Manau, kad laikas daug pakeis ir nauja lietuviø bei lenkø karta gyvens kitaip. Gyvens vieningoje Europoje. Be socializmo praeities, be ankstesniø nesutarimø. Á viskà þvelgiu savo tëvo, kuris buvo neáveikiamas optimistas, akimis. Tas optimizmas – ryškiausia, kas manyje išlikæ iš vaikystës. Tëvo šaknys lenkiškos, mama – lietuvë. Mama buvo maþakalbë. Kartais tai vertinga – bûti maþakalbiu. Nepasakai, kà galvoji. Išsisakai darbu, kûryba. Irgi taip elgiausi – prabilau grafikos lakštais. Tokia forma kalbëjau apie minties ir asmenybës þlugdymà sovietmeèiu. O tai, kad buvau maþakalbis, mane gelbëjo nuo represijø studijuojant Kauno meno mokykloje ir Vilniaus dailës institute, be abejo, ir juos pabaigus. Be to, buvau iš kaimo, o kaime þmonës jauèiasi laisvesni. Kai tëvas kaime dainuodavo lietuviškas laisvës dainas, já girdëdavo tik miškas, vëjas ir paukšèiai.

Vis dëlto tuomet negalvojau, kad Lietuva bus laisva. Yra. Nuostabi istorijos dovana. O Lenkija nebuvo sovietine respublika, taèiau iki tikros laisvës ir èia buvo toli. Taèiau iš Lietuvos atrodë, kad Lenkija daug laisvesnë negu Lietuva. Nors daugiau laisvës ir buvo – dailininkai galëjo kurti laisviau, rinktis norimà stiliø. Lietuvos menininkams teko kurti daugiau atskirtiems nuo pasaulio. Mes Lietuvoje jautëme, kad egzistuoja lietuviškas menas, regëjome jo savitumà. Draugavome su latviais ir estais. Organizuodavome grafikos bienales, scenografijos ir tapybos trienales.

Estams átakà darë suomiai. Jø darbuose buvo daug fantazijos, bet daug ir disciplinos. Latviø menas buvo lietuviško ir estiško mišinys. O lietuviai rëmësi liaudies menu, ornamentika. Kitaip buvo Lenkijoje. Lenkø menas peršoko tà regionalizmà, buvo daug sàsajø su Vakarø menu. Buvo daugiau ryþto ir daugiau laisvës. Dailë buvo gerokai ávairesnë. Ten kûrë bei sugyveno ir siurrealistai, ir abstrakcionistai, ir realistai.

Dabar sunku apibrëþti lietuviø, latviø, estø ar lenkø meno specifikà. Viskas keièiasi naikinant sienas ir santvarkas. Þmonës daugiau keliauja, juos pasiekia daug daugiau informacijos. Tai veikia ir kûrëjus. Mûsø dienø menas tapo europiniu. Atrodo, jog kuo toliau, tuo labiau jis niekuo nebeišsiskirs. Gal tai ir gerai, o gal ir blogai.

- Gyvenime pasiekei viskà. Dailës gerbëjai tave atpaþásta iš piešiniø, grafikos lakštø, ekslibrisø, pasteliø, didþiuliø tapybos drobiø ir tapybos sienoje, knygø iliustracijø, pašto þenklø, plakatø, scenografijos darbø, kaukiø, instaliacijø, performansø, skulptûrø, meniniø fotografijø. Turi savo stiliø, o tai jau daug šiais laikais. Tapai klasiku, ypaè plakato srityje. Tave þino visoje Europoje, JAV ir Japonijoje. Kokia šiandien tavo kûrybos "virtuvë"? Esi siurrealistas? O gal labiau tavo kûrybà galima priskirti parodos Šiauliuose atidarymo metu pavartotam terminui "fantastinis realizmas"? Iliustruoji knygas vaikams. Kaip kurti suaugusiesiems, tarsi aišku, bet juk vaikams sunkiau? Pastaruoju metu tave traukia fotografija, teatras. Kaip viskà aprëpi?

- Menininkas laimingas, jei jam nereikia dirbti pagal uþsakymus, tuomet jis jauèiasi laisvesnis. Man dirbti pagal uþsakymus nereikia, taèiau kartais apsidþiaugiu ir jais. Štai dabar Krokuvos senojo teatro paprašytas kuriu scenografijà vienam iš naujø spektakliø, kuriame aktoriai pasakos apie Èekijoje Antrojo pasaulinio karo metais buvusiame þydø gete þmoniø patirtus sunkius išgyvenimus.

Plakatais susidomëjau kartà pagalvojæs apie gatvës menà, menà ant stulpø. Ar sninga, ar lyja, ar švieèia saulë - visad plakatus regi, gali juos paliesti, net kampà nusiplëšti. Taip pat pamàsèiau, jog tai menas, kuris remiasi vienu þenklu. Tas þenklas turi bûti aiškus ir lietuviams, ir lenkams, ir prancûzams, ir amerikieèiams. Plakatai man tapo artimi, nes mano darbuose visad vyravo tik viena tema, vienas objektas - veidas arba þenklas. Visad koncentravausi á vienà momentà, vienà temà, vienà motyvà, pagrindiná, dominuojantá paveiksle. Tai apmàstæs supratau, kad anksèiau ar vëliau prisijungsiu prie plakatininkø šeimos. O kai prisijungiau, paaiškëjo, kad plakatas – sunkus ir daug pastangø reikalaujantis kûrinys. Jei tapai paveikslà, visad gali "išvedþioti", kà norëjai pavaizduoti ir kà tuo bandei pasakyti, girdi, jei nesuprantat, supras ateities kartos. O plakate viskas turi bûti aišku. Bet plakatais uþsikrëèiau. Vienu metu beveik tik juos ir tekûriau. Dabar jø jau pustreèio šimto.

S. Eidrigevièius su akordeonininku, tarptautiniø festivaliø laureatu Martynu Levickiu.

Nepriskirèiau savæs siurrealistams. Terminas "fantastinis realizmas" man labiau patinka ir tinka. Malonu, jog nepamirštamos ir mano iliustracijos vaikiškoms knygelëms. Kaip kurti vaikams? Atsakymas labai paprastas – kaip ir suaugusiesiems.

Pastaruoju metu daug dëmesio skiriu fotografiniams paveikslams. Planuoju surengti parodà, kur susitiktø senoji, 1970 metø Panevëþio apylinkiø fotografija (S. Eidrigevièius gimæs Mediniškiø kaime netoli Panevëþio – aut. past.), ir naujoji, pastarøjø metø. O dël teatro, tai visad galvojau, jog esu šalia jo, màstau teatrinëmis kategorijomis, teatralizuoju gyvenimà. Nors savosios kûrybos scenarijus rašau ne tik aš, juos rašo pats gyvenimas. Dabar, kai esu uþsikrëtæs fotografija bei teatru ir daug tose srityse dirbu, šiek tiek gráþtu ir prie tapybos, galvoju gráþti ir prie grafikos.

- Esi sakæs, jog fotografuoji nuo vaikystës. Suprantu, kad dokumentuoji gyvenimà, bet ar nesinori kai kurias scenas sugalvoti, suvaidinti ir áamþinti fotografijoje? Kodël labiau vertini nespalvotà fotografijà? Kodël tavo fotografijos liûdnesnës ir þiauresnës, palyginti su piešiniais, grafikos, tapybos darbais, plakatais, pagaliau su jaunystës fotografijomis?

- Seniai nusprendþiau, jog prieš mane didþiulis uþdavinys – nuotraukose áamþinti savo šeimà, gimines, kaimynus. Labiausiai mane jaudino gyvenimo ir mirties tema. Kaime svarbiausi ávykiai buvo krikštynos, vardinës, vestuvës ir laidotuvës. Gal keista, kad išskyriau laidotuves. Tai buvo misterijos su giesmëmis, budëjimu, eitynëmis... Aplink visi atrodë susimàstæ, gedintys, svarbûs. Rodþiau tas nuotraukas Osle ir Seule. Þiûrovai visai kitaip á jas reagavo nei á tapytus paveikslus ar plakatus – jautë jø gilumà. Kai baigiau dailës akademijà, mano pirmieji tapyti tëvø portretai gimë iš tø nuotraukø. Jei po studijø nebûèiau iškart paimtas karinën tarnybon, gal taip ir bûèiau likæs menininku realistu. Kariuomenë padarë, kad norëdamas pabëgti nuo jos tikrovës uþsidariau savyje. Mano kûriniai tapo kitokie, atsirado fantastikos elementø. Vaidybiniø dalykø irgi buvo. Kartà nuvykau á tuomeèio Leningrado Ermitaþà ir ten fotografavau mumijas. Tø nuotraukø klišes perkeldavau ant kaimo nuotraukø. Tai buvo mano pirmieji siurrealistiniai bandymai. O dël spalvø, tai juoda ir balta priverèia susikaupti, paþvelgti á turiná, ji - solidesnë. Fotografija juk gimë nespalvota. Aš irgi pradëjau fotografuoti nespalvota juosta. Mano viduje kirba begalë skandalingø minèiø ir jei bûèiau gimæs ir augæs kitoje epochoje, neturëèiau kukliø, išlaikytø jausmø, dar liûdnesniø ir net þiauresniø minèiø išsakyèiau.

