Eglė JANUŠEVIČIENĖ
Kas jie? Dažnas paklausia, nes patriūbočių tradicija populiariausia buvo ne visoje Lietuvoje - tik Žemaitijos krašte. Be dūdų čia nei vestuvės, nei laidotuvės, nei atlaidai neapsieidavo. Dūdas šiame krašte įvairiomis progomis tebepučia iki šiol, tačiau tradicinis repertuaras beveik užmirštas. Beveik, nes Salantuose gyvenanti Dapšauskų šeimyna įrašė dvi kompaktines plokšteles, kuriose ateities kartoms nuo užmaršties išsaugojo religines kalnų giesmes, vestuvinius maršus bei šokius.
 |
Leonas Dapšauskas (pirmas iš kairės) pokario laikais subūrė patriūbočių komandą.. |
Salantuose gyvenantys Dapšauskai - tėvas Leonas, motina Genovaitė, sūnūs Jonas, Pranas ir Juozas, dukterys Danutė ir Regina - unikali šeimyna, kurioje visi groja pučiamaisiais muzikos instrumentais. Vieni jų baigė aukštuosius muzikinius mokslus, kiti - savamoksliai, tačiau visi žino, kad pradžią šeimyniniam orkestrui davė tėvas.
Leonas Dapšauskas groti dūda pradėjo vieną rudenį, grįžęs iš karinės tarnybos. Leonas ir dar keli jaunuoliai per žiemą nusipirko ir išmoko pūsti dūdas. Jaunuoliai keletą mėnesių po kariuomenės turėjo moralinę teisę niekur nedirbti ir gerai pailsėti.
Pavasariop Leonas sugrojo pirmosiose vestuvėse. Grodamas surado ir savo antrąją pusę. Vėliau išmokė pūsti dūdą ne tik savo žmoną, bet ir visus penketą vaikų.
Jau kone porą dešimtmečių Dapšauskų šeima yra unikali pučiamaisiais grojanti šeima. Ją galima pavadinti ir viena paskutiniųjų šalyje patriūbočių. Tai dūdoriai, kurie būna šalia svarbiausiais gyvenimo momentais - per vestuves linksmina, o bažnyčioje atitaria kalnams.
Šeimos muzikavimas
Kai nuvykome pas Dapšauskus į Salantus, Leonas ruošėsi ūkyje. Sulaukęs svečių, metė darbus ir atėjo pasikalbėti. Apsivilko šventinį švarką - gal reikės fotografuotis. Baigęs kalbėti, lygiai taip pat skubiai vėl susiruošė į ūkį. Vyras kalbėdamas prisipažino, kad nemėgsta nuobodžiauti ir visada turi ką veikti. Gal dėl tokio aktyvaus žmogaus būdo sūnaus Juozo pasiūlymas įrašyti jo repertuarą į kompaktinę plokštelę tėvui nepasirodė laiko švaistymas.
Prieš pusmetį Dapšauskų šeima įrašė dvi kompaktines plokšteles. "Dapšauskų šeimos muzikavimas" - tai linksmoji plokštelė. Čia skamba valsai, polkos ir maršai, kurie būdavo atliekami per vestuves, krikštynas, gegužines ir kitas šventes. Daugelį šių kūrinių šeimos galva prisiminė dar nuo vaikystės. Šis albumas yra pirma ir vienintelė tokio pobūdžio kompaktinė plokštelė, išleista Lietuvoje.
Kompaktines plokšteles įrašė šeši šeimos nariai: tėtis Leonas pūtė baritoną, mama Genovaitė – kornetą, sūnus Jonas – bosą, kitas sūnus Juozas – tenorą, o dukros Danutė ir Regina – klarnetus ir mušė būgnus. Sūnus Pranas dalyvauti negalėjo, tačiau ir jis moka visas tėvo melodijas.
 | |  |
Dapšauskai - orkestro galva Leonas, jauniausioji dukra Regina, žmona Genutė, dukra Danutė ir jauniausias iš sūnų Juozas. | | Leono rankos nebijo jokio ūkio darbo, tačiau pirštai miklūs lyg jaunuolio. |
Į kitą albumą sugulė Žemaičių Kalvarijos kalnai. Išsaugotas ir įrašytas unikalus giedojimo būdas, kai giedantiesiems pritariama, tiksliau, atitariama dūdomis. Posmas giesmės - širdį veriantis dūdų verksmas. Šios giesmės įrašytos prieš dvidešimt metų ir tik dabar perkeltos į kompaktinę plokštelę. Gieda Skuodo giedoriai, o pučiamaisiais instrumentais groja Dapšauskai.
"Ka būt kap reikiant"
Prieškambaryje užgrojus patriūbočių kompaktinei plokštelei, linksmomis Leono akimis perbėgo ilgesio šešėlis. Šitiek atgrota... Tiek nugyventa... "Dabar viską paprasta organizuoti, o anksčiau telefonų nebūdavo. Ateidavo užsakovas, sutardavome kainą. Tuomet eidavau per kelis kaimus, kol sutardavau su kitais dūdoriais. Visa sistema laikėsi "ant garbės žodžio". Turtingesni užsiprašydavo mažiausiai penkių dūdorių. Kai kuriems pakakdavo ir trijų", pasakoja Leonas.
O kodėl reikia kuo daugiau dūdorių? "Ka būt kap reikiant, - žemaitiškai paaiškina Leonas. - Penki dūdoriai - jau geros vestuvės." Anot Leono, dūdų kiekis tarsi parodo, ar turtingas jaunikis, ar didelį kraitį turi jaunoji. Dūdoriai per vestuves tarsi tapdavo šeimyninės laimės simboliu.
