Ričardas JAKUTIS
"Saulės deltos" leidykla rengia tremtinio, ilgamečio Šiaulių dramos teatro dailininko-išpildytojo, garbaus šiauliečio Antano Krištopaičio prisiminimų knygą iš serijos "Šiaulių garbės piliečiai". Joje spausdinami prisiminimai iš dailininko dienoraščių bei jo papasakotos istorijos, kurias užrašė šių eilučių autorius. A. Krištopaitis – tai žmogus, kurio gyvenimas į vieną gyvenimą netelpa. Kai šiandien populiariu pasakoti savo kelionių įspūdžius, skaitytojams, manau, bus įdomūs A. Krištopaičio pasakojimai apie anuometes jo keliones ir sutiktus įdomius žmones.
 |
Ulan Udės operos ir baleto teatras, kuriame Antanas Krištopaitis dirbo dailininku. |
Keliones reikėdavo išsikovoti
Šiaulių teatre, kuriame Antanas Krištopaitis dirbo grįžęs iš tremties, vykdavo vieno ar kito aktoriaus jubiliejiniai vakarai. Reikėdavo paruošti parodėles. Tam buvo pakviestas Antanas Krištopaitis, teatro dailininkas-išpildytojas. Deja, atsiskaityti už jo triūsą niekas negalėjo, bet teatro draugijos pirmininkas Kazys Tumkevičius pasiūlydavo už tai dailininkui kelionių. Antanui tai tiko ir patiko. Drauge vykdavo ir daugiau teatro žmonių. Ir ne vien tik aktorių. Štai buvo toks elektrikas Stasys Janulevičius, kurį visi Stasiuku vadino. Kai Maskvos didžiajame teatre jis pamatė "Gulbių ežerą", spektaklio priblokštas tepasakė: "Dabar galiu ir mirti."
Įsiminė vienas apsilankymų Maskvos Tagankos teatre ir trumpa pažintis su Vladimiru Vysockiu. Į Maskvą iš Lietuvos pasisemti patirties buvo siunčiami keturi dailininkai-išpildytojai, tarp kurių ir Antanas Krištopaitis. Maskvoje jiems buvo skirti kambariai viešbutyje "Centralnaja" ir kvietimai į spektaklius. Spektaklių repertuare - ir V. Šekspyro "Hamletas" Tagankos teatre.
Eidavo į teatrą pro tarnybinį įėjimą. Paltus palikdavo aktorių rūbinėje. Tagankos teatre daug darbuotojų, tad ir rūbinė didžiulė, duodami talonėliai. Antanas juokiasi, jog tai ne Šiaulių teatras, kur visi darbuotojai striukes, apsiaustus ant vieno ar kelių kablių pakabina.
Antanas prisimena, jog spektaklis palikęs didžiulį įspūdį. Toks Hamletas, kokį kūrė Vladimiras Vysockis, dar niekur nebuvo matytas. Po spektaklio ilgai truko plojimai, Vysockis skendo gėlėse, o kažkas iš žiūrovų jam įteikė prancūziško konjako "Napoleon" butelį.
Po spektaklio lietuviai neskubėdami prie rūbinės laukė savo daiktų, kai laiptais nusileido V. Vysockis. Jam svečiai iš Lietuvos buvo pristatyti. Garsus rusų aktorius tikrovėje atrodė labai jau pilkas ir kuklus. Palaikis atsagstytas apsiaustėlis, aptrinti džinsai, ištampytas megztukas. Po apsiaustu, nors slėpė, buvo matyti, jog viena ranka prispaudęs po pažastimi laikė dovanotą konjako butelį. Kai tiesė ranką pasisveikinti su lietuviais, konjako butelys išslydo, tėkštelėjo ant žemės ir sudužo. Neišgyveno, o linksmai su lietuviais šnekėjosi apie filmą "Niekas nenorėjo mirti", teatrą, rusų ir lietuvių santykius.
Vėliau dar ne kartą Antanas žiūrėjo spektaklius Tagankos teatre. Jei salėn nepatekdavo, stebėdavo spektaklį iš apšvietėjo kabinos, teatre jis jau buvo savas.
Mchate Antanas žiūrėjo G. Hauptmano pjesės "Prieš saulėlydį" premjerą. Puošnios dekoracijos. Scenoje veidrodžiai, krištoliniai servizai. Viskas tikra. Kai herojus pradeda visa tai daužyti ir viskas virsta duženų krūva, įspūdis didžiulis, bet šiaulietis Maskvos kolegoms nusistebėjo, kokių milžiniškų lėšų pareikalaus kiekvienas toks spektaklis. "Niekas čia daugiau nieko nedaužys, - paaiškino jam maskviečiai. – Tik per premjerą, nes kultūros ministrė Furceva stebi."
