Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ
Kurtuvėnų miškuose, kur Šiaulių rajonas ribojasi su Kelmės, dvidešimties arų voljere auga dvi Eurazijos lūšys. Dvejų metų brolius Hepo ir Vory iš Suomijos Helsinkio zoologijos sodo pernai rudenį parsivežė kurtuvėniškis Petras Adeikis. Patinėlių laukia permainos – greitai jie gyvens atskirai ir turės po draugę.
 |
Dauguma žmonių, išvydę lūšį, nustemba, kad ji tokia stambi, nors ir labai panaši į katę. |
| |
 |
Suėdęs mėsos gabalėlį, Hepo markstėsi prieš saulę. Vory taip ir nepasirodė. |
Svajojo apie ernį, įsigijo lūšių
Ekologo išsilavinimą turintis P. Adeikis seniai svajojo auginti žvėrių. Laikyti didžiausius kiaunių šeimos atstovus ernius per didelė prabanga, nes šie gyvūnai giliai kasa ir tektų aptvarą betonuoti. Vyras sako, kad prieš šimtą metų Lietuvoje ernių dar buvo, dabar jie jau išnykę. "Jis baikštus ir daug keliaujantis – gali per šimtą kilometrų nueiti. Erniui dabar per daug žmonių ir per mažai erdvės. Mešką reikia auginti voljere, o ne narve, kaip visi laiko. Vilkui reikia didelės teritorijos medžioklei, nes grobį jis persekioja. Jie per parą gali nukeliauti per 50 kilometrų. Lūšis savo aukos tyko sėlindama, tad ji nėra tokia keliauninkė. Jos medžioklės plotas gali siekti tik apie dešimt kilometrų", - apibūdina jis.
Apsvarstęs daugelį faktorių, gavęs leidimą iš Aplinkos apsaugos ministerijos, P. Adeikis kreipėsi į ES lūšių veislės knygos koordinatorių. Eurazijos lūšys buvo pasirinktos atsižvelgiant į Europos Sąjungos lūšių veislių knygą. "Lietuvoje beliko apie šešiasdešimt ar aštuoniasdešimt lūšių. Kai kurias iššaudė brakonieriai, kai kurioms kažkas netiko. Dabar šalyje lūšių yra per mažai. Kai nusprendžiama, kad žvėrys yra ant savaiminio išnykimo ribos, kai jie nebegali susitikti, imami saugoti. Todėl lūšis buvo įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą", - sako kurtuvėniškis.
Ar Kurtuvėnų miškuose nėra jo augintinių gentainių? "Šią žiemą mačiau didelio katino pėdas. Jos galėjo būti lūšies. Esu išmatavęs pėdas, nufotografavęs. Jeigu tai buvo viena patelė, jai galimybių išlikti nėra", - paaiškina lūšių augintojas ir vedasi prie voljero, kuriame slepiasi lūšys. Šiapus tvoros pripėduota kažkokio žvėrelio. Pašnekovas sako, jog iš miško pro šalį bėgusi lapė ir, išsigandusi lūšies aptvare, sprukusi į kitą pusę.
Gamtoje gydytojų nėra
Šeimininkas nešasi gabalėlį mėsos, kad galėtų prisivilioti augintinius. Perspėja, kad atsitūpčiau ir ramiai laukčiau bei nesiartinčiau pernelyg arti vartelių, kur plyšiai didesni. Ne tik dėl to, kad lūšies letena pro aptvarą gali siekti apie metrą. Šie plėšrūnai vengia aukštesnių už save, tad grėsmingai neatrodome tik pritūpę ir neatlikdami staigių judesių.
Hepo yra drąsesnis, tad ir stambesnis. Kol Vory lindi pasislėpęs už medžių, Hepo iš lėto artėja prie tvoros, stabteli ir ima urzgti. Šeimininkas jį ramina ir drąsina. Lūšis pasiryžta ir, pastvėrusi gabalėlį, nusigręžia. Žingsniuoja tolyn ir ramiai sau ėda. P. Adeikis paaiškina, kad laisvėje jo augintiniai neišsiverstų. Įpratę maisto gauti iš žmonių, grobio jie nesumedžiotų.
"Į laisvę paleistos auginamos lūšys maitinamos kitaip. Pusę raciono turi sudaryti gyvas maistas. Lūšys medžioja beveik viską – lapes, mangutus, bebrus, peles. Gali net stirną patykoti ar šerniuką. Kiškiai joms per vikrūs, o elnio ar šerno nepuola. Gyvūnai žino, kad pas gydytoją gamtoje nenueisi ir dėl gyvybės rizikuoti neverta, tad gerai pasveria, ką pulti", - pasakoja vyras.
Lūšys, pagavusios grobį, pirmiausia suėda vidaus organus, kuriuose likę žolės, ir taip gauna visų reikalingų medžiagų. "Nugarinę ir kulšis pirma valgome tik mes, žmonės, o žvėrys žino, kad vertingų medžiagų yra kepenyse, skrandyje", - nusišypso jis.
