(2012-05-11 Nr. 416) ŠIANDIEN 2012 Gegužės 18 D. Penktadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Archyvas
2010-07-%7barticle_url%7d
Kelyje
Ke­lio­nė į Pa­ža­dė­tą­ją že­mꠖ ke­lio­nė į sa­ve

Lau­ra AUK­SAI­TY­TĖ

„Še­še­ri me­tai praė­jo, ta­čiau ke­lio­nės į Iz­rae­lį nie­ka­da ne­pa­mir­šiu ir vėl ten vyk­siu. Pa­ža­dė­to­je že­mė­je la­bai aiš­kiai su­vo­ki, kad Die­vas yra la­bai ar­ti ta­vęs ir da­ly­kai, ku­riuos, ro­dos, ži­no­jai tik pa­vir­šu­ti­niš­kai, at­si­sto­ja į sa­vo vie­tą“, – sa­ko Sau­lius Kmi­tas. Ke­lio­nių agen­tū­ros pa­slau­go­mis pa­si­nau­do­jęs šiau­lie­tis sa­ko, kad pa­žin­ti­nė­je-poil­si­nė­je ke­lio­nė­je itin svar­bu pa­ty­rę ir sa­vo dar­bą iš­ma­nan­tys gi­dai, ge­ban­tys or­ga­ni­zuo­ti veik­lą ir su­teik­ti vi­so­ke­rio­pos in­for­ma­ci­jos žin­gei­džių žmo­nių gru­pei.

 

Rau­dų sie­na. Žmo­nės de­da į Rau­dų sie­ną raš­te­lius su sa­vo pa­dė­ko­mis, pra­šy­mais Die­vui.

Sau­liaus KMI­TO as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Ke­lio­nei rei­kia su­bręs­ti

Į ke­lio­nę po dau­gia­ly­pį ir ne­pa­kar­to­ja­mą Iz­rae­lį, gar­sų is­to­ri­jos, kul­tū­ros ir gam­tos lo­biais, pir­mą kar­tą Sau­lius vy­ko kar­tu su žmo­na. Kont­ras­tų ša­lis, ku­rio­je sa­vo aki­mis ga­li­ma pa­ma­ty­ti ke­lių tūks­tant­me­čių is­to­ri­ją, pui­kiai de­ran­čią ša­lia da­bar­ties ste­buk­lų, pa­li­ko to­kį neiš­dil­do­mą įspū­dį, kad vė­liau į Iz­rae­lį Sau­lius nu­vy­ko su duk­ra, o žmo­na ke­lia­vo su sū­nu­mi.

Su­tuok­ti­niai Pa­ža­dė­tą­ją že­mę ke­ti­na pa­ro­dy­ti dar dviem sa­vo vai­kams ne tik to­dėl, kad ke­lio­nė­je ga­li­ma pui­kiai pail­sė­ti ir daug pa­tir­ti. „Gy­ve­ni ma­te­ria­lė­jan­čia­me pa­sau­ly­je, o ten nu­vy­kęs su­vo­ki, į ko­kius da­ly­kus tu­rė­tum la­biau at­kreip­ti dė­me­sį. Kal­bu apie dva­si­nius da­ly­kus“, – sa­ko Sau­lius.

Pa­bu­vo­ję Iz­rae­ly­je žmo­nės vien­bal­siai sa­ko, kad ke­lio­nė į Pa­ža­dė­tą­ją že­mę – tai ke­lio­nė į sa­ve. Re­tam ke­liau­to­jui spren­di­mas ap­lan­ky­ti šią ša­lį ky­la spon­ta­niš­kai. Daž­niau­siai tai il­gų ap­mąs­ty­mų, dve­jo­nių ir vi­di­nio ap­si­spren­di­mo ke­lio­nė sie­lai, tad leis­tis į šią ke­lio­nę rei­kia su­bręs­ti.

Kiek­vie­nas ke­liau­to­jas, vyk­da­mas į Iz­rae­lį, tu­ri sa­vų tiks­lų – vie­ni ke­liau­ja ve­di­ni slap­tų troš­ki­mų, ku­riuos ža­da pa­lik­ti Rau­dų sie­no­je, ki­ti – pa­ma­ty­ti šven­čiau­sias krikš­čio­niš­ką­sias vie­tas, dar ki­tiems tai ro­jaus kam­pe­lis, kur pui­kus kli­ma­tas ir gam­ta.

Sau­lius sa­ko, kad ke­lis­kart už Lie­tu­vą ma­žes­nė mis­tiš­ka ša­lis dau­gy­be am­žių ypač ma­si­no žmo­nes. Juk tri­jų pa­grin­di­nių – is­la­mo, ju­daiz­mo ir krikš­čio­ny­bės – pa­sau­lio re­li­gi­jų san­kir­ta – Iz­rae­lis – pa­dė­jo pa­ma­tus di­džiau­siam pa­sau­ly­je is­to­ri­jos ir re­li­gi­jos mu­zie­jui po at­vi­ru dan­gu­mi. Iz­rae­lis – krikš­čio­niš­ko­sios ci­vi­li­za­ci­jos lop­šys su gau­sy­be neatsk­leis­tų re­li­gi­nių, kul­tū­ri­nių ir is­to­ri­nių pa­slap­čių, ku­rios nuo­lat at­si­du­ria pa­sau­lio dė­me­sio cent­re.

Už­bu­ria kul­tū­ra ir sau­gu­mo jaus­mas

Sau­lius su žmo­na maž­daug me­tus gal­vo­jo, kad no­rė­tų ap­lan­ky­ti Iz­rae­lį – ša­lį, į ku­rią šimt­me­čius no­rė­da­mi pa­pul­ti žmo­nės žū­da­vo ke­lio­nė­je. Jiems pa­si­se­kė, mat ke­lio­nių agen­tū­ra „West Exp­ress“ pa­rin­ko pui­kų ke­lio­nės va­do­vą, gi­dą, ku­rie, pa­šne­ko­vo žo­džiais, pa­ži­no­da­mi ke­liau­nin­kų men­ta­li­te­tą, su­ge­bė­jo juos su­pa­žin­din­ti su is­to­ri­nio kraš­to kul­tū­ra ir pui­kiai or­ga­ni­zuo­ti eks­kur­si­jas, poil­sį pa­plū­di­miuo­se ir is­to­ri­nė­se vie­to­se.

Ypa­tin­gu­mo au­ra ir ne­ti­kė­tu­mai ly­di kiek­vie­ną ke­liau­to­jų žings­nį nuo Kris­taus gi­mi­mo vie­tos Bet­lie­ju­je iki nu­kry­žia­vi­mo Gol­go­tos kal­ne, nuo Ce­za­rė­jos iki krikš­to vie­tos Jor­da­no upės pa­kran­tė­je, nuo karš­čiu al­suo­jan­čių Ne­gy­vo­sios jū­ros pa­kran­čių iki gai­vių ir gy­vy­be knibž­dan­čių Ei­la­to ko­ra­li­nių ri­fų.

Sau­lius sa­ko, kad ke­lio­nė bu­vo or­ga­ni­zuo­ta idea­liai – tris die­nas bu­vo lan­ko­mos is­to­ri­nės vie­tos ir tris die­nas leis­ta at­si­pa­lai­duo­ti. „Ma­nau, kad šiai ke­lio­nei rei­kia skir­ti apie dvi sa­vai­tes ir de­rin­ti pa­žin­ti­nes eks­kur­si­jas su poil­siu. To­kiu bū­du įspū­dis bus stip­res­nis“, – sa­ko jis.

Abe­jin­gų ne­pa­lie­ka ir Iz­rae­lio šir­dis – Je­ru­za­lė. Šiam re­li­gi­jų sos­ti­ne va­di­na­mam mies­tui neat­sis­pi­ria nė vie­nas ke­liau­to­jas. Je­ru­za­lės gat­ves lie­tė Kris­taus ko­jos, šia­me mies­te ga­li­ma pe­rei­ti vi­sas dvy­li­ka sto­te­lių pa­ke­liui į Gol­go­tos kal­ną ir įkop­ti Šv. Ka­po baž­ny­čią, ap­si­lan­ky­ti alyv­me­džių gi­rai­tė­je, tiks­liau, Get­se­ma­nės so­duo­se, kur bu­vo suim­tas Kris­tus.

Vis dėl­to Sau­lių la­biau­siai nu­ste­bi­no ne tik ap­lan­kęs su­vo­ki­mas, kad Die­vas yra la­bai ar­ti, bet ir vi­są ke­lio­nę ly­dė­jęs sau­gu­mo jaus­mas ir žy­dų kul­tū­ra. Nors gat­vė­se ap­stu ka­rei­vių su gink­lais, į ap­lin­ki­nius jie žvel­gia pa­si­ti­kė­ji­mo ku­pi­nais žvilgs­niais. „Ka­rei­vis pa­si­dė­jo au­to­ma­tą ant praus­tu­vės kraš­to, nu­si­prau­sė, ta­da pa­siė­mė jį ir nuė­jo. Jo­kios ag­re­si­jos, jo­kio įta­ru­mo. Žy­dai iš kar­tos į kar­tą per­duo­da tra­di­ci­jas, yra vie­nin­gi, my­li sa­vo ša­lį ir la­bai sau­go bei ger­bia vie­nas ki­tą. Iš ki­tų kul­tū­rų mes tu­ri­me daug ko pa­si­mo­ky­ti“, – sa­ko Sau­lius.

Kiek­vie­nam pa­gal po­rei­kį

Tik­riau­siai nė­ra pa­sau­ly­je ki­tos to­kios vals­ty­bės, ku­ri jau dau­giau nei še­šias­de­šimt me­tų su­ge­bė­tų pri­kaus­ty­ti pa­sau­lio dė­me­sį. Iz­rae­lis – ša­lis, ku­rią ga­li šlo­vin­ti ar ne­mėg­ti, ta­čiau nie­ka­da ne­bū­si jai abe­jin­gas.

Ke­lio­nių agen­tū­ros skai­čiuo­ja, kad šie­met Iz­rae­lis su­lauks dar di­des­nio ke­liau­to­jų su­si­do­mė­ji­mo ir taps vie­na po­pu­lia­riau­sių ato­sto­gų ša­lių. Di­dė­jan­tį tu­ris­tų srau­tą už­tik­rins ir va­sa­rą pla­nuo­ja­mas tie­sio­gi­nis skry­dis tre­čia­die­niais iš Vil­niaus į Tel Avi­vą su Iz­rae­lio avia­kom­pa­ni­ja „El Al“.

Iz­rae­ly­je ga­li­ma il­sė­tis net prie tri­jų jū­rų: Ei­la­to ku­ror­te prie Rau­do­no­sios, Na­ta­ni­jo­je – prie Vi­dur­že­mio jū­ros, o be­si­rū­pi­nan­tie­ji sa­vo svei­ka­ta ir gro­žiu ga­li pa­si­le­pin­ti pa­čios gam­tos do­va­no­tu ste­buk­lu – Ne­gy­vo­sios jū­ros gy­do­mą­ja ga­lia. Ke­liau­to­jams bū­na pa­ruoš­tos ke­lios skir­tin­gų ke­lio­nių su gru­pe pro­gra­mos, ir, jei pa­gei­dau­ja­ma, sa­va­ran­kiš­kai pa­žin­čiai su ša­li­mi pa­ren­gia­mas in­di­vi­dua­lus marš­ru­tas, pa­si­rū­pi­na­ma skry­džiais, vieš­bu­čiais, mai­ti­ni­mu, gi­dais.

Kas tie die­ni­niai ži­bin­tai?

To­mas BE­LAG­LO­VIS

Pas­ta­ruo­ju me­tu ke­liuo­se ga­li­ma pa­ste­bė­ti au­to­mo­bi­lių, ku­riuo­se vie­toj ar­ti­mų­jų švie­sų su­mon­tuo­ti die­ni­niai ži­bin­tai DRL (angl. „Day­ti­me run­nig lights“). Kas tai – nau­ja ma­da ar pra­ktiš­kas ir nau­din­gas da­ly­kas?

 

Re­mian­tis Eu­ro­pos Są­jun­gos di­rek­ty­va, vi­si nau­ji au­to­mo­bi­liai, pa­ga­min­ti nuo 2011 m., o sunk­ve­ži­miai – nuo 2012 m. rug­sė­jo mė­ne­sio, pri­va­lo tu­rė­ti die­ni­nius ži­bin­tus. Šie ži­bin­tai skir­ti nau­do­ti švie­siuo­ju pa­ros me­tu vie­toj ar­ti­mų­jų švie­sų.

Ke­lių eis­mo tai­syk­lių 102 punk­tas skel­bia: „Švie­siuo­ju pa­ros me­tu mo­to­ri­nių trans­por­to prie­mo­nių, trak­to­rių, sa­vaei­gių ma­ši­nų vai­ruo­to­jai pri­va­lo va­žiuo­ti ke­liais su įjung­to­mis ar­ti­mo­sio­mis ar­ba spe­cia­liai šiam me­tui skir­to­mis ži­bin­tų švie­so­mis.“

Tai­gi die­ni­niai ži­bin­tai yra skir­ti nau­do­ti bū­tent švie­siuo­ju pa­ros me­tu. Ko­kia to pra­smė? Die­ni­niai ži­bin­tai – tai pir­miau­sia eko­lo­gi­ja, eko­no­mi­ja, sau­gu­mas ir ge­res­nis ma­to­mu­mas die­ną. Ben­zi­ni­nis leng­va­sis au­to­mo­bi­lis, va­žiuo­jan­tis įjung­to­mis trum­po­sio­mis švie­so­mis, su­nau­do­ja pa­pil­do­mai apie 0,2 lit­ro, dy­ze­li­nis – 0,15 lit­ro, o sunk­ve­ži­mis – apie 0,2 lit­ro ku­ro šim­tui ki­lo­met­rų.

Pa­dau­gi­nus iš per me­tus nu­va­žiuo­ja­mų ki­lo­met­rų skai­čiaus, su­si­da­ro ne vie­na de­šim­tis, o gal net ir šim­tai lit­rų ku­ro! Bū­tent tam, kad jo su­tau­py­tu­me ir kar­tu ma­žiau terš­tu­me gam­tą, bu­vo su­kur­ti die­ni­niai ži­bin­tai. Be to, skir­tin­gai ne­gu trum­pų­jų švie­sų, jų ma­ty­mo kam­pas yra di­des­nis. Trum­po­sios švie­sos su­kur­tos tam, kad ap­švies­tų ša­lia au­to­mo­bi­lio esan­tį ke­lią. Jų spin­du­lys yra nu­kreip­tas že­myn, o die­ni­niai ži­bin­tai švie­čia pla­čiau ir į vir­šų, ir į šo­nus. Va­di­na­si, die­ną jie la­biau ma­to­mi iš prie­kio at­va­žiuo­jan­tiems vai­ruo­to­jams, pės­tie­siems ir ki­tiems eis­mo da­ly­viams.

Pap­ras­tai die­ni­nio ži­bin­to švie­sos šal­ti­nis yra švie­sos dio­das. Skir­tin­gai nei ha­lo­ge­ni­nės lem­pu­tės, švie­sos dio­dai yra de­šim­tis kar­tų il­gaam­žiš­kes­ni, švie­čia ryš­kiau ir nau­do­ja ge­ro­kai ma­žiau elekt­ros ener­gi­jos. Ki­tas pri­va­lu­mas tas, kad, skir­tin­gai nei ar­ti­mo­sios švie­sos, jie au­to­ma­tiš­kai už­si­de­ga už­kū­rus va­rik­lį, o jiems de­gant ne­de­ga nė vie­na pa­ži­bin­čių lem­pu­tė. Pa­ly­gi­nę ener­gi­jos są­nau­das nu­steb­tu­me! Aki­nan­čiai ryš­kių ži­bin­tų po­ra su­de­gi­na tik tiek, kiek dvi pa­ži­bin­čių lem­pu­tės. Va­di­na­si, ma­žiau ap­krau­na­mas ge­ne­ra­to­rius, tau­so­ja­mas aku­mu­lia­to­rius, re­čiau rei­kės keis­ti ar­ti­mų­jų švie­sų lem­pu­tes.

Tai­gi šie ži­bin­tai pa­de­da tau­so­ti gam­tą ir daug va­ži­nė­jan­čių vai­ruo­to­jų pi­ni­gi­nę. Ne­sun­ku su­skai­čiuo­ti, kad esant da­bar­ti­nėms ku­ro kai­noms die­ni­niai ži­bin­tai at­si­per­ka nu­va­žia­vus maž­daug 30 tūkst. km.

At­ro­do, be­lie­ka tik pa­vy­dė­ti nau­jų au­to­mo­bi­lių sa­vi­nin­kams, ku­rių trans­por­to prie­mo­nė­se jau ga­myk­lo­je su­mon­tuo­ti nau­jos kar­tos ži­bin­tai, ta­čiau ir bet ku­rį ne­nau­ją au­to­mo­bi­lį jūs ga­li­te pa­puoš­ti DRL. Par­duo­tu­vė­se jau ga­li­ma įsi­gy­ti pa­pil­do­mai mon­tuo­ja­mų die­ni­nių ži­bin­tų komp­lek­tų, ku­riuos ga­li­ma įreng­ti bet ku­rio­je trans­por­to prie­mo­nė­je. Kai­na, pri­klau­so­mai nuo ga­min­to­jo ir ga­mi­nio ko­ky­bės, yra nuo 150 iki ke­lių šim­tų li­tų. Te­ko ma­ty­ti ne­tgi šim­to li­tų ne­kai­nuo­jan­čių komp­lek­tų, ta­čiau abe­jo­nių su­ke­lia pi­gaus plas­ti­ki­nio žais­liu­ko įspū­dis. Spe­cia­lis­tų nuo­mo­ne, die­nos ži­bin­tų kor­pu­sas tu­rė­tų bū­ti aliu­mi­ni­nis, ka­dan­gi jis yra ir ra­dia­to­rius, au­ši­nan­tis švie­sos šal­ti­nį.

Kaip su­si­mon­tuo­ti? Bet ko­kiu at­ve­ju ge­riau, jei­gu šį dar­bą at­liks spe­cia­lis­tas, ta­čiau nė­ra jo­kių kliū­čių tai pa­da­ry­ti pa­čiam au­to­mo­bi­lio sa­vi­nin­kui. Tech­ni­niai rei­ka­la­vi­mai šiems ži­bin­tams mon­tuo­ti yra vi­siš­kai ne­su­dė­tin­gi. Ne­rei­ka­lin­gos ir jo­kios pa­žy­mos, liu­di­jan­čios apie tinkamo jų su­mon­ta­vi­mą.

Be­lie­ka kons­ta­tuo­ti, kad daug va­žiuo­jan­tiems vai­ruo­to­jams ver­tė­tų pa­puoš­ti sa­vo au­to­mo­bi­lį die­ni­niais ži­bin­tais. Ši nau­jo­vė drau­giš­ka ap­lin­kai, pi­ni­gi­nei ir au­to­mo­bi­liui. Be to, bū­si­te ge­riau pa­ste­bi­mi ke­ly­je ir kar­tu pa­ge­rin­si­te eis­mo sau­gu­mą.

 

Kad au­to­mo­bi­lio „ba­te­ri­ja“ neiš­sik­rau­tų

Os­val­das JO­KU­BAI­TIS

Pas­pau­dus šal­tu­kui, tik­rai pro lan­gą te­ko ma­ty­ti prie au­to­mo­bi­lių va­rik­lio sky­rių be­si­krapš­tan­čių vai­ruo­to­jų ar neuž­si­ku­rian­čius au­to­mo­bi­lius ly­nu tem­pian­čių tak­sis­tų. Ką da­ry­ti, kad Jū­sų au­to­mo­bi­lio aku­mu­lia­to­rius neišk­rės­tų Jums pik­to po­kšto, pa­ta­ria Šiau­lių pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­ro Au­to­me­cha­ni­nių dirb­tu­vių ve­dė­jas Ri­čiar­das Kai­rys.

 

Jei trans­por­to prie­mo­nė neuž­si­ve­da dėl nu­sė­du­sio aku­mu­lia­to­riaus, o sku­biai rei­kia va­žiuo­ti, au­to­mo­bi­lį ga­li­ma už­ves­ti pri­jun­gus lai­dais („kro­ko­di­lais“).

Gunter MULLER nuotr.

Švi­no rūgš­ti­nis aku­mu­lia­to­rius – tai pa­kar­to­ti­nai įkrau­na­mas elekt­ro­che­mi­nis prie­tai­sas, ku­ris elekt­ros ener­gi­ją, esant po­rei­kiui, ati­duo­da au­to­mo­bi­liui. Aku­mu­lia­to­rius yra ant­ri­nis au­to­mo­bi­lio ener­gi­jos šal­ti­nis, rei­ka­lin­gas va­rik­liui už­ves­ti, ge­ne­ra­to­riaus su­ku­ria­mai ener­gi­jai kaup­ti ir sau­go­ti, ži­bin­tams, gar­so bei vaiz­do sis­te­mai, sig­na­li­za­ci­jai teik­ti pa­pil­do­mą ener­gi­ją, au­to­mo­bi­lio cent­ri­niam už­rak­tui val­dy­ti ir kt.

Aku­mu­lia­to­riaus il­gaam­žiš­ku­mas pri­klau­so nuo jo pir­mi­nio įkro­vi­mo dy­džio, lau­ko tem­pe­ra­tū­ros, po­rin­gu­mo, di­fu­zi­jos ir sie­ros rūgš­ties kon­cent­ra­ci­jos bei kie­kio. Kad jis tar­nau­tų il­giau, ne­pa­li­ki­te įjung­tų au­to­mo­bi­lio ži­bin­tų. Daž­niau­siai taip nu­tin­ka iš­si­blaš­kius ar sku­bant, kai au­to­mo­bi­ly­je nė­ra apie tai įspė­jan­čio gar­si­nio sig­na­lo. Iš­jun­gus va­rik­lį, rei­kia kuo ma­žiau klau­sy­tis ra­di­jo, ne­jung­ti kon­di­cio­nie­riaus, prie au­to­mo­bi­lio mai­ti­ni­mo liz­do – ne­šio­ja­mo­jo kom­piu­te­rio, te­le­fo­no ar ki­tų prie­dų.

O ką gi vis dėl­to  da­ry­ti, jei ry­tą neuž­si­kū­rė va­rik­lis? Jei trans­por­to prie­mo­nė neuž­si­ve­da dėl nu­sė­du­sio aku­mu­lia­to­riaus, o sku­biai rei­kia va­žiuo­ti, au­to­mo­bi­lį ga­li­ma už­ves­ti pri­jun­gus lai­dais („kro­ko­di­lais“) prie ki­to au­to­mo­bi­lio aku­mu­lia­to­riaus, tik rei­kė­tų tu­rė­ti ome­ny­je, kad ga­li su­ges­ti ne tik jū­sų au­to­mo­bi­lio, bet ir jums pa­gal­bon at­sku­bė­ju­sio drau­go au­to­mo­bi­lio val­dy­mo blo­kai.

Trans­por­to prie­mo­nę už­kur­ti trau­kiant ki­tu au­to­mo­bi­liu ne­pa­tar­ti­na. Ga­li nu­ken­tė­ti va­rik­lio al­kū­ni­nio ir du­jų skirs­ty­mo me­cha­niz­mas – per­šok­ti ar­ba nu­trūk­ti du­jų skirs­ty­mo dir­žas, nes ga­li bū­ti už­ša­lu­si au­ši­ni­mo sis­te­ma ar su­stin­gęs dy­ze­li­nis ku­ras aukš­to spau­di­mo siurb­ly­je. Taip nu­ti­kus, teks ne­ma­žai pa­kra­ty­ti ki­še­nę.

„Nu­mi­ru­sį“ aku­mu­lia­to­rių ga­li­ma at­gai­vin­ti įkro­vi­mo prie­tai­su. Ta­čiau įkrau­na­mas švi­no rūgš­ti­nis aku­mu­lia­to­rius ga­li sprog­ti, nes iš­si­ski­ria van­de­ni­lio ir de­guo­nies du­jos, to­dėl įkrau­ti aku­mu­lia­to­rių rei­kė­tų ge­rai vė­di­na­mo­je pa­tal­po­je.

Yra dau­gy­bė aku­mu­lia­to­rių ga­min­to­jų ir rū­šių, tad iš­si­rink­ti tin­ka­mą tik­rai sun­ku, ypač kai svar­biau­sias kri­te­ri­jus yra kai­na. Daž­nai ne­ži­no­me, ko­kių duo­me­nų tu­ri bū­ti aku­mu­lia­to­rius, to­dėl spe­cia­lis­tas pa­ta­ria įsi­gy­ti jį spe­cia­li­zuo­to­se par­duo­tu­vė­se, kad ati­tik­tų au­to­mo­bi­lio ga­min­to­jo rei­ka­la­vi­mus – ne­prit­rūk­tų ga­lios.


Žie­mi­niai au­to­mo­bi­lių „ba­tu­kai“

Os­val­das JO­KU­BAI­TIS

Ko­kias pa­dan­gas pa­sta­ro­sio­mis žie­mo­mis daž­niau ren­ka­si mū­sų ša­lies vai­ruo­to­jai? Ku­rios iš jų gelbs­ti esant plik­ša­lai, o ku­rios, šiek tiek at­ši­lus, ge­riau­siai įvei­kia snie­go ir pur­vo pliur­zą? Vai­ruo­to­jus kon­sul­tuo­ja Ri­čiar­das Kai­rys, Šiau­lių pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­ro Au­to­me­cha­ni­nių dirb­tu­vių ve­dė­jas.


Tin­ka­mai pa­rink­tos ir pri­pūs­tos pa­dan­gos ga­li iš­gel­bė­ti gy­vy­bę.

EL­TOS nuo­tr.

Vie­ni au­to­mo­bi­li­nin­kai (52 pro­c.) lin­kę rink­tis žie­mi­nes ne­dyg­liuo­tas, ki­ti (37 pro­c.) pa­si­sa­ko už dyg­liuo­tas, dar ki­ti lin­kę va­ži­nė­ti uni­ver­sa­lio­mis pa­dan­go­mis. Ko­kios pa­dan­gos vis dėl­to žie­mą yra ge­riau­sios? Pa­sak eks­per­tų, spren­džiant „dyg­lių klau­si­mą“ ver­tė­tų įver­tin­ti, ko­kiais ke­liais dau­giau­sia teks va­ži­nė­ti. Mies­te ir ma­gist­ra­li­niuo­se ke­liuo­se, ku­rie pri­žiū­ri­mi ir va­lo­mi, dyg­liuo­tas „apa­vas“ vi­siš­kai nė­ra bū­ti­nas, ta­čiau be dyg­lių neiš­si­ver­čia­ma rie­dant už­snig­tais, pra­stai pri­žiū­ri­mais vie­ti­nės reikš­mės ke­liais. Skir­tin­gai nei žie­mi­nės, uni­ver­sa­lios pa­dan­gos ne­su­da­rys idea­lių vai­ra­vi­mo są­ly­gų va­sa­rą ar žie­mą.

Rei­kė­tų pri­si­min­ti, kad va­žiuo­jant dyg­liuo­to­mis pa­dan­go­mis šla­piu, ta­čiau neap­le­dė­ju­siu pa­vir­šiu­mi, ge­ro­kai pail­gė­ja stab­dy­mo ke­lias, au­to­mo­bi­lis ke­lia daug triukš­mo, be to, 4-8 pro­c. pa­di­dė­ja de­ga­lų są­nau­dos.

Žie­mi­nės pa­dan­gos yra minkš­tes­nės, pa­ly­gin­ti su va­sa­ri­nė­mis. Va­sa­rą žie­mi­nės dy­la grei­čiau nei va­sa­ri­nės. Aiš­ku, va­žiuo­jant le­du ar snie­gu, va­sa­ri­nių pa­dan­gų stab­dy­mo ke­lias bus il­ges­nis nei žie­mi­nių.

Pa­si­girs­ta nuo­mo­nių, kad pa­dan­gos, raš­tuo­tos „eg­lu­te“, žie­mą va­žiuo­ti yra ge­res­nės nei raš­tuo­tos kvad­ra­čiu­kais. Anot au­to­me­cha­ni­nių dirb­tu­vių ve­dė­jo, taip teig­ti ne­ga­li­ma, nes ga­min­to­jai, kur­da­mi pro­duk­tą, at­lie­ka ban­dy­mus, ku­rios pa­dan­gos bus ge­riau­sios tam tik­ro­mis kli­ma­to są­ly­go­mis. Jei ga­mi­na­mos įvai­rios, tai, ma­tyt, ne be rei­ka­lo.

Oro slė­gis pa­dan­go­je nuo­lat kin­ta dėl pa­si­kei­tu­sių oro są­ly­gų, au­to­mo­bi­lio lai­ky­mo bei eksp­loa­ta­vi­mo bū­do. Spe­cia­lis­to nuo­mo­ne, žie­mą au­to­mo­bi­lį lai­kant ga­ra­že, ku­ria­me vy­rau­ja tei­gia­ma tem­pe­ra­tū­ra, iš­va­žia­vus į lau­ką ga­li su­si­da­ry­ti ne­ma­žas tem­pe­ra­tū­ros skir­tu­mas, to­dėl pa­dan­gos ga­li pra­ras­ti net 0,5 atm. slė­gio.

Azo­to du­jų pri­pūs­tos pa­dan­gos vi­du­je pa­lai­ko­mas pa­sto­vus spau­di­mas. Nes­var­bu, ar au­to­mo­bi­lis va­žiuo­ja di­de­liu grei­čiu, ar sto­vi, slė­gis be­veik ne­si­kei­čia. Be to, na­tū­ra­lus du­jų nuo­tė­kis iš pa­dan­gos su­ma­žė­ja iki mi­ni­mu­mo.

Ne vel­tui sa­ko­ma, kad tin­ka­mai pa­rink­tos ir pri­pūs­tos leng­vo­jo au­to­mo­bi­lio pa­dan­gos ga­li ne tik su­teik­ti va­žia­vi­mo ma­lo­nu­mą, pa­dė­ti su­tau­py­ti de­ga­lų, bet kar­tais net iš­gel­bė­ti gy­vy­bę.

Pa­dan­gų žy­mė­ji­mas

1. Pa­dan­gos plo­tis. Ma­tuo­ja­mas mi­li­met­rais nuo vie­nos iki ki­tos sie­ne­lės. Ši pa­dan­ga yra 165 mm plo­čio.

2. Aukš­čio koe­fi­cien­tas. Tai aukš­čio ir plo­čio san­ty­kis. 70 reiš­kia, kad aukš­tis ly­gus 65% pa­dan­gos plo­čio.

3. Ra­to dia­met­ras. Rat­lan­kio aukš­tis co­liais nuo vie­no kraš­to iki ki­to. Šio ra­to dia­met­ras yra 13 co­lių.

4. Apk­ro­vos in­dek­sas. Ro­do mak­si­ma­lią pa­dan­gos ap­kro­vą.

5. Grei­čio in­dek­sas. Ro­do mak­si­ma­lų grei­tį, ku­rį ga­li­ma pa­siek­ti va­žiuo­jant su šio­mis pa­dan­go­mis. T reiš­kia, kad ga­li­ma va­žiuo­ti iki 190 km/val. grei­čiu.

 6. Pa­dan­gos konst­ruk­ci­ja. Atsk­lei­džia, kaip pa­dan­gos bu­vo su­konst­ruo­tos. R žy­mi­mos ra­dia­li­nės pa­dan­gos, ku­rių kor­pu­se esa­ma au­di­nio pluoš­te­lių. Šie au­di­nio sluoks­niai su­for­muo­ja pa­dan­gos kar­ka­są ir iš­si­dės­to spin­du­liš­kai nuo briau­ne­lės iki briau­ne­lės. B reiš­kia, kad pa­dan­ga yra dvi­gu­bos konst­ruk­ci­jos – kar­ka­so pluoš­te­liai per vi­są pa­dan­gą nuo briau­ne­lės iki briau­ne­lės iš­si­dės­to sker­sai, o ki­ti sluoks­niai iš­dės­ty­ti prie­šin­gai, taip su­stip­ri­nant kor­pu­są.

7. Sus­tip­rin­tas pa­dan­gos kor­das. Pa­dan­ga at­spa­res­nė šo­ni­niams smū­giams ir at­lai­ko di­des­nę ap­kro­vą. Šis pa­ra­met­ras daž­niau­siai žy­mi­mas XL sim­bo­liu.

8. Ša­lis ga­min­to­ja.

9. UTQG. Vie­nin­gas pa­dan­gų ko­ky­bės įver­ti­ni­mas (Uni­form Ti­re Qua­li­ty Gra­ding). Tai pa­dan­gų ko­ky­bės įver­ti­ni­mo sis­te­ma, ku­rią su­kū­rė JAV Trans­por­to de­par­ta­men­tas (DOT). „Tread­wear + skai­čius“ – pro­tek­to­riaus nu­si­dė­vė­ji­mas. Šis įver­ti­ni­mas pa­ro­do tes­tuo­ja­mos pa­dan­gos nu­si­dė­vė­ji­mo ly­gį. Koe­fi­cien­tas 100 pa­ro­do ba­zi­nį ko­ky­bės stan­dar­tą. Pa­dan­ga su koe­fi­cien­tu 200 ne­nu­si­dė­vės dvi­gu­bai il­giau nei ta, ku­rios koe­fi­cien­tas yra 100. Dau­giau nei 100 – ge­riau, 100 – ba­zi­nis stan­dar­tas. Ma­žiau nei 100 – blo­giau. Rei­kia at­kreip­ti dė­me­sį į tai, kad pro­tek­to­riaus nu­si­dė­vė­ji­mo įver­ti­ni­mas ro­do tik pa­ly­gi­ni­mą su ki­to­mis to pa­ties ga­min­to­jo pa­dan­go­mis. Skir­tin­gų ga­min­to­jų pa­dan­gos šiuo as­pek­tu ne­ly­gi­na­mos. „Trac­tion + rai­dė“ – su­ki­bi­mas. Su­ki­bi­mo įver­ti­ni­mas pa­ro­do pa­dan­gos ge­bė­ji­mą su­sto­ti šla­pia­me ke­ly­je. Įver­ti­ni­mas at­lie­ka­mas per va­žia­vi­mo tie­siai tes­tus. Jis ne­pa­ro­do ge­bė­ji­mo su­sto­ti at­lie­kant po­sū­kį. A – ge­riau­sias, B – vi­du­ti­nis, C – pa­ten­ki­na­mas. „Tem­pe­ra­tu­re + rai­dė“ – tem­pe­ra­tū­ra. Tem­pe­ra­tū­ros ro­dik­lis pa­ro­do pa­dan­gos at­spa­ru­mą di­dė­jan­čiam karš­čiui. A – ge­riau­sias, B – vi­du­ti­nis, C – pa­ten­ki­na­mas. Rei­kia at­kreip­ti dė­me­sį į tai, kad fe­de­ra­li­niai įsta­ty­mai nu­ro­do, jog vi­sos pa­dan­gos tu­ri ati­tik­ti bent jau C ka­te­go­ri­jos rei­ka­la­vi­mus.

10. DOT. Pat­vir­ti­na, kad pa­dan­ga ati­tin­ka vi­sus ga­lio­jan­čius sau­gu­mo stan­dar­tus, nu­ro­dy­tus JAV Trans­por­to de­par­ta­men­to.

11. Pa­dan­gos nu­si­dė­vė­ji­mo in­di­ka­to­rius. Kai pro­tek­to­rius nu­si­dė­vi iki šio in­di­ka­to­riaus ly­gio, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos įsta­ty­mas drau­džia va­ži­nė­ti su to­kio­mis pa­dan­go­mis.

12. Ga­min­to­jo ko­das. Pa­dan­gų ga­myk­la, mat­me­nys.

13. Pa­ga­mi­ni­mo da­ta (sa­vai­tė ir me­tai). Ši pa­dan­ga pa­ga­min­ta 1993 me­tų 34 sa­vai­tę, nes už­ra­šas yra 343. Jei­gu pa­dan­ga pa­ga­min­ta po 2000-ųjų, tuo­met me­tus žy­mi du sim­bo­liai, tar­kim, 3403 – pa­ga­min­ta 2003 me­tų 34 sa­vai­tę.

14. Pa­pil­do­mas žy­mė­ji­mas. Šiuo at­ve­ju jis yra M&S. Tą pa­tį reiš­kia (Mud + Snow – pur­vas + snie­gas) ir sim­bo­liai M+S ar MS. Tai reiš­kia, jog pa­dan­ga yra pa­di­din­to pra­va­žu­mo, ir jo­kiu bū­du ne­reiš­kia, kad tin­ka vi­sais me­tų lai­kais. Uni­ver­sa­lios pa­dan­gos žy­mi­mos AW (Any Weat­her – bet koks oras) ar­ba AS (All Sea­sons – vi­si se­zo­nai). Vie­toj sim­bo­lių dar ga­li bū­ti pa­veiks­liu­kai: sau­lė – va­sa­ri­nė pa­dan­ga, skė­tis – va­sa­ri­nė lie­taus pa­dan­ga, snai­gė – žie­mi­nė pa­dan­ga.

15. E – pa­dan­ga ati­tin­ka ECE R30 ke­lia­mus rei­ka­la­vi­mus. 11 – ša­lies ko­das, kur bu­vo tes­tuo­ta ir ser­ti­fi­kuo­ta. 021234 – ECE ser­ti­fi­ka­to nu­me­ris.

16. Be­ka­me­rė pa­dan­ga.

17. Pa­pil­do­ma in­for­ma­ci­ja apie pa­dan­gos konst­ruk­ci­ją (kiek sluoks­nių dirb­ti­nio šil­ko, plie­ni­nio kor­do ir nai­lo­no su­da­ro pa­dan­gos kar­ka­są).

18. Ga­min­to­jo mar­kė ar­ba fir­mi­nis ženk­las.

19. Pro­duk­to pa­va­di­ni­mas, mo­de­lis.

20. Mak­si­ma­lus leis­ti­nas ap­kro­vi­mas ir oro slė­gis.

Galvos skausmas dėl automobilio numerių

Oksana LAURUTYTĖ

Šalyje itin populiarėja kelionės dviračiais, tačiau šią transporto priemonę automobiliu norintys vežti vairuotojai susiduria su problema - dviračius pritvirtinus prie galinės automobilio dalies uždengiamas jo valstybinis numeris. Už paslėptą automobilio numerį ar jo nuėmimą vairuotojui gresia tūkstantinės baudos. Lietuvos policija problemą žino, tačiau dviračių gabenimo tvarka įstatymu nereglamentuota jau kelerius metus.

Ke­lių eis­mo tai­syk­lės drau­džia ga­ben­ti kro­vi­nį, ku­ris už­den­gia vals­ty­bi­nį nu­me­rį.

Alvydo JANUŠEVIČIAUS nuotr.

Specialų laikiklį dviračiams pritvirtinti prie automobilio galo įsigijęs šiaulietis sunerimo - bus uždengtas galinis automobilio valstybinis numeris. Kelių eismo taisyklės draudžia gabenti krovinį, kuris uždengia valstybinį numerį. Jį būtų galima perkelti ant specialaus laikiklio, tačiau nuimti valstybinių numerių, vadovaujantis galiojančiais įstatymais, taip pat negalima.

Ką daryti vairuotojams, norintiems gabenti dviračius automobiliu? Numoti ranka į tai, kad dviračiai paslepia numerį, ir kelionės metu drebėti, kad policijos pareigūnai nenubaustų už kelių eismo taisyklių pažeidimus?

Dainius Šalomskas, Policijos departamento Lietuvos kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos skyriaus viršininkas, sako žinantis šią problemą. Jo teigimu, generalinis komisaras paprašė kelių policininkų nekibti prie vairuotojų, kurių vežami dviračiai uždengia numerius.

"Kol situacija nereglamentuota, policijos pareigūnai vairuotojų nebaus. Esant galimybei, vairuotojams rekomenduojama perkelti valstybinį numerį nuo automobilio galo ant dviračių laikiklio", - teigė jis.

Naktis Filipinuose užklumpa netikėtai

Oksana LAURUTYTĖ

Vasario 5–26 dienomis Lietuvos žurnalistų sąjungos Keliautojų klubas surengė ekspediciją "Filipinai 2011" Matui Šalčiui atminti. Su kolegomis tris savaites keliavusi ir kelias ekstremalias situacijas patyrusi šiaulietė žurnalistė ir rašytoja Vitalija Morkūnienė sako, kad į kelionę visada reikia vežtis gerus batus, duonos, lašinių, šokolado plytą ir šlaką "atominio" lietuviško gėrimo, žudančio svetimšales bacilas ir padedančio sušilti. Nes jei trankantis žaibams tektų nakvoti miegančio vulkano krateryje, palapinėje su telkšančiomis balutėmis, aukštakulnių tikrai neprireiks.

Apo viršukalnė - vienas iš ekspedicijos kulminacinių momentų. Vitalija Morkūnienė - dešinėje laiko vėliavą.

Trečdalį kuprinės iškrauti kelionės išvakarėse

Ekspedicija į Filipinus buvo pradėta organizuoti kone prieš metus, tad keliauninkai, iš anksto suplanavę kelionę, bilietus skrydžiui į Manilą įsigijo palyginti nebrangiai – nuskristi ir parskristi jiems kainavo šiek tiek per 2000 litų. Vėliau prie grupės prisijungusiai ir atskirai bilietus pirkusiai Vitalijai jie kainavo daugiau. "Tokias keliones visada reikia planuoti iš anksto. Kuo anksčiau suplanuosi, tuo pigiau nuvažiuosi", – sako ji.

Į Filipinus grupė skrido iš Minsko, nors tai nėra vienintelis pasirinkimas. Ekspedicijos administratorius, vienas garsiausių šiuo metu Lietuvos keliautojų, daug laiko Filipinuose praleidžiantis ir šalį gerai pažįstantis Dainius Kinderis pasirūpino turistų kelionėmis lėktuvais, laivais, keltais, autobusais, viešbučiais, tad sukti galvos dėl organizacinių dalykų ekspedicijos dalyviams neteko.

"Visada verta iš anksto išsiaiškinti ir pasirūpinti, kaip keliausi, kur gyvensi, ką pamatysi. Internete gausu keliauti mėgstančių žmonių – profesionalų ir mėgėjų – dienoraščių. Jų įspūdžiais, nuomone ir patarimais verta pasidomėti ir pasinaudoti, antraip patirsi visai nereikalingo streso ir negalėsi mėgautis kelione. Tiesą sakant, net neįsivaizduoju, ar prieš kelionę rimtai nepadirbėjus įmanoma patekti "s koroblia na bal" (rus. "nuo denio į puotą")", – šypsosi žurnalistė.

Jei Filipinuose praleidi ne daugiau nei 21 dieną, vizos nereikia, tad lietuvaičiams reikėjo gauti tik Baltarusijos vizas. Kitas būtinas dalykas prieš kelionę į egzotiškus kraštus – sveikatos draudimas ir skiepai. "Aš esu blogas pavyzdys – vengiu bet kokių skiepų. Nesiskiepijau, bet kitiems noriu pasakyti, kad skiepytis būtina. Grupėje buvo žmonių, kurie panašiose kelionėse buvo užsikrėtę maliarija ir vos nenumirė", – sako ji.

Vitalija pataria kuprinę prieš kelionę susikrauti anksčiau, o trečdalį daiktų išvakarėse palikti namie. Mažas dantų šepetėlis ir miniatiūrinė dantų pastos tūbelė, kitos higienos priemonės - būtina, bet verta pamąstyti dėl drabužių. Juk moterims jų visada negana, o vyrams - visada per daug. Marškinėlius ar bridžus galima nusipirkti kelionėje. Jei kyla galvos skausmas dėl oficialių susitikimų, yra daug paprasčiau, negu atrodo. "Filipinuose pakanka baltų drobinių kelnių ir baltų marškinėlių. Mes turėjome marškinėlius su ekspedicijos emblema. Tai buvo tikra "greitoji pagalba" visais "neaiškias" atvejais", – sako žurnalistė.

Naktis – vandenyje

Programoje iš anksto buvo numatyti du "ekstrymai", kuriuos abu šiaulietė keliauninkė "išragavo". Pirmasis – kopimas į aukščiausią Filipinų viršukalnę – miegantį Apo vulkaną (2954 m), kuriame buvo iškelta Lietuvos trispalvė. Antrasis nervų ir jėgų išbandymas – "raftingas", plaukimas per 14 slenksčių lengvais plaustais sraunia kalnų upe. Vitalijai tai buvo "premjera". "Dabar tai atrodo absoliutus gėris, šiek tiek pabarstytas adrenalinu", – prisiminimais dalijasi ji.

Be abejonės, tokiems išbandymams turi būti ne tik morališkai pasirengęs. "Kvėpavimo pratimų namuose nepakanka. Tikrai padarysi sau paslaugą, jei iš anksto pasportuosi", – sako ji.

  

Turgus svetimoje šalyje - visuomet įdomi ir iškalbinga vieta.

 

"Burbulinės" vonios Pulangi upėje.

Anot Vitalijos, kelionėse pats svarbiausias dalykas – patogūs batai. Jie svarbesni už drabužius, maistą ir kosmetiką kartu sudėjus. Kosmetikos Filipinuose apskritai nereikia, nes nuo karščio ir drėgmės ji akimirksniu "nuteka" - vietoj trokštamo grožio gali tapti panaši į karo spalvomis išsidažiusį indėną.

"Vietos gyventojų oda lygi, švari, o plaukai žvilga ir krinta kaip lietus, – sako ji. – Oro drėgnumas čia paprastai svyruoja apie 70–80 procentų, o tropiniuose miškuose priartėja prie 100-to."

Jei kelionės metu numatyta kopti į kalnus ar išvykti į netolimas nuo ilgesnės nakvynės vietos apylinkes, būtina turėti mažesnę kuprinę reikalingiausiems daiktams susidėti. Reikia atkreipti dėmesį ir į sezoną, kuris tuo metu bus kelionės šalyje. Nors Filipinuose yra du sezonai - liūčių ir sausasis, liūtys gali užklupti bet kada. Tuo ne kartą įsitikino ekspedicijos dalyviai. Sausiausia gatvė čia netrunka tapti srauniausia upe.

"Reikia turėti kuo nuo lietaus apsisaugoti, tačiau reikia specialaus drabužio, nes įprasta striukelė - ne išeitis. Man dažnai geriau likti vien su marškinėliais, negu vaikščioti su šlapiais marškinėliais, sunkia prilyta striuke ir apsiaustu", – juokiasi ji pridurdama, kad Filipinuose drabužiai, kuprinės ir visi kiti daiktai įgyja nepatogią savybę - labai greitai sušlampa ir labai ilgai džiūva.

Kopiančią į kalną Vitaliją su kolegomis užklupo audra su žaibais. Vieną kelionės palydovą ištiko šalčio priepuolis - mėšlungis jam sutraukė abi kojas, tad jis su kitu palydovu liko nakvoti po uolomis. "Mes likome praktiškai be maisto, miegmaišių, nakvoti įsikūrėme buvusio kraterio įduboje. Palapinėse tiesiog telkšojome vandenyje, kalenome dantimis ir drebėjome lyg Paskutiniojo teismo dieną. Atrodė, kad rytas niekada neateis. Tokiose kelionėse būtina pagalvoti apie atsarginį variantą – turėti šiek tiek maisto, turistinius kilimėlius – juk niekada nežinai, kas gali nutikti. Hidromaišas, nuo vandens apsaugantis telefonus, fotoaparatus, laikrodžius, tokiose situacijose yra brangenybė", – sako ji.

Vitalija pataria į keliones pasiimti vaistų nuo alergijos, pleistrų nuospaudoms, elastinio tvarsčio. "Kolegę neaišku nuo ko violetinėmis dėmėmis išbėrė, tai vaistai nuo alergijos, rasti kažkieno vaistinėlėje, buvo tikras išsigelbėjimas", – sako ji.

Filipinai - ne tik palmės, atolai ir jūra, bet ir džiunglės.

Vitalijos MORKŪNIENĖS asmeninio archyvo nuotr.

Žvakė nepadės

Sugrįžus iš tolimų egzotiškų kraštų žmonės klausia, ar kokių nors žiogų, kirmėlių bei gyvačių keliauninkai neragavo. "Nežinau, kaip patys vietiniai žmonės žiūri į kirmėles, tačiau jų virtuvė nepaprastai įvairi, o sriubos – tiesiog puikios. Bene egzotiškiausias filipiniečių virtuvės patiekalas – baluto - virtas anties kiaušinis su 17 dienų embrionu. Jau gali įžiūrėti sparniukus, kojeles – tik dar be plunksnų. Baluto nevalgiau. Filipinuose aš dariau visko tiek daug ir neįprasto, kad mano programa jau buvo įvykdyta su kaupu ir tas nelaimingas suvalgytas embrionas nieko nebūtų nulėmęs", - sako ji.

Baluto valgė vieni be žodžių, lyg nesavais dantimis, kiti – lyg niekur nieko. Visi keliauninkai turėjo daugybę galimybių ragauti kokių tik nori jūros gėrybių (arba blogybių). "Visokių rūšių visokių dydžių ir spalvų, visokeriopai patiektų. Svarbiausia – nebrangių. Galėjai valgyti, persivalgyti, susirgti, pasveikti ir vėl valgyti", – šypsosi žurnalistė.

O kokios Filipinuose kainos? Vitalija primena keliautojams gerai žinomą tiesą: kelionėse nereikia "versti" vietos pinigų į litus ir skaičiuoti, kas kiek kainuoja. "Filipinai gali būti maloni išimtis. Sumą pesais (Filipinų piniginis vienetas) padalinę iš keturių sužinosime, kad litais mokėjome tikrai nedaug, pavyzdžiui, už litrą neįmantraus vietinės gamybos romo "Tanduay" sumokėsite apie tris litus. Pirmus kartus nepatikėsite, tačiau greitai priprasite", – kelionės detalėmis dalijasi Vitalija.

Tradiciškai iš Filipinų lauktuvių vyrams vežamas romas, moterims – perlai. Tai, kad Filipinai mūsų kišenei tikrai nėra brangi šalis, daro juos itin patrauklius. Didžiausią kelionės biudžeto dalį sudaro kelionės išlaidos.

Ką Filipinuose būtina pamatyti? Prekybos centrams laiko skirti neverta, nors jų yra tikrai įspūdingų. Būtina pamatyti salas, atolus, jūrą, vulkanus ir gaidžių kovas.

Keliaujant, grožintis įspūdinga gamta ar tiesiog plepant su draugiškais vietiniais žmonėmis, verta nepamiršti, kad visiškai netoli pusiaujas, tad su saule juokauti neverta. Užsimirši, bematant tapsi panašus į rausvą paršelį. Kentėsi, skaudės, o pora brangių kelionės dienų bus tiesiog sugadinta.

Ir dar vienas dalykas, kuris Filipinuose gali tapti geriausiu tavo draugu. Tai "ciklopas" – ant kaktos tvirtinamas žibintuvėlis. "Kartais manai, kad eini tik pasivaikščioti, o ima ir sutemsta. Naktis Filipinuose ateina netikėtai. Žvakė ten nebepadės", – šypsosi pašnekovė.

Aukščio kompleksas

Dubajuje stovi pats aukščiausias pasaulyje statinys – dangoraižis, pavadintas "Kalifo bokštu". Kažkada dangoraižiai buvo šalių ekonominio išsivystymo simboliai, dabar jų paskirtis – išgyvendinti nacionalinio nevisavertiškumo kompleksą.


Aukščiausias pasaulio pastatas - Dubajaus "Kalifo bokštas", siekiantis 828 metrus ir turintis 162 aukštus.

"Šiauliai plius" archyvo nuotr.

Pastatyti ant smėlio

Pats aukščiausias pasaulyje bokštas atvėrė duris 2010-ųjų pradžioje praktiškai nevėluodamas - statybininkai vėlavo tik kokius keturis mėnesius: buvo planuota užbaigti rugsėjį, o baigta sausį. Atsižvelgiant į tai, kad tai buvo patys sunkiausi mėnesiai Jungtinių Arabų Emyratų ekonomikai ir apskritai Dubajui, statybininkams tiesiog pasisekė. Pavyzdžiui, "Rusijos" bokštui Maskvoje krizė kainavo gyvybę: statybininkai metė jį, vos įpusėtą.

"Kalifo bokštas" buvo gerokai patemptas į viršų, kad tik būtų įveikti visi galimi konkurentai. Iš pradžių galvota apie 700 metrų aukštį, vėliau prabilta apie 900, galiausiai iškilo 828 metrų 162 aukštų statinys. Matyt, kiekvienąsyk bokšto architektas buvo kviečiamas "ant kilimo" pas šeichus, iš kurių išgirsdavo: "Pastatyk, drauguži, dar keletą aukštukų". Į tai Endrianas Smithas iš Skidmorės "Ownings & Merril" linkčiodavo ir sakydavo: "Klausau, bus padaryta!"

Per penkerius statybos metus buvo išleista, įvairiais paskaičiavimais, nuo vieno iki dviejų milijardų dolerių. Nežiūrint gana paprastos išvaizdos, "Kalifo bokštas" – labai sudėtingas inžinerinis įrenginys, nulietas iš specialios rūšies betono, su nuosavais "jėgos" įrenginiais, dirbtinio vėsinimo sistema, pervertas greitaeigių liftų, iš kurių tik vienas keliauja per visus 162 aukštus. Tikras sausumos "Titanikas", iškilęs beveik per varstą virš supančio peizažo.

Amerikietiškoji tragedija

Dangoraižis gimė JAV, o savąjį vardą pasiskolino iš jūreivių, žodžiu "skyscraper" vadinusių pagrindinį laivo stiebą. Jis gimė iš pelenų po milžiniško gaisro, kilusio Čikagoje 1871 metų spalio 8–ąją. Madam Catherine O'Lieta turėjo karvę, kuri į šieną nuvertė žibalinę lempą. Dėl gyvulio kaltės medinė Čikaga supleškėjo iki pamatų. Gaisras davė darbo statybos firmoms, inžinieriams ir architektams. Pastarieji išmoko panaudoti metalinį karkasą, įvilktą į akmenį, vėliau surizikavo parodyti jį ir išorinėse pastatų formose.

Pirmąjį Čikagos dangoraižį – neaukštą, savo proporcijomis primenantį karalienės Viktorijos laikų sunkiuosius baldus - pastatė Williamas Le Baronas Jennis, labiau inžinierius negu architektas. Bet 1885 metais pasirodęs jo "Home Insurance Building" reiškė labai daug. Čikagos mokyklos meistrai gebėjo ne tik paprasčiausiai sutaupyti gabalą brangios miesto žemės ir dvidešimt ar daugiau kartų atkartoti ore tą nedidelę aikštelę, į kurią pasineria statinio pamatai. Jie sukūrė patį dangoraižio įvaizdį.

Nuo to laiko dangoraižiai keitė tik "drabužių sukirpimą", akmenį – į stiklą, vėliau – stiklą į akmenį. Būta tarp jų gana kvailokų, tirštai aplipintų gotika ir baroku. Būta šedevrų, pavyzdžiui, "Chrysler Building" (1931 m.) su nuostabiomis art-deco viršūnėmis, ar aristokratiškų, tokių, kaip "Seagram Building" (1957 m.). Ir nors pats pirmasis mažaaukštis amerikiečių dangoraižis seniai nugriautas norint atlaisvinti vietą dar "dangoraižiškesniems" statiniams, jo atminimas saugomas iki šių dienų. Amerikiečiai netgi ruošiasi prisiminti praeitį ir pastatyti 600 metrų aukščio "Čikagos piramidę". O Niujorke, žuvusių "dvynių" vietoje, jie suręs "Laisvės bokštą", kurio aukštis sieks 541 metrą. Tiesa, ankstesnių Pasaulinio prekybos centro bokštų jie vis vien "neperspjaus" - 1971 ir 1973 metais kiekvienas jų suspėjo pasiekti aukščio rekordą.

Dangoraižis, išlindęs iš žemės, primena arba ant stalo stovintį pieštuką, arba turi masyvią atramą, primenančią galingo ąžuolo šaknis, mat šiuo atveju pagrindinis bokštas išauga iš mažesnių bokštų apsupties. Dangoraižio viršus taip pat turi nedaug variantų. Arba bokštas baigiasi smaile – "adata", arba yra pasipuošęs kokia nors "skrybėle" (matyt, todėl, kad negalima raižyti dangaus nepridengta galva).

Dvyniai, kuriuos sukūrė japonas Minoru Jamasaki, gimęs JAV, išsivertė be "šaknų" ir "skrybėlių", jų gigantiškos prizmės buvo paprastumo ir geometrijos triumfas. Po jų griūties niujorkiečiai Dangoraižių muziejuje (Niujorke esama ir tokio) pastatė veikiantį Pasaulinio prekybos centro maketą. Šį maketą Jamasakio dirbtuvėje meistrai pagamino naudodamiesi miniatiūriniu masteliu 1:200. Tokiame brėžinyje žmogus atrodo kaip stambi, savimi pasitikinti skruzdėlė. Netgi tokio mastelio modelis pritrenkia: jis dukart aukštesnis už žmogaus ūgį.

Nuostabus paprastumas

Dangoraižiai visais laikais buvo prestižo dalykas. Jie statomi, kad būtų visiems matomi. Nacijoms su "prispaustu" nacionaliniu išdidumu šis požiūris labai artimas. Ne veltui Rusijos pakilimą lydėjo gausybė keisčiausių dangoraižinių projektų. Kaip kažkada Čikaga varžėsi su Niujorku, taip ir mūsų atmintyje savo bokštus lygindavo Maskva ir Peterburgas. Kažkas pasakė: "Kai žvelgi į dangoraižį, matai ne pastatą, o architektą." Reikėtų dar pridurti – ir šeimininką.

Pažvelkime į Maskvos Stalino laikų (1950–ųjų) statinius, tokius panašius į amerikietiškus 1930–ųjų dangoraižius. Amerikiečiai dangoraižiais išspręsdavo miesto žemės brangumo problemas. TSRS žemė buvo valstybės nuosavybė ir nieko nekainavo, o Maskva dar nuo caro laikų buvo likusi gana erdviu miestu. Pagrindinis Maskvos universiteto pastatas – dangoraižis, stovintis ant plyno lauko, - stalinistinio stiliaus iracionalus pavyzdys.

Dabar dangoraižiai – dažniausiai Trečiojo pasaulio šalių pramoga. Jau dabar itin aukšti bokštai iškilę Taivanyje (101 aukšto 509 metrų "Taipėjus") ir du Malaizijoje ("Petron Tower" – 88 aukštų, 452 metrų). Apskritai dešimtuke - daugiausia Azija. JAV pozicijos – kur kas kuklesnės, ir netgi ketvirtojoje vietoje atsidūręs Čikagos "Sears Tower" (110 aukštų, 442 metrų) po Dubajaus bokšto ir planuojamų kitų amžiaus statybų reitinge gerokai smuks žemyn.

Ar išgyvens superkonstrukcijos?

Dangoraižiai galėjo išnykti po to, kai 2001 metų rugsėjo 11–ąją, ugnyje ir dulkėse paskendę, nuvirto Niujorko "dvyniai". Bet taip nenutiko. Jų rinka tiesiog persikėlė į Rytus.

Atrodytų, kam gi dabar reikalingas kilometrinis dangoraižis su savo archaiška komunikacijų sistema (į aštuoniasdešimtąjį aukštą kylama vienu liftu, vėliau persėdama į kitą, po to – į trečią ir t. t.) ir tiesmuka hierarchija: kuo aukščiau – tuo svarbiau? Kiek elektros energijos suvartoja vien keltuvai, pervežantys keleivius 60 km/val. greičiu, kiek sumokama žmonėms, prižiūrintiems liftų šachtas!

Dangoraižių viršūnėje siaučia tokie vėjai, kad neįmanoma atverti lango, vandenį į šimtuosius aukštus varinėja tokio galingumo siurbliai, kad galėtų perpumpuoti vandenį iš Juodosios į Kaspijos jūrą. Malonumas palaipioti laiptais prilygsta kasmečiam sportiniam kopimui į "Empire State Building", o be lifto dangoraižis apskritai neišgyvens.

Kai keliauji po Jungtinius Arabų Emyratus, kelią, vedantį tave į dykumos gilumą, pamažu pradeda supti keisti statiniai. Iš tolo jie atrodo kaip miražai, kaip lediniai ledkalniai smėlio vidury. Privažiavęs artyn, matai ant lengvų karkasų užtemptas gigantiškas dekoracijas, vaizduojančias kazino ir viešbučius, kurie kada nors galbūt iškils šiose sausringose vietose. Ir juk iškils, jei spręsime pagal "Kalifo bokštą", kurį klajojantys karavanai išvysta už šimto kilometrų.

Dinozaurų dingimo istorija liudija, kad superkonstrukcijos neišgyvena. Pats didžiausias pasaulyje laivas nugrimzdo į dugną, pats didžiausias lėktuvas neįstengė pakilti, pats sunkiausias tankas sunkiai pajudėjo iš vietos. Priziniai dangoraižiai savo atgyveno dar XX amžiuje, bet juos vis stato. Jų atsiradime slypi kažkas itin žmogiška. Ką padarysi, ne viskas žmoguje gražu.

Parengė Kamilė Vitkutė

Į Rytų šalis traukia nuoširdumas

Oksana LAURUTYTĖ

Dvi savaites Vietname ir savaitę Kambodžoje su draugu praleidęs šiaulietis Naglis Bakštys sako, kad jei planuotų naują kelionę, rinktųsi tik Rytų šalį. "Rytuose mane žavi žmonių nuoširdumas ir geranoriškumas, kurių trūksta Europoje. Jei reikėtų trumpai apibūdinti Vietnamą, pasakyčiau, kad ten nuostabiausias dalykas - žmonės, o Kambodžoje - Angkoro šventykla", - sako jis.

Vietname esanti Halongo įlanka žavi įspūdingais reginiais. Legendą pasakoja, kad didžiulis drakonas nusileido į jūrą ir savo kelyje krantą suskaldė į tūkstančius salelių.

Atvykimas

"Pats geriausias kelionių gidas - knygelė "Lonely planet" ("Vieniša planeta") ir internetas. Kone visi turistai, pasirinkę savarankiškas keliones, o ne ekskursijas, naudojasi specialiai kelionėms išleistomis knygelėmis. Jose nurodyta viskas nuo A iki Ž: kur apsigyventi, valgyti, kokias vietas aplankyti ir šiaip nurodyta visokių naudingų patarimų", - sako Naglis.

Hanojų (Vietnamas) Naglis pasiekė lėktuvu iš Varšuvos. Vėliau po šalį keliavo autobusais, traukiniais. "Labai saugiai jaučiausi. Vietnamas - komunistinė šalis, tačiau nė karto nei policija nekibo, nei vietiniai žmonės. Lankydamasis Šiaurės Afrikos šalyse dažnai junti, kad tave nori apgauti, pasipelnyti iš tavęs, junti, tarsi būtum žemesnės kastos. Vietname ir Kambodžoje nejutau jokio prekybininkų įkyrumo. Visi turistams geranoriški ir elgiasi paprastai", - sako jis.

Vyrą nustebino, kad atvykus į šalį niekas netikrino, ką jis įsiveža. Iškvietimą jis lengvai gavo vienoje interneto svetainių. Viza į Vietnamą tekainavo 25 dolerius, o viza į Kambodžą gaunama tiesiog oro uoste.

Turistų dokumentų tikrinimas Naglį nustebino. Prie lenkto stalo sėdi kokie aštuoni pareigūnai. Pirmajam pateiki pasą, eini prie paskutiniojo ir jam sumoki pinigus. Visi kiti pareigūnai atlieka tam tikrą funkciją, tad pasas per jų rankas keliauja lyg konvejeriu.

Kainos

Naglis gyveno viešbučiuose, kurių kambarių kainos - vidutiniškos. Vietname ir Kambodžoje normalaus viešbučio kambarys su pusryčiais kainuoja 20-40 dolerių, tačiau turistai gali apsigyventi ir nakvynės namuose. Juose kaina už parą vos penki doleriai.

"Vietiniai miesto gatvėse mielai perka maistą, tačiau aš jo vengiau. Pietus ir vakarienę valgiau kavinėse - už 1-3 dolerius gali sočiai pavalgyti ryžių su žuvimi, makaronų. Itin patiko į ryžių "popierių" susuktos ir pakepintos daržovės, žuvis, krevetės, krabai", - sako jis.

Naglio teigimu, Vietname ir Kambodžoje maistas net pigesnis nei Lietuvoje. Tiesa, jis paragavo ir 35 dolerius kainavusio langusto. Valgoma tik uodega, tad šis maistas buvo tik skanėstas.

Vietname vietos alus kainuoja apie dolerį, Kambodžoje - daugiau, tačiau abiejose šalyse alkoholio kainos gerokai mažesnės. "Tiesiog turguje prekiaujama alkoholiniais gėrimais. Ši prekyba orientuota į turistus", - sako jis.

Angkoro šventyklos Kambodžoje - turistų itin gausiai lankoma vieta.

Naglio BAKŠČIO asmeninio archyvo nuotr.

Kultūra

Į Vietnamą turistai vyksta, nes juos traukia egzotika, klimatas, gamtos grožis ir žmonių šiltumas. "Keliaudamas po šalį apsipranti su jų paslaugumu, kol vėl nesusiduri su europiečiais. Skrydis Vietnamo ir Lenkijos avialinijų lėktuvais labai skiriasi. Vietnamiečiai itin paslaugūs, kultūringi, malonūs, o pakako įlipti į Lenkijos lėktuvą, išsyk supranti, kad trukdai, jei klausi, maistą išmėto lyg į lovius", - sako pašnekovas.

Vietname Naglį stebino eismas. Gatvėse pėsčiųjų perėjų nėra, šviesoforų labai nedaug, o judėjimas - didelis. Kaip pereiti gatvę? Reikia tiesiog lėtai eiti per gatvę, automobiliai tave stengiasi apvažiuoti. "Tas pats, tarsi eitum per upę. Eini, o vanduo prateka. Gatvėje svarbiausia, kad tave matytų kiti, todėl ten nuolat signalizuojama. Jei nepypsi, reiškia tu ne važiuoji, o stovi", - šypsosi jis.

Anot Naglio, Vietname vairuotojais dirbti gali tik ypač ramūs žmonės. Mopedu važiuoti pažymėjimo nereikia, o leistinas greitis miesto gatvėse - vos 40 kilometrų per valandą.

Kambodžos gyventojai žino, kad turistai jiems leidžia užsidirbti, tad gali ir pasiderėti, pasipiktinti, kad ne jo vairuojamu mopedu važiuoji, o, pavyzdžiui, dviračiu. Visą dieną galima po Ankgorą važinėtis vos už 20 dolerių, o bilietus pagal pageidavimą užsako viešbučio, kuriame gyveni, personalas.

"Jei kelionės į Aziją nebūtų tokios brangios, visada ten vykčiau", - sako Naglis.

Paslapčių ir legendų gaubiamas miestas

Radvilų brangenybės

Kamilė VITKUTĖ

(Pabaiga. Pradžia Nr. 339 )

Nesvyžiaus pilyje buvo sukaupta nesuskaičiuojamų turtų, ypač – XVIII a. pabaigoje. Didikus supo neregėta prabanga, jie valdė nuostabiausius meno kūrinius, išlaikė rūmų teatrus.

 

Nesvyžiaus rotušė.

Autorės nuotr.

Pati populiariausia legenda, kurią gidai pasakoja svečiams, yra apie milžinišką lobyną, kurį sudarė 60 pūdų brangakmenių. Tai buvo daugelį šimtmečių kauptos brangenybės, kurių savininkai neturėjo teisės nei parduoti, nei atiduoti kaip kraitį, nei išvežti iš Nesvyžiaus teritorijos. Netgi rūsčiais karo metais, per viską siaubusius gaisrus ir kitas nelaimes brangenybės privalėjo likti kokioje nors slaptavietėje, apie kurią žinojo tik pilies valdovas ir jo artimiausias patikėtinis – tarnas. Šios slaptavietės galėjo būti įkurtos viename požeminių praėjimų, apie kuriuos tiek daug kalbama Nesvyžiuje.

Daugelis domisi, kas gi buvo šioje milžiniškoje brangenybių saugykloje? Ar šios brangenybės iš tiesų egzistavo? Kas jas matė? Esama nemažai rašytinių šaltinių, bylojančių apie nesuskaičiuojamus Radvilų turtus. Štai Rusijos pasiuntinys kunigaikštis M. V. Repninas, priklausęs karaliaus Stanislovo, paskutiniojo Žečpospolitos monarcho, svitai, rašė savo pranešime Rusijos imperatorei Jekaterinai II: "Karalius užvažiavo pas K. S. Radvilą į Nesvyžių. Po stulbinamo fejerverko ir pietų trim šimtam asmenų karalius nusileido į pilies požemį ir išvydo aukso luitus, sukrautus iki pat lubų. Aukso būta šimtai pūdų, daugybė aukso dirbinių ir dvylika apaštalų iš šio metalo ir sidabro, nubertų brangiaisiais akmenimis."

Apie Radvilų brangenybes rašė ir Rusijos užsienio reikalų ministras A. Čartoriskis: "Nesvyžiaus pilis turtinga. Aštuoniolikoje salių vien tik papuošimų būtų už penkis ar dešimčią milijonų dukatų. Vertingos ginklų, knygų, deimantų kolekcijos. Tačiau nesama nieko brangesnio už dvylikos apaštalų skulptūrų kolekciją: penki jų iš gryno aukso, nusagstyti brangakmeniais."

Devintajame veikalo "Rusija. Geografinis mūsų tėvynės aprašymas" tome parašyta: "Išliko padavimas, kad čia (Nesvyžiuje) buvo paslėptos milžiniškos masyvios sidabrinės dvylikos apaštalų statulos, turtingas archyvas, kuriame buvo daugybė Europos monarchų laiškų, taip pat svarbūs Lietuvos ir Lenkijos istorijos dokumentai. Be to, čia būta diplomų, raštų, privilegijų, tikrojo unijos akto ir popiežiaus Urbano XII bulės. Kur visa tai pradingo, neaišku."

Kaip šie unikalūs daiktai pateko į brangenybių saugyklą? Istorikai mano, jog vertinga dvylikos apaštalų skulptūrų kolekcija į Nesvyžių galėjo atkeliauti iš Konstantinopolio XVII a. pradžioje. Vertingą sidabro gaminių rinkinį Mikalojui Kristupui Radvilai Našlaitėliui padovanojo pats Romos popiežius. Daug ką į Nesvyžių perdavė Lenkijos karalius Jonas Sobieskis, iškovojęs pergalę mūšyje su turkais ties Viena ir užgrobęs milžinišką vežimą su brangenybėmis. Daugybė egzotiškų daiktų, ypač turkų pašos palapinė, kur saugota Mahometo vėliava, keldavo susižavėjimą visiems, kuriems tik pasisekdavo juos išvysti. Išskirtinis buvo ir Renesanso epochos laikų nuostabaus grožio stalas. Poetas V. Sirokomlė juokavo, jog prie jo Radvilos skaičiuodavo savo milijoninį pelną.

