Gintautas PLUNGĖ
Pravažiuodamas Šeduvos Velnių malūną net nesusimąstai, kad šįkart velniavos kelionėje tikrai bus per akis. Siūlau vienos dienos kelionę šiek tiek tolėliau už Šeduvos ir jos velnių, bet jų kelionėje tikrai netrūks. Ir galbūt suprasime, kad ne tik "papudruotos" kelionės su nuskusta veja, išgrėbtu šaligatviu, figūrine gyvatvore ir iš už jos sklindančiu popsu gali teikti malonumą. Apsilankysime Baisogaloje ir Terespolyje. Tik ne Brazilijos miestelyje, o čia pat, beveik Lietuvos vidury esančiame dvare.
 |
Terespolio dvaras baugina savo didybe ir šaltumu. Keturių aukštų laiptinė primena bokštą. Autoriaus nuotr.
|
Į Baisogalą – kitu keliu
Pradėti savo viešnagę Baisogaloje galite ne strimgalviais įlėkę į miestelį (būkite budrūs – miestelio pradžioje, įvažiuojant nuo Šiaulių, beveik visada budi policijos patruliai!), bet prieš pat jį žvyrkeliu pasukę dešinėn Andriūnų karjero link. Tuoj pat akyse iškils didingas apie 10 metrų aukščio keturkampis mūrinis koplytstulpis. Kokia proga ir kada šis paminklas pastatytas, nėra žinoma. Žmonės spėlioja - gal paminint 1900-ąsias Kristaus gimimo metines, o gal 1863 m. sukilėlių garbei? Kiek teko lankytis, gėlės koplytstulpio papėdėj nevysta.
Už koplytstulpio miestelio pradžioje matyti milžiniškas malūnas. Tiesa, ne vėjo, o modernesnis – elektrinis. Pro iškultus langus galima pamatyti senąją puikiai išlikusią malimo įrangą. Kvepia miltais, nors malūnas jau seniai nebenaudojamas. Įdomu, ar šio malūno savininkas nebuvo "įdarbinęs" kokio nors velniuko?
Paprastam nesuprantama instituto veikla
Kad miestelyje yra kažkokios velniavos, galima įsitikinti apsilankius Baisogalos dvare, jame ir priešais jį įsikūrusiame Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institute. Pro apleisto sovietmečiu statyto instituto langus galima įžiūrėti lyg po kokios katastrofos darbo vietose paliktus apdulkėjusius mėgintuvėlius, kolbas, spiritines lemputes ir kitokius sveiku protu nesuvokiamus įrenginius, kažkada tarnavusius moksliniams tyrimams. Tiesa, naujosios laboratorijos įsikūrė dvare ir greta jo esančiame ūkiniame pastate, bet kas jose tiriama, baugu pagalvoti. Instituto interneto svetainėje skelbiama: gyvūnų genetikos, reprodukcijos biologijos ir genetinių išteklių tyrimai, techninės įrangos gyvulių embrionams transplantuoti komplektavimas, embrionų kriokonservavimas, probiotikų efektyvumo kiaulėms tyrimas. Primena fantastinius filmus, kuriuose žmonijai gresia išnykimas arba suzombėjimas dėl laisvėn ištrūkusio viruso.
Keista žiūrėti pro dvaro ratinėje-žirgyne įkurtos jau apleistos mokslinės bibliotekos langus. Galybė lentynų, pilnų nebereikalingų apdulkėjusių mokslinių leidinių, sąsiuvinių ir segtuvų. Tiesa, malonūs instituto specialistai leis jums pasivaikščioti po dvaro menes, mediniais įstabaus grožio laiptais pakilti į antrą aukštą. Tikiuosi, kad kokia nors laboratorijų bandymų velniava jūsų negriebs. Beje, institute buvo sukurta Lietuvos baltųjų kiaulių veislė, tobulinamos Lietuvos juodmargių ir Lietuvos žalųjų galvijų, Lietuvos juodgalvių avių veislės.