- Lietuvà gali stebëti tarsi iš šono. Ar ji keièiasi nuo vieno iki kito tavo apsilankymo? Pavyzdþiui, Kryþiø kalnas, kuriame paskutiná kartà buvai dar prieš popieþiaus Jono Pauliaus II vizità Lietuvoje? Ir pabaigoje klausimas, á kurá tau, manau, neádomu ir atsibodæ atsakinëti – kokie tavo ateities planai?

- Lietuva keièiasi viešbuèiø skaièiumi. O jeigu viešbuèiø daugëja, vadinasi, atsiranda vis daugiau sveèiø, norinèiø tà kraštà išvysti. Viešbuèiø, restoranø ir kiti pavadinimai Lietuvoje - kaip ir visame pasaulyje. O galëtø bûti "Ona", "Katrë", "Morta"... Esantys pavadinimai bent mane stebina, bet suprantu, jog norima bûti tokiais kaip kiti. O kryþiaus þenklas ne kartà buvo mano plakatuose, skirtuose sakralinëms parodoms ar muzikos festivaliams. Šákart prie Kryþiø kalno nustebino ilgiausi vestuvininkø limuzinai. Jaunavedþiai atvaþiuoja statyti kryþiø. Gimë keista mada. Bet kam tuoktis, jei ásivaizduoji, kad santuoka – kanèia? O pats Kryþiø kalnas ir jo prieigos primena komerciná taškà, nors iš tiesø ten atvykæs norëèiau pabûti tyloje, ramybëje, be jokiø prekeiviø, gidø, mokesèiø rinkëjø. Ávairius sumanymus siejau su Kryþiø kalnu, galvojau kokià teminæ parodà surengti. Nors šiandien ši vieta nuvylë, planø neatsisakau. Gal tai bus kitàmet - tai mano jubiliejiniai. Bet kol kas gyvenu aktualiais reikalais. Kasdien susirašinëju su Ann Arbor miestu JAV. Ten rugsëjo mënesá vyks mano paroda ir paskaita, bus rodomi filmai. Dar laukia Paryþius, kur rudená vyks filmo "Buzkashi" premjera. Jame vaidinu patá save. Norëèiau, kad šis filmas, kuris bus rodomas visame pasaulyje, taptø Lietuvai dar didesne mano dovana nei visa mano gyvenimo kûryba. Kà tik pasirodë mano dienorašèiø knyga "Casa di Stasys". Beveik visur, kur tik vyksta mano parodos, išleidþiami jø katalogai. Parodos Šiauliø "Laiptø galerijoje" katalogà jau turiu. Dabar knieti pamatyti, koks bus išleistas Ann Arbore. Ar viskà išvardysi? Aišku, toliau kursiu. Ir jeigu þmogaus veidà dengsiu kauke, tai ne tam, kad já paslëpèiau, o kad pasakyèiau, jog kokia bebûtø kaukë, po ja tikrai yra gyva siela.

Lina ZDANEVIÈIÛTË

Ugniaus Ratniko subrandinta paroda "STORY" bei Rasos Grebenkovaitës "Vasara. Labas/Sudiev", gimusi visai netikëtai ir greitai, susitiko vienoje erdvëje - rugpjûèio 7-àjà Šiauliø dailës galerijoje atidarytoje parodoje.

Rasa Grebenkovaitë ir Ugnius Ratnikas parodos atidarymo metu.

Parodai atëjo laikas

"Parodoms ateina laikas, o šiai parodai specialiai nesiruošiau, - pasakoja Ugnius Ratnikas - praeità rudená surengiau personalinæ parodà, o po to buvo tik kelios smulkios ekspozicijos. Paroda "STORY" sudaryta iš paveikslø, kuriuos kûriau 2007 m. rudená ona.com galerijai Vilniuje, 2008 metø þiemà Lunt gatvës galerijai Èikagoje ir 2008 metø pavasará Baroti galerijai Klaipëdoje. Kodël toks pavadinimas? Buvo rengtos trys atskiros parodos, rudeniui, þiemai ir pavasariui, tad ir pavadinau "STORY": kiekviena iliustracija þymi kaþkoká momentà, tam tikrà jo istorijà. Kiekviena diena, þmogus, situacija pateikia savà istorijà. Gyvename begaliniø istorijø pasaulyje. Vienos istorijos uþsimezga laike ir erdvëje, o baigiasi mano fantazijose. Paveiksluose vaizduojami þmonës nëra nerealûs. Daþniausiai jie bûna matyti gatvëje ar sutikti kelioniø metu."

"Tam tikrais gyvenimo etapais skiriasi tapymas. Šià þiemà jau dvidešimt metø, kai teplioju. Pradëjau aštuoniolikos ir tebetapau iki dabar. Kai jaunas buvau, norëjau išgarsëti. Dabar atsiranda noras iš to pragyventi, nors tai padayti gana sunku", - mintimis apie kûrybiniø temø kaità bei pakitusià pasaulëþiûrà dalijasi Ugnius.

Anot tapytojo, gyvena jis savyje viskà apmàstydamas, stebëdamas iš šalies: "Mintis kartais ateina iš pamatyto vaizdo, kartais - iš niekur. Mintys paèios ateina, po to aš sàmoningai bandau sukonstruoti, kà sumaniau. Bet kai paveikslas ágyjaa pavidalà, jis vël tampa ne visiškai mano darbu."

Tà paèià dienà personalinæ parodà surengusios Rasos Grebenkovaitës darbø su savaisiais Ugnius nelygina: "Niekada nevertinu, kuris darbas geresnis, kuris - blogesnis. Kiekvienas darbas savotiškai ádomus. Aišku, pajuntu, kurie darbai yra nuoširdesni. Darbø atsiradimas skirtingas: vieni greit gimsta, o kiti tik per tam tikrà laikà išsirutulioja. O Rasos Grebenkovaitës kûriniuose atsispindi švelni gyvybë, kuri kelia savotiškà þavesá."

Parodos atidarymo metu lankytojai apþiûrinëjo  darbus.

Kûrybos stebuklai

Ugnius sako: "Profesiškai nebuvau orientuotas." O tapyti pradëjo atëjæs dirbti á Šiauliø dramos teatrà. Kurti pastûmëjo draugo Arvydo Mieliausko þûtis. Menininkui imponuoja citata apie dailininkus iš knygos, kurios autoriaus nebeatsimena: "Nesvarbu, kà nutapau: ar gerai, ar blogai, ar pavykæ - bet tai yra þingsnis á prieká. Á prieká. Kur - aš neþinau. Man tai ne darbas. Man tai savotiškas keliavimas per kûrybà. Kûryba yra santykis su buvimu, su gyvenimu."

Ugnius tapydamas neklausia savæs, kodël tai daro. "Man tai savotiška dvasinë praktika. Dvasios kelias. Vieni meldþiasi, medituoja, o aš tapau, - pasakoja kûrëjas. - Tapymas man nëra tikslas. Tikslas yra pasiekti pastovià vidinæ gerumo bûsenà."

"Praeitais metais nuvaþiavæs á Palendriø vienuolynà, kur vyrauja tyla, pamaèiau, kaip vaikai lipa iš autobuso ir klega, triukšmauja. Pajutau, kad ne garsas suardo tylà, o tyla slegia garsà. Paveiksluose daþniausiai viskà darau nelogiškai, todël komentuoti logiškai gana sunku", - sako Ugnius.

"Prieš penkerius metus viena moteris nusipirko paveikslà iš manæs, nuveþë dukrai, bet dukrai jis nepatiko. Tada moteris já pasiliko sau. Moteris nekart sakë, kad mano tapytas paveikslas skleidþia šilumà. Kaip ir kodël - aš negaliu pasakyti, - prisimena tapytojas. - Kita istorija buvo, kai vienai moteriškei pagal uþsakymà tapiau angelà. Man buvo liûdnas gyvenimo tarpsnis ir nutapiau gana liûdnà paveikslà. Bet toks darbas uþsakovei netiko. Kità angelo variantà nutapiau spontaniškai. Tàsyk buvo staigiø pokyèiø periodas. Tà angelà pasikabinusi virš lovos pastojo, nors to iki tol padaryti nepavyko septynerius metus. Ji sieja šá stebuklà su mano paveikslu, nors tuo aš netikiu."

Ugniaus ateities planuose - ne tik tapyba. Jis pasakoja galvojantis "susukti" dokumentiná filmà. O kai buvo Norvegijoje, sukûrë daug pasakø vaikams, tik jau treèius metus neranda laiko iliustracijoms.

Rasai kûryba - hobis

Rasos Grebenkovaitës darbas.		Ugnius Ratnikas "cat, legendos, vedantys keliai".

