(2012-05-11 Nr. 416) ŠIANDIEN 2012 Gegužės 18 D. Penktadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Archyvas
2009-12-%7barticle_url%7d
Pasaulis pagal mus
Iš­rink­ta ža­viau­sia stu­den­tė

Iš­rink­ta gra­žiau­sia Šiau­lių stu­den­tė. Ja ta­po Šiau­lių uni­ver­si­te­te stu­di­juo­jan­ti Sa­lo­mė­ja Gri­ciū­tė. Už ją dau­giau­sia bal­sa­vo ir po­rta­lo „Etap­lius.lt“ lan­ky­to­jai. Į fi­na­li­nį ren­gi­nį bu­vo at­rink­ta 11 stu­den­čių.

 

Net du mė­ne­sius tru­ku­sios at­ran­kos, ku­rio­se da­ly­va­vo per tris­de­šimt stu­den­čių iš įvai­rių auš­tų­jų ir vi­du­ri­nių mo­kyk­lų, bai­gė­si ba­lan­džio 30 d. fi­na­li­niu ren­gi­niu klu­be „Mar­ti­ni“.

Po tri­jų at­ran­kos tu­rų į fi­na­li­nį kon­kur­so „Mis Šiau­lių stu­den­tė“ ren­gi­nį pa­te­ko 11 mer­gi­nų. Jos kon­kur­sui ruo­šė­si ke­le­tą sa­vai­čių. Rei­kė­jo iš­mok­ti ne tik grakš­čiai vaikš­čio­ti, bet ir šok­ti pil­vo šo­kį, pa­si­ga­min­ti stu­den­tiš­ką bi­ki­nį ir nu­si­fil­muo­ti trum­pa­me pri­si­sta­ty­mo siu­že­te. Kon­kur­so da­ly­ves pa­lai­kė drau­gai ir ar­ti­mie­ji.

La­biau­siai mer­gi­nos at­si­sklei­dė, pri­sta­ty­da­mos sa­vo ta­len­tą. Jos de­monst­ra­vo sa­vo pa­veiks­lus, šo­ko, dai­na­vo, gro­jo smui­ku. Vė­liau per­si­ren­gė sa­vo mėgs­ta­miau­sių pa­sa­kų he­ro­jų kos­tiu­mais. Po sce­ną laks­tė ra­ga­na, bo­ru­žė, vo­ve­rė, Ali­sa ir ki­ti pa­sa­kų he­ro­jai. Di­džiau­sio žiū­ro­vų dė­me­sio su­lau­kė stu­den­tiš­kas bi­ki­nis. Mer­gi­nos su­ma­niai pa­si­puo­šė „pa­ruoš­tu­kais“, ka­vos gė­ri­mų pa­kuo­tė­mis, „Stop“ juos­to­mis, net fe­jer­ver­kais.

Pas­ku­ti­nį kar­tą kon­kur­so da­ly­vės į sce­ną išė­jo pa­si­puo­šu­sios di­zai­ne­rio Liu­tau­ro Sa­la­se­vi­čiaus ves­tu­vi­nė­mis su­kne­lė­mis.

„Mis Šiau­lių stu­den­tės“ ti­tu­las ati­te­ko ang­lų kal­bą Šiau­lių uni­ver­si­te­te stu­di­juo­jan­čiai Sa­lo­mė­jai Gri­ciū­tei. Už ją dau­giau­sia bal­sa­vo ir po­rta­lo „Etap­lius.lt“ lan­ky­to­jai, to­dėl mer­gi­nai įteik­ti du pri­zai - ne­šio­ja­ma­sis ir plan­še­ti­nis kom­piu­te­riai.

Pir­mą­ja vi­ce­mis ta­po Gin­ta­rė Da­niu­se­vi­čiū­tė. „Mis pub­li­ka“ iš­rink­ta Ra­sa Barč­ku­tė, „Mis fo­to“ - Ka­ro­li­na La­pins­kai­tė, „Mis ele­gan­ci­ja“ -  Ais­tė Ka­ra­naus­ky­tė.

„Šiau­liai plius“ in­for­ma­ci­ja


  
  
   
   
   
   
   

   

 

 

Me­tų šiau­lie­te ta­po...

Be­nas JAN­KAUS­KAS

Jau ket­vir­tus me­tus iš ei­lės ren­ka­ma me­tų šiau­lie­tė. No­mi­na­ci­ja įtei­kia­ma mo­te­riai, ku­ri per praė­ju­sius me­tus sa­vo kil­niais, ge­ra­no­riš­kais ir pa­siau­ko­jan­čiais dar­bais su­lau­kė vi­suo­me­nės dė­me­sio ir nu­si­pel­nė šiau­lie­čių pa­gar­bos, ku­rios pa­vyz­dys įkve­pia vi­suo­me­nę ge­riems dar­bams, pi­lie­tiš­kiems ir šil­tiems jaus­mams sa­vo mies­tui, tė­vy­nei. Gar­bin­gi „Me­tų šiau­lie­tės“ ti­tu­lai jau su­teik­ti cho­reog­ra­fei Ade­lei Gru­žie­nei, gy­dy­to­jai Liu­dai Gra­ži­nai Be­ke­rie­nei ir akor­deo­no mo­ky­to­jai Ma­ry­tei Mar­ke­vi­čie­nei.

 

Mo­der­nio­jo folk­lo­ro gru­pės „Ki­ta­va“ vo­ka­lis­tė Ra­sa Stoš­ku­vie­nė iš­rink­ta 2011 me­tų šiau­lie­te.

Dovydo STAPONKAUS ir Gedimino BERŽINIO nuotr.

Šiais me­tais bu­vo pa­siū­ly­ta 18 kan­di­da­čių, ku­rios, gy­ven­to­jų ma­ny­mu, nu­si­pel­nė bū­ti me­tų šiau­lie­tė­mis. Ko­mi­si­ja į fi­na­lą, vy­ku­sį va­kar kon­cer­tų sa­lė­je „Sau­lė“, at­rin­ko de­vy­nias mo­te­ris. Fi­na­le da­ly­va­vo:

1. Edi­ta Ape­ra­vi­čie­nė – kul­tū­ros rė­mė­ja, vi­suo­met ran­dan­ti bend­rą kal­bą su jau­ni­mu, ti­kin­ti juo ir in­ves­tuo­jan­ti į jų atei­tį. Mo­te­ris la­bai my­li gam­tą, au­gi­na ir puo­se­lė­ja įvai­rius au­ga­lus, gė­les, ku­rias vė­liau do­va­no­ja.

2. Ire­na Joa­na Ben­da­ra­vi­čie­nė – Kir­pė­jų ir gro­žio spe­cia­lis­tų aso­cia­ci­jos na­rė, Šiau­lių vers­li­nin­kių ir va­dy­bi­nin­kių drau­gi­jos na­rė – vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą sie­kia ne tik gau­ti, bet ir kuo dau­giau duo­ti, kaup­ti dva­si­nį tur­tą.

3. Na­dež­da Bes­sa­rab – Šiau­lių ru­sų kul­tū­ros cent­ro va­do­vė, dir­ba „San­tar­vės“ vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, kur iki pat vė­lu­mos ku­ria su Ru­sų kul­tū­ros cent­ro na­riais. Ge­rą­ja fė­ja va­di­na­ma Na­dež­da ren­gia įvai­rias pre­ven­ci­nes ak­ci­jas, tei­kia pa­gal­bą so­cia­liai rem­ti­niems vai­kams, sa­va­no­rys­tės pro­gra­mas.

4. Lai­mu­tė Bob­ro­va – Šiau­lių uni­ver­si­te­to Edu­ko­lo­gi­jos fa­kul­te­to do­cen­tė so­cia­li­nių moks­lų dak­ta­rė. Ji ko­ne vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą, dar­bą ir lais­va­lai­kį yra pa­sky­ru­si sa­va­no­rys­tei ir jos idė­joms pla­tin­ti. Apie do­cen­tę stu­den­tai kal­ba kaip apie gy­ve­ni­mo mo­ky­to­ją.

5. Vik­to­ri­ja Čmi­ly­tė – ir tė­vy­nė­je, ir sve­tur gar­si šach­ma­ti­nin­kė, vie­nin­te­lė mo­te­ris Lie­tu­vo­je, per vi­są spor­to is­to­ri­ją pel­niu­si šach­ma­tų did­meist­rio var­dą. Per­nai Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­te ta­pu­si spor­ti­nin­kė di­džiuo­ja­si tarp­tau­ti­niuo­se tur­ny­ruo­se gin­da­ma Šiau­lių mies­to gar­bę.

6. Lai­ma Kel­me­lie­nė – Tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos Šiau­lių sky­riaus pir­mi­nin­kė, la­biau­siai ver­ti­nan­ti šei­mą ir alt­ruiz­mą, jau 25 me­tus rū­pi­na­si kas­me­te kraš­to tau­to­dai­lin­kų pa­ro­da, sa­vo veik­la ir už­si­de­gi­mu drau­gi­jon pri­trau­kian­ti vis dau­giau žmo­nių.

7. As­ta Kli­mie­nė jau pen­ke­rius me­tus va­do­vau­ja Bo­ta­ni­kos so­dui. Moks­li­nin­kė, pro­fe­so­rė, vi­suo­me­ni­nin­kė yra tiek at­si­da­vu­si sa­vo dar­bui, kad ap­link esan­tys ne­ju­čia en­tu­ziaz­mu už­si­kre­čia ir pa­tys. Į klau­si­mą, kaip pa­vyks­ta kas­met su­reng­ti vis gra­žes­nių ren­gi­nių, at­sa­ko la­bai pa­pras­tai – Šiau­liuo­se žmo­nės la­bai ge­ri!

8. Izo­li­na Na­ta­li­ja Lin­gie­nė – cho­ro „Bi­čiu­liai“ pre­zi­den­tė, sa­ma­rie­tė, ka­zi­mie­rie­tė, ak­ty­vi Kris­ti­jo­no Do­ne­lai­čio pa­vel­do sau­go­to­ja, kiek­vie­no klau­sia, ką esa­me nu­vei­kę Lie­tu­vo­je, kad čia bū­tų švie­siau. Ji ne­sa­ko pa­da­riu­si žyg­dar­bių ir kvie­čia vi­sus dirb­ti bei kur­ti.

9. Ra­sa Stoš­ku­vie­nė – mu­zi­kos mo­ky­to­ja eks­per­tė, so­cia­li­nių moks­lų dak­ta­rė, dės­tan­ti Šiau­lių uni­ver­si­te­to Me­nų fa­kul­te­te, drau­ge su vy­ru Kęs­tu­čiu įkū­ru­si mo­der­nio­jo folk­lo­ro gru­pę „Ki­ta­va“. Šiau­lių uni­ver­si­te­to gim­na­zi­jos mo­ki­nių ir dar­buo­to­jų va­di­na­ma „žmo­gu­mi vie­su­lu“, kas­dien trykš­ta ener­gi­ja ir ge­ra nuo­tai­ka.

Mė­ne­sį te­le­vi­zi­jos žiū­ro­vai, ma­ty­da­mi siu­že­tus apie kiek­vie­ną fi­na­li­nin­kę, ga­lė­jo bal­suo­ti už jiems pa­tin­kan­čią kan­di­da­tę te­le­fo­nu. Fi­na­li­nio ren­gi­nio me­tu bal­suo­ti ga­lė­jo tik ko­mi­si­ja ir ren­gi­nį ste­bė­ję žiū­ro­vai.

Ko­mi­si­jos bal­sai ati­te­ko cho­ro „Bi­čiu­liai“ pre­zi­den­tei Izo­li­nai Na­ta­li­jai Lin­gie­nei. Bal­suo­to­jai te­le­fo­nu ir sa­lės žiū­ro­vai pir­me­ny­bę tei­kė ki­tai mu­zi­kei – mo­der­nio­jo folk­lo­ro gru­pės „Ki­ta­va“ vo­ka­lis­tei Ra­sai Stoš­ku­vie­nei. Pas­ta­ro­ji ir iš­rink­ta 2011 me­tų šiau­lie­te.

 
 

„Mis Šiau­lių kraš­tas 2012“ nu­ga­lė­to­ja – šo­kė­ja

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

„Dvy­li­ka, dvy­li­ka“, – ėmė šauk­ti nak­ti­nio klu­bo „Mar­ti­ni“ pub­li­ka, kai kon­kur­so „Mis Šiau­lių kraš­tas 2012“ or­ga­ni­za­to­rė Vai­da Ži­do­ny­tė išė­jo pra­neš­ti, ku­ri mer­gi­na kon­kur­se pri­pa­žin­ta ver­čiau­sia nu­ga­lė­to­jos ti­tu­lo. „Pa­si­ro­do, sa­lė­je yra ži­niuo­nių“, – šyp­so­jo­si V. Ži­do­ny­tė ir pa­skel­bė: „Kon­kur­so nu­ga­lė­to­ja ta­po Nr. 12 – Gre­ta Mi­ka­laus­ky­tė.“ Šiuo­lai­ki­nio šo­kio stu­di­jo­je „Fla­min­gas“ šo­kan­ti de­vy­nio­lik­me­tė ne­slė­pė nė aki­mir­kos ne­si­lio­vu­si jau­din­tis ir per­ga­lės ne­si­ti­kė­ju­si.

 

 Pub­li­kos pa­lai­ky­mas – nuo kon­kur­so pra­džios

Šeš­ta­die­nį paaiš­kė­jo, kad Šiau­liai tu­ri nau­ją gro­žio ka­ra­lie­nę – ja iš­rink­ta 19 me­tų Gre­ta Mi­ka­laus­ky­tė. Šiau­lie­tė

J. Ja­no­nio gim­na­zi­jos abi­tu­rien­tė lai­mė­jo ne tik pa­grin­di­nį pri­zą, bet ir ke­lia­la­pį į kon­kur­so „Mis Lie­tu­va 2012“ fi­na­lą. Gra­žiau­sios lie­tu­vai­tės rin­ki­mų fi­na­las vyks ba­lan­džio 9-ąją, tad ruoš­tis kon­kur­sui Gre­ta iš­vyks jau šį sa­vait­ga­lį.

„Lai­mė­ti tik­rai ne­si­ti­kė­jau. Kon­kur­se da­ly­va­vau, nes ra­gi­no ir na­miš­kiai, ir drau­gai“, – jau­du­lį tvar­dė lai­min­go­ji nu­ga­lė­to­ja. Gra­žuo­lė 14 me­tų lan­ko šiuo­lai­ki­nio šo­kio stu­di­ją „Fla­min­gas“, o per krep­ši­nio var­žy­bas šo­ka ir „Šiau­lių“ krep­ši­nin­kus pa­lai­kan­čio­je gru­pė­je. Neat­si­tik­ti­nai ta­len­tų rung­ty­je mer­gi­na šo­ko skam­bant dai­ni­nin­kės Ali­nos Or­lo­vos dai­nai „Ra­mu­ma“.

Pir­mą­ja vi­ce­mis iš­rink­ta ir­gi šie­met mo­kyk­lą baig­sian­ti 19 me­tų Ag­nė Kaz­laus­kai­tė, ant­ro­sios vi­ce­mis ti­tu­lą pel­nė 21 me­tų stu­den­tė Ind­rė Lu­ko­šiū­tė. Kon­kur­so nu­ga­lė­to­ja ir abi vi­ce­mis lai­mė­jo ke­lio­nę į pa­si­rink­tą Eu­ro­pos ša­lį, o fi­na­li­nin­kės va­žiuos į Klai­pė­dą pa­lai­ky­ti G. Mi­ka­laus­ky­tės kon­kur­so „Mis Lie­tu­va“ fi­na­le. Be to, mer­gi­noms kon­kur­so or­ga­ni­za­to­rius – gro­žio na­mai „Clas­sy Beau­ty“ – pa­do­va­no­jo su­kne­les, gė­lių, ki­tų rė­mė­jų pri­zų.

Išs­kir­ti­nį pub­li­kos pa­lai­ky­mą kon­kur­so me­tu jau­tu­si G. Mi­ka­laus­ky­tė tei­gė, kad sun­kiau­sia už­duo­tis jai bu­vo pri­si­sta­ty­mas. Nuo 5-erių me­tų šo­kius lan­kan­ti mer­gi­na at­vi­ra­vo, jog šo­kis jai ta­po ne tik po­mė­giu, bet ir gy­ve­ni­mo bū­du, to­dėl bai­gu­si moks­lus ke­ti­na Klai­pė­do­je stu­di­juo­ti cho­reog­ra­fi­ją.

Sėk­mė šyp­so­jo­si šiau­lie­tėms

Įp­ras­tai kon­kur­sas „Mis Šiau­lių kraš­tas“ vyk­da­vo pa­va­sa­rį ar net va­sa­rą. Šie­met jis su­reng­tas žie­mą, nes or­ga­ni­za­to­rei Vai­dai Ži­do­ny­tei te­ko ko­re­guo­ti kon­kur­so da­tą dėl paanks­tin­to gra­žiau­sios Lie­tu­vos mer­gi­nos rin­ki­mų lai­ko.

Kon­kur­sas su­reng­tas va­sa­rį, tad ir va­ka­ro te­ma bu­vo žie­miš­ka. Klu­bo „Mar­ti­ni“ sce­na bu­vo iš­puoš­ta snai­gė­mis, o de­monst­ruo­da­mos bi­ki­nius mer­gi­nos dū­ko su dirb­ti­niu snie­gu, mū­vė­da­mos bal­tas pirš­ti­nes, dė­vė­da­mos sti­lin­gas žie­mi­nes ke­pu­rai­tes ar pa­si­puo­šu­sios pū­kuo­tais bal­tais ša­liais.

Ta­len­tų rung­ty­je mer­gi­nos pa­de­monst­ra­vo ge­ban­čios pieš­ti, ta­py­ti, dai­nuo­ti, gro­ti, šok­ti. Nors fi­na­le da­ly­va­vo gra­žuo­lės iš Šiau­lių, Kur­šė­nų ir Jo­niš­kio, for­tū­na šyp­so­jo­si tik šiau­lie­tėms.

„Mis Ta­len­to“ no­mi­na­ci­jo­je ko­mi­si­jos spren­di­mu nu­ga­lė­to­ja iš­rink­ta 17-me­tė moks­lei­vė To­ma Par­ga­liaus­kai­tė. Pub­li­kai pa­gro­ju­si ir pa­dai­na­vu­si su­dė­tin­gą kū­ri­nį mer­gi­na pri­si­pa­ži­no, jog ją itin ža­vi gro­ji­mas var­go­nais.

„Mis Fo­to“ ti­tu­luo­ta 19-me­tė Rū­ta Fo­kai­tė, pel­niu­si dau­giau­sia ger­bė­jų sim­pa­ti­jų in­ter­ne­te. „Mis Stu­den­te“ iš­rink­ta 22-ejų Sa­lo­mė­ja Gri­ciū­tė.

Pas­kel­bus kon­kur­so nu­ga­lė­to­ją, ją ka­rū­na­vo ren­gi­nį ve­du­si per­nai me­tų „Mis Šiau­lių kraš­to“ nu­ga­lė­to­ja Dei­man­tė Pet­raus­kai­tė.

Mo­de­lio V. Ži­do­ny­tės šeš­tus me­tus iš ei­lės or­ga­ni­zuo­ja­mo kon­kur­so at­ran­ko­je šie­met da­ly­va­vo be­veik 200 mer­gi­nų. Į ant­rą­jį eta­pą bu­vo pa­si­kvies­ta 40 pre­ten­den­čių, į fi­na­lą pa­te­ko 12 mer­gi­nų.

Kon­kur­są „Mis Šiau­lių kraš­tas 2012“ per „S plius“ te­le­vi­zi­ją žiū­rė­ki­te ko­vo vi­du­ry­je.

  

Kon­kur­so nu­ga­lė­to­ja Gre­ta Mi­ka­laus­ky­tė ir pir­mo­ji bei ant­ro­ji vi­ce­mis lai­mė­jo ke­lio­nę į pa­si­rink­tą Eu­ro­pos ša­lį. Vi­sos fi­na­li­nin­kės va­žiuos į Klai­pė­dą pa­lai­ky­ti G. Mi­ka­laus­ky­tės kon­kur­so „Mis Lie­tu­va“ fi­na­le.

 

„Mis Šiau­lių kraš­tas 2012“ ta­pu­si Gre­ta Mi­ka­laus­ky­tė pri­si­pa­ži­no dar ne­su­vo­kian­ti, kaip po šios per­ga­lės pa­si­keis jos gy­ve­ni­mas. „Ne­si­ti­kė­jau lai­mė­ti. La­bai bi­jo­jau ir la­bai jau­di­nau­si. Bu­vo itin sun­ku ruoš­tis kon­kur­sui, ku­ria­me da­ly­vau­ti pa­ska­ti­no šei­ma ir drau­gai“, – ne­slė­pė jau­du­lio šo­kė­ja.

   
    
   
   

 

Ren­ka­ma gra­žiau­sia mies­to stu­den­tė

Pir­mą kar­tą Šiau­liuo­se or­ga­ni­zuo­ja­mas kon­kur­sas „Mis Šiau­lių stu­den­tė 2011“. Per pir­mą­ją at­ran­ką iš 10-ies pre­ten­den­čių bu­vo at­rink­tos ke­tu­rios, ku­rios da­ly­vaus fi­na­li­nia­me ren­gi­ny­je.

 

Kon­kur­so da­ly­vės tu­rė­jo at­lik­ti tris už­duo­tis. Vi­so­se rung­ty­se mer­gi­noms šiek tiek trū­ko ori­gi­na­lu­mo ir pa­si­ruo­ši­mo. Pir­miau­sia mer­gi­nos pri­si­sta­tė. Ant­ro­ji už­duo­tis bu­vo „Blic kad­ras“. Jos me­tu, skam­bant skir­tin­gai mu­zi­kai, mer­gi­nos po­za­vo fo­tog­ra­fams. Tre­čio­ji už­duo­tis – šo­kis su pro­fe­sio­na­lia šo­kė­ja. Mer­gi­noms bu­vo ro­do­mi ry­tie­tiš­kų šo­kių ju­de­siai, ku­riuos jos tu­rė­jo pa­kar­to­ti. Ne vi­soms pa­vy­ko pa­jus­ti mu­zi­kos rit­mą ir ne­si­jau­din­ti.

Kon­kur­so „Mis Šiau­lių stu­den­tė 2011“ koor­di­na­to­rė Rai­mon­da Jag­mi­nai­tė sa­ko, kad at­ran­kos tu­ruo­se stu­den­tės pa­čios tu­ri pa­si­rink­ti rū­bus, pa­si­rū­pin­ti ma­kia­žu, šu­kuo­se­na ir ki­tais da­ly­kais. Pa­sak vie­no iš  ko­mi­si­jos na­rių, svar­bu ne tik mer­gi­nų gro­žis, bet ir mo­kė­ji­mas bend­rau­ti, pri­si­sta­ty­ti, at­sa­ky­ti į ko­mi­si­jos pa­teik­tus klau­si­mus.

Pre­ten­den­tes į „Mis Šiau­lių stu­den­tės 2011“ ka­rū­ną ver­ti­no ko­mi­si­ja, ku­riai va­do­va­vo fotomenininkas Ge­di­mi­nas Ber­ži­nis. Ko­mi­si­jo­je dir­bo skir­tin­gų pro­fe­si­jų at­sto­vai: sa­vait­raš­čio „Šiau­liai plius“ vy­riau­sio­ji re­dak­to­rė Kris­ti­na Ka­va­liaus­kai­tė, „S plius“ te­le­vi­zi­jos gri­muo­to­ja Li­na Čer­vins­kie­nė, šu­kuo­se­nų sti­lis­tas Mar­ty­nas Šal­kaus­kas, UAB „Pa­ba­lių tur­gus“ di­rek­to­rius Žyd­rū­nas Au­gus­ti­nas, ry­tie­tiš­kų šo­kių stu­di­jos „Ara­bel­la“ va­do­vė Je­le­na Age­ra­vi­čie­nė.

Pir­ma­ja­me tu­re bu­vo at­rink­tos ke­tu­rios stu­den­tės: Ra­sa Bart­ku­tė, Gin­ta­rė Da­nu­se­vi­čiū­tė, Si­mo­na Kru­mi­nai­tė ir Vai­da Ado­mai­ty­tė. Mer­gi­nos da­ly­vaus fi­na­li­nia­me „Mis Šiau­lių stu­den­tės 2011“ ren­gi­ny­je, ku­ris vyks ko­vo 30 die­ną. Ant­ro­ji at­ran­ka vyks ko­vo 3 die­ną, o tre­čio­ji – ko­vo 10-ąją. Per kiek­vie­ną at­ran­ką pla­nuo­ja­ma at­rink­ti po ke­tu­rias stu­den­tes, to­dėl fi­na­li­nia­me ren­gi­ny­je var­žy­sis 12 mer­gi­nų. Kon­kur­so da­ly­vių re­gist­ra­ci­ja vyks iki ko­vo 1 die­nos.

 

  
   

  
   
    
   
   

Ar tik­rai Už­ga­vė­nės tik vai­kų ir folk­lo­ris­tų šven­tė? Žiau­riai klys­ta­te!

Po­vi­las LUN­GĖ

Iš­ta­rus žo­dį „Už­ga­vė­nės“, pir­mo­ji aso­cia­ci­ja, iš­ky­lan­ti mū­sų są­mo­nė­je, – triukš­min­ga žmo­nių mi­nia ir dau­gy­bė spal­vin­gų kau­kių. Ta­čiau Už­ga­vė­nės yra daug dau­giau nei ma­si­nis per­si­ren­gi­mas.

 

Ar ga­li­ma su­vai­din­ti Už­ga­vė­nes? „Sau­lė­te­kio“ gim­na­zi­jos mu­zi­kos mo­ky­to­jas A. Stan­kus ir mo­ki­niai yra su­kū­rę vie­nin­te­lį Lie­tu­vo­je Už­ga­vė­nių lė­lių teat­rą.

Au­re­li­jos PAU­LAUS­KAI­TĖS nuo­tr.

Ne tik vai­kų vaikš­čio­ji­mas

„Skir­tin­go­se pa­sau­lio ša­ly­se ir kul­tū­ro­se kau­kės pa­si­ro­dy­da­vo me­džiok­lės ri­tua­luo­se, ves­tu­vė­se ir lai­do­tu­vė­se, lai­ko pa­si­kei­ti­mo (nau­jų me­tų su­ti­ki­mo) šven­tė­se. Jas už­si­dė­da­vo ka­riai ir tai­kūs žem­dir­biai, Si­bi­ro ša­ma­nai ir Ame­ri­kos čia­bu­vių bur­ti­nin­kai, Af­ri­kos ar Okea­ni­jos ri­tua­li­nių bend­ruo­me­nių na­riai ir vi­du­ram­žių Eu­ro­pos mies­te­lė­nai bei uni­ver­si­te­tų stu­den­tai, – pa­sa­ko­ja et­no­lo­gė Rū­ta Stan­ku­vie­nė. – Šiuo­lai­ki­nė­je vi­suo­me­nė­je per­si­ren­gi­mas yra to­kia pat vi­suo­ti­nai pa­pli­tu­si ir pa­trauk­li veik­los sri­tis kaip ir se­nų se­no­vė­je.“

Kur sly­pi to­kio po­pu­lia­ru­mo prie­žas­tys? „Vie­na­reikš­miš­kai at­sa­ky­ti su­dė­tin­ga ar net iš­vis neį­ma­no­ma“, – tei­gia ji.

„Klys­ta tie, ku­rie ma­to Už­ga­vė­nė­se tik vai­kų vaikš­čio­ji­mą po na­mus. Juk tai ir vai­šės su bly­nais bei šiu­pi­niu, per­si­ren­gė­lių ei­se­nos su vai­di­ni­mais, ves­tu­vių, lai­do­tu­vių ins­ce­ni­za­ci­jos, La­ši­ni­nio ir Ka­na­pi­nio ko­va, va­ži­nė­ji­ma­sis, su­pi­ma­sis, čiuo­ži­nė­ji­mas, įvai­rūs bū­ri­mai“, – sako R. Stan­ku­vie­nė.

„Už­ra­kin­ta“ šven­tės reikš­mė

Ką apie šią šven­tę ži­no vi­si? Tai, kad tu­ri­me iš­va­ry­ti žie­mos de­mo­nus ir pa­ža­din­ti iš mie­go šal­čio su­kaus­ty­tą že­mę, su­teik­ti jai der­lin­gu­mo ga­lią. Ar yra čia ero­ti­kos?

„Apie Už­ga­vė­nių šven­tės ero­ti­nes reikš­mes ga­li bū­ti už­si­me­na­ma tik la­bai at­sar­giai, gal­būt net ne­tik­tų jų va­din­ti tuo žo­džiu.  Lie­tu­viš­ko­jo­je tra­di­ci­jo­je tai yra „už­ra­kin­ta“ ke­liais už­rak­tais ir tos pra­smės at­ko­duo­ja­mos tik žmo­gui bręs­tant, – pa­sa­ko­ja Rū­ta. – Vai­kams tai links­ma šven­tė, ku­rio­je jie kar­tu su suau­gu­siai­siais per­si­ren­gia, vaikš­to, dai­nuo­ja, šo­ka. Suau­gu­sia­jam jau tam­pa su­pran­ta­ma, kaip su že­mės der­lin­gu­mu, vai­sin­gu­mu sie­ja­si žmo­gaus ga­lios bū­ti vai­sin­gu, tu­rė­ti šei­mą, vai­kų. Tad jis jau „at­ra­ki­na“ pra­smę, ko­dėl per­si­ren­gė­lių bū­rys, įvir­tęs į na­mus, pir­miau­sia ieš­ko bergž­di­ni­kių (sen­mer­gių), ko­dėl la­biau­siai er­zi­na ga­lin­čias iš­te­kė­ti, bet neiš­te­kė­ju­sias iki Už­ga­vė­nių mer­gi­nas. Ra­dę to­kią ban­do „pri­pirš­ti“ ko­kiam nors per­si­ren­gė­liui iš sa­vo bū­rio. „Gy­dy­to­jo“ kau­kę dė­vin­tis per­si­ren­gė­lis vi­sa­da duo­da vais­tų „lip­čiu­kų“, ku­riais mer­gi­nos ga­lė­tų pa­tin­ka­n-

tį vai­ki­ną pri­si­vi­lio­ti. Tai bu­vo da­ro­ma to­dėl, kad ma­ny­ta, jog sen­mer­gių ne­vai­sin­gu­mas ga­li per­si­duo­ti že­mei mo­ti­nai ir ji ne­ga­lė­sian­ti bū­ti der­lin­ga.“

Suau­gęs su­pras, ko­dėl vie­nas pri­va­lo­mų Mo­rės (ki­tur va­di­na­mos Kot­re, Bo­ba, Mag­de) at­ri­bu­tų – di­de­lės krū­tys, pla­tūs klu­bai. Nes Mo­rė sim­bo­li­zuo­ja gy­vy­bi­nes au­ga­li­jos ga­lias, ku­rios, jai su­de­gant, po žie­mos vėl grįž­ta į že­mę. Di­džio­ji da­lis bur­tų – ve­dy­bi­niai, pvz., per Už­ga­vė­nes pri­ski­na­ma vyš­nių ša­ke­lių, pa­mer­kia­ma į van­de­nį. Ku­rio ša­ke­lė iki Ve­ly­kų pra­žys­ta, tas grei­tai ves ar iš­te­kės, ku­rio tik la­pai teiš­sisk­lei­džia, tas dar šiais me­tais ne­su­si­tuoks, o tas, ku­rio su­krau­na žie­dus ir Ve­ly­kų ry­tą nu­by­ra, ne­tru­kus mirs.

Tai­gi Už­ga­vė­nės – ne tik žie­mos pa­bai­gą žy­min­ti šven­tė, bet ir links­mu­mo, juo­ko, dau­gy­be pa­pro­čių, bur­tų api­pin­ta die­na. Tai kar­tu ir liau­diš­ko­jo teat­ro iš­raiš­ka, ku­rio­je iš­juo­kia­mos gy­ve­na­mo­jo me­to ne­ge­ro­vės, pro­ble­mos ar net as­me­nys.

  
   

Uni­ka­lus lė­lių teat­ras

Arū­no Stan­kaus, Šiau­lių „Sau­lė­te­kio“ gim­na­zi­jos mu­zi­kos mo­ky­to­jo, folk­lo­ro an­samb­lio „Vie­ver­sė­lis“ va­do­vo, gal­vo­je su­ka­si be­ga­lė ori­gi­na­lių min­čių. Kai ku­rios jų jau įgy­ven­din­tos – su­kur­tas vie­nin­te­lis Lie­tu­vo­je Už­ga­vė­nių lė­lių teat­ras. Jo at­li­kė­jai – iš me­džio iš­skap­tuo­tos kau­kės ir per šven­tę at­gy­jan­tys per­so­na­žai: ark­lys, meš­ka...

„Vie­ver­sė­lio“ da­ly­viai kar­tu su mu­zi­kos, tech­no­lo­gi­jų mo­ky­to­jais pa­tys ga­mi­no kau­kes-lė­les ir su­kū­rė Už­ga­vė­nių lė­lių teat­ro spek­tak­lį – vaiz­de­lį, trun­kan­tį apie 20 mi­nu­čių, su dai­no­mis, liau­dies šo­kių mu­zi­ka. Ku­riant bu­vo kon­sul­tuo­ja­ma­si su tau­to­dai­li­nin­ku A. Mar­ti­nai­čiu, lė­lių teat­ro pro­fe­sio­na­lu A. Pa­ku­le­vi­čiu­mi.

Idė­ja su­kur­ti šį teat­rą ki­lo sie­kiant vai­kams su­pran­ta­mai per­teik­ti Už­ga­vė­nių tra­di­ci­jas, tiks­liau – pa­dė­ti ruoš­tis dar ke­lias sa­vai­tes prieš joms atei­nant, nes tik­ros Už­ga­vė­nės yra ne ta­da, kai spek­tak­lį žiū­ri, o kai tie­sio­giai jo­se da­ly­vau­ji. Dau­giau­sia šis spek­tak­liu­kas bu­vo ro­do­mas mies­to vai­kų dar­že­liuo­se, pra­di­nių kla­sių mo­ki­niams.

Ar ga­li­ma su­vai­din­ti Už­ga­vė­nes? Juk jos to­kios pa­šė­lu­sios ir ne­nus­pė­ja­mos. „Re­mian­tis pa­grin­di­niais Už­ga­vė­nių šven­tės ele­men­tais ir et­nog­ra­fi­niais ap­ra­šais, bu­vo su­da­ry­tas sce­na­ri­jus, ku­ris pra­si­de­da vaiz­de­liu, kaip šei­mi­nin­kė ke­pa bly­nus, o į jos na­mus pa­si­bel­džia vie­nas po ki­to per­si­ren­gė­liai, kiek­vie­nas šne­ka, bend­rau­ja, šo­ka su šei­mi­nin­ke, dai­nuo­ja“, – spek­tak­lio siu­že­tą pa­sa­ko­jo Arū­nas.

Anot „Sau­lė­te­kio“ gim­na­zi­jos mo­ky­to­jo, vai­kams la­bai ne­ti­kė­ta ir nau­ja iš­girs­ti, kad įsi­lei­dus į na­mus per­si­ren­gė­lius yra bend­rau­ja­ma, vyks­ta dia­lo­gai, o ne vien skam­ba „mes žy­du­kai Lie­tu­vos, no­rim bly­nų ir ka­vos...“

  

De­monst­ruo­ja mi­nios val­džią

Be­veik vi­si šiuo­lai­ki­niai kar­na­va­lai sa­vo ant­rą­jį kvė­pa­vi­mą įgi­jo prieš ke­lias­de­šimt me­tų, kai per­si­so­ti­nę tech­ni­nės ci­vi­li­za­ci­jos tei­kia­mais ma­lo­nu­mais, ieš­ko­da­mi nau­jų pra­mo­gų, eu­ro­pie­čiai at­krei­pė dė­me­sį į be­bai­gian­čias su­nyk­ti dva­si­nes ver­ty­bes.

„Ty­ri­nė­to­jai tei­gia, kad da­bar­ti­nis žmo­gus pa­si­ne­ria į ko­lek­ty­vi­nius kar­na­va­li­nės ei­se­nos iš­gy­ve­ni­mus tam, kad pa­si­sė­męs bend­ru­mo pa­tir­ties vėl su­grįž­tų prie šiuo­lai­ki­nė­je vi­suo­me­nė­je do­mi­nuo­jan­čio in­di­vi­dua­liz­mo. Ki­ti mi­ni, jog mū­sų die­nų kar­na­va­lo da­ly­vių ag­re­sy­vu­mas, jų kre­čia­mi po­kštai bei iš­dai­gos sa­vi­tai rep­re­zen­tuo­ja ano­ni­mi­nę vi­suo­me­nės – mi­nios – val­džią“, – tei­gia Rū­ta.

Tai­gi Už­ga­vė­nės „lei­džia“ pa­siim­ti iš jų tai, kas kiek­vie­nam rū­pi at­ski­rai, pa­gal po­rei­kius ir am­žiaus tarps­nį, ir kar­tu kaž­ką bend­ro, kas mus tar­pu­sa­vy­je sie­ja, kas lei­džia mus va­din­tis bend­ruo­me­ne, tau­ta ar ap­skri­tai žmo­gu­mi.

Pran­cū­zi­jos ur­vų po­van­de­ni­nė sim­fo­ni­ja

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

„Tie, ku­rie sa­ko, kad ka­re ne­bai­su, nie­ko apie ka­rą ne­ži­no“, – taip, ci­tuo­da­mi A. Ach­ma­to­vą, kal­ba na­rai, ku­rie, ne­pai­sy­da­mi gre­sian­čių pa­vo­jų, vyks­ta į sve­čias ša­lis pa­tir­ti nar­dy­mo po­van­de­ni­niuo­se ur­vuo­se ma­lo­nu­mą. „Nar­dy­mas po­že­miuo­se nie­ka­da ne­bus sau­gus už­siė­mi­mas, ir jei jūs dar ne­ži­no­te, kam jums to rei­kia, reiš­kia, jums to iš­vis ne­rei­kia“, – sa­ko drą­suo­liai, ne­se­niai ap­si­lan­kę Pran­cū­zi­jo­je ir „ap­čiu­pi­nė­ję“ klai­džių po­van­de­ni­nių ur­vų la­bi­rin­tus.

 

Ko­le­gos Al­gir­dą Zi­bo­lį va­di­na pa­čia tik­riau­sia tech­ni­nio nar­dy­mo en­cik­lo­pe­di­ja. Jis pui­kiai iš­ma­no įvai­rių nar­dy­mo mo­kyk­lų dog­mas, tech­ni­nius rei­ka­la­vi­mus ir stan­dar­tus.

Dau­giau­sia žmo­nių mirš­ta lo­vo­se

Pen­ke­tas na­rų en­tu­zias­tų iš Lie­tu­vos – ke­tu­ri kau­nie­čiai ir šiau­lie­tis Al­gir­das Zi­bo­lis – sa­vai­tę pra­lei­do Pran­cū­zi­jos Gro­mat mies­te­lio apy­lin­kė­se. Ke­tu­ri vy­rai ir mer­gi­na į sve­čią ša­lį vy­ko ne tik ne­nu­sa­ko­mo gro­žio gam­tos su vi­du­ram­žius me­nan­čiais ak­me­ni­niais mies­te­liais bei pi­li­mis ap­žiū­rė­ti. Na­rams įdo­mes­nis po­van­de­ni­nis pa­sau­lis. Ne bet koks – po­že­mių ur­vų, už­lie­tų van­de­niu, gro­žis ir poe­zi­ja.

Nar­dy­mas ur­vuo­se – pa­ts pa­vo­jin­giau­sias ir ekst­re­ma­liau­sias na­rų po­mė­gis. „Pa­si­da­bi­nus“ įran­ga su oro ba­lio­nais ant nu­ga­ros nar­dy­ti šil­to­se eg­zo­tiš­ko­se jū­ro­se, glos­tant ko­ra­lus ir vai­vo­rykš­ti­nes žu­vis – tik tu­ris­ti­nis nar­dy­mas. Išd­rįs­ti pa­nir­ti į šach­tas kur nors Suo­mi­jos Oja­mo ka­syk­lo­se, Mek­si­ko­je, Kroa­ti­jo­je ar Bu­da­peš­te ga­li ne kiek­vie­nas. Tam rei­ka­lin­ga gau­ti ser­ti­fi­ka­tus, ku­rie šiaip sau ne­da­li­ja­mi. Inst­ruk­to­riai or­ga­ni­zuo­ja rim­tus mo­ky­mus ir tik iš­lai­kiu­sie­ji eg­za­mi­nus įgy­ja ofi­cia­lią tei­sę nar­dy­ti ur­vuo­se ir iš­vys­ti be ga­lo gra­žų, tie­siog siur­rea­lis­ti­nį pa­sau­lį.

Apie 400 pa­nė­ri­mų skai­čiuo­jan­tis šiau­lie­tis na­ras Al­gir­das Zi­bo­lis sa­ko, kad ko­ne kas mė­ne­sį pa­sau­lis ne­ten­ka na­ro. Dėl ap­mau­džios žmo­giš­kos klai­dos ar įran­gos ge­di­mo na­rai žū­va po van­de­niu, ta­čiau ne­tek­tys neiš­gąs­di­na ki­tų po­van­de­ni­nio pa­sau­lio gro­žio už­bur­tų aist­ruo­lių. „Lo­va – pa­ti ne­sau­giau­sia vie­ta, nes dau­giau­sia žmo­nių mirš­ta bū­tent jo­je“, – sa­ko Al­gir­das ir tei­gia, kad na­rų ad­re­na­li­no fa­na­ti­kų nė­ra. Jei nar­dy­ti kvie­čia bū­tent ad­re­na­li­no šauks­mas, leis­tis į po­van­de­ni­nius ur­vus nie­ka­da ne­ga­lė­si.

„Nar­dant ur­vuo­se, rei­ka­lin­ga tie­siog olim­pi­nė ra­my­bė. Stre­sas – ne pa­ta­rė­jas, nes ga­li pri­da­ry­ti ne­są­mo­nių. Tu­ri bū­ti ra­mus ir pa­si­ti­kin­tis sa­vi­mi, at­sar­gu­mas – ge­riau­sias na­ro bruo­žas, tu­rin­tis ženg­ti gre­ta įgū­džių. Jei ta­vo drau­gui kas nors nu­tiks, tu­ri ge­bė­ti pa­dė­ti jam, iš­nir­ti kvė­puo­da­mas tuo pa­čiu oru“, – sa­ko jis.

Nie­ka­da ne­ži­nai, kas nu­tiks

Inst­ruk­to­riai ne­tu­ri tei­sės pa­tys ieš­ko­ti mo­ki­nių, rek­la­muo­ti nar­dy­mo ur­vuo­se, sa­ky­ti, kad tai sau­gu ir leng­va. Aist­ruo­liai pro­fe­sio­na­lius inst­ruk­to­rius, mo­kan­čius pa­gal griež­tus tarp­tau­ti­nius rei­ka­la­vi­mus, su­si­ran­da pa­tys.

Na­rai į Pran­cū­zi­ją ke­lia­vo sem­tis įgū­džių iš ži­no­mo len­kų inst­ruk­to­riaus, ko­mer­ci­nio na­ro ir moks­li­nin­ko Ja­ros­law Kur. Sa­vai­tę nuo ry­to iki va­ka­ro vy­ko teo­ri­jos dės­ty­mas ir pra­kti­niai mo­ky­mai. Mo­ki­niai kur­sų me­tu pa­bu­vo­jo pen­kiuo­se skir­tin­guo­se ur­vuo­se. Dau­giau­sia lai­ko bu­vo su­gaiš­ta at­lie­kant įvai­rius pra­ti­mus rea­lio­se ur­vų są­ly­go­se, imi­tuo­jant dau­gy­bę ekst­re­ma­lių si­tua­ci­jų.

Emer­gen­ce du Res­sel – gra­žiau­sias, švie­siau­sias ir skaid­riau­sias ur­vas. Pa­sak na­rų, ja­me yra iš­si­ša­ko­ji­mų, per­si­py­ni­mų, per­šo­ki­mų, ku­rie ap­sun­ki­na na­vi­ga­ci­ją ir klai­di­na na­rus. Ge­ras ma­to­mu­mas bū­na ne vi­sa­da, be to, ur­vo sis­te­ma tę­sia­si ke­lis ki­lo­met­rus. Pa­si­bai­gus pir­mam 1850 m il­gio si­fo­nui, tę­sia­si sau­su­ma, ta­da pra­si­de­da ki­tas si­fo­nas, vėl sau­su­ma ir t. t.

Kas­dien mo­ki­niai iki pie­tų ir po pie­tų po pu­sant­ros va­lan­dos pra­leis­da­vo vien po van­de­niu. Al­gir­das sa­ko, kad prieš ne­riant itin kruopš­čiai bū­na ap­ta­ria­mas nė­ri­mo pla­nas, iša­na­li­zuo­ja­mos ga­li­mai kil­sian­čios pro­ble­mos. Eg­zis­tuo­ja tai­syk­lė – jei ko­kiam nors na­rui be­ne­riant iš­ky­la pro­ble­ma, nė­ri­mas yra nu­trau­kia­mas. „Vie­nas pa­ts nie­ko ne­pa­da­ry­si. Veiks­mai pra­ty­bų me­tu su­de­ri­na­mi idea­liai tiks­liai. Ner­da­mas tu­ri bū­ti tik­ras, kad ta­vo par­tne­ris ži­no, ką da­ry­ti kri­ti­nė­je si­tua­ci­jo­je“, – sa­ko jis.

Pu­sę me­tų lie­tu­vai­čiai sa­va­ran­kiš­kai ruo­šė­si mo­ky­tis nar­dy­ti ur­vuo­se. Kiek­vie­nas sa­vait­ga­lis pra­leis­tas Brid­vai­šio ar ko­kia­me nors ki­ta­me eže­re – įgū­džius rei­kia iš­siug­dy­ti idea­liai, at­lik­ti už­duo­tis be kau­kės, tam­so­je, iš­lai­ky­ti tes­tą ba­sei­ne.

Nie­ka­da ne­ži­nai, kas ga­li nu­tik­ti. Štai Pran­cū­zi­jo­je, 43 met­rų gy­ly­je, slė­gio neat­lai­kę spro­go vaiz­do ka­me­ros ap­švie­ti­mo kom­pen­sa­ci­niai plūd­ru­mo vamz­džiai. Spro­gi­mas na­rus ne juo­kais iš­gąs­di­no. Sup­ra­tę pro­ble­mą ir su­si­tvar­kę, jie to­liau tę­sė pra­dė­tą ke­lio­nę po van­de­niu.

Nar­dant ap­lan­ko­ma ir la­bai ne­jau­kių vie­tų, pa­vyz­džiui, Sour­ce de Saint Sau­veur ur­vai. Nup­lau­kus vos 100 m nuo įė­ji­mo, gy­lis sie­kia 40 m. At­ro­do, kad ten gy­ve­na gel­mių bau­bas. Pras­to­kas ma­to­mu­mas, tam­sios uo­lie­nos ir iš­pūs­to oro bur­bu­lų gar­sas ke­lia pa­si­bai­sė­ti­ną šiur­pą. Bū­tent čia am­ži­na­jam poil­siui išė­jo daug na­rų, tarp ku­rių dar vi­sai ne­se­nai – įžy­mus len­kų na­ras Ro­bert Klein.

  

Pa­sau­ly­je daug neiš­ty­ri­nė­tų van­dens gel­mių. Al­gir­das sa­ko, kad Mek­si­ko­je na­rai ty­ri­nė­ja ir ap­ra­šo ur­vus. Jei ran­da is­to­ri­nių ver­ty­bių, jas fo­tog­ra­fuo­ja, fil­muo­ja ir pa­lie­ka.


 

„Trou Ma­da­me“ ur­ve van­duo toks skaid­rus, kad jo net ne­ma­ty­ti.

At­ra­di­mų ma­lo­nu­mas

Ap­lan­ky­tas ir Trou Ma­da­me („Mo­te­ris už pi­ni­gus“) ur­vas, iki ku­rio atei­na­ma vin­giuo­tu ke­liu­ku per be ga­lo gra­žų sa­ma­no­mis apau­gu­sį miš­ką. „Va­ga iš­džiu­vu­si, di­džiu­liai sa­ma­no­ti ak­me­nys drie­kia­si link prie­šais stūk­san­čios sta­čios rū­džių spal­vos uo­los. Apa­čio­je žio­ji gal met­ro aukš­čio ply­šys. Su­si­rie­tę dvi­lin­ki rabž­di­na­mės ak­me­ni­mis ko­kius pen­kias­de­šimt met­rų gi­lyn po kal­nu. Kuo to­liau, tuo lu­bos aukš­tė­ja. Tai džiu­gi­na, bet vėl at­si­re­mia­me į uo­lą ir ho­ri­zon­ta­lų ply­šį. Apa­čio­je van­duo toks skaid­rus, kad jo net ne­ma­ty­ti. Iki jo rabž­di­na­mės pu­siau ro­po­mis. Po van­de­niu vaiz­das pra­džiu­gi­na – aša­ros skaid­ru­mo ma­to­mu­mas. „Kos­mo­sas“ – ne­rea­liai gra­žu. Gy­lis –

2-4 met­rai, po­sū­kis į vie­ną pu­sę, po­sū­kis į ki­tą, vaiz­das kei­čia vaiz­dą, ur­vas siau­rė­ja, pla­tė­ja“, – pri­si­me­na Al­gir­das.

  

Iki nar­dy­mo vie­tų ne­re­tai ten­ka ant pe­čių neš­ti sun­kią įran­gą.

Sour­ce de Lan­de­nou­se – dar vie­nas ur­vas su „iš­kreip­tu“ įė­ji­mu. Į jį pa­ten­ka­ma per ša­lia ke­lio esan­tį iš ak­mens su­mū­ry­tą ba­sei­ną. Iki van­dens – 5-6 met­rai. Van­duo taip že­mai, tad ten­ka spręs­ti, ar įran­gą už­si­dė­ti vir­šu­je ir nu­si­leis­ti ko­pė­čio­mis, ar nu­leis­ti vis­ką že­myn ir ten už­si­dė­ti.

Van­de­ny­je lei­džia­ma­si į siau­rą ply­šį 4 m gy­ly­je, pra­si­sprau­džia­ma pro jį. Ko­ri­do­rius ga­na erd­vus, vin­giuo­ja to­lyn, šau­na at­gal, po ke­lių po­sū­kių šu­li­nys vėl kren­ta že­myn ir t. t.

Nar­dy­ti Pran­cū­zi­jo­je są­ly­gos idea­lios. Van­dens tem­pe­ra­tū­ra – apie 13 laips­nių.

Kar­tais nė­ri­mas pra­si­de­da pil­tu­vė­lio for­mos duo­bė­je esan­čio­je ba­lo­je, ten­ka pra­si­brau­to pro to­kius su­siau­rė­ji­mus, pro ku­riuos net sau­su­mo­je ne­kil­tų no­ras brau­tis... Bet na­rai brau­na­si. „Ži­no­ji­mas, kad pa­nė­rei ten, kur žmo­gus dar ne­bu­vo – di­džiu­lis ma­lo­nu­mas“, – sa­ko Al­gir­das.

Po kur­sų Pran­cū­zi­jo­je pen­ke­tui bu­vo su­teik­ti nar­dy­mo ur­vuo­se ser­ti­fi­ka­tai. Tai reiš­kia, kad pa­sau­lio nar­dy­mo ba­zė­se kliū­čių nar­dy­ti pa­vo­jin­guo­se ur­vuo­se ne­be­bus. Na­rai ga­lės nar­dy­ti ir po le­du – juk eže­rai, juos su­kaus­čius le­dui, taip pat lyg ur­vas – pro kur pa­nė­rei, pro ten pat ir iš­ner­si.

http://vimeo.com/32808395

Šiau­lie­čiai, pa­lai­ky­ki­me sa­vo mies­to cho­rą!

Ro­ber­ta SAU­DAR­GY­TĖ

Ke­lio­nės į Vil­nių, „Cho­rų ka­rų“ fil­ma­vi­mą, me­tu jau au­to­bu­se bu­vo ga­li­ma iš­girs­ti įvai­rių dai­nų ir mu­zi­kos in­terp­re­ta­ci­jų bei kiek­vie­no cho­ris­to dai­na­vi­mo ga­li­my­bes. Jų pa­siklau­sęs su­pran­ti, kad už sa­vo mies­tą jie ko­vo­ja tik­rai stip­riais bal­sais. Tai cho­ris­tai įro­dė ir tie­sio­gi­nio TV3 ete­rio me­tu. Po dvie­jų sa­vai­čių bend­ro­je ver­ti­ni­mo len­te­lė­je Šiau­lių stu­den­tiš­ka­sis „Sau­lės“ cho­ras uži­ma tre­čią vie­tą.

 

Vi­sa Šiau­lių mies­to ko­man­da di­džiuo­ja­si, kad ga­li at­sto­vau­ti sa­vo mies­tui. Juos jun­gia ko­ky­bė, ryž­tas, ener­gi­ja ir ge­ra­no­riš­ku­mas. Svar­bu, kad šiau­lie­čiai tai pa­ma­ty­tų ir tuo di­džiuo­tų­si, o vi­si po tre­čio pa­si­ro­dy­mo ap­tar­tų, kaip pui­kiai pa­si­ro­dė „Saulės“ choras.

Tomo LAUGALIO nuotr. 

Ne­ga­li­ma nu­ver­tin­ti nė vie­nų kon­ku­ren­tų

Šiau­lių stu­den­tiš­ką­jį „Sau­lės“ cho­rą su­da­ro 22 na­riai. Pa­si­ro­dy­mo me­tu dau­giau­sia ga­li dai­nuo­ti 16-ka, to­dėl še­ši jau­nuo­liai yra at­sar­gi­niai – re­zer­vas. „Cho­ris­tus kei­čia­me pri­klau­so­mai nuo to, ku­ri dai­na jiems la­biau­siai tin­ka, ar nuo to, kaip cho­reog­ra­fė su­dė­lio­ja kom­po­zi­ci­jas. Pyk­čių tik­rai nė­ra, la­bai leng­vai ran­da­me komp­ro­mi­sus, – tei­gė cho­ro ge­ne­ro­lė Ra­sa Stoš­ku­vie­nė. – Nie­ka­da ne­ži­nai, kas nu­tiks ry­toj, ta­čiau džiau­gia­mės šia die­na. Ki­ti mums ga­li tik pa­vy­dė­ti.“

Chor­ve­dė vie­nu iš ly­de­rių va­di­na Kau­no cho­rą: „Šis cho­ras dar kar­tą nu­ste­bi­no pro­fe­sio­na­lia aran­žuo­te. Jie dir­ba tik­rai meist­riš­kai, ta­čiau nau­do­ja dau­giau kom­piu­te­ri­nes ga­li­my­bes, ga­li­ma sa­ky­ti, ima­si šio­kių to­kių gud­ry­bių. Mū­sų cho­ras – la­biau akus­ti­nis, mes la­biau lin­kę skleis­ti tik­rą, tvar­kin­gą gar­są. Pa­sa­ky­ti, kas ga­li nu­ga­lė­ti, tik­rai dar per anks­ti.“

Vi­sa Šiau­lių mies­to ko­man­da di­džiuo­ja­si, kad ga­li at­sto­vau­ti sa­vo mies­tui. Juos jun­gia ko­ky­bė, ryž­tas, ener­gi­ja ir ge­ra­no­riš­ku­mas. Svar­bu, kad šiau­lie­čiai tai pa­ma­ty­tų ir tuo di­džiuo­tų­si, o vi­si po tre­čio pa­si­ro­dy­mo ap­tar­tų, kaip pui­kiai pa­si­ro­dė Šiau­liai.

Pa­sak cho­ro ge­ne­ro­lės Ra­sos, kon­ku­ren­ci­ja tarp mies­tų ne­ma­ža. Yra na­tū­ra­li trin­tis, ku­ri at­si­ran­da, kai tuo pa­čiu me­tu su­si­ren­ka tiek daug žmo­nių. Taip gims­ta ir skir­tin­gi ver­ti­ni­mai, nuo­mo­nės. Ta­čiau vi­si yra drau­giš­ki. „Svar­biau­sia da­ry­ti tai, kuo pa­ts ti­ki, ta­da ne­bus gė­da prieš ki­tus“, – sa­kė cho­ris­tai.

Ke­lio­nės įspū­džiai

Cho­ris­tei Lau­rai praė­ju­sio sek­ma­die­nio ke­lio­nė į Vil­nių la­biau­siai pa­ti­ko to­dėl, kad pa­ma­žu pra­de­da su­si­drau­gau­ti su ki­tų mies­tų cho­rais. „Ga­li­ma sa­ky­ti, da­bar gy­ve­na­me tik tuo pro­jek­tu. Kiek­vie­na to­kia ke­lio­nė lei­džia la­biau pa­žin­ti žmo­nes, su ku­riais esi. La­biau­siai pa­lai­kau, ži­no­ma, sa­vo mies­to cho­rą, bet drau­giš­kiau­sias kol kas at­ro­do gru­pės „Ron­do“ ir Kau­no mies­to „Bo­žo­lė“ cho­ras“,- tei­gė Lau­ra.

Sti­lis­tei Kris­ti­nai Ged­mon­tai­tei la­biau­siai įstri­gu­si aki­mir­ka, kai lai­dos pa­bai­go­je po įver­ti­ni­mų iš­jun­gus ka­me­ras bu­vo ga­li­ma už­lip­ti ant sce­nos ir su vi­sais pa­dai­nuo­ti. „Ta­da tik­rai su­pran­ti, kad svar­biau­sia yra vie­ny­bė ir bend­ras dar­bas, ku­rie pa­de­da pa­siek­ti ge­rų re­zul­ta­tų“, – pa­sa­ko­ja mer­gi­na.

Cho­ris­tas Re­na­tas, pri­si­min­da­mas sek­ma­die­nio pa­si­ro­dy­mą, pa­sa­ko­jo, kad įvyk­dė pla­nus 100 pro­cen­tų. „Gal šiek tiek per re­pe­ti­ci­jas truk­dė ne­baig­ti tvar­ky­ti laip­tai, bet tai tech­ni­niai da­ly­kai, ku­rie iki tie­sio­gi­nio ete­rio bu­vo su­tvar­ky­ti“, – pa­sa­ko­jo vai­ki­nas.

Pa­lai­ky­mas vi­sa­da svar­bus

Cho­ris­tė Eve­li­na pa­sa­ko­jo, kad pa­si­ro­dy­mui sky­rė vi­są lais­va­lai­kį. Pro­jek­to da­ly­viai, kaip ir vi­si, dir­ba, mo­ko­si. Kad ga­lė­tų dai­nuo­ti Šiau­lių mies­to stu­den­tiš­ka­me „Sau­lės“ cho­re, ten­ka daug da­ly­kų de­rin­ti. „Šį sek­ma­die­nį šiek tiek nu­si­vy­lė­me šiau­lie­čiais. Pro­jek­to pra­džio­je vi­si bu­vo­me sma­giai nu­si­tei­kę. Gal dėl ge­rų ko­mi­si­jos ver­ti­ni­mų šiau­lie­čiai mus pa­mir­šo, nes ma­nė, kad jų pa­lai­ky­mo ne­be­rei­kia – ant­ros lai­dos me­tu jau­tė­mės šiek tiek pa­mirš­ti žiū­ro­vų. Ti­ki­mės la­bai di­de­lio pa­lai­ky­mo ki­to pa­si­ro­dy­mo me­tu“, – šyp­so­si mer­gi­na.

Gal­būt di­des­ni mies­tai su­lau­kia dau­giau žiū­ro­vų pa­lai­ky­mo to­dėl, kad yra vie­nin­ges­ni? „Ne­ži­nau, ką rei­kė­tų pa­da­ry­ti, kad su­vir­pin­tu­me šiau­lie­čių šir­dis ir jie la­biau mus pa­lai­ky­tų. Rei­kė­tų sek­ti Ak­me­nės cho­ro pa­vyz­džiu. Jų pa­lai­ky­mas la­bai di­de­lis, o mies­tas juk ma­žy­tis...“ – svars­tė Eve­li­na.

Anot R. Stoš­ku­vie­nės, ko­mi­si­ja šiau­lie­čių pa­si­ro­dy­mus ver­ti­na la­bai ge­rai, jie pa­ste­bi pa­stan­gas, no­ri­mą per­teik­ti idė­ją, ta­čiau liūd­na, kad žiū­ro­vai ne­pa­lai­kė tiek, kiek ga­lė­jo. „At­ro­dė, sklei­dė­me tik ge­ras emo­ci­jas, bet pa­lai­ky­mo tik­rai trū­ko. Ne­ži­nau, kur bu­vo mie­li šiau­lie­čiai, kai ban­dė­me ap­gin­ti mies­to gar­bę. Rei­kia keis­ti ste­reo­ti­pi­nį mąs­ty­mą, kad Šiau­liuo­se nie­ko nė­ra ir ne­ga­li vyk­ti. Vis de­juo­ja­me, kad vis­kas ne­ge­rai, bet pa­tys nie­ko ne­ban­do­me pa­keis­ti. Tas pa­sy­vu­mas dar la­biau tai pa­tvir­ti­na“, – tei­gė cho­ro ge­ne­ro­lė.

R. Stoš­ku­vie­nė juo­kais svars­tė, kad gal vi­si šiau­lie­čiai bly­nus ke­pė ar bu­vo iš­vy­kę, to­dėl ne­ga­lė­jo bal­suo­ti, bet ki­to pa­si­ro­dy­mo me­tu ji ti­ki­si, kad si­tua­ci­ja pa­si­keis.

Kaip be­bū­tų gai­la pri­pa­žin­ti, anot sti­lis­tės Kris­ti­nos, Šiau­liai yra pa­sy­vių gy­ven­to­jų mies­tas: „Čia gy­ve­ni­mas ver­da nuo ru­dens iki pa­va­sa­rio tik dėl stu­den­tų. Ki­tiems mies­tie­čiams „iš­ju­din­ti“ rei­kia dė­ti la­bai daug pa­stan­gų. Ne­si­no­ri ti­kė­ti, kad jie ne­si­di­džiuo­ja tuo, koks ener­gin­gas ir jau­nat­viš­kas cho­ras at­sto­vau­ja jų mies­tui. Ma­nau, kad tai tie­siog tin­gu­mas ir pa­lai­ky­mo ne­bu­vi­mas ma­nant – o kas man iš to? Ti­kė­ki­mės, kad tas po­žiū­ris pa­si­keis.“

Da­ly­va­vi­mas „Cho­rų ka­ruo­se“ sie­ja­mas su kil­niu tiks­lu. Jei­gu Šiau­lių stu­den­tiš­kas cho­ras lai­mė­tų, pi­ni­gai bū­tų skir­ti Šiau­lių su­tri­ku­sio vys­ty­mo­si vai­kų na­mams. „Nei cho­ras, nei gru­pė „Ki­ta­va“ ne­gaus jo­kios ma­te­ria­li­nės nau­dos. Tai gra­ži idė­ja, ku­ria vi­si la­bai džiau­gia­mės ir sten­gia­mės įgy­ven­din­ti“, – pa­sa­ko­jo Eve­li­na.

  

Klai­pė­dos pa­si­ro­dy­mui trū­ko dar­nos

Sek­ma­die­nio va­ka­rą iš pro­jek­to iš­kri­to Klai­pė­dos cho­ras. „Cho­ris­tai pa­da­rė vis­ką, ką ga­lė­jo, tik jų pa­si­ro­dy­mui trū­ko mu­zi­kos, šo­kio, sti­liaus dar­nos. Dai­nos pra­sme jie „pa­sken­do“. Be to, ir pa­tys klai­pė­die­čiai per ma­žai pa­lai­kė sa­vo cho­rą ir ne­bu­vo ak­ty­vūs. Ko­mi­si­jos nuo­mo­nė taip pat ne­bu­vo tei­gia­ma“, – tei­gė cho­ris­tas Re­na­tas.

Žo­džio „tei­sin­gas“, anot ge­ne­ro­lės, to­kiuo­se pro­jek­tuo­se nė­ra. Nie­ka­da ne­ga­li ži­no­ti, kas bus vė­liau, ku­ris cho­ras iš­kris. At­si­ti­ko taip, kad iš­kri­to klai­pė­die­čiai, ki­to pa­si­ro­dy­mo me­tu iš­kris­ti ga­li bet ku­ris ki­tas cho­ras, vis­kas pri­klau­sys nuo sėk­mės ir žiū­ro­vų, ko­mi­si­jos pa­lai­ky­mo. „Mes esa­me tie, ku­rie at­ne­ša do­va­ną, o kas ją paims, pri­klau­so nuo sa­vo mies­to pa­lai­ky­mo“, – tei­gė R. Stoš­ku­vie­nė.

Dau­giau­sia sim­pa­ti­jų, anot sti­lis­tės K. Ged­mon­tai­tės, pel­nė Klai­pė­dos cho­ro iš­vaiz­da. Jų sce­ni­nė ap­ran­ga tie­siog pri­bloš­kė. Aiš­ku, ga­li­ma tik pa­si­džiaug­ti, kad šis mies­tas tu­ri stip­rų dra­mos teat­rą, ku­ris pa­dė­jo cho­ris­tams taip pui­kiai at­ro­dy­ti. Ki­ta ver­tus, to­kia ap­ran­ga ga­lė­jo bū­ti kur kas efek­tin­giau pa­nau­do­ta. Gai­la, kad šis cho­ras tu­rė­jo pa­lik­ti pro­jek­tą.

„De­ja, ne­tu­rė­jau pro­gos pa­bend­rau­ti su ki­tų cho­rų sti­lis­tais. Ma­tau tik jų dar­bo re­zul­ta­tus. Yra ir la­bai gra­žių, ir ne­ti­kė­tų spren­di­mų, ir šiek tiek pa­bo­du­sių, bet es­te­tiš­kai gra­žiai iš­spręs­tų rū­bų. Džiau­giuo­si, kad kiek­vie­ną pa­si­ro­dy­mą cho­rai tu­ri ga­li­my­bę keis­ti sa­vo įvaiz­dį“, – pa­sa­ko­jo sti­lis­tė.

Ki­tą­kart – mei­lės te­ma

Šio sek­ma­die­nio „Cho­rų ka­ruo­se“ sklei­sis mei­lės te­ma. Šiau­lie­čiai pri­sta­tys sa­vo stu­den­tiš­kos mei­lės in­terp­re­ta­ci­ją. „Mie­li šiau­lie­čiai, pri­si­min­ki­te lai­kus, kai pa­tys bu­vo­te stu­den­tai, kai bu­vo­te „bied­ni“, bet lai­min­gi. To­kie yra ir mū­sų cho­ris­tai. Jiems tar­si tu­rė­tų ne­rū­pė­ti tie so­cia­li­niai da­ly­kai, mies­to kon­teks­tas, pa­trio­tiš­ku­mas, kaip ap­gin­ti mies­to gar­bę. Bet mu­sų cho­ris­tai la­biau už bet ku­rį ki­tą šiau­lie­tį gal­vo­ja apie tai. Dir­ba kas­dien, kad kuo ge­riau pa­si­ro­dy­tų“, – pa­sa­ko­jo cho­ro ge­ne­ro­lė.

Pa­sak sti­lis­tės, tre­čia­jam pa­si­ro­dy­mui cho­ris­tai ruo­šė­si jau anks­čiau. „Prie šio pa­si­ro­dy­mo ap­ran­gos man ran­kų kiš­ti lyg ir ne­reikės, ne­bent pa­dė­ti ke­liais pa­ta­ri­mais. Vi­sa ki­ta jau nu­spręs­ta. Re­pe­ti­ci­jų re­zul­ta­tas džiu­gi­na vi­sus cho­ris­tus. Te­gul bū­na pa­slap­tis, kaip jie at­ro­dys. Ma­nau, cho­ris­tai nau­ją pa­si­ro­dy­mą mies­tie­čiams pri­sta­tys ir anks­čiau“, – sa­kė mo­te­ris.

Vi­sas nau­jie­nas, ak­tua­li­jas, re­por­ta­žus iš ke­lio­nių į Vil­nių ir net du „Cho­rų ka­rams“ skir­tus kon­kur­sus ga­li­ma ras­ti nau­jie­nų po­rta­lo „Etap­lius.lt“ rub­ri­ko­je „Cho­rų ka­rai“. Čia pir­mie­ji ga­li­te pa­ma­ty­ti bei įver­tin­ti ir bū­si­mus šiau­lie­čių pa­si­ro­dy­mus.
Pir­ma­die­nį, va­sa­rio 6-ąją 14 val., „Etap­lius.lt“ vaiz­do kon­fe­ren­ci­jo­je da­ly­vaus Šiau­lių stu­den­tiš­ko­jo „Sau­lės“ cho­ro na­riai An­dže­li­ka Vai­čiu­ly­tė ir Ka­ro­lis Aku­la­vi­čius. Klau­si­mus pa­šne­ko­vams ga­li­te pa­teik­ti iš anks­to ar­ba tie­sio­gi­nės kon­fe­ren­ci­jos me­tu.

 

Al­gir­das Mus­nec­kis: „Fo­tog­ra­fuo­ti“ – tai „ra­šy­ti švie­sa“

Ri­čar­das JA­KU­TIS

Prieš keliolika die­nų ty­liai at­šven­tęs 76-ąjį gim­ta­die­nį, šiau­lie­tis fo­to­me­ni­nin­kas Al­gir­das Mus­nec­kis be fo­toa­pa­ra­to ne­pra­lei­džia nė die­nos. Jis – dau­ge­lio fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­dų ir kon­kur­sų dip­lo­man­tas bei pri­zi­nin­kas, lei­di­nių ir ka­ta­lo­gų apie fo­tog­ra­fi­ją su­da­ry­to­jas ir au­to­rius, pa­ro­dų ku­ra­to­rius, fo­toa­pa­ra­tų ko­lek­ci­nin­kas.

 

Al­gir­das Mus­nec­kis fo­tog­ra­fi­ja pra­dė­jo do­mė­tis 1956-ai­siais, stu­di­juo­da­mas tuo­me­čia­me Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te, kai bend­ra­kur­sis pa­kvie­tė jį pa­žiū­rė­ti, kaip da­ro­mos nuo­trau­kos. Pa­si­ruo­ši­mas pa­sta­rų­jų ga­my­bai (lan­gų dangs­ty­mas pa­klo­dė­mis, ryš­ka­lo, van­dens ir fik­sa­žo su­pils­ty­mas į lėkš­tes), rau­do­nos lem­pos įjun­gi­mas, fo­to­po­pie­riu­je pa­ma­žu ryš­kė­jan­tys pa­žįs­ta­mųjų vei­dai pa­li­ko neiš­dil­do­mą įspū­dį. Tas ste­buk­lų va­ka­ras pas drau­gą pa­ska­ti­no do­mė­tis fo­tog­ra­fa­vi­mu, fil­mų ryš­ki­ni­mu, nuo­trau­kų da­ry­mu.

Me­ni­nin­kas ža­vi­si se­no­sio­mis fo­tog­ra­fi­jo­mis, iš­gy­ve­nu­sio­mis is­to­ri­jos vin­gius, vis dar ža­vin­čio­mis ko­ky­be, su­pa­žin­di­nan­čio­mis su žmo­nė­mis, ano me­to ar­chi­tek­tū­ra, šven­tė­mis ir kas­die­ny­be. Pri­jau­čian­tis se­na­jai fo­tog­ra­fi­jai A. Mus­nec­kis neat­si­li­ko, žen­gė ko­ja ko­jon su fo­tog­ra­fi­jos to­bu­lė­ji­mu, įval­dė skait­me­ni­nį fo­toa­pa­ra­tą, kau­pia kom­piu­te­ri­nes laik­me­nas. Jis sa­ko, jog šiuo­lai­ki­nės kom­piu­te­ri­za­ci­jos lai­kais pa­to­gu ne tik jau­niems, bet ir vy­res­niems, įval­džiu­siems kom­piu­te­ri­nes fo­top­rog­ra­mas.

A. Mus­nec­kis žo­dį „fo­to-g­ra­fi­ja“ api­bū­di­na trum­pai – tai „ra­šy­mas švie­sa“. Jo nuo­trau­kos pa­per­ka nuo­šir­du­mu ir pa­pras­tu­mu, švie­sos ir še­šė­lių kont­ras­to žais­min­gu­mu. Tai tik­ro­vės in­terp­re­ta­ci­ja, pra­smių paieš­kos, vaiz­dų ka­lei­dos­ko­pas, stam­bių ir bend­rų pla­nų de­ri­ni­mas. Su­si­pi­na do­ku­men­ti­nis fik­sa­vi­mas ir me­ni­nis su­ma­ny­mas, ku­ria­mas žiū­ro­vo kon­tak­tas su me­ni­niu ob­jek­tu. Fo­tog­ra­fi­jo­se – mū­sų ne­pas­te­bė­tas pa­sau­lis, žvel­gi į nuo­trau­kas ir ma­tai gy­vą erd­vę. Tie­sa, ne­pa­sa­ky­si, kad čia nė­ra int­ri­gos ir di­na­mi­kos. Bet svar­biau­sia, kad iš­nyks­ta fo­to­me­ni­nin­kas ir fo­toa­pa­ra­tas. Tai pa­da­ry­ti ga­li tik pro­fe­sio­na­las.

 

  
   
  
   
  
   
   

Eduar­das Ma­no­vas: „Džiaugs­mas gy­ven­ti Lie­tu­vo­je“

Ri­čar­das JA­KU­TIS

Iš­gir­dęs Eduar­do Ma­no­vo gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją nu­stem­bi. Gy­ve­ni­mas vie­nas, o at­ro­do, kad ja­me tel­pa dau­gy­bė gy­ve­ni­mų.


           


Gi­męs Lie­tu­vo­je, Dak­ta­riš­kių kai­me, Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne, bū­da­mas tre­jų me­tų vai­kas su tė­vais ir bro­liu bu­vo iš­vež­tas į Ta­dži­kis­ta­ną ir au­go smė­lė­to­je ste­pė­je – Vach­šo slė­ny­je. No­rė­jo tap­ti la­kū­nu, ta­čiau trem­ti­nių vai­kui ne­bu­vo leis­ta įgy­ven­din­ti sva­jo­nės. Tuo­met Eduar­das įgi­jo aukš­tą­jį fi­lo­lo­go iš­si­la­vi­ni­mą ir dir­bo žur­na­lis­tu Mask­vo­je, Len­ki­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je. Da­bar jis vėl gim­ti­nė­je. Čia, Šau­ko­to ka­pi­nė­se, pa­lai­do­ti jo tė­vai, ku­rie, grį­žę iš trem­ties, gim­ti­nė­je gy­ve­no dar pen­kio­li­ka me­tų. Sū­nus ir duk­ra, tie­sa, li­kę Mask­vo­je. Sū­nus – di­zai­ne­ris, dir­ban­tis vie­no­je Ru­si­jos kom­piu­te­rių fir­mų, duk­tė – ang­lų kal­bos mo­ky­to­ja. Sve­čiuo­tis pas sū­nų Eduar­dui ypač sma­gu, nes čia jį pa­si­tin­ka krykš­tau­jan­tys anū­kai.Žils­te­lė­jęs, bet tie­sus, nors gy­ve­ni­mo daug lau­žy­tas vy­ras ne­sė­di ran­kų su­dė­jęs, nors, at­ro­dy­tų, gy­ve­ni­mo var­gai ir pen­si­nin­ko sta­tu­sas ra­gin­tų il­sė­tis. Eduar­das fo­tog­ra­fuo­ja, ra­šo, ren­gia pa­ro­das...„Džiaugs­mas gy­ven­ti Lie­tu­vo­je“, – sa­ko Eduar­das. Ats­kir­tas nuo tė­vy­nės, jis jos la­bai il­gė­jo­si ir grį­žęs nu­spren­dė gim­ti­nės gro­žį įam­žin­ti nuo­trau­ko­se, juo­lab kad Lie­tu­vą jis iš­vy­do bū­da­mas jau bran­daus am­žiaus. Apie tai, ko­kia ji gra­ži, ži­no­jo tik iš tė­vų pa­sa­ko­ji­mų. Nus­te­bo, kad tai, ką pa­ma­tė, pra­no­ko vi­sus jo lū­kes­čius.Kiek­vie­nas me­ni­nin­kas tą pa­tį reiš­ki­nį ma­to ki­taip. E. Ma­no­vo fo­tog­ra­fi­ja tu­ri sa­vo dva­sią, pa­si­žy­mi har­mo­nin­gu vi­su­mos po­jū­čiu, drau­ge at­sklei­džiant at­ski­rų de­ta­lių ža­ve­sį. Eduar­do no­ras – vi­siems pa­ro­dy­ti gim­ti­nės gro­žį, gė­rė­tis, ste­bė­tis, džiaug­tis. Juk mes esa­me la­bai tur­tin­gi uni­ka­lia gam­ta – aug­me­ni­ja, gy­vū­nais, smė­ly­nais, van­de­ni­mis, sa­vi­ta pa­sta­tų ar­chi­tek­tū­ra. Pri­si­me­nu Eduar­do pa­sa­ko­tą links­mą is­to­ri­ja, kaip jis su drau­gais klai­džio­da­mas ieš­ko vie­no ar ki­to ob­jek­to, ku­rį no­rė­tų­si įam­žin­ti nuo­trau­ko­je. Pa­var­gę, ne­be­no­rė­da­mi to­liau ei­ti drau­gai klau­sė, kiek dar li­kę iki tos vie­tos. „Gal koks ki­lo­met­ras“, – at­sa­kė Eduar­das. Nuė­jus ki­lo­met­rą, vėl jo klau­sė, kiek dar li­kę. Jis vėl tą pa­tį at­sa­kė. Drau­gai pra­dė­jo ant Eduar­do pyk­ti, bet pa­sie­kę tiks­lą ir pa­ma­tę, kaip ap­link gra­žu, nu­ri­mo.Ypač gra­žių įver­ti­ni­mų su­lau­kė Kau­no ka­ri­nin­kų ra­mo­vė­je ir Sei­mo rū­muo­se su­reng­ta Eduar­do Ma­no­vo fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­da „Gam­tos pa­le­tė“. Lie­tu­vą ap­ke­lia­vo ir ki­ta pa­ro­da – „Lie­tu­va ma­no šir­dy­je“. Daug pa­ro­dų su­reng­ta ir Šiau­liuo­se. Eduar­do troš­ki­mas – kad jo nuo­trau­ko­se įam­žin­tą ša­lį iš­vys­tų kuo dau­giau žmo­nių. Su­ži­no­jęs apie Res­pub­li­ki­nės Šiau­lių li­go­ni­nės Gast­roen­te­ro­lo­gi­jos sky­riaus dar­buo­to­jų no­rą pa­puoš­ti sa­vo sky­rių, jis nu­spren­dė do­va­no­ti de­šimt sa­vo fo­tog­ra­fi­jų, o 22-ie­jų Kry­žiaus kal­no nuo­trau­kų cik­lą pa­do­va­no­jo Šiau­lių vys­ku­pi­jos ku­ri­jai.
 

Bū­na – iš­si­bars­tai ir su­si­de­di

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Gruo­džio mė­ne­sį Šiau­lių dra­mos teat­re nu­ma­to­ma re­ži­sie­riaus Gy­čio Pa­de­gi­mo prem­je­ra „Igua­nos nak­tis“. Pa­gal ame­ri­kie­čių dra­ma­tur­go Te­ne­sio Vil­jam­so pje­sę ku­ria­mo spek­tak­lio ko­man­dos na­rė dai­li­nin­kė Bi­ru­tė Uk­ri­nai­tė pa­siū­lė itin ne­ti­kė­tą įspū­din­gą sce­nog­ra­fi­jos spren­di­mą – sce­nos sie­na, grin­dys, kė­dės bus su­dė­lio­tos iš dė­lio­nės („puzz­le“) ga­ba­liu­kų. „Žmo­gus su­si­lip­do ir iš triu­si­kė­lių, ir iš ko­ji­nai­čių, ir iš dva­si­nio pa­sau­lio. Bū­na – iš­si­bars­tai ir su­si­de­di“, – šyp­so­si dai­li­nin­kė.

 

   
   

Rei­kia stip­riai įkvėpti ir su­si­dė­lio­si

T. Vil­jam­so pje­sės mū­sų teat­ruo­se sta­ty­tos ne kar­tą, ta­čiau Šiau­lių dra­mos teat­ro žiū­ro­vams re­ži­sie­rius G. Pa­de­gi­mas pri­sta­tys Lie­tu­vo­je dar ne­ma­ty­tą pje­sę „Igua­nos nak­tis“. Į spek­tak­lio kū­ry­bi­nę ko­man­dą re­ži­sie­rius pa­kvie­tė dai­li­nin­kę B. Uk­ri­nai­tę, su ku­ria dir­ba ko­ne pen­kio­li­ka me­tų ir yra su­kū­ręs per 30 spek­tak­lių.

Ke­liau­ja re­ži­sie­rius po ša­lies teat­rus, sta­ty­da­mas spek­tak­lius, drau­ge vyks­ta ir dai­li­nin­kė. Kar­tą pa­da­vė jis dai­li­nin­kei pje­sę „Igua­nos nak­tis“, ji ją per­skai­tė ir su­pra­to, kad su­kur­ti sce­nog­ra­fi­ją bus sun­ku. Juk te­ma la­bai bui­tiš­ka – te­rei­kia ve­ran­dos ir džiung­lių.

Ėmė su­kti gal­vą dai­li­nin­kė, kaip iš­veng­ti tra­di­ci­nio spren­di­mo – dirb­ti­nių au­ga­lų. Gal­vo­ju­si il­gai, kol su­mąs­čiu­si – pa­nau­dos dė­lio­nę, ku­ri šiaip ar taip at­skleis ir spek­tak­lio pa­grin­di­nę min­tį. Juk žmo­gus, bū­na, iš­si­bars­to ir su­si­de­da. O ką da­ry­ti, jei iš­si­bars­tai? „Gry­no oro stip­riai įkve­pi ir vėl su­si­dė­lio­ji“, – nu­si­šyp­so Bi­ru­tė.

„Igua­nos nak­tis“ pa­sa­ko­ja apie bu­vu­sio ku­ni­go Še­no­no, da­bar tu­riz­mo kom­pa­ni­jos eks­kur­si­jų va­do­vo, pa­stan­gas iš­si­va­duo­ti iš vie­nat­vės ir nu­si­vy­li­mo. Jis at­vyks­ta į Mek­si­kos džiung­lė­se esan­tį vieš­bu­tį, ku­ria­me šei­mi­nin­kau­ja aist­rin­ga kan­di mo­te­ris.

Pje­sės au­to­rius at­sklei­džia aud­rin­gas emo­ci­nes ir sek­sua­li­nes jė­gas, ku­rios val­do žmo­nių san­ty­kius, ir prieš­pas­ta­to jas as­me­niš­kiems žmo­gaus dva­sios po­rei­kiams. He­ro­jus blaš­ko­si tarp geis­mo ir kal­tės, tarp kil­nių po­lė­kių ir vi­siš­ko nu­si­vy­li­mo.

Še­no­nui ten­ka grum­tis su tam­siau­siais sa­vo de­mo­nais už sie­kį su­lauk­ti at­lei­di­mo ir iš­ga­ny­mo. Ta­čiau tai ne jo iš­ga­lėms – pri­rei­kia dau­ge­lio jį su­pan­čių žmo­nių pa­lai­ky­mo, ku­rie tar­si sa­vai­me atei­na jam į pa­gal­bą, vei­kiau­siai kar­tu ap­gin­da­mi ir sa­vo dva­sią.

  

Spek­tak­lio „Igua­nos nak­tis“ dai­li­nin­kė Bi­ru­tė Uk­ri­nai­tė, no­rė­da­ma įsi­gy­ven­ti į sce­nog­ra­fi­ją, net tris die­nas bu­vo pa­lin­ku­si ties vie­no tūks­tan­čio de­ta­lių dė­lio­ne.

Vien sie­nai – 500 de­ta­lių

Ki­lus idė­jai pa­nau­do­ti dė­lio­nę spek­tak­lio sce­nog­ra­fi­jai, Bi­ru­tė pa­ti nu­spren­dė pa­ban­dy­ti ją su­dė­lio­ti. Ji pri­si­pa­žįs­ta šio žai­di­mo nie­ka­da ne­mė­gu­si, ne­leis­da­vu­si ir vai­kui dė­lio­ti, to­kias do­va­nas slėp­da­vu­si dėl ga­ly­bės „šiukš­lių“.

Bi­ru­tė nu­si­pir­ko dvie­jų tūks­tan­čių da­lių dė­lio­nę ir pa­lin­ko ties ja ke­lias die­nas. Ne­pa­vy­ko. Ta­da nu­si­pir­ko tūks­tan­čio de­ta­lių dė­lio­nę ir per 3-4 die­nas su­dė­lio­jo tik ne­di­de­lį ga­ba­lė­lį. „Jau gal­vo­jau, kad bet ką ga­lė­čiau ati­duo­ti tam, ku­ris už ma­ne tą dar­bą pa­da­rys, bet pa­ma­žu įvei­kiau sa­ve. Juk kiek­vie­nam dar­bui rei­kia įdir­bio. Idė­ją rei­kia „pa­jus­ti“ ne tik min­ti­mis, bet ir ran­ko­mis“, – sa­ko ji.

Dai­li­nin­kė nie­kur ne­ga­lė­jo ras­ti dė­lio­nės su gam­tos vaiz­dais ir tik po vi­sų kū­ry­bi­nių kan­čių ne­ti­kė­tai to­kią ap­ti­ko „sku­du­ry­ne“. „Taip juk ne­bū­na... Pa­si­ro­do, bū­na“, – nu­si­juo­kia ji.

  

Re­ži­sie­rius Gy­tis Pa­de­gi­mas spek­tak­lio re­pe­ti­ci­jo­je.

 

Ame­ri­kie­čių dra­ma­tur­gas T. Vil­jam­sas neiš­si­pil­džiu­sių lai­mės troš­ki­mų ir žiau­rios tik­ro­vės konflik­tus at­sklei­džia po­pu­lia­rio­se pje­sė­se „Geis­mų tram­va­jus“, „Or­fė­jas nu­si­lei­džia į pra­ga­rą“, „Ka­tė ant įkai­tu­sio skar­di­nio sto­go“ ir kt.

Da­bar, kai sce­nog­ra­fi­ja baig­ta, Bi­ru­tė sa­ko, kad pa­si­rin­ku­si dė­lio­nės va­rian­tą „nu­šo­vė du zui­kius“: pa­bė­go nuo bu­ta­fo­ri­nių la­pų, bet sce­nog­ra­fi­jo­je džiung­lės bus, tik jos ne­bus pa­teik­tos ele­men­ta­riai.

Šiau­lių dra­mos teat­ro dar­bi­nin­kams ir dai­li­nin­kui ko­ne pu­sant­ro mė­ne­sio te­ko pjaus­ty­ti ir da­žy­ti dė­lio­nės da­lis iš fa­ne­ros. Vien sie­nai su­kur­ti pa­nau­do­ta per pen­kis šim­tus 40 cm il­gio ir plo­čio de­ta­lių. Bi­ru­tė sa­ko, kad dė­lio­nės for­ma pri­tai­ky­ta spe­cia­liai „Igua­nos nak­čiai“. Tik iš pir­mo žvilgs­nio at­ro­do, kad de­ta­lės vie­no­dos, ta­čiau taip nė­ra.

Iš dė­lio­nės pa­ga­min­tos ir grin­dys, du­rys, kė­dės. Vien kė­dėms pa­nau­do­ta apie tūks­tan­tį da­lių. „Nors dar­bo ir daug, dar­bi­nin­kai dir­ba su mei­le. Pjaus­to ir ma­tai, kad jiems links­ma, kad jie žai­džia su de­ta­lė­mis“, – sa­ko Bi­ru­tė.

Teat­ro dar­bi­nin­kai ir dai­li­nin­kas pu­sant­ro mė­ne­sio plu­šo, kol iš­pjaus­tė ir su­kū­rė sce­nog­ra­fi­ją.

Igua­na žiū­rės ir kvė­puos

Spek­tak­ly­je vai­di­na No­me­da Bė­čiū­tė, Da­nie­lius Bud­rys, Min­dau­gas Ju­re­vi­čius, Ai­das Ma­tu­tis, Ro­ma­nas Dud­ni­kas, Eduar­das Pau­liu­ko­nis, Vla­das Ba­ra­naus­kas, Sil­va Po­vi­lai­ty­tė, Vai­do­tas Ka­tu­tis, Li­na Bo­cy­tė, Ni­jo­lė Mi­ron­či­kai­tė, Mo­ni­ka Šal­ty­tė, Do­na­ta Kie­lai­tė, Vik­to­ri­ja Kri­vic­kai­tė, Juo­zas Bin­do­kas ir Au­ri­mas Pin­tu­lis. Anot Bi­ru­tės, ak­to­riams su­kur­ti kos­tiu­mus ne­bu­vo sun­ku – jie vil­kės pa­pras­tais 1935-1940 m. Mek­si­kai bū­din­gais dra­bu­žiais. „Prem­je­ra įvyks žie­mą, veiks­mas vyks karš­tą va­sa­ros die­ną, tad ak­to­riai tik­rai ne­su­šals“, – šyp­so­si dai­li­nin­kė.

„Igua­nos nak­ties“ sim­bo­li­ka sie­ja­ma su mek­si­kie­čių pa­pro­čiu nak­tį lai­ky­ti pa­gau­tą igua­ną ir po tam tik­ro ri­tua­lo iš­kil­min­gai ją su­val­gy­ti. Spek­tak­ly­je paaiš­kės, ar pa­vyks Še­no­nui pa­siek­ti vi­di­nę lais­vę ir ne­prik­lau­so­my­bę.

„Bus ir igua­na – maž­daug pu­sant­ro met­ro il­gio rop­lys, ku­ris spek­tak­lio me­tu tu­pės, žiū­rės ir kvė­puos, jei tik pa­vyks gau­ti prie­tai­są, ku­ris „pri­vers“ jį kvė­puo­ti“, – sa­ko Bi­ru­tė.

Sie­nų iliust­ra­to­riai

Po­vi­las LUN­GĖ

Žo­dis „tra­fa­re­tas“ tik­rai ne­pa­tik­tų tiems, ku­rie mėgs­ta ori­gi­na­lu­mą. Juk tai to pa­ties at­kar­to­ji­mas, kaip ir štam­pas, kli­šė, kal­kė, ste­reo­ti­pas, šab­lo­nas. Bet ir šiuo­se da­ly­kuo­se ga­li­ma įžvelg­ti šio to neįp­ras­to ir ne­kas­die­nio. Juk dar vi­sai ne­se­niai dau­gu­ma na­mie sie­nas iš­da­žy­da­vo tra­fa­re­tais. Ši „ma­da“ iš mū­sų na­mų išė­jo į gat­ves - ant pa­sta­tų sie­nų vis dau­giau ga­li­ma pa­ma­ty­ti gra­fi­ti­nių tra­fa­re­tų, ska­ti­nan­čių stab­te­lė­ti ir su­si­mąs­ty­ti apie ak­tua­lias pro­ble­mas.

 

Kas­dien mo­no­to­niš­kai kry­puo­jant į dar­bą ar į pre­ky­bos cent­rą, net ir ma­ža me­ni­nė di­ver­si­ja ant nu­triu­šu­sios sie­nos pra­skaid­ri­na nuo­tai­ką, ve­ja ša­lin dep­re­si­ją, tik, aiš­ku, ne vi­siems...

Arū­no UO­GIN­TO nuo­tr.

Pa­si­da­ry­ti la­bai pa­pras­ta

Gra­fi­ti­niai tra­fa­re­tai – sma­gus, ta­čiau ne vi­sa­da le­ga­lus sa­vi­raiš­kos bū­das. Jais ga­li­ma ne tik pa­pa­sa­ko­ti apie sa­ve pa­sau­liui, bet ir at­kreip­ti dė­me­sį į vi­suo­me­nei ak­tua­lias pro­ble­mas.

Ko rei­kia pa­pras­čiau­siam tra­fa­re­tui su­kur­ti? Kar­to­no lakš­to, pei­liu­ko ir, aiš­ku, purš­kia­mų da­žų. Gra­fi­ti­niuo­se tra­fa­re­tuo­se neap­siei­na­ma ir be po­sa­kių ar ci­ta­tų. Teks­tas, tar­si „at­spaus­din­tas“ ant pa­sta­to sie­nos, yra skir­tas praei­viams, kad šie į jį at­kreip­tų dė­me­sį. Tra­fa­re­to spal­vos ga­li bū­ti įvai­rios, bet daug spal­vų ta­me pa­čia­me dar­be var­gu ar iš­vy­si. Daž­niau­siai pa­si­tel­kia­mas kont­ras­tas – švie­sus pie­ši­nys ant tam­sios sie­nos ar­ba at­virkš­čiai.

Lyg su­ras­tas lo­bis

Nors tra­fa­re­tai yra lai­ki­ni – nu­si­tri­na lai­kui bė­gant ar juos pa­pras­čiau­siai už­da­žo „ne­tvar­ka“ ne­pa­ten­kin­ti pa­sta­tų sa­vi­nin­kai, jie vis tiek iš­lie­ka il­giau nei ki­tos gra­fi­čių me­no for­mos. Tra­fa­re­ti­niai pie­ši­niai at­lie­ka­mi la­biau ap­gal­vo­to­se vie­to­se – mies­to cent­re ar ant ap­leis­tų pa­sta­tų. Jie su­vo­kia­mi ne kaip gra­fi­čiai, bet kaip vi­suo­me­nei skir­tos ži­nu­tės ar fres­kos. Tai ne­reiš­kia, kad tra­fa­re­tai yra la­biau le­ga­lūs nei bet ko­kia ki­ta gra­fi­čių rū­šis, pa­pras­čiau­siai jų at­li­ki­mo vie­ta pa­si­ren­ka­ma ne spon­ta­niš­kai. Pro­ce­są są­ly­go­ja ir pie­ši­nio dy­dis, ir pub­li­ka, ku­ri jį ma­tys, ir pa­ti ap­lin­ka.

Pap­ras­tai gra­fi­ti­nin­kų pa­si­ren­ka­mos vie­tos tu­ri pa­na­šu­mų – daž­niau­siai tai se­ni, ap­leis­ti, griū­van­tys pa­sta­tai. Žmo­nių, ku­rie to­kio­se vie­to­se pa­ma­to pie­ši­nius, bū­na ne­daug, ta­čiau jei jau jie ap­ti­ko to­kį kū­ri­nį, jis jiems tam­pa tar­si su­ras­tu lo­biu. Tra­fa­re­tų me­no ak­ty­vis­tai sie­kia ko­mu­ni­kuo­ti su vi­suo­me­ne, to­dėl pie­ši­nius pa­lie­ka net ant di­džių­jų pre­ky­bos cent­rų ar val­džios pa­sta­tų.

Nau­do­ti po­li­ti­niais tiks­lais

Tra­fa­re­ti­nio gra­fi­čio kil­mė sie­ja­ma su lo­ty­nų tau­to­mis – tiek Pie­tų Eu­ro­pos, tiek Pie­tų Ame­ri­kos. Pir­mo­sios gat­vių tra­fa­re­tų užuo­maz­gos pa­si­ro­dė tur­būt jau per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą (1939-1945 m.). Ita­lų fa­šis­tai šią tech­ni­ką nau­do­jo, kad vie­šo­se vie­to­se vi­zua­liai skleis­tų po­li­ti­nę pro­pa­gan­dą dik­ta­to­riaus Be­ni­to Mus­so­li­ni val­džiai rem­ti. To­kia pat me­to­di­ka bu­vo nau­do­ja­ma ir bas­kų bei mek­si­kie­čių pro­tes­tų 1970-ai­siais me­tu. Iš po­li­ti­niais tiks­lais nau­do­tų prie­mo­nių vė­liau ir iš­si­vys­tė gat­vės me­no ša­ka – tra­fa­re­tai. Ang­liš­kai ji va­di­na­ma „sten­cil graf­fi­ti“ ar­ba tie­siog „sten­cil“ (tra­fa­re­tas).

Da­bar tra­fa­re­ti­niai gra­fi­čiai iš­gy­ve­na at­gi­mi­mą. Šis gat­vių me­nas pa­skli­do po vi­są pa­sau­lį, ras­da­mas sa­vo pa­se­kė­jų Pie­tų Ame­ri­ko­je, Ry­tų Eu­ro­po­je ir Af­ri­ko­je. Pie­ši­nių be­tar­piš­ku­mas lei­džia lais­vai, pa­si­tel­kus hu­mo­rą, bend­rau­ti su praei­viais. Tai tar­si prieš­nuo­dis di­džių­jų pre­ky­bos tink­lų, kor­po­ra­ci­jų ar po­li­ti­kos rek­la­mai.

Me­ni­nė di­ver­si­ja

Anot me­ni­nin­ko Arū­no Uo­gin­to, me­ni­nė di­ver­si­ja, tep­lio­nė, van­da­liz­mas – tai epi­te­tai, ku­rie mū­suo­se nuo­lat ly­di gat­vės dai­li­nin­kų pie­ši­nius. „Mes – ver­tin­to­jai – net ne­su­si­mąs­to­me, kad taip jau­ni me­ni­nin­kai „ko­men­tuo­ja“ ar „iliust­ruo­ja“ mū­sų pa­čių pa­lik­tas griu­ve­nas, ne­baig­tus sta­ty­ti ob­jek­tus ir ap­skri­tai ne­sut­var­ky­tą ap­lin­ką... Be to, ir pa­ts mies­tas, ma­žas ar di­de­lis jis bū­tų, tai griū­va, tai vėl sta­to­mas, ir nuo­la­ti­nis kai­tos pro­ce­sas ypač aki­vaiz­dus ša­li­ke­lė­se, – sa­ko jis. – Kas­dien mo­no­to­niš­kai kry­puo­jant į dar­bą ar į par­duo­tu­vę, net ma­ža me­ni­nė di­ver­si­ja ant nu­triu­šu­sios na­mo sie­nos su be­si­bu­čiuo­jan­čiais po­li­ci­nin­kais ar ci­ga­re­tę rū­kan­čiu ske­le­tu pra­skaid­ri­na nuo­tai­ką, ve­ja dep­re­si­ją, tik, aiš­ku, ne vi­siems...“

  
   
  
   
  
   
  

 

Šer­ną „su­val­gė“, ožį pri­glau­dė

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Į Šiau­lių jau­nų­jų gam­ti­nin­kų cent­rą už­su­kę vy­res­ni žmo­nės vis dar pa­si­tei­rau­ja, kur din­go kaž­ka­da čia gy­ve­nęs šer­nas, vo­ve­rės, fa­za­nai. „At­sa­ko­me, kad šer­ną su­val­gė­me, o jei iš tik­rų­jų, tai tiek šer­nai ne­gy­ve­na“, – šyp­so­si cent­ro di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja Jū­ra­tė Rep­šie­nė. 1966-ai­siais įkur­ta Jau­nų­jų gam­ti­nin­kų sto­tis, vė­liau per­va­din­ta į cent­rą, ta­po vai­kų ir suau­gu­sių­jų  mė­gia­ma vie­ta. Šiemet centras švenčia 45 metų jubiliejų.

 

  
  

Jau­nų­jų gam­ti­nin­kų cent­ro di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja Jū­ra­tė Rep­šie­nė sa­ko, kad cent­ro rai­te­liai ir ki­no­lo­gai gar­si­na Šiau­lius Eu­ro­po­je.


No­ri pa­bū­ti ša­lia žir­go

Jau­nų­jų gam­ti­nin­kų cent­ro įsteig­tus bū­re­lius lan­ko dau­giau nei 300 moks­lei­vių. Ja­me vei­kia flo­ris­tų, žūk­lės, eko­me­no, ki­no­lo­gų, gam­tos ir bui­ties, gam­tos ir ama­tų, zoo­lo­gų, na­mi­nių gy­vū­nė­lių, eko­lo­gų, žir­gi­nio spor­to ir kt. bū­re­liai.

Jū­ra­tė Rep­šie­nė, Jo­ji­mo sky­riaus va­do­vė, pa­sa­ko­ja, kad šį sky­rių lan­ko nuo 50 iki 100 vai­kų. Jau­nie­ji rai­te­liai yra pel­nę pir­mą­sias vie­tas tarp­tau­ti­nė­se var­žy­bo­se Es­ti­jo­je ir Lie­tu­vo­je.

„Gai­la, kad ne­ga­li­me priim­ti vi­sų no­rin­čių­jų – „ne­tel­pa­me į lai­ką“. Žie­mą grei­tai su­tems­ta, o ma­nie­žo ne­tu­ri­me, to­dėl su­spė­ja pa­spor­tuo­ti tik vie­na moks­lei­vių gru­pė. Bai­gia­me iš­mok­ti jo­ti lau­ke tam­so­je švie­čiant ži­bin­tams“, – sa­ko ji.

Jau­nų­jų gam­ti­nin­kų cent­re yra de­vy­ni sa­vi ir pen­ki pri­va­tūs žir­gai. „Ne­bū­ti­nai vi­si vai­kai jo­di­nė­ja. Yra to­kių, ku­rie te­no­ri tie­siog pa­bū­ti ša­lia žir­go – jį pa­glos­ty­ti, pa­ga­ny­ti“, – sa­ko Jū­ra­tė.

  
  

Kie­mo sie­la kurt­cha­rė Ai­ta – vi­sų nu­glos­ty­tas ir su ka­ti­nais drau­gau­jan­tis šuo.

Ne­se­niai ark­li­dė­se įsi­kū­rė ožys Gied­rius. Žir­gy­no pri­žiū­rė­to­jas ra­do pri­kly­du­sį ir at­ve­dė. Tik nie­kaip neįp­ran­ta­ma prie ožio kva­po... Ožio šei­mi­nin­ko net po­li­ci­ja ne­su­ra­do, tad ir gy­ve­na ra­guo­ta­sis.

Žir­gy­ne links­mai šuo­liuo­ja ne tik žir­gai. Kie­mo sie­la kurt­cha­rė Ai­ta – vi­sų nu­glos­ty­tas ir su ka­ti­nais drau­gau­jan­tis šuo. Sa­vo vie­tą tu­ri ir kie­mą sau­go pri­kly­dęs miš­rū­nas Še­šė­lis. „Nė vie­no žmo­gaus per ke­lis me­tus šuo ne­pri­si­lei­do. Bu­vo gy­vū­nų glo­bos drau­gi­ja jį iš­si­ve­žu­si, bet jis pra­si­grau­žė už­tva­ras ir grį­žo. La­bai gud­rus šuo – žie­mą, kai šal­ta, mie­ga ant mėš­lo, pa­ly­di va­ka­rais ark­li­nin­kus na­mo, tik ne­si­lei­džia glos­to­mas. Ma­tyt, jį kas nors la­bai smar­kiai įskau­di­no“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

Pa­lie­ka prie du­rų

Jau­nų­jų gam­ti­nin­kų cent­re yra eg­zo­ti­nių gy­vū­nų, kam­ba­ri­nių gė­lių kam­pe­liai. Vai­kai ga­li lan­ky­ti lau­ko au­ga­lų ko­lek­ci­nį sky­rių, ku­ria­me va­sa­rą so­di­na au­ga­lus, rei­ka­lin­gus flo­ris­ti­niams žie­mos dar­bams. Eg­zo­ti­nių gy­vū­nų kam­pe­ly­je pri­žiū­ri­mi tie gy­vū­nai, ku­rių ne­be­no­rė­jo au­gin­ti – at­ne­šė ar slap­čia prie du­rų pa­li­ko – jų šei­mi­nin­kai. Čia gy­ve­na žal­čiai, pi­to­nas, igua­nos, ge­ko­nai, kro­ko­di­lai, pe­lė­da, šeš­kai, pa­pū­gos, pe­lės, žiur­kė­nai ir ki­ti gy­viai.

  
  

Ak­lą il­gauo­de­gį žal­tį la­bai mėgs­ta vai­kai.

   
  
  

Pe­lė­da cent­re gy­ve­na jau 11 me­tų. Gal­vą ji pa­su­ka 270 laips­nių kam­pu.

   
  

Eg­zo­ti­nių gy­vū­nų kam­pe­ly­je netyla triukšmas – pa­pū­gos čiauš­ka be per­sto­jo.


  

Jū­ra­tė sa­ko, kad cent­ras vi­sa­da ieš­ko šei­mi­nin­kų šiems gy­vū­nams. Zoo­lo­gų bū­re­lio moks­lei­vių ran­kų ir šir­dies ši­lu­ma, dė­me­sys, prie­žiū­ra itin rei­ka­lin­gi gy­vū­nams. To­li gra­žu ne kiek­vie­nam vai­kui šei­mo­je lei­džia­ma lai­ky­ti gy­vū­nė­lį, tad čia ga­li iš­si­pil­dy­ti jų sva­jo­nė kuo nors rū­pin­tis.

„No­ri­si ti­kė­ti, kad šie vai­kai nie­kuo­met ne­pa­liks, neat­si­sa­kys gy­vū­nė­lio, įgis dau­giau at­sa­ko­my­bės rū­pin­da­mie­si ne tik gy­vū­nais, bet ir žmo­nė­mis“, – sa­ko Jū­ra­tė.

 Du mu­zie­jaus di­rek­to­riai

Van­dos Ka­va­liaus­kie­nės 1990 m. įkur­tas Ka­ti­nų mu­zie­jus, anot sta­tis­ti­kos, lan­ko­mas la­biau nei gar­su­sis Kry­žių kal­nas. Jį ap­lan­ko ne tik Šiau­lių ar ša­lies vai­kai – su­lau­kia­ma lan­ky­to­jų net iš Ja­po­ni­jos, Ar­gen­ti­nos, Is­pa­ni­jos ir kt. ša­lių.

Da­bar­ti­nė mu­zie­jaus va­do­vė As­ta Lu­ko­šiū­tė sa­ko, kad mu­zie­jaus šei­mi­nin­kė – tik­rai ne ji. Mu­zie­jaus di­rek­to­rė yra sep­ty­nio­lik­me­tė ka­tė Fi­lo­me­na, o di­rek­to­rius – ne­se­niai mu­zie­ju­je ap­si­gy­ve­nęs ka­ti­nas Gu­čis.

Čia su­kaup­ta per 10 tūkst. eks­po­na­tų, at­ke­lia­vu­sių iš įvai­rių pa­sau­lio ša­lių. Nė­ra nė die­nos, kad mu­zie­ju­je ne­bū­tų lan­ky­to­jų eks­kur­si­jų.


Tik­ros Vil­man­to Damb­raus­ko is­to­ri­jos, ar­ba Lau­kian­tys žmo­nės yra gra­žūs

Ri­čar­das JA­KU­TIS

Ma­nau, nu­ste­bo­te iš­vy­dę šiuos šiau­lie­čio di­zai­ne­rio Vil­man­to Damb­raus­ko nuo­trau­ko­se įam­žin­tus mū­sų mies­to me­ni­nin­kus. Ži­nia, po­rtre­tas – su­dė­tin­gas žan­ras, su­do­min­ti ki­to žmo­gaus vei­du, po­vy­za nė­ra leng­va, nors tai bū­tų ir iš­skir­ti­niai žmo­nės.

 

Žmo­gaus ieš­ko­ti tarp žmo­nių – dar an­ti­kos iš­min­čių sie­kis. An­ti­kos lai­kų po­rtre­tas, pra­dė­jęs at­skleis­ti žmo­gų per pa­sau­lį, itin spar­čiai im­tas plė­to­ti ba­ro­ko epo­cho­je, plin­tant rea­lis­ti­nio vaiz­da­vi­mo ten­den­ci­joms, o vi­so­ke­rio­pai su­kles­tė­jo mo­der­niai­siais lai­kais. Bet štai pra­si­dė­jęs am­žius kei­čia as­me­ny­bės ver­tės su­vo­ki­mą, ma­da su­ke­lia neat­pa­žįs­ta­mas trans­for­ma­ci­jas, de­konst­ruk­ci­ją, to­dėl po­rtre­tas – ne toks jau leng­vas už­da­vi­nys šiuo­lai­ki­niam me­ni­nin­kui.

V. Damb­raus­kas pa­tei­kia ne tik po­rtre­tus – tai iš­ti­sos is­to­ri­jos. Pa­ra­le­lės tarp vei­do bruo­žų ir fo­no, įvai­rūs ra­kur­sai, pa­sau­lė­vaiz­džio ir bū­se­nos įpras­mi­ni­mas. Me­ni­nin­kas tar­si ne­fo­tog­ra­fuo­ja, o ra­šo. Iš­ti­sus ro­ma­nus, ku­rie - lyg H. He­sės mi­ni­mi „ma­ži džiaugs­mai“. Žmo­nė­se juk glū­di tik­ros tur­tin­gos is­to­ri­jos, te­rei­kia jas at­skleis­ti. Emo­ci­nės bū­se­nos ir nuo­tai­kų kai­ta. Ats­pin­dys to, kas ar­ti­ma. Au­to­rius iš pra­džių pa­kvie­čia žiū­rė­ti, po to - skai­ty­ti ir gal­vo­ti. Ab­sor­buo­ja vi­sus įma­no­mus in­di­vi­dua­lius bruo­žus. Vi­sos nuo­trau­kos su­da­ro tar­si vien­ti­są cik­lą – am­žiaus po­rtre­tą. Per­so­na­žus api­brė­žia lai­ko­tar­pis, vi­suo­me­nės li­ki­mas, iš­reiš­kia­ma gy­ve­ni­mo slink­tis. Įdo­mu, kad po­rtre­tai tar­pu­sa­vy­je ir­gi, at­ro­do, ku­ria dia­lo­gą.

V. Damb­raus­ko kū­ry­bą pa­va­din­čiau šiek tiek siur­rea­lis­ti­ne, nors jis pa­bė­ga nuo de­ta­lių, ku­rios nė­ra do­mi­nuo­jan­čios. Jo įam­žin­ti žmo­nės tar­si ko nors lau­kia. Bet juk, ži­nia, lau­kian­tys žmo­nės yra gra­žūs. Vis­ką ga­li­ma trak­tuo­ti kaip gy­ve­ni­miš­ko­jo teat­ro už­dan­gą. Me­ni­nin­ko po­rtre­tuo­jamiesiems ne­stin­ga iš­di­du­mo, bet drau­ge jau­ti jų pa­pras­tu­mą ir ar­tu­mą, vi­siš­kai neišs­ki­riant iš­ki­lu­sio au­to­ri­te­to ga­lios. Fo­tog­ra­fuo­jan­čia­jam nė­ra leng­va iš­lai­ky­ti žmo­gaus ir ap­lin­kos ry­šį, gi­lin­tis į vi­su­mą, gau­ti sig­na­lus ir pa­teik­ti taip, kad pa­si­ro­dan­čios są­sa­jos ne­bū­tų at­si­tik­ti­nės. V. Damb­raus­kas šias kliū­tis įvei­kia. Vi­so­se fo­tog­ra­fi­jo­se pa­lie­ka­ma pla­ti erd­vė, ap­va­ly­ta nuo bet ko­kių pa­ša­li­nių puoš­me­nų, tam­pan­ti ly­gia­ver­čiu per­so­na­žų par­tne­riu. Aiš­ku, vi­sad iš­lie­ka uni­ka­lios kū­rė­jo ta­pa­ty­bės pro­ble­ma. Pui­ku, jei at­si­ran­da gra­žus tan­de­mas: me­ni­nin­ko (šiuo at­ve­ju fo­to­me­ni­nin­ko), pa­ro­dan­čio ki­to me­ni­nin­ko (po­zuo­to­jo) ge­bė­ji­mą keis­tis, ypač pra­si­brau­ti į nau­jus, dar neatsk­leis­tus jo esy­bės pa­vi­da­lus. V. Damb­raus­kas fo­tog­ra­fuo­ja­mų­jų ne­sle­pia, bet vis­ką da­ro itin tak­tiš­kai, mė­gin­da­mas pa­kar­to­ti rea­ly­bę.

Vil­man­to Damb­raus­ko po­rtre­tai – me­ni­nis do­ku­men­tas, pa­mąs­ty­mas apie Lie­tu­vos ir mū­sų mies­to kū­rė­jų bei laik­me­čio ta­pa­ty­bę.

    
Alek­sand­ras Os­ta­šen­ko­vas
 Ričardas Dailidė Juozas Bindokas
     
    
Pet­ras Rakš­ti­kas
 Aloy­zas To­lei­kis
 Vai­do­tas Ja­nu­lis
     
    
Vi­lius Pu­ro­nas
 Vir­gi­ni­jus Kin­či­nai­tis
 Vytenis Rimkus

 

 

Mig­lė kvie­čia gi­lių ka­vos

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

„Ryš­kias­pal­viai ru­de­niš­ki la­pai – tai ru­dens mei­lės laiš­kai va­sa­rai“, – šyp­so­si šiau­lie­tė pro­fe­sio­na­li flo­ris­tė Mig­lė Plu­kie­nė ir me­nui nea­be­jin­gus žmo­nes šian­dien, spa­lio 14 d. 17 val., kvie­čia į ru­de­ni­nės flo­ris­ti­kos pa­ro­dos ati­da­ry­mą sa­lo­ne „Skiz­ze“, Var­po g. 27. Pa­ro­da pa­va­din­ta „Gi­lių ka­va“, o ją su­kur­ti au­to­rę įkvė­pė jau­kūs vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mai ir Gin­ta­rės Ado­mai­ty­tės pa­sa­ka „Gi­lių ka­va“.

 

Mig­lė Plu­kie­nė: „Svei­ki­nu vi­sus su­lau­kus ru­dens ir no­riu jo pa­pra­šy­ti dar daug šil­tų ir sau­lė­tų die­nų, ru­de­niš­kų spal­vų, nuo­sta­bių vo­ra­tink­lių su ra­sos la­še­liais, ge­ro gry­bų bei obuo­lių der­liaus, įkvė­pi­mo ne tik sau, bet ir Jums vi­siems, mie­lie­ji.“


Ru­duo gi­lių ka­vą ge­ria lė­tai

Vie­ną gra­žų ru­dens va­ka­rą šiau­lie­tė Mig­lė Plu­kie­nė su vy­ru Li­nu ir drau­gais jau­kiai lei­do lai­ką pa­vė­si­nė­je po ąžuo­lu. Sau­lės spin­du­lių pa­glos­ty­tas me­dis neiš­lai­kė – bum bum bum pro pa­vė­si­nės sto­go py­nu­tes ant va­ka­ro­to­jų gal­vų pa­bi­ro gi­lės... Ir ta­da Mig­lė pri­si­mi­nė, kaip jos se­ne­lis vir­da­vo gi­lių ka­vą. Pri­si­rink­da­vo jų miš­ke, mir­ky­da­vo pie­ne, džio­vin­da­vo, kep­da­vo, pa­ties pa­si­ga­min­tu ma­lū­nė­liu mal­da­vo. Gi­lių ka­vą pli­ky­da­vo pie­nu, ger­da­vo ją pa­ts ir vai­šin­da­vo sve­čius.

Mig­lė dar pri­si­mi­nė, kad kaž­kur pa­lė­pė­je yra G. Ado­mai­ty­tės pa­sa­kų kny­ge­lė. Vie­na pa­sa­ka, ku­rią ke­tu­rių vai­kų ma­ma skai­tė da­bar jau ūg­te­lė­ju­siai duk­rai Ga­bi­jai, įstri­go at­min­tin lyg nuo­sta­baus su­bti­lu­mo kū­ri­nys. Pa­sa­ka va­di­na­si „Gi­lių ka­va“.

„Ieš­ko­jau tos kny­ge­lės ne­ži­nia kiek. Ga­lų ga­le su­si­kau­piau, per­ver­čiau vi­sus daik­tus, kol pa­ga­liau ra­dau. Pa­sa­ką per­skai­čiau ne tik jau­niau­siam sū­ne­liui Ado­mui, bet ir su­gal­vo­jau su­reng­ti flo­ris­ti­kos pa­ro­dą „Gi­lių ka­va“, – šyp­so­si Mig­lė.

Į pa­ro­dą už­su­ku­sie­ji net tik ga­lės pa­si­gro­žė­ti flo­ris­ti­kos dar­bais, bet kū­ri­nių dė­ka su­si­pa­žins ir su pa­sa­ka apie Va­sa­ros ir Ru­dens drau­gys­tę.

„Yra pa­sau­ly­je že­mė, kur gy­ve­na Ru­duo. Toks vie­ni­šas Ru­duo. Ru­dap­lau­kis ir tru­pu­tį straz­da­no­tas. To­li to­li nuo jo, ki­ta­me pla­čios upės kran­te, gy­ve­na Va­sa­ra. Ru­duo lau­kia ne­su­lau­kia, ka­da ji pa­si­ro­dys. Va­sa­ra la­bai re­ta vieš­nia Ru­dens že­mė­je. Ta­čiau at­si­tin­ka kar­tais taip, kad at­plau­kia ji beirk­le val­ti­mi. Įno­rin­ga da­ma ta Va­sa­ra! Nie­ka­da ne­ga­li ži­no­ti, ko iš Ru­dens pa­pra­šys – lie­taus ar liū­ties, men­ko vė­je­lio ar vėt­ros. (...) Lai­min­ga Ru­de­niui per me­tus bū­na tik vie­na aki­mir­ka. Vie­na vie­nu­tė­lė. Ta aki­mir­ka to­kia trum­pa ir to­kia lai­min­ga, kad Ru­duo ir pa­ts ne­be­ži­no, ar tik ne pa­ts ją su­gal­vo­jo, no­rė­da­mas pa­guos­ti sa­ve. O bū­na taip: jau pa­bos­ta Va­sa­rai, jau įky­ri jai žy­din­tis pa­sau­lis, jau pa­vargs­ta ji le­pin­ti žmo­nes ra­sa pa­ry­čiais, sau­le die­no­mis, vė­sa va­ka­rais, žvaigž­dėm nak­ti­mis. Šo­ka ta­da ji į sa­vo val­tį ryž­tin­ga ir stip­ri ir skrie­ja neat­sig­ręž­da­ma pas Ru­de­nį. Jie ge­ria gi­lių ka­vą. Ge­ria dvie­se. Ru­dap­lau­kio ru­dens ve­ran­do­je, ant sta­taus pla­čios upės kran­to. Ru­duo sten­gia­si ger­ti la­bai iš lė­to. Dar žo­dis, ki­tas... Vis­kas. Vieš­na­gė bai­gia­si.

Le­kia Ru­dens laiš­kai į Va­sa­ros že­mę, o ku­rie ne­nu­le­kia – krin­ta ant že­mės, krin­ta į upę. Le­kia Ru­dens laiš­kai, ra­šy­ti ant me­džių la­pų, bet ne­ži­no Ru­duo, ar mo­ka Va­sa­ra skai­ty­ti tai, kas pa­ra­šy­ta jau­kio­mis spal­vo­mis: gel­to­nai, rus­vai, ru­dai, rau­do­nai, ža­liai. Bet ži­no: jei Va­sa­ra bu­vo šal­ta, kū­rens ji tuos laiš­kus – la­pus, ir kve­pės jos va­sar­na­mis ne­pap­ras­tai ska­niai. Kve­pės ru­de­niu.“

Prie­mo­nės – iš kie­mo

Mig­lės na­muo­se da­bar pa­ts karš­ty­me­tis. Flo­ris­tė įtemp­tai ku­ria ir sa­ko, kad į pa­ro­dą atė­ję lan­ky­to­jai, be jo­kios abe­jo­nės, bus pa­vai­šin­ti gi­lių ka­va. Be­si­mė­gau­da­mi jos aro­ma­tu ir ąžuo­lo do­va­no­tu karš­čiu iš­vys, kaip Mig­lė su­kū­rė beirk­lę val­tį, ku­ria Va­sa­ra sku­ba pas Ru­de­nį. Pa­ma­tys ir kom­po­zi­ci­ją iš Ru­dens mei­lės laiš­kų Va­sa­rai.

„O štai čia yra Vėt­ra, ku­ri, ne­lauk­ta ir ne­ti­kė­ta, su­trik­do Va­sa­ros ir Ru­dens ka­vos gė­ri­mą“, – pa­ro­do si­dab­ro pū­ku pa­si­den­gu­sių la­pų kom­po­zi­ci­ją flo­ris­tė. Ją su­kū­rė iš au­ga­lo – ru­de­ni­nės plu­kės – ir tai sim­bo­liš­ka. Mig­lės flo­ris­ti­kos stu­di­ja va­di­na­si „Plu­kė“. Juk ji – Plu­kie­nė.

Me­ni­nin­kė ve­da prie trip­ti­ko – iš gi­lių ke­pu­rai­čių, ro­jaus obuo­liu­kų ir vilk­dal­gio la­pų su­kur­tų pa­veiks­lė­lių. „Gi­lių ke­pu­rė­lės – lyg ka­vos puo­du­kai“, – paaiš­ki­na pa­šne­ko­vė ir ro­do, ko­kią puokš­tę su­kū­rė ir iš vy­nuo­gių stie­bų žie­vės, špa­ra­gi­nių pu­pe­lių ir jų virkš­čių. Vi­sas me­džia­gas flo­ris­ti­kos pa­ro­dai Mig­lė su­rin­ko iš sa­vo kie­mo gė­ly­nų-žo­ly­nų.

„Vi­sas sa­ma­nas nuo ūki­nio pa­sta­to sto­go nu­krapš­čiau“, – nu­si­juo­kia mo­te­ris ir ro­do, kaip minkš­tu­tė­lių aksominių sa­ma­nų kau­bu­rė­liais ap­smaigs­tė putp­las­čio ku­bą. Ku­bo vir­šu­je dar bus puokš­tė. Ją pa­ro­dos lan­ky­to­jai taip pat iš­vys pa­ro­do­je.

Pa­ro­dos lan­ky­to­jai pa­ma­tys ir ži­di­nį, ku­ria­me Ru­duo su Va­sa­ra ver­da gi­lių ka­vą. Jį flo­ris­tė su­kū­rė iš dump­lai­nių. „Ma­no mo­čiu­tės na­muo­se ru­de­nį vi­sa­da bū­da­vo dump­lai­nių puokš­tė. Ta­da ste­bė­jau­si, ne­jau ji jo­kios ki­tos puokš­tės ne­ga­li pa­si­merk­ti. Da­bar man dump­lai­niai – ne­pap­ras­to gro­žio au­ga­las“, – šyp­so­si flo­ris­tė.

Mig­lės pa­ro­da ga­le­ri­jo­je „Skiz­ze“ – jau ant­ro­ji. Pa­va­sa­rį ji ren­gė pa­ro­dą, skir­tą šv. Ve­ly­koms. Į nau­ją pa­ro­dą ji grei­čiau­sia pa­kvies ir žie­mą, kai ne­be­liks mies­tuo­se mies­te­liuo­se nė vie­no la­po, kai Ru­de­niui ne­be­bus ant ko ra­šy­ti laiš­kų. Juk Žie­ma taip pat ra­šo laiš­kus Ru­de­niui.

  
   
   
  

Trip­ti­kas.

   
  

Ži­di­nys, ku­ria­me ver­da­ma gi­lių ka­va.


 

Dar ke­li ak­cen­tai ir kom­po­zi­ci­ja iš špa­ra­gi­nių pu­pe­lių, jų virkš­čių, vy­nuo­gių stie­bų žie­vės ir gi­lių ke­pu­rė­lių bus baig­ta.

   
  

Sma­gus ąžuo­lo po­kštas, jau­kūs vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mai ir pa­sa­ka „Gi­lių ka­va“ Mig­lę įkvė­pė su­kur­ti to­kio pat pa­va­di­ni­mo flo­ris­ti­kos pa­ro­dą.


 

Ke­li ro­jaus obuo­liu­kai, gi­lių ke­pu­rai­tės ir puokš­tė so­do pa­vė­si­nė­je baig­ta.

 

My­lė­ti gy­ve­ni­mą, for­mas ir ak­me­nį

Ri­čar­das JA­KU­TIS

To šiais me­tais lin­ki­ma šiau­lie­čiui skulp­to­riui Ka­ziui Bim­bai. Ne vel­tui, nes šie me­tai skulp­to­riui neei­li­niai – še­šias­de­šimt­me­tis ir va­sa­rą įvy­ku­si di­džiu­lė ret­ros­pek­ty­vi­nė pa­ro­da mies­to dai­lės ga­le­ri­jo­je, be to, pa­si­ro­dė jo kū­ri­nių al­bu­mė­lis-ka­ta­lo­gas (su­da­ry­to­ja Ka­mi­lė Ado­mai­ty­tė). Tad jei viš­čiu­kai skai­čiuo­ja­mi ru­de­nį, Ka­ziui Bim­bai tik­rai yra ką skai­čiuo­ti.

 

    

„Ran­duo­tas žmo­gus ieš­ko ke­lio į na­mus“, 2005 m.

 

 „Es­se ho­mo“, 2011 m.

 

„Nuk­ry­žiuo­ta­sis“, 2009 m.

Šią va­sa­rą pa­ro­do­je bu­vo eks­po­nuo­ja­ma per tris­de­šimt įvai­rių kū­ry­bos pe­rio­dų skulp­tū­rų iš ak­mens ir me­džio. Ma­žiau­sia skulp­tū­ra - 12 cen­ti­met­rų, di­džiau­sia – 1,70 met­ro. Ka­dan­gi vi­sų skulp­tū­rų pa­ro­dų sa­lėn su­vež­ti bu­vo neį­ma­no­ma, dau­ge­lį jų dai­lės ger­bė­jai ga­lė­jo iš­vys­ti nuo­trau­ko­se. Į pa­ro­dą kvie­tė ir bul­va­re ša­lia Dai­lės ga­le­ri­jos iš me­ta­lo lau­žo su­kur­tos skulp­tū­ros – kū­ry­bi­niai eks­pe­ri­men­tai. Pa­ti pa­ro­da pri­sta­tė dau­giau nei tris­de­šimt me­tų trun­kan­tį K. Bim­bos kū­ry­bi­nį ke­lią, ku­ria­me sak­ra­li­nės skulp­tū­ros - Kris­tus ant kry­žiaus, šven­tie­ji - ir abst­rak­tes­nių for­mų kū­ri­niai. Ir mo­te­rų fi­gū­ros. Me­ni­nin­kas pri­pa­žįs­ta, kad dau­ge­lis skulp­to­rių vaiz­da­vo ir mo­te­ris, ir vy­rus, o jis at­si­dė­jęs tik mo­te­rims, nes, anot jo, nie­ko nė­ra gra­žiau nei mo­te­riš­kos for­mos, o pa­ti me­džia­ga – ak­muo, mar­mu­ras – dik­tuo­ja to­kias... Bet svar­biau­sia, kad ši pa­ro­da aki­vaiz­džiai pa­ro­dė skulp­to­riaus to­bu­lė­ji­mo ke­lią ir ga­lu­ti­nį re­zul­ta­tą – pro­fe­sio­na­lu­mą. Ne vel­tui me­no­ty­ri­nin­kas Vy­te­nis Rim­kus pa­ro­dą pa­va­di­no ypa­tin­gu  ne tik Šiau­lių, bet ir Lie­tu­vos me­no reiš­ki­niu.

  

Ka­zys Bim­ba - nau­jo žo­džio ieš­kan­tis mo­nu­men­ta­lis­tas.

 

„Atei­nan­tis“, 1999 m.

„Ka­zio Bim­bos skulp­tū­ros skir­tos dva­si­niam žmo­gaus at­gi­mi­mui“, - gir­dė­jau kal­ban­čius skulp­to­riaus kū­ry­bos ger­bė­jus. Ne­ga­li­ma ne­pri­tar­ti. Jo kū­ri­niuo­se kū­nas glau­džiai sie­ja­mas su sie­la. Ar di­die­ji jo pa­mink­lai, ar ma­žos, sa­vi­tos fak­tū­ros skulp­tū­ros yra vi­sa­da poe­tiš­kos ir nie­ka­da ne­me­luo­jan­čios, tik­ros. To­dėl ir su­pran­ta­mos vi­siems.

Ats­ki­ra ir da­bar ak­tua­li kal­ba ga­lė­tų bū­ti apie skulp­tū­rą ka­pi­nė­se. Džiu­gu, kad čia

  

 Ant­ka­pi­nis pa­mink­las, 2008 m.

 

„Šv. Pran­ciš­kus“, 2009 m.

K. Bim­bos in­dė­lis di­džiu­lis. Gal kas nors ir pa­sa­kys, kad ka­pi­nė­se dirb­ti nė­ra gar­bin­ga, ta­čiau tuoj ga­li­me pri­si­min­ti, kad tar­pu­ka­riu pa­mink­la­dir­biai mū­sų kraš­te bu­vo aukš­to ly­gio pro­fe­sio­na­lai. Kai da­bar ap­si­lan­kai ka­pi­nė­se ir pa­ma­tai daug ne­sko­nin­gų, ki­či­nių ant­ka­pių, ste­bie­si, kad jie sto­vi Lie­tu­vo­je, ku­ri iš­gar­sė­ju­si sa­vo kryž­dir­bys­te. K. Bim­bos kū­ry­bos ant­ka­piai iš­kart ski­ria­si nuo ki­tų sa­vo es­te­ti­niu sko­niu ir pra­tę­sia po­zi­ty­vią­sias lie­tu­vių ka­pi­nių pa­mink­lų tra­di­ci­jas. Be abe­jo, skulp­to­riui skau­du, kad pa­dau­gė­jo stan­dar­ti­nių for­mų pa­mink­lų, at­ve­ža­mų iš Ki­ni­jos. Lie­tu­vos ka­pi­nė­se vy­rau­ja juo­da spal­va, o Vo­kie­ti­jo­je to­kių ant­ka­pių nė­ra nė 10 pro­c.

  

„Troš­ku­lys“, 2004 m.

 

 

Ant­ka­pi­nis pa­mink­las, 2007 m.

Ka­mi­lės ADO­MAI­TY­TĖS nuo­tr.

Jei­gu K. Bim­bą rei­kė­tų va­din­ti mo­nu­men­ta­lis­tu, tai ieš­kan­čiu nau­jo žo­džio, nes šiuo­lai­kiš­ku­mas jo kū­ri­niuo­se nea­be­jo­ti­nas. Jo skulp­tū­ros lyg ju­dė­tų, jo­se dau­giau vy­rau­ja ran­kos mos­to min­tis ne­gu tik­ros ran­kos. Vis­kas taip su­bti­lu, kad lau­ki, kol to­ji ran­ka ar net vi­sa fi­gū­ra pa­ju­dės. Iš­ra­din­gu­mas, fan­ta­zi­ja, darbš­tu­mas – šie trys žo­džiai, ma­no gal­va, tin­ka­miau­siai api­bū­di­na šiau­lie­čio skulp­to­riaus kū­ry­bą. Ir beiš­ky­lan­ti ki­tų skulp­to­rių įta­ka (J. Lip­chitz, H. Moo­re,

A. Gia­co­met­ti) ne­su­men­ki­na kū­rė­jo sa­vi­tu­mo. Nuos­ta­biai gra­žiai jo kū­ry­bo­je su­si­pi­na tra­di­ci­jos ir mo­der­nu­mas. Mo­der­niais kū­ri­niais skulp­to­rius ieš­ko skir­tin­gų, ne­ti­kė­tų for­mų ir pri­ver­čia pa­žvelg­ti į jas ki­tu ra­kur­su. Tie­sa, mo­der­nu­me jis il­gai neuž­si­bū­na, žiū­rėk, tuoj vėl grę­žia­si į kla­si­ką - grįž­ta prie tik­ro­viš­kų fi­gū­rų. Toks jau Ka­zys Bim­ba yra - api­man­tis vis­ką ir me­džia­go­je (nuo me­džio iki ak­mens ir me­ta­lo), ir bū­ty­je (nuo gi­mi­mo iki mir­ties).

 

Alek­sand­ro Os­ta­šen­ko­vo Šiau­liai

Ri­čar­das JA­KU­TIS

Paė­mę į ran­kas ne­se­niai pa­si­ro­džiu­sį Alek­sand­ro Os­ta­šen­ko­vo fo­tog­ra­fi­jų al­bu­mą „Ma­no Šiau­liai“ nu­stem­ba­me iš­vy­dę, kad fo­to­me­ni­nin­kas pri­sta­to mies­tą prie­šin­gai, nei lie­pia vy­rau­jan­ti ko­mer­ci­nė vaiz­do lo­gi­ka. Re­gi­me jį šiek tiek ki­to­kį – tarp pir­ki­mo ir var­to­ji­mo. Iš­vys­ta­me, ką kas­die­ny­bė­je šiaip jau go­žia ga­lin­gi vaiz­do blo­kuo­to­jai.

 

  
   

Da­bar dau­ge­lis no­ri grei­to fo­tog­ra­fi­jos re­zul­ta­to, ta­čiau

A. Os­ta­šen­ko­vas ne vie­nam kad­rui iš­lau­kia mo­men­to, ste­bi švie­są, pa­ren­ka ne­ti­kė­tą fo­tog­ra­fa­vi­mo kam­pą. Pa­gal­bon fo­to­me­ni­nin­kas pa­si­tel­kia lai­ką. Pas­ta­tai, gat­vės, kie­mai, me­džiai... Daž­nai rū­ke, bet ne­pra­ran­dan­tys gro­žio, di­din­gi. Bū­na vie­to­vių, ku­rios gra­žiau­siai at­ro­do, kai be­si­lei­džian­ti sau­lė gra­žiai nu­da­žo dan­gų, tems­tant, kai už­si­de­ga ži­bin­tai ir pa­sta­tų švie­sos. Mies­to rit­mas, at­ski­ros pa­sta­tų de­ta­lės, kont­ras­tai fo­to­me­ni­nin­ko nuo­trau­ko­se pa­de­da iš­vys­ti Šiau­lių trans­for­ma­ci­ją. Me­ni­nin­ko tiks­las – su­do­min­ti, įtrauk­ti, pa­ska­tin­ti su­si­mąs­ty­ti ne tik apie ma­to­mus vaiz­dus.

  
   

A. Os­ta­šen­ko­vo fo­tog­ra­fi­jo­se iš­vys­ti dvi sau­les: vie­ną – tik­rą, ki­tą – at­spin­dė­tą par­duo­tu­vės vit­ri­no­je ar au­to­mo­bi­lio lan­ge. Fo­to­me­ni­nin­kas įro­do, kad kar­tais de­ta­lės įdo­mios kaip ir bend­ras vaiz­das.

Ki­ta iš­skir­ti­nė Alek­sand­ro nuo­trau­kų da­lis – žmo­nės. At­ro­do, kad kiek­vie­nas jų net at­lie­ka sa­vo vaid­me­nį lyg teat­re. Tie­sa, tie žmo­nės sa­vi ir kiek­vie­nam ar­ti­mi, ar snū­du­riuo­tų sto­te­lė­se, ar gro­žė­tų­si pa­ro­da, ar links­mai šne­ku­čiuo­tų­si ba­re. Fo­to­me­ni­nin­kas sa­ko ne­no­rįs į žmo­gų žiū­rė­ti tik for­ma­liai. Jam rū­pi tai, kas vyks­ta žmo­gaus vi­du­je. Štai vai­kų na­mai ir ten gy­ve­nan­čios mer­gai­tės klau­si­mas „Ar dar atei­si?“ ar­ba mo­ti­na, kas­dien atei­nan­ti prie sū­naus ka­po.

Aiš­ku, dau­ge­lis ga­li teig­ti, kad fo­tog­ra­fi­ja mies­te tu­ri daug ga­li­my­bių. Abe­jo­ju, ar ga­li­ma su­tik­ti, juk kiek­vie­nam kad­rui rei­kia iš­lauk­ti tin­ka­mo mo­men­to. Net ir tam, kas vyks­ta spon­ta­niš­kai ar žai­bo grei­čiu, rei­kia nuo­jau­tos ir bū­ti pa­si­ruo­šu­siam.

   
    

Vie­na, dėl ko no­rė­tų­si pa­kri­ti­kuo­ti fo­to­me­ni­nin­ką, tai lai­ki­nu­mo nuo­jau­ta jo fo­tog­ra­fi­jų mies­te. Bet vėl, kai pa­gal­vo­ji, tai kiek­vie­nas il­gi­mės trum­pos, bet pra­smin­gai iš­gy­ven­tos aki­mir­kos. Juk sen­ti­men­ta­lūs smū­giai kai ka­da yra rei­ka­lin­gi. Fo­to­me­ni­nin­kas ne­si­ruo­šia tik bar­ti šiuo­lai­ki­nių lai­kų ir il­gė­tis tik­rų­jų ver­ty­bių. Jam įdo­mi ir ši die­na. Jis sa­ko mies­te ieš­ko­jęs sa­vęs. Kai pra­de­di gi­lin­tis į nuo­trau­kas, pa­jun­ti, kad mąs­tai taip pat, kaip ir me­ni­nin­kas, įam­ži­nan­tis mies­tą. Skir­tin­gos spal­vos, ryš­ku­mas, bet iš­gy­ve­ni tą pa­tį. A. Os­ta­šen­ko­vas pri­me­na apie mies­to gau­de­sy var­to­to­jiš­kos vi­suo­me­nės už­mirš­tą žiū­rė­ji­mą į dan­gų.

 

 Aleksandro OSTAŠENKOVO nuotr.

Tai jau šeš­ta­sis A. Os­ta­šen­ko­vo fo­toal­bu­mas, prieš tai iš­leis­ti: „Kry­žių kal­nas“ (1993 m.), „Ki­tas kran­tas“ (2005 m.), „Šiau­liai“ (2006 m.), „Ma­no mies­tas“ (2006 m.), „Mir­ties so­das“ (2008 m.). 1999 m. jam su­teik­tas Tarp­tau­ti­nės me­ni­nės fo­tog­ra­fi­jos fe­de­ra­ci­jos (FIAP) fo­tog­ra­fo me­ni­nin­ko (AFIAP) gar­bės var­das. Nuo 1973 m. pa­ro­do­se da­ly­vau­jan­tis fo­to­me­ni­nin­kas yra su­ren­gęs per 50 per­so­na­li­nių pa­ro­dų Lie­tu­vo­je ir už­sie­ny­je, yra dau­giau nei 130 na­cio­na­li­nių ir tarp­tau­ti­nių pa­ro­dų da­ly­vis, pel­nęs per 50 ap­do­va­no­ji­mų. Spa­lio 18 d.

A. Os­ta­šen­ko­vas iš­vyks į Mask­vą, kur Ru­si­jos fo­to­me­ni­nin­kų są­jun­gos ga­le­ri­jo­je bus pri­sta­ty­ta jo ret­ros­pek­ty­vi­nė pa­ro­da, ku­rio­je bus eks­po­nuo­ja­mos ir gim­to­jo mies­to nuo­trau­kos.

 

Liūd­nų lė­lių kur­ti ne­mo­ka

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Iki spalio vidurio Šiau­lių de­ko­ra­vi­mo stu­di­jo­je „Me­no­ja“ vyks­ta au­to­ri­nė Edi­tos Var­ne­lie­nės lė­lių pa­ro­da „Ei­me pa­žais­ti kaip ma­žos mer­gai­tės“. Kvie­ti­mas pa­žais­ti su lė­lė­mis tik­rai ne­reiš­kia, kad me­ni­nin­kės su­kur­tos lė­lės – žais­lai. Paž­vel­gęs į pa­slap­tin­gai be­si­šyp­san­čią bo­bu­ly­tę, dvi­ra­tį mi­nan­čią mer­gai­tę, už­si­sva­jo­ju­sį klou­ną su­pran­ti, kad kū­rė­jai ten­ka iš­ma­ny­ti lip­dy­mą, siu­vi­mą, bat­siu­vys­tę, ju­ve­ly­ri­ką, ta­py­bą ir daug ki­tų da­ly­kų. Ant­raip me­no kū­ri­niais lė­lės ne­taps.

 

Lė­les ku­rian­čiai Edi­tai Var­ne­lie­nei te­ko įval­dy­ti bat­siu­vės, siu­vė­jos, kir­pė­jos ama­tą, tap­ti skulp­to­re ir me­ta­lo šli­fuo­to­ja.

Edi­tos VAR­NE­LIE­NĖS as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

My­li­miau­sias – klou­nas

Į pa­ro­dos ati­da­ry­mą atė­ju­sios Edi­tos Var­ne­lie­nės bend­ra­min­tės ne­gai­lė­jo me­ni­nin­kei pa­gy­rų. Pas­te­bė­tas Edi­tos kruopš­tu­mas, su­si­kau­pi­mas, at­si­da­vi­mas. Kai ku­rie pra­si­ta­rė, kad ga­vę Edi­tos lė­lę do­va­nų ap­si­py­lė džiaugs­mo aša­ro­mis.

Me­ni­nin­kė sa­ko lė­les ku­rian­ti vos dve­jus me­tus. Jau vai­kys­tė­je mė­go pieš­ti, lip­dy­ti ir, kaip vi­sos ma­žos mer­gai­tės, žais­ti su lė­lė­mis. Mo­kė­si Šiau­lių vai­kų dai­lės mo­kyk­lo­je, Tel­šių tai­ko­mo­sios dai­lės tech­ni­ku­me gi­li­no­si į me­ni­nį me­ta­lo ap­dir­bi­mą, ju­ve­ly­ri­ką.

Mo­te­ris ku­rį lai­ką kū­rė pa­puo­ša­lus, ta­čiau daug me­tų sva­jo­jo iš­mok­ti kur­ti lė­les. Ne bet ko­kias sku­du­ri­nu­kes, o to­kias, ku­rios tam­pa me­no kū­ri­niais ir ga­li pa­puoš­ti na­mus.

Edi­ta bu­vo įsi­gi­ju­si rei­kia­mų me­džia­gų kū­ry­bai, ta­čiau mo­de­li­nas ir pa­pjė ma­šė prie­mo­nės gu­lė­jo stal­čiu­je. Su­ži­no­ju­si, kad de­ko­ra­vi­mo stu­di­jo­je ren­ka­si mo­te­rys, ku­rios mo­ko­si kur­ti lė­les, ji iš­syk ten nuė­jo. Re­zul­ta­tas – pa­ro­da, ku­rios eks­po­na­tai – 10 ne­pap­ras­to gro­žio itin kruopš­čiai su­kur­tų lė­lių.

Lė­lei su­kur­ti me­ni­nin­kė su­gaiš­ta 1-2 mė­ne­sius. Dir­ban­ti vals­ty­bi­nė­je įstai­go­je su kū­ry­ba vi­siš­kai ne­su­si­ju­sį dar­bą mo­te­ris vi­są lais­va­lai­kį ski­ria lė­lėms. Iš kur se­mia­si idė­jų? Iš vi­sur – var­to žur­na­lus, nar­šo in­ter­ne­te. Bū­na, kad pa­ma­to ko­kį nors gra­žų ak­se­sua­rą ir su­pran­ta, kad jam su­teik­ti gy­vy­bės ga­li tik su­kur­ta lė­lė.

Štai pa­ma­tė tarp sen­daik­čių dvi­ra­tu­ką ir su­kū­rė mer­gy­tę, mi­nan­čią jo pe­da­lus. Pa­ma­tė mi­nia­tiū­ri­nius ba­lio­nus – su­kū­rė klou­ną, ku­ris tuos ba­lio­nus lai­ko su­spau­dęs.

„Klou­nas – pa­ti my­li­miau­sia ma­no lė­lė. No­rė­jau su­kur­ti jį liūd­ną, bet ne­pa­vy­ko. Apsk­ri­tai man ne­pa­vyks­ta su­kur­ti lė­lę liūd­nu vei­du – lū­pų kam­pu­čiai pa­tys į vir­šų už­si­rie­čia“, – šyp­so­si Edi­ta.

Gra­žuo­lę ga­li nu­si­pirk­ti ir par­duo­tu­vė­je

Edi­tos kū­ry­ba jau se­niau bu­vo pa­ste­bė­ta. Vie­nas žur­na­lų bu­vo pa­skel­bęs kon­kur­są lė­lių kū­rė­jams. Me­ni­nin­kė nu­siun­tė ke­tu­rių lė­lių fo­tog­ra­fi­jas ir ta­po kon­kur­so nu­ga­lė­to­ja.

Edi­ta sa­ko, kad, pa­vyz­džiui, Ru­si­jo­je lė­lių kū­ry­ba – at­ski­ra me­no rū­šis. Ren­gia­mos tarp­tau­ti­nės to­kių lė­lių pa­ro­dos, o su­kur­tos gra­žuo­lės kai­nuo­ja itin daug. Ji pa­ti ban­dė lė­lę pa­gal už­sa­ky­mą su­kur­ti, ta­čiau ne­pa­vy­ko. „Kur­ti lė­lę pa­gal už­sa­ky­mą – priim­ti iš­šū­kį. Tik šiukš­tu ne­ga­li­ma gal­vo­ti apie at­ly­gį, nes tai žlug­do kū­rė­ją. Kai dir­bu, iš­gy­ve­nu pa­le­tę emo­ci­jų, vi­zi­jų. Ste­biu žmo­nes, fik­suo­ju jų ju­de­sius, vei­do iš­raiš­ką. Kar­tą net sū­nų bu­vau pa­so­di­nu­si, kad man po­zuo­tų. Tie­sa, jo esu kar­tą pa­pra­šiu­si krū­ti­nę lė­lei nu­lip­dy­ti“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vė.

Pa­sak kū­rė­jos, jai ga­na grei­tai ta­po aiš­ku, kad vien ta­py­bos ir ju­ve­ly­ri­kos ži­nių ir ga­bu­mų lė­li­nin­kui ne­pa­kan­ka. Juk lė­lę rei­kia ap­reng­ti, tad kū­rė­jas tu­ri bū­ti ir bat­siu­vys, ir siu­vė­jas. Ją rei­kia su­šu­kuo­ti, tad ten­ka bū­ti kir­pė­ja. Vei­das, ran­kos, ko­jos lip­do­mi iš mo­de­li­no, tad ten­ka bū­ti skulp­to­riu­mi, iš­ma­ny­ti me­ta­lo ap­dir­bi­mą, šli­fa­vi­mą, bū­ti įval­džiu­siam de­ku­pa­žo tech­ni­ką.

Paž­vel­gęs į Edi­tos su­kur­tas lė­les, iš­syk ga­li pa­sa­ky­ti, kad jos to pa­ties kū­rė­jo ran­kų dar­bo. Tai ne prie­kaiš­tas – jau­na lė­li­nin­kė jau tu­ri sa­vo brai­žą. „La­biau­siai ne­mėgs­tu kur­ti lė­lių gra­žuo­lių. Gra­žuo­lę ga­li nu­si­pirk­ti ir par­duo­tu­vė­je“, – paaiš­ki­na me­ni­nin­kė.

  
   
  
   
  
   
 

 

Grei­tį vir­šy­ti (ne)ga­li­ma!

Eva KAZ­LAUS­KIE­NĖ

Vie­nas, du, trys... Su­kau­kia si­re­na ir tra­sa pa­si­lei­džia neįp­ras­ta ne­mo­to­rė prie­mo­nė, ku­rio­je tik stab­džiai, ra­tai ir vai­ras. Apie 100 met­rų jai įsi­bė­gė­ti pa­de­da stū­mė­jai, nuo dry­žuo­tų kuo­liu­kų ji pri­va­lo rie­dė­ti nie­kie­no ne­pa­de­da­ma, tik vai­ruo­to­jo val­do­ma. Taip Telšiuose šeštadienį pra­si­dė­jo ke­lio­nė „Nuo meš­kos iki meš­kos“, t. y. apie 300 met­rų il­gio tra­sa nuo­kal­ne.

 

Ne vi­si lenk­ty­nių da­ly­viai ga­lė­jo pa­siek­ti trokš­ta­mą grei­tį, nes kliū­tys nuo­ta­kal­nė­je ver­tė įmant­riai vin­giuo­ti.

„Zom­biai“ kars­te

Dar ge­ro­kai iki ren­gi­nio pra­džios iš­ri­kiuo­tas spal­vin­gas trans­por­to prie­mo­nes ap­žiū­ri­nė­jo smal­suo­liai. Ma­žie­ji sku­bė­jo nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti su neįp­ras­tais rie­dy­nių eki­pa­žų per­so­na­žais, di­des­nius do­mi­no trans­por­to prie­mo­nių at­si­ra­di­mo is­to­ri­ja bei pro­gno­zės, per kiek ke­ti­na­ma įveik­ti tra­są.

Rie­dy­nių da­ly­viams ne­ma­lo­nią staig­me­ną pa­tei­kė gam­ta,  li­kus tik aki­mirks­niui iki neįp­ras­tų trans­por­to prie­mo­nių lenk­ty­nių pra­džios tra­są nu­plo­vu­si gau­siu lie­tu­mi. Ta­čiau tai ne­su­ma­ži­no ko­man­dų ryž­to ko­vo­ti.

Star­tą pa­skel­bė per­nai me­tų nu­ga­lė­to­jai – grei­čiau­siai tra­są įvei­ku­si ko­man­da „Zom­biai“. Per­nai jie, ap­lenk­da­mi vin­giuo­ti ver­čian­čias kliū­tis, fi­ni­šo li­ni­ją kir­to kars­tu ant ra­tų. Rie­dy­nių da­ly­viai, ku­rių ko­man­do­je ga­lė­jo bū­ti ne dau­giau pen­kių, ne­sle­pė, kad grei­tis pri­klau­so nuo ko­man­dos na­rių pa­lai­ky­mo ir žiū­ro­vų ova­ci­jų.

Šios var­žy­bos tu­ri sa­vo tai­syk­les, vie­na svar­biau­sių – ant­rą­kart ne­ga­li­ma da­ly­vau­ti su ta pa­čia rie­dy­ne, to­dėl da­ly­viams kas­met ten­ka pa­suk­ti gal­vą ir su­bliz­gė­ti ori­gi­na­lu­mu. Šių me­tų ren­gi­ny­je bu­vo ke­le­tas nau­jo­vių: ste­bė­to­jai bu­vo pa­kvies­ti atei­ti pa­si­puo­šę mė­ly­nais ar­ba ža­liais rū­bais, o ko­man­doms su­gal­vo­tas rie­dy­nių sim­bo­lis – obuo­lys, ku­rį vie­ni ka­bi­no ant trans­por­to prie­mo­nių, ki­ti nuo­grau­žo­mis pa­puo­šė kak­lą.

Vie­niems – re­kor­das, ki­tiems – dė­me­sys

Ko­man­das už ori­gi­na­lu­mą, konst­ruk­ci­jos su­dė­tin­gu­mą, grei­tį ir nuo­tai­ką ver­ti­no kom­pe­ten­tin­ga ko­mi­si­ja. „Ro­jaus eksp­re­su“ pa­leng­va į pa­kal­nę rie­dė­jo vel­nias, pa­si­rai­tęs kel­nes, ku­riam la­biau pa­ti­ko mė­gau­tis žiū­ro­vų dė­me­siu, nei siek­ti re­kor­di­nio grei­čio. „Nie­kas į pra­ga­rą ne­sku­ba“, – ko­men­ta­vo ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­riai. Vers­lu­mo ne­sto­ko­jan­tis vel­nias tu­rė­jo ir tiks­lą už­si­dirb­ti, nes ant jo dvi­ra­čio pui­ka­vo­si skel­bi­mas apie „par­duo­da­mas dū­šias“. Jam pa­do­va­no­ta laik­raš­čio „Penk­ta­die­nio že­mai­tis“ pre­nu­me­ra­ta.

Už su­dė­tin­giau­sią konst­ruk­ci­ją ap­do­va­no­tas links­muo­lis Flins­tou­nas, pa­kal­nę įvei­kęs me­di­niu dvi­ra­čiu. Anot jo, lai­mė­ti jam pa­vy­ko dėl ma­giš­ko prieš kiek­vie­ną nu­si­lei­di­mą rė­kia­mo už­kal­bė­ji­mo „ja­ba­da­ba­du“.

Nuo­tai­kin­giau­sia – „Jau­ni­mie­čių“ ko­man­da, rie­dė­ju­si il­gu na­me­liu ant ra­tų. Nuo­kal­ne be­si­lei­džian­tį na­me­lį vi­jo­si meš­ka su me­džio­to­ju, o abu juos er­zi­no rie­dy­nės ga­le įsi­tai­siu­si meš­ke­rio­to­ja, ku­ri ap­do­va­no­ji­mų ce­re­mo­ni­jo­je su­gau­tą žu­vį įtei­kė ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­riams.

Už ori­gi­na­lu­mą pri­zas ati­te­ko „Vuo­nia.lt“ ko­man­dai. Du pus­nuo­giai vo­nia va­žia­vę vai­ki­nai taš­kė pu­tas ir van­de­nį šauk­da­mi, kad jų šam­pū­nas ne­grau­žia akių.

Tau­tos bal­so no­mi­na­ci­ją, t. y. dau­giau­sia žiū­ro­vų sim­pa­ti­jų, pel­nė „Thun­der­birds-skrai­dyk­lė“, ku­rią vai­ra­vo ele­gan­tiš­ki pi­lo­tai. Jau­niau­siam da­ly­viui Žy­giui Da­naus­kui ko­mi­si­ja sky­rė pa­guo­dos pri­zą.

  

Ma­žie­siems ne­mo­to­rių trans­por­to prie­mo­nių lenk­ty­nių da­ly­viams itin pa­ti­ko nuo­tai­kin­gas „Flins­tou­nas“.

 

Vie­ni rie­dė­jo kuo grei­čiau, ki­ti links­mi­no su­si­rin­ku­siuo­sius taš­ky­da­mi pu­tas, pil­da­mi van­de­nį, praus­da­mi vie­nas ki­tą.

Ryk­lys ir ge­ra­šir­dis sli­bi­nas iš Šiau­lių

Nep­ra­len­kia­ma, tra­są abie­juo­se va­žia­vi­muo­se įvei­ku­si per 26 se­kun­des, bu­vo ko­man­da „Nas­rai“. Ji į pa­kal­nę lei­do­si dvi­ra­čiu-ryk­liu.

  

Nep­ra­len­kia­ma rie­dy­nių „Nuo meš­kos iki meš­kos“ tra­so­je bu­vo tryliktoji „Nas­rų“ ko­man­da, per 26 se­kun­des pa­kal­nės pa­pė­dę pa­sie­ku­si ryk­liu.

 

Iš Šiau­lių į rie­dy­nes at­vy­ko ge­ra­šir­dis „Gar­ba­nuoc sli­bėns“.

Spe­cia­liais pri­zais ap­do­va­no­ti ir „Tran­da­liets 2“ ko­man­dos na­riai bei šiau­lie­tis Eli­gi­jus Žic­kis su rie­dy­ne „Gar­ba­nuoc sli­bėns“. Pas­ta­ra­sis per­nai lenk­ty­nė­se „Nuo meš­kos iki meš­kos“ ap­do­va­no­tas už ori­gi­na­liau­sią trans­por­to prie­mo­nę – mil­ži­niš­ką krep­šį. Lie­tu­vo­je ren­gia­mų rie­dy­nių sen­bu­vis E. Žic­kis sa­ko, kad rie­dy­nei pa­ga­min­ti rei­kia lai­ko, kruopš­tu­mo ir lė­šų. Iš putp­las­čio šiau­lie­čio pa­da­ry­tas be­si­šyp­san­tis sli­bi­nas lei­do­si į pa­kal­nę skam­bant val­sui. Šiai ne­mo­to­rei trans­por­to prie­mo­nei bu­vo su­gal­vo­tas šū­kis „Su sli­bi­nu ant meš­kos“. Nors sli­bi­no sva­jo­nė įsi­bė­gė­jus nuo kal­no pa­kil­ti į dan­gų neiš­si­pil­dė, žiū­ro­vai šiau­lie­čiui ne­gai­lė­jo dė­me­sio.

  

Vel­nio tiks­las rie­dy­nė­se - par­duo­ti kuo dau­giau „dū­šių“.


 

Jauniausias riedynių dalyvis Žygis Danauskas į riedynes atvyko skaridyne „Paukštelys“.

Neat­sa­kin­gu­mo au­ka

Gal­būt ma­giš­kas skai­čius 13 (tiek ko­man­dų da­ly­va­vo rie­dy­nė­se), o gal tė­vų neap­dai­ru­mas pa­ki­šo ko­ją ir lai­ki­nai te­ko su­stab­dy­ti rie­dy­nes dėl ne­ma­lo­naus in­ci­den­to. Nuo kal­no di­de­liu grei­čiu vin­giuo­ta tra­sa pa­si­lei­du­si tre­čiuo­ju nu­me­riu pa­žy­mė­ta „Va­na unt te­ki­nių“ ta­po ne­val­do­ma ir tren­kė­si į žiū­ro­vus. Lai­mė, dau­gu­ma rie­dy­nių „Nuo meš­kos iki meš­kos“ ste­bė­to­jų spė­jo pa­si­trauk­ti, ta­čiau vie­nas vai­kas bu­vo nu­blokš­tas at­rie­dė­ju­sios vo­nios. Jį iš­ve­žė grei­to­sios pa­gal­bos au­to­mo­bi­lis. Tie­sa, po ke­lių aki­mir­kų tė­vai vėl lei­do sa­vo at­ža­loms iš­bėg­ti į tra­są, kad ge­riau ma­ty­tų lenk­ty­nes. O or­ga­ni­za­to­riams per­spė­jus ne­leis­ti vai­kų lip­ti nuo ša­li­gat­vio į gat­vę, jie ne­rū­pes­tin­gai at­rėž­da­vo: „Vai­kai ne­pa­ma­tys nie­ko, jei sto­vės to­liau.“ „Tai pa­sta­ty­ki­te tra­sos vi­du­ry, ta­da ma­tys pui­kiai ir bus dau­giau šan­sų, kad nu­blokš“, – bu­vo pa­siū­ly­ta vie­nai to­kiai ma­mai, ku­ri ėmė klyk­ti po to, kai žiū­ro­vas ant ša­li­gat­vio sau­giai pa­trau­kė jos at­ža­lą.

Dau­giau rie­dy­nių „Nuo meš­kos iki meš­kos“ nuo­trau­kų ga­li­te pa­ma­ty­ti nau­jie­nų po­rta­lo www.etap­lius.lt rub­ri­ko­je „Gy­ve­ni­mo bū­das“.

 

„Sa­ma­ri­jo­je“ kve­pė­jo ož­kos sū­riu

Al­vy­das JA­NU­ŠE­VI­ČIUS

Penk­ta­die­nio pa­va­ka­rę Gin­kū­nuo­se įsi­kū­ru­sio Lab­da­ros cent­ro „Sa­ma­ri­ja“ sta­dio­ne su­si­rin­ko ož­kų au­gin­to­jai. Šven­tės šei­mi­nin­kai - čia pat įsi­kū­ręs lab­da­ros ir pa­ra­mos fon­das „Aga­pao“, ku­ria­me gy­ve­na iš al­ko­ho­lio ir nar­ko­ti­kų liū­no iš­si­gel­bė­ję žmo­nės. Prieš ke­le­tą me­tų „Aga­pao“ pra­dė­jo ga­na re­tą mū­sų kraš­tuo­se veik­lą - pie­ni­nių ož­kų au­gi­ni­mą. Da­bar jie jau drą­siai žen­gia į ož­kų pro­duk­tų rin­ką ir su­kvie­tė šiau­lie­čius bei mies­to sve­čius į ož­kų tei­kia­mos pro­duk­ci­jos de­gus­ta­ci­ją, ku­rią ly­dė­jo liau­dies dai­nos ir jau­nų­jų ak­to­rių at­lie­ka­ma mu­zi­ka.


Šven­tė­je vy­ra­vo pui­ki nuo­tai­ka.

Šven­tė be svai­ga­lų

Lie­tu­vos pie­ni­nių ož­kų aso­cia­ci­ja dar ne­gau­si, ta­čiau ož­kų sū­rių, pie­no bei ki­tų pro­duk­tų nau­da re­tas abe­jo­ja. Pie­ni­nių ož­kų aso­cia­ci­jai pri­klau­so ir „Aga­pao“ ož­kų ūkis.

Šven­tė pra­si­dė­jo trum­pais svei­ki­ni­mo žo­džiais ir sū­rių de­gus­ta­ci­ja. Sta­lai bu­vo nu­klo­ti įvai­riau­sios rū­šies ož­kų sū­riais. Bu­vo ga­li­ma pa­ra­gau­ti ir pie­no ir ož­kų mė­sos. De­gus­ta­ci­ja bu­vo ne­tra­di­ci­nė, nes šiuos svei­kus ož­kų pro­duk­tus ne­siū­ly­ta už­ger­ti vy­nu ar alu­mi. Ta­čiau, gi­ros – kiek tik no­ri.

Šiau­lie­čiai, su­si­rin­kę „Aga­pao“ cent­re mė­ga­vo­si įvai­riais bū­dais pa­ga­min­tais ož­kų sū­riais. Vie­nus ra­ga­vo be jo­kių prie­dų ir tu­rin­čius ož­kos sū­riams bū­din­gą kva­pą. Ki­tus – su prie­sko­niais ar­ba už­tep­tus ant duo­nos, įmai­šy­tus į sa­lo­tas.

Ne vie­nas pri­si­mi­nė, kad vai­kys­tė­je ož­kos sū­riai daž­niau­siai bū­da­vo pa­na­šūs į plokš­čius ak­me­nis, ku­riuos po tru­pu­tį su­čiulp­da­vo­me. Ta­čiau čia šis pri­si­mi­ni­mas bu­vo nu­stum­tas at­gal į praei­tį. Pa­si­ro­do, kad iš ož­kos pie­no, la­bai nau­din­go žmo­gaus or­ga­niz­mui, ga­li­ma pa­ga­min­ti ir minkš­tus, ir sal­džius, ir net į par­me­za­ną pa­na­šius sū­rius. Paaiš­kė­jo, kad mums jau įpras­tą fe­tos sū­rį ga­mi­na ne­bū­ti­nai pran­cū­zai ar ita­lai. To­kį mo­ka iš­gau­ti ir „Aga­pao“ ūkio meist­rai, per ke­le­tą me­tų su­kau­pę ne­ma­žai pa­tir­ties.

Su­si­rin­ku­siuo­sius links­mi­no skam­ban­ti gy­va liau­dies mu­zi­ka. Mu­zi­kan­tai ne tik gro­jo, bet ir de­monst­ra­vo su ožiais su­si­ju­sius inst­ru­men­tus: pū­tė ož­ra­gį, mu­šė ožio oda ap­temp­tą būg­ną. Šven­tę už­bai­gė nuo­tai­kin­gas „Nai­sių va­sa­ros“ teat­ro kon­cer­tas. Jau­nie­ji ak­to­riai, dau­ge­liui pa­žįs­ta­mi iš gar­saus se­ria­lo, į sa­vo dai­nas įpy­nė fra­zių apie sū­rius, pie­ną ir ož­kas.

  

Ož­kos pie­no pro­duk­tų de­gus­ta­ci­jo­je bu­vo ga­li­ma pa­ra­gau­ti įvai­riau­siais bū­dais pa­ga­min­tų sū­rių.

Svei­kiau už kar­vės pie­ną

Nuo se­no ož­kos pie­nas va­di­na­mas jau­nys­tės bal­za­mu. Šven­tės or­ga­ni­za­to­riai siū­lė sve­čiams pa­si­do­mė­ti ož­kų pie­no ir jo pro­duk­tų tei­kia­mo­mis ga­lio­mis. Šio gy­vu­lio pie­nas gy­do ne­ma­žai li­gų, ja­me gau­su vi­ta­mi­nų ir svar­bių žmo­gaus or­ga­niz­mui fer­men­tų. Pie­nas pa­de­da grei­čiau at­gau­ti jė­gas po sun­kaus fi­zi­nio ir pro­ti­nio dar­bo.

Yra ži­no­ma, kad praė­ju­sia­me am­žiu­je Švei­ca­ri­jo­je bu­vo to­kių sa­na­to­ri­jų, kur gy­dy­ta ož­kos pie­nu ir ty­ru kal­nų oru.

   

Svečius vaišino ne tik sūriais, bet ir kepta ožkiena bei šiupinine.

Ož­kos pie­ną pa­ta­ria­ma ger­ti ser­gant eg­ze­ma, bron­chų ast­ma, mig­re­na, ko­li­tu, skran­džio opa, ke­pe­nų, tul­žies li­go­mis, esant vi­du­rių už­kie­tė­ji­mui. Jis tu­ri dau­giau vi­ta­mi­nų ir mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų ne­gu kar­vių pie­nas.

Ož­kos sū­ry­je esan­tis me­tio­ni­nas ir cho­li­nas ge­ri­na ke­pe­nų veik­lą. Pa­ta­ria­ma sū­rį val­gy­ti ir tiems, ku­riems su­tri­ko inks­tų veik­la, ky­la spau­di­mas.

Labdaros centre gyvena ne tik tikros ožkos, bet ir pagamintos iš javų bei vilnos.

Kas ne­pa­ra­ga­vo – ne­sup­ras

Sū­rio meist­rai įro­dė, kad ož­kos pie­nas tin­ka ga­min­ti bet ko­kiam sū­riui: sal­džiam, fe­tos ar fer­men­ti­niam. Tie­sa, pa­sta­rą­jį pa­ga­min­ti rei­kia su­kaup­ti daug ži­nių ir pa­tir­ties. Fer­men­ti­niam sū­riui bū­ti­nos pa­lan­kios są­ly­gos fer­men­tuo­tis. „Aga­pao“ pla­nuo­ja už­siim­ti ir to­kio sū­rio ga­my­ba. Tam rei­kės įsi­reng­ti vė­sų ir drėg­ną rū­sį.

  

Jau­nie­ji ak­to­riai plė­šė links­mas dai­nas.


 

Su­si­rin­ku­siesiems skambėjo gy­va liau­dies mu­zi­ka.

„Šiau­liai plius“ ar­chy­vo nuo­tr.

Šven­tės pa­bai­ga. Lau­žo dū­mai iš­da­vė, kad sve­čiams pa­teik­tos dar ne vi­sos pa­slap­tys. Po sū­rių de­gus­ta­ci­jos vi­si bu­vo vai­ši­na­mi šiu­pi­ni­ne sriu­ba ir plo­vu su ož­kie­na, taip pat kep­ta ož­kos mė­sa. Sriu­ba išė­jo idea­li – tirš­ta ir su daug ing­re­dien­tų. O plo­vo ne­li­ko per ke­lias mi­nu­tes.

Monmartro menininkai įkvėpimo toli neieško

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Šalia "Laiptų" galerijos vakar ir šiandien galima pamatyti sustatytus molbertus, ant medinių karkasų sudėliotus paveikslus, drožinius. Keturios dešimtys kūrybingų rankų tris dienas kūrė, o dvi dešimtys talentingų galvų svarstė apie šviesos ir tamsos kovą bei draugystę. Kaip ir kiekviename Monmartro festivalyje, netrūko nei geros muzikos, nei nuotaikos.


Vakar menininkai tyliai pradėjo tris dienas truksiantį kūrybos procesą.

Autoriaus nuotr.

Įkvėpimas visai šalia

Tarptautinis meno festivalis–projektas pavadintas "Lux lucet in tenebris". Išvertus tai reiškia "Šviesa nugali tamsą". Pagrindinė tema "Saulės miestas" neribojo menininkų kūrybos, nes šiame žodžių derinyje gali tilpti ir mažas spindulėlis, ir visas pasaulis.

Festivalis priviliojo ne tik vietinius, bet ir sostinės bei kaimyninių šalių menininkus. Iš Vilniaus atvyko Giedrė Riškutė, Genovaitė Skrabulienė, Kęstutis Šiaulytis, Kunigunda Dineikaitė, iš Latvijos - Aldis Klavinš, Andris Millers, Inta Klasone, Rolands Gross, Maris Čačka. Iš Baltarusijos su visa paroda atkeliavo Jurij Jakovenko. Apjuostųjų skiriamąja "Laiptų" galerijos darbine prijuoste gretose - ir panevėžietė Elena Salnik bei šiauliečiai Irena Šliuželienė, Vilius Šliuželis, Vita Žabarauskaitė, Sigitas Prancuitis, Ričardas Garbačiauskas, Kazys Bimba, Vilius Biskis, Kornelijus Užuotas, Vilmantas Dambrauskas, Marytė Ruzgytė ir Vaidotas Janulis.

"Čia mano motyvas", - taria dailininkas Kornelijus Užuotas ir padeda ant molberto žalią obuolį. Ant jo šliaužia nedidelė sraigė. Kažko dar trūksta. Kornelijus padeda šalia kitą obuolį, tik perlaužtą. Jame akivaizdžiai jau gyveno kirminas, o dabar svečiuojasi skruzdėlės.

Monmartro naujokas, tačiau senas "Laiptų" galerijos draugas Kęstutis Šiaulytis jau pirmąją festivalio dieną piešė kiekvieno pageidavusiojo portretus, kuriuos vadina etiudais arba šaržais.

Kiti menininkai taip pat laisvai liejo dažus. Tik svečias iš Baltarusijos, atrodo, taupė. Jo tapybos stilius ypač kruopštus ir smulkus - dėlioja tašką prie taško ir tik retkarčiais pakelia akis į triūsiančius kolegas, kuriems, susibūrusiems "Laiptų" galerijos sodelyje, net ir obelų pavėsyje darėsi tvanku. Tenka gurkšnoti vandenį, apelsinų arba "miežių sultis". Dar vienas bokalas "įkvėpimo" ir jau galima pradėti tapyti.

  

Kornelijaus Užuoto meniniai motyvai voliojasi tiesiog po kojomis.

 

Kęs­tu­tis Šiau­ly­tis etiu­dus pradėjo piešti jau atidarymo dieną.

Menas be sienų

Devintasis meno pleneras "Šiaulių Monmartro respublika" ketvirtadienio rytą prasidėjo pamaldžiai. 22 menininkai apsilankė Kryžių kalne ir šalia esančiame vienuolyne. Pasistiprinę pietumis, visi kibo į darbą.

"Iš ryto kėlėmės anksti, nes važiavome į Kryžių kalną, kur buvo užsakytos šv. Mišios už visus menininkus. Grįžome šiek tiek šventesni ir kibome dirbti. Reikia pažymėti, kad daug priemonių menininkams suteikė šventės rėmėjai. Pasirodo, kad ir Šiauliuose galima gauti kokybiškų priemonių tapybai, grafikai", - pasakoja "Laiptų" galerijos direktorė ir festivalio siela Janina Ališauskienė.

  

 Grafikos guru baltarusis Jurij Jakovenko net ir teptuku tapo mikroskopiniais taškeliais.

Monmartras šiemet gali didžiuotis svečiais iš artimojo užsienio bei teigti, kad čia susirinko visa Latvijos profesūra. Ypatingas svečias - baltarusis Jurij Jakovenko, kurio paroda turėtų palikti įspūdį ilgam. Aukščiausios prabos meistras galerijos sodelyje savo grafikos įrankius pakeitė į plonyčius teptukus ir patogiai įsitaisęs piešė smulkius ornamentus.

Diena prasidėjo ir baigėsi su malda. Menininkams ir visiems šiauliečiams ketvirtadienio vakarą bažnyčioje koncertavo Vilniaus styginių kvartetas ir sopranas Judita Leitaitė.

Gė­lių klom­ba ta­pu­si so­fa –  tra­di­ci­nis Mon­mart­ro fes­ti­va­lio at­ri­bu­tas.


Šiandien pleneras visą dieną vyks sodelyje šalia "Laiptų" galerijos, o vakare - vėl geros muzikos dozė. Editos Piaf dainas atliks Nacionalinio dramos teatro aktorė Rasa Rapalytė, kuriai akompanuos akordeonininkas Kazys Stonkus.

Šeštadienį dailininkai persikels į miesto centrą prie P. Višinskio paminklo, kur toliau veiks kūrybinės dirbtuvės, tačiau praeiviai galės pasigėrėti ne tik procesu, bet ir jau baigtais šviežiais darbais. Pirmą valandą prie "Žiburio" knygyno bus skaitoma XX amžiaus pirmos pusės lietuvių ir lenkų poezija. Festivalį vainikuos originalus magijos šou, kuris vyks "Laiptų" galerijoje. Tai bus dar niekur neregėtas siurprizas. Žiūrovai pamatys, kad menininko reikmenys gali būti ir magijos rekvizitais.





Namai iš šiaudų

Mindaugas VILNIUS

Gyveno kartą trys paršiukai – Nifnifas, Nafnafas ir Nufnufas. Kiekvienas jų pasistatė namą - Nifnifas iš šiaudų, Nafnafas iš pagaliukų, o Nufnufas iš plytų. Kartą atėjo piktas vilkas ir nugriovė silpniausius namelius iš šiaudų ir pagaliukų. Broliai vos spėjo pasislėpti mūriniame Nufnufo name. Pasaką apie tris paršiukus ir visuomet alkaną piktą vilką žino ir maži, ir dideli. Kartu su šia istorija gyvas ir stereotipas, kad šiaudiniai namai yra nepatvarūs, skirti tik pasakų gyventojams. Tačiau vis dažniau mūsų apylinkėse galime pamatyti išskirtinių namų, o kai kurių tikrąsias konstrukcines medžiagas atskirsite tik pažvelgę pro "teisybės langelį".

 

Žvilgsnis į praeitį

Statyti iš šiaudų briketų pradėta XIX a. pabaigoje Jungtinėse Amerikos Valstijose, atsiradus garo varikliais varomoms presavimo mašinoms. Į dabartinėje Nebraskos valstijoje plytinčias stepes atsikraustę naujakuriai ūkininkai susidūrė su medienos ir kitų statybai tinkamų medžiagų trūkumu, todėl savo būstus ėmė ręsti iš šiaudų ryšulių. Teigiama, kad pirmas šaltiniuose užfiksuotas šiaudinis pastatas buvo pastatytas apie 1897 metus ir tarnavo penkerius metus, kol jį suėdė karvės. Siekiant apsaugoti pastatus nuo panašaus likimo, o šiaudines sienas - nuo drėgmės, jas imta tinkuoti moliu. Netrukus toks statybos būdas ėmė populiarėti, pradėta statyti ne tik gyvenamuosius namus, bet ir mokyklas, bažnyčias, netgi dvarus. Seniausias, iki šių dienų išlikęs ir vis dar tebenaudojamas šiaudinis namukas pastatytas 1903 metais. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, suklestėjus statybinių medžiagų ir chemijos pramonei, šiaudinė statyba pamažu buvo užmiršta, tačiau šimtmečio pabaigoje, ėmus populiarėti ekologinėms idėjoms, atgimė iš naujo.

Ten, kur trūksta medienos arba reikalingas mažas namas, populiaresnis bekarkasių šiaudinių namų statybos būdas, kai ant specialiai paruošto pamato šiaudų briketai dedami tartum plytos, paskui perveriami, sutvirtinami mediniais (dažniausiai lazdyno) virbais, rišami juostomis. Šiuo atveju šiaudinės sienos tampa laikančiąja konstrukcija. Tokių šiaudinukų statyba yra greita ir pigi, tačiau tinkama tik tuo atveju, kai statomi nedideli pastatai, kurių sienos ilgis neviršija 6 metrų. Šiaudų briketų sienas statyti galima tik esant nelietingam orui.

Statant didesnius namus, būtinas laikantysis karkasas, kuris vėliau užpildomas šiaudų briketais. Šiaudinių namų statytojai juokauja, kad pasirinkus šį būdą darbai vyksta ne visai įprasta tvarka – pirmiausia įrengiamas karkasas, paskui uždengiamas stogas ir tik tada statomos sienos. Tokios statybos privalumas – statyti galima bet kokiu oru.

Populiarėjant ekologinei statybai, imta gaminti ir specialius suspaustų šiaudų skydus, iš kurių montuojami namai. Skydinės konstrukcijos pastatų statyba yra brangiausia, tačiau pasižymi greičiu, leidžia sutaupyti daug laiko.

Neturi pinigų? Statykis namą

Pirmasis Lietuvoje savo jėgomis pasistatęs šiaudinį namą J. Kačerauskas teigia, kad tokiam žingsniui ryžosi paskatintas architekto, šiaudinių namų statybos Lietuvoje pradininko Petro Devižio. Tuo metu ieškojęs variantų, kur su savo šeima galėtų įsikurti, tačiau lėšų tam neturėjęs vyras atskleidė savo problemą bičiuliui.

"Petro atsakymas buvo: "Neturi pinigų? Statykis namą! Tokį, kuris nieko nekainuoja", - juokiasi J. Kačerauskas.

P. Devižio supažindintas su statybos iš šiaudų briketų galimybėmis, gautą literatūrą išstudijavęs Jonas nusprendė pradėti statytis savo namą. Ryžto nesumenkino net tai, kad tuo metu jis neturėjo jokios rimtesnės statybinio darbo patirties. Pirmą vasarą pavyko pastatyti karkasą ir sudėti šiaudus, antrą – nutinkuoti, pašiltinti, ir netrukus šeima jau galėjo įsikelti gyventi.

"Kadangi tai buvo pirmas toks namas, tai kai kur buvo eksperimentuota, kai kas galbūt ne visiškai pasiteisino, kai kur buvo šiek tiek suklysta. Tačiau visa tai - smulkūs, pataisomi dalykai, neužgožiantys esmės – name šiltai, jaukiai jau gyvenama septynerius metus", – teigia J. Kačerauskas. Dabar jis jau, galima sakyti, yra profesionalus šiaudinių namų statytojas, ne tik pastatęs apie dešimt didesnių ar mažesnių namų, bet ir rengiantis seminarus, praktinius mokymus visiems, besidomintiems šiaudine statyba.

Šiuo metu savo jėgomis, padedant artimiesiems bei draugams, šiaudinį namą besistatantys Darius ir Jolanta sako, kad mintys apie jį kilo perskaičius prieš kelerius metus pasirodžiusią knygą "Šiaudiniai namai" bei sudalyvavus seminaruose. Paklaustas, kodėl ryžosi statyti būtent šiaudinuką, Darius šypteli: "Iš ubagystės." Tačiau čia pat priduria: "Jei rimčiau, sužavėjo tai, kad tokie namai ekologiški, šilti ir palyginti pigūs."

  

Nutinkuotas šiaudinis namas iš pažiūros mažai kuo skiriasi nuo kitų. Jei nematytum jo statybos eigos, net neatspėtum, kokios medžiagos yra po tinko ar dažų sluoksniu, todėl name yra įrengiamas „teisybės langelis“.

Sudegs? Supus? Sugrauš pelės?

Šiaudinių namų statytojai neslepia – skeptiškai vertinančių tokį statybos būdą žmonių yra gana daug.

"Kartą prie mūsų namo atvažiavo grupė statybininkų. Apvaikščiojo, apžiūrėjo, o išvažiuodami išreiškė mums užuojautą, esą tik veltui leidžiame laiką ir pinigus", – pasakoja Darius.

Vos prakalbus apie namą iš šiaudų, skeptikai ima teigti, jog tokie namai ypač degūs. Iš tiesų statybų proceso metu supresuoti šiaudai sienose dar kartą stipriai suspaudžiami, todėl tarp jų esančio oro liepsnai tiesiog nepakanka. Be to, šiaudinės sienos tinkuojamos keliais molio arba gipso tinko sluoksniais, kurie apsaugo šiaudus nuo ugnies. Atlikti tyrimai rodo, kad šiaudinis namas nėra nė kiek degesnis už kitų tipų namus.

Specialistų teigimu, šiaudinių namų statybai labiausiai tinka rugių šiaudai. Jie tvirčiausi, turi antiseptinių savybių, jų nemėgsta graužikai. Tinka ir kvietrugiai, tačiau jų savybės šiek tiek nusileidžia rugiams. Molio tinkas ne tik saugo šiaudines sienas nuo kenkėjų, bet ir natūraliai reguliuoja patalpų mikroklimatą. Tinkamai apdorotos sienos yra tvirtos, "kvėpuoja", jose nesikaupia drėgmė. Kadangi nutinkuotas šiaudinis namas iš pažiūros neretai mažai kuo skiriasi nuo kitų namų, susiklostė tradicija viduje, matomoje vietoje, palikti nenutinkuotą šiaudų lopinėlį – vadinamąjį "teisybės langą."

  
   

Drėgmė – didžiausias šiaudinio namo priešas, todėl šiaudiniai namai išsiskiria aukštais pamatais ir šiek tiek platesnėmis pastogėmis.

Kalbėdami apie šiaudinukus, jų statytojai pirmiausia pabrėžia, kad tai ekologiški, gamtą tausojantys ir sveiki namai. Ne mažiau svarbu ir tai, kad jie pasižymi ypač gera šilumine varža, tad šiaudinio namo šeimininkams šildymo sezonas nesukelia jokio galvos skausmo.

"Vilniuje naujai pastatyto, dujomis šildomo 200 m2 modernaus šiaudinio namo gyventojai 2010 m. gruodį namui šildyti bei karštam vandeniui išleido 230 Lt", – teigia J. Kačerauskas.

Ir apie kainą

Prakalbus apie šiaudinio namo kainą ir ėmus klausinėti, ir profesionalūs statytojai, ir besistatantys savo jėgomis vieningai teigia, kad ją nurodyti yra be galo sudėtinga. Didelę bet kurio namo savikainos dalį sudaro darbo kaina. Šiaudiniai namai šiuo atžvilgiu – ne išimtis. Kuo daugiau darbų besistatantys pasiryžę atlikti patys, tuo labiau kaina mažėja. Kitas aspektas – paties namą besistatančiojo poreikiai, komforto suvokimas ir kt. Esama pavyzdžių, kai žmonės pasistato namukus už keliolika tūkstančių litų, yra ir kelis šimtus tūkstančius kainavusių statinių.

Kartą prie mūsų namo atvažiavo grupė statybininkų. Apvaikščiojo, apžiūrėjo, o išvažiuodami išreiškė mums užuojautą, esą tik veltui leidžiame laiką ir pinigus.

Rėkyvą puošė burės ir debesys

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Vandens šventė - tai daugybę šiauliečių pritraukiantis renginys prie ir ant Rėkyvos ežero. Kasmet nuo 2002-ųjų čia vyksta regata Olego Truchano taurei laimėti, organizuojamas koncertas ir linksmybės šimtams šiauliečių. Šiemet šventės dalyviams ir stebėtojams pasisekė, kad vandens ežere buvo daugiau nei debesyse.

  

O. Truchano taurės regatos dalyviai puošė ežerą burėmis.

 

Neptūnas brido iš vandens mojuodamas trišakiu.

Neptūnas mojavo trišakiu

Vandens šventė prie Rėkyvos ežero prasidėjo tradiciškai – nedraugiškai nusiteikusiu dangumi. Tik kai dainininkui Radžiui trečią kartą užstrigo fonograma, nušvito saulė ir susirinkę žmonės dar labiau pralinksmėjo. Radžis nepasimetė ir baigė dainas dainuoti be muzikos.

Be moteriškių širdis virpinusio dainininko, šventėje koncertavo ir studija "Svirplys" su Romuliadu Šokoliadu (Romualdas Trijonis), modernaus folkloro grupė "Aisva", Vudis. Trumpai purškęs lietus pavakarę visai nurimo, todėl šokti ir trypti dangus netrukdė. Mažesnieji ridenosi pripučiamais kamuoliais, vyresni šoko po skėčiais. Močiutės patogiai sėdėjo ant suoliukų ir besišypsodamos klausėsi koncerto.

Ežere pasirodė kateris, iš kurio išlipo šventės siela Neptūnas. Jau kelintus metus šį personažą įkūnija Šiaulių dramos teatro aktorius Rolandas Dovydaitis. Jis prisistatė Poseidono giminaičiu ir palinkėjo visiems gero vakaro.


 

Spor­ti­nin­kai dėl stip­raus vė­jo vos iš­lai­kė bur­lai­vius neap­vir­tu­sius.

 

Šiau­lie­čiai ža­vė­jo­si bu­rė­mis nuo Rė­ky­vos til­to.

Vėjas nešė per bangas

Savaitgalį virš Rėkyvos ežero plaukė ne tik muzika, bet ir burės. Čia vyko regata keliautojo, fotografo ir gamtosaugininko Olego Truchano taurei laimėti. Ji rengiama jau devintus metus iš eilės.

Olegas Truchanas - garsus keliautojas, fotografas, gamtosaugininkas ir etnografas. Jis gimė ir gyveno Šiauliuose. Čia įgijo fotografijos žinių. Baigė Šiaulių berniukų gimnaziją (dabar – Juliaus Janonio gimnazija). Šiauliuose susidomėjo ir buriavimu bei kitokiu vandens sportu.

   

Dai­ni­nin­kas Ra­džis links­mi­no či­go­niš­ka ma­nie­ra tlie­ka­mais lie­tu­viš­kais šla­ge­riais.

Kartu su šeima dėl sovietų okupacijos pasitraukė į Vokietiją, vėliau emigravo į Australiją, kur liko iki gyvenimo pabaigos. O. Truchanas žuvo Tasmanijoje 1972 metų sausio 6 dieną, tyrinėdamas Gordono upę. Lietuvis savo visuomenine veikla išgelbėjo kone visą Tasmanijos gamtą. Tuomet pramonė pradėjo skverbtis į žmogaus nesudarkytą Tasmanijos salos gamtą.

O. Truchano taurės regatoje dalyvavo 59 dalyviai iš visos Lietuvos. Dvi dienas trukusiose varžybose šio vandens sporto mėgėjai rungėsi penkiose kategorijose. Didžiausioje - "Optimist" jachtų - klasėje nenugalimas buvo Kristupas Vaičiukauskas iš Platelių.

"Laser Radial" klasėje nugalėjo šiaulietis Kęstutis Berezinas. Kilinių klasėje, kurioje jachtos įgulą sudaro trys sportininkai, nugalėjo kuršėniškių komanda: Aidas Kasputis, Arnas Prapuolenis ir Ugnė Kasputytė.

Pramogų netrūko ir ant kranto.

Autoriaus nuotr.

Ant burlentės nepavejamas ir greičiausias buvo biržietis Vitalijus Jesiūnas. Šverbotinių jachtų klasėje nugalėjo šiauliečiai Eugenijus Drazdauskas, Irmantas Eidukas ir Aurelijus Buivydas.

Šventės organizatorė buriavimo trenerė Irutė Žičkuvienė teigia, kad varžybos vyko įtemptai ir kovingai. Antrą dieną vėjas pakilo iki 6 metrų per sekundę. Burlaiviai tiesiog skrido vandens paviršiumi.



Reikėjo berniukams...

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Jaunas talentingas lietuvių kilmės JAV lakūnas Feliksas Vaitkus 1935 m. vienas perskrido Atlantą. Taip simboliškai jis užbaigė Stepono Dariaus ir Stasio Girėno didvyrišką, tačiau tragiškai pasibaigusį skrydį 1933-iaisiais. Paradoksalu, kad F. Vaitkaus skrydžio atminimą išsaugojo airiai, o ne lietuviai.

  
F. Vait­kaus vin­je­tė.
 

Lakūno su­ti­ki­mas Gruz­džiuo­se 1935 me­tais.

Pirmoji "Lituanica"

Apie S. Dariaus ir S. Girėno skrydį žino kiekvienas, nors kartą rankose laikęs dešimties litų banknotą. Jų skrydis prasidėjo lygiai prieš 78 metus. Apie šiuos du vyrus dainuojamos dainos, jų vardu pavadintos gatvės kone kiekviename mieste.

Istorijos šaltiniai teigia, kad du atkaklūs lakūnai 1932 m. nusipirko lėktuvą, kurį kruopščiai tobulino metus. Amerikos lietuviai surinko pinigų skrydžiui per Atlantą paremti, nes rimto rėmėjo taip ir neatsirado.

1933 m. liepos 15 d. 6 val. 24 min. lėktuvas "Lituanica" pakilo iš Niujorko. Įvykio liudininkai prisimena, kad lėktuvas pakilo sunkiai, nes buvo gausiai pakrautas degalais ir tepalais.

Jau liepos 16 d. vakarą uždegti Kauno radijo stoties bokštų žibintai laukė parskrendančių dangaus brolių. Aleksoto oro uoste buvo susirinkusi apie 25 tūkst. žmonių minia. Lėktuvas turėjo atskristi liepos 17 dieną apie 2-3 valandą nakties, tačiau didvyrių Lietuva nesulaukė.

Skrisdama pro Berlincheno miestelį, "Lituanica" nukrito dėl iki šiol vis dar neišaiškintų priežasčių. Tuo metu siautė didžiulė audra. Lėktuvas sudužo šalia Kuhdamo kaimo Soldino apylinkėse (dabartinė Lenkijos teritorija).

F. Vaitkaus lėktuvas "Lituanica II" po avarinio nusileidimo Arijoje netoli Balinrobo miestelio.

Didvyrių testamentas

Praėjus vos porai metų, į dangų pakilo Felikso Vaitkaus pilotuojamas lėktuvas "Lituanica II". Narsuolis užsimojo atlikti S. Dariaus ir S. Girėno pradėtą darbą. Kartais sakoma, jog tai buvo pirmųjų lakūnų testamento išpildymas.

F. Vaitkus gimė 1907-aisiais lietuvių šeimoje. Jo tėvai į Ameriką emigravo dar 1904-aisiais. Legendinį skrydį finansavo Čikagos lietuvių bendruomenė.

1935 m. rugsėjo 21 d. F. Vaitkus vienmotoriu lėktuvu "Lituanica II" pakilo Floyd Benneto aerodrome Niujorke. Ore išbuvęs 23 valandas, įveikęs daugiau nei penkis tūkstančius kilometrų, jis jau skrido virš Airijos. Dėl blogo oro lėktuvas sunaudojo per daug degalų. Pilotas jautėsi pervargęs nuo kovų su audromis, todėl nusprendė leistis.

Lakūno žemėlapis buvo netikslus, jame nebuvo pažymėtas visai netoli esantis aerodromas. Besileisdamas ant laukų netoli Balinrobo miestelio, jis gerokai aplamdė savo lėktuvą. Iš pradžių manyta, kad orlaivis sudužo nepataisomai, tačiau netoliese esančiose dirbtuvėse buvo suremontuotas už 400 svarų.

Visas pasaulis sužinojo, kad drąsuolis lietuvis įveikė Atlantą, tačiau nepasiekė gimtinės. Pasklido legendos apie laimės kūdikį, kuris iš sudužusio lėktuvo išlipo be menkiausio įbrėžimo. Vien įveikti Atlantą vienam tais laikais buvo nutrūktgalviškas žygdarbis. F. Vaitkus buvo šeštasis įveikęs Atlantą lėktuvu ir ketvirtasis tai padaręs vienui vienas.

F. Vaitkaus skrydis pradžiugino ne tik Lietuvą, bet ir Airiją. Balinrobe F. Vaitkaus skrydžio minėjimas - didžiausia miestelio metų šventė. Čia įkurtas muziejus, kuriame eksponuojamos lėktuvo liekanos su F. Vaitkaus autografais. Eksponuojamos istorinės nuotraukos, surinkta lakūno biografija.

Po skrydžio F. Vaitkus keliavo po Lietuvą, kur tiek miestuose, tiek miesteliuose buvo sutinkamas didžiuliais paradais su kareivių rikiuotėmis ir orkestrais. Lietuviams šio lakūno žygdarbis tarsi nuplovė S. Dariaus ir S. Girėno paliktas žaizdas. Grįžęs į JAV, jis ir toliau tarnavo karinėse pajėgose. Studijavo aeronautiką Viskonsino universitete. Mirė Vokietijoje 1956 metais.

  

Laiškas, kuris kartu su F. Vaitkumi perskrido Atlantą.

 

Pašto ženklas legendiniam skrydžiui atminti.

Sunaikinta atmintis

O kas nutiko antrajai "Lituanicai"?

Istorikai ir kiti specialistai visada žinojo apie F. Vaitkaus skrydį, tačiau sovietmečiu jis buvo ištrintas iš visuomenės atminties. "Lituanica II" po legendinio skrydžio, kritimo ir remonto buvo dislokuota Šiaulių Zoknių kariniame oro uoste. 1940 metais čia pradėjo šeimininkauti Rusijos kariai, kurie legendinį lėktuvą, kaip ir daugumą kitų, panaudojo pratyboms kaip bombardavimo taikinius. Sovietiniam režimui F. Vaitkaus atminimas buvo neparankus, nes lakūnas buvo aukštas JAV karininkas.

Zoknių karinis oro uostas 1935-aisiais.

Iš Petro KAMINSKO asmeninio archyvo

Dabar kolekcininkai negali pasidžiaugti dideliu atvirukų ar pašto ženklų su F. Vaitkumi kiekiu, tačiau galima pamatyti kitokių šį skrydį primenančių vertybių.

1933-iaisiais Lietuvos ir JAV pašto sistemos sutarė, kad laiškai gali būti gabenami oro keliu. F. Vaitkaus lėktuvas taip pat gabeno laiškus, vieną kurių savo atvirukų kolekcijoje turi šiaulietis Petras Kaminskas.

Daug istorinės medžiagos yra surinkęs Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės Tarptautinio bendradarbiavimo vyriausiasis specialistas Alvydas Tamošiūnas. Apie F. Vaitkų žurnalistė Edita Mildažytė neseniai sukūrė dokumentinį filmą "Solo virš Atlanto".

Tiesa, Airijoje besiformuojančios lietuvių bendruomenės pastebėjo, kad airiai mūsų lakūną laiko savo didvyriu. Kodėl mes apie jį žinome tiek mažai?





Su dovanomis - po pirmosios nakties

Oksana LAURUTYTĖ

"Šiauliečiai dėl mūsų pasistengė iš visos širdies, o miestas taip gausiai išpuoštas, kad niekas negali nepastebėti, koks puikus renginys vyksta", - šypsojosi Taisa Aruma, latvių liaudies šokių "Katvari" vadovė. Šypsojosi ir kiti į tarptautinį folkloro konkursą-festivalį "Saulės žiedas" atvykę užsienio šalių kolektyvų nariai ir dėkojo organizatoriams, miesto vadovui įteikė ir iš jo gavo atminimo dovanų. Tačiau didžiausią dovaną - susipažinimą su tolimų ir artimų šalių kultūra, džiaugsmą akims, ausims ir širdims - gavo šiauliečiai. Ketvirtą kartą surengto ir dar tebevykstančio festivalio dalyviai negailėjo savęs šokdami, dainuodami, grodami - širdžių šiluma pasidalijo ir žiūrovai, ir dalyviai.

Šventinė "Saulės žiedo" eisena buvo spalvinga ir džiaugsminga. Festivalio dalyviai šoko, dainavo, grojo

Orus stebi NATO kariškiai

Trečiadienį į tarptautinį folkloro konkursą-festivalį "Saulės žiedas" atvykę užsienio šalių kolektyvai susitiko su Šaulių meru Justinu Sartausku, kuriam įteikė dovanų - gėrimų, skanėstų, kompaktinių diskų, piniginę, o Nepalo delegacija ant galvos uždėjo juodą Nepalo kepuraitę su ženkliuku - sukryžiuotais kardais. Ką reiškia šis ženklas, meras žadėjo išsiaiškinti koncertų metu.

Festivalio direktorė Rūta Stankuvienė, pasveikinusi festivalio dalyvius su pirmąja naktimi Šiauliuose, atskleidė paslaptį - jei lis, tai tik trumpai ir nedaug. Pasirodo, direktorė dukart per dieną skambina NATO kariškiams, kurie valandos tikslumu pasako, koks bus oras.

Paaiškėjo, kad kariškiai tikrai žino, ką kalba - vidurdienį prasidėjęs lietus greitai liovėsi gadinti nuotaiką, tad vakare į konkursą atvykę vienuolikos užsienio šalių ir būrys Lietuvos kolektyvų galėjo ramiai prisistatyti Šiauliams šventinėje "Saulės žiedo" eisenoje.

Eisenoje buvo galima išvysti Karelijos (Rusija), Austrijos, Slovakijos, Lenkijos, Latvijos, Nepalo, Slovėnijos, Sicilijos (Italija), Baltarusijos ir, žinoma, Lietuvos atstovus, pasipuošusius tautiniais rūbais. Svečių turėjo būti daugiau, tačiau kolektyvai iš Nigerijos, Kolumbijos, Jordanijos ir Serbijos neatvyko, nes negavo vizų.

"Mes labai norime padėkoti konsului Robertui Tamošiūnui, kuris padėjo gauti vizas, ir atvežėme linkėjimų nuo Karelijoje esančio lietuvių kolektyvo "Rasa", - džiaugėsi iš Petrozavodsko atvykusio liaudies ansamblio "Karjala" meno vadovas Andrej Anisimov. Karelai sako norėję atvykti į užpernai rengtą festivalį, tačiau negavo vizų. Šiemet pasisekė, tad jie labai džiaugiasi, kad gali parodyti, kuo unikali finougrų kultūra, ir dalyvauti konkurse.

Konkurse erotinių žaidimų nerodė

IV tarptautinis folkloro konkursas-festivalis unikalus tuo, kad jo metu dalyviai ne tik koncertuoja, bet ir dalyvauja vieninteliame Rytų Europoje rengiamame konkurse. Šiame konkurse kolektyvai rungiasi dėl "Grand Prix". Premijos įteikimo ceremonija vyks sekmadienį 19 val. baigiamojo festivalio koncerto didžiojoje scenoje metu.

Festivalio dalyviai Šiaulių merui Justinui Sartauskui dovanojo ir vyno, ir suvenyrų, ir net piniginę, kad jau būtų pradėti rinkti pinigai kitam "Saulės žiedui".

Dvi dienas tarptautinė komisija Kultūros centre vertino kolektyvų pasirodymus. Dalyviai rodė, kuo jų kultūra yra unikali - šokį, dainą, muziką - ir kaip meistriškai gebama tai pristatyti.

Tiesa, ne visi kolektyvai drįso parodyti autentišką folklorą. Karelijos liaudies ansamblio "Karjala" meno vadovas Andrej Anisimov sakė, kad finougrų kultūra unikali žaidimais. Jie neturi žodžio "šokis". "Mes ir šokius žaidžiame, ir kadrilį vaikštome", - šypsojosi jis.

Anot pašnekovo, karelų kultūra garsėja erotiniais žaidimais, kurių konkurse etikos sumetimais nerodyta ir jaunimas dabar, žinoma, jų nebežaidžia. Vienas tokių - žvakės gesinimas. Vaikinai ir merginos šiam žaidimui ruošdavosi iš anksto - prisivalgydavo žirnių. Tada būdavo uždegama žvakė ir jaunuoliai, atsukę į ją pasturgalius, mandagiai tariant "vėjuodavo". Kieno "vėjelis" įžiebdavo didžiausią liepsną, tas nugalėdavo. "Į žvakės šviesą atsuktas užpakalis atrodydavo labai erotiškai", - sakė pašnekovas.

Kitas žaidimas, dažniausiai žaidžiamas per Kalėdas, buvo "numirėlio žadinimas". Vaikinas vaidindavo numirėlį. Atsiguldavo nuogas ant stalo ir būdavo pridengiamas "marška". Burnoje laikydavo įsikandęs obuolį, kad šypsena baisi atrodytų. Po stalu įsitaisydavo kitas vaikinas. Merginos eidavo prie "numirėlio" ir turėdavo bučiuoti. Po stalu besislepiantis vaikinas puldavo merginą ir čiupinėdavo jos intymias vietas. "Visko būdavo, net marškiniai tokių žaidimų metų plyšdavo. Karelijoje rengtuose liaudies susibūrimuose būdavo daug tokių žaidimų. Jaunimas žaisdavo, žaisdavo ir prisižaisdavo. Nebūtų žaidimų, nebūtų ir santuokų", - juokėsi A. Anisimov.

Atsisveikinimas - sekmadienį vakare

Trečiadienį vakare kolektyvai koncertavo didžiojoje scenoje, pastatytoje prie "Senojo dvaro". Koncertas "Mūsų valstybė - saulės žiede", buvo skirtas Valstybės dienai ir vieneriems metams iki penktųjų TAFISA pasaulio sporto žaidynių paminėti.

"Laba diena, Šiauliai!" - choru iš scenos žiūrovus pasveikino svečiai. Žiūrovai lietuviškus pasveikinimus sutiko audringais plojimais. "Namasteeeee!" ("Dievas manyje sveikina Dievą tavyje", - aut. past.), - džiaugsmingai svečius iš Nepalo sveikino renginio vedėja. "Namasteeee!" - džiaugėsi širdingai pasveikinti menininkų klubo iš Katmandu svečiai.

  

Itin daug džiaugsmo patyrė mažieji festivalio lankytojai - aptvare smagiai šokinėjo du ožiukai, kuriuos vaikai galėjo ne tik paglostyti, pašerti, bet ir sugalvoti jiems vardus ir nupiešti. Vaikų piešiniai dalyvaus naujienų portalo "Etaplius.lt" ir bendrovės "Gubernija" rengiamame konkurse. Gražiausių piešinių nugalėtojai bus apdovanoti "Gubernijos" giros gėrimu "Du ožiukai".

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Atidarymo koncertas tęsėsi iki nakties, na, o šiandien, penktadienį, nuo 15 val. festivalio dalyviai žiūrovų laukia koncerte prie Dailės galerijos, nuo 17 val. - prekybos centre "Saulės miestas", o 19 val. - vėl didžiojoje scenoje. Šeštadienį linksmybių siautulys bulvare prasidės jau nuo 11 val. ryto.

Gražiausia šiaulietė - "Mis Lietuvos" finale

Oksana LAURUTYTĖ

Praėjusį šeštadienį klube "Martini" vykusiame grožio konkurse "Mis Šiauliai 2011" nugalėtoja tapo 177 cm ūgio septyniolikmetė šiaulietė Deimantė Petrauskaitė. Gražiausios Šiaulių merginos titulą laimėjusi gražuolė tiesiu taikymu pateko į "Mis Lietuva 2011" finalą, kuris vyks liepos 6-ąją Palangos vasaros estradoje. Konkurso organizatorė Vaida Židonytė žada, kad palaikyti Deimantės finale su plakatais vyks visos Šiaulių konkurso dalyvės.

Atskleidė savo vaikystę

Konkurso "Mis Šiaulių kraštas 2011" dalyvės komisijos narius, klubo svečius bei jų palaikyti atėjusius artimuosius nukėlė į vaikystę. Buvo parodytas trumpas filmukas apie merginas, nugalėjusias grožio konkursuose nuo 2007-ųjų. Parodytos ir šių metų konkurso dalyvių dešimtuko vaikystės nuotraukos.

Net 500 spalvotų balionų išpuoštame klube netrūko geros nuotaikos, vaikiškų dainelių, spalvotų suknelių ir aikystę menančių didelių kaspinų. Konkurso dalyvės priminė, kokia graži, trapi ir kupina šviesiausių svajonių yra mergaičių vaikystė.

"Visos mergaitės svajoja tapti princesėmis. Parodydami, kaip vaikystėje atrodė konkurso finalistės, suteikėme daug šiltų emocijų žiūrovams", - sakė konkurso organizatorė Vaida Židonytė.

Organizatorė prisipažino šiek tiek bijojusi, kad konkurso finalas, surengtas klube, gali nustebinti žmones, tačiau sumanymas pasiteisino. "Jauki erdvė, merginų paprastumas ir žaismingumas visus sužavėjo", - džiaugėsi V. Židonytė.

Finaliniame "Mis Šiauliai 2011" konkurse dalyvavo 10 merginų, tačiau karūna atiteko tik vienai. Komisijos narius sužavėjo ir gražiausios šiaulietės titulą "Mis Šiauliai 2011" laimėjo J. Janonio gimnazijos gimnazistė Deimantė Petrauskaitė. Komisijos vienbalsiai išrinktai nugalėtojai atiteko daugybė rėmėjų dovanų bei teisė dalyvauti konkurso "Mis Lietuva 2011" finale.

Grožio konkurse pirmosios vicemis titulą laimėjo Eglė Lesčinskaitė, antrąja vicemis išrinkta Viktorija Vaidžiulytė. "Mis Talentas" tapo Gintarė Daniusevičiūtė. Ši nuostabaus balso gražuolė komisiją sužavėjo sugiedojusi "Ave Maria". Kitos merginos dainavo, šoko, skaitė eiles, rodė savo darytas fotografijas, bandė papirkti komisiją iš savo keptų sausainių sukurta įspūdinga puokšte.

Keturios konkurso "Mis Šiauliai 2011" laureatės laimėjo poilsinę kelionę į Rodo salą (Graikija).

Pasisekė ir kitoms finale dalyvavusioms merginoms. Visos finalininkės, kaip ir kasmet, kartu su konkurso organizatore V. Židonyte keliaus pailsėti į pasirinktą Lietuvos kurortą.

Palangos laukia gražuolių antplūdis

Grožio konkurse Deimantė dalyvauja nebe pirmą kartą. Pernai tame pačiame konkurse ji laimėjo pirmosios vicemis titulą.

"Esu labai laiminga ir dėkinga mamai, nes ji mane paskatino dar kartą dalyvauti šiame konkurse. Žinoma, dėkoju ir Vaidai už palaikymą, patarimus", – džiaugsmo ašarų neslėpė D. Petrauskaitė.

Konkurso "Mis Šiaulių kraštas 2011" nugalėtoja Deimantė jau prisijungė prie dar trylikos konkurso "Mis Lietuva 2011" finalo dalyvių.

    
 

Gražuolės dainavo, šoko, skaitė eiles, rodė savo darytas fotografijas, bandė papirkti komisiją kepiniais ir sąmoju.

Artūro STAPONKAUS nuotr.

V. Židonytė sako, kad šiųmečio konkurso dalyvės buvo itin draugiškos. Sekmadienį susirinkusios vakarieniauti jos nusprendė, kad pasipuoš konkurso marškinėliais, pūstais sijonėliais ir nešinos plakatais palaikys Deimantę grožio konkurso finale Palangoje. "Žiūrovai galės įvertinti, kurios merginos gražesnės - šiaulietės ar gražuolės iš visos Lietuvos", - šmaikštavo V. Židonytė.

Manekenė ir grožio namų "Classy Beauty" savininkė V. Židonytė konkursą "Mis Šiaulių kraštas" atgaivino prieš penkerius metus. Organizatorė pati konkurse yra laimėjusi "Mis Foto" ir "Mis Publika" titulus.

Šiųmečio konkurso atrankoje dalyvavo per 300 merginų. Rengėjams teko įdėti nemažai triūso, kol buvo atrinktas finalininkių dešimtukas.

Atranka buvo paskelbta internete, merginų prašyta nurodyti ūgį, svorį, atsiųsti fotografijų. Organizatoriai buvo gavę ir kompiuterio programomis padailintų nuotraukų.

Aitvaras neša svajonės link

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Kai vėjas išverčia medį ar nugriauna reklaminį stulpą, pamatome, koks jis galingas. Vėjas gali sukti turbinas, nešti laivus per bangas. Jis lengvai pakelia žmogų ir nuneša į kitą ežero krantą. Netikite? Susipažinkite su jėgos aitvarų mėgėjais.

ei kartą pavyko pakinkyti vėją, "kaitavimo" mesti jau nebeįmanoma.

Sniegu, vandeniu ir ledu

Ne vienam teko rankose laikyti paprastą aitvarą. Ne vienas ir pagalvojo - jeigu aitvaras būtų daug didesnis, ar jis mane pakeltų? Taip, jei tai yra jėgos aitvaras, vadinamasis "kaitas".

"Kaitavimas" - Lietuvoje jau prigijusi pramoga ir sporto šaka. Žmogų tempiantis aitvaras gali būti įvairaus dydžio, o sportininkas gali rinktis, kokiu paviršiumi nori skrieti: ledu, sniegu ar vandeniu.

Šiaulietis Bernardas Maksimavičius jėgos aitvarų sportu užsiiminėja jau šešerius metus. Visą gyvenimą jį traukė ekstremalumas ir judesys. "Bandžiau viską, išskyrus šaškes", - sako Bernardas, jėgas mėginęs graikų-romėnų imtynėse, išdarinėjęs triukus motociklu. Tačiau tikrą sielos džiaugsmą rado pakinkęs vėją.

"Motociklas greitai atsibodo. Prieš aštuonerius metus davė draugas išbandyti "kaitą". Užsidegiau ir nuo to laiko stengiuosi nepraleisti progos paskrajoti su vėju", - pasakoja sportininkas.

Bernardas prisimena, kad iš pradžių nesisekė. Prakaitas liejosi upeliais. Kai draugo aitvaras kartą skaudžiai tėškėsi į žemę, vaikinas suprato, kad teks įsigyti savo, nes jau neatsispirs šiam pomėgiui. Tad pardavė motociklą ir įsigijo dėvėtą aitvarą.

Pasak Bernardo, jėgos aitvaras gali būti naudingas ir sveikatai. Kartą slidinėdamas jis susilaužė raktikaulį. Net daktarai siūlė mesti visus ekstremalius užsiėmimus, tačiau "kaitavimas" padėjo greičiau išgyti. "Nugaros skausmus taip pat išsigydžiau aitvaru. Plaukimas vandeniu prilygsta meditacijai ir psichologo konsultacijai. Gydytojai teigia, kad jėgos aitvarai - sveikas sportas, tačiau viskam yra ribos. Juk retas olimpietis yra sveikas", - tikina ekstremalas.

Rekomendacija - mokytis

Sakoma, kad mokytis "kaituoti" geriausia žiemą ant sniego. Pavojingiausia - ant ledo su pačiūžomis, nes galima įvystyti didžiulį greitį. Jei vandens paviršiumi skriejama apie 40 kilometrų per valandą greičiu, tai ant ledo - apie 60. Vasarą smagiausia ant jėgos aitvaro lentos skrieti per bangas.

  

„Kaitas“ – didžiulis aitvaras.

 

Jei pradedi tikėti, kad esi stipriausiais, žiūrėk, papūs gūsis ir nuneš kaip viščiuką.

Profesionalai nepataria pradedantiesiems nerti stačia galva į šį sportą. Reikėtų daug ko išmokti: valdyti aitvarą, atsistoti ant lentos, jausti savo kūną ir viską suderinti. Yra ir "kaituotojų" etikos taisyklės, pavyzdžiui, vėjas gali supainioti dviejų sportininkų aitvarų virves - stropas, tada reikia susitarti, kuris kurį praleis.

Didžiausia pradedančiųjų smalsuolių klaida – manymas, kad viskas čia labai paprasta ir elementaru. Dažnai fiziškai stiprūs jaunuoliai nepagalvoja, kad vėjas stipresnis už bet kokius raumenis, nes jo jėga - didžiulė. Pabandykite užsikabinti už pravažiuojančio sunkvežimio ir jį sulaikyti. Skriejant per bangas, vanduo yra asfalto kietumo. Tad jėgos aitvarų mėgėjai, kaip ir alpinistai, mėgsta sakyti, kad stichijos nenugalėsi. Ji leidžia mėgautis arba skaudžiai pamoko.

Skirtingam vėjui ir sportininko svoriui yra pritaikyti skirtingo dydžio jėgos aitvarai. Pradedantiesiems būtinas šalmas bei kitos apsaugos priemonės, tinka riedutininkų, slidininkų, motociklininkų. "Kaituojant" šaltame vandenyje, praverstų ir specialus narų kostiumas.

  

Vėjas lyg mustangas - nesusitarsi, bet jei leidžiasi kinkomas - pirmyn!

 

Bernardas jėgos aitvarais susidomėjo daugiau nei prieš septynerius metus.

Gyvenimo būdas

Pasak Bernardo, Šiauliai jėgos aitvarų sportui - dėkinga vieta. Puikiai tinka Rėkyvos ežeras. Norintiems patirti gerokai aštresnių įspūdžių - visai netoli Baltijos jūra.

Tačiau Lietuvos "kaituotojai" vis dėlto dažnai vyksta paskraidyti bangomis į Latviją. Kaip ir daugumoje pramoginių sričių, Latvija lenkia mus visa galva.

 Bernardo MAKSIMAVIČIAUS asmeninio archyvo nuotr.

Tie, kurie gali sau leisti, važiuoja ir į šiltesnius kraštus. Čia "kaituoti" geriau: ilgesnis vėjo sezonas, lygesnis vėjas. Bernardui teko pakinkyti vėją už Atlanto, Floridoje. Ekstremalas pastebėjo, kad mūsų jėgos aitvarų mėgėjai sportiškesni.

Vėją, beje, mielai pasikinko ir moterys. "Kartais manęs klausia, ar "kaitavimas" reikalauja daug fizinės jėgos. Taip, - nusišypso pašnekovas. - Iš pradžių kiekviena sportinė veikla to reikalauja. Paskui užsigrūdini, pripranti."

Pastaruoju metu Bernardas vis daugiau laiko skiria dar vienai savo aistrai - fotografijai. "Vienas kitam netrukdo, tik papildo", - teigia jaunuolis ir prisipažįsta, kad "kaitavimas" ir fotografija panašūs - užsimetei įrankius ant pečių ir eini kur nori.






Tytuvėnų vienuolynas - bilietas ir investicija į ateitį

Eva JAGMINAITĖ

Vienas didingiausių baroko paminklų šiaurės rytų Europoje prikeltas naujam gyvenimui. Prieš savaitę Tytuvėnuose iškilmingai lankytojams atidarytas restauruotas bernardinų vienuolynas, kuriame įsikūrė ir vienintelis Šiaulių vyskupijoje Sakralinis muziejus. Iškilmes paženklino ir kitas svarbus įvykis – Tytuvėnų vasaros festivalis. Į restauruoto vienuolyno atidarymo šv. Mišias, šventinius koncertus bei Šv. Antano atlaidus susirinko kone visas Lietuvos kultūrinio pasaulio elitas, kunigai ir vyskupai. Nei kultūros ministras Arūnas Gelūnas, nei Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė negailėjo gerų žodžių ne tik rekonstrukcijos iniciatoriams, bet ir darbininkams, kurie dirbo negailėdami dienų ir naktų.

  

Už daugiau nei 10 milijonų rekonstravus Tytuvėnų vienuolyną, eilės laukia ir Tytuvėnų bažnyčia. Reikėtų atnaujinti fasadą, vidų, kiemelio arkas.

 

Restauratoriai, nuvalydami storą dažų sluoksnį, kantriai po milimetrą atkūrė autentiškas vienuolyno sienų freskas.

Eksponatai iš visos apskrities

Per metus Tytuvėnų vienuolyną aplanko daugiau nei septyni tūkstančiai turistų, o bažnyčioje amžina meilę prisiekia sužadėtiniai ne tik iš Šiaulių, Kelmės ar kitų artimų apylinkių, bet ir klaipėdiečiai, kauniečiai, vilniečiai. Kunigas Rimantas Žaromskis neabejoja, kad rekonstravus vienuolyną padidės ne tik turistų susidomėjimas šiuo unikaliu architektūriniu paminklu, bet dėl savito grožio šią bažnyčią žmonės dažniau rinksis ir krikštynoms ar santuokos sakramentui.

Buvusios bibliotekos patalpose įkurdintame Sakraliniame muziejuje - eksponatai iš visos Šiaulių apskrities. Dalį jų muziejus pasiskolino, kitus surinko bažnyčios klebonas R. Žaromskis. Kunigas pats važinėjo po apskrities bažnyčias ir prašė vieninteliam Šiaulių vyskupijos Sakraliniam muziejui padovanoti liturginių reikmenų, paveikslų, kitų sakralinių daiktų. Už tokį didelį kruopščiai atliktą darbą gerų žodžių negailėjo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis.

Restauruojant didžiulis dėmesys buvo skirtas vienuolyno sienoms – nuvalius dažų sluoksnį naujam gyvenimui buvo prikeltos freskos. Lankytojai akies krašteliu gali pažvelgti ir į pagal autentišką paveikslą atkurtas vienuolių celes.

Darbai nesustos

Vienuolyno restauracija kainavo daugiau nei dešimt milijonų litų. Daugiausia lėšų (9 mln.) gauta iš Europos Sąjungos, 1 mln. prisidėjo mūsų šalies Vyriausybė, dar 140 tūkst. skyrė Kelmės rajono savivaldybė.

  

Kultūros ministras Arūnas Gelūnas (antras iš kairės) įsitikinęs, kad Tytuvėnų vienuolyno ansamblis - vienas svarbiausių Lietuvos kultūrinio paveldo objektų.

 

Bažnyčios kiemelio arkadose netilo klasikinės muzikos garsai.

Į atidarymą atvykęs kultūros ministras A. Gelūnas pažadėjo ir toliau ieškoti lėšų toliau rekonstruoti Tytuvėnų vienuolyną ir bažnyčią, nes nedelsiant reikia pakeisti vienuolyno stogą, atnaujinti bažnyčios išorę ir vidų, renovuoti vienuolyno kiemelio arkas. Ministras Tytuvėnus pavadino vienu didžiausių Lietuvos kultūros perlų. "Tai mūsų bilietas ir investicija į ateitį. Tikiuosi, kad kolegos Vyriausybėje mane išgirs. Čia būtina plėtoti ir kitą infrastruktūrą, sudaryti sąlygas turistams apsistoti, patogiai pasistatyti automobilius. Galiu pripažinti, kad šiam objektui iki šiol buvo skiriama per mažai dėmesio, tačiau reikia nepamiršti, kad vietos, kaip ši, yra ne tik mūsų dvasingumo simbolis, bet ir svarbus kultūrinio paveldo akcentas", - darbų pabaigtuvėmis džiaugėsi A. Gelūnas.

Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius ne tik džiaugėsi, kad atgaivintas dar vienas katalikų bendruomenei svarbus unikalaus paveldo objektas, bet ir priminė, kad bažnyčia už tokį paveldą turi jausti didžiulę atsakomybę ir nenustoti vykdyti švietėjiškos veiklos.

Iškilmingas restauruoto vienuolyno atidarymo šv. Mišias laikė Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Drauge su juo palaimos susirinkusiesiems ir šviesios ateities vienuolynui meldė Lietuvos dvasininkai.

Autorės nuotr.

Besituokiančių sužadėtinių patogumui ateityje ketinama įkurti civilinės santuokos patalpas, iš kurių jaunavedžiai galės žengti tiesiai prie altoriaus. Ketinama atkurti biblioteką. Beje, būtent vienuolyno kiemas šeštadieniais knibždėte knibžda besifotografuojančių jaunavedžių, nes autentiški arkiniai vienuolyno koridoriai ir sienos itin mėgiamos fotografų ir operatorių.

Istorinės statybos geradarių pastangomis

Atrodytų, jog pats Aukščiausiasis saugo vienuolyną, kuris iki šių dienų išliko beveik nepaliestas karų ir gaisrų.

Ketvirtąjį gyvavimo šimtmetį skaičiuojančio - 2014-aisiais 400 metų sukaktį švęsiančio - architektūrinio ansamblio ištakos Tryškiuose. Juose 1614-ųjų gegužės 1-ąją Andriejus Valavičius bernardinų vienuoliams surašė aktą dėl ketinimo Tytuvėnuose statyti vienuolyną. Šiuo tikslu iškart skyrė 700 auksinų. Vėliau kasmet A. Valavičius skyrė vis po didesnę sumą, iš viso 10 tūkst. auksinų. Fundatorius pageidavo, kad bažnyčios ir vienuolyno pastatai būtų puošnūs ir gražių proporcijų. Po jo mirties 1620 metais 1000 auksinų altoriui ir bažnyčios interjerui įrengti skyrė Kotryna Valavičienė. Ji 60 lietuviškų grašių kapų skyrė A. Valavičiaus epitafijos marmurinei lentai, o 1630-aisiais testamentu Tytuvėnų bažnyčiai užrašė dar 300 auksinų.

