Arūnas UOGINTAS
Birželio 18-ąją menininkų būrys Smiltynėje susiruošė kasinėti smėlį. Meninis smėlio kasinėjimas, kitaip - "Žaidimai smėlyje", tai nuo 1992 metų Klaipėdoje vykstantis žemės meno projektas. Šių metų akcijoje dalyvavo nemažas būrys šiauliečių, kurie su keliais Klaipėdos smėlio meninio rausimo "mohikanais" pačiame Smiltynės iškyšulio trikampyje kūrė instaliacijas, skulptūras, bandydami meniniais, konceptualiais kūriniais užburti kuo daugiau žiūrovų, nors daugelio jų dėmesį vis blaškė didingi į uostą įplaukiantys laivai...
 |
Meninė akcija laivų fone. |
"Matai, mielasis bičiuli, aš perku drambliukus. Kasinėjimų metu sukišu juos į kapus, kuriuos mes vėl užverčiame. Gal po pusės šimto metų kiti žmonės vėl atkas tuos pačius kapus ir, radę juose tokių, tik jau nuo gulėjimo žemėje pasenusių statulėlių, veltui suks galvą... Aš mėgstu būsimosioms kartoms uždavinėti mįsles; viename Angor Vato bokšte aš, žinote, palikau labai nepadorų įrašą sanskrito kalba; dailiai užteptas, jis atrodys gana senas. Ateityje koks nors juokdarys jį tikriausiai mėgins iššifruoti..." – tai citata, rasta vienoje iš sovietinių laikų Lietuvoje leidžiamų "Horizontų pėdsakais" serijos knygų (iš vieno senienų supirkinėtojo pasakojimo, kurį užrašė autobiografinėje apysakoje Andre Malro, buvęs Prancūzijos komisaras Kinijoje ir De Golio vyriausybės kultūros ministras).
Žemės menas – tai maždaug septintajame dešimtmetyje susiformavusi šiuolaikinio meno srovė. Neabejotinai jam prielaidas sudarė vadinamoji archeologija iš oro, lėktuvais atradusi garsiąsias Naskos linijas ar Šiaurės Amerikos maundus. Kita vertus, negalime atmesti tam tikros meninės simuliacijos ar akibrokšto raiškos menininkų darbuose. Ir ne tik menininkų - ne kartą teko skaityti spaudoje apie "demaskuotas" apskritimų ir kitų didelių ornamentų javų ar kukurūzų laukuose kūrėjų, menininkų grupes. Kai kuriems patiko paslaptingas "ufonautų" šleifas, besitęsiantis paskui jų darbus, kiti visai neslėpė, kad kuria meną.
1969 metų leidinyje "Amerikos menas" ("Art in America") vienas psichoanalitikų apibūdino žemės meną kaip "troškimą pabėgti iš mus gyvus ėdančio miesto ir galbūt kaip atsisveikinimą su žeme ir erdve, kol jų dar yra likę" (Amy Dempsey, "Stiliai, judėjimai ir kryptys". Presvika. 2004. Vilnius).
Kartais menininkai siekia tarytum artimo kontakto su pačia Žeme, jos stichijomis. Geriausiai tai iliustruotų visiems žinomas Walter De Maria darbas "Žvaigždžių laukas". 1981 metais Naujosios Meksikos lauke dailininkas susmaigstė keturis šimtus žaibolaidžių, per kiekvieną naują audrą sukeliančių iliuminaciją, kurios neįmanoma suvaldyti. Tos akcijos nuotraukos įamžino peizažo akimirkas, parodydamos intervencijos efektą, tam tikrą stichijos - žaibų - sukeltą vietos apokalipsės vaizdą...
Gamtos stichija vos nesužlugdė Klaipėdos menininkų ir parodų rūmų organizuotos žemės meno akcijos, kai šeštadienio rytą tamsus dangus pratrūko rimtai liūčiai... Jūra stebėtinai ramiai išardė gamtos stichijos "piktus" kėslus ir maždaug apie dešimtą valandą ryto nedidelis būrys menininkų, organizatorių apdovanotų kastuvais ir grėbliais, drąsiai ėmėsi meninių žemės darbų paplūdimyje. Giedrėjantis dangus, pasirodžiusi saulė į pajūrį sutraukė vis daugiau žiūrovų ir apie penkioliktą valandą čia meno objektus apžiūrinėjo jau nemažas būrys smalsuolių, kurių emocijas jaudino nedidelė pučiamųjų muzikos instrumentų komanda...
 |
"Žaidimai smėlyje", Smiltynė. Projekto dalyviai. |
Jau rašiau, jog žemės meno kūriniai neretai būna didelės apimties, kartais geriausiai matomi iš oro, nors didelė menininkų grupė mėgsta gamtą meniškai sąlygoti tiek, kad dailininko meninis pėdsakas gamtoje vykstančiame reiškinyje būtų beveik visai nejuntamas. Ir jei ne fotografijos, tai to "pėdsako" niekas ir nerastų... Manau, tokius kriterijus atitiktų šiauliečio menininko Kornelijaus Užuoto instaliacija "Plekšnė". Iškasta gana didelė duobė atvėrė vėjo supūsto įvairių spalvų smėlio sluoksnių natūralų grožį. Dailininkui šiek tiek suformavus žuvies kontūro fragmentus, jau pats lietus ir vėjas "ištapė" nuspėjamos, vos matomos žuvies smėlyje bangeles: žvynus, odą...
Šiek tiek kinetinį meną priminė Vaidoto Janulio "rojalis" - kur iš smėlio supilta fortepijono forma, į kurią susmaigstyti, ant bambuko meškerių pririšti akmenėliai, nuo vėjo judėdami, barškino klavišus: čia pat pririnktus vėjo nugludintus medinukus.
Dvi klaipėdietės - Ramunė Grabauskienė ir Dalia Šarkienė kopų prieigose kūrė saugų būstą ("Rojaus sodas") su vaikystės "sekretų" langeliais, kopų augalų sodinukais, dar kažkur kopose rastais grybukais, baldeliais ir varteliais, kuriems spyną–širdį iš jūroje išmesto juodo medžio priderino pats renginio (ir visų ankstesniųjų) organizatorius Virginijus Bizauskas.
Kiekvienas "smėlio žaidimų" pleneras turėjo savo rašytoją: gal kas nors dar prisimena Rolando Rastausko "kruvinos" 1992 metų instaliacijos linkėjimus buvusiai žmonai...
Šių metų projekte "Šiaurės Atėnų" "korespondento" Petro Rakštiko buvo visur pilna... Visų pirma jis kartu su klaipėdiečiu Kostu Žuoliu sukūrė gal didžiausią šiame meno projekte vyro skulptūrą, atskiromis dalimis gulinčią į jūrą, po to, iškasęs keliasdešimt duobių, kantriai brovėsi link jau aprašyto dviejų Klaipėdos - menininkių buto – bastiono - "Rojaus sodo", bet, pamatęs Virgilijaus Bizausko spyną, palūžo ir prisiminė savo anūką, kuriam ir paskyrė žalsvai mėlynom kopų žolytėm nuspalvintas mintis...
Pietums artėjant, žaidimus smėlyje tiesiogine prasme vainikavo Andriaus Jankausko ir sūnaus spektaklis-performansas. Andrius ramiai papasakojo, kad prieš dvidešimt metų ant tapeto parodai buvo nutapęs ilgą meno kūrinį, kurį po seniai vykusios parodos susuko ir pamiršo... Jį atrado dabar, tvarkydamas studiją. Taigi, pasak autoriaus, nieko kito neliko, tik atrastąjį kūrinį, kurį, jei jam nelemta būti matomam, tai čia, smėlyje, gal būsimoms kartoms ar kitų plenerų dalyviams imti ir palikti... Vyrai išdidžiai, geros nuotaikos lydimi, iškasė apie pusantro metro gylio ir kokių dviejų metrų apimties duobę, kurios dugne trumpam eksponavo kūrinį, po to jį, orkestrui gedulingai grojant ir akcijos dalyviams padedant, su visais ritualais užkasė...
 |
A. Jankauskas. Paveikslo laidotuvės. Meninė akcija.
Remigijaus TREIGIO nuotr. |
Šiame projekte dalyvavo vienuolika kūrėjų (dar neminėjau šiauliečių Anelijaus Užuoto, Astos Jurevičiūtės, Vidmanto Zarėkos, Rositos Radavičienės), prie kurių dar prisijungė mažieji menininkai – vaikai - ir žiūrovai. Buvo sukurta apie dvidešimt objektų, kuriuos po truputį meniškai "naikinti" ėmėsi lietus ir vėjas...
Smėlis - nepastovi medžiaga. Kai dailininko intervencija į gamtoje vykstančius reiškinius tokia nežymi, o jei ne fotografijos ir komentaras, tai niekas niekada to ir nepamatytų. Jau įprasta, kad foto- ir videodokumentacija visada lydi žemės meno projektus. Prisiminkime klasiko anglo Richard'o Long'o 1992 metų akciją "Vienuolikos dienų kelionė pėsčiomis kalnuose į šiaurę nuo Kioto: žingsniuojant keliu". Jo kelionės metu kasdien liko keletas peizažo, kuriame jis eidamas įspaudė nežymų pėdsaką, vaizdų. Tikslus aprašas – legenda, paremta tiksliais žemėlapiais, atkuriančiais nueitą kelią - apytikriai nusakė laiką, papildė fotodokumentą...
Žemės meno parodos neretai kuriamos tik iš fotografijų... Ir šiame meno projekte dirbo žinomi fotografai: Vytas Karaciejus, Remigijus Treigys ir kt. Kai tokie fotomenininkai dalyvauja projekte, sunku ir "pasverti", kur yra tikroji meninio kūrinio vertė iš smėlio meniškai sukastame ir jau yrančiame kalne ar meninėje nuotraukoje.
Tik ar būtina taip kategoriškai vertinti, nes viena yra jausti ir stebėti gimstantį meninį sprendimą čia – Smiltynėje - vėjo, lietaus ir jūros prieglobstyje, ir visai kas kita tą matyti ramioje galerijos aplinkoje.
Žiūrovas, meno mėgėjas, gali pasinaudoti visomis meninės raiškos stebėjimo galimybėmis. Tie, kurie apsilankė šiame klaipėdiečių surengtame žemės meno projekte, tokią galimybę išnaudojo su kaupu...