Rasos Grebenkovaitës kûrybinio kelio pradþia - 2005 metais surengta paroda Šiauliø universiteto galerijoje. Nuo tada ji ir dalyvauja parodose. Baigusi Šiauliø menø fakultetà, toliau mokësi tapybos magistrantûroje.

Menas yra Rasos hobis, o ne darbas. Šiauliø dailës galerijoje surengta paroda gimë per mënesá. "Ji nëra išnešiota, gili, - sau kritiška menininkë- parodai pirminës idëjos taip pat neturëjau. Kadangi gyvenu centre, uþ lango matau labai daug þalios spalvos. Taip ir gimë šios parodos mintis - vasara".

Rasa sako, kad draugai ir artimieji labai palaiko ir skatina kurti. "Pagyrimai ir geri þodþiai - visada malonûs, bet stipriausias vertintojas esu aš pati, - sako ji. - Þmogus, kuris nori dalyvauti parodose, turi daugiau dirbti. Bandysiu subrandinti naujà parodà, nors dabar vizijos dar neturiu. Aš save laikau dar nesusiformavusia dailininke ir bandau atrasti savo, kaip menininkës, braiþà. Kûryba man yra kaip laisvalaikis, kurio aš nepaleidþiu. Dþiaugiuosi, kad mano paroda ávertinta gerai. Tapymo technika - iš vieno priëjimo, uþtepimas - iš vieno karto. Paroda davë ákvëpimo, atradau dekoratyvumà. Galerija paskatino mane, kad sugebësiu, nes pati nebûèiau ryþusis surengti parodà. Yra daug geranoriškø þmoniø. Visi prisidëjo prie parodos. Padëjo net darbovietë, kuri suteikë galimybæ darbo metu tapyti", - pasakoja Rasa, savo ir Ugniaus Ratniko kûriniuose radusi panašumo - vaikiškumo, kuris galbût ir þavi þmones.

Jolanta ŠIDLAUSKIENË

Šiauliø konservatorijos akordeono mokytoja Marytë Markevièienë šiemet Karaliaus Mindaugo karûnavimo dienà buvo apdovanota LR Prezidento Lietuvos didþiojo kunigaikšèio Gedimino ordino medaliu uþ nuopelnus Lietuvai. Karališkosios Londono menø akademijos studentu tapusio Martyno Levickio mokytoja buvo ávertinta uþ aktyvià koncertinæ veiklà, aukštø laimëjimø pasiekusiø mokiniø ugdymà. Medalis, pasak mokytojos, priklauso Šiauliø konservatorijos kolektyvui ir Šiauliø krašto akordeonistams.

Prezidentas Valdas Adamkus áteikia Marytei Markevièienei apdovanojimà - Lietuvos didþiojo kunigaikšèio Gedimino ordino medalá uþ nuopelnus Lietuvai Marytës MARKEVIÈIENËS asmeninio archyvo nuotr..

Išsaugojo pirmà instrumentà

"Be akordeonistø, kaþin, ar tokia aktyvi bûtø koncertinë veikla. Tai ir tëvø, grojanèiø vaikø, šiltai sutinkanèiø klausytojø nuopelnas", - sako Marytë Markevièienë.

Mokytoja gimë Alytaus rajone, Punios kaime, taèiau tëvai greitai persikëlë á Šiaulius. Kadangi tëvai negalëjo gyventi ten, iš kur buvo ištremti, teko ieškotis, kur prisiglausti. Pastogæ suteikë šiaulietis giminaitis - viename kambaryje glaudësi net devyni þmonës.

Bûsima mokytoja mokësi tuometëje Felikso Þemaièio mokykloje, lankë muzikos mokyklà, ástojo á Šiauliø aukštesniàjà muzikos mokyklà, vëliau studijavo Vilniuje. Penktame kurse pradëjo dirbti Šiauliuose, o 1979 metais èia sugráþo visam laikui.

Pirmiausia išgirstas ir á rankas patekæs instrumentas buvo akordeonas. Pirmasis vis dar tebestovi konservatorijos klasëje. Augant keitësi ir instrumentø dydis - išvis teko groti septyniais. Sovietmeèiu pirktas naujas 80 bosø akordeonas kainavo apie 300 rubliø, šiandien tas pats jau naudotas instrumentas kainuoja iki 1000 litø, o norint ásigyti naujà itališkà 80 bosø instrumentà tektø mokëti net penkis tûkstanèius.

Anot M. Markevièienës, rezultatas priklauso ne tik nuo talento, bet ir nuo instrumento. "Skaudu, kai matai, kad vaikas gali groti, bet neturi kuo. Muzika - brangus malonumas. Jeigu laimëèiau aukso puodà, vienà instrumentà nupirkèiau konservatorijai, nes kol kas mokykla teturi vienà gerà, bet ne koncertiná, o mokyti skirtà akordeonà", - sako ji.

Laiko trûko saviems vaikams

Mokytojos vyras Jonas Markevièius - irgi akordeonistas, mokæsis toje paèioje aukštesniojoje muzikos mokykloje. Likimas sutuoktinius nuvedë dirbti á Šiauliø konservatorijà. Pora palaiko vienas kità ir gyvena tomis paèiomis muzikos, mokiniø problemomis.

"Vyras dirba tà patá darbà, bet daugiau laiko skiria vaikams. Konkursui paruoštà jo mokiná daþniausiai lydþiu aš, o jis pasilieka su mûsiškiais. Ar jie dabar jauèia nuoskaudà, neþinau, bet jauèiu kaltæ", - prisipaþásta mokytoja.

Vaikai Liudas ir Milda šiuo metu studijuoja Vilniaus universitete. Be savø atþalø, mokytoja išugdë nemaþà bûrá muzikaliø mokiniø. Jai kiekvienas vaikas labai brangus, nesvarbu, koks jis bûtø - talentingas ar ne. "Kiekvienam mokiniui keliu skirtingus tikslus ir siekiu, kad jam muzika teiktø malonumà. Noriu, kad jis pasiektø tiek, kiek gali. Jeigu vaikas gabus ir noriai mokosi, o tëvai tam pritaria, tada uþsiimu tiek, kad galëtume pasirodyti profesionalioje scenoje", - tikina M. Markevièienë.

Akordeonas - universalus instrumentas

Buvimà su mokiniais, aktyvià koncertinæ veiklà mokytoja Marytë Markevièienë nevadina karjera - tiesiog kasdieniu gerai atliekamu darbu. Autorës nuotr.

Akordeonas su chromatine bosø sistema, á kurá kompozitoriai atkreipë dëmesá, atsirado tik septintam praëjusio amþiaus dešimtmetyje. Jis tobulinamas iki šiol. Anksèiau akordeonas buvo skirtas pramogai - šokiø vakarëliuose valsui, tango ar polkai. Dabar tobulesniam akordeonui rašomi originalûs kûriniai, stengiamasi groti muzikà, kompozitoriø rašytà kitiems instrumentams.

"Nei Johanas Sebastianas Bachas, nei Antonio Vivaldis, nei Liudvikas van Bethovenas nekûrë akordeonui, taèiau mes pritaikome šiø kompozitoriø kûrinius mûsø instrumentui ir ansambliams. Akordeonu ar visu orkestru nuostabiai skamba vargonams rašyta muzika. Ne veltui akordeonas vadinamas maþaisiais vargonais", - sako M. Markevièienë.

Rudená septintajame Šiauliø konservatorijos akordeonistø rengiamame festivalyje "Linksmasis akordeonas" á Šiaulius suvaþiuos apie 300 dalyviø iš Lietuvos ir kaimyniniø šaliø, o festivalio atidarymo šventëje Šv. Petro ir Povilo katedroje vienu metu gros 40 Šiauliø apskrities mokytojø ir konservatorijos absolventø.

Šis festivalis bus organizuojamas iš miesto ir apskrities lëšø, o praëjusieji buvo finansuojami ir šalies projektø lëšomis. Mokytojai norëtøsi, kad gabiems vaikams bûtø skiriama daugiau dëmesio.

"Juk girdime, kiek pinigø skiriama stovykloms, kaip remiama veikla su specialiøjø poreikiø turinèiais vaikais. Darosi liûdna, kad gabieji vaikai uþmirštami, - sako mokytoja. - Kodël á juos neinvestuojama, juk tie gabieji vaikai gràþins Lietuvai, ir dabar jau gràþina, grodami bulvare, amfiteatre, per šventes, ligoninëse, mokyklose, bibliotekose."

Mokiniai renkasi muzikø kelià

Šiauliø krašto muzikos mokyklose dirba aukštesniosios muzikos mokyklos mokiniai - daugiausia Jono ir Marytës Markevièiø mokiniai. Šie pedagogai paruošia konservatorijai vaikus iš ávairiø Šiauliø apskrities miestø.