Net šešiolika metų užsitęsusioms bažnyčios ir vienuolyno statyboms pagalbos ranką ištiesė LDK iždininkas Jeronimas Valavičius, užrašęs vienuolynui didelius sklypus Tytuvėnuose. Jis skyrė dotacijas pinigais ir javais, teikė kitokią paramą.

1618 m. iškilmingai padėtas kertinis akmuo. Bažnyčios statybą savo lėšomis rėmė ir Gardino seniūnas P. Valavičius. Žemaičių bajorai bažnyčiai ir vienuolynui dovanojo lėšų, vertingų daiktų. E. Valavičius pirko paveikslus ir sumokėjo už didįjį varpą.


Meno kūriniai ant ratų

"Tiuningas" - liežuvis neapsiverčia šios meno pakraipos vadinti transporto priemonių puošyba, tobulinimu... Tai daugiau nei kaspinų rišimas ant veidrodėlių ar naujų ratlankių montavimas. Meistrai gali neatpažįstamai pakeisti automobilio formą, o ant kėbulo nupiešti ne tik kaukolę, bet ir Didįjį kanjoną. Entuziastai geba motociklo rėmą paversti riedančiais žmogaus griaučiais, o automobilį – važinėjančia sofa.

  

Šis motociklas, riedantis Amerikos keliais, pasaulyje garsėja savo išskirtiniu dizainu.

 

Motoroleris "Vespa GT" - tarsi medinis.

Miniatiūrinė dažykla

Posakis, kad vyrai – vaikai, tik šių žaislai didesni, gana teisingas. Jam pritartų praktiškai visi automobilių puošybos ir tobulinimo srityje dirbantys meistrai.

Šiaulietis Tadas Juodžiukynas jau penktus metus kone kasdien laiko ant kelių skardos gabalą ir margina jį aerografu. Tai mažytis dažymo aparatas, galintis išpurkšti 0,2 milimetro storio dažų liniją. Kol jais padengs visas motociklo detales, meistras gali užtrukti ir dvi savaites. Darbo kaina - nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių litų, priklausomai nuo piešinio ploto, sudėtingumo, dažų kokybės.

Laisvo laiko beveik neturintis menininkas piešia ne tik fantastinių filmų herojus ar kaukoles, bet viską, kas transporto priemonės savininką gali leisti pasijusti išskirtiniu.

T. Juodžiukynas teigia, kad dabar dagiausia užsakymų sulaukia iš baikerių, kurie nori liepsnomis papuošti savo plieninius žirgus, tačiau atsiranda ir tokių, kurie pasirengę "ištatuiruoti" visą automobilio kėbulą. Neseniai aerografijos meistras gavo užsakymą iš Airijos. Teks vykti į šią šalį išmarginti amerikietišką vilkiką.

Menininkas teigia, kad vairuotojai paprastai pageidauja visiškai nedidelių akcentų, kurie papuoštų variklio dangtį ar sparną. Akivaizdu, kad tiems, kurie gali sau tai leisti, kaina nėra svarbiausias dalykas. Daug svarbiau kokybė.

Ir pats T. Juodžiukynas mielai važinėjasi nestandartišku automobiliu - savo "Chrysler" jis papuošė fantastinių filmų herojais. Tai ir savotiška reklama, nes kaip kitaip pažinsi gerą meistrą. Tad po baikerių sąskrydžių visada padaugėja klientų.

  

Užtenka tik aptakų, kad pasikeistų automobilio stilius.

 

Tadas Juodžiukynas savo automobilį išpiešė fantastinių filmų herojais.

Fantazijai ribų nėra ir Lietuvoje...

"Palauk, tuoj atvažiuos medinė "Vespa", tuomet pamatysi, ką galima padaryti aerografu", - sako T. Juodžiukynas. Tuo pat metu privažiuoja legendinis itališkas motoroleris, kurį rusai sovietmečiu bandė nukopijuoti.

Šiauliečio verslininko Andrejaus Solovjovo nuomone, tai išskirtinė transporto priemonė: "Kokia senutė bebūtų, ji vis tiek veikia. Rusų nukopijuota "kiaulė" gedo be perstojo. "Vespa" nepakitusiu korpusu gaminama iki šiol."

Motoroleris "Vespa GT" iš tiesų atrodo tarsi pagamintas iš medžio ir nulakuotas. Kruopščiai išpieštos rievės, rąstų sujungimai. A. Solovjovui išskirtinai nudažyti motoroleriai tarnauja kaip puiki reklama, be to, ir pačiam malonu riedėti išskirtine transporto priemone. Verslininkas svajoja kitą "Vespą" nudažyti taip, tarsi ji būtų suklijuota iš skardos gabalėlių ir sukniedyta: "Atrodytų kaip prieškarinis lėktuvas. Užsidėčiau piloto šalmą, odinę striukę. Su tokiu bet kokiame baikerių parade nebūtų gėda."

...ir užsienyje

Pasaulis verčiasi per galvą dėl automobilių perdirbimo, tobulinimo ir gražinimo. Mechanikai iš Anglijos Edd China ir David Davenport sukūrė važiuojančią sofą. "Casual lofa" - taip mechanikai pavadino savo kūrinį. Šis riedantis baldas įtrauktas į Gineso rekordų knygą kaip greičiausias baldas pasaulyje, gebantis įsibėgėti iki 140 kilometrų per valandą. Baldas sumontuotas ant angliškojo "Mini Couper" bazės. Viduje - 1300 kubinių centimetrų darbinio tūrio variklis. Karšto šokolado aparate įmontuota greičių dėžė. "Coca Cola" skardinė - tai pavarų perjungimo svirtis, o vairas - vidutinio dydžio picos padėklas. Prietaisų skydelis su spidometru įmontuoti į kavos staliuką ir vazoną su tikra gėle.

Tai vienintelis baldas, kuriuo teisėtai leidžiama važinėtis Londono ir apskritai Anglijos gatvėmis.

  

"Casual lofa" - greičiausia pasaulyje sofa ant "Mini Couper" ratų.

Alvydo JANUŠEVIČIAUS nuotr.

 

"Tiuningo" įmones gelbėja užsieniečiai

Nors vieni apsiriboja tik tapyba ant automobilio, kiti nori ko nors dar išskirtinesnio. Šiaulietis Petras Bložė sako, kad jo veikla gerokai skiriasi nuo T. Juodžiukyno meno. Dažniausiai automobiliams primontuojami "paderinti" aptakai ("spoileriai") ir slenksčiai. Tada bet kokia serijinės gamybos mašina atrodo įspūdingiau.

Tiesa, užsakymų gerokai sumažėjo. Per savaitę – vos vienas kitas. Anksčiau Šiauliuose veikė kelios panašios įmonės, tačiau dabar jų beveik neliko arba dirba minimaliu pajėgumu. Verslą gelbėja emigrantai, kurie atvyksta čia atsinaujinti savo automobilių. Dažnai klientų padaugėja po filmų, tokių kaip "Greiti ir įsiutę", premjerų.

Entuziastai pakeičia visą automobilio sandarą – pailgina priekį, kad atrodytų agresyviau, išplečia sparnus, kad tilptų milžiniški ratai. Net paprastas duris galima pakeisti taip, kad jos atsidarytų į viršų. Dažnas ir saloną pakeičia neatpažįstamai.

 

Vaikų diena - spalvinga gerumo šventė

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Miestas puoselėja dvi gražias tradicijas, skirtas Vaikų gynimo dienai paminėti. Pirmoji - mažiausieji renkasi P. Višinskio aikštėje į šventę "Aš - mažasis šiaulietis". Kita - Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos smuikininkės vyksta į sostinę koncertuoti. Pernai jos koncertavo Prezidentūroje, šiemet - Šv. Kotrynos bažnyčioje.

Geltona - vaikystės spalva

Pėsčiųjų bulvaro arkos šalia paminklo P. Višinskiui vėl nušvito ryškiai geltonais balionais. Gatvėje zujo daugybė vežimėlių, laimingų mamų, besišypsančių smalsuolių. Mažylių šventė "Aš - mažasis šiaulietis" šiemet vyko jau septintą kartą.

Nusidriekė ilga vežimėlių eilė. Kiekvienas mažasis šiaulietis, gimęs nuo pernai iki šių metų gegužės 1 dienos, turėjo galimybę gauti dovanų iš miesto mero Justino Sartausko. Kiekvienam atvykusiam mažyliui buvo įteiktas mero pasirašytas pažymėjimas su vaiko nuotrauka, puodelis, balionai, saldainiai. Neatvykusiems dovanos bus pristatytos kitais būdais.

  

Miesto centre susirinko šimtai mažųjų šiauliečių, gimusių nuo 2010 metų gegužės 1 dienos.

 

Prie šventės prisidėjo V tarptautinio šokio festivalio-konkurso "Aušrinė žvaigždė" dalyviai.

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Šiaulių miesto savivaldybė, vadovaudamasi Civilinės metrikacijos skyriaus duomenimis, pakvietė susirinkti į pėsčiųjų bulvarą apie 1090 šeimų. Dalyvauti šventėje buvo užregistruoti 608 mažyliai, todėl prie arkos nusidriekė nemažos vežimėlių eilės.

Amfiteatre renginio dalyviams šoko vaikų šokių kolektyvai, suvažiavę į V tarptautinį šokio festivalį-konkursą "Aušrinė žvaigždė".

Šventės sumanytoja ir organizatorė Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Videta Samienė sako, kad mamos jau būna girdėjusios apie šią šventę ir nekantriai jos laukia.

Šiauliai - smuikininkų sostinė

Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos smuikininkės, vadovaujamos mokytojos Nijolės Prascevičienės, vyko į Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčią, kurioje dalyvavo labdaringame koncerte "Vaikai už vaikus". Šventės moto: "Auka neišgelbės viso pasaulio mažųjų, bet kiekvienas vaikas mamai - visas pasaulis."

  

Šiaulių jaunosioms smuikininkėms Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje dirigavo maestro Donatas Katkus, pritarė Šv. Kristoforo orkestras.

Alvydo JANUŠEVIČIAUS nuotr.

 

Karštis neslopino šventinės nuotaikos.

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Bažnyčia pasižymi išskirtine akustika. Šventovė jau tapo tradicine kamerinių koncertų vieta.

Koncerto lankytojų paaukoti pinigai buvo skirti Prienuose gyvenančiai Urtei Švenčionytei gydyti. Mergaitei nustatyta smegenų kirmino hipoplazija. Lietuvoje ši liga negydoma. Pagalba gali būti suteikta tik Genadijaus Ševčenkos vadovaujamoje kamieninių ląstelių klinikoje Maskvoje, o visas gydymas kainuoja 34 tūkst. litų.

Liga baisi, tačiau mergaitė turi svajonę - nori išmokti groti smuiku. Simboliška, kad šioje labdaros akcijoje griežė vien styginiai instrumentai. Pasirodžius mažajai sostinės smuikininkei, toliau į sceną lipo tik Šiaulių solistės. Pabaigoje kone dvi dešimtys jaunųjų mūsų miesto smuikininkių atliko keletą bendrų kūrinių. Po koncerto smuikininkėms ir pritariančiam Šv. Kristoforo orkestrui dirigavęs maestro Donatas Katkus ištarė: "Šiauliai - smuikininkų sostinė, nes čia vaikai pamilsta šį instrumentą."

Aistra mistinėms šilko svajonėms

Modestas NAVICKAS

Drabužių dizainerė šiaulietė Diana Nevedomskytė žinoma ne tik Lietuvoje - jos kolekcijos demonstruotos tarptautinėse parodose bei mados savaitėse. Praėjusią savaitę aukštosios mados podiumo spindesiu dizainerė pradžiugino Vilniaus gyventojus ir svečius.

Mada senamiesčio požemiuose

 
         
   
 

Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje prasidėjęs renginys vėliau nusileido į požemius, kur pristatyta proginių - D. Nevedomskytės vakarinių šilkinių suknelių - kolekcija "Je t‘aime". Šie dizainerės darbai jau buvo rodyti Rygos mados savaitės renginiuose.

Rankų darbo "haute couture" stiliaus šilko suknelės plaikstėsi, spindėjo ir žavėjo moteriškumu. Naujausioje dizainerės kolekcijoje - laisvai krentantis, pačios dizainerės dažytas natūralus šilkas bei organza ir odinės detalės. Senove dvelkiantys XV a. požemiai bei aktoriaus Romualdo Rakausko skaitomi meilės sonetai sukūrė subtilią romantišką atmosferą, persmelktą paslaptimi, subrandinta elegancija ir vidine ramybe. Būtent tokioms - stiprioms, bet kartu ir emocingoms- moterims dizainerė siūlė "prisijaukinti" šilką. Aplinka, apraizgyta natūralia mistika, savotiškai jaudino.

Modeliai vienas po kito pateikdavo naujų žavesio pliūpsnių, jie tiesiog plazdeno, atrodė lyg realūs ir kartu kupini galingos energijos. Be to, pati aplinka suteikė kažką ypatingo.

Kolekcijos pristatymas vyko ne ant podiumo. Modeliai sukiojosi tiesiog šalia žmonių, o sukneles žiūrovai galėjo pasiekti ištiesę ranką – taip tarsi buvo sukurtas įspūdis, kad tik tiek juos skiria nuo svajonės išsipildymo.

Savo kūriniais dizainerė norėjo parodyti, jog koks bebūtų mados diktatas, ji leidžia asmenybei rinktis ir nuspręsti, kurį siūlymą priimti, kas artimiau bei kas mieliau. Būtent šiai pasirinkimo galimybei ji ir teikia pirmenybę. Juk stiliaus pajautimą sudaro gebėjimas judėti visose trijose laiko erdvėse – dabartyje su šviežiomis detalėmis, klasika tapusioje praeityje ir paslapties dvelksmu alsuojančioje ateityje. Harmoningai viską suderinus, kiekvienas sau susikursime nepakartojamą skoningą stilių.

Vienodai kvepiančių žmonių nėra

Oksana LAURUTYTĖ

"Oi, toli mums iki CSI kriminalistų. Mano svajonė ateityje turėti specialistą, kuris galėtų informacinių technologijų tyrimus atlikti - juk nusikaltimai persikelia į virtualią erdvę. Laukiame geresnių laikų ir tikimės", - sako Stasys Gelžinis, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų biuro vadovas. Kokios yra Šiaulių kriminalistų galimybės, renkant įkalčius nusikaltimo vietoje ir juos tiriant?

 
 
 

Įkalčiai - tyrėjams

S. Gelžinis vedasi į kabinetą ir pasakoja, ką dirba ir kiek veiklos turi 28 biuro specialistai, aptarnaujantys apskritį. Kiekviename policijos komisariate yra po specialistą, kuris vyksta į įvykio vietą, fotografuoja įkalčius ir paima įvairius pavyzdžius. Šiaulių AVPK yra 20 pareigūnų, dirbančių ne tik įvykio vietose, bet ir laboratorijose.

Dokumentų, ginklų ir trasologinių tyrimų poskyrio specialistams darbo tikrai netrūksta. Pareigūnams tenka tirti įsilaužimo įrankius, laužtuvus, raktus, "prakrūtus", radus jų dalis nustatyti visumą, tirti pjovimo, kirtimo pėdsakus. "Įvyko kabelio vagystė, štai ir aiškinasi pareigūnai, ar rastu kirviu jis buvo nukirstas, ar - ne. Jei buvo išpjautas miškas, pareigūnai nupjauna kelmo viršų ir aiškinasi, ar rasti rąstai tikrai pavogti iš nurodytos vietos", - sako biuro vadas.

S. Gelžinio teigimu, specialistai nustato, ar rastus pėdsakus paliko būtent konkretūs batai, automobilio ratai. Įvykio vieta apžiūros metu fotografuojama, imami rankų, kojų palikti atspaudai. Tiriama ne tik tai, kas įprastai rodoma televizijos serialuose, bet ir žmogaus lūpos, dantys, ausys, padai. Juk jie visi - individualūs. Pėdsakai ir kiti daiktiniai įrodymai fiksuojami tam skirtomis kriminalistinėmis priemonėmis, tačiau kartais tenka ir gabalą grindų, staktos ar kilimo su įkalčiais išpjauti. "Žinoma, atsižvelgdami į aplinkybes jų negadiname - darome išliejas ar fiksuojame kitais būdais", - sako pašnekovas.

Įkalčiai perduodami bylą tiriantiems pareigūnams, kurie pagal bylos aplinkybes ir nusprendžia, kokius tyrimus paskirti. Pasak S. Gelžinio, yra pėdsakų, kurie gali būti tiriami metų metus, bet būna maisto produktai, kurie genda, todėl su jais dirbama nedelsiant. Jei nusikaltimo vietoje buvo rasta obuolio nuograuža, pareigūnai ją nufotografavo, padarė išliejas, kad būtų matyti įtariamojo dantų atspaudai. Vėliau juos galima palyginti su įtariamojo dantimis.

DNR nustato kolegos sostinėje

"Ne viską galime padaryti Šiauliuose. Jei reikia DNR tyrimo, pavyzdžius tyrėjai siunčia į Lietuvos policijos Kriminalinių tyrimų centrą. Nuorūkos, krauju sutepti daiktai, kramtomoji guma, plaukai, sperma - visa tai supakuojama ir siunčiama ištirti", - sako pašnekovas.

O kaip paimamas įtariamojo DNR tyrimui reikalingas mėginys? Specialistas, mūvėdamas pirštinėmis ir užsidėjęs kaukę, įtariamajam iš burnos specialia sterilia šluotele paima seilių.

Šiauliuose neatliekami sudėtingi tyrimai, kuriems reikalinga brangi aparatūra (sprogmenų, šūvio, gaisro pėdsakai). Neatliekamas ir mikrodalelių tyrimas. Jo pavyzdžiai paimami lipnia plėvele, ją užklojant ant tiriamo paviršiaus, pavyzdžiui, automobilio sėdynės, kur sėdėjo įtariamasis. Sulaikius įtariamąjį, jo kelnės ir plėvelė su įkalčiais siunčiamos į Lietuvos teismo ekspertizės centrą.

S. Gelžinis parodo stiklainį, kuriame - baltos flanelės atraiža. Ji reikalinga kvapo tyrimui atlikti. "Vienodai kvepiančių žmonių nėra", - sako pašnekovas ir pasakoja, kad tyrimui naudojama flanelė tiesiama ant paviršiaus, ant kurio sėdėjo įtariamasis. Paimamas ir įtariamojo kvapo pavyzdys.

Abu pavyzdžiai siunčiami į Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro Kinologijos ir odorologijos valdybą. Ar kvapo pavyzdžiai yra to paties žmogaus, padeda nustatyti kinologų šunys-biodetektoriai. "Vis dėlto teigiama išvada nebūtų lemiamas veiksnys teisme skiriant bausmę. Tai būna paskata tyrėjui ieškoti kitų įrodymų", - sako biuro vadovas.

"Pirštų atspaudų savininkas - per kelias minutes"

Daktiloskopinių tyrimų skyriaus kriminalistai jau metus naudojasi specialia automatizuota daktiloskopine sistema, kuri labai palengvina darbą. Pakanka į programą įvesti nuskenuotus pirštų ir delnų atspaudus ir programa per kelias minutes praneša, kam priklauso šie atspaudai. Žinoma, jie jau turi būti įvesti į sistemą.

Gintautas Zapareckas, Daktiloskopinių tyrimų skyriaus vyresnysis specialistas, sako, kad sistemoje yra visos šalies duomenų bazės ir net Šengeno šalių duomenys. Įdomu tai, kad sistema pateikia ne tik asmens vardą, pavardę, bet ir fotografiją. Ne paslaptis, kad yra asmenų, kurie, imant pirštų atspaudus, prisistatė svetima pavarde. Pasitaiko, kad pavardės būna dvi, o pirštų atspaudai - vieni. Dažnai daktiloskopinė sistema padeda nustatyti rastų neatpažintų asmenų tapatybę.

Šiemet daugiau darbo atsirado ir balistinių tyrimų specialistams. Dėl naujų įstatymų padaugėjo žmonių, norėjusių įsigyti ginklą ar legalizuoti turimą dujinį ginklą. Nusipirkus ginklą savigynai, kas penkerius metus savininkui jį tenka atnešti kriminalistams išbandyti - "atšaudyti". Pareigūnai privalo turėti šautuvo šaudmenų pavyzdžius, kad įvykus nusikaltimui galėtų nustatyti ginklą.

Tiriant nusikaltimus, neretai praverčia sudarytas fotorobotas. Anot specialistės Sandros Šumbarauskienės, jį sudaryti nėra paprasta, nes liudininkai dažniausiai įsidėmi tik įtariamojo akis ar plaukus. Sudarytą fotorobotą kartais tenka ir ištrinti, pradėti jį kurti iš naujo. "Programa netobula, daug nepaimprovizuosi. Pernai teko sudaryt apie 15 fotorobotų, šiemet - vos porą", - sako specialistė.

"Ar apskritis dar neprasigėrė?"

Kriminalistinių tyrimų biuro Cheminių ir maisto produktų skyriuje kvapas - savotiškas. Ant grindų priversta maišų, kuriuose - 164 naminės degtinės "bambaliai". "Čia dar nieko. Kai visos trys pradedame naminę pilstyti, va tada kvapas būna", - juokiasi trys laboratorijoje dirbančios specialistės. Moterys sako, kad seniau, kai laboratorija nebuvo suremontuota ir joje nebuvo sumontuota gera ventiliacijos sistema, tiriamos naminės degtinės ar alaus kvapas sklido po visą pastato korpusą. Į netoliese esantį Kelių policijos biurą užsukę vairuotojai įtariai dairydavosi, kuris iš jų atėjo "padaręs burnelę".

Skyriaus viršininkė Irina Retivova sako, kad darbo kasmet vis daugiau. Kolegos iš Panevėžio šiauliečių klausia, ar Šiaulių apskritis dar neprasigėrė. Pagal tai, kokį naminės degtinės kiekį tenka ištirti, galima susidaryti vaizdą, kokia milžiniška yra alkoholio paklausa. Pernai laboratorijoje teko ištirti net 2667 objektus, o šiemet per tris mėnesius - jau 559.

Praėjusią savaitę laboratorijos specialistės turėjo nustatyti, ar trys atgabenti aparatai naminei degtinei gaminti yra tam skirti ir ar jais buvo gaminta degtinė. "Jie juk atgabenti iš miškų, aprūkę, purvini. Stengėmės kuo greičiau ištirti, kad juos išgabentų iš laboratorijos. Čia nuolat kaip sandėlyje", - kalba specialistės.

Stasys Gelžinis, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų biuro vadovas, sako, kad kvapo mėginys paimamas paprašius įtariamojo flanelę priglausti prie kūno po marškiniais ir pusvalandį palaikyti.

Pernai pareigūnai išbandė 201 ginklą, o šiemet per tris mėnesius - net 102. Kolekcionavimas - pareigūnams nesvetimas.

Specialistės turi nustatyti pagrindinius alkoholinių skysčių fizikinius ir cheminius rodiklius, o išvadas pateikti ikiteisminio tyrimo pareigūnams.

Studentiškas pavasaris atskraidino jaunatvišką džiugesį

Oksana LAURUTYTĖ

Pirmadienį Šiauliuose prasidėjęs Šiaulių universiteto rengiamas VIII tarptautinis meno festivalis "Studentiškas pavasaris" miestui suteikė jaunatviško džiaugsmo, kūrybos ir talento pliūpsnį. Net keturis renginius - solistų konkursą, teatrų festivalį, projektą "Baltų vienybė po saule" ir koncertą "Nuo džiazo iki roko" - apglėbęs festivalis sukvietė talentingiausius jaunuolius iš įvairių pasaulio šalių.

Spalvinga eisena paskelbė projekto "Baltų vienybė po saule" koncerto pradžią.

Solistų konkurse nugalėjo būsimoji medikė

Pirmadienį Šiaulių dailės galerijoje įvyko solistų konkursas, kuriame varžėsi dvylika dainininkų iš Kauno Vytauto Didžiojo, Lietuvos sveikatos mokslų, Liepojos (Latvija) ir Šiaulių universitetų.

Solistų konkurso sumanytojas Juozas Lygutas teigė norėjęs, kad konkurse savo dainavimo gebėjimus pademonstruotų nebūtinai muzikos specialybių studentai. Siekta, kad pasirodytų įvairių specialybių jaunuoliai, kurie turi puikų balsą, bet dainavimas jiems - pomėgis.

"Norėjome nevirti savo sultyse. Norėjome ir kad tie, kurie mokys vaikus muzikos, turėtų scenos patirties. Labai smagu, kad kolegos sutiko dalyvauti", - sakė jis.

Ekspertų komisijai vadovavęs profesorius Vladimiras Prudnikovas gyrė konkurso rengėjus už sudarytą galimybę pasirodyti jauniems solistams. Be maestro, komisijoje buvo auksinio balso konkurso "Triumfo arka" 2009 metų dalyvė Diana Tiškovaitė ir Šiaulių dramos teatro aktorė Inga Norkutė.

Absoliučia konkurso nugalėtoja pripažinta Lietuvos sveikatos mokslų universiteto antrakursė Toma Grigalaitytė. Mergina - šiaulietė, yra baigusi J. Janonio gimnaziją.

Į konkursą ją pakvietęs buvęs vokalo dėstytojas J. Lygutas apgailestavo, kad mergina ne pasirinko dainininkės kelio, o nusprendė studijuoti mediciną. "Jūs galite dainuoti", - nugalėtoją skatino ir komisijos pirmininkas V. Prudnikovas.

Antrojo laipsnio diplomai įteikti Šiaulių universiteto Muzikos pedagogikos pirmakursiui Karoliui Akulavičiui ir Vilniaus pedagoginio universiteto antrakursiui Mantui Sirtautui.

Trečiojo laipsnio diplomais apdovanotos Vilniaus pedagoginio universiteto pirmakursė Eglė Šlimaitė ir antrakursė iš Liepojos universiteto Agnese Čiče.

Pasibaigus konkursui, maestro V. Prudnikovas pradžiugino klausytojus užtraukdamas lietuvių liaudies dainą "Kalnai ant kalno". Šiltai priimtas ir Dianos Tiškovaitės bei Augustino Šimkaus duetas.

Teatrų festivalyje "Po saule" - žinomi šalies aktoriai

Tris dienas teatro mėgėjai galėjo mėgautis jaunųjų aktorių vaidinamais spektakliais Šiaulių universiteto mokomajame teatre. Ketvirtadienį šeštasis tarptautinis studentų teatrų festivalis "Po saule" buvo uždarytas.

  

Teatrų festivalio "Po saule" svečiai - aktorė Eglė Gabrėnaitė ir Ramūnas Cicėnas.

 

Tris dienas vykusio festivalio "Po saule" žiūrovai išvydo 12 Lietuvos ir užsienio aukštųjų mokyklų teatro studijų krypties studentų sukurtų spektaklių.

Festivalyje, be Šiaulių universiteto menų fakulteto estrados meno studentų, sulaukta jaunųjų kolegų iš Vilniaus kolegijos, Klaipėdos universiteto, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei studentiškų teatrų iš Latvijos, Olandijos ir Portugalijos - iš viso apie šimtą dalyvių. Pernai jubiliejiniame penktajame festivalyje pirmą kartą sulaukęs svečių iš užsienio festivalis tęsia tarptautinio renginio tradicijas.

Festivalio metu scenoje rodyti performansai, šokis, spektakliai pagal lietuvių literatūros klasikų bei F. Dostojevskio kūrinius. Per tris dienas žiūrovai išvydo 12 spektaklių.

"Tai ypatingas teatro studijų krypties festivalis, vienintelis toks Lietuvoje. Smagu, kad sulaukėme garbių svečių: Jono Vaitkaus, Eglės Gabrėnaitės, Ramūno Cicėno, Reginos Šaltenytės, Dariaus Meškausko, Maros Kimelės", — sakė festivalio sumanytoja, ŠU menų fakulteto Estrados meno katedros vedėja Marija Žibūdienė.

Pasirodymus stebėję Klaipėdos teatrologijos specialybės studentai išrinko geriausius spektaklių aktorius. Apdovanojimas "Jaunoji teatro viltis" įteiktas dviem kiekvieno spektaklio artistams. Apdovanoti šie ŠU Menų fakulteto estrados meno specialybės studentai: Ernesta Šmitaitė, Simonas Kilius, Arnas Butkus, Valda Pavinkšnytė, Rasa Šiaučiūnaitė ir Vaidas Praspaliauskas.

  

Solistų konkurso komisija - Vladimiras Prudnikovas, Diana Tiškovaitė ir Inga Norkutė - buvo dosni.

Artūro STAPONKAUS nuotr.

 

Solistų konkurso nugalėtoja - būsimoji medikė Toma Grigalaitytė.

Spalvinga eisena kvietė į baltų koncertą

Vakar, gegužės 12 dieną, vyko projekto "Baltų vienybė po Saule" lietuvių ir latvių tautinių šokių ir muzikos koncertas "Baltų diena". 220 koncerto dalyvių - aštuoni kolektyvai - prie šalia "Senojo dvaro" pastatytos lauko scenos atžygiavo iškilminga eisena pėsčiųjų bulvaru nuo "Šiaulių" viešbučio.

Šia proga Šiaulių kultūros centre buvo atidaryta Lietuvos ir Latvijos studentų darbų paroda, kurią nemokamai galima aplankyt iki gegužės 18 d.

Šiandien, penktadienį, vyks baigiamasis festivalio koncertas "Nuo džiazo iki roko". Koncerte dalyvaus Šiaulių, Klaipėdos, Rygos aukštųjų mokyklų studentų kolektyvai. Koncerto viešnia – grupė "Thundertale".

Festivalio organizatoriai: Šiaulių universiteto Menų fakulteto Teatro bei Muzikos pedagogikos katedra, Studentų reikalų tarnyba, ES projektas "UBUS".

 

Septyni šiauliečiai 54-ojoje Venecijos bienalėje

Arūnas UOGINTAS

Praeitą penktadienį, balandžio 29 dieną, Vilniaus Šiuolaikinio meno centre vyko projekto "Už baltos užuolaidos" uždarymas. Ši ekspozicija - tai paskutinė repeticija prieš Lietuvos ekspozicijos pristatymą Venecijos bienalėje.

Reda ir Arūnas Uogintai. Performansas "Archeologai". 2003 m.

Rolando PARAFINAVIČIAUS nuotr.

Šiame garsiame pasaulio meno forume dalyvaus 173 Lietuvos menininkai. Jų ekspozicijas mūsų šalies paviljone jungs Dariaus Mikšio projektas. Tarp Bienalės dalyvių yra ir septyni Šiaulių menininkai: Eduardas Juchnevičius, Ričardas Dailidė, Aleksandras Ostašenkovas, Regina Šulskytė, Bronius Rudys, Reda ir Arūnas Uogintai.

Venecijos bienalė pirmąkart buvo surengta 1895-aisiais. Pirmaisiais metais joje buvo akcentuojamas dekoratyvinis taikomasis menas. Tarptautiniu šis renginys tapo tik XX a. pradžioje - nuo 1907-ųjų jame savo paviljonus jau turėjo kelios Europos šalys. Ilgainiui susiklostė tradicija renginį organizuoti kas antrus metus (neporiniais metais). Pamažu Bienalė "praturtėjo" įvairiais renginiais, kurie įgavo tarptautinį pripažinimą, į jos programą įtrauktas ir Venecijos kino festivalis, ir Venecijos architektūros bienalė.

Nors pasaulyje yra daug įvairių vizualaus meno renginių, ši Bienalė vadinama viena garsiausių ir populiariausių. Šiam Venecijos projektui nesvetima ir apdovanojimų karštinė - geriausiam menininkui įteikiamas "Auksinis liūtas", o geriausiam naujokui - "Sidabrinis liūtas".

Lietuvos atstovai Bienalėje pirmą kartą dalyvavo 1999 metais. Tada joje savo darbus eksponavo menininkai Mindaugas Navakas bei Eglė Rakauskaitė. 48-oje Bienalėje savo spektaklį "Roberto Zucco" pristatė ir režisierius Oskaras Koršunovas. 2001-ųjų metų Venecijos meno projekte dalyvavo media menininkas Deimantas Narkevičius. Festivalis tais metais taip pat prodiusavo Eimunto Nekrošiaus "Otelą" pagal Williamo Shakespeare'o tragediją. Būtent jame įvyko pasaulinė šio spektaklio premjera. 2003 metais, 50-ojoje Bienalėje buvo demonstruojama Svajonės ir Pauliaus Stanikų ekspozicija.

Nors 51-ojoje Venecijos bienalėje pristatyti Jono Meko video darbai Europos spaudoje buvo aprašomi gan plačiai, tačiau tik Nomedai ir Gediminui Urbonams 2007 metais pavyko Lietuvai pelnyti šio garsaus meno forumo garbės apdovanojimą.

Pristatydami 54-osios Bienalės Lietuvos paviljono koncepciją, organizatoriai teigė, kad menininkas bandė įsivaizduoti, kaip atrodytų pirmoji tautinė 1907-ųjų metų lietuvių dailės paroda, jei ji būtų surengta šiandien? 1907-aisiais lietuvių dailininkai kūrė skirtinguose geografiniuose kontekstuose, tačiau juos jungė siekis formuoti naujos nacionalinės kultūros pagrindus. Ar šiandien panašus tikslas galėtų sutelkti menininkus, gyvenančius toje pačioje geografinėje plotmėje, tačiau priklausančius skirtingiems kultūriniams kontekstams?

Nacionalinį kultūros programavimą šiandien atlieka Lietuvos valstybė. Kultūros ministerija kasmet skiria premijas bei stipendijas tolimesnei lietuvių menininkų kūrybai. Tokiu būdu valstybė veikia kaip kuratorė, atrenkanti menininkus simbolinei nacionalinei parodai, neturinčiai sienų ir trunkančiai dešimtmečius. Dariaus Mikšio projekte keliamas klausimas, ar įmanoma tokią parodą pamatyti? Kaip tokioje parodoje apsilankyti?

"Už baltos užuolaidos" - tai bandymas parodyti simbolinę šiuolaikinės valstybės kuruojamą parodą, ją paverčiant tikra ekspozicija, nacionaliniu archyvu. Tai kolekcija, kurią sudaro menininkų, 1992-2010 m. gavusių Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos valstybinę stipendiją, vaizduojamojo meno kūriniai.

Regina Šulskytė. "Seserys". 2007 m.

Diskusijos dėl šio projekto, vis netyla. Tačiau tai jau nieko nestebina, nes Lietuvoje turbūt nebūna nei vieno meninio renginio, kuris būtų giriamas. Prisimenu, kad kai 52-ojoje Venecijos bienalėje Nomeda ir Gediminas Urbonai pelnė apdovanojimą, o po to tapo Nacionalinės premijos laureatais, tai ta proga žurnalistė Asta Andrikonytė "Lietuvos ryto" pirmuosiuose puslapiuose nedviprasmiškai linkėjo ("Užkrečianti baimė atsilikti nuo mados", 2008.II.13): "Matyt, neturėtų ilgai padangėmis skrajoti ir šiuolaikinio meno mėgėjai, kad šį kartą taip aukštai įvertintas N. ir G. Urbonų novatoriškumas. Juk dar visai neaišku, ar šių menininkų idėjos išlaikys laiko išbandymus." Taigi, kai toks sarkazmas lydi laureatus, tai visiškai nenuostabu, kad ir šių metų projektas taip kritikuojamas. Pavyzdžiui, "delfi. tv" ("Lietuvos paviljonas Venecijos meno bienalėje - su abejonės prieskoniu", autoriai: Austė Serapinaitė, Robertas Narmontas) portalas cituoja Vilniaus fotografą Gintautą Trimaką, atsisakiusį dalyvauti projekte, nes čia jo darbams skirta per mažai vietos. Autorius teigia, kad iš jo 150 fotografijų ciklo, sukurto per 2006-2008-uosius, į Veneciją keliautų vos viena kita meninė nuotrauka. Tokia reprezentacija jį pristatytų tik kaip statistinį vienetą iš "stipendijantų" sąrašo, o ne kaip originalų kūrėją. Fotografas teigia, kad iš tų 173 menininkų " kai kurie mažai žinomi net Lietuvoje, tad kam jie bus įdomūs Venecijoje..." Ten pat Trimakui antrina scenografas Adomas Jacovskis, kuris "aplamai yra nusiteikęs prieš parodas, kuriose kuratorius yra pagrindinis, kaip čia pavadinti, menininkas, artistas, o dailininkai - tik kaip priedas..." Kažkaip nesinori sutikti su scenografu, puikiai žinančiu, kas teatre yra režisierius ir kad šiuolaikinių bienalių, trienalių - didelių meno projektų - tiesiog nebūna be vadovų ar kuratorių. Jei prisiminsime šio projekto kūrėjui Dariui Mikšiui jo pavydžių kolegų mestus kaltinimus, kad jis "save pristatys kitų rankomis", tai galėčiau pasakyti, kad jo projektas kaip tik tęsia 54-osios Venecijos bienalės parodos kuratorės, Šveicarijos meno kritikės Bice Curiger pasiūlytą temą "ILLUMInations", kuri aktualizuoja šiuolaikinio meno socialumą bei jo vaidmenį formuojant šiuolaikines tapatybes. Taip pat šio pavadinimo antra dalis kelia ir tautiškumo identiteto įžvalgas. Taigi, Mikšio parodos koncepcija visa tai atitinka. Ši kuratorė yra pasisakiusi, kad 54-oji bienalė jai "suteiks galimybę pažvelgti į ypač komunikabilų šiandienos meno aspektą, kuris įtraukia ir įpareigoja žiūrovą, brėždamas šiuolaikinio individo atvaizdą plačiame kolektyviniame ir socialiniame kontekste."

Kalbėti apie tai, kiek šiais metais Lietuvos paviljonas bus lankomas būtų juokinga, nes Venecijos bienalėje negalioja, taip vadinamos, lietuviškos pop kultūros dėsniai. Paprastai tuos kelis mėnesius, kol vyksta paroda, visos ekspozicijos yra lankomos žiūrovų, meno kritikų, kurie dažnai atranda sau "nežinomų" autorių. Dažnai tik jų ir ieško...

O ir ta "nežinomų dailininkų" sąvoka iš sostinėje gyvenančių "iškilių" kūrėjų lūpų jau ne retai įkyriai lydi Respublikos premijų, stipendijų laureatus ar į Vilniaus parodas dalyvauti atvykstančius dailininkus, fotografus ar šiaip kūrėjus iš kitų Lietuvos miestų...

Eduardas Juchnevičius. Linoraižinys. "Saulės riteris". 1991 m.

Taigi, labai linksmai ir nuotaikingai jautėsi šiauliečių menininkų kompanija, naujai išrinkto miesto mero geru mostu palydėti, savivaldybės "mikriuku" atvykę į šios parodos šventinį uždarymą. Buvo išleistas svarus parodos katalogas, santūriai, tačiau solidžiai padedantis žiūrovui rinktis darbus apžiūrai, kuriuos su baltomis pirštinaitėmis noriai nešė parodos padėjėjai. Atgabenti žiūrovo iš katalogo pasirinktus tapybos, grafikos ar video darbus tikrai originali, neįprasta idėja.

Ir dar... apie šiauliečius... Jie pristatyti įvairiomis darbų kolekcijomis: Ričardas Dailidė - 12 spalvotų fotografijų serija iš Niujorko, Liepojos ir Šiaulių; Regina Šulskytė - dvi nuotraukos iš tonuotų atspaudų serijos "Seserys"; Eduardas Juchnevičius - du linoraižiniai: "Europos pagrobimas", "Saulės riteris"; Aleksandras Ostašenkovas - vienas atspaudas "Tolimas prisiminimų slėnis" iš serijos "Mirties sodas"; Bronius Rudys - "Šviesa o šešėlis" autorine technika atliktas darbas; Reda ir Arūnas Uogintai - video-performansas "Archeologai".

Visi šie darbai nuo birželio 3 dienos iki spalio mėn. bus eksponuojami Dariaus Mikšio, taip vadinamojoje, instaliacijoje-performanse "Už baltos užuolaidos", Lietuvos paviljone, Italijoje, Venecijoje, Scuola di San Pasquale Baylon bendruomenės namuose, skirtuose 1925-1927 metais ten įsikūrusiai brolijai (šiandien juo naudojasi Cavalieri di San Marco ordinas).

Kamanų varlės meilės giesmes "giedojo" saugiai

Oksana LAURUTYTĖ

Senovėje žmonės sakydavo, kad jei pavasarį pirmą pamatysi skruzdėlę, tais metais būsi darbštus kaip skruzdėlė, o jei varlę - sėdėsi sau tingiai po lapu, tykodamas uodo. Akmenės rajono Kamanų rezervato darbuotojams liaudies posakiai nerūpi - jiems vienodai svarbi tiek skruzdė, tiek varlė. Besirūpinantys kiekvienu gyvu padaru gamtininkai šiemet netoli Akmenupio upelio esančio kelio statė užtvaras, kad poruotis "lėtai skubančios" meilės giesmių apakintos varlės nebūtų sutraiškytos lekiančių automobilių.

Per tris savaites Kamanų rezervato darbuotojai nuo mirties po automobilių ratais išgelbėjo 1300 varlių.

Ir varles gelbėjo, ir šiukšles rinko

"Reikėtų gerai pagalvoti, bet manau, kad šiemet ne skruzdę, o varlę pirma pamačiau. Ne, nebijau jų, kaip būna moterims. Man varlės labai gražios", - nusijuokia Kamanų rezervato direkcijos vyriausioji biologė Sigita Sprainaitytė. Biologė džiaugiasi, kad šiemet per tris savaites nuo pražūties buvo išgelbėta net 1300 varlių.

Varlių gelbėjimas Viekšnių gatvėje, šalia Kamanų rezervato direkcijos, organizuotas paprastai. Maždaug 60 metrų į vieną ir į kitą Akmenupio upelio pusę ties keliu buvo pastatyta kokių 30 centimetrų aukščio plastikinė tvora. Jos gale įrengtos talpyklos. Negalinčios prasibrauti ar peršokti per tvorą varlės šokuodavo tvoros pakraščiu tol, kol įkrisdavo į laikinas talpyklas. Kamanų rezervato darbuotojai į kibiriukus varles iš talpyklų 3-4 kartus per dieną surinkdavo ir, pernešę per judrų kelią, paleisdavo.

"Galima varles imti ir su pirštinėmis, ir be jų. Čia kaip kam maloniau. Aš su pirštinėmis imdavau. Į talpyklas patekdavo ir kirstukų, ir pelėnų, ir tritonų, ir rupūžių. Man malonu tokius gerus darbus daryti", - paaiškino Sigita.

Nejau varlėms sudėtinga peršokti per vos 30 centimetrų aukščio tvorą? Gal jos po žiemos išsekusios nuo bado? Sigita sako, kad pavienėms ir neturinčioms poros varlėms, žinoma, nesudėtinga tokio aukščio kliūtis įveikti. Tačiau daugelis pievinių ir smailiasnukių varlių migruoja poromis. "Meilės ištroškę tinginiai patinėliai migruoja užsilipę patelėms ant nugarų. Svorį ant kupros nešančios patelės būna lėtesnės, todėl ir žūva po automobilių ratais. Kai yra tvora, poromis keliaujančios varlės yra saugios", - paaiškina biologė.

O kur varlės keliauja? Pasak Sigitos, jos žiemojo Dabikinės upėje, o pavasarį traukia upeliu aukštyn į saulės prišildytas kūdras. "Ten senvagės, joms ten gerai. Kurkulai jau yra, tad netruks ir buožgalviai pasirodyti", - sako Sigita.

Tvora, sauganti į nerštavietes migruojančias varles, šalia kelio buvo tris savaites. Balandžio 22-ąją ji buvo nuimta, likusios duobės, nuo įkastų plastmasinių talpų, buvo užlygintos.

Kamanų rezervato darbuotojai, statydami tvorą, ne tik varles nuo pražūties išgelbėjo. "Varliagyvių gelbėjimas virto netikėtu socialiniu eksperimentu. Statant užtvarą plačiu spinduliu išrinkome šiukšles, kurių praėjusiais metais čia "užderėjo" gausiau negu varlių. Keliaujantieji automobiliais dažniausiai tokiu būdu atsikrato cigarečių pakelių, saldainių popieriukų, servetėlių, stiklinių ir plastikinių butelių, vienkartinių indų. Padauginkime šį atstumą iš visų Lietuvos pagrindinių kelių kilometražo ir gausime atsakymą, kodėl, nepaisant kasmet vykstančių talkų, "Darom" akcijų dalyviai niekada nepritrūksta darbo", - sako biologė.

Gyvūnija nyksta dėl savanaudiškos žmonių veiklos

Sigita pasakoja, kad užtvarų statymas varlėms gelbėti - nėra naujas metodas. Mokyklos, gamtininkų būreliai, saugomų teritorijų darbuotojai Lietuvoje tokiu būdu gelbsti varliagyvius jau daugiau nei dešimt metų. Kolegos iš Varnių regioninio parko užtvaras stato jau kelerius metus. Kamanų rezervato darbuotojai tokios gamtosauginės veiklos ėmėsi pirmą kartą.

Akcija surengta po to, kai Dr. Jolanta Rimšaitė, atlikdama mokslinį darbą "Kamanų valstybinio gamtinio rezervato varliagyvių įvairovės tyrimai ir skiauterėtojo tritono populiacijos būklės optimizacijos galimybių studija", rekomendavo prie Akmenupio upelio įrengti apsauginį užtvarą. Būtent toje atkarpoje eina masinis varliagyvių migracijos kelias iš žiemoviečių į nerštavietes.

  

Akmenupio atkarpa pribarstyta lauko riedulių.


 

Praėjusį penktadienį užtvara buvo nuimta - didysis varlių migravimo sezonas baigėsi.

Kamanų rezervato archyvo nuotr.

Atsižvelgdami į rekomendacijas, Kamanų rezervato darbuotojai suprojektavo ir įrengė apsauginį varlių užtvarą Akmenės rajono savivaldybės lėšomis. Tikimasi, kad kasmet pavasarį statomos užtvaros apsaugos nuo varliagyvių žuvimo neršto metu, kuris gali privesti prie sparčiai mažėjančios varlių populiacijos.

Sigita sako, kad gyvūnų migracija nuo neatmenamų laikų žadino smalsumą ir vaizduotę. Lietuvoje tikėta, kad ilgesingai klykaujantys paukščių pulkai rudenį suskrenda į dausas. Dabar jau nuo mokyklos suolo žinoma, jog nepalankų metą jie praleidžia pietų kraštuose ir grįžta į gimtąsias vietas vedini didesnio tikslo – užauginti naują palikuonių kartą.

Vandenynų platybėse tūkstančius kilometrų į veisimosi vietas nukeliauja banginiai ir unguriai, o trapūs Šiaurės Amerikos drugiai monarchai įveikia daugiau nei 3 tūkst. km sekdami karpažoles, ant kurių deda kiaušinėlius. Jie gimsta ir miršta kelyje, tėvų pradėtą gyvybės ratą užbaigia įpėdiniai.

"Kasmetinis varliagyvių žuvimas neabejotinai įtakoja jų populiacijos dydį. Automobilių ratų sutraiškytų gyvūnų vaizdas nėra mielas reginys ir pačiu keliu vykstantiems žmonėms", - sako biologė.

Šį pavasarį varlių migracija prasidėjo tik atšilus orams, balandžio 2 dieną, ir ji vyko pirmosiomis dienomis neintensyviai. Šaltakraujų gyvūnų aktyvumas tiesiogiai priklauso nuo aplinkos temperatūros.

Sigita apgailestauja, kad pamažu pasaulyje nyksta ne tik varlės, bet ir visa gyvūnija. Žmonės melioruoja, sausina žemę, purškia pasėlius chemikalais, tad varlės nebetenka tinkamų sąlygų poruotis, gyventi, maitintis. Nekaltus padarėlius žmonės naikina tik dėl savo gerovės.

Keturios "Metų vinys" - į "Šiauliai plius"

Oksana LAURUTYTĖ

Balandžio 15-ąją Šiaulių krašto žurnalistai jau devintąjį kartą rinkosi į unikalią šalyje šventę - "Metų vinys 2011". Ši šventė - lyg Oskarų teikimo ceremonija, kurios metu teikiamos nominacijos – kalvio Algirdo Martinaičio nukaldintos vinys. Jas žurnalistai gauna už įvairius darbo metu patirtus juokingus nutikimus, padarytas klaidas, į eterį ar į spaudą paleistą iki ašarų prajuokinančią apmaudžią frazę. Žurnalistai dėl gautų nominacijų anaiptol nepyksta. Juk kas nedirba – tas neklysta. "Gauti nominaciją reiškia, kad tave kolegos pastebi ir pripažįsta, jog esi jų bendruomenės narys", - sakė Jūratė Sobutienė, Lietuvos žurnalistų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkė.

Šiaulių meras Justinas Sartauskas (antras iš dešinės) Lietuvos žurnalistų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkei Jūratei Sobutienei ir visiems žurnalistams įteikė atminimo dovaną ir gardėsį "Skruzdėlyną".

Kamasutra ir gudrutis

Devintoji Šiaulių krašto žurnalistų šventė surengta "Saulės" koncertinės įstaigos vitražų salėje. Žurnalistai, atstovai spaudai, miesto vadovai į šventę rinkosi plačiai besišypsodami – juk niekam ne paslaptis, kad visi susirinko į humoro vakarą. Pasijuokti iš savęs, savo klaidų ir neįsižeisti.

Šiemet nominacijų ir žurnalistų patirtų nuotykių suskaičiuota mažiau nei pernai. Panašu, kad krizė apkarpė ir "aštriomis plunksnomis" ginkluotų žurnalistų humoro jausmą.

Nominacijos "Ieškokite gudručio" nugalėtoja tapo VšĮ "Šiauliai plius" reklamos redaktorė Sigita Gilienė. Imdama interviu iš Kultūros ministerijos atstovės ji įspėjo, kad, jei kas nors bus ne taip, duos ženklą. Paprastai žmonės įspėjami kostelėjimu, krenkštelėjimu. Tačiau lyg tyčia Sigitą ėmė ir ištiko dusulio priepuolis. Pašnekovė kalba sklandžiai, Sigita bijo sukosėti, tad ima raudonuoti, iš akių pasipila ašaros... Valdininkė sutrinka, bet tęsia mintį. Pasibaigus interviu Sigita paaiškino, kas nutiko ir pašnekovė lengviau atsiduso. Ji jau buvo pamaniusi, kad kalbėjo apie tokius liūdnus dalykus, kad pravirkdė redaktorę...

Antroji nominacija "Kamasutra. Metų kadras" atkeliavo į "Šiauliai plius" redakciją. Ji skirta laikraščio maketuotojui Andriui Tverijonui už paprastumą ir betarpiškumą.

Metų dainius ir provokatorius

Trečiosios nominacijos "Geras klausimas" nominantu tapo Šiaulių apskrities televizijos laidos apie gyvūnus vedėjas Michailas Rostovskis. Už pašnekovui pateiktą klausimą, kuris skambėjo taip: "Kaip vadinasi šita paroda, kokiais tikslais ji buvo surengta ir, reiškia, ar tai skaitosi tarptautinė, kokių apdovanojimų žmonės čia galėjo gauti ir aplamai... Dėl ko čia visi atvažiavo – ar gauti įvertinimus tiktai kažkokius sau pasidaryt reiškia pliusus, kad galėtų veist tuos katinus ar vis dėlto tai yra daug žmonių, kurie atvažiuoja čia savo įdomumui savo hobiui, tiesiog praleisti laisvalaikį?" Pašnekovas akivaizdžiai į tokį klausimą atsakyt vienu ypu nesugebėjo...

"Metų dainiumi" nominuotas "Šiauliai plius" žinių tarnybos žurnalistas Justinas Visockas. Vinis jam įteikta už tokį žinutėje nuskambėjusį sakinį apie krepšinį: "Arvydu Čepuliu pasistiprinęs Šiaulių klubas paskutinėmis minutėmis pralaimėjo nervų karą".

"Metų provokatoriumi" tapo "Šiaulių krašto" žurnalistas Giedrius Vaitkevičius. Jam paskambino vyriškis, prisistatęs Vaidotu Astrausku, ir pasipiktino geriausiųjų 2010-ųjų metų Šiaulių sportininkų rinkimų rezultatais. Jo teigimu, šachmatininkė Viktorija Čmilytė nepagrįstai liko šeštoje vietoje. Ji, pašnekovo žodžiais, turėjo tapti geriausia šalies sportininke.

Žurnalistams stilizuotas vinis nukaldina kalvis Albertas Martinaitis.

Giedrius paskambino V. Čmilytės tėvui pasiteirauti, ar tikrai rinkimai nesąžiningi. Bekalbant žurnalistui kilo įtarimų – labai jau panašūs buvo abiejų pašnekovų balsai. Giedrius patikrino numerius – ir prisistačiusiojo V. Astrausku, ir V. Čmilytės tėvo telefono numeris buvo tas pats. "Gerbiamasis, tai kitu vardu prisistatėte dėl sporto populiarinimo?" - pasiteiravo žurnalistas. "Pagrinde tai taip", - nebeturėjo ką daugiau atsakyti "susidvejinęs" vyras.

O kitą dieną "Šiaulių krašte" išėjo tokia Giedriaus žinutė: "Tarptautinis turnyras Gibraltare vyks dešimčia turų. Tai vienas iš šiaulietės pasirengimo Europos vyrų krepšinio čempionatui, kuris kovą vyks Prancūzijoje, etapų..."

"Čiulbingala"

Nominacijos "Čiulbingala negali nelakštėti" nugalėtoju tapo "Šiauliai plius" žurnalistas Alvydas Januševičius. Už tokius "sparnuotus" tekstus, rašytus portalui Etaplius.lt tiesiai iš varžybų aikštelės:

"Dabar šiauliečių pusėje ne tik taškų persvara, bet ir psichologija. Šamanai pasakytų, kad ir dievai "Šiaulių" pusėje". "Rezultatas laikosi stabilus – dvigubas. "Šiauliai" pirmauja 23-46."

"Prasidėjo paskutinė minutė. "Šiauliai" toliau traiško priešininkus. Visi uteniškiai sukaustyti. Rezultatas švieslentėje auga..." "Minutės pertraukėlė. Gal po jos uteniškiai atsigaus? Gal ras stebuklingą priešnuodį prieš geltonai juodą "Šiaulių" jautį. Kol kas jis panašesnis į buldozerį..." "Šiaulių komandos šokėjos – su naujais sijonėliais. Tai džiugina sirgalius, kurie džiaugiasi ir dėl "Šiaulių sėkmės. Tikėkimės, kad ne per anksti. Deja, naujieji sijonėliai įkvėpė ir priešininkų komandą..."

Kvatojantis kolegoms Alvydas atsiėmė "vinį" ir vėl prajuokino žiūrovus: "Jūs dar neskaitėt, kaip aš apie futbolą rašau..."

  

"O jūs neskaitėte, kaip aš apie futbolą rašau", - publiką prajuokino "Šiauliai plius" žurnalistas Alvydas Januševičius (pirmas iš dešinės).

 

Apdovanojimą atsiėmęs "Šiauliai plius" žinių tarnybos žurnalistas Justinas Visockas pokštavo, kad krepšininku jam "pasistiprinti" nėra tekę.

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Vinimi "Už gyvenimo nuopelnus" buvo apdovanota buvusi savaitraščio "Šiauliai plius" redaktorė Jūratė Sobutienė.

Į šventę atvykęs naujasis miesto meras Justinas Sartauskas žurnalistams padovanojo milžinišką saldėsį – "skruzdėlyną". "Jūs kaip tos skruzdėlytės renkate naujienas, todėl ir dovana tokia", - sakė J. Sartauskas, kuriam žurnalisto darbas gerai pažįstamas. Juk prieš tapdamas meru J. Sartauskas vadovavo Šiaulių apskrities televizijai.

Dovanų plunksnos broliams ir sesėms atnešė ir apskrities policijos, Šiaulių rajono savivaldybės atstovai. Šventėje koncertavo Aurelija Čižauskaitė ir Virginijus Barzinskas.

"S plius" gimtadienis - vienybės ir profesionalumo įrodymas

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Savaitgalį didžiausia Šiaurės Lietuvoje elektroninių ryšių paslaugų bendrovė "S plius" šventė 15 metų jubiliejų. "S plius" kolektyvui geriausia gimtadienio dovana - laimingi šventinio koncerto žiūrovų veidai. Koncerto organizatoriai džiaugiasi, kad šventėje dalyvavo visi ypatingų loterijos prizų laimėtojai. Kiekvienas šventės dalyvis praleido puikų vakarą su sau artimais žmonėmis ir "S plius".

"S plius" kolektyvas ir "Bumcės klubo" daininkai atliko finalinę šventės dainą.

Koncertas šeimai

Bendrovė "S plius" savo 15 metų jubiliejų šiemet atšventė pakviesdama šiauliečius į koncertą, kuriame nenuobodžiavo nei jaunas, nei senas. Pirmoji Šventinės programos dalis buvo skirta mažiesiems, o antrojoje pasirodė Lietuvos scenos žvaigždės.

"Bumcės klubas", kuris šį pavasarį švenčia savo dešimtmetį, dovanojo puikų valandos trukmės koncertą, kuriame skambėjo gražiausios klubo ir Lauros Remeikienės dainos. Šokiais džiugino Šiaulių kultūros centro choreografinis kolektyvas "Aušrelė" bei Šiaulių moksleivių namų šokio studija "Inkognito".

Antrojoje dalyje pasirodė populiariosios muzikos atlikėjai: Irūna Puzaraitė, Marius Jampolskis ir Paulius Sinkevičius. Vėliau scenon žengė grupė "69 danguje", o gimtadienį užbaigė įspūdingas Deivio ir specialiai šiam renginiui suburtos grupės tikro garso koncertas.

Šventinio koncerto scena buvo papuošta ne prasčiau nei prestižiniuose apdovanojimuose. Žiūrovai pastebėjo, kad renginio vedėjai - Asta Stankūnienė bei Tomas Sinkevičius - spindėjo scenoje ne prasčiau nei "Eurovizijos" konferansjė.

"S plius" gimtadienis skaičiuojamas nuo 1996 metų balandžio 1 dienos, todėl melagių dieną "S plius" nesivaržė pasigirti, kad koncerte dainuos net popdievaitė Madonna. Organizatoriai tikina, kad garsenybės - ne pats svarbiausias dalykas. Reikia išmokti pamatyti savo talentus. Tai jau 15 metų sėkmingai daro kompanija "S plius".

Svarbiausia - stipri komanda

"S plius" marketingo direktorė Inga Karickienė tvirtina, kad vienam ar net keliems žmonėms tokį renginį organizuoti neįmanoma: "Džiugu, kad mūsų kolektyve gausu talentingų veiklių žmonių. Kiekvienas norėjo bent šiek tiek prisidėti prie šventės savo darbu ir idėjomis. Nuoširdžiai dirbo visi padaliniai - nuo Reklamos skyriaus iki medijos atstovų."

  

"S plius" vartotoja šiaulietė Daiva Matulionienė laimėjo prizą - nešiojamąjį kompiuterį.

 

"Bumcės klubo" mažieji daininkai.

Direktorė pažymėjo, kad renginys praėjo be nesklandumų. Ne vienas šiaulietis po koncerto džiaugėsi ir dėkojo, kad puikiai praleido vakarą su šeima.

I. Karickienė priminė, kad kompanija prieš 15 metų pradėjo dirbti turėdama vos keletą žmonių. Kabelinė televizija tuomet transliavo kelis kanalus ir "sukdavo" filmus iš kasečių. Dabar daug specialistų triūsia tinklų eksploatacijos ir plėtros srityje. Be kabelinės televizijos, transliuojama skaitmeninė bei raiškioji televizija, teikiama fiksuoto ryšio paslauga. Šiauliečiams "S plius" teikia net trijų skirtingų medijų žanrus: regiono televiziją "S plius", savaitraštį "Šiauliai plius" bei naujienų portalą "Etaplius.lt".

Vertingi prizai

Šventės žiūrovai dalyvavo loterijoje, kurioje laimėjo vertingus prizus. Šiaulietė Daiva Matulionienė laimėjo "S plius" partnerio ir draugo - elektroninės parduotuvės "Varlė.lt" Šiaulių filialo įsteigtą prizą - kompiuterį. "Gavau kvietimą kaip lojalus "S plius" vartotojas. Nesitikėjau laimėti, todėl labai džiaugiuosi", - sako D. Tamulionienė, laimėjusi nedidelį, tačiau labai patogų kompiuterį.

  

Deivis sužavėjo publiką.

 

Grupė "69" danguje šįkart koncertavo be savo "tamsiosios" pusės - Karinos Krysko.

"S plius" skaitmeninę TV vienerius metus nemokamai galės žiūrėti Raimondas Molnikas iš Šiaulių, o "S plius" internetu vienerius metus nemokamai naudosis Gintaras Terminas iš Radviliškio.

"S plius" per savo gimtadienį pati dalijo dovanas, o priiminėjo padėkos raštus už visokeriopą paramą. "S plius" generaliniam direktoriui Arymantui Klapatauskui šventėje ne kartą padėkota už neišsenkančią paramą miestui, kultūrinių renginių mieste puoselėjimą.

Scenoje Marius Jampolskis ir Irūna dainas pagražina artistiniais elementais.

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Tenka pripažinti, kad 70 procentų šiauliečių aptarnaujanti įmonė - unikalus reiškinys Lietuvoje. Bendrovei "S plius" linkėta ateityje tapti neatsiejama kiekvieno šiauliečio namų dalimi.

Prieš pusantro dešimtmečio ėmusioje kurtis bendrovėje dirbo vos aštuoni žmonės, dabar kolektyvas padidėjęs dešimteriopai – įmonėje kasdien dirba per du šimtus įvairių sričių specialistų.

 

Velykų zuikučiai buvo populiarūs ir tarpukariu

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Šiaulietis atvirukų kolekcininkas Petras Kaminskas iš savo gausaus archyvo ištraukė unikalių velykinių atvirukų, kurie laikomi pačiais gražiausiais tarpukario filokartijos eksponatais.

  

Velykiniuose atvirukuose buvo gausu religinės tematikos.

  

P. Kaminskas pasakoja, kad tarpukario atvirukus galima suskirstyti į dvi kategorijas: miestų vaizdai ir šventiniai atvirukai. Pastaruosius Lietuvoje išpopuliarino žmonės, kurie iš kaimo persikėlė gyventi į miestus. Jie palaikė ryšius su giminėmis, kuriems siuntė atvirukų įvairiomis progomis. Kitoje atviruko pusėje parašydavo, kaip sekasi, teiraudavosi, kas naujo gimtinėje.

Daug atvirukų buvo siunčiama kariuomenėje tarnaujantiems jaunuoliams. Pagal šių atvirukų žymėjimą, datas ir antspaudus galima daug ką pasakyti apie Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus.

Miestų atvirukai yra svarbi istorinė vertybė, nes praūžę karai ir sovietmetis sunaikino nemažai gyvenviečių, smarkiai pakeitė miestų veidą. Tik fotoatvirukuose išliko senieji miestų vaizdai. Atvirukai, išleisti prieš Pirmąjį pasaulinį karą yra labai reti.

  


Spalvinguose velykiniuose atvirukuose vyrauja atbundanti gamta, kiaušiniai ir pakili nuotaika.

Atvirukai iš Petro KAMINSKO asmeninio archyvo

Šventiniai atvirukai populiarūs iki šiol, tačiau ilgainiui keitėsi jų spausdinimo būdas, stilistika. Dabar dažnai siunčiami elektroniniai atvirukai. Tiesa, rankomis pagaminti šie meno kūriniai neprarado vertės.

Tarpukario velykiniuose atvirukuose vyrauja tam laikotarpiui būdingas kičas. Atvirukuose - religiniai elementai, išmarginti kiaušiniai, zuikučiai, paukšteliai. Nepagailėta blizgučių, žirginėlių, ryškių spalvų.

Atvirukai buvo spausdinami Vokietijoje arba Prancūzijoje. Leidėjai ant to paties atvaizdo atviruko užrašydavo sveikinimus keliomis kalbomis, kad juos galėtų naudoti kelių šalių atstovai. Akivaidu, kad atvirukų lietuviškais užrašais pritrūkdavo. Tada pašte dažnai ant jų uždėdavo antspaudą, pavyzdžiui, "Su šv. Velykomis!"

Populiariausios šventės, kurių proga buvo siunčiami atvirukai: Velykos, Kalėdos, Naujieji metai, vardinės. Gimtadieniai anuomet nebuvo populiarūs. Taip pat didelis dėmesys skirtas ir Joninėms, Antaninėms, Kazimierinėms, Oninėms.

Šiaulių krašto muzikantai, vienykitės!

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Pirmą kartą Lietuvoje organizuojami Šiaulių apskrities muzikos apdovanojimai (ŠAMA), kurie taps tradiciniais - bus rengiami kasmet. Dalyvių registracija ir jų kūrinių priėmimas pratęstas iki balandžio 1 dienos. Organizatoriai pastebėjo, kad daug puikių muzikantų ir grupių iš Radviliškio, Akmenės, Pakruojo, Kelmės ir kitų aplinkinių rajonų nedrįso atsiųsti savo įrašų. Daugelis nepasitiki savo jėgomis, nors puikiai pasirodo įvairiuose konkursuose.

Akordeono virtuozas Martynas Levickis.

Vertybių revoliucija

ŠAMA organizatoriai jau sulaukė laiškų, kuriuose piktinamasi plačiu ŠAMA nominacijų sąrašu. "Jums rašo vestuvių muzikantas Romas. Kodėl neapdovanojate vestuvių muzikantų? Bus apdovanojami DJ, kurių muzikantais nelaikau, popsininkai, už kuriuos aš geriau dainuoju. Manau, žiniasklaida susidomėtų tokiu reikalu."

"Po tokių laiškų galima tikėtis net vestuvių muzikantų piketo, - šypsosi Remigijus Ruokis, vienas apdovanojimų organizatorių. - Jau dabar www.sama.lt minimaliai veikia. Greitai žmonės sužinos, kas mūsų krašte yra tikri muzikantai. Tai savotiška muzikinių vertybių revoliucija."

Šiauliai nuo seniausių laikų garsėja kaip naujovių miestas, turintis savo išskirtinį veidą Lietuvos muzikos padangėje. Pamenate pirmuosius žiemos "Open‘air"? Vien ko verti miesto kolektyvai ir atlikėjai! Tai ir berniukų bei jaunuolių choras "Dagilėlis", profesionalioji "Polifonija", konservatorijos akordeonininkai su Martynu Levickiu ir Egle Bartkevičiūte priešakyje, liaudies ir folkloro ansambliai "Salduvė", "Saulė", "Vaiguva", "Sedula", dainininkė Saulė, Laura, legendiniai atlikėjai Adolfas Jarulis, Virgis Stakėnas, Lainius, kompozitoriai Gediminas Dapkevičius, Tadas Žukauskas, grupės "Vairas", "Jonis", "BIX", "Lygiai Lyja", "Gin‘Gas", "Brainers", "The Colours Of Bubbles", "Kitava", "Stranger Aeons". Neabejotinai savo muzikinį veidą turi kiti aplinkiniai miestai ir miesteliai: Venta, Radviliškis, Kelmė, Akmenė, Pakruojis, Kuršėnai, Šeduva, Joniškis.

Muzikus sveikins muzikai, menininkai, buvę garbūs Šiauliečiai, verslininkai ir kiti nusipelnę asmenys. Iškilmių metu bus atlikta 16 specialiai ta proga paruoštų kūrinių. Ceremonija bus nufilmuota ir transliuojama Lietuvai.

Projektu siekiama atgaivinti Šiaulių muzikantų judėjimą, brandinant naujus bendrus projektus. Organizatoriai savo misiją laikytų įvykdyta, jei apdovanojimų ceremonija taptų tradicija, atliktų kultūrinę, švietėjišką misiją bei skleistų sveiką kultūrinę propagandą.

Ne tik apdovanojimai

Ateityje ŠAMA organizatoriai planuoja žodį "Šiaulių" pakeisti į "Šiaurės". Tuomet ne tik Šiaulių, bet ir Panevėžio, Telšių ir Rokiškio regionų muzikantai neliktų nepastebėti. Organizatoriai ketina apdovanoti ir pažymėti per 300 kolektyvų net 28 nominacijose.

Nenustygstantis muzikos ir šou pasaulio atstovas R. Ruokis teigia, kad numatomas įspūdingas renginys. Prie "Saulės" bus uždarytas eismas. Bus puikus apšvietimas, įgarsinimas, mėlynas kilimas. Kodėl kilimas ne raudonas? Nes mėlyna – muzikos spalva.

R. Ruokis akcentavo, kad apdovanojimai turės išliekamąją vertę. Visi dalyviai (nuotraukos, įrašai, video medžiaga) bus patalpinti interneto svetainėje www.sama.lt, kuri bus tarsi geros muzikos bankas. Savo kūrinius atlikėjams tereikia surašyti į kompaktinę plokštelę arba kitą duomenų laikmeną ir atnešti į muzikos instrumentų parduotuvę "Yamaha", esančią Vasario 16-osios gatvėje, Šiauliuose. Laikmenoje reikėtų trijų muzikos kūrinių mp3 formatu, kelių atlikėjo arba grupės nuotraukų, videoįrašų. Išsamesnę informaciją galima rasti www.atomas.lt.

"Stranger Aeons".

ŠAMA archyvo nuotr.

Skandalai ir staigmenos

R. Ruokis tvirtina, kad "minedų" ir "vestuvininkų" kurie perdainuoja svetimas dainas, svetainėje www.sama.lt nebus. Vietos "po saule" numatoma tik tikro žanro muzikantams – jauniems ir patyrusiems, profesionaliems ir mėgėjams. Žanrų sąraše save ras kiekvienas save gerbiantis muzikantas ar dainininkas. Parodyk savo talentą pasauliui!

"Tai gali tapti skandaluingu renginiu, - sako R. Ruokis. - Tikrų muzikantų paieškos sukels pavydo bangą visiems apsišaukėliams."

ŠAMA renginyje žadama nemažai staigmenų iš muzikos pasaulio. Bus pristatyta Lietuvos roko enciklopedija, kurioje yra ir nemažai Šiaulių atstovų. Renginį organizuoja daug buvusių šiauliečių, kurie savo muzikinį kelią pradėjo šiame mieste, o išgarsėjo svetur. Vieni prisidės prie komisijos gretų, kiti papuoš renginį savo koncertais.

Bus pagerbtas "estrados briedžiu" vadinamas dainininkas Adolfas Jarulis. Jis švenčia savo dvigubą jubiliejų: muzikinio gyvenimo 50-metį ir gyvenimo 70-metį. Renginį ves keturi vedėjai: renginį ves aktoriai Dalius Jančiauskas ir Monika Šaltytė, o atlikėjus pristatinės Arvydas Vaičiulis ir Inga Kriščiūnaitė. Sceną apipavidalins dizainerės Gabrielė Januševičiūtė ir Kristina Valančiūtė.

Šiauliuose - didžiausios šunų vikrumo varžybos

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Šeštadienį 10 valandą "Bruklino" prekybos centre vyks tarptautinės šunų vikrumo varžybos, kuriose planuoja dalyvauti beveik 80 dalyvių. Tikėtina, kad tai bus didžiausios tokios varžybos Lietuvos kinologijos istorijoje.

Šunų vikrumo varžybose dažnai laimi tie šunys, kurie įdėmiai klauso savo šeimininkų.

Vikrumas - ne vien greitis

Šunų mylėtojų draugijos "Agility" sekcija "Husse-šarmas" pradžiugins šiauliečius grandiozinėmis šunų vikrumo varžybomis, kuriose dalyvaus patys vikriausi šunys iš Lietuvos, Latvijos ir Kaliningrado srities.

Šunų vikrumo varžybos vyksta ir pasauliniu mastu. Tai gana įdomi šunų sporto šaka, kuri gerokai skiriasi nuo to, ką matome parodose arba šunų paklusnumo varžybose. Duodamas startas. Šuo su šeimininku turi nepriekaištingai įveikti keletą kliūčių ir kuo skubiau pasiekti finišą. Šeimininkas prie šuns ir kliūčių negali liestis. Nėra jokio pavadžio. Atliekant rungtį šuns šerti taip pat negalima.

Šunys skirstomi į tris grupes pagal dydį. Taip pat dalyviai varžosi keliose kategorijose pagal pajėgumą. Norint patekti į aukštesnę kategoriją, reikia gerai pasirodyti žemesnėje.

"Tai sportas ir mažam, ir dideliam šuniui", - sako vienas iš organizatorių Vaidas Kazlauskas, kurio augintinis taip pat dažnai dalyvauja tokiose varžybose.

V. Kazlausko nuomone, šunų vikrumo varžybose labai svarbu ne tik greitis, bet ir paklusnumas. Laimi tas, kuris labai klauso šeimininko arba labai greitai įveikia kliūtis. Dažnai labai judrūs šunys prisirenka baudos taškų dėl netiksliai atliktų užduočių, tad laimi atidesni ir paklusnesni.

Šeimininkas, negalėdamas liesti savo augintinio, gali tik bėgti šalia ir duoti komandas. Šuo turi suprasti, kad užšokęs ant kliūties turi sustoti, buomą perbėgti visą, o šokdamas per piramidę privalo atsispirti tinkamoje vietoje. Padėti dalyvauti varžybose įmanoma maždaug po pusantrų metų intensyvių treniruočių.

Šuo - džiaugsmas ir sveikata

Pasaulio čempionatuose gali dalyvauti tik šunys, turintys dokumentus, o tarptautiniuose turnyruose tokių apribojimų nėra. "Visos mamos ir tėvai yra tikri, tik ne visi dokumentus turi. Yra vienas vokiečių aviganis, kuris galėtų varžytis pasaulio čempionatuose, tačiau jis - be dokumentų", - teigia V. Kazlauskas.

Šiauliuose vyksiančiose varžybose, kaip ir pridera pagal taisykles, vyriausias varžybų teisėjas atvyksta su savo sugalvota kliūčių trasa. Sūpynės, piramidė, ratas, barjerai ir kitos kliūtys būna išdėliotos iš anksto nežinoma tvarka.

  

Vikrumo varžybos tinka bet kokios veislės ir dydžio šunims.

nuotraukos iš klubo "Agility" archyvo

O gal įmanoma teisėją papirkti? "Šunys nieko neišmano apie korupciją - pasuks ne ten ir baigsis visi papirkinėjimai. Šunų trumpalaikė atmintis, todėl net iš anksto žinodami trasos išdėstymą gali nelaimėti", - sako V. Kazlauskas.

Pašnekovas įsitikinęs, kad šunų sportu galėtų užsiimti daug jaunimo. Daugelis turi savo augintinius, todėl galėtų su jais užsiimti. Kuo daugiau su gyvūnu bendrauji, tuo jis paklusnesnis ir supratingesnis. Šie gyvūnai turi savo psichologiją.

V. Kazlauskas įsitikinęs, kad šuo žmogui teikia ne tik džiaugsmą, bet ir sveikatą. Gyvūną tenka pavedžioti, pajudėti su juo. Pašnekovas žino nemažai atvejų, kai žmogui, netekusiam gyvūno, suprastėdavo sveikata. Įsigijus kitą, savijauta pagerėdavo.

Šuo - ištikimas gyvūnas. Dažnai kinologai juokauja, jei nori sužinoti, kas tave labiau myli - žmona ar šuo - įkišk abu valandai į automobilio bagažinę. Pradaręs žiūrėk, kas labiau džiaugsis tave pamatęs.

Laukinius žvėris į miestą gena badas

Laura AUKSAITYTĖ

Itin šaltą žiemą šiauliečiai dažnai stebėjosi išvydę miesto teritorijoje slankiojančias lapes, usūrinius šunis. Itin išdrąsėję gyvūnai nevengė ne tik aplink šiukšlių dėžes pasisukioti - taikėsi paėsti iš šunims ar katėms paliktų indų ar susirangyti šuns būdoje. "Laukinius žvėris į miestus veja badas, tačiau žmonės turėtų vengti plėšrūnų draugystės. Pasiutlige sergantys gyvūnai nebebijo žmonių", - sako Inga Ivanauskienė, Šiaulių jaunųjų gamtininkų centro Biologijos skyriaus vedėja.

Vilioja maistas

Pietinio miesto rajono gyventojai šią žiemą ne kartą Lieporių parke galėjo stebėti lapių. Ilgauodegės kūmutės gana drąsiai šmirinėjo po miestą, o ne tokios greitos patekdavo po automobilių ratais. "Mes galime spėti, kad gyvūnus į miestą iš aplinkinių miškų atviliojo lengvai pasiekiamas ėdalas. Šiemet gyventojai lapių mieste stebėjo tikrai nemažai", - sako I. Ivanauskienė.

Gamtininkės teigimu, Lietuvoje šiuo metu stebimas didelis lapių pagausėjimas. Tai, kad gyvūnų daugėja, džiugina, tačiau kyla ir pavojus. Lapės - gyvūnai, kurie dažniausiai platina pasiutligę. Kai laukinis gyvūnas nebebijo žmogaus, eina drąsiai prie jo, gali būti, kad jis serga pavojinga liga. Žmonėms geriau vengti tokių kontaktų.


 

Šios į Šiaulius užklydusios ilgauodegės likimas nepasigailėjo.

Alvydo JANUŠEVIČIAUS nuotr.

 

Ir zylėms žiemą sunku rasti lesalo.

Lauren BURBANK nuo­tr.

Miestuose be lapių gana dažnai galima stebėti kiaunes, žebenkštis. "Šiuos gyvūnus prie gyvenamųjų namų atvilioja lengvai pasiekiamas maistas - vištos, kiti paukščiai. Kiaunės, šeškai ir žebenkštys pridaro daug žalos. Jie ne tik vagia kiaušinius, bet gali išpjauti visus naminius paukščius, vien iš malonumo, o ne dėl ėdalo", - sako pašnekovė.

Šiaulių jaunųjų gamtininkų centras buvo priglaudęs žebenkštį. Uždarė jį į narvą, bet žvėrelis kažkaip paspruko. "Išpjovė visus mūsų peliukus", - sako I. Ivanauskienė.

Į Šiaulius itin dažnai užklysta ir usūrinių šunų. Šie valkataujantys plėšikai nevengia maisto ieškoti sodybose, gali apsigyventi šunų būdose. Usūriniai šunys taip pat dažnai platina pasiutligę, tad geriau vengti kontakto su jais, saugoti nuo jų šunis.

Paukščiai neskuba grįžti

Paukščius žiemą lesinantys šiauliečiai teigia savo lesyklose nebematantys sniegenų, žvirblių. Ar šių paukščių populiacija mažėja? I. Ivanauskienė sako, kad Jaunųjų gamtininkų centro teritorijoje yra labai daug lesyklų. Atskrenda ir žvirblių, sniegenų, tad negalima sakyti, kad jų mažiau. "Net varnos atskrenda, daug kėkštų, net šarkų visą koloniją matėme. Na, gal sniegenų ir mažiau, bet tik dėl gilios žiemos", - sako gamtininkė.

Pavasarėja, tad gamtininkai jau stebi iš šiltųjų kraštų grįžtančius paukščius. Jau parskrido kovai, greitai turėtų pasigirsti vieversių čirenimas, pempių klykavimas. "Pempių dar nemačiau. Išties ši žiema buvo sunki ir žmonėms, ir gyvūnams. Paukščiai neskuba grįžti", - sako pašnekovė.


Tikslas ant ledo – pavyti Latviją

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Lietuvoje ledo rituliui iki NHL kaip iki žvaigždžių. Aukštybėse ir Rusijos ledo ritulininkai. Kaip iki debesų mums ir Latvijos šios sporto šakos atstovai, kurie prieš švedus atrodo tarsi vaikai. Mes – ledo ritulio nulinukai, tačiau labai gabūs ir perspektyvūs.

Ledo ritulys - dinamiškiausia komandinė sporto šaka.

Pažanga

Dar prieš penkerius metus keletas šiauliečių ir kuršėniškių sėsdavo į automobilius ir važiuodavo į Mažeikių ledo areną pasitreniruoti. Jau tuomet vyrai buvo nusipirkę aprangą, apsaugas ir lazdas. Netgi dalyvavo Rygos ledo ritulio mėgėjų varžybose, kuriose dalyvavo apie šimtą vietinių komandų.

Prieš metus aukščiausios prabos ledo ritulininkas Dainius Zubrus aplėkė visus šalies miestus ir padėjo įkurti tikrą Lietuvos ledo ritulio lygą. Komandos susbūrė visuose miestuose, kuriuose buvo įkurta ledo arena.

Aurimas Jokimčius atsakingas už jaunąją ledo ritulininkų kartą. Jis sako, kad per metus į ledo ritulį įniko per 40 vaikų, kurių amžius nuo 4 iki 16 metų. Keletas stipresnių jaunuolių jau perėjo žaisti į pagrindinę Šiaulių komandą "Ledo linija".

Vyrų komandos vadovas Sigitas Kazlauskas neabejoja, kad ledo ritulys tik populiarės, o žaidimo lygis kils kaip ant mielių. Nors šio sporto lygai vos vieneri metai, sezonas bus karštas. 27 Lietuvos komandos suskirstytos į tris divizionus – Rytų, Centro ir Vakarų. Šiauliečių komanda priklauso Vakarų divizionui ir kol kas turnyrinėje lentelėje užima antrą vietą, lyderių pozicijas užleidusi Klaipėdos komandai.

Pavyti Latviją

S. Kazlauskas primena, kad dabartinėje "Ledo linijoje" žaidžia įvairaus amžiaus ledo ritulio mėgėjai ir entuziastai. Vienam žaidėjų – per 50. Tiesa, žaidėjui Telšiuose – net 67-eri. "Mes jau nepretenduojame aukštai kilti. Liksime šios sporto šakos gerbėjai, o jaunimas turi didžiules perspektyvas", - sako "Ledo linijos" vadovas S. Kazlauskas.

A. Jokimčius patvirtina, kad ledo ritulys – "lanksti" sporto šaka. Lipti ant ledo gali ir keturmečiai, o profesionaliai žaisti įmanoma net keturiasdešimties. "Svarbiausia – gerai valdyti pačiūžas. Greitis nuo amžiaus mažai priklauso. Tačiau prieš vėją nepapūsi. Norint pasivyti profesionalus, reikia kruopščiai auginti ir treniruoti jaunąją kartą. Kviečiame garsius trenerius ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos, kurie padeda jauniesiems žaidėjams sparčiau tobulėti", - sako jis.

"Ledo linija" diviziono kovose kviečia tris legionierius iš Latvijos. Kitos komandos taip pat turi legionierių iš šios kaimyninės šalies, kurioje ledo ritulio tradicijos turi gerokai gilesnes šaknis.

  

Aurimas Jokimčius sako, kad ledo ritulys populiarėja tarp įvairaus amžiaus jaunuolių.

 

Vyrų komandos vadovas Sigitas Kazlauskas neabejoja, kad Šiauliai sužibės savo žaidimu, kai užaugs jaunoji karta.

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Jėga ir greitis

A. Jokimčius sako, jog ledo ritulys Lietuvoje gyvavo tik Elektrėnuose. Dabar jis paplito visoje lietuvoje. Per metus pasiekta daugiau nei tikėtasi.

Žaidimo taisyklės gana paprastos. Rungtynėse dalyvauja po 6 žaidėjus. Aukšto lygio kovose žaidėjai keičiasi beveik kas minutę ar dvi, nes krūvis labai didelis. Ledo ritulys žaidžiamas tris kėlinius po 20 minučių, dvi pertraukos trunka po 15 minučių.

Nė vienas puolančios komandos žaidėjas negali kirsti kitos komandos mėlynos linijos anksčiau už ritulį. Kad žaidėjui būtų užfiksuota nuošalė, abi jo pačiūžos turi būti kitos komandos zonoje. Nuošalė taip pat fiksuojama, kai žaidėjas perduoda ritulį komandos draugui per dvi linijas.

Ledo ritulys – šiurkštokas žaidimas, reikalaujantis gero fizinio pasirengimo. Tai ne vien vyrų sportas. Profesionalų komandose pasitaiko ir puikiai žaidžiančių moterų. Jis greičiausias ir iš visų komandinių rungčių: įsibėgėjęs žaidėjas gali čiuožti 27 km per valandą greičiu, o ritulys skrieti 193 km per valandą greičiu.

"Teisėjai žaidėjams leidžia ir pasimušti - juk visi su apsaugomis. Muštynės stabdomos, jei kam nors nukrenta šalmas ar pirštinė. Žaidėjas gaus į kailį, jei nepagarbiai užkliudys priešininkų vartininką", - sako nerašytas, tačiau visame pasaulyje žinomas taisykles A. Jokimčius.

Elektromobilis laukia šiltesnių orų

Alvydas JANUŠEVIČIUS

A-95 markės benzino kainai perkopus 4,5 lito už litrąbenzino, daugelis vairuotojų ima svajoti apie elektromobilį. Kai tik atšils orai, Šiaulių gatvėse pamatysime nedidelį automobilį be durų. Jis riedės nekeldamas triukšmo ir dūmų kamuolių. Tai vienintelis Šiauliuose gamyklinis elektromobilis "Chrysler". Šimtui kilometrų pakaks poros litų už kurą – elektros energiją.

Šiauliečio Almanto Valčiuko vairuojamas amerikietiškas "Chrysler" markės elektromobilis šimtui kilometrų "suvalgo" elektros energijos už du litus.

Kurorto automobilis

Gamyklinį elektromobilį "Chrysler GEM–825" iš JAV parsigabeno šiaulietis amerikietiškų automobilių mėgėjas ir kolekcininkas Almantas Valčiukas. Iš pirmo žvilgsnio automobilis primena golfo mėgėjų mašinėlę, skirtą lazdoms ir kamuoliukams vežioti, tačiau savininkas ragina neapsigauti.

"Tai vasarinis kurortinis automobilis, skirtas kasdien važinėti nedideliu atstumu. Jis ekonomiškas, ekologiškas ir labai patogus šiltesniuose kraštuose. JAV elektromobiliai labai populiarūs Floridoje ir kituose kurortiniuose miestuose. Toks tiktų ir mūsų pajūryje", - sako A. Valčiukas.

Elektromobiliai, anot A. Valčiuko, ne šiaip prabangos prekė. Tai ekonomiška transporto priemonė, šimtui kilometrų suvartojanti elektros vos už du litus. "Naftos pramonė, kuri neleido sparčiai tobulėti panašiems automobiliams, pradeda bliūkšti. Kylančios naftos kainos verčia automobilių gamintojus nejuokais pagalvoti apie vidaus degimo variklio alternatyvą. Automobilių rinkoje situacija yra tokia, kad gamintojas nebegali pataikauti naftininkams, nes žlugs arba pralaimės konkurcinėje kovoje Japonijai, Kinijai ar Korėjai", - tvirtina pašnekovas.

Du litai – 100 km

Viena prancūzų firmų neseniai pristatė elektromobilį, kuris rinkoje kainuos apie 35 tūkst. eurų. Įkrovus bateriją, juo bus galima riedėti per 150 kilometrų. Kinai jau pasigyrė sukurę elektromobilį, kuris nesustodamas gali riedėti net 400 kilometrų. Amerikiečiai pernai pasigyrė sukūrę bateriją, kuri įkraunama greičiau, nei galima pripilti benzino baką. Tokios baterijos kol kas yra per brangios gaminti pramoniniu būdu. A. Valčiukas mano, kad tik laiko klausimas, kada tokios baterijos bus pradėtos gausiai naudoti.

A. Valčiuko automobilis – senesnio modelio. "Chrysler" jau gamina naujos kartos automobilius, kurie vis populiarėja už Atlanto. Amerikiečiai buvo įpratę prie galingų automobilių ir pusvelčiui pardavinėjamo benzino. Tačiau benzinas pabrango, tado amerikiečiai mielai persėda į elektra varomus automobilius arba hibridinius modelius.

Įkrovus bateriją, A. Valčiuko "Chrysler" gali nuvažiuoti apie 50 kilometrų, maksimalus greitis - 40 kilometrų per valandą. Šešios gelio baterijos įkraunamos apie penkias valandas ir atlaiko 3000 krovimų. Nesunku paskaičiuoti, kad mieste toks mažylis labai pinigus.

Baterijos įmontuotos po sėdynėmis, pastarosios apvilktos neperšlampama dirbtine oda, nebijančia lietaus. Automobilis, kaip ir golfo žaidėjų mašinėlė, yra be durų, tačiau sumanieji gamintojai galii pasiūlyti kietas arba brezentines duris. "Nelabai reikia durų. Važiavau per stiprų lietų. Automobilio aerodinaminės savybės puikios – lietus į saloną beveik nepatenka", - gyrė savo pirkinį A. Valčiukas.

Mažytis elektromobilis gali būti "gyvybingas" visą dieną ir nuriedėti 50 kilometrų.

Autoriaus nuotr.

Tobulėja kasdien

Elektromobilių gamyba garsėja ir Europos kūrėjai. Prieš kelias dienas automobilių pasaulį sukrėtė žinia, kad "DBM Energy" kompanijos pagamintas elektromobilis "Audi A2" sudegė. Nustatyta, kad tai įvyko ne dėl akumuliatorių.

Aumobilių verslo atstovai nuogąstauja, kad tai gali būti tradicinių automobilių gamintojų provokacija. Elektromobilis kainavo 275 tūkst. eurų. Jo gamybą rėmė Vokietijos federalinė ūkio ministerija. Ta pati kompanija teigė elektromobiliu nesustodama įvaikusi 600 kilometrų.

Paryžiaus automobilių parodoje buvo pristatytas elektromobilis "Renault Zoe", kurį ketinama pradėti gaminti 2012 metais. Jis bus tokio dydžio kaip "Renault Clio" ir tiek pat kainuos - apie 50 tūkst. litų.

Minėto "prancūzo" techniniai duomenys įspūdingi. 80 AG elektrinis motoras, gebantis iki 100 km/h įsibėgėti per 8 sekundes ir pasiekti maksimalų 135 km/h greitį.

"Dainuok, žiemužėle" skambėjo dvi dienas

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Šiaulių kultūros centre vyko respublikinis vaikų ir jaunimo populiariosios muzikos konkursas "Dainuok, žiemužėle 2011". Pirmą dieną į sceną kopė dainininkų ansambliai, kitą - solistai.

Festivalio šeimininkai "En-den-du" konkurse nedalyvauja, tačiau visada visus nudžiugina profesionaliu dainavimu.

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Šiauliečiai - pasyvūs

Festivalį "Dainuok, žiemužėle" organizuoja Šiaulių moksleivių namų vaikų muzikos studija "En-den-du" (vadovės Stanislava Rusevičienė ir Laura Dudnikienė).

Šiemet į konkursą atvyko apie 400 dalyvių. Iš kaimyninės Latvijos atvažiavo apie 50 vaikų. Latvijos atstovai atskleidė, kad jų šalyje vyraujanti krizė trukdo surengti panašaus lygio festivalius, o talentingai dainuojančių vaikų - daug.

Šeštadienį vyko vokalinių kolektyvų varžytuvės. Kolektyvų pasirodymus tradiciškai vertino visi kolektyvų vadovai, mokytojai.

Festivalio organizatorė S. Rusevičienė priminė, kad renginio organizatoriai neturi dalyvauti konkurse. "En-den-du" ansamblis garsėja vokaliniais gebėjimais. Čia gausu ir gerų solistų, tačiau, būdami renginio šeimininkai, jie lipa ant scenos be galimybės konkuruoti su festivalio svečiais.

S. Rusevičienė pastebėjo, kad šiauliečių dėmesys konkursui buvo menkas: "Tokio pobūdžio renginių Šiauliuose vyksta nedaug. Gal šiauliečiai bijo stiprios konkurencijos?"

Stiprūs kolektyvai

Šventės organizatoriai ir komisija tvirtina, kad šiemet festivalio dalyvių lygis yra itin aukštas. Nenuostabu, nes dauguma kolektyvų ir solistų yra tarptautinių konkursų laureatai.

Vokaliniai kolektyvai buvo suskirstyti į tris amžiaus grupes: 6-9, 10-14 ir 15-20 metų.

Mažiausiųjų amžiaus grupėje susirungė 11 grupių. Nugalėtojais tapo studija "Trakšt brakšt" iš Klaipėdos. Estradinio dainavimo studija "Tu ir aš" iš Kauno pelnė antrą vietą, dainos studija "Kregždutė" iš Mažeikių - trečią. Svečiai iš Rygos vokalinio ansamblio "MOMO" tapo diplomantais.

Vyresniųjų grupėje dalyvavo 12 grupių. Šioje kategorijoje absoliutus lyderis buvo kolektyvas "Smaids" iš Jelgavos miesto. Antrą vietą pelnė studijos "Trakšt brakšt" vyresnieji dainininkai, trečią - Šiaulių kultūros centro vokalo studija "Ro ko ko", vadovaujama Rasos Kauneckaitės. Diplomantais tapo kolektyvas "Tu ir aš" iš Kauno ir "Kregždutė" iš Mažeikių.

Vyriausiųjų grupėje pirmą vietą pelnė vokalinė grupė "Vivo" iš Utenos, antra vieta atiteko studijos "Tu ir aš" iš Kauno vyriausiems dainininkams, trečia – Jelgavos popgrupei "Smaids".

Studijos "Mikitukas" solistė Liepa Jurgutavičiūtė laimėjo pirmą vietą mažiausiųjų kategorijoje.

Mažiausiai solistei - festivalio laurai

Sekmadienį vyko solistų konkursas. Šiemet solistų pasirodymus vertino Ilmera Abromavičienė, Šiaulių "Dagilėlio" dainavimo mokyklos pavaduotoja ugdymui, Raimonda Remezienė, Skuodo meno mokyklos muzikos mokytoja metodininkė, ir Ilona Balsytė "Keistuolių" teatro aktorė ir "Kindermusik" mokyklėlės muzikos mokytoja. Komisijos pirmininkas - Vaidotas Juozas Lygutas, Šiaulių universiteto muzikos pedagogikos katedros docentas.

Solistai šiemet rungėsi keturiose amžiaus kategorijose: 5-8, 9-12, 13-15 ir 16-20 metų.

Mažiausiųjų kategorijoje visus sužavėjo šiaulietės mokytojos, mažylių ir mamyčių studijos "Mikitukas" vadovės Eglės Januševičienės mažosios dainininkės. Ketverių metų Liepa Jurgutavičiūtė laimėjo pirmą vietą, o šešerių metų Vėjai Baltutytei komisijos narė Ilona Balsytė skyrė savo prizą už artistiškumą. Antrą vietą pelnė mažoji atlikėja iš Vilniaus Augustė Rutkauskaitė, o trečioji atiteko viešniai iš Daugpilio Janai Zabarovskai.

9-12 metų amžiaus grupėje pirma vieta atiteko Justinai Budaitei iš Mažeikių, antroji - Gabijai Paulikaitei iš Palangos, trečioji taip pat atlikėjai iš Palangos Paulinai Skrabytei. O Viltė Martišiūtė iš Kauno ir Dovilė Ališauskaitė iš Mažeikių tapo diplomantėmis.

13-15 metų amžiaus grupėje sėkmė lydėjo solistus iš Palangos: pirmą vietą iškovojo Aida Bertašiūtė, o Domantas Ulevičius tapo diplomantu. Antrą vietą šioje amžiaus grupėje pelnė šiaulietė trylikos metų moksleivė iš "Juventos" pagrindinės mokyklos Gabija Kušleikaitė, kurios mokytoja Loreta Stankuvienė.

16-20 metų amžiaus grupėje trečią vietą pelnė viešnia iš Daugpilio Viktorija Selicka, o pirma vieta atiteko talentingai solistei iš Ventos šešiolikmetei Ievai Petrikaitei, kurios mokytoja Genovaitė Bučiuvienė. Ieva visus žiūrovus ir komisiją sužavėjo ir vokalo galimybėmis, ir scenine išraiška. Anot komisijos pirmininko, jei šiame konkurse būtų skiriamas "Grand Prix", tai, be abejo, Ieva būtų jį pelniusi.

Lėlės - ne tik vaikų žaidimas

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Mūsų seneliai irgi buvo vaikai ir žaidė. Berniukai jojo ant medinių arkliukų, o mergaitės visus gyvenimo atvejus leido suvaidinti lėlėms. Žagarės krašte jaunos merginos net gegužinėse įsegdavo patikusiems vaikinams į atlapus po mažą lėlytę. Ką tai turėjo reikšti, niekas nebežino.

Autentiška "bajoraitė", rasta Veršių kaime.

Senoliai prisiminė vaikystės lėles

Vida Paulauskienė, Žagarės regioninio parko projektų valdymo specialistė, su gimnazistais apklausė apie šimtą vyresnių Žagarės gyventojų. Klausinėjo, kokiomis lėlėmis jie vaikystėje žaisdavo, kas ir iš ko jas pagamindavo.

Iki šių dienų Žagarėje yra išlikę mažai autentiškų lėlių. Pačių seniausių, rankomis gamintų "kukuliuotų" lėlyčių nerasta. Jas pavyko atkurti tik pagal senolių pasakojimus.

Žmonės prisiminė ir kitokių lėlių. Turtingų šeimų mergaičių lėlės atrodė prabangiau ir buvo siuvamos iš geresnių audinių. "Vieną tokią "bajoraitę" suradome močiutės skrynioje Veršių kaime, - prisimena V. Paulauskienė. - Vien pažiūrėjus į lėlę matyti, kad su ja žaidė dvaro mergaitės."

Kai kurias "bajoraites" pavyko atkurti pagal nuotraukas, tačiau daugiausia - pagal Žagarės krašto metraštininkės Romualdos Vaitkienės pasakojimus.

"Kol dar yra gyvų šio krašto istorijos liudininkų, siekiame surinkti kuo daugiau jų pasakojimų apie jų vaikystės lėles", - sako V. Paulauskienė. Ji suprato, kad lėlės žmonių prisiminimuose siejasi su vaikystės džiaugsmais, laimingiausiomis mažų dienų akimirkomis. Taip pat tai ryšys su močiutėmis ir motinomis, kurios dažnai pagamindavo lėlių savo atžaloms.

Lėlės - senas ritualinis žaislas

Pirmasis žinomas vaikų žaislas yra lėlė. Archeologai ją rado Egipto kapuose. Jai - apie 4000 metų. Lėlės su judančiomis galūnėmis ir pakeičiama apranga pradėtos gaminti jau mūsų eroje.

Senovėje lėlės buvo naudojamos religiniuose ritualuose, nes šis žaislas vaizduoja žmogų. Dažnai su visomis galūnėmis ar net veido bruožais. Lėlės naudojamos mene, interjero puošyboje. Šis žaislas gali būti ir vaiko džiaugsmas, ir siaubo filmo personažas.

V. Paulauskienė sako, jog Žagarės krašte lėlėmis žaidė ne tik vaikai. Močiutės padėjo atkurti unikalias iš siūlų darytas lėlytes, kurias mergaitės pasidarydavo "vakaruškoms". Jas prisisegdavusios pačios ir iškviestam šokti berniukui. Tai panašu į paženklinimą - "jis šį vakarą užimtas". Gal tamsoje savo vaikinus pagal šias lėles atpažindavo? Tai iki šiol mįslė.

Kai Žagarės moterys pasakojo apie savo vaikystės lėles, jos smulkiai prisiminė, pasakojo ir parodė, kaip jos buvo daromos.

  

Žagarės krašto metraštininkė ir garbės pilietė Romualda Vaitkienė gamina savo vaikystės lėles.

 

Žagarės romų bendruomenės aktyvistė Rita Simonavičienė padarė kelias lėles, kurioms būdingas jos tautos charakteris.

"Prisiminimai iki šiol gyvi, nes tų laikų mergaitėms buvo didžiausia pramoga – nors trumpam ne žąsis ganyti, o su lėlyte pažaisti. Tokiems žaidimams mergaitės turėdavo savo kampelį, pavyzdžiui, po kėde ar suolu, ant kurio buvo dedama iškepta duona", - pasakoja V. Paulauskienė.

"Kukuliuotos" lėlės

Iš surinktų pasakojimų galima suprasti, kad mergaitės iš nepasiturinčių šeimų dažniausiai pačios darydavosi "kukuliuotas" lėles iš prastesnių medžiagų. Tokių lėlių beveik nereikėjo siūti.

"Kukuliuotas" lėles galima pasidaryti labai greitai. Mažą lėliukę susukdavo iš nosinaitės, lininės drobės skiautės, skarelės. Veidus tokioms lėlėms nupiešdavo pieštuku arba visai nepiešdavo. "Seniau žmonės buvo puikūs pedagogai. Vaikui nebūtina nupiešti lėlės veido, juk vieną akimirką reikės liūdnos lėlės, o kitą - laimingos. Tyčia paliekama vietos vaiko vaizduotei", - pasakoja pašnekovė.

Iš seniausių Žagarės močiučių pasakojimų sužinome, kad "kukuliuotos" lėlės galvytei mergaitės imdavo vienspalvį medžiagos gabalėlį. Į galvytės vidų įsukdavo gabalėlį medžiagos arba prikimšdavo pakulų, vatos, pjuvenų, vilnos. Užrištą galvytę apsukdavo juostele, kurios galai buvo paliekami lėlytės rankoms. Lėlės suknelei imdavo keturkampį medžiagos gabalėlį. Jį perlenkusios, iškirpdavo skylę, pro kurią iškišdavo lėlės galvą. Medžiagą surišdavo per liemenį, ištraukdavo rankas. Medžiagų kraštus sulygindavo, nukirpdamos žirklėmis.

  

Lėlei paminti tereikia keletos po ranka pasimaišiusių medžiagos atraižų ir fantazijos.

 

"Kukuliuotos" Žagarės krašto lėlės.

Vidos PAULAUSKIENĖS asmeninio albumo nuotr.

Žaidė vestuves ir laidotuves

Vaikai, žaisdami su lėlėmis, atkartojo suaugusiųjų gyvenimą. Žagarės moterys prisimena turėdavusios įvairių lėlių - visą šeimą, kaimynus, draugus, priešus. Buvo žaidžiamas vaiko auginimas, rūpinimasis juo, pasivaikščiojimas, mokykla, vestuvės ir net laidotuvės. Beje, laidotuvėms lėlytes gamindavo mažas, kad tilptų į degtukų dėžutę.

Vyresnės mergaitės žaisdavo su siūtomis skudurinėmis lėlėmis. Siūtos lėlės buvo šiek tiek įmantresnės. Jas pasiūti trukdavo ilgiau.

Daugumos lėlių kūnai būdavo siuvami iš drobės ir prikemšami pakulų, skudurėlių, rankos ir kojos buvo prisiuvamos atskirai. Plaukai buvo daromi iš pakulų, linų, šiaudų, kartais iš siūlų. Veido bruožai buvo išpaišomi anglimi arba išsiuvinėjami.

Vaikų fantazijos dėka lėlių rūbais virsdavo įvairių gėlių žiedai, medžių lapai. Lėlytėmis virsdavo net kankorėžiai, gilės ar kaštonai. Tokių lėlyčių mergaitės nesaugodavo, kasdien žaisdamos nesunkiai susirasdavo vis kitą.

V. Paulauskienė priminė, jog žodžiais ir pasakojimais viskas nesibaigė. Nemažai Žagarės moterų pačios parodė, kaip reikia gaminti lėles. Lėlių gamyba "užsikrėtė" ne tik Žagarės lietuvės, bet ir latvės, viena romų tautybės atstovė.

 

 

Ugnies tramdytojų muziejus

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Ugniagesių mašinas dievina ne tik vaikai. Jos patinka visiems - raudonos, kaukia ir greitai važiuoja. Galima sakyti, kad Šiauliuose yra toks vaikų rojus, kur tikrų ugniagesių automobilių galima pamatyti bent kelias dešimtis. Vienintelis šalyje ugniagesių automobilių muziejus įkurtas Zokniuose. Jį prižiūri Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos(PGV) 3-iosios komandos ugniagesiai-gelbėtojai.

Mažeikių ugniagesiai padovanojo šį galiūną, skirtą naftos rezervuarams gesinti.

Unikalus muziejus

Sustojame prie milžiniško angaro pačiame miesto pakraštyje netoli Šiaulių oro uosto. Angare kažkada buvo remontuojami sovietų armijos lėktuvai. Dabar čia sukaupta didžioji dalis muziejinių ugniagesių mašinų.

Muziejų 1996 metais įkūrė tuometis Šiaulių miesto sukarintos priešgaisrinės apsaugos dalinio viršininkas pulklininkas Rimgaudas Mickus. Jo iniciatyva nuspręsta neišmesti atitarnavusios autotechnikos ir leisti jai kurį laiką pagyventi prasmingai. Viskas prasidėjo nuo vieno automobilio. Dabar - jau 28 eksponatai.

3-iosios ugniagesių komandos viršininko pavaduotojas Darius Motekaitis teigia, kad didžiąją dalį technikos muziejaus šeimininkams padovanojo įvairių šalies priešgaisrinių gelbėjimo tarnybų kolegos.

Pats seniausias eksponatas muziejuje – tai 1957-ųjų amerikietiškas "Chevrolet 4400". Automobilio viduje - medžio apdaila, erdvu. D. Motekaitis sako, jog šis raudonskruostis gražuolis kažkada tarnavo Švedijoje, vėliau - Telšiuose.

Atvykusi NATO amerikiečių delegacija apstulbo išvydusi šį senutėlį, bet blizgantį automobilį. Prisiminė tik vaikystėje matę ką nors panašaus. Vokietijos NATO kariai patarė rinkti pinigus už bilietus, nes net savo šalyje nematė nieko panašaus.

Seniau atitarnavę automobiliai būdavo supjaustomi - utilizuojami, tačiau dabar jie gyvena naują gyvenimą.

Sovietinė ir vakarietiška technika

Beveik visi muziejuje esantys automobiliai puikiai veikia ir važiuoja. Jie galėtų ir toliau tarnauti visuomenei, tačiau seną morališkai pasenusią techniką keičia nauja. Ugniagesių automobiliai paprastai pravažiuoja labai mažai kilometrų, tačiau tai daro didžiausiu apkrovimu.

  
1957-ųjų gamybos "Chevrolet 4400". 

Sovietinis "ZIL", kurį dar neseniai eksploatavo Šiaulių rajono ugniagesiai, neseniai aprašė vienas rusų žurnalas - švelniai pasišaipė, su kokia technika dirbama Europos Sąjungoje.

Ekspozicijoje yra daug vakarietiškų ir sovietinių automobilių, kurie specialiai sugrupuoti atskirai - kad lankytojai pamatytų techninius skirtumus. Sovietinė technika - griozdiška, nepatogi, o vakarietiški automobiliai gerokai lengvesni, kabinos patogios, erdvios.

Muziejaus lankytojai gali įsitikinti, kaip skiriasi tabenaudojami daugiau nei trisdešimties metų senumo "Zil" ir "Mercedes" ugniagesių automobiliai. Pastarasis net senesnis, tačiau pranašumai akivaizdūs.

D. Motekaitis sako, jog sena technika kaip diena nuo nakties skiriasi nuo šiuolaikinės. Ką anksčiau pakeldavo tik pora vyrų, dabar tai telpa į delną. Tai galima pasakyti apie visas ryšio priemones.

Specialūs automobiliai

Prie angaro lankytojus pasitinka amerikietiškas "International" firmos senutis ugniagesių automobilis ir tanketė. Ne karinės paskirties šarvuotis, o skirtas ypatingiems gelbėjimo atvejams. Pavyzdžiui, nutekėjus radiacinėms medžiagoms.

Ši tanketė gali plaukti ir buvo atgabenta iš Visagino. Aštuonratė transporto priemonė buvo pritaikyta dirbti net branduolinės avarijos atveju.


 

Šarvuotis "BTR – 60" - vienintelis toks Lietuvoje.  Šiaulių apskrities PGV 3-osios ugniagesių komandos viršininko pavaduotojas Darius Motekaitis (dešinėje) sako, kad muziejuje patinka ne tik vaikams. Pamainos vadas Saulius Liučvaikis (kairėje) sako, jog beveik visa ugniagesių muziejinė technika puikiai veikia.

 

Ugniagesiai leidžia jauniesiems muziejaus lankytojams pasėdėti eksponuojamų automobilių kabinoje.

Autoriaus nuotr.

"Šarvuotis "BTR–60" priklausė radiacinei žvalgybai Ignalinos atominėje elektrinėje, - pasakoja ekskursijos gidas D. Motekaitis. - Jį mums atgabeno su visa įranga."

Pamainos vadas Saulius Liučvaikis sako, kad muziejaus eksponatai labai skiriasi nuo modernios technikos, kuria ugniagesiai naudojasi šiandien.

Muziejuje yra automobilis, kuris būdavo naudojamas ilgai trunkančiuose miškų, durpynų gaisruose. Tai pagalbinis radijo ryšio automobilis. Griozdiška aparatūra - siųstuvai, imtuvai, antenos - daug svėrė, todėl tokia technika morališkai atgyveno. Dabar ugniagesiai turi modernų vagonėlį, kuriame yra stalas, patogios kėdės, kompiuteris, internetas, galimybė pasigaminti maisto, tualetas.

Pati didžiausia technikos priemonė šiame muziejuje - vikšrinė cisterna naftos rezervuarams gesinti. Galiūnas privažiuoja prie rezervuaro, ištiesia savo "snapą" ir paleidžia putojantį skystį. Šis krenta pro tinklelį, virsta putomis ir gesina.

Atvykusieji gali apžiūrėti ir naujausią ugniagesių techniką, kurią įsigijo visai neseniai. Galima apžiūrėti ir ugniagesių žarnų automobilį, kurio būdoje telpa trys kilometrai sujungtos žarnos. Tai patogu ir naudinga, kai gaisras didelis, o vandenį reikia pumpuoti iš vandens telkinio.

Ugniagesiai sako, jog paprastai kiekvienoje autocisternoje yra viskas, ko gali prireikti įvairiuose gelbėjimo darbuose: kopėčios, laužtuvai, kastuvai.

Beržėnų dvaras nyksta negriaunamas

Alvydosas JANUŠEVIČIUS

Beržėnų dvaras įsikūręs Ventos kairiajame krante, už keturių kilometrų nuo Šaukėnų į Užvenčio pusę. Įspūdingų formų statinys, primenantis pilį. Važiuodami pro šalį žmonės pagalvoja: "Turbūt remontuoja. Bokštas su pastoliais." Šie pastoliai nenaudojami styro jau keletą metų, o dvarui atgaivinti neturi lėšų nei savininkai, nei valstybė.

Beržėnų dvaras iš išorės šviečia, tačiau jo būklė kasmet prastėja.

Iš rankų į rankas

Dabartinę savo neogotikinę išvaizdą rūmai įgijo XIX amžiaus pabaigoje. Beržėnų dvarą pirmiausia valdė sena dvarininkų giminė - Šemetos. Jie Šaukėnuose ir Beržėnuose viešpatavo iki 1610 metų. Stanislovas Šemeta šias valdas perdavė Petrui Pacui. Istoriniai šaltiniai mini, jog Beržėnai buvo nykių pastatų kompleksas.

1763 metas dvarą perėmė Antanas Gorskis. Galiausiai Hipolito ir Barboros Šemetaitės Gorskių duktė Stanislava ištekėjo už Adolfo Čapskio ir Beržėnų dvarą gavo kaip kraitį.

Čapskis buvo gerokai praturtinęs dvarą - pastatė rūmus, įkūrė angliško stiliaus parką, privežė daugybę meno kūrinių, tačiau gerokai prasiskolino. 1903 metais dvarui paskelbtas bankrotas ir jis pradėjo merdėti.

Kalbama, kad dvare vaidenasi. Vietiniai žmonės pasakoja, kad Beržėnų dvaro šeimininkas Stanislovas Gorskis turėjęs raštą, kuriame buvo surašytos raganų pavardės, kurios buvo nuteistos sudeginti ant Biržės kalno. Greičiausiai čia tos raganos ir vaidenasi.

Pinigai baigėsi - entuziazmas išblėso

Sovietmečiu dvaro pastatai priklausė Šiaulių autobusų parkui. Daugiau nei prieš aštuonerius metus dvaro rūmai už 300 tūkst. litų parduoti naujam savininkui, kuris iš pradžių entuziastingai griebėsi rekonstravimo darbų.

Netrukus lėšos išseko. Pavyko uždengti tik dalį stogo ir užkamšyti langus, nuo chuliganų užkalti duris. Nuo to laiko pastatas nebuvo daugiau tvarkomas. Apie čia vykusius darbus primena ant bokšto likę pastoliai.

Kitus dvaro pastatus įsigijo kiti savininkai. Dvarą su kiauru stogu pradėjo ardyti krituliai ir jaunimo kompanijos.

Akivaizdu, kad pamiklosauga ir kultūros vertybių saugotojai - "bedančiai". Prieš kultūros vertybių naikinimą jie gali kovoti tik raštais.

Beržėnų dvaro rūmų sodybos šeimininkui buvo nusiųstas raštas, kuriame nurodyta užsandarinti langus, įstatyti duris, užkonservuoti pastatą. Dar vėliau, neįvykdžius visų nurodytų darbų, savininkui paskirta bauda.

Pinigai – vienintelė problema

Prieš porą metų Kelmės savivaldybė bandė savininkui pagrasinti turto konfiskavimo procedūra, tačiau šalyje tai būtų precedento neturintis atvejis.

Lietuvos paveldosauginikai jau skaičiuoja per 500 apleistų statinių, kurie yra pripažinti kultūros vertybėmis. Kai kuriuos jau siekiama atimti iš savininkų už nepriežiūrą. Toks likimas gresia "darbiečių" lyderio Viktoro Uspaskicho valdomam Kėdainių rajone esančiam Kalnaberžės dvarui. Šį dvarą kadaise valdė garsus Rusijos reformatorius Piotras Stolypinas. Ketinama kreiptis į teismą ir dėl Belvederio dvaro Jurbarko rajone nusavinimo.

Kalbos kalbomis, tačiau dar nė vienas privačiose rankose esantis valstybės saugomas paminklas nebuvo atimtas. Dauguma konfliktų būdavo išsprendžiama paprasčiau. Savininkas rasdavo pirkėją ir turtą parduodavo. Visi rūpesčiai užguldavo naujų šeimininkų pečius, kurių finansinės bėdos neslėgė.

N. Orda. Akvarelė "Beržėnų dvaras". 1875 m.

Autoriaus nuotr.

Romas Olišauskas, Kultūros vertybių apsaugos departamento Šiaulių teritorinio padalinio vadovas, patikslina, kad Beržėnų dvaras – ne tik rūmų pastatas. Yra žemė, dar keletas pastatų, rūmai. Kitus pastatus valdo keli savininkai.

Vadovas sako, kad su savininkais kalbėta ir geruoju, ir piktuoju. Buvo skiriamos nuobaudos, raginama bent jau užkonservuoti pastatą, kad šis toliau negriūtų. Tačiau savininkas teisinasi, kad to padaryti nepajėgia finansiškai.

Valstybė - ne geresnis šeimininkas

R. Olišauskas nesivelia į diskusijas, kaip būtų galima paimti iš privataus asmens jo turtą, net jei šis yra kultūros vertybė. Privačią nuosavybę taip pat saugo įstatymai. Be to, nebūtų daug naudos, jei dvaras būtų perduotas Valstybės turto fondo žinion.

Perdavimo procedūra užtruktų bent porą metų. Visą šį laiką dvaras gyvuotų be šeimininko. Tikėtina, kad jis būtų dar labiau nuniokotas, o rekonstrukcijai valstybė taip pat neturi pinigų.

R. Olišauskas priminė, kad kartais pinigai nėra svarbiausias dalykas. Joniškio rajone yra Jakiškių dvaras, kurio savininkė neturi lėšų pastato renovacijai, tačiau dega didžiuliu entuziazmu. Dvare vyksta meniniai projektai, o remonto darbai juda pagal išgales. Svarbu - stogas nekiauras.

"Mes esame ramūs dėl Jakiškių dvaro - jis turi neabejingą šeimininką", - sako R. Olišauskas ir primena, kad savininkai turi galimybę susigrąžinti pinigus, investuotus renovuojant valtybės saugomų pastatų stogus, langus sienas ar kitus restauravimo darbus.

Balandžių auginimas – pomėgis, džiuginantis širdį

Monika SKISTENYTĖ

Šiaulių balandininkų klubo pirmininkas Rimantas Beneta balandžius augina nuo mažumės. "Balandžiai pasirenka žmogų, o ne žmogus juos", - sako vyras ir kviečia į Didždvario gimnazijoje vyksiančią parodą, kurioje bus galima pamatyti įvairių balandžių veislių.

Lietuvoje balandžiai lesinami lenkiškais grūdais.

Autorės nuotr.

Daug kainuojantis entuziazmas

"Kai augau, balandžiai buvo auginami beveik kas trečiame name, - pasakoja R. Beneta. - Dabar retas tuo užsiima. Reikia būti didžiuliu entuziastu - brangiai kainuoja ir balandžiai, ir juos išlaikyti."

Balandžiai - gana opūs paukščiai, kuriems labai svarbu švara ir sveiki grūdai. Pats baisiausias pašaras, anot Rimanto, yra lietuviški grūdai. "Jei palesinti lietuviškais grūdais balandžiai išgyvena, vadinasi, jie labai ištvermingi, - sako Šiaulių balandininkas. - Jie greitai atsirenka, ką lesti. Jei grūdai geri, balandžiai visus sules, o jei juose daug chemijos, tai tik pagriebs ir numes grūdą."

Balandininkams lesalą tenka ieškoti Lenkijoje, kur balandžių auginimas labai populiarus. Firmos, gaminančios lesalą šiems paukščiams, klesti. "Žinoma, galima grūdus auginti pačiam, tačiau nedideliame sklype užaugintiems javams reikalingas nuosavas kombainas, o tai labai brangu", - sako Rimantas.

Protėviai - laukiniai balandžiai

Balandžiai, kurie matomi skveruose, aikštėse, vadinamieji uolų karveliai, yra laukiniai. Iš jų išvestos visos iki šiol žinomos balandžių veislės. Norint išvesti naują veislę, gyvenimo nepakanka. Veislė laikoma pripažinta tik tada, kai trečioje kartoje gimsta tokie pat palikuonys kaip ir pirmieji.

"Kuo balandis brangesnis ir kuo trumpesnis jo snapas, tuo jis lepesnis. Jis sunkiau veisiasi ir mažiau deda kiaušinių, todėl jo kaina didesnė", - pasakoja balandininkas.

Turi nemažai priešų

Entuziastas pasakoja, kad dieną didžiausi balandžių priešai yra vanagai, o naktį – kiaunės.

Įlindusi į balandinę kiaunė išpjauna visus paukščius. Ji geria kraują, o pasisotinusi kitiems tiesiog įkanda. Balandžiai mirtinai nukraujuoja, nes įkandimo vietoje kraujas nekreša. Tokių nemalonumų yra tekę patirti beveik kiekvienam balandininkui.

"Rusų laikais kiaunės buvo gaudomos dėl kalio, šiais laikais kailis nebevertinams", - sako balandininkas. Kita didžiulė bėda – vanagai, užpuolantys skraidančius balandžius. R. Beneta piktinasi, kad draudžiama naikinti vanagus, kurie daro labai daug žalos.

Pašto balandžiai – ir žvalgybininkai

Antrajame pasauliniame kare buvo naudojama ne tik sunkioji artilerija, bet ir pašto karveliai. Jie "kariavo" ir Lietuvos armijoje, buvo laikomi dalinyje netoli Šiaulių.

Pašto karveliai, turintys trumpus snapus, yra specialiai išvesta veislė, turinti kitokių savybių negu kitų balandžių. Skirtingos veislės balandžiai skrenda skirtingame aukštyje. Pašto karveliai skrenda šūvio nepasiekiamame aukštyje.

Karveliai, paleisti toli nuo namų, parskrenda į tą vietą, kurioje gimė, užaugo ir gyvena. Rimantas buvo sugalvojęs atrakciją vaikams: vaikai rašė laiškus ir tvirtino karveliams prie kojų, tada jie paleisti parskrido namo, o kitą rytą balandininkas jau vežė laiškus vaikams.

Įdomiausios veislės - parodoje

Sausio 22-23 dienomis Šiaulių Didždvario gimnazijoje vyks balandžių paroda. Pagrindinė parodos diena – šeštadienis. Į parodą suvažiuos balandininkai iš Lietuvos ir Latvijos. Bus atvežta įvairių balandžių veislių, kurios džiugins savo įdomumu ir grožiu.

Jokia balandžių paroda neapseina be turgaus. Kaina - nuo 10 Lt iki tiek, kiek galės sumokėti pirkėjas. Patys brangiausi pasaulyje – pašto karveliai, įveikiantys didelius atstumus.

Pagrindinis parodos tikslas – parodyti balandžius jaunimui, ypač vaikams. Šioje parodoje bus galima gauti atsakymus į rūpimus klausimus, gauti patarimų.

Lietuvoje tokios parodos, į kurią suvažiuotų balandininkai iš visos Lietuvos, dar nėra buvę. Tai nekomercinis renginys, kuris kviečia žmones pamatyti nepaprasto grožio balandžius.

Miškuose - baltasis badas

Saulius BARASA

Šaltis seniai surakino žemę, o sniego danga siekia pusę metro ar daugiau. Pašalus ir iškritus nemažai sniego, žvėrims giriose jis virsta problema, neretai - žiauria realybe. O neseniai į Lietuvą plūstelėję permainingi šiltesni orai pridarė daugiau žalos nei padėjo.

Kuršėnų Stasio Anglickio mokyklos jaunųjų miško bičiulių būrelio "Giliukai" nariai su tėveliais šeria žvėrelius.

Šiaulių urėdijos archyvo nuotr.

Besikeičiant oro temperatūrai ant gausiai žemę nugulusio sniego paviršiaus susiformavo stora sunkiai pralaužiama, vietomis kelių sluoksnių ledo pluta, sunkiai įveikiama stirnoms ir netgi šernams.

Žmonėms pusnys kelia nepatogumų, o kai kuriems gyvūnams tokia žiema gali būti paskutinė. Ledo pluta ne tik neleidžia pasiekti maisto ar guolį. Ant žemės esančio maisto paieškos tampa sunkiai praeinamu barjeru visiems žvėrims. Baiminamasi, kad iki pavasario neišgyvens daug miško žvėrių. Susidariusi ledo pluta sunkina maisto paiešką. Ir judėti sunku.

Kreipimasis būti džentelmenais išgirstas

Dar prieš Naujuosius metus miškų urėdijos kreipėsi į gyventojus, kviesdamos visus gamtos puoselėtojus, gyventojus, gyvenančius arčiau miškų ir gerai pažįstančius kiekvieną miško takelį, ateiti pagalbon žvėreliams. Kiekvienas išgelbėtas žvėrelis - tai miško gyvybė ir džiaugsmas. Juk tai taip nesunku!

Atskirai kreiptasi ir į medžiotojus. Siūlyta labai gerai pagalvoti, kad gal garbinga būtų susilaikyti nuo medžioklių, kai gyvūnams sunku pajudėti, kai stirnos ir kiti kanopiniai žvėreliai kruvinomis kojomis vos išklampoja per apledijusį sniegą.

"Neabejojame, kad mūsų regiono medžiotojai - ne tik miško šeimininkai ir puoselėtojai, bet ir girių džentelmenai!" - teigia Šiaulių miškų urėdijos urėdas Stasys Pališkis, kuriam už ištikimybę profesijai suteikta Lietuvos pramoninkų konfederacijos nominacija "Profesijos riteris".

Atsižvelgdami į kreipimąsi bei solidarizuodamiesi, miškininkai ir medžiotojai sutarė atsisakyti medžioklės su varovais.

Vienintelis gyvūnų išsigelbėjimas - šėryklos

Girininkai skelbia – miškuose baltasis badas, žvėrys sunkiai susiranda maisto. Vienintelis gyvūnų išsigelbėjimas - šėryklos, kuriose urėdijos ir medžiotojai maitina tūkstančius gyvūnų. Pagalbos prašoma ir gyventojų.

"Miškininkai jau gruodį įrengė keliasdešimt šėryklų stirnoms, šernams, elniams ir kitiems žvėreliams. – teigia Šiaulių urėdijos medžioklės plotų prižiūrėtojas Gytis Pyragas. - Ir šernai, ir stirnos šeriamos papildomai, nes negali atsikasti. Elniams didelės problemos nėra, jie daugiau šakelėmis minta ir dar turi ko paėsti".

Į šėryklas vos ne kasdien vežama bulvių, grūdų, įrengtos druskos su mineralais ir vitaminais laižyklos. Anot medžiotojų, be žmonių pagalbos gyvūnai neišsiverstų.

G. Pyragas sako, kad jų sukauptos atsargos sparčiai senka, tad prašo ir gyventojų pagalbos. Jei kas nors turi atliekamo maisto – morkų, bulvių ar grūdų - prašoma kreiptis į girininkijas. Girininkai parodys, kur tai galima padaryti, kad žvėrys rastų ir būtų tinkamai pamaitinti. Kaimo gyventojų prašoma pririšti palaidus šunis, kurie neretai nuveja nusilpusius žvėris.

Į pagalbą skuba jaunieji miško bičiuliai

Įpusėjus kalendorinei žiemai, žemė ne tik pasipuošė baltu puriu nuometu. Šaltis nutiesė ledo tiltus. Dažnai pučia šiaurys.

"Daug paukščių ir žvėrelių gyvena šalia mūsų, - primena Šiaulių miškų urėdijos ryšių su visuomene specialistė Loreta Mejerienė. - Kartais jų net nepastebime. Žiema išbando ir užgrūdina visa, kas gyva. Pavasario sulauks tik stipriausi ir tie, kuriems mes ištiesime pagalbos ranką."

Girininkai skelbia - miškuose baltasis badas, žvėrys sunkiai susiranda ėsti. Vienintelis gyvūnų išsigelbėjimas - šėryklos, kuriose urėdijos ir medžiotojai maitina tūkstančius gyvūnų.

Autoriaus nuotr.

Atėjo metas ne tik mėgautis gamtos teikiamais malonumais, bet ir už juos atsilyginti. Pagalbos ranką ne pirmus metus tiesia Šiaulių miškų urėdijos jaunieji miško bičiuliai. "Patys aktyviausi mūsų ir žvėrelių pagalbininkai - Kuršėnų Stasio Anglickio pagrindinės mokyklos mokytojos Daivos Samuilienės vadovaujami jaunieji miško bičiuliai, susibūrę į būrelį "Giliukai", - džiaugiasi pagalba L. Mejerienė.

Mokykloje vykdoma akcija, kurios metu mokiniai atneša pašaro žvėrims ir lesalo paukščiams: įvairių daržovių, kruopų, padžiūvusios duonos. Visa tai, padedami Šiaulių miškų urėdijos miškininkų, jie nugabena į mišką ir palieka šėrimo vietose. Kartu jaunieji miškininkai tyrinėja žvėrelių pėdas, pabūna gamtoje.

Daugelis miško kelių sunkiai išvažiuojami, todėl miškų urėdijos organizavo miško vidaus kelių ir kvartalinių linijų valymą, sudarydami galimybę medžioklės plotų naudotojams, jauniesiems miško bičiuliams ir kitiems gamtos puoselėtojams nugabenti jų sukauptus pašarus į žvėrių šėryklas.

Išgyvena stipriausi

"Jei ne žmonių pagalba, šaltą žiemą miško gyvūnams būtų visai striuka. Kaip jiems bepadėtume, tempdami į laukus ir miškus maisto atsargų, dalis sparnuočių ir miškų gyventojų vis tiek žus. Vienus sudoros plėšrūnai, kitus pakirs ligos. Tokia negailestinga natūrali gamtos atranka - išgyvena tik stipriausieji", - teigia Kuršėnų urėdijos urėdo pavaduotojas Stasys Skiparis. - Jau ir šiemet rasta nuo bado nugaišusi stirna ir šernas. Tai buvo silpni jaunikliai. Natūrali gamtos atranka juos pirmiausia ir grybštelėjo. Tačiau jei tokia žiema užtruks, aukų gali būti daugiau."

Esant giliai sniego dangai, suledėjus sniego paviršiui, žvėrys sunkiau juda ir ištisą parą stengiasi laikytis greta susirasto maisto. Todėl svarbu saugoti žvėrių ramybę, kurios ypač reikia šernų jaunikliams. Išbaidžius žvėris, šie degina organizmo energijos atsargas, tad žiemai užsitęsus gali ir nebeišgyventi.

Tokios žiemos sąlygos itin nepalankios kurapkoms, stirnoms, šernų, elnių jaunikliams.

Laukinės gyvūnijos globos klausimus miškų urėdijos sprendžia bendradarbiaudamos su rajonų savivaldybėmis, aplinkos apsaugos agentūromis, medžiotojų visuomeninėmis organizacijomis, mokyklomis.

Laukiniams gyvūnams sunkiu metu suaktyvėja ir brakonieriai, todėl bendromis pastangomis siekiama išgyvendinti šį reiškinį.

Vyskupystės muziejus - ne tik apie religiją

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Varniuose esantis Žemaičių vyskupystės muziejus - vienas naujausių Lietuvoje, tačiau kai kurie čia saugomi eksponatai - seniausi. Žemaičių vyskupystės muziejus neapsiriboja vien sakraliniais dalykais - visapusiškai pristato šį turtingos kultūros kraštą.

  

Varniai iš muziejaus bokšto.

 

Sėdintis angelas. Galybės angelų lazdos būna papuoštos lelijos simboliais.

Gyvas muziejus

Vos pravėrus muziejaus duris pasitinka stiklo dirbinių stendai. Tai daugiausia vaikų meniniai darbai, kuriuos jie kuria čia kone kasdien.

Stiklo meno užsiėmimai muziejuje pradėti rengti po projekto, kai visose Varnių apylinkėse buvo renkamas stiklas.

Gamta apvalyta, o ką su stiklu daryti? Už projektui skirtus pinigus įsigyta speciali kaitinimo krosnis. Dėlioja vaikai spalvotus stikliukus ir pašauna į krosnį. Po kiek laiko stiklas aptirpsta, sulimpa ir tampa skaidriu meno kūriniu.

Žengiame toliau. Jurgita Gustytė-Ivinskienė, Žemaičių vyskupystės muziejaus archyvo ir bibliotekos vyriausioji muziejininkė, palydi per visas muziejaus ekspozicijas. Kryžiai, saulutės, liaudies meistrų angelai, seniausios knygos. Viskas kruopščiai sudėliota ir pateikta lankytojams.

J. Ivinskienė primena, kad lietuvių liaudies menas įdomiai persipynęs su profesionaliu krikščionišku menu. Pavyzdžiui, mėnesio eksponatu buvo išrinktas sėdintis angelas su iškelta ietimi. Čia eksponuojama visa angelų kolekcija - nuo profesionalių darbų iki liaudies meistrų šedevrų.

Vienoje patalpų laikomi vertingiausi eksponatai. Muziejininkė šypsodamasi pastebi, kad bažnyčiai vertingiausi atrodo liturginiai atributai, o jai - knygos. Dar kiti aukština didikų Gorskių porceliano komplektą, kurį prieš penkerius metus rado didiko palikuonys.

Kylame aukštyn, kur randame apnuogintas senojo pastato sienas. Svarstoma, kaip restauruoti šią pastato dalį. Norėtųsi išsaugoti originalų raudonų plytų sienų ir arkų grožį.

Bokšto papėdėje esančioje patalpoje gruodį vaikai su vienuole Regina Teresiūte mokėsi kepti kalėdaičius. Čia vyksta koncertai, kitokie meniniai projektai.

Palipus į bokštą, pro langelius atsiveria į atvirukus panašūs Varnių vaizdai. Pro kurį langelį gražiausias vaizdas? Gal į bažnyčios pusę? J. Ivinskienė sako kad jai daug gražiau žiūrėti į tą pusę, kur matyti Medvėgalio kalnas.

  

J. Ivinskienė teigia, kad lietuvių liaudies menas persipynęs su profesionaliu krikščionišku menu.

 

Vaikų pagamintas stiklinis paveikslas.

Mokslo ir kultūros židinys

Žemaičių vyskupystės muziejus prieš 12 metų įkurtas vėlyvojo baroko pastate. Anksčiau čia buvo Varnių Žemaičių kunigų seminarijos rūmai. Per sovietmetį jie buvo smarkiai nuniokoti.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, istorikai "prisiminė", kad Žemaičių kunigų seminarija atliko svarbų vaidmenį šio krašto kultūroje. J. Ivinskienė teigia, kad XVI amžiuje Varniai tapo vienu svarbiausių lituanistinės kultūros centrų ne tik Žemaitijoje, bet ir LDK.

Istoriniai šaltiniai teigia, kad jau XIV a. pabaigoje Vilniuje ir Varniuose buvo įsteigtos pirmosios europinio tipo mokyklos prie katedrų. Vilniuje telkėsi daugiau daugiakalbė, daugiatautė kultūra, o Žemaičių vyskupijoje telkėsi Lietuvos intelektualai. Nenuostabu, kad Varnių vyskupija ir buvo ta vieta, kurioje lietuvių kalba gebėjo pasipriešinti polonizacijai, rusinimui ir vokietinimui.

  

Žemaičių vyskupystės muziejuje gausu vertingų eksponatų.

 

Biržuvėnų dvaro lobis - Gorskių giminės porcelianas.

Autoriaus nuotr.

Varnių kunigų seminarija savo veiklą pradėjo 1623 metais. Iš Kražių į Varnius buvo pasiųsti du jėzuitų kunigai Andrius Kumlevičius ir Matas Flascius. Jie ėmė vadovauti seminarijai.

Seminarija nepateisino lūkesčių, todėl buvo uždaryta. Vėl atkurta tik 1739 metais. Tuomet vyskupas Juozapas Karpis skyrė 6000 auksinių Varnių seminarijai įkurti. Prasidėjo seminarijos statybos, kurias užbaigė vyskupas Antanas Dominykas Tiškevičius.

XIX a. carinės Rusijos administracijai uždarius Vilniaus universitetą, Varnių kunigų seminarija bei Medicinos fakultetas Vilniuje liko vienintelės aukštosios mokyklos Lietuvoje ir trumpai tapo svarbiausiu lietuvių kultūros židiniu.

Žemaičių vyskupystės muziejuje sausio mėnesio eksponatas tiksliai pataikė į šių dienų aktualijas. Lankytojai kviečiami apžiūrėti 1881 metais išleistos lenkiškos knygos "Pijanstvo zguba ludzi na cielie i duszy". Tai retas egzempliorius. Knyga parašyta kunigo Karolio Obolevičiaus.

 

 

Rutinos ilgesys prabudo prie Titikakos

Oksana LAURUTYTĖ

Prieš kelerius metus paslaptingai iš Lietuvos dingęs talentingas fotografas Tomas Černiševas taip pat paslaptingai žada sugrįžti į Lietuvą. Šiaulietis su lietuviško kraujo turinčia argentiniete žmona Viktorija prieš kelerius metus pasirinko avantiūristinį gyvenimo būdą - amžinas keliones, tad šias Kalėdas sutiko Peru, valgydami mango vaisius ant Ramiojo vandenyno kranto. "Kodėl grįšiu į Lietuvą? Turbūt todėl, kad pasiilgau rutinos. Negi nejuokinga? Supratau, kad nepakankamai buvau įvertinęs tai, ką turėjau", - sako nuotykių ieškotojas.

Tomas Černiševas su žmona Viktorija.

Išvyko pažadėjęs negrįžti

Šiauliuose gimęs ir brandos atestatą gavęs Tomas Černiševas kelerius metus dirbo spaudos fotografu. Surengęs ne vieną parodą talentingas fotografas buvo apdovanotas Lietuvos spaudos fotografų konkurso "Auksiniu kadru", jį vertino modeliai ir kolegos, tačiau vieną gražią dieną Tomas dingo iš Lietuvos.

"Kaip atsiradau Peru? Argentinoje? Bolivijoje? Lotynų Amerikoje? Banalu būtų, jei sakyčiau, kad norėjau pakeisti aplinką. Nebuvau tas tipinis emigrantas, kuris išvyko nepritekliaus vejamas valgyti svetimo krašto duonos. Idėja buvo kita. Nedrįsčiau teigti, jog ta idėja buvo unikali ar kuo nors ypač išsiskirianti. Priežastis, kurios paskatino išvykti iš Lietuvos, nebuvo ir pinigai. Norėjosi pasinerti į avantiūrą gerąja prasme", - sako Tomas

Tomas į Ameriką išvyko ne vienas. Jo žmona Viktorija - argentinietė, tačiau jos mama ir seneliai - lietuviai, į Argentiną emigravę XX amžiaus pradžioje. Dar prieš vedybas jaunuoliai galvojo, kad kol yra jauni ir paskolų pasaitėlio neturi užsinėrę ant kaklo, gali sau leisti keliauti, pažinti naujus kraštus, susipažinti su kitomis kultūromis, tradicijomis, paragauti neregėto maisto, išvysti iki šiol nematytus peizažus.

Pora nusprendė vykti į Lotynų Amerikos šalį Argentiną - Viktorijos tėvynę. "Pamenu, atsisveikinome su mano artimaisiais, draugais ir pažįstamais "su visam". Mes buvome tvirtai nusprendę negrįžti į Lietuvą", - sako Tomas.

Kodėl vyras priėmė sprendimą "sudeginti" tiltus atgal? "Nesu artojas iš prigimties. Tik tegul nepyksta artojai - nieko blogo apie juos net mintyse neturiu. Nesu nacionalistas ar patetiškai propaguojantis lietuviškumą pilietis. Gyvendamas svečiuose kraštuose įsitikinau, kad mūsų valstybė su savo, švelniai tariant, "įdomiais įstatymais" dažnai abejingai žiuri į savo piliečius", - sako fotografas.

Tomas pateikia paprastą pavyzdį - norėdamas pratęsti vairuotojo pažymėjimo galiojimą, privalai būti deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvoje. "Tačiau jei, neduok Dieve, atsitiktų taip, kad priešai užpultų Lietuvą, man, atsargos kareiviui, reikėtų atvykti ginti savo tėvynės. Norėčiau paklausti įstatymų leidėjų, ar nereikėtų iš pradžių deklaruoti savo gyvenamosios vietos, prieš atvykstant ginti savo šalies? Kuriozinė situacija - nedeklaravęs gyvenamosios vietos "teisių" pakeisti negali, o galvą guldyti už tėvynę privalai", - sako vyras.

  

Spėjama, jog inkai turėjo slaptą kalbą, kuria kalbėdavo tik aukšto luomo žmonės - valdytojai. Ši kalba buvo būtent Tivanaku miesto gyventojų kalba. "Aš taip pat dabar ja kalbu ir esu "aukštojo luomo" žmogus", - šmaikštauja fotografijos autorius Tomas Černiševas.

Į Mėnulį - sutikti Naujųjų metų

Tomas, prieš išvykdamas iš Lietuvos, gyveno gana laimingai. Fotografavo, dirbo įdomius darbus, patirties sėmėsi padedamas gerų žmonių. Buvo, nekukliai tariant, patenkintas savimi. Nepatiko tik tai, kad vieną dieną nepastebėtai prasidėjo rutina.

"Manau, kad kiekvienas normalus kasdien dirbantis tą patį darbą žmogus mane supras. Būdamas dvidešimt aštuonerių ir vis dar degdamas jaunatvišku maksimalizmu, ėmiau protestuoti ir pasakiau sau, jog rutina - ne man. Juk gyvenimas yra gražus, įvairus, nenuobodus ir priklauso nuo tavęs paties. Ai, kaip gražiai pasakiau", - juokiasi Tomas.

Taigi išvykimas iš Lietuvos jam reiškė bandymą pakeisti savo gyvenimą, atsikratyti rutinos, atrasti paskatų kurti ir geriau pažinti save pati.

Dabar Tomas tikrai žino, kad į Lietuvą grįš.

 

"Girdėjau, kad Kubilius jau krizę "nužudė", vadinasi, nebėra ko bijoti", - pokštauja vyras ir sako grįšiantis todėl, kad pasiilgo rutinos. "Supratau, kad nepakankamai buvau įvertinęs to, ką turėjau. Nors nieko nepraradau išvažiuodamas, priešingai - atradau labai daug ką. Nieko neprarasiu ir grįždamas", - sako jis.

O jei rimtai - Tomas nutarė pasikeisti vairuotojo pažymėjimą, kuris greitai nebegalios. Tai padaryti jis gali tik deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvoje.

"Girdėjau, jog Šiauliuose atsirado įmonė, kuri pardavinėja keliones į Mėnulį ir sklypus jame. Beje, už visai padorią kainą. Taigi planuoju nusipirkti kelionę į Mėnulį ir įsigyti ten sklypą. Kad Naujuosius metus ten sutikčiau", - sako vyras.

Indėnai Kalėdų nešvenčia

Kelerius metus Tomas keliauja iš šalies į šalį, tačiau, būdamas tikras šiaulietis, dar moka pasakyti: "ac, liūc, begemoc". Mano tėvas - grynas guculas, gimęs ir augęs Karpatų kalnuose netoli Vengrijos, Rumunijos ir Slovakijos sienų. Esu susiradęs savo gimines", - sako pašnekovas.

Kalėdas vyras su žmona šventė Peru. Paplūdimyje prie Ramiojo vandenyno. Nieko ypatingo nerengė - suvalgė du mango vaisius ir 22 valandą jau miegojo.

Ne kitaip Kalėdas vyras švęsdavo ir Šiauliuose. "Prisimenu - su savo artimaisiais, mama, močiute, broliu. Būdavo padengiamas stalas su gardžiais valgiais, eglutė. Eilinių žmonių šventės. Nebūdavo nieko ypatingo, bet nieko ypatingo ir nereikėdavo. Pakakdavo artimųjų šilumos ir šventinės nuotaikos", - sako pašnekovas.

Kaip žmonės Kalėdas švenčia Argentinoje? Tomas sako, kad religiniai ritualai ir šeimų susirinkimas prie bendro stalo nelabai skiriasi. Didžiausias skirtumas - niekada nepamatysi sniego, per Kalėdas būna 25-35 laipsniai karščio.

O kaip Kalėdas švenčia indėnai? Juk Tomas jų sutinka, aplankė Tivanaku miesto (inkai manė, jog būtent iš šio miesto kilo jų dievai) griuvėsius, esančius netoli Titikakos ežero.

"Indėnai Kalėdų nešvenčia. Grynakraujai indėnai nėra katalikai, o tie, kurie priėmė šį tikėjimą, švenčia neįdomiai, nykiai. Supliaukši kelios pigios petardos ir išgeriama daug neskanaus vietinio alaus", - sako jis.

Kuršėnų dvaro istorija prasideda prieš penkis šimtus metų

Naujas dvarų gyvenimas

Saulius BARASA

"Istorija prasideda nuo fakto", - pagalvojo žemaičių karališkasis revizorius Janis Gradovskis, brūkštelėjęs savo mėgiama žąsies plunksna paskutiniuosius štrichus pilkai gelsvo popieriaus didžiulėje rankraštinėje knygoje. Tai - Kuršėnų miestelio ir aplinkinių kaimų inventorizacija, kuri ateityje bus reikalinga naujajam dvaro valdytojui, Žemaičių žemės teisėjui Jurgiui Gruževskiui. Ėjo 1563-ieji.

 

Medinis dvaras.

Puikaus peizažinio parko šešėlyje slypintys mediniai dvaro rūmai vertingi ne tik savo architektūra ar ją puošiančiais medžio ornamentais. Įdomi ir dvaro istorija.

Beveik prieš penkis šimtmečius naujai išmatuoti sklypai, suformuotos gatvės, turgaus aikštė, išplėsti miestelio daržai ir dirbamos žemės rėžiai – įvykdyta valakų reforma. Ji pakeitė viduramžių gyvenvietės vaizdą, kurio akcentu buvo bažnyčia su turgaus aikšte, jurizdika, karčema, kalve, mokykla, špitole, ūkio pastatais ir gyvenamaisiais namais. Suformuota miesto tipo gyvenvietė, kurios dabartiniu centru tapo turgaus aikštė. Pasikeitė valdovo ir miestelėnų bei valstiečių santykiai, kurie nuo dabar grindžiami činšu - pinigine renta. Tai leido dvarui toliau plėstis.

Dovana už nuopelnus karuose su rusais ir švedais Livonijoje

Kuršėnų dvaras kūrėsi įdomiu kraštovaizdžiu apdovanotoje aplinkoje. Vietovės reljefas kalvotas, slėniai, kalvelės ir toliai, mėlynuojantys miškų masyvai. Dvaro takai tai kyla, tai leidžiasi žemyn, vinguriuodami tarp šlaitų, medinių statinių, paskendusių žalumoje. Pats dvaro ansamblis leidžiasi link Ventos, kuri savo vingiuotu kaspinu skiria miestelį į keletą dalių.

1564 metais Žygimantas Augustas leno teise atidavė šią valdą Polocko pilininkui, Smolensko kaštelionui ir Dysnos seniūnui Jurgiui Mykolui Despot-Zenovičiui. Netrukus šio dvaro žemėse, esančiose antroje Ventos upės pusėje, ėmė augti gyvenvietė, o 1569 metais buvo pastatyta pirmoji medinė bažnyčia.

Išmirus Despot–Zenovičių giminei, 1621 metais dvaras atiteko LDK iždininkui S. Pacui, o po dešimtmečio - Jurgiui Gruževskiui su žmona. Pažymėdamas didelius jo nuopelnus karuose su rusais ir švedais Livonijoje, karalius Zigmantas Vaza 1631 metų gegužės 15-ąją pasirašė raštą, kuriuo pripažino Gruževskių giminei amžiną leno teisę į Kuršėnų dvarą.

Gruževskiai buvo kilę iš Mozūrų krašto, beveik visi išpažino evangelikų reformatų tikėjimą ir ne kartą bandė prievarta patraukti į savo pusę vietinius katalikus.

Kuršėnus Gruževskiai valdė apie tris šimtus metų.

Sūnų klestėjimo laikotarpis

XVIII a. pabaigoje Kuršėnus paveldėjo Steponas Gruževskis. Tuomet gyvavo tradicija, kad jaunas savininkas, paveldėjęs tėvų dvarą, jį iš naujo pastatytų ir sutvarkytų.

1811 metų pavasarį į Kuršėnus atvyko meistras iš Rytprūsių – dailidė Joanas Rikė su visa gizelių - pameistrių brigada. Jie pastatė naujus rūmus, suremontavo apgriuvusį bravorą, karčemą, perstatė sodininko namelį, koplyčią, suremontavo kitus pastatus.

Dvaras dar labiau suklestėjo valdant jo jaunesniajam sūnui Edvardui, kuriam dvaras atiteko 1846 metais. Buvo sutvarkytas puikus peizažinis parkas, šalia Ventos iškastas tvenkinys, suformuota 70 metrų apskrita pieva, apsodinta medžių eile. Ūkis ėmėsi auginti grynakraujus galvijus, pastatyta vėliau visoje Žemaitijoje išgarsėjusi sūrių gamykla.

Tai buvo vienintelis Lietuvoje leninis dvaras, kurio nuosavybės forma ir valdų dydis nuo 1564 m. iki 1922 m. žemės reformos išliko beveik nepakitę. Ir dabar tai įspūdingas pastatas su asimetriškai prie rytinės frontinės jo dalies prišlietu dailių formų priebučiu, kurį dengia keturių medinių kolonėlių prilaikomas trikampis stogelis, jo pakraščiai išpjaustyti medžio ornamentais.

  

Autentiški dvaro puošybos elementai.

 

Sargo namelis netoli tilto.

Nacionalizavimas

I pasaulinio karo metais dvare įsikūrę vokiečiai nuniokojo parką, rūmus, išvežė vertingiausius daiktus, o 1915 metais kilęs gaisras sunaikino kumetynus, tvartus, daržines. Tada dvaras priklausė Jurgiui Gruževskiui.

Po žemės reformos dvarui liko tik 218,7 ha žemės, tačiau pažangaus ūkininkavimo dėka dvaras klestėjo. 1940 metais dvaras buvo nacionalizuotas, J. Gruževskį pasodino į kalėjimą. Prasidėjus karui, jis vėl atsirado Kuršėnuose ir bandė atgauti dvarą. Tai nepatiko vokiečiams, kurie kažkur jį išvežė. Dvarininko likimas nežinomas. Jurgio Gruževskio žmona gyveno ir mirė Ketūnų dvare.

Kultūros židinys, dvelkiantis praeitimi

Šiandien Kuršėnų dvaras – vienas pagrindinių Šiaulių rajono kultūros židinių. Čia įsikūręs Etninės kultūros ir tradicinių amatų centras, šiemet švenčiantis gyvavimo dešimtmetį.

Kuršėnų dvaro medinių rūmų pastate tautodailės ir amatų centras įkurtas 2000 metų gruodį Šiaulių rajono tautodailininkų bendruomenės vadovės Birutės Poškienės ir to meto Kuršėnų miesto seniūnijos seniūno pavaduotojos Ados Grakauskienės iniciatyva. Centro veikla glaudžiai susijusi su Šiaulių rajono tautodailininkų bendruomenės veikla. Kartu su šio centro įkūrimu rajono tautodailininkai buvo paskatinti įsteigti asociaciją Šiaulių rajono tautodailininkų bendruomenė.

Birutė Poškienė, sertifikuota tradicinių lietuviškų juostų audėja, viena įstaigos įkūrimo iniciatorių, sako, kad jubiliejų pasitinka itin džiaugsmingai. Šiemet, pasitelkus Europos Sąjungos struktūrinius fondus, pagaliau bus pradėtas įgyvendinti Amatų centro plėtros projektas.

Etninės kultūros ir tradicinių amatų centro direktorė įsitikinusi, kad veikla galėtų būti dar intensyvesnė, tačiau visas šias iniciatyvas stabdo prasta medinių rūmų pastato techninė būklė, dėl kurios centras negali iki galo atlikti savo misijos.

Parodų ekspozicija.

Autoriaus nuotr.

Norvegijos fondo pinigai Kuršėnų nepasiekė

Kuršėnų dvaras šiuo metu yra avarinės būklės.

"Pamatai sėdę, supuvę rąstų sienojai prie pamatų, stogo medinės konstrukcijos sunykusios daugiau nei 50 proc., perdengimo sijos yra avarinės būklės, šiferio stogo danga susidėvėjusi, dalis pastato medienos sunaikinta, dalis pažeista medienos grybo, puvinio bei entomologinių gadintojų, langai ir durys pažeisti puvinio, 50 proc. susidėvėję medinės drožybos elementai, pastato stogas yra skilęs perpus", - vardijo dvaro, baigiančio savo amželį, bėdas B. Poškienė.

Prieš kelerius metus Šiaulių rajono savivaldybės parengtas restauracijos projektas atitiko visus Norvegijos fondo keliamus reikalavimus, tačiau iškilo problema - iš avarinio pastato atsisakė išsikelti Tupikų šeima. Minėtas fondas privačios nuosavybės neremia. Savivaldybė trim dvare gyvenusiom šeimom nupirko butus, tačiau su savininku Artūru Tupiku, turinčiu dvare vieno kambario butą, susitarti nepavyksta. Šiuo metu vyksta teismų maratonas.

Šiaulių rajono vadovai vis dar tikisi su buto savininku susitarti ir dvarą išgelbėti.

ES fondų injekcija – milijonas litų

Bėgantis laikas bei istorijos vingiai nedaug pakeitė meniškai išraižytą medinio dvaro išorę. Iš pradžių rajono taryba nutarė iš privataus asmens įsigyti šalia dvaro esančią ofisiną - tarnų namelį. Jį tikimasi rekonstruoti ir įrengti amatų centrą su dirbtuvėmis, kur būtų pristatomos tradicinės lietuvių technologijos.

Buvusios Kuršėnų dvaro oficinos patalpų renovacijai ir pritaikymui Tradicinių amatų centrui iš ES fondų pagal 2007-2013 m. Lietuvos Kaimo plėtros programos (KPP) priemonę "Kaimo atnaujinimas ir plėtra" veiklą "Tradicinių amatų centrų kūrimas ir (arba) plėtra" numatyta skirti 690 560 Lt. Bendra projekto vertė – beveik milijonas litų. Šią vasarą prasidės pirmieji projektiniai darbai, kurių pabaiga planuojama beveik po pusantrų metų.

Buvusioje dvaro prievaizdo buveinėje turi įsikurti administracinis korpusas: informacijos centras, konferencijų salė ir sertifikuotų tradicinių amatininkų dirbtuvės. Pagrindiniuose dvaro rūmuose būtų eksponuojami meistrų, edukacinių programų dalyvių darbai, kitos parodos.

 

 

Biržuvėnai - dvaras Virvyčios vingiuose

Naujas dvarų gyvenimas

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Biržuvėnai - sena gyvenvietė, įsikūrusi vaizdingose Virvyčios upės kilpose. Rašytiniuose šaltiniuose Biržuvėnai minimi nuo 1253 metų. Bibliotekininkė Aldona Simonavičiūtė, Biržuvėnų šviesuolė, žino, kad čia esantis nuostabus Gorskių dvaras iki šiol buvo tik naikinamas. Tik dabar prasidėjo naujas jo gyvenimas.

 


Biržuvėnų dvaro malūnas, kuriame dabar vanduo suka elektros generatoriaus turbinas.

Dvaras kyla iš pelenų

"Koks ten jūsų projektas? Naujas dvarų gyvenimas? Iki šiol Biržuvėnuose tokio gyvenimo nebuvo. Mes visi tik vogėme dvaro likučius, griovėme pastatus. Dabar prasideda naujas dvaro gyvenimas - atstatome medinį Biržuvėnų dvaro dvarininko namą, turintį baroko elementų", - tvirtai rėžia tiesą į akis Biržuvėnų bibliotekininkė ir kraštotyrininkė Aldona Simonavičiūtė.

Dvaras labiausiai nukentėjo ne sovietmečiu, bet per pastaruosius 20 metų. Biržuvėnų dvarą sudaro 22 pastatai. Apie 70 procentų pastatų, atkūrus Nepriklausomybę, vietinė valdžia išdalijo gyventojams už pajus ar kitus vertybinius popierius.

Bibliotekininkė nekaltina žmonių dėl nykstančio dvaro: "Gyventojai nenorėjo tų pastatų. Įgrūdo "po nevalia". Valstybė tik neseniai atsitokėjo, kokio dvaro vos neprarado."

Dvaras patraukė visuomenės dėmesį 2004 metais, kai sudegė pagrindinis medinis dvaro pastatas. Tuomet rasti du lobiai. Vienas - Meiseno porceliano rinkinys, bajorų Gorskių kauptas iš kartos į kartą, ir dvaro archyvas, kuris buvo paslėptas tarplubyje.

Dabar porcelianas eksponuojamas Varnių vyskupystės muziejuje, o dvaro pastatas rekonstruojamas pagal rastus archyvinius duomenis.

Istorijos lobynai

Aldona Simonavičiūtė ir jos sesuo Laimutė jau prieš beveik tris dešimtmečius pradėjo rinkti etnokultūrinę ir istorinę medžiagą apie Biržuvėnus. Po gaisro jos abi po lapą surinko ir išdžiovino rastus dvaro archyvus.

Vėliau dokumentų knygos buvo perduotos "Alkos" muziejui, o albumai, kuriuose yra 391 nuotrauka ir 197 atvirlaiškiai bei atvirukai, padovanoti Žemaičių vyskupystės muziejui. Pastarasis muziejus, atsidėkodamas už darbą, padarė radinių kopijas, kurios dabar eksponuojamos Biržuvėnų muziejuje, įsikūrusiame prie pat vandens malūno.

Dokumentuose buvo ne tik pagrindinio namo brėžiniai, bet ir dvaro planas. Biržuvėnų dvaras - unikalus medinės dvarų architektūros paminklas. Ponų namas – vienas iš dviejų tokio tipo namų. Čia dar yra ir vežiminė, arklidė, oficina. Pastaroji greitai bus rekonstruojama.

Dvaro teritorijoje yra net šešios sakralinės bei mitologinės vietos: koplytstulpis su išdrožta šventojo skulptūrėle, Gorskių šeimos kapinės, vokiečių karių kapinės, medinis skenduolių kryžius, Biržuvėnų piliakalnis, šaltinis Laumės pėda.

Biržuvėnų šviesuolė papasakojo koplytstulpio atsiradimo istoriją. Kartą bajoras Gorskis jodinėdabas žirgu nukrito. Koja įstrigo balnakilpėje, todėl žirgas dar ilgai vilko raitelį. Bajoras išliko gyvas, todėl šią vietą nusprendė paženklinti dideliu koplytstulpiu.

Bibliotekininkė A. Simonavičiūtė sako, kad naujas Biržuvėnų dvaro gyvenimas prasideda tik dabar. Iki tol jis buvo tik naikinamas.

Plati Gorskių giminė

Gorskių giminė Biržuvėnų dvarą valdė nuo 1713 metų. Pirmasis šios giminės atstovas buvo Antanas Gorskis, Žemaičių vėliavininkas. Savo viešpatavimą šie bajorai baigė prasidėjus Antrajam pasauliniui karui.

Paskutinė Gorskių šeima pasklidusi po visas Biržuvėnų apylinkes - nuo Džiuginėnų iki Beržėnų ir Šaukėnų. Biržuvėnų šviesuolė tikina, kad rašydami apie Biržuvėnus būtinai turime paminėti ir kitus dvarus. Tai dvarai - broliai.

Paskutinieji Gorskių giminės atstovai - tėvai Ona ir Tomas. Jų dukros Magdalena, Ona, Teresė, Janina, sūnus Antanas. Ona Gorskienė – paskutinė Biržuvėnų savininkė. Žmonės prisimena, kad ji buvusi labai gera aplinkiniams gyventojams, tačiau senatvėje jai retas net valgyti atnešdavo. Jos dėl senyvo amžiaus bei prastos sveikatos į Sibirą netrėmė. Dauguma kitų giminės atstovų emigravo.

Šiuo metu Prancūzijoje gyvena jauniausia dukra Janina de Nagourski. 2005 metų birželio 21 dieną ji su sūnumis Hubertu ir Micheliu atvyko į Lietuvą kilnių tikslų vedina. Norėjo parodyti sūnums Lietuvą bei pagal brolio brėžinius surasti užkastą šeimos porcelianą.

Lobis išgarsino dvarą

Lobio paieškos vertos gero istorinio nuotykių romano. Iš toli atvyksta garsios bajorų giminės palikuonys su planu, kurį nubraižė jau amžino atilsio atgulęs J. de Nagourski brolis Antanas.

Prie paieškų prisidėjo ir bibliotekininkė A. Simonavičiūtė bei Antanas Ivinskis, Žemaičių vyskupystės muziejaus direktorius.

Ponia Janina bandė prisiminti tikslią skrynios užkasimo vietą, nes matė ją užkasamą. Lobis buvo ieškomas apie šešias valandas, užkastas maždaug metro gylyje po grindimis. Daugybė puošnių porcelianinių indų buvo suvyniota į popierių ir sudėta į medinę dėžę.

A. Simonavičiūtė įsitikinusi, kad Dievas ar likimas palaimino jų kantrų darbą, nes nesudužo nė vienas indas. Iškasti 284 porceliano indai, šeši stalo įrankiai, dvi metalinės šampaninės, du XIX a. pistoletai ir keturi vyno buteliai.

Bibliotekininkė pamena didžiulį jaudulį, kai atsivėrė porceliano klodai: "Galvojau, kad širdis iš krūtinės iššoks."

Meiseno porceliano rinkinį Janina de Nagourski perdavė saugoti Žemaičių vyskupystės muziejui. Ji pasakojo, kad komplektas kauptas ne vieną dešimtmetį, teigė, kad pirmuosius gaminius nupirko Žemaitijos kaštelionas Mykolas Nalenč Gorskis.

Lobio indai pagaminti porceliano virtuozo Kendlerio 1723-1763 metais. Papuošti mėlynomis ir raudonomis gėlėmis, paauksuotais apvadais.

Meisseno porcelianas eksponuojamas Varnių vyskupystės muziejuje.

Autoriaus nuotr.

Trumpa dvaro istorija:

Biržuvėnai (Birsine) pirmą kartą paminėti 1253 m. balandžio 5 d. vyskupo Heinricho Kuršo žemės pietinių sričių dalybų akte.

XV a. - čia buvo įkurtas stambus karališkasis dvaras, valdomas karaliaus vietininko.

1670 m. - bajoras Vladislavas Vaina ir jo žmona Felicija Belikevičiūtė-Vainienė Biržuvėnus perdavė Tverų seniūnui Mikalojui Gorskiui. Gorskiams Biržuvėnų dvaras priklausė iki XXa. vidurio.

1909–1938 m. čia veikė kartono fabrikas. Iki tol užtvanka suko vandens malūno girnas. Dabar čia gaminama elektra.

1940 m. Sovietų Rusijai okupavus Lietuvą, dvaras buvo nacionalizuotas. Po karo čia įkurtas tarybinis ūkis.

2005 m. rastas Meiseno porceliano lobis bei Biržuvėnų dvaro archyvai.



Naktinė Kalėdų sostinė

Alvydas JANUŠEVIČIUS

"Jau prasideda", - taria kolegė, su kuria likimas suvedė pačioje Europos širdyje – Strasbūre. Kas prasideda? Kalėdų karštinė! Visas miestas vieningai puošiasi. Senukai nuo ryto iki vakaro suka girliandas aplink savo namus, o kavinės bendrai derina visos gatvės dizainą. Kaip nesidabinsi, jei kasmet reikia apginti Kalėdų sostinės vardą, užsitarnautą per amžius.

Strasbūro katedra graži ir su vienu bokštu.

Europos širdis - Prancūzijoje

Nežinia, ar tai tiesa, tačiau kalbama, kad pirmoji Europoje kalėdinė eglė buvo papuošta Strasbūre apie 1600-uosius. Prancūzijos šiaurėje esančio Elzaso regiono centras nuo to laiko vadinamas Kalėdų sostine. Toks titulas įpareigoja kiekvienas Kalėdas sutikti pavyzdingai.

Dabar Strasbūras - Prancūzijos pasididžiavimas, kuriame rankas kilnoja Europos Parlamento nariai. Kiekvienas ant valstybės supykęs ES pilietis prisimena šio miesto vardą, nes būtent čia yra Europos žmogaus teisių teismas.

Kadaise Elzasas priklausė Vokietijai. Kone pusšimtį metų šios šalys kovojo dėl jo. Nenuostabu, kad šio miesto architektūra kupina vokiškų elementų. Net "La Petite France" rajonas, įtrauktas į "Unesco" paveldo objektų sąrašą, daugelyje vietų žavi prancūziška romantika ir vokiška architektūra. Jame kanalais plaukioja laivai, siauras kreivas gatveles kerta tiltai.

Tiesa, šio žavaus seno rajonėlio pavadinimo kilmė visai neromantiška. Kadaise čia buvo prostitučių kvartalas. Viduramžiais Strasbūras garsėjo seniausios profesijos atstovėmis, kurios daugiausia buriavosi čia. Sifilis tuo metu vadintas prancūziška liga, o prostitutės – prancūziškos profesijos atstovėmis.

Lapkritis kvepia Kalėdom

Strasbūro gyventojai jau prieš savaitę pradėjo puošti savo aplinką. Vyksta savotiškos lenktynės, tačiau be didelio siekio užgožti savo kaimyną, greičiau – prisiderinti prie jo, kad miesto svečiui įspūdis ilgai išliktų.

Kolegė, kuri Strasbūre jau ne naujokė, pasiūlė atkreipti dėmesį į pagyvenusius žmones, kurie tą vakarą kruopščiai tvirtino girliandas prie stogo. "Jie čia dirba jau nuo ryto", - paaiškino ji. Beveik visi, kurie turi nors truputį laisvo laiko, taip elgiasi. Štai kokios svarbios Kalėdos Strasbūro gyventojams.

Nuo Europarlamento riedame tramvajumi iki centro. Išlipame visai netoli nuostabios katedros. Kyla įtarimas, kad ši katedra nebuvo baigta statyti, nors meistrai vargo keturis amžius – trūksta vieno bokšto. Tačiau ir be jo šis statinys laikomas viena gražiausių Europos katedrų.

  

Strasbūras didžiuojasi moderniu tramvajumi, kuris labai pagerino susisiekimą mieste.

 

Namai nuo pamatų iki stogų papuošti kalėdiniais atributais.

Šalia tramvajaus gatvelės dar "neišsiduoda" - Kalėdomis vos vos kvepia. Vaizdinguose skersgatviuose rymo dviračiai su krepšeliais, motoroleriai. Priartėjęs prie pat katedros supranti, kad dėl šios šventės Strasbūras yra pametęs galvą. Kiekvienas namas tviska kalėdiniais niekučiais. Namų sienos per kelis aukštus išpuoštos seniais besmegeniais, baltosiomis meškomis, spalvotais burbulais. Gatvėmis rieda keltuvai, kuriais darbininkai kabina kalėdinius šviestuvus praeiviams virš galvos.

Centras stebina vis labiau. Dar prieš sekundę vieno restorano kalėdiniai papuošalai atėmė amą, tačiau už posūkio atsivėrusios apšviestos gatvės vaizdas pribloškia dar labiau. Ten visi sutartinai sienas nuklojo baltai dažytomis šakomis – atsiduri tarsi šerkšnu padabintame koridoriuje.

Virš gatvių kybo šviečiantys burbulai, vainikai, girliandos. Languose – dirbtinis sniegas, šviečiantys elniai, prakartėlės.

Jei prieškalėdiniu laikotarpiu tektų apsilankyti Strasbūre, nepamirškite užsukti į kalėdinį turgų, kuris vyksta miesto centre priešais Operos teatrą. Čia daugiausia parduodami įvairūs kalėdiniai atributai ir eglučių papuošalai, tačiau galima rasti praktiškai visko.

  

Strasbūro gatvės naktį tviska sidabru, nors sniego čia būna retai.

Autoriaus nuotr.

 

Kalėdiniai burbulai puošia gatves.

Kulinarinis paveldas

Strasbūras – labai prancūziškas miestas savo temperamentu, tačiau čia gyva ir vokiška dvasia. Visa tai taip susipynę, kad neįmanoma rasti kultūrinės takoskyros. Pavyzdžiui, Elzasas garsėja savo vynu - kalvų papėdėje iki pat Kolmaro miesto vingiuoja vyno kelias. Tačiau viena smagiausių vietų Strasbūre yra gana vokiška - alaus baras netoli katedros.

Čia pro langus galima išvysti visus alaus gaminimo agregatus. Barmenai paaiškina, kaip vyksta alaus gamyba. Netgi atneša visų rūšių alaus mėginukus, kad paragautum ir išsirinktum patinkantį. Šiomis dienomis gaminamas šiek tiek šviesesnis už tamsų kalėdinis alus. Jis saldesnis – juk šventės!

Dar vienas keistas Elzaso virtuvės atributas - "tarte flambee" - "liepsnojantis tortas". Tai plonas paplotėlis, apdėtas sūriu, kumpiu, grietine, vištiena, grybais, svogūnais. Nacionalinis pasididžiavimas - "tarte flambee" su raugintais kopūstais.

Šio patiekalo pavadinimas kilo, kai ūkininkų žmonos tikrindavo, ar gerai įkaito krosnis. Jei paplotėlis iškepdavo, vadinasi, krosnis būdavo pakankamai įkaitusi duonai kepti. Kavinėse patiekalas išpopuliarėjo tuomet, kai į rinką pradėjo veržtis itališkos picos.

 

Jubiliejinis Šiaulių VIRUS'as testuoja Vilniaus avangardą

Arūnas UOGINTAS

Lapkričio 19 dieną Šiaulių dailės galerijoje prasidėjo penkioliktasis šiuolaikinio meno festivalis VIRUS.

Festivalio atidarymo parodos kuratoriumi kviestas Vilniuje žinomas menininkas, menotyrininkas Kęstutis Šapoka Šiauliuose pristatė parodos "Idealios perspektyvos triukai..." likučius, skirtus, kaip rašoma parodos apraše, "hermetiškam ir pasipūtusiam sostinės parodiam gyvenimui" iliustruoti...

  

 Avangardas, užuot bandęs spręsti prieštaravimus, juos kuria pats ir tampa iki šiol neregėto chaoso varikliu - tokios mintys "prasimuša" šiųmečiame VIRUS'e.

Kitą dieną, kaip įprasta, vyko konferencija. Šiemet pasirinkta tema "Visuomenės decentracija ir utopijos marginalizacija: naujas šansas radikaliai vaizduotei". Konferencijoje alytiškis Redas Diržys pranešime trumpu pavadinimu "Menas išlaisvina" išsakė radikalią poziciją dėl šių dienų meno kūrėjų vizualios raiškos, palinkėjo nesusitapatinti su peršamais kultūros modeliais, savotiškais sėkmės garantais.

Menininkas, kūręs įsimintinus performansus, akcijas, vienas lietuviško avangardo lyderių (suprantu, kad pats R. Diržys su tokiu epitetu nesutiktų), "isteblišmento" sabotuotoju (pasak Virginijaus Kinčinaičio), savo pasisakymo pabaigoje įtaigiai kalbėjo apie meno sunaikinimo reikalingumą. Jo verstoje Stewart Home knygutėje "Kultūros antpuolis: utopinės srovės nuo letarizmo iki "klasių kovos" rašoma: "Šiandien itin svarbu suvokti, jog mums reikia naujojo "subjektyvumo" ir tokios socialinės struktūros, kad kiekvienas galėtų išsivaduoti iš meno, religijos ir filosofijos kiauto, vos tik suvokęs, kad jo įsitikinimai yra "jo paties" priešas." Būtent R. Diržio kalboje radau teiginius, kuriais remdamasis galėčiau analizuoti Kęstučio Šapokos atvežtą parodą, nes "užuot bandęs "spręsti" prieštaravimus, avangardas juos tik pats kuria ir tampa iki šiol neregėto "chaoso" varikliu." (ten pat - p. 183).

VIRUS muzika. Saulės Laurinaitytės, Gedimino Dapkevičiaus ir Aurimo Povilaičio muzikinio projekto "Kelias Nr. 77" premjera.

Taigi popžvaigždės Algio Ramanausko darbai šioje parodoje, kabantys geriausioje erdvėje, turbūt turėję tapti efektinga metafora, liko tik pigios socarto kopijos, įstrigusios tarp tų laikų, kai šio autoriaus "svastikos" dar sukosi greitai. Jo megztiniai su keiksmažodžiais ir nacionaliniais bei nacionalistiniais simboliais gerokai pavėlavo, kai tangomanijos judėjime prieš kokius dvidešimt metų skrajojo taikli Sauliaus Urbonavičiaus frazė "...lietuviai(s) esame MEZGIME", o ir pats Samas drauge su kitu BIX'u - Mindaugu Špoku – originaliai, dideliu maišelių ir saulėgrąžų kalnu, daugiau nei prieš penkiolika metų tai interpretavo VIRUS festivalio užuomazgose - Šiaulių dailės galerijos projekte ŽUWYS. Menotyrininkas K. Šapoka teisus, nes "hermetiškas ir pasipūtęs sostinės parodiam gyvenimas" ir svetimų tekstų televizijoje skaitymas, tarkim, "išplovė" Algiui smegenis. Jis, nors ir desperatiškai bando reikštis avangardo – socarto - plastikoje, vis tiek yra tik dainuojančių "kelnaičių" revoliucijos veidas populiarioje televizijoje, kartu su aktore šiauliete Inga Norkute komentuojantis mėgėjų ar parduotuvių vaizdo kamerų filmuotų juokingų vaizdelių personažas... Laikas negailestingas.

Sovietinės propagandos reliktų šioje parodoje nemažai, todėl stebina, kodėl jauna menininkų karta neieško kontraversiškų vaizdinių šių laikų realybėje, o naudoja kitų dailininkų ir įvairių meno bienalių patikrintas ir įvertintas klišes, pvz., Aušros Kudulytės skaitmeninės spaudos "Kovos broliai" sovietinių partijos veikėjų medžioklės scenų fotografijų perpieštos kopijos ir Antano Sutkaus fotografija "Poetas Paulius Širvys" pateiktos lyg priešingybė viena kitai - kuratorius šiuos meno objektus eksponuoja šalia. Tačiau ši metafora jau senoka ir, suprantama, galėtų būti gerokai vidurinės kartos žiūrovams. Susidaro įspūdis, kad ši kūrėja, kuratorius ir ne tik jie "slepiasi" Lietuvos, Estijos, Rusijos ir kitiems nonkonformistinio meno kūrėjams už nugaros ir pelningai (normalus finansavimas - geras katalogas, ekspoziciniai plotai šalyje ir pan.) tuo naudojasi.

Priešingai, Martos Vosyliūtės tapybos darbai yra skirti šių laikų Lietuvos, tiksliau, Vilniaus, menininkų ir politikų nesibaigiančių diskusijų apie architektūros ir skulptūros objektų sostinėje statyboms iliustruoti. Tačiau ta tapyba ir lieka iliustracija ir jokie užrašai su keiksmažodžiais jų negelbėja, neįtaigiai atrodo ir šios autorės tapyta fotografo Vytauto Balčyčio nuotraukos "Ščiastje" parodija...

VIRUS konferencijoje alytiškis Redas Diržys teigė, kad kol jau keliasdešimt metų sostinėje vienas kitą naikindami graužia du menininkų sindikatus kuruojantys monstrai – ŠMC ir LDS, Vilniaus meninis gyvenimas sukasi provincialiose, smulkmeniškose intrigose ir nesukuria nieko įsimintino ir svarbaus, nors žiniasklaida ir nedidelę žinutę iš šios aplinkos išpučia lyg didžiulį balioną, kurį po to ilgai sprogdina...

Manau, visiems geriau būtų atsigręžti į meninius procesus kituose Lietuvos miestuose, juos pagaliau pastebėti... Gal verta prisiminti Jono Meko metaforišką veiksmą, kai 1999 metais šis pasaulio menininkas vieną pirmųjų FLUXUS parodų su šiuolaikinio meno garsenybių Louise Bourgeois, Nam June Paik (deja, palyginti neseniai mirusių) ir kitų žinomų kūrėjų piešiniais ir fotografijomis atsiuntė ne į sostinę, o į Rokiškio rajono Obelių miestelio mokyklą Rimvydo Pupelio globai...

  

Performansai pirmuosiuose VIRUS festivaliuose 1997 m.

Tomo ANDRIJAUSKO nuotr.

 

Benigma Kasperavičiūtė. "Valios triumfas". 2009 m.

Arūno UOGINTO nuotr.

Galima teigti, kad jau penkioliktas šiuolaikinių menų festivalis VIRUS Lietuvoje yra vienas menininkų bendravimo pavyzdžių. Čia kasmet pasirodyti atvyksta ir vilniečių. Dialogas tarp dailininkų iš sostinės ir kitų Lietuvos miestų vyksta, tačiau vangiai, be to, visi nori kalbėti tik apie save. Nėra jungiamosios grandies. Tai iš dalies parodos atidarymo metu iliustravo Kęstučio Šapokos sakyta kalba (deja, vėl tik apie Vilniaus menininkų intrigas), nors įgarsinta per mikrofoną virto neišgirstu, tyliu monologu linksmai šurmuliuojančiai gausiai susirinkusių jaunų ir senų žiūrovų miniai. Negi mano minėtas Redas Diržys bus teisus, kad meno irimas, destrukcija jau prasidėjo ir "tiktai tie, kurie išdrįsta pasilikti avangardo mirtyje, kurie liaujasi trikdyti mirties tylą naujosios kritikos triukšmu, tik jie dar turi vilties išgirsti, ką ta mirtis jiems šnabžda" (Stewart Home).



Šereitlaukio dvaras - pažangos vartai

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Tai vieta, kur apsistojo pirmosios skalvių gentys. Kai Lietuvoje valstiečiai ėjo lažą, čia samdomiems darbininkams dvarininkas statė mūrinius būstus. Šereitlaukis, anksčiau vadintas Šereiklaukiu - ne tik dvaras, bet ir vietovė, menanti mūsų protėvius. Dvaro čia likę nedaug, tačiau jo palikimas išsibarstęs ir gyvas visame krašte.

Spirito gamyklos bokštas.

Galingi laikai

Krašte, kurį vadina Mažąja Lietuva, buvo didingas Šereitlaukio dvaras. Kai kurie istorikai dar bando atgaivinti Šereiklaukio vardą, nes pirmosios šių žemių pilies valdovas buvo Šereika. Laikui bėgant pavadinime pasikeitė raidė.

Dabar ten nedaug kas likę, tačiau kadaise čia stovėjo galingiausias dvaras Rytprūsių krašte, vienas iš trijų didžiausių Prūsijoje. Praktiškai visi aplinkiniai dvarai klestėjimo metu priklausė Šereitlaukio dvarui. Gal dvaras jau niekada nebus toks galingas, tačiau jis visada primins mums svarbiausius Lietuvai istorinius momentus.

Buvęs Vilkyškių seniūnas Sigitas Stonys – savo krašto patriotas. Jis domisi Mažosios Lietuvos istorija labiau nei dauguma istorikų. Jam įdomu stebėti, kaip dabartinis pasaulis prisišliejo prie seniausių mūsų istorijos objektų.

Mažosios Lietuvos istorija nebuvo tokia pat kaip Didžiosios Lietuvos. Mokslas ir švietimas į mūsų šalį keliavo būtent pro čia. Dvarvietėje iki Antrojo pasaulinio karo veikė trakėnų veislės žirgų žirgynas, spirito varykla, vandens malūnas. Trakėnai buvo išveisti anapus Nemuno, Šilgaliuose, tačiau daugiausia buvo auginami Šereitlaukyje. Netoliese iki šiol yra šių puikių ristūnų žirgynas.

Dvaro pastatų kompleksas užėmė 4 ha, parkas - 5 ha. Dvaro pastatai ir parkas po karo smarkiai nukentėjo. Kapelkalnyje išliko Šereitlaukio dvarininkų laidojimo vieta.

Iki antrojo pasaulinio karo dar plėtota ūkinė veikla. Sovietmečiu pastatai buvo panaudoti kolūkio poreikiams ir gerokai nustekenti, pavyzdžiui, šalia senojo siloso bokšto išdygo nauji, baltų plytų.

Dvarų naikinimo metas

Anot S. Stonio didžiausias dvaro naikinimas vyko ne sovietmečiu - pastatai po plytą išnešioti per pastaruosius dvidešimt metų. Griovė, vežė ir pardavinėjo. Dabar šio didingo dvaro plytų galima rasti įvairių kavinių ar pižoniškos natūros žmonių būstų interjere.

Mažosios Lietuvos dvarai, kadaise garsėję nepralenkiamu ūkiškumu, dabar praktiškai sunykę ir išparduoti po plytą.

  

Malūno tvenkinys - vienas iš daugelio dvaro vandens telkinių.

 

Vienas seniausių dvaro pastatų - svirnas.

Daug sunaikino ir sovietmetis: dvarai užleisti kiaulėmis, krašto šviesuoliai buvo ištremti arba išvaikyti po visą pasaulį. Į šias žemes buvo tyčia atkelti svetimų kraštų gyventojai, kad neliktų nieko švento iš praeities.

Dabar iš dvaro likę tik pamatai. Aplinka sutvarkyta. Parkas – taip pat. 2004 metais buvo įgyvendintas bendruomenės projektas - išvalyti keli parko tvenkiniai, išvežti nudžiuvę medžiai. Dabar dvarvietė atrodo tvarkinga. Netrukus ji bus pasiruošusi priimti turistus. Jiems čia yra ką veikti. Dvarvietė yra Rambyno regioninio parko teritorijoje. Netoliese – garsi Mažosios Lietuvos šventvietė Rambynas ir istorinės Bitėnų kapinaitės, kur palaidotas Vydūnas. Čia galima prisiminti Mažosios Lietuvos istoriją, pasigrožėti gandrais, Nemuno ledonešiu.

Piliakalnių atminimas

Rašytiniuose šaltiniuose Šereitlaukis pirmą kartą paminėtas 1276 metais. Apie šių vietų senovę byloja klevais apaugusi kalva, vadinama Milžinkapiu. Legendoje sakoma, kad čia gyveno turtingas ponas. Po jo mirties buvo nužudyti ir devyni jo tarnai. Visus su pono turtu palaidojo, supylė kapą ir apsodino klevais.

  

Šereitlaukio dvaro tarnų namai.

 

Ūkinis dvaro pastatas - siloso bokštas.

Sigito STONIO nuotr.

Būtent apie šį piliakalnį kalbėta ir Petro Dusburgiečio kronikoje apie 1276 m. įvykius. Ten rašoma: "Čia gyveno vienas galingas skalvių vyras, vardu Šereika (Sarecka), pilininkas Šereikos pilies, šitaip pavadintos nuo jo vardo ir stovėjusios toje Skalvos dalyje, kuri Lietuvos žemės pasienyje."

Taip pat pasakojama, kaip Šereika sugalvojo apgauti kryžiuočius. Pasiuntė keletą vyrų į Klaipėdą neva krikštytis, O pats pasislėpė pasaloje. Bet jį kažkas išdavė ir Šereika su geriausiais savo vyrais buvo sugautas. Milžinkapis atrastas tik 1988 metais. Jį aptiko archeologas V. Šimėnas.

Tai seniausias ir vienintelis šio krašto paminklas, menantis kovas su kryžiuočiais. Vėliau, kai Šereikos jau niekas neprisiminė, 1344 metais pradėta kurti dvaro sodyba. Čia suformuota Prūsijos kunigaikščio valda – vienas didžiausių domenų kunigaikštystėje.

Dvaras išliko valstybinės reikšmės iki pat 1812-ųjų, kai Liudvikas F. Dresleris už 57 997 talerius 57 grašius 6 pfenigius jį nusipirko. 1925 metais dvaro žemės apėmė 1783 hektarus, ten gyveno ir dirbo 261 žmogus.

Vokiška tvarka

Šereitlaukio ir kitų aplinkinių dvarų sistema gerokai skyrėsi nuo Didžiosios Lietuvos dvarų. Manoma, kad skirtumus daugiausia sąlygojo ankstyvas baudžiavos panaikinimas - čia baudžiava panaikinta jau XIX a. pradžioje.

Šereitlaukio krašto dvarininkai buvo išprusę, nes netrūko literatūros apie žemės ūkio gerinimą. Isoriniai šaltiniai teigia, kad čia veikė veterinarijos tarnybos. Uoliai buvo užsiimama veislininkyste ir sėklininkyste. Tokia ūkinė veikla labai skyrėsi nuo Didžiosios Lietuvos. Jei kalbėtume tiesmukiškiau, tai Mažojoje Lietuvoje pagarbos susilaukė efektyviai veikiantys ūkiniai vienetai, o ne kilmingų bajorų giminaičių rezidencijos.

Visa dvaro sistema kurta pagal vokišką modelį. Tai nebuvo dvaras, įsikūręs šalia kaimo, o tikra dvaro sodyba, šalia kurios įrengti būstai samdomiems darbininkams. Šalia - ūkiniai pastatai, karčiama, vandens malūnas, plytinė, įvairios dirbtuvės, mokykla.

Daugelyje vietų Šereitlaukio apylinkėse galima rasti akmenimis grįsto kelio. Kokia prabanga?! Nereikėtų pamiršti, kad čia buvę dvarai kadaise puikiai gyvavo. Prie Nemuno kiekviename kaimelyje buvo prieplauka. Ties Šereitlaukiu - perkėla per Nemuną. Čia vedė pagrindiniai prekybos keliai tarp Vokietijos ir Lietuvos.

 

 

Ten niekas nemoka niekuo negrot

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Prieš tris dešimtmečius Šiaulių apylinkėse nebuvo gyventojo, kuris nežinotų Valerijono Kalino sodybos. Čia vyko respublikiniai tautodailės plenerai. Žmonės važiuodavo į šia sodybą švęsti vestuvių ar kitomis progomis. Dabar šioje sodyboje jau auga ketvirtoji muzikų karta. Nuo Valerijono iki jo proanūkio Domanto.

Muzikuojanti Kalinų dinastija: Gediminas, jo sūnus Domantas ir senelis Henrikas.

Menininkų sodyba

Valerijonas Kalinas buvo tas žmogus, kuris šalia Bazilionų esančiame Mekių kaime pastatė sodybą. Tuomet netoliese jau stovėjo jo tėvo troba. Likimo ironija - Valerijono tėvas buvo kurčnebylis, o jo sūnui, anūkui ir proanūkiui muzika tapo kone svarbiausia gyvenimo dalimi.

Paskutinėmis sausio dienomis bus 20 metų, kai šį pasaulį paliko Valerijonas Kalinas, įžymus tautodailininkas, muzikantas ir šiaip veiklus organizatorius.

Daugiausia apie Valerijoną Kaliną gali papasakoti jo sūnus Henrikas. Valerijonas buvo muzikalus žmogus ir nagingas odininkas, molio dirbinių specialistas, gintaro apdirbėjas. Jis įkūrė pirmąją liaudies meistrų artelę Šiauliuose ir buvo vienas pirmųjų Lietuvos liaudies meistrų sąjungos Šiaulių skyriaus narių. Daug metų vadovavo savo sukurtai tautodailininkų kapelai, kurią dažnai kviesdavo pagroti į svarbiausius šalies liaudiškos muzikos renginius, muges.

Valerijonas pastatė Mekių sodybą, kurioje gyveno su šeima. Ji išliko iki šiol. Dabar čia atvažiuoja pailsėti jo vaikai, anūkai ir proanūkiai. Ne tik pailsėti, bet ir pagroti.

Sodyba - legendinė. Čia vyko ne vienas respublikinis liaudies meistrų pleneras. Rinkosi ir kūrė akmentašiai, medžio drožėjai, liaudies dailininkai. Per daug metų sodyba pasipuošė garsių liaudies menininkų ir net profesionalų darbais. Sodyboje įkurtas unikalus muziejus.

Vaikščiodami aplink sodybą, randame žymaus skulptoriaus Vitalijaus Lukošaičio skulptūrą "Gyvenimas". Kita trijų metrų aukščio skulptūra paremta prie pušies. Anksčiau ji ranka rodydavo į sodybą ir buvo išdidžiai iškilusi virš jaunų pušaičių. Dabar – pasvirusi ir jau remiasi į tvirtus užaugusius medžius. Galima pasigėrėti ir tapybos kūriniais. Čia dar išlikęs menotyrininko Vytenio Rimkaus tapybos darbas "Šiaulių autobusų stotis".

Tarp liaudies meistrų ir menininkų sukiodavosi ir mažasis Gediminas, Henriko sūnus. Kartą, kai vyrai po sunkių darbų nusprendė pailsėti ir išlenkti po taurelę, Gediminas atsistojo ant krėsliuko ir visiems padainavo "talalušką": "Gerkit, vyrai, pakol laikas, nes ateis neramus laikas. Gali vokiečiai atskristi, į stikliuką bomba kristi." Pirmasis, kuris puolė ploti ir spausti vaikui rankos, buvo įžymus dailininkas ir šviesuolis Gerardas Bagdonavičius.

Daugybė molio, medžio ir akmens dirbinių pasėta po visą sodybą. Kiekviena smulkmena turi istoriją, o paimta iš sodybos praranda vertę. Štai dar prieš kelerius metus sodybą dar saugojo geležinis velnias, kurį pavogė. Žmonės matė, kad tas pats velnias atsidūrė privačiame vandens malūne Pasvalio rajone.

Daug meno dirbinių išnešiojo vagišiai. Kur padėjo? Ką uždirbo? Velniai žino.

  

Vitalijaus Lukošaičio skulptūra "Gyvenimas" - sodyboje vykusių didžiulių liaudies meno plenerų palikimas.

 

Geležinį velnią, kadaise saugojusį Kalinų sodybą ir švietusį visiems kelią, kažkas nugvelbė prieš keletą metų.

Čia niekas negroja niekuo

Valerijonas puikiai valdė bandoniją. Šiuo instrumentu grojo savo liaudiškoje kapeloje, vėliau ir šeimos ansamblyje. Senelis galėdavo koncertuoti ir vienas - bandonijas grodamas, mušė būgną, skambino žvangučiais, o virš būgno šoko lėlės.

Pirmasis instrumentas, kuriuo grojo sodybos įkūrėjas, buvo akordeonas, o bandoniją parsivežė iš Baltarusijos. Muzika Kalinų sodyboje liejosi per kraštus ir tuo "užkrėtė" vaikus. Abu sūnūs, Henrikas ir Algis, vėliau grojo šeimos kapeloje, prie kurios prisijungė ir anūkai Gediminas bei Asta.

Šioje sodyboje jaunas dienas leido ir artimas Kalinų giminaitis, garsus šių dienų bardas, Gedimino sūnaus Domanto krikštatėvis Domantas Razauskas. Jis net sukūrė Kalinų sodybai dainą. Jos žodžiuose sudėliota praktiškai visa sodybos dvasia, nes pasakoti apie ją sudėtingiau nei padainuoti.

Posmelis iš dainos apie Kalinų sodybą "prikimštas" tiesioginių metaforų. Šią dainą bardas dažniausiai dedikuoja savo krikštasūniui. Čia iš tiesų auga nuodinga žolė – Sosnovskio barštis. Gediminui tenka ją kasmet kruopščiai naikinti. Piktžolę pasėjo Senelis Valerijonas, nes jam buvo gražūs šio augalo lapai, įspūdingi skėčiai. D. Razauskas visiškai teisus dėl to, kad čia tikrai visi nors kuo nors groja. Žinoma, anksčiau ir gėrė – menininkai to sunkiai išvengia. Tačiau dabar galima sakyti, kad gyvenimas Dievo strėlės pašautoje sodyboje blaivesnis nei giedras dangus.

Ten sukasi vandenys ratilais.

Ten žydi nuodinga žolė.

Ten niekas nemoka niekuo negrot.

Ten pataikė Dievo strėlė.

Ir jei tik gali, nusigerk visai,

Nes jeigu negersi – lis.

Pasirink, nes tie, kurie čia nesuklydo,

Daugiau niekada nesuklys.

Senelis Valerijonas, jo sūnus Henrikas bei pastarojo vaikai – Gediminas ir Asta dažnai būdavo kviečiami pagroti įvairiose šventėse ir mugėse.

Keturios muzikų kartos

Gedimino tėvas Henrikas puikiai groja akordeonu, bandonija, įvairiomis armonikomis. Reikia pripažinti – daro tai meistriškai. Akordeono valdymo galėtų pavydėti ir neblogi specialistai. Tačiau Henrikas – savamokslis. Jo muzika gimsta galvoje, persiduoda į pirštus ir pasiekia mūsų ausis. Henrikas grojo daugybėje ansamblių, įvairiose šventėse susitikdavo su kitais garsiais mūsų krašto muzikantais, su kuriais kartu sudarydavo naujus ansamblius, skirtus tik tam vakarui. Muzika – tarsi kalba, bendravimo būdas.

Gediminas Kalinas dabar dainuoja Šiaulių valstybiniame kameriniame chore "Polifonija" ir moko vaikus antrojoje muzikos mokykloje. Maža to – kuria dainų tekstus ir muziką. Daugiausia vaikams. Gediminas prisimena, kad groti su seneliu ir tėčiu buvo smagu. Iš pradžių jam duodavo bet kokį barškalą, būgną, vėliau – metalofoną, mažytę koncertiną. "Idėmiai klausydavausi, ar dera mano koncertina su tikrąja muzika. Jei netikdavo, nuspausdavau dumplių oro sklendę ir vaidindavau grojantį, jei derėdavo – plėšdavau garsiau nei reikia", - prisimena Gediminas.

Kartą bendraamžiai pasityčiojo iš Gedimino, kad šis groja su "seniais". Nuo to laiko liaudiškas muzikavimas buvo tabu, tačiau pastaraisiais metais atgijo noras pagroti ne tik profesionaliais instrumentais, bet ir patampyti armoniką, bandoniją.

Mažasis Domantas, paklaustas atsako, kad geriausia jam groti būgnu. Tai svarbus instrumentas kapeloje. Jis tarsi palaiko muzikos "griaučius". Mažasis Domantas puikiai jaučia ritmą. Jei reikia, tėčiui padeda užvesti dainą "Mudu du braliukai".


Pasakų karalystė

Kamilė VITKUTĖ

Atstumas nuo Preilių iki Rygos – 206 km. Šis rajonas – puiki vieta žmonėms, norintiems pabėgti nuo didmiesčio triukšmo. Čia jie atranda ūksmingą senovinį parką, pėstiesiems skirtas gatveles ir jaukaus miestelio romantiką.

 Pasakų karalystės pilis.

Labiausiai Preilius išgarsino pasakų karalystė, atvykėlių kartais meiliai pavadinama Michailovgradu pagal šio stebuklo kūrėjos dailininkės Jelenos Michailovos pavardę.

Dailininkė dekoratorė, baigusi Maskvos menų universitetą ir likimo valia atsidūrusi nebe pačiame didžiausiame Latvijos mieste, tiesiogiai panaudoti savo įgytų žinių tiesiog neturėjo kur. Gyventi reikėjo, tad ėmėsi graviruoti paminklus. Ir vienąsyk, kartais taip gyvenime nutinka, jai šovė į galvą idėja išbandyti save kitame – lėlių kūrėjos – vaidmenyje. Postūmis buvo į dailininkės rankas patekusi sulaužyta lėlė marionetė, kurią pažįstami paprašė sutaisyti. "Sutaisiau pagal savo skonį. Užsiėmimas buvo toks mielas, kad šovė į galvą mintis pamėginti sukurti lėlytei draugą. Taip ir prasidėjo. Dabar tai pats didžiausias mano pomėgis. Koks ten pomėgis – tiesiog gyvenimo dalis..." – pasakoja Jelena Michailova.

Čia gimsta ne šiaip lėlės, o charakteringų personažų atvaizdai. Štai lėlės čigonės, priklausančios taborui, o štai karališkojo dvaro princesės – koketiškos, mėgstančios paslaptis ir intrigas. Va nostalgiškų jausmų apimta lėlė, va garbaus amžiaus sulaukusių senukų porelė, o va lėlė piratė, besimėgaujanti kovos trofėjumi. Kompozicijų tiek daug ir visos tokios skirtingos! Lėlių kūrėja sako itin mėgstanti kurti nežemiškus personažus – nimfas, elfus, fėjas, laumes...

Tiesa, kartais jai tenka kurti ir konkrečią lėlę, kai ją specialiai kas nors užsako, tarkim, norėdamas padovanoti mylimam asmeniui savo paties atvaizdą. Tokia lėlė gaminama, žvelgiant į norimo joje atvaizduoti konkretaus asmens bruožus. Dažniausiai tai būna užsakovų atnešta fotografija. "Portretinės lėlės" dovanojamos neeiliniais atvejais: per jubiliejus, vestuves, mokyklos baigimo šventes ir pan. Vienas vyras buvo užsakęs mylimai žmonai Valentino dienos proga. Kainuoja tokia lėlė maždaug porą šimtų eurų.

Jelenos Michailovos lėlės yra iškeliavusios į Vokietiją, Prancūziją, Honkongą, Kiprą... Pernai specialios lėlės buvo pagamintos Ispanijos karalių porai, apsilankiusiai Preiliuose. Apskritai kokių tik garbingų svečių šiame muziejėlyje nėra lankęsi: ir Latvijos prezidentas su žmona, ir Rygos meras, ir Japonijos, Čekijos bei kitų valstybių diplomatai. Kai kurias garsias pasaulio asmenybes dailininkė pati yra įkūnijusi savo lėlėse. Čia rasime lėlę Anglijos karalienę, lėlę princą Čarlzą, lėlę Putiną, lėlę Alą Pugačiovą...

Iš viso dailininkės kolekcijoje dabar per 350 lėlių. Nė vienos atvaizdas nepasikartoja, kolekcininkai gali būti ramūs. Tiesa, ne visos lėlės, esančios kolekcijoje, parduodamos. Jelena Michailova sako niekuomet nesiskirsianti su savo mėgiamiausia lėle, simbolizuojančia... mylimą dailininkės katę.

  
Jelena Michailova su savo mėgiamiausia. 

Ištaiginga karieta muziejaus kieme.

Autorės nuotr.

Visus aksesuarus lėlėms – sukneles ir kostiumus, papuošalus, avalynę, rankines – dailininkė gamina pati. Siuvėjas ji samdo kitu tikslu – naujais drabužiais papildyti karališkojo dvaro drabužinę. Joje – keli šimtai įvairių fasonų, formų ir dydžių ištaigingų moteriškų, vyriškų ir vaikiškų kostiumų. Skrybėlaitės, perukai, pirštinės, rankinės, skėčiai, špagos, muzikos instrumentai, lazdos ir kiti priedai muziejaus lankytojams leidžia persikūnyti į pasakų personažus. Rinkitės, kas jums labiau patinka – galite tapti karaliais, princais, kurtizanėmis, čigonais, muškietininkais... Specialiose patalpose persirengę, išeikite į muziejaus kiemą, kurioje įkurta pasakų karalystė – pilys su gražiais bokšteliais, grakščiais tiltukais ir miniatiūriniais vėjo malūnais. Kodėl jums nenusifotografavus šios pilies fone? Arba prie ištaigingos karietos? Bent trumpai pasijusite svarbiu asmeniu, kuriam visi lenkiasi ir kurio visi įsakymai vykdomi... O kokia romantiška nuotaika apgaubia pilį prietemoje, kai languose įsižiebia šviesos...

Į stebuklų karalystę lankytojai plūste plūsta. Pernai čia apsilankė 27 tūkst. turistų. Žmonėms reikia romantikos. Pabuvojimo pasakoje akimirkas jie ilgai atsimena. Apskritai kiekvienas, nors ir neilgai stabtelėjęs šiame nedideliame Latvijos miestelyje, šiltu žodžiu mini jo entuziastus, savo kūrybiškumu garsinančius gimtąjį kraštą.

Studentų portretai - šiauliečiams

Arūnas UOGINTAS

Lietuvos reklamos kūrėjai sukūrė ne vieną puskvailį SMS žinučių siuntėjo personažą TV ekrane, savaitinių laikraščių redaktoriai tiesiog bruka vadinamųjų "dainuojančių kelnaičių" – lietuviškų popžvaigždžių - erotinius fotoreportažus. Ar studentui – jaunam protingam žmogui - tai įdomu? Kažin... Koks jaunimo požiūris į save? Kaip jaunuoliai vienas kitą mato ir ką jie nori mums pasakyti?

Keletą atsakymų į šiuos klausimus rasime ką tik Šiaulių universiteto centriniuose rūmuose atidarytoje Dailės katedros dailės (grafikos) studijų programos studentų fotografijos darbų parodoje (projekto kuratorius dailininkas Vilmantas Dambrauskas). Meninės ekspozicijos kūrėjai - aštuoni ketvirto kurso studentai, vienas kitą portretuodami, tarytum teigia – štai mes tokie, kokie esame, be jokio grimo ir pozos, stovime kažkur šių laikų erdvėje ir klausiame jūsų, ko jūs iš mūsų tikitės...

Šešiolika meninių fotografijų – jaunuolių portretai, deklaruojantys lakonišką, bet nesuvaržytą plastinę kalbą, saikingą šviesą ir atvirą žvilgsnį. Kad būtų įdomiau, pateiksiu jų citatas vienas apie kitą iš dar spaustuve kvepiančio parodos katalogo.

Kristina apie Simoną: "Ji ir jos katinas Bananis dažnai nemiega naktimis. Nežinau, ar tai dėl pilnaties, ar dėl kamuojamų klausimų, bet, kaip bebūtų, Simoną visada sutiksi žvalią..."

Simona apie Vilmą: "Ištikima patarėja, optimizmo įkvepiantis žmogus. Mėgiamiausia frazė: "Aš nežinau..."

Živilė apie Dovydą: "22 metų šiaulietis, nors, mano manymu, jis visada buvo ateivis..."

  

Kristinos Laureckytės portretas.

Kamilės ADOMAITYTĖS nuotr.

 

Dovydo Bakšio portretas.

Živilės ANTUKAITĖS nuotr.

Kol ministerijos ir prezidentė Vilniuje sprendžia, kada uždaryti Šiaulių universitetą, Menų fakulteto studentai Šiauliuose rengia vieną parodą po kitos ir net projekto pavadinimu provokuoja inteligentišką žiūrovą diskusijai – mes dar čia, nors "aš save matau tavo akimis..."

Jei prieš metus Kultūros centre Audiovizualinio meno katedros ketvirto kurso studentų fotografijos parodoje "Kubas" buvo improvizuojama fantasmagorine genialaus ispano tapytojo Francisko Gojos koncepcija, tai šios parodos pagrindinis šūkis - minimalizmas. Galbūt šį teiginį geriausiai iliustruotų Živilės Antukaitės "Dovydo portretas". Horizontali nuotrauka. Dešiniajame kampe išnyra vos šviesos spindulio paliestas jaunuolio profilis, ramus žvilgsnis į tolį. Antrame plane blykšta maža interjero dėmė ir nieko daugiau. Žvilgsniu gali kartoti tą pačią lyg sustingusios videoprojekcijos kilpą ir taip iki begalybės...

Dovydas Bakšys ir Kristina Laureckytė keliose savo nuotraukose naudoja vienodą apšvietimą ir portretuojamo žmogaus figūrą paverčia juoda dėme. Šiuo atveju jau pats personažas virsta šešėliu ir reikia gerokai pasistengti, kad įžvelgtum pažįstamo žmogaus bruožus...

Kai siekiama fotografuoti vienas kitą, pasitelkiant minimalią lakonišką raišką, nejučiomis ir pats modelis tampa šios nuotraukos režisieriumi. Tada tik žiūrovas, lyg varžybų arbitras, sprendžia, kas čia kūrėjas – modelis ar fotografas. Taip šioje parodoje atsitiko su Birutės Daktaraitės ir Simonos Bagdonaitės fotografijų diptikais, kuriuose koketiškai pozuoja Vilma Kundrotienė, šelmiška skrybėlaite profesoriui Vaidotui Januliui priminusi meniškai klastingą Paryžių.

Pačios Vilmos dvi nuotraukos labai įtaigios ir skirtingos, vis dėlto mane labiau traukia vienos jaunuolės profilis nespalvotoje fotografijoje - ta balta paprasta, kasdieniška "maikutė" - jokių koketiškų aksesuarų. Tiesiog jaunos gražios merginos portretas be beprasmiškų komentarų ar didaktikos. Vilma Stiopinaitė bando raudonos ir baltos skraistės butaforiją. Jos merginos tarytum virsta neprieinamomis Rytų princesėmis: viena aistringa, kita valdinga – toks fototeatras.

Kamilė Adomaitytė koncentruoja žiūrovo dėmesį į merginų veidus, nuspalvindama juos kažkokia beprasmiškai jaunatviška gaida, o gal ir priešpastato juos tai bukai bejausmei gyvenimo realybei. Ne veltui jos komentaras apie Kristiną skamba taip: "Linkusi kovoti ir nutapyti pasaulį taip, kaip mato ji. Ne kartą nustebino ir vis kitaip atsiskleidžia."

Ši paroda – tai graži jaunuolių ateičiai. Ramybe ir optimizmu trykštantys darbai, manau, ne vienam žiūrovui suteiks gerų emocijų, aiškumo. Pasitikėjimo savimi šiems žmonėms taip pat netrūksta. Apie tai Kamilei parašė Dovydas: "Yra sakoma, kad skorpionai gali išgyventi radiaciją, kurią sukelia atominės bombos sprogimas..." Taigi panika ir įvairių kvaištelėjusių politikų ir kitų pesimistų marazmai šiems kūrėjams nebaisūs...

Į Šiaulių areną sugrįžo anšlagas

Eva JAGMINAITĖ

"Kokios eilės!", "Seniai taip bebuvo!", "Kiek žmonių!" - tokios pašnibždomis sakomos frazės vakar vakarą buvo tariamos prie Šiaulių arenos. Rusų estrados koncertų Šiauliuose išsiilgę gerbėjai daugiau nei prieš valandą išsirikiavo eilėse, kad patektų į pirmą kartą Šiauliuose koncertavusios nusipelniusios Rusijos atlikėjos Sofijos Rotaru koncertą. Per 2,5 val. trukusį koncertą žiūrovai liejo džiaugsmo ašaras, prisiminė įdomiausius S. Rotaru biografijos momentus ir, žinoma, atmintinai kartojo 70-ųjų ir naujų žvaigždės atliekamų dainų tekstus. Atsidėkodama publikai estrados dievaitė ne kartą dėkojo už šiltą sutikimą ir beribę meilę.

Sofija Rotaru, vadinama "auksiniu Ukrainos balsu", per savo karjerą yra išleidusi per 40 albumų.

Gėlių jūra

Vos įžengusią į sceną S. Rotaru pasitiko aplodismentų banga. Atlikėja neslėpė jaudulio, publiką ne kartą pavadinusi ištikimiausiais bičiuliais, jos talento puoselėtojais, kuriems per daugiau nei dvi valandas trukusį koncertą dovanojo gerai žinomas dainas rusų, ukrainiečių ir moldavų kalbomis. "Šią dainą skiriu mielosioms moterims, o šią man dainuodavo mano seneliai", - sentimentų neslėpė S. Rotaru.

Vargu ar kada nors šiauliečiai nešė kokiam nors atlikėjui tiek gėlių - ir vyrai, pasipuošę kostiumais, ir moterys su džiaugsmo ašaromis akyse.

Po netekties į sceną grąžino publika

Po trumpos pertraukos, kurios metu šiauliečiams tris dainas atliko S. Rotaru jaunėlė sesuo, žinoma Ukrainos atlikėja Aurika Rotaru, prisiminti S. Rotaru biografijos faktai. Prieš aštuonerius metus išėjusiam anapilin ištikimiausiam jos talento gerbėjui, gyvenimo palydovui vyrui Anatolijui Jevdokiminkai modernaus šokio grupė skyrė šokį. Tiesa, būtent jis išsirinko S. Rotaru sau į nuotakas, pamatęs ją žurnalo viršelyje. Nors draugai tuomet jį kandžiai pašiepė, jis savo didžiąją meilę vedė ir 33 metus laimingai kartu gyveno.

Po netekties sunkiai atsigavusi dainininkė ketino nebekoncertuoti, tačiau plūstantys laiškai, gerbėjų palaikymas padėjo atsigauti po tragedijos ir S. Rotaru vėl grįžo į didžiąją sceną.

Šoko su šiauliečiais

Ne kartą koncerto metu į salę nužengusi atlikėja pareigingai savo darbą dirbančių apsaugininkų prašė jos nelydėti: "Čia visi savi, galite pasitraukti." Atlikdama populiariausias dainas, vieną po kito ji šokiui pakvietė kelis salėje sėdinčius vyrus. Vieną publikos įteiktą puokštę atlikėja priėjusi įteikė neįgaliam vežymelyje sėdinčiam gerbėjui.

Estrados karaliene tituluojama S. Rotaru yra viena geriausiai apmokamų dainininkių pasaulyje.

Artūro STAPONKAUS nuotr.

"Noriu, kad šis vakaras Jums visiems taptų nepamirštamas", - po pertraukos pailsėjusi ir persirengusi tarė atlikėja. Paskutinių dainų publika klausėsi atsistojusi. Atsidėkodama gerbėjams S. Rotaru atliko kelias finalines dainas, kurių metu jos akyse buvo matyti džiaugsmo ašaros. Pabaigoje koncerto atlikėja priklaupė ir žemai nusilenkė šiauliečiams ir miesto svečiams: "Ačiū, kad esate su manimi."

Įgeidžių nedemonstravo

63 metų viena garsiausių buvusios Sovietų Sąjungos estrados solisčių pasirūpino, kad trijų koncertų Lietuvoje grafikas nebūtų įtemptas, o sudėliotas taip, kad pakaktų laiko apžiūrėti miestus, pasivaikščioti pajūriu. Koncertą organizavusios agentūros "Makroconcert" atstovai sako, kad ypatingų pageidavimų dainininkė nepareiškė, tik paprašė, kad pusryčiams būtų naminės varškės ir kefyro, kaimiškų kiaušinių, šviežių žalumynų ir ką tik mažoje vietinėje kepykloje iškeptų bandelių, o užkulisiuose, persirengimo kambaryje, be mineralinio vandens ir gaiviųjų gėrimų - aukščiausios rūšies konjako "Henessy".

Pasaulio sukūrimo liudininkai

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Daugelis žino Puntuko ir Barstyčių akmenis, tačiau nemažai vardinių, mitologinių ir istorinių akmenų yra čia pat - aplink Šiaulius. Šįkart apžvelgsime keletą mitologinių akmenų, apie kuriuos yra sukurtos legendos, o patys rieduliai saugomi valstybės.

Martyno akmuo netoli Varputėnų.

Vagys grobia akmenis

Apie riedulius Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo ir apsaugos klubo "Aukuras" vadovas Darius Ramančionis kalba atsargiai: "Dar nebuvo, kad po straipsnio nepavogtų nors vieno akmens."

Kas iš ko vagia? Pagal Lietuvos įstatymus kiekvienas akmuo, didesnis nei pusė kubinio metro, negali būti judinamas be specialių leidimų. Tačiau mažai kas paiso tokių nurodymų.

Jei akmuo pamestas pakelėje, tai neva niekam nereikalingas. D. Ramančionis žino, kad dideli akmenys greičiausiai buvo mūsų protėvių šventviečių pagrindiniai atributai. Pavogus tokį akmenį, išniekinama šventvietė.

D. Ramančionis žino keletą atvejų, kai išvogtos ar melioracijos išardytos šventvietės "atkeršijo". Netoli sunaikinto Kryklių alkakalnio buvęs kaimas gana greitai sunyko ir iki šiol merdėja.

Ekstrasensai pasakytų, kad akmenys yra seniausi mūsų žemės liudininkai. Jie, būdami savo vietoje, tarsi išlaiko pasaulio pusiausvyrą.

D. Ramančionis siūlo pranešti Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubui "Aukuras" apie grobstomus akmenis. Pašnekovas skatina nepardavinėti tokių akmenų kolekcininkams.

Mokai - mitologiniai akmenys

Šiaulių regione velniai nutiesė ne vieną kelią pas laumes, pametė daugybę riedulių, kuriais ketino užmėtyti bažnyčias ar kitus svarbius objektus, tačiau spėdavo sugiedoti rytiniai gaidžiai, velniai netekdavo jėgų ir likdavo amžiams prispausti akmenų.

Tokiomis ar panašiomis istorijomis apipinta dauguma didesnių akmenų. D. Ramančionis teigia, kad mūsų apylinkėse daug mitologinių, istorinių ar vardinių akmenų. Juos visus išvardyti prireiktų ne vienos valandos.

Mitologiniai akmenys - tai rieduliai, kartais vadinami mokais. Ant jų mūsų protėviai atlikdavo įvairias apeigas. Eidavo pas akmenį su įvairiais klausimais, tikėdamiesi atsakymų. Nenuostabu, juk jie tokie seni. Dar senelių seneliai matydavo tą patį akmenį toje pačioje vietoje. Panašu, kad žodis "mokas" yra tos pačios šaknies kaip "mokėti", "mokyti".

  

Akmuo su Dievo pėda netoli Kurtuvėnų.

 

Perkūno akmuo Vėžalių kaime.

Kartą vienam žinomam Šiaulių akmenkaliui užsakovas atnešė akmenį su daug mažų duobučių. Meistras klausia - iš kur? Atsakymo nesulaukė, tačiau "Aušros" muziejaus specialistai apsidžiaugė - retas dubeniuotasis akmuo dabar yra šiame muziejuje.

Šis akmuo - be istorijos, tačiau yra nemažai akmenų, turinčių savo istoriją ir apipintas legendomis. Netoli Varputėnų esantys Laumės ir Velnio akmenys mena graudžią šių dviejų mitologinių būtybių meilę.

Laumė pažadėjo ištekėti už velnio, jei šis nuties iki jos kelią. Nelabasis taip ir padarė - vis nešė akmenis. Tas kelias tarsi kalba apie akmenų rūžos mitologinę kilmę. Vieną didelį akmenį velnias nunešė iki pat laumės, o paskutiniojo nespėjo nunešti, nes gaidžiai užgiedojo. Akmuo perplyšo kaip velnio širdis.

Milžinai

Netoli tų pačių Varputėnų yra vienas didžiausių mitologinių akmenų Šiaulių apylinkėje - Martyno akmuo. Sakoma, jog ant jo esanti pėda - švento Martyno. Žmonės šią vietovę laiko šventa. Martyno akmuo yra apskaldytas. Žmonės tiki, kad jo šukės gydo.

Akmuo prie akmens. Akmenų rūžos likučiai prie Aukštelkės.

Dariaus RAMANČIONIO nuotr.

Šilkalnių geomorfologiniame draustinyje yra unikalus Perkūno akmuo. Neabejojama, kad ten kadaise vykdavo pagoniškos apeigos. Tačiau akmuo nėra atkastas - nežinia, kokį milžiną slepia žemė.

Kurtuvėnų regioninio parko teritorijoje vienas didžiausių riedulių yra Linartų akmuo.

Arvydiškių akmenys pabyrėję netoli Girnikų kalno. D. Ramančionis neabejoja, jog šis kalnas yra šventkalnis. Seni žmonės pasakojo, kad ant kalno būdavo didžiulis akmuo. Kai čia buvo pradėtos organizuoti gegužinės, akmuo buvo nustumtas į pakraštį. Įsisiautėjęs jaunimas stumtelėjo akmenį ir nurideno į papėdę.

Akmenų rūža kartais pavadinama akmeniniu žalčiu. Tai slenkančių ledynų palikimas. Kai buvo tvarkomas kelias Šiauliai-Bubiai, kelininkai rado didžiulį akmenį ir daug mažesnių. Jie buvo tvarkingai sudėti šalikelėje. Tai tarsi paminklas akmeniniam žalčiui, kuris daugelyje vietų jau yra sukapotas.

Jakiškių dvaras - menininkų užuovėja

Naujas dvarų gyvenimas

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Jakiškių dvaro (Joniškio raj.) savininkės Meilės Zaleckienės menininkai dažnai klausia, ar ši dar nesugadino dvaro. Jie norėtų, kad dvaras kuo ilgiau išliktų nerestauruotas. Menišką dvasią jame saugo įvairūs daiktai, išlikę iš dvarininkų Koškolių laikų ir sovietmečio.

Išlikę tik Koškolių dvaro pagrindiniai rūmai.

Menininkų rojus

Sunkiai rastum menininką, kuris nebūtų šiame dvare lankęsis nors viename dailės, skulptūros plenere ar džiazo projekte. Dvaras gyvas ir atmintyje išlieka ilgam.

Apeiti aplink pastatą norisi lėtai. Grožėtisdidingu pastatu, iki kurio veda ne autostrada, o žvyrkelis. Metaforiška, bet iki didingiausių dalykų dažniausiai einame vieškeliais.

Istoriniuose šaltiniuose dvaras minimas nuo 1578 metų. Senasis jo pastatas buvo molinis. Paskutinis dvaro valdytojas baronas Koškolis pastatė dvaro rūmus.

Čia menininkus žavi ne tik meniška dvaro dvasia, bet ir jo šeimininkė Meilė Zaleckienė. Moteris sako, jog iš jos prasta dailininkė, tačiau menininkus gerbia, žavisi jų darbais ir mielai į dvarą priima įvairiausio meno atstovus.

Dvare daug autentiškų dalykų: krosnys, langinės, laiptai, durys. O viduje - čia vykusių meno projektų atgarsiai. Sienos nukabinėtos paveikslais. Savininkė svajoja turėti tūkstantį paveikslų.

Dvare sovietmečiu buvo karo belaisvių stovykla, Žemės ūkio mechanizavimo mokykla, senelių namai, kolūkio vaikų lopšelis-darželis, valgykla. Vasarą veikdavo stovyklos. Jakiškių dvaro kompleksas įtrauktas į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Nenuostabu, kad dvare nemažai sovietmečio palikimo. Tualetų sienas puošia plakatai su V. I. Lenino atvaizdais. Čia galima iš plakatų pastudijuoti įvairių gyvulių nėštumo trukmę, karvių veisles. Sienos kai kur dar nudažytos mėlynai ir žaliai - tai valgyklos palikimas.

M. Zaleckienė nuo Joniškio iki dvaro apie dešimt kilometrų kartais mina dviračiu. Nedaug, kai artėji prie širdžiai mielų dalykų.

  

Meilė Zaleckienė sako, jog istoriją menantis dvaro interjeras menininkus įkvepia kūrybai.

 

Rudeninio parko fragmentas.

Nuveikti darbai

Prieš penkerius metus Jakiškių dvaras atrodė apleistas. Kiauras stogas. Visur galybė šiukšlių ir balandžių užgyvento turto. M. Zaleckienė iki tol dirbo mažame koldūnų fabrikėlyje. Teko apsispręsti – ar visi kartu stato didesnes gamybines patalpas, ar išsiskirsto, kiekvienas nešinas savo dalimi.

Moteris tuomet jautėsi pavargusi nuo tūkstančių koldūnų. Sunkaus alinančio darbo buvo per akis, todėl pasiėmė pinigus. Vėliau pradėjo galvoti, kur juos dėti. Investuoti į naują verslą? Tai būtų vėl nesibaigianti darbų virtinė. Gal į ką nors dvasingesnio?

Tuomet jai parodė Jakiškių dvarą, prie kurio gyvenime neteko būti. Vaikščiodama po apleistas patalpas, klausėsi išmanančių žmonių kalbų, kokios nuostabios krosnys, kiek daug išlikusių autentiškų sienų puošybos detalių.

"Nieko neišmaniau apie autentiškumą, meninę vertę, tačiau pradėjau naktimis sapnuoti tą dvarą. Visko prisiklausiau – ir prieštaravimų, ir pritarimų", - prisimena dvarininkė.

Nusipirko. Pakeitė stogą. Iškuopė susikaupusį šlamštą. Sutvarkė dvaro aplinką. Nušvito dvaras, tačiau išseko sunkiai uždirbti pinigai. Dabar dvaro tvarkymo darbai vyksta gerokai lėčiau. Moteris sako čia paliekanti ne tik savo atlyginimą, bet ir visą laisvą laiką.

Ponai Koškoliai

Apie Jakiškių dvarą bei čia gyvenusius dvarininkus Koškolius surinkta mažai informacijos. M. Zaleckienė teigia, kad daugiau papasakoti gali Vokietijoje gyvenantys dvarininkų palikuonys, tačiau jie vangiai dalijasi informacija. Vis žada atsiųsti, kai turės laiko.

Kol kas dvaro savininkė turi tik keletą senovinių nuotraukų su čia gyvenusių Koškolių atvaizdais, pagrindinių rūmų vaizdu ir klevu, kuris jau tuomet buvo nemažas, o pastaraisiais metais buvo nulaužtas vėtros.

Išliko nemažai dvaro krosnių.

 Autoriaus nuotr.

Iš senojo dvaro telikę tik rūsiai, kuriuose iki šiol kaimo gyventojai žiemą laiko daržoves.

Išliko tik 1898 metais statyti rūmai ir ledainė šalia jų. Vokietijos dvarininkas Koškolis pastatė šiuos rūmus kaip vasaros rezidenciją. Senieji gyventojai pamena, kad dvarininkai čia dažniausiai lankydavosi šiltuoju metų laiku - ilsėdavosi, pramogaudavo.