Nenuostabu, kad šie muzikantai sulaukdavo didelio šventės dalyvių dėmesio. Juk vietoj muzikanto magnetofono nepastatysi. Reikėdavo tris dienas gyvai groti ir neprarasti nuotaikos. "Trečią dieną tik stikliuką prie burnos pridėdavome ir atsipalaiduodavome", - prisimena Leonas.
Pokario laikais mirusiuosius į kapus veždavo ratais arba rogėmis. Per didžiausius speigus Leonas su komanda sėdėdavo rogėse ir pūsdavo gedulingas giesmes. Rogėse buvo kūrenamas lauželis, kad lūpos prie dūdų neprišaltų. Kartą nuo lauželio buvo rogės užsiliepsnojusios...
 |
Genovaitė buvo labai imli muzikai. Jaunystėje Leonas ją greitai išmokė pūsti dūdą. |
Per vieną gegužinę Leonas susipažino su Genovaite. Teko gerokai pasistengti, kad per gegužines pavyktų ne tik pagroti, bet dar ir pašokti su savo išrinktąja.
Patriūbočiaus duona buvo gana skalsi. Už vestuves ar šermenis mokėdavo neblogai - tiek per mėnesį valdiškame darbe sunkiai teuždirbsi. Patriūbočiai savaitgaliais dažnai vietoj savęs į valdišką darbą pasamdydavo kitus. Mokėdavo jiems dvigubai, tačiau tokios "pravaikštos" su kaupu atsipirkdavo.
Pūsti dūdą reikia sveikatos
Jau aštuntą dešimtį metų atriekęs Leonas - žvalus lyg jaunystėje. Kasdien makštinasi. Vyras čia pat pademonstruoja, jog dar toli gražu nėra sugriuvęs - daugeliui jaunuolių iš jo dar reikėtų pasimokyti. Atlieka keletą pratimų, šiek tiek atsispaudimų. Pasideda pagalvę ant kilimo ir atsistoja ant galvos. Tyčia pamataruoja kojomis.
"Jei nejudėčiau, seniai dūdą būčiau padėjęs į kampą. Daugelis mano bendraamžių ir net jaunesnių jau nebepajėgia groti. Aš dar šiek tiek sugebu", - pasakoja dūdorius. Jo sūnus Juozas paaiškina, jog tėvas šiek tiek kuklinasi - kone visas jų šeimos grojamas melodijas tėvas groja pagrindiniu pučiamuoju - baritonu - išvingiuoja sudėtingiausias melodijas. Kitaip tariant - yra ne tik šeimos, bet ir Dapšauskų orkestro galva.
Prieškambaryje baigė groti kompaktinė plokštelė su įrašytais vestuviniais maršais, valsais ir polkomis. Viskas kadaise girdėta, tačiau šįkart prisiminimai iškyla ryškesni nei sapnai. "Po šilelį", "Prie šaltinėlio", "Sėdėjau aš daržely", "Drugelis", "Jaunavedžių sutiktuvių", "Avietėlė". Viskas ne tik muzikoje, bet ir šokiuose, dainose sugulę. Tarsi iš slaptos kišenės pradedi traukti žodžius - taip šitą dainą dainavo mano tėvas ar senelis. O šį maršą grodavo dūdoriai, kurių jau seniai nebėra.
Aidi triūbos
Leonas ir Genovaitė - savamoksliai kaimo muzikantai. O jų vaikai ragavę akademinės muzikos. Vaikai paklusnūs ir gerbia savamokslius tėvus - nė vienas jaunųjų muzikantų nė nepabandė harmonizuoti ar kitaip "pagražinti" tėvo repertuaro. Štai tokia šeima ir išsaugojo tikrąją nykstančią patriūbočių muziką ateities kartoms.
Dapšauskai "apsiginkluoja" instrumentais. Šiek tiek prapučia, pasitreniruoja - apšildo lūpas. Jei ilgai negroji, tai greitai lūpos pasidaro tarsi vatinės - tokiomis nepapūsi. Šeimyna išsirikiuoja ir užgroja maršą "Karališka gėlė", vėliau - "Nedėlios rytelis". Namuose susirinkusi nemaža Dapšauskų šeimos dalis, tik dviejų sūnų trūksta - Jono ir Prano.
Kompaktinių plokštelių įrašymą organizavo jaunėlis sūnus Juozas Dapšauskas. Jis dirba Šiaulių vyskupijos katalikų evangelizacijos centre. Uolusis sūnus parūpino įrašymo aparatūrą - atvežė tiesiog į tėvų namus Salantuose. Per keturias valandas buvo įrašyta beveik trisdešimt kūrinių. Juozas prasitaria, jog seniai svajojo tėvams tokią dovaną surengti: "Tėvukai jau amžiuje, reikia kažkaip tokius dalykus išsaugoti."
Dapšauskų šeima iki šiol kviečiama koncertuoti Salantų ir Kretingos miestų šventėse, tarptautiniame folkloro festivalyje "Skamba skamba kankliai". Miesto eisenose šią šeimą dažniausiai galima pamatyti pačiame priekyje - jie žengia su triūbomis, tęsdami paskutiniųjų patriūbočių tradicijas. Vieniems primena audringą jaunystę, pirmąją meilę ir vestuves "kap reikiant". Kitiems, išgirdus dūdas, akys pritvinksta ašarų.