Dauguma Marytës mokiniø pasekë jos pëdomis. Kolegos ir draugai dirba ávairiose Šiauliø apskrities muzikos mokyklose. Tai Irma Dešriuvienë, Raimonda Bakavièienë, Dangyra Goštaltavièiûtë, Vilija Laurutienë, Modestas Jukna, Raminta Šukytë, Vaiva Bukantienë, Daiva Vasauskienë, Janina Maþonaitë, Muzikos ir teatro akademijoje studijuoja Giedrë Bernotaitë, Romas Morkûnas ir Regina Kardušaitë.

M. Markevièienës mokiniai - Martynas Levickis, Simona Šukytë, Aurimas Goris, Tadas Motieèius, kamerinis ansamblis "GaMa", akordeonø kvintetas "ACCOteam" - yra pasiekæ dideliø laimëjimø - tapæ tarptautiniø ir šalies konkursø laureatais. Be jø, labai svarbi ir koncertinë veikla. Në savaitës be koncerto ir visai nesvarbu, kur jis vyktø - Šiauliø ligoninëje ar uþsienio koncertø salëje. Mokytojà festivaliuose dalyvauti kalbina patys mokiniai.

"Muzikà studijavæ þmonës yra savo šalies patriotai - jie kuria savo miestui, savo šaliai. Patriotiškumo jausmas, jautrumas ugdomas su muzika. Muzikos besimokantys vaikai yra šiltesni, jautresni, atviresni, kultûringesni ir nuoširdesni", - teigia M. Markevièienë.

Darbas derinamas su poilsiu

Muzikos mokytojai, bendrojo lavinimo mokyklose ieškodami muzikaliø vaikø, pirmiausia susiduria su labai norinèiais muzikuoti vaikais, taèiau paskambinæ á namus išgirsta neigiamà atsakymà. Vadinasi, vaikui apsispræsti padeda tëvai.

"Rezultatà galima pasiekti tik tada, kai sutaria mokinys, mokytojas ir tëvai. Pirmiausia postûmis turëtø atsirasti iš šeimos, o mokytojo pareiga - ugdyti gebëjimus, asmenybæ" - ásitikinusi pašnekovë.

Gausi koncertinë veikla, ruošimasis konkursams, uþsiëmimai su mokiniais po darbo, seminarø organizavimas, dalyvavimas juose, profesiniø reikalø tvarkymas netgi atostogø metu, atrodytø, turëtø pasiglemþti paskutines jëgas, bet mokytoja nesiskundþia. Priešingai, darbas jai atgaiva ir poilsis. Atitrûkti nuo akordeono pavyksta darbuojantis darþe ar sode. Taèiau net tada darbà tenka derinti su poilsiu.

"Anksèiau su Martynu Levickiu susitikdavome po šešias valandas per dienà - tris iš ryto ir tris - po pietø. Kol jis grodavo, eidavau á darþà ir viena ausimi klausydavau. Per pertraukà pauogauti eidavo jis, pietus pagamindavau ir toliau tæsdavome pamokà. Susitikti su mokiniais tenka ir kas antrà dienà, savaitgaliais - dirbame tiek, kiek reikia - dviejø savaitiniø pamokø juk neuþtenka", - sako pedagogë.

Martynà Levická, jau baigusá Šiauliø konservatorijà, Marytë Markevièienë ruoš vasaros koncertams, rudens festivaliui aukodama savo atostogø laikà. Mokytoja taip yra ápratusi ir visus neformaliai dirbanèius kolegas linkusi vadinti idëjos þmonëmis.

Rièardas JAKUTIS

Akvarelë išgyvena renesansà - taip galima tvirtinti po liepos viduryje Kaune vykusios akvarelës bienalës "Baltijos tiltai". Šiauliams atstovavo keturi mûsø miesto dailininkai, o pagrindinis prizas atiteko šiaulieèiui Vidmantui Zarëkai.

Vidmantas Zarëka prie savo kûriniø bienalëje "Baltijos tiltai. Slinktys".

Iš Latvijos - á Lietuvos laikinàjà sostinæ

Nuo 1968 metø kas trejus metus Latvijoje vykdavo Baltijos akvarelës trienalë. Paskutiniuoju metu kaþkodël latviai jos neberengë, gal nusprendë, kad akvarelë praranda populiarumà.

Dþiugu, kad keturiasdešimtmetá švenèiantis renginys nenumarintas, išgelbëjo já kaunieèiai. Ir pasirodë, kad latviai klydo atsisakæ šio renginio. Jau antrà kartà laikinojoje sostinëje vykstanti akvarelës bienalë "Baltijos tiltai" sulaukë didþiulio meno mëgëjø dëmesio. Bienalë árodë priešingà tiesà – akvarelë išgyvena renesansà.

Šiømetis projektas, vykæs liepos 11–12 dienomis, susiejo visus Baltijos regiono ir Šiaurës šaliø akvarelës meistrus. Po atrankos Šiaurës šaliø akvarelininkø asociacija bienalëje pakvietë dalyvauti 86 dailininkus iš 11 šaliø. Lietuva, Latvija, Estija, Suomija, Švedija, Norvegija, Danija, Lenkija, Vokietija, Rusija, Islandija ir - per 100 kûriniø.

Darbai - keliose galerijose

Kauno paveikslø galerijoje buvo atidaryta centrinë bienalës paroda "Baltijos tiltai. Slinktys" (ji veiks iki rugpjûèio 24 d.), Vytauto Didþiojo universiteto (VDU) menø galerijoje "101" veikë naujausia Lietuvos akvarelininkø grupës "Aqua 12" paroda "Aquarelissimo", Menininkø namuose - paroda "Baltarusiø akvarelë: interpretacijø laukas", o Dailininkø ir tekstilininkø gildijos galerijoje "Balta" Latvijos menininkë Irena Lusë surengë savo kûrybos retrospektyvà "Jautrumas". Irena Lusë - praëjusios bienalës nugalëtoja, o nugalëtojai kitoje bienalëje rengia personalinæ savo kûrybos parodà. Be to, akvarelininkai susëdo prie apskrito stalo VDU klube "Sesija", kur vyko konferencija "Akvarelës kalbos slinktys".

Pirmoji bienalë Kaune vadinosi tiesiog "Baltijos tiltai". Šiais metais atsiradæs dar vienas þodis "Slinktys" pabrëþë galimybæ pasiduoti lengvoms kûrybinëms interpretacijoms.

V. Zarëkos akvarelë "Infliacija" su apaèioje ryškiai áspaustu Lietuvos kodu. Šia akvarele menininkas atkreipia dëmesá á beatodairiškà Kryþiø kalno darkymà, ir apskritai á dvasiniø vertybiø niekinimà. Vidmanto ZARËKOS asmeninio archyvo nuotr.

Šiaulieèio sëkmë

Komisija vertino kûrinius, neþinodama dailininkø pavardþiø. Mûsø miesto menininkai, o atstovavo mûsø miestui keturi akvarelininkai, gali pasidþiaugti - pagrindinis "Baltijos tiltai. Slinktys" prizas atiteko šiaulieèiui Vidmantui Zarëkai.

Laureatas yra Šiauliø universiteto Menø fakulteto Tapybos katedros dëstytojas, Lietuvos dailininkø sàjungos narys, grupës "Aqua 12" narys. Parodose Lietuvoje ir uþsienyje menininkas dalyvauja nuo 1986 m. V. Zarëka yra surengæs per 20 personaliniø parodø: respublikinës parodos surengtos Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, dailininko darbus regëjo Acheno ir Naumburgo (Vokietija), Mariestadës (Švedija), Lvovo, Kijevo (Ukraina), Polocko (Baltarusija), Bukarešto (Rumunija), Stambulo (Turkija) bei kitø šaliø meno mëgëjai.

Dailininkas prisipaþásta, jog jam iš tiesø didþiulë staigmena, kad tapo tokios prestiþinës parodos, kurioje dalyvauja tiek daug gerø menininkø, laureatu. Bienalei jis pateikë paèias naujausias, šiømetes akvareles. Bienalës laureatas sako, jog kûriniuose galima plëtoti vienà temà, bet jo svarbiausias tikslas – reaguoti á laikmetá. "Kai išsikristalizuoja matymai, suvokimai, gimsta darbai", - kûrybos potyriais dalijasi dailininkas.

Girdëjau menininkus skirstant á dienos ir nakties kûrëjus. Dar girdëjau, kad V. Zarëka priskiriamas pirmiesiems, nes jo kûriniuose vyrauja ne nakties košmarai, o viltis, šviesa, tikëjimas. Jeigu taip galima pasakyti, Vidmantas Zarëka yra dailininkas estetas.

Jolanta ŠIDLAUSKIENË

Nors aplinkiniams galbût ir atrodo, kad Lietuvà garsinanèio jaunojo akordeonisto Martyno Levickio, baigusio Šiauliø konservatorijà, muzikinë karjera baigta, iš tikrøjø jaunojo atlikëjo kelias tik prasideda. Jis kupinas graþiausiø vilèiø ir svajoniø. Akordeono Martynas nepaleidþia iš rankø net vasarà, o rudens laukia su šiokiu tokiu jauduliu - juk jis jau gali vadintis Karališkosios Londono menø akademijos studentu.