Kartą Antanas Krištopaitis prašė vizos į Lenkiją. Norėjo pamatyti Jano Mateikos originalus. Negavo. Tuomet suprato, kad liko tik Maskva, kur galima šį tą išvysti. Vaizdo leistuvų dar nebuvo, o Maskvos kino festivaliuose jis stebėjo filmus su Dž. Nikolsonu, M. Sreep, Alu Pačinu, D. Hofmanu, R. de Niru... Prie bilietų kasų tekdavo stovėti visą naktį. Antano tas nevargino, svarbiausia – norėjosi kuo arčiau "prisiliesti" prie pasaulinio garso meno kūrinių.
Kartais nė savaitės nebūdavo, kad Antanas Krištopaitis kur nors nekeliautų. Penktadienio vakarą Lietuvoje lipdavo į traukinį ir šeštadienio rytą jau būdavo Maskvoje ar Piteryje. Sekmadienį vakare vėl į traukinį ir pirmadienio rytą jau namie.
 |
Maskvoje prie garsiojo caro varpo. |
Linksmi kelionių nuotykiai
Būdavo ir linksmų nuotykių. Kartą Šiaulių dramos teatro vyriausioji dailininkė Joana Taujanskienė, būdama Maskvoje, panoro užsukti apkūnių žmonių drabužių parduotuvėn. Draugėn pasikvietė jau puikų Maskvos miesto žinovą Antaną. Tiesa, Antanas nebepamena, ar toji parduotuvė vadinosi "Gigant", ar "Bogatyr". Renkasi ji drabužius, Antanas padeda, palaiko. Stebėjo vienas pirkėjas plonutį kaip šakalį Antaną, jo priešingybę, su juo einančią ir drabužius besurenkančią moterį ir su užuojauta kartu buvusiems savo draugams tarstelėjo: "Bednyj mužik!" ("Vargšas vyras!"). Joana Taujanskienė neužpyko, bet pati iš to ilgai juokėsi.
Kitą kartą prireikė piešiant spektakliui dekoracijas mėlyno kobalto. Šiaulių parduotuvėse mėlynų dažų yra, bet dailininkei Joanai Taujanskienei reikia šiek tiek kitokio melsvumo. Reikia to melsvumo tik nedidelės linijos, 250 g dažų buteliuko per akis, bet Šiauliuose tokio nėra. Vyksta į Rygą. Sustoja Jelgavoje. Pati dailininkė į parduotuvę neina, siunčia Antaną ir sako, jog jeigu dažus ras, nebereikės toliau važiuoti, bus galima apsisukti ir grįžti į Šiaulius. Dažus Antanas randa, bet kaip čia Rygoje neapsilankius, vakare gal kokį nors spektaklį pamatys, juo labiau kad komandiruotės išrašytos. Paslepia jis tą dažų buteliuką giliai kišenėje, važiuoja į Rygą, dažus "randa", spektaklį pamato. Grįžta namo visi patenkinti. Ir Taujanskienė, linksma, pasižmonėjusi, aptarinėja matytą spektaklį ir giria kolegą, kad šis tiek privargo kobalto beieškodamas...
Kartą tuomečiame Leningrade Antanas pamatė skelbimą, jog mieste gastroliuoja teatras iš Paryžiaus. Gastroliavo jie kažkodėl, gal kad nesuteiktų galimybės susireikšminti prancūzams ir saviškiams apgulti vakariečius, Komjaunimo 50-mečio klube, kuris buvo miesto pakrašty. Kol tą klubą šiaulietis rado... Bet toks jau jis buvo – naktį nemiegos, bet kuo daugiau pamatys. Dar prisimena, kaip tame pat Leningrade klausėsi Dž. Verdžio "Rekviem", atliekamo "La Scalos" orkestro ir solistų. Anuomet tai buvo didžiulis įvykis.
Tolimojoje Gruzijoje
Daug ir įdomiai Antanas Krištopaitis pasakoja apie Gruziją, šį kraštą pamėgęs ir ten ne kartą lankęsis. Prisimena, pirmą kartą skridęs lėktuvu, tačiau lėktuvas vėlavo, tad Tbilisyje atsidūręs jau vėlai vakare. Iš oro uosto autobusas skridusius atvežė į Tbilisio centrą ir išlaipino prie "Iverijos" viešbučio. "Iverija" Tbilisyje yra tas pat, kas Maskvoje "Rossija", ar anuomet pas mus "Lietuvos" viešbutis Vilniuje. "Kur nakvoti? – sprendė Antanas - Gal "Iverijoje", jei jau šalia stovi?" Deja, atsakymas vienas: "Nėra vietų." Bet kai sužinojo, kad atvykėlis - iš Lietuvos, vieta atsirado.