 |
Už keistų erdvių durų baltomis užuolaidomis galima įsivaizduoti daktaro Frankenšteino laboratoriją. |
Ramybės oazė
Kita įdomi miestelio vieta – Švč. Trejybės bažnyčia. Vos įžengusi į šventorių trejų metų dukra puolė kalbinti jame esančios švč. Mergelės Marijos skulptūros. Pašnekino kaip gerą draugę. Bažnyčios šventorius apjuostas aukšta akmenų ir plytų mūro tvora. Jautiesi, lyg būtum tvirtovėje. Nedaugelis žino, kad kitapus bažnyčios yra laidojimo rūsys. Mus aplankė sėkmė – po gausios liūties jis buvo vėdinamas ir pavyko į jį nusileisti. Čia kriptose ilsisi Baisogalos dvaro valdytojų Komarų dinastijos atstovai. Karštą vasaros dieną rūsio vėsa atgaivino, tik neapleido mintis, kad po grindimis - tuštumos, į kurias tuoj įkrisi.
Stovint Baisogalos aikštėje priešais bažnyčią akis užkliūva už keisto juodo sutvėrimo, įsitaisiusio ant vieno kaminų. Nieko grėsmingo, tik didžiulė metalinė varna su skėčiu.
Šiurpą kelianti didybė
Važiuojant toliau Kėdainių link, būtina aplankyti Terespolio dvarą, kur ir pasukame. Pakeliui pravažiuojame nuostabią Gudžiūnų raudonų plytų geležinkelio stotį. Abu pasauliniai karai paliko jos sienose randus – plytose matyti kulkų žymės, dalis sienos buvo sviedinio sugriauta, vėliau atstatyta. Jeigu panorėtumėte papramogauti ir į šią stotį atriedėti "medinuku", teks nusivilti – nuo šių metų pavasario šioje stotyje traukiniai nebestoja. Matyt, krizė.
Už kokio kilometro esantis Terespolio dvaras pasitinka savo bauginančia didybe ir šaltumu. Visiška priešingybė Baisogalai: jokių restauruotų įmantrių pastatų, nupjautų žolynų, sutvarkytų takų. Tiesa, pastarųjų net nereikia tvarkyti, nes grįsti akmenimis. "Velnio namai", - išvydusi rūmus ištarė žmona. Kažkaip nejauku čia. Pro keistas apvalias dvaro duris, užtrauktas baltomis lyg ligoninės užuolaidomis, nematyti nieko. Galima tik įsivaizduoti daktaro Frankenšteino laboratoriją už jų. Keista lyg bokštas keturių aukštų laiptinė atrodo, lyg nuo jos stogo tuoj nusileis kokia nors sutemų šmėkla. Parkas – ne ką jaukesnis. Vyresnėlė 5-erių duktė mikliai dingo keistų piltuvo formos niekur kitur nematytų rabarbarus primenančių lapų tankumyne. Pasijutau, lyg būčiau Guliveris milžinų šalyje. Čia viskas milžiniška - mediniai ūkiniai pastatai, buvusi spirito varykla, netgi akmenys palei takus. Ir šalta. Dvare gyvenantys žmonės gyvena savo gyvenimą. Jūs tikrai jiems nesutrukdysite, jie jūsų tiesiog nepastebės, tiesiog bus užsiėmę savo triušiais narvuose ir gėlių daržu (negaliu šio "darinio" pavadinti gėlynu), bet išpuoselėtu. Tiesa, prie pat dvaro susuktas įspūdingas gandralizdis, bet čia jau ne žmonių nuopelnas.
Terespolio dvaro tikrai didinga praeitis. Keista, kad pabandžius surasti informacijos apie jį internete pavyko aptikti vos porą sakinių, keletą nuotraukų. Būtinai čia grįšiu.