Plėšikai ne kartą bandė pagrobti apaštalų skulptūras, taigi jų originalus Radvilos paslėpė, o pilies Žydrojoje salėje pastatė meistriškai pagamintas vaškines kopijas, nusėtas netikrais akmenimis. Sklido gandai, kad kartu su vaškinėmis figūromis salėje stovėjo ir plėšikų, kurie bandė jas pavogti figūros, su tikrais jų pačių plaukais...

Ypač garsėjo pilies lobynas XVIII a. antrojoje pusėje, kai Nesvyžių valdė Pane Kochanku (Mielasis Ponas). Taip buvo vadinamas Karolis Stanislovas II Radvila. Literatūroje randama aprašymų, kad nepaisant draudimų išvežti statulas iš Nesvyžiaus jis kai kurias jų bandė vežioti po Europą ir net mėgindavo užstatyti tai Šventąjį Luką, tai Šventąjį Matą, kai pasidarydavo striuka pinigų. Tačiau šias vertybes jis visada išpirkdavo.

Po Pane Kochanku mirties visas didžiulis palikimas atiteko jo sūnėnui Dominykui Radvilai. Šis paskutinysis Radvilų Nesvyžiaus linijos kunigaikštis tarnavo Rusijos imperatoriui, bet per 1812 metų karą su prancūzais perėjo į Napoleono pusę ir patraukė su prancūzais į Maskvą.

Turėdamas žaibiškai trauktis, Dominykas užsuko į pilį tik keletui valandų. Jis privalėjo susitarti su pilies ūkvedžiu apie slaptavietę lobynui, kurio paslaptį galėjo žinoti tik du žmonės – pats Dominykas ir ūkvedys. Dominykas buvo priverstas skubiai bėgti į Vilnių, taigi likusį savo turtą, išskyrus lobyną, jis įsakė sukrauti į vežimus ir gabenti jam Vilniaus pusėn. Bet ūkvedys nespėjo įvykdyti savo šeimininko nurodymų. Į Nesvyžių plūstelėjo rusų kariuomenė, tad visi vežimai su turtu pradėti gabenti į kitą pusę. Ūkvedys surizikavo slapta išsiųsti į Vilnių pasiuntinį, kad praneštų kunigaikščiui, jog lobynas paslėptas sutartoje vietoje, o visa kita išveža rusai. Pasiuntinį sugavo rusai ir sušaudė, o raštelį atgabeno į Nesvyžių ir išsiaiškino, kad jo autorius yra ūkvedys. Net baisiausiai kankinamas jis nepasakė, kur paslėpė lobyną, taigi buvo pakartas. Kitas paslapties žinovas, pats Dominykas, po kurio laiko mūšyje buvo mirtinai sužeistas ir mirė.

Rusų kareiviai, vadovaujami admirolo Čičiagovo, lobių pirmiausia ėmė ieškoti gražiame Albos parke. Jis buvo visas išraustas, tačiau nieko nerasta.

Ne kartą lobių bandė ieškoti ir vokiečiai – ir per Pirmąjį, ir per Antrąjį pasaulinius karus. 1941–1944 metais turtų ieškojo specialus snaiperių būrys. Buvo surasta daugybė vertingų daiktų. Visi jie buvo išsiųsti į Vokietiją, bet pagrindinis lobynas taip ir nebuvo aptiktas.

Reikėtų paminėti faktą, kad 1812 metais tam tikrą kiekį brangenybių Nesvyžiuje rado prancūzai. Vėliau jos buvo įtrauktos į garsųjį Napoleono prisiplėšto lobio sąrašą. Gal vis dar nesurasto turto dalį tebeslepia Nesvyžiaus žemė?

Paslapčių ir legendų gaubiamas miestas

Kamilė VITKUTĖ

Apie vieną įžymiausių Lietuvos didikų giminių – Radvilas – prabylame gana dažnai. Neseniai iškilmingai perlaidojome šios giminės atstovų palaikus Dubingiuose, lankome jų amžinojo poilsio vietas Kėdainiuose, o Vilnių aplankantys turistai būtinai išgirsta romantiškus pasakojimus apie Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilę.

Radvilų pilies kompleksą projektavęs italas Džovanis Maria Bernardonis į Nesvyžiaus žemę atnešė Renesanso epochos idėjas.

Dangiro MAČIULIO nuotr.

Tačiau Radvilų vardas brangus ne tik mums, bet ir mūsų kaimynams baltarusiams. Baltarusijoje stūkso LDK laikus menančios Radvilų pilys. Visi jas aplankę įsitikina, kokį didį pėdsaką istorijoje yra palikę šie aristokratai. Ypač garsus šiuo požiūriu senovinis Nesvyžiaus miestas.

Mikelandželo idėjų skleidėjas

Iki mūsų dienų Nesvyžiuje išlikę senovę menantys nuostabūs architektūros paminklai – Radvilų pilis, Jėzuitų bažnyčia, miesto rotušė, moterų vienuolynas, Slucko vartai... Smalsiai juos apžiūrinėjantiems turistams gidai mėgsta pasakoti visai ne originalią legendą apie tai, kad statinius kūręs architektas ir dailininkai buvę apakinti, kad daugiau negalėtų sukurti nieko panašaus. Tačiau ši legenda nepagrįsta jokiais patvirtintais istoriniais šaltiniais. Puikiai žinoma tik tai, kad Nesvyžiaus pilies komplekso ir Jėzuitų Dievo Kūno bažnyčios vyriausiasis architektas buvo italas Džovanis Maria Bernardonis. Tai jis, tylus vienuolis iš nedidelio itališko Komos miesto, Vinjolos, kuris dirbo su Mikelandželu mokinys, pats dalyvavęs statant Šv. Petro baziliką Romoje, atnešė didžias Renesanso epochos idėjas į Nesvyžiaus žemę. Jis ir mirė Nesvyžiuje 1605 metais.

Didžiojo olando viešnagė

Nuo seniausių laikų šiame mieste sklando gandas, jog čia yra lankęsis įžymusis dailininkas Rembrantas. Esą jį pakvietę Radvilos, kai ėmė formuotis pilies paveikslų galerija, viena turtingiausių šiose žemėse. Joje būta beveik tūkstantis meno kūrinių. Dalis jų išliko ir papildė Baltarusijos ir kitų pasaulio šalių muziejus.

Poetas V. Sirokomlė apie galimą didžiojo olandų menininko lankymąsi Nesvyžiuje rašė savo etnografiniuose veikaluose. Jis tikino, jog Rembrantas buvo pakviestas teikti konsultacijų dėl galerijos kūrimo ir jam buvę užsakyta keletas portretų. Tačiau kol kas nenustatyta, kada Rembrantas buvo atvykęs į Radvilų valdas. Sunku rasti ir kūrinius, kuriuos jis galbūt yra nutapęs Nesvyžiuje. Niujorko meno muziejuje saugomas Rembranto veikalas "Lenkų raitelis", kuris gali būti nutapytas Nesvyžiaus motyvais, tačiau ši hipotezė kol kas dar neįrodyta. Taigi ir Rembranto lankymasis čia kol kas tebelieka įdomi legenda.

Juodoji dama

Daugiau nei keturis šimtmečius senoviniame mieste gyvuoja legenda apie Juodąją damą. Mums, lietuviams, ji artima tuo, kad yra siejama su garsiosios mūsų tautietės Barboros Radvilaitės vardu. Štai ką pasakoja Nesvyžiaus gidai.

Po savo mylimos žmonos Barboros mirties Žygimantą Augustą taip kamavęs ilgesys, kad jis nusprendė pasitelkęs alchemikus, iškviesti jos sielą. Istorikai tvirtina, jog tai padaryti ėmėsi Tvardovskis ir Mnišekas (realiai egzistavusios asmenybės). Pustamsėje salėje viskas buvo parengta: išstatyti veidrodžiai, kurių viename išgraviruotas Barboros atvaizdas, karalius pasodintas į krėslą ir prisaikdintas jokiu būdu neprisiliesti prie pasirodysiančio moters silueto.

Žygimantas Augustas davė žodį sėdėti ramiai ir tik per atstumą pasiteirauti mylimosios, kaip jam gyventi toliau. Bet vos tik vaiduoklis pasirodė, jis iš jaudulio užmiršo savo priesaiką, pašoko nuo kėdės ir puolė link Barboros silueto, ketindamas apkabinti. Pasigirdo sprogimas, pasklido lavono kvapas – nuo to laiko Barboros siela negali surasti kelio atgal į kapą ir yra pasmerkta amžinai klajoti po žemę. Po Žygimanto Augusto mirties ji įsikūrė Nesvyžiaus pilyje. Gyviesiems ji pasirodo juodu apdaru. Pilies gyventojai įsitikinę, jog vaiduoklis perspėja pilies savininkus apie gresiančias nelaimes – karus, ligas.

XVIII a. viduryje Juodoji dama ėmė sekti jaunų gražių moterų ir merginų elgesį. Kai kurias iš jų ji pabardavo tamsiose puotų salių vietose, jeigu jos leisdavo sau pasirodyti labai atviromis iškirptėmis.

Juodosios damos egzistavimu tikėjo ir vokiečiai, dusyk okupavę Nesvyžių. Kai parko gilumoje jie išvysdavo ką nors juoda, šaukdami "Schwarze Frau!" imdavo šaudyti ir bėgdavo slėptis.

Jėzuitų bažnyčios rūsiuose keletą šimtmečių buvo laidojami Nesvyžiaus pilies šeimininkai.

Autorės nuotr.

Sarkofagų paslaptys

Didelį plotą po Nesvyžiaus bažnyčia užima mirusiųjų karalystė – gausybė karstų su mumijomis, išlikusiomis iki mūsų dienų. Keletą šimtmečių čia buvo laidojami Nesvyžiaus pilies šeimininkai. Pirmasis kapas datuojamas 1616 metais, paskutinysis – 2000–aisiais. Sarkofaguose esama dviejų karstų: vidinio – ąžuolinio ar metalinio, ir išorinio – medinio. Vidinis karstas – pusiau stiklinis. Pro stiklą galima išvysti palaikus tų, kurie, būdami gyvi, valdė milijonų žmonių likimus ir turėjo savo paslapčių, kurias nusinešė į šią tylos karalystę. Legendos ir sakmės bando atskleisti šias paslaptis.

Pradėsiu savo pasakojimą apie tą bažnyčios nekropolio vietą, kurioje palaidoti tėvai ir dvylika jų mažų vaikų. Visų anksti mirusių atžalėlių motina buvo Mykolo Radvilos žmona Jekaterina. Anot legendos, Jekaterina yra be galo nelaiminga moteris, kurios siela net miegodama nejaučianti ramybės. Ji paliekanti savo kūną ir skrendanti į požemį, kur palaidoti jos vaikai. Pro sienoje esančias groteles siela pasiekia mažyčius karstelius ir virsta pelėda. Paukštis iš eilės rauda prie kiekvieno sarkofago. Tiems, kurie atsitiktinai atsiduria netoli bažnyčios ir išgirsta raudą, iš siaubo plaukai pasišiaušia ant galvos...

Daug istorijų susieta ir su kita neįprasta kapaviete. Legenda byloja, jog viename neįprastame "kuprotame" sarkofage palaidota kunigaikštytė, pamilusi paprastą vaikiną ir dėl jo žuvusi.

Mergina pabėgo iš puotos, kurioje turėjo vykti jos sužadėtuvės su austrų princu. Mylimasis turėjo jos laukti su drabužiais ir rogėmis, kad drauge pabėgtų iš pilies. Bet įsimylėjėlių planus atskleidė kunigaikštytės giminaičiai. Jie sučiupo jaunuolį ir įkalino pilies bokšte. Mergina, to nežinodama, išbėgo į žiemos šaltį lengvais rūbeliais ir per sniegą nuskubėjo į sutartą susitikti vietą. Laukdama mylimojo ji mirtinai sušalo ir taip sustingo, kad vėliau jos nebuvo galima paguldyti į paprastą karstą, taigi teko laidoti sėdinčią.

1954 metais Baltarusijos vyriausybinė komisija "kuprotame" sarkofage rado ne jauną kunigaikštytę, o pagyvenusią moterį, turėjusią vaikų ir anūkų. Tai liudijo vainikai su užrašais "Brangiai mamai ir močiutei", įdėti į metalinį karstą. "Kuprą" sukūrė vaza su metalinėmis gėlėmis, pritvirtinta prie vidinio karsto.

Radvilų kapavietės lankytojams būtinai rodoma keistoka statinaitė, kurioje saugojami žmogaus palaikai.

Apie šį neįprastą palaidojimą sukurta gausybė legendų. Vienos jų herojus yra kunigaikštis, labai mėgęs medžioklę, bet senatvėje praradęs gebėjimą vaikščioti. Jis buvo vežiojamas vežimėliu, kurio link tarnai gindavo iš anksto "paruoštą" mešką. Paprastai žvėris būdavo senas ir lengvai neįgalaus medžiotojo nušaunamas. Tačiau vienąsyk atsitiko nelaimė - kunigaikštis tik sužeidė mešką, kuri akimirksniu virto įniršusiu žvėrimi. Ji užpuolė senuką ir, kol tarnai susizgribo, jį sudraskė. Tai, kas liko iš kunigaikščio, buvo sudėta į nedidelę statinaitę.

Iš tiesų statinaitėje esama vieno iš didikų Radvilų žmonos vidaus organų – širdis, kepenys, plaučiai... Vyras taip mylėjęs savo žmoną, kad įsakęs jos vidaus organus po mirties sudėti į atskirą statinaitę ir palaidoti greta savęs, užrašydamas savo paties sukurtą epitafiją. Ir mūsų dienomis šį meilės pripažinimą galima perskaityti ant metalinės lentelės, pritvirtintos prie didiko karsto.

(Bus daugiau).

Tolimos ir artimos Antano Krištopaičio kelionės

(Pabaiga. Pradžia Nr. 319)

Ričardas JAKUTIS

"Saulės deltos" leidykla serijoje "Šiaulių garbės piliečiai" ruošia tremtinio, ilgamečio Šiaulių dramos teatro dailininko-išpildytojo, garbaus šiauliečio Antano Krištopaičio prisiminimų knygą. Joje spausdinami prisiminimai iš dailininko dienoraščių bei jo papasakotos istorijos, kurias užrašė šių eilučių autorius.

Šiaulių garbės pilietis Antanas Krištopaitis - tai žmogus, kurio gyvenimas netelpa į vieną gyvenimą.

Antano KRIŠTOPAIČIO asmeninio archyvo nuotr.

Sapnuojasi Baikalas

Kai Antanas Krištopaitis dar mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Stasys Anglickis ir Viktoras Katilius skirdavo rašinėlius laisva tema. Kartą jaunasis Antanas parašė apie aukso ieškotojus iš Baikalo. Kažkur kažką buvo skaitęs. Už klaidas gavo dvejetą, o už temą – penketą. Rašinėlis buvo išgirtas už ypatingą Baikalo grožio atskleidimą. Tuomet Antanas net pagalvoti negalėjo, kad prie Baikalo atsidurs, tiesa, jis bus dar gražesnis negu jo rašinėlyje. Nuo Ulan Udės, kur operos ir baleto teatre iškart po tremties negalėdamas grįžti į Lietuvą jis dirbo dailininku, gražusis Baikalas buvo už 100 kilometrų - visiškai šalia, nes šimtas kilometrų Rusijos platybėse – mažytis nuotolis.

Antanas Krištopaitis sako, kad šis ežeras jam vis dar sapnuojasi. Baikalas – tai ne Baltija ir net ne Ramusis vandenynas, kurį Antanas yra matęs. Jam net pasisekė, kad Baikalo žvejų laivo kapitonas buvo paėmęs jį dvi savaites paplaukioti. Vidurvasarį aprengė vatinuku, uždėjo žieminę kepurę. "Bai-kul" totorių kalba reiškia "turtingas ežeras". 636 km ilgio 80 km pločio ežeras yra didžiausias gėlavandenis ežeras Azijoje ir giliausias pasaulyje. Daug kur Baikalas vadinamas jūra, o buriatų ir mongolų kalbomis – Šventąja jūra. Mėlynoji Sibiro akis – girdėjo pavadinimą Antanas. Į Baikalą įteka 300 upių, o išteka tik viena – Angara. Gaila tik, kad Baikalo eskizus ir piešinėlius Antanas Krištopaitis Ulan Udėje palikęs.

Kaip Antanas Krištopaitis vos netapo Ordžonikidzės gyventoju

Kažkada Antanas Šiauliuose susipažino su čia tarnavusiu karininku ir jo žmona. Kilme jis buvo iš Ordžonikidzės, o Antaną visada traukė kalnuoti kraštai. Kai pirmą kartą pas juos apsilankė, svečią užpuolė mažytis, bet skardaus balso šeimininkų šunelis. Šeimininkai paaiškino, jog kiekvienas svečias, norėdamas šuneliui įsiteikti, turi jam duoti saldainį. Šeimininkai slapta Antanui saldainį padavė, šis jį – balsingajam namų sargui, ir reikalai susitvarkė. Kai vėliau Antanas į svečius ten vykdavo, visad turėdavo šuneliui saldainį. Be abejo, taip jie tapo draugais, kaip, aišku, ir su pačiais šeimininkais.

Vėliau karininkas išvyko tarnauti į Vokietiją. O dar vėliau Antanas jį sutiko Taline. Pasirodo, tarnavo jis jau Estijoje, bet sakė, kad tarnavimo metai baigiasi ir grįš į gimtąją Ordžonikidzę (dabar Vladikaukazas). Užrašė Antanui adresą Ordžonikidzėje, kur gyvena jo tėvai ir jis gyvens.

Ir nuvyko kartą šiaulietis į Ordžonikidzę. Rado namą. Pasirodo, jo draugas čia jau nebegyvena. Kai Antanas prisistatė, iš kur atvykęs ir kad ieškąs draugo, naujieji namo gyventojai paaiškino, jog svečio ieškomasis – dabar Ordžonikidzės pirmasis partijos sekretorius, ir pasiuntė sūnų, kad atvykėliui parodytų, kur jo draugas gyvena. Kai sūnus palydėjo ir Antanas paskambino į nurodytas duris, išgirdo skardų šunelio lojimą. Durys prasivėrė, ir šunelis užšoko atvykėliui ant peties, ėmė jį laižyti ir iš džiaugsmo inkšti. Atlydėjęs asmuo nesuprato, kas čia vyksta, o Antano draugo žmona garsiai juokėsi džiaugdamasi svečio atvykimu ir tuo, kad šunelis jo nepamiršo.

Viešnagės metu šiauliečiui buvo pasiūlyta tapti Ordžonikidzės dramos teatro dailininku. Jau minėta, kaip labai Antaną traukia kalnuotieji kraštai, vis dėlto pasvarstęs jis nutarė iš gimtinės nebevykti, nes ir taip ilgai buvo iš jos ištremtas.

Vieną nemalonesnį įvykį dailininkas prisimena iš Ordžonikidzės. Visur keliaudamas piešė. Groznas, Faidonas, Elbrusas iš lėktuvo ir t. t. Kietais viršeliais aplanke jau gulėjo gal 100 nesusegtų eskizų. Ordžonikidzėje pakilo į aukštą sunitų maldos namų bokštą. Piešė, o vėjo gūsis išplėšė iš aplankalo visus lapus. Bandė dar ieškoti. Bet tvoros, upė – ką besurasi...

  

Juokais pavadinta "Masonų ložė" - Šiaulių inteligentų sambūris (A. Krištopaitis pirmoje eilėje antras iš dešinės).

 

Ulan Udės teatre (A. Krištopaitis viršutinėje eilėje ketvirtas iš kairės).

Kryžiai miško laukymėje

1977 metais po gegužės pirmosios parado Šiaulių dramos teatro aktorė Izabelė Čepkevičiūtė-Juodagalvienė pakvietė Antaną nuvykti į miškelį tarp Bubių ir Kurtuvėnų, kur ji su vyru Jonu Juodagalviu buvo regėjusi pastatytus kryžius. Smalsusis Antanas, aišku, tokios progos nepraledo. Mašinon dar sėdo Izabelės dukra Živilė. Ties Bubiais automobilis pasuko Kurtuvėnų link ir šiek tiek pavažiavęs sulėtino greitį. Kažkur turi būti keliukas. Pagaliau ponia Izabelė jį atsekė. Automobilis lėtai riedėjo tuo keliuku ir prieš akis mažoje miško laukymėje keliauninkai išvydo gal trisdešimt vieną greta pastatytų kryžių. Vienas kryžius aukštesnis, su metaliniu stogu, apkabinėtas mažais kryželiais, kaspinais. Viena koplytėlė prikalta aukštai ant medžio. Kokia tų kryžių statymo istorija? Pažvelgęs po metaliniu stogeliu Antanas išvydo išdegintus skaičius "1812". Galimas dalykas, kad čia buvo palaidoti Napoleono kariai. Tokia versija įtikėtina ir vėliau parodos, skirtos Napoleonui, organizatoriai mielai priėmė A. Krištopaičio nulietą tos vietos akvarelę.

Praėjo metai, o gal ir tų pačių metų ruduo, Antanas Krištopaitis su "Elnio" kombinato vyriausiuoju dailininku Petru Stumbriu ir jo žmona Naisių Z. Gėlės-Gaidamavičiaus muziejaus direktore Birute išsiruošė grybauti. Būtinai norėjosi apsilankyti ir toje vietoje. Pradėjęs pūti pagrindinis stulpas, aišku, jog nuo 1812 metų kur ten sveikas išstovės, buvo sutvirtintas metaliniais strypais. Kitas apsilankymas miško kryžių laukymėje – 1981 metais. Kaip ir visur, taip ir čia lankydamasis Antanas stengėsi vietovę įamžinti, nusipiešti kiekvieną pakitimą. Dar kartą prie kryžių Antanas apsilankė 1984-aisiais. Tą kartą sutiko žoleles ar uogas renkančią senutę. Ji prisiminė, kad jos senelė jai pasakojo, jog kryžius stovėjo šalia didžiulio ąžuolo, ant kurio buvo pakarti 1863 metų sukilėliai. Sužinojo, kad toji vieta Sviliais vadinama. O pakartus sukilėlius čia ir palaidojo. Senutė net parodė tą vietą. Ąžuolą, ant kurio buvo pakarti sukilėliai, išvertė vėtra. Miško darbininkai ąžuolą supjaustė, tačiau kadangi mediena buvo pažeista, jo nepaėmė, o supjaustytą taip ir paliko. Antanas ir jį, nuverstą ir supjaustytą, įamžino akvarelėje. Kryžių vėliau buvo vis mažiau. Dingo ir didysis.

Teksto pabaigoje nutariau parinkti kokią nors linksmesnę istoriją iš Antano Krištopaičio gyvenimo.

Antano Krištopaičio miesto telefonų knygoje pavardės nėra, nors laidinį telefoną jis turi jau labai seniai. Ten įrašytas "Krikštopaitis" ir pateiktas jo telefono numeris. Keletą metų, kai tik pasirodydavo naujos telefonų abonentų knygos, jis eidavo į telekomą, vėliau į TEO, rodydavo pasą ir aiškindavo, kad jo pavardė - be raidės "k". Mergaitės pažadėdavo pasirūpinti, kad būtų išbraukta, bet kitąmet vis tiek pasirodydavo knyga, kur jis vėl "Krikštopaitis". Dabar ir nueiti į TEO pastatą jam jau sunkiau, tad, atrodo, ir liks jis kai kurių atmintyje kaip "Krikštopaitis".

Tolimos ir artimos Antano Krištopaičio kelionės (I dalis)

Ričardas JAKUTIS

"Saulės deltos" leidykla rengia tremtinio, ilgamečio Šiaulių dramos teatro dailininko-išpildytojo, garbaus šiauliečio Antano Krištopaičio prisiminimų knygą iš serijos "Šiaulių garbės piliečiai". Joje spausdinami prisiminimai iš dailininko dienoraščių bei jo papasakotos istorijos, kurias užrašė šių eilučių autorius. A. Krištopaitis – tai žmogus, kurio gyvenimas į vieną gyvenimą netelpa. Kai šiandien populiariu pasakoti savo kelionių įspūdžius, skaitytojams, manau, bus įdomūs A. Krištopaičio pasakojimai apie anuometes jo keliones ir sutiktus įdomius žmones.

Ulan Udės operos ir baleto teatras, kuriame Antanas Krištopaitis dirbo dailininku.

Keliones reikėdavo išsikovoti

Šiaulių teatre, kuriame Antanas Krištopaitis dirbo grįžęs iš tremties, vykdavo vieno ar kito aktoriaus jubiliejiniai vakarai. Reikėdavo paruošti parodėles. Tam buvo pakviestas Antanas Krištopaitis, teatro dailininkas-išpildytojas. Deja, atsiskaityti už jo triūsą niekas negalėjo, bet teatro draugijos pirmininkas Kazys Tumkevičius pasiūlydavo už tai dailininkui kelionių. Antanui tai tiko ir patiko. Drauge vykdavo ir daugiau teatro žmonių. Ir ne vien tik aktorių. Štai buvo toks elektrikas Stasys Janulevičius, kurį visi Stasiuku vadino. Kai Maskvos didžiajame teatre jis pamatė "Gulbių ežerą", spektaklio priblokštas tepasakė: "Dabar galiu ir mirti."

Įsiminė vienas apsilankymų Maskvos Tagankos teatre ir trumpa pažintis su Vladimiru Vysockiu. Į Maskvą iš Lietuvos pasisemti patirties buvo siunčiami keturi dailininkai-išpildytojai, tarp kurių ir Antanas Krištopaitis. Maskvoje jiems buvo skirti kambariai viešbutyje "Centralnaja" ir kvietimai į spektaklius. Spektaklių repertuare - ir V. Šekspyro "Hamletas" Tagankos teatre.

Eidavo į teatrą pro tarnybinį įėjimą. Paltus palikdavo aktorių rūbinėje. Tagankos teatre daug darbuotojų, tad ir rūbinė didžiulė, duodami talonėliai. Antanas juokiasi, jog tai ne Šiaulių teatras, kur visi darbuotojai striukes, apsiaustus ant vieno ar kelių kablių pakabina.

Antanas prisimena, jog spektaklis palikęs didžiulį įspūdį. Toks Hamletas, kokį kūrė Vladimiras Vysockis, dar niekur nebuvo matytas. Po spektaklio ilgai truko plojimai, Vysockis skendo gėlėse, o kažkas iš žiūrovų jam įteikė prancūziško konjako "Napoleon" butelį.

Po spektaklio lietuviai neskubėdami prie rūbinės laukė savo daiktų, kai laiptais nusileido V. Vysockis. Jam svečiai iš Lietuvos buvo pristatyti. Garsus rusų aktorius tikrovėje atrodė labai jau pilkas ir kuklus. Palaikis atsagstytas apsiaustėlis, aptrinti džinsai, ištampytas megztukas. Po apsiaustu, nors slėpė, buvo matyti, jog viena ranka prispaudęs po pažastimi laikė dovanotą konjako butelį. Kai tiesė ranką pasisveikinti su lietuviais, konjako butelys išslydo, tėkštelėjo ant žemės ir sudužo. Neišgyveno, o linksmai su lietuviais šnekėjosi apie filmą "Niekas nenorėjo mirti", teatrą, rusų ir lietuvių santykius.

Vėliau dar ne kartą Antanas žiūrėjo spektaklius Tagankos teatre. Jei salėn nepatekdavo, stebėdavo spektaklį iš apšvietėjo kabinos, teatre jis jau buvo savas.

Mchate Antanas žiūrėjo G. Hauptmano pjesės "Prieš saulėlydį" premjerą. Puošnios dekoracijos. Scenoje veidrodžiai, krištoliniai servizai. Viskas tikra. Kai herojus pradeda visa tai daužyti ir viskas virsta duženų krūva, įspūdis didžiulis, bet šiaulietis Maskvos kolegoms nusistebėjo, kokių milžiniškų lėšų pareikalaus kiekvienas toks spektaklis. "Niekas čia daugiau nieko nedaužys, - paaiškino jam maskviečiai. – Tik per premjerą, nes kultūros ministrė Furceva stebi."

Kartą Antanas Krištopaitis prašė vizos į Lenkiją. Norėjo pamatyti Jano Mateikos originalus. Negavo. Tuomet suprato, kad liko tik Maskva, kur galima šį tą išvysti. Vaizdo leistuvų dar nebuvo, o Maskvos kino festivaliuose jis stebėjo filmus su Dž. Nikolsonu, M. Sreep, Alu Pačinu, D. Hofmanu, R. de Niru... Prie bilietų kasų tekdavo stovėti visą naktį. Antano tas nevargino, svarbiausia – norėjosi kuo arčiau "prisiliesti" prie pasaulinio garso meno kūrinių.

Kartais nė savaitės nebūdavo, kad Antanas Krištopaitis kur nors nekeliautų. Penktadienio vakarą Lietuvoje lipdavo į traukinį ir šeštadienio rytą jau būdavo Maskvoje ar Piteryje. Sekmadienį vakare vėl į traukinį ir pirmadienio rytą jau namie.

Maskvoje prie garsiojo caro varpo.

Linksmi kelionių nuotykiai

Būdavo ir linksmų nuotykių. Kartą Šiaulių dramos teatro vyriausioji dailininkė Joana Taujanskienė, būdama Maskvoje, panoro užsukti apkūnių žmonių drabužių parduotuvėn. Draugėn pasikvietė jau puikų Maskvos miesto žinovą Antaną. Tiesa, Antanas nebepamena, ar toji parduotuvė vadinosi "Gigant", ar "Bogatyr". Renkasi ji drabužius, Antanas padeda, palaiko. Stebėjo vienas pirkėjas plonutį kaip šakalį Antaną, jo priešingybę, su juo einančią ir drabužius besurenkančią moterį ir su užuojauta kartu buvusiems savo draugams tarstelėjo: "Bednyj mužik!" ("Vargšas vyras!"). Joana Taujanskienė neužpyko, bet pati iš to ilgai juokėsi.

Kitą kartą prireikė piešiant spektakliui dekoracijas mėlyno kobalto. Šiaulių parduotuvėse mėlynų dažų yra, bet dailininkei Joanai Taujanskienei reikia šiek tiek kitokio melsvumo. Reikia to melsvumo tik nedidelės linijos, 250 g dažų buteliuko per akis, bet Šiauliuose tokio nėra. Vyksta į Rygą. Sustoja Jelgavoje. Pati dailininkė į parduotuvę neina, siunčia Antaną ir sako, jog jeigu dažus ras, nebereikės toliau važiuoti, bus galima apsisukti ir grįžti į Šiaulius. Dažus Antanas randa, bet kaip čia Rygoje neapsilankius, vakare gal kokį nors spektaklį pamatys, juo labiau kad komandiruotės išrašytos. Paslepia jis tą dažų buteliuką giliai kišenėje, važiuoja į Rygą, dažus "randa", spektaklį pamato. Grįžta namo visi patenkinti. Ir Taujanskienė, linksma, pasižmonėjusi, aptarinėja matytą spektaklį ir giria kolegą, kad šis tiek privargo kobalto beieškodamas...

Kartą tuomečiame Leningrade Antanas pamatė skelbimą, jog mieste gastroliuoja teatras iš Paryžiaus. Gastroliavo jie kažkodėl, gal kad nesuteiktų galimybės susireikšminti prancūzams ir saviškiams apgulti vakariečius, Komjaunimo 50-mečio klube, kuris buvo miesto pakrašty. Kol tą klubą šiaulietis rado... Bet toks jau jis buvo – naktį nemiegos, bet kuo daugiau pamatys. Dar prisimena, kaip tame pat Leningrade klausėsi Dž. Verdžio "Rekviem", atliekamo "La Scalos" orkestro ir solistų. Anuomet tai buvo didžiulis įvykis.

Tolimojoje Gruzijoje

Daug ir įdomiai Antanas Krištopaitis pasakoja apie Gruziją, šį kraštą pamėgęs ir ten ne kartą lankęsis. Prisimena, pirmą kartą skridęs lėktuvu, tačiau lėktuvas vėlavo, tad Tbilisyje atsidūręs jau vėlai vakare. Iš oro uosto autobusas skridusius atvežė į Tbilisio centrą ir išlaipino prie "Iverijos" viešbučio. "Iverija" Tbilisyje yra tas pat, kas Maskvoje "Rossija", ar anuomet pas mus "Lietuvos" viešbutis Vilniuje. "Kur nakvoti? – sprendė Antanas - Gal "Iverijoje", jei jau šalia stovi?" Deja, atsakymas vienas: "Nėra vietų." Bet kai sužinojo, kad atvykėlis - iš Lietuvos, vieta atsirado.

Kaip Šiaulių dramos teatro darbuotojas rytą jis nuskubėjo į vietos teatro draugiją. Ten jau buvo atvykęs vienas rusų aktorius ir prašėsi nakvynės bei pakvietimų į Tbilisio teatrų spektaklius. Draugijos pirmininkas aiškino, jog niekuo negali padėti. Tai girdėdamas nusiminė ir Antanas. Tačiau vilties dar buvo, juolab, kad jo lagaminėlyje gulėjo didžiulė saldainių dėžė ir juodųjų serbentų vyno butelis, kuris anuomet, žinovai sakė, Lietuvoje buvo labai geras.

Rusų aktorius nuleidęs galvą pasišalino. Lietuvis ištraukė iš lagaminėlio lauktuves ir paprašė, ko neseniai norėjo rusų aktorius. "Ar "Iverijos" viešbutyje bus gerai?" – paklausė pirmininkas. Kur jau ten, juolab, kad ir viešbutis jau buvo žinomas. Pirmininkas kažkur skambino, su kažkuo gruziniškai kalbėjo. "Ar septynioliktame aukšte gerai?" – vėl paklausė. Antanui dar geriau - vaizdai pro langą jam irgi svarbu. Taigi nakvyne buvo pasirūpinta, įteikti pakvietimai į geriausius spektaklius, paskirta vertėja, kuri sėdės šalia lietuvio ir vers. Vertėja buvo studentė, puiki mergaičiukė, kilusi iš Svanetijos, todėl ir ten šiaulietis nuvyko. Pabuvojo dar Mschetoje, Džvari, pravažiavo Kaukazo karo keliu.

 Paberžėje pas tėvą Stanislovą (A. Krištopaitis pirmas dešinėje).

Antano KRIŠTOPAIČIO asmeninio archyvo nuotr.

Kai vyko į Džvari, išklausinėjo, kurioje stotelėje išlipti iš autobuso, kuriuo keliu išlipus nueiti į vienuolyną. Antanas prisimena, jog stotelė berods vadinosi "Zageri". Lietuvis vis klausė vairuotojo, ar dar nepravažiavo. "Nesijaudink", - ramino jį vairuotojas. Ir štai Antanas pamatė, kad autobusas privažiavo prie pat vienuolyno. Pasirodo, vairuotojas pasuko keletą kilometrų iš maršruto, kad pas juos atvykusiam svečiui nereikėtų pėsčiomis kulniuoti. Džvari (IV a.) – pirmas vienuolynas Gruzijoje po gruzinų krikšto.

Sėkminga kelionė buvo ir iš Džvari atgal į Tbilisį. Leidosi jis siauru keliuku nuo Džvari vienuolyno. Važiavo motociklas su priekaba. Motociklininkas kažko stabtelėjo. Antanas paklausė, ar dar toli iki autobuso stotelės. Motociklininkas, kaip ir visi gruzinai, tuoj išklausinėjo, iš kur atvykėlis. "Sėsk", - parodė Antanui į motociklo lopšelį. Apsisuko ir atvežė lietuvį į Tbilisį iki pirmosios metro stotelės.

Įdomiu transportu Antanas keliavo ir Kaukazo karo keliu. Nedidelis autobusiukas be stogo. Autobusėlyje turistai ir senis su ožka - vietinis gyventojas. Buvo vietos, tai vairuotojas jį ir ožką paėmė pavėžėti ir kartu užsidirbti. O Antaną pasisodino šalia savęs, netgi pledu pridengė, kad aukštai kalnuose nesušaltų.

Susipažino Antanas su vienu verslininku, kuris praturtėjo į Lietuvą veždamas laurų lapus. Turėjo tas verslininkas juodą "Volgą", nors jo namas buvo tarsi iš kartono. Pavežiojo ir Antaną. Ypač gundė drauge vykti į Kutaisį pasižiūrėti futbolo rungtynių, nes buvo didelis šios sporto šakos gerbėjas. Nesužavėjo Antano šis pasiūlymas, traukė jį tik kalnų grožis ir senosios šventyklos bei vienuolynai. (Bus daugiau)





Nauja patirtis - kelionė traukiniu

Vaida MILIŪTĖ

Kad traukiniai Lenkijoje yra populiariausia transporto priemonė, įsitikini tik užsukęs į visą parą dirbančią pagrindinę Varšuvos geležinkelio stotį. Iš šios stoties gali pasiekti ne tik atokiausius Lenkijos kampelius, bet ir daugelį didžiųjų Europos miestų.

Maršrutu Varšuva–Lodzė–Varšuva kursuoja modernūs traukiniai.

Sukurti žmonių gerovei

Vasara – kelionių metas, tad nusprendėme prisiminti šiek tiek užmirštas keliones traukiniais. Žinoma, keliavome ne po gimtąją Lietuvą, o po kaimyninę Lenkiją. Mūsų kelionės maršrutas: Varšuva–Lodzė–Vroclavas–Poznanė–Varšuva. Tai vienas populiariausių maršrutų Lenkijoje. Truputį jį pakeitus, galima aplankyti turistų pamėgtą Krokuvą. Dar daugiau populiarių maršrutų pateikiama internete.

Kadangi mūsų maršrutas jau sudarytas, o kelionėje nenorime patirti nesklandumų, tai jai pradėjome ruoštis prieš kelis mėnesius: užsisakėme viešbučius, internete išsiaiškinome Lenkijos traukinių maršrutus ir tvarkaraščius.

Į Varšuvą vykome automobiliu, nes vykti traukiniu į Lenkijos sostinę iš Šiaulių nelabai patogu. Tiesioginis traukinys į Varšuvą važiuoja tik iš Šeštokų (Lazdijų raj.) geležinkelio stoties. Šiauliečiams, nusprendusiems pasirinkti tokį kelionės būdą, rekomenduojama iš Šiaulių traukiniu vykti iki Kaišiadorių, o ten persėsti į iš Vilniaus į Šeštokus važiuojantį traukinį. Tokia kelionė truputį išvargins - Lietuvoje traukiniai yra neprestižinė transporto priemonė, kuria naudojasi tik nedidelė dalis žmonių.

Lenkijoje - atvirkščiai. Atrodo, kad čia geležinkelių tinklas sukurtas žmonių gerovei. Traukiniais keliauja įvairaus amžiaus ir specialybių žmonės - nuo turistų, studentų iki aukštas pareigas užimančių asmenų.

Bilietai - iš anksto

Tarp didžiausių Lenkijos miestų kursuoja europinio lygio Express arba IC/EC klasės traukiniai. Tokius dažniausiai renkasi komfortiškos kelionės norintys keleiviai.

Ne itin išrankūs keliautojai renkasi pigesnius traukinius. Tokie yra senesni, lėtesni, tačiau nuvyksta į atokiausius Lenkijos miestelius. Tad norėdami patirti daugiau įspūdžių ir taupydami pinigus keliavome pigesniais ir rinkomės keliones antrąja klase.

Pirmoji mūsų kelionės atkarpa - Varšuva–Lodzė (133 km). Bilietus nusprendėme nusipirkti iš anksto. Pasirodo, kad toks mūsų sprendimas buvo teisingas.

Eilėse prie bilietų kasų tekdavo stovėti pusvalandį ar net ilgiau.

Apie 21 valandą vakaro užsukę į Varšuvos centrinę stotį nustebome joje išvydę didelį srautą keliautojų: vieni atvyksta, kiti išvyksta. Ilgos eilės driekiasi ir prie bilietų kasų, kurios Varšuvos stotyje dirba beveik visą parą.

Kol dairėmės po stotį, studijavome traukinių tvarkaraščius, eilės prie kasų šiek tiek sumažėjo. Taigi stojome į eilę ir po 15 minučių rankose jau turėjome bilietus, kurie kainuoja po 32 zlotus (apie 27 litus).

Pamažu supratome, kad eilėje stovėti 10-40 minučių – įprasta. Kad išvengtume nesklandumų ir nereikalingo skubėjimo, bilietus į kitus traukinius taip pat įsigijome iš anksto.

Įdomu tai, kad daugelio traukinių bilietai galioja visą dieną. Ant jų nurodyta tik išvykimo ir atvykimo diena. Laiką, kuriuo keliausi, gali pasirinkti pats. O rinktis yra iš ko! Į didžiuosius Lenkijos miestus traukiniai važiuoja dažnai, į kai kuriuos - kas valandą.

Nuolaidos didesnėms grupėms

Pirmoji mūsų stotelė – Lodzės Fabryčna stotis. Maršrutas Varšuva–Lodzė–Varšuva – tai vienas projektų, kurį iš dalies finansavo Europos Sąjunga. Šia trasa važiuoja nauji traukiniai. Kabanti lentelė skelbia projekto vertę – 180275000,00 zlotų. Erdvus salonas, švara, komfortas – toks jausmas apima įlipus į traukinį, tačiau ne itin patogios kėdės priverčia ieškoti patogesnės sėdėjimo pozos. Laikini nepatogumai nublanksta prieš naujus įspūdžius ir netikėtai užplūdusius vaikystės prisiminimus - kaip smagu būdavo klausytis traukinio ratų bildesio, skaičiuoti pravažiuojančių traukinių vagonus ar pro šalį skriejančius įvairius objektus.

Lenkijoje keliaujančių žmonių netrūksta.

Andriaus TVERIJONO nuotr.

Gerą įspūdį paliko ir kiti Lenkijos traukiniai, geležinkelių stotys. Kiekviena jų – skirtinga.

Stebina ir bilietų kainos. Bilietas iš Lodzės Kaliskos stoties į Vroclavą (243 km) kainuoja 45 zlotus (38 litus).

Keliaujant nuotaiką pakelia netikėtai suteikta nuolaida. Pirmąją nuolaidą gavome pirkdami bilietus iš Vroclavo į Poznanę – seniausią Lenkijos miestą (165 km). Kadangi keliavome penkiese, tai du bilietus mums pardavė po 22 zlotus (apie 19 litų), o kitus tris – po 15,5 zloto (apie 13 litų).

Sutaupėme ir keliaudami iš Poznanės į Varšuvą (306 km). Keturi bilietai į šį traukinį kainavo po 49 zlotus (apie 42 litus), penktasis – perpus pigiau (25 zlotai – apie 21 litą). Tiesa, tai buvo vienintelis traukinys, ant kurio bilieto buvo nurodytas vagono numeris bei sėdimos vietos. Didelė dalis keleivių, daugiausia jaunimas, iki Varšuvos važiavo stovėdami.

Be jokių nesklandumų aplankę kelis Lenkijos miestus susimąstėme, kad taip keliauti ir pažinti svetimą šalį ryšimės ir kitąmet.

 

Dviračiu aplink Kuršių marias

Irena BUDRIENĖ

Kad laisvadieniai neapsiribotų vien tingiu drybsojimu lepinantis saulės voniomis, galima poilsiauti aktyviau – vaizdingomis Lietuvos vietomis keliauti dviračiu. Tačiau taip keliaujant reikia suplanuoti maršrutą, pasirinkti saugią ir kokybišką trasą, pagalvoti, kur įmanoma apsistoti, kokius gamtos ir kultūros paveldo objektus galima aplankyti pakeliui. Bene dėkingiausios šiuo požiūriu yra pajūrio dviračių trasos. Čia geriausiai išplėtota dviračių turizmo infrastruktūra, o maršrutą galima paįvairinti kelione laivu. Vieną ilgąjį savaitgalį taip ir padarėme: atkeliavę į Klaipėdą sėdome ant dviračių, persikėlėme keltu į Smiltynę ir pradėjome minti pasirinktu maršrutu aplink Kuršių marias.

Lietuviškąja Venecija vadinamas Mingės kaimas yra unikalus - jis įsikūręs abiejuose Minijos upės krantuose. Etnografinėse sodybose svetingai priimami turistai.

Mūsų maršrutas iš pradžių vedė į pietus Kuršių nerija iki Nidos (52 km.) Pakeliui aplankėme visas čionykštes gyvenvietes: Juodkrantę, Pervalką ir Preilą. Pasirinktas keliavimo būdas leido tarsi susilieti su puikiu Kuršių nerijos kraštovaizdžiu – plačiai atmerktomis akimis fiksuoti gamtos sukurtą unikalų grožį bei visa krūtine traukti jūra ir pušimis kvepianti orą. Kelionėje žavi etnografinės žvejų sodybos nendriniais stogais, po žvejybos džiūvančiais tinklais, pamario švyturiai, medinės Raganų kalno skulptūros, kraupoka kormoranų ir pilkųjų garnių kolonija...

Kadangi ši mūsų maršruto atkarpa daugeliui gerai žinoma, neišsiplėsiu apie ją pasakodama. Daug didesnis atradimas buvo tai, ką aptikome laivu persikėlę į kitą Kuršių marių krantą. Nidoje yra ne vienas tokias paslaugas teikiantis laivas. Mūsiškis mielai priėmė mus su visais dviračiais. Kelionę paįvairino gidės pasakojimas bei pakeliui į lietuviškąją Veneciją – Minijos (Mingės) kaimą, kur mes ir plaukėme - aplankytas Uostadvaris su atstatyta vandens kėlimo stotimi. Persikėlę į Nemuno deltą Pamario keliais planavome sugrįžti į Klaipėdą.

Atplaukę į abiejuose žuvingos Minijos upės krantuose įsikūrusį Mingės kaimą, buvome sužavėti tradicinės pamario architektūros nameliais, veikiančia jachtų prieplauka ir svetingais gyventojais. Laivo kapitonas, pakvietęs į seniausią Mingės kaimo sodybą, iš penkių rūšių žuvies išvirė tikrą jūrininkų žuvienę, kuria pavaišino visus laivo keleivius. Buvo atskleistos ir geros žuvienės virimo subtilybės: kad buljonas būtų skaidrus, į bebaigiamą virti sriubą kapitonas įpylė šlakelį degtinės ir įmetė šiek tiek laužo anglių. Skanesnės žuvienės dar neteko ragauti.

Atsisveikinę su šauniuoju kapitonu, iš lietuviškąja Venecija vadinamos Mingės numynėme į Ventės gyvenvietėje esančią "Ventainės" prieplauką, kur įsikūręs užsieniečių bei buriuotojų pamėgtas kempingas ir viešbutis. Kadangi oras buvo puikus, čia knibždėte knibždėjo poilsiautojų, užsiimančių, kas kam arčiau širdies – maži vaikučiai ir jų mamos turškėsi seklioje marių pakrantėje, tėčiai buriavo ar plaukiojo jachtomis, daugiausia iš Danijos nameliais ant ratų suvažiavę užsieniečiai anksti rytą traukė žvejoti.

Ventės rago tinklai. Iškyšulyje prie Kuršių marių netoli Nemuno upės žiočių įkurta paukščių žiedavimo stotis.

Autorės nuotr.

Ši puikiai aprūpinta privati prieplauka yra mažiausia rytiniame krante, bet jos šeimininkas aktyviausiai veikia siekdamas atgaivinti laivybą. Jis kuria projektus, kad būtų atgaivintas žiedinis vandens kelias rytiniu Kuršių marių pakraščiu nuo Ventės rago iki Drevernos, iš čia Vilhelmo kanalu, Minija ir Atmata atgal į "Ventainę". Šeimininkas pakeitė kranto reljefą, išrovė nendrių sąžalynus, išgrindė krantinę akmenimis ir pasistatė įplauką ir plokščiadugnį laivą, kuris jau kursuoja reguliariuoju maršrutu į Nidą.

Aplankę Ventės ragą – iškyšulį prie Kuršių marių, visai netoli Nemuno upės žiočių, labiausiai žinomą dėl jame įkurtos praskrendančių paukščių žiedavimo stoties, miname pro Kintus link Drevernos. Tiesa, dar senojoje Kintų kepyklėlėje sušveičiame po šviežutėlę bandelę, aplankome didžiąją Kintų tują. Medžio aukštis - 18,2 m, kamieno skersmuo metro aukštyje – 1,02 m, lajos skersmuo - apie 10,5 m. Tikslių duomenų, kas ir kada pasodino Kintuose šią įspūdingą tują, nėra. Miškininkų nuomone, tuja buvo pasodinta pastačius girininkijos pastatą, kuriam dabar apie 100-110 metų. Į Dreverną miname trumpesniu keliu per mišką. Karštą dieną mėgaujamės medžių teikiamu pavėsiu, pakeliui randame mėlynių ir bruknių.

Tris šimtus gyventojų teturinti Drevernos gyvenvietė, įsikūrusi rytinėje Kuršių marių pakrantėje, yra atkampi Priekulės (Klaipėdos r.) seniūnijos vietovė, bet turi ambicijų tapti kurortine. Viltis čionykščiai gyventojai sieja su naująja 30 mažųjų laivų galinčia aptarnauti prieplauka. Deja, viena brangiausių prieplaukų pamario krašte negali pasigirti išvystyta infrastruktūra krante. Vietiniai gyventojai pasakojo, kad artimiausiu metu čia turėtų būti pastatytas viešbutis ir restoranas. Tiesiai priešais Dreverną kitoje Kuršių marių pusėje yra Juodkrantė. Gyvenvietes jungia penkių kilometrų ilgio laivakelis.

Nuo Drevernos iki Klaipėdos vėl trumpiname kelią, pasirinkdami vieškelį palei Vilhelmo kanalą. Dvi valandas mynę pedalus pasiekiame Klaipėdą. Tai tik vienas galimų maršrutų pajūryje. Jei buvo įdomu, kitą kartą parašysiu apie kelionę dviračiais nuo Klaipėdos iki Latvijos sienos.

Žirgams reikia laisvės

Eva JAGMINAITĖ

Jei dejuojate, kad krizė "suvalgė" egzotiškai kelionei ar poilsiui triukšmingame kurorte skirtus pinigus, prisiminkite, kad geras laisvalaikis - nebūtinai vartantis ant įkaitusio smėlio ir kedenant išnuomoto kambarėlio pajūryje patalus. Ir vienos dienos išvyka gali suteikti puikių įspūdžių. Šįsyk mūsų kelias suka kaimynystėn pas brolius latvius, kuriems slapta pavydime ilgesnio pajūrio ruožo, bet džiaugiamės puikiais turistiniais maršrutais.

Nida, bet ne ta

Pravažiavus triukšmingąją Palangą, šiek tiek kuklesnę Šventąją ir kirtus Lietuvos-Latvijos sieną, kelyje Klaipėda-Liepoja vos už kilometro pasitinka nuoroda į Nidą. Posūkis kairėn, keletas kilometrų dardėjimo dulkėtu ne itin vaizdingu keliu, ir mes jau Latvijos Nidoje. Nuo čia prasideda Papės gamtinis parkas, kuris įtrauktas į ES saugomų teritorijų sąrašą.

Nedidelis žvejų kaimelis - vargšas, palyginti su mūsų Kuršių nerijos perlu, bet mėgstantiems laukinį poilsį ir ramybę jis - tikras lobis. Šalia esanti pelkė "Nidas purvs" paskelbta geomorfologiniu draustiniu. Nepanašu, kad čia laukiama turistų. Kone vienintelis civilizacijos požymis - skelbimų lentos su lietuvišku užrašu "Parduodama" prie sklypų, besidriekiančių iki pajūrio kopų. Jėgos aitvarų mėgėjai šį kampelį seniai atrado, mat čia jiems itin palankus vėjas.

  

Papės ežeras - žvejų ir ornitologų rojus.

 

Keistas pasviręs statinys su kaminu - carinės Rusijos armijos kareivių daržovių saugykla. Uraganas "Anatolijus" ją taip krestelėjo, kad ši gerokai pasviro. Truputį pasviro ir švyturys.

Gamtos rojus

Kitas mūsų maršruto taškas – Papės gyvenvietė, susiformavusi trijų žvejų kaimų vietoje. Ji garsi ne tik tuo, kad čia gerokai dažniau sutiksi šiaulietį, nei latvį. Tai žvejų, ir ornitologų rojus. Vos kilometras sausumos skiria didžiulį Papės ežerą nuo Baltijos jūros, juo nusidriekęs paukščių migracijos kelias. Žvejai, nusipirkę leidimą netoli esančioje Rucavoje, laimę gali išmėginti ir ežere, ir upėje, ir jūroje.

Ieškantiems daugiau informacijos apie Papės parko lankytinas vietas taip pat tenka važiuoti į Rucavos turizmo informacijos centrą, mat Papėje buvęs gamtos muziejus nebeveikia. Vietinių teigimu, jį su nemenku sklypu prie jūros, kaip ir etnografinių sodybų kompleksą, kuriame taip par yra muziejus, nusipirkęs vokietis įsipareigojo renovuoti, prižiūrėti, tačiau jau ketverius metus, niekas nevyksta.

Švyturys - pasviręs

"Krizė Latvijoje, - paaiškina vienintelės kavinės Papėje savininkas kaunietis, kalbėdamas apie pajūryje sutiktus latvius. – Pirmi metai, kad tiek jų čia atvažiuoja, ieško pigesnio poilsio." Gerosios Papės vietelės, kai gali netoli jūros pasistatyti palapinę ir nebijoti, kad nubaus aplinkosaugininkai, šiemet užimtos latvių. Linksma buvo stebėti, kai tas pats kavinės šeimininkas negalėjo susikalbėti su paaugliu latviuku, kuriam rusiškai mėgino aiškinti apie rūkymo žalą.

Vaikštinėjant aplink švyturį supančius statinius, žvilgsnį patraukia gerokai pasviręs mūrinis su kaminu statinys, panašus į animaciniame filme matytą Jemelios krosnį. Paslaptį padeda įminti sodybos netoli švyturio šeimininkas. Žinoma, lietuvis. Jis papasakoja, kad statiniai prie švyturio - carinės Rusijos armijos kareivinės, o "Jemelios krosnis" – daržovių saugykla su ventiliacija. Daržoves kareiviai auginę prie ežero. Praūžęs uraganas Anatolijus taip krestelėjo "krosnį", kad ši gerokai pasviro. Kryptelėjo ir uragano grybštelėtas švyturys. Dabar jis pasviręs keturiais laipsniais.

  

Kol kas šis jauniklis dar tėvų pašonėje, bet vos paūgėjęs turės palikti grupę.

 

Laukiniai žirgai - nepatiklūs, todėl lankytojai jiems atrodo keliantys pavojų. Patariama artyn neiti, nes arklių elgesys - nenuspėjamas.

Laukiniai gyvūnai laukiniame miške

Pajūryje šįsyk ilgai neužtrunkame, nes mūsų tikslas – Papės parke besiganantys laukiniai arkliai tarpanai. Informaciniame stende dar perskaitome, kad miške yra ir stumbrų, o arkliams draugiją palaiko taurai – laukinės karvės ir jaučiai. Pirmieji laukiniai žirgai Papėje atsirado prieš dešimt metų Pasaulinio laukinio gamtos fondo iniciatyva.

Važiuojant tolyn Liepojon vedančiu keliu, reikia gana įdėmiai žvalgytis, kad pamatytum nuorodą, kur galima pasigrožėti laukiniais arkliais. Maždaug už dešimties kilometrų nuo nuorodos į Papę, ties stotele "Kalniški" reikia sukti į kairę ir važiuoti miško keliuku, rizikuojant pamesti kokią nors automobilio detalę.

Archeologiniai kasinėjimai atskleidė, kad prieš daugelį metų Latvijos teritorijoje gyveno tikri laukiniai žirgai. Jie apdainuojami latvių liaudies dainose, tad nenuostabu, kad Papės parke augantiems laukiniams žirgams sudarytos puikios gyvenimo ir veisimosi sąlygos. Ar galima prie jų prieiti? Prižiūrėtoja gūžteli pečiais ir sako, jog jų elgesys nenuspėjamas, todėl nurodo saugų beveik 50 metrų atstumą nuo žirgų. "Kadangi jie yra laukiniai, net ir darbuotojus jie prisileidžia tik dėl to, kad metų metais kasdien juos mato. Svetimas žmogus, parko svečias, jiems kelia nepasitikėjimą, todėl vienų jie gali leistis paglostomi, o kitam įspirti ar pasibaidę nubėgti, - pasakojo jauna prižiūrėtoja. - Tada džiaugsitės, jei jie pasileis bėgti ne jūsų pusėn. Ristūnai gali stipriai sužeisti. Juk jų svoris apie 300 kilogramų."

Arčiau prieiti nesinorėjo prie taurų, pamačius jų ragus, bet šie ramiai rupšnojo žolę atokiau nuo žirgų kaimenės. Prižiūrėtoja papasakojo, kad Papės parko gėrybių ir tarpanams, ir taurams visiškai užtenka išsimaitinti ir žiemą, o laukiniai gyvūnai padeda išsaugoti pievas, apsaugo ežero pakrantes nuo užžėlimo.

Štai čia ir baigiame pasakojimą apie vienos dienos kelionę. Įspūdžių tikrai pakanka, prisiminimai išliks gerokai ilgiau, o daugiau informacijos, maršrutą su tiksliais kilometrais galima rasti tinklalapyje www.pdf-pape.lv .

Laukiniai arkliai buvo įprastas Europos kraštovaizdžio akcentas prieš išplėtojant žemdirbystei. Tikrųjų jų palikuonių gamtoje nebėra. Paskutiniai Baltijos šalyse buvo pastebėti viduramžiais, Lenkijoje - 1808-aisiais, Rusijoje - 1887-aisiais. XX amžiaus pradžioje lenkų profesorius Vitelani susirūpino laukinių žirgų veislės atkūrimu. Buvo išvesta "konik polski" veislė, savo išvaizda primenanti jau išnykusius laukinius arklius. Būtent šie mišrūnai pasitarnavo laukinių arklių - tarpanų - veislės atkūrimui.

Artėjant žiemai žirgai ima kaupti riebalus, kad žiemą nesušaltų, o kailis tampa tankesnis. Būtent riebalai, kailis ir stiprios kanopos padeda laukiniams žirgams žiemą nesušalti. Atrodytų, kad laukiniai ristūnai žiemą maitindamiesi siaubia gamtą, tačiau viena svarbiausių jų funkcijų šaltuoju periodu - atnaujinti gamtą. Misdami sudžiūvusia žole, medžių žieve, šakomis bei nendrėmis jie apsaugo gamtą nuo užžėlimo, išsaugo pievas ir taip saugo kitiems - paukščiams, vabzdžiams ir gyvūnams - reikalingą laukinę aplinką.

Ne­ga­li­te nu­ke­liau­ti į Ja­po­ni­ją? Va­žiuo­ki­te į Tel­šius!

Eva JAG­MI­NAI­TĖ

Va­žiuo­da­ma ke­liu Šiau­liai-Pa­lan­ga, ro­dyk­lę į Tel­šius vi­sa­da pa­ste­bė­da­vau. Ho­ri­zon­te be­si­ma­tan­tis eže­ras, baž­ny­čios bokš­tas kė­lė smal­su­mą ir no­rą ten stab­te­lė­ti. Vis dėl­to ne­pri­si­ruoš­da­vau šiam Že­mai­ti­jos mies­te­liui skir­ti dė­me­sio, o tra­di­ci­nio kaš­to pa­tie­ka­lo kas­ti­nio – vi­suo­met pa­ra­gau­da­vau ir pas te­tą Klai­pė­do­je. Ta­čiau vos at­si­ra­do pro­ga ap­lan­ky­ti Tel­šius, ne­dve­jo­da­ma sė­dau į trau­ki­nį ir grei­čiau nei per va­lan­dą bu­vau vie­to­je. Ta­čiau ne ka­ted­ros po­žy­miai, kraš­to žmo­nių sve­tin­gu­mas ar bui­ties mu­zie­jus ma­ne su­ža­vė­jo. Jei pa­klau­si­te Tel­šių gy­ven­to­jų, ką ver­tė­tų ap­lan­ky­ti, be­maž kiek­vie­nas jums nu­ro­dytų že­mai­tiš­ką ki­niš­ką ir ja­po­niš­ką Alf­re­do Jo­nu­šo so­dy­bą ir paaiš­kins, kaip iki jos nuei­ti. Sim­bo­liš­ka, kad so­dy­ba įsi­kū­ru­si Mu­zie­jaus gat­vė­je. Be­je, vie­ti­niai ją va­di­na tie­siog „Ja­po­ni­ja“.

 

  

Japonų kultūros gerbėjas įkūrė ir Kinijos kampelį - tai Briuselyje esančio "Mini Europos" parko Kinijos fragmentas.

 

Sodybos šeimininkas, kruopščiai apgalvojęs kiekvieną sodybos detalę, nepamiršo Rytų šalių tiltelių ir vartų.

Du­rys at­ver­tos vi­siems

Pro Mu­zie­jaus gat­vė­je įsi­kū­ru­sią so­dy­bą net ir nie­ko apie ją ne­ži­nan­čiam sun­ku bū­tų pra­va­žiuo­ti. Dar ne­praė­jus pro var­te­lius akį pa­trau­kia ja­po­niš­ki ži­bin­tai, ori­ga­mi paukš­čiai ir iš­ka­ba „Alf­re­da Jo­nu­ša že­mai­tėš­ka – ja­po­nėš­ka so­dy­ba – mu­zie­jus“. Vi­si už­ra­šai čia – ja­po­nų, ki­nų ar­ba že­mai­čių kal­ba. Aki­mirks­nį net sua­be­jo­ji, ar kas nors šia­me kraš­te kal­ba bend­ri­ne lie­tu­vių kal­ba. Už var­te­lių di­džiu­lė­je val­ty­je su­sė­du­si iš me­džio iš­drož­ta že­mai­čių ir ja­po­nų ka­riuo­me­nė, gink­luo­ta ie­ti­mis, plau­kia į Ry­tus. Prie var­te­lių pa­si­ti­kęs tra­di­ci­niais ja­po­nų rū­bais pa­si­rė­dęs Alf­re­das Jo­nu­šas ta­ria „Ko­ni­chi­va“ (lai­mė Die­vo, kad Lon­do­ne ma­no kur­so drau­gas bu­vo ja­po­nas ir ži­nau, kad tai ne keiks­ma­žo­dis, o man­da­gus pa­si­svei­ki­ni­mas).

A. Jo­nu­šo te­kan­čios sau­lės ša­lies pa­sau­lis tel­pa į tra­di­ci­nio so­do skly­pą, vos sep­ty­nis arus. „Esu la­bai lai­min­gas, kad žmo­na ma­nęs dar ne­pa­li­ko. Vi­sus sa­vo iš ju­ve­ly­ri­nių dir­bi­nių už­dirb­tus pi­ni­gus in­ves­tuo­ju į šios te­ri­to­ri­jos to­bu­li­ni­mą“, – pra­dė­jus ke­lio­nę po te­kan­čios sau­lės ša­lį pa­sa­ko­ja so­dy­bos šei­mi­nin­kas. Nors Ki­ni­jos ir Ja­po­ni­jos ro­jų na­mų kie­me me­ni­nin­kas pra­dė­jo kur­ti prieš 40 me­tų, pir­mie­ji lan­ky­to­jai čia įleis­ti prieš ket­ve­rius me­tus. Da­bar čia at­va­žiuo­ja moks­lei­vių bei tu­ris­tų iš Lat­vi­jos, Šve­di­jos, Ja­po­ni­jos. So­dy­bo­je ne kar­tą lan­kė­si ir ja­po­nai, ne vie­nas jų – aukš­to ran­go pa­rei­gū­nas.

„Kai at­vyks­ta gar­būs sve­čiai, lei­džiu jiems iš­šau­ti iš kie­me sto­vin­čios pa­tran­kos. Ta­čiau tuo­met kai­my­nams au­sis už­gu­la ir jie skun­džia­si, kad viš­tos ko­ne dvi sa­vai­tes kiau­ši­nių ne­de­da“, – rim­tai pa­sa­ko­ja A. Jo­nu­šas.

Sodybos įkūrėjas ir puoselėtojas Alfredas Jonušas savo pasakojimais pakeri net ir skeptiškai nusiteikusius lankytojus.

En­tu­zias­tų ma­žai

So­dy­bos šei­mi­nin­kas, gi­męs ir au­gęs Tel­šiuo­se, yra tik­ras že­mai­tis, tu­ri tarp­tau­ti­nį ju­ve­ly­ro ser­ti­fi­ka­tą, yra Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos na­rys, Kau­no po­li­tech­ni­kos uni­ver­si­te­te yra įgi­jęs ma­ši­nų tech­no­lo­gi­jos spe­cia­ly­bę. Dau­giau nei prieš dvi­de­šimt me­tų jo ini­cia­ty­va į­kur­ta Že­mai­čių ir ja­po­nų drau­gi­ja, ku­riai jis pir­mi­nin­kau­ja.

Idė­ja įkur­ti te­kan­čios sau­lės ša­lies kam­pe­lį sa­vo kie­me A. Jo­nu­šui ki­lo 1964 me­tais, kai kny­go­je iš­vy­do ja­po­nų ar­chi­tek­to pro­jek­tuo­tą To­ki­jo olim­pi­nėms žai­dy­nėms skir­tą sta­ti­nį. „Ta­da ir pra­dė­jau do­mė­tis šia ša­li­mi, vė­liau ki­lo no­ras pa­mė­gin­ti jos oa­zę su­kur­ti sa­vo na­muo­se, – atė­jus į ja­po­niš­ką mie­ga­mo­jo kam­ba­rį pa­sa­ko­ja šei­mi­nin­kas. – Pats lan­kiau­si Ja­po­ni­jo­je 1992-ai­siais. Štai pluoš­tas kvie­ti­mų į ju­ve­ly­ri­nių dir­bi­nių pa­ro­das, ku­rio­se ne­da­ly­va­vau pri­trū­kęs lė­šų ke­lio­nei.“  Nors jo­kių tur­tų, be so­dy­bos, A. Jo­nu­šas per gy­ve­ni­mą ne­su­kau­pė, jis – op­ti­mis­tas. Pas­te­bė­jęs ma­no žvilgs­nį, mes­tą į sie­no­je iš­kirs­tą vos 20 cm skers­mens lan­ge­lį, jis iš­kart sku­ba paaiš­kin­ti. „Lan­ge­lis čia ne be rei­ka­lo. Tre­čio mė­ne­sio tre­čią die­ną – vie­nin­te­lį kar­tą per me­tus – per jį sau­lė nuo­sta­biai ap­švie­čia Fu­dži­ja­mos kal­ną, tar­si ban­dy­da­ma nu­tirp­dy­ti kal­no vir­šū­nė­je esan­tį snie­gą“, – ro­dy­da­mas ant sie­nos prie­šais nupieš­tą kal­ną paaiš­ki­na šei­mi­nin­kas.

Per­si­py­nė ir Ki­ni­jos tra­di­ci­jos

Sup­ra­tęs, kad Ja­po­ni­jos ir Ki­ni­jos kul­tū­ros yra pa­na­šios, me­ni­nin­kas dar neu­žim­ta­me so­dy­bos plo­te­ly­je ėmė kur­ti Ki­ni­jos pa­sau­lė­lį. Vis dėl­to di­džiau­sias dė­me­sys ski­ria­mas ja­po­nų kul­tū­rai. Vi­sas so­dy­bos plo­tas kur­tas tra­di­ci­nio sau­so ja­po­niš­ko so­do prin­ci­pu. Iš ak­me­nu­kų su­dė­lio­tas Ja­po­ni­jos sa­ly­nas, ku­ria­me, ja­po­nų džiaugs­mui, Ja­po­ni­jai pri­skir­tos Ku­ri­lų sa­los.

Vis­kas so­dy­bo­je su­kur­ta A. Jo­nu­šo ran­ko­mis. Ne­ga­li ne­pas­te­bė­ti se­niau­sios pa­sau­ly­je Ho­riu­dži šven­tyk­los pa­go­dos ma­ke­to, No teat­ro kau­kės Oka­me ko­pi­jos, VII a. vai­di­lu­tės Ha­ni­va ko­pi­jos, ja­po­nų teat­ro Ka­bu­ki sce­ni­nių vaiz­dų. Fu­dži kal­no pa­pė­dė­je – ar­ba­tos gė­ri­mo na­me­lis, šv. Vie­nuo­lio skulp­tū­ros ir ki­ti se­no­sios Ja­po­ni­jos kul­tū­ros sim­bo­liai.

„Ne­pa­miš­ki­te pa­glos­ty­ti Bu­dai pil­vo, ki­taip ne­bū­si­te tur­tin­gi. Mer­gai­tės glos­to kai­rią­ja, vy­rai – de­ši­nią­ja ran­ka“, – ei­nant til­te­liu pri­me­na A. Jo­nu­šas. Ener­gin­gas ja­po­nų kul­tū­ros ger­bė­jas so­dy­bos šei­mi­nin­kas ro­do ja­po­niš­ką pir­te­lę, smil­ka­li­nę, Hi­me­dži – Bal­to­jo gar­nio pi­lies ma­ke­tą. Ši pi­lis – vie­na lan­ko­miau­sių Ja­po­ni­jos pi­lių, pa­sta­ty­ta XVII a. Hi­me­dži mies­te. Per sa­vo is­to­ri­ją pi­lis ne­bu­vo su­griau­ta, dėl to ji iki mū­sų die­nų iš­li­ko au­ten­tiš­ka. Hi­me­dži pi­lis yra įtrauk­ta į UNES­CO pa­vel­do są­ra­šą. Bal­to­jo gar­nio pi­li­mi pa­sta­tą ja­po­nai pa­va­di­no dėl to, kad su šiuo paukš­čiu aso­ci­juo­ja­si aukš­tos bal­tai tin­kuo­tos pi­lies sie­nos. Jos pa­grin­di­nio bokš­to, iš­reiš­kian­čio tra­di­ci­nį ja­po­niš­ką sti­lių, sto­gai pa­ko­po­mis iš­ky­la aukš­tai virš pi­lies ir žvel­gia į Hi­me­ji mies­tą ir ply­tin­čias ša­lies Kan­sai pro­vin­ci­jos apy­lin­kes.

  
  

Kiekviena skulptūra kieme turi savo prasmę ir simboliką.