Kaip Šiaulių dramos teatro darbuotojas rytą jis nuskubėjo į vietos teatro draugiją. Ten jau buvo atvykęs vienas rusų aktorius ir prašėsi nakvynės bei pakvietimų į Tbilisio teatrų spektaklius. Draugijos pirmininkas aiškino, jog niekuo negali padėti. Tai girdėdamas nusiminė ir Antanas. Tačiau vilties dar buvo, juolab, kad jo lagaminėlyje gulėjo didžiulė saldainių dėžė ir juodųjų serbentų vyno butelis, kuris anuomet, žinovai sakė, Lietuvoje buvo labai geras.
Rusų aktorius nuleidęs galvą pasišalino. Lietuvis ištraukė iš lagaminėlio lauktuves ir paprašė, ko neseniai norėjo rusų aktorius. "Ar "Iverijos" viešbutyje bus gerai?" – paklausė pirmininkas. Kur jau ten, juolab, kad ir viešbutis jau buvo žinomas. Pirmininkas kažkur skambino, su kažkuo gruziniškai kalbėjo. "Ar septynioliktame aukšte gerai?" – vėl paklausė. Antanui dar geriau - vaizdai pro langą jam irgi svarbu. Taigi nakvyne buvo pasirūpinta, įteikti pakvietimai į geriausius spektaklius, paskirta vertėja, kuri sėdės šalia lietuvio ir vers. Vertėja buvo studentė, puiki mergaičiukė, kilusi iš Svanetijos, todėl ir ten šiaulietis nuvyko. Pabuvojo dar Mschetoje, Džvari, pravažiavo Kaukazo karo keliu.
 |
Paberžėje pas tėvą Stanislovą (A. Krištopaitis pirmas dešinėje). Antano KRIŠTOPAIČIO asmeninio archyvo nuotr.
|
Kai vyko į Džvari, išklausinėjo, kurioje stotelėje išlipti iš autobuso, kuriuo keliu išlipus nueiti į vienuolyną. Antanas prisimena, jog stotelė berods vadinosi "Zageri". Lietuvis vis klausė vairuotojo, ar dar nepravažiavo. "Nesijaudink", - ramino jį vairuotojas. Ir štai Antanas pamatė, kad autobusas privažiavo prie pat vienuolyno. Pasirodo, vairuotojas pasuko keletą kilometrų iš maršruto, kad pas juos atvykusiam svečiui nereikėtų pėsčiomis kulniuoti. Džvari (IV a.) – pirmas vienuolynas Gruzijoje po gruzinų krikšto.
Sėkminga kelionė buvo ir iš Džvari atgal į Tbilisį. Leidosi jis siauru keliuku nuo Džvari vienuolyno. Važiavo motociklas su priekaba. Motociklininkas kažko stabtelėjo. Antanas paklausė, ar dar toli iki autobuso stotelės. Motociklininkas, kaip ir visi gruzinai, tuoj išklausinėjo, iš kur atvykėlis. "Sėsk", - parodė Antanui į motociklo lopšelį. Apsisuko ir atvežė lietuvį į Tbilisį iki pirmosios metro stotelės.
Įdomiu transportu Antanas keliavo ir Kaukazo karo keliu. Nedidelis autobusiukas be stogo. Autobusėlyje turistai ir senis su ožka - vietinis gyventojas. Buvo vietos, tai vairuotojas jį ir ožką paėmė pavėžėti ir kartu užsidirbti. O Antaną pasisodino šalia savęs, netgi pledu pridengė, kad aukštai kalnuose nesušaltų.
Susipažino Antanas su vienu verslininku, kuris praturtėjo į Lietuvą veždamas laurų lapus. Turėjo tas verslininkas juodą "Volgą", nors jo namas buvo tarsi iš kartono. Pavežiojo ir Antaną. Ypač gundė drauge vykti į Kutaisį pasižiūrėti futbolo rungtynių, nes buvo didelis šios sporto šakos gerbėjas. Nesužavėjo Antano šis pasiūlymas, traukė jį tik kalnų grožis ir senosios šventyklos bei vienuolynai. (Bus daugiau)