Čia daug laiko praleisdavo dvarininko dukros Rūta ir Mėta Koškolytės. Vyresni žmonės pamena, kad iš miesto grįžusias seseris pasitikdavo pulkas kaimo vaikų. Visi gaudavo saldainių ar kitokių skanėstų.

Viena seserų buvo prisijaukinusi stirnaitę. M. Zaleckienė rodo nuotraukos kopiją, kurioje užfiksuota, kaip ji šeria stirnaitę iš rankos.

Sutapimas, kad M. Zaleckienė taip pat turi dvi dukteris. Viena jų kadaise parsinešė mažą suvargusią katytę, kurią išprausė, pamaitino ir priglaudė visam laikui. Ir vardą ponišką davė - Koškolė.

Bobų vasara mėgsta voratinklius

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Šiaulietė menininkė Edita Sūdžiūtė šalyje garsėja kaip viena geriausių akvarelisčių ir tapytojų ant šilko. Tačiau ji turi dar vieną pomėgį - fotografiją. Fotoaparatas jai tampa geriausiu draugu, kai ji lankosi kaime, gamtoje. Paskutinis jos fotografinis iššūkis - bobų vasara.

Raganiška bobų vasara

- Ka tau reiškia bobų vasara? Dar truputis šilumos, ar šiek tiek daugiau?

- Man ji reiškia šilumą, nuo kurios linksta kojos - svaiginančią, pakylėjančią, įkvepiančią, sodriai kvepiančią ir, nepaisant šio tiršto derinio, subtilesnę nei vasarą. Neužtęstą akimirkos žavesį. Pažadą, nors ir apgaulingą.

- Ar bobų vasara - raganiškas laikotarpis?

- Bobų vasara nenuspėjama kaip moteris - niekada nežinai, kada tiksliai pasirodys, ir žinai, kad ilgai nepasiliks. Tokia nenuspėjama, kad net kalendoriaus lapelyje nepažymėta.

- Kodėl nuotraukose esi tu? Kodėl nuogi pečiai?

  

Suviliota.

 

Viliotinis.

Editos SŪDŽIŪTĖS nuotr.

- Kaip gamta - be žmogaus? Aš pati mėgstu eiti laukais, o kad nereikėtų visur tampytis modelio – esu aš. Bet tai nėra savitikslis fotografavimasis. Ne aš čia svarbiausia, o visuma, idėja, kuri išreiškiama per žmogaus ir gamtinių elementų sąveiką. Kodėl nuogi pečiai? Taigi bobų vasarą šilta, be to, mano santykis su gamta yra betarpiškas.

- Kas yra vorai - menininkai ar amatininkai?

- Jie yra žaviausi tekstilininkai ir magai.

Apie vorų papilves

Savo nuotraukas menininkė palydėjo mintimis, kurios aplankė fotografuojant voriukus, voratinklius ir į juos pakliuvusias museles. Štai jos.

"Diena, kai būtina eiti laukais ir smegenų dangalus rodyti Dievui Ra. Kuris padovanos seratonino. Ir nebereikės storėti nuo šokolado. Nes Ruduo neišvengiamai startuos ilgam maratonui guminiais batais, o saldainių krautuvių pardavėjos pažins mus iš žingsnių.

Saulė šildo taip, jog įkaitusios vorų papilvės patirs tūkstantį orgazmų... be pauzių pradės daugintis, ir ...voratinkliais supakuos visus laukus. Tada ateis "bobos" su savo vasara ir mums dar kartą leis... kad ir nukristi ant žolės ir veidų į veidą susiglausti su dangum... nepražiopsokit."

Hobitų dieta

Kino ekranuose pasirodęs filmas "Žiedų valdovas" sudomino publiką to paties pavadinimo Tolkieno romanu, kurio herojai ilgaplaukiai žavūs berniukai hobitai dievina grybus, patiektus bet kokiu pavidalu. Nuo tokio maisto jie yra aktyvūs, judrūs, linksmi, jiems visiškai negresia nutukimas. Tad rekomenduojame nuo vienodo dietinio maisto išvargusioms liesėjančioms damoms dietą, paremtą grybų patiekalais.

Turgaus prekeiviai grybingų vietų neatskleidžia, tačiau neslepia, kad turi jas pasižymėję. Šiemet užderėjus grybų, jie pilnais krepšiais grįžta užtrukę vos keliolika minučių.

Vaidoto KAZLAUSKO nuotr.

Kodėl dietologai mėgsta grybus...

Suprantama, dėl itin mažai kalorijų ir riebalų nebuvimo. 100 g pačių paprasčiausių pievagrybių yra 16 kcal, 3 g baltymų, 0,2 g riebalų ir viso labo tik 0,6 g angliavandenių, užtat gana daug B grupės vitaminų, daug fosforo, būtino normaliai smegenų veiklai ir kaulų tvirtumui, nemažai kalio, naudingo širdžiai, ir dar daug kitokių mikroelementų. Visa tai yra ištirpę vandenyje, sudarančiame pagrindinę grybų masę.

Garsiuosiuose baravykuose baltymų šiek tiek daugiau, 100 g šių grybų esama 20 kcal. Mūsų visų pamėgtose voveraitėse baltymų dvigubai mažiau negu kitose grybų rūšyse, o savo kaloringumu jos beveik kaip oras - viso labo 11 kcal 100 gramų.

Grybuose, kaip ir mėsos produktuose, aptinkama purinų, iš kurių organizme sintetinama DNR – genetinės informacijos saugotoja, taip pat formuojamos sudėtinės mūsų imuninės sistemos dalys.

Supermadingi japoniški šitakių grybai pasaulinę šlovę yra pelnę ne dėl ypatingų skoninių savybių. Grybas kaip grybas, bet mokslininkai mano, jog reguliariai valgant šitakius padaugėja leukocitų, naikinančių priešvėžines ir vėžines ląsteles. Tie, kurie negali valgyti grybų, netgi gali įsigyti šitakių tablečių.

...ir kodėl siūlo būti atsargiems

Grybai tradiciškai laikomi sunkiu maistu - yra lėtai organizmo įsisavinami, kadangi juose yra gausu kietos ląstelienos.

Dietos metu vartojamus grybus geriausia pirkti parduotuvėje. Tiems, kurie mano, jog dirbtiniu būdu auginami grybai yra prasti, niekas netrukdo paįvairinti stalo baravykais ar voveraitėmis, konservuotais kelmučiais ar kazlėkais.

Jeigu mėgstate grybauti, prisiminkite – grybai, esant netinkamoms ekologinėms sąlygoms, geba sukaupti savyje tiek visokių toksinų, kad vieni juokai jais apsinuodyti. O kai kurie nuodingi grybai geba tiesiog per porą sezonų pakeisti savo išvaizdą ir tapti panašūs į visiškai nekaltą rudmėsę. Todėl būkite itin atsargūs!

Gardžiuokitės!

Dietos trukmė - savaitė. Bendras skysčių kiekis – du litrai per dieną, kad iš organizmo būtų efektyviai pašalinti visi baltymų skaidymosi produktai. Per dieną leistini keturi valgomieji šaukštai cukraus – 80 kcal.

Rytą keptuvėje su arbatiniu šaukšteliu alyvų aliejaus iškepame 600 gramų smulkiai supjaustytų pievagrybių, galime dar juos pagardinti svogūno galvute – 350 kcal.

Per dieną reikalingus 600 gramų grybų galima išvirti ar ištroškinti, bet be riebalų ir grietinės, taip pat be miltų ir krakmolo.

Dieta apskaičiuota maždaug tūkstančiui kalorijų per dieną. Svoris ima kristi maždaug trečią ketvirtą dieną - apie tris kilogramus.

Praktinės rekomendacijos

Dietos privalumas – nėra alkio jausmo, kadangi grybai virškinami labai lėtai. Jeigu visą dieną praleidžiate darbe, per pusryčius namuose suvalgykite grybų, o per pietus prie lieso mėsiško patiekalo pridėkite žalių daržovių salotų.

"Išėjimas iš dietos" trunka dieną, kurią jūsų racioną turėtų sudaryti angliavandenių kupinas maistas – gerai išvirta avižinė košė, baltieji ryžiai su daržovėmis, dribsniai su karštu pienu, - juk virškinimo sistema turi pailsėti nuo įtempto darbo. Bendras maisto kaloringumas neturėtų viršyti 1400 kcal.

Dietologai sako, kad...

...jei žmogus gali savaitę maitintis vien grybais ir nebijo vėliau pradėti jų nekęsti, ši dieta nepadarys jokios žalos. Absoliučiai netinka laikytis šios dietos žmonėms, sergantiems kepenų, inkstų ir kasos ligomis. Nevertėtų jos laikytis tiems, kurie turi polinkį į gastritą, dvylikapirštės žarnos opas, kolitą, kurie skundžiasi silpnu žarnynu ir disbakterioze.

Pusryčiai – 180 kcal.

• Salotos iš 150 g špinatų, kiaušinio ir 50 g svogūnų, užpiltų dviem valgomaisiais šaukštais neriebaus natūralaus jogurto.

• Arbata arba kava, galima su cukrumi.

Priešpiečiai – 160 kcal.

• Sumuštinis iš dviejų valgomųjų šaukštų keptų grybų, uždėtų ant gabalėlio ruginės duonos be sviesto.

• Stiklinė šviežių apelsinų ar morkų sulčių.

Pietūs – 400 kcal.

• 150 g virtos vištienos filė ir du trečdaliai grybų, pakaitintų keptuvėje su dviem valgomaisiais šaukštais 10 proc. riebumo grietinės, griežinėlis juodos duonos.

• Puodelis arbatos ar kavos, galima su cukrumi.

Pavakariai – 120 kcal.

• Stiklinė lieso pieno su arbatiniu šaukšteliu medaus.

Vakarienė – 170 – 200 kcal.

• 60 g virtų rudųjų ryžių, pašildytų su likusiais grybais.

• Arbata be cukraus.

Parengė Kamilė Vitkutė

Pliaterių dvaras - Švėkšnos širdis

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Švėkšna – nuostabus miestelis Šilalės rajone, kurį pasiekia netoliese esančių Kuršių marių vėjas. Čia ne kartą siautė gaisrai, o laikmečiai keitė apylinkių veidą. Tačiau visas Švėkšnos gyvenimas iki šiol sukasi aplink Švėkšnos dvarą - "Genovaitės" vilą, ginkmedį ir tiesų didikų kelią į bažnyčią.

Švęstas baudžiauninkų prakaitas

Lenkta pagrindinė gatvė. Asfaltas paklotas ant akmeninio grindinio. Šalikelėje prie reformatų bažnyčios pasitinka pagyvenęs vyras. Visi čia jį pažįsta. Tai Petras Čeliauskas, mokytojas, knygų apie Švėkšną sudarytojas, krašto muziejaus įkūrėjas.

   

Švėkšnos bažnyčia baudžiauninkų pastatyta be jokio atlygio.

 

Viadukas tiesiai į šventorių.

Ekskursiją po Švėkšną P. Čeliauskas pradeda nuo centrinės aikštės. Nereikia jokių užrašų - viskas seno švėkšniškio atmintyje - nuo pat tarpukario.

Centrinė Liepų aikštė anksčiau vadinosi Raudonoji. Pavadinimą pavyko pakeisti dar sovietmečiu. Nebuvo sunku įrodyti, kad Raudonoji aikštė gali būti tik viena. O dabar - Maskvoj ir Švėkšnoj.

Šalia aikštės įdomus apleistas pastatas. "Sinagoga, - paaiškina vedlys. - Žydų čia jau nebėra, maldos namai nyksta."

Neogotikinė bažnyčia, kainavusi 60 tūkst. rublių, statyta paskutinių Švėkšnos dvarą valdžiusių Pliaterių valdymo laikais. Užbaigta 1905-aisiais. Pats dvarininkas prie statybų prisidėjo ketvirtadaliu išlaidų. Likusią sumą surinko vietiniai baudžiauninkai ir mažažemiai. Nuo dešimtinės kiekviena šeima turėjo mokėti po tris rublius, vienišiai - po du rublius. Visus darbus nemokamai atliko baudžiauninkai.

Tiesus kelias altoriaus link

Sukame bažnyčios link. Šventorių puošia fontanas su geležiniais balandžiais. Grindinyje įmūryti nugludinti akmenys su iškaltomis įsimintiniausiomis Švėkšnos datomis. Praeityje - net trys gaisrai, per kuriuos kone visi mediniai Švėkšnos pastatai pakilo dūmais į dangų.

Viduje - puošnus medinis altorius. Vargonai parvežti iš Karaliaučiaus. Vitražai languose sukurti vėliau, nei bažnyčia atvėrė duris. Paskutinis langas mirga ne religine, o patriotine tematika. Galima surasti Vytauto Didžiojo portretą.

Bažnyčios gale ant sienos keletas akmeninių lentų, liudijančių, jog čia ilsisi Švėkšną valdę grafai. Įėjimai, pro kuriuos buvo įnešti mirusių didikų Pliaterių palaikai, užmūryti.

Raudonų plytų tvorelė, už kurios - gatvė. Tiesa, ta gatvė žemai. Virš jos nutiestas pėsčiųjų viadukas, o bažnyčia apjuosta vienkrypčiu eismo žiedu. Viadukas "nutaikytas" tiesiai į parko žalumoje boluojančius rūmus. Tarsi kas nukelia šimtą metų atgal. Iš baltosios vilos išeina pulkelis garbių ponų. Kerta puošnius prancūziškus gėlynus, žingsniuoja angliško tipo parku. Tarnai praveria vartus, už kurių - tiesus viadukas į bažnyčios šventorių.

Saulės gimnazija

Bažnyčioje įamžintas kunigo Juliaus Maciejausko veidas. Tai žmogus, kuris ne tik daug prisidėjo įkuriant bažnyčią, bet ir šalia esančią "Saulės" gimnaziją.

Po Pirmojo pasaulinio karo (1919 m.) buvusios rusiškos mokyklos patalpose įsteigta privati progimnazija, kuri per 1925 metų gaisrą sudegė.

Tuomet grafas Jurgis Pliateris padovanojo būsimai mokyklai dalį savo prašmatnaus parko. Klebonas J. Maciejauskas ėmė rūpintis lėšomis. Gimnazijos statyba kainavo 20 tūkst. dolerių, 14 tūkst. iš šios sumos paaukojo Amerikos lietuviai.

"Pats baigiau šią gimnaziją, taip pat nemažai Lietuvai nusipelniusių žmonių. Šiauliečiai broliai profesoriai Balčyčiai čia mokėsi", - prisimena P. Čeliauskas.

Šalia gimnazijos stovi mūrinis angelas su jaučiu, ereliu ir liūtu. Šie gyvūnai simbolizuoja darbštumą, laisvę ir narsumą. Pokario metais girti stribai šaudydavo į angelo laikomą vainiką. Paminklas buvo atkurtas atkūrus nepriklausomybę.

Dinastijų kaita ir "Genovaitės" vila

1509 m. gegužės 21 d. bažnyčios įkūrimo akte pirmą kartą paminėtas Švėkšnos dvaras, įsikūręs prie Šalnos upelio ir priklausantis Mikalojui Kęsgailai. Vėliau dvaras perėjo Vitebsko vaivados Jono Zavišos nuosavybėn. Jis norėjo čia įkurti gynybinę pilį, tačiau iškasė tik tvenkinį ir supylė pylimus, taip iki šio palikdamas žymę Švėkšnos veide.

  

 "Genovaitės" vila.

 

Dvaro sodas kruopščiai prižiūrimas.

Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Oginskis taip pat valdė Švėkšną, tačiau 1766 m. gegužės 22 d. su visais ūkiais pardavė grafui Vilhelmui Jonui Pliateriui. Ši giminė čia šeimininkavo iki pat 1944-ųjų.

Norisi pagirti Pliaterius už skoningus rūmus ir gėlynus, tačiau P. Čeliauskas nusišypsodamas parodo pamatų likučius. Štai čia buvo tikrieji rūmai, suręsti iš maumedžio rąstų. Balti rūmai buvo pastatyti svečiams, mat Švėkšnos šeimininkas Adomas Pliateris užėmė aukštas pareigas caro rūmuose Peterburge. Svečiams reikėjo prabangos. Atvykėliai norėjo ir pamedžioti, pasilinksminti.

Ginkmedis. Tokių Lietuvoje tik du.

Autoriaus nuotr.

Vila "Genovefa", arba "Genovaitė". Taip vadinasi ši baltoji vila, kurią puošia parkas, tvenkiniai, romėniškos skulptūros. Gėlyno pakrašty - saulės laikrodis. Originalas - Paryžiaus Luvro muziejuje. Tvenkinio salelėje - medžioklės deivės Dianos skulptūra.

Dvaro rekonstrukciją ir priežiūrą finansavo Felicija Laimė Broel Pliaterienė, gyvenanti Vašingtone.

Dar šiek tiek pasigrožime parku. Švč. Mergelės Marijos skulptūra čia išbuvo visą sovietmetį. Valdžia liepė nugriauti, o klebonas atsakė - patys griaukit. Niekas nedrįso. Taip ir liko.

Išeiname į kreivąją pagrindinę gatvę. Seni ir nauji namai tarsi susilieja į visumą. Prieš atsisveikindamas P. Čeliauskas parodo į paminklą už nugaros - šv. Florijonas. "Pastatytas anksčiau nei paskutinis 1925-ųjų gaisras. Neapsaugojo", - šypteli mokytojas.

P. Čeliauskas tą dieną užbaigė paskutinį knygos "Švėkšna atsiminimuose" knygos puslapį. Tai jau antroji dalis. Šviesuolis sudarinėja ir įžymių Švekšnos žmonių enciklopediją. Sustojo ties raide "J".

 

 

Kūrybinės idėjos - paryčių SMS'ais

Oksana LAURUTYTĖ

"Lizdo sukimo sindromas", - tokią diagnozę pačios sau dažnai diagnozuoja kūdikio besilaukiančios moterys, kai mėgaujantis nėštumu kyla noras puošti namus, kurti, siuvinėti, megzti. Gimus kūdikiui, šiaulietei Inai Pauliukonienei šis "sindromas" niekur nedingo, priešingai - sustiprėjo. Nėriniai, siuviniai, vėlimas, gardžiausių patiekalų ruošimas tiesiog "įsiurbė" moterį ir dabar, vos prabilus apie kūrybą, jai iš malonumo virpuliai per kūną laksto. "Būna, kad springstu nuo minčių, spalvų deriniai naktimis prieš akis plaukia. Kad susapnuotųjų nepamirščiau, pati sau rašau SMS žinutes", - juokiasi Ina sakydama, kad kai džiaugiesi motinyste - atsiveria milžiniška kūrybinė erdvė.

"Gonkuose" - Genutė "cekavijasi"

Pro prieškarinės Šiaulių dramos teatro aktoriaus Sauliaus Eduardo Pauliukonio ir jo žmonos Inos šeimos trobelės langą žvelgia miela senučiukė. Neaukšta, kaip ir dera senutėms, žilstelėjusiais plaukais, nosį pasibalnojusi akiniais. Ina šį pačios sukurtą žmogaus ūgio kūrinį pavadino Genute. Kūrė pernykštei Šiaulių dienų mugei - norėjo, kad senučiukė prie rankdarbių palapinės priviliotų klientus. "Neįsivaizduoji, kokia žmonių reakcija – daugumai atrodė, kad ji gyva. Keisčiausia buvo kelių pagyvenusių moteryčių, kaip du vandens lašai panašių į manąją Genutę, reakcija – tarsi pamačiusios save iš šono, jos akimirką sustingdavo, o atsipeikėjusios barėsi, pyko, viena jų su rankine Genutei užplojo – matyt, šoką gavo save iš šono pamačiusi", - šypsosi Ina.

  

Ina Pauliukonienė šalia savo Genutės.

 

Jonukas ir Grytutė - mylimiausios Inos lėlės

Moteris ir nesistebi, kad jos bobutė daugeliui gyva pasirodė - Genutė turi širdį, mūvi kelnaites, segi liemenėlę, rankinuke - validolio tablečių pakuotė...

Genutė jau metus sėdi Pauliukonių namelio "gonkuose" ir "cekavijasi". Ina sako, kad bobulytės jų šeimą aplankantys svečiai neišsigąsta. "Genutė yra gera", - šypteli Ina.

Inos vyras, Saulius Eduardas, kurį Ina švelniai vadina Tatuliu, atneša dar karštą Inos keptą "Beždžionių" pyragą. Pyragas įspūdingas savo netikėtumu. Tai tarsi lengvai viena nuo kitos atsiskiriančių bandelių krūva, tad peilio jam raikyti nereikia.

Šis pyragas - su lašinukais, tačiau bandelių įdaras gali būti ir saldus - su razinomis, cinamonu, aguonomis, džiovintomis vyšniomis, šokoladu. Labiausiai visų mėgiamas – su saldainio "Karvutė" pusele. Ina sako, kad iš mielinės tešlos suklijuotos bandelės kepamos nesulimpa, nes ji kiekvieną jų prieš dėdama į kepimo formą pamirko lydytame svieste.

"Mes mėgstame pavalgyti, todėl esame tokie "nekūdi", - šypteli moteris ir sako labai mėgstanti eksperimentuoti virtuvėje. Saulius taip pat šypteli, sako, kad Ina gaminti maistą iš jo išmoko, ir apsisukęs nužingsniuoja į virtuvę žiemai kompotų konservuoti. Tada Ina nusijuokia ir paaiškina, kad receptų randa mamos receptų knygelėje ar internete. Pagamina patiekalus nufotografuoja ir kartu su receptais savo gardumynais dalijasi socialiniame tinklalapyje. "Man patinka skanus, gražus maistas. Net ruošdama kasdienius patiekalus nededu jų į lėkštę bet kaip – visur turi būti "cinkelis", - sako ji.

Inos sukurti želė tortai primena pasakiškas gėles, anot jos pačios, juos padaryti visai nesudėtinga. "Paimi medicininį švirkštą su spalvota želė ir švirkšti ratais į dubenėlyje sustingusią skaidrią želė. Gal šie tortukai ir kietoki valgyti, tačiau jais papuoštas vaišių stalas atrodo įspūdingai", - sako moteris.

Nori, kad darbai "skambėtų"

Turbūt visada bus žmonių, kurie tvirtins, kad gebėjimas gaminti maistą šeimai ir patiekti jį įdomiai bei gražiai yra moters prigimtis ir nėra ko čia didžiuotis. Bet turbūt niekas nesiginčys, kad siūti lėles, velti šalius, batelius, skrybėles, aksesuarus, tapyti ant šilko, megzti, nerti, mėgautis šibori technika, užsiimti medžio deginimu - ne kiekvienos moters genuose.

Ina atsineša skrynią ir ima glėbiais traukti iš jos savo darbus: šalius, rankines, skudurinukus Jonuką ir Grytutę, lėlytę Vilytę, šlepetes, veltą vaikišką sarafaną, skrybėlaitę...

Moteris svajoja, kad jos pomėgis kada nors taptų pragyvenimo šaltiniu. Prieš pusmetį ji sužinojo, kad į darbą, kuriame dirbo pardavimų vadybininke iki motinystės atostogų, jos nebepriims. "Tai buvo neblogas spyris susivokti, kad, būnant 38-erių, priklausyti nuo rėksnio darbdavio nuotaikų yra per didelė prabanga", - sako ji.

  

 Inai mieliausi - veltinio rūbai ir aksesuarai.

Ina nelaiko savęs profesionale. Dabar jos tikslas - kuo geriau įvaldyti vėlimą – labiausiai pamėgtą iš visų mėgintų rankdarbių rūšių. "Noriu, kad mano darbai "skambėtų". Kol kas tik vienas kitas darbas man pavyksta puikiai. Taip, kai pamačiusi rezultatą suvirpu. Kai tokių darbų bus bent du trečdaliai, sakysiu, kad jau kai ko išmokau", - aiškina moteris.

Moters tikslas - kasdien sukurti po rankdarbį. "Tik dirbant ir atrandant, suvokiant savo klaidas, iš tiesų mokaisi ir tobulėji. Esu užsispyrusi ir be galo smalsi", - sako ji.

Ina dažnai išgirsta klausimą, ar sunku velti. "Visada atsakau klausimu - kai pusvalandį prakiurksai vonioje, tavo pirštai paburksta? O jei taip vandeny laikytum rankas kokias aštuonias valandas? O jei tokiais paburkusiais pirštais trintum šiurkščią vilną? Ir dar pasilenkęs?" - šypteli ji ir sako dabar savo kailiu patyrusi, ką reiškia sukurti autorinį darbą - reikia milžiniškos kantrybės ir nemažai fizinių pastangų.

Nepaisant to, velti Inai smagu, o smagiausia kurti vaikams. Iš vilnos ji nuvelia vaikiškas šlepetes, pirštinaites, kepuraites, sarafanus, liemenes. O kaip originaliai atrodo velti krikšto rūbeliai vaikams! Ne vienai draugų šeimai Ina tokius kūrinius padovanojo. Dovanoti - didžiulė laimė.

  

Želė tortai papuošia kiekvieną stalą.

 

Plėšomą pyragą labai mėgsta vaikai.

Autorės nuotr.

Stengiasi gyventi linksmai

Gavusi pakvietimą į draugo keturiasdešimtmetį, Ina ir Saulius suko galvą, kuo nustebinti jubiliatą. Sugalvojo - iškepė 40 tortų, kuriuos papuošė viena žvakute. "Kaip Karlsonui", – juokiasi abu.

Dabar Pauliukoniai gyvena idėja lauke pasistatyti lauko krosnį, kurioje bus kepami šakočiai. "Įsivaizduoji, visi aplink lauke draugams šašlykus kepa, o mes – "bankucheną", - juokiasi moteris.

Prieš pusmetį Inos galvoje gimusi idėja išsikepti šakotį nedavė ramybės. "Draugės tetos padovanotą savadarbę šakočių kepimo krosnį suremontavus ir sumaišiusi kibirą tešlos staiga suvokiau, kad karščio per maža – tešla nekepė, o džiuvo... Iškepiau šakotį statybinį feną pasičiupusi. Skanus buvo, su rageliais", - kvatojasi Ina.

Ir tikrai nuostabu - Pauliukonių šeima daro viską, kad gyventų linksmai. Jų namuose daugelis prietaisų turi vardus: automobilis - Teresėlė, distancinio valdymo pultas - "tas, kur gerai daro", televizorius - Plikis, virtuvinis kombainas - Kenas, o bulvių trynimo mašina – Birutėlė. "Jie - "geriečiai", yra tarsi mūsų šeimos nariai", - šypsosi pašnekovė.

Ina savo vyrui 60-mečio proga yra albumą-knygą sukūrusi. "Nors mus susitikus gražiu rytojumi nebetikėjai, pasižiūrėk, kiek daug patyrei, išmokai, suspėjai, kiek savęs atidavei, kiek daug gavai", - Sauliui dedikacijoje parašė žmona. O pati sau tyliai galvoja, kad labai gera gyventi mylint, harmoningai, mėgaujantis kiekviena akimirka ir kiekvienu kąsniu, kurti gyvenimą savo rankomis ir mokytis.

Prezidentės rugsėjo 1-oji - šiaulietiškai

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė rugsėjo 1-osios rytą sutiko Šiauliuose. Visi trys aukščiausi šalies vadovai išvyko į mokyklas, o Prezidentė pasirinko mūsų miestą. Vakare šalia Prezidentūros vykusiame šventiniame koncerte taip pat buvo akcentuoti Šiauliai. Jie buvo pavadinti smuikų miestu.

Galvoti pozityviai

Šiauliuose prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su visuomene Prisikėlimo aikštėje. Lankė mokyklas ir dalijo pirmokams mokinio pasus. Rėkyvos mokykloje šalies vadovė net sėdo į mokyklinį suolą. Tiesa, tas suolas stovėjo lauke esančioje "žaliojoje" klasėje. Geru oru Rėkyvos vaikai turi galimybę mokytis po atviru dangumi.

   

Šiauliuose prezidentė Dalia Grybauskaitė dalijo pirmokams pasus

 

Šiaulių visuomenininkas Jonas Mileris nepraleido progos atkreipti prezidentės dėmesį.

Artūro STAPONKAUS nuotr.

D. Grybauskaitė atskleidė, kad Rėkyvos mokyklą savo vizitui pasirinko dėl socialinių dalykų. Ji sužinojo, kad čia nemokamą maitinimą gauna daugiau nei pusė mokyklos mokinių, mat mokyklą lanko aplinkinių kaimų nepasiturinčių šeimų vaikai.

Šiauliuose prezidentė išklausė priekaištų, kad mokyklų remontai ir renovacija vyksta per mokslo metus - trukdo vaikams mokytis. Šalies vadovė pripažino, jog taip neturėtų būti, tačiau siūlė labiau orientuotis į teigiamus dalykus - juk mes net krizės akivaizdoje gebame remontuoti mokyklas.

Šiauliai - smuikų miestas

Sostinėje prie Prezidentūros visą dieną buvo ruošiamasi vakaro šventiniam koncertui. Tarp atlikėjų buvo ir Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos smuikininkių ansamblis "Fiori musicali", vadovaujamas Nijolės Prascevičienės.

  

Mažosios Šiaulių smuikininkės jaudinosi prieš koncertą, tačiau scenoje griežė puikiai.

 

Maestro Virgilijus Noreika yra gimęs Šiauliuose.

Autoriaus nuotr.

Renginio vedėjas aktorius Gintaras Mikalauskas Šiaulius pristatė ypatingai. Nuo šiol Šiauliai - ne dviračių, ne saulėnų, o smuikų miestas. Aktorius pripažino, kad Šiauliai šią rugsėjo 1-ąją dominuoja labiau nei bet kuris miestas. Net šventinio koncerto rėmėjas - Šiaulių bankas

Jaunąsias smuikininkes pagerbė pati prezidentė. Ji prieš koncertą pakvietė visas užeiti į jos kabinetą ir čia nusifotografuoti.

Neprilygstamas tenoras Virgilijus Noreika - taip pat šiaulietiškas akcentas šiame koncerte. Maestro gimė Šiauliuose. Rugsėjo 22 dieną jis švęs 75-erių metų jubiliejų.

Paukščių čiulbesio ir medžių ošimo paviliotas

Ričardas JAKUTIS

Kartais Šiauliuose užtinki netikėtų kampelių. Pavyzdžiui, visi mielai nustemba apsilankę Šiaulių universiteto gamtos muziejuje, kurio ekspozicijoje regi net tokių unikumų, kurių neturi kiti šalies zoologijos muziejai. Čia - didžiulė drugelių, įvairių paukščių, žvėrių ir kitų gamtos eksponatų (iš viso 6500 vienetų) kolekcija. Šiais metais - muziejaus įkūrimo dešimtmetis. Jo įkūrėją ir vadovą Stasį Gliaudį lydi dar vienas jubiliejus – kitais metais penkiasdešimtmetis, kai jis pradėjo dirbti universitete (tuomet - pedagoginiame institute). Tiesa, Stasio Gliaudžio veikla dar didesnė. Jis ir Botanikos sodo įkūrėjas, vienas iš Šiaulių kultūros paveldo klubo "Aukuras" steigėjų ir aktyviausių narių, aktyvus Sąjūdžio veikėjas. Tradicija tapo S. Gliaudžio organizuojamos miško atsodinimo talkos tvarkant Varputėnų parką, Bubių piliakalnį, Girnikų kalną, Aukštaitijos nacionalinį parką, Pageluvyje rengiant ekologinį taką. Jis – ilgametis Lietuvos gamtos apsaugos draugijos Šiaulių miesto skyriaus tarybos narys ir konsultantas, Kurtuvėnų regioninio parko "Žaliosios mokyklos" dėstytojas, Šiaulių trečiojo amžiaus universiteto lektorius, miesto garbės pilietis.


Stasys Gliaudys gerai prisimena kiekvieno muziejuje atsiradusio eksponato istoriją.

Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.

 
 Pasirodo, aplink Šiaulius esama net 300 drugių rūšių.

Visad viskas prasideda vaikystėje

Stasys džiaugiasi, kad gimęs Kelmės valsčiaus Graužikų dvare, kurio šeimininkai buvo Vladas Putvinskis, visuomenės ir kultūros veikėjas, rašytojas, knygnešys, žuvininkystės pradininkas Lietuvoje, bei jo sūnus Stasys Putvinskis, agronomas, Lietuvos žemės ūkio ministras. Graužikų dvaras buvo kultūros centras, skleidęs lietuvybę. Čia veikė jaunųjų ūkininkų ratelis, svečiuose lankėsi įžymūs ano meto kultūros veikėjai, pvz., dailininkas A. Žmuidzinavičius ir daugelis kitų. Aplinka sąlygojo jaunuolio brandą ir intelektą. Bet jaunąjį Stasį ypač viliojo gamta. Vaikystėje pamilęs paukščius, gėles ir medžius jaunuolis su jais nebesiskyrė. Dvaro rūsiuose prisigaudydavo varlių, vabalų, juos tyrinėdavo. Tai buvo jo pirmieji universitetai. Visus gyvius jaunasis gamtininkas mylėjo, todėl ir šie prie jo prisirišdavo. Nuo tada į gyvūnus ir medžius jis žiūri kaip į sau lygius. Beržą vadina poetu, baltais marškiniais stovintį miško pakrašty.

1949 m. baigęs Kelmės gimnaziją, Stasys įstojo į Lietuvos veterinarijos akademiją, kurią 1954 m. baigė, įgydamas zootechniko specialybę, tačiau mokslo žinių jam nepakako ir jis toliau neakivaizdžiai studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultete, kurį baigė 1960 m.

Kai Šiaulių pedagoginiame institute studentams pradėjo skaityti paskaitas ir rūpintis botanikos bei zoologijos kabinetais, buvo tik du eksponatai – nutriušęs vilkas ir kiras. Stasys ėmė eksponatų ieškoti. Turėjo daug draugų, kurie važinėjo po įvairias šalis ir veždavo į Lietuvą parduoti skirtas prekes. Jie klausdavo, ką parvežti, pavyzdžiui, iš Turkijos, gal kokį kilimą. Muziejaus kūrėjas sakydavo, jog nereikia jam jokių kilimų, geriau bičiuliai tegul parveža koralų. Greitai eksponatų jau buvo tiek, kad į nedidelius kabinetus nebetilpo. Pagelbėjo buvęs Pedagogikos fakulteto dekanas Stasys Tumėnas, "pramušęs" iš universiteto vadovybės didesnes patalpas, kur ir buvo įkurtas gamtos muziejus.

Lepidopterologas

Šiuo žodžiu vadinamas drugelių tyrinėtojas. Stasys Gliaudys vienas pats, kartais su studentais, gamino herbarus, gaudė, rinko vabzdžius, kaupė kitas mokymo ir vaizdines priemones. Drugius pradėjo rinkti kartu su inžinieriumi-konstruktoriumi Petru Motiekaičiu. Ypač atsidėjęs studijavo Kurtuvėnų landšaftinio draustinio, Vinkšnėnų, dalies Gubernijos miškų drugius bei kitus vabzdžius. Nustatė, kad tų drugių šiose vietovės esama daugiau nei 300 rūšių. Remiantis šiais tyrimais, Vinkšnėnų miškas buvo paskelbtas entomologiniu draustiniu (dab. Vijolės entomologinis draustinis). Tyrė Šiaulių miesto bei priemiesčio paukščius, rado jų 160 rūšių. Atliko išsamius Talkšos ir Ginkūnų ežerų, garsėjančių paukščiais, tyrimus, kurie tapo svarbiu šaltiniu stebint tolesnius šių ežerų paukščių įvairovės pokyčius. Tyrinėjo ir augalus, rašė straipsnius, kurių paskelbta per 300.

Stasys Gliaudys nėra atostogavęs nei Druskininkuose, nei Birštone (Palangoje yra buvęs, bet irgi ne kaip poilsiautojas), netgi nežino, kaip kurortuose poilsiauti, nes visos jo atostogos praeina su tinkleliu gaudant drugelius. Neturi namuose jis ir jokių grotuvų. Maloniausias jam paukščių čiulbesys, miško ošimas. O štai muziejuje jis gali apie kiekvieną eksponatą ilgai pasakoti. Štai rodo paukštelį liputį – laipiojimo čempioną. Pasakoja, jog popierių pirmiausia išrado širšės, tik vėliau žmonės. Veltinių išradėjas - mažas paukštelis remeza, iš kurio velti mokėsi žmonės. Pasirodo, pagal musių antruosius sparnus konstruojami lėktuvai, o pagal varlių akis patobulinti radarai, nes varlės mato tik tai, ko joms reikia. Be abejo, gamtos muziejuje galima pamatyti ir mažiausią paukštelį Lietuvoje – nykštuką, kuris sveria 5 gramus, ir mažiausią žvėrelį - kirstuką, sveriantį tiek pat. Neseniai muziejui Stasys Gliaudys dovanojo savo surinktą 600 drugių kolekciją.

Rūpestis gamta

Stasys Gliaudys šią vasarą susirūpinęs anksti pradėjusiais gelsti miesto kaštonais. Karštis ir drėgmė – terpė grybinėms ligoms, kaštoninėms keršakandėms ir kitiems kenkėjams. Gamtininkas nuogąstauja, jog jeigu klimatas ir toliau šiltės, o oro užterštumas didės, ateityje galime netekti ne tik kaštonų, bet ir mūsų šalį puošiančių pušynų bei eglynų, o iš Kaštonų alėjos Šiauliuose ar kitų panašių gatvių gali likti tik pavadinimai.

Stasys Gliaudys - ir pranašautojas. Štai šiais metais jis buvo išpranašavęs didelį pomidorų, paprikų ir moliūgų derlių. Neklydo. O ko kito Šiauliuose paklausti kaip kovoti su aruodine kandimi, kuri įsimeta ir į kruopas, ir į duoną, jei ne Stasio Gliaudžio? Gamtininkas duoną vasaros karštyje pataria geriau laikyti šaldytuve, kruopas, miltus, džiovintus vaisius - stikliniuose induose, kurių kandys ir kiti vabzdžiai tikrai neįveiks. Jei jų jau atsirado, pataria kruopščiai išvalyti duoninę, apžiūrėti visas namie esančias džiovintų vaisių, grybų, miltų, kruopų, konditerijos bei duonos gaminių pakuotes ir įsitikinti, ar jose nėra vikšrų. Jei yra - produktus reikia sunaikinti, sušerti gyvuliams, patalpas išpurkšti kandis naikinančiais aerozoliais.

Per karščius suaktyvėja širšės ir vapsvos. Anot Stasio Glaudžio, išeitis - nereikia trikdyti naujiems spiečiams reikalingos rimties ir ramybės.

Apie laisvalaikį gamtininko net neklausiu. Visas Stasio Glaudžio gyvenimas – darbo ir laisvalaikio valandos - prabėga gamtoje ar gamtos muziejuje. Jis džiaugiasi, jei kas nors į muziejų dovanų atneša kokį nors eksponatą. Džiaugiasi ir kiekvienu lankytoju. Gal ir gerai, kai darbas ir laisvalaikis susilieja į vieną. Be gamtos, Stasys domisi politika. Galima jausti, kad jam ne prie širdies visos greitosiomis susikūrusios partijos. Gamtininko pažiūros - konservatyvios. Toks jis ir gyvenime – griežtas ir konservatyvus. Bet ir labai geras, nes ar gali būti kitoks gamtą pamėgęs žmogus.


Šiaulių universiteto gamtos muziejuje apsupa kitas pasaulis.

Prezidento dvaras kvepia saldainiais

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Kavoliškyje (Rokiškio raj.) esantis dvaras brangus ne tik vietos gyventojams, bet ir Lenkijos prezidentui Bronislavui Komarovskiui. Čia palaidotas jo senelis, gimė tėvas. "Čia yra pusė mano lenkiškos širdies", - sakė Lenkijos vadovas, viešėdamas Lietuvoje.


Kavoliškyje, Melioratorių g. išlikę du dvaro konditerijos fabriko "Delicje" statiniai. Saldainiai tokiu pavadinimu iki šiol gaminami Lenkijoje.

Autoriaus nuotr.

Prezidento šaknys - Lietuvoje

Kavoliškio kaimo bendruomenės pirmininkė Danutė Kirstukienė pripažįsta, kad pastaraisiais mėnesiais ši gyvenvietė dėmesio sulaukia nemažai.

Daugelį domina dabartinio Lenkijos prezidento Bronislavo Komarovskio gimtinė. Būtent čia, Kavoliškyje, palaidotas jo prosenelis Zygmunt Leopold Komorowski (1865-1920). Vienas iš dviejų jo sūnų buvo Juliusz Komorowski (1893-1982) - Bronislavo Komorovskio senelis.

Prezidento prosenelio atminimui skirtas aukštas pilkapis šalia kelio. Žmonės prižiūri senojo grafo kapą. Čia net koplytstulpis jam stovi, o gatvė pavadinta Komaro vardu.

Vietiniai gyventojai kalba, kad paskutinį koplytstulpį užsakė dabartinis Lenkijos prezidentas pas meistrą Petrą Šinkūną. Atidengė 1994–aisiais.

"Dirbau pas Komarą"

Kavoliškietis Petras Ragėnas - vienas iš nedaugelio žmonių, kuriam dar teko dirbti Komarovskių dvare. Paklaustas, ką veikė pas Komarovskius, P. Ragėnas pasitikslino: "Ar pas Komarą? Penkiolikos metų berniokas būdamas eidavau į dvarą prie ūkio dirbti."

88-erių senolis mena, kad vienas Komaras turėjo daugiau miško, kitas - gyvulių. Teko padirbėti visur.

Saldainių fabrikas viliojo vaikus. Teko ne kartą paragauti čia gamintų saldainių ir P. Ragėnui. Ar skanūs buvo? "Saldu ir tiek. Dar kriaušes fabrike džiovindavo", - dalijasi maloniais prisiminimais senolis. Akivaizdu, kad tas laikmetis jam teikė daug džiaugsmo.

Tarnaudamas dvare jis sutiko ir savo antrąją pusę, su kuria iki šiol savo mažytį ūkį prižiūri. Vaikaičiams priaugino svogūnų. Džiovina juos saulėje ir netrukus suriš į kasas.

Ar Komaras buvo geras šeimininkas? P. Ragėnas, prieš atsakydamas stipriaus suspaudžia lazdą: "Prižiūrėjo apie 300 hektarų žemės. Vyrai dirbo, o degtinės išgerdavo tik darbus baigę. Aš tuomet negėriau nė lašo. Šešiolikos metų vaikams tai nebuvo priimtina."

Ar gerai užmokėdavo dvarininkas? "Pakankamai, dabar jau nepamenu, kiek tų litų duodavo", - porina senolis.

 
Petras Ragėnas prisimena Komarovskius, kuriems teko nemažai tarnauti.

Saldainių kvapas

Bendruomenės pirmininkė D. Kirstukienė rodo ranka į dvaro likučius. Iš senojo Kavoliškio dvaro išliko tik trys ūkiniai pastatai. Du priklausė saldainių fabrikui. Dar yra akmenų mūro tvartas.

Istoriniai šaltiniai teigia, kad Kavoliškio dvaras priklausė Lievenams, Borchvams, Pliateriams, Liudinghausenams-Volfams. Vėliau Kavoliškį valdė Komorovskiai. Dvaro rūmai statyti apie 1700 metus. Vėliau jie rekonstruoti klasicizmo stiliumi. Dvare buvo konditerijos fabrikas, ūkinių palivarko pastatų. Veikė įvairių rūšių ūkiai, tačiau saldainiai garsino Kavoliškį labiausiai. "Karvutės" skonis gimė būtent čia.

D. Kirstukienė apgailestauja, kad dalis dvaro buvo nugriauta. Senąjį dvaro pastatą primena tik karpytų liepų alėja. Dalis saldainių fabriko - privatizuota. "Ačiū Dievui, liko dalis akmeninio fabriko pastato. Bendruomenė kuria planus ir projektus, kaip jį atgaivinti", - pasakoja pirmininkė.

ES lėšos gaivina Kavoliškį

D. Kirstukienė sako, jog Kavoliškio bendruomenė - viena pirmųjų, susikūrusių rajone. Dabar įgyvendinamas ir ES fondų finansuojamas infrastruktūros plėtros projektas pakeis Kavoliškio veidą iš pagrindų, o Komarovskių dvaras atgis, pradės tarnauti visuomenei: "Įrengsime stacionarią sceną. Nebereikės sukti galvos, kur žmonėms susirinkti."

Ištuštėjusio lopšelio-darželio patalpas ketinama pritaikyti renginiams - dvi statinio dalis sujungus stogus, bus įrengta stacionari scena. Joje galėtų vykti įvairūs renginiai.

Senasis Kavoliškio parkas ir tvenkinio prieigos - žmonių mėgiamos vietos, tačiau poilsiui nepritaikytos. Projekto lėšomis planuojama apželdinti tvenkinio teritoriją, pastatyti tiltelį, pakrantės pavėsinę, suoliukus.

Apie gėrimus - iškrypelius ir jų gėrėjus

(Tęsinys. Pradžia Nr. 324)

Sulaukęs pasiūlymo išleisti papildomą knygos "Nuo mamutų iki cepelinų" leidimą, šiaulietis knygos autorius Vilius Puronas nusprendė knygą papildyti apie "specifinę gastronominės kultūros aklavietę, likusią vien miglotuose atsiminimuose", t. y. apie įvairius gėralus - "džindžę", "šamarlaką", "anodiją", "acetoną", "dustą" - ir juos vartojusius asmenis. "Šis skyrelis - apie gėrimus-iškrypėlius, jų negarbingą praeitį, šalia kurių blanksta dabarties snarglėti alkoholikai. Skaitykime ir šypsokimės su ironija, kad mes geresni, ne tokie. Kad mes kitokie. Pavyzdingesni", - sako V. Puronas.

 Batų tepalas

Kodėl kareivinėse valdiško batų tepalo nuolatos trūkdavo? Praporščikas (viršila), kiekvieną kartą iš "kaptiorkos" atnešdavęs vis naują puslitrį gutalino, rusišku matu keikdavo tarybinius karius, t. y. savo pavaldinius, linkėjo jiems nusprogti. Ūkininkaujantis kariškis žinojo, kad batų tepalas buvo "išgeriamas" labai paprastai: buvo paimamos duonos riekės, parsineštos iš valgyklos po vakarienės, ant jų užtepamas batų tepalas. Toks "sviestainis" kurį laiką buvo padedamas ant radiatoriaus. Sušilęs ir ištežęs tepalas įsigerdavo į duonos minkštimą, o juodulys likdavo paviršiuje. Belikdavo aštriu peiliu nupjauti tepalo juodą paviršių, o duonos riekę, sumirkusią spirituotu skysčiu, drėgną suvalgyti. Štai ir visas "kaifas".

Dantų pasta

Tikdavo kai kurios dantų pastos rūšys, savo sudėtyje turėjusios alkoholio. Kaip ji buvo geriama, žinių neturiu.

Torpedų skystis

Vaikinai, tarnavę TSRS kariniame laivyne, gražiai mena torpedų skystį. Tai bene vien iš alkoholio sudarytas skystimas, kliunksėjęs kiekvienos naujos torpedos viduriuose, šalia sprogmenų, navigacinių prietaisų ir kitos tepaluotos bjaurasties. Torpedų skysčio prasmė – užtikrinti, kad vandenyje iššauta torpeda lėktų tik nustatyto gilumo trajektorija, štai kodėl jai balansuoti buvo reikalingas spiritas. Beveik grynas! Savaime suprantama, kad tarybinis karys, aptarnaujantis tokį sudėtingą mirtį nešantį kūrinį, negalėjo būti kvailas. Savaime suprantama, kad jis susiprotėjo, kad atsukus kranelį galima to skysčio prisipilti kiek tik skrandis leidžia, o jo vieton prileisti paprasto vandens. Kai šaudymų metu tos torpedos lėkdavo Dievui į langus, karininkai keikdavosi, vieni kitus asilais vadindavo, o kuklūs jūrininkai tylėdavo, apsimetę "šlangomis". Papūskite jiems į uodegą.

Antifrizas

Tai taip pat geriamas skystis, kurį rekomenduoju visiems, kurie ieško ko nors neįprasto. Menu anuos stagnacinius L. Brežnevo laikus, kai antifrizas buvo geriamas kaip naujovė, bet gėrė tik tie žmonės, kurie žinojo jo skonines savybes. Pasakojama, kad kažkoks pokštininkas pripylė antifrizo į vyno butelį, o paprasti girtuoklėliai paragavo. Ir ką pasakysite – visi apsinuodijo, bet liko gyvi. To linkiu visiems. Maloniai prašau tų, kurie nenusprogo nuo tokio patiekalo, viešai pasigirti spaudoje.

Tušas

Šis gėrimas buvo naudojamas intelektualiosios visuomenės kūryboje ir tarnyboje, braižyboje ir kaligrafijoje. Malonu, kad buvo vertinamos jo skoninės savybės bei alkoholio aromatas. Menu kariuomenės laikus, šaunų seržantą Vavilovą nuo Volgogrado, kuris skaniai išgėrė manuosius du juodo tušo buteliukus ir pareiškė, kad tai tas pats, kas likerį gerti, ir juoda gerkle draugiškai rekomendavo išgerti man trečiąjį. Prisiminęs savo studentiškus metus mintyse nusikeikiau. Mat esu abstinentas – niekada nesuprasti tam avigalviui.

Gėrimų buteliai paežerėse ir patvoriuose iškalbingai tyli...

"Šiauliai plius" archyvo nuotr.

Odekolonas "Trojnoj"

Tai – odekolono klasika. Populiariausias tarp odekolonų – ir gana pigus, ir spirito pakankamai. Tuometėje mūsų plačiojoje Tėvynėje nuo gintarinės Baltijos iki tolimojo Vladivistoko jis buvo tikras liumpeno "tautinis gėrimas". Drąsiai tvirtinu, o bendraamžiai pritars, kad nebuvo nė vienos gyvenvietės neaprėpiamoje Tarybų Sąjungoje, kur jis nebūtų mėlynanosių mėgiamas. Net buteliukas buvo demokratiškos formos, liaudiškas, be išsidirbinėjimų.

Buvo geriami ir kiti odekolonai. Mano bendraamžiai mena, kaip vienus Naujuosius metus kariuomenėje teko sutikti su odekolono "Krasnaja Moskva" buteliuku ir saldainiu užkandos. Tarybinėje armijoje buvo neatsisakoma "Šipro". Apibendrindamas tvirtinu, kad tiek pastarieji odekolonai, tiek spirituoti kvepalai negalėjo konkuruoti su "Trojnoj". Jie buvo ir brangesni, ir kartesni (štai kodėl su saldainiu). O "Trojnoj" – pigus ir spirito pakankamai.

Apie penktojo dešimtmečio pabaigą restoranų išvietėse ar prie rūbinių atsirado odekolono automatai. Patogus dalykas. Įmetei 15 kapeikų ir tave apipurškia kvapni srovė. Žinoma, tą naudingą išradimą netrukus ėmė naudoti ir mėlynanosiai. Įmetus monetą tereikėdavo išsižioti, ir kvapnioji srovė atgaivindavo alkoholikui gerklės gleivinę. Odekolonas buvo purškiamas ir kirpyklose. Niekam nebuvo nuostabu, kad kirpėjo krėsle atsisėdęs "chronis" mandagiai, bet atkakliai kaulydavo geraširdę kirpėją, kad jam priklausančią odekolono porciją investuotų į gerklę, ne ant plaukų.

Anais laikais visose kirpyklose stovėdavo puslitrio talpos indelis su denatūruotu spiritu metalinėms šukoms, žirklėms, kitiems kirpėjo padargams dezinfekuoti. Tų indų turinys buvo nepasiekiama "džindžininkų" svajonė. Jie iš vakaro susižinodavo, kada bus keičiamas skystis, ir darbo pabaigoje prispausdavo mėlynas mosis prie durų stiklo. Geraširdės kirpėjos išnešdavo indelį denatūrato, kurio laukdavo išsižioję girtuoklių nasrai. Susikliukindavo su visais plaukais ir negyvais tarakonais.

Losjonas

Šiandien sunku pasakyti, kurį XX amžiaus dešimtmetį vienu metu paplito šis buitinės chemijos preparatas, tikęs indams plauti, nes dauguma jo vartotojų ir mėgėjų jau seniai yra atsisveikinę su šiuo pasauliu dėl vienų ar kitų priežasčių. Neabejoju, kad rimti moksliniai tyrinėjimai nustatys, kada ir kodėl XX a. aštuntąjį-devintąjį dešimtmečiais šis patiekalas nors neišstūmė, bet gražiai paįvairino skystąjį "džindžininkų" ir "rašalistų" meniu. Jis buvo gerokai pigesnis už pilstuką, pasižymėjo geru aromatu nors tąsydavo vemti. Iš ano laikmečio žinovų pastabų žinoma, kad ne kiekvienas losjonas buvo geriamas. Kai kurie buvo pavojingi sveikatai arba neskanūs. Pasak specialistų, geriamų losjonų karalius buvo "Agurkinis", pasižymėjęs agurkų kvapu ir prieinama kaina.

"Rašalas"

Tai – pigus spirituotas vynas, literatūroje sutinkamas ir "vaisiuko" pavadinimu. Jis buvo pilstomas į neišvaizdžius tamsius butelius ir dažniausia vadinosi "Vaisių vynu". Prie šiek tiek kilmingesnių buvo priskiriami "Vermutas" ir "Kagoras" tokiuose pat buteliuose. Puslitrinis butelis kainavo rublį ar rublį dvidešimt. Ištuštintų butelių būdavo gausu pakrūmėse, juos surinkus ir pridavus stiklinės taros supirktuvėse, nesunkiai buvo galima nusipirkti naują. Kasdienybės žargonas "rašalu" buvo pakrikštijęs ir pigų spirituotą vyną buteliuose, ir pilstomą "pilstuką", pardavinėjamą gastronomuose.

Šis pigus ir demokratiškas gėrimas telkė tarybinį žmogų į naują socialinę grupę, sakyčiau, internacionalinę, nes bet kurioje tarybinės tėvynės tarpuvartėje ar prie gastronomo buvo galima išvysti neaiškaus silueto, apšepusio snukio Napoleono povyzą: pakelta apykakle, panarinta nosimi, panirusia atlape ranka. Nepanirdavę tik du pirštai, kurie reiškė: du yra, reikalingas trečias. Tai buvo tipiška "rašalisto" semiotinė forma, kurią iššifravus buvo galima dar patikslinti: nebūtinai vien "rašalui" buvo kviečiamas trečiasis, gal trūko pinigų ir sugėrovo degtinės puslitriui.

Pilstukas

Dabar tai visiškai užmirštas socialinis procesas, anuomet buvęs legalus ir suprantamas. Stambesnėse maisto produktų parduotuvėse, gastronomuose ar specializuotose gėrimų parduotuvėse ant prekystalių stovėdavo kai kada vienas, kai kada keli konusiniai, žemyn siaurėjantys stiklo indai, maždaug 3 litrų talpos, užsibaigiantys kraniukais. Priklausomai nuo prekybininkų malonės, į tuos konusinius indus iš trilitrinių stiklainių buvo pripilama įvairių skystų gėrybių: pomidorų ar obuolių sulčių, kai kada - aliejaus. Dažniausia – pilstuko, to paties "rašalo", pigiausio vyno, kurio pardavėja prileisdavo į stiklinaitę. Buvo įprasta čia pat jį skaniai išgerti, pauostyti rankovę ir, išėjus laukan, tarpuvartėje nusišlapinti. Pilstukų buvo įvairių rūšių ir atmainų. Pirmaisiais pokario metais taip buvo pilstoma degtinė, vėliau, jau minėjau, pigus vynas.

Išradingas padaras buvo tarybinis žmogus. Jis gėrė ir batų tepalą, ir torpedų skystį, ir klijus, ir fliusą, neskaitant braižybinio tušo ir denatūrato. Štai kodėl reikia skubėti aprašyti sukauptą patirtį, nes į nebūtį iškeliavo beveik visi tų šlykštalų vartotojai. Kaip be jų dvasinio skurdo mes jausimės dvasios turtuoliais?

Blaivybė-impotentė

M. Valančiaus pradėtą kovą už blaivystę tęsė TSKP pirmasis sekretorius Michailas Gorbačiovas. Apie 1985 metus visoje Sovietijoje buvo uždrausta gerti alkoholį priėmimų metu, buvo kertami vynuogynai, sumažėjo spirituotų gėrimų parduotuvėse, "rašalistai" verkdami ieškojo pakaitalų, kad papuoštų šį mano rašinį, todėl skelbiu istorinę tiesą – tai buvo paskutinis spirito lašas, perpildęs tarybinės liaudies kantrybės taurę. Totalitarinė valstybė subyrėjo. Nors Borisas Jelcinas 1991 metais atšaukė valstybės monopoliją spirituotiems gėrimams, buvo vėlu.

Tik girtas lietuvis tvirtina, kad rusai – girtuoklių nacija

Mes – ne čiukčiai. Ne jakutai, nencai, chantai ir ne Amerikos indėnai, t. y. ne tos tautelės, kurios nuo XIX a. vidurio pradėjo masiškai nykti nuo pasaulio demografinio žemėlapio, susidūrusios su spirituotais gėralais, nes jų kūnai neturėjo per amžius įgytos biologinės savisaugos. Mums tai negresia. Mes kitokie, geresni. Į sveikatą!

"Bambaliai"

Pereikime miesto patvorius, dykynes nutirpus sniegui. Atgimstančiame peizaže neberasime losjono ar medicininio skruzdžių spirito buteliukų. Nekreipkime dėmesio į tuščias švirkštų išnaras – tai ne mūsų tema. Nesunku daryti išvadas, kad dabartinė "džindžininkų" masė geria tai, kas perkama atvirai, neieško pakaitalų, kaip sovietmečio "pijokai-rašalistai". Vyrauja spalvotos plastmasės vyno "bambaliai", t. y. tie, kurie vadinasi "Artojų", "Baltijos", "Klaipėdos", "Žvejų", "Perkūno", "Mėgėjų", "Šaltupys".

Rudi alaus "bambaliai" patvoriuose taip pat iškalbingai tyli. Mėgiamiausias tarpuvarčių gėrimas – spirituotas alus. Dažniausia 9–9,5 laipsnių stiprumo, "Žaibo", "Vilko" ar panašiai. "Bambalio tūris – nuo 2 iki 5 litrų, kaina – nuo 5 iki 10 litų. Sutikime – tikrai nebrangu už tokią kainą pavirsti paršu.

Šio tūkstantmečio pačioje pradžioje (arba ano pačioje pabaigoje) buvo populiarus nuo Rusijos pusės vežamas kažkoks skaidrus skystalas, kurio už prieinamą kainą būdavo galima nusipirkti garažynuose ar pas "babusias". Žinovai tvirtindavo, kad tai būdavo "padielka", kažkokio spirito skiedalas. Buteliai turėdavo degtinės etiketes ir banderoles, kokybiškai atspausdintas Šiaulių spaustuvėje. Žinovai vyriškai šypsodavosi, nes jo prisigėręs ilgai raugėdavai mazutu. Boboms to nesuprasti.

Parengė Oksana Laurutytė

Apie gėrimus-iškrypėlius ir jų gėrėjus

Sulaukęs pasiūlymo išleisti papildomą knygos "Nuo mamutų iki cepelinų" leidimą, šiaulietis knygos autorius Vilius Puronas nusprendė knygą papildyti "baisiai mokslišku darbu apie specifinę gastronominės kultūros aklavietę, likusią vien miglotuose atsiminimuose", - t. y. apie įvairius gėralus: "džindžę", "šamarlaką", "anodiją", "dustą" ir juos vartojusius asmenis, kurie, anot autoriaus, "seniai nusprogo ir, velnių makaluojami, vartosi pragaro katiluose, palikę tuščias vietas rojuje mums – doriesiems".

"Kai kurie žmonės yra džinai. Ypač - atidarius butelį", - pokštauja Vilius Puronas.

"Džindžė" ("džindžas")

Šiuo paniekinamu, pasak V. Purono, vardu vadinta pigi, nekokybiška savo darbo degtinė. Jos vartotojas – "džindžininkas". Šiauliuose prie N. Chruščiovo "džindžė" vadinosi "čiombė", nors "džindžė" liko Kalniuke, o "čiombė" – Šimšėje.

Bene šimtmečio senumo "džindžės" pavadinimas ilgam prilipo. Visus mėlynanosius, girtuoklius, pijokus, bomžus ir kitokius vien juridiškai mums lygius piliečius vadindavome "džindžininkais", nesvarbu, ar jie savo gamybos, ar valstybinę degtinę pliūrindavo, "rašalą" ar pilstuką kaukolinį gerdavo, politūrą ar "dustą".

"Šamarlakas"

Pokario Lietuvos kaimuose "šamarliaku" vadindavo įvairaus pobūdžio neaiškios kilmės bjauraus skonio skystį, dažniausiai paslapčiomis išvarvintą tvarte ar pakrūmėje. Atrodo, kad šis gėralo atsiradimas buvo tiesiogiai susijęs su nacių okupacija, su karo nepritekliais. Vidurio Lietuvoje, aukštaičiuose, jam priskirdavo ir savidirbį alų, skubos tvarka gaminamą iš visokio marmalo, Vakarų Lietuvoje, žemaičiuose, garsėjo "šiūpelinė", varoma iš bet ko, kas pasitaikė – burokų, grūdų, bulvių, cukrinių runkelių ar... išviečių...

"Šiūpelinė" – kodėl toks pavadinimas? Pasirodo, pavadinime glūdi dalis cheminės ir technologinės išminties. Buvo patirta, kad karo metais mielės daug kainuoja, o be jų sunkiai broga rūgsta. Pasemdavo š... su šiūpeliu ir naudodavo kaip katalizatorių rūgimui paspartinti. "Ar taip buvo iš tiesų – nebandžiau, nes tuomet pyplys buvau, bet kas bandė – ir po to gyveno", - sako V. Puronas.

"Šamarlakas" – šis nekilnus gėrimas dažnai buvo minimas pokariu. Beje, panevėžietiškoje transkripcijoje jis skambėjo kiečiau – "šamarlakas". Pokariu taip ir sakydavo – "laka visokį šamarlaką". Šiai bjaurasčiai buvo priskiriama ir politūra.

"Samagonas"

"Samagonas" - naminė, naminukė, krūminė, ruginukė ir pan. – nelegali savos gamybos degtinė. O kokia daugybė jos atmainų! Skanių, skirtų dovanoms, kyšiams, dukters vestuvėms, ir kokčių, skirtų pijokams. Įtariu, kad ir minėta "džindžė" ar "šamarlakas" – tai samagono giminių vardai.

Vokiečiams samagonas nepatiko labiau, nei kitiems. "Samagono" varymas buvo griežtai uždraustas, įvestos maisto kortelės, gėrimų parduotuvės užsidarė. Net tuomet, kai viskas buvo skirta frontui, kai nebebuvo kuo kirminą numarinti, žmonės nemiegojo. Ta proga lietuviška spauda rašė prasmingas mintis ir teisingus samprotavimus: "Nuo pirmojo karo rudens prasidėjo masinis degtinės varymas visuose Lietuvos užkampiuose ir tuo pasikartojo ta pati istorija, kuri buvo ano pasaulinio karo metu, kai naminės degtinės gamintojai ir spekuliantai, norėdami daugiau uždirbti, varė degtinę. Jai "pastiprinti" dėjo muilo akmenį ir tuo būdu daug žmonių sunkiose kančiose nusiuntė į aną pasaulį. Net karo metais jiems svarbu pralobti savo tautos sąskaiton bet kuria kaina, tad degtindariai yra tikri savo tautos nuodytojai. Šiuo metu daugybė eilė žmonių mirė ar apako nuo namuose pagamintos degtinės nuodų."

Civilinė vokiečių valdžia 1942 metų pabaigoje išleido drakonišką įstatymą – degtindarius šaudys, o jei degtindaris – ūkininkas, tai iš jo šeimos dar ir ūkį atims. Draudė, baudė, bet samagoną varėme, nepaisydami pavojų. Ir prie Hitlerio, ir prie Stalino.

Buvę tremtiniai mini tokio Sirvydo pasakojimus: "Ak, kaip man dabar gera Sibire! Juk jei nebūčiau išvežtas, būčiau prasigėręs iki mirties. Dieną skrebus girdau, naktį – miškinius. Taip ir neišsiblaivėdavau. O juk būdavo, kad viename kambaryje stribai geria, o kitame kambaryje su paruoštais automatais prie stalo sėdi miškiniai. Tyli, bijo sukrebždėti. Labai baisu būdavo. Dabar barakuose gyventi vienas malonumas – nebereikia gerti..."

Degtindaris – liaudies priešas

Dori tarybiniai žmonės pranešė milicijai – Vinkšnėnų miške rūksta įtartinas dūmelis, ar tik ne degtindaris? Nuvažiuoja milicininkai, savo tarnybinį moskvičių pastato krūmuose atokiau, o patys atsargiai prisiartina prie to įtartino dūmelio. Iš tiesų - rūksta degtinės varymo prietaisas, velnio lašai kapsi į statinę, o šeimininko nėra. "Jei nėra, tai bus, – susižvalgė tvarkos saugotojai. – "Pasislėpkime ir palaukime paukštelio." Laukia. Aparatas kapsi, statinė pilnėja, laikas bėga. Už geros valandos laukymėje pasirodo atsargus senukas, nešinas dviem tuščiais kibirais. Milicininkai jį capt! Nuvežė į skyrių, įkliuvo degtindaris su visais įkalčiais. "Tai ką, seni, liaudį nuodiji? Geriau pats viską aprašyk, kaip buvo. Še popieriaus, kotelį. Rašyk." Guvus senukas pamirkė plunksną į valdišką violetinį rašalą ir ėmė negrabiai keverzoti: "Aš given pamiškė. Regiu – dūmai kyl. Misliju – gaisrs. Pajėmiau du viedru gesint. Ateinu, o ten du milicininkai samagoną vara..."

 Politūra

Politūra – baigiantis nunykti žodis, o "politūrščikas" – dar labiau. Anais laikais spiritinė politūra atliko medžio lako funkciją, buvo gausiai naudojama spalvai ir blizgesiui baldų, kirvakočių, net sienlaikraščiams. Tas skystis buvo geltonos gintarinės spalvos, skaniai kvepėjo spygliuočių mišku ir, žinoma, spiritu.

Nuolatiniams politūros gėrėjams pamėlynuodavo nosys, todėl "politūrščikus" nesunkiai būdavo galima atpažinti minioje. Tiesa, teko sutikti amžininkų, kurie vis dar abejoja dėl spalvos. Jų manymu – tai mastymo štampas ar dailininkų išmislas. Mat kai kuriems nosys nepamėlynuodavo, o paraudonuodavo. To gėrimo mėgėjus liaudis pravardžiuodavo "politūrščikais", net draugiškuose teismuose svarstydavo.

Anodija

Anodija buvo žinoma ne visoje Lietuvoje, tik Panemunėje, taip pat Vidurio Lietuvoje, turėjusioje gerus ryšius su Prūsija. Tiek prie caro, tiek Smetonos laikais anodija buvo įprastas dalykas, kurį pristatydavo kontrabandininkai. Patogus dalykas – skystis svaigindavo kaip spiritas, o išsiblaivius nebūdavo jokių pasekmių, nei galvos skaudėdavo, nei ant posūkio užnešdavo. Pažymėtina, kad didesnė Lietuvos dalis nežinojo anodijos ir jos teikiamų malonumų.

Populiarioje kalboje anodija – tai greitai garuojantis spiritas. Liaudyje dažnai buvo sakoma, kad tai – "čigonų gėrimas". Mat anksčiau, kad turguje parduodamas arklys būtų "strainas", jam į ausį įvarvindavo anodijos. Ristūnas nenustygdavo vietoje, trypdavo, prunkšdavo. Jei nepatyręs pirkėjas jį nusipirkdavo, tai po kurio laiko, kai anodija išgaruodavo, gyvulys tapdavo normaliu pagyvenusiu pensininku, artimu patarlei: "Teoriškai - arklys, praktiškai – nesikelia."

"Dustas"

Pokaris buvo turtingas naminio alaus atmainomis. Gyvenimas išmokė tą pliuralą gaminti iš bet ko, svarbu, kad būtų girtuoklių. Šalia Panevėžio buvęs cukraus fabrikas gausiai teikė cukrinių runkelių, kuriuos darbštesni žmonės tiesiog maišiukais parsinešdavo "iš geležinkelio". Kas iš pokario panevėžiečių negirdėjo apie "dustą" – panevėžietiško alaus rūšį? Per porą valandų jis ir išrūgdavo, ir dar porą pijokėlių iš koto išversdavo. Kad būtų "macnesnis", į jį džiovintų rupūžių arba dusto (DDT miltelių vabzdžiams nuodyti) dėdavo, todėl tas gėralas ir vadindavosi "dustu". Toks bloznas balkšvas skystimėlis, tarsi runkelių nuoviras pienu užbalintas. Kiekvienas miesto rajonas turėjo savo dustininkus, kurių nekentė valdžia ir girtuoklių žmonos.

Dustininkė

Šermukšnių gatvės dustininkė buvo Daugelienė. Turėjo ji trobelę ant kalno, į kurią rinkdavosi apylinkių girtuokliai. Jei šalia stovėdavo vienas ar keli gruzóvikai (sunkvežimiai), reiškia, yra šviežio "dusto", o šoferiai viduje laka. Mano dėdė Juozas (pravardžiuojamas Ciorka) irgi buvo šoferis, todėl kartu su tokiu pat draugu Ladzia buvo dažnas tos landynės lankytojas. Grįždavo namo svyruodamas, garsiai dainuodamas, kepurė ant pakaušio. Mama (mano senelė) ašaringai olbydavo, kai kada su kočėlu per kuprą užtvodavo. Išsiblaivęs Juozas papasakodavo, kokie malonumai pas tą Daugelienę būdavo.

Žmonės linksmai pasakodavo, kaip Daugelienė apgavo apylinkės inspektorių. Ji rėčkoje ruošė dustą, kai pamatė į kiemą įeinantį milicininką. Daug negalvodama ji nusiplėšė andarokus, kliunkt ir sėdi rėčkoje. Įėjęs inspektorius išvertė akis: maudosi boba, plikus papus dangsto ir žviegia kaip skerdžiama. Vargšas milicininkas tik panosėje sumurmėjo ir išbrazdėjo laukan. Žinoma, suputo, išlakė pijokai tą dustą, kuriame Daugelienė savo griešną kūną mazgojo. Negi išpilsi? Dar skaniau!

 "Górgelis"

Liko miglotas atsiminimas apie kitą alaus sričiai priskiriamą svaigalą-marmalą. Pigų ir gražiai verčiantį iš koto. Gamyba genialiai paprasta – ant ištuštinto "dusto" liekanų, tirščių ir rupūžių, buvo užpilama vandens ir degtinės pagal skonį, sumaišoma, perkošiama...

Etilo ir metilo spiritas

Medicininis spiritas. Be pavojaus buvo geriamas tik medicininis spiritas, kai kada vadinamas "geriamuoju spiritu", gaminamu iš bulvių. Jis turėjo bene 76° stiprumo ir degdavo mėlyna permatoma liepsnele. Dabartine samprata – ekologiškas ir nepavojingas.

Techninis spiritas. Kita spirito atmaina – denatūratas. Tam, kad gėrikai nesumaišytų, pramonė jį dažydavo, dažniausia – žydru atspalviu. Jis taip pat degė, bet vadinosi "denatūratu", "medžio spiritu", "metilo spiritu". Buvo šnekama, kad tas metilas ir darė tą skystį nuodingą ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai. Nuo jo buvo galima pakratyti kojas, todėl jį gerdavo tik tvirtos dvasios žmonės.

Kraugerys Frenkelis

Smetonos laikais Šiaulių Ch. Frenkelio fabrike daug neteisybės patyrė paprasti darbo žmonės, proletariatas. Grupė tokių žmonių sandėlyje tarp odų ir chemikalų užuodė statinaitę spirito. Be žodžių supratę vienas kitą, ją pridengė senu maišu, o pietų pertraukos metu, kai meistras nusisuko, gražiai atkimšo volę, prisileido po puodelį, kitą ir išgėrė vienas į kito sveikatą. O, bjaurybė! Pasirodo, ten buvo metilo spiritas. Netrukus visi šeši nusprogo. Patikslinu, nusprogo vienas, o penki apako. Žmonos ir vaikučiai verkia, vaje, koks graudus vaizdas! Baisi neteisybė – šeimos maitintojas kapitalisto fabrike sveikatą prarado, visam gyvenimui neregiu tapo, o išnaudotojas Ch. Frenkelis dar šaiposi. Našlėms sumokėjęs už visą darbo dieną, apsimetė geručiu, kad, girdi, iš algų neišskaičiavo išgertų nuodų kainos. Manau, kad tai buvo lašas, perpildęs liaudies kantrybės taurę. Kaip po to neišeiti į gatves gegužės pirmąją – tarptautinę proletarinio solidarumo šventę, kaip po raudonomis vėliavomis nepakovoti už šviesesnį rytojų?

Skruzdžių spiritas

Paskutinį sovietmečio penkmetį jis tapo labai madingas ir patogus. Tai būdavo maži buteliukai su spirituotu skysčiu nuo reumato. Jų būdavo galima nusipirkti vaistinėse, tuščių nemažai būdavo primėtyta tarpuvartėse, užkaboriuose. Spėjama, kad prie jo paplitimo prisidėjo garsusis M. Gorbačiovo antialkoholinis įstatymas, vienu metu suvėlęs harmoningą pilstukų ir "rašalų" sistemą – kur dėsis bėdžiai?

(Bus daugiau)

Parengė Oksana Laurutytė


Žvelgaičio piliakalnis atskleidžia istorijos paslaptis

Svajūnas SABALIAUSKAS

Šiaulių "Aušros" muziejaus archeologas Ernestas Vasiliauskas su studentais, atliekančiais praktiką, kasinėjo Žagarės Žvelgaičio piliakalnį. Nors buvo kasinėjama tik itin nedidelė teritorija, rasta nemažai istoriškai vertingų radinių. Taip pat galima teigti, jog legendomis apipintas piliakalnis netenka kai kurių savo mitų. Vienas jų, jog ant šio piliakalnio stovėjo lietuvių kunigaikščio pilis. Radiniai byloja, jog ant šio piliakalnio stovėjo ne lietuvių, o vokiečių pilis.

Archeologo Ernesto Vasiliausko vadovaujami studentai grąžina piliakalniui piliakalnio vardą ir paneigia legendas, jog čia stovėjo lietuvių kunigaikščio Žvelgaičio pilis.

- Kodėl buvo pasirinkta kasinėti šioje vietoje? Kokie buvo paruošiamieji darbai?

- Vieta pasirinkta atsitiktinai. Norėjosi, kad studentai susipažintų su tikrąja archeologija. Pirmą kartą piliakalnis kastas 1956 metais. Kasinėjo tuometis Šiaulių "Aušros" muziejaus vadovas, pagal kilmę žagarietis, Julius Naudužas, bet neparašė ataskaitos. 1999 metais buvo kastas trijų kvadratinių metrų bandomasis šurfas.

Kadangi ataskaitos nebuvo, šis piliakalnis "kabėjo" ore. "Lietuvos piliakalnių atlaso" pirmajame tome, išleistame 2005 metais, netgi abejojama šio piliakalnio piliakalniškumu. Rašoma, kad tai galėjo būti tik įtvirtinta gyvenvietė, todėl buvo nuspręsta vieną kartą išsiaiškinti, ar tai tikrai yra piliakalnis ir atrasti Juliaus Naudužo perkasą.

Vytautas Vaitkus, buvęs Joniškio rajono "Tarybinio balso" fotokorespondentas, tą vietą maždaug nurodė. Perkasus dalį šiauriniame krašte tikriausiai aptikome J. Naudužo perkasą.

- Kodėl buvo abejojama dėl piliakalnio?

- Jis neturi baltiškam piliakalniui būdingų bruožų, kaip, tarkim, Raktuvės ar Bubių piliakalnis. Atrodo, kaip per daug lengvai "paimamas" objektas. Manyta, kad tai – įtvirtinta dvarvietė, o dabartinis kalno vaizdas suformuotas tik XVI–XVII amžiuje.

- Išsiaiškinote? Tai piliakalnis, ar įtvirtinta dvarvietė?

- Kad tai piliakalnis – patvirtinta, nes čia aptikta XIII amžiaus antrosios pusės radinių. O vėliau čia buvo senosios Žagarės dvarvietė. Radome penkis arbaletus, ledo pasagėles. Arbaletai - kryžiuočių, arba Livonijos ordino palikimas. Ledo pasagėles jie įkaldavo žirgui į kanopas, kad žiemą per upes būtų lengviau keliauti. Tokių ledo pasagėlių labai daug randama Livonijos pilyse.

Vieną tokią pasagėlę 2007 metais suradome Kalnelio piliakalnyje, arba Sidabrės pilies vietoje.

Žvelgaičio piliakalnyje dar suradome kalavijo buoželę. Suradome ir buities fragmentų, tai – peiliukai ir moteriški papuošalai: segės, ornamentuotas kryželis, žvangučiai nuo kaklo vėrinio. Tai – tipiškas XIII amžiaus pabaigos moteriškų papuošalų komplektas.

Mes tyrinėjome tik labai nedidelį plotą – 50 kvadratinių metrų, negalima sakyti, kad radome įtvirtinimus. Atidengta metro pločio akmenų eilė bylotų, jog tai – gynybinės vidinės sienos dalis. Tai patvirtinti reikėtų daugiau perkasų. Šie akmenys turėtų būti XIII amžiaus, nes XVII amžiuje tokių konstrukcijų nebenaudojo.

Kad buvo piliakalnis, yra ir išorinių bruožų: statūs 45 laipsnių šlaitai, gynybiniai griovia, kurių vienas labai gerai matomas nuo miestelio pusės. Apie piliakalnį liudija ir pylimo likučiai, nors jie netipiški baltiškiems pylimams, yra labai žemi, vos vienas metras.

- Kokių naujų faktų sužinojote apie senąją dvarvietę?

- Radome krosnį, bet tikriausiai ją tyrinėjo J. Naudužas, nes nurinkti kokliai, jų priversta vienoje vietoje. Radome grindis, taip pat XVI amžiaus žiedą, spynelę, peiliuką, langų vyrius, akmens masės bokalo liekanas, stiklinių indų, kaltines vinis, langų stiklų. Dalis jų – vitražiniai, XVII–XVIII amžiaus monetų.

    

Archeologinių kasinėjimų metu surasti XIII amžiaus arbaletai, ornamentuotas kryželis, moteriški papuošalai.

Jurgitos RUŠKYTĖS nuotr.

- Legenda byloja, kad ant šio piliakalnio Lietuvos kunigaikštis Žvelgaitis buvo pasistatęs pilį. Tai tiesa, ar tik graži legenda?

- Žmonės lankė kasinėjimo vietą. Vieni sakė, kad pilis buvo ten, kur dabar auga ąžuolas. Lietuvių kunigaikštis Žvelgaitis minimas Henriko Latvio kronikoje 1205 ir 1208 metais. Kontekstas toks: su žiemgalių kunigaikščiu Viestartu, kurio rezidencija Tervetėje, Žvelgaitį siejo nedraugiški santykiai. Viestartas kreipėsi į kalavijuočių ordiną, kad jis padėtų kovoti su Žvelgaičiu. Apie 1208 metus Žvelgaičio kariuomenė buvo sumušta. Jiems nukirto galvas ir parsivežė į Žiemgalą. Rašoma, kad lietuviai tas galvas išsipirkinėjo, o penkiasdešimt moterų, kaip rašoma kronikose, sužinojusios, kad jų vyrai neteko galvų, nusižudė. Kur tai įvyko, nėra žinoma, nes Henriko Latvio kronikoje minimos dvi vietos – Tervetė ir Mežotne. Iš Šiaurės Lietuvos nei Upytė, nei Šiauliai neminimi. Tad Žvelgaitis vėl "pakimba" ore.

XIX amžiaus antrojoje pusėje prasidėjo romantinės krypties istoriniai tyrimai, kurie buvo gana žemo lygio. Vienas to meto šviesuolių Simonas Daukantas parašė, kad Žvelgaitis buvo Mintaujos ir Žiemgalos valdovas. Šią mintį XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje išplėtojo kraštotyrininkas Petras Mažylis. Jis rašė, kad Žvelgaitis buvo Žiemgalos, Žagarės ir Mintaujos vadovas.

Žeimelio kraštotyrininkas Juozas Šliavas tai "įtvirtina" 1967-69 leidinyje "Kraštotyra" ir rajoniniame leidinyje. Taip Žvelgaičio pilis žmonių sąmonėje "pasistatė" Žagarėje.

- Jei ne Žvelgaičio, tai kieno pilis stovėjo ant piliakalnio?

- Reikia pasižiūrėti į Žagarės istoriją. Raktuvė, be žodžio Žagarė, minima eiliuotoje kronikoje 1272 ir 1289 metais. Paminėjimas susijęs su kovomis. 1272 metais Raktuvė užkariaujama ir tais metais žiemgaliai apsikrikštija. 1289 metais, matydami, jog nebegali apsiginti, savo pilį sudegina ir pasitraukia į Lietuvą.

Žagarė paminėta ne su karyba susijusiuose dokumentuose. 1254 metų Žiemgalos dalybos dokumente, Žiemgala dalijama į tris lygias dalis. Viena atitenka ordinui, antra - Rygos arkivyskupui ir Rygos kapitulai. Žagarė atitenka Rygos arkivyskupui kartu su Sirene.

1271 metų rugpjūčio 27 dienos sutartyje tarp Ordino magistro Valterio iš Nordekos ir Rygos arkivyskupo rašoma: jei Ordinas pastatys pilį Žagarėje arba Sirenej, jam atiteks ta žemė.

Tikriausiai pilis ir buvo pastatyta Žagarėje, tai bylotų radiniai, rasti piliakalnyje. Galima spėti, kad pilis buvo naudota ir antrąjį kartą užkariaujant Žiemgalą 1272 metais. Ir ji galėjo egzistuoti iki didžiojo Žiemgalių sukilimo 1279 metais.

Taip patvirtina ne tik radiniai, kurie yra ne baltiškos kilmės, bet ir piliakalnio forma: keturkampis, tiksliau, trapecija, su grioviais ir terasomis. Baltai mėgsta ovalo formą, o pylimas - gale, su grioviu.

Vokiečių medinės pilys buvo statomos kaip laikini pastatai. Čia taip pat turėjo stovėti medinė pilis. Ordino politika buvo tokia - norint įsisavinti naujas žemes, reikėjo pristatyti pilių.

Kada pilis sunyko, sunku pasakyti. Pernai tyrinėjome pylimo papėdės gyvenvietę. Radiokarbono būdu nustatėme, kad židinys su girnapuse ir puodu - 1410-1455 metų. Tai mus vėl perkelia į laikus po Žalgirio mūšio, kai 1426 metais vyko sienų koregavimas tarp Livonijos ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės. Nuo Joniškio iki Akmenės 40 kilometrų tikslinta siena, ir Žagarė atiteko Livonijos ordinui.

Tik XV amžiaus pabaigoje, XVI amžiaus pradžioje siena "pastumta" į Šiaurę.

Šiauliuose - pirmasis "blusų" turgus

Alvydas JANUŠEVIČIUS

"Blusų" turgumi vadinamas toks kultūrinis reiškinys, kai pardavinėjami sendaikčiai arba jau nebereikalingi, tačiau dar naudotini daiktai. Šiaulių Kaštonų alėjoje įvyko pirmasis toks "blusų" turgus, kuriame prekeivių susirinko dar negausiai, tačiau siūlomų prekių asortimentas traukė praeivių dėmesį.

Pirmasis bandymas

Olandijoje "blusturgiai" tokie populiarūs, kad primena miestelių šventes. Žmonės išeina į gatves atsikratyti nereikalingų daiktų ir dar daugiau jų parsinešti į namus. Visur groja muzika. Žmonės linksmai bendrauja.

Pirmojo Šiauliuose blusų turgaus organizatorės Kristina Šapytė ir Guoda Svirskytė - nieko bendro su verslu neturintys žmonės. Jos baigusios filologijos studijas, tačiau jau nemažai matė pasaulio.

"Daug kur Europoje yra panašūs turgūs. Žmonės atneša parduoti arba iškeisti jiems nebereikalingus daiktus. Tuo pačiu surengia sau šventę. Jei metus daikto nenaudojai, tai jis tau nebereikalingas", - sako Kristina.

"Šiauliuose to dar nebuvo, kituose miestuose jau senokai žmonės gali parduoti arba iškeisti nebereikalingus daiktus. Juk čia galima labai pigiai įsigyti tai, apie ką, galbūt, svajojai", - tvirtina Guoda.


 

Šiaulietis kolekcininkas Leonas atnešė parduoti kareiviškų ženkliukų.

 

Lukrecija ir Gerda nusprendė atsikratyti nebenaudojamų žaislų.

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Margas pasirinkimas

Šiaulietis kolekcininkas Leonas atnešė parduoti kareiviškų ženkliukų. Tarp jo prekių buvo pistoleto "Makarov" dėklų ir net Insbruko olimpinių žaidynių simbolikos. "Jei daiktas senas ir įdomus, aš jį nupirksiu, nesvarbu, kad ženkliukais daugiausia užsiimu", - sako Leonas.

Šis kolekcininkas turi kelias dešimtis laikrodžių, tačiau jų niekada neparduos. O ir vaikams bei anūkams paliks be teisės parduoti.

Blusų turguje buvo ir dar keletas kolekcionierių, kurie turėjo tarybinių kareiviškų ženkliukų. Ant Juozo prekystalio buvo keletas senoviškų laikrodžių. Visi kruopščiai išvalyti, sutaisyti ir veikiantys. Tai ne tik Juozo laisvalaikis, bet ir gyvenimo būdas.

Arvydas pardavinėjo ant sienų kabinamas dekoratyvines lėkštes iš viso pasaulio, medines skulptūrėles. Pagal jų išvaizdą galima spėti, kokioje šalyje suvenyras pagamintas. Arvydas sako, kad įvairiaspalvėmis lėkštėmis dabar ypatingai mėgsta puošti virtuves vokiečiai. Yra net specialios lentynos joms.

Česlovas pardavinėjo senovinius atvirukus apie Šiaulius, žalvarines skulptūrėles. Česlovas kolekcionuoja varpelius, tačiau jais "blusų" turguje neprekiavo - per daug mieli širdžiai.

Vienuolikmetės mergaitės Lukrecija ir Gerda nusprendė atsikratyti nebenaudojamų žaislų. Gerda atsisakė senų pliušinukų, o Lukrecija - "litlių". Tai dar gana madingi žaislai - gyvūnėliai su didelėmis akimis ir kretančiomis galvomis. Kodėl ji jų atsisako? "Jau reikia knygoms atlaisvinti vietos lentynose", - sako Lukrecija, "litlius" pardavinėjanti už pusę kainos.

Šiauliečių menininkų desantas Kuldygoje

Arūnas UOGINTAS

Tie, kurie liepos 17 d. važiavo pro Latvijos miestą Kuldygą, galėjo pagalvoti, kodėl būtent čia persikėlė dauglis vasarotojų nuo Baltijos jūros paplūdimių. Vasarotojų, kurie savo kurortiniais, saulės "nugludintais" kūnais, tiesiog nuklojo vieno seniausių Latvijos miesto, garsėjančio pavasarine žuvų migracija per Ventos slenksčius, paplūdimius. Kasmet balandį iš jūros aukštyn upe plaukia dideli žiobrių būriai į tik jiems vieniems žinomas neršto vietas. Deja, ties Kuldyga šioms atkaklioms žuvims tenka įveikti plačiausius Europoje (apie 270 m.) upės slenksčius...

Redos ir Arūno Uogintų "Archeologų" performansų grupės spektaklio "Žymėjimas" fragmentas.

Virginijaus KINČINAIČIO nuotr.

Penki Šiaulių menininkų projektai

Kažkada savo garsiose humoro laidose aktorius Rolandas Kazlas bandė atsakyti į klausimą, kas Lietuvos žmones vasarą per pačius karščius tiesiog verčia grūstis Palangos, Šventosios, Klaipėdos paplūdimiuose. Jis rado atsakymą, kad mes, nepaisydami įvairiausių nepatogumų, lyg lašišos ar žiobriai tokiu būdu sugrįžtame uliavoti į savo tėvų ir senelių vasaros "nerštavietes"...

Sudėtingą uždavinį sprendė Latvijos miesto Kuldygos kultūros darbuotojai, bandydami nuo ketvirtadienio iki sekmadienio šį tingų, tūkstantinį poilsiaujančių žmonių srautą sukviesti į didelę miesto šventę, sudomindami juos gana plačia pramogų, kultūrinių renginių programa, kurioje tilpo ir penki Šiaulių menininkų projektai.

Čia buvo eksponuotos Broniaus Rudžio "Eitynės Kalno gatvėje" ir Jurgos Sutkutės "Kabura" instaliacijos, Geistės Kinčinaitytės fotografijų paroda ir Andriaus Grigalaičio videoprojekcijos ant namų fasadų. Miesto aikštėje buvo rodomas Redos ir Arūno Uogintų "Archeologų" performansų grupės spektaklis "Žymėjimas" su ugnimi ir muzika.

Šio miesto įvairių istorijos laikotarpių architektūra ir viešosios erdvės tinka šiuolaikinio meno ekspozicijoms, gal dėl to jau minėtų autorių darbai buvo kabinami tiesiog ant medinių namų sienų. B. Rudys iš medžio plokščių išpjautus maždaug dviejų metrų aukščio kojos formos objektus eksponavo pievoje pakeliui į kalną, taip sukurdamas miesto erdvei tinkančią meninę kompoziciją.

Kontrastingos Geistės Kinčinaitytės fotonuotraukos ir Andriaus Grigalaičio videoinstaliacijos naktį ant senamiesčio namų fasadų sulaukė didelio gerbėjų susidomėjimo. Manau, kad meno kūrinių pastebimumas ar ryškumas yra nuolatinė žiūrovo ir menininko diskusija, tačiau yra problema, kad pastaruoju metu ir konkrečiais meno kūriniais mažai domimasi, o ir pats žodis "kultūra" jau dažnai asocijuojasi su pramogų, pasilinksminimo sąvokomis, netgi populiariuose interneto žinių portaluose tokio žodžio nėra net nuorodose...

Performansas - su ugnimi ir vandeniu

Ryškumo, efekto siekdama mūsų – "Archeologų" – performansų grupė sulaukė vakaro. Paprastai, kai performansą atliekame lauke, pati vietove keičia pasirodymo scenarijų, nors iš anksto aptariame tam tikrą mizanscenų seką. "Archeologų" grupės pasirodymų koncepcija susiformavo po 2008 metų performanso "Wake – up Frenkeli" metu. Siužetą, mizanscenas spektaklyje kuria kelios tarpusavyje "konfliktuojančios" personažų grupės – tai "kelių" darbininkai su "Krokodilų" kaukėmis, (Arūnas ir Ignas Uogintai), kurie nuolat kažką dirba, lieja statybines plytas, kala perspėjamuosius ženklus. Šiame pasirodyme jie ryškia ugnimi degino virves.

Kita keista kostiuminė berankių merginų vaidilučių grupė - su ką tik iš pievos gėlių nupintais vainikėliais (aktorės: Milda Mineikytė, Lina Jankauskaitė ir menininkė Reda Uogintienė). Jos lyg išmestos iš kažkokios virtualios, teatrinės erdvės į realią situaciją, kurioje vos pritampa ir atlieka keistus judesius. O kokius ypatingus judesius čia gali atlikti, jei kostiume nėra rankovių? Šiame performanse polietileniniuose maišeliuose sukauptu vandeniu jos beviltiškai bandė gesinti ugnį...

Dar vienas personažas - "Besmegenis"( Povilas Uogintas), vasarą visada keistai atrodantis, tarytum koks valdininkas ar biurokratas, dažnai imasi iniciatyvos, bando "įvesti tvarką" – gali imti ir užsukti pusės metro skersmens veržlę ant didelio varžto ir sakyti kalbą spaudos konferencijoje... Šiame pasirodyme varžto užsukimo ceremoniją – "Žymėjimą" – jis atliko kartu su "Mergele" (aktorė Dovilė Stankutė), kuri lyg beviltiško stebuklo metafora ar vaiduokliška vizija, vis pasirodo mūsų gatvės spektakliuose neįprastoje šviesoje ar ypatingoje vietoje.

Menininkų invazija - "Meno nerštas"

Galima sakyti, kad "Archeologų" muzikos kūrėjai nuolatiniai, nes nuo 1996 metų muzikines interpretacijas pasirodymams kuria BIX būgnininkai. Šiame gatvės spektaklyje Aurimas Povilaitis pabandė amžiną grupės partnerį Gintą Gascevičių pakeisti savo sūnumi Jokūbu. Buvo labai įdomu, kad berniukas tokioje neįprastoje aplinkoje nepasimetė ir deramai asistavo tėvui... 2008 metais prie muzikantų kompanijos prisijungė tapytojas iš Dusetų Eugenijus Raugas, savitai grojantis armonika. Čia, Kuldygoje, jis turėjo galimybę ir dainuoti, ir groti savo keistas muzikines kompozicijas...

Ši Lietuvos menininkų "invazija" Kuldygoje - tai "Meno nerštu" pavadintas bendras Latvijos ir Lietuvos (Kuldygos kultūros centro ir Šiaulių dailės galerijos) kultūros vadybininkų rezultatas, kuriam buvo skirta Europos Sąjungos projekto "Bringing neighbours closer" lėšų.

Vis daugiau ir daugiau žmonių ieško atgaivos profesionalioje muzikoje, mene, tikėdamiesi naujų pojūčių, meninės raiškos kokybės. Tikėkimės, kad profesionalios kultūros inkliuzai, tokie kaip "Meno nerštas", nors ir kurortiniame gyvenime bus labiau pastebimi ir pageidaujami, o ne vien tik atskirų žmonių - vadybininkų, nors ir labai aktyvių, pavienės iniciatyvos. Tikėkimės, kad šio meninio projekto pavadinime paralelių turinti anksčiau aktoriaus Rolando Kazlo minėta metafora apie tėvų ir senelių vasaros "nerštavietes", primins ne vien tik puotas, bet ir pasikartojančią kokybišką meninę raišką...

"Išsaugoti namai miesteliams suteikia pridėtinę vertę"

Svajūnas SABALIAUSKAS

Keliaudamas po Jungtinę Karalystę su bičiuliais aplankiau ir Broseley, mažą miestelį, kuriame gyvena didelis Lietuvos draugas Mel’as Mars’as. Anksčiau Mel’as dėstytojavo universitete, degė keraminius dirbinius. Dabar jis atstato senovinius namus, turinčius istorinę vertę.

Šį pramonininko John‘o Wilkinson‘o 1763 metais statytą namą Mel‘as Mars‘as išsaugojo nuo sunykimo jį restauruodamas. Dabar – tai jo šeimos namas.

Apsigyvenau pramonininko John‘o Wilkinson‘o 1763 metais statytame name. Sunku buvo patikėti, kad jį prieš kelerius metus iš griūvėsių atstatė Mel‘as su komanda. Su Mel‘u kalbėjomės apie pirmuosius įspūdžius Lietuvoje, Jungtinės Karalystės paramą kultūrai, menininko gyvenimą.

- Jūsų šaknys Lietuvoje. Kada pirmą kartą pamatėte savo protėvių tėvynę?

- 1996 metais atvykau į tarptautinį keramikų simpoziumą, kuris vyksta Panevėžyje. Buvau vienas iš organizatorių. Kai Lietuva nebuvo Europos Sąjungos narė, reikėdavo žmonių iš užsienio, kad simpoziumai gautų finansavimą iš tarptautinių fondų. Taip pat dalyvavau projekte, kad Lietuvos aukštasis mokslas atitiktų Europos standartus, tai buvo vienas iš mano, universiteto atstovo, darbų.

Mano seneliai iš tėvo pusės yra kilę iš Kauno gubernijos. 1890 metais jie bėgo nuo carinės Rusijos pogromų. Mano tėvas jau gimė Mančesteryje. Gaila, kad savo senelio neteko pažinti.

Kai pirmą kartą atvažiavau, pamačiau, kad Lietuva – žemės ūkio šalis. Mačiau, kad nors žmonės persikėlė iš kaimų į miestus, bet vis dar tęsia žemės ūkio tradicijas - net miesto centre augina daržoves.

Sutikti lietuviai – itin draugiški žmonės. Mielai priimantys užsieniečius ir naujas idėjas. Atsimenu, kad pirmaisiais kartais mane nustebino, jog Lietuvoje labai mažai automobilių. Net Vilniuje galėjai eiti skersai gatve nebijodamas, kad automobilis tave nutrenks (juokiasi – aut. past.)

- Lietuvoje ne vienas menininkas skundžiasi, jog iš meno nepragyvensi. Ar Jungtinėje Karalystėje vis dar galima iš meno gyventi?

- Savo pirmąją studiją atidariau 1966 metais ir dvidešimt metų gyvenau vien iš keramikos. Bet dabar viskas pasikeitė drastiškai. Dabar tai būtų itin sunku padaryti. Tuomet baigiau koledžą, po mėnesio atsidariau savo dirbtuves, o po poros mėnesių pradėjau pardavinėti pirmuosius savo dirbinius.

Jungtinėje Karalystėje keramika dažnai traktuojama kaip amatas, o ne kaip menas. Labai sunku atskirti dizaino meną nuo amato. Dažnai pamirštama, kad yra dizainerio, menininko kalba. Tad dabar savo meninį matymą realizuoju restauruodamas senus namus.

Didžiojoje Britanijoje yra problema, kad norima žmones sudėlioti į lentynėles, uždėti jiems etiketes. Nenorėdamas, kad stovėčiau lentynoje su užrašu "puodžius" ar "keramikas", per pastaruosius dešimt metų aš padariau daugiau statydamas ar restauruodamas namus.

Mel‘as Mars‘as myli savo mažą miestelį.

Šiuolaikinė sistema nemoko žmonių meno kalbos. Taip pat neugdomas muzikinės kalbos suvokimas. Dabar tai laikoma antriniais, nesvarbiais dalykais. Manau, kad tai labai didelė klaida.

- Iš darbo universitete išėjote daugiau nei prieš dvidešimt metų, bet žinote, kokia aukštosiose mokyklose situacija? Klausiu todėl, nes kai pakalbi su Lietuvos universitetų dėstytojais, jie skundžiasi, jog į aukštąsias mokyklas ateina nemažai studentų, kurie neturi aiškios motyvacijos.

- Žinoma, kad daug kas pasikeitė per pastaruosius dvidešimt metų. Dabar edukacija matoma tik kaip treniruotė darbui. Net jei studijos pavadintos labai gražiu, sakyčiau, net seksualiu pavadinimu, pavyzdžiui, – media studijos su animacija. Universitetai verčiami į pinigų uždirbimo mašinas, o studentai matomi kaip pajamų šaltinis. Studijos studentui atrodo patrauklios, universitetui neįdomu, ką studentas veiks jas pabaigęs. O studentui atrodo, kad tai "cool" specialybė.

- Iš kur atsirado poreikis restauruoti namus? Kaip atrodė šis namas, kurio kieme sėdime. Sakėte, jog šis pramonininko John‘o Wilkinson‘o 1763 metais statytas namas buvo gana apleistas. Ar nebuvo gaila į jį sudėti nemažai pinigų? O gal prie restauracijos prisidėjo ir valstybė?

- Atsirado galimybė pagerinti senų namų rinką ir aš ja pasinaudojau. Labai norėjau išsaugoti istorinę vertę turinčius pastatus. Tai man buvo didžiulis iššūkis. Išsaugoti namai miesteliams suteikia pridėtinę vertę. Į juos atvažiuoja pasižiūrėti daugiau turistų.

Dabar statau pirmą namą nuo pamatų. Esu atstatęs visiškai sudegusius namus Velse, arklides. Iš viso – apie dvidešimt namų. Kai kuriems reikėjo skirti ne tiek daug laiko ir energijos. Man sekasi, nes turiu subūręs puikią komandą. Sėkmės paslaptis – darbininkus, specialistus laikyti savo šeimos nariais, kartu pietauti. Pavyzdžiui, aš kasdien pats jiems gaminu pietus.

Dabar Jungtinėje Karalystėje statoma daug namų, dažnai nežiūrima, kokios kokybės medžiagos naudojamos. Neįdomūs projektai. Svarbiausia – kuo greičiau parduoti ar išnuomoti.

Man svarbu, kaip žmogus tame name jausis ir kokį pėdsaką jame paliks. Todėl naudoju geriausias medžiagas. Į namus, kuriuos restauravau, galėjau daug mažiau pinigų investuoti.

Šis namas – reikšmingiausias namas Broseley istorijoje. Jis buvo labai prastos būklės. Aš ir mano vaikai nusprendėme, kad reikia nupirkti jį. Atstatėme arklides – keturis atskirus pastatus. Dabar džiaugiuosi, jog miesteliui liks šis istorinis pastatas.

Pasak Mel‘o jis nebegalėtų gyventi vien iš keramikos dirbinių, per kelis dešimtmečius gyvenimas menininkams Jungtinėje Karalystėje pasikeitė.

Svajūno SABALIAUSKO asmeninio archyvo nuotr.

Valstybė per visokias agentūras skyrė pinigų oranžerijai atstatyti, kuri buvo visiškai supuvusi ir sugriuvusi. Valstybė neskiria daug pinigų, ji itin atidžiai renkasi, prie kurių projektų prisidėti. Ir nors labai daug biurokratų valdiškose įstaigose, bet pinigų oranžerijai pavyko gauti (juokiasi – aut. past.). Taip pat valstybė parėmė įėjimo į namą atstatymą.

Reikėjo daug leidimų ir restauruojant pastatą. Ir nors buvo daug tikrintojų ir kitokių "trukdytojų", dabar visi džiaugiasi atrestauruotu namu.

Viską turėjome atstatyti taip, kaip buvo. Ir nors nebūtų reikėję laikytis autentikos, būčiau daręs tą patį. Neįsivaizduoju, kaip į senus pastatus galima įstatyti plastikinius langus. Man patinka šis namas ne tik todėl, kad turi istorinę reikšmę. Gerai, jog jame yra tiek daug erdvės. Kad čia gali atvažiuoti mano draugai ir jiems nebus ankšta.

Vieni miestelio gyventojai galvojo - kam reikia kišti pinigus? Bet daugelis palaikė ir sulaukiau pagalbos. Manau, kad bet kur taip būtų atsitikę, Lietuvoje ar mūsų šalyje. Bet mūsų šalyje yra mentalitetas: esi vietinis ar nesi. Tai gana sudėtinga socialinė situacija. Miestelio senbuviai mane laiko nevietiniu, nes aš čia prieš dvidešimt metų gyventi atvažiavau iš Velso. Jie mane vadina ateiviu (juokiasi – aut. past.).

- Anglai sako: "Mano namai – mano tvirtovė."

- Aš taip nemanau. Mano namai atviri mano draugams.

Karštis šiauliečiams nebuvo pragaištingas

Šiltąjį savaitgalį šiauliečiai prie vandens telkinių elgėsi tvarkingai ir atsargiai.

Savaitgalį paplūdimiai vėl vilios poilsiautojus.

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Lietuvoje ilgąjį savaitgalį nuskendo 10 žmonių. Šiaulių rajone, Eimučių km., Kruojos upėje ištraukta nuskendusi 51-erių metų moteris. Tačiau Šiaulių mieste nebuvo užfiksuota jokių nelaimių.

Vidutis Bikinas, Šiaulių miesto paplūdimių priežiūros ir gelbėjimo darbų tarnybos vadovas, pasakojo, jog praėjusį savaitgalį žmonėms ilsėtis netrukdė jokie incidentai. Poilsiautojus išbaidė tik antradienio popietę prasidėjęs lietus.

Karštis nesutrikdė ir šiauliečių sveikatos, greitosios pagalbos medikams teko tik gaivinti nualpusį Mindaugo karūnavimo dienos minėjimo dalyvį.

Vandens kokybė buvo patikrinta kelias dienas prieš šiltąjį savaitgalį. Tyrimo rezultatai atitiko higienos reikalavimus. Po šventinių dienų sutvarkyti ir paplūdimiai: surinktos šiukšlės, pjaunama žolė.

Meterologai žada karštą ir šį savaitgalį bei įspėja, kad žmonės dėl jo gali jausti diskomfortą.

Vidutinė liepos mėnesio temperatūra Lietuvoje numatoma 2-3°C aukštesnė už vidutinę daugiametę (vidutinė daugiametė 16,7°C); mėnesio kritulių kiekis prognozuojamas mažesnis už vidutinį daugiametį (vidutinis daugiametis 79 mm).

"Etaplius.lt" informacija

Laiškas skrido 1500 kilometrų

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Kai leidžiame helio pripildytus balionus į orą, dažnai pagalvojame, kur jis nuskris. Vokietijoje birželį mėnesį kažkas pabandė surengti tokių balionų varžybas. Vienas jų nusileido Lietuvoje - už 1500 kilometrų nuo paleidimo vietos. Gal tai rekordas?

Linkėjimai iš Vokietijos

Šiaulietis filokartistas Petras Kaminskas į redakciją užsuko nešinas įdomiu radiniu. Jo sūnus, taip pat fotoatvirukų kolekcionierius Artūras Kaminskas, Kelmės rajone, Pabariukų kaime rado ant žemės nukritusį sprogusį balioną su pririštu atvirlaiškiu.

  

Ant atviruko užrašytas adresas ir laiškas tam, kuris jį suras.

Autoriaus nuotr.

 

P. Kaminksas sako, jog tokio atviruko savo kolekcijoje dar neturėjo.

Užrašas ant laiško - vokiškas. Taip pat nurodyti Vokietijos adresai. Laiške rašoma: "Mielas radėjau, šis skraidantis atvirukas išsiųstas, tikiuosi, į ilgą kelionę. Tas, kurio balionas toliausiai nuskris, gaus prizą. Aš mielai ką nors laimėčiau. Radėjas taip pat gali gauti prizą. Todėl prašau šį atviruką su savo adresu atsiųsti kiek įmanoma greičiau."

Atsiųsti atviruką teks Ewaldui Burkartui į Kreuzschuh. Ant atviruko buvo Kreuzschuner žemės pašto antspaudas. Balionas į orą pakilo birželio 13 dieną, o rastas po trijų dienų Pabariukuose.

Atviruko kelionė

P. Kaminskas sako dar tokio atviruko savo kolekcijoje neturėjęs. Jis, žinoma, pasiliks šio atviruko kopiją, nors kolekcininką labiausiai domina tarpukario Lietuvos fotoatvirukai.

Savo gausioje atvirukų kolekcijoje P. Kaminskas rado keletą užuominų apie oro balionus virš Šiaulių. Viename atvirukų aiškiai matyti didžiulis dirižablis virš miesto.

Apie dirižablius Lietuvoje P. Kaminskui yra pasakojęs ir jo uošvis Zigmas Vitkauskas. Jis savo akimis matė šiuos didžiulius skraidančius aparatus. Savo prisiminimus užrašė į atviruką ir atsiuntė savo žentui paštu.

Kolekcininkas atskleidė, kad atvirukas tampa tikru tik tuomet, kai yra keliavęs paštu. Jo artimieji, kur bekeliautų, nusifotografuoja, atspausdina atviruką ir jį atsiunčia - papildo gausią kolekciją.

Nenuostabu, kad balionu atskridęs atvirukas į Vokietiją keliaus paštu. Kaip ir pridera tikram atvirukui. Paprastas popieriaus lapelis turės savo unikalią istoriją, kurią išsaugos ateities kartoms.

Uoga, uoga, tu saldžioji

Irena BUDRIENĖ

Šiaulių centrinėje turgavietėje pats braškių sezono įkarštis – prekystaliai lūžte lūžta nuo prinokusių, saldžių, mūsų krašto ūkininkų išaugintų uogų. Nors Vilniaus regiono braškių augintojai skundžiasi dėl liūčių gerokai sumažėjusiu derliumi, mūsiškiai nusiteikę optimistiškiau ir galutinai šiųmetį sezoną įvertins tik jam pasibaigus.


Šiaulių centrinėje turgavietėje pats braškių pikas - uogos skinamos ir iš agroplėvele dengtų plotų, ir iš atviro lauko.

Ūkininkai džiaugiasi, kad liūtys mūsų apskritį aplenkė. Vis dėlto jie pripažįsta, kad šiemet dėl šalnų ir gūdžios žiemos braškių užauginti pavyko mažiau nei pernai, bet nuostolių augintojai nepatiria, nes didesnė nei pernai yra uogų kaina. Pernai mažiausia uogų kaina buvo keturi litai už kilogramą, šiemet – penki šeši litai.

Didesnė kaina nesikandžioja

"Kaina didesnė, bet nesikandžioja", – sako braškių pirkti į turgų atskubėjusi šiaulietė Nijolė. Moteris išsirenka kokybiškų, tik ne pačių didžiausių uogų, už kurių kilogramą moka šešis litus. "Šaldiklyje kaupiu atsargas žiemai. Kasmet užsišaldau apie septynis kilogramus braškių", – neslepia ji. Nijolė nusprendė uogas pirkti dabar, nes mano, kad jų kaina daugiau nekris.

Šalia prekiaujanti ūkininkė Kristina Kvietkuvienė kibirą braškių perkančiai moteriai pritaiko nuolaidą paprašo tik puspenkto lito už kilogramą. "Perkantiems didesnį kiekį visada nuleidžiu", – sako ūkininkė.

Lenkiškų uogų beveik neliko

Braškių augintojai patvirtina, kad kaip tik šiuo metu skinama daugiausia lietuviškų braškių. Lenkiškų uogų turgavietėje beveik neliko, nes kaimyninėje šalyje braškių derlius jau baigiasi, o jų kaina laikosi aukšta – didmenininkai prašo po šešis zlotus už kilogramą, todėl jų net neapsimoka vežti į Lietuvą. Be to, uogų kokybė dėl Lenkijoje siautusių liūčių ypač nukentėjo – jos rūgštokos, susmegusios ir linkusios greitai pūti. Lenkiškomis uogomis prekiauja perpardavinėtojai, o lietuviškomis uogomis – patys ūkininkai, kuriuos pažinti nėra sunku, o kad būtų patikimiau, galima užkalbinti, paklausti, kaip augintas ir kokios veislės uogas siūlo pirkėjams.

Braškių auginimo subtilybės

Atviriausiai apie braškių auginimą kalba ūkininkas Rimantas Norkus iš Saveikių kaimo (Šiaulių raj.). "Mes naudojame bechlores trąšas, kurios yra dešimt kartų brangesnės už įprastas. Trąšos su chloru gadina uogų ir vaisių skonį – jie tampa rūgštūs. Atliekame dirvos tyrimus, kad nustatytume tikslų, minimaliai augalams būtiną trąšų kiekį ir jų beriame nei per daug, nei per mažai – tiek, kiek reikia", – pasakoja ūkininkas. Geriausių šiuolaikinių veislių braškių sodinukų jis atsiveža iš Olandijos. Kartu su kitu Šiaulių rajono braškių augintoju Dainiumi Serva nuolat domisi šia žemės ūkio šaka, seka naujoves, dalyvauja Vokietijoje vykstančiose specializuotose braškių ir šparagų augintojams skirtose parodose. Savo patirtimi ir braškių sodinukais R. Norkus noriai dalijasi su kitais ūkininkais. Paklaustas, kokios veislės uogas siūlo, dažnas augintojas atsako sodinukų gavęs iš Norkaus...

  

Norkai dirba draugiškai visa komanda - šeimos galva Rimantas, žmona Raimonda ir duktė Rimantė. Jie sako, kad braškių auginimas yra subtilus, žinių ir patirties reikalaujantis darbas.

 

Ūkininkė Julija Velienė iš Joniškio rajono taip pat nestokojo pirkėjų. Moteris šiek tiek nuleido kainą - už braškių kilogramą prašė penkių litų. Ji kvietė paragauti uogų. Jų paskanavusi senolė įsitikino, kad braškės - tikrai saldžios. Ūkininkė neslėpė, kad augindama braškes papildomų pajamų gauna visiem metams, nes jos darbe gaunamas atlyginimas yra itin mažas.

Saldžios ir sveikos

Kruopštus ūkininkų darbas duoda gerų rezultatų – braškės išties ne tik gausiai dera, bet ir yra išvaizdžios, puikaus skonio – tiesiog tirpstančios burnoje. Tos saldžiosios yra ankstyvųjų veislių. Jas pažinti galima iš šviesesnės spalvos. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba savo laboratorijoje Vilniuje kruopščiai ištyrė braškes, kad pirkėjo stalui būtų siūlomos tik kokybiškos uogos. Nei pesticidų, nei sunkiųjų metalų likučių lietuviškose uogose nerasta, todėl tarnyba teigia, kad jos yra visiškai tinkamos valgyti.

Tadas Baliutavičius Tribių kaime (Šiaulių raj.) ūkininkauja kartu su tėvu Antanu. Ūkininkai nesiskundžia - nors šiemet braškių derlius trečdaliu mažesnis, didesnė yra uogų kaina. Pirkėjų kokybiškoms uogoms netrūksta, kartais net eilutė nusidriekia.

Autorės nuotr.

 

"Pagaliau žmonės suprato, kad kokybiškos uogos, kaip ir gera dešra, kainuoja daugiau, ir nesiraukydami moka, kiek prašomi", – sako R. Norkus. Pasibaigus braškėms, jis pirkėjams siūlys taip pat veislinių saldžių juodųjų serbentų, kurie jau pradeda derėti. Uogų asorti žada ir ūkininkė Ineta Servienė. "Be braškių, auginam aviečių, vyšnių, trešnių, tai žmonės galės pasirinkti, kokias uogas valgyti", – šypsosi ūkininkė.





Menininkų žaidimai Smiltynėje

Arūnas UOGINTAS

Birželio 18-ąją menininkų būrys Smiltynėje susiruošė kasinėti smėlį. Meninis smėlio kasinėjimas, kitaip - "Žaidimai smėlyje", tai nuo 1992 metų Klaipėdoje vykstantis žemės meno projektas. Šių metų akcijoje dalyvavo nemažas būrys šiauliečių, kurie su keliais Klaipėdos smėlio meninio rausimo "mohikanais" pačiame Smiltynės iškyšulio trikampyje kūrė instaliacijas, skulptūras, bandydami meniniais, konceptualiais kūriniais užburti kuo daugiau žiūrovų, nors daugelio jų dėmesį vis blaškė didingi į uostą įplaukiantys laivai...

Meninė akcija laivų fone.

"Matai, mielasis bičiuli, aš perku drambliukus. Kasinėjimų metu sukišu juos į kapus, kuriuos mes vėl užverčiame. Gal po pusės šimto metų kiti žmonės vėl atkas tuos pačius kapus ir, radę juose tokių, tik jau nuo gulėjimo žemėje pasenusių statulėlių, veltui suks galvą... Aš mėgstu būsimosioms kartoms uždavinėti mįsles; viename Angor Vato bokšte aš, žinote, palikau labai nepadorų įrašą sanskrito kalba; dailiai užteptas, jis atrodys gana senas. Ateityje koks nors juokdarys jį tikriausiai mėgins iššifruoti..." – tai citata, rasta vienoje iš sovietinių laikų Lietuvoje leidžiamų "Horizontų pėdsakais" serijos knygų (iš vieno senienų supirkinėtojo pasakojimo, kurį užrašė autobiografinėje apysakoje Andre Malro, buvęs Prancūzijos komisaras Kinijoje ir De Golio vyriausybės kultūros ministras).

Žemės menas – tai maždaug septintajame dešimtmetyje susiformavusi šiuolaikinio meno srovė. Neabejotinai jam prielaidas sudarė vadinamoji archeologija iš oro, lėktuvais atradusi garsiąsias Naskos linijas ar Šiaurės Amerikos maundus. Kita vertus, negalime atmesti tam tikros meninės simuliacijos ar akibrokšto raiškos menininkų darbuose. Ir ne tik menininkų - ne kartą teko skaityti spaudoje apie "demaskuotas" apskritimų ir kitų didelių ornamentų javų ar kukurūzų laukuose kūrėjų, menininkų grupes. Kai kuriems patiko paslaptingas "ufonautų" šleifas, besitęsiantis paskui jų darbus, kiti visai neslėpė, kad kuria meną.

1969 metų leidinyje "Amerikos menas" ("Art in America") vienas psichoanalitikų apibūdino žemės meną kaip "troškimą pabėgti iš mus gyvus ėdančio miesto ir galbūt kaip atsisveikinimą su žeme ir erdve, kol jų dar yra likę" (Amy Dempsey, "Stiliai, judėjimai ir kryptys". Presvika. 2004. Vilnius).

Kartais menininkai siekia tarytum artimo kontakto su pačia Žeme, jos stichijomis. Geriausiai tai iliustruotų visiems žinomas Walter De Maria darbas "Žvaigždžių laukas". 1981 metais Naujosios Meksikos lauke dailininkas susmaigstė keturis šimtus žaibolaidžių, per kiekvieną naują audrą sukeliančių iliuminaciją, kurios neįmanoma suvaldyti. Tos akcijos nuotraukos įamžino peizažo akimirkas, parodydamos intervencijos efektą, tam tikrą stichijos - žaibų - sukeltą vietos apokalipsės vaizdą...

Gamtos stichija vos nesužlugdė Klaipėdos menininkų ir parodų rūmų organizuotos žemės meno akcijos, kai šeštadienio rytą tamsus dangus pratrūko rimtai liūčiai... Jūra stebėtinai ramiai išardė gamtos stichijos "piktus" kėslus ir maždaug apie dešimtą valandą ryto nedidelis būrys menininkų, organizatorių apdovanotų kastuvais ir grėbliais, drąsiai ėmėsi meninių žemės darbų paplūdimyje. Giedrėjantis dangus, pasirodžiusi saulė į pajūrį sutraukė vis daugiau žiūrovų ir apie penkioliktą valandą čia meno objektus apžiūrinėjo jau nemažas būrys smalsuolių, kurių emocijas jaudino nedidelė pučiamųjų muzikos instrumentų komanda...

"Žaidimai smėlyje", Smiltynė. Projekto dalyviai.

Jau rašiau, jog žemės meno kūriniai neretai būna didelės apimties, kartais geriausiai matomi iš oro, nors didelė menininkų grupė mėgsta gamtą meniškai sąlygoti tiek, kad dailininko meninis pėdsakas gamtoje vykstančiame reiškinyje būtų beveik visai nejuntamas. Ir jei ne fotografijos, tai to "pėdsako" niekas ir nerastų... Manau, tokius kriterijus atitiktų šiauliečio menininko Kornelijaus Užuoto instaliacija "Plekšnė". Iškasta gana didelė duobė atvėrė vėjo supūsto įvairių spalvų smėlio sluoksnių natūralų grožį. Dailininkui šiek tiek suformavus žuvies kontūro fragmentus, jau pats lietus ir vėjas "ištapė" nuspėjamos, vos matomos žuvies smėlyje bangeles: žvynus, odą...

Šiek tiek kinetinį meną priminė Vaidoto Janulio "rojalis" - kur iš smėlio supilta fortepijono forma, į kurią susmaigstyti, ant bambuko meškerių pririšti akmenėliai, nuo vėjo judėdami, barškino klavišus: čia pat pririnktus vėjo nugludintus medinukus.

Dvi klaipėdietės - Ramunė Grabauskienė ir Dalia Šarkienė kopų prieigose kūrė saugų būstą ("Rojaus sodas") su vaikystės "sekretų" langeliais, kopų augalų sodinukais, dar kažkur kopose rastais grybukais, baldeliais ir varteliais, kuriems spyną–širdį iš jūroje išmesto juodo medžio priderino pats renginio (ir visų ankstesniųjų) organizatorius Virginijus Bizauskas.

Kiekvienas "smėlio žaidimų" pleneras turėjo savo rašytoją: gal kas nors dar prisimena Rolando Rastausko "kruvinos" 1992 metų instaliacijos linkėjimus buvusiai žmonai...

Šių metų projekte "Šiaurės Atėnų" "korespondento" Petro Rakštiko buvo visur pilna... Visų pirma jis kartu su klaipėdiečiu Kostu Žuoliu sukūrė gal didžiausią šiame meno projekte vyro skulptūrą, atskiromis dalimis gulinčią į jūrą, po to, iškasęs keliasdešimt duobių, kantriai brovėsi link jau aprašyto dviejų Klaipėdos - menininkių buto – bastiono - "Rojaus sodo", bet, pamatęs Virgilijaus Bizausko spyną, palūžo ir prisiminė savo anūką, kuriam ir paskyrė žalsvai mėlynom kopų žolytėm nuspalvintas mintis...

Pietums artėjant, žaidimus smėlyje tiesiogine prasme vainikavo Andriaus Jankausko ir sūnaus spektaklis-performansas. Andrius ramiai papasakojo, kad prieš dvidešimt metų ant tapeto parodai buvo nutapęs ilgą meno kūrinį, kurį po seniai vykusios parodos susuko ir pamiršo... Jį atrado dabar, tvarkydamas studiją. Taigi, pasak autoriaus, nieko kito neliko, tik atrastąjį kūrinį, kurį, jei jam nelemta būti matomam, tai čia, smėlyje, gal būsimoms kartoms ar kitų plenerų dalyviams imti ir palikti... Vyrai išdidžiai, geros nuotaikos lydimi, iškasė apie pusantro metro gylio ir kokių dviejų metrų apimties duobę, kurios dugne trumpam eksponavo kūrinį, po to jį, orkestrui gedulingai grojant ir akcijos dalyviams padedant, su visais ritualais užkasė...

A. Jankauskas. Paveikslo laidotuvės. Meninė akcija.

Remigijaus TREIGIO nuotr.

Šiame projekte dalyvavo vienuolika kūrėjų (dar neminėjau šiauliečių Anelijaus Užuoto, Astos Jurevičiūtės, Vidmanto Zarėkos, Rositos Radavičienės), prie kurių dar prisijungė mažieji menininkai – vaikai - ir žiūrovai. Buvo sukurta apie dvidešimt objektų, kuriuos po truputį meniškai "naikinti" ėmėsi lietus ir vėjas...

Smėlis - nepastovi medžiaga. Kai dailininko intervencija į gamtoje vykstančius reiškinius tokia nežymi, o jei ne fotografijos ir komentaras, tai niekas niekada to ir nepamatytų. Jau įprasta, kad foto- ir videodokumentacija visada lydi žemės meno projektus. Prisiminkime klasiko anglo Richard'o Long'o 1992 metų akciją "Vienuolikos dienų kelionė pėsčiomis kalnuose į šiaurę nuo Kioto: žingsniuojant keliu". Jo kelionės metu kasdien liko keletas peizažo, kuriame jis eidamas įspaudė nežymų pėdsaką, vaizdų. Tikslus aprašas – legenda, paremta tiksliais žemėlapiais, atkuriančiais nueitą kelią - apytikriai nusakė laiką, papildė fotodokumentą...

Žemės meno parodos neretai kuriamos tik iš fotografijų... Ir šiame meno projekte dirbo žinomi fotografai: Vytas Karaciejus, Remigijus Treigys ir kt. Kai tokie fotomenininkai dalyvauja projekte, sunku ir "pasverti", kur yra tikroji meninio kūrinio vertė iš smėlio meniškai sukastame ir jau yrančiame kalne ar meninėje nuotraukoje.

Tik ar būtina taip kategoriškai vertinti, nes viena yra jausti ir stebėti gimstantį meninį sprendimą čia – Smiltynėje - vėjo, lietaus ir jūros prieglobstyje, ir visai kas kita tą matyti ramioje galerijos aplinkoje.

Žiūrovas, meno mėgėjas, gali pasinaudoti visomis meninės raiškos stebėjimo galimybėmis. Tie, kurie apsilankė šiame klaipėdiečių surengtame žemės meno projekte, tokią galimybę išnaudojo su kaupu...

Nerimsta audros turizmo versle

Mindaugas ZIMKA

Kelionių mėgėjai neseniai sužinojo, jog perkant poilsinę kelionę gali tekti mokėti kuro mokestį. Stambiausi, tvirtas šaknis Lietuvos turizmo rinkoje įleidę kelionių organizatoriai nemano, jog kuro mokestis kaip nors pakeis jų tolimesnę verslo plėtrą, tad į didesnes diskusijas su savaitraščiu "Šiauliai plius" nesileido. Šiaulių turizmo agentūros, parduodančios kelionių organizatorių paslaugas, nebijojo pasiskųsti dėl negailestingos organizatorių vykdomos politikos. Pakalbinti turistai, beje, negailėjo kritikos kelionių organizatoriams, o gidai prabilo apie jiems aktualias problemas...

Ar neatbaidys keliaujančių turistų kuro mokestis?

Ekonomika diktuoja savo sąlygas

Lietuvos turizmo asociacija (LTA) kartu su jai priklausančiais kelionių organizatoriais svarsto galimybę įvesti mokestį už degalus (kuro mokestį). Perkant poilsinės kelionės paketą, būtų pridedamas ir kuro mokestis. Jo dydis vienam asmeniui kol kas numatomas nuo 50 iki 100 Lt.

"Suprantame, kad toks sprendimas nebus populiarus, bet neturime pasirinkimo. Degalų mokestį svarstoma įvesti atsižvelgiant į bendrą ekonominę situaciją. Pasaulyje, nepaisant nedidelių svyravimų, naftos kaina auga, o Lietuvoje degalai vieni brangiausių Europoje. Be to, įtakos turi ir pastaruoju metu kylantis JAV dolerio kursas", - sakė LTA prezidentė Danutė Mažeikaitė.

Aviacinio kuro kaina nuo šių metų sausio išaugo apie 15 proc. Mažesnis lėktuvas, gabenantis turistus į dažniausiai lietuvių besirenkamą Antalijos kurortą, sunaudoja 7,5 t degalų. Tai kainuoja apie 18 tūkst. litų. Toks pat kiekis degalų sunaudojamas ir lėktuvui grįžtant. Didesnis lėktuvas atitinkamai sunaudoja apie 9,5 t degalų į vieną pusę.

Kelionių organizatoriai klientams kompensuodavo kuro mokesčio išlaidas, tačiau šiuo metu tai tapo rimta finansine našta visoms kompanijoms.

Anot D. Mažeikaitės, svarbu išmokti prisitaikyti prie situacijos bei aplinkybių, o kelionių organizatoriams svarbiausia turėtų būti klientų išlaikymas, jų lūkesčių pateisinimas bei maksimalus kūrybinių idėjų įgyvendinimas.

Tiesa, įsigyjant poilsinę kelionę, Lietuvoje kuro mokestis jau buvo taikomas prieš kelerius metus.

Taip lopomos finansinės skylės?

Didžiausias poilsinių ir pažintinių kelionių organizatorius Baltijos šalyse "Novaturas", sukaupęs didžiausią patirtį Lietuvoje, sėkmingai pritaikė ją Latvijos ir Estijos rinkose. Todėl šis kelionių organizatorius yra profesionalus ir novatoriškas šio regiono rinkos lyderis. Į savaitraščio "Šiauliai plius" žurnalistų pateiktus klausimus, deja, jis neatsakė.

"Tez Tour", nuo 1994 m. sėkmingai dirbančio tarptautinio kelionių organizatoriaus, vienijančio net apie 20 tarptautinių kompanijų, atstovai nebuvo labai kalbūs. "Kelionių organizatoriai padarė viską, kad kuro mokestis būtų kuo mažesnis", - pareiškė "Tez Tour" rinkodaros skyriaus vadovė Irma Karsokaitė. "Į didesnes diskusijas neketinu veltis", - dar pridūrė I. Karsokaitė. Anot skyriaus vadovės, būtent įvertinus pokyčius ir atlikus detalius skaičiavimus, buvo priimtas toks sprendimas, koks nepopuliarus jis bebūtų. Juolab, kad kuro mokestį įvedė ne vienintelis "Tez Tour" - tai padarė ir "Novaturas", ir "Star1 Holidays".

Kitos turizmo firmos teigia, neva stambiausi kelionių organizatoriai, mugių metu dosniai pardavinėdavę keliones su itin didelėmis nuolaidomis, išlepino klientus. Pasak rinkodaros bei finansų specialistų, žaidimai nuolaidomis, nemokėjimas žvelgti į priekį gali sąlygoti naujų mokesčių įvedimą, kurių dėka tikimasi užlopyti finansines skyles, tačiau prisidengiama sunkia šalies ekonomine padėtimi.

 "Profesionaliai dirbančios turizmo firmos turi mokėti susiskaičiuoti kainą ir žvelgti į priekį", - sako UAB "Busturas" turizmo skyriaus vadovas Alfonsas Zaleskis.

Mokestis už nerealias nuolaidas

"Prisižaidė su savo nuolaidom, o kai suskaičiavo, kai priėjo liepto galą, bando kapanotis įvesdami kuro mokestį", - sako Alfonsas Zaleskis, UAB "Busturas" turizmo skyriaus vadovas.

Anot A. Zaleskio, Lietuvos kelionių organizatoriai dabar privalo atsiimti tai, ką pridarė besaikėmis nuolaidomis. "Kadangi mes apskaičiuojame realią kainą ir tik ištikimiems klientams taikome saikingas nuolaidas, tai neteko griebtis kraštutinumų, kaltinant Lietuvos ekonomiką", - pareiškė jis.

Vadovas tikina, jog bus blogai turizmo agentūros statusą turinčioms firmoms, kurios parduoda gatavą produktą, o pačios kelionių neorganizuoja.

"Manau, jog kai kurie kelionių organizatoriai neišvengs rimtų konfliktų su klientais, - tvirtina A. Zaleskis. - Kuro mokesčio įvedimą vertinu kritiškai, tačiau mums šiuo atveju tai neaktualu – mes kuriame savo produktą."

Pasak A. Zaleskio, ekonominė padėtis keitėsi visą laiką: kuro kainos kilo, krito, bet ilgai dirbantys profesionalai privalėjo mokėti suskaičiuoti kainą ir žvelgti į priekį. "Šiandien parduoda keliones, o rytoj gali tekti pardavinėt pomidorus ar agurkus", - šmaikštauja A. Zaleskis. Turizmo skyriaus vadovas pripažįsta, kad šie metai yra geresni negu pernai, bet blogesni negu prieš trejus ar ketverius metus: ekonominė krizė turizmo rinką sąlygoja šiek tiek vėliau.

Konkurencinga adaptacija

UAB "Jovitos turizmo agentūra" direktorė Jovita Viktoravičienė neslepia savo susirūpinimo dabartine situacija. "Mes esame pastatyti prieš faktą, - teigia J. Viktoravičienė. - Nuo šio kuro mokesčio mūsų, pardavinėtojų, pelnas nei didėja, nei mažėja. Tiesą sakant, kenčia klientas."

Visiškai priešingos nuomonės yra IĮ "Paralelė" vadovas Vladislovas Niauronis. "Mes nematome konkurentų. Įžvelgiame gražią partnerystę", - sako jis. "Paralelės" vadovas tvirtina, jog kelionių organizatoriams nėra kito pasirinkimo, o kuro mokesčio įvedimo paskata yra dabartinė šalies ekonominė padėtis. "Turime klientų, mūsų darbą vertina palankiai ir tikrai neturime dėl ko dejuoti", - pareiškė V. Niauronis.

Pasak J. Viktoravičienės, pagrindinis išgyvenimo šaltinis šiuo metu yra gaunamas mokestis nuo bilieto pardavimo į vieną pusę.

UAB "Smaragdas Travel" vadovės Aušros Terleckienės manymu, klientams ir turizmo agentūrų vadybininkams būtų mažiau streso, jeigu kelionių organizatoriai kuro mokestį įskaičiuotų į bendrą kelionės kainą, o neįvedinėtų kaip atskirą mokestį. "Agentūros, nemokančios pelningai parduoti kelionių, be abejo, taikė dideles nuolaidas. Išlepino klientą, negalvodamos apie firmos finansus, todėl dabar kai kurioms teks stabdyti savo veiklą", - teigia A. Terleckienė.

"Jeigu profesionaliai dirbi, parduodi kokybišką prekę, neužsiplėši didelės kainos bei nežaidi nuolaidomis, tuomet ir lydi sėkmė", - teigia IĮ "Paralelė" vadovas V. Niauronis.

LTA priklausantys kelionių organizatorių vadovai priima tokius sprendimus, kurie duoda visokeriopos naudos jiems patiems. Tai turizmo versle besisukančioms firmoms jokia paslaptis. Taigi turizmo verslo technika aiški: kelionių organizatoriai – produkto kūrėjai (kai kurie savo produktą parduoda ir patys), o turizmo agentūros – tik produkto pardavėjos.

Neįdarbinami Šiaulių gidai

Apie galimą kuro mokestį daugelis gidų jau žino, tačiau ne tai jiems yra svarbiausias dalykas. Jie gyvena kitomis problemomis.

Šiaulių miesto gidų draugijos pirmininkės Raimondos Pilipavičienės teigimu, Šiauliuose nėra nė vieno gido, kuris būtų įdarbintas. "Mus samdo vienai kitai kelionei ar savaitgalio išvykai. Atliekame savo darbą: lydime grupę, vedame ekskursinę programą, o firma sumoka mums už atliktą darbą. Tuo viskas ir užsibaigia", - sako ji.

Kitų miestų kelionių organizatoriai turi savo gidus, su kuriais sudaro sutartį (gidas įsipareigoja dirbti su ta firma), todėl jiems yra suteikiamos darbo garantijos bei galimybė tobulintis ir kelti savo kvalifikaciją. Deja, Šiauliuose to pasigendama.

"Iš gidų reikalaujama labai daug, tik ne visi supranta, koks tai sunkus ir atsakingas darbas, - sako gidė Rita (vardas pakeistas jos prašymu). - Buvau ne kartą viešai įžeista, netgi pažeminta, o tai padarę asmenys nė neketino manęs atsiprašyti."

Daugelis gido darbą dirbančiųjų neturi net gido pažymėjimo ir dirba už labai mažą atlygį. Kodėl taip yra? Turbūt niekam nekyla abejonių, jog tokie "gidai" yra samdomi tam, kad kai kurios turizmo firmos tiesiog sutaupytų, o gidas keltų mažiau reikalavimų. "Gali samdyti pigesnius gidus, bet kažin ar turistus tokia paslauga tenkins ir ar jie išvis benorės su ta firma keliauti", - samprotauja Šiaulių gidų draugijos pirmininkė R. Pilipavičienė.

Realybė tokia, jog gido darbas – papildomas uždarbis, todėl daugelis gidų dirba etatinį darbą bibliotekoje, mokykloje ar universitete. Keletas gidų prisipažino, jog iš savo pačių kišenės tenka pakeliauti, kad pasiruoštų ekskursijoms ir įsisavintų maršrutą, nes firma tuo nesirūpina.

Turistai mano...

"Egzistuoja labai daug turizmo įmonių, teikiančių tokias pat paslaugas, - sako turistas Vygintas. - Pakaktų poros kelionių agentūrų bei organizatorių, tada ir konkurencija būtų sveikesnė." Pasak turistės Mildos, ji yra nusivylusi kai kuriais gidais ir kelionių organizatoriais. "Pamenu, kaip gidė kelionės metu dainavo, o po to pasakojo apie kažkokias fermas, - prisimena Milda. - Buvau apstulbusi." Dar keli turistai pasakojo, kad pasitaikė atvejų, kuomet ekskursiją vedė girtas gidas. "Buvome pasipiktinę gidu, o vėliau pareiškėme priekaištus turizmo firmai", - atviravo jie.

Kaip pasirinkti kelionių organizatorių ar agentūrą? Daugelis turistų mano, jog geriausia turizmo įmonė yra ta, kuri visų pirma žino, ką parduoda, dirba profesionaliai, neviešina savo "darbo virtuvės", o paslaugas siūlo už prieinamą kainą. Kiti kelionių mėgėjai neslepia, jog dėl finansinės padėties privalo atsisakyti turistinių pramogų.

"Mano šeima kiekvieną vasarą suplanuoja išvyką ar kelionę, tačiau vykstame savo transportu – mums pigiau", - tikina keliautoja Romualda.

Šiauliuose šėlo "PER Forma"

Irena BUDRIENĖ

Tris dienas – ketvirtadienį, penktadienį ir šeštadienį – mieste šėlusios viešųjų erdvių tarpdisciplinio meno tarptautinės kūrybinės dirbtuvės šiauliečių pamėgtose vietose sukėlė linksmą bruzdesį. Savo elgesiu ir darbais menininkai ne vieną prajuokino, nustebino ar net šokiravo. Bet toks ir buvo tikslas. Po renginio viename socialiniame tinklalapyje buvo išplatintas pranešimas: "PER Forma" baigėsi, tegyvuoja "PER Forma 2"!


Objektų meno grupės vienos dienos darbai išsirikiavo prie Dailės galerijos.

Autorės nuotr.

Pasak organizatoriaus Gedimino Rudžio, nors Lietuvoje nėra išplitusi šiuolaikinio meno kultūra, vis dėlto ji artima tam tikro rato žmonėms: jaunimui, studentams, dėstytojams. Yra ir aktyviai kuriančių menininkų, o visuomenė įtraukiama per tiesiog gatvėse vykstančius renginius.

Akcijos – specialiai skirtos Šiauliams

Dirbtuvėse dalyvavo nemažai menininkų iš užsienio, kurių kūryba buvo specialiai pritaikyta mūsų miestui. "Mes kvietėme ne atvežti savo darbus, bet laiškuose nusiuntėme jiems nufotografuotas viešąsias Šiaulių erdves, kad jie patys išsirinktų tas vietas, kuriose galėtų rengti akcijas", – sakė G. Rudys. Jis paminėjo Lino Domaracko vadovaujamos Aplinkos meno grupės veiklą, skirtą nebaigtiems darbams užbaigti. "Jie pamatė sulaužytus suoliukus, kai lentų nebėra, nesutvarkytus kelmus, paliktus tarp šaligatvio plytelių, ir nusprendė pažymėti juos įvairiomis spalvomis. "Menas ir tvarka dera", – reziumuoja vaikinas.

Kad tarptautinės kūrybinės dirbtuvės būtų surengtos kaip tik Šiauliuose, lėmė palankiai susiklosčiusios atsitiktinės aplinkybės ir geranoriški žmonės. Gediminas Rūdys, būdamas Gargždų kultūros centro meno vadovu, o kartu ir Klaipėdos universiteto Menų fakulteto absolventu, Plungės kultūros centro direktoriaus Romo Matulio išprovokuotas nusprendė savo bakalauro darbui parengi rimtą projektą ir gauti finansavimą iš Kultūros rėmimo fondo. Šiauliai, o ne Klaipėda, pasirinkti dėl pažįstamų ir patogių menininkams pasireikšti viešųjų erdvių. Vaikino tėvas Bronius Rudys patarė dirbtuves rengti ne vieną, o kelias dienas, režisuoti pasisiūlė režisierė R. Lukoševičiūtė, valdyti finansus – Šiaulių dailės galerijos direktorė Roma Atkočiūnienė. Žodžiu, viskas klostėsi kaip sviestu patepta.

Po atidarymo višta padėjo kiaušinį

Ketvirtadienio vakarą aikštelėje prie Šiaulių dailės galerijos tarptautinės kūrybinės dirbtuvės "PER Forma" atidarytos žiūrovams pateikiant performanso ir akcijos kokteilį. Nuobodžią paskaitą skaitantį pranešėją dalyviai išdažė įvairias dažais, tribūną nugriovė, o vietoj jos pastatė milžinišką pramoninę ritę, ant kurios užsilipę prakalbas drožė organizatoriai, rėmėjai ir savivaldybės atstovai. Tuo pačiu metu medyje pasislėpęs vaikinukas kalbančiuosius barstė ryžiais. Tą patį darė ir keistai apsirengusi mimė, tik ji barstė žiūrovus, slapčia prisėlinusi jiems iš už nugaros. Akibrokštą žiūrovams iškrėtė ir vaikinukas, šliūkštelėjęs jiems po kojų kibirą vandens. Norintieji malšino troškulį prie nežinia iš kur ištraukto gazuoto vandens automato. Bene ramiausiai elgėsi narve tupinti višta, traukianti vaikų dėmesį. Beje, ji organizatoriams atnešė pelno - jau kitą dieną padėjo ne auksinį, bet vis dėlto kiaušinį, vėliau dar vieną...

  

Menininkai nudažė ketvirtį kolonos - tiek, kiek gavo paramos

"PER formos" archyvo nuotr.

 

Renginio dalyvė višta padėjo ne auksinį, bet vis dėlto kiaušinį.

Autorės nuotr.

Šešios meno zonos

Menininkai pasiskirstė į šešias meno zonas, kurias sudarė objektų, ženklų, aplinkos meno, performanso, mados dizaino ir videoperformansų grupės. Kiekvienas programoje galėjo rasti sau artimą meno sritį.

Medines skulptūras kūrusią objektų grupę rėmė Kurtuvėnų regioninis parkas. Vienuolika menininkų gamtos prieglobstyje kurtas skulptūras vakare eksponavo prie Dailės galerijos. Pasak Broniaus Rudžio, grupė sugebėjo pateikti vienos dienos darbo ataskaitą. Ataskaitinėse dailininkų parodose pateikiama ataskaita už metus, o čia – ataskaita už vieną dieną.

Vanduo savaitgalio voniai – iš fontano

Performansų grupė nustebino ne vienu provokuojančiu reginiu. Štai penktadienio vakarą į Prisikėlimo aikštę užsukę šiauliečiai galėjo pasigrožėti vonioje besiteškenančiomis merginomis. Šios buvo ne tik gražios, bet ir draugiškos – kvietė žiūrovus prie jų prisidėti ir net siūlėsi paskolinti maudymosi kostiumą. Kad vanduo būtų šiltas, organizatoriai po vonia užkūrė lauželį, o kai pasidarė nepakenčiamai karšta – šliūkštelėjo pora kibirų šalto vandens, kurį sėmė tiesiai iš centrinio miesto fontano prie Savivaldybės.

Susirinkusiųjų ausiai potyrių įvairovę pasiūlė Ginto Gascevičiaus ir kompanijos garso performansas, kai garsai buvo išgaunami be jokio muzikos instrumento, naudojant tik aido efektą ir įgarsinimą. Semiamo vandens garsas, ant dviračio rato pilamo vandens garsas, metalinio kibiro žvangesys, į skardą atsitrenkusio žmogaus skleidžiamas garsas ir jų aidas - visa tai susimaišė į tobulą garso "mišrainę", kurią šiauliečiams jau siūloma išvežti į Europoje vykstančius stichinės muzikos koncertus.

  

Pauliaus Arlausko "kokaino" piešiniai.

 

Beno Šarkos ugnies šou.

"PER formos" archyvo nuotr.

Eristikonas – menininkų bendravimo vieta

Linas Domarackas ir Tusia Dabrowska prie galerijos sukalė išdidinto mastelio Eristikono stalą ir kėdes, kad prie jo bet kurios srities menininkai galėtų bendrauti. Susirinkę šokėjai šoko ant to salo, dažasvydininkai svaidėsi dažais, poetai rašė eilėraščius. Menininkai svajojo, kad stalas galėtų būti iš patvarios medžiagos – betoninis, stacionarus. Tada Šiauliai taptų kultūrinių mainų miestu, kur menininkai galėtų rengti viešas diskusijas. Kodėl gi ne? Gal tikrai galėtume turėti susitikimų, bendravimo ir viešų diskusijų Eristikoną? Bronius Rudys sakė, kad toks menininkų stalas būtų atsvara vartojimo kultūrai.

Bet kol kas menininkų Eristikonas – medinis. Tusia rašo ant jo eilėraščius. Tą patį ji daro Varšuvoje ir Niujorke. Linas – piešė.

Troškulį malšino "gazirovkės" automatas.

Autorės nuotr.

Benas Šarka – urvinis ugnies žmogus

Judesio ir ugnies fiesta – taip būtų galima apibūdinti Beno šarkos pasirodymą, vykusį vėlai vakare prie Dailės galerijos. Vos dengiančiu drabužėliu, visą kūną išsitepęs balkšvu moliu jis buvo panašus į aborigeną, kuris jau išmoko elgtis su ugnimi. Kruopščiai pasirengęs šou – kiekvieną gniužulą suvyniojęs atskirai ir iš jų padaręs kokoną, Benas pritvirtina prie jo rankeną ir degantį ima sukti vertikaliai, kitus – horizontaliai. Jis gulasi, didina sukimo greitį, kokonas atsitrenkia į žemę – žiežirbos pasipila į visas puses. Kokonas suyra, iš jo iššoka degantys kamuoliai. Benas pradeda bėgioti su degančiais fakelais, aplink save padaro ugnies žiedą, stumdo degančius rutulius, prisidega ir vėl ridena, plikom rankom degantį sviedinį išmeta į viršų. Šviesa, garsas, ant kūno džiūstantis molis, ugnis.

Po to visi suguža į galeriją, kad pamatytų Pukos (Pauliaus Arlausko) kokaino piešinius. Nors iš tikrųjų tai – granito skaldelė. Paulius sako, kad piešimo priemonės – nesvarbu, ar kokainas, ar aliejiniai dažai. Svarbiausia, atsiranda menininkų judėjimas, tokios veiklos poreikis.

Gyčio Padegimo vaizduotės lavinimo pratimai

Po bendro kartų vakarėlio išaušta sekmadienis, kai Gytis Padegimas sukviečia jaunimą į pratybas (workshopą) Dailės galerijoje. Viskas prasideda nuo mokymosi paspausti ranką ir pažiūrėti kitam žmogui į akis. Kitas pratimas sudėtingesnis – jaunimas mokomas būti politikais ir spausti ranką į žmogų žiūrėdamas iš aukšto, per atstumą. Šis greitai perpranta manierą ir tampa itin oficialus ir atitolęs.

Po to visi susėda ant žemės, kad patreniruotų svarbiausią kūrybingo žmogaus raumenį – vaizduotę. "Vienodos reklamos ir mokymo programos mus suparalyžiavo ir mes neperžengiame savęs. Bandysime lavinti vaizduotę, kuri padeda ne tik kurti, bet ir išgyventi, pavyzdžiui, tremtiniams. Jie turėjo sąsiuvinukus, kur rašė, piešė. Dvasios vaizduotės jėga padeda žmogui, bet tam reikia susikaupti", – išmintimi dalijasi Gytis Padegimas.

Šiauliuose karaliavo vaikai

Oksana LAURUTYTĖ

Vaikų gynimo diena Šiauliuose paminėta be skambių žodžių ir garsių sveikinimo kalbų - birželio 1-ąją tuoj po vidurdienio amfiteatrą užvaldė dainuojantys ir šokantys "Linksmieji pabiručiai", o prie P. Višinskio paminklo susirinko apie 600 vežimėliuose sėdinčių ir mažai dar suprantančių, koks renginys vyksta, mažylių. Tėvai, seneliai, auklės šiuos pyplius atvežė atsiimti pelnytų dovanų - balionų, marškinėlių, puodelių, nes mieste vyko tradicinė šventė "Aš - mažasis šiaulietis".

Tarptautinę vaikų gynimo dieną Šiauliai pažymi švente "Aš mažasis šiaulietis" jau šeštą kartą.

Iš 1200 kviestų - 600 dalyvių

Jau 13 valandą miesto amfiteatre suskambo muzika, o į sceną išėjusi Onutė ir Dominykas šmaikštavo bei kvietė dainuoti ir šokti savo draugus. Dainos skambėjo visokios - negirdėtos ir girdėtos - apie varlytes, vabalėlius, muses, mamytes ir raskilas. Vieni vaikai straksėjo scenoje, kiti - patys mažiausi - aikštelėse šalia susėdusių tėvų ir senelių. Juk kaip gali netūpčioti į taktą ir neploti delniukais, kai skamba: "Mušiu šitą mažą musę, o kai ją pagausiu, niekad nedraugausiu..."

Šventė "Aš mažasis šiaulietis" turėjo prasidėti 14 valandą, bet jau gerokai anksčiau prie geltonais balionais išpuoštų arkų prie P. Višinskio paminklo ėmė būriuotis vežimėlius stumiantys tėveliai. Jie rikiavosi prie stalų, nukrautų sąrašais ir puodeliais su užrašais. Juk jei ateisi paskutinis, nežinia, kada dovanų gausi, juk kvietimai dalyvauti šventėje išsiųsti net 1200 mažylių. Šventėje atsakė dalyvausiantys per 600 mažylių tėvų.

Minia susibūrė tokia didelė, kad vežimėliai išsirikiavo vos ne iki "Titnago" spaustuvės ir viešbučio "Šaulys". "Galėjo bent Vasario 16-osios gatvę uždaryti, kad mašinos nevažinėtų", - kalbėjosi dvi mamos, ilgokai pastovėjusios ties arbatine "Presto" ir negalinčios vežimėlių pristumti prie šventės dalyvių.

Pasakų personažai kūrė šventinę nuotaiką

"Gal norit sesutės ar broliuko? Jei norite, tik paprašykite", - prie mamyčių su vežimėliais išdidžiai prisiartinę klausinėjo penki gandrai (studijos "Helijas" jaunieji aktoriai). "Oi ne, nenorime", - kvatojosi mamos ir net nežadėjo kada nors gandrų prašyti pagalbos. Gal todėl, kad jie - net penki, o galbūt ir todėl, kad prie jų buvo priėję socialinę apklausą atliekantys jaunuoliai ir klausė: "Ar tikite, kad valstybė pasirūpins Jūsų vaikų mokslais ateityje?"

Šventėje sukinėjosi ne tik gandrai - lakstė klounai su balionais, net vilkas su lape. Klounai prie vežimėlių rišo balionus, iš anksto gavę nurodymą šiukštu dovanoti tik po vieną balioną, neišlaidauti.

Vėliau pasirodė Šiaulių miesto meras Genadijus Mikšys ir jo pavaduotoja Alma Javtokienė. Eilė pajudėjo, nes miesto vadovai pradėjo dalyti dovanas mažyliams. "Sveikinu sveikinu. Nu gryna mamytė", - šypsojosi meras ir spaudė ranką ir mažyliams, ir jų tėveliams. Pasirodė, kad vos ne Kalėdų Senelis su savo pavaduotoja Snieguole vaikams surengė šventę...

Tie, kurie dovanų šiemet nenusipelnė, nes gimė seniau ar dar visai negimė, galėjo eiti į amfiteatrą, kur lėlių teatras "Avilys" rodė spektaklį vaikams "Pagrandukas". Vėliau prie amfiteatro buvo galima išvysti ocialinės atskirties vaikų ir jaunimo grupių darbelių ekspoziciją "Kūrybos sala".

Į šventę atvyko apie 600 mažųjų šiauliečių su laimingais tėveliais.

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Renginiai vyko iki vakaro

Tie, kurie nepatingėjo, dar galėjo suskubti pamatyti Moksleivių namų mėgėjų meno kolektyvų koncertą. Prie P. Višinskio paminklo vyko renginys "Linksmoji vaikų gatvė". Buvo galima išvysti magiškų triukų (žongliravimas su žolės riedulio lazda, estafetės ir kt.), šaškių ir šachmatų varžybas, atrakcionus "Judėk linksmai", tekvondo jaunųjų sportininkų pasirodymas, mini teniso varžybas (atkarpoje nuo "Verpsto" vitrinų iki amfiteatro).

Prie amfiteatro dar vyko konkursas "Taiklioji ranka" (metimai į krepšį su Šiaulių komandos "Šiauliai" talismanu Jautuku prie amfiteatro, o pačiame amfiteatre surengtas sporto mokyklos "Saulė" renginys "Sveika, vasara".

Birželio 1-ąją prasidėjo VII tarptautinis Ch. Frenkelio vilos vasaros festivalis, kurio pirmasis koncertas buvo skirtas Tarptautinei vaikų gynimo dienai. Jame dalyvavo berniukų ir jaunuolių choras "Dagilėlis", senosios muzikos ansamblis "Pavana", Šiaulių kamerinio orkestro artistų vaikai – jaunieji atlikėjai.

Vakare sporto gerbėjai amfiteatre galėjo susitikti su čia visuomenei prisistačiusiais Šiaulių olimpiečiais.

Fatališkos šilkinės moterys

Alvydas JANUŠEVIČIUS, www.etaplius.lt

Penktadienio vakarą Šiaulių dailės galerijoje dizainerė Diana Nevedomskytė pristatė savo naują suknelių kolekciją "La femme fatale". Tokio lygio mados pristatymas Šiauliuose buvo senokai. Šiauliečiai D. Nevedomskytės kūrybos pristatymą pamatė po šešerių metų pertraukos. Modeliai buvo ne profesionalės, o paprastos moterys.

 "Tokia jau aš esu - šilkinė", - sako dizainerė Diana Nevedomskytė.

 

"La femme fatale" kolekcijos rūbais pasipuošusių moterų seksualumas - plėšrus ir išlaikytas.

Alvydo JANUŠEVIČIAUS nuotr.

Dizainerė šiuo metu geriau pažįstama Latvijos mados gurmanams nei Lietuvos. Ji jau penktus metus iš eilės dalyvauja Rygos mados savaitėje. Šiauliečiams savo kolekciją ji pristatė nostalgiškų jausmų vedama.

Rygoje Dianos kolekcija "La femme fatale" sulaukė didžiulio pripažinimo. Netrūko ir pavydžių užuominų, neva jos sukurti drabužiai gerai atrodo tik ant profesionalių modelių. "Tai netiesa - visos moterys, patekusios stilistui į rankas, tampa nuostabios", - sako D. Nevedomskytė.

Dizainerė tai įrodė šiauliečiams. Drabužius demonstravo paprastos moterys, kurios atrodė nuostabiai, kerinčiai. Seksualumas - plėšrus ir išlaikytas.

D. Nevedomskytė prisipažino, kad liko ištikima odai ir šilkui - šioms dviem priešingybėms. Su šilku sunku dirbti, tačiau tai dizainerė moka geriausiai. Kitos medžiagos jai netinka. "Tokia jau aš esu, šilkinė", - sako D. Nevedomskytė.

2012 metų kolekcijos koncepciją Diana apgalvojo jau dabar. Ji teigia, kad vėl liks ištikima šilkui. Naujoji kolekcija taip visada bus skirta stiprioms moterims.

Dizainerė šilko paslapčių mokėsi Paryžiuje. Ji pati sako, jog pajausti šilką reikia įgūdžių ir talento. D. Nevedomskytė iki šiol yra viena iš nedaugelio aukštosios mados kūrėjų Lietuvoje. Šios kategorijos dizaineriai dažnai savo kūrinius siuva rankomis.

Ieškoti savęs savyje

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Šiaulietis magas Gintas Gustas seniau buvo vadinamas lietuviškuoju Čarliu Čaplinu. Dabar jis jau nevaidina šio legendinio personažo. O ką vaidina? Save. Magas vadovaujasi pasaulinio lygio žvaigždės Rūtos Lee žodžiais – Čaplino jau nebereikia, reikia – Ginto Gusto. Magas pradėjo itin domėtis savo giminės medžiu. Tai – jo naujasis hobis ir poilsio būdas.

Magas Gintas Gustas Čarlio Čaplino nebevaidina. Vaidina save.

Ginto GUSTO asmenino archyvo nuotr.

Neliko sezonų

Šiaulietis magas ir komikas Gintas Gustas šiomis dienomis ruošiasi į didžiulę magijos fiestą, kuri vyks gegužės 28 dieną Rygoje. Ten jis bus reikalingas ne tik kaip atlikėjas, bet ir kaip vertėjas. Magas kalba ispaniškai, vokiškai, angliškai, prancūziškai ir dar keliomis užsienio kalbomis. Jis tikina, kad sunkmetį jaučia ir tokie artistai kaip jis. Anksčiau būdavo per metus laikotarpiai, kuriuos vadindavo "auksiniais". "Dabar nebeliko sezonų ir ne sezonų. Geriausias laikas užsidirbti būdavo nuo rugsėjo iki Naujųjų metų. Dabar uždarbis kapsi tolygiai visus metus", - teigia G. Gustas.

Ar nepražus mūsų komiškasis magas? Nieko panašaus. Neseniai jis koncertavo Kaune, kur buvo pristatyta Dianos Nevedomskytės drabužių kolekcija. Greitai jis keliaus į Jurbarką, festivalį "Panemunių žiedai".

"Dirbsiu su neįgaliaisiais. Šiek tiek mokės, bet man ne visuomet pinigai svarbiausia. Jaučiuosi laimingas, kai džiuginu žmones, o labiausiai - tuos, kuriems gyvenimo džiaugsmo trūksta", - atvirauja magas.

Nebereikia Čaplino

Anksčiau G. Gustas mėgdžiojo nebyliojo kino žvaigždę Čarlį Čapliną. Domėjosi, kiek tokių profesionalių mėgdžiotojų yra pasaulyje. Jų nedaug – vos per šimtą. Dabar G. Gustas ūsus prisiklijuoja tik kai paprašo klientas: "Čaplino ūsus nusiėmiau ne tik dėl to, kad išberia lūpas. Pasaulinio garso lietuvių kilmės amerikiečių aktorė Rūta Lee man kartą pasakė - Čaplino jau nebereikia, reikia – Ginto Gusto. Mago ir komiko."

Magas gerai įsiklausė į šiuos žodžius ir padarė išvadą - ieškok savęs savyje: "Negalėjau nepaisyti šių žodžių. Tai man patarė žmogus, kuris daug pasiekė Amerikos šou versle. O tai, patikėkite, tikrai nelengva."

G. Gustas sako, jog jo herojus tenori būti puikiu artistu, kuris pralinksmina ir užburia publiką. Ne brangiais triukais, o nuoširdžia vaidyba. Kartą viena poniutė išrėžė – man tokie "bajeriai" nepatinka, apgaudinėja ir daugiau nieko. Anot mago, toks žmogus nepriima džiaugsmo į savo širdį. Tokių nedaug, tačiau pasitaiko.

Ar būna magui ir komikui sunkių akimirkų scenoje? Be abejonės. Brazilijoje G. Gustas dirbo su pasiskolintomis žirklėmis ir skaudžiai įsikirpo pirštą. Kraujas bėga, tačiau magas atlieka triuką iki galo. Tik pabaigoje paprašo tvarsčio.

Neseniai Šiauliuose vyko žurnalistų šventė, kurioje magas rodė keletą triukų. Prieš tai jis smarkiai susižalojo koją. Niekas iš žiūrovų nepamatė skausmo jo veide.

Atrasti šaknis

"Savo šaknis atrasti labai malonu. Tai gyvenimui suteikia šiek tiek prasmės. Paliksiu vaikams visą savo istoriją", - sako magas G. Gustas. Jis jau keletą mėnesiu važinėja į Vilniuje esančius archyvus, lanko gyvenime nematytus gimines. Vieni jų sutinka šiltai nematytą giminaitį. Kiti vengia.

Daug mago giminaičių dar XX amžiaus pabaigoje iškeliavo į Ameriką. Dabar G. Gustas juos suranda, tiksliau – jų vaikus arba vaikaičius: "Kai radau internete savo senelio pusbrolį ir pusseserę, kurie išvyko 1913 metais, toks geras jausmas apėmė. Aš dabar nuo tokios veiklos pailsiu. Tai kainuoja daug darbo, laiko ir pinigų. Tačiau radimo džiaugsmas viską atperka."

O kaip rasti tuos išvykėlius? Dažniausiai naudojamasi bažnyčiose sukauptais dokumentais, kuriuose yra gimimo, mirties ir vestuvių datos. Iš to daug galima sužinoti. Įdomu internete panagrinėti tais laikais plaukusių laivų keleivių sąrašus. Čia dažnai vardai būna supainioti. Reikia juos atpažinti.

"Iki 1920 metų visos lietuviškos pavardės buvo rašomos rusų kalba. Gustas tapo Gustav, Gustaitė – Gustaityte, Jurgis pramintas Furgiu, Juozas – Osip. Mano proproprosenelis Simonas tapo Semion", - pasakoja magas.

Ar pailsi prie televizoriaus? "Stengiuosi kuo mažiau žiūrėti žinių. Daug keliauju ir matau, kaip Lietuva susireikšmina. Tokia maža valstybė kvaršina sau galvą kažkokiais skandalėliais. Visas pasauli jau priprato prie sensacijų ir į jas nebereaguoja, gyvena savo gyvenimą", - sako magas G. Gustas.

Įelektrinta naktis

Alvydas JANUŠEVIČIUS, www.etaplius.lt

Šeštadienio naktį meniškos sielos šiauliečiai svaiginosi elektra ir naktimi. Šiaulių "Aušros" muziejus jau šeštą kartą dalyvavo tarptautiniame projekte "Europos muziejų naktis". Nuo 20 val. vakaro iki 1 val. nakties Ch. Frenkelio viloje vyko renginys "Naktis muziejuje. Elektra: tarp vizijos ir realybės".

Makabriškas naktinis vaizdas - didžiulis namas, nušviestas judančiais vaizdais. Skamba gramofono muzika. Lauke maloniai šilta. Tokia aplinka svaigina labiau nei vynas. Ch. Frenkelio vila vieną naktį tapo moderniausio ir neįtikėčiausio meno meka.

Pravėrus vilos duris, pasigirsta kita muzika. Žmonės šmirinėja su šypsenomis ir laimingomis akimis. Lankytojų minią džiugino žinomų muzikantų Aurimo Povilaičio, Gintauto ir Kęstučio Gascevičių atliekamas dviejų dalių muzikinis performansas. Po to autobusų stotelėse žmonės dar gerą valandą kalbėjo: "Čia buvo geras."

  

Lankytojai galėjo išbandyti elektros kėdę.

 

Muziejų nakties dalyviai stebėjo įvairius eksperimentus su elektra.

Po muzikinio performanso skambėjo jaunos atlikėjos Monikos Sokaitės atliekama XX a. I pusės lietuvių kompozitorių kūrinių fortepijonui programa. Tiesa, daugelyje salių vis kažkas vyko. Grojo smuikai, vaikščiojo pasidabinę ponai.

Geltonojoje svetainėje Šiaulių dramos teatro aktorės Nomeda Bėčiūtė skaitė pasakojimus apie elektrą bei buvo galima pasiklausyti jos atliekamų Marlene Dietrich dainų. Retro kino salėje "Kapitol" buvo demonstruojami praėjusiame amžiuje sukurti intriguojantys autobiografiniai filmai apie garsiausius išradėjus, dirbusius elektros srityje.

Renginio kulminacija – dizainerės Airidos Skrickienės sukurtas fantastinis kinetinis šviesos kostiumas "Įelektrinta". Keletą minučių žiūrovai buvo tarsi užhipnotizuoti šviesų ir videoprojekcijos. Nenusakomos baltos formos, besikeičianti šviesa, specifinis garsas kerėjo naktinius svečius.

Pirmą kartą ant Ch. Freneklio vilos lankytojai galėjo išvysti ant pastato fasado demonstruojamas videoprojekcijas. Kita naujiena - adrenalino mėgėjai galėjo pajusti, ką reiškia atsisėsti į kėdę, kurioje paprastai sėdima tik kartą...

Autoriaus nuotr.

Rimanto LAZDYNO nuotr.

Odė pavasario džiaugsmui

Alvydas JANUŠEVIČIUS, www.etaplius.lt

Šiaulių universiteto Botanikos sodas, universiteto studentai bei dar keletas ugdymo įstaigų atstovų jau ketvirtą kartą sukvietė įvairaus amžiaus šiauliečius į šventę "Odė pavasario džiaugsmui". Tradiciniame sunkiai žodžiais nupasakojamame renginyje tarp šimtų rūšių gėlių ir augalų tilpo šokis, dailė, mados, muzika.

Šiaulių universiteto botanikos sodą puošė ne tik žiedai, bet ir spalvingi personažai.

 

Muilo burbulai nešė visiems laimę.

 

Šventėje dalyvavo ir mažieji šiauliečiai.

Šventės dalyviai į renginį atvyko ne šiaip sau paspoksoti. Kiekvienas gavo po lapą su punktų sąrašu. Reikėjo kiekvieną iš jų aplankyti, atlikti užduotis arba išmokti kažką naujo. Šių metų šventės tema - medis. Todėl bet kuri atrakcija turėjo kažką bendro su medžiu - tikru arba pasaulio medžiu iš tautosakos.

Šiauliečiai turėjo galimybę susipažinti su Botanikos sodo augalų įvairove, vykdoma įvairia aplinkosaugine veikla, įrengtomis naujomis kolekcijomis. Renginio organizatoriai tikisi, kad kitais metais renginys bus tarptautinis. Jau dabar jį tokiu galima pavadinti, nes dauguma mainų programos studentų šventėje apsilankė.

Renginio dalyviai vaikščiojo po sodą ir įskaitų lape tarsi studentai sesijos metu rinko parašus. Teko pūsti burbulus, patirti netradicinės medicinos galią, sužinoti šį tą apie chemiją.

"Odė pavasario džiaugsmui" jau tapo tradiciniu festivaliu. Tikimasi, kad kitąkart šventę pavyks surengti savaitgalį - kad kuo daugiau žmonių galėtų pasidžiaugti šiuo reginiu.

Šventę užbaigė liaudiška vakaronė, kurią surengė Šiaulių universiteto folkloro ansamblis "Vaiguva".

Autoriaus nuotr.

"Serganti" visuomenė

Lina ZDANEVIČIŪTĖ

Šiaulių dailės galerijoje atidaryta Šiaulių universiteto Menų fakulteto Dizaino katedros vedėjo profesoriaus Giedriaus Šiukščiaus jubiliejinė paroda "Indikacijos", kurioje eksponuojami net 69 darbai. Pristatytas ir jo kūrybos albumas. Parodoje eksponuojami darbai lankytojus stulbina, šokiruoja, verčia susimąstyti. Autoriaus teigimu, to ir buvo siekiama – parodyti "sergančią" visuomenę ir kiekvienam savaip bandyti ją gydyti.

G. Šiukščių pasveikino katedros dėstytojai - padovanojo jam pripučiamą guminę valtį.

Autorės nuotr.

Į parodos atidarymą susirinko nemažai Šiaulių universiteto bendruomenės narių, aktyvių Šiaulių miesto kultūros ir visuomenės veikėjų, kurie parodos autoriui negailėjo gėlių ir gerų žodžių, o kolegos – Dizaino katedros dėstytojai - nustebino G. Šiukščių jam įteikdami guminę pripučiamą valtį. Bendradarbiai palinkėjo menininkui kartais plaukti ir prieš srovę.

Indikacijos

"Paroda vadinasi "Indikacijos", nes ant vaistų taip yra rašoma. Serga visuomenė. Parodoje eksponuojamuose darbuose išryškėja žmogaus ir gamtos, visuomenės konfliktai su pačiu savimi. Rašytojai savo mintis reiškia rašydami romanus, esė ir panašiai, o aš savo mintis, požiūrį, socialines idėjas reiškiu vaizdais. Viliuosi, kad visi supras ir perskaitys, ką aš norėjau pasakyti, – sakė autorius. - Man visuomet malonu, kai kolegos ateina, domisi, sveikina. Taip pat labai svarbu, kad parodos atidaryme apsilankė ir jau baigę studijas mano studentai."

Giedrius Šiukščius juokavo, kad jo kartos dėstytojai jau gali būti "iškasenomis" vadinami, todėl ir reikia jaunimo, jaunatviškos nuotaikos ir minčių.

"Mes jau nuo penkiasdešimties tampame konservatyvūs, todėl reikia, kad studentai ateitų su savo idėjomis ir darbais", – kalbėjo G. Šiukščius.

"Dauguma mano darbų yra ironiški, satyriški ar sarkastiški. Aš mėgstu pasišaipyti ir iš savęs paties. Geriau taip pasityčioti iš savęs ir kitų, nei versti purvą žodžiu", - taip savo darbus įvertina profesorius.

Albumas

"Giedrius Šiukščius – ir mokslininkas, tai ir vadybininkas, ir menininkas viename. Mokslininkas, išleidęs geriausią dizaino vadovėlį. Giedriaus pavydi Vilniaus dailės akademija. Nuostabus vadybininkas, kuris įkūrė ŠU Dizaino katedrą. O kad puikus menininkas, mes matome jo darbuose", - teigė Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros dėstytojas, knygų leidėjas docentas Stasys Tumėnas.

Anot jo, albumas "Giedrius Šiukščius: fotoplakatai, fotografijos, fotoetiudai", kurį išleido Šiaulių universiteto leidykla, yra viena puikiausių Šiauliuose išleistų knygų. "Knyga liudija autoriaus ištikimybę fotografijai, ištikimybę savo darbams. G. Šiukščius asmenybė graži savo pedantiškumu, – apie autorių ir kūrybą kalbėjo doc. S. Tumėnas. - Darbuose atsiskleidžia autoriaus pilietiškumas. Jam rūpi gamtos problemos, kova prieš AIDS. Svarbu, kas yra žmogus. Fotografija – tai trumpi eskizai, etiudai. Svarbūs trumpi ir reikšmingi G. Šiukščiaus pavadinimai. Šėliojančio G. Šiukščiaus niekas neįsivaizduoja, tačiau jo šėliojimas perteikiamas kūryboje."

Tarnybiniai šunys gelbėja gyvybes

Alvydas JANUŠEVIČIUS, www.etaplius.lt

Valstybės sienos apsaugos tarnybos Šiaulių rinktinės štabo stadione vyko rinktinės tarnybinių šunų meistriškumo patikrinimas, kuriame iš viso dalyvavo 16 kinologų su šunimis iš Šiaulių rinktinės, Pakrančių apsaugos, Pagėgių, Ignalinos rinktinių, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Rinktinės kinologai tarnybinių šunų gebėjimus tradiciškai patikrina kasmet pirmąją gegužės savaitę. Tarnybinių šunų meistriškumo patikrinimo renginyje varžomasi bendro paklusnumo ir narkotinių medžiagų paieškos uždarose patalpose rungtyse.

Bendro paklusnumo varžybas nėra labai linksma stebėti. Čia šunys neatlieka akrobatinių triukų, nejoja šeimininkams ant nugarų. Tiesiog besąlygiškai vykdo įsakymus. Komisija akylai stebi, ar šuo viską suprato akimirksniu, ar jam reikėjo komandą pakartoti.


 

Vokiečių aviganis Radžas - puikus tarnybinis šuo, mielai bendraujantis su visais, tiksliai vykdantis įsakymus.

 

 Šunys privalo aklai paklusti savo šeimininkams

Autoriaus nuotr.

Kinologai nusprendžia, kuris šuo labiausiai klauso, tačiau svarbiausia, kad šuo tinkamai elgtųsi tikrovėje. Mažeikių pasienio užkardos kinologas Tomas Taurinskis jau dešimt metų dresuoja vokiečių aviganį Rofą. Jis dalyvavo varžybose kaip veteranas ir žvaigždė. Rofas penkiems žmonėms yra išgelbėjęs gyvybę. Dažniausiai tai pasiklydę senukai, vaikai, kartais - nelaimės ištikti žmonės, pagalbos nesulaukiantys dienų dienas.

Kita rungtis - paslėptų narkotikų paieška. Kinologai tikina, kad per tokias varžybas patalpoje surasti narkotikus šunims yra sudėtinga užduotis. Kvaišalų kvapas dar nėra pasklidęs ir silpnas. Bute, kuriame laikomi narkotikai, šunys greitai suranda kvaišalus, nes kvapas paprastai būna įsisenėjęs. Jiems per mėnesį bent keletą kartų reikia "rasti" narkotikų, kad neatbuktų įgūdžiai.

Šiaulių užkardos kinologas Raimondas Girnys dirba su vokiečių aviganiu Radžu. "Ne, Radžis dar nedainavo, kai pradėjau dresuoti Radžą. Puikus šuo - seno pavyzdžio vokiečių aviganis. Tokie būdavo apie Antrąjį pasaulinį karą - tamsoki, aukštu pasturgaliu. Šunų veislių specialistai jį išbrokuotų, tačiau tarnyboj jis - nepamainomas", - sako R. Girnys.

Radžas ir Rofas - "konkurentai", kurie lenktyniauja, kuris daugiau žmonių išgelbės, kuris daugiau narkotikų suras. Tai universalūs šunys. Jie ne tik gerai užuodžia, bet, šeimininkui paliepus, gali sulaikyti pažeidėją.

Saulius Lideikis, Veiklos organizavimo skyriaus vyresnysis specialistas, kuruojantis rinktinės kinologų darbą, atskleidė, kad šunys jau šiemet padėjo sulaikyti šešias narkotikų siuntas. S. Lideikis paskaičiavo, kad Šiaulių rinktinė turi devynis šunis: septynis vokiečių aviganius, labradorą ir belgų aviganį. Pastarieji du nenaudojami pažeidėjams sulaikyti. Dažniau - narkotikams rasti.

Šiaulių rinktinės kinologai su tarnybiniais šunimis nesyk yra tapę prizininkais Lietuvos ir užsienio tarnybinių šunų meistriškumo varžybose, pasiekę puikių rezultatų tarnyboje – išgelbėję ne vienam žmogui gyvybę. Šiuo metu Lietuvos pasienyje su Latvija dirba devyni pasieniečiai kinologai su tarnybiniais šunimis.

Geopatogeninės zonos "dovanoja" ligas ir nerimą

Oksana LAURUTYTĖ

Jei reikia rasti vietą sklype šuliniui iškasti, šeimininkai kviečia žilagalvį su žilvičio šakele ar virgulėmis. Net šiame technikos amžiuje šulinio radimo vieta patikima racionaliu protu nepaaiškinamam veiksmui. Šiaulietis Aleksandr Zapriagajev sako, kad mokslininkai jau senokai paaiškino, kodėl virgulėmis galima rasti vandenį. Mokslininkai netgi sukūrė prietaisą, kuriuo nustatomos geopatogeninės zonos - vietos, kuriose būnant sutrinka žmogaus fizinė ir dvasinė sveikata. Vienintelį Lietuvoje tokį prietaisą turinčios įmonės bendrasavininkis Aleksandras sako, kad nustačius geopatogenines zonas namuose, sklypuose, įmonėse galima išvengti rimtų sveikatos sutrikimų.

"Kokia prasmė gyventi svajonių būste ar name, kuris žudo gyventojus fiziškai ar emociškai? Gaila, kad Lietuvoje į tai nekreipiama dėmesio", - sako Aleksandr Zapriagajev.

Autorės nuotr.

Miegas geopatogeninėje zonoje gresia vėžiu

Negalintys paaiškinti įvairių gamtos reiškinių žmonės nuo senų laikų tikėjo, kad viena ar kita vietovė, namas, miškas yra piktųjų dvasių buveinė. Juk kažkaip reikėjo paaiškinti, kad vienoje ar kitoje teritorijoje gyvenantys žmonės dažniau serga, miršta, ten prasčiau auga augalai ar įvyksta nelaimingi atsitikimai.

Mokslininkai šiais laikais jau gali tokius reiškinius paaiškinti ir skelbia mokslinius darbus bei straipsnius apie biologinius Žemės spinduliavimo poveikio efektus.

Šiaulietis Aleksandr Zapriagajev su kolega Egidijumi Radavičiumi neseniai įsigijo prietaisą, kuriuo nustatomos geopatogeninės zonos. Šios zonos – tai nepastovūs suskaidyti Žemės spinduliuojami elektromagnetiniai laukai. Ilgalaikis buvimas geopatogeninėse zonose, kenkia augalams, gyvūnams ir, aišku, žmogui. Dėl geopatogeninių zonų veikimo net galima susirgti mūsų amžiaus liga - vėžiu.

Anot Aleksandro, vienoje Rusijos ligoninių, kur gydomi vėžiu sergantys žmonės, buvo atliktas tyrimas. Nuvykta pas 55 pacientus į namus ir prietaisu ištirtos vietos, kur prieš susirgdami jie miegojo. Nustatyta, kad 50 pacientų miegojo lovose, stovinčiose geopatogeninėse zonose.

Mokslininkai nustatė, kad pagrindiniai geopatogeninių spindulių šaltiniai yra požeminiai vandens srautai, vandens srautų, tekančių skirtinguose žemės lygiuose, susikirtimo zonos, geologiniai žemės lūžiai, požeminių vandens srautų ir geologinių žemės lūžių susikirtimo zonos ir kita. Požeminių vandens srautų spinduliavimas žinomas ir sutinkamas dažniausiai - tuomet, kai ieškomi vandens telkiniai šuliniams.

Tyrimas darbo vietoje

Aleksandras sako, kad netikėti geopatogeninių zonų egzistavimu naivu. Juk žmonija tiki itin primityviais virgulių, švytuoklių parodymais. Vyras pradėjo mokytis naudotis virgulėmis ir švytuokle - jam įdomu, ar prietaiso ir liaudies atrastų primityvių instrumentų parodymai sutampa.

Pasak Aleksandro, Rusijos, Vokietijos, Japonijos, JAV mokslininkai seniai atlieka tyrimus nustatant geopatogenines zonas. Tyrimai atliekami gyvenamuosiuose namuose arba tiriamos vietovės, kur ketinama statyti būstus.

Su Aleksandru nuvykome į vieną įmonių, kad geopatogenines zonas rodantis prietaisas nustatytų kenksmingas sveikatai vietas. Aleksandras kabinete rado dvi tokias zonas, tačiau jos nėra itin kenksmingos - darbuotojų kėdės jose nestovi. Tačiau vienoje darbo vietoje prietaiso rodyklė krito žemyn. "Šioje vietoje sėdintis darbuotojas nuolat skundžiasi galvos, akių skausmais. Seniau šioje darbo vietoje dirbusi darbuotoja iš darbo išėjo būtent dėl pablogėjusios sveikatos", - paaiškino kabinete buvę specialistai.

Pakvietėme Aleksandrą į vieno šiauliečio namus nustatyti, ar lovos, minkštasuolis, kuriame praleidžiama daug laiko žiūrint televizorių, nestovi geopatogeninėse zonose. Dviejuose kambariuose iš trijų pašnekovo prietaisas nustatė kelias nedideles zonas, kurios įtakos sveikatai neturėtų turėti. Vis dėlto darbo kambaryje nustatyta platoka juosta, kurioje aparato rodyklė šauna žemyn. Šioje vietoje kaip tik stovi šeimininkų kompiuterio stalas ir kėdė.

"Kompiuterį patarčiau perstatyti kitoje vietoje", - patarė Aleksandras.

Senovėje žmonės buvo jautresni

Aleksandras sako, kad geopatogeninės zonos būna nedidelės - keliolikos kvadratinių centimetrų dydžio - ir didelės – keliasdešimties ar šimtų kvadratinių metrų. Jei nustatyta zona nedidelė, pakanka patraukti lovą, darbo stalą iš kenksmingos vietos.

"Senovėje žmonės buvo jautresni gamtai. Bažnyčiai, gyvenamiesiems namams parinkdavo tokią vietą, kuriose gera būti, kur žmogus atsipalaiduoja, jį aplanko ramybė. Dabar gyvename daugiaaukščiuose ir neretai neturime pasirinkimo galimybės. Vis dėlto į geopatogenines zonas nereikėtų žiūrėti pro pirštus", - sako jis.

Aleksandras sako, kad kartais galima ir išoriškai nustatyti geopatogenines zonas. Jei tai sklypas, tuomet jame bus vietų, kur prasčiau auga žolė. "Galiu užjausti tuos, kurie gyvenamuosius namus pasistatė buvusiame pelkyne prie Motinos ir vaiko klinikos. Ten garantuotai kenksminga zona. Keli gyvenamieji daugiabučiai pietiniame mikrorajone taip pat pastatyti pelkėje", - sako pašnekovas.

Specialistai pataria pasikliauti savo intuicija, nustatant patogenines būsto zonas. Jautrūs žmonės intuityviai vengia patogeninių zonų - miega susirietę į kamuolėlį lovos krašte ar kampe. Apie patogenines zonas reikia pagalvoti tuomet, kai vaikus kankina naktiniai košmarai ir jie atsibunda verkdami ar šlapinasi lovoje.

Geopatogeninių zonų vengia šunys

Aleksandras sako, kad patogeninę zoną katė ar šuo kartais gali nustatyti netgi geriau už nepatyrusį radiostezininką. Katės mėgsta neigiamą žemės spinduliavimą. Jei būste katė nuolat miega tam tikroje vietoje, jums ten geriau nebūti. Šuo niekada nebūna geopatogeninėje zonoje.

Nepatariama statyti namo ten, kur buvo žaibo iškrova. Tai visada būna dviejų vandens srautų, esančių skirtinguose lygiuose po žeme, susikirtimo taškai. Geopatogenines zonas parodo ir seni ąžuolai.

Perkant būstą, patartina jame praleisti keletą naktų ir pajusti, ar ta vieta tinkama. Reikia atkreipti dėmesį į tas vietas, kur numatoma statyti lovą, rašomąjį stalą, mėgstamą fotelį. Geopatogeninė zona yra kenksminga, jei joje praleidžiama daugiau nei 4 valandas per parą.

Trakų gatvės galerijoje - klasikinė dailė

Barbora ORAKAUSKAITĖ

Į Trakų gatvės galerijoje surengtą Liudmilos Michajevič tapybos darbų parodos atidarymą sugužėjusius svečius pasitiko gitarų dueto improvizacija.

Liudmila Michajevič pakvietė į dvyliktąją savo personalinę parodą.

Trakų gatvės galerijos archyvo nuotr.

Tapybos ir muzikos sintezės idėja gimė neatsitiktinai - neeilinei parodai reikalinga ypatinga aplinka. Nors, anot profesoriaus Vytenio Rimkaus, klasikinės tapybos ekspozicija yra verta gerokai didesnės erdvės, parodos organizatoriai šią problemą savotiškai išsprendė pasitelkę pakruojiečius gitaros mokytoją Romualdą Klupšą ir jo mokinį Andrių Masilionį. Skambant gyvai muzikai, galerijos lankytojai galėjo keliauti Liudmilos Michajevič romantiškų siužetų labirintais, kur erdvės ir laiko sąvokos liko užriby.

Parodos pavadinimas "Odė praeičiai ir seniesiems meistrams" nuteikia susitikti su nostalgišku praeities epochos atspindžiu, prikeliamu dabarties žiūrovui. Gali kilti klausimas, kodėl autorė pasirinko būtent tokį daug pastangų reikalaujantį būdą priminti mums parodų erdvėse vis rečiau sutinkamą klasikinio grožio etaloną.

Ramybe alsuojantys didelio formato marinistinės tematikos paveikslai, peizažai, miniatiūros ir ypatingo dėmesio susilaukę flamandų tapybos stiliaus natiurmortai parodos lankytojus nustebino meistriškumu, atlikimo technikos subtilumu.

Dalį darbų parodai autorė nukabino net nuo savo namų sienų. Pastarieji kūriniai tapytojos yra ypač vertinami. Į parodą Liudmila atvežė geriausius per pastaruosius metus nutapytus paveikslus.

Tai jau dvyliktoji Liudmilos Michajevič personalinė paroda. Pirmąją surengė lygiai prieš penkiolika metų, būdama keturiolikos, todėl parodą "Odė praeičiai ir seniesiems meistrams" galima vadinti jubiliejine.

Tapytoja savo kūrybinių pasiekimų nėra linkusi sureikšminti, nors tikrai turėtų kuo pasigirti. Būdama septyniolikos ji jau tapo tautodailininkų sąjungos nare. Parodos reklaminėje medžiagoje panaudoti Liudmilos paveikslų fragmentai daugumą vakaro svečių privertė gūžčioti pečiais salėje akimis beieškant brandaus amžiaus parodos autorės, nes tapybos braižas byloja apie nuoseklumą, kantrybę ir atsidavimą - savybes, kurių paprastai įgijama tik po ilgų kūrybinių ieškojimų metų. Pamačius jaunutę, nė trisdešimties neturinčią tapytoją beliko su nuostaba priimti ją tokią, kokia ji yra - kuklią, mažakalbę ir jautrią savito grožio perteikėją, kuri sutiko atsakyti į keletą klausimų.

- Ar Jūsų giminėje buvo dailininkų? Gal šį talentą paveldėjote?

- Profesionalių dailininkų giminėje nebuvo, tačiau gerai piešia tėtis, o iš močiutės pasakojimų žinau, kad ir prosenelis puikiai tapė. Deja, jo paveikslų išsaugoti iki šių dienų nepavyko - visi jie sudegė Leningrado blokados metu.

- Trumpai papasakokite apie save. Kur gimėte, kaip prabėgo jūsų vaikystė?

- Gimiau Klaipėdoje. Ten baigiau vidurinę mokyklą. Kurį laiką mokiausi vaikų dailės mokykloje, kur ir įvyko mano pirmoji tapybos darbų paroda. Visas vasaras praleisdavau kaime. Užaugau gamtos ir supratingų artimųjų prieglobstyje, kurie nuo mažų dienų skatino mano meninę saviraišką ir stengėsi sudaryti sąlygas užsiimti tuo, kas man įdomu.

Menininkė kruopščiai savo paveikslais perteikia praėjusių šimtmečių dvasią.

- Kas jums yra tapyba - darbas ar saviraiškos priemonė?

- Save laikau laimingiausiu žmogumi - juk galiu leisti sau visą laiką skirti mėgiamai veiklai. Tapyba man yra viskas - ir darbas, ir gyvenimo būdas.

- Kur mokėtės tapyti? Kas padarė didžiausią įtaką Jūms - menininkei - formuotis?

- Piešiu nuo vaikystės. Tapybos technikos pradėjau mokytis labai anksti, savarankiškai studijuodama senųjų meistrų reprodukcijas ir mokomąją dailės literatūrą.

- Ar esate jau save atradusi, ar vis dar ieškote, keičiatės ir kartais tapote kitokiu stiliumi?

- Galiu tvirtai pasakyti, jog esu realistė. Tapydama šiuo stiliumi jaučiuosi užtikrintai ir save realizuoju geriausiai. Tačiau stengiuosi vien tuo neapsiriboti ir bandau tapyti įvairiais stiliais. Manau, kad kūrybinės paieškos trunka visą menininko gyvenimą.

- Iš ko semiatės įkvėpimo ir idėjų kūrybai?

- Jaučiu nepaprastai stiprų ryšį su gamta. Gal todėl manęs niekuomet nepaleidžia įkvėpimas. Jis visuomet šalia. Kiekviena diena man yra nepakartojamai nuostabi dovana, nes ir aš jaučiuosi esanti neatsiejama gamtos dalis. Kiekvieną sykį pasitinku aušrą ir palydžiu saulę. Kaskart vis iš naujo išgyvenu metų laikų virsmą. Gamta yra mano didžioji įkvėpėja ir idėjų šaltinis.

- Jei netapytumėte, kuri saviraiškos forma jums būtų artimiausia?

- Aš tiesiog negaliu savęs įsivaizduoti netapančios. Nors jei negalėčiau tapyti, ko gero, rašyčiau. Eiles. Prozą. Jaučiu, kad tikrai turiu dar daug ką pasakyti. Retkarčiais ir dabar įkvėpimo perteklių išlieju poezija. Man poezija tarsi tapybos sąskambis, tačiau džiaugiuosi galėdama save realizuoti pirmiausiai tapyboje.

Nespėję apsilankyti galerijoje klasikinės tapybos gerbėjai parodą galės pamatyti iki gegužės 15 dienos Trakų gatvės galerijoje, Vilniaus g. 100-1.

Teisėjas į parodą arklio paso neatnešė

Oksana LAURUTYTĖ

Trečiadienį Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Policijos muziejuje atidaryta unikali paroda. Čia teisėjas Alfredas Vilbikas pristatė savo asmeninę kolekciją - Lietuvos asmenų pasus nuo jų atsiradimo iki šių dienų. Šalies istorija besidomintis A. Vilbikas neslepia, kad kai kuriuos dokumentus jam teko pirkti, tačiau didžiausia eksponatų dalis - giminių ir draugų dovanos. "Man geriausia dovana - kai draugai padovanoja kokį nors senovinį daiktą", - sakė parodos autorius.

  

Unikalią piliečių pasų kolekciją nuo pat jų atsiradimo sukaupęs Alfredas Vilbikas sako savo "turto" muziejui nedovanojantis, tačiau apie tai dar pagalvosiantis.

Neturinčius pasų sulaikydavo milicijantai

Nėra asmens dokumento - nėra ir žmogaus, - žinojo dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai, todėl keliaujantiems į svečias šalis savo garbiems gyventojams išduodavo ir atitinkamus "popierius". Juose buvo nurodoma, kas asmuo toks yra ir kur vyksta. Tokie dokumentai - rekomendaciniai raštai - keliaujantiems kunigaikštystės gyventojams buvo išduodami jau XVI amžiuje. Keliaujančių gyventojų daugėjant asmenims buvo pradėti išduoti lydimieji raštai. Juos išduodavo netgi seniūnai.

1941-aisiais išduotas pasas.

A. Vilbikas sakė, kad pirmieji pasai Lietuvoje atsirado prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Jis savo kolekcijoje turi tokį pasą - gavo iš tolimo giminaičio, gyvenusio Dzūkijoje. Tokiame carinės Rusijos pase nurodytas asmens vardas, pavardė, tikėjimas. Parašo pase nėra. Tai reiškia, kad paso turėtojas buvo beraštis.

1915-1918 metais Lietuvoje karaliavę vokiečiai reikalavo, kad kiekvienas okupuotoje teritorijoje gyvenantis 17 metų sulaukęs asmuo turėtų pasą - asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinantį dokumentą. Pasų išdavimo įstatuose buvo nurodyta, kad asmuo gali turėti tik vieną pasą, jį būtina pateikti išvykstant iš Lietuvos.

1918-ųjų vasario 16-ąją Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę buvo išleisti įstatymai, kad milicijantai gali sulaikyti asmenis, neturinčius paso, ir "sustatyti" protokolą "pabaudai uždėti". Bauda keliavo ne į valstybės biudžetą, bet milicijantams.

Gavęs pasą žmogus turėdavo pasirašyti, kad kitų asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų jis neturi, o svetimos valstybės pilietis galėjo būti išvaromas į tą valstybę, iš kurios atvyko.

Vidaus pase būdavo nurodytas ne tik žmogaus amžius, šeimos sudėtis, tikėjimas, bet ir tai, ar jis atliko karinę prievolę ir kuo užsiima. Duomenys pasams buvo imami iš bažnyčių metrikų.

Vertingiausi - seniausi pasai

A. Vilbiko kolekcijoje yra ir piliečio, gyvenusio lenkų okupuotame Vilniaus kašte, pasas. Kolekciją papildo ir žmogaus, gyvenusio 1941 metais Trakų apskrity, laikinasis asmens liudijimas. Žinoma, kolekcijoje yra ir sovietmečiu gyventojams buvęs išduodamas pasas ir 1991-ųjų pažymėjimas apie apsisprendimą priimti Lietuvos pilietybę, pasižadant laikytis Lietuvos įstatymų. Kolekcijoje galima pamatyti ir 1989 metais sovietinės valdžios išduotą liudijimą asmeniui, kuris pametė ar kitaip prarado pasą.

Vertingiausi kolekcijos eksponatai - carinės Rusijos lietuviams išduoti pasai.

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Teisėjas kaupia ir tokius pasus, kurie neturi jokios juridinės galios - tai žemaičio pasas, Pakruojo - "HAV" (humoro, alaus ir varnų) sostinės - sukurtas laikinasis piliečio pasas.

"Vertingiausi mano kolekcijos eksponatai - seniausi dokumentai. Kelis iš jų esu ir pirkęs", - sakė A. Vilbikas, tačiau kiek pinigų paklojo už istorinius dokumentus, jis neatskleidė.

Teisėjas yra aistringas kolekcininkas. Jis turi net arklio pasą, tačiau į žmonių pasų parodą tokio paso nenešė - jis čia netinka.

Tiesa, A. Vilbikas pasų parodą Policijos muziejuje surengė, nes yra šio muziejaus įkūrėjas. 1996 metais jis buvo Šiaulių VPK savivaldybių policijos vyresnysis komisaras ir būtent jam kilo mintis kaupti ir visuomenei rodyti policijos istoriją menančius daiktus.

Miglė žadina pavasarį

Oksana LAURUTYTĖ

"Kai nuvažiuoja stogas, atsiveria dangus", - ši nusijuokti priverčianti sentencija - ne šiaip eilinis pokštas šiaulietei Miglei Plukienei. Prieš penkerius metus jos gyvenime būtent taip ir nutiko – kai vėjas nuplėšė jos šeimos namo stogą, ji suprato, kad labiausiai gyvenime nori būti floriste. Floriste Miglė tapo, savo namo rūsyje įkūrė studiją, sunkmečiu atsisakė valdiško darbo ir dabar studijos lankytojoms atskleidžia ne tik floristikos, bet ir įvairių namų dekoravimo būdų paslaptis.

Keturių vaikų mama Miglė Plukienė suvokė, ko norinti gyvenime, vos prieš penkerius metus. Namų rūsyje įkūrė studiją ir ėmė mokyti moteris įvairių dekoravimo, floristikos, papuošalų ir dekupažo paslapčių.

Floristika užkoduota pavardėje ir varde

Miglė vedasi į savo šeimos namo rūsį ornamentais išpieštais laiptais. Įsižiūrėjus atidžiau matyti, kad ant kiekvieno laiptelio užrašyta po žodį. "Kada paskutinį kartą ką nors darei pirmą kartą?" - perskaitau lipdama, o Miglė sako, kad lipdami laiptais į studiją visi dėl šio užrašo nusišypso.

Kažkada jos namo rūsys buvo tik nenaudojamų rakandų sandėlis. Dabar čia jauku ir gražu. Ant sienų prikabinta dekupažo technika dekoruotų paveikslų ir daiktų, stovi didelė lentyna su indeliais, kuriuose - karoliukai, plunksnos, šakelės ir daugybė kitų dalykų, praverčiančių kuriant įvairius puošybos elementus. "Čia - "skrepbukingas" (angl. scrapbooking)", - keistą žodį pasako Miglė, rodydama į dekoruotas duris, ant kurių - šešios žaismingos figūrėlės žmonių veidais. Šis šešetas – Miglė, jos vyras Linas ir keturi jų vaikai - Eglė, Kristijonas, Gabija ir Adomėlis.

"Savo studiją pavadinau "Pluke". Praėjo daug laiko, kol supratau, kad floristika užkoduota ir mano varde - esu Miglė Plukienė", - šypsosi moteris.

Jaunystėje įgijusi radiotechnikės specialybę, Miglė kurį laiką dirbo televizorių gamykloje. Vėliau tapo buhaltere, dirbo Šiaulių universiteto Karjeros centre. "Aiškinau studentams, kad reikia ieškoti savęs, atrasti, ką labiausiai nori daryti, tada tau pasiseks. O vieną dieną ir pati tai supratau", - sako ji.

Prieš penkerius metus Miglė savo 35-ojo gimtadienio proga su vyru "pabėgo" į sanatoriją Druskininkuose dviese praleisti savaitės. Vos atvykus sulaukta skambučio, kad vėjas nuplėšė namo stogą, tad reikia skubėti namo. Vyras patarė Miglei likti, o pats grįžo. "Viena bevaikštinėdama mišku, matydama nuostabią gamtą supratau, kad nieko taip nenoriu gyvenime, kaip tapti floriste", - sako moteris.

Grįžusi į Šiaulius, buvusioje Buitininkų mokykloje ji pradėjo mokytis floristikos, mokslus baigė ir prieš metus įkūrė studiją. "Paradoksas, kad valdiško darbo atsisakiau per patį sunkmetį - suvokiau, kad man daugiausia laimės gyvenime teikia kūryba, o ne karjera ar pinigai", - sako Miglė.

Pavasarinio miško oazė - per kelias minutes

Miglės studija turi savo vizitinę kortelę. Laiptų aikštelėje ant palangės pastatytos kelios įrėmintos reprodukcijos, taurės su įvairiaspalviais sudžiovintais gėlių žiedlapiais. "Pagal metų laiką "vitriną" keičiu", - sako Miglė ir parodo, kokiu būdu reprodukcijas paspartavo - paėmė švelnaus šieno ir išdėliojo po stiklu aplink paveikslus. Originalu, paprasta ir gražu. Miglė sako, kad jos kūrybos vizitinė kortelė - parodyti, jog grožį galima sukurti iš nieko, panaudoti gyvenamoje aplinkoje esančius daiktus.

  

Originaliai atrodo iš kokoso riešutų kevalų pagaminti stoveliai žydinčoms gėlėms.

 Per kelias minutes sukurta puokštė pavasarį į namus pakvies akimirksniu.

Štai nedailius vazonėlius su žydinčiomis kambarinėmis gėlėmis galima įdėti į skaidraus stiklo vazeles, pridėtas šieno. Tuos pačius vazonėlius galima įdėti ir į iš kokoso riešuto pagamintas taures.

"Nuostabią pavasariu alsuojančią puokštę namams papuošti galima sukurti panaudojus paprastus pagaliukus. Parsineši jų iš kiemo, nuplauni, supjaustai, sudedi į vazelę, o jau tada naudoji žalumynus ir gėles, kurias turi namuose", - sako moteris ir parodo, kaip tai galima padaryti.

Miglė paima neseniai nužydėjusio amarilio vazoną ir nukerpa jo lapus - juk vis tiek reikia taip padaryti, kad augalas pailsėtų. Susuka tuos lapus vamzdeliais ir persmeigia adatėlėmis su galvutėmis. Nuskina kelis mėlyno hiacinto žiedelius ir prismeigia juos prie susuktų žalių lapų, išdėliotų tarp pagaliukų.

"Skrepbukinge" ant durų - visa Miglės šeima.

Autorės nuotr.

Puokštė per kelias minutes tampa panaši į nedidelę pavasarinio miško oazę - tarp sudžiuvusių šakelių pamatai besiskleidžiančias žibuokles. "Nepaprastas malonumas sukti tuos žalius lapus ir užuosti žalumos gaivą. Puokštę pastačius kur nors namų prieangyje, gali pribarstyti sniego ar ledo. Toks kūrinys išsilaikys ilgiau ir bus dar nuostabesnis", - sako Miglė.

"Gyvenimas be kūrybos yra nulis"

Miglės gebėjimais susižavėję žmonės prašo jos sukurti puokščių vestuvėms, kitoms šventėms. Ji yra sukūrusi vitrinas "Centro šokoladinei", "Čili picai". "Nepretenduoju į meno kūrėjos statusą, neįrodinėju, kad kuriu meno kūrinius. Man ir mano mokinėms pats kūrybos procesas teikia didžiausią džiaugsmą", - sako moteris.

Studijoje Miglė moko, kaip dekoruoti daiktus, kurti sages, iš modelino pasidaryti širdžiai mielus kūrinius, bet įdomu tai, kad kūryba yra persmelktas visas jos gyvenimas. Jei Miglė ruošia šventę, tortus, kitus patiekalus išpuošia gyvomis gėlėmis - nasturtomis, našlaitėmis, medetkomis, raugerškiais ir kt. Žinoma, taip puošiant patiekalus reikia žinoti, ar augalai nenuodingi.

O neseniai į savo keturiasdešimtmetį ji pakvietė draugus, kurių paprašė nenešti jai dovanų - geriau atsinešti po patiekalą.

"Atkrito man virtuvės darbai, užtat sugalvojau vyrus pamokyti kūrybos. Kol moterys virtuvėje kepė picas, vyrai studijoje papuošalus savo moterims iš gėlių kūrė. Buvo supervakarėlis - juk gyvenimas be kūrybos yra nulis!" - sako moteris.

 

Šiauliečių linksmybes stebėjo "Geležinė lapė"

Asta STANKŪNIENĖ

Užgavėnių linksmybės šiemet pirmą kartą persikėlė į Talkšos ežero pakrantę šalia "Geležinės lapės" skulptūros.

Vieni žiūrovai pasyviai stebėjo persirengėlių pasirodymą, kiti burnojo, kad nieko nematyti, treti patys trypė ir dainavo.

 

Kai ratelis susitraukdavo, tada ratu greitai apsisukdavo ragana su šluota ir žiūrovai šokėjams atlaisvindavo vietos.

 

Žiemą šiauliečiai gąsdino prisidengę šiuolaikiškomis, filmų personažus vaizduojančiomis kaukėmis.

Artūro STAPONKAUS nuotr.

 

Šiauliečių, norinčių išvaryti žiemą, prie ežero plūdo būriais. Persirengėlių ir kaukėtų Užgavėnių personažų netrūko – sukosi nuotakos, elgetos, čigonės ir žydeliai. Be kaukių atėjusiesiems teko žiopsoti ir burnoti, kad žmonių daug ir nieko nematyti.

Trankios muzikos apsuptyje mieliniais blynais buvo kviečiami pasivaišinti visi šiauliečiai, kad metai būtų sotūs ir laimingi. Ir nors žiemos simbolis Morė supleškėjo laužo liepsnose, o Lašininis tradiciškai pasidavė pavasario pranašui Kanapiniui, be to, prasidėjo Gavėnios laikotarpis, besitęsiantis iki pat Velykų, žiema neskuba trauktis - jei ne speigą, tai šlapdribą žada.

Apie Užgavėnes, valstybę ir kultūrą

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Šiais metais Užgavėnės sutapo su Vasario 16-osios švente ir labai nedaug prasilenkė su Šv. Valentino diena. Kaip šias šventes minėti vienu metu ir nesusipainioti? Ar reikia kaitalioti kaukes tam, kad šventės būtų prasmingos, o mes išliktume savimi, lietuviais. Pokalbis su šiauliečiu liaudies meistru Albertu Martinaičiu abejones dėl valstybės, kultūros ir meilės sustato į vietas.

A. Martinaitis teigia, kad šiuolaikinės Užgavėnės gali išsiversti be "žydukų" ir "čigonėlių" - reikia pašiepti tikruosius niekadėjus, o ne tariamus.

Užgavėnės šiuolaikiškai

Nemažai studentų pas meistrą A. Martinaitį yra drožę Užgavėnių kaukes. Rėžė peiliu minkštą medį ir diskutavo, kaip reikėtų švęsti Užgavėnes šiais laikais. Meistras kalbėjo, kad norint išlaikyti šventės gyvybę nebūtina kartoti tradicijas "paraidžiui". Be tradicijų neišsiversime, tačiau galime viską pakreipti šių dienų aktualijų link.

Dabar didžioji tautos dalis mano, kad politikai yra absoliutus blogis. Todėl jau prieš keletą metų studentai drožė politikų kaukes. Meistras tik dabar prisipažįsta, kad dirbantiems studentams dėl drąsos yra pripasakojęs nemažai istorijų apie tai, kaip kaukėmis prisidengę mūsų protėviai keršydavo šykštiems ponams, veidmainiams kunigams. Tačiau ne pyktis ir kerštas yra pagrindinė Užgavėnių nuotaika, bet šėlsmas, linksmybės, o svarbiausia - tiesos sakymas įvairiomis "dainuškomis" ir žaidimais.

Meistras, norėdamas įskiepyti pasitikėjimo, sakydavo studentams, jog Užgavėnės - ne vien kaukių balius ar karnavalas. Tai sąskaitų suvedinėjimo laikas. Teisybės ir šviesos pergalė, kurią simbolizuoja Lašininio ir Kanapinio kova. Užgavėnės, Gavėnia, Velykos – šios šventės tapatinamos su krikščionybe. Tačiau šventė daug senesnė. Užgavėnės bus tikros tik tuomet, kai jausime dvasinį pasitenkinimą, o ne vien kartosime tradicijas.

Skaitytojams siūlome gerai įsižiūrėti į Užgavėnių kaukes Dailės galerijoje. Gal atpažinsite kokį nors Šiaulių visuomenės ar valdžios personažą? Kaukės drožtos įvairių grupių studentų, jaunųjų folkloristų, skautų. Vaizduotos pastarųjų metų labiausiai Šiauliams "nusipelniusios" asmenybės. Ne paslaptis, kad kaukių šiandien prireiktų daugybei kitų politikų.

"Čigonėliai" ir "žydukai" – Drausti ar išsaugoti?

A. Martinaitis mano, kad drausti dainuoti apie "čigonėlius" siūlo tie, kurie patys elgiasi kaip liaudies pašiepiami personažai. Lietuvių kultūra yra persipynusi su minėtų tautų atstovų kultūra. "Žydelis" buvo kiekvienas, kuris elgdavo kitaip – nederamai, atvirkščiai, nei reikalauja padorumas. "Čigonėlis" vogė arklius, vištas. Tačiau yra daugybė pavyzdžių, kad šie į mūsų kultūrą įsipynę žmonės buvo gerbiami už savo darbus, išmintį.

Meistras Užgavėnių dainelių tekstuose nemato jokių problemų. Jas greičiausiai pastebi šiuolaikiniai "čigonėliai", jau vagiantys toli gražu ne vištas ir bijantys liaudies "teismo". Per Užgavėnes liaudis baudžia viešumu ir, prisidengusi kaukėmis, vaidina piktadarybes. Galima sakyti, kad tikroji Užgavėnių kaukė gimsta iš tikro gyvenimo.

Meistras nuo Užgavėnių perėjo prie valstybės: "Mes po Sąjūdžio deklaravome valstybės atkūrimą. Tačiau nepavyko atkurti sveiko visuomenės požiūrio į mūsų vertybes. Per Užgavėnes būdavo primenama, kas gali būti už vištos ar arklio vagystę. Tačiau niekam nebuvo draudžiama užsitarnauti pagarbą sąžiningu darbu. Taip veikė vidinė visuomenės savireguliacija. O dabar sukčius gauna dar didesnį postą. Neišmanėliams pasiūloma vadovauti kultūrai, finansams ar net pačiai valstybei. Visuomenė jau išderinta ir niekuo nepasitikinti. Bijome sudainuoti dainą apie "čigonėlį", nors mes galime jos žodžius perkurti - įrašyti tikrojo niekšo vardą. Mes bijome pašokti savo šokį, sudainuoti lopšinę vaikui. Net tradicinį vardą bijome duoti."

Lėlių teatras - puikus žaislas, aktorinių gebėjimų ugdymo priemonė.

Autoriaus nuotr.

Kaukės gimimas

Tautodailininkas A. Martinaitis Užgavėnių kaukes drožia be eskizų ir griežtų taisyklių. Dažnai dėl autentiškumo kopijuoja Šiaulių "Aušros" muziejaus eksponatus. Senosios Užgavėnių kaukės labai įvairios, savotiškos ir natūralios, kaip ir jas drožę liaudies menininkai.

Kirvis, kaltas ir pusė kelmo - viskas, ko reikia kaukei. Kirvis - pagrindinis kaukės "režisierius". Kaltai tik apdailina grubų paviršių. Nereikia stengtis priraižyti dirbtinių raukšlių, antakių, skruostikaulių. Tik kraujo susigadiname, bet prie autentiškumo nepriartėjame.

Meistras sako, kad plaukus, antakius, barzdą galima bet kada priklijuoti ir paslėpti nedailų darbą. Užgavėnių kaukė dažnai įgyja beprasmę mimiką. Jos išraiška neturėtų priminti nė vieno žmogaus.

Seniausios yra gyvulinės kaukės - ožių, arklių, gervių, meškų. Vaidinimai su gyvulinėmis kaukėmis ir lėlių spektakliai būtų pačios geriausios Užgavėnės vaikams.

Užgavėję, atkeršiję piktavaliams ir sočiai prisikirtę, žmonės pasirengdavo ramybės laikotarpiui – Gavėniai. Laukimas ir ramybės periodas greičiausiai atsirado dėl parskrendančių paukščių. Kuo tylesni bus žmonės, tuo sparnuočiai arčiau kaimo susuks lizdus. Kitaip tariant, bus daug skanios kiaušinienės. Natūralu, kad Velykų simbolis ir yra kiaušinis.

Kultūra, kuri nekainuoja

Ne paslaptis, kad sunkmečiu apkarpomas finansavimas ten, be ko gali lengvai išsiversti mūsų kūnas – kultūros. Tačiau sunku įvertinti, kokią žalą ji patiria. Gal dėl to ir šv. Valentiną užmiršome. Šis visiškai sistemai nepaklusęs šventasis sutuokdavo visus. Būdavo vienintelė sąlyga - jaunuosius turi sieti meilė.

"Nenusiminkime – yra ir pigios, tačiau vertingos kultūros. Liaudies kultūra visada buvo saugiausia ir pigiausia. Vietoje to, kad išleistume šimtus pseudožvaigždžių koncertams, už keletą litų nusipirkime pasakų knygą vaikams. Per šeimos šventes daug kalbame apie politiką, tačiau nepasiūlome šalia sėdinčiai močiutei padainuoti jaunystės dainą. Tai nieko nekainuoja.", - įsitikinęs meistras.

Anot tautodailininko, nieko nekainuoja unikalūs dalykai. Štai Žalpių (Kelmės raj.) kalnų giedotojai ne tik moka savo krašto giesmes, bet ir jas gieda tikrame gyvenime. Liaudiškos vakaronės Šiaulių kultūros centre taip pat nieko nekainuoja, o džiaugsmo per akis būna ir mažam, ir dideliam. Tikroji vertė pinigais neišmatuojama.

Paskutinis A. Martinaičio projektas, skirtas vaikams, tiesiogiai susijęs su Užgavėnėmis. Lėlių teatras, kurio herojai - įvairūs persirengėliai, puikus žaislas, aktorinių gebėjimų ugdymo priemonė. Tai puiki galimybė pažinti liaudies papročius. Panašų lėlių teatrą jau turi Šiaulių "Saulėtekio" pagrindinės mokyklos gimnazijos folkloro ansamblis "Vieversėlis".

Sveikuoliai prie Rėkyvos maudėsi sniege

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Jau šeštą kartą šventė prie Rėkyvos subūrė gausų žiūrovų būrį. Į šventę traukė automobilių kolonos. Visi turėjo veiklos. Ir pažiūrėti buvo į ką - rungtyniavo žvejai, varžėsi keturkojai, ledu važinėjo keturračiai, sniegrogės ir ledrogės, skriejo parasparniai ir koncertavo žinomi atlikėjai. Tik sveikuoliai įprasto malonumo - išsimaudyti lediniame vandenyje - turėjo atsisakyti, nes storo ledo prakirsti nepavyko.

  

Šventę pirmą kartą papuošė spalvingi parasparniai.

 

 Šventiškai nusiteikę buvo ir suaugusieji, ir vaikai.

Žvejai nuo ankstaus ryto registravosi poledinei žūklei. Iš viso prie ekečių sutūpė 38 dalyviai. Varžybų nugalėtoju tapo Tadas Stanelis, sugavęs 2,170 kg žuvies. Antrą vietą užėmė Gediminas Cironka, sužvejojęs 1,470 kg žuvies, trečią - Ruslanas Okopnyj, sugavęs 1,340 kg žuvies.

Šventę pradėjo uždegtas tradicinis laužas. Žiemos dangų pirmą kartą papuošė spalvingi Šiaulių jachtklubo parasparniai. Kitąmet ketina prisijungti ir panevėžiečiai.

  

Norinčius praskrieti Rėkyvos ežeru vėžino sniegrogėmis.

 

Sveikuoliams teko tenkintis sniego voniomis.

Tradiciškai aviamodelius demonstravo Šiaulių apskrities ir miesto jaunųjų technikų centras, parodomąsias ledrogių varžybas surengė buriuotojų klubas, vadovaujamas Irenos Žičkuvienės. Šiaurietišką ėjimą su lazdomis demonstravo entuziastingi, savo sveikata besirūpinantys šiauliečiai.

Daugiausia žiūrovų pritraukė dainininkas Radži ir šunų vikrumo varžybos.

Šiaulių kūno kultūros mokykla, žadėjusi surasti autobusą Šiaulių apskrities sveikuoliams atvežti, pažado netesėjo. Jiems teko į šventę važiuoti maršrutiniais autobusais. Šventėje "ruonių" laukė dar viena staigmena - nebuvo eketės. Organizatoriai apgailestavo, kad nepavyko prakirsti storo ledo, mat ugniagesiai gelbėtojai neturėjo tinkamos įrangos. Labiausiai žinia, kad teks maudytis sniege, nuvylė svečius iš Latvijos. Sveikuoliai atsigriebė vėliau, linksmindamiesi ir bendraudami po šventės tris valandas trukusioje vakaronėje, grojant ansambliui "Fortūna".

  

Daug žiūrovų susirinko stebėti šunų vikrumo varžybų.

 

 Žiūrovai skubėjo pasiklausyti atlikėjo Radži koncerto.

Šiemet buvo pagalvota ir apie mažiausius šventės dalyvius. Koncertą vaikams surengė vaikų studija "Svirplys", vadovaujama Romaldo ir Vitos Trijonių. Mažieji galėjo dainuoti kartu, o po koncerto buvo apdovanoti saldumynais ir knygelėmis.

Šiaulių kultūros centro Rėkyvos skyriaus vedėja Olga Osetrova jau galvoja apie kitų metų šventę: "Jeigu bus palanki žiema, norėtųsi ir ledo ritulio parodomąsias varžybas surengti, ir vaikams čiuožyklą bei slidinėjimo kalniukus įrengti. Visada norėjau, kad šventę papuoštų ledo skulptūros."

Šiemet Šiaulių miesto savivaldybei neskyrus lėšų Rėkyvos šventei, rėmėjai, skyrę pusaštunto tūkstančio litų, buvo pamaloninti mero padėkos raštais.

Artūro STAPONKAUS nuotr.

"Dainuok, žiemužėle" tęsia tradicijas

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Penktajame vaikų dainų festivalyje "Dainuok, žiemužėle" dalyvavo keturiolika kolektyvų iš įvairių Lietuvos ir Latvijos miestų. Vaikai džiaugėsi kasmete diskoteka, o kolektyvų vadovai gyrė puikią festivalio atmosferą.

Nors dainų festivalis truko ilgai, nes kiekvienas kolektyvas ar atlikėjas pristatė po dvi dainas apie metų laikus, o antroje dalyje žiūrovų kėdės ištuštėjo, vaikai nuovargį užmiršo tradicinėje teatralizuotoje diskotekoje su užduotimis. Kolektyvų vadovai džiaugėsi, kad sunkmečiu, sumažėjus kultūrinių renginių, tradiciniai renginiai neišnyksta.

  

"Bumcės klubo" mergaitės pagyvino festivalį nuotaikingomis dainelėmis apie statybininkus ir šarką sinoptikę.

 

Daina apie "Lietuvą", atlikta "En-den-du" kolektyvo, jau buvo pastebėta ir gerai įvertinta ankstesniuose renginiuose.

Artūro STAPONKAUS nuotr.

"Jeigu anksčiau per mėnesį sulaukdavome dviejų kvietimų dalyvauti vienokiame ar kitokiame renginyje, tai šiemet jų sumažėjo. Todėl vadovai patys teiravosi, ar šiemet vyks festivalis "Dainuok, žiemužėle". Ypač festivaliu džiaugėsi svečiai iš Latvijos, mat pas juos dėl ekonominio sunkmečio esą panašaus pobūdžio renginiai visai nevyksta ir jie mielai priima kvietimą dalyvauti pas mus", - sako viena festivalio "Dainuok, žiemužėle" organizatorių Stanislava Rusevičienė.

S. Rusevičienė ir L. Dudnikienė vienerius metus tuo pačiu pavadinimu rengia dainų konkursą, kitus - festivalį. Šiemet festivalyje ir vėl pasirodė jų vadovaujamas kolektyvas "En-den-du". Pirmą kartą scenoje turėjo galimybę dainuoti patys mažiausi - trimečiai ir keturmečiai - šio kolektyvo nariai. Be "En-den-du", dalyvavo dar trys šiauliečių kolektyvai - "Ro-ko-ko", "Svirplys" ir "Bumcės klubas".

Jau trečią kartą renginyje "Dainuok, žiemužėle" dainavo prieš keletą metų konkurso laureatu tapęs "Bumcės klubo" kolektyvas. Jo vadovė Lina Jokubauskienė sako, kad festivalis geras tuo, kad galima ir į kitus dalyvius pasižiūrėti, ir patiems pasirodyti, o sulauktas teigiamas įvertinimas tik širdį paglosto. Vaikai džiaugėsi galimybe dainuoti gyvai, surengta vakarone, naujais draugais, gautomis dovanomis ir diplomais.

Renginio organizatorės jau turi ateities planų. Galbūt kitąmet kolektyvai sulauks konkrečios užduoties, paįvairės dainų repertuaras.

Dailės galerijoje - "dvilypumas"

Modestas NAVICKAS

Šeštadienį Šiaulių dailės galerijoje atidaryta tarptautinė paroda "Socialus 6. Dvilypumas".

  

Dvilypumo idėją perteikia ir ant galerijos stogo atbrailos įsitaisęs manekenas, neva susiruošęs šokti žemyn, ir meninės instaliacijos, ir grafikos, tapybos kūriniai, skulptūros.

Modesto NAVICKO nuotr
  Artūro STAPONKAUS nuotr.

"Socialus" - jau dešimtmetį su trumpomis pertraukomis gyvuojanti kūrybinė iniciatyva. Tai parodų ciklas, suburiantis aktyvius menininkus, dirbančius įvairiomis raiškos priemonėmis, akcentuojant socialinius klausimus, atkreipiant visuomenės dėmesį.

Paroda - grupinė, tarpdisciplinė, šiuolaikinio meno, o tai reiškia, kad nežinia, ko galima tikėtis iš devyniolikos parodos autorių.

Menininkai savo kūriniais prabilo apie dvilypumą, nors gali pasirodyti, kad tai - labiau sociologų, psichologų ar filosofų tema. Kai kurie kūriniai tiesiogiai "pataiko" į dvilypumo prigimtį, bet kai kuriems kūriniams būtinas paaiškinimas, kur autorius įžvelgė dvilypumą.

Ant sienos kabanti drobė atrodo keistai, kol neperskaitai paaiškinimo, kad tai - tapybos darbo antroji pusė, "jis" atsuko žiūrovui savo "nugarą", parodydamas prigimtinį dvilypumą. Tačiau paaiškinimai lydi ne kiekvieną kūrinį - taip autoriai palieka žiūrovui erdvę interpretuoti, taip parodos lankytojai įjungiami į kūrybinį procesą. Tai - dažna provokacija šiuolaikinio meno parodose, kad žiūrovas pratintųsi keisti savo pasyvaus stebėtojo poziciją į mąstančiojo.

  

Artūro STAPONKAUS nuotr.

 

 Artūro STAPONKAUS nuotr.

Štai autorius Andrius Grigalaitis savo fotografijoje sakė specialiai iškadravęs veidus, kad jie nedrumstų dėmesio, ir palikęs svarbiausią akcentą – ranka pridengtą špygą. Autorius paaiškina – tai sena klasės fotografija, kai visi klasės berniukai fotografuojant sutarė rodyti špygas, tačiau špygą parodė tik vienas A. Grigalaitis. Savo kūriniu autorius tarsi pasako, kad žmogaus prigimčiai dvilypumas yra būdingas jau nuo pat vaikystės dienų. Autorius juk už tą špygą vienintelis gavęs pylos...

Dar vienas "socialus" kūrinys - ant Dailės galerijos stogo atbrailos stypsanti, praeiviams šiurpą kelianti žmogysta. Tenka gerai įsižiūrėti, kol supranti, kad besiruošiantis žemyn šokti žmogus - tik plastikinis manekenas. Čia taikli Pauliaus Arlausko pastaba nūdienos žmogui, apibūdinanti savijautos būseną, o ne tiesioginę nuorodą į savižudybę. Argi nepasitaiko kartais net keletą kartų per dieną išgyventi jausmą, tarsi stovėtum ant bedugnės krašto, nors iš šalies atrodo, kad gyvenime - "viskas gerai".