Brandos atestatø áteikimo dienà Martynas Levickis koncertavo su savo bendraminèiais. Autorës nuotr.

Kliûèiø studijuoti nebëra

Su Šiauliø konservatorijos absolventu kalbamës per pertraukà tarp repeticijø. Akordeonistas repetavo brandos atestatø áteikimo progai skirtus kûrinius.

Net atëjus vasaros atostogoms ilsëtis nëra kada - laukia koncertai. Išlaikæs pakartotiná tarptautiná anglø kalbos egzaminà, nuo kurio priklausë mokslo metø trukmë Karališkojoje Londono menø akademijoje, jaunuolis šiek tiek atsikvëpë. Pirmà kartà iki sëkmingo išlaikymo pritrûko vos pusës balo. Antrà kartà priimti iššûká savo auklëtiniui padëjo mokytoja Marytë Markevièienë.

"Buvau taip pavargæs, kad laukdavau vakaro, kad greièiau galëèiau griûti á lovà ir nugrimzti á sapnø pasaulá. Dabar jau ramiau, galiu atsikvëpti", - kalbëjo M. Levickis.

Studijuoti Londone Martynas svajojo jau seniai, tik garsiai apie tai nedráso prabilti. Turëdamas draugø Jungtinëje Karalystëje, talentingas jaunasis akordeonistas suþinojo apie tokià galimybæ ir dar spalio mënesá išsiuntë anketà bei prašymà á minëtà prestiþinæ menø akademijà. Jau po keliø mënesiø jis sulaukë teigiamo atsakymo, kad yra laukiamas studentø gretose.

Dabar nebeliko jokiø kliûèiø studijuoti. Martynas išlaikë visus reikiamus egzaminus, iš "Baltik Vairo" sulaukë finansinës paramos studijoms. Jeigu ne rëmëjai, jaunuolio mokslams per metus reikalingø 15 tûkstanèiø litø šeima surinkti nebûtø išgalëjusi.

Mielai groja labdaros renginiuose

M. Levickis aktyvus ne tik muzikinëje veikloje, dalyvauja Lietuvos akordeonistø asociacijos rengiamuose renginiuose, seminaruose, festivaliuose, konkursuose, yra ne vieno tarptautinio akordeonistø konkurso laureatas ir prizininkas. Jo pilna ir visuomeniniame, kultûriniame gyvenime - mielai groja miesto, labdaros koncertuose.

Uþ muzikinius nuopelnus Martynui yra suteiktas Karalienës Mortos premijos laureato vardas. Jis yra ne kartà apdovanotas LR Prezidento, Seimo, Šiauliø apskrities, miesto bei konservatorijos vadovybës premijomis ir padëkos raštais. Pernai Martynas pripaþintas Šiauliø apskrities Metø talentu.

Savo þinias vaikinas demonstruoja ne vien muzikos sferoje. Turi teisiniø þiniø, organizaciniø gebëjimø. Šimtadiená jis nusprendë paminëti ne vaidindamas, o sukurdamas filmukà apie jaunimo problemas, priklausomybæ kvaišalams, parodydamas, kaip greitai galima nusiristi ir vël pakilti.

Ne tik groja, bet ir kuria

Vasarà akordeonistas groja maþiau, kad galëtø daugiau laiko skirti kûrybai. Neseniai jis baigë kurti 170 puslapiø partitûrà. "Kokia èia kûryba, tai tik susipaþinimas, prisilietimas prie jos, - kuklinasi jis. - Aš ne kompozitorius. Tik turëdamas laiko prisëdu."

Nors genetiškai Martyno talentas muzikai, anot jo, nëra uþprogramuotas, taèiau groti jis jau norëjæs nuo vaikystës. Dar bûdamas dvejø ir klausydamasis Vytauto Landsbergio atliekamo kûrinio, berniukas miklino pirštukus, mëgdþiodamas pianistà, o trejø jau turëjo akordeonà, nes galimybiø nupirkti išsvajotà pianinà nebuvo.

"Dabar nesigailiu, kad groju akordeonu. Aš galiu já paimti, pajusti, o pianino net bijau. Jeigu bus galimybë studijuojant Londone atsisakyti fortepijono paskaitø, taip ir padarysiu - tada galësiu daugiau laiko skirti akordeonui", - svarsto M. Levickis.

Tarptautinis pripaþinimas - vos sulaukus trylikos

Labiausiai vaikinui á atmintá ástrigæs pirmas jëgø išbandymas 2003 m. Italijoje vykusiame tarptautiniame akordeonistø konkurse Stefano Bizzarri premijai laimëti, kai jam buvo vos trylika metø. Tai ne tik tarptautinës muzikinës scenos pradþia, bet ir pirmasis aukšèiausias tarptautinis apdovanojimas.

"Pirmieji potyriai visada išlieka giliai širdyje. Dþiaugiuosi, kad teko dalyvauti tokiame konkurse, kuriame iš tiesø vertinama muzika. Nors jau esu dalyvavæs jame tris kartus, iki šiol trokštu ten nuvykti", - tikina jaunuolis.

Dalyvavimas tarptautiniuose konkursuose, laimëjimai, pripaþinimas šiaulieèiui suteikë ne tik pasitikëjimo savo jëgomis, bet ir išminties, neákainojamos patirties. Tiesa, pelnytos vietos ne visada bûdavusios paèios aukšèiausios. Nors daþniausia komisija Martynui skirdavo daugiausia balø, atlikëjui yra tekæ tenkintis ir antra, o grojant ansamblyje - ir treèia vieta.

"Tada buvau labai nusiminæs, bet dabar dþiaugiuosi, kad teko pajusti, kà reiškia bûti ne pirmuoju. Juk turi þinoti, kad ne visada gali bûti geriausias", - atvirauja jaunasis akordeonistas.

Ateitá sieja su Šiauliais

Aplinkiniø, paþástamø, bendraklasiø pavydà dël stulbinamo pasisekimo vaikinas patiria jau seniai, taèiau išmoko su tuo susigyventi. Neigiamos vaikø reakcijos jis sulaukë dar treèioje klasëje, mokydamasis Centro pradinëje mokykloje, kai teko stovëti prieš klasæ vietoj mokytojo ir aiškinti, kokia nata yra do. Juk akordeonu jis groti pradëjo nuo trejø, tad uþ bendraamþius muzikos srityje jis buvo gerokai pranašesnis.

Iki šiol juntamas pavydas padeda atskirti draugus nuo paþástamø. O tikrus draugus galima ant pirštø suskaièiuoti. Vis dëlto sunkià minutæ Martynas neieško peties, á kurá bûtø galima atsiremti - ima akordeonà sielai išlieti. Instrumentas bûna šalia ir dþiaugsmo, ir liûdesio akimirkà.

Martynas sako net nesusimàstàs, ar jis gyvenime yra daug pasiekæs. "Tik kai paskaitau laikrašèiuose, išgirstu, kà apie mane kalba, tada gal ir suvokiu tai, bet nesureikšminu. Man svarbiau pats procesas, vyksmas, o ne rezultatas", - sako pašnekovas.

Prabilæs apie svajones, vaikinas prisimena vienà jø, kai vaikštinëdamas Milano turtingøjø kvartale rinkosi butà, kuriame jis norëtø gyventi, o vakarais groti baltu rojaliu. Dabar kol kas realesnë ir ranka pasiekiama svajonë - baigus mokslus Londone gráþti á Lietuvà ir èia kurti, uþsiimti organizacine veikla, ákurti dirbtuves. Vienaip ar kitaip Martynas sieja ateitá su Šiauliais ir garantuoja, kad spalá gráš á gimtàjá miestà dalyvauti festivalyje "Linksmasis akordeonas".

"Negráþti á Šiaulius apsispræsti padëtø nebent þinojimas, kad èia manæs nereikia. Kita vertus, kodël savaitë negali prasidëti Londone, o baigtis Lietuvoje? Juk menininko uþduotis - skelbti tëvynës menà pasauliui", - patriotiškai nusiteikæs Šiauliø konservatorijos absolventas.

Oksana LAURUTYTË

"Na, einam valgyti", - tokius þodþius kasryt ištaria devyniolikmetë Deimantë Augustaitytë iš Daugëliø (Šiauliø raj.). Šie þodþiai skirti dviem uþ delnà maþesniem voveriukam. Mergina voverës jauniklius pasiëmë auginti, kai šie buvo vos savaitës amþiaus, dar akli, imuniteto su motinos pienu neágijæ. "Trys nugaišo, vienà teko net reanimuoti - daryti dirbtiná kvëpavimà ir krûtinës masaþà. Tada buvo labai baisu", - prisimena Deimantë, save vadinanti voveriukø mama.

Voveriukai prie Deimantës Augustaitytës prisirišæ lyg prie mamos. Rolando PARAFINAVIÈIAUS ("L. T.") nuotr.