Ar­ba­tos gė­ri­mo ce­re­mo­ni­jai – iš­skir­ti­nis dė­me­sys

Ma­ža­me na­mu­ke – ar­ba­tos gė­ri­mo kam­ba­rys, į ku­rį įei­nant rei­kia nu­siim­ti ke­pu­rę, o ant že­mės klū­pan­čios gei­šos pa­šo­nė­je ver­da ar­ba­ti­nis. Iš­kart pri­si­mi­niau, kaip kur­so drau­gas ja­po­nas pa­kvie­tė į sve­čius ir man­da­giai pa­pra­šė prieš įei­nant nu­siau­ti ba­tus, ma­niau, kad juo­kau­ja. Pag­rin­di­nis ar­ba­tos gė­ri­mo kam­ba­rio bruo­žas – kuk­lu­mas. Va­ka­rie­čiams sun­ku su­vok­ti šio ri­tua­lo vi­su­mą, nes ar­ba­tos gė­ri­mo ce­re­mo­ni­jos tra­di­ci­ja neat­sie­ja­ma nuo vi­sos ja­po­nų kul­tū­ros, dzen­bu­diz­mo fi­lo­so­fi­jos. Ar­ba­tos gė­ri­mo ce­re­mo­ni­jos idė­ja pa­pras­ta: vi­sa, kas su­pa žmo­gų, ir pa­ts žmo­gus tar­nau­ja vie­nu tiks­lu – ku­ria vien­ti­su­mą, gro­žį, aki­mir­ką, pa­pras­tu­mą. Gar­bi­na­mas aki­mir­kos uni­ka­lu­mas, vi­sa ko har­mo­ni­ja ir gam­ta. Pap­ras­tai 2,6 m² ar­ba­tos na­me­lis sta­to­mas iš na­tū­ra­lių me­džia­gų – me­džio ar po­pie­riaus, vy­rau­ja na­tū­ra­lūs at­spal­viai. Lan­gai kvad­ra­ti­niai, iš­dės­ty­ti asi­met­riš­kai. Švie­sa kren­ta tie­siai į spe­cia­lią ni­šą su me­no kū­ri­niu, va­di­na­mą­ja to­ka­no­mą, ir iš­ryš­ki­na jo­je esan­čio kū­ri­nio gro­žį.

At­kū­rė bun­ke­rį

Tęs­da­mas ke­lio­nę po so­dy­bą A. Jo­nu­šas stai­ga ima kal­bė­ti apie par­ti­za­nus. Paaiš­kė­ja, kad jis yra su­rin­kęs dau­gy­bę in­for­ma­ci­jos apie juos Tel­šių ra­jo­ne. Bu­vu­sia­me me­džio­to­jų na­me­ly­je įreng­ta eks­po­zi­ci­ja „Die­vo krės­lo“ miš­ko par­ti­za­nams ir tė­vui Pra­nui,  sa­va­moks­liam me­cha­ni­kui, at­min­ti. Šią vie­tą A. Jo­nu­šas va­di­na bun­ke­riu ir ro­do į ra­šo­mą­ją ma­ši­nė­lę, spau­dos pre­są, kros­ne­lę bei gink­lų ma­ke­tus. Na­me­lio sto­gą šei­mi­nin­kas iš vi­daus iš­ka­lė eg­lių kan­ko­rė­žiais. Jiems pri­kal­ti su­nau­do­jo 20 kg vi­nių. Tel­šių ra­jo­ne en­tu­zias­tas par­ti­za­nams at­min­ti pa­sta­tė apie 20 sa­va­dar­bių kry­žių.

Truputį makabriška kelionė

Gintautas PLUNGĖ

Pravažiuodamas Šeduvos Velnių malūną net nesusimąstai, kad šįkart velniavos kelionėje tikrai bus per akis. Siūlau vienos dienos kelionę šiek tiek tolėliau už Šeduvos ir jos velnių, bet jų kelionėje tikrai netrūks. Ir galbūt suprasime, kad ne tik "papudruotos" kelionės su nuskusta veja, išgrėbtu šaligatviu, figūrine gyvatvore ir iš už jos sklindančiu popsu gali teikti malonumą. Apsilankysime Baisogaloje ir Terespolyje. Tik ne Brazilijos miestelyje, o čia pat, beveik Lietuvos vidury esančiame dvare.

Terespolio dvaras baugina savo didybe ir šaltumu. Keturių aukštų laiptinė primena bokštą.

Autoriaus nuotr.

Į Baisogalą – kitu keliu

Pradėti savo viešnagę Baisogaloje galite ne strimgalviais įlėkę į miestelį (būkite budrūs – miestelio pradžioje, įvažiuojant nuo Šiaulių, beveik visada budi policijos patruliai!), bet prieš pat jį žvyrkeliu pasukę dešinėn Andriūnų karjero link. Tuoj pat akyse iškils didingas apie 10 metrų aukščio keturkampis mūrinis koplytstulpis. Kokia proga ir kada šis paminklas pastatytas, nėra žinoma. Žmonės spėlioja - gal paminint 1900-ąsias Kristaus gimimo metines, o gal 1863 m. sukilėlių garbei? Kiek teko lankytis, gėlės koplytstulpio papėdėj nevysta.

Už koplytstulpio miestelio pradžioje matyti milžiniškas malūnas. Tiesa, ne vėjo, o modernesnis – elektrinis. Pro iškultus langus galima pamatyti senąją puikiai išlikusią malimo įrangą. Kvepia miltais, nors malūnas jau seniai nebenaudojamas. Įdomu, ar šio malūno savininkas nebuvo "įdarbinęs" kokio nors velniuko?

Paprastam nesuprantama instituto veikla

Kad miestelyje yra kažkokios velniavos, galima įsitikinti apsilankius Baisogalos dvare, jame ir priešais jį įsikūrusiame Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institute. Pro apleisto sovietmečiu statyto instituto langus galima įžiūrėti lyg po kokios katastrofos darbo vietose paliktus apdulkėjusius mėgintuvėlius, kolbas, spiritines lemputes ir kitokius sveiku protu nesuvokiamus įrenginius, kažkada tarnavusius moksliniams tyrimams. Tiesa, naujosios laboratorijos įsikūrė dvare ir greta jo esančiame ūkiniame pastate, bet kas jose tiriama, baugu pagalvoti. Instituto interneto svetainėje skelbiama: gyvūnų genetikos, reprodukcijos biologijos ir genetinių išteklių tyrimai, techninės įrangos gyvulių embrionams transplantuoti komplektavimas, embrionų kriokonservavimas, probiotikų efektyvumo kiaulėms tyrimas. Primena fantastinius filmus, kuriuose žmonijai gresia išnykimas arba suzombėjimas dėl laisvėn ištrūkusio viruso.

Keista žiūrėti pro dvaro ratinėje-žirgyne įkurtos jau apleistos mokslinės bibliotekos langus. Galybė lentynų, pilnų nebereikalingų apdulkėjusių mokslinių leidinių, sąsiuvinių ir segtuvų. Tiesa, malonūs instituto specialistai leis jums pasivaikščioti po dvaro menes, mediniais įstabaus grožio laiptais pakilti į antrą aukštą. Tikiuosi, kad kokia nors laboratorijų bandymų velniava jūsų negriebs. Beje, institute buvo sukurta Lietuvos baltųjų kiaulių veislė, tobulinamos Lietuvos juodmargių ir Lietuvos žalųjų galvijų, Lietuvos juodgalvių avių veislės.

 

Už keistų erdvių durų baltomis užuolaidomis galima įsivaizduoti daktaro Frankenšteino laboratoriją.

Ramybės oazė

Kita įdomi miestelio vieta – Švč. Trejybės bažnyčia. Vos įžengusi į šventorių trejų metų dukra puolė kalbinti jame esančios švč. Mergelės Marijos skulptūros. Pašnekino kaip gerą draugę. Bažnyčios šventorius apjuostas aukšta akmenų ir plytų mūro tvora. Jautiesi, lyg būtum tvirtovėje. Nedaugelis žino, kad kitapus bažnyčios yra laidojimo rūsys. Mus aplankė sėkmė – po gausios liūties jis buvo vėdinamas ir pavyko į jį nusileisti. Čia kriptose ilsisi Baisogalos dvaro valdytojų Komarų dinastijos atstovai. Karštą vasaros dieną rūsio vėsa atgaivino, tik neapleido mintis, kad po grindimis - tuštumos, į kurias tuoj įkrisi.

Stovint Baisogalos aikštėje priešais bažnyčią akis užkliūva už keisto juodo sutvėrimo, įsitaisiusio ant vieno kaminų. Nieko grėsmingo, tik didžiulė metalinė varna su skėčiu.

Šiurpą kelianti didybė

Važiuojant toliau Kėdainių link, būtina aplankyti Terespolio dvarą, kur ir pasukame. Pakeliui pravažiuojame nuostabią Gudžiūnų raudonų plytų geležinkelio stotį. Abu pasauliniai karai paliko jos sienose randus – plytose matyti kulkų žymės, dalis sienos buvo sviedinio sugriauta, vėliau atstatyta. Jeigu panorėtumėte papramogauti ir į šią stotį atriedėti "medinuku", teks nusivilti – nuo šių metų pavasario šioje stotyje traukiniai nebestoja. Matyt, krizė.

Už kokio kilometro esantis Terespolio dvaras pasitinka savo bauginančia didybe ir šaltumu. Visiška priešingybė Baisogalai: jokių restauruotų įmantrių pastatų, nupjautų žolynų, sutvarkytų takų. Tiesa, pastarųjų net nereikia tvarkyti, nes grįsti akmenimis. "Velnio namai", - išvydusi rūmus ištarė žmona. Kažkaip nejauku čia. Pro keistas apvalias dvaro duris, užtrauktas baltomis lyg ligoninės užuolaidomis, nematyti nieko. Galima tik įsivaizduoti daktaro Frankenšteino laboratoriją už jų. Keista lyg bokštas keturių aukštų laiptinė atrodo, lyg nuo jos stogo tuoj nusileis kokia nors sutemų šmėkla. Parkas – ne ką jaukesnis. Vyresnėlė 5-erių duktė mikliai dingo keistų piltuvo formos niekur kitur nematytų rabarbarus primenančių lapų tankumyne. Pasijutau, lyg būčiau Guliveris milžinų šalyje. Čia viskas milžiniška - mediniai ūkiniai pastatai, buvusi spirito varykla, netgi akmenys palei takus. Ir šalta. Dvare gyvenantys žmonės gyvena savo gyvenimą. Jūs tikrai jiems nesutrukdysite, jie jūsų tiesiog nepastebės, tiesiog bus užsiėmę savo triušiais narvuose ir gėlių daržu (negaliu šio "darinio" pavadinti gėlynu), bet išpuoselėtu. Tiesa, prie pat dvaro susuktas įspūdingas gandralizdis, bet čia jau ne žmonių nuopelnas.

Terespolio dvaro tikrai didinga praeitis. Keista, kad pabandžius surasti informacijos apie jį internete pavyko aptikti vos porą sakinių, keletą nuotraukų. Būtinai čia grįšiu.

Po musmire kaukiant vilkams

Jei dar ne vėlu, grįždami būtinai užsukite į už poros kilometrų nuo Terespolio esančią Gudžiūnų girią. Važiuodami nesunkiai rasite medžiotojų itin mėgiamą pavėsinę-musmirę, po kuria galima pasislėpti nuo pliaupiančios vasaros liūties, užkąsti ar šiaip pailsėti. Aišku, miške galima ir pasivaikščioti. Stirnos, šernai vidury kelio, voverės, nematyti paukščiai (gal mėlynoji paukštė?), baravykai, kelmučių tiltai ant krituolių, bitės išdžiuvusio medžio uokse ir aukštai nuo žemės pakeltuose aviliuose girios pakrašty, matyt, kad smaližiai žvėrys neišdraskytų – visa tai galima pamatyti pagal Europos Sąjungos standartus tvarkomoje girioje. Miško keliukai geri, tik važiuodami palei geležinkelį būkite budrūs, stebėdami caro laikų architektūrinį palikimą, kitaip staigiame posūkyje, važiuojant siauru miško keliu vos 40 km/val. greičiu, gali tekti atsidurti griovyje. Girios pašonėje esančio dešimties trobų kaimelio gyventojas, vienintelis kaimelyje turintis automobilį, bet ne vienintelis penkis vaikus, paprašytas atvykti pagalbon nuramino: "Šiemet jau penkiolika tokių kaip tu iš griovio čia traukiau. Ir pats jame buvau." Bet ne tai išgąsdino - pagaugais per nugarą nuėjo vilko kauksmas. Lyg savotiškas priminimas apie garbingą Lietuvos praeitį ir jos didvyrius. Grybauti panorusiai žmonai kažkodėl staiga dingo noras žengti miškan.

Vienas gražiausių Baisogalos dvaro ūkinių pastatų – olandiško tipo vėjo malūnas. Įdomu, ar jo sparnų nesuko koks nors velniukas?

Ne pabaiga

Grįžtant į Šiaulius po musmire prisišėlusios velnių priėdusios dukros saldžiai parpė automobilyje. Kita kelionė jau numatyta – į Akademiją, kurioje įsikūręs Lietuvos žemės ūkio universitetas, atliekantis įvairius taip pat ne ką mažiau įdomius bandymus, ir Dotnuvą, kur didelę savo gyvenimo dalį praleido tėvas Stanislovas. Gilyn į Lietuvos širdį. Čia ne pakraštys – pajūris ar kokia Palūšė, nereikės alkūnėmis irtis. Būsime vieninteliai.

Baisogalos dvaras - vienas senesnių apylinkės dvarų, priklausiusių Lietuvos didžiajam kunigaikščiui. Kadangi buvo įsikūręs karališkose valdose, buvo vadinamas karališkuoju, tik XVIII a. pab. - XIX a. pr., tapęs privačia nuosavybe, šio vardo neteko. Nuo 1830 m. perėjo Juozapo Komaro nuosavybėn. Nuo jo prasidėjo netrumpa Komarų dinastija, kuri tęsėsi iki pat 1940 m. Lietuvos aneksijos. 1948 m. dvare buvo įsteigta Gyvulininkystės bandymų stotis ir eksperimentinis ūkis. Dabartiniai puošnūs dvaro rūmai pastatyti XIX a. viduryje. Šalia rūmų XIX a. užveistas 3,5 ha parkas, kuriame iškasti tvenkiniai. Čia kasmet vyksta pavasarinės poezijos šventės.

Terespolis - kaimas pačioje Kėdainių rajono pradžioje, tik 3 km nuo Gudžiūnų, važiuojant Gudžiūnų geležinkelio stoties link (yra nuoroda). Yra XIX a. pab. valstybės saugomas 6 ha dvaro parkas. Jame - pailgas tvenkinys, vaisių sodas, vingiuoti takai ir alėjos, moderno stiliaus dvaro rūmai. Terespolio dvaro rūmai statyti XIX a. pab. - XX a. pr., juos įkūrė Chrapovickiai. Jie dvare turėjo banką, kuriame aplinkiniai žmonės laikė savo pinigus. Rūmus supa bene gražiausias Kėdainių rajone peizažinio tipo parkas, kurį suformavo žinomas Rygos sodininkas G. Kuphaltas. 1926 m. Terespolio dvaras buvo išdalytas į atskirus kaimus. Nuo tada prasidėjo dvaro smukimas.

Lietuviškumo oazės rusiškoje Lietuvoje

Eglė JANUŠEVIČIENĖ

Šiaulių universiteto dėstytojų, šiauliečių pedagogų bei studentų folkloro ansamblis "Vaiguva" kaip ir kasmet vyksta aplankyti Kristijono Donelaičio kapo. Tikslas – aptvarkyti bažnyčios, kurioje poetas kunigavo, aplinką, padainuoti liaudiškų dainų šalia poeto muziejaus.

Ragainėje iš M. Mažvydo bažnyčios belikusi fasadinė dalis, toliau - prikibdytas bendrabutis.

Kelionei į Mažąją Lietuvą teko pradėti rengtis prieš du mėnesius – vizų į Rusiją tvarkymo reikalai užtrunka. Be to, vizą kaimynai išdavė vos vienai dienai. Teko prisiminti, jog Lietuvos sieną ne visur galima laisvai kirsti. Čia nuolat gaudomi kontrabandininkai ir įtarinėjami niekuo neprasikaltę žmonės. Prie sienos nutįsusios daugiausia "VW Passat" markės automobilių eilės. Jais dažniausiai važiuoja kuro kontrabandininkai. Šių mašinų kuro bakai neįtikėtinai dideli – net šimto litrų talpos.

Vos įvažiavusius į Kaliningrado sritį pasitinka toks pat kraštovaizdis, kaip ir Lietuvoje. Gal šiek tiek apleistas. Daug laukų seniai nedirbami. Sužėlusi ne tik žolė, bet ir krūmynai, medžių jaunuolynai.

Tolminkiemis, kuriame kunigavo būrų dainius Kristijonas Donelaitis, dabar vadinamas rusiškai – Čistyje prudy, pažodžiui verčiant – Švarūs tvenkiniai. Deja, iki tiesos šiam pavadinimui labai toli. Yra kelios didelės balos, labiausiai tinkamos antims turkštis.

Apie senąjį miestelio pavadinimą byloja ant geležinkelio stoties išlikęs vokiškas užrašas. Dar šį tą lietuviško galima rasti tiesiog gatvėse. Pora praeivių puikiai kalbėjo dzūkiškai. Vardijo dar likusius lietuvius. Minėjo, jog jaunimas palieka kaimą ir išvyksta ieškoti skalsesnės duonos.

Atvykęs pilnas autobusas šiauliečių pasipustė dalgius, išsitraukė grėblius ir kibo į darbą. Studentai sugužėjo į medžių paunksmę repetuoti. Netrukus susirinko pulkas vaikų iš aplinkinių didesnių miestelių. Dauguma jų save laiko tikrais lietuviais, tačiau lietuviškai kalbėti moka tik kai kurie jų mokytojai.

K. Donelaičio bažnyčioje vyko kasmetis poeto minėjimas, kuriame dalyvavo ir svečiai iš Lietuvos konsulato Kaliningrade. Po koncerto armonikos garsai visus subūrė šalia muziejaus, vaikai, studentai ir dėstytojai trypė liaudiškus šokius.

Rusišką skurdą sunku vertinti vienpusiškai. Jų algos gerokai mažesnės, o kainos parduotuvėse dažnai didesnės. Pasirinkimas Tolminkiemio ir kitų miestelių parduotuvėse egzotiškas. Viena rūkyta žuvis, šiek tiek duonos, druskos, kibirų, o vaikams – militaristinių žaislų. Tiesa, dar pigių cigarečių. Tačiau jomis patartina nepiktnaudžiauti – per sieną galima vežtis tik du pakelius. Gal ir juokinga, kad nemažai cigarečių pakelių čia išperkama ne rūkyti, o parvežti dovanų. Pamenate cigaretes "Prima"? Dabar jos vadinasi "CCCP". Taip pat galima rasti ir papirosų "Belomor kanal".

Vos įvažiavus į Kaliningrado sritį pasitinka panašus kaip Lietuvoje kraštovaizdis, tik krūmynai labiau sužėlę, daug laukų nedirbama.

Autorės nuotr.

Žmonės ten dažnai nedirba dėl sunkiai paaiškinamų priežasčių. Viena įtikimiausių versijų – rusams žodis "darbas" turi tą pačią šaknį, kaip ir žodis "vergija". Gal dėl to jie nieko patys neaugina, dažniausiai ūkininkauja lietuviškas šaknis turintys gyventojai. Rusai į talką lietuviams visada susirenka. O kaip kitaip išsimaitinsi? Vien degtine gyvas nebūsi.

Grįždami į Lietuvą, užsukome į Gusevą – Gumbinę. Karo didvyrio vardu pavadintas miestas kadaise turėjo labai lietuviškas šaknis. Čia yra ir paminklas K. Donelaičiui. Užsukome ir į K. Donelaičio gimtinę. Arba į tai, kas iš jos liko. Vietoj Lazdynėlių kaimelio dabar ošia ąžuoliukų giraitė. Jos centre – paminklinis akmuo mūsų tautos dainiui.

Jau visai šalia Lietuvos sienos, Ragainėje, aplankėme Martyno Mažvydo bažnyčią. Sukrečiantis vaizdas – fasadinė dalis likusi originali – tikra sena bažnyčia. Toliau tarsi šašas prilipdytas bendrabučio tipo pastatas. Ant bažnyčios yra užrašas, liudijantis, jog čia kunigavo M. Mažvydas. Dėl tikrosios pirmosios lietuviškos knygos autoriaus palaidojimo vietos istorikai iki šiol ginčijasi.

Persikelti per Luizos tiltą Tilžėje (Sovetske) pavyko tik per kelias valandas. Rusų pasieniečiai ilgai kiekvieną keleivį "skenavo" žvilgsniais. Išvykome iš tokios Lietuvos, kurioje gyventi nesinorėtų. Tačiau palikome kažką, ko parsivežti niekaip nepavyks.

Šilko ir nepažintų kultūrų keliu

Lina ZDANEVIČIŪTĖ

Šiaulių "Aušros" muziejaus padalinyje – Dviračių muziejuje - atidaryta keliautojų vilniečių fiziko Sigito ir skulptoriaus Daumanto Kučų fotografijų paroda "Dviračiais Šilko keliu". Sūnus ir tėvas kartu su 58-ais tarptautinės ekspedicijos keliautojais dviračiais panoro visiems įrodyti, kad senuoju Šilko keliu, vedančiu iš Graikijos į Kiniją, dviračiais galima pasiekti 2008-ųjų olimpinę sostinę Pekiną. Beveik pusmetį trukusios kelionės įspūdžius abu žygeiviai pristatė parodoje eksponuojamose 34 fotografijose.

S. Kučas įsitikinęs, kad važiuodamas dviračiu gali pamatyti daugiau ir neprarasti kontakto nei su gamta, nei su žmonėmis.

Tarptautiniame žygyje dviračiais "Olympia–Beijing 2008" dalyvavo net 14 šalių komandos. Pradėję kelionę Senojoje Olimpijoje rugpjūčio 7 dieną, ją keliautojai po 171 dienos baigė Pekine. Maršrutas vedė per Graikiją, Turkiją, Gruziją, Azerbaidžaną, Turkmėniją, Uzbekiją, Kirgiziją ir Kiniją. Keliautojai, tarp kurių buvo ir Kučai, 2008 metų olimpinę sostinę pasiekė likus dienai iki žaidynių atidarymo.

Muziejui - dviratis "keliautojas"

Po kelionės aplink pasaulį S. Kučas užsuko ir į Šiaulius. Anot jo, buvo maloniai priimtas ir nusprendė savo kelionių dviratį padovanoti "Dviračių" muziejui. "Dviratis dar veikiantis, juo būtų buvę galima dar keliauti, tačiau tebūna jis saugus muziejuje, - juokavo keliautojas. - Kelionei Šilko keliu nusipirkau naują "Koga–Miyata" firmos dviratį. Rinkausi pagal savo poreikius ir kainą, aišku, atsižvelgiau ir į dviračio svorį. Pirmąją dvylikos tūkstančių kilometrų kelionę nuo Olimpijos iki Pekino mano naujasis dviratis puikiai atlaikė, juo galima važiuoti dar daug metų."

Kartu su Sigitu Kuču keliavo ir jo sūnus Daumantas, kuris labai nustebino tėvą. "Man didžiausias siurprizas buvo, kad sūnus ryžosi vykti į šią kelionę. Malonu, kad sūnus domisi tuo, ką aš darau", - sakė dviratininkas S. Kučas.

Pats Sigitas visus skatina keliauti dviračiais, kadangi žino tą jausmą, kai gali džiaugtis gamta ir viską regėti savo akimis. Anot jo, važiuodamas dviračiu gali pamatyti daugiau ir neprarasti kontakto nei su gamta, nei su žmonėmis.

Į Šilko kelią - netikėtai

"Mes kas ketverius metus keliaujame. 2004 metais važiavome iš šiauriausio Europos taško – Narkavos - į Olimpiją per vienuolika šalių. Tada nuo Olimpijos kartu su lenkais sugalvojome kitą kelionę į Pekiną. Mes daug kelionių organizuojame kartu su jais", - pasakojo kelionių iniciatorius S. Kučas.

Sigitas prisimena, kad važiuodamas matydavo piemenų, kurie norėdavo nufotografuoti dviratininkus, nors paprastai būna atvirkščiai. "Piemenys šiais laikais labai modernūs ir nebedainuoja, o klausosi muzikos telefonu", - juokėsi Sigito sūnus Daumantas. Jis prisimena ir ne vieną malonią akimirką, kai sulaukė pagalbos. "Kinijoje į aukštą kalną važiavo motociklininkas, kuris liepė man įsikibti į jį, tad broliškai kartu įvažiavome į kalną", - prisimena jis. Daumanto tikslas buvo pati kelionė, o ne važiavimas dviračiu.

Uzbekijos vaizdas užfiksuotas Daumanto fotoaparatu

Kučų asmeninio archyvo nuotr..

Fotografija – lengviausias būdas keliauti

Parodos koordinatorė Aušra Jasiukevičiūtė ir keliautojo Daumanto Kučo draugė pasakojo, kokių įspūdžių parvežė keliautojai ir ką jai pačiai teko pajusti atrenkant nuotraukas parodai. "Tik grįžę iš kelionės Sigitas ir Daumantas papasakojo daug įvairių nuotykių, bet man padarė įspūdį tai, kad jie grįžo gerokai atviresni pasauliui, išplėtę savo suvokimo ir tolerancijos ribas, ne tik fiziškai sutvirtėję. Aišku, juos ribojo kelias, jie nedaug galėjo nukrypti į šoną, tad ir įspūdžiai sąlygoti jo. Daumantas sako, jog tai buvo lyg žvalgyba - važiavo ir dairėsi, kur būtų galima grįžti dar kartą ir labiau pasigilinti, ilgiau pabūti. Daumantui, kaip dailininkui, keliavimas dviračiu truputį per greitas, o keliavimas pėsčiomis leidžia pamatyti, pastebėti dar daugiau, tačiau tokio atstumo nenueitum", - sakė Daumanto draugė.

Pasak jos, eksponuojamų vaizdų kolekcija tėra labai mažas atspindys to, ką keliautojai matė, ir net pasakojimai, bandant nusakyti kvapus, pojūčius, būsenas, tikrai nepajėgūs atskleisti tos visumos.

Aušros nuomone, šie vaizdai tampa brangiu turtu, pasaulio mozaikos gabalėliais, išplečiančiais ir laukusiųjų kasdienybę, pasaulio vaizdinį tiems, kurie negali sau leisti tokių kelionių.

"Aš pati, žiūrėdama ir atrinkdama nuotraukas, "nukeliavau" visą kelią kartu, įkvėpiau dykumų ir kalnų oro, kurį, viliuosi, pajus ir parodos lankytojai. Ši nuotraukų kolekcija yra mano pačios subjektyvus požiūris į žygį, nes man, kartu nekeliavusiai, turint laisvę spręsti, kuri nuotrauka atskleistų vieną ar kitą šalį, nepavyko sudėti kuo įvairesnės įspūdžių gausos", - sakė ji. Kliūtys buvo tokios, kad reikėjo sutilpti į labai mažą parodų erdvę.

"Vis dėlto linkėčiau pažiūrėjus nuotraukas panorėti keliauti į tolimus kraštus, į nežinią. Žygio dalyvė Nijolė sako, kad po kelionės žmogus žino, jog gali viską. Žygeiviams grįžus iš kelionės, ta galimybių laisvė vis dar yra jaučiama", - kalbėjo Aušra Jasiukevičiūtė.




"Misij Sibiras - įmanoma

Pilietiškumo ugdyti - į Sibirą

Eva JAGMINAITĖ

Kovą šiauliečiams buvo pristatyta ekspedicija "Misija Sibiras 2008". Sibire patirtų įspūdžių pasiklausyti atėjo daugiausia vyresnioji karta, tremtiniai bei akademinė bendruomenė. Šiandien "Šiauliai plius" pradeda naują rubriką "Pilietiškumo ugdyti - į Sibirą". Jūsų dėmesiui - interviu su nuolatiniu "Misijos Sibiras" koordinatoriumi, Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) programų vadovu Arnu Marcinkumi.

 

Biriusinsko kapinėse apleistus kapus eskpedicijos dalyviai pavertė tvarkingomis kapinaitėmis.

- Kaip gimė projekto "Misija Sibiras" idėja?

- Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT), siekdama atkreipti dėmesį į Lietuvos jaunimo patriotiškumo ugdymo reikšmę, 2006 metais surengė pirmąjį projektą "Ekspedicijos į trėmimo ir žūties vietas". Ypatinga šio projekto sėkmė 2007-aisiais paskatino galvoti apie "Misijos Sibiras" tęstinumą, todėl 2008 metais įvyko jau penktoji ekspedicija, dabar ruošiamasi į šeštajai. Reikia pripažinti, kad visuomenėje patriotiškumas jaunimui vis dar dažnai pristatomas kaip pareiga, kurią privaloma atlikti be išlygų ar supratimo. Todėl daugelis jaunuolių patriotiškumą suvokia kaip jiems tolimą, vyresniems būdingą jausmą, tačiau svarbiausi Lietuvos istorijos aspektai turi būtų jaunimui aiškinami ir pateikiami jiems suprantama kalba.

Vien pirmosiomis trėmimo dienomis – birželio 14-16 d. – buvo represuota per 17 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Per 11 trėmimo metų iš Lietuvos ištremta daugiau kaip 130 tūkstančių žmonių, koncentracijos stovyklose įkalinta apie 150 tūkstančių lietuvių. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro duomenimis, tremtyje ir lageriuose išgyveno daugiau kaip du trečdaliai lietuvių. Iš jų apie 80 tūkst. iki 1960 m. sugrįžo į Lietuvą, o kiti liko už Lietuvos ribų. Iš viso Lietuvoje ir už jos ribų (lageriuose ir tremtyje) žuvo ar buvo nužudyta apie 100 tūkst. lietuvių.

- Kaip atrenkami projekto dalyviai?

- Pirmiausia peržiūrimos anketos paga kurias paaiškėja, kaip jaunuoliai mato "Misiją Sibiras". Šiemet sulaukta daugiau kaip 1600 pretendentų anketų. 2008-aisiais projekto organizatorius nustebino itin didelis lietuvių išeivių susidomėjimas šiuo projektu. Norą dalyvauti ekspedicijoje pareiškė ir anketas užpildė daug užsienio lietuvių, gyvenančių Didižiojoje Britanijoje, Airijoje, Skandinavijos šalyse, JAV, Argentinoje bei Indijoje.

Arnas Marcinkus - ekspedicijos senbūvis. LiJOT programų vadovas įsitikinęs, jog "Misija Sibiras" - ideali pilietškumo mokykla.

- Ar tiesa, kad dalyviai į projektą atrenkami po bandomojo žygio?

- Praėjusiais metais iš visų gautų anketų buvo atrinkti 72 geriausieji, kurie buvo pakviesti į bandomąjį žygį Dzūkijos miškuose. Žygio metu komisija galėjo tiesiogiai pabendrauti su pretendentais, pamatyti, kaip jie prisitaiko komandoje, ar geba pakelti fizinį krūvį. Jaunuoliai buvo mokomi svarbiausių ekspedicijoje reikalingų dalykų. Mokymus vedė patyrę ekspeditoriai - Gintautas Alekna (ekspeditorius, lydėjęs grupę Sibire - aut. past.) ir Gražina Žukauskienė.

Bandomojo žygio dalyviai savo kelionę pėsčiomis pradėjo netoli Druskininkų. Pirmąją dieną nueita beveik 30 km iki nakvynės vietos prie Kastinio ežero. Antroji diena buvo šiek tiek lengvesnė ir - pėsčiomis buvo įveiktas "tik" 25 kilometrų atstumas iki Perlojos miestelio, kuriame laukęs autobusas visus pavargusius, bet laimingus, parvežė namo. Nakvynės vietoje, visiems susėdus prie laužo, buvo dalijamasi mintimis, kaip kuris įsivaizduoja ekspediciją, jos tikslus, viešinimo būdus. Kiekvienas turėjo galimybę dar kartą organizatoriams pristatyti savo motyvaciją.

- Kam skiriamas didžiausias dėmesys?

- Projekto "Misija Sibiras‘2008" ekspedicijos metu nusprendėme aplankyti ir didžiausią dėmesį skirti lietuvių trėmimo vietoms Irkutsko srityje, Taišeto rajone. Kelionės metu tvarkėme trėmimų vietose esančias apleistas lietuvių kapines: sutvarkėme ir renovavome aštuonias lietuviškas kapinaites, suradome iki šiol nežinomas dvi lietuvių laidojimo vietas, sutikome penkis iki šiol Sibire gyvenančius lietuvius.

Ekspedicija buvo kupina iššūkių ir išbandymų: teko įveikti nemenką atstumą keliaujant Sibiro miškais, taiga, keltis srauniomis šaltomis upėmis, bristi brastomis, kad pasiektume sunkiai prieinamas vietoves ir aplankytume lietuvių kapavietės. Vienos gražiausių Sibire esančių lietuvių kapinių Kvitoke paliko neišdildomą įspūdį visiems ekspedicijos dalyviams savo žemaitiškais mediniais kryžiais.

Seberovo kapinėse pirmiausia reikėjo atsikratyti galybės senų tvorų, kuriomis buvo užversti lietuvių kapai.

"Misija Sibiras 2008" archyvo nuotr.

Teko keliauti įvairiausias būdais: skristi, vykti nuomotu automobiliu, stabdyti pakeleivingus automobilius, keltis per upę valtimi, bristi brastomis, keliauti traukiniais, važiuoti uždaroje sunkvežimio priekaboje, žingsniuoti nemenką atstumą taiga. Projekto "Misija Sibiras 2008" dalyviai Sibire nukeliavo apie 100 km pėsčiomis, o iš viso - daugiau nei 12 0tūkstančių km.

"Mūsų ekspedicija baigėsi, tačiau misija tik prasidėjo"

Iš dalyvio dienoraščio

Nors ekspedicija ir baigėsi, tačiau misija iš tiesų tęsiasi visus metus. Jauniems žmonėms, norintiems dalyvauti šiame projekte, labai svarbu suvokti, kad tai ne šiaip įprasta turistinė kelionė. Tapę šio projekto dalyviais turėsite "pareigą" ištisus metus pasakoti savo bendraamžiams apie vieną skaudžiausių Lietuvos istorijos laikotarpių. Ekspedicijos pristatymai – viena svarbiausių projekto veiklų. Jų metu siekiama visuomenei pristatyti įvykusią ekspediciją ir jaunimo įgytą patirtį. Projekto pristatymai vyksta bendrojo lavinimo mokyklose, universitetuose bei kolegijose, nevyriausybinėse organizacijose, tolerancijos ugdymo centruose ir kt. 2008 m. sėkmingai įvyko 80 susitikimų įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, taip pat ir užsienyje.

Mokyklos, neretai ir pačios, inicijuoja susitikimus, jiems itin ruošiasi: vienose renginiams būna skirta visa diena, kitos į susitikimus pakviečia ir politinių kalinių, tremtinių chorų, organizuoja parodas, beveik visiems susitikimams klausytojai ruošiasi skaitydami papildomą literatūrą, kalbasi su savo giminačiais, patyrusiais tremtį ir pan. Tokiuose susitikimuose projekto "Misija Sibiras" dalyviai pasakoja ir, šiuolaikinių technologijų padedami, iliustruoja savo išgyvenimus, Sibire kilusias mintis, rodo nuotraukas, cituoja dalyvių dienoraščių ištraukas, pasakoja linksmus nutikimus, kuriuos išgyveno Sibire. Gyvu žodžiu pateikiama informacija labiausiai pasiekia klausytojus, suteikia galimybę užduoti klausimus patiems ekspedicijos dalyviams.

Mokyklos jau dabar kviečia atvykti į jų mokyklą ir pristatyti būsimą "Misija Sibiras 2009" projektą kitų metų rudenį!

(Tęsinys - kitame numeryje)

Tinkamą nuotaką laimina vilkė

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Kartą apsilankęs čia norėsi vėl atvažiuoti. Telšių miškų urėdijos Ubiškės girininkijos Kiršių miške esančiame "Žvėrinčiuje" kaskart atrasi ką nors nauja. Jeigu vasarą jus pasitiks įkyrokų ožkų būrelis, šalia beždžionės glaustysis katinas, pievoje ganysis mulas, tai žiemą nereikės ilgai lūkuriuoti, kad išvystumėte vilką. Pilkiai nepakelia karščio, tad rinkdamiesi pavėsį slepiasi ir nuo žmogaus. Baltame fone geriau matyti ir lūšys, kurias žalumoje pastebės tik akylesnis žmogus.

"Džai mėgsta lakstyti laisvas. Tada jis nubėga pabendrauti su vilkais", - glostydamas nacionaliniu Japonijos simboliu laikomą šunį sako eigulys Petras Dabrišius.

Kiauniukus užaugino katė

Trylika metų gyvuojančiam "Žvėrinčiui" lankytojų netrūksta. Dar nežinantys, kur rasti vieną lankomiausių Lietuvos vietų, važiuodami nuo Šiaulių Telšių link turi dairytis į dešinę, kol pamatys medinę rodyklę su užrašu "Žvėrinčius".

Eiguliui Petrui Dabrišiui Telšių miškų urėdija yra patikėjusi priežiūrėti ir šerti žvėris. Gyvendamas čia pat esančioje sodyboje su žmona jis be pagalbininkų šeria didelį žvėrių tuntą - vilkus, mešką, lūšis, ožkas, danielius, muflonus, šernus, beždžionę, lesina paukščius. Apie kone laisvėje gyvenančius žvėris P. Dabrišius kalba, tarsi šie būtų asmenybės. Jie net šaukiami žmonių vardais.

Eiguliui prie kojų trinasi juodas katinas Tomas, kurį žmonės atvežė iš Garliavos. Gyvendamas devynaukštyje kniauklys nė karto nebuvo matęs žemės. Katinas nuveda mus prie narvelio, kuriame įsikūrusios dvi lapės - rudoji ir poliarinė. Baikštesnė rudė slepiasi po suolu, o viešnios, atvykusios iš Kauno zoologijos sodo, smalsūs žvilgsniai netrikdo.

Dar aklus iš medkirčių nuversto medžio iškritusius kiauniukus atnešė juos radę žmonės. Mamą mažyliams atstojo katė, tačiau jie švaros laikytis išmoko visai ne iš jos. Kiaunės - iš prigimties švarūs gyvūnai: gamtinius reikalus atlieka vienoje vietoje, neskleidžia jokio kvapo. Galbūt dėl to jos tinkamos laikyti namie.

Augina ir ne savo vaikus

"Žvėrinčiuje" gyvena ir daugiau žvėrių, kuriuos augino ne jų biologinė motina. Medžiotojų rastą sušalusią šerniukę maitino ir globojo ožka Zosė. Dabar šernė Jadzė pati yra mama. Kovo mėnesį šeimyna vėl pagausės. P. Dabrišius sako, kad jeigu būna labai šalta, šernai gali porą savaičių palaukti ir vaikų neatsivesti.

Šerniukų žviegimo nepakenčia Jadzės vyras, todėl kai atsiras mažylių, jis bus perkeltas į kitą aptvarą. Paūgėję šerniukai greitai randa naujus šeimininkus. Norintieji jų įsigyti laukia eilėje.

"Šernai panašiausi į žmogų - ėda viską. Vilkui obuolio nepakiši, - pasakoja eigulys, - nors bendruomeniškumas ir vieniems, ir kitiems būdingas. Jeigu kelios šernės atsiveda vaikų, tai pirmą mėnesį šie žindo bet kurią jų. Jeigu žūva vilkiukų motina, tai jos seseriai atsiranda pieno. Vilkai gali rūpintis bet kuriuo beglobiu, tad legendos apie vaikus užauginusius vilkus ne iš piršto laužtos."

Tarsi patvirtindami eigulio pasakojimą 2,4 ha miško sklype gyvenantys vilkai pribėga prie tvoros, kur stoviniuoja vaikai. Pilkiai laigo pirmyn atgal ir kviečia žaisti. Prieina suaugusieji ir vilkai nutolsta. "Moteris jie prisileidžia arčiau, o vyrų vengia, nes jaučia agresiją, - aiškina eigulys ir lyg rimtai, lyg juokais tęsia. - Kieme laikome vilkę nuotakoms patikrinti. Prieš vestuves jaunikis atveža čia būsimąją. Jeigu vilkė prieina arti, ranką palaižo, vadinasi, ši dora žmona bus, o jeigu tolyn bėga, tai nieko gero iš tokios nelauk."

  

Lūšys žmogaus nepuola ir iš medžio į medį nešokinėja. Grybautojus jos lenkia iš tolo.

 

Vilkas niekada netarnaus kaip šuo, o jeigu įsižeis, tai neatleis.

Vilkai "nurašo" banko skolas

Tikru išbandymu eigulys vadina ir pasiryžimą praleisti naktį kartoniniame namelyje gamtoje. Vilkų terapija, anot P. Dabrišiaus, puikiai tinka sergantiems depresija, priklausomybių ligomis, įsiskolinusiems, linkusiems į savižudybę. Kai tamsoje aplink staugia vienuolika vilkų, gyvybė tampa pačia didžiausia vertybe.

Apie vilkų gyvenimą Lietuvos nacionalinė televizija 2005 m. yra sukūrusi filmą "Žvėrinčius", parengti reportažų atvyksta kitų šalių televizijos. Energetiškai stiprią vietą mielai renkasi ir šamanai. Apie jų apsilankymą byloja medyje pakabinta arklio kaukolė.

"Norime parodyti jaunajai kartai, kaip vilkas gyvena gamtoje, o ne pasakoje. Jeigu jis sotus, nėra jau toks plėšrus ir baisus, kaip manoma", - teigia Telšių miškų urėdijos urėdas Bronislovas Banys.

Urėdas sako, kad vilkai į laisvę išleidžiami nebus, priešingai nei Lietuvos raudonojoje knygoje įrašytas didysis apuokas ir lūšis. Didžiausias pelėdinių šeimos paukštis peri ant žemės, todėl turi labai daug priešų. Pernai iš Kauno zoologijos sodo atvežtas patinėlis jau laukia draugės.

Lietuva įsipareigojusi Europos Sąjungai vykdyti ir lūšių populiacijos atkūrimo programą. "Metodika ir finansavimas dar neaiškūs, tačiau lūšis auginame. Lietuvoje, be mūsų, lūšys veisiamos Kurtuvėnų regioniniame parke ir Kauno zoologijos sode", - sako B. Banys.

Pirmieji trys patinai ir patelė į "Žvėrinčių" buvo atvežti iš Estijos. Lūšys jauniklius veda kas dvejus metus, tad kol kas atvesti keturi lūšiukai.

Šernė Jadzė su vyru prie tvoros lūkuriuoja tikėdamasi skanėstų.

Beždžionė dirbo melžėja

Rudenį lankytojai aptvare su muflonais ir danieliais galėjo išvysti briedį. Šiauliuose prie parduotuvių besitrainiojantis miškų karalius elgėsi visai negarbingai - atiminėjo iš praeivių duoną. "Žvėrinčiuje" gyvūnas greitai sutvirtėjo ir iššoko per 2,5 m tvorą. Klaidžiojantį miške jį į koją pašovė, tačiau geri žmonės išgydė ir apsiėmė globoti.

"Beždžionė Pupa augo pas ūkininką Biržuose ir dirbo melžėja, - taip pristato dar vieną augintinę P. Dabrišius. - Melždama karves ji nesiginčydavo, tačiau daug pieno išlaistydavo. Pati išsyk iki šiol gali išgerti litrą. Pupa buvo dovanota ūkininko dukteriai, tačiau šiai išvykus į užsienį augintinė liko tėvams. Kurį laiką palaikę, jie nusprendė atvežti čia. Kad Pupai nebūtų liūdna, į draugus įsitaisė katinas Rainis."

Šilumamėgei Pupai žiemą narve šalta, todėl ji gyvena tvarte su ožkomis. Tvarte žiemoja ir sužeistas gandras. Vienas raudonsnapis jau išskrido į Afriką ir dar negrįžo. Eigulys sako, kad ne kasmet gandrai parskrenda į gimtinę.

Toliausiai į "Žvėrinčių" keliavęs gyvūnas atvyko net iš Australijos. Sudraskęs kitą šunį, pagal tenykščius įstatymus akita inu veislės šuo Džai turėjo būti užmigdytas arba deportuotas. Šeimininkė nusprendė išsaugoti keturkojui gyvybę.

Timofėjų atstūmusi meškutė - kurorte

Penkiolikmetis Timofėjus - pačiame jėgų žydėjime. Jei jo metus palygintume su žmogaus, dabar jam - 26-eri

Autorės nuotr..

Meškinas Timofėjus į "Žvėrinčių" pateko iš Rudaminos paukštyno. Iki tol jis gyveno klajojančiame Rusijos cirke, tačiau už atliktą užduotį daug saldainių prašydavęs, todėl jo paslaugų buvo atsisakyta. Saldumynai Timofėjui iki šiol mėgiamiausias skanėstas. Petras Dabrišius laiko avilių, tad medaus tikrai netrūksta. Uogienės žmonės privežė. Desertui puikiai tinka ir kiaušiniai. Jais eiguliui ir pavyko išvilioti Timofėjų iš miego guolio.

"Giliai jis miegotų tik spengiančioje tyloje ir po sniegu. Dabar vieną kartą per dieną išlenda paėsti, o daugiau - snaudžia", - paaiškina meškino globėjas.

Paklaustas, kur dingo kita meška, eigulys pasakoja, kad Laimutė dabar gyvena kurorte - pas milijonierių Antaną Bosą. Dėl prastų dantų meška negalėjusi įkąsti vištienos, o dabar valgo aukščiausios klasės restoranuose ruoštą plovą.

Timofėjui apie Laimutę liko ne patys geriausi prisiminimai. Užkietėjusi senmergė, pasak P. Dabrišiaus, buvo irzli, pikta ir nenuspėjamo elgesio. Per tuoktuves suleidus juodu į vieną narvą, jaunikis ilgai brazdinosi aplink nuotaką, tačiau ši, užsiropštusi ant lentynos, jokio dėmesio nerodė, maža to, įtūžusi atkakliam gerbėjui liežuvio galą nukando.

Vienišiui narve vietos mažoka, todėl vykdoma akcija - renkami pinigai naujam erdviam būstui su baseinu, nes meškinui vasarą būna per karšta.

Miškų urėdas Bronislovas Banys tikisi, kad pavasariop, surėmus pečius, pavyks pastatyti meškinui namą. Paramos viliamasi sulaukti iš verslininkų ir statybininkų. Ateityje "Žvėrinčiuje" numatyta auginti ir smulkius Lietuvoje gyvūnus - lapes, mangutus, kiškius. "Ketiname plėtoti ne tik pažintinę, bet ir poilsinę zoną. Jau parengti projektai, tačiau trūksta finansavimo. Urėdija taip pat išgyvena sunkų metą. Medienos perkama mažiau, kainos kritusios", - sako jis.

Krizė gąsdina ir kelionių organizatorius

Oksana LAURUTYTĖ

Finansų krizės šmėkla šiepiasi ir kelionių agentūroms. Lietuvaičiai labiau linkę keliauti vasarą nei žiemą, tačiau akivaizdu, kad į kelionių agentūras užsuka mažiau kelionių mėgėjų nei pernai tuo pačiu metu. Agentūrų vadovai sako, kad sąstingis kelionių rinkoje ne tik dėl finansinės krizės - žmones gąsdina nežinia dėl kylančių kainų bei smurto protrūkiai turistų pamėgtose šalyse. Keliones autobusais organizuojančių firmų atstovai tvirtina, kad nerimauti turėtų perpardavinėtojai ir kelionių organizatoriai lėktuvais, tačiau Lietuvos turizmo asociacijos prezidentė tikina, kad panaikinus PVM lengvatas ir pati Lietuva nebesulauks turistų, taps tranzitine šalimi.

 Agentūrų uždaryti neketina

Filialus Vilniuje ir Telšiuose įsteigusi "Jovitos turizmo agentūra" krizės "dantis" jau pajuto - rugsėjį ir spalį užsisakę keliones į įvairias užsienio šalis žmonės šių kelionių neatsisakė, tačiau jau juntamas sąstingis. Įmonės vadovė Jovita Viktoravičienė sako, kad kelionės perkamos vangiai. "Nėra taip, kad kelionių visai nepirktų, tačiau jos perkamos ne taip, kaip pernai žiemą. Pernai žmonės mielai vyko švęsti žiemos švenčių į Europos šalių sostines, o šiemet nedaug tokių kelionių nupirkta. Spalio pabaigoje ir lapkričio viduryje jau manėme, kad visai niekas nebeužeis kelionių pirkti. Tačiau dabar situacija pagerėjo, vėl užeina klientų", - teigė ji.

Tpkio sąstingio priežasčių būtų galima įvardyti įvairiausių. J. Viktoravičienė sako mananti, kad ne tik krizė žmones gąsdina, bet ir prognozės, jog brangs elektra, dujos, gerokai pabrangęs būstų šildymas. "Tai žmones ir sustabdė keliauti, be to, lietuviai visada mieliau linksta keliauti ne žiemą, o kitais metų laikas. Tiesa, slidinėjimo kelionių pardavėme nemažai", - komentavo "Jovitos turizmo agentūros" vadovė.

Anot J. Viktoravičienės, įdomu tai, kad, pavyzdžiui, Telšiuose esančiame įmonės filiale sąstingio nėra - keliauti mėgstantys žmonės ten aktyviai perka keliones. Populiariausios kelionės į Egiptą ir Kanarų salas, tiesioginiai skrydžiai į Tailandą. "Žmonės bijo ten vykti dėl neseniai bvusių neramumų, taigi turistinių kelionių mažėja ne tik dėl finansų krizės", - sakė ji.

Juntamas žmonių atsargumas

UAB "Baltijos kelionių agentūra" Šiaulių skyriaus vadovė Nijolė Barauskienė sako, kad bendrovė negali skųstis sumažėjusia kelionių paklausa. Yra žmonių, kurie mėgsta keliauti, kuriems reikia keliauti ir kurie gali sau tai leisti. "Žinoma, šiek tiek juntamas atsargumas, bet, manau, ne dėl finansinės krizės, o todėl, kad žmonės įsibaiminę - jie nežino, kokios bus kainos už būsto šildymą, todėl kelionių per daug neplanuoja", - sakė ji.

Vis dėlto šiam žiemos sezonui būdinga tai, kad kelios kelionių agentūros susijungia ir keleivius skraidina vienu lėktuvu. "Novaturas" ir "Tezturas" dažniausiai savaitės kelionei siunčia vieną lėktuvą turistams nuskraidinti ir parskraidinti. Taip pigiau", - sakė N. Barauskienė. Tačiau žmonės, kurie jau rugpjūčio pabaigoje išsipirko keliones, jų neatsisakė. Padejuoja dėl pakilusių kainų, tačiau keliauja.

N. Barauskienės teigimu, šiuo metu populiariausios yra pigios kelionės į Egiptą, tačiau yra ir tokių, kurie renkasi brangesnes keliones į Tailandą, Jungtinius Arabų Emyratus ar Kanarų salas. "Yra žmonių, kurie nori pamatyti daugiau, nori ramiai pailsėti ir gali sau tai leisti", - sakė ji ir teigė negalinti prognozuoti, kokia situacija kelionių rinkoje bus vasarą. Laikas parodys.

Kelionių autobusais nemažėja

UAB "Busturas" kelionių organizatorius Alfonsas Zaleskis patikino, kad įmonė jokios finansinės krizės nepajutusi. Maža to - lapkritis įmonei buvo pelningesnis nei pernai. "Ta finansų krizė gal labiau bankus sukrėtė. Jie dėl to triukšmą kelia ir visiems nervus gadina", - juokavo A. Zaleskis, tačiau vis dėlto paprašė pabelsti į medį, kad juokai apie krizę netaptų blogu pranašu.

Pasak kelionių organizatoriaus, kelionių mėgėjai mielai renkasi keliones "Busturo" autobusais tiek Lietuvoje, tiek į užsienį - Laplandiją, Berlyną, Veneciją. Žinoma, kelionės brangsta, tačiau tai vyksta dėl to, kad užsienyje brangsta viešbučių paslaugos. "Kuro kainos krenta, bet jos dar nenukrito tiek, kiek buvo prieš brangstant", - sakė jis.

A. Zaleskis mano, kad dėl finansų krizės daugiau pavojaus kyla kelionių perpardavinėtojams ir tiems, kurie keliones organizuoja lėktuvais. "Rengiant keliones autobusais ir patiems jas organizuojant pavojaus dar nėra", - sakė optimistiškai nusiteikęs "Busturo" kelionių organizatorius.

Daugėja kelionių į JAV

Turizmo agentūros tinklo "West Express" Šiaulių filialo vadovas Grigorijus Rafaelis sako, kad lapkritį sumažėjęs žmonių noras keliauti vėl šoktelėjo, todėl gruodį planuojama parduoti visas keliones į populiarųjį Egiptą, Laplandiją. "Sumažėjo žmonių perkamoji galia, renkamasi, kas tikrai būtina. Bet gal problema ne ta. Žmonės įbauginti, nes iš visų tribūnų kalbama apie krizę, laukiama, kiek pabrangs elektra, dujos, kaip smogs būstų šildymas", - sako jis.

G. Rafaelio teigimu, reaguodamos į pasikeitusią rinką agentūros "Testuras" ir "Novaturas" mažina poilsinių kelionių kainas. "Šiuo metu jaučiamas kelionių į Jungtines Amerikos Valstijas pagyvėjimas. Tam įtakos turi ir bevizis režimas į JAV, tad sutikti Naujųjų žmonės ten ir vyksta. G. Rafaelis nedrįsta prognozuoti, kaip pasikeis kelionių rinka kitąmet. "Pasaulinė krizė juk, ne vien Lietuvos. Kas bus, težino Viešpats", - juokavo pašnekovas.

Panaikinus PVM lengvatas, turizmo verslas žlugs

Lietuvos turizmo asociacijos prezidentė Danutė Mažeikaitė įsitikinusi, kad sumažėjusius kelionių pirkimus sąlygoja Vyriausybės atstovų gąsdinimas apie ekonominę krizę. "Manau, kad jie turėtų savo žodžius, sakomus viešai, labiau pasverti ir pagrįsti. Turėtų pasakyti, kodėl tauta yra taip stipriai gąsdinama. Mes visi norėtume išgirsti, kokie numatomi veiksmai, padėsiantys išsilaikyti mažoms įmonėms", - sakė ji ir komentavo, kad pasaulyje jau nuo 2006-ųjų pastebima turizmo paslaugų pirkimo mažėjimo tendencija.

"Lietuvos atvykstamojo turizmo verslas ne tik kuria darbo vietas. Turizmo dėka į biudžetą mokami mokesčiai, turizmas yra svarbi Lietuvos eksporto šaka. 2007 metais atvykstamojo turizmo pajamos šalyje buvo 2,9 mlrd. Lt. Šis indėlis į valstybės pajamas buvo įdėtas ir Lietuvos kelionių organizatorių pastangomis. Lietuvos turizmo įmonės skiria daug lėšų šalies įvaizdžiui formuoti, skatina užsienio šalių gyventojus susidomėti Lietuva ir čia apsilankyti", - sakė ji.

Pašnekovės teigimu, jau beveik metus Lietuvos turizmo asociacijai kelia nerimą Lietuvos Vyriausybės priimami sprendimai, sąlygojantys atvykstamojo turizmo plėtrą. Šių metų vasarą buvo panaikinta VšĮ Lietuvos turizmo plėtros agentūra. Funkcijos perduotos Lietuvos ekonominės plėtros agentūrai, įsteigtas Turizmo departamentas, turintis perimti panaikintos Lietuvos turizmo plėtros agentūros funkcijas.

"Lietuvos turizmo asociacijai jau teko susidurti su rinkodaros planavimo pablogėjimu. Naujoji koalicija Seime šiomis dienomis paskelbė apie PVM lengvatų naikinimą. Pamąstykime, ką tai reiškia Lietuvos atvykstamojo turizmo sektoriui. Visoms pasaulio šalims susiduriant su ekonominiais sunkumais, turistų srautas mažės. Jeigu pridėtinės vertės mokestis (PVM) apgyvendinimo paslaugoms bus padidintas nuo 5 iki 20 procentų, atvykstamojo turizmo verslas Lietuvoje bus pasmerktas žlugti. Paskaičiuokim, kiek žmonių Lietuvoje dirba apgyvendinimo, maitinimo, SPA, pramogų ir laisvalaikio centruose, turizmo srityje, muziejuose, saugomose teritorijose. Juk tai turės įtakos visoms minėtoms sritims. Kiekvienas sprendimas dėl mokesčių didinimo turėtų būti labai gerai apgalvotas. Planuojama panaikinti verslo liudijimus gido paslaugas teikiantiems asmenims, dėl to taip pat padidės kelionių organizatorių sąnaudos ir poilsio Lietuvoje kainos", - sakė D. Mažeikaitė.

Jos nuomone, kelionės į Lietuva taps nebepopuliarios ne tik dėl tiesioginių skrydžių nebuvimo, kurių ir taip gąsdinančiai mažėja (dėl kilusių konfliktų tarp avialinijų "Air Baltic" uždarė septynis tiesioginius skrydžius ir atidarė daugiau iš Rygos, "Flylal" taip pat sumažino tiesioginių skrydžių į ir iš Vilniaus). Padidinus apgyvendinimo paslaugoms taikomą PVM tarifą, Lietuva nebus pajėgi konkuruoti net su gretimomis šalimis (Estija, Latvija), kuriuose yra 5 procentų tarifas.

"Apgyvendinimo kainų kilimas mus padarys nekonkurencingus – tikrai tapsime tranzitine šalimi ir pavydžiai stebėsime, kaip mūsų kaimyninės šalys priiminėja atvykstančius turistus", - sakė Lietuvos turizmo asociacijos prezidentė.

D. Mažeikaitė mano, jog tam, kad krizė kuo mažiau paveiktų kelionių ir turizmo įmones, reikėtų keisti siūlomus produktus - organizuoti keliones į artimesnes šalis, dažniau klientams siūlyti Lietuvoje sukurtas paslaugas - supažindinimą su amatais, kulinariniu paveldu.

Iš humanitarinės pagalbos misijos grįžus

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Neseniai iš Gruzijos į Šiaulių Zoknių oro uostą karinių oro pajėgų lėktuvu "Spartan C-27J" grįžo trys Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) ekspertai, turėję įvertinti karo metu susidariusią ekstremalią situaciją, koordinuoti, kaip teikiama humanitarinė pagalba. Vienas pareigūnų - šiaulietis Mindaugas Kiudelis - ne pirmą kartą vyko į pagalbos teikimo misiją Gruzijai. Vos prieš trejus metus pagalba buvo suteikta potvynio nualintai šaliai, dabar karo įbauginti gruzinai maldaujančiais žvilgsniais meldė pagalbos ir vylėsi, kad viskas kuo greičiau sugrįš į savo vėžes.

Šiaulių priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 1-osios komandos specialistas Mindaugas Kiudelis į humanitarinės pagalbos misiją vyko jau antrą kartą.

Trūksta rūbų vaikams ir kūdikių maisto

Nuo rugpjūčio 12 iki 22 dienos PAGD ekspertai - Civilinės saugos valdybos viršininkas Rimantas Steponavičius, Incidentų valdymo skyriaus pareigūnas Jan Pavliukoic ir Šiaulių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 1-osios komandos jaunesnysis specialistas Mindaugas Kiudelis - misijos metu aplankė pabėgėlių apgyvendinimo stovyklas, įkurtas Gruzijos sostinėje Tbilisyje ir Kochetijos apskrities Gurdžiani rajone.

Humanitarinę pagalbos siuntas lėktuvais skraidina įvairios šalys. Ketvirtoji humanitarinės pagalbos siunta iš Lietuvos su šiauliečių surinkta labdara Gruzijos gyventojams iš Zoknių oro uosto lėktuvu "Spartan C-27J" pakilo vėlų rugpjūčio 14-osios vakarą. Krovinyje, be drabužių, avalynės, patalynės, higienos reikmenų, pledų, miegmaišių, žaislų, kūdikių maisto, buvo ir humanitarinė pagalba Lietuvos Respublikos ambasados Gruzijoje darbuotojams. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas paruošė palapines, maisto davinius ir higienos reikmenis.

Kalbinti iš Gruzijos grįžę pareigūnai sakė, kad medicinos įrangos, medikamentų Gruzijai nereikia, nes didelių ligų protrūkių nėra, reikiamais medikamentais pabėgėlius aprūpinti jau pavyko. Pati šalis praneša tarptautinėms organizacijoms, ko trūksta labiausiai. Tuo metu, kai Gruzijoje lankėsi lietuviai, labiausiai trūko maisto kūdikiams, drabužių vaikams ir kompaktiškų, sudedamų lovų.

Tiesa, lovos nebuvo siunčiamos, nes lėktuvo transportavimo galimybės yra ribotos. Po mėnesio kito, jeigu situacija negerės, galbūt reikės šildytuvų, kitos įrangos.

Gruzinai pasiruošę kovoti

Lietuvos siųsta humanitarinė pagalba "nusėdo" visame Tbilisyje, apie 550 švietimo, gydymo įstaigų, kuriose įkurtos pabėgėlių stovyklos. Įvairaus dydžio pastatuose glaudžiasi nuo 60 iki 2000 žmonių. PAGD ekspertų grupė gyveno centriniame gelbėtojų būryje. Saugumo sumetimais jie buvo instruktuoti, ką galima daryti ir kaip elgtis nevalia.

Šimtai tūkstančių pabėgėlių iš įvairių Gruzijos regionų laukia, kada bus išvesta Rusijos kariuomenė ir jie galės saugiai grįžti į savo namus. Kol kas, kol situacija nėra stabili, jie grįžti negali.

"Pirmomis dienomis buvo siaubinga, nes, išskyrus pastogę, jie nieko daugiau neturėjo. Mums išvykstant situacija atrodė pagerėjusi", - situaciją Tbilisyje apibūdino PAGD Civilinės saugos valdybos viršininkas Rimantas Steponavičius.

Šiaulių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 1-osios komandos jaunesnysis specialistas Mindaugas Kiudelis į humanitarinės pagalbos misiją vyksta jau antrą kartą. Prieš trejus metus jis skrido į tokio pat pobūdžio misiją, kai Gruzijoje buvo potvyniai. Tada teko vežti specialią įrangą - motosiurblius, generatorius.

"Tai dvi skirtingos misijos. Dabar gruzinai nusiteikę karingai. Jie tvirtina, kad jeigu bus puolimas, rusai sulauks atkirčio. Kiekvienas gruzinas už Tėvynę yra pasiruošęs paguldyti galvą", - apie Tbilisyje tvyrančią nuotaiką pasakoja M. Kiudelis.

Miega ant kartono

PAGD ekspertų grupei vadovavęs Rimantas Steponavičius (dešinėje) ir pareigūnas Jan Pavliukoic žurnalistams sakė, kad skaudu buvo žvelgti į prislėgtų, namų netekusių Gruzijos piliečių akis, prašančias pagalbos.

Mindaugas Kiudelis sako, kad atvykus pirmą dieną buvo sunku žiūrėti į pabėgėlius. Lankęsi jau nebeveikiančioje išdaužytais langais Tbilisio karinėje ligoninėje, kurios palatose glaudėsi apie 2000 žmonių, pareigūnai išvydo nemalonius jausmus keliantį vaizdą.

"Senyvo amžiaus, jauni žmonės, moterys ir vaikai miega tiesiog ant žemės, pasitiesę kartono lakštus. Nebuvo jokių kitų civilizacijos požymių - nei veikiančios kanalizacijos, nei vandentiekio, nei elektros. Visi prašo pagalbos, žvelgia į tave ir klausia, kada bus geriau", - sako šiaulietis.

Anot M. Kiudelio, tokia situacija buvo tik pirmomis dienomis. Apsilankius buvusioje ligoninėje po kelių dienų, keliuose aukštuose jau degė šviesa, buvo sutvarkytas vandentiekis. Nors dėl saugumo baimė nekilo, tačiau buvo nejauku, kai gatve pravažiuodavo tankai ar kita karinė technika, su ginklais stoviniuodavo policininkai.

Paskutinę misijos savaitę gelbėtojai gyveno kone be miego - humanitarinę pagalbą iškraudavo, veždavo ir skirstydavo ištisą parą. Pailsėti nebuvo kada. Į centrinį gelbėtojų būrį lietuviai sugrįždavo tik vėlai vakare arba naktį, beveik nemiegoję vėl keldavosi.

Apgaubti nežinios

Anot Lietuvos gelbėtojų, iš pradžių, dar neužmezgus pokalbio, Gruzijos piliečiai į atvykėlius žiūrėdavo įtariai, galvodavo, kad gelbėtojai - kokių nors karinių pajėgų atstovai. Įtarimų kildavo ir bendraujant su gruzinais rusiškai, tačiau išsiaiškinus požiūris visiškai pasikeisdavo.

"Kai kurie Gruzijos gyventojai gal ir nelabai skiria Baltijos šalių, tačiau dauguma žino, kad mūsų šalis yra draugiška, ir reiškia mums padėką, nesvarbu, kokios profesijos žmogus būtų", - sako R. Steponavičius.

"Kiekviena šalis, patekusi į tokią situaciją, pasitinka su viltimi, kad viskas bus gerai. Gruzinai dėkingi kiekvienai šaliai už suteiktą pagalbą, tad ir mums dėkojo už tai, ką atvežėm. Nors padėtis stabilizavosi, bet lėktuvai iki šiol kyla ir leidžiasi iš Europos Sąjungos šalių ir JAV, - pasakojo Jan Pavliukoic. - Mes buvome tarpininkai tarp Lietuvos ir Gruzijos. Viskas buvo derinama telefonu, elektroniniu paštu ir gelbėjo tai, kad mokame rusų kalbą kaip ir gruzinai."

PAGD pareigūnai, įvertindami situaciją Gruzijoje, apsunkinančia aplinkybe įvardija informacijos apie tai, kas vyksta, stoką. Susidarė įspūdis, kad žmonės gyvena nežinomybėje, nes niekas nežino, kada Rusija išves kariuomenę.

"Gruzijoje nėra pakankamai informacijos, bendros situacijos apžvalgos. Sklando daug gandų, žmonės kalbasi telefonu su giminaičiais, likusiais regionuose, kur vyksta karo veiksmai, kažką išgirsta, bet realios situacijos nežino", - konstatavo R. Steponavičius.

Autorės nuotr.

Praeities paieškos Sibiro platybėse

Lina ZDANEVIČIŪTĖ

Nuo pat žiemos buvo planuojama ekspedicija po Sibirą, į kurią išsiruošė trys radviliškietės: Irena Palionienė, Stasė Janušonienė ir Virginija Radzišauskienė. Dviejų savaičių kelionėje liepos mėnesį jas lydėjo operatorius Egidijus Jusčius. Moterys važiavo aplankyti artimųjų kapų bei vietų, į kurias kadaise buvo ištremtos ar kuriose teko pabuvoti jų artimiesiems. Radviliškietės moterys aplankė ir kitų radviliškiečių kapus.

Zolumajaus kapinės. Prie tremtinio V. Jankausko kapo su jo žmona Nadiežda.

Irena Palionienė, VšĮ Radviliškio ligoninės direktoriaus pavaduotoja gydymo reikalams, su šeima į Krasnojarsko kraštą, Irkutsko sritį, buvo ištremta, kai jai tebuvo trys mėnesiai. Septynerių metų grįžo su tėvais į Lietuvą ir nuo tada nėra ten buvusi.

"Kelionė į Irkutską man buvo asmeninis interesas", - sako Irena. Pamatyti ką nors pažįstama ir ar kas nors tarp gyvųjų prisimins ją - buvo didžiulis išbandymas.

Dabar jau pensininkei Stasei Janušonienei kelionė sukėlė daug prisiminimų. Prieš važiuojant į kaimą, kuriame gyveno, gėrė raminamuosius. Ją išvežė iš Lietuvos trylikos metų, grįžo būdama dvidešimties.

"Širdelė plaka stipriai, kai stovi toje vietoje, kur buvo tavo namas, kur prabėgo tavo jaunystė. Tremtyje iškart buvau įdarbinta, turėjau girdyti veršelius. Su mama grįžome ir 14 metų Lietuvoje gyvenome nelegaliai bei neregistruotos", - apie gyvenimą tremty prisiminė S. Janušonienė.

Seimo nario Egidijaus Vareikio padėjėja Virginija Radzišauskienė - tremtinių vaikas. Jai norėjosi pamatyti, kur tėvas gyveno. Virginijos tėvas Irkutske grojo armonika lietuvių bendruomenės šokių ir dainų ansambly.

"Tėtis pradėjo groti iš klausos akordeonu, kurį paskui parsivežė į Lietuvą", - dalijosi prisiminimais V. Radzišauskienė.

Malonūs ir jaudinantys atsitiktinumai

Pats pirmasis kelionės taškas, nuvykus į Krasnojarsko kraštą, buvo Jenisijsko rajonas. Važiuoti visą laiką teko palei Jenisėjaus upę. Pirmoji sutikta moteris, paklausta, ar beatsimenanti čia gyvenusius lietuvius, apžiūrėjusi nuotraukas atpažino save. Nuotraukai - jau per penkiasdešimt metų. Atsitiktinai sutikta moteris prisiminė ir kažkada čia gyvenusią Irenos šeimą.

Nors Sibire gyveno tik iki septynerių metų, Irena prisimena, kur stovėjo jos namai, mokykla.

Tuluno kapinėse. Neseniai "Misijos Sibiras" dalyvių išvalytoje teritorijoje prie lietuvių kapo moterys pabėrė šventintos žemės iš Lietuvos ir uždegė šventintą žvakę.


Antrasis namas jau sudegęs - iš jo likę tik vartai ir tvora. "Tie du keliai - vienas šalia Jenisėjaus, kitas einantis taigos link", - ryškūs prisiminimai iš vaikystės išliko Irenos atminty iki dabar.

Sutiktoji nurodė kitą moterį, kuri taip pat prisiminė Irenos Palionienės šeimą. Prutovajos kaime gyvenanti 82 metų Marija Vulf labai jaudinosi, bendraudama su ekspedicijos dalyvėmis. Irena tik dabar, po daugelio metų, gali padėkoti jai, kad rūpinosi jos šeima. Senutė palydėjo prie pirmojo Irenos šeimos namo.

Irena pasakoja apie dar vieną netikėtą susitikimą. Būdama maža, ji eidavo riešutauti prie kedro, kuris yra išlikęs iki šiol. Nuėjusios prie jo, moterys sutiko gyvenantį žmogų. Paaiškėjo, kad jis - buvęs Irenos brolio klasės draugas.

Kalbą išlaikė ne visi

Artimųjų prašymu moterys ieškojo iš Šeduvos kilusios Kazytės sesers Felicijos Lauciutės, kuriai dabar 83 metai ir kuri pasirinko gyvenimą svetur. Susitikimas su lietuviškai be akcento kalbančia senole buvo graudus: kažin ar kas dar jos ieškos. Virpina širdį žinia, kad ji galėjo būti Lietuvoje. Felicijos vyras buvo ukrainietis, paprastai mišrios šeimos ir lieka ten. Dauguma nenorėjo grįžti į Lietuvą, nes grįžusiems sunku įsitvirtinti, įgyti išsilavinimą.