Po musmire kaukiant vilkams
Jei dar ne vėlu, grįždami būtinai užsukite į už poros kilometrų nuo Terespolio esančią Gudžiūnų girią. Važiuodami nesunkiai rasite medžiotojų itin mėgiamą pavėsinę-musmirę, po kuria galima pasislėpti nuo pliaupiančios vasaros liūties, užkąsti ar šiaip pailsėti. Aišku, miške galima ir pasivaikščioti. Stirnos, šernai vidury kelio, voverės, nematyti paukščiai (gal mėlynoji paukštė?), baravykai, kelmučių tiltai ant krituolių, bitės išdžiuvusio medžio uokse ir aukštai nuo žemės pakeltuose aviliuose girios pakrašty, matyt, kad smaližiai žvėrys neišdraskytų – visa tai galima pamatyti pagal Europos Sąjungos standartus tvarkomoje girioje. Miško keliukai geri, tik važiuodami palei geležinkelį būkite budrūs, stebėdami caro laikų architektūrinį palikimą, kitaip staigiame posūkyje, važiuojant siauru miško keliu vos 40 km/val. greičiu, gali tekti atsidurti griovyje. Girios pašonėje esančio dešimties trobų kaimelio gyventojas, vienintelis kaimelyje turintis automobilį, bet ne vienintelis penkis vaikus, paprašytas atvykti pagalbon nuramino: "Šiemet jau penkiolika tokių kaip tu iš griovio čia traukiau. Ir pats jame buvau." Bet ne tai išgąsdino - pagaugais per nugarą nuėjo vilko kauksmas. Lyg savotiškas priminimas apie garbingą Lietuvos praeitį ir jos didvyrius. Grybauti panorusiai žmonai kažkodėl staiga dingo noras žengti miškan.
 |
Vienas gražiausių Baisogalos dvaro ūkinių pastatų – olandiško tipo vėjo malūnas. Įdomu, ar jo sparnų nesuko koks nors velniukas? |
Ne pabaiga
Grįžtant į Šiaulius po musmire prisišėlusios velnių priėdusios dukros saldžiai parpė automobilyje. Kita kelionė jau numatyta – į Akademiją, kurioje įsikūręs Lietuvos žemės ūkio universitetas, atliekantis įvairius taip pat ne ką mažiau įdomius bandymus, ir Dotnuvą, kur didelę savo gyvenimo dalį praleido tėvas Stanislovas. Gilyn į Lietuvos širdį. Čia ne pakraštys – pajūris ar kokia Palūšė, nereikės alkūnėmis irtis. Būsime vieninteliai.
Baisogalos dvaras - vienas senesnių apylinkės dvarų, priklausiusių Lietuvos didžiajam kunigaikščiui. Kadangi buvo įsikūręs karališkose valdose, buvo vadinamas karališkuoju, tik XVIII a. pab. - XIX a. pr., tapęs privačia nuosavybe, šio vardo neteko. Nuo 1830 m. perėjo Juozapo Komaro nuosavybėn. Nuo jo prasidėjo netrumpa Komarų dinastija, kuri tęsėsi iki pat 1940 m. Lietuvos aneksijos. 1948 m. dvare buvo įsteigta Gyvulininkystės bandymų stotis ir eksperimentinis ūkis. Dabartiniai puošnūs dvaro rūmai pastatyti XIX a. viduryje. Šalia rūmų XIX a. užveistas 3,5 ha parkas, kuriame iškasti tvenkiniai. Čia kasmet vyksta pavasarinės poezijos šventės.
Terespolis - kaimas pačioje Kėdainių rajono pradžioje, tik 3 km nuo Gudžiūnų, važiuojant Gudžiūnų geležinkelio stoties link (yra nuoroda). Yra XIX a. pab. valstybės saugomas 6 ha dvaro parkas. Jame - pailgas tvenkinys, vaisių sodas, vingiuoti takai ir alėjos, moderno stiliaus dvaro rūmai. Terespolio dvaro rūmai statyti XIX a. pab. - XX a. pr., juos įkūrė Chrapovickiai. Jie dvare turėjo banką, kuriame aplinkiniai žmonės laikė savo pinigus. Rūmus supa bene gražiausias Kėdainių rajone peizažinio tipo parkas, kurį suformavo žinomas Rygos sodininkas G. Kuphaltas. 1926 m. Terespolio dvaras buvo išdalytas į atskirus kaimus. Nuo tada prasidėjo dvaro smukimas.