Tarsi Snieguolë iš pasakos

Daugëliø vidurinës mokyklos abiturientë Deimantë tiksliai þino, kad bus veterinarijos gydytoja. Jei mokysis ne Švedijoje, kur, jos þiniomis, ruošiami geriausi gyvûnus gydantys gydytojai, tai bent Lietuvoje. Ir tai, kad mergina svajoja apie darbà su gyvûnais - nieko nuostabaus. "Ko tik aš neauginau - šeškà, lapiukà, triušá, smilpteles, o dabar - voveriukus", - nusišypso mergina.

Deimantë pakvieèia á sveèius, á tëvø butà, esantá viename Daugëliø daugiabutyje. Jos kambaryje - du narvai su smiltpelëmis, nedidelis akvariumas su þuvytëmis. Iš pastalës ji ištraukia narvelá ir parodo du uþ delnà maþesnius voveriukus.

Pamatæ savo "mamà", pûstauodegiai pašoka ir ima laipioti Deimantës rankomis, peèiais, lipa ant galvos. Atrodo, kad prieš tave stovi tikrø tikriausia iš pasakos atkeliavusi Snieguolë - miško þvëreliai ja visiškai pasitiki.

Bet Deimantë - ne iš pasakos. Ji paima parduotuvëje pirktø lazdyno riešutø ir paberia narvelyje. Pasièiupæ priekinëmis letenëlëmis skanëstus ir pritûpæ ant uþpakaliniø, voveriukai smagiai ima juos krimsti.

Deimantë laiminga, sako, kad jos voveriukai prie jos prisirišæ kaip prie mamos. Voverës labai prisiriša prie tø, kurie jas uþaugina, o svetimø nelabai mëgsta. "Dabar jie uþsimiegojæ, o šiaip visur laksto, karstosi. Nukrinta, pasipurto ir vël straksi", - juokiasi Deimantë.

Mergina sako, kad jai jau ramu - voveriukai išgyvens. O maþdaug prieš penkias savaites, kai kaþkas á Kuršënø gamtininkø centrà atveþë uoksà su penkiais voveriukais ir ji juos apsiëmë auginti, buvo labai sunku.

Birþelio 4 dienà jai paskambino Gamtininkø centro vadovas Vytautas Uosis ir paprašë ateiti pasiþiûrëti, kà þmonës atveþë. Penki jaunikliai buvo tokie maþi, kad niekas neþinojo, kas jie gali bûti. Panašûs á þiurkiukus, akli, pusplikiai maþyliai këlë minèiø, kad tai gali bûti miegapelës jaunikliai. Galø gale atpaþinus, kad tai á Raudonàjà knygà árašytos europinës voverës jaunikliai, Deimantë parsinešë juos namo. Štai tada ir prasidëjo vargai vargeliai.

Voveriukai miega delnuose

Dviejø savaièiø voveriukai buvo visai nepanašûs á voveres, atrodë lyg þiurkiukai. Deimantës AUGUSTAITYTËS asmeninio archyvo nuotr.

Parsiveþtiems penkiems voveriukams Deimantë kruopšèiai susuko lizdelá iš vatos, šiltø audiniø. Girdë maþylius iš buteliuko karvës pienu. "Netiko jiems karvës pienas - per liesas. Voverës pienas labai riebus. Nuo netikusio maisto voveriukai sulyso, susiraukšlëjo, tad susiradau moèiutæ, kuri turi oþkà. Ëmus maþylius oþkos pienu maitinti šie atsigavo", - pasakoja mergina.

Vis dëlto po savaitës nugaišo vienintelis vadoje buvæs patinëlis. Deimantë sako, kad jo virškinimas nuo pat pradþiø buvo sutrikæs, buvo matyti, kad jis nelabai sveikas. Dar dvi voveraitës nugaišo vos atakusios. "Gal išvydo, kad mama ne ta... Visi voveriukai prieš mirtá išropojo iš lizdo - mirë narvelio kampe, toliau nuo kitø", - pasakoja mergina.

Dabar ji jau beveik tikra, kad šešiø savaièiø voveriukai gyvens - jie grauþia riešutus, pieno dar kartais jiems reikia. "Kai pieno nebereikës girdyti, tada bûsiu visiškai tikra", - sako ji prisimindama, koká siaubà kartà patyrë, iš buteliuko begirdydama savo augintinius.

Vienas voveriukas truktelëjo per daug pieno ir jam uþsikimšo nosis, kvëpavimo takai. Maþylis nuvirto ir, rodësi, kad jo gyvenimas jau baigësi. Išsigandusi Deimantë èiupo maþylá, apþiojo jo snukelá, išvalë kvëpavimo takus ir ëmë já reanimuoti - pûsti orà á burnà, masaþuoti krûtinæ. Dideliam jos dþiaugsmui voveriukas atsigavo.

Deimantë ramiai, su dideliu susirûpinimu ir meile kalba apie maþylius. Ji sako, kad ypatingos prieþiûros voveriukams reikëjo ir tada, kai jie buvo vos savaitës. Tokio amþiaus voveriukai nemoka šlapintis. Voverë, prausdama maþylius, lieþuviu pamasaþuoja jiems pilvelá ir taip šlapimas pasišalina. Deimantë voveriukus masaþavo drëgna servetële, tad šiems problemø nekilo.

Dabar maþyliai visus gamtinius reikalus atlieka patys. Deimantë sako, kad jie labai tvarkingi - niekada neteršia lizdelio, eina á narvelio kampà, ant servetëliø. "Nebëra jokio vargo, tik kai ásidûksta, bûna labai sunku juos nuraminti ir uþmigdyti. Paimu á delnà, jie sušyla ir tik tada uþmiega", - nusišypso Deimantë.

Bûti veterinarijos gydytoja - pašaukimas

Penkiø savaièiø voveriukai jau kremta riešutus ir yra linksmi nenuoramos. Rolando PARAFINAVIÈIAUS ("L. T.") nuotr.

Norinèiøjø auginti voveres yra daug. Ir Deimantës, ir jos mokytojo Vytauto Uosio þmonës prašo parduoti pûstauodeges. "Në uþ kà neparduosiu. Þmonëms voveres auginti - egzotika, o aš per daug vargo ádëjau, kad dabar jø atsisakyèiau", - paaiškina mergina.

Rudená ji dël mokslø turës palikti tëvø namus. Voveriukus ketina laikinai atiduoti vadovui, kuris palëpëje ketina árengti didelá narvà. Gráþusi á namus, mergina bûtinai voveres lankys.

Deimantë sako, kad ji pripratusi prie nuolatinës gyvûnëliø globos. Prieš trejus metus ji auginusi šeškiukà. Mënesio amþiaus šeško jauniklá ji maitinusi kas dvi tris valandas ištisà parà. Keldavosi naktimis, nes maisto negavæs juodasis šeškas imdavo inkšti ir pykti. Vëliau šeškas pabëgo - mergina turëjo išvykti, tad já laikinai buvo atidavusi Gamtininkø centrui.

O Gamtininkø centre ji yra rûpinusis lapiuku. "Þmonës lapiukà augino namuose, bet kai šis visus batus apgrauþë - atidavë mums. Lapiukas elgësi panašiai kaip šuniukas - ir þaidë, ir ant rankø galëjai paimti, tik tuštinosi kur papuolë ir labai sunku blusas išnaikinti", - pasakoja mergina. Vëliau lapiukà teko paleisti - sako, kad jis á gyventojø vištas buvo ásisukæs, o vëliau kaþkur dingo.

Deimantë iš draugø kartais išgirsta, jog per daug besiaukojanti gyvûnams. "Aš taip nemanau. Argi meilës gali bûti per daug?" - klausia ji. O Deimantës mokytojas V. Uosis sako, kad mergina taps puikia veterinarijos gydytoja. "Globoti ir gydyti gyvûnus - jos pašaukimas", - teigë jis.

Rièardas JAKUTIS

"Kartais eini bulvaru ir pamatai moterá, prisimeni, nes ji á kaþkà panaši. Prieini – ne ta". Jaunius Kulnys

Poetai vasarà daþniausiai prityla. Jø laikas – pavasaris ir ruduo. Bet šiaulieèio poeto Jauniaus Kulnio vasara šiek tiek kitokia. Jis kuria, daug skaito. Paèioje vasaros pradþioje pasirodë jau ketvirtoji Jauniaus poezijos knyga "Varpo gaudimas". "Varpo gaudimas / seka þmogø, kaip Þodis - / amþiaus dialogas..." - rašo poetas. Þodþiø "varpo gaudimas" atsikartojimas priverèia išgirsti patá varpà – budinantá ir bylojantá apie gyvenimo tëkmæ.

Jauniaus Kulnio gyvenimo variklis - smalsumas. Jono KULNIO asmeninio archyvo nuotr.