Viena iš sutiktųjų buvo Ona Stundienė, kuri supranta, bet jau nebemoka kalbėti lietuviškai. Kalbą pamiršo, nes gyvena tarp rusų, o lietuvių kalba nebendravo daugelį metų. Tai buvo netikėtas susitikimas. Anot moterų, kai matai žmogų, kuriam tiek džiaugsmo kelia žmonės iš Lietuvos - sunkiai nusakomas jausmas.

Lietuviai įdiegė savų tradicijų

Tremtyje gyvenę lietuviai įdiegė savo tradicijų. Jie sausainius kepdavo, per kojinę persijoję miltus, kad būtų smulkesni. Vietiniai mėsą sūdydavo nedideliais gabaliukais ir valgydavo. Nežinojo, kad galima mėsą rūkyti, kad iš kiaulienos galima daug patiekalų paruošti. Pagrindinis delikatesas Sibire - ką tik paskerstos kiaulės plonųjų žarnų troškinys. Ūkiškesniems, darbštesniems, apsukresniems lietuviams Sibire buvo lengviau įsitvirtinti. Tai padėjo jiems išgyventi.

Sibire likusi gyventi Ona Stundienė (antra dešinėje), jos anūkė, dukra Lena, Onos draugas bei projekto "Atraski tėvo kapą prie Angaros miške" dalyvės.

Skaudūs tremties prisiminimai

"Atvažiavot gyvent, dirbt ir mirt", - liepė pasirašyti, - pasakoja Stasė Janušonienė. - Mus apgyvendino arklių gimdykloje. Labai mažai lietuvių stengėsi įsigyti nekilnojamojo turto - visi gyveno mintimi, kad grįš į Lietuvą. Daugiausia liko mišrios šeimos. Atsakingi, išradingi lietuviai buvo vertinami - jiems buvo suteikiamos atsakingesnės pareigos."

Stasė pasakoja, kad ne visiems suteikdavo pastogę, daugumai neduodavo nieko, turėdavo įsikurti patys. Buvo skleidžiama propaganda, kad atveš banditus iš Lietuvos, be to, rusai patys gyveno labai vargingai ir negalėjo padėti atvykėliams.

"Buržujais vadino, nes turėjome paltus. Viskas buvo frontui, todėl Rusijos žmonėms trūko maisto. Buvo be galo sunkus metas. Gaila, kad jaunystė ten prabėgo. Nors stengdavosi lietuviai burtis ir linksmintis, bet ne visada pavykdavo", - prisimena Stasė Janušonienė, tremtyje praleidusi septynerius metus.

Susitiko "Misijos Sibiras" dalyvius

Praeities pėdsakų Sibire ieškojo ne tik šios moterys. Jos sutiko į ekspediciją "Misija Sibiras" atvykusius jaunuolius.

Vietiniams gyventojams nėra įprasta tvarkyti kapus.

"Mes turėjome šventintų žvakių ir žemės, iš kurios ant kiekvieno kapo išpildavome kryžių. Taip pagerbėme mirusiuosius ir negrįžusius į tėvynę po tremties. "Misijos Sibiras" jaunuoliai padėjo fiziškai, o mes - dvasiškai", - pasakoja moterys. "Misija Sibiras" – jau trečius metus Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos organizuojamas projektas. Jo metu jauni žmonės vyksta į lietuvių tremties vietas, susitinka su ten gyvenančiais lietuviais, tvarko kapavietes.

Nežinojo, ką ras

Dvi savaites ekspedicijose užtrukusios moterys pasakoja, kad kelionė buvo planuojama nuo žiemos. Tik vienas lietuvis Krasnojarske žinojo, kad jos atvyksta, ir nė vienas nežinojo, ką jos ten ras.

"Yra suburta asociacija "Tremties vaikai". Kretingiškė Valerija Zalienė, gimusi tremty, prieš porą metų sugalvojo, kad reikia grįžti į tą vietą ir aplankyti, pasižiūrėti, kaip viskas yra dabar. Pernai pamatėme filmuotą medžiagą Ariogaloje. Mus sudomino ir parašėme projektą apie politinius kalinius ir tremtinius Radviliškio savivaldybėje. Mus palaikė visi. Kultūros centre darėme renginį, į kurį susirinko daug žmonių. Vyko pokalbiai su žmonėmis iš tų vietų, kur ketinom važiuoti. Prieš išvykstant, buvo užsakytos šventos Mišios Radviliškio bažnyčioje. Nors niekam apie išvykimo dieną neskelbėme, bet žmonės sužinojo vienas iš kito ir atėjo išlydėti", - pasakoja ekspedicijos sumanytojos. Moterys juokauja, kad su Dievo pagalba išvyko, todėl taip sklandžiai viskas vyko.

Visą kelionę moterys įveikė viešuoju transportu. Jokių incidentų ar nemalonumų nebuvo. Prieš kelionę buvo patarta važiuoti 4, 6 arba 8 žmonių grupelėmis, nes taip saugiau ir niekas neliks be poros. Komanda susidarė, trijulę papildžius operatoriumi.

"Į tokią ekspediciją reikia važiuoti tik su kamera, nes turi išlikti medžiaga", - tvirtino ekspedicijos dalyvės.

Tikslai pasiekti

Gamtos didybė ir žmonių nuoširdumas sužavėjo radviliškietes. Vaikystės prisiminimai kelionėje iškilo priešaky, girdėti pasakojimai ir matyti vaizdai virpino širdis.

moterys sako, kad visus planus įvykdė net daugiau, negu tikėjosi. Po tokios ekspedicijos išliks filmuota medžiaga ir nuotraukos, kurios primins ateities kartoms istorinius faktus bei vietas, į kurias buvo tremiami žmonės.

"Padarėme didelį darbą", - nuoširdžiai džiaugiasi projekto "Atraski tėvo kapą Priengaros miške" dalyvės.

Naktinį Kauną gaubia paslaptys

Lina ZDANEVIČIŪTĖ

2008 metų aštunto mėnesio aštuntą dieną buvo organizuojama ekskursiją po Kauną. Visą dieną kankino karštis, o vakare, lyg tyčia, likus valandai iki pažintinės kelionės, pradėjo pliaupti lietus. Nežinia, ar tai ženklas, nes datoje trys aštuonetai, ar šiaip gamtos išdaiga. Kadangi kelionė vadinosi "Naktinio Kauno paslaptys", tai viskas ir atrodė paslaptingai.

Būdami Kauno aštuntojo forto požemyje bandėme įžvelgti ką nors neįprasta, paslaptinga. Gidas pasakojo apie tunelių vandenyse ne vieną paskendusį žmogų, nes plaukiant susidrumsčia vanduo ir tegali matyti 20 cm gylį. Vandenyje slypi daug aštrių gelžgalių, kurie gali sužeisti.

Autorės nuotr.

Daug neatskleistų paslapčių

Visada įdomu sužinoti ar pamatyti ką nors nauja. Nors nesame kauniečiai, internete rastas skelbimas apie organizuojamą naktinę ekskursiją sudomino.

"Jei norite pasigrožėti Kauno naktinėmis panoramomis, sužinoti "Perkūno žirgų" paslaptį, kur nuskendo trys akvalangistai ir carinis generolas, aplankyti vienintelio požeminio Europoje forto tunelius, sužinoti, kas vaidenasi Kauno pilyje, ką slėpė Nemuno gatvės namai ir kodėl nesprogo bomba Aleksote, pabūti požeminiame I pasaulinio karo sandėlyje, sužinoti kur ir kada pasirodo Napoleono šmėkla, kur renkasi šventėms Kauno pagonys, ko bijojo Napoleonas, kur keliavo S. Dariaus ir S. Girėno karstai ir kitas Kauną gaubiančias naktines paslaptis..." - tokią informaciją radome skelbime.

Lietus nesutrukdė

22 val. prasidėjusiai ekskursijai vadovavo gidas Radvila Mažvydas Pabilionis. Ekskursijos pradžia - stovėjimo aikštelė prie Kauno pilies. Belaukiant bendrakeleivių, gidas pasakojo apie Kauno pilį saugančius vaiduoklius. Sakė, kad kasnakt vidurnaktį Kauno pilies kieme, priglaudus ausį prie žolės, galima išgirsti, kaip pasikeičia sargyba ir žvanga ginklai. Patikėjome gido žodžiais, bet įsitikintini, kaip yra iš tikrųjų, patys nebandėme...

Trylikos žmonių kompanija ir gidas išvykome ieškoti nuotykių. Pirmiausia aplankėme Žaliakalnio viešbutį šalia Prisikėlimo bažnyčios. Nuo viešbučio stogo atsivėrė Kauno miesto panorama, ypač graži naktį, kai mieste daug šviesų.

Įspūdingiausia kelionės dalis - aštuntojo forto požemiai. Nors gidas siūlė pasigrožėti naktine Laisvės alėja, bet mes, ištroškę ekstremalių išbandymų, pasirinkome požemius.

Iki pat forto teko eiti pėsčiomis, nes autobusu neįmanoma arčiau privažiuoti. Buvo tamsu, turėjome tris žibintus, todėl teko dalintis. Visiškoje tamsoje ėjome vorele tarp nuodingų, odą deginančių augalų - Sosnovskio barščių. Prie forto kanalo angos širdys pradėjo plakti dar sparčiau, o išeinant, nesinorėjo likti paskutiniam.

Gavę nemažai adrenalino, visi grįžome prie autobuso, nors gidas ir juokavo, kad gyvi ne visi iš forto požemių pareina. Po šios vietos nebegalėjo nustebinti niekas, kas yra ant žemės, net ir Aleksoto aikštelė, dar vadinama "batareika", nuo kurios puikiai matyti visas Kauno miestas. Įdomią legendą gidas papasakojo apie Aleksoto tiltą Kaune, neva jis buvęs ilgiausias pasaulyje, o per jį persikėlus laikas pasikeisdavo keliomis savaitėmis. Mūsų ekskursijos laikas taip pat greitai pralėkė.

Su meile iš Dortmundo

Jurijus MURAVSKIS

Ryškiausiu liepos Europos muzikinis įvykiu galima drąsiai vadinti techno muzikos fiestą "Loveparade 2008" – meilės paradą su garsiausiais pasaulio didžėjais. Kasmetis šokių muzikos festivalis vyksta Vokietijoje, šiemet ši šventė surengta Dortmunde – Rūro metropolyje, Vokietijos vakaruose.

Dortmunde įvykusį meilės paradą galima laikyti itin sėkmingu - į jį susirinko 1,6 milijono techno muzikos gerbėjų. Tiesa, dažnas išgirdęs renginio pavadinimą "Loveparade", klaidingai jį suvokia kaip gėjų eitynes. Meilės paradas visiškai neprimena seksualinių mažumų paradų – tai muzikos šventė.

Specialiai paradui pagamintose puspriekabėse, tempiamose vilkikų, publiką kaitino šokėjai ir didžėjai.

Parado ištakos

Pirmasis meilės paradas įvyko Berlyne dar 1989 metais, likus vos keturiem mėnesiams iki Berlyno sienos, skyrusios Vokietiją pusiau, griuvimo. Kylant laisvėjimo nuotaikoms Vokietijoje ir artimajame užsienyje, originalaus formato šventę inicijavo Matthias Roeing - didžėjus Dr. Motte slapyvardžiu.

Iki pat 2006-ųjų paradas buvo rengiamas Berlyne: iš Kurfiurstdamo alėjos kėlėsi į Birželio 17-osios gatvę, vėliau - prie paminklo pergalei Danijos ir Prūsijos kare atminti. 2004 ir 2005 metais paradas nevyko dėl finansinių problemų. 2006-aisiais šventė į Berlyną grįžo su šūkiu "Meilė grįžo". Deja, tai kol kas paskutinis meilės paradas, įvykęs Vokietijos sostinėje – pernai miesto valdžiai atsisakius duoti leidimą, rengėjai suskubo ieškoti kito miesto. Pasirinkti Rūro regiono miestai Vestfalijos žemėje – iki 2011-ųjų paradai vyks ten. Pernai fiesta vyko Esene. Šiųmečio Dortmundo parado šūkis – "Greitkelis į meilę".

Greitkelis į meilę

Meilės paradą tradiciškai sudaro du renginiai – muzikinės eitynės ir baigiamasis koncertas. Eitynėms pasirinkta Bundesštrasė – per miestą einanti federalinės magistralės B1 atkarpa. Toks pasirinkimas paaiškina ir parado devizą. Beje, kiekvienas meilės paradas turi ir savo himną, kuris nuskamba baigiantis koncertui – Dortmunde vykusio parado himną sukūrė "Loveparade" senbuviai WestBam ir Love Committee.

Minios žiūrovų plūstelėjo į gatvę, kai pajudėjo įdomaus dizaino ar naujų vilkikų, kuriuose sumontuota galinga garso aparatūra, kolona. Specialiai paradui pagamintose puspriekabėse publiką kaitino šokėjai ir didžėjai. Vilkikai kartkartėmis stabteldavo – puspriekabėse įsitaisę dalyviai ragindavo sekti būtent jų vilkiką.

  

Koncertui sumontuota milžiniška scena su dviaukščiu didžėjų pultu.

 

Puspriekabėse įsitaisę dalyviai žiūrovus ragino sekti būtent jų vilkiką.

Margoje minioje buvo galima išvysti dažytojais, geležinkelininkais, gydytojais ar policininkais persirengusius žiūrovus. Meilės paradų gerbėjų amžius – nuo paauglių iki vidutinio amžiaus žiūrovų.

Šventę tinkamai išnaudojo prekybininkai – buvo apstu palapinių, kuriose prekiauta tradicinėmis vokiškomis dešrelėmis, alumi, na, ir žinoma, pagrindiniu šventės atributu – švilpukais (kiekvienas vilkikas žiūrovų pasitinkamas ritmišku švilpavimu).

Renginyje, kuris, beje, yra nemokamas (išskyrus vietas puspriekabėse) koncertavo garsiausi pasaulio techno muzikos kūrėjai. Pusantro milijono žmonių savo kompozicijas atliko tokios įžymybės kaip Moby, Paul van Dyk, Underworld, Digitalism ir kiti šokių muzikos atlikėjai.

Vakarop linksmybės persikėlė į didžiulę aikštę šalia "Westfalenhallen" koncertų ir sporto rūmų. Nematyto dydžio scenoje buvo įrengtas dviejų aukštų didžėjų pultas, gausu šviesos efektų. Nors tai ir ryškiausias mėnesio muzikinis renginys Europoje, meilės paradas neužsitęsė – lygiai vidurnaktį, skambant šių metų himnui ir šaudant fejerverkams, "Loveparade 2008" baigėsi.

Vokiška tvarka ir...

Parado organizatoriai ir miesto valdžia deramai pasirūpino eismo pakeitimais – nors gatvės buvo uždarytos nuo ryto, eismo spūsčių dėl to nekilo. Vokietijoje superkami ne tik tušti stikliniai buteliai. Pinigų prasimanyti galima ir renkant skardines ar plastikinius butelius. Tad lietuvio akiai įprastų taros rinkėjų netrūko. Vis dėlto šiukšlių išvengti neįmanoma – baigiantis paradui, federalinė magistralė ir šalia esančios gatvės buvo nuklotos tuščia tara, pamestais rūbais, kepurėmis ar kuprinėmis. Pavakarę lietus žolynus pavertė purvynu su šiukšlių krūvomis, tačiau rytą viskas jau buvo sutvarkyta ir buvo atnaujintas eismas.

Kartu su įprastais plastikiniais biotualetais į parado vietą ir prieigas buvo atvežta gausybė "vyriškų" tualetų – besilinksminantys vyriškiai mažus gamtinius reikalus galėjo atlikti nelaukdami ilgų eilių, tiesa, viešumai.

Šventėje patruliavo gausybė policininkų – tolerantiški pareigūnai įsikišdavo tik įsiplieskus konfliktams. Beje, incidentų būta nedaug. Sužeistuosius ir per daug išgėrusius žiūrovus operatyviai gelbėjo Maltos kryžiaus medicinos pagalbos tarnyba.

Dortmundas

Antrą gyvavimo tūkstantmetį skaičiuojantis Dortmundas – angliakasybos ir mokslininkų miestas. Čia veikia 12 mokslinių institutų. Ypatingomis lankytinomis vietomis Dortmundas pasigirti negali, yra vos keli muziejai. Tačiau šiame mieste (beje, netoli nuo meilės parado vietos) yra vienas didžiausių šalyje futbolo stadionas – Dortmundo "Borussia" futbolo klubo namų aikštė.

  

Margaspalvėje minioje buvo galima pamatyti įvairiai persirengusius žiūrovus.

 

Besilinksminantys vyriškiai gamtinius reikalus galėjo atlikti nelaukę eilėje, tiesa, viešai.

Miesto centrą nuo automobilių kamščių gelbėja eismo žiedas, centrinė miesto dalis primena didelį stačiakampį, kurį kerta keletas gatvių – projektuojant centrą, laikytasi griežtos gatvių išdėstymo tvarkos. Kai kurios centrinės gatvės virtusios bulvarais – jose gausu parduotuvių, keliuose pastatuose išsidėstęs prekybos monstras "Karstadt". Skirtingai nei Lietuvoje, tai ne dėžę primenantis eilinis apskardintas prekybos centras, o mūrinių pastatų ansamblis.

Kadaise Dortmunde važinėjo tramvajai – apie juos dabar primena tik trumpi bėgių fragmentai, likę netoli autobusų ir geležinkelio stočių. Tramvajus pakeitė metro.

Po triukšmingo šeštadienio miestas atrodė lyg išmiręs – gatvės tuščios, bet sutvarkytos, parduotuvės ir prekybos centrai uždaryti, automobilių nedaug. Išimtis – nedidelis vaisių ir daržovių turgelis prie vienos iš bažnyčių. Štai čia tenka padėkoti arabų imigrantams: kai vokiečių prekybininkai poilsiauja, dirba rytietiškos užkandinės ir parduotuvės. Jose be jokių antkainių galima įsigyti gėrimų, maisto, kitų būtiniausių kasdienių prekių. Šalia vokiškų dešrelių užkandinių įsikūrę ir kebabų bufetai – išalkę praeiviai sekmadieniais patraukia prie jų. Kioskuose galima įsigyti spaudos ne tik vokiečių, bet ar anglų, prancūzų, rusų, italų ir arabų kalba.

Bochumas

Kitąmet meilės paradas vyks Bochume – dar viename Rūro regiono mieste. Renginio data kol kas nėra žinoma, ji dažniausiai paskelbiama likus pusmečiui iki šventės. Be to, ji bus skelbiama tik tuomet, kai specialų parado ženklą Dortmundo meras perduos Bochumo merui.

Judesys - sveikatai, gamtos grožis - sielai

Lina ZDANEVIČIŪTĖ

Kiekvienas poilsį supranta skirtingai. Vieni renkasi triukšmingą Baltijos pajūrį, kiti keliauja į egzotiškas šalis. Mes radome puikią poilsio oazę netoli Tytuvėnų miestelio, savo jėgas panorę išbandyti baidarių trasoje. Kelionės patarėjas ir įkvėpėjas - Tytuvėnuose gyvenantis ir baidarių nuoma jau penktus metus užsiimantis Robertas Mosėjus - mus įtikino, kad neteks gailėtis gamtoje praleisto laiko, o plaukimas upe padės atsipalaiduoti nuo kasdienių rūpesčių.

Toli nuklydusias moteris į stovyklavietę teko parplukdyti dviviete baidare.

Dubysa laukia ne visuomet

Dubysa - svarbiausia Žemaitijos upė, ištekanti iš dabartinių Bubių marių, mūsų vadinamų Šiaulių jūra, užliejusių tikrąsias upės ištakas - Raizgių ežeriuką, kuris kadaise telkšojo prie Rėkyvos ežero. Upė kelyje yra priglaudusi daug intakų.

Pirmasis intakas yra netoli Kelmės - Kražantė. Apglėbusi Kražantę, Dubysa tampa platesnė ir tinkama plaukti baidarėmis. Netoli Tytuvėnų į Dubysą įteka Gryžuvos upė, atplukdydama Gauštvinio ir Apušio ežerų vandenis. Toliau ji vingiuoja pro Lyduvėnus, Betygalą ir Ariogalą, kol galiausiai įteka į Nemuną ties Seredžiumi.

Sezono metu Dubysą aplanko daugybė turistų, norinčių ne tik pailsėti, bet ir išbandyti savo jėgas keliaujant baidarėmis, plaustu ar tiesiog mėgaujantis upės teikiamais malonumais. Kelionę geriausia pradėti žemiau Maironių Kelmės rajone, nes Dubysa ne visais sezonais yra pakankamai vandeninga.

Mes atplaukiam!

Kelionė baidarėmis buvo seniai suplanuota ir ilgai laukta. Penktadienis, po darbų visi išskubame į Tytuvėnus. Mūsų laukia nuotykiai, nežinomi laukinės gamtos kampeliai ir poilsis nuo miesto triukšmo. Dešimties žmonių grupelėje - trys poros tėvų ir mes, jų vaikai.

Pradėjome kelionę gerokai po 19 val. Vakaras pasitaikė gana šiltas, tik erzino įkyrūs vabzdžiai. Keletas iš kompanijos nemokėjo plaukti, todėl į vandenį žiūrėjo nepatikliai, nors baidarės ant vandens laikėsi tvirtai ir nerimauti nebuvo dėl ko. Žinoma, prireikė šiek tiek laiko, kol įgudome vairuoti laivelį. Kadangi plaukėme prietemoje, dažnai nepastebėdavome upėje esančių seklumų, akmenų ar paskendusių medžių. Tekdavo sustoti ir vaduotis iš upės parengtų spąstų. Pirmieji plaukdami bandė perspėti apie kelyje esančias kliūtis.

  

Dubysos upė skiria Bulavėnų ir Zakeliškių kaimus.

 

Įveikta kliūtis - Zakeliškių vandens malūno liekanos.

Vos praėjus porai valandų kelionės teko ieškoti kur apsistoti. Lyg tyčia, buvo sunku susirasti tinkamą vietą nakvynei, nors Dubysos upės pakrantėse daug stovyklaviečių. Plaukti toliau taip pat nebegalėjome, nes buvo per tamsu tęsti kelionę. Be to, turėjome rasti vietą, prie kurios būtų įmanoma privažiuoti automobiliu. Prieš kelionę nusprendėme, kad nereikia savęs apsunkinti, ir paprašėme būtiniausius daiktus atvežti tiesiai į stovyklavietę. Netoli upės radę kelią sustojome. Apaugę žolėmis ir medžiais šlaitai neviliojo taip, kaip beplaukiant matytos balto smėlio salelės, bet rinktis nebuvo iš ko. Teko ropštis iš baidarių į krantą, prasibrauti per aukštą žolę. Radome pievą, tinkamą stovyklauti. Netrukus atkeliavo daiktai, kuriuos teko perplukdyti į kitą upės pusę, nes miegoti šalia kelio pasirodė nesaugu.

Suskubome statyti palapines, kurti laužą, kol dar bent šiek tiek matėme. Įsikūrėme kairiajame Dubysos slėnio krante esančiuose Bulavėnuose, o kitame krante pro medžius buvo matyti Zakeliškių kaimo sodybos žiburiai. Keista, kad kaimus skiria upė. Visi maloniai nuvargę ir pilni įspūdžių susėdome vakarieniauti. Šnekučiuodamiesi laužo šviesoje ilsinome nuo irklavimo pavargusias rankas.

Vis arčiau tikslo

Rytą šiek tiek lašnojo, bet netrukus nušvito saulė. Vienas bendrakeleivis bandė žuvauti, deja, žuvienės paragauti neteko. Iki pat pietų poilsiavome. Maudėmės, šildėmės saulutėje, ruošėme pietus ant laužo, virėme kavą. Laikas bėgo greitai. Papietavę tęsėme kelionę.

  

Kregždės mėgsta smėlėtus Dubysos upės krantus.

 

Tikslas pasiektas. Kelionės pabaiga ant kelio Šiluva-Raseiniai tilto.

Antrą dieną plaukiant teko įveikti buvusio Zakeliškių vandens malūno liekanas. Dubysos vanduo nebuvo apsėmęs akmenų, todėl plaukti baidarėmis buvo pavojinga. Didžiulė srovė galėjo nublokšti baidarę ir ją sudaužyti. R. Mosėjus pasakojo, kad vieniems baidarininkams šioje vietoje kelionė baigėsi liūdnai. Nepaklausę patarimų, jie suskaldė baidarę bei patys susižalojo. Mes nerizikavome plaukti, todėl klausėme Roberto nurodymų ir baidares persinešėme upės krantu.

Pasimėgavę šaltu upės vandeniu plaukėme toliau. Mūsų tikslas buvo pasiekti kelio Šiluva-Raseiniai tiltą. Ten, pasak R. Mosėjaus, patogiausia vieta traukti iš vandens baidares, nes vieta yra šalia kelio ir patogu privažiuoti. Buvome numatę dviejų dienų kelionę, o iki kito baidarių paėmimo punkto nebūtume nuplaukę per likusią dienos dalį.

Plaukiant buvo sunku orientuotis, kurioje vietoje esame. Dubysos vingiai labai panašūs, atrodo, kad praplauki vis tas pačias vietas keletą kartų. Prie upės sutikti žvejai ar poilsiautojai maloniai nusakydavo esamą vietą. Kaskart - vis arčiau tikslo.

Grožis, džiuginantis sielą

Upės kilpos ir senvagės, miškais apaugę šlaitai - tai nuostabaus grožio augmenijos ir gyvunijos visuma. Dubysos grožį būtina pamatyti kiekvienam lietuviui. Prie jos aptinkami į Raudonąją knygą įrašyti baltieji kiškiai, ūdros, juodieji gandrai, pievinės lingės, peri didieji dančiasnapiai. Dubysos šlaituose, pievose, miškuose auga 723 rūšių augalai.

Per dvi mūsų kelionės dienas dažniausiai matyti gyvūnai buvo antys su jaunikliais. Kartkartėmis priplaukdavome visai šalia jų. Atrodo, ranka pasiektum, bet prisiartinus visas pulkas pasklisdavo į šalį. Kartą antis net išskėtusi sparnus šnypštė gindama savo mažylius. Teko pamatyti ir pilkąjį garnį, kuris šiek tiek mažesnis už gandrą, ir vandenyje žvitriai nardantį paukštį laukį, kuris po vandeniu gali nunerti iki dešimties metrų.

Besigrožėdami laukine gamta priplaukėme pavojingiausią, bet įdomiausią Dubysos vietą. Unikalus Lyduvėnų geležinkelio tiltas - ilgiausias ir aukščiausias Lietuvoje. Šis inžinerinis kūrinys vertas dėmesio. Pastatytas 1919 m., 1944 m. besitraukiančios vokiečių kariuomenės sugriautas tiltas vėl atstatytas tik 1952 m. Aukščiausią ir ilgiausią šalyje Lyduvėnų geležinkelio tiltą laiko aštuonios atramos. Jis yra pakibęs virš Dubysos 42,5 m aukštyje. Iš vandens kyšančios seno tilto liekanos dar yra rimta kliūtis baidarininkams - šioje vietoje ne vienas plaukdamas prakiurdino savo baidarę.

Mes dar sugrįšim!

Savo kelionės užsibrėžtą tikslą pasiekėme nesunkiai. Kaip tikri baidarininkai įveikėme visas kelyje pasitaikiusias kliūtis. Roberto paskaičiavimais, nuplaukėme apie 20 kilometrų. Nusprendėme, kad įveiktume ir gerokai didesnį atstumą. Natūralus gamtos grožis sužavėjo mus, tad mes tikrai sugrįšim!

Į gatves jaunieji dviratininkai važiuos su šalmais

Modesta JURGAITYTĖ

Nuo liepos 1-osios įsigaliojo naujos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pataisos. Nuo šiol pradedantiesiems vairuotojams bus išduodamas dvejus metus galiojantis vairuotojo pažymėjimas, keliais važinėjantys dviratininkai iki 18 metų privalės užsidėti šalmą, o pėstieji tamsiuoju paros metu vilkėti šviesą atspindinčią liemenę ar neštis žibintuvėlį.

Nuo liepos 1-osios dviračio vairuotojai bei keleiviai iki 18 metų, važiuodami ar vežami keliu, privalo būti užsidėję ir užsisegę šalmą. Vyresniems nei 18 metų asmenims šalmą užsidėti rekomenduojama, tačiau nebūtina.

Dvejus metus galiojantys vairuotojo pažymėjimai

Naujosios Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pataisos įsigaliojo šią savaitę - liepos pirmąją. Nuo šios dienos visiems naujiems vairuotojams išduodamas ne nuolatinis, kaip buvo ligšiol, o dvejus metus galiojantis vairuotojo pažymėjimas. Šį dokumentą pradedantysis vairuotojas į nuolat galiojantį vairuotojo pažymėjimą pasikeisti galės tik užbaigęs papildomus mokymus. Šiuose mokymuose dalyvauti ir juos baigti privalo C1, C1E, C, CE, D1, D1E, D, DE kategorijų motorinių transporto priemonių pradedantieji vairuotojai.

Susisiekimo ministerijos Saugaus eismo departamento direktoriaus pavaduotojas Vidmantas Pumputis sako, kad "naujai iškepti" vairuotojai neturėtų bijoti šių papildomų mokymų ir tai nereiškia, jog vairuotojai iš naujo turės perlaikyti vairavimo ar teorinį egzaminą. "Papildomi mokymai - vienos dienos kursas, sudarytas iš dviejų dalių - teorinės, kurioje bus aiškinama apie saugų važiavimą, ir praktinės, kurioje bus žiūrima, kokių įgūdžių pradedantis vairuotojas įgijo, ar nedaro didelių klaidų, kaip elgiasi ekstremaliose situacijose. Tai bus ne egzaminas, o mokymai, patikrinimas", - sako V. Pumputis.

Ar didelė dalis pradedančiųjų vairuotojų negaus nuolat galiojančių vairuotojų pažymėjimų? Susisiekimo ministerijos Saugaus eismo departamento direktoriaus pavaduotojas V. Pumputis mano, kad tokių bus vienetai, nes papildomuose mokymuose vairuotojai atliks tik elementarius automobilių statymo, pajudėjimo iš vietos pratimus, o žmonės, kurie negalės atlikti šių manevrų, iš tiesų negali gauti nuolatinio vairuotojo pažymėjimo. Anot pareigūno, papildomi mokymai vyks papildomo mokymo centruose, kurie bus įsteigti keturiose apskrityse - Vilniaus, Kauno, Klaipėdos bei Panevėžio arba Šiaulių. Šiuos centrus įsteigti planuojama per pusantrų metų.

Jauniesiems dviratininkams šalmai - būtini

Dar viena Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pataisa ta, kad nuo liepos 1-osios mopedas priskiriamas motorinei transporto priemonei, todėl mopedų vairuotojai turės vykdyti motorinių transporto priemonių vairuotojams keliamus reikalavimus.

Naujoji pataisa žada naujovių ir važinėjantiems dviračiais keliu, ypač - nepilnamečiams. Pagal naująją pataisą važiuoti keliais dviračiu leidžiama ne jaunesniems nei 14 metų asmenims, o išklausiusiems atitinkamą mokymo kursą ir turintiems mokymo įstaigos išduotą pažymėjimą - ne jaunesniems nei 12 metų asmenims. Važiuojant keliu tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, dviračio priekyje turi degti baltos, o gale - raudonos šviesos žibintas. Dviratiininkams privalo vilkėti šviesą atspindinčią liemenę arba būti prie drabužių kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje prisisegęs šviesą atspindinčius elementus.

Dviračio vairuotojai bei keleiviai iki 18 metų, važiuodami ar vežami keliu, privalo būti užsidėję bei užsisegę šalmą. Vyresniems nei 18 metų asmenims, dviračiu važiuojantiems keliu, šalmą užsidėti rekomenduojama, tačiau neprivaloma. Kokios baudos gresia nepilnamečiams, kurie keliais važinės be šalmų? Lietuvos policijos Eismo priežiūros tarnybos Administracinės veiklos skyriaus višininkas Renatas Požėla sako, kad kol kas jaunieji pažeidėjai nebus baudžiami. Pareiga jau yra, tačiau atsakomybės už ją - ne. Kol kas ši saugaus eismo automobilių keliais nuostata nėra perkelta į kelių eismo taisykles, o tik už jų nevykdymą yra taikoma administracinė nuobauda. Tačiau ilgai ši procedūra neužtruks. Už tai, kad dviratininkas neturės užsidėjęs šalmo, gali būti skirta nuobauda nuo 20 iki 40 litų. Tačiau R. Požėla sako, kad nepilnamečiai gali būti baudžiami ne didesne nei pusė šios sumos, tad realiai nepilnamečiams teks sumokėti apie 10 litų baudos.

Žibintai, liemenės bei atšvaitai - pėstiesiems

Nuo liepos 1-osios tamsiuoju paros metu ar esant blogam matomumui vadeliotojas privalo dėvėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais. Naujoji įstatymo pataisa taip pat numato, jog taisomuose kelių bei gatvių ruožuose dirbantys asmenys gali reguliuoti eismą. O reklama, įrengta pažeidžiant nustatytus reikalavimus, turi būti nuimta, nugriauta ar išardyta jos savininko arba įrengusių asmenų lėšomis, neatlyginant nuostolių.

Pagal Saugaus eismo automobilių keliais naujos redakcijos įstatymą, pėstieji, eidami neapšviestu kelkraščiu arba važiuojamosios dalies kraštu, tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui privalo arba neštis šviečiantį žibintą, arba vilkėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais, arba būti prie drabužių kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje prisisegę atšvaitą. Šių nurodymų nesilaikantys pėstieji gali būti nubausti baudomis nuo 50 iki 100 litų. Jeigu neturėdami žibintų ar nevilkėdami liemenės jie sukels eismo įvykį, kuriame žmonės bus sužaloti nežymiai, gresia bauda iki 500 litų, jeigu sužalojimai bus rimti - gresia baudžiamoji atsakomybė.

Susisiekimo ministerijos Saugaus eismo departamento direktoriaus pavaduotojas V. Pumputis mano, kad naujosios pataisos eismo dalyviams bus naudingos - Lietuvos keliai taps saugesni, dėl papildomų mokymų nepatyrę vairuotojai įgis geresnius vairavimo įgūdžius, dviratininkai ir pėstieji taps geriau pastebimi. Kaip pastarieji vykdys naująsias pataisas, priklausys nuo jų pačių ir eismo priežiūros tarnybų.

Miestas dviejose valstybėse - Valka ir Valga

Jurijus MURAVSKIS

Europoje yra vos keli miestai, kurie įsikūrę dviejose valstybėse. Tokie miestai įdomūs tuo, kad yra dvikalbiai, juose gyvena skirtingų kultūrų atstovai, veikia abiejų šalių įstaigos. Vienas tokių miestų yra įsikūręs ant Latvijos ir Estijos sienos: latvių pusė vadinama Valka, estų – Valga. Valstybės siena eina per patį miesto centrą.

Šis stulpas vidury gatvės Valgos ir Valkos mieste skiria dvi šalis - Latviją ir Estiją.

Istorinės aplinkybės

Vietovė, pavadinta Walk, pirmąkart paminėta 1286 metais. 400 metų tai buvo dvitautis miestas. 1584 metais Valka-Valga gavo miesto teises. Po pusšimčio metų estiškąją Valgą ėmė valdyti švedai, dar po šimtmečio Valka ir Valga tapo Rusijos imperijos nuosavybe. Ginčai dėl teisių į miestą tarp Latvijos ir Estijos kilo 1918 metų pabaigoje, kai Latvija tapo nepriklausoma valstybe. 1920 m. tarptautinis arbitražas, vadovaujamas pulkininko S. G. Talento, nubrėžė sieną tarp valstybių ir miestą teisiškai padalijo į dvi dalis: Valką ir Valgą.

Valkai tuomet atiteko Lugažų aikštė ir 80 medinių gyvenamųjų namų. Remiantis Latvijos dokumentais, iš Valgos tuomet į Valką persikėlė gyventi 2500 žmonių. Valgos Konnaoja ir Lukės kapinės dar ir dabar priklauso Estijai. Iki II pasaulinio karo pasienyje miesto centre veikė asmenų kontrolė. Vokiečių okupantams nebuvo svarbu, kad čia – dvi šalys. Vėliau ir sovietai laikėsi panašios pozicijos – sovietmečiu egzistavo vidinė siena be pasienio kontrolės.

Baltijos šalims atkūrus nepriklausomybę, mieste atsirado pasienio postai, muitinės tarnyba – Valka ir Valga tarsi grįžo į 1920-uosius. Tiesa, atsirado eilės kertant valstybės sieną, betikslių dokumentų pildymas einant pas kaimyną, gyvenantį gretimame name, bet jau kitoje valstybėje.

Laisvė Šengeno erdvėje

Su pompastika ir dideliu džiaugsmu valkiečiai ir valgiečiai pernai metų gruodžio 20 dieną atšventė abiejų valstybių įsijungimą į Šengeno erdvę – atvykus prezidentams V. Zatleriui ir H. T. Ilvesui, pasienio užtvaros buvo iškilmingai supjaustytos, o jų nuopjovos įteiktos Latvijos ir Estijos vadovams.

Tad nuo praėjusios žiemos Valka ir Valga – vienas miestas. Be sienų, bet dviejose valstybėse. Panašiais šūkiais papuoštos abiejų savivaldybių interneto svetainės. Į praeitį ir muziejų vitrinas nukeliavo pasienio užkardų ženklai, įvairūs specialūs leidimai, deklaracijos, kiti dokumentai.

Pasienietiškas principingumas buvo pasiekęs ir idiotizmo apogėjų – valgiečiui, turinčiam garažą tiesiai ant sienos, buvo privalu turėti leidimą – mat garažo vartai yra Estijos pusėje, o didžioji garažo dalis – Latvijoje. Taigi garažas buvo nudažytas juodais ir baltais dryžiais, suteiktas leidimas laikyti automobilį ant sienos. Tad nenuostabu, kad gruodžio 20-oji šiam miestui – ypatinga šventė. Dabar turistas, vaikštinėjantis po miestą, tik iš likusio sienos stulpo supras, kad pereina į kitą šalį.

Valkos ir Valgos miesto šventėje tvarką prižiūri abiejų šalių - Latvijos ir Estijos - policininkai.

Autoriaus nuotr.

Valka ir Valga šiandien

Valka-Valga – nedidelis miestas, kuriame gyvena dvidešimt tūkstančių gyventojų. Veikia lengvosios ir medienos pramonės įmonės, yra geležinkelis, vietiniai laikraščiai, radijo stotys. Dvišaliais reikalais rūpinasi dviejų savivaldybių jungtinis Valkos-Valgos komitetas. Yra Latvijos ir Estijos pašto skyriai, bankai, specialiosios tarnybos, kurios, beje, dažnai darbuojasi išvien – išplėtus jurisdikcijos ribas, latvių policininkai patruliuoja Estijos pusėje, o estų – Latvijos. Dirba ir mišrios komandos, sudarytos ir Valkos ir Valgos pareigūnų. Pagalbos ranką vieni kitiems ištiesia ir ugniagesiai. Yra suburtos Valkos ir Valgos futbolo komandos, kurios žaidžia savo šalių čempionatuose, Valgoje įrengta motokroso trasa, Valka turistus vilioja klasikinės, liaudies ir sunkiosios muzikos koncertais.

Miesto specifika naudinga ir vartotojams: dirba latviški ir estiški prekybos centrai. Jei atsibodo Jelgavos mėsos kombinato produkcija – perki Rakverės mėsą. Nepatiko vyšninis estų "Puls" alus – žygiuoji į Latviją skanauti natūralaus "Piebalgos" alaus.

Pramokus kaimynų kalbos, galima bandyti įsidarbinti kaimyninėje šalyje. Aišku, miestiečiai vieni kitų kalbą truputį supranta, tai parodė miesto šventės renginių vedėjai, puikiai kalbantys latviškai ir estiškai. Tiesa, šiuo metu Estijoje minimalus darbo užmokestis yra didesnis, tad blogiausiu atveju, rinkdamiesi mažiau apmokamą darbą, latviai darbo dairosi ir Valgoje.

Įspūdžiai iš miesto šventės

Vos apsilankius nedideliame Valkos ir Valgos mieste, juntama šventinė nuotaika. Trijų dienų šventei kruopščiai ruošėsi ir Valgos, ir Valkos savivaldybės, pramoginių renginių organizatoriai. Estų kariai vaikams buvo parengę dvi pramogas: drąsesni su lynais bandė pereiti per upę, kiti su kareiviais plaukė valtimi ir gelbėjo tuos, kurie nepajėgė pasiekti kito kranto. Policininkai iš visų norinčių paėmė pirštų atspaudus ir padovanojo blankus su jais. Pristatyta nedidelė ginklų paroda, buvo galima pabandyti išardyti ir surinkti automatą, revolverį ar pistoletą.

Naktiniame kino seanse po atviru dangumi – estų ir latvių vaidybiniai filmai. Publika – taip pat dvikalbė. Jei filmas estiškas, rodomi latviški titrai, ir atvirkščiai. Kino seanse pasirodė ir estų pasieniečiai – prie pat sienos esančioje laukymėje pareigūnai netikrino pasų – tik kartu su policija prižiūrėjo tvarką.

Lietuviams, ko gero, vertėtų pasimokyti draugiškumo iš valkiečių ir valgiečių – dvi tautos taikiai sugyvena viename mieste. Čia turbūt tik mūsų tautiečiams iš nuobodulio į galvą lenda kvailos mintys: latviai tokie, lenkai anokie... Valkos gyventojai nebent pajuokauja, kad estams pasisekė, kai miestas buvo padalytas – estams atiteko traukinių stotis, valdžios pastatai, vaizdingas upės slėnis. Bet verta atsiminti – nors ir dviejose šalyse įsikūręs, tai yra vienas miestas, o G ir K raidės pavadinime maža ką lemia. Valka ir Valga – tarptautinės kaimynystės tradicijų pavyzdys.

Dovana miestui - antikvarinių automobilių paradas

Gitana ZUBIENĖ

Šeštadienį, gegužės 24 d., Šiauliuose vyks neeilinis renginys - į miesto gatves išriedės senoviniai automobiliai. Ir ne bet kokie, o itin reti. Ne vieno eksponato išskėstomis rankomis lauktų garsiausi viso pasaulio muziejai. Renginio sumanytojas ir organizatorius šiaulietis automobilių kolekcininkas Gintautas Rimkus šventę šiauliečiams rengia už savo lėšas... "Seniai svajojau surengti miestui šventę ir parodyti šiauliečiams, kokių įdomių senovinių automobilių esama. Radau bendraminčių ir ėmiau veikti", - šypsosi Gintautas Rimkus.

Gintautas Rimkus bei jo sūnūs Gabrielius ir Danielius.

Kolona iš maždaug 20 senovinių automobilių nuo Šiaulių arenos Tilžės gatve centro link pajudės 15 val. Apsukusios ratą aplink miestą ir stabtelėjusios ties Ch. Frenkelio vila, mašinos porą valandų apsistos Prisikėlimo aikštėje ties Šiaulių kolegija. Čia visi norintys galės automobilius apžiūrėti iš arčiau, susipažinti su jų istorija, dalyvauti žaidimuose ir loterijoje. Bus renkamas ir labiausiai šiauliečiams patikęs automobilis. Pasak organizatoriaus G. Rimkaus, jei renginys šiauliečiams patiks, tokius paradus-parodas bus galima rengti dažniau.

- Kuo renginyje žadi nustebinti šiauliečius?

- Pristatysiu savo automobilių kolekciją - 7-10 automobilių. Be to, su įdomiais eksponatais važiuos ir draugai iš Lietuvos, Latvijos, Rusijos ir Baltarusijos. Vienas iš įdomesnių renginio modelių - 1949 metų "Rolls Royce", kurių per metus tebuvo išleidžiami vos trys, o iš viso jų buvo pagaminama tik 86. Jie buvo parduodami tik karališkosios šeimos nariams. Pristatysiu 1937 metų labai įdomaus dizaino "Auburn" - įdomios konstrukcijos 1915 metų automobilį, kuris važiuoja be akumuliatoriaus. Bus 1918 metų automobilis mediniais ratais ir Alo Kaponės laikų mafijos automobilis. Demonstruosime ir kopijas - pagal seną modelį pagamintus automobilius. Stengiausi surinkti kuo įdomesnių automobilių.

- Turbūt suprantate, kad dovanodamas tokią dovaną miestui tik patvirtinate posakį, kad kolekcininkai - keisti žmonės.

- Man malonu dovanoti, o ne laukti dovanų. Aš toks žmogus - gyvenu savo malonumui. Kai kas sako, kad esu laimės kūdikis - apie ką svajoju, tą ir turiu. Manau, kad visi taip gali. Svarbu ne pavydėti, o džiaugtis kito sėkme. Manau, kad šeštadienį vyksiantis renginys bus įdomus visiems. Nors organizuodamas jį tvirtai žinojau, ko noriu, ne kartą buvo kilusi mintis - gal geriau už tuos pinigus būčiau ramia galva kokioj Maljorkoj su šeima pailsėjęs.

- Kodėl susidomėjai senoviniais automobiliais? Kodėl nenori pasipuikuoti miesto gatvėmis praskrosdamas "Ferrariu"?

- Nesu toks turtingas, kad pirkčiau naują automobilį žinodamas, kad jau po pusmečio jo kaina perpus kris. Geriau nupirkti daiktą ir žinoti, kad jo kaina metams bėgant tik kyla. Senovinį automobilį galima parduoti, kaip aš sakau, pagal akis... Pastebi, kad kliento akys sublizgėjo, ir žinai - jis šį automobilį pirks, nesvarbu, kiek reikės mokėti. Auginu du berniukus, kuriems irgi įdomios tik neserijinės mašinos, ypatingos. Jie supranta, kad serijinės gamybos automobiliai įdomūs tik pirmais metais, vėliau juos pakeičia kiti. Senų mašinų niekuo nebepakeisi. Esu vaikams kelias mašinas nupirkęs, jie irgi jas šveičia, tvarko.

1920 metų "Ford T" - automobilis mediniais ratais.

- Kolekcininkai sako, kad pinigai šiame versle nėra svarbiausias dalykas.

- Žinoma, senoviniais automobiliais verčiuosi ne tik dėl to, kad tai pelningas verslas. Na, gal seniau taip ir buvo, bet dabar jau ne. Dabar jau į šiuos automobilius žiūriu kitaip. Aišku, ir parduodu, ir parvežu pagal užsakymą, bet ir kolekcionuoju sau labiausiai patikusius. Dėl to, kai vieną automobilį užsigeidęs pirkti žmogus pareiškia, kad nori jį įsigyti šiaip sau, žinau, kad ties vienu jis nesustos. Tai - kaip liga. Kartą pažįstamas užsigeidė vieno antikvarinio automobilio. Sakė, jog daugiau jam tikrai nereikės. Po pusmečio jis jau turėjo jų dešimt.

- Kolekcionuoti senovinius automobilius gali arba būdamas labai turtingas, arba labai nagingas.

- Dėl to daug mano turimų automobilių vis dar stovi nesutvarkyti. Laukia savo eilės. Rimtai dirbant "lėlytę" iš visiško laužo galima padaryti per metus ar pusantrų. Bet būna taip, kad nusipirkai vieną, galvoji griebsi ją restauruoti, bet pamatai kitą ir viskas - akys užsidega ir supranti, kad privalai ją nusipirkti. Taip ir prisipildo kiemai ir garažai mašinų. Juk aš niekada nesvajojau turėti tokios kolekcijos. Viskas atsirado pamažu.

- Kaip kilo mintis pirkti senovinius automobilius?

- Kokia buvo pirma nupirkta antikvarinė mašina, jau nebeatsimenu. Galiu tik papasakoti, kaip "užsikabinau". Visai atsitiktinai nupirkau gerą mašiną. Beje, tik dabar supratau, kad ji buvo gera. Tada man svarbu buvo pinigai - pigiai nupirkti ir pelningai parduoti. Nupirkau "Zis 101", vadinamąjį Stalino džiaugsmą, iš vieno Tauragės kolekcininko. Mokėjau nedaug - iki tūkstančio litų. Partįsiau jį be ratų į Šiaulius. Pamatė latviai. Pasiūlė šešis kartus daugiau. Apsidžiaugiau - kaip atsisakysi tokio pelno! Tik paskui sužinojau, kad už savaitės ta mašina iškeliavo į Maskvą už 40 kartų didesnę sumą. Tada ir supratau, kad antikvaras yra įdomus, nes iš jo galima uždirbti. Automobilis iš Tauragės ir buvo tas, nuo kurio "užsikabinau". Ėmiau visą Lietuvą "valyti" nuo senienų. Visokių namo prisiveždavau. Ir apdegusių, ir visai supuvusių. Kaimynai galvojo, kad iš proto išsikrausčiau. Tik kas ta Lietuva. Greitai čia nieko įdomaus nebeliko, nors tada daug tokių žmonių kaip aš nebuvo - dabar jų Lietuvoje yra 50 kartų daugiau. Žinau, kad pas ne vieną pilni garažai senienų. Dabar jų nusipirkti gerokai sudėtingiau. Anksčiau senovinį automobilį galėjai įsigyti, už jį pasiūlęs kokį rusišką "pirmuką". Dabar visi žino senienų vertę. Be to, Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, dabar nelabai ką nupirksi. Lobių šalis senų automobilių kolekcininkams yra Amerika. Ten dar daug senienų. Jos ten geros būklės, juk ten kitaip nei Europoj - visai karų nebuvo.

- Nuo kada automobilis laikomas antikvariniu?

- Nuo 50 ir daugiau metų - antikvaras. Seniena, retro - nuo 25 metų. Antikvarinės mašinos statusą turinčioms mašinoms iš Lietuvos išvežti jau reikia leidimo iš Kultūros ministerijos.

- Kokiomis retomis antikvarinėmis mašinomis galėtumėte pasigirti?

- Turiu mašiną, kurių pasaulyje tebuvo vos dvi pagamintos. Viena stovi Londono muziejuje, kita - pas mane.

- Nebijote, kad apie tai viešai papasakojęs galite susilaukti vagių?

- Ne, nes kur pavogęs jis ją dėtų. Jos nenuslėpsi, neišveši, nebent į metalo laužą atiduotum. Kitaip juk apie ją visi tuoj sužinotų. Tiesa, yra dar vienas variantas. Pasitaiko tarp kolekcininkų tokių, kurie niekam nenori savo įsigyto ypatingo eksponato rodyti. Buvo toks atvejis. Žmogus savo kambaryje užmūrijo mersedesą. Niekas net nežinojo, kad jis jį turi - nei žmona, nei vaikai. Tik po jo mirties, kai išgriovė sieną, artimieji pamatė...

- Ar yra automobilių, kurių nežadate parduoti?

- Taip. Yra 8-9 "Rolls Royce" automobiliai. Vieną parodoje demonstruosiu. Jie visi - aliuminiai, nerūdijantys. Šių mašinų buvo išleista nedaug. Turiu 1911 metų automobilį, reto gražumo. Įsivaizduokite, kad tais metais vietoj buferių stovėdavo tokios kolbos, į kurias pučiant orą galėjai reguliuoti automobilio kietumą. Tai tikras meno šedevras ant ratų. Aliuminis automobilis mediniais ratais.

- Ar turite svajonių?

- Per daug užsisvajoti bijau, nes nuo to, žiūrėk, kenčia ir šeimos biudžetas, ir laisvalaikis. Viena iš svajonių - įkurti Šiauliuose senovinių automobilių restauravimo cechą, kuriame kartu galėtų būti ir senovinių automobilių muziejus, kur žmonės galėtų ateiti pasigėrėti šiomis mašinomis.

Norėčiau sukaupti ir visų Elvio Preslio kadilakų kolekciją. Suorganizuotumėm tada Šiauliuose šventę, į kurią suvažiuotų Elviai. Ar ne smagus renginys būtų? Tikrai paįvairintų atsibodusias miesto šventes.

Toks sportinis gyvenimas...

Apie Stasį Grunskį ir šeštojo dešimtmečio Šiaulių dviratininkus

Ričardas JAKUTIS

Nežinau, ar šiaulietis, dviračių sporto meistras Stasys Grunskis buvo matęs Lindsėjo Andersono filmą "Toks sportinis gyvenimas", pasirodžiusį ekranuose 1963-iaisiais, nežinau, ar skaitė lietuviškai išleistą šį Davido Storey romaną. Filmas prasideda sulėtintai rodomais regbio rungtynių vaizdais. Sunkiai sužeistas Frenkas - mažo miestelio komandos pažiba - prisimena savo karjerą nuo kalnakasio iki sporto žvaigždės. Režisieriui rūpėjo parodyti, kaip paprastas darbininkas tampa garsiu sportininku ir turtingu žmogumi. Galima sakyti, jog tai filmas apie Stasį Grunskį ir kitus ano meto sportininkus. Tik turtingais jie netapo. Bet kartais gal ne tai svarbiausia.

"Keliais skrieja brolių dviračiai", - taip apie brolius dviratininkus Stasį ir Antaną Grunskius bei kitus šios sporto šakos atstovus Šiauliuose rašė šeštojo dešimtmečio spauda. Stasys ir Antanas Grunskiai buvo neatskiriami. Gimę ir augę Lupaičių kaime netoli Meškuičių, broliai iš Meškuičių į Šiaulius ir atgal lėkdavo dviračiais. Dviese šeimoje augę vaikinukai energijos ir patriotizmo mokėsi iš savo dėdės, mamos brolio, Šiaulių apskrities viršininko Jono Noreikos. Už antinacistinę veiklą 1943 m. jis buvo įkalintas Štuthofe. 1945 m. sovietams užėmus koncentracijos stovyklą, J. Noreika grįžo į Lietuvą. Vilniuje pradėjo dirbti Mokslo akademijos juriskonsulu, įkūrė pogrindinę antisovietinę organizaciją Lietuvos Tautinę tarybą ir Ginkluotųjų pajėgų vyriausią vadovybę. Jos vadu Jonas Noreika ir tapo, pasivadinęs "Generolu Vėtra". 1946 m. kovo mėnesį jis su kovos draugais buvo areštuotas ir po tardymų Karo tribunolo sprendimu 1947 m. vasario 26 d. sušaudytas.

Norint suminėti visus 1950 metais pradėjusių intensyviai sportuoti brolių Stasio ir Antano Grunskių pasiekimus dviračių trasose neužtektų viso laikraščio puslapio. Ir pavienės, ir, ginant Šiaulių miesto garbę, komandinės pergalės Lietuvoje, prizai anuometės Sovietų Sąjungos pirmenybėse, sporto meistrų vardai (gauti ir dar kartą apginti)... Sporto gerbėjai išsamiau apie tai gali sužinoti 1998-aisiais pasirodžiusioje Marytės Marcinkevičiūtės knygoje "Mes ne pėsti, mes – važiuoti" apie Lietuvos dviratininkus. Šiauliečiams knygoje skirta nemažai vietos. O tie, kuriem šiandien šešiasdešimt ir daugiau, mena, kad vienas iš komandinių daugiadienių dviračių lenktynių aplink Lietuvą etapas baigdavosi Šiauliuose. Žmonės laukdavo dviratininkų miesto gatvėse, o "Žalgirio" stadionas S. Daukanto gatvėje, kur bėgimo take apsukę ratą dviratininkai finišuodavo, nepajėgdavo sutalpinti visų, norinčių išvysti finišo juostelę kertančius nugalėtojus. 1953 m. pirmą kartą organizuotos ir nuo tada kasmet vykdavusios šios daugiadienės lenktynės aplink Lietuvą mūsų mieste sutraukdavo minias žiūrovų, nes šiauliečiai dviratininkai kasmet būdavo tarp prizininkų.

Šiandien norisi šnektelti ir pamąstyti apie ano meto čempionų likimus. Antanas Grunskis visai neseniai, šių metų vasario 4 dieną, atšventė 74-uosius. Stasiui Grunskiui šių metų balandžio 12-tą būtų buvę 77-eri, be to, tą dieną su žmona Nijole jie būtų šventę savo vestuvių auksinį 50-ąjį jubiliejų. Iš anuometės Šiaulių komandos (tuomet ją šefavo "Gubernijos" alaus darykla, tad komanda taip ir vadinosi), be Stasio Grunskio, kai susirenka draugai, jų tarpe nebėra ir Rimo Petručio, gydytojo chirurgo. Antanas Grunskis buvo daugelio specialybių meistras: elektrotechnikas, aviacijos, liftų mechanikas, dviračių remontininkas. Stasys Grunskis – melioracijos meistras. Vis pamenu ant griovio krašto melioruojamuose laukuose gulintį Stasio dviratį, nes į darbą visad juo jis atvykdavo. Sporto darbuotojų kelią pasirinko Vytautas Vencius, tapęs treneriu, ir Alfonsas Gulbinas, ilgametis sporto mokyklos direktorius, o kai išėjo pensijon, skirtis su mokykla negalėjo, o ir jai jis buvo reikalingas – dabar dirba direktoriaus pavaduotoju. Šį rudenį bus 40-metis, kai jis kas rytą praveria mokyklos duris. Susirinkę visi prisimena ir šiauliečius treniravusį Mečislovą Arlauską.

Šiaulietės dviratininkės neatsiliko nuo vyrų: Lietuvos čempionės, sąjunginių čempionatų prizininkės ir t. t. Tai Brigita Arkušauskaitė, Bronė Aukščionytė, Marija Baršauskaitė, Galina Gorochovaitė, Vida Luinytė, Zofija Kurkuzaitė, Aniceta Rugelytė. Žinant, kad Lietuvos čempionių titulą jos iškovojo 1958-aisiais, moterų amžiaus tarsi nenuslėpsi, bet kai šiandien į jas žvelgi, stebiesi – tiesios, lieknos, žvalios. Ir šiandien jautrios, už gimtą miestą, gimtą kraštą sergančios. Kraujo donorės. Štai Marija Baršauskaitė kraujo davusi jau daugiau nei šimtą kartų.

Klegesys, juokas, prisiminimai ir pasakojimai apie dabartinį gyvenimą netyla, kai tik ano meto čempionai susitinka. Prieš dešimt metų, 1998-aisiais, paminėti pergalių 40-metį visi buvo susirinkę prie Kryžių kalno. Ar Šiauliai dviračių miestu praminti ne dėl šeštojo dešimtmečio čempionų pergalių? Kas prie miesto dviračių gamyklos populiarumo (netiesiogiai, bet dviračių sporto entuziazmu) prisidėjo? Ir dar daug ką būtų galima išvardinti. O ko nusipelno sportininkai?

"Jei būtumėte gimę kitu laiku, kitoj santvarkoj, šiandien kitoks būtų jūsų gyvenimas?" – ne vienas jų tarsi klausia, tarsi konstatuoja žinodamas, kad buvusios sporto žvaigždės šiandien nesivarto turtuose, o gyvena nuo pensijos iki pensijos. O ir tos pensijos gautos ne už sportą, bet už darbą. "Ką padarysi, - nepiktai į tokius pasvarstymus atsako čempionai. - Gimimo ir mirties metų nepasirinksi." Už pergales iš "Gubernijos" dviratininkai gaudavo saladinų maišą (tiems, kas augino kiaules, tiko), laikroduką, kartais radijo aparatėlį. Antanas Grunskis vos išsisuko iš kalėjimo, kai bandė parduoti tuos laikrodukus, nes buvo apkaltintas spekuliacija.

Paskutinį kartą sportininkai susirinko šių metų kovo 6-ąją, deja, nelinksmam susitikimui – paminėti Stasio Grunskio pirmąsias mirties metines.

2007-ųjų sausio 6-ąją Stasio žmona Nijolė, ruošdama vakarienei mišrainę, pastebėjo, jog trūksta žirnelių. Paprašė, ar neparneštų Stasys vieną jų indelį iš šalimais namų esančios parduotuvės. Stasys išėjo. Šalia parduotuvės buvo užpultas chuliganų, primuštas, suspardytas, sumušta galva, atimti pinigai, mobilusis telefonas. Lygiai du mėnesius po to Stasys sirgo ir 2007 metų kovo 6 dieną mirė. Mirties priežastis – infarktas, bet, be abejo, labiausiai tam atsiliepė sumušimas ir suspardymas prie parduotuvės. Tai buvo jau antrasis infarktas. Pirmasis Stasį buvo paguldęs po 1991 metų sausio 13 nakties. Mat Stasys buvo labai jautrus žmogus, Lietuvos patriotas. Be abejo, per 1991-ųjų sausio įvykius jis vyko į Vilnių ir gynė televizijos bokštą. Matyti vaizdai, žmonių žūtis taip paveikė Stasį, kad jį ištiko infarktas. Tuomet išsikapstė. Susirėmimas su chuliganais buvo lemtingas.

"Aš esu kietas, nenugalimas", - apie save mėgo sakyti Stasys Grunskis. Jo pusbrolis Benediktas Sruogis, su kuriuo Stasys ypač artimai bendravo, kartu Šiaulių melioracijos valdyboje dirbo, prisimena, jog jie išsiskirdavo tik vykstant į šv. Stanislovo atlaidus gimtojoje Meškuičių bažnyčioje, nes Benediktas sėsdavo į autobusą, o Stasys mindavo dviratį. Stasio žmona Nijolė prisimena, jog tas pat būdavo ir kai jie vykdavo į Roko atlaidus Gruzdžiuose ar į Šiluvą – ji autobusu, o Stasys, tai autobusą pralenkdamas, tai atsilikdamas, - dviračiu.

Nors iš aktyviojo sporto broliai Grunskiai pasitraukė 1963-iaisiais, nuo dviračių nenulipo. Ir veteranų varžybose dalyvaudavo. Štai 1991 metais pasaulio lietuvių žaidynėse Antanas savo grupėje tapo čempionu. O važiavo dar rusišku dviračiu. Tik vėliau žentas jam dovanojo itališką. Šiandien stebiesi rezultatais, kuriuos broliai pasiekė tokiais dviračiais. Per daugiadienes dviračių lenktynes aplink Lietuvą vidutinis jų greitis būdavo 39 kilometrai per valandą. Pagrindiniai šiauliečių varžovai lenktynėse aplink Lietuvą būdavo telšiškiai. Įžeidimas dviratininkui būdavo, jei jį, važiuojantį priekyje, pasivydavo kuris nors iš varžovų ir dar paprašydavo atsigerti (jei gertuvėje pasibaigdavo vanduo, paprašydavai gurkšnio atsigaivinti varžovo, bet dažniausiai ilgai važiavusio greta, o visai kita situacija, kai pasivydavai ir paprašydavai). O štai kartą šiauliečiai pasivijo telšiškius, bet gerti net nepaprašė, o tik prašvilpė pro šalį ir tiek. Tad tikrai buvo pagrindo Stasiui Grunskiui apie savo kietumą kalbėti.

Broliai treniruodavosi Šiaulių–Joniškio kelyje. Didžiulis krūvis ir pulsas rytais 41. O geriausių pasaulio bėgikų pulsas – 38. Nedidelis skirtumas.

Būtų Stasys įveikęs ir tuos vaikinukus prie parduotuvės, jeigu vienas prieš vieną garbingai būtų susirungę. Stasys buvo stiprus, bet tikrai nebuvo mušeika. Labiau vertino protą, o ne fizinę jėgą. Jo kišenės buvo pilnos straipsnių iškarpų iš laikraščių. Draugai ji vadino "vaikščiojančia sporto enciklopedija". Šių eilučių autoriui, besimokant tuometės Lietuvos žemės ūkio akademijos Hidromelioracijos fakultete, yra tekę pas Stasį atlikti praktiką. Stebėtina buvo, kai į jauną vaikinuką praktikos vadovas, žinomas sportininkas ir sporto meistras (tuomet Šiauliuose sporto meistrų mažai buvo) kreipiasi "Jūs". Užklaustas paaiškino, jog jis labai gerbia siekiančius aukštojo mokslo, nes, anot jo, melioracijos darbams Lietuvoje labai reikalingi aukšto lygio specialistai.

Džiaugsmingai Stasys sutiko atgimimo idėjas, Sąjūdžio kūrimąsi. Nepraleisdavo Sąjūdžio renginių. Visur jo buvo pilna. Dvasios atgaivos ieškojo bažnyčioje. Jei žmonos Nijolės mėgiamiausi maldos namai buvo arčiausiai namų esanti Šv. Ignaco bažnytėlė, tai Stasį traukė katedra. Gal todėl, kad daugelį metų dviračiu važiuodamas iš Meškuičių į Šiaulius visad prieš akis šios šventovės bokštą regėdavo. Pasirodžius knygai apie Šiaulių sporto veteranus, Stasys ją tuoj vyskupui įteikė, o vyskupas jam - katalikišką kalendorių, kurį Stasys brangino. O jei pamatydavai katedros šventoriuje prie medžio pririštą dviratį, žinok – katedroje rasi Stasį. Tiesa, Stasiui pavogė septyniolika dviračių. Išgyveno beveik septyniolika metų atkūrusioje nepriklausomybę Lietuvoje ir neteko septyniolika dviračių... Bet jis per daug nesikrimto, tikėjo, kad anksčiau ar vėliau Lietuva pasikeisis.

Įdomus žmogus buvo Stasys. Po bažnyčios su draugais visad į barą užsukdavo. Žmona suprato, kad neperkalbės. Net ir nesistengė, nes jis nebuvo alkoholio mėgėjas, tik su bičiuliais norėjo pabendrauti. Sodyboje šalia Šiaulių augino žirgą. Labai jį mylėjo. Juokavo – dviratį iškeitęs į žirgą. Žirgą pardavė, nupirko sūnui automobilį. Automobilį pavogė.

Stasys Grunskis stengėsi, kad būtų atkurtas sovietmečiu suniokotas Laisvės paminklas Meškuičių centre. Nespėjo pastatyti paminklinio akmens gimtajame Lupaičių kaime prie Meškuičių to kaimo tremtiniams atminti - labai daug gimtojo kaimo žmonių buvo ištremti. Nė vienas nespėjame gyvenimo kelyje atlikti visko, ką buvome užsibrėžę, bet bent jau Stasio Grunskio gyvenimas pažymėtas tikrai dideliais ir gražiais darbais.

Lenktynių azarto belaisviai

Dažniausiai jie vadinami ekstremalais. Tai žmonės, kuriems paprastas ramus gyvenimas yra nuobodus, kurie nori išbandyti, ką gali... Italai savo futbolo sirgalius vadina "trenktais", bet, kita vertus, tie, kurie dėl kokios nors aistros pameta "normalų" protą, verti savotiškos pagarbos.

Darius Vasiliauskas automobilių sportu susidomėjo 1985-aisiais, kai per Kaltinėnus, kur vasarą viešėjo pas senelius, nusidriekė ralio maršrutas.

Dariaus VASILIAUSKO asmeninio archyvo nuotr.

Pristatau: Darius Vasiliauskas, 30-metis lenktynininkas ir šturmanas. Tokio lygio - Šiauliuose tik kokie trys-keturi. Jam, aišku, dar toli iki M. Šumacherio ar F. Alonso, bet jis toli gražu ne paprastas automobilio vairuotojas. Logiškai mąstant, automobilių lenktynių sportas daugiau atima, negu duoda. Atima sveikatą – įtampa nepraeina be pėdsakų. Be to, lenktynių metu karštis automobilio kabinoje net ir vėsoku oru siekia 40–60 laipsnių – kad pasiektų didesnį greitį, automobiliai palengvinami ir supaprastinami – išimami kondicionieriai ir kitokios mandrybės.

Atima pinigus. Dar prieš lenktynes: perki automobilį, jį ruošdamas lenktynėms sukiši daug pinigų. Nepigus ir vadinamasis lenktynių registracijos mokestis. Bet, Dariaus teigimu, greičio ir pavojaus pojūtis, nuo kurio drėksta nugara ir eina pagaugai, viską atperka. Mokslininkai jau seniai aptiko, kad tokiais momentais į kūną išsiskiria dideli ypatingos medžiagos – adrenalino – kiekis. Tas adrenalinas, savo ruožtu, ir sukelia ypatingus pojūčius. Be jų kai kurie žmonės vėliau nebegali gyventi...

Posūkių psichologija

Automobilių lenktynininkui posūkis – tas pats, kas mūrininkui skliautas ar kampas, kas akrobatinio skraidymo meistrui sudėtinga figūra – aukštasis pilotažas. A. Sena - tas brazilas, "Formulės - 1" lenktynininkas, kuris iš kitų "Formulės-1" pilotų išsiskirdavo agresyvia vairavimo maniera, niekam neužleisdavo vietos per posūkius ir būdavo pasirengęs net kolizijai, ją įžūliai provokuodamas, kuris galiausiai milijonų televizijos žiūrovų akyse tėškėsi į betoninę sieną - apie posūkius yra pasakęs: "Jei posūkį įveikei tik per stebuklą, vadinasi, jį pravažiavai taip, kaip reikia."

Darius ne A. Senos lygio ir dar ne tokio lygio varžybose dalyvauja, tačiau pripažįsta žuvusio autoriteto nuomonę. Vieneriose žiedinėse lenktynėse ir ralyje, kurie, pavyzdžiui, trunka dvi dienas, būna apie 1000 posūkių. Tūkstantis stresų per dvi dienas! Lenktynių beprotybę iliustruoja toks pavyzdys: pasiimi automobilį ir vienas tuščiomis gatvėmis leki, net prisibijodamas, kiek galima greičiau. Deja, taip galima pasiekti tik 70 procentų to greičio, kokiam lenktynėse pasiryžti tave priverčia varžovai. Darius pasakoja, kad kartą lenktynės dėl kažkokios priežasties buvo sustabdytos po kelių pirmųjų ratų. Darius pažvelgė į varžovus – visų jų akių baltymai buvo raudoni! Tai adrenalino pasekmės. Kitas pavyzdys: privažiuoji prie starto linijos ir girdi kaip garsiai plaka tavo širdis. Po lenktynių nuo kūno sunkiai nusiplėši prakaitu permirkusius marškinius. Po įtemptų lenktynių kelias dienas vaikščioji išsekęs.

Lenktynių ekonomika

Iš pradžių perki automobilį. Galima įsivaizduoti jo kainą, jei jo "susauginimas" – saugos lankų įmontavimas, specialios lenktyninės sėdynės, ypatingi lenktyniniai šešių taškų diržai ir viso to pritvirtinimas – kainuoja apie 10 tūkstančių litų. Pradinė, pigiausia automobilių klasė – vadinamieji standartiniai automobiliai. Po to seka "N klasė" arba "Superproduction" – šios klasės automobiliuose leidžiami tam tikri gamykliniai pakeitimai. Po jos – vadinamoji "Laisvoji klasė" – nėra apribojimų, kiek nori ir turi pinigų, tiek ir kišk į automobilį jį tobulindamas. Darius dalyvauja įvairių klasių varžybose ir jose pasirodo neblogai. Nors kartais pasitaiko, kad varžyboms pasirengti išleidi 100 tūkstančių litų, o gauni taurę už 30 litų. Kaip suprasti? Ar ne pagal S. Nėrį: "Dėl ateities drąsių svajonių mes žūvam dabarty?