Kaip ir kiekviena šiuolaikinio meno paroda, ši taip pat neapseina be diskusijų. Būtent diskusijos ir padeda įžvelgti parodos dramatiškumą, ironiją ir užslėptas prasmes, užkoduotą autorių santykį su dvilypumu.

Sauliaus Kruopio ekspresija

Ričardas JAKUTIS

Sausio 29-osios vakarą "Laiptų galerija" pakvietė į dailininko Sauliaus Kruopio tapybos darbų parodą "Sauliaus ekspresija", skirtą autoriaus 50-mečiui.

Spalva ir gestas – svarbiausi ekspresionistiniuose Sauliaus Kruopio paveiksluose.

Tapytojas, fotografas, kolekcininkas, visuomenininkas Saulius Kruopis 1993 m. baigė Vilniaus dailės akademijos Tapybos fakultetą, 30 metų praktikuoja Indijos filosofiją, keletą kartų ten buvo išvykęs, mokėsi miniatiūrų tapybos vienuolynuose. Nuo 1995 m. rengia tarptautinius tapybos plenerus Nidoje. Surengė daugiau nei 50 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Kolekcionuoja senovines Kuršių nerijos, Karaliaučiaus, Drezdeno, Berlyno, Rygos, Vilniaus, Kauno, Šiaulių fotografijas, atvirukus. Domisi istorija, yra sukūręs Karaliaučiaus miesto maketą.

Kodėl šį jubiliejų menininkas švenčia mūsų mieste? S. Kruopis gimęs ir augęs Šiauliuose. Jis gerai prisimena Šiaulių vaikų dailės mokyklą ir jį pirmųjų meno paslapčių mokiusius E. Juchnevičių, V. Trušį, L. Stalevičienę, N. Ošurkovienę, M. Kasperavičienę ir kitus mokytojus. Po pirmųjų susidūrimų su daile jis jau žinojo, kuo gyvenime bus. Dar moksleiviu Saulius pelnė pirmąją premiją respublikiniame vaikų dailės konkurse Panevėžyje. Baigęs Dailės akademiją liko gyventi sostinėje. Sako jaučiąs gimtojo miesto trauką. Tiesa, jo jubiliejinė paroda vyks ir Vilniaus rotušėje.

"Laiptų galerijoje" Saulius Kruopis eksponuoja naujausius savo kūrinius. Ekspresyvūs potėpiai jo drobėse dėliojami ne atsitiktinai: dailininko tikslas - atskleisti tapybos grožį. Spalvingos ir estetiškos linijos, apgalvota, tiksli paveikslų sąranga suteikia dailininko kūriniams solidumo. Netikėti potėpių sąskambiai, spalvų ir tonų šėlsmas atskleidžia kūrėjo drąsą ir aistringumą. Regi dėmesį realybei ir kartu pastangas pakilti virš jos. Viena nuo kitos neatitolsta daiktiškoji ir dvasiškoji to, kas vaizduojama, prigimtis. Visus tapytojo kūrinius lydi prasmė ir žavesys. Daug dėmesio menininkas skiria savo mylimai Mažajai Lietuvai ir pamariui ("Marių pakrantė. Nida", "Marios. Giedra diena Nidoje", "Vilhelmo pilis Karaliaučiuje", "Orvydų sodybos gyventojai"...). Ir baigus Dailės akademiją, ir dabar Sauliaus Kruopio kūryboje juntama jo dėstytojų, garsių dailininkų J. Daniliausko, V. Antanavičiaus, A. Šaltenio, K. Zapkaus, L. Katino įtaka.

Tapytojas Saulius Kruopis sakė, jog, atrodo, taip neseniai išvažiavo iš gimtųjų Šiaulių ir net nesitiki, kad čia grįžo švęsti 50–ojo jubiliejaus

Algimanto JAKUBAUSKO nuotr..

Šiauliuose buvo pristatyta ir jo paruošta enciklopedinio masto knyga "Nida Brücke. Ekspresionistinės tapybos plenerų antologija. Iliustruota istorija". Vokiškas žodis "Brücke" (tiltas) antraštėje pavartotas neatsitiktinai – tuo pavadinimu XX a. pirmoje pusėje gyvavo vokiečių dailės sąjūdis, susijęs su Nida. Vartydamas per 600 puslapių knygą, kurioje - apie 3 000 iliustracijų, supranti, kokio kruopštaus darbo rezultatas šis leidinys yra. Knyga supažindina skaitytojus su Nidos kultūros istorijos paveldu ir su dabarties menininkų raiška Kuršių nerijoje. Nida XIX a. pabaigoje - XX a. pirmoje pusėje tapo dailininkų, rašytojų, aktorių, muzikų įkvėpimo, diskusijų, aktyvaus darbo vieta. Nidoje vasarojo ir rašė Nobelio taikos premijos laureatas Thomas Mannas, čia lankėsi psichoanalitikas Zigmundas Freudas, Nidą savo drobėse įamžino tapytojai ekspresionistai Maxas Pechsteinas ir Karlas Schmidt-Rotluffas, Ernestas Mollenhaueris, menininkų mecenato ir Nidos viešbučio savininko Hermanno Blode žentas, Vokietijos moderniojo meno grupės "Brücke" nariai. O Sauliaus Kruopio organizuojamuose Nidos pleneruose lig šiol lankėsi 215 dalyvių, dar tiek pat – svečių. Leidinyje pateikiama 15 m. tapybos plenerų kronika, 92 tapybos parodos, surengtos Lietuvoje ir užsienyje. Daug vietos skirta Nidos tapybos plenerų kolekcijai, kurioje – per 550 tapybos bei grafikos darbų.




Alternatyvaus meno festivalio Nevadoje akimirkos - Šiauliuose

Modestas NAVICKAS

Praėjusią savaitę Šiaulių dailės galerijoje atidaryta fotografijų paroda pažymėta ženklu N-14. Tiesa, tėveliai patys turi nuspręsti, ar leisti vaikams apžiūrėti užfiksuotus netikėčiausius vaizdus, kuriuose gausu nuogo kūno. Kadrai užfiksuoti 2008 metais didžiausiame alternatyvaus meno festivalyje "Degantis Žmogus", vykusiame Nevados dykumoje. Jame dalyvavo Nacionalinės premijos laureatas Romualdas Požerskis su dukra Monika Požerskyte, kurie ir parvežė fantasmagorinių fotografijų bei vaizdo reportažą iš nerealaus pasakų miesto.

 Apie autorius

R. Požerskis fotografuoja jau nuo 1964 m. 1990-aisiais jis tapo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu. Jis - pirmasis fotomenininkas, gavęs tokią premiją. Dėsto fotografijos istoriją ir estetiką Vytauto Didžiojo ir Kauno technologijos universitetuose, turi docento vardą.

Pasak Aleksandro Ostašenkovo, R. Požerskis yra nemažai prisidėjęs keičiant lietuviškos fotografijos tradicijas globaliu lygmeniu.

M. Požerskytė nuo 2003 metų yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė, parodas eksponuoja ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje (Austrijoje, Vokietijoje, Suomijoje). Mėgstanti laukti momento meninei fotografijai, ji dažnai naudojasi juostiniu fotoaparatu, kad grįžtų prie fotografijos ištakų.

Apie festivalį

1989 m. buvo sudegintas pirmasis "žmogus". Veiksmas įgijo tęstinumą, tąsa transformavosi į festivalį "Degantis Žmogus", kuris organizuojamas Nevados (JAV) Juodosios uolos dykumoje (Black Rock Desert). Čia JAV nacionalinė armija praeityje išbandė branduolinį ginklą. Dykumoje visiškai nėra gyvybės: nei augalų, nei gyvūnų. Ta vieta - plokščias išdžiūvusio ežero dugnas, kuriame vasarą susidaro savotiškas kietas molio grindinys, padengtas 3-4 cm dulkių sluoksniu.

Pirminis organizatorių tikslas buvo sukurti "Juodosios uolos" miestą (Black Rock City), kuriame žmonės turėtų visišką laisvę saviraiškai, menui, įgytų pasitikėjimo savimi, materialinės laisvės (neegzistuoja pinigai, niekas neperkama, neparduodama ir nereklamuojama). Tai savotiška šiuolaikinių hipių bendruomenė. Kasmet paskutiniąją rugpjūčio savaitę organizatoriai išsinuomoja iš valstybės dykumos plotą už 500 tūkst. JAV dolerių ir kviečia dalyvauti alternatyvaus meno festivalyje, į kurį atvyksta daugybė žmonių iš viso pasaulio.

  
  

Šiauliečio fotomenininko Aleksandro Ostašenkovo teigimu, Romualdas Požerskis (antras iš dešinės) daug prisidėjo keičiant lietuviškos fotografijos tradicijas.

Autoriaus nuotr.

2008 metais festivalio tema buvo "Amerikos svajonė" ("American dream" - aut. past.), susirinko 49 599 dalyviai, buvo eksponuota ir realizuota per 2500 netikėčiausių kūrybinių projektų, sukuriančių utopišką realybę dykumos platybėje, savotišką rojų, nes čia žmonės, nors ir laikinai, išsivaduoja nuo apsunkinančių įstatymų, prietarų, priverstinio etiketo.

"Juodosios uolos" mieste daugelis vaikšto nuogi, girti, apsvaigę, viešai mylisi, kuria projektus, kurių gal net neįmanoma susapnuoti, laisvai reiškia savo politinę, religinę, seksualinę orientaciją, filosofines idėjas, diskutuoja. Galioja vienintelė taisyklė – taisyklių nėra, svarbu nepapiktinti aplinkinių. Nėra interneto ir mobiliojo ryšio. Išsitrina ribos tarp gyvenimo ir kūrybos – dalyvavimas renginyje reiškia buvimą meno kūrinio dalimi.

 Filosofo Jurgio Dieliauto teigimu, dalyvavimas šiame festivalyje menininkui turėjo būti didelis išbandymas tiek fizine prasme dėl išgyvenimo dykumoje sąlygų, tiek estetine, dėl gausybės egzotikos, klounados, teatrališkumo, ekshibicionizmo. Kai aplink tiek daug pagundų, lengva joms pasiduoti.

Apie kūrinius

R. Požerskis, darydamas reportažą iš šio renginio, neatsiribojo nuo savo, menininko, prigimties: parvežta kolekcija nepasižymi pigiais efektais, atvirukišku paprastumu, plakatiniu naivumu, nėra rėksmingų pozų, pornografijos, ir nėra tik dokumentavimo braižo. Kūriniuose - meninis žvilgsnis, fotografinis kryptelėjimas, akimirkos ieškojimas. Jam ir M. Požerskytei pavyko puikiai ištverti meninį eksperimentą, ekspediciją, estetinius išbandymus. Fotografijos - įvairialypio žmonių gyvenimo atspindys, atskleidžiančios ir neracionalius, racionaliai nepaaiškinamus jų poreikius.

Fanų kalnų peizažai ir gyventojų portretai

Modestas NAVICKAS

Nuo pirmadienio Šiaurės Lietuvos kolegijos galerija kviečia aplankyti egzotiškų peizažų bei Tadžikijos gyventojų portretų fotografijų parodą. Ši netradicinė meno kūrinių ekspozicinė erdvė tapo savotišku Šiaulių miesto pietinio rajono kultūros centru, nes šioje kolegijoje nuolat rengiamos bei pristatomos ir žinomų, ir tik veiklą pradedančių menininkų parodos.

Labai saugotinas kalnų sausmedis arčia. Per pastaruosius 10 metų vien Kulikalono ir Alaudino rajonuose arčios sumažėjo penkis kartus. Vietiniai gyventojai ir turistai arčios medieną paprasčiausiai sukūrena. Mums, atvykusiems iš miškingos Lietuvos, arčia gali pasirodyti nudžiūvęs medis. Arčią reikia saugoti, nes ji saugo kalnus nuo irimo.

Dainoros SAMČENKIENĖS nuotr.

Šį kartą galime akies krašteliu pažvelgti į Tadžikiją, į Fanų kalnų peizažus bei gyventojų portretus, į jų gyvenamąją aplinką. Ten 2009-ųjų vasarą lankėsi keliauti mėgstanti Dainora Samčenkienė, kuri keliaudama fotoaparatu stengėsi užfiksuoti laiko ir vaizdo sintezės momentus. Autorė pasakoja, kad su lietuvių grupele keliavo į Fanų kalnus dėl stebinančio jų grožio bei švaraus kalnų oro ir norėdama patirti didelį fizinį krūvį. Visa tai tarsi padeda išvalyti organizmą, pajusti atsišviežinimą, patirti sielos atgaivą.

– Kiek laiko praleidote Tadžikijoje ir kalnuose?

– Kalnuose vasaros sezonas, kai galima ten keliauti, yra labai trumpas, tad reikėjo gerai suplanuoti laiką. Į kalnus vykau kartu su lietuvių grupele, turėjom savo vadovą Robertą Stupak. Išvykome pernai liepos pabaigoje, o grįžome rugpjūčio pradžioje. Kelionė truko tris savaites, o pačiuose kalnuose praleidome dešimt dienų.

– Kas paliko didžiausią įspūdį?

– Nepaprasto grožio kalnų peizažai, itin ryškių spalvų ežerai – net nemanėme, kad tokių apskritai būna. Bet reikia juos pačiam pamatyti. Didelis fizinis krūvis ir lėtas vaizdų keitimasis, nes judėjome pėsčiomis. Mašina važiuodamas pamatai tik gražių vaizdų kaitą, o žygiuodamas per kalnus tarsi įsilieji į gamtą, tampi nuo jos priklausomas, pasijunti jos dalimi.

– Buvote dešimt dienų atskirti nuo civilizacijos. Ar nenutiko kas nors bloga, netikėta?

– Tiesą sakant, buvome išmokyti saugotis netinkamo maisto ir traumų. Tačiau net nepagalvojome, kad ir kalnų upelyje gali būti kenksmingų bakterijų. Gėrėme žalią upelių vandenį manydami, kad jis švarus kaip šaltinio vanduo, juk kalnuose iš jų prasideda upės. Klaidos kaina – penkiolikos valandų viduriavimo diskomfortas. Dėl to negalavimo teko atsisakyti kopimo į Čimtargos viršukalnę (aukštis 5487 m). Bet tai nebuvo mūsų pagrindinis, žūtbūtinis tikslas. Svarbiausias buvo pats žygis į kalnus, kuriuose nematyti jokių žmogaus civilizacijos pėdsakų, auga laukiniai augalai ir laukiniai rabarbarai, česnakai, svogūnai, laksto kalnų ožiai ir kiti gyvūnai.

– Kaip jautėtės kalnuose, juk ten praleidote daug laiko?

– Kalnai gyvena savo gyvenimą. Ten kitokios oro sąlygos, augmenija ir vaizdai. Sakoma, kad ne visus kalnai įsileidžia. Kopti į Čimtargos viršukalnę sutrukdė ne tik laikina liga, bet ir oro sąlygos: prasidėjusi pūga apsunkino judėjimą taip, kad jis tapo neįmanomas. Apsiniaukęs dangus nieko gero nežadėjo, o mes negalėjome atsilikti nuo grafiko. Tad ir aplenkėme garsiąją viršukalnę. Rytais keldavomės apie 4 valandą, kad kuo anksčiau išeitume ir saugiai pereitume kalnų perėjas, nes saulei pakilus sušildavo viršukalnės, sniegas tirpdavo ir žemyn riedėdavo įvairaus dydžio akmenys.

  

– Jūsų fotografijose užfiksuoti ne tik Fanų peizažai, bet ir vietinių gyventojų gyvenimo sąlygos. Kas labiausiai įsiminė bendraujant su jais?

– Tadžikija – neturtingas kraštas, didžiausią valstybės ploto dalį užima kalnai ir uolėtos dykumos. Miestuose verda įprastas gyvenimas. Nustebino šlaito papėdėje gyvenančių žmonių paprastumas ir jų laimingumas. Iš pradžių buvau nedraugiškai sutikta, bet kai antrąkart užėjau į gyvenvietę su dviem "Maximos" maišais, pilnais maisto, likusio po žygio, tuomet jau buvau priimta kaip draugė. Moterys parodė savo namus, ūkį, papasakojo apie gyvenimo sąlygas. Bendravome rusiškai, nes pusamžiai tadžikai dar prisimena rusų kalbą. Jie labai malonūs ir šilti, draugiški, bendraujantys žmonės. Pasirodė, kad jie neįtikėtinai laimingi, nors, mūsų akimis, atrodė visiški vargšai, gyvenantys akmeninėse trobelėse be langų, be elektros, be jokių mums įprastų patogumų, skurdžioje žemėje mažai užauginantys derliaus. Nepaisant to, paklausti, kaip gyvena, atsako, jog puikiai, ir šypsosi, rodo morkas, pomidorus didžiuodamiesi, kad patys juos užaugino. Lietuvoje viso to turime daugiau nei pakankamai, bet skundžiamės, dejuojame. Gali būti, kad kalnų gyventojai laimingi dėl to, kad jie gyvena harmoningai su gamta, švariomis gamtinėmis sąlygomis. Gal čia ta jų laimė...

Fotografijos paroda yra pažintinė, pasakojanti apie Tadžikijos kraštovaizdžius bei gyventojus. Prieš gerus metus D. Samčenkienė buvo surengusi panašią parodą apie žygį po Kamčiatką. Paroda gali "uždegti" tuos, kurie mėgsta keliauti, arba pasiūlyti jiems naujos kelionės planą.

Svarbiausia panėrus – nepamiršti kvėpuoti

Oksana LAURUTYTĖ

Sekmadienio vakaras, Šiaulių plaukimo mokykla "Delfinas". Iš automobilių vyrai ir moterys į pastato fojė ima nešti dėžes. Šio keisto krovinio, rodos, galo nematyti. Dėžėse tikrai ne plaušinės ir šampūnas. Jose nardymo įranga – Šiaulių povandeninio nardymo entuziastai mėgėjai ir profesionalai į baseiną retkarčiais atvyksta pasitobulinti įgūdžių ir treniruotis.

Pirmą kartą su naro amunicija į 3,5 metro gylį paniro ir "Šiauliai plius" žurnalistė. Kodėl už vandenį gali būti geriau tik vanduo, ir ką junta žmogus, paneigęs gamtos dėsnius – galintis kvėpuoti vandenyje?

Narai, lyg šarvuoti vėžiai, ruošiasi į dugną.

Vienija vanduo

"Narų įrangai sunešti užtrunkame 45 minutes, tiek pat užtrunkame ir jai susikrauti į automobilius. Toks ilgas pasirengimas neatbaido, nes nardymo malonumas viską atperka", - šypsosi Algirdas Zibolis, Šiaulių narų klubo vadas. Jis pakviečia nardymo instruktorių Andrių Albriką – tegul jis paaiškina, ko bijoti ir ko nebijoti su nardymo įranga panirus į trijų metrų gylį.

Andrius atneša tamprų nardymo kostiumą ir padeda apsivilkti. Suranda specialius naro batus – ant jų pritvirtins plaukmenis.

Su kostiumu jau po minutės tampa karšta – jis pagamintas iš specialaus audinio, kuris puikiai išsaugo kūno šilumą. Po kostiumu vanduo patenka, sušyla nuo kūno ir niekur nebeišbėga, tad narui net vėsesniame vandenyje nebūna šalta.

"Mus visus vienija vanduo", - šypteli Andrius, žvilgsniu parodydamas vyrus ir moteris, kurie, jau apsirengę ir ant pečių užsidėję oro pripildytus balionus, neria į baseino dugną. Pirmą kartą norinčiam nardyti žmogui tenka išklausyti instruktažą.

Andrius sako būsiantis man kaip vairavimo instruktorius. Juk pirmą kartą sėdus už vairo instruktorius "pirmoko" nė akimirkos nepalieka - pataria, seka veiksmus. Po vandeniu kalbėti negali, tad gelbsti rankų ženklai.

"OK" ženklas – smiliaus ir nykščio suspaudimas, žinoma, reiškia, kad viskas gerai. Nykštys, nukreiptas į viršų, reiškia, kad reikia plaukti aukštyn, o į apačią – žemyn. Jeigu kas nors blogai, reikia delnu padaryti judesį, lyg žuvytė blaškytųsi, o smiliumi parodyti, kurioje kūno vietoje kilo problema – ausyse, akyse ar plaučiuose.

Andrius sako, kad kiekvienas pradedantysis naras turi žinoti tris pagrindines taisykles. Pati svarbiausia taisyklė – neužlaikyti kvėpavimo, t. y. nepamiršti kvėpuoti. Panirus giliai ir sulaikius kvėpavimą, plaučius gali suspausti slėgis ir įvykti plaučių trauma. Pasekmė gali būti rimta - nuo to mirštama. Instruktoriaus praktikoje tokių dalykų nėra pasitaikę.

Antroji taisyklė – žinoti ženklus, trečioji – jei neriant gilyn ima spengti ausyse, reikia užspausti nosį ir per ją papūsti. Tie, kuriems toks triukas nepadeda, kad atsikištų ausys ryja seiles.

Algirdas Zibolis negaili patarimų, kaip elgtis panėrus.

Vandenyje irgi galima gyventi

Instruktažas išklausytas, Andrius į vandenį įmeta man skirtą oro liemenę, prie kurios pritvirtintas balionas su oru. Su 10 litrų talpos balionu po vandeniu galima išbūti 1,5-2 valandas. Pasak instruktoriaus, kiek sunaudojama oro, priklauso nuo naro būsenos. Susijaudinęs žmogus kvėpuoja giliau, tad oro sunaudojama daugiau. Jo daugiau sunaudojama ir aktyviai judant. Instruktorius nuramina, kad net sugedus kvėpavimo įrangai oro "padavimas" nenutrūksta – jis plūsta, tik didesniu greičiu.

Užsisegu liemenę su balionu, plaukmenis. Andrius ant juosmens užsega diržą su švininiais svarmenimis. Diržo galą palieka laisvai kabėti, kad prireikus greičiau iškilti į vandens paviršių būtų galima sagtį atpalaiduoti ir diržą palikti dugne.

Andrius pataria prieš užsidedant kaukę porą kartų spjauti ant stiklų ir seilėmis juos ištepti, tada kaukė nerasosianti. Juokiuosi, kad seilės visada praverčia išbandant kokią nors ekstremalią sporto šaką. Iššokus su parašiutu taip pat reikia spjauti: jei seilės kybo ir gražiai leidžiasi greta, tada gali būti ramus, o jei užtykšta ant veido, vadinasi, tau paskutinioji artinasi, mat parašiutas normaliai neišsiskleidė...

Vykdau nurodymus ir į burną įsikišu vamzdelį. Noriu nerti, bet instruktorius neleidžia. Narų vadas Algis įsikimba į delną ir liepia panardinti veidą į vandenį – privalau absoliučiai patikėti, kad vandenyje galiu kvėpuoti. Įkišusi veidą į vandenį ropoju kaip vėžlys. Užplūsta toks džiaugsmas! Išnirti tam, kad įkvėptum - nereikia! Vandenyje irgi galima gyventi!

Viskas "OK" - rodo nardymo instruktorius Andrius Albrikas.

Naras "pirmoko" rankos nepaleidžia

O jau tada - plaukiam. Algis delno nepaleidžia. Neriam. Pažvelgiu į jį ir į jo rodomą ženklą atsakau, kad man viskas "OK". Baseinas gilėja, leidžiamės žemyn. Maždaug dviejų metrų gylyje ima spengti ausyse. Užspaudžiu nosį, papučiu – skausmingo spaudimo kaip nebūta.

Pačiame baseino dugne lyg šarvuoti vėžiai knibžda klubo nariai. Vieni fotografuojasi, kiti atlieka užduotis, pavyzdžiui, tupėdami dugne paleidžia raudoną pripučiamą juostą.

Vėliau Algis paaiškina, kad ši raudona juosta reikalinga nardant audringoje jūroje. Narai ja praneša, kurioje vietoje yra. O aš nejaučiu jokios baimės, tik didėjantį džiaugsmą. Jaučiuosi turbūt panašiai, kaip Ameriką atradęs Kolumbas.

Apsukame nedidelį ratą baseino dugnu. Ties kairiąja ausimi vis išgirstu šnypštimą. Po kelių minučių išnirus iš vandens Algis paaiškina, kad man, kaip kokiai Freken Bok, ausyse zvimbė - šį garsą skleidė liemenė. Kad leisčiausi gylyn, jis iš mano liemenės išleisdavo orą, o kad pakilčiau – automatiškai pripūsdavo.

Geriau už vandenį – tik vanduo

Noriu nerti dar. Algis neprieštarauja, tik pasako, kad būna žmonių, kuriuos, vos panėrusius, sukausto baimė. Narais jie niekada netampa. Kiekvienam savo - vieniem dangus, kitiem vanduo...

Vis dėlto man nerti vienai neleidžia ir antrosios kelionės dugnu metu. Vandenyje nebeliko jokių kitų minčių, tik viena - geresnis dalykas už vandenį gali būti tik... vanduo.

Su plačia šypsena išneriu iš vandens. Pakerėta ir užkerėta. Svarstau, kokius pojūčius patirčiau, jei nerčiau į ežero dugną. Juk ten galėčiau pažvelgti mažų mažiausiai lydekai į akis ir pakasyti jai pilvą.

Geriau už vandenį gali būti tik vanduo...

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Svajoti, žinoma, galima, bet svajoti reikia atsargiai - svajonės juk kartais išsipildo. O nardymas yra brangus malonumas. Algis sako, kad visa nardymo atributika, įskaitant kostiumą ir batus, kuria pasirėdžiau aš, kainuoja apie tūkstantį litų. Nemažai kainuoja ir narų kelionės prie vieno ar kito ežero, jūros... Žiemą nardyti skirti kostiumai gerokai brangesni. Gal todėl Šiauliuose narų nėra daug – apie 30.

Šiaulių narų mėgėjų vadas A. Zibolis sako nardantis jau 3,5 metų. Kartą pabandė, ir patiko. Daugelis įvarių profesijų žmonių - nuo įmonių vadovų iki šaltkalvių - pirmą kartą pabando nardyti kelionėse, nardymo klubų rengiamuose pažintiniuose nardymuose ir nebegali nenardyti.

Žinoma, ne visiems leidžiama nardyti. "Neatsikemša ausys, sergama širdies ar krajotakos ligomis, diabetu, astma, todėl nardyti draudžiama. Anketose labai griežtai nurodyta, kokiomis ligomis sergant nardyti negalima", - sako Algis.

Narai mėgėjai nardo ne tik savo malonumui - grupelė šiauliečių vyko pagelbėti ugniagesiams, kai Matelių ežere nuskendo gamtosaugininkai. Savanoriškai valytas Gylio ežeras. Jau atsiranda narų ieškotojų, kurie Baltijos jūroje ieško nuskendusių laivų. Viešoji įstaiga "Narų pagalba" taip pat kviečia mėgėjus narus pagalbon, kai reikia nerti giliau nei 12 metrų.

Kodėl nardymas užburia žmones? "Tai puiki poilsio forma. Bendraminčiai atvyksta su šeimomis, ilsisi ir bendrauja gamtoje", - sako Algis.



Kalėdiniai kodai Birutės Kuicienės paveiksluose

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Personalinę tapybos darbų parodą Šiaulių "E galerijoje" surengusi dailininkė Birutė Kuicienė gali ilgai kalbėti apie kiekvieną savo darbą, ne vienas jų pertapytas, turintis savą istoriją ir kodinį pavadinimą. Aliejumi tapyti paveikslai suskirstyti į ciklus. Seniausieji - iškeliavę pas žmones, o naujausias "Kalėdinė žvaigždė" - dar kvepia dažais.

"Viską reikia daryti su meile", - sako tapytoja Birutė Kuicienė.

Autorės nuotr.

Parodoje paveikslai suskirstyti į ciklus "Rojus", "Gyvenimas", "Kristaus atėjimas", "Turtas", "Tikėjimas", o pavieniai persmelkti religine tematika. "Tai išplaukė iš pasąmonės. Galbūt dėl to, kad Kalėdos", - svarsto dailininkė, darbus sunešusi ne iš studijos, o iš namų.

Menininkei svarbus ne realistinis daiktų, aplinkos vaizdavimas, bet ieškojimas, išgyvenimai, užplūstantys jausmai. Realius dalykus ji derina su nebūtais ir nesivadovauja jokia logika. Ant katino pabyra obuoliai, o nukryžiuotasis apiberiamas žiedais. Jos nuomone, žmogus, kad išlaisvėtų, turi pats interpretuoti paveikslą, o ne laukti, kad autorius paaiškintų, ką norėjo pavaizduoti.

Birutė Kuicienė sako prie darbų neprisirišanti, lengvai juos paleidžianti, nes ant tuščios drobės vėl liejasi nauji kūrybiniai sumanymai, užgimsta kiti ciklai.

Prie kai kurių darbų ji grįžta, pavyzdžiui, "Rojų" menininkė prieš dešimt metų įsivaizdavo kaip mirusiųjų kopas Nidoje, o dabar tai abstarktus spalvingas vaizdinys. Peno temoms ji ieškanti aplinkoje, kartais stimulu kurti tampa tiesiog puodelis kavos.

Kai autorei kyla klausimų, kaip pavaizduoti emociją, ji pasitelkia kodus ir, pavyzdžiui, džiaugsmą įkūnija pilnavidurė ramunė. Kiekvienas žmogus kodus skaito savaip.

Tapo B. Kuicienė nuo 1993-iųjų. Vieną svarbiausių tarptautinių parodų ji yra surengusi Austrijoje, Vienos meno galerijoje. Šiauliuose "E galerijoje" surengta paroda lankytojus džiugins iki gruodžio 31-osios.

Dekonstruotas lauros Guokės pasaulis

Modestas NAVICKAS

Šiaulių filharmonijos mažojoje salėje atidaryta UNESCO klubo premijos nominantės Lauros Guokės grafikos darbų paroda.

 L. Guokės darbuose atpažįstami kūno dalių elementai.

L. Guokė tebesimoko Šiaulių universiteto magistrantūroje, bet jau pranoko studijų ribas ir savo kūriniais bei meistriškumu galėtų nušluostyti nosį ne tik studentams, bet ir ne vienam dėstytojui.

Grafikės šilkografijos darbai nėra lengvai atkoduojami. Parodoje eksponuojamos kelios kolekcijos, kurioms vientisumo suteikia konceptualumas ir savotiška savimeilė, kai naudojami šrifto elementai - nuorodos į autorės inicialus.

Parodos atidarymo metu skambėjo Gintauto Gascevičiaus atliekami muzikiniai kūriniai, kuriuos menotyrininkas Remigijus Venckus įvardijo kaip savotišką muzikos dekonstrukciją, susiliejančią su autorės Lauros kūriniuose vaizduojamų kūnų dekonstravimo linija. Anot R. Venckaus, dekonstrukcijos nereikia painioti su destrukcija, mat pastarosios reikšmė - sunaikinimas. Dekonstrukcija – tai išardymas, išmontavimas.

Pasak menotyrininko, Laura apžiūri struktūrą, visą objektą, kaip jis susietas, po to objektą lukštena tarsi svogūną, kol darbuose lieka atpažįstami kūno dalių elementai, kurie sistemiškai išdalijami, kad vienas kito negalėtų pasiekti ir nebūtų jokių draudimų ir paslapčių. Taip kūrinių vizualinėje formoje paneigiamos vyraujančios normos, taip tas kūnas tampa nauju vaizdu. Į begalinę interpretaciją gali įsitraukti kiekvienas žiūrovas. Vaizdiniai galėtų netgi baiminti, tačiau autorė puikiai suvaldo agresiją, estetiškai ją perteikdama.

Tokioms ekspozicijoms ne itin pritaikyta erdvė vis tik neužgožė menininkės gebėjimo valdyti grafikos technikų, kurias sėkmingai jungia su grafiniu dizainu, piešiniu ir tapybos elementais.

"Laiptų galerijoje" - Aldonos Gustas piešiniai

Ričardas JAKUTIS

Gruodžio 11 dieną "Laiptų galerijoje" duris atvėrusi Aldonos Gustas piešinių paroda čia - jau penktoji. Menininkės parodos šioje Šiaulių galerijoje vyksta apytikriai kas ketverius metus.

Dailininkės nutapyti kūnai - paprasti ir aiškūs, be jokio apsimetimo - tokie, kokie yra.

Svarbiausia, kad visoms parodoms dailininkė pateikia vis naujus savo kūrinius. Garbingas menininkės amžius bei sunkiai sergantis jos vyras neleido jai atvykti į Šiaulius, tačiau laiškais ir telefono skambučiais ji nuolat bendravo su "Laiptų galerijos" darbuotojais, nurodė, kokia seka turi būti eksponuojami jos atsiųsti piešiniai.

"Mieli meno gerbėjai, iš toli nuoširdžiai Jus sveikinu. Aš džiaugiuosi ir dėkoju, kad "Laiptų galerija" šiais metais vėl pristato mano darbus. Linkiu, kad "Namų žonglierės" ir "Antenų moterys" (šiuos du piešinių ciklus menininkė šiais metais pristato Šiauliuose – aut. past.) bei mano eilės išlaisvintų ir pakylėtų Jūsų fantaziją. Aš, deja, negaliu atvykti, tačiau mintyse esu su Jumis", - parodos atidarymui rašo menininkė.

Klaidinga būtų manyti, kad dailininkė ir poetė, išaugusi Vakarų kultūros dirvoje, nepatyrė jos poveikio. Ji negalėjo likti abejinga šiuolaikinėms meno srovėms – ir dailėje, ir poezijoje. Pati Aldona Gustas savo mokytojais pripažįsta Johaną Helderliną, Georgą Traklį ir, žinoma, iš to paties krašto kilusį Johanesą Bobrovskį. Bet per vaikystę ji liko susijusi ir su protėvių žeme.

Aldonos Gustas vaizduojamuose kūnuose nėra nieko nešvankaus, dviprasmiško, nepermatomo. Ne vienas dailės kritikas pastebi, kad menininkė gal atvirai, bet drauge rimtai plikoje egzistencijoje parodo žmogaus natūralumą, kuris veda į kūniškumą, bet iš tiesų turi tik vieną pagrindą: meilę, santykius tarp lyčių, gyvenimą, seksualumą, geismą ir žaidimą.

Gražiai parodoje Šiauliuose įprasminta Aldonos Gustas dailininkės ir poetės jungtis: šalia piešinių kabo jos poezijos rinktinės, kurias kiekvienas gali pavartyti.

"Nuo bato iki auskaro

panaši į save pažodžiui

mano būsimas buvęs gyvenimas

tęsis tęsis

ir aš esu

kaip man skirta

laikausi į savo gyvenimą

stoiškai įsikibusi", – prasmingi Aldonos Gustas žodžiai.

Pristatyti modernią menininkę "Laiptų galerija" pasikvietė ir modernų menotyrininką Remigijų Venckų. Prieš parodos atidarymą menotyrininkas susipažįsta su dailininkės kūryba

Algimanto JAKUBAUSKO nuotr..

Aldona Gustas gimė 1932 metais Lietuvoje, Šilutės raj., nuo 1945-ųjų gyvena Vakarų Berlyne. Dailę studijavo pas Horstą Strempelį ir Matiasą Kiopelį. Parodas yra surengusi daugelyje Vokietijos miestų, Prancūzijoje, Italijoje, Belgijoje, JAV. Jos paveikslų turi Federacijos prezidiumas (Bona), Berlyno senatas, Naujoji Berlyno meno draugija (artoteka), Tėgelio grafoteka, ne vienas pasaulio muziejus.

Dailininkė drauge ir poetė. Eilėraščius ji pradėjo rašyti 1957 metais, 1962-aisiais pasirodė jos pirmoji eilėraščių rinktinė. A. Gustas iniciatyva buvo suburta Berlyno dailininkų poetų grupė (jos veikloje dalyvavo Giunteris Grasas). Dailininkės eilėraščiai įtraukti į daugiau nei šimtą antologijų. Tekstai išversti į lietuvių, italų, ispanų, prancūzų, amerikiečių anglų, rusų ir lenkų kalbas.

1997 metais poetė ir dailininkė apdovanota Rahel Varnhagen von Ense medaliu, 1999 m. - Garbės kryžiumi, 2006 m. - Lietuvos nusipelniusio piliečio ordinu.


Atgijo Onos ir Pelikso Bugailiškių namai

Ričardas JAKUTIS

"Laiptų galerija", gruodžio 3 d. atvėrusi inteligentų ir švietėjų Onos ir Pelikso Bugailiškių šeimos namus, į renginius kvietė nuo popietės iki vėlaus vakaro.

Bažnytiniai arnotai į "Laiptus" atkeliavo iš E. Armoškos kolekcijos. Renginio metu vienas arnotas buvo perduotas Šv. Jurgio bažnyčios klebonui Egidijui Venckui.

Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.

15 val. į svetingus namus buvo pakviesti miesto teisėjai (Peliksas Bugailiškis buvo teisėjas). Viešnagė teisėjams, atrodo, patiko, nes daugelis jų liko ir kituose renginiuose.

Prie įėjimo į "Laiptų galeriją" buvo atidaryta Kornelijaus Užuoto skulptūra "Obelis". Bugailiškių namus supo obelų sodas. Dalis sodo išliko, dalis - sunaikinta statant aplinkinius pastatus, tad skulptūra buvo skatinimas išsaugoti gamtos grožį. Be to, tai noras atkreipti dėmesį į puikią idėją mieste rengti skulptūrų iš metalo atliekų plenerą "Kontrapunktas". Plenere sukurtos skulptūros sunaikinamos. Tikimasi, kad "Obelis" ilgai stovės.

Pristačius skulptūrą, visi pasuko į Bugailiškių namus, apžiūrėjo kambarius. Namo palėpėje bildukai, įvairios baidyklės ir sapnų būtybės (jais tą vakarą tapo Šiaulių dramos teatro aktoriai) priminė mėnulio pilnaties metą. Renginys taip ir vadinosi - "Pilnatis Pelikso Bugailiškio namuose".

Viename iš kambarių visi galėjo pasigrožėti XVIII–XIX a. bažnytinių arnotų kolekcija. Ji į "Laiptų galeriją" atkeliavo iš kolekcininko, menų mecenato Edmundo Armoškos fondų. Iš Šiaulių kilęs garsus kolekcininkas "Laiptų galerijai" pavedė dovanoti šiuos arnotus kokiai nors Šiaulių krašto bažnyčiai. Vakaro metu vienas arnotas buvo įteiktas Šv. Jurgio bažnyčiai. Dovaną priėmęs bažnyčios klebonas Egidijus Venckus dėkojo ir sprendė, kad visus arnotus tikslinga būtų padovanoti Tytuvėnuose besikuriančiam Šiaulių vyskupijos religinio meno muziejui.

Susipažinę su O. ir P. Bugailiškių namų praeitimi, parodoje visi galėjo sužinoti apie svarbiausius "Laiptų galerijos" meno projektus ir jų metu sukurtus darbus.

Iš senojo pastato lankytojai buvo pakviesti į naująjį priestatą. Čia cokoliniame aukšte buvo atidaryta vieno paveikslo paroda. Eksponuojama belgų dailės klasikės Rosos Venneman drobė "Peizažas su karvėmis", nutapyta lygiai prieš 150 metų – 1859 m. Tai vienas geriausių Lietuvoje esančių to laikmečio kūrinių. Atėjus iš šiandieninio technikos pasaulio, iš triukšmo ir chaoso, maloniai nuteikia gamtos ir gyvūnijos paprastumas. Šis paveikslas - taip pat iš Edmundo Armoškos kolekcijos.

Visi ypač laukė "Laiptų galerijos" tradicinės, jau septynioliktą kartą vykstančios miniatiūrų parodos atidarymo. Miniatiūrų parodų tradicijos Lietuvoje priblėsusios. "Laiptų galerija" liko viena iš tų nedaugelio salų, priglaudžiančių miniatiūrų kūrėjus. Šiemet parodoje primintas lietuvių dailės klasikas Leonas Katinas, pagerbtas ir neseniai mus palikęs mūsų miesto dailininkas Vytautas Tribandis.

Prizai šiais metais įteikti net šešiem miniatiūrų kūrėjam. Klubas "Moterys ir verslas Lietuvoje" įsteigė net du prizus, kuriais apdovanotos dailininkės moterys - vilnietė Aleksandra Jacovskytė ir šiaulietė Rasa Prišmontienė. Kolekcininko Edmundo Armoškos prizas įteiktas joniškiečiui Andriui Znojevui, linkint jam stiprybės kovojant su sunkia liga. Bankas "Snoras" įsteigė prizą už mažiausią miniatiūrą. Šį prizą šiauliečiui menininkui Viktorui Ostašenkovui įteikė banko "Snoras" Šiaulių filialo direktorius Vidmantas Šulčius. Du prizus įteikė ir pati "Laiptų galerija" – šiauliečiams tapytojai Gražinai Arlauskaitei-Vingrienei ir skulptoriui Kaziui Bimbai. Miniatiūrų paroda "Laiptų galerijoje", kaip ir Rosos Venneman paveikslo paroda, veiks iki sausio 10 d.

Vakaras Bugailiškių namuose baigėsi "Literatūriniu žiemkeliu", kurio svečias šįkart buvo populiarus poetas ir vertėjas Antanas A. Jonynas. Svečias prisiminė savo kelią nuo pirmųjų eilėraščių iki J. V. Getės "Fausto" ir kitų vertimų. Poeto eiles skaitė aktorius Sigitas Jokubauskas, bliuzu vakarą papildė puikus saksofonininkas Audrius Jonaitis.

Ona ir Peliksas Bugailiškiai atliko daug gerų darbų, nepasiturintiesiems teikė labdarą. "Laiptų galerija" šiuos darbus pratęsė, dar prieš šį renginį perdavusi galerijos darbuotojų surinktą labdarą Nakvynės namų gyventojams, knygas - Smilgių kaimo bibliotekai, žaisliukų eglutei puošti - Aukštelkės pensionui, o Sporto muziejui - albumų ir periodikos sporto tematika.

"Virus" festivalis įsibėgėjo ir baigėsi

Modestas NAVICKAS

Praėjusį savaitgalį Šiaulių dailės galerijoje vyko keturioliktasis tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis "Virus". Festivalis subūrė per 50 dalyvių – menininkų, filosofų, aktorių, šokėjų, muzikantų, alternatyvios mados dizainerių, videomenininkų.

Grafikės Laisvydos Šalčiūtės "Propaganda".

Autoriaus nuotr.

 

"Virus" mada. Gretės Petkevičiūtės "Jūrų užkeikimai".

"Virusas" prasidėjo ketvirtadienį intelektualia diskusija, į kurią prie apskrito stalo Dailės galerijos rūsyje sukvietė Jurgis Dieliautas. Organizatorius įgyvendino sumanymą, kad pokalbiai vyktų nepatogiomis sąlygomis – susispaudus ankštoje patalpoje, sėdint ant "maišų", pranykstant griežtai ribai tarp pranešėjų ir klausytojų. "Minties, vaizdo ir garso ekologijos" tema diskutavo žinomi minties galiūnai – Gintautas Mažeikis, Kęstutis Šerpetis, Jurgis Dieliautas, Virginijus Kinčinaitis, Remigijus Venckus, Arūnas Uogintas ir kiti. Nepatogiai prasidėjusi diskusija "įsipatogino" ir užsitęsė iki oficialaus festivalio atidarymo.

Per oficialų festivalio atidarymą buvo pristatyti menininkai: Kęstutis Grigaliūnas, Tomas Čiučelis ir Laisvydė Šalčiutė. K. Grigaliūno portretų paroda "apie MEILĘ" kelia vaizduotės įtampą, o kad būtų visiškai suvokta, būtina pasiskaityti jos aprašymą. Visą antrąjį Dailės galerijos aukštą užėmė Laisvydės Šalčiutės rafinuoti, gąsdinantys, provokuojantys, konceptualūs kūriniai.

Šiuolaikinio šokio spektakliai, vykę Šiaulių dramos teatre, susilaukė gausių ovacijų bei ilgų žiūrovų diskusijų. Regėti vaidinimai išsiskiria tuo, kad žiūrovui pačiam tenka pasitelkus vaizduotę analizuoti šokio prasmę. "Sibilės" vaidinimą galimą butų pavadinti ir performansu, nes meninį veiksmą atliko vienas asmuo ir jį interpretuoti buvo galima labai įvairiai – nuo pasaulio sukūrimo iki jo pabaigos.

Priešingi atsiliepimai lydėjo Rolando Rastausko skaitymo spektaklį. Greičiausiai žmonės tikėjosi kažko "kito", bet nugarmėjus į "Verpsto" rūsį teko iškentėti užtęstą "bombardavimą", prailgusį pjesės skaitymą. Mat sąlygos buvo "nepatogios": žiūrovams teko patamsiais leistis į drėgną rūsį, kentėti spūstį bei aplinką, kuri priminė Aušvico dujų kamerą. Pasigesta ir perspėjimo, kad vaidinime bus naudojamas viską drebinantis ir kurtinantis "bombardavimo" garsas, kuris kenksmingas asmenims su širdies stimuliatoriumi bei vaikų besiformuojančiai klausai – garsiai pergyveno tėveliai.

Po R. Rastausko spektaklio teko bėgti į tradicinį "Viruso" alternatyvios mados renginį, kuris ir užbaigė festivalį. Ant podiumo dominavo dizainerių iš Vilniaus kolekcijos. Ar tai reiškia, kad šiauliečiai mažiau kūrybingi? Šiaulietės Jurgos Sutkutės kolekcija "Kabura" tai paneigia, nes ji šiemet "Mados infekcijos" renginyje tapo nugalėtoja. Dėmesio verta pasirodė dizainerio Dainiaus Bendiko (Vilnius) kolekcija "Infiltruoti", Giedrės Anužytės (Vilnius) "Paviršius", Redos Fedorenko (Šiauliai) "DJ Dress Code", Indrės Giedraitytės ir Faustos Gaidytės kolekcijos "RŽG" idėja, Pauliaus Arlausko (Vilnius) ir Astos Labžentytės (Vilnius) "Opacity".

Atėjus į "Viruso" madą nereikėjo tikėtis "Fashion TV" diktuojamų tendencijų ar bent jau elementarių rūbų. Alternatyvi mada - veikiau meno kūriniai ant podiumo, kuriuos dažniausiai (bet nebūtinai) demonstruoja žmonės. Tai gali būti tekstilė, jos junginiai, kūriniai, kurie tiesiogiai priklauso nuo dizainerio fantazijos, išmonės ir patirties.

Gaila, kad puikus meno festivalis šiemet truko tik vieną savaitgalį ir vieną dieną. Tiesa, mūsų dar laukia netradicinis "Virus Post Scriptum", kuris vyks gruodžio 10 d. Esame kviečiami pažiūrėti grupės "Sintezija" projekto "Muzika yra svarbi" Šiaulių dailės galerijoje.

"Virus" šiandien ir vakar

Modestas NAVICKAS

Šiuolaikinio meno festivalis "Virus" apgula Šiaulius jau keturioliktą kartą, bet kas beprisimena festivalio priešistorę? Pradėjus gilintis į Šiaulių dailės galerijos rengiamo festivalio istoriją, atsiskleidžia įdomūs pamiršti faktai.

Ketvirtadienį prasidėjusio festivalio "Virus" iniciatorius menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis kviečia susipažinti su naujausiomis šiuolaikinio meno tendencijomis.

Nuo 1990 metų Dailės galerijoje buvo rengiamos šiuolaikinio meno parodos, akcijos, performansai ir pan., tačiau tai buvo autoriniai renginiai, nesulaukę ypatingo žiūrovų susidomėjimo.

1994 m. liepą organizuotas pirmasis tarptautinis vizualinių menų ir muzikos projektas "Žuvys". Renginys, kurio iniciatorius buvo Paulius Arlauskas, buvo orientuotas į netradicinę muziką, video-, šiuolaikinio meno objektus. Penkerius metus iš eilės vykęs festivalis 1999 metais susiliejo su "Virus‘u".

"Virusas" 1996-aisiais buvo surengtas kaip pirmasis Šiaurės Lietuvos jaunimo mados festivalis. Tradicija išlaikyta iki šiol: kviečiami jaunieji rūbų dizaineriai, studentai iš Vilniaus dailės akademijos, rengiami performansai.

Festivalio iniciatorius Šiaulių dailės galerijos direktorės pavaduotojas menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis pasakoja, kad pirmasis "Virusas" prasidėjo performansu bulvare. Tuomet basakojė šokėja savo netradiciniu šokiu stebino praeivius. Dar labiau nustebino keista būtybė, išlindusi iš kanalizacijos šulinio ir prisijungusi prie šokio. Tai buvo vilniečių plastinio performanso studija.

– Kaip "Žuvys" transformavosi į "Virusą"?

– Tai įvyko natūraliai, abu festivaliai turėjo daug panašumų. O gyvenimas neapsieina be sunkumų - kai "Žuvims" paliko sunku "kvėpuoti ant asfalto", reikėjo kažką keisti. Penktajam "Žuvų" festivaliui buvo suplanuotos itin aukšto lygio parodos bei koncertai. Tačiau priešingai, nei tikėtasi, finansavimą labai sumažino ir rėmėjai, ir Kultūros skyrius bei ministerija. Tad pasimokę iš tam tikrų klaidų nutarėme išplėsti dar gyvuojanti festivalį "Virus". Ilgainiui į "Virusą" nebetilpo viskas, tad ėmėme organizuoti kitus renginius: festivalius "Enter", "Kontrapunktas" bei "Menopolis".

Festivalyje kolekciją "Kabura", labai gerai įvertintą "Mados infekcijoje", pristatys Jurga Sutkutė.

"Viruso" mada dabar

"Virus mados" kuratorės, sužibėjusios šių metų "Mados infekcijoje" Jurgos Sutkutės teigimu, 14–oji "Virus mada" kaip visad pristatys jaunų dizainerių kūrybą, alternatyvius mados ir meno sintezės ieškojimus. Madų šou vyks lapkričio 28 d. (šeštadienį) 19 val. Šiaulių dailės galerijoje.

– Kaip atrenkami dizaineriai į "Viruso" madą?

– Jauni aktyviai kūrybiškai dirbantys dizaineriai stebimi metus, tada kviečiami pristatyti savo kolekcijas šiuolaikinio meno festivalyje "Virus".

– Kokie dizaineriai šiemet dalyvaus festivalyje?

– Jau tradicija, jog "Virus madoje" kasmet dalyvauja Vilniaus dailės akademijos studentai. Šiemet džiaugiamės galėdami pristatyti Vilniaus dailės akademijos Telšių filialo dizainerių kūrybą bei Vilniaus dizaino kolegijos studentų kolekcijas. Turėsime galimybę ant podiumo išvysti garsų menininką Paulių Arlauską, taip pat šių metų "Mados infekcijoje" puikiai pasirodžiusį Dainių Bendiką. Kolekciją "Kabura", demonstruotą "Mados infekcijoje", pristatysiu ir aš. Renginyje planuojama pristatyti apie 20 kolekcijų.

– Ar verta visus kviesti ateiti į "Viruso mados" renginį? Gal jis skirtas tik menininkams, kurie domisi alternatyviąja mada ir šiuolaikiniu menu?

– Žinoma, madų renginys skirtas besidominčiam menu žmogui. Į tokius renginius renkasi tikslinė žingeidi auditorija, kuriai aktualus ir šiuolaikinis menas, ir šiuolaikinės mados tendencijos.

Kūrybą pristatys penkiasdešimt menininkų

Jurgos Sutkutės teigimu, festivalyje planuojama supažindinti su daugiau nei penkiasdešimt kuriančių, eksperimentuojančių ir aktyviai savo kūrybą pristatančių menininkų. Žiūrovas galės susipažinti su naujausiomis šalies vizualaus meno, šiuolaikinio šokio, eksperimentinės muzikos, performanso bei madų tendencijomis.

"Virus madoje" ketina pasirodyti ir menininkas Paulius Arlauskas, festivalio "Žuvys" sumanytojas.

Į "Virus" festivalio atidarymą žiūrovai buvo pakviesti šį ketvirtadienį. Šiaulių dailės galerijoje buvo atidarytos gerai žinomų menininkų Kęstučio Grigaliūno ir Laisvydės Šalčiūtės parodos. Penktadienį Šiaulių dramos teatre festivalio lankytojų lauks šiuolaikinio šokio spektakliai su Loreta Juodkaite ir Dovile Petkūnaite, šeštadienį "Verpsto" fabriko rūsiuose pristatoma Rolando Rastausko premjera "Septynetas žydų vaikų" ir daugiausia žiūrovų pritraukiantis madų šou.

Naisiai turi savo filmą

Laisvalaikio akimirkos. Dailininkė Dalia Šivickaitė, aktorius Rimantas Bagdzevičius (vilkas), stilistė Rūta Jankūnaitė, aktorius Rolandas Dovydaitis.

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Pirmadienį netoli Šiaulių esantis Naisių kaimas tapo regiono dėmesio centru: gatvėmis šuoliavo grynaveisliai žirgai, riedėjo prabangūs automobiliai, šmėžavo televizijoje regėti veidai. Ilgai lauktas naujas televizijos serialas "Naisių vasara" buvo pristatytas visuomenei ir žurnalistams.

Lydėjo žemaitukai

"Jūs į filmo pristatymą? – teiraujasi šalia kelio stovintis jaunuolis. – Žirgai jus palydės." Priekyje šuoliuoja du žemaitukų veislės žirgai ir linksmas kumeliukas. Tokiomis akimirkomis pasijunti tarsi Holivudo užkulisiuose. Egzotika nesibaigia – šalia Naisių kultūros namų ant žarijų spirga kepamas avinas, o viduje sklinda įvairių gardėsių - žemaitiškų tradicinių valgių ir šviežių kepinių - kvapai. Ant scenos ramybę drumsčia Kauno folkroko grupė "Thundertale". Ši grupė įrašė serialo "Naisių vasara" garso takelį.

Televizijos serialo pristatymas prasidėjo pirmosios serijos demonstracija. Pagrindinė veikėja Elena (Šiaulių universiteto studentė Agnė Guobienė) po daugelio metų grįžta į gimtuosius Naisius pas tėvą – kaimo "liekarių", žiniuonį (vaidina S. Jakubauskas). Susitaiko su juo. Netikėtai sutinka vaikystės draugą Pijų (vaidina Šiaulių dramos teatro aktorius Aurimas Žvinys). Ne vienas pastebėjo, kad Pijus ne tik išvaizda, bet ir gyvenimiškomis detalėmis panašus į filmo rėmėją ir vieną iš autorių – verslininką ir politiką Ramūną Karbauskį.

Pirmoji serija

Filmas prasideda liūdna scena – kaimas laidoja ilgametį bendrovės pirmininką, kuris tragiškai žūvta liepsnose. Serijos pabaiga – netikėta. Žiniuonis, Elenos tėvas, parodo savo grįžusiai dukrai slepiamą sutvarstytą ligonį.

Jau pirmojoje filmo serijoje nevengiama sąsajų su šių dienų aktualijomis. Į bendrovę bando veržtis verslininkai iš Danijos. Serialo režisierius Saulius Balandis po pristatymo minėjo, jog nėra reikalo bėgti nuo nūdienos rūpesčių. Jis priminė, jog mes visi esame antra ar trečia karta nuo žagrės, todėl kaimo aktualijos rūpi ir miesto žiūrovui.

S. Balandis prisipažino atitrūkęs nuo kasdienio gyvenimo ir pailsėjęs nuo miesto triukšmo, besikartojančių veidų. Režisierius džiaugėsi dar ir dėl to, kad seriale vaidina mažai televizijoje šmėžavę aktoriai.

Serialas "Naisių vasara" bus pradėtas rodyti per TV3 po Naujųjų metų. Bus parodyta aštuoniasdešimt šio lietuviško filmo serijų.

  

Kaitri vasara. Serialo filmavimo akimirka Naisiuose.

 

Garso operatorius Julius Navagrudskas Amerikos prezidento Džordžo Bušo vizito Lietuvoje metu įgarsino jo kalbą.

Garso virtuozas

Seriale vaidina 24 aktoriai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių, tačiau pabaigos titruose - ne vien aktorių pavardės. Tokio projekto neįgyvendinsi be kūrybinės, aptarnaujančios komandos, vadinamojo "stafo".

"Ilgai negalėsiu vakaroti, 21 valandą važiuosiu į Vilnių. Ryt iš ryto - nauji darbai, prasideda festivalis "Mama Jazz", - po serialo pristatymo pakalbintas sakė Julius Navagrudskas, garso operatorius. Kūrybinės komandos apibūdintas kaip aukščiausio lygio specialistas Julius sako jau nebeprisimenantis, kelintame - septintame ar aštuntame - Rolando Skaisgirio prodiusuojamame seriale tvarkąs garsą.

"Esu dirbęs visose lietuviškose scenos serviso firmose, o dirbu nuo šešiolikos metų. Įgarsintojui koncertuose tenka būti ir aukštalipiu, ir kroviku. Mokėjo neblogai, bet atėjo laikas, kai ėmiau galvoti apie savo sveikatą, todėl dabar dažniau imuosi serialų, o ne koncertų. Koncertus įgarsinu, kad klausa "neužmigtų": dirbau Dainų šventėje, dabar - "Mama Jazz", po Naujųjų laukia projektas "Jesus Christ Superstar", - pasakojo Julius.

Įgarsintojas sako niekada nesutiksiąs, kad serialas - lengvas žanras: "Taip, jis lengvas žiūrovams, bet ne aktoriams, aptarnaujančiai komandai. Aktorius teturi pusvalandį, geriausiu atveju valandą pasiruošti scenai, "įkristi" į vaidmenį. Kai kuriama reklama, dideli kino projektai, būna 15 ar daugiau bandymų. O serialuose - du trys dubliai, per kuriuos ir aktorius turi viską puikiai atlikti, ir mes, techninis personalas, viską kokybiškai padaryti."

  

Serialo pristatymo dalyvių jau laukia kepama avis.

 

Spaudos konferencijoje (iš kairės) prodiuseris Rolandas Skaisgirys, aktorius Sigitas Jakubauskas ir režisierius Saulius Balandis neabejoja, kad "Naisių vasara" sužavės daugelį žiūrovų nuoširdumu.

Autoriaus nuotr.

Už kadro

"S plius" darbuotoja Aušra Vaitkevičienė, filmuojant "Naisių vasarą" buvo režisieriaus Sauliaus Balandžio asistentė. Serialų iki šiol nežiūrėjusios Aušros užduotis buvo planuoti, kokios scenos bus filmuojamos, sukviesti joms aktorius. Aušra juokiasi, kad vis supainiodavusi tikruosius aktorių su herojų vardus.

"Aktoriai man pranešdavo, kada bus užsiėmę ir negalės filmuotis. Ilgainiui visus pažinau. Jie manęs klausdavo, ar jau gali nusikirpti, nusidažyti plaukus, nes viską žinojau apie būsimas scenas. Masinėse scenose mielai dalyvavo Naisių bendruomenės žmonės, turėjome ilgą savanorių sąrašą su nuotraukomis", - šviežiais prisiminimais dalijasi Aušra.

Serialo herojus grimavusi Šiaulių regiono televizijos "S plius" televizijos grimuotoja Lina Červinskienė pasakoja, kad darbas televizijoje ir kine - skirtingas: "Teorinių žinių turėjau, tačiau praktikos - ne. Kai kildavo klausimų, neaiškumų, skambindavau didžiulę patirtį turinčiai Marijai (Marija Ožekauskaitė daugiau nei 40 metų dirba grimuotoja. Ji grimavo Lietuvos kino studijos klasika tapusių filmų personažus, LNK televizijoje dirba nuo pat jos įkūrimo, - aut. past.)."

Šilti ir "nesužvaigždėję"

Serialo stilistė Sigita Gilienė, kita "S plius" darbuotoja, sako, kad jai buvo įdomu stebėti režisieriaus, operatorių darbą: "Televizijoje pati režisuoju laidas, kuriu reklamas, todėl tokia patirtis - vertinga."

Sigita sako maloniai nustebusi, kad garsūs aktoriai, su kuriais teko susidurti, "nesužvaigždėję". "Rimantas Bagdzevičius - populiarus aktorius, labai šiltas, paprastas žmogus. Jis neturėjo jokių pretenzijų ar išskirtinių pageidavimų. Manau, kad šis serialas išpopuliarins jaunuosius aktorius, tad ir jiems palinkėčiau nesužvaigždėti", - sako Sigita.

Kartu su Sigita stiliste dirbusi Rūta Jankūnaitė pasakoja, kad norėdama dirbti šiame projekte atostogų turėjo eiti ne tik savo pagrindinėje darbovietėje, bet ir nuo šeimos, draugų. "Tie keturi mėnesiai prabėgo labai greitai, o įspūdžių bus ilgai. Didžiulis režisieriau nuopelnas, kad dirbome be įtampos, draugiškoje atmosferoje. Manau, kad tą šilumą pajus ir serialo žiūrovai", - džiaugiasi ji.

Serialo dailininkė, dabar Vilniuje dirbanti šiaulietė Dalia Šivickaitė pasakoja: "Seriale buvau atsakinga už interjero kūrimą, aikštelių paruošimą filmuoti. Vertinu galimybę dirbti su režisieriumi S. Balandžiu, patyrusiais ir pradedančiais aktoriais", - pasakoja Dalia.

Aleksandro Vertinskio legenda papasakota ir šiauliečiams

Svajūnas SABALIAUSKAS

Spektaklį "Aleksandras Vertinskis. Geltonasis tango" Šiaulių dramos teatre pristatė Tatjanos Rinkevičienės Rusų teatras kartu su Maskvos aktorių ir muzikantų draugija "Auksinis liūtas". Spektaklyje aktorius Sergejus Fedotovas įkūnija didžiąją rusiškojo šansono legendą – Aleksandrą Vertinskį, estrados artistą, kino aktorių, kompozitorių, poetą ir dainininką.

Aktorius Sergejus Fedotovas scenoje įtaigiai pasakoja Rusijos šansono legendos Aleksandro Vertinskio gyvenimo istoriją

Sauliaus JANKAUSKO nuotr..

Nors kitąmet sukanka dešimt metų, kai S. Fedotovas scenoje pasakoja A. Vertinskio gyvenimą nuo debiuto scenoje iki mirties, spektaklio populiarumas neblėsta.

Po pasirodymo Šiaulių scenoje aktorius į susitikimą su žurnalistais atėjo kartu su spektaklio bendraautore ir koncertmeistere Irina Skosyčeva.

Lietuvoje pailsėjo

Irina ir Sergejus vienbalsiai tikino, kad pasirodymai Lietuvos miestuose Visagine, Vilniuje ir Šiauliuose praėjo puikiai. Ypač sužavėjo netikėtai šiltas priėmimas Šiauliuose. Teatralai tikino, kad gastrolės Lietuvoje jiems ne tik darbas, bet ir poilsis. Lietuvoje, pasak Irinos, laikas bėga lėčiau, nėra toks greitas gyvenimo ritmas kaip Maskvoje.

Spektaklis "Aleksandras Vertinskis. Geltonasis tango" į Šiaulius keliavo ketverius metus, būtent tada S. Fedotovas susipažino su Rusų teatru ir Tatjana Rinkevičiene. Buvo sutarta, jog spektaklis bus atvežtas į Vilnių ir kitus Lietuvos miestus.

Pasak S. Fedotovo, "Geltonasis tango" – labai mistiškas spektaklis. Spektaklis gimė, kai Sergejus perskaitė biografinę A. Vertinkio knygą, pasiklausė jo atliekamų dainų.

Spektaklio premjera 2000 metais įvyko Budapešte. Per tą laiką jis itin pasikeitė, paiilgėjo jo trukmė.

Aktorius ir dainininkas

- Spektaklyje ne tik vaidinate, bet ir dainuojate. Esate aktorinės dainos konkurso diplomantas. Kas Jums mielesnė – aktorystė ar dainavimas?

S. Fedotovas: Manau, kad esu dramatinis dainininkas.

I. Skosyčeva: Papildysiu, kad Sergejus – ne tik daininkas. Jis tiesiog geras muzikantas.

S. Fedotovas: Neturintis muzikinio išsilavinimo (juokiasi – aut. past.).

I. Skosyčeva: Sergejus svajojo tapti muzikantu, o muzikantai jį įvertina ne kaip gerą daininką, bet būtent kaip gerą muzikantą. Kaip ir Vertinskio atveju: jis neturėjo idealaus balso, bet traukė žmones. Pats išpranašavo, kad po 40 metų jo kūrybą ištrauks iš "užmaršties užkoborių" ir pradės joje kapstytis. Manau, tai viena iš priežasčių, kodėl žmonės taip šiltai sutinka šį spektaklį.

Rusai myli teatrą

Pasak S. Fedotovo, Rusijoje iki šiol labai populiari aktoriaus specialybė, nors atlyginimas valstybiniame teatre – gana mažas – apie du šimtus JAV dolerių. Per metus į rinką "išmetama" per šimtą naujų aktorių, tad suprantama, kad jie visi neįsidarbins teatruose.

Todėl aktoriai sukasi kaip išmano, vaidina menkaverčiuose komerciniuose spektakliuose, nes išgyventi reikia. Konkurencija Maskvoje – milžiniška, nors veikia net 120 teatrų.

S. Fedotovas yra ne tik teatro, bet ir kino aktorius. Jis nusifilmavo filme "Sibiro kirpėjas", bet aktorių išgarsino kita kino juosta "Nauji laikai, arba Nekilnojamojo turto birža". Už sukurtą šio filmo personažą S. Fedotovas Vyborgo festivalyje pripažintas geriausiu vyro vaidmens atlikėju. Aktorius savo vaidmenį vertina trejetu ir sako, kad prizą padėjo laimėti pats Vyborgas, nes šiame mieste Sergejus gimė.

Nors sulaukia pasiūlymų filmuotis serialuose, Sergejus jų atsisako, nes siūlomos tik rys rolės: bandito, maniako ir meilužio.

Aktorius mano, kad verta sukurti meninį filmą apie A. Vertinskį, ir svajoja nusifilmuoti jame.

Po spektaklio Šiauliuose artistai išskrido į Maskvą. S. Fedotovas sakė, jog "Geltonasis tango" vėl ruošiasi į kelionę, laukia gastrolės Latvijoje, Lenkijoje, galbūt – Pracūzijoje.

"Joniui" plojo Kanados lietuviai

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Linksmos muzikikės ansamblis "Jonis" viešėjo Toronte vykusiame Kanados lietuvių dienų festivalyje, skirtame Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui ir Kanados lietuvių bendruomenės Toronto apylinkių 60-ies metų jubiliejui paminėti. Vertinantys gyvą muziką Kanados lietuviai svečius priėmė labai šiltai, vežiojo į ekskursijas ir užmezgė draugiškus ryšius.

Edis Punkris (centre) ne tik kuria kantri stiliaus dainas, bet ir mielai dainuoja.

Kanados lietuvių dienos pradėtos rengti 1953 metais. Iki 1990-ųjų šventė buvo kasmetė. Per Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį aktyvieji Kanados lietuviai nukreipė visas pajėgas padėti Lietuvai, todėl renginys buvo atgaivintas po ilgos pertraukos. Paskutinį kartą jis buvo rengtas 2005-aisiais. Šiemet - šventė ypatinga, skirta kelioms svarbioms sukaktims paminėti.

Drauge su septyniais "Jonio" kolektyvo nariais koncertuoti ir vesti koncerto buvo pakviesta aktorė Nijolė Narmontaitė. Lietuviai koncertavo tris dienas. Penktadienį iškilmingo atidarymo proga jie parodė trumpą programą. Antrąją dieną buvo surengtas iškilmingas pokylis, į kurį susirinko per 300 žiūrovų, už bilietą paklojusius 80 dolerių. Sekmadienį baigiamajame koncerte "Mano Lietuva" "Anapilio" salėje, be svečių iš Lietuvos, dalyvavo ir vietiniai chorai, šokių ir muzikos grupės.

Svečiai iš Lietuvos buvo priimti svetingai, apgyvendinti šeimose, parodytos turistų lankomiausios Kanados vietos. Muzikantai išvydo Niagaros krioklį, pakilo į aukščiausią pasaulyje apžvalgos aikštelę televizijos bokšte, apsilankė indėnų gyvenvietėje.

"Krizės Kanadoje nėra. Buvome apgyvendinti pas šeimininką, kuris užsiima nekilnojamojo turto prekyba. Kol viešėjome, jis pardavė keturis namus. Benzino litras kainuoja tik 96 Kanados centus, o alus bare - tiek pat, kiek Lietuvoje, tik doleriais", - vardija "Jonio" muzikantas ir vokalistas Pranciškus Trijonis.

Muzikantas sako, kad Toronte emigrantai gali aktyviai dalyvauti kultūriniame gyvenime. Jie buriasi į šokių, muzikos kolektyvus, dainuoja choruose, rengia lietuvių tradicines šventes. Toronto lietuviai jau 60 metų leidžia savaitraštį "Tėviškės žiburiai", turi savo radijo valandėlę. Vaikai, nors ir su akcentu, kalba lietuviškai.

"10-15 metų Kanadoje gyvenantys lietuviai yra gerai įsitvirtinę. Dėl didelių transporto kamščių nuomojasi ar perka būstus arčiau darbo. Vasarą atostogauja šiltesniuose kraštuose, tačiau retai grįžta į Lietuvą. Čia nepaskraidysi taip, kaip iš Anglijos, - pastebi muzikantas. - Pamenu, kai važiavome 1992 m. į JAV, su lietuviais buvo sunkiau bendrauti. Vyresnės kartos atstovai yra labiau nostalgiški, jautresni ir mėgstantys diskutuoti apie politiką. Su Kanadoje gyvenančiais jaunesnės kartos lietuviais buvo gera bendrauti. Jie šilti ir malonūs."

  

Iškilminga Kanados lietuvių dienų atidarymo šventė vyko Toronto lietuvių namuose, prie kurių įsiamžino ansamblio "Jonis" muzikantai ir aktorė Nijolė Narmontaitė.

 

Gal "Jonio" vokalistas ir muzikantas Romaldas Trijonis prie Niagaros krioklio niūniuoja: "Karvelėli, paukštužėli ko gi tu burkuoji?"

"Jonio" archyvo nuotr.

"Jonis" atliko senąsias dainas, kurių čia, Lietuvoje, jau seniai nebedainuoja, ta proga išleido kompaktinę plokštelę "Šiaudinės kepurės". Kanados lietuviai drauge dainavo žinomas dainas "Pirmas šienas", "Lietuva", "Kelias į namus".

"Jonio" kolektyvą maloniai nustebino susitikimas su kantri stiliaus dainų kūrėju Edžiu Punkriu. Žemaitiškas šaknis turintis, Kanadoje gimęs vyras ateidavo į "Jonio" koncertus ir planuoja kitąmet atvykti į Visagino kantri festivalį. Jam talkinti ketina ansamblis "Jonis".

Kanados lietuviai vertina gyvą muziką, tad paprašyti "Jonio" muzikantai jiems rekomendavo kitą šiauliečių grupę "Vairas". Savo noru koncertuoti į Kanadą iš Lietuvos važiuoja ne vienas populiariosios muzikos atlikėjas, tačiau dainuodami pagal fonogramą sulaukia nekokių atsiliepimų. "Kanados lietuvių dienose kartelė atlikėjams yra pakelta", - tvirtina P. Trijonis.

Kūryba prasiveržė gintarinėmis "ašaromis"

Oksana LAURUTYTĖ

Meno galerija "Akis" subūrė idėjų turinčias ir labai norinčias realizuoti save kuriant papuošalus moteris, paskelbusi konkursą-parodą "Gintarinė ašara". Praėjusį ketvirtadienį galerijoje įvyko parodos atidarymas, o žiūrovai per tris savaites pakviesti išrinkti jiems labiausiai patinkantį originaliausią papuošalą.

  

Lankytojų vertinimų kūrėjų papuošalai lauks iki lapkričio 19 dienos.

 

Parodoje "Gintarinė ašara" - net 80 sukurtų papuošalų.

"Dabar lietuvė pamariais, / Suvarsčius gintarų siūlelį, /Sau mėgsta baltą kaklą jais / Gražiai papuošti prieš bernelį," - padeklamavo Šiaulių dramos teatro aktorius Juozas Bindokas ir meno galerijos "Akis" konkursas-paroda "Gintarinė ašara" paskelbta atidaryta. Šalia galerijos šeimininkės Janinos Kildušienės išsirikiavo dešimt papuošalų kūrėjų iš Šiaulių ir kitų šalies miestų. "Ilgai ruošėmės šiai parodai, profesionalias kūrėjas ir laisvalaikiu kuriančias moteris teko kantriai įkalbinėti pateikti darbus parodai. Lipau joms ant kulnų, būta net ašarų. Galų gale kūrybinį procesą vainikavo 80 darbų paroda. Parodoje pateikti 16 moterų iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Palangos darbai", - sakė parodos sumanytoja. Kūrinių sulaukta net iš Prancūzijos, juos pateikė buvusi šiaulietė Rūta Pocevičiūtė.

Meno galerijos "Akis" šeimininkė Janina Kildušienė sakė, kad iki pat parodos dienos nei ji, nei kas kitas nematė, kokius darbus sukūrė papuošalų kūrėjos. Plombos nuimtos tik prieš pat ekspoziciją.

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

 

Parodos idėja buvo sukurti papuošalus, kuriuose panaudotas Lietuvos auksas - gintaras, arba papuošalai turi turėti sąsajų su juo. Kūrėjos parodė išties didelę išmonę - papuošalus kūrė siuvinėdamos veltinį, tapydamos ant šilko, naudojo porcelianą, gintarą, kriaukleles, pajūrio akmenukus. Maža to - kūrėjos turėjo sukurti ir papuošalų dėžutes ar kitaip pateikti kūrinius.

Auskarai, apyrankės, segės, diržai - meno kūriniai, pateikti ir komisijos, ir žiūrovų teismui. J. Kildušienė, ir pati pristačiusi savo kūrybą parodai, informavo, jog sudaryta komisija išrinks parodai pateiktą originaliausią ir gražiausią papuošalą, pačios kūrėjos išrinks savo favoritą, o žiūrovai galės per tris savaites rinkti jiems labiausiai patinkantį papuošalą. Lankytojai kviečiami užsukti į galeriją "Akis" ir atsiliepimų knygoje įrašyti, kurios kūrėjos darbai jiems labiausiai patiko. Lankytojai balsuoti gali iki lapkričio 19-osios.

Šiauliuose užgimė liaudiškos muzikos festivalis

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Muzikos niekada nebūna per daug, juo labiau geros. Šį savaitgalį Šiaulių arenoje koncertavo vieni geriausių Lietuvoje liaudiškos muzikos kolektyvų. Didysis liaudiškos muzikos paradas nė kiek nenusileido kaunietiškajam senas tradicijas turinčiam festivaliui "Grok, Jurgeli".

  

Liaudiškos muzikos ansamblis "Saulė" koncertavo savo mieste, nors turėjo kvietimą dalyvauti festivalyje "Grok, Jurgeli".

 

Žiūrovai galėjo ne tik klausytsi liaudiškos muzikos, bet ir smagiai pašokti.

Gausus žiūrovų būrys

Šiaulių arenoje tris valandas trukusią programą atliko Klaipėdos "Prūsai ilgi ūsai", Mažeikių rajono "Subatvakaris", Punsko "Klumpė", Zarasų "Sadūnai" ir Šiaulių "Jonis", "Saulė" bei "Kitava". Renginio pabaigoje visi kolektyvai grojo bendrą kūrinį. Pertraukėlėse šmaikštavo "Ambrozijos" humoristiniai personažai Raimundėlis ir Tata.

Organizatoriai džiaugėsi, kad į pirmą kartą rengtą festivalį susirinko gausus žiūrovų būrys. Nupirkta per 1200 bilietų. Sėdintys eilėse bei prie staliukų galėjo ir palinguoti, ir padainuoti, ir pašokti.

Pakviesti stipriausieji

Į liaudiškos muzikos paradą muzikinės dalies vadovas Zenonas Ripinskis pakvietė stiprius, daug muzikinės patirties turinčius kolektyvus. "Norėjome parinkti tokius, kurie patiktų įvairaus amžiaus publikai. Vieni mieliau klausosi tradicinio folkloro, kurį atlieka "Subatvakaris" ar "Klumpė", kitiems arčiau širdies modernaus folkloro ansambliai "Kitava" ar "Sadūnai". Stengėmės pritraukti ir jaunesnį, ir vyresnį žiūrovą. Manau, šiauliečiams irgi reikia tradicinės muzikos, ne tik kokių nors "Kelias į žvaigždes" ar "Durnių maršas", - sako Z. Ripinskis.

   

Argi ne nuostabios lietuvaitės iš liaudiškos muzikos ansamblio "Saulė"?

 

Zenonas Ripinskis: "Žmogus dabar pasimetęs, žino, kad reikės už buto šildymą mokėti. Todėl ir bilietai nebuvo brangūs - nuo 10 iki 12 Lt. Tereikėjo išsiruošti ir pakelti rudenišką nuotaiką."

Į renginį negalėjo atvykti tik "Šeduvos bernai", turėję koncertuoti užsienyje. Šiauliečių liaudiškos muzikos ansamblis "Saulė" praėjusį šeštadienį Kaune dalyvavo keturiasdešimtmetį mininčiame festivalyje "Grok, Jurgeli", o šį savaitgalį, nors buvo kviestas į tą patį festivalį "Siemens" arenoje, pasiliko savame mieste.

Pasak Z. Ripinskio, kituose liaudiškos muzikos festivaliuose kolektyvai atrenkami šiek tiek kitaip - etniniuose regionuose skelbiami konkursai ir festivalyje kviečiami dalyvauti nugalėtojai. Šiauliuose rengtojo lygis aukštesnis - dalyvavo profesionalūs kolektyvai, kapelos, dalyvaujančios televizijos laidų "Gero ūpo" ir "Duokim garo" finaluose.

Festivaliui reikia pavadinimo

Organizatoriai tikina, kad renginys, jeigu tik žiūrovams patiks, gali tapti tradiciniu, galbūt keisis tik laikas, kada jis galėtų būti rengiamas.

"Festivalis "Ant rubežiaus" įprastai bus rengiamas vasarą lauke, o šis liaudies muzikos festivalis - vėsesniu oru, rudenį arba pavasarį. Gal kitąmet jį susiesime ne su derliaus švente, bet su Kaziuku. Pavadinimo dar irgi neišrinkome. Norėtųsi tokio, kad vien išgirdus būtų aišku, apie ką kalbama, pavyzdžiui, kaip senas tradicijas turintis "Grok, Jurgeli" Kaune arba dvidešimtmetį švečiantis festivalis "Linksmoji armonika", - sako Z. Ripinskis.

Jis kviečia skaitytojus siūlyti liaudiškos muzikos festivalio pavadinimą ir savo variantą siųsti į "Šiauliai plius" redakciją adresu Tilžės g. 74 arba elektroniniu paštu.

  

Lininės kuprinės ne tik lengvos ir patogios, bet ir praktiškos, nes per karščius nugara nekaista.

 

Romanas Vagnorius klumpių jau nebedrožia - imasi lengvesnių drožinių.

Kviesti žinomi tautodailininkai

Šiaulių arenos fojė išsirikiavę tautodailininkai iš įvairių Lietuvos kampelių siūlė nuo kulinarijos gaminių iki buities reikmenų. VšĮ "Pramogų sala" generalinio direktoriaus Gintaro Radavičiaus teigimu, mugėje užsiregistravo 52 prekeiviai. Kvietimų sulaukė žinomi, Lietuvos vardą užsienyje garsinantys tautodalininkai.

Rimantė Šalčiuvienė iš lino austas kuprinėles ir rankines atvežė iš Klaipėdos. Iš Radviliškio kilusi moteris, ne vienerius metus dirbusi Šiaulių televizorių gamykloje, vienu šūviu du zuikius sako nušovusi - mugėje nemažai rankdarbių pardavusi ir gimines aplankiusi. "Pati piešiu, audžiu, siūnu. Rankinių rankenas atstoja nugludintos medžio šakelės, vyras šlifuoja sagas iš kadagio", - sako tryliktoji I. Simonaitytės premijos laureatė.


Janina - didžiausia vyro Henriko pagalbininkė - pataria, sujungia grandinėlės dalis, padeda prekiauti juvelyriniais dirbiniais.

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Pakabukai - iš monetų

Šiauliečiai Henrikas ir Janina Kalinai kuria papuošalus iš naujasidabrio, gintaro, nugludintų Nidos akmenukų ir... senų monetų. "Kolekcionuoju monetas, tad iš tų, kurių ne po vieną turiu, ėmiau daryti pakabukus. Juos mielai renkasi ir jaunuoliai. Turiu 500 lietuviškų monetų kolekciją. Trūksta tik 1927 m. vieno cento monetos. Numizmatai už ją prašo 50 litų. Užsidirbsiu mugėje ir nusipirksiu", - žada kolekcininkas, renkantis ir ženkliukus. H. Kalinas tęsia ir savo šeimos muzikines tradicijas - groja armonika, akordeonu ir bandonija.

Telšiškiai Romanas ir Benisė Vagnoriai pradėjo drožinėti iš medžio 1975 metais. Iki 1992 m. dirbo "Minijoje", vėliau ėmė patys sau dirbti. Dabar jų šeimoje - šeši tautodailininkai. Tėvams mugėje padėjo sūnus Darius su žmona Rūta. "Klumpių nebedrožiu, nes labai sunkus darbas. Rankomis turi skaptuoti ketvirtadalį žalios drebulinės pliauskos. Džiovini pusę metų, nemaža dalis suskyla. Žemaitijoje nebėra nė vieno klumpdirbio. Staklėmis darome tik suvenyrines klumpeles", - atskleidžia tautodailininkas.

 

 

Naisių vasara - naujo serialo laukimas

Milda LEVICKAITĖ

Naisių kultūros namų salė - sausakimša. Miestelio šventės "Jau derliaus pilni aruodai" kulminacija - serialo "Naisių vasara" (darbinis pavadinimas "Aiškiaregio duktė") pirmųjų serijų peržiūra. Serialo, kurį žiūrovai pamatys tik po Naujųjų metų, masinėse scenose naisiškiai ieško savų ir pažįstamų veidų, savo sodybų ar apylinkės vaizdų.

Ši vasara Naisiuose buvo ypatinga - miestelyje ir jo apylinkėse prodiuserio Rolando Skaisgirio kūrybinė komanda pradėjo filmuoti naują lietuvišką serialą. Po kelių savaičių darbai bus baigti, o tada, prodiuserio teigimu, jau bus galima paskelbti, kada ir per kokį televizijos kanalą žiūrovai pamatys naują lietuvišką "muilo operą" apie kaimą. Serialo scenarijaus autorius Alvydas Šlepikas, režisierius - Saulius Balandis.

Didžiulio populiarumo sulaukusių serialų "Nekviesta meilė", "Moterys meluoja geriau", ne pirmą sezoną rodomų per LNK ir TV3, prodiuseris R. Skaisgirys mėgina skaičiuoti: Naisiuose "sukamas" serialas - dvyliktas, o gal net penkioliktas, kurį jis prodiusuoja. Šį sezoną į eterį jau "paleisti" nauji serialai "Moterų alėja" ir "Emilija".

Per dvidešimt Lietuvos Nepriklausomybės metų būta tik keletas kitų prodiuserinių kompanijų mėginimų gaminti "lietuvišką muilą". Visi prisimename "Gimines", buvo "Butkai ir Dapkai", Kristupo Krivicko prodiusuoti "Broliai", reitingais gerokai nusileidę "Nekviestai meilei". Anot R. Skaisgirio, dabar jis mąsto apie politinio serialo "Gedimino 11" tęsinį. Ar "Naisių vasara" bus tęsiama, kuriama dar vieną sezoną, priklausys nuo serialo populiarumo.

  

Naisių miestelio rudens šventės pradžią skelbė ir raiteliai, ir vežime sėdintys aktoriai.

 

Į šventę Kultūros namuose besirenkančius vietinius gyventojus ir svečius pasitiko figūros iš rudens gėrybių.

- Jūsų prodiuserinė kompanija "Videometra" yra pagrindinis lietuviškų serialų "fabrikas", jų trūkumu nebegalime skųstis. Ar iš tiesų yra "lietuviško muilo" poreikis?

- Kas yra televizijos klasika? Klasika yra pokalbių laidos, žaidimai ir serialai. O lietuviškuose serialuose - savi aktoriai, pažįstama aplinka, suprantamos ir artimos problemos. Juk mes mėgstame savą krepšinį, savą maistą. Pažiūrėkite, pasaulinis kinas - taip pat serialai - kuriami vis nauji "Hario Poterio", "Žiedų valdovo" filmai. Net solidi televizijos kompanija BBC per dieną parodo po du serialus. Neturime pinigų vaidybiniams filmams kurti, tad kuriame televizijos serialus. Manau, kad verčiau žiūrėti lietuvišką serialą nei kelias savaites pedofilijos skandalą narstančias laidas.

  
Estrados specialybės studentė Agnė Guobienė ir Šiaulių dramos teatro aktorius Aurimas Žvinys seriale atstovauja jaunajai kartąai. 

Žiniuonio vaidmenį seriale atliekantis Sigitas Jakubauskas nustebo miestelio šventėje gavęs dovanų.

- Kodėl pasirinkta kaimo tema, filmuojama Naisiuose? 

- Serialo kaimo tema trūko. Pats gimiau nedideliame miestelyje, tad buvo įdomu. Susiradau Ramūną Karbauskį, kuris palaikė mano sumanymą ir daug prisideda prie serialo kūrimo - yra rėmėjas, pagalbininkas. Serialo idėjos autoriai - Ramūnas Karbauskis ir Erikas Kundreckas, scenarijaus autoriai - Erikas Kundreckas ir Arnoldas Ališauskas, režisierius - Saulius Balandis. Filmuoti būtume turėję viename ar kitame miestelyje, o Naisiuose kūrybinei grupei suteiktos geros darbo ir gyvenimo sąlygos. Vietiniai žmonės serialui suteikia tikrumo, labai nuoširdžiai prisideda, esame jiems dėkingi. Be to, šalia Naisių - Šiauliai, kur daugybė puikių aktorių.

- Kai kurie šiauliečiai apie Šiaulių dramos teatro aktores Jūratę Budriūnaitę ir Ingą Norkutę sužinojo tik pamatę serialą "Moterys meluoja geriau"...

- Dar viena serialų nauda - populiarinami aktoriai. Juk visai neseniai lietuviai težinojo J. Budraitį, R. Adomaitį, V. Mainelytę, dar kelis. Jauniems talentingiems buvo labai sunku "prasimušti", populiarumą susikurti. Juk į susitikimus, vesti renginių, tapti televizijos vedėjais kviečiami žinomi veidai.

Šiauliečiai aktoriai - nuostabūs, talentingi. Kartu dirbau, pažįstu ne tik I. Norkutę ir J. Budriūnaitę, bet ir Antaną Venckų, Sigitą Jakubauską. Kurdamas "Naisių vasarą" susipažinau su Juozu Bindoku, Rimanta Krilavičiūte. Ir apie juos galiu pasakyti tik geriausius žodžius. O koks puikus Aurimo Žvinio balsas! Dauguma šio serialo aktorių - šiauliečiai, kaip ir visas aptarnaujantis personalas: vizažistės, stilistės, asistentai, garso režisieriai ir kt.

  

"Naisių vasaros" kūrybinėje komandoje - ir "S plius" darbuotojai. Stiliste dirba Sigita Gilienė (nuotraukoje - šalia Sauliaus Balandžio), vizažiste - Lina Červinskienė (nuotraukoje - grimuoja R. Bagdzevičių).

Seriale dar filmuojasi du aktoriai iš Panevėžio, du - iš Klaipėdos, iš Vilniaus - Rimantas Bagdzevičius. Rimantas pasirinktas pagal tam tikrą tipažą, jis vaidina neigiamą personažą. Siužeto nepasakosiu, tik galiu pasakyti, kad svarbi siužetinė linija - žiniuonio, netradicinės medicinos. Bus ir meilės trikampių, o serialas skirtas ir jaunai, ir vyresnei auditorijai.

Į aktyvų sportą grįžęs ir "Sakalų" komandoje žaidžiantis Ramūnas Skaisgirys nepraleido progos sužaisti krepšinį ir su naisiškiais.

- Seriale "Moterų alėja" skamba Marijono Mikutavičiaus daina. Ar jis dainuos ir "Naisių vasaroje"?

- Kiekvienam projektui pasirenkame skirtingus autorius ir atlikėjus. Nuo turinio priklauso, ar skambės M. Mikutavičiaus, ar Aleksandro Makejevo kūriniai, ar dainuos "Širdelės", ar "Studentės", ar "69 danguje". "Naisių vasarai" muziką sukūrė ir atlieka etninį roką grojanti grupė "Thundertale" iš Kauno. Su jais bendradarbiaujame pirmą kartą.

Serialus reikia žiūrėti, o ne apie juos pasakoti. Po kelių savaičių baigsime filmuoti ir "Naisių vasarą" pristatysime žurnalistams, o žiūrovai serialą pamatys po Naujųjų.

Tikslas – laisvė

Ričardas JAKUTIS

Šiaulių kultūros centras "Laiptų galerija" kviečia į parodą "Laisvė – gyventi, gyventi – laisvė", kurią organizavo drauge su Šiaulių regiono pataisos inspekcija bei Šiaulių tardymo izoliatoriumi.

"Laisvė – gyventi, gyventi – laisvė" - jau penktus metus vykstantis projektas. Jo metu atlikusieji bausmę ar dar esantys tardymo izoliatoriuje piešia, tapo, lieja akvareles, spaudžia grafikos darbus, lipdo skulptūras.

"Šiauliai plius" jau rašė, kaip prieš penketą metų tuometis Radviliškio pataisos inspekcijos viršininkas Regimantas Mikaliūnas su Šiaulių "Laiptų galerijos" direktorės pavaduotoju dailininku Martynu Gaubu pamąstė apie galimybę priartinti prie meno atliekančius ar atlikusius bausmę asmenis. M. Gaubas apie tokius planus pranešė galerijos direktorei Janinai Ališauskienei, kuri iškart tam pritarė, prie projekto prisijungė energingoji Šiaulių regiono pataisos inspekcijos vyriausioji specialistė Vaida Plučaitė, ir darbas užvirė. Atlikusiems bausmę ir esantiems pataisos inspekcijos įskaitoje asmenims "Laiptų galerijoje" pradėti organizuoti plenerai, kuriuose norintieji piešė, tapė, lipdė. Šie jų darbai greitai sudarė pirmąją parodą "Laisvė – gyventi, gyventi – laisvė". Prie projekto prisijungė visos aštuonios Šiaulių ir Telšių apskričių pataisos inspekcijos. Šių metų pradžioje projektas buvo išplėstas – įžengė į Šiaulių tardymo izoliatorių.

  

"Grožio ieškok paprastume" – šią seną tiesą prisimeni, žvelgdamas į atlikusių ar dar atliekančių bausmę dailės kūrinėlius

Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.

Mintis dirbti su laukiančiaisiais bausmės ar jau ją atliekančiaisiais (Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra ūkio būrys, kuriame dirba atliekantieji bausmę) kilo V. Plučaitei. Tardymo izoliatoriaus vadovybė tam mielai pritarė. Pas esančiuosius tardymo izoliatoriuje du kartus per mėnesį atvykdavo V. Plučaitė ir M. Gaubas, kurie kelias valandas talkino norintiems užsiimti daile. Užsiėmimai vyko izoliatoriaus koplyčioje. Beje, Šiaulių tardymo izoliatorius - pirmasis Lietuvoje, kur toks kūrybinis procesas su suimtaisiais prasidėjęs. Pataisos namuose tokių ar panašių renginių daug, o tardymo izoliatoriuose dar nėra buvę.

Likimas taip sudėliojo mano gyvenimą, kad man irgi teko atlikti bausmę. Pastebėjau, kad galima skirti dvi nuteistųjų kategorijas. Daugiausia, deja, yra tokių, kurie nieko neveikia, tik miega, valgo, vaikšto iš kampo į kampą, vis skundžiasi neskania koše. Bet kai košėe viskas prasideda, koše viskas ir baigiasi. Džiugu, kad yra ir kita atliekančiųjų bausmę kategorija – imlių, kūrybiškų, galvojančių apie ateitį ir tolimesnį gyvenimą be nusikaltimų. Tokie neleidžia bausmės atlikimo dienų tuščiai, o stengiasi ką nors sukurti, pasiekti. Jų darbus ir regime parodoje "Laiptų galerijoje". 30 autorių pateikia po vieną ar kelis savo kūrinius. Suprantama, parodos dalyviai nepretenduoja į didžiojo meno aukštumas, tačiau jų darbeliuose jauti nuoširdumą, grožio siekį. O tai juk svarbiausia.

Nors niekas šiam projektui neskyrė lėšų ir visi projekto dalyviai dirba savo iniciatyva, norisi pasidžiaugti žinia, kad projektas "Laisvė – gyventi, gyventi – laisvė" tęsis. Laimi kilnus projekto tikslas - kad susidūrusieji su laisvės atėmimu galėtų pasijusti lygiaverčiais žmonėmis.

Ritonės lėlių istorijose taškų nėra

Oksana LAURUTYTĖ

"Prieš jus stovi laimingiausias žmogus", - kukliai tarstelėjo dailininkė iš Panevėžio Ritonė Klizienė ir droviai nusišypsojusi paslėpė veidą raudonų rožių puokštėje. Ritonė pasijuto pati laimingiausia todėl, kad trečiadienį Šiaulių galerijoje "Akis" ji pristatė sukurtų lėlių parodą. Lėlės tik penkios, tačiau žiūrint į išraiškingą kūrinį užklumpa "idee fixe" - ką moteris-lėlė šiuo metu jaučia. "Tokį tikslą ir turėjau. Mano lėlių istorijose vien daugtaškiai, nėra taškų. Jų istorijas gali susikurti kiekvienas", - kalba dailininkė.

  

Dailininkė Ritonė Klizienė - nepaprastai kukli. Moteris prisipažįsta, kad net jos kolegos panevėžiečiai nežino apie jos pomėgį kurti teatrališkas, dramatiškas, gyvybe pulsuojančias lėles.

  

Lėlės - kūrėjos jausmai

Trečiadienį žemę su dangum maišė vėtra ir pūga, o penkerių metų gyvavimo Vytauto gatvėje sukaktį mininčioje meno galerijoje "Akis" buvo šilta ir šviesu. Nuo susirinkusių besišypsančių žmonių, jų gėlių ir šiltų žvilgsnių. Prieš penkerius metus, kai šiauliečiai galerijoje pirmą kartą išvydo panevėžietės Ritonės Klizienės sukurtas lėles, oras už lango buvo panašus.

Galima tik spėlioti, ar tai lemtis, tačiau menininkė mano, kad toks oras - pats tinkamiausias jos lėlėms pristatyti. Lyg didžiulę paslaptį savyje saugo kiekviena impozantiška dama, o žvelgiant į ją, sėdinčią lange, užvaldo nenugalimas noras tą paslaptį atskleisti. Sužinoti, ką ši moteris ką tik iškrėtė, kad jos šukuosena išsidraikiusi lyg laumės plaukai. Kodėl lėlės išraiška demonstruoja nepaprastą rimtį, nors iš laikysenos akivaizdu, kad šiuo metu ji norėtų būti kažkur kitur ar net trokštų pakilti ir nuskristi...

  

 Ritonės lėlės - tai autorės jausmai.

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Ritonė sako, kad šios lėlės - jos jausmai. Kiekviena lėlė - tai ji pati. Jei žiūrinčiam į lėlę kyla noras kurti, vadinasi, dailininkė savo tikslą pasiekė. Juk meno kūrinys turi kelti jausmą, kuris ilgai nepalieka. "Tai ir yra pats grožis", - kukliai šypteli Ritonė.

Pažvelgus į kūrėjos rankas tampa akivaizdu, kad Ritonė joms negailestinga - kai siela veržiasi, rankos priverstos menininkei paklusti. "Tris keturis mėnesius lėlei kurti skiriu. Tai ištisinis darbas", - sako menininkė ir kalba, kad lėlei sukurti reikia ir daug fizinių jėgų ne tik laiko prasme. Juk lėlė pagaminta ne tik iš audinio, dažų ar papjė mašė miltelių - naudojama ir viela, jos tinklas, metalo detalės.

Lėles menininkė kuria po savo tiesioginio darbo - ji yra Juozo Miltinio dramos teatro dailininkė-dekoratorė. Kurti milžiniškas dekoracijas spektakliams Ritonei smagu taip pat, kaip ir palinkti ties kuriama lėle. "Kuriu ir negaliu paaiškint, kodėl tai mane "veža". Sukuriu lėlę, ir gera gera pasidaro. Psichoterapija? Nežinau, bet darbas yra geriausia terapija", - kukliai šypsosi menininkė.

Lietuvos perlas

Prieš penkerius metus dailininkė Ritonė Klizienė buvo pakviesta atidaryti lėlių parodą galerijos "Akis" įkurtuvių naujoje vietoje proga. Menininkė tuo metu nutylėjo, kad švenčia 50-ies jubiliejų, tad dabar, kai menininkė švenčia 55-erių metų sukaktį, jai nuo sveikinimų išsisukti nepavyko.

Galerijos "Akis" šeimininkė Janina Kildušienė Ritonę pavadino Lietuvos perlu. Lėles kuriančių menininkų yra nemažai, bet tai, ką kuria panevėžietė, yra unikalu. Ritonė buvo kviesta parodas rengti Maskvoje, Sankt Peterburge, tačiau ji atsisakiusi - menininkė nori, kad jos kūriniai liktų jos gimtojoje šalyje.

"Ritonė labai jautri, kukli ir labai išgyvena dėl savo kūrybos. Nemiega naktimis, kol darbo nebaigia", - sakė Janina.

Prieš šešerius metus užsimezgusi draugystė nebuvo nutrūkusi, o Janina prisipažįsta, kad menininkė jai yra ne kartą pagelbėjusi - prireikus unikalios originalios dovanos, Ritonė mielai pagelbėja. "Ji ir man sukūrė dovaną - dėžę su ratukais. Padovanojo ir pasakė, kad jei man dovana nusibos - spirk, ir dėžė nuvažiuos", - juokėsi galerijos šeimininkė.

Ritonės Klizienės kūryba galerijoje "Akis" bus eksponuojama iki pat Kalėdų, tad visi norintys dar turi laiko susipažinti su Lietuvos perlo lėlėmis.

Japonijos menas Šiauliuose

Ričardas JAKUTIS

"Laiptų galerija" pakvietė į japonų meno parodą "Tekančios saulės šalies menas Saulės mieste" iš Jono Nekrašiaus kolekcijos. Jonas Nekrašius - žinomas teisininkas, keliautojas, žurnalistas, kultūrologas, fotomenininkas, kolekcininkas, visuomenininkas. Drauge jis Lietuvos ir Japonijos asociacijos Šiaulių skyriaus pirmininkas. Neseniai atšventęs 60-ąjį jubiliejų, atidarant parodą Jonas Nekrašius buvo apdovanotas garbės ženklu "Už nuopelnus Šiaulių apskričiai". Pokalbis su J. Nekrašiumi - apie japonų meną ir pomėgį jam.

Savo veikla Jonas Nekrašius jau įrėžė gražią ir prasmingą kultūrinę vagą Šiaulių padangėje.

- Kada susidomėjai japonų menu? Regis, tekančios saulės šalies menas pačiam itin mielas, jei po 60-mečio jubiliejaus visų pirma iš savo kolekcijos rodai šio krašto meno kūrinius?

- 1992 metais vykau į Japonijoje vykusį tarptautinį ekslibrisų konkursą. Nuo tada šios šalies menu ir susidomėjau. Japonų meno ištakos - ilgaamžės. Jo meistrų kūriniams būdinga tai, kad jie sukurti vadovaujantis per daugelį amžių susiklosčiusiomis tradicijomis. Tai darbai, kuriuose paprastos, lakoniškos formos nuostabiai suderintos su dekoratyviu, bet saikingu kūrinio formos ir medžiagos savybių nenustelbiančiu, o jas paryškinančiu ir pabrėžiančiu išraiškingumu. Kartais japonų menas yra sunkiai suvokiamas dėl subtilių reikšmių, savitų simbolių ir ženklų. Japonų meno estetika – sudėtinga ir daugialypė, jos pagrindas – dzenbudizmas, joje susilieja etinės, filosofinės ir religinės pažiūros. Dzenbudizmo įtaka japonų tautai - didelė. Ji formuoja etiką, žmogaus elgesio normas, kur didžiausias dėmesys skiriamas ne tiek žmogaus santykiams su kitais žmonėmis, kiek santykiui su Absoliutu kaip idealu. Todėl daug vietos dzenbudizmo filosofijoje skiriama ženklo, kaip žodžio, simbolio ir jo prasmės, vidinio loginio turinio aiškinimui, grožio dėsnių apibūdinimui. Tam lemiamos reikšmės turi menas. Noras suvokti pasaulio sandaros dėsnius, įvairiausių reiškinių tarpusavio jungtis – štai kas įkvepia japonų menininką.

Žinovai tvirtina, kad japonų meną geriausia žiūrėti Japonijoje, konkrečioje šventykloje ar pastate, kuriam jis sukurtas. Japonijoje nuo seno gyva tradicija kurti skulptūrą, paveikslą, vazą ar kitą kūrinį, neatskiriamą nuo eksterjero ar interjero. Šis bruožas būdingas ir šiuolaikinei japonų dailei. Šalyje, kur tradiciniai namai dažniausiai yra nedideli, lengvų ir paslankių konstrukcijų, kur nedaug erdvės įrėmintiems paveikslams ar graviūroms, galimybė gėrėtis mažų formų grafikos miniatiūromis, ekslibrisais yra didelis pranašumas.

- Parodoje pateiki daug ekslibrisų. Kokia knygos ženklo raida šioje tolimoje šalyje? Kaip pavyko surinkti tokią didžiulę kolekciją?

- Ekslibrisai Japonijoje yra pagarbos knygai, spausdintam žodžiui simbolis. Jie gali nurodyti, kam knyga priklauso, bet dažniausiai jie skiriami vertingoms knygoms žymėti kaip papuošimo ar ypatingo dėmesio simbolis ar tampa kolekcionavimo objektu. Ekslibrisai Japonijoje naudojami nuo labai senų laikų. Manoma, kad jie į Japoniją atėjo iš Europos XV a. antroje pusėje. Pirmieji knygos ženklai tekančios saulės šalyje buvo sukurti vienuolynų bibliotekų knygoms. Seniausio laikomo japonų ekslibriso iliustracija pateikta Shozo Saito knygoje "Japonų senovės ekslibrisai 1470-1897". Ji yra iš Daigoji šventyklos bibliotekos ir datuojama 1470 metais. Užrašas ant šio ekslibriso parodo didelę knygos vertę tuo laikotarpiu: "Jeigu tu pavogsi šią knygą, tai atsivers dangaus vartai, bet jeigu tu ją sunaikinsi, tau atsivers pragaro vartai. Kiekvienas, kuris ima šią knygą be leidimo, bus nubaustas visų Japonijos dievų."

Ekslibrisai Japonijoje yra pagarbos knygai, spausdintam žodžiui ženklas. Manoma, kad jie į Japoniją atkeliavo iš Europos XV a. antroje pusėje.

Populiariausia šiuolaikinio japonų ekslibriso sukūrimo technika medžio graviūra glaudžiai siejasi su pasaulinės grafikos pasiekimais, kartu išsaugodama savitumą, originalumą. Kiekvienas šios krypties dailininko sukurtas knygos ženklas įkūnija japonams būdingą natūralumą, išpuoselėtą meninį skonį, paremtą viduramžių tradicijų tąsa, gilia filosofine kultūra. Juose labai išvystyta dekoratyvinių priemonių sistema, gausu simbolių, alegorijų, ryški filosofinė potekstė.

Šiuolaikiniai japonų ekslibrisai – įžymiausių šios šalies dailininkų darbai – pasižymi linijų ir piešinio sinteze, suderinta spalvų gama, subtiliai parinkta hieroglifų ir simbolių darna. Šiuose mažosios grafikos kūriniuose subtiliai perteiktas senovės meistrų patyrimas. Skirtingo amžiaus ir kūrybinės patirties dailininkus jungia neabejotinas profesionalumas, ištikimybė ir prieraišumas ekslibrisui. Japonų menininkai savitai suvokia pasaulį, pasitelkia įvairias išraiškos priemones, nes kiekvienas jų sukurtas knygos ženklas – tarsi mažas langelis į mums nežinomą, įvairialypį, nepakartojamą dvasinį japonų pasaulį.

Knygos ženklų įvairovė ir stiliaus margumynas patvirtina, kad besikeičianti ir vis tokia pat tekančios saulės šalis geba priimti naujoves ir perlydyti jas savų tradicijų žaizdre. Kiekvienos krypties dailininko kūryba įkūnija japonams būdingą natūralumą, subtilų meninį skonį, paremtą senomis liaudies meistrų tradicijomis. Šiuose japonų ekslibrisuose propaguojama pagarba gamtai, žmogui, tradicijoms, atskleidžiamas vidinis knygos savininko pasaulis, ryšys su knyga. Nepakartojamo žavesio ekslibrisams suteikia hieroglifų raštas, savita kaligrafijos technika sukurti mįslingi užrašai, dedikacijos.

Surinkti kolekciją nebuvo sunku. Naudotis teko sena sistema: paštu ir vokais. Nusiunti Japonijon lietuvių autorių ekslibrisų, jie atsiunčia savų. Lietuvių dailininkai kuria irgi puikius ekslibrisus, japonams jie patinka. Taip surinkau jau per 1000 eksponatų iš Japonijos, tad "Laiptų galerijoje" tetilpo tik nedidelė jų dalis.

- Parodoje nustebino aitvarai ir origamis. Nedaugelis žino, kas tai.

- Japonų aitvarai yra vieni impozantiškiausių pasaulyje ir vertinami tiek dėl savo estetinių savybių, tiek dėl malonumo ir džiaugsmo, kurį jie teikia kaip žaislai. Aitvarai buvo susiję su įvairiomis gyvenimo sritimis, o jų gaminimas laikui bėgant tapo savitu tradiciniu menu. Tradicinis aitvaras susideda iš lengvo bambuko ar kito medžio rėmo, ant kurio pritvirtinamas ryžių popierius su įvairiais ryškiais motyvais. Japonų aitvarai būna įvairių formų ir dydžių. Japonijoje jie atsirado Hėjaus laikotarpiu (794–1178 m.) ir buvo vadinami "popieriniais vanagais", kaip ir Kinijoje. Šis "popierinis vanagas" iš pradžių buvo Japonijos aristokratų privilegija – paprasti žmonės negalėjo sau leisti tokios pramogos dėl popieriaus, iš kurio gaminami aitvarai, brangumo.

Japonų aitvarai vertinami ir dėl estetinių savybių, ir dėl džiaugsmo, kurį teikia kaip žaislai.

Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.

Labai populiarus Japonijoje ir origamis – popieriaus išlankstymo įvairiomis formomis menas. Jam jau daugiau nei 1200 metų. Origamis – sudėtinis japonų kalbos žodis, užrašomas dviem hieroglifais: "ori" – lankstyti, "kami" – popierius. Origamiui dažniausiai naudojamas ryškiai dažytas popieriaus lapas. Gali būti naudojamas vakaruose (irogami) arba Japonijoje (chiyogami) pagamintas popierius su tradiciniais piešiniais. Pirmą kartą popierius atkeliavo į Japoniją VII a. pradžioje. Lankstyto popieriaus papuošimai buvo naudojami šventėse, festivaliuose, o popieriaus lankstymas vystėsi kartu su religija ir apeigomis. Origamis populiarus ne tik Japonijoje.

Paroda "Tekančios saulės šalies menas Saulės mieste" "Laiptų galerijoje" veiks iki spalio 22 d., o spalio 23-iąją galerija visus kviečia į parodą "Krucifikso tema Europos dailėje", kuri atkeliaus iš tolimojo Milano.


Šiaulių gatvėmis vaikšto ne tik "bytom" ginkluoti vyrai

Oksana LAURUTYTĖ

Supykęs dėl personažo Saulėno formuojamo negatyvaus Šiaulių miesto įvaizdžio, tyčiojimosi iš miesto gyventojų ir gražaus vyro vardo, šiaulietis fotografas Saulius Jankauskas nusprendė netylėti. Ėmė ir parengė fotografijų parodą apie Šiaulius, kurios atidarymas įvyks sostinėje – Vilniaus savivaldybės pastate - spalio 9-ąją 14 valandą. "Sudėjau geriausius kadrus iš miesto švenčių, sporto renginių, Šiaulių dramos teatro spektaklių, nes noriu parodyti, kad mano gimtajame mieste vyrai ne su "bytom" vaikšto – yra ginkluoti fotoaparatais ir kad čia gyvena kūrybingi, puikūs žmonės", - sako keturiasdešimtmetį greitai švęsiantis Saulius.

 
 

Kitas Saulėnas pristatys kitokius Šiaulius

"Kai kas nors paklausia, iš kur esu, ir kai atsakau, kad iš Šiaulių, matau nuostabą. Manęs ir juokais, ir rimtai klausia, nejau mano gimtajame mieste yra žmonių, kurie su fotoaparatais vaikšto? Kitų miestų gyventojai galvoja, kad čia "gezų" miestas, vyrai vaikšto treninguoti ir nešiojasi beisbolo lazdas", - sako fotografas.

Saulius prisipažįsta, kad jam buvę labai apmaudu, kai išliaupsintoje Šiaulių arenoje vyko Saulėno gimtadienis, o šeši tūkstančiai susirinkusių šiauliečių linksmai kvatojosi iš jo "bajerių". "Iš žmonių tyčiojamasi, o jie ką, nesupranta, kad tai daro neaiškios kilmės personažas? Nesupranta, kad tai juos su š... maišo? Jei tave asmeniškai išvadintų žiurkike, kiaulike, žuliku ar prostitute, juk įsižeistum. Šiaulietis, panašu, galvoja, kad šaipomasi ne iš jo, o iš kaimyno, ir kaip tikras lietuvis, panašu, slapta džiūgauja, kad šaipomasi iš kito", - sako jis.

Pasak laisvo fotomenininko, vykstančio fotografuoti į daugelį šalies miestų, žmonės vengia Šiaulių. Bijo čia atvykti, nes mano, kad naktį "gezai" iš automobilio išlups magnetolą. Ir neaišku, kas daugiau žalos daro miesto įvaizdžiui: Saulėnas, nenuilstantys kriminalinius įvykius savo mieste aprašantys žurnalistai bei tokių straipsnių reikalaujantys redaktoriai ar... žmonių abejingumas. Sakoma – bijok ne priešo, ne draugo, o abejingo. Nes toks žmogus – lyg vėtrungė, pasisuks ta kryptimi, kuria nori.

Fotografas Saulius Jankauskas visuomenei pristatys Šiaulius, kuriuose gyvena geri, aktyvūs, kūrybingi ir šilti žmonės.

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Saulius – ne vėtrungė. Gerbiantis savo miestą fotografas nusprendė, kad kažką reikia daryti. Laisvu nuo darbo metu jis vaikščiojo gatvėmis, fotografavo renginius, varžybas, spektaklius, žmones, jų emocijas ir iš atrinktų 30 geriausių fotografijų nusprendė surengti parodą. Lai žmonės sužino, kokie gražūs Šiauliai, kokie šilti šio miesto žmonės ir koks aktyvus gyvenimas čia verda. Kitas Saulėnas nusprendė pristatyti kitokius Šiaulius.

Pristatys ir Pabalių technikos bazės angare

Šiauliai išugdė daug garsių sportininkų, menininkų, verslininkų, o atmatų yra kiekviename mieste. Kažkodėl galvojama, kad Šiauliuose jų daugiausia. Saulius sako, kad jam didelę nuostabą kelia žmonės, kurie labai greitai išsižada savo miesto. Vilniečiai didžiuojasi esą kažkokie kitokie, bet kas tie vilniečiai? Tai labai gerai matyti sekmadieniais vakarais – mašinose, prigrūstose kaimiškų gėrybių, vilniečiai grįžta namo. Iš kokių tik nori šalies kampelių, taip pat ir iš Šiaulių. "Nereikia gėdytis savo šaknų. Prastas tas paukštis, kuris savo lizdą teršia", - sako savo miesto patriotas.

Tiesa, Saulius ne vienas – jis turi bendraminčių. Surengti parodą jį nuolat skatino Šiaulių miesto tarybos narys Vaclovas Vingras, parodą parėmė verslininkas Vydūnas Liandsbergas. V. Vingras sutarė su Vilniaus miesto savivaldybe dėl parodos laiko ir vietos. Verslininkas Vydūnas šią parodą ketina vėliau eksponuoti viename Pabalių technikos bazės angarų. "Žmonės, save atpažinę fotografijose, jas galės įsigyti. O bazėse parodos juk dar niekas nedarė", - juokiasi fotomenininkas.

Vilniuje rengiama S. Jankausko paroda – jau penktoji asmeninė. "Gal žmonės susidomės. Jei nors viena kuri nors fotografija "užkabins", man bus gera. Juk žmonėms šiuo metu tikrai ne pinigų trūksta. Trūksta nenuperkamų dalykų – dvasinių vertybių", - sako Saulius.

Kas pasakė, kad Šiauliai - dviračių miestas?

Eva JAGMINAITĖ

Prisipažinsiu atvirai - dviračiu Šiauliuose nevažiavau jau metus. Ne todėl, kad man nepatiktų ši transporto priemonė, buvusi ištikimu mano draugu svečiuojantis užsienyje ar vasarą poilsiaujant pajūryje, o todėl, kad manęs visiškai nežavi mintis atsidurti traumatologijos skyriuje. Ar esate pastebėję, kaip automobilių vairuotojai "tolerantiškai" spaudžia garsinį signalą ir nervingai lenkia kelyje pasipainiojusį dviratininką? Kiek pažįstamų galėtumėte suskaičiuoti, kurie automobilį išmainytų į dviratį? Vis dėlto rugsėjo 16-22 dienomis vykusi jau septintoji Judrioji Europos savaitė parodė, kad Šiauliai dviračiu miestu praminti ne be reikalo. Į akciją "Laisvė dviračiui" atmynė apie 300 dalyvių. Rugsėjo 22-ąją - Dieną be automobilio - net Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Aplinkos skyriaus vedėjas Romaldas Šemeta į darbą atvyko dviračiu.

Į akciją "Laisvę dviračiui" atriedėjo 300 šiauliečių dviračių mėgėjų.

Važiuoti nesaugu

Ryžtis dviračiu keliauti į darbą gali retas šiaulietis. Priežastis paprasta - dviračių miestas nėra pritaikytas važiuoti dviračiu: mažai šaligatvių su nuvažiavimais, mieste ne tik nėra įrengtų dviračių takų, bet net nėra pažymėtų kelio dalių, skirtų dviračiams, trūksta dviračių stovėjimo aikštelių, todėl atmynus dviračiu gali tekti pasukti galvą, prie kokio medžio ar stulpo jį pririšti.

"Kasmet Judriosios savaitės metu stengiuosi į darbą atvažiuoti dviračiu. Antradienį iš Rėkyvos myniau apie 40 minučių, iš viso apie 10 kilometrų. Kelyje sutikau tik dešimt dviratininkų, - teigia Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Aplinkos skyriaus vedėjas Romaldas Šemeta. - "Dieną be automobilio į darbą atskubėjęs dviračiu. Įsitikinau darkart, kad Šiauliai - visiškai nepritaikytas dviratininkams miestas."

Aplinkos skyriaus vedėjo manymu, įžūlu būtų Šiaulius vadinti dviračiu miestu, kai miesto infrastruktūra visiškai nepritaikyta dviratininkams. "Galbūt kažkada ir buvome dviračių miestas, tačiau pagal patogumą ir pritaikomumą dviratininkams šiuo metu net kaimynai panevėžiečiai mus lenkia. Mums dar reikia daug investuoti, kad atgautume dviračių miesto statusą", - įsitikinęs R. Šemeta. Valdininkas prisipažįsta dviračiu važiuojantis nedažnai, mat Šiauliuose juo važiuoti nėra nesaugu. "Manau, jei sugebėtume Šiauliuose sukurti dviračiams pritaikytą infrastruktūrą, daug šiauliečių pasirinktų šią transporto priemonę. Apklausos rodo, kad dauguma žmonių bijo važiuoti dviračiu tik todėl, kad jaučiasi nesaugūs", - sako R. Šemeta ir primena, kad šią savaitę vos valandą uždarius eismą Tilžės gatve nuo Vytauto g. iki Aušros al. buvo užfiksuotas 20 decibelų mažesnis triukšmo rodiklis. Nors sprendimas uždaryti gatvę suerzino rytą į darbą skubėjusius automobilių vairuotojus, Tilžės gatvę netrukdomi galėjo važiuoti dviračiai ir viešojo transporto maršrutiniai autobusai.

Išmėgino savo kailiu

"Viešint užsienyje teko matyti labai gerą dviračių takų infrastruktūrą. Nuo seno mes vadinami dviračių miestu, mat Šiauliuose yra dviračių gamykla, bet iš tiesų tikri dviračių takai yra tik už miesto - Kryžių kalno, Bubių, Kairių link", - sako miesto meras Genadijus Mikšys, neseniai pats įsigijęs dviratį. Važiavęs miesto centru užmiesčio link meras sako įsitikinęs, kad Šiauliai dviračių mėgėjams visiškai nepritaikyti - šaligatviais važiuoti draudžia kelių eismo taisyklės, o gatve važiuoti nesaugu.

Dviračių muziejaus darbuotojas, velomobilių ir dviračių fanas Algirdas Zaukas sako vertingiausiais dviračiais važiuojąs tik esant idealioms oro sąlygoms.

Įrengti dviračių takus galimybės miesto valdininkai kol kas net nesvarsto, mat tai kainuotų daug. "Prieš keletą metų mieste buvo paženklinti dviračių takai, tačiau kas iš to - per metus jie išblunka, o toks ženklinimas kainuoja miestui apie 30 tūkstančių litų kasmet", - teigia miesto vadovas. Jis tiki, kad ateityje bus ne tik įrengti dviračių takai, bet ir šiauliečiai mieliau važiuos dviračiais nei automobiliais.

Mero pavaduotoja Daiva Matonienė, viena akcijos "Laisvė dviračiui" organizatorių, sako, kad pagrindinė problema Šiauliuose ne nesami dviračių takai, o automobilių vairuotojų netolerancija. "Akcijai buvo pasirinktas dviratininkams svarbus maršrutas - abu viadukai, pėsčiųjų bulvaras, itin judri Tilžės gatvė. Bandėme atkreipti vairuotojų dėmesį į dviratininkus, skatinti jų supratingumą bei toleranciją. Berlyne esu mačiusi, kaip dviejų aukštų autobusas vos vos rieda, mat priekyje važiuoja nedidelis dviratukas. Ir autobuso vairuotojas visiškai nesinervina", - sako D. Matonienė. Vicemerė pati dažnai važiuojanti Šiauliuose ir priemiestyje dviračiu, todėl pastebinti, kad mieste trūksta dviračių stovų, reikėtų sužymėti ir dviračių takus. "Pati žadu imtis iniciatyvos, kad dviračių infrastruktūra būtų mieste atnaujinta. Planuojant naujus objektus, reikėtų galvoti ir apie jų pritaikomumą - ne tik automobilių stovėjimo aikšteles, bet ir dviračius", - teigia vicemerė.

Dviračiu į Salduvę

Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Denis Michalenko įsitikinęs, kad dviračiu Šiauliuose tikrai yra kur pasivažinėti. "Sezono metu dažniausiai dviračiu minu į Salduvės parką, kartais į Rėkyvą arba prie Talkšos ežero. Žinoma, idealiai įrengtų takų nėra, vis dėlto maloniai pasivažinėti yra kur. Galbūt tik automobilių vairuotojai galėtų būti tolerantiškesni dviračių mėgėjams", - sako D. Michalenko. Jam buvo kilę minčių ir į darbą važiuoti dviračiu, tačiau šios minties atsisakyti teko todėl, kad tai būtų nehigieniška, darbe nebūtų kur nusiprausti. Jis sako, kad ant šaligatvio pažymėti dviračių takai problemos neišspręstų. "Dažniausiai tokiais takais vis tiek vaikšto žmonės. Tai jau kultūros klausimas, visuomenė turėtų išmokti pagarbos dviratininkams, - teigia D. Michalenko. - Nors kitose šalyse dviratis dažnai pasirenkamas kaip transporto priemonė, pas mus to neleidžia daryti ir permainingos oro sąlygos." D. Michalenko yra tekę per atostogas dviračiu pasivažinėti Anykščiuose bei Nidoje, taigi teko įsitikinti, kad kurortuose dviračių kultūra prigijusi, įrengti puikūs takai, poilsio aikštelės, sužymėti atstumai.

Ši miniatiūrinė sporto priemonė lengvai pakeliama viena ranka ir neužima daug vietos.

Autorės nuotr.

Tinkamas ir didesniam atstumui

Šią savaitę iš Londono į Vilnių per dvi savaites dviračiais parmynė du studentai - Mantvydas Džiaugys ir Marius Puluikis. Taip vaikinai paminėjo Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį bei populiarina važiavimą dviračiu. Tai puikus įrodymas, kad dviračiu keliauti atstumas nėra kliūtis, todėl šiek tiek absurdiški ima atrodyti parlamentarų teisinimaisi žiniasklaidai, jog jie Dieną be automobilio sėdo už automobilio vairo dėl to, kad gyvena toli nuo darbovietės.

Šiaulių dviračių muziejaus darbuotojas Algirdas Zaukas dviračiu yra mynęs iki Kelmės, Panevėžio. Jis sako, kad dviračiu į darbą nevažiuojantis tik kelias dienas per metus. Vyras neturi automobilio, tačiau dviratį renkasi pagal orą. "Žiemą gatvės barstomos specialiu mišiniu, kuris kenkia padangoms bei metalui, todėl tenka rinktis atitinkamą dviratį. Jei slidu, reikia kuo žemesnio, kad slystelėjus galėčiau pasiremti koja. Savo rinktiniais, brangiais dviračiais važiuoju tik šiltomis vasaros dienomis, mat jie labai vertingi, - sako A. Zaukas. - Dviračiu važiuoti tinka bet koks oras, juk yra speciali apranga, nesu išlepęs." Jam juokingos kalbos, jog Šiauliuose mažai dviratininkų, mat kasdien pro langą stebi dešimtis dviračiais važiuojančių šiauliečių, todėl neabejoja, kad poreikis važiuoti dviračiais Šiauliuose yra. "Kiekviena transporto priemonė turi savo nepatogumų, tačiau rytą, užuot stovėję automobilių spūstyje, kur kas greičiau galite nuvykti dviračiu", - teigia dviračių kolekcininkas.



Šiaulių istorijos taku

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Šiaulių Ch. Frenkelio viloje veikianti paroda "Šiauliai istorijos šaltiniuose", skirta Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui, yra reikšminga šiauliečiams, besidomintiems savo miesto ir krašto istorija. Dviejose vilos salėse eksponuojama 219 dokumentinių šaltinių, pasakojančių apie 773 metų Šiaulių istoriją nuo miesto pavadinimo paminėjimo eiliuotoje Livonijos kronikoje iki XX a. pirmojo sąjūdiečių mitingo Saulės laikrodžio aikštėje.

Pirmą kartą Šiauliai paminėti 1236 m. eiliuotoje Livonijos kronikoje, kuri saugoma Vokietijos Heidelbergo universiteto bibliotekoje.

Fragmentiška Šiaulių istorija glūdi senuose dokumentuose, atvirukuose, fotografijose, miesto planuose iš abiejų tautų Respublikos, carinės Rusijos valdymo ir XX a. laikotarpių.

Dokumentų kopijos eksponuojamos iš Lietuvos Lietuvos valstybės istorijos, centrinio valstybės, literatūros ir meno, Kauno apskrities ir Šiaulių apskrities archyvų, originalai - iš Šiaulių "Aušros" muziejaus rinkinių.

Lietuvos archyvuose ankstyvų dokumentų apie Šiaulių istoriją nėra išlikę. Per 1915 m. gaisrą sudegė bene svarbiausias miesto istorijos šaltinis - Šiaulių karališkasios ekonomijos archyvas. "Aušros" muziejus istorinės medžiagos ieško Lenkijos, Rusijos, Vokietijos archyvuose.

Šiaulių "Aušros" muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Irena Nekrašienė, pristatydama svarbesnius parodos eksponatus, išskyrė vertingiausią rašytinį šaltinį, kuriame pirmą kartą paminėtas Soule (Šiaulių) pavadinimas. Tai eiliuota XV a. Livonijos kronika, kurios originalas saugomas Vokietijos Heidelbergo universiteto bibliotekoje.

Parodoje eksponuojama 1254 m. Žiemgalos žemių dalybų sutarties kopija, gauta iš Latvijos valstybinio istorijos archyvo. Šiame dokumente pirmą kartą minima Šiaulių žemė.

Šiauliečiai gali išvysti Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomą XVII a. vidurio Šiaulių parapinės bažnyčios krikšto metrikų knygą, kuri yra ankstyviausia žinoma bažnyčios metrikų knyga.

"Įdomu tai, jog moterų pavardės joje surašytos tarmiškai: Mikutyčia, Božyčia. Bažnyčios krikšto metrika - svarbus miesto gyventojų istorijos šaltinis", - pabrėžia I. Nekrašienė.

Viena parodos rengėjų Šiaulių "Aušros" muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Irena Nekrašienė sako, kad paroda "Šiauliai istorijos šaltiniuose" pirmą kartą nuosekliai aprėpia reikšmingiausius beveik 800 metų Šiaulių istorijos momentus.

Parodoje lankytojai gali išvysti unikalius Šiaulių miesto savivaldos privilegijų nuorašus. Tai Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto II 1713 m. Šiauliams išduota privilegija dėl Magdeburgo teisės suteikimo ir 1791 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio suteikta savivaldos privilegija su miesto herbu, pagal kurį atkurtas dabartinis miesto herbas.

"Miestui savivaldos privilegija buvo suteikta vėliau nei Joniškiui ar Radviliškiui. 1791 m. suteikta savivaldos privilegija Šiauliai tepasinaudojo kelerius metus. Žlugus abiejų tautų Respublikai, Šiauliai pateko carinės Rusijos valdon", - istorijos faktus primena I. Nekrašienė.

Vedėja sako, kad "Aušros" muziejaus archyvuose saugomas Šiaulių miestui labai reikšmingas unikalus LDK laikus menantis dokumentas. Tai Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero Vazos privilegija, išduota 1653 m. Varšuvoje Pavenčių laikytojai grafienei Kotrynai Denhofovai. Istorinis dokumentas patvirtintas didžiuoju antspaudu ir karaliaus parašu.

"Šis ir kiti dokumentai į "Aušros" muziejų pateko etnografinių ekspedicijų metu, kai vyko dvarų nacionalizacija ir muziejininkai gelbėjo istorinės reikšmės turintį turtą, kad šis nebūtų sunaikintas. Šiaulių apskrities dvarų dokumentai - didelis vertingas rinkinys, laukiantis tyrinėtojų", - sako I. Nekrašienė.

Į parodos atidarymo šventę iš valstybės istorijos archyvų buvo atvežti originalūs dokumentai. Žiūrovai turėjo galimybę pavartyti unikalius eksponatus - Šiaulių žemės teismo knygą, didelio formato nuotraukų su Šiauliais albumą. "Darysime kopijas, nes tokio šaltinio Šiauliams labai reikia. Lietuvos archyvai turi daug mūsų miestui vertingų dokumentų. Juk muziejai ne tik renka eksponatus, bet ir domisi, kas yra archyvuose, kopijuoja juos ir kaupia. Vėliau muziejininkų surinktą medžiagą naudoja Šiaulių universiteto ruošiami istorikai", - sako vedėja.

Parodoje "Šiauliai istorijos šaltiniuose" eksponuojami senieji Šiaulių atvirukai, kurių "Aušros" muziejus turi apie 900. Tai vienintelis būdas išvysti Šiaulių urbanistinę plėtrą carinės Rusijos valdymo laikotarpiu, nes tuo metu fotografija nebuvo tobula ir labai paplitusi.

Iš mažų miestelių gretų Šiauliai išaugo XIX a. pabaigoje, kai Rusijos valdymo metais buvo nutiesti geležinkeliai ir sausumos keliai. Miestas viliojo žydus pramonininkus, todėl netrukus ėmė augti fabrikai. Šiaulių vardą išgarsino Ch. Frenkelio, Rogalinų, Nurokų išvystyta odų pramonė. Dėmesio vertas Vilniaus gatvės gyventojų pranešimų mokesčių inspektoriui dokumentas, kuriame matyti, kiek pastatų turėjo šie verslininkai 1938-1940 metais.

Didelio formato tarpukario fotografijose Šiauliai - jau modernus mūrinis miestas su gražiai sutvarkytu centru. Jis tapo svarbiu ekonomikos ir kultūros židiniu, nusileidusiu tik laikinajai sostinei. Pagal gyventojų skaičių Šiauliai buvo trečias Lietuvos miestas po Kauno ir Klaipėdos.

  

Gaila, kad kai kuriuos eksponatus lankytojai galėjo išvysti tik parodos atidarymo dieną.

 

Žuvininkų kaimo byla iš etnografinio muziejaus archyvo, kuris yra nacionalinė vertybė, įtraukta į UNESCO programos "Pasaulio atmintis" Lietuvos nacionalinį registrą.

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Lankytojai gali išvysti žinomo architekto Karolio Reisono Šiaulių "Aušros" muziejaus bibliotekos rūmų projektą, kuris taip ir nebuvo įgyvendintas. "Tai rodo šiauliečių ambicijas turėti modernias kultūros įstaigas. Muziejus turėjo būti pastatytas Zubovų parke, tačiau pasikeitus miesto burmistrams statybos nutrūko. Aušros alėjoje buvo pastatytas pradinės mokyklos su muziejumi pastatas, kuriame dabar įsikūręs "Aušros" muziejus", - pasakoja pašnekovė.

Dėmesio verta ir specialistams labai įdomi Žuvininkų kaimo byla, kurioje aprašyta tarpukario gyventojų buitis, papročiai. Byla saugoma Šiaulių "Aušros" muziejaus etnografiniame archyve ir yra paskelbta nacionaline vertybe, įtraukta į UNESCO programos "Pasaulio atmintis" Lietuvos nacionalinį registrą.

Parodoje gausu originalių Šiaulių burmistrų, verslininkų firminių raštų. Vertinga registracijos knyga, kurioje 1866 m. surašyti miesto amatininkai.

Urbanistinė, architektūrinė miesto plėtra matyti projektuose, planuose, kurių kopijos eksponuojamos Ch. Frenkelio vilos laiptinėje. Kai kurie miesto planai saugomi Rusijos valstybiniame karo istorijos archyve Maskvoje, istorijos archyve Sankt Peterburge, valstybinėje Prūsijos kultūros paveldo bibliotekoje Berlyne.

"Vargu ar kas nors, eidamas Rūdės gatve, susimąsto, kad XIX a. toje vietoje iš Rėkyvos į Talkšą tekėjo Rūdės upelis, kurio srovės dabar vinguriuoja po žeme, o per gatves buvo nutiesti akmeniniai tiltukai", - šypsosi irena Nekrašienė ir primena, kad šią ekspozicijos dalį lankytojai galės matyti nuolat.

Kryžių kalno pranciškonų vienuolynas švenčia 800 metų ordino įkūrimo jubiliejų

Bet svarbiausia, kad sąmonėj kiltų tauta...

Kad suvoktų, jog jie - tik dalelė maža,

Tik lašelis sūriam vandenyno delne,

Bet kartu - nuostabi ir didžiulė jėga!

Jog nuo mažo darbelio šviesaus, iš širdies

Gėrio, grožio banga per širdis nuriedės

Ir kitas savo džiugesiu sielas užlies,

Nuo lašelio mažučio... Bet iš pat širdies...

Kad suvoktų, jog melas tik kvailiui saldus,

Jog mažučiai dalykai sugriauna didžius.

Jog mes Dievo vaikai, ir todėl amžini,

Ir kad gauni atgal tai, ką pats tu skleidi.

(Autorius nežinomas)

 Nuaidėjo, nuskambėjo Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo renginiai. Aidint paskutiniams akordams, katalikų pasaulyje pasirodė dar viena reikšminga data - 800 metų, kai įkurtas pranciškonų mažesniųjų brolių ordinas (OFM), o Šiaulių miestas yra ypatingas tuo, kad savo kaimynystėje turi sakralią vietą - Kryžių kalną ir pranciškonų vienuolyną, pastatytą 2000 metais.

Garbingam jubiliejui paminėti vienuoliai pranciškonai nutarė surengti antrąjį respublikinį vaikų ir jaunimo religinės muzikos festivalį "Mes – Dievo vaikai. Kryžių kalnas 2009", pakviesdami prie jo prisijungti įvairias Šiaulių miesto mokymosi įstaigas. Organizavimo rūpesčiais su vienuoliais pasidalijo Šiaulių moksleivių namai.

Šis jubiliejus turbūt neatsitiktinai sutapo su sunkmečiu Lietuvoje. Šv. Pranciškus buvo ir yra pasaulyje labiausiai mylimas šventasis, kuris, protestuodamas prieš tėvo norą matyti sūnų pasiturinčiai gyvenančiu miestiečiu (pats Pranciškus svajojo apie riterio gyvenimą), pasirinko tarnavimo Dievui kelią ir visą gyvenimą laikėsi neturto bei Evangelijos skelbimo įžadų. Ir štai jau 800 metų besikeičiančios žmonių kartos jo asmenyje mato, kad, pasirinkus Dievo meilę, jo dvasines gėrybes, materialūs dalykai praranda savo vertę. Galbūt ši jubiliejinė data nukreips ne vieno dėmesį nuo tikrų ar tariamų rūpesčių ir sustiprins tikėjimą, kurį prieš 800 metų atgaivino šventasis Pranciškus iš Asyžiaus.

Prie projekto prisijungė didelis vaikų ir jaunimo būrys. Ruošdamiesi festivaliui, visus metus įvairūs Šiaulių miesto, apskrities, kitų Lietuvos miestų, netgi tolimojo Londono meno kolektyvai mokėsi giesmių, rengė koncertinę programą. Šiaulių miesto dailės būrelių vaikai piešė piešinius tema "Šventojo Pranciškaus dvasios spinduliavimas", Šiaulių moksleivių namų keramikos būrelis su vadove Laima Andruškevičiene sukūrė ir nulipdė žvakides, kurios šventės metu papuoš altorių, o vaikai savanoriai "Dailu" studijoje dekupažo technika margino ir puošė vazą. Apie šimtą vaikų piešinių bus iškabinta festivalio metu veiksiančioje parodoje vienuolyno koplytėlėje. Visus šiuos darbelius jų autoriai padovanos vienuoliams.

Festivalyje "Mes - Dievo vaikai" laukiama apie 1000 vaikų. Dauguma jų giedos šv. Mišiose. Tiek daug vaikų nepavyko sutalpinti į vieno sekmadienio šv. Mišias, tad po 200 giedančių bei grojančių įvairiais muzikos instrumentais vaikų bus paskirstyta į penkis sekmadienius. Šventė prasidės rugsėjo 20 d. ir tęsis visus spalio mėnesio sekmadienius - 4, 11, 18, 25 dienomis.

Atidarymo diena, rugsėjo 20-oji, - ypatinga. Ją pranciškonai švęs kaip dieną, kuomet šv. Pranciškus buvo paženklintas Kristaus stigmomis (šv. Pranciškus stigmomis buvo paženklintas rugsėjo 14 d. per Kryžiaus išaukštinimo šventę). Spalio 4 dieną Bažnyčia liturginiame kalendoriuje mini šv. Pranciškų Asyžietį (žinia, jog šv. Pranciškus mirė 1226 spalio 3 d. Porciunkulėje), o pats spalio mėnuo yra globojamas šv. Pranciškaus.

Organizuodami festivalį patyrėme, kad nors vienuolynas yra šalia miesto, tačiau vienuolius pranciškonus menkai pažįstame. Vaikai turėjo puikią progą susipažinti su šiuo ordinu, pabendrauti su broliais, vyresniems vaikams kilo daugybė tikėjimo, šventumo ir kitokių dvasinių klausimų. Įsitikinome, kad vienuolių buvimas šalia miesto labai reikalingas vaikams, jaunimui ir visiems tikintiesiems, pasiilgusiems šilto ir betarpiško bendravimo su dvasininkais.

Esu labai dėkinga vienuoliams už idėjos palaikymą ir bendradarbiavimą, ypač - vienuolyno gvardijonui broliui Linui už toleranciją, patarimus ir geranoriškumą organizuojant antrąjį respublikinį vaikų ir jaunimo religinės muzikos festivalį "Mes - Dievo vaikai. Kryžių kalnas 20009".

Valerija Berteškienė, festivalio idėjos autorė ir koordinatorė, vaikų choro "Diemedėlis" vadovė

Geležinkelių sostinė šventė su griausmu

Lina ZDANEVIČIŪTĖ

"Sustok, traukiny..." – ši Kastyčio Kerbedžio daina Radviliškio rajono šventės "Su traukiniu per tūkstantmetį" savaitės renginių sūkuryje nuskambėjo ne kartą. Šiemet Lietuvos geležinkeliams 150 metų, o Radviliškis yra tituluojamas geležinkelininkų sostine, tad radviliškiečiai buvo pakviesti į šventę, skirtą geležinkeliui ir jame dirbantiems žmonėms. Nors pagrindinės šventinės savaitės dienos pavakarę užklupo lietus, tačiau jis besilinksminančiųjų neišgąsdino.

Teatralizuota eisena pagrindinėmis Radviliškio gatvėmis traukė praeivių dėmesį.

 

Geležinkelininkų dienos metu apdovanotos geležinkelininkų šeimos.

 

Už nuopelnus Radviliškio rajono savivaldybei apdovanotas ilgametis geležinkelininkas Petras Ramoška.

Traukinys - gyvenimo dalis

Nemažai šeimų, gyvenančių Radviliškio krašte, neįsivaizduoja savo gyvenimo be geležinkelio, nemažai šeimų gyvenimas susijęs su geležinkeliu.

Jubiliejaus proga keturių Radviliškyje savo veiklą plėtojančių AB "Lietuvos geležinkeliai" padalinių – Radviliškio regiono stočių skyriaus, Radviliškio lokomotyvų depo, Radviliškio prekinių vagonų depo ir Šiaulių geležinkelių infrastruktūros – vadovai pagerbė po tris jų įmonėse dirbančias šeimas. Joms jiems buvo įteiktos atminimo dovanos ir Radviliškio rajono savivaldybės mero padėkos raštai.

Geležinkelininkų pagerbti ir pasveikinti atvyko Lietuvos Respublikos Seimo narys, kraštietis Kazimieras Kuzminskas.

Už išskirtinius profesinės veiklos pasiekimus buvo apdovanotas ilgametis geležinkelininkas Petras Ramoška, kuris 1968 metais pradėjo dirbti Radviliškio prekinių vagonų depo Techninės apžiūros punkte riedmenų remonto šaltkalviu. P. Ramoška kilo karjeros laiptais ir 1992 metais tapo depo viršininku.

Šiam žmogui 1988 ir 1999 metais buvo suteiktas Garbės geležinkelininko vardas, 2000 m. jis apdovanotas Garbės geležinkelininko ženklu, 2001 m. LR Prezidento dekretu - Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino I laipsnio medaliu, 2004 m. jam įteiktas susisiekimo ministro padėkos raštas bei skirta Lietuvos pramoninkų konfederacijos nominacija "Profesijos riteris".

"Ši miesto šventė svarbi ne tik visiems geležinkelininkams, miestiečiams, bet ir mūsų šeimai. Radviliškiečių dinastijos dirba geležinkelyje, taip pat ir mūsų šeima: vienas sūnus dirba geležinkelių stotyje viršininko pavaduotoju, kitas – meistru",- pasakojo P. Ramoška.

Teatralizuota eisena

"Su traukiniu per tūkstantmetį" renginių savaitė džiugino Radviliškio miesto žmones ir svečius. Radviliškio kraštas jau seniai matė tokio masto šventę, kuri pritrauktų didžiulį būrį žmonių ir pagyvintų miestą.

Šeštadienį vykusi teatralizuota eisena pagrindinėmis Radviliškio gatvėmis sulaukė daug ovacijų. Daugiau nei trys tūkstančiai Radviliškio krašto žmonių pristatė savo veiklą. Skėčiai, gėlės ir vėliavėlės nuspalvino gatves. Dalyvavo ir darželinukai, ir suaugusieji, ir mažų, ir didelių įmonių darbuotojai. Žmonės linksminosi, šoko, dainavo, skandavo. Miestas pabudo.



"Ledlaužiu" į vaiko širdį tampa delfinai

Eva JAGMINAITĖ

Beveik du šimtus kilometrų važiuoja šiauliečiai, auginantys negalę turinčius vaikus, vildamiesi, kad pasaulyje taikoma delfinų terapija bent šiek tiek padės ir jų vaikui. Paprasčiau ši terapija įvardijama bendravimo su delfinais seansais. Mažai kas žino, kad jei ne lenkų šeima, auginanti autistą vaiką, galbūt Klaipėdos delfinariume vis dar nebūtų delfinų terapijos. "Minčių padėti negalią turintiems vaikams kilo seniai, vos atvežus pirmuosius delfinus, tačiau vis pritrūkdavo ryžto, atidėliojome", - sako Lietuvos jūrų muziejaus Ryšių su visuomene skyriaus vedėja Nika Puteikienė.

Vaiko į baseiną sviestą kamuolį delfinas akimirksiu parplukdo atgal.

Autorės nuotr.

Šiauliečių vaikai bendrauja su delfinais

Terapija nėra gydymas, tačiau daugiau nei dešimt šiauliečių šeimų jau yra lankę delfinų terapijos seansus Klaipėdoje. Dažnai šeimai, auginančiai fizinę negalę, raidos ar vystymosi sutrikimų turintį vaiką, delfinų terapija tampa viltimi, jog šis taps jautresnis, draugiškesnis, įveiks baimes.

"Atsimenu šiauliečių šeimą, auginančią autistą vaiką. Jis čia liko su mama, tėtis atvyko po savaitės savaitgalį. Pirmąkart tuo metu septynerių ar devynerių metų sūnus priėjo prie tėčio - padėjo galvą ant kelių ir paglostė ranką. Paprastai vaikai autistai nemėgsta būti liečiami ir patys vengia emocijas keliančio bendravimo", - pasakoja N. Puteikienė.

Cerebriniu paralyžiumi sergančią mergaitę atvežusi šiaulietė močiutė pasakojo kas vakarą masažavusi vaikaitei paralyžiuotus kojų pirštus. Jau po antrojo delfinų terapijos seanso moteris sako pajutusi, kad pirštai nebe tokie sustingę, laisvesni. Močiutė pasakojo, kad masažuotojas tokių rezultatų pasiekia per du mėnesius.

Edukaciniai-relaksaciniai užsiėmimai tėvams neretai sukelia džiaugsmo ašaras, nors šeimoms, auginančioms sveikus vaikus, delfinų terapijos dėka vaiko elgesyje atsiradę pokyčiai atrodo nežymūs ir net bereikšmiai, tačiau iš tiesų jie milžiniški.

Tėvai stebi iš tolo

Norinčiųjų patekti į delfinų terapijos seansą - begalė, mat vasarą vyksta mažai privačių užsiėmimų. Delfinų terapijos sezonas - nuo spalio iki balandžio, kuomet delfinariume sumažėja pramoginių pasirodymų. Kadangi delfinariume nėra atskirų patalpų delfinų terapijai, bendravimo su delfinais seansus tenka derinti su pasirodymų grafiku. Per metus priimama vos pusšimtis vaikų.

Ant delfinariumo platformos vaikai eina lydimi tik trenerių, mat negalę turintiems vaikams tėvai pratę intuityviai padėti, o terapijos metu tai draudžiama. "Dažnai tėvai tampa tokių vaikų akimis, ausimis ir kojomis. Juk jie ir sako "mes išmokom", o ne "vaikas išmoko". Geriau, kad vaikas sunkumus ir baimes nugalėtų pats, - teigia N. Puteikienė. - Tik sunkių sveikatos sutrikimų turinčių vaikų tėvai leidžiami ant platformos."

Po seanso dažnas vaikas ne tik be baimės liečia, bet ir pabučiuoja delfiną.

Alfonso Mažūno nuotr.

Pastūmėjo lenkai

Terapijoje dažniausiai pasitelkiamos Juodosios jūros afalinos, užaugančios iki 3,5 m. ilgio, sveriančios iki 300 kg. Delfinai terapijos tikslais naudojami dėl jų ypatingo gebėjimo žaidybinę elgseną išlaikyti ilgiausiai iš visų žinduolių. Jie garsėja ir "magišku" garsų poveikiu, echolokacine sistema - geba skleisti itin aukšto dažnio garsus, kurių žmogus negirdi.

Delfinų terapija taikoma ir vaikams, ir suaugusiesiems turintiems autizmo, Dauno, somatinių sutrikimų (hemofiliją, įgimtas širdies ligas, diabetą, AIDS, artritą), kenčiantiems nuo neurologinių sutrikimų.

1994-aisiais atidarius delfinariumą, imta kalbėti ir apie delfinų terapiją, tačiau ši idėja dulkėjo stalčiuose septyneris metus. 2001-aisiais į delfinariumą paskambinęs lenkas paprašė pabandyti jo sūnui Mačekui, kenčiančiam nuo autizmo sindromo, pritaikyti delfinų terapiją. Tėvai džiaugėsi, kad pabendravusiam su delfinais vaikui pagerėjo socialinė ir emocinė būklė, berniukas geriau miegojo, pasireiškė mažiau stereotipinio elgesio požymių, lengviau susikaupdavo. Tokiu pat sindromu sergančios Editos, kuri buvo antroji delfinų terapijos dalyvė, tėvai pastebėjo panašius požymius. Terapijos metu mergaitė ėmė tarti pirmuosius žodžius. Vienas jų buvo Basta - Kalifornijos jūrų liūtės, auginamos Jūrų muziejuje, vardas.

Delfinai taip pat renkasi

Prieš atvykstant į delfinų terapiją specialistai išsamiai išsiaiškina vaikų poreikius, tėvų lūkesčius. Delfinariume taikoma delfinų terapija grindžiama jos pradininko D. E. Natansono pasiūlytu terapijos būdu, kuomet bendravimas su delfinu taikomas kaip elgsenos pastiprinimo priemonė ir didinama vaiko motyvacija.

Tiesa, ne visos Juodosios jūros afalinos dalyvauja delfinų terapijoje. Joms leidžiama laisvai pasirinkti ar nori jos seanso metu būti baseine ir padėti vaikui.

Kai grotos saugiau už laisvę

Oksana LAURUTYTĖ

"Rioba", - apstulbina tyliai ištardamas milžiniškas anglies juodumo kranklys. Ilganosis meškėnas atsuka nugarą - prašo pakasyti. Šlubčiojantys ar nebepaskrendantys dėl peršautų sparnų raudonsnapiai gandrai šnypščia ir prašo lesalo. Tokia Kuršėnų gamtininkų centro kasdienybė - sužalotais ar niekam nebereikalingais gyvūnais rūpinamasi lyg šeimos nariais. Nekreipiant dėmesio į augintinių nagų, snapų ar dantų žymes ant rankų.

Kai snape nėra sausainio, kranklys Rioba prabyla žmogaus balsu. "Rioba. Rioba geras. Duok. Vajė, vajė", - gali išgirsti tariant juodaplunksnį.

Riobos rūpesčiai niekad nesibaigia

"Rioba. Rioba geras. Duok. Vajė, vajė", - tokius žodžius, jei aplanko gera nuotaika, dažniausiai, kai būna vienas, ištaria Kuršėnų gamtininkų centre gyvenantis stambus didžiasnapis juodaplunksnis kranklys. "Vaikai prie voljero pakalba, o kranklys turi labai gerą atmintį - yra palyginti labai protingas. Tai ir mėgdžioja", - paaiškina centro vadovas Vytautas Uosis.

Stambiausią šalies varninių šeimos paukštį centras augina jau senokai. Dar nemokėdamas skristi kranklys iškrito iš lizdo, geri žmonės jį prigaudė ir dabar juodaplunksnis - lyg šeimos narys. Kai į Gamtininkų centrą ateina darbuotojai, pirmiausia turi jį palesinti - kranklys šią teisę išsireikalavo. Palesinti Riobą patį primąjį gamtininkams ir nesunku - paskui būna juokinga stebėti, kaip tą maistą juodaplunksnis slepia.

Gamtininkų centro darbininkas Vytautas Zubrickas atsineša kelis sausainius. Ištiesia vieną Riobai. Šis sausainį stipriai suspaudžia snapu ir nuplasnoja į kampą. Sausainį pasideda ant žemės ir paslapčia, pakreipęs galvą, stebi, ar jį kas nors mato. Nusprendęs, kad niekas nemato, snapu užkapsto "turtą" ir atskrenda kito. Skrenda į kitą voljero kampą, užkasa sausainį, tada nustraksi prie tos vietos, kur užkasė pirmąjį. Atkasa ir neša kitur - matyt nusprendė, kad vieta nelabai saugi. "Visą dieną jis turi rūpesčių. Vis laksto su maistu iš kampo į kampą", - nusijuokia V. Zubrickas.

"Negalime kranklio paleisti į laisvę. Žmonės pikti - užmuš. Mano praktikoje jau du atvejai tokie buvo. Žmogaus draugiją pažinę krankliai nebebūna labai baugūs, ima vogti visokius blizgančius daiktus. Piktavaliai ima ir tvoja jiems per galvą", - žmonių žiaurumu baisisi gamtininkas.

V. Uosis sako, jog visiška netiesa, kad krankliai gyvena šimtą metų. Jei išgyvena 50 - jau daug. Kranklių Lietuvoje nėra labai daug - miškai kertami, o krankliai, kurie lizdus suka labai aukštai, labai tvirtuose medžiuose, neberanda kur perėti.

Krankliai vaikus ima perėti labai anksti - vasarį, kai dar yra sniego. "Yra tokia pasaka, kad krankliai peri, kol dar skruzdės iš miego nepabudo ir jų vaikų nesuėdė. Nes neva kažkada krankliai su skruzdėmis susiginčijo, katras pakels už save didesnį daiktą. Skruzdės pakėlė, o krankliai - ne, tai nuo tada jie tapo mirtinais priešais", - sako V. Uosis.

Rioba - tikras Gamtininkų centro pasididžiavimas. Yra žmonių, kurie kranklį norėtų auginti namuose, mokyti juos kalbėti, tačiau V. Uosis nepataria to daryti - namuose uždaryto paukščio negali laikyti, nes labai teršia. O prijaukintas ir paleistas į laisvę juodaplunksnis vargiai išgyventų.

  

Ilganosį meškėną žmonės laiko namuose, jį galima vedžioti už pavadėlio. Vis dėlto, eibių meškėnas gali prikrėsti.

 

Nendrinė lingė pavasarį bus paleista į laisvę.

Ilganosis meškėnas - lyg šuo

Pro uždarytas voljero duris nosį iškiša keistas padaras. Tai ilganosis meškėnas. Būsimoji veterinarė Deimantė Augustaitytė įeina į voljerą, paduoda meškėnui sausainį. Šis, iškėlęs ilgą rainą uodegą, voljere įtaisytu medžio rąstu ropščiasi slėptis. Deimantė ima meškėną glostyti. Šis supyksta - dreskia nagais. Merginai iš delno pasipila kraujas.

 

Kuršėnų gamtininkų centro vadovui Vytautui Uosiui rūpesčių netrūksta - centre vis apsigyvena naujų gyvūnų. Šiuo metu tenka rūpintis dar keliais augintiniais - juodųjų strazdų jaunikliais.

Deimantė nekreipia dėmesio. Ji žino, kad keturkojis įdrėskė gindamas maistą. Situacija pasikeičia, kai sausainis pradingsta meškėno pilve - žvėris meiliai artinasi, bando užsiropšti merginai ant nugaros, atsuka nugarą, kad ši ją pakasytų.

"Buvo meškėnas iš narvo ištrūkęs. Visas vazonines gėles, kiek buvo Gamtininkų centre, numetė ir susinešė į vieną vietą - darėsi sau guolį. Atėję radome viską kaip po karo. Kol viską iškuopėme, nugara šlapia buvo", - nusijuokia Vytautas Zubrickas. Kiek rūpesčių! V. Zubrickas numoja ranka ir parodo tigrinio pitono įkandimo žymes ant rankos. Tvarkė terariumą, buvo ne itin atsargus, o pitonas ir kirto. Laimė, jis nenuodingas. Gyvūnai - V. Zubricko pomėgis nuo vaikystės.

Gamtininkai pasakoja, kad į Gamtininkų centrą ilganosis meškėnas pateko prieš dvejus metus - jo auginti nebenorėjo šeimininkai. Augino porelę, patelė nugaišo, šeimininkas susirgo, nebegalėjo patinėlio prižiūrėti, tai atidavė gamtininkams. "Žmonės meškėnus augina dėl grožio. Jie elgiasi kaip šunys, galima meškėną už pavadėlio vedžioti. Gyvūnai netgi neturi nemalonaus kvapo. Vis dėlto meškėno negali mamuose paleisti, reikia voljerą turėti", - sako V. Uosis.

Ilganosis meškėnas yra visaėdis, gana meilus, vaikai - Gamtininkų centro lankytojai - labai jį myli. "Vis dėl to tiems, kurie nori auginti ilganosį meškėną namuose, reikia atminti, kad teks apsišarvuoti auksine kantrybe. Jis tuštinasi, kur papuolė, o kartais elgiasi blogiau nei beždžionė", - sako V. Uosis.

Tik akmeninė širdis nukreipia šautuvą į gandrą

Gamtininkų centro kieme pasigirsta keistas šnypštimas. Atrodytų, šnypščia milžiniška gyvatė, tačiau tai tik gandras. Ne, ne gandras - gandriukas lūžusia, pamėlynavusia ir sutinusia koja. Nėra ko baimintis - koja sutvarstyta, tačiau akivaizdu, kad raudonsnapiui kiekvienas žingsnis - kūną perveriantis skausmas. Jis šlubčioja, šokčioja ir vis prašo lesti.

V. Uosis sako, kad šiemet Gamtininkų centre vienu metu buvo globojami septyni sužaloti gandrai. Du išsivežė geri žmonės, penki liko. "Krenta jaunikliai iš lizdų ir lūžta jų kojos. Tada gandriukai atgabenami mums. Betgi kas išdrįsta šaudyti į gandrus? Gamtininkų centre gydomi keli gandrai, peršautais sparnais", - sako Deimantė.

Prie Deimantės prisiartina keli raudonkojai. Akivaizdu, skraidyti jie niekada negalės. Sparnai atsikišę ir iškreipti. Ar šauti į gandrą gali normalios psichikos žmogus?

Kuršėnų gamtininkų centre gydomi penki sužaloti gandrai.

Jolantos ŠIDLAUSKIENĖS nuotr.

"Kartais mūsų gamtininkų centras pavadinamas ferma... Visokių žmonių yra, bet čia gali dirbti tik geri žmonės. Atmestinai čia dirbti negali", - sako V. Zubrickas.

Kartą per metus privaloma!

Savaitgalį praūžusi 50-oji Jūros šventė - priminimas, jog esame jūrinė valstybė

Eva JAGMINAITĖ

Pusamžio jubiliejų skaičiuojanti Jūros šventė šiemet sulaukė didžiausio lietuvių ir užsieniečių dėmesio. Į uostamiestį pasigrožėti "The Tall Ship Races Baltic 2009" regatoje dalyvaujančiais burlaiviais, paspausti ranką jūreiviams bei pagerbti iš jūros negrįžusiųjų kelias dienas plūdo minios. Miesto šeimininkai neabejoja, kad tai sėkmingiausia Jūros šventė per visus penkiasdešimt jos gyvavimo metų.

Tolstantys nuo Lietuvos krantų burlaiviai priminė vaizdą iš pasakojimų apie piratus, jūrininkų keliones.

Regata nurungė Jūros šventę?

Rodos, didžiausia Klaipėdos 757-ojo gimtadienio dovana - pirmąkart Lietuvoje finišavusi burlaivių regata. Ji pasaulyje rengiama daugiau nei 50 metų. Tradicinės, jau 50-ąjį kartą rengiamos Jūros šventės akcentu šiemet tapo "The Tall Ship Races Baltic 2009" regata. Jos direktorius Peteris Newellas teigia, kad kito burlaivių regatos apsilankymo Lietuvos uostamiestyje galima būtų sulaukti tik po septynerių metų - 2016-aisiais, o šiemet ji neabejotinai nuošaly paliko tradicinius miesto gimtadienio renginius, mat bene milijonas žmonių suplūdę pasigrožėti neįprastu reginiu galėjo ne tik iš toli. Visiems norintiems leista pasivaikščioti įžymių burlaivių deniais, stebėti, kaip įgulos ruošia pietus, prižiūri laivus. Jūrininkystės aistruoliams didžiausią smalsumą kėlė didieji jūrų grandai - Gineso knygos rekordininkas, 1920-aisiais pastatytas didžiausias pasaulyje 108,7 m. ilgio legendinis rusų barkas "Sedov", vienu greičiausių pasaulio burlaivių tituluojamas laivas "Mir", seniausias – 1897 m. pastatytas - 25,92 m. ilgio burlaivis "Skiblander II", atplaukęs iš Danijos bei britų pasididžiavimas - burlaivis "Lord Nelson".

Tarp nugalėtojų lietuvių nebuvo

Daugiau nei šimto Klaipėdoje finišavusių burlaivių įgulos ne tik įsisuko į šventinį šurmulį, bet ir dalyvavo oficialiuose renginiuose, eisenose. Buvo pagerbti regatos nugalėtojai.

Šių metų regatoje dalyvavo šešios lietuvių jachtos: "Brabander", "Ambersail", "Lietuva", "Pegasus", "Litas" ir "Lady L". Visuose keturiuose regatos etapuose plaukė tik "Lietuva", tačiau tarp nugalėtojų tautiečių nebuvo.

Laivai skirstomi į klases pagal ilgį ir apiburinimą. A klasės laivai – ilgesni nei 40 m. burlaiviai skersinėmis burėmis (barkentinos, brigai, brigantinos ir kt.), B klasės – trumpesni nei 40 m. tradicinio apiburinimo laivai (paprastai su gafelinėmis burėmis), C klasės – modernaus (bermudinio) burių tipo laivai, trumpesni nei 40 m., nenaudojantys spinakerių, D klasės – modernaus apiburinimo laivai, naudojantys spinakerius. D klasėje visus apdovanojimus susižėrė Rusijos burlaiviai. C klasės nugalėtojais tapo Lenkijos laivo "Dae Natury" buriuotojai. B klasėje geriausiu pripažintas britų burlaivis "Pegasus". A klasėje apdovanojimus susižėrė norvegai.

  

Kone kiekvienas stengėsi pasivaikščioti įspūdingų burlaivių deniais, todėl susidarė spūstys.

 

Klaipėdiečiai 50-ąją Jūros šventę vadina jūriškausia - kai kurie sako, kad tai pirmoji tikra Jūros šventė, kurios neabėjotinas akcentas - regatos burlaiviai.

Tradicijos tęsiamos

Klaipėdiečiai neslėpė džiugesio, kad kelerius metus vis prastejusi miesto gimtadienio šventė šiemet pranoko net pačius optimistiškiausius lūkesčius. Uostamiesčio gyventojai juokaudami sakė, kad tai pirmoji tikra, jūrinė šventė.

Jūros šventė neabejotinai pranoko ir pačių organizatorių, jai pradėjusių ruoštis prieš trejus metus, lūkesčius ir buvo bene didžiausia per keletą dešimtmečių. Joje nebuvo pamirštos tradicijos - šventę atidarė Neptūnas, išrinktas metų jūrininkas, kuriuo šiemet nominuotas ilgametis tolimojo plaukiojimo kapitonas Sigitas Šileris jūrinę karjerą pradėjęs garsiajame burlaivyje "Meridianas". Tradiciškai surengtas riterių turnyras, įteikti ir priklausomybę garbingiausiai klaipėdiečių gildijai liudijantys ženklai - Kultūros magistrų žiedai, kuriais jau apdovanota 20 uostamiesčio kultūrai ir menui nusipelnusių klaipėdiečių. Pirmąkart šventinius fejerverkus lydėjo ir neįprastu orkestru virtusios burlaivių sirenos.


  
 Taip nuleistomis (kairėje) ir pakeltomis buremis atrodė pasaulio burlaivių milžinas "Sedov".

Jūros šventės istorija

Pirmą kartą Jūros šventė surengta 1934 m. rugpjūčio 12 d. Lietuvos Vakarų sąjungos iniciatyva. Joje dalyvavo 60 tūkst. miestiečių ir svečių. Tarpukariu ji populiarino jūrą, jūreivystę ir jūrines profesijas. Tų metų šventės programą papildė prasminga ceremonija – ant molo apie 1500 studentų davė iškilmingą priesaiką jūrai ir Tėvynei.

  

Kuršių marios savaitgalį neabejotinai atgijo - į jas vienas po kito plaukė nedidukai laiveliai.

 

Burlaivių šeimininkai pasitikdavo svečius prie trapo ir atsakydavo į kiekvieną smalsuolių klausimą.

Nuo 1964 m. militaristinius šventės akcentus ėmė keisti miestiečiams artimesni šventiniai renginiai – būtinu šventės personažu tapo į šventę kviečiantis Neptūnas, didelio susidomėjimo sulaukė pirmoji karnavalinė eisena miesto gatvėmis. Didėjančioje šventėje aktyviau ėmė dalyvauti žvejybinės organizacijos, kitos miesto pramonės įmonės.

1973 m. liepos 4-8 d. vykusi Jūros šventė savo struktūra jau buvo panaši į šių laikų organizuojamą renginį – šventės renginiuose dalyvavo iš kitų miestų pakviesti atlikėjai, dominavo kultūrinis šventės aspektas.

Jūrų muziejui - 30!

Eva JAGMINAITĖ

Prieš trisdešimt metų Klaipėdos H. Manto gatvėje kriauklių ekspoziciją kambaryje įrengęs istorijos dėstytojas Aloyzas Každailis svajojo sukurti uostamiestyje jūrinės kultūros židinį. Tuomet įsteigiant jūros muziejų naujam gyvenimui buvo prikelti blogą vardą turėję apleisti Nerijos forto griuvėsiai, įrengtas akvariumas, jūrų faunos ekspozicija, raudonskliautėse požeminėse parako saugyklose - lietuvių jūreivystės istorijos ekspozicija, ant pylimų, buvusiose pabūklų aikštelėse išdėstyti inkarai, marių pakrantėje atkurta šimtmečio pradžios Lietuvos pajūrio sodyba, o aikštelėje greta jos eksponuojami pirmųjų pokario metų žvejybos laivai. Prieš penkiolika metų čia įrengtas delfinariumas, kuriame dabar auginamos devynios Juodosios jūros afalinos. Per 30 metų Lietuvos jūrų muziejuje apsilankė daugiau nei 20 milijonų lankytojų.

Delfinų parodomoji programa kasmet praturtinama naujais triukais.

Šventinė savaitė - prieš pat darbymetį

Šią savaitę 30-metį švenčiantis Lietuvos jūrų muziejus ruošiasi darbymečiui. Nors lankytojų šią vasarą mažiau nei įprasta, rugpjūtis - lankomiausias mėnuo, per dieną muziejuje ir delfinariume apsilanko daugiau nei šeši tūkstančiai lankytojų.

"Drauge su jumis mokomės pažinti, džiaugtis ir saugoti žmogaus harmoniją su jūra", - taip savo misiją įvardija jūrų muziejaus darbuotojai. Delfinariumas kartu su Jūrų muziejumi ir akvariumu - unikalus vandenų pasaulio pažinimo kompleksas, vienintelis toks Baltijos pakrantėje ir, ko gero, lankomiausias muziejus Lietuvoje. Labiausiai lankytojus viliojančios pramogos - milžino jūrų liūto pasirodymai ir ne kartą žmonėms gyvybę išgelbėjusių delfinų parodomoji programa.

Vanduo ruošiamas itin rūpestingai

Du Baltijos jūros žuvų akvariumai turi vandens filtravimo elementus ir atskiras vandens šaldymo sistemas, kurios ištisus metus palaiko apie +12oC temperatūrą, tačiau šiems akvariumams vandenį paruošti reikia kur kas mažiau pastangų nei delfinų baseinui. Delfinariumas negalėtų funkcionuoti be sudėtingų techninių įrengimų, todėl yra įdiegta speciali vandens paruošimo, filtravimo ir regeneravimo technologija. Didžiausias baseinas - 1300 m3 talpos, 5,5 m gylio - yra žiūrovų salėje. Delfinai ilsisi 340 m3 talpos ir 4 m gylio baseine, o ligos arba gimdymo atvejams įrengtas karantino baseinas. Į delfinariumą tiekiamas vanduo iš Baltijos jūros, tačiau prieš patenkdamas į baseinus išvalomas ir sterilizuojamas, jame ištirpinamas didžiulis kiekis valgomosios druskos. Vandens temperatūra - 18-20oC. Vandens pakeitimo procesas trunka per penkias valandas.

Jaunėlė jūrų liūtė Matilda nurimsta tik paimta ant rankų. Treneriai prie jos budi ir naktimis, nakvoja prigulę šalia.

Serga kaip žmonės

Didžiulis dėmesys vandeniui paruošti skiriamas todėl, kad delfinų oda - lepi, o ligų gydymas daug kainuoja. Serga delfinai tokiomis pat ligomis kaip žmogus - bronchitu, plaučių uždegimu, sinusitu. "Delfinams gydyti naudojami tie patys vaistai, tik šių gyvūnų svoris kur kas didesnis, apie 200 kg, tai ir vaistų kiekis - didesnis. Jūrų žinduoliams ir paukščiams specialūs tik vitaminai. Viena delfino ligos diena gali kainuoti 1000 litų, - pasakoja Lietuvos jūrų muziejaus viešųjų ryšių specialistė Nika Puteikienė. - Delfinai trenerių yra išmokomi padėti pelekus taip, kad profilaktiškai tikrinant jiems sveikatą iš uodegos venos būtų galima paimti kraujo mėginį ir kad jie iškvėptų orą ant specialių terpių. Šie ištvermingi gyvūnai ne visada savo elgesiu išduoda, kad negaluoja."

Žuvies diena kasdien

Lietuvos jūrų muziejaus delfinariume gyvena devynios Juodosios jūros afalinos. Per dieną kiekviena jų suėda apie 10 kg žuvies. Jų žuvies meniu įvairus: silkė, skumbrė, strimėlė, stauridė, menkė. "Nemažai problemų kyla dėl to, kad žuviai pirkti skelbiame viešuosius konkursus, o tokia žuvis, kokią valgome mes, delfinui gali pridaryti nemažai žalos. Mes neretai valgome žuvį, kuri yra užšaldyta gerokai vėliau nei pagauta, bet mes keičiame maisto racioną. Delfinas valgo vien tik žuvį, todėl ji turi būti aukščiausios kokybės, užšaldyta iškart pagauta, - sako N. Puteikienė. - Jie, kaip ir žmonės, mėgsta kaloringesnį maistą, labiausiai - silkę."

Atstoja ir mamą, ir gydytoją

Klysta tie, kurie mano, jog jūrų muziejaus augintiniai - jūrų liūtai ir delfinai - savo trenerius mato tik pasirodymų metu. Vos tik bandau pašnekinti trenerę, ji skuba paaiškinti, jog likus valandai iki pasirodymo turi atnešti delfinams maisto iš sandėlio. "Gerai, kai šilta, o žiemą į žuvies šaldytuvus jie leidžiasi užsimaukšlinę vilnones kojines, todėl pertraukų metu geria vaistus peršalimui gydyti. Trenerio darbas reikalauja ne tik begalinės meilės jūros gyvūnams, bet ir fizinės ištvermės, juk jie daug laiko praleidžia vandeny. Sergantis gyvūnas ar besilaukianti patelė reikalauja gerokai daugiau dėmesio nei žmogus", - pasakoja N. Puteikienė.

Jau daugiau nei mėnesį treneriai pamainomis nakvoja delfinariume. Birželio 8-ąją Kalifornijos liūtė, o po savaitės - jos mama, susilaukė mažylių. Kadangi viena mažylių, gavusi Matildos vardą, gimė labai silpna, treneriams teko tapti jos globėjais - maitinti, drauge miegoti. Mažylė išlepo, vos paleista nuo rankų ima klykti ir reikalauti dėmesio. Treneriai juokauja, kad su vaiku paprasčiau, nei su Matilda. Ji maitinama šešiskart per dieną ir dievina laikymą ant rankų.

Delfinų treneriai ir gydytojai Lietuvoje nėra ruošiami, savo amato jie išmoksta atėję dirbti į delfinariumą. Dažniausiai treneriais tampa Klaipėdos universiteto ekologijos specialybės studentai ar absolventai. Kasmet delfinariumo lankytojams treneriai pateikia staigmenų - šiais metais jie demonstruoja delfinų echolokacijos gebėjimus.

 Ne dresuoja, o treniruoja

Treneriui svarbiausia - nuovokumas ir gebėjimas numatyti, kas bus, kaip gyvūnas elgsis vienu ar kitu atveju. Gyvūnai ir juos treniruojantys žmonės - darni komanda. "Treneriai ne dresuoja, o treniruoja gyvūnus, t. y. jie pasirodymų metu nerodo nieko, ko būtų išmokyti. Demonstruojami jų natūralūs įgūdžiai, instinktai, delfinai nėra verčiami daryti to, ko negali, nemoka ar nenori. Didžiausia padėka jiems - žuvis ir patapšnojimas, paglostymas, dėmesio ir šiltų jausmų parodymas."

Treneriai prisipažįsta, kad baisus yra triukas, kai pasinėrusį į baseiną žmogų virš vandens iškelia Šiaurės jūrų liūtas. "Niekam nelinkėčiau vandenyje su Šiaurės jūrų liūtu susitikti. Juk jis sveria beveik toną, o šio triuko metu esi nugara į didžiulį žvėrį, - sako jūros liūtų treneriu antrus metus dirbantis Pavel Kulikov. - Turbūt už Šiaurės jūrų liūtą sudėtingiau būtų treniruoti tik orką ar vėplius, tačiau jei būtų galimybė, šio darbo imčiausi." Treneris pasakoja turįs kolegų, ne kartą nukentėjusių dėl jūros gyvūnų įkandimų. "Jūros liūtas nepuola iškart, jis perspėja - eina artyn, ūsai stati, prasižioja, išpučia akis ir galvą tiesia, tačiau nepuola. Visu savo elgesiu parodo, jog nenori bendrauti, - pasakoja treneris. - Po panašaus incidento metus su Šiaurės jūrų liūtų nedirbau. Nors man jūrų liūtas ir nekando, dirbti su juo kurį laiko negalėjau."

Po pasirodymo priėjęs treneris pasidžiaugia, kad šis jūrų liūto pasirodymas geriausias per dvi savaites, mat šie gyvūnai ne visada klusnūs, kartais tenka sumaniai išsisukti, kai jie pasirodymų metu užsispiria ir nieko nedaro. Ne visada švilpukui pasigirdus gyvūnai vykdo komandas. Ypač pikti gyvūnai tampa vasarą puolant vapsvoms ar poravimosi metu.

Švelnūs meškiukai - paprastieji ruoniai

Anot trenerių, ramiausi Jūros muziejaus gyventojai - ruoniai ir pingvinai. Tiesa, ruonių irgi būna įvairių, su vienais galima ramiai užmigti, kiti gali netikėtai įkąsti. Nė karto nuo Šiaurės jūrų liūto nenukentėjęs treneris sakė ne kartą pajutęs aštrius ruonių dantis. Ruoniai, kai labai karšta, visą laiką praleidžia vandenyje, kur išbūti gali net mėnesį. Jie net miegoti gali vandeny, beveik neprabudę pakyla į vandens paviršių, įkvepia ir vėl nusileidžia dugnan. Kai naktis vėsesnė, ruoniai nakvoja sausumoje. "Su ruoniais neįmanoma padaryti tokių įdomių triukų kaip su jūrų liūtais, jie nėra tokie plastiški, greiti ir yra gerokai nerangesni sausumoje", - sako treneris.

 Treneris pasakoja, kad jie, pavasarį tapę ruonių ir kitų jūros muziejaus gyvūnų jauniklių globėjais, vasarą ir rudenį ima rūpintis pakrantėje rastais ruonių jaunikliais. Kol kas muziejuje patalpų laukinių ruonių globai nėra, todėl juos pagydę treneriai dažniausiai paleidžia į Baltijos jūrą.

Užventyje menininkai jautėsi kaip Amerikoje

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Užvenčio dvare savaitę tvyrojo meniška aura. Kūrybines mintis ant akvarelinio popieriaus liejo tarptautiniame plenere "Jungtys II" akvarelininkų būrys, o kalviai, medžio drožėjai ir akmentašiai kūrė darbus, skirtus Užvenčio šviesuoliams atminti ir Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui įprasminti.

Užvenčio vandens malūnas dabar atrodo beveik toks pat, koks buvo XVIII a. pabaigoje - savininkai išsaugojo autentiškumą, nekeitė plytų ir akmenų, iš kurių malūnas buvo pastatytas.

Užvenčio dvarą garsina įžymūs žmonės

Užvenčio dvaro parko pakraštyje po plenero išdygo medinė koplytėlė su šventųjų Povilo, Marijos, Julijos ir Jono Nepomuko skulptūrėlėmis, skirtomis Užvenčio šviesuoliams - Povilui Višinskiui, Marijai Pečkauskaitei-Šatrijos Raganai, Julijai Žymantienei-Žemaitei ir Jonui Smilgevičiui.

Parodai žmonių suneštus eksponatus ruošusi Užvenčio kraštotyros muziejaus eksponatų prižiūrėtoja Gražina Balčiūnienė papasakojo, kad Povilas Višinskis gyveno netoli Užvenčio esančiame Ušnėnų dvare ir rinko tautosaką Užvenčio apylinkėse, mokė kaimo žmones rašto. Užvenčio dvarą buvo įsigijęs Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Smilgevičius. Jis buvo paskutinis dvaro savininkas. J. Smilgevičius turėjo karvių bandą, sūrinę, plytinę, lentpjūvę, užveistą tabako plantaciją, įrengtą modernų vandens malūną, menantį net 1758 metus. Dvare kambarį nuomojosi rašytoja Žemaitė, dvylika metų gyveno ir rašytoja Šatrijos Ragana, išgyvenusi čia savo nelaimingą meilę kunigui. "Dabar medinis dvaro pastatas baigia sunykti. Pastate gyvena devynios šeimos, kažkada kambarius įsigijusios už kelis šimtus rublių. Žmonės nesutinka savo būsto parduoti arba prašo didelės pinigų sumos. Kai kurias dvaro vietas savininkai jau apkalė lentelėmis, viduje yra meno vertybių, tačiau jų lankytojai negali pamatyti, kad nedrumstų šeimininkų ramybės", - apgailestavo G. Balčiūnienė.

Paskutiniąją plenero dieną į medinę Užvenčio bažnyčią, kurios parapija mini 400 metų jubiliejų, per Škaplierinės atlaidus (Užventyje tai svarbiausia katalikiška šventė po Velykų ir Kalėdų) buvo įkeltas radviliškiečio kalvio Stanislovo Špuko nukaldintas Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio palaimintas kryžius.

Menininkų palikimas miesteliui

Užventyje vykusiame tarptautiniame akvarelininkų plenere Baltijos šalių atstovai susitiko antrą kartą. Šiųmetį plenerą "Jungtys II" surengė Šiaulių miesto visuomeninis kūrėjų klubas "7,20 m2", suburtas Daivos Skrupskelytės. Daugiausia dalyvių - šiauliečiai. Tai Antanas Visockas, Vytenis Rimkus, Voldemaras Barakauskas, Vidmantas Zarėka, Remigijus Bielskis. Iš Vilniaus atvažiavo iš Užvenčio kilusio šviesios atminties dailininko Eduardo Urbonavičiaus dukra. Iš Latvijos atvyko garsi akvarelininkų pora Janis Spalvinš ir Ieva Spalvina, kurie jau ne pirmus metus dalyvauja bendruose projektuose su lietuvių akvarelininkais. Pleneras nesulaukė ketinusių atvykti Estijos dalyvių.

  

"Atvykęs į naują vietą vieną paveikslą sukuri realistišką, atkartojantį tą vietovę, kurioje buvai, o kitame bandai įgyvendinti kokią nors idėją taip, kad žiūrovas atpažintų tavo stilių", - paskutinius potėpius brūkštelėdamas sakė Vidmantas Zarėka.

 

Aldona Visockienė malūną piešti spalvotais pieštukais įsitaisė ant siūbuojančio tiltelio.

"Čia geriau nei Amerikoje. Puikios gyvenimo sąlygos, skaniai maitina, gerai išsimiegame, graži aplinka kurti. Pernai Klaipėdoje vykusiame plenere dalyviai buvo apgyvendinti vaikų darželyje, turėjo patys pirkti maisto ir ruošti valgyti", - realistišką piešinį piešdama sakė Aldona Visockienė. Nors šiaulietė - keramikė, bet piešimo technika jai irgi nesvetima. "Kaimo žmonės mėgsta matyti ir atpažinti konkrečius vaizdus", - sakė pašnekovė, parodai miestelyje atvežusi ir jau sukurtų savo darbų.

Didelio formato realistinę akvarelę nuliejęs Vidmantas Zarėka plenero dalyviams padiktavo lengvesnio darbo taisykles. Pasirodo, teptukus galima plauti tiesiog upelyje. Kadangi dienos buvo karštos, plenero dalyviai prieglobsčio ieškojo antrame malūno aukšte, kur akmeninės sienos dvelkia vėsa. "Akvarelė greitai džiūva, todėl dirbti saulėje labai sunku. Ši technika labiau tinka eskizams, kelionės užrašams, o didelio formato darbai geriau sekasi viduje", - sako V. Zarėka.

Kitą darbą menininkas kūrė susiedamas jį su miestelio istorija. Autorius Užvenčio herbą Pegasą pasišovė sukurti mišria technika. Suskeldėjusio, iš praeities išnyrančio herbo dalį liejo akvarele, kitą atspaudė kaip nespalvotą reljefą.

Akvarelininkų lietas akvareles galėjo išvysti užventiškiai, dalis darbų liko miestui.

  

Koplytėlė su šventųjų skulptūrėlėmis išdygo Užvenčio dvaro parko pakraštyje ties pagrindine miestelio gatve.

 

Į malūną per tiltą veda akmenimis grįstas kelias.

Autorės nuotr.

Vaikai piešė ant marškinėlių ir puodelių

Vidmantas Zarėka sako, kad vienos savaitės plenerui buvo per mažai, bet lėšų užteko būtent tokiam laikotarpiui: "Optimaliausias laikas kūrybai - dvi savaitės, per kurias spėjama įsigilinti, ką išskirtinio kraštas turi, pasirenkama idėja ir spėjama išgryninti. Dabar teko skubėti - neiškęsdavo net kol popierius išdžius. Kita vertus, akvarelininką užveda, kai reikia greitai iš savęs kažką rimto išspausti."

Menininkai mokė piešti ant puodelių ir marškinėlių dvi dienas Užvenčio malūne apsistojusius rizikos grupės vaikus, atvažiavusius iš Kelmės rajono. Stovyklos dalyviai valgė Kelmės rajono policijos pareigūnų pagamintą plovą ir ant laužo išvirtą sriubą. "Iš pradžių vaikai mūsų neprisileido, neklausė jokių patarimų, priešgyniavo, o kitą dieną užsimezgė draugystė, jie labai rimtai buvo nusiteikę, kai dalyvavo atidarant jų pačių darbų parodą", - pasakojo su vaikais dirbusi šiaulietė Asta Jurevičiūtė.

Malūnas vilioja turistus

Puikias gyvenimo sąlygas menininkams suteikė Užvenčio malūno savininkai Milda ir Alvydas Knyzeliai. Per septynerius metus jie malūną privačiomis lėšomis prikėlė antram gyvenimui. Turistų akį traukia akmenimis grįstas kiemas ir kelias, einantis per tiltą, šalia esantis šiaurine Ventos pakrante vingiuojantis 65 m ilgio medinių lentų sveikatingumo takas. Jį puošia liaudies meistrų sukurtos skulptūros, pailsėti kviečia įrengti mediniai suoliukai, į Ventą svyra senų nusvirusių gluosnių šakos. Čia turi ką veikti ir vaikai - medžių paunksnėje įrengtos sūpynės, čiuožynė, tinklinio aikštelė.

A. ir M. Knyzeliai be miestelio valdžios pagalbos tvarko ir prižiūri didžiulį dvaro parką. Plenero dalyviai stebėjosi, kiek daug gali padaryti žmogus, neturėdamas daug lėšų, bet degdamas dideliu noru kurti grožį. Malūno šeimininkai tiki, kad čia kūrusių menininkų palikimas padės pritraukti dar daugiau turistų, paskatins bendruomenę labiau domėtis savo kraštu.

Plenerui malūno šeimininkai mielai užleido savo valdas ir net prisidėjo prie menininkų kūrybos - iš laukų pargabeno didžiulį akmenį, ant kurio buvo pastatyta koplytėlė su šventųjų skulptūrėlėmis.

Malūno šeimininkai, dėkodami už miestelio gražinimą, plenere dalyvavusiems menininkams dovanojo po portretą ir skyrė koncertą, kuriame dainavo įstabaus balso solistė Diana Tiškovaitė iš Kelmės.

Margaspalvis "Saulės žiedas" palydėtas ovacijomis

Eva JAGMINAITĖ

Trečiasis tarptautinis folkloro festivalis-konkursas "Saulės žiedas" sulaužė seną stereotipą, jog folklorą mėgsta tik tam tikra visuomenės dalis. "Saulės žiedas" - bene vienintelis tarptautinis folkloro festivalis-konkursas Baltijos regione bei Rytų Europoje. Jis įtrauktas į oficialų Tarptautinės liaudies meno organizacijos IOV prie UNESCO renginių sąrašą. Į penkias dienas vykusius įvairių šalių folkloro ansamblių pasirodymus plūdo minios šiauliečių ir miesto svečių. Žėrintys įvairiaspalviai kostiumai ir tradiciniai tautiniai šokiai kėlė nuostabą ne vienam.

"Tokio pasisekimo dar nebuvo. Tiesa sakant, patys nesitikėjome tokio žmonių susidomėjimo", - vis didėjančiu festivalio populiarumu džiaugiasi jo direktorė R. Stankuvienė.

Tapo tradicija

Folkloro festivalio-konkurso "Saulės žiedas" direktorė Rūta Stankuvienė sako, kad pagrindinis beveik savaitę trukusio renginio uždavinys įgyvendintas - Šauliuose kokybiškai, spalvingai ir grandioziškai paminėtas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis. Ji neabejoja, kad kas antrus metus rengiamas konkursas-festivalis jau gali vadintis tradiciniu. "Anksčiau mums kur kas atkakliau ir ilgiau tekdavo minti oficialių institucijų, Savivaldybės slenksčius, kad sulauktume paramos ir dėmesio. Dabar jau savaime yra atsiradę daug draugų ir palaikančiųjų, kurie siūlosi būti savanoriais, suteikti paramą ar pagalbą", - džiaugiasi R. Stankuvienė.

Baigiamojo koncerto metu šventės organizatoriai jau kalbėjosi apie kitą, po dviejų metų vyksiantį festivalį. R. Stankuvienė neslėpė, kad labiausiai džiugino žiūrovų dėmesys, mat du ankstesni festivaliai tiek šiauliečių dėmesio nesulaukdavo. "Tai įrodo, kad folkloras yra universali kultūra, tinkanti kiekvieno skoniui", - teigia R. Stankuvienė.

Festivalio direktorė pasakoja, kad naktį po koncerto vyko kūrybinės dirbtuvės, kuriose kiekviena šalis po pusę valandos mokė kitus savo tautinių šokių.

Tolerancijos pamokos

Kolektyvai iš Lenkijos, Slovėnijos, Gruzijos, Turkijos, Prancūzijos, Pietų Korėjos, Rumunijos, Bulgarijos, Indijos ir, žinoma, Lietuvos, savaitę linksmino šiauliečius. Tautų margumyne ištirpo laiko nuovoka ir kalbos barjeras: šalia savo pasirodymo laukiančių indų sėdėjo lietuvės moterys, viešnios iš Pietų Korėjos mielai fotografavosi su šiauliečiais, stipriai šiuos apkabindavo ir prisiminimui dovanodavo nuoširdžią šypseną.

Savaitę Šiauliuose praleidę užsieniečiai lietuvius vadina tolerantiška, draugiška ir labai linksma tauta. "Mums malonu, kad į pasirodymus susirenka tiek daug žmonių. Kol esi savo šalyje, neatrodo, kad tavo šalies folkloras svetur gali sulaukti tokio susidomėjimo. Šiaulių žmonės yra šilta ir maloni publika, negailinti aplodismentų ir ovacijų", - prieš lipdami į sceną įspūdžiais dalijosi svečiai iš Indijos, ansamblio "Nitish" nariai.

  

Korėjiečiai sako, kad liaudies šokius moka šokti ne kiekvienas. Ilgai trunka, kol šokant išmokstama sukti ant kepurių pritvirtintus bumbulus.

 

Šių metų nugalėtojai - gruzinai, kurie pasirodymų metu apdarus keitė net keliskart.

Pažintys akimirksniu

Užsieniečiai, nusifotografavę su šiauliečiais, nesprukdavo šalin. Kelias minutes pabendravę, ieškodavo rašiklio elelektroninio pašto adresui užsirašyti ir prašė atsiųsti nuotraukų, parašyti, kokius įspūdžius sukėlė jų pasirodymas.

Pietų Korėjos atstovai sakė kalbantys šypsenomis. "Mes ne visi galime susikalbėti viena kalba, tačiau labai stiprus ryšys atsirado per folklorą: dainas, šokius, - sako jie. - Mes antrąkart Lietuvoje, esame dalyvavę festivalyje "Skamba, skamba Kanklės", todėl dabar galime drąsiai sakyti, šį kraštą jau esame įsimylėję." Korėjiečiai pasakojo, kad jų liaudies šokiai ir dainos yra gana sudėtingi kūriniai, juos mokėti - tai įgimtas talentas, reikalaujantis daug praktikos ir repeticijų. Kad šoktum scenoje, reikia mažiausiai 20 metų treniruotis.

"Įdūrė" prietarams

Festivalio metu merui Genadijui Mikšiui įteikta neįprasta dovana - Pietų Osetijos švietimo, kultūros ir sporto ministras Omar Khubaev dovanojo durklą, svarbiausią gruzinų nacionalinio kostiumo atributą. Lietuviai tiki, kad dovanoti aštrų daiktą nevalia, tačiau gruzinams toks prietaras atrodo keistas, mat dovanodami durklą, kardą ar peilį jie išreiškia neaprėpiamą pagarbą ir didžiulį pasitikėjimą.

  

Indai prieš pasirodymus apžiūrėjo tautodailės mugę Šiaulių bulvare. Dažnam šiauliečiui akį traukė jų žerintys rūbai, tvirtai ant galvų susukti turbanai.

 

Per savaitę užsieniečiai tapo lyg natūrali miesto bendruomenės dalis. Ne visi galėjo su jais pabendrauti, tačiau nusofotrafuoti ar prisėsti šalia - kiekvienas.

Kraują stingdančiuose pasirodymuose naudojami tikri, pagaląsti durklai, todėl neretam šiauliečiui žiūrint į šokančius gruzinus užgniaužė kvapą. Kovos ir akrobatikos triukų scenoje netrūko. Finaliniame koncerte per vieną pasirodymą gruzinai rūbus keitė keliskart. Kolegoms šokant scenoje, į ją besiruošiantys treniravosi greta: klupo ant kelių, atliko salto, mojavo durklais.

Prizinės vietos - beveik visiems užsieniečiams

Konkurso dalyviai gerbia vieni kitus - įdėmiai stebėjo kitų šalių pasirodymus, negailėjo jiems pagyrų ir aplodismentų.

Autorės nuotr.

 

Tarptautinei vertinimo komisijai, kuri išrinko nugalėtojus šešiose kategorijose, pirmininkavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė Zita Kelmickaitė. Tradicinio folkloro grupėje geriausiais šiemet pripažinti graikai, antrąją vietą pelnė slovėnai, trečioje palikę vilniečius. Geriausio stilizuoto folkloro šokėjų konkurse pirma vieta neskirta, specialusis prizas atiteko gruzinams, antri liko turkai, treti - bulgarai. Pirmąją vietą instrumentinės muzikos grupėje laimėjo kolektyvas iš Slovėnijos, antrąją - Prancūzijos, trečiąją - Bulgarijos. Geriausiais tradicinio dainavimo grupėje pripažinti vilniečiai, antri - svečiai iš Pietų Korėjos, treti - Graikijos atstovai. Nuspręsta, kad geriausias festivalio-konkurso solo vokalistas - Indijos ansamblio narys, antroje vietoje - lietuviai, treti - korėjiečiai.

Festivalio-konkurso "Saulės žiedas" nugalėtojais ir publikos numylėtiniais šiemet tapo Gruzijos ansamblis "Nartebi". Jiems atiteko didysis prizas - 1500 eurų. Prieš dvejus metus festivalio nugalėtojais tapo kroatai, prieš ketverius pirmąkart vykusio festivalio pagrindinį prizą išsivežė vengrai.

Šiaulių miesto savivaldybė festivaliui skyrė 100 tūkstančių, tuo tarpu Kultūros ministerija - vos 10 tūkstančių litų.

Laisvė – gyventi, gyventi – laisvė

Ričardas JAKUTIS

Taip vadinasi Šiaulių kultūros centro "Laiptų galerija" drauge su Šiaulių regiono pataisos inspekcija bei Šiaulių tardymo izoliatoriumi įgyvendinamas projektas. Jo metu atlikusieji bausmę ar dar esantys tardymo izoliatoriuje piešia, tapo, lieja akvareles, spaudžia grafikos darbus, lipdo skulptūras. Projekto tikslas - kad susidūrusieji su laisvės atėmimu galėtų pasijusti lygiaverčiais žmonėmis.

Prie molberto visi susikaupę.

Prieš penketą metų tuometis Radviliškio pataisos inspekcijos viršininkas Regimantas Mikaliūnas, kalbėdamasis su Šiaulių "Laiptų galerijos" direktorės pavaduotoju, dailininku Martynu Gaubu, pamąstė apie galimybę priartinti prie meno atliekančius ar atlikusius bausmę asmenis. M. Gaubas apie tokius planus pranešė galerijos direktorei Janinai Ališauskienei, kuri iškart tam pritarė, prie projekto prisijungė energingoji Šiaulių regiono pataisos inspekcijos vyriausioji specialistė Vaida Plučaitė, ir darbas užvirė. Atlikusiems bausmę ir esantiems pataisos inspekcijos įskaitoje asmenims "Laiptų galerijoje" pradėti organizuoti plenerai, kuriuose norintieji piešė, tapė, lipdė. Šie jų darbai greitai sudarė pirmąją parodą "Laisvė – gyventi, gyventi – laisvė". Prie projekto prisijungė visos aštuonios Šiaulių ir Telšių apskričių pataisos inspekcijos. Jau organizuotos keturios tokios parodos, o nuo šių metų pradžios projektas buvo išplėstas – įžengė į Šiaulių tardymo izoliatorių.

Mintis dirbti su laukiančiaisiais bausmės ar jau ją atliekančiaisiais (Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra ūkio būrys, kuriame dirba atliekantieji bausmę) kilo V. Plučaitei. Tardymo izoliatoriaus vadovybė tam mielai pritarė. Pas esančiuosius tardymo izoliatoriuje du kartus per mėnesį atvyksta V. Plučaitė ir M. Gaubas, kurie kelias valandas talkina norintiems užsiimti daile. Užsiėmimai vyksta izoliatoriaus koplyčioje. Beje, Šiaulių tardymo izoliatorius - pirmasis Lietuvoje, kur toks kūrybinis procesas su suimtaisiais prasidėjęs. Pataisos namuose tokių ar panašių renginių daug, o tardymo izoliatoriuose dar nėra buvę.

Anot Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus pavaduotojo socialinei reabilitacijai Valdemaro Beišio, pusmetis tokių darbų rezultatams vertinti tarsi būtų per trumpas laikas, bet vertinti jau yra ką. Suimtieji mielai lanko užsiėmimus, ruošiasi spalio mėnesį vyksiančiai kūrinių parodai, nes šiemet penktojoje parodoje "Laisvė – gyventi, gyventi – laisvė" "Laiptų galerijoje", be jau atlikusių bausmę kūrėjų, dalyvaus ir suimtieji iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Suimtųjų, besidominčių daile, tardymo izoliatoriuje laukia pataisos inspekcijos vyriausioji specialistė Vaida Plučaitė (kairėje) ir "Laiptų galerijos" direktorės pavaduotojas, dailininkas Martynas Gaubas.

"Laiptų galerijos" direktorė Janina Ališauskienė pasakoja, jog atlikę bausmę ar suimtieji kuria pagal savo išgyvenimus: vyrai dažniausiai užsiima medžio drožiniais, moterys siuvinėja. Kūrinių turinys gal ir primityvūs (dažni šventieji Jurgis ir Antanas, saldūs atvirukai), bet žmogiški. Gal kitas dailininkas nenaudotų savo kūryboje žvakės ar perskeltos širdies simbolio. Gal jam tai atrodytų banalu - ne visų vienodi gyvenimai. Projekto dalyviai drąsiai ieško spalvų, nors jų kūryboje dažniausiai vyrauja trys – juoda, balta ir raudona. Bet ir tamsios spalvos su laisvės atėmimu susidūrusiųjų kūryboje yra nematomoji šviesa.

Projektu norima parodyti dėmesį ir pagarbą žmogui, nes kiekvienas, anot J. Ališauskienės, turi problemų, tik kartais vienam užtenka jėgų iš jų išbristi, o kitam labai reikia, kas nors padėtų. Direktorė labai nori, kad projektas netaptų šou (žiūrėkit, kaliniai piešia!), kur žmogus nesvarbus. Tiesa, kad po parodos kas nors nupirktų darbus, galerija stengiasi, nors gal taip netikėtai į dailę atėjusiesiems svarbiausia ne pinigai, bet įvertinimas.

Projekto siela tapęs Martynas Gaubas džiaugiasi, nes kai užsiėmimui tardymo izoliatoriuje baigiantis budintieji suimtuosius paragina grįžti į kameras, šie dar prašosi pabūti. Tiesa, jis išskiria kelias projekto dalyvių grupes: vieni nori tik prastumti laiką, net klausia: "O kas mums iš to, jei ką nupiešim?", kiti susidomi. Dailininkas pastebėjo keistą reiškinį - įvykdę sunkesnius nusikaltimus geriau susikoncentruoja, turi savo poziciją, tikslą. Jį ypač žavi jo naujųjų mokinių kūrybiniai bandymai, pavyzdžiui, žodį "laisvė" jie rašo juodžiau nei kitus žodžius (reikėtų suprasti, kad jos šiuo metu jiems trūksta). Nustebino kūrinys pavadinimu "Non stop", kurio, anot autorių, tikslas pabrėžti, kad projektas geras ir jo autoriai raginami nesustoti. Tardymo izoliatoriuje yra sąsiuvinis, kuriame suimtieji gali išsakyti savo mintis apie projektą.

Per penketą metų projekte jau dalyvavo daugiau nei 70 atlikusiųjų bausmę. Įdomu, kad vienoje parodoje drauge su atlikusiaisiais bausmę savo kūrinius pristatė ir pataisos inspekcijos darbuotojai. "Laiptų galerija" ryškiausius parodų "Laisvė – gyventi, gyventi – laisvė" dalyvius yra pakvietusi dalyvauti ir kitose parodose. Labiausiai pasisekė šiaulietei Olgai Mikulinai, kuri "Laiptų galerijoje" yra surengusi savo asmeninę parodą. Olga augo Klaipėdoje, tik vėliau tėvai persikėlė gyventi į Šiaulių rajoną. Klaipėdoje Olga su draugais pasimatymus skirdavo prie dailės mokyklos. Laukdama draugų, ji stebėdavo į mokyklą įeinančius ir išeinančius jaunuosius dailininkus. Slapta pabandžiusi namuose piešti, ji jau tuomet labai troško mokytis dailės, tačiau galvojo, jog tai ne jai, jog jai trūksta talento, jog dailei studijuoti reikia pinigų, o jos tėvai neturtingi. Todėl, Panevėžyje atlikusi bausmę, ji nedvejodama atsiliepė į projekto organizatorių kvietimą.

Pirmieji suimtųjų dailės bandymai.

"Laiptų galerijos" archyvo nuotr.

Įdomu, jog projektui "Laisvė – gyventi, gyventi – laisvė" niekas neskyrė lėšų. Visi dirba savo iniciatyva, pavyzdžiui, molbertus tardymo izoliatoriui paskolino Šiaulių universitetas, lėšų dažams, teptukams sukrapštė pati "Laiptų galerija". Galerijos direktorė J. Ališauskienė įsitikinusi, jog svarbiausia ne pinigai, o projekto dalyvių dvasinis užsidegimas, be kurio jokie pinigai nepadėtų. Nėra lengva linkusius nusikalsti nuo blogo polinkio patraukti prie gėrio, bet įmanoma.


Aplinkai puošti tūkstančių nereikia

Eva JAGMINAITĖ

Rėkyvos Mechanikų g. 15 namas - puikus pavyzdys miesto valdžiai, verslininkams ir miestiečiams, jog milžiniškų investicijų nereikia, kad aplinka būtų puošni ir džiugintų akį. Šis namas kasmet susižeria prizų ir padėkų už aplinkos puoselėjimą. Keletas iniciatyvių gyventojų puoselėja gėlynus po savo langais ir balkonais, o harmoningas įvairių augalų kompozicijas prižiūri namo bendrijos pirmininkė Janina Adomavičienė.

Mus Rėkyva nebesnaudžia,

Grožio juostą sparčiai audžia.

Parke stovi daug suolelių,

Ir drakonas prie krūmelių.

Turime ir zuikių miestą,

Saulės spindulių nušviestą.

Turime gražių gėlynų,

Laimim konkursų lobynus,

Vienu žodžiu čia gražu,

Į kurortus panašu.

Janina Adomavičienė

 
 

Zebrų statulėles J. Adomavičienei dovanojo duktė.

 

Krūmelių atžalų namo pirmininkė Janina Adomavičienė parsivežė iš Santariškių. Jas išpuoselėjusi pasodino prie daugiabučio.

Nepavargsta puošti aplinkos

Neseniai vardadienį šventusi pensininkė, Mechanikų g. 15 namo bendrijos pirmininkė Janina Adomavičienė sako, kad artimieji gerai žino, jog per Jonines, gimtadienį ar kitas šventes labiausiai laukiama dovana - aplinkos puošimo detalė, sodinamos gėlės ar krūmeliai. Prie daugiabučio ponios Janinos įrengtuose alpinariumuose puikuojasi daug spalvingų statulėlių - dukters dovanotų zebrų porelė, du gandrai, šuo, medin įkeltas kaimyno dovanotas naminukas, saugantis daugiabučio gyventojus nuo nelaimių. Dirbtinį vorą J. Adomavičienė taip pat gavo dovanų, tačiau labai prastos būklės, todėl teko restauruoti. Atnaujintas rudas voras su baltu voratinkliu - vienas kiemo akcentų.

  

Ponia Janina prisipažįsta nežinanti, kiek ir kokių įvairių augalų rūšių žydi prie namo. Svarbiausia jai - harmoningos kompozicijos.

 

Restauruotas voras - puikus kiemo akcentas.

Puošybos detalės - iš gamtos

Kai kam gali atrodyti neįtikėtina, kad kiemui puošti, anot Janinos, per metus pakanka apie 50 litų, mat daug puošybos detalių galima rasti gamtoje - medžio šakos atstoja laikiklius svyrančioms gėlėms, iš mokyklos gauta kiaura drevė pasitarnauja kaip šuns būda, niekam nereikalinga kiaura medinė vaza, užsodinta gėlėmis, virto puikiu kiemo dekoru. "Keletą kelmų parsinešiau iš durpyno, nudažiau rudai, įdėjau akutes ir gavosi tokios įdomios miško būtybės, puikiai derančios kiemo aplinkoje. Jomis labai susižavėjo Vilius Puronas, o man jo geras žodis - didelis įvertinimas, - pasakoja namo pirmininkė. - Idėjų, kaip papuošti kiemą, semiuosi ne tik pati fantazuodama, bet ir žiūrėdama televizijos laidas, vartydama žurnalus."

J. Adomavičienė prasitaria, kad labiausiai bijojusi, jog per Jonines Rėkyvoje nebūtų nuniokotas kiemas. "Vienais metais bandė iš medžio gandrą iškelti, tačiau šiemet, nors daug žmonių ėjo per kiemą, labai tvarkingai elgėsi, - sako ji. - Būtų gaila savo ir kaimynų darbo, jei tokį grožį kas nors imtų niokoti, tačiau piktadarių nėra čia buvę."

  

Drevė, atstojanti šuns būdą, parnešta iš mokyklos kiemo.

 

Medin įkeltas gandras, šalia kurio - naminukas, nešantis namo gyventojams laimę.

Autorės nuotr.

Moka išradingai taupyti

Mechanikų g. 15 daugiabutis kasmet gauna padėkų raštų ir apdovanojimų už itin kruopščiai puoselėjamą namo aplinką. Bendrija labiausiai džiaugiasi pernai konkurse "Už žydintį ir švarų Saulės miestą" laimėta žoliapjove. "Iki tol turėjome tik su elektros laidu, todėl negalėdavome nušienauti už namo. Žoliapjovė tapo mums išsigelbėjimu", - teigia J. Adomavičienė.

Ponia Janina sako jau išmokusi taupyti - vasarį pasėjanti gėlių sėklų, o daigus vėliau perkelianti į kiemą. Vienmečių gėlių čia nėra daug, mat pigiau sodinti daugiametes. Už namo žydinčių krūmų atžalų ji parsivežė iš Vilniaus Santariškių ligoninės, kur lankė savo seserį. "Pamerkiau į vandenį, kad išleistų šaknis, vėliau auginau šiltnamyje, po to pasodinau po balkonais", - pasakoja pašnekovė.

Moteris prisipažįsta nežinanti visų kieme augančių gėlių, krūmelių ir medelių pavadinimų. Svarbiausia moteriai - harmoningos ir derančios augalų kompozicijos.

Laisto ežero vandeniu

Ponia Janina sako, kad patarimų, kaip prižiūrėti gėles negaili namo kaimynai, tačiau laistyti savo kiemo ji niekam nepatiki. "Vaikai bandė padėti, bet pro šonus prilaisto, o karštomis vasaros dienomis reikia laistyti kasdien, mažiausiai po 10 kibirų, - teigia J. Adomavičienė. - Tvarkyti aplinką padeda visi kaimynai, kurie po savo langais gėlynus prižiūri. O iš Rėkyvos vandens karučiu atveža valytoja Onutė Dildienė. Jei ne ežeras šalia, viso to grožio gal ir nebūtų."

J. Adomavičienė sako, kad iniciatyvos puošti daugiabučio aplinką pirmiausia ėmėsi jos kaimynė Nijolė Malakauskienė, o po truputį ponia Janina perėmusi tvarkyti aplinką. Rėkyvos gyvenvietės seniūnė Vaida Čelkienė rodo puikų pavyzdį rėkyviškiams - pati šienauja aplinką, rūpinasi, kad medžiai būtų nugenėti.

Ponia Janina sugėdina miesto valdininkus, kurie, jos manymu, negeba paskatinti miesto verslininkų susitvarkyti savo aplinkos, pasodinti nebrangių gėlių bent prie savo parduotuvių ar įstaigų. "Bulvare šitiek tuščių vazų. Kodėl miesto valdžia turi sodinti jiems po langais brangias gėles? Tegul patys nusiperka, nors ir daugiamečių nebrangių gėlių, ir papuošia savo aplinką ir miestą", - teigia ponia Janina.

Europa per pusdienį

Eva JAGMINAITĖ, Briuselis

Jei jums pasiūlytų visas įžymiausias Europos vietas aplankyti per pusdienį, turbūt pamanytumėte, kad idėjos autoriui laikas apsilankyti pas psichiatrą, nes jis prarado laiko nuovoką. O gal pagalvotumėte, kad nuo Eifelio bokšto iki didingojo Big Ben'o jus skraidins ypač greitas lėktuvas. Ir turbūt ne vieną valandą truktų ginčas, jei keliauti pasiūlęs draugas imtų įrodinėti, kad Vilniaus universitetas yra Briuselyje.

Mini Europos parkas, įkurtas prieš dvidešimt metų, yra viena lankomiausių Briuselio vietų.

Gal kam nors ir naujiena, kad Briuselis garsus ne tik tuo, kad čia įsikūrusios svarbiausios ES institucijos. Šiek tiek atokiau nuo Europos Komisijos bei Europos Parlamentui priklausančių pastatų - "Atomiumo" papėdėje įsikūręs Mini Europos parkas, šiemet švenčiantis savo dvidešimtąjį gimtadienį.

Paminklas Europos kultūrai

Pagrindines europiečių vertybes - demokratiją, multikultūriškumą, sociumo kūrimą bei krikščioniškųjų vertybių puoselėjimą - Belgijos ir Europos Sąjungos sostinėje Briuselyje įprasmina ne tik stikliniai biurokratų posėdžiams skirti pastatai, bet ir tūkstančius lankytojų kasmet pritraukiantis Mini Europos parkas. Kad esate Briuselyje, teprimena pagrindinio Europos Komisijos pastato Berlaymont mini kopija ir vos prieš mėnesį švenčiant dvidešimtąjį šio parko gimtadienį pastatyta pagrindinės Briuselio aikštės Grand Place kopija.

Kuriant mini kopijas šiam parkui, buvo numatytos visos smulkiausios pastatų detalės, apgalvota kiekviena smulkmena, todėl, sumaniau prie jų įsiamžinus, nuotraukas žiūrintieji gali nė neįtarti, kad nusifotografavote ne prie turistų pamėgto statinio, o viso labo prie nedidelės kopijos. Tiesa, daugiau nei 300 miniatiūrų nėra visiškai mažytės, štai Big Ben'as siekia 4 metrus, Eifelio bokštas - trylikos metrų aukščio.

Suklūsta, išgirdę savo šalies himną

Pirmąkart besilankantys parke nustėra, kai jiems stebint išsiveržia Vezuvijus, griūva Berlyno siena ar oran kyla raketa. Pradėjus kaukti pavojaus sirenoms, gesinti Barselonos uoste kilusio gaisro skuba ne tik priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos mašinos, bet ir laivai - taip simboliškai primenama, kad tūkstančiai specialiųjų tarnybų darbuotojų Europoje, gelbėdami gyvybes, rizikuoja savąja.

  

Lietuvą Mini Europoje reprezentuoja Vilniaus universiteto pastatų kompleksas.

 

Italija neįsivaizduojama be Pizos boksto.

Šiek tiek sutrinka tie, kurie, vaikščiodami po Mini Europa išgirsta savo šalies himną. Po truputį ausis pripranta girdėti visų šalių himnus vaikštinėjant parke ir žmonės nesidrovėdami ima niūniuoti savo šalies himno žodžius, išgirdę melodiją.

  

Daugelis šalių reprezentaciniais simboliais pasirinko katedras, bazilikas ar bažnyčias.

 

Tikroviškumo įspūdį miniatiūroms suteikia nedidukai medeliai. Mini skveras puošia Paryžiaus Triumfo arkos prieigas.

Nuo pastato iki kompleksų

Nors didžiąją dalį šalių reprezentuoja vos vienas pastatas, didžiosioms ES valstybėms ploto nepagailėta. Štai Prancūzija parke didžiuojasi ne tik gerai žinomu Eifelio bokštu ir Triumfo arka, bet ir "Air France" oro linijomis, Švenčiausiosios Jėzaus Širdies bazilika, uostu bei kitomis turistų lankomomis įžymiomis vietomis. Italiją reprezentuojančiame plote daugiausia dėmesio sulaukia Pizos bokštas, Venecijos kanalai, Vezuvijaus ugnikalnis. Jungtinė Karalystė pasauliui primena, jog, be ištaigių Temzės skalaujamų Parlamento rūmų, čia galima išvysti ir įspūdingas pilis, V. Šekspyro gimtinę Stratfordą prie Avono, Doverio kreidos uolas, senovinį Bath miestą. Britai nepraleido progos priminti, kad į Didžiąją Britaniją galima atvykti Eurotuneliu traukiniu ar automobiliu arba persikelti keltu.

Pradėjus kaukti pavojaus sirenoms, gesinti neva kilusio gaisro skuba priešgaisrinės mašinos ir laivai.

Autorės nuotr.

 

Graikija, Kipras ir Malta Mini Europos parke didžiuojasi savo senove. Aukščiausiame Atėnų taške stūksančiam Akropoliui pavaizduoti Mini Europoje įrengta speciali pakyla, Kiprą simbolizuoja Kouriono teatras, o Maltą - Mnajdros šventykla, kuri laikoma seniausiu pasaulyje kūriniu iš akmens.

Kas reprezentuoja Lietuvą?

Ilgai svarstyta, ką pasirinkti Lietuvai pavaizduoti Mini Europoje - Trakų ar Gedimino pilį, Kryžių kalną ar Vilniaus universitetą. Nutarta, kad geriausiai Lietuvą reprezentuotų universiteto pastatai. Trys Baltijos valstybės išrikiuotos šalia, tačiau Lietuvos maketas lenkia Latvijos ir Estijos miniatiūras dydžiu ir spalvingumu. Parko lankytojams primenama, kad Lietuvoje yra Europos geografinis centras, o Lietuvos krepšininkai - 2003-iųjų Europos čempionai.

Lietuvius vilioja ne tik Londono išpardavimai

Eva JAGMINAITĖ

"Kodėl važiavau? Labai paprasta! Norėdama sutvarkyti namo aplinką, susidūriau su didžiule problema – pakviesti kraštovaizdžio specialistai tesugebėjo pasiūlyti užpilti skalda, pasodinti vieną egzotinį medelį ir neva tai bus gražu. Draugė, ne kartą lankiusis Čelsio gėlių parodoje (Chealsea Flower Show – aut. past.), patarė idėjų pasisemti atvykti į Londoną", - savo neįprastą kelionės tikslą paaiškina lėktuve, skrendančiame iš Londono į Rygą, sutikta pakeleivė Danguolė Pranckėnienė, drauge su dviem dukromis tris dienas viešėjusi pasaulyje žinomame viename svarbiausių Didžiosios Britanijos renginių - Čelsio gėlių parodoje.

Šių metų Čelsio gėlių parodos tendencija – paprastumas.

Sodininkų olimpiada

Kasmet gegužės viduryje šimtus tūkstančių lankytojų iš viso pasaulio penkias dienas vilioja Čelsio gėlių paroda Londone. Ji laikoma ne tik viena didžiausių, bet ir įtakingiausių sodininkystės bei apželdinimo renginių pasaulyje, ir vis dažniau sulaukia lankytojų iš Rytų Europos. Paroda britų vadinama sodininkų varžytuvėmis arba gėlininkų olimpiada. Lyg didžiuliam įvykiui gėlių mėgėjai jai ruošiasi ištisus metus, braižydami būsimų sodų projektus, augindami gėles bei krūmus, ieškodami darželiams neįprastų sprendimų.

Britų meilę gėlėms sunku apibūdinti - ji pastebima kone kiekviename nepriekaištingai sutvarkytame ir išpuoselėtame kieme. Didžiulio populiarumo sulaukusiame 2000-aisiais pasirodžiusiame Džoelo Heršmano režisuotame britų filme "Greenfingers" vaizdingai atskleidžiama, kaip anglų bendruomenei svarbu pasirodyti gėlių parodoje.

Kasmetę Čelsio gėlių parodą organizuoja Didžiojoje Britanijoje itin gerbiama Karališkoji sodininkystės draugija (RHS - Royal Horticultural Society). Ši organizacija 1862 metais surengė ir pirmąją sodininkams skirtą parodą Kenigstone. Praėjus daugiau nei šimtmečiui, parodos populiarumas gerokai išaugo – teko pailginti parodos dienų trukmę, ieškoti didesnio ploto jai surengti. Šiuo metu paroda rengiama Čelsyje, kur beveik 50 000 m2 plote išdygsta parodomieji sodai, kiekvienas kurių - iki 230 kv. m. dydžio. Daugybė pasaulio kraštovaizdžio architektų varžosi dėl galimybės sukurti parodomąjį sodą Čelsio parodoje, bet dėl vietos stygiaus joje įgyvendinami tik ypatingi projektai. Sukonstruoti sodą parodai trunka apie tris savaites, o paruošiamieji darbai gali trukti net pusantrų metų.

Tendencijas diktuoja krizė

Sodininkystės ekspertų komitetas prieš parodą susitinka net triskart ir išrenka tik 20 dalyvių. Parodoje sodus vertina 100 teisėjų, kurie skiria aukso, paauksuotus, sidabro bei bronzos medalius. Mažesnių sodų kategorija dalijama į keturias grupes - stilingi prabangūs sodai, kiemelio sodai, stogo sodai ir miesto sodai. Čia paprastai varžosi jauni perspektyvūs dizaineriai, kuriems laimėti Čelsio parodoje reiškia didžiulį postūmį karjeroje.

Šiemet ekonominė krizė neaplenkė ir Čelsio gėlių parodos, padiktuodama temą - paprastumas. Lengvai suprantamo, nuosaikaus, kuklaus dizaino, tradicinių geometrinių figūrų formos, griežtų linijų, jaukios kompozicijos papuošė Čelsio ligoninės prieigas. Tačiau savo tradicijas itin puoselėjantys britai liko ištikimi savo šaknims - parodoje būta sodų, sukurtų prašmatnių senovinių Anglijos dvarų stiliumi, projektų, primenančių apleistus romėnų miesto griuvėsius su alyvmedžiais, milžiniškais artišokais, bei paprastų namų sodų su prieskoniais, gėlėmis ir, žinoma, aguonomis.

  
  

Dalyvavimas Čelsio gėlių parodoje laikomas didžiuliu prestižu, o laimėjimas tampa didžiuliu postūmiu kraštovaizdžio specialistų karjeroje.

Parsivežė sėklų ir idėjų

Pirmąkart į Čelsio gėlių parodą vykusi Danguolė Pranckėnienė iškart įspėjo, kad jei kas nors norėtų apsilankyti parodoje, privalėtų bilietus įsigyti gerokai prieš renginį, mat dėl didelio lankytojų antplūdžio dažnas gali į ją nepatekti. Lietuvę labiausiai nustebino britų pomėgis gėlių darželiuose auginti prieskonius. "Pirmiausia pasisėmiau drąsos, t. y. nebijoti šalia gėlių auginti petražolių, salotų, krapų. Jei dera, kodėl gi ne. Mes, lietuviai, gana konservatyvūs, o štai britai išmoko iš paprastų lauko gėlių sukurti įstabaus grožio kraštovaizdžius, - įspūdžiais dalijasi pašnekovė. – Net lysvės su prieskoniais ar morkomis gali meniškai papuošti aplinką, jei jas tinkamai suprojektuosi. Net sodininko kieme padėti batai puošia aplinką." Jos manymu, gėlių darželyje prie nasturtų gali puikiai derėti agurkai, cukinija ar net ropė, o bet kokį gėlyną papuoš smilgos ir česnakai.

Moteris sako ne kartą kvietusi namų aplinką galinčius sutvarkyti specialistus, tačiau jų patarimais nusivylusi. Ne paslaptis, kad dažnas lietuvis, susižavėjęs egzotiniais augalais, pamiršta, kad yra ir labai gražių tautinių darželio akcentų. "Jūs parodykite man dabar modernų namą, prie kurio želtų rūtos. Nebent pas močiutes kaime. Beje, būtent tos močiutės turguje pusvelčiui parduoda pačius gražiausius sodinukus, - sako pašnekovė. – Ir apskritai, ar žino kas nors Lietuvoje šiuo metu daugiau augalų, nei "pinigų medis" ar kita "tautinė" egzotika."

Sodininkyste bei kraštovaizdžio tvarkymu besidominti moteris sako, kad pirkdami neretai nežinome, kad įsigyjame ne savo klimato zonos augalą, o paskui graužiamės, kad jis sunyko dėl to, kad netinkamai jį prižiūrėjome. "Daugybė šiuo metu parduodamų augalų yra kaip nuskinta gėlė: nusiperkame ją pertreštą ir stebimės, kad ji akyse nyksta. O viskas, ko jai reikia, tai augti ne Lietuvoje", - teigia ponia Danguolė.

Danguolė Pranckėnienė įsiamžino prie įspūdingo dydžio rododendrų, mat Lietuvoje dėl klimato sąlygų jie užauga ne itin dideli. Britanijoje pavasarį sužydi rododendrų medžių miškai.

Sodas – senjorų laiko praleidimas

Čelsio gėlių parodoje apsilankiusi moteris sakė į Lietuvą parsivežanti nemenką laimikį. "Prisipirkau įvairiausių sėklų. Skirtingai nei pas mus, Britanijoje prie kiekvieno augalo nurodoma, kokios klimato zonos augalas jis yra. Todėl nors ir varvėjo seilė žiūrint į kai kuriuos augalus, suvokiu, kad būčiau balon išmetusi pinigus, nes Lietuvoje jie neprigytų, - pasakoja D. Pranckėnienė. – Dukra prisipirko kaktusų sėklų. Ar kada nors bandėte kaktusą išauginti iš sėklos? Pabandykite, tikrai įdomiau, nei nusipirkti." Moteris pasakoja, kad dukros ilgiausiai diskutavusios būtent su kaktusų augintojais, mat vienas parodos privalumų – pirmąją dieną nieko negalima įsigyti, nes ji skirta ne komercijai, o kad galėtum ramiai apžiūrėti, pabendrauti, gauti neįkainojamų profesionalių sodininkų patarimų. Tiesa, sodinukų iš parodos parsivežti moteris negalėjo, nes Didžiosios Britanijos įstatymai griežtai draudžia juos išvežti iš šalies - leidžia vežti tik sėklų.

Paklausta, kuo ši paroda skiriasi nuo Lietuvoje rengiamų sodininkų parodų ar gražiausių sodybų konkursų, moteris teigia, kad mūsų šalyje kol kas nežinanti jokio analogiško renginio. "Tai nepanašu nei į ūkininkų ar sodininkų parodas, nei į sodybų ar aplinkos tvarkymo konkursą. Tai tiesiog prestižas, pasididžiavimas ir noras grožiu dalytis su kitais, - teigia pašnekovė. – Lietuvoje kažkas panašaus gali atsirasti tik tada, kai pagaliau ateis ta karta, kuriai sodas ir žemė bus laisvalaikio praleidimo būdas."