Reguliuotų lapių skaičių
Petras Adeikis sako medžiojąs lapes. Jeigu miškuose būtų daugiau lūšių, lapių populiacija bent šiek tiek sumažėtų. Laukuose jų dabar labai daug. "Kai manęs paklausia, ar negaila šaudyti lapių, atsakau – taip, jos tikrai gražios, tačiau kuo dėti kiškiai, stirnų jaunikliai, kurapkos, tetervinai. Jų beveik neliko. Lapių dabar priviso todėl, kad jos yra vakcinuojamos. Anksčiau lapės išdvėsdavo nuo ligų, o baimindamiesi jų nešiojamos pasiutligės žmonės išmėtė jauką su vakcina nuo jos. Nebevyksta natūrali atranka", - įsitikinęs kurtuvėniškis.
Lūšių augintojas sako, kad ir žaliųjų sprendimai ne visada būna apgalvoti. "Sugalvoja apimti emocijų, kad reikia saugoti vilkus. Tačiau vien jų saugoti negalima. Lietuvos miškuose jų apstu. Jeigu jų kelerius metus nemedžiotume, tai kiltų panika, nes nieko kito, be vilkų, nebematytume. Buvo laikas, kai neliko jūrinių erelių ir gervių. Puolė saugoti, o dabar nebežino kur dėti. Uždraudė kranklius medžioti, o šie, gyvendami šimtą metų, lesa visa, kas juda. Gali užkapoti net jauną stirniuką, ką jau kalbėti apie kiškius. Tada stebimės, kad mažėja griežlių, vieversių ir kitų ant žemės perinčių paukščių bei smulkiųjų žinduolių. Kodėl apie tai niekas nesusimąsto? - retoriškai klausia pašnekovas. Pikta darosi, kai vaikams Holivudas bruka, kad elniai su meškom rankutėm susikibę vaikšto, o blogieji medžiotojai juos šaudo. Prisimenate animacinį filmą "Medžioklės sezonas atidarytas"? Vaikai, prisižiūrėję tokių nesąmonių, po to iškreiptai suvokia gamtos pasaulį."
 |
"Bet kuris, panorėjęs auginti lūšį, to daryti negali", - sako Petras Adeikis. |
Norintiems rodys lūšis
Klausiame, ar neketinąs, kaip Telšių urėdija, žvėryno įsteigti, kad žmonės galėtų miško gyventojus iš arčiau pamatyti? "Žvėryno nenorim ir kitų gyvūnų veisti neketinam. Norim ramiai gyventi, bet jokiu būdu neslepiam lūšių nuo visuomenės. Mokykla ar vaikų grupė susitarus galės atvykti pažiūrėti, tačiau tada, kai bus įrengta stebėjimo aikštelė, nes kol jos nėra, žvėrys nervinasi, pyksta, kai pamato svetimus. Bet kokiu atveju lūšį reikia rodyti, kad žmonės ją norėtų matyti miške. Nes jeigu slėpsime, sulauksime atvirkštinės reakcijos", - atsako.
Nežinojimas sukuria įvairių mitų, apie lūšis - taip pat. Manoma, kad jos šokinėja po medžius. P. Adeikis skuba tai paneigti: "Lūšis įsivaizduojama kaip voverė, liuoksinti medžiais. Nieko panašaus nėra. Lūšis sveria iki trisdešimt kilogramų, todėl ją veikia žemės traukos jėga ir ji negali šokinėti kaip kelis šimtus gramų sverianti voverė. Lipa į medį tik tada, kai kas nors įgina."
Kitas sklandantis mitas, kad lūšis yra plėšri ir gali užpulti žmogų. "Nemačiusieji lūšies gali ją prilyginti tigrui. Nesitiki, kad tokia didelė. Kambaryje, žinoma, jos laikyti nereikia, nes tai plėšrūnas. Net katinai nagus į darbą paleidžia. Gamtoje lūšis turi kur pabėgti ir pasislėpti. Ji žmogaus nepuola. Net vilkas nepuola, na, nebent kur nors Sibire, kai būna išalkęs anksti pavasarį ar vėlai rudenį, kai visi žvėrys sugeba nuo jo pabėgti", - paneigia ir šią realybės neatitinkančią nuomonę kurtuvėniškis.
Pavasarį lūšių šeimininkas žada statyti dar vieną voljerą, kad broliai galėtų gyventi atskirai, ateityje - dar vieną. Lūšys sulauks ne tik būsto, bet ir draugių. Dabar broliams dveji, tad vasarą bus subrendę ir kitąmet galės poruotis. Patelė atsiveda vieną arba du lūšiukus ir augina juos dvejus metus, nors metų lūšiukas galėtų išgyventi savarankiškai. Jeigu motina vaikų netenka, jau kitąmet gali vėl atsivesti.
"Lūšys kaip liūtai šeimomis negyvena. Jos, kaip ir katinai, mėgsta vienatvę. Gyvena apie dvidešimt metų. Patelė subręsta anksčiau, o patinėlis vėliau, nes patelei reikia vaikus vesti. Gamtoje tuščio laiko nebūna", - sako Petras Adeikis.