Lenktynių azartas nuvedė į Moldaviją.

Lenktynės lenktynėms nelygios

Yra žiedinės lenktynės, kai automobiliai startuoja ir lenktyniauja būryje. Tokioms lenktynėms reikalingos specialios žiedinės trasos. Baltijos šalyse jų yra keturios: Kačerginė prie Kauno, Pilaitė prie Vilniaus, Bikerniekai Latvijoje ir Piarnu Estijoje. Yra raliai, kai startuojama kas minutę, lenktyniaujama paprastais žvyrkeliais ir kaimų keliukais. Tuose raliuose yra ir greičio ruožai, yra ir atkarpos, kurias įveikti reikia tiksliai pagal nustatytą laiką. Būna ir žiemos trekai, pavyzdžiui, Zarasuose.

Baltijos šalyse norint dalyvauti lenktynėse, reikia sumokėti startinį mokestį - maždaug tūkstantį litų. Dariui labiau patinka lenktyniauti Latvijoje. Ne todėl, kad jam, kaip šiauliečiui, Latvija arčiau. Latvijoje įdomesnės trasos, mažiau kimbama prie technikos. Latvijos teisėjai, anot jo, draugiškesni, palankesni lenktynių dalyviams. Lietuvoje, susidaro įspūdis, veikiama ciniškai ir žiauriai: iš pradžių varžybų organizatoriai stengiasi surinkti kuo daugiau startinio mokesčio, o po to prie dalyvių pradedama kabinėtis, neleidžiant startuoti su kitokios firmos padangomis, surandami "rimti" automobilio techniniai trūkumai. Taip stengiamasi sumažinti per didelį dalyvių skaičių, kad likusiems rungtyniauti būtų didesnis komfortas. Kadangi iš neturtingų standartinės klasės lenktynininkų mažai ką paimsi, tai ši klasė naikinama. Taip atimama galimybė lenktynėse dalyvauti, sakykim, jaunimui, studentams. Aiškinama, kad daroma, "kaip visoje Europoje". Bet juk Lietuva ekonomiškai dar smarkiai atsilieka nuo turtingų Vakarų Europos valstybių!

Rašinio herojaus laimėjimai

Laimėjimus turbūt reikėtų prijungti prie skirsnio "Lenktynių ekonomika" – pasiruošimas varžyboms kainuoja daugiau, negu laimėtas piniginis prizas. Nukelkim šį skirsnį į rašinio pabaigą ir pavyduoliai teskaičiuoja. Išlaidas varžyboms pasirengti jie tesuapvalina iki dešimties tūkstančių litų, laimėtus prizinius pinigus – iki dviejų tūkstančių.

Su laimėtais trofėjais.

Koks velnias nešė į tą galerą?

1985 metais berniukas vasarojo Kaltinėnuose pas senelius. Kaip tik tą vasarą per Kaltinėnus nusidriekė TSRS ralio čempionato maršrutas. Asfaltuotomis miestelio gatvėmis prariaumojo "Žiguliai", "Moskvičiai" ir "Volgos"... Vaizdas paėmė į nelaisvę jo širdį...

Rašinio herojaus laimėjimai 2

2000-ieji metai, autoralis "Šiauliai 2000" - 3-ioji vieta.

2001 metai, žiemos slalomas-trekas "Šiauliai 2001" - 2-oji vieta. Ralis aplink Lietuvą - 2-oji vieta.

2002 metai, tūkstančio kilometrų lenktynės, klasė "A-1,6 t" - 3-ioji vieta. Lietuvos žiedinių lenktynių čempionatas, "Super-2" klasė - 3-ioji vieta. Lietuvos kalnų lenktynių čempionatas - 2-oji vieta. Slalomas-trekas "Šiauliai-2002" - 1-oji vieta.

2003 metų Lietuvos žiedinių lenktynių čempionatas, "Super-1" klasė - 3-ioji vieta. Lietuvos čempionato antrasis etapas - 3-ioji vieta.

2004 metų tarptautinis ralis "Visaginas-2004" - 2-oji vieta. Lietuvos žiedinių lenktynių čempionatas, klasė "B 2000", pirmasis etapas – 2-oji vieta, antrasis etapas – 3-ioji vieta. Lietuvos kalnų lenktynių čempionato I-asis etapas - 3-ioji vieta. Latvijos autoralio atviras čempionatas, klasė "1,6 t" - 3-ioji vieta.

2005 metų Lietuvos žiedinių lenktynių čempionatas, klasė "B 2000", VII etapas - 2-oji vieta, galutinėje įskaitoje – 3-ioji vieta.

2006 metų Baltarusijos atviras čempionatas, klasė "A 2000" - 2-oji vieta. Latvijos Jaunpilio ralis - 3-ioji vieta.

2007 metų Lietuvos ralio atviras čempionatas, II etapas - 3-ioji vieta. Ralis Moldavijoje, klasė "A 2000" - 2-oji vieta. Greituminio slalomo varžybos, II etapas, "Laisva klasė" - 2-oji vieta. Lietuvos ralio III etapas "Saulė 2007" - 3-ioji vieta. Greituminio slalomo 3-ioji vieta. 2007 metų kalnų lenktynių III etapo 3-ioji vieta.

Išvados:

1. Nelenktyniauti Darius negali. Lenktyniauja daug.

2. Dažniau laimi prizines vietas, negu tampa nugalėtoju.

3. Lenktynėms išleidžia daugiau pinigų, negu laimi.

4. Užtat patiria malonumą.

Lenktynininko mintis surašė Žilvinas Skačkauskas

Šį ir dar daug kitų įdomių rašinių galite rasti naujame bendrakultūrinio-pažintinio žurnalo "Man įdomu" numeryje. Žurnalą galima įsigyti Šiaulių miesto knygynuose ir "Norfos" prekybos centruose.

Per tūkstantį Lietuvos jaunimo Naujuosius sutiko Ženevoje

Juozas DAPŠAUSKAS

Metų sandūroje Ženevoje (Šveicarija) vyko tradicinis ir jubiliejinis garsios Taizė bendruomenės organizuojamas Europos jaunimo susitikimas. Jaunimo renginyje dalyvavo per 40 tūkstančių dalyvių ne tik iš Europos, bet ir kitų žemynų. Iš Lietuvos šiais metais 23 autobusais atvyko per 1200 piligrimų. Apie 90 procentų lietuvių buvo apgyvendinti šeimose.

Šių metų susitikime dalyvavo per 40 tūkstančių dalyvių ne tik iš Europos, bet ir kitų žemynų. Iš Lietuvos į Ženevą 23 autobusais vyko per 1200 piligrimų.

www.taize.fr nuotr.

 

Ženevoje visi piligrimai iš Šiaulių buvo apgyvenginti šveicarų šeimose. Nuotraukoje - šiauliečiai vienoje iš jų.

www.tikiu.lt nuotr.

Šis Europos jaunimo susitikimas išsiskyrė savo vieta - iš Ženevos apylinkių kilęs Taizė bendruomenės įkūrėjas brolis Roger. Kiekvienais metais vis kitame Europos mieste organizuojamas Naujametis jaunimo susitikimas pastaraisiais metais vyko Zagrebe, Milane ir Lisabonoje.

Tokie susitikimai pradėti organizuoti lygiai prieš 30 metų - 1978-aisiais. Jubiliejiniam 30-ajam jaunimo susibūrimui Ženevoje sveikinimus atsiuntė popiežius Benediktas XVI, Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Ban Ki-Moon, Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus, Maskvos patriarchas Aleksijus II, Kenterberio arkivyskupas Rowan Williams, Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuel Barroso. Pastarasis rašė: "Mane žavi jūsų įsipareigojimas. Jūsų entuziazmas – ženklas, kad mūsų planetą galima patikėti jaunesniosioms kartoms. Mūsų laikų žmonėms reikia parodyti ženklus, kad jie išsaugotų viltį, kad geresnis pasaulis yra įmanomas."

Jaunimas į Taizė bei Europos jaunimo susitikimus vyksta turėdamas įvairių tikslų: dvasiškai tobulėti, ieškoti gyvenimo prasmės, susirasti draugų, pažinti pasaulį bei skirtingas kultūras, ieškoti vertybių pasikeitimo, Dievo, šiuolaikiškos maldos patirties.

Taizė bendruomenės įkūrėjas brolis Roger Shulz gimė 1915 metais Šveicarijoje. Europoje liejantis karui ir išgyvenant daugybę kančių, 1940 metais Roger atvyko į mažą Prancūzijos kaimelį Taizė, kur su grupe draugų pradėjo kurti susitaikinimo tarp skirtingų krikščionių ir tautų siekiančią bendruomenę. Negalvodami, kad taps jaunimo sielovados bendruomene, iš pradžių jie priglausdavo žydus bei karo pabėgėlius. Maždaug nuo 1960 metų vis daugiau jaunimo atvyksta į Taizė.

Pirmas Europos jaunimo susitikimas vyko Paryžiuje. 1980 ir 1982 metais, popiežiui Jonui Pauliui II pakvietus, renginiai vyko Romoje. Po antrojo jaunimo susitikimo Romoje Jonas Paulius II paskelbė apie pirmąsias Pasaulio jaunimo dienas. Paskutinės tokios jaunimo dienos vyks kitų metų vasarą Australijoje, Sidnėjuje.

Į kalnus vyskupas kopė semtis stiprybės

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Šiaulių vyskupijai švenčiant dešimties metų jubiliejų, visuomenei buvo pristatytas 2008 metų nuotraukų kalendorius "Šventovės kalnuose", kuris yra savotiškas praėjusių metų kalendoriaus "Kryžiai kalnuose" tęsinys. Į naująjį kalendorių pateko aukščiausiai kalnuose pastatytų šventovių atvaizdai. Jas įamžino Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis ir jo bendražygis fotografas Evaldas Darškus. Nuotraukų archyvas dar neišsemtas, tad vyskupas neatmeta galimybės, kad kalendorių leidimas taps tradicija.

Madonna della Corona šventovė Italijoje. Aukštis - apie 700 m virš jūros lygio.

 
 

Švč. Marijos Angelų Karalienės koplyčia Šveicarijoje. Aukštis - 1961 m virš jūros lygio.

 

Šv. Silvestro koplytėlė Gardena Dolomitų kalnų perėjoje Italijoje. Aukštis - 2121 m virš jūros lygio.

Šiaulių vyskupijos archyvo nuotr.

Kopimas laikantis grandinių

Sumanymas išleisti kalendorių "Šventovės kalnuose" kilo norint parodyti, kad kalnuose stovi ne tik kryžiai, bet ir Dievo garbei skirtos neįprastos architektūros formų šventovės. Nors kalnuose bažnyčių ir galima aptikti, tačiau labai aukštai jų nėra daug. Šiaulių vyskupas pasakoja apie keliones į kalnus įvairiose Europos ir Azijos šalyse, norėdamas pasidalyti patirtais įspūdžiais su žmonėmis, ypač tais, kurie niekada neturėjo galimybės keliauti.

Europoje aukščiausiai pastatyta koplyčia yra Italijos Alpėse. Ji stovi net 3538 metrų aukštyje. Virš koplyčios stūkso didžiulė švč. Mergelės Marijos skulptūra. Rankose laikomos dirbtinės gėlės nuo gūsingų žvarbių vėjų dažnai būna apkibusios sniegu. Ši sunkiai pasiekiama šventovė (tenka kopti laikantis grandinių) labai mėgiama vietinių ir keliautojų. Susirinkusieji neretai net netelpa į koplyčios vidų. Vieną vasarą vyskupui Eugenijui Bartuliui taip ir nepavyko jos pasiekti dėl netinkamos aprangos - užkopus pusę kelio pakilo audra ir ėmė snigti, todėl teko ruoštis dar vienam žygiui kitais metais.

Sienas atstoja uola

Prancūzijoje, Alpių tarpukalnėje prie gražaus ežero, daugiau nei dviejų kilometrų aukštyje stovi piramidės formos koplyčia, o Šveicarijos kalnuose lietuvių keliautojai atrado koplyčią, primenančią arkomis puoštą tvirtovę. Ji yra didelis traukos centras ir dėl netoliese pastatytų restoranų bei įrengtų atrakcionų turistams. "Tokio neįprasto didingo vaizdo niekur nesu matęs. Jis puikiai atsiveria leidžiantis vežimaičiais, kurių greitį gali pats reguliuoti", - sako Šiaulių vyskupas.

Italijos Monte Baldo kalnuose įsispraudusią šventovę, kurios dvi sienas ir altorių atstoja uola, buvo sudėtinga nufotografuoti, nes trūksta erdvės - iš kitos pusės trukdo kalnai. "Net keletą kartų įkopę fotografavome iš toliau teleobjektyvu. Reikėjo gaudyti momentą, nes koplyčia tik keletą valandų būna apšviesta saulės, o daugiausia laiko ji skęsta uolos šešėlyje", - pasakoja jis.

Daugiausia koplyčių yra Italijoje, ne viena jų - Dolomitų kalnuose. Įdomu tai, kad prie debesų keteras siekiančių bažnyčių verda gyvenimas lyg didmiestyje. Lietuvius stebino, kad prie šventoriaus įsikūręs turgus siūlo absoliučiai viską - nuo asilo iki traktoriaus. Prekeiviai prekiauja nuo ryto iki aštuntos valandos vakaro, linksminasi, geria vyną ir laukia po šv. Mišių atskubančių turistų ar vietinių gyventojų.

Kalnų paviliotas

Kalnais vyskupas Eugenijus Bartulis užsikrėtė dar dirbdamas Kauno arkikatedroje bazilikoje. Įtempta dienotvarkė - kas pusvalandį laikomos šv. Mišios, interesantų priėmimas, per pietus valgomi pusryčiai, ligonių lankymas, laidotuvės ir ilgos žmonių eilės prie klausyklos, miego ir poilsio trūkumas - taip išsekino, kad savijauta būti tarsi apdujus tapo įprasta.

Taip tęsėsi tol, kol E. Bartulis nesutiko psichologės, pakvietusios vasarą kartu keliauti į kalnus ir taip pastiprinti sušlubavusią sveikatą.

Pirmoji kelionė dar sovietmečiu į Kaukazo kalnus labai išvargino, piršo mintį, ar išvis reikėjo leistis įkalbamam, tačiau grįžus savijauta bemat pagerėjo. Nuo to laiko, laukiamos atostogos dvi savaites atskubėdavo vasarą, o dvi savaites pralėkdavo su slidėmis Tian Šanio, Kaukazo, Kilimandžaro ar Pamyro kalnuose. Tiesa, taip buvo iki 1990 metų Kaune įvykusios automobilio avarijos. Patyręs kojos traumą, kai bet koks jos kryptelėjimas yra pavojingas, vyskupas jau nebesileidžia į kalnus žiemą, tačiau pagal galimybes stengiasi kopti vasarą.

Tyko pavojai

Aukščiausia viršukalnė, į kurią dar sovietmečiu buvo įkopęs vyskupas, stūkso Kilimandžaro kalnuose ir yra 5685 metrų aukščio. Į ją, kaip ir į kiekvieną aukštą kalną, teko lipti žingsnis po žingsnio, kaskart sustojant įkvėpti oro, juk kuo aukščiau, tuo labiau trūksta deguonies. Lipo kaip kalnų turistas - be jokios specialios įrangos. Tuo pat metu iš kitos kalnų pusės kopė profesionalių alpinistų grupė. Dviejų žmonių žūtis priminė, kad kalnai ne tik paslaptingi ir kerintys, bet ir kupini pavojų.

Laikotarpiu, kai religinė laisvė buvo varžoma, į kalnus kunigai kopdavo su jaunimo būreliais, sakydami jiems pamokslus, giedodami giesmes ir bendraudami dvasinėmis temomis.

"Kelionė į Kilimandžarą įstrigo labiausiai. Kopėme penkias dienas į penkių kilometrų aukštį itin sunkiomis sąlygomis. Kai kuriais atvejais, žmogui lipant į kalnus, širdžiai tekęs didelis krūvis gali sukelti net mirtį. Kopti teko net naktį, kad anksti rytą būtume viršuje, nes dieną pro debesis nebūtų nieko matyti. Trūko miego, kentėme drėgmę, maitinomės neįprastu, aštriu maistu, kurį ruošė mūsų daiktus nešę afrikiečiai, tačiau viršukalnėje nuovargį atpirko akyse patekėjusi saulė", - prisiminimais dalijasi vyskupas Eugenijus Bartulis.

Įveikti dviračių baimę

Praėjusį šeštadienį - Tarptautinę dieną be automobilio - Lietuvos vairuotojai automobilių neatsisakė. Tačiau entuziastų, mašiną keičiančių į dviratį, vis dėlto yra. Vieno jų pastebėjimai - "Šiauliai plius" skaitytojams.

Timas PETRAITIS

Ar tikrai pasiekėme tą ribą, kad geriau už mašiną nieko nebėra?

Autoriaus nuotr.

Atsakykite į tris klausimus:

1. Ar kasryt į darbą važiuojate dviračiu?

2. Ar esate važiavę į darbą dviračiu, vilkėdami prašmatnų kostiumą?

3. Ar jums nebūtų gaila už naujus dviračio ratlankius pakloti net 300 Lt?

Jei į visus klausimus atsakėte "taip", tada tariu: "Ačiū Tau, Dievuli, nes Lietuvoj ne aš vienas toks, iškritęs iš normalių žmonių rato."

Papasakosiu apie tai, kaip iš tikrųjų sunku yra kas rytą važiuoti į darbą dviračiu. Patikėkit, tikrai ne dėl fizinio nuovargio. Dėl to, kad esi vienišas arba bent jau mažuma. O jei dar pabandai prasižioti, kad Skandinavijos šalyse darbuotojai, atvykstantys į darbą ekologiška dvirate priemone, yra darbdavių remiami papildomu priedu prie atlyginimo (kaip ir nerūkantys, beje), tai sulauki tokios reakcijos, lyg tavo mąstymas būtų kaip mažo žalio ufonauto, kuris neturi smegenų.

Lietuviui reikia mašinos. Patvarios, geros, prestižinės. Lietuvis nenori vargti ir minti dviračio pedalų. Jis jau nuo "ruso laikų" kolektyvinėje pasąmonėje nešiojasi vidinį Joną, kurio "koja spaudžia gazą". Tūlas kartais pamąsto, kad benzinas kažkodėl vis brangsta, bet iš principo kažką pakeisti nesiryžta.

Man atrodo, kad lietuvio, vairuojančio mašiną ir tik mašiną, širdyje yra daug baimės. Jam sunku suvokti, kad mašinos gali ir nebebūti. Ar taip sunku įsivaizduoti, kad benzinas iš tiesų gali baigtis? Arba kad ateis diena, kai mašiną prie darbovietės reikės statyti kilometro atstumu, nes paprasčiausiai nebebus vietos arčiau?

Bet kažkur nuklydau. Norėjau parašyti paprastą dalyką – mašina nėra vienintelis ir geriausias daiktas jūsų tingiam kūnui transportuoti. Tai daugiau įpročio, požiūrio, perteiktų vertybių ir pasaulėžiūros dalykas.

Štai jums keletas dalykų iš asmeninės patirties, kodėl aš teikiu pirmenybę dviračiui:

* Dviračiui nereikia benzino, jam reikia jūsų raumenų.

* Dviratį galima prirakinti beveik prie bet ko (blogiausiu atveju - prie pakelės medžio). Pavyzdžiui, savo darbovietėje aš esu antras arčiausiai įėjimo savo transporto priemonę "parkuojantis" darbuotojas. Prieš mane "parkuojasi" tik itin desperatiški darbuotojai, kurie turi įžūlumo užstatyti mano dviratį.

* 6 km kelionę į darbą (Kaune), kuris prasideda 8 val. ryto, vidutiniškai įveikiu per 20-25 min. Per kiek nuvykstate jūs?

* Atmetus vieną dieną, kai buvau apsinuodijęs alkoholiu, jau daugiau nei dvejus metus nesirgau jokia rimta liga.

* Dviračiu nevažinėju tik gruodį, sausį ir vasarį. Tada keliauju viešuoju transportu.

* Jei man tikrai prisireikia mašinos – skolinuosi.

* Esu vienas per dieną nukeliavęs iš Kauno į Šiaulius (vieną kartą per Kėdainius, Šeduvą, Radviliškį, kitą kartą – per Kryžkalnį). Nuvažiavęs per dieną daugiau nei 150 km supranti, kad gali pasiekti tikrai daugiau, nei manei. Jei netikite – išbandykite. Tada ir darbdavių keliami tikslai ar kiti gyvenimo iššūkiai, palyginti su šiuo, atrodo kažkokie nerimti... Prisiminiau, kad S. Daukantas, norėdamas studijuoti Vilniuje, pėsčiomis įveikė atstumą nuo Papilės iki Vilniaus. Kur šiais laikais sutikti tokį valios ryžtą demonstruojantį žmogų? Ar jūs sugebėtumėte nueiti iki savo darbo pėsčiomis?

Ir klausimas pabaigai. Ar tikrai žmonija pasiekė tą ribą, kad geriau už mašiną nieko nebėra? Ar tik nebus taip, kad pernelyg komfortiškai įpratome gyventi ir senokai bebuvome tikrai surizikavę ar turėję tikrai sudėtingų iššūkių gyvenime?

Linkiu išgyvendinti iš vidaus visus tuos pasimetusius, gazą spaudžiančius Jonus ir atrasti drebantį, bijantį save. Ištraukti jį į dienos šviesą ir leisti jam gyventi. Važiuoti dviračiu į darbą nėra lengva, nes būsite išskirtinis, keistas, "netokskaipvisi". Išdrįskite būti savimi.

"Visi, kurie važinėja dviračiu, yra mano draugai", – taip savo knygą "Naivus. Super" pradeda Erlend Loe. O man belieka tik jam pritarti.

Šiauliečių menininkų sėkmė Chmelnickyje

Ričardas JAKUTIS

Praėjusią savaitę nedidukas mūsų miesto menininkų desantas lankėsi Chmelnickyje, Ukrainos mieste, su kuriuo Šiauliai bičiuliaujasi. Šiame Vakarų Ukrainos mieste, švenčiančiame gimtadienį, viešėjo ir Šiaulių valdžios vyrai. Ką jie pamatė ir suderėjo, manau, praneš patys, tik norisi pasidžiaugti, jog mūsiškių delegacija atrodė puikiai. Laisvumas, humoras liudijo, kad tai laisvos šalies žmonės. Ukraina, kiek pastebėjau, dar tik žengia demokratijos link, nors jau ir daug pasiekė.

Su Šiauliais besibičiuliaujančio Chmelnickio miesto vicemeras V. Badičius dovanų gavo R. Parafinavičiaus fotografuotą aktą. Dėl šio menininko aktų parodos buvo kilęs triukšmas.

Chmelnickyje 250 tūkstančių gyventojų. Tai pramonės miestas, bet kultūra čia nenustumta į šoną: veikia keletas muziejų, galerijų, teatrų. Lėlių teatras žinomas net už Ukrainos ribų. Chmelnickyje įsikūręs apskrities šiuolaikinio Ukrainos meno muziejus, kuriame Šiaulių "Laiptų galerija" pristatė net keturias parodas. Tai lietuvių grafikos klasika (V. Petravičius, T. Valius, A. Veščiūnas ir kt.) iš "Laiptų galerijos" fondų, skulptoriaus Martyno Gaubo, fotomenininkų Juozo Bindoko ir Rolando Parafinavičiaus darbai. Fotomenininkas ir aktorius Juozas Bindokas atvežė savo kolegų, Šiaulių dramos teatro aktorių portretines nuotraukas, Rolandas Parafinavičius - puikią aktų parodėlę. Dėl šios parodos kilo net triukšmelis, kuris mūsų miesto menininkams vėliau tik pagelbėjo.

Miesto merijos reikalų su užsieniu skyriaus vedėja, pamačiusi kabinamas aktų nuotraukas, pareiškė, jog tokios parodos rodyti chmelnickiečiams negalima. Muziejaus, kuriame buvo kabinama šiauliečių ekspozicija, darbuotojai apie tai prasitarė vietos menininkams. Žinia žaibo greitumu pasklido po visą Chmelnickį. Žmonės vienas po kito ėjo į muziejų prašydami parodyti tas nuotraukas. Tiesa, viskas greitai buvo išspręsta. Jau kitą rytą, t. y. dar prieš atidarant parodą, paskambino miesto vicemeras ir šventės organizacinio komiteto pirmininkas Viktoras Baidičius ir atsiprašė sakydamas, jog turi jie dar "XIX amžiaus iškasenų", taip jis pavadino tą draudėją, bei paprašė eksponuoti viską, ką tik šiauliečiai atsivežė.

Nors mieste vyko daug renginių, į šiauliečių parodos atidarymą plūstelėjo minia. Šiauliečius pristatė ir parodą atidarė ta pati "XIX amžiaus iškasena", vis kartodama apie pas juos atvežtą "nuostabią parodą iš Lietuvos". Parodos atidarymo metu dalyvavo ir jau minėtas Chmelnickio miesto vicemeras, kiti vietos valdžios atstovai, Šiaulių delegacijos vadovas - Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius Rimundas Domarkas, visi mūsų delegacijos nariai. Aišku, didžiausias atėjusių į parodą būrys spietėsi prie Rolando Parafinavičiaus nuotraukų ir labai norėjo išvysti patį jų autorių.

Tiesa, nepasakysi, kad chmelnickiečiai nesidomi menu. Pro žmonių būrį jie spraudėsi prie senųjų lietuvių grafikos darbų ir įdėmiai studijavo kiekvieną lietuvių klasiko Viktoro Petravičiaus raižinio liniją, regėdami šiauliečių aktorių nuotraukas jų autoriaus Juozo Bindoko klausinėjo apie Šiaulių dramos teatrą, stebėjosi įdomiais skulptoriaus Martyno Gaubo darbais. Prie "linksmosios ir žavosios", kaip chmelnickiečiai praminė, "Laiptų galerijos" direktorės Janinos Ališauskienės visiškai nebūtų buvę galima prasibrauti, jei ji pati nebūtų sugalvojusi pasiimti atsivežto lietuviško pyrago ir prieiti prie visų su vaišėmis. Parodos atidarymą papuošė Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos mokytojos kanklininkės Elenos Ralienės pasirodymas. Švelnūs kanklių garsai paryškino viltingą mūsų grafikų kūrinių liūdesį ar moters grožį R. Parafinavičiaus nuotraukose.

Muziejaus, kuris priėmė šiauliečius, darbuotojai sakė, jog netyla skambučiai ir vis klausinėjama, kiek dar paroda iš Lietuvos veiks. Kadangi nuo Šiaulių iki Chmelnickio - kelias neartimas, parodą po keleto dienų eksponavimo turėjome išsivežti. O muziejus atviras lankytojams buvo ir sekmadienį, nors šiaip šią dieną jis nedirba.

  

Šiaulių delegacijoje buvo ne tik valdžios vyrai, bet ir menininkų grupelė.

 

 Šiauliečių parodos atidarymą papuošė Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos kanklininkės Elenos Ralienės pasirodymas

Rolando PARAFINAVIČIAUS nuotr.

 

"Misija - Sibiras" - praeities pėdsakais

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Praėjusią savaitę Šiaulių universitete vyko susitikimas su ekspedicijos "Misija - Sibiras 2007" dalyviais - projekto iniciatoriumi Lietuvos ambasadoriumi Jungtinėje Karalystėje Vygaudu Ušacku bei ekspedicijoje dalyvavusiais jaunuoliais Jurgita Šilinskaite ir Tadu Kvasiliumi. Pirmosios ekspedicijos prasidėjo praėjusiais metais. Pernai į Sibirą buvo surengtos trys ekspedicijos, šiemet - viena, tačiau pati gausiausia. Vasaros pabaigoje Sibiro taigoje išsibarsčiusias per karą ištremtų lietuvių kapines lankė ir tvarkė 22 ekspedicijos dalyviai, vedini patyrusio vadovo.

Lietuvaičiai stengėsi kiek galima daugiau sutvarkyti laiko ir oro sąlygų paveiktų, aplūžusių, išvirtusių medinių kryžių, tačiau jų tiek daug, kad visko įveikti neįmanoma.

Tvarkė kapus

Ekspedicijos "Misija - Sibiras 2007" dalyviai pasakojo patirtus įspūdžius, demonstravo fotografijas Anglijoje, priartindami kitataučius prie Lietuvos istorijos. Dabar projekto dalyviai savo patirtį skleidžia keliaudami po Lietuvą. Šiaulių studentai - vieni pirmųjų, ekspedicijos įspūdžius išgirdę iš dalyvių lūpų.

Projektą "Misija - Sibiras" inicijavo ambasadorius Vygaudas Ušackas, o organizavo Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT).

Ekspedicija iš Vilniaus išvyko traukiniu, o iš Maskvos į Krasnojarską skrido lėktuvu. Šiemet projekto dalyviai keliavo į Revučij lagerį ir Rešotus, kur per pirmąjį vežimą buvo ištremta per tris tūkstančius lietuvių.

Šiųmetės ekspedicijos dalyviai Sibiro platybėse išbuvo dvidešimt dienų. Jie lankė apleistas tremtyje žuvusių lietuvių kapines, tvarkė kapus ir fiksavo išlikusius duomenis. Didžiausias medinių kryžių priešas - laikas, samanos ir drėgmė. Naujų kryžių pastatyti lietuvaičiai negalėjo, stengėsi iškirsti mažus medelius, išrauti krūmokšnius, žolę, taisyti sulūžusius kryžius, nuvalyti juos. Ilga kelionė pėsčiomis pačiomis įvairiausiomis oro sąlygomis su kuprinėmis ir palapinėmis ant pečių, įkyriai puolant piktiems uodams, reikalavo iš dalyvių nemažai ištvermės ir fizinių jėgų. Žygiuoti teko 110 kilometrų pėsčiomis taiga, kur žolė buvo aukštesnė nei du metrai.

Ekspedicijos dalyvė Jurgita Šilinskaitė buvo atrinkta iš 600 pretendentų. Dalis atrinktų kandidatų buvo pakviesti į "repeticiją" - žygį Dzūkijos miškuose, kurie turėjo būti panašus į būsimą kelionę Sibire. Kandidatai su kuprinėmis ant pečių per dvi dienas turėjo nukeliauti 53 kilometrus. Ištvėrė tik penkiolika.

Abejojantiems atrankos objektyvumu ekspedicijoje dalyvavęs Tadas Kvasilius sakė pats esąs pavyzdys ir siūlė norintiems išbandyti jėgas būsimuose projekto etapuose pildyti anketas ir informacijos ieškoti interneto svetainėje www.misijasibiras.lt.

Žuvo tūkstančiai lietuvių

Ambasadoriaus Vygaudo Ušacko asmeninė istorija susijusi su tremtimi - jo senelis Adomas išbuvo tremtyje penkerius metus.

Ambasadorių V. Ušacką stebino Rusijos infrastruktūra. Apie 300 kilometrų magistralės - žvyrkelis, kuriuo buvo galima važiuoti, negadinant automobilio, vos 10-15 kilometrų per valandą greičiu. Tad 400 kilometrų įveikti įmanoma tik per septynias valandas.

"Keliaujant į Rešotus, prie kalėjimo administracijos rusų kapitonas išėjęs klausė, ką mes čia veikiame. Atsakiau, kad lankau vietas, kur buvo ištremtas mano senelis. "Ką jis darė?" - paklausė jis. Atsakiau: "Sėdėjo..." - pasakojo V. Ušackas.

Nuo 1941 metų Rešotai tapo genocido simboliu. Revučij lageryje buvo įkalinta per tūkstantį inteligentijos atstovų - mokytojų, tarnautojų, dvarininkų, politinių veikėjų, kurie čia mirė nuo bado ar šalčio.

Revučij lageryje yra išlikęs vienintelis autentiškas namas ir kamera, kur kalėjo Vygaudo Ušacko senelis Adomas. Jis, kaip politinis kalinys, tremtyje išbuvo daugiau nei penkerius metus - buvo išvežtas 1941-ųjų birželio 14-ąją, o grįžo 1946 metų gruodį. Nuteistas ir ištremtas iš savo krašto Adomas Ušackas išgyveno. Išgyveno tik nedidelė saujelė ten buvusių lietuvių. Ambasadorius citavo Danutės Šilinienės knygą "Testamentas ukmergiškiams", kur irgi yra užrašyti Adomo Ušacko atsiminimai - tai, ką tremtiniams teko išgyventi Rešotuose:

"Iš tūkstančio gal ir išlikome koks šimtas... Kiekvieną rytą tekdavo po 12-15 vyrų užkasti. Mirusiuosius išrengdavo nuogai, pakinkydavo karves į vežimą, sukraudavo kaip malkas vieną ant kito. Ir jokio ženklo, kad tu buvai žmogus, gimei, augai, gyvenai Lietuvoje. Medelį, alyvą, obelaitę kadais sodinai... Tuos, kurie negalėdavo atsikelti nuo išsekimo, lagerio viršininkas griuvinėjančius sustatydavo į eilę ir tracht, tracht, tracht į kaktas. O tada su neslepiamo pykčio paniekinimu iškošdavo: "Zaberite, sobaki" (rus. "Surinkite, šunys"). Niekada to vaizdo nepamiršiu iki mirties."

Šiauliečiai - vieni pirmųjų, pagerbę žuvusiuosius

Ieškodami kalėjimo pėdsakų, ekspedicijos dalyviai rado degėsius, betono, geležinių gultų liekanas. Didžiulis kalėjimas sudegė prieš aštuonerius metus. Sklando dvi kalėjimo gaisro priežastys: natūraliai kilęs gaisras arba pėdsakus naikinantis tyčinis padegimas, sietinas su padidėjusiu Baltijos šalių interesu.

Beje, įdomus faktas, kad šiauliečiai - vieni pirmųjų buvo atvažiavę pagerbti žuvusiųjų atminimo ir stalinizmo aukoms, krašto broliams atminti 1992 metų gegužės 10 dieną pastatė paminklą, kurį vėliau chuliganai apšaudė. Nuotraukose užfiksuotos kulkų žymės.

Revučij politinių kalinių ir tremtinių kapinės buvo įrengtos atskirai. Po karo sovietai ten buvo įrengę šaudyklą, kad bet kokius pėdsakus sunaikintų.

Rusai - šilti žmonės

Iš 600 pretendentų alinančiai ekspedicijai "Misija - Sibiras 2007" buvo atrinkta 15 ištvermingiausių ir fiziškai striprių jaunuolių.

Posobnoje kapinės ypatingos tuo, kad 20 kilometrų spinduliu nėra nė vienos gyvenvietės. Prieš 50 metų ten buvo lietuvių kaimas, kurio nelikę nė žymės, tik kapinaitės.

Bolšoj Ungut prieš 60 metų pastatyti barakai iki šiol nepakitę. Žmonės tarsi užmigę, nieko nenori keisti, nors aplinkui sąlygos palankios. Sutikti žmonės įvairių tautų palikuonys - labai šilti ir dauguma susiję su per karą išdraskytomis šeimomis. Barakuose būdavo po keturis kambarius, kurių viename gyvendavo po keturias lietuvių šeimas.

Lietuviai rūpinasi mirusiaisiais, rusai myli gyvuosius

Jeigu lietuviai Ispanijoje pluša apelsinų plantacijose, tai į Rusiją plūsta kinai ir didžiuliuose šiltnamiuose augina agurkus ir pomidorus. Devynis mėnesius jie, atvažiavę prie Narvos miesto, dirba ir gyvena, net pramoksta rusiškai.

Iš pradžių nepatikliai į po Sibirą su trispalve klaidžiojančius lietuvius žiūrėję rusai, išgirdę, kad šie lanko žuvusių tautiečių kapus, sakydavo, kad kapų tvarkymas yra "svetoje delo" (rus. "šventas reikalas"), ir patys siūlydavo pagalbą - vieni pernešdavo per kelyje pasitaikiusį sraunų upelį, padėdavo užklimpusiems iš balų išvažiuoti, kiti vaišindavo arbata ar prigaudydavo žuvies.

"Kalbinti vietiniai lietuvius prisimindavo darbščius ir vaišingus žmones. Lietuviai išmokė tenykščius rusus auginti kiaules, bulves, laikytis tvarkos. Pravoslavai šiek tiek kitaip žvelgia į kapų priežiūrą. Aplankydami kartą per metus artimųjų poilsio vietą, rusai sėda už stalo, esančio tiesiog šalia kapo, iš širdies pabendrauja, vaišinasi, palieka saldainių. Jų manymu, mylėti ir rūpintis reikia gyvaisiais, o apie lietuvius rusai net anekdotą yra sukurpę: "Jei nori, kad kapas būtų prižiūrėtas, vesk lietuvę", - ne tik liūdnus dalykus pasakojo J. Šilinskaitė.

Mergina linkėjo nepamiršti draugų, artimųjų, kol jie gyvi, ir išlaikyti gražią tradiciją - prižiūrėti mirusiųjų kapus.

"Kapinėse matydavome įvairių vaizdų - Lietuvoje tokių unikalių tvorelių, kaip ten, niekur nerastum, išvirtę 4-5 metrų mediniai kryžiai, apaugę žole ir samanomis, kiti numesti prie kapų, iš kurių lietuviai jau išsivežė artimųjų palaikus. Kartais kapas turėdavęs vartelius, pro kuriuos gali prieiti prie kapo, o kartais jų nėra - tarsi reikštų, kad žmonės, laidoję savo artimuosius, žinojo, kad daugiau ten nesugrįš", - kalbėjo Jurgita.

Ambasadorius Vygaudas Ušackas su sūnumi prieš porą metų lankėsi Kamčiatkoje, o Sibire abu buvo pirmą kartą. Ambasadorius sūnui sunkiai galėjo paaiškinti, kodėl Maskvoje dar daug kur išlikę Lenino ir Stalino portretų. Per karą juk žuvo 27 milijonai žmonių. Tačiau karas buvo laimėtas, todėl tie vadai iki šiol Rusijoje yra gerbiami.

  

 Ekspedicijos dalyviams teko ne tik brautis per aukštą žolę ir tankius krūmokšnius, bet ir prašyti pagalbos sunkvežimių, kad šie ištemptų užklimpusius automobilius.

   
  

 Kai kuriuos kapus pasiekti buvo galima pravėrus vartelius, o kai kurie kapai buvo aptverti aklinomis tvorelėmis, tarsi žmonės, laidoję artimuosius, žinojo, kad daugiau niekada jų negalės aplankyti.

www.misijasibiras.lt archyvo nuotr.


  

Obuolmušius pakeitusios "Calibros"

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Neseniai praūžusioje "Šiaulių dienų 2007" šventėje šiauliečiai ir miesto svečiai turėjo galimybę pasigėrėti stilingų perdarytų automobilių kolekcija ir išrinkti pačią gražiausią "Opel Calibra" markės mašiną. Visos mechaninės gražuolės, išpuoštos aerodinaminiais piešiniais, priklauso "Calibra-club" nariams iš visos Lietuvos. Aerodinaminių piešinių ir idėjų autorius - klubo, vienijančio per šimtą šalies narių, prezidentas klaipėdietis Danielius Djačkovas.

Įsėdęs į "Calibrą", pasijunti tarsi MTV laidoje "Papimpink mano ratus". "Tai jie nuo mūsų nusižiūrėjo", - juokauja "Calibra-club" prezidentas Danielius Djačkovas.

Dėmesio vertas ne tik automobilis

Ekstravagantiškos išvaizdos, tatuiruotas, auskarais nusagstytas 25-erių metų vaikinas sako, kad aplinkinių dėmesio jam niekada nėra per daug. Praeivių žvilgsniai sminga ne tik į jo iš minios išsiskiriančią išvaizdą, bet ir į "ratus", kuriais jis važinėja po miestą.

"Anksčiau jaunuolis balnodavo obuolmušį žirgą ir, nujojęs pas mergelę, stengdavosi ją sužavėti. Noras sulaukti dėmesio išliko iki šių dienų. Tik dabar žirgus keičia automobiliai, kurie, beje, reprezentuoja žmogų. Pažvelgęs į mašiną, gali spręsti apie jos savininko statusą. Gali už šimtą tūkstančių litų įsigyti prabangų automobilį, kuriame viskas įdiegta ir sutvarkyta. Pamatę tokią mašiną, visi galvos - va, turtingas verslininkas, užsidirbęs pinigų, važiuoja. Aš galiu nusipirkti automobilį už dešimt tūkstančių ir jį neatpažįstamai perdaryti, investuodamas dar 60-70 tūkstančių. Turėsiu vienetinę mašiną, į kurią atsisukdami žmonės kalbės - tas bičas ne tik turtingas, bet turi ir "afigėną" fantaziją", - apie savo pomėgį perdaryti automobilius kalba Danielius Djačkovas.

Vaikinas sako iki šiol, kiekvieną kartą išlipdamas iš automobilio, jaučiąs išsiskiriantį didžiulį adrenalino kiekį kraujyje, o rankos tada virpančios, lyg ką tik pasisupus karuselėmis - toks didelis žmonių dėmesys.

Neparduotų už jokius pinigus

Danielius turi dvi mašinas. Perdarytą 1990 metų "Opel Calibra", su kuria jis atvyko į Šiaulius, vadina sekmadienine. Kita, praktiškesnė, yra skirta važinėti kasdien. Įspūdingąja "Calibra", kaip ir baikeriai motociklais, Danielius važinėja tik šiltuoju sezonu, dažniausiai savaitgaliais arba vykdamas į parodas, renginius, kai reikia pademonstruoti savo idėjas ir darbą. Žiemą vaikinas ją "užkonservuoja" - pastato į garažą, mat šio modelio kėbulas linkęs rūdyti, be to, pati "tiuninguota" mašina yra labai žema.

"Calibros" dizainas, salonas, aerografija, jaukumas, apšvietimas - visa sukurta Danieliaus. Sritis, kurių jis nesupranta, patiki specialistams. "Tai malonaus, komfortiško ir ekonomiško važiavimo derinys. Greičio, kurį išvysto šis pagal techninius duomenis ne itin galingas automobilis, man pakanka. Nors tai - sportinio tipo mašina, ši modifikacija nėra skirta greitai lakstyti", - atskleidžia pašnekovas.

Paklaustas, kiek įkainotų šį savo automobilį, Danielius yra atviras: "Nė už ką neparduočiau. Tai buvo mano bandymas, trukęs penkerius metus. Kas nepatikdavo, vėl perdarydavau. Kasmet vis ką nors nauja padarydavau. Jeigu gyvenimas vis dėlto priverstų jos atsisakyti, parduočiau ją dalimis, o kėbulą vežčiau į metalo laužą, nes per daug skaudu būtų matyti, jei kas nors nusipirkęs vežiotų ja bulves, o praeiviai apgailestaudami dūsautų - kokia graži mašina buvo ir į ką pavirto."

  

 Aerodinaminis piešinys gali būti skirtingo stiliaus ir įvairių motyvų: drakonų, žmonių, kaukolių, biomechaninių pabaisų elementų, mistinių gamtos reiškinių ar kino filmų personažų.

Pelno prizines vietas

Aukštąjį meninį išsilavinimą turintis Danielius yra tatuiruočių meistras. Piešti jam patiko nuo pat vaikystės: kiek save atsimena - visur ir visada. Savo įkvėpėju jis įvardija meniškos sielos tėtį, kuris ir paskatino lankyti Klaipėdos vaikų dailės mokyklą. Vėliau vaikinas baigė E. Balsio menų gimnaziją, kur ir susidomėjo tatuiruočių menu. Eksperimentuodamas, kurdamas tatuiruotes sau ir draugams, rinkdamas informaciją, keliaudamas, Danielius sukūrė savitą, išskirtinį stilių. Būdamas kruopštus ir smulkmeniškas, mielai pasirinko Vilniaus dailės akademijos Telšių taikomosios dailės katedrą. Prieš trejus metus įgijo staliaus-juvelyro specialybę.

Jau antrus metus Danielius vadovauja "Calibra-club", dalyvauja su klubu įvairiuose Europoje vykstančiuose perdarytų automobilių konkursuose ir pelno prizines vietas. Užsakymų gražinti mašinas klaipėdietis sulaukia iš visos Lietuvos. Jo sukurtas projektas - aerodinaminis piešinys ant automobilio kapoto ir šonų - kainuoja nuo pusantro iki trijų tūkstančių litų. Nupurškimas dažais įvertinamas atskirai. Kaina priklauso nuo to, kokios kokybės klientas pageidauja - garažinio lygio ar prabangaus, aukštos kokybės (viena darbo valanda - 100 Lt). "Klientams labai patogu, kad aš pats pas juos atvažiuoju. Esu išpiešęs per 40 "tiuninguotų" automobilių, - vardija Dalnielius pridurdamas, jog jau neskaičiuoja tų mašinų, kurioms yra pakeitęs salonus.

Visiškai perdarytas mašinos salonas, neoninės šviesos, įmontuotas televizorius suteikia jaukumo.

Autorės nuotr.

 

"Be2gerther" pasirodę "Brainers" kritikavo tik A. Mamontovą

Pirmąjį festivalį "Be2gether" Norviliškėse kuo geriausiai apibūdino jame koncertavusi šiauliečių grupė "Brainers". Muzikantams patiko viskas. Šiuo festivaliu susidomėję dėl jame turėjusių koncertuoti žvaigždžių iš užsienio - "Killers", "Muse" ir "Stereophonics", šiauliečiai sako juo nė kiek nenusivylę ir kai sužinoję, jog šių žvaigždžių nebus, o koncertuos kitos.

Iš eilės: "Brainers" būgnininkas Darius, gitaristas Jonas, vokalistas Paulius ir bosistas Evaldas. Įspūdingą savaitgalį Norviliškėse praleidusiems "braineriams" šis savaitgalis bus dar įsimintinesnis - šeštadienį vokalisto Pauliaus vestuvės. Vienoje Šiaulių bažnyčių jis aukso žiedus sumainys su "Šiauliai plius" žurnaliste Modesta Jurgaityte.

"Brainers" archyvo nuotr.

"Visas festivalio dienas tvyrojo gera nuotaika, apsaugininkai buvo nepikti, visi susirinkusieji - kažkokie atsipalaidavę. Apsieita be muštynių ir incidentų, o tai lietuviams nebūdinga, - kalbėjo "Brainers" būgnininkas Darius Dovydavičius pridurdamas, kad "Be2gether" nėra ko lyginti su Bliuzo ar Roko naktimis. - Ir Bliuzo, ir Roko naktys - tai girtuokliavimas prie ežero. O čia ežero nebuvo..."

Muzikantai sako, jog jiems ypatingų gyvenimo sąlygų nebuvo suteikta. Kaip ir visi muzikantai, jie gyveno specialiai muzikantams atitvertoje palapinių teritorijoje. Šiauliečiai džiaugiasi dėl to galėję geriau pažinti festivalyje koncertavusis muzikantais. Paklaustas, ar su jais palapinėse gyveno ir žvaigždės iš užsienio, pašnekovas nusijuokė: "Žvaigždės pakoncertavo ir išvažiavo. Jų reikalavimai ne tokie, kad palapinėse gyventų."

"Brainers" į festivalį buvo pakviesti groti sekmadienio programoje. Visi lietuviai atlikėjai su keliomis grupėmis iš Baltarusijos ir Rusijos pasirodė antrą festivalio dieną, sekmadienį. Žvaigždės sugrojo šeštadienį. Išimtis - Andrius Mamontovas. "Brainers" sako nusistebėję šio lietuvių atlikėjo scenos kultūra - vietoj skirtų 30 pasirodymo minučių A. Mamontovas koncertavo net pusantros valandos.

"Aikštėje viena prieš kitą stovėjo dvi scenos. Kol vieni muzikantai koncertuodavo vienoje jų, kitoje ruošdavosi kiti. Andrius Mamontovas, užgaišęs savo pasirodymu visą valandą, privertė ant scenos mindžikuoti ir nejaukiai pasijusti "Morcheeba" muzikantus", - pasakojo Darius Dovydavičius. "Brainers" būgnininko nuomone, A. Mamontovo pasirodymas buvo puikus, klausytojai tai įvertino, prašydami nuolat pakartoti. Tačiau, pašnekovo nuomone, festivaliuose egzistuoja tam tikros taisyklės ir negalima juose elgtis, kaip pasielgė Lietuvių scenos žvaigždė, tarsi tai būtų jo solinis koncertas.

"Mes pasirodėme sekmadienį. Buvome patys pirmieji. Buvo įdomu groti, nes mūsų klausėsi maža saujelė žmonių - draugų ir pažįstamų. Tačiau pamažu klausytojų vis gausėjo. Mes apšildėme publiką prieš rusų grupės "Model Neba" pasirodymą", - pasakoja Darius Dovydavičius, kuriam labai patiko festivalio klausytojai. Jo žodžiais, daugiausia buvo vidutinio amžiaus jaunimo. "Manau, kad organizatoriai teisingai pasielgė, nustatydami gana nemažą bilieto kainą - nuo 80 iki 140 litų. Dėl to nebuvo žmonių, kurie į festivalį atvažiavo tik pagerti", - sakė jis pridurdamas, kad praėjęs savaitgalis buvo tikrai geras. "Jei kitąmet ir nebūsime kviečiami į Norviliškes, važiuosime ir nekviesti", - juokavo šiauliečių grupės būgnininkas.

Paklaustas, ar grupė šiemet gros per "Šiaulių dienas", D. Dovydavičius atsakė, jog ne. Tačiau spalį grupė planuoja koncertinį turą po Lietuvą, Latviją ir Lenkiją. Artimiausiu metu - gal žiemą - "Brainers" žada pagaliau įrašyti albumą.

"Be2gether": muzika, šypsenos ir tautų draugystė

Simona PETRAITYTĖ

Tūkstančiai žmonių, daug šypsenų, trumpas vasaros lietus, kokybiška muzika, gera nuotaika, alkoholis ir dainos. Tai tik maža dalis to, kas praėjusį savaitgalį nedavė ramybės Norviliškių pilies Šalčininkų rajone, vos už kelių šimtų metrų nuo Baltarusijos sienos, vaiduokliams ir aplinkiniams miškams. Čia vykęs pirmasis festivalis "Be2gether" sutraukė ne tik minias lietuvių, bet ir nemažai svečių iš kaimyninės Baltarusijos.

 Publika: atsipalaidavusi, šiek tiek tingi, puikiai nusiteikusi, besimėgaujanti atlikėjų pasirodymais ir negailinti plojimų.

"Muzika nesirenka žmonių pagal tautybę, užimamas pareigas ar apsirengimo stilių. Muzika atveria sienas, kad būtume kartu", – taip festivalio "Be2gether" organizatoriai apibūdina renginio pagrindinę mintį.

Didžiųjų festivalių pėdomis

Apie festivalį Norviliškėse gandai pradėjo sklisti jau ankstyvą pavasarį. Tuomet buvo žadėta, kad renginyje pasirodys tokios garsios grupės kaip "Killers", "Muse" ir "Stereophonics". Laikui bėgant muzikos programa radikaliai keitėsi, tačiau vis tiek pavyko prikalbinti nemažai aukšto lygio atlikėjų.

Festivalyje savo pasirodymais džiugino britų triphopo grupė "Morcheeba", šokiruojantys amerikiečiai "Bloodhound Gang", norvegai "Datarock". Surinktos IR geriausios lietuvių pajėgos: Andrius Mamontovas, grupės "Skamp", "G&G Sindikatas". Šiauliams atstovavo vaikinai "Brainers", sekmadienio vidurdienį surengę energingą pasirodymą ir išbudinę festivalio dalyvius. Iš viso per tris dienas dviejose scenose koncertavo per 30 skirtingų stilių atlikėjų.

Šis festivalis buvo organizuojamas remiantis didžiųjų Europos festivalių, tokių kaip Roskilėje Danijoje, patirtimi. Dalis renginio metu surinktų lėšų bus skirta nuo Černobylio atominės katastrofos nukentėjusiems Baltarusijos Čečersko miesto vaikams.

Renginyje laikytasi pagrindinių saugumo taisyklių, taikomų dideliems žmonių susibūrimams. Pavyzdžiui, festivalio teritorijoje budėjo nemažai policijos, saugos, priešgaisrinės bei medicinos pagalbos atstovų. Palapinių miestelyje įrengta speciali laužaviečių zona, kurioje buvo galima kepti, virti savo atsivežtą maistą, tačiau daugelis dalyvių kepsnines ir laužus kurstė šalia savo palapinių.

Gyvenimas vadinamajame "Palapinyne" virė kiaurą parą - nuo aušros iki aušros.

Yra kur tobulėti

Sakoma, kad pirmasis blynas dažnai būna prisvilęs. Festivalyje "Be2gether" taip pat neapsieita be trūkumų ar nedidelių organizavimo klaidų.

Dalyviams, nusprendusiems atvykti anksčiau, negu prasideda festivalis, teko kliautis nuojauta, kur važiuoti, mat ženklai ir renginio postai buvo pastatyti vėliau. Be to, interneto puslapyje nurodytas atvykimo planas taip pat nebuvo itin tikslus.

Saugumas koncertų metu – tik minimalus. Tarp scenos ir žiūrovų minios budėjo tik po du apsaugos darbuotojus. Grupės "The Young Knives" koncerto metu įsiaudrinę gerbėjai pradėjo lipti per užtvaras, tad dviejų žmonių drąsuoliams sustabdyti nepakako. Sekmadienį, grojant jaunesnėms ir ne tokioms populiarioms grupėms, apsaugos darbuotojų šalia scenos dažnai nebuvo išvis.

Pramogos visiems

Festivalyje buvo gausu pramogų pagal kiekvieno norą, skonį ir poreikius: tikras ir stalo futbolas, kinas po atviru dangumi, tapyba ant kūno, masinės inscenizuotos vestuvės, jogos užsiėmimai, įvairių šalių virtuvė, karaokė.

Didelio susidomėjimo sulaukė humanitarinė veikla. Programos "Visi skirtingi, visi lygūs" nariai į festivalį atvežė "gyvąją biblioteką", kurioje buvo galima pasiskolinti "knygą". Knyga šiuo atveju buvo gyvas žmogus, o skaitymas – pokalbis su juo. Tokios "knygos" simbolizuoja įvairius visuomenės atstovus, kuriems taikomi neigiami ar išgalvoti stereotipai. "Gyvojoje bibliotekoje" buvo galima "skaityti" feministę, panką, gėjų ar lesbietę, žmogų, turėjusį psichikos sutrikimų, žydą, imigrantą ar neįgalųjį. Per kelias dienas bibliotekoje apsilankė apie 200 skaitytojų.

"Festivalis "Be2gether" – tai puikus įrodymas, kad ne tik politikų kalbos ir diplomatų ryšiai formuoja šalių tarpusavio santykius. Kelias į geresnį tarpusavio pažinimą veda ir per muziką, atveriančią sienas, kuriančią ypatingą laisvės ir bendrumo pojūtį", - teigė Lietuvos užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas.

Festivalyje dirbę savanoriai šiukšles rinko likus vos pusvalandžiui iki pirmojo šeštadienio koncerto.

Autorės nuotr.



 

Hanzos keliu nuo Nemuno iki Narvos

Irena BUDRIENĖ

Šešias dienas su grupe lietuvių, latvių ir estų važiavau Hanzos keliu. Dar ne viskas šiame maršrute idealu ir nušlifuota, tačiau praplėsti akiratį, patirti naujų įspūdžių, patogiai išsimiegoti ir gardžiai pavalgyti visose Baltijos valstybėse tikrai galima. Šiauliečiams Hanzos kelias yra žinomas: dažniausiai juo važiuojama į Tilžę, Rygą ir Sankt Peterburgą. Istoriškai tai senas prekybos kelias, o dabar - svarbus tarptautinis transporto koridorius, siejantis Liubeką, Gdanską, Kaliningradą, Rygą, Sankt Peterburgą ir jungiantis Baltijos šalis su ES centriniu regionu.

Latvių ir estų nuomone, gražioji Panemunės pilis galėtų būti labiau pritaikyta turizmui: ji turėtų būti ne tik renovuota, bet ir pasiūlyti pramogų.

 

Cėsio pilyje (Latvija) ekskursijas veda viduramžiškai apsirengę jaunuoliai, be to, čia organizuojamos įvairios ceremonijos.

 

Gana grėsmingai atrodanti Narvos pilis stovi pačiame Estijos ir Rusijos pasienyje.

Maršruto pradžia - Jurbarke

Kelionę pradėjome nuo Jurbarko. Kol latviai ir estai iki čia atsibeldė, atėjo vakaras. Svečių namuose, įsikūrusiuose ant Nemuno kranto, vakaronėje pristatyti lietuvių tautiniai įvairių regionų rūbai, šokiai, žaidimai ir, be abejo, valgiai. Sėdėjau prie estų stalo, tad galėjau stebėti, kaip nepatikliai jie reagavo į su lupenomis ir kastiniu patiektas bulves. Svečiai aiškiai pagyvėjo, kai šeimininkės atnešė įprastų valgių – žuvies ir mėsos. O štai dainos, šokiai ir žaidimai estams patiko, kaip ir kaimiška pirtelė, kurioje jie mielai siurbčiojo lietuvišką alų.

Kitą dieną aplankėme Panemunės pilį. Iš ant dešinio Nemuno kranto aukštumos pastatytos pilies bokšto atsiveria puiki panorama. Jos restauracija pradėta 1987 m.: perdengti pilies stogai, atstatytas rytinis korpusas, atkurta šiaurinio korpuso požeminė dalis, įrengti laiptai į bokštus, tačiau, svečių iš Latvijos ir Estijos nuomone, reikėtų pilį renovuoti ir labiau pritaikyti turizmo reikmėms.

Kelionės "hitas" - Kryžių kalnas

Po pietų kirtome Tauragės ir Šiaulių apskričių ribą. Pagal kelionės programą į lankytinų vietų sąrašą galėjo būti įtraukti objektai, esantys 60 kilometrų nuo Hanzos kelio spinduliu, tad svečiams parodėme Radviliškio rajono įžymybes – etnografinį Kleboniškių kaimą, Burbiškio dvarą ir Šeduvos malūną.

Trečioji kelionės diena prasidėjo Šiaulių Petro ir Pauliaus katedros lankymu ir, žinoma, vizitu į Kryžių kalną. Dalydamasis įspūdžiais, gidas ir žurnalistas iš Tartu Tomas Jūriado Kryžių kalną pavadino Lietuvoje esančios Hanzos dalies didžiausiu "hitu", gniaužiančiu kvapą ir įrodančiu lietuvių tautos atsidavimą tikėjimui ir kovą už savo įsitikinimus.

Kirtę Lietuvos ir Latvijos sieną, pasukome į netoliese esantį Blankenfeldo dvarą. Prie dvaro durų mus pasitiko pagyvenusi ponia, apsirengusi kaip baronienė. Autentiško, dar nerestauruoto dvaro viduje karštą vidurdienį buvo maloniai vėsu. Po trumpos ekskursijos dvaro šeimininkės vaidmenį atliekanti moteris pakvietė į didžiausią menę, kurioje buvome pavaišinti pagal dvaro receptus pagamintais patiekalais - tradiciniais dvarininko pietumis. Žinoma, viskas skirta turistams vilioti, bet, reikia pripažinti, tai daroma vykusiai.

Po viešnagės dvare važiavome į Tervetės parką, kuriame praleidome visą popietę. 20 kilometrų nuo Hanzos kelio esantis Tervetės gamtos parkas yra vienas labiausiai turistų lankomų objektų Žiemgaloje. Išvaikščioję gausybę takelių, įkopę į kalnus, perėję tiltelius ir lieptelius, patekome į raganos buveinę. Ši visai ne pikta, greičiau žaisminga būtybė virė arbatą ir ja vaišino svečius, pranašavo ateitį.

Livonijos ordino pėdsakais

Vakare kirtome Žiemgalos ir Vidžemės ribą, o nakvynę pasiūlė Siguldoje esantys svečių namai. Sigulda mus pasitiko išsidabinusi. Miestas rugpjūčio 9-12 dienomis šventė 800 metų jubiliejų. Sigulda yra už 53 kilometrų nuo Latvijos sostinės Rygos, vaizdingame Gaujos upės slėnyje, vadinamame Latvijos Šveicarija.

Per daugybę karų 1226 m. pastatyta Siguldos pilis smarkiai nukentėjo, o po Žalgirio mūšio neteko karinės reikšmės. Sigulda garsėja žiemos sporto bazėmis. Mieste yra ledrogių trasa, greta, Gaujos slėnyje – kelios slidinėjimo ir nusileidimo nuo kalnų trasos. Per Gaujos upę galima keltis lynu.

XII amžiaus Turaidos pilyje šiandien pasakojama liūdna meilės istorija apie Turaidos Rožę - gražuolę merginą, kuri, gindama savo garbę, paaukojo gyvybę. Vienas Turaidos muziejaus simbolių - Dainų kalnas, kuriame 1985 m. minint latvių tautosakininko, dainų rinkėjo ir propaguotojo Krišjanio Barono 150-ąsias metines sukurtas skulptūrų sodas. Dainų kalnas yra latvių Atgimimo simbolis.

Atsisveikinę su Sigula, patraukėme į dar vieną istorinį, legendomis apipintą miestelį - Cėsį. Čia tiesiog dvelkia senove - išlikęs grindinys, daug senų pastatų, jaukios gatvelės. Cėsio apylinkės vaizdingos ir yra Gaujos nacionalinio parko teritorijoje. Manoma, kad Cėsio pilis pradėta statyti apie 1209 m., kai valdė kalavijuočių ordino magistras Vennas fon Rorbahas. Pilis pastatyta strategiškai patogioje vietoje, kad padėtų užkariauti šiaurinę Latvijos dalį ir Estiją bei išlaikytų šias teritorijas ordino valdžioje. Po kalavijuočių sutriuškinimo 1236 m. mūšyje prie Šiaulių Baltijos regione buvo įkurta ordino atšaka – Livonijos ordinas.

Pilį latviai meistriškai naudoja turizmui plėtoti. Prie pilies mus pasitinka viduramžių rūbais apsivilkę jaunikaičiai ir įduoda po senovinį žibintą. Ekskursiją po pilį veda taip pat viduramžiškai atrodanti mergelė. Ji pasakoja, kad čia organizuojamos įvairios ceremonijos: jaunavedžių tuoktuvės, įšventinimas į riterius, riterių kovos ir panašiai.

Estijos hansiatika

Vakarop kertame Latvijos ir Estijos sieną ir atvykstame į Otepę, kur svečių namuose mūsų laukia vakarienė ir šaunus koncertas. Otepė - Estijos žiemos sostinė, kurioje išvystytas turizmas. Čia kasmet rengiamas Pasaulio taurės slidinėjimo varžybų etapas. Vasarą poilsiaujama prie ežerų ir miškuose. Vieną tokią poilsiavietę – golfo klubą - apžiūrėjome ir mes.

Iš Otepės pasukame į Tartu – seną universitetinį miestą, antrą pagal dydį Estijoje. Mieste gyvena 100 tūkst. gyventojų, tai šalies intelektualų ir kultūros centras. Universitetas garsėja observatorija, menų muziejumi, botanikos sodu, biblioteka. Iš atstatytos Tartu bažnyčios bokšto atsiveria puiki miesto panorama.

Keliaujame toliau į šiaurės rytus. Vienoje iš gyvenviečių į mūsų autobusą įlipa šypsena švytinti gidė. Jos pasakojimai vaizdingai atskleidžia šiose vietovėse gyvenančių žmonių buitį, papročius ir bendravimą su kaimynais. Važiuojame pro didžiausią Estijoje Peipaus-Pskovo ežerą, per kurį eina Estijos siena su Rusija. Rusai jį vadina Čiudo ežeru. Estijoje ežero pakrantėse gyvena daug rusų sentikių, kurių mentalitetas, pasak gidės, giminingesnis estams nei rusams. Nuo seno jie vertėsi žvejyba, o estai labiau užsiimdavo žemės ūkiu, abi tautos gyveno draugiškai, mainydavo žuvį į daržoves.

Rytų Viru apskrityje aplankome Valastės krioklį - aukščiausią Estijoje, kurio vanduo krenta net 41 metrą. Visa apskrities teritorija išsidėsčiusi pelkėtoje žemumoje, kurią šiaurėje riboja Suomijos įlanka, pietuose – Peipaus ežeras, rytuose – Narvos upė. Istorinių sukrėtimų laikotarpiais estai šeimomis ar net kaimais neįžengiamose pelkėse slėpdavosi nuo priešų.

Ida Viruma apskritis turtinga naudingų iškasenų, ji – Estijos energetikos centras. Mūsų kelias Ida Virumoje ėjo tiesiog per aukštą skardį, o apačioje atsivėrė puikus vaizdas į Suomių įlanką. Užsukome ir į kurortinį Toila-Oru parką, esantį ant kalkakmenio skardžio. 70 hektarų ploto parke auga apie 250 įvairių rūšių augalų, iš kurių daugelis egzotiniai. Tarpukaryje čia veikė Estijos prezidento vasaros rezidencija. Deja, per karą rūmai buvo sugriauti. Buvusią didybę mena tik vieniša rūmų pavėsinė, išlikusi ant Suomijos įlankos kranto. Vietiniai verslininkai čia rengia rafinuotus piknikus ir taip pritraukia turistų.

Nakvoti važiuojame į Narva Jeesū – miestą šiaurės rytiniame Estijos pakraštyje. Tai vaizdingas ir garsus pajūrio kurortas, uostas, kuriame gyvena apie tris tūkstančius gyventojų.

Narva - takoskyra tarp Estijos ir Rusijos

Šeštąją kelionės dieną keliaujame į Narvą - miestą Rusijos pasienyje, Narvos upės dešiniajame krante, priešais Rusijos miestą Ivangorodą. Čia gyvena apie 67 tūkst. gyventojų, kurių dauguma – rusai, o estų yra tik 6 procentai. Miestą ir pilį įkūrė danai XIII a. Vėliau Narvos tvirtovė ir miestas tapo Livonijos ordino valdomis. 1492 m. Rusijos kunigaikštis Ivanas III priešais Narvos pilį pastatė Ivangorodo tvirtovę. Iki šiol abi pilys stovi tarsi susirėmusios kaktomis, tarp jų teka Narva, kuri žymi sieną tarp Estijos ir Rusijos.

Užlipame į rūsčios Narvos pilies bokštą – iš jo puikiai matyti pasienio punktas. Iš Narvos skubame į Kohtla–Nomme skalūnų kasybos muziejų, kur mūsų jau laukia gidas, pats kažkada dirbęs kalnakasiu. Aprengti kalnakasių apranga leidžiamės į požeminę šachtą, kur karštą vasaros dieną yra tik 8 laipsniai šilumos. Išlipusius iš požemio mus vaišina kalnakasio pietumis – jie sotūs. Tai jau paskutinė mūsų kelionės vieta. Sėdame į autobusą – laukia apie aštuonių valandų kelias į Šiaulius.

Maršrutas plėtojamas

Pasakojimas būtų nepilnas, jei nepridurčiau, kad kelionė organizuota pagal projektą "Baltijos turizmo tinklo vystymas Via Hanseatika plėtros zonoje", kurį iš dalies remia "Interreg III" B programa Baltijos jūros regione. Pagrindinis projekto partneris – Pietų Estijos turizmo fondas, atstovaujantis 31 Estijos savivaldybei. Koordinatoriai Latvijoje – Vidžemės plėtros agentūra, Lietuvoje - Tauragės apskrities viršininko administracija, kiti partneriai: Cėsio regioninė ir miesto tarybos, Jelgavos rajono ir miesto tarybos, Sedos miesto taryba, Siguldos regiono taryba, Valkos rajono ir miesto tarybos, Valmieros miesto taryba, Žiemgalės plėtros agentūra, Šiaulių apskrities viršininko administracija, Uusimaa regioninė taryba.

Vasara su "Autospeco" automobiliais

Modesta JURGAITYTĖ

Vasarą – atostogų metą – žmonės keliauja, lanko gimines. Jeigu laukia persikraustymas ar daiktų pervežimas, šie darbai taip pat dažniausiai atidedami vasarai. Tačiau ir kelionėms, ir daiktams pervežti reikia automobilio, kurio, vien dėl kelionės ar persikraustymo, nepirksi. Autocentro "Autospecas" direktorius Artūras Melnikas siūlo išeitį – išsinuomoti "Autospeco" automobilį.

"Autospece" automobilį išsinuomoti gali prabangos ir komforto ieškantys žmonės. Šio automobilio nuomos parai kaina – 200 litų.

Povilo LUNGĖS nuotr.

Nuo keliolikos metų eskorto iki naujutėlaičio kabrioleto

"Autospece" už kokybę atitinkančią kainą galima išsinuomoti įvairiausių – ir mažų, ir didelių, ir paprastų, ir prabangių – techniškai tvarkingų automobilių. Čia sau tinkamą mašiną ras ir mažesnes, ir didesnes pajamas gaunantis žmogus. "Vyresni renkasi prabangesnius automobilius, jaunimui patrauklesnė ekonominė klasė", - sako A. Melnikas. Lengvųjų automobilių nuomos kaina svyruoja nuo 75 iki 130 litų, dviem savaitgalio dienoms – nuo 120 litų. Jeigu norite prabangaus, modernaus automobilio, jo nuoma parai kainuos apie 200-250 litų.

Specialiai vasarai "Autospecas" įsigijo jaunimo ypač mėgstamą kabrioletą "Chrysler Sebring". "Norėjome klientus pamaloninti – saulutė šviečia, vėjelis pučia, o vairuotojas ir keleiviai patenkinti, jaučia komfortą", - apie naująjį pirkinį pasakoja A. Melnikas. Jis sako, kad būtent klientų pageidavimai ir formuoja "Autospeco" pasiūlą – autocentras įsigyja klientams reikalingus, patogius automobilius. Lietuvoje vis populiarėjant limuzinams, svarstoma galimybė įsigyti ir jį.

Jeigu turite B kategorijos vairuotojo pažymėjimą, galite vairuoti visus "Autospeco" nuomojamus automobilius – ir mikroautobusą, ir miniveną, o tai ypač patogu klientams. Visi "Autospece" nuomojami keleiviniai automobiliai yra iki 9 sėdimų vietų, krovininiai – iki 3,5 tonos.

Užtruksite vos 10 minučių

Atvykę išsinuomoti automobilio užtruksite vos 10-15 minučių. Tik būtinai turėkite vairuotojo pažymėjimą ir asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Mašiną išsinuomoti norintis asmuo turi palikti nuo nuomojamo automobilio vertės priklausantį 200-500 litų užstatą, pasirašoma dvišalė sutartis.