Moteris sako nevežusi iš parodos statulėlių, fontanų ar kitokių dekoro detalių sodui, mat neabejojanti, kad tokių dalykų galinti rasti ir Lietuvoje. Tiesa, pastebėjusi, kad mūsų šalyje kol kas naujove laikomi nuo temperatūros pokyčių automatiškai besivarstantys šiltnamiai Čelsio gėlių parodoje kainavo gerokai pigiau.

 

Degtinė ir Afrikoje - degtinė

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Į Taizė bendruomenės susitikimą Kenijoje vykęs Krikščionybės žiniasklaidos tarnybos vadovas Juozas Dapšauskas buvo nustebintas didelio kontrasto - skurdas ir civilizacija čia gyvena drauge. Širdį suskausta išvydus, kaip su moderniomis technologijomis į afrikiečių kultūrą skverbiasi ir pasaulio blogybės - alkoholizmas, korupcija, socialinė nelygybė.

Afrikoje vis mažiau genčių, išsaugojusių savitą kultūrą, pirmykštį gyvenimo būdą. Vieni jų - masajai, demonstravę savo nacionalinį šokį Taizė bendruomenės narių susitikime.

Įdomus, nes turi pinigų

J. Dapšauską iš pradžių apgyvendino vargingoje gausioje šeimoje, po to - septynis vaikus auginančio geografijos mokytojo namuose. Skurdo ir kontrastų šalyje lietuvis praleido dvylika dienų, tad išsamaus vaizdo susidaryti nespėjo, nors įspūdžių pakako į valias ir viešnagei besibaigiant norėjosi kuo greičiau grįžti namo. Vargino dulkės, prie batų lipte limpanti raudona žemė, erzino netvarka, šiukšlės, monotoniškas gamtovaizdis, sekino alinantis karštis.

"Kai nusileidome oro uoste, vietiniai piršosi padėti, kad galėtų uždirbti nors dolerį. Noras gauti pinigų akivaizdus kiekviename žingsnyje. Jiems baltasis - tarsi pinigų maišas, bilietas į laimę, - sako Juozas. - Tenykščiai mano, kad Europoje jų laukia rojus, todėl bando bet kokia kaina ten pakliūti, pavyzdžiui, nelegaliai perplaukti jūrą. Jie prašo užsieniečių telefono numerio, kad turėtų pažįstamą, atrodytų, nė nesuvokdami, kiek daug kainuoja skambutis į užsienį. Grįžęs į Lietuvą sulaukdavau skambučių - vos sujungus operatoriui, ištuštėdavo skambinusiojo sąskaita. Buvau sulaukęs pasiūlymo apmokėti vieno jaunuolio studijas Europoje. Jiems tai atrodo natūralu."

Dėl tokio vietinių požiūrio į atvykėlius šie turi būti itin atidūs ir saugotis vagišių. Fotografuoti buvo galima tik lydint šeimininkui. Vaikščioti gatvėmis lietuviams rekomenduota šviesiu paros metu. Jeigu iškyla kokia nors problema, policijos pareigūnas veikiau ne padės, o pareikš, kad pažeista tvarka. Nuobaudos gali išvengti, jeigu duosi pinigų. "Policija ten korumpuota. Į baltaodžius jie, kaip ir kiti gyventojai, žvelgia kaip į pasipelnymo šaltinį", - sako pašnekovas.

Geria vandenį iš... upės

Iš pradžių šiaulietis drauge su kitais bendražygiais buvo apgyvendintas 20 tūkstančių gyventojų turinčiame kaime, įsikūrusiame 150 km nuo sostinės Nairobio. Šis kaimas dar mažai paveiktas civilizacijos. Žmonių tiršta, namelis prie namelio. Nesupaisysi, kuris kurio giminaitis, kieno vaikai laksto namie, nes vis dar gaji poligamija. Šeimos labai gausios, vaikų mirtingumas didelis, o dauguma suaugusiųjų, kokiomis sunkiomis sąlygomis begyventų, sulaukia garbingo amžiaus. J. Dapšauskas daro išvadą, kad dėl to informacija, jog afrikiečių amžiaus vidurkis - 45 metai, yra šiek tiek iškreipta.

Vietinės afrikietės eina septynis ar dešimt kilometrų iki turgaus, kad galėtų parduoti užaugintų daržovių - kukurūzų, pupelių, pomidorų, bulvių, už kurias gauna dolerį kitą. Vaisiai labai pigūs. Su ąsočiais ant galvų moterys leidžiasi prie upės, semia vandenį ir parnešusios pila į talpas.

"Savom akim negali patikėti, kaip geltoname, drumzliname vandenyje kažkokiu neįprastu muilu išskalbti skalbiniai būna akinamo baltumo. Grįžęs į Lietuvą raudona žeme išteptų rūbų, rankšluosčių negalėjau išskalbti net ūkiniu muilu", - stebėjosi šiaulietis. Vanduo iš upės naudojamas ne tik skalbiniams skalbti ar indams plauti, bet ir gerti, ruošti maistą. Tiesa, į valgiui skirtą vandenį prieš tai įmetama dezinfekuojančio cheminio preparato.

Maisto racionas nėra labai gausus - visa, ką galima pagaminti iš ten užaugančių daržovių. "Patiekalams netgi trūksta prieskonių, o arbata specifinio skonio - jos net nesinori gerti. Vietiniai itin dažnai ją verda ir siūlo atvykėliams. Buvau pasiilgęs lietuviško maisto", - prisimena Juozas.

  

Vaikų namų auklėtiniai, paėmę saldainių iš Juozo Dapšausko, ilgai juos vartydavo nežinodami, ką su jais daryti.

 

Fotografuotis su vietiniais galima tik su šeimininko, pas kurį esi apsistojęs, žinia.

Aštrėja alkoholizmo problema

Nors gūdžiame kaimelyje nėra elektros, gyventojai renkasi pas kelis kaimynus žiūrėti televizoriaus. Pasirodo, šie veikia energiją gaudami iš akumuliatoriaus ar generatoriaus. O štai po mobilųjį telefoną turi kone kiekvienas. Laidinio telefono aparatais jiems taip ir neteko pasinaudoti - iškart buvo šuolis prie modernesnių technologijų. Arši konkurencinė kova tarp mobiliojo ryšio operatorių vyksta ir ten.

Šiek tiek kitoks gyvenimas verda vietovėse, esančiose arčiau sostinės. Maistas ten europietiškesnis, algos - didesnės, pagundos irgi. Lietuvį stebino atvira ir nedraudžiama svaigalų reklama. Gatvėse kabo plakatai, kviečiantys įsigyti tabako gaminių ar alkoholio. "Kuo arčiau civilizacija, tuo daugiau tyko visokiausių blogybių. Alkoholizmo problema Afrikoje sparčiai aštrėja. Prieš dešimtmetį taip dar nebuvo. Alkoholio pramonininkai rado laisvą nišą ir augina potencialų alkoholio vartotoją, - mano Juozas. - Afrikiečiai naiviai tai priima kaip neginčijamą tiesą. Greitasis maistas, "Coca-Cola" ten tampa tokie pat populiarūs kaip Amerikoje, o tokį besikeičiantį gyvenimo būdą lydi ir įvairios ligos, daugėja nutukusių žmonių."

J. Dapšauskas sako, kad Kenijoje viešpatauja socialinė nelygybė, korupcija. Mokytojai, policijos pareigūnai priklauso vidutiniam visuomenės sluoksniui ir uždirba palyginti nemažai, gali savo vaikus išleisti studijuoti aukštąjį mokslą, skaniau pavalgyti. Tačiau valdininkai, pramonininkai uždirba net penkeriopai daugiau. Atrodo, kad viską valdo mafija, ne visa užsienio gauta labdara pasiekia tuos, kuriems jos labiausiai reikia.

Priemiesčio gatvėse gerokai daugiau šiukšlių nei atokiame kaime. Netvarka ir atvira kanalizacija netrukdo prekiauti miltais ar pomidorais.

Autoriaus nuotr.

Vėluoja ir žmonės, ir autobusai

Lietuviai lankėsi vaikų namuose, kuriuose priglausti asocialių ir geriančių šeimų vaikai. Ne visi mažyliai yra matę saldainių. Švietimui Kenijoje skiriama daug dėmesio. Švietimą ir gydymą globoja religinės bendruomenės - jos steigia mokyklas, ligonines. Taizė bendruomenės susitikimai Afrikoje ugdo toleranciją kitoms tautoms, nemažą vaidmenį vaidina parapijos. Žmonės gausiai lanko pamaldas, kurios vyksta krikščioniškose bažnyčiose ir trunka net po tris valandas. Merginos į jas eina pasipuošusios kaip į didelę šventę. Turtingesnės ta proga išsitiesina plaukus.

Įdomu, kad kone kiekvieno gyventojo namuose gali rasti iš Kenijos kilusio JAV prezidento Barako Obamos atvaizdą. Kenijos žmonės tvirtai tiki, kad JAV vadovas yra jų viltis, dosnusis dėdė, pasirūpinsiantis geresniu jų gyvenimu.

"Įstrigo, kad dauguma tenykščių vėluoja be jokios sąžinės graužaties. Jeigu jaunimo susitikimai vyksta dešimtą valandą, tai atsikėlę septintą ryto tikslą pasiekia apie pietus. Vėluoti tris keturias valandas jiems natūralu. Traukinių grafiko nėra, nesupaisysi, kokiu laiku važiuoja ir maršrutiniai autobusai. Jeigu atvažiavo mikroautobusas, tai į jį sulips tiek, kiek telpa, nepaisant to, kad galima vežti gerokai mažiau keleivių. Jeigu keleivis į autobusą nespėjo, gali tądien kito ir nebesulaukti", - pasakoja J. Dapšauskas.

Nuostabą kėlė ir netvarka gatvėse. Kanalizacijos vamzdynai kai kur atviri, šiukšlės pilamos kur papuolė, greta daržovėmis prekiauja prekeiviai.

Itin jaučiami šylančio klimato padariniai. Sausros periodai Afrikoje vis ilgiau užsitęsia. Pirmuose laikraščių puslapiuose kaskart rašoma apie gresiantį badą dėl nesitraukiančių karščių ir sausros.





Antikvarinių automobilių šventė - ne tik automobilių žinovams

Oksana LAURUTYTĖ

Šeštadienį 15 valandą į Šiaulių parko estradą kviečiami ne tik akis į retro automobilius mėgstantys paganyti šiauliečiai, bet ir tie, kuriems maga pamatyti, kaip atrodė legendinis Elvis Preslis ar Alas Kaponė, arba pasėdėti Merlin Monro ar Stalino automobilyje - estradoje vyks antikvarinių automobilių šventė, į kurią suvažiuos apie 50 antikvarinių automobilių. Įspūdingą šventę jau trečius metus rengiantis šiaulietis automobilių kolekcininkas Gintautas Rimkus sako, kad šventė Tėvo dienos išvakarėse - puiki dovana ir jam pačiam, nes matyti laimingus žmones, kurie supranta senoviško automobilio grožį ir vertę - didžiausia laimė.

Prie automobilio vairo - ne su džinsais

Į antikvarinių automobilių parodą atvyks ne tik G. Rimkaus kolekcijos "perliukai" - į šventę pakviesti aistrą antikvariniams automobiliams jaučiantys draugai iš įvairiausių Lietuvos miestų, Latvijos, Baltarusijos bei Ukrainos. Antikvarinių automobilių šventėje koncertuos Elvio Preslio antrininkas, fakyras spjaudys ugnimi, gros dūdų orkestras, o automobiliai prieš parodą važiuos pagrindinėmis miesto gatvėmis.

G. Rimkus sako, kad šventėje dalyvaus 1923-1968 metais pagaminti automobiliai. Įdomu tai, kad ir automobilių vairuotojai bus pasipuošę atitinkamo laikmečio - prieškario ar pokario - rūbais. "Sėsti už retro stiliaus automobilio vilkint džinsais būtų pasityčiojimas. Žmona dar pernai pasisiūdino suknelę, sūnus iš paties Las Vego gavo Elvio Preslio kostiumą, dekoruotą Svarovskio kristalais. Aš pats atrodysiu kaip Alas Kaponė. Batus - juodus su baltais auliukais - jau pasisiūdinau", - nusijuokia G. Rimkus.

  

Kolekcininkas Gintautas Rimkus svajoja įkurti antikvarinių automobilių muziejų. Kol nerado muziejui tinkamų patalpų, savo iniciatyva miestiečiams rengia antikvarinių automobilių šventes.

Pats kolekcininkas šventės dalyviams žada parodyti apie dešimt automobilių, o juos kažkas juk turi vairuoti. "Vairuos visa mano giminė - žmona, seserys, uošviai. Ši šventė - džiaugsmas giminėms, draugams ir visiems tiems, kuriems retro automobilis - meno kūrinys", - sako šventės organizatorius.

Matant automobilį suspurda širdis

G. Rimkus šventę rengia jau trečius metus, tačiau sako, kad pasaulyje retro automobilių šventės tokios populiarios, kad į jas galima vykti vos ne kas savaitę. "Senutėlį automobilį vairuoti - sudėtingas dalykas, tad nuolat dalyvaudamas parodose gali kojų ir rankų nebepakelti", - juokiasi pašnekovas.

G. Rimkaus pirmoji įsigyta antikvarinė mašina - "Zis 101". Tokios markės automobiliu važinėjo pats Stalinas. "Zis 101" automobiliai itin trokštami Rusijos kolekcininkų, laikomi didele vertybe. Prieš penkiolika metų gauti senovišką automobilį nebuvo sunku, tačiau dabar tenka pavargti. Ir apdegusių, ir visai supuvusių mašinų parsigabena kolekcininkas. Tvarko pats, pagalbon meistrus šaukiasi, kol mašina tampa tikru meno kūriniu ir ją pamačius širdis spurda iš laimės.

  
"Cadillac Eldorado cabrio" 1959 m.
  

Antikvarinėmis mašinomis laikomos tokios, kurioms daugiau nei 50 metų, o seniena, retro - nuo 25 metų. Antikvarinės mašinos statusą turinčioms mašinoms iš Lietuvos išvežti jau reikia Kultūros ministerijos leidimo.

Pašnekovas užsimena apie "geležiukų" vagis - tuos, kuriems niežti rankos nusukti nuo automobilio originalius ženklus, emblemas. "Iš kur tada gauti tokį daiktą, juk neišsidroši", - ištaria. Žinoma, iš senoviškų automobilių kolekcininkas ir užsidirba. Automobilius nuomoja vestuvėms, kitokioms šventėms. "Važiuoti retro automobiliu ir įsiamžinti nuotraukoje vestuvių proga - prabangos dalykas", - sako pašnekovas.

"Rolls-Royce Limo" 1950 m.

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Svajonė - muziejus

Lietuvoje dabar madinga turėti seną tikrą daiktą, bet kolekcininkas sako nesantis mados auka. "Nežinau, kas man per galvą tvojo, bet jau nuo vaikystės keliai linksta pamačius senovišką automobilį",- sako pašnekovas.

Labiausiai G. Rimkus džiaugiasi, kad turi du sūnus - 14-metį Danielių ir 16-metį Gabrielių, kuriems taip pat akys "dega", žvelgiant į automobilius. "Gabrielius kone visą laisvą laiką garaže praleidžia, džiaugiuosi, kad vaikams perdaviau savo aistrą", - sako kolekcininkas.

Didžiausia pašnekovo svajonė - įkurti senoviškų automobilių muziejų, tačiau reikia didelių patalpų. Į lentynas automobilių juk nesudėsi. Todėl kol kas tenka pasitenkinti rengiama švente šiauliečiams. "Ateina žmonės po šventės ir padėkoja. Kas begali būti geriau?" - sako automobilių žinovas.

Paskutiniai patriūbočiai

Eglė JANUŠEVIČIENĖ

Kas jie? Dažnas paklausia, nes patriūbočių tradicija populiariausia buvo ne visoje Lietuvoje - tik Žemaitijos krašte. Be dūdų čia nei vestuvės, nei laidotuvės, nei atlaidai neapsieidavo. Dūdas šiame krašte įvairiomis progomis tebepučia iki šiol, tačiau tradicinis repertuaras beveik užmirštas. Beveik, nes Salantuose gyvenanti Dapšauskų šeimyna įrašė dvi kompaktines plokšteles, kuriose ateities kartoms nuo užmaršties išsaugojo religines kalnų giesmes, vestuvinius maršus bei šokius.

Leonas Dapšauskas (pirmas iš kairės) pokario laikais subūrė patriūbočių komandą..

Salantuose gyvenantys Dapšauskai - tėvas Leonas, motina Genovaitė, sūnūs Jonas, Pranas ir Juozas, dukterys Danutė ir Regina - unikali šeimyna, kurioje visi groja pučiamaisiais muzikos instrumentais. Vieni jų baigė aukštuosius muzikinius mokslus, kiti - savamoksliai, tačiau visi žino, kad pradžią šeimyniniam orkestrui davė tėvas.

Leonas Dapšauskas groti dūda pradėjo vieną rudenį, grįžęs iš karinės tarnybos. Leonas ir dar keli jaunuoliai per žiemą nusipirko ir išmoko pūsti dūdas. Jaunuoliai keletą mėnesių po kariuomenės turėjo moralinę teisę niekur nedirbti ir gerai pailsėti.

Pavasariop Leonas sugrojo pirmosiose vestuvėse. Grodamas surado ir savo antrąją pusę. Vėliau išmokė pūsti dūdą ne tik savo žmoną, bet ir visus penketą vaikų.

Jau kone porą dešimtmečių Dapšauskų šeima yra unikali pučiamaisiais grojanti šeima. Ją galima pavadinti ir viena paskutiniųjų šalyje patriūbočių. Tai dūdoriai, kurie būna šalia svarbiausiais gyvenimo momentais - per vestuves linksmina, o bažnyčioje atitaria kalnams.

Šeimos muzikavimas

Kai nuvykome pas Dapšauskus į Salantus, Leonas ruošėsi ūkyje. Sulaukęs svečių, metė darbus ir atėjo pasikalbėti. Apsivilko šventinį švarką - gal reikės fotografuotis. Baigęs kalbėti, lygiai taip pat skubiai vėl susiruošė į ūkį. Vyras kalbėdamas prisipažino, kad nemėgsta nuobodžiauti ir visada turi ką veikti. Gal dėl tokio aktyvaus žmogaus būdo sūnaus Juozo pasiūlymas įrašyti jo repertuarą į kompaktinę plokštelę tėvui nepasirodė laiko švaistymas.

Prieš pusmetį Dapšauskų šeima įrašė dvi kompaktines plokšteles. "Dapšauskų šeimos muzikavimas" - tai linksmoji plokštelė. Čia skamba valsai, polkos ir maršai, kurie būdavo atliekami per vestuves, krikštynas, gegužines ir kitas šventes. Daugelį šių kūrinių šeimos galva prisiminė dar nuo vaikystės. Šis albumas yra pirma ir vienintelė tokio pobūdžio kompaktinė plokštelė, išleista Lietuvoje.

Kompaktines plokšteles įrašė šeši šeimos nariai: tėtis Leonas pūtė baritoną, mama Genovaitė – kornetą, sūnus Jonas – bosą, kitas sūnus Juozas – tenorą, o dukros Danutė ir Regina – klarnetus ir mušė būgnus. Sūnus Pranas dalyvauti negalėjo, tačiau ir jis moka visas tėvo melodijas.

  

Dapšauskai - orkestro galva Leonas, jauniausioji dukra Regina, žmona Genutė, dukra Danutė ir jauniausias iš sūnų Juozas.

 

Leono rankos nebijo jokio ūkio darbo, tačiau pirštai miklūs lyg jaunuolio.

Į kitą albumą sugulė Žemaičių Kalvarijos kalnai. Išsaugotas ir įrašytas unikalus giedojimo būdas, kai giedantiesiems pritariama, tiksliau, atitariama dūdomis. Posmas giesmės - širdį veriantis dūdų verksmas. Šios giesmės įrašytos prieš dvidešimt metų ir tik dabar perkeltos į kompaktinę plokštelę. Gieda Skuodo giedoriai, o pučiamaisiais instrumentais groja Dapšauskai.

"Ka būt kap reikiant"

Prieškambaryje užgrojus patriūbočių kompaktinei plokštelei, linksmomis Leono akimis perbėgo ilgesio šešėlis. Šitiek atgrota... Tiek nugyventa... "Dabar viską paprasta organizuoti, o anksčiau telefonų nebūdavo. Ateidavo užsakovas, sutardavome kainą. Tuomet eidavau per kelis kaimus, kol sutardavau su kitais dūdoriais. Visa sistema laikėsi "ant garbės žodžio". Turtingesni užsiprašydavo mažiausiai penkių dūdorių. Kai kuriems pakakdavo ir trijų", pasakoja Leonas.

O kodėl reikia kuo daugiau dūdorių? "Ka būt kap reikiant, - žemaitiškai paaiškina Leonas. - Penki dūdoriai - jau geros vestuvės." Anot Leono, dūdų kiekis tarsi parodo, ar turtingas jaunikis, ar didelį kraitį turi jaunoji. Dūdoriai per vestuves tarsi tapdavo šeimyninės laimės simboliu.

Nenuostabu, kad šie muzikantai sulaukdavo didelio šventės dalyvių dėmesio. Juk vietoj muzikanto magnetofono nepastatysi. Reikėdavo tris dienas gyvai groti ir neprarasti nuotaikos. "Trečią dieną tik stikliuką prie burnos pridėdavome ir atsipalaiduodavome", - prisimena Leonas.

Pokario laikais mirusiuosius į kapus veždavo ratais arba rogėmis. Per didžiausius speigus Leonas su komanda sėdėdavo rogėse ir pūsdavo gedulingas giesmes. Rogėse buvo kūrenamas lauželis, kad lūpos prie dūdų neprišaltų. Kartą nuo lauželio buvo rogės užsiliepsnojusios...

Genovaitė buvo labai imli muzikai. Jaunystėje Leonas ją greitai išmokė pūsti dūdą.

Per vieną gegužinę Leonas susipažino su Genovaite. Teko gerokai pasistengti, kad per gegužines pavyktų ne tik pagroti, bet dar ir pašokti su savo išrinktąja.

Patriūbočiaus duona buvo gana skalsi. Už vestuves ar šermenis mokėdavo neblogai - tiek per mėnesį valdiškame darbe sunkiai teuždirbsi. Patriūbočiai savaitgaliais dažnai vietoj savęs į valdišką darbą pasamdydavo kitus. Mokėdavo jiems dvigubai, tačiau tokios "pravaikštos" su kaupu atsipirkdavo.

Pūsti dūdą reikia sveikatos

Jau aštuntą dešimtį metų atriekęs Leonas - žvalus lyg jaunystėje. Kasdien makštinasi. Vyras čia pat pademonstruoja, jog dar toli gražu nėra sugriuvęs - daugeliui jaunuolių iš jo dar reikėtų pasimokyti. Atlieka keletą pratimų, šiek tiek atsispaudimų. Pasideda pagalvę ant kilimo ir atsistoja ant galvos. Tyčia pamataruoja kojomis.

"Jei nejudėčiau, seniai dūdą būčiau padėjęs į kampą. Daugelis mano bendraamžių ir net jaunesnių jau nebepajėgia groti. Aš dar šiek tiek sugebu", - pasakoja dūdorius. Jo sūnus Juozas paaiškina, jog tėvas šiek tiek kuklinasi - kone visas jų šeimos grojamas melodijas tėvas groja pagrindiniu pučiamuoju - baritonu - išvingiuoja sudėtingiausias melodijas. Kitaip tariant - yra ne tik šeimos, bet ir Dapšauskų orkestro galva.

Prieškambaryje baigė groti kompaktinė plokštelė su įrašytais vestuviniais maršais, valsais ir polkomis. Viskas kadaise girdėta, tačiau šįkart prisiminimai iškyla ryškesni nei sapnai. "Po šilelį", "Prie šaltinėlio", "Sėdėjau aš daržely", "Drugelis", "Jaunavedžių sutiktuvių", "Avietėlė". Viskas ne tik muzikoje, bet ir šokiuose, dainose sugulę. Tarsi iš slaptos kišenės pradedi traukti žodžius - taip šitą dainą dainavo mano tėvas ar senelis. O šį maršą grodavo dūdoriai, kurių jau seniai nebėra.

Aidi triūbos

Leonas ir Genovaitė - savamoksliai kaimo muzikantai. O jų vaikai ragavę akademinės muzikos. Vaikai paklusnūs ir gerbia savamokslius tėvus - nė vienas jaunųjų muzikantų nė nepabandė harmonizuoti ar kitaip "pagražinti" tėvo repertuaro. Štai tokia šeima ir išsaugojo tikrąją nykstančią patriūbočių muziką ateities kartoms.

Dapšauskai "apsiginkluoja" instrumentais. Šiek tiek prapučia, pasitreniruoja - apšildo lūpas. Jei ilgai negroji, tai greitai lūpos pasidaro tarsi vatinės - tokiomis nepapūsi. Šeimyna išsirikiuoja ir užgroja maršą "Karališka gėlė", vėliau - "Nedėlios rytelis". Namuose susirinkusi nemaža Dapšauskų šeimos dalis, tik dviejų sūnų trūksta - Jono ir Prano.

Kompaktinių plokštelių įrašymą organizavo jaunėlis sūnus Juozas Dapšauskas. Jis dirba Šiaulių vyskupijos katalikų evangelizacijos centre. Uolusis sūnus parūpino įrašymo aparatūrą - atvežė tiesiog į tėvų namus Salantuose. Per keturias valandas buvo įrašyta beveik trisdešimt kūrinių. Juozas prasitaria, jog seniai svajojo tėvams tokią dovaną surengti: "Tėvukai jau amžiuje, reikia kažkaip tokius dalykus išsaugoti."

Dapšauskų šeima iki šiol kviečiama koncertuoti Salantų ir Kretingos miestų šventėse, tarptautiniame folkloro festivalyje "Skamba skamba kankliai". Miesto eisenose šią šeimą dažniausiai galima pamatyti pačiame priekyje - jie žengia su triūbomis, tęsdami paskutiniųjų patriūbočių tradicijas. Vieniems primena audringą jaunystę, pirmąją meilę ir vestuves "kap reikiant". Kitiems, išgirdus dūdas, akys pritvinksta ašarų.

Verslas - ne sėkmė, o juodas darbas

Oksana LAURUTYTĖ

Ar įmanoma turint 600 litų pradėti verslą ir jį išplėtoti taip, kad garsas apie įmonę pasklistų pasaulyje? Netoli Aukštelkės automobilių salonų remonto ir "tiuningo" verslu besiverčiantis Gediminas Kairys - gyvas verslo "nuo nulio" pavyzdys. "Verslas - ne sėkmė, o juodas darbas", - tikina 32-ejų vyras, kuriam kažkada mokytojai siūlė eiti lapių šerti. Vaikinas mokytojų nepaklausė, ėmėsi veiklos, kuri jam labiausiai patiko. Dabar net dalimis atgabentus antikvarinius automobilius, laivus, autobusus Gediminas su komanda paverčia tikrais meno kūriniais.

Gediminas Kairys įsitikinęs, kad verslą galima sukurti iš nieko, tereikia maksimalių pastangų.

Vadovas turi mokėti visus darbus

Apie tai, kaip reikia pradėti verslą, Gediminas sako norintis rašyti knygą. Sako rimtai ir tuo tiki. Ir nesvarbu, kad baigė vos aštuonias klases. Sąžiningumas, atkaklumas, užsispyrimas ir milžiniškas noras pasiekti savo - geriausios verslumo savybės.

Netoli Aukštelkės esančio nedidelio gyvenamojo namelio kiemas primena jūrų uostą - jame stovi apie 30 katerių. Bet tai ne uostas - čia matyti ir limuzinų, autobusų, hamerių, žvilgančių automobilių ir visiškų kriošenų. "Koks tau čia laužas. Šituo "Opel Capitan" gal pats Hitleris važinėjo, o šitas automobilis - pats greičiausias pasaulyje, tėra likę gal kokie keturi jo modeliai, jis labai retas", - visai nepiktai sako Gediminas ir parodo į pontjaką.

Aikštelėje stovi ir "Dainleris", kuriuo kartą važiavo pati princesė Diana, ir limuzinas - šerifo automobilis. Kolekcininkams tokie automobiliai - aukso vertės. Bet jiems reikia, kad automobiliai nebūtų sutrūniję, todėl ir kreipiasi pagalbos į Gediminą.

Verslininkas nulekia į dirbtuvių pastatą, pasikalba su darbininkais, grįžta, bet kalbėtis sutrukdo telefono skambutis, o tada ateina klientai. Dar viena šalies televizija atvažiavo jo įmonės filmuoti...

Rodos, laiko pasikalbėt nebus, bet Gediminas nusiveda į savo kabinetą. Būdamas įmonės "Autogedas" savininku ir direktoriumi, sako esantis ir valytojas, ir buhalteris, ir meistras, ir dizaineris. "Esu įsitikinęs, kad geru vadovu gali būti tik tas, kuris perėjo visas grandis. Jei darbuotojui reikia patarimo, nedirbęs jo darbo ir nepatarsi. Tai koks tu vadovas?" - retoriškai klausia jis ir tęsia, kad surinkęs gausų darbuotojų kolektyvą, nesibaimina jokio darbo. "Reikia - pabaru, reikia - užkuriu ar pagiriu", - sako jis.

Pradinis "kapitalas" - 600 litų

Gedimino verslas išsiplėtojo iš hobio. Dar vaikas važinėjo kitokiu dviračiu nei visi - stipinai buvo apsukti vielutėmis, o dviračio vairas buvo automobilio. Mokslai jam nelabai sekėsi, nes buvo judrus, labiau traukė technika nei knygos. Aštuntoje klasėje mokytojai jam pasiūlė - arba lieki antrus metus arba eini lapių šerti...

Gediminas lapių nešėrė. Padirbėjo kolūkyje, vėliau ėmė dirbti paprastu staliumi-baldininku įmonėje "Justluka". Verslininkas sako esantis nuoširdžiai dėkingas vadovui Ąžuolui Petrikui, kuris žinojo Gedimino pomėgį - automobilių tiuningą - ir paragino galvoti apie savo verslą, negailėjo patarimų.

Prieš dešimt metų Gediminas neatpažįstamai perdarė savo "Nissan Terana". Įrengė vidų, apsiuvo sėdynes, įrengė garso sistemą, kardinaliai pakeitė automobilio išorę. Tiesiog gatvėje sulaukęs pasiūlymo dalyvauti "Litexpo" parodoje ir ten sulaukęs įvertinimų, rimtai ėmė galvoti apie įmonės įkūrimą.

Tokios mašinos atkeliauja į "Autogedą".

Pradėjo tiuninguoti ir tvarkyti automobilius, tačiau užsakymų sulaukė tiek, kad vienas nebespėjo. Įdarbino pagalbininkų. Mažame garaže nieko rimto nenuveiksi, be to, užsakovams nerimtai atrodė kažkokia užkampio dirbtuvė.

"Gyvenau su žmona Rita ir vaikais tėvų name, virtuvėje. Mažyčiame kambarėlyje ir miegojom, ir valgėm. Labai taupėm pinigus. Sukaupęs 600 litų nutariau servisą statyti", - nustebina jis.

"Kapitalą" paskirstė taip - už 200 litų nusipirko plokščių, 400 litų išleido transportui. Netoliese žmonės ardė seną pastatą. Pamatinius blokus leido išsiardyti ir išsigabenti. Už atvežimą Gediminas sumokėjo dar 400 litų. Tada pradėjo statyti servisą. Pasamdė žmogų, kuris už du tūkstančius litų pastatą mūrijo. Tiesa, rytą ir per pietus primaišydavo meistrui cemento, pritempdavo plytų. Vakare meistrą parveždavo namo.

"O apie stogą nepagalvojau. Kai sužinojau, kad stogas kainuos 60 tūkstančių, netekau žado", - neviltį prisimena Gediminas. Ir tai išsisprendė - pagalbos ranką ištiesė tėvai. O tada automobilių vidaus ir "tiuningo" darbų verslas įgijo pagreitį.

Tiesa, savo kabinetui įrengti jis ketino samdyti darbininką. Kai šis pareiškė norėsiantis už išklijuotų plytelių kvadratą gauti 80 litų, Gediminas jo paslaugų atsisakė. Kabinetą įsirengė su broliu Virginijumi. "Niekada nereikalauk iš žmogaus to, ką pats gali padaryti", - sako jis.

Automobiliai - net arabų šeichams

Gediminas nerūko, negeria, net alaus nėra ragavęs. "Jei sugadinsi vakarą, nebus ryto. Argi aš galėčiau dirbti, jei vakare "baliavočiau?" - kalba jis. Per draugų ar giminių suėjimus jis yra pats patikimiausias - jei reikia, visada gali būti vairuotoju. "Rytą galiu visiems papasakoti, kas ką prisidirbo", - ištaria.

  

Automobilis jau sutvarkytas ir laukia užsakovų.

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Vienintelis Gedimino pomėgis, be darbo, - sportas. Radęs laisvo laiko, visada pasirūpina savo sveikata. O dabar suka galvą, kaip iš laivo padaryti limuziną. Ir tikrai padarys, nors, rodos, neįmanoma atkurti automobilio, kurį teprimena krūva detalių ir fotografija. "Manęs tai negąsdina. Kas bebūtų, imuosi visko", - sako Gediminas.

"Iš kur apie mane sužino, aš nežinau. Spauda apie mus nerašė, nesireklamuojame", - pečiais gūžteli Gediminas ir atverčia vieną norvegų žurnalą. Viršelyje - fotografija automobilio, kurį Gediminas su kolegomis įrengė. "Nieko viduje nebuvo", - sako jis ir vardija, kaip vos per porą savaičių vienai norvegų porai "Ševrolet" sutvarkė. Nebuvo tikri, ar mašiną, kurioje net sėdynių nebuvo, sutvarkys. Susikaupė ir pavyko, o mašinos sėdynės buvo apsiūtos raudona oda.

Automobilių vidui puošti naudojama net gyvačių oda, įrengiami barai, distancinis valdymas, žodžiu, viskas, ką tik gali sugalvoti. Iš greitosios pagalbos automobilio įmonės meistrai pagamino limuziną, kuris dabar sėkmingai naudojamas vakarėliams švęsti. Perdarytas mašinas naudoja net televizijos įvairioms laidoms filmuoti. "Kolekcininkui kiekviena mašina - žaislas, kurį jis nori patikėti tam, kuris tai išmano ir liečiasi prie vertybės su meile ir šiluma. Būna, pasako žmogus, kad nebeturi pinigų kokiai nors detalei. Padarome dykai, nes žinome, kad mus tada pagirs ir kitiems pasakys", - sako verslininkas.

Informaciją apie įmonę prie Šiaulių automobilininkai perduoda iš lūpų į lūpas, garsas pasiekia net arabų šeichų ausis. "Žinoma, už sėkmę galiu padėkoti visai komandai, aš vienas visko nespėčiau", - sako verslininkas.

 

Gastroenterologijos skyrių papuoš fotografijos

Ričardas JAKUTIS

Šiaulių apskrities ligoninės Gastroenterologijos skyriaus sienas netrukus papuoš dešimt fotomenininko Eduardo Manovo nuotraukų. Nuotaiką ligoniams tokiu neįprastu būdu nusprendė praskaidrinti skyriaus vedėjas gydytojas Valdimaras Svalbonas. Juk nuo seno žinoma apie meno terapiją, mielas emocijas, nes žvelgiant į meno kūrinį apima teigiami jausmai. Skyriaus vedėjo noras buvo, kad pasivaikščiojus jo vadovaujamo skyriaus koridoriais kiltų įspūdis, jog šis skyrius - kitoks.

Tikima, kad ligoniai pasisems teigiamų emocijų, žvelgdami į spalvingas nuotraukas.

 

Šiaulių apskrities ligoninės Gastroenterologijos skyriuje įteikiant nuotraukas. Kairėje - skyriaus vedėjas gydytojas Valdimaras Svalbonas, centre fotomenininkas Eduardas Manovas ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas Vytautas Deveikis.

Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.

Likimas gydytoją V. Svalboną suvedė su fotomenininku Eduardu Manovu. E. Manovas – tremtinys. Jis gimė Lietuvoje, Daktariškių kaime, Radviliškio rajone. Dar būdamas vaikas su tėvais buvo išvežtas į Tadžikistaną ir augo smėlėtoje stepėje – Vachšo slėnyje. Vėliau įgijo aukštąjį filologo išsilavinimą. Eduardas visad svajojo nors trumpai pagyventi savo tėvų žemėje. Grįžęs į gimtinę, jis buvo sužavėtas Lietuvos grožio. Eduardas nuotraukose jautriai fiksuoja tėviškės gamtą ir išreiškia savo nuoširdžią meilę Lietuvai. Įamžintus tėviškės gamtos vaizdus fotomenininkas skiria Lietuvos tūkstantmečio jubiliejui.

E. Manovas yra surengęs ne vieną parodą. Šiuo metu Šiauliuose gyvenančio menininko paroda vyksta Kauno karininkų ramovėje, po to persikels į Lietuvos Seimo rūmus. Sužinojęs apie Šiaulių apskrities ligoninės Gastroenterologijos skyriaus vedėjo norą papuošti savo skyrių, Eduardas nusprendė dovanoti dešimt savo fotografijų. Su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininku Vytautu Deveikiu atvykęs į Gastroenterologijos skyrių jis įteikė parinktus darbus – Lietuvos peizažus, miškuose ir pievose pražydusių gėlių nuotraukas.

Prezidento giminės šaknys - Šiauliuose

Lina ZDANEVIČIŪTĖ

Šiaulių "Aušros" muziejaus Ch. Frenkelio vilos ekspozicijos "Provincijos dvaras" bibliotekoje kartu su istorinę ir meninę vertę turinčiais Lietuvos didikais ir kitais garbingų žmonių portretais eksponuojami ir Kolainių karmelitų vienuolyno fundatorių Jono ir Onos Adamkavičių portretai. Šie paveikslai - vieni seniausių Šiaulių "Aušros" muziejaus tapybos rinkinio eksponatų, nutapyti vietinių dailininkų. Visai neseniai buvo atrasta, kad Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus gali turėti ryšį su paveiksluose pavaizduotais asmenimis.

Šiaulių "Aušros" muziejaus direktorius Raimundas Balza kartu su Lietuvos Respublikos prezidentu Valdu Adamku.

Protėvių pėdsakai

Spėjama, kad Jono ir Onos Adamkavičių portretai į Šiaulių "Aušros" muziejų pateko apie 1949 metus. Anot muziejaus direktoriaus Raimundo Balzos, Valdas Adamkus tada dar buvo jaunuolis ir niekas jo su galimais protėviais nesiejo.

Jono ir Onos Adamkavičių portretai pirmąkart viešai pristatyti jungtinėje parodoje Lietuvos nacionaliniame muziejuje Vilniuje. Parodoje rėmtasi istoriniais portretais ir jau tada būta užuominų, kad V. Adamkus susijęs su portretuose pavaizduotais žmonėmis. Žinome, jog prezidentas yra kilęs iš Šiaulių, todėl bandoma spėti, kad J. ir O. Adamkavičiai yra tikri V. Adamkaus protėviai, nors tai nėra patvirtinta.

"Aušros" muziejus jau seniai sieja eksponuojamų žmonių pavardę su Lietuvos Respublikos prezidento. Net pirmojo susitikimo metu Šiaulių "Aušros" muziejuje prezidentas vienareikšmiškai pasakė, kad tai jo protėviai", - pasakojo "Aušros" muziejaus direktorius Raimundas Balza. Jis džiaugiasi, kad būtent Šiauliuose yra saugomi šie paveikslai.

Direktorius Raimundas Balza ir "Aušros" muziejaus Dailės skyriaus vedėja Odeta Stripinienė netgi randa panašumų tarp mūsų prezidento V. Adamkaus ir J. bei O. Adamkavičių.

"Gerai įsižiūrėjus galima atrasti panašumų: panaši nosis, akys", - sako O. Stripinienė. Gal kada nors galėsime teigti, kad jie - prezidento protėviai.

"Prezidentas neturi sudaręs geneologinio medžio, kuris būtų ištirtas mokslininkų, tačiau mes pažadame, kad patys paieškosime tikslesnių mūsų šalies prezidento giminės šaknų", - sakė R. Balza.

"Aušros" muziejaus Ch. Frenkelio viloje kovą vyko trijų Baltijos valstybių vadovų susitikimas. Tai antrasis prezidento vizitas Ch. Frenkelio viloje, kurio metu Latvijos ir Estijos prezidentams Valdas Adamkus galėjo parodyti ir pasididžiuoti saugomais XVIII a. vidurio nežinomo dailininko tapytais Kolainių dvaro valdytojų Jono Adamkavičiaus ir jo žmonos Onos Gerulskytės-Adamkavičienės portretais.

Spėjama, kad portretuose pavaizduoti Ona ir Jonas Adamkavičiai gali būti prezidento Valdo Adamkaus protėviai.

Džojos Gundos BARYSAITĖS asmeninio archyvo nuotr.

Portretų istorija

XVII a. atsirado poreikis turėti savo protėvių atvaizdus. Portretai buvo dovanojami. Jais puošdavo rezidencijas, funduotas bažnyčias. Manoma, kad Adamkavičių portretai buvo nutapyti Kolainių karmelitų vienuolynui, kurio fundatoriai jie ir buvo.

"Tuo laiku buvo įprasta, kad apie vaizduojamus asmenis ant portretų baltomis raidėmis buvo užrašomi duomenys. Tokie užrašai yra ir ant Adamkavičių portretų", - pasakojo Raimundas Balza.

Istoriniuose šaltiniuose minima, kad 1821 m., kai Adamkavičienė lankėsi Kolainių bažnyčioje, portretai kabojo bažnyčioje. Tik XIX a. 7-ajame dešimtmetyje bažnyčia buvo paversta į cerkvę, o jos turtas išdalytas aplinkinėms bažnyčioms. Bažnyčios inventorinėje knygoje 1922 m. minima, kad Adamkavičių portretai, iškėlus cerkvę, buvo susigrąžinti.

Iki šiol tiksliai nėra žinoma, kada šie seniausi Jono Adamkavičiaus ir jo žmonos Onos Gerulskytės-Adamkavičienės portretai pateko į Šiaulių "Aušros" muziejų. Yra žinoma tik tai, kad tai įvyko uždarius Kolainių bažnyčią.

Du "Auksiniai kadrai" atkeliavo ir į Šiaulius

Praėjusį ketvirtadienį nacionalinio konkurso "Lietuvos spaudos fotografija 2009" renginyje "Auksiniai kadrai" apdovanojimai įteikti dešimčiai geriausių šalies fotografų. Po "Auksinį kadrą" gavo šiauliečiai žurnalistai ir fotografai Sigitas Stasaitis ir Rolandas Parafinavičius.

  

Geriausias praėjusių metų kadras sporto tema.

Rolando PARAFINAVIČIAUS nuotr.

 

Geriausias kadras gamtosaugos tema.

Sigito STASAIČIO nuotr.

Geriausius praėjusių metų spaudos kadrus atrinko tarptautinė komisija, peržiūrėjusi ir įvertinusi daugiau nei šešis tūkstančius nuotraukų, kurias pateikė 148 autoriai. Šiais metais geriausią kadrą "Naujienų" kategorijai pateikė Artūras Morozovas. "Gyvenimo" kategorijoje sužibėjo Herkaus Milaševičiaus nuotrauka. Įspūdingiausią portretą užfiksavo ir to paties pavadinimo kategorijoje geriausio darbo autore buvo pripažinta Olga Posaškova.

Kategorijoje "Kultūra ir pramogos" geriausiu išrinktas Zenono Šilinsko darbas. Temos "Sportas" nugalėtojas - Rolandas Parafinavičius, "Kariuomenė" - Gintaras Lukoševičius, "Gamta ir jos apsauga" - Sigitas Stasaitis. Kategorijoje "Spindesys" geriausia pripažinta Oksanos Školnajos nuotrauka. Rolandas Žalgevičius pripažintas geriausiu "Reportažo" kategorijoje. Šiais metais įsteigtas "Kolegų prizas" atiteko Sauliui Žiūrai.

Geriausios Lietuvos spaudos fotografijos eksponuojamos Vilniaus rotušėje vykstančioje parodoje. Tradiciškai paroda keliauja po Lietuvą, tad turėtų aplankyti ir Šiaulius.

Kas išdrįs švęsti su kareiviška koše?

Oksana LAURUTYTĖ

"Tai geriausia diena mano gyvenime". - "Mano - irgi", - tokiomis replikomis pasikeitė du aštuonmečiai, gardžiai kirsdami kareivišką košę prie rusenančio laužo. Kas tokio nepaprasto nutiko šių vaikų gyvenime, kad, rodos, paprasti dalykai sukėlė tokius įspūdžius? Vienas berniukas su draugais šventė aštuonerių metų gimtadienį, tačiau šis buvo neeilinis - surengtas miške, vilkint kareiviškus rūbus, veidus išsitepus maskuojamuoju tepalu.

Šventę vaikams surengusios įmonės "Raudona varna" vadovės Neringa Černauskaitė ir Rūta Jankūnaitė džiūgauja - karinės pratybos su nuotykiais, varžybomis ir kareiviška koše patinka ir mažam, ir dideliam. Tik ar atsirastų drąsių žmonių, pasiryžusių karbonadus iškeisti į košę, o puošnius drabužius - į "kamufliažą", pavyzdžiui, išleistuvių šventei paminėti?

Kariška apranga, užduotys, maskuotė, sukarintų misijų ypatumai, gardi kareiviška košė prie laužo, ordinai bei sertifikatai, sėkmingai įveikus pratybų sunkumus, patinka ir mažiems ir dideliems.

"Raudonos varnos" archyvo nuotr.

 

Su draugų kompanija išbandyti kariško gyvenimo kasdienybę - nekasdieniškas potyris!

Šventės dalyviai užsikrečia azartu

Švęsti šeimos šventes, gimtadienius, mergvakarius ir bernvakarius, pasirinkus kokią nors temą - retro, rokenrolo, kaubojišką, - madinga, tad šventes besisiūlančių surengti įmonių šalyje vis daugėja. Pernai lapkritį Šiauliuose švenčių, teminių vakarų organizavimo, rūbų nuomos paslaugas pradėjusios teikti įmonės "Raudona varna" vadovės Neringa ir Rūta neseniai sukūrė ir pasiūlė naujovę - karines pratybas gamtoje.

"Originalus pasiūlymas visiems labai patiko. Apsivilkusius kariškus rūbus rungtyniaujančius žmones pagauna toks azartas, kad smagu žiūrėti", - juokiasi organizatorės.

Padedami asistentų, renginio organizatoriai įkuria štabą, kuriame švenčiančiuosius pasitinka paramedikė Ukalkina, majoras Skausmas, generolas Rėksnys, kiti personažai. Maskuojamuoju kremu veidus išsitepę dalyviai gauna po žemėlapį, padalijami į komandas ir lekia atlilkti užduočių - įveikti minų lauką, kliūčių ruožą "puolant" priešams, pavyzdžiui, keturračiams. Po 2-4 valandas trunkančios "kovos" šventės dalyviai renkasi prie laužo, kur valgo organizatorių išvirtą košę, gurkšnoja arbatą ir apdovanojami ordinais už drąsą, įveikiant sunkumus.

Karines pratybas gamtoje galima organizuoti daugelyje vietų - prie Talkšos ežero, Kurtuvėnų miškuose, net mieste. "Raudona varna" karines pratybas rengė Joniškio rajono Gasčiūnų bendruomenės teatralams. Artistiški žmonės įsijautė, puikiai praleido laiką, nesibaimindami net prasto oro. "Kai prastas oras - net įdomiau. Prie laužo galima ir šliaužte atšliaužti", - juokiasi Neringa ir Rūta.

Organizuoti gimtadienį, imituojant karines pratybas, renginių organizatorėms teko ir aštuonmečiams, ir trisdešimtmečiams. Merginos svarsto, ar nenorėtų moksleiviai išleistuvių šventės švęsti miške. "Mes net šūkį sukūrėme: "Pakeiskim karbonadus į kareivišką košę." Manome, kad puikios nuotaikos užtaisas net sunkmečiu bus garantuotas", - tikina pašnekovės. Jos sako, kad karinėse pratybose dalyvauti gali nuo 10 iki 200 žmonių.

Įspūdingi laisvadieniai - ir kelioms šeimoms

Viena pagrindinių "Raudonos varnos" veiklos krypčių yra renginių organizavimas. Rūta ir Neringa kone kiekvienam kolektyvui pasiūlo originalių idėjų, rūbų pasipuošti, suranda renginiui vietą, parašo scenarijų, suranda atlikėjų, parengia renginio programą, papuošia bei sukuria originalią šventės aplinką. "Užsakę pas mus vaikų gimtadienius tėvai ir mamos lieka laimingi. Juk lėkščių po vaišių mamoms nebereikia plauti, o tėčiams netenka šventės dalyvių parvežti namo - mes viskuo pasirūpiname", - sako merginos.

Daugeliui jau pabodo mergvakaryje ar bernvakaryje matyti striptizo šokėjus, visi ieško naujovių. Rūta ir Neringa sako, kad šiuo metu "ant bangos" esančias kareiviškas pratybas, žinoma, galima pakeisti kokiu nors kitu vakarėliu. Štai dabar merginos rengia "taškuotas vestuves", kurių visi dalyviai vilkės taškuotais drabužiais, taškuoti akcentai puoš stalus, sales.

"Rengiame vestuves tema "Meilė - kaip džiazas". Vienai penkiasdešimtmeti švenčiančiai moteriai rengiame šventę rokenrolo tema. Turime daug idėjų, tad net kelioms šeimoms, norinčioms linksmai praleisti laisvadienį, galime daug įdomaus pasiūlyti", - sako renginių organizatorės.

Važiuotą miesto jaunimą temstant vilioja paežerės

Sigitas STASAITIS

Štai jūs, mielas skaitytojau ar skaitytoja, su šiuo laikraščiu patogiai įsitaisėte minkštasuolyje priešais televizorių. Tik ar žinote, kur dabar jūsų neseniai pilnametystės sulaukusi atžala, kuriai po ilgo zirzimo nupirkote pavažinėtą automobilį? Net jei nenupirkote ar išvis sūnaus ar dukros neturite, tikriausiai bus įdomu sužinoti, kur automobiliais apsirūpinęs jaunimas Šiauliuose leidžia šiltus pavasario vakarus bei naktis.

Temstant prie Talkšos nebetelpa jaunimo automobiliai

Autoriaus nuotr..

Talkšos ežero pakrantė prie senųjų miesto kapinių. Jei kas nors populiarioms jaunųjų automobilistų vietoms dalytų balus, ši pakrantė tikrai būtų pripažinta nugalėtoja. Tai visų jaunų važiuotų šiauliečių pamėgta vieta, kurią išdardėjus pasivažinėti privalu aplankyti, kaip musulmonui Meką ir Mediną.

Miesto valdžia, pamačiusi, jog link ežero ir kapinių vedančioje gatvelėje nebetelpa automobiliai, problemą išsprendė labai "lietuviškiai" – pastatė draudžiančius važiuoti kelio ženklus ir tiek to rūpesčio. Neužmiršo net motociklininkų – ir jiems parūpino draudžiantį privažiuoti "blyną".

Nepaisant tokio valdžios požiūrio, vos saulė pakrypsta vakarop, gatvelė užsikemša jaunimo mašinomis. Atvykėlių traukos vieta – betonuotos Talkšos krantinės, kuriomis smagu pasivaikščioti, išgerti butelį ir čia pat į betoną jį sudaužyti - šukės juk laimę neša. Tiesa, ne visi atvykėliai elgiasi taip kiauliškai. Kai kurie kultūringieji išgertus butelius... sviedžia į ežerą, stengdamiesi numušti artimiausio meškeriotojo plūdę.

Ant betoninės krantinės šampaną mielai geria ir jaunavedžiai, čia pasivaišinti stabteli švenčiantieji atsisveikinimą su viengungyste. Ant krantinių netrukus sušurmuliuos ir mokyklą baigiančių abiturientų banga. Tik intymesniems pašnekesiams Talkšos pakrantės ne itin tinka – aplink pernelyg daug praeivių ir smalsių akių.

Tad išsiilgusieji intymumo dažniausiai važiuoja į Ginkūnų vandens saugyklos pakrantę. Tik įsimylėjėliai labiau mėgsta romantiškesnį Švedės ežero pavadinimą. Ši vieta nusipelnytų kokių 8 balų.

  

Prie Ginkūnų tvenkinio esanti stovėjimo aikštelė temstant pritraukia įsimylėjėlių.

 

Aušrą Talkšos ežeras pasitinka nusėtas sveikais ir sudaužytais buteliais.

Krantinę remontavę darbininkai Švedės pakrantėje prie Šiaulių aplinkkelio paliko stovėjimo aikštelę, kuri, kol vyko krantinės remontas, buvo statybinio šlamšto sandėlis. Toks ir liko, tačiau purvas bei duobėta aikštelė visiškai netrikdo atvažiuojančių porelių. Vakarais čia būtinai pamatysi bent 1-2 lengvuosius automobilius, už kurių langų - dviejų galvų siluetai. Jo ir jos. Dėl aikštelės lankytojų bei šalia įsikuriančių meškeriotojų gausos atvykėliai, bent kol šviesu, aikštelėje tik užkandžiauja, šnekasi ir bučiuojasi. Ne daugiau. Jei netikėtai apima aistra, suburzgia mašinos variklis ir važiuojama keliuku palei pakrantę, kur gausu vešlios augmenijos. Arba pasukama tvenkinį iš kitos pusės juosiančiu vieškeliu, vedančiu iki pat Salduvės parko...

Rėkyvos pakrantės. 6 balai, ne daugiau. Slėpiningos, bet niūrokos vietos. Nors ežeras labai didelis ir pakrantė ilga, Rėkyvą iš trijų pusių supa pelkės, tad porelėms rasti nuošalią vietelę nelengva. Neretai vakare automobilį pamatysi sukantį į pliažą, kuriame tuo metu niekada nebūna žmonių.

  

Užrašas ant galinio stiklo byloja, kad merginos paežeres lanko paskutinį kartą.

 

Populiariausią miesto Talkšos ežerą būtinai aplanko atsisveikinantieji su viengungišku gyvenimu.

Stovėjimo aikštelė prie Prūdelio. Kažkodėl visiškai įsimylėjėlių netraukianti vieta. Nors aikštelė lygi, asfaltuota, yra ir puikus lieptas į tvenkinį, bet įsimylėjėliai čia geriausiu atveju tik stabteli, apsidairo ir nurūksta. 4 balai.

Kalvelė prie išvažiavimo į Radviliškį. Sprendžiant iš sklindančio triukšmo, čia jaunimas suvažiuoja visiškai ne meilės reikalais ir net ne pasigrožėti netoliese ošiančiu Salduvės parku, o banaliai kaukštelėti sidro. 2 balai.

Stovėjimo aikštelė prie pirmojo prekybos centro "Maxima" Rūdės gatvėje. Po vidurnakčio čia renkasi važiuotas jaunimas be fantazijos ir polėkio. Visi kantriai laukia, kol nutols policijos patruliai. Tada jausmai išreiškiami mašinomis šaižiai sukant ratus, kol padangos ima rūkti, o arčiausiai gyvenantys pažadinti šiauliečiai keikdamiesi vėl skambina į policiją. 1 balas.

Mokytoją lydi varpelio garsas

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

"Kai manęs paklausia, kiek pinigų esu išleidusi varpeliams, atsakau, kad kolekcija neįkainojama", - sako Šiaulių Ringuvos specialiosios mokyklos mokytoja Danė Dubinienė. Įvairaus dydžio, formų, medžiagų varpeliai iš įvairiausių pasaulio šalių sugulė į lentynas, nutūpė balkone ir virtuvėje. Moteris iki šiol negali įminti tikrosios varpelio paskirties.

"Taip pasveikinamas kiekvienas, peržengęs šių namų slenkstį", - tris kartus paliesdama plaktukėliu varpelį šypsosi Danė Dubinienė.

Kiekvienam - po varpelį

Varpeliais D. Dubinienė susidomėjo prieš dešimt metų. Atostogaudama pajūryje su šeima išvydo varpelius, kurie kažkuo priminė kiekvieną šeimos narį. Močiutei labai tiko varpelis-moteris, nešina gėlėmis, tėtis mėgo žuvį, todėl jis išsirinko varpelį-jūreivį, panašaus ūgio anūkams Eivinui ir Karoliui buvo skirti du berniukai, jauniausiam anūkėliui Dominykui - berniukas, kalbantis telefonu, o Modestai - mergytė. Karvutė tiko mamai, nes iš jos dažniausiai vaikai "melžia" pinigų ledams.

Vėliau mugėse moteris stengdavosi įsigyti kokį nors įdomesnį, nematytą varpelį. Sužinoję apie šį pomėgį, jų ėmė dovanoti draugai. Iš įvairių šalių parvežti varpeliai vis gausino kolekciją, kol ši išaugo iki 655-ių. Dabar beliko 430, nes daug sudužo, daug išdovanota, dalis atsidūrė pas sūnų. Dviejų kambarių moters bute nėra daug vietos tokiai gausiai kolekcijai, tad dauguma varpelių supakuota dėžėse ir guli rūsyje.

"Gali būti, kad ir kita dalis atsidurs pas sūnų, kai jis name įsirengs palėpę. Neberenku jų, ėmiau kolekcionuoti gėles, pagamintas iš natūralių medžiagų. Turiu jau didelę margą puokštę. Tai gėlės iš šiaudų, džiovintų augalų, metalo, skiedrų, stiklo, net dantų krapštukų", - sako D. Dubinienė.

Varpelis - pieningiausiai karvei

Grįžkime prie ankstesnės mokytojos aistros. Kolekcininkė pasikviečia į balkoną, kur sukabinti lietuviški varpeliai. Pravėrus balkono duris pasigirsta lauko varpelių skimbčiojimas. Stebina jų formų ir medžiagų įvairovė. Nerasi nė vieno tokio pat. Lietuviai varpelius kuria iš molio, šiaudų, popieriaus, plastiko, nendrių, siūlų, spalvoto stiklo karoliukų. Net molinis vazonėlis ar lėlė išmoningo amatininko rankose gali tapti varpeliu. Namų ar paukščių forma labiau įprasta akiai, o štai juokdarys, laistytuvas ar šviestuvas, virtęs varpeliu, nustebina.

  

Pirmieji kolekcijos varpeliai vaizduoja šeimos narius.

 

Šiuo varpeliu šeimininkė kviečia svečius išgerti kavos ar papietauti.

"Lauko varpeliais susižavėjau vaikščiodama bulvaru. Mane užbūrė jų skleidžiama melodija. Mėgstame praverti balkono duris ar pasėdėti su kavos puodeliu ir klausytis jų skambesio", - atskleidžia pašnekovė.

D. Dubinienė parodo didelį metalinį varpelį, parvežtą iš Šveicarijos. Tokį užkabina pieningiausiai metų karvei. Kiti smulkesni, ant virvelės suverti varpeliai, kabinami Indijos drambliams, o bambuko varpeliai dažni Afrikoje. Varpelius primena net Juodosios jūros kriauklyčių vėrinys.

Muzikiniai praskaidrina nuotaiką

Keliaujame į kitą karaliją, įsikūrusią lentynose. Didelė dalis - iš JAV. Floridos valstijoje mokytoja dirbo keletą metų, gilino žinias, reikalingas darbe. Kai kiti iš viešnagės anapus Atlanto veždavo lauktuvių, šiaulietė, norėdama pradžiuginti anūkus, į lagaminus kraudavo varpelius.

  

Varpeliai – žmonės...

 

 Varpeliai – paukščiai...

Autorės nuotr.

Vienoje lentynoje puikuojasi porceliano ar metalo varpeliai-gėlės, kitoje - vestuviniai, trečioje sutūpę varpeliai-angelai, grojantys įvairiais muzikos instrumentais ar maldai sudėję rankas. "Nemažai varpelių skirti įvairioms nors progoms, jubiliejams. Rinkau ir tokius, ant kurių užrašytas mėnesio pavadinimas. Ypatinga proga dovanoti tinka tyro skambesio krištoliniai varpeliai", - pasakoja D. Dubinienė.

Ko gero, kolekcijos nebūtų galima įsivaizduoti be kalėdinių ar velykinių varpelių. Kartą Kalėdas mokytojai teko sutikti vienai, tad nuotaiką praskaidrino muzikinis varpelis, grojantis "Tylios nakties" melodiją. O kur dar varpeliai-paukščiai, varpeliai-žvėrys ar varpeliai-žmonės... Atskira varpelių grupė skirta įvairioms Amerikos valstijoms ar miestams.

Naudoja ugdomoje veikloje

Mažiausias varpelis - metalinis. Vos nago dydžio. Mieliausias širdžiai - dovanotas 55-ojo gimtadienio proga Šveicarijoje, Alpių Santis kalno viršūnėje.

Mokytojai visada knietėjo sužinoti varpelio prasmę. Ji prisimena, kad Narvydiškių kaime (Biržų raj.), kuriame ji gimė, keliu bėgdami vaikai skambindavo varpeliu, pranešdami apie kokio nors kaimo bendruomenės nario mirtį. Jai pačiai tekdavę ganyti karves, kurioms ant kaklo tabaluodavo skambalėlis. Arkliams ir karvėms būdavo kabinami skirtingo skambesio skambalai, tad į krūmus nuklydusį gyvulį būdavo galima atskirti pagal jo skleidžiamą garsą. Be varpo garso neapsieina ir pamaldos bažnyčioje...

Varpelius mokytoja knaudoja ir dabar. Dirbdama Ringuvos specialiojoje mokykloje su autizmo sindromą turinčiais vaikais, Danė Dubinienė obuolio formos varpeliu, simbolizuojančiu žinias ir mokslą, kiekvieną dieną skelbia veiklos pradžią ir pabaigą.

Lūšys nori grįžti į mišką

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Kurtuvėnų miškuose, kur Šiaulių rajonas ribojasi su Kelmės, dvidešimties arų voljere auga dvi Eurazijos lūšys. Dvejų metų brolius Hepo ir Vory iš Suomijos Helsinkio zoologijos sodo pernai rudenį parsivežė kurtuvėniškis Petras Adeikis. Patinėlių laukia permainos – greitai jie gyvens atskirai ir turės po draugę.

Dauguma žmonių, išvydę lūšį, nustemba, kad ji tokia stambi, nors ir labai panaši į katę.

 

Suėdęs mėsos gabalėlį, Hepo markstėsi prieš saulę. Vory taip ir nepasirodė.

Svajojo apie ernį, įsigijo lūšių

Ekologo išsilavinimą turintis P. Adeikis seniai svajojo auginti žvėrių. Laikyti didžiausius kiaunių šeimos atstovus ernius per didelė prabanga, nes šie gyvūnai giliai kasa ir tektų aptvarą betonuoti. Vyras sako, kad prieš šimtą metų Lietuvoje ernių dar buvo, dabar jie jau išnykę. "Jis baikštus ir daug keliaujantis – gali per šimtą kilometrų nueiti. Erniui dabar per daug žmonių ir per mažai erdvės. Mešką reikia auginti voljere, o ne narve, kaip visi laiko. Vilkui reikia didelės teritorijos medžioklei, nes grobį jis persekioja. Jie per parą gali nukeliauti per 50 kilometrų. Lūšis savo aukos tyko sėlindama, tad ji nėra tokia keliauninkė. Jos medžioklės plotas gali siekti tik apie dešimt kilometrų", - apibūdina jis.

Apsvarstęs daugelį faktorių, gavęs leidimą iš Aplinkos apsaugos ministerijos, P. Adeikis kreipėsi į ES lūšių veislės knygos koordinatorių. Eurazijos lūšys buvo pasirinktos atsižvelgiant į Europos Sąjungos lūšių veislių knygą. "Lietuvoje beliko apie šešiasdešimt ar aštuoniasdešimt lūšių. Kai kurias iššaudė brakonieriai, kai kurioms kažkas netiko. Dabar šalyje lūšių yra per mažai. Kai nusprendžiama, kad žvėrys yra ant savaiminio išnykimo ribos, kai jie nebegali susitikti, imami saugoti. Todėl lūšis buvo įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą", - sako kurtuvėniškis.

Ar Kurtuvėnų miškuose nėra jo augintinių gentainių? "Šią žiemą mačiau didelio katino pėdas. Jos galėjo būti lūšies. Esu išmatavęs pėdas, nufotografavęs. Jeigu tai buvo viena patelė, jai galimybių išlikti nėra", - paaiškina lūšių augintojas ir vedasi prie voljero, kuriame slepiasi lūšys. Šiapus tvoros pripėduota kažkokio žvėrelio. Pašnekovas sako, jog iš miško pro šalį bėgusi lapė ir, išsigandusi lūšies aptvare, sprukusi į kitą pusę.

Gamtoje gydytojų nėra

Šeimininkas nešasi gabalėlį mėsos, kad galėtų prisivilioti augintinius. Perspėja, kad atsitūpčiau ir ramiai laukčiau bei nesiartinčiau pernelyg arti vartelių, kur plyšiai didesni. Ne tik dėl to, kad lūšies letena pro aptvarą gali siekti apie metrą. Šie plėšrūnai vengia aukštesnių už save, tad grėsmingai neatrodome tik pritūpę ir neatlikdami staigių judesių.

Hepo yra drąsesnis, tad ir stambesnis. Kol Vory lindi pasislėpęs už medžių, Hepo iš lėto artėja prie tvoros, stabteli ir ima urzgti. Šeimininkas jį ramina ir drąsina. Lūšis pasiryžta ir, pastvėrusi gabalėlį, nusigręžia. Žingsniuoja tolyn ir ramiai sau ėda. P. Adeikis paaiškina, kad laisvėje jo augintiniai neišsiverstų. Įpratę maisto gauti iš žmonių, grobio jie nesumedžiotų.

"Į laisvę paleistos auginamos lūšys maitinamos kitaip. Pusę raciono turi sudaryti gyvas maistas. Lūšys medžioja beveik viską – lapes, mangutus, bebrus, peles. Gali net stirną patykoti ar šerniuką. Kiškiai joms per vikrūs, o elnio ar šerno nepuola. Gyvūnai žino, kad pas gydytoją gamtoje nenueisi ir dėl gyvybės rizikuoti neverta, tad gerai pasveria, ką pulti", - pasakoja vyras.

Lūšys, pagavusios grobį, pirmiausia suėda vidaus organus, kuriuose likę žolės, ir taip gauna visų reikalingų medžiagų. "Nugarinę ir kulšis pirma valgome tik mes, žmonės, o žvėrys žino, kad vertingų medžiagų yra kepenyse, skrandyje", - nusišypso jis.

Reguliuotų lapių skaičių

Petras Adeikis sako medžiojąs lapes. Jeigu miškuose būtų daugiau lūšių, lapių populiacija bent šiek tiek sumažėtų. Laukuose jų dabar labai daug. "Kai manęs paklausia, ar negaila šaudyti lapių, atsakau – taip, jos tikrai gražios, tačiau kuo dėti kiškiai, stirnų jaunikliai, kurapkos, tetervinai. Jų beveik neliko. Lapių dabar priviso todėl, kad jos yra vakcinuojamos. Anksčiau lapės išdvėsdavo nuo ligų, o baimindamiesi jų nešiojamos pasiutligės žmonės išmėtė jauką su vakcina nuo jos. Nebevyksta natūrali atranka", - įsitikinęs kurtuvėniškis.

Lūšių augintojas sako, kad ir žaliųjų sprendimai ne visada būna apgalvoti. "Sugalvoja apimti emocijų, kad reikia saugoti vilkus. Tačiau vien jų saugoti negalima. Lietuvos miškuose jų apstu. Jeigu jų kelerius metus nemedžiotume, tai kiltų panika, nes nieko kito, be vilkų, nebematytume. Buvo laikas, kai neliko jūrinių erelių ir gervių. Puolė saugoti, o dabar nebežino kur dėti. Uždraudė kranklius medžioti, o šie, gyvendami šimtą metų, lesa visa, kas juda. Gali užkapoti net jauną stirniuką, ką jau kalbėti apie kiškius. Tada stebimės, kad mažėja griežlių, vieversių ir kitų ant žemės perinčių paukščių bei smulkiųjų žinduolių. Kodėl apie tai niekas nesusimąsto? - retoriškai klausia pašnekovas. Pikta darosi, kai vaikams Holivudas bruka, kad elniai su meškom rankutėm susikibę vaikšto, o blogieji medžiotojai juos šaudo. Prisimenate animacinį filmą "Medžioklės sezonas atidarytas"? Vaikai, prisižiūrėję tokių nesąmonių, po to iškreiptai suvokia gamtos pasaulį."

"Bet kuris, panorėjęs auginti lūšį, to daryti negali", - sako Petras Adeikis.

Norintiems rodys lūšis

Klausiame, ar neketinąs, kaip Telšių urėdija, žvėryno įsteigti, kad žmonės galėtų miško gyventojus iš arčiau pamatyti? "Žvėryno nenorim ir kitų gyvūnų veisti neketinam. Norim ramiai gyventi, bet jokiu būdu neslepiam lūšių nuo visuomenės. Mokykla ar vaikų grupė susitarus galės atvykti pažiūrėti, tačiau tada, kai bus įrengta stebėjimo aikštelė, nes kol jos nėra, žvėrys nervinasi, pyksta, kai pamato svetimus. Bet kokiu atveju lūšį reikia rodyti, kad žmonės ją norėtų matyti miške. Nes jeigu slėpsime, sulauksime atvirkštinės reakcijos", - atsako.

Nežinojimas sukuria įvairių mitų, apie lūšis - taip pat. Manoma, kad jos šokinėja po medžius. P. Adeikis skuba tai paneigti: "Lūšis įsivaizduojama kaip voverė, liuoksinti medžiais. Nieko panašaus nėra. Lūšis sveria iki trisdešimt kilogramų, todėl ją veikia žemės traukos jėga ir ji negali šokinėti kaip kelis šimtus gramų sverianti voverė. Lipa į medį tik tada, kai kas nors įgina."

Kitas sklandantis mitas, kad lūšis yra plėšri ir gali užpulti žmogų. "Nemačiusieji lūšies gali ją prilyginti tigrui. Nesitiki, kad tokia didelė. Kambaryje, žinoma, jos laikyti nereikia, nes tai plėšrūnas. Net katinai nagus į darbą paleidžia. Gamtoje lūšis turi kur pabėgti ir pasislėpti. Ji žmogaus nepuola. Net vilkas nepuola, na, nebent kur nors Sibire, kai būna išalkęs anksti pavasarį ar vėlai rudenį, kai visi žvėrys sugeba nuo jo pabėgti", - paneigia ir šią realybės neatitinkančią nuomonę kurtuvėniškis.

Pavasarį lūšių šeimininkas žada statyti dar vieną voljerą, kad broliai galėtų gyventi atskirai, ateityje - dar vieną. Lūšys sulauks ne tik būsto, bet ir draugių. Dabar broliams dveji, tad vasarą bus subrendę ir kitąmet galės poruotis. Patelė atsiveda vieną arba du lūšiukus ir augina juos dvejus metus, nors metų lūšiukas galėtų išgyventi savarankiškai. Jeigu motina vaikų netenka, jau kitąmet gali vėl atsivesti.

"Lūšys kaip liūtai šeimomis negyvena. Jos, kaip ir katinai, mėgsta vienatvę. Gyvena apie dvidešimt metų. Patelė subręsta anksčiau, o patinėlis vėliau, nes patelei reikia vaikus vesti. Gamtoje tuščio laiko nebūna", - sako Petras Adeikis.

Rankų miklumas ir jokio stebuklo!

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Jau daug kur pabuvojęs, įvairių tautų atstovus linksminęs šiaulietis magas Gintas Gustas rusų Užgavėnėms ir artėjančios Moters dienos proga buvo pakviestas į pačią Paryžiaus širdį - prie Dievo Motinos katedros. Scena ne bet kokia - Senoje besisupančio laivo denis. Publika - nuo rusakalbių armėnų iki tikrų prancūzų. Net tirštai magą apsupę žmonės negalėjo suprasti, kaip atliekami triukai, o pasiūlymų dalyvauti kituose renginiuose jis sulaukė ne vieno.

Netikėtas riestainių atsiradimas puikiai tiko Užgavėnių proga.

Kiaušiniai virto riestainiais

Jokios Užgavėnės neįsivaizduojamos be blynų. Rusiškosios, kur jos bebūtų organizuojamos, taip pat. Senieji ir naujieji rusai, emigravę į Prancūziją, mokantys kalbą ar jau ją primiršę, mielai laikosi senųjų tradicijų. Prancūzai draugiškai nusiteikę Prancūzijoje gyvenančių rusakalbių atžvilgiu. Rusijos miesto ar caro vardu pavadinta ne viena Paryžiaus aikštė, tiltas ar gatvė.

Blynus laive "68" kepė net penki rusų tautybės virėjai. O pirmajame laivo denyje esančioje scenoje Gintas Gustas "kepė" riestainius. Iš pradžių jis iš burnos traukė kiaušinius ir dėjo juos į maišą, vėliau jį drykstelėjus pažiro skanumynai.

Riestainių karoliais netrukus pasipuošė armėnų tautybės vyriškis, ketinęs magui sutrukdyti pasirodymą. Vyras ėmė apžiūrinėti iliuzionisto rekvizitus, kol šis nepagrasė pirštu sakydamas, kad tuoj jį pasikviesiąs į sceną. Armėnas maldaujančiu tonu ėmė prašyti, kad magas to nedarytų. Tada virtinė skanėstų greitai atsidūrė atėjūnui ant kaklo, o magas pakštelėjo jam tris kartus į skruostus.

Pasirodymui dar nepasibaigus, magą ėmė glėbesčiuoti rusų kilmės režisierės ir aktorės. G. Gustas sako, kad lietuviai yra santūresni ir įsisiūbuoja tik šiek tiek išgėrę. Šiaurės šalių atstovai susikaustę dar labiau. O prancūzai ir rusai šiuo atžvilgiu elgiasi taip pat. "Ir vieni, ir kiti yra meno žmonės. Nei vieniems, nei kitiems nereikia taurelės, kad įvertintų artisto pasirodymą. Geros emocijos liejasi, ovacijos pasipila jau po pirmojo numerio. Tada nereikia nertis iš kailio, kad įkaitinčiau žiūrovą", - skao Gintas Gustas.

Scenos nebijo tik visiški kvailiai

Nors magijos pasaulyje Gintas Gustas - jau nuo Lietuvos Nepriklausomybės laikų, jaudulys išeinant į sceną išliko. Magas įtampą jaučia iki paskutinės minutės, net kąsnis burnoje stringa. "Kai vieną kartą Palangoje prasitariau Vytautui Kernagiui, kad bijau eiti į sceną, jis man atsakė, kad baimės nejaučia tik visiški kvailiai. Tačiau kai esi scenoje, žiūrovai turi atsidurti tavo rankose. Kai esi vakaro "vinis", negali nulinkti. Atiduodu žiūrovams visą save, o po pasirodymo jaučiuosi labai išsekęs", - sako G. Gustas.

  

Magas Gintas Gustas patraukė ne tik publikos, bet ir blynus kepusių ir vos neprisvilinusių virėjų dėmesį.

 

Nors triukas buvo rodomas vos 30 cm atstumu, niekas negalėjo įspėti, kaip dubenėliuose pakinta kamuoliukų kiekis ir spalva.

Pasitikėjimą iliuzionistas yra pelnęs įvairiose šalyse įvairių sluoksnių, profesijų ar amžiaus žmonių. Pavyzdžiui, Brazauskų šeimoje Naujieji metai nėra praėję be G. Gusto triukų. Kaip, beje, ir Kristinos Brazauskienės 60-mečio jubiliejus.

Pakviestas Prancūzijoje gyvenančio rusų tautybės prodiuserio Maksimo, šiaulietis buvo taip pat pagerbtas ir įvertintas. Juk vietiniam atlikėjui nebūtų reikėję padengti nei gyvenimo, nei kelionės išlaidų. Patekti į laivą iš kurio matyti Dievo Motinos katedra, nemažai kainuoja. Tačiau norinčiųjų švęsti Užgavėnes ir išvysti šventinę programą buvo tiek daug, kad koją vargu kur galėjai pastatyti. "Tenykščiams nebaisios jokios finansinės ar ekonominės pasaulį krečiančios krizės. Jeigu linksmintis, tai iš širdies, pačioje geriausioje vietoje ir negailint pinigų", - vietinius gyventojus apibūdina G. Gustas.

 Už laivo matyti Paryžiaus Dievo Motinos katedra - vienas lankomiausių turistų objektų.

Vien triukų nepakanka

Kone pusantros valandos laive Gintas demonstravo komiškosiso magijos programą scenoje, vėliau rodė triukus prie staliukų tiesiog žiūrovams panosėje. Daugiausia ovacijų scenoje sulaukė šokantis kaklaraištis, o moteris pavergė iš niekur atsirandančios ryškiaspalvės gėlės.

"Vienas vyras prasitarė perpratęs mano triuką su kamuoliukais, dingstančiais ar pakeičiančiais spalvą dubenėlyje. Patikinau jį, kad patvirtinsiu arba paneigsiu jo paaiškinimą. Žiūrovui teko nusivilti, kai išgirdo, kad kamuoliukai nėra sudėti vienas į kitą. Tai tik rankų miklumas ir jokio stebuklo", - paaiškino Gintas Gustas. Ir priduria, kad sėkmė slypi ne tik rankose. Iliuzionistas turi būti aktyvus, bendraujantis, gebantis įtikinti netgi tada, kai triukas nepasiseka.

"Nuolat ieškau, nesvarbu, kiek man metų ir koks mano išsilavinimas. Pasirinkau komiškąją magiją, nes supratau, kad vien triukais nieko nepasieksi. Juos papildo mimika, šokiai, klounada. Visada išsiaiškinu, kokia bus publika, nes nuo jos priklauso kokia bus programa. Apžiūriu patalpą, kurioje dirbsiu ir surepetuoju, kaip visa turėtų būti, įvertinu, ar už nugaros stovės žmonės", - atskleidžia jis.

Magas tvirtina, kad viską padaryti įmanoma, jis nieko nebijąs, net gripo ar plaučių uždegimo. Sirgdamas vis tiek važiuotų į renginį - negalėtų nuvilti organizatorių ir žiūrovų. Labiau nerimauja, kad lėktuvas atskristų laiku, nedingtų lagaminai ir nesulūžtų pasirodymui reikalingi daiktai.

Ginto GUSTO asmeninio archyvo nuotr.

Dailininkų Petrulių dinastija - "Laiptų galerijoje"

Ričardas JAKUTIS

Vasario 20-osios vakarą "Laiptų galerija" šiauliečius kvietė į sostinės dailininkų Jūratės Mykolaitytės ir Klaudijaus Petrulio naujausių tapybos darbų parodos "Non Stop III" atidarymą. Paskutinę akimirką Klaudijus pranešė apie džiugią staigmeną – drauge su jais taip pat paskutiniuosius savo kūrinius eksponuos ir senjoras, lietuvių tapybos guru, dukart Lietuvos nacionalinės premijos laureatas Algirdas Petrulis. Tad apsilankiusieji galerijoje išvydo dailininkų Petrulių dinastiją – garbųjį metrą Algirdą Petrulį, sūnų Klaudijų ir marčią, Klaudijaus žmoną Jūratę Mykolaitytę.

"Laiptų galerijoje" veikiančios parodos "Non Stop" autoriai bando pažaboti laiką.

Apie parodą reikėtų pradėti pasakoti nuo įrėmintos Karlo Markso citatos, kuri kabo vietoj dailininkų biografijų ar prisistatymų ir kurioje teigiama, jog tapymas yra labiausiai nenaudingas laisvalaikio praleidimo būdas, kad drobė galėtų būti panaudota milijonams vargšų ir skurstančiųjų aprengti. Ironiška ir žaisminga. Tarsi pasakoma, kaip žiūrėti į parodoje eksponuojamus kūrinius – irgi ironiškai ir žaismingai.

Jau pirmajame galerijos aukšte žiūrovą pasitinkančių kūrinių kompozicijose sugyvena daugybė įvairiausių niekniekių - lėlių kūno dalių, ženkliukų, tarybinių medalių, kareivėlių, firminių ženklų. Prie kiekvienos kompozicijos pritvirtinta rankenėlė, kurią sukant groja muzikėlė ir toji "zabova" apsilankiusiems parodoje labiausiai patinka. Tiesa, giliau pamąstęs regi, kad ne visi tie dalykėliai yra nekalti, ir supranti, kad jais norima atgaivinti istorinę atmintį – netgi šaltojo karo ideologiją. Jauti, kad parodos autoriai (šių darbelių kūrėjas Klaudijus Petrulis) apmąsto ir tą epochą, kurioje kurį laiką gyveno. Nuo tada iki šių dienų.

Antrajame galerijos aukšte, kur kabo pagrindinė ekspozicijos dalis, regi, kad autoriai nusprendė tapyboje tikrąja prasme "pažaboti laiką" - ištapė tikrus įvairių formų laikrodžius. Kiekvieno dailininko laikrodžiai - vis kitokie, nutapyti jam būdingu stiliumi. Dažnai dailininkų dinastijose jaunieji perima savo tėvų stilių ir braižą, tad džiugu, kad apie Petrulius to nepasakysi: ir tėvas, ir sūnus, ir marti - akivaizdžiai skirtingi menininkai.

Algirdo Petrulio laikrodžiai - subtilūs, švelnūs, mieli, nors juose, kaip pastebi dailės kritikai, yra ir dailininkui būdingo šarmo, pašaipos, jo laikas – šviesus ir išgrynintas. Dailininkas laiko tėkmę išsako vis kita spalvine gama, viena ant kitos besiklojančios spalvos sukuria savitą kūrinio erdvę: vienur atsiveria žali klodai, kitur jie persipina su raudona spalva, dar kitur dominuoja mėlis.

Jūratės Mykolaitytės paslaptingų ir asociatyvių kūrinių laikrodžių rodyklės skaičiuoja griūvančių namų, dvarų sodybų, laivų, bažnyčių laiką. Dailininkės kompozicijos neabejotinai artimos siurrealisto Salvadoro Dali idėjoms ir įžymiosioms jo laikrodžių variacijoms. Kritikai pastebi, kad fontanų, bokštų, skulptūromis išpuoštų laiptų terasų pasaulis Jūratės Mykolaitytės laikrodžiuose artimas šiaurės renesanso vaizdiniams, tiesa, drauge paliekantis laisvę žiūrovui – prisiminimams, pamąstymams. Menininkė siekia nutrinti ribą tarp vidinio ir išorinio pasaulio, sapno ir kasdienybės. Tapytojos kūriniuose, sakytum, per mažai dėmesio žmogui, tik ilgesys miestui – gyvam organizmui, už kurio slepiasi ir pats žmogus.

  

Parodą pristatė dailininkų Petrulių dinastijos atstovas Klaudijus Petrulis.

 

Kiekvienas laikrodis pasakoja savo istoriją.

Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.

Daugelis pastebi, kad patys rūsčiausi - Klaudijaus Petrulio laikrodžiai: jie kontrastingiausi, netgi žvelgiančiajam primenantys - "memento mori". Štai vieno laikrodžio rodyklės tiksi didžiulėje moters akyje, sukurdamos ilgų, žavių blakstienų įvaizdį. Tačiau tuoj pat nugąsdina šalia nutapyta agresyvi dantinga burna, praryjanti viską (taip viską praryti gali tik laikas). Tiesa, ryškūs ir žaismingi Klaudijaus Petrulio laikrodžiai irgi pateikia savas istorijas ir jų veikėjus (žmonių, gyvūnų figūrėlės, augaliniai motyvai).

Labiausiai stebina metras Algirdas Petrulis, kitąmet švęsiantis 95-ąjį jubiliejų ("Laiptų galerija" su menininku jau sutarė dėl jo jubiliejinės parodos Šiauliuose), bet paprašytas vaikų mielai nutapė darbų šiai parodai. O rašydamas apie metrą negaliu nepateikti vieno iš jo šmaikščiai pasakojamų prisiminimų. Tapytojas pasakojo, kaip viešėdamas savo sodyboje Kirdeikų kaime netoli Palūšės vieną rytą su dailininku Jonu Lagausku krūmynuose netoliese ežero pasistatė molbertus ir piešė. Apsirengę jie, aišku, paprastai, kerziniais batais, kad nesušlaptų ryto rasoje. O buvo sovietiniai laikai. Į Palūšės apylinkes atostogauti atvažiuodavo daug žydų iš tuomečio Leningrado. Plaukia tie atostogautojai valtimi, o piešiantys girdi, nes ežeru garsas puikiai sklinda, kaip jie rusiškai tarpusavyje kalbasi: "Štai tau ir lietuviai - kolūkiečiai piešia!" Dailininkas džiaugiasi galėjęs prisidėti prie Lietuvos vardo ir jos piliečių aukštinimo.

Bet grįžkime prie parodos. Pakyli "Laiptų galerijos" laiptais ir visur girdi tiksėjimą, kiekvienas ekspozicijos kampelis neleidžia pamiršti parodos "Non Stop" idėjos – ironiškai ir žaismingai pateikti mintis pamąstymams apie laiko neapibrėžtumą ir, anot inšteino, tarti, kad laikas yra tai, ką rodo laikrodis. Kaip kažkas ilgesingai pasakė – ak tas nenumaldomas žmogiškasis noras suvaldyti laiką laikrodžiais!

Lede sustingę jausmai

Eva JAGMINAITĖ,

Jelgava

Kasmet besibaigiant žiemai Jelgavos Uzvaras parkas pavirsta ledo skulptūrų meka. Šiemet ledo skulptūrų festivalio tema "Meilės galaktika" pasirinkta neatsitiktinai - į ledo luituose išraižytų jausmų karalystę lankytojams durys atsivėrė vasario 14-ąją, įsimylėjėlių dieną. Tiesa, skulptūras kūrę menininkai parke plušėjo gerokai ilgiau, kone šešias paras.

  

Kiaulė Valentina, ant nugaros pasisodinusi savo penkis paršiukus, jos autoriams pelnė geriausio meninio sprendimo nominaciją.

 

Šluota skriejančios raganos neliko nepastebėtos. Už šią kompoziciją latvių ledo skulptorius pelnė asmeninį Seimo deputatės apdovanojimą.

Nuo pjūklo iki adatos

Ledo skulptūrų festivalis Jelgavoje - vienas svarbiausių Latvijos metų kultūros renginių, pritraukiantis tūkstantines minias smalsuolių ir profesionalius skulptorius. Būtent dėl pastarųjų dalyvavimo jis yra laikomas prestižiniu. Skulptūras vienuoliktajam ledo skulptūrų festivaliui "Meilės galaktika" beveik savaitę ruošė menininkai iš viso pasaulio. Savo gebėjimus pademonstruoti atvyko ne tik kaimyninių valstybių - Lietuvos bei Estijos - menininkai, bet ir skulptoriai iš Didžiosios Britanijos, Nyderlandų, Rusijos, Austrijos, Baltarusijos, Airijos. Pasitelkę pagalbon kaltuvus, plaktukus, pjūklus, peiliukus ir net adatas, iš milžiniškų ledo luotų, atgabentų iš Suomijos, kūrė meilės šedevrus.

 

Lietuvių kompozicija "Paukščių Taku" laimėjo didelių matmenų ledo skulptūrų kategorijoje.

Daugiau nei trisdešimt ledo skulptūrų, papuošusių parką, skyrėsi dydžiu – šalia kelių metrų aukščio milžinų puikavosi vos keliasdešimties centimetrų aukščio miniatiūros. Skirtingų šalių bei kultūrų menininkai darkart įrodė, kad meilės tema neišsemiama, o "Meilės galaktikos" erdvę kiekvienas įsivaizduoja kitaip. Vieni ieško meilės eidami Paukščių Taku, kiti – pasitelkdami mechanikos dėsnius, dar kitiems meilė - tai tiesiog jos ir jo dantų šepetukai, sudėti į vieną puodelį vonioje.

Parodoje neišvengta sarkazmo - latvis Krist Zarinš ledo širdin sutalpino revoliucijų lyderio Vladimiro Iljičiaus Lenino atvaizdą. Vieniems festivalio lankytojams tai sukelė šypseną, kitiems - pasipiktinimą.

Kiekviena skulptūra – nauja emocija

Klydo tie, kurie perskaitę pavadinimą "Mėnesienos magija" tikėjosi išvysti mėnulio šviesoje besiglėbesčiuojančiųjų ledo sąstingį. Skulptūra tokiu pavadinimu vaizduoja mėnesienoje ant šluotos skraidančias raganas. Kone vienintelis darbas, kuriame buvo apstu įprasto meilės simbolio - širdelių, - tai airio Daniel Doyle skulptūra "Meilės mechanika". Rusaitė Aleksandra Groznaja laimingus įsimylėjėlius pavaizdavo miniatiūriniame darbe "Porelė". "Juos pavaizdavau ant tiltuko, nes lieptelis, kaip ir žmonių santykiai, dažnai būna labai trapus statinys, tačiau jei jis pastatytas iš gerų medžiagų, tai gali amžius tvirtai stovėti, o laikas padeda įveikti net didžiausius sunkumus ir kliūtis", - teigia skulptorė. Neišvengta ir tradicinių meilės paukščių simbolikos: skulptūroje "Laimės kartėlis" puikavosi du identiški gulbių atvaizdai, o "Poravimosi meto pabaigoje" meilę lede įkūnijo balandžiai. Amerikietė Stephanie Quayle meilės apraiškas rado namų buityje, jos skulptūra "Jos ir jo" - tiesiog du vienoje stiklinėje besipuikuojantys dantų šepetukai. Neišvengta sakralinių gundymo ir meilės motyvų skulptūroje "Adomas, Ieva, obuolys".

Meilę simbolizavo net kiaulės

Vyro ir moters motyvai yra vos keliose skulptūrose, tačiau erotikos, geismo, romantikos ir apnuogintų kūno detalių vaizdavimo ledo skulptūros išsiskyrė savo milžiniškais dydžiais.

Vaikų dėmesį labiausiai traukė kiaulės su paršiukais draugystę vaizduojanti ledo skulptūra "Valentina" bei gyvatės, apraizgiusios berniuką, atvaizdas "Mauglis".

  

Festivalyje meilės galaktika netrūko erotikos...

  

Vienintelis darbas, kurį galima buvo paliesti ir nuo kurio lankytojų neskyrė apsauginė grandinė, buvo jungtinis lietuvio Andriaus Petkaus ir olando Maxim Gazendam kūrinys – kelios ledinės įvairių dydžių spynos, kompozicijoje su parke augančio medžio kamienu kvietusios būti arčiau vienas kito, gamtos ir kitų. Humoru alsuoja ir šio olando kompozicija "Meilės burbulai" - daugiau nei trisdešimt įvairių dydžių, formų ir tekstūrų apskritimų.

Per globalumo prizmę į "Meilės galaktiką" pažvelgę menininkai pasitelkė gaublio, žemynų, kometų simboliką. Festivalio senbuviai lietuvaičiai Kęstutis Musteikis ir Algirdas Bosas kelią į meilės galaktiką dviem žmonėm klojo "Paukščių Taku". Ko gero, stipriausiai emociją perteikia britų Mathew Chaloner ir Mathew Foster skulptūra, kurioje iš perplėštos krūtinės byra ledo rutuliukai - emocijos.

Šventinis šurmulys prie ledinio baro

  

...jausmų...

 

...tradicinių meilės apraiškų...

Didžiausios linksmybės Uzvaras parke ledo skulptūrų festivalio metu prasidėjo sutemus. Ledo skulptūros sužibo įvairiomis spalvomis, o festivalio lankytojams buvo padovanotas įspūdingas koncertas ir fejerverkai. Pabūgusių šalčio, rodos, nebuvo, mat čia pat buvo galima pasivaišinti karštais užkandžiais, sušilti nuo lediniame bare įsigyto degtinės stikliuko ar karštos arbatos puodelio.

Į sceną paeiliui kilę aukšto rango pareigūnai negailėjo pagyrų menininkams, džiaugėsi jų ryžtu ir drąsa kelias dienas dirbti šaltame ore ir liaupsino įdomių meninių sprendimų nepabūgusius ledo skulptorius. Valdžios atstovai įsitikinę, kad jokia krizė neturėtų sutrukdyti rengti tradicinį festivalį ir kad jis išliks kasmetė šventė.

Nominacijos ir lietuviams

Jau įprasta, kad lietuviai iš Latvijos ledo skulptūrų festivalio negrįžta be apdovanojimų. Algirdas Bosas juokauja, kad kartais nepatogiai pasijaučia prieš kaimynus latvius, mat šiame festivalyje jau yra nominuotas visose įmanomose kategorijose, tačiau tai paskatina dar dalyvauti.

Festivalyje dalyvaujantys menininkai nevengia vertinti kolegų darbų. Jie neslepia, kad yra konceptualių sprendimų ieškančių kolegų, originalių, realistinių ir futuristinių detalių nestokojančių kūrinių, tačiau neišvengiama ir kičo bei tuštybės, nors kartais netikėtų sprendimų atrandama paprastume.

...bei revoliucinių idėjų užuominų.

Autorės nuotr.

Šiemet garbi komisija nusprendė, kad prizą už originaliausią meninį sprendimą būtina skirti latviams Eduard Suninš ir Krist Zarinš už ledo kompoziciją "Kiauliukai ir jų mama Valentina". Už moteriškiausią skulptūrą Latvijos Seimo deputatė asmenine premija paskatino Girtsą Burvį, pavaizdavusį tris ant šluotų skriejančias "damas". Latvis Sandis Kondrats apdovanotas net dviem - SEB banko ir žiūrovų simpatijų - premijomis. Už keistos ir pavydžios meilės aliuziją skulptūroje "Paranoja" apdovanotos rusaitės Natalija Čistiakova ir Jevgenija Zavjalova pelnė trečiąją vietą didelių matmenų skulptūrų kategorijoje, o antroji vieta atiteko olandams Edith van de Wetering ir Wilfred Stijger. Lyderiais šioje kategorijoje pripažinti lietuviai Kęstutis Musteikis ir Algirdas Bosas, sukūrę kompoziciją "Paukščiu Taku".

Mažų matmenų nominacijos pradėtos dalyti nuo trečiosios vietos. Ją pelnė rusaitė Irina Čistiakova už lakonišką ir labai konkrečią mintį išreiškiančią ledo kompoziciją "Jungtis". Antrosios vietos apdovanojimas atkeliavo į Lietuvą. Ją už filosofinės tematikos ledo skulptūrą "Pasaulis, į save suėmęs visą gyvenimą" parsivežė Kęstutis Musteikis. "Amžinas meilės užpildymas" – tokiu pavadinimu britų skuptoriaus Methew Chaloner darbas buvo pripažintas geriausiu mažųjų skulptūrų kategorijoje.









Ypatinga dovana Valentinams

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

"Kada paskutinį kartą buvote menininko dirbtuvėje? Kurkime Valentino nuotaiką kartu", - kviesdama draugus ir pažįstamus į savo odos studiją ragino menininkė Jurga Sutkutė. Atvirųjų durų vakarą ji pristatė rankų darbo odinius diržus ir rankines, o dizainerė Edita Šoblinskienė stebino tekstilės papuošalais.

Žaisminga graviravimo technika

Mintis pasikviesti draugus ir pažįstamus į savo odos studiją, kurioje prabėga daug laiko, Jurgai šovė prieš Šv. Valentino dieną, kai prasideda dovanų ieškojimo karštligė, o prekybos centrų lentynose nieko išskirtinio nerasi. Be jokios abejonės, originali rankų darbo dovana kur kas mielesnė nei štampuotas kiškis su širdele ar banalus lanką įtempęs amūras.

Jurga odos meno paslapčių sėmėsi iš pasaulinio garso odininko. Jau penkerius metus ji kuria diržus iš minkštos ispaniškos odos. Dėl ypatingų savybių ją galima graviruoti. Atradusi savo stilių ir dekoravimo būdus, menininkė sukūrė nemenką diržų ir rankinių kolekciją. Kiekvienas sau tinkamą randa pagal savo skonį ir stilių.

Ryškūs, dažais pataškyti, su užrašais "Cigarettes", "Susiveržkime", išgraviruoti įvairiais ornamentais arba solidūs tamsių spalvų Jurgos diržai tinka ir prie laisvalaikio, ir prie klasikinio stiliaus rūbų. Jie gali būti ir vyro, ir moters aprangos akcentu.

  

Jurga Sutkutė demonstruoja žaismingą rankinę su JAV prezidento B. Obamos portretu.

 

Juvelyrikos paslapčių Edita Šoblinskienė išmoko dar studijuodama Dailės akademijoje iš kartu gyvenusios juvelyrės.

"Sagtis ne visada reikalinga - kad neužgožtų diržo, šis susegamas mažu neišsiskiriančiu bumbulėliu. Kai dekoruotas diržas neturi masyvios sagties, jį galima nešioti patraukiant į vieną ar į kitą pusę, priklausomai nuo nuotaikos", - sako J. Sutkutė.

Dirbinius iš odos ji margina įkvėpta aplinkos, susiklosčiusių aplinkybių, pavyzdžiui, ant vienos rankinės puikuojasi JAV prezidento Baracko Obamos portretas. Tiesa, jis labiau primena draugišką šaržą, nes ant kitos rankinės pusės virš prezidento galvos puikuojasi teletabiška antena ir užrašas "Teleobama".

Netikėtos ir kitos rankinės. Neįprastai atrodo žmogaus smegenys ar medicinos darbuotojo krepšį primenantis raudonas kryželis.

Stebina žmonių skonis

Mintis kurti papuošalus iš juostelių dizainerei Editai Šoblinskienei kilo kuriant rankines, kai likdavo papuošti naudojamų juostelių. Pabandė jas susukti ir suverti. Po to priderino puošybos elementų - nuo brangakmenių iki įvairiausių gamtos dalelių. Pavyko. Per kelerius metus menininkė yra susukusi tūkstančius skridinėlių, kuriuos naudojo vėriniams, apyrankėms, segėms, auskarams gaminti.

  

Grožiui neabejingi ir norintys iš minios išsiskirti negalėjo praeiti pro papuošalą iš džiovintos citrinos.

 

Autentiškos rankinės prie diržo ir batų derinti nereikia, nes kiekvienas sukuria savitą stilių ir dėvi tai, kas patinka.

Vienam skridinėliui pagaminti prireikia trijų keturių metrų juostelės. Atspalvių gausa leidžia surasti netikėtų, įstabių derinių, pavyzdžiui, vien žalios spalvos juostelių yra per trisdešimt skirtingų atspalvių.

Išvydusi Editos papuošalus viena močiutė užsiminė, kad tokiu pat būdu ir ji iš juostelių susuktus karoliukus yra vėrusi.

Tekstilės papuošalus lengva prižiūrėti - išplauti rankomis ir šepetėliu jie vėl atrodys nauji.

"Praktika rodo, kad lietuviai nelabai mėgsta ryškių spalvų papuošalų. Gal tik vilniečiai renkasi žaismingesnius ir ryškesnius, vertina asimetriją, chaotiškesnį vaizdą. Klaipėdiečiai vengia mėlynų atspalvių, o kauniečiai mėgsta tikslumą. Juos gali suerzinti, kad skridinėliai yra nevienodo dydžio. Šiauliečiai dar santūresni ir kuklesni. Jie dažniausiai renkasi baltą, juodą ar rudus atspalvius", - atskleidžia E. Šoblinskienė.

Papuošalas slepia istoriją

Detalės Editos papuošalams parkeliauja ne tik iš Lietuvos pajūrio, bet ir iš Afrikos, Turkijos. Žmonės, pardavinėjantys sėklas, džiovintus vaisius, akmenukus, papasakoja įspūdžius iš savo kelionės.

"Į kūrinį įpinu ne vien šilumos ir meilės, bet ir parvežtos detalės istoriją. Ją mielai išklauso ir papuošalą besirenkanti moteris. Įtakos turi net jo pavadinimas. "Alyvų šakelė" arba "Ketvirta ryto" pakeri arba asocijuojasi su malonia akimirka", - aiškina dizainerė.

Kurdama pagal užsakymą, ji jau žino, kokia klientė kokį papuošalą mėgsta. Tada iš pusės lūpų galima suprasti, ko žmogui reikia. Edita sako, kad menininku žmonės ima pasitikėti kaip siuvėju. Papuošalų dažna užsisako bendraudama su ja internetu.

"Mano papuošalus renkasi ir mėgstantys kitus šokiruoti žmonės, ir tie, kurie nenori išsiskirti iš minios. Kuriu ir vieniems, ir kitiems, nes jeigu nori išgyventi, turi laviruoti", - įsitikinusi Edita.

Atvirų durų vakarą, skambant ramiai muzikai, moterys mielai apžiūrinėjo rankų darbo dirbinius, klausinėjo iš ko jie padaryti.

Editą kviečia dalyvauti tautodailės mugėse, rankų darbą itin vertina užsieniečiai. Jos kurti papuošalai keliauja į JAV, Švediją, jais domėjosi japonai. Svečius žavėjo atspalvių gausa, tačiau kliuvo, kad juostelėse daug sintetikos. Moteris sako, kad jie būtų užsakę, jeigu pluoštas būtų buvęs natūralus. Natūralaus pluošto juostelių galima parsivežti iš JAV, tačiau jos minkštesnės, o susuktos neišlaiko formos.

Kornelijaus Užuoto upė ir krantai

Ričardas JAKUTIS

Kelias...

Išsekusi arba srauni.

Skaidri, po lietaus kaip kisielius.

Gyvenimas.

Nepakartosi.

Upė – moteris mano...

Kornelijus Užuotas

Gražų sausio pabaigos vakarą į "Laiptų galeriją" rinkosi Šiaulių universiteto Menų fakulteto lektoriaus Kornelijaus Užuoto draugai pasveikinti bičiulio, pateikiančio dailės mėgėjams tapybos ir skulptūros parodą "Upė".

Kornelijus Užuotas (kairėje) prie savo skulptūros, tarsi suformuotos pačios gamtos.

 

Parodos atidarymo proga į "Laiptų galeriją" susirinko daug Kornelijaus Užuoto kūrybos gerbėjų.

Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.

 

Parodoje dailininkas eksponuoja naujausius savo darbus, daugiausia - 2008 metų ir net 2009-ųjų. Vaikščiodamas po parodą susimąstai apie žmogaus nuoširdumo, artimumo gamtai vertę, apie paprastus ir natūralius jausmus. Kornelijaus Užuoto kūryba išsiskiria ypatingu poetiškumu, kuris dabarties dailėje nebemadingas. Eksponuojamų kūrinių jausmų skalė itin plati: nuo dramatiškumo iki sentimentalumo ("Švendravimas", "Drėgna. Ruduo", "Žiema. Sutkūnai", "Švytėjimas"), nuo naivumo iki intelektualumo ("Alionuška", "Procesas", "Karvė"), nuo jausmų gaivalo iki harmonijos ("Diena po...", "Bala", "Švendrai"), nuo rimtumo iki parodijos ar žaidimo (skulptūros "Laivo gimimas", "Juodas", "Mano luotas", "Šėlsmas" ir kt.). Intriguoja jų sampratos ir perteikimo įvairovė, kurioje galima išskirti realistinę ir abstrahuotą-dekoratyvią kryptis. Upė įkūnyta kaip kelianti lietuvių mitinio žalčio, gyvybės syvų, mikroskopinio ląstelių gyvenimo stebėsenos asocijacijas. Tarsi girdi Vydūno žodžius: "Ir vėl atėjau pas upę. Vanduo sravėjo kaip sravėjęs ir toliau sekė savo pasaką. Amžiai jam buvo ją apsakę ir amžiams jis ją atiduoda. Todėl turbūt tiek mažai tesupratau. Tačiau supratau, kad ir čia dvasia kalba man iš neregimybės gelmių." Beje, upės, kaip tekančio laiko, jungiančio praeitį ir dabartį, idėjos iškyla ne viename darbe.

Kornelijaus Užuoto upė - ne Nemuno pločio, per ją galima pereiti lieptu, ant kurio sėdint matyti skaidrus vanduo, galima perbristi brasta. Upės krantai apaugę alksniais, karklais, purienomis. Dailininko upė visad turi krantus – sąryšį su gyvenimu. Menininkas perteikia gamtos kaitą, upės tėkmę įvairiu metų laiku, kartu atspindi savas vidines būsenas bei nuotaikas. Jauti kūriniuose dominuojančią tylą, susikaupimą, ramybę, gimimą ir būties virsmą. Linijos susipina, transformuojasi, kaip ir dvasinio gyvenimo vingiai. Tai panašu į audimą, į tinklą, kurį mėgini išnarplioti lyg gyvenimo pinkles, išspręsti kryžiažodį.



Ritmas kitaip

Ričardas JAKUTIS

Ritmas yra pagrindinė egzistencijos ašis, aplink kurią sukasi visas mūsų būties ratas. Ritmui pirmiausia būdingas cikliškumas, visi pasikartojimai tam tikrais laiko intervalais. Gal todėl mušamasis instrumentas yra pirmykščių apeigų ir ritualų, užkalbėjimų ir burtų, gydymo ir ekstazės pasiekimo instrumentas, pagalbininkas. Šis būgno, būgnelio, lėkščių ar kitos perkusijos poveikis nenunyko, giliai žmogaus pasąmonėje tai vis dar susiję su magiška galia. Todėl nenuostabu, kad įvairiuose koncertuose, ypač džiazo grupių pasirodymuose, visada didžiausio populiarumo sulaukia mušamųjų ir perkusijos solo programos.

Jauniausias festivalio būgnininkas šiaulietis Titas Jukšta.

Sausio 31 dieną Šiaulių 1-oji muzikos mokykla pakvietė į antrąjį respublikinį mušamųjų instrumentų festivalį "Ritmas kitaip". Dalyvavo svečiai iš Kuršėnų meno mokyklos, Klaipėdos J. Kačinsko muzikos mokyklos, Vilniaus B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos, Šiaulių 2-osios muzikos mokyklos ir Šiaulių konservatorijos iš viso per 60 būgnininkų. Festivalį pradėjo Kuršėnų meno mokyklos moksleivis Kazimieras Valantinas - marimba atliko Ž. Bizė "Uvertiūrą" iš operos "Karmen". Šiaulių 2-osios muzikos mokyklos moksleiviai pratęsė klasikinių kūrinių ciklą, atliekamą mušamaisiais - nuskambėjo P. Čaikovskio "Spragtuko" ištrauka. Garsių džiazo kompozitorių (Zez Confrey, Murray Houlif) kūrinius atliko Šiaulių konservatorijos atstovai. Prie klasikos grįžo svečiai iš Klaipėdos J. Kačinsko muzikos mokyklos - atliko V. A. Mocarto "Rondo", G. Hendelio "Sonata Nr. 3", D. Šostakovičiaus "Ispanų šokį". Vilniaus B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos būgnininkų repertuare vėl džiazo klasikų pavardės – B. Cobham, P. Erskin, D. Grusion. Labiausiai visi laukė šeimininkų pasirodymo. Ir jie nenuvylė - grojo ne tik klasikiniais perkusiniais instrumentais, bet ir mušė dėžes, kėdes, kibirus - tai, kas tik smūgį gali atlaikyti. Scenoje prasidėjo tikras siautėjimas - postmodernus, ironizuojantis patį grojimo meną ir kartu gana profesionalus.

Muzikantai įrodė, kad būgnais galima ne tik triukšmauti, bet ir susikalbėti. Kartais jų grojimas primindavo gal net rungtyniavimą, o galiausiai susiliedavo į darnią ir vientisą ritmo kalbą. Festivalis tikrai įkvepiantis. Jis verčia veikti toliau. Tuo džiaugėsi ir Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos direktorius Vygintas Ališauskas, dėkodamas festivalio organizatoriui, būgnų mokytojui Arūnui Baniui. Ir jei kas nors skeptiškai nuogąstavo, kad mušamųjų muzikos instrumentų festivalis yra per daug konceptualus, lankytojų gausa parodė, kad žmonėms jis įdomus. Pasirodo, būgnas – instrumentas, sukeliantis teigiamą garsą ir geras vibracijas. Kai didžioji dalis visuomenei skirto produkto orientuota į vadinamąsias nykiąsias mases, tokio pobūdžio nekomerciniai renginiai skirti žmonėms, kurie rūpinasi savo dvasinėmis vertybėmis, vidiniu tobulėjimu. Pabaigoje visi galėjo tik pritarti: "Toks festivalis turi ateitį."

  

G. Rosinio "Viliaus Telio uvertiūra" atlikta solidžiais mušamųjų garsais.

 

Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos būgnininkai scenoje kėlė garsus, drebinančius visą mokyklos pastatą.

Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.

Festivalio dalyviai apdovanoti padėkos raštais, dovanomis, dėmesys skirtas jauniesiems atlikėjams, kurių pats jauniausias - aštuonmetis Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos auklėtinis Titas Jukšta, grojantis būgnais jau trečius metus.

Kur monsteros verkia iš laimės

Oksana LAURUTYTĖ

Augalų pasaulis pilnas paslapčių, nepaaiškinamų dalykų. Štai močiutės savo darželiuose medetkas sodina šalia flioksų, nes tiki, kad jų tuomet nepuls miltligė. Yra net toks mokslas alelopatija, kuris ir paaiškina, kuo vienas augalas gali būti naudingas ar žalingas kitam. Šiaulių jaunųjų gamtininkų centro Vaistažolių žiniuonių bei fitodizaino ir želdinių būrelio mokytoja, Biologijos skyriaus vedėja Lena Skriptienė sako, kad augalus veikia ne tik aplinka, bet ir žmogaus žodis bei šiltas žvilgsnis.

Lena Skriptienė sako mėgstanti visas gėles, o namuose daugiausia auginanti orchidėjas. Jai patinka svyrantys augalai, kaktusai. "Paglostau net kaktusų spyglius. Augalams patinka, kai su jais bendrauji", - sako Lena.

Atgaivina vargstančius augalus

Senovėje žmonės žinojo, koks augalas prie kokio dera, kuris kuriam pakenkti gali ar netgi pražudyti. Šiaulių jaunųjų gamtininkų centre esančiame botanikos kabinete nematyti suvargusių gėlių. Tiesa, Lena Skriptienė parodo kelias, kurios suvargusios, tačiau šie augalai turėtų atsigauti. Nykstančius augalus Gamtininkų centras gavo dovanų iš parduotuvių, pavienių žmonių, manančių, kad augalus mėgstantys žmonės juos atgaivins. "Nesam kuklūs - priimame mirštančias gėles", - sako Lena, kuri kasdien apžiūri Gamtininkų centro augalus, paglosto ranka ar žvilgsniu. "Augalai jaučia, kai juos myli - nuo to tik geriau auga. Augalams reikia ne tik drėgmės, šviesos ir trąšų - jie reaguoja į žodį ir žvilgsnį", - paaiškina ji.

Botanikos kabinete šilta ir drėgna, žiedais apsipylusios tik sanpaulijos, raktažolė. Kitos žydinčios gėlės dabar miega - juk žiema, tačiau vešliai žaliuoja lapiniai augalai. Lena parodo retesnius augalus - stephanotį, krosandrą, achimenę, jazminaitį, ant medžio šakos įkurdintas guzmaniją, tilandsiją. Žmonės dažnai supūdo šias gėles, nes per gausiai laisto. Epifitus reikėtų dažniau papurkšti, nei lieti jų šaknis, juk gimtosiose vietose jie gyvena iš to, ką gauna iš dangaus su lietumi.

Lena vedasi prie botanikos kampelio pasididžiavimo - milžiniškos agavos. Žmonės įsigudrino iš jos tekilą gaminti. "Iš jos galima ir virves vyti", - šypsosi gamtininkė ir prisipažįsta labai šią gėlę mylinti - paglostanti, pašnekinanti. Lena sako labai mėgstanti ir zeneokulą - vadinamąjį pinigų medį, tačiau šis kažko turtų Gamtininkų centrui neneša. "Nesame materialistai. Žinoma, augalui nesimeldžiame ir tikimės, kad sunkmetis mūsų nesuries", - nusijuokia ji, bet sako vis pasvajojanti, kokį botanikos sodą jie įkurtų, jei Gamtininkų centrui būtų skiriama daugiau lėšų.

  

Epifitai mėgsta drėgmę ir šilumą.

 

Yra kaktusų, kurių žiedų niekas nepamato - jie nuvysta vos pasirodę.

Alijošius - labai naudingas augalas

Lena užsimena apie mokslą alelopatiją, kuris paaiškina, kodėl vieni augalai mėgsta kitų draugiją, o kiti - nelabai. O kokių augalų draugijos turi vengti žmogus? Pasak pašnekovės, svarbiausiais dalykas, kad patalpose, ypač tose, kur miegama, nebūtų per daug augalų. Ypač naudinga auginti alijošių, kurio sultys naudingos ne tik plaukams, odai ar apskritai visam organizmui stiprinti. "Alijošius turi bakteriocidinių savybių, tad kambariuose naikina bakterijas. Jis naudingas ir tuo, kad į aplinką išskiria deguonį, tad miegamajame jį laikyti net patartina", - sako ji.

Nuo seno įprasta, kad mokyklose auga daug chlorofitų. Lena sako, kad mokslininkai įrodė, jog šie augalai skleidžia gerą energiją, tad juos mokyklose auginti patartina. O štai kiauliauogių - krūmelių raudonomis uogomis - nepatartina auginti ten, kur yra vaikų. Šie gali paragauti ryškių uogų ir apsinuodyti - grožis gali būti pavojingas gyvybei.

Lena nerekomenduoja patalpose, kur vaikšto vaikai, auginti ir difenbachijas. Vaikai dažnai mėgsta įdrėksti lapą, o nuo difenbachijos sulčių odą gali išberti ar net baisiau - gali pradėti dusti dėl kilusios alerginės reakcijos. "Augalai kažkuo turi gintis - vieni ginasi spygliais, kiti - nuodingomis sultimis", - paaiškina mokytoja. Ji dar pamini ir nuodingas sultis išskiriančias karpažoles, per Kalėdas ypač mėgiamas vadinamąsias Kalėdų žvaigždes. "Alergiškiems žmonėms šios sultys gali ir kvapą užgniaužti. Na, žmonėms per šventes nuo kitokių sulčių kvapą dažniausiai gniaužia", - nusijuokia ji.

Kiauliauogės - nuodingos.

Augalai reaguoja į aplinką

Botanikos kampelyje prie sienos auga milžiniška gėlė - monstera. Lapai primena baisias kaukes, bet Lena sako, kad šie augalai ne tiek gąsdina, kiek gali pridaryti žalos būstui. Jei monsteros orinės šaknys randa kur atsiremti, į atramą įlenda taip stipriai, kad augalo neatplėši. Kartais su visa betonine siena augalas išplėšiamas. Tokių pat pokštų gali iškrėsti ir kiti vijokliniai augalai.

Monsterų, kalijų, kitų augalų lapų galiukuose kartais pasirodo lietaus lašelių. Žmonės sako, kad augalai taip praneša apie lietų. Lena sako, kad daugelis augalų nuspėja orus, pavyzdžiui, vandens lelijos visada suskleidžia žiedus prieš lietų. Gamtos reiškinius galima paaiškinti. Monsteros, jos nuomone, prieš lietų "verkia" iš laimės. Juk artinasi ilgai lauktas lietus ir jos džiaugiasi, kad galės sočiai atsigerti ir visa augalija atsigaus.

Kone visą gyvenimą bendraujanti su augalais ir apie juos pasakojanti žmonėms Lena sako esanti ir labai smalsi. Neseniai buvo nuvykusi į Graikiją ir matė daug opuncijų su vaisiais, kurie yra valgomi. Prisiskynė tų opuncijų, paragavo, o paskui kiek bėdos turėjo - mažyčiai spygliukai sulindo į lūpas, pirštus taip skaudžiai, kad moteris jautėsi apgailėtinai. "Skonis - lyg banano ir kriaušės kartu, pikantiška labai. Mačiau prekybos centruose opuncijos vaisių, tačiau noriu gurmanus įspėti, kad labai atsargiai juos valgytų. Ne tik pati opuncija, bet ir vaisiai turi pavojingų vos įžiūrimų spyglių, tad vaisius reikėtų atsargiai lupti", - juokiasi Lena.

Tiesa, ši liūdna pamoka neatbaidė gamtininkės nuo opuncijų - kitą dieną apsiginklavusi pirštinėmis ji prisiskynė opuncijų vaisių, kurių parvežė draugams lauktuvių. "Vietiniai gyventojai tuos vaisius tiesiog pagaliais nudaužo. Makabriška man tai pasirodė", - sako moteris. Vis dėlto ji pataria žmonėms per daug neragauti įvairių retų vaisių, mat reikia žinoti, ar organizmas nėra alergiškas, ar nėra žarnyne opų - augalas ne tik džiugina, bet ir į kapus gali nuvaryti.

Šiaurietiškas vaikščiojimas – ne tik šiaurėje

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Ypač populiari Skandinavijos šalyse šiaurietišku vaikščiojimu vadinama sporto šaka atsirado Suomijoje ir greitai pasklido po kitas šalis. Lietuvoje ji kol kas praktikuojama tik pavienių entuziastų. Šiauliuose ši sporto šaka kūno kultūros mokyklos direktoriaus Jono Karbočiaus ir orientacininko Svajūno Ambrazo dėka jau žengė pirmuosius žingsnius.

Atkaklių šiauliečių neišgąsdino subjuręs ketvirtadienio oras ir jie išsiruošė į šiaurietišką žygį.

Jolantos ŠIDLAUSKIENĖS nuotr.

Prieinama visiems

Kūno kultūros mokyklos direktoriaus Jono Karbočiaus teigimu, Skandinavijos šalyse įsitvėrę lazdas vaikštinėja įvairaus amžiaus ir socialinių sluoksnių žmonės. "Idėja paskatinti žmones kuo daugiau judėti gimė jau seniai. Jai įgyvendinti reikėjo tik laiko ir žinių. Iš tiesų pagyvenę žmonės pas mus yra palikti nuošalėje - kas su jais užsiima? Nori sportuoti - eik į sporto klubą, mokėk pinigus ir naudokis treniruokliais, tačiau dėl pinigų stygiaus ne visi sau gali tai leisti, - tvirtina direktorius. - Be to, norisi, kad žmonės daugiau judėtų ne tik sporto salėje, bet ir gryname ore, o šia sporto šaka užsiiminėti galima ištisus metus esant bet kokioms oro sąlygomis."

Šiaurietiškas vaikščiojimas – viena paprasčiausių ir lengviausiai pasiekiamų fizinio aktyvumo formų, nereikalaujančių ypatingo pasiruošimo. Tiesa, ne kiekvienas galės įsigyti specialaus šios sporto šakos inventoriaus – Nordic Walking lazdų, kainuojančių apie 100 litų, tačiau pirmiesiems žingsniams kuo puikiausiai tiks slidžių lazdos. Lazda turi būti tokio ilgio, kad netrukdytų sudaryti stataus kampo tarp nuleisto ir priglausto prie šono žąsto bei pakelto dilbio, nes judesiai su per aukštomis lazdomis vers įsitempti pečių juostą. Sportuojant pečius reikia laikyti nuleistus, o lazdos turi būti kuo arčiau kūno, rankos – atpalaiduotos, delnai - atviri, kad lazdos juose galėtų laisvai svyruoti. Tam, kad kūnas pajustų naudą, sportuoti su lazdomis reikia kasdien, o norintiems pasunkinti krūvį patartina pasirinkti kalvotesnes vietoves.

Instruktorius Marius Kantauskas primena, kad žygeiviai ketvirtadieniais gali rinktis ir senajame parke prie "Aušros" paminklo.

Jolantos ŠIDLAUSKIENĖS nuotr.

Nauda visam organizmui

Instruktorius Svajūnas Ambrazas sako, jog kasdieniai fiziniai užsiėmimai, trunkantys apie 1 val., yra vienas svarbiausių žmogaus sveikatos stiprinimo faktorių, todėl tam, kad palaikytume savo sveikatos lygį, specialistai pataria kasdien nužengti 10 000 žingsnių. Be bėgimo, dviračių, fitneso klubų, sparčiai populiarėja ir Nordic Walking. Ši sporto šaka atsirado kopijuojant vieną slidininkų treniruočių rūšių, kai nebūdavo sniego - pakaitinį ėjimą–šuoliavimą su lazdomis.

Vaikščiojimas su lazdomis skiriasi nuo paprasto vaikščiojimo. Lazdų dėka dirba visi viršutiniai raumenys – dilbio lenkiamieji ir tiesiamieji, užpakaliniai pečių, didieji krūtinės ląstos ir platieji nugaros - dalyvauja iki 90 proc. visų raumenų masės. Vaikščiojimas su lazdomis gerina širdies ritmą, nes daugiau įkvepiama deguonies, treniruojama širdies ir kraujagyslių sistema, gerėja aerobinė ištvermė. Be to, ši sporto šaka gerina medžiagų apykaitą - per valandą išeikvojama vidutiniškai apie 400 kalorijų, (vaikščiojant be lazdų – 280 kal/val.) bei 20-40 proc. daugiau energijos, negu paprastai einant. Ėjimas, skirtingai nei bėgimas, nuima dalį krūvio, tenkančio kojų sąnariams ir nugarai, o teisingai atliekami judesiai atpalaiduoja kaklo ir pečių raumenis.

Sportuokite pagal taisykles

Nordic Walking lazdos yra trumpesnės už slidinėjimo lazdas, jos specialiai pritaikytos eiti. Šios lazdos turi dvejopus antgalius: kietmetalio, skirtus eiti miško, apsnigtu, smėlėtu gruntu, ir guminius, skirtus eiti kietu gruntu. Lazdų rankenos turi būti patogios, su pagal plaštakos dydį reguliuojamais dirželiais. Lazdos būna konkretaus ilgio arba teleskopinės, t. y. kintamo ilgio (sustumiamos). Instruktorius sako, jog konkretaus ilgio lazdos yra patvaresnės bei lengvesnės, tereikia pasirinkti reikiamą jų ilgį. Teleskopinių lazdų ilgis yra reguliuojamas, todėl jas lengviau transportuoti.

Anot instruktoriaus, bet koks naujas judesys ar pratimas reikalauja specialisto pamokymo, tačiau jeigu neturite galimybės konsultacijai, atkreipkite dėmesį į keletą patarimų. Ėjimo greitį kiekvienas pasirenka pagal savo galimybes. Tempas turi būti toks, kad nedustumėte ir nejaustumėte nuovargio. Eikite natūraliai, kaip įprasta mojuodami rankomis, tik atsispirdami lazdomis. Atminkite, jog pagrindinė lazdų funkcija yra atsispyrimas, o ne atrama. Rankos juda palei šonus, nenukrypdamos į šalis. Judesys ranka pradedamas ją pastačius stačiu kampu į priekį, o baigiamas, kai ranka palieka ištiesta už nugaros. Mostų amplitudė turi būti plati. Aktyviai dirbti turi ne alkūnės, o peties sąnarys. Nepamirškite, jog svarbiausia – pakili nuotaika.

Sveikuolė Jadvyga Vėščiūnienė su lazdomis ketina eiti į savo sodą prie Bubių tvenkinio.

Miglės REMEŠKEVIČIŪTĖS nuotr.

Sparnai visai dienai

Šiaurietiškame žygyje dalyvavusi sveikuolių klubo "Šviesuoliai" narė 75-erių metų ponia Jadvyga Vėščiūnienė sako, kad tokia jau jos prigimtis – sportuoti mėgstanti nuo pat jaunystės, todėl ir šįkart buvo smalsu išbandyti naują sporto šaką. "Mane labai domina naujovės, tad pasiskolinusi lazdas nekantravau išbandyti naują judėjimo rūšį. Buvo išties linksma – pulkas moteriškių įveikėme 1,5 km, - šypsosi pašnekovė. – Tik kelias, kuriuo ėjome, pasitaikė ne koks – vien grublėtas ledas! Tačiau pasiekę finišą nejautėme jokio nuovargio, atvirkščiai, ėjimas gryname ore suteikė energijos visai dienai. Ši naujovė suteikė sparnus, tai kas, kad taisyklingai vaikščioti dar nemokame, tačiau, manau, daugumai tai bus dar viena sveikatinimosi priemonė."

Ponia Jadvyga džiaugiasi, jog atėjus pavasariui į savo sodą, esantį netoli Bubių tvenkinio, nebevažiuos autobusu, o pasiėmusi lazdas eis pėsčiomis. Visokių žmonių esama, tad gal kas nors ir pagalvos, ką čia ta moteriškė su slidžių lazdomis medžiams žaliuojant veikia, tačiau ponia Jadvyga sako, jog ne ką mažiau aplinkinius stebindavusi, kai anksti pavasarį lediniame vandenyje pradėdavusi maudynių sezoną. Anot pašnekovės, su lazdomis sodan ji nueisianti daug greičiau, nei eitų paprastai. Pašnekovė įsitikinusi, jog šiaurietišką vaikščiojimą pamėgs ir lietuviai. "Eiti galima bet kada, svarbiausia – turėk lazdas ir kojas", – sako ponia Jadvyga.

Akimirkos, sugautos architektų

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Šiaulių architektai kasmet Trijų karalių šventę pasitinka susiburdami draugėn. Šiemet šventė neįprasta - Fotografijos muziejuje surengta fotografijų parodą "Aš matau". Įspūdžiai iš kelionių, savitas požiūris į pasaulį sugulė didelio formato nuotraukose. Meno vertintojų akimis, paroda yra gana profesionali.

Nukeliavęs į Indiją Dalius Puzinas liko ištikimas savo fotografijos principams - žvelgia į aplinką neįprastu rakursu.

Daliaus PUZINO nuotr.

Kasmet naujas šventės scenarijus

Idėja šventę sutikti įdomiau kilo architektui Daliui Puzinui, kuris yra organizavęs ne vieną meninę parodą, simpoziumą ir juose dalyvavęs, o įgyvendinta ji buvo padedant iniciatyvioms kolegėms Rasai Pumputienei, Laimai Rudokienei ir Daliai Šidlauskienei.

Iš pradžių, paskelbus idėją likus mėnesiui iki švenčių, atsiliepė mažai kolegų atsiliepė, tačiau vėliau ledai pajudėjo ir nuotraukų buvo surinkta daug. Iš viso parodoje eksponuojami 30-ies autorių 55 darbai. Fotografijose - kelionių įspūdžiai, gamtos detalės, peizažai, pastatai ir žmonės.

"Iš pradžių knietėjo pasidaryti atrakciją, tad mintis eksponuoti nuotraukas viešai net nebuvo kilusi. Kai ėmė plūsti geros kokybės didelio formato nuotraukos, o autoriai panoro parodyti jų ne po vieną, supratome, kad reikia erdvesnių patalpų ekspozicijai. Norėjosi jas matyti ne vieną dieną", - sako viena parodos organizatorių R. Pumputienė.

"Architekto akis užkliūva už kitko, nei įprastai turistui. Jis pastebi tai, į ką šiaip žmogus net neatkreiptų dėmesio. Visada fotografuoju galvodamas, kad nuotrauka gali patekti į parodą", - tvirtina D. Puzinas.

Architektų parodą savaitę įsileido Fotografijos muziejus. Šiaulių architektų sąjunga, atsidėkodama "Aušros" muziejui, skyrė jai paramą. Parodos "Aš matau" atidarymo vakarą buvo surengtas mažų fotografijų aukcionas. Brangiausiai įvertinta nuotrauka kainavo 500 litų. Aukcione pardavus apie dešimt nuotraukų, surinkti 2300 litų, kurie skirti "Aušros" muziejaus reikmėms - Ch. Frenkelio vilai bus nupirktas fortepijonas.

Fotografija - saviraiškos būdas

Gerų žodžių fotografijų autoriams negailėjo meno profesionalų darbus vertinantis menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis. "Tai unikalus reiškinys. Kai susiburia vienos profesijos žmonės ir surengia fotografijų parodą, jau yra laimėjimas", - sako jis.

Anot menotyrininko, architektai realizuoja save kaip poetinės individualybės, kaip kitaip matančios asmenybės. Vieni fotografuoja užhipnotizuoti unikalių architektūros formų, nelabai kreipdami dėmesio į menines kompozicijas, kiti nusigręžia nuo pastatų ir ima fotografuoti šešėlį, treti fiksuoja kelionę, judėjimą tarsi fotožurnalistai, dar kiti, fiksuodami buities, gamtos detales, elgiasi visai ne architektiškai - meditatyviai įsilieja į supančią aplinką.

"Didelio formato darbai atrodo kaip išraiškingi gražūs paveikslai ir tai nustelbia menkus meninius trūkumus. Paroda jauki ir maloni. Fotografijų parodas galėtų rengti įvairių profesijų atstovai - buhalteriai, literatai, poetai, mokytojai. Juk visi keliaujame, turime fotoaparatus, "pyškiname" tai, kas gražu. Tai puikus saviraiškos būdas, atitrūkimas nuo darbo, o paroda - tinkamas laikas pasitikrinti, ar gaminame kičą, ar kuriame pribloškiančius meninius vaizdus", - teigia V. Kinčinaitis.

Kasablankoje, vadinamajame piratų senamiestyje, pastatai dažomi balta ir vaiskia mėlyna spalva, derančia su akinančia dangaus žydryne.

Vytenio RUDOKO nuotr.

Estetika be detalių gausos

Nuo vaikystės fotografuojančio architekto Vytenio Rudoko fotografijos sulaukė nemažai kolegų pagyrimų. Fotografija, kurioje užfiksuota akimirka Maroke, ant kupranugarių palydint saulę, pavadinta "Autoportretu", pelnė daugiausia simpatijų ir buvo išrinkta viena gražiausių.

"Nesu profesionalus fotografas, tiesiog mūsų profesija įpareigoja. Architektas turi jausti kompoziciją, tik vieni šį įgūdį yra ištobulinę labiau, kiti mažiau, dar kitiems tai pavyksta intuityviai. Man patinka fiksuoti detales, pažvelgti į aplinką netikėtu rakursu. Nuotraukoje mėgstu švarią estetiką, todėl siekiu, kad joje nebūtų gausu daiktų. Fotografija turi paveikti žiūrovą stiprumu", - tikina V. Rudokas.

Keliaujantys ir fotografuojantys žmonės, anot architekto, dažnai klysta stengdamiesi įsiamžinti prie kokio nors žinomo objekto. "Jeigu fotografuoji, pavyzdžiui, fontaną, tai nebūtina šalia jo stovėti, reikia fotografuoti, kad gražiai atrodytų fontanas. Nuotrauka turi teikti ir estetinio pasigėrėjimo, suskambėti sava kalba. Reikia tiesiog įdėti daugiau širdies", - pataria fotografija besidomintis Vytenis.

Iš tūkstančių įvairiose kelionėse padarytų nuotraukų V. Rudokas parodai jų atrinko iš šviežiausios kelionės į Maroką. Prie Atlanto Kasablankoje (Maroko uostamiestis) žvejojantys žmonės atrodo tarsi tikėtųsi ne laimikio, o siektų pagauti saulės blyksnius bangose, todėl nuotrauka pavadinta "Saulės zuikučių gaudymas". Atmosfera, kai buvo fotografuota, atrodė paslaptingai dėl susidariusio smogo ar tvyrančio rūko, tad nuotrauka atrodo nespalvota, nors ji nebuvo apdorota jokia kompiuterio programa.

Kitame Maroko mieste Fese kontrastingai atrodo virš molinių trobelių styrančios palydovinės lėkštės. V. Rudokui įdomu, kaip civilizacija keičia senovę. Iš tikrųjų nieko keisto čia nėra. Vietiniai tai paaiškina labai paprastai - tiesiog ten niekas nevedžioja televizijos kabelio.

Praeiti pro pastatą ramiai negali

Daugiausia iš architektų keliaujanti Palmira Petrauskaitė sako, kad šalis ją pirmiausia patraukia statiniais.

Į Siriją Palmira Petrauskaitė nuvyko sužinojusi, kad jos vardas yra kilęs iš asirų kalbos ir reiškia palmių giraitę. Palmyros miestas garsus savo šventyklomis, kapavietėmis ir sienomis, senovėje buvęs svarbus šilko kelyje.

Palmyros PETRAUSKAITĖS nuotr.

"Mes, architektai, fotografijos atžvilgiu esame sugadinti žmonės. Į aplinką žiūrime kitaip, pirmiausia, iš profesinės pusės. Fotografuojame intuityviai, stengiamės išlaikyti proporcijas, paisome kompozicijos dėsnių, siekiame atskleisti kultūros savitumą, lyginame skirtingų stilių statinius. Ramiai negaliu žvelgti net į laiptelį - nejučia skaičiuoju jo ilgį, plotį ir aukštį, - šypsosi architektė. - Žvelgdamas į šiuolaikinius pastatus, atkreipi dėmesį į medžiagą, vietą, kur jis stovi, paskirtį."

Rinkdamasi, kur keliauti, moteris pirmiausia išsiaiškina, ar ten yra dėmesio vertų architektūros objektų. Geriau pažinusi Europos miestų kultūros lobius, architektė mielai leidosi į tolimesnes keliones. Parodoje eksponuojamos nuotraukos iš ankstesnių kelionių į Siriją, Jordaniją bei praėjusių metų ekskursijos į Kiniją, Kambodžą ir Vietnamą.

"Fotografija - tai greitas saviraiškos būdas. Smagu, kai pavyksta pagauti gerą kadrą. Kai pasiseka užkonservuoti akimirką, vėliau gali mėgautis skaniais konservais", - šmaikštauja P. Petrauskaitė.

Kalėdų Seneliui trūksta pagalbininkų, bet ne fantazijos

Kalėdos praėjo pragužėjo, liko nemigo žymės paakiuose, pastorėjęs liemuo ir, žinoma, smagiausias dalykas - dovanos. O kam turi būti dėkingi pasaulio žmonės už šiuos džiaugsmus? Teisingai – Kalėdų Seneliui, kuris nusiplūkęs, tačiau laimingas, grįžo į savo namus Laplandijoje ir mielai sutiko papasakoti savaitraščiui "Šiauliai plius", kaip jis gyvena ir kokias kalėdines dovanas dalijo, paspaudus finansinei krizei.

- Kaip, Kalėdų Seneli, jums pavyko savo elniais traukiamomis rogutėmis aplankyti visus per vieną naktį?

- Kiekvienas įmonės "S plius" fizikas jums paaiškintų - aš pasinaudoju erdvės ir laiko kontinuumu. Dėl šios priežasties galiu per vieną naktį aplankyti visus, išsibarsčiusius 320 milijonų kvadratinių metrų žemės plote. Erdvė juk išsiplečia, o aš žinau, kaip galima išplėsti arba suspausti laiką.

- Vadinasi, Jus galima pamatyti?

- Kalėdų Senelį galima pamatyti tik labai trumpai - vienoje vietoje aš neužsibūnu ilgiau nei akimirksnį. Nemažai žmonių teigė matę mane, nors labai greitai pradingdavau. Vieni tai paaiškina fizikos dėsniais, kiti tuo, kad žmonės, Kūčių naktį prisivalgę maisto su kanapėmis, grybais ir prisigėrę aguonų pieno, gali pamatyti bet ką. Kaip ir išgirsti kalbant gyvulėlius.

- O kaip sužinote, kuris buvo geras, o kuris – nelabai?

- Visai paprastai – man padeda juodosios technologijos. Po Šiaurės ašigalio ledu yra didžiuliai radijo bangų imtuvai, kuriais ir išgirstu apie visų poelgius.

- O kaip Jūs nepasiklystate skriedamas rogėmis?

- Mano rogėse įrengta moderni vietos nustatymo įranga, o mano šiaurės elniai, galintys skraidyti, stovėti ant namų stogų ir matyti tamsoje, yra genetiškai modifikuoti.

- O iš kur, Seneli, esi kilęs?

- Aš gimiau ketvirtame amžiuje Anatolijoje (dabar Turkija). Aš - šventasis Nikolas.

- O kodėl vėliau apsigyvenote ne kur šilta, o kur žiauriai šalta - Laplandijoje?

- Tai kad apie mane tiek buvo prikurta istorijų, tiek paskleista gandų, kad teko slėptis. Prikūrė žmonės, kad jodinėju ir žirgu, ir ožiu, ir pats esu nelabai doras vyras. Man net buvo priskirtas devintasis elnias, vardu Rudolfas Raudonnosis. Galiausiai, kai mano įvaizdį sukūrė vieno garsaus gėrimo kompanija, buvau priverstas vilkėti raudonai.

- Seneli, ar Jūs kovojate su antsvoriu?

- Kaip nekovosi. Per Kalėdas JAV ir Kanadoje prisivalgau Kūčių išvakarėse paliekamo pieno ir sausainių, Anglijoje – šerio ir pyrago su mėsa, Australijoje – alaus bei traškučių, tad visus metus esu priverstas pasninkauti, kad galėčiau paeiti.

- Bet, Seneli, Jūs turite marias pagalbininkų. Gal todėl ir storėjate?

- Šįmet aš labai pavargau, nes man labai pritrūko darbo rankų – juk dauguma nykštukų išvyko dirbti į Airiją, o Kinijoje darbuotojams padidino atlyginimus, tad nebežinojau, ką ir bedaryti. Platinau skelbimus, kad labai reikia Snieguolės (panašaus darbo patirtis buvo privalumas), 60 nykštukų (mažas ūgis nebūtinas) ir dviejų elnių (7 metų skraidymo patirtis ir bent vienas ragas buvo privalumas). Šiaip ne taip visą komandą pavyko rasti.

- O tai kur dabar Jūsų Snieguolė, kaip Jūs ją radote?

- Iš pusšimčio merginų išsirinkau tą, kurios krūtinė didžiausia. Ji dabar išvyko kur šilčiau, į Italiją, garbingo konsumatorės darbo dirbti.

- O kur įsidarbino nykštukai?

- Statybose. Kai visur krizė, garbingais mano pagalbininkais dirbę žmogiukai jokio juodo darbo nesibijo. Išmuštruoti darbštieji nykštukai graibstyte graibstomi.

- O kas nutiko elniams?

- Jiems viskas gerai. Jie labai mėgsta sausą šunų maistą, o šįmet viena geraširdė moteris man kalną šuniško maisto parūpino – labdaros akciją organizavo, geri vaikai mokyklose sunešė po saujelę. Visai šalia mano namų yra giria, kurioje elniai ir gyvena. Kasmet vyresnieji elniai atsiveda palikuonių, o pastarieji vėliau išmokomi skraidyti Nacionaliniame elnių aeronautikos ir kosmoso administracijos centre.

- Kokių dovanų daugiausia išdalijote?

- Suprantate, krizė, tai ir dovanos ne tokios "riebios" kaip anksčiau. Tai kas, kad nafta pigo - mano elniai juk valgyti nori, maistas labai pabrango. Todėl sukausi kaip išmanydamas dovanas parinkdamas. Moterims daugiausia dovanojau sagų. Kailinius, derančius prie šių sagų, tegul pačios nusiperka. Vyrams dovanojau ausines - kad nelabai girdėtų, kaip žmonos dėl pinigų stokos virkauja.

- Kaip, Seneli, Jums pavyksta taip gerai atrodyti?

- Man gyvenimo džiaugsmą teikia ne tik valgymas...

- Jūs ką, žmoną turite?

- Turėjau kadaise, bet kokia žmona pakęs vyrą, kurio per šventes namie nebūna? Ne ne ne, net neklauskite su kuo dabar gyvenu. Neišduosiu. Aš – garbingas vyras.

Iš kur atkeliauja Kalėdų Senelis ir kodėl puošiame žaliaskarę?

Savo kalėdinius norus vaikai siunčia Kalėdų seneliui į Laplandiją, kur ištisus metus jis su geraisiais elfais ruošia dovanas vaikams. Tai turbūt kone populiariausia ir įtikinamiausia versija, dėl ko per šv. Kalėdas po eglute išpildomi vaikų pageidavimai. Tačiau pavarčius istorijos puslapius galima aptikti ir daugiau Kalėdų Senelio kilmės versijų. Graži tradicija puošti namuose eglę - taip pat nelietuviška.

Kalėdų Senelio namai - Skandinavijoje

Prie raudonai apsirengusio barzdočio įvaizdžio esame įpratę nuo vaikystės. Tiesa, jaunesnioji karta jau nebežino jo tarybinio vardo – Senis Šaltis - ir vadina Kalėdų Seneliu. Jį ištisus metus galima aplankyti prie poliarinio rato netoli Suomijos miestelio Rovaniemio, kur veikia ne tik Kalėdų Senelio paštas, bet ir pasitelkus modernias technologijas su vaikais bendraujama Kalėdų Senelio interneto svetainėje bei elektroniniu paštu.

Santa Klauso (Kalėdų Senelio – aut. past.) idėja Skandinavijos šalyse gyvuoja keletą amžių. Įvairių regionų tradicijos skirdavosi, bet vienas bruožas buvo bendras - Santa Klausas pasirodydavo gruodžio 24 dieną, ir tuomet buvo leidžiama išvynioti po egle rastas dovanas. Ši tradicija ypač stipri buvo Suomijoje.

XX a. pradžioje, kai vaikai ėmė tėvus apipilti klausimais, kur gyvena geradaris Kalėdų Senelis, teko jam surasti gyvenamąją vietą. Tiesa, per daugelį metų jo lokacija vis keitėsi. Praėjusio amžiaus trečiąjį dešimtmetį tikėta, kad Kalėdų Senelis gyvena Korvantunturio (Ausies) kalne, kuris yra 403 metrų aukščio ir stūkso Suomijos ir Rusijos pasienyje. Tokią žinią 1927 metais paskelbė garsus Suomijos radijo "Vaikų valandos" vedėjas Markus Rauho. Neprieinamasis Ausies kalnas tapo tikrąja Kalėdų Senelio buveine. Sukurtas mitas, kad per šią "ausį" pats Kalėdų Senelis ir jo palydovai elfai nuolat klausosi, ką veikia vaikai, ir nuolat surašinėja jų gerus ir blogus darbus į dideles knygas, o vėliau susėdę sprendžia, ar vaikai nusipelnė išsvajotų dovanų. Kadangi Korvantunturis - sunkiai pasiekiama vieta, 1985 metais Santa Klausas perkraustytas už aštuonių kilometrų nuo Suomijos miestelio Rovaniemio. Santa Klauso dėka šio miestelio oro uostas tapo trečiasis pagal dydį Suomijoje ir turizmo industrija čia klesti. Kalėdų Senelio rezidencija – tai šiaurietiškų medinių trobų kompleksas, šalia kurio stūkso stulpas, žymintis poliarinį ratą.

Kalėdų Senelio priešistorė

Istorikai sako, kad Kalėdų Senelio prototipas gali būti šventasis Nikolas (šv. Mikalojus) iš Miros. Šis IV a. krikščionių vyskupas gyveno Anatolijoje, dabartinės Turkijos teritorijoje. Teigiama, kad jis garsėjo dosnumu - vieno dievobaimingo krikščionio dukroms jis davė kraitį, kad joms nereikėtų tapti prostitutėmis. Šv. Nikolas tapo jūreivių, pirklių, lankininkų, vaikų, prostitučių, vaistininkų, advokatų, lombardo savininkų, kalinių patronu. Jis taip pat laikomas Amsterdamo miesto bei Rusijos globėju.

Ieškant Kalėdų Senelio ištakų, randama ir germanų mitologijos elementų. Pasakojama apie dievą Odiną, kuris kasmet per žiemos saulėgrįžą medžiodavo drauge su kitais dievais ir jo karalijoje gyvenančiais žuvusiais kariais. Vaikai pridėdavo batus morkų, šiaudų arba cukraus ir palikdavo prie kamino, kad iš jų galėtų paėsti Odino skraidantis žirgas Sleipniras. Odinas vaikams atsidėkodavo, pakeisdamas Sleipniro maistą dovanomis. Toks paprotys iki šiol yra Belgijoje ir Nyderlanduose ir siejamas su šv. Nikolu. Vaikai palieka šiaudų prikimštus batus prie kamino kiekvieną žiemos vakarą, o Šv. Nikolas atsidėkodamas palieka saldainių ir dovanėlių. Odinas vaizduotas panašiai kaip šv. Nikolas - senyvas barzdotas žmogus. Paprotys per Naujojo Amsterdamo koloniją pasiekė Ameriką, kur kojinės dovanoms kabinamos prie židinio.

Santa Klausas ar Father Christmas?

Anglijoje ir Amerikoje žinomas Santa Klausas atsirado ankstyvosioms Kalėdų Senelio atsiradimo istorijoms susimaišius su XVII a. atsiradusiu britišku personažu Father Christmas (Kalėdų Tėveliu – aut. past.), kuris vaizduotas kaip įmitęs barzdotas žmogus su ilgu žaliu rūbu kailiniais apvadais. Vardas Santa Klausas atsirado iš olandiškojo personažo Sinterklaas, siejamu su šv. Nikolu. Šios mitinės būtybės apranga yra vyskupiška: jis dėvi raudoną mitrą su auksiniu kryžiumi ir turi vyskupo lazdą. Pasakojama, kad "Sinteklass" jodinėja stogais baltu žirgu, o jo pagalbininkai, per kaminus nusileidę į namus, palieka dovanų po eglute.

Amerikoje Santa Klauso įvaizdis, kokį žinome dabar, susiformavo XIX a. pirmoje pusėje po eilėraščio "Šv. Nikolo apsilankymas" ("A Visit From St. Nicholas"), kurį geriau žino pavadinimu "Naktis prieš Kalėdas" (The Night Before Christmas"). Šiame eilėraštyje pirmąkart įvardijami aštuoni Santos elniai. Šiek tiek vėliau Santa gauna ir devintąjį elnią, vardu Rudolfas, kuris šiandien yra dažniausiai minimas. Santa Klausas vaizduotas pasipuošęs įvairių spalvų kostiumais, ilgainiui susiliejo su Father Christmas. XIX a. pabaigoje Santa pasirodė raudonu apdaru - toks jis išliko iki šiol.

Didžiojoje Britanijoje jau lapkričio pradžioje didžiuosiuose prekybos centruose įrengiami Kalėdų Senelio urvai, kur užėję vaikai pasikalba su Kalėdų Seneliu ir papasakoja savo norus.

Kodėl puošiame kalėdinę eglutę?

Šios tradicijos ištakų reikėtų ieškoti pas senovės graikus ar romėnus. Žaliomis, nebūtinai eglės šakelėmis jie puošdavo namus prieš Naujuosius metus. XIV a. Naujuosius perkėlus į žiemą, sausio pirmąją, imta žalumynais namus puošti per Kalėdas. Tiesa, tuomet apie eglę nebūta nė užuominos. Namus žmonės puošę slyvų, vyšnių, obels šakomis, kurias iš anksto pamerkdavo į vandenį, laukdavo pražystant Kalėdoms. XVI a. pradžioje eglutės pradėtos puošti Vokietijoje, Elzaso krašte. Tuomet ant jos vietoj žaisliukų kabinti įvairūs kepiniai, vaisiai, saldumynai. Vėliau išplito tradicija bent ant vienos eglės šakelės uždegti žvakutę. Didelės kalėdinės eglės pačioje XIX a. pradžioje buvo pastatytos prieškalėdinės mugės metu Drezdene. Tad maždaug 1807-uosius galima laikyti dabar mūsų miestų aikštėse puošiamų didžiųjų kalėdinių eglių seniausiu žinomu "gimtadieniu", o paprotys namie blizgučiais, šviečiančiomis girliandomis ir margais žaisliukais dabinti eglutes Europoje ėme plisti dar XVIII a. Tapo įprasta Kalėdų rytą po egle rasti dovanų. Rusijoje tradiciją išplatino vokiečiai dar XIX a. pabaigoje. Iš Rusijos tradicija puošti žaliaskarę atėjo ir į Lietuvą. Eglutė daugelio tautų magijoje laikoma gyvybės ir atsinaujinimo jėgos įsikūnijimu, kaip amžinai žaliuojantis medis.

Kalėdų Senelis įvairiose šalyse:

Santa Claus – anglakalbėse šalyse,

Father Christmas – Didžiojoje Britanijoje,

Daidi na Nollag - Airijoje,

Papa Noel - Ispanijoje,

Pere Noel - Prancūzijoje,

Ded Moroz (Senis Šaltis) - Rusijoje,

Weinachtsmann – Vokietijoje,

Joulupukki (Kalėdų ožys) – Suomijoje (šis personažas gyvena Laplandijoje, turi žmoną Joulumuori, važinėja elniais kinkytomis rogėmis),

Julenissen – (Kalėdų nykštukas) – Norvegijoje,

Julemanden (Kalėdų vyras)– Danijoje.

Nepiktas laiškas apie piktinančias nesėkmes

Kristina ČEPUKAITYTĖ-NIELSEN

Neseniai psichologo patarimuose perskaičiau, ką daryti panorus "kovoti su neteisybe". Specialisto nuomone, kovoti nereikia, nes tokia kova yra tik vidinio pykčio dėl visai kitokių, ne globalių, o asmeninių nesklandumų, išraiška. Suprask – jei kaip pilietis kovoji prieš gamtos niokojimą, o kaip vartotojas restorane išdrįsti nemokėti už sausą iš kaži kokio kuilio iškeptą kepsnį, valstybinėse tarnybose drąsiai žvelgi į akis kažkodėl išdidiems tarnautojams blizgančiais žandais ir tarnautojoms išpuoselėtais nagais, tu esi tiesiog nelaimingas žmogus.

Tau galbūt nesiseka meilėje, nes kamuoja Edipo-Elektros kompleksas, užgniaužtas seksualumas dėl kreivų dantų, polinkis į depresiją dėl to, kad motina nemaitino tavęs savo pienu ir padidėjęs nervingumas dėl gyvenimo susispaudus anytos bute. Tu tiesiog pats esi problemų, su kuriomis nekovoji, rinkinys, o ne sąžiningas, normalus, gal net naivus vartotojas, kuris tiesiog nori atlikti tą paprastą ir senai ištobulintą pirkimo-pardavimo aktą. Arba naivutėlis pilietis, kuris šventai tiki formule: moku mokesčius, todėl esu padoriai aptarnaujamas ir gerbiamas.

Aš beveik priklausau jau visai iš nervų susisukusiai nelaimingų pirkėjų-piliečių kategorijai. "Beveik", nes tokia būnu ne visada. "Susisuku" tik kokius tris kartus per metus - kai grįžtu į Lietuvą. Šiuo metu mano namai – kitoje Europos šalyje. Ir man vis vien, kad dabar jau esu nuteista, nes spjaudau ir taškausi ant švento Tėvynės vardo, kad jei tokia gudri, tai galiu grįžti ir keisti. Galbūt, bet ar užtekčiau jėgų? O gal dėl kovos su "neteisybe" atsidurčiau psichiatrijos ligoninėje; diagnozė – gilus pogimdyminis stresas, neišnykęs per 27 metus ir galiausiai išprovokavęs baisią isteriją, kai vairuotojas nepanoro atidaryti priekinių autobuso durų (paklaustas, kodėl neatidaro, atsakė: "Aš NIEKADA neatidarau."). Vairuotojo akys buvo iškapstytos ilgų ligonės nagų, o jos skrandyje rasta nukentėjusiojo plaukų. Manoma, kad tokia stipri ligos ataka kilo dėl chroniško emocijų užgniaužimo, nutylėjimo ir susitaikymo...

Tiek to, atsiduosiu šiuokart teismui dėl išduotos Gimtinės ir papasakosiu, dėl ko bijau jon grįžti gyventi. Gal tai netgi bus savotiška autopsichoterapija, kuri išgelbės kokio nors vairuotojo gyvybę. Išsiliesiu, ir nebeskaudės... Bijau, kad jau išlepau gyvendama Danijoje (aš čia naujokė, gyvenu dar tik ketverius metus), kur paštu net pasą atsiunčia. Mane kamuoja stresas, kai pradedu planuoti kelionę į Lietuvą. Visada būna tas pats: svajoju, laukiu, noriu, o grįžusi po vienos dviejų dienų sėdžiu linguodama ir ašaros byra kaip pupos...

Išdėstysiu tuos savo sopulius punktais, gal tai ir nėra labai literatūriška, greičiau – labai šalta ir neprofesionalu, bet užtat primena (nors skaičius ir neatitinka) stacijas – kryžiaus kelio stoteles.

1. Visą parą keliavusi žaviais siaurais Lenkijos takeliais ir keliais pasiekiau Lazdijus. Iš ten draugas pametėjo iki Kauno, iš Kauno turėjau vykti į Šiaulius. Sutapo, kad grįžau prieš kažkurias šventes, laisvadienius. Kauno stotyje migla žmonių, visi nori namo. Tuo pasinaudodami, vežėjai pakėlė kainas – litu, dviem. Nusipirkau bilietą, įsėdau į autobuso galą, laukiame, kol pajudės. Įšoka miela studentė, nori pas mamą. Ji atvirai pasako vairuotojui nesitikėjusi bilieto pabranginimo, atsidėjusi litų lygiai tiek, kiek įprastai kainuoja kelionė. Prašo, kone maldauja vairuotojo pavežti ją iki Šiaulių, ten ją pasitiks draugas, jis "užmes" tą litą. Autobuse įsivyrauja nejauki tyla, visi susidomi savo avalyne... Vairuotojas griežtai atsisako vežti vienu litu pigiau. Mergaitė iššoka iš autobuso. Niekas nepasiūlė vaikui lito. Kol "atsibundu", sugriebusi litą, bandau ją vytis. Susipanioja kojos, krentu nosimi į sėdynės atlošą. Litas kažkur parieda, o mano nosis varva liūdesio kraujais. Niekas nieko "nepastebi" ir Šiaulius pasveikinu nauja veido forma...

...Kažkada įlipau į autobusą Islandijoje. Ką tik iš oro uosto, piniginėje stambios islandiškų kronų kupiūros, o talonas kainuoja centus. Islandijoje tvarka tokia: taloną pirkti galima tik autobuse, atsiskaityti lygiai. Išsigandusi žvalgausi, vairuotojas nuramino, pavežė dykai.

2. Klaipėdos Jūrų šventė. Vasara, kai galioja akcija moksleiviams: bilietai už pusę kainos. Mano jaunėlė sesuo (13 metų) išsiruošė namo anksčiau už mane. Grįš į Šiaulius traukiniu. Pamiršo moksleivio pažymėjimą. Kasininkė išplūdo mergaitę, galų gale apskritai prieš nosį uždarė langelį. Jokio traukinio bilieto moksleiviui be pažymėjimo. Lyg nebūtų matyti, kad mergaitei 13 metų ir nė diena daugiau. Lyg nebūtų logiška, kad visi tokio amžiaus vaikai lanko mokyklą. Gal sakysite, kad aš ilgokai akmenį užantyje nešioju, bet šis prieš ketverius metus įvykęs nemalonumas iki šiol atbaido mane nuo keliavimo traukiniu į Klaipėdos pusę.

3. Mano artimas draugas mokosi universitete Kaune. Kartą jam prireikė kažkokio administracijos vadovo parašo ant vieno popierėlio. Administracijos pastatas didelis, jaunuolis nežino, kur eiti. Galiausiai randa kažkokią sekretorę (pusamžė, pikta, be abejo, užsiėmusi) kabinete X. Paaiškina, kas ir kaip, paklausia, kur rasti poną tą ir aną. Atsakymas: "Tau reikia, tu ir ieškok." Vaikis praryja "sena k...", mandagiai uždaro sekretoriato duris, aplekia visą pastatą dar kartą. Galiausiai vėl atsiduria prie kabineto X, nes tai tas pats kabinetas, kuriame sėdi (durimis atsiriboję) ponas tas ir anas bei jo sekretorė (pusamžė, pikta, piktybinė)...

4. Ir vėl stotis. 5-ta valanda ryto. Autobuso iš Šiaulių į Vilnių belaukiant. Ateiname anksčiau. Kasa atidaroma 5.00. Lygiai 5.00 ateina kasininkė. Mes su drauge pabrėžtinai maloniai palabiname išdidžią ponią. Praeina nė nemurmtelėjusi. Atsirakina savo stiklinio "kiosko" duris ir ima demonstratyviai (slapta į mus šnairuodama) valyti dulkes, laistyti gėles, kaisti kavą, "kurti" kompiuterį. Praeina 10 minučių. Tada lyg tarp kitko atidaro langelį ir teikiasi parduoti bilietą. Dar ne viskas. Laukiame autobuso. Kyla kažkoks klausimas dėl atvykimo laiko. Prieiname prie "kiosko". Laukiame. Vėl šnairavimas, dulkės, gėlės. Piktybiškai. Tada atidaromas langelis ir atsainiai paklausiama: "Ko norėsite". Neištveriu: "Žinoma, noriu cigarečių ir alaus, o jums tikriausiai atrodo, kad autobuso bilieto???!!" Įsižeidžia ponia, bet nebedrįsta erzinti...

5. Laikas pasikeisti žaliąjį pasą į raudonąjį. Šiaulių migracijos tarnyba. Rimta skrupulinga darbuotoja paaiškina: neregistruotiems Lietuvoje paso dokumentai tvarkomi Vilniuje. Jos nekaltos, ne jos tvarką sukūrė. Šiame kompiuterių amžiuje, pasirodo, neįmanoma jokia bendra duomenų bazė, apskaita. Net nesvarstoma galimybė palengvinti visų pažymų gavimo kančias, taip padedant sutaupyti laiką žmonėms. Nedrįstu kategoriškai tvirtinti, bet ir nenustebčiau, jei kas nors pasakytų, kad tai daroma tyčia, idant išsaugotų išpūstus biurokratijos etatus, kurie turėtų smarkiai bliūkšti, kompiuterizavus visą sistemą.

Danijoje išplėtota CPR (Centrinis piliečių registro) sistema. Bet kuris, turintis leidimą naudotis CPR registru, gali gauti ir tvarkyti visus duomenis. Paskambinus į savivaldybę, užtenka pasakyti savo CPR numerį (atitikmuo Lietuvoje būtų asmens kodas) ir savivaldybės tarnautojas mato, kur gyveni, su kuo, kokių reikalų turi savivaldybėje, kas atsakingas už tavo bylą.

6. Šiaulių miesto savivaldybė. Beveik nesu turėjusi reikalų, tik vieną kartą reikėjo gyvenamosios vietos deklaracijos. Net nustebau, kad manęs "nesusuko nervai", nors tam jau buvau nusiteikusi. Dvi malonios, mandagios, operatyvios jaunos darbuotojos nustebino ir nudžiugino. Valio, yra Lietuvoje gerų darbuotojų, tarnautojų! Ačiū ir sėkmės tokiems.

Punktų sąrašą galėčiau tęsti. Bet daugelis mano patyrimų panašūs, nes grįžusi daugiausia susiduriu su įstaigomis, susijusiomis su kelionėmis, tad ir "stacijų veiklos profilis" – labai panašus. Be to, mano draugė, gyvenanti Lietuvoje, sako, kad nuobodu skaityti apie tai, kas visiems aišku. Man aišku ir tai, kad tokios situacijose padeda piktas tonas. Tereikia kokią į pasaulio viešpaties vaidmenį įsijautusią apvalainą moterėlę rusišku akcentu aprėkti, reikalai iškart pradeda judėti. Klausimas kitas: kodėl to reikia? Koks tokio elgesio su klientais tikslas, prasmė? Kodėl turime bendrauti kaip gyvuliai?

Nerašyčiau tokio gaižaus laiško, jei tai būtų pavienis atvejis. Juk net tarp čigonų vagių pasitaiko. Bet man atrodo, kad statistiškai man "ant galvos" teko/tenka per daug tokių nuotykių. Kai kurie pateikti užsienio atvejai nereiškia, kad ten bandelėmis lyja. Nesu naivi ir linkusi garbinti. Tiesiog mano atmintis nešlubuoja ir nepamenu, kad ką nors panašaus būčiau patyrusi ne Lietuvoje. Gaila, kad taip dažnai padejuoja ne vienas mano bendraamžis. Pastebėjome, kad ypač aršiai puolami klientai-interesantai tada, kai jie stengiasi kuo daugiau šypsotis ir pabrėžtinai mandagiai kalbėti. Matyt, visiems arogantiškiesiems patarnautojams ir tarnautojams tarsi įžeidimas atrodo savimi pasitikintis jaunas žmogus, kuris žino ir siekia gauti tai, kas jam priklauso. Juk jie įpratę prie nieko nesusigaudančių, išsigandusių pagyvenusių, mažai mokytų žmogelių armijos – tuomet galima pasijusti valdovu, kurio visi maldauja, o ne reikalauja.

Pasvarsčius, kodėl mums taip nesiseka, dažnai padarome išvadą, kad tai – kartų problema. Kad mūsų tėvai taip buvo auklėti, patys žeminti griežtų pedagogų bei paragavę deficitinės anarchijos, kai parduotuvių vedėjos "valdė", nebemoka persiorentuoti ir dirbti kito labui, su šypsena pasitikti gyvenimą bei kiekvieną klientą. Netikiu, kad tik "anoji" karta tokia surūgusi - mano bendraamžiai irgi ne saldainiai. Ko norėti, juk mūsų tėvai - "anoji" karta. Jie ne tik įskiepijo mums daug labai kilnių siekių ir idealų, bet ir dažnai savo elgesiu išmokė tiesiog žeminti mažesnį, vogti, jei tik galima, dirbti "valdiškai". Vis pasvarstau, iš kur tas noras piktybiškai kenkti. Mano versijų sąraše pirmauja kerštas. Įsivaizduokite, sėdi autobusų stoties kasoje pilka pelytė, nusikamavusi dėl amžinų konfliktų namuose, sergančios mamos, kurią slaugo ji pati, nes senelių slaugos namuose nėra vietų, jos niekas neklauso, ji yra užguita. Ir už tai darbe ji keršija visiems, nes jei jai blogai, kodėl kažkam turi būti gerai. Ją tiesiog apėmęs pasiutimas, nežinia kaip tramdytinas. Ką daryti? Ir vėl aš, užsikrėtusi Danijos socialinės gerovės, sąžiningos visuomenės "nesąmonėmis", pasiūlysiu, ką daryti. Visoms nervingoms, arogantiškoms kasininkėms, irzliems, amžinai "trukdomiems" valdininkams reikia kitokios gyvenimo kokybės, reikia atgauti orumą. Tai reiškia, jiems reikia normalaus dydžio būsto TIK savo šeimai, doro atlyginimo, saugios kasdienos, nesibaiminant, kad rytoj pasityčiojamai išmes iš darbo "savo paties noru", be abejo, puikios pirmiausia psichinės, o po to ir fizinės sveikatos, jos kvalifikuotos priežiūros sau bei artimiesiems.

Geriausias tarnybinis šuo - lyderis nuo gimimo

Oksana LAURUTYTĖ

"Šuo yra žmogaus draugas, o žmogus turi būti šuns draugas. Kinologas turi leisti šuniui turėti savo nuomonę, o jei šuo stengiasi šeimininkui rodyti savo valią - jis yra geras šuo", - sako Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kinologų būrio vadas Arūnas Petrošius. Kinologas žino, ką kalba. Jei nežinotų, nebūtų su savo belgų aviganiu Natu spalio aštuntąją pripažinti geriausiais Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centre vykusiosiose pareigūnų, dirbančių su tarnybiniais šunimis, daugiakovės pirmenybėse. Beje, jau antrus metus iš eilės.

Kinologas Arūnas Petrošius ir jo tarnybinis šuo Natas tarp geriausiųjų — ne pirmą sykį. Pernai Lietuvos policijos kinologijos centre vykusiose Kinologų daugiakovės pirmenybėse jie taip pat pripažinti geriausiais.

Eugenijaus Onaičio nuotr.

Lyderis siekia užimti vado vietą

Šiaulių apskrities kinologai nuolat parsiveža prizų iš įvairių šalies kinologų varžybų. Kinologų būrio vadas Arūnas Petrošius sako, kad tai visai nekeista, nes nuo pat kinologų būrio įkūrimo tarnybinius šunis dresuoja tokie žmonės, kuriems šuo - ne darbo įrankis. "Kinologija yra ir darbas, ir hobis. Jei tarnybiniams šunims septyni mūsų pareigūnai skirtų tiek laiko, kiek turi darbo valandų, gerų šunų jie neišauklėtų. Kartais reikia ir pagyventi su šunimi, dresuoti juos naktį, nes šuo turi nebijoti dirbti tamsoje", - sako jis.

Neseniai vykusiose varžybose A. Petrošius ir jo dvejų metų belgų aviganis Natas varžėsi su 21 šalies kinologu ir jų augintiniais. Rungtyniauta žmogaus ir daikto paieškos, apsaugos, pėdsekystės ir bendrojo paklusnumo rungtyse. Kaip kinologas atsirenka šunį ir jį dresuoja, kad šis, aiškinant nusikaltimus, taptų tikru pagalbininku?

Pasak A. Petrošiaus, Natą jis išsirinko iš šunų vados, kurioje yra žinomi tėvai, seneliai, net proseneliai, bet vien grožio ir kilmės nepakanka, kad šuo būtų geras tarnyboje. Šunį reikia pamatyti vos gimusį. "Atvestą šuniuką kalė ima masažuoti liežuviu, laižyti ir jau tuomet matyti, kuris mažylis - lyderis, mokantis pakovoti už save. Toks šuniukas iškart ima rodyti charakterį - nesileidžia niurkomas. Puola žįsti pieno, nustumdamas seses ir brolius. Yra šunelių, kuriems reikia parodyti, kur yra maistas, o žindžiančio stipraus šunelio netgi neatplėši nuo kalės", - pagrindines savybes išvardija kinologas.

Įgimtų savybių taip pat dar nepakanka, kad šuo būtų geras tarnybinis šuo. Pasak A. Petrošiaus, šuo turi turėti charakterį, turi būti ne tik atsidavęs, bet ir nepriklausomas, turi netgi prieštarauti šeimininkui. Pažiūrėkite į vilkų gaują - lyderis vilkas grobio bėga pirmas, valdo gaują. Tie, kurie neturi lyderio savybių, jam paklūsta, tačiau tikri lyderiai laukia, kol gaujos vadas baigs savo gyvenimą. Jam nugaišus užimą jo vietą.

Panašiai yra ir šuniui bei jo šeimininkui. "Šuo paklūsta šeimininkui, bet laukia, kada užims vadovo vietą. Šeimininkas, savaime suprantama, negali būti visaverčiu lyderiu, nes neturi tokios uoslės, reakcijos, intuicijos kaip šuo. Todėl 50 procentų veiklos šeimininkas turi patikėti šuniui, tai yra tarnybinis šuo turi paklusti šeimininkui iš dalies", - aiškina kinologas ir tęsia, jog dirbant su tarnybiniu šunimi reikia juo manipuliuoti, savotiškai apgauti. Naivu galvoti, kad šuo užduotis atlieka iš prieraišumo. Šunį skatina instinktai, jo tikslas yra - grobis.

Užduotis atlieka su malonumu

Šeimininkas turi auklėti šunį tada, kai to reikia ir atitinkamu amžiaus tarpsniu, nebarti be reikalo, neengti, žodžiu, turi būti geras vadovas, o ne despotas. "Panašiai ir darbuotojų kolektyve. Jei darbuotojas vadovui "laižo padus", jis niekada nebus geras darbuotojas, bet jei jis turi savo nuomonę, o vadovas jį laiku pagiria, baudžia, jei reikia, ir paskatina, tada darbuotojas pateisins lūkesčius. Jei žmogui nuolat sakysi, kad jis yra kvailys, jis galų gale tuo patikės. Jei šuniui nuo mažumės drausi kažką daryti, pavyzdžiui, nelipti į automobilį, nes jo kojos purvinos, vėliau jo niekaip į mašiną neįkelsi - jis bijos. Jei mažam šuniui drausi lipti ant baldų, tai tarnybinis šuo, ieškodamas narkotikų, ant baldų ir nelips. Vadinasi, bus blogas šuo", - sako A. Petrošius.

Dresuodami tarnybinius šunis kinologai žino, kad jei įgimtos šuns savybės, refleksai yra silpni, kažką galima iš augintinio "išspausti", tačiau toks šuo užduotis vykdys iš pareigos. Gimęs lyderiauti šuo užduotis vykdo, nes jaučia malonumą. "Šuo, kuris pasitiki savimi, net dreba, kai jį pagiri, skatini ir tarsi sako: "Žiūrėk, koks aš, didžiuokis manimi." Jis turi turėti tos vidinės agresijos, kuri yra jokiu būdu ne pyktis, bet užsispyrimas atlikti užduotį iki galo. Todėl šeimininkas turi ugdyti šuns pasitikėjimą, pasididžiavimą savimi. Jei ši savybė neišugdoma, šuo niekada nepateisins kinologo vilčių", - kalba pašnekovas.

Šunys viską jaučia

Apie šunis ir jų dresavimą kinologas, rodos, gali kalbėti valandų valandas. Pasakoja, kad yra įvairių šunų mokymo teorijų, kalba apie šunų intelektą, kad apskrities kinologai dažnai vyksta ieškoti dingusių žmonių, sekti nusikaltėlių pėdomis. "Natas prieš gerą pusmetį nustebino nusikaltėlius. Buvo apvogta viena įmonė Kužiuose, o Natas net keturis kilometrus sekė pėdsakais ir nuvedė pareigūnus prie namo, kur ir buvo vagys", - šypsosi A. Petrošius.

Šunys praverčia daugelyje darbų, pavyzdžiui, Prancūzijoje jie išmokyti ieškoti itin retų brangių grybų - triufelių, Olandijoje mokomi talkinti atliekant gelbėjimo darbus griuvėsiuose, ieško nelegalų imigrantų.

Kada pats pareigūnas susidomėjo kinologo darbu? A. Petrošius gyvūnus myli ir juos pažįsta nuo vaikystės. Jis Klaipėdoje baigę aukštesniąją mokyklą ir tapo veterinarijos gydytoju. 1995-aisiais, baigęs mokslus, veterinarijos gydytojo darbo negavo, tad dar pasimokė policininkų mokykloje ir, atvykęs į Šiaulius, pradėjo dirbti Patrulių rinktinėje. Jau po kelių mėnesių panoro dirbti su tarnybiniu šunimi ir jam ši teisė buvo suteikta.

Su tarnybiniais šunimis išaiškinta daug nusikaltimų, A. Petrošiaus Finka yra radusi dingusį vaiką, pagarsėjo ir vokiečių aviganis Argo. Kinologas daug laiko leidžia su augintiniais, netgi švenčia šunų gimtadienius. "Natui vasario 27-ąją sukaks treji. Tą dieną jis gaus skanesnio maisto, tačiau šventes Natui surengiu dažniau. Šunį reikia skatinti už gerai atliktą darbą, o kartais jam pats geriausias įvertinimas - nuoširdus šeimininko džiaugsmas. Šunys juk viską jaučia", - teigia pareigūnas.

Oro baliono žemės komanda - šiauliečiai

Oksana LAURUTYTĖ

Lėtai padange sklendžiančio karšto oro baliono nepastebėti ir juo nesižavėti neįmanoma. Pamatyti nuo žemės atsiplėšiančius ir padangę vaivorykštės spalvomis išdabinančius šimtus balionų - jau neeilinis įvykis. Kartą gavę galimybę stebėti žemę iš dangaus ir patyrę skrydžio laimę, šiauliečiai architektai Rasa Pumputienė ir Dalius Puzinas susirgo šia "liga" ir tapo oro baliono žemės komanda. Jau kelerius metus su garsiausiais šalies pilotais šiauliečiai vyksta į rengiamas varžybas, padeda balionui pakilti, o pilotui - laimėti varžybas. "Skristi juk trokštame visi", - taip savo pomėgį aiškina Rasa ir Dalius.

"Alytaus taurės" metu pėsti ir važiuoti stojo pažiūrėti neįprasto reginio - padangių gėlių parado.

Atsiimti apdovanojimų - kartu su pilotu

Rasa ir Dalius jau kelerius metus nuolat vyksta į rengiamas oro balionų varžybas. Prieš tris savaites jie dalyvavo karšto oro balionų čempionate Lenkijoje. Čia komanda užėmė trečiąją vietą.

"Per varžybas retai kada skrendame. Mūsų darbas padėti balionui pakilti, sekti baliono skrydį, padėti jam nusileisti, pripildyti balionus dujų, žodžiu, daryti viską, kad pilotas galėtų užsiimti vien pilotavimu ir nugalėti", - sako pašnekovai.

Jei panorėtų, į įvairias varžybas jie galėtų vykti kone kas savaitę - jos rengiamos visame pasaulyje. Tačiau tai gana sunku fiziškai. "Aš jau sužinojau, kas yra aviacinis košmaras. Keliesi ketvirtą ryto, užpildai dujų balionus, padedi balionui pakilti, jį lydi, padedi nusileisti, pamiegi valandėlę pietų "poguliuko" ir apie penktą valandą vakaro vėl ruošiesi skrydžiui, vėl tas pats darbas, tada vidurnaktį eini miegoti, vėl ketvirtą keliesi. Diena su naktim susimaišo, sąmonė ima temti, tampi automatu", - aiškina Dalius.

Tai koks čia malonumas taip vargti savaitgaliais? "Juk apdovanojimų atsiimti pilotas visada eina su savo žemės komanda", - nusijuokia Rasa ir paaiškina, kad tokių momentų, kai pilotas gauna apdovanojimą už prizines vietas, patirta tikrai daug.

Dalius sako, kad geriausia važiuoti į varžybas, kai to nori, kai pasiilgsti adrenalino ir įspūdžių. "Reikia ten pabūti ir patirti tą būseną, pamatyti, kokie ten nuoširdūs žmonės. Pamatai lėktuvą, visada jį palydi žvilgsniu, o čia turi galimybę skraidantį objektą paliesti, padėti jam atsiplėšti nuo žemės ir skristi", - užsidegęs kalba vyras.

Oro balionų fiesta Trakuose. Balionai skraido ir žiemą.

Rasos PUMPUTIENĖS asmeninio archyvo nuotr.

Varžybose būna ir stresinių situacijų

Rasa pirmąjį kartą oro balionu skrido prieš penkerius metus. Verslo reikalai ją suvedė su pilotu iš Marijampolės Rimu Kostiuškevičiumi ir ji buvo pakviesta skristi.

"Mane taip domino skrydis, pasiruošimas jam, kad viską filmavau, menkiausias smulkmenas. Po skrydžio, kuris man pralėkė akimirksniu, suteikė nenusakomą jausmą, prilipau prie ekrano, peržiūrėjau įrašą labai atidžiai. O kai kitą rytą mane pakvietė skristi vėl, puoliau komandai padėti. Visi stebėjosi, iš kur aš viską vos po vieno skrydžio žinau", - šypsosi Rasa.

Žinoma, ne techniniai dalykai labiausiai sudomino architektę. "Matėte albumą "Neregėta Lietuva"? Taigi kokia graži mūsų šalis iš viršaus. Miškai, upės, laukai, rūkas pavirsta meno kūriniais. Tereikia norėti ir gebėti tą grožį pamatyti", - sako Rasa.

Susižavėjusi galimybe skraidyti, moteris ėmė važinėti į varžybas, o susipažinusi su architektu Daliumi ir jį pakvietė skraidyti. Po kurio laiko jie tapo oro baliono žemės komanda ir dažniausiai į varžybas važiuoja su nuolat prizines vietas pelnančiais pilotais Gintautu Mockaičiu ir Rimu Kostiuškevičiumi.

Per kelerius metus dalyvauta daugelyje varžybų mūsų šalyje, Latvijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, pernai Rasa vyko net į Japoniją. "Varžybų metu taisyklės labai griežtos, oro balionas turi nusileisti taip, kad nenuniokotų pasėlių. Japonijoje oro balionas leidosi tarp ryžių laukų, kuriuos skyrė siauri, vos dviejų metrų pločio asfaltuoti keliukai. Balionui pakibus virš ryžių lauko, atsargiai, kad nė vieno ryžio stiebo nenumintume, nuėjome jo link, atplukdėme oru virš keliuko ir nuleidome. Pilotui teko taip šildyti orą, kad gondola kybotų. Gerai, kad oras tuomet buvo labai ramus", - prisimena Rasa.

Dalius pasakoja, kad varžybose Lietuvoje, kaip ir kitur, būna visokių sudėtingų situacijų. "Pilotuoja G. Mockaitis, o ten, kur žemėlapyje pažymėtas laukas, priaugę medžių - nėra kur nutūpti. Dujos baigėsi beieškant nusileidimo vietos. Šiaip ne taip nusileido balionas į siaurą properšą tarp medžių, vos kupolo nesuplėšė. Visko būna", - šypsosi jis.

Po pirmojo skrydžio tampama kilmingais

Žmonės, kurie pirmą kartą skrenda oro balionu, yra pakrikštijami, o krikšto metu jiems sakomi maždaug tokie žodžiai: "Nuo šios minutės jums priklauso visi šie laukai su namais, augalais ir žvėrimis, ežerai su visais juose esančiais gyvūnais. Bet tik tada, kai esate pakilę bent metrą virš žemės. Kai paliečiate kojomis žemę, tampate paprastais žmonėmis, ir jei pamatei oro balioną, turi prie jo pribėgti ir paklausti, gal jiems reikia pagalbos: pamaitinti, pagirdyti, apnakvindinti, o jeigu nieko daugiau negali padėti, tai bent paremti finansiškai", - sako Rasa ir paaiškina, kad visa ši litanija, žinoma, juoko forma. Nes kone visi pilotai - verslininkai, kurie gali sau leisti brangų malonumą - skrydžius oro balionu.


 

Pirmasis Daliaus Puzino skrydis, kurio metu Rasa Pumputienė jau buvo "baronienė fon Salduvė".

 

Oreiviai gauna galimybę ne tik skristi, bet ir keliauti. Japonija.

"O mes galime būti oro baliono žemės komanda, nes nesame pririšti prie savo darbo vietų laiko, esame patys sau šeimininkai. Jei pilotai paprašo, susiplanavę savo darbus galime atsitraukti nuo jų ir lėkti, kur reikia", - paaiškina architektai.

Lietuvoje yra daugiau nei dvidešimt oro balionų pilotų, kurie dalyvauja varžybose. Daugeliui pilotų skrydžiai - hobis, būdas atsipalaiduoti nuo darbo. "Mums dalyvavimas varžybose - laisvalaikis, nes mūsų darbas - mūsų hobis. Juk architektūra - kūrybinis darbas. Šalia rutinos turėti pomėgį, kurio metu galva tampa šviesi ir grįžus į darbus kimbi naujomis jėgomis - labai svarbu", - atvirauja pašnekovai.

Beje, po pirmųjų savo skrydžių jie gavo ir garbingus titulus: Rasa tapo baroniene fon Salduvė, o Dalius - baronu fon Pažaislis. Titulai suteikiami pagal vietovę, kurioje nusileidžiama po pirmojo skrydžio.

Vis dėlto pats svarbiausias dalykas, kurį gauni skrisdamas oro balionu – galimybė matyti žemę kitu rakursu. Kai esi pakilęs, viską - miškus, laukus, upes, ežerus, saulę, žodžiu, visa, ką regi apačioje - regi kitaip – ypatingai. Ir šito jausmo niekas negali pakeisti.

Rudens dangaus lobiai

Oksana LAURUTYTĖ

Marsas švyti raudonai, Venera, Jupiteris ir Saturnas spindi labai ryškiai, bet pastarojo žiedas po kelerių metų pavirs tik plonyte juosta. Šiaulių universiteto Astronomijos kabinete vyriausiasis Gamtos mokslų fakulteto Fizikos katedros metodininkas Vacys Jankus po geros valandos apie dangaus kūnus skaitys paskaitą. Teorinės žinios bus vainikuotos vėliau - devintą valandą vakaro su studentais jis atvers "duris į dangų" - užlips į nedidelę observatoriją ir teleskopu stebės žvaigždes, kitus dangaus kūnus.

V. Jankus į dangų akis pakelia kiekvieną giedrą vakarą. Žvaigždės jį užbūrė jam dar būnant Vaciuku - su dangaus kūnais jį supažindino močiutė. Moteris nemokėjo rašyti, bet dangų "skaitė".

Šiaulių panorama nuo universiteto stogo.

Iki žvaigždžių pakylėjo ir fizikos mokytoja

"Kai žvaigždės apsiblaususios, bus geras oras. Iš kur žinau? Į dangų pažiūrėjau. Aukštutiniai atmosferos sluoksniai išduoda orą, nieko čia stebėtino", - šypsosi fizikas astronomas Vacys Jankus. Oro pasikeitimus jis nustato ir pažvelgęs į Saulę. Kai pasirodo saulabroliai arba halai (vaivorykštiniai ratai) aplink Saulę ar Mėnulį - oras dažniausiai pasikeičia.

Bet V. Jankus ne meteorologas. "Orus spėti galima ir taip: pažiūri į pantį lauke: jei jis šlapias, vadinasi lyja", - šmaikštauja pašnekovas ir prisipažįsta, kad astronomija jam labai miela, supermiela. "Aš pailsiu per naktinius stebėjimus. Jau vien pasivaikščiojus giedrą rudens vakarą ir pažvelgus į žvaigždes labai geras jausmas užplūsta", - atvirauja pašnekovas ir džiaugiasi, kad visai neseniai, stebint dalinį Saulės užtemimą, daug žmonių atėjo į universiteto astronomijos observatoriją teleskopu šio reto gamtos reiškinio pažiūrėti. Vadinasi, ne visi žmonės gyvena sulindę į kompiuterius. Yra tokių, kurie į dangų žvelgia pagarbiai, svajoja, sustoja ir apsidairo, suvokia save kaip gamtos dalį.

"Astronomija mokykloje seniau buvo atskiras dalykas, dabar ji integruota į fiziką. Tik nuo mokytojo priklauso, ar sužinos ką nors mokiniai apie dangų, ar - ne. Dažnai vaikai net teleskopo per pamokas nepamato", - sako pernai Geriausio metų mokytojo vardą pelnęs V. Jankus, ir Šiaulių universiteto gimnazijos vaikus mokantis astronomijos. Gal todėl jis pagarbiai kalba ne tik apie močiutę, bet ir apie kitą iki žvaigždžių jį pakylėjusį žmogų - fizikos mokytoją Januškevičienę. Vaikai buvo mokomi ne tik sausos teorijos, bet ir praktikos: turėjo naktį stebėti žvaigždes, planetas, braižyti žvaigždėlapius.

Teleskopas yra pagrindinis astronomų instrumentas. Vacys Jankus žvelgia į Saulę ir apmaudžiai sako, kad žmonės į dangų dabar nebežiūri. Tikras žvaigždes, matyt, užgožė dirbtinės žvaigždės.

Žvaigždynai ir planetos sušvyti lyg deimantai

Daugelyje senųjų romantiškų filmų rodoma, kaip tėvai savo vaikams, mylimieji savo mylimosioms, net garsusis Šrekas asilui rodo žvaigždes ir pasakoja apie paslaptingą dangaus pasaulį. V. Jankus sako, kad ir šiais laikais galima šia romantika pasimėgauti.

Plika akimi galima matyti lietuvių Saulės dukromis laikytas Vaivorą (Merkurijų), Aušrinę ir Vakarę (Venerą), Žiezdrę (Marsą), Indrąją (Jupiterį) ir Seliją (Saturną). Pažvelgus į dangų giedrą naktį galima pamatyti ir žvaigždynus, pavyzdžiui, vakaruose apie 20 valandą - Jaučiaganį, Šiaurės vainiką (Darželį), Heraklį, Gyvatnešį. Pietuose galima išvysti Ožiaragį, Vandenį, Delfiną, Erelį, Žuvų žvaigždyną.

Rytuose matome Pegasą, Andromedą, Persėją, tekantį Taurą su padrikuoju spiečiumi Sietynu (Plejadėmis). Šiaurėje stebime Vežėjo žvaigždyną su jo ryškiąja žvaigžde Kapela (Tikutis), kuri yra panaši į mūsų Saulę.

Visą naktį galime stebėti Didžiuosius ir Mažuosius Grįžulo Ratus, Kasiopėją, Cefėją, Slibiną. Po vidurnakčio pateka pats gražiausias dangaus žvaigždynas - Šienpjoviai (Orionas) - bei ryškiausia ir didžiausia, spalvą keičianti mūsų šiaurinio pusrutulio Didžiojo Šuns Alfa žvaigždė Sirijus.

Spalio 22-ąją Merkurijus pasiekia 18,3 laipsnio vakarinę elongaciją (tampa geriausiai matomas), todėl 18-28 dienomis, jei tik bus palankios oro sąlygos, Merkurijų bus galima išvysti rytais virš pietų-pietryčių horizonto kylančiame Mergelės žvaigždyne. Per tas 10 dienų planetos šviesis taps dukart didesnis.

Spalio vakarais Šaulio žvaigždyne sužimba Jupiteris, o neaukštai virš pietvakarių horizonto kas rytą vis aukščiau kyla Saturnas.

Lapkričio pabaigoje, po daugiau nei 10 mėnesių pertraukos, vėl išvysime pačią šviesiausią planetą - Venerą. Vakarė įsižiebia vakarais Šaulyje, artėdama prie daugiau nei šešis kartus blyškesnio Jupiterio. Lapkričio 30 dieną abi planetos atsidurs beveik greta, tik Venera bus šiek tiek žemiau.

Antroje nakties pusėje Saturnas matomas prie Liūto ir Mergelės žvaigždynų ribos. Na, o gruodį prasilenkusi su Jupiteriu Vakarė arba Venera keliauja Ožiaragio žvaigždynu, kiekvieną vakarą spindėdama vis skaisčiau ir aukščiau.

"Neįdomu tai, ko nežinai. Norint, kad žmogus kažkuo domėtųsi, reikia jį mokyti nuo mažų dienų", - sako fizikas astronomas Vacys Jankus.

Lietuvoje sumažėjo giedrų naktų

V. Jankus lipa laiptais ir atveria "duris į dangų" - po kupolu ant Šiaulių universiteto stogo įkurdintą teleskopą. Iki Saulės "tik" 150 milijonų kilometrų, bet ją galima pamatyti. Dėmių ant jos nėra, nematyti ir halų. Saulė atrodo kaip apelsinas, bet V. Jankus sako, kad iš tikro ji yra baltos spalvos. Teleskopo filras, kuris apsaugo akį nuo kaitimo, saulę ir nudažo. "Argi ne gražu", - šypsosi astronomas ir pavydžiai kalba apie tai, kokius galingus teleskopus turi užsienio observatorijos.

Pasak V. Jankaus, garsioji Molėtų observatorija šiame rajone pastatyta neatsitiktinai. Buvo atlikti tyrimai ir nustatyta, kad prie Molėtų per metus būna šimtas giedrų naktų. Dabar giedrų naktų šalyje beliko vos 60 per metus.

Anot V. Jankaus, teleskopu galima pamatyti, kaip gruodžio 27 dieną Venera "pasiveja" plika akimi nematomą Neptūno planetą. Vandenio žvaigždyne galima stebėti Uraną, o Andromedos galaktika - tai artimiausia galaktika Šiaurės pusrutulyje, kuri nutolusi nuo mūsų daugiau nei du milijonus šviesmečių.

Teleskopu galima pamatyti Persėjo dvigubą padrikąjį spiečių, Heraklio kamuolinį spiečių. Labai gražiai atrodo Paukščių takas. "Tai mūsų galaktika, kurioje daug įvairių ūkų, galima išvysti Šienpjovių difuzinį dujų ir dulkių ūką", - sako pašnekovas.

Tiki kitų civilizacijų egzistavimu

O ką veikia astronomai Lietuvoje? Pasak V. Jankaus, mūsų mokslininkai stebi žvaigždes, kometas, meteoritus, asteroidus, kitus kosmoso kūnus, žvaigždynų, galaktikų judėjimą, kitus kosmoso reiškinius, analizuoja, vertina surinktus duomenis. Ir mūsų šalies mokslininkai atranda kometų, asteroidų, matuoja žvaigždžių temperatūrą, žvaigždžių radialinius greičius.

Paukščių Takas – šviesi juosta, stebima danguje nakties metu. Šiuo vardu vadinama ir žvaigždžių sistema - spiralinė galaktika su keliomis diske susisukusiomis vijomis, vienoje kurių yra Saulė. Senoviniai lietuviški Paukčių tako pavadinimai – Gervių Takas, Žąsų Takas, Vėlių Takas.

Stebėjimai teleskopu yra įtemptas darbas sudėtinga elektronine aparatūra. Čia romantikos nėra daug, mat tenka gautus duomenis apdoroti ir išanalizuoti. Tam reikalingos kompiuterių, matematikos ir fizikos žinios, todėl astronomas turi būti atkaklus, žingeidus, apdovanotas talentu ir intuicija.

- O Jūs ar tikite, kad egzistuoja gyvybė kitose planetose?

- Kaip gali nebūti? Tikiu, kad yra civilizacijos, juk dangus- beribis. Yra milijonai žvaigždžių, nuo kurių planetos gali būti nutolusios tokiu pat atstumu kaip nuo Žemės nutolusi Saulė. Dabar didžiausiais pasaulio teleskopais atrandama vis daugiau tokių sistemų. Gal mes esame tik kažkokios aukštesnės civilizacijos eksperimentas? O gal kitos civilizacijos žino apie mus, tik nenori užmegzti ryšio su Žeme. Juk Žemė eina negražiu keliu - vyksta karai, žūva žmonės, kuriama galinga karo technika, kuri nukreipiama į neatpažintus skraidančius objektus. Kas panorės nelaimę pas save prisišaukti?

"Nesikarščiuokite, tamsta, triušiu paversiu"

Eva JAGMINAITĖ

Ši vieniem juoką, kitiem sąmyšį kelianti frazė yra slaptas mago Ginto Gusto pobūvių ginklas. Ją išgirsta ir alkoholio padauginę, komikui trukdantys dirbti raumeningi vyrukai.

Trečiąją vietą konkurse magui pelnė jo paties itin mėgiamas ir dažnai rodomas triukas su vyno buteliais.

Magija susidomėjęs būdamas vos dešimties, keturiasdešimt perkopęs komiškos magijos atstovas Gintas Gustas šiandien yra dažnas vakarėlių svečias. Pasirinkęs Čarlio Čaplino įvaizdį, jis linksmina ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius. Tarptautiniuose konkursuose retai dalyvaujantis komikas vos prieš savaitę išgarsino Lietuvą Lenkijoje vykusiame Tarptautiniame magijos kongrese. Tapęs konkurso prizininku ir pelnęs trečiąją vietą, magas sako, jog šį apdovanojimą jam išpranašavęs šiaulietis kolega.

- Ar tai pirmas Jūsų tarptautinis apdovanojimas?

- Niekuomet nesiveržiau į tarptautinius konkursus. Manau, kad tiesiog pakanka profesionaliai dirbti savo darbą, rinkti informaciją, treniruotis, tobulėti. Juolab, kad prieš aštuonerius metus, dalyvaudamas magų suvažiavime Čekijoje, šiek tiek nusivyliau konkursu. Komisijoje sėdėjo visi čekai, tiesa, vienas vengras, bet ir tas čekų kilmės. Todėl turbūt nenuostabu, kad visos prizinės vietos atiteko čekams. Ir siaubingai komiška situacija, kuomet iš Rusijos atvykę profesionalūs cirko artistai, žinomi Vokietijos magai išvyko namo tuščiomis.

- Tai kaip šįkart nutiko, kad net dvi prizinės vietos atiteko lietuvaičiams?

- Žinot, labiausiai džiaugiuosi, kad mums pavyko pagarsinti Lietuvos vardą. Tris dienas visas Lenkijos dėmesys buvo nukreiptas į Lodzės miestą, kur ir vyko magijos kongresas. Renginį rėmė itin daug rėmėjų, per 15 tūkstančių zlotų skyrė Lodzės miesto meras, šiek tiek mažesnes sumas apskritys ir rajonai. Taigi didžiulio dėmesio sulaukė konkursas, kuriame pirmoji ir trečioji vietos atiteko mums, t. y. kaimynams lietuviams. Žavėjausi ir didžiavausi, kad Lietuvos vardas kaimyninėje valstybėje skamba pagarbiai.

 

- Kodėl trečia, o ne antra vieta?

- Komisija daug nekomentuoja. Būdamas komiškos magijos atstovu suprantu, kad būtų labai komiškąja abi pirmąsias vietas atiduoti lietuvaičiams, o lenką palikti trečioje (pratrunka juoktis). Tačiau pasisėmiau geros patirties, žinau, ką galiu patobulinti, kuo papildyti pasirodymą. Vykdamas žinojau, kad su komiškaja magija apskritai sudėtinga pelnyti apdovanojimus. Jie nėra tiek vertinami, kiek iliuzionistai, dirbantys su manipuliacijomis, ar mentalinės magijos atstovai. Tiesa, pirmąją vietą pelnęs kolega kaunietis Nikolajus Jegorovas pasirodė tikrai puikiai.

- Ar konkurse dalyvavote savo iniciatyva?

- Ne visai. Vengiu didelių sceninių pasirodymų, o tarptautiniuose sambūriuose dalyvauti gana brangiai kainuoja. Juk mes skirtingai, nei Gala koncerte dalyvavę Ukrainos, Olandijos, Japonijos profesionalai, negauname užmokesčio už dalyvavimą kongrese, dienpinigių ar pinigų kelionės viešnagės išlaidoms. Už viską susimokame patys. Vien dalyvio mokestis - beveik šimtas eurų, o kur dar maitinimas, viešbutis, kelionės išlaidos. Vis dėlto dalyvavo apie pusantro šimto iliuzionistų iš dešimties pasaulio šalių. Vyko trys seminarai, konkursas ir Gala šou su profesionalų pasirodymais bei Gala šou su laimėtojų apdovanojimais. Tačiau šįkart važiavau gerai nusiteikęs, nes kolega iliuzionistas, Lietuvos magų klubo prezidentas Jonas Ziemelis įtikino mane, jog trečiosios vietos taurė tikrai atiteks man. Jo magija, kaip matote, suveikė.

- O pats ar turite magiškų galių?

- Tiesą sakant, ima juokas iš kolegų, kurie giriasi magiškomis galiomis. Visa magija yra įdirbis ir bendravimas su publika. Jei tu susigyveni, susikalbi su žiūrovu, tuomet viskas einasi kaip iš pypkės. Lenkijoje prieš pat pasirodymą suvokiau, kad privalau kalbėti lenkiškai pasirodymo metu. Supratau, kad anglų ir vokiečių kalbos, kuriomis kalbu visiškai laisvai, šlovės ir aukštos vietos neatneš. Kalba yra itin svarbi komiškoje magijoje. Deja, moku tik buitinę lenkų kalbą, todėl likus vos kelioms minutėms iki išėjimo į sceną kolegų lenkų vis dar klausinėjau žodžių.

- Koks pasirodymas pelnė Jums tarptautinį apdovanojimą?

- Pasirinkau savo širdžiai mielą pasirodymą su vyno buteliukais. Kuomet ištuštinu vyno taurę, vis atsiranda vėl sklidina, taip galų gale atsiranda devyni buteliai. Pasirodymo kulminacija – paleidžiu pilną taurę, kuri sustingsta ore. Konkurso reikalavimas – pasirodymai turi būti ne ilgesni kaip dešimt minučių. Manasis truko septynias minutes. Pasisėmiau tikrai neįkainojamos pasaulinės patirties. Teko stebėti ir itin profesionalių pasaulinio garso žvaigždžių pasirodymus, todėl dabar degu kibirkštėle tobulėti, žinau, ką galiu padaryti geriau.

- Koks skirtumas pasirodant konkurse ir linksminant publiką vakarėliuose?

- Konkurse tave stebi profesionalai. Jie mato kiekvieną smulkmeną, esi po padidinamuoju stiklu. Jie stebi menkiausią tavo judesį, mostą. Jei nuo pobūvio publikos gali paslėpti kiekvieną savo klaidą ir imituoti, jog taip ir turėjo būti, tai teisėjų komisijos konkurse neapgausi. Jie mato viską ir vertina kiekvieną tavo žodį, gestą, išraišką. Tačiau kaip gali sudužti ką tik pagamintas lėktuvas, taip ir kiekvienas magas gali suklysti. Jo meistriškumas - tą klaidą įtikinamai paslėpti. Nors esu ne kartą rengęs pasirodymus klubuose bei pobūviuose JAV, Brazilijoje, Kaliningrado srityje, vis dėlto pasirodymas Lenkijoje buvo vienas didžiausių meistriškumo išbandymų.

Kompetetingoje vertinimo komisijoje, kuri stebėjo kiekvieną konkurse dalyvavusių magų judėsį, svarbus buvo pasaulinio garso iliuzionisto ukrainiečio Viktoro Vaitko ( ketvirtas iš dešinės) vertinimas.

Ginto GUSTO asmeninio archyvo nuotr.

- Dažnai pasitaiko tų klaidų?

- Būna visko. Juk mano pasirodymuose yra gyvūnų. O jie - nenuspėjami! Triušis gali įkąsti ar apdraskyti, papūga - nuskristi. Tai normalu ir suprantama. Vieną savo triušį, su kuriuo niekaip nesusitvarkiau, atidaviau kolegai iš Kelmės. Kiek žinau, jiems puikiai sekasi. O aš su kitu triušiu linksminu publiką. Jei manote, kad gyvūnėlių pasirodymų reikia tik vaikams, labai klystate. Vyrai nustėra, o moteris krykštauja, kai iš ką tik sudegusios dėžės ištraukiu baltapūkį triušį.

- Tai galbūt Jūsų pasirodymus Lenkijoje ir pats Koperfildas vertino?

- Tiesą sakant, nesuprantu žmonių prisirišimo prie šios asmenybės. Na taip, jis garsenybė, tačiau mano, manymu, tikrai yra nemažai ne tokių garsių, bet tikrai puikių magų. Jis garsus tuo, kad yra žinomas, tačiau manau, kad baigiamajame Gala šou, vykusiame Lodzės prestižiniame Jarošo teatre, pasirodė pasaulinio garso įžymybės, savo profesionalumu nesusileidžiančios garsiajam magui Koperfildui.

- O per pasirodymus pačiam pasitaiko išgyventi komiškų situacijų?

- Jų būna per akis. Tačiau itin dažnai pasitaiko, kad padauginę vyrukai jaučia poreikį su manimi įvertinti savo raumenų stiprumą. Gal norėdami prieš savo damas pasipuikuoti, jie kartais plėšia mikrofoną, kartais kviečia muštis. Tačiau visi lieka it musę kandę, kai ištariu: "Nesikarščiuokite, tamsta, triušiu paversiu." Ši frazė iš tiesų suglumina ir magiškai nuramina bet kokį raumenų kalną.

Iš Lenkijoje vykusio Pasaulio magų kongreso šiaulietis Gintas Gustas parsivežė prizininko taurę.

- O kur yra mokykla, ruošianti magus ir iliuzionistus?

- Nėra tokios (juokiasi). Magai ir iliuzionistai mokosi ir tobulėja klubuose. Lietuvoje dabar yra apie trisdešimt šio amato atstovų, tačiau realiai dirbančių profesionalų tėra šeši, septyni. Pereinamasis laikotarpis, kad taptum klubo nariu yra dveji metai. Iki tol jie tėra kandidatai,mat itin daug susidomėjusių būna vienadieniai "magai". O juk mes turime savo nuostatus, kuriuose įsipareigojame griežtai saugoti magijos stebuklų paslaptis ir negalime jų viešinti bet kuriam magui apsišaukėliui. Mūsų šalyje tikrai galėtų būti daugiau iliuzionistų. Štai neseniai perskaičiau viename tinklalapyje, jog apie 40 proc. Lietuvos gyventojų serga neuroze. Tai kas gi geriau nei mes, pralinksmins niūrią lietuvių kasdienybę?!

Įamžintas keliautojo atminimas

Eva JAGMINAITĖ

"Iš tolimo, svetimo krašto siunčiu Jums šią knygą, kaip dovaną Geografijos kabinetui Janonio Berniukų Gimnazijai Šiauliuose. Tikiu, kad Jūs, jauni gimnazistai, mylėsite ir branginsite Lietuvos gamtą, kaip ją mylėjo šitas iš savo gimtinės išrautas žmogus."

Nina Kantvilienė (Truchanaitė) - Olego Truchano sesuo

Habart, Tasmanija 19 Rugsėjo 2008

Šies kvietimas mylėti Lietuvos gamtą ranka įrašytas pirmajame Max'o Angus'o knygos "The World of Olegas Truchanas" puslapyje. Ją iš tolimosios Tasmanijos atsiuntė keliautojo sesuo, taip pagerbdama brolį Olegą Truchaną, kurio garbei pavadintas J. Janonio gimnazijos geografijos kabinetas.

J. Janonio gimanzijos geografijos mokytoja metodininkė Teresė Lukošienė pasirūpino, kad geografijos klasei būtų suteiktas Olego Truchano vardas.

Autorės nuotr.

Šiaulių J. Janonio gimnazijos geografijos mokytoja-metodininkė Teresė Lukošienė didžiuojasi, kad jos kabinetas - pirmoji mokyklos klasė, pavadinta buvusio gimanzijos moksleivio, keliautojo Olego Truchano, vardu. Tiesa, vardus turi dvi gimnazijos auditorijos: Kazimiero Butkaus konferencijų salė ir Izoldos Poželaitės-Devis anglų kalbos centras. Tačiau O. Truchano geografijos kabinetas - pirmoji vardinė klasė, kurioje moksleiviai į pamokas rinksis kasdien.

T. Lukošienė džiaugiasi glaudžiais gimnazijos ryšiais su Australijos lietuviais: "Turbūt nesuklysiu sakydama, kad Australijoje gyvenantys lietuvaičiai mūsų gimnaziją remia daugiau nei valstybė. Vos sužinoję apie idėją geografijos kabinetą pavadinti Olego Truchano vardu, jie iškart pradėjo rinkti lėšas kabinetui įrengti. Gavome 3000 litų, už kuriuos įsigijome stalą, stendus, paveiklus, surengėme fotografijų parodą".

Geografijos kabinetas - buvusiam mokiniui atminti

T. Lukošienė teigia, kad pavadinti gimnazijos klases buvusių gimnazistų vardais jau seniai siūlė prieš metus anapilin iškeliavęs mokytojas kraštotyrininkas Jonas Krivickas. Anot geografijos mokytojos, Olego Truchano vardas pasirinktas neatsitiktinai. Visų pirma - šis keliautojas, fotografas, savo gyvenimą gamtosaugai paskyręs žmogus, yra buvęs gimnazijos mokinys, gimęs ir augęs Šiauliuose. Mokytoja neabejoja, kad jei likimas Antrojo pasaulinio karo metu nebūtų nubloškęs O. Truchano į Vakarus, o vėliau - į Australiją, kur kas daugiau būtų nuveikta Lietuvos gamtosaugos klausimais: "Juk šis keliautojas savo gyvenimą paskyrė Australijos ir Tasmanijos gamtosaugai. Jis nuodugniai išsudijavo Gordono upę, išsaugojo unikalias, tik Tasmanijoje augančias pušis, įrodinėjo, kad negalima statyti užtvankų, taip priversdamas savo šalių gamtą niokojusius australus ir tasmanus susirūpinti gamtosauga".

Dvidešimt šeši ekspedicijos nariai, iš kurių dešimt šiauliečių, O. Truchanui atminti skirtos ekspedicijos metu aplankė Australijos mėlynuosius kalnus.

Dalis augmenijos ir gyvūnijos išliko tik nuotraukose

Po mirties O. Truchanas išgarsėjo visame pasaulyje - jo vardu pavadintas Australijos Vakaruose stūksantis kalnas, retų pušų draustinis Tasmanijoje, kanojininkų ir keliautojų klubai, skautų stovyklos, alpinistų nameliai, stovyklavietės. Jo atminimui Strahano mieste stovi paminklas, išleistas fotografijų albumas "The world of Olegas Truchanas", sukurti du dokumentiniai filmai "The Spirit of Olegas" ("Olego siela") ir "Wildness" ("Laukinis kraštas"). Pernai Tasmanijoje sukurta opera "Olegas", atskleidžianti O. Truchano gyvenimą ir darbus.

Iki 1967 metų O. Truchanas jau turėjo per 30 tūkstančių nuotraukų ir skaidrių archyvą. Beveik viskas sudegė per didžiulį Hobarto gaisrą, tačiau gamtos mylėtojas O. Truchanas rankų nenuleido ir iš naujo pradėjo kaupti nuotraukas.

Simboliška keliautojo mirtis - 1958 metais kanoja nuplaukęs išilgai visa Gordono upe, 1972-aisiais jis žuvo, iš tos pačios upės bandydamas ištraukti įstrigusią baidarę. Keliautojo valia kremuoti palaikai išbarstyti virš šios upės. Apmaudu, tačiau simboliška, jog netrukus po O. Truchano mirties hidroelektrinės užtvankoje nebūtin nugrimzdo Pederio ežeras. Dėl pastarojo išsaugojimo gamtosaugininkas nuožmiai kovojo. Drauge su ežeru išnyko ir reta gyvūnija bei augmenija. Ežero grožis išliko tik užfiksuotas Olego Truchano nuotraukose.

Buvo tapęs geriausiu buriuotoju

1972-aisiais Gordono upė pasiglemžė O. Truchano gyvybę. Išpildytas velionio noras - po mirties jo pelenai išbarstyti virš šios vietovės.

Dvidešimt trečiosios abiturientų laidos absolventas Olegas Truchanas 1942 metais pelnė geriausio jaunimo buriuotojo vardą. Manoma, kad būtent Šiauliuose esantys ežerai ir miesto apylinkėse esantys miškai nuo vaikystės O. Truchaną skatino domėtis gamta. J. Janonio gimnazijoje šio gamtosaugininko garbei pavadintas kabinetas. Tai ne pirmas kartas, kuomet Šiauliuose įamžinamas keliautojo atminimas. Jau penktus metus Rėkyvos ežere vyksta jaunųjų buriuotojų varžybos Olego Truchano taurei laimėti, Rėkyvoje keliautojo garbei atidengtas koplytstulpis, kuriame išraižyti garsaus keliautojo žodžiai: "Žmogus ir gamta yra neišskiriama visuma." Pernai vakarinėje miesto dalyje jo vardu pavadinta gatvė.

Būdamas devyniolikmetis, O. Truchanas emigravo į Vokietiją. Bavarijoje pramokęs fotografijos, daug keliavo ir fotografavo kalnus. Po penkerių metų, praleistų Vokietijoje, išvyko į Australiją.

O. Truchano keliais - pažintinės ekspedicijos

Šiemet O. Truchano keliais į ekspediciją leidosi 26 lietuviai, vadovaujami šiauliečio advokato Jono Nekrašiaus. Keliautojai susitiko su žinomo gamtosaugininko šeimos nariais, aplankė O. Truchano pamėgtas ir tyrinėtas vietas Australijoje bei Tasmanijoje. Ekspedicijos vadovas J. Nekrašius sako, kad tasmanaivis dar jaučiasi dėkingi O. Truchanui: "Mes, lietuviai, turim pagoniškų šaknų. Mums medis - šventas. Kol O. Truchanas nesusirūpino, Tasmanijoje buvo kertamos tūkstantmetės pušys. Gamtosaugininkui teko daug paplušėti, kol įtikino vertingą ir brangią medieną kertančius tasmanus, jog unikalias pušis reikia saugoti."

Tasmanijos vakaruose, Strahano miestelyje, stovi kuklus paminklas keliautojui atminti.

Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Šiuo metu J. Nekrašius baigia rašyti monografiją apie Olegą Truchaną. Knyga turėtų pasirodyti šių metų pabaigoje arba kitų pradžioje. Informaciją knygai šiaulietis advokatas pradėjo rinkti prieš aštuonerius metus.



Akimirką sustojęs laikas

Eva JAGMINAITĖ

Šiaulietė keramikė Vitalija Kurtinaitienė sulaukė ypatingo valdžios dėmesio. Už erdvinių kompozicijų kolekciją "Lyginimo lenta", "Mėsmalė", "Karuselė", "Kiaušinienė", "Lizdas" menininkė apdovanota 2008 metų Šiaulių miesto kultūros ir meno premija - 2000 litų. Darbai eksponuojami Šiaulių dailės galerijoje vykstančioje 47-ojoje šiauliečių dailininkų kūrybos parodoje, atidarytoje miesto gimtadienio proga.

Menininkės Vitalijos Kurtinaitienės darbas "Lizdas" išsiskiria iš kitų keturių darbų. Jis inspiruotas pernai vykusio 4-ojo plenero "Kontrapunktas".

 

Kiekvienas erdvinės kompozicijos darbas turi savo akcentą. "Lyginimo lentoje" - tai senovinis lygintuvas.

 

Didžiulis puodas traukia akį kompozicijoje "Mėsmalė".

 

"Kiaušinienės" erdvinėje kompozicijoje panaudoti ir skulptūros elementai. Po aukštai besipuikuojančia keptuve - du tarytum maldai suglausti delnai.

Pati keramikė premijos nesureikšmina ir sako, jog premijos vertas ir gausus jos kolegų būrys. Tačiau per 30 metų keramikos meno jaunuosius kūrėjus mokanti moteris neslepia, kad džiaugiasi sulaukusi išskirtinio Šiaulių miesto kultūros tarybos dėmesio.

Kasdienybės skubėjime - apie laiko prasmę

Penkiuose eksponuojamuose Vitalijos Kurtinaitienės darbuose originaliai įprasmintas laikas. Nesuskaičiuojama galybė sustingusių laikrodžių mechanizmų detalių, pageltę ciferblatai, grakščios rodyklės priverčia stabtelėti ir kasdienybės skubėjime prisiminti laiko prasmę.

Keramikei puikiai pavyko pasiekti tikslą, priversti mus akimirką sustoti: "Norėjau darkart priminti, kiek daug laiko iššvaistome, o juk žmogiškasis gyvenimas laiko begalybėje toks trumpas. Visgi nedažnai susimąstome apie negrįžtamai, lyg smėlis pro pirštus slystantį laiką. Sukamės kasdienio gyvenimo karuselėje, sumalame laiką lyg mėsmalėje. Tačiau laiko galia - beribė, jis sulygina viską - ir kvailas ambicijas, ir skausmingus išgyvenimus", - sako V. Kurtinaitienė.

Keramikė neapsiriko. Retas nestabteli prie daugybe smulkių laikrodžio detalių nusėtų darbų.

Detalės turi savo simboliką

V. Kurtinaitienė sako, kad nykstanti etnokultūra domina ją labai seniai: "Etnokultūros elementus rinkau iš kaimyninių kaimų. Turiu sendaikčių kolekciją. Manau, šįkart puikiai pavyko iš buitinių sendaikčių, medžio, metalo ir keramikos bei skulptūros elementų sukurti bendras erdvines kompozicijas. Sujungti įvairias medžiagas dažnai būna sunku, ne visada pavyksta. Manau, šįkart sukurti ansambliažai puikiai dera kaip bendra visuma."

"Gyvenimas verda lyg puodynėje, o sukasi lyg karuselėje", - taip savo darbą "Karuselė" apibūdina menininkė. Anot jos, kasdienybės įvykiai suplakami lyg "Mėsmalėje". Delnų simboliką, panaudotą "Kiaušinienės" erdvinėje kompozicijoje, V. Kurtinaitienė apibūdina kaip meilės, gėrio ir šilumos simbolį. "Lyginimo lentos" kompozicijoje taip išlaikomas vientisas laiko simbolizmas. "Literatūrologai gali išreikšti laiko prasmę eilėmis, o aš laiką talpinu į formas ir kontūrus", - sako ji.

Vienas iš penkių parodoje eksponuojamų keramikės V. Kurtinaitienės darbų - išskirtinis. Jame nėra etnografinių ir buitinių elementų, tačiau jis didžiausias iš visų menininkės eksponuojamų darbų. "Šį kūrinį inspiravo pernai vykęs ketvirtasis "Kontrapunkto" pleneras. Šiemet jame nedalyvavau, nes, be dvasinių ir kūrybinių jėgų, reikia nemažai ir fizinės jėgos. Tačiau iš metalo ir vamzdžio liekanos visgi pagaminau kūrinį, kurį iš smulkių detalių galima buvo nesunkiai pagaminti ir moteriškomis rankomis".

Patarimai jauniesiems menininkams

Šiaulių dailės mokykloje dirbanti keramikė Vitalija Kurtinaitienė pažymi, kad šiuolaikiniai menininkai yra labai žingeidūs, smalsūs ir skubantys. Be didelių pastangų jie nori kuo greitesnio rezultato. Jų gyvenimas dinamiškas. Tačiau premijos laimėtoja primena, kad jaunieji menininkai turėtų dažniau stabtelėti ir dirbdami turėtų dažniau pažvelgti į gyvenimą plačiai atmerktomis akimis.

Su tjantingu pasijunta pasaulio valdove

Oksana LAURUTYTĖ

Kai menininkė Alfreda Kazakauskaitė į rankas pasiima tjantingą - specialų prietaisą, reikalingą tapant ant audinio - nieko aplink nebemato. Tapyba ją tiesiog įsiurbia, o Alfreda tuomet "kaifuoja". "Stovi prieš audinį, tepi dažus ir matai, kad kažkas gaunasi. Tada pasijunti tarsi būtum pasaulio valdovė", - sako tapytoja.

Alfreda Kazakauskaitė tapybą ant šilko naudoja ir pagalvėlėms kurti. Vis dėlto jai mieliausias darbas - tapyti paveikslus.

Menininkė kalba spalvomis

Nedideliame bendrabučio kambarėlyje, kuriame Alfreda gyvena su dukra Kamile, visos sienos nukabinėtos linksmų ryškių spalvų paveikslais. Paveikslai ant šilko ir kitokio audinio sudėlioti ir kambarėlio kampuose - visi netelpa ant sienų. Alfreda sako nesuskaičiavusi, kiek jų nutapė, ir jai tai visai nesvarbu. Dabar jos didžiausias rūpestis - kaip parodyti savo darbus žmonėms ir sužinoti, ar jos menas suvirpins kieno nors širdį.

"Man labai gražūs mamos paveikslai", - sako Kamilė. Alfreda nusišypso ir apsikabina savo kalę - Kleckutę. "Katašunis jis. Su kate užaugo, gyveno, tad išmoko peles gaudyti", - prajuokina Alfreda, tarsi bandydama nukreipti kalbą nuo pokalbio apie savo kūrinius. Tada prisipažįsta, kad nemoka raiškiai kalbėti, jai geriau "kalbėti" dažais.

Dailės akademijoje studijavusi moteris visą gyvenimą kažką kūrė: tapė, siuvo žaislus, kūrė lėles lėlių teatrui, interjero puošybos elementus. Maždaug prieš metus į jos rankas pakliuvo knygelė apie tapybą ant šilko, batiką. Alfreda suprato, kad šis tapybos būdas jai labai tinka, nes paveikslams ant audinio kurti daug vietos nereikia, o įgūdžių ir fantazijos ji nestokojanti.

Nusipirkusi specialaus vaško, prietaisą tjantingą ir dažų batikai kūrėja pasinėrė į kūrybą. "Štai šitas darbas - pirmasis, - parodo į paveikslą, kuriame nutapytos saulėgrąžos. - O šitas, su aguonomis, man labiausiai patinka."

Alfreda sako, kas tapyba ant šilko - jos hobis, mat kol kas ji eksperimentuoja, išbando visokias technikas. Naudoja ir ryškesnių, ir švelnesnių tonų dažus, blizgučius, vašką. "Kokios nuotaikos būnu, tokių spalvų darbas ir gaunasi", - nusišypso moteris.


  

Alfredai vienas gražiausių jos darbų - "Aguonos".

 

Menininkė sako norinti ant šilko tapyti portretus. Taip ji pamatė ir įamžino savo kolegą.

Traukia psichologiniai dalykai

Alfreda sako, kad tapyti ant šilko ir puošti namus gali kiekvienas kūrybingas žmogus. Jai patinka piešti paveikslus, nes ji nori puošti sienas. Tapyti šaliai, suknelės, pagalvėlės, užuolaidos jos nežavi. "Bet moterys gali lengvai sukurti daug tokių meno kūrinių", - kalba ji ir aiškina, ko gi reikia batikai.

Pirmiausia reikia turėti tjantingą - plunksną primenantį daiktą, į kurį įdedi specialaus vaško kapsulių. Prietaisą pašildai žvakės liepsna, tada skystu vašku ant ištempto audinio pieši norimų pavaizduoti piešinių kontūrus. Yra vaško, kurį galima tiesiog tepti ant audinio. O tada jau pieši specialiais audiniui dekoruoti skirtais dažais. "Paveikslą nutapau per kokius du vakarus. Bet koks malonumas užplūsta pamačius kūrinį!" - džiaugiasi moteris.

Kol kas Alfreda piešia gėlėtus paveikslus, bet prisipažįsta, jog ją labiausia žavi psichologiniai dalykai. "Aš labai jaučiu žmones. Štai čia nupiešiau savo kolegą", - susigūžusio ir susimąsčiusio vyro paveikslą parodo menininkė. Paskui delną nukreipia kito paveikslo link, kur su kriaukle rankoje ant akmens sėdi svajinga undinėlė. "O čia mano kolegos mergina. Tokią ją aš pamačiau", - paaiškina moteris ir žada, kad savo norą tapyti portretus būtinai įgyvendins. Ji parodo knygutę "Sąmonės galia" ir sako, kad tai esanti jos biblija. "Skaitydama šią knygą pajutau, kad ėmiau labiau pasitikėti žmonėmis, pasikeitė mano mąstymas ir elgesys į gera", - šypsosi kūrėja.

Alfreda džiaugiasi, kad yra žmonių, kuriems jos darbai labai patiko, tad juos nupirko. Moteris savo kūrybą pardavinėja mugėse, per šventes, salonuose, žada paveikslais prekiauti Šiaulių dienų metu. "Skanių" spalvų nuotaikingi paveikslai patinka daugeliui žmonių. "Širdyje esu linksma, padūkusi, todėl ir mano darbai yra nuotaikingi", - sako menininkė.

Šventųjų atvaizdai pasitinka kapinių lankytojus

Eva JAGMINAITĖ

Turbūt ne vienas senųjų kapinių lankytojas nustebęs stabteli prie senųjų kapinių vartų. Dar visai neseniai apleisti vartai šiandien žėri spalvom, o iš freskų į ateinančius žvelgia Šventieji Petras ir Povilas (Paulius). Vos spėjus nudžiūti freskų dažams, apie jas su didžiuliu pasigėrėjimu pasakoja ŠU Tapybos katedros docentė, tapytoja-monumentalistė Gražina Arlauskaitė–Vingrienė. Anot pašnekovės, monumentalistų Šiaulių krašte likę nedaug, didžioji dalis kolegų išvykę gyventi kitur.

Tapytoja-monumentalistė Gražina Arlauskaitė-Vingrienė kasdien skuba aplankyti savo neseniai baigtų tapyti freskų.

- Šiandien matome įspūdingą jūsų darbą, tačiau smalsu, kiek laiko užėmė jį nutapyti?

- Kuomet man buvo pasiūlyta sutvarkyti senųjų miesto kapinių vartus, vien pasiruošimo darbai truko apie pusantrų metų. Kad vaizduosiu šventuosius, ilgai nesvarsčiau, tai inspiravo pati aplinka. Atrodo, jog savaime ten reikėjo būtent tokio siužeto. Didžiąją paruošiamųjų darbų dalį užėmė ieškojimai, kai ant kartono piešiau natūralaus dydžio eskizą ir ieškojau smulkių detalių, galvojau, kaip atrodys rūbų klostės, plaukai. Žinoma, smagiausia prasidėjo, kai jau vežiausi dažus prie vartų ir pradėjau tikrąjį kūrybinį darbą.

- Kiek laiko teko praleisti dirbant prie vartų?

- Šiek tiek daugiau nei dvi savaites dirbau nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro. Teko apsirengti viską, kas įmanoma, nes buvo siaubingai šalta visądien išbūti lauke. Neišeidavau net pietų. Buvo gaila laiko. Iš vakaro pasiruošdavau pagrindinius tonus kitai dienai. Juk mano naudota al fresco (ital.) sieninės tapybos technika reikalauja ypatingo kruopštumo, o laikas itin svarbus, mat piešinį reikia tapyti ant dar neišdžiūvusio tinko.

- Kuo ypatinga jūsų minima al fresco technika?

- Pirmiausia tuo, kad ji nemėgsta klaidų. Joje nepanaudosi trintuko, klaidas tenka taisyti kaltuku, išdaužant tinką ir pradedant viską iš naujo. Todėl darbą turi atlikti idealiai. Ši sieninės tapybos technika, atsiradusi etruskų kultūroje, o labiausiai paplitusi Europos viduramžių ir renesanso dailėje, į Lietuvą atkeliavo XVI amžiaus pabaigoje. Tapoma ant šlapio, šviežio tinko šarmui atspariais gamtiniais pigmentais, sumaišytais su kalkių vandeniu arba paprastu vandeniu. Tinką sudaro keli sluoksniai: apatinis iš smėlio ir gesintų kalkių bei viršutinis iš gesintų kalkių ir marmuro miltelių arba smulkaus smėlio. Tapoma dalimis. Kasdien nutinkuojama tik tokia dalelė, kuri reikalinga dienos piešiniui. Tiesa, reikia numatyti, kad džiūvant tinkui spalvos pabluks.

- Tai ne pirmoji jūsų tapybos freska, tačiau kuo šis darbas buvo išskirtinis?

- Darbas reikalavo ypatingo susikaupimo ir atsakingumo. Turėjau derintis ir prie oro. Juk kaitinant saulei tinkas labai greit džiūva, o aš negaliu vien mechaniškai perkelti piešinį iš kartono į vartų nišas. Norisi ieškoti spalvinių tonų, nuo šviesesnių prie tamsesnių pereiti. Buvo keletas gana karštų dienų, kuomet darbą turėjau dangstyti nebe tik plėvele, bet ir drobe, kad būtų apsaugotas tinkas nuo saulės spindulių. Tūrbut labiausiai įspūdį paliko tai, jog jaučiau žmonių geranoriškumą.

- Ar išgirdote pagyrimų ir praeivių?

- Ne tiek pagyrimų, kiek padėkos. Ypač brandesnio amžiaus žmonės, išvydę turbūt jiems šiek tiek neįprastą reginį prie vartų, teiraudavosi, kas čia bus, kada baigsiu darbą. Vienas pagyvenęs vyriškis nuolat ateidavo pasižiūrėti, kaip man sekasi. Jis ir papasakojo, kad kadaise čia buvo piešiniai, tačiau ten, kur aš nutariau nupiešti balandį, Šventosios dvasios simbolį, anksčiau, anot senuko, puikavosi Dievo akis. Netoliese gyvenanti močiutė nuolat nešdavo man obuolius. Jiems turbūt gailiai atrodydavau visądien klūpanti ant stelažų. Jaučiau didelį aplinkinių palaikymą, tai labi pakylėjo ir suteikė papildomos energijos darbui.

- Ant kapaviečių ir ant vartų puikuojasi dvi datos.

- Nesunku turbūt atspėti, kad paminėdama 2008 metus norėjau įamžinti freskos sukūrimo datą, o štai 1831 metai kairėje vartų pusėje žymi pirmuosius masinius laidojimus šiose kapinėse choleros metais.

- Ar baigusi darbą dažnai apsilankote prie vartų?

- Kasdien. Mano šeimynykščiai jau net juokiasi, kad pratinuosi prie kapinių. Iš tiesų, kasdien noriu pamatyti, kaip laikosi mano kūrybos darbas. Ten palikau dalį savęs, dalį širdies. Todėl kasdien einu pažiūrėti. Praeitą savaitę po audros skubėjau pažiūrėti, ar lietus neaptaškė mano kūrinio. Laimė, nišos, kuriose yra nutapytos freskos, yra gana aukštai ir giliai. Ant jų nelyja, todėl esu rami.

- Ar nebaugu, kad kūrinį gali nuniokoti vandalai?

- Šiek tiek neramu, tačiau, kai pradėjau dirbti, neturėjau paranojiškos baimės, kad kitądien atėjus rasiu suniokotą dar nebaigtą darbą. Priešingai, nuo pat darbo pradžios turėjau gerą vidinę nuojautą. Ji pasitvirtino. Darbą baigiau be jokių problemų ar nesklandumų. O dėl kelių nesusipratusių jaunuolių negaliu nuleisti rankų ir nekurti miestui. Dabar didžiuojuosi, kad turime dar vieną žavų miesto kampelį. Juk Šiauliai neturi senamiesčio, todėl šie vartai - dar vienas kultūros akcentas Saulės mieste.

Arteke vaikai pasaulį keitė geresniu

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Pamenate laikus, kai įvairių tautų vaikai vasaras leisdavo centrinėje Sovietų sąjungos pionierių stovykloje Arteke? Ukrainoje, Krymo pusiasalyje prie Gurzufo miesto įsikūrusioje stovykloje, tik labai išgražėjusioje, ir šiomis dienomis verda gyvenimas, vyksta tarptautiniai festivaliai. Šią vasarą Lietuvą pristatė ir Jungtinių Tautų organizacijai deklaraciją teikė Didždvario gimnazijos moksleiviai - pasaulyje pripažinimą pelnęs tautinių šokių kolektyvas "Šėltinis" ir tarptautinių konkursų laureatas akordeonistas Tadas Motiečius. Kodėl pirmosiomis dienomis vaikai norėjo grįžti namo, kas labiausiai kėlė nuostabą labiausiai ir kaip jie darė pasaulį geresnį kalbėjomės su keliais Arteko stovyklautojais.

Netoli Ajudago kalno nusifotografavę Didždvario gimnazijos moksleiviai savo mokytojos Olgos Grišajevos (viduryje) stovykloje įprastai nematydavo, nes stovyklautojus prižiūrėjo Arteko vadovai.

Festivalis vyksta septintus metus

Į redakciją atskubėję būsimieji devintokai Kamilė Venciūtė, Tadas Motiečius, Arnas Jogminas ir dešimtokė Luka Lesauskaitė į Arteką važiavo pirmą kartą, kaip ir kiti iš 47 pasaulio šalių - visų šešių pasaulio žemynų - vaikai. Vaikus lydėjo jų auklėtoja Olga Grišajeva ir Didždvario gimnazijos direktorius Vaidas Bacys.

Devyniolika dienų vyko įvairūs užsiėmimai, mugės, sporto varžybos, veikė pomėgių klubai, aikštėje buvo rengiami koncertai, rengiamos ekskursijos laivu į Jaltą, kurortinį Gurzufo miestą. Kasdien stovyklautojų veikla buvo filmuojama, tad namo kiekvienas parsivežė videodienoraštį.

Įvairių pasaulio tautų moksleiviai pristatė savo šalį menų festivalyje "Pakeiskim pasaulį į geresnį" ("Let's change the world for the better"), kuris vyksta jau septintus metus. Kasmet į festivalį pakviečiama dalyvauti vis daugiau šalių. Festivalio tikslas - sukurti skirtingų kultūrų aplinką, ugdyti lygių teisių, religijos laisvės ir tolerancijos sampratą, kad jaunimas vėliau galėtų dirbti vardan taikos ir gėrio pasaulyje.

Tarptautinių festivalių ir konkursų prizininko tautinių šokių kolektyvo "Šėltinis" nariai, atstovaudami Lietuvai, stebino publiką tautiniais šokiais, pasipuošę nacionaliniais rūbais, o akordeonu grojo pripažinimo sulaukęs jaunasis atlikėjas Tadas Motiečius.

Didždvario gimnazistai parodė ne tik meninę programą, bet ir pademonstravo aukštus sportinius rezultatus Arteko olimpiadoje - T. Motiečius ne tik puikiai grojo, bet ir užėmė trečią vietą 100 m bėgimo rungtyje.

Svetimtaučiai stebėjosi klumpėmis

Lietuvaičiai vežėsi į Ukrainą lauktuvių - didžiulį kepalą lietuviškos duonos, sūrio, šakotį, suvenyrų iš gintaro, molio, knygų apie Šiaulius. Kitataučius labiausiai sužavėjo klumpės.

Festivalio uždarymo dieną gimnazistų rankose plevėsavo trispalvė.

Arteko stovykloje tebestovi pirmoji didelė palapinė, pastatyta dar 1926 m., kurioje tilpo 20 lovų. Dabar lietuviai gyveno renovuotame penkių aukštų pastate, viename aukšte su moksleiviais iš Tuniso, Alžyro, Maroko, Latvijos ir Šveicarijos.

Visus stovyklautojus, kaip ir anksčiau, pasitinka didžiulė siena, apsaugos darbuotojai teritorijoje, o tai rodo, kad vaikų saugumui skiriama labai daug dėmesio.

"Iš pradžių galvojome, kad į sukarintą stovyklą papuolėme, - pirmą įspūdį prisimena moksleiviai. - Pirmas dienas norėjosi grįžti namo. Ryte visus prižadindavo iš lovos verčianti garsi muzika, visi drauge mankštindavomės, o neįprasčiausia buvo tai, kad nuo pirmos iki ketvirtos valandos po pietų būdavo skelbiamas "absoliutas" - pietų miegas. Kadangi tokiu laiku lauke būna labai karšta - gerokai virš 40 laipsnių. Bet po to pripratome ir išvažiuoti labai nesinorėjo, nes susiradome daug draugų."

Jaunuoliai apsikeitė adresais, sulaukė kvietimų į svečius, su kolektyvu dalyvauti tarptautiniuose festivaliuose. Vaikus labai stebino, kad dauguma Vakarų Europos šalių atstovų nemokėjo angliškai, priešingai, laisvai kalbėjo rusiškai.

Taikos siekis - vaikų pasirašytoje deklaracijoje

Visi stovyklautojai vilkėjo uniformomis - languotais marškiniais ir šortais. Šventinę dieną kasdienę aprangą pakeisdavo paradinė uniforma, festivalio metu - dar kita uniforma.Festivalio uniformą vaikai parsivežė namo. "Nors buvome įspėti, kad daug rūbų nereikia vežtis, prašėme, kad einant į diskoteką leistų apsivilkti savus rūbus. Gerai, kad leido", - džiaugėsi Luka.

Lietuvaičiai susidraugavo su bendraamžėmis iš Japonijos.

Arteke nesi buvęs, jeigu neįkopei į Ajudago kalną. Pakirdę ketvirtą ryto moksleiviai užkopė į viršukalnę, vadovaudamiesi senu prietaru - kairėje laikė po akmenuką, kad išsipildytų slapčiausias noras.

Festivalyje vaikai turėjo progą suprasti, kad yra panašūs savo mąstymu, draugyste, taikos bei lygių galimybių siekiu. Tai patvirtina ir vaikų pasirašyta deklaracija, kurią jie įteikė Jungtinių Tautų organizacijai. Dokumente vaikai prašo pasaulio lyderių atkreipti dėmesį į tai, kad Jungtinių Tautų vaiko teisių apsaugos konvencija ne visur užtikrina vaikams jų teises ir saugumą.

Festivalį "Pakeiskime pasaulį į geresnį" rėmė Ukrainos užsienio reikalų ministerija, Ukrainos nacionalinė UNESCO komisija ir kitos vyriausybinės institucijos bei nevyriausybinės organizacijos.

Meilei magijos nereikia

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Praėjusių metų liepos septintąją santuokų rūmuose norinčių tuoktis buvo itin gausu. Ar šiemet trijų vienodų skaičių derinys 2008-08-08 jaunavedžiams atrodė taip pat viliojančiai? Juk Rytų šalyse aštuonetas reiškia klestėjimą ir gerovę. Ar lietuvaičiai, norėdami pačiupti laimę, vaikosi skaičių magijos?

Stanislavą ir Vytautą Petrą Jocius iš Ringuvėnų kaimo suvedė... jų susituokę vaikai. Buvę uošviai po dvejų metų patys nusprendė žiedus sumainyti. Ketino per Žolinę, našlių ir brandos amžiaus šventę, tačiau tądien santuokų rūmai nedirba, todėl pasirinko 2008-08- 08. Atsitiktinai, net nepagalvodami, kad ši data kažkuo ypatinga. "Svarbiau žmogus, o ne data", - sako po tris vaikus užauginę Jociai.

Santuokų daugėja

Šiaulių rajono civilinės metrikacijos skyrius penktadieniais sutuokdavo dukart mažiau porų nei 2008-08-08. Anot skyriaus vedėjos Birutės Babrauskienės, daugiausia tai antrą kartą besituokiančios ar vaikų besilaukiančios poros. Ir skuba nudžiuginti, kad santuokų daugėja, pagal jų skaičių grįžtama į 1998 metus.

"Skaičių magija netikiu. Nemanau, kad nuo to priklauso šeimos laimė, bet jeigu tikėjimas tuo padeda, tai duok Dieve, - sako vedėja. - Per aštuonerius metus esu pastebėjusi, kad šeimyninė laimė nepriklauso nuo to, su kokiu limuzinu ir kokio puošnumo suknia tuoktis atvažiuota. Užtenka su žmonėmis pabendrauti ir supranti, ar jiems skirta ilgai drauge gyventi, ar - ne."

Šiaulių miesto civilinės metrikacijos skyrius penktadieniais santuokų neregistruodavo, tačiau nuo rugpjūčio 1 d. pasikeitus santuokų įregistravimo tvarkai ir poroms pageidaujant buvo sutuoktos net penkios poros. Vienas jaunavedžių - daugkartinis žirginio sporto čempionas raitelis Benas Gutkauskas.

Skaičiams reikšmės neteikia

Su savo išrinktąja Egle Benas pažįstamas nuo pradinių klasių. Metus draugaujanti pora sako specialiai šios datos nesirinkusi ir magiška skaičių galia netikinti. Vėliau Eglė kažkur skaičiusi, kad ši diena tinka stipriems žmonėms, o aštuonetai neša laimę, tačiau ji nemano, kad skaičiai ką nors lemia gyvenime.

Vestuvės, anot sutuoktinių, buvo šiuolaikiškos, greičiau amerikietiškos, nesilaikyta jokių tradicijų, apsieita be vestuvių planuotojo.

Vaikus auginantys kuršėniškiai Loreta ir Sigitas Tribulai aukso žiedus sumainyti nusprendė po vienuolikos metų: "Šiaip sugalvojom, kad šitiek metų gyvenus drauge reikia įregistruoti santuoką. Mums paskyrė šią datą, vadinasi, likimas ją lėmė."

Įregistravę santuoką Civilinės metrikacijos skyriuje, jaunieji pasuko į gėlėmis išpuoštą Šiaulių katedrą. Įspūdingi fejerverkai pranoko Šiaulių dienų fejerverkus.

"Iš šalies vestuvės atrodė kaip puota. Koncertavo grupė "16 Hz", svečius linksmino bigbendas, Kirkorovą ir Rasputiną mėgdžiojo parodijų teatras iš Klaipėdos. Tai buvo dovana tėvams, nes jie padengė vestuvių išlaidas," - atskleidžia Benas.

Princas karietoje

Ne viena moteris tikrai pasvajoja, kad jos išrinktasis atjotų ant balto žirgo. Eglė - ne išimtis: "Prašiau, kad Benas atjotų ant balto žirgo, tačiau jis pateikė kitą pasiūlymą".

Keturi bėri žirgai buvo atvežti net iš Vilniaus, o karieta - iš kaimelio netoli Alytaus. "Turėdamas tokią prabangią ir retą karietą, turi laikyti mažiausiai du mokytus žirgus. Norėjome pakinkyti šešis, tačiau vieną jų savininkas pardavė, todėl kitas liko be poros, - atskleidžia Benas. - Balti žirgai karietoje, aišku, būtų buvę gražiau, bet tiek daug vienodų surasti labai sunku."

Nors Gutkauskai augina daug žirgų, tačiau nė vieno jų negalėtų į karietą pakinkyti. "Mūsiškiai per kelias sekundes Vilniuje būtų atsidūrę, ir po puotos", - juokauja Benas.

Vestuvinė kelionė - žiemą

Eglė suknelę užsisakė iš katalogo vestuvinių rūbų nuomos salone. Lieknos figūros mergina pasirinko netradicinę suknią. Ilgas šleifas šiek tiek trukdė vakare šokti, todėl jaunoji jį nusegė ir liko su trumpu nuometu.

Plačius aukso žiedus su simboliais jaunavedžiai užsisakė internetu ir parsisiųsdino iš Airijos. "Tokių niekas nebuvo pasirinkęs. Simboliai ant žiedų turi reikšmę: rankos, apglėbiančios širdį, simbolizuoja meilę, karūna - ištikimybę, o juvelyras kitoje pusėje išgraviravo užrašą lotyniškai "Dievas - yra meilė", - apie tuoktuvių žiedus pasakoja jaunieji.

  

Eglę patraukė Beno nuoširdumas, paprastumas ir kantrybė... "Nėra man ko ir kentėti", - sako Benas.

 

800 kilogramų sveriančios karietos vienas žirgas net nepatrauktų. Net keturiems veikti buvo ką - trisdešimt kilometrų jie įveikė gerokai sukaitę.

Į vestuvinę kelionę išsiruošti sutuoktiniams nepavyko dėl įtempto sportinių varžybų grafiko. Paskutinį rugpjūčio savaitgalį Beno laukia Kaune vyksiantis žirginio sporto turnyras. Po vestuvių pora savaitgaliui ištrūko į Nidą. "Atidėsim vestuvinę kelionę, kai bus šalta. Vyksim ten, kur šilta", - sako Benas. "Į Maldyvus, aš manau", - prie vyro priglunda Eglė. "Turbūt. Ten ištisus metus 30 laipsnių karščio", - pritaria jis.

Klojimo teatrai vienija ir taurina

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Į Kurtuvėnus žiūrovus sukvietė jau dešimtasis klojimo teatrų festivalis. Tris dienas prie svirno šurmuliavo kurtuvėniškiai ir svečiai, atvykę pasigėrėti aktorių mėgėjų spektakliais, pasiklausyti liaudiškos muzikos, pašokti ar pavakaroti ugnies fakelų šviesoje. Į festivalį susirinko per dešimt mėgėjų teatrų kolektyvų iš Šiaulių apskrities, tolimesnių Lietuvos vietų ir net Lenkijos.

Žiūrovų negąsdino saulės kaitra.

Tapo tradicija

Kasmet, kai visa Lietuva švenčia šv. Onos atlaidus, kurtuvėniškiai traukia į šv. Jokūbo atlaidus. Tokia proga tinka susitikti giminėms, pasišnekučiuoti ir šiaip prasiblaškyti. Šventės atidarymo dieną žiūrovų buvo mažiau nei savaitgalį.

Kurtuvėniškiai pastebi, kad į šventę jų susirenka vis mažiau. Inga su dukrele Gintare atvyko iš Vilniaus aplankyti mamos ir sesers, tad pasinaudojo proga užsukti ir spektaklių pažiūrėti. Kurtuvėnų miestelyje jauna moteris iki tol gyveno 19 metų ir nė karto nėra praleidusi dešimtą kartą rengiamo festivalio.

"Dabar žmonių susirenka mažiau nei pirmaisiais metais. Tada šurmuliuodavo visas miestelis. Būdavo tikra šventė, kurios labai laukdavome. Senieji Kurtuvėnų gyventojai baigia išmirti, jaunimas čia nepasilieka, išvažiuoja kitur. Vis daugiau pastebim nematytų veidų", - sako ji.

Nors esminės teatro, atlaidų, kapelų tradicijos išlieka kasmet, bet kiekvienas festivalis dovanoja kažką nauja. Organizatoriai sugalvoja vis naujų atrakcijų. Ankstesniais metais žiūrovams įsiminė vaikščiojimas kojūkais, ugnies misterija, netgi du vienodi skirtingų kolektyvų spektakliai buvo žiūrimi su didžiausiu malonumu.

Tapo stimulu kapelai ir ansambliui

Festivalis reikalingas Kurtuvėnų miestelio gyvasčiai palaikyti. "Taip ugdomas gyventojų savivertės, savigarbos jausmas. Ruošiantis festivaliui, reikia įdėti labai daug darbo, todėl žmonės tampa bendruomeniški. Vieni sūrio, kiti duonos, treti gėlių atsineša. Drauge jie sueina, tariasi, ginčijasi. Festivalis vienija, taurina ir paprastą žmogų pakylėja virš kasdienybės ta tikrąja, o ne banaliąja prasme", - įsitikinusi festivalio vedėją Oną vaidinusi mokytoja ir meno vadovė Jovita Lubienė iš Raudėnų.

Akmenės kultūros namų dramos kolektyvo vadovė Daiva Liutkienė - ne tik spektaklių režisierė, scenaristė, bet ir grimuotoja.

Klojimo teatrų festivalis tapo stimulu susikurti Kurtuvėnų miestelio klojimo teatrui, kapelai ir etnografiniam ansambliui "Kurtuovė". Čia vaidina ar groja ir jauni, ir seni. Festivalių dėka, ko gero, išsilaiko visi mėgėjų teatro kolektyvai.

"Džiugu, kad Kurtuvėnai tampa vienu svarbiausių kultūros centrų", - pastebi etnologas Libertas Klimka.

Nors pirmumo teisė festivalyje dalyvauti suteikiama Šiaulių apskrities mėgėjų teatrams, bet į festivalį atvyksta svečių iš visos šalies. Šiemet pasirodė kolektyvai iš Rokiškio ir Kretingos. Beveik visose šventėse dalyvauja Punsko (Lenkija) lietuvių mėgėjų teatro kolektyvas, Joniškio rajono Kriukų mėgėjų teatras. Bičiulystė su kitais teatrais suveda juos kituose festivaliuose.

"Senasis svirnas 1998 metais pirmiausia man asociavosi su klojimo teatru. Festivalio datą nulėmė šv. Jokūbo atlaidų laikas, nes Kurtuvėnų bažnyčios įkūrėjas, dvaro savininkas buvo grafas Jokūbas Nagurskis. Jo pastatytas svirnas buvo pritaikytas pokyliams. Anksčiau čia taip pat vykdavo vaidinimai", - festivalio atsiradimo pradžią primena Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Nijolė Girniuvienė.

Pašiepia žmonių problemas

Režisieriai renkasi tokį repertuarą, koks būtų įdomus mažo miestelio gyventojams, kad visiems būtų linksma, pašieptų pačių gyventojų problemas. Populiariausios - komedijos, bet vaidinami įvairiausių epochų ir žanrų spektakliai. Spektakliuose žiūrovai išvysta tas pačias problemas, su kuriomis patiems tenka susidurti - sunkius žemės ūkio darbus, alkoholizmą, emigraciją, santuoką dėl išskaičiavimo.

Dažni festivalio svečiai Punsko lietuviai vaidino kontoros gyvenimą

Autorės nuotr..

Šiųmečiame festivalyje Akmenės kultūros namų kolektyvas vaidino Moljero "Tariamą ligonį", Kelmės mėgėjų teatras parodė vaikams ir suaugusiesiems tikusį spektaklį "Paršiukų gaudynės", Rokiškio liaudies teatro kolektyvas atskleidė visą Nagurskių istoriją.

Iš tikrųjų tradicija tapęs renginys trunka ne tris dienas, o ištisus metus. Juk dar jam nepasibaigus jau imama svarstyti, ką reikės daryti kitąmet.

"Ketinu keisti pavadinimą į Svirno teatrą. Svarstome su Kurtuvėnų regioninio parko direktoriumi Rimvydu Tamulaičiu, ar nereikėtų vienerius metus rengti klojimų teatro, o kitus - dvarų. Norėtųsi išvysti kostiuminių dramų. Minčių turime, bet visų išduoti nesinori", - teigia N. Girniuvienė.

Laisvasis namas

Tęsiame pasakojimą (pradžia "Šiauliai plius" Nr. 218) apie Danijos rytuose įsikūrusią Laisvąją žemę (Friland), kurioje žmonės gyvena ekologiškuose savos statybos namuose.

Kristina ČEPUKAITYTĖ-NIELSEN

Djursland (Danija) – Šiauliai

Gyvenimas Laisvojoje žemėje nežada turtų ir dykaduonystės - norint čia įsikurti reikia pinigų ir darbo. 2002 m. įkurtos Laisvosios Žemės naujakuriai neslepia, jog jų gyvenimas – ne vien romantika. Danija – ne Kalifornija, čia ant akmens po žvaigždėtu apklotu nenakvosi. Reikia namo: tvirto, šilto, pigaus ir pastatyto pagal reikalavimus. Danijos valstybinė televizija DR2 apie Laisvosios žemės naujakurius parengė laidų ciklą, kuriame stebėjo žmones, iškeitusius tipišką sočią danišką kasdienybę į iššūkį gyventi laisvai. Nauja pradžia statybiniame vagonėlyje, statybinis brokas ir galvosūkiai, prisitaikymas prie kitokio gyvenimo dažnam sukelia abejonių, ar teisingai pasirinko. Tačiau visai šiai "medžioklei" pasibaigus nė vienas nesuabejoja: čia geriau nei kur kitur.

Kėdės formos namas – unikaliausios architektūros namas Laisvojoje žemėje. "Kėdės" sėdimoji dalis ir atlošas nusagstytas saulės baterijomis. Viduje įrengta garso studija.

Turiu viską, neturiu gyvenimo

Laisvoji žemė buvo įkurta tam, kad jos gyventojai gyventų laisvi nuo bankų ir nesibaigiančio darbo. Milijonų vertos vilos buvo parduotos ir atsikelta į tuščią netvarkingą plynę, kur reikėjo iš naujo įsikurti.

Tina Bjerring, Laisvojoje žemėje gyvenanti jau šešerius metus, pasakoja savo atsikraustymo čia istoriją. Jauna moteris sako, kad gyvenime turėjo pakankamai, kad kitiems atrodytų, jog ji – laiminga. Diplomuota socialinė pedagogė gyveno su draugu naujame name su puikiu interjeru, visa įmanoma buitine ir audio- bei video- technika, važinėjo apynauju automobiliu, atostogavo keliaudama nuosavu vagonėliu ant ratų ir vis bandė sau įteigti, jog to jai gana. "Tiesiog sakydavau sau, jog gyvenu turtingoje šalyje, vienoje iš laimingiausių pasaulyje. Tikėjau, jog tai, ką masinė reklama vadina laimingo gyvenimo atributais, suteiks mano gyvenimui prasmę", - pamena ji. Tačiau širdies gilumoje Tina jautė, kad jai trūksta laisvės ir žinojimo, kodėl gyveni.

Vieną gražią dieną Tina metė darbą, paliko vaikiną, namą ir įstojo į aktorystės mokyklą. Ten išgirdo apie Laisvąją žemę, atvyko, apsižiūrėjo, pasiliko. "Visada svajojau apie namą, kuris būtų toks, kokį matau vaizduotėje: "minkštas", erdvus, jaukus", - sako ji. Tina čia sutiko ir savo naująjį gyvenimo draugą, TV laidų ciklo apie šiaudinių namų vedėją našlį Steną Miolerį. S. Mioleris buvo vienas pirmųjų naujakurių, čia įsikūręs, gyvenęs, čia ir netekęs entuziastingosios Laisvosios žemės kūrėjos žmonos Dortėjos Arnfred.

Naujoji pora įsikūrė pačių statytame šiaudiniame name, kurio stogas izoliuotas moliuskų lukštais. Iš Laisvosios žemės neketinanti išvykti pora verčiasi nuosavu verslu: Tina moko vaikus senoviškų ir naujų žaidimų, mankštos, yra dažna vaikų švenčių viešnia, o Stenas konsultuoja ekologiškų statybų klausimais. Čia gimė pirmasis poros kūdikis.

Be vonios, bet kartu

Kiti Laisvosios žemės gyventojai - Joanos ir Peterio šeima - čia gyvena nuo 2003 metų. Joana metė slaugės darbą didelėje ligoninėje Širdies ligų skyriuje, šiuo metu dirba namuose - redaguoja laikraštį apie sveiką mitybą. Diplomuotas reklamos specialistas Peteris niekada nemėgo savo profesijos, nuolat blaškėsi tarp daugybės darbų tik dėl uždarbio. Šiandien jis užsiima svajonių darbu - iliustruoja knygas, tapo. Joana ir Peteris sako, jog gyvenimas čia jiems padėjo prisiminti paprastus džiaugsmus. Kol naujakuriai statėsi namą, su vaikais glaudėsi vagonėlyje be patogumų. Užtat kiek džiaugsmo įsikelti į namą, kurį Peteris statė savo rankomis, žinoma, padedant kaimynams. Jų namas nėra itin alternatyvus, gal tik tiek, kad statytas iš senų plytų. Pasak Peterio, tokį namą mėgėjui suręsti lengviau negu šiaudinį. Šeima nekreipia dėmesio į tam tikrus buitinius nepatogumus, kuriuos teko išgyventi dėl statybų, dėl pasikeitusio gyvenimo. Visus rūpesčius atperka laimė neskubėti, būti kartu. Vienintelis dalykas, kurio pasigenda iš vienos gražiausių Danijoje Samso salų atsikėlusi šeima - tai saulė, kuri anuose namuose švietė dažniau. Kadangi minėtoje saloje būstas itin brangus, jį pardavusiai šeimai pasistatyti naują namą Laisvojoje žemėje ne tik nebuvo per brangu, bet pinigų dar ir liko.

Svajonių namai ir darbai

Diplomuota biologė Helė ir psichologas Jensas Petersai įsikūrė name, kurį statyti įkvėpė vikingiškos formos. Jų namas panašus į apverstą senovinį laivą. Viduje viskas išbaltinta. Pora pasakoja, kad vidaus dažams naudojo kreidą ir liesą varškės masę. Namui apšiltinti naudoti šiaudai. Šiandien Helė džiaugiasi ne tik erdviu namu, bet ir savo svajonių darbu - ji įkūrė motinos ir vaiko kliniką, kur konsultuoja nėščiąsias apie alternatyvius gimdymo būdus, masažuoja vaikus ir suaugusiuosius. Jensas prisideda prie žmonos verslo, o laisvalaikiu tašo ir parduoda akmenines skulptūrėles.

Buvusios informatikės Ingės dėka Laisvojoje žemėje įkurta akupunktūros klinika. Kartu su vyru Nielsu pasistatę svajonių namą, jauni žmonės džiaugiasi kur kas lengvesne kredito, kurio nepavyko išvengti, našta, užtat ji kur kas mažesnė, nei buvo gyvenant įprastame name. Moliuskų lukštais, šienu izoliuotas namas statytas beveik trejus metus.

Statybinės medžiagos – antrinės žaliavos ir gamtos "produkcija"

Laisvojoje žemėje namai statomi ekologiškai ne tik dėl rūpinimosi gamta, bet ir savo pinigine. Kur kas pigesnis būstas suteikia galimybę gyventi erdviau (daugiau pigių kvadratinių metrų) ir lėčiau (nebereikia "kalti" pinigų, būti genamam banko). Namams statyti čia dažniausiai naudojami lino plaušai, lino vata, šiaudų ar šieno briketai, kalkių mišinys vietoj cemento ir tinko "sutvirtinamas" maltais akmenimis, kriauklėmis, molio plytos, nedegtos plytos, kaitintas linų sėmenų aliejus, popierius, džiovintos jūržolės, moliuskų kiautai, dažai iš kaitinto linų sėmenų aliejaus bei ruginių miltų arba rūgpienio su natūraliais pigmentais (daugiausia – metalo oksidais) bei konservantais (pvz., degutu), tošinės "čerpės" ir pan. Ne visos medžiagos lengvai pripažįstamos daniškų statybos reglamentų. Tačiau danai randa būdų, kaip tuos alternatyvius namus "priduoti" – tereikia įrodyti, kad namas tikrai bus saugus ir tvirtas. Pagrindinė priežastis, kodėl namas turi būti "priduotas" – daniška tvarka, pagal kurią visus gyvenamuosius namus šalyje privaloma drausti nuo gaisro, o jei namas neatitinka saugumo reikalavimų, apdraustas jis būti negali.

Daugelis Laisvosios žemės gyventojų čia atrado save - ėmėsi svajonių darbų ir užsiėmimų. Kitame numeryje skaitykite apie kelių žurnalistų kuriamą svajonių laidą, kurios kiekvieną sekmadienį laukia tūkstančiai žiūrovų ir kuri galėtų būti puikus pavyzdys lietuvių žurnalistams, besivaikantiems tik netikrų sensacijų.

Laisvoji žemė

Kristina ČEPUKAITYTĖ-NIELSEN
Djursland (Danija) - Šiauliai

Danijos pusiasalio Jutlandijos rytinėje dalyje (Djursland) įsikūrusi unikali bendruomenė, kuri savo namus vadina Laisvąja žeme (daniškai - Friland). Laisvė čia suprantama kaip galimybė gyventi namuose, kurie ne tik ekologiški, bet ir nebrangūs. Laisvė rinktis, laisvė nepersidirbti, laisvė būti kitokiam – vieni pagrindinių Laisvosios žemės gyventojų siekių.

Molinė trobelė – romantiško gyvenimo simbolis. Šis pastatas gana mažas, palyginti su kitais Laisvosios žemės statiniais.

Brangioji ekologija

Laisvoji žemė kažkuo primena garsiąją Kopenhagos Kristianiją. Čia atvyksta tie, kurie nori pokyčių. Tie, kurie nori savęs neriboti kreditais ir darbu nuo skambučio iki skambučio.

Laisvoji žemė įkurta siekiant propaguoti ekologiško būsto idėją. Tai tarsi projektas, kurį kuruoja valstybinė Danijos televizija ir radijas. Dar hipių laikais Danijoje buvo populiari laisvųjų sodų, gyvenviečių, bendruomenių idėja. Tada tokių laisvųjų žemių būta daugiau. Tačiau, pasibaigus "gėlių" laikams, alternatyviųjų gyvenviečių beveik neliko. Todėl valstybinis transliuotojas nusprendė atgaivinti ir išpopuliarinti šį užsilikusį unikalų kampelį. Čia filmuojamos laidos apie daržininkystę ir sveiką maistą, gyventojai oficialiai yra įsipareigoję dalytis patirtimi per nacionalinį radiją. Šiuo metu Laisvojoje žemėje gyvena apie 60 suaugusiųjų ir 40 vaikų. Dauguma gyventojų kadaise turėjo būstą kitose šalies vietose, mokėjo didžiules įmokas bankui, skubėjo ir lėkė paknopstomis tik dėl to, kad uždirbtų namui. Ne paslaptis, taip gyvena dauguma europiečių.

Laisvosios žemės gyventojų tempas lėtesnis, nes jų namai – pigesni. Ekologija čia suprantama ne kaip romantika ar geras skonis, bet kaip būdas taupyti. Europą apėmusi ekologijos mada dažnai kerta per kišenę, tad nors esame skatinami vartoti ekologiškas prekes, dažniausiai jų neįperkame. Taip tarsi atsiduriame spąstuose: gamtos ir savo sveikatos labui pasistatę ekologiškus namus, įsiskoliname bankui daug daugiau, negu panaudoję plastikinius langus ir šiferį. Norėdami ne tik gyventi tarp ekologiškais dažais išdažytų sienų, bet ir maitintis ekologiškai, turime uždirbti dar daugiau, nes ekologiški produktai yra gerokai brangesni. Užsiauginti sveikų daržovių ir išsikepti duonos be "E" nebeturime laiko, nes galvoje tiksi banko kreditas. Išeitis – kraustytis į Laisvąją žemę!

Pigioji ekologija

Per atvirųjų durų dienas Laisvojoje žemėje daugybė smalsuolių. Netvarkinga aplinka stebina pedantiškuosius danus, o vietiniai "laisvieji" gyventojai sako, jog tai vienas iš vietinių susitarimų: neskaidyti teritorijos ir neslėpti natūralaus statybos proceso. Dėl to visoje teritorijoje chaotiškai stūkso statybinių medžiagų krūvos.

Laisvojoje žemėje renčiami namai atrodo skirtingai. Savotiška netvarka – čia normalus reiškinys. Būstui ręsti naudojamos natūralios, pigios medžiagos: molis, smėlis, vytelės, kanapių pluoštas, lazdyno mediena, popierius, šienas, linai, rąstai, laukų akmenys. Eksperimentuojama ir su senais buteliais, laikraščiais, labai mėgiamos moliuskų kriauklės. 1999 metais Danijos valstybinė televizija parengė laidų ciklą apie pirmąjį Danijoje iš šiaudų pastatytą namą. Paskaičiuota, kad Danijoje naujo namo kvadartinis metras kainuoja maždaug 10000 daniškų kronų, o štai naujasis statinys tekainavo 365 kronų už kvadratinį metrą. Danams labai patiko ši idėja ir šiandien šalyje stovi ne vienas "šiaudinukas".

Dėmesys kreipiamas ne tik į alternatyvias statybines medžiagas, bet ir į energetiką. Kai kurie namai apšildomi saulės energiją, kai kurie pastatyti taip, kad gautų kuo daugiau šviesos. Daugumoje jų kūrenamos krosnys.

Anot Laisvosios žemės gyventojų, per daugelį industrializacijos metų mes pamiršome, kaip gyventi ir išgyventi natūraliai, kaip statyti ir gyventi namuose, kurie pagaminti ne fabrikuose. Pabrėžiama, kad "atsiminimo" procesas gali trukti tiek pat, kiek ir "užmiršimo", tad visa informacija apie čia atliekamas statybas, eksperimentus yra atnaujinama, papildoma. Pavyzdžiui, tik dabar "išlenda" minėto pirmojo "šiaudinuko" statybos klaidos, apie jas galima paskaityti interneto tinklalapyje, naujos patirties ir patarimų pasisemti statybos kursuose, kuriuos veda vietiniai gyventojai.

Tvarka ir laisvė

Namai, nudrėbti iš molio ar supilti iš moliuskų lukštų, nėra prastesni už įprastus. Tiesa, jie dažnai didesni, nes paprasčiausiai pigesni. Laisvojoje žemėje netvarka nėra nevalyvumas. Vidinės taisyklės čia griežtos ir oficialiai pripažįstamos. Namai statomi taip, kad atitiktų saugumo bei higienos reikalavimus. Antraip, pagal Danijos įstatymus, namo negalėtum parduoti. Kitaip tariant, namas, nos ir iš pieno dėžučių pastatytas, turi būti "priduotas" atitinkamoms valstybinėms tarnyboms ir pripažintas tinkamu gyventi. Visa teritorija taip pat yra oficiali, norint čia įsikurti, reikia pirkti žemę iš savivaldybės arba jau pastatytą namą.

Laisvosios žemės gyventoja savo didžiuliame name įsirengė virtuvę, kuri atitinka visus higienistų reikalavimus, todėl ji legaliai verčiasi ekologiško maisto gamyba ir tiekimu.

Autorės nuotr.

Danai – moderni tauta, tad net ir siekiant gyventi arčiau gamtos nepamirštamos šiuolaikinės technoligijos. Į namus įvesta elektra, internetas, tviska modernios virtuvės. Laisvosios žemės filosofija nespaudžia lįsti į žeminę ir maitintis neplautais burokais, ji tik populiarina idėją išnaudoti tai, ką dažnai išmetame, ir taip sutaupyti ne tik savo pinigų, bet ir gamtos išteklių.

Čia gyvena išsilavinę, dažnai meniškos prigimties žmonės. Sutikau žurnalistų, redaktorių, dailininkų, medikų. Kai kurie dirba namuose, kai kurie vis dar važinėja į darbą "nuo skambučio iki skambučio", tačiau nedreba dėl rytojaus. Viena šeima, pardavusi namą prestižinėje Danijos saloje, čia atsikėlusi ir pasistačiusi pigų namą džiaugiasi, kad dabar gali dirbti tiek, kiek tai teikia džiaugsmo, ilgiau pabūti kartu. Dar jie prisipažįsta nebeturintys jokių įsipareigojimų bankui, sąskaitoje sutaupę apie 200000 daniškų kronų.

Apie vietinius gyventojus, namų statybą, sekmadieniais per valstybinę danų TV rodomą populiarią gyvenimo būdo laidą "Laisvasis sodas" skaitykite artmiausiuose "Šiauliai plius" numeriuose.

 

Husarų dvasia dar gyva

Lina ZDANEVIČIŪTĖ

Prieš savaitę Šiaulių "Aušros" muziejaus Ch. Frenkelio viloje atidaryta paroda "Lietuvos husarai". Parodą, skirtą Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienai atminti, surengė Vytauto Didžiojo karo muziejus.

Husarų karaceninių šarvų komplektas, rankoje laikomas buzdyganas (XVIII a.).

Pradžia - nuo Stepono Batoro

Paroda "Lietuvos husarai" aprėpia visus Lietuvos husarus ir jų tradicijų tęsėjus. Husarų pulkai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenėje pirmą kartą paminėti XVI a. pradžioje. Apie tai byloja rašytiniai šaltiniai, kuriuose husarai įvardijami kaip pirmieji samdomi raitosios kariuomenės kareiviai, laikui bėgant tapę elitine kavalerijos dalimi. Manoma, kad juos į Lietuvą atvedė Vengrijos kunigaikštis Steponas Batoras, vėliau tapęs Lenkijos karaliumi. Nors parodoje eksponuojama daugiau nei septyniasdešimt dirbinių, kiekvienas jų turi savą istoriją ir yra savaip įdomus, išskirtinis.

Ch. Frenkelio viloje ilgai svarstyta, kokia tvarka pateikti parodą. Husarai XVI a. pradžioje buvo lengvoji kavalerija, tik vėliau tapo sunkiąja, kuri gebėjo vykdyti visas sunkiąsias kovines užduotis. Kadangi ekipuotė ir žirgai kainuodavo brangiai, tokią prabangą ne visi galėjo sau leisti. Husarais dažniausiai tapdavo tik aukšto rango pareigūnai - bajorai, didikai. Jie sudarė net trečdalį visos Lietuvos kariuomenės pulkų ir gyvavo kelis šimtmečius.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės husarai ypač pasižymėjo XVII a. karuose su Lietuvos ir Lenkijos valstybių kaimynėmis - Rusija, Švedija ir Osmanų imperija. Lietuvos husrai buvo vieni iš tų, kurie užkirto kelią tolesnei Osmanų ekspansijai Europoje.

Ištobulėjus šaunamajam ginklui, husarų populiarumas ėmė grimzti užmarštin, todėl 18 a. trečiame ketvirtyje husarų kariuomenė išliko tik kaip paradinė kariuomenės dalis.

Dar kartą Lietuvos husarai atgimė kovų dėl Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu - 1918 m. lapkričio 23 d. laikoma Lietuvos kariuomenės atkūrimo diena.

Apie ginklus

Parodos atidaryme dalyvavę svečiai susižavėję apžiūrinėjo įspūdingus husarų ginklus, didingus šarvus, kurie kažkada puošė husarų pečius. Susirinkusieji įdėmiai klausėsi Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus Gintauto Surgailio ir jo pagalbininkų komentarų apie kiekvieną eksponatą. G. Surgailis su lankytojais maloniai dalijosi sukauptomis žiniomis apie husarus, jų gyvavimo laikotarpį, apdarus.

  

Husarų karaceninės plaštakų apsaugos, karaceninis šalmas šyšakas (XVII - XVIII a.).

 

 Husarų dilbio apsauga, karaceninių šarvų antkaklė, karaceninis antpetis.

Parodą papuošė dailininkų tapyti paveikslai, kuriuose puikuojasi įamžintos garsios asmenybės: Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius, Lenkijos karalius, LDK didysis kunigaikštis Steponas Batoras, vyriausiasis kariuomenės štabo viršininkas gen. št. plk. Povilas Plechavičius, XVII a. husarų vėliavininkas, husarų pulkai: Lietuvos kariuomenės 1-asis husarų Lietuvos Didžiojo etmono kunigaikščio Jonušo Radvilos pulkas parade, garbės eskadronas prie Prezidentūros Kaune ir pan.

Paveiksluose husarai vaizduojami ginkluoti kelių metrų ietimis, kardais, palašais, ilgais duriamaisiais kalavijais ir skydais.

  

Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktorius Gintautas Surgailis. Už jo - husarų vėliavininko paveikslas (XVII a. pr.).

 

Jonas Karolis Chodkevičius - Lietuvos didysis etmonas.

Paroda dar laukia lankytojų

Parodos lankytojai turi galimybę pasigrožėti XVII a. meniniais raižiniais išpuoštu Abiejų Tautų Respublikos karaceninių šarvų komplektu (XVIII a.), graviūrų reprodukcijomis, tapytais paveikslais, įmantria technika pagamintais šalmais (šyšakais) ir daug kitų meno dirbinių. Parodos eksponatai - ne tik praeitų šimtmečių atspindys, bet ir istorija, įkvepianti pasididžiavimą Lietuvos valstybe.

Ši paroda Ch. Frenkelio viloje miesto gyventojus bei svečius džiugins iki spalio 27 dienos.

Istorija - dailės kūriniuose

Trys Antano Krištopaičio dailės albumai – paminklas Lietuvos istorijai

Ričardas JAKUTIS

Prieš metus pasirodė mūsų miesto dailininko Antano Krištopaičio 180 akvarelių albumas "Lietuvos malūnai". Leidinys greitai dingo iš knygynų lentynų, todėl džiugu, kad nutarta dailininko kūrinių pristatymą albumuose tęsti, ir štai turime dar du albumus: "Lietuvos medžiai" (150 akvarelių) ir "Lietuvos bažnyčios" (200 akvarelių).

Antanui Krištopaičiui liūdna, kad dar nenupiešta labai daug bažnytėlių ir puošnių bažnyčių, todėl siūlo dailininkams nepasiduoti dabartinio meto madai "viską apibendrinti", piešti taip, kad piešiniai liktų ateities kartoms.

Algimanto JOKUBAUSKO nuotr.

A. Krištopaičio šiauliečiams pristatinėti nereikia. Miestelėnai žino jį iš parodų, iš dailininko dekoratoriaus darbo Šiaulių dramos teatre. Jis miesto Garbės pilietis, 2007-aisiais Lietuvos prezidentas dailininką apdovanojo riterio kryžiaus ordinu "Už nuopelnus Lietuvai".

A. Krištopaitis - tremtinys, kalėjęs Gorkio srities Unžlago lageryje, Kirovo, Sverdlovsko, Novosibirsko ir Krasnojarsko kalėjimuose, 1956 m. gavęs pasą, bet dar negalėjęs grįžti į Lietuvą, garsiajame Ulan Udės operos ir baleto teatre dirbo dailininku. Grįžęs į gimtinę nesėdėjo rankų sudėjęs, keliavo ir liejo Lietuvos bažnyčių, malūnų, istorinių ir įdomių medžių, 1863 metų sukilimo vietų ir kitas gimtojo krašto istoriją menančias akvareles. Daug A. Krištopaičio įamžintų objektų nebėra - sunyko, sudegė, nugriauta, todėl didelis dalykas, kad jie išliko bent dailininko akvarelėse, ir tai - neįkainojama menininko dovana, įamžinanti gimtojo krašto istoriją.

Vaikystės ąžuolai

Dailininkas mano, jog viską, ką toliau žmogus veiks, užprogramuojama vaikystėje. Kartą tėtis, keliaudamas pro Šimkaičius, mažajam Antanukui parodė didžiulį ąžuolą ir papasakojo, kad nuo senų senovės visi keliauninkai sustoja prie to gražuolio pailsėti. "Kodėl mes namuose neturim tokio ąžuolo?" – paklausė berniukas. Tėtis susimąstė ir atsakė, kad turėsime. Pažadą tęsėjo. Netrukus, vėl pasiėmęs Antanuką, nukeliavo į mišką, kur jau buvo nužiūrėjęs ir apgenėjęs vieną jauną medelį, jį iškasė, parsinešė namo ir pasodino prie vartų. Berniukui tik buvo liūdna, kad ąžuolas toks mažas, tačiau vyresnieji patikino, kad medis greit užaugs. Nuo tos dienos Antanukas vis bėgdavo prie kiemo vartų pasižiūrėti, kiek medelis pasistiebė.

Kai po daugelio tremties ir kelionių metų Antanas grįžo į tėviškę, išvydo galingą ąžuolą, kuris jau buvo gerokai praaugęs namo stogą.

Dailininkas prisimena ir dar vieną vaikystės istoriją, susijusią su ąžuolais. Jis jau mokėsi Gruzdžių pradinės mokyklos pirmajame skyriuje, kai miestelio aikštėje Lietuvos Respublikos dešimtmečiui paminėti buvo sodinamas ąžuoliukas. Mokiniams reikėjo dalyvauti, nors Antanas būtų dalyvavęs ir be raginimų. Eiti į šventę moksleivis norėjęs naujais batais, bet mama neleidusi, kaip kasdien, liepusi eiti su naginėmis. Šis ąžuolas - vienas pirmųjų, kurio akvareles dailininkas išliejo. O pats pirmasis – Šimkaičių, nuo kurio prasidėjo Antano meilė medžiams. Medžių ciklą dailininkas pradėjo 1973-aisiais.

Apie ąžuolus ir kitus medžius A. Krištopaitis išmano lyg botanikas. Pavyzdžiui, pats "atrado", jog per metus ąžuolas pastorėja du centimetrus. Pasakoja ir apie nesėkmes. Gailisi, kad neįamžinęs legendinio ąžuolo "Mindaugo sostas" Kernavėje. Kai nuvyko, buvo po didžiulių liūčių ir įlipti į piliakalnį nebuvo įmanoma. Kai nukako ten kitais metais, ąžuolas jau buvo nuvirtęs.

Prieš metus pasirodęs Antano Krištopaičio 180 akvarelių albumas "Lietuvos malūnai" greitai dingo iš knygynų lentynų. Šiemet išleisti dar du: "Lietuvos medžiai" (150 akvarelių) ir "Lietuvos bažnyčios" (200 akvarelių).

Užvenčio bažnyčia - pirmoji

Bažnyčių ciklas prasidėjo taip pat aštuntojo dešimtmečio pradžioje, kai tuometis Gruzdžių klebonas Juozapas Vosylius paprašė dailininko nutapyti Užvenčio bažnyčią, pirmąją šio kunigo kunigavimo vietovę. Akvarelė klebonui patiko. Jis panoro turėti visų bažnyčių, kuriose kunigavęs, akvareles. Kai piešė nuostabaus grožio Rokiškio bažnyčią, dailininkas pagalvojo, jog vertėtų pasilikti vieną akvarelę ir sau. Taip ciklas ir prasidėjo, o Rokiškio bažnyčia puošia naujojo leidinio "Lietuvos bažnyčios" viršelį.

Piešiant bažnyčias būta įvairiausių nutikimų. Tapydamas Kaišiadorių katedrą, dailininkas buvo tuomečių milicininkų nuvestas į skyrių, apklaustas, padaryta krata ir viskas atimta. Patys klebonai dailininkui būdavo draugiški, pasikviesdavo, pavaišindavo kava. Antanas net susibičiuliavo su vėliau kardinolu tapusiu vyskupu Vincentu Sladkevičiumi. Tuo metu vyskupas buvo nutremtas į Radviliškio Nemunėlį. Jam patiko šiauliečio dailininko kūryba, pats užsisakė Radviliškio Nemunėlio bažnyčios akvarelę.

Prisimena dailininkas ir tokį atvejį. Šiaulių dramos teatro vyriausioji dailininkė Joana Taujanskienė pasiūlė teatro fojė surengti Žemaitijos medinių bažnyčių parodėlę, bet tuometė miesto valdžia uždraudė. Įrėmintos akvarelės buvo sukrautos tapybos cecho pasienyje. Tuo metu su kažkokiais reikalais į teatrą buvo užsukęs Platelių pirmasis kompartijos sekretorius. Pamatęs akvareles, pasiūlė surengti parodą Plateliuose, tik "dėl šventos ramybės" prie bažnyčių pridėti keletą malūnų, karčemų akvarelių ir pavadinti "Liaudies architektūra".

Piešti objektai - jau tik istorija

Kai kurių Antano Krištopaičio įamžintų bažnyčių nebėra. Sudegė Buivydžių šalia Vilniaus, Kriukų šalia Joniškio ir dar keletas bažnyčių. Įamžino dailininkas ir Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčios gaisrą. Piešti neleido, aplink degančią bažnyčią sukinėjosi daug tuomečių struktūrų darbuotojų. Antanas atbėgdavo, pasižiūrėdavo, kiek buvo įmanoma, popieriuje pasižymėdavo ir lėkdavo namo piešti. Taip daugybę kartų. Gaila, kad šios akvarelės dingo. Pas dailininką užsuko dvi, anot jo, malonios žurnalistės, bent taip jos prisistatė, ieškodamos medžiagos apie Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčios gaisrą jų rengiamai kažkokiai jubiliejinei publikacijai. Dvi gaisro akvareles dailininkas joms paskolino ir - "kaip į vandenį". Antanas vis tikisi, kad akvarelės atsiras. Leidžiant "Lietuvos bažnyčių" albumą buvo pasinaudota minėtų akvarelių atšviestais atspaudais. Gerai, kad vienas jo bičiulis ir kūrybos gerbėjas buvo jas atsišvietęs.

Šių eilučių autorius gali pasigirti vežiojęs dailininką piešti bažnyčių po Vilniaus kraštą, teko nukakti ir į Baltarusiją. Į albumą "Lietuvos bažnyčios" pateko ir Benekonių bei Naugarduko bažnyčios, nes šios vietovės itin susijusios su Lietuva. Pavyzdžiui, žvelgiant į Benekonių bažnyčią, dešinėje regime paminklėlius. Vienas jų skirtas Adomo Mickevičiaus meilei Marilei, kuri čia palaidota.

Dar daug nenupiešta

Pasakodamas apie savo kūrybą, Antanas Krištopaitis liūdnai mąsto: "Nenupiešta daug, labai daug bažnytėlių ir puošnių bažnyčių. Dailininkai ir piešėjai, nepasiduokit dabartinio meto madai "viską apibendrinti". Portretas apibendrinamas, peizažas apibendrinamas, arbūzas natiurmorte apibendrinamas. Viskas apibendrinta. Pieškite, kaip yra. Iškritusi plyta – nupieškit, išmuštas langelis – parodykit jį. Palikit tuos piešinius ateities kartoms. Jei reikės, jie patys apibendrins ar apsibendrins..."

Paradoksalu, bet sovietmečiu A. Krištopaitis nebuvo įtrauktas nė į vieną meno albumą, o apie atskirą leidinį, aišku, net svajoti nebuvo galima. Keista, kad ir po atkurtos nepriklausomybės padėtis nepasikeitė. Girdi, dailininkas nėra Dailininkų sąjungos narys, o Dailininkų sąjungos nariu negali tapti, nes trūksta išsilavinimo (įdomu, kaip menininkas turėjo jį įgyti, jei jaunystės metus leido lageriuose). Vis dėlto likimas yra nenuspėjamas ir atnešantis savo dovanų. Visus tris albumus išleido rėmėjai, jau galvojama ir apie ketvirtąjį – "1863 m. sukilimo takais".

Šiandien garbingo amžiaus 87-erių Antanas Krištopaitis sveiksta po trečiosios operacijos. Planų, pasiūlymų jo galvoje daugybė. Pavyzdžiui, Lietuvos tūkstantmečio proga kokioje nors Lietuvos vietoje pasodinti tūkstantį ąžuolų – paminklą ateities kartoms. O tai, kas įamžinta dailininko akvarelėse, anot menotyrininko Vytenio Rimkaus, yra neįkainojamas turtas, kurio reikšmė nuolat didėja.

Futbolininkės kamuolį "iškeitė" į motociklus

Laura AUKSAITYTĖ

Lietuvos čempionės - šiauliečių futbolo komandos "Gintra-Universitetas" narės - gerbėjus ir rėmėjus nustebins puikia dovana - kalendoriumi su savo fotografijomis. Tiesa, kalendoriuje futbolininkės nė kiek nepanašios į kamuolį puikiai valdančias merginas - jos pozuoja prie senoviškų motociklų.

Belaukiant eilės fotografuotis.

otosesijai aukojo džinsus

Šiaulių moterų futbolo komandos "Gintra-Universitetas" narės pozuoti fotografui tikroje fotosesijoje jau moka - užpernai jos jau buvo fotomodeliais. Ilgos ir varginančios fotosesijos rezultatas - kalendorius, nudžiuginęs moterų futbolo gerbėjus ir rėmėjus. Beje, ir pačios futbolininkės, teigusios, kad lakstyti aikštelėje lengviau nei pozuoti, stebėjosi savo atvaizdais kalendoriuje, mat jame jos - pasipuošusios vyriškais aksesuarais – kaklaraiščiais, skrybėlėmis, marškiniais. Didžiąją dalį drabužių merginoms parūpino šiaulietė dizainerė Larisa Kuchalskienė.

Šiųmetė fotosesija futbolininkėms buvo visiškai kitokia. Pasidabino merginos pačios, o makiažą joms atliko vizažistė Inga Romanovienė. Tuomet fotografui Rolandui Parafinavičiui jos pozavo lyg baikerės - su senoviškais motociklais futbolo klubo rėmėjos - įmonės "Apsaga" - vienoje degalinių.

Merginas fotografavęs fotografas teigia, jog pats sunkiausias darbas fotosesijoje – surinkti vienu metu visus fotosesijos dalyvius, atgabenti motociklus. Šiemet fotosesijos organizatoriumi tapo pats klubo prezidentas Gintaras Radavičius, mat pernai dėl įvairių nesklandumų kalendorius nebuvo išleistas.

Pasak R. Parafinavičiaus, uždavinys jam teko nelengvas - suderinti šiuolaikišką degalinę, senoviškus motociklus, futbolininkes bei padaryti meniškas fotografijas išties sunku. Buvo nutarta, kad merginos vilkės paprastais drabužiais – džinsais, bridžais, marškinėliais, kad neišsiskirtų iš aplinkos, atitiktų laikmetį.

Į pirmąją fotosesiją atvyko 12 merginų. Belaukdamos, kol jas pagražins vizažistė, kol ateis jų eilė fotografuotis, kai kurios pavargo. "Galų gale viena mergina, kuri besiruošdama fotosesijai ir norėdama atrodyti efektingiau net susikarpė savo džinsus, visai atsisakė fotografuotis", - šypsojosi fotografas.

  

Futbolo komandoje "Gintra-Universitetas" yra aštuoniolika merginų, o metuose mėnesių - tik dvylika. Norint, kad visos sutilptų į kalendorių, pozuojama ir po dvi.

 

Besiruošdama fotosesijai mergina paaukojo net savo džinsus.

Šiaulių moterų futbolo komandoje yra dvi legionierės iš Azerbaidžano. Linksmos merginos, pamačiusios motociklus, ėmė prisėdusios ant jų šokinėti. Dėl tokio elgesio išsigando motociklų restauratorius – jis taip rūpinosi, kad brangūs vertingi daiktai nebūtų subraižyti, liepė saugoti motociklus, o čia - kone vandalizmas.

Kalendoriai – dovana rėmėjams ir gerbėjams

Futbolo komandos treneris Rimas Viktoravičius sakė, kad kalendorius turėtų pasirodyti rugsėjį. "Visas aštuoniolika merginų nufotografuosime, o paskui žiūrėsime, kaip sutalpinti į dvylika mėnesių. Gal po dvi į vieną lapą sudėsime", - teigė jis.

  

Antikvariniam motociklui - ir apranga atitinkama.

 

Fotosesija - linksma pramoga šiaulietėms futbolininkėms.

Rolando PARAFINAVIČIAUS ("L. T.") nuotr.

Fotografas jau nufotografavo kone pusę komandos merginų. Senoviškus motociklus parūpino futbolo komandos rėmėja įmonė. Įmonės savininkas turi senoviškų motociklų kolekciją, todėl ir ją norima parodyti visuomenei.

Pasak R. Viktoravičaus, kalendoriuje bus matyti tai, kad merginos – futbolininkės, nes bus ir visos komandos nuotrauka. "Užsieniečiai labai stebisi ir džiaugiasi gavę tokių kalendorių dovanų. Užsienyje tai naujovė, berods girdėjau, kad tik Australijoje panašūs projektai įgyvendinami", - sakė treneris.

Kiek moterų futbolo komandos "Gintra-Universitetas" kalendorių bus išleista, dar nežinoma. Prekyboje jų taip pat greičiausiai nebus, mat kalendorius ketinama dovanoti rėmėjams, kitoms futbolo komandoms. "Merginos labai teigiamai žiūri į tokias fotosesijas. Joms ir įdomu, ir nelengva – juk treniruojasi, paskui kamuolį laksto kasdien, o fotografuojasi ne taip ir dažnai. Tai savotiška pramoga", - sakė R. Viktoravičius.

 

 

Vaikai tapo animacinių filmų herojais

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Jau antrus metus iš eilės Šiaulių dailės galerija tęsia edukacinių programų ciklą vaikams ir jaunimui "Menopolis". Porą savaičių vaikai buvo kviečiami į kūrybinę vasaros stovyklėlę, kur jie įdomiai ir netradiciškai leido laisvalaikį - tapė didelio formato paveikslus, kūrė skulptūras iš gipso, dekoravo indus, patys tapo animacinių filmų herojais ir išvydo, kaip gimsta fotografija.

Ką tik rūsyje "iškeptos" fotografijos buvo padžiautos ant virvių.

Augina savo auditoriją

Šiemet projekte "Menopolis" dalyvauti panoro didesnis būrys vaikų nei pernai, tačiau galimybės visus norinčius priimti buvo ribotos. Penkis užsiėmimus 35-iem moksleiviam vedė profesionalūs įvairių sričių menininkai. Šiauliečiai ar tik į Šiaulius pasisvečiuoti atvykę projekto dalyviai išbandė save netradicinėse meno srityse. Organizatorius džiugina, kad į užsiėmimus atėjo ir pernai Dailės galerijoje kūrybines mintis liejusių vaikų dalis. Jie galėjo palyginti šiųmečius ir praėjusių metų užsiėmimus.

"Pastebėjome, kad jaunimo požiūris į šiuolaikinį meną jau būna susiformavęs. Dažniausiai poreikio lankyti meno galerijas jaunuoliai nejaučia. Vaikus orientuoti į meną reikėtų nuo mažų dienų. Organizuodami kūrybines vasaros stovyklėles, siekiame sudominti ir pritraukti į galeriją mažuosius lankytojus. Taip po truputį užauginsime savo auditoriją", - projekto tikslą įvardija Šiaulių dailės galerijos vyresnioji specialistė Jurga Sutkutė.

Šiemet vaikai tęsė animacijos kūrimo mokslus. Pernai animaciniai personažai buvo kuriami iš plastilino, o dabar herojais tapo daiktai ir patys vaikai. Jie kūrė plaktuko, teptukų, pieštukų kelionę, šaliko ir kailinės kepurės istoriją. Vaikai galvojo scenarijų, filmavo "stop kadro" principu, o vėliau patys tapo filmuko herojais. Iš pradžių šėliojančius, šokinėjančius, dėžes svaidančius ir skėčiais bei šalmais apsiginklavusius projekto dalyvius fotografavo užsiėmimo vadovas Virginijus Malčius, po to šią veiklą sėkmingai perėmė patys vaikai.

  

Vaikai patys galėjo režisuoti, kurti scenarijus, filmuoti ir tapti filmukų herojais.

 

O štai taip gimsta gipsinės skulptūrėlės.

Su vaikais dirbti lengva

Užsiėmimui "Animacija gyvai" vadovavęs Šiauliuose gimęs videomenininkas V. Malčius šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje. Jis - ne vieno meninio konkurso, festivalio dalyvis, alternatyvaus videomeno kūrėjas. V. Malčius - nuolatinis multimedijos meno festivalio "Enter", modernaus meno festivalio "Virus" dalyvis.

"Su vaikais lengva dirbti. Animacija - tai žaidimas, o kai kuria vaikai, tereikia įsijungti į jų žaidimą. Jiems tokių idėjų gimsta! Ir dažniausiai tada, kai juos palieki vienus - ramybėje. Su suaugusiaisiais būna sunkiau. Šie taip lengvai neatsipalaiduoja ir neįsijaučia", - sako videomenininkas V. Malčius.

Per kelias valandas trukusią "Animaciją gyvai" buvo užfiksuota per 300 kadrų, kuriuos vadovas sumontavo, o įrašus projekto dalyviai galėjo jau kitą dieną pasiimti atminčiai.

Antrą kartą "Menopolyje" dalyvaujanti penktokė Aušrinė, atvykusi iš Dainavos (Ukmergės raj.), tvirtino, kad didžiausią įspūdį paliko animacijos kūrimas. Dailės būrelį lankanti "Juventos" pagrindinės mokyklos trečiokė Ieva į kūrybinę vasaros stovyklėlę atėjo taip pat antrąkart. Žinodama, kad "Menopolis" vyks ir šiemet, skubėjo užsiregistruoti. Mergaitės mielai lanko parodas. Didelį įspūdį joms paliko gausi alytiškio Andriaus Janušonio skulptūrų paroda "Darbai". Ji Dailės galerijoje vyks iki rugpjūčio vidurio. Pirmame aukšte galima išvysti šiaulietės dailininkės Vitos Žabarauskaitės pastelės darbų.

  

Ant didelio formato lakštų drąsiai liejosi kūrybinės mintys.

 

Spalvingai išmargintas lėkštes po projekto vaikai parsinešė namo.

Žavėjo netradicinis menas

Paskutinę projekto "Menopolis" dieną dalyviai drauge su šiauliečiu fotomenininku Andriumi Gabrielaičiu, "Enter" festivalio laureatu, rūsyje įminė fotografijos atsiradimo paslaptį. Užsiėmimas "Fotografija iš rūsio" blausios raudonos šviesos apšviestoje fotolaboratorijoje užsitęsė net ilgiau, nei buvo planuota. Vaikai entuziastingai kūrė savo rankų ir juos identifikuojančio daikto - akinių, auskarų, raktų - atvaizdus ant didelių fotopopieriaus lakštų, po to nuotraukas ryškino, naudodami ryškalus ir fiksatorių.

Kūrybinės vasaros virtuvės dalyviai pasiūlė idėjų jau kitiems metams. Jiems ypač patiko šiuolaikinio meno sritys, pageidavo medžio skulptūros, dar daugiau videomeno užsiėmimų. "Menopolio" organizatoriai tikina, kad kitąmet stengsis vaikų pasiūlymus įgyvendinti, pakviesti netradicinio meno kūrėjų.

Pernai "Menopolis" sulaukė didesnio finansavimo iš būrio rėmėjų. Šiemet projektą parėmė tik Šiaulių miesto savivaldybė.

Pelikso Bugailiškio sodo kūriniai

Modesta JURGAITYTĖ

Šį pirmadienį ir antradienį Pelikso Bugailiškio (Šiaulių "Laiptų galerijos") sodas buvo pilnas vaikų. Vieni jų tapė, kiti kūrė gipso skulptūras, treti išbandė drožimą. Čia pat grojo muzika, direktorė Janina Ališauskienė vaišino iš sodo obuolių spaustomis sultimis, bandelėmis, direktorės pavaduotojas Martynas Gaubas patarimais ir darbais padėjo vaikams. Taip vyko penktasis "Laiptų galerijos" pleneras vaikams "Pažink save mene", kurio tema šiemet - "Mano namai".

Pelikso Bugailiškio sode vaikai kūrybinėse dirbtuvėse "Mano namai" kūrė dvi dienas. Populiariausia buvo didelio formato tapyba, kuri vėliau papuošė sodo tvorą.

Kam neaktuali namų tema?

Plenere "Pažink save mene" vaikai kviečiami kurti įvairiomis formomis ir per kūrybą, meną pažinti save. Nors būta abejonių dėl oro, lietus pirmosiomis savaitės dienomis aplenkė Šiaulius ir vaikai nevaržomi galėjo kurti lauke – P. Bugailiškio sode. Jaunieji kūrėjai įsikūrė ten, kur jiems patogu – vieni medžių pavėsyje, kiti saulės atokaitoje. Direktorė J. Ališauskienė sako, kad vaikai jau yra kūrę panašia tema, tik šiemet ji buvusi labai aktuali. Šiųmečiame plenere labai noriai dalyvauti sutiko Šiaulių vaikų globos namų ir Kuršėnų vaikų namų auklėtiniai.

"Šiems vaikams ši tema ypač aktuali, bet kam ji neaktuali", - klausia J. Ališauskienė. Kiekvienam iš mūsų labai svarbu turėti vietą, kurioje jaustumeisi saugus, ramus, savas. O tie namai, anot J. Ališauskienės, kūryboje gali būti bet kas – nupieštos gėlės, abstraktūs darbai ar princesės bokštas. Tad ir tapė, piešė, lipdė, drožė vaikai tai, kas jiems asocijavosi ar nelabai asocijavosi su plenero tema.

Plenere dalyvavo ir Dubijos, Dainų vidurinių mokyklų bei Juliaus Janonio gimnazijos moksleiviai. Kai kurie jau galbūt ir ne pirmą kartą. Šie mokiniai jautėsi laisvai, atsipalaidavę, mėgavosi galimybe kurti gamtoje. Juos kuravo mokytoja Marytė Ruzgytė. Pirmąją plenero dieną P. Bugailiškio sode J. Ališauskienė sako suskaičiavusi 54 kuriančius vaikus. Antrąją jų susirinko dar daugiau, nes atėjo daugiau Šiaulių vaikų globos namų auklėtinių, be to, atvažiavo svečių iš Naujamiesčio (Panevėžio raj.).

J. Ališauskienė sako pasikvietusi plenero pastiprinimą iš Naujamiesčio, kuriame jau tradiciniu yra tapęs Jaunojo skulptoriaus pleneras. Vaikus čia atsivežė šiemet Metų mokytojo vardą pelnęs dailės mokytojas, dailininkas Jaunojo skulptoriaus plenero globėjas Dalius Dirsė. Jis padėjo vaikams, dalijosi patirtimi, patarimais, kaip geriau skaptuoti, kalinėti medį. Vaikai buvo mokomi dirbti kaltuku, kampiniu šlifuokliu. Jaunojo skulptoriaus plenero vaikai sukūrė gipso skulptūrą "Jautis".

  

Šiemet plenere daugiau dėmesio buvo skiriama skulptūrai.

 

Jaunuosius skulptorius konsultavo iš Naujamiesčio atvykęs dailininkas, tenykščio plenero kuratorius Dalius Dirsė.

Svajonės išskriejo į dangų

"Šiemet plenere daugiau dėmesio skiriama skulptūrai, nes su ja dirbti yra sunkiau. Šiemet buvo sukurtos penkios skulptūros. Ar šie darbai savo forma, turiniu turės išliekamąją vertę, paaiškės po kurio laiko", - sako direktorė J. Ališauskienė. Visos skulptūros ir net ankstesnių metų plenerų kūriniai papuošė P. Bugailiškio sodo pievelę. Tačiau populiaresnė vis dėlto buvo tapyba. Šiemet vaikai išbandė didelio formato tapybą, kuria vėliau papuošė "Laiptų" galerijos tvorą.

Plenere vaikai ne tik piešė, lipdė ar drožė. Juk pasidarbavus norisi ir užkąsti. Tad per pietus vaikams P. Bugailiškio sode abi dienas buvo rengiamas piknikas. J. Ališauskienė mano, kad tai taip pat padeda pažinti vieniems kitus, save patį. "Juk piknike atsiskleidžia bendravimo, valgymo kultūra. Pamatai, kokie mūsų vaikai, dedami bendravimo kultūros pamatai", - sako "Laiptų" galerijos direktorė. Ir pasigiria, kad vaikus vaišina ne vaisvandeniais, o iš P. Bugailiškio sodo obuolių spaustomis sultimis.

     
  

Kuriantys vaikai gaivinosi P. Bugailiškio sodo obuolių sultimis.

 

Balionai su vaikų svajonėmis išskriejo į dangų.

Dvi dienas trukęs pleneras baigėsi koncertu. Sustoję, prisėdę ar prigulę ant pievutės kūrybinių dirbtuvių "Mano namai" dalyviai klausėsi 1-osios Šiaulių muzikos mokyklos jaunųjų perkusininkų, saksofonininkų, akordeonistų atliekamų kūrinių. Dalyvius pasveikino vicemerė Daiva Matonienė, Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Denis Michalenko.

Visi plenere dalyvavę vaikai svajones apie savo svajonių namus išsakė ant paruoštų lapelių, o šie buvo pritvirtinti prie baltų balionių. Balionai, į kuriuos buvo sudėtos visų vaikų svajonės, buvo paleisti į dangų tikintis, kad tos svajonės išsipildys. Patikėję svajonių išsipildymu, vaikai valgė šventinį pyragą. O P. Bugailiškio sodas tartum džiaugėsi šiais svečiais ir trumpam pasipuošė vaikų kurtais tapybos darbais, medžio bei gipso skulptūromis.

"Baltijos cirkas" jau laukia žiūrovų

Modesta JURGAITYTĖ

Šiauliečiai, ypač vaikai, turbūt neįsivaizduoja vasaros be "Baltijos cirko" pasirodymų Tilžės gatvėje prie senojo televizijos bokšto. Į Šiaulius šis cirkas jau atvyko ir į pasirodymus pakvietė dar trečiadienį. Žiūrovai dviejų dalių programoje gali išvysti akrobatus rekordininkus, oro gimnastus, originaliojo žanro atlikėjus, įvairius pasirodymus su gyvūnais, nuotaikos negadinančią klounų grupę ir dar daugelį dalykų. Cirko profesionalai Šiauliuose viešės iki birželio 15 dienos. Kol apie "Baltijos cirko" programą kalbamės su cirko meno vadovu Petru Variakoju, cirko artistai-gyvūnai noriai fotografuojasi.

Šimpanzė Niūra savo gebėjimus pademonstruoti gali ne tik scenoje.

 

 Ožka parodė savo ožišką charakterį ir atlikti savo numerį ne manieže, o lauke atsisakė. Neigiamą atsakymą ji išsakė žolės rupšnojimu.

Programoje – geriausių artistų pasirodymai

"Kiekvienais metais "Baltijos cirkas" stengiasi atvežti geriausius iš geriausiųJ7. Šiais metais tai Ukrainos bei Baltarusijos nacionalinių cirkų atstovai. Jų pasirodymai tikrai verti dėmesio. Ukrainiečių numeris – iliuzijos atrakcionas su dresuotais gyvūnais - yra retas ir įdomus. Be to, numeris pastatytas ukrainietišku stiliumi, ryškUS nacionalinis folkloras. Pasirodyme dalyvauja būrys ožkų, didžiulė kiaulė ir šunys. Tai tikrai verta pamatyti, nes yra įdomu, linksma ir gražu", - su cirko programa supažindina P. Variakojis.

"Baltarusijos nacionalinio cirko atstovai pas mus atvažiavo parengę dresuotų beždžionių programą. Tarp jų vaidina ir šimpanzė Niūra. Tai irgi labai linksmas, gražus, įdomus pasirodymas. Be to, žodis dresūra mums nelabai patinka. Žiūrovas pamatys, kad su gyvūnais yra daugiau žaidžiama bei bendraujama, o ne bėgiojama su botagais ir gainiojamasi. Tai yra naujas darbo stilius, kurį mes toleruojame", - tęsia cirko vadovas.

"Mes reklamuojame, kad Ukrainos akrobatai yra rekordininkai. Atlikti akrobatikos elementus ant fibro karties apskritai yra sudėtinga. O įsivaizduokite, kad du žmonės stovi apačioje ant didžiulių rutulių, laikydami fibro kartį, ant kurios žmogus atlieka sudėtingus akrobatinius elementus – dvigubus salto mortale su 360 laipsnių posūkiu. Tai sudėtingi triukai, tad numeris vertas dėmesio", - tikina P. Variakojis. Anot jo, ukrainiečiai savo pasirodymais stebina ne tik lietuvius ar ukrainiečius, bet ir vokiečius, prancūzus. Tai artistai profesionalai. "Baltijos cirke" pasirodys ir Ukrainos nacionalinio cirko oro gimnastė Nadiežda.

Cirko meno vadovas atkreipia dėmesį, kad lietuviai turi galimybę išvysti Lietuvos artistų, kuriuos išvysti Lietuvoje yra retas dalykas, nes jie dirba Europoje. "Darius Ščesnulevičius atlieka laisvų kopėčių numerį, kuris yra sudėtingas, nes žongliruojama ant laisvų kopėčių. Jis yra komiškas žonglierius ir dirba kartu su žmona. Tai labai įdomus, linksmas numeris. Norėčiau išskirti Itanos Januševičienės, dirbančios su dresuotais šuniukais, pasirodymą, nes retas atvejas, kad ji dirbtų Lietuvoje", - pasakoja cirko vadovas. Į pasirodymus atėję žiūrovai išvys Raimundo Januševičiaus, Alberto Chazbijavičiaus, Aleksandro Reimštromo numerius. "Ir vienas pasirodymas tegul būna siurprizas. Mes reklamuojame klounų grupę, kuri nesugadins nuotaikos. Man atrodo, kad žiūrovai po programos nuotaikos tikrai nepraras", - sako "klounų cechui" vadovaujantis P. Variakojis.

Nepabrangę bilietai

"Baltijos cirkas" yra priimtas į Europos cirkų bendriją, nes atitinka visus profesionalaus darbo kriterijus: artistai dirba legaliai, yra išsilavinę profesionalai, ne mėgėjai-saviveiklininkai. Šiemet "Baltijos cirkas" jau pabuvojo Kaune bei Panevėžyje. "Salės buvo užpildytos 90 procentų. Nepaisant to, kad kalbama apie ekonominę krizę, žmonės vis tiek atranda laiko, noro ir galimybių apsilankyti pas mus. Esame optimizmo vėliava – neturime jokių rėmėjų, valdžios ramsčio. Nepaisant to, kad brangsta kuras, nuo kurio taip pat priklausome, norime atkreipti žiūrovų dėmesį, kad bilietų kaina į mūsų cirko pasirodymus nesikeičia beveik dešimtmetį. Nuolat rengiame akciją – jeigu perki du bilietus, trečią gauni nemokamai", - pasakoja P. Variakojis.

Šiauliečius "Baltijos cirkas" linksmins beveik dvi savaites – iki birželio 15 dienos. Šią savaitę pasirodymai prasidėjo trečiadienį ir tęsis iki sekmadienio. Birželio 9 dieną (pirmadienį) cirko artistai ilsėsis, o pasirodymai kitą savaitę vyks nuo antradienio iki sekmadienio. Darbo dienomis pasirodymai vyksta 18.30 val., o šeštadienį ir sekmadienį – 14 ir 17 val.

"Šiauliuose lankomės keturioliktą kartą. Šiauliai mums ypatingas miestas, nes vieno artisto žmona kilusi iš čia. Šiaulių savivaldybė mus visada šiltai priima. "Baltijos cirkas" neturi jokios, paskui save besivelkančios uodegos – tvarkingai mokame mokesčius, paliekame tvarkingą aikštelę, nekeliame triukšmo. Ir pagrindinis dalykas – mes suteikiame gerą nuotaiką žmonėms", - sako P. Variakojis. Anot jo, žiūrovai tikrai nenusivils dvi valandas praleidę "Baltijos cirke". Jie atsikvėps, pasikraus teigiama energija. "Mūsų darbas tikrąja žodžio prasme yra cirkas – šventė žmonėms", - į pasirodymus kviečia vadovas.

  

Šunys Česteris ir Taisonas pasirodys originalios iliuzijos atrakcione.

 

Vietnamo kiaulė Aza yra "Baltijos cirko" artistė. Įdomu, kad ji jau suspėjo nusifilmuoti Lietuvos reklamoje, kuri greitai pasirodys televizijos ekranuose. Tad jeigu šią kiaulaitę išvysite žydrajame ekrane, žinokite, kad ji iš "Baltijos cirko".



Autorės nuotr.

Atgal į praeitį su senoviniais automobiliais

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Savaitgalį Šiauliuose buvo galima paganyti akis į senoviškus automobilius. Šią įspūdingą šventę surengė šiaulietis automobilių kolekcininkas Gintautas Rimkus. Į antikvarinių automobilių paradą-parodą jis pasikvietė aistrą antikvariniams automobiliams jaučiančius draugus iš įvairiausių Lietuvos miestų, Latvijos, Baltarusijos bei Ukrainos.

 

Apranga ir automobilis - to paties laikmečio

Maždaug dvidešimties senovinių automobilių kolona centro link pajudėjo nuo Šiaulių arenos. Stabtelėjusi prie Ch. Frenkelio vilos ir apsukusi aplink miestą, iškilminga kolona išsirikiavo į eilę ir porą valandų stovėjo Prisikėlimo aikštėje. Visą tą laiką automobiliai buvo apgulti smalsuolių.

Stebino ne tik automobiliai, bet ir jų vairuotojai - už antikvarinių automobilių vairų sėdėjo retro stiliaus rūbais pasipuošusios damos, ryškiaspalviai dainininko Elvio Preslio antrininkai, frakuoti ir galvas cilindrais dengiantys džentelmenai. Mašinų paradas su šventiškai nusiteikusiais renginio dalyviais nukėlė žiūrovus į prieškario ir pokario laikus.

Renginio vedėja Nijolė Nasickienė, sėdėdama viename iš automobilių, pristatinėjo parodos eksponatus ir susirinkusiuosius kvietė balsuoti už labiausiai patikusį automobilį ir išbandyti sėkmę loterijoje. Buvo galima ir pasitikrinti žinias apie automobilius, atsakant į klausimus, susijusius su senoviniais automobiliais. Renginio dalyviai senovines mašinas galėjo ne tik apžiūrėti iš arti, bet ir jose pasėdėti.

Automobilis - filmų herojus

Renginio organizatorius Gintautas Rimkus parodoje pristatė septynis automobilius iš daugiau nei trisdešimties savo automobilių kolekcijos. Jis gali pasididžiuoti ne vienos parodos nugalėtoju "Rolls Royce", kuriuo važinėjo Anglijos teisininkas. Apie tai byloja ir automobilio numeris - LOE 1. Prieš trejus metus G. Rimkus jį nusipirko nevažiuojantį ir atsilaupiusiais dažais, restauravo ir įskėlė gyvybės kibirkštį. Dar vienas įdomaus dizaino ir konstrukcijos automobilis, važiuojantis be akumuliatoriaus - 1937 metų "Ausburn". Parodoje žiūrovai išvydo ir mašiną mediniais ratais. Ja 1918 metais važinėjo amerikiečių mafijos atstovai.

  

Parade senoviniais automobiliais važiavo retro rūbais vilkintys šventės dalyviai.

 

Įdomus parodos eksponatas - medinis automobilis - atstojo spintelę vaišėms sukrauti.

Renginio dalyvis - vienas iš antikvarinių automobilių kolekcininkų pradininkų Lietuvoje - jonavietis Vytautas Žičkus pasakojo pirmąją senieną įsigijęs kone prieš 20 metų. "Mercedes 230" jis išvydo gatvėje ir išmainė į jį savo "Žigulius". Dabar daugiau nei dešimties jo automobilių kolekcijoje puikuojasi ir Šiauliuose pristatytas 1937 metų "Mercedes 320". Šis automobilis turi nemenkos patirties filmavimo aikštelėse - yra "vaidinęs" filmuose "Getas", "Karo belaisviai", "Dėdė Adolfas".

"Šiandien aš gyvenu Elvio Preslio dvasia", - šypsosi Eugenijus Malinauskas.

Kuo senesnis, tuo brangesnis

Senovinės autotechnikos klubo, vienijančio per 30 narių iš visos Lietuvos, prezidentas Eugenijus Malinauskas iš Pasvalio jau seniai restauruoja ir remontuoja nebevažiuojančius senus automobilius. Ateityje jis ketina įsteigti senovinių automobilių muziejų.

Į parodą kolekcininkas atvyko su ryškiai raudonu "Cadillacu" (1955 m.). Paklaustas, už kokią sumą ryžtųsi jį parduoti, atsakė: "Už sutvarkytą galėčiau prašyti vienuolika tūkstančių eurų. Kuo automobilis senesnis, tuo jo kaina aukštesnė."

E. Malinauskas anksčiau kolekcionavo ir motociklus. Be to, jis mėgęs skraidyti lėktuvais, dalyvavo visuomeninėje veikloje, politikoje, buvo Pasvalio tarybos narys. Viso to jam teko atsisakyti po stuburo traumos, kurią patyrė 2006 metais per sklandytuvo katastrofą. Lakūnas ir baikeris atsisakė savo ankstesnių pomėgių, liko ištikimas tik antikvariniams automobiliams. Iki šiol jis ir ekstremalaus sporto klubo "Pajusk skrydžio jėgą" prezidentas.

Važiuoja pagyvinti miesto

Eugenijų Malinauską antikvariniai automobiliai žavi savo praeitimi, istorija ir dvasia. "Kai sėdi už "Cadillaco" vairo, ant galinės sėdynės įsimeti gitarą ir apsidairai pro langus, jautiesi tarsi kine arba gyvenantis tuo metu, kai gyveno legendinis Elvis Preslis. Vien nuo tokio pojūčio apima "kaifas". Atsisėdi į "Volgą", su kuria tėvai, seneliai, kaimynai važiavo, ir širdis apsiverkia. Antikvariniai automobiliai tuo ir skiriasi nuo šiuolaikinių serijinių - jie turi dvasią, istoriją, buvo sukurti su meile ir jausmu", - užsidegęs pasakoja senovinės technikos mėgėjas.

  

Gintautas Rimkus surengė šventę miestui su savo draugais, taip pat automobilių kolekcininkų.

 

Prabangiuoju "Rolls Royce", kuris dabar priklauso G. Rimkui, yra važinėjęs Anglijos teisininkas.

E. Malinauskas savo kolekcijoje turi ir važiuojančių ir jau neberiedančių senienų: "Volgų", "Cadillacų", "Mercedesų"... Turi ir tris "Vabalus", kuriais visa šeimyna Pasvalio gatvėmis kone kiekvieną penktadienį važinėjasi. Kodėl penktadieniais? Tada žmonės pradeda gyventi savaitgalio nuotaika, išeina pasivaikščioti po miestą. Anksčiau penktadieniais klausinėję, kokia šventė prasidėjo, dabar pasvaliečiai žino, kad tai Malinauskai miestą pagyvinti išsiruošė. Kolekcininkas sako, kad Latvijoje panašūs paradai, parodos, šventės kiekvieną savaitgalį vyksta, tik suvažiuoja penkiskart daugiau automobilių.

"Visi gali būti automobilių kolekcininkais. Klube vietos visada atsiras. Į Pasvalį bet kada kviečiu užsukti. Paklauskite, kur tas dėdė, kuris nebeskraido, gyvena - ir bet kuris pasakys, kur mane rasti", - kviečia klubo prezidentas E. Malinauskas.

Intriguojanti naktis Frenkelio viloje

Modesta JURGAITYTĖ

Šeštadienio vakarą Chaimo Frenkelio vila visus atėjusiuosius pasitiko degančiais fakelais lauke bei prieblanda viduje. Šiaulių "Aušros" muziejuje, kaip ir kituose Europos muziejuose, tąnakt vyko tarptautinio projekto "Muziejų naktis 2008" nemokamas renginys. Šiaulių "Aušros" muziejus lankytojus masino intriguojančiu vakaro pavadinimu "Naktis muziejuje N-14". Gausus susirinkusiųjų būrys Ch. Frenkelio viloje buvo "perkeltas" į XX amžiaus pradžią – secesijos laikotarpį, kuomet žmonės visiškai išsivadavo nuo kūniškumo slėpimo, išaukštino kūno grožį. Ch. Frenkelio vila yra šio laikotarpio architektūros paminklas.

  

Pasišviesdami prožektorėliais, lankytojai galėjo apžiūrėti vieno įžymiausių XX a. pradžios moters akto fotografų Juliano Mandelio erotinių atvirukų padidintas reprodukcijas.

 

Pilvo šokėja ne tik šoko, bet ir mokė lankytojas šio šokio gudrybių.

Erotinių atvirukų reprodukcijų paroda

Įvairiose vilos vietose tą vakarą ir naktį virė gyvenimas. Muzikos mėgėjai, kurių buvo daugiau nei vietų salėje, klausėsi klasikinės gitaros meistro Afgato Kadirkulovo atliekamų romansų. Arbatos ar vyno taurės ištroškę lankytojai gaivinosi muziejaus aplinkoje veikiančiose kavinaitėse. Lankytojai galėjo apžiūrėti ir nuolatines Ch. Frenkelio vilos ekspozicijas, antrajame vilos aukšte įsikūrusius gyvus ekspozicijų eksponatus.

Visą renginio laiką lankytojai tamsoje, pasišviesdami prožektorėliais, galėjo apžiūrėti vieno įžymiausių XX amžiaus pradžios prancūzų moters akto fotografų Juliano Mandelio erotinių atvirukų iki žmogaus dydžio padidintas reprodukcijas. Šiose nuotraukose rafinuotai užfiksuotas moters kūno grožis. Šviesa ir subtilūs sepijos tonai kompozicijoms suteikia intymią nuotaiką. Beveik keturiasdešimt J. Mandelio atvirukų XX amžiaus pradžioje pateko į pedagogo, dailininko, publicisto Jaroslavo Rimkaus moters grožiui skirtą atvirukų kolekciją. Dabar šią kolekciją saugo ir pildo J. Rimkaus sūnus profesorius Vytenis Rimkus, kuris šiai parodai ir pateikė atvirukų.

Ch. Frenkelio vilos svečius kaitino pilvo šokiai, kurių išmokti galimybę turėjo ir lankytojos. Dar vėliau dauguma lankytojų patraukė į kino salę, kurioje buvo demonstruojami meilės žaismo kupini filmai. Šių filmų peržiūra buvo žymima jau ne N-14, o S ženklu.

Nuolatines Ch. Frenkelio vilos ekspozicijas apžiūrinėję žmonės sutiko ir gyvų eksponatų.

Vis dėlto ne N-14?

Šiaulių "Aušros" muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja Rūta Stankuvienė vakaro svečius ir lankytojus kvietė į diskusiją apie kultūrinius lyčių pavidalus. "Renginį pavadindami N-14, siekėme sukelti lengvą kultūros šoką. Diskusijoje pirmas ir paskutinis klausimas buvo, ar šiandien J. Mandelio fotografijos turi būti žymimos N-14 ženklu, ar šis pavadinimas daugiau yra kultūrinė provokacija, į renginį pritraukianti žmogų, suteikianti jam intrigos", - jau po renginio pasakojo R. Stankuvienė. Anot jos, ji net skaičiusi komentarų, kad Luvre ar Ermitaže lankytojai matę daugiau erotikos nei Ch. Frenkelio viloje.

Profesoriaus Vytenio Rimkaus nuomone, ši J. Mandelio moters aktų paroda nėra N-14, nes joje vaizduojamas moters grožis. Literatūrologas Vigmantas Butkus pastebėjo, kad tai negali būti pavadinta net N-7 – šiuolaikiniam paaugliui tai sukeltų juoką. Fotografijos muziejuje dirbanti Deimantė Kondrotaitė, ŠU Dizaino katedros vedėjas Giedrius Šiukščius pastebėjo, kad, lyginant R. Dichanavičiaus, R. Požerskio aktų nuotraukas su Mandelio aktais, pastarieji yra romantiški ir švelnūs, akcentuojantys moters grožį. R. Stankuvienė pastebi, kad visi šie teiginiai įrodo, jog per šimtmetį įvyko didelių permainų.

R. Stankuvienė diskusijoje klausė, kaip kituose menuose yra vaizduojama moteris ir kodėl objektu pasirenkama būtent ji. "XX a. pradžioje vyravo vyriškas žvilgsnis, nes vyras buvo valdžioje. Jis buvo objektas – stebintis, fotografuojantis, o moteris – subjektas", - atsakymą perpasakoja muziejininkė. Literatūrologas V. Butkus diskusijoje pastebėjo, kad fotografija, vizualieji menai pateikia daugiau išbaigtą vaizdą, o literatūroje lieka daugiau vietos interpretacijai.

Filosofas Jurgis Dieliautas akcentavo dabar vyraujantį kūno dehumanizavimą, tad išvysti J. Mandelio fotografijas, kuriose vyrauja paslaptis, intriga, romantika, yra tai, ko mums dažnai šiuolaikiniame pasaulyje trūksta. Diskusijoje dayvavusios moterų popliteratūrą, populiarius moterų žurnalus analizavusios Jovitos Lukšytės R. Stankuvienė klausė, kokia moteris literatūroje ir žurnaluose vaizduojama šiandien? "Anot J. Lukšytės, populiariojoje literatūroje, moterų žurnaluose norėtųsi mažiau stereotipų, nes dažniausiai moteris čia vaizduojama kaip vyro draugė, gražus paveiksliukas arba karjeristė. Subtilesnių vaizdavimo variantų čia trūksta, tačiau, matyt, taip paprasčiau ir rašytojams, ir žurnalistams", - sako R. Stankuvienė. Profesorius G. Mažeikis kalbėjo, kad lytiškumas, lyties grožis skirtingose kultūrose gali būti suvokiamas skirtingai. Kitose kultūrose gražu žiedais ištemptas ilgas kaklas ar daug auskarų.

 Vakarui egzotikos suteikė Afgato Kadirkulovo klasikine gitara atliekami kūriniai.

Anot diskusiją organizavusios R. Stankuvienės, tokių renginių Šiaulių muziejuose reikia daugiau. Jie pritraukia ne tik nuolatinius muziejaus lankytojus, bet ir tuos, kurie muziejų suvokia kaip "mirusių" daiktų saugyklą. "Tegul susidomėję ateina ir pamato, kad muziejus gali būti daugiaplanis, margas. Vienąkart jis romantiškas, kitąkart – paslaptingas. Nesiekėme sukelti šoko, kurio šiuolaikinėje kultūroje netrūksta, bet norėjome pavadinimu pritraukti žmones", - tegia muziejaus darbuotoja R. Stankuvienė. Be to, anot moters, daugelis muziejaus lankytojų pastebėjo, jog tokie renginiai reikalingi, kad jaunimas suprastų, kas yra kūno grožis, ir negalvotų, jog jis yra toks, kokį jie mato internete ar per televiziją.

Erotika traukia lankytojus

Vieno renginio "Naktis muziejuje N-14" organizatorių Donato Jokūbaičio paklausėme, kodėl vakarui buvo pasirinkta būtent tokia tema. "Mąstant apie renginį naktį, iškart kilo tokia asociacija. Norėjosi kažko paslaptingo, nuodėmingo – šiek tiek nuogo kūno, erotikos, arbatos, taurės vyno", - pasakojo D. Jokūbaitis. Ši tema, anot pašnekovo, padėjo pritraukti ir daugiau lankytojų, nes Ch. Frenkelio vilą aplankė ne tik šiauliečiai, bet ir svečiai iš Panevėžio, Klaipėdos, Vilniaus. "Toks renginys ir skirtas tiems, kurie į muziejų, parodų atidarymus dažniausiai neužsuka. Žinau tą žmonių ratą, kuris dažniausiai susirenka, o šioje naktyje mačiau daug "nemuziejinio" formato žmonių", - tęsė pašnekovas.

"Žmones traukia tabu, nuodėmingi, erotiški dalykai, ypač tie, kurie vyksta muziejuje. Daugelis muziejų įsivaizduoja kaip konservatyvią vietą, kurioje galima tik iš tolo apžiūrėti eksponatus, o šiuo renginiu muziejus tapo atviras ir patrauklus daugeliui", - teigia muziejininkas. Anot jo, buvo siekiama, kad renginys savo turiniu, forma būtų ir rimtas, ir pramoga.

Anot D. Jokūbaičio, renginio atmosfera buvo šilta, jauki ir tai patiko daugeliui lankytojų. "Nors būta baimių dėl apsaugos - ar jos neprireiks, tačiau nekilo jokių incidentų. Žmonės atėjo gerai praleisti laiką, atsipalaiduoti. Muziejus gali būti ne tik rimtas, bet ir žaismingas. Tokia buvo ir ši naktis", - pokalbį baigia vienas renginio "Naktis muziejuje N-14" organizatorių Donatas Jokūbaitis.

Iranas – permainingos istorijos ir kontrastų šalis

Mindaugas BAJARŪNAS

Iranas – Vakarų pasauliui nedraugiška šalis, kaltinama terorizmo rėmimu. Tačiau Irano istorinės vietos, geografijos įvairovė, islamo architektūros grožis apsilankiusiems šioje šalyje sukelia nepakartojamus įspūdžius. Irano kultūra ir menu susidomėjęs šiaulietis skulptorius Gintautas Lukošaitis nutarė vykti į Iraną. Menininkas, apsilankęs Irane, pasakoja, kad šios politine ir religine nelaisve suvaržytos šalies gamtos grožis ir istorinis bei kultūrinis savitumas atsiveria važiuojant į pietus nuo Irano sostinės. Teheranas – viso labo nykus didmiestis su nesibaigiančiais automobilių kamščiais, o Irano pietuose galima atrasti nepakartojamų reginių.

  

Teheranas ir kiti Irano didmiesčiai šiauliečio keliautojo Gintautas Lukošaičio nesužavėjo - nyki pilka architektūra, automobilių grūstys.

 

Moterys, kurioms Irano oficiali religija įpareigoja dėvėti ilgus juodus apsiaustus, eina melstis į moterų mečet

Kuo toliau nuo Teherano - tuo įdomiau

Pirmoji kelionės po nematytą Artimųjų Rytų ir Azijos valstybę stotelė – Irano sostinė Teheranas. Pasak G. Lukošaičio, šis daugiau nei septynis milijonus gyventojų turintis miestas, ko gero, pats negražiausias pasaulyje: sunkiai įsivaizduojamas eismo chaosas, automobilių kamščiai, dulkių ir triukšmo mišinys. Išsamiame britų turistams skirtame gide apie Iraną, skyrelyje "Pramogos", parašytas tik vienas sakinys, tačiau jis gana informatyvus ir aiškus: "Dream about it" (lietuviškai - "Pasvajokite apie tai"). Tad naktinių pramogų mėgėjams, ir šiaip išlepusiems pramogų industrijos turistams iš Vakarų Irane nėra ką veikti. Ten nė su žiburiu nerasi diskotekų, striptizo barų, kitų vakarietiškų, su islamo šiitų dogmomis nesuderinamų linksmybių ir atrakcionų.

"Irane draudžiama gerti alkoholį, net rūkyti kaljaną pastaruoju metu neleidžiama. Per televiziją kiaurą parą transliuojami religinio pobūdžio siužetai, iš televizoriaus "neišlenda" Irano religinių lyderių galvos, net animacija persmelkta Irano religinės doktrinos. Vienas iranietis skundėsi, kad nacionalinės televizijos kanalo net neverta žiūrėti, visiška nuobodybė, jokių pramoginių laidų", - prisiminimais dalijosi Gintautas Lukošaitis.

Tačiau šiaulietis turistas pastebėjo, kad Irano žmonės yra gana gudrūs. Nepaisant įvairių draudimų ir už tai gresiančių žiaurių bausmių (pavyzdžiui, už sangulavimą su nesantuokine moterimi gresia mirties bausmė), iraniečiai žemiškoms nuodėmėms atsiduoda slapčia. Bet kurios kavinės ar restorano savininkas užsieniečiui turistui pasiūlys paragauti ir vyno, ir parūkyti kaljano, tik mandagiai maldaudamas paprašys atvykėlių apie tai niekam nepasakoti. Narkotikai Irane – gana paplitusi nuodėmė, pasisvaiginti narkotikais taip pat siūlė vietiniai žmonės. Klestintis narkobiznio ir narkotikų gabenimo centras – Kermano miestas Irano pietryčiuose.

Irane galima pragyventi gana pigiai. Už transportą naftą išgaunančioje šalyje, savaime suprantama, mokėti taip pat nereikia daug. Tad keliauti galima tolimus atstumus. Už 6-12 dolerių įmanoma užsisakyti kambarį keliems žmonėms viešbutuke vienai parai. Maistas Irane - labai pigus, tik nereikia leistis apgaudinėjamam ir nepasiduoti pietiečiams būdingam karštam temperamentui. Lauke pardavinėjantis karštą maistą virėjas gali kas kelias sekundes keisti nuomonę ir vis "įtikinamai" kelti kainą.

  

Įspūdingo grožio XVI amžiaus valdovų rūmai, dar vadinami Irano architektūros baroku.

 

Irano senojoje architektūroje galima išvysti ir apnuoginto kūno. Tai Vakarų kultūros ir meno įtaka.

Irano architektūros grožis

Bene didžiausią įspūdį menininkui Gintautui Lukošaičiui padarė Esfahano tiltas – įstabus Irano architektūros šedevras. "Ten vakarais susitinka įsimylėjėlių porelės. Tiltas sudarytas iš daugybės arkų, kuriose ir susitinka bei leidžia laiką vakarais mylimieji. Tokia susiformavusi tradicija nuo senų laikų. Šalia Esfahano tilto – moterų mečetė ir įspūdingi valdovų rūmai. Šis XVI-ojo amžiaus statinys vadinamas Irano architektūros baroku. Viduje vyrauja žydra spalva, primenanti skaidrų Irano dangų", - pasakojo šiaulietis menininkas.

Įspūdį padarė ir prie pat rūmų esanti kilometro ilgio 300 metrų pločio aikštė, antroji pagal dydį pasaulyje po Kinijos Tianenmenio aikštės.

"Įdomu tai, kad šis architektūros statinys yra netobulas. Žiūrint iš toliau, visas kompleksas atrodo netaisyklingai pastatytas, kažkiek pasviręs, tarsi susmukęs, tačiau tokia buvo architektų vizija. Netobulumas šiai architektūrai suteikia nepakartojamo žavesio, - prisimena menininkas. – Asimetrijos principas susijęs su idėja, kad pasaulyje negali būti tobulų dalykų, tik Dievas gali būti tobulas. Dar Irano architektūroje įdomu tai, kad, tarkime, Šacho rezidencijoje, statytoje XVII amžiuje, galima pamatyti ir nuogumo, kuris įamžintas sienų freskose. Tai jau Vakarų pasaulio kultūros ir meno įtaka."

Prie rezidencijos - vienas didžiausių turgų Irane. Čia galima visko įsigyti, labai didelis kilimų pasirinkimas. Nedidelis, islamo tradicijos raštais išmargintas kilimas kainuoja mažiausiai tūkstantį dolerių.

Skulptorius Gintautas Lukošaitis ant vienos Šiaurės Irano kalnų, besiribojančių su Kaspijos jūra, viršukalnių. Kai kurios viršukalnės yra beveik penkių kilometrų aukščio.

Irano istorinės vietos

Važiuojant toliau į Irano pietus pasitinka Jazdo miestas. Šioje vietoje dar 1400 m. pr. Kr. atsirado zoroastrizmo religija. Čia pastatytiems vadinamiesiems tylos bokštams yra 500-600 metų. Įdomios zoroastrizmo laidojimo tradicijos. Pagal zoroastrizmą, šventoje vietoje sudedami mirusiųjų palaikai, atliekamas ritualas ir pasišalinama, kol maitėdos grifai suės mirusiojo kūną. Po trijų dienų siela atsiskiria nuo mirusiojo kūno, tada kaulai sumetami į krūvą.

"Dar iki 1979-ųjų Islamo revoliucijos Irane zoroastrizmo laidojimo apeigos uždraustos, pačią religiją galima išpažinti. Tačiau zoroastrizmo išpažintojams buvo suduotas didelis smūgis jų religinei tradicijai ir tapatybei. Zoroastrizmas garbina keturias pasaulio materijas - ugnį, vandenį, žemę, orą. Ypač garbinama ugnis, todėl, pagal juos, ugnies sakralumo negalima suteršti deginant anapilin išėjusio žmogaus kūną. Iš čia ir kilo ypatingos zoroastristų laidojimo apeigos. Šios religijos sekėjų šiuo metu Irane tėra apie 40 tūkstančių", - pasakojo šiaulietis menininkas.

Užsienio turisto akims nemaža atrakcija – maždaug 400 km atstumu nuo Afganistano sienos nutolusioje vietoje (Kermane) įkurtas didžiulis Irano ir Irako 1980–1988 metų karo muziejus. Panašių karo muziejų yra visame Irane.

"Ten visko daug. Karių portretai, piešiniai, Irano karinė atributika, lauke išdėstytas karinės technikos arsenalas, karo apkasų imitacijos. Per šį karą žuvo daug žmonių, keliolika milijonų. Irako valstybė karui ginklus nemokamai gaudavo, o Iranas ginkluotę ir karinę techniką pirkdavo už didžiulius pinigus. Karas kilo dėl nafta turtingos teritorijos Irako ir Irano pasienyje. Vis dėlto, iraniečiai šią teritoriją išsaugojo. Kai kuriuose miestuose net pastatyti paminklai su kareiviu, kuris laiko minosvaidį. Meniniu atžvilgiu nieko ypatingo, tačiau tokie paminklai įspūdį padaro. Apskritai Irane daug propagandinių politinių atvaizdų, plakatų. Kur bekeliausi po Iraną, visur išvysi Ajetolos, Irano šiitų religinio lyderio ir Islamo revoliucijos Irane įkvėpėjo, atvaizdus", - prisiminė Gintautas Lukošaitis.

Muzikuojantis bulvaras

Modesta JURGAITYTĖ

Praeitą šeštadienį Šiaulių širdį – bulvarą - užtvindė gyva muzika: nuo tylių fleitos garsų iki elektrinės gitaros riaumojimo. Šiauliuose tądien antrąkart vyko Gatvės muzikos diena, į gatves išviliojusi muzikuojančius ir gyvos muzikos paklausyti norinčius žmones. Šiemet Šiauliuose instrumentus išsitraukė ir gatvėje užgrojo kur kas daugiau žmonių nei pernai – apie 200. Be to, ir muzikantai buvo kur kas išmoningesni: jie ne tik grojo, bet ir dainavo, šoko, rodė triukus.

  

 Gatvės muzikos dienos kuratoriai galvoja, kaip kitais metais išplėsti šventės erdvę, kad ji vyktų ne tik bulvare, bet ir visame mieste.

Muzikavo mokyklinio amžiaus jaunuoliai

Šiauliuose Gatvės muzikos dienos muzikantai išsiskyrė savo jaunu amžiumi. Šiauliuose, kitaip nei Vilniuje, nebuvo galima išvysti gyvai muzikuojančių vyresnio amžiaus žmonių. Sutiktų praeivių nuomone, Šiaulių bulvare trūko brandesnio amžiaus liaudiškos muzikos atstovų. Jie Gatvės muzikos dienai suteiktų savitą atspalvį, pritrauktų įvairesnio amžiaus žiūrovų. Anot jų, Gatvės muzikos diena turėtų rūpėti ne tik jaunimui, juk šios dienos organizatoriai siekia, kad ši diena taptų visuotine muzikos švente visoje Lietuvoje. Tad prisijungti turėtų ir vyresni, ir jaunesni, ir profesionalūs muzikantai, ir mėgėjai.

Gatvės muzikos dienos Šiauliuose kuratorė Jorūnė Šuipytė sakė, kad tokio gausaus muzikuojančių būrio nė nesitikėjo. Interneto svetainėje šiauliečių užsiregistravo apie 100, o į gatvę groti išėjo apie 200 žmonių. Anot jos, Vilniuje gatvės muzikos dalyvių amžiaus vidurkis buvo 20-26 metai, tuo tarpu Šiauliuose daugiausia grojo mokyklinio amžiaus jaunuoliai. Gatvės muzikos dienos muzikantus nustebino, kad tądien po Šiaulių bulvarą vaikščiojo ypač daug užsieniečių. Jie grojantį jaunimą fotografavo, filmavo.

  

Gatvės muzikos dieną grojama buvo 32 Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Šią dieną gatvėse muzikavo daugiau nei 3000 žmonių, Šiauliuose - apie 200. Kitąmet Gatvės muzikos diena vyks gegužės antrąją.

 

Pagrindinis Gatvės muzikos dienos Šiauliuose instrumentas buvo gitara.

Kadangi Šiauliuose daugiausia muzikavo jaunimas, tai populiariausias instrumentas, kuriuo buvo grojama – gitara. Nors muzikuojama buvo ir kitais instrumentais – saksofonu, įvairiais perkusiniais instrumentais, violončele, fleita, bosine gitara, akordeonais. Vieni traukė visiems gerai žinomas, kiti – savos kūrybos dainas, treti – giesmes, ketvirti – sutartines. Bulvare galėjai išgirsti įvairiausių muzikos stilių – nuo klasikos iki roko. Gatvės muzikos dienos kuratoriai Šiauliuose baiminosi lietaus, kadangi prie P. Višinskio paminklo (ir ne tik) buvo pajungta aparatūra, tačiau nusivilti neteko. Lietaus neišvengė kitų Lietuvos miestų gatvės muzikantai, tačiau visi vieningai tvirtina, kad ši šventė paįvairino visų miestų gyvenimą.

Muzikiniu reiškiniu tapusios Gatvės muzikos dienos iniciatorius yra muzikantas ir aktorius Andrius Mamontovas.

Nors Šiaulių bulvaras netrumpas, tačiau muzikantai šiemet grojo šiek tiek susispaudę, kartais užgoždami vienas kitą. J. Šuipytės teigimu, jau dabar Gatvės muzikos dienos kuratoriai galvoja, kaip kitais metais išplėsti šios šventės erdvę, kad ji vyktų ne tik bulvare, bet visame mieste. Kitąmet Gatvės muzikos diena vyks gegužės antrąją. Ir tuomet vienintelės visą pasaulį vienijančios kalbos – muzikos – galės klausytis dar daugiau šiauliečių.

Vyko ir šiukšlių rinkimo akcija

Gatvės muzikos dienos dalyvius ir visus šiauliečius tą pačią dieną kvietė ir visuotinė aplinkos tvarkymo ir šiukšlių rinkimo akcija "Darom 2008". Šiauliuose šioje akcijoje dalyvavo tik 25 žmonės, nors užsiregistravusiųjų buvo apie 200. Mažą dalyvių skaičių lėmė tai, kad Šiauliuose šiai akcijai rengtis, skleisti informaciją buvo pradėta tik prieš tris dienas. Prie akcijos negalėjo prisijungti Gatvės muzikos dienos dalyviai, kadangi sutapo šių dviejų renginių laikas. Nors talkos dalyvių buvo nedaug, jie per dvi valandas surinko 100 maišų po 120 litrų šiukšlių palei Gytarių turgavietę, Javų gatvę. Iš viso Lietuvoje akcijos "Darom 2008" dalyviai surinko apie 200 tonų šiukšlių. Šią talką ketinama rengti ir kitąmet.

"Aplink pasaulį" - su Larisa Kuchalskiene

Oksana LAURUTYTĖ

Dizainerė Larisa Kuchalskienė pristatė naujausią savo pavasario-vasaros drabužių kolekciją "Aplink pasaulį", skirtą šiuolaikinei moteriai. Miesto mados idėją įgyvendinusi kūrėja, kurdama drabužius, panaudojo detales iš įvairiausių pasaulio kampelių - Afrikos, Meksikos, Indijos, Kinijos ir kitų šalių.

Larisa Kuchalskienė labai mėgsta džinsinius drabužius, tačiau šįkart kolekcijoje džinso nenaudojo, juo puošėsi pati.

Naujajame Šiaulių klube "Havana" buvo tikra apgultis - galybė žiūrovų susirinko pasižiūrėti, ką gi šiemet pristatys dizainerė Larisa Kuchalskienė. Užpernai ji nustebino romantiškomis suknelėmis, pernai - raudonos ir juodos spalvos drabužiais, o šiemet jos kūryba - veržli, ekspresyvi ir jaunatviška.

Nekuria kolekcijų dėl kolekcijų

Baklažano, jūros mėlynumo, geltonos, akį rėžiančios raudonos, violetinės spalvos, odinės kelnės ir trumpučiai šortai, didžiulės rankinės, kaspinėliai, kojinės iki kelių, šilko suknelės, megztiniai su gobtuvais - rūbai, kuriuos pristatė dizainerė, palydėti plojimais. Iš viso trisdešimt komplektų, o jų paslaptis ta, kad visus juos - sukneles, kelnes, megztinius, palaidines galima derinti tarpusavyje. Lengvi megztiniai puikiai dera ir prie šortų, ir prie ryškiaspalvių suknelių. "Viską galima sukeisti vietomis, o rezultatas - puikus", - jau po kolekcijos pristatymo aiškino Larisa. Todėl ji nesistebi, kad iš šiųmetės kolekcijos jos dirbtuvėse neliks nieko - visus drabužius jau panoro įsigyti įvairaus amžiaus moterys.

"Aš nekuriu kolekcijų dėl kolekcijų. Visada norėjau ir noriu, kad mano sukurtais drabužiais moterys puoštųsi. Aš noriu puošti moteris", - šypsojosi dizainerė.

Kolekcijos drabužius Larisa sukūrė iš madingų spalvų audinių — gėlėtų, baklažano violetinės, saulės ryškumo geltonos, akį rėžiančios raudonos ir jūros bangų melsvai-žalsvos.

Ištikima 60-ųjų madai

Šiųmetėje kolekcijoje Larisa nenusižengė savo įpročiui kurti drabužių tik iš natūralių medžiagų: šilko, odos, angoros. Ypač mėgstanti kurti šortukus, dizainerė keletą modelių pristatė ir šioje kolekcijoje, šįkart - taip pat iš odos. Žaismingais drabužių akcentais tapo blizgančios žvyneliais siuvinėtos ant šilko tapytos gėlės, vidinės ir išorinės kišenės, kaspinėliai, raišteliai. Drabužių kolekciją papildė ir dalis dizainerės kurtų batelių bei basučių.

Larisa teigia, kad jos sukurta kolekcija itin praktiška - su šiais drabužiais galima puikiai jaustis ir darbe, ir kokteilių vakarėlyje. "Prie besiplaikstančios šilko suknelės vakare puikiai derės ir šildys pūsta liemenė ar megztinis. Liemenės įdomios tuo, kad jas galima vilkėti ir išverstas", - sakė dizainerė.

Kolekcijos pristatymo sumanymas Larisai kilo jai pačiai nepaaiškinamu būdu - tiesiog vieną dieną aiškiai ją pamatė, išgirdo net muziką, kuri skambės manekenėms vaikštant podiumu. Kolekciją pasitiko ir išlydėjo breiko šokėjai. Larisa sako, kad ir juos ji mačiusi labai aiškiai savo vaizduotėje.

Dizainerė ištikima savo "arkliukui" - ją žavi ir traukia 60-ųjų mada. "Vis grįžtu prie jos, tik interpretacijos keičiasi", - sakė dizainerė.

  

 Šiuolaikinei moteriai tinka natūralios odos kelnės ir talpi odinė rankinė.

   

  

Dizainerės itin mėgiama kurti aprangos dalis šortukai.

Rolando PARAFINAVIČIAUS ("L. T.") nuotr.

  

Sveiki atvykę į Afganistaną

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Tarptautinėmis operacijomis nuo 2003 metų besidomintis Krašto apsaugos savanorių pajėgų atstovas spaudai, žurnalistas Vilius Džiavečka ne kartą vyko į misijas Kosove, Afganistane. Iš kelionių jis parsiveža pluoštą nuotraukų ir sunkiai apsakomų jausmų. Šiuo metu Šiaulių universiteto Humanitariniame fakultete eksponuojama autoriaus paroda "Sveiki atvykę į Čagčaraną" iš 2007 metų misijos Goro provincijoje Afganistane. Kalbiname parodos autorių Vilių Džiavečką.

Kiekvieną atvykėlį Afganistano Goro provincijos sostinės oro uostas pasitinka vietos kalvių darbo lenta "Sveiki atvykę į Čagčaraną".

- Ne vienam kyla klausimas, kodėl lietuvių kariai važiuoja į misijas padėti skurstančiai Goro provincijai, kai mūsų šalies ekonomika ne pati stabiliausia.

- Provincijos atkūrimo grupės veikla Afganistano Goro provincijoje nėra vien karinė misija. Tai valstybės politika bei kariuomenės indėlis į kolektyvinį saugumą. Mūsų misija yra stabilumo garantas, siekiant pritraukti tarptautines organizacijas bei įvairių fondų lėšas į Gorą, kuris Afganistane yra vienas saugiausių, tačiau ir vienas skurdžiausių regionų. Tuo rūpinasi ilgalaikius projektus Goro provincijoje kuruojanti Lietuvos civilinė misija. Be abejo, Goro provincijai atkurti ir Lietuva skiria lėšų. Mūsų indėlis nėra išskirtinis, nors ir vertinamas partnerių. Lietuvos vadovaujama Goro provincijos atkūrimo grupė yra viena iš 25 kitų provincijų atkūrimo grupių Afganistane. Joms vadovauja kitos NATO šalys. Šiuo metu Lietuvos vadovaujamoje provincijų atkūrimo grupėje tarnauja ir dirba maždaug 190 karių ir civilių iš Lietuvos, Kroatijos, Danijos, Ukrainos, Gruzijos bei JAV.

- Kaip misijai ruošiami lietuvių kariai misijai?

- Karių pasirengimas misijai užtrunka apie tris mėnesius. Daugiau nei mėnesį kariai atnaujina įgūdžius, įgytus baziniame kurse. Vyksta šaudymo iš įvairaus tipo ginklų ir kitokios pratybos. Kariai dalyvauja specialiuose užsiėmimuose, kur iš Afganistano grįžę specialistai dalijasi "išmoktų pamokų" patirtimi. Vėliau Generolo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centre Nemenčinėje vyksta pratybos su vienu moderniausių taktikos mokymo treniruoklių. Tai sudėtingos užduotys, reikalaujančios komandinio darbo. Baigiamosiose pratybose Kairių poligone atliekamos užduotys, kurios karių laukia Afganistane.

- Kam turi būti pasiruošę kariai, tarnaudami Goro provincijoje?

- Kariai turi būti psichologiškai ir fiziškai pasirengę gyventi kalnuose. Goro provincija yra Afganistano centrinėje dalyje, Hindu Kušo kalnų masyvo vakarinėje dalyje. Pati stovykla įsikūrusi šalia provincijos centro Čagčarano daugiau nei du kilometrai aukščiau jūros lygio. Karių adaptacija priklauso nuo organizmo. Pirmąsias savaites misijoje medikai griežtai draudžia sportuoti. Afganistane pagal vietos kalendorių šiuo metu yra 1487 metai. Priprasti tenka ne tik prie lietuvio akiai neįprasto peizažo, bet ir prie skurdžių provincijos gyventojų gyvenimo sąlygų.

  

Moksleiviai vėliavnešiai, pasipuošę Islamo revoliucijos šventei. Iš viso Goro provincijoje šių metų pradžioje buvo 391 mokykla, iš jų tik 27 įsikūrusios stacionariuose pastatuose. Praėjusių metų pradžioje 120 mokyklų glaudėsi palapinėse, dar 13 mokyklų yra atstatomos. Afganistane kovo pabaigoje prasidėjo Naujieji metai ir naujieji mokslo metai.

 

Į Čagčarano vaikų namus atvykusius karius apspito vaikai. Goro provincijoje - 28 tūkstančiai našlaičių. Dauguma jų neteko tėvų dėl bado, ligų ir neramumų.

- Kas labiausiai nustebino pirmą kartą nuvykus į Goro provinciją?

- Pro lėktuvo iliuminatorių pirmiausia išvydau rusvai gelsvą peizažą, nusėtą tokios pat spalvos moliniais namais. Kai pirmąkart išvykau į miestą, aplankė man pačiam netikėtas jausmas - čia jau buvau. Matyt, buvau perdegęs - iki komandiruotės peržiūrėjau nemažai vaizdo ir fotomedžiagos iš ankstesnių misijų. Kai apsilankėme Švietimo departamente Čagčarane, atrodė, kad kažkada jau čia buvau. Prie departamento būriavosi nemažai įvairaus amžiaus interesantų. Arbatą mums atnešęs direktoriaus pagalbininkas savo apavą paliko už durų ir ant kilimo žengė basas.

- Koks įspūdis susidarė pabendravus su vietiniais gyventojais?

- Daugiausia teko bendrauti su vaikais ir vietiniais žurnalistais. Pagalba vaikams užsiima ir karinis provincijų atkūrimo grupės komponentas, ir specialioji misija, kuri užsiima Čagčarano vaikų globos namų statyba ir įgyvendina kitus projektus. Vietiniai vaikai labai nori mokytis, tačiau ne visos mokyklos turi pastatus. Joms dovanojamos didelės palapinės. Vaikai Afganistane tiki, kad įgiję specialybę galės išsimaitinti, kurti šeimą, auginti savo vaikus ir atkurti savo kraštą.

- Kaip vietiniai gyventojai priima Lietuvos karius?

- Didžioji Goro provincijos dalis Lietuvos karius sutinka palankiai. Mūsų tikslas yra padėti jiems atkurti savo provinciją bei įgalinti Goro administraciją ją valdyti. Karinė misija yra kartu ir garantija, ir saugiklis, kad provincijos administracija galėtų saugiai dirbti savo krašto labui.

Tarpininkaujant Goro provincijos gubernatoriui Shahui Abdului Afzaliui, į Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupės karo lauko ligoninę atgabenti du sunkiai sužeisti Afganistano nacionalinės policijos pareigūnai, nukentėję avarijoje kalnuose. Čagčarano ligoninės gydytojai jiems suteikė pirmąją medicinos pagalbą.

- Teko bendrauti su vietos žurnalistais. Kokia jų padėtis?

- Žiniasklaidos atstovų Goro provincijos sostinėje Čagčarane nėra daug, tačiau jie neabejotinai daro nemenką įtaką vietos žmonių požiūriui į Lietuvos vadovaujamos provincijos atkūrimo grupės veiklą. Keturi žurnalistai Goro provincijoje kuria radiją, televiziją ir spaudą. Žinoma, ne be lietuvių pagalbos. Žiniasklaidos situacija, ypač spaudos, yra sudėtinga. Keletas žurnalistų Čagčarane rašo čia leidžiamuose laikraščiuose. Laikraščiai - tai ranka surašyti arba kompiuteriu rinkti ir spausdintuvu atspausdinti lapai, kurie kopijuojami ir pakabinami miesto turguje bei platinami įvairiose viešose vietose. Jie be nuotraukų ir nespalvoti.

- Kokią įtaką vietos bendruomenei turi žiniasklaida?

- Goro provincijoje gyvena per 630 tūkst. žmonių. Didelė dalis jų - neraštingi. Afganistane spausdintas žodis labai vertinamas gyventojų, tad laikraštis yra tinkamas įrankis, siekiant sustiprinti centrinės ir vietinės valdžios įtaką provincijoje. Laikraštis išklausytų provincijos rajonų žmonių nuomones skirtingais klausimais, padėtų išgirsti jų problemas. Įsteigus spaustuvę, Goro provincijoje atsirastų panaši spauda, kokią mes įpratę skaityti Lietuvoje. Dabar Gore trūksta tik spausdinimo įrangos, kvalifikuoto personalo, žinių ir patirties. Čagčarane radijas kiekvieną dieną transliuoja žinias ir kitokias programas. Garsiakalbiai pakabinti miesto centre, ir vaikščiodami žmonės girdi laidų transliaciją. Kas išgali, nusiperka palydovines lėkštes, kurios kainuoja per porą šimtų dolerių. Provincijoje žmonės žiūri vieną populiariausių Afganistano televizijų "Tolo" ("Tulu") ir aibę iranietiškų ar net indiškų kanalų. Žiūrimos ir programos, kurios musulmonams transliuojamos iš Vakarų pasaulio.

Teatro duoklė paaugliams

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Šią savaitę Šiaulių dramos teatro aktoriai pasidabino uniformomis ir pakvietė į mokyklą, kad pristatytų premjerą. Teatro vadovui Antanui Venckui seniai kirbėjo mintis skirti spektaklį jaunajai kartai. Įgyvendinti sumanymą scenarijaus autoriui ir režisieriui Albertui Vidžiūnui padėjo ne tik pjesės "00:45 pagal Goldingą" autorius Herkus Kunčius, bet ir šauni aktorių komanda. Į klausimus, kodėl kartais įsiplieskia nežaboti gyvuliški instinktai ir kas dėl to kaltas - auklėjimas, prigimtis ar aplinka, žiūrovai kviečiami atsakyti jau šį savaitgalį rengiamoje premjeroje.

Aktoriai persikūnijo į moksleivius, kurių vieni - klasės lyderiai, kiti - atstumtieji, tačiau spektaklyje susiklosčius aplinkybėms rolėmis jie greitai apsikeičia.

Misija be moralo

Teatro vadovas Antanas Venckus įsitikinęs, kad numatytas spektaklis nėra komerciškai patrauklus, tačiau reikšmingas "pražiūrėtiems" paaugliams, paliktiems savieigai ir nemačiusiems tinkamo suaugusiųjų pavyzdžio. "Pedagogų streikai rodo, kokiu keliu - smurtu ir šantažu - galima išsikovoti tikslą. Bijau tokio auklėjimo pasekmių. Baisiausia, kad už to slypi politikų šešėlis, o tai daro mūsų visuomenę itin pažeidžiamą", - sako jis.

A. Venckus išreiškia viltį, kad vaikai bent sugrįš į teatrą: "Ir jeigu tėvai ar pedagogai kažką pražiūrėjo, gal jie suras spektaklyje ne tik kriminalines kronikas, bet ir kitokį pasaulėlį. Nesakau, kad tai teatro misija, tačiau tai viena mūsų veiklos strategijos sričių. Gal ji kažkiek sizifiška, tačiau teatras negali nusišalinti nuo to, kas vyksta."

Režisierius Albertas Vidžiūnas pageidavimą surasti medžiagą apie vyresnio amžiaus vaikus, mokykloje kylančias jaunimo problemas išgirdo prieš metus. Lietuviškos dramaturgijos tokia tema nėra daug, todėl režisieriui kilo mintis ieškoti autoriaus, kuris parašytų pjesę apie įvykį mokykloje. Su Herkumi Kunčiumi jis buvo dirbęs jau anksčiau, tad ir dabar mielai sutiko pagelbėti. Berepetuojant prie kūrybos proceso prisidėjo ir patys aktoriai.

Aktoriai vilki stilizuotas internato ar prestižinės mokyklos uniformas.

Atspirties taškas - žinomas Goldingo kūrinys

Pjesės pavadinimas "00:45 pagal Goldingą" publiką nukels į pamoką ir atkartos idėją, įkūnytą anglų rašytojo Viljamo Goldingo romane "Musių valdovas", kur į negyvenamą salą pakliuvę vaikai ima žudyti vieni kitus. Tik H. Kunčiaus sukurtoje pjesėje įvykusi situacija pateikta subtiliau.

Pagrindinis spektaklio motyvas - smurtas mokykloje. Kiekviena situacija parodo, kaip ką tik tapęs nugalėtoju staiga virsta pralaimėtoju. A. Vidžiūno nuomone, agresijos proveržis ir toliau nemažės, nes ir suaugusieji, ir vaikai patiria stresą. "Vaikus reikia prižiūrėti. Jie neturi reikiamų socialinių bei intelektinių įgūdžių būti kolektyve, todėl greta turi būti suaugusysis. Užtenka vien pažiūrėti į internetu vaikų platinamus smurto vaizdus ir kaip jie tuo mėgaujasi, linksminasi ir iš to juokiasi", - sako jis.

Kurti padėjo ir aktoriai

Dar nedidelę patirtį turintį aktorių Aurimą Žvinį, vaidinantį mokinį Karolį, repeticijos maloniai nustebino: "Pirmą kartą pakliuvau į tokią kūrybinę atmosferą, kur čia pat virė ginčai ir kilo džiaugsmas. Dramaturgas įprastai aprašo gražius, išbaigtus personažus. Artistui belieka suvirškintus vaidmenis žiūrovui nunešti ant lėkštutės. Herkus Kunčius tik nubrėžė personažų kontūrus, todėl taip paprasta nebuvo. Scenoje pykomės, ieškojome, ginčijomės ir sukome galvas, sugrįždami po pusvalandžio pertraukos, kol pagaliau pasiekėme rezultatą." Ir priduria: "Pati tema yra labai aštri ir aktuali ypač šiais laikais, kai vartydamas laikraščius pamatai protu nesuvokiamą straipsnį, kai koks nors penkiolikmetis iššaudo pusę klasės arba antrokas peiliu priremia kabinete direktorių. Verta kalbėti apie tai, kas priverčia vaikus taip elgtis, ir apie tai, kas vyksta mokykloje."

Režisieriui Albertui Vidžiūnui nerimą kelia, kad kuo tolyn, tuo labiau agresija tarp jaunimo gilėja. Dėl to kažkiek kaltas ir greitas gyvenimo tempas, suagusiųjų ir vaikų susvetimėjimas, patiriamas stresas.

Silvija Povilaitytė, vaidinanti mokytoją Teresę, nenorėjo išduoti visų spektaklio paslapčių, tačiau prasitarė, kad visas 45 minutes trunkančią pamoką ji bus mirusi. "Spektaklis - labai temperamentingas ir sunkus. Norėčiau palinkėti šitam darbe sėkmės ir kūrybinio polėkio. Gera, kad susibūrė tokia komanda ir kad spektaklyje tvyro toks šėlsmas ir aistra", - kalba aktorė.

Be Aurimo Žvinio ir Silvijos Povilaitytės, spektaklyje moksleivius vaidina Dalius Jančiauskas, Monika Šaltytė, Inga Norkutė, Aurimas Pintulis, Rolandas Dovydaitis, Jūratė Budriūnaitė, Danguolė Petraitytė ir Povilas Liubinas. Spektaklis truks vieną valandą dvidešimt minučių.

Iki sezono pabaigos, be minėtos premjeros "00:45 pagal Goldingą", teatras pasiruošęs pristatyti dar dvi premjeras, kurių viena "Bela, Bosas ir Bulis", režisuota režisieriaus Antano Gluskino, bus skirta vaikams. Trečiąją premjerą "Berniūkščių ruduo" kuria Kostas Smoriginas.

"Kodėl jaunas žmogus (ir ne tik jis), susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, linkęs pamiršti tai, kas jį iki tol leido vadinti homo sapiens - protingu žmogumi? Kodėl bandytus ugdyti ir puoselėti korektiškus žmonių santykius staiga ima ir nustelbia fizinis ar psichologinis smurtas? Kodėl įsiplieskia nebevaldomi instinktai? Kur slypi viso to priežastys: prigimtyje, auklėjime, aplinkoje?"

Pjesės autorius Herkus Kunčius

85 muziejaus istorijos

"Aušros" muziejaus gimtadienio proga prabyla eksponatai

Modesta JURGAITYTĖ

Švęsdamas 85-ąjį gimtadienį, Šiaulių "Aušros" muziejus pristato jubiliejinę, su įvairiais muziejaus istorijos tarpsniais supažindinančią jubiliejinę parodą "85 muziejaus istorijos" ir naują, vaikams patrauklų edukacinių programų ciklą "Ekspedicija A.I.N.I.S.". Praeitą savaitę vykusiame parodos "85 muziejaus istorijos" pristatyme jos kuratorė Audronė Šapaitė pristatė tik vieno parodos eksponato – prieš 1500 metų pagaminto ietigalio - istoriją. Tačiau tai ne seniausias muziejaus eksponatas, nes muziejuje yra daiktų, gamintų prieš 10 tūkstančių metų. Tad belieka užsukti į Chaimo Frenkelio vilą (Vilniaus g. 74) ir pamatyti, sužinoti likusias 84 muziejaus istorijas, kurias pasakoja, mena krūvon surinkti eksponatai.

 

 Ieškodami lankstukuose pavaizduotų kūrinių, vaikai susipažįsta ir su kitais Chaimo Frenkelio viloje esančiais eksponatais.

Muziejaus istorija nuo įkūrimo iki šių dienų

Šiais metais Šiaulių "Aušros" muziejus mini 85-ąsias įkūrimo metines. Jau prasidėjusių šventinių renginių ciklą tęsia jubiliejinė paroda "85 muziejaus istorijos". Per įvairių laikmečių eksponatus pasakojama apie muziejaus įkūrimą, įdomybes iš tarpukario gyvenimo, šiandieną ir ateitį. Parodos lankytojai gali išvysti pirmųjų muziejaus archeologinių ir etnografinių ekspedicijų medžiagą. A. Šapaitės parodos atidaryme pristatytas ietigalis yra eilinis eksponatas, tačiau jis buvo rastas vienoje pirmųjų archeologinių ekspedicijų.

Parodos kuratorė A. Šapaitė sako, kad parodoje labai įdomus yra etnografinis archyvas. Pirmųjų "Aušros" muziejaus etnografinių ekspedicijų metu buvo ne tik užrašinėjami žmonių pasakojimai, bet piešiami ir buityje žmonių naudojami daiktai – kėdė, stalas, krosnis. Visa ši medžiaga buvo susegta į bylas ir neseniai pripažinta "Unesco" pasaulinės kultūros paveldo objektu. Parodoje "85 muziejaus istorijos" eksponuojami įrėminti šio etnografinio archyvo paveiksliukai, matyti susegtos bylos.

Kiti parodos eksponatai "pasakoja", jog Šiaulių "Aušros" muziejus parodas rengė ne tik Šiauliuose, bet ir Paryžiuje, Niujorke. Dėmesio ir atskirų istorijų sulaukė ir 1943-iaisiais vykusi muziejaus evakuacija Antrojo pasaulinio karo metu. "Raudonąjį" muziejaus laikotarpį pristato 1943 metų pistoletas-kulkosvaidis PPŠ, sovietų armijos vado generolo majoro Jakovo Kreizerio apsiaustas (burka). Jubiliejinėje parodoje "85 muziejaus istorijos" pasakojama, kaip visuomeniniai Dviračių, Fotografijos, Radijo ir televizijos muziejai tapo vienu Šiaulių "Aušros" muziejumi. Parodoje dėmesio skiriama ir rezistencijos, tremties temoms. Be to, galima susipažinti ne tik su muziejaus praeitimi, bet ir ateities galimybėmis – Ch. Frenkelio vilos aplinkos sutvarkymo vizija.

  

Berniukas jau surado visus programos "Rytai-Vakarai" objektus ir į tuščias vietas suklijavo lipdukus. Tačiau matyti, kad jam dar trūksta kitos programos - "Kelionės dviem ratais" - lipdukų.

 

Parodos "85 muziejaus istorijos" kuratorės Audronės Šapaitės rankose vienas parodos eksponatų - eilinis ietigalis, tačiau rastas vienoje pirmųjų "Aušros" muziejaus archeologinių ekspedicijų.

Autorės nuotr.

Apžiūrint eksponatus – žaidybiniai elementai

Papasakojusi antgalio istoriją vaikams, A. Šapaitė juos pakvietė į antrąjį Ch. Frenkelio vilos aukštą, kur edukacinį projektą "Ekspedicija A.I.N.I.S." pristatė Lina Kalnietytė. Ch. Frenkelio viloje buvo pristatyta projekto "Ekspedicija A.I.N.I.S." programa "Rytai-Vakarai", kurioje galima susipažinti su nepakartojamais dailės meno kūriniais. Šis projektas vaikams padės ne nuobodžiai apžiūrinėti muziejaus eksponatus, o nuotaikingai jų ieškoti ir kolekcionuoti lipdukus.

Pirmiausia programos vadovė vaikams išdalijo po lankstuką, kurio paveikslėliams trūko kai kurių detalių. Be to, šiame lankstuke yra ir kitų projekto "Ekspedicija A.I.N.I.S." programų paveiklėliai, tik šios programos vyksta jau ne Ch. Frenkelio viloje. Programa "Kelionė dviem ratais" rengiama Dviračių muziejuje, "Kalbanti dėžutė" – Radijo ir televizijos muziejuje, o "Karinė paslaptis" – Aušros alėjos rūmuose. Šis lankstukas yra lyg "Aušros" muziejaus ekspozicijų žemėlapis. Tačiau norint sužinoti trūkstamas dalis, reikia apžiūrėti visą ekspoziciją, atlikti paruoštas užduotis ir surinkti trūkstamas žemėlapio dalis.

Programos "Rytai-Vakarai" vadovė vaikams papasakojo, kas sieja tradicinę japonų menininkę geišą, linksminančią svečius šokiais, dainomis, išmokytą gražaus elgesio ir svetimų kalbų bei Graikų mitologijos mūzas, meno globėjas Talėją ir Kalijopę. Anot jos, japonų geišos ryši aukso bei sidabro siūlais siuvinėtą obi juostą, kuri taip pat puošiama koralais, brangakmeniais. Vadovė papasakojo ir apie dailiosios tekstilės vertybę, sukurtą XVIII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Lenkijos karalystėje, didikų kostiumo dalį – kontušinę arba Slucko juostą.

Po pasakojimų vaikams ekspozicijų salėse reikėjo rasti eksponatus, kurie pavaizduoti lansktuke, tačiau jiems trūksta kai kurių dalių. Tik radę eksponatą, jie gali lipduku užpildyti trūkstamą detalę. Vaikai energingai ėmėsi darbo. Ir eksponatus rado labai greitai. Lipdukus jie klijavo suklaupę ant grindų. Toks "Aušros" muziejaus eksponatų pažinimas jiems pasirodė patrauklus irr jie mokytojų klausė, kada dalyvaus kitose projekto "Ekspedicija A.I.N.I.S." programose.

Teatras negali be žiūrovų

Oksana LAURUTYTĖ

"Mylėkite mus, nes mes jus žiauriai mylime!" - tokius emocingus žodžius penktadienį publikai "išskraidino" Šiaulių dramos teatro vadovas Antanas Venckus. Taip jausmingai ir pasibaigė Tarptautinės teatro dienos minėjimas, kurio metu geriausiems šio sezono aktoriams buvo įteikti Šiaulių miesto savivaldybės, Lietuvos Vyriausybės ir privačių rėmėjų prizai. Beje, Teatro dieną skambėjo ir liūdnos gaidos - aktoriai telefonu kalbėjosi ir sveikatos linkėjo Pranui Piaulokui, kuris grumiasi su klastinga liga.

Vakaro vedėjų klausimai ir aktorių atsakymai juokino publiką.

Plojimai - vieni kitiems

Aktoriai paploja muzikantams. Muzikantai - aktoriams ir žiūrovams. Žiūrovai - ir aktoriams, ir muzikantams. Tada visi juokiasi. Taip Teatro dienos minėjimo "vaidinimas" ir prasideda.

Tiesa, prieš tai scenoje prie stalelių poromis prisėda aktoriai, o Šiaulių konservatorijos akordeonistų kvintetas užgroja taip, kad salė nuščiūva. Arba audringai ploja.

"Aplodismentai, aplodismenatai, aplodismentai. Jie aktoriams yra svarbiausia. Aplodismentai kiekvienam aktoriui yra labai didelis įvertinimas ir apdovanojimas. Bet, ačiū die, kad atsiranda tokių, kurie nori atsidėkoti ne vien aplodismentais", – publiką prajuokina vakaro vedėjas aktorius Dalius Jančiauskas. Teikiamas pirmasis prizas aktorėms Ingai Norkutei ir Jūratei Budriūnaitei, vaidinančios seriale "Moterys meluoja geriau". Joms dovanojama po knygą - rašytojos Rimos Berkutės apsakymų rinkinį.

D. Jančiauskas vakarą veda ne vienas - vis pasigirsta I. Norkutės skambus kvatojimas ir sodrus Aurimo Žvinio balsas. Skelbiamos kitos nominacijos - Aktorių gildija įteikia savo vokelius teatro techniniam personalui — Ramutei Jakubauskienei, Domui Kančiauskui ir Vytautui Steponavičiui.

Metų geriausiesiems - vokeliai ir kelionės

Šiaulių miesto meras Genadijus Mikšys paskelbia, kad Savivaldybės kultūros ir meno premijos paskirtos šiems Dramos teatro aktoriams: Jūratei Budriūnaitei už Noros vaidmenį Henriko Ibseno "Noroje" ir aktoriui Rolandui Dovydaičiui už sukurtus sezono vaidmenis.

"Hansabanko" Šiaulių skyrius įsteigė prizus antraplanio vaidmens atlikėjams. Prizai atiteko Monikai Šaltytei už Vandos vaidmenį Arvydo Juozaičio "Salomėjoje" ir teatro vadovui Antanui Venckui už Krogstago vaidmenį H. Ibseno "Noroje".

Pirmą kartą teatro istorijoje buvo įsteigtas "Grand Prix". Režisierei Reginai Steponavičiūtei kelionių agentūra "West Ekspress" įteikė kelionių čekį už 3000 litų į bet kurią pasirinktą šalį. R. Steponavičiūtė šūktelėjo, kad į kelionę vyks su Pranu Piauloku. Pažadą ji išsakė telefonu besikalbant su juo pačiu. Nes P. Piaulokas gydosi vienoje sostinės ligoninių.

Pasikalbėti su P. Piauloku pasiūlė į sceną pakilęs buvęs Šiaulių meras ir teatro vadovas, dabar ministro pirmininko patarėjas Vytautas Juškus. Politikas teatrui įteikė Vyriausybės dovaną — paveikslą. Jis paskelbė, kad aktoriui Pranui Piaulokui skirta Vyriausybinė premija už nuopelnus Lietuvos kultūrai.

Beje, telefonu P. Piaulokas paprašė leisti spėti, kurie šiais metais pripažinti geriausiais. Jis tikėjo, kad įvertinta buvo ir I. Norkutė. "Taip, Pranai, taip", - šūktelėjo aktorė pridurdama, kad labai Praną myli.

Tada P. Piaulokas paprašė salėje uždegti šviesas: "Pasižiūrėkite vienas į kitą, dar kartą pasižiūrėkit. Vertinkime akimirką kiekvieną kartą. Supraskime, kokie mes vienas kitam reikalingi. Ačiū už viską, Lietuva. Myliu jus", - nuskambėjo sodrus P. Piauloko balsas.

Teatro diena baigėsi lyg ir liūdnoka gaida. "Neišvengiamybė", - tyliai atsiduso vienas žiūrovų.

  

Geriausia metų aktore išrinkta Jūratė Budriūnaitė.

 

Geriausiu aktoriumi šiais metais tapo Rolandas Dovydaitis.

   
   
Ministro pirmininko padėjėjas Vytautas Juškus atvežė ministro teatrui dovanotą paveikslą. 

Geriausią antraplanį vaidmenį sukūrė Monika Šaltytė.

Povilo LUNGĖS nuotr.







Gruzinų pirštai šoks kankaną

Ada PAUKŠTYTĖ

Kovo 25 - balandžio 1 dienomis Vilniuje, Alytuje, Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose ir Klaipėdoje gastroliuoja vienintelis pasaulyje "Pirštų teatras" iš Gruzijos. Lietuvoje gruzinai pristatys "Pirštų teatro" vizitine kortele tapusį visų kartų bei tautų žmonėms suprantamą spektaklį "Extravaganza". Šiame parodijų šou vienas kitą keičia karo menas, tradiciniai gruzinų, rusų, airių šokiai, "Karmen", Michael'as Jackson'as, manieringas madų šou, o finalą vainikuoja rafinuotai seksualus kankanas! Ir visa tai su stulbinama ironija, tikslumu ir lankstumu atlieka... miklieji gruzinų pirščiukai!

Spalvingame spektaklyje "Extravaganza" pamatysite vienuolika šokių - gruzinų, rusų, airių ir kitų. Žiūrovai turėtų būti sužavėti manieringu madų šou, kuriame aktoriai-pirštai pasirodys su miniatiūrinėmis rankinėmis, dirželiais, aukštakulniais ir boa. Nepamirštamos spektaklio akimirkos - jaudinanti Georges Bizet "Karmen" siuitos versija ir rafinuotai seksualus kankanas.

 

Tuos, kurie būgštauja dėl matomumo, nuraminame - pirštai papuošti ir apšviesti taip, kad juos matytų net sėdintys paskutinėje eilėje. Bet turintiems namie žiūronus rekomenduojame juos prigriebti – galėsite iš arti tyrinėti išmoningus pirščiukų apdarus.

O buvo taip...

Galima sakyti, jog "Pirštų teatras" šiemet švenčia savo dvidešimtąjį gimtadienį. 1988 m. teatro įkūrėjas, vadovas ir režisierius Beso Kupreišvili gimtajame Batumyje buvo paprašytas sukurti spektaklį vyresnių klasių teatro būreliui. "Pirma mintis, šovusi į galvą – paslėpti žmogų, išryškinant tik jo kūno plastiką. Paruošėme dvidešimties minučių programą iš kelių etiudų, ir visi liko patenkinti. Po kelių savaičių pamaniau, jog tai buvo gera idėja, ir atidariau savo teatro studiją. Žmones rinkausi be ypatingų reikalavimų. Tiesa, su pirštais tai turėjo mažai ką bendra. Mes tiesiog eksperimentavome su plastika, pantomima, judesiu. Čia įvyko ir spektaklio "Extravaganza" premjera, vėliau tapusi "Pirštų teatro" vizitine kortele", - prisimena B. Kupreišvili. Pasak jo, smagiausia buvo stebėti, kaip jauni žmonės pasijunta aktoriais. Todėl 1992 m. vadovui kilo mintis savo grupę išsiųsti mokytis į sostinę Tbilisį. Drauge su mokiniais į Teatro institutą įstojo ir mokytojas: "Nebuvau diplomuotas vadovas, nors dirbau ir lėlių, ir dramos teatre. Dar ir dabar vadinu save režisieriumi iš gatvės." Po studijų kolektyvas grįžo į Batumį ir ten tęsė savo veiklą. Pasak Beso, miestas prie jūros labai tiko jų pasirinktam žanrui – teatras vaidino gatvėse, miesto šventėse ir pelnė stulbinamą populiarumą.

Ilga kelionė pas žiūrovą

"Pirštų teatro" etiketę kolektyvui taip pat "pripaišė" žiūrovai, kurie negailėjo numylėtiniams dėmesio. Unikalus teatro žanras išsiskyrė betarpišku bendravimu su publika bei stulbinama vaizduote. Tačiau vadovas prisipažįsta buvęs savo aktoriams griežtas ir reiklus. Tie, kurie atlaikė spaudimą ir netinginiavo, 1997 m. išvyko į pirmąją užsienio kelionę - Prancūzijos lėlių teatro festivalį. Tai tapo vienu ryškiausių prisiminimų.

Vėliau teatro laukė patalpų paieškos, jų kaita, galiausiai - konfliktai su miesto valdžia, išvykimas į sostinę ir... kūrybinė pauzė. "Tuomet pirmą kartą pamaniau, kad spjaunu į teatrą. Vis dėlto netrukus supratau, kad juo sergu ir vėl pradėjau viską "nuo nulio". Atsirado bendraminčių – įdomių aktorių, kompozitorių, dailininkų. Supratome, kad turėsime konkuruoti su rimtais dramos teatrais. Iškėlę klausimą "Kaip?", grįžome prie "Pirštų teatro" idėjos. Išsinuomojome rūselį ir kibome į darbą", - sako teatro vadovas. "Pirštų teatras" tapo vienu pirmųjų Gruzijos pogrindinių teatrų, pelniusių pagarbą bei pripažinimą teatro visuomenėje iškart po jo atidarymo.

Mylimas darbas

Visi sutartinai galvoja, kad patekti į "Pirštų teatrą" labai sunku, kad reikia turėti ypatingus, ilgus, tiesius pirštus. Iš tikrųjų pagrindiniai kriterijai, kuriais turėtų vadovautis norintys patekti į "Pirštų teatrą", yra noras, ritmo ir takto jutimas, gera klausa, darbštumas, pasitikėjimas režisieriumi ir sąžiningas jo užduočių įvykdymas. Režisierius reikalauja iš aktorių to paties, ko reikalaujama iš profesionalių aktorių – juk visos emocijos ir jausmai čia perteikiami pirštais. Sudėtingiausia šiame teatre sugalvoti naujų judesių, plastikos įvairovę. Norėdami sudominti žiūrovus, "Pirštų teatro" aktoriai nuolat tobulina savo pasirodymus ir nevengia netikėtų triukų. Septynerius metus teatre dirbanti profesionali dailininkė Mariam Kvatchadze džiaugiasi turėdama galimybę pasijusti aktore. Nors pasirodymų metu tvyro didelė emocinė įtampa, šis darbas, pasak jos, labai įdomus ir malonus. Viena jauniausių teatro aktorių, studijuojanti tarptautinių kalbų institute Teona Magalašvili sako, jog teatras jai – lyg antri namai, kuriuose ji jaučiasi išskirtinai gerai. Visi pripažįsta, kad pirščiukai pavargsta, bet darbu nesiskundžia, juk šio teatro grožis – tai rankų judesys, sinchronas, plastika. Pasak B. Kupreišvili, tenka nuolat eksperimentuoti, repetuoti, šlifuoti esamus sprendimus, ieškoti naujovių.

"Mes nesistengėme papulti į rekordų knygą, nereikalavome, kad mus vadintų novatoriais. Mums tiesiog patinka tai, ką darome. Mūsų spektakliuose džiaugiamės drauge su žiūrovais. Beje, publika neretai mano, kad vaidina ne pirštai, o lėlės. Mes įrodėme, kad kūno kalba gali būti įtikinamesnė už žodį", - sako teatro vadovas.

Jei nesate matę gruzinų liaudies šokio chorumi, pamatysite, kaip jį atlieka "Pirštų teatro" atlikėjai.

2007 m. vasarą "Pirštų teatras" sėkmingai dalyvavo tarptautiniame Druskininkų teatro festivalyje ir pelnė žiūrovų simpatijų prizą. Jau tuomet gruzinai pasakė, kad tai jiems svarbiausias įvertinimas, ir išreiškė viltį sugrįžti. Organizatorė – viešoji įstaiga "Kultūros cechas" - ryžosi pristatyti unikalų Gruzijos teatrą kuo didesniam žiūrovų ratui didžiausiuose Lietuvos miestuose. Nors Lietuvoje prisnigo, gruzinai kraunasi lagaminus ir prisipažįsta, jog į Lietuvą važiuoja mieliau nei į saulėtą Egiptą, ir ant pirštų skaičiuoja dienas iki atvykimo.

Nepraleiskite progos pamatyti paprasto ir išraiškingo Gruzijos "Pirštų teatro" pasirodymo kovo 30 d. 18 val. Šiaulių dramos teatre. Galimi ir papildomi spektakliai. Gruzinų gastroles Lietuvoje pristato VšĮ "Kultūros cechas". Bilietus platina "Tiketa".

Katės: nuo sfinkso iki meškėno

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Savaitgalį po pertraukos Lietuvos felinologų draugijos "Bubastė" Šiauliuose surengtoje tarptautinėje kačių parodoje dalyvavo per 270 retų ir populiarių veislinių kačių iš Suomijos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Lenkijos ir Lietuvos. Be apdovanojimų neliko ir šiauliečių augintiniai.

Vis dar populiarios sfinksų veislės katės.

Parodoje buvo galima išvysti itin retų veislių (turkų angorų, skudurinių lėlių, burmilų, bengalų, Amerikos riestaausių, Kanados ir Dono sfinkso veislių) kačių. Daugiausia parodoje dalyvavo Britanijos trumpaplaukių kačių - net 75. Lietuvoje jos buvo pradėtos veisti ir greitai išpopuliarėjo prieš dešimt metų.

Dvi dienas trukusiame renginyje katės buvo ne tik vertinamos teisėjų. Aksesuarais puoštos katės dalyvavo konkurse "Kačių mada 2008". Žiūrovai turėjo išrinkti ir gražiausiai bei įmantriausiai papuoštą kačių narvelį. Kone pusė šiųmetės parodos dalyvių - užsieniečiai. Per 30 kačių pristatė šiauliečiai.

Kokios kačių veislės šiuo metu "ant bangos"? Pasak Lietuvos felinologų draugijos "Bubastė" viceprezidento, Šiaulių felinologų klubo "Saulės katės" pirmininko ir vieno iš renginio organizatorių Broniaus Gramavičiaus, Lietuvoje populiarūs sfinksai (kainuoja apie tūkstantį eurų), britų trumpaplaukės veislės katės (apie 650 eurų) ir Meino meškėnai (apie 800 eurų).

Seniausias dalyvis - puikiausios formos

Į parodą Lietuvos felinologų draugijos viceprezidentas atvežė veteranų klasėje dalyvavusį vieną savo augintinių - devynerių metų egzotinės trumpaplaukės veislės katiną Gangsterį. Jis kadaise yra apgynęs Europos čempiono titulą.

Šiaulietė Gražina Navickienė persų veislės katiną Beną, šiemet švenčiantį trylika metų, parodoje pristatė po dešimties metų pertraukos. Pasitikrinti jėgas pirmajam Europos čempionui iš Lietuvos dabar teko veteranų klasėje. Tris valandas trukusios grožio procedūros - nagų kirpimas, prausimas, ašutinių plaukų pešiojimas ir kailio džiovinimas prieš plauką ir paplaukiui - vyriausiam renginio dalyviui nenuėjo veltui. Jis pripažintas geriausiu vyresnių nei aštuonerių metų katinų kategorijoje. Šį titulą pelnyti nesutrukdė net iškritęs dantis.

G. Navickienė Beną įsigijo iš lenkų, dalyvavusių Šiaulių parodoje. "Kai pirmą kartą jį išmaudžiau, jis labai giliai atsiduso. Tada tarp mūsų kažkas užsimezgė, - prisiminė katino šeimininkė. - Dalyvavome dviejose pasaulinėse parodose ir labai greitai - per dvejus metus - surinkome per 20 nominacijų. Kai augintinis laimi, apima toks sportinis azartas, kad važiuoji į kitą parodą, norėdamas vėl laimėti. Pelnęs visas įmanomas nominacijas, Benas išėjo į pensiją ir po dešimties metų pertraukos vėl buvo paragintas dalyvauti parodoje."

Kastruotieji gražiausi būti negali

Gražinos augintinis turėjo draugę, kuri nugaišo, atsivesdama kačiukų. Ilgėdamasis patelės jis tris dienas nieko neėdė. Vienintelį išgyvenusį vados kačiuką maitino kitur gyvenanti katė. Grįžusį ūgtelėjusį sūnų katinas sutiko labai džiaugsmingai. To paties negalima pasakyti apie prieš trejus metus atsiradusią naują savininkės namų gyventoją - egzotinės trumpaplaukių veislės katytę Inidą (vardas parinktas, derinant prie esamo katino vardo pagal muzikos festivalio šūkį "Benai, plaukiam į Nidą").

Į pasaulį Europos čempionas Benas yra paleidęs per 200 palikuonių, kurių ne vieną yra pats pergyvenęs. Katino šeimininkė sako, kad Šiaulių rajone Beno vaikų jau nė vieno nelikę. Ir daugiau jų nebus, nes dėl nemalonaus kvapo po ketverių metų katinas buvo kastruotas. Beje, gražiausio parodos katino konkurse kastratai dalyvauti negali.

Populiarėjantys gigantai

Meino meškėnas Normanas - taip pat lenkiško kraujo. Šiaulietė Aldona Samavičienė už tūkstantį eurų jį parsivežė iš Krokuvos. Aštuonis kilogramus sveriantis 11 mėnesių patinas jau lytiškai subrendęs. Sulaukę trejų metų šios veislės atstovai sveria 15-16 kilogramų. Patelės būna šiek tiek smulkesnės ir lengvesnės. Veisti neskirti gyvūnai kainuoja mažiau.

Prieš įsigydama augintinį šiaulietė kačių veislėmis domėjosi internete. Ją sužavėjo šio Šiaurės Amerikoje, Australijoje bei Anglijoje itin mėgiamo gyvūno savybės. "Tai mažo kačiuko charakterio, nepiktas, žaismingas ir protingas gyvūnas. Kuriam nors iš namiškių grįžus, Meino meškėnas bėga prie durų pasitikti ir sekioja paskui tarsi šuo. Norėdamas žaisti, jis atneša žaislą ir padeda šalia. Retai kada guli ant kelių. Labai gerai sutaria su kitais gyvūnais, laižo vienas kitam ausis, dūksta su šunimi", - pasakoja Aldona.

Meino meškėnai mažai šeriasi, nors turi storą kailį. Jie nesipainioja šeimininkams po kojomis, nesibraižo ir įkyriai nekniaukia.

A. Samavičienė, be Normano, laiko ir tos pačios veislės patelę Carmen, parsivežtą iš Rygos. Populiarėjančios ir dažniausiai iš svečių šalių įsigyjamos veislės kačių netrukus bus galima nusipirkti neseniai įsteigtame veislyne "Meinų rojus".

Nugalėtojai - iš Lenkijos

Kates apžiūrinėjo ir vertino septyni teisėjai iš Lenkijos, Danijos, Suomijos ir Vokietijos. Veteranų klasėje geriausiais tapo trys šiauliečių augintiniai: persų veislės Benas, britų trumpaplaukės veislės katinas Benjaminas ir egzotinės trumpaplaukės veislės Gangsteris.

Geriausia vada pripažinta Sigitos Žakarienės auginamos Cornish Rex veislės kačiukai. Absoliučiais parodos nugalėtojais paskelbti svečiai iš kaimyninės Lenkijos - rusų mėlynasis katinas ir norvegų miškinės veislės katinas.

Kitą tarptautinę kačių parodą Lietuvos felinologų draugija ketina rengti po poros metų.

Ilgieji savaitgaliai – vietoj atostogų

Modesta JURGAITYTĖ

Jeigu seniau žmonės savo keliones į užsienio šalis planuodavo tik per atostogas, dabar, keičiantis įstatymams, keičiasi ir keliavimo įpročiai. Vis daugiau žmonių į užsienio šalis autobusais ar lėktuvais vyksta per ilguosius šventinius savaitgalius, kurių šių metų kovo ir gegužės mėnesiais mūsų kalendoriuje netrūksta. Ar šiauliečiai taip pat keliauja tomis dienomis?

Taupydami atostogų laiką, žmonės į poilsines bei pažintines keliones vyksta ilgaisiais šventiniais savaitgaliais. Vykdami poilsiauti, prie ilgųjų svaitgalių jie prisiduria dar ir keletą atostogų dienų. Pažintinėms kelionėms užtenka ne darbo dienų laiko.

ELTOS nuotr. 

Ilgaisiais savaitgaliais užsienio kurortai pilni lietuvių

Šiemet nemažai valstybinių švenčių sutampa su savaitgaliais ar prisišlieja prie jų, tad jau praeitą savaitgalį, minėdami Kovo 11-ąją, daugelis galėjome mėgautis keturiomis ne darbo dienomis. Tiek pat poilsio dienų laukia ir per Velykas. Gegužės pradžia nustebins rekordiniu ne darbo dienų skaičiumi – tuomet į darbą neisime beveik savaitę – penkias dienas. Nijolės kelionių agentūros vadovė Nijolė Marozienė sako, kad šiems ilgiesiems savaitgaliams šiauliečiai ir aplinkinių rajonų - Radviliškio, Pakruojo, Joniškio, Kelmės – gyventojai keliones užsisako prieš 3-4 mėnesius.

Pavyzdžiui, jeigu dabar sugalvotume, kad per artėjančias velykines poilsio dienas norime skristi į Turkiją, tai neišdegtų, nes visos vietos užimtos. Be to, balandžio pabaigai ar gegužės 1 dienai laisvų vietų taip pat nėra. "Netgi Tailandas užpildytas iki balandžio 2 dienos", - tęsia N. Marozienė. "Dabar žmonės važiuoja ten, kur liko vietų." Tačiau, pasak jos, nuo gegužės 4 dienos jau atsiranda laisvų vietų. Panaši situacija ir su kelionėmis autobusu – daugiausia laisvų vietų gegužę. Nors galima prognozuoti, kad netrukus ir šios vietos bus užpildytos. N. Marozienė pasakoja, kad rinkdamiesi maždaug savaitę trunkančias poilsines keliones, į kurias vykstama lėktuvu, keliautojai papildomai pasiima ir kelių dienų atostogas. Tačiau keliaudami autobusu renkasi tokias išvykas, kurioms užtenka kelių poilsio dienų.

Iš poilsinių kelionių šiuo metu populiariausios yra kelionės į Egiptą, Turkiją, Tenerifę. Nijolės kelionių agentūros specialistės N. Marozienė ir Vilda Žukaitė pokalbio metu dar bando ieškoti laisvų vietų kovo mėnesį. Pasak jų, vieną kitą vietą "sužuvauti" galima, pavyzdžiui, kovo 29 dieną į Tenerifę yra viena vieta, o kovo 20 dieną – viena vieta į Gran Kanariją (bet tai nereiškia, kad per savaitę, kuri praėjo nuo interviu dienos, šios vietos nebuvo užimtos - aut. past.).

Autobusu organizuojamos šventinės ir sezoninės kelionės. Nijolės kelionių agentūros darbuotojos pasakoja, kad ilgąjį su Kovo 11-ąja sutampantį savaitgalį populiarios buvo trumpos - trijų keturių dienų - kelionės į Rygą, Saremo salas, Varšuvą, Krokuvą, Pietų Čekiją. Jau nebedaug vietų yra į gegužės pirmąją organizuojamą kelionę Praha-Viena-Budapeštas, o gegužės 1-5 dienomis organizuojamas kruizas irgi beveik pilnas.

Nijolės kelionių agentūros vadovė Nijolė Marozienė sako, kad nors per šventes kelionių kainos paauga, keliaujančiųjų netrūksta.

Autorės nuotr.

Per šventes kelionių kainos didinamos

Dažniausiai per ilguosius savaitgalius keliaujama su šeima: vaikams nereikia į mokyklą, tėvams – į darbą. Keliaujančiųjų po vieną – labai mažai. Be to, vienam keliauti brangiau. Kelionių agentūrų darbuotojos pripažįsta, kad dabar keliaujančių daugiau, o lemtingas lūžis įvyko maždaug nuo pernai vasaros. "Praėjusiais metais keliavo viskuo, tiesiog nebuvo ką siūlyti", - sako N. Marozienė. Be to, pernai ir šiemet įsigalėjo tendencija keliones užsisakyti iš anksto. Specialistės pataria, kad keliautojai jau dabar užsisakytų keliones vasaros sezonui, nes jau dabar daug vietų išpirkta. Perkant keliones paskutinę minutę, gali kilti įvairiausių nesklandumų - nepavyks užsakyti viešbučio ar nepatvirtins užsakymo. Nervintis tuomet gali tekti ir jums, ir kelionių agentūros darbuotojams.

Kodėl žmonės taip intensyviai keliauja? "Gal įtaką jiems daro tai, kad agentūros siūlo įvairias nuolaidas. Ypač tiems, kurie gali iš anksto planuoti, nėra pririšti prie darbo grafiko. Pavyzdžiui, agentūra "Oliverio kelionės" visą kovo mėnesį kelionėms autobusu taikys septynių procentų nuolaidą", - sako N. Marozienė.

"Gal žmonės turi daugiau pinigų, o gal Palangos aptarnavimas nebetenkina. Žmonės paskaičiuoja, kad jeigu važiuoji į Palangos svečių namus, maistu turi pasirūpinti pats, o užsienio kurortuose į kainą viskas įskaičiuota. Tie patys pinigai, tik servisas kitas. Nemažai žmonių keliones perka išsimokėtinai - per metus išsimoka, o po metų vėl keliauja. Klientai sako – nejaučiam, kaip išsimokam. Juk dabar yra ir beprocentinis lizingas", - tęsia Nijolės kelionių agentūros vadovė.

Nijolės kelionių agentūros darbuotojos sako, kad kelionių kainos yra padidėjusios, tačiau tai natūralu, juk kyla maisto, kuro kainos. Be to, kainos šiek tiek ūgtelėja ir per šventes. N. Marozienės teigimu, kelionių organizatoriai taip daro visuomet – per šventes, moksleivių atostogas kainos ūgteli, o nepopuliariuoju laikotarpiu mažėja. Tačiau, pasak moters, nors kainos ir ūgtelėjo – keliautojų netrūksta.

"Anksčiau visi norėjo keliauti pigiai. Dabar tendencijos keičiasi - žmonės jau nori gerų viešbučių. Anksčiau rinkęsi trijų žvaigždučių viešbučius, dabar poilsiautojai renkasi penkių šešių, mažiausiai keturių žvaigždučių. Trijų žvaigždučių viešbutį mažai kas besirenka", - pasakoja N. Marozienė. Kiek kainuoja poilsis tokiame viešbutyje? Pavyzdžiui, dviejų asmenų septynių nakvynių kelionė gegužės pradžioje į Turkiją kainuotų apie 4550 litų. Gyvenama būtų keturių žvaigždučių viešbutyje dviviečiame kambaryje. Šiai kelionei dar taikoma 22 procentų nuolaida. Į kainą įskaičiuotas skrydis, kelionė, viešbutis.

"Paklausa yra, ir apie mažesnę kainą nėra ko svajoti. Prieš šventes kelionių organizatoriai specialių pasiūlymų nedaro, o jeigu ir daro, tai jo kaina tokia pat kaip ir su nuolaida. Tik jau norimo viešbučio pasirinkti negalėsite. Kelionių organizatoriai nuolaidas dažniausiai taiko gegužės pabaigoje-birželio pradžioje. Tačiau tikėtis, kad kelionės bus siūlomos pusvelčiui, kad tik kas nors keliautų – neverta", - įsitikinusi Nijolės kelionių agentūros vadovė.

Nuo gražuolės iki pabaisos - per valandą

Oksana LAURUTYTĖ

Elfų ausys, raganiškos nosys, nudegimų randai, kulkų paliktos žaizdos, kraujosrūvos ir ant veido sukrešėjęs kraujas - visi šie dalykai gali atsirast ne tik nuo smurtautojo rankos. Šiaulių regiono televizijos "S plius" grimuotoja Lina Červinskienė neseniai lankėsi seminare, kur tobulino savo įgūdžius ir mokėsi, kaip paversti žmogų mažų mažiausiai pabaisa. "Grimuotojos darbuojasi ne tik televizijose - jų pagalbų prašo fotografai ar paprasti klientai, kurie nori atrodyti įspūdingai prieš šventę, pavyzdžiui, Helovino vakarėlį", - šypsosi Lina.

Kulkos palikta žaizda kaktoje - grimuotojos Linos meistriškumo įrodymas.

Grimuotojas turi būti savo akimis matęs galybę žaizdų

Lina Červinskienė "S plius" televizijos grimuotoja dirba jau kelerius metus, tačiau jos darbo patirtis - per dešimt metų. Moteris grimuotojos darbą atrado visai atsitiktinai - Nuėjo į kursus pasimokyti grimavimo paslapčių, nes manė, kad žinias pritaikys sau. Tačiau moteriai taip patiko grimuotojos darbas, kad įgūdžius ji tobulina iki šiol, o kursų, kuriuose lankėsi, skaičiaus jau seniai nebežino.

Laimingas atsitiktinumas lėmė, kad ji pradėjo dirbti televizijoje - grimuoja televizijos laidų, žinių vedėjams veidus. Jei televizijos žiūrovams kartais pasirodo, kad žinias skaitantis žmogus serga ar atrodo kažkaip keistai, jie gali būti tikri, kad Lina išvykusi į kursus arba serga - veidus "pasišpakliavo" kaip mokėjo patys televizijos darbuotojai.

O visai neseniai Lina buvo grimuotojų seminare Vilniuje. Teorines ir praktines žinias šalies grimuotojoms čia teikė viena Lenkijoje esančios Marijos Dzievulskos tarptautinės grimo mokyklos dėstytoja Katarzyna Gizelezak. Ji pati yra dirbusi Holivudo kino studijose ir padėjusi kurti aktoriams specialų grimą, efektus. "Dėstytoja mums sakė, kad per dvi dienas mes išmokome tiek, kiek Lenkijoje mokinys išmoksta per pusmetį. Juk ne naujokai grimuotojai susirinkome, o turintys patirties", - sako Lina.

Šie žmonės - didžiųjų šalies miestų televizijų, žurnalų, fotosalonų, teatrų grimuotojos. Viena kitą moterys ir merginos kursų metu gražino - veidus "puošė" pjautinėmis, šautinėmis, plėštinėmis ir durtinėmis žaizdomis, gaminau naujas nosis, ausis. Lina sako, kad tokiems efektams sukurti naudojamas specialus kelių rūšių vaškas, įrankiai. O suformuoti žaizdą nėra taip paprasta. Padaryti gal ir nėra sudėtinga, bet svarbiausia - žinoti, kaip ji atrodo, tad mokytoja mokinėms patarė ir po morgus pasidairyti, su gydytojais, policininkais padraugauti, kad tikrų žaizdų pamatytų.

Grimo parduotuvėse - ir kraujo krešuliai

"Geras grimuotojas, norintis sukurti tikrovišką žaizdą, turi žinoti ir kulkos kalibrą. Juk pistoleto ir medžioklinio šautuvo padaryta žaizda skiriasi. Skiriasi ir žaizda, kur kulka įeina ir kur išeina, skiriasi nudegimo laipsnis, tad labai daug reikia išmanyti, būti pamačius, išmanyti žmogaus anatomiją", - pasakoja Lina.

  

Profesionalios grimuotojos rankos pasidarbavo tiek, kad kraujosrūvos papuošė pačios Linos veidą.

 

Raganiška nosis ir smakras - iš specialaus vaško.

"S plius" televizijos grimuotoja teigia, kad televizijos ir teatro grimuotojai dirba skirtingai. Teatro grimuotojas aktoriui kraujosrūvą veide "daro" ne tokią natūralią, ryškesnę. Televizijoje reikia dirbti itin kruopščiai, žaizdos turi būti tikroviškos. Priemonių specialiam grimui kurti šalies grimuotojai parsigabena iš Anglijos. Šios medžiagos yra labai brangios, bet užtat yra visko: įvairaus kietumo vaško, veninio ar arterinio "kraujo", netgi "krešulių".

Lina Červinskienė susikaupusi - grimuoja kolegę.

"Geras grimuotojas iš kiekvieno žmogaus gali padaryti ne tik gražuolį, bet ir pabaisą. Užtrunkama apie valandą, ir kaukė neeiliniam vakarėliui būna paruošta. Lina sako, kad specialus grimas yra labai patikimas ir taip lengvai nenusiima. Sunkiau nusivalo ir grimas, skirtas fotografuotis ar filmuotis.

Pati Lina kasdien nesidaro jokio makiažo, o jos nugrimuoti televizijos darbuotojai ekrane atrodo nepriekaištingai. Beje, grimuotoja mielai suteikia pagalbą, jei kolegos nori nepriekaištingai atrodyti per vakarėlius ar šventinėse fotografijose. "Aš visada sutinku padėti žmogui pasikeisti - juk taip ir pati tobulėju, ir klientas lieka patenkintas", - sako grimuotoja.

 

Spindinti LKL "Žvaigždžių diena"

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Savaitgalį penkioliktą kartą surengtoje LKL "Žvaigždžių dienoje", į Šiaulius sugrįžusioje po trylikos metų, žiūrovai mėgavosi krepšinio žvaigždžių šou, įspūdingais dėjimais ir rezultatyviais perdavimais.

 Renginio išvakarėse "Šiaulių" klube vyravo ne tokios džiugios nuotaikos. Po šiauliečių skaudaus pralaimėjimo "Sakalams" praėjusios savaitės pabaigoje iš vyriausiojo trenerio pareigų pasitraukė Robertas Kuncaitis. Už komandos vairo stojo 37-erių trenerio asistentas Robertas Giedraitis. Gyvenimas nestovi vietoje, komanda ruošiasi Baltijos krepšinio lygos rungtynėms. Kovo pirmąją šiauliečiai susitiks su Latvijos "Ventspils".

Varžėsi įvairiuose turnyruose

"Žvaigždžių dienos" šventėje Lietuvos krepšininkai dalyvavo įvairiuose turnyruose. Į šventę buvo kviečiami didelę žaidimo patirtį turintys buvę ir esami krepšininkai.

Dėl snaiperio titulo varžėsi 11 sportininkų, iš jų - du atstovavo Šiauliams. Deja, Mantas Ruikis ir Donatas Zavackas, atitinkamai surinkę 13 ir 14 taškų, į finalą nepakliuvo. Nugalėtoju snaiperio rungtyje paskelbtas 26 taškus pusfinalyje surinkęs ir rekordą pasiekęs klaipėdietis Marius Runkauskas.

Oro karaliaus vardą apgynė žalgirietis Mantas Kalnietis. Šiame turnyre jėgas, deja, nesėkmingai, išbandė ir "Šiaulių" komandoje žaidžiantis Antonio Grantas.

Kasmet krepšinio žiūrovai "Žvaigždžių dieną" būna nustebinami kokia nors staigmena. Šių metų naujovė "LKL asai" - mini turnyras trys prieš tris kiemo krepšinio taisyklėmis. Šį turnyrą laimėjo "Šiaulių" komanda. Komandos nestabdant laiko žaidė po aštuonias minutes. Pusfinalyje rezultatu 13:18 "Šiaulių" ekipa įveikė Kauno "Atletą". Finale ji išlaikė lyderės poziciją ir iškovojo pergalę, įveikdama Vilniaus "Lietuvos rytą" rezultatu 12:10. "Šiaulių" komandoje žaidė ir nugalėjo Giedrius Pečiulionis, Sigitas Birutis, Vaidas Pauliukėnas ir Robertas Giedraitis.

Šiaulių krepšininkas D. Zavackas prisidėjo prie pergalės žaisdamas pagrindines "Žvaigždžių dienos" rungtynes. Turnyre savo sportinį meistriškumą demonstravo lietuvių ir užsieniečių rinktinės. Lietuvos žvaigždžių komanda legionierių ekipą "Time Team" įveikė rezultatu 110:109. Šiaulių ekipos žaidėjas D. Zavackas nugalėtojams pelnė 13 taškų. Užsieniečių komandoje 21 tašką pelnė šiaulietis A. Grantas.

   

Robertą Giedraitį už daugiausia rezultatyvių perdavimų ir perimtų kamuolių apdovanojo LKL prezidentas Šarūnas Kliokys (viduryje) ir 65-ąjį jubiliejų švenčiantis krepšinio klubo "Šiauliai" prezidentas Algimantas Mikšys.

 

Lietuvių rinktinės akistata su legionieriais.

Dovanos už ištikimybę ir pasiekimus

LKL prezidentas Šarūnas Kliokys, džiaugęsis pavykusia švente, įteikdamas dovaną pagerbė ištikimiausią "Šiaulių" klubo žaidėją Robertą Giedraitį - krepšininką, atlikusį daugiausia rezultatyvių perdavimų ir perėmusį daugiausia kamuolių. Klubo prezidentas Algimantas Mikšys apdovanojo šiaulietį auksiniu žiedu su briliantais.

Robertas Giedraitis krepšinį žaidžia nuo pirmos klasės. Baigęs Kauno sporto mokyklą, 1988 metais įstojo į tuometį Šiaulių pedagoginį institutą ir įgijo kūno kultūros specialybę. Nuo pat pradžių žaidė "Šiaulių" komandoje. Aktyviai nebesportuoja ir treneriu dirba pustrečių metų.

"Šiauliai plius" pakalbino ilgiausiai už Šiaulius žaidusį krepšininką ir laikinai "Šiaulių" vyriausiojo trenerio pareigas einantį Robertą Giedraitį.

- Koks jausmas užplūdo "Žvaigždžių dieną" laimėjus "LKL asų" turnyrą ir sulaukus LKL bei "Šiaulių" klubo vadovų įvertinimo?

- Po tiek metų susirinkome ir pasisekė laimėti. Labai džiaugiuosi. Malonu, kai įvertina.

- Kas šventėje labiausiai įstrigo?

- Tai buvo graži ir įdomi diena. Įsiminė įspūdingos legionierių ir lietuvių varžybos. Krepšininkai parodė šou, demonstravo, ką geba. Žiūrovams turėjo patikti dėjimai į krepšį. Tai - puiki šventė su naujovėmis. Nors kasmet renginio principas išlieka tas pats, šiemet komandos dalyvavo naujame turnyre - kovojo trys prieš tris.

   

Manto Kalniečio skrydžiai pelnė jam LKL "Oro karaliaus" titulą.

 

Antanas Sireika artimiausiu metu į "Šiaulių" klubą neketina grįžti, nes yra pasirašęs kontraktą su "Unics" komanda.

Rolando PARAFINAVIČIAUS ("L. T.") nuotr.

- Šventės šventėmis, o kokios nuotaikos komandoje, atsistatydinus vyriausiajam treneriui Robertui Kuncaičiui?

- Netikėta buvo, kai išėjo. Šokas ištiko visą komandą. Įkalbinėjom jį pasilikti, kad apmąstytų, o ne spręstų vadovaudamasis karštomis emocijomis, apėmusiomis tuoj po rungtynių. Juk visiems nesėkmių pasitaiko. Bet toks buvo jo pasirinkimas. Dirbame toliau, nes gyvenimas vietoje nestovi. Kaip seksis, matysim toliau.

- Ketinate susitikti su "Ventspils" komanda. Kaip nusiteikę šiai svarbiai Baltijos krepšinio lygos kovai?

- Komandos sudėtis ta pati. Įdirbis yra. Belieka tęsti pradėtą darbą. Kokie bus rezultatai, pamatysime vėliau.

- Sakoma, kad nieko nėra pastovesnio už laikinumą. Antanas Sireika kol kas savo pažado - į Šiaulius grįžti, kai bus arena - netesi. Galbūt tapęs vyriausiuoju treneriu laikinai, neatmestumėte galimybės šias pareigas eiti nuolat?

- Kol kas esu vyriausiasis treneris. Ar juo būsiu vėliau, priklausys nuo pasiektų rezultatų. Kol kas dirbu savo darbą ir negalvoju, kas bus vėliau ir kokias pareigas užimsiu. Šiuo metu yra sudarytos sąlygos ir galimybė atskleisti save, parodyti, ką sugebu. Kaip susiklostys, sunku pasakyti.

- Sunkiau žaisti ar vadovauti komandai?

- Tai du skirtingi dalykai. Kai buvau jaunas, visą laiką maniau, kad reikia žaisti. Bėgant metams, daugėjant traumų, pradedi suvokti, kad nebegali žaisti taip, kaip anksčiau, todėl reikia pasitraukti iš aikštelės. Kai žaidi, esi atsakingas tik už save, kai vadovauji, daugiau įdedi protinio darbo ir jauti atsakomybę už visą komandą. Treneriu negimstama, juo tampama laikui bėgant. Jeigu gerai dirbi, tai pasieki aukštų rezultatų.

Šiaulių muzikantai grojo už amfiteatro išlikimą

Modesta JURGAITYTĖ

Vasario 16-ąją amfiteatre vykęs koncertas "Švęsk šventes amfiteatre" tapo ne tik Šiaulių muzikiniu (ir ne tik), bet ir Lietuvos įvykiu. Koncertas suvienijo apie 30 Šiaulių muzikos grupių bei atlikėjų, kurių net 80 procentų, spaudžiant nemenkam šaltukui, koncertavo gyvai. Ir be jokio užmokesčio. Be to, koncertas stebino trukme – prasidėjęs prieš 14 valandą, jis tęsėsi iki pusės septynių vakaro. Nei šaltis, nei ilga renginio trukmė neišgąsdino nei muzikantų, nei susirinkusiųjų - juos vienijo Lietuvos Nepriklausomybės jubiliejus ir amfiteatro išsaugojimo idėja.

Sceną papuošė Byvio ir Tešlagalvio laikoma sparnuota vicemerės Almos Javtokienės amfiteatro vizija - "Čia bus gražaus dizaino kavinė". Visi koncerte "Švęsk šventes amfiteatre" neatlygintinai groję muzikantai šios idėjos nepalaiko.

Už amfiteatro išsaugojimą

Trispalvės vėliavėlės rankose, spaudžiantis šaltukas, gera nuotaika ir tikėjimas, kad amfiteatras išliks toks, koks yra – viešoji miesto erdvė. Tokia atmosfera Vasario 16-ąją tvyrojo amfiteatre vykusiame koncerte "Švęsk šventes amfiteatre". Sceną puošė televizijos serialo veikėjų Byvio ir Tešlagalvio laikomas užrašas "Čia bus gražaus dizaino kavinė" - Šiaulių spaudoje išsakyta vicemerės Almos Javtokienės amfiteatro vizija.

Amfiteatre koncertas turėjo prasidėti 13 valandą, tačiau vėlavo dėl nepakankamos elektros srovės įtampos. Gauti elektros iš šalia amfiteatro esančio pastato, priklausančio verslininkui Anridui Vinkleriui, dabar nusitaikiusiam ir į visą amfiteatrą, jau seniai neįmanoma, tad elektrą koncertuojantys amfiteatre turi atsivesti iš kitų šaltinių.

Susirinkusius "kaitino" ir visiems šiauliečiams puikiai žinomos grupės, ir atlikėjai bei scenos naujokai – vaikai ar "undergroundo" atstovai. Tai bene vienintelis renginys Lietuvoje, įvykęs tokiame šaltyje, kuriame tiek atlikėjų grojo gyvai. O žiūrovai, kad nesušaltų, visąlaik šoko, judėjo - iki pat sutemų...

Po koncerto pakalbinome jame dalyvavusius muzikantus. Kodėl jie neatlygintinai dalyvavo šiame koncerte ir kuo amfiteatras jiems brangus, ypatingas?

Atlikėja Aurelija Čižauskaitė: "Akcijose, panašiose į "Švesk šventes amfiteatre", visada dalyvauju nemokamai. Pasisakau už amfiteatro išsaugojimą. Manau, jei amfiteatras bus atiduotas privatiems asmenims, jaunimas neteks svarbios ir vertingos vietos, kurių ir taip nėra daug. Šiauliuose gyvena daug talentingo jaunimo, kuriam tiesiog nėra kur atskleisti savo gabumų, tobulėti. O amfiteatras viena tų vietų, kur galima tai daryti.

Panašu, kad Šiauliuose ir toliau auga materialumo kultas, o apie moralinių bei dvasinių vertybių tobulinimą vis labiau nutylima. Drįstu teigti, jog didžioji lietuvių dalis bijo protestuoti, nėra pilietiška, parduoda tradicijas (įvertinkime kitų šalių protestus). Korupcijos koeficientas Lietuvoje vis nepasiekia mažiau korumpuotų valstybių ribos. Lietuva iš 180 šalių užima 51 vietą.

Amfiteatre koncertavusios grupės "Vairas" vokalistas Edmondas Čivinskas sako netikįs, kad įsikišus privačiam verslui amfiteatras liktų kultūrinių renginių vieta.

Todėl netikiu, kad vykusi akcija "Švesk šventes amfiteatre" duos teigiamų rezultatų. Vienintelė galimybė išsaugoti amfiteatrą yra mero rankose. Beje... norėčiau visiems priminti, kad valdžia, kaip ir kitos valstybinės institucijos, yra išlaikoma ir iš mūsų pinigų. Todėl turime teisę būti labiau reiklūs žmonėms, kuriuos patys išsirenkame. Na, o savanaudiški verslininkai ar politikai negali būti nei teisingi, nei principingi, nei vyriški, nei pareigingi. Todėl jie nėra verti mano pagarbos.

Šaunu, kad koncerte dalyvavo įvairiausių muzikos krypčių atstovai. Gaila, kad ne visi atlikėjai atvyko pareikšti savo nuomonės. Svarbiausia, kad koncertas įvyko. Kas norėjo, tas mus išgirdo."

Edmondas Čivinskas, grupės "Vairas" vokalistas: "Pastaraisiais metais Šiauliuose vyksta didžiulės statybos, kurios užgožia kultūrinę veiklą. Statomi didžiuliai prekybos centrai, tokie kaip "Bruklinas", "Tilžė", ir atvirų vietų nelieka... Viena jaukesnių miesto vietų - pėsčiųjų bulvare esantis amfiteatras. Ir jį reikia verkiant išsaugoti. Juk Šiauliuose nebėra poilsio vietų, kad žmonės galėtų pasėdėti, ramiai praleisti laiką.

Šiauliai įgyja didmiesčio sindromą – kamščiai, nuolatinis žmonių skubėjimas. O kur širdžiai, sielai peno pasisemti? Amfiteatre vyksta vasaros renginiai. Tai vieta po atviru dangumi, kur dar galima koncertuoti ir pritraukti žmonių. Nemanau, kad įsikišus privačiam verslui amfiteatras liktų kultūrinių renginių vieta. Galų gale – ant visų Šiaulių uždėkim stogą...

Manau, kad žmonių noras, gera valia turi būti išgirsti. Savo mintis reikia išsakyti, tuomet galima pasiekti didelių rezultatų. Tačiau ir pasiekus jų nereikėtų užmigti ant "laurų" ir organizuoti kultūrines programas, aktyvinti veiklą – mažų chorų, vaikučių pasirodymus, kad ši vieta gyvuotų."

Pranciškus Trijonis, grupės "Jonis" vokalistas: "Koncerte dalyvauti sutikome, nes mūsų grupei ta vieta istorinė. 1990-1992 metais šalia amfiteatro stovintis pastatas priklausė filharmonijai ir mes pirmajame jo aukšte nuomojome patalpas repeticijoms. Ten laikėme aparatūrą, instrumentus.

Amfiteatre koncertavusios grupės "Vairas" vokalistas Edmondas Čivinskas sako netikįs, kad įsikišus privačiam verslui amfiteatras liktų kultūrinių renginių vieta.

Tomo Laugalio nuotr.

Šiek tiek keistas yra miesto valdžios požiūris. Dideliems objektams pinigų surandama, o amfiteatrui... Pėsčiųjų bulvare viename gale yra amfiteatras, kitame – išplatėjimas ties "Senuoju dvaru", kur vyksta įvairūs koncertai, mūsų organizuojamas festivalis "Ant rubežiaus". Šiemet ties "Senuoju dvaru" vyks bulvaro rekonstrukcija, tad planavome festivalį perkelti į kitą galą, bet ir čia neaišku kaip bus.

Amfiteatras reikalingas studentijai, "undergroundo" atlikėjams, liaudiškos muzikos atstovams, vaikų kolektyvams. Žmonėms atsibos didieji prekybos centrai ir jie norės ateiti pažiūrėti koncertų. Juk vyresni žmonės neišgali nusipirkti bilietų į Šiaulių arenos renginius. Amfiteatras turėtų išlikti šiauliečiams, tikėkimės, kad taip bus. Tačiau bijau, kad jau šiek tiek per vėlu - akcijų, koncertų reikėjo anksčiau. Tačiau viliuosi, kad Miesto taryba atsižvelgs į miesto interesus."

Grupė "Pokeris": "Koncerte sutikome dalyvauti, nes mums svarbus amfiteatro likimas. Dar vienas pastatas tokioje malonioje ir daug sentimentų keliančioje Šiaulių erdvėje tik sugadintų viso pėsčiųjų bulvaro vaizdą... Manom, kad kiekvienam šiauliečiui tai turėtų būti svarbu. Žinoma, amfiteatrą reikėtų sutvarkyti. Ir esam įsitikinę, kad lėšų tikrai galima rasti.

Tikimės, kad koncertas privertė susimąstyti nors vieną valdininką, o ir šiaip pro šalį einantį žmogų. Ši erdvė nuo senų laikų yra svarbus miesto akcentas, kuriame vyksta renginiai, kur galima susipažinti su įdomiais žmonėmis. Be to, čia galėtų vykti daugiau renginių, kuriuose, esam įsitikinę, sudalyvautų nemažai Šiaulių grupių neatlygintinai. Juk tai puiki erdvė mažiau žinomiems atlikėjams prisistatyti žiūrovams.

Manome, yra vilties, kad amfiteatras išliks. Tik reikia daugiau žmonių, kurie to siektų ir atkreiptų dėmesį į šią problemą. Apskritai Šiauliai tampa prekybos centrų bei prabangių automobilių salonų miestu. Kultūros renginius kuo toliau, tuo labiau nustumia komercija. Amfiteatras - puiki erdvė įvairiems viešiems renginiams, kurie tikrai puošia miesto vaizdą.

O pats koncertas buvo tikrai puikus. Smagu matyti tiek geranoriškai nusiteikusių žmonių. Renginys suvienijo ne tik praeivius ir žiūrovus, bet ir skirtingų žanrų atlikėjus bei grupes. Šiauliečiai dar turi vienybės jausmą."

Kažin ar ir šį renginį politikai sugebės pavadinti žmonių klaidinimu, makaronų kabinimu ir nesamos problemos pūtimu, nes visi groję muzikantai turi savų interesų dėl amfiteatro? Meras Genadijus Mikšys, vicemerė Alma Javtokienė kalba, kad išklausys visus pasiūlymus dėl amfiteatro. Tik ar išgirs nuomonę, kad amfiteatras turi išlikti viešąja erdve?

Motociklu po Maroką

Asta ŠIUKŠTERIENĖ

Švelni žiemiška Afrikos saulė, pro ausis švilpiantis vėjas, rausvos kalnų dulkės, puikūs asfaltuoti greitkeliai ir kalnų bekelės, nepakartojamas gamtovaizdis, mažučiai uždari kaimeliai kalnuose, nuostabiai kontrastingi ir paslaugūs marokiečiai, greitas "Harley-Davidson", už nugaros prigludusi mylima moteris.

Argi gali būti geresnė kelionė, ypač jei ji pakeičia tris lietuviškos žiemos savaites? Visa tai patyrė šiaulietis statybų bendrovės vadovas Jonas Kungys su žmona Danute, per atostogas motociklu nuvažiavę 2200 kilometrų nepažįstama Maroko karalyste. Šios kelionės įspūdžius verslininkas savo draugams ir pažįstamiems neseniai pristatė specialiame renginyje "Max'e".

Šiaulietis statybų bendrovės vadovas Jonas Kungys su žmona Danute per atostogas motociklu įveikė 2200 kilometrų kelionę nepažįstama Maroko karalyste.

Pranašiška vizija

"Aš nežinau, ar tai motociklas, ar kokie kiti sutapimai mano gyvenimą apvertė aukštyn kojom", - apie netikėtą praregėjimą verslininkas Jonas Kungys pasakoja su tokiu užsidegimu, lyg jaunuolis apie pirmąkart sutiktą savo meilę. Prieš keturiolika metų keliaudamas su draugu po Vokietiją pro automobilio langą pamatė prašvilpiančią penkiasdešimtmečių porelę dideliais juodais motociklais. Tada jis ir nusprendė, kad sulaukęs penkiasdešimties irgi nusipirks motociklą. Tiek laukti nereikėjo: aštuonis metus svajojęs, trejus ieškojęs ir rinkęsis motociklą, padedamas draugų Jonas Kungys pagaliau įsigijo galingą motociklą.

Motociklas apvertė vyro gyvenimą aukštyn kojom. Pakeitė jis ir kelionių būdą - nuo patogių turistinių kelionių lėktuvais ir poilsio keturių ar penkių žvaigždučių viešbučiuose, tysojimo paplūdimiuose iki turistų nenutryptų maršrutų neįprastomis vietovėmis motociklu. Pirmoji kelionė motociklu į Norvegiją buvo lyg treniruotė: lygūs, puikūs keliai vaizdingomis kalnuotomis vietovėmis palei skardžius. Jie - patys tie mokytis įvaldyti ir sutramdyti plieninį žirgą. Po to kelionės po Europą – praktika, o kelionė po Maroką – jau egzotika.

Dar vienas "užkratas" – kalnai

Planas keliauti po Maroką gimė pamačius internete Atlaso kalnų nuotraukas. Ypatingo grožio kalnai užkrėtė Joną Kungį ir jis dvejus metus nešiojosi šią idėją, skaitydamas, rinkdamas informaciją, pasakodamas draugams. Patarimų niekas negalėjo duoti – šalis buvo žinoma tik iš nuogirdų, net draudimo kompanijos šios kelionės nedraudė, nes rizika buvo didelė: Afrika, pavojingi kalnų keliai, tik vienas motociklas, kurio ekipažas – sutuoktinių pora ir jokios palydos, jokios techninės pagalbos. Dvylika su puse tūkstančio kilometrų kelio, o laiko kelionei buvo tik trys savaitės. Taupydami brangų laiką, Jonas ir Danutė motociklą iki Prancūzijos gabeno mikroautobusu. Motociklu perskrodė visą Ispaniją. Kai naktį keltu pora persikėlė per Gibraltaro sąsiaurį, vos aštuoniasdešimčia kilometrų skiriantį Europą nuo Afrikos, Danutė atsisveikino su slapta moteriška viltimi, dienos šviesoje išvydus neįmanomas kelionės sąlygas grįžti į Ispaniją ir pailsėti europietiškai. Jonas buvo kategoriškas – keliaujant motociklu nereikia komforto, svarbiau – susilieti su aplinka, supančia gamta, keliu.

Jonas Kungys savo nepamainomą plieninį žirgą "Harley-Davidson" akimirką buvo išmainęs į marokiečiams įprastą transporto priemonę – asilą.

Marokas - kontrastų šalis

Sąlyčio su aplinka pora patyrė daugiau nei tikėjosi. Anot, Jono Kungio, marokiečiai – fantastiški, mieli, žmonės, tiesa, labai kontrastingi. Nuoširdžiai siūlydami "pagalbą" susitvarkyti dokumentus, palydėti po rytietišką turgų, vienas po kito ima kaulyti pinigų. Arba atvirkščiai - svetingumas ir paslaugumas pritrenkia. Net griežtieji policininkai, kurių pilnos gatvės, buvo atlaidūs beprotiškų eismo taisyklių nesupratusiam svetimšaliui: naktį panoręs išsukti iš trijų eismo juostų srauto, motociklininkas gerokai nustebo, kai į kelią išėjęs policininkas sustabdė mašinas visose trijose eismo juostose ir leido pravažiuoti norima kryptimi.

Kartą apsistojus kalnų miestelyje nebuvo kur nakčiai saugiai palikti brangaus motociklo. Restorano savininkas pasiūlė motociklą įvaryti motociklą į restorano salę. Anot J. Kungio, tokie pasiūlymai Lietuvoje neįsivaizduojami. Kontrastinga Maroke ir buitis – nuo, rodos, beveik necivilizuotų kaimelių, kartais ir be elektros, iki itin prabangių rūmus primenančių namų. Per kelionės savaites neteko patirti jokių grėsmingų incidentų. Maurai – taikūs, šilti ir smalsūs žmonės.

Kelionės Meka – 4000 metrų virš jūros lygio

Kadangi kelionės tikslas – Atlaso kalnai, esantys beveik pačiame šalies, kurios plotas beveik 500 tūkstančių kvadratinių kilometrų, centre - šiauliečiams keliautojams teko važiuoti tūkstantį kilometrų į šalies gilumą. Įvažiavę į kalnų masyvus, keliautojai buvo nustebinti kalnų gyvybe - niekur kalnuose nebuvo tekę matyti tiek daug žmonių. Jonas Kungys iki šiol sako negalįs paaiškinti, kur ėjo tiek vyrų, moterų su nešuliais, vaikų, raitų ant asilų... Rodos, nėra ten ne tik miestų, bet ir miestelių ar kaimų. Keliai visur tokio siaurumo, kad sutikus mašiną neaišku nei kaip ją aplenkti, nei kaip apskritai prasilenkti – saugumo dėlei vienam tenka sustoti. Kylant aukštyn į kalnus, viršukalnėse boluojantis sniegas Joną Kungį privertė pripažinti, kad mokyklinis geografijos trejetas buvo teisingas. Nedaug kas žino, kad Marokas – snieguočiausia Afrikos šalis. Atlaso kalnuose sninga kelis kartus per metus ir dviejų kilometrų aukštyje sniegas išsilaiko apie du mėnesius. Aukščiausia viršukalnė – Toubkal Peak (4167 metrų virš jūros lygio) – buvo Kungių poros kelionės Meka. Tiesa, jie į ją nekopė, o tik apvažiavo siauru kalnų keliuku. Pasak J. Kungio, važiavimas asilų takais – didelis išbandymas ir ne tik kelionė į kalną, kiek kelionė į save.

Pasiektas kelionės tikslas kartais išprovokuoja beprotiškiems poelgiams – džiaugsmo šuolis šalia bedugnės.

Jono KUNGIO asmeninio archyvo nuotr.

Kasablanka – Maroko verslo sostinė

Planų aplankyti didžiuosius Maroko miestus, taip pat ir karalių miestą Fesą bei sostinę Rabatą, teko atsisakyti - kelionė kalnuose pasirodė ilgesnė ir labiau varginanti, nei buvo manyta. Senovinę Maroko sostinę Marakešą teko pralėkti tamsiu paros metu. Jonas ir Danutė atsipūsti nuo kalnų įspūdžių keletą dienų sustojo Kasablankoje. Atlanto vandenynas nuplovė raudonas keturių parų kalnų dulkes. Kasablankoje nebuvo neįmanoma nepastebėti šalies fenomeno – futbolo. Jis žaidžiamas visur: paplūdimy, aikštelėse, kiemuose (ne veltui – marokiečiai keturis kartus yra laimėje pasaulio futbolo taurę). Apžiūrėti istorinių vietovių, muziejų ir mečečių važiuojant motociklu beveik neįmanoma, nėra kur saugiai palikti transporto priemonės. Be to, anot Jono Kungio, jų kelionės prioritetas buvo kelias, kalnai, gamta.

Apie Maroką

Marokas – valstybė Šiaurės Vakarų Afrikoje. Plotas – beveik 500 tūkstančių kvadratinių kilometrų. Gyventojai – marokiečiai (maurai): dauguma berberų, arabų mažuma. Dėl Atlaso kalnų Marokas – labiausiai "snieguota" Afrikos šalis (sniegas kalnuose iškrenta kelis kartus per metus ir laikosi apie du mėnesius). Aukščiausia viršukalnė – Toubkal Peak (4167 m). Sostinė – Rabatas (1,5 mln. gyventojų). Didžiausias miestas – verslo sostinė Kasablanka.



Lietuviška polka tailandiečiams per greita

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Šiaulių kultūros centro Aklųjų ir silpnaregių kultūros namų kapela "Šelmiai" dar gyvena įspūdžiais iš 3-iojo tarptautinio folkloro festivalio Surine (Tailandas). Garsų ir spalvų šventėje savo programas rodė 14 šalių kolektyvai. Šiauliečiai - vieninteliai garsino Lietuvos vardą, pristatę tautinius šokius ir muziką, dalyvaudami seminare ir madų šou.

Laiudiškos muzikos kapela "Šelmiai" grojo kitataučiams egzotiškai atrodančiais skrabalais.

Ruošėsi metus

Neseniai veiklos 40-metį minėjęs liaudiškos muzikos kolektyvas "Šelmiai" per metus dalyvauja per 40 koncertų. Kapela - nuolatinė pasaulio lietuvių dainų švenčių dalyvė, aktyvi regioninėse ir šalies liaudiškos muzikos kapelų šventėse bei festivaliuose. "Šelmiai" yra dalyvavę folkloro festivaliuose Portugalijoje, Prancūzijoje, Olandijoje ir Italijoje.

Pasiūlymo dalyvauti tarptautiniame folkloro festivalyje Tailande "Šelmiai" sulaukė koncertuodami Sardinijos (Italija) festivalyje. Į praėjusiais metais vykusį festivalį Tailande šiauliečiai, pritrūkę laiko pasiruošti, nespėjo, tačiau šiemet, ruošęsi ištisus metus, jame parodė aštuonis šokius ir tris instrumentinius kūrinius, atliekamus skrabalais ir skudučiais.

Dauguma festivalyje dalyvavusių tautų atstovų lietuvių muzikos instrumentų net nebuvo matę. Kaip bebūtų keista, kai kuriems naujiena atrodė net akordeonas. Po pasirodymo ne vienas puolė fotografuotis prie tautiniais rūbais apsirengusių, kitataučiams egzotiškai atrodančių lietuvaičių, čiupinėjo audinius, nėrinius ir domėjosi, iš ko jie pagaminti.

Festivalyje be jau minėtų lietuvių dalyvavo folkloro ansambliai iš Suomijos, Italijos, Izraelio, Tailando, Laoso, Filipinų, Šri Lankos, Kinijos, Japonijos, Vietnamo, Taivanio, Kambodžos ir JAV.

Po koncertinės programos atskirų šalių folklorą apibendrino etnokultūrą tyrinėjantis JAV profesorius Georgas Meginis. Jo manymu, lietuvių etninės šaknys yra labai gilios, o mūsų etnokultūra apimanti labai daug sričių.

Rūbus skolinosi

"Šelmiai" neturi savo rūbų, todėl juos teko skolintis iš kitų Lietuvos kolektyvų. Šešiolika liaudiškos muzikos kapelos narių vilkėjo Klaipėdos krašto ir Aukštaitijos regiono tautiniais rūbais, o vieną tautišką kostiumą, pirktą savo lėšomis, padovanojo Surino universiteto muziejui, mat po tautinių rūbų komplektą jame palieka pirmą kartą į festivalį atvykusi tauta.

Įdomu, kad tailandiečių tautiniuose motyvuose gausu tų pačių elementų ir ornamentų kaip ir lietuvių audinių raštuose. Kai kuriuos pavyzdžius palyginus, skirtumų tenka net paieškoti.

"Savo šalį reprezentavome ir dalyvaudami seminare "Etnoekologija". Pristatant savo šalį, pusvalandį trunkančio pranešimo tekstą reikėjo nusiųsti organizatoriams iš anksto. Po seminaro kiekvienas dalyvis gavo vardinį sertifikatą. Visi kolektyvai buvo apdovanoti. Seminare daug dėmesio buvo skirta klimato atšilimo temai. Nustebome išgirdę, pavyzdžiui, tokią prognozę, kad 2012 metais Azija ims importuoti ryžius, nes jie dėl didelės kaitros tiesiog nebeužaugs", - kalbėjo kapelos "Šelmiai" akompaniatorė Edita Šliauterienė.

Tailando šventyklos - labai prašmatnios, dvelkiančios prabanga, išmargintos įvairiais raštais, puoštos auksu ir Budos skulptūromis.

Dramblių ir krokodilų šou

Viešnagė Tailande truko dešimt dienų, tad įspūdžių iš egzotiško krašto parsivežta tikrai daug. "Pamatėme du Tailandus - turistinį ir tikrąjį. Turistams vietiniai nebūna tokie nuoširdūs ir nuolankūs. Juos domina tik komerciniai dalykai. Būdami kviestiniai svečiai, buvome sutikti labai šiltai. Tokios pagarbos niekur nebuvome sulaukę. Visus maloniai sutiko miesto meras, visą laiką kartu buvo universiteto vadovė, net laisvalaikiu lydėjo apsauga. Paslaugiai buvo siūlomas maistas. Nespėji atsisėsti, o tau jau padėklą su kava ir saldumynais neša. Priaugome po porą kilogramų, kai įprastai kelionėse svoris nukrisdavo", - tikino "Šelmiams" ketverius metus vadovaujantis Arūnas Šliauteris.

Lietuviai išvydo visą šilko kelią - nuo šilkverpio kokono iki audeklo. Žavėjosi dramblių šou - jie piešė, žaidė krepšinį ir futbolą, netgi darė masažą - koja masažavo nugarą. Šiurpą kėlė pasirodymas su krokodilais - vietiniai berniukai jiems į nasrus kaišiojo galvas.

Vietoj "čipsų" - tarakonai

Šiauliečiai pirko lauktuvių plaukiojančiame turguje bei ragavo vaisių, kurių net pavadinimą ištarti sunku. Lietuviai derėdavosi, o tailandiečiai kainą nuleisdavo daugiau nei turkai. Stebėtis tekdavo ir tada, kai prieš parduodamas ir taip nebrangų vaisių pardavėjas jį dar ir nulupdavo.

Tailando gyventojai verčiasi žemdirbyste, tad jų maisto racioną daugiausia sudaro patiekalai iš ryžių. Net desertas gaminamas iš jų. Prie garnyro patiekiama aštri mėsa ar žuvis. Pipirų ir druskos beriama į bet kokius patiekalus, net į saldumynus ar vaisių sultis. Turguje antisanitarinėmis sąlygomis išdėliota skerdiena, aplipusi musėmis - įprastas vaizdas, tad aštrūs prieskoniai pasitarnauja kovai prieš įvairias ligas.

Tarakonus vietiniai gyventojai triauškia prie alaus vietoj bulvių traškučių, o skanėstais vadina kai kurių rūšių gyvates, varles, buožgalvius, skėrius ir įvairias jūros gėrybes. Alus, lietuvių nuomone, toks pat skanus kaip Lietuvoje, tik šiek tiek pigesnis.

  

Šilko kelias yra labai ilgas - nuo šilverpio kokono iki plonyčio perregimo audeklo.

 

Kraują stingdantis šou su krokodilais.

"Šelmių" kapelos archyvo nuotr.

Šokių aikštelių nėra

Kavinėse labai populiarus karaokė traukė ne vieną padainuoti, tačiau pašokti vietos nebuvo - Šiaulių arenos dydžio kavinėje lankytojai pagal patikusią muziką stypčiojo tiesiog prie stalų, nes šokių aikštelei vietos nėra numatyta. Taip yra todėl, kad Tailando šokiai lėti, nereikalaujantys daug erdvės, o moterys, pasipuošusios siaurais ilgais, judesius varžančiais sijonais ir sunkiais galvos papuošalais, daugiausia judina rankas.

Vieną vakarą kiekviena tauta mokė savo nacionalinio šokio, tad lietuviškos polkos ritmo prie lėtų tempų įpratę tailandiečiai neatlaikė, mieliau mokėsi lėtesnių lietuviškų tautinių šokių žingsnelių.

Gal greitai šokti tailandiečiai ir nesutverti, tačiau įvairių rūšių masažus atlieka fantastiškai. Šį malonumą pajuto visi be išimties išvykos dalyviai. Tris dienas išmaigytais kūnais kaip ant sparnų skraidė, kojos netino ir jokios virškinimo problemos neužgriuvo, nors maistas skrandžiams buvo tikrai neįprastas. "Atliekant tahai masažą spaudžiami tokie skausmingi kūno taškai, kad net rėkti norisi. Jei skauda, vadinasi, toje vietoje tikėtinas sveikatos sutrikimas. Vienam iš mūsų už masažą teko dvigubą kainą mokėti, nes dvi masažą kojomis dariusios tailandietės pareiškė, kad jo nugara didesnė, nei įprasta", - vienas kitą papildydami pasakojo pašnekovai.

Muzikos festivalis išaugo į konkursą

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Savaitgalį Šiaulių miesto kultūros centre pirmą kartą vyko vaikų ir jaunimo populiariosios muzikos dainų konkursas "Dainuok, žiemužėle". Varžėsi per 30 vokalistų ir kolektyvų iš įvairių Lietuvos miestų. Renginį organizavusios šiaulietės komisijos nariais siūlė tapti patiems dalyvių vadovams.

Scenoje drąsiai jautėsi vaikų muzikos studijos "En-Den-Du" atlikėjai - gal dėl to, kad jų pasirodymo neturėjo vertinti komisija?

Kliuvo komisijos subjektyvumas

Šiaulių moksleivių namų vaikų muzikos studija "En-den-du" dainų konkursuose aktyviai dalyvauja nuo 2001 metų. Kolektyvo vadovių ir konkurso "Dainuok, žiemužėlė" organizatorių Stanislavos Rusevičienės ir Lauros Dudnikienės patirtis - nemenka. Jų vadovaujami vaikai yra dainavę įvairiuose muzikos konkursuose ir festivaliuose: "Pop kopėčios", "Pavasario fiesta", "Dainų burė", "Mažųjų angelų opera", "Šypsenėlė, nepabėk", "Vyturio giesmė", "Rudens mozaika" ir "Mažieji talentai".

Pernai "En-den-du" tapo "Mažųjų angelų operos" pirmosios vietos nugalėtoja, o konkurse "Šypsenėlė, nepabėk" užėmė trečią vietą.

Vadovės pasiguodė, kad ne kartą po konkurso paskelbti rezultatai nuvildavo, nes pritrūkdavo komisijos objektyvumo ir kompetencijos. Kartą komisijos kėdės buvo išvis tuščios. Piršosi mintis, kad vietos būdavo žinomos konkursui dar neprasidėjus. Patyrusios neskaidraus vertinimo pasekmes, pabendravusios su kitų kolektyvų vadovais, šiaulietės nusprendė iniciatyvos imtis pačios ir dainų konkursą surengti Šiaulių krašte.

Pakalbinti kolektyvų vadovai laikėsi vieningos nuomonės - puiki Šiauliuose rengto renginio organizacija, aiški informacija ir geras priėmimas. Kuršėniškiai džiaugėsi, kad konkursas surengtas netoli, savame krašte, todėl išlaidos ne tokios didelės. Šiauliečiai dėkojo organizatoriams, kad konkursas surengtas žiemą, kai renginių labai trūksta.

Komisijos nariai - vadovai

Dvejus metus vadovės Šiauliuose rengė muzikos festivalį "Dainuok, žiemužėle" žiemos tema. Šiemet festivalis pavirto į konkursą, tačiau tai nereiškia, kad festivalis išnyks. Kasmet jie keisis vietomis, nes pasirengti konkursui, anot organizatorių, reikia daugiau laiko ir atsakomybės.

   

Konkurso organizatorės Stanislava Rusevičienė (dešinėje) ir Laura Dudnikienė sako, apgailestaujančios dėl proginių dainų, kurios po Kalėdų ir Naujųjų, gula į lentynas ir laukia kitų metų. Konkursas žiemą - puiki proga dar kartą prisiminti šventinį repertuarą.

 

"Balsai turi būti angeliški, o ne kaip arkliukų. Vaikščiodami po sceną, gaudykite krintančias snaiges. Nestovėkite tarsi įbesti", - prieš pasirodymą patarimus savo auklėtiniams dalijo vadovė Laura Remeikienė.

Konkurso "Dainuok, žiemužėle" atlikėjų repertuare galėjo būti dainos visų metų laikų tema. Dalyviai buvo suskirstyti į tris amžiaus grupes. Į renginį solistai ir kolektyvai atvyko iš Kauno, Palangos, Kėdainių, Panevėžio, Kuršėnų, Mažeikių, Ventspilio (Latvija), Klaipėdos, Kazlų Rūdos, Utenos, Vilniaus ir, aišku, Šiaulių.

Dainorėlius vertino visi kolektyvų vadovai. Balų skirti jie negalėjo tik savo kolektyvui ar solistui. "Ši naujovė turėtų atverti kelią objektyvumui. Norėjome patiems vadovams leisti pasijusti komisijos kailyje", - sakė organizatorės.

Konkurso komisijos pirmininkė Šiaulių universiteto Muzikos katedros dėstytoja Rasa Gasiūnienė tokią vertinimo sistemą įvertino palankiai. "Vertinimas - objektyvus. Dėl rezultatų nėra ko kaltinti. Komisijos narių ir mano nuomonė visais atvejais sutapo, išskyrus vieną. Dviem atlikėjam surinkus vienodą balų skaičių, vieno iš jų pergalę nulėmė mano balsas", - sakė ji.

Gyrė šiauliečius

R. Gasiūnienė yra dalyvavusi atrenkant šiauliečius į "Dainų dainelės" konkursą. Populiarios muzikos atlikėjus vertinti jai teko pirmą kartą. Vertinant buvo atsižvelgiama į vokalą, intonavimą, fonogramą, dainos originalumą, aranžuotę, sceninį atlikėjų įvaizdį bei dainos sceninį sumanymą.

Šešias valandas trukusiame renginyje nuskambėjo 67 daugiausia lietuvių kompozitorių kūriniai. "En-den-du" kolektyvas konkurse nedalyvavo.

R. Gasiūnienė pastebėjo, kad solistai buvo stipresni nei vokaliniai ansambliai. Paminėdama šiauliečius, iš vokalinių grupių išskyrė "Ro Ko Ko", gyrė Lauros Remeikienės ir Loretos Stankuvienės solistus. "Atlikėjų buvo įvairių - ir stipresniais, ir silpnesniais balsais. Daugiausia dėmesio atkreipiau į vokalą ir intonavimą, tačiau ne visada dainavimo kokybė priklausydavo nuo atlikėjo gebėjimo - kartais nesėkmės priežastimi tapdavo techninės sąlygos", - sakė komisijos pirmininkė.

  

Loretos Stankuvienės mokinė Kristina Alminskaitė tryško energija, dainuodama "Džiaugsmo fiestą".

 

Trečios vietos laimėtoja penkerių metukų solistė iš Kauno Laura Černiūtė dainavo dvi daineles apie snaiges ir pareigas.

Paskelbti geriausieji

Laukdami konkurso rezultatų vaikai laiką leido diskotekoje-viktorinoje ir vaišinosi tėvelių suruoštomis vaišėmis.

Iš solistų 6-9 metų amžiaus kategorijoje pirmąją vietą laimėjo Loretos Stankuvienės auklėtinis šiaulietis Domantas Gružas. Antros vietos laimėtoja paskelbta panevėžietė Eglė Hokušaitė, trečios vietos prizą pelnė penkiametė Laura Černiūtė iš Kauno.

10-14 metų solistų amžiaus kategorijoje nenugalima buvo Milda Rasilavičiūtė (vadovė Asta Jablonskienė) iš Kuršėnų. Antrosios vietos laimėtoja tapo Lauros Remeikienės auklėtinė Gabija Kušleikaitė. Trečioji vieta teko taip pat šiaulietei - Kristinai Alminskaitei (vadovė L. Stankuvienė).

Geriausia mažiausiųjų vokaline grupe pripažinta Ritos Beitnaraitės vadovaujama Kauno estradinio dainavimo studija "Tu ir aš", antroji vieta buvo skirta Rasos Kauneckaitės "Ro Ko Ko" studijai. Trečiąja tapo "Kregždutė" iš Mažeikių (vadovė Eleonora Kirkilienė).

Absoliučia nugalėtoja, surinkusi visus dešimtukus, 15-18 metų amžiaus grupėje tapo Mažeikių šou grupė "Lietutis".

Prizininkai apdovanoti piniginiais prizais, kurie labai praverčia dengiant kelionės ar pasiruošimo konkursui išlaidas. Visi festivalyje dalyvavę kolektyvai ir solistai buvo apdovanoti padėkos raštais ir atminimo dovanėlėmis.

Indijos kultūros vakare - skonis, garsas, judesys

Oksana LAURUTYTĖ

Antradienio vakarą Šiaulių miesto kultūros centre vyko Indijos kultūros vakaras, kurį surengė šiauliečiai Tarptautinės Krišnos sąmonės organizacijos nariai. Žiūrovai galėjo pasigėrėti indišku šokiu, pasiklausyti giesmių ir mantrų sanskrito kalba, paragauti vegetariško maisto ir sužinoti, kas sieja krišnaistus ir legendinę grupę "The Beatles". Krišnos sąmonės judėjimo nariai šventę skyrė savo dievui.

  

Kiekvienas judesys, žvilgsnis, piršto pajudinimas indų šokiuose turi savo reikšmę.

 

Krišnaistai savitai ir ryškiai rengiasi, savitai šukuojasi, valgo savitą maistą ir traukia visuomenės dėmesį spalvingomis eisenomis.


Krišnaizmo idėjas skleidė ir hipiai

Krišnaizmas yra žinomiausias rytietiškos kilmės religinis judėjimas, veikiantis vakarietiškoje kultūrinėje aplinkoje. Iš kitų į Vakarus atkeliavusių rytietiškų judėjimų jis išsiskiria tuo, kad krišnaistai garbina dievą ne tik privačioje aplinkoje, bet ir viešai. Jie savitai ir ryškiai rengiasi, savitai šukuojasi, valgo savitą maistą, o visuomenės dėmesį labiausiai traukia spalvingos eisenos, kurių metu viešai garbinamas Krišna.

Šiauliečiai ne kartą bulvare yra sutikę besišypsančius jaunuolius, kurie siūlo pirkti spalvingų Krišnos sąmonės judėjimo knygų, yra matę ir viešų Krišnos garbinimo apeigų. Panašus Krišnos garbinimo renginys, pavadintas Indijos kultūros vakaru, vyko ir Šiaulių kultūros centre. Tačiau patiems krišnaistams jis buvo ypatingas tuo, kad į jį iš Naujosios Zelandijos atvyko didysis pamokslautojas Jo Šventenybė Bhakti Čaitanja Svamis.

Iš savo tikėjimo žmonių pamokslautojas išsiskyrė oranžinės spalvos drabužiais. Oranžinė spalva reiškia, kad šis žmogus dvasinio tobulėjimo kelyje yra gerokai toliau pažengęs už kitus tikėjimo narius. Jo Šventenybė Bhakti Čaitanja Svamis atrodė itin ramus, susikaupęs ir draugiškai šypsojosi. Susirinkusiems jis parodė filmą apie tai, kad Krišnos sąmonės bendruomenės idėjos ypač viliojo hipių kartos jaunimą. Kai į judėjimą įsitraukė tokie jaunimo dievaičiai kaip George’as Harrisonas iš "The Beatles", Krišnos sąmonės judėjimas tapo plačiai žinomas.

  

Jo Šventenybė Bhakti Čaitanja Svamis kvietė melstis kartu ir mokė, kaip visas gyvenimo veiklas galima sudvasinti.

 

Muzika, šokiai - svarbi vedų kultūros dalis.

Rolando PARAFINAVIČIAUS ("L. T.") nuotr.

Šokiai, muzika, maistas - dievui

Kol Krišnos sąmonės šiauliečių bendruomenės nariai garbino savo dievą, į vakarą susirinkę pasauliečiai galėjo pasiklausyti giesmių ir mantrų, pasižiūrėti šokių, paragauti indiško maisto. Šventės vedėja Raimonda Radavičiūtė aiškino, kad giesmės, muzika, šokiai yra labai svarbi vedų kultūros dalis, o indų šokiai - sudėtingi. Kiekvienas piršto pajudinimas, kūno judesys, žvilgsnis turi tam tikrą reikšmę. Yra šokių, kur šokėjos specialiais judesiais atsiprašo Žemės už tai, kad ją trypia.

Šiauliuose gyvena apie 30 Tarptautinės Krišnos sąmonės organizacijos narių. Į šventę buvo atvykę bendraminčiai ir iš kitų miestų - Jonavos, Marijampolės, atvyko gitaristas net iš Graikijos. Šokėjos, šventėje šokusios indų šokius, savito meno mokosi specialioje indų šokio mokykloje Kaune. Renginyje viena šokėja buvo iš Šiaulių, o trys - iš Kauno.

Šiauliečiai krišnaistai analogiškas šventes rengia kone kasmet, tačiau tokia didelė šventė, kokia antradienį buvo surengta Šiauliuose, vyko jau seniai - 1999 metais.

Kiekvienas išeinantis iš Indijos kultūros vakaro gavo dovanų - lauknešėlį su vegetarišku maistu.





Myliu užsienietį...

Santuokų iš meilės su užsieniečiais kasmet daugėja

Oksana LAURUTYTĖ

Pernai Šiauliuose užregistruota daugiau santuokų nei užpernai, kai šiaulietės išrinktasis - užsienietis. Šiaulių civilinės metrikacijos darbuotojų jau seniai nebestebina, kad mergina išteka už anglo ar vokiečio, tačiau daugėja porų, kai vyro odos spalva - visiškai juoda. Tuo tarpu Šiaulių rajono merginų santuokų su užsieniečiais mažėja.

Santuoka - ne žaidimas. Prieš žengdami rimtą žingsnį jaunavedžiai, kilę iš skirtingų šalių, turėtų rimtai pagalvoti, ar tie kultūriniai skirtumai netaps jų skyrybų priežastimi.

Gitanos ZUBIENĖS nuotr.

Jaunikių puokštė - įvairiaspalvė

Pernai Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje aukso žiedus su užsieniečiais sumainė 76 šiauliečiai. Tik du šiauliečiai vedė užsienietes - rusę ir vokietę. Už kitataučių dažniausiai tekėjo merginos. Videta Samienė, Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja, teigia, kad pernai santuokų su užsieniečiais užregistruota keturiomis poromis daugiau nei užpernai. Padaugėjo santuokų apskritai - net 199 poromis, o iš viso mieste pernai susituokė 984 poros.

Dažniausiai šiaulietės tekėjo už Vokietijos piliečių, buvo jaunikių iš Prancūzijos, Anglijos, Amerikos. "Nelendame į dūšią ir neklausinėjame, kaip jie susipažino. Kartais patys pasako, kad susipažino besisvečiuodami pas gimines, draugus ar uždarbiaudami", - sakė V. Samienė.

Jaunikių į Šiaulius atvyko ir iš Norvegijos, Danijos, Lenkijos, Moldovos. "Buvo jaunikių net iš Libano, Kipro, Indijos, Pakistano - tokių, kurių odos spalva visiškai juoda. Tada klausdavome nuotakų, ar tikrai jos apsisprendusios, ar susipažinusios su jaunikio tėvynės papročiais ir tradicijomis. Nuotakos atsakydavo, kad jos tikrai apsisprendusios. Juk kyla minčių, ar nevargs jos vargo vargelio", - sako V. Samienė patikslindama, kad dabar aprašoma laikraščiuose ir per televiziją parodoma tiek istorijų, kai moterys, ištekėjusios iš kitataučių, vėliau kovoja dėl teisės auginti savo vaikus. Todėl labai norisi, jog moterys, prieš žengdamos rimtą žingsnį, rimtai pagalvotų.

Santuokos - kokybiškesnės

Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje pernai žiedus sumainė 365 poros, tačiau santuokų su užsieniečiais mažėja pastebimai. Pernai su užsieniečiais rajone susituokė vos devynios poros.

Birutė Babrauskienė, Šiaulių rajono civilinės metrikacijos skyriaus vedėja, sako, kad už užsieniečių tekančios merginos paatvirauja, kodėl vyru pasirinko kitatautį. Anksčiau, kol Lietuva nebuvo Europos Sąjungos narė, rajono moterys ir merginos tekėdavo už užsieniečių tam, kad galėtų legaliai užsienyje dirbti. Tuomet jų išrinktieji dažniausiai buvo Anglijoje ar Airijoje gyvenantys turkai ar indai.

"Dauguma jų išsiskyrė. Juk gyventi su kitataučiu - didelis išbandymas. Skiriasi kultūra, papročiai. Juk niekas šampano kasryt į lovą visą gyvenimą neneša", - teigia B. Babrauskienė.

Dažniausiai Šiaulių miesto ir rajono gyventojos teka už vokiečių.

Pastaraisiais metais daugelis rajono moterų teka už vyresnių pasiturinčių užsieniečių ir iš meilės. Pernai užregistruotos santuokos su švedu, dviem amerikiečiais, belgu, olandu, vokiečių, turku, italu. "Keturiasdešimt dvejų metų italas vedė dvidešimt penkerių lietuvę. Abiems santuoka buvo pirmoji. Ceremonijos metu atsiklaupė ant kelių prieš ją kaip tikras džentelmenas. Kiekviena moteris tokio vyro norėtų", - šypsojosi B. Babrauskienė.

Įdomu tai, kad vienas Kuršėnų gyventojas pernai vedė brazilę. "22-ejų vaikinas dirbo Brazilijoje pas vieną turtingą verslininką ir įsimylėjo jo dukrą. Graži stambi 21-erių mergina pasirinko vyro pavardę, žada mokytis lietuviškai. Nors jaunavedžiai apsigyveno nuotakos šalyje, žada grįžti į Kuršėnus ir čia plėtoti verslą", - sakė B. Babrauskienė.

Skyriaus vedėja pasidžiaugė, kad kasmet rajone santuokų užregistruojama 30-40 daugiau, todėl teigti, kad rajonuose žmonės gyvena susidėję, tikrai negalima. Vis dėlto užregistruojamos ir keturiolikmečių santuokos. Pernai dvi keturiolikmetės tekėjo, dvi gimdė vaikus. "Yra šeimų, kur iš kartos į kartą perduodamos tradicijos gimdyti tokio amžiaus. Turime ir 35-erių metų močiučių", - sakė B. Babrauskienė.

Ištekėti už užsieniečio Lietuvoje - jokių kliūčių

Ištekėti už užsieniečio Lietuvoje nėra sudėtinga. Kai kuriose užsienio šalyse susituokti norintiems žmonėms, kai vienas jų yra užsienietis, yra skiriamas atitinkamas terminas. "Svarbiausia atsinešti reikalingus dokumentus ir susirasti vertėją, kuris santuokos registravimo metu vertėjautų", - teigė V. Samienė.

Anot pašnekovės, pastaraisiais metais paprastai nebekyla problemų, kai norintys susituokti asmenys pateikia ne visus reikalingus dokumentus. Iš Lietuvos piliečio prašoma paso, o iš užsienio valstybės piliečio reikalaujama jo šalies dokumento, kad nėra kliūčių jam vesti. Jei jis buvo vedęs, reikalingos ištuokos ir gimimo liudijimo kopijos.

Visus dokumentus, kurie turi būti išversti į lietuvių kalbą, civilinės metrikacijos skyrius pasilieka. Užsieniečiui atiduodamas tik pasas.

Parafinavičius jungia fotografija ir meilė

Modesta JURGAITYTĖ

Į Šiaulius, jų žmones galite pažvelgti trijų kartų tos pačios šeimos fotografų akimis. Antradienį "Laiptų galerijoje" buvo atidaryta trijų Parafinavičių – Alekso Sarapino, Rolando ir Domanto – fotografijos paroda "Jis yra aš". Didžiąją parodos dalį sudaro jau mirusio Alekso Sarapino–Parafinavičiaus nuotraukos, kurias nuo sunaikinimo išgelbėjo ir į viešumą iškėlė jo anūkas Rolandas. Pastarasis yra profesionalus fotografas, kuris jau 30 metų fiksuoja miesto gyvenimą, tad nusprendė surengti bendrą parodą. Joje dalyvauti pakvietė ir dešimtmetį sūnų Domantą, į miestą žvelgiantį taip pat su fotoaparatu.

Laisvalaikiu fotografavęs Aleksas Sarapinas-Parafinavičius ilgai dirbo Šiaulių pieno kombinate ir apie fotografijų parodą nė nesvajojo. Norėdamas pagerbti mirusį senelį, jo darbų parodą surengė anūkas Rolandas.

Alekso Sarapino-Parafinavičiaus nuotr.

Pirmoji Alekso Sarapino - Parafinavičiaus paroda

Dauguma parodos "Jis yra aš" nuotraukų fotografuotos A. Sarapino–Parafinavičiaus. Kai kurios darytos daugiau nei prieš 50 metų. Nuotraukose matyti, kaip anksčiau atrodė Šiaulių katedra, Povilo Višinskio gatvė, tarybinės realijos – pieninė, sporto šventės. 1908–1999 metais gyvenęs A. Sarapinas–Parafinavičius buvo tarpukario Lietuvos kariuomenės ginklininkas. Jo tikroji pavardė – Sarapinas, tačiau slapstydamasis nuo sovietų represijų tapo Parafinavičiumi ir pokariu atsikraustė į Šiaulius. Ilgai dirbo Šiaulių pieno kombinate. Pasikeitus santvarkai, susigąžino Sarapino pavardę, tačiau visa giminė liko Parafinavičiais.

"Senelio nuotraukos yra unikalios tuo, kad jos niekada niekur nerodytos. Jis fotografuodavo sau, draugams, giminei ir niekada neturėjo minčių surengti parodą", - pasakoja anūkas. Ir parodą fotografas surengė norėdamas jį pagerbti. "Senelis daugiausia fotografuodavo miestą ir jo žmones. O šie du dalykai labai susiję, nes miestą pastatė žmonės", - sako Rolandas.

Vyras pasakoja, kad senelis mirė netikėtai, o jis pats nė nežinojo, kad yra senelio negatyvų archyvas. Vieną dieną Rolandui paskambino dėdė ir pasakė, kad, kraustydamas senelio daiktus, jų rado. "Metu lauk, jeigu nori – pasiimk", - tokio pasiūlymo sulaukė fotografas, dabar dėkojantis dėdei, kad paskambino ir negatyvų neišmetė. "O paskui buvo ilgas procesas – aš juos ploviau, rūšiavau. Maždaug penkerius metus ruošiausi šiai senelio parodai", - dėsto Rolandas.

Parodoje nuotraukos suskirstytos pagal septynias temas. Senelio nuotraukas papildo, praplečia Rolando ir jo sūnaus Domanto užfiksuoti šiandienos kadrai.

"Kabinant parodą kilo mintis – kažin, ar senelis dabar mato ir žino, kad jo parodą kabinam? Juk jis net neįsivaizdavo, kad ji kada nors bus atidaryta. Čia įsiterpė buvęs kunigas Ričardas Jakutis, sako – aš, kaip teologas, turiu pasakyti – mato", - džiaugiasi Rolandas.

Fotografijos parodos "Jis yra aš" atidaryme dalyvavo du jos autoriai - Rolandas Parafinavičius ir jo sūnus Domantas.

Autorės nuotr.

Senelis Aleksas mokė Rolandą, Rolandas moko Domantą

Rolando pirmasis fotografijos mokytojas ir buvo senelis, kuris jį "užkrėtė" fotografija. "Jis manęs netempė į fotografiją. Tiesiog kažkuriuo metu kilo natūralus susidomėjimas", - prisimena anūkas. Ir atėjus laikui kažkur stoti pasirinko fotografiją. "Kol nebuvo skaitmeninės fotografijos, visiems fotografija buvo kažkoks užburiantis procesas: kai tu įmerki lakštą, sėdi raudonoj šviesoj raudonam kambary ir vandeny matai pamažu lendantį vaizdą iš popieriaus. Tai toks mažas stebuklas", - įsitikinęs fotografas.

Rolandas fotografuoja apie 30 metų – parodos, projektai, konkursai... Pagrindine jo nuotraukų ekspozicijų vieta tapo laikraščių ("Šiaulių kraštas" , "Šiauliai plius", "Lietuvos žinios", "Vakaro žinios", "Respublika" "Lietuvos rytas", "L. T") puslapiai. Kas jį patį labiausiai domina? "Kadangi mano darbo laukas yra žurnalistika, tai išmokė gerai jaustis ten, kur bepatektum – tarp žmonių, miške ar sporto arenoj. Tada būna įdomu padaryti gerą nuotrauką", - patirtimi dalijasi Rolandas.

Ar tai, kad paroda surengta kartu su sūnumi, reiškia, jog jis perima fotografiją? "Aš nemanau, kad kažkas kažką perima. Greičiausiai senelis dirbo savo lauke, aš – savo, sūnus – vėlgi savo. Tik tiek, kad mus jungia fotografija ir meilė", - juokiasi savo sūnų fotografijos meno mokantis autorius. Ir sako, kad jokių norų ar vilčių, jog sūnus pasirinks fotografiją, neturi. Tegu daro bet ką, kad tik būtų laimingas.

"Mes prieš kokius 3-4 metus važiuodavome fotografuoti Šilutės potvynių. Pasiimdavau ir Domantą kartu. Jis pasiimdavo sesers "muilinikę" ir fotografuodavo kartu su manim. Tada pirmą kartą jo nuotraukas išspausdino kažkuris dienraštis. Ir kai jis, būdamas dar 6 ar 7 metų, pamatė visą atvartą išspausdintą, klausė – čia mano?" - apie Domanto, kaip fotografo, pradžią pasakoja tėvas.

Pats Domantas profesinės ateities su fotografija nesieja. Mokosi "Juventos" vidurinės mokyklos ketvirtoje klasėje ir mano, kad geriausia profesija – verslininkas. Fotografija jam yra bene trečias pomėgis po žvejybos ir kompiuterių žaidimų.

Rolando ir Domanto nuotraukos įamžina šiandienos ar nesenos praeities miesto detales, A. Sarapino – Parafinavičiaus – senuosius Šiaulius. Tad parodoje galime pamatyti, kaip keitėsi mūsų miestas, aplinka, žmonės, technika, apranga, ženklai ir simboliai. Nesikeitė tik meilė.

Naujametis taksi

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Nuo šv. Kalėdų iki Naujųjų metų taksi firmų dispečerės nespėjo atsakinėti į visų vienu metu skambančių telefonų skambučius. Užsakymų būta itin daug - miestelėnų negąsdino išaugusios taksi kainos. "Šiauliai plius" į metų sandūrą pažvelgė taksistų akimis. Juk jie, per trumpą kelionę nuo vieno taško iki kito, tampa psichologais, patarėjais, filosofais, įdomybių ir keisčiausių įvykių stebėtojais...

 Apie įvykius ir nuotykius mieste taksistai greitai sužino vienas iš kito.

Modestos JURGAITYTĖS nuotr.

Keleiviai dosnūs dovanomis

"Šiemet klientai per šventes kaip niekad buvo dosnūs ir geranoriški. Nepyko dėl pakilusių tarifų ir apskritai dėl didėjančių kainų. Dirbti buvo labai lengva ir malonu – po miestą zujo tik taksi automobiliai ir policijos ekipažai. Buvo ne darbas, o tikras malonumas. Laikas labai greitai prabėgo", - džiaugėsi UAB "Miesto taksi" vairuotojas Sigitas Jonaitis.

Anot vairuotojo, kone visi klientai, įlipę į automobilį, sveikino su šventėmis, linkėjo gerų metų. Tiesa, dažnas pasilabindamas rytą su vakaru supainiodavo. Beje, šių švenčių ypatumas - retas klientas laukdavo grąžos, dažniau buvo atvirkščiai - taksistą dar ir dovanomis apiberdavo. Vienas vyriškis, prašęs atvežti šešis butelius šampano, už suteiktą paslaugą du butelius padovanojo taksistui. Kitas klientas įbruko keturias skardines alaus ir energetinio gėrimo, linkėdamas vairuotojui neprarasti budrumo. Tik dažniau nebudrūs buvo patys keleiviai. Viena moteris įsigudrino tame pačiame taksi automobilyje du kartus pasą palikti... Atsidėkodama už dokumento grąžinimą, ji vairuotojui įteikė brendžio butelį.

Sigito Jonaičio kolega Petras stebėjosi, kad žmonės iš naujamečio vakaro pradėjo skirstytis jau pusvalandis po vidurnakčio. Naujametę naktį dirbusiam taksistui buvo keista ir todėl, kad pakilus taksi kainoms niekas nesiskundė, jog tarifai "kandžiojasi". Visi buvo nusiteikę šventiškai, šypsojosi ir atrodė viskuo patenkinti. "Gal žmonės jau priprato prie kainų šuoliavimo?" - klausė taksistas.

Anot pašnekovo, šių metų sutiktuvės praėjo ramiai. nebuvo tokių smagių įvykių, kaip užpernai... Lauke buvo daug sniego, spaudė šaltis, o prie taksi neskubėdama iš namo laiptinės ėjo kailiniuota dama, jai iš paskos laiptais lipo vyras... nešinas jos batais. Moteris aiškino, kad jai taip - patogiau.

"Visokių taksistų, kaip ir visokių klientų, pasitaiko. Kai kurie vairuotojai, siekdami pasipinigauti, perjungia skaitiklį didesniu tarifu, ypač veždami išgėrusius žmones, todėl klientai turi būti atidūs", - įspėja taksistas Sigitas Jonaitis.

Autorės nuotr.

Prirūkytu taksi nevažiuoja

Sausio pirmąją Sigitui Jonaičiui teko važiuoti į Ginkūnus pas moterį su vaiku. Atvykus paaiškėjo, kad vaikas tokio pat amžiaus kaip ir taksistas... Tik girtut girtutėlis. Moteriškė su vairuotoju ilgai bandė prisišventusį "sūnelį" į mašiną įsodinti, tačiau nepavyko. Gavęs šešis litus, vairuotojas išvažiavo pas kitą klientą.

"Visokių žmonių pasitaiko. Ir nekokiais "aromatais" pradvokusių. Tokiais atvejais važiuodamas gyvenu mintimi, kad apsisisiojęs ar rūkalais prasmilkęs klientas greičiau išliptų. Kartais griebiuosi pigaus, tris litus kainuojančio dezodoranto ir pripurškiu visas pakampes – juk darbo vieta turi būti tvarkinga ir kvapni. Kitas klientas įlipęs ir užuodęs, kad prikvėpinta, pasitikslina: "Tikriausiai, vairuotojau, nerūkote?" Ir iš tiesų, pats jau 15 metų cigaretės neimu", - tikina S. Jonaitis.

Su cigaretėmis vienam jo kolegai yra nutikęs nemalonus įvykis. Solidus klientas, skubėdamas į bankininkų susitikimą, į iškviestą taksi nelipo. Paskambinęs firmos direktoriui pareiškė, kad į prirūkytą automobilį nesėsiąs – iš jo išliptų dūmais pridvokusiais rūbais. Teko siųsti kitą automobilį. Po šio incidento taksi firmos vadovas griežtai pareikalavo, kad automobiliuose vairuotojai nerūkytų.

Per šventes dirbti pelninga

Prieš šventes rašinio autorė važiavo taksi. Vairuotojas keiksnojo gendantį automobilį – per šventes, kai pats darbymetis, sugriuvusi kuro įpurškimo sistema. Vyriškis apgailestavo, kad dėl to gali nuplaukti geresnis uždarbis – pernai per dešimt dienų pavyko užsidirbti tris tūkstančius litų.

"Per šventes žmonės tikrai dosnesni. Ir uždarbis būna didesnis, - atvirauja dešimt metų taksi vairuotoju dirbantis Sigitas. - Mūsų firmoje iškvietimas nemokamas, o įsėdimas kainuoja 1,20 lito. Už kilometrą nakties tarifu prašome du litus, o švenčių dienomis – pustrečio. Atvažiuojame labai greitai – per 5-6 minutes. Dirbau pirmąją Naujųjų metų dieną – nuo šeštos ryto iki šeštos vakaro. Per tą laiką mieste važinėdamas sukoriau 330 kilometrų. Vienam vairuotojui per 12 valandų tenka nuvežti apie 30 žmonių. Kai prieš dvejus metus grįžau dirbti taksistu, stebėjausi, kaip per šventes vairuotojai po 600 kilometrų per parą nuvažiuoja. Nedarbo laikais taksistams sunkiau buvo duonai užsidirbti, dabar žmonės prasigyveno ir taksi išsikviesti sau leidžia dažniau."

Taksistams, anot pašnekovų, pelningesnės dienos prasideda jau nuo gruodžio vidurio, kai namo grįžta emigrantai. Iš pradžių jie taksi paslaugoms pinigų netaupo, bet po mėnesio jau taip drąsiai nebeišlaidauja.

"Visų pinigų neuždirbsi. Pirmą kartą per septyniolika metų nusprendžiau per šventes nevažinėti", - savo sprendimą motyvavo bendrovės "Miesto taksi" vairuotojas Vidas Pelėdžius.

Modestos JURGAITYTĖS nuotr.

Prisižiūri nuogybių ir šeimos dramų

Ne visi taksistai skuba skanesnio šventinio pyrago atsiriekti. "Visų pinigų neuždirbsi. Pirmą kartą per septyniolika metų nusprendžiau per šventes nevažinėti", - savo sprendimą motyvavo bendrovės "Miesto taksi" vairuotojas Vidas Pelėdžius.

Važinėdamas paprastomis dienomis, pašnekovas sako pastebėjęs, jog šiauliečiai europėja. Seniau taksi vairuotojai dažniau sulaukdavo pikto žodžio ar priekaišto. Dabar į viską reaguojama ramiau. Žmonės tapo kultūringesni ir mandagesni. Ir laisvesni, drąsesni...

"Vežiau kartą iš striptizo vakaro moterį. Įkaitinta pasirodymo ir pagauta neišblėsusių emocijų ji tik drykst palaidinę – net sagos į visas puses pažiro. Aš žvilgt į veidrodėlį ir vos į stulpą neįvažiavau. Liepiau greičiau grožybes slėpti... O kitą kartą tiesiai priešais mašiną iššoko nuogut nuogutėlė mergina. Įsėdo ir skubina kuo greičiau važiuoti - dar spėjau pagalvoti, iš kur ji ketina pinigus išsitraukti ir kuo už kelionę susimokės... Pasirodo, ji nuo prievartautojų spruko", - prisimena kurioziškas situacijas ponas Vidas pridurdamas, jog tą kartą merginai pataręs su nepažįstamais neprasidėti.

Gyvenimo pamokų jis sako ne vieną mokęs. Ir situacijų, įdomesnių nei serialuose, matęs. Viena moteriškė, į komandiruotę išlydėjusi sutuoktinį, išsikvietė taksi, kad "kairėn" pasuktų. Pas meilužį važiavo. Pakelėje užsuko į degalinę nusipirkti žiebtuvėlio. O ten aptiko savo vyrą blondinę meiliai apsikabinusį. Puolė viešai santykių aiškintis. Tik vyras į kalbas nesileido – trenkė savo mašinos durelėmis ir nuvažiavo. Kitą kartą taksi klientė vijosi neištikimybe įtariamą vyrą. "Užkirtom jo vairuojamam automobiliui kelią. Įtarimai pasitvirtino. Žmona nespėjo vyrui dorai į atlapus įsikibti, kai pati su praskelta lūpa parkrito į purvą. Teko įsikišti pačiam. Negi leisi mušti moterį", - mena V. Pelėdžius.

Į plaukus įsisuko žiemos magija

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Ne pirmus metus Šiaulių profesinio rengimo centro (ŠPRC) Buitinių paslaugų skyrius padovanoja gražų reginį. Praėjusią savaitę surengtame kirpėjų konkurse pirmą kartą dalyvavo įvairių Lietuvos profesinio rengimo mokyklų atstovės. Modeliai po pusantros valandos lyg pamojus burtų lazdele pavirto grožio karalienėmis ir žiemos fėjomis - spalvos žaidė šukuosenose, veiduose ir suknelėse.

Žiemos magija komisiją užbūrė šiaulietės Vaidos Dilbaitės kūrinys.

Numetė keturis kilogramus

Aštuonios konkurso dalyvės atvyko iš įvairių šalies vietų: Kauno, Vilniaus, Panevėžio, Alytaus, Klaipėdos ir Šilutės. Mūsų miestui atstovavo 21 metų Profesinio rengimo centre trečiame kurse kirpėjos amato besimokanti Vaida Dilbaitė.

Vaida buvo laimėjusi pirmą vietą mokykloje rengtame atrankos konkurse. Mergina jam atsakingai pasiruošė - vartė žurnalus, šešis ar septynis kartus "kankino" ilgų ir šviesių plaukų savininkę Raimondą, kol pagaliau pavyko pasiekti norimą rezultatą. Po atkaklių repeticijų šukuosenai pavyko suteikti pūgos siautulio įvaizdį. Suknelę Ramintai pasiuvo po tuo pačiu ŠPRC stogu besimokanti siuvėja.

"Buvo labai nedaug laiko. Besiruošdama konkursui numečiau net keturis kilogramus. Kartais pagalvodavau, kad be reikalo savo mokykloje nugalėjau", - sako iš trylikos šiauliečių varžovių geriausiai pasirodžiusi Vaida. Nors vienas po kito sekę grožio renginiai išsekino, mergina neslėpė, kad norėtų jėgas išbandyti ir varžydamasi su kitų šalių kirpėjomis.

Sąlygos geresnės nei užsienyje

Konkurse "Žiemos magija" kirpėjos galėjo pasitelkti vizažistes ir prašyti profesionalių siuvėjų pagalbos. Trys komisijos narės, vertindamos kirpėjų darbą, kreipė dėmesį į meistriškumą, atlikimo techniką, meniškumą, įvaizdžio vientisumą ir vertino, kaip atskleidžiama tema "Žiemos magija".

Pasak komisijos narių, tokių puikių konkurso sąlygų pavydėti galėtų net užsienyje rengiamuose konkursuose dalyvaujančios kirpėjos. Geras apšvietimas, patogios darbo vietos, pietūs ir puikūs organizatorių gebėjimai sukūrė jaukią atmosferą ir komfortą.

Komisijos pirmininkė Ieva Mitigailienė buvo patenkinta konkurso dalyvių gebėjimais: "Smagu, kad merginos domisi mados tendencijomis, šukuosenose, aprangoje, makiaže dominuoja violetinė ir balta spalvos, pastebima kontrastų dermė, panaudoti madingi puošybos elementai - Svarovskio kristalai, dirbtiniai perlai, krištolas... Merginos drąsiai galėtų dalyvauti tarptautiniuose konkursuose. Žinoma, šukuosenose matyti mokytojų įtaka, todėl šiems tenka nemaža dalis garbės, tačiau konkurso dalyvės - šaunuolės, jų pasiekti rezultatai puikūs. Per trumpą laiką tinkamai pasiruošti tikrai nėra lengva."

Komisijos pirmininkė šiek tiek pasigedo profesionalaus makiažo. Jis būtų papildęs bendrą vaizdą ir suvaidinęs tikrai ne paskutinę rolę. "Viską mokėti neįmanoma. Kiekvienas yra savo srities specialistas, todėl konkurse sėkmę neabejotinai lemia komandinis darbas. Rezultatas priklauso nuo vadovo, kirpėjo, dizainerio, siuvėjo ir vizažisto profesionalumo. Važiuodama į tarptautinį konkursą pati darau makiažą, tačiau vežuosi ir kirpėją. Visada stebiuosi, kai ji šukuoseną daro įsitempusi, ir pagalvoju, kad net turėdama marias laiko taip neatlikčiau kaip ji", - prisimena I. Mitigailienė.

    

Stebino vilnietės Indrės Burinskaitės idėja - juoda suknelė, lizdo formos rankinė ir šukuosena puikiai susiliejo į visumą.

 

 Trečiosios vietos laimėtoja Asta Rečkauskaitė iš Klaipėdos modelį sušukavo labai smulkmeniškai.

 

Kirpėjų konkurso "Žiemos magija" nugalėtoja. Autorė - Inga Saldukaitytė.

Autorės nuotr.

Balta kaip gulbė

Komisija ilgai negalėjo apsispręsti, kuriai iš dviejų merginų skirti aukščiausią apdovanojimą - kaunietė ir šiaulietė surinko vienodą balų skaičių.

Kadangi pirmąja gali tapti tik viena, absoliučia nugalėtoja paskelbta Inga Saldukaitytė, studijuojanti VšĮ Kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centre. Baltų pūkų akinančiai balta suknia, orientalistinių motyvų, persipinančių su baroko stiliumi, šukuosena, puošta Svarovskio kristalais, ir snaigės raštą primenantis trapus papuošalas atrodė pribloškiamai.

Vertinimo komisijai įspūdį paliko ir šiaulietės Vaidos modelis Raimonda. Mergina žavėjo alyvine suknele, organzos plazdėjimas dvelkė lengvumu, nepriekaištinga šukuosena ir vientisas stilius atrodė magiškai. Šiaulietė tapo antrosios vietos laimėtoja.

Visų akį traukė vilnietės Indrės Burinskaitės idėja - juoda batikos technika puošto audinio suknelė, lizdo formos rankinė ir juodi plaukai susiliejo į puikų ansamblį.

Prizinės vietos vilnietei pelnyti nepavyko dėl silpnokos šukuosenos, todėl trečioji vieta teko Klaipėdos siuvimo ir verslo mokyklos atstovei Astai Rečkauskaitei, padabinusiai modelį lengva, kone perregima balta suknele. Kriaukle išpinta šukuosena papuošta mėlynos spalvos akcentais, rankoje laikoma fėjos lazdelė atrodė elegantiškai ir kerinčiai.

Neduok kyšio!

Modesta JURGAITYTĖ

"Saldainiukai, likeriukas – sutvarkytas jau dantukas", "Pinigėliai ir vokiukas – pastatytas bus namukas. Teks tik išsirinkti vietą, bet nebus vėliau ar gėda?" - tokiomis skanduotėmis ir užrašais apsiginklavę trečiadienį miesto bulvaru nuo Kaštonų alėjos iki Povilo Višinskio aikštės žygiavo Šiaulių universiteto studentai. Jie Šiauliuose surengė akciją-mitingą "Neduok kyšio!", norėdami atkreipti visuomenės dėmesį į korupcijos problemą Lietuvoje.

Studentai skandavo: "Kartą davęs kyšį - negali sustoti."

Autorės nuotr.

Ir studentai susiduria su kyšininkavimu

Akciją-mitingą "Neduok kyšio!" organizavo ŠU filosofijos ir visuomenės mokslų antro kurso studentai. Prie akcijos prisijungė vyresniųjų kursų studentai, etikos specialybės studentės iš Edukologijos fakulteto. Miestiečiai prie bulvaru žygiuojančio jaunimo eisenos neprisijungė, tačiau jaunimas atkreipė dėmesį ir į save, ir į iškeltą problemą. Vieni praeiviai tik šypsojosi, kiti sustojo pasiklausyti jaunimo raginimų stabdyti korupciją, dar kiti viltingai lingavo galvas ir sakė – galbūt jaunimas gyvens kitaip ir sugebės kyšių neduoti. Studentai mieste iškabinėtuose skelbimuose apie "Neduok kyšio" dieną kvietė miestiečius pasisakyti korupcijos ir kyšininkavimo tema prie P. Višinskio paminklo, tačiau mitingo dieną norinčiųjų nesulaukė. Tad patys ragino daugiau neduoti kyšių, juolab – neimti.

Akcijos organizatorių, filosofijos ir visuomenės mokslų antro kurso studentų, klausiu, ar ir studentai susiduria su kyšininkavimo, korupcijos problemomis. "Visuomenėje jau priimta, kad gydymo įstaigoje reikia kažką įteikti daktarui. Taip yra visur. Net studentai, norėdami gauti geresnį kambarį bendrabutyje, turi įteikti kokią nors dovanėlę", - apie susidariusią padėtį pasakoja studentas Aurimas.

Korupcijos nereikia toleruoti

Studentas pasakoja, kad dėstytojai šiai akcijai pritarė. Būtent jie ir pasiūlė surengti kokį nors mitingą ar eiseną. "Anksčiau mūsų kursas (filosofijos ir visuomenės mokslų specialybės 2 k. – aut. past.) parašė straipsnį, kaip mažinti emigraciją iš Lietuvos, dabar surengėme eiseną", - tęsia vienas akcijos organizatorių - Aurimas.

O ko šis pilietiškai aktyvus jaunimas siekia mitingu? "Kad žmonės susiburtų ir pradėtų galvoti, jog korupcijos nereikia toleruoti - reikia pradėti ją mažinti", - entuziastingai beria Aurimas. Jo nuomone, tai, kad akciją organizuoja studentai, pritrauks daugiau visuomenės dėmesio. Juk jeigu ją organizuotų pensininkai, jaunimas nekreiptų dėmesio. Ir išties - dar prieš mitingo pradžią prie lūkuriuojančių studentų Kaštonų alėjoje priėjo keletas Didždvario moksleivių, kurie susidomėjo surengta akcija. Akcijos organizatoriai mano, kad kovai su korupcija, kyšininkavimu prireiks daug laiko, tačiau pergalę pasiekti įmanoma.

Stebuklai neregių rankomis

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Šiaulių aklųjų ir silpnaregių kultūros namuose veikia veltinių darbų paroda "Rudens stebuklas". Juos kūrė penkiolika moterų, kurių trys yra visiškai nereginčios. Jų vadovė - Šiaulių universiteto Menų fakulteto tekstilės darbų dėstytoja Danutė Kaučikienė, neseniai pati surengusi personalinę veltinių kilimų parodą.

Tekstilės paslapčių regėjimo negalią turinčios moterys sėmėsi iš menininkės Danutės Kaučikienės.

Autorės nuotr.

Projektui įkvėpė skulptūros

"Rudens stebuklas" - pernai surengtos molio dirbinių parodos tęsinys. Projekto iniciatorė - ŠU Dailės galerija. Šiųmetėje parodoje norą dalyvauti pareiškus dideliam būriui silpnaregių, kilo minčių kitąmet sudaryti sąlygas meno paslapčių mokytis visiems panorusiems. "Idėja įgyvendinti projektą su regėjimo negalią turinčiais žmonėmis kilo po Martyno Gaubo parodos, kai rankomis liesti skirtos skulptūros buvo aprašytos brailio raštu", - sako ŠU Dailės galerijos direktorė Jurga Škimelienė.

Parodoje eksponuojama 13 tekstilės darbų bei vilnos karoliukų papuošalai. Stebuklus iš vilnos kūrė per 15 silpnai reginčių ar visiškai dienos šviesos nematančių moterų. Veltinius moterys vėlė apie du mėnesius, neskaičiuojant paruošiamųjų darbų. Kūrė kruopščiai, įkvėptos tekstilės darbų meistrės ir atskleisdamos savo prigimtį. Visi darbai ryškūs ir spalvingi, nuoširdūs ir skleidžiantys šilumą. Žvelgiant į susiliejančias spalvas nesitiki, kad regėjimo negalią turintis žmogus gali nustebinti daug visko mačiusias akis.

Susidūrė su sunkumais

Anot parodos dalyvių vadovės Danutės Kaučikienės, dirbti su studentais įprasta, o štai darbas su neįgaliaisiais buvo intriguojantis išbandymas. Kirbėjo mintis, kaip reikės išmokyti mažai matančius ar išvis nereginčius žmones. "Maniau, kad vėlimo technika tiks labiausiai - vilną gali čiupinėti, velti. Kompozicijos tikėjausi taip pat išmokyti, tačiau rizika vis tiek buvo didelė. Buvau priblokšta, kai susirinko tokios darbščios moterys. Iš nedidelių karoliukų išaugo didelio formato darbai. Didžiuojuosi savo auklėtinėmis, nes jų darbai dvelkia profesionalumu", - džiaugėsi universiteto dėstytoja.

Pirmą kartą su neįgaliaisiais dirbusi ir seminarus vedusi D. Kaučikienė nė nenutuokė, su kokiomis problemomis teks susidurti. Neįgaliesiems labai trūko individualios pagalbos, patarimo ir dėmesio, o vienai pačiai prie kiekvieno suspėti buvo tiesiog neįmanoma. Ne visos vėlimo technikos išmokti pasiryžusios moterys pasiekė finišo tiesiąją ir ištvėrė fizinės jėgos, kantrybės ir lakios vaizduotės reikalaujančio darbo sunkumus. Aklųjų ir silpnaregių kultūros namų vedėja Ginta Petrauskienė sako, kad kitą kartą rengiant mokymus reikėtų pagalvoti ir apie pagalbininkus.

G. Petrauskienė pasidžiaugė, kad regėjimo negalią turinčiaisiais susidomėjo reginčiųjų pasaulio atstovai, o ne kaip įprasta - Aklųjų ir silpnaregių sąjunga. "Be matančiųjų neregiai neišsiverstų. Pasidalijimas šviesa su nematančiaisiais yra nuostabus", - sakė Ginta Petrauskienė.

Tekstilės darbų parodą "Rudens stebuklas" galima aplankyti iki vasario 5-osios.

"Dailu" - ir tavo rankomis

Modesta JURGAITYTĖ

Šiaulių dailininkas Ugnius Ratnikas sėdi prie stalo ir savo piešiniais margina lėkštę. Būrelis mokytojų renkasi dailės pamokoms reikalingas priemones, gurkšnoja arbatą. Dar kiti lankytojai apžiūrinėja mini parodėlę. Tokia parduotuvės "Dailu" kasdienybė. Nors nežinau, ar tikslu ją vadinti parduotuve – tai ir dailės studija, ir mini galerija. To ir siekia jos direktorė Daiva Skrupskelytė – kad čia nuolat vyktų judėjimas, žmonės ateitų pažiūrėti naujovių, pasišnekėti, kad tiesiog būtų smagu. Lyg namie.

Ištapyti lėkštę parduotuvėje "Dailu" gali ne tik dailininkas Ugnius Ratnikas. Savo kūrybines fantazijas ant daiktų čia gali "palikti" visi norintys - reikia tik nebijoti ir savęs nevaržyti.

Autorės nuotr.

Šiauliuose – be konkurencijos

Parduotuvė "Dailu" – ta pati parduotuvė, anksčiau veikusi šalia Šiaulių universiteto galerijos. Ir dabar įsikūrė visai netoli jos – bulvare, Vilniaus g. 126 namo 2 aukšte. Šiek tiek laiko parduotuvė dar veiks ir senosiose patalpose.

Aštuonerius metus Šiauliuose dirbančios parduotuvės vadovė D. Skrupskelytė sako, kad tokios parduotuvės reikalingos, įdomios. Daugėja žmonių, kurie piešia laisvalaikiu, savo malonumui. Tad parduotuvė stengiasi pasiūlyti laisvalaikio prekių – dažų šilkui, stiklui. Dailės prekės ypač reikalingos Menų fakulteto studentams, dailės mokyklų, įvairių dailės studijų auklėtiniams. Kalbantis su D. Skrupskelyte, į parduotuvę užsuka Tytuvėnų ir Šiluvos mokyklų dailės mokytoja. Parduotuvės direktorė ją supažindina su parduotuvės naujovėmis.

Būdas turiningai praleisti laisvalaikį

Turbūt kilo klausimas, ką šioje parduotuvėje tapo dailininkas U. Ratnikas? Parduotuvėje "Dailu" galima ne tik įsigyti dailės prekių, bet ir kurti. Čia žmonės gali patys ištapyti lėkštę, puodelį, stiklinę ar vazą, dekoruoti žvakes. Lėkštės gražinimo ėmėsi ir U. Ratnikas. Tapyti galima ant keramikos, porceliano, stiklo, šilko. Galima išbandyti ir kitokias priemones – sendinimo efektą, akrilą. Turiningai praleidę laiką ir išgražinę norimą daiktą, juo galėsite papuošti namus ar kam nors padovanoti. Tai ypač aktualu artėjant Kalėdoms – juk taip smagu dovanoti paties kurtą daiktą, o artimuosius jis džiugins labiau nei pirktas.

Reikiamomis priemonėmis pasirūpins parduotuvė "Dailu", net ir daiktu, ant kurio norite piešti. Jeigu norite, galite atsinešti ir savo, tuomet mokestis bus mažesnis. Tai kiek gi kainuoja vienos lėkštės ištapymas su visa lėkšte? "Maždaug 10 litų. Tiek pat kainuotų ir taurės tapymas", - pasakoja D. Skrupskelytė.

Į studiją piešti, tapyti, dekoruoti gali ateiti ir didesnė – iki 12 asmenų grupė, tik apie tai reikėtų pranešti iš anksto. Įmonėms savo darbuotojams galėtų padovanoti šventę – tapymą ant puodelių ar lėkščių. Parduotuvės "Dailu" darbuotojai su visomis kūrybai reikalingomis priemonėmis atvyktų į reikiamą vietą.

Šią studiją jau išbandė ir "Bumcės klubo" ketvirtokai, kurie margino, gražino puodelius. Tačiau parduotuvės "Dailu" direktorė pataria iš tų gražių puodelių negerti - tik grožėtis. Norint šiuos daiktus naudoti buityje, reikia juos išdegti specialioje krosnelėje, kurią, jeigu bus poreikis, parduotuvė ketina nusipirkti.

Vaikai - drąsūs, suaugusieji - susikaustę

"Vaikai piešia drąsiai, suaugusieji – labiau susikaustę, - pasakoja D. Skrupskelytė. – Žmonės turėtų būti drąsūs ir piešti, kas jiems patinka. Visi yra gabūs." Šia mini studija džiaugiasi ir iš Tytuvėnų atvykusi dailės mokytoja - galės čia atsivežti meno mokyklos mokinius. O ką apie ją mano tuo metu lėkštę gražinantis dailininkas U. Ratnikas? "Toks laisvalaikio leidimo būdas – įdomus, smagus ir naudingas", - sako dailininkas.

Parduotuvės "Dailu" direktorė Daiva kviečia jaunas mamas čia laiką leisti su vaikais. Neseniai prekyboje pasirodė ekologiškų dažų serija vaikams. Šie dažai gerai išsiplauna, nekenkia sveikatai. Galvojama ir apie mažus stalelius. "Jaunos mamos dabar drąsios, nenori sėdėti namie", - sako mokytoja iš Tytuvėnų.

Be to, piešiantiems ar tapantiems ant daiktų visada padės profesionalūs, parduotuvėje "Dailu" dirbantys dailininkai. Parduotuvės dabuotojai visada stengiasi savo klientus supažindinti su naujovėmis, pernai net kursus mokytojams buvo suorganizavę.

Parduotuvėje "Dailu" galima aplankyti ir mini galeriją. Šiuo metu joje eksponuojama Žanetos Jasaitytės iliustracijų paroda "Fly - Ly". D. Skrupskelytė pasakoja, kad ši autorė pasirinkta neatsitiktinai. Anksčiau šiose patalpose buvo jos ir kitos menininkės – Jurgos Sutkutės - studija. Direktorė ateityje galvoja apie miniatiūrų, galbūt juvelyrikos parodėles. Ir žada, kad visus priims su šypsena ir arbata pavaišins. Eime?

Taboras žengia į pragarus

Kitokia pagalba Vilniaus čigonams, narkomaniją vadinantiems prakeiksmu

Gitana ZUBIENĖ

Kaip suprantate pagalbą? Kai kas nors atidžiai išklauso, švelniai paglosto galvą, apsikabina ir pabūna šalia. Kol išsiguodi. Arba tiesiog niekur neskuba ir nuoširdžiai dūsauja kartu, pasidalydamas savo patirtimi. Arba atsimena tuo metu, kai labiausiai reikia palaikymo. Aplanko ir niekur neskuba, kol kalbatės... Jei tokia pagalba jums sukėlė šypseną - jūs ne vienintelis. Globalinio svetimėjimo laikais pagalba dažniausiai suvokiama tik kaip materiali jos išraiška. Nuo moralinės pagalbos atprantame ir net pradedame manyti, kad ji - bevertė.

  

Čigoniukėms smalsu stebėti dainuojančius ir grojančius keistuolius, kurie "nesibado" ir išvažiuodami nepalieka švirkštų. Prie mergaičių kojų - panaudoti švirkštai, jų pakuotės, sulūžusios bei surūdijusios adatos.

 

Po šio vizito septyni pareiškė norą atvažiuoti į "Agapao" pažiūrėti, ar įmanoma reabilituotis.

Šio rašinio herojus jonaviškis Vitalijus Volkovas taip nemano. Ir tai, ką jis daro, verčia keisti požiūrį į pagalbą. Šiuo atveju - konkrečiai apie pagalbą viena baisiausių priklausomybių sergantiems žmonėms - narkomanams.

Apie patį Vitalijų Volkovą šiame rašinyje daug informacijos nerasite. Tik apie tai, kuo jis užsiima pastaruoju metu. Tiksliau, savaitgaliais. Važinėja su šeima į Vilnių, čigonų taborą. Su žmona ir mažyliais vaikais pačioje Lietuvos narkomanijos širdyje skelbia apie galimybę gyventi kitokį gyvenimą. Tai jis daro niekieno neprašomas, niekieno nefinansuojamas - aukodamas savo asmeninius pinigus ir laisvalaikį.

Į čigonų taborą Vitalijus atvažiuoja paruošęs programą. Tiesiog vienoje aikštelių jis surengia nedidelį koncertą: skambina gitara, o jo vaikai pritaria būgneliais. Pertraukų metu jis pasidalija liudijimais. Apie kitokį gyvenimą. Tiesiog pasakoja apie save ir savo patirtį, kalbasi su kritinę ribą priėjusiais narkomanais - čigonais ir kitais dėl dozės čia užklydusiais žmonėmis.

Išskirtinis Vitalijaus Volkovo bruožas - jis tikintis, katalikas, septynerius metus su šeima gyvenęs Jeruzalėje. Grįžęs į Lietuvą jis ėmėsi šios misijos, kurią įvardija kaip Jeruzalės šventę. Ten jis grodavo ir skelbė liudijimus, bendraudamas su įvairių tautybių, tikėjimų žmonėmis. Lietuvoje Vilniaus čigonų taborą pasirinko neatsitiktinai. Jo nuomone, šiems žmonėms Lietuvoje labiausiai reikia pagalbos.

Čigonai jo iš taboro neveja. Atvirkščiai, kaskart sutinka vis šilčiau. Vis daugiau jų ateina ir pasikalbėti su Vitalijumi. Išsipasakoja. Anot jų, šis taboras buvo pirmasis narkomanijos židinys Lietuvoje. Čigonai iš pradžių buvo tik prekeiviai. Jie sako, kad šiuo "bizniuku" susigundė dėl to, kad jis atrodęs geras būdas lengvai užsidirbti pinigų. Dabar jie suvokia, kad narkotikai tapo taboro prakeiksmu. Dauguma taboro gyventojų vartoja narkotikus. Susileisti dozę jiems tas pats, kas kitur Lietuvoje surūkyti cigaretę. Ne vienas prie Vitalijaus priėjęs čigonas pasiguodžia, kad narkomano gyvenimas yra tragedija, tačiau kaip jį pakeisti - nežino.

Kol Vitalijus su šiauliečiais vedė programą, šalia virė čigonų tabore įprastas gyvenimas - netolies krūmuose dozes leidosi tai vieni, tai kiti narkomanai.

Juozo DAPŠAUSKO nuotr. 

 
 
 

Kartu važiavo ir šiauliečiai

Visa tai mums papasakojo kartu su Vitalijumi Volkovu neseniai Vilniaus čigonų tabore lankęsis šiaulietis Juozas Dapšauskas, Šiaulių vyskupijos Katalikų evangelizacijos centro direktorius. Jonaviškis pakvietė žmones, turinčius praktikos alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos ir reabilitacijos srityse, prisidėti prie jo programos čigonų tabore. Be Juozo Dapšausko prie Vitalijaus Volkovo ir jo šeimos prisidėjo ir reabilitacinės bendruomenės "Agapao", esančios Romučiuose (Šiaulių raj.), nariai.

Šiaulių katalikų evangelizacijos centras jau ne vienerius metus užsiima priklausomybių ligų prevencija. Šiaulių mokyklose įgyvendina projektą "Nebūkime zombiais". Dirba tokiu pat principu kaip ir Vitalijus Volkovas. Kartu su muzikine programa moksleiviams skelbiami liudijimai. Juose apie savo patirtį - nuopolį ir pakilimą iš duobės bei naują gyvenimą - kalba buvę alkoholikai ir narkomanai. "Agapao" nariai buvo pakviesti, nes yra patyrę, dirbdami su alkoholikų ir narkomanų reabilitacija.

"Tai, ką mes Vilniaus čigonų tabore pamatėme, pranoko baisiausius lūkesčius", - sakė Juozas Dapšauskas.

Šokiravo vaizdai. Kad narkotikai čia vartojami atvirai, nuo nieko nesislapstant. Ne tik namuose, bet ir patvoriuose, pakrūmėse, ant takų, kelių. Švirkštai, jų pakuotės, adatos čia išmėtytos tarsi nuorūkos - pro juos reikia bristi, jų neįmanoma nepastebėti. Čia pat kažkas leidžiasi narkotikus, čia pat žaidžia vaikai. Iš lauko ant namo sienų pakabinti veidrodžiai ne tam, kad kas nors galėtų pasigrožėti savo atvaizdu. Kad lengviau būtų susileisti narkotikus į kaklo veną.

Į taborą viena po kitos atvažiuoja taksi. Iš jos išlipęs keleivis neilgai užtrunka už kurio nors namuko durų. Greitai jis pasirodo nešinas švirkštu. Dozė susileidžiama vos įsėdus į mašiną. Taksistas paslaugiai laukia, kol keleivis užbaigs procedūrą. Tik po jos taksi išrieda iš taboro.

Čigonų tabore šių dalykų nepastebėti neįmanoma. Narkotikų vartojimas toks įprastas, kaip rūkymas. Ir policija tai mato, bet čia, akivaizdu, negalioja visur kitur Lietuvoje galiojantys įstatymai. Policijos ekipažas nors ir pasirodo, tačiau ne tam, kad gaudytų narkomanus. Jis pasisukinėja, apsuka ratą, kitą ir išvažiuoja. Čigonai sako, kad policija prižiūri tvarką... kad tabore niekas nesimuštų.

Po šios kelionės Juozas Dapšauskas sako suvokęs vieną dalyką. Nors dabar čigonų tabore matytas vaizdas daugelį mūsų ir šokiruotų, bet netrukus gali ateiti laikas, kai tai gali tapti įprasta. Netrukus ir Šiauliuose gali atsirasti vietų, kur vietoj nuorūkų bus primėtyta švirkštų, adatų. Ir tuo vaizdu mes nebesistebėsime. Tai atrodys normalu. Narkomanija, kaip ir rūkymas ar alkoholizmas, yra prisijaukinama. Juk taip esame apsipratę su alkoholizmu. Juk iš esmės alkoholizmas yra baisi tragedija. Ne tik atskiro asmens, bet ir šeimos, kolektyvo, visuomenės. O juk nieko nebestebina praeinantis svirduliuojantis žmogus. Juk tuo neretai ne baisimės, o juokiamės. Nugriuvo patvory - taip jam ir reikia. Sumušo žmoną - ne pirmas kartas, pati kalta... Vis rečiau susimąstome, kad tai nėra normalu. Alkoholizmo ir rūkymo reiškiniai atrodo normalūs. Jie mus prisijaukino. Narkomanija irgi gali mus prisijaukinti.

Juozas Dapšauskas sako dabar tvirtai įsitikinęs, kad jei nebus rimtai pažiūrėta į narkomanijos prevenciją, tas pats gali atsitikti ir su ja. Narkomanija gali tapti norma. Matysim - sėdi ant suoliuko narkomanas ir leidžiasi dozę. Galvosim - ai, jei jam gerai, tegul smaginasi. Gal ir gerai, kad mes nesame turtingi. Juk didesniuose miestuose arba daug kur užsienyje jau ir dabar vartoti silpnuosius narkotikus tampa įprasta. Visuomenė prie tokio požiūrio pamažu pratinama. Juk jau ne vienerius metus ir mūsų valstybė su aibe narkomanijos prevencija užsiimančių klerkų pratina mus patikėti, kad vienkartinių švirkštų dalijimas yra pati geriausia narkomanijos prevencija.

Juozas Dapšauskas sako, kad kol kas reikia tik džiaugtis, kad nesame turtingi - provincijoje žmonės pasitenkina alkoholiu. Narkotikai jiems - per brangus malonumas. Jie prieinamesni ten, kur ekonomika klesti. Atrodo, kur ekonomika kyla, ten turėtų būti daugiau kultūringų žmonių. Deja, kultūra pasireiškia rafinuotesnėmis priklausomybėmis.

"Sėkmingai įgyvendinama mobili švirkštų keitimo ir konsultavimo programa, kurią vykdo Šiaulių savivaldybės Nakvynės namai, o finansuoja Savivaldybė. 2005 m. skirti 36 tūkstančiai litų iš Specialiosios bendruomenės sveikatinimo programos lėšų. Ypač džiugina programos rezultatai: per metus buvo išdalyti 5033 vienkartiniai švirkštai ir adatos (2004 m. - 870), surinkta - 67 procentai. (2004 m. - surinkta 50 procentų). Iš Šiaulių miesto savivaldybės narkotikų kontrolės komisijos veiklos ataskaitos

Garsusis Lukiškių kalinys Lietuvos bloguoju nemini

Išskirtinis "Šiauliai plius" interviu su Bertrano Kanta gynėju advokatu Leonu Virginijumi Papirčiu

Ričardas JAKUTIS

Atlikęs dalį bausmės, iš įkalinimo įstaigos Prancūzijoje neseniai lygtinai buvo paleistas dainininkas Bertranas Kanta (Bertrand Cantat). Prieš Bertranui Kanta išeinant į laisvę, jo gynėjas advokatas Leonas Virginijus Papirtis jį aplankė Muret kalėjime prie Tulūzos. Kaip atrodo visa ši Vilniuje įvykusi tragedija po kelerių metų? L. V. Papirtis nelabai linkęs dar ir šiandien apie tai kalbėtis su žurnalistais. Tačiau savaitraščiui "Šiauliai plius" jis sutiko duoti išskirtinį interviu.

 

Advokatas Leonas Virginijus Papirtis viešnagės Prancūzijoje pas ten atliekantį bausmę jo ginamąjį Bertraną Kanta metu.

Leono Virginijaus PAPIRČIO asmeninio archyvo nuotr.

- Visi prisimename šiurpią nelaimę, kuri įvyko 2003 metų liepos 27-osios naktį Vilniaus viešbutyje "Domina Plaza". Švenčiant televizijos serialo "Koletė" filmavimo Lietuvoje pabaigtuves, meilės saitais susieti aktorė Mari Trentinjan (Marie Trintignant) ir dainininkas Bertranas Kanta susikivirčijo, dėl to vyriškis moterį pastūmė, jai sudavė, o krisdama ji stipriai sutrenkė galvą ir po kelių dienų mirė. Jūs tapote kaltinamojo Bertrano Kanta gynėju. Kiek teko girdėti, ir proceso metu, ir po jo jūs vengėte bet kokių didesnių interviu. Kodėl?

- Proceso metu buvo labai didelis žiniasklaidos dėmesys – pirmiausia iš Prancūzijos pusės. Komentarai ir dėl pačios istorijos, ir dėl įvykių, ir dėl asmenybių vertinimo buvo labai įvairūs, labai dažnai su didele subjektyvumo doze bei išgalvotų faktų pateikimu. Suprantama, kodėl šis dviejų žmonių konfliktas sukėlė didelį šoką Prancūzijoje. Tragiško įvykio centre atsidūrė Prancūzijos roko žvaigždė, publikos numylėtinis, išgarsėjęs savo akcijomis ir veikla prieš smurtą, skurdą, narkotikus, socialinę nelygybę, pavyzdingas šeimos vyras... O tuo metu žiniasklaidoje pasirodė labai daug informacijos – labai dažnai iškreiptos ir tendencingos apie tai, kas įvyko. Neginčijamas buvo tik žiaurus faktas – po įvykusios dramos aktorė Mari Trentinjan mirė. Laikausi pozicijos ir esu įsitikinęs, kad ji teisinga – nekomentuoti to, kas įvyko, nebūti vertintoju ir teisėju. Advokatas turi savo sritį...

- Bet teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį – 8-eri metai nelaisvės. O jūsų ginamasis atšaukė savo apeliacinį skundą. Ar tai reikia suprasti, kad Bertranas Kanta nuosprendį savo atžvilgiu priėmė kaip teisingą?

- Čia reikėtų labai daug pasakoti... Ir tai nėra taip paprasta. Jei glaustai, tai mano ginamasis niekuomet neprisipažino nužudęs savo draugę. Antra, buvo daug kalbų, kad mano ginamasis lemtingą naktį buvo apsvaigęs nuo narkotikų. Tai netiesa. Jokie testai to neparodė. Trečia, mano, kaip advokato pozicija ir šios situacijos vertinimas – neatsargus gyvybės atėmimas. Tuomet ir visai kita bausmė. Tačiau Bertranas Kanta pavargo. Nuo įtampos, nuo užgauliojimų ir visokių dalykų, apie kuriuos nesu linkęs pasakoti. Jis susitaikė su likimu. Nusivylė teismu. Esu sakęs, kad didžiausią bausmę – sąžinės graužatį – jis turės visą likusį gyvenimą. Atmenate, po tos lemtingos nakties jis mėgino žudytis. Labai sudėtingi reikalai. Jis prarado artimą žmogų, prie šio praradimo prisidėjo to nenorėdamas. Pagaliau liko jos keturi našlaičiai vaikai... Drama. Bet apeliacinio skundo atsiėmimas nebuvo mano idėja.

- Prancūzijoje apie šią dramą yra išleistos kelios knygos. Tiesa, jų yra ir Lietuvoje. Nuomonės įvairios, priklausomai nuo to, kas knygą ruošė ir leido. Apie jus, kaip advokatą ir žmogų, Bertranas Kanta išsako pačius gražiausius žodžius. Ką galite apie tai pasakyti?

- Knygų yra įvairiausių. Tai ir kronikinio pobūdžio, kurias rašė žurnalistai, arba artimųjų žmonių – su savo subjektyviais pastebėjimais, vertinimais. O kiek dar straipsnių žurnaluose, laikraščiuose Prancūzijoje, Šveicarijoje, Belgijoje, Liuksemburge... Dar televizijos laidos. Matot, žingeidumą apsprendė dramos veikėjai. Man šioje situacijoje nebuvo paprasta. Pavyzdžiui, jau po nuosprendžio sutikau dalyvauti vienoje Prancūzijoje labai populiarioje televizijos laidoje. Šventai tikėjau, kad tai gali ateityje padėti mano ginamajam. Kai atvykau į Paryžių ir pamačiau, kur krypsta visi reikalai, – dalyvauti laidoje kategoriškai atsisakiau. Žurnalistai kartais žaidžia žiaurius žaidimus. Savo ginamojo aš neteisinu. Jis ir pats nuo pirmųjų parodymų sakė: "Sakysiu tik teisybę. Kaltas, kad nesusivaldžiau, kad neišėjau, kad skėliau antausius, norėdamas sustabdyti jos isteriją ir agresiją..." To, ko visuomenė nežino, kas susiję tik du dviem žmonėmis, nebereikia knaisioti. Puslapis užverstas. Nieko nebepakeisi. O su Bertranu susiklostė dvasinis ryšys, kuris daugelyje situacijų labai padėjo.

- Spalio mėnesį, atlikęs trečdalį bausmės, Bertranas Kanta paleistas į laisvę. Gal teko girdėti apie tai pačių prancūzų nuomonių, nes juk ne visi Prancūzijoje jam simpatizuoja?

- Už gerą elgesį B. Kanta savaitgaliais buvo leista palikti kalėjimą ir pabūti namuose, kur jo laukdavo ketverių metukų dukra ir dešimtmetis sūnus. Kiek žinau, jokių nuobaudų kalėjimo metu jis nėra gavęs, o buvo tik skatintas ir girtas. Kalėjime jis tvarkė aplinką, prižiūrėjo jam skirtą daržovių lysvę, sportavo, labai susidomėjo Rytų filosofija. Įkalinimo įstaigoje kasdien Bertranas Kanta gaudavo apie 50 laiškų. Vienų jam rašiusių nuomonė buvo kategoriška, kiti suprato, kad įvyko tragedija, kurios kaltininkė - meilė. Todėl ir nuomonių dėl priešlaikinio paleidimo Prancūzijoje yra įvairiausių. O kreiptis dėl paleidimo į laisvę teisę jam suteikė tai, kad turintys mažamečių vaikų gerai besielgiantys kaliniai į laisvę gali būti paleisti atlikę trečdalį bausmės. Aišku, su tam tikrais apribojimais.

- Kokie tolimesni Bertrano Kanta planai? Ką veikia grupė "Noir Desir"? Ar galima Prancūzijoje nusipirkti šios grupės kompaktinių plokštelių? Ką jums davė ši byla?

- Laikas – geriausias gydytojas. Dar anksčiau Bertranas sakė, kad nelaisvėje jis kurti negali. Bet jau tada mačiau, kad jis tai daryti mėgina. Manau, kad kūrėjas negali tylėti, kur jis bebūtų. Kurį laiką, kol nepasibaigs jo lygtinio paleidimo terminas, Bertranas Kanta viešai koncertuoti negalės. Gal taip ir turi būti. Žaizdos labai gilios. O dėl įrašų, tai būdamas Paryžiuje specialiai domėjausi. Muzikos prekių parduotuvėse "Noir Desir" įrašai pardavinėjami. Vieną kompaktinę plokštelę grupė įrašė kalėjime, atvykusi pas Bertraną Kanta. Ji pripažinta geriausia 2005 metais Prancūzijoje. Taip pat mačiau naują grupės "Noir Desir" pristatymą labai rimtame šimto puslapių žurnale "Les inralkuptibler". Visas žurnalo numeris skirtas šiai grupei. Bertranas žadėjo net dainą sukurti, skirtą Lukiškių kalėjimui, kuriame jis praleido 14 mėnesių. Kas žino, gal toji daina taps Lietuvos kalinių himnu. B. Kanta nei Lukiškių kalėjimo, nei Lietuvos bloguoju nemini. Bertranui pranešiau, jog viešbučio "Domina Plaza" nebėra, jame įrengti butai, o numeris, kuriame įvyko tragedija, nupirktas vienas pirmųjų. Aš asmeniškai iš šios bylos gavau naujos patirties – ir kaip žmogus, vyras, ir kaip advokatas. Dramos rezultatas parodė, koks trapus yra gyvenimas. Kaip vienas poelgis keičia ne tik tavo, bet ir aplinkinių gyvenimą arba visiems laikams prarandi sau artimą ir mylimą žmogų. Teisminiame tyrime dirbau su kolega Algirdu Matuiza ir bendras darbas profesine prasme nepraėjo be pėdsakų. Kaip ir bendravimas su kolegomis iš Prancūzijos.

Koncertas tiems, kuriems nepatinka Radžis

Milda LEVICKAITĖ

"Šiauliečiams pasisekė, kad į mūsų miestą koncertuoti atvažiuos elitinė džiazo grupė "The Shin", - sako renginių organizatorius Remigijus Ruokis. - Šiemet ji jau dalyvavo per trisdešimt festivalių, gastroliavo Kinijoje, Izraelyje, Vokietijoje, Belgijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Slovėnijoje, Italijoje, Ispanijoje, Danijoje, Ukrainoje ir Estijoje. "The Shin" - nuolatinė didžiausių pasaulio džiazo renginių viešnia. Tai muzika, kurią priima visas pasaulis."

 
 

Didžiausiuose pasaulio tarptautiniuose festivaliuose koncertuojantis "The Shin" publiką stebina projektais, kuriuose susipina muzika ir šokis, gruziniškas folkloras ir tradicinis džiazas.

Julijanos VOLOZ nuotr.

 

Susitiko emigracijoje

Gruzijos džiazo elitui priklausantys muzikantai grupę subūrė ne tėvynėje. Į Vokietiją emigravę gitaristas Zaza Miminošvilis ir bosininkas Zurabas Gaganidzė kartu groti pradėjo 1998-aisiais, perkusininkas Mamuka Gaganidzė prie jų prisijungė po ketverių metų.

Jau pirmaisiais "The Shin" gyvavimo metais grupė sulaukė didžiulio publikos susidomėjimo ir kritikų pagyrimų. Gruzinai buvo kviečiami groti Kinijoje, JAV, Belgijoje, Italijoje, Danijoje, Izraelyje, Turkijoje ir kitose šalyse.

Kuo muzika persisotinusius užsienio klausytojus galėjo sudominti trys gruzinai? Ogi originalumu, mat jų muzikai labai sunku rasti palyginimų. "The Shin" - tai Gruzijos folkloro tradicijų įkvėptas dainavimo stilius, su šios šalies kultūra nesusipažinusius klausytojus priverčiantis išsižioti iš nuostabos. Tai džiazo tradicijų nuotrupos, fankas, net pietietiškas flamenkas. Ir, aišku, nemenka geraširdiško gruziniško humoro dozė.

Muzika - kelias į namus

Išvertus iš gruzinų kalbos, "The Shin" reiškia sugrįžimą namo. "Ten, kur į langus barbena lietus, iš virtuvės sklinda pažįstami kvapai, o žmonių balsai – pažįstami, nors nebūtinai supranti, ką jie kalba", - taikliai savo kūrybą apibūdina gruzinai. Nes iš tiesų ši trijulė kviečia į muzikinę kelionę itin ilgu maršrutu – nuo Juodosios jūros iki Misisipės.

"The Shin" kūrybinėje biografijoje - jau septyni įrašyti albumai. Trio nariai yra sukūrę muzikos Tbilisio valstybinio teatro spektakliams, įvairiose šalyse sukurtiems filmams, televizijos ir radijo laidoms. 2005-aisiais "The Shin" Tbilisyje grojo kartu su legendiniu džiazmenu trimitininku Randy Breckeriu, scenos partneriais juos rinkosi ir įžymioji dainininkė Chaka Khan. Praėjusiais metais jie dalyvavo pasauliniame muzikos festivalyje "WOMEX" Sevilijoje. Šių metų pavasarį gruzinai pradėjo pirmąjį koncertinį turnė po Europą ir iki žiemos ketina apsilankyti apie 20 šalių. Vieną savaitę - nuo lapkričio 7 iki lapkričio 14 d. - "The Shin" paskyrė koncertams Lietuvoje, Latvijoje ir Kaliningrade.

Gruzinų tradicinės ir šiuolaikinės muzikos dermė

"Šį kolektyvą išgirdau praėjusiais metais viename džiazo festivalyje, į kurį jie pateko, galima sakyti, atsitiktinai, - pasakoja Remigijus. - Gruzinai pakerėjo ir ant kojų pakėlė visą salėje sėdinčią publiką, nors to festivalio superžvaigždėmis buvo įvardyti kiti kolektyvai ir muzikantai. Po tokios sėkmės šiemet festivalio "Vilnius City Jazz" organizatoriai vertėsi per galvą, kad "The Shin" atvažiuotų į Lietuvą."

Vilniuje, Birštone ir Šiauliuose koncertuosiantys gruzinai pristatys projektą "EgAri", kuriame, kaip pristato muzikologai, įspūdingai susipina muzika ir šokis, džiazas ir folkloras, laukinė energija ir ramybė. Projekto tikslas – sukurti modernų, bet gruziniškos muzikos dvasia persmelktą skambesį. "Šis puikus vaizdo ir garso derinys – lyg dialogas tarp Rytų ir Vakarų kultūrų. Jis įdomus kaip Niko Pirosmanio tapyba ar Tbilisio architektūra", - rašoma vienoje iš projekto "EgAri" anotacijų.

Kas bendra tarp Prancūzijos "mongolų" ir emigravusių gruzinų?

"Jie gali groti klasikinę temą, muziką iš filmo "Kaukazo belaisvė", "Šokį su kardais" ir iš viso to padaryti šokių muziką, kuri visus priverčia šypsotis, - savo girdėtus ir matytus įspūdžius perteikia R. Ruokis. - Juos galėčiau palyginti su prieš dvejus metus Šiauliuose koncertavusiu prancūzų kolektyvu "Quelques Fiers Mongols" ("Keletas išdidžių mongolų"), grojusiu "Led Zeppelin" muziką. Kuo tie "mongolai" mus taip sužavėjo? O gi tuo, kad jie žinomą muziką perteikė visiškai kitaip. Kaip ir grupė "The Shin", kuri tradicinį džiazą interpretuoja labai savitai."

Anot Remigijaus, publika yra išlepinta, visi nori girdėti kažką naujo, be to, ne kiekvienam duota girdėti obertonus ar pan. "The Shin" džiazo muziką padaro priimtinesnę, patrauklesnę. O šiuolaikiško skambesio suteikia labai senais tradiciniais instrumentais - dudukais ir būgneliais. "Klausaisi Kaukazo regionui būdingo jausmingo vyriško dainavimo - o kai dainuoja penki, tai įspūdis labai stiprus - ir išgirsti lietuviškų frazių. Nustembi, galvoji: kas čia, bet paskui prisimeni, kad gruzinai kilę iš Lietuvos", - juokauja Remigijus.

Lapkričio 13-oji, laimingoji diena

Prieš kurį laiką buvo skelbta, kad "The Shin" koncertas bus lapkričio 11-ąją, tačiau renginį "Saulės" kino teatre nuspręsta perkelti į lapkričio 13-ąją dieną.

"Sekmadienį vyrai turės lydėti moteris į ledo šou, todėl ir pakeitėme koncerto dieną. Šiauliai ne toks didelis miestas, kuriame vienu metu galėtų vykti du įdomūs renginiai, - paaiškino R. Ruokis. - Tiesa, mes laukiame publikos ir iš kitų miestų. Pažadėjo atvažiuoti gruzinai iš Mažeikių, Joniškio. Jei viskas pavyks, po koncerto neoficialioje aplinkoje gruzinai, ketinantys "Tilžėje" atidaryti gruziniškų patiekalų restoraną, iškeps avinuką. Turiu dar vieną sumanymą - anksčiau lietuviai šokdavo gruziniškus šokius, gal dar pavyks "atkasti" tokį kolektyvą, nes norėtųsi mūsų svečiams padaryti staigmeną."

Menas ir kraujas susiliejo scenoje

Modesta JURGAITYTĖ

Praeitą ketvirtadienį užsukęs į Šiaulių universiteto Mokomąjį teatrą galėjai pagalvoti, kad patekai į ligoninę. Salėje ir ant scenos sukiojosi, koncertavo ligoniais persirengę studentai, renginį vedė estrados meną studijuoti norinti medicinos sesutė, o čia pat tikros gydytojos atliko kraujo tyrimus, matavo kraujospūdį ir ėmė iš donorų kraujo. ŠU estrados meno studentai Mokomajame teatre surengė kraujo dieną - kol vieni šoko ir dainavo, kiti tapo neatlygintinais kraujo donorais.

Nors Mokomojo teatro salėje skambėjo muzika, aplink sukiojosi "ligoniukai", renginio vedėjai, bet medikėms tai dirbti netrukdė.

Kraujo donorystė tapo spektaklio dalimi

Į Mokomojo teatro salę, kurioje jau visų laukė "ligoniukai", rinkosi žiūrovai ir Kraujo donorystės centro darbuotojos, nešinos kraujui imti reikalingais įrankiais bei priemonėmis. Scenoje buvo pastatyti gultai, išdėlioti įvairiausi buteliukai, žarnelės, adatos. Šalia scenos įsikūrė anketas pildančios, kraują tiriančios, pacientams kraujospūdį matuojančios medicinos darbuotojos. Vyko rimtas pasiruošimas darbui. O tuo tarpu scenoje prasidėjo veiksmas...

Būrys ligonių-aktorių šią gerumo dieną pradėjo bendra daina. Renginio vedėjai pranešė, kad šiandien Mokomajame teatre visi norintys gali tapti neatlygintinais kraujo donorais, o nenorintys ar negalintys turi palaikyti jo duodančiuosius. Tad pirmasis kraujo duoti pasiryžęs vaikinas sulaukė galybės ovacijų, o scenoje pradėjo dainuoti ir šokti palaikantieji.

Duodančiųjų kraujo eilutė ilgėjo, scenoje vienas pasirodymas keitė kitą. Nors estrados meno "ligoniukai" buvo chalatuoti, o galvos sutvarstytos, matyt, jie sirgo nesunkiai, nes atsidūrę scenoje atgydavo išsyk. Prie jų prisijungė ir kiti estrados meno studentai, kurie dainavo, grojo savo kūrybos, kitų atlikėjų kūrinius. Renginio vedėjas Tomas klausė duodančiųjų kraujo, ar šie nebijo, o medicinos darbuotojų - ar neskaudės. Jis ragino kuo daugiau susirinkusiųjų duoti kraujo. Ši kraujo davimo akcija buvo lyg spektaklis, tik viena jo dalis buvo reali - jaunimas kraujo davė išties.

Gerumo savaitės renginys

Estrados meno dėstytojas, aktorius Juozas Žibūda sako, kad dabar jaunieji aktoriai gyvena gerumu - jie užsibrėžė padaryti tris gerus darbus. Pirmąjį jau atliko. Uždegė žvakių, padėjo gėlių ant buvusių studentų, aktorių ir benamių kapelių. "Studentai labai naudingai praleido laiką, kažką atrado ir sau", - sako J. Žibūda. Antrąjį gerumo pliūpsnį - Donorystės dieną - Mokomajame teatre organizavo estrados meno trečiakursiai. Dalyvauti jie kvietė pirmakursius, antrakursius, pažįstamus, draugus.

J. Žibūda pasakoja, kad Donorystės dienos Mokomajame teatre idėją pasiūlius Kraujo centro gydytojoms, šios pasisiūlė atvykti pas juos. "O kadangi ne visi gali duoti kraujo - vieni bijo, kiti geria vaistus - sugalvojo palaikymo akciją - palinksminti duodančiuosius kraujo, pakelti jiems nuotaiką", - pasakoja J. Žibūda. Trečiasis estrados meno studentų gerumo renginys - kelionė į senelių namus - dar ateity.

Populiarina neatlygintiną kraujo donorystę

Koncertas, vedėjų pokštai buvo smagūs, tačiau ar tai netrukdė dirbti medikėms? Gydytoja Danutė Jakštonienė sako, jog nors garsas ir šurmulys buvo didelis, dirbti galėjo. Tik patiems studentams įtampos buvo daugiau, nes jie ir koncertavo, ir kraują tikrinosi, ir vėl į sceną bėgo. "Jų nervų sistema buvo įaudrinta", - mano D. Jakštonienė, tačiau viskas vyko sklandžiai.

  

Estrados meno studentai scenoje vienu metu ir koncertavo, ir davė kraujo. Gydytoja Danutė Jakštonienė sako, kad taip studentai neatlygintinos donorystės idėjas paskleidė kitiems.

"Buvo labai įdomu ir išmoninga. Studentai neatlygintinos kraujo donorystės idėjas skleidžia kitiems", - vykusia akcija džiaugiasi D. Jakštonienė. Anot jos, toks renginys patraukė aplinkinių dėmesį, o tai naudinga neatlygintinai donorystei populiarinti. D. Jakštonienė sako, kad renginiai, vykstantys tuomet, kai imama kraujo, visada pritraukia daugiau donorais tapti norinčių žmonių.

Taip nutiko ir pavasarį kraują davusioje bei koncertą surengusioje ŠU gimnazijoje. Spalio 13-ąją P. Višinskio aikštėje organų ir kraujo donorų ieškantiems medikams labai padėjo mokiniai, kurie įvairiose miesto vietose, net autobusuose, muzika, dainomis ar kalbomis ragino šiauliečius prisidėti prie šios akcijos. Medikė džiaugiasi, kad kraujo Mokomajame teatre davė net trečdalis studentų. Tik trys studentai kraujo davė pakartotinai, visi kiti - pirmą kartą.

"Nuo pernai Menų fakultetas vis aktyviau dalyvauja neatlygintinoje kraujo donorystėje. Aktyviau nei, tarkime, Socialinių mokslų fakultetas", - sako D. Jakštonienė. Medikė džiaugiasi, kad apskritai iniciatyvos duoti kraujo Šiaulių universitete daugėja. Kitą savaitę kraujo duoti ketina Humanitarinio fakulteto bendruomenė. Kiek žmonių turi duoti kraujo, kad medikės atvyktų į vietą? "Kartais važiuojame ir dėl penkių", - sako D. Jakštonienė.

Kiekvienas pilietis turėtų duoti kraujo

Antro kurso studentas Albertas Milerius sako, kad tokia akcija naudinga ir jam, ir kitiems. "Duotas kraujas kažkam tikrai pravers. O jeigu kraują imtų ne mūsų salėje, ko gero, neičiau", - pasakojo donoru tapęs studentas.

Trečio kurso studentas Remigijus Pelenis kraujo donorystės dieną ir organizavo, ir joje dalyvavo - davė kraujo. "Dėstytojas pasiūlė akciją - ar padarei ką nors šiandien? Manau, kad kiekvienas save gerbiantis pilietis turėtų duoti kraujo ir padėti žmonėms, kuriems jo reikia. Prieš kelias dienas buvome kapinėse - uždegėme žvakučių ant žinomų ir nežinomų žmonių kapų. Koncerto idėja, kad žiūrovai neliūdėtų ir nebūtų liūdna patiems kraujo duodantiems žmonėms, taip pat pasirodė įdomi", - pasakoja R. Pelenis.

"Vieni labai bijojo, kiti žinojo, kad gali nualpti - tie ir nedavė. Tačiau dauguma davė. Aš ir pats nežinau, kas man bus", - laukdamas savo eilės ir baimindamasis alpulio kalbėjo R. Pelenis.

"Mados dienoje" - stiliaus pamokėlės

Modesta JURGAITYTĖ

Podiumas, būrys naujausių rudens ir žiemos kolekcijų rūbais, avalyne, aksesuarais pasipuošusių modelių, šmaikštūs renginio vedėjai, muzika, įvairios akcijos, pristatymai ir smalsaujantys, iš visų trijų pastato aukštų renginį stebintys žiūrovai. Toks šurmulingas gyvenimas virė praeitą šeštadienį "Saulės mieste". Šiauliečius į mados ir laisvalaikio centrą traukė "Mados diena", kurią organizavo savo veiklą plečianti bendrovės "S plius" reklamos agentūra.

Daug lankytojų ir pirkėjų į "Saulės miestą" pritraukusią "Mados dieną" organizavo veiklą plečianti "S plius" reklamos agentūra.

Mados šventė Šiauliuose

"Mados dienoje" buvo pristatomos "Saulės mieste" prekiaujančių parduotuvių rudens ir žiemos kolekcijos. "Saulės miesto" direktorius Eligijus Barista sako, kad jau prekybos centro pavadinimas - mados ir laisvalaikio centras - rodo, jog "Saulės miestas" nori būti mados skleidėju Šiaulių mieste. Šis pristatymas - tarsi pagalba pirkėjui, kaip galima kurti įvairius rūbų, avalynės, aksesuarų derinius, ar tiesiog galimybė pamatyti naujausias mados tendencijas. "Mados diena" nėra komercija. Tai - šventė pirkėjams, jų pažintis su mada", - teigia E. Barista.

"Mados dienoje" dalyvavo 26 "Saulės miesto" parduotuvės, pristatyta 14 kolekcijų. Parduotuvės rinkosi skirtingas pristatymo galimybes - vienos savo prekes pristatė atskirai, o kitos - bendras kolekcijas. Tad vienos parduotuvės modelius rengė, kitos avė, dar kitos - šukavo ir dažė. Ši mados šventė buvo skirta ne tik suaugusiesiems. Ir mažieji galėjo stebėti jiems skirtus mados pasirodymus, kuriems spalvų suteikė mažieji modeliai.

"Mados dienoje" buvo galima išvysti ne tik rūbų kolekcijas, bet ir aplankyti kvepiančių puokščių parodą, dalyvauti loterijose, degustacijose. Specialiai moterims ir panelėms buvo suorganizuotas manikiūro naujienų mini seminaras, kvapų pristatymas.

Neprisvilęs pirmasis blynas

"Saulės miesto" direktorius pasakoja, kad renginio organizatorių bendrovę "S plius" pasirinko iš trijų pasiūlymų. Ir nenusivylė. "Renginio organizatoriai nustebino, kad viską suorganizavo labai greitai", - pasakoja E. Barista. "Viskas vyko sklandžiai, įsikišti nereikėjo, - džiaugiasi "Saulės miesto" direktorius. - Nors laikas spaudė, buvo matyti, kad žmonės dirba gerai ir su darbu susitvarkys."

O skubėti reikėjo todėl, kad mada greitai keičiasi, viena kolekcija keičia kitą, prasideda išpardavimai. "Tai buvo pirmas "blynas", bet neprisvilęs", - taip "S plius" reklamos agentūros darbą vertina S. Barista. Šio renginio sėkmę rodo tądien padidėjęs žmonių srautas. Keletas parduotuvių "Mados dieną" ir prekių pardavė gerokai daugiau. Kaip pačios parduotuvės vertina šį renginį? "Visi nuomininkai buvo labai patenkinti. Jie nori, kad būtų rengiama kuo daugiau tokių švenčių", - sako E. Barista.

Anot jo, Šiauliuose tokių renginių organizavimo patirties nėra. Daugiausia jie organizuojami Vilniuje, o Šiauliuose rengiami atskirų dizainerių kolekcijų pristatymai. "Mados dienoje" reikėjo į vieną renginį sujungti 14 kolekcijų. E. Barista pasakoja prieš savaitę buvęs panašiame kelių rūbų parduotuvių kolekcijų pristatyme Vilniuje. Ten pasirinktas kitoks renginio variantas - vakarėlis buvo tik VIP svečiams. Dėl "Mados dienos" buvo deramasi ir su patirties turinčia vilniečių kompanija, tačiau jų didesnės kainos. O kokybė, anot E. Baristos, palyginti Vilniuje ir Šiauliuose matytus renginius, nelabai ir skyrėsi.

Nauja veiklos sritis - renginių organizavimas

"S plius" reklamos agentūra renginius organizavo ir anksčiau, tačiau apsiribodavo mažesniais projektais. Visam miestui skirto renginio ėmėsi pirmąsyk. Reklamos projektų vadovė, renginio koordinatorė Sigita Gilienė sako, kad nors pasiruošti turėjo tik dvi savaites, viską suspėjo ir įgyvendino.

Pirmiausia reikėjo surinkti didelę modelių kompaniją - 20 merginų, 11 vaikinų ir 10 vaikų. Pirmą savaitę modeliai ėjo į parduotuves, matavosi jiems tinkamus rūbus. Keisčiausia, juokiasi Sigita, kad parduotuvių atstovai prašė ne ypač liesų, o apkūnesnių modelių. Kad ir lieknesni, ir apkūnesni žmonės pamatytų sau tinkamų rūbų derinių. Savaitgalį buvo rašomas renginio scenarijus, pasirinkti niekada žodžio kišenėje neieškantys renginio vedėjai - aktorius Antanas Kišūnas ir ilgametę renginių vedėjos patirtį turinti Inga Kriščiūnaitė. Savo pokštais, komentarais jie kūrė žaismingą, šiltą renginio atmosferą.

Prie "Mados dienos" prisidėjo ir joje kolekcijų nepristatančios parduotuvės - darė makiažą, šukuosenas, puošė balionais. "Mados dienos" koordinatorė Sigita pasakoja, kad jie norėję visiems padovanoti tokią šventę, kurioje šiauliečiai viską suprastų, galėtų mėgautis reginiu. Ir pagrindinis siekis - pasiūlyti tokius rūbų, drabužių, aksesuarų derinius, kurių pats žiūrovas galbūt nesugalvotų.

"Norėjome visiems pateikti tarsi stiliaus pamokėles", - su "Mados dienos" koncepcija supažindina Sigita. Ir išties, būdamas "Mados dienoje" ne iš vieno žmogaus lūpų galėjai išgirsti: "Aš taip nesugalvočiau." Tą patį pakartoja ir "Saulės miesto" direktorius E. Barista, renginį vertindamas jau ne kaip vadovas, o kaip eilinis žiūrovas.

Nors užkulisiuose viešpatavo chaosas - vieni modeliai keitė kitus, vilkosi naujus rūbus, reikėjo skubėti - žiūrovai matė harmoningus pasirodymus. Improvizacijų, kurios kolekcijų pristatymams suteikia gyvumo, taip pat netrūko - ypač vaikų pasirodymuose. Sigita pasakoja, jog 4-6 metų vaikus valdyti ypač sunku. "Mados dienoje" vienas berniukas, nepanoręs pristatyti jam paskirtos mažos knygutės, iš kito atėmė didelę ir vaikščiojo su ja, nes ji jam labiau patiko. Toks nesuvaidintas šou sulaukė žiūrovų simpatijų.

Laima Vaikulė sužavėjo Šiaulių publiką

Asta STANKŪNIENĖ

Elegantiškąja sniego karaliene vadinamos dainininkės Laimos Vaikulės koncertas antradienį Šiaulių arenoje sulaukė šiauliečių susižavėjimo. Pati dainininkė po komplimentų Lietuvos publikai ir arenos privalumams pranešė, kad pertraukos nebus. Organizatoriai sako, kad toks itin reiklios dainininkės elgesys reiškia, kad žvaigždei kažkas nepatiko.

 Po trijų valandų repeticijų ir trumpo bendravimo su žiniasklaida Laima Vaikulė žiūrovams pristatė naują koncertinę programą. Ką tik palaidojusi vieną mylimiausių savo šunelių, praeity išgyvenusi onkologinę ligą, dainininkė sakė: "Pasikeičiau." Anot įžymios daininkės, jai dabar nebeįdomu puoštis, keisti kostiumus, jai svarbesnis santykis su muzikantais ir žiūrovais. "Dirbu kitaip, ir nė vienas muzikantas scenoje nežino, kokia bus kita daina. Aš - taip pat", - šypsojosi L. Vaikulė.

Šiauliečiams dainininkė ramiai neleido sėdėti - publikai teko ir balsą lavinti, ir rankas pamiklinti. Beje, šiauliečiams teks išmokti kultūros koncerto pabaigoje – kol po ovacijų artistas nepasirodo antrą kartą, nepulti į rūbines.

L. Vaikulė dainuoja nuo 12 metų. Baigusi mokyklą, ji pasirinko medicinos studijas. Rimti mokslai nesutrukdė siekti svajonės - Laima pradėjo dainuoti su grupe, kuri koncertavo Rygos naktiniuose klubuose ir restoranuose.

Vienas svarbiausių L. Vaikulės laimėjimų buvo triumfas "Bratislavska Lyra 87" konkurse, kuriame dainininkei atiteko pagrindinis prizas "Auksinė lyra".

Devintame dešimtmetyje Laima įstojo į prestižinį Maskvos teatro menų institutą, kur tapo diplomuota aktore ir režisiere. Pirmosios didžiulės sėkmės muzikos scenoje L. Vaikulė sulaukė devintojo dešimtmečio viduryje, kai pradėjo bendradarbiauti su vienu žymiausiu Latvijos kompozitorių Raimundu Paulsu ir Rusijos poetu bei dainų tekstų autoriumi Ilja Rezniku.

Garsi atlikėja yra išleidusi 11 muzikinių albumų.

Atskleistos Kurtuvėnų bažnyčios rūsių paslaptys

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Šiaulių rajonas kultūros paveldu niekuo nenusileidžia didesniems Lietuvos miestams. Kurtuvėnų Šv. Jokūbo bažnyčia atvėrė rūsio duris, ilgai slėpusias dvarininkų gyvenimo ir mirties paslaptis. Archeologai atrado itin vertingų gerai išsilaikiusių radinių. Tarp kaulų ir karstų liekanų rastos Slucko juostos, Baltojo erelio ordino ženklas, auksinis žiedas, sagutė, šilkinis XVIII a. vyriškas rūbas kontušas, tikėtina, priklausė bažnyčios fundatoriui Kurtuvėnų dvarininkui Jokūbui Nagurskiui, kurio palaikai ilsėjosi šeštojoje kriptoje po didžiuoju bažnyčios altoriumi.

Archeologė Birutė Salatkienė pasakojo, kad specialistams besidarbuojant bažnyčios rūsiuose kartą teko išlįsti į viršų, o bažnyčioje tuo metu prie altoriaus stovėjo piligrimės iš Lenkijos... Nereikia nė sakyti, kokia buvo viešnių reakcija.

Bažnyčia tapo mauzoliejumi

ŠU Istorijos katedros dėstytojas Salvijus Kulevičius, prieš atskleisdamas Nagurskių rūsio paslaptis, trumpai papasakojo, kuo buvo garsi ši giminė. Kurtuvėnų dvarą 1717 metais įsigijo Pranciškus Nagurskis ir ėmė plėsti savo rezidenciją. Dvaras itin suklestėjo jo sūnaus Jokūbo valdymo laikotarpiu. Vienas turtingiausių XVIII a. Žemaitijos žemvaldžių įkūrė vienuolyną ir tris bažnyčias. Kretingos rajone kaimelio vietoje iškilo jo vardu pavadintas Jokūbavo miestelis. J. Nagurskis buvo apdovanotas aukščiausiais to meto apdovanojimais - Šv. Stanislovo ir Baltojo erelio ordinais. Jam buvo suteikta viena svarbiausių - pakamario pareigybė. Vilniuje iki šių dienų yra išlikęs Nagurskių dvaras, o Kurtuvėnuose buvo pagrindinė dvarininko rezidencija.

"Kurtuvėnų bažnyčia - vienos giminės mauzoliejus. Pranciškus Nagurskis ir pirmagimis šešiametis Jokūbo sūnus iš pradžių buvo palaidoti Tytuvėnų bažnyčioje, tačiau Jokūbas užsakė vieną žymiausių to meto architektų Martyną Knakfusą, kad pastatytų naują Kurtuvėnų bažnyčią ir galėtų perlaidoti savo artimuosius. Ją statė dešimt metų ir baigė 1792 metais. Iki šių dienų išliko tik autentiški vargonai", - teigė S. Kulevičius.

Laidotuvėse dalyvaudavo ir... velionis

XVI-XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais laidotuvės atrodydavo gana egzotiškos. Gedulingoje ceremonijoje dalyvaudavo pats mirusysis. Velionį vaidindavo į jį panašus aktorius arba už stalo buvo sodinama išdrožta skulptūra. Dvarininko mirtį simbolizuodavo pačiu svarbiausiu apeigų momentu į bažnyčią atjodavęs ir garsiai nuo žirgo nuvirsdavęs raitelis.

"Niekuo nenusileisdavę ir laidojimo papročiai. Baroko epochoje turtingai gyvenęs žmogus norėdavęs, jog jį palaidotų kuo kukliau, po bažnyčios slenksčiu, kad nusidėjėlį visi į bažnyčią atėję mindytų, arba į karstą guldytų vienuolio rūbais, arba per laidotuves vargetoms pinigus dalytų. Tačiau tai prieštaraudavo giminės principams. Todėl iš pradžių laidotuvės vykdavo pagal velionio valią, o vėliau jos būdavo pratęsiamos ir paminimos pompastiškai pagal to meto giminės tradicijas", - pasakojo istorikas.

Kurtuvėnų bažnyčioje yra du rūsiai. Nedideliuose jau iki tol žinomuose rūsiuose ilsisi paskutinių Kurtuvėnų dvarininkų Pliaterių palaikai. Nagurskių rūsiuose buvo laidota nuo XVIII a. pabaigos iki XIX a. vidurio. Kai rūsį prilaidojo pilną, buvo nuspręsta, kad įėjimo nebeprireiks, todėl klojant ištisines bažnyčios grindis įėjimas pražuvo. Žmonės per Antrąjį pasaulinį karą į rūsius įlįsdavo per angas iš lauko pusės ir slėpdavosi nuo bombardavimo.

Vėliau į bažnyčios rūsius įsisuko plėšikai, tad angos buvo užmūrytos. Apie mauzoliejų rūsyje liko tik pasakojimų nuotrupos. 2001 metais nuspręsta angas atidaryti. Taip buvo atrastas buvęs seniai užmirštas įėjimas iš bažnyčios vidaus.

Rastos kaulinyčios

Archeologė Birutė Salatkienė apie rūsius sužinojo, kai buvo pakviesta nustatyti, ar nėra daugiau archeologinių paminklų. Specialistai dirbo ilgiau nei mėnesį. "Pamenu vaizdą, kai nulipau į rūsius - iš kriptų kyšojo mediniai karstai, visur buvo išmėtyti žmonių kaulai, laidotuvių juostos, neaiškios paskirties daiktai. Buvo taip drėgna, kad po valandos ant popieriaus lapo nebuvo įmanoma parašyti. Antropologai rūšiavo kaulus, visą, kas įmanoma, identifikavo ir atskyrė tai, kas nepriklausė kriptoms. Šeštoje kriptoje buvo rasti paties Jokūbo Nagurskio palaikai, kitoje kriptoje buvo rasti vaikų kaulai, o didelėje dėžėje, papuoštoje barokiniais elementais, be anatominės tvarkos, bet gražiai buvo sudėti ne vieno, o 25 žmonių kaulai. Kai kurie jų, matyt, nuo žalvarinių papuošalų buvo pažaliavę", - prisimena archeologė.

Nuo XVI a. iki XX a. dori krikščionys nepalikdavo rastų žmonių kaulų išartuose laukuose ar išardytose kapinaitėse - nešdavo į bažnyčią arba į šventorių ir laidodavo vadinamosiose kaulinyčiose, todėl tikėtina, kad dėžėje rasti palaikai buvo perlaidoti iš kitur.

Drėgmės ir žemos temperatūros santykis daugumai radinių leido išlikti beveik nepakitusiems. Anot B. Salatkienės, sunku paaiškinti, kodėl vieni palaikai mumifikavosi, kitų likę tik griaučiai, o treti, užpilti kalkėmis, suirę labiausiai.

Radiniai restauruoti

  

Archeologo kruopščiai nuvalytas karinės uniformos detalę primenantis daiktas, pasirodo, besąs dantų pakaitalas. Manoma, kad ąžuolinis protezas neturėjo praktinės paskirties, greičiau tarnavo estetikai.

 

Raguočių odos smailianosiai batai, siūti XVIII a., puikiai išsilaikė, nors detalės ir buvo iširusios. Su šiais batais po pagrindiniu Kurtuvėnų bažnyčios altoriumi buvo palaidotas dvarininkas Jokūbas Nagurskis.

Kruopštus darbas laukė antropologo ir restauratoriaus, kai karstai buvo traukiami iš 12 kriptų. Specialistai nustatinėjo palaikų amžių, dėliojo kaulus, restauratoriai rinko rūbų, batų, aksesuarų detales ir, apdoroję specialiu tirpalu, brangius ir retus radinius išnešdavo į lauką, kad šie dėl temperatūros pokyčių nesudūlytų. Svarbiausiais radiniais archeologai įvardija Baltojo erelio ordino ženklą - vieną iš aukščiausių Lietuvos ir Lenkijos kunigaikštystės apdovanojimų, Slucko juostas, šilkinį vyrišką rūbą kontušą, rytietiško stiliaus smailianosius iš raguočio odos siūtus batus.

Rytietiškos kilmės bajoro kostiumas, kurio sudėtinė dalis yra kontušas, buvo vadinamas „sarmatišku“. Tai išskirtinio bajorų luomo simbolis.

Autorės nuotr.

Trijų metrų ilgio kontušinė juosta, kuria buvo apjuostas Jokūbo Nagurskio kūnas, dabar restauruojama. Prancūzijoje siūta šilkinė aukso ir sidabro siūlais siuvinėta juosta kainuodavo tiek, kiek vienas kaimas su pastatais, gyvuliais ir žmonėmis. Tokių juostų dvarininkai turėdavo turėti kelias ir skirtingų spalvų, tinkančių skirtingoms progoms. Anot istoriko S. Kulevičiaus, taupumo sumetimais bajorai siūdindavosi juostą, kurios viena pusė buvusi vienos, kita - kitos spalvos. Kokios reikėdavo, ta puse ir juosdavosi.

Didelio lankytojų susidomėjimo sulaukė medinis dantų protezas. "Dvarininkai mėgdavę cukrų, patys iš puodų valgydavę ir svečius vaišindavę, todėl be dantų anksti likdavę. Estetiniais sumetimais, kad mirusiojo žandikauliai gražiau atrodytų, iš ąžuolo išdroždavo dantų protezus, nudažydavo juos baltai ir įstatydavo", - pasakojo Salvijus Kulevičius.

"XVIII a. pabaigoje Amerikoje medinius protezus turėdavo gyvieji. Tai sužinojau iš ekskursijoje buvusios odontologės, besidominčios ta sritimi", - papildė istoriką Kurtuvėnų regioninio parko direktorius Rimvydas Tamulaitis.

Palaidoti kaip dera

Paveldosaugininkai nusprendė tvarkyti gerai įrengtą ir gerai išsilaikiusį bažnyčios rūsį. Sienos buvo nuplautos, iš seno nugriauto namo plytų išklotas grindinys, įrengtas apšvietimas, o radiniai "Aušros" muziejaus dėka greitai identifikuoti ir pristatyti visuomenei.

Birutė Salatkienė pasakojo, kad žmonių palaikai pagal krikščioniškas tradicijas buvo sudėti į naujus medinius karstus, šie - į kriptas, o šios - užmūrytos. Nuo šiol anksčiau Nagurskiams priklausę rūsiai, kaip paveldas, bus prieinami vietos, regiono gyventojams ir svečiams.

"Paveldosauga yra žengusi didelį žingsnį, jeigu galime sau leisti tokią prabangą - atverti rūsius, rengti čia parodas. Suvokiame tai kaip didelį turtą, įvertiname bažnyčios ir Kurtuvėnų reikšmę kultūrai", - įsitikinusi B. Salatkienė.

Šiaulių rajono savivaldybės Kultūros paveldo tarnybos vedėja Sigita Tauterienė minėjo, kad rūsiams įrengti buvo skirti 198 tūkstančiai litų. Radiniams restauruoti jau išleista 40 tūkstančių litų. Kiti darbai turėtų būti užbaigti iki spalio pabaigos. Bus pagamintos granitinės lentelės su užrašais, kas ir kada palaidota.


Šį platų įėjimą, pro kurį iš bažnyčios du vyrai be vargo įnešdavo karstą, specialistai atrado įlindę į rūsius pro angas iš lauko.


Nuo ketvirtadienio iki ketvirtadienio

Lietuvoje

2007-09-13, ketvirtadienis

G. Kirkilas įsitikinęs, kad permainos Rusijoje susijusios su rinkimais. Ministras pirmininkas G. Kirkilas neabejoja, kad permainos Rusijos vyriausybėje susijusios su kitąmet vyksiančiais šalies prezidento rinkimais. Į Rusijos premjerus siūlomas V. Zubkovas iki šiol Rusijos visuomenei buvo beveik nežinomas. Pastaruosius metus jis buvo Federalinės finansų stebėsenos tarnybos vadovas ir kovojo su pinigų plovimu.

2007-09-14, penktadienis

Bendri Lietuvos ir Lenkijos energetikos projektai. Lietuvos prezidentas V. Adamkus su Lenkijos užsienio reikalų ministre A. Fotyga kalbėjosi apie bendrus energetikos projektus. Prezidentas pabrėžė, kad du svarbiausi - naujosios atominės elektrinės statybos ir elektros tilto tarp Lietuvos ir Lenkijos tiesimo - projektai yra plėtojami sklandžiai ir jau šį rudenį turėtų būti priimti reikšmingi sprendimai.

2007-09-15, šeštadienis

Partijų reitingai. Visuomenės nuomonės tyrimai teigia, kad daugiausia rėmėjų, kaip ir prieš porą mėnesių, turi socialdemokratai (15 proc.) bei konservatoriai (14,3 proc.). Trečiojoje vietoje išsilaikė liberaldemokratai, nors juos remiančių piliečių sumažėjo nuo 12,2 proc. iki 8,1 proc. Darbo partija yra ketvirta (7,3 proc.). Prasidėjus naujam politiniam sezonui, vilties patekti į parlamentą atsirado socialliberalams. Bent jau pagal apklausos rezultatus galimų balsuotojų už Naująją sąjungą pagausėjo iki 6,2 proc.

2007-09-16, sekmadienis

Parlamentarų kelionės kainuoja milijonus. Seimo narių kelionėms ir toliau skiriami milijonai litų. Nors Seime buvo deklaruojama, jog komandiruočių organizavimo tvarka bus reformuojama ir kad šiais metais Seimo narių komandiruočių maršrutai drieksis daugiausia į prioritetines šalis ir svarbius renginius, aplenkiant egzotiškus kraštus, tačiau parlamentarai ir toliau nevengia keliauti po egzotiškus kraštus, o kai kurių Seimo komitetų biudžetas jau baigia išsekti. Tarp mažiausiai išlaidų turėjusių yra Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, iš skirtų 60 tūkst. litų išnaudojęs apie 6 tūkst. litų.

2007-09-17, pirmadienis

Kandidatai į Energetikos kontrolės komisiją. Prezidentas V. Adamkus priėmė kandidatus į Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos narius. Valstybės vadovas atkreipė dėmesį, kad dabartinis energetikos sektoriaus reguliavimas ir įstatymų bazė nesudaro sąlygų komisijai ginti vartotojų interesus. V. Adamkaus manymu, vienas iš svarbių įstatymų, kurį turėtų priimti Seimas – įstatymas, naujai reglamentuojantis komisijos statusą, aiškiau nustatantis narių skyrimo kriterijus.

2007-09-18, antradienis

Šildymas brangs iki 20 proc. Pasak Šilumos tiekėjų asociacijos, šiluma vartotojams turėtų pabrangti daugiau nei 15 procentų, nors kai kur gali brangti ir daugiau (net iki 20 proc.). Kai kur kilovatvalandė kainuos net 24 centus, tačiau yra miestų, kur kaina bus 15-16 centų. Vienur šiluma brangsta nuo šildymo sezono pradžios, kitur – nuo Naujųjų metų. Sostinėje nuo šildymo sezono pradžios šiluma brangs iki 14,76 cento už kilovatvalandę.

2007-09-19, trečiadienis

Seime gali būti sukurtas naujas padalinys. Seimo valdyba sudarė darbo grupę, kuri turės įvertinti galimybes parlamente įsteigti nuolatinį padalinį energetikos klausimams spręsti. Šios idėjos gynėjas Seimo Ekonomikos komiteto narys, Liberalų sąjūdžio atstovas A. Endzinas teigė, kad tokio padalinio reikia dėl daugybės sprendimo reikalaujančių energetikos klausimų.

2007-09-20, ketvirtadienis

Prasideda "Idėjų forumas". Rugsėjį prasideda "Idėjų forumas" - nauja Lietuvos inovacijų centro paslauga, skirta mokslininkams ir verslininkams. Surinktos idėjos bus pristatinėjamos potencialiems investuotojams ir skelbiamos internete. Idėjų kūrėjai - tai inovatyvių idėjų savininkai, ieškantys investuotojų joms įgyvendinti. Idėjų kūrėja gali būti privati įmonė, tyrimų organizacija, universitetas ar net fizinis asmuo.

 

Užsienyje

2007-09-13, ketvirtadienis

Energetinio bendradarbiavimo tendencijos. Konsultacinė kompanija "Cambridge Energy Research Associates" (CERA) paskelbė ataskaitą apie bendradarbiavimo tarp Rusijos ir Europos Sąjungos perspektyvas gamtinių dujų srityje. CERA analitikai tikina, kad Europos energijos rinkos liberalizavimas ir ES ekologinė politika gali privesti prie padėties, kai ES taps dar labiau priklausoma nuo Rusijos dujų. Analitikai taip pat akcentuoja, kad suskystintų gamtinių dujų tiekimas iš Persijos įlankos padidės, tačiau kainos ir toliau gali kilti.

2007-09-14, penktadienis

Ukrainos ir ES viršūnių susitikime – politinė įtampa. Likus dviem savaitėms iki parlamento rinkimų Ukrainoje, Kijeve laukiama aukštų Europos Sąjungos atstovų. Dar prieš viršūnių susitikimą Europos Komisijos pirmininkas J. M. Barroso paragino Ukrainą rengti demokratiškus rinkimus. ES ir Ukrainos pokalbius temdo jau kelis mėnesius besitęsianti krizė šalyje. Ukrainos suartėjimą su ES sunkina nesutarimai tarp prezidento ir premjero.

Siūloma per šventes uždaryti parduotuves. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija siūlo iš esmės pritarti parlamentarų parengtai Darbo kodekso pataisai, numatančiai, kad pirmąją Kalėdų dieną, pirmąją Velykų dieną ir Naujųjų metų dieną, taip pat Kovo 11-ąją, Vasario 16-ąją, liepos 6-ąją - Mindaugo karūnavimo dieną - parduotuvės nedirbtų. Tokia išvada pateikta Vyriausybei. Drauge su išvada ministerija siūlo projektą tobulinti aiškiau apibrėžiant subjektus, kuriems taikomas draudimas dirbti švenčių dienomis.

2007-09-15, šeštadienis

Belgai nesuformuoja vyriausybės. Dėl krizės tarp flamandų ir frankofonų Belgijoje nesudaroma vyriausybė. Šioje ES šalyje jau tris mėnesius po parlamento rinkimų, vykusių birželio 10 dieną, nesudaroma vyriausybė, o krizė tarp flamandų ir frankofonų vis didėja. Nuomonių apklausos rodo, kad šalyje aštrėja nesutarimai tarp skirtingų kalbinių grupių žmonių.

2007-09-16, sekmadienis

Paskelbtas brangiausias Europoje prekinis ženklas. Pats brangiausias prekės ženklas Europoje yra mobiliuosius telefonus gaminančios suomių bendrovės "Nokia", jo vertė – 32,332 mlrd. eurų. Antroje vietoje (29,831 mlrd. eurų) atsidūrė prancūziška prabangos prekes gaminanti bendrovė "LVMH". Trečioji vieta atiteko Didžiosios Britanijos kompanijai "Unilever", gaminančiai vartojimo prekes. Jos prekės ženklas įvertintas 25,136 mlrd. eurų. Tyrimo autoriai palygino daugiau nei tris tūkstančius korporacijų, veikiančių veiklą 24 pasaulio valstybėse.

JAV ir Šiaurės Korėjos branduolinės derybos. JAV nusiginklavimo ekspertai lankęsi Šiaurės Korėjoje, labai pozityviomis pavadino derybas, kurios buvo surengtos dėl šios komunistinės šalies branduolinio nusiginklavimo plano detalizavimo. Anot jų, JAV branduolinio nusiginklavimo ekspertai su Pietų Korėjos pareigūnais aptarė penkių dienų vizitą į Šiaurės Korėją, kur apžiūrėjo jos branduolinius įrenginius.

2007-09-17, pirmadienis

Daugėja prieštaraujančių G. W. Busho karinei politikai. Amerikiečiai su kolegomis iš Turkijos rengiasi bendriems kariniams veiksmams, nukreiptiems prieš kurdų kovotojus. Vašingtonas tikisi, kad įvykdžius šią operaciją Turkija atsisakys idėjos įsiveržti į Iraką, kuriame gali glaustis kurdų sukilėlių vadovai. Tokių idėjų kritikai, taip pat ir būsima kandidatė į prezidento postą H. Clinton, išreiškia nepasitenkinimą tokia G. W. Busho politika.

Zimbabvėje infliacija per mėnesį sumažėjo 1 tūkst. proc. Zimbabvėje rugpjūčio mėnesį infliacija buvo apie 1000 proc. mažesnė nei liepą. Tokių įspūdingų rezultatų pavyko pasiekti, kai liepą prezidentas liepė įšaldyti produktų kainas. Zimbabvėje infliacija yra didžiausia pasaulyje.

2007-09-18, antradienis

Rusija siekia nutiesti dar vieną dujotiekį. Rusija ruošiasi pakartoti Šiaurės Europos dujotiekio projektą. Dujotiekio pajėgumai sudarytų trečdalį Vokietijos gamtinių dujų poreikio. Valstybinė "Gazprom" per pastaruosius dvylika mėnesių jau paskelbė apie tris naujus projektus. Koncernas siekia padidinti pardavimus ES ir sumažinti tiekimo riziką - nuogąstaujama, kad Baltarusija ir Ukraina gali nutraukti dujų tiekimą į ES esant ginčams su "Gazprom".

2007-09-19, trečiadienis

ES Kanadai gali įvesti vizas. Europos Sąjunga (ES) įspėjo Kanadą, jog gali įvesti vizas jos piliečiams. ES šalys yra pasirašiusios abipusius susitarimus su kitomis valstybėmis, panaikinančius vizų reikalavimus, tačiau Kanada ir toliau taiko vizų režimą.

2007-09-20, ketvirtadienis

Rusija ratifikavo sienos sutartį su Latvija. Rusijos Federacijos Taryba ratifikavo sutartį dėl Rusijos Federacijos ir Latvijos Respublikos valstybės sienos. Sutartimi pripažįstama, kad anksčiau buvęs Latvijos Abrenės rajonas nuo šiol oficialiai priklausys Rusijai. Latvijos parlamentas sienos sutartį ratifikavo šių metų gegužės 17 d., o gegužės 29 d. atitinkamą įstatymą pasirašė tuometė Latvijos prezidentė. Vis dėlto šią sutartį dėl teritorinių iniciatyvų Latvijos visuomenė vertina nevienareikšmiškai.

Vokietis atsisakė loterijoje laimėtų 3 mln. eurų. 70-metis Vokietijos Hamelno miesto gyventojas, loterijoje laimėjęs beveik 3 mln. eurų, atvyko į loterijos organizatoriaus būstinę Hanoveryje ir pareiškė, kad laimėti pinigai jam nereikalingi. Keistuolis sakė, kad laimingąjį bilietą nusipirko iš įpročio, tačiau laimėjimo jam nereikia. Loterijos organizatoriai skelbia mėginę įkalbėti vyrą atsiimti laimėjimą, tačiau jis šio laimėjimo atsisakė.

 

Pagal ELTOS informaciją ir užsienio spaudą parengė Gediminas Dubonikas

ŠIAULIŲ DIENOS 2007

Programa

Rugsėjo 7 d.

12 val. moksleivių kūrybinė-meninė akcija "Knyga miestui". Amfiteatras, Vilniaus g.

13 val. iškilmingas Savivaldybės tarybos posėdis. Šiaulių miesto Garbės piliečių pagerbimo ceremonija. Savivaldybės posėdžių salė, Vasario 16-osios g. 62.

14 val. popietė "Knyga, muzika, žodis Šiaulių "Saulės deltoje". Dalyvaus knygų autoriai, mokslininkai, aktoriai, filosofo S. Šalkauskio ir Lietuvos Karalienes Mortos premijos laureatai. Šiaulių universiteto dailės galerija, Vilniaus g. 141.

16 val. Baltijos šalių miestų partnerių Pernu, Jelgavos ir Šiaulių - menininkų viešųjų erdvių projektas "Privatus pranešimas". Metalo laužo skulptūrų plenero parodos "Kontrapunktas" atidarymas. Šiaulių dailės galerija, Vilniaus g. 245.

17 val. šventės "Šiaulių dienos 2007" atidarymas Prisikėlimo aikštėje: šventinė eisena Aušros al. į Prisikėlimo a., motorizuotos kolonos paradas Tilžės g. į Aušros al., dalyvaus Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras "Dagilėlis" (vad. R. Adomaitis), dainininkas Gytis Paškevičius, šokių ansamblis "Želmenėliai" ir šokių ansamblio "Želmenėliai" tėvelių grupė (vad. A. Masėnienė), šokių kolektyvas "Kalatinis" (vad. V. Verkulienė), choreografijos kolektyvas "Aušrelė" (vad. M. Kosaitis).

18 val. koncertas "Virgilijaus Noreikos dovana Šiaulių miestui". Dalyvaus V. Noreika (tenoras), Kauno miesto simfoninis orkestras (vyr. dirigentas M. Pitrėnas) ir Šiaulių valstybinis kamerinis choras "Polifonija" (vad. G. Ramanauskas). Prisikėlimo aikštė.

18 val. ekspozicija-konkursas "Gražiausia Calibra Saulės mieste". Skveras prie Savivaldybės, Vasario 16-osios g. 62.

18 val. mušamųjų muzikos festivalis "6 mušamieji". Dalyvaus "Afroband" (Togas, Liberija, Ispanija). Zubovų rūmų kiemas, Aušros al. 50.

19.20 val. "Šiauliai Jazz’ 07". Dalyvaus "Apple Tea" (Baltarusija), "Cruize Control" (Latvija), "Bekešo vilkai", "Pieno lazeriai". Zubovų rūmų kiemas, Aušros al. 50.

19.30 val. bigbendų festivalis "Šiauliai BB2". Dalyvaus Šiaulių senjorų bigbendas, "Karoliniškių bigbendas + Lindy hop", "Gunars Rozembergs & Mirage jazz orchestra" (Latvija) ir kt. Prisikėlimo aikštė.

20 val. folkloro vakaras. Šiaulių miesto kultūros centras, Aušros al. 31.

21 val. šviesos skulptūrų parko atidarymas. Skveras prie Savivaldybės, Vasario 16-osios g. 62.

22. val. roko muzikos ir šokio spektaklis "Pašėlusiu ritmu". Dalyvaus grupės "Funny beat" ir "Sugar free". Prisikėlimo aikštė.

23.30 val. "Šiauliai Jazz’07 JAM". Šiaulių jaunimo centras, Vytauto g. 103a.

Rugsėjo 8 d.

10 val. amatų demonstravimas ir mokymas. Dalyvaus Šiaulių apskrities, Žemaitijos karšto tautodailininkai, Utenos raj., Panevėžio, Vilniaus miestų meistrai. Kaštonų alėja.

11 val. 2006–2007 m. filmų retrospektyva "Filmuoja Šiauliai". Kino teatras "Laikas", Vilniaus g. 172.

11 val. V respublikinis vaikų ir jaunimo dainos ir šokio festivalis "Vaikystė penklinėje 2007". Prisikėlimo aikštė.

11 val. "Hippyland'o" paradas (Vilniaus g., Vasario 16-osios g., Aušros al.), koncertai, atrakcijos. Dalyvaus "Bob Marley Project" (Togas, Liberija, Lietuva), "Shizzanova" ir kt. Zubovų rūmų kiemas, Aušros al. 50.

12 val. "Saulės" ansamblio koncertas Šiauliams. Lietuviška muzika, šokiai, žaidimai. P. Višinskio aikštė.

13 val. gyvųjų skulptūrų meninės akcijos "Taškai", "Retro". Vilniaus g. pėsčiųjų takas.

13 val. Šiaulių NVO konfederacijos programa "ŠNVOK miesto šventėje". Amfiteatras, Vilniaus g.

15 val. teatralizuotas senovinės muzikos koncertas "Brangus feniksas paukštis..." Paroda "Šiaulių Katedra", skirta Šiaulių vyskupijos 10-mečiui. Ch. Frenkelio vila, Vilniaus g. 74.

15 val. linijiniai šokiai – visiems! Prisikėlimo aikštė.

17 val. Š. Saukos kūrybos parodos atidarymas. Projektas "Iš Maskvos per Šiaulius į Rygą". Šiaulių miesto kultūros centras "Laiptų galerija", Žemaitės g. 83.

17 val. Kaliningrado apskrities muzikos koledžo ansamblio "Matica" koncertas. Amfiteatras, Vilniaus g.

17.15 val. mušamųjų muzikos festivalis "6 mušamieji". Dalyvaus "Perkupawa vs. Audio Miegamasiz" (Lietuva, Peru). Zubovų rūmų kiemas, Aušros al. 50.

18 val. legendinių bigbyto grupių koncertas "Prisiminkime 70-uosius". Dalyvaus "Vaizbūnai", "Aitvarai", "Kertukai", "Aida Band" ir bigbyto grupė iš Saulės miesto. Prisikėlimo aikštė.

18 val. projektas "Wake up, Frenkeli!" Meninės akcijos, elektroninė muzika. Ch. Frenkelio fabriko kiemas, Elnio g. 1.

18.30 val. "Šiauliai Jazz 2007". Dalyvaus "Kristina Svolkinaitė Project", "Greta & The Rhytmics", "Magic Mushrooms", "Bitės". Zubovų rūmų kiemas, Aušros al. 50.

20 val. baigiamasis šventės "Šiaulių dienos 2007" koncertas. Dalyvaus "InCulto", Žilvinas Žvagulis ir Irena Starošaitė, "Skamp". Šventės fejerverkas. Prisikėlimo aikštė.

Rugsėjo 7–16 d.

VIII tarptautinės sporto žaidynės "Šiauliai 2007". Šiaulių arena, miesto sporto mokyklos, bazės, stadionai.

Su gimtadieniu, mieste!

Šiaulių miesto šventė po truputį įsibėgėja. Atrakcijų ir renginių maratoną vakar pradėjo paroda ir alternatyvios muzikos festivalis. Miestui gimtadienio siurprizą Prisikėlimo aikštėje šį vakarą pateiks maestro Virgilijus Noreika.

Tautodailės dirbinių šurmuliuojančiame bulvare jau buvo galima įsigyti vakar.

Povilo LUNGĖS nuotr.

Stebina naujovės

Šventinė programa nuo praėjusių metų skiriasi naujovėmis. Skverelyje prie Savivaldybės akį trauks perdarytų mašinų ekspozicija-konkursas "Gražiausia "Calibra" Saulės mieste", o vėliau stebins šviesos skulptūrų parkas. Iš lempučių sukurtas angelas, medis ir fontanas bus įžiebti devintą valandą vakaro.

"Įspūdingo tarptautinio bigbendų festivalio ir įdomaus roko muzikos bei šokių festivalio "Pašėlusiu ritmu" dalyviai iš Kauno sukvies ne tik jaunimą, bet ir vyresnio amžiaus žiūrovus į Prisikėlimo aikštę, o Kultūros centre vyks mokamas folkloro vakaras", - vardija Kultūros centro direktoriaus pavaduotoja masiniams renginiams Inga Černeckienė.

Džiazo gerbėjai šiandien (penktadienį) laukiami Zubovų rūmų kieme, kur nuo pusės aštuonių iki vienuoliktos vakaro vyks koncertas "Šiauliai Jazz 07". Koncerte dalyvaus ne tik žinomi Lietuvos džiazo atlikėjai, bet ir svečiai iš Baltarusijos bei Latvijos. Džiazuojanti publika likus pusvalandžiui iki vidurnakčio galės persikelti į Jaunimo centrą.

Rytoj (šeštadienį) 11 valandą "Laiko" kino teatre Šiaulių kino meno klubas suteikia galimybę pažvelgti, ką kuria mūsų miesto kino menininkai. Daugiau nei valandą bus demonstruojami 17 šiauliečių autorių įvairaus žanro filmukai, filmų ištraukos, kino projektai. Kino kūrėjų būryje - ir "S plius" televizijos programų direktorius Saulius Pučinskas.

Tą pačią dieną, 18 valandą Reda ir Arūnas Uogintai visus kviečia prie buvusio "Elnio" fabriko didžiojo kamino. Iškilus svarstymams, kad kaminus reikėtų nugriauti, jų ginti ėmėsi menininkai. Jie stengsis atkreipti dėmesį į daug diskusijų sukėlusius industrinio paveldo statinius. Prie atgyjančių kaminų, iš kurių virs spalvoti dūmai, menininkai surengs performansą "Wake up, Frenkeli!" Vakare miesto jaunimas čia pat bus kviečiamas į geriausių Lietuvos didžėjų "Atgimimo nakties" fiestą. Vakarėlis, kai bus stengiamasi prikelti Frenkelio dvasią, tęsis iki ketvirtos valandos ryto.

Šeštadienį Vilniaus gatvės amfiteatre koncertuos jaunas Kaliningrado muzikos koledžo kolektyvas "Matica".

Skrydžiai oro balionu

Rytoj (šeštadienį) miestiečių laukia unikali galimybė pabandyti amatininko duonos. Kaštonų alėjoje įvairių Lietuvos regionų tautodailininkai mokys pinti iš vytelių, žiesti, lipdyti iš molio, drožti medžio dirbinius, siuvinėti ar siūti.

Tą patį rytą į Prisikėlimo aikštę visi mielai kviečiami į V respublikinį vaikų ir jaunimo dainos ir šokio festivalį "Vaikystė penklinėje 2007", kur dalyvaus per 30 kolektyvų iš įvairių šalies vietų. "Ten pat bus skelbiama akcija, kurios metu bus galima nemokamai paskraidyti oro balionais. Kadangi visi norintieji nesuspės, laiminguosius išrinksime tam tikra tvarka", - prasitaria I. Černeckienė.

Organizatoriai ragina šeštadienio popietę užsukti į bulvarą, kur pasirodys gyvos skulptūros, o amfiteatre bus pristatyta Šiaulių nevyriausybinių organizacijų konfederacijos programa. "Trečią valandą popiet Prisikėlimo aikštėje visi kviečiami mokytis sparčiai populiarėjančių linijinių šokių, kuriuos šokant nereikia partnerio ir ypatingų gebėjimų. Skambant žinomai muzikai, žiūrovai bus kviečiami į sceną išmokti linijinių šokių žingsnelių", - žada I. Černeckienė.

Hipių laikams sentimentus jaučiantys žmonės turės progą šeštadienį 18 valandą išgirsti legendinių bigbyto grupių koncertą "Prisiminkime 70-uosius". Prisikėlimo aikštėje koncertuos "Vaizbūnai", "Aitvarai", "Kertukai"...

Menininkų akcijos

Su miesto dienomis sutapo ir kultūrinis dviejų šalių mainų projektas. Trys Lietuvos menininkai - Geraldas Jankauskas, Edita Zarėkienė ir Martynas Gaubas - kurdami fotografijas ir skulptūras ieškojo savo tapatumo Vokietijos mieste Melle, o vokiečių meno atstovai Gerhard'as Spilgies'as, Ulrich'as Heemann'as ir Claus'as Jurgen'as Pfeiffer'is parodą "Supozicija / Šiauliai LT - Melle DE" jau surengė Šiaulių dailės galerijoje.

Šiaulių dienų metu Šiaulių regiono televizija "S plius", Šiaulių apskrities televizija, ACM ekranas bei Šiaulių dailės galerija demonstruos Baltijos miestų menininkų sukurtus trumpametražius filmus. Jų peržiūras papildys dailės galerijoje vyksiantis estų menininkų performansas. Viešų erdvių meno projektas "Private Message" (angl. k. "privatus pranešimas") - savita menininkų privatumo intervencija į viešas reklamines ir komercializuotas miesto erdves.

Jau ketvirtą kartą Šiaulių dailės galerija Šiaulių dienų proga Zubovų rūmų kieme rengia unikalų Lietuvoje metalo laužo skulptūrų plenerą "Kontrapunktas 4", išsiskiriantį spalvos ir formos dermių paieškomis.

Baigiamajame "Šiaulių dienų 2007" koncerte dalyvaus grupės "InCulto" ir "Skamp", dainininkai Žilvinas Žvagulis ir Irena Starošaitė. Šventės pabaigą vainikuos fejerverkai.

Koja kojon su Šiaulių miesto dienomis vyks ir VIII tarptautinės sporto žaidynės, kurios sutrauks per 2100 dalyvių. Žaidynės išsiskirs naktinėmis žiedinėmis dviračių, bėgimo bei teniso varžybomis.

Transporto eismas per šventę

Pasak Miesto infrastruktūros skyriaus vyriausiojo specialisto Vygaudo Paliūno, per "Šiaulių dienas 2007" miesto autobusų ir mikroautobusų grafikas keisis, atsižvelgiant į gyventojų poreikius ir miesto šventės ypatumus.

UAB "Busturas" maršrutinių autobusų eismas yra pratęsiamas iki pirmos valandos nakties. Iš penktadienio į šeštadienį valandą po vidurnakčio bus galima važiuoti 1, 3, 4, 7, 12, 16, 21, 24, 29 maršruto autobusais, o naktį iš šeštadienio į sekmadienį ilgiau važiuos 1, 3, 4, 12, 16, 18, 21, 24 maršruto autobusai.

Transporto eismas draudžiamas šiandien (penktadienį) nuo 12 iki 24 val. Aušros alėja tarp Varpo ir Tilžės gatvių bei nuo 16 iki 18 val. Aušros alėja tarp Žemaitės ir Varpo gatvių.

Rytoj (šeštadienį) transporto priemonės negalės važiuoti Aušros alėja tarp Varpo ir Tilžės gatvių nuo 9 iki 24 valandos.

"Šiauliai plius" informacija

"Dragas" ant stogo

Asta ŠIUKŠTERIENĖ

P. Cvirkos gatvės gyventojai neapsikenčia "Saulės miesto" kaimynystės. Pavargę nuo garsiai ūžiančio ventiliatoriaus, dabar jie sako priversti klausytis dar ir ant stogo organizuojamų mašinų lenktynių triukšmo. Triukšmadarius sutramdyti bejėgė net policija. "Saulės miesto" direktorius Eligijus Barista sako ieškosiantis būdų, kaip spręsti susidariusias problemas, tačiau kol kas nieko konkretaus ramybės trokštantiems gyventojams nežada.

"Dragerių" lenktynės ant prekybos centro stogo apkartino aplinkinių gyventojų gyvenimą.

Povilo LUNGĖS nuotr.

Po langais – lenktynių trasa

Gyventojai, kenčiantys dėl prekybos centro kaimynystės, prarado paskutinę viltį gyventi ramiau, kai kasvakar prasidėjo nelegalios automobilių lenktynės ant "Saulės miesto" stogo įrengtoje automobilių stovėjimo aikštelėje. Triukšmą kelia ne tik cypiančios padangos ir gaudžiantys automobilių varikliai, bet ir garsiai grojanti muzika bei jaunuolių šūkavimas. Ir taip iki išnaktų – išsisiautę "drageriai" trasą palieka tik po vidurnakčio.

Policija ir apsauga - bejėgės

Iškviesta policija tik skėsčioja rankomis. Pareigūnai pasakoja, kad atvykus viskas jau būna ramu. O nespėjus pažeidimo užfiksuoti, nė vieno lenktynių dalyvio negalima nubausti. Pareigūnai sako gaunantys iškvietimų net į eismo įvykius ant stogo. Ir pagal tai, kad priežastis – viršytas leistinas saugus greitis, galima įtarti, kas ten vyksta. Bet nepagautas – ne vagis. Nors daugelyje prekybos centro vietų įrengtos stebėjimo kameros, bet prekybos centro apsauga sako nespėjanti visų pažeidėjų užfiksuoti. Todėl nesiryžta stabdyti ir tramdyti.

Draudimas – per griežta priemonė

Savivaldybė verslininkams pateikė gyventojų pasiūlymą – nuo 22 valandos visiškai uždaryti įvažiavimą į automobilių stovėjimo aikštelę ant stogo. Tačiau "Saulės miesto" vadovai pareiškė, kad draudimas – per griežta priemonė. Jis aiškina, kad neįmanoma dideliame prekybos centre rasti visų klientų, kurie palikę mašinas vaikštinėja po parduotuves ar sėdi baruose. Jo manymu, kultūringiems vairuotojams turėtų užtekti greitį ribojančio ženklo. O pažeidėjus bausti – policijos darbas. Ką bausti, parodys slapto filmavimo kameros.

Avarinis įvažiavimas – su užtvara

Bausti eismo taisyklių pažeidėjus, policija turėtų ir galinėje aikštelėje, į kurią patenkama avariniu įvažiavimu, kuriuo eismą draudžia ženklai. Gyventojai primena prekybos centro statytojų pažadus, kad čia bus važiuojama tik avariniu atveju, o dabar mašinos, trumpindamos kelią iki aikštelės, zuja tiesiai palei gyventojų langus. Gyventojai prašo įrengti šlagbaumą. "Saulės miesto" direktorius su tuo sutiktų, jei tai padarytų miestas už savo pinigus. Jo teigimu, tuo įvažiavimu nesinaudojama dieną. Prekės vežamos nuo šeštos iki dešimtos valandos ryto. Todėl tramdyti eismo pažeidėjus paprašyta policijos. Ši pažadėjo mėnesį intensyvių reidų. Tikimasi, kad užblokuotų automobilio ratų vaizdas ir 100–150 litų bauda už kelio ženklo nepaisymą atpratins vairuotojus važinėti trumpuoju keliu.

Ventiliatorius – lyg lėktuvo variklis

Septynias dienas per savaitę nuo ankstaus ryto iki nakties gyventojai priversti klausytis prekybos centro ventiliatoriaus ūžesio. P. Cvirkos g. 65b namo savininkų bendrijos pirmininkas Kęstutis Markauskas sako, kad ventiliatorius dirba taip garsiai, kad ilgainiui tampa panašus į lėktuvo variklio gausmą. Be to, jis, kitaip nei žadėjo statytojai, yra atsuktas į daugiabučio langus. Pasak pirmininko, nuo ventiliatoriaus iki artimiausio namo turėtų būti 50 metrų, o yra tik 40.

Įkalinti triukšmo

Vasaros pradžioje atvykę Šiaulių visuomenės sveikatos centro (ŠVSC) specialistai išmatavo triukšmo lygį. ŠVSC Kontrolės skyriaus vedėja Josana Motiejauskaitė sako, jog tuomet buvo nustatyta, kad gyventojų butuose triukšmas neviršijo higienos reikalavimų. Leistina norma ir dieną, ir naktį buvo viršyta tik šių daugiabučių kieme. Gyventojus nustebino triukšmo matavimo metodika. Mat triukšmo lygis butuose matuojamas uždarius langus. "O juk vasara, karšta, norisi langus praverti, tačiau esame priversti užsidarinėti – esame įkalinti triukšmo", - piktinosi gyventojai. Sveikatos specialistų paguoda menka - dabar galioja dar penkiais decibelais didesnė triukšmo lygio norma. Sužinoti, ar ji nėra pažeista, reikia naujų tyrimų. Tokius žadama atlikti artimiausiu metu, mat gauta naujų gyventojų skundų.

Naujo ventiliatoriaus nebus

Pirkti tyliau veikiančio ventiliatoriaus verslininkai nesiruošia – keisti visą ventiliacijos sistemą per brangu. Ir nėra reikalo, kaip gyventojus bandė įtikinti "Saulės miesto" direktorius Eligijus Barista, nes ventiliacija įrengta pagal projektą, tad jei Valstybinė komisija leido ją eksploatuoti, vadinasi, reikalavimus ji atitinka. Ventiliatorius pagal higienistų nurodymus įjungiamas nuo septintos ryto iki aštuntos vakaro, o jei kaukia vėliau, tai įsijungęs automatiškai nuo "dragų" sukeltų dūmų. "Saulės miesto" savininkai pažadėjo su specialistais pasitarti, ar nepadėtų triukšmą izoliuojanti sienelė.

Vilties atgauti ramybę - maža

Abstraktūs verslininkų pažadai pasvarstyti, kaip išspręsti šias problemas, bei Savivaldybės prašymai policijai dirbti, o prekybos monstre sukurti ramią aplinką, gyventojams suteikė mažai vilties. Sukrutę 2006-ųjų sausį, kai prekybos centras dar nebuvo pastatytas, kol kas jie nieko nepasiekė. Ventiliatorius tebegaudžia, mašinų stabdžiai cypia, šiukšles vėjas nešioja po kiemą, butų, kurių langai žiūri į pilką prekybos centro sieną, vertė rinkoje krito. Urbanizacijos procesas ir jo teikiamas komfortas turi savo kainą.

Aviacijos šventė - po penkerių metų pertraukos

Po penkerių metų pertraukos Šiaulių oro uoste vyks Aviacijos šventė. Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, surengti aviacijos šventę gerokai sudėtingiau - atsirado daug papildomų reikalavimų, biurokratinių kliūčių.

Šeštadienį, rugpjūčio 25 d., 14 val. visi kviečiami į Aviacijos šventę Šiaulių oro uoste.

 

Aviacijos šventėje žada dalyvauti NATO kariai rumunai.

Povilo LUNGĖS nuotr.

Paskutinį kart Aviacijos šventė Šiauliuose vyko 2001-aisiais. Vėliau didelio žmonių susidomėjimo sulaukiančios šventės nevyko, nes oro uostas perėjo Lietuvos karinių oro pajėgų žinion, be to, nebuvo techninių galimybių. Tačiau šiemet, minint Lietuvos karinių oro pajėgų 15 metų sukaktį ir Lietuvos aeroklubo 80-metį, šventė vėl bus surengta. Šį šeštadienį 14 valandą šiauliečiai kviečiami į oro uostą. Aviacijos šventėje žada dalyvauti NATO kariai rumunai. Bus galimybė apžiūrėti įvairią aviacijos techniką.

Alfredas Lankauskas, Aviacijos šventės organizatorius, džiaugiasi, kad atvyks Jurgis Kairys - spalvingas, ryškus pasaulinės klasės lakūnas. Šventės dalyvius linksmins kaimiškos muzikos ansamblis "Jonis", parašiutininkai, sklandytojai ir aukšto pilotažo meistrai.

Anot A. Lankausko, Aviacijos šventės datą dėl įvairiausių nesklandumų ir derinimų ne kartą teko keisti. Be to, ir šventę gerokai sudėtingiau organizuoti nei prieš penkerius metus, mat mūsų šaliai teko pernelyg daug biurokratinės Europos Sąjungos nurodymų. A. Lankauskas sako, kad šiųmetė šventė sutampa su dar viena įžymia data – prieš 10 metų oficialiai buvo atidarytas Šiaulių oro uostas.

Aviacijos šventė kainuos per 18 tūkstančių litų, dalį pinigų žadėjo skirti rėmėjai. Aviacijos šventės globėja - Šiaulių mero pavaduotoja Daiva Matonienė.

"Šiauliai plius" informacija

 

Žolinės - susitikimo metas

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Šiaulių universiteto Gamtos mokslų fakulteto botanikos sode buvo surengta nuostabi Žolinės šventė. Žmonės gėrėjosi dešimties miško samanų rūšių ornamentine kompozicija, išgirdo patarimų, kaip vartoti ir auginti vaistinius bei prieskoninius augalus. Norintieji galėjo įsigyti Jadvygos Balvočiūtės ir Adelės Karaliūnaitės vaistinių augalų, paragauti šviežios Baristų duonos, šviežio medaus, midaus, paskanauti įvairių žolelių arbatos rūšių bei užpiltinių. Skambėjo Šv. Cecilijos religinės sakralinės muzikos ansamblio, "Vaiguvos", "Margulio", "Dvi mudvi" folkloro kolektyvų atliekama muzika.

Žolinę galima švęsti ne tik mokslinę veiklą vystančiame, bet ir grožį puoselėjančiame bei žmones buriančiame Botanikos sode.

Autorės nuotr.

"Žmonėms Žolinė asocijuojasi su bažnytine švente, tačiau iš tiesų nėra nė vienos šventės, kuri neatitiktų senojo ikikrikščioniškojo kalendoriaus. Iki šiol išlikusiuose šios šventės papročiuose galima matyti agrarinių, bendruomeninių ir krikščionybės papročių samplaiką. Liturginis Mergelės Marijos ėmimo į dangų minėjimas žinomas jau nuo V a., nors krikščioniškoji dogma paskelbta tik 1950 metais. Per Žolinę buvo šventinami augalai, tų metų derliaus gėrybės. Iki šiol išlikęs paprotys neštis į bažnyčią žolynų, darželio gėlių, pirmųjų tų metų vaisių ir daržovių", - sako etnokultūros specialistė Rūta Stankuvienė.

Žolinė, anot R. Stankuvienės, yra ypatinga bendruomenei, nes ji žymi sandūrą tarp vasaros ir rudens. Tai - paskutinė vasaros bei pirmoji rudens šventė. Iki šiol Lietuvoje išlikęs Žolinės paprotys - giminių susitikimas. Seniau žmonės sunešdavo bendras sudėtines vaišes, vadinamas sambariais, kepdavo iš šeimininkių suneštų grūdų tų metų duoną ir gamindavo bendrą alų, ragaudavo šviežio medaus. Kai kuriuose šalies regionuose ikikrikščioniškuoju laikotarpiu vaišėms skirta duona būdavo kepama rituališkai - miltų tešlos paplotėliai, kol iškeps, buvo svaidomi per ugnį iš rankų į rankas.

Senoliai sakydavo - kas neateina per Žolinę susitikti, tas bus neturtingas.


Stebuklingos smuikininko Zakharo Brono meistriškumo pamokos Šiauliuose

Modesta JURGAITYTĖ

Šią savaitę Šiauliuose 17 smuikininkų, kuriuos drąsiai galima pavadinti laimingaisiais, turėjo unikalią galimybę meistriškumo mokytis pas vieną fenomenaliausių smuiko pedagogų pasaulyje – profesorių Zakharą Broną. Šis žmogus laikomas vienu jautriausių smuiko atlikėjų pasaulyje. Iš kitų Lietuvos miestų susirinkusios smuiko mokytojos šią galimybę vadino tiesiog stebuklu.

Nors profesoriaus, smuiko pedagogo Zakharo Brono laikas suplanuotas keletą metų į priekį, maestro Sauliaus Sondeckio paprašytas jis paaukojo dalį savo atostogų laiko ir sutiko Šiauliuose vesti meistriškumo kursus. Šiauliečiai turi unikalią galimybę šį smuikininką išgirsti Šiaulių filharmonijoje, griežiantį drauge su meistriškumo kursus lankiusiais mokiniais.

Autorės nuotr. 

Profesoriaus Z. Brono laikas suplanuotas keletą metų į priekį, jis dirba įvairiose pasaulio šalyse, tačiau maestro Sauliaus Sondeckio paprašytas, aukodamas savo atostogų laiką, jis sutiko vesti meistriškumo kursus Šiauliuose. Šie kursai, anot 1-osios muzikos mokyklos direktoriaus Vyginto Ališausko, garsina Šiaulius. Jie šią savaitę drąsiai galėtų būti pavadinti Lietuvos muzikos kultūros ar smuiko mokyklos sostine.

Šešiasdešimties Z. Bronas yra trijų šalių – Rusijos, Vokietijos ir Japonijos – pilietis, tačiau šiuo metu daugiausia laiko praleidžia Kelne ir Ciuriche. Smuikininkas įvairiose pasaulio vietose skaito paskaitas, veda meistriškumo kursus, aktyviai koncertuoja, yra daugelio tarptautinių konkursų laureatas.

Meistriškumo kursus Šiauliuose lanko 17 smuikininkų ne tik iš Lietuvos, bet ir Latvijos, Vokietijos. Kursų organizatorė mokytoja ekspertė Nijolė Prascevičienė pasakojo, kad norinčių mokytis pas profesorių – didžiulės eilės. Atkakliausi Z. Brono mokiniai į įvairias pasaulio šalis važiuoja paskui mokytoją, kad, atsiradus laisvų vietų, galėtų dirbti kartu. Ir į Lietuvą paskui jį atvyko pora studentų iš Vokietijos, kurie pasakojo apie unikalų mokytojo darbo režimą – profesorius studentus moko nuo 8-tos valandos ryto iki 12-tos nakties. Jo studentais buvo vieni įžymiausių šiandienos smuikininkų – Vadimas Repinas ir Maksimas Vengerovas.

Su kiekvienu mokiniu meistriškumo kursuose Šiauliuose Z. Bronas dirba po dvi akademines valandas. N. Prascevičienės teigimu, profesorius ir čia dirba labai daug, ilsisi mažai – jeigu reikia, atsisako pertraukų ir pan. Vienas Z. Brono darbo prioritetų – išugdžius mokinio profesionalumą, padėti jam atrasti savąjį individualumą. Profesorius sakė, kad Šiauliuose sutiko išties talentingų, gerai paruoštų smuikininkų.

Lietuvoje Z. Bronas ne tik veda meistriškumo kursus, bet ir kartu su S. Sondeckio diriguojamais "Maskvos virtuozais" koncertuos Mažeikiuose ir Palangoje. Kartu su profesoriumi gros ir dvylikmetė šiaulietė Rolanda Ginkutė, kurią Z. Bronas įvertino kaip talentingą, daug žadančią smuikininkę. Anot Z. Brono, meistriškumo Rolandą jis moko su malonumu.

Paklaustas, ar yra vilties, jog profesorius dar kada nors grįš į Šiaulius, profesorius juokėsi, kad vilties visada yra. O šiauliečiai turi unikalią galimybę penktadienį 18 valandą Šiaulių filharmonijos salėje nemokamai išgirsti ir pamatyti šį smuiko meistrą, koncertuojantį kartu su meistriškumo kursuose dalyvavusiais mokiniais. Iš Šiaulių Z. Bronas vyks į Ciurichą, kur vyks jo vardo muzikos festivalis.

"Šiaulių Monmartro respublikos" gyvavimo laikotarpis

Modesta JURGAITYTĖ

Trečiadienio vakarą Šiauliuose, Pelikso Bugailiškio ("Laiptų galerijos") sodelyje, ketvirtąkart įsikūrė "Monmartro respublika". Šiemet šioje "šalyje" ypatingas dėmesys skiriamas tolerancijai ir taikai, gebėjimui priimti kitokį žmogų, ištiesti jam ranką. Žmonėms stebint, "Laiptų" sodelyje piešia Lietuvos ir užsienio menininkai, kuriantys ne tik individualius darbus, bet ir bendrą laišką šiauliečiams. Jį "monmartriečiai" pristatys šeštadienį. "Laiptų galerijos" sodelyje įsikūrusioje "Monmartro respublikoje" skamba muzika, vaidina mimai. Ši kūrybos šalis gyvuos iki šeštadienio vakaro.

"Monmartro respublikoje" apsigyveno ir ryškiaspalviai mimai.

 

Plenere dalyvaujantys menininkai buvo pirmieji "mėlynarankiai". Rankos paspaudimu sveikindami žmones jie skleidė tolerancijos idėją – gebėjimą priimti kitokį žmogų. Šis "Mėlynų rankų" projektas buvo įgyvendinimas ir Šiaulių bulvare.

 

Norint patekti į "Šiaulių Monmartro respubliką" pirmiausia reikia praeiti sargybinio saugojamą Muitinės postą.

 

"Monmartro respublikos" vyresnybei – Janinai Ališauskienei ir Martynui Gaubui - tvarkytis šioje kūrybinėje šalyje padėjo kambarinėmis persirengusios pagalbininkės.

Autorės nuotr.

Spalvinga ir skambi respublika

Trečiadienį – plenero atidarymo dieną - iš tolo į sodelį viliojo vis garsėjančios smuiko melodijos. Tačiau, norint patekti į "Šiaulių Monmartro respubliką", pirmiausia reikia praeiti Muitinės postą ir jį sergintį sargybinį. Atėjusiuosius sodelyje pasitinka "Skaitantis žmogus". Atidarymo dieną šalia jo įsikūrė smuiko griežėja. Dar tolėliau – lyg musmirės – baltais ir raudonais taškais pasipuošę ryškūs raudoni mimai. Jie sulaukė ir suaugusiųjų, ir vaikų dėmesio, šypsenų.

Senoji "Laiptų galerijos" pastato dalis panaši į pilį. Iš papuošto balkono prabyla atidarymo šventės vedėjas – aktorius Vladas Baranauskas. Pastato puošyba, senosios muzikos ansamblio "Ventus Maris" rūbai, dainos ir šokiai nukelia į senovinius laikus. "Šiaulių Monmartro respublika" pulsuoja vėlyvojo Renesanso ir baroko respublikų dvasia.

Pasirodo šios respublikos vyresnybė – šaliai vadovaujanti Janina Ališauskienė ir kultūros ministras Martynas Gaubas. Šalia jų – kambarinėmis persirengusių, padėti pasiruošusių moterų svita. Iškilmingą atidarymo šventę sudrumsčia ties galerija įvykstanti avarija, tačiau skaudžių pasekmių vairuotojai išvengia. Galbūt jiems padeda sodelyje plevenančių gerų emocijų banga.

Paskelbiami plenero dalyviai, kuriems įteikiami atminimo medaliai. "Šiaulių Monmartro respublikoje" dalyvauja menininkai iš septynių pasaulio šalių – Lietuvos, Latvijos, Ukrainos, Moldovos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir Čilės.

Ryškiausias akcentas – mėlyna ranka

Nepastebėti mėlynos rankos "Laiptų galerijos" sodelyje neįmanoma. Tai didelis ryškiai mėlynas rankos formos balionas. Jis iš anksčiau kiemelyje patirtų senovinių laikų nukelia į šiandieną. Ši ranka tampa viso tarptautinio plenero "Šiaulių Monmartro respublika" simboliu, kuris išreiškia tolerancijos ir taikos siekį mūsų visuomenėje, raginimą priimti kitokį žmogų, nesvarbu, kuo jis besiskirtų nuo mūsų – mąstymu ar išvaizda.

Pirmaisiais "mėlynarankiais" tapo plenere dalyvaujantys menininkai. Specialiais rūbais persirengęs vyras viršutinę plaštakų dalį jiems dažo mėlynais dažais. Mėlyna spalva pažymimi ir respublikos vadovai – J. Ališauskienė bei M. Gaubas. Rankos paspaudimu jie sveikina į sodelį susirinkusius žmones ir taip skleidžia tolerancijos idėją. "Mėlynų rankų" projekto autoriai, užsienio menininkai šią idėją skleidė ir miesto bulvare.

"Monmartro respublikos" kultūros ministro M. Gaubo ranka lieka įamžinta betoninėje plokštėje sodelyje. Tarptautinis pleneras skelbimas atidarytu, "Šiaulių Monmartro respublika" – gyvuojančia. Visi susirinkusieji gieda "Monmartro respublikos" himną.

Po šventės kiemelyje visi kviečiami į "Laiptų galerijos" vidų – į perspektyvaus Ukrainos menininko Sergej Savčenčo tapybos darbų parodos atidarymą. Dailininkas sako, kad į Šiaulius, į Lietuvą jis vyks visada, kai tik bus kviečiamas. Jo nuomone, reikia stiprinti dabar gana silpnus Lietuvos ir Ukrainos menininkų ryšius. Šio menininko darbų paroda veiks iki plenero pabaigos. Kitą plenero dieną, ketvirtadienį, šiauliečiai stebėjo "Laiptų galerijos" sodelyje kuriančius dailininkus, vakare – populiarių arijų iš operų ir operečių koncertą "Meilės ugnis".

Liko dar dvi respublikos gyvavimo dienos

Penktadienį "Šiaulių Monmartro respublikoje" 14-18 valandomis "Laiptų" sodelyje veiks plenero dalyvių kūrybinės dirbtuvės, vyks mimų pasirodymai. Vakare – teatralizuotas koncertas "Marlene Dietrich dainos", kurias atliks Šiaulių dramos teatro aktorė Nomeda Bėčiūtė.

Šeštadienį bus pristatyti visi plenere sukurti darbai ir visų dalyvių bendras kūrinys – laiškas šiauliečiams. Šios dienos vakarą "Šiaulių Monmartro respublika" nustos gyvuoti, pleneras bus uždarytas. Tačiau jį lydės ir nauja pradžia - bus atidaryta Ukrainos menininko Sergej Savčenko eksponuojamą tapybą pakeisianti Moldovos menininko Aleksandr Macovei kūrybos darbų paroda, dainuos atlikėja Saulė.

 

Nauda, išmainyta į grožį

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Vaikščiodamas miesto pakraščiu, negali nepastebėti išpuoselėto daugiabučio namo kiemo lopinėlio. Po trimis pirmo aukšto langais žydi gėlės, purškia fontanėlis, židinyje rusena ugnis, o pavėsinėje garuoja maistas. Vieni praeiviai mėto pavydžias ir skeptiškas replikas, kiti gano akis, treti ir gėlių pasiskinti nepasidrovi. Jau ne pirmą kartą rengtuose gražios aplinkos konkursuose Aldona Burgailienė pelno prizines vietas, o jos rankomis kurtas grožis kelia kaimyninių butų vertę.

Buvusį nedidelį baseinėlį pakeitė įmantresnės formos baseinas iš klinkerio trinkelių ir mozaikos. Motinos dieną sūnų padovanota žemaūgė pušelė surado vietą prie baseinėlio.

Vargo sode

Dvidešimt metų Zigmas ir Aldona Burgailos, kaip ir dauguma lietuvių, nugaras lenkė kolektyviniame sode. Rinko kolorado vabalus nuo bulvių ir laistė braškes, skanavo serbentus ir konservavo savo išaugintus agurkus, o po įtemptų darbų grįždavo į keturių kambarių butą.

Taip gyveno, kol sūnūs augo ir kol jėgos leido. Kai vaikai sukūrė savo šeimas, o liga pakirto poną Zigmą, sutuoktiniai nusprendė keisti erdvų būstą į kuklesnį – dviejų kambarių - bei atsisakyti daug laiko ir jėgų atimančio sodo. Pinigų nuosavam namui įsigyti nebūtų užtekę, o vargo ten būtų ne ką mažiau nei sodo sklype.

Kaime augusi ir gamtoje laiką leisti mėgstanti Aldona sako sąmoningai ieškojusi buto pirmame aukšte. Langai turėjo būti į vieną pusę ir į laukus, bet ne į kito namo langus, o po jais buvo būtinas lopinėlis žemės, kurį ji savaip tvarkytų. Paieškos truko ištisus metus. "Butų pardavėjai net klausdavo, ką mes vis dėlto perkame: butą ar žemės sklypą", - prisimena ponia Aldona.

Vietoj vonios - pirtis

Pirmiausia ji ėmėsi pertvarkyti buto planą. Į virtuvę vedęs koridorius tapo dušo kabina, o virtuvės dalyje ir vonios kambaryje buvo įrengta pirtis. Į virtuvę dabar patekti galima iš svetainės.

Savivaldybėje reikėjo prašyti leidimo pertvarkyti balkoną ir aplinką dėl negalę turinčio vyro. Valdininkų slenksčių ilgai minti neteko, projektą architektas patvirtino greitai. Laimė, dviejų arų sklype po langais nebuvo jokių komunikacijų. "Pirkdama butą visai nepagalvojau apie vamzdynus. Kai šie trūko, tai buvo perkastas gretimas žemės plotas", - sako matematikos mokytoja dirbanti ponia Aldona.

Į balkoną buvo įrengti laiptai, po miegamojo langais įkurta pavėsinė, o sklypelis atitvertas iš vienos pusės gudobelės, iš kitos – tujų gyvatvore.

Aldonos Burgailienės pastangų rezultatas - gražiu vaizdu gali gėrėtis ne tik jos šeima, bet ir daugiabučio kaimynai.

Kasmet vis kažkas nauja

Sklype greitai atsirado nedidelis baseinėlis, kurį vėliau pakeitė įmantresnės formos baseinas iš klinkerio trinkelių ir mozaikos. Šią vasarą iškilo dar vienas statinys. Židinį, tiesa, Aldona buvo sumaniusi mūryti pavėsinėje, tačiau kaminą būtų reikėję iškelti virš penkto aukšto, todėl išgriovė pradėtą mūryti ir perkėlė atokiau. Po laiptais į balkoną yra įrengtas sandėliukas, kuriame šeimininkė laiko žoliapjovę, įrankius ir kitą sodo inventorių.

Anksčiau laistyti augalus reikėdavo žarna, atvesta nuo virtuvės čiaupo. Pasidarbavus santechnikams, vanduo atbėga iš rūsio, tad mokėti už jį tenka pigiau.

Brangiai kainuoja

Sklypelyje po daugiabučio langais daugiausia auga daugiametės gėlės, visžaliai augalai, kurių galima įsigyti turguje. Šalia židinio žiedus krauna kambarinės pelargonijos, tvoreles puošia svyrančios surfinijos, sklypo kampą – hortenzijos, o lysvėse be serenčių auga prieskoniniai augalai, kuriuos šeimininkė naudoja ruošdama valgį.

Žinodami mamos silpnybę, pirmąjį gegužės sekmadienį sūnūs padovanojo jai žemaūgę pušelę, primenančią bonsą, kuri tuoj surado vietą prie baseinėlio.

"Braižiau, planavau, kas ir kur turėtų būti. Pasodinusi ir supratusi, kad kažko trūksta, keisdavau sumanymą. Mėgdavau pasižiūrėti į kitų gražiai sutvarkytą aplinką, bet čia pasitikėjau savo skoniu ir nieko nekopijavau. Dabar jau apsistosiu ir sklype keisiu nebedaug, nes darbus visada stabdo vyras. Jo manymu, gerai yra taip, kaip padaryta. Tobulinimas ir keitimas, jo manymu, yra tik pinigų švaistymas. Iš tiesų šis malonumas tikrai brangiai kainuoja", - išduoda A. Burgailienė.

Gražiu vaizdu dabar gali gėrėtis ne tik prie virtuvės stalo pusryčiaujantys šeimininkai ar į svečius šašlykų išsikepti užsukę vaikai ir anūkai. Kaimynams pro langus atsiveria toks pat vaizdas. Vienus pirkėjus apsispręsti pirkti butą penktame aukšte paspartino ne kas kita - tas pats grožis po langais. "Jokiu būdu savo buto nekeisčiau į namą", - atvirauja šiaulietė.

  

Minties įrengti židinį pavėsinėje teko atsisakyti, nes būtų reikėję statyti labai aukštą kaminą. Židinys puikiai įsikomponavo atokesnėje vietoje.

 

Gėlynėlyje - daugiametės gėlės, visžaliai augalai ir prieskoniniai augalai, kuriuos A. Burgailienė naudoja ruošdama valgį.

Autorės nuotr.

 

Coliukė ruošiasi į mokyklą

Oksana LAURUTYTĖ

2000-ųjų pavasarį į pasaulį atėjusi Coliuke praminta Rasa Urbonaitė svėrė lyg du pakeliai varškės - 450 gramų, o ūgis siekė 28 centimetrus. Gydytojai prognozavo, jog mergaitė gyvens vos dieną. Tačiau įvyko stebuklas. Raselė į gyvenimą įsikibo iš visų jėgų - neseniai atšventė septintąjį gimtadienį, ūgiu pasivijo bendraamžius ir rudenį jau rengiasi eiti į pirmąją klasę.

Coliuke vadinama Rasa Urbonaitė gimė sverdama vos 450 gramų. Mergaitė ir protiniu, ir fiziniu išsivystymu pasivijo bendraamžius.

 

Janina Urbonienė sako, kad jos Raselė - tikras Dievo stebuklas. Mergaitė įsikibo į gyvenimą iš visų jėgų, o šį rudenį pradės lankyti mokyklą.

Povilo LUNGĖS nuotr.

Delnuose - lyg rasos lašelis

Agentūros "Factum" rekordų knygoje Rasa Urbonaitė įrašyta kaip mažiausias Lietuvoje gimęs ir išgyvenęs kūdikis, tačiau jos mama Janina Urbonienė neturi jokio dokumento, kad jos dukra - rekordininkė. Janina neturi ir nė vienos fotografijos, kur būtų įamžinta, kokio dydžio gimė jos mergaitė ir kaip ją, gulinčią inkubatoriuje, kunigas skubiai pakrikštijo Rasa Marija. Fotojuostą iš Janinos pasiskolino vienos televizijos laidos žurnalistai, parengė reportažą, o herojus bei jiems duotus pažadus grąžinti fotojuostą pamiršo.

"Na, kur čia beieškosi, kam čia besiskųsi", - rankomis skėsteli Coliukės mama ir pasidžiaugia, kad svarbiausia, jog Raselei dabar viskas gerai. Ne taip, kaip prieš septynerius metus.

Tada, 2000-ųjų gegužės 16-ąją, buvo labai sunku. Raselė gimė Vilniuje po mamai atlikto Cezario pjūvio - dėl per didelio gimdyvės kraujospūdžio kūdikis įsčiose nebegavo maisto ir galėjo mirti. Motina laukėsi septintą mėnesį, tačiau naujagimės svoris buvo lyg nešiotos pusšešto mėnesio.

Medikai nesitikėjo, kad 450 gramų sverianti į delną telpanti mergaitė išgyvens, nes paprastai išgyvena daugiau nei kilogramą sveriantys kūdikiai. Kai Raselė išgyveno mėnesį, Janina gydytojų nebeklausė, kas bus. Ji žinojo, kad vaikas gyvens.

Kunigas mergaitę pakrikštijo vienuoliktąją inkubatoriuje praleistą gyvenimo parą. Pavadino ją Rasa Marija. Rasa - todėl, kad į rasos lašelį buvo panaši.

Dukrą augina viena

Raselei gimus, jos tėvai gyveno Molėtų rajone, Giedraičiuose. Kai Vilniaus medikai motiną su dukrele išleido iš ligoninės, jie atvyko į Šiaulius ir apsigyveno Rasos senelių bute - norėjo, kad dukrelei būtų patogiau, lengviau gydytojus pasiekti. Dviejų kambarių bute kurį laiką gyveno septyniese, vėliau Janinos mama pardavė butą kaime, todėl sutuoktiniai galėjo Šiauliuose įsigyti savo butą.

Atsitiko taip, kad Janina su vyru išsiskyrė ir dabar moteris dukrą augina viena. Padeda seneliai, Janinos vyresnysis sūnus Tomas. Kai Raselė gimė, daug padėjo gydytojai, o įmonė "Nukas", kol dukrai sukako pusantrų metų, dovanojo maistelio - kas mėnesį maždaug už 500 litų.

Dabar, kai dukra paaugo, jokios finansinės pagalbos moteris iš niekur nebegauna. Išgyvena iš savo pardavėjos-kasininkės atlyginimo, buvęs sutuoktinis vaikui išlaikyti moka alimentus. Janina nesiskundžia, tačiau prasitaria, kad kartais būna labai sunku išgyventi.

Pokalbį nutraukia į kambarį įstraksėjusi mažoji nenuorama Raselė. Aukšta liesa septynmetė labai drąsi ir judri. Pasitaiso akinukus ir sako, kad rudenį jau eis į mokyklą. Pavasarį dar nelabai norėjusi eiti į pirmąją klasę, bet dabar jau norinti. Žada būti gera mokinė. Mama jau buvo nuėjusi į turgų mokyklinių prekių ieškoti, tačiau nieko nerado - prekėmis moksleiviams turguje bus prekiaujama rugpjūtį.

"Mokyklai vaiką suruošti, reiškia, 500 litų išleisti. Reikės džinsinius drabužius pirkti, nes mokykloje uniforma - džinsiniai drabužiai. Neseniai pirkau dukrai "voriuką" - įtaisą stuburui tiesinti, supinatorius batukams, nes dukrai kojytės truputį krypsta, akiniai kainavo 180 litų", - vardija Janina. Ji dar sako, kad viena Rasos akis trumparegė, kita - toliaregė, tad akinukus mergaitė turės nešioti visą gyvenimą. O gal padėtų operacija?

Tiesą sakant, viena akių operacija Raselei jau atlikta. Daugeliui neišnešiotų vaikų atšoksta akių tinklainė, tad akis reikėjo operuoti. Operacija pavyko puikiai, mergaitei tuomet tebuvo trys mėnesiai.

Janina prisimena ir kitus rūpesčius, gimus Raselei. Mergaitė galėjo kvėpuoti pati, nes jos plaučiai jau buvo išsivystę, bet po dviejų mėnesių, dar gulėdama inkubatoriuje, Rasa susirgo plaučių uždegimu. Apie dešimt parų gulėjo nejudėdama. Niekas negalėjo pasakyti, ar mergaitė pasveiks. Įtarė meningitą. Pakeitus antibiotikus, mergaitė ėmė sveikti. Vėliau gydytojai sakė, kad jei būtų gimęs 450 gramų sveriantis berniukas, būtų neišgyvenęs. Berniukai būna silpnesni.

Pasivijo bendraamžius

Pirmieji Rasos gyvenimo metai tėvams buvo sunkiausi, nors jos sveikata rūpinosi ir Vilniaus gydytojai, ir Šiaulių medikai. O sulaukusi metukų Rasytė svėrė 6 kilogramus ir ūgtelėjo iki 63 centimetrų. Vadinasi, per metus jos svoris padidėjo 13 kartų. Laiku gimusių vaikų svoris tik patrigubėja.

Dabar Raselė sveria tiek, kiek ir kiti septynmečiai - dvidešimt kilogramų. Ji jau moka skaityti, skaičiuoti, mėgsta žaisti su barbėmis, minkštais žaislais. Tačiau dviračiu jai vis dar sunku važinėti, nes ji dar neišlaiko lygsvaros.

Motina su dukra neseniai lankėsi Vilniuje esančiame Vaiko raidos centre, kur medikai pripažino, kad Raselės intelektas ir kūno vystymasis - normalus ir kad ji gali lankyti mokyklą. Vilniaus medikai dar sakė, kad mergaitei priklauso važiuoti į sanatoriją, tačiau Šiauliuose siuntimo į sanatoriją Rasytei niekas neišrašo. "Kai neturi pinigų, esi labai mažas", - atsidūsta Janina.

Moteris dar sako, kad medikai Raselei rekomendavo įsigyti kėdutę, kad sėdint būtų stačiu kampu sulenkti keliai, tiesi nugara. Bet kur gauti tokią kėdutę, Janina nežino.

Vis dėlto svarbiausia, kad nerimas dėl Raselės gyvybės ir baimė dėl galimų vystymosi sutrikimų - jau praeitis. Janina sako svajojanti, kad kai dukrelei sukaks dešimt metų, ji ją nusives į gimdymo namus ir parodys inkubatoriuose gulinčius naujagimius. Kad Raselė suprastų, kokia buvo maža, kai gimė, kad trapaus ir neįtikėtinai mažo organizmo funkcionavimas buvo palaikomas aparatūros ir įvairiomis procedūromis.

Kurtuvėnuose pluša kitataučiai savanoriai

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Nenustebkite, jeigu atvykę į Kurtuvėnų regioninį parką svirne sutiksite ukrainietę ar vokietaites, o kieme vaikštinės italas. Svečių namuose apsistoti taip pat nepavyks, nes čia gyvena pagal Europos finansuojamas programas atvykę savanoriai. Jie ištisus metus įgyvendina gamtinius projektus, dirba miškuose, mokosi lietuvių kalbos bei susipažįsta su mūsų šalies kultūra. Dabar jų žinios neapsiriboja vien tuo, ką žinojo anksčiau - kad Lietuva yra kažkur prie Rusijos.

Vokietės Anna ir Hannah mėgsta jodinėti žirgais.

 

Larisa Horbenko Kurtuvėnų regioninio parko svirne pasitinka atvykusius svečius, parodo, kokios literatūros ar marškinėlių galima įsigyti.

 

Tomio tatuiruotė simbolizuoja eglę, nors kiti mato žuvies kaulus ar peilio ašmenis.

Spręsti problemų - į kitą šalį

Jau antrus metus iš eilės Kurtuvėnų regioninis parkas sulaukia jaunuolių, pareiškusių norą dalyvauti gamtiniuose projektuose. Europos Sąjungos finansuojama programa "Jaunimas" remia įvairią jaunuolių veiklą. Paprogramės "Europos savanorių tarnybos" dalyviai nuo 18 iki 25 metų gali rinktis tarnybą socialiniame, ekologijos ir aplinkosaugos, meno ir kultūros, informacinių technologijų, laisvalaikio, sporto ir kt. pobūdžio projekte, kuris tęsiasi vienerius metus.

"Kurtuvėnų regioninis parkas - viena iš savanorius priimančių organizacijų. Praėjusiais metais pas mus dirbo ispanas ir meksikietis, šiemet sulaukėme italo ir ukrainietės. Daugiausia čia atvyksta jaunimas, turintis kokių nors problemų: besistengiantis atsikratyti priklausomybės narkotikams, nepritampantis savo aplinkoje, nerandantis kalbos su bendraamžiais ar kamuojamas depresijos. Čia jaunuoliams dėstoma lietuvių kalba, vyksta seminarai, supažindinama su mūsų šalies kultūra, savanoriai padeda atlikti įvairius, mums įprastus darbus bei įgyvendina gamtinius projektus. Mėnesį jie gali parvykti atostogų", - sako Kurtuvėnų regioninio parko rekreacijos vadybininkė Lina Kinčinienė.

Mainų programa

Dar anksčiau, nuo 2003 metų, į Kurtuvėnus ėmė važiuoti po du savanorius iš Vokietijos. Baigę mokyklą jaunuoliai iš Vokietijos pagal jų šalies remiamą programą "Savanoriški ekologiniai metai" gali dirbti gamtosaugos srityje savo šalyje arba rinktis vieną iš Baltijos valstybių. Taip jaunimas pasitikrina, ar gamtos mokslai jiems - prie širdies.

Kurtuvėnų regioninis parkas - vienintelė Lietuvoje vieta, kurioje galima įgyvendinti ekologinius projektus. Vokiečių savanoriai kas pusantro mėnesio važiuoja į seminarus gimtinėje. Beje, lietuvių savanoriai pagal tą pačią programą laukiami Vokietijoje.

Savanoriai Kurtuvėnuose renkasi įvairius užsiėmimus, trunkančius penkias valandas per dieną: stebi paukščius, žvėris, atlieka mokslinę veiklą, dirba miškuose, renka šiukšles, registruoja lankytojus, veda ekskursijas, dalyvauja šventėse ar padeda žirgyne.

Į Lietuvą - mokytis anglų kalbos

Susitikti su kitais savanoriais palydi Thomas Cechetto iš Italijos. Juodai apsirengęs, tatuiruote ir auskarais išsiskiriantis 26-erių vaikinas atvyko į Lietuvą dėl to, kad negali ilgai išbūti savo gimtojoje šalyje. Padirbėjęs vienur keletą mėnesių, jis meta darbą ir ilsisi, o po kiek laiko ieško naujo užsiėmimo. Tomi (taip jį vadina aplinkiniai, nes pats nori būti taip vadinamas) neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, tad glaudžiasi pas draugę, su kuria tuo metu draugauja.

Italų savanoris nori išmokti kalbėti angliškai, lietuviškai ir rusiškai, nes kitąmet ketina važiuoti į Armėniją. Lietuvą dabar pasirinko dėl kelių priežasčių. Mūsų šalis, anot jo, yra puiki vieta mokytis anglų kalbos, nes aplinkui nėra italų, todėl negalėdamas bendrauti gimtąja kalba yra priverstas mokytis, kad būtų suprastas. Anglijos ar kitos anglakalbės šalies nesirinko todėl, kad lauktų tolimesnė kelionė, be to, ten angliškai moka visi, kalba greitai, todėl - nesuprantamai.

"Jautmalkė kertu medžiai, valyti, rinkti šakas, normalo, - netaisyklinga lietuvių kalba, primaišydamas itališkų ir angliškų žodžių, kalba Tomi. - Aš blogas, mažai dirbti. Noriu mokėti joti, bet pasakyti a secret, paslaptį - vokietės joja gerai, bet nemoko manęs. Pykstamės."

Patinka šaltibarščiai ir alus

Tomi sako, kad italai mažai žino apie Lietuvą. Jų tradicijos ir kultūra kitokia nei mūsų, nors kai kurios šventės sutampa.

"Lietuva - lietūs, - kyla asociacija Tomiui. - Žiema labai šalta, o tie (parodo į radijatorius) kartais nešyla. Gal vasara bus karšta."

Europos Sąjungos lėšų - skiriamų 450 litų rankpinigių ir 200 litų maistui (už nakvynę mokėti nereikia) - savanoriui nepakanka. Sako, kad galėtų visus pinigus išleisti maistui kavinėse. Jam labai patinka cepelinai, varškė ir šaltibarščiai. Nieko panašaus Italijoje jis nėra ragavęs. Lietuvoje ir alų pamėgo, nors gimtinėje vyną dažniau gurkšnodavo. Laisvalaikiu italas žaidžia krepšinį, futbolą. Dažniausiai važiuoja į Šiaulius. Tolimesnius miestus aplanko rečiau, ne kartą yra buvęs Kaune, kartą lankėsi Vilniuje, Biržuose.

Draugų susiradęs Lietuvoje Tomi susisiekia ir su Italijoje esančiais. "Laiškus rašyti normalo žiemą, o dabar kiti darbai", - tvirtina emocionalusis italas.

Lietuva - netoli Rusijos

Dvidešimtmetės Hannah Budde ir Anne Eschermann visai neseniai grįžo iš seminaro Vokietijoje. Į Lietuvą jos atvyko norėdamos pamatyti kitą kultūrą, pabendrauti su kitataučiais bei išbandyti jėgas dirbdamas gamtoje. Hannah norėtų būti geologe, o Anne, supratusi, kad gamta - ne jos pašaukimas, ketina studijuoti ispanų kalbą. Jau po mėnesio, pasibaigus projektui, abi grįžta namo.

Daugiausia laiko vokietaitės praleidžia žirgyne, miške ir informacijos centre, mokosi lietuviškai, tačiau kalbėti sekasi kur kas sunkiau nei mėnesiu trumpiau čia būnančiam Tomiui. Vokietaitės, paprašytos ką nors pasakyti lietuviškai, prisistato vardais, o paklaustos, ką žinojo iki tol apie Lietuvą, pamini Vilnių ir tai, kad Lietuva netoli Rusijos. Padirbėjusių Kurtuvėnuose merginų žinios apie Lietuvą prasiplėtė. Jas stebina senos lietuvių tradicijos, įdomi kultūra bei šventės.

Vokietėms pagal programą "Savanoriški ekologiniai metai" iš Vokietijos skiriama didesnė suma - 470 eurų rankpinigių ir 180 eurų maistui. Pasak merginų, ši suma didesnė atrodo tik čia, Lietuvoje, tačiau Vokietijoje už tokius pinigus nieko doro neįsigytum. Dabar už rankpinigius jos nusiperka rūbų, turiningai leidžia laisvalaikį, keliauja. Susisiekti su gimtinėje esančiais draugais ir numalšinti užplūdusį namų ilgesį padeda elektroniniai laiškai ir sportas.

Sunkiausi - pirmi du mėnesiai

Iš Ukrainos atvykusi Larisa Horbenko neakivaizdžiai studijuoja ekonomiką ir dirba slaugytoja. Paskutiniame šeštame kurse ji sumanė išvykti padirbėti į kitą šalį, išmokti anglų kalbos ir pamatyti kitokią kultūrą. Apie savanorių tarnybą ji sužinojo internete. Lietuvą rinkosi žinodama, kad galės susikalbėti rusiškai. "Angliškai galėjau tik pasisveikinti, tačiau seminarai, lietuvių kalbos pamokos buvo vedamos angliškai, tad dingti neturėjau kur, teko mokytis, - rusiškai kalba Larisa. - Sunkiausia buvo pirmus du mėnesius. Visi aplink tokie pat užsieniečiai, šiek tiek mokantys angliškai ir kalbantys savo kalbomis. Dabar beveik suprantu, ką sako lietuviškai, tik nemoku kalbėti, o angliškai galiu laisvai bendrauti."

Larisa Kurtuvėnuose pasitinka svečius informacijos centre, nuveda apžiūrėti svirno, valo inkilus, sodina gėles, padeda rengti šventes, stebi bebrų populiaciją. Negana to, ji suspėja pasiruošti egzaminams ir grįžusi sesijai juos išlaiko.

"Pirmą kartą mačiau, kaip švenčiamos Joninės ir Užgavėnės. Labai patiko. Ukrainiečių Užgavėnės kitokios, o Joninės išvis nešvenčiamos. Lietuvoje labai daug gražių vietų, gamta kitokia. Aplankiau Kauną, Vilnių, važinėjau po Žemaitiją, buvau žirgų lenktynėse", - įspūdžiais dalijasi ukrainietė.

Larisos projektas jau baigiasi ir mergina rugsėjo mėnesį grįš namo.

Europai lietuviškų avių nereikia

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Važiuojant Šeduvos link prie Pavartyčių kaimo laukuose matyti besiganančios VĮ "Šeduvos avininkystė" augintinės. Čia, vieninteliame Lietuvos juodgalvių avių veislyne, saugomas Lietuvos juodgalvių avių genofondas, sudaromi veisimo planai, kontroliuojamas jų produktyvumas, ūkininkams išauginami produktyvūs avinukai ir avytės bei avytės. Kol kas visos čia išaugintos avys išperkamos, tačiau Europos Sąjungai diktuojant sąlygas, o lietuviams nepuoselėjant avienos valgymo tradicijų avininkystė Lietuvoje, ko gero, pasmerkta merdėti.

Lietuvos juodgalvės avys išsiskiria puikiomis mėsos savybėmis, pusiau plona vilna ir sparčiau bręsta.
 

VĮ "Šeduvos avininkystė" direktorius Juozapas Mikutis sako, kad aviena - labai sveika, neturinti cholesterolio mėsa, tačiau nepaklausi, nes lietuviai mieliau renkasi kiaulieną.

Autorės uotr. 

Lietuviai ištikimi kiaulienai

"Kai manęs paklausia, kur įsigyti avienos, atsakau, kad žmonėms jos nereikia. Dėl vieno kito kilogramo skersti avino neapsimoka, paklausos nėra. Net šašlykinėje, kurioje dirba armėnas, nevisada rasite avienos šašlyko, nes lietuviai renkasi pigesnį ir įprastą kiaulienos, o įsiūlytą avienos valgo lyg nesavais dantimis, - pesimistiškai nusiteikęs mus pasitinka VĮ "Šeduvos avininkystė" direktorius Juozapas Mikutis. - Lietuviai juk tris kartus per dieną valgo kiaulieną. Aviną ir seniau skersdavo tik per bulviakasį."

Anot įmonės direktoriaus, vilnos, kaip anksčiau, dabar niekas nesuperka. Lietuvoje nėra plovyklų, o atsivežti vilną apdoroti į kitas šalis - labai brangu. Pigiau prekybai paruoštą produktą atvežti iš tolimų šalių. Ir tai tik tada, jei prireikia. Juk vilnones kojines retas bemezga, verčiau perka parduotuvėje. Vilnones antklodes keičia sintetinės.

Nerentabili ūkio šaka

Sovietmečiu keturių tūkstančių hektarų plote prie Šeduvos buvo įkurtas Lietuvos gyvulininkystės instituto eksperimentinis ūkis. Čia buvo auginamos ne tik avys, bet ir karvės, kiaulės bei kailiniai žvėreliai. Prekyba lapių ir audinių kailiais padėdavo ūkiui klestėti. Tada buvo auginama per keturis tūkstančius avių, dirbo per 700 darbuotojų.

Pasak direktoriaus J. Mikučio, ūkinininkus anksčiau vertė avis auginti. Lietuvos juodgalvių avinų spermą veždavo į Kazachstaną, kitas Sovietų Sąjungos šalis. Lietuvos juodgalvės avys parodose būdavo gerai vertinamos, pelnydavo aukštas vietas. Atgavus Nepriklausomybę, avių fermas imta naikinti - avys buvo pjaunamos, o žemės - privatizuojamos. Dabar iš "Šeduvos avininkystės" avinus ir avis perka Lietuvos avių augintojai, avinų yra įsigiję ir Kaliningrado srities ūkininkai. Europa turi savo avių veisles, tad lietuviškomis nesidomi.

"Matote priešais save žmogų, kurio dėka Lietuvos juodgalvių avių veislė neišnyko. Pasiekėme, kad "Šeduvos avininkystėje" ir toliau būtų veisiamos šios avys. Norėčiau išsaugoti Lietuvoje išveistą avių veislę, nors avininkystė - nerentabili ūkio šaka. Nėra avienos paklausos, sunku ją realizuoti. Be dotacijų avininkystei sunku išsilaikyti", - įsitikinęs įmonės vadovas.

Mėsai parduodamų avinų daugėja

Tuo metu, kai lankėmės "Šeduvos avininkystėje", 381 hektaro išlikusios valstybinės žemės plote ganėsi 1137 Lietuvos juodgalvių ir 85 vokiečių juodgalvių veislės avys. Jas perka smulkūs ūkininkai arba pavieniai gyventojai, norintys auginti avis. Veislinė avis parduodama su kilmės dokumentais, kuriuose įrašomos trys kartos.

Šiais metais veislei buvo parduota 40 avyčių ir 13 avinukų. Bandai atstatyti paliekama 20 procentų gyvulių. Mėsai parduodami tik veislei neišpirkti. Kaip bebūtų gaila, tačiau norinčių įsigyti avių mažėja, todėl nemažai tenka parduoti ir mėsai. Šiemet jau parduoti 144 avinukai po šešis litus už gyvo svorio kilogramą, kai išauginti vieną kilogramą prireikia 10 litų.

"Verčiamės kaip išmanome. Esame ūkiskaitinė įmonė. Patys turime išsilaikyti, būna, kad atlyginimai vėluoja", - atvirauja Juozapas Mikutis, vadovaujantis 17 darbuotojų kolektyvui.

Pradeda bandytojas, baigia dubleris

Avys per metus vieną kartą atsiveda po vieną, kartais du, rečiau tris ėriukus. Siekiant pagausinti veislyno bandą, stengiamasi rują išprovokuoti ir avis kergti dažniau. Direktorius papasakoja pikantiškų avių seksualinio gyvenimo detalių: "Neleidžiame jokios paleistuvystės. Gyvuliai yra suskirstyti į keturias veisimo linijas. Registruojamos ir kontroliuojamos keturios, kartais net septynios avių kartos, žiūrima, kokie protėviai, kontroliuojamas vislumas, kreipiamas dėmesys į jų išvaizdą, vilną, mėsą, sudaromi veisimo planai. Kiekvienai avių grupei yra priskirtas tam tikras skaičius joms negiminingų avinų. Atėjus rujos metui, dažniausiai rugsėjo-spalio mėnesiais, iš ryto dviems trims valandoms į bandą įleidžiamas avinas bandytojas, skirtas avims, pasirengusioms poruotis, atrinkti."

Bandytojui paprastai užrišama prijuostė arba perrišamas sėklatakis, kad negalėtų avies apvaisinti. Pažymėtos avys atskiriamos ir varomos į kergimo punktą. Čia ji suleidžiama tik su jai skirtu avinu. Jeigu vienu metu norinčių poruotis avių pasitaiko daugiau, nei pajėgia avinas, jį pakeičia dubleris.

Avinai gyvena apie septynerius-dešimt metų, tad dubleriui tenka pakeisti ir vyresnius, puikius genus turinčius, tačiau mažiau bepajėgiančius reproduktorius.

Sukergti avis dar kartą skubama praėjus dvidešimčiai dienų po ėriukų atsivedimo. Avinams vėl leidžiama gundyti avis. Anksčiau būdavo leidžiami hormonai, tačiau jiems nepasiteisinus jų buvo atsisakyta. Po dirbtinai sukeltos rujos norimo rezultato ne visada sulaukiama.

Verslas remiamas mažiau

Lietuvos juodgalvės avys buvo išvestos XX a. viduryje, kergiant vietines šiurkščiavilnes avis su vilniniais Anglijos ir mėsiniais Vokietijos juodgalviais avinais. Šios avys paveldėjo geras vilnos ir mėsos savybes, yra gana mėsingos, greitai bręsta, duoda vienarūšę pusiau ploną vilną, todėl būtina jas išsaugoti ateinančioms kartoms.

Prieš ketverius metus Lietuvos juodgalvės šalyje buvo perkamos labiau, nes ūkininkui už auginamą ėriavedę valstybė skirdavo subsidiją iki 100 Lt, nederlingose žemėse - iki 150 Lt. Prieš porą metų avių auginimą imta remti mažiau. Šiais metais už ėriavedę ūkininkui iš nacionalinio biudžeto mokama per 30 Lt.

"Lietuvoje avys į laukus vedamos tik penkis mėnesius, kai pietų šalyse jos ganosi ištisus metus ir į tvartą grįžta tik ėriuotis. Be to, pašaro gyvuliams ten nereikia ruošti. Lietuva bus išstumta iš avių auginimo verslo. Puikios šiltnamio sąlygos sudaromos tik senajai Europai, konkuruoti su užsienio šallimis neįmanoma", - kalba direktorius J. Mikutis.

Kiek kainuoja įsigyti veislinę avį? Pagal Lietuvos įstatymus šiuo metu ūkininkas dabar gali gauti subsidiją iki 220 litų veislinei ėriavedei įsigyti. Viena avis iš "Šeduvos avininkystės" kainuoja 500 - 600 litų, vadinasi, beveik pusę sumos ūkininkas susigrąžina iš valstybės. Anksčiau subsidijas gaudavo veislynai.

Nemigos naktis Vilniuje

Modesta JURGAITYTĖ

Pirma valanda nakties Vilniuje – ties Vilniaus paveikslų galerija Pilies gatvėje vyksta smagūs užvedantys šokiai. Trečia valanda – šokiai tokie pat energingi. Šešta valanda – su tokiu pat smagumu ir entuziazmu šokiais pasitinkamas rytas. Birželio 23-iosios naktį Vilnius nemigo - šurmuliavo visą naktį. Iki pat šeštos ryto įvairiose Vilniaus vietose vyko minias žmonių nakties kultūrai sutraukęs renginys "Tebūnie naktis!"

Iš tolo gerai matoma šviečiančių originalių, rankų darbo, ypatingai nakčiai sukurtų žibintų instaliacija kvietė senamiesčio praeivius užsukti į jaukiai apšviestą Latako gatvę, kuri vienai nakčiai tapo žibintų gatve. Čia praeiviai galėjo stebėti lietuvių sukurtus animacijos darbus.

 

Sugalvoję svajonę, į dangų žmonės leido dangaus šviestuvus. Dauguma svajonių dangų pasiekė.

Tebūnie naktis!

"Tebūnie naktis!" yra antrasis "Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009" renginys. Juo bandoma įdiegti naują kultūringos nakties tradiciją, nes Lietuvoje naktines šventes dažniausiai lydi ne itin kultūringa atmosfera. Trisdešimtyje Vilniaus vietų nuo 18 iki 6 val. ryto įvyko apie 40 renginių.

Šis renginys įgyvendino programos "Kultūra gyvai" siekį – visą naktį Vilniuje kunkuliavo, virė kultūrinis gyvenimas. Renginio "Tebūnie naktis!" organizatoriai šia švente norėjo visus pažadinti iš kultūrinio miego – įvesti gražią vasaros nakties šventimo tradiciją su kinu, šokiais, teatru, parodomis.

Renginio akimirkos

Dešimtą valandą vakaro, išlipus iš vakarinio į sostinę vykstančio traukinio, Vilnius pasitiko puikiu oru ir miniomis žmonių. Rotušės aikštėje, nors ir temo, dar buvo matyti pynėjų, audžiančių milžinišką juostą – Rotušės aikštę juosiančią tvorą.

Katedros aikštėje, prasibrovus pro šurmuliuojančią minią, buvo galima prisijungti prie salsą, flamenko ar pramoginius šokius po žvaigždėmis šokančių žmonių. Norinčiuosius pajudėti aikštelėje po atviru dangumi mokė profesionalūs mokytojai. Tad vilniečiai ir miesto svečiai, į krūvas susidėję daiktus bei rūbus, sukosi muzikos ritmu.

Vienas laukiamiausių renginių – mistinė naktinė kelionė po sostinę "Vaiduoklių Vilnius" - nustebino šioje kelionėje norinčiųjų dalyvauti gausa. Prie Mindaugo paminklo susirinko tiek žmonių, kad tikėtis patekti į šią naktinę ekskursiją trauksiančių laimingųjų sąrašus buvo tikrai nerealu.

Čia pat – prie Mindaugo tilto – būriavosi nė kiek ne mažesnė minia, kurią prikaustė ant Neries krantinės išdėlioti ugnies simboliai ir ženklai bei abiejuose krantuose skambanti gyva muzikinė kompozicija. Nakties, ugnies ir garso derinys kūrė mistinę atmosferą ir atrodė išties įspūdingai.

Norintieji į dangų nuskraidinti savo svajones skubėjo prie Baltojo tilto, kur buvo dalijami balti skraidantys šviestuvai – tereikėjo sugalvoti ar užrašyti svajonę ir ją paleisti į dangų. Didieji dangaus šviestuvai dega 20 minučių ir pakyla į 200 metrų aukštį. Renginio organizatoriai tikėjosi, kad visi šviestuvai į dangų pakils vienu metu, tačiau žmonės nekantravo – juk kalbama apie svajonių išsipildymą. Visiškai saugu nebuvo – kai kurie šviestuvai nekilo, skraidė virš žmonių galvų, kai kurie užsiliepsnojo. Tačiau dauguma raudonų žiburėlių kilo ir žmonių svajonės pasiekė dangų.

Nakčiai duris atvėrė ir Vilniaus Bernardinų bažnyčia. Čia buvo galima pasiklausyti krikščioniškos muzikos, žiūrėti krikščionišką kiną. Vyko ekskursijos po legendomis ir istorija apipintus vienuolyno požemius, architektūrinį Šv. Pranciškaus ir Šv. Bernardino vienuolyno ansamblį. Nors Bernardinų bažnyčia naktį sulaukė daugybės lankytojų, čia buvo tylu ir ramu. Lyg susikaupimo, ramybės ir tikėjimo oazė šurmulingame mieste. Naktis Bernardinų bažnyčioje baigėsi aušros laukimu tylioje maldoje – adoracija.

Kiną vilniečiai ar miesto svečiai galėjo žiūrėti Žibintų gatvėje - žibintais išpuoštoje Latako gatvėje - arba pievelėje Sereikiškių parke. Čia vyko kulinarinė laboratorija – naktinis duonos kepimas, ledų, giros gamyba, šakočio kepimas, seni parko medžiai pirmą kartą pasidabino gyvais paveikslais - įspūdingomis vaizdo projekcijomis. Dar daug įdomių renginių vyko miesto centre – žmonės galėjo lankyti galerijas, klausytis poezijos, degustuoti vyną, žiūrėti spektaklius.

Šiame renginyje buvo galima sutikti ir šiauliečių – žmonių minioje šmėžavo iš matymo pažįstami kraštiečių veidai. Dvi šiauliečių grupės – "Brainers" ir "Colours of Bubbles" – koncertavo indie roko muzikos festivalyje "Planas A". Muzikantai pasakojo esą labai patenkinti koncertu, nes į klubą susirinkę žmonės šėlo kartu su grojančiaisiais.

Artėjant rytui, žmonių minios Vilniuje mažėjo ir rytinę arbatą Sereikiškių parke gėrė tik patys ištvermingiausi. O po jos laukė kelionė namo – rytiniu traukiniu į Šiaulius.

  

Renginio "Tebūnie naktis!" indie roko muzikos festivalyje "Planas A" koncertavo ir dvi šiauliečių grupės – "Brainers" ir "Colours of Bubbles". Nuotraukoje – grupės "Colours of Bubbles" pasirodymas.

Šarūno GIRDĖNO nuotr.

 

Naktį savo duris atvėrė ir daug lankytojų sulaukusi Bernardinų bažnyčia. Ši vieta tapo ramybės, susikaupimo triukšmingame mieste sala. Bernardinų bažnyčioje skambėjo krikščioniška muzika, buvo žiūrimas kinas, vyko ekskursijos po bažnyčios požemius.

Autorės nuotr. 

 

Nuo ketvirtadienio iki ketvirtadienio

Lietuvoje

2007-06-21, ketvirtadienis

Vilniuje šildymas brangs 15 proc. Valstybinė kainų ir energetikos komisija posėdyje pritarė bendrovei "Vilniaus energija" nuo 2007 m. liepos 1 d. nustatytai 14,76 ct už kWh vienanarei centralizuotai tiekiamos šilumos kainai (gyventojams - 14,567 ct už kWh). Centralizuotai tiekiamos šilumos vienanarė kaina Vilniuje didėja 15 proc. Pagrindinė šilumos kainos didėjimo priežastis - išaugusios kuro kainos. UAB "Vilniaus energija" 70 proc. visų gamtinių dujų brangiau perka iš UAB "Dujotekana". Išlaidos kurui sudaro 56 proc. visų šilumos tiekimo sąnaudų. Centralizuotai šilumą tiekiančios įmonės privalo vieną kartą per metus perskaičiuoti šilumos ir karšto vandens kainas, įvertinant veiksnius, nepriklausančius nuo įmonės veiklos – realizuoto šilumos kiekio bei kuro kainų.

2007-06-22, penktadienis

Prezidentas ir premjeras dalyvavo Europos Vadovų Tarybos diskusijoje. LR prezidentas V. Adamkus ir ministras pirmininkas G. Kirkilas dalyvavo Europos Vadovų Tarybos susitikime, kuriame pradėtos derybos dėl ES konstitucinės sutarties. Derybų metu nepavyko pasiekti esminio persilaužimo, siekiant kompromiso. ES narės išdėstė savo siūlomus prioritetus dėl siūlomų ES konstitucinės sutarties klausimų. Tačiau dėl vieno sudėtingiausių punktų, - balsų skaičiavimo Taryboje, kurį kėlė Lenkija - nepavyko pasiekti vieningos nuomonės. Pasisakydamas diskusijoje, prezidentas V. Adamkus pabrėžė, kad turi būti rastas visoms ES šalims priimtinas variantas, ir pasiūlė Konstituciją sustiprinti nuostata apie vieningą ES energetinę politiką.

2007-06-23, šeštadienis

Joninės švenčiamos ir Vokietijoje. Lietuvos ambasada Vokietijoje kartu su Latvijos ir Estijos ambasadomis birželio 22 dieną Berlyno Europos akademijos sode surengė tradicine tapusią Joninių šventę. Šiais metais susirinkusius svečius lietuviškais patiekalais ir gėrimais vaišino du lietuviški restoranai. Visi renginio svečiai taip pat galėjo dalyvauti tradicinėje loterijoje. Berlyne kasmet organizuojamoje šventėje paprastai dalyvauja per tūkstantįsvečių - politikų, kultūros, žiniasklaidos, verslo atstovų ir išeivių. Renginį globoja Berlyno meras bei savivaldybė.

2007-06-24, sekmadienis

Tiesioginės užsienio investicijos nemažėja. Tiesiogine užsienio investicija yra laikoma tokia investicija, kurios pagrindu susiformuoja ilgalaikiai ekonominiai finansiniai santykiai ir interesai tarp tiesioginio užsienio investuotojo ir tiesioginio investavimo įmonės. Paskutiniuosius trejus metus tiesioginės užsienio investicijos šalies regionuose nuolatdidėjo. Išankstiniais duomenimis, 2007 m. sausio 1 d. buvo investuota 16134,5 mln. Lt, t. y. 8007,5 mln. (98,5%) daugiau negu 2004 m. sausio 1 d. Palyginti su kitomis apskritimis, daugiausia tiesioginių užsienio investicijų Respublikoje tenka Vilniaus apskričiai - net 56,1%.

2007-06-25, pirmadienis

Siūloma į JT Generalinį Komitetą įtraukti Rytų Europos atstovą. Lietuva, Latvija ir Makedonija Jungtinių Tautų Generalinei Asamblėjai pateikė svarstyti rezoliucijos projektą, kuriame numatoma išplėsti Asamblėjos Generalinį Komitetą, įtraukiant į jį Rytų Europos atstovą. Projekto autoriai pabrėžia, jog Generalinį Komitetą būtina formuoti taip, kad jame būtų užtikrintas subalansuoto geografinio pasiskirstymo pobūdis. Generalinis Komitetas teikia Generalinei Asamblėjai rekomendacijas dėl darbotvarkės, klausimų paskirstymo komitetams ir Asamblėjos darbo organizavimo.

2007-06-26, antradienis

Diskusijos dėl progresyvinių mokesčių. Buvęs Socialdemokratų partijos pirmininkas A. Brazauskas skeptiškai vertina šios partijos pasiūlymą įvesti progresinius mokesčius. Vis dėlto ministras pirmininkas G. Kirkilas tvirtai laikosi savo pasiūlymo įvesti šalyje šio tipo mokesčius jau nuo kitų metų. Premjeras įsitikinęs jų būtinybe ir mano, kad kritikuojantys šį pasiūlymą yra visiškai neteisūs, kadangi tokie mokesčiai padidins pajamas mažiausiai uždirbantiems šalies gyventojams. Šiuo metu progresyviniai mokesčiai yra daugumoje ES valstybių ir net JAV.

2007-06-27, trečiadienis

Naujasis "Mažeikių naftos" vadovas. Nuo liepos AB "Mažeikių nafta" generalinio direktoriaus poste bus M. Mroczkowskis. Trečiadienį jį Lietuvos premjerui G. Kirkilui pristatė "PKN Orlen" ir "Mažeikių naftos" valdybos pirmininkas P. Kownackis. G. Kirkilas po susitikimo sakė iš "PKN Orlen" atstovų išgirdęs, kad antrąjį šių metų ketvirtį bendrovė tikisi dirbti nenuostolingai. Tai patvirtino ir "PKN Orlen" atstovai. Jų teigimu, šiuo metu bendrovė dirba 70 proc. pajėgumu, tačiau neatskleidė, kada galutinai bus atstatyta naftos perdirbimo kolona ir įmonė dirbs pilnu pajėgumu. "PKN Orlen" investicijos į "Mažeikių naftos" gamybos įrenginių atstatymą ir jų darbo efektyvumo didinimą per artimiausius dvejus metus sieks apie 200 mln. JAV dolerių, o iki 2012 m. – dar 100 mln.

2007-06-28, ketvirtadienis

Naujos elektrinės statybos akcentai. Atominės elektrinės įstatymo projekto antikorupcinį vertinimą atlikusi Specialiųjų tyrimų tarnyba daugiausia grėsmių įžvelgia numatant naujos elektrinės projektą įgyvendinančios bendrovės steigimą ir valdymą. Atkreipiamas dėmesys, kad įstatyme paliekama galimybė IAE projektą įgyvendinsiančią bendrovę steigti ir kitiems juridiniams subjektams. Numatyta, kad nacionalinio investuotojo bendrovę sudarys valstybės valdomos įmonės bei privatus kapitalas. Valstybei priklausys daugiau nei pusė nacionalinio investuotojo akcijų. Lietuvoje nauja atominė elektrinė, prie kurios statybos jungiasi Latvija, Estija ir Lenkija, galėtų pradėti veikti apie 2015 m. ir pagal galimybių studijos rezultatus kainuos nuo 2,5 iki 3–4 mlrd. eurų.

 

Užsienyje

2007-06-21, ketvirtadienis

ES vadovų susitikimas reformų bei Konstitucijos klausimais. Briuselyje prasidėjo Europos Sąjungos vadovų susitikimas, kuriame turės būti nuspręsta, ar jau laikas atnaujinti ES reformas, kurios žlugo prieš dvejus metus referendumuose atmetus Europos Konstitucinę sutartį. Vokietija siūlo, jog naujasis dokumentas nesivadintų Konstitucija, o būtų dabar galiojančių sutarčių papildymas. Papildymai apibrėžtų ES kompetencijos ribas, įvardytų Sąjungos institucijas ir jų galias.

2007-06-22, penktadienis

T. Blairas taps kataliku. T. Blairas ketina išstoti iš anglikonų bažnyčios ir tapti kataliku. Ilgametis leiboristų vadovas nusprendė pasiprašyti priimamas į Katalikų Bažnyčią, rašo laikraštis "The Guardian". T. Blairas su šeima jau kelerius metus lanko katalikų pamaldas. Jo žmona Cherie ir keturi vaikai yra katalikai. Didžiosios Britanijos istorijoje dar niekada vyriausybei nevadovavo katalikas. Kad T. Blairas pereis į katalikybę, kalbama jau seniai. Spėta, kad dešimt metų vyriausybei vadovaujantis premjeras to nedarys per savo kadenciją, nes jis, kaip vyriausybės vadovas, skiria anglikonų vyskupus.

2007-06-23, šeštadienis

"Gazprom" ketina nutiesti dar vieną dujotiekį. Rusija ruošiasi pakartoti Šiaurės Europos dujotiekio projektą. Užsienio žiniasklaida praneša, kad planuojamas 900 km Pietų dujotiekis būtų tiesiamas Juodąja jūra į Bulgariją ir tada išsišakotų į dvi šakas - į Italiją ir į Austriją. Šiuo metu rengiama galimybių studija, o statybos gali prasidėti anksčiausiai kitąmet. Dujotiekio pajėgumai sudarytų trečdalį Vokietijos gamtinių dujų poreikio. "Gazprom" per pastaruosius dvylika mėnesių jau paskelbė apie tris naujus projektus. Koncernas siekia padidinti pardavimus ES ir sumažinti tiekimo riziką - nuogąstaujama, kad Baltarusija ir Ukraina gali nutraukti dujų tiekimą Europos Sąjungai, esant ginčams su "Gazprom".

2007-06-24, sekmadienis

J. Lužkovas vėl bus Maskvos meras. Turėtų būti pritarta J. Lužkovo vadovavimui Rusijos sostinei penktą kadenciją iš eilės. Artėjant prezidento rinkimams, pirmalaikiu mero kandidatūros patvirtinimu Maskvos miesto Dūma Kremliui išspręs svarbiausio šalies regiono stabilumo problemą, o J. Lužkovui suteiks garantiją tęsti darbus. Oficialioje Rusijos prezidento interneto svetainėje teigiama, kad J. Lužkovo kandidatūra pateikta vadovaujantis federaliniais įstatymais. Abejoti tuo, kad J. Lužkovo kandidatūrą palaikys valdžios partijai atstovaujantys 28 deputatai (Maskvos miesto Dūmoje iš viso 35 deputatai), nėra jokio pagrindo.

Izraelis perves Palestinai 350 mln. dolerių. Izraelio vyriausybė sekmadienį atšaldė Palestinos autonomijai skirtus mokesčius ir rinkliavas. Kaip pranešė ministras pirmininkas E. Olmertas, maždaug 350 milijonų JAV dolerių, kuriuos Izraelio fiskaliniai organai surinko nuo praėjusių metų kovo, dalimis bus pervesti į Palestinos nacionalinės administracijos ir naujosios vyriausybės sąskaitas. Pinigų perdavimas prasidės, kai bus sukurtas mechanizmas, garantuosiantis, kad lėšos nepaklius į judėjimo "Hamas" rankas. Kartu E. Olmertas ketina pareikalauti, kad M. Abaso administracija ir naujoji autonomijos vyriausybė imtųsi realių kovos su išpuoliais prieš Izraelį priemonių.

2007-06-25, pirmadienis

Rusija ir toliau prieštarauja JAV priešraketinei programai. Prieš prasidedant valstybių atstovų dialogui Maskvoje Rusija paragino NATO vengti bet kokių veiksmų, kurie keltų grėsmę Rusijos saugumui. Rusijos užsienio reikalų ministras teigė, kad tokie klausimai kaip priešraketinė gynybos sistema arba konvencinės ginkluotės Europoje kūrimas reikalauja labai atsargių ir apgalvotų veiksmų. Tuo tarpu Vašingtonas yra pareiškęs, kad raketinis skydas yra reikalingas apsaugai nuo galimų "priešiškų valstybių" raketinių antpuolių.

2007-06-26, antradienis

Turkijos narystės ES peripetijos. Europos Sąjunga kol kas nepradės derybų su Turkija ekonominės ir pinigų sąjungos skyriuje. Taip nuspręsta ES ambasadorių komiteto posėdyje, kuris svarstė tolesnių derybų eigą su Bendrijos kandidatėmis Turkija ir Kroatija. Europos Komisija siūlė atidaryti ir pinigų bei ekonominės sąjungos skyrių, tačiau tokį pasiūlymą blokavo Prancūzija, nuosekliai ir tvirtai pasisakanti prieš Turkijos tikrąją narystę ES. Todėl prancūzų diplomatai siekia pakeisti ir derybų mandatą, nes dabartiniame teigiama, jog derybų tikslas yra narystė. Tuo metu Kroatijai politinių kliūčių neiškyla, su ja pradėtos derybos šešiuose iš 35 skyrių.

Kinijoje iškils ekologinis viešbutis. Kinijoje bus pastatytas ekologinis viešbutis, kuriame galės apsigyventi keli šimtai žmonių. Svarbų vaidmenį naujo viešbučio projekto autoriai skyrė vandeniui. Pastate numatytos povandeninės sritys gyventojams, akvariumai ir vandens kriokliai. Išnaudodamas geoterminę energiją, viešbutis galės išgauti elektrą, taip pat apšildyti patalpas. Tai ne pirmasis ekologinio viešbučio projektas pasaulyje. Vokietijoje kempingas "Das Parkhotel" taip pat siūlo gyventojams ekologinius numerius.

2007-06-27, trečiadienis

Rusija kol kas stabdo T. Blairo karjerą Artimuosiuose Rytuose. T. Blairo paskyrimas specialiuoju Artimųjų Rytų įgaliotuoju atstovu antradienio vakarą netikėtai užstrigo po to, kai Tarptautinio susitikimo (Jungtinės Tautos, Europos Sąjunga, Jungtinės Valstijos ir Rusija), kuris turėjo patvirtinti T. Blairo paskyrimą, metu Rusija atsisakė patvirtinti šią kandidatūrą. Rusija jau ir anksčiau nesutarė su kitomis susitikimo narėmis dėl tam tikrų klausimų, pavyzdžiui, "Hamas", nors JAV ir ES buvo uždraudę santykius su šia grupuote. Vis dėlto atstovai nežino, kokių abejonių Rusijai kyla dėl T. Blairo, tačiau nepaisant Rusijos prieštaravimų T. Blairo kandidatūra turėtų būti patvirtinta.

Identifikuota garsiausios Egipto valdovės mumija. Mokslininkai identifikavo garsiausios Egipto valdovės Hačepsutos mumiją. Mokslininkas S. Hawasas antradienį patvirtino šiuos pranešimus ir akcentavo, jog Hačepsutos mumija yra vienas svarbiausių atradimų Egipto istorijoje. Mumija rasta prieš šimtmetį vienoje kapavietėje Karalių slėnyje Luksore. Egipto civilizacija iki šiol stebina pasaulio mokslininkus neįtikėtinais pasiekimais ir paslaptimis.

2007-06-28, ketvirtadienis

Darfūno regione gali būti dislokuotos JAV pajėgos. Jungtinių Valstijų senatorius J. N. Bidenas pareiškė, kad JAV nedelsdama turėtų dislokuoti pajėgas Sudano Darfūro regione. Senato Užsienio reikalų komiteto pirmininkas J. Bidenas akcentavo asmeniškai manąs, kad šalims reikėtų sumažinti savo suverenitetą, jei jose vyksta genocidas. Pasak jo, JAV prezidentas G. W. Bushas aiškiai pareiškęs, kad sankcijos bus kitas žingsnis, jei Jungtinės Tautos Darfūre nedislokuos didelio organizacijos taikdarių kontingento, kuris padėtų Afrikos Sąjungos pajėgoms atstatyti stabilumą neramiame Darfūro regione.

Zimbabvėje nurodyta įmonėms perpus sumažinti kainas. Zimbabvės valdžia nurodė šalies įmonėms perpus sumažinti būtiniausių prekių kainas. Zimbabvės pramonės ir tarptautinės prekybos ministras O. Mpofu sakė, kad toks kainų augimas yra "nesąžiningas". "Vyriausybė žino, jog toks kainų augimas yra politinė priemonė, kurios ėmėsi mūsų priešai, kad nuverstų valdančiąją partiją ir vyriausybę po to, kai žlugo jų ekonominės sankcijos", - akcentavo ministras.

Pagal ELTOS informaciją ir užsienio spaudą parengė Gediminas Dubonikas

Mėnuo, kai rusai myli latvius

Jurijus MURAVSKIS

Apie Rusijos informacines atakas ir tendencingas įvykių apžvalgas bei aiškinimus žino kiekvienas nežioplas Lietuvos, Latvijos ar Estijos gyventojas. Estai, girdi, negerbia "išvaduotojų", jų valstybę išvadavusių nuo nepriklausomybės, latvius Rusijos spauda pavertė esesininkų palikuonimis, kurie "negailestingai" uždaro rusiškas mokyklas. Lietuvoje rusų ne tiek jau ir daug, palyginti su Latvija ir Estija, tikrų ar išgalvotų problemų mažiau, bet, anot Rusijos žiniasklaidos, Lietuvos žmonės irgi ne šventieji – nacionalistai, NATO ir Europos Sąjungos pataikūnai. Bet šįkart - ne apie tai.

Lietuviai turi gerokai mažiau pajūrio nei latviai. Mums, šiauliečiams, iki Latvijos didžiausio kurorto Jūrmalos tikrai netoli. Jūrmala - ir rusų labai mėgstamas "Pribaltikos" kurortas.

 

Festivalis "Jūrmala" su latviais beveik neturi nieko bendro: rusų humoristai skaldo juokelius apie netikusią Europos Sąjungą ar šaiposi iš latvių kalbos.

Autoriaus nuotr.

Kultūrinis anklavas Jūrmala

Atėjo šilta vasara, traukianti pailsėti ištroškusius prie ežerų, upių ir, žinoma, jūros. Nuo gegužės mėnesio Kremliaus mikrofono ir plunksnos grandai prityla, tonas Baltijos šalių, ypač Latvijos atžvilgiu tampa švelnesnis, mažiau kišamasi į Latvijos vidaus reikalus, rečiau ORT, RTR, NTV ir "Ren TV" žiniose bepasisako autoritetingieji "Pribaltikos" žinovai, kalbantys "paprastų Latvijos žmonių vardu" (primena vieną legendinę M. Burokevičiaus kalbą "Jedinstvos" mitinge).

Ir iš kur tas gerumas? Kaip čia latviai taip staiga pagerėjo, kur dingo visos klijuotos etiketės? Naciai, nūdienos genocido vykdytojai virto draugais? Atsakymas paprastas: netoli Rygos, Jūrmaloje, "Dzintari" koncertų rūmuose prasideda festivaliai "Jūrmala 2007" ir "Jauna vilnis 2007". Tačiau su latviais šie pavadinimai beveik nieko bendro neturi: pirmasis – tai rusų humoristų festivalis su S. Drobotenka, J. Vorobej, V. Danilec, J. Šifrinu ir kitais, antrasis – jaunųjų atlikėjų muzikinis festivalis. Tarptautinis. Jame kažkada dalyvavo ir viena žinoma Lietuvos dainininkė. Festivalio globėja dažnai būna garsi, deja, jau rusų atlikėja Laima Vaikulė, nežinia kada bedainavusi gimtąja kalba.

Apie humorą ir "jumorą"

Pokalbių laidose ir humoro festivaliuose kai kurie rusų humoro artistai (S. Drobotenko, N. Vetrovas) mėgsta pasakyti viltingų žodžių, kad humoras – tai žmogiška kalba be sienų, tai reiškinys, vienijantis tautas. Galbūt. Bet tas "jumoras", kuris sklinda nuo "Dzintari" scenos – nutolęs nuo garbingų atlikėjų pasisakymų. Savi juokina savus. Pilnai rusakalbių Latvijos gyventojų salei skaldomi juokeliai apie tai, kokia bloga Europos Sąjunga, pasišaipoma iš latvių kalbos (viena tokia linksmų plaučių rusakalbių grupė perdainavo "Prata vetra" – "Brainstorm" dainą. Citata: "Mes šias dvi eilutes mokėmės savaitę."). Ilgai ragavę rusiško humoro patikime, kad uošvės yra raganos, kurioms mirus grojant iš džiaugsmo galima suplėšyti tris akordeonus. Vienas iš "perliukų" – vaidinti girtą arba kaukazietį. Pasijuokę iš tariamo gruzino ar armėno kvailumo, linksmi "jumoro" mėgėjai Rusijoje žaismingai primuša rytietiškos išvaizdos turgaus prekeivius, suniokoja prekyvietes, nors dauguma prekybininkų turi Rusijos federacijos pilietybę.

Viena aukščiausių "jumoro" formų – vyras apsirengia moterimi ir vaizduoja nebūtinai juokingas situacijas. Tiesiog išeiti į sceną su sijonu ir skara yra laikoma dideliu meistriškumu. Todėl Rusijoje populiarios "Naujosios rusų bobutės", iš Ukrainos atvykęs Andrejus Danilko, kuris viešumoje retai pasirodo be Verkos Serdiučkos apdarų – blizgančių kostiumėlių, didžiulių krūtų ir akinių nuo saulės.

Bet grįžkime į Jūrmalą. Liuteroniškas santūrumas ir draugiškas latvių būdas leidžia rusams susikurti Jūrmaloje rusišką kultūrinę oazę, savotišką anklavą: aplink Latvija, latvių kalba, kultūra, kasdienybė, o "Dzintari" rūmuose tarsi įsikuria mažytė Rusijos dalelė. Jūrmalos miestelio vadovai, matyt, dėl naudos užmerkia akis prieš tai, kad tokie festivaliai toli gražu nėra draugiški valstybei, kurioje jie vyksta. Tiesiog rusams norisi turėti savo Jūrmalą, savo "Pribaltiką".

Bulduri. Nakama pietura...

Įlipęs į pašiurusį priemiesčio elektrinį traukinį nurimstu – įsiklausau į šurmuliuojančius vagono keleivius – šimtas poilsiautojų šnekasi ir latviškai, ir rusiškai, moteriškas balsas iš garsiakalbio praneša stoteless: "Bulduri, nakama pietura..." Čia ir išvada: į Jūrmalą pakoncertuoti susirenka rusų artistai, jų paklausyti atvyksta rusai žiūrovai. Visiems gerai, pašiepiama valstybė, visiems be galo linksma, Rusija oficialiai visą birželį padraugauja su Latvija. Plojimai, Uždanga. Užkanda?

Vaikai tapė ir cinamonu...

Modesta JURGAITYTĖ

Net dvi galerijos – Šiaulių dailės galerija ir "Laiptų galerija" – vasarą, vaikų "neturėjimo ką veikti" metu, surengė jiems kūrybinių užsiėmimų. Šiaulių dailės galerijoje vaikams ir jaunimui vyko dešimties užsiėmimų edukacinių programų ciklas "Menopolis", o "Laiptų galerijos" sodelyje – vaikų pleneras "Pažink save mene".

Lyg skalbiniai "išdžiauti" plenere "Pažink save mene" sukurti vaikų darbai papuošė Pelikso Bugailiškio sodą.

Kas dieną – po naujieną

Dvi savaites Šiaulių dailės galerijoje vykusi kūrybinė vasaros stovyklėlė "Menopolis" kasdien siūlė naujas pažintis su įvairiomis meno formomis. "Visi užsiėmimai labai skirtingi ir įdomūs, nes juos veda žinomi profesionalūs menininkai", - apie projektą pasakojo Šiaulių dailės galerijos vyresnioji specialistė Jurga Sutkutė.

Vaikai "Menopolyje" mokėsi animacijos pradmenų, lankėsi menininko dirbtuvėje, dekoravo rūbus, keramiką, lipdė animacinius herojus, kūrė netradicinėmis dailės priemonėmis, natūraliomis ar netradicinėmis medžiagomis. "Užsiėmimo pabaigoje vaikai turi pristatyti savo darbą, pakomentuoti. Vyksta bendra diskusija, vaikai užduoda klausimus menininkams", - tęsia J. Sutkutė.

Meno virtuvės kvapai

Užsiėmimas "Meno virtuvė", vadovaujamas Ugniaus Ratniko, ko gero, išsiskyrė savo šurmuliu ir laisve. Galerijos salė buvo pilna vaikų triukšmo ir didelių spalvotų piešinių. Vaikai tą dieną išbandė didelio formato eksperimentinę tapybą natūraliomis medžiagomis.

"Jaunieji kūrėjai patys galėjo maišyti dažus, tapyti rankomis, o pabaigoje savo meno kūrinius dekoruoti kakavos ar cinamono milteliais arba manų kruopomis. Visa galerija kvepėjo kaip tikra virtuvė", - įspūdžiais dalijosi J. Sutkutė.

Užsiėmimu džiaugėsi ir vadovas U. Ratnikas: "Labai smagu dirbti su vaikais. Jie atviresni, tokia tapyba jiems turėtų būti labai artima, nes vaikai dar nenutolę nuo žaidimo dvasios. Man pačiam smagu su vaikais "bovytis", nes jie moka džiaugtis", - išsitepęs dažais kalbėjo vyriausias "Meno virtuvės" "virėjas".

Ar vaikai gavo kokių nors nurodymų, ką jie turėtų tapyti? "Jokių patarimų – bandyti, eksperimentuoti, žaisti. Galvoju, kad kūryba, menas visų pirma yra vidinė laisvė, vidinis atsipalaidavimas. Vaikai turi išbandyti visas netradicines išraiškos priemones, galimybes – laikraščius, kempines, pirštines, visokius kotelius, grėbliukus, taškytis, blaškytis", - apie kūrybos procesą kalbėjo dailininkas.

Iš dešimties Šiaulių dailės galerijos projekto "Menopolis" užsiėmimų vaikams labiausiai patiko užsiėmimas "Meno virtuvė", kuriame jie galėjo nevaržomai tapyti rankomis, taškyti ant didelio formato lapų.

J. Sutkutė vaikus, kurie lankė visus užsiėmimus, vadina stovyklautojais ir sako, kad darbas su jais produktyviausias. "Jie ateina ne tik nusiteikę dirbti, domisi menu, bet ir kupini minčių bei klausimų profesionaliems menininkams", - pasakoja Šiaulių dailės galerijos vyresnioji specialistė. Pasak jos, aktyviausi šiame projekte buvo 7-14 metų vaikai.

Vaikų pleneras Pelikso Bugailiškio sode

Pelikso Bugailiškio ("Laiptų galerijos") sodo obels paunksmėje piešia keturių mergaičių iš Dainų vidurinės mokyklos būrelis. Kitoje sodo pusėje jauna mergina pasirenka ne draugių, o jaunos obelaitės kompaniją – piešia vienumoje. Dar vieną piešėjų ratelį papildo į sodą atklydęs katinas.

Sode tyliai groja muzika, "Laiptų galerijos" direktorė Janina Ališauskienė piešiančiuosius vaišina bandelėmis ir iš P. Bugailiškio sodo obelų obuolių spaustomis sultimis. Taip praeitą penktadienį "Laiptų galerijos" sode vyko pleneras "Pažink save mene", kuriame vaikai akvarele ir pastele piešė tai, ką matė aplink.

Renginys pritraukė apie trisdešimt dalyvių iš šešių mokyklų – Juliaus Janonio gimnazijos, Dubijos, Vijolių, Dainų vidurinių mokyklų ir Šiaulių apskrities Kuršėnų ir Šiaulių vaikų globos namų. Dainų vidurinės mokyklos moksleivės džiaugėsi šio plenero šiluma: "Šilta, smagu. Labai draugiški žmonės, labai jauki aplinka. Čia piešti įdomiau, maloniau." Merginos pasakojo, kad piešiamus objektus pasirinko atėjusios į P. Bugailiškio sodą – vienos nusprendė įamžinti pastatus, kitos – gamtą.

"Laiptų galerijos" direktorė džiaugėsi besiplečiančia dalyvių geografija – prie plenero prisijungia naujos mokyklos, tačiau, anot jos, labai smagu sulaukti ir vaikų senbuvių, kurie plenere dalyvauja ne pirmą kartą.

Pusdienį trukusio plenero "Pažink save mene" darbų girliandos papuošė P. Bugailiškio sodą – jaunųjų kūrėjų piešiniai lyg skalbiniai kabojo ant tarp sodo obelų ištemptų virvių. Po parodos atidarymo, apžiūrėję vieni kitų darbus, vaikai žiūrėjo "Laiptų galerijos" sode vaidinamą Kelmės mažojo teatro spektaklį-muzikinę pasaką "Paršiukų kelionės". O kaboti likusius piešinius šiureno vėjas. Gal ir jis save pažino mene?..

  

Tapydami "Meno virtuvėje", vaikai naudojo natūralias medžiagas – prieskonius, kruopas, arbatžoles. Šis užsiėmimas išties panašėjo į ruošą virtuvėje – kaito viryklė, byrėjo kruopos.

 

Vaikai piešė įvairiausiose vietose: prisėdę ant pievutės, medžių paunksmėje ar pasirėmę į galerijos turėklus.

 

Lipantys sienomis

Nerijus JAKIMAVIČIUS

Turbūt ne vienas mieste yra matęs nutrūktgalvius vaikinus, kurie išdarinėja įvairius triukus: laipioja, šokinėja, verčiasi kūliu... Tai ne viską aplink laužantys chuliganai, o grupelė vaikinų, kurie Šiauliuose propaguoja judėjimo meną "Le Parkour".

"Parkurą" propaguojantys šiauliečiai nemano darantys kažką blogo. Jų žodžiais, šis užsiėmimas nėra pavojingas aplinkiniams, negadina statinių ar gatvių paviršiaus kaip, pavyzdžiui, riedučių ar riedlenčių sportas.

 

Edgaras Bekeris - klubo "Sunsity parkour" įkūrėjas. "Parkuro" arba judėjimo meno pagrindinė idėja - kuo greičiau ir originaliau įveikti kelyje pasitaikiusias klūtis: namus, sienas, tvoras, turėklus...

 
 

Autoriaus nuotr.

Šio judėjimo užuomazgos prasidėjo prieš 20 metų Prancūzijoje, kai Davidas Belle'as persikraustė gyventi iš kaimo į miestelį. Vaikinui, kuris augo kaime ir buvo įpratęs vaikščioti tiesiausiu keliu, nepatiko, jog mieste daug statinių, kurie trukdo pasiekti norimą vietą. Todėl jis nusprendė neiti aplinkui, o visas kliūtis peršokti arba perlipti. Nuo 1997 metų šį judėjimo meną išpopuliarino Luco Bessono filmas "Yamakasi".

Pirmas oficialus "Le Parkour" klubas Šiauliuose buvo įregistruotas tik šiemet. Klubas pasivadino "Suncity parkour". Klubo įkūrėjas - Edgaras Bekeris. Jis bei dar keletas Šiauliečių ir propaguoja mūsų mieste šį judėjimo meną.

Išvertus iš prancūzų kalbos, "Le parkour" reiškia "kliūčių ruožas". O tuo užsiiminėjantis žmogus, vadinamas "treiseriu" (iš prancūzų kalbos - žmogus, atveriantis naujus kelius). Šio judėjimo pagrindinė idėja - kuo greičiau ir originaliau įveikti pasitaikančias kliūtis. O kliūtys yra visokios - namai, sienos, tvoros, turėklai. Pasak Edgaro, "parkure" svarbu ne tik fizinė jėga, bet ir žmogaus protas, savita judėjimo filosofija. Šio judėjimo meno pradininkas Šiauliuose Edgaras Bekeris sutiko atsakyti į "Šiauliai plius" klausimus.

- Kada ir kaip susidomėjote "parkuru"?

- Jau nuo mažens buvau hiperaktyvus. Vieni mano draugai važinėdavo dviračiais, kiti - riedučiais, o aš laipiodavau medžiais, karstydavausi turėklais. Nenustygdavau vietoje. Mane visada žavėjo Jackie Chan'o atliekami kaskadiniai ir akrobatiniai triukai, jo įspūdingas judėjimo būdas. Dar vaikystėje norėjau būti kaskadininkas, nes mane traukė aukštis, greitis, baimė... Apie "parkurą" sužinojau prieš kelis metus, žiūrėdamas filmą "Yamakasi". Tada ir pradėjau bandyti atlikti filme matytus triukus. Daug informacijos radau internete, ypač užsienio tinklalapiuose. Supratau, kad tai judėjimo menas, turintis savo moralę ir discipliną. "Parkuras" - tai galimybė išbandyti save ne tik fiziškai, bet ir morališkai, psichologiškai. Gera žinoti, kad niekas tavęs neriboja.

- Papasakok apie šiemet įkurtą klubą.

- Klubas buvo įregistruotas 2007 metų balandžio 25 dieną. Tai antrasis oficialus "parkuro" klubas Lietuvoje. "Sunsity parkour" - ne pelno siekianti organizacija, kurią įkūrėme, kad turėtume didesnę galimybę lengviau plėtoti "Le Parkour" meną Šiauliuose, kad galėtume pademonstruoti savo gebėjimus įvairiuose renginiuose. Taip tikimės visiems įrodyti, kad "parkuru" gali užsiimti kiekvienas, kuris turi noro, ryžto bei atsidavimo šiam judėjimo menui. Klubas palengvintų ir mūsų pačių situaciją, už gautas paramos lėšas būtų galima įsigyti inventorių, reikalingą treniruotėms, aprangą, galbūt atsirastų galimybė lengviau išvažiuoti į užsienį bei pasitreniruoti su aukštesnio lygio "treiseriais". Mūsų tikslai paprasti: sudaryti sąlygas Šiaulių miesto jaunimui aktyviai sportuoti bei užsiimti "parkuro" judėjimo menu, propaguoti sveiką jaunimo gyvenseną, populiarinti šį judėjimo meną, burti narius bendrai veiklai.

- Kiek jūsų klubas turi narių?

- Mes esam penkiese: du nepilnamečiai ir trys - pilnamečiai. Tai klubo prezidentas, jo pavaduotojas ir trys "treiseriai", kurie propaguoja "parkuro" judėjimą. Daug kas mūsų klausia, kaip įstoti į jūsų klubą. Klubo nariai gali būti Lietuvos piliečiai nuo 18 metų amžiaus. Asmenys nuo 16 metų gali tapti klubo narais jei jie pateikia raštišką tėvų sutikimą. Tačiau į klubą priimame ne kiekvieną. Žmogus turi atitikti mūsų reikalavimus. Būtini fizikos ir biologijos pagrindai, asmuo turi atitikti tam tikrus fizinius reikalavimus.