Plunksnà paëmë kariškis

Jauniaus Kulnio senelis Rokas Kulnys buvo Jono Šliûpo pusbrolis ir áþymaus lietuviø lakûno, Atlanto nugalëtojo Felikso Vaitkaus dëdë. Iš tos paèios giminës ir Albinas Vaitkus – Mariaus Katiliškio slapyvardþiu pagarsëjæs rašytojas. Taèiau jaunuolio gyvenimas nebuvo roþëmis klotas. Kai jam buvo vieneri, visà šeimà išveþë á Sibirà. Tad augo Jaunius Irkutsko srities Taišeto rajono Kvitono gyvenvietëje. Tremtyje teko vargti devynerius metus, ten ir pradinæ mokyklà baigë.

Šiek tiek pagyveno Lietuvoje ir vël á Rusijà – šaukimas karo tarnybon. Prie Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) esanèiame Puškino mieste su pagyrimu baigë karinæ aviacijos mechanikø mokyklà. Tarnauti buvo pasiøstas á priešlëktuvinës gynybos pulkà Kaliningrado srityje. Su Jauniaus remontuotu naikintuvu "Jak" skraidë pirmasis kosmonauto J. Gagarino instruktorius J. Charèenka. Á daliná rašyti disertacijos buvo atvykæs aviacijos maršalas, dukart TSRS didvyris Jevgenijus Savickis, kuris su kareiviais buvo labai draugiškas. Jo duktë Svetlana Savickaja – kosmonautë.

Vieno karinio parado metu Jauniui Kulniui yra tekæ vesti tris eskadriles ir kuopà kareiviø pro tribûnà, kurioje paradà priiminëjo TSRS maršalas, TSRS didvyris, Varšuvos sutarties ginkluotøjø pajëgø vyriausiasis vadas Pavelas Batickis. Tas, kuris buvo nušovæs vidaus reikalø komisarà Lavrentijø Berijà. O visas pulkas Kaliningrado srityje, kuriame tarnavo Jaunius Kulnys, priklausë Aleksandro Pokryškino divizijai. A. Pokryškinas karo metais numušë 59 vokieèiø lëktuvus ir tris kartus tapo TSRS didvyriu. Á aviacijos pulkà A. Pokryškinas kasmet atvykdavo.

Šiek tiek vëliau, ilsëdamasis Kislovodsko karinëje sanatorijoje, susipaþino ir susidraugavo su kosmonautais Valerijumi Riuminu ir Georgijumi Greèka. Sàrašà þmoniø, kuriems Jaunius Kulnys buvo spaudæs rankà ar net susidraugavæs, galima bûtø tik tæsti. Jis dar baigë Altajaus krašte buvusià Rubcovo karo mokyklà ir tapo transporto lëktuvø techniku. Aišku, pradëjo dirbti Zokniuose, tapo kariškiu, o prasidëjus Atgimimui - dalyvauti visuose Sàjûdþio renginiuose. Jaunius Kulnys perëjo á Lietuvos kariuomenæ, tapo I aviacijos bazës, ásikûrusios buvusiame Šiauliø civiliniame oro uoste uþ Meškuièiø, aviacinës árangos mechaniniø dirbtuviø viršininku.

1974–1979 m. Jaunius Kulnys buvo daugkartinis Šiauliø miesto dziudo ir savigynos imtyniø èempionas, o 1975 m. - Lietuvos dziudo sunkiojo svorio èempionas. Ir dar vienas posûkis - 1984 m. ástojo á Vilniaus pedagoginá institutà, kur ágijo istorijos mokytojo kvalifikacijà.

Devintojo dešimtmeèio viduryje Jaunius Kulnys pradëjo rašyti. Pradëjo nuo noveliø, o po to pasipylë apsakymai, publicistika, eilërašèiai, humoreskos... Pradþiø pradþios vis dëlto bûta anksèiau. Buvo publikacijø karine tematika, humoreskø.

2001 metais pasirodë pirmasis Jauniaus Kulnio eilërašèiø rinkinys "Mënulio nudauþtas akmuo". Po jo buvo "Monos Lizos kerštas" (2005 m.). Èikagos lietuviø kultûros fondas, vadovaujamas Edvardo Šulaièio, kasmet skiria premijà lietuviø autoriø poezijos knygoms. 2007-aisiais premija teko Jauniui Kulniui uþ tais paèiais metais pasirodþiusá jo poezijos rinkiná "Išplëštas lapas".

Savitas ir mistiškas kûrëjas

Taip Jauniø Kulná apibûdina ne vienas. Kad be lëktuvø, sporto, istorijos ir dar daug ko Jaunius visà gyvenimà draugaus ir su knyga, buvo galima spræsti jau tada, kai su tëvais gráþæs iš Sibiro tremties jaunuolis tapo iškart trijø bibliotekø skaitytoju ir visose pagal perskaitytø knygø skaièiø buvo pirmasis. O rašyti já paskatino vidiniai konfliktai. "Kûryba yra tokia aistra, kuri net neprilygsta aistrai moteriai", - sako Jaunius. Jis pasakoja, jog rašydamas dþiaugiasi, ieško savo kranto, o baigæs šiek tiek pritilsta, bet greitai vël klausia – o kas toliau? Taip dienos šviesà išvydo jau keturios poezijos knygos, išbandytos jëgos dramaturgijoje.

Apie kà rašo Jaunius Kulnys? Ogi apie viskà. Gyvenimo patirtis tai leidþia. Tiesa, traukia kaimas, gamta, daþnai norisi pabûti miške. Mëgsta juokauti, jog mes visi esame kilæ iš kaimo, tik kai kurie – iš Kauno. Jaunius nerimauja, kad miestieèiai blaškosi, neranda savo vietos, neþino, ko nori. Jo nuomone jie taip elgiasi todël, kad jie prarado savo šaknis, savastá. Jam liûdnoka, kad Šiauliuose literatûrinis gyvenimas apmiræs. Anot Jauniaus, Šiauliø literatai brandaus amþiaus, o jaunimo nematyti. Literatûrai visada reikia naujoviø, o vyresnio amþiaus þmonës, deja, nëra joms atviri.

Jaunius Kulnys sako, jog jo gyvenimo variklis – smalsumas. Gyvenimo moto renkasi Somerseto Moemo mintis: "Þmonës yra linkæ kurti mitus. Jie godþiai graibsto kiekvienà neáprastumu ar paslaptingumu stebinanèià þinià apie þmones, kuriø gyvenimas skiriasi nuo kitø, paskui sukuria legendà ir fanatiškai ja tiki. Tai yra romantikø protestas prieš gyvenimo pilkumà. Tai monstro legenda – tikriausias nemirtingumo laidas."

Gatvëje Jauniø Kulná iš tolo atpaþinsi. Iš minios išskirsi neskubantá stuomeningà vyrišká. Jeigu vësu - juodas odinis paltas, juoda skrybëlë, rankose – didelis aptrintas portfelis, jeigu vasara – spalvingi rûbai. Jaunius Kulnys tarsi iš anø laikø atklydæs dþentelmenas ar kokios nors retro dramos personaþas. O iš tiesø tai þmogus, labiausiai gyvenime ásimylëjæs poezijà, nes ji – kanèia, vienatvës pajauta, praradimai ir drauge netikëti atradimai: "Varpo gaudimas / liûdesá suverps lëtai - / tavo taurë bus pilna, / o erdvë tauri ir atvira..."

Oksana LAURUTYTË

Šiauliø dramos teatro aktorius Aurimas Pintulis kà tik išvadavo kojà iš langetës. Patyræs traumà jis nebegalëjo vaidinti naujajame Antano Gluskino reþisuotame spektaklyje "Bela, Bosas ir Bulis", tad nešiko vaidmená uþ já atliko Juozas Bindokas. Aurimà guodþia tai, jog traumà patyrë kilniø jausmø vedinas - nuo chuliganø gynë merginà. "Man bûna liûdna, kai nepateisinu kitø þmoniø vilèiø", - sako 24-eriø aktorius teigdamas, kad teatras jo gyvenime - "toks šventas reikalas".

Šiauliø dramos teatro aktorius Aurimas Pintulis sako niekada netraukiantis kolegø per dantá ir jam nepatinka, kai kiti taip elgiasi.

Su reþisieriais nesiginèija

Šiauliø dramos teatras atostogauja, aktoriai išsilakstë kas kur - vieni veda renginius, kiti vaidina serialuose, treti ilsisi, o Šiauliø dramos teatro naujokas 24-eriø Aurimas Pintulis kà tik pagijo po traumos. Birþelio pradþioje su drauge jis buvo Palangoje, prie merginos pradëjo kabinëtis ákaušæ vyrai. Aurimas puolë draugæ ginti, besigrumdamas su chuliganais susiþalojo pëdà. "Visiems pasakiau, kad susiþeidþiau þaisdamas futbolà. Negi èia visiems pasakosi", - nusišypso Aurimas.

Aktorius teigia, kad jam diena, kai susiþalojo, apskritai buvo labai nedëkinga. Begráþtant automobiliu á Šiaulius ties Kuršënais "uþkalë" mašinos variklá. Teko mašinà palikti, gráþti á Šiaulius autobusu. O suþalota koja buvo taip ásiskaudëjusi, kad vos bepaëjo.

"Šiauliø medikai pasakë, kad tris savaites nepaeisiu. Gerai, kad kaulas buvo neskilæs. Kaip tik turëjau repetuoti spektaklyje "Bela, Bosas ir Bulis". Maniau, kad pajëgsiu, bet reþisierius buvo atsargus, pakvietë nešikà vaidinti aktoriø Juozà Bindokà", - sako pašnekovas.

Á spektaklio premjerà Aurimas atëjo beveik sveikas - kojà išvadavæs iš langetës. "Manau, bûèiau pajëgæs vaidinti, bet nemëgstu ginèytis su reþisieriais. Apskritai patinka vaidinti taip, kaip sumanë spektaklá statantis þmogus", - sako Aurimas.

Aktorius teigia, kad pats norëtø bûti reþisieriumi, baigti reþisûros studijas. "Juk jei aktoriai ims ginèytis su reþisieriumi, spektaklis nepavyks. Reþisierius juk turi savo sumanymø, idëjà, matymà, nori atskleisti save. Kas bûtø, jei dailininkui imtø aiškinti - tu taip nepiešk, nes niekas á parodà neateis. Tai þema ir kvaila", - ásitikinæs Aurimas.

Tikslas - perskaityti visas Remarko knygas

Á Šiauliø dramos teatrà kone kasmet atvykdavo visas bûrys jaunø, kà tik studijas baigusiø aktoriø. Pernai rudená atvyko tik vienas - Aurimas. Iš Šiauliø kilusá vaikinà vaidinti gimtajame mieste pakvietë pats teatro vadovas Antanas Venckus.

Aurimas pasakoja, kad kvietimas já nustebino. Vyko Povilo Gaidþio, kurio kurse ir mokësi Aurimas, 70-meèio minëjimas. Jame dalyvavo daug Lietuvos kino ir teatro garsenybiø, buvo ir A. Venckus. "Gaidþiukai" (taip vadinami P. Gaidþio studentai) vedë renginá. Po jo prie Aurimo priëjæs Šiauliø dramos teatro vadovas ir pakvietë atvykti. "Jei nori dirbti teatre – turësi kà dirbti", - tokius þodþius iš Šiauliø teatro vadovo išgirdo Aurimas. Dar anksèiau vykusiame Lietuvos aukštøjø mokyklø teatrø festivalyje "Po saule" Aurimà atvykti á Šiaulius vaidinti kvietë ir reþisierë Regina Steponavièiûtë.

Kvietimai vaidinti Šiauliuose Aurimui paglostë širdá ir jis pasiryþo. Tiesa, baigæs studijas jis dar buvo nuvykæs á Anglijà padirbëti. Nors darbas turëjo baigtis rugsëjo vidury, á teatrà Aurimas atëjo tiesiai á R. Steponavièiûtës spektaklio pagal Eriko Marijos Remarko romanà "Trys draugai" repeticijas, kaip ir buvo sutarta - rugsëjo pradþioje. Aurimui skirtas pagrindinis Roberto Lokampo vaidmuo.

"Gëda pasakyti, taèiau E. M. Remarko "Tris draugus" baigiau skaityti tik repetuodamas. Dabar turiu tikslà - perskaityti visas Remarko knygas. Juk norint gerai atlikti vaidmená reikia pajusti patá Remarkà, suprasti, koks jis buvo þmogus", - sako aktorius.

Aurimas Pintulis su kitais "gaidþiukais" – Povilo Gaidþio kurso draugais. Prisivalgæ špinatø nutarë papozuoti.

Nenori nuvilti þmoniø

Po sëkmingos premjeros jaunasis aktorius sukûrë ir daugiau vaidmenø - Ingos Norkutës reþisuotame spektaklyje "Bebenèiukas ir laumë" vaidina kalvá, Herkaus Kunèiaus spektaklyje "00:45 pagal Goldingà" - Deimantà.

Rudená á Šiaulius statyti spektaklio "Broliai Karamazovai" turi atvykti reþisierius Gytis Padegimas. Šiame spektaklyje Aurimui jau paþadëtas vaidmuo.

O dabar aktorius atostogauja. Kà veikia? "Mëgstu gyventi naktimis, o keliuosi 15-16 valandà. Aš jau toks - ateina 22 valanda ir aš imu sienomis lipti, veiklos uþsimanau. Na, patampau gitaros stygas arba á miestà išeinu, kartais išlekiu á Rygà, Klaipëdà ar Vilniø. Yra daugiau þmoniø kaip aš - kuriems nesimiega. Sëdim "kabakuose", kalbamës", - šypteli Aurimas ir paaiškina, kad jam jo gyvenimo bûdas netrukdo. Trukdo kitiems - na, pavëluoja jis á repeticijas.

Aurimas laikomas daug þadanèiu aktoriumi, á já dedama vilèiø. "Esu toks þmogus, kad jei pajuntu, jog man nesiseks - palûþtu. Ir man labai nepatinka, kad yra kategoriškø þmoniø, kurie nesëkmës atveju iškart "kabina etiketes". Bet juk bûna nesëkmingø dienø, bûna, kai viskas iš rankø krenta. Suklysti kartà ir tave jau "nurašo". O aš taip nenoriu nuvilti þmoniø", - apgailestauja aktorius pridurdamas, kad ne viskas pavyksta iš karto. Todël jam bûna labai liûdna, kai jo nesupranta.

Daþnai reþisieriai jau turi nuostatà, kad vienas þmogus gabus, o kitas – ne toks gabus. Ir iš to maþiau gabaus maþiau ir reikalauja, o gabøjá spaudþia. Ir kai tam gabiam nepavyksta, tada nustemba. "Mano gyvenimo filosofija – akis uþ aká, dantis uþ dantá. Aš suprantu, kodël man duoda rankà – tada ir aš ištiesiu. Suprantu, kodël man šypsosi, tada ir aš šypsaus. Bet nesuprantu, kai grasina supykti, jei kaþkà ne taip padarysiu. Tai tiesiog vampyrizas. Reiškia, tave stebi ir atitinkamai su tavimi elgiasi", - atvirauja aktorius.

Nenori gyventi personaþø gyvenimo

Aurimas lëtai gurkšnoja kavà, jam ant rankos – plastikinës gelsvos ir þalios spalvos apyrankës. Vienà apyrankæ nusipirkæs parëmë vaikø namuose auganèius vaikus, kita – tikëjimui sustiprinti. "Ši apyrankë man neleis nusiristi þemyn. Ant jos taip ir parašyta. Ne, nesu prietaringas, bet man malonu tikëti", - šypteli jis.

Abi apyrankes Aurimas mûvi jau kelerius metus. Jam brangios abi vienodai. "Aš labai myliu vaikus. Kaþkada svajojau turëti keturis. Kad jø tiek turëtum, pirmiausia reikia turëti su kuo. Antra – reikia susikurti normalià buitá, kad nereikëtø sukti galvos, iš kur pinigø gauti vaikams auginti. Manau, vaikø turësiu dar labai negreit", - sako Aurimas.

Aktorius pamena, kad kai mokësi aktorystës pas P. Gaidá, šis neleisdavo savo studentams uþdarbiauti – vesti renginiø, filmuotis reklamoje. Jis norëjo, kad þmogus gerbtø aktoriaus profesijà, taptø aktoriumi, o ne bûtø linksmintoju. "Buvo draugø, kurie dirbo renginiø vedëjais. Ir dabar yra tokiø, kurie meta aktoriaus profesijà, tampa šoumenais. Aš tokios veiklos neieškau, nors jei teatrinës veiklos papildomas darbas neuþgoþtø – jos imèiausi", - svarsto pašnekovas.

Aurimas sako ir pats gerai neþinantis, kodël pasirinko scenà, aktoriaus profesijà. Jam nuo mokyklos laikø patiko renginius vesti, o teatras á jo gyvenimà atëjo tik tada, kai pradëjo paskaitas lankyti. "Pamaèiau, kad teatras visiškai kitoks, nei man atrodë. Teatras – daugiau darbas nei idëja. Sunkus darbas, susijæs su fiziniais ir emociniais dalykais. O malonumas èia – aplodismentai. Ir tai, kad tave paþásta. Štai susiþalojau kojà – išsyk buvau pas medikus priimtas, kolega Vladas Baranauskas daug pagelbëjo. Sabonis yra sakæs, kad bûti Saboniu, reiškia, poliklinikoje eilëse nestovëti. Tas pats ir aktoriui", - nusišypso Aurimas.

Kol kas jaunasis Šiauliø dramos teatro aktorius daug filosofuoja apie gyvenimà, ieško savæs, bando save paþinti. Kartais jis pagauna save, kad po spektaklio kelias akimirkas su draugais ima bendrauti tarsi spektaklio herojus. "Man taip nepatinka. Juk tada esu nesàþiningas. Suvokiu, kad manæs 3-4 sekundes èia ir nebuvo. Nenoriu gyventi taip, kaip mano personaþas spektaklyje. Aš noriu þinoti, kas esu", - sako Aurimas.