Tuomet klientui patikimas išsirinktas automobilis su pilnu kuro baku ir jis gali mėgautis važiavimo malonumu bei patogumu techniškai tvarkinga mašina. Klientų patogumui visi automobiliai yra apdrausti trijų rūšių draudimais (Kasko, privalomuoju ir tarptautiniu), tad pačiam žmogui jais rūpintis nebereikia.

Automobilį pristatys į bet kurią Lietuvos vietą

Išsinuomoti automobilį galite ne tik atvykę į Šiauliuose esantį autocentrą. Už papildomą mokestį "Autospeco" darbuotojai pageidaujamą mašiną gali pristatyti į bet kurią Lietuvos vietą. Tai labai patogu, jeigu iš kelionės grįžtate lėktuvu ir nėra kam jus parsivežti. Arba parskrenda jums svarbus asmuo, tačiau tuo metu jo parsivežti neturite galimybių. Paslaugos kaina priklausys nuo vietos, į kurią mašiną reikia pristatyti, ir paros laiko.

Klientų patogumui "Autospecas" paslaugas teikia bet kuriuo paros metu. Jeigu automobilio jums prireikė netikėtai, galbūt naktį ar švenčių dienomis, galbūt grąžinti automobilį galite jau autoservisui baigus darbo dieną, galite skambinti kontaktiniu telefonu ir už papildomą mokestį paslauga jums bus suteikta. Paslaugos kaina priklausys nuo dienos, paros laiko. Grąžinti automobilį į "Autospecą", kaip ir pasiėmėte, reikia pilnu kuro baku ir techniškai tvarkingą. Tuomet klientas susimoka už paslaugas, jam grąžinamas užstatas.

Jūsų kelionė "Autospeco" automobiliu trukti gali tiek, kiek jums jis reikalingas. "Trumpiausias nuomos laikas – pusė paros, mažiausia nuomos kaina – 45 litai", - pasakoja A. Melnikas. Vyras juokauja: jeigu klientas pageidauja, automobilį jis nuomotis gali ir dešimt metų. Taigi išsinuomoti automobilį "Autospece" galite ir parai, ir keletui dienų, ir ilgesniam laikotarpiui.

Šiauliečiai pasitiki "Autospeco" automechanikais

"Autospecas" teikia ne tik automobilių nuomos paslaugą, bet ir taiso mašinas, parduoda automobilių detales. "Autospecas" yra aukšto techninio lygio autoservisas, čia dirba didelę patirtį turintys automobilių remontininkai, tad visi "Autospeco" automobiliai yra techniškai tvarkingi. "Autospecui" savo automobilį sutaisyti buvo patikėjęs net Šiauliuose koncertavęs dainininkas Filipas Kirkorovas.

A. Melnikas pasakoja, kad daugelis šiauliečių pažįsta "Autospeco" automechanikus ir drąsiai jiems patiki savo mašinas. "Brangų žirgą ne kiekvienam patikėtum. Taip ir automobilį", - juokauja autocentro "Autospecas" direktorius. Autoservise atliekamas variklio, važiuoklės, stabdžių remontas, kuro siurblių restauravimas, didelis automobilių detalių pasirinkimas.

Atsiskaityti už paslaugas "Autospece" galima grynaisiais arba kreditine kortele, taikoma lanksti nuolaidų sistema. Išsinuomoti automobilį ar sužinoti išsamesnę informaciją apie autocentro "Autospecas" teikiamas paslaugas galima paskambinus telefonu (8~41) 550 015 arba 8~618 32 891, atvykus į Šiauliuose, Pramonės g. 4a, įsikūrusį autocentrą "Autospecas" arba apsilankius interneto svetainėje www.autospecas.lt .

Dzeuso tėvynėje degalai pilami eurais

Oksana LAURUTYTĖ

Viename Europos civilizacijos lopšių - Kretoje - susipynusi tikrovė ir išmonė, istorija ir mitai, tad peno sielai šioje saloje pasisemti galima iki soties. Vien ką reiškia pabūti oloje, kurioje gimė dievų ir žmonių valdovas Dzeusas! Tačiau Kreta įtraukia ne tik mitais, bet ir tuština pinigines. Kiek kainuoja dešimt dienų poilsiauti Kretoje ir ką reikia žinoti vykstant į šią salą? Apie tai pasakoja šiauliečiai sutuoktiniai Simona ir Tomas, su dviem vaikais liepos pradžioje poilsiavę nuostabiojoje saloje.

Visi paplūdimiai Kretoje yra valstybiniai.

Tomo PLINGIO asmeninio archyvo nuotr.

Šeimai priklausantis viešbutis - privalumas

Į didžiausią Graikijos salą Kretą Tomas ir Simona nusprendė vykti balandžio mėnesį. Kreipėsi į vieną kelionių agentūrą, kuri pasiūlė keliauti liepos pradžioje. Iš anksto užsisakyta kelionė (su pritaikytomis nuolaidomis) su dviem vaikais jiems kainavo 6604 litus.

Šiauliečiai stebėjosi, kad jei jie būtų keliavę trise, kelionės kaina vienam asmeniui taip pat būtų buvusi mažesnė (trims – 4400 litų), mat kelionių agentūros darbuotojai jiems aiškinę, jog keturviečių kambarių nėra – teko užsisakyti du viešbučio numerius. Tačiau nuvykus į Kretą visa šeima puikiai išsiteko viename viešbučio numeryje – kito neprireikė, tačiau pinigų už nepanaudotą numerį jau niekas negrąžino.

Šeima buvo apsistojusi pustrečios žvaigždutės viešbutyje "Oasis", esančiame Skaletos mieste. Viešbutis yra labai gražioje, ramioje vietoje, o iki paplūdimio - apie 400 metrų. Sutuoktiniai džiaugėsi pasirinkę šeimos (priklausantį vienai šeimai) viešbutį, mat ši šeima turi savo alyvmedžių giraites, vynuogynus, patys spaudžia alyvų aliejų, gamina vynuogių išspaudų degtinę rakę.

Nuomotis automobilį - vietoje

Tomas ir Simona sako, kad viešbutis, kurį pasirinko, tikrai nenuvylė – į kainą buvo įskaičiuoti pusryčiai ir vakarienė, už papildomus 5 eurus pageidaujamu laiku buvo galima užsisakyti kondicionierių. Nemokamai buvo galima lepintis baseine, o gultai ir skėčiai paplūdimyje nuomojami už 4-7 eurus.

Apsistojusi viešbutyje, šeima atsiskyrė nuo kartu vykusios grupės – su kita šeima nutarė išsinuomoti automobilį ir salą apžiūrėti patys. Anot Tomo, išsinuomoti automobilį tikrai verta ir geriau tai padaryti nuvykus į vietą, o ne internetu. Mat internetu nurodoma 9 vietų miniveno nuomos kaina - 130 eurų parai, vietoje – 110-120 eurų, o lietuvaičiams pavyko išsinuomoti automobilį už 75 eurus.

Žinoma, būtina pasidomėti, ar automobilis draustas, nes avariją Kretoje padaryti – vieni niekai. Ir ne tik todėl, kad važinėjama kalnuotomis vietovėmis, bet ir dėl to, kad vietinių automobiliai labai prastos būklės, surūdiję, o kretiečiai važinėja nelabai paisydami kelio ženklų, kiekvienas turi savo taisykles, yra emocingi.

Keliauninkus dar labai nustebino faktas, kad degalai į automobilio baką pilami ne nurodžius, kiek norima litrų, o pasakius, už kokią sumą jų įpilti. "Degalai Kretoje pilami eurais", – juokėsi šiauliečiai.

Į jūrą – su marškinėliais ir bridžais

Mino civilizacijos laikotarpiu (3000–1100 m. pr. Kr.) Kreta buvo galinga jūrų valstybė, kurią vėliau valdė romėnai, arabai, venecijiečiai, turkai. Tik 1913 metais sala tapo Graikijos dalis. Sutuoktiniai sako, kad kretiečiai dažniausiai vilki juodai, mat kai turkai užkariavo Kretą, vyrus išžudė, o moteris pavergė. Kažkada kretiečiai buvo šviesiaplaukiai mėlynakiai, bet susimaišę su tamsaus gymio turkais patys tapo tamsūs.

Anot Tomo ir Simonos, kretiečiai už tironiją nekenčia turkų ir labai gerbia tuos, kurie nors šiek tiek moka graikiškai. Tad labai verta iš anksto išmokti kelis mandagumo žodžius graikų kalba.

Kreta garsi senaisiais kultūros paminklais: Knoso rūmais, bažnyčiomis ir vienuolynais. Ji žavi įspūdinga gamta – salos centre esantys kalnai ir ilgiausias Europoje Samarijos tarpeklis, tačiau šiuo tarpekliu pakeliauti šiauliečiams nepavyko – tuo metu, kai jie lankėsi Kretoje, termometro stulpelis buvo šoktelėjęs iki 45 laipsnių. Dėl karščio ekskursijos į tarpeklį nebuvo rengiamos.

Neįprastas salos karštis keliauninkams pridarė ir daugiau rūpesčių. Teko ne tik teptis itin stipriu kremu nuo saulės, bet ir maudytis su bridžais, marškinėliais. Tomas sako, kad visada geriau lipti į jūrą apsirengus – saulės spinduliai gali nudeginti net nardant vandenyje. Verta pasisaugoti ir jūros ežių.

Na, o jei vis dėlto prireiktų medikų pagalbos, gali tekti rinkti už suteiktas paslaugas sumokėtų pinigų čekius. Nors sveiktos draudimas ir yra, medikai labai žiūri, kokioje draudimo agentūroje žmogus yra draustas. Jei agentūros nežino, paprašo sumokėti. Tuomet čekius reikėtų pristatyti draudimo kompanijai ir ji turėtų sumokėtus pinigus grąžinti.

Simona sako, kad kretiečiai visada siūlo po streso ir per daug nudegus saulėje išgerti rakės. 0,4 litro rakės kainuoja 4 eurus.

Kadangi paplūdimyje buvo itin karšta, šiauliečiai aplankė tikrai daug įžymių vietų. Jie pabuvojo oloje, kurioje gimė Dzeusas, linksminosi folkloro vakare vieno Aksos miestelio užeigoje. Nors apsilankyti jame nepigu – vaikui reikia mokėti 25 eurus, o suaugusiajam – 45, malonumų patiriama daug. Beje, anot Tomo ir Simonos, šokis sirtakis iš tikrųjų nėra nacionalinis graikų šokis. Jis buvo sukurtas Holivude statant vieną kino filmą, supaprastinus tikruosius graikų šokius.

Išlaidoms – dar tūkstantis eurų

Jei norite prisivalgyti įvairiausių šiltųjų kraštų vaisių, tuomet į Kretą geriausia važiuoti rugpjūtį. Šiauliečiai juokėsi, kad liepą Kretoje parduodami citrusiniai vaisiai – mandarinai ar apelsinai - atrodo nekaip – yra susiraukšlėję, mažyčiai, tačiau nereikia bijoti jų pirkti. Šie vaisiai nors ir prastos prekinės išvaizdos, bet yra nepaprastai skanūs.

Kretiečiai gyvena iš turistų, tad maisto produktų kainos yra didelės. Be sumokėtų pinigų kelionių agentūrai, šiauliečiai sako per dešimt dienų Kretoje palikę apie tūkstantį eurų. Jie stengėsi daug neišlaidauti, tačiau tai padaryti sunku, nes vien stiklinė šviežių sulčių čia kainuoja 2,5–4 eurus.

Tomas ir Simona apsilankė dvasinėje Kretos sostinėje Chanijoje. Miestas – tai maža Venecija. Čia rengiamos ekskursijos paplaukioti laivu stikliniu dugnu. Itin įdomu apsilankyti hipių sostinėje Mataloje. Miestelis apie 1970-uosius buvo hipių judėjimo centras, tad iki šiol čia išlikusi hipių dvasia. Kalnuose esančiuose urvuose būstus įsirengę ir čia gyvena nemažai "atsipūtusių" hipių. Šiauliečiai pataria būtinai aplankyti Santorino salą, kurioje labai gražu, tačiau linksmybės čia atsieina labai brangiai.

Turistų grupėje buvo keliauninkų, kurie labiau gyrė poilsį Turkijoje nei Kretoje. "Na, jei norite gulėti pliaže, o ne keliauti ir pamatyti daug įdomaus, tuomet geriau rinkitės Turkiją", - šypsojosi Tomas ir Simona.

"Autospecas" laukia sugrįžtančių tėvynainių

Modesta JURGAITYTĖ

"Iš Anglijos, Airijos ar kitos pasaulio vietos į Lietuvą trumpai grįžtantis tėvynainis automobilio su savimi nesiveš, o gimines aplankyti reikia. Automobilio dėl šios priežasties taip pat nepirksi. "Autospecas" siūlo išeitį – automobilių nuomą", - sako autocentro "Autospecas" direktorius Artūras Melnikas. Jeigu netikėtai sugedo jūsų mašina, norite patikimo automobilio atostogoms, o galbūt prireikė didesnio, talpesnio – jums ir vėl padėti gali "Autospeco" automobilių nuoma. Čia kiekvienas vairuotojas ras sau tinkamą – didesnį ar mažesnį, prabangesnį ar praktiškesnį – techniškai tvarkingą automobilį.

Išsinuomavę šį kabrioletą, turėsite galimybę mėgautis saule, vėju. Šio "Clysler Sebring" nuomos parai kaina – 200 litų.

 

Šį paprastą, techniškai tvarkingą automobilį išsinuomoti gali ir mažesnes pajamas gaunantis žmogus. Jo nuomos parai kaina – 75 litai.

 

Jeigu ketinate keliauti su visa šeima ar draugais, jums ypač patogus bus šis minivenas.

Povilo LUNGĖS nuotr.

Greita ir patogu

Manote, kad automobilio nuoma ilgai užtrunka? Tai padaryti "Autospece" labai paprasta, procedūra užtrunka vos 10-15 minučių, tereikia turėti vairuotojo pažymėjimą ir asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Su klientu pasirašoma dvišalė sutartis, jis turi palikti 200-500 litų užstatą, kurio dydis priklauso nuo nuomojamo automobilio vertės. Tuomet klientui patikimas išsirinktas automobilis su pilnu kuro baku ir klientas gali mėgautis važiavimo malonumu bei patogumu techniškai tvarkinga mašina. Klientų patogumui visi automobiliai yra apdrausti trijų rūšių draudimu (Casco, privalomuoju ir tarptautiniu), tad pačiam juo rūpintis nebereikia.

Kuriam laikui žmogus gali išsinuomoti automobilį "Autospece"? "Trumpiausias nuomos laikas – pusė paros, mažiausia nuomos kaina – 45 litai", - pasakoja A. Melnikas. Vyras juokauja: jeigu klientas pageidauja, automobilį jis nuomotis gali ir dešimt metų. Taigi išsinuomoti automobilį "Autospece" galite ir parai, ir keletui dienų, ir ilgesniam laikotarpiui.

Nuoma bet kuriuo paros metu

Jeigu automobilio jums prireikė netikėtai, galbūt naktį ar švenčių dienomis, arba grąžinti automobilį galite autoservisui nedirbant, galite skambinti kontaktiniu telefonu ir už papildomą mokestį paslauga jums bus suteikta. Paslaugos kaina priklausys nuo paros laiko. Grąžinti automobilį į "Autospecą", kaip ir pasiėmėte, reikia pilnu kuro baku. Tuomet klientas susimoka už paslaugas, jam grąžinamas užstatas.

Nemanykite, kad automobilį išsinuomoti galima tik atvykus į autocentrą. Už papildomą mokestį "Autospeco" darbuotojai pageidaujamą mašiną gali pristatyti į bet kurią Lietuvos vietą. Paslaugos kaina priklausys nuo vietos, į kurią mašiną reikia pristatyti, ir paros laiko.

Įvairių automobilių pasiūla

"Autospece" automobilį išsinuomoti gali ir didesnes, ir mažesnes pajamas gaunantis žmogus. "Vyresni renkasi prabangesnius automobilius, jaunimui patrauklesnė ekonominė klasė", - sako A. Melnikas. Lengvųjų automobilių nuomos kaina svyruoja nuo 75 iki 130 litų, dviem savaitgalio dienoms – nuo 120 litų. Jeigu norite prabangaus, modernaus automobilio, jo nuoma parai kainuos apie 200-250 litų. Specialiai vasaros sezonui "Autospecas" įsigijo jaunimo ypač mėgstamą kabrioletą "Crysler Sebring". Juo važiuodami šiltą vasaros dieną galite mėgautis saule ir vėju.

Jeigu turite B kategorijos vairuotojo pažymėjimą, galite vairuoti visus "Autospeco" nuomojamus automobilius – ir mikroautobusą, ir miniveną, o tai ypač patogu klientams. Visi "Autospece" nuomojami keleiviniai automobiliai yra iki 9 sėdimų vietų, krovininiai – iki 3,5 tonos. "Autospeco" direktorius A. Melnikas sako, kad klientų pageidavimai ir poreikiai formuoja "Autospeco" automobilių pasiūlą – autocentras įsigyja klientams reikalingus, patogius automobilius. Šiuo metu svarstoma galimybė įsigyti limuziną.

Automobilį taisyti buvo patikėjęs net F. Kirkorovas

"Autospecas" teikia ne tik automobilių nuomos paslaugą, bet ir taiso mašinas, parduoda automobilių detales. "Autospecas" yra aukšto techninio lygio autoservisas, čia dirba didelę patirtį turintys automobilių remontininkai, tad visi "Autospeco" automobiliai yra techniškai tvarkingi. "Autospecui" savo automobilį taisyti buvo patikėjęs net Šiauliuose koncertavęs dainininkas Filipas Kirkorovas.

A. Melnikas pasakoja, kad daugelis šiauliečių pažįsta "Autospeco" automechanikus ir drąsiai jiems patiki savo mašinas. "Brangų žirgą ne kiekvienam patikėtum, taip ir automobilį", - juokauja autocentro "Autospecas" direktorius. Autoservise atliekamas variklio, važiuoklės, stabdžių remontas, kuro siurblių restauravimas, didelis automobilių detalių pasirinkimas.

Atsiskaityti už paslaugas "Autospece" galima grynaisiais arba kortele, taikoma lanksti nuolaidų sistema. Išsinuomoti automobilį ar sužinoti išsamesnę informaciją apie autocentro "Autospecas" teikiamas paslaugas galima telefonu (8~41) 550 015 arba 8~618 32 891, atvykus į Šiauliuose, Pramonės g. 4a įsikūrusį autocentrą "Autospecas" arba apsilankius interneto svetainėje www.autospecas.lt .



Ar gali nepilnametis vykti į užsienį be palydos?

Modesta JURGAITYTĖ

Į redakciją kreipėsi trijų nepilnamečių vaikų mama (vaikams – 13, 15, 16 metų), kuri norėtų savo atžalas išleisti pasisvečiuoti pas gimines Airijoje. Moteris rašo, kad 13 ir 15 metų vaikai turi "vaiko užsienio pasus", o 16-metė dukra – asmens tapatybės kortelę. Kadangi dokumentas "vaiko užsienio pasas" neegzistuoja, redakcija daro prielaidą, kad skaitytoja omenyje turi vaiko kelionės dokumentą. Moteris klausia, ar jos nepilnamečiai vaikai galėtų į Airiją skristi be suaugusiųjų palydos, kokie dokumentai reikalingi šiai kelionei ir ar galioja turimi. Skristi vaikai ketina iš Rygos oro uosto, tad moteris klausia, ar Latvijoje galioja tie patys nepilnamečių keliavimo įstatymai, ar nereikia papildomų dokumentų.

 Keitėsi vaiko vykimo į užsienį tvarka

Šiaulių miesto Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjo pavaduotoja Jolanta Paurienė teigia, kad be suaugusiųjų palydos į užsienį nepilnamečiams vaikams važiuoti galima, tačiau jie turi turėti notaro patvirtintą vieno vaiko tėvų sutikimą. Seniau reikėjo notaro patvirtinto abiejų tėvų sutikimo, tačiau birželio 1 dieną pasikeitus vaiko laikino vykimo į užsienio valstybes tvarkai užtenka vieno. Notaro patvirtintame dokumente įrašoma, ar vaikas vyksta su palyda, ar be jos. Patys tėvai turi nuspręsti, ar jų vaikas jau pakankamai savarankiškas ir gali vienas keliauti į užsienį.

Skaitytoja nurodo, kad jos vaikai į Airiją skris iš Latvijos, tad ar šioje šalyje vaikų keliavimo tvarka tokia pat? Anot J. Paurienės, notaro patvirtintas tėvų sutikimas dėl vaikų kelionės į užsienį bus reikalingas tik tuo atveju, jeigu vaikų motina ar tėvas neketina vaikų lydėti iki Rygos. Jeigu vyksta nors vienas jų, šio dokumeto nereikia. Ir jį pateikti reikės tik išvykstant iš Lietuvos, pasienio kontrolės punkte. Jis nebus reikalingas nei atvykstant į Airiją, nei išvykstant iš jos, nei grįžtant į Lietuvą. Tačiau visada reikia turėti asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinančius dokumentus.

Vaiko teisių apsaugos speciastės J. Paurienės teigimu, nors tėvai ir nevyksta kartu, jie atsako už vaikų saugumą. Jie turėtų palydėti vaikus iki oro uosto, pasirūpinti jų saugumu skrendant, būti užtikrinti, kad vaikus užsienyje oro uoste pasitiks suaugęs asmuo. Lėktuve tėvai vaiko saugumu gali pasirūpinti mokėdami papildomą mokestį, už kurį vaikas skrydžio metu bus globojamas.

Reikalingi dokumentai

Kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis, vykdamas į užsienį, privalo turėti vieną iš šių asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinančių dokumentų: Lietuvos Respublikos pasą, asmens tapatybės kortelę (sąrašas valstybių, asmens tapatybės kortelę pripažinusių kelionės dokumentu, pateikiamas interneto tinklalapyje www.migracija.lt arba www.urm.lt); Lietuvos Respublikos diplomatinį ar tarnybinį pasą; vaiko kelionės dokumentą (jeigu valstybė, į kurią vykstama, pripažįsta šį dokumentą). Vaiko kelionės dokumentas šiuo metu nebeišduodamas, jis galioja iki dokumente nurodytos datos.

"Šiauliai plius" skaitytoja rašo, kad jos 16 metų dukra turi asmens tapatybės kortelę. Į Latviją šešiolikmetė su asmens tapatybės kortele įvažiuos, tačiau Airija šio dokumento nepripažįsta, tad šešiolikmetei reikėtų Migracijos tarnyboje išsiimti pasą ir tik tada vykti į Airiją. Vaikų kelionės dokumentus, kuriuos turi kiti du moters vaikai, pripažįsta ir Latvija, ir Airija. Tačiau prieš vykstant į užsienį labai svarbu patikrinti dokumentų galiojimo laiką.

Vykstant į daugelį Europos valstybių pasienyje reikalaujama, kad asmens dokumentai dar galiotų ne mažiau nei pusę metų nuo grįžimo į Lietuvą dienos. Informacija apie tai, kiek laiko dar turi galioti dokumentas, su kuriuo bus vykstama per sieną, reikėtų teirautis diplomatinėse atstovybėse ar konsulinėse įstaigose tų valstybių, į kurias planuojama vykti.

Važiuojant į Latviją svarbiausia, kad dokumentai būtų galiojantys, galiojimo laiko trukmė nėra svarbi. Tačiau vykstant į Airiją reikalaujama, kad nuo grįžimo į Lietuvą dienos asmens dokumentai dar galiotų šešis mėnesius. Tad jeigu skaitytojos atžalų vaiko kelionės dokumentai tiek laiko nebegalios, jiems būtina išimti pasus arba asmens tapatybės korteles. Turint omenyje, kad pastarosios pripažįstamos ne visose šalyse, rekomenduoja iškart išimti abu dokumentus, nesvarbu, kiek metų yra vaikams.

Skiepai - patikimiausia apsauga nuo užkrečiamų ligų kelionėje

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Šiandien keliaujame daug ir dažnai, pasiekiame atokiausius pasaulio kampelius, tačiau rinkdamiesi turistinius maršrutus ir svajodami apie puikų poilsį turime nepamiršti, kad kelionėje mūsų laukia ne tik egzotiški vaizdai bei nepakartojami įspūdžiai, bet ir kyla grėsmė užsikrėsti mirtina liga. Kad neužsikrėstume "keliautojų ligomis", vienintelis patikimas būdas - likus 4-6 savaitėms iki kelionės kreiptis į medikus ir pasiskiepyti.

Apie realias grėsmes, tykančias kelionėje, ir vienintelę apsisaugojimo priemonę nuo jų - skiepus - pasakoja gydytoja imunologė Vanda Burneikienė.

"Nerizikuokime savo sveikata, įpraskime laiku prieš kelionę pasikonsultuoti su savo šeimos gydytoju dėl skiepų nuo užkrečiamų ligų, kad namo parsivežtumėte tik malonių atostogų įspūdžių," - linki gydytoja imunologė Vanda Burneikienė.

Modesto JURGAITYTĖS nuotr.

Skiepydamiesi sakome gyvenimui: TAIP!

Lietuvoje skiepai - tarsi kažkieno privatus reikaliukas, kai užsienyje tam sukurta visiškai atskira medicinos šaka, kuri vadinasi keliautojų medicina. Pasaulis šiandien juda kiek begali - vieni į svečias šalis vyksta padirbėti, kiti - gyventi, treti - atostogauti.

Savame krašte mes žinome, ko galime tikėtis, vadinasi, žinome, kokia profilaktika mums reikalinga. O keliaujant į kitus kraštus pasiskiepyti profilaktiškai tiesiog būtina, nes apie egzotines ligas mes arba išvis nežinome, arba jas tiesiog primiršome. Tad jeigu jaunas, dar nepatyręs šeimos gydytojas ilgai neatpažins ligos, nuo to blogiau bus tik pačiam ligoniui. Yra ligų, kurios nemėgsta laukti, ir kol gydytojai susėdę suks galvas, kokia čia liga, kol bus atliekama galybė tyrimų, žmogaus gyvybės bus nebeįmanoma išgelbėti.

Žinoma nemažai ligų, nuo kurių nėra jokių medikamentų, vienintelė apsaugos priemonė - vakcinacija. Tad ne be reikalo pasaulyje imunologijai skiriamas begalinis dėmesys ir išleidžiamos didžiulės lėšos naujiems antibiotikams bei vakcinoms kurti, nes tai yra pati pigiausia gydymo priemonė.

Rizikingos derybos dėl savo sveikatos

Drįstu teigti, kad vis dėlto mes dar nesijaučiame easntys europiečiai. Pateiksiu gana paprastą pavyzdį - kai užsienietis ruošiasi atostogauti svečioje šalyje, tarkim, Lietuvoje, jis pasiima skiepų rekomendaciją, ateina pas gydytoją arba į specialų skiepų centrą ir ramiai, be jokių derybų, pasiskiepija. Tuo tarpu lietuvis, kelionei į egzotišką šalį nepagailėjęs 9-11 tūkstančių litų, skiepams dažnai pritrūksta 200-300 litų ir atėjęs į skiepų kabinetą pradeda karštas derybas - tai darysime, o to gal nereikia? Skiepytis ar ne - kiekvieno žmogaus reikalas, o mums, gydytojams, aktualu tik jį perspėti, nes mes nesame UAB-as, kuriam svarbu pelnas. Vakcina pas mus "ateina" jau su sava kaina, o už patarnavimą imame labai mažą mokestį.

Dar viena blogybė - lietuvis skiepytis dažniausiai ateina paskutinę minutę, kai iki išvykimo datos liko savaitė, trys dienos ar net kelios valandos. Kaip manote, kada vakcina pradeda veikti? Pasiskiepijus imunitetas pradeda susidaryti po dviejų savaičių, o pilnai susidarys po mėnesio, kai žmogus jau sėdės namuose prieš televizorių... Deja, tenka girdėti ir gydytojus sakančius, kad skiepai "tik alergizuoja ir daugiau nieko", mat, jie buvo Tailande, o namo grįžo laimingi ir sveiki. Visi mes esame skirtingi, tad ir mūsų atsparumas ligoms yra visiškai skirtingas, vadinasi, jeigu jūs nesusirgote, dar nereiškia, kad kiti taip pat grįš sveiki.

Keliautojams rekomenduojama profilaktika

Vienintelis Lietuvoje esantis centras, sujungęs vakcinaciją ir diagnozių nustatymą, yra Kaune, o jame dirbanti gydytoja dalyvauja pasaulinėse konferencijose ir mums pateikia visą naujausią medžiagą apie kelionių mediciną. Birželį vykusiame infektologų suvažiavime buvo pasakojama apie pačias rečiausias, sunkiausiai nustatomas ligas. Buvo ir tokių, kurias nustatyti pavyko tik patyrusių gydytojų "uoslės" dėka, pavyzdžiui, dykumų smėlynių blusinė. Tai be galo retai pasitaikanti liga. Gydytojo klaidžiojimas po panašius požymius turinčias ligas žmogui gali kainuoti gyvybę.

Visos šalys yra suskirstytos pagal rizikos zonas. Mažiausiai rizikos užsikrėsti viena ar kita liga yra Europoje. Dažnai besilankantiems Europos šalyse, ypač verslininkams, būtina pasiskiepyti nuo gripo. Turintiems polinkį sirgti kvėpavimo takų ligomis patartina atlikti pneumovakcinaciją, ją pakartojant po 6 metų.

Ypač daug skiepų reikia prieš važiuojant į Aziją - Indiją ir kitas gyvenimo stiliumi panašias į ją šalis. Jeigu žmogus sako, jog važiuos į Kiniją ar Indiją, mes teiraujamės, į kurią dalį, pietinę ar šiaurinę, nes klimato sąlygos jose yra labai skirtingos. Šiose šalyse didelė tikimybė bei galimybė užsikrėsti hepatitu A, B ir C (nuo hepatito C skiepas dar tik kuriamas), vidurių šiltine, meningokokine infekcija, poliomielitu. Japonija rekomenduoja nepamiršti japoniškojo encefalito, tačiau mes šio skiepo tiesiog neužsisakome. Visos šios išvardytos ligos plinta žarnynu.

Nuolatinis hepatito "tiekėjas" yra Egiptas. Nepamirškite, jog net gerdami kokteilį, pagardintą ledukais, turite galimybę užsikrėsti hepatitu A ir B, nes hepatito virusams šaltis nekenkia. Afrikoje paplitęs hepatitas A ir B, vidurių šiltinė, be to, čia gyvena įvairūs uodai, drugiai, kurie platina karštinę ir geltonąjį drugį. Pasaulyje hepatitu A kasmet užsikrečia apie 1,4 mln. žmonių. Hepatitas B nusineša apie milijoną gyvybių per metus.

Mes rengiame apklausas ir teiraujamės atvykusiųjų, nuo ko jie profilaktiškai skiepijosi prieš atvykdami į Lietuvą. Visi išvardija skiepus nuo hepatito A ir B, stabligės (nuo jos visame pasaulyje reikia skiepytis kas 10 metų), vidurių šiltinės ir erkinio encefalito. Lietuva, beje, yra erkinio encefalito sergamumo arealas, todėl mums visiems turėtų būti aktualu laiku profilaktiškai pasiskiepyti nuo erkinio encefalito, ypač medžiotojams, žvejams, mėgstantiems aktyvųjį sportą, keliones su kuprinėmis ir visiems kitiems, vaikštinėjantiems po mūsų kaimus ir sodybas.

Skiepijimų kalendoriai skiriasi

Tiems, kurie ruošiasi važiuoti gyventi į svečias šalis, reiktų žinoti, jog Lietuvos skiepų kalendorius gali skirtis nuo tos šalies, kurioje ruošiatės gyventi, skiepų kalendoriaus. Be to, ligos, kurios mums aktualios, jūsų pasirinktoje šalyje gali neturėti jokios "paklausos". Pavyzdžiui, Anglijoje ir Airijoje hepatitas B nėra dažnas susirgimas, o Lietuvoje sergamumo laipsnis šia liga gana aukštas.

Anglijoje vaikai į mokyklėlę pradeda eiti 3,5-4 metų, prieš tai jie yra paskiepijami, o Lietuvoje vaikai į mokyklą išleidžiami 7 metų, vadinasi, mes juos skiepijame daug vėliau nei anglai. Todėl prieš veždami vaikus į tą šalį, kurioje jie gyvens ir mokysis, nepamirškite pasidomėti, kokie skiepai yra reikalingi jūsų vaikui. Anglijoje gyvena daug emigrantų iš Afrikos, kurioje siaučia meningokokinė infekcija. Lietuvoje, jeigu ir pasitaiko meningokokas, tai dažniausiai jis būna tas, kurio skiepo mes dar neturime.

Vykstantiems į Ameriką reikia keturių pagrindinių skiepų, tiksliau - keturių dūrių, nes skiepijama nuo daugiau nei keturių ligų: difterijos, stabligės, vaikų paralyžiaus, tymų, raudoniukės, kiaulytės, vėjaraupių ir hepatito B. Norėdama apsaugoti besilaukiančias moteris, kad kuo mažiau būtų apsigimimų, Amerika neįsileidžia į savo šalį tų, kurie profilaktiškai nėra pasiskiepiję nuo vėjaraupių ir raudoniukės. Jeigu vėjaraupiais sirgote vaikystėje, vykdami į JAV, turite tai įrodyti. Kai kurioms JAV valstijoms užtenka išrašo iš jūsų ligos istorijos, tačiau yra valstijų, prašančių ceruloginio patvirtinimo, tuomet teks atlikti kraujo tyrimus. Jeigu vaikystėje sirgote vėjaraupiais, imunitetas visam gyvenimui tikrai nėra išlikęs, todėl gimę 1956 metais ir anksčiau turi profilaktiškai pasiskiepyti nuo vėjaraupių.

Dažnai girdžiu klausiant: kodėl seniau imunitetas išlikdavo, o dabar neišlieka? Atsakymas paprastas - anksčiau šalia buvo daug sergančiųjų vėjaraupiais, tad mes pasiskiepydavome natūraliu būdu - kontaktuodami su sergančiaisiais.

Žmonės iki 25 metų, ir vyresni, kurie nuolat kontaktuoja su žmonėmis, t. y. gydytojai, paramedikai, psichologai, defektologai, ugniagesiai, policininkai ir kiti, privalo būti profilaktiškai pasiskiepiję nuo hepatito B.

Latviai grybauja vasaros pradžioje

Jurijus MURAVSKIS

Latvijos pajūryje, Liepojoje, jau ketvirtus metus vyksta didžiulis medijų festivalis "Labichampi – Labas senes". Išvertus reiškia "Geri grybai". Organizatoriai skuba paaiškinti – tai kultūros augintojų festivalis, mat vėjų miestu dar vadinamos Liepojos Karostos mikrorajone festvivalio metu kartu su latviais kuria prancūzų ir švedų menininkai, žiūrovus stebinantys įvairiausiomis meno formomis: instaliacijomis, performansais, videomenu, madų šou, mugėmis.

Liepojos Karostos mikrorajonas, primenantis miestą-vaiduoklį, yra mėgstamas menininkų, čia jau ketvirti metai vyksta "grybų festivalis".

"Grybauti" gali ir žiūrovai

Šiemet birželio pradžioje vykusiame festivalyje netikėčiausias buvo Kongo demokratinės respublikos menininkų performansas: afrikiečiai, įsisupę į baltas drobules, šoko savo tradicinius šokius, tačiau giedojo "Aleliuja". Tokie pasirodymai vyko name be stogo – buvusios karinės paskirties pastate, kur jau keletą metų rengiamos meno akcijos.

Kiekvienas lankytojas, išleidęs du ar tris latus, galėjo tapti "grybišku" festivalio dalyviu - veikė grybų mados parduotuvė. Joje – marškinėliai, krepšiai su grybų atvaizdais. Savo rūbus ar daiktus buvo galima čia pat papuošti stilingais grybų paveikslėliais, vėliau surengtame "blusų turguje" tokiais rūbais buvo keičiamasi ar prekiaujama.

Festivalio rengėjai pasirūpino ir žiūrovais, kurie gavo nemokamus pietus, kartu vyko ir grybų patiekalų degustacija. Popiet – videomeno ir filmų apie grybus peržiūra – keli ekranai vienu metu rodė filmukus apie grybavimą ir ne tik. Kam filmai nebuvo įdomūs, galėjo klausytis roko grupės "Sunia stunda" koncerto.

Be to, dvi dienas festivalyje truko menininkų ir istorikų konferencija apie šnipinėjimo technologijas bei Latvijos šnipinėjimo praeitį: buvo pasakojama apie Irbenės radioteleskopo likimą, apie nukentėjusius nuo KGB, demonstruotos agentų naudotos priemonės ir t. t.

Vakare žiūrovai vėl sugužėdavo į pagrindinę festivalio vietą arčiau scenos. Po breikerių programos festivalį tęsė didžėjų naktinė programa.

Vienas festivalio organizatorių švedas Karlas Bjosmarkas jau septynerius metus gyvena Liepojoje.

Kodėl grybų, o ne uogų festivalis?

Festivalio atsiradimo istoriją papasakojo švedas Karlas Bjosmarkas, septynerius metus gyvenantis Liepojoje. Galimybę surengti tokią šventę suteikė Prancūzijios ir Latvijos užsienio reikalų ministerijų sumanyta "Prancūzijos pavasario" kultūros programa.

- Tai kaip atsirado šis festivalis?

- Šios idėjos autorius - prancūzas Nikolia Henigas. Prieš ketverius metus prancūzų architektas apsilankė Latvijoje, mat Rygoje esančioje Prancūzijos ambasadoje dirbo jo draugė. Du mėnesius Rygoje gyvenusiam Nikolia pasidarė nuobodu ir jis atvažiavo į Karostą (Liepojos mikrorajoną), apie kurią buvo girdėjęs įvairių istorijų. Atvykęs prancūzas susitiko su manimi, na, mes ir pradėjom įvairius meno projektus. Latvijoje N. Henigas mėgino išsiaiškinti, kokie mėgiamiausi latvių užsiėmimai. Jis atliko apkausą internete, skaitė literatūrą apie latviškus papročius ir istoriją. Galiausiai priėjo išvados, kad latviai itin mėgsta grybauti. Kitaip tariant, grybavimas – labai latviškas užsiėmimas.

- Bet lietuviai irgi labai mėgsta grybauti!

- Taip, bet Lietuvoje nėra "Prancūzijos pavasario" (juokiasi). Taip mes ir ėmėme kurti latviškos grybų kultūros koncepciją, iš kurios atsirado festivalis "Labichampi".

K. Bjosmarkas, vietinių gyventojų draugiškai vadinamas Kalle, sakė, kad grybai architektui patiko turbūt ir dėl to, kad jie turi savo augimo ir plitimo architektūrą. Todėl ant namų, esančių festivalio teritorijoje, prancūzų architektai ir statybininkai montavo pripučiamus ir medinio karkaso grybus.

 Grybai išdygo ir ant kaminų. Festivalio sumanytojui prancūzų arhitektui grybai patiko ir dėl to, kad jie turi savo augimo ir plitimo architektūrą.

Karosta: antrasis civilinio gyvenimo dešimtmetis

Karostos mikrorajono pavadinimas paprastas – karo uostas. Tik žlugus Tarybų Sąjungai Karosta pradėjo gyventi be ginklų, laivų ir radarų. XIX amžiaus pabaigoje Karosta įkurta kaip savarankiškas karinis miestelis, kuriam buvo sugalvotas gremėzdiškas ir neskoningas pavadinimas: Imperatoriaus Aleksdandro III uostas. Taip buvo rašoma ir ant laiškų, keliavusių į Karostą. Ir nors Liepojos miesto teritorija buvo čia pat, už tilto per Tosmarės laivybinį kanalą, laiškų siuntimas į Liepoją kainavo ne vieną kapeiką, o tris – tarytum siunčiama buvo į tolimesnį Latvijos miestą. Karostoje buvo pastatyta mokykla, elektros jėgainė, kita miestui būtina infrastruktūra, Baltijos jūros krante - fortai su kazematais, iš kurių kyšojo pabūklų vamzdžiai, nutaikyti jūros pusėn. Apie buvusią ugnies baterijų gausybę šiandien mena tik susprogdintų fortų vietose likę įmūryti patrankų bėgiai ir masyvūs surūdiję varžtai. Dalis forto patalpų nuversta į jūrą, jų langus, laiptus, stogus skalauja bangos. Rytinė Karostos dalis taip pat buvo saugoma fortų – jie buvo pastatyti prie Tosmarės ežero.

Carinės Rusijos palikimą mielai globojo sovietai, didžiulėje teritorijoje įkūrę savo karo laivyną. Apie jį šiandien primena giluminių bombų formos šiukšliadėžės ir karinis kalėjimas-muziejus, kuriame turistai gali patirti, ką reiškia patekti į sovietinį kalėjimą. Didžiausiems entuziastams už nedidelę kainą siūloma nakvynė tikroje kameroje "ant narų".

Latvijai atgavus nepriklausomybę, daugelis jūrininkų šeimų iškeliavo į savo šalis, Karostoje liko tik sėsliausieji. Visame mikrorajone didžiąją dalį gyventojų sudaro tautinės mažumos – rusai, ukrainiečiai ir kiti. Likę nebaigti statyti ar šiaip apleisti Karostos daugiabučiai – šiandien belangių penkių aukštų pastatų kvartalas - primena Pripetės miestą-vaiduoklį šalia Černobylio elektrinės. Tačiau slogus mirusio kvartalo vaizdas mėgiamas menininkų ir turistų – jie noriai fotografuojasi šalia šių namų. Ne išimtis ir "Labichampi" rengėjai – jie ant daugiabučio sienos iškėlė milžinišką festivalio plakatą, kuriame, beje, kaip simbolis pavaizduotas tuščias daugiabutis, virš kurio išlindęs Jūros katedros kupolas.

Buvusiame karinės paskirties pastate, name be stogo, vyko performansai.

Ilgą laiką Karosta buvo laikoma prastos reputacijos gyvenamuoju mikrorajonu – buvo užpuldinėjami žmonės, vagiama, nekilnojamasis turtas Karostoje dėl to buvo palyginti nebrangus. Tačiau rusakalbiai Karostos gyventojai, sunkiai pritapę prie naujų gyvenimo dėsnių, buvo apdovanoti kita gamtos dovana – mikrorajonas yra įsikūręs nepaprasto grožio gamtos prieglobstyje – nuo buvusių karininkų daugiabučių iki jūros – vos šimtas metrų. Tiesa, Liepoja Karostos pakrantės nėra paskelbusi paplūdimiu, vis dėlto karostiečiai mėgsta savo laukinį pliažą – čia laikomasi tvarkos, atidarytas baras ir burlenčių nuomos punktas. Buriuoti Karostoje itin pamėgę vaikai – netgi pradinukai drąsiai lipa ant burlentės ir mėgaujasi vasaros pramogomis. Ties pakrante driekiasi pušynas, Beberlini sveikatingumo parkas, netoliese yra du ežerai. Tiesa, išliko vienintelis karinis objektas – beveik ant jūros kranto esanti karinė ligoninė.

O nuo 2000-ųjų metų užmiršto, atskirto ir apleisto mikrorajono gyventojai tapo žmonėmis, kuriems kultūros ir meno renginiai - beveik kasdienybė, nes Karosta virto meno uostu: atidaryta dailės galerija "K.maksla?", originalaus dizaino kavinė, nedidelis, tačiau savitas viešbutukas, įsikūręs buvusiame divizijos štabe (kambarių pavadinimai irgi nepakartojiami: Babos Dusios rezidencija, Giluminės bombos, Liukso angelai ir t. t.), turistams siūloma dviračių ir tandemų nuoma, interneto paslaugos. Vaikai kasdien žaidžia Karostos vaikų kambaryje – tai kūrybinis būrelis, įkurtas menininkų.

Smagu pamatyti vietinį, treningais pasidabinusį "rimtą vyruką", atidžiai stebintį performansus, žiūrintį paveikslus ar instaliacijas – Karosta įgijo naują veidą.

Liepoja – miestas kiekvienam

Atvykęs į Liepoją, kiekvienas poilsiautojas ras, ko ieško - miestas labai įvairialypis. Tiems, kurie nori aplinkos, primenančios Palangą ar Šventąją, yra skirtas centrinis miesto paplūdimys. Einant Peldu gatve, jo link, vaizdas ims priminti triukšmingą Lietuvos vasaros sostinę – kuo arčiau jūros, tuo daugiau kavinių (tiesa, čia yra ir įvairių sporto aikštelių – skirtumas nuo Palangos). Prie paplūdimio pastatyti įspėjamieji stendai – šalia prašymų nešiukšlinti minima, kad Liepojos smėlis yra balčiausias ir smulkiausias visoje Baltijos jūros pakrantėje, ir tai tiesa. Tenka pripažinti, kad Palangos paplūdimiui iki Liepojos toloka, jai prilygtų tik Smiltynė ar Giruliai.

Miesto centre įsikūręs "Liepajas metalurgs" sporto kompleksas. Liepoja nuo seno garsėja futbolo ir ledo ritulio komandomis. Futbolo komanda – šalies čempionato lyderė, iš jos į Šiaulių futbolo komandą žaisti atėjo vartininkas Ingus Lukovičs, dabar metalurgų mokamdoje žaidžia du lietuviai: Tomas Tamošauskas ir Darius Miceika.

Nuo sporto komplekso stoties link veda senoviška Brivibas gatvė. Abipus seno grindinio stovi praėjusio amžiaus namai, išsiskiriantys savo architektūra ir medžio puošyba.

Liepoja žinoma ir kaip sunkiosios pramonės miestas: metalurgijos, cemento gamybos, laivų remonto centras. Liepojiečių muzikinį skonį šiandien reprezentuoja restoranas, kuriame nuolat vyksta koncertai. Pavadinimo keisti nesiruošiama – tai "Pirmoji Latvijos roko kavinė". Šalia jos įsikūrusi latvių muzikantų šlovės alėja – varinėse plokštėse įspaustos plaštakos, įrašyti grupių pavadinimai ir pavardės: Raimondas Paulsas, Laima Vaikulė, "Zodiac" ir kt.

  

Grybų televizijos operatorė...

 

Kiekvienas lankytojas galėjo tapti "grybišku" festivalio dalyviu - savo rūbus ar daiktus čia pat buvo galima papuošti grybų paveikslėliais.

Autoriaus nuotr.

 

Rio de Žaneiras – vienas gražiausių pasaulio miestų

Saulius VILIUS

Pabaiga. Pradžia kovo 30 d. Nr. 149.

Iš pradžių buvau nusprendęs į Rio de Žaneirą nevažiuoti, o atidėti viešnagę jame "geresniems laikams", bet pagalvojęs, jog nežinia ar dar kada nors teks atsidurti šiame žemės kampelyje, nusipirkau bilietą į Rio.

Rio de Ženeiras įsikūręs ne itin patogioje vietoje: tarp didžiulių uolų ir vandenyno - visai siauras pakrantės ruoželis.

 

Kristaus statula, pastatyta ant 710 metrų aukščio uolos, yra ne tik Rio de Ženeiro, bet ir visos Brazilijos simbolis.

Autoriaus nuotr.

Nors iš pradžių abejojau, ar labai susižavėsiu šiuo megapoliu, bet miestas nė trupučio nenuvylė. Man pasirodė, kad tai vienas gražiausių miestų pasaulyje.

Atrodo, kad Rio įsikūręs labai nepatogioje vietoje, nes visai šalia kranto iškilusios didžiulės uolos, o tarp jų ir vandenyno visai siauras pakrantės ruoželis. Čia gyvena maždaug 8 milijonai žmonių. Nors Rio de Žaneire labai daug skurdo, nepaprastai didelis nusikalstamumo lygis, vis dėlto miestas turi neeilinio žavesio. Čia yra ką pamatyti, pajusti, atrasti.

Portugalas Gasparas de Lemos įplaukė į didžiulę įlanką 1502 metų sausį ir, sumaišęs ją su upės žiotimis, vietovę pavadino Rio de Žaneiro (Rio de Janeiro) – Sausio upe. Taip miestas vadinasi ir šiol. 1555 metais įlankos saloje savo koloniją įkūrė prancūzai, vietovę pavadinę Prancūzų Antarktika, bet po penkerių metų juos išstūmė portugalai ir vakarinėje įlankos dalyje pradėjo statyti miestą. Cukraus plantacijų ir vergų dėka miestas ėmė sparčiai plėstis. Ypač jis suklestėjo XVIII amžiuje, kai Brazilijoje, Minas Gerais regione, buvo rasta aukso. Rio tapo pagrindiniu prekybos uostu. 1763 metais, jau turėdamas 50 000 gyventojų, Rio de Žaneiras iš Salvadoro perėmė sostinės statutą. 1900–aisiais, po kavos "bumo", didelės emigracijos bangos iš Europos bei buvusių vergų migracijos šalies viduje dėka Rio de Žaneire jau gyveno 800 tūkstančių gyventojų. Bet šio miesto aukso amžiumi yra laikomas laikotarpis nuo 1920-ųjų iki 1950–ųjų. Tada Rio miestas savo romantika ir egzotika traukė viso pasaulio elitą.

1960-aisias sostinė iš Rio de Žaneiro buvo perkelta į naujai pastatytą Brazilijos miestą, bet iki šiol Rio de Žaneiras lieka šalies kultūrine ir turistine sostine.

Kiekvienas turbūt žino garsiąją Kristaus statulą, iškilusią virš miesto. Didžiulė statula pastatyta ant 710 metrų aukščio uolos, kuri tarsi išdygusi viduryje miesto - tai Corcavado uola, o statulą brazilai vadina "Cristo Redentor" - Kristumi Atpirkėju. Tai ne tik Rio de Žaneiro, bet ir visos Brazilijos simbolis. Ši 38 metrų aukščio statula, pastatyta daugiau negu prieš septyniasdešimt metų, traukia vis daugiau lankytojų. Į viršų prie pat "Cristo Redentor" kas dvidešimt minučių kelia specialiai tam pritaikytas traukinukas. Žmonių nuo pat ryto Corcavado labai daug. Neretai reikia laukti, kad tilptumėte į vagonėlius. Kiekvienas atvykęs į miestą nori pabuvoti šioje ypatingoje vietoje. O kur dar nepaprasta Rio de Žaneiro ir Atlanto vandenyno panorama, kuri atsiveria nuo čia esančios apžvalgos aikštelės. Nepasiseka tik tiems, kurių lankymosi metu debesuota arba tvyro rūkas.

Rio garsėja ir savo paplūdimiais, kurių čia labai daug. Turbūt garsiausias ir populiariausias – Kopakabana (Copacabana). Jo ilgis 4,5 kilometro, o šalia - viena tankiausiai gyvenamų vietų pasaulyje. Čia stovi ir prabangiausi viešbučiai bei apartamentai, restoranai, barai. Copacabana – Brazilijos turizmo epicentras. Kievieną dieną čia susirenka tūkstančiai žmonių. Visi mėgaujasi saulės ir vandenyno bangų teikiamais malonumais. Paplūdimys - tarsi gyvas teatras. Bet kaip ir kiekviename Brazilijos didmiestyje, čia rekomenduojama neatsipalaiduoti ir pasiimti tik pačius būtiniausius daiktus. Ilgapirščiai iškart mato, kuris yra turistas.

Gal, kad buvau trumpai, mačiau beveik vien gražųjį Rio de Žaneirą, todėl šį miestą drąsiai galėčiau pavadinti malonumų miestu. Dieną jis tarsi didžiulis kurortas, kuriame gyvena daugiau negu aštuoni milijonai žmonių.

San Paulas – didžiausias Brazilijos miestas

Tęsinys. Pradžia kovo 30 d. Nr. 149.

Kai prieš vyksdamas į San Paulą sužinojau, kiek jame gyventojų, pasidarė šiek tiek nejauku. Tai pats didžiausias Brazilijos miestas, kuriame ir priemiesčiuose gyvena maždaug septyniolika milijonų žmonių. Tai beveik šešis kartus daugiau nei Lietuvoje. Leidžiantis pro lėktuvo langą mačiau nesibaigiančią dangoraižių jūrą - niekur dar nebuvau matęs tokio didžiulio miesto. San Paulas laikomas pačiu moderniausiu ir kosmopolitiškiausiu šios didžiausios Pietų Amerikos valstybės miestu.

Leidžiantis lėktuvu pribloškė San Paulo dangoraižių jūra. Šiame mieste su priemiesčiais gyvena septyniolika milijonų gyventojų - beveik šešis kartus daugiau nei Lietuvoje.

Autoriaus nuotr.

 Nors San Paulas pasižymi didžiule etninių grupių įvairove, didžiausią gyventojų dalį jame sudaro išsilavinusi vidurinioji klasė. Miesto gyventojai save vadina "paulistanos" ir labai tuo didžiuojasi. Daugelis jų nieku gyvu nesutiktų išsikelti gyventi kitur.

San Paulas buvo įkurtas 1554 metais ir tapo grupuotės, besiverčiančios vergų prekyba, būstine. Jie paprastai vadinami "bandeirantes" ir tik jiems portugalai turi būti dėkingi už teritorijos plėtimąsi į vakarus. XVIII a. "bandeirantes" rado aukso Minas Gerais ir Mato Grosso regionuose, o XIX a. miesto plėtrą sąlygojo staigi ir didžiulė kavos paklausa visame pasaulyje, geležinkelio statyba ir, žinoma, emigracija iš Europos. San Paulo gyventojų ir dabar nuolat daugėja.

Pati patogiausia transporto priemonė šiame didžiuliame mieste - metro, kuris laikomas vienu geriausiu pasaulyje. Miesto senasis centras yra tarp Se ir Respublikos metro stotelių. Šioje vietoje arba visai netoliesi ir rasite visus objektus, kuriuos paprastai rekomenduojama aplankyti, informacijos centruose dalijami lankstukai. Dauguma lankytinų objektų nėra labai įsimintini. Todėl, nors vaikščiojau po San Paulo centrą beveik visą dieną, prisiminti ir paminėti galiu tik kelis.

Pirmiausia man patiko San Paulo valstybinis teatras pagrindinė visų San Paule vykstančių spektaklių salė, kuri, pasirodo, pasižymi nepaprastai gera akustika. Pastatytas 1911 metais pagal architekto Romos de Azevedo projektą, šis europietiško stiliaus pastatas turi ir klasikai, ir renesansui, ir barokui būdingų elementų.

Taip pat puikiai pamenu keistos formos dangoraižį – Copan pastatą, kuris laikomas didžiausia gelžbetonio konstrukcija Brazilijoje, bei Metropolitan katedrą, nes jos ieškojau gana ilgai. Šios 111 metrų ilgio katedros viduje gali tilpti apie 8000 žmonių. Šalia įrengtas fontanas, parkelis, kuriame miega benamiai žmonės. Dėmesį traukia ir keista minia, susirinkusi priešais minėtą katedrą. Čia pardavinėjami visokie smulkūs sendaikčiai. Kažkoks iš pažiūros nelabai sveikas žmogus skelbia pamokslą, kai kas jo klausosi, kai kas bando oponuoti. Čia pat gatvėje pardavinėjamas auksas ir sidabras, keičiami pinigai, rodomi keisti spektakliai su netikromis gyvatėmis, kurie sulaukia nemažai žiūrovų...

Kelionių giduose rašoma, kad San Paulo miestas gali būi šiek tiek bauginantis ir pavojingas. Man pasirodė, kad toks jis ir yra. Beje, sakoma, kad čia pavojingiau nei Rio de Žaneire. Iš tiesų, eidamas gatve jauti daugelio žmonių žvilgsnius. Akivaizdžiai matyti, kad esi svetimšalis, vadinasi, ir potencialus grobis tiems, kurie ir taip neturi ko prarasti.

Bonito – gražu net po vandeniu

Saulius VILIUS

Tęsinys. Pradžia kovo 30 d. Nr. 149

Maždaug už 1200 kilometrų nuo San Paulo ir maždaug už 1500 kilometrų nuo Rio De Žaneiro yra nedidelis Bonito miestelis. Aplink jį nepaprastai gražu. Tai vienas kompleksiškiausių ir nuostabiausių natūralių vandens poilsio centrų pasaulyje.

 Brazilija, žavinti savo gamtovaizdžiu, nėra saugi turistams šalis. Bonito - viena nedaugelio vietų, kur nereikia baimintis dėl savo saugumo.

Bonito apylinkės - tarsi nedidelis vandens rojus, esantis Brazilijos Mato Grosso Do Sul apskrityje, šiek tiek į pietus nuo garsiojo Pantanalio. Čia tūkstančiai krioklių, ežerėlių ir upių, kurių vanduo skaidrus kaip krištolas. Aplinkui apie aštuoniasdešimt natūralių urvų – sausų ir užtvindytų vandeniu. Tokia gamta traukia nepaprastai daug turistų: kiekvienas, aplankęs Pantanalį, dažniausiai neatsispiria pagundai apsilankyti ir už septynių valandų kelio esančio Bonito.

Šiandien Bonito ir jo apylinkės ypač patrauklūs dėl daugybėsi siūlomų pramogų gamtoje. Miestelyje ypač klesti ekoturizmas. Čia atvykę galėsite "snorklinti" (plaukioti su kauke ir vamzdeliu), nardyti, leistis virvėmis kriokliais ar į urvus, upėmis plaukti plaustais, baidarėmis, jodinėti arkliais ir t. t.

Turistams skirtose rančose bei už miestelio įkurtuose viešbučiuose galima gyventi su visais patogumais, bet gamtoje. Čia, kaip ir Pantanalyje, gausu gyvūnų, organizuojami pasivaikščiojimai gamtoje – vadinamieji "trekai".

Ko gero, populiariausias užsiėmimas čia – "snorklinimas" upėse. Kaip man paaiškino vienos vietinės turizmo agentūros savininkas, daugelį Bonito siūlomų pramogų galima surasti ir kitur, tačiau šios apylinkės pasižymi nepaprastai skaidriu upių vandeniu bei gausybe mažų ir didelių žuvų. Todėl tik čia, natūralioje aplinkoje, galima plaukti kartu su gausybe žuvų. Kai kurios jų įspūdingo dydžio, todėl tokie susitikimai "akis į akį" tikrai sukelia daugybę emocijų.

Beveik visa upių pakrantėse esanti žemė yra privati, todėl jei norėsite plaukti upe, reikės pirkti turą iš vietinės agentūros ar tiesiai iš organizatoriaus. Dviejų trijų valandų pramoga vienam žmogui kainuos apie septyniasdešimt litų. Taip pat dar turėsite nusigauti iki vietos, o tam teks naudotis taksi arba moto taksi paslaugomis. Iki skaidriųjų upių įmanoma nusigauti ir nuomojamais dviračiais, bet dieną sunku važiuoti dėl alinančio karščio, o užtrukus ilgiau dviračio nuomos kaina nelabai skirsis nuo taksi paslaugų kainos. Žinoma, jei pirksite brangesnį turą, visai dienai, už transportą atskirai mokėti nereiks.

Keista, bet upių vanduo čia nėra labai šiltas - temperatūra nelabai skiriasi nuo Lietuvos upių vandens temperatūros. Nors kiekvienam yra duodamas hidrokostiumas, po keleto vandenyje praleistų valandų pasidaro vėsu. Todėl paprastai tokie plaukimai netrunka ilgiau negu tris valandas. Taip pat privaloma segėti gelbėjimosi liemenę. Iš pradžių valtimi keletą kilometrų plaukiama prieš srovę, o tada jau galima plūduriuoti pasroviui, grožintis upės dugnu, augmenija ir didelėmis bei mažomis spalvotomis žuvelėmis. Upių dugnas smėlėtas, o vanduo - nepaprastai skaidrus.

Plaukiančiuosius valtimi lydi gidas, kad galėtų padėti nelaimės atveju, neretai jam tenka dirbti ir fotografo darbą. Upeliai nėra labai gilūs, bet kai kuriose vietose gylis gali siekti 2-3 metrus.

Bonito man patiko ir dėl dar vieno labai svarbaus dalyko – saugumo. Brazilija iš tiesų nėra pati saugiausia šalis turistams. Dideliuose miestuose nuolat perspėjama paslėpti kamerą, nesinešioti dokumentų ir pinigų, nekalbant jau apie vaikščiojimą gatvėje tamsiu paros metu. Bonito jausitės visiškai saugiai, net sutemus centrinėje gatvėje vaikštinėja nemažai poilsiautojų. Patys vietiniai tvirtina, kad tai viena tų retų vietų Brazilijoje, kur nereikia baimintis dėl savo saugumo, nes tai nedidelis miestelis, kurio gyventojai supranta, kad turistai yra ir bus jų pagrindinis pragyvenimo šaltinis.

  

Bonito apylinkės pasižymi nepaprastai skaidriu upių vandeniu bei gausybe didelių ir mažų žuvų.

Autoriaus nuotr.

Pantanalis – Brazilijos pelkės ir gyvūnų rojus

Saulius VILIUS

Tęsinys. Pradžia kovo 30 d. Nr. 149

Jei paklausite brazilo, ką jo šalyje būtinai reikia aplankyti, neabejotinai viena iš nurodytų vietų bus Pantanalis. Tai upių vandens užliejama teritorija šalies pietvakariuose šalia Paragvajaus ir Bolivijos sienos. Sakoma, kad čia galima pamatyti kelis kartus daugiau gyvūnų nei Amazonės baseino džiunglėse.

Užliejamos Pantanalio pievos įveikiamos tik arkliais.

 

Pamatyti kapibaras nesunku. Jos panašios į jūrų kiaulytes, tik keletą kartų didesnės.

Autoriaus nuotr.

 Nuo spalio iki kovo mėnesio čia vyrauja drėgnasis arba lietaus sezonas, kurio metu Paragvajaus bei Pantanalio regiono upės patvinsta ir apsemia šią gana žemą teritoriją. Vandens lygis drėgnojo sezono metu pakyla maždaug tris metrus, taigi pievomis laisvai galima plaukioti valtimis. Apsemiamos ir žmonių gyvenamos sodybos, vadinamosios rančos. Nors ši teritorija nėra labai tankiai apgyvendinta, vis dėlto vietiniams toks sezoniškumas sukelia gana daug nepatogumų. Tiesa, kai kurie jų puikiai jį išnaudoja. Pagrindinis rančų savininkų pragyvenimo šaltinis – gyvulininkystė. Net žemės kaina čia yra vertinama karvėmis už hektarą. Kokia tai būtų suma pinigais, paprastiems vietiniams gyventojams netgi sunku pasakyti. Įdomu ir tai, kad valstybė mažiau negu penkių šimtų hektarų šiose vietose neparduoda. Šiame krašte auginamos karvės ir jautukai labai skiriasi nuo matomų Lietuvos laukuose. Beveik visi Pantanalio galvijai yra baltos spalvos ir labai perkarę. Dieną čia labai karšta, todėl net stebėtina, kaip gyvuliai ganyklose ištveria tokį karštį, o kur dar begalės uodų, pakylančių nusileidus saulei!

Kai kurie Pantanalio rančų savininkai šalia gyvulininkystės pradeda ir turizmo verslą. Rančose yra įrengtos specialios patalpos turistams apgyvendinti. Jiems rengiamos paprastos išvykos ir pasivaikščiojimai po vietos apylinkes. Kadangi aplinkui nepaprastai gausu paukščių ir gyvūnų, matyti tikrai yra ką. Be to, galima žvejoti aplinkui tekančiose upėse ir vandens tvenkiniuose, kur knibždėte knibžda įvairiausių rūšių žuvų.

Pantanalyje gyvena pie 650 paukščių rūšių. Jų iš tiesų labai daug ir jie nepaprastai spalvingi. Nesunku pamatyti ir miniatiūrinį kolibrį, ir didžiules papūgas ar kitokius egzotiškus paukščius. Čia galima pamatyti ir apie 80 žinduolių rūšių. Pantanalyje gyvena jaguarai, pumos, vilkai, beždžionės, skruzdėdos, šarvuočiai. Neretai net ant kelio galima išvysti būrelį kapibarų. Jos labai panašios į jūrų kiaulytes, tik keletą kartų didesnės. Man netgi pasisekė pamatyti šarvuotį. Mūsų rančos savininkas pasakojo, kad šio gyvūno nemedžioja nei pumos, nei jaguarai, mat jie gindamiesi apšvirkščia užpuoliką stipriai dvokiančiu skysčiu, kurio kvapas išlieka net keletą savaičių. Taigi po to plėšrūnams kurį laiką gana sudėtinga medžioti dėl aplink juos tvyrančio bjauraus dvoko.

Be abejo, Pantanalyje gausu gyvačių. Yra čia ir anakondų. Kartu su manimi vienoje rančoje viešėjęs vokiečių mokslininkas biologas pasakojo prieš metus pagavęs 6 metrų ilgio anakondą, taigi tikrai yra reali galimybė pamatyti šį Holivudo filmų siaubūną. Tiesa, realybėje nei anakondos, nei krokodilai paprastai žmonių nepuola, nebent pats žmogus juos kaip nors išprovokuoja.

Pantanalio vandenyse ypač daug aligatorių. Nereikia netgi kur nors važiuoti jų pažiūrėti. Ropliai šildosi čia pat, pakelėse. Aplink rančą, kurioje svečiavausi, naktį pasišviesdamas žibintuvėliu suskaičiavau 14 aligatorių. Vieną jų šeria pats šeimininkas, norėdamas ir dieną parodyti turistams. Visoje Pantanalio teritorijoje, priklausomai nuo sezono, priskaičiuojama nuo 10 iki 34 milijonų aligatorių.

Iguazu kriokliai – vienas gražiausių gamtos stebuklų

Saulius VILIUS

Tęsinys. Pradžia kovo 30 d. Nr. 149

Atvykęs į Braziliją, pirmiausia nusprendžiau aplankyti gražiuosius Iguazu krioklius. Po maždaug keturiolikos valandų kelionės naktiniu autobusu iš šalies sostinės San Paulo išlipau Foz do Iguacu mieste. Šio miesto pašonėje ir yra garsieji Iguazu kriokliai, labai gausiai lankomi net tik užsienio turistų, bet ir pačių brazilų. Kadangi pačiame mieste nieko įdomaus nėra, tai nutariau traukti tiesiai prie krioklių. Informacijos centre pusiau portugalų, pusiau anglų kalba išsiaiškinau, kaip patekti į miesto pašonėje esanti parką, papusryčiavau ir, įsėdęs į nurodytą autobusą, pajudėjau krioklio link.

Iguazu kriokliai skiria Argentiną ir Braziliją. Jei lankysitės šioje vietoje iš Argentinos pusės, galėsite prieiti arčiau, jei kriokliu grožėsitės iš Brazilijos pusės, jums atsivers daug platesnis ir gražesnis krioklių vaizdas.

Autoriaus nuotr.

 Įsigijęs bilietą ir pasivaikščiojęs po nedidelę parko muziejaus salę, įsėdau į specialų dviejų aukštų autobusą. Kol privažiavau krioklį, klausiausi keliomis kalbomis pranešamos informacijos.

Gaila, kad oras pasitaikė nekoks. Nuolat lašnojantis lietus nė nemanė baigtis. Sakoma, kad šie kriokliai ypač įspūdingai atrodo šviečiant saulei, mat saulės spinduliams skrodžiant nuo krioklio kylančių purslų rūką galima stebėti daugybę vaivorykščių. Na, bet oro neužsakysi. Net lietui lyjant ši kaskadomis krentanti vandens masė palieka neišdildomą įspūdį. Net UNESCO yra įtraukusi šį gamtos stebuklą į pasaulio paveldo sąrašą.

Manoma, kad kriokliai susiformavo prieš maždaug 200 tūkstančių metų geologinių procesų metu toje vietoje, kur šiandien yra Argentinos ir Brazilijos siena. Visai netoli ir Paragvajus. Vietiniai indėnai netgi turėjo savo paaiškinimą – liūdną legendą, kuri žinoma ir šiandien. Pasakojama, kad dievas didžiulės gyvatės pavidalu norėjęs vesti gražuolę Naipi, tačiau ji su savo mylimuoju Taroba pabėgo valtele. Supykęs jis perskėlė upę. Čia ir atsirado Iguazu kriokliai, o abu mylimieji žuvo – vienas pavirto uola, kitas - medžiu.

Iguazu krioklių sistema skiria Argentiną ir Braziliją. Bendras krioklių ilgis – 2,7 kilometro. Didžioji jų dalis priklauso Argentinai, bet ir brazilams tenka ne tiek jau ir mažai. Jei lankysitės šioje vietoje iš Argentinos pusės, galėsite prieiti arčiau, o jei kriokliu grožėsitės iš Brazilijos pusės, jums atsivers daug platesnis ir gražesnis krioklių vaizdas, ypač - į vadinamąją "Velnio gerklę".

Priklausomai nuo vandens lygio ir sezono, čia priskaičiuojama nuo 160 iki 260 krioklių. Jų aukštis yra nuo 60 iki 80 metrų. Aukščiu jie lenkia Niagaros krioklį. Pasakojama, kad kai JAV prezidento Ruzvelto žmona pamatė Iguazu krioklius, ji ištarė - "Vargšė Niagara!" Taigi Iguazu aukščiu nusileidžia tik Viktorijos kriokliui Afrikoje, kuris skiria Zambiją ir Zimbabvę. Abiejose upės pusėse – Brazilijoje ir Argentinoje - yra nacionaliniai parkai, įrengtos apžvalgos aikštelės, takeliai, tilteliai. Parkuose siūlomos įvairios pramogos – nusileidimas stačiomis uolomis virvėmis šalia upės, važiavimas dviračiais, plaukimas laivu iki pat krioklių. Taip pat čia galima nusifotografuoti ir iš šalia stovinčio kompiuterio internetu iškart pasiųsti savo nuotrauką draugams ir artimiesiems.

Parke daug ženklų, draudžiančių maitinti gyvūnus, kadangi čia daugybė oposumų, kurie tiesiog terorizuoja turistus, prašinėdami maisto. Šie iš pažiūros meilūs žvėreliai vagia nors trumpai be priežiūros paliktus daiktus, tikėdamiesi rasti ką nors valgomo.

Paslaptingoji Naska

Saulius VILIUS

Tęsinys. Pradžia kovo 30 d. Nr. 149

Maždaug 450 kilometrų į pietus nuo Peru sostinės Limos plyti Naskos slėnis. Tai viena labiausiai lankomų turistinių šalies vietovių. Regionas labai garsus savo paslaptingomis Naskos civilizacijos, klestėjusios nuo antro iki aštunto mūsų eros amžiaus, dykumoje paliktomis figūromis. Įvairiausio dydžio linijos, geometrinės figūros bei gyvūnų atvaizdai, "nupiešti" plokštikalnėje, išliko dėl palankių dykumos sąlygų. Žemės paviršius čia padengtas juodais, vėjo nugludintais akmenimis, saugojusiais po jais esantį šviesų smėlio sluoksnį, kuriame ir buvo sukurtos daugybę klausimų palikusios linijos.