- Ar dažnai pasitaiko traumų?

- Taip, traumų pasitaiko, kai per daug įsijauti ir pasitiki savimi, kai nori pasirodyti prieš kitus, neapgalvoji savo judesių. Tada viskas ir baigiasi traumomis. Šokinėti reikia neskubant, viską apgalvojant, numatant į priekį. Aišku, traumų pasitaiko ir kai mokaisi naują triuką. Manau, kad be traumų neapsieina nė vienas treiseris.

- Ar pasitaiko konfliktų su aplinkiniais žmonėmis?

- Praeiviai dažniausiai žavisi "parkuro" pasekėjų triukais ir mielai stebi jų treniruotes. Žinoma, kartais mūsų užsiėmimui nepritariama. Dažniausia tam nepritaria pagyvenę žmonės. Dažnai be pateisinamos priežasties "treiserius" išvaro apsaugos darbuotojai. Tačiau "treiseriai" nedaro nieko blogo, nes "parkuras" yra visiškai nepavojingas aplinkiniams ir negadina nei statinių ar gatvių paviršiaus, nei kito inventoriaus, kaip, pavyzdžiui, riedlenčių ar riedučių sportas. Atvirkščiai, miesto architektūra yra gerbiama, nes miesto konstrukcijos yra treiserių saviraiškos būdas. Mūsų tikslas yra išpopuliarinti "parkurą" ir įrodyti visuomenei, kad tai, ką mes darome, nėra chuliganizmas. Deja, kol kas žmonės mus veja iš treniravimosi vietų ir netgi iškviečia policiją.

- Kur jūs treniruojatės?

- Vasarą treniruotės vyksta lauke. Visos miesto konstrukcijos tampa "treiserio" keliu. Žiemą treniruotėms skiriame labai nedaug laiko, nes sporto salės neturime. Vasaros pabaigoje pradedame ieškoti, kur galėtume prisiglausti ir aktyviai treniruotis. Po vasaros labai sunku treniruotis, oro sąlygos neleidžia - šlapia, slidu, šalta.

- Ar "parkuras" - sportas?

- "Parkuras" ne sportas, o laisvės filosofija pagrįstas gana naujas judėjimo menas, apibūdinantis nenutrūkstamą judėjimą iš taško A į tašką B virš, po, aplink ir pro įvairias kliūtis subjekto aplinkoje, kurio esmė yra naudojantis savo kūnu ir fantazija judėti į priekį, įveikiant visas kelyje pasitaikančias kliūtis. Todėl "parkure" sveikata ir saugumas yra labiausiai pabrėžiami. Geriausia nedaryti to, ko negali. Čia ne ekstremalus sportas. "Parkuro" varžybos nerengiamos, todėl nėra konkurencijos. Visi pradedantieji privalo žinoti, kad šis judėjimo menas yra skirtas asmenybei, kūnui tobulinti. Treniruojamasi dėl savęs, nesistengiant įrodyti kitiems, kuo esi geresnis. Tikras "treiseris" niekada nesistengs pasipuikuoti prieš kitus. Įdomiausia, jog pagrindinis pavojus visada slypi darant triuką, kurio metu norima nustebinti aplinkinius. Nereikia įsivaizduoti prieš save publikos. Tu vienas viso šuolio metu. Bet ir tada nevertėtų pervertinti savo gebėjimų. Jei susidomėjote "parkuru" ir norite išmokti šio judėjimo meno, kviečiame prisijungti prie "Suncity parkour" klubo. Daugiau informacijos ieškokite tinklalapyje www.scpk.lt .

Nerūkyti yra patogiau

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Rūkymas yra didžiausias neinfekcinių ligų rizikos faktorius, nužudantis daugiau žmonių nei AIDS, alkoholis, eismo nelaimės, narkotikai, gaisrai ar žmogžudystės kartu sudėjus. Paskaičiuota, kad kasmet pasaulyje nuo rūkymo sukeltų ligų miršta apie 4,9 milijono žmonių. Lietuvoje rūkymas kasmet nusineša daugiau negu 7000 gyvybių ir yra viena svarbiausių plaučių vėžio, lėtinės obstrukcinės plaučių ligos bei širdies ir kraujagyslių ligų priežasčių.

Lietuva yra tarp pirmaujančių Europoje pagal paauglių rūkymą. Šiaulių mirsto centre besimokančių paauglių rūkymo vietos - užkaboriai, į kuriuos retai užklysta jų tėvai: Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto, Šiaulių banko, ir Projektavimo centro kiemai.

 Ugnės ZUBAITĖS nuotr.

Gegužės paskutinė diena visame pasaulyje skelbiama nerūkymo diena. "Galbūt dieną be tabako sutiksite visam laikui atsisakę cigaretės", - į "Šiauliai plius" skaitytojus kreipiasi Sveikatos ugdymo centro sveikatos mokymo organizatorė Vida Proskurina. Juo labiau, kad rūkymas nėra vien asmeninis rūkančiojo reikalas. Nuo rūkymo sukeltų ligų kenčia ne tik jis pats, bet ir jo artimieji ar šalia esantys asmenys. Be to, sergančiųjų rūkymo sukeltomis ligomis gydymo kaštai - sunki našta visiems. Atlikti tyrimai skelbia, kad, pavyzdžiui, bronchinės astmos ambulatorinis medikamentinis gydymas kainuoja vidutiniškai nuo 250 iki 450 litų per mėnesį, vidutinio sunkumo lėtinio obstrukcinio bronchito gydymas – nuo 130 iki 170 litų, sunkios formos obstrukcinio bronchito – nuo 170 iki 250 litų per mėnesį.

Už durų rūkyti nebeskanu

Uždrausdama rūkyti viešosiose įstaigose, Lietuva prisijungė prie Europos Sąjungos mastu organizuojamos draudimo rūkyti politikos. Visose valstybėse narėse galioja tam tikros taisyklės, skirtos mažinti neigiamą pasyvaus rūkymo poveikį sveikatai. Atskirose šalyse šiek tiek skiriasi šių taisyklių pobūdis ir taikymo sritis. Pastaruoju metu, kai Lietuvoje uždrausta rūkyti kavinėse, baruose ir naktiniuose klubuose, ne vienas rūkalius prisipažįsta, kad rūkymas tapo našta, kurios anksčiau nejautė: "Kai norint užsirūkyti iš kavinės reikia eiti laukan, kur lyja ar pučia stiprus vėjas, dūmas tampa nebeskanus. Nejučiom imi pavydėti žmonėms, kurie tokios priklausomybės neturi", - patirtimi dalijosi prie vienos Šiaulių kavinių pakalbintas jaunuolis.

Nors daugelis sutinka, kad toks draudimas rūkyti viešosiose įstaigose buvo naudingas visiems, sveikatos mokymo organizatorė Vida Proskurina sako, jog mūsų visuomenė rūkymą tebevertina kaip įprastą, normalų reiškinį. Didelė visuomenės dalis vis dar stokoja žinių apie rūkymo žalą. Dėl to jei suaugusiam žmogui uždrausti rūkyti ir negalima, valstybė privalo stengtis bent jau nesudaryti tam sąlygų. Uždraudusi rūkyti viešosiose įstaigose valstybė pasirūpino, kad nuo pasyvaus rūkymo nenukentėtų šiose įstaigose dirbantys ar besilankantys nerūkantieji.

Airijoje ir Škotijoje draudimas rūkyti galioja visose uždarose viešose vietose ir darbo vietose, įskaitant barus ir restoranus. Nuo liepos šis draudimas įsigalios ir likusioje Jungtinės Karalystės dalyje. Švedijoje, Italijoje ir Maltoje priimti su draudimu rūkyti susiję įstatymai, kuriuose numatyta galimybė įrengti hermetiškus rūkomuosius su ventiliacijos sistemomis. Kitąmet tokias priemones įsives Prancūzija. Šioje šalyje žadama duoti laiko, kad kavinės, restoranai ir naktiniai klubai prisitaikytų prie naujos tvarkos. Draudimo pažeidėjams jau numatytos ir baudos: 75 eurai rūkančiajam ir 150 eurų įstaigai, kur įvyko pažeidimas. Daugelio valstybių narių pagrindinėse viešosiose vietose, pavyzdžiui, ligoninėse, mokyklose, valdžios institucijų pastatuose jau seniai draudžiama rūkyti arba yra taikomi rūkymo apribojimai.

Lietuva pirmauja rūkančių paauglių skaičiumi

"Mes, suaugusieji, neturėtume rodyti pakantumo laiptinėse ar "už kampo" rūkančiam jaunimui. Žinoma, bartis nereikėtų, tačiau būtina su jais pasikalbėti nerodant nepasitenkinimo", - sakė V. Proskurina. Vaikų organizmas ypač jautrus rūkymo poveikiui. Priklausomybę nuo tabako vaikai gali patirti jau po kelių surūkytų cigarečių. Rūkantys vaikai kur kas dažniau serga peršalimo ligomis, nes imunitetas praranda atsparumą. Vaikų, kurių tėvai rūko namuose, sveikatos būklė prastesnė nei vaikų, kurių namuose nerūkoma.

V. Proskurinos teigimu, nuo rugsėjo Švietimo ir mokslo ministerija įgyvendina Alkoholio, tabako ir psichotropinių medžiagų vartojimo prevencijos programą, kurios tikslas - ugdyti asmenį, motyvuotą sveikai gyventi. Rengiant programą, buvo remiamasi Europos šalių patirtimi. Pagrindinis skirtumas tarp šios ir anksčiau įgyvendintų programų - didesnis dėmesys praktiniams užsiėmimams. Europos Sąjungos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centro duomenimis, pagal kanapių vartojimą tarp 15-16 metų paauglių iš 28 šalių Lietuva užima 20 vietą. Mūsų šalis yra tarp lyderių pagal paauglių rūkymą, o pagal alkoholio vartojimą Europoje nusileidžia tik Vengrijai.

Mesti rūkyti niekada nevėlu

Mesti rūkyti - tai veiksmingiausias būdas sumažinti tikimybę susirgti rūkymo sukeltomis ligomis ir mirti nuo jų. Atsisakyti šio žalingo įpročio verta bet kokiu amžiaus tarpsniu. Anot V. Proskurinos, net senyvo amžiaus metus rūkyti pailgėja kokybiško ir visaverčio gyvenimo trukmė.

"Jei nusprendėte mesti rūkyti, neatidėliokite savo sprendimo. Kad tai padarytumėte, reikia ištvermės ir motyvacijos. Galbūt gera pradžia būtų Pasaulinė nerūkymo diena, - sako sveikatos mokymo organizatorė. - Mesti rūkyti nėra lengva, bet ir nėra neįmanoma. Neretai lažybos su draugais taip pat padeda apsispręsti. Draugų ir artimųjų parama irgi labai svarbi."

Sveikatos mokymo organizatorė nusprendusiems mesti rūkyti pataria užsiimti nauja veikla - sportuoti, važinėti dviračiu. "Jei mesti rūkyti niekaip nesiseka, ateikite pas mus, į Sveikatos ugdymo centrą, mes galime jums padėti. Pasikalbėsime, duosime pasiskaityti įvairios literatūros, tai turėtų palengvinti apsispręsti", - įsitikinusi V. Proskurina.

Pasak specialistės, staiga mesti rūkyti gali ne kiekvienas, ypač jei žmogus rūko seniai. "Kasdien surūkykite vis mažiau cigarečių. Atsiminkite, kad svarbiausia - jūsų apsisprendimas. Kramtomoji guma ar specialūs pleistriukai veikia tik kaip pagalbinė priemonė. Ji padeda, kad jūs mažiau kankintų nemiga, kad išliktumėte darbingas ir jūsų organizmo, besivalančio nuo nikotino, nevargintų nemalonūs simptomai. Jeigu jums reikalinga profesionali pagalba, nebijokite kreiptis į psichologą", - sako Sveikatos ugdymo centro sveikatos mokymo organizatorė Vida Proskurina.

"Nieko tokio", Knysliukas ir anšlagas

Oksana LAURUTYTĖ

"Atėjo Knysliukas į parduotuvę ir grąžina čia pirktą balioną. Pardavėja klausia, kas jam nepatiko: spalva, forma ar dydis. "Na, nedžiugina", - liūdnai atsako Knysliukas". Studijos "Nieko tokio" vaikai, iš vadovo Vadimo Kamrazerio lūpų išgirdę tokį anekdotą, ima kvatotis. Ir tam, kad jų dainavimas džiugintų, smagiai užtraukia: "Mes, karaliai be karūnų!"

Tai tik akimirka iš dvejus metus gyvuojančios muzikanto, mokytojo V. Kamrazerio ir aktorės Jūratės Budriūnaitės vadovaujamos studijos "Nieko tokio" gyvenimo. Šeštadienį studijos vaikai mamytėms surengė puikų koncertą "Labas tau". Žiovaujančių ir nuobodžiaujančių nebuvo.

Po koncerto studijos "Nieko tokio" vadovai Jūratė Budriūnaitė ir Vadimas Kamrazeris buvo tiesiog užversti gėlėmis.

Vienas už kitą geresnis

Prieš dvejus metus Šiauliuose įkurtos studijos "Nieko tokio" vaikai jau surengė kelis koncertus, o praėjusį savaitgalį Šiaulių kultūros centre vykęs dainuojančių ir šokančių vaikų koncertas buvo tikras anšlagas. Mamytėms skirtame koncerte vaikai pasijuto tikrais artistais: dainavo tikroje salėje, naudojosi puikia scenos technika.

Na, išsigąsti ir nežinoti, kaip prieiti prie mikrofonų, vaikai tikrai negalėjo, mat Šiaulių verslo inkubatoriuje, kur įsikūrusi studija "Nieko tokio", vaikai ir repetuoja tarsi tikri artistai - prie mikrofonų. Studijoje netgi bus įkurta garso įrašų studija - stiklinėmis pertvaromis tam skirta vieta jau atitverta. Vaikai bus nuo nieko nepriklausomi - savo studijoje galės įrašinėti kompaktines plokšteles.

Šiuo metu vaikų klubą-studiją "Nieko tokio" lanko apie 60 nuo trejų iki 13 metų vaikų. Vadimas vaikus moko dainuoti, o Jūratė - vaidinti, žaisti. Mokyti vaikus saviraiškos studijos vadovams nėra sudėtinga, mat Vadimas daug metų grojo grupėje "Vairas", yra fizikos mokytojas, buvo įkūręs ir 12 metų dirbo su vaikų popchoru "EN-DEN-DU". Na, o Jūratė, būdama Šiaulių dramos teatro aktorė, moko mažuosius scenos judesio, išraiškos, plastikos.

"Man tai vadovė labiau patinka. O man labiau - vadovas", - atvirauja pašnekinti studijos vaikai. "Supratingas, sąžiningas, geras, šmaikštus, juokingas, griežtas, bet teisingas", - beria apibūdinimus vadovui "Didžiukų-2" grupės vaikai. "Labai gera, žaisminga, miela, supratinga, labai graži, džiaugsminga", - apie vadovę kalba klubo nariai.

Jūratė sako, kad jai patinka bendrauti su visais vaikais ir prigalvoti žaidimų patiems mažiausiems - trejų metų pypliams. Vaikai lavina savo pojūčius, vaizduotę, kai užsimerkę liečia sau veidą, atsigulę klausosi muzikos ar įsivaizduoja, kaip juos šildo saulytė, spėja, ką draugai piešia jiems ant nugaros. "Kartais susėdame ir visi kuriame vieną bendrą istoriją - kiekvienas turi pasakyti po žodį, tada ir gaunasi štai tokie pasakojimai: "Dramblys įšoko į baseiną, varlė iškilo į paviršių". Vaikui labai svarbu, kai ką nors per pamokėlę sukuria, o patys mažiausieji vaikiukai tiesiog spirga iš laimės, kai žino žaidimo pabaigą", - šypsosi Jūratė.

Dirba savo malonumui

Ir tiems "Nieko tokio" nariams, kurie koncertavo pirmą kartą, ir tiems, kurie scenoje ne naujokai, žiūrovai negailėdami dalijo aplodismentus ir šypsenas.

Povilo LUNGĖS nuotr.

Į užsiėmimus vaikai renkasi du kartus per savaitę grupėmis, vienoje grupėje — apie 10 panašaus amžiaus vaikų. Vadimas sako, kad visą savo laiką, likusį nuo tiesioginio darbo, jie su Jūrate praleidžia studijoje. "Namo grįžtame tik miegoti", - nusišypso vadovas ir kalba, kad įkvėpti koncerto sėkmės jie su Jūrate mielai laukia ateinančių į studiją 3-12 metų vaikų, kurie jaučia, kad scenoje turi ką veikti, nori įgyti pasitikėjimo savimi bei susirasti gerų ir nuoširdžių draugų.

Na, o vaikai dėl tokio vadovų dėmesio ir noro juos išmokyti į studiją bėgte bėga. "Man labai patinka dainuoti. Bandau pati kurti dainas. Visos dainos gražios, kurias dainuojame", - kalba vaikai.

Studijos vadovas džiaugiasi, kad "Nieko tokio" vaikai įgyja daug įvairios praktikos, o svarbiausia - jie dirba savo malonumui. Jūratė pasirūpino, kad studijoje vaikai jaustųsi patogiai - prisiuvo kalną margų pagalvėlių, pridėliojo žaislų.

Jūratė ne tik lavina vaikų artistiškumą, bet ir kuria dainelių tekstus. Viena tokių dainelių, pavadinimu "Nieko tokio", tapo vaikų studijos vizitine kortele. Žiūrovai per koncertą šią dainelę aplodismentais prašė pakartoti. Beje, per dvejus metus "Nieko tokio" parengė dvi pilnas programas, o tai padaryti pavyksta toli gražu ne visiems vaikų kolektyvams. O ar yra tokių kolektyvų, kurie surenka pilnas sales žiūrovų? Į "Nieko tokio" pernai Dramos teatre surengtą koncertą visi norintieji net netilpo, tad norint nudžiuginti visus gerbėjus teko tą pačia dieną konceretuoti dar kartą.

"Mes nieko nebijome, mūsų panos pačios gražiausios, o vyrai - patys fainiausi", - tokiais žodžiais Vadimas kelia vaikų pasitikėjimą ir drąsą. Vaikai vadovams nelieka abejingi - studijoje pilna Jūratei ir Vadimui skirtų vaikų piešinių, išpuoštų širdutėmis.

"Mis Šiaulių kraštas 2007" - šiaulietė Viktorija

Oksana LAURUTYTĖ

Fejerverkais, konfeti, jūra gėlių ir audringais plojimais praėjusį penktadienį Šiaulių kultūros centre pasveikinta "Mis Šiaulių kraštas 2007" titulą pelniusi šiaulietė Viktorija Sutkutė. Po aštuonerių metų pertraukos Šiauliuose įvykęs grožio konkursas surengtas įspūdingai, o jo organizatorė Vaida Židonytė braukė džiaugsmo ir jaudulio ašaras.

Karūnuota "Mis Šiaulių kraštas 2007" Viktorija Sutkutė, "Mis Publika" Akvilina Ubartaitė, "Mis Foto" Sandra Žemaitytė, pirmoji vicemis Gintarė Karlinskaitė, antroji vicemis Asta Radavičiūtė ir "Mis Gracija" Kristina Jermakova.

 

 Savo nuoširdumu Viktorija Sutkutė pavergė konkurso komisiją.

Rolando PARAFINAVIČIAUS ("L. T.") nuotr.

 

"Mis Foto" buvo renkama kartu su "Šiauliai plius". Konkurso dalyvių nuotraukas peržiūrėję skaitytojai "Mis Foto" išrinko Sandrą Žemaitytę.

Jaudulį tramdė ir organizatorė, ir merginos

Dar prieš prasidedant konkursui Šiaulių kultūros centro fojė besibūriuojantys grožio konkurso dalyvių artimieji ir draugai mindžikavo, atsargiai laikydami gėlių puokštes, o salėje nerimavo ir paskutinius nurodymus dalijo grožio konkurso "Mis Šiaulių kraštas 2007" organizatorė Vaida Židonytė. "Mes nieko nebespėjame, nespėjome nė parepetuoti", - beviltiškai rankomis skėsčiojo Vaida ir delnus glaudė prie nuo susijaudinimo raustančių skruostų.

Vaida jaudinosi tikrai be priežasties. Konkursas vyko sklandžiai ir puikiai, o žiūrovai sulaukė įspūdingų merginų pasirodymų ir pasijuokė iš renginio vedėjų - Leonardo Pobedonoscevo bei Vitalijaus Cololo - šmaikštavimų. Beje, žiūrovų nuostabai, į renginį atvyko net radijo stoties "M-1" žvaigždė Saulėns, koncertavo Radži ir Merūnas.

Retro stiliumi išpuoštoje scenoje 20 konkurso dalyvių pasirodė vilkėdamos vienodai, avėdamos vienodas aukštakulnes basutes. Prisistatydamos merginos šypsojosi, tačiau jaudulį išdavė virpančios rankos ir kojos.

Leonel ir Cololiu - taip vienas kitą vadino renginio vedėjai - laidė šmaikščius juokelius, šnekino konkurso dalyves, o šios jaudindamosi atsakinėjo į klausimus, visos parengė po šokį. Viena konkurso dalyvių - Viktorija Petraitytė pademonstravo, jog moka griežti smuiku.

Merginos viena kitai nekenkė

Konkurso komisiją sudarė fotografai, dizaineriai, grožio industrijos atstovai iš užsienio ir pati organizatorė V. Židonytė. Jiems teko įvertinti merginų graciją, gebėjimą bendrauti, šokti, demonstruoti apatinį trikotažą.

Po tris valandas trukusio renginio paskelbti žiūrovų balsavimo rezultatai - "Mis Publika" išrinkta Akvilina Ubartaitė, o "Mis Foto" - Sandra Žemaitytė. "Mis Gracija" pripažinta Kristina Jermakova, antrąja vicemis — Asta Radavičiūtė, pirmąja vicemis — Gintarė Karlinskaitė.

"Mis Šiaulių kraštas 2007" nugalėtoją paskelbė Šiaulių miesto meras Genadijus Mikšys. Nugalėtoja tapusi Viktorija Sutkutė laimėjo ne tik gražuolės titulą, bet ir pačios pasirinktą kelionę į Italiją. Ši mergina mokosi Rėkyvos pagrindinėje mokykloje, kitą mėnesį jai sukaks 18 metų.

"Buvo labai sudėtinga organizuoti renginį, bet dabar džiaugiuosi, kiek patirties įgijau. Leonardas Pobedonoscevas atvyko turėdamas 39 laipsnius temperatūros. Kone visos merginos prieš konkursą verkė iš jaudulio, turėjau psichologe joms būti. Tiesiog stebuklas, kad jos sugebėjo susikaupti ir scenoje judėjo koja kojon, visos pasirodė puikiai, šypsojosi", - sakė V. Židonytė.

Konkurso organizatorės nuostabai, visos merginos viena kitą labai palaikė, buvo itin draugiškos. "Nepatekusios į dešimtuką merginos padėjo finalistėms net persirengti. Kai aš dalyvaudavau grožio konkursuose, tarp merginų kildavo įvairių konfliktų. Reikia eiti į sceną - žiūrėk, kažkas batelius nudžiovė ar maudymosi kostiumėlį sukarpė", - įspūdžiais dalijosi V. Židonytė.

Organizatorė laiminga, nes laimingos dalyvės

Konkurso "Mis Šiaulių kraštas" merginų atranka prasidėjo kovo pradžioje. V. Židonytė, padedama Šiaulių mados ir šokio studijos "Bacio" vadovių, visuose apskrities miestuose - Joniškyje, Pakruojyje, Radviliškyje, Kelmėje, Naujojoje Akmenėje ir Kuršėnuose - rengė atrankas, į kurias atėjo apie septyniasdešimt merginų, svajojančių pasidabinti gražuolės karūna.

20-čiai atrinktų finalisčių ruoštis konkursui padėjo įvairių sričių profesionalai. Pusantro mėnesio merginos buvo mokomos atrasti savo stilių, įgyti pasitikėjimo, drąsiai elgtis scenoje, demonstruoti apatinio trikotažo kolekciją, šokti. "Repetuodavome kasdien po penkias valandas. Bijojau joms kokį nors geresnį žodį pasakyti, kad tik jos neatsipalaiduotų. Buvau joms labai griežta ir maniau, kad merginos po konkurso man "labas" nepasakys. Atsitiko priešingai - po konkurso merginos man nuoširdžiai dėkojo, dovanojo gėlių, kad net apsipyliau ašaromis dėl tokio jų nuoširdumo", - atviravo konkurso rengėja.

V. Židonytė grožio konkursą rengė pirmą kartą. Šiauliečiams ji žinoma kaip Šiaulių grožio konkursų dalyvė, 1998-ųjų "Mis Foto", 1999-ųjų "Mis Publika", kitų konkursų laimėtoja. Dabar ji yra užsienio šalių reklamos modelis. "Išvažiuosiu labai laiminga, nes konkursas pavyko puikiai, o svarbiausia - konkurso dalyvės laimingos. Kai ką nors padariau laimingą, laiminga esu ir aš", - šypsojosi ji.

 


15 metų su menininkais ir meno gerbėjais

Ričardas JAKUTIS

Gegužės 11 d. Šiaulių kultūros centras "Laiptų galerija" švenčia 15 metų sukaktį. Įsikūrusi garbingo šiauliečio kultūrininko Felikso Bugailiškio namuose, iš kur sklido "Kultūros" bendrovės, Šiaulių kraštotyros draugijos, "Aušros" muziejaus idėjos, kur savo veiklą pradėjo pirmasis dailės mokymo židinys mūsų mieste – Vaikų dailės mokykla, "Laiptų galerija" jau antrą dešimtmetį po savo stogu kviečia menininkus ir meno gerbėjus.

 Šiauliečiai "Laiptus" pamėgo.

 

"Laiptų galerijos " kolektyvas. Prie fortepijono direktorė Janina Ališauskienė.

Per 15 metų surengtos 323 parodos, daugybė koncertų, literatūrinių vakarų, naujų knygų pristatymų... Džiugi žinia – gegužės 11 d. "Laiptų galerijai" įteikiama Kultūros ministerijos nominacija "Geriausias kultūros centras 2006". 15-os metų sukaktis bus paminėta tapybos, grafikos ir fotografijos paroda "15x15".

Šia proga - trumpas interviu su kultūros centro "Laiptų galerija" direktore Janina Ališauskiene.

- Per penkiolika metų galerijoje regėjome daug įvairiausių parodų, kurios, anot menotyrininko Igno Kazakevičiaus, sudaro "solidų parodų vėrinį". Lietuvos menas buvo reprezentuojamas pirmiausia remiantis miesto menininkais, buvo kviečiami ir iškilūs Vilniaus, Klaipėdos ir kitų vietų kūrėjai, pristatoma kartų kaita (pavyzdžiui, A. Petrulis ir K. Petrulis), rengiamos užsienyje gyvenančių lietuvių parodos (Ž. Mikšio, V. Kasiulio). Kaip pavyko suvienyti tokią įvairovę, pasiekti, kad galerija būtų mylima ir menininkų, ir meno gerbėjų? Pradėkime nuo pradžių: kaip gimė "Laiptų" idėja?

- "Laiptų" idėja man ir vyrui Vygintui (šiuo metu Vygintas Ališauskas yra miesto 1-osios muzikos mokyklos direktorius – aut. past.) gimė, kai Vilniuje duris atvėrė Mokytojų namų galerija "Vartai". Praėjus vos metams nuo "Vartų" atsiradimo, meno gerbėjus Šiauliuose kvietė "Laiptai". Darbuotis pradėjome vildamiesi, jog galerija turi būti daugiau negu parodų salė. Įsigijęs meno kūrinį galerijoje mažiau apie meną išmanantis žmogus privalo būti garantuotas, kad įsigijo meniškai vertingą dalyką. Galerija turi tapti jungiamoji dalis tarp menininko bei jo sukurto kūrinio ir žiūrovo. Jos tikslas – menininkus skatinti kurti, o žiūrovams padėti susipažinti su menu. Kodėl dailininkai atvyksta kurti į kelias dienas trunkantį Šiaulių "Monmartrą" "Laiptų" kiemelyje? Juk verčiau rinktųsi plenerus Nidoje (gamta, poilsis). Dailininkai atvyks tuomet, jeigu jiems bus įdomu. Kaip tikrajame, taip ir mūsų "Monmartre" žmonės stebi, kaip gimsta kūrinys. O gal ir menininkui taip įdomiau, negu tik padaryti ir plenero pabaigoje "priduoti" kūrinį. Vienais metais "Monmartro" dalyviai kėlėsi labai anksti ir prie Gimdymo namų pjovė žolę, o grįžę į "Laiptus" jau rado savo nuotraukas su dalgiais rankose. Kitais metais lankėsi Kūdikių namuose ir savo piešiniais išpuošė pavėsines. Štai vilnietis dailininkas Jonas Daniliauskas tapė ant durų - vienas Kūdikių namų duris puošia garsaus dailininko paveikslas.

Penkerių metų sukaktį "Laiptai" paminėjo respublikiniu ekslibrisų konkursu, bet ypatingo dėmesio sulaukė galerijoje vykusi dailininko Vytauto Kasiulio paroda. Į Šiaulius važiavo meno gerbėjai iš visos Lietuvos. Po iškilaus išeivijos menotyrininko Povilo Reklaičio (1922-1999 m.) mirties Vokietijoje iš jo kolekcijos Lietuvą pasiekė penkių Lietuvos prieškario ir pokario įžymių menininkų (Pauliaus Augiaus-Augustinavičiaus, Prano Gailiaus, Viktoro Petravičiaus, Telesforo Valiaus, Alberto Veščiūno) 30 grafikos lakštų. Džiugu, kad jie apsistojo mūsų galerijoje ir galėjome surengti parodą "Nežinoma, tik atpažįstama grafika". Populiarumu išsiskyrė parodos "Šventumas", "Himnas kėdei", "Žiemkelio" literatūrinis festivalis... Galime pasidžiaugti, jog "Laiptų galerija" garsi ir folklorinio ansamblio "Salduvė" dėka. Beje, ir džiazas bei mini spektakliai puikiai dera paveikslų apsupty. Galerija leidžia ir savo leidinius, kuriais galime kitiems prisistatyti. Bendraujame su kitomis galerijomis, meninėmis organizacijomis, keičiamės projektais, parodomis.

- Prieš mūsų pokalbį skambino dailininkas Sigitas Prancuitis ir paklausė, kur esu. Atsakiau, jog "Laiptų galerijoje". "Kur?" – vėl pasiteiravo jis. Dar kartą paaiškinau, tik tada jis suprato: "Tai pas Ališauskienę?" Miestelėnai dažnai sako: "Einu pas Kinčinaitį", arba "Einu pas Ališauskienę". Galerijos pavadinimas net nesakomas. Gal tai savotiškas patvirtinimas, jog šie žmonės atsidavę savo galerijai?

- Gal tai pasakymas, jog dirba kaip sau. Bet jei dirbi kaip sau, visad dirbi geriau. "Laiptų" kolektyvas puikus. Labai norėtųsi, kad būtume tarsi viena šeima. Per poilsio dienas susiorganizavome ir visi važiavome į Druskininkų gydyklas. Valytoja ir kiemsargis nėra tik valytoja ir kiemsargis, tai – galerijos darbuotojai. Nieko nebūtų, jei tik grindis išploviau ir išėjau. Galerijai labiausiai netinka "valdiški" darbuotojai.

Labai džiaugiuosi savo pavaduotoju Martynu Gaubu. Jaunas, kupinas idėjų. Jis pats skulptorius, todėl daugiau skulptūros parodų galerijoje prasidėjo. Liongino Šepkos drožiniai į "Laiptus" iš Rokiškio buvo atkeliavę. Rokiškio muziejus niekur nenorėdavo jo darbų išleisti. Pirmą kartą sutiko. Jie atkeliavo į Šiaulius.

Vėl prisimena paroda "Šventumas". Žmogus kiekvieną dieną tampa vis didesniu vartotoju, nori visko ir daugiau. Reikėjo gal kitokio pavadinimo. "Šventumas, tėvynė, garbė, orumas..." nėra šiandienos žodžiai. Bet paroda pavyko. Net buvę kaliniai savo darbus eksponavo. Gal meniniu atžvilgiu tai nebuvo kažkokie stiprūs ar ypatingi kūriniai, bet džiugu, jeigu menas padeda žmogui kilti. Apie tai, kas jiems šventa, kalbėjo vaikai, kaimo žmonės bei dailininkai, poetai, filosofai.

Galerija džiaugiasi turėdama savo gerbėjus, tačiau laukia ir naujų veidų, ypač jaunų žmonių. Jauniems negalime leisti eiti paviršiumi, o menas šito ir neleidžia. Tikiu galerija. O juk tikėjimas yra svarbiausia.

  

Per 15 metų "Laiptų galerijoje" surengtos 323 parodos, daugybė koncertų, literatūrinių vakarų, naujų knygų pristatymų...

 

Džiazas bei mini spektakliai dera prie paveikslų.

"Laiptų galerijos" archyvo nuotr.

Laikas kaip dovana

Ričardas JAKUTIS

Vakar, gegužės 3-ią dieną 17 val. 1 min., Kaune, Ryšių muziejuje, startavo metus truksianti kultūros šventė – 2-oji NOW ART NOW FUTURE grafikos bienalė ESAMASIS LAIKAS. Tuo pat metu Šiaulių "Laiptų" galerijoje atidaryta Olgos Mikulinos grafikos darbų paroda.

Olga Mikulina nuolat tapdavo įkalinimo įstaigoje AIDS ir ŽIV tematika rengiamų piešinių konkursų prizinių vietų laimėtoja. Moteris kaskart išbandydavo vis kitokią techniką - ir siuvinėjimą kryželiu, ir plėšyto kartono atspaudus, ir vytelių pynimą.

 

 Pirmoje Olgos grafikos parodoje dominuoja augaliniai, gyvūnų motyvai, sudaužytos meilės tema.

Jolantos ŠIDLAUSKIENĖS nuotr.

Net nežinau, kas gražiausiai yra kalbėjęs apie laiką. Gal Marselis Prustas, o gal antikos išminčiai. Galvoju, jog laikas nebūna nei naujas, nei senas, nežinome nei pradžios, nei pabaigos, bet žinome esamą laiką. Ar mano laikas dar neatėjo? Sunkiausia jausti, kad laikas nėra tavo, o maloniausia, kai užčiuopi – tavo. Blogiausi du dalykai – tuščiai leidžiamas laikas ir pasiteisinimas, kad nėra laiko. Laikas baudžia savo nebuvimu. Laike lipdai save. Tad neleisk neveikti nieko. Nes tas neveikimas grįš tuštuma – nei gražesnės muzikos, nei prasmingesnės minties.

Jau treji metai kūrėjų grupė NOW ART NOW FUTURE populiarina grafikos meną, provokuoja visuomenę, žiūrovus, kūrėjus naujai, "nevaldiškai" suvokti modernias kultūros idėjas. "Pakito individo ir visuomenės santykis, pakito moralinių vertybių skalė. Tikrą draugo šypseną keičia dvitaškis ir skliaustelis. Nesakome, kad tai blogai – tiesiog tokie esamojo laiko požymiai. Bienalėje suteiksime galimybę įvairių sričių menininkams iš daugelio šalių ir visuomenei tarpusavyje bendradarbiauti "gyvai" – atvirose grafikos dirbtuvėse, muzikos ir diskusijų vakaruose, parodų salėse Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose", - sakė bienalės organizatorė ir kuratorė Jūratė Rekevičiūtė.

Bienalė ESAMASIS LAIKAS truks metus: nuo 2007 m. gegužės 3 d. iki 2008 m. gegužės 7 d. Bus atidaromos parodos, vyks vaizdo ir garso projektai, DJ Party... Dalyviai ir organizatoriai fiksuos kūrybos procesus įvairiose skaitmeninėse laikmenose (video, foto, telefonai...), viską bus galima stebėti bienalės internetiniame puslapyje www.nowart.eu. Vakar bienalės atidarymą Kaune ir parodos atidarymą Šiauliuose kaip tik ir jungė internetinis tiltas.

Šiaulietei Olgai Mikulinai, kurios paroda šios bienalės rėmuose atidaryta "Laiptų" galerijoje, tai - didžiulė šventė. Viskas prasidėjo tada, kai trys grafikos mokytojai atvyko į Panevėžio moterų pataisos namus, kus bausmę atlikinėjo Olga, ir pakvietė norinčias lankyti grafikos kursus moteris. Olga augo Klaipėdoje, tik vėliau tėvai persikėlė gyventi į Šiaulių rajoną. Klaipėdoje Olga su draugais pasimatymus skirdavo prie dailės mokyklos... Laukdama draugų, ji stebėdavo į mokyklą įeinančius ir išeinančius jaunuosius dailininkus. Slapta pabandžiusi namuose piešti, ji jau tuomet labai troško mokytis dailės, tačiau galvojo, jog tai ne jai, jog jai trūksta talento, jog dailei studijuoti reikia pinigų, o jos tėvai neturtingi. Todėl Panevėžyje ji nedvejodama atsiliepė į atvykusių dailininkų kvietimą.

Olga – pirmosios grafikos darbų parodos nelaisvėje laureatė. "Laiptų" galerijoje ji eksponuoja jau laisvėje sukurtus darbus. Grafikos patirties ji šiuo metu semiasi pas šiaulietį grafiką, Šiaulių universiteto dėstytoją Edmundą Birgėlą. "Druskos skonis" – taip jaunoji grafikė pavadino šią pirmąją savo parodą. Gal kitas grafikas nenaudotų savo kūryboje žvakės ar perskeltos širdies simbolio. Gal jam tai atrodytų banalu. Ne visų vienodi gyvenimai. Olga drąsiai bando ieškoti ir spalvų, nors jos kūryboje vyrauja trys – juoda, balta ir raudona. Bet ir tamsioji medžiaga jos kūryboje yra nematomoji šviesa. Didžioji dalis pasaulio paslėpta nuo mūsų (ją paslėpė laikas, gamta) ir ją reikia rasti.

Kartą, dar atlikdama bausmę, Olga sapnavo savo pirmosios parodos atidarymą. Kaip viskas atrodo tikrovėje? Jaunoji grafikė neslepia, jog prieš parodą ją lydėjo du jausmai – džiaugsmas ir baimė. "Nors viskas atrodo dar gražiau nei sapne", - juokiasi ji.

Paryžiuje prisilietė žvaigždė

Gitana ZUBIENĖ

Kaip jaustis, apsikirpus Paryžiuje pas vieną geriausių ir pasaulyje labiausiai pripažintų kirpėjų, "Elite" agentūros žvaigždę? "Kaip jaučiuosi? Gyva, lengva, mobili ir kitokia", - juokiasi viena profesionaliausių kirpėjų Lietuvoje Oksana Donelaitė-Dūdienė pridurdama, kad turbūt yra vienintelė Lietuvoje moteris, kurią apkirpo tokio lygio žvaigždė.

 
  
   
  
   

Oksanos Donelaitės-Dūdienės
asmeninio archyvo nuotr.

Neseniai ji su kirpėjų iš Lietuvos grupe lankėsi Paryžiuje. Ten jos mokėsi naujausių šio sezono plaukų dažymo ir kirpimo būdų. Paskutinę mokymų dieną lietuvėms kirpimo meną demonstravo vienas žinomiausių Paryžiaus meistrų Peter Fiengo. Šiaulietė sako vos jį pamačiusi ne iš karto suprato, iš kokio lygio žvaigždės tenka mokytis.

"Jis iš karto sužavėjo savo paprastumu ir draugiškumu, - pasakoja Oksana Donelaitė-Dūdienė. - Tik po kokio pusdienio prisiminiau, kad šį žmogų nuolat matau per "Fashion TV" rodomą laidą "Hair and make up". Pastaruoju metu jis dirba menedžeriu "Ritz hotel" grožio salone Paryžiuje, Niujorke ir Majamyje. Su Peter'iu Fuengo "Elite" agentūra yra sudariusi keturių metų kontraktą.

Šis žmogus mokymų metu lietuvėms demonstravo kirpimo techniką. Jo modeliais buvo trys prancūzės. "Aš labai norėjau, kad jis apkirptų ir mane", - pasakoja Oksana Donelaitė-Dūdienė. Mokymų pabaigoje ji tiesiog ėmė ir lyg tarp kitko meistro pasiteiravo: "Ar jūs galėtumėte per 10 minučių apkirpti trumpus plaukus? Modelį aš turiu." P. Fuengo tuomet pasižiūrėjo į trumpaplaukę klausiančiąją, nusišypsojo ir atsakė: "Aš matau." Paskui po trumpos pauzės pridūrė: "Na, per 10 minučių nelabai, bet per 12 tai tikrai." Ir pasiūlė Oksanai sėstis į kėdę.

Taip per kelias akimirkas Oksanos šukuosena iš "gerietės" tapo šelmiška. "Iki šiol negaliu atsidžiaugti, kaip ji man patinka. Svarbiausia, kad labai lengva plaukus prižiūrėti. Išsiplauni ir kaip bepašiauštum, taip gerai", - džiaugiasi šiaulietė kirpėja. Ji sako iki šiol besistebinti savimi, kad išdrįso taip pasielgti. Drąsos jai suteikę žvaigždės paprastumas. Oksanai itin įsiminė P. Fuengo pasakyti žodžiai: "Aš esu čia ne tam, kad pasirodyčiau jums, koks esu kietas, o tam, kad suprastumėte, jog visko, ko tik žmogus nori, gali pasiekti. Tereikia tik labai daug dirbti. Tada viskas yra įmanoma."

Paryžiuje beveik savaitę praleidusi šiaulietė sako, jog šį sezoną madinga subtili prabanga - barokinis dažymas, kai dažoma ne sruogelėmis ar blokais, o lankeliais. Rezultatą lemia dažymo technika. "Jei norint suprasti, kaip keičiasi ir raibuliuoja plaukų spalvos, reikia stabtelti ir pritraukti žvilgsnį, tokį dažymą galima vadinti barokiniu," - sako Oksana Donelaitė-Dūdienė aiškindama, kad šiuo metu madingas kontrastingų spalvų derinimas, pavyzdžiui, oranžinę derinant su violetine. Tačiau plaukai turi pabrėžti žmogaus įvaizdį, o ne dominuoti. Nemadinga kardinaliai keisti savo prigimtinę plaukų spalvą daugiau nei dvejais tonais. Ar madingos blondinės? "Jos niekada neišeis iš mados. Tik nemadingos šaltų spalvų blondinės. Tačiau daugeliui blondinių pas mus neįsivaizduojama, kaip galima būti geltonplauke, o ne pilkaplauke ar baltaplauke", - aiškina pašnekovė sakydama, jog nebemadingi ir išploninti plaukų galiukai.

Iš pasaulinio ryškumo žvaigždžių kirpimo subtilybių pasimokiusios lietuvės pakvietė Peter'į Fiengo ir plaukų dažymo technikos mokiusį Philippe'ą Brun'ą atvykti į Lietuvą. "Tikėsimės, kad Peter'is ras laiko tarp kelionių ir madų savaičių aplankyti ir pasidalyti patirtimi su Lietuvos meistrais", - viliasi šiaulietė pridurdama, kad tokio lygio žvaigždę vis dėlto tektų kviesti į Vilnių.

Oksana Donelaitė-Dūdienė, vienintelė Šiauliuose kirpėja, išlaikiusi Europos Sąjungos kirpėjo kvalifikacijos egzaminą, pakeitusi šukuoseną - su Pete'iu Fuengo.

 

Šį sezoną madinga derinti šiltus ir šaltus plaukų atspalvius, raibuliavimą imituojantis dažymas, nemadingi išploninti plaukų galiukai.

Renkame Šiaulių krašto "Mis Foto"

Spausdiname visų "Mis Šiaulių kraštas" dalyvių nuotraukas. Iki gegužės 11 d. už merginą, kuri verta "Mis Foto" titulo, balsuokite internetu www.missiauliukrastas.lt .

 

 

 Gintarė K.

 

 Viktorija S.

 

 Aismena K.

 

 

 

 

 

 

 

 Laura B.

 

 Viktorija G.

 

 Sandra Ž.

 

 

 

 

 

 

 

 Roberta P.

 

 Lina J.

 

 Justina R.

 

 

 

 

 

 

 

 Viktorija P.

 

 Sandra G.

 

 Justina U.

 

 

 

 

 

 

 

 Kristina J.

 

 Enrika T.

 

 Raminta R.

 

 

 

 

 

 

 

 Akvilina U.

 

 Asta R.

 

 Erika L.

 

 

 

 

 

 

 

 

 Brigita L.

 

  Ingrida J.

 

 

Jubiliejaus proga - šokio spektaklis

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Šiemet šokio klubas "Flamingas", į kurį vadovė ir įkūrėja Daina Svirskytė-Švambarienė yra subūrusi per 130 šokėjų, mini savo veiklos dvidešimtmetį. Ta proga šiauliečiams bus rodomas šokio spektaklis "Čikaga", pastatytas pagal to paties filmo siužetą, skambės žinoma muzika. Po šventinio spektaklio "Čikaga" šokėjai išvyks į Europos čempionatą Taline kovoti dėl Baltijos taurės, o birželio mėnesį - į šokių festivalį Gruzijoje.

Per valandą - 14 šokių

Aplinkiniai vadovės Dainos dažnai klausdavo, kada vyks jubiliejinis šokio klubo "Flamingas" vakaras, tačiau iki šiol ji tegalėdavo atsakyti - jau įvyko. Apie šokio spektaklį "Čikaga" iš anksto nebuvo skelbta todėl, kad bilietų vis tiek nebūtų užtekę. Pamatyti spektaklio premjerą pavyko tik šokėjų tėvams, artimiesiems ir draugams. Pirmam blynui neprisvilus, spektaklio kūrėjai rengia dar vieną šventę.

Idėja kurti spektaklį šokio klubo vadovei brendo jau porą metų. Žiūrovai jau buvo matę "Tūkstantis ir viena naktis", "Rio de Žaneiras", tad norėjosi kažko naujo, įspūdingo ir brandaus. Iš kelių variantų "Čikaga" pasirodė tinkamiausia. Pirmiausia buvo atrinkta muzika. Rūbus, dekoracijas bei scenografiją sukūrė pati Daina. Valandą trunkančiame spektaklyje - keturiolika šokių, išsirutuliojančių į vaidinimą, scenoje pasirodo net septyniasdešimt šokėjų, kurių jauniausiajai - vos penkeri.

Premjerą mačiusieji sakė, kad laikas pralėkė nepastebimai, o siužetas prikaustė taip, kad norėjosi kuo greičiau sužinoti, kas vyks toliau. Net nematę vaidybinio filmo "Čikaga" galėjo lengvai suprasti spektaklio turinį.

Daina dabar su šypsena prisimena nesklandumus, kuriuos teko patirti prieš pat spektaklio premjerą. "Flamingui" talkinęs apšvietėjas turėjo pakeisti susirgusį kolegą ir tik likus porai dienų iki renginio atlikėjai sužinojo, kad vis dėl to bus tinkamas apšvietimas, nors tai kainuos keturis kartus brangiau.

Plunksnos šokėjoms atkeliavo net iš Belgijos, o bateliai buvo atsiųsti iš specializuotos Paryžiaus parduotuvės. Lietuvoje pigiausia batelių pora kainuoja 150 litų, kai Prancūzijoje geresnių porą galima įsigyti vos už 30 litų.

  

 Šiauliečiai ir miesto svečiai dar galės išvysti šokio spektaklį "Čikaga" Kultūros centre balandžio 19 dieną 19 valandą.

Šokio klubo "Flamingas" archyvo nuotr.

Klube - keturi kolektyvai

Šokio klubas "Flamingas" išaugo iš mokyklinio šokių kolektyvo, šokusio disko šokius. Vaikai keliavo kartu su vadove iš vienos mokyklos į kitą, po to į Moksleivių namus, kol tapo šokių studija "16", o 1999 metais visuomeninė organizacija virto asociacija ir pasivadino šokio klubu "Flamingas". Dabar jį sudaro keturi kolektyvai: vaikų ir jaunimo studija "16", hip-hop'o studija "To dance", suaugusių merginų varjetė šokių grupė "Flamingas" ir rytietiško šokio studija "Dykumų perlas".

Iš viso klube šoka 70 vaikų ir jaunuolių nuo 3 iki 23 metų bei 60 suaugusiųjų. Daugiausia klube galima sutikti jau aštuonerius ar devynerius metus šokančiųjų. Daina viena jau nesuspėja, todėl jai talkina jauna vadovė Rasa Babičaitė. Auga ir dar viena padėjėja. Mažąja vadove vadinama devynmetė Irmina, klubui priklausanti jau nuo ketverių metų, netrukus vyksiančiame Europos čempionate šoks hip-hop'ą.

Kaip tik dabar klubo šokėjai intensyviai ruošiasi minėtame čempionate kovoti dėl Baltijos taurės. Ją iškovoti pasiruošę įvairių stilių šokėjai iš daugelio Europos šalių. Skirtingose amžiaus grupėse šokėjos po vieną, poromis ar grupėmis demonstruos šokį žinomu ritmu, tačiau skambant negirdėtai muzikai.

Visus atėjusius į šokio klubą "Flamingas" Daina įspėja, kad po mėnesio žvaigžde niekas netampa, o ji esanti griežta ir reikli vadovė. Jos manymu, norint pasiekti aukštų rezultatų, svarbiausia norėti šokti ir šokti dėl to, kad patinka pačiam, o ne mamai, močiutei ar draugei. Vadovė nemėgsta tinginių ir melagių, tad į lankomumą čia kreipiamas didelis dėmesys - neatvykus prašoma pateikti svarią priežastį raštu. Kai juokaujama, tai juokaujama, bet kai juokai baigiasi, prasideda labai rimtas darbas.

Šiaulių kraštas turės Mis

Oksana LAURUTYTĖ

Gegužės 11-ąją Šiauliuose bus išrinkta pati gražiausia Šiaulių krašto mergina - Kultūros centre įvyks konkursas "Mis Šiaulių kraštas". Pirmojo apskrityje rengiamo grožio konkurso finalistės jau paaiškėjo praėjusį ketvirtadienį. "Šis konkursas bus kitoks, nei buvo įprasta matyti, jis bus teatralizuotas. Dvidešimt merginų finalui jau ruošia įvairių sričių profesionalai", - sako konkurso sumanytoja ir viena organizatorių Vaida Židonytė.

 Pusantro mėnesio laimingosios finalistės visą savo laiką skirs savo žavesiui ir grožiui atskleisti.

 

 Merginos konkurso organizatoriams demonstravo, ar moka gražiai vaikščioti, ar yra plastiškos.

 

Konkurso "Mis Šiaulių kraštas" organizatorė Vaida Židonytė (kairėje), padedama Mados ir šokio studijos "Bacio" vadovių Simonos Jankauskienės ir Jolitos Gasaitienės, įtemptai tarėsi, kurios merginos turi būti pakviestos dalyvauti konkurso finale.

Povilo LUNGĖS nuotr.

Į finalą - dvidešimt gražiausiųjų

Konkurso "Mis Šiaulių kraštas" merginų atranka prasidėjo kovo pradžioje. Konkurso organizatorė, šiauliečiams pažįstama kaip Šiaulių grožio konkursų dalyvė, 1998-ųjų "Mis Foto", 1999-ųjų "Mis Publika", dabar Vokietijos ir Italijos reklamos modelis Vaida Židonytė, padedama Šiaulių mados ir šokio studijos "Bacio" vadovių Simonos Jankauskienės ir Jolitos Gasaitienės, apsilankė visuose apskrities miestuose - Joniškyje, Pakruojyje, Radviliškyje, Kelmėje, Naujojoje Akmenėje ir Kuršėnuose. Į atrankas atėjo apie septyniasdešimt merginų, svajojančių pasipuošti "Mis Šiaulių kraštas" karūna. Praėjusį ketvirtadienį komisija atrinko 20 žaviausių ir gražiausių finalisčių.

"Noriu išbandyti save", "Einu į konkursą iš smalsumo", "Tai avantiūra", "Tobula moteris yra ta, kurios vidinis grožis dera su išoriniu grožiu", "Tobula yra tokia, kuri skleidžiasi lyg žiedas, dvelkia nepakartojamu aromatu ir pritrenkia savo grožiu", "Tobula - be galo įdomi, paslaptinga, švytinti, o kartu švyti viskas aplink ją", - tokiais žodžiais merginos anketose apibūdino savo norą dalyvauti konkurse, atsakinėjo į klausimus, kas yra tobula moteris.

Finalisčių atrankoje merginos jaudinosi. Klubo "Martini" salėje konkurso rengėjoms demonstravo, kaip vaikšto, šypsosi, juda, pasirodė vilkėdamos bikinius. "Cepelinų nebevalgykite, o tu daugiau nebeliesėk, plaukai dažyti? Per daug nubalinti. Teks atgaivinti. Plaukai nedažyti? Puiku, nieko nekeisime. Turėtum pabėgioti krosą vakarais", - tokių komisijos patarimų sulaukė vertinamos merginos. Po peržiūros paaiškėjo 20 laimingųjų. Merginos, kurių numeris nebuvo įvardytas, paliko salę. Ne viena nubraukė nuoskaudos ašarą.

Merginos tobulinasi kiekvieną dieną

Iš laimės švytinčioms finalistėms organizatorė Vaida išvardijo, kas jų laukia iki finalo. Pusantro mėnesio visos merginų pastangos bus skirtos išvaizdai tobulinti, atrasti savo stilių, įgyti pasitikėjimo, žodžiu, patikėti, kad yra vertos gražuolės karūnos.

Finalui merginos rengiasi ne vienos - joms padeda grožio specialistai. Salono "Emila" profesionalai padės prižiūrėti plaukus, merginoms bus daromi manikiūrai, prižiūrima oda, atliekama depiliacija, jos lankysis soliariume. "Visos merginos gražios savo jaunyste, nėra negražių moterų, tik tą grožį reikia atskleisti, atrasti savitą stilių, pasirūpinti savimi", - sako Vaida.

Merginos jau mokomos, kaip elgtis scenoje, nes konkurso metu jos turės pristatyti ne bikinį, kaip įprasta grožio konkursuose, bet garsios kaunietės dizainerės sukurtą romantišką... apatinio trikotažo kolekciją. Vaida sako, kad ruošimasis konkursui merginoms nieko nekainuos, teks susimokėti tik už fotosesiją.

Konkurso finalo scenarijus jau yra rašomas ir, anot Vaidos, siužetas bus teatralizuotas, nukels merginas ir žiūrovus į puošnius dvarų aukštuomenės laikus. Finalo metu merginos šoks, vaidins, o konkursą ves televizijos laidų vedėjai Vitalijus Cololo ir Leonardas Pobedonoscevas. Finalo metu koncertuos Mantas, Merūnas, kitos žvaigždės. Konkurso komisijos nariais bus dizaineriai, fotomenininkai, žurnalistai ir rėmėjai.

Nori grąžinti moteriškumą

V. Židonytė sako grožio konkurso idėją brandinusi dvejus metus. Trejus metus Italijoje gyvenanti šiaulietė sako niekaip neradusi laiko sumanymui įgyvendinti. "Atvažiavau po Kalėdų ir tada rimtai nusprendžiau, kad konkursą surengsiu. Tie, kurie mane pažįsta, žino, kad padarau darbą iki galo, stengiuosi iš paskutiniųjų", - sako Vaida.

Pati kažkada dalyvavusi grožio konkursuose mergina sako, kad yra tiesiog užsidegusi "Mis Šiaulių kraštas" organizavimu. "Tiek daug naujo, visko mokausi, kitąmet jau turėsiu pakankamai patirties", - teigia Vaida. O kodėl jai apskritai kilo noras rengti tokį konkursą, prisiimti tokią atsakomybę?

"Mane stebina dabar vis stiprėjanti nuomonė, kad grožio konkursai nieko neverti. Moterys yra moterys, ne robotai ar kompiuteriai, o gatvėse dabar moteriškai atrodančių merginų vis mažiau. Vyrauja kažkokia sintetika, pankų mados, juodi nagai, juodi plaukai, "unisex" stilius. Aš noriu gražinti moterims moteriškumą", - šypsosi Vaida.

"Mis Foto" - su "Šiauliai plius"

 

Kitą penktadienį savaitraštyje "Šiauliai plius" skaitytojai išvys visų dvidešimties grožio konkurso "Mis Šiaulių kraštas" dalyvių fotografijas ir internetu galės balsuoti už merginą, kuri verta "Mis Foto" titulo. Daugiau informacijos galima rasti internete adresu www.missiauliukrastas.lt .

Teatro diena - šventė aktoriams ir šiauliečiams

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Vienas seniausių Lietuvoje Šiaulių dramos teatras skaičiuoja septyniasdešimt šeštąjį sezoną. Šiemet mūsų miesto aktoriai, minėdami Tarptautinę teatro dieną, šiauliečius ir miesto svečius į teatrą megafonais kvietė važiuodami specialiųjų tarnybų automobiliais ir limuzinu. Kitą dieną buvo paskelbti ir premijomis bei prizais apdovanoti geriausi metų aktoriai. Šiauliečiai buvo nominuoti ir Kultūros ministerijos įsteigtam "Auksiniam scenos kryžiui".

 Afišomis apklijuoti specialiųjų tarnybų automobiliai ir limuzinas buvo puiki tribūna šiauliečius pakviesti į teatrą.

 

 Teatro dienos proga žiūrovai scenoje išvydo improvizuotą sveikinimų koncertą.

Netradicinis kvietimas

Spalvingomis afišomis apklijavę greitosios medicinos pagalbos, ugniagesių gelbėtojų, policijos automobilių ir limuzino langų stiklus Šiaulių dramos teatro aktoriai neįprastai pradėjo švęsti savo profesinę šventę. Tarptautinė teatro diena (kovo 27 d.) paminėta šiek tiek anksčiau, nes, teatro direktoriaus Antano Venckaus žodžiais, teatras turi daug darbų.

Savaitgalį publika sužinojo, kokie aktoriai pripažinti geriausiais, bet prieš tai jie išvydo improvizuotą pageidavimų koncertą. Su profesine švente aktorius sveikino neva saldainių fabrikas "Rūtų vainikėlis" ir karinės oro pajėgos. Sveikinimai "atkeliavo" iš usijos, kurioje mokėsi vyresnioji šiauliečių aktorių karta, linkėjimus "siuntė" vaikai iš įvairių Lietuvos miestų, kuriuose gastroliavo Šiaulių dramos teatras, o kol renginio vedėjai aktoriai Irena Liutikaitė ir Aurimas Žvinys skaitė eiliuotus sveikinimus, skirtus kiekvienam aktoriui, žiūrovai ekrane išvysdavo šmaikščias dabarties ir nostalgiškas praeities nuotraukas iš aktorių gyvenimo.

Kultūros ir meno premijos geriausiems aktoriams

Oficialiojoje sveikinimo ceremonijoje teatro rėmėjai apdovanojo mėgstamiausiu aktoriumi išrinktą Praną Piauloką, už muzikinę veiklą įvertintą Nomedą Bėčiūtę ir gausių ovacijų sulaukusią Moniką Šaltytę. Visi šie aktoriai gavo po tūkstantį litų. Rėmėjų prizais apdovanoti ir aktoriai Danguolė Petraitytė ir Sigitas Jakubauskas, pastebėti spektaklyje "Labai paprasta istorija".

Metų debiutu buvo pripažintas Aurimas Žvinys. Tūkstančio litų premija už geriausią antraplanį vaidmenį spektaklyje "Princesė Turandot" apdovanota aktorė Jūratė Budriūnaitė. Tokį pat piniginį įvertinimą už antraplanį vaidmenį spektaklyje "Labai paprasta istorija" gavo Dalius Jančiauskas.

Šiaulių miesto savivaldybė yra įsteigusi dešimt kultūros ir meno premijų, iš kurių dvi skiriamos Šiaulių dramos teatrui. Šiaulių kultūros skyriaus vedėja Patricija Bielskienė paskelbė geriausius šių metų miesto aktorius, apdovanodama juos dviejų tūkstančių litų premijomis. Šiemet geriausia aktore tapo jau ketvirtą kartą tą pačią nominaciją gaunanti Inga Norkutė. Tarptautinės teatro dienos proga geriausio aktoriaus vardas suteiktas Evaldui Kapiliorui.

Nominantais gauti "Auksinį scenos kryžių" Vilniuje buvo pristatyti aktoriai Jūratė Budriūnaitė ir Pranas Piaulokas.

Linkėjo mylėti teatrą

Miesto meras Vytautas Juškus, sveikindamas aktorius su Tarptautine teatro diena, visų miestiečių vardu linkėjo sukurti vis įdomesnius vaidmenis, kad būtų miela dirbti Šiaulių dramos teatre ir nekiltų noras išvažiuoti kitur.

Aktorių gildija premiją "Aktoriai dėkoja" skyrė rekvizitininkei Redai Navikienei. Tradicinis teatrinis stiklainis buvo įteiktas režisierei Reginai Steponavičiūtei. Už sezono sukurtus vaidmenis kolegų prizas atiteko aktorei Vilijai Paleckaitei.

Dėkodama už nuoširdų bendradarbiavimą teatralus pasveikino ir publikos juoką sukėlė Šiaulių psichiatrijos ligoninė. Buvusį Dainų vidurinės mokyklos moksleivį aktorių Rolandą Dovydaitį atėjo pasveikinti mokyklos atstovai.

Teatro direktorius A. Venckus šiauliečius sveikino, kad šie turi teatrą, ir linkėjo jo nesigėdyti, bet mylėti: "Mylėkite mus kasdienybėje, nes mes jus mylime net sapnuose. Taip jūsų bijome ir taip jūsų geidžiame. Gerų pavasarinių nuotaikų, nuostabių Velykų, gražių kiaušinių, saulės, meilės ir laimės".

  

Kultūros ir meno premiją gavo geriausias metų aktorius Evaldas Kapilioras.

 

 Inga Norkutė geriausios metų aktorės vardu džiaugėsi jau ketvirtą kartą.

Povilo LUNGĖS nuotr.

"Aušros" muziejus budino jausmus

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Trečiadienį į nedidelį Šiaulių "Aušros" muziejaus Aušros alėjos rūmų fojė sugužėjo tiek žmonių, kad nelabai buvo kur koją pastatyti. Minimaliomis sąlygomis ir sąnaudomis surengtas spalvingas renginys "Atbunda žemė ir jausmai" pagyvino seniai remonto nemačiusių muziejaus patalpų sienas. Akį traukė subtilios dekoracijos, nuo sienų iš fotografijų žvelgė besišypsantys vaikų veidai, stabtelėti vertė raštuoti margučiai, moksleivių piešiniai, ausį glostė gyvos muzikos garsai, užbūrė šukuosenų, mados ir judesio projektas "Gamta ir moteris... motinystė". Be to, buvo galima įsigyti kambarinių vazoninių gėlių bei įvairių gėlių kompozicijų. Aplankyti parodą ir įsigyti norimą augalą ar kompoziciją bus galima iki balandžio 14-osios.

 Parodos "Atbunda žemė ir jausmai" organizatorė Rūta Stankuvienė sulaukė pagyrimų už gražų reginį ir jau kurpia planus kitoms šventėms.

 

 Šiaulių "Aušros" muziejaus margučių kolekcija - pati gausiausia Lietuvoje.

 

Madas ir šukuosenas demonstravo "Moderniosios mokyklos" atstovės.

 Autorės nuotr.

Parodos organizatorė "Aušros" muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja Rūta Stankuvienė džiaugiasi tokiu jungtiniu biudžetinės įstaigos ir verslininkų sukurtu projektu. "Tai geriausias partnerystės pavyzdys. Be rėmėjų nebūtų nei koncerto, nei vyno, pagaliau žmonės net nebūtų sužinoję, kad vyksta tokia paroda. Norėjosi įtraukti daugelį meno sričių, kad kiekvienas atrastų kažką sau: vienas ateitų pažiūrėti į margutį, kitas išsirinktų puokštę, trečias išvystų patikusį rūbą", - sakė R. Stankuvienė.

Parodos atidarymo šventę šiauliečiams padovanojo aštuonios moterys, susibūrusios į klubą "Šiaulietė", vadovaujamą Irenos Kubilienės, neseniai su Algiu Ramanausku-Greitai surengusios akciją moksleiviams prieš keiksmažodžius.

Šiauliečiai galėjo išvysti net 187 augaliniais ornamentais puoštus margučius. Jie atrinkti iš gausiausios Lietuvoje, "Aušros" muziejuje sukauptos kolekcijos. Parodoje pristatyti dvylikos autorių margučiai.

Vašku marginti, skutinėti, įvairiausiais augaliniais ar geometriniais motyvais puošti margučiai skyrėsi nuo Gegužių vidurinės mokyklos moksleivių sukurtų piešinių - jų margučiuose pavaizduotas visas pasaulis.

"Paroda sujungė įvairius menus. Girdime muziką, žmogaus balsą, matome vaikų piešinius, raštų įvairovę ant velykinių margučių, madas, šukuosenas... Velykų šventei nuotaiką praskaidrina ir floristiniai kūriniai", - kalbėjo floristė Irena Burneckienė.

Specialiai iš Vilniaus į parodą gėlių salonas UAB "Alnera", prekiaujantis gėlėmis iš viso pasaulio, atvežė septyniolikos rūšių kambarinių gėlių kolekciją. Gėlių salonas "Gardenijos žiedai", kuriame galima užsisakyti proginę puokštę, pristatė šešiolika gėlių kompozicijų. Jas bus galima įsigyti Aušros alėjos rūmuose iki balandžio 14 dienos.

Parodos "Bunda žemė ir jausmai" atidarymo dieną skambėjo Lietuvos kultūros ministerijos premijos laureatės Sabinos Martinaitytės atliekamos ištraukos iš operų, operečių ir miuziklų. Jai akomponavo tarptautinių konkursų nugalėtoja pianistė Audronė Eitmanavičiūtė.

Savo veiklos rezultatus demonstravo ir neseniai įsikūrusi "Moderni mokykla", vadovaujama Astos Skeirienės. Laiptais leidosi šiaulietės dizainerės Larisos Kuchalskienės kurtomis suknelėmis pasipuošusios būsimos mamos ir viena mokyklos absolventė, ant rankų nešina kūdikiu. Sienas puošė paskaitas "Modernioje mokykloje" skaitančio fotografo Gedimino Beržinio fotografijos.

"Žmonių susirinko daug, o vietos buvo mažoka, bet geriau jau taip, nei į didelę salę ateitų vienas kitas žiūrovas. Surengusi šią šventę muziejuje, jau gavau pasiūlymų ir turiu minčių, kaip ir ką kitąmet organizuoti per Velykas", - atskleidė Rūta Stankuvienė.


Duris atvėrė "Saulės miestas"

Ida SKRICKAITĖ

Ilgai laukę šiauliečiai pagaliau sulaukė didžiausio Šiaurės Lietuvoje mados ir laisvalaikio centro "Saulės miestas" atidarymo. Trečiadienį popiet į centrą buvo sukviesti svečiai, miesto vadovai ir žurnalistai, o į pavakarę durys atsivėrė ir visiems lankytojams.

 Didžiausias Šiaurės Lietuvoje mados ir laisvalaikio centras "Saulės miestas" - vieta, kur bus galima išsirinkti norimą prekę ir turiningai praleisti laisvalaikį.

 

 Šiauliečiai vis dar negali patikėti, kad toks modernus didžiulis statinys, kokį yra įpratę matyti vilniečiai, jau stovi Šiauliuose.

Jolantos ŠIDLAUSKIENĖS nuotr. 

Nors žadėto daugiaaukščio viešbučio ir biurų pastato nėra, neatmetama galimybė vėliau pastatą paaukštinti. Bendrovė "E.L.L. Nekilnojamas turtas" į statinį yra investavusi apie 80 milijonų litų.

"Saulės miesto" kompleksas buvo atidaromas dalimis. Lapkričio mėnesį duris atvėrė "RIMI Hypermarket" prekybos centras, žiemą - autobusų stotis, dabar - mados ir laisvalaikio centras, o į trečią prekybos centro aukštą šiauliečiams patekti nepavyks dar iki gegužės mėnesio.

Dviejuose komplekso aukštuose, įsikūrusiuose 25 tūkstančių kvadratinių metrų plote, veikia apie 100 žinomų ir dar nematytų šiauliečiams prekinių ženklų parduotuvių, paslaugų įmonių, kavinių ir restoranų. Klientai automobilius gali statyti 800 vietų automobilių stovėjimo aikštelėse po žeme, antrajame aukšte ir ant stogo.

"Brodvėjaus picos" direktorė Raimonda Bruzinskienė džiaugėsi, kad žmonės galės vienoje vietoje, pačiame miesto centre, aplankyti daug parduotuvių ir turiningai praleisti laisvalaikį. "Saulės mieste" atidaryta "Brodvėjaus pica" - jau trečia Šiaulių mieste.

"Parduotuvės, kaip ir viso "Saulės miesto", atidarymo laukėme daugiau nei pusmetį, tad patyrėme nuostolių. Suvežtas jau užsakytas prekes turėjome vėl išvežti į sandėlius, nes vykstant statyboms darbams jos būtų labai apdulkėjusios. Be to, kai ima keistis mados, norėjosi atnaujinti buities technikos modelius, o vis dar negalėjome parduoti seniau užsakytų. Keičiantis atidarymo datoms, skubėdavome ruoštis šventėms ir akcijoms", - guodėsi "Topo centro" tinklo komunikacijos projektų vadovė Janina Sabaitė Melnikovienė.

"Labai gaila, kad centro neatidarė prieš Kalėdas, kai žmonės panyra į dovanų paieškas. Mūsų parduodama produkcija būtų labai tikusi", - apgailestavo Rygos muilo manufaktūros tinklo mažmenine prekyba besirūpinanti rinkodaros vadovė Rita Pauliukienė.

Mados ir laisvalaikio centro projektą plėtojanti nekilnojamojo turto bendrovė "E.L.L. Nekilnojamas turtas" verslininkams žada atlyginti patirtus nuostolius, sumažindama ar kurį laiką iš "Saulės mieste" įsikūrusių parduotuvių neimdama patalpų nuomos mokesčio.

Pasak "Saulės miesto" direktoriaus Eligijaus Baristos, "Saulės miesto" parduotuvės veiks nuo 10 iki 22 valandos, o kavinės – iki 23 ar 24 valandos. Belieka laukti, kada bus atidarytas trečiasis aukštas, kuriame bus įrengtas modernus boulingo ir biliardo klubas.

Iš bulvaro į "Saulės miestą" persikėlė "Aprangos" grupė. Vietoj vienos senos parduotuvės Vilniaus gatvėje, siekant veiklos efektyvumo, atidarytos dvi naujos "Saulės mieste". "Apranga" bus skirta šeimai, o "Aprangos galerija" madingais rūbais vilios jaunimą.

Mados ir laisvalaikio centre duris atvėrė ir šeštoji Lietuvoje vaikiškų prekių parduotuvė "Cipollino". Čia bus prekiaujama vaikiškais drabužėliais, avalyne, vežimėliais, kėdutėmis, žaislais ir kitomis prekėmis vaikams iki dvylikos metų.

Anot "Saulės miesto" vadovų, šis kompleksas orientuojasi į vidutinio bei aukštesnio lygio produktų ir paslaugų pasiūlą, o šiauliečius bei miesto svečius jis trauks savo daugiafunkciškumu - po vienu stogu įsikūrė prekybos, paslaugų, laisvalaikio vietos, autobusų stotis.

Žurnalistų stiprybė - juokas iš savęs

Laura AUKSAITYTĖ

Praėjusį penktadienį Šiaulių apskrities žurnalistai jau penktą kartą rinkosi į tradicinį renginį "Metų vinys". Griaudėjant juokui ir aplodismentams, už žurnalistinio darbo "kliurkas" ar juokingus nutikimus išdalytos septynios "vinys", kurias teikė kituose miestuose besidarbuojantys kolegos bei miesto ir rajono galvos. O kad šventėje netrūktų geros nuotaikos, plunksnos broliams koncertavo Aleksandras Makejevas, pokštus krėtė iliuzionistas Gintautas Gustas.

 Lietuvos žurnalistų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas Rolandas Parafinavičius "vinis" kolegoms teikia jau penktus metus.

Geras klausimas - geras ir atsakymas

"Jei mokame pasijuokti iš savęs - esame stiprūs", - renginį pradėjo Šiaulių apskrities žurnalistų sąjungos pirmininkas Rolandas Parafinavičius. Į žurnalistų šventę, surengtą Šiaulių jaunimo centre, atvyko ne tik žurnalistai, bet ir atstovai spaudai, miesto, rajono savivaldybių vadovai.

Pretendentais į septynias nominacijas įvairios miesto ir apskrities žiniasklaidos priemonės pasiūlė apie penkiasdešimt kolegų nutikimų, tačiau verti "vinių" pripažinti tik septyni. Nominacijoje "Geras klausimas" "vinį" gavo Šiaulių vyriausiojo policijos komisariato atstovė spaudai. Tiesa, ne už klausimą, o už gerą atsakymą "kliurką" iš susijaudinimo padariusiai "Šiaulių krašto" žurnalistei Sigitai Šimkutei.

Jaunoji praktikantė buvo gavusi užduotį parašyti apie miesto pėsčiųjų bulvaru važinėjančius motorolerius. Sigita paskambino policijos atstovei spaudai Gailutei Smagriūnienei: "Laba diena. Ar žinote, kad negalima bulvare motoroleriu važinėti?" Po tokio klausimo G. Smagriūnienė nuščiuvo. "O aš ir nevažinėju", - galiausiai atsakė. Gaila prisipažino, kad išgirdusi klausimą-kaltinimą bandė prisiminti, ar ji tikrai niekada nelakstė motoroleriu po bulvarą...

"Gudrutis" surastas

Nominacijos "Ieškokite gudručio" nugalėtoju pripažintas "Šiaulių naujienų" redaktoriaus pavaduotojas Mykolas Deikus. Paskambino po rinkimų Mykolas Šiaulių rajono merui Raimundui Jakučiui. Atsiliepia gergždžiantis balsas, o tada žurnalistas bando atsiliepusįjį "suskaldyti": "Tai ar vertėjo tautai tiek meluoti, kad balsas sulūžtų?" "Tenka pameluoti, tenka..." - atsako pašnekovas. "Ar gražu?" - klausia Mykolas. "Negražu, bet ką padarysi..." - atsako "rajono meras". "Pala pala, ar tik ne su Ričardu kalbuosi?" - susizgribo žurnalistas.

Netrukus paaiškėjo, kad Mykolas kamantinėja ne rajono merą Raimundą Jakutį, o buvusį kunigą Ričardą Jakutį, kurio telefono numeris rikiuojasi greta. Buvęs dvasiškas tėvelis prisipažino, kad telefonu jau ne kartą buvo iškoneveiktas už rajono savivaldybės reikalus.

Už "dainas", "Kamasutrą" ir "nieką"

Nominacijos "Iš dainos žodžių neišmesi" "vinis" įteikta "Šiauliai plius" žurnalistei Jolantai Šidlauskienei, bet ne už klaidą, o už linksmą pastebėjimą. Rašydama apie naująjį pensioną Pagryžuvyje, žurnalistė prisiminė Šiaulių apskrities viršininko Alvydo Šedžiaus žodžius iš atidarymo ceremonijos kalbos: "Tokiame pensione senatvėje norėčiau gyventi ir aš". Žurnalistė pastebi, kad čia gyvena proto negalią turintys ligoniai...

Na, o "Šiaulių krašto" žurnalistas Alvydas Januševičius pripažintas vertas "vinies" nominacijoje "Kamasutra". Alvydui buvo nutikęs toks nuotykis: kai garsiausia Lietuvos barzda – Antanas Kontrimas - rengėsi vykti į pasaulio rekordų fiestą Italijoje, ieškojo žurnalisto, kalbančio angliškai. Tam, kad žurnalistas galėtų apdainuoti barzdos tvirtumą ir vertėjautų kelionėje. "Aš, aš", - ranką puolė kelti Alvydas, mokykloje, beje, mokęsis prancūzų kalbos. Pakeliui į viešbutį Romoje žurnalistas-vertėjas kartojasi mintinai išmoktą frazę: "We have reservation in this hotel". Tačiau viešbučio tarnautojas, "vertėjo" nuostabai, kažko paklausia. Galiausiai matydamas pastirusias "vertėjo" akis tarnautojas rodo pirštais ir klausia: "One place, or two place?" Alvydas pasisuka į barzdylą: "Nu ką, Antanai, imam vieną kambarį ar du?". "Užteks mums vieno", - atsako Antanas.

Atsirakina vyrai kambarį, o ten - viena dvigulė lova. "Ar eiti išsiaiškinti?" - neramiai klausia "vertėjas". "Nu, jeigu nelįsi bučioutės, gera bus ir tep..." - Antanas išliko ramus.

Nominacijos "Apie nieką" vertu žurnalistu pripažintas "Respublikos" "plunksnos brolis" Sidas Aksomaitis. Ne už klaidą, o, panašu, už patiriamą moralinę žalą. "Respublikos" žurnalistai jau kurį laiką "gyvena" tame pačiame pastate, kur darbuojasi ir "Šiaulių krašto" kolektyvas. Šio dienraščio redaktorei Loretai Klicner, grįžusiai vėlai po darbo namo, po kojomis pasimaišė katinas, vardu Rainis, ir kažką sudaužė. "Sidai!!!" - aprėkė Rainį Loreta.

Už "Blondinės plunksną" ir "Lakštėjimą"

Nominacijoje "Blondinės plunksna" labiausiai vinies verta pripažinta "S plius" televizijos Žinių tarnybos žurnalistė Asta Šiukšterienė. Rengdama reportažą apie Kryžių kalnui skirtų lėšų panaudojimą, vieno Šiaulių rajono savivaldybės valdininko Asta paklausė: "Tai kiek tų Europos Sąjungos skirtų lėšų jūs jau pasisavinote?" Pašnekovas nutilo, matyt, ėmė skaičiuoti. Asta suvokė, kad turėjo klausti ne "pasisavinote", o "įsisavinote" arba "panaudojote". Žurnalistė pratrūko juoku, o valdininkas lengviau atsikvėpė – nebereikia skaičiuoti, kiek pasisavino...

Na, o nominacijos "Čiulbingala negali nelakštėti" "vinis" įteikta Šiaulių televizijos žurnalistui Aleksandrui Apočkinui. Seniau dirbęs kriminalų rašytoju dienraštyje "Šiaulių naujienos", žurnalistas parengė itin rimtą ir konkretų probleminį straipsnį apie vairuotojus ir pėsčiuosius:

"Pavasariški orai vairuotojams ir pėstiesiems krečia išdaigas. Orai keičiasi po kelis kartus per dieną: tai saulė iš už debesies išlenda ir džiovina gatves, tai vėl debesys susikaupia ir iš dangaus pabyra didžiuliai lietaus lašai.

Po stipresnio pavasariško lietaus miesto gatvėse pilna balų. Vairuotojai dažniausiai į jas nekreipia dėmesio. Važiuoja tiesiai per balą – nesvarbu, didelė ji ar maža. O tuo metu ant šaligatvio stovintys pėstieji kaip išmanydami keikia neatidžius vairuotojus, kadangi lieka nuo galvos iki kojų aplieti purvinu vandeniu. Ypač nemalonu būna, kai autobusas per balas visu greičiu rieda.

Gali nuo gatvės net per kelis metrus atsitraukti, bet vis tiek vienas kitas lašas ant rūbų užtikš. O jeigu nepasitrauksi... Ar negalėtų vairuotojai pėsčiųjų pagailėti ir atsargiau per balas važiuoti?"


Žurnalistų šventėje "Metų vinys-2006" juoko netrūko ne tik "plunksnos broliams" bet ir Šiaulių miesto bei rajono vadovams.

Šventėje žurnalistai galėjo pažiūrėti fotografijų parodą, kurioje jie įamžinti ir prieš septynerius metus.

Povilo LUNGĖS nuotr.

 

Reda ir Arūnas Uogintai - asfalto ir gėlių vaikai

Oksana LAURUTYTĖ

Praėjusį penktadienį Šiaulių dailės galerijoje originalumu pasižymintys ir idėjų nestokojantys menininkai Reda ir Arūnas Uogintai vėl žadino žiūrovų pojūčius ir vertė mąstyti bei spėlioti.

 Arū­nas ir Reda Uo­gin­tai žadino žiūrovų pojūčius, skatino mąstyti.

 

 Per­for­man­sas ža­vus tuo, kad jis ne­tu­ri tai­syk­lių. Tai yra veiks­mas, idė­jos ne­ga­li­ma nu­pa­sa­ko­ti žo­džiais.

 

 Per­for­man­sas - re­gi­nys, ku­ria­me yra ir žai­di­mų, ir ri­tua­lų.

Už tai, kad...

Neonu švytinčios krokodilų nosys, akis skaudinančios kostiumų spalvos, berankės lietuvaitės, klumpės, linai, verpimo rateliai, betonas - atributai, kuriuos originalieji Šiaulių menininkai Reda ir Arūnas Uogintai panaudojo savo performanse. Performansas buvo skirtas A. Uoginto tapybos darbų parodai "Asfaltas" pristatyti. Performanso autorė - R. Uogintienė.

A. ir R. Uogintai parodos atidarymo metu nekalbėjo. Nekalbėjo niekas, tačiau visiems buvo perskaitytas Broniaus Rudžio laiškas ir linkėjimai kūrėjams: "10 linkėjimų ASFALTO ir gėlių vaikams - Uogintams!"

Už tai, kad jie turi šviesius veidus. Už tai, kad jie savo spintose turi gaisrininkų ir prostitučių, pederastų ir generolų rūbų. Už tai, kad jie nusimezgę Lietuvos vėliavos spalvų kepures. Už tai, kad jie tokias kepures numezgė ir savo draugams. Už tai, kad jie mėgsta skaidrius gėrimus ir Vasario 16-ąją švenčia ten, kur nėra žmonių - miške. Už tai, kad jie svajoja apie persirengėlių paradą mieste ir bando jį įtraukti į pagrindinių ir svarbiausių miesto švenčių sąrašą. Už tai, kad jie skaito Harmsą ir įtartinai žiūri į naująjį Šiaulių foto albumą. Už tai, kad jie gali kalbėti įvairiomis kalbomis (ir netgi vokiškai). Už tai, kad jie nešioja liemenes, kartais perukus, o kartais nenešioja nieko. Už tai, kad jie vienas kitą aptarnauja ir iš nieko jokių paslaugų nereikalauja.

P. S. Ir už tai, kad jie daužo galvas į provincijos asfaltą ir kitiems ant ausų kabina ne makaronus, o kukurūzus.

"Faina, kai pamatai"

"Šiauliams plius" A. Uogintas prisipažino parodai darbus tapęs ištisus metus. O apie žmonos sukurtą performansą jis tvirtino: "Norėjome kuo daugiau vaizdų. Kai yra vaizdas, žmogui kyla įvairiausių minčių, jis gali prisigalvoti ko tik nori. Čia viskas turi prasmę. Juk meno kūrinį suprantame ne tik per ausis ar akis. Intuityviai pajuntame, pamačius jį kažkoks jausmas lieka".

Beje, žiūrovai jau buvo matę kai kuriuos pastarojo performanso personažus rudenį vykusio "Virus" festivalio metu. R. Uogintienė pasakojo, kad per "Virus" rodytą performansą jiems nepavyko sukurti norimo įspūdžio, personažų iki galo neišnaudojo, tad nuspręsta juos panaudoti dabar.

Reda Uogintienė kartu su vyru Arūnu yra pripažinti Šiaulių miesto dailininkai. Jie yra sukūrę kostiumus Šiaulių bei Klaipėdos dramos teatrų spektakliams, muzikiniams projektams: "Saulės žemė", "Didžiosios Eglės šventė", "Melsvosios ugnies paukštė", kalėdiniam muzikiniam renginiui "Meduolių pasaka" ir kitiems. "Man patinka kurti rūbus, kostiumus. Pamatai "labdaryne" kokius nors keistus akinius, faina pasidaro. Buvo laikas, kai vaikiški minkšti žaisliukai man patikdavo: glamžai juos - tikrai faina, o dabar susižavėjau spalva", - rodo Reda į skaisčiai rausvos, violetinės, oranžinės spalvos drabužius, kuriais vilkėjo performanso personažai.

Apie idėją ir netikėtumus

Kokia performanso idėja? Berankės lietuvaitės simbolizavo Lietuvos sodybas, kai yra tiesiamas asfaltuotas kelias į Europą. Kaip simboliai panaudotos klumpės, verpimo rateliai, linai. "Jie dabar nefunkcionuoja, jie praeitis, bet mes juos turime. Žmonių veidų atspaudai - taip pat palikimas tų, kurie buvo", - kalba R. Uogintienė.

"Mes save įdedame į tą asfaltą, o kur tas mūsų identitetas? Atseit čia Lietuva. Mergaitės prie verpimo ratelių - ką tai mums dabar reiškia?" - taip performanso idėją aiškina A. Uogintas.

Anot R. Uogintienės, jie patys eksperimentuoja, ieško, kaip kurti performansus, nes patirties Lietuvos menininkai šioje meno srityje turi nedaug. "Nėra čia specialios mokyklos, o Talino, Rygos menininkai savose šalyse šito gali mokytis", - teigė menininkė.

Daugiau nei dešimt metų Redos ir Arūno Uogintų kuriamuose performansuose yra dalyvavę per 50 žmonių. Tai ir Šiaulių muzikantai, žurnalistai, jaunieji aktoriai. "Čia ne spektaklis, nėra griežto scenarijaus, pilna netikėtumų. Va, pyliau vandenį, vanduo baigėsi, bėgau parsinešti, žiūriu - kibiras kiauras, - kvatojasi menininkas. - "Aktoriams" vaidinti nėra lengva. Viename performansų vienam dalyviui - žurnalistui - buvo iš baimės kojas pakirtę - negalėjo nė pajudėti".

"Ir šiame performanse buvo netikėtumų. Krokodilai jau turėjo išeiti pasirodyti, bet, matyt, pamiršo ir toliau kraipėsi. Pasiėmiau klumpes ir ėmiau improvizuoti, jas vartyti".

Policijos ginkluotė modernėja

Milda LEVICKAITĖ

Dar sovietmečiu apginkluoti policininkai džiaugiasi naujais ginklais. Per 80 Šiaulių viešosios policijos ir Organizuotų nusikaltimų tyrimų tarnybos pareigūnų daug metų tarnavusius "Makarov" markės pistoletus iškeitė į naujus, austriškus "Glock".

 Naujasis "Glock" pistoletas daug modernesnis, saugesnis ir gerokai pranoksta savo pirmtakus.

Rolando PARAFINAVIČIAUS ("L. T.") nuotr.

Žiniasklaidos atstovus sukvietusi Šiaulių vyriausiojo policijos komisariato atstovė spaudai Gailutė Smagriūnienė vylėsi, kad iki šių metų pabaigos naujus pistoletus turėtų gauti visi Šiaulių policijos pareigūnai.

Patrulių rinktinės būrio vadas Vladimiras Lesiuk patikino, kad naujieji pistoletai daug modernesni, saugesni ir gerokai pranoksta savo pirmtakus. Anot instruktoriaus, "Glock" daug lengvesnis, turi talpesnę dėtuvę - telpa 15 šovinių, saugesnis - sukonstruotas taip, kad savaime neiššautų. Austrišką pistoletą daug lengviau išardyti ir išvalyti nei "Makarov" pistoletą. Be to, ginklo iš dėklo bet kas neištrauks - tai gali padaryti tik pats pareigūnas tam tikrais specialiais veiksmais.

Naujojo ginklo privalumus šaudykloje galėjo išbandyti ir žurnalistai. Senieji pistoletai bus perduoti į Lietuvos ginklų fondą. Koks jų likimas, dar nežinia: galbūt juos galės įsigyti senų trofėjų kolekcininkai...

Šiaulietis kovoja be taisyklių

Justinas VISOCKAS

Geriausi Lietuvos sportininkai geba būti geriausi ir tokioje šalyje kaip Jungtinės Amerikos Valstijos. Sausį JAV kovos be taisyklių lengvojo svorio čempionu tapo buvęs šiaulietis ir vienas geriausių Lietuvos regbininkų Deividas Taurosevičius. Nuo 2001 metų gyvenantis Jungtinėse Amerikos Valstijose talentingas sportininkas jau penkerius metus regbio nebežaidžia. Supratęs, kad šis sportas JAV - neperspektyvus, Deividas Taurosevičius nuo 2002 metų susidomėjo kovomis be taisyklių. Nors Niujorke gyvenantis buvęs šiaulietis sako, kad šio sporto jis dar tik mokosi, tačiau prisipažįsta, jog nemažai gerbėjų turi visoje Amerikoje.

 Kai 2002 metais Deividas Taurosevičius buvo apsisprendęs grįžti iš Amerikos į Europą, jį perkalbėjo būsimoji žmona Simona, pasiūliusi dar kurį laiką bandyti laimę Amerikoje.

- Kaip atsidūrei Amerikoje?

- Į Ameriką atvažiavau 2001 metais su "Vairo" regbio komanda. Dalyvavome regbio 7x7 turnyre. Turnyrą laimėjome, todėl gerai pasirodžiusiems sportininkams vietinės komandos ėmė siūlyti pasilikti Amerikoje ir žaisti jų sudėtyje. Man irgi pasiūlė pasilikti. Sutikau ir likau šioje šalyje.

Deja, regbį Amerikoje žaidžiau tik metus. Supratau, kad regbio lygis šioje šalyje žemas. Jį žaisdamas Amerikoje didelių pinigų neuždirbsi, nes regbis čia - amerikietiško futbolo šešėlyje. Netgi buvau nutaręs nebeieškoti laimės už Atlanto, o susidėti lagaminus ir važiuoti namo, į Lietuvą. Maniau, jog regbio žaidėjo karjerą tęsiu kur nors Europoje.

Tik atsitiko taip, kad mano planai pasikeitė. Susipažinau su savo būsima žmona Simona. Ji ir atkalbėjo mane grįžti į Lietuvą.

Vis dėlto prie regbio nebegrįžau. Pradėjau treniruotis džiudžitsu, boksą ir kikboksą. Treniruojuosi jau apie penkerius metus. Taip atsitiktinai ir prasidėjo mano kovotojo karjera.

Šiuo metu gyvenu Niujorke. Oro sąlygos čia beveik tokios pat kaip ir Lietuvoje - žiemą šalta ir sninga. Nors šią žiemą sniego ir buvo mažokai. Tačiau vasaros Niujorke daug karštesnės negu Lietuvoje.

- Papasakok apie savo, kaip regbio žaidėjo, karjerą.

- Regbį žaidžiau apie 12 metų. Atstovavau Šiaulių "Vairo" klubui. Iš pradžių rungtyniavau jaunių komandoje, o nuo 1993 metų pradėjau žaisti su suaugusiaisiais. Su "Vairo" komanda tris kartus tapau Lietuvos regbio čempionu ir šešis – 7x7 regbio čempionato nugalėtoju. Kelis metus buvau tarp dešimties geriausių Lietuvos regbininkų. Porą metų iki išvykstant į Ameriką buvau renkamas ir geriausiu Lietuvos regbininku. Žaidžiau ir Lietuvos rinktinėje. 2000 metais pasaulio regbio 7x7 atrankos turnyre Ispanijoje buvau pripažintas geriausiu turnyro žaidėju. Tai lyg ir svarbiausi mano, kaip regbio žaidėjo, pasiekimai.

- Papasakok apie turnyrą "Battleground", vykusį Atlantik Sityje, kuriame ir tapai čempionu.

- Amerikoje "reality fighting" vadinama kova plikais kumščiais. Kovotojams čia leidžiama viskas: smūgiai rankomis, galva, spyriai kojomis. Čia leidžiamas net dusinimas. Mums draudžiama kandžiotis ir durti į akis. Kova vyksta maždaug 8 metrų diametro rate, atitvertame nuo žiūrovų.

"Battleground" turnyre vyko dešimt kovų, iš kurių trys - dėl čempiono titulo. Dėl NABC titulo man teko kovoti su Danu Lauzonu. Šis kovotojas, prieš tai kovęsis UFC (Ultimate Fighting Championship), išgarsėjo kaip vienas talentingiausių džiudžitsu stiliaus kovotojų, laimėjęs visas kovas - visus priešininkus jis priversdavo pasiduoti.


 Kovose be taisyklių leidžiama smūgiuoti rankomis, kojomis, galva. Leidžiamas ir smaugimas. Kovodamas dėl čempiono titulo su Danu Lauzonu (priekyje), lietuvis alkūne praskėlė šiam antakį.

Kovai su Danu Lauzonu ruošiausi ilgai, studijuodamas kovų vaizdo įrašus. Gerai išanalizavome stipriąsias ir silpnąsias šio kovotojo puses, kol pasirinkome kovojimo prieš jį taktiką, kuri buvo tokia - kuo daugiau kovos stovint ir nesivelti į jo žaidimą "džiudžitsu-parteri".

Deja, viskas buvo atvirkščiai. Teko prisitaikyti prie jo kovos stiliaus parteryje. Tikriausiai netikėtai ir pačiam Danui Lauzonui, aš geriau pasirodžiau pirmame raunde. Netgi buvau pradėjęs smaugimo veiksmą, tačiau kovą teko nutraukti, nes suskambo gongas, skelbiantis pirmojo raundo pabaigą. Manau, kad pirmajame raunde Daną Lauzoną ir išgelbėjo gongas. Antrajame raunde viskas vyko daugmaž panašiai kaip ir pirmajame. Kaunantis parteryje kelis kartus pataikiau jam į veidą iš alkūnės ir prakirtau antakį. Mėgindamas išsisukti iš mano gniaužtų, varžovas atsuko nugarą ir aš smaugimo veiksmu iškovojau pergalę. Priešininkas pasidavė dar nesibaigus antrajai antrojo raundo minutei.

- Keliose kovose esi kovojęs?

- Nors kovines sporto šakas treniruojuosi ne vienerius metus, kol kas aš dar tik mokausi, tobulėju kaip kovotojas. Iš viso esu kovojęs aštuonias kovas, iš kurių šešias laimėjau. Likusias dvi pralaimėjau, nes taip nusprendė teisėjai. Viena įsimintiniausių kovų - beveik prieš metus "Reality fighting" turnyre, kai per 23 sekundes laimėjau kovą prieš amerikietį Jay Isipą.

- Kokiu stiliumi kauniesi?

"Reality fighting" kovose susipina dziudo, džiudžitsu, karatė, bokso, klasikinių (graikų-romėnų) ir laisvųjų imtynių elementai, todėl kiekvienas kovotojas turi būti šių sporto šakų meistras.

Man nėra didelio skirtumo, kokiu stiliumi kautis. Aš galiu kovoti stovėdamas, galiu boksuotis ir parteryje. Kadangi treniruojuosi su geriausiais pasaulyje kovotojais, jie man padeda kovoms pasiruošti. Džiudžitsu treniruojuosi "Grace Barra" mokykloje su brazilu Alexanderiu "SOCA", kuris yra triskart džiudžitsu pasaulio čempionas. Boksą ir kikboksą treniruojuosi "Panza MMA" mokykloje su Dereku Panza, daugkartiniu pasaulio kikbokso čempionu, ir su George'u Waltonu, profesionaliu boksininku. Patirties tikrai yra iš ko pasisemti.

 Pernai šiaulietis, buvęs regbio žaidėjas, nustebino amerikiečius iškovodamas efektingą pergalę prieš amerikietį Jay Ispą. Priešininkas buvo nokautuotas per 23 pirmojo raundo sekundes.

- Ar kovos be taisyklių Amerikoje populiarios?

- Amerikoje Mixed Martial Arts (mišrūs kovos menai) arba MMA - viena labiausiai populiarėjančių sporto šakų, savo populiarumu atnešančių didžiulius pinigus įvairioms organizacijoms bei kovotojams. Aš atstovauju "Panza MMA-Grace Barra" klubui. Laisvu nuo treniruočių laiku pats dirbu treneriu "Panza MMA" mokykloje, nors jau galiu išgyventi ir iš dalyvavimo turnyruose. Treneriu ketinu dirbti ir toliau dėl smagumo.

Apie savo populiarumą galiu pasakyti tik tiek, jog turiu daug gerbėjų, kurie į kovas atvyksta manęs palaikyti ne tik iš Niujorko, bet ir Čikagos, Vašingtono, Naujojo Džersio... Kai kuriuos gerbėjus pažįstu, kai kurių net nesu matęs. Dažnai po kovos užtrunku apie valandą. kol nusifotografuoju su visais gerbėjais, atėjusiais pasižiūrėti mano kovos.

Rimanto Dichavičiaus moteris - nežemiška

Oksana LAURUTYTĖ

"Labai džiaugiuosi, kad dabar galiu pailsėti. Kurdamas "Vizijas", dirbau kaip arklys. Jaunas tiek nedirbau kaip dabar", - atvirai ir paprastai "Šiauliai plius" sakė Lietuvos akto fotografijos klasiku laikomas menininkas Rimantas Dichavičius. Antradienį P. Višinskio viešojoje bibliotekoje jis atidarė parodą "Vizijos". Menininkas fotografuojamas moteris panardino į nežemiškus vaizdus - išnaudojo per kūrybinio darbo dešimtmečius sukauptą patirtį, sujungdamas grafikos, tapybos, fotografijos ir dabartinės poligrafijos teikiamas meninės išraiškos galimybes.

 Rimantas Dichavičius atverčia albumą ir rodo fotonuotraukas. Dvi viena šalia kitos pateiktos nuotraukos papildo viena kitą, o kartu sukuria ir trečią efektą. Būdamas grafiku, įvairių faktūrų dėka menininkas panardino moteris į nežemiškus vaizdinius.

Aktai - mažoji kūrybos dalis

Likus pusvalandžiui iki garsiosios parodos atidarymo, R. Dichavičius P. Višinskio bibliotekos konferencijų salėje šnekučiavosi su žmonėmis. "Tai mano giminės šiauliečiai, - paaiškina menininkas. - Su Šiauliais mane sieja daug kas. Čia mokiausi rusų mokykloje (dabar - "Sandoros"), nes beveik nemokėjau kalbėti lietuviškai". Lietuvis kalbą buvo pamiršęs, nes jo šeima, kai jam tebuvo septyneri, buvo išvežta į Sibirą. "Per stebuklą likau gyvas. Sibire mirė mama, tėtis, senelis. Nebuvo net kam jų palaidoti - kenčiau badą, utėles, šaltį. Ką čia bepasakoti - tai visos Lietuvos tragedija", - sako R. Dichavičius. Šiauliuose jį, Sibire praleidusį šešerius metus, užaugino tetos šeima.

Šiauliuose jis pirmą kartą į rankas ir paėmė fotoaparatą, nes "nardė" čia gyvenusių lakūnų laboratorijose. Tačiau rimtai fotografija jį "užkabino", kai mokėsi St. Žuko dailės mokykloje. "Studentų etnografinėse ekspozicijose atsibosdavo piešti, sumanėme, kad reikia viską nufotografuoti ir tada perpiešti. Tada ir pajutau fotografijų ne tik dokumentinį, bet ir estetinį klodą. Dabar pasaulyje būtent fotografija ir "veža" - labai įtaigi emocija eina per tą natūralizmą", - tikina R. Dichavičius.

Kūrėjas labiausiai išgarsėjo albumu "Žiedai tarp žiedų". l987 metais pasirodęs pirmasis aktų fotografijų leidinys Sovietų Sąjungoje sukėlė susidomėjimo audrą. Ši knyga buvo pakartotinai išleista net tris kartus – Lietuvoje, Vokietijoje, Rusijoje. Po tokio albumo pasisekimo dailininkui buvo pasiūlyta surengti aktų fotografijos parodą Maskvos fotocentre. Tai buvo sensacingiausia paroda, nes ją per mėnesį aplankė per 20 tūkstančių žmonių.

R. Dichavičius sako, kad aktų fotografavimas - mažoji jo kūrybos dalis. "Ja vsejadnyj. Aš viską valgau", - prajuokina kūrėjas. Fotografuoja jis viską - ir banditus, ir kaimą, ir gamtą, ir aktus. "Galėčiau išleisti kelis fotografijų leidinius etnografine tema - Lietuvos kaimus skersai išilgai esu išvažinėjęs", - nusišypso jis.

Jo fotografijų archyve jau yra apie pusę milijono nuotraukų. "Žmona mano fotografijų archyvą sutvarkė ir užrakino - neįleidžia manęs ten. Kai kokios nors nuotraukos prireikia, nueina ir per kelias minutes suranda. Džiaugiuosi, kad mano žmona mane visus tuos metus pakentė, toleravo. Turėti gerą žmoną - Dievo dovana", - atvirauja R. Dichavičius.

Pusę gyvenimo dirbo dėl vardo

R. Dichavičius fotografuoja jau penkiasdešimt metų - septyniasdešimtmetį minintis kūrėjas šia proga ir išleido albumą "Vizijos". "Knygai skyriau visus metus, atrinkau dešimtmetį fotografuotas nuotraukas, kai kurie kadrai daryti net prieš 40 metų. Išsėmė mane šie metai, praleisti prie knygos - gyvenu Vilniaus pakraštyje, vos kelis kartus buvau į miesto centrą nuvažiavęs", - sako kūrėjas.


Albume "Vizijos" panaudota R. Dichavičiaus viso gyvenimo patirtis - sujungta grafika, tapyba, fotografija.

R. Dichavičius ima albumą į rankas ir sako, kad jo spauda - super: "Pasaulis čepsėjo nuo kokybės - girgžda kaip geri chrominiai batai. Niekas netiki, kad Lietuvoj išleista. Čia absoliutus spalvų aiškumas, penkiom kalbom išleista, 160 puslapių. Frankfurto mugėj knygą pristačiau, sulaukiau daug užsakymų".

Fotomenininkas sako savo fotografijose "suženyjęs" labai daug faktūrų: tapybą, skulptūrą, grafiką, auksą, sidabrą, mineralus, šerkšną, debesis, augalus. "Viskas, kas pasaulyje vibruoja, man įdomu", - sako jis.

Per daugelį metų jis sako nufotografavęs apie šimtą merginų. Kaip jas prikalbindavo? Tiesiog nemeluodavo. "Kai kurios mano fotografuotos moterys dabar bobutės, o aš - vis dar jaunas", - nusišypso kūrėjas ir sako, kad albumui "Žiedai tarp žiedų" modelius prisikalbinti buvę sunkiau, o dabar - paprasta. "Pusę gyvenimo dirbi dėl savo vardo, kitą pusę gyvenimo vardas dirba tau. Yra tėvų, kurie patys man dukras prieš vestuves atveda, kad jų aktus nufotografuočiau. Atiteks kokiam nors banditui, tai kas iš jos grožio beliks?" - atvirauja R. Dichavičius.

Jei nemeluoji - būsi suprastas

Fotomenininkas kupinas naujų planų ir idėjų: fotografuoja, rengia parodas, apipavidalina meninius kalendorius, iliustruoja dailės knygas. Parodos P. Višinskio bibliotekoje lankytojams autorius pristatė parengtą tarptautinį žurnalą-almanachą "Baltic Art" bei pastaraisiais metais apipavidalintas knygas, išleistas monografijas apie dailininkų Antano Kmieliausko ir Šarūno Saukos kūrybą. "Aš noriu "sugramdyti" visus lietuvių lobius ir parodyti Europai. Ką turim geriausia, privalom parodyti, ką geriausia turi pasaulis - teduoda mums", - sakė menininkas prisipažindamas, kad leidžiant knygas dažnai negauna jokio pelno - kartais pačiam dar reikia primokėti.

R. Dichavičius tikino taip įtemptai dirbantis todėl, kad stengiasi kompensuoti praradimą tų artimųjų, kurie negrįžo iš Sibiro. Savo albume "Vizijos" jis įrašė padėkos žodžius visiems artimiesiems ir tiems, kurie jį suformavo, nes kiekvienas sutiktas žmogus kažką duoda, kažkuo praturtina. "Jei žmogus kurdamas esi nuoširdus, nemeluoji - būsi suprastas ir įvertintas", - teigė Rimantas Dichavičius.

Gvatemala - senovės majų šalis

Gitana ZUBIENĖ

"Draugas sakė, kad tikriausiai esu pirmoji Gvatemaloje apsilankiusi lietuvė, o jis - pirmasis gvatemalietis Lietuvoje. Bet, manau, lietuviai Gvatemalą yra aplankę ir iki manęs. Nebent tik mano draugas yra pirmas šios šalies atstovas, viešėjęs Lietuvoje", - svarstė Rita Norvilaitė, dalydamasi įspūdžiais iš kelionės po Gvatemalą. Mergina ten vyko ne tik turistiniais tikslais. Vienas svarbiausių jos viešnagės tikslų - susipažinti su savo draugo šeima.

 Vietiniai gyventojai į šventę rinkosi pasipuošę ryškiaspalviais tautiniais rūbais. Ir vyrai, ir moterys tokius galvos apdangalus mėgsta nešioti ne tik per šventes, bet kasdien.

Su draugu iš Gvatemalos Rita susipažino dirbdama Austrijoje, kur šis studijuoja žurnalistiką. Vokiečių kalbą mokanti mergina nustebo, kai sužinojo, jog egzotiškos išvaizdos jaunuolis tolimoje Centrinės Amerikos valstybėje, kurioje valstybinė kalba - ispanų, yra baigęs austrų mokyklą ir kuo puikiausiai kalba vokiškai.

Grįžusi į Europą pasijuto ateivė

17 dienų praleidusi tolimoje Centrinės Amerikos valstybėje Rita prisipažįsta, kad į Europą grįžusi pasijuto kaip ateivė. Dėl to, kad per tas keliolika dienų ji priprato ne tik prie saulės ir šilumos, bet svarbiausia - prie besišypsančių, nuoširdžių ir niekur neskubančių žmonių, daug daugiau spalvų, jų ryškumo ir nuolat skambančių Lotynų Amerikos muzikos ritmų gatvėse. Rita pasakoja pastebėjusi, jog šioje šalyje labai daug vaikų. Nuo jų gatvės atrodo triukšmingos ir pilnos gyvybės. Dėl to, kai lėktuvas nusileido Vokietijoje, Frankfurte, ji sako pasijutusi, tarsi būtų patekusi į kitą pasaulį - visur atrodė labai tylu, tvarkinga, o svarbiausia - labai tamsu, nors buvo diena. Po ryškiaspalvės indėnų kultūrą išlaikiusios Gvatemalos Vokietijos didmiesčio gatvės atrodė nykios ir tuščios.

Autobusuose - jokios privačios erdvės

Tolimoje Gvatemaloje Rita sako nesijautusi kažkokia kitokia, nors savo išvaizda - šviesia oda, mėlynomis akimis - ji labai skyrėsi nuo vietinių, senovės majų ir toltekų palikuonių. Tiesa, iš pradžių ji nejutusi didelio dėmesio. Atrodė, jog gvatemaliečiai yra pripratę prie baltaodžių turistų. Tik vėliau, kai apsilankė turguje, suprato, kad vietiniams ji labai įdomi. Labiausiai dėmesį rodė vaikai, kurie vis taikėsi ją paliesti, vienas per kitą siūlė kokią nors paslaugą ar prekę. Beje, gvatemaliečiai, skirtingai nei lietuviai, nevengia fizinio kontakto ir vienas nuo kito neatsiriboja. Tai ypač jaučiama viešajame transporte. Niekas nepaisys, kad dvivietė sėdynė užimta - jei daugiau žmonių, niekas tavo leidimo neklausęs grūsis, sprausis ir susės ant sėdynių po tris ar keturis. Ritą nustebino ir tai, kad Gvatemaloje niekur nematyti autobusų stotelių. Kai vietinių paklausė, iš kur jie žino, kur autobusas sustos, jie atsakė, kad to žinoti nereikia. Ir tikrai - greitai gatvėje ji pastebėjo autobusus, iš kurių pro priekines duris iškišę galvas konduktoriai rėkavo miestų, į kuriuos veža šis autobusas, pavadinimus. Tereikėdavo tik ranka pamoti ir autobusas, kaip taksi, sustodavo keleivio paimti.


Per 17 dienų, praleistų Gvatemaloje, Rita Norvilaitė priprato prie gerokai ryškesnių spalvų, šviesesnių dienų ir nuoširdžių, niekur neskubančių vietinių gyventojų, senovės majų palikuonių. Jai teko stebėti miesto šventę, kurioje kaukėti persirengėliai, šokdami ritmingus šokius, vaizdavo praėjusius amžius, kai ispanai po truputį užkariavo indėnus. Vaidinimas vyko prie katalikų bažnyčios, tačiau jame atsispindėjo išlikęs gvatemaliečių pagoniškumas.

Piramidės - sporto aikštelės

Autobusu Rita keliavo į vieną iš senovės majų miestų apžiūrėti piramidžių. Nors turistų labiausiai lankomos netoli Meksikos sienos Tikaloje esančios piramidės, Rita važiavo į mažesnį majų miestą. "Piramidės paliko labai didelį įspūdį, sunku net įsivaizduoti, kaip jie dar 1500 metų prieš Kristų galėjo tokius pastatus pastatyti", - įspūdžiais dalijosi Rita. Mergina sako buvo pritrenkta sužinojusi, kad piramidės majams tarnavo ir kaip sporto aikštelės. Jų viršūnėse esančioje plokštumoje būdavo žaidžiamas kažkoks žaidimas kamuoliu. Pralaimėjusi komanda būdavo paaukojama dievams - tiesiog nustumiama nuo piramidės. Beje, dabar gvatemaliečiai - katalikai, tačiau jų tikėjimas persipynęs su pagoniškomis tradicijomis ir prietarais.

Gvatemaloje mėgstamos "kresnikės"

Kelionė iš Vokietijos į Meksiką, iš kurios dar laukė skrydis lėktuvu į Gvatemalą, Ritai kainavo apie tūkstantį eurų. Tačiau mergina sako, kad ne sezono metu galima rasti ir gerokai pigesnių bilietų. Sausį kaip tik baigiasi lietingasis metų sezonas. Kalnuotoje šalyje oro temperatūra labai nevienoda - aukštumose vakarais atvėsta kaip ir vasarą Lietuvoje, užtat prie Ramiojo vandenyno pakrantės - žemumose - gerokai karščiau. Viešėdama šioje šalyje sausio pradžioje Rita spėjo ir įdegti. Paklausta apie kainas, ji atsako, kad jos gana nedidelės. Pavyzdžiui, turguje laimo vaisių kilogramas kainuoja vos... du centus, pietūs penkiems žmonėms restorane - apie 300 ketselių (apie 30 eurų). Vietinis maistas lietuvei patiko. Gvatemaliečiai mėgsta kiaulieną, iš kurios gamina įvairiausius patiekalus. Pavyzdžiui, vienas mėgiamiausių - čičeronis - kažkaip ypatingai virta kiaulės oda, kol iš jos palieka kažkas panašaus į traškučius. Šio patiekalo skonis, anot Ritos, primena lietuviškas "kresnikes" (spirgus). Vietiniai juos valgo su kukurūzų paplotėliais. Tai buvo bene vienintelis patiekalas, kuris Ritai nepatiko. Tai pastebėję ją vaišinusieji labai nusivylė - kaip toks skanus patiekalas, čičeronis, gali nepatikti? Užtat Rita su pasimėgavimu valgė patiekalą, labai panašų į mūsų balandėlius.

Šviežių sulčių kokteiliai spaudžiami gatvėse

Vis dėlto labiausiai merginai patiko, kad bet kuriame Gvatemalos mieste ar miestelyje tiesiog gatvėje galima nusipirkti vaisių, iš kurių čia pat išspaudžiamos sultys. "Išspaudžia keliolikos rūšių vaisių sultis, supila į tokį specialų maišelį su šiaudeliu ir vaikštai po miestą gurkšnodamas tirštą nuostabaus skonio gėrimą. To Lietuvoje labai pasigendu", - sako pašnekovė. Rita sako Gvatemaloje išvydusi ir paragavusi tiek ir tokių vaisių, kurių net pavadinimų nebuvo girdėjusi. Iš alkoholinių gėrimų Gvatemaloje populiariausias romas. Dažniausiai geriamas kokteilis, kurio pagrindiniai ingredientai - romas, kokakola, ledukai ir laimo sultys. Rita ragavusi ir vietinių mėgiamo alaus kokteilio, kuris maišomas iš alaus, pomidorų sulčių, Vorčesterio padažo, druskos ir pipirų. Keista, bet jis buvo gana skanus. Rita net grįžusi į Lietuvą pabandė jį pasidaryti. Deja, Lietuvoje jo skonis buvo tragiškas...

 Gvatemaloje gausu ugnikalnių. Į jų kraterius rengiamos ekskursijos. Senoji Gvatemalos sostinė Antigva, įrašyta į UNESKO žmonijos kultūros paveldo sąrašą, apsupta ugnikalniais, todėl ne kartą kentėjo nuo žemės drebėjimų.

Rinksis tarpinį variantą

Paklausta apie gyvenimo lygį Gvatemaloje, pašnekovė trukteli pečiais iš lėto atsakydama, jog šioje šalyje didelė praraja tarp turtingų ir vargšų. "Mačiau ir prabangiai gyvenančių žmonių, ir vargstančių. Man susidarė įspūdis, kad šioje šalyje žmonės gyvena maždaug taip, kaip ir Lietuvoje", - sakė ji. Dėl to rinkdamasi šalį, kurioje jai su draugu norėtųsi gyventi, Rita atsako, kad Gvatemaloje ji apsigyventų dėl nuostabios gamtos, klimato ir nuoširdžių žmonių. "Su mylimu žmogumi nesvarbu, kur gyventi, svarbu, kad kartu", - tvirtino pašnekovė aiškindama, kad kiekvienoje šalyje galima surasti daug gražaus ir atstumiančio. - Lietuvą ir Gvatemalą vienija tai, jog nei vienoje, nei kitoje šalyje negalėsi normaliai gyventi, jei neturėsi gero darbo", - sakė ji. Dėl šios priežasties jaunuoliai labiau linkę rinktis tarpinį variantą - gyvenimą Austrijoje.

Juoda - raudona

Sigita GILIENĖ

Trečiadienio vakarą rūbų dizainerė Larisa Kuchalskienė šiauliečiams pristatė naują rūbų kolekciją "Juoda - raudona". Solidi, elegantiška, prabangi, fatališka – taip būt galima apibūdinti šią kolekcija, kuri skirta subrendusiai moteriai, žinančiai savo vertę ir turinčiai savo stilių.

Ko gero, rusiška Larisos Kuchalskienės prigimtis įkvėpė naudoti rusiško folkloro motyvus, kuriant šiuos modelius. Nors kolekcija - klasikinio stiliaus, joje jaučiamas ir romantiškų emocijų dvelksmas. Rūbų siluetas lengvai prigludęs arba laisvas. Nors dizainerės sukurti modeliai lakoniški ir paprasti, rankų darbo šilkinėmis juostelėmis siuvinėtos detalės - kišenės, pelerinos, sagos, rankinės - rūbams suteikia prabangos bei išskirtinio žavesio.

"Kurdama šią kolekciją turėjau aiškią viziją, kaip turi atrodyti galutinis rezultatas, – pasakoja Larisa Kuchalskienė. – Todėl apgalvojau ne tik rūbo siluetą, bet ir avalynę, aksesuarus". Specialiai šiai kolekcijai buvo sukurti bei pasiūti bateliai bei ilgaauliai batai, diržai, rankinės.

Kolekcijos pavadinimas "Juoda – raudona" atskleidžia, kad joje vyrauja dvi spalvos. Tik trys modeliai yra grietinėlės spalvos, anot dizainerės, akims pailsinti.

Klasikinio stiliaus kolekcijos modeliai buvo kuriami naudojant tik natūralaus pluošto audinius: veltą vilnonį trikotažą, aksomą, šilką. Nemažai rūbų megzti iš moheros.


Larisa Kuchalskienė (dešinėje) savo naujomis kolekcijomis mados gerbėjus nudžiugina kiekvienais metais.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  
 

 "Klasika yra visos mados pagrindas", - teigia dizainerė.

 

     

 L. Kuchalskienė pati specialia prancūziška siūvinėjimo technika dekoravo rankines, pelerinas, kišenes.

     
       

 Elegantiškos moherinės vakarinės suknelės.

     

    

Specialiai kolekcijai "Juoda - raudona" pasiūti bateliai iš kailio.

    

 

Gyvenimas iki sfinkso ir po sfinkso

Oksana LAURUTYTĖ

"Lietuvos Top Cat 2006" konkurse nugalėtoju pripažinto katino — Kanados sfinkso Europos čempiono Benjamin Blue Prince šeimininkai šiauliečiai Sigita ir Donatas Žakariai sako, kad savo gyvenimą gali padalyti į du etapus - iki sfinkso ir po jo. Todėl, kad egzotiškos išvaizdos katinas yra toks ypatingas, jog vieną kartą jį paglostęs nebegali atsitraukti, o jo žalių akių žvilgsnis sminga tiesiai į širdį.


Žvelgiant sfinksui į akis susiduriama su žvilgsniu, nebūdingu katėms. Šis žvilgsnis - kaip žmogaus. Juo pasakoma meilė, atsidavimas ir gerumas.

Gyvenimas tarp kačių ir šuns

Paskambinus į Kanados sfinksus auginančių šeimininkų buto duris pasigirsta lojimas. Pirma į galvą šovusi mintis - ne ten pataikiau. Sunku patikėti, kad katinas galėtų gyventi viename bute su šunimi. Duris atvėrusi Sigita Žakarienė nusišypso ir šunį - amerikiečių pitbulterjerą Dagį - uždaro kitame kambaryje. Tačiau ne dėl to, kad kovinis, bet kad netrukdytų ramiai kalbėtis, mat šuo, jos teigimu, labai meilus.

Tuoj pat nosį iš kito kambario iškiša ir katinas - "Lietuvos Top Cat 2006" konkurso nugalėtojas Benjaminas. Ir ne tik jis - iš paskos smagiai pasišokinėdama pribėga kita Kanados sfinksė - Konfeti. Negi Sigita ir Donatas Žakariai laiko net tris gyvūnus? Ne! Iš kito kambario pasigirsta keistas kniaukimas. Sigita nelabai nori sakyti, tačiau prisipažįsta, kad Benjaminas šiuo metu asistuoja vienai žaviai katytei. "Rėksnė ta nuotaka, tačiau Benjaminas tikras aristokratas, labai gražiai su ja elgiasi, tad palikuonių tikrai susilauks", - nusijuokia ji.

Sigita tuoj pat ima berti žodžius, koks tas jų Benjaminas puikus, linksmas, mielas, nors labai išrankus maistui - jautienos nelabai valgo, o, pavyzdžiui, krevetes ir tuną tik duok. Benjaminui dabar pusantrų metų, o Konfeti - vos septyni mėnesiai. Jie puikiai sutaria, mėgsta kartu žaisti, o miega kartu su savo šeimininkais. "Sfinksai miegoti turi šiltai, todėl ir miegame drauge. Susirango ant krūtinės ir ima leisti keistus garsus. Jie tokie meilūs, lenda bučiuotis, o jų liežuvėliai aštresni nei paprastų kačių", - sako Sigita, priglausdama lūpas prie Konfeti nosytės.

Donatas nusijuokia ir sako, kad Benjaminas ir pats moka nueiti miegoti: pats pasikelia antklodę, padeda galvą ant pagalvės ir užsikloja. Negali nesižavėti tokiu gudrumu ir savarankiškumu. "Sfinksai paprastai susitapatina su tais, su kuriais gyvena. Jei auga kartu su beždžione, ima elgtis kaip beždžionė, jei su šunimi - elgiasi kaip šuo, na, o gyvendami su žmonėmis ima elgtis žmogiškai", - nustebina Donatas ir tęsia, kad sfinksai netgi geresni už kai kuriuos žmones - yra netingūs, neinfantilūs, o jų gracija paperka ne tik šeimininkus, bet ir svečius. Be to, Kanados sfinksai niekada nebūna agresyvūs – jiems tai svetima.

Magiškos asmenybės

Geriausiu šalies katinu "Lietuvos Top Cat 2006" konkurse, vykusiame Kaune, Benjaminas pripažintas sudėjus pernai metų tarptautinių parodų rezultatus. Beje, Žakarių sfinksas pernai tapo Europos čempionu pagal FIFe sistemą. Praeitų metų pasaulio čempionate, kuriame dalyvavo daugiau nei 1500 kačių ir katinų iš 33 įvairių pasaulio šalių, jis tarptautinių teisėjų buvo išrinktas vieninteliu atstovu tūkstantinei žiūrovų miniai, žurnalistams bei televizijai reprezentuoti Kanados sfinksų veislę.

 Sigita ir Donatas Žakariai sako, kad sfinksams labai svarbu būti šalia, jie dievina kai bučiuojama jų nosytė.

 
 

 Apie Kanados sfinkso charakterį sakoma: dar ne šuo, bet jau ir ne katė. Judrus ir gracingas, meilus ir atsidavęs - toks yra Europos čempionas Benjamin Blue Prince.

Benjaminas ne kartą tarptautinėse parodose buvo pripažintas geriausiu veislės atstovu, nominuotas vienu geriausiu parodos katinu. Pasiekus aukščiausią Europos čempiono titulą, Benjamino parodų karjera baigėsi, nuo šiol parodose jis gali dalyvauti garbės svečio teisėmis.

Tikrasis katino vardas yra EC Benjamin Blue Prince. "Sfinksas tai ne katė, tai poezija. Sfinkso netgi negalima pavadinti kate – tai būtybė, atvykusi pas mus iš kitos planetos. Jie labai panašūs į žmogų: jų letenėlės kaip žmogaus rankos, jie visada žiūri tiesiai į akis nenukreipdami žvilgsnio", - kalba katino šeimininkai.

Tiesa, Sigita prisipažįsta, kad kai pirmą kartą pamatė sfinksą, buvo nemaloniai nustebinta, nes tas katinas buvo rausvas kaip paršiukas. "Tai buvo Peterburgo sfinksas, kurio oda - visai be plaukų. Glostai, o atrodo, kad per gumą ranką brauki. O Kanados sfinksas turi trumpą, zomšą primenantį plauką, tačiau neturi ūsų, blakstienų. Bet kai delnais pajunti karštą katino kūną, daugiau jo nepaleidi", - šypsosi Sigita.

Donatas ir Sigita kalba, kad sfinksai - magiškos asmenybės. Jie nepakenčia vienatvės, nori bendrauti. "Tai nepaaiškinama žodžiais, bet faktas tas, kad jei įsigijote sfinksą, šios veislės niekada nebeiškeisite į jokią kitą, jis visą gyvenimą užims kampelį jūsų širdyje. Ir gyvenimas pasidalys į du etapus: gyvenimą iki sfinkso ir gyvenimą po sfinkso", - juokiasi Donatas.

Sfinksai gydo širdį

Apie savo sfinksus Žakariai gali kalbėti be galo be krašto. O ar sudėtinga juos prižiūrėti? Sigita sako, kad sfinksai yra visaėdžiai, bet juos reikia maitinti subalansuotu, aukščiausios kokybės maistu. Sfinksams būdinga tai, kas nebūdinga kitų veislių katėms - jie mėgsta paskanauti neįprastų produktų: agurko, šokolado...

Yra tik vienas nepatogumas sfinksų mylėtojams - kačių oda išskiria tamsiai rudą ar juodą sekretą, todėl katę reikia dažnokai maudyti. Konfeti oda sausesnė, o Benjamino - riebesnė, todėl jį tenka maudyti du kartus per savaitę. Donatas kalba, jog sfinksams, kaip ir žmonėms, naudingos saulės vonios, nes jie įdega ir vasaros pabaigoje jų odos spalva tampa nuostabi – ryški ir kontrastinga. Na, o Sigita tikina, kad sfinksai turi gydomųjų galių - jie labai gerai jaučia skaudančią vietą ir iškart prisispaudžia prie jos savo kūnu. "Sakoma, kad sfinksai gydo širdį", - paaiškina moteris.

Beje, sutuoktiniai mano, jog sfinksas kažkokiu nepaaiškinamu būdu pagydė jų šunį Dagį nuo alergijos. Kiekvieną vasarą pabėgiojusio lauke šuns papilvė būdavo išberta, be vaistų nuo alergijos nebuvo galima išsiversti. "Kai įsigijome Benjaminą, šuo stebuklingai pasveiko - net veterinarijos gydytojas stebėjosi", - sako Sigita ir tuoj pat priduria, kad didelis sfinksų privalumas yra tas, jog šias kates gali laikyti žmonės, alergiški kačių plaukams.

- Gal ketinate veisti sfinksus ir taip praturtėti?

- Yra lietuvių, kurie taip daro, bet iš to "biznio" nepadarysi. Juk kainuoja dalyvavimas parodose, skiepai, dokumentai. Suskaičiavus paaiškėja, kad lieki "ant nulio". Pelnytis iš veisimo neketiname, nes šios katės pakerėjo mūsų širdis.



Monika Šaltytė: "Nesigailiu tapusi aktore"

Oksana LAURUTYTĖ

Prieš gerus dešimt metu karštai gynusi poziciją niekada netapti aktore, Šiaulių dramos teatro aktorė Monika Šaltytė šiandien sako nesigailinti, kad ja tapo. Per ketverius metus jai pasiūlyti keli pagrindiniai ir antraplaniai vaidmenys, o visai neseniai ji suvaidino princesę Turandot to paties pavadinimo spektaklyje, kurį režisavo "keistuolis" Aidas Giniotis. "Kiekvienas vaidmuo - tai toks išbandymas, kurio dėka galiu savy atrasti vis naujų spalvų", - šypsosi Monika.

 Scena iš spektaklio "Princesė Turandot".

Spektaklis - apie jausmų išbandymą

"Kai paklausėme Aido Giniočio, apie ką bus spektaklis "Princesė Turandot", jis atsakė, kad jis bus apie vyrus, moteris ir baimę. Artumo, jausmo baimę, bandymą išsiaiškinti, kokie stiprūs vyrą ir moterį siejantys jausmai", - pasakoja Monika Šaltytė, "Princesėje Turandot" suvaidinusi anaiptol ne romantišką, o įnoringą, tiesiog nuožmiai už savo teisę į meilę kovojančią princesę. Turandot būdas spektaklyje - bekompromisiškas ir piktinantis vyrus, ji vyrams pateikia išbandymų, kurie gali kainuoti jiems gyvybę.

Jos tyli ežerų gelmėj

Ir nardo po pasaulio gelmę.

Jos tarsi seserys panašios,

Bet niekada viena kitos nemato.

Ir kaip ne pranašas pas kalną,

Ir kaip ne kalnas pas aną,

Negali niekaip susitikti,

Nors tvanas grėstų niekada.

Tai viena iš trijų eiliuotų mįslių, kurias princesė Turandot užmena jos rankos siekiantiems jaunikiams. Tas, kuris pasišovęs įminti mįsles, jų neįmena - turi mirti, bet atsiranda vienas jaunuolis, kuris visas mįsles įspėja. Žinoma, mįsles kartu su jaunikiais bando įminti ir spektaklio žiūrovai.

"Atspėjai", - emocingai šūkteli Monika, kai man išsyk pavyksta įminti mįslę. Tai - akys. Ir nenuostabu, kad atsakymas man iškart atėjo į galvą - Monika pati "kalta", nes "pasufleravo" atsakymą. Nes kai ji įžengė į kabinetą, negalėjai nepastebėti jos žydrų akių - didelių ir spindinčių. Tokias pat akis turi ir jos motina - Šiaulių dramos teatro aktorė Faustina Laurinaitytė.

"Niekada nesinaudojau tuo, kad mano mama Faustina Laurinaitytė. Mano pavardė tėvo - dailininko Bonaventūro Šalčio. Didžiuojuosi, kad į Muzikos akademiją įstojau savo jėgomis ir tik studijų metais dėstytojai sužinojo, kad mano mama aktorė", - paaiškina Monika.


Į Šiaulius Monika Šaltytė atvyko vaidinti Jurgą "Baltaragio malūne" ir pasiliko.

Kiekvienas vaidmuo - šventė

Monika daug metų svajojo tapti žurnaliste, dvejus metus tam ruošėsi, netgi dirbo radijuje. Kadangi egzaminai stoti į aktoriaus specialybę vyko anksčiau, ji pabandė jėgas ir... įstojo.

"Vaidybos dėstytoja šviesios atminties Dalia Tamulevičiūtė sakydavo, kad mes, būdami aktoriais, niekada nesijausime saugūs, neuždirbsime milijonų. O mes degančiom akim žiūrėjom ir labai norėjom tapti aktoriais. Iš 24 įstojusiųjų mokslus baigė - 14, o teatre dabar vaidina tik keturi kurso draugai", - liūdnokai šypteli Monika.

Baigusi magistrantūros studijas, Monika gavo pasiūlymą Šiaulių dramos teatre suvaidinti Jurgą "Baltaragio malūne". Gyvenant Vilniuje "kyboti ore" ir laukti jai niekada nepatiko, todėl mergina grįžo į Šiaulius.

Vėliau sekė kiti vaidmenys: Rūta Žarėnienė spektaklyje "Kaip užmušt Jasoną", Ofelija "Gonzago nužudyme". "Man labai gera prisiminti ir naujametį Ingos Norkutės režisuotą spektaklį "Trys paršiukai", kuriame vaidinau Eglutę, - sako aktorė. – Buvo smagu žaisti, dūkti visiems kartu ir jausti, kad vaikai salėje stebi, girdi ir reaguoja".

Ji vėl sugrįžta prie "Princesės Turandot" ir sako, kad vaidinti šiame spektaklyje buvo tikrai labai įdomu, mat šis spektaklis - ir apie teatrą, apie tai, kaip jis kuriamas, jame - ir teatro direktoriaus dūsavimai, ir saldūs pasakojimai apie žmogiškas aistras, ir pulsuojanti energiją tarp aktorių ir publikos.

"Kiekvienas vaidmuo - šventė", - sako aktorė. Dabar ji repetuoja ne ką mažiau įdomiame spektaklyje "Labai paprasta istorija", kurios režisierius Gytis Padegimas. Monika užsidegusi pasakoja spektaklio siužetą, kuris tikrai netikėtas - žmonių meilę, pyktį, nuodėmes, norą nužudyti kūdikį įsčiose vertina gyvuliai. Jie šiame spektaklyje turi daugiau žmogiškumo nei žmonės. Spektaklį žiūrovai išvys jau vasario pabaigoje.

Šiauliai padovanojo meilę, darbą ir vaiką

Princesės Turandot meilės istorija su žiauriais išbandymais vyrams ir komiškais komentarais, kaip ir privaloma pasakoje, baigiasi laimingai. Turandot pamilsta jausmų neslepiantį vyrą. "Meilėje nereikia ieškoti veiksmų logikos", - nusišypso Monika.

Beje, pati Monika yra mylinti ir mylima net dviejų vyrų - draugo Dariaus Dovydavičiaus (muzikos grupės "Brainers" būgnininko) ir dar trejų neturinčio jųdviejų sūnelio Jonuko.

"Supratingas žmogus, su kuriuo esu. Repeticijos kartais užtrunka iki vėlaus vakaro, bet galiu būti rami, kad namai nesugrius. Darbų neskirstome į vyriškus ar moteriškus, stengiamės išlikti komanda. Kaip ir kiekvienoje šeimoje, būna konfliktų, bet mus vienija tikslas būti, gyventi kartu", - aiškina laiminga moteris.

Beje, dirbti ji pradėjo, kai sūneliui buvo šiek tiek daugiau nei mėnuo. Per pertraukas parbėgdavo namo Jonuko pamaitinti, kurį labai padeda auginti šaunūs seneliai - Monikos mama ir Dariaus tėtis.

Dabar Monika ne tik vaidina teatre, bet ir dirba, mokosi - J. Janonio gimnazijoje ji vadovauja teatro studijai ir yra teatro mokytoja, o Šiaulių universitete studijuoja pedagogiką. "Nesuprantu žmonių, kurie verkšlena, jog neturi laiko ar pinigų tam, kad gyventų įdomiai. Jei noras yra - visur gali dalyvauti. Aš žaviuosi tais žmonėmis, kurie nepraranda noro gyventi, gyvena šiandien", - kalba aktorė.

Mylimiausi dar nesukurti

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Ar žinote, kaip atrodo vėžlio uodega? Kiek pirštų turi krokodilas? O kokios formos yra begemoto dantys? Atsakymų į šiuos ir panašius klausimus kaskart turi ieškoti kuršėniškė dailininkė Jolanta Kyšlienė, kurdama žaislus, kaukes ar kostiumus. Moteris jau šimtais skaičiuoja įvairių žaislų modelius, o pasiuvusi jų jau tūkstančius.

 Jolantai Kyšlienei patinka kurti gigantiškus žaislus, matyt, dėl savo charakterio savybių.

Lėles siuvo vaikystėje

Jolanta pasitinka su keliais maišais rankose. Žaislus ji neša iš garažo. Įeiname į dirbtuves, kur didelis stalas greitai pradingsta po minkštais paršiukais, boružėmis, žuvimis ir karvytėmis. Netilpę didieji tūpia šalia ant kėdžių. "Anksčiau čia buvo svetainė. Perskyrėme ją - vienoje pusėje įrengėme miegamąjį, o kitoje – dirbtuves. Ketiname sukabinti lentynas, kad būtų kur žaislus sudėlioti, nors daug jų čia nepasilieka, keliauja pas žmones", - dėliodama savo kūrinius aiškina Jolanta Kyšlienė.

Dailininkė siuva nuo mažų dienų. Vaikystėje ji neturėjo nė vienos pirktos lėlės – visas pati kurdavo ir rengdavo. Nuo aštuntos klasės savo siūtas, žurnaluose "Banga" matytas sukneles vilkėdavo, į šventes savo rankų darbo rūbais eidavo, vėliau ir drauges puošdavo.

Studijuodama Telšių taikomosios dailės technikume metalo apdirbimo ir dailininko vykdytojo specialybę, Jolanta siūdavo kitiems ir taip papildomai užsidirbdavo. Už gautus pinigus ne saldumynų pirkdavo, bet audinius rinkdavosi. Vėliau siuvimo įgūdžius įtvirtino siuvimo kursuose. Rūbų modeliavimas ir siuvimas padėjo vėliau, kuriant žaislus.

"Žaislai siuvami remiantis rūbo siuvimo technologija. Pavyzdžiui, koja siuvama tokiu pat principu kaip rankovė. Audinio gabalėlių negalima išdėlioti bet kaip. Tenka atsižvelgti į audinio audimo kryptį, kad vienodas blizgesys būtų ir detalės neišsitemptų. Manau, kad rūbo nesiuvęs žaislo tinkamai nesukurs", - dėsto pašnekovė.

Žaislai suaugusiesiems

Dailininkė dešimt metų dirbo siuvėja Kuršėnų vaikų globos namuose. Kiekviename renginyje, minėjime ar spektaklyje per šimtą vaikų būdavo puošiami Jolantos kurtais kostiumais ir kaukėmis, o scena – įvairiomis dekoracijomis. Su vaikų namuose dirbusia režisiere Danute Blankiene Jolanta Kyšlienė yra ne kartą dalyvavusi tarptautinėse parodose ir pelniusi apdovanojimų.

Vėliau dailininkė dirbo Šiaulių bendrovėje "Garbaris" žaislų dizainere. Dabar ji kuria namie ir mokosi įmonės darbo organizavimo kursuose. Ateitį moteris ketina sieti su taikomuoju menu.

"Patinka, kai galiu derinti meną su amatu, o amatą su menu. Masinėje žaislų gamyboje sukurtą etaloną tereikia pakartoti daug kartų ir jo keisti negalima, o žirklėmis po vieną detalę iškarpyti ir rankomis susiūti žaislai niekada nebūna vienodi – keičiu jų nuotaiką, išraišką, spalvas, formą", - atskleidžia Jolanta.

Moters kurtus žaislus dažniausia renkasi suaugusieji, išsilavinę žmonės. Be to, ji pastebi, kad lietuviai labiau mėgsta didelius žaislus, juos naudoja kaip interjero detalę. "Siuvant žaislus, tenka prisitaikyti prie šalies kultūros ir pataikauti pirkėjui. Tarkim, užsienyje ypač vertinamos skudurinės lėlės, perkami iš pažiūros neišbaigti žaislai atspurusiais kraštais ar siūti grubiomis siūlėmis. Pas mus manoma, kad skudurinukai kuriami iš vargo", - aiškina Jolanta.


Dovanoti rankomis siūtus žaislus, anot dailininkės, reikia saikingai, nes dovanotam arkliui ne tik į dantis žiūrima, bet ir broko ieškoma.

Praverčia biologijos, geometrijos ir siuvimo žinios

Gurkšnodamos kavą su saulėgrąžų skanėstais, kalbamės apie kūrybos procesą. Iš pradžių dailininkė sklaido literatūrą, semiasi biologijos žinių, naršo internete. Jolanta sako sužinanti ir įdomių dalykų apie gyvūnus, praplečianti savo akiratį. Pasirodo, Nilo krokodilas priryja akmenų tam, kad galėtų į dugną nugrimzti., Vėliau ji ilgai brandintą idėją bando realizuoti eskize. "Piešiant turi matyti, kaip suskaidyti formas geometriškai. Reikia tiksliai paskaičiuoti kampus, kad detalės gražiai glustų, surasti žaislo atramos ašį, kad šis nenuvirstų. Reikia remtis tikrove, bet ir nelaužyti stereotipų, kad gyvūnas būtų atpažintas. Juk visi įpratę lapę vaizduoti gražią, pūsta uodega ir puošniu kailiu. Iš tikrųjų šis gyvūnas – nušiuręs ir visai neišvaizdus, tačiau jeigu lapę pasiūsiu nenutoldama nuo realybės, niekas jos nepažins. Taigi kartais turiu laikytis jau sukurtų stereotipų", - sako pašnekovė.

Po to dailininkė ieško spalvinio sprendimo, braižo iškarpas, kerpa detales iš kailio, odos, gobeleno ar trikotažo. Lėlei "užtenka" 80 detalių, o krokodilui pasiūti prireikia net 200. Jolanta sako, kad sukurti žaislą jai iš mažiau nei 16 detalių niekada nepavyksta. Susiūti žaislai prikemšami sintepono arba smulkinto porolono.

Nežiūri į kitų darbus

Paklausta, kuris kūrinys arčiausiai širdies, J. Kyšlienė atsako, kad ji, kaip donžuanas, myli tą, kurį daro. Sukūrusi pasidžiaugia ir jau kitą galvoje turi. Mieliausi dailininkei dar nesukurti žaislai. Neseniai, surengusi personalinę žaislų parodą, ketina naują lėlių kolekciją sukurti.

Jolanta Kyšlienė gamina žmonių ūgio kostiumus ir kaukes žinomoms Šiaulių įmonėms. Neseniai kurdama karkasines, tuščiavidures lėles "Avilio" teatrui, Jolanta turėjo susiūti net aštuonių centimetrų storio porolono sluoksnį. Iki šiol pirštai nuo adatų dūrių neužgiję.

"Nežiūriu į kitų pasiūtus žaislus, kad neužgožčiau minties. Pamačius jau sukurtą, atrodo, kad kitaip ir negalima padaryti. Mano nuomone, didieji menininkai gyvena ne sostinėse, o gūdžiuose kaimuose ar vienkiemiuose, negalėdami palyginti savo darbų su kitais, negalėdami kopijuoti kitų idėjų. Sunkiausia menininkui – nustebinti save", - įsitikinusi žaislų kūrėja.


  

Ne vienas Jolantos siūtas žaislas šeimininką surado užsienio šalyje.

 

 Sukūrusi vieną modelį, kitus dailininkė jau siuva greičiau.

 

Pažintis su Indokinija

Šiaulietis alpinistas, keliautojas Saulius Vilius, praėjusiais metais Kalėdas sutikęs Indijoje, savo įspūdžiais pasidalijo su "Šiauliai plius" skaitytotojais. Jo šių metų kalėdinis kelionių maršrutas taip pat egzotiškas - siekia tolimosios Indokinijos šalis: Tailandą, Kambodžą ir Vietnamą. Apie jas - naujas keliautojo reportažų ciklas.

Saulius VILIUS

Kelionę po Indokiniją pradedame Tailando sostinėje Bankoke. Atvykę iš vėsios Lietuvos, negalime atsidžiaugti Pietryčių Azijos šiluma.

 

 Niekada priešų neniokoti karaliaus rūmai Bankoke paliko neišdildomą įspūdį. Ir dabar tailandiečiai turi karalių, kurį myli ir gerbia.

Turistų minios Bankoke

Nepasidavę apsukrių taksistų įkalbinėjimams iki Bankoko centro vykti su jais, garsiąją, beveik vien turistų apgyvendintą Khao San gatvę pasiekiame maršrutiniu autobusu. Žinoma, už keliskart mažesnę kainą. Ankstų rytą jaukioje vien viešbučių, turizmo ir kitokias paslaugas teikiančių agentūrų reklamomis išmargintoje gatvėje jau veikė kai kurios suvenyrų parduotuvėlės ir užkandinės, tad užsukome papusryčiauti. Maistą atnešusio padavėjo pasiteiravome, gal jis žino kokį nors nebrangų viešbutėlį. Atsakymas mus nustebino. Pasirodo, artimiausi viešbutėliai visiškai pilni.

Gerą valandą sugaišome, kol radome, kur apsistoti. Nieko nepadarysi, Kalėdų ir Naujųjų metų šventės švenčiamos ir Tailande. Ši šalis, o ypač egzotiški paplūdimiai šiuo metų laiku pilni turistų iš užsienio.

Per kelias dienas, praleistas Tailando sostinėje, spėjome pamatyti ne tiek ir daug. Vienoje turizmo agentūroje mus įtikino važiuoti į turistų mėgiamiausią ekskursiją, vadinamą "trys viename". Pirmieji du iš trijų objektų didelio įspūdžio nepaliko. Apžiūrinėdami plaukiojantį turgų ir karo muziejų, stebėjomės tik turistų gausa ir tuo, kaip kelionės gidai tokiame žmonių sraute nepameta savo klientų. Gerai, kad už papildomą mokestį dar spėjome į "vienintelį pasaulyje ir nepakartojamai pavojingą gyvačių šou". Didelį įspūdį šiame šou paliko tai, kaip tie gyvūnai... kankinami. Pražiodinta kobra gal dešimt minučių buvo nešiojama ir demonstruojama žiūrovams, po to tas pats buvo daroma ir su jos lytiniais organais, o galų gale vargšui ropliui dar teko rungtis su specialiai pas jį įmestu mangustu. Gailestį kėlė ir terariume tikrai baisiomis sąlygomis laikomos įvairių rūšių gyvatės.


Tailando vienuolyne laikomais tigrais buvo galima ne tik grožėtis, bet ir paglostyti.

Tigrų šventyklos rojuje

Nesigailėjome nuvykę tik į vienuolyną, kuriame laikomi tigrai. Tai vadinamoji Tigrų šventykla. Nedideliame kanjone ne tik grožėjomės įspūdingais plėšrūnais, bet ir juos glostėme. Prie grandinėmis prirakintų tigrų galėjome prieiti tik lydimi prižiūrėtojų. Ekskursijos pabaigoje stebėjome vienuolyno teritorijoje maitinamus įvairiausius gyvūnus. Leidžiantis saulei ir vakarėjant, jautėmės tarsi patekę į rojaus sodą. Aplinkui bėgiojo šerniukai, vaikščiojo povai, arkliai, stirnos ir kitokie gyvūnai. Dar daugiau ramybės šiai vietai teikė jos šeimininko budisto vienuolio šypsena.

Grįžę į Bankoką, dar vieną dieną praleidome ieškodami viešbučio jau pakeliui į šį miestą esantiems bičiuliams. Jiems atvykus, nemažai pastangų padėjome bandydami atgauti pakeliui kažkur prapuolusį bagažą. Prieš išvykdami į kaimyninę Kambodžą dar spėjome apžiūrėti senuosius Tailando karaliaus rūmus ir įspūdingą Wat Pho šventyklą, garsėjančią savo masažo mokykla ir didžiule gulinčio Budos statula. Niekada priešų neniokoti rūmai ir šventyklos paliko neišdildomą ispūdį. Beje, ir dabar tailandiečiai turi karalių, kurį labai myli ir gerbia. Kaip palankumo savo karaliui ženklą daugelis jų dėvi geltonos spalvos rūbus.

Kambodžos skurdas

Per keletą valandų puikiais Tailando keliais pasiekėme Kambodžos sieną. Vizomis buvome pasirūpinę dar Bankoke, todėl į Kambodžą patekome sklandžiai ir greitai. Pirmi šioje šalyje pamatyti vaizdai gerokai skyrėsi nuo Tailando.

Asfaltuotus kelius pakeitė žvyrkeliai, o apynauje mašinas - seni automobiliai, vos judantys motoroleriai ir žmonių traukiami vežimai. Kalbinti kambodžiečiai beveik nesuprato angliškai. Susiradę iš anksto užsakytus automobilius, pajudėjome Siem Reapo miesto link. Kadangi jau buvome įpratę prie tvarkingo tailandiečių vairavimo, įspūdį darė ir mūsų mašinų viražai duobėtame kelyje.

Aplink kelią telkšančiose balose su nedideliais tinklais rankose braidė žmonės. Ir jau visiškai egzotiškai atrodė motoroleriais vežamos pintinės, pilnos paršiukų. Išvydome ir gana didelę kiaulę, vežamą paguldytą ant motociklo sėdynės. Pakelėse kai kur ant polių stovėjo varganos lūšnos, vietoj degalinių - lentynos, nukrautos buteliais su drumzlinu benzinu.

Vaizdas šiek tiek pasikeitė tik priartėjus prie vieno didesnių Kambodžoje miestų - Seam Riepo. Jo apylinkės - ne tik lankomiausia vieta visoje Kambodžoje, bet ir viena populiariausių vietų visoje Indokinijoje. Priežastis – džiunglėse stūksantis senasis Angkoro miestas ir šventyklų komplekas.

 UNESCO saugomos Angkoro šventyklos Kambodžoje traukia turistus iš viso pasaulio.

Kambodžos įžymybė – Angkoro šventyklos

Unikalios UNESCO saugomos Angkoro šventyklos traukia turistus iš viso pasaulio. Tiek daug jų matyti neteko nė vienoje kitoje vietoje.

Bendras senovėje khmerų statytų miestų ir šventyklų plotas - daugiau nei šimtas kvadratinių kilometrų. Viskam apžiūrėti reikia labai daug laiko, bet dažniausiai tam skiriamos vos dvi dienos.

Senasis Angkoro miestas buvo senosios khmerų imperijos centras ir sostinė. Intensyviausiai statytas XI-XII a., jis ir šiandien stebina savo dydžiu ir grožiu. Komplekso perlas – Angkor Vato šventykla, skirta dievui Šivai ir statyta kaip vieno iš valdovų kapas. Ji per amžius bus senovės khmerų galybės liudininkė.

Kai kurios Angkoro šventyklos buvo pamirštos džiunglėse ir iš naujo atrastos tik prieš pusantro šimto metų.

Šiais architektūros stebuklais žavisi galybė turistų, kurių kasmet vis daugėja. Anot vietinių gidų, nuo 1993 metų Angkor Vato miestą jau aplankė daugiau nei dvylika milijonų lankytojų. Pernai šiuo miestu grožėjosi pusantro, o šiemet tikimasi net dviejų milijonų lankytojų. Po dvejų metų turistų srautus planuojama riboti. Pastebėjome, kad dauguma Angkoro turistų – azijiečiai, nors yra ir vakariečių.

Kadangi turistų vis daugėja, Seam Riepo miestas sparčiai plečiasi. Statomi nauji viešbučiai ir restoranai. Miesto senamiestis - gana gražus ir jaukus. Restoranai beveik visada pilni lankytojų. Kūčių vakarą vieną jų pasirinkome ir mes. Dėl laiko skirtumo už stalo sėdome net penkiomis valandomis anksčiau nei mūsų artimieji gimtinėje. Tiesa, lietuviškas Kūčias priminė tik kalėdaičiai.

Kambodžiečiai Naujuosius metus švenčia balandžio mėnesį. Nepaisant to, orientuodamiesi į vakariečius, jie taip pat puošia kalėdines eglutes ir tikrai nepamiršta pasveikinti savo svečių su pačia svarbiausia krikščioniška švente – šventomis Kalėdomis.

Tęsinys kitame numeryje

Teminių vakarėlių blizgesys

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Linksmybių organizavimo rūpesčius patikėjus specialistams, švente galima mėgautis atsipalaidavus. Vakarėlių vedėjai geba nukelti į karštą paplūdimį ar piratų laivą, visai nesvarbu, koks metų laikas už lango ir kokia proga kompanija ketina susitikti.

 Vakarėlių organizatorius Egidijus Jankauskas įsitikinęs, kad juokas žmonėms turi kelti tik teigiamas emocijas.

Idėjos siūlomos ir išklausomos

"Funmaker" vakarėlių organizatorius Egidijus Jankauskas renginiams brandina ir šiauliečius. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose jau įprasta švenčių organizavimą patikėti specialistams. Šiauliuose "Funmaker" surengti vakarėliai sudaro dešimtadalį visų šios firmos surengtų renginių. "Žmonės įpratę taupyti ir šventes rengia patys, tačiau jeigu jie paskaičiuotų, tai suprastų, kad telefono skambučiams ir tinkamų paslaugų paieškoms sugaištama ir pinigų išleidžiama tikrai nemažai. Kodėl šventės nuotaikos nepatikėjus vakarėlių organizatoriams?" - klausia E. Jankauskas.

"Funmaker" rengia kalėdinius, naujamečius vakarėlius įmonėse ir nedidelėms privačių asmenų grupėms. Per koncertinę programą, trunkančią pusantros valandos, skamba autorinės įvairių stilių dainos. Vakarėlio organizatoriai parašo scenarijų pagal klientų pageidavimą arba patys pasiūlo idėjų. Galima ekspromtu surengti improvizaciją.

"Juokas turi kelti teigiamas emocijas. Kai renginyje naudoju satyrą, jaučiu ribą, kada juokas gali užgauti. Jeigu renginio pradžioje svečių nuotaika tavo rankose, tai net visą vakarą pasyviai stebėjęs renginį dalyvis vakare išsijudina taip, kad gali net viliotinį sušokti", - tikina Egidijus.

Baisu, kai žmonės susiraukę

Jaudulį ir nerimą renginio organizatorius ir vedėjas jaučia iki pat vakarėlio pradžios. Jam dar neprasidėjus, Egidijus jau dalyvauja jame, net vidurnaktį keliasi kilusią mintį užsirašyti. "Žmonės įsivaizduoja, kad rengti šventes labai linksma ir paprasta. O sunkumų, kaip ir bet kuriame darbe, kyla. Reikia atsiriboti nuo asmeninių problemų, pasiūlyti naujų idėjų, viską smulkmeniškai suplanuoti", - pasakoja vakarėlių organizatorius.

Egidijus renginius vesdavo dar mokykloje. Pats kuria prozą, eiles, anksčiau grojo fleita. Mokytoja jam siūlė rinktis aktorinio meistriškumo specialybę, tačiau baigęs mokyklą vaikinas nusprendė, kad "sudegusiame" Lietuvos teatre jis nevaidins. Dabar nuomonę pakeitė ir aktoriaus meno ketina imtis, kai verslas įsivažiuos.

Visada garsėjęs pokštais, susilažinęs galintis padaryti bet ką (kartą susilažinęs persirengė mergina ir mieste kalbino vaikinus), Egidijus šėliojimų neužmiršo iki šiol - praeivių šypsnį kelia įmantri šukuosena ir batai skirtingų spalvų batraiščiais.

"Pats baisiausias dalykas - susiraukę žmonės, todėl darau viską, kad juos pralinksminčiau. Jei reikia, galiu ir nuogas į gatvę išeiti, o kad turėčiau už ką baudą susimokėti, tai prieš tai su kuo nors susilažinčiau. Nekreipiu dėmesio į aplinkinių nuomonę, visiems tikrai neįtiksi. Man patinka bendrauti su žmonėmis ir kelti jiems nuotaiką", - šypteli Egidijus.


Renginių režisierė Nijolė Nasickienė piratų vakarėlyje surengia lobio paiešką.

Teminiai vakarėliai madingi

Renginių režisierė Nijolė Nasickienė renginius veda nuo tada, kiek save prisimena. Jos manymu, vedėjas turi degti taip, kad uždegtų renginio dalyvius, atiduoti savo energiją ir visada būti pasiruošęs improvizuoti.

Žmonės vakarėlius užsisako, kai nori prasiblaškyti, jubiliatui staigmeną surengti, kolektyvą suburti. Šiemet teminiai vakarėliai tapo itin madingi.

"Pirmiausia išsiaiškinu, ar ketinantys linksmintis žmonės - aktyvūs dalyviai ar pasyvūs stebėtojai, ar leisis į avantiūrą ar pirmenybę teiks konservatyviam reginiui. Po to apžiūriu vietą, kur bus rengiamas vakarėlis ir rašau scenarijų, apgalvodama kiekvieną smulkmeną", - pasakoja Nijolė.

Pokylių salėje švenčiantys jubiliejų renkasi vakarą tango tema, merginos, ištekinančios draugę - arabišką mergvakarį su rytietiškais kostiumais ir muzika, graži aplinka gamtoje išprovokuoja piratų lobio paieškas, o viešbutyje su baseinu labiausiai tinka paplūdimio kokteiliai, salsos ir sambos ritmai.

Anot Nijolės, vakarėlio dalyvius į žaidimą svarbu įtraukti dar jam neprasidėjus. Užuomina, kokia vakarėlio tema, ką reikia turėti, jau būna nurodyta kvietimuose. Jei svečiai kviečiami į Majamio paplūdimį, tai raginami turėti maudymosi kostiumą, akinius nuo saulės, skrybėlę, rankšluostį, o jeigu į piratų balių, tai prašomi sukurti klano legendą, nupiešti vėliavą, turėti jūrų piratų atributų.

"Jeigu organizuoju lobio paiešką, turiu suskaičiuoti kiekvieną žingsnį, sukurti tikslias nuorodas, kur lobio reikia ieškoti, numatyti kiekvieną minutę, net laiką, kada leisti dalyviams pailsėti. Iš patirties žinau, kad po ilgesnės pertraukos žmones sunku suburti. Negali būti jokios įtampos, juk renginys kartais trunka penkias ar šešias valandas, o suvaldyti reikia net šimtą ar daugiau žmonių", - vakarėlių organizavimo paslaptis atskleidžia N. Nasickienė.

 Vakaras tango tema labai madingas.

Lobį suvalgė praeiviai

Trasa, kurią reikia įveikti dalyviams, gali tęstis ir apie du kilometrus, o lobio gali tekti ieškoti net medyje arba po akmenimis. Renginių vedėja prisimena kuriozinę situaciją, kai priartėję prie tikslo piratai niekaip negalėjo lobio surasti, kol vienas praeivis nepasakė, kad jį prie mašinos žiaumoja dvi moteriškės. Saldainius dalyviai atkovojo, o Nijolė nuo to laiko, organizuodama kitus piratų žygius, lobį uoliau paslepia, kad svetimos akys neužmatytų.

Kartais Nijolė vakarėlį pati paverčia išdykusiu. Tada ji pavirsta į raganą ir drąsiai elgdamasi provokuoja renginio dalyvius, užlipdama kam nors ant kupros, lakstydama ant šluotos ar įspirdama kokiam nors vyriškiui į minkštą vietą.

"Šventės nuojauta - svarbiau nei pati šventė. Pasiruošti vakarėliui, pasisiūti ar nusipirkti rūbus tampa ne mažesne atrakcija nei pats šventimas. Nors idėjas dažniausiai pasiūlau pati, bet į žaidimą mielai įsijungia ir patys šventės dalyviai. Manęs net neįspėję, skrynioje atsiveža šokėją arba prieš išplaukiant laivu staigmeną pakiša būrys merginų, apsirengusių juodais pleibojaus kiškučiais", - prisimena pašnekovė.

 

Jaunųjų gamtininkų centrui - 40 metų!

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Šiaulių jaunųjų gamtininkų centras - vieta, viliojanti miesto vaikus iš "kompiuterinių". Sulaukus gražios sukakties verta pažvelgti, kokį kelią teko nueiti vadovams ir pedagogams, kokių rezultatų teko pasiekti vaikams, kad centras taptų patraukliu ir žinomu šalyje.

 Gamtininkai vežiodavo miestelėnus mokamai, o už surinktus pinigus pirkdavo pašarų žirgams.

Įkurtuvės ūkininko sodyboje

Jaunųjų gamtininkų stočiai nuo jos gyvavimo pradžios iki pat 2003 metų vadovavo Adelė Balčiūnienė. Išėjusi į pensiją 55-erių, šlubuojant sveikatai, moteris jame dirbo dar 15 metų. Įtemptai ir atsakingai dirbusi 38 metus, kai visi savaitgaliai ir vasaros prabėgdavo stovyklose ar kelionėse su vaikais, direktorė sako, kad dabar elgtųsi kitaip.

Jaunųjų gamtininkų stotis 1966 metais įsikūrė į Australiją išvykusio ūkininko sodyboje, esančioje Žuvininkų gatvėje. Kadangi antras aukštas buvo užimtas ir laisvų patalpų būreliams trūko, mokytojai su vaikais eidavo į mokyklas ir užsiėmimus vesdavo klasėse.

Senas namas direktorės pastangomis buvo perdažytas, pakeistas stogas, vietoj netoliese telkšojusios dvokiančios pelkės neilgai trukus buvo išasfaltuotas kelias, iškastas tvenkinys su salelėmis, kur būdavo maudomi žirgai.

1987 metais gamtininkai buvo iškelti į kitas patalpas - ką tik pastatytą vaikų darželio tipo pastatą.

Tada dirbo dvidešimt biologo išsilavinimą turinčių pedagogų, iš kurių trys darbuotojos dirba iki šių dienų - tai Irena Janulienė, Laima Jogminienė ir Angelė Zuokienė. Vaikai su mokytojais mokomajame-bandomajame sklype augindavo vaistinius, retus ir nykstančius augalus bei rinkdavo jų kolekcijas. Eidavo į parką ir žinių semdavosi iš gyvosios gamtos.

Gyvajam kampeliui 25-erius metus vadovavo Veterinarijos akademiją baigęs Vytautas Uosis. Jis ne tik prižiūrėjo, maitino, gydė žmonių atneštus, niekam nebereikalingus, sužeistus laukinius gyvūnus, bet palaikė ryšius su Rygos zoologijos sodu ir meistravo gyvūnams narvus. Dabar V. Uosis dirba Šiaulių rajono jaunųjų gamtininkų centre.


 

Dalyvaudavo visose miesto šventėse

Gamtininkai kasmet organizuodavo renginį "Naujieji - po egle". Netgi, kai lauke spausdavo 25 laipsnių šaltukas, o pusnys siekdavo kelius, vaikai kinkydavo į roges arklį, įsimesdavo malkų ir važiuodavo į parką, kur prie ežero atsiverdavo puiki panorama.

Gamtininkai dalyvaudavo visose miesto šventėse. Su žirgais vežiodavo norinčius pasivėžinti vežimaičiais miestelėnus. Vykdavo į konkūrus, moksleivių kalėdinėse varžybose dažnai laimėdavo pirmąsias vietas. Šiaulių jaunųjų gamtininkų stotis buvo garsi visoje Lietuvoje.

Žirgų įsigydavo įvairiai: tai koks nors kolūkis padovanodavo, tai nebetinkantį varžyboms žirgą atvesdavo, tai patys nusipirkdavo. Adelė Balčiūnienė buvo nupirkusi žirgą bei furgoną, kuriuo žirgus veždavo į varžybas.

Gamtos mylėtojai stovyklaudavo su žirgais prie Bijotės. A. Balčiūnienė pamena, kaip jai vienai tekdavo imtis atsakomybės už 20 vaikų, kai tekdavo juos, besimaudančius ežere, prižiūrėti.

"Dabar viskas pasikeitė. Ilgas vasaros stovyklas palapinėse pakeitė savaitės išvyka ir gyvenimas nameliuose. Būrelius veda visiškai su gamta nesusiję pedagogai. Mūsų su vaikais sodinti dar sveiki medžiai dabar raunami, o nauji nesodinami, - praėjusius laikus su dabartimi lygina A. Balčiūnienė. - Sovietmečiu vaikams buvo skiriama daugiau dėmesio. Nemokamai pamatėme nemažai Rusijos. Keliavome į Uralą, Kaukazą ir Altajų. Kasmet visi gaudavo kelialapius į Palangą, kur gyvendavome Žvejų gatvelėje".

Direktorė, net išėjusi į užtarnautą poilsį, kasmet susitinka su buvusiais gamtininkais. Keistas sutapimas, tačiau direktorei išėjus iš darbo išdžiūvo ir Gamtininkų centro šulinys.

Vaikai mažiau domisi gamta

2002 metais direktoriaus kėdę užėmė Gintaras Oliškevičius, kuris joje tebesėdi iki šiol. Per jo vadovavimo laikotarpį daug kas pakito. Jaunųjų gamtininkų stotis kalbininkų buvo pervadinta į Jaunųjų gamtininkų centrą. Vietoj dvidešimties pedagogų bedirba dešimt, tačiau jie turi pilną darbo krūvį. Kvalifikuotų darbuotojų, baigusių Veterinarijos akademiją, pasak direktoriaus, sunku prisivilioti, o Šiaulių regione jie neruošiami.

Penki pedagogai, dirbantys centre, turi vyriausiojo mokytojo vardą, du darbuotojai įgijo magistro laipsnį. Centre kasmet lankosi apie tris šimtus vaikų. "Šiuolaikiniai vaikai mažiau žingeidūs, jie labiau domisi kompiuteriais, o ne gamta, tačiau jie savaip įdomūs. Kaip ir anksčiau, jie kasa žemę, sodina augalus, verda arbatą, kuria gėlių kompozicijas, myli žirgus ir pasiekia puikių rezultatų. Lietuvos žirgų čempionatų ištvermės varžybose jau trečius metus pelnome prizines vietas. Mūsų paruoštus raitelius pastebi profesionalai ir pervilioja į savo žirgynus. Gaila įdėto darbo, centre lieka "žali" vaikai. Kita vertus, mūsų darbas - užimti juos", - sako G. Oliškevičius.

 Aklas ilgauodegis žaltys tikrai nesitaiko įgelti Jaunųjų gamtininkų centro direktoriui Gintarui Oliškevičiui. Roplys, ieškodamas šilumos, nori pasislėpti direktoriaus rankovėje.

Per ketverius metus Gamtininkų centras įsigijo dvi priekabas, reikalingas žirgų pašarams ar statybinėms medžiagoms vežti, autobusiuką, kompiuterių ir kitokią biuro techniką. Rėmėjams padedant, įgyvendinant projektus ir finansuojant Šiaulių miesto savivaldybei, Jaunųjų gamtininkų centre buvo restauruotas žirgynas, Katinų muziejus bei iškastas 90 metrų gylio giluminis gręžinys.

Anot direktoriaus, dabar nuomojami laisvi gardai žirgams laikyti, teikiamos turizmo paslaugos.

Vienintelė vieta pasaulyje

Centras tebesilaiko senos tradicijos spalio 4-ąją švęsti Pasaulinę gyvūnų globos dieną spalio 4-ąją. Tada demonstruojamos kačių mados, vyksta policininkų šunų pasirodymai, žirgų eisenos, galima nemokamai paskiepyti gyvūnus, pasivaišinti arbata, išrinkti gražiausią gyvūną.

"Anksčiau viską duodavo, dabar reikia mokėti pasiimti. Gaunamos pajamos išaugo šešiolika kartų. Iš susiraukšlėjusios senutės Gamtininkų centras virsta į gražią merginą. Esame vieninteliai pasaulyje, kur vienoje vietoje galima rasti ir gyvąjį kampelį, ir žirgyną, ir Katinų muziejų. Lietuvoje gamtininkų centrų nėra daug. Be mūsų - Lietuvos jaunųjų gamtininkų centras ir Kauno aplinkotyros centras", - didžiuojasi direktorius.

Kalbėdamas apie ateities planus, G. Oliškevičius užsimena, kad norėtų įsigyti karietą, kuria būtų galima vėžinti miesto svečius. Iki 2010 metų žirgyną planuojama parengti turizmo reikmėms. Miestelėnus tada vilios naujas maniežas, kavinės, profesionalūs raiteliai, žirgai ir kitokios turizmo paslaugos.

"Laikausi principo - eiti į priekį ir nesigręžioti atgal", - įsitikinęs G. Oliškevičius, tikintis, kad jam dar pavyks išvysti kitokį Jaunųjų gamtininkų centro veidą.

"Virus" mada nepašykštėjo netikėtumų

Oksana LAURUTYTĖ

Tris savaites Šiauliuose trukęs tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis "Virus" savaitgalį baigėsi spalvingu renginiu - "Virus" madų šoua.

Nors pastarajame renginyje ir ne viskas vyko taip, kaip buvo suplanuota, viena "Virus" organizatorių - menotyrininkė Ernesta Šimkienė - džiaugiasi, jog žiūrovams pavyko suteikti malonių reginių.


Idėjų nestokojančių šiauliečių Redos ir Arūno Uogintų kolekcija "Happy".

Ko išsigando manekenė

"Koks "Virusas" be netikėtumų?" - šypsosi Ernesta Šimkienė prisimindama, kaip Arūno ir Redos Uogintų kolekcijos "Happy" pristatymo metu kilo debesys miltų, kuriuose "pasimaudyti" teko ir žiūrovams. Pernai žiūrovams kliuvo daugiau - Gedimino Beržinio ir Pauliaus Arlausko (Pukos) surengto performanso metu buvo aptaškyti pomidorų padažu...

Ir šiemet jau Vilniuje gyvenantis P. Arlauskas liko ištikimas "Virusui". Jis sukūrė marškinėlių kolekciją "I have a bomb/Aš turiu bombą". Menininko sukurtus marškinėlius su šmaikščiais užrašais demonstravo viena mergina, kuri turėjo suktis lyg vijurkas. Ji, perėjusi podiumu, jau išeidama pro uždangą vienus marškinėlius nusirenginėjo ir iškart vilkosi kitus. E. Šimkienė sako, kad kolekcijos pristatymas turėjo vykti kitaip.

"P. Arlauskas norėjo, kad mergina visų akivaizdoje vienus marškinėlius nusirengtų, o kitus apsivilktų. Kaune surasta ir vieno šalies laikraščio merginų grožio akcijos išgarsinta mergina iš pradžių sutiko nusirenginėti viešai, o vėliau, matyt, išsigando ir atsisakė. Šiek tiek gaila, kad įdomios idėjos nepavyko įgyvendinti. Žiūrovai nelabai spėjo įsigilinti, kas parašyta ant marškinėlių", - komentavo menotyrininkė.

Baigiamajame "Virus" renginyje negalėjo dalyvauti poetas Rolandas Rastauskas - jis susirgo ir neatvyko į Šiaulius. R. Rastauskas ketino labai originaliai pristatyti savo naują knygą "Metimas". Kita vertus, kūrėjas renginyje vis tiek "dalyvavo" - žiūrovai, muzikuojant džiazo atlikėjams Arkadijui Gotesmanui ir Liudui Mockūnui, girdėjo jo balsą.

 Skandinavės Liinos Viira kolekcija "Folklorinis kokteilis".

 

 Vilniečio Giedriaus Paulausko kolekcija "Pramuštgalviai".

Pravertė pažintys ir "pirtyje"

"Virus" madų šou iš viso buvo pristatyta vienuolika kolekcijų, kurias sukūrė Lietuvos ir užsienio kūrėjai, Šiaulių jaunimas. Daugiausia ovacijų sulaukė trijų kolekcijų pasirodymai: skandinavės Liinos Viira" 10 modelių kolekcija "Folklorinis kokteilis", vilniečio Giedriaus Paulausko 10 modelių kolekcija "Pramuštgalviai" ir, žinoma, idėjų nestokojančių šiauliečių Redos ir Arūno Uogintų kolekcija "Happy".

Liina Viira pakviesta dalyvauti E. Šimkienės asmeninių kontaktų dėka. "Dalyvavau vienoje Pernu vykusioje parodoje. Buvo vakarėlis, skandinavams įprasta pirtis. Besikaitindamos joje ir susipažinome", - šypsosi menotyrininkė. Žinoma, eilinės dizainerės į Šiaulius ji nebūtų kvietusi - L. Viira kolekcijos yra sulaukusios rimtų įvertinimų Švedijoje ir Estijoje.

Skambant skandinavų liaudies muzikai, ant podiumo pasirodė ryškiaspalviais megztais, nertais ir siūtais rūbais vilkinčios ir medinėmis aukštakulnėmis kurpaitėmis avinčios žaismingai nusiteikusios merginos. Pasirodė ir pati raudonplaukė L. Viira - įsiveržė gaivališkai, linksmai pasimaivė ir lyg ko nors susigėdusi nėrė už uždangos.

Itin daug aplodismentų sulaukė G. Paulausko kolekcija "Pramuštgalviai". Ne tik patys drabužiai, bet ir vaikinai, kurie juos pristatė, vertė aikčioti. Pasitikintys savimi, šokčiodami ar lyg tikri pasipūtėliai dendžiai jie vaikščiojo podiumu.

"G. Paulauskas ir pats išeina ant podiumo, pašėlusia nuotaika užkrečia kitus. Jis savo kolekciją yra demonstravęs "Mados infekcijoje", kur pristatymas vyko šiek tiek kitaip - vaikinai ant podiumo pasirodydavo apžergę motociklus, su riedlentėmis ar dviračiais. Gaila, kad mes neturime tokių galimybių - mažai vietos", - komentavo E. Šimkienė.

Menininkai randa laiko ir alternatyviajai madai

R. ir A. Uogintų kolekcijos "Happy" pristatymą organizatoriai nukėlė pačiai pabaigai. Maža mergaitė Augustė griežė smuiku, o ant podiumo pasirodė keisti sutvėrimai, lyg dangiškosios manos ištroškę siūlomų kukurūzų. Linksmintis kvietė ir būgną lazdele mušantis padaras. Nuo kiekvieno smūgio aplinkui sklido miltų debesys.

"Būtybės keistomis nosimis, snapais - Uogintų vizitinė kortelė. Jų pasirodymas - apie liaudies laimę, masines linksmybes. Teatrališki Uogintų reginiai, kaip ir visada", - šypsojosi menotyrininkė.

E. Šimkienė džiaugiasi, kad šiais laikais, kai dizaineriai vis dažniau kuria tam, kad užsidirbtų, išlieka kūrėjai, randantys laiko alternatyviajai madai. Ji ne tik kuria kolekcijas, bet ir parenka atitinkamą muziką, vaizdo projekcijas. "Smagu, kad kolekcija pristatoma kaip visuma, kurioje svarbios ne tik detalės, bet ir atmosfera, nuotaika - žiūrovas atsiduria tarsi kitoje erdvėje", - kalbėjo pašnekovė.

"Virus" madų šou savo kolekcijas pristatė ir šiauliečiai Jelena Budrevičiūtė, Kristina Valančiūtė, Žaneta Jasaitytė ir Jurga Sutkutė bei Jaunųjų menininkų klubas "M-13". Kolekcijas demonstravusių merginų šukuosenas ir makiažą kūrė Šiaulių buitininkų mokyklos specialistai.




Padangių aukštumos pasiduoda šiauliečiams

Oreivis V. Samarinas: "Iš gimtojo miesto kilti smagiau"

Oksana LAURUTYTĖ

Pirmadienį iš Šiaulių Saulės laikrodžio aikštės pakilęs oro balionas pasiekė naują šalies rekordą - pakilo į 10 kilometrų 78 metrų aukštį. Balionu skridę drąsuoliai - žinomas Lietuvos alpinistas ir keliautojas Vladas Vitkauskas bei pilotas Vytautas Samarinas - pakilo aukščiau, negu planavo.

Vyrų tikslas buvo pakilti į aukščiausio pasaulio kalno Everesto, siekiančio 8848 metrus, aukštį.

"Neatsitiktinai balionu kilome iš Šiaulių. Iš gimtojo miesto pakilus siekti rekordo - smagiau", - savaitraščiui "Šiauliai plius" teigė buvęs šiaulietis V. Samarinas, kuris oro balionu yra pakilęs apie 500 kartų. Šių metų rugsėjį kitas buvęs šiaulietis, V. Samarino klasės draugas Aurimas Vengris su kolega V. Sviderskiu pasiekė ankstesnį aukščio rekordą - karšto oro balionu pakilo į 7212 metrų aukštį.

 Oreiviai apie 11 valandą 30 minučių pakilo iš Šiaulių, o apie 12 valandą 40 minučių nusileido netoli Utenos. Iš viso skrydis truko 2 valandas 10 minučių.

Naudojo kosmonautų įrangą

"Nereikėtų to vadinti žygdarbiu. Čia nebuvo nepamatuotos drąsos ir tai nebuvo labai rizikinga", - telefonu savaitraščiui "Šiauliai plius" kuklinosi oro baliono pilotas. Tačiau vyras teigė, kad dėl įveikto didelio aukščio jaučiasi pavargęs. "Šiandien kilau liftu ir tikrai jaučiausi ne kaip visada, buvo šiek tiek negera. Paprastai taip neturėtų būti. Organizmas signalizuoja, kad dažnai į tokį aukštį nereikėtų kilti", - atviravo oreivis.

Siekti šalies rekordo V. Samarinas ir V. Vitkauskas ruošėsi itin atsakingai. Kiek kainavo skrydis, oreivis sakė negalintis pasakyti, nes yra dalykų, kurių pinigais neįvertinsi.

Anot V. Samarino, ruošiantis skrydžiui teko labai daug laiko praleisti skaičiuojant, svarstant, kaip patobulinti turimą įrangą, iš kur gauti reikalingos technikos. Dideliame aukštyje reikia turėti deguonies kaukes, alpinizmo įrangą, nedegančius kostiumus ir specialius rūbus, nes pakilus į 8 kilometrų aukštį oro temperatūra gali nukristi iki 50-60 laipsnių šalčio, atmosferos slėgis bus 3–4 kartus mažesnis nei žemės paviršiuje, kamuos deguonies trūkumas ir veiks ultravioletiniai saulės spinduliai.

"Tokių deguonies kaukių, kokias turėjome, Lietuvoje tėra tik dvi, jas turi tik rimčiausi šalies alpinistai. Šios deguonies kaukės pagamintos Rusijos kosminių tyrimų centre. Gavome tokios įrangos, kuri ir kosmose veikia", - pasakojo oreivis.

45 laipsniai šalčio - šilta

Drąsuoliai buvo pasiėmę ir parašiutus, kad atsitikus nelaimei galėtų sėkmingai nusileisti. Parašiutų vyrams neprireikė - po maždaug dviejų valandų skrydžio balionas nusileido netoli Utenos. Pasiekę rekordinį aukštį, oreiviai iškėlė Lietuvos vėliavą.

"Parašiutizmo instruktorius, paskolinęs mums parašiutus, mokė: kai bus baisiau kilti balionu nei iššokti parašiutu, tada ir šokite. Juokiausi, kad tokiu atveju parašiutą palikčiau žemėje. Balionu kilti man nebaisu, o parašiutu šokti dar nebandžiau. Manau, kad reikės kada nors išbandyti - smalsu, ką patiria parašiutininkai", - juokėsi V. Samarinas.

Oreivių skrydis vyko, kaip ir buvo suplanuota. Oras buvo puikus. "Devynių kilometrų aukštyje paprastai temperatūra siekia 60 laipsnių, tačiau šį kartą buvo šilta - temperatūra buvo nukritusi vos iki 45 laipsnių šalčio. Buvo baisoka tik dėl per didelio skridimo greičio - aukščiausiame taške jis buvo maždaug 150 kilometrų per valandą. Nuolat skrisdami tokiu greičiu, galėjome nusileisti ne Lietuvos teritorijoje", - sakė V. Samarinas.

Oreiviams iš anksto buvo žinoma, jog vėjas bus stiprus ir balioną gali nunešti į kitos šalies teritoriją, bet Šiauliai buvo pasirinkti neatsitiktinai. "Galėjome kilti ir iš Kryžkalnio, bet kadangi save laikau šiauliečiu - aštuoniolika metų čia gyvenau - iš gimtojo miesto kilti buvo smagiau", - sakė V. Samarinas, aiškindamas, kad kitas šiaulietis, jo bendraklasis Aurimas Vengris yra pirmas lietuvis, nutaręs oficialiai užregistruoti oro balionu pasiektą rekordą. Idėja oro balionu siekti aukščio rekordų nėra nauja, tačiau kol kas oreivių mėginimai nebuvo rimti. Nebuvo reikiamos technikos, todėl būdavo pasiekiamas tik 4-5 kilometrų aukštis.

Pastarojo rekordo idėja kilo po to, kai Lietuvoje atsirado didelis ir galingas oro balionas, kurį neseniai įsigijo įmonių grupė "KG group".

Aukščio limitas - išnaudotas

V. Vitkauskas bei V. Samarinas rekordiniam skrydžiui pakilti ketino dar lapkričio viduryje, tačiau niekaip nesulaukė skrydžiui palankių oro sąlygų. Geriausiai tokiam skrydžiui tinka giedra diena, nestiprus vėjas. Saulės miestas pateisino savo vardą - rekordui siekti oras buvo puikus.

Rekordą stebėjo ir fiksavo agentūra "Factum". Oro baliono skrydį filmavo specialios šalčiui atsparios kameros, kilusios kartu su balionu. Baliono pasiektą aukštį nustatyti padėjo palydovinė navigacinė sistema bei mechaniškai aukštį pagal slėgio pokyčius matuojantis barografas.

Rekordinis skrydžio aukštis žadėjo pilotams daug ekstremalių išbandymų - sunku prognozuoti, kaip į jį reaguos organizmas, technika. Įprastai oreivių naudojama technika yra pritaikyta ne tokiam slėgiui ir temperatūrai, kokia yra 10 kilometrų aukštyje.

Žmonių, pakilusių į tokį aukštį, yra nedaug, todėl gydytojai negali pasakyti, kaip tai veikia organizmą. Yra tik teorijos, manoma, kad 11 kilometrų aukštyje gali ištikti staigi mirtis. "11 kilometrų aukštyje reikia vilkėti vos ne kosmonautų skafandrus ar skristi specialioje kapsulėje. Reikia kito kuro, mat dujos rekordiniame aukštyje beveik nedegė. Ypatingos technikos lietuviai neturi, todėl, manau, pasiekėme aukščio limitą", - teigė V. Samarinas.

Vis dėlto oreivis neabejoja, kad kada nors ir šis šalies rekordas bus įveiktas. "Juk prieš 18 metų negalėjome nė įsivaizduoti, kad tokius dalykus darysim. Gal kas nors turės daug pinigų ir mūsų rekordą įveiks", - teigė pilotas Vytautas Samarinas, rekordą pasiekęs su pirmuoju Everesto viršukalnę įveikusiu lietuviu alpinistu Vladu Vitkausku.

  

Oro baliono pilotas Vytautas Samarinas tikėjosi, kad pakilus į rekordinį aukštį oro temperatūra bus nukritusi iki 50-60 laipsnių šalčio. Oreivis nesušalo, mat gelbėjo šilti kostiumai, o 10 kilometrų aukštyje buvo "šilta" - vos 45 laipsniai šalčio.

 

 Everestą įveikęs alpinistas Vladas Vitkauskas oro balionu pakilo dar aukščiau. Aukščiausios pasaulio viršukalnės aukštį viršijo 1 kilometru 230 metrų.

 

Festivalis "Virus" išėjo į gatves

Oksana LAURUTYTĖ

Praėjusį penktadienį Šiaulių dailės galerijoje prasidėjęs 11-asis tarptautinis meno festivalis "Virus" vėl stebins renginių ir reginių gausa bei įvairove.

Vieną šių reginių - tarptautinę parodą "Bitės meno erdvės" - jau dabar galima pamatyti bulvare, Prisikėlimo aikštėje ir skverelyje prie Savivaldybės. "Viešojo meno kūrinius eksponuojame, nes manome, kad taip formuojame mistiečių atvirumą menui ir grožiui", - sako festivalio organizatorius Virginijus Kinčinaitis ir prašo būtinai parašyti, kad jis, žinoma, juokauja. Kodėl V. Kinčinaitis juokauja?

 "Viruso" organizatoriai tikisi, kad Šiauliai įrodys esantys verti viešojo meno ir gezai nepasikėsins į meno kūrinius.

Šiauliai - gezų miestas?

Jau savaitės pradžioje pėsčiųjų bulvare buvo galima išvysti milžiniškus viešojo meno tapybos darbus. Devyni kūriniai - tai garsių Lietuvos ir užsienio menininkų sukurti darbai "Bitės meno erdvės".

V. Kinčinaitis sako, kad šalies sostinėje ar Klaipėdoje viešojo meno ekspozicijos yra įprastos, tačiau į Šiaulius menininkai nenori vežti savo vitrinų, skulptūrų, kitų ekspozicijų. "Menininkai bijo, kad gezų mieste kūriniai pavirs skeveldrų ir duženų krūva", - pasakoja jis. "Viruso" organizatoriai, pasikvietę į Šiaulius "Bitės meno erdves", mano Šiauliams suteikiantys šansą reabilituotis - pasirodyti kultūringu, atviru menui ir grožiui miestu.

V. Kinčinaitis prašo parašyti, kad taip teigdamas jis juokauja, nes realybė yra visiškai kitokia. Nes nebūtinai meno kūriniai Šiauliuose ardomi, niokojami ir daužomi.

Festivalio organizatorius kaip pavyzdį pateikia už Menų fakulteto stovėjusias dvi milžiniškas metalo laužo plenero "Kontrapunktas" skulptūras, kurios kažkokiu būdu buvo nuverstos. "Mes jų niekaip negalime pakelti, nes nepavyksta vienu metu suburti tiek žmonių, kurie šį darbą atliktų. Svarstome, kaip reikėjo jas nugriauti, neužsiversti ant galvų, mirtinai neprisispausti. Tie, kurie skulptūras nugriovė, mus tikrai stebina savo kūrybiškumu", - šypsosi pašnekovas.

V. Kinčinaitis tikisi, kad šiuo metu eksponuojamų devynių darbų liūdnas likimas neištiks. Mat kūriniai - ne metalo laužas, tapybos darbų spalvos gražios. "Gal spalvos sulaikys nuo agresijos, skatins kitokius jausmus ir emocijas?" - svarsto jis.

Beje, "Bitės meno erdvių" kūrėjai sutiko, kad kūriniai būtų atvežti į Šiaulius tik tuo atveju, jei bus garantuota jų apsauga. V. Kinčinaitis džiaugiasi, kad saugoti meno kūrinius geranoriškai ir nemokamai sutiko saugos bendrovė "Falc Security".

Jei kūriniams nieko nenutiks, jie miesto gatvėse stovės mėnesį, o jei Savivaldybė apsiims juos saugoti - ir iki žiemos pabaigos. Vis dėlto abejojama, ar miesto valdžia tuo pasirūpins, mat, anot pašnekovo, valdžia nenorėjo minėtų kūrinių, estetizavusių miestą ir pakeitusių peizažą, priimti į viešąsias erdves.


11-asis Tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis "Virus" prasidėjo literatūriniais skaitymais. Festivalio dalyvis - poetas Rolandas Rastauskas.

Muzika ir animacija

"Virus" festivalis kasmet šiek tiek mutuoja, tačiau aprėpia daugybę meno sričių. Šį savaitgalį vienas ryškesnių renginių - šiandien Dailės galerijoje vyksiantis "Virus muzika" vakaras. Šio renginio metu bus galima pasiklausyti tikrai geros muzikos: "Vilnius Jazz Young Power" konkurso "Grand Prix" laimėtojų - grupės "For Free", originalių muzikos instrumentų išradėjo T. Dobrovolskio, akordeonisto R. Sviackevičiaus ir solistės A. Pabarčiutės projekto "The Trip".

Vakarą baigs DJ's ir VJ Eimis grupė "Dublicate" - populiari intelektualios klubinės jaunimo muzikos grupė. V. Kinčinaitis sako, kad vakaro metu skambės tikrai gero skonio įvairiarūšė muzika, kuri paprastai girdima atskirai, o "Viruse" skambės vieno vakaro metu. "Virus" tradicija - maišyti įvairias meno rūšis, kurti jų visumą", - paaiškina pašnekovas.

Šeštadienį "Laiko" kino teatre vyks animacijos festivalis "Virus animacija". Jo metu bus rodoma tarptautinio animacijos meno festivalio "Tindirindis" programa. Šiauliečiai turi unikalią galimybę visą dieną nemokamai stebėti animacijos meną. Rytą bus rodomi festivaliniai filmukai vaikams, dieną - eksperimentinė animacija, o vakare - animacija suaugusiesiems.

Konferencija apie siaubą

"Virus" neįsivaizduojamas be mokslinių konferencijų, o šiemet tęsiamos netikėtos jų temos. Šiųmetė konferencija, kuri vyks trečiadienį, bus skirta siaubui. Ji vadinsis "Siaubas dabar" ir yra rengiama kartu su Šiaulių universiteto Filosofijos katedra.

Anot V. Kinčinaičio, siaubo motyvas yra įvairiapusiškai svarbus. Viena vertus, pasaulį yra apėmęs kataklizmų, teroro siaubas, kita vertus, yra kultūrinio siaubo paradoksai, nepakeliamos būsenos. Bus nagrinėjamos įvairios siaubo formos - ideologinis, meninis, egzistencinis, komercializuotas. Siaubas glaudžiai susijęs su kinu, dabartiniame kine siaubo žanras itin populiarus. Kokius poreikius tenkina šis žanras? Apie tai ir bus kalbama konferencijoje.

Ketvirtadienį Dailės galerijoje vyks medijų meno popietė. "Virus" festivalyje tradiciškai dalyvauja užsienyje gyvenantys ir sėkmingai kuriantys šiauliečiai, tad 17 valandą bus rodomas Švedijoje gyvenančios Martos Dauliūtės ir jos kolegos Th. Jansson'o audiovizualinis projektas. 19 valandą bus pristatomi naujausi šiauliečių medijos meno projektai "Brėkšta".

Daugiau informacijos apie "Virus" - kitame "Šiauliai plius" numeryje.

Geros nuotaikos pardavėjai

Oksana LAURUTYTĖ

"Neįsivaizduojate, ką galima sukurti iš balionų ir kokių formų, dydžių ir raštų balionų esama pasaulyje! Mes manėme, kad pas mus didžiausias balionų pasirinkimas Šiauliuose, bet įsitikinome, kad tobulėti dar yra kur", - emocingai kalba įmonės "DEidėja" savininkai Diana ir Egidijus Gedminai.

Neseniai sutuoktiniai grįžo iš tarptautinio oro balionų festivalio Maskvoje, kur įgijo begalę žinių, ką galima pagaminti iš balionų ir kaip sukurti šventinę nuotaiką ne tik vaikams.


Iš ba­lio­nų ga­li­ma pa­da­ry­ti įvai­rias žmo­gaus dy­džio fi­gū­ras ir do­va­no­ti jas drau­gams ar ko­le­goms.

Balionų karalystė Šiauliuose

Į įmonės "DEidėja" parduotuvę užsuka daili moteris ir sako turinti problemą. Jai reikia dalyvauti teminiame vakarėlyje, kur ji atliks damos su šuneliu vaidmenį. Moteris dama nesunkiai gali tapti, bet iš kur gauti šunį? Į įmonės parduotuvę ji užsuko pamaniusi, kad šunelis gali būti... helio pripildytas šuns formos balionas.

Egidijus Gedminas pirkėjai skuba padėti - siūlo didelį šuns formos oro balioną, su kuriuo moteris atrodys žaisminga ir tikrai bus "dama su šuneliu". Pirkėja užsirašo pardavėjo telefoną - savo pripūsto šunelio ateis paskirtu laiku.

"Mes turime vieną ištikimą klientę - dvejų metų mergaitę, kuri kiekvieną dieną ateina pas mus pirkti baliono. Balionų galima įsigyti kur nori, bet ji ateina pas mus", - džiaugiasi Diana. Ji sako, kad jų parduotuvėje oro balionų pasirinkimas didžiausias Šiauliuose, tačiau tiek balionų, kiek jie pamatė spalio 24-26 dienomis Maskvoje, kur vyko septintasis tarptautinis oro balionų festivalis, neįmanoma pamatyti niekur.

Maskvoje vykusiame festivalyje pristatyti kone visų pasaulio įmonių gaminami oro balionai. Renginyje savo kūrinius iš įvairiaspalvių balionų demonstravo geriausi dekoravimo meistrai.

Anot Dianos, festivalyje ji su vyru buvo vieninteliai įmonės atstovai iš Baltijos šalių, o įspūdžių, kuriuos patyrė renginyje, jie nepamiršta iki šiol. "Festivalio metu vyko konkursas "Vaikystės pasaulis", kuriame reikėjo iš oro balionų sukurti įvairias kompozicijas, puošybos elementus. Nepakartojamus darbus pristatė per dvidešimt dekoravimo balionais įmonių. Nerealus grožis", - šypsosi moteris.

Diana labai stebėjosi, kad kūrybinių komandų, kurias sudarė apie dešimt žmonių, nariai - daugiausia vyrai. "Džiugu, kad vyrai imasi kruopštumo ir kūrybos reikalaujančio darbo - dekoravimo balionais", - sako moteris.

Diana ir Egidijus Gedminai festivalyje lankėsi seminaruose, kur mokėsi, kaip kurti iš balionų figūras, įvairias puokštes, puošti patalpas. "Tikrai įgijome daug žinių, dabar bereikia jas panaudoti", - pasakojo verslininkai.

 Vaikystės pasaulis - iš oro balionų.

Savas verslas - stebint rinką

Pirmieji Šiauliuose įkūrę įmonę, kuri dekoruoja patalpas balionais ir gėlėmis, padeda organizuoti renginius, teikia foto-video paslaugas bei siūlo idėjas, kaip smagiau surengti šventę, Diana ir Egidijus sako kol kas savo pasirinkta verslo sritimi nenusivylę. Jie nuolat sulaukia ir stambių įmonių, ir pavienių asmenų užsakymų papuošti pastatus, patalpas, iš oro balionų pagaminti milžiniškas girliandas.

Mažai kas žino, jog kone visų Šiauliuose atidarytų parduotuvių erdves, fasadus atidarymo dieną puošė kaip tik "DEidėja" darbuotojai. Jie ne tik pūtė balionus ir gamino iš jų girliandas, bet ir iš girliandų formavo atitinkamą atributiką.

Sutuoktiniai, savo įmonę įkūrę pernai rudenį, įsitikinę, kad tokios firmos labai reikėjo. Egidijus daug metų filmuoja ir fotografuoja vestuves, kitas šventes, o žmona ir anksčiau konsultuodavo įvairioms šventėms besiruošiančius klientus, padėdavo organizuoti šias šventes. Supratę, kad švenčių organizavimo įmonių Šiauliuose nėra, jie pasitarė su kolegomis iš kitų miestų ir kibo į privatų verslą.

"Žmonės nori puoštis, nori geros nuotaikos, nori švenčių metu ko nors netikėto, o mes tą netikėtumą ir gerą nuotaiką parduodame. Ne tik balionai, bet ir kostiumai, perukai, šventinio stalo papuošalai, žvakutės, fejerverkai yra labai paklausūs", - kalba verslininkai.

Jie sako, kad daugelis žmonių dabar susiduria su problema, ką padovanoti draugui ar kolegai. Juk yra nemažai žmonių, kurių niekuo nebenustebinsi, o, pavyzdžiui, kone žmogaus dydžio figūrėlė, pagaminta iš balionų, apdovanoja tikrai gera nuotaika.

Anot Dianos, populiarėja dovanos, kai pliušinis žaislas supakuojamas pripūstame balione arba tiesiog į balioną įdedami šventiniai linkėjimai. Kartais įmonės darbuotojai nustebina kolegą ar šefą, dar gimtadienio išvakarėse išpuošdami kabinetą balionais ar kūriniais iš jų.

Beje, įmonės "DEidėja" pavadinimas ne iš piršto laužtas. Atidžiau pasižiūrėjus matyti, kad jame įamžintos Egidijaus ir Dianos pirmosios vardų raidės.


  

Dia­na ir Egi­di­jus Ged­mi­nai su­kū­rė sa­vo vers­lą, at­ra­dę tuš­čią vers­lo ni­šą.

 
 Vai­kams ba­lio­nų kom­po­zi­ci­jos - pui­ki staig­me­na.

   

  

 Žais­min­ga do­va­na  su­pa­kuo­ta ba­lio­ne.


  

Vyskupo kryžiai

Vyskupas Eugenijus Bartulis viršukalnėse fotografavo kryžius

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Trečiadienį Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka buvo sausakimša – pristatytas Jo Ekscelencijos Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio 2007 metų kalendorius "Kryžiai Europos kalnuose".

Tai dvylika nuotraukų iš įvairių kelionių po kalnus, kurių aukščiausiose viršūnėse žmonių rankomis statomi tikėjimo simboliai - kryžiai. Kalendorius, kurį išleido Šiaulių vyskupijos ekonomo tarnyba, pasiekė šiauliečius tuo pačiu metu, kai Šiaulių vyskupijai sukako dešimt metų.


Vyskupas sulaukė daugybės sveikinimų.

Atsiprašė stovinčiųjų

Lietingą vakarą žmonės rinkosi į bibliotekos konferencijų salę. "To dar nėra buvę, tiek daug į leidinio pristatymą dar nėra susirinkę", - šnabždėjosi moterys. Iš kitų patalpų buvo suneštos visos kėdės, bet ir to nepakako. Stovinčiųjų gretos nusidriekė palei sienas.

Automobilių artimiausiose stovėjimo aikštelėse irgi buvo pilna. Vienas automobilis net ant šaligatvio prie pat bibliotekos laiptų "įsikraustė". Eismo taisyklių pažeidėją pareigūnai surado salėje ir patarė kitur mašiną pastatyti.

Vakaro "kaltininkas" vyskupas Eugenijus Bartulis šypsodamasis atsiprašė stovinčiųjų ir sukeldamas publikos juoką pridūrė, kad tai - taip pat savotiškas kryžius, kurį reikia nešti.

Apie kryžiaus simboliką ir gyvenimo kelionę kalbėjo jėzuitas Aldonas Gudaitis. Jis sakė, kad žmogus ant aukščiausios gamtoje vietos - kalno - sugalvojo pastatyti kryžių, kad dar aukščiau būtų, kad prie Dievo priartėtų. Tikėjimas, kalnas ir kryžius, jo žodžiais, iki šiol kelia nuostabą ir slepia nežinią.

Paplūdimio kankiniai kviečiami ilsėtis kuo aukščiau

Praskleisti tos nežinios šydą prieš trisdešimt metų ir pabandė vyskupas. Būdamas sielų ganytoju Kauno katedroje, jis daug, ilgai ir įtemptai dirbo, tad greitai pervargdavo. Pamaldos, susitikimai su žmonėmis, šv. Mišių laikymas visiškai nepalikdavo laisvo laiko. Tada viena gydytoja dvasininkui pasiūlė pailsėti kalnuose. Jėgas jis atgavo ir nuo tada porą savaičių atostogų žiemą su slidėmis ir tiek pat vasarą su kuprine praleidžia kalnuose.

Jo Ekscelencija visiems siūlo kūną ir dvasią atgaivinti tik gamtoje ir kuo aukščiau, kur dar ne taip užteršta. Saulėje besivartančius poilsiautojus vyskupas vadina pliažų kankiniais, kurie vargu ar bus paskelbti šventaisiais.

Kelionėse vyskupui ir gimė mintis įamžinti viršukalnėse pastatytus kryžius. Vos keliautojai sužinodavo, kad kalno viršūnėje yra pastatytas kryžius, žūtbūt stengdavosi jį pasiekti. Laukdavo tinkamo oro, saulės ir, atrodytų, per dieną neįveikiamą atstumą, kurio net tenykščiai gyventojai nesiryždavo įveikti, lengvai nukeliaudavo. Kopdavo kalbėdami rožinį, laikydami šv. Mišias, prisimindami žuvusiuosius kalnuose. Sunku būdavo kai kuriuos kryžius iš arti įamžinti, tokie jie dideli ir žvilgsniu neaprėpiami, todėl tekdavo svarstyti, nuo kurio kalno jie geriau matytųsi.

 Piton des Neiges viršukalnė, Reunion (Prancūzija). Aukštis 3069 metrai virš jūros lygio.

 

 Užsieniečiai, gyvenantys prie kalnų, sako, kad Lietuvos kalnai – tai jų visiška lyguma. Parnidžio kopa Nidoje, 53 metrai virš jūros lygio.

 

Belledone viršukalnė, Dauphin Alpės (Prancūzija). Aukštis 2977 metrai virš jūros lygio.

Po žygio kalnuose – prie altoriaus

Kelionėse vyskupą lydėjo bendražygis Evaldas Darškus, taip pat fotografavęs kalnus, ir profesionalus alpinistas Kęstutis Virbilas, jau daug kartų kopęs į aukštumas, daug matęs ir patyręs. Viename žygyje, kuriame dalyvavo K. Virbilas, alpinistus užgriuvo sniego lavina. Du keliautojai žuvo. Kęstutis išsikapstė ir liko gyvas. E. Bartulis prisimena, kad grįžęs namo alpinistas skubėjo pas jį gauti santuokos sakramento.

Rizika kopiant į kalnus visada didelė. "Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila pirmą kartą lipdamas į kalnus paslydo ir ėmė čiuožti žemyn. Apačioje žiojėjo tarpeklis, bet jam pavyko sėkmingai nusileisti. Tiesa, nuo to karto vyskupas į kalnus nebekopė", - pasakojo E. Bartulis.

Evaldas Darškus, demonstruodamas auditorijai fotografijas, atskleidė paslaptį, kurios ir vyskupas nežinojo – pernai vyskupas Rimantas Norvila į kalnus vis dėlto kopė.

Pasidalijimo su kitais džiaugsmas

Fotografuodamas žmonių rankomis pastatytus ir į pačias aukščiausias viršukalnes be jokios technikos užneštus kryžius, pergalės prieš nuodėmę ir mirtį simbolius, vyskupas patyrė nenusakomą džiaugsmą. Jo manymu, dar didesnis – pasidalijimo su kitais džiaugsmas, todėl fotografijos, atrinktos iš įvairiausių kelionių, daugiausia po Prancūzijos, Italijos, Bosnijos ir Hercegovinos kalnus bei Lietuvą, atsidūrė kalendoriuje. Žinoma, daug nuotraukų liko archyvuose.

Miesto Garbės pilietis ir menotyrininkas Vytenis Rimkus kalendoriaus autorių E. Bartulį prilygino Motiejui Valančiui, Antanui Baranauskui ir kitiems šviesuoliams kunigams. V. Rimkus pasiūlė sukurti fotografijų ciklą apie kryžius pelkėse, miškuose ar amžino įšalo žemėje. Sveikinimo žodžių Šiaulių vyskupas sulaukė ir iš kitų vakaro svečių: politikų, gydytojų bei aukštų pareigų neužimančių katalikų.

Skambant šventos Cecilijos religinio folklorinio ansamblio atliekamiems kūriniams, kalendoriai, ant kurių pasirašė fotografijų autorius, buvo bemat išgraibstyti.

Fokus pokus

Šiauliečio fokusai sužavėjo Brazilijos publiką

Oksana LAURUTYTĖ

"Pas mus yra magas Gintas Gustas ir dabar jūs visos pradingsit", - persižegnojęs nuo altoriaus parapijiečiams linksmai pareiškė kunigas.

Žinoma, ne Lietuvos bažnyčioje, o Brazilijos mieste San Paule. Šiame mieste šiaulietis iliuzionistas Gintautas Gustas praleido visą savaitę ir grįžo namo kaip ant sparnų - taip jį sužavėjo Brazilijos žmonių nuoširdumas ir linksmumas bei publika, stebėjusi jo rodomus triukus.

 Pasirodymams Gintautas Gustas pasirinkęs Čarlio Čaplino įvaizdį.

Susipažino su Brazilijos iliuzionistais

Keturiasdešimtmetis šiaulietis Gintautas Gustas Brazilijoje viešėjo spalio pabaigoje. Parodyti iliuzijos meną publikai jį pakvietė šioje šalyje gyvenantis lietuvių ir italų kilmės Adilson Puodžiūnas.

Gintas yra Lietuvos ir Vokietijos iliuzionistų klubų narys, todėl turi teisę rodyti fokusus bet kurioje pasaulio šalyje, dalyvauti bet kuriame iliuzionistų festivalyje. "Nepatinka man festivaliai. Didžiausias festivalis man - pilna salė žmonių, jų juokas ir plojimai", - sako šiaulietis.

Į Braziliją jis vyko kaip tik linksminti publikos, ir tai jam puikiai pavykę. Po valandą trukusio pasirodymo, kurio metu pademonstruota apie 20 triukų, publika liko sužavėta, Gintas susipažino su garsiausiais šios šalies magais ir netgi buvo pakviestas į Brazilijos magų susirinkimą.

Į pasirodymą San Paulo mieste, kuriame gyvena 18 milijonų žmonių, netgi atvyko vienas įžymiausių Brazilijos iliuzionistų Rafael Baltresca. Gintą labai nustebino ir pažintis su lietuvių kilmės iliuzionistu Paolo Jurgilas. "Lankiausi jo namuose ir įsitikinau, kad šis žmogus - tikrai puikus iliuzijos meno žinovas", - sako pašnekovas, pridurdamas iki šiol nežinojęs, kad lietuvių iliuzionistų yra ne tik Lietuvoje.

Lietuvybė - širdyse

Gintas buvo apsistojęs vienoje šeimoje, kurios galva buvo portugalas, o jo žmona - Brazilijoje gimusi lietuvė, deja nemokanti kalbėti lietuviškai. Įdomu tai, kad šios šeimos sūnus panoro išmokt prosenelių kalbą ir ją išmoko.

"XIX amžiaus pradžioje Brazilijoje gyveno net 40 tūkstančių lietuvių. Dabar ten gyvenantys lietuviai - jau tikri brazilai, vos pusė procento jų kalba lietuviškai", - sako Gintas ir dėsto, jog didžiulė Lietuvos gėda yra ta, kad nepadedama Brazilijos lietuvių bendruomenei saugoti lietuviškumą. Šioje šalyje nėra lietuviškos mokyklos, nėra lietuvių kalbos mokytojų, čia netgi nėra Lietuvos konsulato. Lietuviai turi savo bažnyčią, šokių būrelius, kur šokama pasipuošus tautiniais drabužiais, bet nebekalbama lietuviškai. Tie, kurie nori išmokti prosenelių kalbą, patys ieško senolių, ją dar mokančių.

  
Šiaulietis iliuzionistas Gintautas Gustas (centre) su garsiu Brazilijos iliuzionistu Rafael Baltresca ir lietuvių kilmės iliuzionistu Paolo Jurgilu.
"Mane į svečius pakvietęs Adilson Puodžiūnas lietuviškai išmoko prieš dvidešimt metų, nes nori puoselėti lietuviškumą, Lietuvą jis nešiojasi širdy. Būdamas advokatu, jis norėtų būti garbės konsulu. Lietuvos pareiga padėti tautiečiams saugoti lietuvių tradicijas", - įsitikinęs Gintas.

Iliuzionistas buvo sužavėtas Brazilijos šeimomis, santykiais tarp tėvų ir vaikų, vyrų ir moterų. "Vyras ir moteris gali stovėti apsikabinę pusvalandį, ir niekas nepalaikys to seksualiniu priekabiavimu - tai nuoširdumas. Ateinant ir išeinant apsikabinama, tris kartus pasibučiuojama. Net išeinant į tualetą ir iš jo grįžtant atsisveikinama ir pasisveikinama", - nuostabos neslepia šiaulietis.

Brazilijos piniginio vieneto realo vertė - 1 litas, tačiau euras čia nevertingas. Vienas euras tekainuoja 2,6 realo. Norint užsidirbti, galima prisipirkti eurų ir parduoti juos Lietuvoje", - juokiasi Gintas. Jis priduria, kad Brazilijoje labai stipri vidurinioji klasė, vidutinis atlyginimas ten - 2,5-3 tūkstančiai realų, o pensijos - 1,5 tūkstančio realų. Puikiai gyvenantys žmonės atsipalaidavę, todėl po darbo skuba į svečius, iš kur išeiti neskuba.

Kaip tik dėl gero gyvenimo į Braziliją plūsta žmonės iš kitų šalių, ypač Vokietijos. "Baltaodžiai čia itin gerbiami, svetimšaliai čia nedirba "juodų" darbų", - sako pašnekovas pridurdamas, kad ne kartą Brazilijoje į jį kreiptasi kaip į vokietį.

Iliuzijos meną puikiai įvaldę teisėsaugininkai

Gintas yra vertėjas - jis kalba vokiškai, ispaniškai, angliškai, itališkai. Kaip tik geras užsienio kalbų mokėjimas ir padeda bendrauti su publika. "Rodydamas triukus ir bendraudamas su publika, gali išreikšti savo jausmus, išsikviesti žiūrovą. Jei nemokėčiau kalbų, nebūtų šou, taip toli nenuvažiuočiau", - komentuoja iliuzionistas.

Gintui nepatinka rodyti triukus su brangiai kainuojančiomis dėžėmis. "Daug proto, rodant triuką su jau paruošta dėže, kur tereikia paspausti reikalingą mygtuką, nereikia. Tai kaip automatinė skalbiamoji mašina. Aš "skalbiu" rankomis - žiūrovui triukai turi būti prieinami - laikraščių plėšymas, gėlių atsiradimas, dešrų traukimas iš pilvo", - šypsosi jis.

Magas teigia, kad visi iliuzionistai yra įgiję kažkokias profesijas, bet nemaža dalis fokusininkų dirba šalies teisėsaugos struktūrose - tai prokurorai, advokatai, saugumiečiai. "Iliuzijos menas praverčia tiriant nusikaltimus, nes čia reikia mokėti nukreipti dėmesį, pademonstruoti rankų miklumą, išmanyti žmogaus psichologiją. Fokusininkai gali būti ir neblogi kišenvagiai, pavyzdžiui, aš lengvai galėčiau vaikštinėti po turgų, kalbinti prekeivius ir viena ranka krauti pomidorus į rankinę. Mane netgi įkalbinėjo kažkokie vyrai vykti su jais į Švediją "dirbti". Bet tikras artistas - ne "žulikas", jis tokiais dalykais neužsiima", - teigia iliuzijos meno žinovas.

Vienuolika kačių - vienuose namuose

Oksana LAURUTYTĖ

Kiek save prisimena šiaulietis Bronius Gramavičius, jam visada patiko katės. Ir ne bet kokios - tik juodos. Tačiau kai prieš penkiolika metų vyras įsigijo veislinę katę, jam pradėjo patikti ir visos kitos katės.

 Bronius Gramavičius nerekomenduoja veislinių kačių pirkti kur nors Maskvos turguje. Mat žino ne vieną istoriją, kaip veislinę katę įsigiję žmonės liko it musę kandę: dokumentai buvę ne tos katės, ar nurodyta dokumentuose ne ta veislė.

Dabar Gramavičių šeimos nariams aplink kojas sukasi net vienuolika kačių, o pats Bronius tapo Lietuvos felinologų draugijos "Bubastė" viceprezidentu ir Šiaulių felinologų klubo "Saulės katės" pirmininku.

Gangsteris - "kiečiausias" veteranas

Spalio viduryje Vilniaus lengvosios atletikos manieže vyko Lietuvos felinologų draugijos "Bubastė" rengiama tarptautinė kačių paroda. Bronius Gramavičius sako, kad pastaroji paroda, kuri paprastai būna rengiama du kartus per metus, jį nustebino veislių gausa - parodoje dalyvavo per 200 kačių iš Lietuvos ir kaimyninių šalių.

Bronius į parodą vežė du savo augintinius: aštuonerių metų egzotinių trumpaplaukių veislės katiną Gangsterį bei aštuonių mėnesių meino meškėnų veislės katę Elbą. Gangsteris yra pelnęs Europos čempiono titulą, o šiemet tarptautinėje parodoje buvo pripažintas "kiečiausiu" veteranu - pagal amžių jis jau vertas garbingo titulo. "Elba dar per jauna varžyboms, bet ją vežiausi, kad pratintųsi prie viešų pasirodymų", - nusijuokia Bronius ir sako, kad kelionės katinams - tik į naudą. Pavyzdžiui, Gangsterio apetitas, grįžus namo, buvo nepaprastai puikus.

Panašu, kad ir Elba apetitu nesiskundžia. Meino meškėnai - pačios stambiausios katės pasaulyje. Suaugę patinai sveria net 15-16 kilogramų. Patelės būna mažesnės - užauga iki 11-12 kilogramų svorio.

"Ai, kiek ten to maisto tereikia. Juk jei namuose gėles augini, tai joms priežiūros ir pinigų trąšoms ar vandeniui taip pat reikia", - į klausimą, ar brangu laikyti veislines kates, atsako kačių mylėtojas. O klausimas kilo ne šiaip sau - Broniaus šeimai reikia išlaikyti net vienuolika kačių. Ir ne bet kokių, o tokių, kurioms reikia ir kilmę patvirtinančius dokumentus gauti, ir po parodas vežioti. "Yra žmonių, kurie nors ir nori įsigyti veislinę katę, bet jos neperka dėl to, kad reikės katę viešai pristatyti - tik tada dokumentai katei išduodami. Nenori žmonės papildomo vargo, o man patinka", - paaiškina kačių asas.

 Broniaus dukrai Gabrielei taip pat labai patinka katės. Ji su tėvu visuomet važinėja į kačių parodas, kuriose mielai būna stiuartu - teisėjui atneša vertinamą katę ir palydi katės šeimininką.

Pirmoji veislinė katė - iš gailesčio jos šeimininkams

Na, tai kokios gi katės glaustosi Broniui, jo žmonai, dukrai bei sūnui prie kojų? Bronius vardija, kad nuosavame name be Gangsterio ir Elbos jų šeima dar augina dvi suaugusias egzotinių trumpaplaukių veislės kates Sanitą ir Agną, Britanijos trumpaplaukių veislės katę Caraitę-Miauką. Auginamos katės atsivedė kačiukų - taip ir susidarė net vienuolika keturkojų.

Bronius sako, kad niekada negalvoja apie tai, ar bus finansinės naudos iš parduotos veislinės katės. "Po parodas važinėju ir kates auginu "iš sportinio intereso". Būna žmonių, kurie pelną, kurį gaus pardavę kačiukus, jau ima skaičiuoti dar nė katės neįsigiję. Aš tokiai kačių augintojų rūšiai nepriklausau", - nusijuokia jis.

Beje, pirmąją savo veislinę katę Bronius įsigijo tikrai ne dėl to, kad norėjo užsidirbti, greičiau - iš gailesčio. 1991-ųjų sausį jis nuvyko į Vilnių ir už pinigų sumą, kurios būtų pakakę dar neprastiems žiguliams įsigyti, nusipirko katę Žakliną. Ji buvo persų veislės, o ši veislė Lietuvoje dar buvo labai reta.

"Gal būčiau ir nepirkęs, bet pažiūrėjau, kad toje šeimoje, kur katė buvo pardavinėjama, katės nelabai turėjo ką valgyti - kruopų buvo papilta. Iš gailesčio ir tuomet buvusio menko kačių pasirinkimo katę nupirkau", - prisimena Bronius.

Po kurio laiko Žaklina atsivedė kačiukų, šeimyna pagausėjo. Bronius tada ėmė pirkti kitų veislių kates. "Kitąmet jau auginsime ir meino meškėnus - Elba turi atsivesti kačiukų", - atvirauja vyras.

Bronius sako esąs įsitikinęs, kad katės turi gydomųjų savybių. "Jei suserga vaikas, ima karščiuoti, katė pati susirango jam ant krūtinės. O jei žmogus serga astma, katė atsigula jam ant kaklo", - dėsto kačių mylėtojas. Tik kažin, kas būtų, jei ant kaklo atsigultų meino meškėnas? Juk suaugęs šios veislės katinas sveria tiek, kiek trejų metų vaikas.

Noriu šuniuko!

Šunų parodoje Šiauliuose - retos veislės ir rekordinis dalyvių skaičius

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Šiaulių lengvosios atletikos maniežas savaitgalį skardėjo nuo šunų amsėjimo. Per trylika metų tokios gausios kaip ši regioninė šunų paroda Šiauliuose nėra buvę - dalyvavo net 803 dalyviai. Ekspertai sertifikatinėje visų veislių šunų parodoje vertino keturkojus, atvežtus iš Suomijos, Švedijos, Latvijos, Estijos, Lenkijos ir Rusijos. Renginio organizatoriai džiaugėsi, išvydę retų veislių šunų ir vylėsi, kad madingi taps ir mažiau žinomų veislių keturkojai.


 Šiauliuose šunų mylėtojų klubo organizuota paroda buvo ypač gausi - joje dalyvavo 803 dalyviai.

Svajojančiam įsigyti veislinį šuniuką specialistai vieningai pataria apsilankyti šunų parodoje, kur ringuose galima išvysti įvairių veislių, pabendrauti su šunų augintojais, sužinoti, kur ir kokių šunų veislynų yra, arba tiesiog čia, parodoje, šuniuką įsigyti.

"Ringuose šunys suskirstyti pagal lytį ir klasę. Specialistai tiksliai aprašo šunų temperamentą, eiseną, svorį, ūgį, kūno linijas ir struktūrą, kailį, net dantų sąkandį, žodžiu, nustato, ar šuns išorė atitinka standartus. Šioje parodoje dalyvavo per 140 šunų veislių, kai kurių iš jų anksčiau tiek daug nesulaukdavome. Buvo atvežtas net 51 anglų buldogas, suskaičiavome 49 Jorkšyro terjerus. Iš gausaus būrio atrinkti įvairių veislių gražiausieji galėjo dalyvauti konkursuose ir pramoginėje programoje", - parodos ypatumus aiškino Šiaulių šunų mylėtojų klubo pirmininkė Irena Semionova.

Apsilankantiems ne parodoje, o šunų mylėtojų klube, visų pirma išvardijami šunų veislių privalumai ir trūkumai. Anot I. Semionovos, tėvai neturėtų skubėti pildyti vaiko užgaidos ir pirkti, tarkim, populiarų šunį. Pavyzdžiui, šiuo metu madingi Jorkšyro terjerai reikalauja ypatingos priežiūros. Išmaudžius juos, kailiuką, kad nesiveltų plaukai, reikia susukti specialiais suktukais. Jei ketinate dalyvauti parodose, apkirpti augintinį teks irgi ne bet kaip. Pavyzdžiui, nukirpus barzdą, Jorkšyro terjeras jau niekada netaps čempionu - jo šukuosena nebeatitiks standartų, o plaukai nebeataugs tokie, kokie buvo.

Akį traukia didelis juodas šuo ant akių krentančiais plaukais. Tai iš Vokietijos kilęs aštuonių šalių čempionas ryzenšnauceris Naitas. Jo savininkė Marina vyksta į parodas ir kerpa šunis jau trejus metus. Ryzenšnauceris - aktyvus, žaismingas, bet labai sargus šuo. Naitas prieraišus, nuoširdus, myli visus šeimos narius, paguodžia ir nuramina, kai kas nors blogai jaučiasi. Atėjusiam svečiui gali ir šlepetes atnešti. Tačiau tokie ne visi šios veislės atstovai. Šuns būdas priklausys nuo to, kaip jį auklėsi. Ryzenšnauceriai nesišeria ir neturi specifinio šuns kvapo. Juos galima laikyti ir namie, ir voljere.

Dvidešimt metų šunis auginanti Ramora iš Latvijos į parodą atvežė retos samojedų veislės keturkojį. Samojedus žmonės dažnai painioja su laikomis. Balti it sniegas iš Šiaurės Rusijos kilę šunys būdavo kinkomi į roges ir auginami elniams ganyti. Lietuvoje jie reti. Kadangi veislė natūrali, o ne išvesta, tai šunys atsparūs įvairioms ligoms. Jie ramaus būdo, draugiški, geraširdžiai ir linksmi. Samojedų veisėja norintiems įsigyti gerą sargą šio šuns nerekomenduoja - loti los, bet įkąsti teks patiems. Šie besišypsantys šunys gausiai šeriasi du kartus per metus. Latvijoje šios veislės šuniuką galima įsigyti už 600 eurų.

Kol kas Lietuvoje auginami tik du kviečiaspalviai švelniaplaukiai terjerai. Reikia manyti, kad jie greitai išpopuliarės ne tik dėl švelnaus aksominio kailiuko, bet ir dėl antialerginių savybių, kuriomis pasižymi ir pudeliai. Švelniaplaukis terjeras neturi povilnės, o prausiamas kartą arba dukart per savaitę bei reguliariai kerpamas jis nesudarys didelių problemų alergijos kamuojamiems žmonėms. Vis dėlto reikia pridurti, kad alergologai pirmiausia pataria išsitirti, kam žmogus yra alergiškas - šuns epidermio ląstelėse, šlapimo, seilių sudėtyje esančiam baltymui ar tik plaukams.

Kviečiaspalviai terjerai neagresyvūs, pirmi niekada nepuola, priešiškai nusiteikusio gyvūno veiksmus pirmiausia bando paversti žaidimu. Jie meilūs, moka raminti verkiančius vaikus. Kaip ir kiekvieną terjerų veislės šunį, taip ir kviečiaspalvius reikia būtinai dresuoti. Šie reti šunys veisiami Rusijoje ir kainuoja apie 1000 eurų.

Nusprendę įsigyti šunį žmonės turėtų suprasti, kad tai ne daiktas, kurį pabodus galima išmesti. Namie atsiradus keturkojui, rūpesčių ir išlaidų tikrai padaugės, tačiau šuo visada lauks grįžtančių namo, niekada neapšauks ir paguos liūdną akimirką.


 
 Marinos ryzenšnauceris Naitas keturis kartus dresūros varžybose yra tapęs Lietuvos čempionu.  Pudelio liūto šukuosena net prieš parodą dailinama. Dauguma šunis teisėjų apžiūrai vedė su šukomis rankose ir pritūpę kartkarčiais ilgaplaukį keturkojį pašukuodavo.
   

 
 Samojedai yra dalyvavę Arkties ir Antarktidos ekspedicijose.  Nuo 200 iki 600 eurų kainuojantys greihaundai (kurtų veislė) - mėgstantys draugiją, ramaus būdo, itin švarūs gyvūnai.
   

 
 Marmuriniams koliams būdingas pilkas kailis ir žydros arba marmuro rašto akys.  Kleopatra laikė 2000 levrečių. Jos meilios, prieraišios, žaismingos, sargios, be reikalo neloja. Mėgsta miegoti šeimininko lovoje, siekia bet kokiu būdu palaižyti jam veidą. Narve laikyti negalima, nes yra jautrios. Kaip ir visiems smulkiems šunims, joms reikia valyti dantis, nes linkusios sirgti paradantoze.

 

   atgal



Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti