Alvydas JANUŠEVIČIUS
"Blusų" turgumi vadinamas toks kultūrinis reiškinys, kai pardavinėjami sendaikčiai arba jau nebereikalingi, tačiau dar naudotini daiktai. Šiaulių Kaštonų alėjoje įvyko pirmasis toks "blusų" turgus, kuriame prekeivių susirinko dar negausiai, tačiau siūlomų prekių asortimentas traukė praeivių dėmesį.
Pirmasis bandymas
Olandijoje "blusturgiai" tokie populiarūs, kad primena miestelių šventes. Žmonės išeina į gatves atsikratyti nereikalingų daiktų ir dar daugiau jų parsinešti į namus. Visur groja muzika. Žmonės linksmai bendrauja.
Pirmojo Šiauliuose blusų turgaus organizatorės Kristina Šapytė ir Guoda Svirskytė - nieko bendro su verslu neturintys žmonės. Jos baigusios filologijos studijas, tačiau jau nemažai matė pasaulio.
"Daug kur Europoje yra panašūs turgūs. Žmonės atneša parduoti arba iškeisti jiems nebereikalingus daiktus. Tuo pačiu surengia sau šventę. Jei metus daikto nenaudojai, tai jis tau nebereikalingas", - sako Kristina.
"Šiauliuose to dar nebuvo, kituose miestuose jau senokai žmonės gali parduoti arba iškeisti nebereikalingus daiktus. Juk čia galima labai pigiai įsigyti tai, apie ką, galbūt, svajojai", - tvirtina Guoda.
| |  |
Šiaulietis kolekcininkas Leonas atnešė parduoti kareiviškų ženkliukų. | | Lukrecija ir Gerda nusprendė atsikratyti nebenaudojamų žaislų. Artūro STAPONKAUS nuotr. |
Margas pasirinkimas
Šiaulietis kolekcininkas Leonas atnešė parduoti kareiviškų ženkliukų. Tarp jo prekių buvo pistoleto "Makarov" dėklų ir net Insbruko olimpinių žaidynių simbolikos. "Jei daiktas senas ir įdomus, aš jį nupirksiu, nesvarbu, kad ženkliukais daugiausia užsiimu", - sako Leonas.
Šis kolekcininkas turi kelias dešimtis laikrodžių, tačiau jų niekada neparduos. O ir vaikams bei anūkams paliks be teisės parduoti.
Blusų turguje buvo ir dar keletas kolekcionierių, kurie turėjo tarybinių kareiviškų ženkliukų. Ant Juozo prekystalio buvo keletas senoviškų laikrodžių. Visi kruopščiai išvalyti, sutaisyti ir veikiantys. Tai ne tik Juozo laisvalaikis, bet ir gyvenimo būdas.
Arvydas pardavinėjo ant sienų kabinamas dekoratyvines lėkštes iš viso pasaulio, medines skulptūrėles. Pagal jų išvaizdą galima spėti, kokioje šalyje suvenyras pagamintas. Arvydas sako, kad įvairiaspalvėmis lėkštėmis dabar ypatingai mėgsta puošti virtuves vokiečiai. Yra net specialios lentynos joms.
Česlovas pardavinėjo senovinius atvirukus apie Šiaulius, žalvarines skulptūrėles. Česlovas kolekcionuoja varpelius, tačiau jais "blusų" turguje neprekiavo - per daug mieli širdžiai.
Vienuolikmetės mergaitės Lukrecija ir Gerda nusprendė atsikratyti nebenaudojamų žaislų. Gerda atsisakė senų pliušinukų, o Lukrecija - "litlių". Tai dar gana madingi žaislai - gyvūnėliai su didelėmis akimis ir kretančiomis galvomis. Kodėl ji jų atsisako? "Jau reikia knygoms atlaisvinti vietos lentynose", - sako Lukrecija, "litlius" pardavinėjanti už pusę kainos.
Arūnas UOGINTAS
Tie, kurie liepos 17 d. važiavo pro Latvijos miestą Kuldygą, galėjo pagalvoti, kodėl būtent čia persikėlė dauglis vasarotojų nuo Baltijos jūros paplūdimių. Vasarotojų, kurie savo kurortiniais, saulės "nugludintais" kūnais, tiesiog nuklojo vieno seniausių Latvijos miesto, garsėjančio pavasarine žuvų migracija per Ventos slenksčius, paplūdimius. Kasmet balandį iš jūros aukštyn upe plaukia dideli žiobrių būriai į tik jiems vieniems žinomas neršto vietas. Deja, ties Kuldyga šioms atkaklioms žuvims tenka įveikti plačiausius Europoje (apie 270 m.) upės slenksčius...
 |
Redos ir Arūno Uogintų "Archeologų" performansų grupės spektaklio "Žymėjimas" fragmentas. Virginijaus KINČINAIČIO nuotr. |
Penki Šiaulių menininkų projektai
Kažkada savo garsiose humoro laidose aktorius Rolandas Kazlas bandė atsakyti į klausimą, kas Lietuvos žmones vasarą per pačius karščius tiesiog verčia grūstis Palangos, Šventosios, Klaipėdos paplūdimiuose. Jis rado atsakymą, kad mes, nepaisydami įvairiausių nepatogumų, lyg lašišos ar žiobriai tokiu būdu sugrįžtame uliavoti į savo tėvų ir senelių vasaros "nerštavietes"...
Sudėtingą uždavinį sprendė Latvijos miesto Kuldygos kultūros darbuotojai, bandydami nuo ketvirtadienio iki sekmadienio šį tingų, tūkstantinį poilsiaujančių žmonių srautą sukviesti į didelę miesto šventę, sudomindami juos gana plačia pramogų, kultūrinių renginių programa, kurioje tilpo ir penki Šiaulių menininkų projektai.
Čia buvo eksponuotos Broniaus Rudžio "Eitynės Kalno gatvėje" ir Jurgos Sutkutės "Kabura" instaliacijos, Geistės Kinčinaitytės fotografijų paroda ir Andriaus Grigalaičio videoprojekcijos ant namų fasadų. Miesto aikštėje buvo rodomas Redos ir Arūno Uogintų "Archeologų" performansų grupės spektaklis "Žymėjimas" su ugnimi ir muzika.
Šio miesto įvairių istorijos laikotarpių architektūra ir viešosios erdvės tinka šiuolaikinio meno ekspozicijoms, gal dėl to jau minėtų autorių darbai buvo kabinami tiesiog ant medinių namų sienų. B. Rudys iš medžio plokščių išpjautus maždaug dviejų metrų aukščio kojos formos objektus eksponavo pievoje pakeliui į kalną, taip sukurdamas miesto erdvei tinkančią meninę kompoziciją.
Kontrastingos Geistės Kinčinaitytės fotonuotraukos ir Andriaus Grigalaičio videoinstaliacijos naktį ant senamiesčio namų fasadų sulaukė didelio gerbėjų susidomėjimo. Manau, kad meno kūrinių pastebimumas ar ryškumas yra nuolatinė žiūrovo ir menininko diskusija, tačiau yra problema, kad pastaruoju metu ir konkrečiais meno kūriniais mažai domimasi, o ir pats žodis "kultūra" jau dažnai asocijuojasi su pramogų, pasilinksminimo sąvokomis, netgi populiariuose interneto žinių portaluose tokio žodžio nėra net nuorodose...
Performansas - su ugnimi ir vandeniu
Ryškumo, efekto siekdama mūsų – "Archeologų" – performansų grupė sulaukė vakaro. Paprastai, kai performansą atliekame lauke, pati vietove keičia pasirodymo scenarijų, nors iš anksto aptariame tam tikrą mizanscenų seką. "Archeologų" grupės pasirodymų koncepcija susiformavo po 2008 metų performanso "Wake – up Frenkeli" metu. Siužetą, mizanscenas spektaklyje kuria kelios tarpusavyje "konfliktuojančios" personažų grupės – tai "kelių" darbininkai su "Krokodilų" kaukėmis, (Arūnas ir Ignas Uogintai), kurie nuolat kažką dirba, lieja statybines plytas, kala perspėjamuosius ženklus. Šiame pasirodyme jie ryškia ugnimi degino virves.
Kita keista kostiuminė berankių merginų vaidilučių grupė - su ką tik iš pievos gėlių nupintais vainikėliais (aktorės: Milda Mineikytė, Lina Jankauskaitė ir menininkė Reda Uogintienė). Jos lyg išmestos iš kažkokios virtualios, teatrinės erdvės į realią situaciją, kurioje vos pritampa ir atlieka keistus judesius. O kokius ypatingus judesius čia gali atlikti, jei kostiume nėra rankovių? Šiame performanse polietileniniuose maišeliuose sukauptu vandeniu jos beviltiškai bandė gesinti ugnį...
Dar vienas personažas - "Besmegenis"( Povilas Uogintas), vasarą visada keistai atrodantis, tarytum koks valdininkas ar biurokratas, dažnai imasi iniciatyvos, bando "įvesti tvarką" – gali imti ir užsukti pusės metro skersmens veržlę ant didelio varžto ir sakyti kalbą spaudos konferencijoje... Šiame pasirodyme varžto užsukimo ceremoniją – "Žymėjimą" – jis atliko kartu su "Mergele" (aktorė Dovilė Stankutė), kuri lyg beviltiško stebuklo metafora ar vaiduokliška vizija, vis pasirodo mūsų gatvės spektakliuose neįprastoje šviesoje ar ypatingoje vietoje.
Menininkų invazija - "Meno nerštas"
Galima sakyti, kad "Archeologų" muzikos kūrėjai nuolatiniai, nes nuo 1996 metų muzikines interpretacijas pasirodymams kuria BIX būgnininkai. Šiame gatvės spektaklyje Aurimas Povilaitis pabandė amžiną grupės partnerį Gintą Gascevičių pakeisti savo sūnumi Jokūbu. Buvo labai įdomu, kad berniukas tokioje neįprastoje aplinkoje nepasimetė ir deramai asistavo tėvui... 2008 metais prie muzikantų kompanijos prisijungė tapytojas iš Dusetų Eugenijus Raugas, savitai grojantis armonika. Čia, Kuldygoje, jis turėjo galimybę ir dainuoti, ir groti savo keistas muzikines kompozicijas...
Ši Lietuvos menininkų "invazija" Kuldygoje - tai "Meno nerštu" pavadintas bendras Latvijos ir Lietuvos (Kuldygos kultūros centro ir Šiaulių dailės galerijos) kultūros vadybininkų rezultatas, kuriam buvo skirta Europos Sąjungos projekto "Bringing neighbours closer" lėšų.
Vis daugiau ir daugiau žmonių ieško atgaivos profesionalioje muzikoje, mene, tikėdamiesi naujų pojūčių, meninės raiškos kokybės. Tikėkimės, kad profesionalios kultūros inkliuzai, tokie kaip "Meno nerštas", nors ir kurortiniame gyvenime bus labiau pastebimi ir pageidaujami, o ne vien tik atskirų žmonių - vadybininkų, nors ir labai aktyvių, pavienės iniciatyvos. Tikėkimės, kad šio meninio projekto pavadinime paralelių turinti anksčiau aktoriaus Rolando Kazlo minėta metafora apie tėvų ir senelių vasaros "nerštavietes", primins ne vien tik puotas, bet ir pasikartojančią kokybišką meninę raišką...