Egzistuoja daugybė Naskos piešinių kilmę aiškinančių teorijų. Labai populiari nežemiškos figūrų kilmės teorija. Juo labiau, kad viena iš figūrų vaizduoja ateivį.

 

Į tokius lengvus lėktuvėlius sodinami trys keturi žmonės. Kiekvienam išdalijama schema, kurioje pažymėta, kaip ir kus išsidėstę piešiniai.

Autoriaus nuotr.

Šiuos keistus piešinius įmanoma pamatyti tik iš lėktuvo. Iš viso priskaičiuojama apie tūkstantį linijų ir tris šimtus piešinių. Kai kurie iš jų vaizduoja gyvūnus. Iš aukštai itin gerai matyti 180 metrų ilgio driežo atvaizdas, 90 metrų beždžionė susukta uodega, taip pat 130 metrų ilgio kondoras. Be šių lengvai atpažįstamų gyvūnų čia gausybė įvairiausių linijų, trikampių, trapecijų ir kitokių abstrakčių formų.

Iki šiol mokslininkai tiksliai negali paaiškinti, kam buvo skirti šie piešiniai, kuriuos galima pastebėti tik iš oro. Žinoma, kad jie nupiešti tarp 9 amžiaus prieš mūsų erą ir šešto mūsų eros amžiaus.

Egzistuoja daugybė Naskos piešinių kilmę aiškinančių teorijų. Labai populiari nežemiškos figūrų kilmės teorija. Juo labiau, kad viena iš figūrų vaizduoja ateivį. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad linijos žymi erdvėlaivių nusileidimo takus. Tačiau ši hipotezė neturi jokių svarių įrodymų, be to, ji nepaaiškina gyvūnų piešinių. Dar viena iš fantastiškesnių versijų – Naskos gyventojai naudojo oro balionus ir slėnis buvęs oreivystės centras. Kai kas teigia, kad Naskos piešiniai - tam tikro meno rūšis. Bet koks tai menas, kurį galima stebėti tik iš oro?

Dar viena teorija aiškina, kad tai "proto pratimai", kuriais buvo įrodinėjamos geometrijos žinios. Hipotezių yra daug, bet Naskos mįslė iki šiol yra neįminta.

Turistai virš Naskos linijų skraidinami apie trisdešimt penkias minutes. Laukiant skrydžio, galima pamatyti informacinę vaizdo medžiagą, kurioje pasakojama apie Naskos figūrų kilmę ir jų tyrinėjimus. Į lengvus lėktuvėlius sodinami trys keturi žmonės. Kiekvienam išdalijama schema, kurioje pažymėta, kaip ir kus išsidėstę piešiniai. Lėktuvėlių pilotai juos parodo ir kairėje, ir dešinėje sėdintiems keleiviams. Prie kitos figūros skrendama tik visiems keleiviams pamačius rodomą piešinį.

Pro lėktuvo langelį žvelgiant į daugybę laužytoje vietovėje paliktų idealiai tiesių linijų, stebint dykumoje negyvenančių džiunglių gyvūnų figūras ir stebintis garsiąja ufonauto figūra su tarsi sveikinimuisi pakelta ranka, galvoje sukosi tik viena mintis – kam visa tai? Nejau šias linijas ir figūras kūrę žmonės praktiškai jomis naudojosi? O gal jomis norėjo mums kažką pasakyti? Tik ką?



Čimu imperija ir Čan Čan miestas

Saulius VILIUS

Tęsinys. Pradžia kovo 30 d. Nr. 149

Dabartinės Peru teritorijoje senovėje gyvavo, klestėjo ir žlugo daug įvairių kultūrų. Be labiausiai žinomų inkų, gyvenusių Andų papėdėse, įdomios buvo ir Ramiojo vandenyno pakrantės kultūros. Jų gyvavimo metu pastatytų miestų griuvėsiai išliko iki šių laikų. Dalis tokių miestų ar šventyklų yra iš dalies restauruota. Keliaujant po Peru, šiose vietose verta apsilankyti.

Čan Čan svarbesni objektai ir pastatai buvo dekoruoti auksu ir sidabru. Inkams užkariavus Čimu, Čan Čan miestas liko nepaliestas. Niokoti miestą, ieškodami lobių, pradėjo atvykę ispanų kolonistai. Visas miestas buvo perkastas, karalių kapai išgrobti.

 
 

Čan Čan laikomas didžiausiu prieškolumbinių laikų miestu visame Peru. Kad iš molio plytų statytas miestas išliko, turėtumėm būti dėkingi specifiniam Ramiojo vandenyno pakrantės klimatui - čia sausa ir beveik nelyja.

Autoriaus nuotr.

Šiaurinėje Peru dalyje, kur šiandien įsikūręs vienas svarbiausių šalies miestų Trujillio, kažkada plytėjo galinga Čimu imperija. Jos sostinė - Čan Čan laikoma didžiausiu prieškolumbinių laikų miestu visame Peru. Didelė miesto dalis, nors ir apgriuvusi, išlikusi iki šiol. Kad iš molio plytų statytas miestas išliko, turėtumėm būti dėkingi specifiniam Ramiojo vandenyno pakrantės klimatui - čia sausa ir beveik nelyja. Deja, tik ketvirtadalis šio miesto teritorijos yra ištyrinėta ir iš dalies restauruota. Likusioje miesto dalyje žmonės iki šiol gano gyvulius, kai kur net auginamos įvairios kultūros. Ši miesto dalis dėl to itin sparčiai nyksta.

Manoma, kad Čan Čan miestas pastatytas apie 1300 mūsų eros metais. Miesto plotas – maždaug trisdešimt kvadratinių kilometrų. Jo klestėjimo laikais čia galėjo gyventi nuo 50 iki 70 tūkstančių gyventojų, stovėjo maždaug 10 tūkstančių dekoruotų namų. Mieste buvo įrengti didžiuliai maisto atsargų sandėliai, vandens šuliniai ir kanalai. Čia stovėjo šventyklos, karaliaus rūmai ir kapai.

Čan Čan buvo nepaprastai turtinga sostinė. Svarbesni objektai ir pastatai buvo dekoruoti auksu ir sidabru. Čimu imperijai tuo metu priklausė apie tūkstantį kilometrų vandenyno pakrantės ir net dvi trečiosios visos žemdirbystei naudojamos drėkinamos Ramiojo vandenyno pakrantės žemės. Inkams užkariavus Čimu, Čan Čan miestas liko nepaliestas. Niokoti miestą, ieškodami lobių, pradėjo atvykę ispanų kolonistai. Visas miestas buvo perkastas, karalių kapai išgrobti. Manoma, kad ispanai čia rado stulbinamą aukso ir kitų gėrybių kiekį. Naudojantis šiuolaikinėmis technologijomis, tokiomis kaip metalo ieškikliai, į Čan Čan miestą panašios archeologinės vietovės bei kapavietės grobstomos iki šiol. Šių laikų kapų plėšikai surenka visa kas dar išlikę vertingo, todėl nacionaliniame Peru muziejuje galima pamatyti vos keletą atsitiktinai Čan Čan mieste išlikusių eksponatų.

Manoma, kad mieste stovėjo net vienuolika rūmų, kurie vėliau tapdavę karaliaus kapo vieta, nes miręs valdovas buvo laidojamas savo rūmuose. Naujam valdovui buvo statoma nauja citadelė. Į valdovo rūmus paprastiems gyventojams užeiti buvo draudžiama. Čia patekti galėjo tik kilmingieji ir šventikai. Miesto struktūra rodo, kokia pažengusi ir kompleksiška buvo to meto Čimu imperijos visuomenė.



Sunkiai pasiekiamos Peru džiunglės

Saulius VILIUS

Tęsinys. Pradžia kovo 30 d. Nr. 149

Kad pažintumėte Peru, turite apsilankyti džiunglėse. Į jas pateksite perkopę snieguotąsias Andų viršūnes. Tai Amazonės baseino džiunglės. Šie amžinai žaliuojantys tropikų miškai užima apie šešiasdešimt procentų Peru teritorijos, o gyventojų čia labai mažai, miestų ir miestelių nedaug. Visi jie įsikūrę šalia didesnių upių. Kelių šiose vietovėse praktiškai nėra. Į džiungles patekti galėsite tik lėktuvu arba laivu. Džiunglių magistralėmis tarnauja upės. Tiesa, sausuoju metų laiku į ne tokius tolimus miestus galima patekti ir džipais arba sunkvežimiais, bet tada kelionė trunka ilgai ir yra tikrai varginanti.

 Į Amazonės baseino džiungles galima patekti persikėlus per Andus.

Įdomu, kad beveik visos upės, prasidedančios vos už poros šimtų kilometrų nuo Ramiojo vandenyno, plūsta į priešingą pusę – Amazonės link. Iš viso Amazonės baseinas užima apie 7 milijonus kvadratinių kilometrų ir tęsiasi beveik 3000 kilometrų nuo rytinių Andų pakraščių iki Atlanto vandenyno. Jei suskaičiuotumėte kilometrus nuo vietos, laikomos Amazonės ištakomis, iki pat žiočių, gautumėte įspūdingą skaičių – 6200 kilometrų.

Džiunglių miestuose, kuriuose gyventojų ne tiek mažai, automobilių praktiškai nepamatysite. Pagrindinė miesto transporto priemonė – motociklas, o į užmiestį pateksite tik laivu arba oro transportu.

Kur mažai žmonių, tikras rojus faunai ir florai. Todėl čia nemažai nacionalinių parkų ir rezervatų, kur galima išvysti pirmykštę, civilizacijos praktiškai nepaliestą gamtą. Peru yra keliasdešimt nacionalinių parkų, rezervatų, draustinių. Paprastai pasiekti juos sudėtinga, kai kur ir uždrausta, norint išsaugoti unikalią augmeniją ir gyvūnus.

Amazonės džiunglės pritrenkia neapsakomai turtinga augmenija, stebina milžiniško dydžio medžiais su gigantiškomis lapijos karūnomis. Kai kurie tropikų medžiai, ypač patvinstančiose vietose, turi keistas šaknis, panašias į polius, padedančius potvynio metu medžiui tiesiai išsilaikyti ir tikrąja to žodžio prasme "keliauti" ten, kur daugiau šviesos. Per metus jie gali pasislinkti apie 15 centimetrų. Atvirose vietose, praūžus audrai, išvertusiai medį milžiną, sužaliuoja įvairios greitai augančių augalų rūšys. Besimėgaudami saulėkaita augalai per metus čia išauga kelis metrus.

Amazonės baseino miškuose auga per penkiasdešimt tūkstančių aukštesniųjų augalų ir tai sudaro penktadalį visos pasaulio augmenijos. Kai kur čia vos dviejų hektarų plote galima rasti net apie 500 skirtingų medžių rūšių, kai vidurinėse platumose tokiame pačiame plote jų rasite tik tris ar keturis.

Peru gyventojai supranta, kad ne tik jų didžiulis archeologinis paveldas, bet ir džiunglės yra galingas turistų traukos šaltinis. Daugybė laukinės gamtos mėgėjų traukia į šias vietas, tikėdamiesi pajusti nepaprastą amžinai žaliuojančio miško dvasią, stebėti gyvūnų ir grožėtis fauna bei raminančia upių tėkme. Turistams yra įrengtos stovyklos, vadinamosios "lodžijos", kur įrengtos gana modernios nakvynės vietos. Tai tarsi mini viešbučiai, tik esantys giliai džiunglėse. Iki jų paprastai plaukiama laivu nuo kelių iki keliolikos valandų. Iš jų rengiamos įvairios trukmės išvykos džiunglių takeliais, kur profesionalūs gidai supažindina su augalija ir gyvūnija bei vietovės ypatybėmis. Norintiems stipresnių įspūdžių rengiamos kelių dienų išvykos su palapinėmis. Šiuo atveju pamatysite ir patirsite tikrai daugiau.

  
Laukinės gamtos mėgėjai traukia į džiungles stebėti gyvūnų. Nuotraukoje - nesislapstantis aligatorius. 

Amazonės gėrybės. Plokščioji žuvis - piranija.

Autoriaus nuotr.

 

Senoji inkų sostinė Kusko

Saulius VILIUS

Tęsinys. Pradžia kovo 30 d. Nr. 149

Neaplankytio Peru miesto Kusko negalima. Miestas ne tik jaukus ir gražus, bet ir turtingas savo istorija. Kusko yra laikomas seniausiu Pietų Amerikos miestu, kuriame iki šiol gyvena žmonės. Šiandien jų mieste per tris šimtus tūkstančių. Centras pilnas viešbučių ir kavinių, skirtų turistams. Čia pat daugybė policijos pareigūnų, visiškai nesirūpinančių atvykstančiųjų saugumu.

Kusko centrinėje miesto aikštėje stovinti katedra - viena didžiausių Amerikoje.

Autoriaus nuotr.

 Kusko - senoji inkų sostinė, įsikūrusi gana aukštai, net 3300 metrų aukštyje. Nuo čia tik pusketvirtos valandos kelio traukiniu į garsųjį Peru perlą, pamirštą miestą džiunglėse - Maču Pikču.

Manoma, kad inkai į Kusko atkeliavo apie XI-XII a. Ypač svarbia istorine asmenybe čia laikomas devintasis inkų valdovas Pačakutekas. Manoma, kad jis suteikė Kusko miestui švento gyvūno – pumos - formą. Jis nukreipė kelių upių vandenis į miestą, taip jį aprūpindamas vandeniu bei kanalizacine sistema. Pačakuteko valdymo metu buvo įrengta daugybė agrarinei veiklai tinkamų terasų, pastatytos pagrindinės šventyklos.

Tačiau netrukus į Pietų Ameriką įžengė ispanų konkistadorai... Apie 1600 metus Kusko jau tebuvo tik tylus kolonijinis miestas. Visas inkų auksas ir kitos brangenybės buvo išplėštos ir išvežtos. Inkų pastatai ir šventyklos buvo griaunami, o iš jų buvo statomos bažnyčios ir vienuolynai. Šiandien visas Kusko senamiestis ir gatvės stovi ant senojo miesto pamatų. Daugelis pastatų statyti tiesiai ant neišardytų inkų pastatų sienų. Miesto centre, kur dabar stovi dominikonų vienuolynas, anksčiau stovėjo pagrindinė inkų šventykla, skirta Saulei – Koričanča.

Koričanča, išvertus iš kečua kalbos, reikštų "auksinis kiemas". Manoma, kad ši šventykla buvusi viena pagrindinių visoje Inkų imperijoje. Inkų laikais šventyklos sienos buvo padengtos aukso lakštais. Čia taip pat buvo ir natūralaus dydžio auksinės bei sidabrinės įvairių grūdų kopijos, kurios buvo "sodinamos" religinių ritualų metu. Šventykloje buvo laikomos kilmingųjų mirusiųjų inkų mumijos, kurios kiekvieną dieną buvo išnešamos į saulės šviesą. Joms buvo aukojamas ir siūlomas maistas. Čia buvo garbinama Saulė, Mėnulis ir žvaigždės.

Pasakiškų šventyklos turtų šiandien praktiškai nebeliko. Apie buvusią didybę byloja tik išlikusios tvirtos sienos, atlaikiusius žemės drebėjimus ir laiko išbandymus.

Šiek tiek už miesto plyti Saksayhuaman archeologinis kompleksas. Deja, jame išliko tik apie dvidešimt procentų originalių pastatų. Nukariavę šias teritorijas ispanai ardė senuosius pastatus ir akmeninius blokus naudojo namams ir bažnyčioms statyti. Savo vietoje liko tik tie akmenys, kurių atėjūnai nesugebėjo pajudinti. Didžiausi akmens luitai sveria iki trijų šimtų tonų.

Iki šiol didelė paslaptis, kaip inkai sugebėjo taip tiksliai daugybe skirtingų plokštumų supjaustyti akmeninius blokus ir juos suleisti milimetro tikslumu. Statant nebuvo naudojama jokia rišamoji medžiaga. Mokslininkai iki šiol nesutaria, kokiais instrumentais naudojosi šių sienų statytojai. Net naudojant šiuolaikines technologijas, tokių konstrukcijų statyba vyktų labai sudėtingai ir lėtai.

Labai graži Kusko centrinė miesto aikštė. Šalia stovi katedra, viena didžiausių Amerikoje. Joje - pirmasis į šį žemyną atkeliavęs kryžius, su kuriuo ispanai išlipo į krantą krikštyti vietinių, ir paskutinės vakarienės paveikslas, kur ant stalo vietoj žuvies pagrindinis patiekalas – kepta jūros kiaulytė...

Titikakos ežeras ir jo apylinkės

Saulius VILIUS

Tęsinys. Pradžia kovo 30 d. Nr. 149

Titikakos ežeras ir jo apylinkės - vienas pagrindinių Peru turizmo objektų. Sakoma, kad apie aštuoniasdešimt procentų visų į Peru atvykstančių turistų būtinai aplanko šią vietovę. Anot vienos inkų legendos, Titikakos ežere gimusi Saulė, o pirmasis inkų imperatorius gimęs Titikakos ežero Saulės saloje.

 Titikakos ežero Takilės salos gyventojai pasižymi neįprastais įpročiais: vyrai mezga, o moterys ir net mažos mergaitės visada kalba tik pašnibždomis.

 Autoriaus nuotr.

 
 

Titikaka - aukščiausiai pasaulyje esantis ežeras, tinkantis navigacijai. Jis plyti 3800 metrų aukštyje, todėl turistai, atvykę iš lygumų, pirmomis dienomis jaučiasi prastai. Tai pats didžiausias ežeras visoje Pietų Amerikoje ir vienas didžiausių pasaulyje.

Didžiuliame Titikakos ežere daug salų salelių. Kai kurios jų gyvenamos ir yra labai savitos. Vienos garsiausių - unikaliosios plaukiojančios Uros salos. Niekur kitur pasaulyje tokių dirbtinių salų nėra. Deja, pastaruoju metu dėl didelio turistų susidomėjimo jos tapo labai stipriai komercializuotos. Grynakraujų Uros salų tautos atstovų nebėra - nedidelės tautelės indėnai stipriai susimaišė su vietiniais aymara genties indėnais.

Anot inkų legendų, Uros žmonės buvo labai tingūs, todėl likusios gentys nusprendė juos išvaryti iš derlingų žemių aplink ežerą. Neturėdami kur dėtis Uros indėnai pasitraukė į ežerą. Pagal kitą versiją patys Uros indėnai nusprendė save izoliuoti nuo inkų.

Uros salos yra dirbtinės, padarytos iš daugybės tortoros nendrių sluoksnių. Šios nendrės gausiai auga negiliose ežero pakrantėse. Apatiniam nendrių sluoksniui pūvant, salos viršus nuolat dengiamas naujomis. Iš šių nendrių padarytos ne tik pačios salos, bet ir uros indėnų laivai, namai ir netgi suvenyrai.

Uros salose turistai išsamiai supažindinami su gyventojų buitimi. Profesionalūs Peru gidai nesunkiai atsako į bet kokį papildomą turistų klausimą. Ekskursijų salose metu galima paragauti vietinio maisto, apžiūrėti kuklius čiabuvių būstus, pamatyti laikomus gyvūnus ir paukščius. Įdomu, kad kaip ir visoje šalyje, taip ir Uros salose šventinis indėnų patiekalas - keptos jūrų kiaulytės. Šie gyvūnai čia laikomi nedidelėse, taip pat plaukiojančiose salelėse.

Šiandien plūduriuojančiose Uros salose gyvena apie tris šimtus žmonių. Kaip ir kitų genčių, jų apranga spalvinga, ypač moterų, kurios dėvi daugybę sijonų. Kuo puošnesnis ir margesnis šis rūbas, tuo jos savininkės šeima turtingesnė. Svarbi aprangos detalė - nedidukė skrybėlė. Šis galvos apdangalas gali labai daug pasakyti apie jo savininkę. Jei skrybėlė nešiojama tiesiai, tai reiškia, kad jos savininkė ištekėjusi moteris.

Titikakos ežere yra ir natūralių salų. Viena įdomesnių – nedidelė Takilės sala. Jos plotis - vos vienas kilometras, o ilgis - net septyni kilometrai. Takilės sala įdomi čia gyvenančių žmonių papročiais. Moterys ir net mažos mergaitės visada kalba tik pašnibždomis. Jos visada eina vyrams iš paskos, niekada - greta ar priekyje. Galvą, o neretai ir veidą jos dengia didele juodo audeklo skara. Manoma, kad tai netgi gali būti musulmonų kultūros palikimas, mat su ispanais į naująjį pasaulį vyko ir musulmonai (maurai).

Salos vyrai pasižymi pomėgiu megzti. Mezgimas čia - tik vyriškas užsiėmimas ir tai salos vyrai daro net vaikščiodami miestelio gatvėmis.

Žvalgantis nuo Takilės salos, matyti snieguotos Andų viršūnės ir visai čia pat esantys kaimyninės Bolivijos krantai.

 

Iš didžiausio pietų Amerikos ežero nendrių gaminamos ne tik salos, bet ir uros indėnų laivai, namai ir suvenyrai.


Peru sostinė Lima

Neseniai baigėme spausdinti šiauliečio keliautojo Sauliaus Viliaus įspūdžius iš Indokinijos. Žinomas keliautojas neilgai užsibuvo namuose: pradedame spausdinti jo įspūdžius iš Pietų Amerikos.

Saulius VILIUS

Į Peru kasmet traukia vis daugiau turistų. Tai viena įdomiausių šalių ne tik Pietų Amerikoje, bet gal net ir visame pasaulyje. Peru turi neįkainojamų archeologinių lobių, garsųjį Makču Pikču miestą, paslaptinguosius Naskos piešinius, amžinai žaliuojančias tropikų džiungles, dangų remiančias snieguotas Andų viršukalnes ir, žinoma, nepaprastai spalvingus bei savitus savo gyventojus.

 

 Turistus Peru traukia ne tik archeologiniai lobiai, paslaptingi Naskos piešiniai, tropinės džiunglės, bet ir spalvingi bei saviti gyventojai.

 

 Centrinė Limos aikštė Plaza de Armas.

Autoriaus nuotr.

 Beveik visi turistai savo kelionę Peru pradeda sostinėje Limoje. Tai didžiausias šalies miestas ir sostinė. Jei skaičiuotumėme kartu su priemiesčiais, tai čia gyvena vos ne trečdalis visų Peru gyventojų.

Miestas plyti Ramiojo vandenyno pakrantėje. Jo istorija prasidėjo 1535 metų sausio 6 dieną, kai čia savo sostinę įkūrė Franciskas Pizaro. Nors aplink šį miestą plytėjo vien dykuma ir nuolat trūko geriamojo vandens, konkistadoras turėjo savų argumentų. Iškilus pavojui ar sukilus vietiniams indėnams, iš Limos jis galėjo lengvai pabėgti.

Miesto istorinis centras jaukus ir gražus. Čia stovi nemažai kolonijinio stiliaus pastatų. Jiems ypatingo žavesio suteikia įmantriausi balkonai balkonėliai. Lima garsėja savo balkonų įvairove.

Centrinė aikštė Plaza de Armas visada pilna žmonių. Ypač gražu čia vakare, kai viskas apšviesta. Viduryje stovintis fontanas aptvertas ir saugomas policijos. Keletą dienų prieš man besilankant, protestuodama prieš kažką, čia išsimaudė nuoga mergina, todėl buvo imtasi griežtesnių apsaugos priemonių.

Jei dar labiau norite pajusti kolonijinio miesto dvasią, galite aplinkui centrinę aikštę apvažiuoti atvira senovine karieta, traukiama arklio. Šalia centrinės aikštės yra pagrindinė miesto katedra. Įspūdinga ne tik jos išorė, bet ir vidus. Viduje ilsisi garsiojo konkistadoro Francisko Pizaro palaikai. Prieš keletą metų aikštėje stovėjo ir paminklas jam, bet prieštaringai vertinamos istorinės asmenybės monumentą miesto valdžia nutarė iškeldinti.

Prezidentūra įsikūrusi taip pat šalia Plaza de Armas. Šiek tiek bjaurodamos vaizdą, šalia jos stovi dvi tanketės. Aplinkui stovintys kareiviai – su koviniais ginklais. Kiekvieną rytą be penkiolikos minučių dvyliktą čia keičiasi garbės sargyba. Ceremonija man pasirodė linksma, nes jos metu sugrojamas ne tik šalies himnas, bet ir vienas The Beatles "gabalas". Tas pats orkestras sekmadienį groja priešais katedrą. Pražygiuoja kareivių pulkas. Vėliau jie stoviniuoja aikštėje ir netgi leidžia merginoms pasimatuoti jų kepures. Pasibaigus koncertui, visi vėl žygiuoja į prezidentūrą.

Nors miestas atrodo draugiškas, kaip ir kiekviename didmiestyje, o ypač Lotynų Amerikos, čia tyko nemažai pavojų. Gatvėse nemažai kišenvagių ar kitokio plauko sukčių, iš patiklių turistų viliojančių pinigus. Kad mieste nėra labai saugu, byloja ir tai, jog įsėdus į taksi vairuotojas visada užtrenkia visas automobilio dureles. Klausiau vairuotojo kodėl. Paaiškinimas buvo paprastas – sustojus prie sankryžos, gali prišokti nusikaltėlis su peiliu, o tada jau atiduosite viską...

Teko naktį autobusu pravažiuoti ir pro skurdžiuosius miesto rajonus. Išlipti ten būtų ne tik, kad nejauku, bet greičiau baisu. Toliau nuo centrinių rajonų žmonės gyvena be elektros, vandentiekio ir kanalizacijos. Kaip ir visame pasaulyje, iš kaimų ir provincijos daugelis traukia į sostinę ieškoti geresnio gyvenimo. Kadangi sėkmė aplanko ne visus, daliai tenka skursti dar labiau nei kaime. Bet, anot mano draugo peruiečio, grįžti daugeliui neleidžia jų pačių ego.

Tęsinys - kitame savaitraščio numeryje

Laoso sostinė Vientjanis

Saulius VILIUS

Pabaiga. Pradžia 2006 m. gruodžio 29 d. Nr. 136

Pirmiausia, ką pagalvojau vos atvykęs į Laoso sostinę - kokia ji nedidelė.

Įsikūręs šalies pakraštyje ant Mekongo upės kranto Vientjanis, palyginti su aplinkiniais Azijos didmiesčiais, tokiais kaip Bangkokas ar Hanojus, yra visiškai nedidelis. Jame gyvena tik apie du šimtus tūkstančių gyventojų.

 Vaizdas nuo Patuhai monumento.

 

Haw Pha Kaew šventykloje.

Autoriaus nuotr.

Apie tai, kad Vientjanis ilgai buvo labai svarbus regiono centras, byloja daugybė šventyklų. Susipažinti su jomis bent kelias dienas ir stabteli dauguma keliautojų. Vientjanio gatvės, palyginti su Hanojaus transporto srautais, atrodė pustuštės, todėl šiek tiek pailsėję išsinuomojome motorolerį. Buvome pamėgę šią transporto priemonę, leidžiančią per trumpą laiką spėti labai daug.

Visų pirma nuskubėjome prie vos už keleto kilometrų į pietryčius nuo Vientjanio centro stovinčio svarbiausio Laoso istorinio monumeto – Pha That Luang. Tai budizmo ir šalies suverenumo simbolis, reiškiantis Pasaulio Brangiausią Šventą Stupą. Stupa – tai budistų statinys, simbolizuojantis nušvitusį Budą. Paprastai jame saugomos kokios nors relikvijos.

Pha That Luang šventovės atvaizdas yra vaizduojamas net komunistinio Laoso herbe. XVIII-XIX a. stupa buvo labai apgadinta priešų, vėliau ją niokojo lobių ieškotojai. Pirmieji ją restauravo prancūzai, vėliau, radus originalius eskizus, tai buvo padaryta dar kartą. Dabar keturiasdešimt penkių metrų aukščio aukso spalvos stupa atrodo tikrai įspūdingai. Kiekvienas Pha That Luang stupos lygis turi vis kitokių architektūrinių bruožų, kuriose užkoduota budizmo doktrina. Lankytojai, eidami aplinkui stupą, turėtų nuolat prisiminti ir galvoti apie mokymą.

Į valias atsigrožėję Pha That Luang stupa, sėdome ant motorolerio ir nuskubėjome prie Wat Si Saket ir Haw Pha Kaew šventyklų. Vaikščiodami po Haw Pha Kaew šventyklą sužinojome, kad ji buvo pastatyta specialiai vadinamajam Smaragdiniam Budai.

Laosiečių tvirtinimu, tailandiečiai XVII a. pabaigoje šią skulptūrą pavogę. Tailandiečiai aiškina, kad šis svarbiausias Laoso religinis simbolis visada priklausęs jiems. Kaip ten bebūtų, šiandien ši Indokinijos budistams labai svarbi žalio nefrito Budos skulptūra saugoma Bankoke esančių Tailando karalių rūmų specialiai tam pastatytoje šventykloje. Apžiūrėję šventyklos viduje laikomą ypač vertingą budos atvaizdų kolekciją, pasukome į visai šalia buvusią Wat Si Saket šventyklą.

Tailandietiškais bruožais pasižyminti šventykla, anot gidų, yra seniausia neatstatyta Vientjanio šventykla. Wat Si Saket šventyklos vidinėse sienose eksponuojama šeši tūkstančiai aštuoni šimtai keturiasdešimt budų. Dauguma skulptūrų yra XVI-XIX a. meno kūriniai iš Vientiano apylinkių. Tačiau tarp jų yra ir penkiolikto–šešiolikto amžiaus dirbinių iš senosios Laoso sostinės Luang Prabango.

Bet svarbiausias šventyklos objektas - vienoje verandoje pastatytas penkių metrų ilgio gyvatę Nagą – dievybę reprezentuojantis indas. Jis naudojamas tik kartą per metus. Švenčiant Naujuosius, inde laikomu vandeniu laistomi Budos atvaizdai tokiu būdu imituoja apsivalymą. Išeidami iš šventyklos teritorijos, dar apžiūrėjome daugybę mažų stupų su šventyklos vienuolių palaikų urnomis.

Jau visai vakarėjant pasukome aplankyti paskutinės numatytos Vientjanio įžymybės Patuhai. Šis monumentas labai priminė Triumfo arką Paryžiuje. Tik privažiavę arčiau pastebėjome pastato detalėse aiškiai matomą Laoso kultūros įtaką. Nusipirkę bilietą, vos spėjome pakilti į arkos viršų ir iš aukštai apžvelgti miestą. Net keliuose pastato aukštuose buvo įsikūrę suvenyrų pardavėjai. Apžiūrinėdamas įvairiausius suvenyrus, pastebėjau keistą nuotrauką. Joje buvo matyti būrys Amerikos armijos karių, rankose laikančių didelį ir keistą gyvį. Šiek tiek žuvį primenantis gyvūnas buvo stebėtinai panašus į šventyklose vaizduojamą dieviškąją gyvatę Nagą. Virš fotografijos buvo užrašas: "Karališkoji Naga - ilgis 7,80 metro, pagauta Amerikos karių Mekongo upėje".

Vakarieniaudamas restorane šalia Mekongo upės, vis galvojau apie paslaptingąjį gyvūną spėliodamas, ar tokių išvis gali būti. Smalsumo vedinas nutariau likusios kelionės po Laosą metu apie tai pasiteirauti vietinių gyventojų.

Iš Hanojaus į Vientjanį

Saulius VILIUS

Tęsinys. Pradžia 2006 m. gruodžio 29 d. Nr. 136

Į Hanojų grįžome tik pusdieniui. Planavome įsigyti bilietą į Laoso sostinę ir laukti autobuso. Nesitikėjome nieko įdomaus, bet vaikštinėdami palei ežerą pamatėme, kaip viena moteris rodo į kažką vandenyje. Visai šalia kranto lėtai vandenį skrodė daugiau nei metro ilgio vėžlys, lygiai toks pat, kokį matėme ežero salos šventykloje. Po kelių minučių prie kranto jau būriavosi nemažai žiūrovų. Legendiniam vėžliui iškišant iš vandens galvą ir įkvepiant oro, pasigirsdavo net plojimai. Iš vietinių reakcijos supratome, jog šis reginys tikrai ypatingas.

 Autoriaus nuotr.

 Iš kelionių gido "Lonely planet" žinojome, kad visuomeniniu transportu iš Hanojaus iki Laoso sienos patekti sudėtinga - tenka persėsti iš vieno autobuso į kitą, o tai užtrunka ilgai. Išskyrus vieną atvejį - kai iki Laoso sostinės Vientjanio važiuojama tiesiai iš Hanojaus. Įsigyti Laoso vizai laiko neturėjome, todėl nusprendėme ją gauti pasienyje.

Hanojaus turizmo agentūrose išsiaiškinome, kad šiuo reisu važinėja tik vienas autobusas.

Paklausus, ar jis patogus, ar juo važiuoja turistai, mane užtikrino, kad problemų nekils. Atsiskaitėme doleriais, gavome kelionės čekį. Iki autobuso mus turėjo palydėti agentūros darbuotojas be papildomo mokesčio. Liko laukti vakaro.

Su visa manta išeinant iš viešbučio, dar vestibiulyje prie mūsų prišoko vyras klausdamas, ar mes keliaujame į Vientjanį. Parodžius bilietą, jis paslėpė jį švarko kišenėje ir susodino mus ant dviejų motorolerių. Iki stoties važiavome ilgai ir nepatogiai. Čia mums buvo parodytas autobusas, kuriuo turėjome keliauti į Laosą. Jis buvo senas ir tikrai nepatogus, bet blogiausia buvo tai, kad didžioji jo salono dalis buvo užkrauta įvairiausiais daiktais. Salone tvyrojo nemalonus dvokas. Šiek tiek guodė tik baukščiai šalia daiktų kalno sėdintys vakariečiai. Paklausėme, ar jie turi vizas. Kaip ir mes, jie jų neturėjo.

Išvykti vėlavome, beveik angliškai nekalbantis personalas niekur neskubėjo. Tikriausiai laukėme vėluojančių keleivių. Pagaliau buvo užimtos beveik visos laisvos sėdynės ir autobusas pajudėjo. Didžiąją dalį keleivių sudarė vakariečiai.

Užėmusieji paskutiniąsias vietas buvo itin egzotiški. Pora ispaniškai šnekančių bendrakeleivių buvo išsipuošę įvairiausių spalvų rūbais, mūvėjo ir segėjo neįtikėtiną kiekį papuošalų, vietoj plaukų jiems ant galvų styrojo daugybė įvairaus storio kaselių ir suveltų plaukų sruogų. Atsinešė jie tik vieną nedidelę rankinę, iš kurios iššoko nedidelis šunelis. Šiam amtelėjus, vairuotojas sustabdė autobusą ir pareiškė, kad šuo važiuoti autobusu negalintis, ženklais dar parodė, kaip nuo jo dvokia. Simpatišką gyvūną užsistojo beveik visi keleiviai. Kažkas net leptelėjo, kad tokioje smarvėje šuo kaip kvepalai. Vairuotojui neliko nieko kito, tik susitaikyti su dar vienu keleiviu.

Kelias iki Laoso sienos priminė košmarą. Dažnai sustodavome pakelėse, į autobusą buvo kraunami vis nauji daiktai. Vienoje vietoje vos nenulėkėme nuo kelio, nes kažkas pasimaišė kelyje ar užsnūdo vairuotojas - taip ir nesupratome.

Pavažiavę dar šiek tiek, buvome sustabdyti policijos. Beveik visi keleiviai neramiai sekė, kaip autobuso vairuotojas gal dešimt minučių nenorėjo paklusti pareigūno reikalavimams sukti į šalikelę. Konfliktas tarp mūsų autobuso ekipažo ir policininkų užtruko gana ilgai. Abi pusės kalbėjo šiek tiek pakeltais balsais. Buvo panašu, kad pareigūnai reikalauja duoklės. Pagaliau pajudėjus, džiugus vairuotojų pokalbis bylojo, jog išpirka nebuvo didelė.

Vietnamo ir Laoso pasienio postą pasiekėme dar neišaušus. Po daugybės dokumentų užpildymo ir laukimo įvairiose eilėse patekome į Laoso Liaudies Demokratinę Respubliką. Kelias iškart suprastėjo, aplink stovintys nameliai buvo daug skurdesni nei Vietname. Likusius tris šimtus kilometrų iki šalies sostinės Vientjanio vairuotojai akivaizdžiai skubėjo. Nepaisant to, didžiausią Laoso miestą Vientjanį pasiekėme tik vakare. Drauge su nelengvos kelionės užgrūdintais bendrakeleiviais išsinuomojome bendrą transporto priemonę ir nuskubėjome į miesto centrą. Atsisveikinę išsiskirstėme kas sau - ieškoti laisvų viešbučių, skubėti susipažinti su Lao sostine ir planuoti kelią tolyn.

Šiaurės Vietnamas ir Indokinijos stogas

Saulius VILIUS

Tęsinys. Pradžia 2006 m. gruodžio 29 d. Nr. 136

Giliausiai į žemyną įsiterpusioje Vietnamo vietoje, Kinijos ir Laoso pasienyje, stūkso kalnai. Tai labai savitas šiaurės Vietnamo regionas.

 Trijų šalių - Vietnamo Kinijos ir Laoso - sandūroje gyvena nemažai savo autentiškumą išsaugojusių tautelių. Į Cat Cat kaimą turistai dar kol kas įleidžiami be gidų.

Išlipome paskutinėje geležinkelio stotyje, nedideliame Lao Cai miestelyje. Lauke buvo vėsu, tvyrojo tirštas rūkas. Skubėjome važiuoti į aukščiau kalnuose esantį Sapos miestelį. Įsėdome į vieną iš šalia stoties laukusių autobusėlių. Surinkusi po dvidešimt penkis tūkstančius dongų - maždaug penkis litus - mergina pradėjo domėtis, ar jos keleiviai jau yra rezervavę viešbučius. Drauge su keliomis korėjietėmis atsakėme, kad viskas gerai – vežkite mus į Sapos centrą.

Prieš atvykdami į miestelio centrą, stabtelėjome prie dviejų nuošaliau miestelio buvusių viešbučių. Reikalą paspartino sutrikęs kanadietis, pasiprašęs kuo skubiau į tualetą.

Išlipę centre, užsukome į artimiausią kavinę atsigerti arbatos. Aprimęs kanadietis prisėdo šalia. Pasirodo, jis turėjo kelialapį kelių dienų turui Sapos apylinkėse. Už transportą, nakvynes ir maitinimą jis jau buvo sumokėjęs. Apsukrią, keleivius gaudančią merginą keliavimo Azijoje patirties neturintis vyras palaikė jo pasitikti atėjusia vietinės turizmo agentūros atstove. Pasiūlėme pasiskambinti ant kelialapio užrašytu telefono numeriu. Tikroji agentūros atstovė pasirodė jau po kelių minučių.

Išėjome gatvėn. Reikėjo kur nors apsistoti ir išsiaiškinti, ką tiksliai Sapos mieste ir apylinkėse galime pamatyti per porą dienų. Apsistojome vos ne arčiausiai buvusiame viešbutyje. Patiko kambarys ir jame buvęs židinys. Be to, patraukli buvo ir kaina. Labai nenusiminėme sužinoję, kad už šilumą teks primokėti. Malkų ryšulėlis židiniui kainavo tris litus. Kambario ir lauko temperatūra beveik nesiskyrė, todėl paprašėm kuro už visus dvidešimt...

Išėję iš viešbučio nustebome išvydę giedrą dangų. Tirštas rūkas buvo išsisklaidęs, aplinkui miestelį buvo matyti ryžių laukai, šiek tiek tolėliau - džiunglėmis apaugusios kalnų viršūnės. Gatvėse zujo daugybė turistų, atvykstančių vienos dviejų dienų kelionei į savitus Sapos apylinkių kaimus. Trijų šalių - Vietnamo Kinijos ir Laoso - sandūroje gyvena nemažai savo autentiškumą išsaugojusių tautelių. Bloga žinia buvo ta, kad šiuose kaimuose negalima lankytis be gido. Visai neseniai vietinė administracija įvedė ir mokestį už lankymąsi šalia esančiame nacionaliniame parke. Kopti į parko pakraštyje stūksančią aukščiausią Vietnamo ir Indokinijos Fansipano kalną be vietinių draugijos taip pat nebuvo galima.

Išsinuomavome kinų gamybos "Honda" motorolerį ir pasukome į Cat Cat kaimą. Tai buvo kone vienintelis aplinkinis kaimas, kuriame turistai gali lankytis be gido. Pakeliui susimokėjome po litą už įėjimą į kaimą. Už atokiau nuo automobilių aikštelės pastatytą motorolerį mokėti atsisakėme.

Šalia kelių kaimo namų sutikome tautinius rūbus vilkinčių vietinių moterų. Susėdusios ratu prie dar rusenančių ugniakurų moterys siuvinėjo. Nedideliame restoranėlyje prisėdome sriubos. Sumokėję šiek tiek daugiau paklausėme, ar galime jas nufotografuoti. Apsidžiaugusios moterys ženklais parodė tam neprieštaraujančios.

Sugrįžę į miestą susiradome agentūrą, organizuojančią kopimus į Fansipaną. Kantrūs vietiniai kurį laiką įrodinėjo, kad tam reikia trijų, mažiausiai - dviejų dienų. Buvome atkaklūs ir įtikinome, kad mums pavyks per dieną.

Kaip ir buvome sutarę, netrukus jau sėdėjau ant motociklo. Drauge su gidu kilome perėjos link, iš kur turėjome pradėti kopti. Motociklą palikome prie nacionalinio parko biuro ir dar neprašvitus pasukome į džiungles.

Po šešių įtempto karstymosi stačiais takais, kabinantis į medžių šaknis ir bambukus, valandų, stovėjome šalia užrašo "Fansipano viršūnė – Indokinijos stogas".

Šio kalno aukštis tik šiek tiek daugiau nei trys tūkstančiai metrų, bet į jį įsiropšti tikrai nebuvo paprasta. Be vietinio palydovo, tiksliai žinančio taką, tai būtų buvę labai sunku. Dar pasigrožėjome nuostabiu kraštovaizdžiu ir stačiu, tankiai bambukais apaugusiu taku pasukome žemyn į Sapos miestą.


 
  

Vietnamo, Kinijos ir Laoso pasienyje stūkso kalnai. Kopiant į Fansipano viršūnę lydėjo rūkas.

 

Fansipano viršūnėje. Nors šio kalno aukštis tik šiek tiek daugiau nei trys tūkstančiai metrų, bet painiu, bambukais apžėlusiu taku įkopti į jį tikrai nebuvo paprasta.

  

 Cat Cat kaime tautinius rūbus dėvinčios vietinės moterys, susėdusios ratu prie rusenančių ugniakurų, siuvinėjo.

 

Pietų Kinijos jūros kurortai

Saulius VILIUS

Tęsinys. Pradžia 2006 m. gruodžio 29 d. Nr. 136

Vietnamo pakrantė labai ilga. Šios šalies krantus skalauja nepaprastai graži Pietų Kinijos jūra. Tiems, kurie visiškai nesidomi Vietnamo istorinėmis vietomis ir architektūros paminklais, kraštas labai patrauklus nepaprasto grožio jūros pakrantėmis.

 Išvykos laivais prie netoliese esančių salų labai populiarios.

 

 Vietnamo krantus skalauja nepaprastai graži Pietų Kinijos jūra.

Vienas mėgstamiausių turistų poilsio prie jūros rajonų yra Nha Trango miestas. Nepaisant to, kad žiemą šiame regione nėra labai karšta, čia visus metus gausu poilsiautojų.

Į Nga Trangą atvykome autobusu, kuriame praleidome net dešimt valandų. Tiek laiko prireikė nuvažiuoti šiek tiek daugiau nei keturis šimtus kilometrų.

Miestas pasitiko nesmarkiu lietumi. Iki ekskursijos laivu iki šalia miesto esančių salų turėjome vos valandą laiko. Jos užteko įsikurti perpildytame turistų viešbutyje ir papusryčiauti. Netrukus drauge su dar kokia dvidešimčia linksmai nusiteikusių keliautojų sėdėjome nedideliame laive. Vietnamietė gidė mis Vi paaiškino, jog su mumis plaukia nemažai vietnamiečių, atvykusių iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Pastarieji, anot jos, labai rieča prieš vietinius nosis. Sprendžiant pagal išvaizdą ir tarpusavio kalbas, kiti keleiviai buvo iš Korėjos, Olandijos, Singapūro ir Anglijos.

Paplaukus gal dvidešimt minučių nelabai ramia jūra, jaunuolis iš laivo personalo atsistojo laivo priekyje ir užtraukė dainą iš populiariojo "Titaniko". Reikėtų paminėti, kad į natas jis nelabai pataikė, bet originalus gido prisistatymas patiko visiems keleiviams. Baigęs savo solo partiją, gidas išsamiai papasakojo, kad turo metu mūsų laukia įtempta programa. Pirmiausia turėjome plaukti prie vienos iš daugelio salų. Norintiems pasigrožėti povandeniniu pasauliu buvo pasiūlyta pasiruošti nerti. Toliau turėjome stabtelti prie kitos salos papietauti degustuoti vyno. Turo pabaigoje mūsų laukė maudynės jūroje ir ekskursija jūrų muziejuje-akvariume.

Norinčių pasigrožėti jūros koralais ir įvairiaspalvėmis žuvimis atsirado ne tiek daug. Ir visai be reikalo. Nepaisant apsiniaukusio oro ir gana vėsaus vandens negalėjome atsidžiaugti tuo, ką pamatėme. Nedideliame gylyje augo įvairiaspalviai koralai, aplink juos nardė egzotiškos žuvys - tai buvo daug įspūdingiau nei visai neseniai Kambodžos kurorte. Ne be reikalo šalia salos stovėjo net keletas laivų, organizuojančių giluminius nardymus naudojant specialią nardymo įrangą.

Lygiai po valandos gidas negailestingai paragino visus nardančius grįžti į laivą. Išplaukėme prie kitos salos. Per pusvalandį personalas suolus laivo denyje transformavo į stalus ir padengė juos. Vaišės nebuvo gausios ar įspūdingos, bet alkį numalšinome. Tuo, ką pamatėme vėliau, negalėjome atsistebėti. Tas pats paslaugus, nė kiek muzikantų neprimenantis personalas surengė koncertą, kuriam abejingų neliko. Muzika buvo atliekama gyvai, elektrine gitara ir būgnais. Ne vieną nemirtingą šlagerį sudainavęs gidas po koncerto pareiškė kviečiąs visus, norinčius padegustuoti vietnamietiško vyno, į plaukiojantį barą vandenyje. Jis pats šoko į vandenį ir, prisirišęs dėžę vyno bei sėdėdamas ant gelbėjimo rato, ėmėsi barmeno vaidmens. Iš pradžių tokio baro klientų buvo vos keletas, vėliau norinčiųjų gretos pagausėjo. Pagrindiniai improvizuoto baro lankytojai buvo JAV vietnamiečiai ir korėjiečiai. Lietuvos ir Olandijos atstovų buvo po lygiai. Nenuskriausti liko ir laive likę žiūrovai, prisiragavę vyno nė kiek nemažiau nei vandenyje mirkstantys. Iš vandens nelipome tol, kol nesibaigė vynas. Vėsus vanduo tikrai nemaišė.

Kita mūsų stotelė buvo sala balto smėlio paplūdimiais. Dauguma mūsų laivo keleivių visiškai nesidomėjo vietinių siūlomais suvenyrais, juo labiau gėrimais, bet nepraleido progos dar kartą išsimaudyti.

Prieš sugrįždami iš plaukiojimo dar pasivaikščiojome po jūrų muziejų–akvariumą, kuris tikrai nustebino. Pamatėme įspūdingo dydžio ryklių, morenų ir dar kažkokių nematytų milžiniškų jūros gyvių bei daugybę kitų, mažesnių, pačių egzotiškiausių žuvų rūšių.

Į viešbutį grįžome pavargę. Pagalvojau, jog kitą dieną pakartoti tokią ekskursiją būtų sunkoka.

Vietnamas. Hue – imperatorių miestas

Saulius VILIUS

Tęsinys. Pradžia 2006 m. gruodžio 29 d. Nr. 136

Beveik per visą Vietnamą palei Pietų Kinijos jūros pakrantę eina geležinkelis. Jis driekiasi nuo pat Ho Či Mino miesto pietuose iki šalies sostinės Hanojaus šiaurėje ir kyla dar aukščiau. Keliauti traukiniais Vietname patogu, bet tikrai nepigu. Už bilietą keturių vietų kupė iki šalies viduryje esančio Hue miesto sumokėjome apie penkiasdešimt dolerių. Tokį pat atstumą nuvažiuoti autobusu kainuoja daug pigiau, bet kelionė ne tokia patogi ir tenka sugaišti daugiau laiko.

 Imperatorių miesto fragmentas. Šį miestą aplanko beveik visi po Vietnamą keliaujantys turistai.

 

 Karališkas kapas - tomba. Tai vieta, skirta amžinajam imperatorių poilsiui.

Į geležinkelio stotį Vietname gali patekti ne bet kas. Į vidų įleidžiami tik turintys kelionės bilietą, todėl stotys atrodo neįprastai tuščios. Iš pirmo žvilgsnio traukiniuose personalo daug daugiau, nei reikėtų. Keliaujant brangiausiuose minkštuose keturviečiuose kupė į bilieto kainą įskaičiuotas ne tik vanduo, bet ir maistas. Vietnamietiški, deja, mums, europiečiams, nelabai skanūs patiekalai patiekiami kelis kartus per dieną. Norint pavalgyti, į vagoną-restoraną eiti nereikia – gardžiai atrodantys karšti mėsos patiekalai, daržovės bei gaivinantys gėrimai siūlomi gana dažnai.

Vis dėlto, didžiausias keliavimo vietnamietiškais traukiniais privalumas – vaizdai už lango. Žali arba geltoni ryžių laukai, juose stovintys mūsų akims neįprasti mauzoliejai, bambukų giraitės, gražios nedidukės pirkios ant polių, bandos buivolų bei daugybė kitokių įdomybių. O kur dar vaizdingos Pietų Kinijos jūros pakrantės.

Maždaug dvidešimt valandų trukusi kelionė visiškai neprailgo. Iki imperatorių miestu vadinamo Hue važiavome šiek tiek daugiau nei tūkstantį kilometrų. Oro temperatūra lauke čia buvo daug žemesnė nei Saigone. Keliaujant viešbučio link, prasidėjo nesmarkiai lyti. Šioje Vietnamo dalyje visai kitoks klimatas ir žiemą, ypač rytais, dažnai lyja.

Hue miestą aplanko beveik visi po Vietnamą keliaujantys turistai. Kasdien organizuojami miesto turai. Bilietus galimi įsigyti bet kuriame viešbutyje. Ekskursijų autobusai turistus paima tiesiai iš viešbučių. Lankomiausias objektas – vadinamoji Citadėlė. Tai buvęs imperatorių miesto–tvirtovės kompleksas. Per Vietnamo karą šiose vietose vyko labai įnirtingi mūšiai, buvo kovojama dėl kiekvienos miesto gatvės. Bombardavimo metu buvo sugriauta ir didžioji dalis senųjų imperatorių rūmų. Apžiūrinėjant tai, kas liko, galima susidaryti įspūdį, kokie didingi jie buvo. Pati įdomiausia rūmų vieta - Devynių dinastijos urnų menė. Kiekvienam Nguyenų dinastijos valdovui skirta atskira urna. Prieš įeinat į šią patalpą būtina nusiauti batus, viduje negalima fotografuoti.

Turint bent valandą laiko, galima išsamiau apžiūrėti išlikusių rūmų kompleksą, pasivaikščioti palei gynybinę sieną ir šalia iškastą kanalą arba pasigrožėti vandens baseinuose žydinčiais lotoso žiedais ir vandenyje plaukiojančiomis egzotiškomis žuvimis.

Už nedidelį papildomą mokestį po rūmų parką galima pajodinėti ir drambliu.

Už Hue miesto apžiūrėjome dar keletą karališkų kapų - tombų. Tai vietos, skirtos amžinajam imperatorių poilsiui. Pažintį su miestu baigėme plaukiodami vadinamąja Kvepalų upe. Kodėl ji taip vadinama, niekas mums dorai ir nesugebėjo paaiškinti...

Paplaukioti nedideliais drakonų galvomis išpuoštais laiveliais galima kas vakarą. Prieš išvykstant prie upės gidė papasakojo, kad plaukdami klausysimės muzikos, kuri senovėje buvo atliekama tik karaliams.

Laivui pasiekus upės vidurį ir išjungus variklius, grupelė gražuolių vietnamiečių, pasipuošusių tautiniais rūbais, pradėjo koncertą. Akompanuojant egzotiškais vietnamietiškais instrumentais, merginos viena po kitos atliko keletą dainų. Koncerto pabaigoje kiekvienam koncerto dalyviui buvo padalyti iš popieriaus išlankstyti lotoso žiedai su degančiomis žvakelėmis. Prieš paleidžiant juos į Kvepalų upės srovę reikėjo sugalvoti norą, kuris, žadėjo, būtinai išsipildys...


 

Vietnamietė dainininkė. Plaukiant laiveliu, koncertavo vietnamietės, pasipuošusios tautiniais rūbais. Po koncerto jos kiekvienam keleiviui padovanojo iš popieriaus išlankstytą lotoso žiedą.

 

 Turint laiko, Imperatorių mieste galima pasigrožėti vandenyje plaukiojančiomis egzotiškomis žuvimis.

 

Vietnamas

Hanojaus šurmulys

Saulius VILIUS

Tęsinys. Pradžia 2006 m. gruodžio 29 d. Nr. 136

Vietnamo sostinė Hanojus yra šiaurinėje šalies dalyje. Iki Kinijos ir Laoso sienų nuo čia visai netoli - maždaug po 150 kilometrų. Iki Pietų Kinijos jūros atstumas dar mažesnis - tik apie 100 kilometrų. Šiandien Vietnamo sostinėje gyvena apie septynis milijonus gyventojų. Miestas senas ir įdomus, tad bent trumpai po jį pasižvalgyti nusprendėme ir mes.

 Hoan Kiem ežero salos šventykla.

 

 Neįprastas eksponatas budistų šventykloje - vėžlio iškamša - neatsitiktinis: prisimenama sena legenda.

 

 Į šalies didvyrio ir legendos Ho Či Mino mauzoliejų patekti galima ne kiekvieną dieną.

 Nuo Nhga Trango miesto kelionę per Vietnamą tęsėme dviese. Su kelionės gide mis Vi į Saigono oro uostą palydėję šešis bendražygius, įsigijome bilietą traukiniu į šalies šiaurę.

Į Hanojų atvykome labai anksti - išlipus iš traukinio lauke dar buvo tamsu. Pakeliui į geležinkelio stoties laukimo salę atkakliai atsisakinėjome mandagių taksistų pasiūlymų.

Kol sulaukėme aušros, skaitėme knygą apie Vietnamą. Domėjomės, kur geriau būtų apsistoti, kas įdomiausia Vietnamo sostinėje.

Taksi susiradau truputį toliau nuo stoties. Paklausiau, kiek kainuos iki miesto senamiesčio, vadinamojo "senojo kvartalo". Pasiūlymas važiuoti pagal "skaitliuką" skambėjo gundančiai, bet vis dėlto išsikamantinėjau, kokia suma turėtų būti. Atvažiavus iki norimos vietos, taksometras rodė dar mažiau. Kitą kartą, kai važiavome pagal jį ir buvome neaptarę sumos iš anksto, sumokėjome penkis kartus daugiau. Supratome, kad greičiausiai taksi buvo skirtas specialiai turistams.

Vienoje iš turistinio rajono kavinių papusryčiavome. Pro šalį gatve einantys žmonės šiek tiek skyrėsi nuo vidurio ir pietų vietnamiečių. Nebuvo matyti populiariųjų nendrinių kepurių, žmonės buvo daug šilčiau apsirengę. Šiaurinėje Vietnamo dalyje, kaip ir Europoje, yra keturi metų laikai, todėl nenuostabu, kad kalendorinę žiemą buvo gana vėsu. Net ir mums.

Apsistoję nedideliame viešbutyje, pajudėjome visai netoli esančio Hoan Kiem ežero link. Nepaisant to, kad šis ežeras pačiame miesto centre, jo vanduo neatrodė labai užterštas. Ežero pakrantėse nustebome pamatę labai daug sportuojančių žmonių. Paties įvairiausio amžiaus žmonės užsiiminėjo vadinamąja "tai či" mankšta, žaidė badmintoną arba tiesiog bėgiojo.

Pasukome į ežero saloje esančią šventyklą. Įprastoje budistų šventykloje išvydome ir šiek tiek neįprastą eksponatą - po stikliniu gaubtu gulėjo milžiniško dviejų metrų vėžlio iškamša. Pasirodo, šie vėžliai gyvena ežere.

Pagal legendą, ežeru plaukiojęs imperatorius Li Thy To turėjęs stebuklingą kardą, kuriuo jis išvijęs kiniečius iš Vietnamo. Tada į ežero paviršių iškilęs auksinis didžiulis vėžlys, sugriebęs kardą ir paniręs į gelmes. Taip jis sugrąžinęs kardą dievams. Ežeras iki šiol tebevadinamas "sugrąžinto kardo ežeru" – Ho Hoan Kiem. Toje pačioje salėje radome kelias nuotraukas, kuriose buvo užfiksuoti vėžliai, pasirodę šio ežero pakrantėje vos prieš keletą metų.

Jau vėliau kelionių gide radome informacijos, jog gali būti, kad keletas tokių vėžlių laikomi kažkur kitur ir kartais paleidžiami į Hoan Kiem ežerą. Taip daroma norint, kad senoji legenda būtų gyva.

Iš šventyklos saloje nuskubėjome į garsųjį Hanojaus vandens lėlių teatrą. Salė buvo sausakimša. Dauguma žiūrovų buvo užsieniečiai. Maždaug valandą mažoje vandens scenoje buvo vaidinamos vietnamiečiams įprastos gyvenimo scenos: žvejyba, ryžių sodinimas, karvių ganymas, šokiai ir taip toliau. Medinės lėlės, drakonai ir kiti personažai buvo valdomi už širmos pasislėpusių aktorių. Šalia grojo ir lėles įgarsino nedidelis orkestrėlis. Labai senas tradicijas turintis menas abejingų nepaliko.

Per likusį pusdienį dar aplankėme Hanojaus katedrą. Šiek tiek pavėlavome į šalies didvyrio ir legendos Ho Či Mino mauzoliejų. Patekti jo vidun galima ne kiekvieną dieną ir tik ankstų rytą, tačiau labai ir nesigailėjome. Pasivaikščioję po šalia mauzoliejaus esančią "Raudonąją" aikštę, apžiūrėję senąjį miesto citadelės bokštą ir Lenino paminklą, grįžome į viešbutį. Reikėjo skubėti į geležinkelio stotį, iš kur trim dienoms planavome išvykti į šiauriausioje Vietnamo dalyje esančius kalnus.

Vietnamas. Mekongo delta ir Saigonas

Saulius VILIUS

Tęsinys. Pradžia 2006 m. gruodžio 29 d. Nr. 136

Kambodžos pasienio postą kirtome labai greitai ir lengvai. Šiek tiek pavartę tikriausiai dar niekada nematytus lietuviškus pasus, smalsieji pasieniečiai tvarkingai sudėjo antspaudus ir grąžino dokumentus.
Vietnamo pasienio punktas mus nustebino. Įeinat į jį peršvietė bagažą. Vėliau buvome palydėti į laukimo salę. Užpildę imigracinius lapelius, juos kartu su pasais atidavėme pareigūnams. Dar turėjome pereiti karantino kontrolę.

 Kambodžos ir Vietnamo skirtumai

Vietnamas - akivaizdžiai tvarkingesnis už Kambodžą. Kad mūsų niekas nepasitiks, nuogąstavome visai be reikalo. Mažučiukė mis Vi, toks buvo gidės vardas, jau nuo pat ryto laukė mūsų. Vienas pirmųjų jos klausimų buvo – juk Vietname geriau?! Važiuodami Mekongo deltos link ir patys tuo įsitikinome. Pro autobuso langus buvo matyti daug geresni namai. Keliai ir jais važinėjančios mašinos bei motoroleriai buvo daug naujesni nei Kambodžoje. Bet neįprasčiausias vaizdas buvo daugybė raudonų vėliavų, kabančių ant pakelės stulpų.

Trumpai stabtelėję Chau Dok mieste, restoranėlyje pamatėme ir Kambodžoje nematytų patiekalų. Vietnamiečiams skirtame restorane buvo galima paragauti varlių kojyčių, gyvatienos, žiurkių. Gidė papasakojo, kad pietinėje Vietnamo dalyje tokie ir dar egzotiškesni patiekalai - įprastas maistas. Pasirodo, daugelyje restoranų akvariumai pilni gyvačių, varlių, vėžlių ir bent kelių rūšių krevečių ar krabų. Mūsų nuostabai, patiekalų ir gėrimų kainos buvo gerokai mažesnės nei Kambodžoje, o mokėti galėjome tik vietine valiuta - dongais.

Viešbutis Can Tho mieste buvo prasčiausias per visą mūsų kelionę. Dvivietis kambarys jame kainavo apie dvidešimt dolerių. Nustebau sužinojęs, kad toks pat kambarys vietiniams atsieina daug pigiau. Viename iš kambarių negalėjome uždaryti lango. Gidės paklausėme, ar tai nepavojinga. Mis Vi abejonių nekeliančia intonacija pareiškė, jog tai valstybinis viešbutis ir mūsų daiktai jame tikrai saugūs.

Jau sutemus išėjome pasivaikščioti. Su savimi neėmiau nei video-, nei fotokameros. Greitai supratau, kad visai be reikalo. Žmonės čia buvo net labai geranoriški, tiesa, bendrauti sekėsi sunkiai – šioje šalyje kalbančių angliškai buvo dar mažiau.


Mekongo upės turgus. Valtininkai siūlo atsigerti kavos, įsigyti gaivinančių gėrimų ar egzotinių vaisių.

Didžiausias turgus - upėje

Ankstų rytą su visa manta sulipome į mums skirtą autobusėlį. Naujųjų metų išvakarėse turėjome suspėti nuvykti į Saigoną. Pirmiausia mūsų laukė kelių valandų kelionė po vieną didžiausių Mekongo upės turgų. Nedidele motorine valtele išplaukėme į vieną šios upės atšakų. Prie mūsų valties iškart priplaukė keli nedideli irkliniai laiveliai. Valtininkai vienas per kitą siūlė atsigerti kavos ar įsigyti gaivinančių gėrimų ar egzotiškų vaisių. Bent jau vaisiai čia kainavo pigiau nei gatvėje šalia mūsų viešbučio. Gidė tai patvirtino ir parodė į daug didesnius laivus su stogu. Pasirodo, tai gyvenamieji laivai, o juose gyvenantys žvejyba neužsiiminėja, tik prekiauja.

Upės pakrantėse ant polių stovėjo kažkas panašaus į urmo bazes. Viename tokių sandėlių išlipome ir mes. Pasirodo, tai buvo malūnas. Ryžių malūnas. Iki valios prisifotografavusius mus maloniai nustebino svetingas šeimininkas. Šis nemokamai vaišino ryžių degtine ir marinuotais svogūnėliais. Įsigijome šio gėrimo ir išsinešti. Svetingasis šeimininkas išeinant net padovanojo indelį užkandos.

Dar šiek tiek paplaukę, vėl išlipome į krantą. Šį kartą - pasižiūrėti, kaip gaminamas ryžių popierius. Jaukioje keptuvėlėje ant garų kepami ryžių ir kažkokio augalo šaknies paplotėliai, skirti Vietname populiariam patiekalui Spring Rolu – suktinukų su daržovėmis viduje, gaminti. Šalia kepyklėlės didžiuliai plotai šių pusfabrikačių džiovinami saulėje.

Dar šiek tiek paplaukę nedideliu siauru kanalu, išlipome nedideliame sode ir iki valios prisiragavome iki tol nematytų egzotiškų vaisių. Šiek tiek pergyvendami dėl savo skrandžių, grįžome iki pakrantėje laukusio autobuso ir pajudėjome iki Vietnamo verslo sostine vadinamo Saigono arba Ho Či Min miesto, kuriame turėjome pasitikti Naujuosius 2007 metus. Vietname jie turėjo ateiti net penkiomis valandomis anksčiau nei Lietuvoje.

 Vietnamo karo reliktai. Vietnamiečiai ilgai ir sėkmingai kariavo partizaninį karą.

Ho Či Mino mieste arba Saigone

Buvusiame Saigone, dabar vadinamame Ho Či Min sityje, gyvena apie septynis milijonus gyventojų. Priskaičiavus ir priemiesčio gyventojus, šis skaičius tikriausiai būtų daug didesnis.

Gal dvi valandas įvažinėjome į šį miestą. Aplink zujo tūkstančiai motorolerių. Miesto centre šių transporto priemonių buvo dar daugiau. Ant nedidukų Kinijos ar Vietnamo gamybos motociklų sėdėdavo po du tris keleivius, kartais ant kieno nors iš jų rankų miegodavo ir vaikas.

Pagaliau pasiekėme viešbutį. Norint jame apsistoti, teko palikti pasus, bet taip yra visame Vietname. Gidė dar parodė, kurioje pusėje yra pagrindinis miesto skveras, ir patarė, kuriame restorane vakarieniauti. Trumpai atsipūtę, išėjome ieškoti tinkamos vietos Naujiesiems sutikti. Visai šalia esantį miesto centrą pasiekėme tik po pusvalandžio: labai sunkiai sekėsi eiti per gatves, perpildytas motorolerių. Pirmąsias gatves kirtome drauge su vietiniais. Šie nebijodami žengdavo į pilną transporto gatvę ir išsirikiavę eile pasiekdavo kitą gatvės pusę. Abejingais veidais artėjantys motociklininkai labai lengvai išvengdavo kliūčių, tai yra mūsų, kone paskutinę akimirką.

Naujieji atėjo neįspėję...

Sunkiai, bet suradome gidės rekomenduotus restoranus. Jie atrodė labai prabangiai, bet, deja, Naujųjų metų išvakarėse laisvų vietų nebuvo niekur.

Atgal į viešbutį grįžome lengviau, jau buvome įpratę be baimės žengti per gatvę. Čia susitikę su likusiais mūsų kompanijos nariais, jau visu būriu patraukėme ieškoti vietos šventinei vakarienei. Tokią radome negreitai - lietuviai labai išrankūs, tiksliau, kai kurie. Pavakarieniavę vėl grįžome į pilnas Saigono gatves. Uždarytose gatvėse lėtai vaikščiojo nemažai pėsčiųjų, bet trys ketvirtadaliai vietinių Naujuosius metus pasitikti riedėjo sėdėdami ant motorolerių.

Nelabai ir supratome, kada Naujieji atėjo. Niekas nieko nesveikino, niekas tame Saigone nepasikeitė. Ne taip, kaip Lietuvoj, kur fejerverkų kanonados dunda. Pasveikinome vienas kitą ir pro nerimstančią ratuotųjų jūrą pasukome viešbučio link. Ten ištuštinome mūsų kelionės agentūros Naujųjų proga dovanotus du vyno butelius, užkąsdami tortu. Ir tiek. Namiškius su Naujaisiais pasveikinau likus valandai iki jų - Vietname, kaip ir tėvynėje, ryšys būna užimtas.

Ekskursija buvusioje karo zonoje

Pirmąją Naujųjų dieną vietoj išsamaus turo po Saigono miestą kelių kompanijos narių pageidavimu ir padedami gidės pasukome už miesto esančių Ču Či Min požemių link. Kelionių giduose ši vieta aprašoma kaip buvusi viena intensyviausių karo zonų pasaulyje. Vietnamo karo metu amerikiečiai šioje vietoje susprogdino neįtikėtiną kiekį sprogmenų. Bet laimėtojais jie jautėsi tik vieną dieną. Naktimis iš po žeme iškastų tunelių išlįsdavę Vietnamo partizanai ilgai ir sėkmingai kariavo partizaninį karą.

Ekskursiją pradėjome informaciniu filmu apie Vietnamo karą. Pasirinkome rusų kalbą. Skaudžius karo vaizdus žiūrėjome linksmai. Dėl to buvo kaltas šiek tiek keistokas ir tikrai juokingas bei švelniai tariant netikslus vertimas. Dar įdomiau tapo, kai pro šalį ėjęs "naujasis" rusas, ką tik po Naujųjų šventimo, išgirdęs rusų kalbą visa gerklę šūktelėjo – "žiūrėk, motin, rusakalbiai!" Paprašiau tyliau. Išgirdęs provokuojantį "Ką", net pagalvojau, kad teks įsivelti į muštynes. Laimė, neteko.

Išklausę sovietinius laikus primenančios propagandos šiek tiek pasivaikščiojome. Karinę uniformą dėvintis ir angliškai beveik nešnekantis gidas parodė keletą skirtingų spąstų modelių, naudotų partizaninio karo metu. Šiems dalykams vietnamiečiams fantazijos tikrai netrūko. Dar apžiūrėjome kelias žemines ir nelauktai vėl susitikome su mus jau kalbinusiu "naujuoju" rusu. Pastarasis su į save panašiu draugu pirko nemažą kiekį šovinių. Solidi dolerių suma buvo sumokėta už galimybę pašaudyti koviniais ginklais šalia esančioje šaudykloje. Girdint šūvių serijas nelauktai išblėso didžiausių mūsų grupelės šaudymo entuziastų norai. Dar peršliaužėme specialiai turistams paplatintą urvą ir grįžome atgal į komercinę Vietnamo sostinę Saigoną. Iš ten laukė kelionė į didžiulės šalies vidurį.

Trys Kambodžos sostinės

Saulius VILIUS

Tęsinys. Pradžia 2006 m. gruodžio 29 d. Nr. 136

Dažnas kambodžietis, paklaustas apie sostinę, atsako, jog šalyje yra trys sostinės. Istorinė – Siem Reapas su senuoju Angkor Vatu, tikroji ir oficialioji - Phnom Penhis bei kurortinė sostinė - Šinoukvilis. Kelionės pradžioje planavome pamatyti visas šias vietas.


Šinoukvilio palmės. Dar prieš keletą metų buvęs nedidelis Ramiojo vandenyno pakrantės kurortinis miestelis tampa vis populiaresnis.

Kelias dienas praleidę Siem Reape, susiruošėme į Phnom Penhį. Dar Lietuvoje planuodami kelionę svarstėme, kokiu būdu geriau keliauti - greitaeigiu laivu per didžiausią Indokinijos ežerą Tonle Sap, ar patogiu kondicionuojamu autobusu. Vietinė turizmo agentūra patarė plaukti, nes keliaujant laivu galima pamatyti vadinamuosius plaukiojančius kaimus ir susidaryti įspūdį apie Tonle Sap ežero dydį. Apdairaus gido dėka į nedidelį uostą atvykome laiku. Katerio gale susikrovę savo mantą, dar spėjome užsiimti sėdimas vietas keleivių skyriuje. Šiek tiek vėliau atvykę keleiviai buvo priversti keliauti ant slidaus katerio stogo. Tiesa, ir mes turėjome nepatogumų – negailestingai veikiantį kondicionierių. Norint sušilti, tekdavo pakilti į denį.

Plaukimas ežeru, o vėliau ir iš jo ištekančia upe truko beveik puspenktos valandos. Visos kelionės metu mus supo nedidelės žvejų valtys. Plaukiant pro šalį, nuolat mojavo džiūgaujantys vaikai. Keliose vietose matėme daugybę dengtų valčių, kuriose žvejai ir gyvena. Į tokius kaimus organizuojamos ir atskiros ekskursijos. Žvejų kaimeliuose ant vandens gyvenančiųjų gyvenimo sąlygos labai sunkios, bet žvejyba jiems vienintelis pragyvenimo šaltinis.

Atvykusius į Phnom Penhį keleivius, kurių didžiąją dalį sudarė užsieniečiai, su klegesiu pasitiko margaspalvė taksistų masė. Kiekvienam keleiviui bent po kelis kartus buvo siūloma vykti į kokį nors sostinės viešbutį ar į pajūrio kurortus.

Žinodami, kad sostinėje nėra ypač įdomių šventyklų ar kitų lankytinų vietų, susikrovėme mantą į dvi iš anksto užsakytas mašinas ir pajudėjome jūros pakrantės link.

Iš Phnom Penhio išvažiavome maždaug per pusvalandį. Pol Poto režimo metu ištuštėjęs miestas nėra didelis, bet šiandien labai plečiasi. Puikiomis sostinės gatvėmis zujo palyginti nedaug automobilių, buvo matyti nedaug pėsčiųjų, aplinkui vyko statybos.

Per keturias valandas pasiekėme nedidelį Ramiojo vandenyno pakrantės miestelį Šinoukvilį. Gyvenimas jame virte virė, ir pačiame mieste, ir pakrantėje buvo pilna žmonių. Gal tik dešimtame viešbutyje radome keturis laisvus kambarius visai mūsų kompanijai.

Artėjant Naujųjų metų šventei, į miestą plūdo vis daugiau poilsiautojų. Iš netoli esančios sostinės atvykstantys kambodžiečiai užpildo šį kurortą kiekvieną savaitgalį, bet Kalėdų ir Naujųjų metų metu į Šinoukvilį atvyksta daug poilsiautojų iš užsienio.

 Šinoukvilio balto smėlio paplūdimiai vilioja vis daugiau užsieniečių.

Dar prieš keletą metų buvęs nedidelis miestelis Šinoukvilis plečiasi vos ne kosminiu greičiu. Be balto smėlio paplūdimių ir puikaus maisto čia poilsiautojai gali aplankyti ir šalia esančius nacionalinius parkus, nuplaukti į kelias salas ar panardyti tarp koralų.

Norėdamas susipažinti su apylinkėmis, išsinuomojau motorolerį. Visai nebrangu ir patogu. Beje, visame mieste pilna taksi motociklų. Už vieną ar du dolerius mototaksistai nuveš į miesto centrą ir atgal arba į gretimą paplūdimį.

Mūsų viešbučio savininkas šveicaras patarė apsilankyti "Snake House" restorane. Per kelias minutes gatvėje pasisamdžiau šešis motorinius taksi, kuriais nuvykome į minėtą restoraną. Šio restorano įkūrėjai - rusai. Restorane galima vakarieniauti prie stalų, kurių viduje įrengti terariumai su gyvomis gyvatėmis. Laukdamas vakarienės nedideliame sode, pasijunti lyg zoologojos sode. Akvariumuose plaukioja egzotiškos žuvys, narvuose tupi įvairiaspalvės papūgos, o terariumuose šliaužioja visokių rūšių ir dydžių gyvatės. Maistas čia šiek tiek brangesnis, bet labai skanus.

Pavakarieniavę į savo viešbutį grįžome su mūsų laukusiais taksistais.

Sinoukviioe paplūdimiuose praleidę dar porą dienų, dviem automibiliais pasukome prie mažiausiai turistų lankomos Kambodžos ir Vietnamo sienos. Šioje šalyje turėjome sutikti Naujuosius metus ir per pusantros savaitės suspėti pamatyti bent keletą įdomiausių Vietnamo vietų.

Tęsinys kitame numeryje

Pažintis su Indokinija

Kambodža: skaudi šalies praeitis

Saulius VILIUS

Tęsinys. Pradžia 2006 m. gruodžio 29 d. Nr. 136

Per dvi dienas daugiau nei į valias prisižiūrėję senųjų khmerų imperijos šventyklų gido paklausėme, ką įdomaus dar galime pamatyti Seam Reapo miesto apylinkėse. Jis mums paminėjo kelis objektus. Tai mirties lauku vadinamas memorialas Pol Poto aukoms atminti, Akiros minų muziejus ir plaukiojantis žvejų kaimas Tonle Sap ežere.

Kadangi iki Kambodžos sostinės Phnom Penho planavome keliauti didžiausiu Indokinijoje ežeru, buvome tikri, kad plaukiojančių žvejų kaimų prisižiūrėsime į valias. Nutarėme aplankyti memorialą, skirtą žuvusiems kambodžiečiams raudonųjų khmerų režimo metu ir Akiros minų muziejų.

 Raudonųjų khmerų režimo metu žuvusių žmonių kaulai suvežti į vadinamąjį Mirties lauką - kolumbariume jie sudėti už stiklo.

Minų muziejaus vartus išvydome iš tolo. Nuošalioje kaimo vietovėje šalia kelių bambukinių pašiūrių stovėjo dvi didžiulės aviacinės bombos, prie kurių ir buvo privirinti vartų vyriai. Kiemo pakraščiuose iškart į akis krito kalnai minų, aviacinių sviedinių, granatų ir kitokių klaikaus karo paliktų ginklų.

Iki šiol Kambodžos žemėje savo aukų tyko keli milijonai paliktų minų. Daugiausia - šalies pasienyje šiaurėje. Kaip tik todėl šis Kambodžos pakraštys toks skurdus. Dabar per metus čia žūva ar sužeidžiama apie šimtą žmonių, bet prieš penkerius metus statistika buvo keliasdešimt kartų liūdnesnė. Kambodžos valstybė sulaukia nemažos įvairių pasaulio organizacijų paramos būtent šiai problemai spręsti. Deja, didelė pinigų dalis nusėda korumpuotų pareigūnų kišenėse.

Mūsų kelionės vadovas pasakojo apie prieš tris mėnesius nutikusią nelaimę, kai ant vienos minos užvažiavo sunkvežimis, vežęs vienuolika žmonių. Žuvo visi. Šalia kelių raudonieji khmerai nedideles minas naudodavo kaip detonatorius. Suveikusi mina susprogdindavo daug didesnes bombas. Gido nuomone, ant tokio sprogmens užvažiavo ir minėtas automobilis.

Kaip džiunglėse atrodė paslėptos minos, galima pamatyti ir Akiros muziejuje. Dulkėtoje žemėje minos vos įžiūrimos. Be metalo detektorių jas rasti būtų labai sunku. Bet kur kas baisesnis raudonųjų khmerų paliktas ginklas buvo ant medžių pakabintos aviacinės bombos. Užkliudžius prie jų pritvirtintas vielutes, išlikti gyvam galimybių nelieka. Apie pačius įvairiausius užminavimo metodus muziejuje informuoja šalia sprogmenų pakabinti informaciniai plakatai.

Muziejaus įkūrėjęs Akira - neeilinis žmogus. Užaugintas raudonųjų khmerų karinėje stovykloje jis tobulai išmoko elgtis su bet kokiu ginklu, žino kaip nukenksminti sprogmenis. Patyręs visus karo baisumus (taip pat ir nelaisvę), šiandien jis valo savo gimtąją žemę nuo baisaus karo palikimo – minų. Šia pavojinga veikla jis užsiima kasdien kartu su žmona. Šalia muziejaus jis yra įkūręs ir prieglaudą našlaičiams vaikams, nukentėjusiems nuo minų. Šie vaikai stipriai sužaloti – minų nutrauktomis galūnėmis.


Pol Poto režimo liudininkė. Kambodžoje buvo sunaikinti keli milijonai gyventojų, todėl šioje šalyje retai sutiksi vyresnio amžiaus žmogų.

 

Kambodžoje labai populiari transporto priemonė - mototaksi.

Norint patekti į muziejų, nereikia pirkti bilieto, bet galima įmesti pinigėlį į aukų dėžutę. Akira yra paskaičiavęs, kad vienos minos nukenksminimo kaina – trys JAV doleriai.

Mirties lauku vadinamą memorialą įsivaizdavau šiek tiek kitaip. Įsivaizdavau jį kaip lauką, kuriame galima pamatyti režimo aukų kaulų. Bet nepamatėme jokio lauko. Režimo metu žuvusių žmonių kaulai suvežti iš visos provincijos ir sudėti už stiklo į du nedidelius kolumbariumus. Šalia statomi dar keli tokie statiniai. Aplink nebuvo matyti nė vieno kambodžiečio su kepure, visi jas spaudė rankose, pagerbdami režimo aukas. Vietiniai su siaubu žiūrėjo į kelis japonus, kurie besišypsodami fotografavo vienas kitą kaukolių fone. Kambodžoje mirusieji kremuojami, todėl jų kaulai kambodžiečiams - labai neįprastas vaizdas.

Stipriai susijaudinęs gidas papasakojo, kad ir jis buvo atskirtas nuo savo tėvų tuomet, kai Pol Potas visiems miestų gyventojams įsakė palikti juos. Žmonės nė neįsivaizdavo, kad į miestus nebegrįš niekada. Režimo metu sąmoningai buvo sunaikinti keli milijonai šalies gyventojų, todėl Kambodžoje gana retai galima Baigdamas ekskursiją gidas prasitarė jaučiantis didžiulį skausmą dėl netolimos praeities įvykių ir niekaip negalintis suprasti, kodėl taip nutiko. Pagalvojęs dar pridėjo nejaučiąs jokio keršto - tokia, matyt, Kambodžos žmonių karma. Jam pasisekė labiau nei kitiems - jo tėvai vis dar gyvi.

Tęsinys kitame numeryje

Altajaus magnetizmas

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Kai Vakarų Europa pabodusi, o civilizacija jau niekuo nebegali nustebinti, savo didybe ir laukinės gamtos grožiu pakerės Altajus.

Kartą kopęs į kalnus, "susergi" jais ir gyveni viena mintimi - kada vėl pakilsi į aukštumas. Šiaulietė Agnė Kriukovaitė įspūdžiais dalijosi grįžusi iš kelionės prie vienos iš didžiausių Altajaus upių - Katuno. Iki šiol neužmirštama užburianti taiga, smaragdinės pievos, ant kurių šešėlius meta niekur neskubantys debesys, snieguotos viršukalnės, tyras oras, svaiginantis aukštis ir ekstremalūs pojūčiai.


Einant siūbuojančiu tiltu virš žaliais dumbliais pasidengusios upės, kraujyje tikrai atsiranda daug adrenalino.

Kopė pirmą kartą

Į Šiaurės Altajų Agnė išsiruošė paskutinį vasaros mėnesį. Pas brolį ketino paviešėti porą savaičių, tad iš anksto nusipirko bilietus. Taip ji pasielgė, norėdama sutaupyti pinigų. Pirmiausia iš Vilniaus traukiniu pasiekė Maskvą, iš ten skrido į Barnaulą, o likusius 300 kilometrų į turistų pamėgtą kalnuotąjį Altajų baigė automobiliu. "Skrydis lėktuvu - nenusakomas jausmas. Lėktuvo sparnai tai pasinerdavo į debesis, tai išnirdavo, o žemė apačioje atrodė taip dailiai padalinta - tarsi paveiksle", - žavėjosi šiaulietė.

Prieš vykdama į Altajų Agnė buvo perskaičiusi įvairių keliautojų atsiliepimų apie šį kraštą, bet tikrovė pranoko visus lūkesčius.

Mergina su grupele žmonių į kalnus kopė pirmą kartą. Turistams padėjo profesionalus vietinis alpinistas. Viena pamoka asmeniui kainavo 300 rublių (30 litų).

Pirmiausia alpinistas visų nuostabai greitai niekuo nesinaudodamas užsliuogė į kalno viršūnę ir ten pririšo virvę, po to visus pamokė, kaip kopti. Prieš akis stūksojo iš pažiūros neaukštas kalnas, kurį buvo galima palyginti su keturaukščiu namu, tačiau pirmą kartą kopiantiems ir šis išbandymas pasirodė nelengvas.

Apsijuosęs vieną virvės galą, alpinistas stovėjo papėdėje ir buvo pasirengęs padėti tuo atveju, jeigu į kalną kopiančiojo koja nuslystų ar šis pavargtų. Kitas virvės galas buvo prikabintas prie į kalną lipančio specialia liemene vilkinčio žmogaus. Traukdamas virvę, apačioje stovintis alpinistas padėjo lengviau pasiekti viršūnę. Vieną moterį, anot Agnės, teko kone traukte užtraukti, kai ši ėmė zirzti pavargusi, o kojos jos neva visai nebeklausančios.

"Pirmą kartą kopdama, tikslą pasiekiau greitai ir beveik nepavargau, nors kitą dieną visi raumenys skaudėjo. Kai pajunti kopimo malonumą, norisi dar. Kalnai tada traukte traukia", - įspūdžiais apie alpinizmo pradžiamokslį dalijosi Agnė.

Kelią apšvietė mobilieji telefonai

Agnė su kitais turistais buvo įsikūrusi energetikų miestelyje Kujūse, esančiame už penkių kilometrų nuo Čemalio. Kitą dieną ketvertas ir šuo išsiruošė į žygį. Kėlėsi ankstų rytą, į kuprines įsidėjo maisto ir atsarginių rūbų. "Brolis pasiūlė neperšlampamą striukę, nes oras kalnuose labai permainingas - vieną minutę saulė kepina, kitą - lietus pliaupia, o po pusvalandžio užslenka toks tirštas rūkas, kad vos matai, kur eiti", - pasakojo keliautoja.

Kelionė prasidėjo automobiliu. Keliautojai važiavo tol, kol buvo galima išvažiuoti. Kelią užkirsdavo ne tik kalnų papėdėse laisvai besiganantys arkliai ir karvės, bet ir kiaulės.

Kai išvažiuoti nebebuvo įmanoma, keliautojams teko pasikliauti kojomis. Jie brido per aukštą, juosmenį siekiančią šlapią žolę. Švarūs drabužiai greitai prarado savo tikrąją spalvą, purvas kibo iki blauzdų, o kelionei besibaigiant prie laužo ne kartą išdžiovinti rūbai vėl buvo permirkę.

"Apetitas gryname ore labai geras, todėl sustodami pailsėti ant laužo kepėme duoną ir lašinius, surinktus grybus, o kai maisto atsargos baigėsi, skynėme dar nespėjusius nukristi laukinius raudonuosius serbentus ir gliaudėme kedro riešutus, kurie nė trupučio neprimena mūsų parduotuvėse parduodamų - jie sultingesni, didesni, kvapnūs ir lengvai išgliaudomi", - prisimena Agnė, lauktuvių draugams pririnkusi kedrų riešutų.

Keliautojai kopė turistų išmintais takais į kalnus, kurie yra dviejų kilometrų aukščio, bet viršūnės nepasiekė. Per dieną nė vieno žmogaus nesutiko. Grožėjosi laukinės gamtos vaizdais, landžiojo po olas, ieškodami šventų vietų, brido per negilius kalnų upelius.

Besileidžiant į stovyklavietę, pradėjo temti. Truputį nuklydę nuo maršruto ir norėję surasti šventyklą uolose, keliauninkai šiek tiek užtruko ir laiku kelionės baigti nespėjo. Upeliai po užklupusios liūties atrodė nebe tokie seklūs, žolė tapo tokia slidi, kad reikėjo pasisaugoti. Ne kartą teko ir ant žemės klestelėti, o po to keletą metrų dardėti. Paskutinį puskilometrį penketas jau švietėsi kelią mobiliojo ryšio telefonais, nes sutemo taip, kad nesimatė, kur koją statyti. Agnės brolis įklimpo purvyne ir net batą pametė. Tiesa, kitą dieną pražuvėlį surado.

"Buvome labai pavargę, bet laimingi, juk tiek įspūdžių patyrėme. Į lovą kritau kaip negyva. Išeikvojome nemažai jėgų, bet kai pagalvoju, ką reikėjo patirti su mumis į kalnus kopusiai kalytei, tai visas vargas nublanksta. Gyvūnui teko kur kas didesnį atstumą įveikti, nes jis lakstė pas tuos, kurie būdavo jau tolėliau nužygiavę, ir sugrįždavo pas tuos, kurie būdavo nuo grupės šiek tiek atsilikę. Pasimetusi žolėje nelodavo, prie laužo džiovindavosi permirkusį kailį ir dėkinga glausdavosi, kai šeimininkas paimdavo ant rankų", - nuotykius pasakojo šiaulietė.

"Skrydis" virš upės

Kopimas į kalnus - ne vienintelis ekstremalus išbandymas, laukęs Agnės. Mergina ryžosi eiti ilgu virš tarpeklio kabančiu tiltu. Visi vienu metu ant siūbuojančio tilto net nebuvo leidžiami. Pasigrožėję kitame krante stovinčia koplytele, keliautojai sukdavo atgal. Sakoma, kad koplyčioje kabo kadaise sudegusi pieta, kurios nublukusios spalvos iki šiol ryškėja.

"Išbandžiau ir dar vieną persikėlimo per upę būdą. Gidas norinčius pririšdavo virve ir prikabindavo prie lyno, jungiančio abu krantus. Iš pradžių, lyg norėdamas įsidrąsinti, šiek tiek bėgi žeme, po to nebesupranti, kas vyksta, nes leki dideliame aukštyje žaibišku greičiu ir lyg nesvarumo būsenos. Po tavimi teka viena didžiausių Altajaus upių - Katunas. Nespėjau net susigaudyti, kas nutiko", - prisimena mergina.

Agnė sakė, kad gėlas Altajaus kalnų ežerų vanduo yra ypač švarus, o užlipus į vieną kalnuotą vietovę vienu metu matyti net šeši ežerai - visi skirtingų spalvų ir išsidėstę skirtinguose aukščiuose. Gaila, kad tokio reginio jai nepavyko išvysti - reikėjo grįžti namo.

"Kitą vasarą vėl trauksiu į Altajų, nors brolis kalbina aplankyti Indiją. Tačiau ir Sibiras man ne mažiau įdomus. Nedrįsau plaukti upe, nes ji be galo pavojinga, neužkopiau į pačią aukščiausią Beluchos viršukalnę, nespėjau pakeliauti atokesniais slėniais, net visą savaitę nesutinkant žmonių, nespėjau pamatyti nuostabių ežerų", - atsiduso pašnekovė.


 

Važiuojant Altajaus kalnų takais, kelią gali pastoti ne tik arkliai, bet ir laisvai besiganančios kiaulės. Tenka laukti, kol gyvūnai ramiai pasitrauks.

 

 Kopti į kalną net pirmą kartą Agnei nebuvo sunku.

   

 

Vieną valandą paskraidyti parasparniu virš miškais apaugusių kalnų kainuoja 1000 rublių (100 litų).

 

 Energetikų miestelyje Kujūse stovinčiuose nameliuose nebuvo dušo, todėl Agnė rytais eidavo praustis lediniame Katuno vandenyje.






Dramatiško likimo Armėnija

Mindaugas BAJARŪNAS

Aplankyti Armėniją paskatino pažįstamas lietuvis, savanoriu dirbantis Jerevano pilietinės demokratijos institute.

Kelionės metu įsitikinome, kad armėnai - svetingi ir draugiški žmonės, nepaisant šiuo metu šalyje jaučiamo skurdo. Prieš kelionę ne vienam iš mūsų Armėnija buvo žinoma kaip vyno bei konjako "Ararat" šalis. Lankydamiesi čia įsitikinome, kad Armėnija – savitos kultūros, gamtos ir dramatiškos istorijos kraštas.

Pasiekti Armėniją nėra paprasta - iš pradžių reikia skristi tiesioginiu oro linijų reisu Ryga–Tbilisis, po to visą dieną kalnuotomis Kaukazo vietovėmis važiuoti iki Armėnijos širdies - Jerevano.

 Tipiškas Armėnijos pakelių vaizdas. Armėno asilas neša pagalių ryšulį pakuroms.

Muitininkai vadino broliais

Ankstų rytą nusileidus Tbilisio oro uoste, mus pasitiko būrys taksistų, siūlančių pavėžėti. Įsitikinome, kad svarbiausia mokėti derėtis. Jei gruzinas įsitikina, jog esi užsispyręs, jis kainą nuleidžia, nors ir nenorom. Jei pastebi, kad esi nuolaidus - negailestingai tavimi pasinaudoja. Pasiūlyta gruzino kaina nuo oro uosto iki Tbilisio centro – 30 larų (vienas JAV doleris – beveik du larai). Kainą nusiderame iki 18 larų. Beje, armėnai apie kaimynus gruzinus atsiliepia kritiškai, pasak jų, gruzinai – tinginiai ir labai sukti.

Kelionė autobusu per Kaukazo kalnus į Armėnijos sostinę Jerevaną truko visą dieną. Prie Gruzijos Armėnijos sienos kelias neasfaltuotas ir duobėtas. Pastebėjome, jog mus vežantis vairuotojas niekur neskuba. Jis bet kur stovinėjo užkąsti, pailsėti. Beveik keturias valandas užtrukome ir muitinėje, tiesa, ne dėl savo, o dėl vienos moterėlės kaltės, kuri autobusu gabeno keliolika dėžių vaisių ir daržovių. Nustebino armėnų draugiškumas - autobuso keleiviai bandė bendrakeleivei padėti, muitininkus įtikinėdami, kad šis krovinys visų jų, ir net siūlėsi užpildyti deklaraciją. Po ilgų derybų, aiškinimųsi, aistrų, Armėnijos muitininkai vis dėlto nepasidavė ir moters nepraleido. Mes Armėnijos muitinėje buvome "apiforminti" labai maloniai ir gana greitai. Armėnijos muitininkai mus vadino broliais: "Sadys, brat, kuda jiedieš, brat" ("Sėskis, broli, kur važiuoji, broli" - rus.).

Skurdi provincija

Už vizą Armėnijos pasienyje sumokėję 30 dolerių, kirtome sieną. Tik įvažiavę į Armėniją, atkreipiame dėmesį į skurdo ženklus. Pakalnėse įsikūrusiose gyvenvietėse daugybė apleistų, tuščiais langais ar nebaigtų statyti pastatų. Šalia tokių gyvenviečių daug nebeveikiančių, matyt, sovietmečiu klestėjusių gamyklų, griūvančių žemės ūkio pastatų, surūdijusių automobilių ir didžiulių metalo laužo krūvų. Dažnas provincijos vaizdas - gatvėmis vedami gyvuliai: galvijų, avių bei kiaulių bandos, tarp kurių vairuotojai nuolat turi laviruoti. Šalies keliuose patruliuoja sovietines milicininkų uniformas primenančia apranga vilkintys Armėnijos pareigūnai. Plačiai besišypsantys jie mums atrodė labai atsipalaidavę, niekur neskubantys, į darbą atėję tarsi į šventę.


Sutrūniję autobuso "griaučiai" pilni vešlios augmenijos. Keliaujant po Armėniją šalikelėse galima pastebėti nemažai vietų, kuriose gausu surūdijusių, nežinia kada ir kieno paliktų automobilių liekanų.

Daug rusiškų automobilių

Pasiekus Jerevaną, vaizdas pasikeitė. Armėnijos sostinės centre jaučiamas pagyvėjimas – statomi nauji pastatai: verslo, biurų centrai, viešbučiai. Beje, Gruzijos sostinėje pastebėjome vos vieną kitą statomą daugiaaukštį pastatą. Jerevane statybos vyksta irgi tik sostinės centre. Per milijoną gyventojų turinčiame mieste autobusų nepamatysi, tik vieną kitą troleibusą, o viešąjį transportą sudaro sovietmečio laikų gamybos mikroautobusai "Gazel", "Latvija", labai daug "Volgų" ir "Žiguli" markės taksi automobilių. Daugiau negu pusė automobilių miestuose - rusiški. Kalnuotuose šalies provincijos rajonuose labai populiarios "Nivos". Beveik visi šie automobiliai kažkodėl balti ir tamsintais langais.

Turtingo išeivio dovana

Supratome, kad Armėnijos sostinėje svarbu mokėti vairuoti, o ne žinoti kelių eismo taisykles. Per dvi tris dienas Jerevane išmokome eiti per gatvę, degant raudonam šviesoforo signalui. Raudonos šviesos kartais nepaiso ir vairuotojai. Signalizuojama kiekviename gatvės kampelyje. Susidarius mažiausiam automobilių kamščiui, nepaliaujamai nuvilnija signalų serija.

Nuostabiausias Jerevano centre esantis architektūros šedevras - kaskada, kylanti į daugiau nei šimto metrų aukštį. Virš kaskados intensyviai vyksta statybos bei rekonstrukcijos darbai, čia turi atsirasti šiuolaikinė meno galerija. Statybos darbus finansuoja turtingas išeivis armėnas, šiuo metu gyvenantis Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kūrinius ir meno dirbinius galerijai dovanos tas pats armėnų turtuolis. Ši kaskada simbolizuos Armėnijos atgimimą ir suklestėjimą.

Neišsižada sovietmečio

Įdomiausia tai, kad armėnai neketina išsižadėti sovietmečio. Jie šio laikotarpio netrina iš savo tautos istorijos kaip lietuviai. Jerevane esančiame Karo muziejuje galima pamatyti Armėnijos kariškių, tarnavusių Didžiajame Tėvynės kare portretus, sovietmečio žemėlapius, Antrojo pasaulinio karo reliktus ir simboliką greta Kalnų Karabache žuvusių armėnų karių. Armėnai Kalnų Karabachą laiko savo istorine žeme, kurioje absoliuti dauguma gyvenančiųjų - armėnai, tačiau Azerbaidžanas negrąžina šios žemės, kuri jam atiteko po Sovietų Sąjungos aneksijos. Beje, Azerbaidžanas, kaip atskira valstybė, iki sovietmečio neegzistavo. Iki šiol Kalnų Karabache tvyro įtampa, abi pusės pasiruošusios kariauti. Tačiau didžiausios teritorijos dalies armėnai neteko dėl turkų okupacijos. Armėnai neteko ir savo šalies bei tautos dvasinio simbolio – mitu virtusio Ararato kalno, kuris giedrą dieną matyti nuo Jerevano sostinės aukštesnių vietų. Deja, Araratas dabar priklauso Turkijai.

 

 Atokiose kalnuotose Armėnijos vietose gausu X-XIII amžiaus vienuolynų ir bažnyčių. Armėnija - pirmoji pasaulyje valstybė, priėmusi krikščionybę (301 m. po Kristaus).

Kryžkelė tarp Rytų ir Vakarų

Armėnų tautos praeitis ir likimas panašūs į Lietuvos. Armėnai buvo kryžkelė tarp Vakarų ir Rytų kultūrų. Jiems sunku buvo išlaikyti savo valstybę, teko kovoti su karingomis didelėmis kaimyninėmis valstybėmis - Osmanų imperija, Rusija. Armėnai žiauriausią genocidą patyrė XX a. pradžioje, kai turkai jų išžudė daugiau nei milijoną. Po genocido dauguma armėnų išsibarstė po kitus kraštus, dešimtys tūkstančių vaikų liko našlaičiai. Jerevane įkurtas didžiulis įspūdingas armėnų tautos genocido muziejus. Armėnų tauta, kaip ir lietuviai, išsibarsčiusi po daugelį pasaulio valstybių, gausi ir stipri armėnų diaspora Prancūzijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Teigiama, jog vien Maskvoje gyvena beveik milijonas armėnų. Karo nuniokotos šalies žmonės stengiasi užsidirbti svetur. Emigracija Armėnijoje, kaip ir Lietuvoje, pastaruoju metu nemaža.

Į bažnyčią - ne tik sekmadieniais

Armėnijos gamta nėra tokia turtinga kaip Gruzijos. Kalnai - be medžių, mažiau žalumos, žemė ne tokia derlinga. Klimatas čia sausas ir šiltas. Paskutinę lapkričio savaitę Armėnijoje saulėtomis dienomis oras sušyla iki 15–16 laipsnių šilumos, debesuotomis dienomis - iki 10-12 laipsnių. Vasarą alina ir 40 laipsnių karštis.

Armėnija - pirmoji valstybė pasaulyje, priėmusi krikščionybę (301 m. po Kristaus). Nors armėnai nėra Romos katalikai, tačiau jų tikėjimas panašus į katalikų. Armėnijoje pilna vienuolynų ir bažnyčių, nepaisant imperijų, kurios griovė jų bažnyčias arba vertė jas mečetėmis. Kalnuose vienuolynai įsikūrę atokiose kalnuotose vietovėse. Armėnai dažnai lanko istorines šalies šventoves. Jie nelaukia sekmadienių, kad apsilankytų bažnyčioje. Armėnai - pamaldūs žmonės. Eidami į bažnyčią, jie perka žvakių, kurias uždega ir prie jų stovėdami meldžiasi. Senesnės bažnyčių ar vienuolynų sienos nuo žvakių liepsnos pajuodusios, jaučiamas stiprus vaško kvapas.

Nacionaliniai armėnų ypatumai

Armėnai sako, jog kebabas – tai jų nacionalinės virtuvės patiekalas. Jie taip pat mėgsta chorovac - į lavašą įvyniotus šašlyko gabaliukus su daržovėmis. Čia mėgstamas ir šašlykas, kuris dažniausiai užsigeriamas vynu. Stipresni alkoholiniai gėrimai Armėnijoje nėra populiarūs. Prie įvairių patiekalų armėnai valgo daug baltos duonos ir lavašo.

Armėnijoje nieko nestebina, jei gatvėje du geri pažįstami ar draugai susitikę pabučiuoja vienas kitą į skruostą. Kartais galima pamatyti einančius už parankės susikibusius vyrus. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad jie gėjai. Armėnai vyrai heteroseksualai netoleruoja gėjų. Šokiuose taip pat nėra aiškios lyčių diferenciacijos: šoka vienas su kitu ir vyrai, ir moterys, ir mišrios poros.

Armėnų svetingumo stereotipas pasitvirtino. Keliaujant autostopu, armėnai pavėžėjimą laiko pagalba, o kitataučius labai gerbia.

Mūsų kalbinti armėnai apie Lietuvą žinojo mažai - neretai mūsų šalis buvo painiojama su Latvija. Pastebėjome, kad visi armėnai gerai kalba rusiškai. Pasirodo, iki šiol mokyklose mokomasi rusų kalbos.

Arkties vandenyno pakrante

Saulius VILIUS

Tai įžymaus keliautojo Sauliaus Viliaus pasakojimo apie egzotiškąją Islandiją paskutinė dalis. Pradžia - 2006 m. lapkričio 10 d. Nr. 129.

 Garuojantis krateris. Vietinių gyventojų negąsdina, kad ugnikalnis gali bet kada išsiveržti.

 

 Iš žemės švirkščiantys karšti garai naudojami elektrai gaminti.

 Myvatno ežero apylinkėse taip ir neišvydę šiaurės pašvaistės, pasukome dar labiau į šiaurę Arkties vandenyno link. Husaviko mieste planavome apžiūrėti unikalų banginių muziejų. Tikėjomės, kad jis bus atidarytas ir ne sezono metu. Mums pavyko, muziejaus darbuotoja mus mielai įleido ir netgi organizavo nedidelę ekskursiją.

Banginiai vis dar tebemedžiojami

Banginiai islandų gyvenime visada vaidino labai svarbų vaidmenį. Net ir dabar ši šalis, būdama viena turtingiausių pasaulyje, neatsisako didžiausių pasaulyje gyvūnų medžioklės. Geranoriška muziejaus tarnautoja papasakojo, kad vos prieš dieną islandai atnaujino banginių medžioklę.

Anksčiau naudotus ir banginių medžioklei tebenaudojamus ginklus galėjome apžiūrėti iš arti. Sužinojome, kad senovėje labai daug sumedžiotų banginių tiesiog nuskęsdavo, nes žmonės paprasčiausiai nesugebėdavo jų ištraukti. Po to buvo sugalvoti sviediniai su oro užtaisu, todėl paviršiuje plūduriuojančius banginius tapo įmanoma parsitempti į krantą. Ekskursiją muziejuje baigėme apžiūrinėdami ekspozicijos salę, pilną įvairių rūšių ir dydžių banginių skeletų.

Parkas - didžiuliame ledyne

Kelionei baigiantis, pasukome Skaftafelio nacionalinio parko link. Šis parkas įsikūręs didžiausiame Islandijos Vatnajokiulio ledyne. Jis dengia apie 8,5 tūkstančio kvadratinių kilometrų. Už jį didesni tik Antarktikos ir Grenlandijos ledynai. Kai kuriose vietose ledyno storis siekia daugiau nei kilometrą.

Grožėjomės nuo Vatnajokiulio ledyno atskilusiais ir ežeruose plaukiojančiais žydros spalvos ledkalniais. Ši vieta laikoma viena dažniausiai fotografuojamų vietų visoje Islandijoje.

Vietinėje degalinėje gavę informacijos apie vis stiprėsiantį jau kone iš kojų verčiantį vėją, atsisakėme kopti į aukščiausią ugnikalnį Hvanadalsnukūrą, kurio aukštis - šiek tiek daugiau nei du kilometrai. Toliau tęsėme kelionę kito garsaus Islandijoje kalno - Heklos ugnikalnio - link.

Vietiniai ugnikalnių nebijo

Senovėje Heklos ugnikalnis buvo laikomas vartais į pragarą. Buvo vaizdžiai pasakojama, kad virš kalno dangus juodas nuo maitvanagių ir kranklių, o iš vidaus girdėti pasmerktųjų aimanos. Šis ugnikalnis iki šiol yra aktyvus, paskutinį kartą išsiveržė 2000-aisiais metais, todėl prieš kopiant į šį kalną būtina pasidomėti, ar nėra kokių nors vulkaninio suaktyvėjimo požymių.

Kalno apylinkėse pasiteiravome apie ugnikalnio aktyvumą. Gyventojai mus "nuramino" sakydami, jog praėjusį išsiveržimą mokslininkai numatė tik prieš pusvalandį. Nustebintas tokio ramaus požiūrio, paklausiau, ar nebaisu gyventi šalia dar veikiančio ugnikalnio. Atsakymas buvo gana motyvuotas – anot pašnekovės, jų gyvenvietę ugnikalnio lava buvo pasiekusi tik prieš aštuonis tūkstančius metų, o paskutinių išsiveržimų metu ji tekėjo į priešingą pusę.

Artėdami prie Heklos, patekome į smėlio audrą. Atūžęs dulkių debesis sudrebino automobilius ir į priekinius stiklus žėrė nedidelių akmenų krušą. Bijodami sugadinti nuomotus automobilius, skubiai pasukome atgal.

Dar kartą pabandyti įkopti į Heklą grįžome anksti rytą. Oro prognozė žadėjo giedrą dieną, beveik be vėjo.

Lietuvių pėdsakai

Kalno papėdėje užsiregistravome kopimų žurnale, kuriame jau puikavosi kelios lietuviškos pavardės, ir apsnigtu taku pajudėjome aukštyn.

Po šešių valandų kopimo lavos laukais stovėjome ant vis dar karščiu alsuojančio Heklos kraterio. Aplink, kiek tik galėjome įžiūrėti, buvo matyti įvairių išsiveržimų pėdsakų. Saugodami objektyvus nuo rasojimo, skubiai nusifotografavome ir pasukome žemyn.

Grįždami į Reikjaviką, pagaliau išvydome ir iki valios atsigrožėjome tik ne sezono metu Islandijoje matoma šiaurės pašvaiste.

Saulės dievo saloje – 300 saulėtų dienų

Viktorija KALAMAITĖ

Rodas – piečiausiai nutolusi trečia pagal dydį Graikijos sala, esanti maždaug 18 kilometrų nuo Turkijos krantų. Ją skalauja Egėjo ir Viduržemio jūros.

Tai Dedocanese rajono, kuriam priklauso įeina ir keletas kitų salų, sostinė. 1400 kvadratinių kilometrų ploto Rodo sala kadaise buvo svarbus kultūrinis ir ekonominis Viduržiemio jūros centras. Šiandien ji turistus traukia nuostabia gamta, karštomis vasaromis bei šiltomis žiemomis, gražiais paplūdimiais, gausybe kavinių ir kitokiomis pramogoms skirtomis vietomis, antikos bei viduramžių laikus menančiu kultūros paveldu.


Kolymbia – mažas ir jaukus kurortinis miestelis.

Anot legendos, Rodo sala – graikų saulės dievo Helijo kūrinys. Legenda byloja, kad tuo metu, kai visi dievai dalijosi pasaulį, Helijas turėjęs apšviesti žemę, taigi į dalybas jis nespėjęs ir jam nieko nelikę. Todėl saulės dievas salą iškėlęs iš jūros dugno ir savo žmonos Rodės garbei pavadinęs Rodu.

Rodo sala – puiki vieta, kur poilsį galima derinti su pažintinėmis kelionėmis. Savaitės trukmės kelionės į Rodo salą kaina, priklausomai nuo kelionės pobūdžio ir pasirinktų viešbučių, yra maždaug nuo 1500 iki 2000 litų. O "paskutinės minutės" pasiūlymas gali kainuoti dar mažiau.

Aštuonių dienų atostogos buvo puiki galimybė pailsėti ir susipažinti su svetingumu garsėjančia Graikija.

Pasaulio kultūros paveldas

Rodo miestas – salos sostinė – labai gražus uostas, garsėjantis savo viduramžių senamiesčiu. Tai didžiausias išlikęs viduramžių miestas, įtrauktas į UNESCO pasaulio kultūros paveldą.

Senoji miesto dalis, aptverta aukšta gynybine siena, žavi įspūdinga bizantiška architektūra, aikštėmis su fontanais. Akmenimis grįstose siaurose gatvelėse apstu Renesansą menančių smuklių ir mažyčių parduotuvėlių, kuriose prekiaujama tradiciniais suvenyrais, natūraliu muilu ir kosmetika, aliejais bei prieskoniais.

Išlikusiuose viduramžių Riterių rūmuose šiandien įsikūręs archeologijos muziejus. Turkų viešpatavimo epochą, nuo XVI amžiaus trukusią apie 400 metų, mena puošnus minareto bokštas, senamiesčio architektūrą paįvairina ir kiti rytietiško stiliaus statiniai.

Mandrakio uosto krantinėje švartuojasi gausybė jachtų. Uosto vartus puošia dvi kolonos su elniais. Elniai – salos simbolis. Jie, anot legendos, išgelbėję Rodą nuo gyvačių antplūdžio.

Rode dar galima aplankyti akropolį, Apolono šventyklos griuvėsius, antikinį stadioną – paveldą, menantį amžius prieš Kristų, kai saloje klestėjo graikų kultūra.

Aromatinga virtuvė

Po maždaug tris valandas trukusio skrydžio lėktuvu nusileidome vieninteliame visoje saloje oro uoste, iš kurio autobusu leidomės į maždaug už 30 kilometrų nuo Rodo miesto esantį kurortinį Kolymbios miestelį. Apsistojome nedideliame ir jaukiame viešbutyje netoli jūros. Tiesa, viešbutyje rekomenduotina rinktis maitinimą, kur viskas įskaičiuota (švediško stalo tipo pusryčiai, pietūs ir vakarienė bei įvairūs gėrimai). Toks pasiūlymas brangesnis maždaug 300 litų, tačiau nuolat užkandžiaudami įvairiose kavinėse išleistumėte tikrai gerokai daugiau.

Kainos panašios kaip ir daugelyje Europos Sąjungos šalių: kavinėje puodelis kavos kainuoja apie 3, pusės litro alaus bokalas - 2,5–4 eurus, įvairūs kokteiliai - 4-6 eurai. Beje, užsisakydami vieną, antrą galite gauti nemokamai.

Apsilankyti kokioje nors jaukioje kavinukėje būtina. Čia, skambant graikų muzikai, galima atsigaivinti šaltu graikišku alumi, paragauti garsiojo vietinės gamybos vyno ar tradicinio alkoholinio gėrimo ouzos bei susipažinti su graikiška virtuve, garsėjančia įvairiais prieskoniais, aromatinėmis žolelėmis, alyvuogėmis, alyvuogių aliejumi ir sūriu, ypač – feta.

Patogus poilsis

Jaukūs viešbučiai, įsikūrę netoli ryškiai mėlynos šiltos (spalio pradžioje vandens temperatūra buvo apie 24 laipsnius šilumos) jūros, saulėti paplūdimiai - puikios sąlygos ilsėtis. Anot salos gyventojų, čia būna apie 300 saulėtų dienų per metus.

Salos svečiams, norintiems ne tik poilsio, bet ir nepamirštamų įspūdžių, organizuojamos įvairios kelionės po Rodą ir kitas aplinkines salas. Susipažinti su Rodo sala galima ir savarankiškai. Turistams siūloma išsinuomoti automobilį, motociklą ar motorolerį – pastarųjų nuoma kainuoja apie 10–15 eurų. Keliauti galima ir autobusu ar taksi. Taksi dažniausiai turi fiksuotą mokestį – 1 kilometro kaina yra apie vieną eurą. Keliauti autobusu gerokai pigiau. Pavyzdžiui, nuo Kolymbios miestelio, kur buvome apsistoję, iki Rodo miesto autobuso bilietas į vieną pusę kainavo 2,8 euro, o autobusai kursuoja beveik kas valandą. Pagrindinė autobusų stotis Rodo mieste Nea agora (Naujasis turgus) yra įsikūrusi beveik šalia senamiesčio.

Įspūdinga ir kaimyninė sala

Kai oro temperatūra beveik 30 laipsnių karščio, smagu taškytis žydroje Viduržemio jūroje ar gulint prie viešbučio baseino gurkšnoti šaltus gėrimus. Vis dėlto norisi ir kuo geriau pažinti graikišką kultūrą, į lietingą Lietuvą parsivežti kuo daugiau įspūdžių. Taigi nusprendėme aplankyti dar vieną Graikijos salą.

Į Symio salą, esančią jau Turkijos teritoriniuose vandenyse, keltu išplaukėme iš Mandrakio uosto. Turizmo agentūros organizuojama kelionė kainuoja 34 eurus. Po dviejų valandų grožėjimosi fantastiškais pro šalį plaukiančiais salų vaizdais išlipome Symio saloje, Panoramityje. Čia įsikūręs Švento Mykolo vienuolynas, kuriame galima pasigrožėti spalvingomis sienų bei lubų freskomis, mažyčiais akmenukais grįstu grindiniu. Vienuolyno cerkvėje galima pasimelsti ir prie sidabrinės arkangelo Mykolo ikonos sugalvoti norą – sakoma, išsipildo...

Pasivaikščioję po vienuolyną, grįžome į keltą ir dar po valandos išlipome pačiame Symio mieste. Nedidelis miestelis pasitiko nepakartojamu, kalvose išsibarščiusių neoklasicistinių namukų vaizdu. Labai karšta diena neslopino noro siauromis gatvelėmis ir laiptais kopti į kalvų viršūnes ir pasigrožėti miestu iš aukštai. O verta tikrai buvo – atsivėrė panorama, mažų mažiausiai verta dailininko teptuko...

Beje, Symio sala nuo seno garsėja natūraliomis kempinėmis. Anksčiau jų traukimas iš jūros dugno buvo pagrindinis salos gyventojų verslas. Nors kempinės nepigios, jos yra tradicinė salos prekė ir puiki lauktuvių dovana.

Ugnikalnių kraštas

Saulius VILIUS

Įžymus keliautojas Saulius Vilius tęsia pasakojimą apie egzotiškąją Islandiją. Pradžia - 2006 m. lapkričio 10 d. Nr. 129.

Tęsdami kelionę, pasukome į mažai apgyvendintą pietinę Islandijos salos dalį didžiausio tame krašte Oflavik miesto link. Sustodavome visur, kur tik rasdavome nuorodą į lankytinas vietas.

 Išsiliejusi ugnikalnio lava dar nespėjo apaugti samanomis.

Dažniausiai tai būdavo gamtos paminklai – nepaprasto grožio uolos vandenyno pakrantėje arba nuo stačių skardžių krentantys kriokliai. Iš anksto šiek tiek daugiau žinojome tik apie Snaefellsjokull ugnikalnį - vieną energetiškai stipriausių vietų pasaulyje. Ši vietovė tapo itin garsia po to, kai Žiulis Vernas aprašė ją vienoje savo knygoje "Kelionė į pasaulio centrą". Kaip tik šio apledėjusio ugnikalnio krateryje knygos herojai pradėjo kelionę į žemės gelmes.

Ir mes nutarėme pabandyti įkopti į šį ugnikalnį ir patikrinti, ar tikrai ši vieta skleidžia kokią nors juntamą energiją. Deja, energijos nepajutome, bet ugnikalnio viršų pasiekėme, tiesa, labiausiai džiaugėmės tirštame rūke radę kelią atgal.

Spalio mėnuo Islandijoje jau vėlyvas ruduo. Šis laikas, anot kelionių gidų, keliauti nepalankus dėl retai pasirodančios saulės, nuolat pučiančio stipraus vėjo, kartais lydimo lietaus ar net sniego.

Išsidžiovinę kopiant visiškai peršlapusius rūbus, jau kitos dienos rytą išskubėjome prie už kelių šimtų kilometrų esančio Myvatno ežero. Nelauktai užklupti gana žiemiško oro, šią vietą pasiekėme tik vėlų vakarą.

Myvatno ežeras ir jo apylinkės - ugnikalnių ir dažnų žemės drebėjimų kraštas. Ežero apylinkės tokios įdomios, jog dažnas turistas čia apsistoja visą savaitę.

Turėdami tik vieną dieną, iš anksto suplanavome, ką apžiūrėti. Pirmiausia nuskubėjome prie Kraflos ugnikalnio, kuris, snaudęs kelis šimtmečius, prieš trisdešimt metų netikėtai išsiveržė. Šioje vietoje daugelį kilometrų aplink plytėjo dar neapaugę samanomis lavos laukai, o iš maždaug dviejų kilometrų ilgio plyšio žemėje, kuris ir vadinamos Kraflos ugnikalniu, vis dar kilo karšti garai.

Iki valios prisifotografavę šalia garuojančių krateriu, nuvykome į kitą įspūdingą vietą. Tai sąlyginai nedideliame plote išsidėstę įvairių dydžių karšto vandens ir purvo baseinai, furmarolės, nedideli beveik šimto laipsnių karščio upeliai. Keliose vietose iš žemės intensyviai švirkštė garai. Nenuostabu, jog netoli tos vietos stovi elektrinė, elektros gamybai naudojanti neišsenkamus karštų garų resursus.

Jau leidžiantis saulei, dar spėjome pasivaikščioti po vadinamąjį "tamsos miestą" - didžiulį lavos suformuotą labirintą, labai primenantį gatves. Pagrindinis šios vietovės objektas, esantis beveik tolimiausioje "miesto" vietoje - tai natūrali, gamtos sukurta didžiulė uola, vadinama tamsos miesto bažnyčia.

Prieš sutemstant dar spėjome pasivaikščioti paukščių gausa garsėjančio Myvatno ežero pakrantėmis ir pasižvalgyti po apylinkes nuo didžiulio Hverfello ugnikalnio kraterio. Nusileidome jau sutemus sušalę, bet didėjantis šaltis mums suteikė vilties, jog besimaudant geoterminio vandens baseine, esančiame šalia miestelio, galbūt išvysime ir šiaurės pašvaistę, kuri Islandijoje matoma tik vėlai rudenį.

Tęsinys - kitame numeryje

Lietuviams būtina susirūpinti vaikų saugumu keliuose

Martynas RUSTEIKA

Ir toliau menkai rūpinamės vaikų saugumu keliuose. Tokią išvadą daro Vakarų Europoje viešėję Lietuvos saugaus eismo specialistai.

Mūsų vaikai nepakankamai šviečiami ir mokyklose, ir namuose. Ekspertai ragina greičiau keisti požiūrį į vaikų švietimą saugaus eismo klausimais, nes avarijose nukenčiančių vaikų skaičius daugėja.

Lyginant šių ir praėjusių metų devynių mėnesių eismo įvykių statistinius duomenis matyti, kad per metus eismo įvykiuose žuvusių vaikų skaičius padaugėjo dviem procentais. "Tenka pripažinti, kad mūsų šalyje vaikai keliuose yra menkai apsaugoti. Nerimą kelia ne infrastruktūros ar ženklų stygius, o neišsivystęs pačios visuomenės ir švietimo sistemos rūpinimasis vaikų saugumu. Tai yra pagrindinė problema", - sako antrus metus įvairiose Lietuvos mokyklose įgyvendinamo praktinio edukacinio projekto "Eismo klasė" koordinatorė Elena Šilovaitė.

Šį projektą inicijavo ir įgyvendina bendrovė "Hansa lizingas", kuri užsibrėžė tikslą – pradėti keisti visuomenės požiūrį į vaikų švietimą saugaus eismo klausimais. "Eismo klasės" instruktorių komanda rudenį ir pavasarį važinėja specialiai įrengtu automobiliu į įvairias Lietuvos mokyklas ir praktiškai moko moksleivius esminių saugaus eismo tiesų.

Šį rudenį "Eismo klasės" instruktorių komanda aplankė 80 mokyklų septyniuose šalies regionuose, praktinėse saugaus eismo pamokose iš viso dalyvavo beveik du tūkstančiai ketvirtokų.

Švietimas – per praktinius užsiėmimus

Neseniai saugaus eismo specialistai lankėsi Didžiojoje Britanijoje, kur domėjosi, kaip šioje šalyje vaikų saugumu rūpinasi mokykla, šeima ir visuomenė. Specialistai iškart pastebėjo, kad šeimoje vaikui šviesti skiriamas ypač didelis dėmesys. Vakaruose įsišaknijusi nuostata, kad mažam vaikui jokiu būdu negalima leisti vienam vaikščioti gatvėmis. Pradinių klasių mokinius gatvėse visada lydi suaugusieji, netoli mokyklų esančiose sankryžose nuolat budi specialiai apmokyti žmonės, kurie perveda vaikus per gatvę.

"Pagrindinis vaikų švietimo būdas – praktinis. Yra esminė sąlyga, kurios laikosi ir tėvai, ir mokytojai – vaikas visas žinias turi įgyti praktiškai. Šalia mokyklų, prižiūrint inspektoriams, nuolat organizuojami vaikų apmokymai, kaip saugiai elgtis gatvėje. Vėliau vaikai mokomi praktiškai, kaip elgtis automobilyje", - pasakoja "Eismo klasės" koordinatorė.

Moko nuo mažens

Didžiojoje Britanijoje saugaus eismo įgūdžius pradedama lavinti jau nuo penkerių metų, kai vaikai pradeda lankyti pradinę mokyklą. Už kiekvieną baigtą saugaus eismo kursą vaikas gauna skirtingos formos ar spalvos atšvaitą, kuris parodo, kokio lygio saugaus eismo žinias jie yra įgiję.

"Eismo klasės" instruktorių teigimu, Didžiojoje Britanijoje vaikai nuo mažens taip aktyviai mokomi saugaus elgesio keliuose, kad tiesiog nebeįsivaizduojamas važiavimas dviračiu be šalmo, o taksi automobilyje visada prisisegama saugos diržais. Geriausiai dėmesį saugai demonstruoja faktas, kad 95 procentai važiuojančiųjų automobilyje šioje šalyje saugos diržais prisisega sėdėdami ir priekyje, ir gale.

Palaiko Susisiekimo ministerija

Praktinio švietimo svarbą pabrėžia ir mūsų šalies Susisiekimo ministerijos Saugaus eismo departamentas. Jo direktoriaus Vigilijaus Sadausko nuomone, praktinis vaikų mokymas, pasitelkiant realias situacijas, leidžia įsisavinti informaciją, tuo tarpu visokio tipo saugaus eismo reklama neduoda jokio rezultato.

"Reklama nemoko. Ji tik deklaruoja. Vaikai informaciją geriausiai gali įsisavinti per tiesioginius praktinius mokymus, o tai, ką iš esmės šiandien Lietuvoje ir daro "Eismo klasė", - pastebi Vigilijus Sadauskas.

Per devynis 2006 m. mėnesius Lietuvos keliuose užregistruoti 54 eismo įvykiai, kuriuose žuvo vaikai. Iš jų 13 nelaimių įvyko dėl vaikų kaltės. Iki šių metų rugpjūčio mėnesio Lietuvos keliuose buvo sužeista 915 vaikų, iš jų 348 nukentėjo dėl savo neatsargumo.

Egzotiškoji Islandija

Saulius VILIUS

Didžiausias akstinas apsilankyti Islandijoje buvo netikėtai rasti pigūs vienos skrydžių kompanijos bilietai į šį tolimą Europos kampelį.

Pasiūliau kartu keliauti draugams – pastarųjų raginti nereikėjo. Pasiryžimo apsilankyti šiame krašte nenuslopino net pasirinktas laikas – spalio pabaiga. Internetu išsinuomojome automobilius, Lietuvoje įsigijome maisto ir kartu su dešimties bendraminčių grupe išvykome į egzotiškąją Islandiją.

 
 Šis geizeris - vienas galingiausių pasaulyje ir yra arčiausiai Lietuvos.
 
 

Selfoso krioklys laikomas gražiausiu Europoje.

Nuo Vilniaus iki Islandijos sostinės Reikjaviko, matuojant tiesia linija, yra beveik 2700 kilometrų. Beveik toks pat atstumas yra iki Portugalijos, Ispanijos, Maroko, Turkijos ar Egipto. Kaip tik į šias egzotiškas ir šiltu klimatu pasižyminčias šalis poilsiauti vyksta dauguma dalis lietuvių. Daug rečiau ilsėtis pasirenkama Islandija, bet tie, kurie ją aplanko, tikrai nesigaili...

Islandija lietuvių akimis - šaltas kraštas net ir trumpu vasaros sezono metu. Vasarą šioje didžiulėje saloje oro temperatūra pakyla iki 15-17 laipsnių, bet žiemą saloje nebūna labai šalta dėl šalia tekančios šiltosios Golfo srovės. Saloje visais metų laikais dažni krituliai ir beveik nuolat pučia vėjas. Koks stiprus jis būna, įsitikinome vos išlipę iš lėktuvo. Automobilių nuomos punkte bent keletą kartų buvome įspėti būti labai atsargūs lipdami iš automobilio. Jau pirmo sustojimo metu viena grupės narė, atidariusi automobilio dureles, stipraus vėjo gūsio buvo išsviesta lauk.

Keliasdešimt pirmųjų kilometrų važiavome lyjant smarkiam lietui lavos laukais nutiestu asfaltu. Kai kurie bičiuliai atrodė nusiminę, patekę į tokį atšiaurų kraštą. Jų nuotaika šiek tiek pasitaisė atvykus į vieną turistų lankomiausių vietų - Mėlynąją lagūną. Besimaudant žemės gelmių įkaitinto terminio baseino melsvame vandenyje, ši šalis nebeatrodė tokia atšiauri.

Nepaisant to, kad į salą kasdien atskrenda ne tiek daug lėktuvų, su mumis neatkeliavo vieno grupės nario bagažas. Dėl šios priežasties pirmąsias dvi dienas praleidome Reikjaviko apylinkėse.

Reikjavikas - Islandijos sostinė ir didžiausias šalies miestas. Iš maždaug trijų šimtų tūkstančių salos gyventojų beveik pusė gyvena sostinėje ar aplink ją. Miestas gana įdomus, jame daug lankytinų objektų. Mums prireikė beveik visos dienos istoriniams sostinės pastatams ir paminklams Islandijos įžymybėms apžiūrėti. Ieškant kelio iki vieno ar kito objekto, nekildavo jokių problemų. Paprasta buvo susikalbėti anglų kalba. Geranoriški praeiviai maloniai paaiškindavo, kuria kryptimi eiti. Pasigrožėję bene svarbiausia architektūrine Reikjaviko įžymybe - centrine bažnyčia - patraukėme į senamiesčio barus. Nustebome čia sutikę daug daugiau užsienio turistų nei miesto gatvėse.

Kelionių giduose buvome skaitę, kad spalio–balandžio mėnesiais visoje šalyje, išskyrus Reikjaviką ir Akueri, gyvenimas apmiršta. Pasišnekučiavę su baruose sutiktais geranoriškais vietiniais sužinojome, kad Reikjavike ir jo apylinkėse visada gausu turistų, atvykstančių bent kelioms dienoms ir keliaujančių vadinamuoju "Aukso žiedu". Pakeliauti šiuo maršrutu planavome kelionės pabaigoje, bet dėl vėluojančio bagažo teko šiek tiek pakoreguoti planus, tad jau kitą dieną susiruošėme į populiariausią visoje Islandijoje Tingveliri nacionalinį parką.

Tingveliri parkas unikalus dėl kelių priežasčių. Viena jų - tektoniniai žemės plutos plyšiai. Šioje vietoje ypač gerai galima pamatyti, kaip senoji Europa tolsta nuo Amerikos. Įvairaus pločio plyšiai, atsiradę kietoje uolienoje, kasmet paplatėja bent keliais milimetrais. Visai šalia šių žemės įtrūkimų tyvuliuoja didžiausias saloje Tingveliri ežeras, o jo pašonėje stovi garsusis islandų Altingas arba parlamentas, šioje vietoje veikęs jau gilioje senovėje.

Parko teritorija pavažiavus šiek tiek toliau, yra kita unikali vieta – kas 10-15 minučių keliolika metrų karštą vandenį purškiantis geizeris. Tai vienas galingiausių pasaulyje ir arčiausiai Lietuvos esantis geizeris. Aplink jį tiesiog iš žemės veržiasi ir burbuliuoja nedideli verdančio vandens baseinai ir versmės.

dar viena parko įžymybė – gražiausiu Europoje laikomas Selfoso krioklys. Dviem uolų slenksčiais krentanti upė mūsų kompanijai iš tikrųjų paliko neišdildomą įspūdį.

Grįždami atgal į Reikjaviką, dalijomės dienos įspūdžiais ir spėliojome, kas mūsų laukia kitose egzotiškosios Islandijos vietose.

Tęsinys - kitame numeryje

Eduardas Gimenesas: "Gyvenimas be meilės - savižudybė"

Gitana ZUBIENĖ

Kuo daugiau tango, tuo geriau. Tuo įsitikinęs dainininkas, šokėjas arba tiesiog muzikantas Eduardas Gimenesas, 1999 metų balandį į Lietuvą atvežęs ne tik daugybę su argentinietiška ir urugvajietiška tango kultūra susijusių vertybių - muzikos įrašų, knygų, dainų, šokių, bet ir tango filosofiją bei meilę šiam muzikos žanrui. Jau septinti metai Vilniuje gyvuoja E. Gimeneso įkurta "Tango akademija", o jo suburta grupė "4tango" koncertuoja ne tik Lietuvos baruose ir koncertų salėse, bet ir skina laurus įvairiuose tango festivaliuose visoje Europoje. Eduardas Gimenesas į "Šiauliai plius" klausimus sutiko atsakyti po koncerto naktiniame klube "Martini".

 
Eduardas Gimenesas sako, jog Lietuvoje su savo tango grupe radęs labai gerą bendravimo su visa tauta raktą.
 
 
 "S plius" kvietimu "4tango" koncertavo naktiniame klube "Martini".
 

- Kiek metų esate Lietuvoje?

- Dešimt metų ir keturis mėnesius. Atvažiavau 1996 metais. Pirmiausia norėjau susipažinti su savo giminėmis, tačiau iš Muzikos akademijos gavau stipendiją operos, o vėliau ir lietuvių kalbos studijoms, todėl pasilikau. Iš pradžių metus. Po metų grįžau į Argentiną. Paskui, kai atvažiavau į Lietuvą 1999 metais, pasilikau čia gyventi nuolat.

- Ar iki tol mokėjote lietuvių kalbą?

- Močiutė buvo mane išmokiusi, tačiau nedaug. Lietuviškai galėjau šnekėti tik labai primityviai.

- Jūsų močiutė buvo lietuvė?

- Ir mano močiutė, ir senelis - lietuviai. Senelis iš Veiviržėnų (Kretingos raj.), močiutė - iš Tauragės. Man labai pasisekė, kad į Lietuvą laiku atvažiavau - spėjau susitikti ir pamatyti savo močiutės seserį. Labai džiaugiuosi tuo susitikimu. Netrukus po mūsų pasimatymo ji mirė. Močiutė man apie ją buvo labai daug pasakojusi. Vaikystėje jos buvo geriausios draugės, o išsiskyrusios per karą daugiau niekada nebepasimatė.

- Kokią Lietuvą įsivaizdavote iš močiutės pasakojimų?

- Močiutė apie Lietuvą kalbėjo labai daug. Net ne kiekvieną dieną, o kiekvieną valandą. Lietuvą ji paliko labai seniai, dar būdama septyniolikos. Iš jos pasakojimų šią šalį įsivaizdavau labai gražią. Ji nuolat kalbėdavo apie nuostabius gimtinės kaimus, pasakojo apie upes, medžius, pievas. Iš jos pasakojimų Lietuva man asociavosi su rojumi. Kaip kiti vaikystėje žavisi komiksais ar "multikais", taip aš užaugau žavėdamasis pasakojimais apie Lietuvą. Kai atvažiavau čia 1996 metais ir pakeliavau, supratau, kad močiutė nieko nepagražino - man labai patiko Lietuvos gamta, kaimai. Labai labai. Iš tikrųjų čia labai gražu. Ir pats gyvenimas Lietuvoje atrodė gražus. Aišku, vėliau sužinojau, kad ne viskas taip puiku, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, bet pirmas įspūdis apie Lietuvą buvo nuostabus. Jis patvirtino mano močiutės pasakojimus.

- Jūs kilęs iš Urugvajaus? Ši šalis mums mažai žinoma.

- Taip, aš kilęs iš Urugvajaus, Montevidėjaus. Nors šis miestas ne toks didelis kaip Buenos Airės, bet irgi nėra mažas - jame gyvena apie tris milijonus gyventojų. Kaip visoje Lietuvoje.

- Kas Lietuvoje buvo sunkiausia?

- Pirmieji dveji treji metai Lietuvoje man buvo žiauriai sunkūs. Ir ne dėl žmonių šaltumo ar temperamento skirtumo man buvo sunku adaptuotis. Pirmiausia, dėl ko ilgai svarsčiau, ar čia pasilikti - tai tuo metu Lietuvoje tvyravęs agresyvumas. Tiesiog tada buvo tokie laikai - reketas, daug mafijos... Tai man visiškai nepatiko.

- O Urugvajus - rami šalis?

- Taip. Tuo metu Urugvajus, palyginti su Lietuva, buvo labai ramus. Gal dabar situacija ir pasikeitusi, bet tuo metu ten buvo gerokai ramiau. Aš nekalbu apie čia ir ten buvusią ekonominę situaciją. Kalbu apie esminį dalyką - žmones, jų reakciją į įvykius, apie solidarumą. Kalbu apie gebėjimą padėti, globą, požiūrį į savo artimą, kaimynus. Valstybės požiūrį į savo piliečius. Kai čia atvažiavau, pirmiausia, ką pamačiau, buvo gana didelis atstumas tarp žmonių. Iki šiol tai galima patirti.

- Norite pasakyti, kad Lietuvoje žmogus žmogui - priešas?

- Taip. Ir prie tokio požiūrio labai sunku priprasti. Žmonėms trūksta bendravimo. Kaimynai vienas šalia kito gali gyventi daug metų taip nė karto ir nepakalbėję, nepabendravę. Tik atvykusį mane tai labai stebino.

- O dabar kaip?

- Dabar pripratau, be to, atrodo, kad dabar Lietuvoje pasidarė ramiau ir žmonės ėmė daugiau bendrauti, pasidarė atviresni. Lietuvos visuomenė per tuos metus juk labai daug pasikeitimų patyrė. Manau.

- Jūs save laikote labiau lietuviu ar urugvajiečiu?

- Aš - Eduardo. Tiksliau - Eduardas. Labai sunku atsakyti į šį klausimą. Tobulos šalies nėra. Jūs klausiate apie vidinę būseną? Nežinau... Ar jaustis lietuviu reiškia sirgti už "Lietuvos rytą", "Žalgirį" ar "Šiaulius"... Nors man šios komandos ir patinka, bet nesu labai didelis kurios nors komandos sirgalius. Aš negaliu sirgti aklai. Kiekviena komanda, kaip ir visuomenė, turi ir gerų, ir blogų bruožų. Šiuo savo gyvenimo periodu džiaugiuosi būdamas Lietuvos pilietis. Bet ne aklai džiaugiuosi. Aš netikiu, kad aklas patriotizmas gali padėti žmonėms. Tai ne krepšinio ar futbolo komanda. Yra visuomenė, yra žmonės, kurie keičiasi, daro savo veiksmus. Tu turi teisę ir užduotį dalyvauti šiuose procesuose, kad visuomenė gyventų kuo tolerantiškiau, būtų solidaresnė ir galų gale laimingesnė. Su savo tango grupe radau labai gerą bendravimo su visa tauta raktą. Šokant neegzistuoja jokie standartai, joks socialinis susiskirstymas. Juk tango geriau nešoksi, jei tavo kostiumas kainuos dešimt tūkstančių litų. Ir su dešimt litų kainuojančiu kostiumu galima kuo puikiausiai šokti tango. Tango vienija žmones.

- Mes įpratę manyti, kad tango - vienas sudėtingiausių šokių, kurį išmokti šokti ne vienam yra neįgyvendinama svajonė. Ar argentinietišką tango išmokti šokti yra paprasčiau nei europietiškąjį?

- Taip. Argentinietiškas tango nuo europietiškojo labai skiriasi, jį išmokti paprasta, jį gali šokti kiekvienas, žinoma, jei nekalbėsime apie profesionalųjį tango. Tango kilęs iš Buenos Airių ir Montevidėjaus priemiesčių, kur skurdžiai gyvendami žmonės nieko daugiau neturėjo, tik jautrią širdį bei norą gyventi, patiriant malonumą. Šokdami ar dainuodami tango, jie tą malonumą ir patirdavo. Argentinietiškas tango - tai gatvės šokis. Argentinoje jo tik visai neseniai buvo pradėta mokyti muzikos akademijose ir mokyklose. Anksčiau tango buvo išmokstamas kaip kalba arba futbolas - iš klausos arba tiesiog stebint. Juk 95 procentai argentiniečių futbolą išmoksta žaisti ne mokyklose.

- Kas svarbiausia, norint išmokti argentinietišką tango?

- Mylėti, būti paprastam ir be jokio šešėlio.

- Lietuviams tai turbūt labai sudėtinga?

- Žinau. Sunku, nes šokant šį tango reikia vengti noro pasireikšti ar pasimaivyti. Manau, ne tik šokant tango, bet ir apskritai bet kada gyvenime gyventi pagal savo šešėlį yra blogai.

- O ar nebijote, kad gyvendamas Lietuvoje sulietuvėsite? Pradėsite po truputį imti slėpti savo jausmus, tapsite vis santūresnis, šaltesnis.

- Jūs teisingai sakote. Manau, kad dėl to kartais reikia atsinaujinti - pakeliauti, pabendrauti su naujais žmonėmis. Būtina kartais pajusti tą nekaltą tango šaltinį, kuris, kaip pirma meilė, turi būti įrašytas širdyje nuo vaikystės. Iš tikrųjų, pamiršus esmę, nieko gero nebūna - tik rutina.

- Viena iš priežasčių, dėl ko jūs Lietuvoje pasilikote, buvo meilė?

- Mano gyvenimą visada dirigavo moterys. Pirma buvo mano močiutė Marija Uperman, pagal vyrą Šlėkienė. Paskui mano draugė, kurią sutikau čia, Lietuvoje. Iš esmės aš manau, kad žmogui kartais labai sunku pasirinkti meilę, nes gyvenimas verčia rinktis materialius sprendimus - turtą, butą, paskolą... Dabar visuomenėje kilusi kažkokia panika dėl butų. Pasiklausius aplinkui atrodo, kad jei dabar nenusipirksi buto, tai daugiau niekada gyvenime jo neįsigysi. Dėl to kartais žmonės užmiršta pagrindinį gyvenimo variklį - meilę. Esu įsitikinęs, kad gyventi be meilės ir aistros yra savižudybė. Gal tu pats ir nepastebėsi, bet po truputį dingsi iš gyvenimo. Bijau, kad lietuviai po truputį renkasi tą kelią. Manau, kad taip nebūtų, jei jie būtų bent truputį jautresni.

- Kaip jūs tai įsivaizduojate?

- Nežinau, bet kam ta visuotinė panika dėl naujo buto, mašinos, ar dėl to, kaip rengiesi ir kaip atrodai. Stebina ir tas susireikšminimas, pavyzdžiui, vilniečių prieš visus kitus Lietuvos gyventojus. Jei esi iš Vilniaus, tai gerai, nes visa kita Lietuva yra kaimas. Man labai liūdna tai girdėti. Manau, kad visi tie, kurie taip sako, tiesiog nori išsiskirti ir dėl to tik patys tampa kaimiečiais.

- Gal tas pamišimas dėl butų, dėl nuosavo būsto mūsų šalyje yra dėl klimato? Mes juk net ir per tuos tris trumpos vasaros mėnesius ruošiamės žiemai. Gal šiltuose kraštuose gyvenančios tautos gali būti mažiau priklausomos nuo materialių dalykų, nes jos ne tokios priklausomos nuo atšiauraus klimato sąlygų? Urugvajuje tokių žiemų kaip Lietuvoje juk nėra.

- Taip, Urugvajuje žiema tokia kaip Lietuvoje ankstyvas ruduo. Bet nemanau, kad jūsų teorija teisinga. Urugvajuje žmonės irgi turi daug problemų, bet jie vienas kitam padeda. Jei kieme kokia nors vagystė, visi suskumba ieškoti ir pagauti vagį. Sunku suvokti mūsų tautų skirtumus, bet manau, jog ateis laikas, kai ir Lietuvoje žmonės taps solidaresni. Juk kažin ar dabar Lietuvoje panika dėl materialaus turto sumažėtų, jei visi Lietuvoje turėtų butus. Norėtųsi, kad žmonės Lietuvoje nebijotų reikšti savo jausmų. Tada jie ir patys būtų laimingesni.

- Ar ir Urugvajuje gyvendamas šokote tango?

- Aš visada buvau muzikantas ir daininkas. Iš mano mamos pusės visi muzikantai. Urugvajuje aš irgi dainavau ir šokau tango. Ten muziką studijavau muzikos mokykloje, o vėliau ir universitete. Tiesa, esu studijavęs ir verslo vadybą, tačiau tai buvo labai seniai, kai man buvo 18 metų, ir ne prie ko.

   atgal



Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti