(2012-05-11 Nr. 416) ŠIANDIEN 2012 Gegužės 18 D. Penktadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Archyvas
2009-04-%7barticle_url%7d
Sveikata
Blo­gas bur­nos kva­pas – pro­ble­ma, ku­rios ne­jau­čia­me

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Ne­ma­lo­nus bur­nos kva­pas var­gi­na maž­daug ket­vir­ta­da­lį gy­ven­to­jų. Blo­giau­sia tai, kad pa­ts žmo­gus ne­ma­lo­naus sa­vo bur­nos kva­po daž­nai nė ne­jau­čia, o ap­lin­ki­niai to pa­sa­ky­ti ne­drįs­ta.

 

Svei­ka bur­nos ert­mė už­tik­ri­na ne tik gy­ve­ni­mo ko­ky­bę, bet ir ap­sau­go nuo kai ku­rių li­gų, pa­lai­ko ge­rą svei­ka­tą.

Miles PFEFFERLE nuotr.

Pa­si­tik­rin­ti ga­li­te pa­tys

Sa­vo bur­nos kva­po žmo­gus pa­pras­tai ne­jau­čia, nes kvė­puo­jant oras pa­ten­ka ne pro bur­ną, o pro no­sį, to­dėl bur­nos kva­pas ne­pa­sie­kia uos­lės re­cep­to­rių. Bū­tent to­dėl prie sa­vo kva­po, net ir stip­raus, grei­tai įpran­ta­ma, tad į bur­nos hi­gie­nis­tus ar odon­to­lo­gus kreip­tis ne­sku­ba­ma.

Anot bur­nos hi­gie­nis­tės Val­do­nės Kel­mie­nės, pa­si­tik­rin­ti bur­nos kva­pą nė­ra su­dė­tin­ga, te­rei­kia pa­klaus­ti ar­ti­mo žmo­gaus. No­rin­tiems pa­tiems įsi­ti­kin­ti, ar bur­nos kva­pas ne­trik­do ap­lin­ki­nių, me­di­kė pa­ta­ria tarp ga­li­nių krū­mi­nių dan­tų įterp­ti tarp­dan­čių siū­lą. Išt­rauk­tą siū­lą pauos­čius bus aiš­ku, ar kva­pas ge­ras. Ki­tas bū­das – prieš veid­ro­dį iš­kiš­ti lie­žu­vį ir pa­žiū­rė­ti, ar jis neap­si­ne­šęs balkš­vo­mis ar gels­vo­mis ap­na­šo­mis. Jei lie­žu­vis ap­si­ne­šęs, ti­kė­ti­na, kad žmo­gus ken­čia nuo ne­ma­lo­naus bur­nos kva­po. Dar ki­tas pa­ti­ki­mas bū­das – lie­žu­viu pa­lai­žy­ti vi­di­nę rie­šo pu­sę, pa­lauk­ti kol iš­džius sei­lės ir pauos­ty­ti. „Jei­gu sua­be­jo­jo­te ar pa­ju­to­te, kad kva­pas nė­ra toks gai­vus, ko­kio no­rė­tu­mė­te, svar­bu iš­siaiš­kin­ti blo­go kva­po prie­žas­tį“, – pa­ta­ria bur­nos hi­gie­nis­tė V. Kel­mie­nė.

Kal­tos ne vien bak­te­ri­jos

Žmo­gaus bur­nos ert­mė­je dėl yran­čių mais­to pro­duk­tų nuo­lat yra šim­tai rū­šių bak­te­ri­jų, ku­rių dau­gu­ma gy­ve­na ant lie­žu­vio šak­nies, nes šią vie­tą sun­kiau­siai pa­sie­kia sei­lės, ne tik su­vil­gan­čios, bet ir nu­plau­nan­čios bak­te­ri­jas. Be to, čia gau­su va­ge­lių ir raukš­le­lių, ku­rio­se bak­te­ri­jos dau­gi­na­si. „Šios bak­te­ri­jos yra rei­ka­lin­gos, nes da­ly­vau­ja virš­ki­nant mais­tą, skai­dant bal­ty­mus. Jei bak­te­ri­jos ima la­bai grei­tai skai­dy­ti bal­ty­mus į ami­no rūgš­tis, pra­de­da grei­čiau ga­min­tis sie­ra. Su­si­da­riu­si sie­ra grei­tai ga­ruo­ja, to­dėl iš bur­nos ima sklis­ti ne­ma­lo­nus kva­pas“, – pa­sa­ko­ja me­di­kė.

Dėl blo­go bur­nos kva­po kal­tos ne tik bak­te­ri­jos. Prie­žas­čių, ko­dėl su­ge­do bur­nos kva­pas, ga­li bū­ti daug. Blo­gą kva­pą ne­re­tai su­ke­lia virš­ki­na­mo­jo trak­to li­gos, ne­tin­ka­mai pa­rink­ta die­ta, il­gas ba­da­vi­mas, kai su­trin­ka me­džia­gų apy­kai­ta ir ima kaup­tis bal­ty­mų ski­li­mo pro­duk­tai – ke­to­nai, ku­rie iš­si­ski­ria ta­da, kai or­ga­niz­mas ima ener­gi­ją iš skai­do­mų rie­ba­lų ląs­te­lių. Be­je, jie ga­li rim­tai su­trik­dy­ti svei­ka­tą, nes to­kia bū­se­na la­bai pa­na­ši į dia­be­tu ser­gan­čių žmo­nių or­ga­niz­me vyks­tan­čius pa­ki­ti­mus.

Ne­re­tai blo­go bur­nos kva­po kal­ti­nin­kas yra per­ša­li­mas ir vir­šu­ti­nių kvė­pa­vi­mo ta­kų in­fek­ci­jos. „Jei no­sis už­si­kim­šu­si, kvė­puo­ti sun­ku, blo­gas bur­nos kva­pas – neiš­ven­gia­mas. Jis pa­si­ša­lins tik pa­svei­kus, ge­riant pa­kan­ka­mai skys­čių“, – sa­ko bur­nos hi­gie­nis­tė.

Vy­res­niems žmo­nėms ne­ma­lo­nus kva­pas at­si­ran­da dėl bend­ro or­ga­niz­mo nu­si­lpi­mo ser­gant dia­be­tu, inks­tų, plau­čių ir ki­tų sis­te­mų li­go­mis. Ne­ma­lo­nus kva­pas ga­li at­si­ras­ti su­tri­kus sei­lių ga­my­bai ar iš­sau­sė­jus bur­nai. Bū­tent ši pro­ble­ma daž­nai var­gi­na rū­ka­lius. „Klai­din­gai ma­no­ma, kad ta­ba­ko dū­mai ma­ži­na bur­no­je esan­čių bak­te­ri­jų ak­ty­vu­mą. Iš tie­sų šis po­vei­kis yra mi­ni­ma­lus“, – tvir­ti­na me­di­kė.

Bur­na dėl įtam­pos ar nuo­la­ti­nio stre­so ga­li džiū­ti. Kai toks reiš­ki­nys kar­to­ja­si nuo­lat, rei­kia ap­si­lan­ky­ti pas en­dok­ri­no­lo­gą, nes tai ga­li bū­ti ir dia­be­to po­žy­mis. Be to, jei ser­ga­te dia­be­tu, pa­ju­tę sals­vai vai­si­nį kva­pą iš bur­nos, bū­ti­nai kuo sku­biau kreip­ki­tės į gy­dy­to­ją.

Blo­gas kva­pas iš bur­nos ga­li sklis­ti ir tuo­met, kai mais­tas per il­gai už­si­bū­na skran­dy­je. Daž­niau­siai tai le­mia lai­ki­ni skran­džio ar­ba dvy­li­ka­pirš­tės žar­nos veik­los su­tri­ki­mai, ku­riuos ga­li­ma pa­ša­lin­ti su­re­gu­lia­vus mi­ty­bą, var­to­jant skran­džio sul­čių rūgš­tin­gu­mą re­gu­liuo­jan­čių pre­pa­ra­tų.

Ne­ma­lo­nus kva­pas iš bur­nos il­gai­niui at­si­ran­da už­kie­tė­jus vi­du­riams. To­kiu at­ve­ju ge­riau­sias vais­tas ir nuo vi­du­rių už­kie­tė­ji­mo, ir nuo blo­go bur­nos kva­po – daug skai­du­lų tu­rin­tis mais­tas, t. y. vai­siai ir dar­žo­vės. Kie­ti vai­siai ir dar­žo­vės ska­ti­na sei­lių iš­si­sky­ri­mą, tad sau­go ir nuo dan­te­nų li­gų. Be­je, blo­go kva­po iš bur­nos prie­žas­tis ga­li bū­ti tam tik­ri pro­duk­tai, pvz., pa­tie­ka­lai su čes­na­kais ar pi­pi­rais, nes šiuo­se mais­to pro­duk­tuo­se esan­tys che­mi­niai jun­gi­niai or­ga­niz­me iš­lie­ka ga­na il­gai, to­dėl il­gai iš­lie­ka ir ne­ma­lo­nus čes­na­ko kva­pas.

„No­rint iš­siaiš­kin­ti blo­go bur­nos kva­po prie­žas­tį, pir­miau­sia ver­tė­tų ieš­ko­ti odon­to­lo­go ka­bi­ne­to, nes daž­niau­siai pa­si­tai­kan­ti blo­go bur­nos kva­po prie­žas­tis – ne­pa­kan­ka­ma bur­nos hi­gie­na ar dan­tų būk­lė, – pa­ta­ria spe­cia­lis­tė. – Blo­gas bur­nos kva­pas ga­li at­si­ras­ti, kai daž­nai pa­mirš­ta­te iš­si­va­ly­ti dan­tis, taip pat ir dėl dan­te­nų už­de­gi­mo. Kai už­de­gi­mas tam­pa lė­ti­nis, jis ne­t-gi ga­li su­kel­ti skaus­min­gą li­gą pa­ro­don­to­zę. Daž­niau­sios dan­te­nų už­de­gi­mo prie­žas­tys – ne­tin­ka­ma bur­nos ir dan­tų prie­žiū­ra. Kai pra­stai ir re­tai va­lo­mi dan­tys, dan­te­nas pa­den­gia ap­na­šos, ku­rio­se knibž­dė­te knibž­da dau­gy­bė bak­te­ri­jų, iš­ski­rian­čių dau­gy­bę kenks­min­gų me­džia­gų, ku­rios ir su­ke­lia pa­vir­ši­nį už­de­gi­mą. Dan­te­nos daž­nai pa­raus­ta, ne­stip­riai skau­da ir krau­juo­ja. Ne­gy­do­mas už­de­gi­mas api­ma ir gi­les­nius dan­te­nų sluoks­nius, ap­nuo­gi­na dan­tų kak­le­lius, su­si­da­ro va­di­na­mo­sios dan­tų ki­še­nė­lės. Sus­tip­rė­ja krau­ja­vi­mas ir skaus­mas, iš bur­nos ima sklis­ti ne­ma­lo­nus kva­pas.“

Dė­me­sys bur­nos hi­gie­nai

Svei­ka bur­nos ert­mė už­tik­ri­na ne tik gy­ve­ni­mo ko­ky­bę, bet ir ap­sau­go nuo kai ku­rių li­gų, pa­lai­ko ge­rą svei­ka­tą, to­dėl kiek­vie­nas tu­ri skir­ti pa­kan­ka­mai dė­me­sio bur­nos hi­gie­nai, su­ba­lan­suo­tai mi­ty­bai, lai­ku gy­dy­ti dan­tų li­gas.

Bur­nos hi­gie­nai žmo­ni­ja ir se­no­vė­je sky­rė daug dė­me­sio. Se­nuo­siuo­se me­di­ci­nos raš­tuo­se nu­ro­do­ma, kad bur­nos hi­gie­nai bu­vo var­to­ja­mi krū­mo Pis­ta­cia len­tis­cus sa­kai, tu­rin­tys an­ti­bak­te­ri­nių sa­vy­bių. Šis au­ga­las au­ga Vi­dur­že­mio jū­ros Hio­so sa­lo­je. Šių lai­kų odon­to­lo­gi­ja, anot bur­nos hi­gie­nis­tės, yra kur kas mo­der­nes­nė, tad ge­ba pa­siū­ly­ti di­de­les ga­li­my­bes, te­rei­kia pa­keis­ti sa­vo po­žiū­rį į bur­nos hi­gie­ną.

Kad bur­no­je neat­si­ras­tų bak­te­ri­jų, dėl ku­rių veik­los ima sklis­ti ne­ma­lo­nus kva­pas, bur­nos hi­gie­nis­tė pa­tei­kia ke­le­tą pa­ta­ri­mų:

• Dan­tis va­ly­ki­te ne re­čiau kaip du kar­tus per die­ną – ry­tą ir va­ka­re dan­tų še­pe­tė­liu ir pa­sta. Va­ka­re va­ly­ti dan­tis svar­biau­sia, nes nuo mais­to li­ku­čių su­si­da­ro ap­na­šos. Va­ly­ki­te ne trum­piau kaip tris mi­nu­tes.

• Iš­si­va­lę dan­tis še­pe­tė­liu, tarp­dan­čius iš­va­ly­ki­te spe­cia­liu tarp­dan­čių siū­lu.

• Pras­ka­lau­ki­te bur­ną an­ti­bak­te­ri­niu skys­čiu.

• Kas­kart pa­val­gę bur­ną pra­ska­lau­ki­te van­de­niu ar­ba ne il­giau kaip 10 mi­nu­čių pa­kram­ty­ki­te be­cuk­rės kram­to­mo­sios gu­mos.

• Sten­ki­tės ma­žiau var­to­ti krak­mo­lo ir cuk­raus tu­rin­čių pro­duk­tų.

• Pa­val­gę su­kram­ty­ki­te rie­ke­lę sū­rio – jis bur­no­je pa­lai­ko rūgš­čių pu­siaus­vy­rą.

• Nep­rik­lau­so­mai nuo bur­nos ert­mės būk­lės, ver­tė­tų ap­si­lan­ky­ti pas gy­dy­to­ją odon­to­lo­gą ir bur­nos hi­gie­nis­tą du kar­tus per me­tus, juo­lab kad jau se­niai praė­jo tie lai­kai, kai vi­zi­tas pas odon­to­lo­gą sie­jo­si su kan­ki­ni­mo kė­de – pa­si­kei­tė ir įran­ga, ir po­žiū­ris į pa­cien­tą. Išs­kir­ti­niais at­ve­jais, kai yra po­lin­kis kaup­tis ap­na­šoms, pa­cien­tas ser­ga sis­te­mi­nė­mis li­go­mis ar­ba rū­ko, pro­fe­sio­na­lią bur­nos hi­gie­ną pa­tar­ti­na at­lik­ti kas 3-4 mė­ne­sius.

Kol lau­kia­te vi­zi­to pas gy­dy­to­ją, blo­gą bur­nos kva­pą su­ma­žin­ki­te liau­diš­ko­mis prie­mo­nė­mis:

• Su­val­gy­ki­te obuo­lį – jis iš­va­lys dan­tis nuo ap­na­šų.

• Blo­gas kva­pas su­ma­žės pa­kram­čius pet­ra­žo­lių, kra­pų, mė­tų. Kva­pą nai­ki­na ir any­žius.

• Bur­no­je esan­čias bak­te­ri­jas pa­dės nai­kin­ti ska­la­vi­mas ra­mu­nė­lių, ka­len­du­los ar ki­tų liau­diš­kų an­ti­sep­ti­kų nuo­vi­ru. Šiek tiek ma­žes­niu po­vei­kiu pa­si­žy­mi ir stip­ri juo­do­ji ar­ba­ta.

• Vai­siai, ku­riuo­se daug vi­ta­mi­no C (cit­ru­si­niai vai­siai, me­lio­nai, uo­gos) – veiks­min­gi ne­ma­lo­naus bur­nos kva­po prie­šai. Jie sau­go ir nuo dan­te­nų li­gų.

• Ko­vo­jant su blo­gu bur­nos kva­pu, ypač efek­ty­vus yra ci­na­mo­nas. Ci­na­mo­nu pra­tur­tin­ta gu­ma ne tik pa­ša­li­na pra­stą kva­pą, bet ir nai­ki­na bak­te­ri­jas bur­no­je. Vie­nin­te­lė pro­ble­ma ta, kad kram­to­mo­ji gu­ma, ku­rio­je yra cuk­raus, ken­kia dan­tims, to­dėl ver­tė­tų paieš­ko­ti be­cuk­rės ci­na­mo­no sko­nio kram­to­mo­sios gu­mos.

• Dau­giau ger­ki­te van­dens – sens­tant di­dė­ja ti­ki­my­bė de­hid­ra­tuo­ti. Ga­li­te net ne­pas­te­bė­ti, kad esa­te iš­troš­kę, to­dėl ge­ria­ma­sis van­duo tu­rė­tų tap­ti kas­die­niu įpro­čiu – van­duo itin su­ma­ži­na bak­te­ri­jų bur­no­je kie­kį.

Pa­va­sa­riui ruoš­tis rei­kia iš­ti­sus me­tus

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Daž­niau­siai sa­vo kū­nu su­si­rū­pi­na­me atė­jus pa­va­sa­riui. Tuo­met grie­bia­mės vis­ko – spor­tuo­ja­me, lai­ko­mės die­tos, nau­do­ja­me liek­ni­na­mą­sias prie­mo­nes, ti­kė­da­mie­si grei­čiau­siai pa­siek­ti ge­riau­sių re­zul­ta­tų. Iš­ban­dę dau­ge­lį bū­dų, ne­re­tai nu­si­vi­lia­me taip ir neat­ra­dę to ste­buk­lin­go­jo re­cep­to. „Jo iš­ties nė­ra. Ge­riau­sias bū­das bū­ti svei­kiems ir gra­žiems – re­gu­lia­riai mankš­tin­tis ir vi­sam lai­kui pa­keis­ti mi­ty­bos įpro­čius“, – tvir­ti­na tre­ne­ris-inst­ruk­to­rius Ma­rius Re­mie­čius.

 

Žmo­gaus kū­no kom­po­zi­ci­ją nu­le­mia ne kū­no svo­ris, bet jį su­da­ran­tis rie­ba­lų ir vi­sos li­ku­sios nau­din­gos kū­no ma­sės san­ty­kis. Ju­dė­ji­mo sto­ka, bliūkš­tan­tys rau­me­nys lė­ti­na me­džia­gų apy­kai­tą, tad ka­lo­ri­jų gy­vy­bei pa­lai­ky­ti rei­kia vis ma­žiau.

Marek BERNAT nuotr.

Di­de­li svo­rio po­ky­čiai – stre­sas or­ga­niz­mui

Žmo­gaus se­nė­ji­mo pro­ce­sas pra­si­de­da nuo to mo­men­to, kai or­ga­niz­mas nu­sto­ja aug­ti, t. y. su­lau­kus 19-21 me­tų am­žiaus, to­dėl rū­pin­tis sa­vo kū­nu, ug­dy­ti ju­de­sių koor­di­na­ci­ją, stip­rin­ti funk­ci­nes or­ga­niz­mo ga­lias, ras­ti lai­ko pa­spor­tuo­ti bū­ti­na ne tik pa­va­sa­rį, bet kas­dien, va­di­na­si, vi­są gy­ve­ni­mą. Jei­gu su­ge­bė­si­te kas­dien spor­tuo­ti, ne­si­kaups ne­rei­ka­lin­gi rie­ba­lai, tad vi­sais me­tų lai­kais jau­si­tės žva­les­ni ir ener­gin­ges­ni. Be to, kas­dien spor­tuo­da­mi ug­do­te sa­vo va­lią, o tai ypač pra­ver­čia gy­ve­ni­me, ka­dan­gi stip­res­nė va­lia – tai ge­bė­ji­mas siek­ti už­si­brėž­tų tiks­lų. „Tik la­bai svar­bu ne­per­sis­teng­ti, – per­spė­ja tre­ne­ris. – Ne­rei­kia vi­so­mis iš­ga­lė­mis siek­ti neį­ma­no­mo. Svo­rio me­ti­mas tu­ri bū­ti sai­kin­gas, o pa­ts pro­ce­sas – lė­tas ir vyk­ti pa­ma­žu. Juk svo­ris au­go ne grei­tai ar at­si­tik­ti­nai, o pa­ma­žu. Taip pat rei­kia ir jo at­si­kra­ty­ti. Sie­kis tu­rė­ti svei­ką or­ga­niz­mą ne­ga­li bū­ti mo­men­ti­nis.“

Kad ne­nu­ken­tė­tų svei­ka­ta, re­ko­men­duo­ja­ma per mė­ne­sį su­blog­ti ne dau­giau nei 3-4 kg, ant­raip gre­sia šir­dies li­gos, hor­mo­nų veik­los su­tri­ki­mai, raukš­lės ir pan. Ki­ta bū­ti­na tai­syk­lė – liek­nė­ti pro­tin­gai. Ba­da­vi­mas ir ali­nan­tis fi­zi­nis krū­vis, užuo­t pa­dai­li­nę kū­no li­ni­jas, tik pa­kirs svei­ka­tą. O ne­ma­lo­niau­sia tai, kad po dras­tiš­kų veiks­mų svo­ris grei­tai su­grįž­ta su kau­pu – or­ga­niz­mas ima kaup­ti mais­to me­džia­gas ki­tiems ga­li­miems iš­ban­dy­mams.

Pa­si­ry­žus ma­žin­ti kū­no svo­rį, la­bai svar­bi mo­ty­va­ci­ja, ryž­tas ir su­pra­ti­mas, kad leng­vų bū­dų svo­riui mes­ti nė­ra. Au­gin­ti svo­rį kur kas ma­lo­niau, nei jį mes­ti, ta­čiau, anot tre­ne­rio, be­vil­tiš­kų žmo­nių ne­bū­na. Pa­vel­di­mu­mas, be abe­jo, nu­le­mia kiek­vie­no mū­sų at­le­tiš­ku­mą, ta­čiau ge­nai vis dėl­to nė­ra svar­biau­si. Su­liek­nė­ti ga­li vi­si, tik tai vie­niems už­truks ge­ro­kai il­giau nei ki­tiems. Svar­bu, kad tiks­las bū­tų rea­lus. „La­bai pa­gir­ti­nos pa­stan­gos siek­ti kuo ge­res­nių re­zul­ta­tų, ta­čiau įvar­di­jant no­rus rei­kia žiū­rė­ti rea­lis­tiš­kai – at­si­kra­ty­ti, tar­ki­me, 10 kg per mė­ne­sį tik­rai nė­ra rea­lu. Daž­nam po­ra ki­log­ra­mų per mė­ne­sį at­ro­do vi­sai ne­daug, ta­čiau per 6 mė­ne­sius tai bus net 12 kg pra­ras­tų rie­ba­lų! Mes daž­nai per­ver­ti­na­me tai, ką ga­li­me pa­siek­ti per mė­ne­sį, bet neį­ver­ti­na­me to, ką ga­li­me pa­siek­ti per me­tus“, – sa­ko tre­ne­ris.

Svar­biau­sia – re­gu­lia­ru­mas

Kū­no svo­ris nė­ra ge­ras rie­ba­lų in­di­ka­to­rius. Žmo­gaus kū­no kom­po­zi­ci­ją nu­le­mia ne kū­no svo­ris, bet jį su­da­ran­tis rie­ba­lų ir vi­sos li­ku­sios nau­din­gos kū­no ma­sės san­ty­kis. Ju­dė­ji­mo sto­ka, bliūkš­tan­tys rau­me­nys lė­ti­na me­džia­gų apy­kai­tą, tad ka­lo­ri­jų gy­vy­bei pa­lai­ky­ti rei­kia vis ma­žiau. Taip kau­pia­si rie­ba­lai, ku­rie yra daug leng­ves­ni nei rau­me­nys, o pa­sta­rų­jų ma­sei su­ma­žė­jus bend­ras kū­no svo­ris pa­di­dė­ja la­bai ne­žy­miai. Tad jei­gu jūs, nors ir ne­tu­rė­da­ma ant­svo­rio, bū­da­ma iš pa­žiū­ros liek­na, vos stip­riau pa­ju­dė­ju­si dūs­ta­te, jau­čia­te, kad pra­stė­ja lai­ky­se­na, o rie­ba­lai įgy­ja jiems bū­din­gą drėb­te­lė­ji­mą – lai­kas spor­tuo­ti.

Ne­tu­rin­čioms ga­li­my­bės spor­tuo­ti klu­buo­se tre­ne­ris siū­lo pa­si­telk­ti sa­vo fan­ta­zi­ją ir nuo­jau­tą. Tik ne­pa­mirš­ki­te, kad epi­zo­diš­ki in­ten­sy­vūs už­siė­mi­mai nė­ra šiuo po­žiū­riu nau­din­gi, or­ga­niz­mas į juos rea­guo­ja kaip į stre­są. Kai spor­tuo­ja­ma sie­kiant liek­nė­ti, svar­biau­sia tai da­ry­ti re­gu­lia­riai. Re­gu­lia­rus ju­dė­ji­mas ak­ty­vi­na su­lė­tė­ju­sią me­džia­gų apy­kai­tą, de­gi­na ka­lo­ri­jas, stang­ri­na kū­ną ir tei­kia pa­si­ten­ki­ni­mo sa­vi­mi. Spor­tui, ju­dė­ji­mui kas­dien rei­kia skir­ti lai­ko, te­gu iš pra­džių ir 15-20 min. Tai ga­li bū­ti pa­si­vaikš­čio­ji­mas spar­tes­niu žings­niu, bė­gi­mas ris­te­le, plau­ki­mas, va­žia­vi­mas dvi­ra­čiu, pra­ti­mai na­mie ar ki­tas mie­las spor­ta­vi­mo bū­das. Jei­gu no­ri­te at­si­kra­ty­ti ant­svo­rio, per­ne­lyg ne­ri­bo­da­mi įpras­to val­gia­raš­čio, spor­tuo­ti rei­kė­tų daug in­ten­sy­viau – maž­daug po va­lan­dą kas ant­rą die­ną, iš­lie­jant pra­kai­to. Be­je, kuo dau­giau tre­ni­ruo­ja­tės, tuo dau­giau rau­me­nų ma­sės įgy­ja­te. Ka­dan­gi tre­ni­ruo­ti rau­me­nys sve­ria kur kas dau­giau nei ap­vy­tę, in­ten­sy­viai tre­ni­ruo­jan­tis kū­no svo­ris ga­li pa­di­dė­ti.

Pa­sie­kus no­ri­mą re­zul­ta­tą, stai­ga nu­trauk­ti už­siė­mi­mus taip pat ne­re­ko­men­duo­ja­ma, nes ka­lo­ri­jos, ku­rios anks­čiau bū­da­vo „pa­lie­ka­mos“ spor­to sa­lė­je, su­tau­py­tos vėl grei­tai ima virs­ti rie­ba­lais. Jei ne­be­ga­li­ma skir­ti spor­tui tiek pat lai­ko kiek anks­čiau, tre­ni­ruo­čių daž­nu­mą ir in­ten­sy­vu­mą rei­kia ma­žin­ti pa­laips­niui.

Sug­le­bu­sią odą rei­kia stang­rin­ti

Pra­dė­ju­sios liek­nė­ti, dau­ge­lis mo­te­rų pa­ste­bi, kad oda su­glem­ba ir tam­pa ne­be to­kia stang­ri. Mi­ni SPA „Agne­tė“ va­do­vė Aud­ro­nė Ra­da­vi­čie­nė sa­ko, kad vien spor­tu šios pro­ble­mos neišsp­rę­si. Ar­tė­jant va­sa­rai, kai ati­den­gia­me vis dau­giau nuo­go kū­no, vi­soms ver­tė­tų pa­si­rū­pin­ti gra­žia jo oda.

Kaip ir vei­do odą, kū­no taip pat rei­kia va­ly­ti. Po kū­no švei­ti­mo pro­ce­dū­ros („pi­lin­go“) na­muo­se ar gro­žio sa­lo­ne, pa­ge­rė­ja odos krau­jo­ta­ka, ji vi­zua­liai at­ro­do gra­žes­nė.

Sus­tang­rin­ti odą, su­ma­žin­ti kū­no apim­tis bei „apel­si­no žie­ve­lę“ pa­de­da įvai­rūs ma­sa­žai bei pro­ce­dū­ros, ku­rios mus ne tik pa­gra­ži­na, bet ir yra nau­din­gos svei­ka­tai. Pa­sak gro­žio spe­cia­lis­tės, jas de­ri­nant kar­tu su spor­tu ir die­ta, bus ga­li­ma džiaug­tis ne tik grei­čiau pra­dings­tan­čiais kū­no apim­čių cen­ti­met­rais, bet ir svei­ka bei gra­žia oda. Vie­nas iš po­pu­lia­res­nių ma­sa­žų – LPG lim­fod­re­na­ži­nis ma­sa­žas. Tai nein­va­zi­nis bū­das su­teik­ti kū­nui gra­žią for­mą, su­ma­žin­ti ce­liu­li­to po­žy­mius ir pa­ge­rin­ti bend­rą odos svei­ka­tos būk­lę. Jo me­tu sti­mu­liuo­ja­ma ve­ni­nė ir lim­fi­nė sis­te­mos. Pa­ge­rė­ja ko­la­ge­no ga­my­ba, odai su­tei­kia­mas svei­kes­nis ir švie­žes­nis at­spal­vis. Šis gy­dy­mas taip pat iš­ly­gi­na odos pa­vir­šių, su­minkš­tin­da­mas pra­re­tė­ju­sį jun­gia­mą­jį au­di­nį, ku­ris ir yra ce­liu­li­ti­nės „apel­si­no žie­ve­lės“ odos prie­žas­tis. Vien spor­tu ir die­ta to pa­da­ry­ti ne­pa­vyk­tų.

Atlikus LPG limfodrenažinio masažo kursą, probleminių kūno vietų – pilvo, sėdmenų, šlaunų – apimtys gali sumažėti iki 12 cm, o kūno apimtys – vienu ar dviem rūbų dydžiais.

Jei no­ri­te ne tik su­ma­žin­ti kū­no apim­tis, bet ir de­tok­si­kuo­ti or­ga­niz­mą, spe­cia­lis­tė pa­ta­ria ne­pa­mirš­ti ir kū­no įvy­nio­ji­mų spe­cia­liu vy­nio­ja­muo­ju tvars­čiu („ban­da­žu“). Jis tai­ko­mas įvai­rioms pro­ble­moms spręs­ti: ce­liu­li­to pa­žeis­tai odai ko­re­guo­ti, rie­ba­lų skai­dy­mo pro­ce­sams ska­tin­ti, ku­pe­ro­zei ar iš­si­plė­tu­sioms ve­noms ma­žin­ti ar jų pro­fi­lak­ti­kai. Kū­no įvy­nio­ji­mai dai­li­na kū­no si­lue­tą, ma­žė­ja ce­liu­li­to po­žy­miai, ge­rė­ja mik­ro­cir­ku­lia­ci­ja au­di­niuo­se, oda tam­pa stang­res­nė, kar­tu de­tok­si­kuo­ja­mas or­ga­niz­mas ir iš­va­lo­ma oda. Įvy­nio­ji­mo pro­ce­dū­rų me­tu pa­ša­li­na­mi kū­ne su­si­kau­pę tok­si­nai, ku­rių neį­ma­no­ma at­si­kra­ty­ti lai­kan­tis die­tos, spor­tuo­jant ar pra­kai­tuo­jant sau­no­je. Tok­si­nų pa­ša­li­ni­mas lei­džia na­tū­ra­liam au­di­nių elas­ti­nui iš­lai­ky­ti nau­ją kū­no for­mą.

Ne­tin­ka­mos die­tos tik ali­na or­ga­niz­mą

Ar esa­te pro­fe­sio­na­lus spor­ti­nin­kas, ar tre­ni­ruo­ja­tės sa­vo ma­lo­nu­mui, tu­ri­te ži­no­ti, kad mais­tas yra fi­zi­nio ak­ty­vu­mo pa­grin­das. Tin­ka­mas mai­ti­ni­ma­sis op­ti­mi­zuo­ja ener­gi­jos kie­kį ir pa­de­da or­ga­niz­mui grei­čiau at­si­gau­ti. De­ja, šiais lai­kais liek­nė­ji­mas ta­po tar­si ma­da ar gy­ve­ni­mo bū­du. Šiuo­lai­ki­nė vi­suo­me­nė for­muo­ja liek­no žmo­gaus kul­tą, ta­čiau tai daž­nai pra­si­len­kia su svei­ko žmo­gaus kū­no teo­ri­ja. La­bai daug dė­me­sio ski­ria­ma ali­nan­čioms ir svei­ka­tą ga­di­nan­čioms die­toms. Ypač kenks­min­gos da­bar itin po­pu­lia­rios bal­ty­mų die­tos. Tai rim­ta gy­dy­mo prie­mo­nė, ku­riai ne­rū­pes­tin­gai at­si­duo­da­me vos iš­gir­dę iš drau­gės apie pri­tren­kian­čią die­tą. Ir iš­ties pri­tren­kia­me or­ga­niz­mą, už­tai­sy­da­mi už­dels­to vei­ki­mo bom­bą – po 10-15 me­tų ne­ži­nia iš kur at­si­ran­da rim­tos li­gos kaip at­sa­kas į he­ro­jiš­kas pa­stan­gas jau­nys­tė­je nu­mes­ti svo­rio. Ta­čiau die­ta, anot tre­ne­rio m. Re­mie­čiaus, – tai ne tik svo­rio me­ti­mas, bet ir tin­ka­mų mai­ti­ni­mo­si įpro­čių, ku­rie tu­ri tap­ti gy­ve­ni­mo bū­do da­li­mi, sie­kiant vėl ne­priaug­ti svo­rio, iš­sau­go­ji­mas.

Pa­va­sa­rį die­tą rei­kia rink­tis itin at­sar­giai. Juk vi­siems ži­no­ma, kad pa­va­sa­ris – vi­ta­mi­nų trū­ku­mo, įvai­rių vi­ru­si­nių in­fek­ci­jų ir paašt­rė­ju­sių lė­ti­nių li­gų me­tas. Tad liek­nė­ti rei­kia tin­ka­mai – ne­sku­bė­ti ir ne­sku­bin­ti įvy­kių. Val­gy­ki­me svei­ką ir ska­nų mais­tą, be­veik nie­kuo sa­vęs ne­ri­bo­da­mi, ta­čiau ge­ro­kai ma­žes­nė­mis po­rci­jo­mis. Vie­na iš pa­va­sa­rio die­tos są­ly­gų – mais­tas tu­ri bū­ti švie­žiai pa­ga­min­tas, va­di­na­si, jo­kios va­ka­rykš­tės pa­šil­dy­tos sriu­bos ar ko­šės. Tik taip ap­rū­pin­si­te or­ga­niz­mą vi­sais bū­ti­nais vi­ta­mi­nais ir mi­ne­ra­li­nė­mis me­džia­go­mis. Ma­ži­nant po­rci­jas, val­gy­ti rei­kė­tų daž­niau – apie 5-6 kar­tus per die­ną, dau­giau ger­ti van­dens, ypač prieš val­gį. Jei­gu ne­si­jau­čia­te al­ka­ni, ne­val­gy­ki­te. „At­ras­ki­te al­kio ir pa­si­mė­ga­vi­mo jaus­mą. Val­gy­ki­te lė­tai, ta­da so­tu­mo jaus­mą pa­ju­si­te daug grei­čiau. Taip grei­čiau iš­mok­si­te su­ma­žin­ti po­rci­jas. Be­je, nuo sta­lo vi­suo­met de­rė­tų pa­kil­ti šiek tiek al­ka­niems“, – pa­ta­ria tre­ne­ris.

Dar vie­nas po­pu­lia­rus svo­rio me­ti­mo bū­das – ne­val­gy­ti po 18 va­lan­dos. Ši teo­ri­ja, anot tre­ne­rio, iš da­lies tei­sin­ga, ta­čiau spor­tuo­jant tie­sio­giai ja va­do­vau­tis ne­rei­kė­tų. Or­ga­niz­mas ant­ro­je die­nos pu­sė­je pra­de­da pra­sčiau įsi­sa­vin­ti ang­lia­van­de­nius, tad šie pri­glun­da prie jau esa­mų juos­mens sri­ty­je „be­siil­sin­čių“ ener­gi­jos at­sar­gų rie­ba­lų pa­vi­da­lu. „Pir­mo­je die­nos pu­sė­je var­to­ki­te ang­lia­van­de­nių tu­rin­tį mais­tą, o ant­ro­je – bal­ty­mų, – pa­ta­ria tre­ne­ris. – Bal­ty­mai – mū­sų kū­no „gip­sas“, tad bū­tent jie for­muo­ja mū­sų kū­ną. Kar­tu su bal­ty­mi­niu mais­tu pa­tar­ti­na val­gy­ti įvai­rių dar­žo­vių, kad or­ga­niz­mas gau­tų skai­du­lų, ku­rios pa­ge­ri­na virš­ki­ni­mo pro­ce­są.“

Mi­ty­bai – iš­skir­ti­nis dė­me­sys

Tre­ni­ruo­tės in­ten­sy­vu­mas ir truk­mė le­mia, ku­ri pa­grin­di­nė mais­ti­nė me­džia­ga yra nau­do­ja­ma, t. y. de­gi­na­ma, ta­čiau ang­lia­van­de­niai yra pir­mi­nis ir svar­biau­sias ener­gi­jos šal­ti­nis rau­me­nims, kaip kū­nui yra svar­bios pa­grin­di­nės rau­me­nų gru­pės. Ang­lia­van­de­nių tur­tin­gas mais­tas or­ga­niz­mą ap­rū­pi­na skai­du­lo­mis. To ne­ga­li pa­da­ry­ti bal­ty­mai ar rie­ba­lai. Mi­ni­ma­li re­ko­men­duo­ja­ma die­nos ang­lia­van­de­nių nor­ma yra 130 g, iš ku­rių nuo 20 iki 35 g yra skai­du­los.

Ang­lia­van­de­niai, kaip ener­gi­jos šal­ti­nis, yra vie­ni svar­biau­sių pa­gal­bi­nin­kų liek­nė­jant, nes bū­tent jie su­tei­kia ener­gi­jos ga­na var­gi­nan­čioms svo­rio me­ti­mo tre­ni­ruo­tėms.

Nors per di­de­lį svo­rį tu­rin­tys žmo­nės sten­gia­si at­si­kra­ty­ti rie­ba­lų, ta­čiau tam tik­ra da­lis šių me­džia­gų tu­ri bū­ti or­ga­niz­me, kad šis esant rei­ka­lui ga­lė­tų juos pa­nau­do­ti. Rie­ba­lai už­pil­do tar­pus tarp ląs­te­lių ir yra nau­do­ja­mi kaip te­pa­las sklan­džiam są­na­rių dar­bui. Kai ku­rie vi­ta­mi­nai – A, D, K ir E – tirps­ta tik rie­ba­luo­se, tad vi­siš­kai iš­brau­kus iš val­gia­raš­čio au­ga­li­nius ar­ba gy­vu­li­nius rie­ba­lus šių vi­ta­mi­nų or­ga­niz­mas ne­be­pa­si­sa­vi­na.

Mie­gas pa­de­da liek­nė­ti

No­rint su­liek­nė­ti, la­bai svar­bu pa­kan­ka­mai lai­ko skir­ti mie­gui (7-9 val.). Mie­go trū­ku­mas ne­lei­džia or­ga­niz­mui pa­ga­min­ti hor­mo­nų, ku­rie yra tie­sio­giai at­sa­kin­gi už kū­no svo­rį. Mie­go sty­gius su­ke­lia lep­ti­no ly­gio su­ma­žė­ji­mą. Šis hor­mo­nas re­gu­liuo­ja so­tu­mo jaus­mo po­jū­tį. Dėl mie­go sto­kos di­dė­ja gre­li­no, re­gu­liuo­jan­čio al­kio jaus­mą, ly­gis. Yra pa­tvir­tin­ta, kad ma­žiau nei aš­tuo­nias va­lan­das per pa­rą mie­gan­tys žmo­nės yra la­biau lin­kę priaug­ti svo­rio nei tie, ku­rie mie­ga il­giau. Dar vie­nas nei­gia­mas mie­go trū­ku­mo su­ke­lia­mas po­vei­kis yra hor­mo­no kor­ti­zo­lio ly­gio di­dė­ji­mas or­ga­niz­me. Kor­ti­zo­lis stip­ri­na al­kio jaus­mą.

Dėl mie­go trū­ku­mo su­trin­ka or­ga­niz­mo ge­bė­ji­mas skai­dy­ti ang­lia­van­de­nius, krau­jy­je pa­ky­la gliu­ko­zės ly­gis, o tai au­to­ma­tiš­kai pa­ke­lia in­su­li­no ly­gį, to­dėl ska­ti­na­mas grei­tes­nis rie­ba­lų kau­pi­ma­sis. Stin­gant mie­go, or­ga­niz­me ma­žė­ja bal­ty­mi­nių me­džia­gų, ku­rios pa­de­da re­gu­liuo­ti san­ty­kį tarp rau­me­nų ir rie­ba­lų. Be to, mie­gas – pa­ts na­tū­ra­liau­sias bū­das stang­riai odai iš­lai­ky­ti.

Mie­gas tam­pa iš­sva­jo­ta pra­ban­ga

Ag­nė GAI­RIO­NY­TĖ

Žmo­gus mie­go ka­ra­lys­tė­je pra­lei­džia be­veik treč­da­lį sa­vo gy­ve­ni­mo. Nuo mie­go ko­ky­bės pri­klau­so jo fi­zi­nė ir emo­ci­nė bū­se­na. Tai es­mi­nis gy­ve­ni­mo po­rei­kis, toks pat svar­bus žmo­gaus gy­vy­bei pa­lai­ky­ti kaip oras, mais­tas ir van­duo. Šiuo­lai­ki­nis gy­ve­ni­mo tem­pas dau­ge­lį die­nos dar­bų ir lais­va­lai­kio for­mų per­ke­lia į nak­tį. Ta­čiau mie­gas yra rim­tas ir žmo­gaus or­ga­niz­mui svar­bus da­ly­kas. Mie­gant at­ku­ria­mos pro­ti­nės ir fi­zi­nės jė­gos, stip­ri­na­ma at­min­tis. Nak­ties poil­sis taip pat la­bai svar­bus or­ga­niz­mo imu­ni­nei sis­te­mai. Il­sin­tis kau­pia­ma ne tik nau­ja ener­gi­ja, bet ir svar­bios ak­ty­vio­sios me­džia­gos, rei­ka­lin­gos or­ga­niz­mo gy­ny­bi­nei sis­te­mai ko­vo­jant su per­ša­li­mo li­go­mis ir in­fek­ci­jo­mis.

 

Maž­daug pu­sė pa­sau­lio gy­ven­to­jų ri­zi­kuo­ja su­si­dur­ti ar jau su­si­du­ria su ko­kio­mis nors mie­go pro­ble­mo­mis. Tiems, ku­riuos kan­ki­na ne­mi­ga, mie­gas tam­pa iš­sva­jo­ta pra­ban­ga. Be to, mie­go su­tri­ki­mai smar­kiai su­stip­ri­na ki­tų li­gų po­vei­kį.

Gunter MULLER nuotr.

Pir­mie­ji po­žy­miai

Tik ge­rai iš­si­mie­go­jęs žmo­gus bū­na dar­bin­gas, žva­lus, ge­ros nuo­tai­kos. Kai tai ne­pa­vyks­ta, nu­ken­čia vi­si gy­ve­ni­mo as­pek­tai. Da­bar maž­daug pu­sė pa­sau­lio gy­ven­to­jų ri­zi­kuo­ja su­si­dur­ti ar jau su­si­du­ria su ko­kio­mis nors mie­go pro­ble­mo­mis. Tiems, ku­riuos kan­ki­na ne­mi­ga, mie­gas tam­pa iš­sva­jo­ta pra­ban­ga. Be to, mie­go su­tri­ki­mai smar­kiai su­stip­ri­na ki­tų li­gų po­vei­kį.

Vie­nas iš dau­giau nei 90 mie­go su­tri­ki­mų, pa­si­reiš­kian­tis kvė­pa­vi­mo su­tri­ki­mu mie­gant – tai mie­go ap­nė­ja. Ne­gy­do­ma ji truk­do ko­ky­biš­kai iš­si­mie­go­ti. Kai kvė­pa­vi­mas su­sto­ja de­šimt ar dau­giau se­kun­džių, o per va­lan­dą bū­na ke­le­tas to­kių pau­zių, žmo­gus iš­mu­ša­mas iš na­tū­ra­laus mie­go rit­mo. Tai reiš­kia, kad ser­gan­tis žmo­gus dau­giau lai­ko pra­lei­džia pa­vir­ši­nio mie­go fa­zė­je nei gi­laus, at­sta­to­mo­jo, ku­ris ypač svar­bus tam, kad bū­tu­mė­te ener­gin­gas, pro­tiš­kai ir fi­ziš­kai pro­duk­ty­vus die­ną.

Nors mie­go ap­nė­ja gy­do­ma, la­bai daž­nai ji lai­ku ne­diag­no­zuo­ja­ma. Ne­gy­do­ma mie­go ap­nė­ja ga­li bū­ti pa­vo­jin­ga gy­vy­bei, to­dėl la­bai svar­bu lai­ku kreip­tis į gy­dy­to­jus, jei jūs ar jū­sų my­li­ma­sis įta­ria­te ja ser­gą.

Rei­kė­tų su­si­rū­pin­ti pa­ju­tus bent vie­ną iš pa­grin­di­nių li­gos simp­to­mų: gar­sų ar lė­ti­nį knar­ki­mą, pri­slo­pin­tą šnarpš­ti­mą ar at­si­du­si­mą, kvė­pa­vi­mo nu­trū­ki­mo epi­zo­dus mie­gant, mie­guis­tu­mą die­ną, ne­pai­sant mie­go­ji­mo truk­mės, pra­bu­dus jun­ta­mą sau­su­mą bur­no­je, ryk­lės per­štė­ji­mą, ne­ra­mų mie­gą bei ne­mi­gą.

Ar tai tik knar­ki­mas?

Ne kiek­vie­nas, ku­ris knar­kia, ser­ga mie­go ap­nė­ja ir ne kiek­vie­nas, ku­ris ser­ga, knar­kia. Tai kaip at­skir­ti? Ge­riau­siai li­gą api­bū­di­nan­tis veiks­nys – sa­vi­jau­ta die­ną. Nor­ma­lus knar­ki­mas nė­ra su­si­jęs su mie­go ko­ky­be taip, kaip mie­go ap­nė­ja, kai ken­čia­te nuo di­de­lio nuo­var­gio ir mie­guis­tu­mo die­ną.

Kiek­vie­nas ga­li sirg­ti mie­go ap­nė­ja – jau­ni, se­ni, vy­rai, mo­te­rys ir ne­tgi vai­kai. La­biau ja sirg­ti ri­zi­kuo­ja 65 m. ir vy­res­ni, tu­rin­tys ant­svo­rio, rū­kan­tys vy­rai. Ki­ti veiks­niai: sto­ras kak­las, pa­kry­pu­si no­sies per­tva­ra, nu­sklemb­tas smak­ras, pa­di­dė­ju­sios ton­zi­lės ar ade­noi­dai (daž­niau­sia vai­kų sir­gi­mo prie­žas­tis).

Ten­ka keis­ti įpro­čius

Vie­nas svar­biau­sių da­ly­kų, pa­de­dan­čių sėk­min­gai gy­dy­ti mie­go ap­nė­ją, yra ne­mi­gos prie­žas­čių ana­li­zė ir su­vo­ki­mas. Pa­cien­tas tu­ri bū­ti­nai kreip­tis į spe­cia­lis­tus, ku­rie tu­rė­tų iš­tir­ti kvė­pa­vi­mo ta­kus, kad ras­tų su­siau­rė­ju­sią kvė­pa­vi­mo ta­kų vie­tą. Mie­gan­čiam pa­cien­tui at­lie­ka­mi spe­cia­lūs ty­ri­mai: ma­tuo­ja­mas de­guo­nies kie­kis krau­jy­je, įra­šo­mi knar­ki­mo gar­sai, oro ju­dė­ji­mas pro bur­ną ir no­sį, krū­ti­nės ju­de­siai, ma­tuo­ja­mas ir mie­go gy­lis, ko­jų ju­de­siai ir kt. Svar­bu įsi­ti­kin­ti, kad mie­guis­tu­mo ne­su­ke­lia ki­tos prie­žas­tys.

Švel­ni mie­go ap­nė­ja gy­do­ma kei­čiant įpro­čius. Pa­tar­ti­na nu­mes­ti svo­rio, mes­ti rū­ky­ti, veng­ti al­ko­ho­lio, mig­do­mų­jų ir ra­mi­na­mų­jų vais­tų, dvi va­lan­das prieš mie­gą veng­ti ko­fei­no ir ne­val­gy­ti, lai­ky­tis mie­go re­ži­mo, mie­go­ti ant šo­no, aukš­čiau pa­kel­ta gal­va.

Yra su­kur­ti bur­nos įtai­sai, pa­de­dan­tys pa­lai­ky­ti lais­vus kvė­pa­vi­mo ta­kus, ku­rie ga­li su­ma­žin­ti knar­ki­mą trim skir­tin­gais bū­dais. Kai ku­rie įtai­sai pa­trau­kia žan­di­kau­lį į prie­kį, ki­ti pa­ke­lia minkš­tąjį go­mu­rį, tre­ti pri­lai­ko lie­žu­vį, kad neužk­ris­tų at­gal ir ne­blo­kuo­tų kvė­pa­vi­mo.

Taip pat po­pu­lia­rus gy­dy­mo bū­das – tei­gia­mo slė­gio apa­ra­tas. Jis, su­jung­tas su ant vei­do už­dė­ta kau­ke, pa­lai­ko oro slė­gį kvė­pa­vi­mo ta­kuo­se ir ne­lei­džia jiems su­bliūkš­ti. Nau­do­jant to­kį apa­ra­tą, pa­sie­kia­mas ge­ras gy­dy­mo efek­ty­vu­mas, ta­čiau prie­tai­są to­le­ruo­ja tik apie 45 pro­c. li­go­nių. La­bai svar­bu, kad apa­ra­tą pri­tai­ky­tų gy­dy­to­jas. Bū­ti­na pas spe­cia­lis­tą lan­ky­tis pro­fi­lak­tiš­kai. Vi­si šie spe­cia­lūs prie­tai­sai iš pra­džių ke­lia tam tik­rą dis­kom­for­tą bur­no­je, ta­čiau po ku­rio lai­ko pri­pran­ta­ma.

Chi­rur­gi­nis gy­dy­mas

Mie­go ap­nė­jos ne­ga­li­ma gy­dy­tis pa­čiam, var­to­jant be re­cep­to par­duo­da­mus vais­tus. Įta­rus šią li­gą, bū­ti­na kreip­tis į gy­dy­to­ją odon­to­lo­gą, bur­nos chi­rur­gą, vei­do ir žan­di­kau­lių chi­rur­gą, au­sų, no­sies ir gerk­lės li­gų spe­cia­lis­tą. Kai ne­pa­de­da kon­ser­va­ty­vios gy­dy­mo prie­mo­nės, tai­ko­mas chi­rur­gi­nis gy­dy­mo me­to­das.

Šis lė­ti­nis mie­go trū­ku­mas su­trik­do ne tik ra­mų žmo­gaus poil­sį, bet tu­ri ir daug skau­des­nių pa­da­ri­nių. Dėl su­lė­tė­ju­sių reflek­sų ir su­ma­žė­ju­sios kon­cent­ra­ci­jos pa­di­dė­ja ne­lai­min­gų at­si­ti­ki­mų ri­zi­ka, ma­žė­ja dar­bo na­šu­mas, ky­la tar­pu­sa­vio san­ty­kių pro­ble­mų. Mie­go ap­nė­ja ga­li su­kel­ti rim­tų svei­ka­tos pro­ble­mų: dia­be­tą, pa­di­dė­ju­sį krau­jos­pū­dį, šir­dies li­gas, in­fark­tą, svo­rio prieau­gį, im­po­ten­ci­ją. Li­ga ga­li lem­ti dep­re­si­ją, ne­pro­duk­ty­vų dar­bą, su­trik­dy­ti mo­ky­mą­si. Tik lai­ku pa­ste­bė­ję li­gą ir tin­ka­mai gy­dy­da­mie­si ga­li­te kont­ro­liuo­ti simp­to­mus, su­si­grą­žin­ti ko­ky­biš­ką mie­gą ir pra­dė­ti mė­gau­tis gy­ve­ni­mu iš nau­jo.

Ter­mo­met­ruo­se – pa­vo­jin­ga me­džia­ga

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Nors vi­suo­me­nės svei­ka­tos spe­cia­lis­tai jau ke­le­tą me­tų ra­gi­na ne­be­nau­do­ti gyv­si­dab­rio ter­mo­met­rų, vis dar ne­ma­žai žmo­nių, ne­pai­sy­da­mi grės­mės sa­vo ir ar­ti­mų­jų svei­ka­tai, jais nau­do­ja­si. „Vi­siems siū­ly­čiau bran­gin­ti svei­ka­tą ir at­si­sa­ky­ti gyv­si­dab­rio ter­mo­met­rų, ku­rie ne­sau­gūs ne tik dėl ypač tok­siš­ko gyv­si­dab­rio ga­rų po­vei­kio, bet dar ir dėl smul­kių stik­lo šu­kių, ypač jei na­muo­se au­ga vai­kai“, – sa­ko Šiau­lių vi­suo­me­nės svei­ka­tos cent­ro Sau­gos sky­riaus ve­dė­ja Jū­ra­tė Ka­ra­le­vi­čie­nė.

 

Davide GUGLIELMO nuotr.

Dau­ge­lio moks­li­nin­kų dar­bo re­zul­ta­tas

Pir­mą žmo­gaus kū­no tem­pe­ra­tū­rai ma­tuo­ti pri­tai­ky­tą ter­mo­met­rą su­kū­rė San­to­rio San­to­rio 1612 m. Jo vei­ki­mas bu­vo ga­na su­dė­tin­gas: žmo­gus tu­rė­da­vo kvė­puo­ti į stik­li­nį bur­bu­lą, o S. San­to­rio ga­lė­da­vo pa­žiū­rė­ti, ar žmo­gaus sa­vi­jau­ta pa­ge­rė­jo, ar pa­blo­gė­jo. Toks ter­mo­met­ras bu­vo la­bai ne­tiks­lus, ma­ta­vi­mo re­zul­ta­tams įta­kos tu­rė­jo oro slė­gis, apie ku­rį, tuo me­tu dar nie­kas ne­ži­no­jo. 1654 m. Fer­di­nan­das II su­kū­rė už­da­rą stik­lo ter­mo­met­rą. Kaip ter­mo­met­ro pa­grin­di­nę me­džia­gą jis pa­nau­do­jo vy­no spi­ri­tą. Šil­do­mas spi­ri­tas plės­da­ma­sis kil­da­vo ter­mo­met­ro ska­le. Fer­di­nan­do ska­lė bu­vo pa­da­ly­ta į 50 pa­da­lų ir ne­tu­rė­jo nu­lio. 1657 m. pir­mą kar­tą ter­mo­met­rui bu­vo pa­nau­do­tas gyv­si­dab­ris. Pir­ma­sis gyv­si­dab­rio ter­mo­met­rą pa­ga­mi­no vo­kie­čių fi­zi­kas, in­ži­nie­rius Fa­ren­hei­tas.

Įvai­rio­se ša­ly­se įvai­riais lai­kais moks­li­nin­kai vis to­bu­li­no šį prie­tai­są. 1866 m. ang­lų dak­ta­ras se­ras Tho­mas Clif­ford All­butt su­kū­rė me­di­ci­ni­nį ter­mo­met­rą. Kuo jis bu­vo ypa­tin­gas? Pir­miau­sia jis bu­vo ma­žas (tik 15,24 cm il­gio), svar­biau­sia – tiks­lią tem­pe­ra­tū­rą ge­bė­da­vo nu­sta­ty­ti per pen­kias mi­nu­tes. Ki­tiems moks­li­nin­kų iki tol nau­do­tiems ter­mo­met­rams rei­kė­da­vo 20 mi­nu­čių.

Ke­lia grės­mę svei­ka­tai

Gyv­si­dab­ris – skys­tas, si­dab­ro bal­tu­mo, sun­kus me­ta­las, tok­siš­kas vi­soms gy­vy­bės for­moms. Jis ga­li pa­tek­ti į or­ga­niz­mą per odą, virš­ki­ni­mo trak­tu, per kvė­pa­vi­mo ta­kus ir su­kel­ti ūmų ar­ba lė­ti­nį ap­si­nuo­di­ji­mą. Daž­niau­siai ap­si­nuo­di­ja­ma gyv­si­dab­riu per kvė­pa­vi­mo ta­kus. Ši me­džia­ga yra la­ki ir grei­tai ga­ruo­ja kam­ba­rio tem­pe­ra­tū­ro­je. Gyv­si­dab­rio ga­rų žmo­gus ne­jau­čia, nes jie yra be­spal­viai ir be­kva­piai, to­dėl kar­tais žmo­nės tie­siog ga­li ne­ži­no­ti, kad ap­si­nuo­di­jo gyv­si­dab­riu. Ap­si­nuo­dy­ti ga­li­ma net nuo vie­no su­du­žu­sio ter­mo­met­ro. Ne ką ma­žiau pa­vo­jin­gas ir įski­lęs ter­mo­met­ras, nes gyv­si­dab­ris ga­ruo­ja.

Nu­ri­jus gyv­si­dab­rio, bai­min­tis dėl ap­si­nuo­di­ji­mo ne­rei­kė­tų, nes jis iš or­ga­niz­mo pa­si­ša­li­na be lie­ka­mų­jų reiš­ki­nių. Ta­čiau gyv­si­dab­rio ga­rai, pa­te­kę per kvė­pa­vi­mo ta­kus, pri­klau­so­mai nuo jo kon­cent­ra­ci­jos, ga­li su­kel­ti ūmi­nę ar­ba lė­ti­nę in­tok­si­ka­ci­ją. Gyv­si­dab­rio ga­rams bū­din­gas neu­ro­tok­si­nis po­vei­kis – pa­di­dė­ja ner­vi­nių ląs­te­lių dirg­lu­mas, pa­žei­džia­ma cent­ri­nė ner­vų sis­te­ma. Ūmi­nis ap­si­nuo­di­ji­mas pa­si­reiš­kia py­ki­ni­mu, vė­mi­mu, de­gi­nan­čiais gerk­lės, stemp­lės ir skran­džio skaus­mais, kan­ki­na skaus­min­gas spaz­mi­nis ko­su­lys, bur­no­je jau­čia­mas me­ta­lo sko­nis, ant dan­te­nų kraš­tų at­si­ran­da mels­vai juo­da juos­te­lė. Vė­liau iš­ryš­kė­ja ner­vų sis­te­mos pa­ken­ki­mai: ga­li su­trik­ti kal­ba, klau­sa, re­gė­ji­mas, pra­de­da vir­pė­ti ran­kos.

Daž­niau pa­si­tai­ko lė­ti­nė in­tok­si­ka­ci­ja, kai ga­na ma­ža gyv­si­dab­rio ga­rų kon­cent­ra­ci­ja pa­tal­pų ore il­gai (ke­le­tą mė­ne­sių ar net me­tų) vei­kia žmo­gaus or­ga­niz­mą. Ka­dan­gi lė­ti­nei in­tok­si­ka­ci­jai bū­din­gi neu­ro­lo­gi­niai simp­to­mai (gal­vos skaus­mas, svai­gi­mas, bend­ras silp­nu­mas, pa­di­dė­jęs dirg­lu­mas, ne­mi­ga), iden­ti­fi­kuo­ti ne­ga­la­vi­mų prie­žas­tį ga­na su­dė­tin­ga, to­dėl daž­niau­siai, kai jo­kia ki­ta diag­no­zė ne­nus­ta­to­ma, įta­ria­mas ap­si­nuo­di­ji­mas gyv­si­dab­riu.

Neį­ver­ti­na pa­vo­jaus

Anot Jū­ra­tės Ka­ra­le­vi­čie­nės, gyv­si­dab­rio ter­mo­met­rų pro­ble­ma daž­niau­siai paašt­rė­ja šal­tuo­ju me­tų lai­ko­tar­piu ar pa­va­sa­rį, kai už­puo­la įvai­rios per­ša­li­mo li­gos. „Su­lau­kia­me daug skam­bu­čių dėl su­dau­žy­tų gyv­si­dab­rio ter­mo­met­rų. Ne­se­niai te­ko bend­rau­ti su jau­na vai­kus au­gi­nan­čia šei­ma, ku­ri per sa­vai­tę su­dau­žė net du gyv­si­dab­rio ter­mo­met­rus, o spe­cia­lis­tų pa­gal­bos krei­pė­si tik po ant­ro at­ve­jo“, – sa­ko spe­cia­lis­tė ir per­spė­ja, kad gyv­si­dab­riu už­ter­šus gy­ve­na­mą­jį būs­tą ne­del­siant bū­ti­na nu­kenks­min­ti ap­lin­ką dėl gyv­si­dab­rio ga­rų tok­si­nio po­vei­kio. Pap­ras­tai, pa­si­kliau­jant la­bo­ra­to­ri­niais ty­ri­mais, pro­ce­dū­rą ne­re­tai ten­ka kar­to­ti tol, kol ap­lin­ko­je ne­be­lie­ka gyv­si­dab­rio. Tai at­lie­ka spe­cia­lis­tai, nau­do­da­mi spe­cia­lias me­džia­gas. Tai­gi dėl gy­ven­to­jų neap­dai­ru­mo eik­vo­ja­mos dar ir pa­pil­do­mos lė­šos.

Vie­toj svei­ka­tai pa­vo­jų ke­lian­čių gyv­si­dab­rio ter­mo­met­rų spe­cia­lis­tė pa­ta­ria nau­do­ti elekt­ro­ni­nius ter­mo­met­rus, ku­rie lei­džia sau­giai ir pa­ti­ki­mai įver­tin­ti kū­no tem­pe­ra­tū­ros svy­ra­vi­mus, o pri­rei­kus tiks­lu­mo gy­dy­mo sta­cio­na­re spe­cia­lis­tai iš­ma­tuos tem­pe­ra­tū­rą nau­do­da­mie­si skait­me­ni­niais inf­ra­rau­do­nų­jų spin­du­lių ter­mo­met­rais.

Svar­bu kruopš­čiai iš­va­ly­ti

Su­du­žus gyv­si­dab­rio ter­mo­met­rui, nau­do­jant po­pie­riaus la­pą ir laz­de­lę, pir­miau­sia rei­kia su­rink­ti stam­bes­nius gyv­si­dab­rio ru­tu­liu­kus. „Mū­vė­ki­te gu­mi­nes pirš­ti­nes, o kvė­pa­vi­mo ta­kus ap­sau­go­ki­te res­pi­ra­to­riu­mi. Sus­tum­ki­te ru­tu­liu­kus ant po­pie­riaus la­po ir su­ber­ki­te į san­da­riai už­da­ro­mą in­dą su van­de­niu. Smul­kes­nius gyv­si­dab­rio ru­tu­liu­kus su­rin­ki­te nau­do­da­mi lip­nią juos­tą ar­ba gu­mi­nę kriau­šę su spe­cia­liu stik­li­niu rink­tu­vu. Su­rin­kę ma­to­mą gyv­si­dab­rį į san­da­riai už­da­ro­mą in­dą su van­de­niu, nes tik van­de­ny­je gyv­si­dab­ris ne­ga­ruo­ja, pa­tal­pas iš­va­ly­ki­te ka­lio per­man­ga­na­to ar chlor­kal­kių tir­pa­lu ir mui­li­niu van­de­niu ge­rai iš­plau­ki­te jas ke­le­tą kar­tų. Išp­lau­tas pa­tal­pas ge­rai iš­vė­din­ki­te. Jei tu­ri­te ga­li­my­bę, pa­si­sten­ki­te ku­rį lai­ką pa­tal­po­se ne­bū­ti, ne­mie­go­ti“, – pa­ta­ria spe­cia­lis­tė ir pa­ti­ki­na, kad tin­ka­mai iš­va­lius ir iš­vė­di­nus pa­tal­pas ap­si­nuo­dy­ti gyv­si­dab­riu ti­ki­my­bė yra ma­ža. Įsi­ti­kin­ti ir vi­sai nu­si­ra­min­ti ga­li­ma iš­ty­rus gyv­si­dab­rio ga­rų kon­cent­ra­ci­ją pa­tal­pų ore. To­kius ty­ri­mus at­lie­ka ak­re­di­tuo­tos la­bo­ra­to­ri­jos. Kaip tin­ka­mai su­rink­ti su­du­žu­sio ter­mo­met­ro gyv­si­dab­rį, ga­li­ma su­ži­no­ti pa­skam­bi­nus bend­ruo­ju pa­gal­bos tel. 112.

Jo­kiu bū­du ne­ga­li­ma gyv­si­dab­rio iš­mes­ti į bui­ti­nių at­lie­kų kon­tei­ne­rį. Nors, anot spe­cia­lis­tės, sa­vi­val­dy­bės tu­rė­tų pa­si­rū­pin­ti, kad gyv­si­dab­ris iš gy­ven­to­jų bū­tų sau­giai su­ren­ka­mas ir iš­ve­ža­mas, ta­čiau kol kas tai pa­lie­ka­ma pa­čių gy­ven­to­jų at­sa­ko­my­bei. San­da­rų in­dą su van­de­niu, į ku­rį sau­giai su­rin­ko­te su­du­žu­sio ter­mo­met­ro gyv­si­dab­rį, ga­li­te nu­vež­ti į Šiau­lių re­gio­no at­lie­kų tvar­ky­mo cent­ro ža­lių­jų at­lie­kų kom­pos­ta­vi­mo aikš­te­lę ir di­de­lio ga­ba­ri­to at­lie­kų su­rin­ki­mo aikš­te­lę Kai­riuo­se, kur yra įreng­tas pa­vo­jin­gų at­lie­kų kon­tei­ne­ris. Čia iš gy­ven­to­jų pa­vo­jin­gos at­lie­kos prii­ma­mos ne­mo­ka­mai.

Tiks­liau­sias tas, ku­ris jums pa­to­giau­sias

Vais­ti­nė­se vie­toj anks­čiau įpras­tų gyv­si­dab­rio ter­mo­met­rų ga­li­ma įsi­gy­ti elekt­ro­ni­nių ar­ba spi­ri­ti­nių ter­mo­met­rų, ku­rie itin grei­tai ma­tuo­ja kū­no tem­pe­ra­tū­rą. Daž­nai skun­džia­ma­si, kad elekt­ro­ni­niai ter­mo­met­rai kar­tais „už­sio­žiuo­ja“, už­strin­ga, „ne­no­ri“ ro­dy­ti tem­pe­ra­tū­ros. Vais­ti­nin­kė Ni­jo­lė Ob­ri­kie­nė sa­ko la­biau pa­si­ti­kin­ti ter­mo­met­rais spi­ri­ti­niu pa­grin­du. Jie pa­na­šūs į gyv­si­dab­ri­nius, tik sun­kiau „nu­kra­to­mi“.

Eu­ro­pos Są­jun­go­je, sie­kiant už­draus­ti nau­do­ti pa­vo­jin­gas me­džia­gas, gyv­si­dab­rio ter­mo­met­rai į rin­ką ne­tie­kia­mi. Šiau­lių in­fek­ci­nia­me sky­riu­je, kaip ir vi­so­se ki­to­se Lie­tu­vos gy­dy­mo įstai­go­se, li­go­niams tem­pe­ra­tū­ra ma­tuo­ja­ma elekt­ro­ni­niais ter­mo­met­rais. „Gal­būt at­ro­dy­siu se­na­ma­diš­kas, ta­čiau iš­lik­siu iš­ti­ki­mas gyv­si­dab­rio ter­mo­met­rams. Elekt­ro­ni­niai ter­mo­met­rai nė­ra la­bai tiks­lūs – juk pi­gi elekt­ro­ni­ka ir ne­ga­li bū­ti itin tiks­li. Pa­si­ti­kė­ti ga­li­ma tik tais elekt­ro­ni­niais ter­mo­met­rais, ku­rie kai­nuo­ja ne ma­žiau 200-300 Lt“, – tvir­ti­na gy­dy­to­jas in­fek­to­lo­gas Al­gi­man­tas Baub­lys.

Tad ko­kiu ter­mo­met­ru ma­tuo­ti tem­pe­ra­tū­rą? Me­di­kai pa­ta­ria pa­si­rink­ti tą, ku­ris at­ro­do sau­giau­sias ir pa­to­giau­sias.

Pa­va­sa­ris – me­tas gra­žin­tis

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Kiek­vie­nos mo­ters sva­jo­nė – svei­ka, švel­ni, skais­ti vei­do ir kū­no oda, ta­čiau pa­va­sa­rį, iš­var­gin­ta tem­pe­ra­tū­rų kai­tos, skys­čių ir mi­ne­ra­lų trū­ku­mo, mū­sų oda at­ro­do iš­blyš­ku­si, at­si­ran­da rau­do­nų dė­me­lių ar smul­kių pleis­ka­nė­lių. Kaip jų iš­veng­ti ir kaip pa­dė­ti sa­vo vei­do ir kū­no odai, pa­ta­ria gy­dy­to­ja der­ma­to­ve­ne­ro­lo­gė-kos­me­to­lo­gė Si­gi­ta Lu­ko­šai­tie­nė ir mi­ni SPA cent­ro „Ag­ne­tė“ sa­vi­nin­kė Aud­ra Ra­da­vi­čie­nė.

 

Pa­va­sa­rį kas­die­nės odos prie­žiū­ros na­muo­se daž­niau­siai neuž­ten­ka, tad no­rint at­gai­vin­ti žie­mos iš­var­gin­tą odą ver­tė­tų ne­pa­mirš­ti ir vi­zi­tų pas gro­žio spe­cia­lis­tus.

Žie­mos iš­var­gin­ta oda rei­ka­lau­ja dė­me­sio

Anot gy­dy­to­jos der­ma­to­ve­ne­ro­lo­gės S. Lu­ko­šai­tie­nės, pa­va­sa­ris ir ru­duo yra tie me­tų lai­kai, kai oda jau­čia­si kom­for­tiš­kiau­siai. Va­sa­ra ir žie­ma yra ge­ro­kai su­dė­tin­ges­ni se­zo­nai, ta­čiau pa­va­sa­rį ne­re­tai ten­ka ko­vo­ti su to­mis odos pro­ble­mo­mis, ku­rios su­si­kau­pė per žie­mą. Vei­do oda daž­nai bū­na iš­sau­sė­ju­si, ne­te­ku­si gy­vy­bin­gu­mo, bū­na su­si­lpnė­ju­sios jos ląs­te­lės. Tie­sa, ge­gu­žės mė­ne­sį odos būk­lė daž­niau­siai jau bū­na pa­ge­rė­ju­si, bet tam rei­kia įdė­ti pa­stan­gų. „Žie­mą dau­giau­sia lai­ko pra­lei­džia­me ne gry­na­me ore, bet už­da­ro­se pa­tal­po­se, kur oras bū­na sau­sas, to­dėl atė­jus pa­va­sa­riui mū­sų oda bū­na pa­var­gu­si, iš­sau­sė­ju­si ir pa­pil­kė­ju­si. Pa­ša­lin­ki­te po žie­mos ra­gi­nį odos sluoks­nį ir ne­gy­vą­sias ląs­te­les, pa­keis­ki­te odos prie­žiū­rai skir­tas prie­mo­nes, nes tai, kuo le­pi­no­te odą žie­mą, pa­va­sa­rį nau­do­ti jau ne­be­tin­ka, – pri­me­na gy­dy­to­ja. – Tem­pe­ra­tū­ros kai­ta, sau­lė ir vė­jas grei­čiau iš­var­gi­na bei džio­vi­na mū­sų odą, to­dėl ry­tais ne­pa­mirš­ki­te jos gai­vin­ti ir drė­kin­ti. Ry­tą vei­do odą pa­tep­ki­te drė­ki­na­muo­ju kre­mu, va­ka­re vei­dą pa­le­pin­ki­te kre­mu, pra­tur­tin­tu vi­ta­mi­nais, o jei esa­te vy­res­nio am­žiaus – rin­ki­tės kre­mą su ka­lo­ge­nu ir kre­mą nuo raukš­lių. Pa­va­sa­rį ne­pa­mirš­ki­te var­to­ti ir vi­ta­mi­nų, mai­ti­nan­čių odą iš vi­daus.“

Ta­čiau pa­va­sa­rį kas­die­nės odos prie­žiū­ros na­muo­se daž­niau­siai neuž­ten­ka, tad no­rint at­gai­vin­ti žie­mos iš­var­gin­tą odą ver­tė­tų ne­pa­mirš­ti ir vi­zi­tų pas gro­žio spe­cia­lis­tus. „Nep­rik­lau­so­mai nuo odos ti­po, po žie­mos ji yra la­bai ne­te­ku­si drėg­mės, pra­ra­du­si svei­ką spal­vą, su­dir­gu­si, tad tik kre­mais šių pro­ble­mų neišsp­rę­si­me. Vei­do va­ly­mas, įvai­rios drė­ki­na­mo­sios pro­ce­dū­ros su drė­ki­nan­čiais veik­liai­siais kom­po­nen­tais ar hia­lu­ro­no rūgš­ti­mi, me­zo­te­ra­pi­ja pa­de­da ne tik drė­kin­ti, bet ir at­gai­vin­ti odą“, – sa­ko mi­ni SPA cent­ro „Ag­ne­tė“ sa­vi­nin­kė Aud­ra Ra­da­vi­čie­nė. Šiuo­lai­ki­nė­je kos­me­to­lo­gi­jo­je me­zo­te­ra­pi­ja – vie­na efek­ty­viau­sių pro­ce­dū­rų. Tai vi­di­nė in­ter­ven­ci­ja į odą, tad drė­ki­na­mo­sios me­džia­gos pa­ten­ka gi­liai į poo­di­nį sluoks­nį, kad efek­tas bū­tų il­ges­nis.

Pa­sak A. Ra­da­vi­čie­nės, pa­gal kai­nos ir pro­ce­dū­ros re­zul­ta­tų san­ty­kį la­bai efek­ty­vi yra na­no­rū­ko pro­ce­dū­ra. Pro­ce­dū­ros me­tu te­pa­mi se­ru­mai, de­da­mos spe­cia­lios hia­lu­ro­ni­nės ar ka­lo­ge­ni­nės kau­kės ir lei­džia­mas na­no­rū­kas. Ult­ras­mul­kio­sios da­le­les, ku­rios la­bai skvar­bios, į odą gi­liau per­ne­ša ak­ty­vią­sias me­džia­gas. Efek­tas yra il­ga­lai­kis, nes jos lie­ka mū­sų odo­je, o ne ant jos pa­vir­šiaus. Po šios stip­riai drė­ki­nan­čios pro­ce­dū­ros oda tam­pa skais­ti, svei­kai bliz­gan­ti, at­jau­nė­ju­si.

Prie­žiū­ra pri­klau­so nuo ti­po

Kiek­vie­no ti­po odai bū­din­gos sa­vos pro­ble­mos, ta­čiau bend­rai kal­bant apie odos būk­lę po žie­mos iš­sau­sė­ji­mas ir odos ląs­te­lių su­si­lpnė­ji­mas bū­din­gas vi­sų ti­pų vei­do odai. Gy­dy­to­ja sa­ko, jog pa­tar­ti, ko­kios prie­mo­nės tiks konk­re­čiam žmo­gui, su­dė­tin­ga. Rink­tis prie­mo­nes pir­miau­sia de­rė­tų pra­dė­ti įver­ti­nus sa­vo odos ti­pą. Ma­žiau­siai prie­žiū­ros rei­ka­lau­ja nor­ma­li oda, to­dėl ją ne­sun­ku pri­žiū­rė­ti. Per­ne­lyg rū­pes­tin­ga nor­ma­lios odos prie­žiū­ra ga­li jai ne­tgi pa­kenk­ti. Da­bar odos prie­žiū­rai skir­tų prie­mo­nių pa­si­rin­ki­mas yra ga­nė­ti­nai di­de­lis ir ne vien tik kai­na pa­ro­do ko­ky­bę. Me­di­kė sa­ko, jog pa­tar­ti­na rink­tis vie­nos fir­mos odai skir­tas prie­žiū­ros prie­mo­nes, nes nau­do­jant ke­lių fir­mų, ne­ti­kus vie­nai ko­kiai nors pa­si­rink­tai prie­mo­nei, bus sun­ku su­pras­ti, ku­ri prie­mo­nė su­dir­gi­no odą. „Prieš pirk­da­mos nau­ją kre­mą, iš­ban­dy­ki­te jo mė­gi­nė­lį. Ga­li bū­ti, kad pa­si­rink­tas kre­mas jū­sų odai vi­sai ne­tin­ka“, – per­spė­ja gy­dy­to­ja.

Be­ne dau­giau­sia pro­ble­mų ke­lia sau­sa oda, ku­ri ga­li bū­ti nu­lem­ta ge­ne­tiš­kai. Me­tams bė­gant, oda ga­li sau­sė­ti ir dėl ne­tei­sin­gos jos prie­žiū­ros ar ne­tin­ka­mai pa­si­rink­tų odos prie­žiū­ros prie­mo­nių. Įta­kos tam tu­ri be­sai­kis kai­ti­ni­ma­sis sau­lė­je, ne­ra­cio­na­li mi­ty­ba, įvai­rios li­gos, gau­sus skys­čių ne­te­ki­mas ir ne­pa­lan­kūs išo­ri­niai ap­lin­kos fak­to­riai – vė­jas, šal­tis ir kt. Oda įgis po­lin­kį sau­sė­ti, jei­gu nuo­lat ją kai­tin­si­me, to­dėl mėgs­tan­tiems kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį lan­ky­tis pir­ty­je rei­kė­tų su­si­rū­pin­ti dėl bū­si­mų pa­sek­mių. Vei­kiant mi­nė­tiems veiks­niams, su­trin­ka odos drė­ki­ni­mo pro­ce­sai, sau­sė­ja jos pa­vir­šius, ne­su­si­da­ro ap­sau­gi­nė minkš­ti­na­mo­ji plė­ve­lė. „Sau­sa oda ke­lia daug rū­pes­čių, o jos prie­žiū­ra rei­ka­lau­ja kruopš­tu­mo. To­kiai odai trūks­ta ne tik drėg­mės, bet ir rie­ba­lų, to­dėl jai rei­ka­lin­gas nuo­la­ti­nis drė­ki­ni­mas ir mai­ti­ni­mas, tad ry­tą bū­ti­na pa­si­tep­ti drė­ki­na­muo­ju, o va­ka­re, kruopš­čiai nu­va­lius odą, – mai­ti­na­muo­ju kre­mu, – pa­ta­ria der­ma­to­ve­ne­ro­lo­gė. – Kre­mą rin­ki­tės su na­tū­ra­liais alie­jais, ku­rie ge­rai įsi­ge­ria į odą. At­si­sa­ky­ki­te įpro­čio praus­ti vei­dą pa­pras­tu mui­lu. Ver­čiau nau­do­ki­te sau­sai odai skir­tą že­lė ar prau­sia­mą­ją emul­si­ją, o jei­gu ne­ga­li­ma vei­do šla­pin­ti – pie­ne­lį. Van­duo tu­ri bū­ti kam­ba­rio tem­pe­ra­tū­ros, vi­rin­tas ir nu­si­sto­vė­jęs, nes kal­kės tik dar la­biau sau­si­na odą.“

Va­ly­ti vei­do odą ne­tu­rė­tu­me pa­mirš­ti ir va­sa­rą, pa­ta­ria A. Ra­da­vi­čie­nė. Jei odos pa­vir­šiu­je su­si­kau­pęs di­de­lis ne­gy­vų ląs­te­lių ra­gi­nis sluoks­nis, tai, ką mes te­pa­me ar de­da­me ant vei­do, ne­pra­sisk­ver­bia ir ne­pa­sie­kia pa­čios odos. Tai­gi, at­si­žvel­giant į odos ti­pą, jos va­ly­mo pro­ce­dū­rą rei­kė­tų pe­rio­diš­kai pa­ti­kė­ti pro­fe­sio­na­lams.

Svar­bu ir pa­vel­dė­ji­mas

Tik­riau­siai pa­ste­bė­jo­te, kad yra žmo­nių, ku­rie, ne­nau­do­da­mi jo­kių ypa­tin­gų prie­mo­nių, net ir su­lau­kę gar­baus am­žiaus gra­žiai at­ro­do. „Taip yra to­dėl, kad po­lin­kį se­nė­ti pa­vel­di­me“, – sa­ko gy­dy­to­ja.

Gro­žio spe­cia­lis­tė A. Ra­da­vi­čie­nė per­spė­ja, kad raukš­lėms at­si­ras­ti ypač daug reikš­mės tu­ri kin­tan­tis kū­no ma­sės svo­ris. Tai la­bai ak­tua­lu esant vy­res­nio am­žiaus, kai oda ne­bė­ra elas­tin­ga, to­dėl stai­ga nu­me­tus svo­rio at­si­ran­da la­bai daug raukš­lių, vei­do oda pa­pil­kė­ja, su­glem­ba. Tai­gi pa­ki­tus gy­ve­ni­mo bū­dui ar kū­no svo­riui rei­kė­tų ne­pa­mirš­ti ir vei­do stang­ri­ni­mo pro­ce­dū­rų.

„Gro­žio sa­lo­nuo­se at­lie­ka­mos va­di­na­mo­sios „Stop ti­me“ pro­ce­dū­ros. ku­rių me­tu vei­do oda ma­sa­žuo­ja­ma spe­cia­liu apa­ra­tu. Jo sklei­džia­mos ra­di­jo ban­gos ska­ti­na ka­lo­ge­no ga­my­bą, kad oda neap­ting­tų ir pa­ti jį ga­min­tų. Tai vie­nas efek­ty­viau­sių odos jau­ni­ni­mo bū­dų“, – sa­ko A. Ra­da­vi­čie­nė.

Nuo­la­ti­nis mie­go trū­ku­mas, stre­sas ir įtam­pa taip pat ska­ti­na raukš­lių at­si­ra­di­mą. „Kiek­vie­nu am­žiaus pe­rio­du sai­kin­gai nau­do­ki­te ati­tin­ka­mas odos prie­žiū­ros prie­mo­nes, – pa­ta­ria me­di­kė S. Lu­ko­šai­tie­nė – Šiais lai­kais jau­ni­mas, ne­gal­vo­da­mas apie pa­sek­mes, per daug pikt­nau­džiau­ja de­ko­ra­ty­vi­ne kos­me­ti­ka. Sto­ras pud­ros sluoks­nis ir ant jos už­tep­tas ma­kia­žas, be ku­rio neap­siei­na­ma vos ne vi­są pa­rą, ne­lei­džia odai kvė­puo­ti, to­dėl ji grei­čiau vys­ta ir sens­ta.“

Gra­žios odos pa­slap­tis – svei­ka gy­ven­se­na

Nors at­lik­ta dau­gy­bė eks­pe­ri­men­tų, at­ras­ta įvai­rių gro­žio re­cep­tų, ta­čiau no­rint, kad vi­sais me­tų lai­kais oda bū­tų svei­ka ir gra­ži, vis dėl­to efek­ty­viau­sios prie­mo­nės yra svei­kas gy­ve­ni­mo bū­das ir ko­ky­biš­kas mais­tas.

Ypač svar­bi odos ko­ky­bei yra vi­sa­ver­tė mi­ty­ba. Pa­tar­ti­na kas­dien val­gy­ti kuo dau­giau dar­žo­vių ir vai­sių. Tam, kad pri­si­pil­dy­tų van­dens re­zer­vua­rai, esan­tys gi­liau odo­je, ger­ki­te daug skys­čių, ypač ty­ro van­dens. Nuo gau­siai var­to­ja­mo ašt­raus mais­to, ku­rį ypač mėgs­ta jau­ni­mas, suak­ty­vė­ja rie­ba­li­nės liau­kos, to­dėl iš­si­ple­čia odos po­ros, pra­de­da var­gin­ti įvai­rūs bė­ri­mai. Nors mais­tas nė­ra spuo­gų at­si­ra­di­mo prie­žas­tis, ta­čiau ne­tin­ka­mai mai­ti­nan­tis jų ga­li pa­dau­gė­ti. Ypač odos būk­lę pa­blo­gi­na gau­siai var­to­ja­mi ang­lia­van­de­niai. Rei­kė­tų veng­ti rie­bios mė­sos, rū­ky­tų ga­mi­nių, bul­vių, šo­ko­la­do, ka­vos, al­ko­ho­lio.

Odos po­ras va­ly­ti ge­riau­sia pa­ti­kė­ti kos­me­ti­kos ka­bi­ne­tuo­se dir­ban­tiems spe­cia­lis­tams, ku­rie, įver­ti­nę jū­sų vei­do odą, pa­tars, kas kiek lai­ko po­rų va­ly­mo pro­ce­dū­rą rei­kia pa­kar­to­ti. Tik re­gu­lia­riai va­ly­da­mos po­ras at­si­kra­ty­si­te juo­dų taš­ke­lių vei­do odo­je, va­di­na­mų­jų inkš­ti­rų, nes jų neį­veik­si­te jo­kiu mui­lu, va­lik­liu ar los­jo­nu. Inkš­ti­rai yra rie­ba­li­nių liau­kų ga­mi­na­mo sek­re­to kamš­čiu­kai, su­si­da­rę išei­na­muo­siuo­se la­ta­kė­liuo­se. Pa­gun­da iš­spaus­ti inkš­ti­rą yra la­bai di­de­lė, ta­čiau taip da­ry­ti ne­de­rė­tų, nes su­spau­dus au­di­nius lie­ka dė­mės, vė­liau – ran­de­liai, be to, ga­li­te už­krės­ti odą, o at­si­ra­du­si in­fek­ci­ja pa­ska­tins pū­li­nu­kų ir spuo­gų for­ma­vi­mą­si. Spuo­gų gy­dy­mas yra il­ga­lai­kis, rei­ka­lau­jan­tis ir pa­cien­to, ir gy­dy­to­jo kant­ry­bės.

Rū­ky­mas ir gro­žis – ab­so­liu­čiai ne­su­de­ri­na­mi da­ly­kai. Nuo­lat kenks­min­gų veiks­nių vei­kia­mai odai ne­pa­dės pa­ti ko­ky­biš­kiau­sia kos­me­ti­ka. Nuo­la­ti­nis rū­ky­mas su­ke­lia krau­ja­gys­lių spaz­mus, oda blo­giau ap­rū­pi­na­ma krau­ju, to­dėl grei­čiau vys­ta ir raukš­lė­ja­si. Lai­kui bė­gant, oda gels­ta ir pil­kė­ja, ka­dan­gi ni­ko­ti­nas gels­vi­na odą.

Al­ko­ho­lis iš­ple­čia odos krau­ja­gys­les, pa­vir­ši­nius ka­pi­lia­rus, to­dėl pikt­nau­džiau­jant juo, ypač jei oda yra sau­sa ir plo­na, no­sies ir skruos­tų sri­ty­je at­si­ran­da krau­ja­gys­lių tink­le­lis.

Per­ne­lyg di­de­lis po­mė­gis kai­tin­tis tie­sio­gi­niuo­se sau­lės spin­du­liuo­se da­ro nei­gia­mą įta­ką odai. Da­bar, kai įde­gu­sio kū­no kul­tas ima vir­šų, ypač ma­din­gi so­lia­riu­mai. Mer­gi­nos, ku­rias ne­la­bai pa­gąs­din­si vė­žiu, no­rė­da­mos kuo la­biau įrus­ti, iš­ti­sus me­tus nau­do­ja­si so­lia­riu­mų tei­kia­mo­mis pa­slau­go­mis. Juo­se nau­do­ja­mi kon­cent­ruo­ti ult­ra­vio­le­ti­niai spin­du­liai ska­ti­na ne tik pig­men­to ga­my­bą odo­je, bet ir pra­si­skver­bia į gi­les­nius jos sluoks­nius. Nuo ak­ty­vaus de­gi­ni­mo­si suy­ra ka­lo­ge­ni­nės skai­du­los (ka­lo­ge­nas pa­lai­ko odos elas­tin­gu­mą), to­dėl dau­gė­ja raukš­lių.

Nuo il­ga­lai­kio spin­du­lių po­vei­kio oda pa­si­da­ro šiurkš­ti, raukš­lė­ta, pleis­ka­no­ja, vys­to­si pig­men­ti­nės dė­mės, šla­kai ir kt. Rei­kė­tų ne­pa­mirš­ti, kad esa­me šiau­rie­čiai, tad dau­gu­mos mū­sų odos ti­pas yra pir­mas, va­di­na­si, esa­me švie­siao­džiai ir mū­sų oda nė­ra pri­tai­ky­ta in­ten­sy­viems sau­lės spin­du­liams iš­ti­sus me­tus. „Odai rei­ka­lin­gas poil­sis, to­dėl mė­gau­tis sau­lės spin­du­liais ar so­lia­riu­mų tei­kia­mais ma­lo­nu­mais rei­kia la­bai at­sar­giai“, – per­spė­ja me­di­kė.

Al­ter­na­ty­va so­lia­riu­mams – Eu­ro­po­je vis la­biau po­pu­lia­rė­jan­ti sa­vai­mi­nio įde­gio nu­purš­ki­mo pro­ce­dū­ra. „Per 4 val. įgy­ja­mas gra­žus bron­zi­nis įde­gis, ku­ris ne­ken­kia nei odai, nei ap­skri­tai svei­ka­tai. Re­gu­lia­riai kar­to­jant pro­ce­dū­rą, ne­prie­kaiš­tin­gu ir sau­giu bei na­tū­ra­liai at­ro­dan­čiu įde­giu ga­li­ma mė­gau­tis iš­ti­sus me­tus“, – sa­ko A. Ra­da­vi­čie­nė.

Pro­ti­niai dan­tys – ne dėl iš­min­ties

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Pro­ti­nės bran­dos me­tu dygs­tan­tys pro­ti­niai dan­tys ne­re­tam su­ke­lia dau­giau pro­ble­mų nei nau­dos. Tuo­met daž­nam ky­la klau­si­mas – ar rei­kia juos gy­dy­ti? Juo­lab kad odon­to­lo­gai daž­nai at­si­sa­ko tai da­ry­ti, mo­ty­vuo­da­mi su­dė­tin­gu gy­dy­mu ir ne­nus­pė­ja­ma pro­gno­ze.

 

Šiais lai­kais, nau­do­jant vis dau­giau ap­do­ro­to mais­to, žan­di­kau­lis iš­si­vys­to ma­žes­nis ir smul­kes­nis, tai­gi pri­trūks­ta vie­tos tre­tie­siems krū­mi­niams dan­tims.

Mark WEBB nuotr.

Apie pro­ti­nius dan­tis kal­bė­jo­mės su Šiau­lių odon­to­lo­gi­jos po­lik­li­ni­kos bur­nos chi­rur­gu E. Bu­ga­re­vi­čiu­mi, Pir­mi­nės odon­to­lo­gi­jos sky­riaus ve­dė­ja, gy­dy­to­ja odon­to­lo­ge D. Gu­rec­kie­ne, gy­dy­to­ja or­to­don­te

G. Švam­ba­rie­ne ir gy­dy­to­ja odon­to­lo­ge E. Gu­zai­tie­ne.

Iš­dygs­ta pa­sku­ti­niai

Ge­ne­tiš­kai nu­lem­ta, kad žmo­gus tu­ri 32 dan­tis, iš ku­rių ke­tu­ri – pro­ti­niai. Pas­ta­rie­ji yra pa­sku­ti­niai tre­tie­ji krū­mi­niai dan­tys dan­tų ei­lė­je, odon­to­lo­gų daž­nai va­di­na­mi „aš­tun­tu­kais“. Pro­ti­niais jie va­di­na­mi ne to­dėl, kad kas­kart iš­dy­gus dan­čiui tam­pa­me vis pro­tin­ges­ni, bet to­dėl, kad jie iš­dygs­ta pa­sku­ti­niai, daž­niau­siai ly­ti­nio bren­di­mo pa­bai­go­je, as­me­ny­bės psi­cho­lo­gi­nio bren­di­mo me­tu. Tai nu­tin­ka 18-25 gy­ve­ni­mo me­tais, bet pa­si­tai­ko, kad šie tau­rų pa­va­di­ni­mą tu­rin­tys dan­tys iš­dygs­ta tik su­lau­kus se­nat­vės, o ne­re­tai ir vi­siš­kai ne­pa­si­ro­do. Kiek­vie­no žmo­gaus or­ga­niz­mas yra skir­tin­gas, to­dėl ir dan­tys dygs­ta skir­tin­gai. Daž­nas, ku­riam jie vis dėl­to iš­dy­go, pa­tvir­tin­tų, kad pro­ti­niai dan­tys dygs­ta sun­kiai, skaus­min­gai ir ge­ro­kai il­giau nei pa­pras­ti.

Net 20 pro­c. žmo­nių ga­li ne­tu­rė­ti vie­no ar ke­lių pro­ti­nių dan­tų užuo­maz­gų, o jei­gu ir yra vi­sos ke­tu­rios užuo­maz­gos, iš­lie­ka net iki 30 pro­c. ti­ki­my­bė, kad nors vie­nas pro­ti­nis dan­tis ne­pra­dygs ar iš­dygs tik iš da­lies. Apa­ti­nio žan­di­kau­lio pro­ti­niai dan­tys daž­niau lin­kę ne­pra­dyg­ti.

Pro­ti­niai dan­tys ne­re­tai odon­to­lo­gų va­di­na­mi ru­di­men­ti­niu, t. y. lik­ti­niu, nyks­tan­čiu or­ga­nu, nes pra­ra­do sa­vo pa­skir­tį ir funk­ci­ją evo­liu­ci­jos me­tu. Mū­sų pro­tė­viams rei­kė­jo dau­giau dan­tų, nes tais lai­kais mais­tas ne­bu­vo toks ap­do­ro­tas, ko­kiu mes įpra­tę mai­tin­tis da­bar. Pir­mykš­čio žmo­gaus žan­di­kau­lis bu­vo pla­tes­nis ir di­des­nis, ja­me ne­sun­kiai til­po 32 dan­tys. Šiais lai­kais, nau­do­jant vis dau­giau ap­do­ro­to mais­to, žan­di­kau­lis iš­si­vys­to ma­žes­nis, smul­kes­nis, tai­gi pri­trūks­ta vie­tos tre­tie­siems krū­mi­niams dan­tims, tad pro­ti­nių dan­tų vai­ni­kų, šak­nų for­ma yra la­bai kintanti ir sun­kiai nu­spė­ja­ma. Ne­re­tai jie, įvei­kę vi­sas kliū­tis, iš­dygs­ta jau aki­vaiz­džiai pa­žeis­ti. Pro­ti­niai dan­tys kram­ty­ti vi­sa­ver­tiš­kai ga­li tik tuo­met, jei yra tai­syk­lin­gai iš­dy­gę, ta­čiau jei­gu jų pa­dė­tis ne­tai­syk­lin­ga ar­ba jie ne­vi­siš­kai pra­dy­gę, vie­toj lau­kia­mos nau­dos su­ke­lia skaus­mą ir be­ga­lę pro­ble­mų, to­dėl to­kius dan­tis odon­to­lo­gai re­ko­men­duo­ja ne tai­sy­ti, o iš­rau­ti.

Vys­to­si įvai­rios li­gos

Pag­rin­di­nė pa­to­lo­gi­ja, ku­rią su­ke­lia to­kie dan­tys, yra pe­ri­ko­ro­na­ri­tas – minkš­tų­jų au­di­nių už­de­gi­mas ap­link iš da­lies iš­dy­gu­sį pro­ti­nį dan­tį. Jis pra­si­de­da, kai tarp dan­ties ir jį den­gian­čios glei­vi­nės pa­ten­ka bak­te­ri­nis ap­na­šas, su­ke­lian­tis minkš­tų­jų au­di­nių už­de­gi­mą. Ne­re­tai toks už­de­gi­mas iš­si­vys­to į skaus­min­gą pū­lin­gą pro­ce­są – bū­na aiš­kiai ma­to­mas žan­do ir pa­žan­di­nės sri­ties pa­ti­ni­mas, aukš­ta tem­pe­ra­tū­ra ir pa­sun­kė­jęs ri­ji­mas. Odon­to­lo­gai tvir­ti­na, kad tuo­met rei­ka­lin­gas sku­bus an­ti­bak­te­ri­nis gy­dy­mas ir prie­žas­ties ša­li­ni­mas. Daž­niau­siai ten­ka pa­ša­lin­ti minkš­tų­jų au­di­nių gaub­tą ar iš da­lies iš­dy­gu­sį pro­ti­nį dan­tį, ne­re­tai at­lik­ti ir ki­tas pro­ce­dū­ras, kad bū­tų iš­veng­ta pe­ri­ko­ro­na­ri­to pa­si­kar­to­ji­mo ar ga­li­mų komp­li­ka­ci­jų. Sie­kiant iš­veng­ti komp­li­ka­ci­jų, prieš trau­kiant dan­tį pir­miau­sia pa­tar­ti­na nu­mal­šin­ti už­de­gi­mą, o dan­tį iš­rau­ti pla­ni­ne tvar­ka. Kar­tais to neį­ma­no­ma at­lik­ti įpras­ti­nė­mis am­bu­la­to­ri­nė­mis są­ly­go­mis, tai­kant vie­ti­nį nu­skaus­mi­ni­mą, dėl pa­cien­to būk­lės ar nu­ma­to­mo la­bai su­dė­tin­go ro­vi­mo, tuo­met pro­ti­nio dan­ties trau­ki­mas pri­lygs­ta ope­ra­ci­jai, dėl ku­rios ke­le­tą die­nų ten­ka gul­tis į li­go­ni­nę.

Ne vi­siš­kai iš­dy­gę pro­ti­niai dan­tys ga­li truk­dy­ti ge­rai iš­si­va­ly­ti ša­lia esan­čius krū­mi­nius dan­tis, tad net kruopš­ti kas­die­nė bur­nos hi­gie­na ne­pa­de­da pa­ša­lin­ti mik­ro­bų ap­na­šų. Tuo­met ne­trun­ka iš­si­vys­ty­ti dan­tų ėduo­nis ar­ba dėl nuo­la­ti­nio ap­na­šo už­si­lai­ky­mo pra­si­de­da dan­te­nų už­de­gi­mas, ga­lin­tis su­kel­ti kau­lo tir­pi­mą. Sie­kiant su­stab­dy­ti dan­te­nų už­de­gi­mą ir kau­lo tir­pi­mą ar tie­siog no­rint ko­ky­biš­kai at­sta­ty­ti pa­žeis­tą ant­rą­jį krū­mi­nį dan­tį plom­buo­jant ar­ba pro­te­zuo­jant ir su­da­ry­ti ge­ras są­ly­gas ant­ra­jam krū­mi­niam dan­čiui nu­va­ly­ti, pro­ti­nių dan­tų ten­ka at­si­sa­ky­ti.

Neiš­dy­gę, ar­ba re­ti­nuo­ti, pro­ti­niai dan­tys ma­to­mi tik rent­ge­no nuo­trau­ko­je. At­ro­dy­tų, kad nė­ra dan­ties – nė­ra ir pro­ble­mos, ta­čiau to­kie dan­tys ne­re­tai yra fo­li­ku­li­nės cis­tos at­si­ra­di­mo prie­žas­tis. Ji daž­niau­siai ne­su­ke­lia jo­kių simp­to­mų, ta­čiau il­gai ne­pas­te­bė­ta ga­li suar­dy­ti di­de­lę kau­lo da­lį, o tai gre­sia ne tik pro­ti­nio, bet ir gre­ti­mo dan­ties ne­te­ki­mu, dėl kau­lo de­fek­to ga­li įvyk­ti sa­vai­mi­nis žan­di­kau­lio lū­žis.

Ki­ta svar­bi pa­to­lo­gi­ja, su­si­ju­si su re­ti­nuo­tais pro­ti­niais dan­ti­mis, yra gre­ti­mų dan­tų šak­nų re­zorb­ci­ja (tir­pi­mas), ku­rią su­ke­lia ne­tai­syk­lin­gai dygs­tan­tys pro­ti­niai dan­tys, be­si­re­mian­tys į ant­ro krū­mi­nio dan­ties šak­nis. Nors ankš­tos kai­my­nys­tės su­kel­tos in­di­ka­ci­jos pa­si­tai­ko re­tai, odon­to­lo­gai per­spė­ja, kad rei­kė­tų įver­tin­ti pro­ti­nių dan­tų san­ty­kį su gre­ti­mo dan­ties šak­ni­mis ar ga­li­mą ki­to­kio pa­to­lo­gi­nio pro­ce­so pra­džią.

Vi­siš­kai re­ti­nuo­ti dan­tys, kai nė­ra pa­to­lo­gi­jos po­žy­mių, daž­niau­siai pa­lie­ka­mi ste­bė­ti, nes jų ša­li­ni­mas daž­niau­siai yra su­dė­tin­gas, tad ir komp­li­ka­ci­jų ri­zi­ka yra di­des­nė už ga­li­mos pa­to­lo­gi­jos at­si­ra­di­mo ri­zi­ką.

Odon­to­lo­gai vie­na­reikš­miš­kai re­ko­men­duo­ja rau­ti vi­siš­kai, bet ne­tai­syk­lin­gai iš­dy­gu­sius pro­ti­nius dan­tis, jei­gu jie yra iš­dy­gę krei­vai ir kal­bant ar kram­tant nuo­lat ža­lo­ja minkš­tuo­sius au­di­nius. Daž­niau­siai vir­šu­ti­nis pro­ti­nis dan­tis re­mia­si į žan­do glei­vi­nę ir taip smar­kiai ją trau­muo­ja, kad jo­je ga­li at­si­ver­ti opos. Ta­da sa­vo juo­dą dar­bą ima dirb­ti mik­ro­bai. Blo­giau­sia tai, kad to­kias ope­les la­bai sun­ku už­gy­dy­ti, o jei­gu jos ir už­gy­ja, daž­niau­siai su­si­for­muo­ja ran­di­nis au­di­nys, ku­ris ir vėl trau­muo­ja­mas. Nuo­la­ti­nės glei­vi­nės trau­mos yra ne­pap­ras­tai pa­vo­jin­gos – to­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis ne­re­tai pra­de­da for­muo­tis įvai­rūs da­ri­niai.

Be gai­les­čio rei­kė­tų ša­lin­ti ir tuos pro­ti­nius dan­tis, ku­rie dėl sa­vo pa­dė­ties yra sun­kiai priei­na­mi ir jų ne­pa­vyks­ta ge­rai nu­va­ly­ti, o tai ga­li lem­ti blo­gą bur­nos kva­pą ar nuo­la­ti­nį už­de­gi­mą. Taip pat ne­dve­jo­ki­te odon­to­lo­gų re­ko­men­da­ci­jo­mis iš­rau­ti pro­ti­nius dan­tis, ku­rių neį­ma­no­ma ko­ky­biš­kai plom­buo­ti ar pro­te­zuo­ti dėl sun­kaus pa­sie­kia­mu­mo ar­ba kai pro­ti­niai dan­tys truk­do at­lik­ti nor­ma­lius apa­ti­nio žan­di­kau­lio ju­de­sius.

Vie­na­reikš­miš­kai at­sa­ky­ti neį­ma­no­ma

Jei pro­ti­niai dan­tys yra vi­siš­kai ir tai­syk­lin­gai iš­dy­gę dan­tų lan­ke, vir­šu­ti­nis pro­ti­nis dan­tis kon­tak­tuo­ja su apa­ti­niu, juos su­pa svei­kos dan­te­nos ir jie ga­li vi­sa­ver­tiš­kai da­ly­vau­ti kram­tant, o jų va­ly­mas dan­tų še­pe­tė­liu ar tarp­dan­čių siū­lu nė­ra su­dė­tin­gas, tai ne­rei­ka­lin­gas joks gy­dy­mas ar ste­bė­ji­mas. To­kius dan­tis rei­kė­tų iš­sau­go­ti, nes jų ga­li pri­reik­ti kaip at­ra­mos pro­te­zuo­jant.

Sku­bė­ti ša­lin­ti pro­ti­nių dan­tų, anot odon­to­lo­gų, ne­ver­tė­tų ir tuo­met, kai jų ge­ra for­ma ir dy­dis, yra iš­dy­gę tai­syk­lin­gai dan­tų lan­ke, o ša­lia esan­tys krū­mi­niai dan­tys stip­riai pa­žeis­ti ar jų vi­sai nė­ra. Ne­te­kus pir­mo­jo krū­mi­nio dan­ties, ant­ra­sis krū­mi­nis dan­tis or­to­don­ti­nio gy­dy­mo me­tu ga­li bū­ti pri­trauk­tas į ne­tek­to pir­mo­jo krū­mi­nio vie­tą, o pro­ti­nis dan­tis – į ant­ro­jo krū­mi­nio dan­ties vie­tą. Tai pa­dė­tų iš­veng­ti pro­te­za­vi­mo. Ne­te­kus ant­ro­jo krū­mi­nio dan­ties, pro­ti­nis dan­tis daž­nai pa­ts pa­slen­ka į lais­vą vie­tą, šiek tiek pa­virs­da­mas į de­fek­to pu­sę. Tuo­met or­to­don­tams be­lie­ka pa­tai­sy­ti jo kryp­tį ir pa­cien­tas iš­ven­gia pro­te­za­vi­mo. Pro­ti­niai dan­tys, esant vi­siems krū­mi­niams dan­tims, or­to­don­tiš­kai ne­tie­si­na­mi.

Or­to­don­ti­nio gy­dy­mo ir pro­fi­lak­ti­kos tiks­lu ga­li bū­ti re­ko­men­duo­ja­ma rau­ti ne­dy­gu­sius ar be­dygs­tan­čius pro­ti­nius dan­tis, ypač apa­ti­nia­me žan­di­kau­ly­je, dėl ga­li­mo apa­ti­nių kan­džių su­si­grū­di­mo. Jei dygs­tan­čio pro­ti­nio dan­ties kryp­tis yra ne­tai­syk­lin­ga, jis ga­li su­kur­ti spau­di­mo jė­gą prie­ki­niams dan­tims ir juos su­grūs­ti. Kar­tais to­kiu at­ve­ju ša­li­na­mos net pro­ti­nių dan­tų užuo­maz­gos paaug­liams.

Jei­gu vis dėl­to kar­tu su odon­to­lo­gu nu­ta­rė­te gy­dy­ti pro­ti­nius dan­tis, svar­bu ži­no­ti, kad daž­niau­siai yra įma­no­mas tik ne­di­de­lių pa­žei­di­mų gy­dy­mas. Pro­ti­nių dan­tų šak­nų ko­ky­biš­kas gy­dy­mas, juo la­biau per­gy­dy­mas, anot odon­to­lo­gų, be­veik vi­sais at­ve­jais yra neį­ma­no­mas ir ne­tiks­lin­gas, to­kio gy­dy­mo pro­gno­zė yra blo­ga. Kar­tais gy­dy­mas pa­si­ren­ka­mas tik kaip lai­ki­nas spren­di­mas ar­ba kai sie­kia­ma nu­mal­šin­ti skaus­mą, jei ro­vi­mas dėl pa­cien­to būk­lės ar ki­tų svar­bių ap­lin­ky­bių bū­tų per daug ri­zi­kin­gas.

Ser­ga­mu­mas tu­ber­ku­lio­ze ma­žė­ja

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Ko­vo 24-ąją mi­ni­ma Pa­sau­li­nė tu­ber­ku­lio­zės die­na. Res­pub­li­ki­nės Šiau­lių li­go­ni­nės fi­lia­lo Tu­ber­ku­lio­zės ir plau­čių li­gų li­go­ni­nės di­rek­to­rius Al­gir­das Gau­rons­kis sa­ko, kad ser­ga­mu­mas šia pa­vo­jin­ga gy­vy­bei li­ga ma­žė­ja – per de­šimt­me­tį Lie­tu­vo­je tu­ber­ku­lio­zės at­ve­jų nu­sta­ty­ta ko­ne per­pus ma­žiau.

 

Jei li­go­ni­nė­je be­si­gy­dan­tis tu­ber­ku­lio­zę as­muo ne­siel­gia at­sa­kin­gai – sa­va­va­liš­kai pa­lie­ka gy­dy­mo įstai­gą, ima var­to­to al­ko­ho­lį ir ne­be­ge­ria pri­va­lo­mų vais­tų, jo ieš­ko­ma. Slau­gy­to­jos jam skam­bi­na, vyks­ta ieš­ko­ti į na­mus, ieš­ko­ma ir pra­šant po­li­ci­jos pa­gal­bos. Su­ras­tas ser­gan­ty­sis nu­ve­ža­mas į Aly­taus tu­ber­ku­lio­zės li­go­ni­nę pri­vers­ti­nai gy­dy­ti.

Ri­zi­ka – jei nu­si­lpęs imu­ni­te­tas

Spau­do­je ret­kar­čiais pa­si­ro­do po­li­ci­jos pra­ne­ši­mų ir ieš­ko­mų nuo bū­ti­no­jo gy­dy­mo be­si­slaps­tan­čių as­me­nų fo­tog­ra­fi­jų. Nors ne­skel­bia­ma, dėl ko­kios li­gos žmo­gus ieš­ko­mas, ne pa­slap­tis, kad jis ser­ga at­vi­ra tu­ber­ku­lio­zės for­ma ir są­ži­nin­gai ne­si­gy­do. Toks žmo­gus yra pa­vo­jin­gas ap­lin­ki­niams – ga­li juos už­krės­ti dar­be, na­muo­se, mo­kyk­lo­je, ba­sei­ne ar ki­tur, tad jį bū­ti­na izo­liuo­ti. At­vi­ra tu­ber­ku­lio­ze ser­gan­tis žmo­gus per me­tus ga­li už­krės­ti 30 svei­kų.

Tu­ber­ku­lio­zės bak­te­ri­ją 1882 m. ko­vo 24-ąją at­ra­do gy­dy­to­jas Ro­ber­tas Ko­chas. Daug me­tų pa­cien­tai bu­vo gy­do­mi įpras­tais vais­tais ir du mė­ne­sius bu­vo nu­sta­ti­nė­ja­ma, ar bak­te­ri­jos jiems neats­pa­rios. Da­bar daug kas pa­si­kei­tė.

„Li­go­niai Lie­tu­vo­je gy­do­mi ly­giai to­kiais pat vais­tais kaip ir vi­sa­me pa­sau­ly­je, o tu­ri­ma pa­ti mo­der­niau­sia įran­ga lei­džia li­gą nu­sta­ty­ti vos per po­rą va­lan­dų“, – sa­ko Tu­ber­ku­lio­zės ir plau­čių li­gų li­go­ni­nės di­rek­to­rius Al­gir­das Gau­rons­kis.

Per­nai už 100 tūkst. Lt šiau­lie­čiai įsi­gi­jo Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­jos 2010 m. ap­ro­buo­tą mo­le­ku­li­nio ty­ri­mo apa­ra­tą, ku­riuo bak­te­ri­ja nu­sta­to­ma per dvi va­lan­das. Apa­ra­tu nu­sta­to­mas ir at­spa­ru­mas vais­tams, tad li­go­niai iš­syk ima­mi gy­dy­ti efek­ty­viai“, – sa­ko gy­dy­to­jas.

Tu­ber­ku­lio­ze daž­niau­siai su­ser­ga­ma nu­si­lpus imu­ni­te­tui.

A. Gau­rons­kis sa­ko, jog ne­la­bai ti­kė­ti­na, kad at­vi­ra tu­ber­ku­lio­ze ser­gan­tis žmo­gus už­krės ap­lin­ki­nius nu­si­čiau­dė­jęs au­to­bu­se, ta­čiau už­si­krės­ti la­biau­siai ri­zi­kuo­ja tie, su ku­riais li­go­nis nuo­lat kon­tak­tuo­ja ir ku­rių imu­ni­te­tas yra nu­si­lpęs.

Pras­čiau­sia yra ser­gan­čių ŽIV ir AIDS, rū­kan­čių, ne­sai­kin­gai var­to­jan­čių al­ko­ho­lį ir ser­gan­čių cuk­ri­niu dia­be­tu žmo­nių imu­ni­nė sis­te­ma.

Gy­dy­to­jas tei­gia, kad tu­ber­ku­lio­zė pa­gy­do­ma. Pa­sau­ly­je mi­li­jo­nai žmo­nių gy­do­si ir pa­sveiks­ta, ta­čiau įveik­ti šią li­gą rei­ka­lin­gos ir me­di­kų, ir pa­čių pa­cien­tų pa­stan­gos.

Tu­ber­ku­lio­zė gy­do­ma ne trum­piau nei še­šis mė­ne­sius. Li­go­nis vais­tus tu­ri ger­ti re­gu­lia­riai ir ga­na il­gai pa­gal gy­dy­to­jo nu­ro­dy­mus, net jei sa­vi­jau­ta pa­ge­rė­jo anks­čiau. Li­gos ei­gą le­mia ne tik in­di­vi­dua­lus at­spa­ru­mas, bet ir ser­gan­čio­jo am­žius, gy­ve­ni­mo są­ly­gos. Nut­rau­kus gy­dy­mą, bak­te­ri­jos tam­pa at­spa­rios vais­tams, tad gy­dy­mas už­trun­ka daug il­giau ir kai­nuo­ja dau­giau.

Per­nai Šiau­liuo­se bu­vo trys pa­cien­tai, ven­gian­tys gy­dy­tis, tad jiems, va­do­vau­jan­tis Lie­tu­vos in­fek­ci­nių li­gų įsta­ty­mu, bu­vo pri­tai­ky­tas pri­vers­ti­nis gy­dy­mas ir izo­lia­vi­mas Aly­taus tu­ber­ku­lio­zės li­go­ni­nė­je.

Ak­ci­ja li­gai nu­sta­ty­ti

Mi­nė­da­mi Pa­sau­li­nę tu­ber­ku­lio­zės die­ną, Šiau­lių tu­ber­ku­lio­zės ir plau­čių li­gų li­go­ni­nės me­di­kai ren­gia ak­ci­ją vie­no­je Šiau­lių ra­jo­no kai­miš­kų­jų se­niū­ni­jų. Jos gy­ven­to­jai bus kvie­čia­mi at­vyk­ti į Šiau­lių tu­ber­ku­lio­zės ir plau­čių li­gų li­go­ni­nę ne­mo­ka­mai pa­si­tik­rin­ti dėl tu­ber­ku­lio­zės.

Sun­kiai vaikš­tan­čius, pa­gy­ve­nu­sius as­me­nis ap­lan­kys li­go­ni­nės slau­gy­to­jos ir paims mė­gi­nių pa­vyz­džius iš­tir­ti.

„Pap­ras­tai iš šim­to ty­ri­mų vie­na­me li­ga ran­da­ma, – tei­gė A. Gau­rons­kis. – Svar­biau­sia lai­ku diag­no­zuo­ti ir iš­gy­dy­ti kiek­vie­ną pa­cien­tą, ku­riam diag­no­zuo­ta tu­ber­ku­lio­zė.“

Jei jus var­gi­na bend­ras silp­nu­mas, nuo­var­gis, du­su­lys, krin­ta svo­ris, va­ka­rais karš­čiuo­ja­te, o nak­ti­mis pra­kai­tuo­ja­te, kreip­ki­tės į gy­dy­to­jus, nes tai ga­li bū­ti tu­ber­ku­lio­zės po­žy­miai. Net ir mi­nė­tų ne­ga­la­vi­mų ne­jau­čiant, bū­ti­na kar­tą per me­tus pro­fi­lak­tiš­kai pa­si­tik­rin­ti dėl tu­ber­ku­lio­zės.

Tu­ber­ku­lio­zės at­ve­jų ša­ly­je su­ma­žė­jo ko­ne per­pus. 1998-ai­siais jų bu­vo 3200, o per­nai – 1899. Per­nai tu­ber­ku­lio­zei gy­dy­ti vals­ty­bė iš­lei­do 50 mln. Lt, t. y. 1,1 pro­c. biu­dže­to.

 

Mels­vo dū­mo pa­vo­jai

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

„Per sa­vo is­to­ri­ją esa­me pa­sie­kę neį­ti­kė­ti­nų da­ly­kų – iš­mo­ko­me nu­sta­ty­ti DNR, pa­kei­tė­me upių kryp­tis, įvei­kė­me že­mės trau­ką, ta­čiau nie­kaip neįs­ten­gia­me įveik­ti trau­kos ta­ba­kui, kas­met nu­žu­dan­čiam apie 8 mln. pa­sau­lio žmo­nių“, – sa­ko Tu­ber­ku­lio­zi­nės ir plau­čių li­gų li­go­ni­nės di­rek­to­rius, gy­dy­to­jas ra­dio­lo­gas Al­gir­das Gau­rons­kis.

 

Epi­de­mi­ja, siau­čian­ti vi­sa­me pa­sau­ly­je

1496 m. Ko­lum­bas, grįž­da­mas iš sa­vo ant­ro­sios eks­pe­di­ci­jos, par­ga­be­no į Eu­ro­pą iš­džio­vin­tų ta­ba­ko la­pų, skir­tų rū­ky­ti. Nep­raė­jus nė šimt­me­čiui, ta­ba­kas pra­dė­tas au­gin­ti Bel­gi­jo­je, Is­pa­ni­jo­je, Ita­li­jo­je, Švei­ca­ri­jo­je, Ang­li­jo­je. Tuo me­tu ti­kė­ta, kad jis tu­ri gy­do­mų­jų sa­vy­bių, tad bū­da­vo daž­nai re­ko­men­duo­ja­mas mig­re­nai gy­dy­ti. Pran­cū­zi­jos ka­ra­liaus rū­muo­se juo ban­dy­ta gy­dy­ti dan­tų skaus­mą, skran­džio su­tri­ki­mus, kau­lų lau­žy­mo po­jū­čius, per­ša­li­mą ir net ast­mą. Gy­do­mą­jį ta­ba­ko po­vei­kį li­go­niai ban­dy­da­vo pa­jus­ti jį uos­ty­da­mi, kram­ty­da­mi, rū­ky­da­mi. Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais ta­ba­ko duo­da­vo kiek­vie­nam ka­rei­viui ti­kint, kad jis di­di­na drą­są. Il­gai­niui rū­ky­mas ta­po tur­tin­gų žmo­nių ma­dos da­ly­ku, šau­naus, ne­rū­pes­tin­go, sti­lin­go gy­ve­ni­mo at­ri­bu­tu. Po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro vis dau­giau mo­te­rų pra­dė­jo rū­ky­ti. Prie rū­ky­mo pro­pa­ga­vi­mo pri­si­dė­jo ir te­le­vi­zi­ja bei ki­no fil­mai – tei­gia­mų he­ro­jų rū­ky­mas ek­ra­ne at­ro­dė sek­ti­nu pa­vyz­džiu. Ta­ba­ko rek­la­ma pra­dė­ta ri­bo­ti įsta­ty­mais tik prieš ke­lis de­šimt­me­čius.

Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­jos duo­me­ni­mis, rū­ko apie 1,1 mlrd. pa­sau­lio gy­ven­to­jų. Iš­si­vys­čiu­sio­se ša­ly­se ta­ba­ko su­rū­ko­ma vis ma­žiau – Va­ka­rų Eu­ro­pos ir JAV ša­ly­se rū­ko 24-30 pro­c., o be­si­vys­tan­čio­se ir kai ku­rio­se Ry­tų Eu­ro­pos ša­ly­se rū­ka­lių yra dau­giau nei 50 pro­c. „JAV rū­kan­tis gy­dy­to­jas yra re­te­ny­bė, o be­si­vys­tan­čio­se pa­sau­lio ša­ly­se rū­ko iki 60 pro­c. gy­dy­to­jų vy­rų ir iki 16 pro­c. gy­dy­to­jų mo­te­rų“, – sa­ko me­di­kas.

Lie­tu­vos sta­tis­ti­kos de­par­ta­men­to duo­me­ni­mis, Lie­tu­vo­je kas­dien rū­ko apie 45 pro­c. vy­rų ir apie 15 pro­c. mo­te­rų. Per pa­sta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus vis dau­giau rū­ko jau­nų – 25-29 me­tų – mo­te­rų. La­biau­siai rū­ky­mas pa­pli­tęs Tau­ra­gės ap­skri­ty­je (27,4 pro­c.), dau­giau­sia rū­kan­čių mo­te­rų – Klai­pė­dos ap­skri­ty­je (12,5 pro­c.).

Pa­ra­dok­sas – pa­sku­ti­nis pa­smer­kų­jų mir­ti no­ras daž­niau­siai bū­da­vo su­rū­ky­ti ci­ga­re­tę.

Carlos PAES nuotr.

Kad rū­ky­mas žu­do, ži­no vi­si

Ci­ga­re­tės grie­bia­mės trium­fo aki­mir­ką, kai mums ge­ra ir jau­čia­mės lai­min­gi. Jos grie­bia­mės, kai mums sun­ku, kai jau­čia­mės pa­var­gę ir vie­ni­ši. Pa­ra­dok­sas – pa­sku­ti­nis pa­smer­kų­jų mir­ti no­ras daž­niau­siai bū­da­vo su­rū­ky­ti ci­ga­re­tę. „Žmo­nės mėgs­ta rū­ky­ti. Nors kiek­vie­nas pui­kiai ži­no, kad tai ken­kia svei­ka­tai, ta­čiau tik ne­dau­ge­lis rū­ka­lių iš tik­rų­jų su­vo­kia, ko­kį pa­vo­jų ke­lia mels­vas ci­ga­re­tės dū­me­lis, – ti­ki­na gy­dy­to­jas ra­dio­lo­gas. – Pag­rin­di­nė su­de­da­mo­ji ta­ba­ko da­lis ni­ko­ti­nas nė­ra vien tik pa­pras­ta nar­ko­ti­nė me­džia­ga. Moks­li­nin­kų nuo­mo­ne, tai pa­ts bai­siau­sias žmo­ni­jos nuo­das. Užt­rau­kus dū­mą, ni­ko­ti­nas la­bai grei­tai re­zor­buo­ja­si plau­čių ka­pi­lia­ruo­se ir per ke­lias se­kun­des pa­sie­kęs cent­ri­nę ner­vų sis­te­mą su­ža­di­na ner­vų im­pul­sus, dėl ku­rių or­ga­niz­me pra­si­de­da to­li gra­žu ne svei­ka­tos nau­dai vyks­tan­tys po­ky­čiai. Jau XVI a. me­di­kai pa­ste­bė­jo, kad rū­ka­lių la­vo­nų vi­daus or­ga­nai iš­tep­ti „kaž­kuo gli­čiu ir juo­du“. Da­bar nė na­be­jo­ja­ma, kad nė­ra to­kios kū­no da­lies, ku­rios nei­gia­mai ne­veik­tų rū­ky­mas.“

Kad rū­ky­mas žu­do, kirs­da­mas per plau­čius, ma­no­ma to­dėl, kad rū­ky­mo po­vei­kis plau­čiams ga­nė­ti­nai aki­vaiz­dus – tai ir dū­mas, įkve­pia­mas į plau­čius, ir ry­ti­nis ko­su­lys su skrep­liais, ir du­su­lys li­pant laip­tais. „Ta­ba­ko dū­muo­se esan­čios nuo­din­gos me­džia­gos plau­čiuo­se kar­tu su bron­chų glei­vė­mis su­da­ro kli­jin­gus mi­ši­nius, va­di­na­mus ta­ba­ko der­vo­mis, ku­rios nu­sė­da bron­chuo­se. Der­vos pa­den­gia bron­chus ir plau­čius pa­na­šiai kaip suo­džiai ka­mi­no vi­dų. Su­rū­kant 20 ci­ga­re­čių per die­ną, per me­tus į plau­čius nu­gu­la apie 210 g, t. y. stik­li­nė der­vų, – pa­sa­ko­ja gy­dy­to­jas. – Pra­dė­jus rū­ky­ti ci­ga­re­tes, ku­rio­se ma­žiau der­vų,  pa­pras­tai nie­ko ne­lai­mi­ma, rū­ky­mo ža­la ne­su­ma­žė­ja, nes tuo­met daž­niau­siai dū­mas stip­riau įtrau­kia­mas į plau­čius ir il­giau juo­se pa­lai­ko­mas. Tie­sa, jei­gu rū­ky­da­mi ge­ria­te vi­ta­mi­nus ti­kė­da­mie­si, kad su­ma­žin­si­te ke­lia­mą ta­ba­ko pa­vo­jų svei­ka­tai, itin klys­ta­te. Ci­ga­re­tės neut­ra­li­zuo­ja su mais­tu gau­na­mus vi­ta­mi­nus, tad ne vel­tui jos va­di­na­mos „vi­ta­mi­nų žu­di­kė­mis“.

Neg­rįž­ta­ma ža­la plau­čiams

„75 pro­c. kvė­pa­vi­mo sis­te­mos li­gų sie­ja­ma su rū­ky­mu“, – sa­ko gy­dy­to­jas ra­dio­lo­gas ir pa­tvir­ti­na, kad rū­ky­mas pa­žei­džia bron­chus ne­prik­lau­so­mai nuo to, ar rū­ko­ma ak­ty­viai, ar pa­sy­viai. Pa­sy­vus rū­ky­mas ati­tin­ka 0,1-2 ci­ga­re­tes, su­rū­ky­tas per die­ną. Jis itin ken­kia vai­kams. Pa­sy­vus rū­ky­mas yra anks­ty­vo švokš­ti­mo vai­kys­tė­je, bron­chi­nės ast­mos ir pa­di­dė­ju­sio bron­chų jaut­ru­mo at­si­ra­di­mo prie­žas­tis. Kuo dau­giau vai­kas vei­kia­mas pa­sy­vaus rū­ky­mo, tuo di­des­nė ti­ki­my­bė, kad jis sirgs obst­ruk­ci­niu bron­chi­tu, pneu­mo­ni­ja ar­ba jam anks­ti iš­si­vys­tys bron­chų hi­pe­rak­ty­vu­mas.

Neiš­ven­gia­ma il­ga­lai­kio re­gu­lia­raus rū­ky­mo pa­sek­mė – lė­ti­nis bron­chi­tas. Ci­ga­re­čių dū­mai su­ke­lia bron­chų sie­ne­lės su­sto­rė­ji­mą, glei­ves ga­mi­nan­čių liau­ku­čių iš­ve­šė­ji­mą, jų pa­gau­sė­ji­mą, bron­chų spin­džio su­siau­rė­ji­mą. Il­gai­niui pa­vei­kia­mi net pa­tys smul­kiau­si bron­chai.

Ar esa­te ma­tę žmo­nių, ku­rie tu­ri vi­są lai­ką ne­šio­tis de­guo­nies ba­lio­nė­lius? Dau­ge­lis jų ser­ga plau­čių em­fi­ze­ma, nes il­ga­lai­kis plau­čių ven­ti­lia­ci­jos su­tri­ki­mas są­ly­go­ja ne­grįž­ta­mus plau­čių au­di­nio po­ky­čius, to­dėl su­ma­žė­ja plau­čių au­di­nio elas­tin­gu­mas, kvė­puo­ja­ma­sis pa­vir­šius, gy­vy­bi­nis plau­čių tū­ris ir iš­si­vys­to kvė­pa­vi­mo ne­pa­kan­ka­mu­mas – iš­kvė­pi­mo jė­ga tiek su­si­lpnė­ja, kad li­go­nis ne­ga­li ne­tgi už­pūs­ti žva­kės ar deg­tu­ko.

Rū­ky­mas yra pa­grin­di­nė lė­ti­nės obst­ruk­ci­nės plau­čių li­gos prie­žas­tis. „94 pro­c. as­me­nų, ku­rie su­rū­ky­da­vo po 20 ci­ga­re­čių per die­ną, skro­di­mo me­tu nu­sta­ty­ti al­veo­lių pa­žei­di­mai. 90 pro­c. ne­rū­kan­čių­jų to­kių pa­žei­di­mų iš­vis ar­ba be­veik nė­ra“, – sa­ko gy­dy­to­jas.

Ci­ga­re­čių dū­muo­se yra dau­giau nei 40 kan­ce­ro­ge­nų, t. y. vė­žį su­ke­lian­čių me­džia­gų. Ri­zi­kos laips­nis su­si­rgti plau­čių vė­žiu tie­sio­giai pri­klau­so nuo su­rū­ko­mų per die­ną ci­ga­re­čių skai­čiaus ir rū­ky­mo truk­mės. Bu­vi­mas pri­rū­ky­to­je ap­lin­ko­je apie du kar­tus pa­di­di­na ti­ki­my­bę su­si­rgti plau­čių vė­žiu, pa­ly­gin­ti su vi­sai ne­rū­kan­čiais žmo­nė­mis. Nus­ta­ty­ta, kad nuo in­ten­sy­vaus rū­ky­mo pra­džios iki to lai­ko, kai su­ser­ga­ma plau­čių vė­žiu, praei­na vi­du­ti­niš­kai 20-30 me­tų. Da­bar vis daž­niau plau­čių vė­žiu ser­ga ir mo­te­rys, nes jos pra­dė­jo kur kas dau­giau rū­ky­ti.

Nu­ga­lė­ti ar bū­ti nu­ga­lė­tam?

Įver­ti­nę svei­ka­tos pro­ble­mas, dau­ge­lis rū­ka­lių tvir­ti­na, kad ne­bep­ra­dė­tų rū­ky­ti, jei ga­lė­tų at­suk­ti lai­ką. De­ja, vis dar ne­ži­no­ma, kaip iš­si­vys­to pri­klau­so­my­bė ni­ko­ti­nui. „Tik 5-10 pro­c. ge­rian­čių­jų tam­pa al­ko­ho­li­kais, tik 30 pro­c. pa­ban­džiu­sių­jų he­roi­no tam­pa nar­ko­ma­nais, ta­čiau net 70 pro­c. pa­ban­džiu­sių­jų ci­ga­re­tės tam­pa rū­ka­liais, – pa­sa­ko­ja gy­dy­to­jas. – Tas, ku­ris dau­giau ne­be­no­ri ri­zi­kuo­ti sa­vo svei­ka­ta, tu­ri vie­nin­te­lę išei­tį – mes­ti rū­ky­ti, ta­čiau net ir me­tus pa­vo­jus svei­ka­tai, de­ja, neiš­nyks. Se­niems rū­ka­liams ga­li pri­reik­ti net 15 me­tų, kad jų nua­lin­tas or­ga­niz­mas at­si­gau­tų. De­ja, ne vi­sas rū­kant at­si­ra­du­sias li­gas ga­li­ma iš­gy­dy­ti, to­dėl la­bai svar­bu dar prieš grie­bian­tis ci­ga­re­tės pa­gal­vo­ti, ar iš tie­sų esa­te tik­ras dėl sa­vo pa­si­rin­ki­mo.“

Ci­ga­re­tė­je yra apie 4000 che­mi­nių me­džia­gų. Kai ku­rios jų mums yra pui­kiai ži­no­mos ar net nau­do­ja­mos bui­ty­je:

* ace­to­nas – na­gų la­ko va­lik­lis, da­žų skie­dik­lis,

* amo­nia­kas – tua­le­to va­lik­lis,

* van­de­ni­lio cia­ni­das – nuo­dai,

* kad­mis – au­to­mo­bi­lių aku­mu­lia­to­rių skys­tis,

* DDT – in­sek­ti­ci­das,

* me­ta­no­lis – ra­ke­tų ku­ras,

* naf­ta­li­nas – nuo­dai,

* ni­ko­ti­nas – nar­ko­ti­nė me­džia­ga,

* stea­ri­no rūgš­tis – nau­do­ja­ma ga­mi­nant žva­kes,

* tol­ve­nas – pra­mo­ni­nis tir­pik­lis,

* fe­no­lis – de­zin­fe­kuo­jan­ti me­džia­ga,

* for­ma­li­nas – nau­do­ja­mas la­bo­ra­to­ri­jo­se or­ga­nams kon­ser­vuo­ti.

Or­ga­niz­mo va­ly­mas at­ku­ria imu­ni­nę sis­te­mą

Lau­ra AUK­SAI­TY­TĖ

Kas­dien mū­sų imu­ni­nė sis­te­ma gi­na or­ga­niz­mą nuo už­terš­tu­mo ir nei­gia­mo ap­lin­kos po­vei­kio. Ta­čiau ar ži­no­me, kad ji ga­li iš­gy­dy­ti ir ap­sau­go­ti or­ga­niz­mą nuo dau­ge­lio li­gų? Kad imu­ni­nė sis­te­ma ge­rai funk­cio­nuo­tų, spe­cia­lis­tai pa­ta­ria va­ly­ti or­ga­niz­mą.

 

Spe­cia­laus apa­ra­to dė­ka ter­ša­lai iš or­ga­niz­mo ga­li bū­ti ša­li­na­mi ir per pė­dų po­ras.

„Šiau­liai plius“ ar­chy­vo nuo­tr.

Tei­sin­gai kvė­puo­ti – tei­sin­gai gy­ven­ti

„Prieš jus – vi­siš­kai nau­jas žmo­gus“, – sa­ko kny­gos „Pri­gim­ti­nis kvė­pa­vi­mas“ au­to­rė Da­nu­tė Ja­nuš­kie­nė. Mo­te­ris tei­gia iš­va­liu­si or­ga­niz­mą nuo emo­ci­nių ir fi­zi­nių ter­ša­lų bū­tent kvė­puo­da­ma. Da­bar jos, su­lau­ku­sios 67-erių me­tų, plau­čių tū­ris kaip ke­tu­rias­de­šimt­me­tės, o bio­lo­gi­nis am­žius – kaip 22-ejų mo­ters. Tei­sin­gą kvė­pa­vi­mą ji lai­ko vais­tu nuo vi­sų li­gų ir sa­ko, kad kvė­puo­ti, reiš­kia, gy­ven­ti. O tei­sin­gai kvė­puo­ti – tei­sin­gai gy­ven­ti.

Nuo kvė­pa­vi­mo pri­klau­so gy­ve­ni­mo ko­ky­bė, nes oras – gy­vy­bės šal­ti­nis. Be mais­to ga­li­me iš­gy­ven­ti 40 die­nų, be van­dens – pen­kias, be sau­lės – la­bai il­gai, o be oro ga­li­me iš­bū­ti vos tris mi­nu­tes. Kvė­puo­da­mas žmo­gus iš­ski­ria 70 pro­c. me­džia­gų apy­kai­tos pro­duk­tų. Prieš tūks­tan­čius me­tų to­li­muo­siuo­se Ry­tuo­se įvai­rios kvė­pa­vi­mo tech­ni­kos bu­vo nau­do­ja­mos dva­si­nei ir fi­zi­nei svei­ka­tai gy­dy­ti.

Pa­sak D. Ja­nuš­kie­nės, me­tams bė­gant žmo­gui kvė­puo­ti da­ro­si vis sun­kiau. Jei žmo­gus pri­pra­tęs kvė­puo­ti gi­liai, va­di­na­si, prii­ma vis­ką, ką duo­da gy­ve­ni­mas. Bet pa­te­kęs į ne­ma­lo­nias si­tua­ci­jas pa­ti­ria skaus­mą ir kan­čias, ne­no­ri jų priim­ti ir, su­lai­ky­da­mas kvė­pa­vi­mą, pa­są­mo­nin­gai nu­ker­ta gy­vy­bi­nį srau­tą. Taip iš­gy­ve­na ma­žiau skaus­mo ir kan­čios, bet kvė­pa­vi­mas da­ro­si pa­vir­šu­ti­niš­kas, plau­čių tū­ris vis ma­žė­ja, gau­na ma­žiau gy­vy­bi­nės ener­gi­jos.

D. Ja­nuš­kie­nė su­gal­vo­jo sa­vo kvė­pa­vi­mo me­to­di­ką, ku­rią su­lie­tu­vi­no ir neo­fi­cia­lia pa­va­di­no pri­gim­ti­niu kvė­pa­vi­mu. Pas­ta­rą­jį ji sie­ja su lie­tu­vy­bės iš­ta­ko­mis, pa­go­ny­be. „Iš­ban­džiau jo­gą, bu­vau bu­dis­tė, bet po ku­rio lai­ko su­pra­tau, kad man rei­kia pa­go­ny­bės. Mes dar ži­no­me pa­go­niš­kų pra­kti­kų li­ku­čius – pir­tis, sū­py­nes, su­tar­ti­nes. Pir­ty­se per odą iš­va­lo­me or­ga­niz­mą, su­pda­mie­si iš­va­lo­me kau­lus nuo kal­kių, o dai­nuo­da­mi su­tar­ti­nes gau­na­me di­de­lį ener­ge­ti­nį po­vei­kį. Net mant­ros to­kio po­vei­kio ne­tu­ri, ko­kį duo­da su­tar­ti­nės“, – sa­ko D. Ja­nuš­kie­nė.

Tas pa­ts vyks­ta ir gro­jant pu­čia­mai­siais inst­ru­men­tais ar net juo­kian­tis, bet žmo­gus ne­ga­li nuo­lat rau­do­ti, juok­tis, dai­nuo­ti ar pūs­ti dū­dą ar bent ba­lio­ną. Už­ten­ka iš vi­sų šių veiks­nių iš­skir­ti pa­tį svar­biau­sią – kvė­pa­vi­mą – tai, ką žmo­gus da­ro nuo­lat. O jei­gu lai­ky­da­mas už dan­tų lie­žu­vį (liau­dies iš­min­tis kaip tik taip ir pa­ta­ria da­ry­ti) žmo­gus kaups ener­gi­ją, taip bus ge­riau, taip di­din­si­me svei­ka­tos at­sar­gas. Juk jau­nys­tę ir svei­ka­tą leng­viau iš­sau­go­ti ne­gu su­si­grą­žin­ti.

Ga­lin­gas emo­ci­jų ener­gi­jų pro­ver­žis yra ir rau­da. Kar­tu su gi­lu­mi­niu kvė­pa­vi­mu ji at­pa­lai­duo­ja plau­čius, nui­ma spaz­mus. Vai­kams tai leng­vai pa­vyks­ta, o suau­gu­sie­siems jau sun­kiau. Rau­dant pa­si­kūk­čio­jant trūk­čio­ja pe­čiai. Kas­kart pa­si­kūk­čio­jant iš­stu­mia­mi oro li­ku­čiai, po to stai­ga gi­liai įkve­pia­ma. Rau­da pa­leng­vi­na vi­di­nę bū­se­ną.

Gi­liai kvė­puo­jant pro no­sį, stu­bu­ru ima lais­vai te­kė­ti ener­gi­ja. Jei ko­kią nors kū­no vie­tą skau­da, reiš­kia, ten ne­pra­te­ka ener­gi­ja. Pa­sak D. Ja­nuš­kie­nės, jei žmo­gus kas­dien dvi­de­šimt kar­tų gi­liai įkvėps ir iš­kvėps, taip su­ma­žins da­lį emo­ci­nių ir ener­ge­ti­nių trik­džių. No­rint pa­tir­ti vi­są va­ly­mo­si pro­ce­są, rei­kia per die­ną nors 45 mi­nu­tes skir­ti šiam kvė­pa­vi­mo bū­dui. „Gi­liai kvė­puo­da­mas žmo­gus už­mez­ga ry­šį su sa­vo esa­ti­mi ir iš ten atei­na at­sa­ky­mai į vi­sus klau­si­mus. Pri­gim­ti­nio kvė­pa­vi­mo dė­ka at­si­da­ro čak­ros, žmo­gu­je už­si­ku­ria vi­di­nė sau­lė. Sa­vo sie­lą rei­kia pri­žiū­rė­ti, kad ji neuž­si­terš­tų“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

Ter­ša­lai iš­si­va­lo per pė­dų po­ras

Dau­giau nei dvie­jų šim­tų li­gų prie­žas­ti­mi moks­li­nin­kai lai­ko or­ga­niz­mo šar­mi­nės ir rūgš­ti­nės ter­pės dis­ba­lan­są. Dėl pa­di­dė­ju­sio or­ga­niz­mo rūgš­tin­gu­mo su­ser­ga­ma to­lia­re­gys­te, ka­ta­rak­ta, vė­žiu, os­teo­chond­ro­ze, art­ro­ze, ate­rosk­le­ro­ze, os­teo­po­ro­ze, hi­per­to­ni­ja, dia­be­tu ir ki­to­mis li­go­mis. Rūgš­tys ar­do kau­lus ir ken­kia inks­tams, rūgš­čio­je ter­pė­je dau­gi­na­si vi­ru­sai, gry­be­liai, bak­te­ri­jos.

Ja­po­nai jau se­niai at­ra­do, kaip or­ga­niz­me su­ba­lan­suo­ti rūgš­tis ir šar­mus pa­si­tel­kus apa­ra­tus, ku­rie vei­kia elekt­ro­li­zės prin­ci­pu. Ja­po­nų „Bio De­tox“ apa­ra­tu sėk­min­gai be­si­nau­do­jan­ti šiau­lie­tė me­di­kė Li­li Mar­ge­vi­čie­nė sa­ko be­va­ly­da­ma or­ga­niz­mą at­si­kra­čiu­si są­na­rių bė­dų, ki­tų ne­ga­la­vi­mų. Be­si­va­lan­tiems or­ga­niz­mą su­si­re­gu­liuo­ja krau­jos­pū­dis, ima sėk­min­gai kris­ti svo­ris, nor­ma­li­zuo­ja­si cho­les­te­ro­lio kie­kis krau­jy­je ir kt.

Pa­sak L. Mar­ge­vi­čie­nės, pa­gal No­be­lio pre­mi­jos lai­mė­ji­mus su­kur­ta pro­ce­dū­ra iš or­ga­niz­mo pa­ša­li­na tok­si­nus, bak­te­ri­jas ir šla­kus ne tik iš tam tik­rų or­ga­nų, bet ir iš kiek­vie­nos or­ga­niz­mo ląs­te­lės. Tai imu­ni­nės sis­te­mos su­stip­ri­ni­mo te­ra­pi­ja, ku­ri iš­va­lo or­ga­niz­mą, su­teik­da­ma jam nau­jų jė­gų.

Re­zul­ta­tas – grei­tai pa­ge­rė­ju­si sa­vi­jau­ta, be to, at­ku­ria­mi svei­ka­tos re­zer­vai, iš­va­lo­ma oda ir su­ba­lan­suo­ja­ma ner­vų sis­te­ma. Or­ga­niz­mo va­ly­mo pro­ce­dū­ra pri­lygs­ta mė­gi­ni­mui mai­tin­tis eko­lo­giš­ko­mis dar­žo­vė­mis, o tai, rei­kia pri­pa­žin­ti, da­bar yra ne­leng­vas už­da­vi­nys.

„Bio De­tox“ apa­ra­tu iš or­ga­niz­mo tok­si­nai ša­li­na­mi per ko­jų pė­dų po­ras – ko­jos įmer­kia­mos į van­dens vo­ne­lę. Mū­sų or­ga­niz­me yra ko­ne 100 pro­c. nei­gia­mų jo­nų. Pa­mer­kus ko­jas į vo­ne­lę, vei­kiant adap­te­riui, ku­ris sklei­džia tei­gia­mus jo­nus, vyks­ta or­ga­niz­mo va­ly­mas. Da­lis su­si­dė­vė­ju­sių ląs­te­lių, sun­kių­jų me­ta­lų, rie­ba­lų, ne­šva­ru­mų, ku­rie bu­vo su­si­kau­pę mū­sų or­ga­niz­me, per vie­ną pro­ce­dū­rą (30 min.) sau­giai pa­ša­li­na­ma. Taip pat at­ku­ria­mas su­nau­do­tos ener­gi­jos kie­kis. Tok­si­nai pa­si­ša­li­na iš or­ga­niz­mo į vo­ne­lę skir­tin­gų spal­vų pa­vi­da­lu ir pa­gal spal­vą ga­li­ma spręs­ti apie at­ski­rų or­ga­nų su­tri­ki­mo būk­lę.

Gel­to­na spal­va ro­do, kad va­lo­si inks­tai, šla­pi­mo, ly­ties sis­te­ma, ru­da – ke­pe­nys, tam­siai mė­ly­na – krau­ja­gys­lių sis­te­ma. Įvai­rių spal­vų – juo­dos, bal­tos, rau­do­nos ar bliz­gan­čios – dė­mės ro­do, kad ša­li­na­mi tok­si­nai, sun­kie­ji me­ta­lai, trom­bai, cho­les­te­ro­lis.

Kaip apa­ra­tas vei­kia? Pa­sak L. Mar­ge­vi­čie­nės, mū­sų kū­nas yra elekt­ros­ta­tiš­kai lai­dus or­ga­niz­mas. Apa­ra­to dė­ka į žmo­gaus kū­ną pa­ten­ka silp­na 1,5 mi­liam­pe­ro ga­lios elekt­ros sro­vė. To­kiu bū­du su­si­da­ro jo­nų lau­kas. Su­ku­ria­ma elekt­ros ener­gi­jos gran­di­nė, švel­niai ak­ty­vuo­jan­ti ląs­te­les ir ska­ti­nan­ti jas at­si­kra­ty­ti tok­si­nų. De­tok­si­ka­ci­jos pro­ce­se mak­si­ma­liai at­ku­ria­mi žmo­gaus svei­ka­tos re­zer­vai ir or­ga­niz­mo ener­gi­ja.

Sau­gok kaip sa­vo akį...

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Pa­ban­dy­ki­te bent die­ną pa­gy­ven­ti už­riš­to­mis aki­mis – įsi­ti­kin­si­te, kad akys yra ne­pap­ras­tai bran­gus žmo­gaus tur­tas. De­ja, už­klu­pus vie­nai daž­niau­sių akių li­gų – sau­sų akių sind­ro­mui, daž­nas dėl lai­ko sto­kos gy­do­si sa­va­ran­kiš­kai. „Su be­si­skun­džian­čiais sau­sų akių sind­ro­mu žmo­nė­mis su­si­du­ria­me kas­dien. Dau­ge­lis pa­cien­tų jau bū­na gy­dę­si sa­va­ran­kiš­kai ir, de­ja, ne­sėk­min­gai. Ne­ma­ža da­lis pa­ti­rian­čių­jų sau­sų akių sind­ro­mo simp­to­mus vi­sai ne­si­gy­do“, – sa­ko gy­dy­to­ja of­tal­mo­lo­gė Da­lia Bu­ra­gie­nė.

 

Vis la­biau įsi­vy­rau­jant šiuo­lai­ki­nėms tech­no­lo­gi­joms – kom­piu­te­riams, oro kon­di­cio­nie­riams, kon­tak­ti­niams lę­šiams – dau­gė­ja žmo­nių, be­si­skun­džian­čių sau­sų akių sind­ro­mu.

Serghei STARUS nuotr.

Ci­vi­li­za­ci­jos li­ga

Anot gy­dy­to­jos of­tal­mo­lo­gės, ge­ras re­gė­ji­mas dau­ge­liui yra sa­vai­me su­pran­ta­mas da­ly­kas, ta­čiau tik tol, kol su­pras­tė­ju­si re­ga ima pa­ste­bi­mai blo­gin­ti gy­ve­ni­mo ko­ky­bę. „Akys – vie­nas svar­biau­sių žmo­gaus or­ga­nų. Jos plu­ša nuo pat ma­žų die­nų iki ži­los se­nat­vės. Nes­var­bu, ką veikiame, ga­li­ma sa­ky­ti, kad jos – pa­grin­di­nė mū­sų dar­bo prie­mo­nė, – sa­ko gy­dy­to­ja. – De­ja, vis la­biau įsi­vy­rau­jant šiuo­lai­ki­nėms tech­no­lo­gi­joms – kom­piu­te­riams, oro kon­di­cio­nie­riams, kon­tak­ti­niams lę­šiams ir kt., vis dau­giau žmo­nių skun­džia­si sau­sų akių sind­ro­mu, ta­čiau tin­ka­mai lai­ku rū­pi­nan­tis aki­mis įma­no­ma pa­ge­rin­ti jų svei­ka­tą ir il­gai džiaug­tis ge­ru re­gė­ji­mu.“

Daž­nas di­džią­ją die­nos da­lį pra­lei­džia prie kom­piu­te­rio. Bū­tent il­gas žiū­rė­ji­mas į kom­piu­te­rio ar te­le­vi­zo­riaus ek­ra­ną – vie­na svar­biau­sių akių sau­su­mo prie­žas­čių. „Sau­sų akių sind­ro­mas diag­no­zuo­ja­mas tuo­met, kai aša­rų liau­kos ga­mi­na ma­žiau aša­rų ar su­trin­ka tam tik­rų aša­rų plė­ve­lės kom­po­nen­tų pu­siaus­vy­ra. Tuo­met ga­li nu­ken­tė­ti ap­sau­gi­nės aša­rų plė­ve­lės vien­ti­su­mas, at­si­ras­ti akių dir­gi­ni­mas, pa­blo­gė­ti re­ga. Ne­gy­dant sau­sų akių sind­ro­mo, ga­li bū­ti pa­kenk­ti akies au­di­niai, at­si­ras­ti drums­čių ra­ge­no­je, kil­ti grės­mė re­gė­ji­mui“, – per­spė­ja gy­dy­to­ja.

Sau­sų akių sind­ro­mu daž­niau skun­džia­si ke­tu­rias­de­šimt­me­čiai ir vy­res­ni, nes sens­tant akys sau­sė­ja sa­vai­me. „Sau­sų akių sind­ro­mo simp­to­mais – akių pa­rau­di­mu, aša­ro­ji­mu, grau­ži­mu, de­gi­ni­mu, sau­su­mu, brai­žy­mu, tar­si aky­je bū­tų sve­tim­kū­nis, bei skaus­mu – skun­džia­si kas tre­čia mo­te­ris, nes hor­mo­nų po­ky­čiai – nėš­tu­mas, menst­rua­ci­jos, kū­di­kio žin­dy­mas, me­no­pau­zė – di­di­na šią ri­zi­ką“, – da­li­ja­si pa­tir­ti­mi gy­dy­to­ja.

Li­gos iš­si­vys­ty­mo ri­zi­ka di­des­nė ir tiems, ku­rie pra­lei­džia vi­są die­ną biu­re, kur žie­mą oras dėl šil­dy­mo, o va­sa­rą dėl kon­di­cio­na­vi­mo yra la­bai sau­sas. Sau­sų akių sind­ro­mas daž­niau gre­sia var­to­jan­tiems me­di­ka­men­tus, ma­ži­nan­čius aša­rų ga­my­bą – kont­ra­cep­ti­kus, ra­mi­na­muo­sius ir mig­do­muo­sius vais­tus. Įta­kos tu­ri ir pra­sta mi­ty­ba, die­ta. Sau­sų akių sind­ro­mas ne­re­tai var­gi­na dir­ban­čius su rū­kan­čiai­siais, il­gai pra­lei­džian­čius prie vai­ro, daug skai­tan­čius. „Daž­niau­siai akių sau­su­mą su­ke­lia ne vie­na, o ke­le­tas prie­žas­čių, tad bū­na sun­ku at­skir­ti, ku­ri prie­žas­tis tam tik­ru at­ve­ju yra pa­grin­di­nė“, – sa­ko me­di­kė ir pa­tvir­ti­na, kad be­veik kiek­vie­nas ga­li sa­ve pri­skir­ti vie­nai ar ki­tai ri­zi­kos gru­pei.

Aša­ros – ne tik skaus­mui nu­plau­ti

Kad ne­var­gin­tų sau­sų akių simp­to­mai, ra­ge­na tu­ri bū­ti pa­deng­ta vien­ti­sa aša­rų plė­ve­le, su­si­de­dan­čia iš tri­jų sluoks­nių. Išo­ri­nis itin plo­nas rie­ba­li­nis sluoks­nis stab­do aša­rų plė­ve­lės iri­mą, truk­do aša­roms nu­bėg­ti per vo­kų kraš­tą iš akies ir iš­ga­ruo­ti. Van­de­ni­nis sluoks­nis su­da­ro di­džią­ją aša­rų plė­ve­lės da­lį, pa­pil­do aša­rų struk­tū­rą, iš akies iš­plau­na ne­šva­ru­mus, sve­tim­kū­nius, su­te­pa akies pa­vir­šių, ap­rū­pi­na de­guo­ni­mi ir mai­ti­na ra­ge­ną. Ja­me yra imu­nog­lo­bu­li­nų, ša­li­na­mi ra­ge­nos apy­kai­tos pro­duk­tai. Gi­liau­siai esan­tis aša­rų plė­ve­lės glei­vi­nės sluoks­nis tie­sio­giai den­gia ra­ge­nos epi­te­lio pa­vir­šių ir rei­ka­lin­gas aša­roms vie­no­dai pa­si­skirs­ty­ti pa­vir­šiu­je, ma­ži­na pa­vir­šiaus įtem­pi­mą. „Aša­ros yra bū­ti­nos – jos ne tik drė­ki­na ir su­te­pa akį, bet ir iš­plau­na į ją pa­kliū­van­čius ne­šva­ru­mus, svar­biau­sia – su­da­ro są­ly­gas ge­rai ma­ty­ti, t. y. mai­ti­na, sau­go ir ly­gi­na ra­ge­ną. Pa­ki­tus bent vie­nam iš šių sluoks­nių, ga­li at­si­ras­ti sau­sos akies simp­to­mų“, – tei­gia gy­dy­to­ja.

Aša­rų plė­ve­lė po kiek­vie­no mirks­nio at­si­nau­ji­na. Vi­du­ti­niš­kai žmo­gus su­mirk­si 22 kar­tus per mi­nu­tę, ta­čiau įtemp­tai dir­bant, ypač kai dar­bo ob­jek­tas yra ar­ti akių, mirk­čio­ja­ma dvi­gu­bai re­čiau, tuo­met akies pa­vir­šius grei­čiau iš­džiū­va, o akys – pa­vargs­ta.

Anks­čiau ma­ny­ta, kad li­ga vys­to­si, kai ga­mi­na­ma per ma­žai aša­rų, ta­čiau ty­ri­mai at­sklei­dė, jog sau­sų akių sind­ro­mas ga­li vys­ty­tis ir ta­da, kai pa­žei­džia­mas gi­liau­siai esan­tis glei­vi­nės sluoks­nis, nors aša­rų liau­kos ir funk­cio­nuoja nor­ma­liai. „To­kia būk­lė daž­nai pa­si­tai­ko, kai nau­do­ja­mi kon­tak­ti­niai lę­šiai“, – sa­ko gy­dy­to­ja.

Ki­tiems ga­li su­trik­ti rie­ba­li­nis aša­rų sluoks­nis, to­dėl iš­ga­ruo­ja dau­giau aša­rų, nors jų ga­mi­na­ma pa­kan­ka­mai. „Ko­kia be­bū­tų sau­sų akių prie­žas­tis, sind­ro­mas pra­si­de­da nuo pa­di­dė­ju­sio drus­kų kie­kio aša­ro­je. Esant sau­sų akių sind­ro­mui, nor­ma­li aša­ra virs­ta ne­vi­sa­ver­te ir, užuo­t sau­go­ju­si, tam­pa ža­lo­jan­ti – ne­ko­ky­biš­kos aša­ros ne­ga­li už­tik­rin­ti akies ap­sau­gos funk­ci­jų“, – sa­ko of­tal­mo­lo­gė.

Daug kas pri­klau­so nuo mū­sų

Šis aša­rų funk­ci­jos su­tri­ki­mas pa­pras­tai yra lė­ti­nis. „Žmo­gus ne iš kar­to ga­li pa­sa­ky­ti, kad jo akys yra iš­sau­sė­ju­sios. Daž­nai li­go­niai jau­čia, lyg kas nors bū­tų į akis pri­py­lęs smė­lio, lyg ko­kį nors sve­tim­kū­nį. Pa­ra­dok­sa­lu tai, kad kar­tais to­kie li­go­niai skun­džia­si akių aša­ro­ji­mu. Aša­ro­ji­mo prie­žas­tis pa­pras­ta – akims pra­dė­jus džiū­ti, reflek­to­riš­kai di­dė­ja aša­rų ga­my­ba, de­ja, tai tik lai­ki­nas aša­ro­ji­mas. Prog­re­suo­jant akių sau­sė­ji­mui akys pa­raus­ta. Pa­va­lius akį, iš jos tįs­ta siū­lų for­mos glei­vės. Šie „siū­lai“ la­bai dir­gi­na akį, jau­čia­mas dis­kom­for­tas“, – pa­sa­ko­ja gy­dy­to­ja.

Akių sau­su­mas nu­sta­to­mas ne­sun­kiai. Pag­rin­di­nis ty­ri­mo bū­das – Šir­me­rio mė­gi­nys. Tai juos­te­lė, ku­rią bū­tų ga­li­ma pa­ly­gin­ti su su­ge­ria­muo­ju po­pie­rė­liu. Ji už­ki­ša­ma už apa­ti­nio akies vo­ko, kur lai­ko­ma tam tik­rą lai­ką. Išt­rau­kus ma­tuo­ja­mas juos­te­lės drėg­nu­mas. „Ne be rei­ka­lo yra po­sa­kis „Sau­gok kaip sa­vo akį“. Net ir tuo­met, kai jū­sų akys at­ro­do svei­kos, ne­skau­da, rei­kia ne­pa­tin­gė­ti nors kar­tą per me­tus ap­si­lan­ky­ti po­lik­li­ni­ko­je. Su­gai­ši­te pus­va­lan­dį, už­tat ga­lė­si­te bū­ti tik­ri dėl re­gė­ji­mo. De­ja, mū­sų žmo­nės la­bai kant­rūs. Jie ken­čia iki pa­sku­ti­nės aki­mir­kos ir tik ne­be­ga­lė­da­mi iš­tver­ti atei­na pas of­tal­mo­lo­gą, ta­čiau li­gai paū­mė­jus daug sun­kiau su ja ko­vo­ti, ne­gu bū­tų kreip­ta­si pra­džio­je. Ypač pa­vo­jin­ga už­siim­ti sa­vi­gy­da jau­čiant dis­kom­for­tą aky­se – per­štė­ji­mą ar po­jū­tį, lyg akys bū­tų pil­nos smė­lio, – per­spė­ja gy­dy­to­ja. – Ge­riau­sia lai­ku kreip­tis į spe­cia­lis­tus. Vė­liau ga­li kil­ti akių už­de­gi­mas, at­si­ras­ti ra­ge­nos opų, su­trik­ti re­ga.“

Vien drė­ki­ni­mas ne­pa­dės

An­ti­kos lai­kais su­dir­gin­tos akys bu­vo drė­ki­na­mos kiau­ši­nio bal­ty­mu, sei­lė­mis. Vė­liau jos im­tos gy­dy­ti izo­to­ni­niu nat­rio chlo­ri­do tir­pa­lu, ku­ris nuo­la­tos bu­vo to­bu­li­na­mas, pri­de­dant įvai­rių me­džia­gų, sie­kiant su­tirš­tin­ti aša­rų pa­kai­ta­lus, kad il­giau ir sta­bi­liau lai­ky­tų­si ant akies pa­vir­šiaus. Il­gai­niui, nu­sta­čius ža­lin­gą akių la­šų kon­ser­van­tų po­vei­kį akies obuo­lio pa­vir­šiui, bu­vo su­kur­tos dirb­ti­nės aša­ros be kon­ser­van­tų. Da­bar dirb­ti­nių aša­rų yra la­bai daug rū­šių. „Lai­mė, tie pa­tys ci­vi­li­za­ci­jos pa­sie­ki­mai, da­vę mums dau­ge­lį li­gų, kar­tu lei­do su­kur­ti pre­pa­ra­tus, ku­rie ne tik mal­ši­na li­gos simp­to­mus, bet ir gy­do li­gą iš es­mės, t. y. vei­kia jos prie­žas­tį“, – sa­ko of­tal­mo­lo­gė ir pri­me­na, kad vien akių drė­ki­ni­mas ne­pa­dės, jei nu­mo­si­te į ki­tus akių svei­ka­tos pa­gal­bi­nin­kus.

Vie­nas svar­biau­sių veiks­nių, tu­rin­čių tei­gia­mos įta­kos mū­sų akims – svei­ka mi­ty­ba. Ji pa­de­da pa­lai­ky­ti svei­kus akies au­di­nius ir ląs­te­les. Vie­ni svar­biau­sių mū­sų akims yra vi­ta­mi­nai an­tiok­si­dan­tai A, C ir E. Jų yra įvai­rio­se dar­žo­vė­se ir vai­siuo­se: apel­si­nuo­se, ki­viuo­se, greipf­ru­tuo­se, džio­vin­tuo­se ab­ri­ko­suo­se, ža­liuo­siuo­se žir­ne­liuo­se, Briu­se­lio ko­pūs­tuo­se, taip pat rie­šu­tuo­se, kiau­ši­niuo­se, pie­no pro­duk­tuo­se. Akių svei­ka­tai svar­bių an­tiok­si­dan­tų, va­di­na­mų­jų ka­ro­ti­noi­dų – liu­tei­no ir zeak­san­ti­no, ra­si­te švie­žio­se dar­žo­vė­se ir vai­siuo­se: liu­tei­no – gel­to­nuo­siuo­se pi­pi­ruo­se, mė­ly­nė­se, man­guo­se, špi­na­tuo­se, bro­ko­liuo­se; zeak­san­ti­no – bro­ko­liuo­se, ku­ku­rū­zuo­se, sa­lo­to­se, špi­na­tuo­se, man­da­ri­nuo­se, apel­si­nuo­se, kiau­ši­nio try­ny­je.

„Ne­pa­mirš­ki­te mė­ly­nių“, – pri­me­na gy­dy­to­ja. Šio­se uo­go­se yra pa­čių stip­riau­sių gam­to­je ran­da­mų an­tiok­si­dan­tų, pa­de­dan­čių or­ga­niz­mui ko­vo­ti su ląs­te­les pa­žei­džian­čiais lais­vai­siais ra­di­ka­lais. Uo­go­se esan­čios me­džia­gos nau­din­gos no­rint su­ma­žin­ti akių nuo­var­gį, pa­ge­rin­ti ma­ty­mą tam­so­je. Akių svei­ka­tai svar­būs ir mik­roe­le­men­tai se­le­nas, cin­kas bei va­ris. Kar­tu su vi­ta­mi­nu C mi­nė­tie­ji mik­roe­le­men­tai pa­de­da imu­ni­nei sis­te­mai sau­goti akis nuo in­fek­ci­jų. „No­rint kuo il­giau iš­sau­go­ti ge­rą re­gė­ji­mą, vi­sų šių me­džia­gų tu­rin­čio mais­to ne­tu­rė­tų trūk­ti mū­sų mi­ty­bos ra­cio­ne, ta­čiau daž­nai spar­tus gy­ve­ni­mo tem­pas ir nuo­la­ti­nis užim­tu­mas nei­gia­mai pa­vei­kia mū­sų mi­ty­bos įpro­čius. To­kiais at­ve­jais mi­ty­bą ypač svar­bu pa­pil­dy­ti vi­ta­mi­nais ir mais­to pa­pil­dais. Ne­pa­mirš­kime, jog nu­sta­ty­tos vi­ta­mi­nų pa­ros nor­mos ne­reiš­kia, kad bū­tent tiek rei­kia su­var­to­ti jų mais­to pa­pil­dų pa­vi­da­lu. Mai­ti­nan­tis dau­ge­lis me­džia­gų pa­ten­ka į or­ga­niz­mą, to­dėl vi­ta­mi­nų var­to­ti rei­kia tik tuo­met, kai yra jų trū­ku­mo po­žy­mių“, – sa­ko gy­dy­to­ja.

Pa­ta­ri­mai no­rin­tie­siems il­gai džiaug­tis svei­ko­mis aki­mis:

• Bū­ti­na mai­tin­tis svei­kai, pa­kan­ka­mai val­gy­ti švie­žių vai­sių ir dar­žo­vių.

• Pa­pil­do­mai var­to­ti mais­to pa­pil­dų ir vi­ta­mi­nų akims stip­rin­ti, nes var­to­jant pa­kan­ka­mai an­tiok­si­da­ci­nių mais­tin­gų­jų me­džia­gų stip­rė­ja or­ga­niz­mo ir akių ap­sau­gi­niai me­cha­niz­mai.

• Sau­go­ti akis nuo per ryš­kios švie­sos.

• Kom­piu­te­riu ir te­le­vi­zo­riu­mi nau­do­tis ri­bo­tą lai­ką ir tik sė­dint, ne­skai­ty­ti va­žiuo­jant ar gu­lint.

• Dir­bant nuo­lat leis­ti akims pail­sė­ti – pa­ju­tus nuo­var­gį, da­ry­ti 1–2 mi­nu­čių per­trau­kė­les, nu­krei­piant žvilgs­nį.

• Pe­rio­diš­kai tik­rin­tis re­gė­ji­mą ir, rei­ka­lui esant, jį tin­ka­mai ko­re­guo­ti.

Ska­nu, nes sal­du, bet ar svei­ka?

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Tik ne­dau­ge­lis ga­li at­si­spir­ti sal­du­my­nams, tad daž­nas, rū­pin­da­ma­sis sa­vo svei­ka­ta ir dėl jos at­si­sa­kęs cuk­raus, ima var­to­ti pa­sta­ro­jo pa­kai­ta­lus. „Cuk­raus pa­kai­ta­lai, po­pu­lia­ru­mu len­kian­tys cuk­rų, nė­ra to­kie jau ne­kal­ti“, – sa­ko die­to­lo­gė Kris­ti­na Au­gus­ty­tė.

 

Cuk­raus per die­ną re­ko­men­duo­ja­ma su­var­to­ti ne dau­giau nei pen­kis ar­ba­ti­nius šaukš­te­lius.

Suto NORBERT nuotr.

Eg­zo­tiš­kas ir bran­gus

Įvai­rio­se ša­ly­se cuk­rus at­si­ra­do skir­tin­gu lai­ku ir nė iš to­lo ne­pri­mi­nė to­kio, ko­kį da­bar įpras­ta ma­ty­ti par­duo­tu­vių len­ty­no­se. Iš pra­džių jis bu­vo la­bai bran­gus, to­dėl jį var­to­da­vo tik itin pa­si­tu­rin­tys as­me­nys. VI a. vie­nas Alek­sand­ro Ma­ke­do­nie­čio ad­mi­ro­lų sa­vo žy­gių die­no­raš­ty­je ra­šė, kad In­di­jo­je au­ga nend­rės, ku­rios „be bi­čių ne­ša me­dų“. Ma­no­ma, kad jis ap­ra­šė si­ru­pą, ku­rį vie­ti­niai gau­da­vo iš cuk­ra­nend­rių ir ku­riuo gar­di­no mais­to pro­duk­tus. Pir­ma­sis cuk­rus pa­ga­min­tas Per­si­jo­je tik VI a. Vė­liau, ple­čiant cuk­ra­nend­rių au­gi­ni­mo plo­tus, ža­lia­va šiek tiek at­pi­go ir cuk­rus pra­dė­tas ga­min­ti Eu­ro­po­je. Ko­lo­ni­za­vus Ame­ri­ką, cuk­ra­nend­rės at­vež­tos į šį že­my­ną, kur pra­dė­tos ma­siš­kai au­gin­ti, už­tik­ri­nant pi­gios ža­lia­vos tie­ki­mą Eu­ro­pos cuk­raus fab­ri­kams. Na­po­leo­no I lai­kais cuk­rui ga­min­ti im­ti nau­do­ti cuk­ri­niai run­ke­liai. Šian­die­ną 40 pro­c. pa­sau­lio cuk­raus pa­ga­mi­na­ma bū­tent iš cuk­ri­nių run­ke­lių, 60 pro­c. – iš cuk­ra­nend­rių.

„Tuš­čios“ ener­gi­jos šal­ti­nis

Apie tai, kad cuk­raus daug val­gy­ti ne­svei­ka, esa­me gir­dė­ję vi­si. Per di­de­lis jo kie­kis mais­te su­ke­lia ne­ma­žai svei­ka­tos pro­ble­mų: ga­di­na dan­tis, su­trik­do nor­ma­lias sme­ge­nų funk­ci­jas, su­ke­lia šir­dies su­tri­ki­mus ir dia­be­tą. Il­gai­niui jis iš­ba­lan­suo­ja virš­ki­ni­mo sis­te­mą, su­ke­lia mie­guis­tu­mą ir nuo­la­ti­nį nuo­var­gio jaus­mą. Cuk­raus per­tek­lius or­ga­niz­me su­trik­do cho­les­te­ro­lio apy­kai­tą, slo­pi­na or­ga­niz­mo at­spa­ru­mą, žar­ny­ne su­ke­lia rū­gi­mo ir pu­vi­mo pro­ce­sus. Var­to­da­mi jį, gau­na­me „tuš­čių“ ka­lo­ri­jų, ku­rios su­ma­ži­na mū­sų mais­to mi­ty­bi­nę ver­tę ir pa­di­di­na svo­rio priau­gi­mo ti­ki­my­bę. „Cuk­raus per die­ną re­ko­men­duo­ja­ma su­var­to­ti ne dau­giau nei pen­kis ar­ba­ti­nius šaukš­te­lius. Į tą kie­kį rei­kia ne­pa­mirš­ti įtrauk­ti cuk­raus, esan­čio sal­du­my­nuo­se, gė­ri­muo­se ir ki­tuo­se pro­duk­tuo­se, ku­rių ga­my­bai jis nau­do­ja­mas“, – pri­me­na die­to­lo­gė.

Ar­ba­tos su trim cuk­raus šaukš­te­liais mė­gė­jai tu­rė­tų ži­no­ti, kad jis su­ma­ži­na vi­ta­mi­no B1 at­sar­gas or­ga­niz­me. Kuo ma­žiau vi­ta­mi­no B1, tuo di­des­nė ti­ki­my­bė su­si­rgti dep­re­si­ja, grei­čiau nu­varg­ti, at­si­ras­ti rau­me­nų silp­nu­mui. „Cuk­rus ne­tu­ri nei vi­ta­mi­nų, nei mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų, nei mik­roe­le­men­tų. Tai tik pa­pras­tas ang­lia­van­de­nis, su­da­ry­tas iš gliu­ko­zės ir fruk­to­zės, – sa­ko die­to­lo­gė. – Ang­lia­van­de­niai pa­ge­ri­na bal­ty­mų įsi­sa­vi­ni­mą, da­ly­vau­ja rie­ba­lų me­ta­bo­liz­me, ta­čiau pa­grin­di­nė jų funk­ci­ja – tiek­ti ener­gi­ją ląs­te­lėms. Iš ang­lia­van­de­nių gau­na­ma 50 pro­c. ener­gi­jos. Ang­lia­van­de­nių pir­miau­sia rei­kė­tų gau­ti ne iš cuk­raus, bet iš ki­tų mais­to pro­duk­tų – kruo­pų, duo­nos, bul­vių, vai­sių, pie­no ir kt., ku­rie ener­gi­ją or­ga­niz­mui tei­kia pa­ma­žu. To­kie ang­lia­van­de­niai su­de­ga ne­spė­da­mi virs­ti rie­ba­lais, ken­kian­čiais svei­ka­tai ir fi­gū­rai“.

Daž­nai gir­di­me, kad ru­da­sis cuk­rus yra svei­kes­nis už bal­tą­jį. „Tai klai­din­gas po­žiū­ris, – sa­ko die­to­lo­gė. – Ru­do­jo cuk­raus su­dė­tis nuo bal­to­jo ski­ria­si la­bai ma­žai. Ru­da­sis – ma­žiau iš­va­ly­tas, t. y. ja­me yra me­la­sos – juo­do­jo sa­lyk­lo. Ru­da­ja­me cuk­ru­je ga­li bū­ti šiek tiek mik­roe­le­men­tų, ta­čiau ka­lo­rin­gu­mas yra pa­na­šus. Tai­gi, ir bal­tas, ir ru­das cuk­rus yra tik pa­pil­do­mų ka­lo­ri­jų šal­ti­nis.“

Ne vi­si sal­dik­liai ma­lo­naus sko­nio

Daž­nai ma­no­ma, kad cuk­raus pa­kai­ta­lo pri­va­lu­mas, pa­ly­gin­ti su įpras­tu cuk­ru­mi, yra tas, kad rei­kia ge­ro­kai ma­žiau sal­dik­lio, no­rint pa­jus­ti ana­lo­giš­ką sal­du­mą. Tai gal iš­ties ge­riau var­to­ti dirb­ti­nius sal­dik­lius nei cuk­rų? „Dirb­ti­niai sal­dik­liai – tai che­mi­nės me­džia­gos be cuk­raus, skir­tos mais­to pro­duk­tams pa­sal­din­ti. Jie daug sal­des­ni už cuk­rų. Sal­dik­liai ga­li su­ma­žin­ti cuk­raus kie­kį krau­jy­je, tu­ri mu­ta­ge­ni­nį po­vei­kį, ga­li pa­žeis­ti chro­mo­so­mas, su­kel­ti ner­vų sis­te­mos su­tri­ki­mų, pil­vo pū­ti­mą, vi­du­ria­vi­mą“, – sako dietologė.

Me­džia­gos, ku­rių eti­ke­tė­je pa­ra­šy­ta „be cuk­raus“, ne tik su­ke­lia neu­ro­lo­gi­nes pro­ble­mas, gal­vos skaus­mą, aler­gi­ją, bet ir iš­krei­pia al­kio bei so­tu­mo jaus­mą. Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­ly­se dirb­ti­nių sal­dik­lių kie­kis, ku­rį ga­li­ma su­var­to­ti per pa­rą, yra ri­bo­ja­mas. Šis kie­kis vi­sa­da nu­ro­do­mas pro­duk­to eti­ke­tė­je. Sal­dik­liai ženk­li­na­mi nu­ro­dant pa­va­di­ni­mą ir E nu­me­rį:

* Izo­mal­tas E953 – dirb­ti­nis sal­dik­lis, ku­rio bū­ti­na veng­ti aler­giš­kiems, ser­gan­tiems ast­ma žmo­nėms. Jis ga­mi­na­mas iš ku­ku­rū­zų, nau­do­ja­mas sal­dik­lių tab­le­tė­se ir šal­dy­tuo­se pro­duk­tuo­se.

* Sa­cha­ri­nas (kal­cio, nat­rio, ka­lio sa­cha­ri­nas) E954 – dirb­ti­nis sal­dik­lis, ga­li bū­ti kar­taus me­ta­lo sko­nio, 500 kar­tų sal­des­nis už cuk­rų. Nau­do­ja­mas de­ser­tuo­se, gė­ri­muo­se, ma­ri­nuo­tuo­se agur­kuo­se, sa­lo­tų pa­da­žuo­se. Ga­li su­kel­ti aler­gi­ją, ast­mos prie­puo­lį. Kai ku­rie moks­li­nin­kai tei­gia, kad per di­de­lė sa­cha­ri­no do­zė ga­li su­kel­ti šla­pi­mo pūs­lės vė­žį, ta­čiau duo­me­nys prieš­ta­rin­gi. Ne­rei­kė­tų var­to­ti vai­kams, nėš­čioms mo­te­rims.

* Ace­sul­fa­mas K E950 – dirb­ti­nis sal­dik­lis, 200 kar­tų sal­des­nis už cuk­rų. Jo veng­ti rei­kė­tų aler­giš­kiems, ser­gan­tiems ast­ma ir mig­re­na. Sta­bi­lus karš­ty­je, net sai­kin­go­je rūgš­ti­nė­je ar ba­zi­nė­je ap­lin­ko­je, to­dėl ga­li bū­ti nau­do­ja­mas ke­pi­niuo­se. Ga­zuo­tuo­se gė­ri­muo­se ka­lio ace­sul­fa­mas be­veik vi­sa­da nau­do­ja­mas su ki­tu sal­dik­liu (as­par­ta­mu ar su­kra­lo­ze). Nau­do­ja­mas jo­gur­tuo­se, neal­ko­ho­li­niuo­se gė­ri­muo­se, sal­dai­niuo­se ir ki­tuo­se kon­di­te­ri­niuo­se ga­mi­niuo­se. Ke­le­tas ty­ri­mų pa­ro­dė, kad jis ska­ti­na in­su­li­no iš­sky­ri­mą pro­por­cin­gai ace­sul­fa­mo do­zei, o tai ga­li pa­sun­kin­ti reak­ci­nę hi­pog­li­ke­mi­ją, t. y. ga­li iš­tik­ti hi­pog­li­ke­mi­jos prie­puo­liai.

* As­par­ta­mas E951 – dirb­ti­nis sal­dik­lis, 200 kar­tų sal­des­nis už cuk­rų, ga­mi­na­mas tik JAV ir Ja­po­ni­jo­je. JAV lai­ko­mas mig­re­nos, gal­vos skaus­mo prie­žas­ti­mi. Ga­li su­kel­ti aler­gi­nes reak­ci­jas. Kaip ir ki­ti bal­ty­mai, il­gai kai­ti­na­mas jis su­nai­ki­na­mas, to­dėl ne­ga­li bū­ti nau­do­ja­mas pro­duk­tuo­se, ku­riuos rei­kia il­gai vir­ti. Jo de­da­ma į kai ku­riuos vais­tus ir į apie 6000 pro­duk­tų. As­par­ta­mo ne­ga­li var­to­ti ser­gan­tie­ji fe­nil­ke­to­nu­ri­ja – pa­vel­di­ma li­ga, su­ke­lian­čia silp­nap­ro­tys­tę. JAV šis sal­dik­lis pri­pa­žin­tas ge­ne­tiš­kai mo­di­fi­kuo­tu pro­duk­tu ir ne­re­ko­men­duo­ja­mas ser­gan­tie­siems skle­ro­ze, Par­kin­so­no li­ga, dia­be­tu, tu­ber­ku­lio­ze, nėš­čioms mo­te­rims.

* Cik­la­ma­to rūgš­tis (kal­cio cik­la­ma­tas, nat­rio cik­la­ma­tas) E952 – dirb­ti­nis sal­dik­lis, 30 kar­tų sal­des­nis už cuk­rų, nau­do­ja­mas gė­ri­muo­se ir pro­duk­tuo­se dia­be­ti­kams. Kan­ce­ro­ge­nas. Užd­raus­tas JAV, Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je, ta­čiau ki­to­se ša­ly­se var­to­ja­mas. Ne­suy­ra aukš­to­je tem­pe­ra­tū­ro­je, to­dėl ga­li­ma nau­do­ti ke­pi­niams. Ne­re­ko­men­duo­ja­mas nėš­čio­sioms ir vai­kams. Pap­ras­tai var­to­ja­mas kar­tu su sa­cha­ri­nu, kad neut­ra­li­zuo­tų pa­sta­ro­jo kars­te­lė­ju­sį sko­nį.

* Suk­ra­lo­zė yra 600 kar­tų sal­des­nė už sa­cha­ro­zę. Nau­do­ja­ma so­do­je, gu­mo­je, ke­pi­niuo­se, si­ru­puo­se, že­la­ti­no­je, už­šal­dy­tuo­se pie­no pro­duk­tuo­se, uo­gie­nė­je, ap­do­ro­tuo­se vai­siuo­se, vai­sių sul­ty­se, sta­lo pa­puo­ši­muo­se. Suk­ra­lo­zė ne­sus­kai­do­ma karš­ty­je ir ga­li bū­ti nau­do­ja­ma kep­ti ar vir­ti. Mak­si­ma­li die­nos nor­ma – 5 mg/kg kū­no svo­rio.

Ne vi­si sal­dik­liai pa­si­žy­mi ma­lo­niu sko­niu, to­dėl sie­kiant iš­gau­ti ma­lo­nes­nį sko­nį jie mai­šo­mi. Vi­siems sal­dik­liams bū­din­ga sa­vy­bė – nuo jų lais­vė­ja vi­du­riai. „Dirb­ti­nių sal­dik­lių kri­ti­kai tei­gia, kad jie su­ke­lia įvai­rių svei­ka­tos pro­ble­mų, kar­tu ir vė­žį. Re­mian­tis Na­cio­na­li­nio vė­žio ins­ti­tu­to (Na­tio­nal Can­cer Ins­ti­tu­te) ir ki­tų svei­ka­tos įstai­gų duo­me­ni­mis, nė­ra ryš­kių moks­li­nių įro­dy­mų, kad dirb­ti­niai sal­dik­liai – as­par­ta­mas, sa­cha­ri­nas, ace­sul­fa­mas K ir su­kra­lo­zė – su­kel­tų rim­tų svei­ka­tos pro­ble­mų. Dau­ge­liu ty­ri­mų pa­tvir­ti­na, kad dirb­ti­niai sal­dik­liai yra sau­gūs, jei jų var­to­ja­ma ne­di­de­liais kie­kiais. Nėš­čioms mo­te­rims ir vai­kams vis dėl­to re­ko­men­duo­ja­ma jų veng­ti“, – sa­ko die­to­lo­gė.

Yra duo­me­nų, kad dirb­ti­niai sal­dik­liai ga­li pa­di­din­ti sal­du­my­nų po­rei­kį, to­dėl ga­li­ma priaug­ti svo­rio. Tai pa­tvir­ti­na moks­li­nin­kų at­lik­tas ty­ri­mas su žiur­kė­mis. Vie­nos žiur­kės bu­vo mai­ti­na­mos gė­ri­mais su cuk­ru­mi, ki­tos – su dirb­ti­niais sal­dik­liais. Pas­te­bė­ta, kad la­bai pa­di­dė­jo sal­dik­lių gau­nan­čių žiur­kių ape­ti­tas, pa­di­dė­jo ir jų svo­ris. Nus­ta­ty­ta, kad žiur­kių, ga­vu­sių gė­ri­mo su cuk­ru­mi, kū­no tem­pe­ra­tū­ra pakildavo jų or­ga­niz­mui per­dir­bant ka­lo­rin­gą pro­duk­tą. Nuo gė­ri­mo su sal­dik­liais kū­no tem­pe­ra­tū­ra kilo la­bai ne­daug, žvė­re­liai ne­si­jau­tė pa­si­so­ti­nę ir ėdė vis dau­giau. Tai­gi svo­ris au­go ne nuo sal­dik­lio, o to­dėl, kad ne­jaus­da­mos so­tu­mo žiur­kės ėdė be sai­ko. Ki­ti ty­ri­mai pa­ro­dė, kad sal­dik­lių dėka ga­li­ma at­si­kra­ty­ti svo­rio, ta­čiau to­kių ty­ri­mų me­tu sal­dik­liai bu­vo nau­do­ja­mi vie­toj sal­du­my­nų, cuk­raus, o ne kaip prie­das prie mais­to. „Ar at­si­kra­ty­si­me svo­rio, ar jo priaug­si­me, pri­klau­so tik nuo žmo­gaus va­lios“, – tvir­ti­na spe­cia­lis­tė.

Na­tū­ra­liuo­se sal­dik­liuo­se ka­lo­ri­jų ne­stin­ga

Ne­re­tai na­tū­ra­lūs cuk­raus pa­kai­ta­lai (me­dus, da­tu­lių cuk­rus, vy­nuo­gių sul­čių kon­cent­ra­tas, kle­vų si­ru­pas, me­la­sa, aga­vos ne­kta­ras) ga­li at­ro­dy­ti svei­kes­ni nei ap­do­ro­ta­sis sta­lo cuk­rus, ta­čiau, anot die­to­lo­gės, jų vi­ta­mi­nų ir mi­ne­ra­lų kie­kis ma­žai te­sis­ki­ria nuo cuk­raus. „Jų ka­lo­rin­gu­mas toks pat kaip ir cuk­raus, to­dėl na­tū­ra­lūs sal­dik­liai taip pat ga­li pa­kel­ti gliu­ko­zės kie­kį krau­jy­je. Na­tū­ra­lius sal­dik­lius rei­kia rink­tis pa­gal sko­nį ir vartojimą. Bet ko­kio ti­po cuk­raus vartojimas ne­su­tei­kia svei­ka­tai ge­ro­vės. Per di­de­lis jo var­to­ji­mas ga­li tik su­kel­ti svei­ka­tos pro­ble­mų“, – per­spė­ja spe­cia­lis­tė.

Dar vie­na sal­dik­lių gru­pė – cuk­raus al­ko­ho­liai. Jų na­tū­ra­liai yra vai­siuo­se ir dar­žo­vė­se, bet ga­li bū­ti ir pa­ga­mi­na­mi. Cuk­raus al­ko­ho­liai nė­ra to­kie sal­dūs kaip cuk­rus, iš­sky­rus ste­vio­zi­dą, ku­ris jau pa­tvir­tin­tas kaip tin­ka­mas var­to­ti ES ir yra nau­jau­sias sal­dik­lių šei­mos na­rys. Ste­vi­jos au­ga­las, iš ku­rio iš­gau­na­mas šis sal­dik­lis, yra ne­di­de­lis chri­zan­te­mų šei­mos krū­mas, il­gai var­to­tas kaip na­tū­ra­lus sal­dik­lis. Šis au­ga­las au­gi­na­mas Pie­tų Ame­ri­ko­je, jo la­pai ren­ka­mi ir nau­do­ja­mi mais­tui ir gė­ri­mams sal­din­ti jau du šimt­me­čius, o pir­mie­ji, pra­dė­ję ste­vi­jos la­pus trin­ti į mil­te­lius ir jais sal­din­ti gė­ri­mus, bu­vo Gua­ra­ni gen­ties at­sto­vai Pa­rag­va­ju­je.

„Nau­jie­ji sal­dik­liai tu­ri tik šiek tiek ma­žiau ka­lo­ri­jų nei cuk­rus. Cuk­raus al­ko­ho­lių or­ga­niz­mas vi­siš­kai neį­si­sa­vi­na, to­dėl jie gliu­ko­zės kie­kį krau­jy­je pa­ke­lia šiek tiek ma­žiau, pa­ly­gin­ti su cuk­ru­mi“, – tei­gia die­to­lo­gė.

Dau­gu­ma mėgs­ta vie­toj cuk­raus nau­do­ti me­dų, ta­čiau, anot die­to­lo­gės, jo su­dė­tis be­veik ne­si­ski­ria nuo cuk­raus, tie­sa, me­du­je yra la­bai ne­daug vi­ta­mi­nų ir mik­roe­le­men­tų. „Jei­gu no­rė­tu­me me­du­mi už­tik­rin­ti rei­kia­mą vi­ta­mi­nų ir mi­roe­le­men­tų pa­ros nor­mą, tek­tų ne vie­ną ir ne du jo šaukš­tus iš­ka­bin­ti, – sa­ko die­to­lo­gė. – De­ja, taip gau­tu­me per di­de­lį pa­pras­to­jo cuk­raus kie­kį, tad var­to­ki­me me­dų sai­kin­gai, kaip ir ki­tą cuk­rų. Be to, daž­nai pa­mirš­ta­ma, kad me­du­je ga­li bū­ti bak­te­ri­jų spo­rų, ku­rios ga­li ga­min­ti bo­tu­li­no tok­si­ną, to­dėl me­daus ne­rei­kė­tų duo­ti vai­kams iki vie­ne­rių me­tų, nes jų skran­džio ter­pė nė­ra to­kia rūgš­ti kaip suau­gu­sių­jų, to­dėl ne­pa­jė­gia su­nai­kin­ti spo­rų.“

 

Ho­li­vu­di­nė šyp­se­na

Ag­nė GAI­RIO­NY­TĖ

Pir­mas žings­nis ke­ly­je į to­bu­lą šyp­se­ną yra tin­ka­ma dan­tų prie­žiū­ra. Pap­ras­ta tai­syk­lė, ku­rios rei­kė­tų ne­pa­mirš­ti – kas­die­nis dan­tų va­ly­mas. Ta­čiau dau­gu­ma mū­sų pa­gei­dau­ja tu­rė­ti ne tik svei­kus ir gra­žius, bet ir bal­tus lyg per­lai dan­tis. Tam į pa­gal­bą pa­si­tel­kia­mas dan­tų ba­li­ni­mas. Ta­čiau ar jis tik­rai ne­kenks­min­gas?

 

Vi­si no­ri­me bal­tų lyg per­lai dan­tų, tad net ne­su­si­mąs­to­me, kaip juos vei­kia įvai­rūs ba­li­ni­mo bū­dai.

Julia FREEMAN-WOOLPERT nuotr.

Ba­lin­ti ar švie­sin­ti?

Dan­tų ba­li­ni­mas tam­pa vis po­pu­lia­res­ne kos­me­ti­ne pro­ce­dū­ra, nes žmo­nės no­ri at­ro­dy­ti jau­nes­ni, pa­trauk­les­ni, la­biau pa­si­ti­kin­tys sa­vi­mi, lai­min­ges­ni ir sėk­min­ges­ni tiek dar­be, tiek gy­ve­ni­me. Vai­ko nuo­la­ti­niai dan­tys įpras­tai bū­na bal­tes­ni nei suau­gu­sio­jo. Au­gant dan­tys tam­sė­ja, nes kei­čia­si struk­tū­ra, jie tam­pa la­biau mi­ne­ra­li­zuo­ti, ema­lis – ma­žiau po­rė­tas. Dan­tys pa­tam­sė­ja nuo bak­te­ri­nių pig­men­tų, mais­ti­nių da­žik­lių ir ta­ba­ko. An­ti­bio­ti­kų var­to­ji­mas taip pat ga­li su­kel­ti dė­mė­tu­mą, tam­sė­ji­mą ir su­ma­žin­ti dan­tų bliz­ge­sį.

Dan­tų ba­li­ni­mas ir dan­tų švie­si­ni­mas yra du skir­tin­gi da­ly­kai. Švie­si­ni­mas at­ku­ria na­tū­ra­lią dan­tų spal­vą, o ba­li­ni­mas pa­švie­si­na dan­tis la­biau nei jo na­tū­ra­li spal­va.

Ne vi­sų dan­tys ga­li iš­bal­ti iki aki­na­mo bal­tu­mo, be to, juos ba­lin­ti ga­li ne vi­si. Yra žmo­nių, ypač jau­nų, ku­rie tam­pa pri­klau­so­mi nuo ba­li­ni­mo – nors dan­tys bal­ti kaip snie­gas, jiems at­ro­do, kad ne­pa­kan­ka­mai. Ne­re­ko­men­duo­ja­ma dan­tų ba­lin­ti nėš­čioms, mai­ti­nan­čioms kū­di­kį mo­te­rims, jau­nuo­liams iki 18 m., žmo­nėms, ku­rių dan­tys ap­tru­pė­ję, pa­žeis­ti ka­rie­so, tiems, ku­rie ser­ga dan­te­nų li­go­mis, ne­šio­jan­tiems bre­ke­tus, esant aler­gi­jai ba­li­nan­čioms me­džia­goms, kai dan­tys ypač jaut­rūs, ser­gan­tiems skran­džio, virš­ki­ni­mo or­ga­nų li­go­mis. Ba­li­ni­mas nei­gia­mai vei­kia he­lio plom­bas – ok­si­da­ci­ja kei­čia jų pa­vir­šiaus struk­tū­rą. Jis nee­fek­ty­vus rū­kan­tiems.

Svar­bu pri­si­min­ti, kad iš­ba­lin­ti ga­li­ma tik na­tū­ra­lius dan­tis. Plom­bos, pro­te­zai, vai­ni­kė­liai į ba­li­ni­mo me­džia­gą ne­rea­guo­ja.

Dan­tų spal­vin­to­jai

Dan­tų spal­va kin­ta dėl išo­ri­nių (pra­stos bur­nos hi­gie­nos, rū­ky­mo, ka­vos, ar­ba­tos, vai­sių sul­čių, rau­do­no­jo vy­no, bu­ro­kė­lių, mor­kų, ga­zuo­tų gė­ri­mų, kai ku­rių vais­tų var­to­ji­mo, ypač tet­ra­cik­li­no an­ti­bio­ti­kų) ir vi­di­nių (pa­vel­di­mu­mo, se­nė­ji­mo, li­gų) prie­žas­čių.

Įta­kos ba­li­ni­mo pro­ce­dū­rų efek­ty­vu­mui tu­ri dan­ties struk­tū­ra, ema­lio sto­ris, įgim­tas jo at­spal­vis, pig­men­to rū­šis, am­žius, mi­ty­ba, ža­lin­gi įpro­čiai, hi­gie­na. Gels­vi dan­tys bą­la leng­viau nei rus­vi. Pilkš­vus dan­tis iš­ba­lin­ti sun­kiau­sia.

Po ba­li­ni­mo pro­ce­dū­ros dan­tys vi­sa­da bus švie­ses­ni, nei bu­vo anks­čiau. Ypač ge­ri re­zul­ta­tai ga­li iš­lik­ti po­rą me­tų, jei tin­ka­mai rū­pin­si­tės bur­nos hi­gie­na, ma­žiau var­to­si­te da­žan­čių mais­to pro­duk­tų, ka­vos, juo­dos ar­ba­tos, rau­do­no vy­no, me­si­te rū­ky­ti.

Prieš ba­li­nant dan­tis bū­ti­na nu­va­ly­ti dan­tų ap­na­šas ir ak­me­nis, tad bū­ti­na ap­si­lan­ky­ti pas bur­nos hi­gie­nis­tą. Rei­kė­tų pa­si­tar­ti ir su gy­dy­to­ju odon­to­lo­gu, jei ren­gia­tės dan­tis ba­lin­ti sa­va­ran­kiš­kai. Odon­to­lo­gas pa­rinks tin­ka­miau­sią bū­dą, įspės apie ri­zi­ką, pa­tars, kaip elg­tis iš­ba­li­nus dan­tis.

Kaip ne­tap­ti rek­la­mos au­ka

Nors dan­tų ba­li­ni­mo rek­la­mos ti­ki­na, kad pro­ce­dū­ra yra vi­siš­kai sau­gi ir ne­kei­čia dan­ties struk­tū­ros, pa­ty­ru­sių odon­to­lo­gų duo­me­ni­mis, tai ne vi­sai tie­sa. Stip­rių pa­ken­ki­mų ne­bū­na, bet ba­li­na­mi dan­tys neiš­ven­gia­mai minkš­tė­ja, to­dėl po pro­ce­dū­rų nau­do­ja­mi fluo­ri­dų pre­pa­ra­tai dan­tų kie­tu­mui grą­žin­ti. Ba­li­na­mi dan­tys ne tik minkš­tė­ja, bet ir grei­čiau dy­la.

Dan­tų ba­li­ni­mą spar­ti­nant ši­lu­ma – lem­po­mis ar la­ze­riu, pro­ce­sas pa­spar­tė­ja, bet pa­di­dė­ja ir ri­zi­ka. Ir prie­šin­gai, kuo dan­tys ba­li­na­mi švel­niau, pa­leng­va, kuo ma­žes­nės kon­cent­ra­ci­jos pre­pa­ra­tas, tuo ma­žiau jie pa­žei­džia­mi. Svar­biau­sia pro­ce­dū­rą pa­ti­kė­ti pro­fe­sio­na­lams, nors ta­da ji bran­ges­nė.

Ša­lu­ti­niai reiš­ki­niai yra lai­ki­ni: ga­li pa­di­dė­ti dan­tų jaut­ru­mas ir švel­niai su­dirg­ti minkš­tie­ji bur­nos au­di­niai, ypač dan­te­nos. Abu šie reiš­ki­niai yra lai­ki­ni ir bai­gus ba­li­ni­mą praei­na po 1-3 die­nų.

Ži­no­ma, be­sai­kis ba­li­ni­mo me­džia­gų var­to­ji­mas ga­li pa­žeis­ti dan­ties ema­lį, ypač nau­do­jant na­tū­ra­lius na­mi­nius ba­li­ni­mo me­to­dus, kai nau­do­ja­mos vai­sių rūgš­tys.

Pa­vo­jin­ga tuoj po ba­li­ni­mo dan­tis va­ly­ti pa­sta su ab­ra­zy­vais, ją nau­do­ti daž­niau, nei re­ko­men­duo­ja­ma. Tam tik­rą lai­ką jo­kiu bū­du ne­ga­li­ma nau­do­ti ir kie­to dan­tų še­pe­tė­lio, nes jis di­li­na ema­lį. Ba­li­ni­mo pro­ce­dū­rų me­tu ir po jų ne­re­ko­men­duo­ja­mi rūgš­tūs, da­žan­tys pro­duk­tai – rau­do­nas vy­nas, ka­va, ypač spal­vo­ti gai­vie­ji gė­ri­mai.

Ba­li­ni­mo efek­tas ga­li tęs­tis nuo ke­le­to mė­ne­sių iki ke­le­rių me­tų, pri­klau­so­mai nuo pa­cien­to gy­ve­ni­mo bū­do. Dan­tis iš­ba­lin­ti ga­li­ma nuo dvie­jų iki še­šių at­spal­vių.

Kas yra ba­li­ni­mas?

Tra­di­ciš­kai dan­tys ba­li­na­mi van­de­ni­lio ar­ba kar­ba­mi­do pe­rok­si­du. Kar­ba­mi­do pe­rok­si­das iš lė­to sky­la bur­no­je į van­de­ni­lio pe­rok­si­dą (rea­guo­da­mas su van­de­niu iš sei­lių). Už­te­ptas ant dan­tų, pe­rok­si­das sky­la į van­de­nį ir lais­vą­jį de­guo­nį. Bū­da­mas che­miš­kai la­bai ak­ty­vus, ok­si­duo­da­ma­sis jis skai­do di­des­nius or­ga­ni­nius jun­gi­nius į smul­kes­nius. Di­de­lės mo­le­ku­lės dan­tų ema­lio vi­du­je yra pig­men­tuo­ti jun­gi­niai. Vei­kia­mi de­guo­nies, jie sky­la į trum­pes­nes ang­lies gran­di­nes tu­rin­čius jun­gi­nius. Spal­vą tu­rin­tys jun­gi­niai iš­bą­la.

Ba­li­ni­mo pro­ce­są ga­li­ma pa­spar­tin­ti švie­sa ar­ba la­ze­rio spin­du­liais.

Pra­dė­ta nau­do­ti ba­li­ni­mo sis­te­ma be pe­rok­si­do – su reak­ty­viuo­ju de­guo­ni­mi, ku­ris tu­ri ba­li­na­mą­jį po­vei­kį, bet be ša­lu­ti­nių reiš­ki­nių. Yra ir ba­li­ni­mo me­džia­gų, ku­rio­se yra kal­cio jo­nų, dėl ku­rių pra­ran­da­ma ma­žiau mi­ne­ra­lų ema­ly­je.

Na­muo­se ar gy­dy­to­jo kė­dė­je?

Bet ko­kios ba­li­ni­mo me­džia­gos po­vei­kis pri­klau­so nuo me­džia­gos kon­cent­ra­ci­jos ir ba­li­ni­mo truk­mės.

Rek­la­ma mums siū­lo įvai­rių bū­dų ir pro­duk­tų, ta­čiau prieš per­kant rei­kė­tų pa­si­do­mė­ti, ar tik­rai su­lauk­si­te no­ri­mo efek­to.

Na­mi­niai ba­li­ni­mo bū­dai:

Ba­li­nan­ti dan­tų pa­sta. Jo­je daž­niau­siai nau­do­ja­mi dan­tis ba­li­nan­tys pro­duk­tai, ta­čiau pa­sta dan­tų ne­ba­li­na, tik pa­švie­si­na, grą­ži­na na­tū­ra­lų bal­tu­mą. Vi­sos dan­tų pa­stos ša­li­na dė­mes, tik ba­li­nan­čios tu­ri dau­giau švei­čia­mų­jų me­džia­gų (aliu­mi­nio ok­si­do, si­li­cio, so­dos) ir pe­rok­si­dų, ku­rie pa­švie­si­na dan­tis. Rei­kė­tų ne­pa­mirš­ti, kad to­kios pa­stos nu­va­lo ne tik dė­mes, bet ir da­lį ema­lio, tad il­ga­lai­kis ne­pert­rau­kia­mas ba­li­nan­čios pa­stos nau­do­ji­mas silp­ni­na ema­lį.

Ba­li­ni­mas kram­to­mą­ja gu­ma. Pa­gei­dau­ja­mo po­vei­kio tik­rai ne­su­lauk­si­te, nes per trum­pas kon­tak­to lai­kas, per ma­ža ba­li­nan­čios me­džia­gos kon­cent­ra­ci­ja.

Ba­li­ni­mas pieš­tu­ku, tep­tu­ku. To­kių prie­mo­nių pri­va­lu­mas – pa­ly­gin­ti pi­gu, ne­rei­kia ka­pos, tin­ka vie­nam dan­čiui. Ta­čiau yra ir trū­ku­mų – ma­žas kon­tak­to lai­kas, ne­di­de­lis efek­tas, be to, ken­kia dan­te­noms.

Ba­li­ni­mas juos­te­lė­mis. Jos ne­pa­sie­kia šo­ni­nių dan­tų ir ken­kia dan­te­noms, ta­čiau yra są­ly­gi­nai pi­gios ir ne­rei­kia ka­pos.

Ba­li­ni­mo skys­tis. Rea­laus pa­ba­li­mo nė­ra.

Uni­ver­sa­lios ba­li­ni­mo ka­pos, įsi­gy­tos vais­ti­nė­je, ir ba­li­ni­mo ge­lis. To­kios ka­pos yra ne­tiks­lios, ba­li­ni­mo me­džia­ga pa­si­skirs­to ne­to­ly­giai. Trū­ku­mai: pa­žei­džia­mos dan­te­nos, nu­ry­ja­ma da­lis ba­li­na­mo­sios me­džia­gos.

Ba­li­ni­mas ka­po­mis efek­ty­ves­nis už ba­li­ni­mą juos­te­lė­mis, o ba­li­ni­mas juos­te­lė­mis – už ba­li­ni­mą pieš­tu­ku.

Pro­fe­sio­na­lūs dan­tų ba­li­ni­mo bū­dai:

Na­mie ka­po­mis. Po gy­dy­to­jo odon­to­lo­go kon­sul­ta­ci­jos pa­cien­tui nui­ma­mi dan­tų at­spau­dai, pa­da­ro­mos dan­tų ka­pos. Ka­pos yra pa­ga­min­tos iš elas­tin­gos me­džia­gos ir ne­su­ke­lia bur­no­je dis­kom­for­to jaus­mo, ap­sau­go ap­lin­ki­nius au­di­nius nuo pa­žei­di­mų. Įs­pau­dus į vi­dų ba­li­na­mo­sios že­lė, už­de­da­mos ant dan­tų. Tai kar­to­ja­ma 10-14 kar­tų.

Na­mie sau­gu­mo su­me­ti­mais nau­do­ja­mos silp­nes­nės kon­cent­ra­ci­jos ba­li­ni­mo me­džia­gos, to­dėl pro­ce­sas trun­ka il­giau. Kli­ni­ko­se, pri­žiū­rint pa­ty­ru­siems spe­cia­lis­tams, jos yra stip­res­nės kon­cent­ra­ci­jos, tad efek­to pa­sie­kia­ma grei­čiau, už­ten­ka vie­no ar ke­lių kar­tų.

Švie­sa ar­ba la­ze­riu ak­ty­vi­na­mas ba­li­ni­mas. Ant dan­ties už­te­pa­mas di­de­lės kon­cent­ra­ci­jos ba­li­ni­mo ge­lis (apie 35 pro­c. van­de­ni­lio pe­rok­si­do – vie­na di­džiau­sių kon­cent­ra­ci­jų, pa­ly­gin­ti su ki­tais dan­tų ba­li­ni­mo me­to­dais), la­ze­rio sklei­džia­ma švie­sa ab­sor­buo­ja (pri­trau­kia) tam­ses­nes da­le­les, pig­men­tus iš dan­ties. Ak­ty­vi­nant ba­li­ni­mą švie­sa, pro­ce­sas pa­spar­tė­ja, bet kais­ta dan­ties au­di­niai, o tai tu­ri nei­gia­mą po­vei­kį.

Neak­ty­vi­na­mas ba­li­ni­mas. Jo me­tu už­te­pa­ma di­de­lės kon­cent­ra­ci­jos že­lė ir ba­li­na­ma 45 min.

Na­tū­ra­lūs dan­tų ba­li­ni­mo bū­dai:

Iš gi­mi­nių, drau­gų ar pa­žįs­ta­mų ga­li­ma iš­girs­ti įvai­rių na­mi­nių ba­li­ni­mo prie­mo­nių. Kai ku­rios iš jų ga­li bū­ti la­bai pa­vo­jin­gos jums ir jū­sų dan­tims. Daž­niau­siai nau­do­ja­mos prie­mo­nės: cit­ri­nos sul­tys, braš­kės, obuo­liai, kie­tos ir traš­kios dar­žo­vės (mor­kos, sa­lie­rai, agur­kai), me­džio pe­le­nai, ke­pi­mo so­da, pe­rok­si­das, jū­ros drus­ka, ac­tas. Šios me­džia­gos ga­li ne­grįž­ta­mai pa­žeis­ti dan­tų ema­lį, su­kel­ti dan­tų jaut­ru­mą.

Tie­sa apie ba­li­nan­čią pa­stą

Ga­min­to­jai siū­lo di­de­lį ba­li­na­mų­jų pa­stų pa­si­rin­ki­mą, ta­čiau kaip iš­si­rink­ti tin­ka­miau­sią? Pai­nia­vą ke­lia tai, kad ant pa­stų ra­šo­mas žo­dis „whi­te­ning“ reiš­kia švie­si­ni­mą, o ba­li­ni­mas va­di­na­mas „blea­ching“. Lie­tu­vo­je ba­li­nan­čia pa­sta ne­pre­kiau­ja­ma.

Pas­tos, pa­ženk­lin­tos „whi­te­ning“ už­ra­šu, tik pa­švie­si­na dan­ties pa­vir­šių, ne­lei­džia ant jo for­muo­tis pig­men­tui, o spal­va lie­ka ko­kia bu­vu­si.

Švie­si­na­mo­ji pa­sta vei­kia skir­tin­gai, pri­klau­so­mai nuo su­dė­ties. Vie­no­se yra kie­tų­jų da­le­lių, so­dos, si­li­cio ar­ba ko­ra­lų ga­ba­lė­lių, ku­rie brau­kia­mi per dan­ties pa­vir­šių še­pe­tė­liu me­cha­niš­kai nu­tri­na pig­men­tą. Pa­vo­jin­ga tai, kad kar­tu tri­na­mas ir ema­lis. Jis ir šiaip vi­są gy­ve­ni­mą po tru­pu­tį dė­vi­si kram­tant, grie­žiant dan­ti­mis, to­dėl vy­res­nių žmo­nių ema­lio sluoks­nis plo­nė­ja ir priar­tė­ja den­ti­nas, ku­ris yra gels­vas ir dan­tys at­ro­do tam­ses­ni, gels­ves­ni. Tai­gi su švie­si­nan­čia pa­sta rei­kė­tų elg­tis at­sar­giau – be sai­ko ja va­ly­da­mi dan­tis, ga­li­me dar su­plo­nin­ti ema­lį ir su­lauk­ti prie­šin­go efek­to – su­plo­nė­jus ema­liui dan­tis tam­sė­ja.

Kai ku­rio­se pa­sto­se yra pe­rok­si­do, ta­čiau jo kon­cent­ra­ci­ja ma­ža, tad bū­tų nai­vu ti­kė­tis ba­li­na­mo­jo po­vei­kio. To­kios pa­stos tik su­tei­kia šva­ros po­jū­tį.

Tai ken­kia ar ne?

Ty­ri­mais pa­tvir­tin­ta, kad ba­li­na­mo­sios prie­mo­nės kar­ba­mi­do ar­ba van­de­ni­lio pe­rok­si­do pa­grin­du dan­tims ne­ken­kia ar­ba ken­kia la­bai ne­daug, nes to­kių prie­mo­nių rūgš­tin­gu­mo ly­gis (pH) yra neut­ra­lus.

Net di­džiau­sių skep­ti­kų nuo­mo­nė pa­si­kei­tė, kai bu­vo įro­dy­ta, kad dan­tų ba­li­ni­mas kar­ba­mi­do ar van­de­ni­lio pe­rok­si­du ne­tu­ri jo­kio nei­gia­mo ša­lu­ti­nio po­vei­kio dan­tims.

Kli­ni­ki­niai ty­ri­mai pa­grin­dė, kad dan­tų ba­li­ni­mas ne­kei­čia dan­ties ema­lio struk­tū­ros. Be­je, kli­ni­ki­nia­me ty­ri­me da­ly­va­vu­sių pa­cien­tų dan­tys bu­vo ap­žiū­rė­ti net po 10 me­tų ir tai lei­do da­ry­ti iš­va­dą, jog dan­tų ba­li­ni­mas ne­tu­ri nei trum­pa­lai­kio, nei il­ga­lai­kio nei­gia­mo po­vei­kio dan­tų ema­liui. Kai ku­rie au­to­riai dan­tų ba­li­ni­mo po­vei­kį ema­liui pri­ly­gi­na „Co­ca-Co­los“, „Pep­si“ ar vai­sių sul­čių nei­gia­mam po­vei­kiui. JAV bu­vo at­lik­tas ban­dy­mas, ku­rio me­tu iš­rau­tas dan­tis sa­vai­tę bu­vo pa­merk­tas į „Co­ca-Co­lą“ ir į 38% ba­li­ni­mo sis­te­mą. Nus­ta­ty­ta, kad ema­liui la­biau pa­ken­kė „Co­ca-Co­la“!

Žie­mą oda rei­ka­lau­ja iš­skir­ti­nio dė­me­sio

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Lau­ke – vė­jas, snie­gas, spei­gas, ku­ris, at­ro­do, ne­ža­da grei­tai trauk­tis, to­dėl pa­ts lai­kas pri­si­min­ti, ko­kia tu­rė­tų bū­ti odos prie­žiū­ra žie­mą. „Ji, kaip ir gar­de­ro­bas, me­tų lai­kais tu­ri skir­tis“, – sa­ko kos­me­to­lo­gė Vai­da Guo­bie­nė.

 

Rei­kė­tų veng­ti leng­vo, vi­sai skys­tos kon­sis­ten­ci­jos van­dens pa­grin­du ga­min­to kre­mo, ku­ris, itin grei­tai įsi­ger­da­mas į odą, grei­tai, ta­čiau la­bai trum­pai ap­rū­pi­na odą drėg­me, vi­sai ne­pa­lik­da­mas ap­sau­gi­nės li­pi­di­nės plė­ve­lės.

Adam BORKOWSKI nuotr.

Ne­pa­mai­no­mi odos pa­gal­bi­nin­kai

Sa­ko­ma, kad nė­ra blo­go oro, tik mes ne­su­ge­ba­me tin­ka­mai ap­si­reng­ti. Anot kos­me­to­lo­gės Vai­dos Guo­bie­nės, tą pa­tį ga­li­ma bū­tų pa­sa­ky­ti ir apie odos prie­žiū­rą, ypač vei­do, ku­ri pir­mo­ji at­lai­ko vi­sas be­si­kei­čian­čias oro iš­dai­gas. „Odos prie­žiū­ra žie­mą tu­ri bū­ti ypa­tin­ga to­dėl, kad daž­nai su­si­du­ria­me su tem­pe­ra­tū­rų kai­ta. Šis fak­to­rius, ypač žie­mą, odai su­ke­lia stre­są, nes lau­ke drėg­na ir žvar­bu, o pa­tal­po­se šil­ta ir trūks­ta drėg­mės“, – sa­ko kos­me­to­lo­gė.

Šal­tuo­ju me­tų lai­ku kei­čia­si odos fi­zio­lo­gi­ja. Ap­sau­gi­nė hid­ro­li­pi­di­nė plė­ve­lė, esan­ti ant odos pa­vir­šiaus, yra tri­jų fi­zio­lo­gi­nių pro­ce­sų pro­duk­tas: ga­ruo­jan­čio pro odą van­dens, pra­kai­to liau­kų ir rie­ba­li­nių liau­kų sek­re­to. Tik esant pro­por­cin­gam šių su­de­da­mų­jų da­lių kie­kiui, jos ko­ky­bė yra ge­ra, o pH = 5,5. Nuo šal­čio, sau­so oro ir stip­rių at­šiau­rių vė­jų oda pra­ran­da li­pi­dų sluoks­nį, sau­gan­tį ją nuo iš­sau­sė­ji­mo. Ji tam­pa ne to­kia elas­tin­ga, at­ro­do kur kas se­nes­nė, iš­blyš­ku­si, ne­re­tai ir li­guis­ta. Kad taip ne­nu­tik­tų, kos­me­to­lo­gė pa­ta­ria tin­ka­mai ja pa­si­rū­pin­ti.

Du ne­pa­mai­no­mi pa­gal­bi­nin­kai – drė­ki­ni­mas ir mai­ti­ni­mas. Da­bar mo­der­nio­se kos­me­ti­kos prie­mo­nė­se nau­do­ja­mas rie­ba­lų ar­ba alie­jų ir van­dens de­ri­nys esant že­mai tem­pe­ra­tū­rai ne­stings­ta, ne­pa­lie­ka odos pa­vir­šiu­je ma­to­mos alie­ji­nės plė­ve­lės, neuž­kem­ša po­rų, nors tai la­bai daž­nai pa­da­ro vei­do odos prie­žiū­rai pa­si­rink­tas „bet koks“ gry­nas au­ga­li­nis alie­jus.

„Žie­mą ieš­ko­ki­te to­kio mai­ti­na­mo­jo kre­mo, ku­rio pa­grin­dą su­da­ro ne van­duo (ant pa­kuo­tės bū­na už­ra­šy­ta „alie­jus van­de­ny­je“), o alie­jus (van­duo alie­ju­je). Toks „rie­bes­nis“ mai­ti­na­ma­sis kre­mas su­ku­ria ap­sau­gi­nę plė­ve­lę odos pa­vir­šiu­je ir ne­lei­džia pra­ras­ti su­kaup­tos odo­je drėg­mės, – pa­ta­ria kos­me­to­lo­gė ir pa­ti­ki­na, kad to­kio kre­mo be var­go ra­si­te vais­ti­nė­se. – Rink­da­mo­si die­ni­nį kre­mą, ne­pa­bi­jo­ki­te ja­me esan­čių drė­ki­na­mų­jų kom­po­nen­tų, ypač jei di­džią­ją die­nos da­lį pra­lei­džia­te au­to­mo­bi­ly­je ar šil­to­se pa­tal­po­se. Rei­kė­tų veng­ti leng­vo, vi­sai skys­tos kon­sis­ten­ci­jos van­dens pa­grin­du ga­min­to kre­mo, ku­ris, itin grei­tai įsi­ger­da­mas į odą, grei­tai, ta­čiau la­bai trum­pai ap­rū­pi­na odą drėg­me, vi­sai ne­pa­lik­da­mas ap­sau­gi­nės li­pi­di­nės plė­ve­lės, to­dėl gau­ta drėg­mė la­bai grei­tai pra­ran­da­ma, odos bar­je­ri­nės sa­vy­bės ne pa­lai­ko­mos, o iš­ba­lan­suo­ja­mos. Oda, ne­pai­sant nuo­la­ti­nio drė­ki­ni­mo, dar la­biau iš­sau­sė­ja. Kre­mu pa­si­tep­ki­te ma­žiau­siai pus­va­lan­dį prieš išei­da­mos į lau­ką, kad jis su­spė­tų įsi­ger­ti į gi­les­nius odos sluoks­nius, su­da­ry­da­mas švel­nią ap­sau­gi­nę hid­ro­li­pi­di­nę plė­ve­lę.“

Drėg­mės trū­ku­mą įveik­ti ga­li­ma var­to­jant vi­ta­mi­nų. Stip­rus an­tiok­si­dan­tas – vi­ta­mi­nas E, ko­la­ge­no sta­ty­bi­nė me­džia­ga – vi­ta­mi­nas C, mik­roe­le­men­tai cin­kas ir se­le­nas pa­dės odai nor­ma­liai funk­cio­nuo­ti.

Bet koks mui­las vei­dui ne­tin­ka

Anot kos­me­to­lo­gės, klai­din­gai ma­no­ma, kad prau­siant vei­dą nor­ma­liu kū­no mui­lu pa­vyks at­si­kra­ty­ti bak­te­ri­jų ir spuo­gų. Mui­las – šar­mi­nis da­ri­nys, nai­ki­nan­tis li­pi­dų sluoks­nį ir ma­ži­nan­tis odos pH, to­dėl ma­žė­ja odos at­spa­ru­mas. Nup­lo­vus mui­lą, odos pa­vir­šius lie­ka šar­mi­nis, o kad at­si­kur­tų rūgš­tus odos li­pi­di­nis sluoks­nis, pri­rei­kia ma­žiau­siai 30 mi­nu­čių. Kar­tais šis pro­ce­sas trun­ka net tris va­lan­das, to­dėl ne vel­tui re­ko­men­duo­ja­ma var­to­ti spe­cia­lų tua­le­ti­nį mui­lą, ku­ris tu­ri rūgš­čią pH reak­ci­ją, near­do odos li­pi­di­nio sluoks­nio ir ku­ria­me yra kom­po­nen­tų, pa­de­dan­čių tą sluoks­nį grei­tai at­kur­ti. Šiuo pa­ta­ri­mu, anot kos­me­to­lo­gės, ypač ver­tė­tų pa­si­nau­do­ti šal­tuo­ju me­tų lai­ku.

Kos­me­to­lo­gė sa­ko, jog ver­tė­tų at­sar­giai nau­do­ti ir stip­riai pu­to­jan­tį mui­lą, nes pu­to­jan­čios me­džia­gos taip pat džio­vi­na odą. „Ver­čiau praus­ki­tės kre­mi­niu drė­ki­nan­čiu prau­sik­liu, ku­ria­me yra gli­ce­ri­no ar va­ze­li­no, – pa­ta­ria spe­cia­lis­tė. – Žie­mą ne­nau­do­ki­te ir vo­nios pu­tų, ku­rio­se ne­re­tai yra odą džio­vi­nan­čių pu­to­jan­čių me­džia­gų, ver­čiau rin­ki­tės vo­nios alie­jų ar avi­žų švei­tik­lį, pui­kiai nu­ra­mi­nan­čius su­dir­gu­sią odą.“

Svar­bu sau­go­ti ran­kas

Ran­kų oda pa­pras­tai se­nė­ja daug grei­čiau nei vei­do ar kak­lo, to­dėl ją rei­kia nuo­lat pri­žiū­rė­ti ir puo­se­lė­ti. At­šiau­rus žie­mos oras ga­li bū­ti itin ne­gai­les­tin­gas mū­sų ran­koms. Daž­niau­sios ran­kų „li­gos“ šal­tuo­ju me­tų lai­ku: odos su­dri­bi­mas, su­ra­gė­ji­mas, iš­sau­sė­ji­mas, pa­rau­di­mas, pleis­ka­no­ji­mas, trū­ki­nė­ji­mas, nie­žu­lys, ski­li­nė­ji­mas, įvai­rūs iš­bė­ri­mai.

Pa­ti rim­čiau­sia ran­kų odos pro­ble­ma – der­ma­ti­tas, ar­ba eg­ze­ma. Tai ran­kų odos už­de­gi­mas, ku­ris pa­si­reiš­kia stip­riu iš­bė­ri­mu. Ran­kų der­ma­ti­tą ga­li su­kel­ti įvai­rūs veiks­niai, žie­mą – šal­tis ir drėg­mės svy­ra­vi­mai.

„Žie­mą ran­koms la­biau­siai trūks­ta vi­ta­mi­nų, drėg­mės ir rie­ba­lų. Nuo­la­ti­nis ju­dė­ji­mas iš sau­so į vė­juo­tą orą ar sting­dan­tį šal­tį ma­ži­na ran­kų odos drėg­mę. Be abe­jo, įvai­rūs kre­mai ir los­jo­nai pa­de­da ją iš da­lies su­si­grą­žin­ti, ta­čiau šiuo me­tų lai­ko­tar­piu ver­tė­tų ne­pa­mirš­ti, kad ne tik va­sa­rą, bet ir žie­mą pra­var­tu ger­ti daug van­dens, ne­pa­mirš­tant, jog vien tik van­de­niu su­drė­kin­ti odą iš vi­daus neį­ma­no­ma. Van­duo pa­de­da pa­ša­lin­ti tok­si­nus iš kū­no ir iš­lai­ky­ti nuo­la­ti­nę odos drėg­mę, – sa­ko kos­me­to­lo­gė. – Į lau­ką, net trum­pai, ne­de­rė­tų ei­ti šla­pio­mis ar drėg­no­mis ran­ko­mis, nes dėl šal­čio jos pra­dės ski­li­nė­ti. Šal­tuo­ju pe­rio­du ei­da­mi į lau­ką vi­sa­da mū­vė­ki­te pirš­ti­nes. Jos tu­rė­tų bū­ti ne sin­te­ti­nės, o vil­no­nės ar med­vil­ni­nės. Pa­tar­ti­na kas­dien tep­ti ran­kų odą kre­mu, ku­ria­me yra įvai­rių drė­ki­na­mų­jų, ap­sau­gi­nių ir mai­ti­na­mų­jų me­džia­gų. Tai pa­dės su­ma­žin­ti ran­kų šer­pe­to­ji­mą ir iš­sau­sė­ji­mą. Pra­var­tu ran­kas pa­le­pin­ti ge­rai ži­no­mo­mis liau­diš­ko­mis prie­mo­nė­mis: paim­ki­te dvi vir­tas bul­ves su lu­pe­no­mis, su­trin­ki­te jas, įpil­ki­te šiek tiek pie­no ar ke­fy­ro, gau­tą ma­sę už­tep­ki­te ant ran­kų, pa­lai­kę pus­va­lan­dį nu­plau­ki­te pa­kai­to­mis šil­tu ir šal­tu van­de­niu, ga­liau­siai už­tep­ki­te drė­ki­na­muo­ju kre­mu. Ran­kų odai su­švel­nin­ti itin tin­ka ka­vos tirš­čiai, ku­riais pa­kan­ka ret­kar­čiais pa­trin­ti ran­kas.“

Ne­pa­mirš­ki­te lū­pų

Jaut­riau­sia vie­ta – lū­pos, ku­rios lin­ku­sios iš­sau­sė­ti la­biau nei ki­tos kū­no da­lys. Nuo­la­ti­niai tem­pe­ra­tū­rų svy­ra­vi­mai, sau­sas ir drėg­nas oras ga­li pa­žeis­ti net ir pa­čias to­bu­liau­sias lū­pas. Sus­ki­li­nė­ju­sios ar iš­sau­sė­ju­sios jos bū­na ne tik vi­zua­liai ne­pat­rauk­lios, bet kai ku­riais at­ve­jais ne­tgi ga­li tap­ti skaus­min­ga pro­ble­ma.

„Sau­sas lū­pas vi­sa­da no­ri­si ap­lai­žy­ti, ta­čiau ap­lai­žy­da­mi tik­rai jų ne­sud­rė­kin­si­te, at­virkš­čiai, jos ims sau­sė­ti dar la­biau. Kai lū­pų glei­vi­nė nuo­lat pa­žei­džia­ma, at­si­ran­da žaiz­de­lių ir įtrū­ki­mų, į ku­riuos ga­li pa­tek­ti in­fek­ci­ja. Žie­mą ap­sau­go­ti lū­pas nuo tem­pe­ra­tū­rų kai­tos pa­de­da pa­pras­čiau­sias lū­pų bal­za­mas, juo­lab kad įvai­rūs šiuo­lai­ki­niai lū­pų bal­za­mai ne­re­tai yra pra­tur­tin­ti nau­din­go­mis me­džia­go­mis. Per­kant lū­pų bal­za­mą, pa­tar­ti­na at­kreip­ti dė­me­sį į jo su­dė­tį. Sten­ki­tės įsi­gy­ti bal­za­mą, ku­ris bū­tų pra­tur­tin­tas vi­ta­mi­nu E ir tauk­me­džio svies­tu“, – pa­ta­ria kos­me­to­lo­gė.

Vi­ta­mi­nų A ir E yra ne tik lū­pų bal­za­muo­se. Mi­nė­tų vi­ta­mi­nų ga­li­ma gau­ti ir val­gant, te­rei­kia į kas­die­nį ra­cio­ną įtrauk­ti dau­giau mor­kų, po­mi­do­rų, pie­no pro­duk­tų, kiau­ši­nių, jau­tie­nos. Pa­rau­di­mus ir įtrū­ki­mus ap­link lū­pas daž­nai su­ke­lia B gru­pės vi­ta­mi­nų trū­ku­mas, ku­rių yra žu­vy­je, sa­lo­to­se. Atk­reip­ki­te dė­me­sį ir į tai, ko­kią dan­tų pa­stą nau­do­ja­te. Daug fluo­ro tu­rin­ti pa­sta taip pat ga­li bū­ti lū­pų sau­sė­ji­mo prie­žas­tis.

No­rin­čioms at­gai­vin­ti šiurkš­čias lū­pas kos­me­to­lo­gė pa­ta­ria su­trin­ti ket­vir­tį ge­rai pri­no­ku­sios pa­pa­jos: „Tuo­met at­si­gul­ki­te ant rankš­luos­čio ir ne­ma­žą šios ma­sės sluoks­nį už­si­tep­ki­te ant lū­pų ir ap­link jas. Pa­gu­lė­ki­te maž­daug 10 ar 15 mi­nu­čių, vė­liau vis­ką nu­si­plau­ki­te šil­tu van­de­niu ir lū­pas pa­si­tep­ki­te lū­pų bal­za­mu. Ši kau­kė ne­pap­ras­tai nau­din­ga, jei­gu skun­džia­tės su­ski­li­nė­ju­sio­mis, švel­nu­mą pra­ra­du­sio­mis lū­po­mis. Jei sku­ba­te, šiurkš­čias lū­pas at­gai­vin­si­te ke­lias mi­nu­tes pa­try­nę jas me­du­mi ar­ba už­te­pę tru­pu­tį bal­za­mo, o pa­skui švel­niais ju­de­siais pa­ma­sa­ža­vu­sios minkš­tu dan­tų še­pe­tė­liu. Taip nuo lū­pų pa­ša­lin­si­te ne­gy­vą ode­lę. Tik jo­kiu bū­du ne­ga­li­ma at­si­šer­pe­to­ju­sių ode­lių lu­pi­nė­ti – ga­li pa­kliū­ti in­fek­ci­ja.“

Va­ka­ro ma­lo­nu­mai

Va­ka­ras – lai­kas odai va­ly­ti, nors, anot kos­me­to­lo­gės, iš­ties dau­ge­lis mo­te­rų ne­si­var­gi­na nu­si­plau­ti vei­do odos prieš ei­da­mos mie­go­ti, ypač jei­gu jos ne­nau­do­ja kos­me­ti­kos. Šal­tuo­ju me­tų lai­ku oda grei­čiau pa­vargs­ta, tad die­ną ant odos su­si­kau­pę įvai­rūs ne­šva­ru­mai ir rie­ba­lai nak­tį ga­li už­kimš­ti po­ras, tai­gi ga­li kil­ti įvai­rių odos už­de­gi­mų ar tie­siog iš­kil­ti spuo­gai.

„Mie­go­ji­mas dar ne­reiš­kia, kad jums ne­rei­kia rū­pin­tis sa­vo oda, – per­spė­ja spe­cia­lis­tė. – Kai žmo­gus mie­ga, jo me­džia­gų apy­kai­ta yra šiek tiek su­si­lpnė­ju­si, tai­gi or­ga­niz­mas ne­ga­mi­na tiek daug odai ken­kian­čių lais­vų­jų ra­di­ka­lų. Be to, nak­tį odos ne­vei­kia įvai­rūs ap­lin­kos ter­ša­lai ir ult­ra­vio­le­ti­niai spin­du­liai, to­dėl ji ga­li lais­vai re­ge­ne­ruo­tis, tad bet ko­kie jū­sų nau­do­ja­mi pro­duk­tai nak­tį bus kur kas veiks­min­ges­ni nei die­ną. Prieš ei­da­mos mie­go­ti odą bū­ti­nai pa­tep­ki­te nak­ti­niu kre­mu, ku­ris spe­cia­liai su­kur­tas tam, kad pa­dė­tų ląs­te­lėms at­si­sta­ty­ti. Kre­mą tep­ki­te su­ka­mai­siais ju­de­siais, leng­vai pa­tapš­no­da­mos pirš­tų pa­gal­vė­lė­mis. To­kie ju­de­siai ge­ri­na krau­jo­ta­ką, o kre­mas įsi­ge­ria ir vei­kia ge­riau. Nak­ti­nis kre­mas tu­ri bū­ti stip­riai drė­ki­nan­tis odą. Jei nau­do­ja­te stang­ri­nan­tį kre­mą, tai kas tre­čią va­ka­rą rei­kia nau­do­ti drė­ki­na­mą­ją kau­kę.“

Svei­ka­ta iš jū­ros gel­mių mė­gau­ja­mės ne­no­riai

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Moks­li­nin­kai nea­be­jo­ja, kad žmo­nės, val­gan­tys daug žu­vies, daž­niau iš­ven­gia se­nat­vės li­gų, iše­mi­nės šir­dies li­gos, vė­žio, art­ro­zės, cuk­ra­li­gės, žvy­ne­li­nės, bron­chi­to, o svei­ki bū­da­mi il­giau gy­ve­na. To­dėl vie­na iš prie­žas­čių, dėl ku­rių lie­tu­viai daž­niau ser­ga ir sens­ta grei­čiau, ga­li bū­ti ta, kad val­go­me per ma­žai jū­ros pro­duk­tų. Tai­gi mū­sų ląs­te­lėms trūks­ta žu­vų tau­kuo­se esan­čių vi­ta­mi­nų A, E ir D bei ne­pa­kei­čia­mų rie­ba­lų rūgš­čių ome­ga-3.

  

Žu­vis nuo se­no ver­ti­na­ma dėl sa­vo mais­tin­gų­jų me­džia­gų. Jos mais­ti­nę ver­tę le­mia leng­vai virš­ki­na­mų bal­ty­mų, rie­ba­lų, vi­ta­mi­nų ir mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų kie­kiai. 

Katinka KOBER nuotr.

 

Ste­buk­lin­ga žu­vies ga­lia

Žmo­nės, ku­rie val­go daug žu­vies, gy­ve­na il­giau. Tai pa­tvir­ti­na at­lik­ti ty­ri­mai. Il­gaam­žių ja­po­nų tra­di­ci­nės vir­tu­vės pa­grin­dą su­da­ro žu­vis, prie ku­rios pui­kiai de­ra ry­žiai, so­ja ir dar­žo­vės. Nau­jo­sios Ze­lan­di­jos gy­ven­to­jų il­gaam­žiš­ku­mo pa­slap­tis – me­dus ma­nu­ka (ar­bat­me­džio me­dus), ku­riuo šei­mi­nin­kės daž­nai pa­ska­ni­na žu­vies pa­tie­ka­lus. Ki­ni­jo­je mo­te­rys ry­žių lau­kuo­se dir­ba net ir su­lau­ku­sios de­vy­nias­de­šim­ties. Ma­no­ma, kad jų il­gaam­žiš­ku­mą są­ly­go­ja kas­die­nis mais­tas – ry­žių pa­tie­ka­lai su žu­vi­mi. Svar­biau­sias il­gaam­žių suo­mių pa­tie­ka­las – ir­gi la­ši­ša, upė­ta­kis ir sil­kė. Vie­nų il­gaam­žiš­kiau­sių pla­ne­tos gy­ven­to­jų is­lan­dų svei­ka­tos pa­slap­tis – gau­sy­bė žu­vies pa­tie­ka­lų kas­die­nė­je mi­ty­bo­je.

Dau­ge­lį me­tų die­to­lo­gai ne­ga­lė­jo su­pras­ti, ko­dėl, ne­pai­sant mi­ty­bos ra­cio­no, ku­ria­me gau­su grie­ti­nė­lės, svies­to, sū­rio, pran­cū­zai re­tai ka­da bū­na nu­tu­kę, re­čiau ser­ga šir­dies li­go­mis ir gy­ve­na il­giau nei ki­ti eu­ro­pie­čiai. Pa­si­ro­do, ge­rai sa­vi­jau­tai di­de­lę įta­ką tu­ri ne tik pran­cū­zų po­žiū­ris į mais­tą, bet it itin daž­nas jū­ros pro­duk­tų var­to­ji­mas. Anot il­gaam­žių ar­gen­ti­nie­čių, kad pa­si­jus­tu­me svei­kes­ni, rei­kia mė­gau­tis vy­nu, ku­ris pui­kiai de­ra prie žu­vies pa­tie­ka­lų. Šiai min­čiai pri­ta­ria ir il­gai gy­ve­nan­tys ja­po­nai. Tuo tar­pu daž­nas lie­tu­vis val­go rie­bų ir ka­lo­rin­gą, ma­žai vi­ta­mi­nų ir ki­tų or­ga­niz­mui bū­ti­nų me­džia­gų tu­rin­tį mais­tą, ne­pai­sy­da­mas nei ki­ta­tau­čių pa­tir­ties, nei mi­ty­bos spe­cia­lis­tų re­ko­men­da­ci­jų per sa­vai­tę su­val­gy­ti du žu­vies pa­tie­ka­lus, iš ku­rių vie­nas tu­rė­tų bū­ti rie­bios žu­vies.

Mū­sų or­ga­niz­mo sar­gai

Žu­vis – nuo se­no var­to­ja­mas mais­to pro­duk­tas, ver­ti­na­mas dėl sa­vo mais­tin­gų­jų me­džia­gų. Tai vie­nas ver­tin­giau­sių pro­duk­tų mū­sų or­ga­niz­mui. Jo mais­ti­nę ver­tę le­mia leng­vai virš­ki­na­mų bal­ty­mų, rie­ba­lų, vi­ta­mi­nų ir mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų kie­kiai. Bal­ty­mai yra di­de­lės mo­le­ku­lės, ku­rios, pa­te­ku­sios į virš­ki­na­mą­jį trak­tą, su­skai­do­mos į ma­žas mo­le­ku­les – ami­no­rūgš­tis, rei­ka­lin­gas aug­ti ir at­si­nau­jin­ti. Kai ku­rias or­ga­niz­mas ga­li pa­si­ga­min­ti pa­ts, ta­čiau va­di­na­mo­sios ne­pa­kei­čia­mo­sios ami­no­rūgš­tys gau­na­mos tik su mais­tu. Bū­tent žu­vy­je ga­li­ma ras­ti vi­sų ne­pa­kei­čia­mų­jų ami­no­rūgš­čių. „Ka­dan­gi ne vi­si val­go tiek daug žu­vies, kiek rei­kė­tų, pra­var­tu rink­tis mais­to pa­pil­dus su pa­sta­ro­sios tau­kais“, – pa­ta­ria vais­ti­nin­kė Ni­jo­lė Ob­ri­kie­nė.

Žu­vų tau­kai – na­tū­ra­lus vi­ta­mi­nų A, E ir D šal­ti­nis. Vi­ta­mi­nas A rei­ka­lin­gas ge­ram re­gė­ji­mui, odai bei glei­vi­nei, sau­go nuo in­fek­ci­jų ar pik­ty­bi­nių ląs­te­lių, to­dėl kai trūks­ta vi­ta­mi­no A, pa­blo­gė­ja ma­ty­mas prie­te­mo­je, grei­čiau pa­žei­džia­mas kvė­pa­vi­mo ta­kų epi­te­lis, oda tam­pa sau­sa, ra­gė­ja, trū­ki­nė­ja, su­si­da­ro pū­li­niai, šla­pi­mo sis­te­mo­je dėl pa­ki­tu­sio epi­te­lio grei­čiau for­muo­ja­si ak­me­nys, vy­rams su­lė­tė­ja sper­ma­to­zoi­dų vys­ty­ma­sis, mo­te­rims sun­ku iš­ne­šio­ti vai­sių.

Vi­ta­mi­nas E sau­go mū­sų kū­no ląs­te­les ir ne­so­čiuo­sius rie­ba­lus nuo ža­lin­go de­guo­nies po­vei­kio, stab­do se­nė­ji­mo pro­ce­są, stip­ri­na imu­ni­nę sis­te­mą ir yra stip­ri pro­fi­lak­ti­nė prie­mo­nė nuo vė­žio. Kai trūks­ta vi­ta­mi­no E, pa­žei­džia­mos ner­vų, rau­me­nų, šir­dies ir krau­ja­gys­lių, krau­jo ga­my­bos bei ki­tos sis­te­mos.

Žu­vų tau­kuo­se esan­tis vi­ta­mi­nas D bū­ti­nas, kad or­ga­niz­mas pa­si­sa­vin­tų dau­giau kal­cio, ku­ris itin svar­bus kau­lams ir dan­tims for­muo­tis, os­teo­po­ro­zės pro­fi­lak­ti­kai. Kai trūks­ta vi­ta­mi­no D, bū­na­me dirg­lūs, ne­ra­mūs, su­trin­ka mie­gas, vai­kams vė­liau iš­dygs­ta dan­tys, vys­to­si ra­chi­tas, suau­gu­sie­siems – os­teo­po­ro­zė.

Žu­vų tau­kuo­se yra ir vi­ta­mi­nų B1, B2, B12, nia­ci­no, fo­lio rūgš­ties, pan­to­te­no rūgš­ties, kal­cio, fos­fo­ro, ka­lio, jo­do, fluo­ro, va­rio, cin­ko.

Ne­pa­kei­čia­mos rie­ba­li­nės rūgš­tys

Pa­sak neu­ro­lo­gų, du treč­da­liai žmo­gaus sme­ge­nų su­da­ry­ti iš rie­ba­lų. Mie­li­nas, ap­sau­gi­nė dan­ga, sau­gan­ti neu­ro­nus, 70 pro­c. su­da­ry­tas iš rie­ba­lų, kaip ir ner­vų sis­te­mos ląs­te­lių memb­ra­nos. Tai­gi mū­sų sme­ge­nų ląs­te­lės pri­klau­so nuo rie­ba­lų rūgš­čių, ku­rių or­ga­niz­mas ne­ga­li pa­ts pa­si­ga­min­ti. Va­di­na­si, jų tu­ri­me gau­ti iš mais­to. Gau­siau­siai ne­pap­ras­tai svar­bių po­li­ne­so­čių­jų ir ome­ga-3 rie­ba­lų rūgš­čių yra žu­vų tau­kuo­se.

Ome­ga-3 rie­ba­lų rūgš­tys ge­ri­na at­min­tį. Ame­ri­kie­čių at­lik­ta­me ty­ri­me 55 me­tų ir vy­res­ni pa­cien­tai, tu­rin­tys at­min­ties pro­ble­mų, var­to­jo šias rūgš­tis še­šis mė­ne­sius ir pa­da­rė daug ma­žiau klai­dų mo­ky­mo­si ir at­min­ties tes­tuo­se nei tie, ku­rie var­to­jo pla­ce­bą. Ome­ga-3 rie­ba­lų rūgš­tys ma­ži­na dep­re­si­ją, o nėš­tu­mo me­tu – po­gim­dy­mi­nės dep­re­si­jos simp­to­mų at­si­ra­di­mo ri­zi­ką. Nėš­tu­mo me­tu var­to­ju­sioms žu­vų tau­kų kap­su­les mo­te­rims po gim­dy­mo bu­vo nu­sta­to­mi maž­daug še­šiais ba­lais ma­žes­ni dep­re­si­jos simp­to­mų in­ten­sy­vu­mo re­zul­ta­tai nei toms, ku­rios ga­vo pla­ce­bą. Pat­vir­tin­ta, kad ome­ga-3 rie­ba­lų rūgš­tys da­ly­vau­ja do­pa­mi­no ir se­ro­to­ni­no ga­mi­ni­mo pro­ce­se, tai­gi yra svar­bios mū­sų nuo­tai­kai re­gu­liuo­ti. Ome­ga-3 po­li­ne­so­čio­sios rie­ba­lų rūgš­tys ap­sau­go šir­dį ir krau­ja­gys­les, pa­da­ry­da­mos krau­ją skys­tes­nį, t. y. pa­leng­vin­da­mos šir­dies dar­bą, su­ma­žin­da­mos krau­jos­pū­dį. Kar­tu ma­ži­na­mas cho­les­te­ro­lio kie­kis krau­jy­je, to­dėl su­ma­žė­ja ate­ro-

sk­le­ro­zi­nių plokš­te­lių su­si­da­ry­mo ri­zi­ka. Ome­ga-3 rie­ba­lų rūgš­tys pa­si­žy­mi už­de­gi­mą slo­pi­nan­čiu po­vei­kiu. Šios rūgš­tys slo­pi­na už­de­gi­mo fak­to­rių – bal­ty­mų ga­my­bą, ku­rių at­si­ran­da ir pa­dau­gė­ja už­de­gi­mo me­tu. Reu­ma­toi­di­nis art­ri­tas yra vie­na iš lė­ti­nių už­de­gi­mi­nių li­gų. Įro­dy­ta, kad var­to­jant ome­ga-3 rie­ba­lų rūgš­tis su­ma­žė­ja są­na­rių skaus­mai ir jų su­stin­gi­mas. Pas­ta­ruo­ju me­tu dau­gė­ja įro­dy­mų, kad ga­lė­tų bū­ti ma­žiau įvai­rių vė­ži­nių li­gų, jei nuo­lat var­to­tu­me ome­ga-3.

Pra­var­tu var­to­ti vi­są gy­ve­ni­mą

Žu­vų ta­kus nau­din­ga var­to­ti nuo pir­mų gy­ve­ni­mo die­nų, nes jie ska­ti­na kū­di­kio vys­ty­mą­si. „Vai­kys­tė­je kas­die­nis žu­vų tau­kų šaukš­te­lis ne­bu­vo toks gar­dus kaip da­bar, – pri­si­me­na vais­ti­nin­kė. – Nes­ka­nu, ta­čiau bū­ti­na, sa­ky­da­vo ma­ma, nes juo­se gau­su vi­ta­mi­nų, ap­sau­gan­čių nuo įvai­rių li­gų. Ir kad bū­tų bent kiek ska­niau, žu­vų tau­kus už­la­šin­da­vo ant rie­ku­tės duo­nos. Tik užau­gu­si su­pra­tau, kad ma­ma sa­kė tie­są.“

Žu­vų tau­kų ne­tu­rė­tų pa­mirš­ti ir nėš­čio­sios, dir­ban­tys in­ten­sy­vų pro­ti­nį dar­bą, nuo­lat ser­gan­tys per­ša­li­mo li­go­mis, tu­rin­tys silp­ną imu­ni­te­tą, vy­res­nio am­žiaus žmo­nės, ku­riems yra di­des­nė ri­zi­ka su­si­rgti šir­dies ir krau­ja­gys­lių li­go­mis.

Da­bar žu­vų tau­kų yra įvai­raus sko­nio: apel­si­nų, cit­ri­nų, me­daus, na­tū­ra­laus. Ga­li­ma rink­tis skys­tus žu­vų tau­kus ar­ba žu­vų tau­kų kap­su­les. Anot vais­ti­nin­kės, skys­to­ji for­ma tik­tų žmo­nėms, tu­rin­tiems ri­ji­mo pro­ble­mų dėl li­gos ar jau­čian­tiems dis­kom­for­tą ry­jant kap­su­les ar tab­le­tes. To­kia for­ma pa­to­ges­nė vai­kams. Be to, to­kie žu­vų tau­kai bū­na la­biau kon­cent­ruo­ti, to­dėl pa­kan­ka iš­ger­ti tik kar­tą per die­ną. Kap­su­lės bū­tų pui­ki išei­tis žmo­nėms, ne­to­le­ruo­jan­tiems žu­vies kva­po ir sko­nio. Vy­res­niems vai­kams mie­les­ni kram­to­mi žu­vų tau­kai. „Ge­ros ko­ky­bės žu­vų tau­kai yra blyš­kiai gel­to­no at­spal­vio alie­ji­nis skys­tis, be­veik be­kva­pis, spe­ci­fi­nio švel­naus žu­vų sko­nio, ku­rį ga­li­ma pa­ge­rin­ti ne tik duo­nos rie­ku­te, bet ir cit­ri­nos ar apel­si­no skil­te­le“, – pa­ta­ria vais­ti­nin­kė.

 

Ko­jos rei­ka­lau­ja nuo­lan­kios mei­lės

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Dia­be­tas – vi­są gy­ve­ni­mą trun­kan­ti li­ga, ku­rią bū­ti­na rū­pes­tin­gai val­dy­ti. To ne­da­rant ar­ba da­rant ne­tin­ka­mai, vys­to­si įvai­rios komp­li­ka­ci­jos, ku­rių bran­giau­sia ir la­biau­siai sun­ki­nan­ti žmo­gaus gy­ve­ni­mą – ko­jų komp­li­ka­ci­ja.

 

Vaikš­čiodami ba­so­mis, žmonės ne­re­tai net ne­pa­jun­ta ant ko nors už­my­nę.

Vyacheslav ANYAKIN nuotr.

Grės­mė ne­re­tai bū­na neį­ver­tin­ta

Anot en­dok­ri­no­lo­gės Egi­di­jos Balt­ru­šai­tie­nės, cuk­ri­nis dia­be­tas li­go­niui nė­ra toks pa­vo­jin­gas kaip jo su­kel­tos komp­li­ka­ci­jos, vie­na ku­rių – dia­be­ti­nė pė­da, ta­čiau, ne­pai­sant skau­džios komp­li­ka­ci­jos, ne vi­si pa­cien­tai lin­kę at­sa­kin­gai pri­žiū­rė­ti pė­das. Pag­rin­di­nė dia­be­ti­nės pė­dos vys­ty­mo­si prie­žas­tis yra blo­ga gli­ke­mi­jos kont­ro­lė. Pa­di­dė­jęs cuk­raus kie­kis krau­jy­je neiš­ven­gia­mai ken­kia ir stam­bioms, ir smul­kioms krau­ja­gys­lėms.

„Įma­no­ma iš­veng­ti šios komp­li­ka­ci­jos, te­rei­kia tin­ka­mai kont­ro­liuo­ti cuk­raus kie­kį krau­jy­je ir, ži­no­ma, at­sa­kin­gai rū­pin­tis sa­vo svei­ka­ta, – už­tik­ri­na en­dok­ri­no­lo­gė. – La­bai svar­bu at­si­sa­ky­ti ža­lin­gų įpro­čių, lai­ky­tis su­da­ry­to val­gia­raš­čio, var­to­ti pa­skir­tus me­di­ka­men­tus, bū­ti fi­ziš­kai ak­ty­viam ir kas­dien rū­pin­tis pė­do­mis. De­ja, dau­ge­lis pa­cien­tų, pa­mirš­da­mi, kad net ir ne­skau­dan­čios pė­dos ga­li bū­ti pa­žeis­tos, neį­ver­ti­na ga­li­mų komp­li­ka­ci­jų, tin­ka­mai ne­pri­žiū­ri pė­dų, ne­plau­na jų, dė­vi ne­tin­ka­mą ava­ly­nę, ne­nau­do­ja pė­dų odą minkš­ti­nan­čio alie­jaus ar kre­mo.“

Nuo opos iki am­pu­ta­ci­jos – tik vie­nas žings­nis

Dia­be­tu ser­gan­tiems žmo­nėms yra di­des­nis ner­vų ir ko­jų krau­ja­gys­lių pa­žei­di­mo pa­vo­jus. Esant ko­jų krau­ja­gys­lių pa­žei­di­mui, pė­dos pa­laips­niui tam­pa šal­tos, at­si­ran­da ga­lū­nių skaus­mas bei neap­čiuo­pia­mas pul­sas, ku­rio pa­ts pa­cien­tas pa­jaus­ti ne­ga­li. Pė­doms rei­kia de­guo­nies ir svar­biau­sių mais­to me­džia­gų, ku­rias „at­ne­ša“ krau­jas. Ser­gan­tie­siems dia­be­tu šis ap­rū­pi­ni­mas ne­re­tai bū­na su­tri­kęs, o tai itin lė­ti­na žaiz­dų gi­ji­mą. Kai krau­jo­ta­ka ypač pa­blo­gė­ja, di­dė­ja pė­dos au­di­nių iri­mo pa­vo­jus. Pa­žeis­ta vie­ta ap­mirš­ta, juo­duo­ja, pra­de­da vys­ty­tis gang­re­na.

Pa­žei­dus ner­vų struk­tū­rą, at­si­ran­da ko­jų tir­pi­mas, pė­dų de­gi­ni­mas ar su­stin­gi­mas. Dėl su­tri­ku­sio tem­pe­ra­tū­ros bei skaus­mo ju­ti­mo su­žei­di­mai tam­pa ne­pas­te­bi­mi ir ne­skaus­min­gi. Su­žei­di­mai daž­niau­siai at­si­ran­da dėl sve­tim­kū­nių ava­ly­nė­je, vaikš­čio­ji­mo ba­so­mis ar ne­tin­ka­mos ava­ly­nės, ne­tin­ka­mos ko­jų hi­gie­nos ir šą­lan­čių ko­jų šil­dy­mo. „Esant dia­be­ti­nei neu­ro­pa­ti­jai ir pė­dų ne­jaut­rai žmo­nės ne­jau­čia, kai su­si­ža­lo­ja. Jie ne­pa­jun­ta trau­mos, į ba­tus pa­te­ku­sio ak­me­nė­lio ar ki­to ašt­raus daik­to, ne­jau­čia iki pūs­lių ar krau­jo tri­nan­čios ava­ly­nės. Vaikš­čiodami ba­so­mis, ne­re­tai net ne­pa­jun­ta ant ko nors už­my­nę, – da­li­ja­si pa­ste­bė­ji­mais gy­dy­to­ja. – Pa­vo­jų ke­lia ir ne­reikš­min­gi su­ža­lo­ji­mai, ta­čiau kai ku­rie pa­cien­tai, net ir ži­no­da­mi, kad pė­dos yra ne­jaut­rios, vis tiek vaikš­čiodami ba­so­mis, šil­do ko­jas, neį­ver­tin­da­mi tem­pe­ra­tū­ros.“

Esant pa­žeis­tiems pė­dų ner­vams, pa­dė­tį dar la­biau komp­li­kuo­ja ne­tin­ka­mos ava­ly­nės dė­vė­ji­mas. Dėl neu­ro­pa­ti­jos de­for­muo­ja­si pa­das, pirš­tai, pa­si­kei­čia ei­se­na. Il­gai­niui di­dė­jant spau­di­mui ir krū­viui su­ra­gė­ju­sio pa­do sri­tims, to­se vie­to­se, kur spau­di­mas di­džiau­sias, su­si­for­muo­ja nuo­spau­dos. Sto­ro­je su­ra­gė­ju­sio­je pa­dų da­ly­je at­si­ran­da opų ir lė­tai gy­jan­čių žaiz­dų, o ki­lus in­fek­ci­jai ko­jas daž­nai ten­ka am­pu­tuo­ti.

Gy­dy­mas – il­gas ir se­ki­nan­tis

Gy­dy­to­ja sa­ko, kad dia­be­ti­nių opų gy­dy­mas yra bran­gus ir il­gas, trun­kan­tis mė­ne­sius, ne­re­tai – net me­tus. Nu­tir­pu­sias pė­das rei­kia itin sau­go­ti, ypač di­des­nio spau­di­mo vie­tas, ki­taip ten at­si­ras opos. Sut­ri­ku­si krau­jo­ta­ka ga­li bū­ti gy­do­ma chi­rur­gi­niu bū­du, ku­riuo ša­li­na­mi ir ne­gy­vy­bin­gi au­di­niai. Pė­dų in­fek­ci­ja gy­do­ma an­ti­bio­ti­kais. Bū­ti­na ir griež­ta krau­jo gliu­ko­zės, ar­te­ri­nio krau­jos­pū­džio ir cho­les­te­ro­lio kont­ro­lė.

Be sun­kių svei­ka­tos pro­ble­mų, dia­be­ti­nė pė­da le­mia di­de­les kan­čias. Kad žaiz­da ge­riau gy­tų, jai rei­ka­lin­ga ra­my­bė, tin­ka­mi tvars­čiai ir me­di­ka­men­tai. Gy­dy­to­ja sa­ko, kad vi­siš­kai su­gy­ja ma­ža da­lis opų, bet net ir su­gi­jus neiš­ven­gia­ma ran­dų, pė­dos de­for­ma­ci­jų. La­bai daž­nai žaiz­dos būk­lė lie­ka ma­žai be­si­kei­čian­ti, opos at­si­nau­ji­na. Nuo­la­ti­nis rū­pes­tis dėl kas­die­nio žaiz­dų per­ri­ši­mo, su­dė­tin­go ava­ly­nės pri­tai­ky­mo la­bai ap­sun­ki­na pa­cien­to gy­ve­ni­mo ko­ky­bę.

Po am­pu­ta­ci­jos žmo­gus pra­ran­da sa­va­ran­kiš­ku­mą, tam­pa pri­klau­so­mas nuo ki­tų pa­gal­bos, yra pri­vers­tas at­si­sa­ky­ti dar­bo, pa­ti­ria daug ki­tų psi­cho­lo­gi­nių ir fi­nan­si­nių pro­ble­mų. Am­pu­ta­ci­ja, dėl ku­rios rei­kia il­gai gy­dy­tis li­go­ni­nė­je, rea­bi­li­ta­ci­jos pro­gra­mos įgy­ven­di­ni­mas ir pa­di­dė­ju­si so­cia­li­nė pa­gal­ba bei slau­ga na­muo­se kai­nuo­ja itin daug.

Trūks­ta ži­nių

En­dok­ri­no­lo­gė įsi­ti­ki­nu­si, kad su­ma­žin­ti dia­be­ti­nių opų at­si­ra­di­mą pa­dė­tų pa­cien­tų mo­ky­mas, ri­zi­kos su­vo­ki­mas, blo­gų įpro­čių at­si­sa­ky­mas, su­si­ža­lo­jus – lai­ku su­teik­ta pa­gal­ba.

„Ser­gan­tie­siems la­bai trūks­ta ži­nių – kiek­vie­nam li­ga ir jos prie­žiū­ra tru­pu­tį ski­ria­si, o žmo­nės ma­no, kad pa­tys su­ge­bės ją pa­si­ko­re­guo­ti. Dau­ge­lis ser­gan­čių­jų – vy­res­nio am­žiaus, pa­ta­ri­mus jiems rei­kia ne kar­tą pa­kar­to­ti, kad su­vok­tų ir įsi­min­tų. Ge­riau­sia pė­dų prie­žiū­ra yra tuo­met, kai ją tei­kia įvai­raus pro­fi­lio ko­man­da. Svar­bu ne tik dia­be­tu ser­gan­tis žmo­gus, bet ir jo šei­mos ir įvai­rių spe­cia­ly­bių me­di­kų, ypač dia­be­ti­nės pė­dos ka­bi­ne­to slau­gy­to­jos pa­gal­ba, – įsi­ti­ki­nu­si gy­dy­to­ja. – Lai­ku pa­ste­bė­jus dia­be­ti­nei pė­dai bū­din­gus simp­to­mus, gy­dy­mo re­zul­ta­tai bū­tų kur kas ge­res­ni. Vals­ty­bė daug la­biau iš­loš­tų, jei iš­veng­tu­me dia­be­to komp­li­ka­ci­jų, ka­dan­gi pro­fi­lak­ti­nis dar­bas ma­žiau kai­nuo­ja nei komp­li­ka­ci­jų gy­dy­mas.“

Jei lo­vo­je lau­kia po­ra šal­tų ko­jų...

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

At­vė­sus orams, pra­si­de­da „mie­go­ji­mo su ko­ji­nė­mis se­zo­nas“, nes dau­ge­lis žmo­nių ken­čia dėl nuo­lat šą­lan­čių ga­lū­nių – ran­kos ir ko­jos bū­na tar­si le­di­nės, jas la­bai sun­ku su­šil­dy­ti. „Tai ne tik ne­ma­lo­nus svei­ka­tos su­tri­ki­mas. Bū­ti­na ži­no­ti, kad ga­lū­nių at­ša­li­mo sind­ro­mas ga­li bū­ti ypač sun­kių li­gų po­žy­mis“, – per­spė­ja gy­dy­to­ja neu­ro­lo­gė Sig­la Šče­po­na­vi­čiū­tė.

    

 Grei­tai ga­lū­nės at­vės­ta žmo­nėms, ku­rių krau­jo spau­di­mas že­mes­nis nei vi­du­ti­nis, tie­siog tuo­met šir­džiai sun­kiau ap­rū­pin­ti krau­ju to­li nuo jos esan­čias kū­no da­lis.

John ANDYST  nuotr.

 

Or­ga­niz­mas siun­čia sig­na­lus

„Daž­nas vy­ras yra tik­ras dėl vie­nin­te­lio da­ly­ko – jo lo­vo­je vi­suo­met lau­kia po­ra šal­tų ko­jų“, – šis hu­mo­ris­tų mė­gia­mas po­sa­kis, pa­si­ro­do, yra tie­sa. „Šą­lan­čios ran­kos ir ko­jos – daž­na ne tik pa­gy­ve­nu­sių, bet ir jau­nų žmo­nių, ypač mo­te­rų, pro­ble­ma, su­ke­lian­ti ne tik daug ne­pa­to­gu­mų ir truk­dan­ti gy­ven­ti įpras­tu rit­mu, bet ir gra­si­nan­ti rim­tais svei­ka­tos su­tri­ki­mais“, – sa­ko gy­dy­to­ja neu­ro­lo­gė Sig­la Šče­po­na­vi­čiū­tė ir pa­tvir­ti­na, jog iš es­mės nor­ma­lu ir na­tū­ra­lu, kad ga­lū­nės, ypač ran­kų ir ko­jų pirš­tai, at­vės­ta grei­čiau nei ki­tos kū­no da­lys, nes ant pė­dų ir plaš­ta­kų dau­giau jun­gia­mo­jo saus­gys­li­nio ir ma­žiau rau­me­ni­nio au­di­nio, ku­rio krau­jo­ta­ka in­ten­sy­ves­nė, taip pat čia be­veik nė­ra rie­ba­li­nio au­di­nio, efek­ty­viai su­lai­kan­čio ši­lu­mą.

Plaš­ta­kos ir pė­dos yra to­liau nuo or­ga­niz­mo ši­lu­mos šal­ti­nių, to­dėl pra­sčiau ap­rū­pi­na­mos krau­ju, o jų plo­ny­tės krau­ja­gys­lės ir ka­pi­lia­rai at­ša­lus dar la­biau su­si­trau­kia. Tuo­met čia pra­te­ka ma­žiau krau­jo, tai­gi ir ši­lu­mos. Įta­kos tu­ri ir ate­rosk­le­ro­zi­niai krau­ja­gys­lių pa­žei­di­mai, ku­rie su­siau­ri­na krau­ja­gys­lių spin­dį. Tie­sa, krau­ja­gys­lės su­siau­rė­ti ga­li ne tik nuo šal­čio, bet ir nuo nuo­var­gio ar stre­so. „Vis dar vy­rau­ja klai­din­ga nuo­mo­nė, kad ci­ga­re­tės pa­de­da at­si­kra­ty­ti įtam­pos, ne­ri­mo, at­si­pa­lai­duo­ti, ta­čiau įro­dy­ta, kad jo­se esan­tis ni­ko­ti­nas tik dar la­biau paašt­ri­na stre­są, ner­vin­gu­mą, su­ža­din­da­mas sim­pa­ti­nę ner­vų sis­te­mą. Jis su­ke­lia smul­kių krau­ja­gys­lių spaz­mus, to­dėl or­ga­nai pra­sčiau ap­rū­pi­na­mi de­guo­ni­mi“, – sa­ko neu­ro­lo­gė.

Dar vie­na rim­ta šą­lan­čių ga­lū­nių prie­žas­tis – blo­ga mi­ty­ba. „Šal­tuo­ju me­tų lai­ku ne­pa­tar­ti­na lai­ky­tis die­tos, nes šiuo pe­rio­du ypač svar­bu gau­ti pa­kan­ka­mai įvai­rių mais­to me­džia­gų“, – sa­ko neu­ro­lo­gė.

Ne­re­tai ga­lū­nės šą­la dėl la­bai pa­pras­tos prie­žas­ties – ne­tin­ka­mos ap­ran­gos. „Kai žvar­bu, ne­rei­kė­tų ža­vė­tis gry­nos med­vil­nės ko­ji­nė­mis, ku­rios su­ge­ria ir su­lai­ko drėg­mę, to­dėl ko­jos ir šą­la, – sa­ko gy­dy­to­ja. – Ar­čiau­siai kū­no esan­tys dra­bu­žiai tu­rė­tų bū­ti iš med­vil­nės ir sin­te­ti­kos mi­ši­nio. Vil­na skir­ta vir­šu­ti­niams sluoks­niams, ji iš­sau­go ši­lu­mą. Blo­gu oru ant jos ga­li­ma už­si­vilk­ti ką nors tan­kaus, ne­per­pu­čia­mo, drėg­mei at­spa­raus, bet bū­ti­nai „kvė­puo­jan­čio“.

Liek­ni žmo­nės šą­la daž­niau už tuos, ku­riuos šil­do nuo­sa­vi rie­ba­liu­kai. Grei­tai ga­lū­nės at­vės­ta žmo­nėms, ku­rių krau­jo spau­di­mas že­mes­nis nei vi­du­ti­nis, tie­siog tuo­met šir­džiai sun­kiau ap­rū­pin­ti krau­ju to­li nuo jos esan­čias kū­no da­lis.

Kū­no ga­lū­nės ga­li šal­ti ser­gan­tiems cuk­ri­niu dia­be­tu. Vi­du­ti­nio am­žiaus mo­te­rims ga­lū­nės ne­re­tai šal­ti pra­de­da ėmus var­to­ti hor­mo­ni­nius pre­pa­ra­tus. Kū­no ga­lū­nių at­ša­li­mą ga­li su­kel­ti šir­dies ir krau­ja­gys­lių bei skyd­liau­kės li­gos ar ane­mi­ja, kuo­met krau­jy­je stin­ga he­mog­lo­bi­no.

Pa­mė­lu­sios ga­lū­nės gre­sia rim­ta li­ga

Be­ne po­pu­lia­riau­sia ga­lū­nių ša­li­mo prie­žas­tis – Rei­no sind­ro­mas, ku­ris, ne­ra­dus mi­nė­tų prie­žas­čių, diag­no­zuo­ja­mas kaip at­ski­ra li­ga. Lie­tu­vo­je ja ser­ga apie dvi­de­šimt pro­cen­tų žmo­nių. Rei­no sind­ro­mas – tai šal­čio ar stre­so su­ke­lia­mi plaš­ta­kų ar pė­dų krau­jo­ta­kos su­tri­ki­mai. Su­ša­lus ar­ba nuo stre­so ran­kų ar ko­jų pirš­tai dėl krau­ja­gys­lių spaz­mų ne­pa­kan­ka­mai ap­rū­pi­na­mi krau­ju, pra­de­da tvink­čio­ti, tam­pa šal­ti, pa­bą­la, vė­liau pa­mėls­ta, ga­li tirp­ti. Net­ru­kus krau­ja­gys­lės iš­si­ple­čia, tuo­met oda su­šy­la, pa­raus­ta, ga­lū­nės su­pra­kai­tuo­ja, o drėg­nos ga­lū­nės vėl pra­de­da grei­čiau šal­ti. Prie­puo­lis ga­li truk­ti nuo ke­lių mi­nu­čių iki ke­lių va­lan­dų. Kai šal­čio jaus­mas tam­pa lė­ti­niu, at­si­ran­da įvai­rių odos pa­žei­di­mų – oda su­trū­ki­nė­ja, at­si­ran­da ope­lių, ga­lū­nė­se jau­čia­mas nuo­la­ti­nis ba­dy­mas, vi­siš­kas že­mos tem­pe­ra­tū­ros ne­to­le­ra­vi­mas. Šą­lan­čios ran­kos su­ke­lia ne tik fi­zi­nį, bet ir psi­cho­lo­gi­nį dis­kom­for­tą – svei­kin­da­ma­sis žmo­gus gė­di­ja­si pa­si­svei­kin­ti sa­vo pa­mė­lu­sia ar pra­kai­tuo­jan­čia ran­ka.

Leng­vos for­mos Rei­no sind­ro­mas vais­tais ne­gy­do­mas, tik re­ko­men­duo­ja­ma veng­ti šal­čio. To­kiems li­go­niams pa­tar­ti­na mankš­tin­tis – ju­dė­ji­mas iš­ju­di­na krau­ją ir ne­lei­džia su­si­trauk­ti pe­ri­fe­ri­nėms krau­ja­gys­lėms. Tai pa­ge­ri­na bend­rą sa­vi­jau­tą, nuo­tai­ką ir mie­gą. Prie­puo­lį ga­li­ma nu­trauk­ti ar­ba jį su­trum­pin­ti pa­pras­to­mis prie­mo­nė­mis – te­kan­čiu šil­tu van­de­niu ar šil­to van­dens du­be­ny­je su­šil­dy­ti ran­kas ar ko­jas. Jei prie­puo­lį su­kė­lė ner­vi­nis stre­sas, pir­miau­sia bū­ti­na nu­si­ra­min­ti. „Ser­gant šia li­ga svar­bu pa­ste­bė­ti, kas su­ke­lia prie­puo­lį, ir steng­tis jo iš­veng­ti“, – pa­ta­ria gy­dy­to­ja ir pri­me­na pa­spau­dus šal­tu­kui dau­giau dė­me­sio skir­ti sa­vo ap­ran­gai – šil­čiau reng­tis, dė­vė­ti kumš­ti­nes pirš­ti­nes, avė­ti tin­ka­mo dy­džio ba­tus.

Šil­dy­ki­te liau­diš­ko­mis prie­mo­nė­mis

Prieš ap­si­lan­kant pas me­di­kus, gy­dy­to­ja neu­ro­lo­gė pir­miau­sia pa­ta­ria iš­ban­dy­ti pa­pras­tas liau­diš­kas prie­mo­nes krau­jo­ta­kai ge­rin­ti. „Jei daž­nai šą­la ko­jos ir ran­kos, ne­val­gy­ki­te rie­baus ir rū­ky­to mais­to, nes val­gant sun­kų mais­tą krau­jas plūs­te­li į gal­vą, o ga­lū­nės jo gau­na ma­žiau. Ver­čiau rin­ki­tės leng­vai virš­ki­na­mą mais­tą, ku­ria­me yra daug vi­ta­mi­nų ir ge­le­žies. Ypač tin­ka lie­sa mė­sa, vai­siai ir dar­žo­vės, ankš­ti­nės kul­tū­ros. Daug ge­le­žies yra kiau­ši­nio try­ny­je, špi­na­tuo­se, obuo­liuo­se, ra­zi­no­se, džio­vin­to­se sly­vo­se. Pa­tar­ti­na val­gy­ti gri­kių kruo­pų, po­mi­do­rų, mor­kų ir bu­ro­kė­lių. Šą­lan­tiems žmo­nėms pa­ta­ria­ma at­si­sa­ky­ti ža­lin­gų įpro­čių, – pa­ta­ria neu­ro­lo­gė. – Iš­gė­rus al­ko­ho­lio, krau­jas plūs­te­li į gal­vą, to­dėl pa­jun­ta­mas ši­lu­mos ant­plū­dis, ta­čiau ši­lu­ma grei­tai išei­na per odos po­ras, tad bend­ra kū­no tem­pe­ra­tū­ra su­ma­žė­ja. Ver­tė­tų daž­niau iš­ger­ti karš­tos vais­ta­žo­lių ar­ba­tos.“

Šą­lan­čias ko­jas ar ran­kas pra­var­tu pa­mir­ky­ti van­dens vo­ne­lė­se. Į jas rei­kia įber­ti džio­vin­tų čiob­re­lių, rau­do­nė­lių ar šiek tiek mal­tų juo­dų­jų pi­pi­rų, po­rą šaukš­tų su­mal­tos im­bie­ro šak­nies ar­ba val­go­mo­sios drus­kos. To­kio­se vo­ne­lė­se ko­jas rei­kia mir­ky­ti 10-15 mi­nu­čių. „Šiukš­tu smar­kiai su­ša­lu­sių ga­lū­nių ne­kiš­ki­te į karš­tą van­de­nį, – per­spė­ja neu­ro­lo­gė. – Va­ka­re, nu­si­plo­vę ko­jas, kol jos dar drėg­nos, pa­dus pa­trin­ki­te drus­ka ir tik ta­da nu­šluos­ty­ki­te sau­sai. Jei nuo­lat at­lik­si­te šią pro­ce­dū­rą, ko­jos bus šil­tos, be to, ne­si­rgsi­te per­ša­li­mo li­go­mis.“

Šą­lan­čias ga­lū­nes neu­ro­lo­gė re­ko­men­duo­ja kuo daž­niau pa­ma­lo­nin­ti ma­sa­žuo­jant zo­nas, kur yra dau­giau­sia aku­punk­tū­ri­nių taš­kų – tai pa­dai, del­nai ir au­sys. Trin­ki­te, mai­gy­ki­te ran­ko­mis, pa­si­tel­ki­te ma­sa­ži­nius vo­le­lius ar ki­to­kias tu­ri­mas prie­mo­nes. Svar­biau­sia, kad šios zo­nos bū­tų ma­sa­žuo­ja­mos kas­dien, esant ga­li­my­bei – ke­lis kar­tus per die­ną. Tuo­met cent­ri­nė ner­vų sis­te­ma siun­čia dau­giau krau­jo į tas vie­tas, kad su­ba­lan­suo­tų vi­daus or­ga­nų veik­lą, at­kur­tų or­ga­niz­mo pu­siaus­vy­rą. „Jei ne­pa­vyks­ta su­šil­dy­ti šą­lan­čių ga­lū­nių liau­diš­ko­mis prie­mo­nė­mis, pa­gal­bos kreip­ki­tės į gy­dy­to­ją. Ne­re­tai li­go­nio sa­vi­jau­tą pa­ge­ri­na krau­ja­gys­les ple­čian­tys pre­pa­ra­tai“, – sa­ko neu­ro­lo­gė.

 

Nus­kė­lę dan­tį ne­lau­ki­te dan­tu­kų fė­jos

Ag­nė GAI­RIO­NY­TĖ

Atė­jus šal­ta­jam me­tų lai­kui, pa­sni­gus ar įsi­vy­ra­vus šal­čiui, pa­di­dė­ja įvai­rių trau­mų ti­ki­my­bė. Be kau­lų lū­žių ir iš­ni­ri­mų, ga­na daž­nos ir dan­tų trau­mos. Pas­ta­ro­sios daž­nai įvyks­ta spor­tuo­jant, kren­tant, ava­ri­jų, bui­ti­nių konflik­tų me­tu. Dan­tų pa­žei­di­mai ga­li bū­ti ne­tgi pa­vo­jin­ges­ni nei ki­ti kū­no su­ža­lo­ji­mai, nes dan­tys ne­su­gy­ja kaip ki­ti kau­lai, o pa­sek­mės ga­li bū­ti jun­ta­mos vi­są gy­ve­ni­mą.

  
 

Pa­žeis­ti pie­ni­niai dan­tys daž­niau­siai neats­ta­ti­nė­ja­mi, bet nu­skė­lus nuo­la­ti­nį dan­tį rei­kia neiš­mes­ti jo ske­veld­rų ir kuo sku­biau va­žiuo­ti pas odon­to­lo­gą.

Phaedra WILKINSON nuotr.

Jei nu­ti­ko ne­lai­mė, svar­biau­sia kuo sku­biau kreip­tis į gy­dy­to­ją odon­to­lo­gą, ne­svar­bu, ar dan­tį iš­si­mu­šė­te, nu­si­skė­lė­te, ar tik už­si­ga­vo­te, nes gy­dy­mo sėk­mė yra tie­sio­giai su­si­ju­si su lai­ku, praė­ju­siu nuo trau­mi­nio pa­žei­di­mo iki pa­gal­bos su­tei­ki­mo. Trau­mos me­tu ga­li įvyk­ti dan­ties, jį su­pan­čių au­di­nių pa­žei­di­mai, taip pat vei­do, odos, bur­nos glei­vi­nės su­ža­lo­ji­mai, kirs­ti­nės bei plėš­ti­nės žaiz­dos. Taip pat ga­li žū­ti dan­ties gy­va­sis au­di­nys – pul­pa, pa­kis­ti dan­ties ju­ti­mai ar spal­va. Žu­vus pul­pai, dan­tį ga­li pra­dė­ti skau­dė­ti, for­muo­tis pū­li­niai, dan­tų šak­nų cis­tos. Po to ga­li iš­si­vys­ty­ti vė­ly­ves­nės dan­tų trau­mų komp­li­ka­ci­jos, pa­vyz­džiui, vi­di­nis ir išo­ri­nis dan­ties šak­nies tir­pi­mas ar­ba dan­ties šak­nies suau­gi­mas su kau­lu. Dėl šių prie­žas­čių ga­li­ma ne­tgi pra­ras­ti dan­tis. Ga­li bū­ti pa­žeis­ti net ir gre­ti­mi dan­tys, at­ro­dan­tys lyg bū­tų ne­nu­ken­tė­ję.

Svar­biau­sia – drėg­mė

Už­terš­tą iš­muš­to dan­ties pa­vir­šių re­ko­men­duo­ja­ma tie­siog nu­plau­ti šal­tu te­kan­čiu van­de­niu, ne­lie­čiant jo šak­nies, t. y. lai­kant už vai­ni­ko. Jei yra ske­veld­rų ar ne­šva­ru­mų bur­no­je, ją pa­tar­ti­na iš­ska­lau­ti te­kan­čiu van­de­niu.

Re­ko­men­duo­ja­ma dan­tį ar dan­ties da­lį trans­por­tuo­ti sei­lė­se (bur­no­je už skruos­to ar in­de, kur yra sei­lių; jei vai­kas ma­žas ir ne­ge­ba lai­ky­ti bur­no­je, tai ga­li pa­da­ry­ti tė­vai), vė­sia­me pie­ne ar fi­zio­lo­gi­nia­me tir­pa­le (jei sku­biai įma­no­ma jų gau­ti). Vie­toj vais­ti­nė­se par­duo­da­mo fi­zio­lo­gi­nio tir­pa­lo ga­li­te nau­do­ti kon­tak­ti­niams lę­šiams lai­ky­ti skir­tą skys­tį. Van­duo, kaip skys­tis, pa­si­ren­ka­mas blo­giau­siu at­ve­ju, nes suar­do dan­ties au­di­nio gy­vy­bin­gas ląs­te­les, ta­čiau ge­riau merk­ti į van­de­nį, nei lai­ky­ti nu­skel­tą dan­ties da­lį ar iš­muš­tą dan­tį sau­sai.

Daž­nai trau­mos nu­tin­ka vai­kams miš­rio­jo są­kan­džio pe­rio­du ir tai ga­li tu­rė­ti įta­kos be­si­for­muo­jan­tiems nuo­la­ti­niams dan­tims. Jei pa­žeis­ti pie­ni­niai dan­tys ir iki jų kai­tos li­kę ne­daug lai­ko, tuo­met iš­muš­ti pie­ni­niai dan­tu­kai neats­ta­to­mi, jų „pri­gy­dy­ti“ ne­ban­do­ma, ta­čiau vai­ko būk­lę bū­ti­na ste­bė­ti.

Ver­ta pa­sku­bė­ti

Įvy­kus nuo­la­ti­nių dan­tų trau­mai, pa­gal­bos rei­kia ieš­ko­ti ne­del­siant, nes lai­ko truk­mė nuo trau­mos iki at­vy­ki­mo pas gy­dy­to­ją tu­ri įta­kos gi­ji­mui.

Prie sun­kiau­sių dan­tų trau­mų, ku­rias ly­di įvai­rios komp­li­ka­ci­jos, yra pri­ski­ria­mas dan­ties įmu­ši­mas ar­ba vi­siš­kas iš­ni­ri­mas. Vi­siš­kai iš­mu­šus dan­tį, ge­ros baig­ties ga­li­ma ti­kė­tis, kai krei­pia­ma­si į odon­to­lo­gą praė­jus ne dau­giau nei 30 min. (ge­riau­sia per 15-20 min.) po trau­mos, pa­tal­pi­nus dan­tį į trans­por­ti­nę ter­pę (sei­les, vė­sų pie­ną, fi­zio­lo­gi­nį tir­pa­lą).

At­vy­kus pas odon­to­lo­gą, iš­muš­tas dan­tis at­sta­to­mas į vie­tą, fik­suo­ja­mas spe­cia­liu įtva­ru, pa­ski­ria­mi pla­taus vei­ki­mo spekt­ro an­ti­bio­ti­kai. Kai žaiz­da la­bai už­terš­ta, ski­ria­mi skie­pai stab­li­gės pro­fi­lak­ti­kai. Su­tei­kus pir­mą­ją pa­gal­bą la­bai svar­bu, kad pa­cien­tas lai­ky­tų­si re­ži­mo: val­gy­tų minkš­tą mais­tą, va­ly­tų­si dan­tis minkš­tu še­pe­tė­liu po kiek­vie­no val­gio.

Įmu­šus dan­tį į žan­di­kau­lio vi­dų, ga­li pri­reik­ti bur­nos chi­rur­go ar or­to­don­to pa­gal­bos, nes to­kį dan­tį rei­kia at­sar­giai iš­trauk­ti.

Dan­tis trau­mos me­tu ga­li iš­nir­ti, tuo­met skau­da, truk­do su­kąs­ti, to­kiu at­ve­ju rei­kė­tų su­kan­dus šva­rios mar­lės ga­ba­lė­lį pa­si­ro­dy­ti gy­dy­to­jui, ku­ris iš­ni­ru­sį dan­tį at­sta­tys į vie­tą ir už­fik­suos prie ša­lia esan­čių dan­tų spe­cia­liu įtva­ru.

Įvy­kus komp­li­kuo­tam dan­ties vai­ni­ko lū­žiui, kuo­met pa­žei­džia­ma dan­ties pul­pa, krau­juo­ja­ma iš dan­ties, jis jaut­rus šal­tam, šil­tam mais­tui, kram­tant. To­kiu at­ve­ju gy­do­mas dan­ties šak­nies ka­na­las ir at­sta­to­mas vai­ni­kas plom­ba ar­ba vai­ni­kė­liu, pri­klau­so­mai nuo de­fek­to dy­džio.

Lū­žus dan­ties šak­niai, pri­klau­so­mai nuo šak­nies lū­žio gy­lio, dan­tis yra ar­ba įtve­ria­mas, ar­ba pa­ša­li­na­mas.

Jei tik nu­skė­lė­te dan­ties vai­ni­ką ir pa­žei­di­mas ne­sie­kia pul­pos, toks dan­tis at­sta­to­mas plom­ba ar­ba pri­kli­juo­ja­ma lū­žu­si dan­ties da­lis.

Nus­ki­lo – neiš­mes­ki­te

Jo­kiu bū­du neiš­mes­ki­te ar­ba sten­ki­tės įvy­kio vie­to­je su­ras­ti net ir ma­žiau­sią ski­lu­sią dan­ties da­lį, nes dan­tį ga­li­ma at­kur­ti, pa­nau­do­jant nu­ski­lu­sį frag­men­tą.

Po gy­dy­mo dan­tis ste­bi­mas pen­ke­rius me­tus. Be to, rei­kia at­sa­kin­gai vyk­dy­ti gy­dy­to­jų nu­ro­dy­mus – ne tik sku­biai kreip­tis pa­gal­bos, bet ir lan­ky­tis vė­liau, nes dan­tų trau­mų baig­tis sun­kiai pro­gno­zuo­ja­ma, o pa­sek­mės kar­tais iš­ryš­kė­ja po il­go lai­ko­tar­pio, kai ka­da pa­cien­tai jau net bū­na pa­mir­šę apie pa­tir­tą trau­mą. Ga­li bū­ti, kad il­gai­niui dan­ties ne­pa­vyks iš­sau­go­ti, bet tin­ka­mai elg­da­mie­si su­ma­žin­si­te ga­li­mų komp­li­ka­ci­jų ri­zi­ką, jos bus leng­ves­nės, ga­liau­siai dan­tis bus iš­sau­go­tas kiek įma­no­ma il­giau.

Dan­tys ir spor­tas

Kas ant­ras vai­kas iki 18 m. pa­ti­ria dan­tų trau­mų. Dau­giau­sia trau­mų pa­ti­ria 2-4 m. ir 8-10 m. am­žiaus vai­kai. Daž­nai tai nu­tin­ka spor­tuo­jant ar žai­džiant kie­me, bė­gio­jant na­muo­se.

Spor­tuo­jan­tys vai­kai ga­li leng­vai pa­žeis­ti dan­tis – su­trenk­ti, įskel­ti dan­tį ar net jo ne­tek­ti. Sie­kiant ap­sau­go­ti vai­ko dan­tis spor­tuo­jant, nau­do­ja­ma in­di­vi­dua­liai pa­ga­min­ta ap­sau­gi­nė ka­pa – iš spe­cia­laus plast­ma­sės ly­di­nio pa­ga­min­ta dan­tų ap­sau­ga, už­de­da­ma ant dan­tų spor­tuo­jant. Ap­sau­ga ga­mi­na­ma pa­gal in­di­vi­dua­lų vai­ko dan­tų at­spau­dą. Spe­cia­lios vai­ko dan­tims pri­tai­ky­tos ka­pos pa­de­da vi­siš­kai ap­sau­go­ti dan­tis ar bent jau mak­si­ma­liai su­švel­nin­ti ne­lai­min­gų at­si­ti­ki­mų pa­sek­mes.

Dan­tų ap­sau­gos prie­mo­nės tu­ri bū­ti ga­mi­na­mos in­di­vi­dua­liai, nes jos yra ge­ro­kai sta­bi­les­nės, pui­kiai pri­tai­ky­tos bū­tent tam vai­kui, pa­to­ges­nės ir efek­ty­viau ap­sau­go dan­tis už tas, ku­rias ga­li­ma pa­si­ga­min­ti na­muo­se.

Dan­tų ap­sau­gos prie­mo­nės re­ko­men­duo­ti­nos ir epi­lep­si­jos prie­puo­lio me­tu.

 

Šal­ti orai – trau­mų kvies­liai

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Žie­ma vi­sa­da už­klum­pa ne­ti­kė­tai, o kar­tu su ja – ir trau­mos. „Nė vie­na trau­ma neį­vyk­tų, jei­gu jos ti­kė­tu­mė­mės“, – tvir­ti­na or­to­pe­das trau­ma­to­lo­gas Ben­ja­mi­nas Či­žiū­nas.

Žie­mą pa­dau­gė­ja raiš­čių pa­tem­pi­mų, su­mu­ši­mų, iš­ni­ri­mų, kau­lų lū­žių.

Gunter MULLER nuotr.

Prie­žas­tis – ne­ti­kė­tu­mas

Gy­dy­to­jas sa­ko, kad trau­mas, ku­rias daž­niau­siai pa­ti­ria­me ne­ti­kė­tai, itin są­ly­go­ja per­ne­lyg di­de­lis sku­bė­ji­mas, nes bū­tent tuo­met ir pri­trūks­ta­me lai­ko tin­ka­mai įver­tin­ti si­tua­ci­ją. Ang­lai tu­ri la­bai ge­rą po­sa­kį „sku­bė­ji­mo va­lan­dos“, nes sku­bant ir įvyks­ta dau­giau­sia trau­mų. Sku­bė­ji­mas bū­din­gas ir mū­sų tau­tie­čiams. „Pri­si­me­nu lai­kus, kai dirb­da­mas trau­ma­to­lo­gi­nia­me punk­te per 6 val. su­lau­kiau 60 įvai­rias trau­mas pa­ty­ru­sių pa­cien­tų. Sku­bė­da­mi žmo­nės daž­nai neį­ver­ti­na ap­lin­kos fak­to­rių – šal­čio, sli­du­mo ir kt. Ei­nant ap­le­dė­ju­siu ke­liu, jo­kiu bū­du ne­ga­li­ma sku­bė­ti“, – per­spė­ja me­di­kas ir pa­ta­ria tuo pa­čiu metu da­ry­ti tik vie­ną dar­bą – jei­gu ei­na­te, tai tik ei­ki­te. Kai sku­ba­me, ne­be­lie­ka lai­ko ap­lenk­ti sli­džias ke­lio at­kar­pas, tad sun­kiau iš­veng­ti trau­mų, to­dėl iš na­mų rei­kia išei­ti kiek įma­no­ma anks­čiau, kad spė­tu­mė­te pa­si­rink­ti nors ir il­ges­nį, bet sau­ges­nį ke­lią. Išė­jus į lau­ką, re­ko­men­duo­ja­ma pa­ban­dy­ti pa­sli­di­nė­ti, kad tin­ka­mai įver­tin­tu­mė­te esa­mą si­tua­ci­ją. Jei ten­ka ei­ti sli­džiu pa­vir­šiu­mi, ne­lai­ky­ki­te ran­kų ki­še­nė­se, o jei­gu ne­ša­te krep­šius, vie­ną ran­ką pa­li­ki­te lais­vą, kad iš­lai­ky­tu­mė­te pu­siaus­vy­rą. Pa­ju­tę, kad griu­vi­mo neiš­veng­si­te, sten­ki­tės pri­tūp­ti. Parg­riu­vus pa­grin­di­nis smū­gis tu­rė­tų tek­ti klu­bui, o ne ke­liams, nu­ga­rai ar gal­vai. Nug­riu­vus ant šo­no, rū­bai ga­li at­lik­ti sa­vo­tiš­ką pa­gal­vės vaid­me­nį – su­švel­nin­ti smū­gį.

Anot me­di­ko, kur kas sau­giau jaus­tu­mė­mės, jei žie­mą ša­li­gat­viai ir kie­mai bū­tų ge­rai pri­žiū­rė­ti. Kai tam ne­ski­ria­ma pa­kan­ka­mo dė­me­sio ar tau­po­mos iš­lai­dos, pra­ran­da­me la­bai daug – pa­pras­čiau­sias lū­žis gy­ja 1,5 mėn., o ne­re­tai net il­giau.

Pa­si­gen­da­ma ap­dai­raus el­ge­sio

Žie­mą pa­dau­gė­ja raiš­čių pa­tem­pi­mų, su­mu­ši­mų, iš­ni­ri­mų, kau­lų lū­žių, sme­ge­nų su­tren­ki­mų. Di­džiau­sia ri­zi­ka su­si­žeis­ti yra vai­kams ir vy­res­nio am­žiaus žmo­nėms. Vai­kų kau­luo­se ma­žiau neor­ga­ni­nių me­džia­gų, jie ne to­kie tra­pūs, jų ge­res­nė krau­jo­ta­ka, juos den­gia pa­ly­gin­ti tvir­tas ant­kau­lis, ta­čiau vai­kams trūks­ta pa­ty­ri­mo, be to, anot me­di­ko, jie, kaip ir suau­gu­sie­ji, vi­sur la­bai sku­ba.

Ypač at­sar­gūs tu­rė­tų bū­ti vy­res­nio am­žiaus žmo­nės, nes jų kau­lai jau bū­na iš­re­tė­ję, tra­pes­ni. Gar­baus am­žiaus žmo­nės daž­niau griū­va dėl su­tri­ku­sios gal­vos sme­ge­nų krau­jo­ta­kos bei ves­ti­biu­lia­ri­nio apa­ra­to funk­ci­jos. Šių funk­ci­jų su­tri­ki­mams įta­kos tu­ri krau­jo-s­pū­dį ma­ži­nan­tys, ra­mi­na­mie­ji, rau­me­nis at­pa­lai­duo­jan­tys ir ki­ti me­di­ka­men­tai. Ka­dan­gi pa­gy­ve­nu­sie­ji kren­ta ne taip „lanks­čiai“, jiems pa­sly­dus daž­niau­siai lūž­ta rie­šas, stu­bu­ras, kak­las, šlau­ni­kau­lis ar žas­ti­kau­lis.

Daž­na trau­mų prie­žas­tis – ne­pa­to­gi ava­ly­nė. Pirk­da­mi ba­tus žmo­nės ne vi­sa­da rū­pi­na­si, kad jų pa­das bū­tų ne­sli­dus, nes daž­nai pir­ki­mą le­mia ki­ti ba­tų pri­va­lu­mai. Sli­džiuo­ju laik­me­čiu ne­tin­ka­miau­sia ava­ly­nė – odi­niais ar dirb­ti­nės gu­mos pa­dais. No­rin­čioms iš­veng­ti trau­mų mo­te­rims me­di­kas pa­ta­ria pra­si­dė­jus šal­čiams at­si­sa­ky­ti aukš­ta­kul­nių, ku­rie itin pa­di­di­na kri­ti­mų pa­vo­jų. „Žie­mi­niai ba­tai tu­ri bū­ti že­ma­kul­niai, kau­čiu­ko pa­dais, ku­rie ma­žiau­siai slys­ta. Pa­das tu­rė­tų bū­ti šiurkš­taus rel­je­fo, – ne­šykš­ti pa­ta­ri­mų or­to­pe­das. – Už­sie­ny­je ypač po­pu­lia­rūs ba­tų pa­dų su­tvir­ti­ni­mai. Lie­tu­vo­je taip pat eg­zis­tuo­ja įvai­rių pa­ta­ri­mų, ko grieb­tis, kad ba­tai žie­mą smar­kiai ne­slys­tų. Vie­nas jų – ant ba­tų pa­dų pri­kli­juo­ti pleist­ro, ku­rio, no­rint, kad iš tie­sų bū­tų sau­gu, rei­kė­tų ne­pa­gai­lė­ti.“

Pra­mo­gos at­gims­ta

Nors ma­no­ma, kad ato­sto­gau­ti sma­giau­sia va­sa­rą, pa­sta­ruo­ju me­tu vis dau­gė­ja žmo­nių, ku­rie ren­ka­si ak­ty­vų poil­sį žie­mą. Kas­met pra­stė­jan­čios oro są­ly­gos – ne pro­ble­ma. Šiais lai­kais pa­si­džiaug­ti žie­mos pra­mo­go­mis ga­li­ma ir dirb­ti­nė­se snie­go tra­so­se ar le­do are­no­se. „Tik ne­per­ver­tin­ki­te sa­vo ge­bė­ji­mų – pa­si­rin­kę jū­sų ga­li­my­bes pra­noks­tan­čią tra­są ri­zi­kuo­ja­te pa­tir­ti va­di­na­mą­ją „sli­di­nin­ko nykš­čio“ trau­mą, – per­spė­ja gy­dy­to­jas. – Sli­di­nė­ji­mo laz­das pa­si­rin­ki­te to­kias, kad kris­da­mi ga­lė­tu­mė­te grei­tai iš­mes­ti iš ran­kų, ant­raip trau­ma bus kur kas sun­kes­nė.“

Tiems, ku­rie no­ri iš­veng­ti trau­mų, me­di­kas pa­ta­ria iš­mok­ti griū­ti: „Ži­no­ma, ins­tink­tai yra la­bai stip­rūs, bet ne­mė­gin­ki­te žūt­būt iš­si­lai­ky­ti ant ko­jų, o kris­da­mi rem­tis ran­ko­mis į že­mę. Ver­čiau rem­ki­tės al­kū­ne ir sten­ki­tės par­griū­ti ant šo­no, tuo­met iš­veng­si­te ne tik ti­pi­nio ran­kos lū­žio ties rie­šo kau­liu­kais, bet ir trau­mų ap­skri­tai. O jei jau vis dėl­to par­griu­vo­te, li­ki­te gu­lė­ti, kol ne­sus­to­si­te slys­ti.“

Ri­zi­ka pa­tal­po­se

Anot me­di­ko, dau­giau nei pu­sė trau­mų įvyks­ta na­muo­se. Griu­vi­mai – vie­na daž­niau­sių trau­mų prie­žas­čių, pa­si­tai­kan­čių vy­res­nio am­žiaus žmo­nėms.

Dau­ge­lis griu­vi­mų įvyks­ta už­sii­mant kas­die­ne veik­la: ei­nant, sė­dan­tis, sto­jan­tis, dir­bant na­mų ruo­šos dar­bus. No­rin­tys iš­veng­ti trau­mų pir­miau­sia tu­rė­tų pa­si­rū­pin­ti, kad jų gy­ve­na­mo­ji ap­lin­ka bū­tų sau­gi. „Per­ne­lyg uo­lus elekt­ros ener­gi­jos tau­py­mas tam­siuo­ju me­tų lai­ku ne­re­tai tam­pa gar­baus am­žiaus žmo­nių rim­tos ne­lai­mės prie­žas­ti­mi, – da­li­ja­si pa­ste­bė­ji­mais me­di­kas. – Kur kas pi­giau įsi­gy­ti elekt­ros ener­gi­ją tau­so­jan­čią lem­pu­tę ir ja ap­švies­ti na­mų ker­tes, svar­biau­sia – laip­tus, nei ri­zi­kuo­ti sa­vo svei­ka­ta. Nak­tį prie lo­vos pra­var­tu tu­rė­ti pro­žek­to­rių, ku­riuo, rei­ka­lui esant, bū­tų ga­li­ma pa­si­švies­ti.“

Kaip nu­var­gę ar ne­tu­rin­tys nuo­tai­kos va­ka­re be­si­jaus­tu­mė­te, ne­pa­li­ki­te ant grin­dų iš­mė­ty­tų laik­raš­čių, dra­bu­žių, te­le­fo­no lai­dų ar ko­kių nors ki­tų daik­tų, už ku­rių ga­lė­tu­mė­te už­kliū­ti ir par­griū­ti. Anot me­di­ko, vy­res­nio am­žiaus žmo­nės la­bai daž­nai par­virs­ta už­kliu­vę už ki­li­mo.

Ne ką ma­žes­ni pa­vo­jai sly­pi kiek­vie­no mū­sų vo­nio­je. „Tai kur kas pa­vo­jin­giau, nei sku­bant sli­džiais žie­mos ke­liais“, – sa­ko gy­dy­to­jas. Kad iš­veng­tu­mė­te skau­džių trau­mų vo­nio­je, me­di­kas re­ko­men­duo­ja pa­si­rū­pin­ti gu­mi­niais ki­li­mė­liais.

Vie­na efek­ty­viau­sių griu­vi­mo pro­fi­lak­ti­kos prie­mo­nių – pu­siaus­vy­rą ge­ri­nan­tys pra­ti­mai, tin­kan­tys bet ko­kio am­žiaus žmo­nėms. „Ne­re­tai pa­cien­tų pa­pra­šau at­si­sto­ti ant vie­nos ko­jos, paei­ti ant pirš­tų ga­lų. Dau­ge­liui tai pa­da­ry­ti ne­pa­vyks­ta, nes šiuos pra­ti­mus žmo­gus at­si­me­na da­ręs prieš 20-30 me­tų“, – sa­ko me­di­kas.

Jei­gu pa­ty­rė­te trau­mą

Prieš sku­bant pa­dė­ti, vi­suo­met pra­var­tu pri­si­min­ti auk­si­nę tai­syk­lę: „Pir­miau­sia – ne­pa­kenk.“ Anot gy­dy­to­jo, neiš­ma­nant ge­riau ne­si­steng­ti pa­dė­ti, ta­čiau su­teik­ti pir­mą­ją pa­gal­bą: at­šal­dy­ti pa­žeis­tą sri­tį, imo­bi­li­zuo­ti, kuo sku­biau iš­kvies­ti me­di­kus ar sau­giai ga­ben­ti su­žeis­tą­jį į gy­dy­mo įstai­gą pri­va­lu kiek­vie­nam. „Ne­rei­kė­tų ban­dy­ti pa­čiam ar ap­lin­ki­niams leis­ti su­teik­ti pa­žeis­tam są­na­riui bu­vu­sią pa­dė­tį. Pir­miau­sia, kol bus su­teik­ta pro­fe­sio­na­li pa­gal­ba, su­žeis­tą sri­tį rei­kia imo­bi­li­zuo­ti, t. y. lū­žio ar iš­ni­ri­mo vie­tą pa­da­ry­ti ne­jud­rią; šal­dy­ti le­du, snie­gu, im­tis prie­mo­nių, kad į žaiz­dą ne­pa­tek­tų in­fek­ci­ja“, – pa­ta­ria gy­dy­to­jas.

Anot gy­dy­to­jo, bet koks griu­vi­mas pa­vo­jin­gas gy­vy­bei, ta­čiau gal­vos su­tren­ki­mas itin pa­vo­jin­gas. Esant gal­vos trau­mai imo­bi­li­zuo­ki­te kak­lą, ku­ris, anot me­di­ko, yra tar­si gy­vy­bės lai­das tarp kū­no ir gal­vos. Svar­bu ne­su­ki­nė­ti li­go­niui kak­lo, nes ne­re­tai pa­ty­ru­sie­ji gal­vos trau­mą bū­na pa­ty­rę ir kak­lo trau­mą. Pa­gei­dau­ti­na, kad li­go­nį į gy­dy­mo įstai­gą ga­ben­tų grei­to­ji me­di­ci­nos pa­gal­ba.

Daž­niau­siai su­šą­la­ma, jei oras yra šal­tas, vė­juo­tas, drėg­nas, ta­čiau su­šal­ti ga­li­ma ir esant tei­gia­mai tem­pe­ra­tū­rai. Grei­čiau­siai nu­šą­la dra­bu­žiais ne­pri­deng­tos kū­no vie­tos: au­sys, no­sis, skruos­tai, ta­čiau dėl ne­tin­ka­mos ap­ran­gos ne­re­tai nu­šą­la ir tos kū­no vie­tos, ku­rių su­tri­ku­si krau­jo­ta­ka: ran­kų, ko­jų pirš­tai, pė­dos. Drau­džia­ma nu­ša­lu­sias vie­tas šil­dy­ti tie­sio­gi­ne ši­lu­ma: glaus­ti prie ra­dia­to­rių, gu­mi­nių šil­dyk­lių, merk­ti į karš­tą van­de­nį, ka­dan­gi tie­sio­gi­nė ši­lu­ma ga­li dar la­biau pa­žeis­ti šal­čio pa­kenk­tus au­di­nius. Nu­ša­lu­sią kū­no da­lį at­šil­dy­ki­te pa­laips­niui įmerk­da­mi į kam­ba­rio tem­pe­ra­tū­ros van­de­nį. At­šil­dy­ti ga­li­ma nu­sto­ti, kai nu­ša­lu­sių kū­no da­lių oda su­minkš­tė­ja ir grįž­ta ju­ti­mai.

Žie­mą oda daž­niau nu­de­ga ku­riant ži­di­nį ar kros­nį, ne­ty­čia pri­si­lie­tus prie įkai­tin­tos vi­ryk­lės. Rei­kė­tų bū­ti at­sar­giems ir šven­čiant gam­to­je, kū­re­nant lau­žą. Pa­gal­ba nu­si­de­gi­nus bet ko­kiu bū­du yra to­kia pa­t – šal­tas van­duo. At­min­ki­te, kad nu­de­gu­sią vie­tą šal­dy­ti te­kan­čiu van­de­niu iš čiau­po bū­ti­na maž­daug 15-20 min. – ne trum­piau. Van­dens sro­vė tu­rė­tų bū­ti nei per stip­ri, nei per silp­na. Šal­do­ma tol, kol pra­nyks­ta skaus­mas, vė­liau ant nu­de­gu­sios vie­tos de­da­mas tuo pa­čiu van­de­niu su­vil­gy­tas komp­re­sas, ku­ris ga­ruo­da­mas vė­si­na žaiz­dą. „Kuo grei­čiau at­šal­dy­si­te nu­de­gu­sią vie­tą, tuo la­biau su­ma­žin­si­te nu­de­gi­mo laips­nį“, – pri­me­na gy­dy­to­jas ir per­spė­ja, kad tep­ti nu­de­gu­sių, kaip, be­je, ir nu­ša­lu­sių vie­tų jo­kiais rie­ba­lais, alie­jais ar svies­tu ne­de­ra – žaiz­da ne su­muš­ti­nis! Ver­čiau už­dė­ki­te ste­ri­lų tvars­tį, o jei­gu to­kio ne­tu­ri­te, tiks šva­rus au­dek­las, ir kuo sku­biau pa­gal­bos kreip­ki­tės į me­di­kus.

Bu­te­lis – šven­čių pa­ly­do­vas

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Mū­sų vi­suo­me­nė­je įpras­ta ger­ti. Bet ku­ri šven­tė be al­ko­ho­lio yra neį­si­vaiz­duo­ja­ma, to­dėl nie­ko ne­bes­te­bi­na, kad be bu­te­lio jau­ni­mas ne­be­mo­ka bū­ti links­mas, ne­mo­ka at­si­pa­lai­duo­ti, ne­ge­ba ge­rai jaus­tis. „Šven­tės vi­sa­da pro­vo­kuo­ja, ta­čiau kad vai­kai ir jau­ni­mas at­si­sa­ky­tų „džiaugs­mo elik­sy­ro“, pir­miau­sia tu­ri pa­si­keis­ti suau­gu­sių­jų po­žiū­ris“, – sa­ko Šiau­lių vi­suo­me­nės svei­ka­tos biu­ro spe­cia­lis­tės Dia­na Ši­rvins­kai­tė ir Re­na­ta Ja­ra­šū­nie­nė.

Vie­ni di­džiau­sių gir­tuok­lių pa­sau­ly­je

2010 m. Kau­no me­di­ci­nos uni­ver­si­te­tas (da­bar­ti­nis Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­li­nis uni­ver­si­te­tas) kar­tu su Šiau­lių vi­suo­me­nės svei­ka­tos biu­ro spe­cia­lis­tais, vyk­dy­da­mi Pa­sau­li­nės svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­jos re­ko­men­da­ci­jas, at­li­ko penk­tą­ją Lie­tu­vos mo­ki­nių ap­klau­są, skir­tą jų gy­ven­se­nai ir svei­ka­tai iš­tir­ti. Apk­laus­ti 5, 7 ir 9 kla­sių mo­ki­niai, ku­rių am­žius 11, 13 ar­ba 15 me­tų.  Ty­ri­mas pa­ro­dė, kad dau­ge­liui jau­nuo­lių al­ko­ho­lio var­to­ji­mas yra vie­nas ma­lo­niausių at­si­pa­lai­da­vi­mo bū­dų. „Paaiš­kė­jo, kad mė­gia­miau­si vai­kų ir jau­ni­mo al­ko­ho­li­niai gė­ri­mai – sid­ras ir kok­tei­liai, vie­nuo­lik­me­čių-pen­kio­lik­me­čių ber­niu­kų – alus, to pa­ties am­žiaus mer­gai­čių – deg­ti­nė. Bent kar­tą nuo al­ko­ho­lio bu­vo ap­svai­gę 46,9 pro­c. ber­niu­kų ir 38,7 pro­c. mer­gai­čių. De­vin­to­kai pri­si­mi­nė, kad pir­mą kar­tą al­ko­ho­lio pa­ra­ga­vo bū­da­mi vie­nuo­li­kos ar net dar jau­nes­ni. Bū­da­mi 16 me­tų, pir­mą kar­tą al­ko­ho­lio pa­ra­ga­vo tik 2,7 pro­c. ber­niu­kų ir 2 pro­c. mer­gai­čių“, – ty­ri­mų duo­me­nis var­di­ja Vi­suo­me­nės svei­ka­tos biu­ro Visuomenės sveikatos stebėsenos ir programų skyriaus ve­dė­ja D. Šir­vins­kai­tė.

Mes ne vie­nin­te­liai, ken­čian­tys nuo al­ko­ho­liz­mo rykš­tės – al­ko­ho­lį var­to­ja ir pro­ble­mų tu­ri vi­sos ša­lys, ta­čiau šis fak­tas ne­ke­lia džiu­ge­sio. Tai, kad bū­ti­na kuo sku­biau im­tis prie­mo­nių, pa­de­dan­čių už­kirs­ti ke­lią al­ko­ho­liz­mui, pa­tvir­ti­na ir at­lik­to ty­ri­mo re­zul­ta­tai – tarp 40 al­ko­ho­lį var­to­jan­čių pa­sau­lio ša­lių Lie­tu­vos vie­nuo­lik­me­čiai uži­ma vie­nuo­lik­tą, try­li­ka­me­čiai – penk­tą, o pen­kio­lik­me­čiai – ant­rą vie­tą.

Ska­nu ir links­ma

Anot vi­suo­me­nės svei­ka­tos biu­ro Vai­kų ir jau­ni­mo svei­ka­tos prie­žiū­ros sky­riaus ve­dė­jos R. Ja­ra­šū­nie­nės, jau­ni­mas, pa­klaus­tas, ko­dėl var­to­ja al­ko­ho­lį, daž­niau­siai at­sa­ko – to­dėl, kad ska­nu. 11-15 me­tų vai­kai ge­ria įvai­raus sko­nio sid­rą, „mik­sus“, pu­to­jan­tį vy­ną tar­si li­mo­na­dą, pa­gar­din­da­mi juos ener­gi­niais gė­ri­mais, nes vy­rau­ja nuo­mo­nė, kad šie gė­ri­mai pa­de­da su­ma­žin­ti al­ko­ho­lio su­kel­tą mie­guis­tu­mą ir su­tei­kia ener­gi­jos links­min­tis vi­są nak­tį, iš tik­rų­jų su­kel­da­mi pa­vo­jų jau­nam or­ga­niz­mui. „Ener­gi­niai gė­ri­mai su­tei­kia ener­gi­jos, o al­ko­ho­lio po­vei­kis prie­šin­gas – jis slo­pi­na or­ga­niz­mą“, – sa­ko spe­cia­lis­tė.

Ener­gi­nio gė­ri­mo skar­di­nė – lyg rak­tas, at­ve­rian­tis du­ris į or­ga­niz­mo ener­gi­jos re­zer­vus. Ki­taip ta­riant, ener­gi­nis gė­ri­mas ne su­tei­kia ener­gi­jos, o pa­de­da ją iš­siurb­ti iš or­ga­niz­mo. Šiuo­se gė­ri­muo­se esan­čios me­džia­gos vei­kia vam­py­ro prin­ci­pu – ener­gi­ją ima iš mū­sų pa­čių or­ga­niz­me esan­čių ener­gi­jos at­sar­gų. Tai nė­ra ge­rai, nes ener­gi­jos at­sar­gų nė­ra daug ir ku­rį lai­ką pa­var­to­jus ener­ge­ti­nių gė­ri­mų jos vi­siš­kai iš­sen­ka. Ta­da žmo­gus jau­čia nuo­var­gį, su­sier­zi­ni­mą, jį kan­ki­na ne­mi­ga, vė­liau ga­li iš­si­vys­ty­ti dep­re­si­ja. Tuo­met vėl at­si­ran­da po­rei­kis pa­pil­dy­ti ener­gi­jos, taip iš­si­vys­to pri­klau­so­my­bė šiam gė­ri­mui.

Kad ener­gi­niai gė­ri­mai iš tie­sų nė­ra ne­kal­ti, įro­dy­ta ty­ri­mais, ku­riais re­mian­tis kai ku­rio­se už­sie­nio ša­ly­se šie gė­ri­mai yra už­draus­ti ar­ba ri­bo­ja­ma pre­ky­ba jais, pvz., JAV vai­kams iki aš­tuo­nio­li­kos me­tų ener­gi­niai gė­ri­mai yra ne­par­duo­da­mi. Nor­ve­gi­jo­je, Da­ni­jo­je ir Pran­cū­zi­jo­je jais pre­kiau­ja­ma tik vais­ti­nė­se, o Lie­tu­vo­je šių gė­ri­mų bet ku­ria­me pre­ky­bos cent­re ga­li nu­si­pirk­ti ir vai­kai. Var­to­jant al­ko­ho­lį su ener­gi­niais gė­ri­mais, jo ga­li­ma su­var­to­ti dau­giau, nes žmo­gus ne­si­jau­čia toks ap­svai­gęs, koks yra iš tik­rų­jų. Tai di­di­na al­ko­ho­lio per­do­za­vi­mo ir ne­lai­min­gų at­si­ti­ki­mų ri­zi­ką.

Ki­ta daž­na prie­žas­tis, są­ly­go­jan­ti vai­kus ir jau­ni­mą var­to­ti al­ko­ho­li­nius gė­ri­mus – no­ras at­si­pa­lai­duo­ti, pa­bėg­ti nuo kas­die­nių sun­ku­mų bei įtam­pos. „Jau­nuo­liai al­ko­ho­lį ren­ka­si no­rė­da­mi at­ro­dy­ti vy­res­ni, mėg­džio­da­mi suau­gu­siuo­sius bei jų pro­pa­guo­ja­mas tra­di­ci­jas, smal­sau­da­mi, no­rė­da­mi pa­jus­ti svai­ga­lų po­vei­kį, trokš­da­mi ne­prik­lau­so­my­bės, no­rė­da­mi šo­ki­ruo­ti tė­vus ir drau­gus, siek­da­mi bū­ti pri­pa­žin­ti tam tik­ro­je gru­pė­je, no­rė­da­mi pa­ro­dy­ti sa­vo vy­riš­ku­mą, drą­są“, – var­di­ja prie­žas­tis spe­cia­lis­tė.

 

 

 

 

 Kai tė­vai per vi­sas šven­tes su sve­čiais mė­gau­ja­si al­ko­ho­li­niais gė­ri­mais, vai­kų pa­są­mo­nė­je for­muo­ja­si nuo­sta­ta, kad ger­ti yra nor­ma­lu ir ma­lo­nu.

ELTOS nuotr.

 

Prie­žas­tys – šei­mos tra­di­ci­jos

Anot spe­cia­lis­tės, svar­biau­sia al­ko­ho­liz­mo pa­pli­ti­mo prie­žas­tis – ne­ti­ku­sios šei­mos tra­di­ci­jos. „Vi­si suau­gu­sių­jų gim­ta­die­niai, šven­tės, iš­ky­los gam­to­je neap­siei­na be al­ko­ho­li­nių gė­ri­mų. Taip for­muo­ja­ma nuo­sta­ta, kad al­ko­ho­lis ir šven­tės yra neats­ki­ria­mi. O ką vė­liau vai­kai daž­niau­siai ma­to per sa­vo pa­čių gim­ta­die­nius? Kaip tė­vai kar­tu su sve­čiais įsi­pi­la į tau­res šam­pa­no ir mė­gau­ja­si gė­ri­mu. Vai­kų pa­są­mo­nė­je for­muo­ja­ma nuo­sta­ta, kad ger­ti yra nor­ma­lu“, – ti­ki­na spe­cia­lis­tė. Ji ma­no, kad tė­vams ne pa­slap­tis, jog jų vai­kai links­min­da­mie­si taip pat var­to­ja al­ko­ho­lio. Tai, kad jau­ni­mas pa­si­sa­ko tė­vams, jog per šven­tes neap­siei­na be al­ko­ho­lio, anot spe­cia­lis­tės, nė­ra blo­gai, nes tuo­met ir vai­kai, ir tė­vai tu­ri pui­kią ga­li­my­bę pa­si­kal­bė­ti apie šią pro­ble­mą.

Ką da­ry­ti, kad mū­sų vai­kai ne­be­ger­tų al­ko­ho­lio? „Vi­sų pir­ma tu­ri pa­si­keis­ti suau­gu­sių­jų po­žiū­ris į al­ko­ho­lį, – tvir­ti­na spe­cia­lis­tė. – Taip pat pra­var­tu di­din­ti al­ko­ho­li­nių gė­ri­mų kai­nas. Tai pa­dė­tų su­ma­žin­ti al­ko­ho­lio var­to­ji­mą ap­skri­tai.“

Prik­lau­so­my­bei iš­si­vys­ty­ti daug lai­ko ne­rei­kia

Ne iš pirš­to lauž­tas spren­di­mas, kad al­ko­ho­li­nius gė­ri­mus par­duo­ti ga­li­ma ne jau­nes­niems nei 18 me­tų as­me­nims. Idea­lu bū­tų, jei jau­nuo­liai ne­var­to­tų al­ko­ho­lio iki 24,5 me­tų, kol bai­gia for­muo­tis sme­ge­nys. „Kuo anks­čiau jau­nuo­lis pra­de­da var­to­ti al­ko­ho­lio, tuo di­des­nė ri­zi­ka tap­ti nuo jo pri­klau­so­mam“, – per­spė­ja spe­cia­lis­tės.

Paaug­liams, nuo­lat var­to­jan­tiems al­ko­ho­lio, psi­chi­kos pri­klau­so­my­bė nuo jo ga­li iš­si­vys­ty­ti per 1-2 mė­ne­sius. Fi­zi­nė pri­klau­so­my­bė nuo al­ko­ho­lio iš­si­vys­to, kai al­ko­ho­lis nuo­lat var­to­ja­mas 3-6 ar dau­giau mė­ne­sių. Prob­le­mų at­si­ran­da tuo­met, kai al­ko­ho­li­nių gė­ri­mų pra­de­da­ma ger­ti be sai­ko, jau­čia­mas nuo­la­ti­nis po­rei­kis var­to­ti vis dau­giau jų. „Ne­re­tai tie, ku­rie iš­ge­ria dau­giau nei ki­ti, jau­čia­si pra­na­šes­ni, ta­čiau tai nė­ra pra­na­šu­mo ženk­las. Tai pa­vo­jaus sig­na­las, kad or­ga­niz­mas to­le­ruo­ja al­ko­ho­lį, o iki pri­klau­so­my­bės li­ko vie­nas žings­nis, ku­rį nė ne­pa­ju­si­te, kad per­žen­gė­te“, – per­spė­ja Vai­kų ir jau­ni­mo svei­ka­tos prie­žiū­ros sky­riaus ve­dė­ja.

As­me­nims, ser­gan­tiems pri­klau­so­my­be nuo al­ko­ho­lio, sun­ku at­si­sa­ky­ti pir­mo­sios tau­re­lės bei lai­ku su­sto­ti. Kad bū­tų su­lauk­tas no­ri­mas ap­svai­gi­mas, ten­ka var­to­ti vis di­des­nes al­ko­ho­lio do­zes, t. y. di­dė­ja to­le­ran­ci­ja al­ko­ho­liui. Veik­da­mas lė­tai ir klas­tin­gai, al­ko­ho­lis su­nai­ki­na sme­ge­nų ląs­te­lės, blo­gė­ja at­min­tis, su­trin­ka mąs­ty­mas, pro­ti­niai ge­bė­ji­mai, žū­va ke­pe­nų ląs­te­lės, for­muo­ja­si rie­ba­li­nės struk­tū­ros ir ran­dai. Ke­pe­nys apau­ga rie­ba­lais, pa­sun­kė­ja, ne­ge­ba da­ly­vau­ti virš­ki­nant mais­tą, nuo­din­gas me­džia­gas pa­da­ry­ti ne­kenks­min­gas. Iš­si­vys­to ke­pe­nų ci­ro­zė ir be­ga­lė ki­tų svei­ka­tos su­tri­ki­mų.

Nu­ken­čia ne tik ke­pe­nys

Anot R. Ja­ra­šū­nie­nės, klai­din­gai ma­no­ma, kad al­ko­ho­lis skai­do­mas skran­dy­je. Skir­tin­gai nei mais­tas, di­džio­ji da­lis al­ko­ho­lio pa­ten­ka į krau­ją. Al­ko­ho­lio mo­le­ku­lės la­bai smul­kios, tad be var­go pra­si­skver­bia pro skran­džio sie­ne­les ir su krau­ju nu­ke­liau­ja į daug krau­jo tu­rin­čius or­ga­nus, pa­vyz­džiui, sme­ge­nis, to­dėl nuo iš­gė­ri­mo iki ap­svai­gi­mo ne­re­tai pa­kan­ka mi­nu­tės. Pa­te­ku­sį į krau­ją al­ko­ho­lį ima skai­dy­ti tam tik­ri fer­men­tai, ku­rių dau­giau­sia yra ke­pe­ny­se. „Ke­pe­nys at­lie­ka nuo­dų filt­ro funk­ci­ją, – sa­ko spe­cia­lis­tė. – Nuo jų ak­ty­vu­mo pri­klau­sys, ar grei­tai or­ga­niz­mas pa­ša­lins al­ko­ho­lį. Šių fer­men­tų kie­kis bei ak­ty­vu­mas kiek­vie­no žmo­gaus yra la­bai skir­tin­gas. Re­tai ir ma­žai iš­ge­rian­tys žmo­nės ap­svaigs­ta grei­čiau, nes jų or­ga­niz­me mi­nė­ti fer­men­tai nė­ra la­bai ak­ty­vūs. Grei­tai pa­si­ge­rian­tys žmo­nės šių fer­men­tų ga­li tu­rė­ti ma­žiau iš pri­gim­ties. To­kie žmo­nės ri­zi­kuo­ja tap­ti grei­čiau pri­klau­so­mi nuo al­ko­ho­lio, ku­ris ke­pe­ny­se skai­do­mas ga­na il­gai, to­dėl ry­tą daž­nai var­gi­na pa­girios. Ko­kia be­bū­tų svai­gio­ji me­džia­ga, or­ga­niz­mas jai prie­ši­na­si, to­dėl mes pa­ti­ria­me py­ki­ni­mą, šleikš­tu­lį, vė­mi­mą, gal­vos skaus­mą, ūže­sį au­sy­se ir pan., ta­čiau žmo­nės lin­kę už­blo­kuo­ti ne­ma­lo­nius iš­gy­ve­ni­mus, to­dėl ki­tą kar­tą links­mi­na­si ne at­si­sa­kę al­ko­ho­lio, o tik dar la­biau pa­di­di­nę jo kie­kį.“

Mer­gai­čių or­ga­niz­mas al­ko­ho­liui kur kas jaut­res­nis nei ber­niu­kų dėl sa­vo hor­mo­nų bei fer­men­tų sis­te­mos ypa­tu­mų. Fer­men­tų mer­gai­čių ke­pe­ny­se ir krau­jy­je yra ge­ro­kai ma­žiau, to­dėl al­ko­ho­lis jų or­ga­niz­me yra skai­do­mas lė­čiau. Mer­gai­tės al­ko­ho­liu ap­si­nuo­di­ja nuo ge­ro­kai ma­žes­nio kie­kio nei ber­niu­kai.

Be­je, ke­pe­nys pa­sii­ma tik la­bai ne­di­de­lę da­lį al­ko­ho­lio, li­ku­si da­lis ke­liau­ja po vi­są mū­sų or­ga­niz­mą, rau­me­nis bei krau­ja­gys­les, spar­ti­na šir­dies dar­bą, o tai ga­li su­kel­ti krau­jo­ta­kos sis­te­mos su­tri­ki­mų. „Mū­sų jau­ni­mas ne­ga­li pa­si­gir­ti ge­ra svei­ka­ta. Įro­dy­ta, kad krau­jo­ta­kos sis­te­mos li­go­mis ser­ga vis jau­nes­nio am­žiaus žmo­nės. Al­ko­ho­lis šias li­gas tik dar la­biau ap­sun­ki­na“, – per­spė­ja spe­cia­lis­tė.

 

Gro­žis ne­tu­ri tem­dy­ti akių švie­sos

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Ka­lė­dos ir Nau­jie­ji me­tai – nuo­sta­biau­sios me­tų šven­tės. O ko­kios šven­tės be kar­na­va­lo, ku­rio pri­va­lo­mas at­ri­bu­tas – ma­kia­žas, su­tei­kian­tis pui­kią ga­li­my­bę sa­vo tik­rą­jį vei­dą pa­slėp­ti sto­ru da­žų sluoks­niu. At­lik­da­mos ma­kia­žą, di­džiau­sią dė­me­sį ski­ria­me akims. „Ryš­kus akių ma­kia­žas ne­re­tai ap­tem­do ryt­me­tį po šven­tės“, - per­spė­ja gy­dy­to­ja of­tal­mo­lo­gė Da­lia Bu­ra­gie­nė.

Svei­kos akys – di­džiau­sias tur­tas

Moks­li­nin­kai pa­tvir­ti­no, kad ryš­kus akių ma­kia­žas, ku­rį mė­go se­no­vės egip­tie­čių ka­ra­lie­nė Kleo­pat­ra, ga­lė­jo tu­rė­ti ne tik es­te­ti­nę, bet ir me­di­ci­ni­nę funk­ci­ją – pa­dė­jo ap­sau­go­ti akis nuo li­gų. Įro­dy­ta, kad šia­me ma­kia­že bū­ta švi­no drus­kų. Nau­do­ja­mos la­bai ma­žais kie­kiais, šios drus­kos ga­mi­na azo­to ok­si­dą, ska­ti­nan­tį imu­ni­nę sis­te­mą ko­vo­ti su bak­te­ri­jo­mis, ga­lin­čio­mis su­kel­ti akių in­fek­ci­jas.

Kos­me­ti­kos pra­mo­nė šiais lai­kais la­bai iš­vys­ty­ta, tad nie­ko keis­to, kad kos­me­ti­kos prie­mo­nės yra neat­sie­ja­ma mū­sų kas­die­ny­bės da­lis. De­ja, pirk­da­mi įvai­rias prie­mo­nes mes re­tai at­krei­pia­me dė­me­sį į jų su­dė­tį, nes pro­duk­to ing­re­dien­tai bū­na su­ra­šy­ti la­bai ma­žo­mis rai­dė­mis, o jų pa­va­di­ni­mai daž­niau­siai mums nie­ko ne­sa­ko. Vis dėl­to no­rint iš­veng­ti rim­tų svei­ka­tos su­tri­ki­mų ver­tė­tų pa­si­do­mė­ti, kuo mai­ti­na­me sa­vo kū­ną iš išo­rės.

„Ven­ki­te pro­duk­tų, ku­riuo­se yra sin­te­ti­nių, kva­pių­jų, da­žan­čių­jų me­džia­gų. De­rė­tų veng­ti tur­gaus pre­kių ir pirk­ti tik tas akių prie­žiū­rai skir­tas kos­me­ti­kos prie­mo­nes, ku­rių eti­ke­tė­je pa­žy­mė­ta, kad, tar­kim, tu­šas, skys­tis akių ma­kia­žui nuim­ti ar kre­mas paa­kiams yra pa­tik­rin­ti of­tal­mo­lo­gų, – pa­ta­ria gy­dy­to­ja. – Ne­pir­ki­te pro­duk­to, jei­gu nė­ra in­for­ma­ci­jos apie jo su­de­da­mą­sias da­lis ar inst­ruk­ci­jos. Rin­ki­tės kos­me­ti­ką ir hi­gie­nos prie­mo­nes, pa­ga­min­tas iš na­tū­ra­lių me­džia­gų, žo­lių ekst­rak­tų, nau­do­ki­te ho­meo­pa­ti­nius pre­pa­ra­tus. Tie­sa, „na­tū­ra­li“ kos­me­ti­ka ne­bū­ti­nai yra sau­gi ar iš tik­rų­jų na­tū­ra­li. Daž­nai ga­mi­niuo­se, rek­la­muo­ja­muo­se kaip „na­tū­ra­lūs“, „pa­ga­min­ti iš žo­le­lių“ ar „or­ga­ni­nės kil­mės“, tė­ra tik ke­le­tas na­tū­ra­lių kom­po­nen­tų, ku­rie tie­siog nu­blank­tų, jei pa­ly­gin­tu­me su pro­duk­te esan­čių sin­te­ti­nių me­džia­gų kie­kiu. Pir­ki­te Eu­ro­pos Są­jun­go­je pa­ga­min­tą kos­me­ti­ką, ku­rios su­de­da­mo­sioms da­lims ke­lia­mi griež­tes­ni rei­ka­la­vi­mai.“

  
 

 Ne­re­tai in­fek­ci­ja į akis pa­ten­ka neat­sar­giai el­gian­tis su tu­šo pieš­tu­ku, kai sku­bė­da­mos jas ban­do­me pa­ryš­kin­ti va­žiuo­da­mos au­to­bu­su, trau­ki­niu ar au­to­mo­bi­liu.

Gunter MULLER nuotr.

Kas ke­lia pa­vo­jų?

Nuo ko tu­rė­tų pra­si­dė­ti akių ma­kia­žas? „Be abe­jo, nuo ele­men­ta­raus su­pra­ti­mo, kas mū­sų akims yra svei­ka, o kas – ža­lin­ga“, – sa­ko gy­dy­to­ja pri­tar­da­ma, kad sko­nin­gai ir at­sar­giai nau­do­ja­ma kos­me­ti­ka di­di­na ir švie­si­na akių vaiz­dą.

Ne­re­tai in­fek­ci­ja į akis pa­ten­ka neat­sar­giai el­gian­tis su tu­šo pieš­tu­ku, kai sku­bė­da­mos jas ban­do­me pa­ryš­kin­ti va­žiuo­da­mos au­to­bu­su, trau­ki­niu ar au­to­mo­bi­liu. „Su da­žais rei­kia elg­tis at­sar­giai, – per­spė­ja gy­dy­to­ja. – Mo­te­rims, ku­rios neat­sar­giai da­žo­si an­ta­kius ar blaks­tie­nas che­mi­niais da­žais, gy­dy­to­jai of­tal­mo­lo­gai ne­re­tai kons­ta­tuo­ja sun­kius akių nu­de­gi­mus.“

An­ta­kiams ar blaks­tie­noms da­žy­ti skir­tų da­žų ne­ty­čia ga­li pa­tek­ti į akis ir nu­de­gin­ti, nes jų pa­grin­dą su­da­ro che­mi­nės me­džia­gos. Kuo il­giau che­mi­ka­lų iš­lie­ka aky­je, tuo la­biau jie ją pa­žei­džia. Tai­gi jei­gu at­si­ti­ko ne­lai­mė ir da­žų pa­te­ko į akį, ją bū­ti­na kuo grei­čiau kruopš­čiai pra­ska­lau­ti te­kan­čiu van­de­niu.

Ga­lio­ji­mo lai­kas nu­ro­dy­tas ne šiaip sau

Anot gy­dy­to­jos, vie­na daž­niau­sių akių li­gų yra lė­ti­nis ar­ba ūmi­nis kon­junk­ty­vi­tas – akių jun­gi­nės už­de­gi­mas. Akies glei­vi­nė yra plo­na, jo­je daug krau­ja­gys­lių. Ji sau­go nuo ža­lin­go ap­lin­kos po­vei­kio. Kon­junk­ty­va, kaip ir oda, pir­mo­ji pa­ro­do li­gos pra­džią, tik ji ne­tu­ri tvir­to epi­te­lio, to­dėl yra pa­žei­džia­mes­nė. Ap­ti­ku­si „prie­šą“, kon­junk­ty­va pra­de­da ko­vo­ti – krau­ja­gys­lės pri­si­pil­do krau­jo, pra­de­da tin­ti, at­si­ran­da gau­sios iš­sky­ros. Tai, kas su­ke­lia li­gą, le­mia, koks yra kon­junk­ty­vi­tas. Jis ga­li bū­ti aler­gi­nis, vi­ru­si­nis, bak­te­ri­nis, gry­be­li­nis ir kt.

Aler­gi­ja yra la­biau­siai pa­pli­tu­si kū­no reak­ci­ja į ne­tin­ka­mą kos­me­ti­ką. Esant aler­gi­niam už­de­gi­mui vo­kai pa­tins­ta, pa­raus­ta, pleis­ka­no­ja, niež­ti. Aler­gi­ją ga­li su­kel­ti che­mi­nės me­džia­gos, pa­vyz­džiui, pa­si­bai­gu­sio ga­lio­ji­mo blaks­tie­nų tu­šas. „Jei­gu iš­si­da­žius blaks­tie­nas tu­šu akys iš­kart pa­raus­ta, va­di­na­si, ki­lo aler­gi­ja“, – per­spė­ja gy­dy­to­ja pri­min­da­ma, kad aler­giš­koms mo­te­rims rei­kė­tų nau­do­ti spe­cia­lią kos­me­ti­ką, pri­tai­ky­tą aler­giš­kų akių prie­žiū­rai, ne­pa­mirš­tant, jog pri­va­lu pai­sy­ti akių prie­žiū­ros kos­me­ti­nių prie­mo­nių ga­lio­ji­mo ter­mi­no.

Nes­var­bu, ku­rios kos­me­ti­kos fir­mos tu­šas bū­tų nau­do­ja­mas, jis ga­lio­ja tik pu­sę me­tų nuo tos die­nos, kai bu­vo pra­da­ry­tas. Plau­kai (blaks­tie­nos – ir­gi plau­kai) yra pa­ti ne­šva­riau­sia or­ga­niz­mo vie­ta. Jie su­kau­pia ap­lin­kos ne­šva­ru­mus ir bak­te­ri­jas, ku­rių gau­su il­ges­nį lai­ką nau­do­ja­ma­me tu­še, tad pra­dė­tas nau­do­ti jis tam­pa pa­vo­jin­gu bak­te­ri­jų už­kra­tu, ga­lin­čiu su­kel­ti akių už­de­gi­mą. Nau­do­jant to­kį tu­šą, ga­li su­si­da­ry­ti mie­žis, ble­fa­ri­tai (vo­kų kraš­to už­de­gi­mai) ir kt.

Pa­si­rink­da­mos prie­mo­nes bū­ki­te dė­me­sin­gos

Anot me­di­kės, aler­gi­ją ga­li su­kel­ti ne tik pa­se­nęs akių tu­šas, bet ir ne­tin­ka­mai pa­si­rink­tas paa­kių kre­mas. Nau­do­jant paa­kių odai skir­tą kre­mą, pa­lei akis nuo vo­ko kraš­to rei­kia 0,5-1 cm at­stu­mu jo ne­tep­ti, nes be­mirk­sint kos­me­ti­nės prie­mo­nės kaip­mat pa­kliū­va į akis. „Svar­biau­sia pai­sy­ti auk­si­nės tai­syk­lės: va­ka­re bū­ti­na kruopš­čiai nu­va­ly­ti akių ma­kia­žą ir ne­va­lia ei­ti mie­go­ti su pa­da­žy­to­mis ar tik at­sai­niai ap­va­ly­to­mis blaks­tie­no­mis“, – pri­me­na gy­dy­to­ja.

No­rint ne­pa­kenk­ti akims rei­kia ži­no­ti, kaip tin­ka­mai nu­va­ly­ti akių ma­kia­žą. Klai­din­ga ma­ny­ti, kad van­de­niu ir mui­lu ga­li­ma nu­va­ly­ti akių vo­kų ma­kia­žą, ne­pa­ken­kiant akims. Blaks­tie­nų tu­šui nu­va­ly­ti rei­kia įsi­gy­ti spe­cia­lų akių ma­kia­žo nuė­mik­lį, ku­ris pa­pras­tai bū­na že­lė ar­ba skys­čio pa­vi­da­lo. Kos­me­ti­nis pie­ne­lis, skir­tas vei­do odai va­ly­ti, akių prie­žiū­rai ne­tin­ka. Va­lant tu­šą ne­rei­kia sku­bė­ti – ode­lė ap­link akis yra la­bai jaut­ri ir švel­ni, jos ne­ga­li­ma temp­ti, nes at­si­ras daug raukš­le­lių. Ko­kią prie­mo­nę be­pa­si­rink­tu­mė­te, baig­da­mos pro­ce­dū­rą akis nu­plau­ki­te van­de­niu. Jei van­duo na­muo­se la­bai chlo­ruo­tas ar la­bai kie­tas, nau­do­ki­te ter­mi­nį van­de­nį, pra­tur­tin­tą mik­roe­le­men­tais ir mi­ne­ra­lais. Ma­kia­žui va­ly­ti rei­kia tin­ka­mai pa­si­rink­ti va­tos dis­kus. Atk­reip­ki­te dė­me­sį, kad jie bū­tų iš 100% med­vil­nės ar­ba med­vil­nės ir vis­ko­zės mi­ši­nys. Sin­te­ti­niai dis­kai kos­me­ti­kos li­ku­čių ne­su­ge­ria.

 

Pik­čiau­sia skyd­liau­kės li­ga – vė­žys

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Šiau­lių on­ko­lo­gi­nė­je kli­ni­ko­je 2009 m. nu­sta­ty­ta 14, 2010 m. – 16, o per 2011 m. pus­me­tį – aš­tuo­ni nau­ji skyd­liau­kės vė­žio at­ve­jai. Daž­niau­siai ši klas­tin­ga li­ga diag­no­zuo­ja­ma per vė­lai, nes mėgs­ta pa­si­reikš­ti be­si­mto­miu maz­gu. „Kuo anks­čiau nu­sta­to­mas skyd­liau­kės aug­lys ir kuo anks­čiau jis pa­ša­li­na­mas, tuo di­des­nė ti­ki­my­bė, kad žmo­gus pa­sveiks“, – sa­ko gy­dy­to­ja che­mo­te­ra­peu­tė Ni­jo­lė Šat­kaus­kie­nė.

Tiks­lios prie­žas­tys ne­ži­no­mos

Nors skyd­liau­kės vė­žys – daž­na li­ga, gy­dy­to­jai ne­ga­li paaiš­kin­ti, ko­dėl vie­nas žmo­gus su­ser­ga, o ki­tas – ne. Lai­mė, moks­las yra at­sklei­dęs tam tik­rus veiks­nius, di­di­nan­čius ti­ki­my­bę, kad žmo­gui iš­si­vys­tys pik­ty­bi­nis na­vi­kas. Daž­niau­siai su­ser­ga­ma se­nat­vė­je, ta­čiau gy­dy­to­ja sa­ko, kad su­si­rgti vė­žiu ga­li įvai­raus am­žiaus žmo­nės ir net vai­kai. „Pas­te­bi­ma ne tik ten­den­ci­ja, kad skyd­liau­kės vė­žiu ser­ga­ma ne tik daž­niau, bet ir tai, kad li­ga lin­ku­si „jau­nė­ti“ – diag­no­zuo­ti vė­žį ten­ka ir vai­kams“, – sa­ko on­ko­lo­gė.

La­bai pa­pli­tu­si, nors ir iš­ven­gia­ma vė­žio prie­žas­tis – rū­ky­mas. Re­gu­lia­riai rū­kan­tis ar­ba bū­nan­tis ta­ba­ko dū­mų ap­lin­ko­je as­muo tu­ri di­des­nę ti­ki­my­bę su­si­rgti vė­žiu. „Tai aki­vaiz­du, – pa­tvir­ti­na gy­dy­to­ja. – Dau­gu­ma pa­cien­tų, ku­riems diag­no­zuo­ja­me skyd­liau­kės vė­žį, yra iš­ti­ki­mi dū­mo ger­bė­jai.“

As­me­nų, pa­ty­ru­sių ra­dioak­ty­vių me­džia­gų po­vei­kį, ti­ki­my­bė su­si­rgti on­ko­lo­gi­ne li­ga, ypač jei­gu bu­vo ap­švi­tin­ti kak­lo sri­ty­je, yra kur kas di­des­nė. Jo­ni­zuo­jan­čio­ji spin­du­liuo­tė ga­li pa­žeis­ti ląs­te­les, to­dėl vė­liau jos ga­li su­pik­ty­bė­ti. Ši spin­du­liuo­tė vei­kia žmo­gų iš kos­mo­so, ją sklei­džia ra­dioak­ty­vio­sios at­lie­kos, ra­do­no du­jos ir ki­ti šal­ti­niai. Įdo­mu tai, kad vė­žys iš­si­vys­to ne iš­kart po ra­dia­ci­nio po­vei­kio, bet praė­jus 5-20 me­tų. XX a. sep­tin­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je JAV bu­vo la­bai po­pu­lia­ru jau­nat­vi­nius spuo­gus gy­dy­ti rent­ge­no spin­du­liais. Šių žmo­nių ser­ga­mu­mas skyd­liau­kės vė­žiu, praė­jus 10-20 m., bu­vo ge­ro­kai di­des­nis nei tų, ku­rie ne­bu­vo gy­dy­ti to­kio­mis prie­mo­nė­mis. Nors Čer­no­by­lio ka­tast­ro­fos po­vei­kis žmo­gaus svei­ka­tai iki šiol ke­lia daug gin­čų, gy­dy­to­ja che­mo­te­ra­peu­tė sa­ko, kad tą­kart me­di­kai iš­ties pa­ju­tę on­ko­lo­gi­nių li­gų, ypač skyd­liau­kės vė­žio, pa­gau­sė­ji­mą. „Žmo­nėms pa­vo­jų ke­lia ra­dioak­ty­vio­mis da­le­lė­mis už­terš­tas oras. Šios da­le­lės, pa­kliu­vu­sios į or­ga­niz­mą, ga­li tap­ti už­dels­to vei­ki­mo bom­ba, ku­rios ža­la or­ga­niz­mui at­si­sklei­džia on­ko­lo­gi­nių li­gų for­ma“, – sa­ko gy­dy­to­ja pa­tvir­tin­da­ma, kad vė­žio ri­zi­ka dėl ma­žų rent­ge­no spin­du­liuo­tės do­zių po­vei­kio yra la­bai men­ka. Ri­zi­ka dėl spin­du­li­nės te­ra­pi­jos po­vei­kio yra šiek tiek di­des­nė, ta­čiau abiem at­ve­jais nau­da pa­pras­tai di­des­nė nei kenks­min­gu­mas.

Ne­ma­žai pik­ty­bi­nių na­vi­kų iš­si­vys­to dėl ge­nų mu­ta­ci­jų. Jas su­kel­ti ga­li al­ko­ho­lio var­to­ji­mas, kai ku­rie vi­ru­sai, as­mens gy­ve­ni­mo bū­do ar ap­lin­kos veiks­niai. „Svei­ka­ta pa­ge­rė­tų ir daug mir­čių nuo vė­žio bū­tų iš­veng­ta, jei­gu žmo­nės, ži­no­da­mi vė­žio ri­zi­kos veiks­nius, steng­tų­si juos ap­lenk­ti, keis­da­mi sa­vo gy­ve­ni­mo bū­dą, ko­re­guo­da­mi ne­vi­sa­ver­tę mi­ty­bą, bū­da­mi fi­ziš­kai ak­ty­ves­ni, re­gu­liuo­da­mi kū­no svo­rį, – ti­ki­na gy­dy­to­ja. – Kar­tais ga­li bū­ti su­dė­tin­ga iš­veng­ti vė­žio li­gos, ta­čiau ga­li­ma už­dels­ti jos pra­džią ar­ba anks­ti nu­sta­čius iš­gy­dy­ti.“

La­bai pa­pli­tu­si, nors ir iš­ven­gia­ma vė­žio prie­žas­tis – rū­ky­mas. Re­gu­lia­riai rū­kan­tis ar­ba bū­nan­tis ta­ba­ko dū­mų ap­lin­ko­je as­muo tu­ri di­des­nę ti­ki­my­bę su­si­rgti vė­žiu.

Petr Kovar nuotr.

 

Il­gai ne­pa­si­reiš­kia jo­kiais simp­to­mais

Skyd­liau­kės vė­žys, jei­gu tik li­ga ne­sut­rik­do pa­čios skyd­liau­kės veik­los – hor­mo­nų ga­my­bos, ne­tu­ri jo­kių išanks­ti­nių simp­to­mų. Ta­čiau, anot gy­dy­to­jos, su­si­rgus žmo­gaus gy­ve­ni­mas neiš­ven­gia­mai pa­blo­gė­ja. „Pir­ma­sis li­gos po­žy­mis daž­niau­siai yra pa­di­dė­ju­si ne­skaus­min­ga skyd­liau­kė, ku­rio­je yra at­si­ra­dę kie­tų maz­gų. Skyd­liau­kės na­vi­kui di­dė­jant, jei jis ne­gy­do­mas, ga­li bū­ti spau­džia­mi ša­lia skyd­liau­kės esan­tys or­ga­nai ir ner­vai, to­dėl ga­li už­kim­ti bal­sas, pa­sun­kė­ti kvė­pa­vi­mas, at­si­ras­ti du­su­lys, su­trik­ti ri­ji­mas. Lai­kui bė­gant dėl vė­žio me­tas­ta­zių pa­di­dė­ja kak­lo, virš­rak­ti­kau­li­niai limf­maz­giai. Skyd­liau­kė­je at­si­ra­dę da­ri­niai dau­ge­liu at­ve­jų ga­li bū­ti leng­vai ap­čiuo­pia­mi lie­čiant kak­lą, ta­čiau žmo­nės pa­pras­tai pa­tys nė neį­ta­ria tu­rin­tys aug­lį kak­le. Daž­nai pa­cien­tai apie aug­lius skyd­liau­kė­je su­ži­no tik dėl ko­kios nors prie­žas­ties ap­si­lan­kę pas gy­dy­to­ją“, – pa­sa­ko­ja gy­dy­to­ja ir pri­me­na, kad daž­niau­siai skyd­liau­kė­je at­si­ra­dę maz­gai bū­na ne­pik­ty­bi­niai, to­dėl ap­ti­kus juos ne­ver­ta iš­si­gąs­ti, ge­riau pa­lauk­ti ty­ri­mų re­zul­ta­tų. Ult­ra­gar­so kont­ro­liuo­ja­ma plo­nos ada­tos as­pi­ra­ci­nė biop­si­ja yra „auk­so stan­dar­tas“ ge­ry­bi­niams maz­gams nuo pik­ty­bi­nių at­skir­ti. Sun­kiau šį me­to­dą tai­ky­ti, kai maz­gas yra la­bai ma­žas, la­bai di­de­lis ar­ba jų skyd­liau­kė­je la­bai daug.

Gy­do­ma ir ra­dioak­ty­viuo­ju jo­du

Anot gy­dy­to­jos, yra du gy­dy­mo bū­dai. Pap­ras­tai vė­žiui gy­dy­ti tai­ko­mas chi­rur­gi­nis gy­dy­mas. Spin­du­li­nė te­ra­pi­ja tai­ko­ma itin re­tai, nes ga­li­ma pa­žeis­ti ša­lia esan­čius au­di­nius ir svei­kus or­ga­nus. Ieš­kant ki­tų bū­dų, kaip šį vė­žį įveik­ti, pa­si­nau­do­ta skyd­liau­kės na­vi­ko sa­vy­be – pa­ste­bė­ta, kad skyd­liau­kės vė­žys, ku­ris ky­la iš skyd­liau­kės fo­li­ku­li­nių ląs­te­lių, ir­gi ga­mi­na hor­mo­ną ti­rok­si­ną. Šis hor­mo­nas yra la­bai svar­bus, nes tvar­ko vi­są žmo­gaus me­džia­gų apy­kai­tą. Ka­dan­gi ti­rok­si­ne yra jo­do ato­mų, su­gal­vo­ta žmo­gui vie­toj na­tū­ra­laus jo­do, ku­ris į or­ga­niz­mą pa­ten­ka su mais­tu, skir­ti ra­dioak­ty­vų­jį. To­kiu bū­du ap­gau­na­mas or­ga­niz­mas, ku­ris neats­ki­ria na­tū­ra­laus jo­do nuo ra­dioak­ty­vaus. Ser­gant skyd­liau­kės vė­žiu, vė­ži­nės ląs­te­lės pa­grie­bia ra­dioak­ty­vų­jį jo­dą, o jis jas ap­švi­ti­na iš vi­daus ir su­nai­ki­na. Ra­dioak­ty­vio­ji me­džia­ga ga­li bū­ti ski­ria­ma ge­ria­mų­jų kap­su­lių pa­vi­da­lu ar su­švirkš­ta į ve­ną. Žmo­gus tam­pa ra­dioak­ty­viu šal­ti­niu, to­dėl 3-4 die­nas, kol ra­dioak­ty­vu­mas su­ma­žė­ja, pa­la­to­je gu­li vie­nas, nau­do­ja­si at­ski­ru du­šu, tua­le­tu. Pa­ma­žu ra­dioak­ty­vu­sis jo­das iš kū­no pa­ša­li­na­mas su šla­pi­mu, sei­lė­mis ir pra­kai­tu. Gy­dy­mas ra­dioak­ty­viuo­ju jo­du ga­li bū­ti pa­kar­to­tas, jei po jo dar ap­tin­ka­ma vė­žio ži­di­nių.

„Ne vi­si pa­cien­tai, ser­gan­tys skyd­liau­kės vė­žiu, gy­do­mi vie­no­dai, nes gy­dy­mas pla­nuo­ja­mas ir ski­ria­mas at­si­žvel­giant į na­vi­ko mor­fo­lo­gi­nę for­mą, pa­cien­to am­žių, na­vi­ko iš­pli­ti­mo sta­di­ją, bend­rą svei­ka­tos būk­lę, ta­čiau kiek­vie­nu at­ve­ju itin svar­bu, kad li­ga bū­tų nu­sta­ty­ta kuo anks­čiau“, – tvir­ti­na gy­dy­to­ja.


Svei­ki dan­tys – pla­ti šyp­se­na

Ag­nė GAI­RIO­NY­TĖ

Ar žmo­gus pa­trauk­lus, pri­klau­so ir nuo jo dan­tų. Tas, ku­rio dan­tys yra svei­ki ir ge­rai pri­žiū­rė­ti, švy­tė­te švy­ti ir pa­si­ti­ki sa­vi­mi. Ty­ri­mai pa­tvir­ti­na, kad ge­rai pri­žiū­rė­ti dan­tys, kaip ir ran­kos, oda, fi­gū­ra ar plau­kai, pa­da­ro tei­gia­mą įspū­dį. Pa­si­ti­kė­ji­mo ku­pi­na šyp­se­na ro­do, kad esa­te pra­na­šes­ni ir pro­fe­si­nia­me, ir as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me.

 

Kiek­vie­nas žmo­gus skir­tin­gai pa­sie­kia, kad jo dan­tys bū­tų šva­rūs. Ge­riau kar­tą per die­ną la­bai ge­rai iš­si­va­ly­ti dan­tis, nei tris kar­tus bet kaip.

Yanik CHAUVIN nuotr.

Te­rei­kia dvie­jų sa­vai­čių

Yra ry­šys tarp blo­gos bur­nos svei­ka­tos ir sun­kių bend­ros svei­ka­tos su­tri­ki­mų. Dėl ne­pa­kan­ka­mos bur­nos hi­gie­nos su­si­da­ro ža­lin­gų bak­te­ri­jų sluoks­niai, va­di­na­mo­sios dan­tų ap­na­šos, ypač tarp krū­mi­nių dan­tų ir dan­te­nų ki­še­nė­se. Ap­na­šos su­ke­lia dan­tų ėduo­nį (ka­rie­są) ir dan­te­nų už­de­gi­mą (gin­gi­vi­tą), o šie sa­vo ruož­tu – lė­ti­nes bur­nos li­gas pe­rio­don­ti­tą (pa­ro­don­to­zę) ir pul­pi­tą, ku­rie su­si­lpni­na imu­ni­nę sis­te­mą ir pri­si­de­da prie sun­kių svei­ka­tos su­ti­ki­mų, pvz., in­sul­to, in­fark­to, dia­be­to ir kt.

Dau­gu­mos dan­tų ir dan­te­nų li­gų prie­žas­tis yra dan­tų ap­na­šos. Ne­nu­va­lius jų, jau po dvie­jų sa­vai­čių at­si­ran­da pir­mie­ji dan­te­nų už­de­gi­mo po­žy­miai, o 14-21 die­ną iš­si­vys­to gin­gi­vi­tas – dan­te­nų už­de­gi­mas, pa­si­reiš­kian­tis dan­te­nų krau­ja­vi­mu, pa­bur­ki­mu.

Dan­tų va­ly­mas dan­tų še­pe­tė­liu, pa­sta, tarp­dan­čių ir lie­žu­vio va­ly­mas, dan­te­nų ma­sa­ža­vi­mas, bur­nos ska­la­vi­mas yra as­mens bur­nos hi­gie­nos da­lis, ku­rią at­lie­ka pa­ts žmo­gus. Ta­čiau jis ne­ga­li nu­va­ly­ti kie­to­jo dan­tų ap­na­šo. Jis pa­ša­li­na­mas at­lie­kant pro­fe­sio­na­lią bur­nos hi­gie­nos pro­ce­dū­rą.

Pro­fi­lak­ti­ka pra­si­de­da nuo pir­mo­jo dan­tu­ko

Nie­ka­da ne­vė­lu pra­dė­ti rū­pin­tis sa­vo svei­ka­ta, bet jei­gu pro­fi­lak­ti­kos prie­mo­nių ima­ma­si nuo pat vai­kys­tės, tai lei­džia iš­sau­go­ti ne tik dan­tis, bet ir svei­ka­tą net iki se­nat­vės.

Pir­mas ap­si­lan­ky­mas pas odon­to­lo­gą tu­rė­tų bū­ti iš­dy­gus pir­ma­jam dan­tu­kui. Tai pui­ki pro­ga vai­kui su­si­pa­žin­ti su odon­to­lo­go ka­bi­ne­tu ir per­so­na­lu, sie­kiant vė­liau iš­veng­ti dan­tų gy­dy­mo bai­mės. Pro­fi­lak­tiš­kai pa­tik­rin­ti vai­ką pas odon­to­lo­gą nu­ves­ki­te ne re­čiau nei kas pus­me­tį. Po­žiū­ris, kad pie­ni­niai dan­tys ne­ver­ti rū­pes­tin­gos prie­žiū­ros ir dė­me­sio, yra be­vil­tiš­kai pa­se­nęs. In­fek­ci­ja pie­ni­niuo­se dan­ty­se ga­li pa­žeis­ti nuo­la­ti­nių dan­tų užuo­maz­gas.

Dan­tų svei­ka­ta la­bai svar­bi dar ir to­dėl, kad dan­tys su­si­ję su vi­so or­ga­niz­mo svei­ka­ta. Blo­gai su­kram­ty­tas mais­tas su­ke­lia virš­ki­ni­mo pro­ble­mų, dan­tų ne­te­ki­mas ga­li su­kel­ti žan­di­kau­lio są­na­rio skaus­mus, traš­ke­sį, gal­vos skaus­mą. Dan­te­nų li­gos ga­li pa­di­din­ti šir­dies in­fark­to ri­zi­ką, nėš­čioms mo­te­rims – per­si­lei­di­mą ar prieš­lai­ki­nį gim­dy­mą.

Gra­žių dan­tų svei­ka­tos pa­grin­das:

Rei­kia va­ly­ti dan­tis, tarp­dan­čius ir lie­žu­vį du kar­tus per die­ną.

Bū­ti­na lan­ky­tis pas odon­to­lo­gą bent kar­tą per me­tus.

Re­ko­men­duo­ja­ma lan­ky­tis pas bur­nos hi­gie­nis­tą bent du kar­tus per me­tus nu­va­ly­ti dan­tis.

Nei dan­tų va­ly­mo daž­nis, nei truk­mė sa­vai­me nė­ra svar­būs. Vis­kas pri­klau­so nuo to, kaip va­lo­ma. Kiek­vie­nas žmo­gus skir­tin­gai pa­sie­kia, kad jo dan­tys bū­tų šva­rūs. Ge­riau kar­tą per die­ną la­bai ge­rai iš­si­va­ly­ti dan­tis, nei tris kar­tus bet kaip.

Ge­di­mai ne­pa­vel­di­mi

Ne­tei­sin­ga ma­ny­ti, kad šei­mo­je dan­tų ge­di­mas yra pa­vel­di­mas. Nei ka­rie­sas, nei dan­tų už­de­gi­mas nė­ra pa­vel­di­mos li­gos. Net­gi pa­vel­dė­jus dan­tų ar dan­te­nų au­di­nio silp­nu­mą, tai­syk­lin­ga bur­nos hi­gie­na ga­li pa­dė­ti iš­sau­go­ti svei­kus dan­tis.

Dan­te­nų krau­ja­vi­mas nė­ra nor­ma­lus reiš­ki­nys ir ne­rei­kia ma­ny­ti, kad su­si­žei­dė­te va­ly­da­mi ar Jums vi­sa­da krau­juo­ja dan­te­nos. Tai vie­nas iš už­de­gi­mo po­žy­mių, ku­rį leng­viau­siai ga­li­te pa­ste­bė­ti.

Jei dan­tų ne­skau­da ir dan­te­nos ne­krau­juo­ja, tai dar ne­reiš­kia, kad bur­na yra svei­ka. Pe­rio­don­ti­tas, blo­gas kva­pas bei pra­di­nis ėduo­nis nė­ra skaus­min­gi. Tarp­dan­čiuo­se esan­čios ap­na­šos ga­li il­gai bū­ti ne­pas­te­bė­tos.

Blo­gas bur­nos kva­pas ga­li bū­ti ne tik dan­tų, bet ir skran­džio li­gų pa­sek­mė. Jei ne­ser­ga­te skran­džio li­go­mis, blo­gą bur­nos kva­pą nu­le­mia ap­na­šas su­ke­lian­čios bak­te­ri­jos, ku­rios vei­sia­si tarp­dan­čiuo­se, dan­te­nų ki­še­nė­se ir ant lie­žu­vio, iš­sky­rus tuos at­ve­jus, kai var­to­ja­mas ta­ba­kas, al­ko­ho­lis, ka­va, čes­na­kas, svo­gū­nai ir pa­na­šus ašt­rų kva­pą tu­rin­tis mais­tas.

Še­pe­tė­lio ir pa­stos ne­pa­kan­ka

Jo­kia dan­tų pa­sta nė­ra ste­buk­lin­ga. Daug svar­biau ne tai, ko­kią dan­tų pa­stą ar še­pe­tė­lį nau­do­ja­me, bet kaip va­lo­me.

Dan­tų še­pe­tė­lis ne­pa­kan­ka­mai iš­va­lo kraš­tą pa­lei dan­te­nas ir vi­siš­kai neiš­va­lo tarp­dan­čių. Be to, dau­gu­mos dan­tų še­pe­tė­lių še­re­liai yra per kie­ti ir per sto­ri, o gal­vu­tės – per di­de­lės. Itin skru­pu­lin­gai va­lant dan­tis, at­si­ran­da dan­te­nų ir kak­le­lių pa­žei­di­mų.

Jei pa­ste­bė­jo­te, kad prie dan­te­nų kraš­to at­si­ra­do gels­va ar rus­va dė­mė ir dan­tys ta­po jaut­res­ni, nu­sto­ki­te šveis­ti dan­tis. Kuo stip­riau spau­džia­te še­pe­tė­lį ir kuo kie­tes­ni še­pe­tė­lio še­re­liai, tuo dau­giau pa­žei­džia­te dan­tis ir dan­te­nas, iš­ryš­ki­na­te ru­das dė­mes, nes tai ne kas ki­ta, tik nu­try­nus pa­vir­ši­nį bal­tą dan­ties sluoks­nį – ema­lį – at­si­vė­ręs den­ti­nas. Ka­dan­gi jis minkš­tes­nis už ema­lį, nu­si­dė­vi dar grei­čiau ir at­si­ran­da dan­tų jaut­ru­mas, nes at­si­ve­ria ka­na­lė­liai, pro ku­riuos pa­te­kęs šal­tas ar sal­dus mais­tas ar­ba gė­ri­mai dir­gi­na dan­ties ner­vų ga­lū­nė­les ir su­ke­lia skaus­mą.

Tam, kad iš­va­ly­tu­mė­te dan­tų še­pe­tė­lio ne­pa­sie­kia­mas vie­tas, nau­do­ki­te tarp­dan­čių še­pe­tė­lius. Krū­mi­nių dan­tų ga­li­nį pa­vir­šių ir gum­bu­rė­lius ge­rai nu­va­lo vie­no dan­ties še­pe­tė­lis. Taip pat jis bū­ti­nas tiems, ku­rie ne­šio­ja bre­ke­tus.

Ypa­tin­gą dė­me­sį bur­nos hi­gie­nai tu­ri skir­ti tie, ku­riems yra įsrieg­ti bur­nos imp­lan­tai ar pro­te­zuo­ti dan­tys. Klai­din­ga ma­ny­ti, kad įsrie­gus me­ta­li­nius dan­tų imp­lan­tus į kau­lą dan­tų va­ly­ti iš­vis ne­be­rei­kės, nes jie dirb­ti­niai. Tik nuo mū­sų pa­čių pri­klau­so, kaip il­gai imp­lan­tai ir pro­te­zai tar­naus.

Pir­mi­nę hi­per­ten­zi­ją gy­dy­ti rei­kia kas­dien

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Kam ger­ti vais­tus, jei­gu nie­ko ne­skau­da? – gūž­te­li pe­čiais dau­ge­lis ir gy­dy­to­jo pa­skir­tus me­di­ka­men­tus ge­ria vos ke­le­tą die­nų ar sa­vai­čių, o krau­jos­pū­džiui su­si­regulia­vus gy­dy­mą vi­siš­kai nu­trau­kia. „Re­tas ku­ris pa­di­dė­ju­sį krau­jos­pū­dį lai­ko rim­ta li­ga“, – sa­ko gy­dy­to­jas kar­dio­lo­gas Ro­mal­das Stan­ke­vi­čius.

 

Kiek­vie­nas tu­ri ži­no­ti, ar jo krau­jo spau­di­mas nė­ra pa­di­dė­jęs. Nor­ma­liu lai­ko­mas krau­jos­pū­dis 120/80 mm Hg.

Gunter MULLER nuotr.

Ri­bas tu­ri­me ži­no­ti kiek­vie­nas

Anot Šiau­lių ap­skri­ties li­go­ni­nės I kar­dio­lo­gi­nio sky­riaus ve­dė­jo R. Stan­ke­vi­čiaus, kiek­vie­nas tu­ri ži­no­ti, ar jo krau­jo spau­di­mas nė­ra pa­di­dė­jęs. Nor­ma­liu lai­ko­mas krau­jos­pū­dis 120/80 mm Hg. Kri­ti­nė ar­te­ri­nio krau­jos­pū­džio ri­ba, kai rei­kia su­ne­rim­ti ir ar­ti­miau­siu me­tu ap­si­lan­ky­ti pas gy­dy­to­ją, lai­ky­ti­na 140/90 mm Hg. Nau­jau­siais duo­me­ni­mis, siū­lo­ma pra­dė­ti gy­dy­ti ir 130/85 mm Hg krau­jos­pū­dį, ypač jei pa­cien­tui yra ri­zi­ka pa­tir­ti šir­dies ir krau­ja­gys­lių li­gų komp­li­ka­ci­jų. „Ar­te­ri­nė hi­per­ten­zi­ja diag­no­zuo­ja­ma ru­ti­niš­kai ma­tuo­jant krau­jos­pū­dį – tik įro­džius, kad ji yra il­ga­lai­kė“, – sa­ko gy­dy­to­jas ir per­spė­ja, kad ne­rei­kė­tų nu­steb­ti, jei­gu pas šei­mos gy­dy­to­ją pa­ma­tuo­tas ar­te­ri­nis krau­jos­pū­dis ski­ria­si nuo jū­sų ma­tuo­to na­muo­se. Taip ne­re­tai nu­tin­ka tiems pa­cien­tams, ku­rie jau­čia me­di­ci­nos dar­buo­to­jų bai­mę. Juos iš­tin­ka „bal­to­jo cha­la­to“ hi­per­ten­zi­ja. To­kiam pa­cien­tui re­ko­men­duo­ja­ma at­lik­ti 24 va­lan­dų krau­jos­pū­džio ma­ta­vi­mą.

Esant ga­li­my­bei pa­cien­tas, anot gy­dy­to­jo, tu­rė­tų pa­ts kont­ro­liuo­ti sa­vo krau­jos­pū­dį. Nors krau­jos­pū­džio ma­ta­vi­mas nė­ra su­dė­tin­gas, ta­čiau ne­tin­ka­mai pa­ma­tuo­tas ne­re­tai iš­krei­pia re­zul­ta­tus.

Tiks­les­ni duo­me­nys – įpras­to­je ap­lin­ko­je

Kad tiks­liai pa­ma­tuo­tu­mė­te krau­jos­pū­dį, tu­ri­te bū­ti at­si­pa­lai­da­vę. Sie­kiant tiks­lu­mo, ma­tuo­ti krau­jos­pū­dį re­ko­men­duo­ja­ma kas­dien 2-3 kar­tus kas 5-10 mi­nu­čių. Pir­mą­kart ma­tuo­jant ti­kė­ti­na ne­ma­ža pa­klai­da dėl jau­du­lio, ma­tuo­jant ant­rą ir tre­čią kar­tą gau­na­mi tiks­les­ni duo­me­nys. „Jei žmo­gus ge­rai jau­čia­si, ne­tu­ri jo­kių su­tri­ki­mų, krau­jos­pū­džio ne­ver­ta ma­tuo­ti ke­lis kar­tus per die­ną, – sa­ko gy­dy­to­jas, – ta­čiau jei­gu ima var­gin­ti gal­vos skaus­mas, ypač pa­kau­šio ir spran­do sri­ty­je, svai­gi­mas, at­si­ran­da ne­ma­lo­nūs po­jū­čiai šir­dies plo­te, fi­zi­nė ar emo­ci­nė įtam­pa, o vė­liau ir ra­my­bės me­tu bū­ti­na ke­lis kar­tus per die­ną bent po­rą sa­vai­čių pa­si­ma­tuo­ti krau­jos­pū­dį. Tai rei­kė­tų da­ry­ti ir žmo­nėms, ku­rių krau­jos­pū­dis pa­di­dė­jęs, ko­re­guo­ja­mas vais­tais. Jiems jį ver­tė­tų ma­tuo­tis ke­lis kar­tus per pa­rą skir­tin­go­mis ap­lin­ky­bė­mis – ry­tą, dir­bant sun­kes­nį dar­bą, su­si­jau­di­nus, iš­gė­rus vais­tų, il­sin­tis ir pan.“

Krau­jos­pū­dis pa­ma­žu di­dė­ja vi­są gy­ve­ni­mą. Jis nė­ra vie­no­das ir pri­klau­so nuo įvai­rių da­ly­kų: pa­ros lai­ko, žmo­gaus ak­ty­vu­mo, fi­zi­nio krū­vio ir emo­ci­nės įtam­pos, net nuo ap­lin­kos tem­pe­ra­tū­ros, mė­nu­lio fa­zės, už­te­mi­mų. Svei­kam žmo­gui krau­jos­pū­dis svy­ruo­ja na­tū­ra­liai: pa­di­dė­ja fi­zi­nės ir ner­vi­nės įtam­pos me­tu, su­ma­žė­ja ra­my­bės bū­se­nos, at­si­pa­lai­da­vus, mie­gant. Ne­sis­kun­džiant svei­ka­ta, pa­di­dė­jęs ar su­ma­žė­jęs krau­jos­pū­dis grei­tai susireguliuoja, o su­tri­kus jį re­gu­liuo­jan­tiems veiks­niams ga­li il­gai iš­lik­ti pa­di­dė­jęs. Die­ną krau­jos­pū­dis pri­klau­so nuo žmo­gaus pro­ti­nės ir fi­zi­nės veik­los. Na­tū­ra­liai aukš­čiau­sias jis bū­na 11-13 val. Nak­tį krau­jos­pū­dis na­tū­ra­liai su­ma­žė­ja be­veik 15 pro­c. ak­ty­viems ir apie 5 pro­c. ne­si­ke­lian­tiems iš pa­ta­lo žmo­nėms. „Tai bio­lo­gi­nis ar­te­ri­nio krau­jos­pū­džio ki­ti­mas“, – sa­ko gy­dy­to­jas. Dau­giau jis nak­tį su­ma­žė­ja rū­ka­liams, ka­dan­gi nak­tį jų or­ga­niz­mas ne­gau­na ni­ko­ti­no. Pra­bu­dus krau­jo spau­di­mas na­tū­ra­liai pa­di­dė­ja. Tai nu­tin­ka ir dėl ne­di­de­lių veiks­nių, pa­vyz­džiui, ga­li pa­di­dė­ti da­ly­ki­nio po­kal­bio me­tu, po ne­mi­go nak­ties ir pan. „Jei­gu žmo­gus ak­ty­viai dir­ba fi­zi­nį dar­bą, spor­tuo­ja, pa­ti­ria stre­są, trum­pa­lai­kis, nors kar­tais ir smar­kus, ar­te­ri­nio krau­jos­pū­džio pa­di­dė­ji­mas, pa­daž­nė­jęs šir­dies rit­mas yra nor­ma­lus da­ly­kas, – nu­ra­mi­na kar­dio­lo­gas. – Po fi­zi­nio krū­vio krau­jos­pū­dis tu­rė­tų susireguliuoti per 15-20 mi­nu­čių.“

Pras­tai lai­ko­ma­si gy­dy­mo re­ži­mo

Pir­mi­nės hi­per­ten­zi­jos prie­žas­tys nė­ra ži­no­mos, o ant­ri­nės hi­per­ten­zi­jos prie­žas­tys yra nu­sta­ty­tos. Tai inks­tų, skyd­liau­kės ir ki­tos li­gos, dėl ku­rių pa­di­dė­ja ar­te­ri­nis krau­jos­pū­dis. De­ja, li­gos prie­žas­tį nu­sta­ty­ti pa­si­se­ka to­li gra­žu ne vi­sa­da. „Hi­per­ten­zi­ja pa­ti sa­vai­me nė­ra pa­vo­jaus sig­na­las. Iš pra­džių ji daž­nai ne­su­ke­lia jo­kių simp­to­mų. Dėl šios prie­žas­ties yra pa­pli­tęs neo­fi­cia­lus hi­per­ten­zi­jos pa­va­di­ni­mas „ne­by­lio­ji žu­di­kė“, – sa­ko gy­dy­to­jas. – Pa­vo­jin­giau­sia tai, kad dau­gu­ma žmo­nių ne­ži­no, kad jų krau­jos­pū­dis pa­di­dė­jęs, o jei­gu ir ži­no, tai ne­si­gy­do dėl ga­na ge­ros sa­vi­jau­tos. Tie pa­cien­tai, ku­rie iš pra­džių uo­liai gy­do­si, vė­liau ne­re­tai pra­ran­da mo­ty­va­ci­ją tęs­ti gy­dy­mą, nes ne­jau­čia jo­kios gy­dy­mo­si nau­dos. Nu­sis­kun­di­mų pa­pras­tai at­si­ran­da tik tuo­met, kai ne­grįž­ta­mai pa­žei­džia­ma šir­dis, krau­ja­gys­lės ir ki­ti or­ga­nai“, – pa­sa­ko­ja gy­dy­to­jas ir at­sklei­džia, kad tin­ka­mai gy­do­si vos 5-7 pro­c. žmo­nių, ku­riems pa­di­dė­jęs krau­jos­pū­dis.

Di­dė­ja dėl dau­ge­lio prie­žas­čių

Ar­te­ri­nė hi­per­ten­zi­ja, anot me­di­ko, yra įvai­rių ap­lin­kos ir ge­ne­ti­nių veiks­nių pa­sek­mė ir šių veiks­nių iš­raiš­ka žmo­gaus or­ga­niz­me. Krau­jos­pū­džiui itin di­de­lės įta­kos tu­ri mū­sų mi­ty­bos įpro­čiai. Ka­va, stip­ri ar­ba­ta, karš­tas mais­tas, ašt­rūs pa­tie­ka­lai, drus­ka, im­bie­ras, ne­tgi sal­du­my­nai to­ni­zuo­ja – di­di­na krau­jos­pū­dį, ta­čiau tie svy­ra­vi­mai ne­bū­na di­de­li. „Vi­sų pir­ma rei­kia var­to­ti ma­žiau drus­kos, – pa­ta­ria me­di­kas. – Pas­kai­čiuo­ta, kad Lie­tu­vos gy­ven­to­jai per die­ną jos su­var­to­ja net 18 g. Prak­tiš­kai re­ko­men­duo­ja­ma su­ma­žin­ti val­go­mo­sios drus­kos kie­kį iki 5 g per die­ną, tie­siog tai ga­li­ma pa­da­ry­ti pa­pil­do­mai ne­sū­dant jo­kio ga­mi­na­mo val­gio. Ant­ra, mais­to ka­lo­rin­gu­mą bū­ti­na su­ma­žin­ti pa­cien­tams, ku­rie tu­ri ant­svo­rio. Tre­čia, re­ko­men­duo­ja­ma su­ma­žin­ti cho­les­te­ro­lio ir so­čių­jų rie­ba­lų rūgš­čių su­var­to­ji­mą, ka­dan­gi tai ga­li pa­dė­ti iš­veng­ti ate­rosk­le­ro­zės komp­li­ka­ci­jų.“

Ar­te­ri­nio krau­jos­pū­džio pa­di­dė­ji­mą ska­ti­na ir re­gu­lia­rus al­ko­ho­lio var­to­ji­mas, to­dėl al­ko­ho­lis ga­li bū­ti vie­na iš ar­te­ri­nės hi­per­ten­zi­jos iš­si­vys­ty­mo prie­žas­čių. Ni­ko­ti­nas ir­gi ga­li pa­di­din­ti krau­jos­pū­dį, o šis po­vei­kis ga­li truk­ti nuo 15 iki 30 mi­nu­čių. „Re­gu­lia­riai rū­kant – maž­daug pa­ke­lį per die­ną – net ir ne­ser­gan­čia­jam ar­te­ri­nis krau­jos­pū­dis bū­na nuo­lat pa­di­dė­jęs“, – sa­ko kar­dio­lo­gas.

Nea­be­jo­ti­nas ar­te­ri­nės hi­per­ten­zi­jos iš­si­vys­ty­mo ri­zi­kos veiks­nys yra re­gu­lia­rus nuo­lat pa­si­kar­to­jan­tis stre­sas, ku­ris ak­ty­vi­na sim­pa­ti­nę ner­vų sis­te­mą, to­dėl pa­ky­la krau­jos­pū­dis, taip pat per­si­val­gy­mas, ant­svo­ris, ne­jud­ru­mas. Anot gy­dy­to­jo, nors pa­pras­tai neį­ma­no­ma vi­siš­kai iš­veng­ti stre­so, ta­čiau rei­kė­tų veng­ti be­rei­ka­lin­gos įtam­pos.

Esant pa­di­dė­ju­siam krau­jos­pū­džiui, re­ko­men­duo­ja­ma lai­ky­tis gy­dy­to­jo re­ko­men­da­ci­jų, pe­rio­diš­kai ma­tuo­ti ar­te­ri­nį krau­jos­pū­dį, veng­ti ant­svo­rio, ri­bo­ti drus­kos var­to­ji­mą, ne­rū­ky­ti (rū­ky­mas pa­sun­ki­na hi­per­ten­zi­ją ir yra vie­nas svar­biau­sių jau­nes­nių nei 65 m. am­žiaus žmo­nių šir­dies ir krau­ja­gys­lių li­gų ri­zi­kos veiks­nių), at­si­sa­ky­ti al­ko­ho­lio, veng­ti stre­so, pa­kan­ka­mai mie­go­ti, būti fi­ziš­kai ak­ty­viems ir veng­ti stai­gių kli­ma­to zo­nos pa­kei­ti­mų, prieš ke­lio­nes lėk­tu­vu pa­si­tar­ti su gy­dy­to­ju.

Krū­ties vė­žys – li­ga ne mir­čiai, bet gy­ve­ni­mui

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Vie­nas svar­biau­sių da­ly­kų yra svei­ka­ta, ta­čiau ne­re­tai ji pa­mirš­ta­ma ir mū­sų ver­ty­bių hie­rar­chi­nė­je ska­lė­je prio­ri­te­tu tam­pa ki­ti da­ly­kai, pa­laips­niui ati­man­tys iš mū­sų lai­ką, skir­tą gy­ven­ti. „Blo­giau­sia, kai lai­ko sau ras­ti pa­ska­ti­na li­ga“, – sa­ko ant­rą­kart krū­ties vė­žį nu­ga­lė­ju­si Onu­tė Vis­mi­nie­nė.

 

At­vi­ri po­kal­biai su žmo­gu­mi, nuė­ju­siu ke­lią, ku­ris li­go­niui dar prieš akis, ypač ver­tin­gi, nes ži­nia apie li­gą daž­nai nu­skam­ba tar­si mir­ties nuo­spren­dis, po ku­rio rei­kia­ma in­for­ma­ci­ja lie­ka neiš­girs­ta, ypač tuo­met, kai mo­ters pas on­ko­lo­gą ne­bu­vo kam pa­ly­dė­ti.

Neil GOULD nuotr.

Lie­tu­vėms trūks­ta mei­lės sau

Anot O. Vis­mi­nie­nės, kiek­vie­no mū­sų gy­ve­ni­mas ku­pi­nas pa­tir­čių, ta­čiau li­ga su­kre­čia gi­liau­siai, o iš kur ji at­si­ran­da – vie­nas Die­vas te­ži­no. Ti­ki­my­bė bet ku­riai mo­te­riai su­si­rgti krū­ties vė­žiu – vie­na iš aš­tuo­nių. Ne­pai­sant to, kad moks­li­nin­kai yra nu­sta­tę dau­gy­bę ga­li­mų ri­zi­kos veiks­nių, ta­čiau de­vy­nios iš dešimties mo­te­rų daž­niau­siai ne­ga­li nie­ko iš to są­ra­šo pri­tai­ky­ti sau. Tai kaip slo­ga – imi ir su­ser­gi.

Vė­žio pra­džia – ma­žy­tė pa­ki­tu­si ląs­te­lė, be­si­dau­gi­nan­ti taip, kaip no­ri. Įp­ras­to­mis są­ly­go­mis ląs­te­lė dau­gi­na­si, bręs­ta, funk­cio­nuo­ja, sens­ta ir su­nyks­ta tam tik­ru bio­lo­gi­niu rit­mu, už­ko­duo­tu jos bran­duo­ly­je. Iš „tai­syk­les pa­žei­du­sių“ ląs­te­lių su­si­da­ro per­tek­li­nė au­di­nio ma­sė ar­ba maz­gas – na­vi­kas.

Vi­sas šias su­bti­ly­bes apie krū­ties vė­žį Onu­tė su­ži­no­ju­si sa­va­ran­kiš­kai. Kai prieš 15 me­tų ji su­si­rgo krū­ties vė­žiu, Lie­tu­vo­je dar ne­va­ži­nė­jo „Ro­ži­nio kas­pi­no“ au­to­bu­siu­kas, ku­ria­me ga­li­ma at­lik­ti krū­tų pa­tik­rą. „Anks­čiau la­bai trū­ko in­for­ma­ci­jos apie krū­ties vė­žį, ypač bend­ra­vi­mo su to­kio­mis pat kaip aš. Gy­dy­to­jai ne­tu­rė­jo lai­ko nei švies­ti, nei guos­ti. Da­bar gau­si in­for­ma­ci­ja ska­ti­na mo­te­ris la­biau sa­ve pri­si­žiū­rė­ti, ta­čiau lie­tu­vės la­bai jau šei­mai at­si­da­vu­sios, to­dėl ne­re­tai sa­ve pa­mirš­ta, li­gas pra­žiū­ri. Tą­kart, kai pa­ti čiu­pi­nė­da­ma­si su­ra­dau da­ri­nu­ką, duk­rai te­bu­vo de­šimt me­tų. Ne­ga­lė­jau mir­ti. Gal­būt to­dėl, kad gy­ve­ni­mo ver­tė bu­vo per­ne­lyg di­de­lė, man pa­vy­ko pa­sveik­ti“, – pa­sa­ko­ja mo­te­ris.

Ope­ra­ci­ja pa­li­ko sa­vo pėd­sa­kus. Paš­ne­ko­vė sa­ko, jog lim­fe­de­ma ga­li iš­si­vys­ty­ti iš kar­to po ope­ra­ci­jos, po ke­lių mė­ne­sių ar net me­tų. Ji var­gi­na vos ne kiek­vie­ną mo­te­rį, pa­ty­ru­sią krū­ties vė­žio ope­ra­ci­ją: ope­ruo­tos pu­sės ran­ka ir pe­tys tam­pa ne­be­pas­lan­kūs, blo­giau nu­te­ka lim­fa, to­dėl ran­ka tins­ta ir tirps­ta. Il­gos se­ki­nan­čios spin­du­li­nės te­ra­pi­jos me­tu di­džiau­si iš­ban­dy­mai ten­ka odai.

Gy­dy­mas – il­gas ir se­ki­nan­tis

Po dve­jus me­tus tru­ku­sio gy­dy­mo try­li­ka me­tų O. Vis­mi­nie­nė įdė­miai ste­bė­jo snau­džian­čią li­gą. Lauk­ti pa­tik­ros ne­jau­ku – li­ga pa­kei­čia gy­ve­ni­mą. „Kar­tą su­si­rgu­si krū­ties vė­žiu, nors ir po sėk­min­go gy­dy­mo, gy­ve­ni tar­si sė­dė­da­ma ant rūks­tan­čio ug­ni­kal­nio – neį­ma­no­ma ži­no­ti, ka­da jis vėl iš­si­verš“, – pa­sa­ko­ja mo­te­ris pri­si­min­da­ma, kad tik re­gu­lia­riai tik­ri­nan­tis pa­vy­ko lai­ku ap­tik­ti ant­rą­kart to­je pa­čio­je krū­ty­je su­si­for­ma­vu­sį da­ri­nu­ką. Te­ko nuei­ti il­gą gy­dy­mo­si ke­lią.

„Krū­ties vė­žio gy­dy­mas – il­gas, ne­ma­lo­nus ir itin di­de­lis fi­zi­nis iš­ban­dy­mas žmo­gui. Jo­kio­je kny­go­je ne­pa­ra­šy­ta, kaip ta­vo or­ga­niz­mas rea­guos į tai­ko­mus vė­žio gy­dy­mo bū­dus. Man sun­kiau­sia bu­vo iš­tver­ti „che­mi­ją“, – pri­si­pa­žįs­ta pa­šne­ko­vė. – Slen­kan­tys plau­kai nė­ra pa­ti di­džiau­sia pro­ble­ma. Kek­vie­ną­kart, kai pra­dė­da­vo švirkš­ti vais­tus, im­da­vo py­kin­ti, po­rą die­nų bū­da­vo sun­ku net gal­vą pa­kel­ti. Kiek­vie­nos mo­ters or­ga­niz­mas į „che­mi­ją“ rea­guo­ja sa­vaip – vie­nos į dar­bą ei­na, ki­tos neat­lai­kiu­sios už­gęs­ta, o toms, ku­rioms pa­si­se­ka, pri­rei­kia ma­žiau­siai pus­me­čio, kad iš­se­kin­tas or­ga­niz­mas at­gau­tų pra­ras­tas jė­gas.“

Li­ga – pa­rei­ga pa­dė­ti ki­tiems

Paš­ne­ko­vė sa­ko, kad se­niau mo­te­rys iš­vis ne­kal­bė­da­vo apie krū­ties vė­žį. Tik daug vė­liau jos ėmė ak­ty­viai bur­tis į sa­vi­tar­pio pa­gal­bos gru­pes – nu­ga­lė­ju­sios krū­ties vė­žį jos grįž­ta į li­go­ni­nę pa­drą­sin­ti sa­vo li­ki­mo se­sių. „La­bai ge­rai, kad su­si­tin­ka­me, kad kal­ba­mės apie sa­vo li­gą, ne­sle­pia­me jos. Sa­vi­tar­pio pa­gal­ba la­bai svar­bi. Dau­gu­mai tai stip­rus sti­mu­las gy­ven­ti, – sa­ko mo­te­ris. – At­vi­ri po­kal­biai su žmo­gu­mi, nuė­ju­siu ke­lią, ku­ris li­go­niui dar prieš akis, ypač ver­tin­gi, nes ži­nia apie li­gą daž­nai nu­skam­ba tar­si mir­ties nuo­spren­dis, po ku­rio rei­kia­ma in­for­ma­ci­ja lie­ka neiš­girs­ta, ypač tuo­met, kai mo­ters pas on­ko­lo­gą ne­bu­vo kam pa­ly­dė­ti.“

Dėl ste­reo­ti­pų ir ži­nių sto­kos dau­ge­lis ma­no, kad vė­žys yra už­kre­čia­ma li­ga, gal­būt to­dėl ki­to­mis li­go­mis ser­gan­čios mo­te­rys bi­jo gu­lė­ti su vė­žio pa­ženk­lin­to­mis to­je pa­čio­je pa­la­to­je. Krū­ties vė­žys – neužk­re­čia­ma li­ga, ku­ria su­si­rgti ga­li­me kiek­vie­nas. Jei ji skir­ta, nuo li­ki­mo ne­pa­bėg­si. Tie­sa, nors ir re­čiau, vy­rai taip pat ser­ga krū­ties vė­žiu“, – sa­ko pa­šne­ko­vė ir džiau­gia­si, kad jau­ni­mo po­žiū­ris yra kur kas ge­ra­no­riš­kes­nis. Tris Šiau­lių S. Šal­kaus­kio, „Ro­mu­vos“ ir Šiau­lių uni­ver­si­te­to gim­na­zi­jas ap­juo­sęs ro­ži­nis kas­pi­nas su­lau­kė itin di­de­lio gim­na­zis­tų su­si­do­mė­ji­mo. Moks­lei­viai ant ro­ži­nių juos­te­lių ra­šė sa­vo my­li­miau­sių mo­te­rų – ma­mų, mo­čiu­čių, se­sių, mo­ky­to­jų, drau­gių – var­dus, lin­kė­da­mi joms svei­ka­tos. „Kuo dau­giau kal­bė­si­me apie krū­ties vė­žį, tuo dau­giau mo­te­rų lai­ku pa­si­rū­pins sa­vo svei­ka­ta“, – įsi­ti­ki­nu­si mo­te­ris. Tu­rė­tų bū­ti įpras­ta jau nuo 20 me­tų kas mė­ne­sį ap­žiū­rė­ti krū­tis veid­ro­dy­je ir prau­sian­tis du­še mui­luo­ta ran­ka vi­du­ri­nių pirš­tų pa­gal­vė­lė­mis su­ka­mai­siais ju­de­siais pa­tik­rin­ti vi­są krū­ties plo­tą.

Iš­veng­ti di­džiau­sios klai­dos pa­dės in­for­ma­ci­ja

In­for­ma­ci­jos apie krū­ties vė­žį ga­li­ma ras­ti ir bib­lio­te­ko­se.

S. Šal­kaus­kio ir Didžd­va­rio gim­na­zi­jų bib­lio­te­ko­se bei Šiau­lių ap­skri­ties P. Vi­šins­kio bib­lio­te­ko­je ir Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės vie­šo­sios bib­lio­te­kos „Ai­do“ fi­lia­le įreng­tos spe­cia­lios ro­ži­nės len­ty­nos, į ku­rias su­dė­tos kny­gos, ku­rių pa­va­di­ni­me yra žo­dis „mo­te­ris“. Pro­jek­tas „Ne­delsk“ šias len­ty­nas pa­pil­dė nau­jo­mis kny­go­mis. „Nuo pat ma­žų die­nų tu­ri­me mo­ky­tis pa­si­rū­pin­ti sa­vo svei­ka­ta. Kiek­vie­na per­skai­ty­ta kny­ga šir­dy­je pa­lie­ka nuo­sė­dų, o per emo­ci­jas gau­ta in­for­ma­ci­ja yra kur kas efek­ty­ves­nė, va­di­na­si, ji ga­li pa­dė­ti iš­veng­ti pa­čios di­džiau­sios klai­dos, ko­kią mo­te­ris ga­li pa­da­ry­ti – dels­ti“, – sa­ko pa­šne­ko­vė. Krū­tys ypač jaut­rios hor­mo­nų po­ky­čiams, ku­rie vyks­ta kiau­ši­dė­se, skyd­liau­kė­je, hi­po­fi­zė­je, pla­cen­to­je. Nors me­tams bė­gant liau­ki­nį krū­ties au­di­nį pa­kei­čia jun­gia­ma­sis ir rie­ba­li­nis au­di­nys, krū­tų jaut­ru­mas ne­su­menks­ta, ne­tgi at­virkš­čiai – pa­di­dė­ja. Bū­tent per me­no­pau­zę, kai nu­slops­ta kiau­ši­džių veik­la, krū­tys tam­pa ypač jaut­rios, to­dėl daž­niau­siai krū­ties vė­žys diag­no­zuo­ja­mas vy­res­nėms nei 50 me­tų mo­te­rims.

Krū­ties vė­žys – daž­niau­sia mo­te­rų on­ko­lo­gi­nė li­ga. „Vė­žiui ne­svar­bu, kur tu gy­ve­ni – ato­kia­me kai­me ar mies­to cent­re. Jo ne­jau­di­na, ar ta­vo ša­ly­je gy­dy­mas kom­pen­suo­ja­mas, ko­kios pa­gal­bos su­lauk­si su­si­rgu­si, ar tu­rė­si ar­ti­mą, ku­ris ta­ve pa­guos sun­kią mi­nu­tę. Nors mes ne­ga­li­me ly­gin­tis su Ame­ri­ka, ta­čiau džiu­gu, kad li­gos pre­ven­ci­ja, diag­nos­ti­ka ir gy­dy­mas Lie­tu­vo­je yra pa­žan­ges­ni nei Ry­tų Eu­ro­po­je ar Cent­ri­nė­je Azi­jo­je, kur krū­ties vė­žys – vis dar „nau­ja“ li­ga“, – džiau­gia­si mo­te­ris ir pa­ta­ria li­ki­mo se­sėms su­si­tai­ky­ti su li­ga, ne­var­gin­ti sa­vęs pa­pil­do­mais ne­rei­ka­lin­gais klau­si­mais, neuž­si­da­ry­ti sa­vy­je, o gy­ven­ti to­liau, tik įdė­miau įsi­žiū­rint į gy­ve­ni­mą, į kiek­vie­ną jo aki­mir­ką. Ste­buk­lų bū­na – kiek­vie­no mū­sų or­ga­niz­mas yra skir­tin­gas, žmo­nės pa­ky­la net po sun­kiau­sios li­gos. „Ti­kė­ji­mas, no­ras pa­sveik­ti tur­būt ir da­ro tuos ste­buk­lus. Bet ku­ri li­ga yra la­bai silp­na, kai jai drą­siai žvel­gia­me į akis“, – tvir­ti­na pa­šne­ko­vė.

Nes­kaus­min­ga, bet ne­gai­les­tin­ga

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Am­ži­nė gel­to­no­sios dė­mės de­ge­ne­ra­ci­ja – tai tink­lai­nės cent­ri­nės da­lies de­ge­ne­ra­ci­nė li­ga, są­ly­go­ta se­nė­ji­mo. Ci­vi­li­za­ci­jai spar­čiai žen­giant pir­myn, li­ga ėmė jau­nė­ti, to­dėl gy­dy­to­ja of­tal­mo­lo­gė Da­lia Bu­ra­gie­nė ra­gi­na su­spė­ti lai­ku pa­si­rū­pin­ti šios li­gos pro­fi­lak­ti­ka.

 

 Liga pa­pras­tai pa­vei­kia abi akis, nors vie­na ga­li bū­ti pa­veik­ta ge­ro­kai anks­čiau nei ki­ta, to­dėl kar­tais sun­ku iš­kart nu­sta­ty­ti, ko­kia yra tik­ro­ji būk­lė, nes svei­ko­sios akies re­ga kom­pen­suo­ja pa­žeis­to­sios re­gos pra­ra­di­mą.

 Gunter MULLER nuotr.

Li­go­nių spar­čiai dau­gė­ja

Anot gy­dy­to­jos, kaip in­ten­sy­viai kas­dien nau­do­ja­mės aki­mis, su­pran­ta­me tik su­pras­tė­jus re­gė­ji­mui, pa­vyz­džiui, kai rai­dės skai­tant tam­pa tar­si iš­plau­ku­sios ir ne­be­ma­to­me to­li esan­čių ob­jek­tų. Gel­to­no­ji dė­mė, esan­ti pa­čia­me akies tink­lai­nės cent­re – švie­sai jaut­riau­sio­je da­ly­je, at­sa­kin­ga už tai, ką mes ma­to­me tie­siai prie­šais sa­ve, pa­de­da mums ma­ty­ti smul­kias de­ta­les, svar­bias ra­šant ar skai­tant, taip pat su­tei­kia ga­li­my­bę ma­ty­ti spal­vas.

Pir­mie­ji li­gos po­žy­miai, ku­riuos pra­de­da jaus­ti gel­to­no­sios dė­mės de­ge­ne­ra­ci­ja ser­gan­tis žmo­gus, – tai ne­tai­syk­lin­gi vaiz­dai, iš­krai­py­tos li­ni­jos, di­des­ni ar­ba ma­žes­ni, nei yra iš tik­rų­jų, daik­tai ar ki­ti ob­jek­tai.

Am­ži­nė gel­to­no­sios dė­mės de­ge­ne­ra­ci­ja – daž­niau­siai pa­si­tai­kan­ti re­gė­ji­mo pra­ra­di­mo prie­žas­tis. Dar­bin­go am­žiaus žmo­nės, pro­gre­suo­jant li­gai, tu­ri at­si­sa­ky­ti ak­ty­vaus gy­ve­ni­mo, nes dėl re­gė­ji­mo lau­ko vi­du­ry­je at­si­ra­du­sios tam­sios dė­mės tam­pa sun­kiau ar­ba iš­vis neį­ma­no­ma skai­ty­ti, vai­ruo­ti au­to­mo­bi­lį, tie­sios li­ni­jos at­ro­do krei­vos ar­ba su­trū­ki­nė­ju­sios, to­dėl sun­ku at­lik­ti kas­die­nius ruo­šos dar­bus, di­des­nė kri­ti­mų ir kau­lų lū­žių ti­ki­my­bė, treč­da­liui li­go­nių iš­si­vys­to kli­ni­ki­nė dep­re­si­ja.

Pen­si­nio am­žiaus žmo­nės, anot me­di­kės, pas gy­dy­to­jus ne­sku­ba, nes dėl re­gė­ji­mo pa­blo­gė­ji­mo daž­niau­siai kal­ti­na se­nat­vę. „Kau­ne, Neį­ga­lu­mo ir dar­bin­gu­mo nu­sta­ty­mo tar­ny­bo­je, Akių li­gų sky­riu­je, dėl spe­cia­lių­jų po­rei­kių kas­dien iš de­šim­ties at­vyks­tan­čių blo­gai ma­tan­čių pen­si­nio am­žiaus žmo­nių še­ši ser­ga am­ži­ne gel­to­no­sios dė­mės de­ge­ne­ra­ci­ja. Ka­dan­gi pa­ki­ti­mai bū­na ne­di­de­li, dau­gu­ma į pir­muo­sius li­gos po­žy­mius ne­krei­pia dė­me­sio ir į gy­dy­to­jus ne­si­krei­pia tol, kol re­gė­ji­mas vi­siš­kai ne­pab­lo­gė­ja. Li­gos ne­ži­no­ji­mas už­ker­ta ke­lią jos pre­ven­ci­jai, – da­li­ja­si pa­tir­ti­mi gy­dy­to­ja. – Pa­cien­tai, ku­riuos vė­liau ten­ka gy­dy­ti, nu­ro­do, kad ši li­ga yra to­kia pat se­ki­nan­ti kaip lė­ti­nės, ne­ga­lią są­ly­go­jan­čios li­gos – art­ri­tas, obst­ruk­ci­nė plau­čių li­ga ir dau­ge­lis ki­tų, gy­dy­ti sun­kiai pa­si­duo­dan­čių li­gų.“

Aki­mis pir­miau­sia pa­si­rū­pin­ki­te pa­tys

Nors tiks­lios prie­žas­tys, su­ke­lian­čios šią klas­tin­gą li­gą, nė­ra aiš­kios, ži­no­ma daug ap­lin­ky­bių, ku­rios ga­li su­kel­ti gel­to­no­sios dė­mės pa­ki­ti­mų. „Li­ga neužk­lum­pa stai­ga, vos tik at­šven­tė­te 55-ąjį gim­ta­die­nį. Da­bar nea­be­jo­ja­ma, kad gel­to­no­sios dė­mės ląs­te­lių pa­si­prie­ši­ni­mas ok­si­da­ci­niam stre­sui me­tams bė­gant silp­nė­ja, o nyks­tant jos ląs­te­lėms pra­de­da silp­nė­ti re­gė­ji­mas“, – sa­ko me­di­kė. Ląs­te­lių ok­si­da­ci­nius pro­ce­sus ypač ska­ti­na rū­ky­mas. Tai, anot me­di­kės, pa­tvir­tin­a moks­liš­kai pa­grįs­ti ty­ri­mai, ku­rie taip pat pa­ro­dė, kad me­tus rū­ky­ti su­ma­žė­ja ri­zi­ka su­si­rgti šia li­ga. Ty­ri­mai taip pat pa­dė­jo išaiš­kin­ti, kad yra daug ge­nų, ku­rie ga­li bū­ti per­duo­da­mi iš kar­tos į kar­tą.

Kai ku­rie ty­ri­mai lei­džia ma­ny­ti, kad vi­są gy­ve­ni­mą bū­nant sau­lės švie­so­je ga­li bū­ti pa­veik­ta tink­lai­nė, to­dėl bū­ti­na ne­šio­ti ap­sau­gi­nius aki­nius. Gy­dy­to­ja sa­ko, jog meš­kos pa­slau­gą da­ro pa­šė­lęs šiuo­lai­ki­nis gy­ve­ni­mo bū­das, ypač vi­suo­ti­nė elekt­ri­fi­ka­ci­ja. „Žmo­gus re­tai ka­da bū­na vi­siš­ko­je tam­so­je, jį nuo­lat su­pa švie­sos šal­ti­niai – tink­lai­nė­je vyks­ta fo­to­di­na­mi­nės reak­ci­jos, su­si­ju­sios su ląs­te­lių ok­si­da­ci­niu pa­žei­di­mu“, – aiš­ki­na gy­dy­to­ja pa­guos­da­ma, kad ga­li­ma tik pa­si­džiaug­ti, jog gel­to­no­sios dė­mės de­ge­ne­ra­ci­jos ir dar­bo kom­piu­te­riu są­sa­jų kol kas ne­nus­ta­ty­ta.

Su­sirg­ti šia ne­ga­lią su­ke­lian­čia li­ga įta­kos tu­ri ir ra­sė – švie­siao­džiai ir žyd­rų akių žmo­nės tu­ri ma­žiau pig­men­to odo­je ir aky­se, to­dėl ri­zi­ka su­si­rgti gel­to­no­sios dė­mės de­ge­ne­ra­ci­ja yra di­des­nė. Me­la­ni­nas ne tik ab­sor­buo­ja švie­są ir švie­sos ener­gi­ją pa­ver­čia ne­pa­vo­jin­ga ki­ne­ti­ne ener­gi­ja, bet ir pa­ts vei­kia kaip an­tiok­si­dan­tas. Kuo dau­giau pig­men­to, tuo ma­žiau iš­si­ski­ria lais­vų­jų ra­di­ka­lų. Or­ga­niz­mas tu­ri ap­sau­gos prie­mo­nių, bet jos me­tams bė­gant silp­nė­ja. Akių tink­lai­nė­je ma­žė­ja ma­ku­los pig­men­tų liu­tei­no ir zeak­san­ti­no, ku­rie ab­sor­buo­ja mė­ly­ną švie­są ir su­gau­do lais­vuo­sius ra­di­ka­lus. Įta­kos tu­ri ir ly­tis – pa­na­šu, kad mo­te­rims gel­to­no­sios dė­mės deg­ra­da­ci­ja iš­si­vys­to daž­niau ne­gu vy­rams.

„Nors ne­ga­li­ma pa­keis­ti am­žiaus, ly­ties ir ge­nų, įma­no­ma kont­ro­liuo­ti ki­tus ap­lin­kos fak­to­rius, ku­rie ga­li bū­ti su­si­ję su gel­to­no­sios dė­mės de­ge­ne­ra­ci­ja. Ap­sau­go­da­mi sa­vo akis nuo sau­lės, val­gy­da­mi su­ba­lan­suo­tą mais­tą – daug švie­žių vai­sių ir dar­žo­vių – ir me­tę rū­ky­ti, ga­li­te pa­dė­ti pri­stab­dy­ti nors ir ne­skau­džios, bet ne­gai­les­tin­gos li­gos pro­gre­sa­vi­mą“, – pri­me­na gy­dy­to­ja.

Gy­dy­ti pa­si­duo­da tik „šla­pia“ li­gos for­ma

Anot gy­dy­to­jos, of­tal­mo­lo­gai ste­bi dvi šios li­gos rū­šis – va­di­na­mą­ją „sau­są“ (neek­su­da­ci­nę)  ir „šla­pią“  (ek­su­da­ci­nę) de­ge­ne­ra­ci­ją. Daž­niau­siai diag­no­zuo­ja­ma „sau­so­ji“ gel­to­no­sios dė­mės de­ge­ne­ra­ci­jos for­ma. Ji pro­gre­suo­ja la­bai lė­tai, su­kel­da­ma pa­laips­ni­nį cent­ri­nio re­gė­ji­mo pra­ra­di­mą, kuo­met tink­lai­nė­je at­si­ran­da pa­vie­nių pa­žeis­tų ži­di­nu­kų, ku­rie vė­liau su­si­lie­ja į pla­tų tink­lai­nės at­ro­fi­jos plo­tą. Pra­di­nė­je li­gos sta­di­jo­je jie daž­niau­sia ne­su­ke­lia re­gė­ji­mo su­tri­ki­mų. „Tik vė­liau, li­gai įsi­bė­gė­jus, žmo­nės pa­ste­bi, kad re­ga lė­tai pra­stė­ja cent­ri­niam re­gos lau­kui tam­pant ne­ryš­kiu, o spal­vos tam­pa blau­sios tar­si se­no­se nuo­trau­ko­se“, – sa­ko me­di­kė ap­gai­les­tau­da­ma, kad šis li­gos ti­pas kol kas nė­ra pa­gy­do­mas. Pro­ce­sui pro­gre­suo­jant, nyks­ta tink­lai­nės pig­men­ti­nis sluoks­nis, to­dėl li­go­niams bū­ti­na var­to­ti vi­ta­mi­nų an­tiok­si­dan­tų C, A, E ir mik­roe­le­men­tų se­le­no bei cin­ko, ne­pa­mirš­tant ir mais­to pa­pil­dų, pra­tur­tin­tų liu­tei­nu ir zeak­san­ti­nu.

„Šla­pią“ gel­to­no­sios dė­mės de­ge­ne­ra­ci­ją su­ke­lia už tink­lai­nės at­si­ran­dan­tys nau­ji krau­jo in­dai. Tai su­ke­lia krau­ja­vi­mą ir ran­dų at­si­ra­di­mą, ku­rie są­ly­go­ja re­gos pra­ra­di­mą. „Šla­pia“ for­ma ga­li vys­ty­tis grei­tai. Ji, anot gy­dy­to­jos, ga­li bū­ti sėk­min­gai gy­do­ma anks­ti diag­no­zuo­ta. Šia li­gos for­ma ser­ga apie 15 pro­c. žmo­nių, ku­riems nu­sta­ty­ta gel­to­no­sios dė­mės de­ge­ne­ra­ci­ja.

Abi li­gos for­mos pa­pras­tai pa­vei­kia abi akis, nors vie­na ga­li bū­ti pa­veik­ta ge­ro­kai anks­čiau nei ki­ta, to­dėl kar­tais sun­ku iš­kart nu­sta­ty­ti, ko­kia yra tik­ro­ji būk­lė, nes svei­ko­sios akies re­ga kom­pen­suo­ja pa­žeis­to­sios re­gos pra­ra­di­mą. „Ek­su­da­ci­nė tink­lai­nės gel­to­no­sios dė­mės de­ge­ne­ra­ci­ja ga­li bū­ti gy­do­ma la­ze­ri­ne fo­to­koa­gu­lia­ci­ja ar­ba vais­tais, ku­rie švirkš­čia­mi į akies obuo­lio vi­dų, jei dar ne­su­si­da­rę ran­dų. Šie vais­tai slo­pi­na nau­jų krau­ja­gys­lių au­gi­mą, to­dėl pra­dė­ju­sios aug­ti krau­ja­gys­lės su­nyks­ta, su­ma­žė­ja pa­bur­ki­mas ap­link jas, ma­ty­mas grįž­ta ar bent jau to­liau ne­blo­gė­ja, – pa­sa­ko­ja spe­cia­lis­tė. – Li­go­niai, ser­gan­tys tink­lai­nės gel­to­no­sios dė­mės de­ge­ne­ra­ci­ja, kas pu­sę me­tų tu­rė­tų kreip­tis į akių li­gų gy­dy­to­ją.“

Ka­dan­gi gel­to­no­sios dė­mės de­ge­ne­ra­ci­ja su­si­ju­si su lė­ti­niu už­de­gi­mu, vais­tų jai gy­dy­ti ieš­ko­ma tarp lo­ka­lių už­de­gi­mo slo­pin­to­jų ir neu­rop­ro­tek­to­rių. Anot gy­dy­to­jos, įvai­rūs ty­ri­mai tei­kia vil­ties, ta­čiau kol kas re­zul­ta­tai nė­ra to­kie, kaip no­rė­tų­si.

Jei­gu no­ri­te ge­rai ma­ty­ti

„Se­nė­ji­mo su­stab­dy­ti kol kas neį­ma­no­ma, ta­čiau ga­li­ma ir pri­va­lu rū­pin­tis sa­vo akių svei­ka­ta, akių li­gų pro­fi­lak­ti­ka“, – tvir­ti­na of­tal­mo­lo­gė.

Ke­le­tas gy­dy­to­jos pa­ta­ri­mų no­rin­tiems iš­veng­ti gel­to­no­sios dė­mės de­ge­ne­ra­ci­jos:

* Ne­rū­ky­ti. Rū­ky­mas ri­zi­ką su­si­rgti pa­di­di­na du kar­tus.

* Su­re­gu­liuo­ti svo­rį. Ant-s­o­rio tu­rin­tiems žmo­nėms li­ga spar­čiau pro­gre­suo­ja.

* Gy­ven­ti ak­ty­viai. Ak­ty­vūs žmo­nės šia li­ga ser­ga 70 pro­c. re­čiau nei pa­sy­vūs.

* Sau­go­ti akis nuo tie­sio­gi­nių sau­lės spin­du­lių.`

* Val­gy­ti daug dar­žo­vių, ypač ža­lios ir rau­do­nos spal­vos, nes jo­se yra daug akims stip­rin­ti rei­ka­lin­gų mik­roe­le­men­tų liu­tei­no ir zeak­san­ti­no, va­di­na­mų­jų ma­ku­los pig­men­tų, vi­ta­mi­nų an­tiok­si­dan­tų E ir C, mi­ne­ra­lų se­le­no, cin­ko, va­rio, ome­ga-3 rie­ba­lų rūgš­ties. Jie ab­sor­buo­ja daug švie­sos spin­du­lių, leng­vai ok­si­duo­ja­si ir su­stab­do lais­vų­jų ra­di­ka­lų gran­di­ni­nę reak­ci­ją.

* Var­to­ti mais­to pa­pil­dų, ku­riuo­se yra liu­tei­no (6-12 mg), zeak­san­ti­no, vi­ta­mi­nų E ir C.

Gu­mi­nė ma­ma kū­di­kio sme­ge­nų ne­pak­raus

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Šiuo­lai­ki­nė mo­te­ris, bi­jo­da­ma pri­pra­tin­ti vai­ką „ant ran­kų“, ven­gia jį žin­dy­ti. Kad pa­ten­kin­tų ver­kian­čio ma­žy­lio po­rei­kį žįs­ti, ji duo­da jam bu­te­liu­ką, virš lo­vy­tės pa­ka­bi­nu­si spal­vin­gą žais­liu­ką. „Kū­di­kio po­rei­kių ten­ki­ni­mas yra ne le­pi­ni­mas, bet są­ly­gų ma­žy­lio vys­ty­mui­si su­da­ry­mas“, - sa­ko aku­še­rė, na­tū­ra­laus žin­dy­mo kon­sul­tan­tė Auk­sė Ka­va­liaus­kie­nė.

 

 Mai­ti­ni­mas krū­ti­mi tu­ri įta­kos vai­ko ug­dy­mui, o mo­ti­nai pa­de­da ge­riau su­pras­ti sa­vo kū­di­kį, pa­jus­ti jo po­rei­kius.

Gunter MULLER nuotr.

Vėl bū­ti drau­ge

Prieš gim­da­mas kū­di­kis bu­vo už­da­ro­je, ankš­to­je, šil­to­je erd­vė­je – ma­mos pil­ve, čiul­pė kumš­tį, pirš­tus, ri­jo vai­siaus van­de­nis. Gi­męs jis, pa­ju­tęs bet ko­kį dis­kom­for­tą, ban­do jo at­si­kra­ty­ti. Vie­nin­te­lė vie­ta, kur jis ga­li pa­si­jus­ti ge­riau, yra mo­ti­nos ran­kos, vie­nin­te­lis veiks­mas – čiul­pi­mas. To­kiu bū­du jis nu­rims­ta ir jau­čia­si pui­kiai. Ma­mos krū­tis kū­di­kiui reiš­kia ne tik pa­si­ten­ki­ni­mą tei­kian­tį mais­to šal­ti­nį, bet ir ši­lu­mą bei sau­gu­mą. „Ma­žy­lis yra ma­mos da­lis ir taip tamp­riai su ja su­si­jęs, kad be jos ne­ga­li nei vys­ty­tis, nei gy­ven­ti, ka­dan­gi pir­muo­sius gy­ve­ni­mo mė­ne­sius neįs­ten­gia at­skir­ti sa­vo as­me­ny­bės nuo mo­ti­nos“, – tvir­ti­na kon­sul­tan­tė.

Se­no­vė­je bu­vęs pa­pro­tys pir­mai­siais mė­ne­siais po gim­dy­mo mo­te­rį ati­trauk­ti nuo vi­sų ūkio ir na­mų dar­bų, kad ji ga­lė­tų vi­siš­kai at­si­duo­ti kū­di­kiui. Tik po dvie­jų mė­ne­sių, kai su­si­for­muo­da­vo kū­di­kio die­nos mie­go rit­mas, at­si­ras­da­vo tam tik­ras re­ži­mas, ma­ma tap­da­vo šiek tiek lais­ves­nė. Lie­tu­vo­je mo­te­rys vis dar gim­do itin jau­nos – to­kio am­žiaus dar la­bai no­ri bū­ti ak­ty­vios, da­ly­vau­ti vi­suo­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me. „Krū­ties ne­pa­lik­si kaip bu­te­liu­ko, nei­šei­si svar­bes­nių dar­bų dirb­ti, gal­būt to­dėl XX a. vi­du­ry­je bu­vo tei­gia­ma, kad ne­rei­kia kū­di­kio be rei­ka­lo im­ti ant ran­kų, ne­šio­ti, my­luo­ti, nes jis pri­pras ir iš­leps. Tik­rai esa­me gir­dė­ję ir ki­to­kių „prie­ta­rų“, tar­kim, kū­di­kį rei­kia pri­glaus­ti bent ke­tu­ris kar­tus per die­ną, kad jis iš­gy­ven­tų, aš­tuo­nis kar­tus – kad bū­tų svei­kas, dvy­li­ka – kad bū­tų lai­min­gas. Moks­liš­kai įro­dy­ta, kad lie­ti­mas ir glos­ty­mas svar­bu net ir įsi­sa­vi­nant mais­tą, nes ska­ti­na virš­ki­ni­mo fer­men­tų iš­si­sky­ri­mą, to­dėl sku­ban­ti, ta­čiau rū­pes­tin­ga ma­ma, ku­ri trokš­ta, kad jos ma­žy­lis aug­tų svei­kas ir lai­min­gas, tu­ri steng­tis im­ti ma­žy­lį ant ran­kų, kai tik tu­ri ga­li­my­bę“, – tvir­ti­na kon­sul­tan­tė.

Uni­ka­lus gam­tos kū­ri­nys

Nes­var­bu, ar ma­ma mai­ti­na pir­mą vai­ke­lį – gi­mus vai­kui ga­li kil­ti vis ki­to­kių pro­ble­mų ar­ba ma­ma ga­li va­do­vau­tis pa­tir­ti­mi ir iš jos ky­lan­čia bai­me, to­dėl, anot kon­sul­tan­tės, kal­bų apie kū­di­kio žin­dy­mą nie­ka­da ne­bū­na per daug. „Svar­biau­sia – ma­mos ap­si­spren­di­mas, no­ras ir pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi, – tvir­ti­na kon­sul­tan­tė. – Pa­sau­li­nės svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­jos su­kaup­tų moks­li­nių ty­ri­mų duo­me­ni­mis, po gim­dy­mo tik 1-2 pro­c. mo­te­rų dėl tam tik­rų pa­to­lo­gi­jų ne­ga­li tu­rė­ti pie­no. Daž­niau­siai to­kios mo­te­rys bu­vo sir­gu­sios rim­to­mis li­go­mis, sun­kiai pa­sto­jo, o pa­sto­ju­sios sun­kiai iš­ne­šio­jo vai­ke­lį. Tai­gi net 98 pro­c. ma­mų tik­rai ga­li žin­dy­ti.“

Žin­dy­mo pri­va­lu­mus pir­miau­sia nu­le­mia ne­pa­kar­to­ja­ma mo­ti­nos pie­no su­dė­tis. Pie­nas kū­di­kiui tei­kia vi­sa, ko rei­kia svei­kai aug­ti ir vys­ty­tis. Ja­me yra ap­sau­gi­nių fak­to­rių – imu­nog­lo­bu­li­no, bal­tų­jų krau­jo kū­ne­lių, oli­go­sa­cha­ri­dų – ir daug ki­tų bio­lo­giš­kai ak­ty­vių fak­to­rių; bran­di­nan­čių au­gi­mo fak­to­rių; kom­pen­suo­jan­čių fak­to­rių – virš­ki­ni­mo fer­men­tų, hor­mo­nų;  mi­ty­bos fak­to­rių – rie­ba­lų, bal­ty­mų, ang­lia­van­de­nių, vi­ta­mi­nų, mi­ne­ra­lų. Vi­si šie kom­po­nen­tai są­ly­go­ja ne­prie­kaiš­tin­gą ma­žy­lio vys­ty­mą­si.

Žin­dy­mas sau­go ir ma­mos svei­ka­tą. „Po gim­dy­mo mo­ti­ną nuo krau­ja­vi­mo sau­go ne le­das, de­da­mas ant pil­vo, o ar­ti­mas kon­tak­tas su kū­di­kiu ir anks­ty­vas žin­dy­mas, nes sti­mu­liuo­ja­mi re­cep­to­riai ska­ti­na vi­sa­ver­tį hor­mo­no ok­si­to­ci­no iš­si­sky­ri­mą“, – ti­ki­na kon­sul­tan­tė. Žin­dy­mas sau­go ir nuo ane­mi­jos, ma­ži­na kiau­ši­džių ir krū­tų vė­žio ga­li­my­bę, se­nat­vė­je – os­teo­po­ro­zės ir šlau­ni­kau­lio kak­le­lio lū­žių ti­ki­my­bę. Dia­be­tu ser­gan­čioms mo­te­rims žin­dy­mo lai­ko­tar­piu su­ma­žė­ja in­su­li­no po­rei­kis, su­ma­žė­ja ar iš­nyks­ta mig­re­ni­niai gal­vos skaus­mai.

Suar­tė­ji­mas – in­ves­ti­ci­ja į atei­tį

Anot kon­sul­tan­tės, klys­ta tie, ku­rie ma­no, kad „vai­kui rei­kia iš­si­rėk­ti“, nes taip jis „už­grū­di­na­mas“ ir pa­ga­liau „liau­sis triukš­ma­vęs“. Jei vai­kas rė­kia – dar ne bė­da, blo­giau­sia, kai į jo riks­mą ne­rea­guo­ja­ma. Jei neat­si­lie­pia­ma, kai vai­kas šau­kia­si pa­gal­bos, reiš­kia, kad jis neiš­moks sa­va­ran­kiš­ku­mo, nes be­jė­gis kū­di­kis ne­ga­li bū­ti sa­va­ran­kiš­kas. Ma­žy­lis įsi­są­mo­nins tai, kad jo nie­kas ne­my­li ir nie­kam jis ne­rei­ka­lin­gas.

Daž­nas ar­ti­mas mo­ti­nos ir vai­ko kon­tak­tas mai­ti­nant ra­mi­na­mai vei­kia abu, pa­laips­niui at­si­ran­da glau­dus tar­pu­sa­vio ry­šys. „Nau­ja­gi­mio akys iš pra­džių ga­li aiš­kiai ma­ty­ti tik 20-30 cm at­stu­mu. Mai­ti­ni­mas mo­ti­ną prie kū­di­kio priar­ti­na tiek, kad jis ga­li ty­ri­nė­ti jos vei­do bruo­žus ir iš­raiš­kas, mo­ky­tis ją at­pa­žin­ti ir ug­dy­tis pa­grin­di­nius ge­bė­ji­mus, ku­rie po tru­pu­tį su­stip­rins jo re­gė­ji­mą, dė­me­sin­gu­mą ir kon­cent­ra­ci­ją“, – sa­ko kon­sul­tan­tė.

Mai­ti­ni­mas krū­ti­mi tu­ri įta­kos vai­ko ug­dy­mui, o mo­ti­nai pa­de­da ge­riau su­pras­ti sa­vo kū­di­kį, pa­jus­ti jo po­rei­kius. Fi­zi­nis ar­tu­mas na­tū­ra­liai ska­ti­na stip­res­nį ry­šį per ly­tė­ji­mą ir bend­ra­vi­mą su kū­di­kiu – kal­bė­ji­mą, akių kon­tak­tą ir su­pi­mą. Šis ar­tu­mas kū­di­kiui tei­kia pa­guo­dą bei ši­lu­mą ir kar­tu sti­mu­liuo­ja ly­tė­ji­mo, re­gos, uos­lės, klau­sos ir sko­nio po­jū­čius. „Vie­nin­te­lis to­bu­las są­ly­tis vyks­ta žin­dant kū­di­kį, nes sti­mu­liuo­ja­mos vi­sos pen­kios jo jus­lės: klau­sa – gir­di mo­ti­nos bal­są; re­ga – ma­to mo­ti­nos akis, vei­do iš­raiš­ką; ly­tė­ji­mas – lie­čia šil­tą mo­ti­nos kū­ną ran­ku­tė­mis, skruos­tu ir ypač jaut­ria vie­ta – lū­po­mis; uos­lė – užuo­džia mo­ti­nos kva­pą; sko­nis – jau­čia pie­no sko­nį, ku­ris kin­ta mai­ti­nant“, – sa­ko kon­sul­tan­tė.

Il­gas ir ar­ti­mas kon­tak­tas su mo­ti­na (kū­nas prie kū­no), akių ry­šys ir neišb­laš­ky­tas mo­ti­nos dė­me­sys pa­de­da ug­dy­ti sau­gų kū­di­kio prie­rai­šu­mą prie žmo­nių. Kū­di­kys­tė­je žin­dy­ti vai­kai, anot spe­cia­lis­tės, yra drau­giš­ki, pa­si­ti­kin­tys sa­vi­mi, ne­bi­jo žmo­nių ir nau­jų si­tua­ci­jų. Jie yra smal­sūs ir kū­ry­biš­ki. Ar­ti­mas kon­tak­tas žin­dant itin pra­vers atei­ty­je bū­si­mie­siems ne­nuo­ra­moms, ener­gin­giems žmo­nėms „su ug­ne­le“, ku­rie gam­tos ap­do­va­no­ti verž­liu tem­pe­ra­men­tu. Tai jiems pa­dės už­si­tik­rin­ti pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi, ku­rio neį­gis pa­sy­viai lo­vy­tė­je gu­lin­tys ma­žy­liai.

Jaus­mų pa­tir­tis la­bai svar­bi ir mo­ti­nys­tės bran­dai. Su kū­di­kiu nuo­lat bū­nan­ti mo­ti­na la­biau su­pran­ta jo el­ge­sį. Ste­bė­da­ma vai­ko kvė­pa­vi­mo rit­mą, mie­gą, vei­do iš­raiš­kas, gir­dė­da­ma verks­mą, ji at­pa­žįs­ta al­kio, skaus­mo ir ne­ri­mo gai­de­les jo bal­se. Pa­gal šiuos po­žy­mius mo­ti­na iš­moks­ta su­pras­ti kū­di­kio po­rei­kius, o kū­di­kiui ne­be­rei­kia verk­ti – pa­kan­ka pa­si­muis­ty­ti ar pa­si­ran­gy­ti, ne­gar­siai pa­kner­zė­ti. Mo­ti­na ten­ki­na kū­di­kio po­rei­kius ne­lauk­da­ma, kol ma­žy­lis pra­dės rėk­ti, o kū­di­kis, jau įpra­tęs, kad jo po­rei­kiai ten­ki­na­mi ir be rė­ki­mo, net ir ne­bes­ku­ba to da­ry­ti. Taip vai­kas mo­ko­si ra­miai bend­rau­ti.

Nykš­tu­kai ir­gi ga­li užaug­ti

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

„Svar­bu ne ūgis, o smū­gis“, – taip tur­būt sa­ko vi­si že­mo ūgio žmo­nės, ta­čiau me­di­kai tvir­ti­na, kad vai­ko au­gi­mo at­si­li­ki­mas ga­li su­kel­ti ne tik so­cia­li­nį ir psi­cho­lo­gi­nį ne­vi­sa­ver­tiš­ku­mą, bet ir anks­ty­vą ne­ga­lią. „Tė­vai ga­li pa­dė­ti sa­vo že­maū­giui vai­kui, te­rei­kia lai­ku kreip­tis į gy­dy­to­ją en­do-k­ri­no­lo­gą“, – sa­ko vai­kų en­dok­ri­no­lo­gė Vi­da Mi­lė Liu­gai­tė.

 

Kai vai­kas jau­čia­si rei­ka­lin­gas ir my­li­mas, o šei­mo­je vy­rau­ja drau­giš­ka ir šil­ta ap­lin­ka, jis bū­na links­mas, svei­kas ir ge­rai au­ga.

Povilo LUNGĖS nuotr.

Prob­le­ma ar Die­vo do­va­na?

Pa­sau­li­nė­je me­di­ci­nos li­te­ra­tū­ro­je ap­ra­šy­ta daug že­mo ūgio žmo­nių, ku­rie dir­bo at­sa­kin­gą dar­bą, užė­mė aukš­tus po­stus. Se­niau ma­žaū­gių bū­ta di­di­kų ir mo­nar­chų dva­ruo­se. Len­ki­jo­je la­bai ger­bia­mas J. Bo­ris­lavs­kis, iš­gy­ve­nęs be­veik 100 me­tų, taip pat bu­vo že­maū­gis. Šis tik 75 cm ūgio žmo­gus pa­si­žy­mė­jo eru­di­ci­ja ir pro­tu, jo pa­ta­ri­mo klaus­da­vo dau­ge­lis vals­ty­bės vy­rų. Že­maū­gis bu­vo Na­po­leo­nas, ta­čiau jo ūgis ap­skri­tai bu­vo drau­džia­ma te­ma. Dau­ge­lis Ho­li­vu­do žvaigž­džių įspū­din­gai at­ro­do tik ki­no fil­muo­se, o iš tie­sų yra neaukš­to ūgio ir „ko­vo­ja“ dėl kiek­vie­no cen­ti­met­ro: apie sa­vo ūgį pa­tei­kia ne­tiks­lius duo­me­nis, fil­ma­vi­mo aikš­te­lė­se sto­vi ant pa­ky­los ar­ba „ūg­te­li“ ap­sia­vę ba­tus pa­slėp­ta aukš­ta pa­kul­ne. Šios ma­žos gud­ry­bės vi­siš­kai ne­bū­ti­nos Ho­li­vu­do stip­rio­sios ly­ties at­sto­vams, nes že­mas ūgis ne­re­tai le­mia pa­si­se­ki­mą.

La­bai ne­daug žmo­nių yra pa­ten­kin­ti sa­vo iš­vaiz­da. Net­gi ne­prie­kaiš­tin­gai su­šu­kuo­tos žvaigž­dės, puo­šian­čios žur­na­lų vir­še­lius, pa­pras­tai nė­ra ja pa­ten­kin­tos. Daž­nai že­mas ūgis su­ke­lia daug psi­cho­lo­gi­nių pro­ble­mų ir tė­vams, ir vai­kams. Pas­ta­rie­ji už­gau­lio­ja­mi bend­raam­žių, ne­re­tai ir suau­gu­sie­ji juos pa­va­di­na nykš­tu­kais. „Vai­ko ūgis pa­ro­do jo sa­vi­jau­tą ir svei­ka­tą. Ma­žas dar ne­reiš­kia, kad li­go­tas, ta­čiau bū­ti­na iš­siaiš­kin­ti, ar vai­kas iš­ties svei­kas. Ne­re­tai tė­vai že­mo ūgio ne­ver­ti­na kaip svei­ka­tos su­tri­ki­mo ir nuo­lat ra­mi­na vai­ką, kad jis anks­čiau ar vė­liau vis tiek užaugs. De­ja, ste­buk­lo be jo­kių pa­stan­gų ga­li­ma ir ne­su­lauk­ti“, – per­spė­ja en­dok­ri­no­lo­gė.

Nus­ta­ty­ti prie­žas­tį ga­li tik spe­cia­lis­tas

Ži­no­ma dau­giau nei 200 li­gų, le­mian­čių ma­žą ūgį nuo pat vai­kys­tės. Dau­gu­ma jų ky­la dėl spon­ta­ni­nės ge­nų mu­ta­ci­jos, ku­ri įvyks­ta dar prieš ap­vai­si­ni­mą kiau­šia­ląs­tė­je ar sper­ma­to­zoi­de. Re­čiau že­maū­giš­ku­mą le­mia ge­nai, pa­vel­dė­ti iš vie­no ar abie­jų tė­vų, ku­rie taip pat yra že­ma-

ū­giai, ta­čiau ši tai­syk­lė, anot gy­dy­to­jos, ga­lio­ja ne vi­sa­da – že­maū­giai tė­vai ga­li su­si­lauk­ti vai­kų, ku­rie ne­tu­rės au­gi­mo su­tri­ki­mų. Kad vai­kas ge­rai aug­tų, tu­ri nor­ma­liai funk­cio­nuo­ti ir jo en­dok­ri­ni­nė sis­te­ma. Vie­na svar­biau­sių en­dok­ri­ni­nių liau­kų – hi­po­fi­zė, iš­ski­rian­ti au­gi­mo hor­mo­ną, ku­rio trū­ku­mas – vie­na su­lė­tė­ju­sio au­gi­mo prie­žas­čių. Vai­ko au­gi­mas ga­li su­trik­ti ir dėl lė­ti­nių li­gų, ypač inks­tų, virš­ki­ni­mo, kvė­pa­vi­mo, įgim­tų šir­dies ydų, lė­ti­nių in­fek­ci­jų ir pan. Au­gi­mo pro­ce­są vei­kia mi­ty­ba, so­cia­li­nės ir eko­no­mi­nės są­ly­gos, psi­chi­nė ir emo­ci­nė ap­lin­ka, gam­ti­niai veiks­niai, ap­lin­kos už­terš­tu­mas. „Nuo kū­di­kys­tės vai­kai tu­ri lan­ky­tis pas pe­diat­rą ar šei­mos gy­dy­to­ją, ku­rie iš­ma­tuo­ja jų ūgį ir pa­sve­ria. Iš pir­mo žvilgs­nio šis dau­ge­liui at­ro­dan­tis be­reikš­mis pro­ce­sas yra itin svar­bus, nes pa­de­da nu­sta­ty­ti, ar vai­kas au­ga nor­ma­liai, ar tu­ri ko­kių nors pro­ble­mų, – pa­sa­ko­ja gy­dy­to­ja. – Vi­sais at­ve­jais nu­sta­ty­ti tik­rą­ją au­gi­mo at­si­li­ki­mo prie­žas­tį ga­li tik gy­dy­to­jas en­dok­ri­no­lo­gas, to­dėl pa­ste­bė­jus au­gi­mo at­si­li­ki­mą pa­gal­bos ver­tė­tų kreip­tis į hor­mo­nų ir au­gi­mo su­tri­ki­mų spe­cia­lis­tą.“

Pir­mai­siais me­tais au­ga­me dau­giau­sia

Vy­rau­ja nuo­mo­nė, kad ūgis yra ma­žas, kai vy­rai ma­žes­ni nei 155 cm, o mo­te­rys – 145 cm. Re­mian­tis stan­dar­tais, nor­ma­lus vy­rų ūgio vi­dur­kis yra apie 180 cm (171-193 cm), mo­te­rų – apie 167 (156-181 cm). Grei­čiau­siai vai­kai au­ga pir­mai­siais gy­ve­ni­mo me­tais – ūg­te­li 18-25 cm. Per ant­ruo­sius me­tus jie ūg­te­li 10-13 cm, per tre­čiuo­sius – 7,5-10 cm. Li­kus tre­jiems me­tams iki bren­di­mo, au­gi­mas su­ma­žė­ja iki 5-6 cm per me­tus. Kai mer­gai­tei 12-13 me­tų, o ber­niu­kui –14-15 me­tų, au­gi­mo šuo­lis bū­na 8-10 cm per me­tus. „Atk­reip­ti dė­me­sį rei­kė­tų, jei dvi­me­tis ar ke­tur­me­tis per me­tus paau­ga vos vie­ną du cen­ti­met­rus, že­maū­giui še­šia­me­čiui ne­kren­ta pie­ni­niai dan­tys, vai­kas ant­rus me­tus ne­šio­ja tuos pa­čius dra­bu­žius ar­ba 13-14 m. su­lau­ku­siam paaug­liui nė­ra jo­kių ly­ti­nės bran­dos po­žy­mių“, – sa­ko en­dok­ri­no­lo­gė.

Anot me­di­kės, pa­skai­čiuo­ti bū­si­mą vai­ko ūgį, pri­tai­ky­da­mi ne­su­dė­tin­gą for­mu­lę, ga­li ir tė­ve­liai, te­rei­kia ma­mos ūgį pri­dė­ti prie tė­čio, dar pri­dė­ti 13 cm ir gau­tą skai­čių pa­da­ly­ti iš dvie­jų. Skai­čiuo­jant pa­gal šią for­mu­lę, ga­li­ma 10 cm pa­klai­da.

Gy­dy­mas efek­ty­vus, bet tik lai­ku pra­dė­tas

Pir­mie­ji žmo­gaus au­gi­mo hor­mo­no pre­pa­ra­tai Lie­tu­vo­je bu­vo pa­ga­min­ti iš mi­ru­sių žmo­nių hi­po­fi­zių 1972 m. Kau­no en­dok­ri­ni­nių pre­pa­ra­tų ga­myk­lo­je. Įdo­mu tai, kad pa­ly­gi­nus Lie­tu­vos moks­li­nin­kų su­kur­tą au­gi­mo pre­pa­ra­tą so­mat­ro­pi­ną su už­sie­nio ana­lo­gais bu­vo nu­sta­ty­ta, jog pa­čiu di­džiau­siu vi­du­ti­nį au­gi­mą su­ke­lian­čiu po­vei­kiu pa­si­žy­mė­jo bū­tent lie­tu­viš­ka­s pre­pa­ra­tas. Be to, jis bu­vo sau­ges­nis mik­ro­bio­lo­gi­niu po­žiū­riu.

Da­bar bio­sin­te­ti­nis žmo­gaus au­gi­mo hor­mo­nas ga­mi­na­mas ge­nų in­ži­ne­ri­jos bū­du ir jam bū­din­gos vi­sos na­tū­ra­laus žmo­gaus au­gi­mo hor­mo­no far­ma­ko­lo­gi­nės sa­vy­bės – jis ska­ti­na au­gi­mą, da­ly­vau­ja bal­ty­mų, rie­ba­lų, ang­lia­van­de­nių, elekt­ro­li­tų apy­kai­to­je. Gy­dy­mas au­gi­mo hor­mo­nu pa­pras­tai tę­sia­mas tol, kol su­kau­lė­ja au­gi­mo zo­nos ir vai­kas pa­sie­kia nor­ma­lų ūgį.

Nors gy­dy­mas au­gi­mo hor­mo­nu yra bran­gus, ga­li­ma pa­si­džiaug­ti, kad Lie­tu­vo­je šis hor­mo­nas yra įtrauk­tas į kom­pen­suo­ja­mų­jų vais­tų są­ra­šą, to­dėl vai­kams, ser­gan­tiems au­gi­mo hor­mo­no trū­ku­mu, iki 18 me­tų jis yra kom­pen­suo­ja­mas. „Tik svar­bu ne­pa­vė­luo­ti, – per­spė­ja gy­dy­to­ja. – Nus­ta­čius au­gi­mo hor­mo­no trū­ku­mą, gy­dy­ti rei­kia pra­dė­ti ne­del­siant. De­ja, kai į mus pa­gal­bos krei­pia­si že­mo ūgio jau nu­sto­ję aug­ti jau­nuo­liai, efek­ty­viai pa­dė­ti ne­be­ga­li­me, nes jų kau­lė­ji­mo zo­nos bū­na jau be­veik už­si­da­riu­sios.“

Aug­ti pa­de­da ne tik au­gi­mo hor­mo­nas. Pas­te­bė­ta, kad glo­bos na­mų auk­lė­ti­nis, ap­si­gy­ve­nęs pas glo­bė­jus, ge­ro­kai ūg­te­li, o jei si­tua­ci­ja na­muo­se pa­blo­gė­ja – au­gi­mas su­lė­tė­ja. „Kai vai­kas jau­čia­si rei­ka­lin­gas ir my­li­mas, o šei­mo­je vy­rau­ja drau­giš­ka ir šil­ta ap­lin­ka, jis bū­na links­mas, svei­kas ir ge­rai au­ga. Psi­chi­nė svei­ka­ta – la­bai svar­bus veiks­nys, są­ly­go­jan­tis fi­zi­nę svei­ka­tą“, – tvir­ti­na gy­dy­to­ja.

Kuo ga­li­me pa­dė­ti?

Svar­bu pa­si­rū­pin­ti, kad vai­kui ne­trūk­tų mie­go. Dau­gu­mai rei­kia 10-12 val. mie­go per pa­rą. Sa­ko­ma, kad kai vai­kas gi­liai mie­ga, jis au­ga. „Tik­ra tie­sa, – tvir­ti­na gy­dy­to­ja. – Nuo mie­go pra­džios praė­jus 1-2,5 val., pra­si­de­da gi­laus mie­go fa­zė, ku­rios me­tu or­ga­niz­mas ga­mi­na dau­giau au­gi­mo hor­mo­no, to­dėl la­bai svar­bu, kad vai­kas gul­tų­si ne vė­liau nei 21-22 val. Svar­bus ir ry­ti­nis mie­gas, ku­ris nors ir ne­ska­ti­na au­gi­mo pro­ce­so, bet su­tei­kia psi­cho­lo­gi­nį ir dva­si­nį kom­for­tą.“

Au­gan­čiam vai­kui svar­bu val­gy­ti įvai­rų ko­ky­biš­ką švie­žią mais­tą, nes tik su­ba­lan­suo­ta, t. y. pa­kan­ka­mai ka­lo­ri­jų, bal­ty­mų, pa­grin­di­nių vi­ta­mi­nų ir mi­ne­ra­lų tu­rin­ti mi­ty­ba pa­dės vai­kui pa­siek­ti jo ūgio po­ten­cia­lą. „Pra­si­dė­jus tam­sia­jam me­tų lai­kui, kai ma­žai sau­lės ir švie­sos, rei­kė­tų var­to­ti žu­vies tau­kus, ku­rie ypač svar­būs kau­lams for­muo­tis. Nau­din­gi švie­ži ir džio­vin­ti vai­siai, me­dus. Pa­tar­ti­na kas­dien val­gy­ti pie­no pro­duk­tų, rie­šu­tų, žu­vies, steng­tis var­to­ti ma­žiau sal­du­my­nų, ypač cuk­raus“, – pa­ta­ria en­dok­ri­no­lo­gė.

Vai­kams svar­bu kuo dau­giau ak­ty­viai ju­dė­ti. „Tik fi­zi­nis ak­ty­vu­mas tu­ri bū­ti nor­ma­lus“, – per­spė­ja gy­dy­to­ja. – Au­gi­mą ska­ti­na krep­ši­nis, tink­li­nis, šuo­liai į aukš­tį, plau­ki­mas, ka­bo­ji­mas ant sker­si­nio. Svar­bu, kad spor­tas ne­bū­tų per daug in­ten­sy­vus, ska­ti­nan­tis anks­ty­vą rau­me­nų vys­ty­mą­si, to­dėl pa­tar­ti­na veng­ti sun­kio­sios at­le­ti­kos ir spor­ti­nės gim­nas­ti­kos.“

O kaip su­si­do­ro­ti su įky­riais smal­suo­liais? „Iš­mo­ki­te ne­pyk­da­mi rea­guo­ti į žmo­nių reak­ci­jas, jei jū­sų vai­kas ma­žas, – pa­ta­ria gy­dy­to­ja. – At­sa­ky­ki­te į įky­ruo­lių klau­si­mus ir ko­men­ta­rus tiek at­vi­rai, kiek ga­li­te, ta­da su­lau­ki­te pa­to­gaus mo­men­to pa­sa­ky­ti ką nors ypa­tin­go apie sa­vo vai­ką. Jei­gu jū­sų vai­kas tuo me­tu su ju­mis, šis bū­das pa­ro­dys tai, kad jūs pa­ste­bi­te vi­sas ki­tas jo sa­vy­bes, ku­rios pa­da­ro jį uni­ka­lų. Tai pa­dės pa­ruoš­ti jam spręs­ti to­kias pat si­tua­ci­jas, kai jū­sų ne­bus ša­lia.“

Skyd­liau­kei rei­kia dė­me­sio

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Apie skyd­liau­kės li­gas kal­ba­ma re­tai, ta­čiau, anot gy­dy­to­jos en­dok­ri­no­lo­gės Egi­di­jos Balt­ru­šai­tie­nės, skyd­liau­kės li­gos nu­sta­to­mos dviem iš de­šim­ties Lie­tu­vos gy­ven­to­jų, t. y. dau­giau nei dia­be­tas ir vė­žys kar­tu. Pu­sei pa­cien­tų skyd­liau­kės li­gos diag­no­zuo­ja­mos pa­vė­luo­tai, nes jų simp­to­mai daž­nai lai­ko­mi na­tū­ra­liais se­nė­ji­mo po­žy­miais, to­dėl il­gai bū­na ne­nus­ta­to­ma tik­ro­ji ne­ga­la­vi­mo prie­žas­tis.


Pir­ma­sis skyd­liau­kės pa­ki­ti­mus tu­rė­tų pa­ste­bė­ti šei­mos gy­dy­to­jas. Į jį rei­kė­tų kreip­tis pa­ki­tus svo­riui, pa­di­dė­jus pra­kai­ta­vi­mui, pa­si­kei­tus elg­se­nai.

Tomasz KOBOSZ nuotr.

Ma­žiu­kas or­ga­nas re­gu­liuo­ja svei­ka­tą

Nors skyd­liau­kės li­gos – vie­nos la­biau­siai pa­pli­tu­sių pa­sau­ly­je, anot gy­dy­to­jos en­dok­ri­no­lo­gės, žmo­nės daž­nai net ne­ži­no, kas ta skyd­liau­kė. Jos li­gos taip pat ku­rį lai­ką bu­vo pri­mirš­tos. Gy­dy­to­ja sa­ko, kad dė­kin­gi tu­rė­tu­me bū­ti skyd­liau­kės ty­ri­mui echos­ko­pu ar ult­ra­gar­su, ku­ris nu­sta­to or­ga­no san­da­ros pa­ki­ti­mus. Da­bar jau ga­li­ma at­lik­ti ir skyd­liau­kės hor­mo­nų ty­ri­mą.

Skyd­liau­kė – ne­di­de­lė prie­ki­nė­je kak­lo sri­ty­je esan­ti dru­ge­lio for­mos liau­ka, ku­ri, nors ir ma­žy­tė, yra at­sa­kin­ga už dau­gy­bę or­ga­niz­mo funk­ci­jų. „Nė­ra nė vie­no or­ga­no, ku­riam skyd­liau­kė ne­tu­rė­tų įta­kos“, – sa­ko gy­dy­to­ja.

Skyd­liau­kė ga­mi­na hor­mo­nus, ku­rie re­gu­liuo­ja me­džia­gų apy­kai­tą. Nuo har­mo­nin­gos jos veik­los pri­klau­so žmo­gaus ža­ve­sys, ener­gi­ja, odos gro­žis. Ji at­sa­kin­ga už šir­dies ir krau­ja­gys­lių sis­te­mos veik­lą, odos būk­lę, neu­ro­lo­gi­nes funk­ci­jas, cho­les­te­ro­lio ly­gį, kau­lų tvir­tu­mą, žar­ny­no, inks­tų, ly­ti­nę veik­lą. „Pa­si­tai­ko, kad pa­gal pa­cien­to būk­lės po­žy­mius ieš­ko­ma vė­žio, o paaiš­kė­ja, kad tai skyd­liau­kės su­tri­ki­mai, – pa­sa­ko­ja gy­dy­to­ja. – Kar­tais žmo­gui, ku­rio aukš­tas cho­les­te­ro­lio ly­gis, aiš­ki­na­ma, kad jam ne­ga­li­ma val­gy­ti rie­baus mais­to. Jei pa­cien­tas tvir­ti­na, kad val­go tik lie­sus pro­duk­tus, tuo­met iš­kart ga­li­ma įtar­ti skyd­liau­kės su­tri­ki­mus.“

Se­ki­na or­ga­niz­mą

Kai ku­rie or­ga­nai, pa­žeis­ti li­gos, grei­tai „iš­si­duo­da“, tuo­met gy­dy­tis pra­de­da­me ne­tru­kus. Skyd­liau­kė ne­bū­ti­nai tu­ri skau­dė­ti ar pa­di­dė­ti, ta­čiau su­tri­kus jos veik­lai jūs tai tik­rai pa­ju­si­te, nes pa­blo­gės sa­vi­jau­ta. Skyd­liau­kė iš­ski­ria hor­mo­nus, ku­rie krau­ju pa­sie­kia be­veik vi­sas or­ga­niz­mo ląs­te­les, to­dėl jos li­gų simp­to­mai ga­na įvai­rūs: nuo­var­gis, di­de­lis jaut­ru­mas šal­čiui, su­lė­tė­jęs mąs­ty­mas, gal­vos skaus­mas, vei­do pa­ti­ni­mai, skys­čių su­si­lai­ky­mas, sau­sa oda, lū­ži­nė­jan­tys na­gai, vi­du­rių už­kie­tė­ji­mas, menst­rua­ci­jų su­tri­ki­mai, pa­sto­ji­mo pro­ble­mos, są­na­rių skaus­mai ir kt. „Sut­ri­kus skyd­liau­kės funk­ci­jai, ne­bū­ti­nai tu­ri pa­si­reikš­ti vi­si šie po­žy­miai, pa­kan­ka ke­lių“, – sa­ko gy­dy­to­ja.

Mo­te­rys skyd­liau­kės li­go­mis ser­ga še­šis kar­tus daž­niau ne­gu vy­rai. Pas­ta­ruo­ju me­tu net ir vai­kams skyd­liau­kė bū­na pa­ki­tu­si. Anot en­dok­ri­no­lo­gės, vie­nin­te­lė pa­guo­da ta, kad pa­di­dė­ju­si skyd­liau­kė dar ne­reiš­kia, kad ji vei­kia blo­gai. Skyd­liau­kės maz­gų tu­ri apie 5 pro­c. Lie­tu­vos gy­ven­to­jų, ta­čiau tai dar ne­reiš­kia, jog vi­si jie ser­ga skyd­liau­kės vė­žiu. Svar­bu ži­no­ti, kad šie maz­gai ga­li keis­tis, su­pik­ty­bė­ti, to­dėl rei­kia bū­ti bud­riems, kad lai­ku spė­tu­mė­te kreip­tis į gy­dy­to­ją.

En­dok­ri­no­lo­gė sa­ko, kad pir­ma­sis skyd­liau­kės pa­ki­ti­mus tu­rė­tų pa­ste­bė­ti šei­mos gy­dy­to­jas. Pa­ki­tus svo­riui, pa­di­dė­jus pra­kai­ta­vi­mui, pa­si­kei­tus elg­se­nai, šei­mos gy­dy­to­jas tu­rė­tų ap­žiū­rė­ti skyd­liau­kę. Pas­te­bė­jęs maz­ge­lį ar ki­to­kį da­ri­nį, jis ne­dels­da­mas tu­ri pa­siųs­ti pa­cien­tą pas gy­dy­to­ją spe­cia­lis­tą, ku­ris pa­dės įmin­ti pa­ki­tu­sios skyd­liau­kės mįs­lę. „Ne­re­tai ap­tin­ka­me lė­ti­nį už­de­gi­mą, ku­rį su­ke­lia or­ga­niz­mo au­toan­ti­kū­nai. Tai nė­ra itin di­de­lė pro­ble­ma, ta­čiau sėk­min­gam gy­dy­mui pri­rei­kia di­de­lės pa­cien­to kant­ry­bės, nes lė­ti­nio už­de­gi­mo gy­dy­mas ga­li už­truk­ti 10 me­tų“, – sa­ko gy­dy­to­ja.

Prie­žas­čių – dau­gy­bė

Nus­ta­ty­ta, kad Lie­tu­vos gy­ven­to­jai gau­na per ma­žai jo­do. Skyd­liau­kės po­ky­čiai la­bai su­si­ję su jo apy­kai­ta – jei­gu jo­do or­ga­niz­me trūks­ta, su­trin­ka skyd­liau­kės hor­mo­nų ga­my­ba. Jo­do pa­ros nor­ma yra 150 mg, nėš­tu­mo me­tu jo po­rei­kis pa­di­dė­ja iki 200 mg per pa­rą, ne­pai­sant to, kad tuo me­tu skyd­liau­kė pa­ti ga­mi­na dau­giau hor­mo­nų. Jos pa­di­dė­ji­mas ar maz­gų su­si­for­ma­vi­mas at­si­ran­da ne tik dėl ma­žo jo­do kie­kio. Da­lis ser­gan­čių­jų jos li­go­mis gy­ve­na to­se vie­to­vė­se, kur jo­do yra pa­kan­ka­mai, ta­čiau tai jiems ne­pa­de­da iš­veng­ti skyd­liau­kės su­tri­ki­mų. Skyd­liau­kės li­gų prie­žas­tis ne­re­tai yra pa­vel­di­mu­mas. „Jei­gu ma­ma ar mo­čiu­tė sir­go skyd­liau­kės li­ga, di­de­lė ti­ki­my­bė, kad ja sirgs ir duk­ra ar anū­kė“, – sa­ko en­do-k­ri­no­lo­gė. Daž­niau­siai pa­vel­di­mi maz­gai skyd­liau­kė­je – maz­gi­nės stru­mos. Skyd­liau­kė la­bai jaut­riai rea­guo­ja į ap­lin­kos ir išo­ri­nius veiks­nius, to­dėl jos veik­lą ga­li su­trik­dy­ti nėš­tu­mas, bren­di­mas, kli­mak­sas, stre­sas, lė­ti­nė in­fek­ci­ja, ap­lin­kos už­terš­tu­mas ir dau­ge­lis ki­tų veiks­nių.

Trū­ku­mas ža­lin­gas kaip ir per­tek­lius

Skyd­liau­kė ga­li iš­skir­ti per ma­žai ar­ba, at­virkš­čiai, per daug hor­mo­nų. Jų per­tek­lius su­ke­lia hi­per­ti­ro­zę. Žmo­gus lie­sė­ja, la­biau pra­kai­tuo­ja, ne­re­tai pa­di­dė­ja akys, su­plo­nė­ja oda, pra­de­da dre­bė­ti ran­kos, pirš­tų ga­liu­kai pa­si­da­ro švel­nūs kaip kū­di­kio. Kar­tais žmo­gus pra­de­da daž­niau tuš­tin­tis. Kai ku­rie žmo­nės ne­ga­li su­si­kaup­ti, pa­kin­ta jų raš­tas, jie pa­si­da­ro dirg­lūs, pyks­ta­si su na­miš­kiais, bend­ra­dar­biais. Da­lis li­go­nių skun­džia­si akių per­štė­ji­mu. Mo­te­rims ga­li su­trik­ti menst­rua­ci­jų cik­las, ku­ris kar­tais ga­li bū­ti ir ne­vai­sin­gu­mo prie­žas­tis.

Esant skyd­liau­kės hor­mo­nų sto­kai – hi­po­ti­ro­zei, su­lė­tė­ja me­džia­gų apy­kai­ta. Žmo­gus priau­ga svo­rio, iš­sau­sė­ja oda, pra­de­da slink­ti plau­kai (tie­sa, jie ga­li slink­ti ir esant pa­di­dė­ju­siai skyd­liau­kės veik­lai), slen­ka an­ta­kiai, ypač jų šo­ni­nės da­lys, pa­di­dė­ja lie­žu­vis, žmo­gus kal­ba lė­tai, jo bal­sas tam­pa že­mes­nis, tins­ta ko­jos, at­si­ran­da kie­tų pa­brin­ki­mų (ede­mų), už­kie­tė­ja vi­du­riai. Mo­te­rys ne­ga­li pa­sto­ti. Tai – už­leis­tos hi­po­ti­ro­zės simp­to­mai. Leng­vos hi­po­ti­ro­zės po­žy­mių ga­li at­si­ras­ti, kai mo­te­rys nau­do­ja daug kre­mo ar­ba lai­ko­si griež­tos die­tos, no­rė­da­mos nu­mes­ti svo­rio.

Ir hi­per­ti­ro­zė, ir hi­po­ti­ro­zė ga­li bū­ti ta­pa­ti­na­ma su psi­chi­kos su­tri­ki­mais ar­ba šir­dies li­go­mis. Neat­si­tik­ti­nai anks­čiau skyd­liau­kės su­tri­ki­mų tu­rin­tis žmo­gus ne­re­tai bu­vo gy­do­mas psi­chiat­rų ar kar­dio­lo­gų. Da­bar, kai at­lie­ka­mi hor­mo­nų ty­ri­mai, skyd­liau­kės pa­ki­ti­mus ga­li­ma nu­sta­ty­ti la­bai ope­ra­ty­viai.

Svar­bu ne­pa­vė­luo­ti

No­rin­tiems iš­veng­ti skyd­liau­kės pa­ki­ti­mų gy­dy­to­ja re­ko­men­duo­ja var­to­ti jo­duo­tos drus­kos, ta­da jo­do po­rei­kis bus pa­ten­kin­tas. Mik­roe­le­men­to se­le­no ir­gi la­bai rei­kia skyd­liau­kei nor­ma­liai funk­cio­nuo­ti. Ne­de­rė­tų pa­mirš­ti, kad skyd­liau­kė yra stre­so liau­ka. Jei­gu pa­ti­ria­me stre­są, skyd­liau­kė į tai rea­guo­ja, to­dėl ji ne­re­tai pa­di­dė­ja per­var­gu­siems, daug rū­pes­čių tu­rin­tiems žmo­nėms. Mo­te­rims, pri­klau­so­mai nuo menst­rua­ci­jų cik­lo, skyd­liau­kė ga­li pa­di­dė­ti net iki 50 pro­c. sa­vo tū­rio, to­dėl kar­tais pa­čios pa­cien­tės pa­ste­bi, kad skyd­liau­kė bū­na tai di­des­nė, tai ma­žes­nė. Dau­giau­sia dė­me­sio skyd­liau­kei tu­rė­tų skir­ti vy­res­nio am­žiaus žmo­nės. Anot gy­dy­to­jos, pa­si­tik­rin­ti ult­ra­gar­su, ar nė­ra ko­kio nors skyd­liau­kės da­ri­nio, tu­rė­tų kiek­vie­na vy­res­nė nei 55 m. mo­te­ris. Vy­rams kreip­tis dėl skyd­liau­kės pa­to­lo­gi­jos rei­kia ir ta­da, jei ne­di­dė­jant svo­riui pa­di­dė­ja kak­lo apim­tis ar­ba pa­kė­lus ran­kas at­si­ran­da du­su­lys ar pa­mė­ly­nuo­ja vei­das. „Anks­ty­vo­sios sta­di­jos skyd­liau­kės pa­ki­ti­mus gy­dy­ti leng­viau, su­gaiš­ta­ma ma­žiau lai­ko, tad at­si­ra­dus ne­ma­lo­niam jaus­mui kak­le, sun­ku­mui ry­ti, su­lė­tė­jus ar pa­grei­tė­jus me­džia­gų apy­kai­tai, ne­ven­ki­te pa­si­kon­sul­tuo­ti su sa­vo šei­mos gy­dy­to­ju, kad su­spė­tu­mė­te lai­ku pra­ver­ti gy­dy­to­jo en­dok­ri­no­lo­go ka­bi­ne­to du­ris“, – pa­ta­ria spe­cia­lis­tė.

Psi­chi­kos svei­ka­ta – ne tik psi­chiat­rų rei­ka­las

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

So­cio­lo­gai Lie­tu­vo­je ste­bi nau­ją reiš­ki­nį – mo­der­nio­je vi­suo­me­nė­je at­si­ran­da svei­ka­tos su­tri­ki­mų, iš es­mės ky­lan­čių dėl bend­ro ne­pa­si­ten­ki­ni­mo gy­ve­ni­mu ir sa­vi­raiš­kos sto­kos. Sut­ri­ki­mai pa­si­reiš­kia įvai­riais kū­no skaus­mais, sun­kiai ap­čiuo­pia­mais me­di­ci­niš­kai. „Psi­chi­kos svei­ka­tos su­tri­ki­mai tam tik­rais at­ve­jais ima lenk­ti kū­no li­gas, at­si­ran­da nau­jų ne­ga­la­vi­mų, ku­rių anks­čiau ne­bu­vo, pa­vyz­džiui, lė­ti­nio nuo­var­gio, „per­de­gi­mo“ sind­ro­mas“, – sa­ko gy­dy­to­ja Ol­ga Ri­movs­ka­ja.

 

Dėl įvai­rių prie­žas­čių kiek­vie­no iš mū­sų dva­si­nė sa­vi­jau­ta ga­li pa­blo­gė­ti, to­dėl tu­ri­me bū­ti tam pa­si­ren­gę.

Vivek CHUGH nuotr.

Po­žiū­ris kei­čia­si

Anot gy­dy­to­jos O. Ri­movs­ka­jos, psi­chi­kos svei­ka­tos pro­ble­mos eg­zis­tuo­ja tūks­tant­me­čius. Daug kar­tų kei­tė­si ir po­žiū­ris į dva­sios ne­ga­lias ir jo­mis ap­nik­tus žmo­nes. Se­no­vė­je psi­chi­kos svei­ka­tos pro­ble­mos bū­da­vo sie­ja­mos su ne­že­miš­kais da­ly­kais, to­dėl vie­ni ūmių psi­chi­kos li­gų ka­muo­ja­mi žmo­nės bu­vo ve­ja­mi iš bend­ruo­me­nės, ki­ti – pa­smer­kia­mi mir­čiai. An­ti­kos lai­kais į psi­chi­kos li­gas ne­be­žiū­rė­ta mis­tiš­kai, bu­vo ieš­ko­ma me­di­ci­ni­nių prie­mo­nių, sten­gia­ma­si įžvelg­ti li­gų prie­žas­ties ir pa­sek­mės ry­šį. Vi­du­ram­žiais pa­mi­ši­mą im­ta lai­ky­ti vel­nio ap­sė­di­mu, o psi­chi­kos li­go­nių lauk­da­vo vel­nio iš­va­ry­mo pro­ce­dū­ros, šven­ti­ni­mas. Be­sip­lė­to­jant kul­tū­rai, į psi­chi­kos li­go­nius im­ta žiū­rė­ti hu­ma­niš­kiau. Gy­dy­to­jai ir vi­suo­me­nė pra­dė­jo su­pras­ti, kad „ap­sės­tie­ji“ yra li­go­niai, ku­riuos rei­kia gy­dy­ti, ta­čiau tik XX a. vi­du­ry­je vi­suo­me­nė pra­dė­jo priim­ti psi­chi­kos svei­ka­tos pro­ble­mų tu­rin­čius žmo­nes į sa­vo tar­pą, ska­tin­da­ma jų so­cia­li­nę in­teg­ra­ci­ją. „Psi­chi­kos li­go­niai tu­rė­tų gy­dy­tis ir gy­ven­ti kuo ma­žiau su­var­žy­to­je ap­lin­ko­je, dau­giau dė­me­sio ski­riant jų rea­bi­li­ta­ci­jai“, – sa­ko me­di­kė.

Ri­ba la­bai tra­pi

Šiuo­lai­ki­nė­je vi­suo­me­nė­je psi­chi­kos svei­ka­ta – vie­na di­džiau­sių ir kar­tu pa­žei­džia­miau­sių ver­ty­bių. Ka­da pa­gal­bos rei­kia kreip­tis į gy­dy­to­ją psi­chiat­rą – pa­ma­čius dan­gu­je skren­dan­tį an­ge­lą ar pa­ju­tus, kad sklen­džia­te pa­ra­le­li­nė­je rea­ly­bė­je? Kur pra­si­de­da psi­chi­kos li­ga?

Gy­dy­to­ja sa­ko, kad spar­čiai kin­tant vi­suo­me­nei kin­ta ir ri­bos tarp svei­kos psi­chi­kos ir li­gos, to­dėl vis sun­kiau api­brėž­ti, kas ji yra, tad įsi­tvir­ti­na nuo­sta­ta, kad dau­gu­ma žmo­nių per sa­vo gy­ve­ni­mą pa­ti­ria vie­no­kių ar ki­to­kių psi­chi­kos su­tri­ki­mų. „La­bai gai­la, kad vi­suo­me­nės po­žiū­ris į psi­chi­kos svei­ka­tą yra ne­tei­sin­gas ir ne­to­le­ran­tiš­kas. Jei­gu žmo­gus krei­pė­si į spe­cia­lis­tą kon­sul­ta­ci­jos, į jį iš kar­to žvel­gia­ma kaip į psi­chi­kos li­go­nį, nors psi­chi­kos simp­to­mų at­si­ra­di­mas ne­reiš­kia, kad jūs su­si­rgo­te psi­chi­ne li­ga. Psi­chi­kos svei­ka­tos su­tri­ki­mų tu­ri be­veik 12 pro­c. žmo­ni­jos – maž­daug 450 mi­li­jo­nų ar­ba kas aš­tun­tam gy­ven­to­jui rei­ka­lin­ga psi­chiat­ro kon­sul­ta­ci­ja ir pa­gal­ba. To­kių su­tri­ki­mų yra vi­so­se ša­ly­se, kul­tū­ro­se, am­žiaus gru­pė­se ir so­cia­li­niuo­se sluoks­niuo­se“, – sa­ko gy­dy­to­ja.

Ne tik me­di­kų rei­ka­las

Anot gy­dy­to­jos, tik da­bar pra­de­da­me su­vok­ti, kad psi­chi­kos svei­ka­ta yra vie­na svar­biau­sių vi­suo­me­nės svei­ka­tos pro­ble­mų ir kad šios pro­ble­mos tu­ri bū­ti ci­vi­li­zuo­tai spren­džia­mos ne tik psi­chiat­ri­jos įstai­go­se, bet ir vi­suo­me­nė­je, da­ly­vau­jant kiek­vie­nam pi­lie­čiui, de­ja, dau­ge­lio žmo­nių nuo­mo­ne, psi­chi­kos svei­ka­ta pri­va­lo rū­pin­tis tik me­di­kai. „Dau­gu­ma me­di­ci­nos prie­mo­nių skir­ta li­goms gy­dy­ti ir tik ne­dau­ge­lis – svei­ka­tos ko­ky­bei ge­rin­ti, to­dėl sa­vo svei­ka­tą tu­ri pir­miau­sia stip­rin­ti pa­ts žmo­gus ir jį su­pan­ti bend­ruo­me­nė, – tvir­ti­na gy­dy­to­ja. – Ne­su­tik­čiau, kad psi­chi­kos svei­ka­ta yra ge­ra, jei žmo­gus ne­ser­ga jo­kio­mis psi­chi­kos li­go­mis. Ji yra su­dė­ti­nė as­mens svei­ka­tos da­lis.“

Ar jūs val­do­te gy­ve­ni­mą, ar gy­ve­ni­mas val­do jus, pri­klau­so nuo jū­sų psi­chi­nės svei­ka­tos. Stip­rios psi­chi­kos žmo­nės leng­viau ne­gu ki­ti įvei­kia stre­są, pro­duk­ty­viau dir­ba ir duo­da dau­giau nau­dos vi­suo­me­nei, o psi­chi­kos li­gos truk­do žmo­gui pa­tir­ti gy­ve­ni­mo pil­nat­vę. Svei­kos bend­ruo­me­nės ir vi­suo­me­nės pa­si­žy­mi di­de­liu so­cia­li­niu ka­pi­ta­lu ir že­mu so­cia­li­nės pa­to­lo­gi­jos ly­giu, ma­žes­niais sa­vi­žu­dy­bių, prie­var­tos ar ki­to­kio dest­ruk­ci­nio el­ge­sio, nu­kreip­to į sa­ve ar į ki­tus, ro­dik­liais. To­kia bend­ruo­me­nė ar vi­suo­me­nė yra to­le­ran­tiš­kes­nė pa­žei­džia­moms gy­ven­to­jų gru­pėms, jo­se di­des­nė so­cia­li­nė in­teg­ra­ci­ja.

Ga­li pa­veik­ti kiek­vie­ną

Žmo­gaus psi­chi­nė svei­ka­ta 49-53 pro­c. pri­klau­so nuo jo pa­ties, 17-20 pro­c. – nuo ap­lin­kos veiks­nių, apie

18 pro­c. – nuo žmo­gaus ge­ne­ti­nių veiks­nių, 8-10 pro­c. – nuo me­di­ci­nos pa­gal­bos. Be abe­jo, da­bar dau­ge­lis žmo­nių neiš­ven­gia stre­so, įtam­pos, ne­ri­mo. Gy­dy­to­ja sa­ko, kad jei šie su­tri­ki­mai yra trum­pa­lai­kiai, tai di­des­nės įta­kos psi­chi­nei svei­ka­tai ne­tu­ri, ta­čiau jei­gu jie tę­sia­si il­gai, ta­da ky­la pa­vo­jus su­si­rgti. Ki­ta ver­tus, kuo psi­chi­nė svei­ka­ta ge­res­nė, tuo leng­viau ir grei­čiau įvei­kia­mas stre­sas, ne­ri­mas. Net­gi ne­lai­mės, su­krė­ti­mai dva­siš­kai stip­rią as­me­ny­bę su­bran­di­na, o silp­ną – pa­lau­žia ir su­sarg­di­na.

Psi­chi­nę svei­ka­tą są­ly­go­ja so­cia­li­niai ir eko­no­mi­niai (ne­dar­bas, men­kos pa­ja­mos, iš­si­la­vi­ni­mas), psi­cho­lo­gi­niai (nei­gia­mi gy­ve­ni­mo įvy­kiai, stre­sas) veiks­niai, žmo­gaus elg­se­na ir gy­ven­se­na (ne­ra­cio­na­li mi­ty­ba, svai­gi­na­mų­jų me­džia­gų var­to­ji­mas, fi­zi­nio ak­ty­vu­mo sto­ka).

Pag­rin­dai for­muo­ja­mi vai­kys­tė­je

„Gy­ven­se­na for­muo­ja­si vai­kys­tė­je ir paaug­lys­tė­je, o įpro­čiai daž­nai iš­lie­ka vi­sam gy­ve­ni­mui ir suau­gu­sia­jam juos bū­na sun­ku pa­keis­ti, to­dėl itin svar­bu har­mo­nin­gos as­me­ny­bės for­ma­vi­mo­si lai­ko­tar­piu pa­dė­ti pa­ma­tus dva­siš­kai stip­riai as­me­ny­bei vys­ty­tis, – tvir­ti­na gy­dy­to­ja. – Vai­ko cha­rak­te­ris for­muo­ja­si iki 12 me­tų. La­bai svar­bu šiuo eta­pu ne­pa­da­ry­ti klai­dų su juo bend­rau­jant, jį auk­lė­jant. Tė­vai ži­no, kaip vai­ką mai­tin­ti, kaip jį ap­reng­ti, ta­čiau ne vi­sa­da iš­ma­no jo psi­cho­lo­gi­ją įvai­riais am­žiaus tarps­niais. Šio­je sfe­ro­je ga­lė­tų daug nu­veik­ti vai­kų ug­dy­mo įstai­gos, per­duo­da­mos rei­ka­lin­gą in­for­ma­ci­ją ir tė­vams, ir vai­kams.“

Gė­rio, užuo­jau­tos, rū­pes­tin­gu­mo, no­ro pa­dė­ti li­go­tam ir silp­nes­niam, pa­dė­kos, kant­ry­bės, kū­ry­bin­gu­mo ug­dy­mas – tai emo­ci­nio ir mo­ra­li­nio vai­ko auk­lė­ji­mo pa­grin­das. „Vi­sa­pu­siš­kos as­me­ny­bės ug­dy­mas ir reiš­kia psi­chiš­kai svei­kos as­me­ny­bės ug­dy­mą. Tai žmo­gus, ge­ban­tis val­dy­ti nei­gia­mas emo­ci­jas, be­si­rū­pi­nan­tis ap­lin­ki­niais, ge­ban­tis už­jaus­ti. Mo­kė­ji­mas tei­sin­gai įver­tin­ti sa­ve ir sa­vo ga­li­my­bes ap­sau­go to­kį žmo­gų nuo be­tiks­lių ar be­rei­ka­lin­gų iš­gy­ve­ni­mų ir nu­si­vy­li­mų“, – pa­sa­ko­ja gy­dy­to­ja.

Mei­lės, gė­rio, su­pra­ti­mo trū­ku­mas vai­ko gy­ve­ni­me for­muo­ja nei­gia­mus jo bruo­žus – už­si­spy­ri­mą, ne­pak­lus­nu­mą, bai­lu­mą. Baus­mės lau­ki­mas vai­kui su­ke­lia ne­ri­mas­tin­gą nuo­tai­ką, daž­nai iš­si­vys­tan­čią į ag­re­si­ją, ku­ri pir­ma bū­na nu­kreip­ta į silp­nes­nius, t. y. ma­žes­nius už sa­ve vai­kus ir gy­vū­nus, o vė­liau – ir į bend­raam­žius. Šei­ma, ku­rio­je vy­rau­ja žiau­ru­mas ir pyk­tis, yra psi­chiš­kai ne­vi­sa­ver­tė.

Svar­bu iš­lai­ky­ti pu­siaus­vy­rą

Dėl įvai­rių prie­žas­čių kiek­vie­no iš mū­sų dva­si­nė sa­vi­jau­ta ga­li pa­blo­gė­ti, to­dėl tu­ri­me bū­ti tam pa­si­ren­gę. Kad žmo­gaus psi­chi­nė svei­ka­ta bū­tų stip­ri, re­ko­men­duo­ja­ma iš anks­to neiš­gy­ven­ti dėl ga­li­mų sun­ku­mų, mo­ky­tis pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę, ne­bi­jo­ti įveik­ti sun­kių už­duo­čių, džiaug­tis tuo, ką tu­ri­me, su­si­ras­ti mė­gia­mą veik­lą, nuo­lat to­bu­lė­ti. Psi­chi­nė svei­ka­ta pri­klau­so ir nuo pa­pras­tų da­ly­kų: ge­ros mi­ty­bos, fi­zi­nio ak­ty­vu­mo, sai­kin­go al­ko­ho­li­nių gė­ri­mų var­to­ji­mo. Žmo­gus yra tik­ras sa­vo li­ki­mo kal­vis, at­sa­kin­gas už sa­vo gy­ve­ni­mą bei sa­vo reak­ci­ją į vyks­tan­čius gy­ve­ni­me įvy­kius. Svar­bu ži­no­ti, kad jo nuo­tai­ka su­ke­lia tam tik­rą re­zo­nan­są

jį tarp su­pan­čių­jų. Links­mas žmo­gus pa­ke­lia nuo­tai­ką, nu­liū­dęs ar pik­tas – nu­vi­lia. Nei­gia­mų emo­ci­jų ga­li­ma pa­tir­ti ir dar­be, ir na­muo­se. Di­de­lę reikš­mę dva­si­nei žmo­gaus pil­nat­vei tu­ri ge­bė­ji­mas iš­veng­ti konflik­ti­nių si­tua­ci­jų ir val­dy­ti jau esa­mas.

„Vis­kas, ko per daug, yra ne­svei­ka“, – tai la­bai ge­ras pa­ta­ri­mas sau­gant sa­vo psi­chi­kos svei­ka­tą. No­rint bū­ti tik­rai svei­kam, rei­kia sai­kin­gu­mo, o pa­ju­tus tu­rint psi­chi­nių su­tri­ki­mų rei­kia ne­bi­jo­ti kreip­tis į spe­cia­lis­tus ir pra­šy­ti pa­gal­bos“, – pri­me­na gy­dy­to­ja.

Mo­kė­ji­mas tei­sin­gai įver­tin­ti sa­ve ir sa­vo ga­li­my­bes ap­sau­go žmo­gų nuo be­tiks­lių ar be­rei­ka­lin­gų iš­gy­ve­ni­mų ir nu­si­vy­li­mų.

Svei­ka­tą ku­ria mū­sų min­tys

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Spe­cia­lis­tai tvir­ti­na, kad stip­rin­ti imu­ni­te­tą pa­de­da grū­di­ni­ma­sis, su­ba­lan­suo­ta ir svei­ka mi­ty­ba, vi­ta­mi­nų var­to­ji­mas, įtam­pos ven­gi­mas ir ža­lin­gų įpro­čių at­si­sa­ky­mas. „Dau­ge­lis imu­ni­nę sis­te­mą stip­ri­na įvai­rio­mis prie­mo­nė­mis pa­mirš­da­mi, kad be tin­ka­mo nu­si­tei­ki­mo, t. y. po­zi­ty­vaus mąs­ty­mo, vi­sos prie­mo­nės yra be­ver­tės“, – tvir­ti­na šei­mos gy­dy­to­ja Jur­gi­ta Jan­kaus­kie­nė.

 

Ne­pa­mie­go­jus nak­tį, „at­si­grieb­ti“ die­ną neį­ma­no­ma, nes die­nos mie­gas ne­ga­li pa­keis­ti nak­ties mie­go, tad nuo­lat neiš­si­mie­go­da­mi nak­tį nua­lin­si­te sa­vo imu­ni­nę sis­te­mą.

Gun­ter MUL­LER nuo­tr.

No­ras bū­ti svei­kam

Anot šei­mos gy­dy­to­jos, svei­ko žmo­gaus imu­ni­te­tas nu­si­pel­no pa­čių gra­žiau­sių žo­džių – jis tar­si an­ge­las sar­gas sau­go žmo­gaus or­ga­niz­mą nuo li­gų, tad jį taip pat bū­ti­na sau­go­ti ir jam pa­dė­ti, ta­čiau no­rint ži­no­ti, ar imu­ni­nė sis­te­ma ga­lės įveik­ti or­ga­niz­mą puo­lan­čius mik­ro­bus ir vi­ru­sus, rei­kia iš­siaiš­kin­ti, ar mes pa­tys ne­ga­ty­vio­mis min­ti­mis ir jaus­mais ne­truk­do­me or­ga­niz­mui ko­vo­ti už sa­vo svei­ka­tą. Įp­ro­tis mąs­ty­ti nei­gia­mai blo­gi­na ląs­te­lių, fik­suo­jan­čių ne­ga­ty­vias min­tis, gy­vy­bi­nes funk­ci­jas. Nei­gia­mos min­tys ke­lia be­rei­ka­lin­gą įtam­pą ir di­di­na stre­są. Il­ga­lai­kė psi­chi­nė įtam­pa silp­ni­na imu­ni­te­tą, ku­riam su­šlu­ba­vus pra­si­de­da vi­sos ki­tos bė­dos. „Kai nu­si­vy­lę lep­te­li­me, kad vis­kas nu­si­bo­do, ne­be­si­no­ri gy­ven­ti – pa­tei­kia­me pro­gra­mą sa­vo or­ga­niz­mui. Nors daž­nai tai da­ro­me ne­są­mo­nin­gai, ta­čiau or­ga­niz­mas be­ma­tant pa­gau­na mū­sų nuo­sta­tą ir ima veik­ti – bė­ga į li­gą, nes imu­ni­te­to vei­ki­mo me­cha­niz­mas to­ly­gus spe­cia­liai pa­reng­tai ka­riuo­me­nei, ku­rios už­da­vi­nys – žai­biš­kai rea­guo­ti į pa­to­ge­ni­nius mik­roor­ga­niz­mus. Mes tik abst­rak­čiai fan­ta­zuo­ja­me, o sme­ge­nys jau plu­ša su­da­ri­nė­da­mos sche­mas ir sig­na­lus imu­ni­nei sis­te­mai, kad ji iš­jung­tų vi­sus ap­sau­gos nuo kė­si­ni­mo­si į svei­ka­tą me­cha­niz­mus“, – sa­ko gy­dy­to­ja.

Tar­si gri­po vi­ru­sas

Emo­ci­jos tie­siog sklin­da ap­link žmo­nes ir mes už­si­kre­čia­me jo­mis vie­ni nuo ki­tų, kaip už­si­kre­čia­me gri­pu. „Tur­būt pa­ste­bė­jo­te, kad ša­lia links­mo žmo­gaus yra links­ma, o ša­lia liūd­no – liūd­na. Lai­mė, mes ga­li­me val­dy­ti šiuos pro­ce­sus, kaip ko­vo­ja­me su gri­pu. Svar­bus imu­ni­te­tas – stip­raus imu­ni­te­to žmo­gus, bū­da­mas tarp ser­gan­čių­jų, neuž­sik­re­čia. Tai­gi svar­bus „emo­ci­nis imu­ni­te­tas“. Jei jū­sų po­zi­ty­vios emo­ci­jos bus stip­res­nės už ki­tų ne­ga­ty­vias nuo­tai­kas, jūs tie­siog „neuž­sik­rė­si­te“. To­dėl rei­kia stip­rin­ti sa­vo ge­rą nuo­tai­ką, ge­rą sa­vi­jau­tą ir tei­gia­mas min­tis. Tuo­met ap­lin­ki­nių pe­si­miz­mas bus „kaip nuo žą­sies van­duo“, – ti­ki­na gy­dy­to­ja.

Po­zi­ty­vus pro­gra­ma­vi­mas at­ne­ša lai­mę, sėk­mę ir svei­ka­tą, to­dėl no­rint bū­ti svei­kam, anot gy­dy­to­jos, rei­kia su­telk­ti dė­me­sį į sėk­mes, o ne į pra­lai­mė­ji­mus, są­mo­nin­gai val­dy­ti sa­vo min­tis ir vy­ti ša­lin ne­ri­mą bei pyk­tį. Imu­ni­te­tas tam vi­sa­da pa­si­ruo­šęs – sme­ge­nų neu­ro­nai to­kį pro­gra­ma­vi­mą prii­ma kaip nu­ro­dy­mą ir jam pa­klūs­ta. „Ge­riau kar­to­ti sau, kad esa­te svei­kas, nei nuo­lat tvir­tin­ti, kad ne­sa­te li­go­nis. Žo­dis „svei­kas“ ver­čia mū­sų mąs­ty­mą veik­ti mū­sų nau­dai, o mąs­ty­mas ir tei­gi­mas sau „ne­su li­go­nis“ jau sa­vai­me tu­ri kaž­ką nei­gia­mo, to­dėl vei­kia žlug­do­mai“, – sa­ko me­di­kė ap­gai­les­tau­da­ma, kad ne­re­tai po­zi­ty­vu­mą su­pran­ta­me kaip išo­ri­nį jo de­monst­ra­vi­mą, dirb­ti­nes šyp­se­nas ir at­sa­ky­mą į bet ko­kį klau­si­mą „ačiū, vis­kas ge­rai“. Ir sa­ky­mas, kad yra ge­rai, kai iš tie­sų blo­gai, ir įsi­kal­bė­ji­mas, kad yra blo­gai, kai iš es­mės yra ge­rai, yra psi­cho­lo­gi­niai su­tri­ki­mai, ve­dan­tys į neu­ro­tiš­kas bū­se­nas. Reak­ci­ja į įvy­kius ir gy­ve­ni­mą tu­ri bū­ti adek­va­ti, tuo­met įvy­kius iš­gy­ven­si­me be li­guis­tų bū­se­nų. „Na­tū­ra­li žmo­gaus bū­se­na gy­ve­ni­mo tėk­mė­je iš es­mės ir yra po­zi­ty­vu­mo bū­se­na“, – sa­ko gy­dy­to­ja.

Vien op­ti­miz­mo ne­pa­kan­ka

Tai kaip gi ne­prog­ra­muo­ti sa­vęs li­gai ir ne­sėk­mei? Anot gy­dy­to­jos, po­zi­ty­viai mąs­ty­ti iš­moks­ta­ma pa­laips­niui, bet ka­da ir bet ko­kio am­žiaus. „Mąs­ty­ki­te ir kal­bė­ki­te tik po­zi­ty­viai. „Aš ga­liu“, „Aš mo­ku“, „Aš su­ge­bu“, „Aš tai pa­da­ry­siu“ – tai fra­zės, ku­rias bū­ti­na var­to­ti nuo­lat. Te­gul tai tam­pa tei­gia­mu įpro­čiu. Lai­kui bė­gant net pa­tys nu­steb­si­te, kiek ga­lios tu­ri šie tei­gi­niai!“ – tvir­ti­na me­di­kė ir re­ko­men­duo­ja pa­ban­dy­ti iš­spręs­ti bet ko­kią jus už­klu­pu­sią pro­ble­mą kuo nau­din­giau sau, at­ran­dant jo­je ne ma­žiau kaip de­šimt tei­gia­mų sa­vy­bių. Pa­laips­niui po­zi­ty­vaus mąs­ty­mo dė­ka ge­bė­si­te val­dy­ti stre­są, tap­si­te ra­mes­ni ir at­si­pa­lai­da­vę. Ki­lus stre­si­nėms si­tua­ci­joms, pir­miau įjung­si­te pro­tą, ra­miau įveik­si­te ne­ma­lo­nias si­tua­ci­jas, tap­si­te tvir­tes­ni, tuo­met stre­sas jus vis ma­žiau veiks. Gy­ve­ni­me at­si­ras dau­giau po­zi­ty­vu­mo, ku­ris jums pa­dės ju­dė­ti sa­vo tiks­lų link, ne­pa­si­duo­dant be­rei­ka­lin­gai pa­ni­kai.

Nors po­zi­ty­vus mąs­ty­mas ke­lia pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi, ta­čiau vien jo tik­rai neuž­ten­ka. Kad li­gos ne­pul­tų, rei­ka­lin­ga vi­sa­ver­tė mi­ty­ba. „Pa­si­rū­pin­ki­te, kad jū­sų die­nos ra­cio­ne ne­trūk­tų ko­ky­biš­ko, švie­žio, ne­rie­baus mais­to. Re­ko­men­duo­ja­ma val­gy­ti ma­žiau gy­vu­li­nės kil­mės rie­ba­lų, daž­niau rink­tis dar­žo­ves ir vai­sius. An­tiok­si­dan­tai, ypač A, C ir E gru­pės vi­ta­mi­nai, iš­va­lo or­ga­niz­mą nuo lais­vų­jų ra­di­ka­lų, t. y. po­ten­cia­liai kenks­min­gų me­džia­gų, ga­lin­čių pa­žeis­ti svei­kas ląs­te­les. Dar­žo­vės ir vai­siai pa­di­di­na an­tiok­si­dan­tų, ku­rie su­nai­ki­na lais­vuo­sius ra­di­ka­lus dar ne­spė­jus jiems pa­kenk­ti, kie­kį“, – pa­sa­ko­ja me­di­kė.

Pa­dė­ti sa­vo or­ga­niz­mui stip­rin­ti imu­ni­te­tą ga­li­te spor­tuo­da­mi, juo­lab kad da­bar ju­dė­ji­mo ga­li­my­bės iš­ties ga­na di­de­lės, te­rei­kia kiek­vie­nam su­si­ras­ti sau pa­tin­kan­čią veik­lą – be tra­di­ci­nių ae­ro­bi­kos ar tre­ni­ruok­lių sa­lių, ba­sei­no, ga­li­ma lan­ky­ti šo­kius, jo­gos pra­ty­bas ir pan.

Pir­tis – tai ne tik šva­ra, bet ir pui­ki svei­ka­ti­ni­mo pro­ce­dū­ra, itin veiks­min­gai pa­de­dan­ti su­stip­rin­ti imu­ni­te­tą. Dar Hi­pok­ra­tas tei­gė, kad pir­tis ge­rai vei­kia virš­ki­na­mą­ją, kvė­pa­vi­mo, ner­vų sis­te­mas. Su šiais tei­gi­niais su­tin­ka ir šių lai­kų me­di­kai. Tem­pe­ra­tū­rų kai­ta, kont­ras­ti­nis du­šas grū­di­na mū­sų or­ga­niz­mą. „Prieš ei­nant į pir­tį ne­ga­li­ma daug val­gy­ti, ta­čiau ir al­ka­niems ei­ti ne­pa­tar­ti­na. Ne­ga­li­ma pir­ty­je bū­ti per il­gai: pa­pras­tai sean­sas trun­ka 5-8 min., o jį kar­to­ti svei­ka ne dau­giau nei 3-4 kar­tus“, – pa­ta­ria gy­dy­to­ja.

Mie­go­ki­te nak­tį, o ne die­ną

Daž­nai net neį­ta­ria­me, kad dėl pa­šli­ju­sios imu­ni­nės sis­te­mos kal­tas mie­go trū­ku­mas. Įro­dy­ta, jog imu­ni­nės ląs­te­lės vi­su pa­jė­gu­mu ko­vo­ja su bak­te­ri­jo­mis tik nak­tį, kai me­ta­bo­liz­mas vi­suo­se or­ga­nuo­se su­lė­tė­ja. Bū­tent ta­da in­ten­sy­viau­siai dir­ba at­ku­ria­mo­sios imu­ni­te­to funk­ci­jos. Mie­gant or­ga­niz­me ga­mi­na­si tam tik­ri che­mi­niai ele­men­tai, ku­rie bū­ti­ni stip­riai or­ga­niz­mo ap­sau­gai pa­lai­ky­ti. Nuo­la­ti­nis neiš­si­mie­go­ji­mas pa­žei­džia imu­ni­nę sis­te­mą, to­dėl daž­niau ser­ga­ma in­fek­ci­jo­mis ir ki­to­mis imu­ni­nės sis­te­mos li­go­mis. Nak­ti­nio mie­go sto­ka ap­krau­na šir­dį ir ši taip pat ga­li „su­šlu­buo­ti“, pa­žei­džia en­dok­ri­ni­nę sis­te­mą, su­trik­do ang­lia­van­de­nių apy­kai­tą, ky­la cuk­ri­nio dia­be­to ir ki­tų li­gų grės­mė. „Ne­pa­mie­go­jus nak­tį, „at­si­grieb­ti“ die­ną neį­ma­no­ma, nes die­nos mie­gas ne­ga­li pa­keis­ti nak­ties mie­go, tad nuo­lat neiš­si­mie­go­da­mi nak­tį nua­lin­si­te sa­vo imu­ni­nę sis­te­mą“, – per­spė­ja gy­dy­to­ja.

Ne­rei­kia pa­mirš­ti, kad imu­ni­te­tą ypač silp­ni­na al­ko­ho­lis ir rū­ky­mas, to­dėl jei­gu neįs­ten­gia­te vi­siš­kai at­si­sa­ky­ti šių ža­lin­gų įpro­čių, me­di­kė pa­ta­ria pa­laips­niui juos ri­bo­ti, nes tik tuo­met bū­si­te svei­ki ir stip­rūs.

Skie­pai nuo gri­po – skie­py­tis ar ne?

Skai­ty­to­jams pa­tei­kia­me in­ter­viu su gy­dy­to­ju Ma­ri­ju­mi Mo­tie­jū­nu.

 

- Nuo­mo­nių apie skie­pus yra ga­na įvai­rių – vie­ni ne­ti­ki jų efek­ty­vu­mu, bai­min­da­mie­si komp­li­ka­ci­jų, ki­ti pa­si­kliau­ja vien tik jais. Ku­rie iš jų tei­ses­ni ir ko­dėl rei­kia skie­py­tis?

- Kas­met gri­pu Lie­tu­vo­je su­ser­ga tūks­tan­čiai žmo­nių, 10% ku­rių ser­ga sun­kia for­ma, o da­lis mirš­ta nuo šios li­gos su­kel­tų komp­li­ka­ci­jų (daž­niau­siai plau­čių, au­sies, vei­do kau­lų ert­mių ar ki­tų or­ga­nų už­de­gi­mų). Va­ka­rų Eu­ro­po­je kas­met gri­pu su­ser­ga dau­giau nei de­šim­ta­da­lis gy­ven­to­jų, JAV kas­met nuo gri­po ir jo pa­da­ri­nių mirš­ta nuo 10 iki 40 tūkst. žmo­nių, Ru­si­jo­je – apie 2,5 tūkst. Prieš ke­le­tą me­tų Di­džią­ją Bri­ta­ni­ją nu­siau­bu­sios gri­po epi­de­mi­jos me­tu mi­rė 29 tūkst. žmo­nių.

Šiuo­lai­ki­nių gri­po vak­ci­nų efek­ty­vu­mas vir­ši­ja 85%. Tai reiš­kia, kad dau­giau nei 85% pa­si­skie­pi­ju­sių žmo­nių iš­ven­gia li­gos, o ki­ta da­lis, ne dau­giau 5%, ser­ga leng­va gri­po for­ma be komp­li­ka­ci­jų. Tai­gi abe­jo­ti jų efek­ty­vu­mu nė­ra pa­grin­do. Dėl po­stvak­ci­ni­nių komp­li­ka­ci­jų, tai pa­si­tai­ko iš­skir­ti­nių at­ve­jų, iš­si­vys­tan­čių dėl ypač sa­vi­tos žmo­gaus imu­ni­nės sis­te­mos.

- Ko­dėl pa­si­skie­pi­ję žmo­nės vis tiek su­ser­ga gri­pu?

- Dar iki šiol daug kas leng­va­bū­diš­kai ver­ti­na gri­pą. To­kia klai­din­ga nuo­sta­ta su­si­for­ma­vu­si to­dėl, kad šal­tu me­tų lai­ku pa­si­reiš­kian­čius ne­sun­kius ne­ga­la­vi­mus – slo­gą, čiau­du­lį, ryk­lės skaus­mą, ne­di­de­lį gal­vos skaus­mą, tru­pu­tį pa­ki­lu­sią tem­pe­ra­tū­rą ir kt. – žmo­nės daž­nai ver­ti­na kaip gri­pą. Iš tik­rų­jų tai ne gri­pas, o mik­ro­bų su­kel­tas vir­šu­ti­nių kvė­pa­vi­mo ta­kų už­de­gi­mi­nis ne­ga­la­vi­mas. Daž­niau­sia to prie­žas­tis bū­na įvai­rūs ade­no­vi­ru­sai. Vi­sai kas ki­ta yra gri­pas, ku­ris pa­si­reiš­kia stai­ga pa­ki­lu­sia (daž­niau­sia aukš­ta) tem­pe­ra­tū­ra, šaltk­rė­čiu, stip­riu gal­vos ir rau­me­nų skaus­mu, są­na­rių mau­di­mu, kar­tais var­gi­nan­čiu sau­su ko­su­liu. Ne­re­tai bū­na ir py­ki­ni­mas, ne­mi­ga, žmo­gus ga­li klie­dė­ti, ga­li at­si­ras­ti kū­no trau­ku­lių. Slo­ga ir ko­su­lys pa­pras­tai at­si­ran­da po dvie­jų ar tri­jų die­nų.

- Ar skie­pai ga­li pa­kenk­ti or­ga­niz­mui?

- Tik­rai ne. Pa­ban­dy­siu paaiš­kin­ti kuo pa­pras­čiau. Vak­ci­na nuo gri­po – tai inak­ty­vuo­tas (už­muš­tas) gri­po vi­ru­sas ar­ba net at­ski­ri jo kom­po­nen­tai, su­ke­lian­tys imu­ni­nį at­sa­ką, bet ne­su­ke­lian­tys ar­ba be­veik ne­su­ke­lian­tys po­stvak­ci­ni­nių pa­ša­li­nių pa­da­ri­nių. Su­lei­dus šios vak­ci­nos į or­ga­niz­mą, pra­de­da ga­min­tis spe­ci­fi­niai, bū­tent prieš gri­po vi­ru­są nu­kreip­ti an­ti­kū­nai. Tai­gi, žmo­gui už­si­krė­tus gri­pu, esan­tys, t. y. su­si­for­ma­vę an­ti­kū­nai neut­ra­li­zuo­ja pa­te­ku­sius gri­po vi­ru­sus ir žmo­gus iš­ven­gia li­gos, o tie, ku­rie su­ser­ga (apie 3-5%), ser­ga ypač leng­va for­ma be komp­li­ka­ci­jų ir lie­ka­mų­jų reiš­ki­nių.

- Ko­kis ša­lu­ti­nis skie­pų po­vei­kis?

- Yra po­stvak­ci­ni­nės komp­li­ka­ci­jos ir ša­lu­ti­nės reak­ci­jos, ku­rios dar skirs­to­mos į bend­ras ir vie­ti­nes. Post­vak­ci­ni­nės komp­li­ka­ci­jos – ypač re­tas at­ve­jis. Post­vak­ci­ni­nės bend­ros reak­ci­jos – ir­gi ne­daž­nas reiš­ki­nys. Jų me­tu ga­li ke­le­tą die­nų pa­kil­ti tem­pe­ra­tū­ra, žmo­gus ga­li jaus­ti silp­nu­mą, nuo­var­gį, bend­rą dis­kom­for­tą, ga­li šiek tiek skau­dė­ti gal­vą. Pab­rėž­ti­na, kad vi­sa tai įvyks­ta ga­na re­tai ir per ke­le­tą die­nų ne­gy­dant praei­na sa­vai­me. Vie­ti­nės po­stvak­ci­ni­nės reak­ci­jos at­si­ran­da daž­niau, vi­du­ti­niš­kai 10-20% pa­si­skie­pi­ju­sių. Skie­po vie­to­je at­si­ran­da pa­rau­di­mas, su­kie­tė­ji­mas, ga­li nie­žė­ti. Vi­sa tai taip pat praei­na sa­vai­me.

- Ar yra nau­da skie­py­tis, jei gri­po vi­ru­sas kas­met mu­tuo­ja ir tik spė­ji­mo bū­du ku­ria­ma vak­ci­na?

- Nu­ma­to­mo gri­po šta­mas (pro­gno­zuo­ja­mo tų me­to gri­po vi­ru­so san­da­ra) pa­ren­ka­mas ne spė­ji­mo bū­du, o moks­liš­kai pa­tvir­tin­tais ty­ri­mais. Kas­met gri­po epi­de­mi­ja dar pa­va­sa­rį (Eu­ro­pos kli­ma­ti­nės juos­tos at­žvil­giu) pra­si­de­da Piet­ry­čių Azi­jos ša­ly­se. Iš ten iden­ti­fi­kuo­tas vi­ru­sas siun­čia­mas (in­for­muo­ja­ma Pa­sau­li­nė svei­ka­tos ap­sau­gos or­ga­ni­za­ci­ja) apie jo san­da­rą, o pa­sta­ro­ji įpa­rei­go­ja vi­sus Eu­ro­pos vak­ci­nos ga­min­to­jus ga­min­ti vak­ci­ną bū­tent prieš tą pro­gno­zuo­ja­mą ru­dens-žie­mos mė­ne­siais pa­sie­kian­tį Eu­ro­pą gri­pą.

Ki­tas da­ly­kas – gri­po vi­ru­sas ga­li kis­ti, bet la­bai ne­daug, o pa­grin­di­nės jo su­de­da­mosios da­lys (šta­mai) ne­kin­ta, ski­ria­si tik vak­ci­na­ci­jos efek­ty­vu­mo pro­cen­tas, ku­ris va­ri­juo­ja nuo 85 iki 95%.

- Ar tie­sa, kad žmo­gų skie­pi­jant pir­mą kar­tą jam rei­kia dvie­jų vak­ci­nos do­zių?

- Suau­gu­sie­ji, net ir pir­mą kar­tą, skie­pi­ja­mi vie­ną kar­tą. Vai­kai iki de­vy­ne­rių me­tų ir tik be­si­skie­pi­jan­tys pir­mą kar­tą – du kar­tus ke­tu­rių sa­vai­čių in­ter­va­lu.

- Ar skie­pi­ja­mas žmo­gus tu­ri bū­ti vi­siš­kai svei­kas? Kas nu­tiks, jei jis pa­si­skie­pys bū­da­mas per­ša­lęs? Ar skie­py­tis ne­ga­li­ma, jei žmo­gus ser­ga tam tik­ro­mis li­go­mis? Jei taip, tai ko­kio­mis?

- Pag­rin­di­nės skie­pų kont­rain­di­ka­ci­jos – aler­gi­ja kiau­ši­nio bal­ty­mams ir ūmi­nis li­gos pro­ce­sas (aukš­ta tem­pe­ra­tū­ra, py­ki­ni­mas, gal­vos skaus­mai ir kt). Kont­rain­di­ka­ci­jos ga­min­to­jų in­for­ma­ci­niuo­se la­pe­liuo­se nu­ro­do­mos esant ir ki­tiems ūmių li­gų paū­mė­ji­mo at­ve­jams, dėl ku­rių in­di­vi­dua­liai spren­džia­ma kas­kart prieš skie­pi­jant tam tik­rą pa­cien­tą.

- Ka­da vė­liau­siai žie­mą ga­li­ma skie­py­tis? Koks ap­skri­tai tin­ka­miau­sias lai­kas skie­py­tis?

- Tin­ka­miau­sias lai­kas – dvi sa­vai­tės iki gri­po epi­de­mi­jos pra­džios, ku­ri skir­tin­gais me­tais pra­si­de­da skir­tin­gais ru­dens ar žie­mos mė­ne­siais. Pab­rėž­ti­na, kad skie­py­tis ga­li­ma ir net re­ko­men­duo­ja­ma bet ka­da, net ir pra­si­dė­jus gri­po epi­de­mi­jai.

- Ar ga­li skie­py­tis be­si­lau­kian­čios mo­te­rys ir ko­kio am­žiaus vai­kus ga­li­ma skie­py­ti?

- Mū­sų tu­ri­ma ypa­tin­gos su­dė­ties vak­ci­na yra la­bai sau­gi – ja ga­li­ma skie­py­ti vai­kus nuo tre­jų me­tų am­žiaus, nėš­čias ir žin­dan­čias mo­te­ris, as­me­nis, ser­gan­čius lė­ti­nė­mis plau­čių, šir­dies ir krau­ja­gys­lių, inks­tų ir me­džia­gų apy­kai­tos li­go­mis. Vak­ci­na­ci­jos efek­ty­vu­mas įvai­rio­se am­žiaus gru­pė­se sie­kia 95%.

- Kai ku­rie žmo­nės ma­no, kad pa­skie­py­tas or­ga­niz­mas pa­ts ne­be­ko­vo­ja su li­go­mis, žo­džiu, silps­ta imu­ni­te­tas.

- Man sun­ku ko­men­tuo­ti tei­gi­nius, ku­rie, net ne­ži­nau kaip pa­sa­ky­ti, nea­ti­tin­ka tik­ro­vės. Tai gal ne­rei­kia skie­pų ap­skri­tai nuo ma­ro, ku­ris, pra­dė­jus skie­py­ti, pra­ktiš­kai iš­nai­kin­tas, he­pa­ti­to, er­ki­nio en­ce­fa­li­to, gim­dos kak­le­lio vė­žio...

Nuo 1962 iki 1987 m. Ja­po­ni­jo­je bu­vo pra­dė­tas tai­ky­ti pri­va­lo­mas kas­me­tis vi­sos ša­lies moks­lei­vių skie­pi­ji­mas nuo gri­po. Ma­no­ma, kad šios ja­po­nų ini­cia­ty­vos dė­ka bu­vo iš­veng­ta nuo 49 iki 73 tūkst. mir­ties nuo gri­po at­ve­jų. Mū­sų ša­ly­je pa­dė­tis šiuo at­ve­ju taip pat  po tru­pu­tį ge­rė­ja. Lie­tu­vo­je iš tūks­tan­čio gy­ven­to­jų nuo gri­po pa­si­skie­pi­ja vi­du­ti­niš­kai 30 as­me­nų, Lat­vi­jo­je – 65, Es­ti­jo­je – 52. JAV iš tūks­tan­čio gy­ven­to­jų pa­si­skie­pi­ja net 250, Eu­ro­po­je – vi­du­ti­niš­kai 177. Ta­čiau pa­gal šiuos ro­dik­lius Lie­tu­va len­kia Mek­si­ką, Kos­ta Ri­ką, Ko­lum­bi­ją, Pe­ru, Ve­ne­sue­lą ir Ek­va­do­rą.

Šir­dies svei­ka­ta – mū­sų pa­čių ran­ko­se

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Lie­tu­vo­je dau­giau­sia mirš­ta­ma nuo šir­dies ir krau­ja­gys­lių li­gų, iš ku­rių daž­niau­sia – ko­ro­na­ri­nė šir­dies li­ga. „Ji pra­si­de­da ne nuo skaus­mo krū­ti­nė­je ar mio­kar­do in­fark­to, bet ge­ro­kai anks­čiau – nuo ža­lo­jan­čio po­vei­kio krau­ja­gys­lės sie­ne­lei“, – per­spė­ja gy­dy­to­ja in­ter­ven­ci­nė kar­dio­lo­gė Auš­ra Damb­raus­kai­tė.

 

Norint išvengti širdies ligų, reikėtų kuo daugiau judėti, ypač vyresnio amžiaus žmonėms.

Mee LIN WOON nuotr.

Kad rim­tai ser­ga­me, ga­li­me ir ne­ži­no­ti

Krau­ja­gys­lių ate­rosk­le­ro­zė – lė­ti­nė ar­te­ri­jų sie­ne­lių li­ga, pa­si­žy­min­ti lė­ti­niu jų stan­dė­ji­mu ir siau­rė­ji­mu. Šio pro­ce­so me­tu šir­dies, pa­kink­lio, mie­go, klu­bų ar­te­ri­jo­se ar­ba aor­to­je su­si­da­ro ate­rosk­le­ro­zi­nių plokš­te­lių, ku­rioms įply­šus su­si­da­ro kre­šu­lys, su­trik­dan­tis krau­jo apy­ta­ką, o krau­ja­gys­lių sie­ne­lės, pra­ra­du­sios elas­tin­gu­mą, su­trū­ki­nė­ja. Su­ma­žė­jus krau­ja­gys­lių spin­džiui, į au­di­nius pa­ten­ka ma­žiau mais­to me­džia­gų ir de­guo­nies, to­dėl su­trin­ka nor­ma­li fi­zio­lo­gi­nė or­ga­niz­mo veik­la, ima vys­ty­tis įvai­rios pa­to­lo­gi­jos ir li­gos.

Gy­dy­to­ja A. Damb­raus­kai­tė sa­ko, kad ar­te­ri­jų stan­dė­ji­mo bei siau­rė­ji­mo pro­ce­sas pra­si­de­da ne­pas­te­bi­mai, to­dėl ate­rosk­le­ro­zės po­žy­mių ga­li­ma ap­tik­ti ir 20-30 me­tų su­lau­ku­sių as­me­nų krau­ja­gys­lė­se. Nors il­gai krau­ja­gys­lių ate­rosk­le­ro­zė bu­vo lai­ko­ma su se­nė­ji­mu su­si­ju­siu na­tū­ra­liu pro­ce­su, da­bar pri­pa­žįs­ta­ma, kad tai lė­ti­nė li­ga, pa­žei­džian­ti šir­dies, sme­ge­nų, ko­jų, re­čiau – ran­kų, pil­vo krau­ja­gys­lių sie­ne­les. Prik­lau­so­mai nuo pa­žeis­tų ar­te­ri­jų vie­tos, li­ga pa­si­reiš­kia ne­ti­kė­tai, kai pro­ce­sas bū­na jau to­li pa­žen­gęs: krū­ti­nės an­gi­na, mio­kar­do in­fark­tu, gal­vos sme­ge­nų in­sul­tu, ko­jų skaus­mais ar gang­re­na, stai­gia mir­ti­mi. „Svar­bu su­pras­ti, kad ate­rosk­le­ro­zė ne­pas­te­bi­mai ža­lo­ja krau­ja­gys­les daug me­tų prieš li­gai pa­si­reiš­kiant, – sa­ko gy­dy­to­ja. Vie­nin­te­lė išei­tis – ap­si­sau­go­ti nuo li­gos įma­no­ma kont­ro­liuo­jant ri­zi­kos veiks­nius bei sau­gant sa­vo krau­ja­gys­les nuo ža­lin­go jų po­vei­kio.“

Pa­kan­ka ke­lių žings­nių

Iš es­mės po­ky­čių krau­ja­gys­lė­se iš­veng­ti neį­ma­no­ma – su­lau­kus pil­na­me­tys­tės, krau­ja­gys­lės ima sen­ti, jo­se at­si­ran­da pa­žei­di­mų, ta­čiau, anot gy­dy­to­jos, kiek­vie­nas no­rin­tis il­giau gy­ven­ti žmo­gus ne tik ga­li, bet ir tu­ri su­stab­dy­ti ate­rosk­le­ro­zės vys­ty­mą­si, te­rei­kia pa­keis­ti kai ku­riuos įpro­čius.

Iš vi­so ži­no­ma per 200 ri­zi­kos veiks­nių, ta­čiau tik ke­liems jų žmo­gus ne­ga­li pa­si­prie­šin­ti – tai am­žius, kai vy­rai per­ko­pia 45 me­tus, o mo­te­rys – 55, vy­riš­ka ly­tis ir pa­vel­di­mu­mas. Ki­tus ri­zi­kos veiks­nius, anot me­di­kės, mes ga­li­me val­dy­ti. Kad tai pa­jėg­tu­me pa­da­ry­ti, kiek­vie­nas pri­va­lo­me ži­no­ti sa­vo ar­te­ri­nį krau­jo spau­di­mą, cho­les­te­ro­lio bei gliu­ko­zės kie­kį krau­jy­je, juos­mens apim­tį bei kū­no svo­rį. „Su­ži­no­ję sa­vo ri­zi­kos veiks­nius, ga­lė­si­te im­tis kryp­tin­go veiks­mų pla­no šir­dies svei­ka­tai pa­ge­rin­ti. Pag­rin­di­nis šei­mos veik­los cent­ras ir svar­biau­sia mū­sų gy­ve­ni­mo užuo­vė­ja – na­mai. Bū­tent jie yra pui­ki vie­ta, nuo ku­rios rei­kė­tų pra­dė­ti im­tis ati­tin­ka­mų veiks­mų, ge­ri­nan­čių šir­dies svei­ka­tą“, – pa­ta­ria kar­dio­lo­gė.

Ma­no­ma, kad pir­miau­sia ža­lin­gi veiks­niai, pvz., rū­ky­mas ar stre­sas, pa­žei­džia vi­di­nį ar­te­ri­jų dan­ga­lą. Jis pra­ran­da sa­vo ap­sau­gi­nes funk­ci­jas, ima pra­leis­ti už­de­gi­mi­nes krau­jo ląs­te­les ir cho­les­te­ro­lį. Jei krau­jy­je per daug „blo­go­jo“ cho­les­te­ro­lio, pro pa­žeis­tas vie­tas jis pa­ten­ka į gi­les­nius ar­te­ri­jų sluoks­nius, kur pa­kin­ta ir su­si­for­muo­ja pir­mie­ji ate­rosk­le­ro­zi­niai pa­žei­di­mai – va­di­na­mo­sios rie­ba­li­nės dė­mės. Vė­liau to­je vie­to­je kau­pia­si ir ki­tos me­džia­gos, pvz., kal­cis, for­muo­ja­si ate­rosk­le­ro­zi­nė plokš­te­lė, ku­ri vis di­dė­ja, pa­ma­žu siau­ri­na ar­te­ri­ją ir truk­do te­kė­ti krau­jui. Anot gy­dy­to­jos, rū­ky­mas le­mia vie­ną iš pen­kių kar­dio­vas­ku­li­nių li­gų. Ne­rū­kant ri­zi­ka su­si­rgti šir­dies ir krau­ja­gys­lių li­go­mis su­ma­žė­ja per­pus, o ne­rū­kant 15 me­tų su­ma­žė­ja be­veik tiek, kiek nie­ka­da ne­rū­kiu­sių žmo­nių. Nors rū­ka­liai ži­no rū­ky­mo ža­lą, ta­čiau jaus­da­mie­si svei­ki rū­ko to­liau. „Pri­tai­ky­ki­te sau ar sa­vo ar­ti­mie­siems nau­ją tai­syk­lę: už vie­ną su­rū­ky­tą ci­ga­re­tę – vie­nas bui­ties dar­bas. Gal­būt tai pa­dės mes­ti rū­ky­ti“, – re­ko­men­duo­ja kar­dio­lo­gė.

Per di­de­lis cho­les­te­ro­lio kie­kis

Vie­nas svar­biau­sių ate­ro-sk­le­ro­zės pro­gre­sa­vi­mo veiks­nių – krau­jo rie­ba­lai ar­ba li­pi­dai, ku­rių pa­grin­di­nis – cho­les­te­ro­lis, į krau­ją pa­ten­kan­tis dviem bū­dais – su mais­tu ar­ba pa­ga­min­tas ke­pe­ny­se. „Žmo­gaus or­ga­niz­me pa­ga­mi­na­ma net 80 pro­c. cho­les­te­ro­lio, o 20 pro­c. pa­ten­ka su mais­tu, to­dėl dau­ge­liui žmo­nių ne­pa­vyks­ta su­ma­žin­ti cho­les­te­ro­lio kie­kio krau­jy­je net ir lai­kan­tis die­tos“, – at­sklei­džia gy­dy­to­ja.Sai­kin­gas cho­les­te­ro­lio kie­kis bū­ti­nas žmo­gaus or­ga­niz­mui kaip sta­ty­bi­nė, ener­ge­ti­nė me­džia­ga, ta­čiau kai jo per daug, pro­gre­suo­ja ate­rosk­le­ro­zė. „Kiek­vie­nas cho­les­te­ro­lio per­tek­liaus la­šas ska­ti­na ate­rosk­le­ro­zę“, – per­spė­ja kar­dio­lo­gė, pa­tar­da­ma sa­vo die­nos ra­cio­ne su­ma­žin­ti gy­vu­li­nių rie­ba­lų – pa­keis­ti juos au­ga­li­niais. Iš šių rei­kė­tų veng­ti tik pal­mių alie­jaus. Re­ko­men­duo­ja­ma val­gy­ti daug dar­žo­vių ir vai­sių, ru­pių mil­tų ir ne­mal­tų grū­dų duo­nos ke­pi­nių. Pie­no pro­duk­tus rink­tis kuo lie­ses­nius, mė­są – taip pat ne­rie­bią, ne­var­to­ti su­bpro­duk­tų – ke­pe­nų, inks­tų, kiau­ši­nį val­gy­ti be try­nio. Tin­ka žu­vis, viš­tie­na, tik be ode­lės. Ne­ga­li­ma var­to­ti ir pro­duk­tų, ku­rie ga­mi­na­mi iš ode­lių – įvai­rių pie­niš­kų deš­re­lių, vir­tos deš­ros. Prieš ren­kan­tis to­kius pro­duk­tus bū­ti­na iš­siaiš­kin­ti jų su­dė­tį. Mais­to ne­rei­kė­tų kep­ti rie­ba­luo­se. Ge­riau vir­ti, troš­kin­ti ga­ruo­se, ga­min­ti mik­ro­ban­gų kros­ne­lė­je. Ne­tin­ka ir rie­būs kon­di­te­ri­niai kre­mai. Ga­li­te sa­vo šei­mos gy­dy­to­jo pa­pra­šy­ti spe­cia­lių len­te­lių, ku­rio­se su­ra­šy­ti re­ko­men­duo­ja­mi ir ne­re­ko­men­duo­ja­mi pro­duk­tai, tuo­met re­gu­liuo­ti sa­vo mi­ty­bą bus leng­viau.

Nes­kaus­min­gos, bet pa­vo­jin­gos

Pas­kai­čiuo­ta, kad kas tre­čias suau­gęs žmo­gus tu­ri pa­di­dė­ju­sį ar­te­ri­nį krau­jos­pū­dį. Kuo jis di­des­nis, tuo di­des­nė ti­ki­my­bė su­si­rgti ko­ro­na­ri­ne šir­dies li­ga, mio­kar­do in­fark­tu, in­sul­tu. Jei­gu yra ir ki­tų ri­zi­kos veiks­nių, pa­vo­jus dar la­biau pa­di­dė­ja. „Pa­vo­jin­giau­sia tai, kad dau­gu­ma net ne­ži­no, kad jų krau­jos­pū­dis pa­di­dė­jęs, o jei­gu ir ži­no, tai daž­niau­siai nu­mo­ja ran­ka ir ne­si­gy­do. Su­si­rū­pi­na­ma tik tuo­met, kai šir­dis ir krau­ja­gys­lės pa­žei­džia­mos ne­grįž­ta­mai“, – da­li­ja­si pa­tir­ti­mi kar­dio­lo­gė ir pri­me­na, kad nor­ma­lus suau­gu­sio žmo­gaus krau­jos­pū­dis yra apie 120/80. Pa­vo­jaus dar nė­ra, jei­gu jis ne­vir­ši­ja 140/90, ta­čiau jei krau­jos­pū­dis di­des­nis nei 140/90, jį bū­ti­na ma­žin­ti.

Vie­nas pa­vo­jin­giau­sių šir­dies ir krau­ja­gys­lių li­gų ri­zi­kos fak­to­rių – dia­be­tas. „Kai su­trin­ka or­ga­niz­mo me­cha­niz­mai, pa­lai­kan­tys nor­ma­lią krau­jo gliu­ko­zės kon­cent­ra­ci­ją, nu­ken­čia vi­sa or­ga­niz­mo me­džia­gų apy­kai­ta, to­dėl jei gliu­ko­zės kie­kis krau­jy­je yra di­des­nis nei 5,6 mmol/l, ne­li­ki­te abe­jin­gi“, – pa­ta­ria gy­dy­to­ja.

Pra­dė­ti mankš­tin­tis nie­ka­da ne­vė­lu

Ko­ro­na­ri­nės šir­dies li­gos ri­zi­ka tamp­riai su­si­ju­si su ant­svo­riu ir nu­tu­ki­mu. Gy­dy­to­ja sa­ko, kad ypač pa­vo­jin­ga, kai kū­no ma­sė vir­ši­ja nor­ma­lią dau­giau nei 30 pro­c., nes nu­tu­ki­mas la­bai ap­sun­ki­na šir­dies dar­bą. Di­de­lį pa­vo­jų ke­lia ir ap­link vi­daus or­ga­nus pil­vo sri­ty­je be­si­kau­pian­tys rie­ba­lai. „Pa­cien­tams su nu­tu­ku­siu pil­vu ri­zi­ka su­si­rgti ko­ro­na­ri­nė­mis li­go­mis yra pa­ti di­džiau­sia“, – sa­ko gy­dy­to­ja. Pil­vo nu­tu­ki­mas vy­rams diag­no­zuo­ja­mas tuo­met, kai juos­mens apim­ties nor­mos vir­ši­ja 102 cm, o mo­te­rims – 88. Idea­li vy­rų lie­mens apim­tis yra ne dau­giau nei 94 cm., mo­te­rų – 80. „Kiek­vie­nam la­bai svar­bu ne­tu­rė­ti ant­svo­rio, o jei jo yra, vi­so­mis iš­ga­lė­mis bū­ti­na jį nu­mes­ti“, – tvir­ti­na kar­dio­lo­gė.

Ma­žas fi­zi­nis ak­ty­vu­mas yra vie­na svar­biau­sių ko­ro­na­ri­nės šir­dies li­gos ri­zi­kos veiks­nių. Jo reikš­mė pri­ly­gi­na­ma rū­ky­mo, pa­di­dė­ju­sio krau­jos­pū­džio ir pa­di­dė­ju­sio krau­jo li­pi­dų kie­kio ža­lai. Te­rei­kia 30 mi­nu­čių fi­zi­nės veik­los kas­dien ar­ba di­džią­ją da­lį sa­vai­tės die­nų, kad iš­veng­tu­mė­te mio­kar­do in­fark­to ar­ba in­sul­to. Gy­dy­to­ja sa­ko, kad pra­dė­ti mankš­tin­tis nie­ka­da ne­vė­lu, tik pa­si­rink­ti pra­ti­mai tu­ri bū­ti pa­gal am­žių, bū­ti sau­gūs. La­biau­siai tin­ka ae­ro­bi­nės fi­zi­nės veik­los rū­šys, ku­rių me­tu or­ga­niz­mas ener­gi­jai pa­ga­min­ti ak­ty­viai var­to­ja de­guo­nį, tre­ni­ruo­ja­mi plau­čiai ir šir­dis. Tai grei­tas ėji­mas, bė­gi­mas, plau­ki­mas, va­žia­vi­mas dvi­ra­čiu, ae­ro­bi­niai šo­kiai, sli­di­nė­ji­mas. „Ta­čiau jei­gu abe­jo­ja­te pa­si­rink­to fi­zi­nio krū­vio dy­džiu ar fi­zi­nių pra­ti­mų me­tu ar tuoj pat po jų pa­jun­ta­te skaus­mą už krū­tin­kau­lio, svaigs­ta gal­va, at­si­ran­da du­su­lys ar šir­dies rit­mo su­tri­ki­mų, pa­gal­bos ver­čiau kreip­ki­tės į me­di­kus“, – sa­ko kar­dio­lo­gė, re­ko­men­duo­da­ma ri­bo­ti lai­ką, pra­lei­džia­mą prie te­le­vi­zo­riaus, iki dve­jų va­lan­dų per die­ną. Esant ga­li­my­bei, vie­toj au­to­mo­bi­lio rei­kė­tų rink­tis dvi­ra­tį ar­ba no­ri­mą tiks­lą pa­siek­ti pės­čio­mis ne­pa­mirš­tant, kad tei­gia­mai vei­kia bet ko­kia įpras­ti­nė veik­la – dar­bas so­de, li­pi­mas laip­tais, na­mų ruo­šos dar­bai.

Ieš­ko ra­my­bės

Šiau­lių mies­to gy­ven­to­jai ken­čia nuo triukš­mo. Apie triukš­mo pro­ble­mas mies­te spe­cia­lis­tai, gy­ven­to­jai ir val­di­nin­kai dis­ku­ta­vo Šiau­lių mies­to tri­ša­lė­je ta­ry­bo­je.

 

Šiau­lie­čius pik­ti­na ir nai­kin­tu­vų ke­lia­mas trukš­mas, ir klu­bo „Pe­ga­sas“ lan­ky­to­jai.

„Šiauliai plius“ archyvo nuotr.

Ren­gia­ma­me triukš­mo pre­ven­ci­jos že­mė­la­py­je ma­ty­ti, koks triukš­mo ly­gis mies­te die­ną ir nak­tį. Vie­na triukš­min­giau­sių gat­vių – Ge­gu­žių. Ja sun­ku­sis trans­por­tas pra­de­da va­žiuo­ti pa­ry­čiais, kai gy­ven­to­jai dar mie­ga. Ši pro­ble­ma iš­ki­lo po to, kai bu­vo ati­da­ry­tas ma­ža­sis mies­to ap­link­ke­lis.

Sta­tis­tiš­kai daug Šiau­lių mies­to gy­ven­to­jų ken­čia nuo triukš­mo. Šiau­lių mu­ni­ci­pa­li­nė ty­ri­mų la­bo­ra­to­ri­ja ren­gia au­to-t­rans­por­to, ge­le­žin­ke­lio, oro uos­to ir pra­mo­ni­nio triukš­mo že­mė­la­pius. Triukš­mas ky­la dėl di­džių­jų pre­ky­bos cent­rų, pra­mo­nės įmo­nių ke­lia­mo triukš­mo, oro uos­to veik­los, ypač NA­TO nai­kin­tu­vų skry­džių. Ro­ber­tas Kli­mas, Šiau­lių mu­ni­ci­pa­li­nės ty­ri­mų la­bo­ra­to­ri­jos di­rek­to­rius, sa­ko, kad dėl triukš­mo tu­ri bū­ti im­ta­si pre­ven­ci­nių prie­mo­nių. Mies­te ža­da­ma nu­ma­ty­ti 11 ty­lių­jų zo­nų.

Nors au­to­mo­bi­liai, trau­ki­niai ir lėk­tu­vai ke­lia di­džiu­lį triukš­mą, gy­ven­to­jai Šiau­lių mies­to tri­ša­lė­je ta­ry­bo­je la­biau­siai pik­ti­no­si dėl nak­ti­nio klu­bo „Pe­ga­sas“ lan­ky­to­jų triukš­mo. Cent­re gy­ve­nan­tys žmo­nės sa­ko, kad nak­ti­mis, kai dir­ba nak­ti­nis klu­bas, neį­ma­no­ma mie­go­ti. Tak­sis­tai, įsi­jun­gę ra­ci­jas, A. Mic­ke­vi­čiaus gat­vė­je lau­kia klu­bo lan­ky­to­jų, ku­rie šlais­to­si iš­gė­rę daž­nai vyks­ta muš­ty­nės, ta­čiau, kaip iš­spręs­ti šią pro­ble­mą, ne­nusp­ręs­ta. Triukš­ma­da­rius ga­li­ma baus­ti pa­gal Ad­mi­nist­ra­ci­nių tei­sės pa­žei­di­mų ko­dek­są, ta­čiau su­dė­tin­ga vi­sus nu­baus­ti. Bū­ti­nas pre­ven­ci­nis dar­bas ir di­des­nė nak­ti­nio klu­bo at­sa­ko­my­bė už sa­vo lan­ky­to­jus.

„Šiau­liai plius“ in­for­ma­ci­ja

 

Pra­mo­ga, ku­ri gy­do

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Vi­si mėgs­ta­me pa­ke­ver­zo­ti są­siu­vi­nių pa­raš­tė­se, iš nuo­bo­džių su­si­rin­ki­mų ir po­sė­džių iš­si­ne­ša­me keis­tų ženk­lų pri­mar­gin­tus la­pus. Ame­ri­ko­je, Bal­tuo­siuo­se rū­muo­se, su­ren­ka­mos vi­sos se­na­to­rių ke­ver­zo­nės ant la­pu­kų, kad su­ma­nus me­no te­ra­peu­tas išaiš­kin­tų, kaip rea­ga­vo pie­ši­nio au­to­rius, t. y. se­na­to­rius, į iš­girs­tus da­ly­kus. De­ja, ne­ma­žai žmo­nių į me­no te­ra­pi­ją vis dar žiū­ri ga­na skep­tiš­kai.

 

Pie­šiant iš pa­są­mo­nės ima kil­ti konflik­tai, vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mai, at­sklei­džia­mi ne­ma­lo­nūs pa­tir­ti  jaus­mai.

Sanja GJENERO nuotr.

Emo­ci­nis poil­sis

Anot psi­cho­lo­gės Ire­nos Čes­nu­lai­tie­nės, me­nas jau sa­vai­me yra at­si­pa­lai­da­vi­mo, kū­no ir dva­sios har­mo­ni­jos pa­lai­ky­mo šal­ti­nis, to­dėl ypač svar­bus ne tik no­rint kuo dau­giau pa­ge­rin­ti svei­ka­tą, bet ir kaip re­lak­sa­ci­ją tei­kian­tis pro­ce­sas, at­pa­lai­duo­jan­tis ner­vų sis­te­mą, la­vi­nan­tis mo­to­ri­nius, ko­mu­ni­ka­ci­nius ge­bė­ji­mus. Me­no te­ra­pi­ja lei­džia žmo­gui at­skleis­ti sa­vy­je neat­pa­žin­tas ga­li­my­bes, ta­len­tus, su­ras­ti nau­jų pro­ble­mų spren­di­mo bū­dų, pa­si­sem­ti stip­ry­bės ir ne­tgi užau­gin­ti sa­vo emo­ci­nio in­te­lek­to koe­fi­cien­tą.

„Kiek­vie­na me­ni­nės raiš­kos prie­mo­nė tu­ri sa­vi­tų gy­do­mų­jų ga­lių, lei­džian­čių at­si­skleis­ti, iš­reikš­ti gi­liai pa­slėp­tus no­rus, sva­jo­nes, dve­jo­nes ar net nuo­skau­das. Daž­nai ma­no­ma, kad už­siim­ti me­nu, t. y. pieš­ti, šok­ti ar dai­nuo­ti, rei­kia mo­kė­ti, tu­rė­ti tam ypa­tin­gų ga­bu­mų. Taip nė­ra, nes kiek­vie­nas, bū­da­mas vai­kas, pie­šė, lip­dė, žai­dė, va­di­na­si, ga­li sa­vy­je pa­ža­din­ti kū­ry­biš­ku­mą. Ga­lė­da­mi iš­reikš­ti sa­vo kū­ry­bi­nes ga­lias ge­riau jau­čia­mės. Bū­da­mi psi­cho­lo­giš­kai sta­bi­lūs, ga­li­me džiaug­tis ge­res­ne svei­ka­ta“, – sa­ko psi­cho­lo­gė.

At­vers di­de­les per­spek­ty­vas

Gy­do­mą­ja me­no ga­lia su­si­do­mė­ta 1938 me­tais. Ang­lų dai­li­nin­kas And­ri­ja­nas Hil­las, pa­ts sir­gęs tu­ber­ku­lio­ze, ap­si­lan­kęs ser­gan­čių­jų plau­čių li­go­mis li­go­ni­nė­je, pa­ju­to ten tvy­ro­ju­sį liū­de­sį ir pri­slėg­tą nuo­tai­ką. Jis spon­ta­niš­kai pa­siū­lė li­go­niams pieš­ti. Po ke­lių die­nų dai­li­nin­kas pa­ste­bė­jo, kad pie­ši­mo pro­ce­sas vy­res­nio am­žiaus žmo­nėms su­tei­kia daug džiaugs­mo, ne­tgi ska­ti­na gi­ji­mą. Šis pa­ste­bė­ji­mas ne­bu­vo pa­mirš­tas. Il­gai­niui dau­ge­lio ša­lių gy­dy­mo įstai­go­se pie­ši­mas, lip­dy­mas, mu­zi­ka, šo­kiai im­ti tai­ky­ti kar­tu su me­di­ka­men­tais. Da­bar pa­sau­ly­je eg­zis­tuo­ja dau­gy­bė me­no te­ra­pi­jos stu­di­jų, mo­kyk­lų, net uni­ver­si­te­tų, ku­riuo­se ren­gia­mi me­no te­ra­peu­tai. Tu­rė­ti sa­vo me­no te­ra­peu­tą ta­po itin po­pu­lia­ru, nors tai ir ne­ma­žai kai­nuo­ja.

„Jei nors kiek su­si­pa­žįs­ta­ma su me­no te­ra­pi­ja, ji pa­mė­gia­ma“, – tvir­ti­na psi­cho­lo­gė. De­ja, Lie­tu­vo­je me­nų te­ra­peu­tai dar nė­ra ren­gia­mi, o me­nų te­ra­pi­ja, kaip spe­cia­ly­bė, ne­pri­pa­žin­ta, nors jau nuo 1992 m. žings­nis po žings­nio sie­kia­ma šį efek­ty­vų te­ra­pi­jos bū­dą įtei­sin­ti.

Ga­li­my­bė pa­žin­ti sa­ve ir pa­sau­lį

„Te­ra­pi­ja“ reiš­kia gy­dy­mą, lei­džian­tį pro­fe­sio­na­liai pa­dė­ti ki­tiems ir sau, ta­čiau pra­ktiš­kai me­no te­ra­pi­ja ne vi­sa­da yra su­si­ju­si su gy­dy­mu griež­tai me­di­ci­ni­ne pra­sme. Tai la­biau har­mo­ni­za­ci­jos prie­mo­nė. Me­nų te­ra­pi­jos sean­so me­tu sie­kia­ma me­ni­nės re­lak­sa­ci­jos ar­ba sti­mu­lia­ci­jos. Te­ra­pi­ja uni­ka­li tuo, kad pa­de­da žmo­gui ne vien žo­džiais iš­reikš­ti ir są­mo­nę, ir pa­są­mo­nę, jos es­mę su­da­ro veik­los, ku­rios me­tu kas nors ku­ria­ma, po­vei­kis. Čia svar­biau­sia – pro­ce­sas ir žmo­gus, o me­nas nau­do­ja­mas kaip ne­žo­di­nės ko­mu­ni­ka­ci­jos prie­mo­nė, kaip bū­das iš­sa­ky­ti su­mi­šu­sius, ne iki ga­lo su­pras­tus jaus­mus, sie­kiant su­teik­ti jiems aiš­ku­mo ir tvar­kos.

Lie­tu­vo­je vis la­biau po­pu­lia­rė­jan­ti dai­lės te­ra­pi­ja yra pa­pil­do­ma šiuo­lai­kiš­ko gy­dy­mo prie­mo­nė, ku­ria sie­kia­ma ne išug­dy­ti pro­fe­sio­na­lius dai­li­nin­kus, o iš­lais­vin­ti kiek­vie­na­me žmo­gu­je esan­čią vi­di­nių ga­lių ir svei­ka­tos po­ten­ci­ją. „Tai­kant dai­lės te­ra­pi­ją pa­tei­kia­ma te­ma, ta­čiau ne­kon­tak­tuo­ja­ma, ne­pa­ta­ria­ma, ne­mo­ko­ma, ne­sie­kia­ma to­bu­lo re­zul­ta­to, nes šiuo at­ve­ju svar­bes­nis pa­ts pro­ce­sas, ku­rio me­tu sie­kia­ma at­gau­ti ir pa­lai­ky­ti fi­zi­nę bei dva­si­nę svei­ka­tą, su­teik­ti as­me­niui sa­vi­raiš­kos ir kū­ry­bi­nės ga­lios lais­vę, – pa­sa­ko­ja psi­cho­lo­gė. – Pas­te­bė­jau, kad dau­ge­liu at­ve­jų dai­lės te­ra­pi­jos už­siė­mi­mas žmo­nėms su­ke­lia tei­gia­mas emo­ci­jas, pa­de­da nu­ga­lė­ti apa­ti­ją, su­for­muo­ti ak­ty­ves­nę gy­ve­ni­miš­ką po­zi­ci­ją. Už­siė­mi­muo­se vyks­ta ne­nus­pė­ja­mas žai­di­mas dai­lės prie­mo­nė­mis bei tech­ni­ko­mis. Dar­bai yra la­bai as­me­niš­ki, juo­se at­si­spin­di tai, apie ką net

pa­ts žmo­gus daž­nai ne­su­si­mąs­to, to­dėl jie pa­pras­tai ne­vie­ši­na­mi be au­to­riaus su­ti­ki­mo.“

Juo­kin­ga­me pie­ši­ny­je – rim­ta pra­smė

Dai­lės te­ra­pi­jos pra­ty­bų me­tu ne­ri­mas ir iš­gy­ve­ni­mai pa­ver­čia­mi pie­ši­niais. Anot psi­cho­lo­gės, svar­biau­sia ne pie­ši­mo tech­ni­ka ar re­zul­ta­tas, o tai, kas pie­šiant yra iš­gy­ve­na­ma. Me­no te­ra­pi­ja krei­pia­si į mū­sų emo­ci­jas, iš­lais­vi­na jaus­mus. Sa­ko­ma, kad pie­ši­mas – tai pir­mo­ji kal­ba, ku­rią mes iš­mo­ko­me. Už­siim­ti dai­lės te­ra­pi­ja ga­li­ma ir na­muo­se, te­rei­kia įsi­gy­ti pieš­tu­kų, da­žų, ki­tų kū­ry­bi­nės raiš­kos prie­mo­nių, ta­čiau gru­pi­nė­je te­ra­pi­jo­je, pa­si­tel­kus pa­trauk­lias for­mas, žmo­gus grei­čiau su­vo­kia sa­ve, sa­vo pro­ble­mas.

„Dau­gy­bę me­tų slėp­tas emo­ci­nes pro­ble­mas žmo­gui nė­ra pa­pras­ta pa­pa­sa­ko­ti. Pie­ši­mas lei­džia tai pa­da­ry­ti leng­viau. Pie­šiant iš pa­są­mo­nės ima kil­ti vi­di­niai konflik­tai, vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mai, iš­stu­mia­mi ne­ma­lo­nūs jaus­mai, – ti­ki­na psi­cho­lo­gė. – Jei sun­kiu mo­men­tu pa­ban­dy­tu­mė­te paim­ti tep­tu­ką, su­pras­tu­mė­te, kad ne­tru­kus tam­pa leng­viau. Dau­ge­liu at­ve­jų už­tek­tų tik šiek tiek ki­tu kam­pu pa­ma­ty­ti ir su­pras­ti jau tu­ri­mą in­for­ma­ci­ją, kad at­ras­tu­me nau­jų tiks­lų, su­vok­tu­me lem­tin­gas sa­vo veiks­mų klai­das ar tie­siog įveik­tu­me iš pir­mo žvilgs­nio ne­nu­ga­li­mas kliū­tis. Vie­na svar­biau­sių prie­žas­čių, ne­lei­džian­čių pa­si­nau­do­ti kiek­vie­nam žmo­gui su­teik­ta kū­ry­biš­ku­mo do­va­na, – tai išanks­ti­nės nuo­sta­tos, bai­mės ir sa­vo kū­ry­bi­nių re­sur­sų ne­pa­ži­no­ji­mas.“

Slap­tas ke­lias į sie­los gel­mes

Anot psi­cho­lo­gės, žmo­gus daž­nai nė neį­ta­ria, kiek daug ja­me yra. Lais­vai, ne­re­tai ir spon­ta­niš­kai da­ly­vau­jant dai­lės kū­ry­bos pro­ce­se, ne­tu­rint jo­kių išanks­ti­nių nuo­sta­tų ir įgim­tų įgū­džių, ga­li­ma iš­mok­ti ge­riau pa­žin­ti sa­ve, o ne su­kur­ti ver­tin­gą dar­bą. Be to, šia­me su­sve­ti­mė­ji­mo am­žiu­je dai­lės te­ra­pi­ja yra ga­lin­ga žmo­nių suar­tė­ji­mo prie­mo­nė, kai sun­kiai už­mez­ga­mi kon­tak­tai, kai rei­kia bend­rau­ti ypač sun­kiu bei de­li­ka­čiu klau­si­mu. Iman­tis šios veik­los, ne­rei­kia net mo­kė­ti pieš­ti, nes tai yra pri­gim­ti­nis ge­bė­ji­mas vi­zua­li­niu bū­du iš­reikš­ti sa­ve.

„Dai­lė – pui­ki ko­mu­ni­ka­ci­nė prie­mo­nė, spon­ta­niš­ka ir sa­va­ran­kiš­ka veik­la, ku­rios me­tu ga­li­te pa­tir­ti iš­kro­vą, – įsi­ti­ki­nu­si psi­cho­lo­gė. – Dau­gy­bę me­tų slėp­tas emo­ci­nes pro­ble­mas žmo­gui nė­ra pa­pras­ta pa­pa­sa­ko­ti. Pie­ši­mas lei­džia tai pa­da­ry­ti leng­viau ir jau­čian­tis sau­giai. Me­no te­ra­pi­ja nie­ka­da ne­siū­lo išanks­ti­nių pa­ta­ri­mų, tik lei­džia mums su­ži­no­ti sa­vo silp­ny­bes ir stip­ry­bes.“

Nep­ra­šy­tas sve­čias – her­pesas

Atė­jus ru­de­niui, dau­ge­liui lū­pą „pa­puo­šia“ pūs­le­lė, ku­pi­na skaid­raus skys­čio. „Ak, tas ne­lem­tas her­pesas“, – su­de­juo­ja­me, steng­da­mie­si ne­si­bu­čiuo­ti – iš­bė­ri­mo vie­tą stip­ro­kai skau­da.

 

Vi­ru­sas ga­li ra­miai tū­no­ti kū­ne, me­tų me­tus ne­pa­si­ro­dy­da­mas, to­dėl prie­kaiš­tau­ti na­miš­kiams, kad jie par­ne­šė li­gą iš kaž­kur, ne­tu­rė­tu­me.

Sop­hia BERG nuo­tr.

Ant lū­pos iš­šo­kęs her­pesas, me­di­kų va­di­na­mas la­bia­li­niu, yra mums įpras­tas, de­ja, ne vi­si ži­no, kad iš­ber­ti ga­li ne tik bur­nos, bet ir nu­ga­ros, kirkš­nių, ly­ti­nių or­ga­nų sri­tį. Iš­vy­dę iš­bė­ri­mų pa­sta­ro­jo­je vie­to­je dau­ge­lis iš­si­gąs­ta – gal tai in­ty­mių san­ty­kių me­tu pa­si­gau­tas už­kra­tas?

Kal­tas vi­ru­sas

Her­pesą su­ke­lia vi­ru­sas, skaus­min­gai iš­ber­da­mas mū­sų odą ir glei­vi­nę. Ne­re­tai pa­ky­la tem­pe­ra­tū­ra, ap­skri­tai pra­stai jau­čia­ma­si. Kur be­nu­sės­tų her­peso vi­ru­sas, me­di­kų re­ko­men­da­ci­jos jam gy­dy­ti yra pa­na­šios. Šia ne­ma­lo­nia li­ga už­si­kre­čia­ma tie­sio­gi­nių kon­tak­tų me­tu – ne­pas­te­bė­ję pūs­le­lės pa­bu­čia­vo­te se­niai ma­ty­tą gi­mi­nai­tį ir jau tu­ri­te jo „do­va­nė­lę“. Už­sik­rės­ti her­peso vi­ru­su ga­li­ma pūs­le­lės for­ma­vi­mo­si lai­ko­tar­piu. Oru šis vi­ru­sas ne­plin­ta. Juo pra­ktiš­kai neuž­si-

k­re­čia­ma per bui­ti­nius reik­me­nis, nors me­di­kai ir pa­ta­ria veng­ti nau­do­tis li­go­nio daik­tais.

Už­tat in­ty­mių san­ty­kių me­tu ar bu­čiuo­jan­tis už­si­krės­ti yra tik­rai di­de­lė ti­ki­my­bė. Kar­tais pa­kan­ka pa­lies­ti iš­ber­tą vie­tą ir po to ran­ka per­brauk­ti sau per odą, ir vi­ru­sas, nie­ko ne­lauk­da­mas, ap­si­gy­ve­na nau­jo­je vie­to­je.

Tu­ri­me ko­ne kiek­vie­nas

Me­di­kai tei­gia, kad her­peso vi­ru­su esa­me už­si­krė­tę be­veik vi­si, ta­čiau ne vi­sų mū­sų kū­ną jis su­dar­ko skaus­min­gais ša­šais. Pa­si­ro­do, vi­ru­sas ga­li ra­miai tū­no­ti kū­ne, me­tų me­tus ne­pa­si­ro­dy­da­mas, to­dėl prie­kaiš­tau­ti na­miš­kiams, kad jie par­ne­šė li­gą iš kaž­kur, ne­tu­rė­tu­me. Jų de­rė­tų tik pa­gai­lė­ti, nes jiems li­gos pra­džio­je ima so­pė­ti gal­vą, var­gin­ti tem­pe­ra­tū­ra ir iš­bė­ri­mo su­kel­tas la­bai ne­ma­lo­nus stip­ro­kas skaus­mas, jau ne­kal­bant apie iš­vaiz­dą... Jei­gu her­pesas pa­si­reiš­kia ly­ti­nių or­ga­nų sri­ty­je, pa­pras­tai pa­di­dė­ja limf­maz­giai kirkš­ny­se, o jei įsi­ku­ria gim­dos kak­le­ly­je ar makš­ty­je, bū­na gau­sių be­spal­vių iš­sky­rų.

Jei­gu vis dėl­to su­si­rgo­me

Teks prie šio gy­ve­ni­mo pa­ly­do­vo pri­pras­ti, kaip pri­pran­ta­me prie ki­tų sa­vo chro­niš­kų li­gų su­kė­lė­jų, tik ir tai­kan­čių pro­gos už­pul­ti su­si­lpnė­jus or­ga­niz­mui, per­var­gus, po di­de­lių fi­zi­nių krū­vių ir nuo­la­ti­nio neiš­si­mie­go­ji­mo. Įsi­tai­sę sa­vo or­ga­niz­me her­pesą, pa­si­sten­ki­te pro­tin­gai su­re­gu­liuo­ti dar­bo ir poil­sio re­ži­mą, pa­si­rū­pin­ti de­ra­ma mi­ty­ba, ku­rio­je tu­ri ne­stig­ti vi­ta­mi­nų ir mik­roe­le­men­tų, pa­kan­ka­mai ge­rai iš­si­mie­go­ti. Lū­pa nu­šąš­ta daž­nai pa­čiu ne­pa­lan­kiau­siu me­tu, kai ima­me „štur­muo­ti“ ne­baig­tus pla­nus mė­ne­sio pa­bai­go­je, lai­ko­me eg­za­mi­nus ar gy­ve­na­me ko­kį nors ki­tą daug ner­vų kai­nuo­jan­tį gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­pį. Pa­si­reiš­kia her­pesas ir per­si­kai­ti­nus sau­lė­je ar­ba stin­gant gry­no oro.

Her­pesas – nu­si­lpu­sio imu­ni­te­to pa­ly­do­vas. Kai tik per­šą­la­me, pa­si­gau­na­me bron­chi­tą, slo­gą ar gri­pą, tuoj pat iš­len­da iš sa­vo slėp­tu­vės ir jis.

Tuo me­tu, kai vi­ru­sas ra­miau­siai tū­no or­ga­niz­me, pa­mė­gin­ki­me bent šiek tiek su­stip­rin­ti sa­vo or­ga­niz­mą. Grieb­ki­mės grū­di­ni­mo­si pro­ce­dū­rų, var­to­ki­me imu­ni­te­tą ge­ri­nan­čių pre­pa­ra­tų. Pa­sis­ten­ki­me ne­si­ner­vin­ti dėl smulk­me­nų ir iš­sau­go­ti pa­ki­lią nuo­tai­ką. Na ir, ži­no­ma, mais­te tu­ri ne­stig­ti vi­ta­mi­no C, la­biau­siai stip­ri­nan­čio imu­ni­nę sis­te­mą.

Mo­te­rims pa­vo­jin­ges­nis

Her­pesas tik­rai ga­li pri­da­ry­ti daug bė­dų be­si­lau­kian­čioms mo­te­rims. Jis ypač pa­vo­jin­gas pir­mai­siais trim nėš­tu­mo mė­ne­siais, nes ga­li su­kel­ti per­si­lei­di­mą. Jei nėš­čio­ji už­si­kre­čia her­peso vi­ru­su, juo ji ga­li už­krės­ti ir sa­vo kū­di­kį, tuo­met ky­la rea­lus pa­vo­jus nu­ken­tė­ti jo ner­vų sis­te­mai. Tie­sa, chro­niš­kas her­pesas, nuo ku­rio bū­si­mo­ji ma­ma ken­čia jau se­niai, di­des­nio pa­vo­jaus vai­kui ga­li ir ne­su­kel­ti.

Tie, ku­rie ser­ga, ži­no...

Iš­bė­rus vi­ru­sui, teks gy­dy­tis spe­cia­liais an­ti­vi­ru­si­niais pre­pa­ra­tais, ku­riuos pa­skirs gy­dy­to­jas. Šie me­di­ka­men­tai pa­nai­ki­na vie­ti­nius li­gos simp­to­mus ir nu­ve­ja vi­ru­sus. Skaus­mas pa­laips­niui dings­ta, pūs­le­lės – taip pat. De­ja, her­peso vi­ru­sas or­ga­niz­me iš­lie­ka. An­ti­vi­ru­si­nį te­pa­lą bū­ti­na tep­ti ant odos vos pa­ju­tus skaus­mą ir ne­lau­kiant, kol at­si­ras pūs­le­lių. Be­je, iš sa­vo pa­žeis­tos vie­tos her­peso vi­ru­sas pa­si­trau­kia pa­ts jau po tri­jų die­nų, už­leis­da­mas gar­bin­gą vie­tą dar­buo­tis mik­ro­bams, ku­rie ir su­ke­lia vi­sus ne­ma­lo­nius reiš­ki­nius, to­dėl vė­liau jau ga­li­ma tep­ti žaiz­de­lę an­ti­mik­ro­bi­niu te­pa­lu.

Pa­ren­gė Ka­mi­lė Vit­ku­tė

 

Blo­ga lai­ky­se­na – dar ne pa­sau­lio pa­bai­ga

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Pro­fi­lak­ti­nio vai­kų svei­ka­tos pa­tik­ri­ni­mo me­tu paaiš­kė­jo, kad ant­ras pa­gal daž­nu­mą svei­ka­tos su­tri­ki­mas mo­kyk­lo­je – ne­tai­syk­lin­ga lai­ky­se­na, su­kė­lu­si ne­ma­žą su­maiš­tį tarp tė­vų. „Rei­kė­tų skir­ti lai­ky­se­nos su­tri­ki­mus nuo ge­ro­kai rim­tes­nės stu­bu­ro iš­kry­pi­mo li­gos – sko­lio­zės“, – sa­ko vai­kų chi­rur­gas, trau­ma­to­lo­gas-or­to­pe­das Po­vi­las Venc­kus.

 

„Žmo­gus – ne sty­ga, va­di­na­si, jis ne­ga­li bū­ti nuo­lat įsi­tem­pęs“, – tvir­ti­na or­to­pe­das Povilas Venckus.

Wynand DELPORT nuotr.

Su ge­ne­ti­ne „dė­žu­te“ ne­pa­si­gin­čy­si

Nuo neat­me­na­mų lai­kų kū­no gro­žio eta­lo­nas – to­bu­los for­mos, ta­čiau mo­ti­nė­lė gam­ta, neat­sik­lau­su­si mū­sų, kiek­vie­ną ap­da­li­jo taip, kaip jai at­ro­dė ge­riau­sia: vie­niems pe­čių juos­tą nu­lei­do že­miau, ki­tus pa­puo­šė trum­pu kak­lu, tre­tiems ne­pa­gai­lė­jo at­si­ki­šu­sių men­čių.

„Kiek­vie­nas esa­me gra­žus, nors ir su­tver­tas sa­vaip, tad tu­ri­me sa­vi­tą lai­ky­se­ną. Jos dė­ka iš to­lo at­pa­žįs­ta­me sa­vo gi­mi­nai­čius, drau­gus bei ki­tus ar­ti­mus žmo­nes, – sa­ko gy­dy­to­jas. – Kū­no su­dė­ji­mą, ei­se­ną, sa­vi­tą fi­gū­rą pa­vel­di­me iš sa­vo gi­mi­nės, tad ne vel­tui vos tik gi­mus nau­ja­gi­miui vi­si smal­sau­ja, į ką ma­žy­lis pa­na­šus – į tė­tį, ma­mą ar se­ne­lį. Nė vie­na ma­ma, net ir la­bai geis­da­ma, neįs­tengs pa­keis­ti jai ne­pa­tin­kan­čio duk­ters ar sū­naus kū­no su­dė­ji­mo. Su gam­ta ne­pa­si­ga­li­nė­si – jos įteik­ta ge­ne­ti­nė „dė­žu­tė“, ku­rio­je nu­ma­ty­ta akių spal­va, ko­jų il­gis, ma­nie­ros ir pan.  Ži­no­ma, mes ga­li­me iš­mok­ti grakš­čiai šok­ti, kai rei­kia – pa­bū­ti įsi­tem­pę lyg sty­ga, bet po ku­rio lai­ko kū­nas grįž­ta į jam fi­zio­lo­giš­kai priim­ti­ną po­zą.“

Ne­tai­syk­lin­ga lai­ky­se­na – dar ne li­ga

Anot me­di­ko, sa­ky­ti žmo­gui, kad jo lai­ky­se­na yra ne­tai­syk­lin­ga, – to­ly­gu įžeis­ti. „Kū­di­kis į šį pa­sau­lį atei­na tu­rė­da­mas vi­siš­kai tie­sų stu­bu­rą, ku­ris for­mą įgy­ja jam au­gant ir vys­tan­tis, o ga­lu­ti­nai su­si­for­muo­ja bai­gus aug­ti. Kiek­vie­no žmo­gaus stu­bu­ras yra uni­ka­lus, tad ir mū­sų įpras­ti­nė po­za yra in­di­vi­dua­li: vie­ni tu­ri­me „rai­te­lio“ for­mą, kai men­tės pri­glu­du­sios, o žmo­gus tar­si su­si­me­tęs į kup­rą; ki­tų nu­ga­ros plokš­čios, men­tės iš­si­ki­šu­sios, va­di­na­si, žmo­gus su­tver­tas „ka­va­lie­riaus“ for­mai. Si­met­riš­ko žmo­gaus ne­ra­si­me, vi­si mes esa­me asi­met­riš­ki, nes tu­ri­me du skir­tin­gus sme­ge­nų pus­ru­tu­lius – de­ši­nį­jį ir kai­rį­jį.“

Stu­bu­ro iš­kry­pi­mų ga­li at­si­ras­ti bet ka­da, ta­čiau, anot gy­dy­to­jo, jo pa­kry­pi­mas juos­mens sri­ty­je į šo­ną dar nė­ra sko­lio­zė. „Di­de­lių,  t. y. dau­giau nei 35 laips­nių, iš­kry­pi­mų pa­si­tai­ko re­tai“, – sa­ko gy­dy­to­jas. Itin spar­čiai stu­bu­ras au­ga vai­kys­tė­je ir paaug­lys­tė­je – mer­gai­tėms tai at­si­tin­ka apie 4-6 ir 12-14 me­tus, ber­niu­kams – apie 6-8 ir 14-16 me­tus. Šiais lai­ko­tar­piais rei­kia la­bai ati­džiai ste­bė­ti vai­ką, nes jei iki tol stu­bu­ras kry­po 1-2 laips­nius per me­tus, tai ant­ro­jo stu­bu­ro au­gi­mo me­tu jis ga­li iš­kryp­ti net 10-15 laips­nių. „Va­sa­rą jo­kių bė­dų ne­tu­rė­jęs paaug­lys ru­de­nį ga­li bū­ti iš­kry­pu­siu stu­bu­ru“, – sa­ko or­to­pe­das ir per­spė­ja, kad net ir tuo­met ne vi­siems ski­ria­mas kor­se­tas, ku­rį dė­vė­ti bū­ti­na iš­ti­są pa­rą.

Daug neaiš­kių veiks­nių

„Sko­lio­zės ne­su­ke­lia blo­ga lai­ky­se­na“, – tvir­ti­na gy­dy­to­jas. Jei­gu mums ne­pa­tin­ka vai­ko su­dė­ji­mas, dar ne­reiš­kia, kad bū­ti­na gy­dy­ti, nes tai nė­ra li­ga. Sko­lio­zės prie­žas­tis daž­niau­sia bū­na neaiš­ki. Kar­tais šios li­gos iš­si­vys­ty­mą nu­le­mia kai ku­rios ner­vų, rau­me­nų sis­te­mos li­gos. Jai vys­ty­tis svar­būs ir ge­ne­ti­niai fak­to­riai – jei šei­mo­je kas nors ser­ga stu­bu­ro iš­kry­pi­mu, ti­ki­my­bė pa­vel­dė­ti po­lin­kį sirg­ti šia li­ga ki­tam šei­mos na­riui yra apie 20 pro­c.

Pa­sak gy­dy­to­jo, kiek­vie­nam de­ši­nė ko­ja yra il­ges­nė, ta­čiau vai­kams au­gant ver­tė­tų nuo­lat at­kreip­ti dė­me­sį į jų ko­jų il­gį, ka­dan­gi sko­lio­zę ga­li lem­ti ne­vie­no­das jų il­gis. „Ypač svar­bu iš­si­rink­ti pa­to­gią ava­ly­nę, ne­pa­tin­gint pa­si­ma­tuo­ti abu ba­tus, ne­pai­sant to, kad par­duo­tu­vių len­ty­no­se su­krau­ti tik de­ši­nės ko­jos ba­tai, nes, anot pre­ky­bi­nin­kų, jei­gu ba­tas tin­ka de­ši­nei ko­jai, tai tiks ir kai­rei“, – sa­ko or­to­pe­das.

Prie­var­tau­ti stu­bu­rą pa­vo­jin­ga

Da­bar itin daug dė­me­sio ski­ria­ma lai­ky­se­nai sė­dint prie sta­lo. „Žmo­gus – ne sty­ga, va­di­na­si, jis ne­ga­li bū­ti nuo­lat įsi­tem­pęs, – tvir­ti­na or­to­pe­das. – Tik­riau­siai pa­ste­bė­jo­te, kad il­giau pa­sė­dė­ję pa­kei­čia­me pa­dė­tį, nes skir­tin­go­se po­zo­se dir­ba skir­tin­gi rau­me­nys, o mes, nuo­lat keis­da­mi pa­dė­tį, iš­ven­gia­me nu­ga­ros skaus­mų. Jei­gu prie­šin­si­mės gam­tai ir ver­si­me vai­ką nuo­lat sė­dė­ti iš­si­tie­su­sį, tar­si už nu­ga­ros lai­ky­tu­me len­tą, tai per prie­var­tą kei­si­me stu­bu­ro ap­kro­vą. Net ir pa­ts pa­klus­niau­sias vai­kas neįs­tengs klau­sy­ti jū­sų nu­ro­dy­mų ir po kiek lai­ko ne­ju­čio­mis grįš į anks­tes­nę, pri­gim­ti­nę pa­dė­tį. Juk net ka­rei­viui po ko­man­dos „ra­miai“ duo­da­ma ko­man­da „lais­vai“, kad kiek­vie­nas su­grįž­tų į to­kią po­zą, ku­riai yra su­tver­tas. Svar­biau­sia – tin­ka­ma dar­bo vie­ta, ku­rio­je vai­kas tu­ri sė­dė­ti pa­to­giai, kad ne­pa­varg­tų, to­dėl bū­ti­na su­de­rin­ti kė­dės ir sta­lo aukš­tį, kad vai­kui ne­rei­kė­tų nei kūp­rin­tis, nei pa­si­temp­ti.“

Ge­riau­sias vais­tas – spor­tas

Išk­ry­pęs stu­bu­ras ga­li ne tik de­for­muo­ti kū­ną, bet ir su­kel­ti pil­vo ert­mė­je esan­čių or­ga­nų pa­ki­ti­mų, to­dėl ken­čia kvė­pa­vi­mo ir ner­vų sis­te­mos, su­trin­ka šir­dies dar­bas, blo­gė­ja skran­džio ir žar­ny­no veik­la. De­ja, anot gy­dy­to­jo, stu­bu­rui pra­dė­jus kryp­ti, pa­dė­ti nie­kuo neį­ma­no­ma. „Žmo­nės ne­re­tai pa­si­duo­da rek­la­mos įta­kai ir lei­džia eks­pe­ri­men­tuo­ti su sa­vo vai­kais ma­nua­li­niams te­ra­peu­tams, ta­čiau tai tik dar la­biau ska­ti­na kryp­ti į šo­ną jau ir taip kryps­tan­tį stu­bu­rą“, – per­spė­ja me­di­kas ir pri­me­na, kad ne ką ma­žiau pa­vo­jin­gas ir „ka­bė­ji­mas“ ant sker­si­nio ma­nant, jog tai pa­dės iš­tie­sin­ti krei­vą stu­bu­rą. Kai ku­rie tė­vai grie­bia­si „vo­riu­ko“ ar spe­cia­lių dir­žų nu­ga­rai tie­sin­ti. Gy­dy­to­jo ma­ny­mu, tai taip pat nie­ko ver­ta prie­mo­nė.

Jei no­ri­me, kad mū­sų vai­kai bū­tų svei­ki ir jud­rūs, tu­ri­me pa­si­rū­pin­ti jų fi­zi­niu ak­ty­vu­mu. „Nors plau­ki­mas bei mankš­ta ne­pa­jė­gia su­stab­dy­ti kryps­tan­čio stu­bu­ro, jie vis dėl­to tu­rė­tų tap­ti nuo­la­ti­niu vai­kų gy­ve­ni­mo pa­ly­do­vu. Vai­kams, tu­rin­tiems stu­bu­ro iš­kry­pi­mų, fi­zi­nis krū­vis ne­tu­ri bū­ti ri­bo­ja­mas, iš­sky­rus tuos at­ve­jus, kai iš­kry­pi­mas yra la­bai di­de­lis (40-50 laips­nių) ir gra­so ope­ra­ci­ja, – sa­ko me­di­kas. – Fi­zi­nis krū­vis pa­de­da pa­si­ruoš­ti gy­ve­ni­mui ir, ži­no­ma, yra ne­prie­kaiš­tin­gos svei­ka­tos pa­grin­das.“

 

Sal­di li­ga rei­ka­lau­ja pa­klus­nu­mo

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Pa­sau­ly­je di­dė­ja vai­kų ser­ga­mu­mas dia­be­tu. Į vie­ną pir­mų­jų li­gos po­žy­mių – nuo­la­ti­nį troš­ku­lį – daž­nai ne­krei­pia­me dė­me­sio. „Ši li­ga rei­ka­lau­ja vi­suo­me­nės pa­ra­mos“, – sa­ko vai­kų en­dok­ri­no­lo­gė gy­dy­to­ja Vi­da Mi­lė Liu­gai­tė.

 

Vai­kų en­dok­ri­no­lo­gė gy­dy­to­ja Vi­da Mi­lė Liu­gai­tė ir slaugytoja-dietologė Vaida Karbočienė.

Autorės nuotr.

Jau­nė­jan­ti li­ga

Gy­dy­to­ja en­dok­ri­no­lo­gė sa­ko, kad cuk­ra­li­gė pra­si­de­da įvai­riai, ta­čiau be­ne daž­niau­sias šios li­gos simp­to­mas – nuo­lat stip­rė­jan­tis troš­ku­lys. „Par­duo­tu­vė­je nu­gir­dau dvie­jų mo­te­riš­kių po­kal­bį. Vie­na jų guo­dė­si, kad bai­gia iš­ger­ti vi­sas kom­po­tų at­sar­gas, ruoš­tas žie­mai, ta­čiau nie­kaip ne­nu­mal­ši­nan­ti troš­ku­lio, o me­di­kai vis ne­ga­li nu­sta­ty­ti li­gos. Neiš­ken­čiau ne­pa­ta­ru­si iš­si­tir­ti gliu­ko­zės kie­kio krau­jy­je, ku­ris, ti­kiuo­si, siū­lo ga­lo ne­ran­dan­tiems me­di­kams pa­dė­jo iš­siaiš­kin­ti ne­nu­mal­do­mo troš­ku­lio prie­žas­tį, – pa­sa­ko­ja me­di­kė. – Troš­ku­lys neap­len­kia ir vai­kų, ku­rie ga­li ger­ti ne­sus­to­da­mi, nors nė­ra nei su­ši­lę, nei sū­riai pa­val­gę.“

Ne­pa­so­ti­na­mas troš­ku­lys ver­čia daž­nai šla­pin­tis, nes or­ga­niz­mas su šla­pi­mu sten­gia­si pa­ša­lin­ti pa­di­dė­ju­sį gliu­ko­zės kie­kį iš krau­jo. Nors ir lai­ko­ma­si šva­ros, ima var­gin­ti odos nie­žė­ji­mas, tad ka­san­tis at­si­ran­da pū­li­nu­kų. Pa­ra­dok­sa­lus dia­be­to po­žy­mis – svo­rio kri­ti­mas, nors at­ro­do, kad daug ge­riant bei val­gant svo­ris tu­rė­tų di­dė­ti. Kau­pian­tis gliu­ko­zei krau­jy­je, su­trin­ka bal­ty­mų ir rie­ba­lų apy­kai­ta, or­ga­niz­me kau­pia­si tar­pi­nės kenks­min­gos apy­kai­tos me­džia­gos, vai­kas pa­si­da­ro apa­tiš­kas, mie­guis­tas, iš bur­nos sklin­da ace­to­no kva­pas, jį py­ki­na, ga­li vem­ti, var­gi­na pil­vo skaus­mai. „Ne­ma­žai vai­kų at­vyks­ta su ūmaus pil­vo diag­no­ze. Net­ru­kus paaiš­kė­ja, kad tik­ro­ji li­gos prie­žas­tis – cuk­ri­nis dia­be­tas. De­ja, ser­ga­mu­mas šia klas­tin­ga li­ga nuo­lat di­dė­ja, o pa­cien­tų am­žius jau­nė­ja. Cuk­ri­nis dia­be­tas ne­pa­gai­li net kū­di­kių“, – sa­ko gy­dy­to­ja.

Bi­jo­me to, ko ne­ži­no­me

Cuk­ri­niu dia­be­tu su­ser­ga­ma, kai or­ga­niz­mui pri­trūks­ta ka­sos hor­mo­no in­su­li­no, pa­de­dan­čio gliu­ko­zei pa­tek­ti į ląs­te­les, kad jas ap­rū­pin­tų ener­gi­ja. Kai trūks­ta in­su­li­no, gliu­ko­zė ne­pa­ten­ka į ląs­te­les, o kau­pia­si krau­jy­je. Krau­jas tam­pa „sal­dus“, o ląs­te­lės ba­dau­ja. Vai­kai pa­pras­tai ser­ga I ti­po dia­be­tu, kai ka­sa tie­siog ne­ga­mi­na ar ga­mi­na per ma­žai in­su­li­no. Anot gy­dy­to­jos, dau­gu­ma dia­be­tu ser­gan­čių vai­kų tu­ri pa­vel­di­mą po­lin­kį sirg­ti šia li­ga, ta­čiau dia­be­tui iš­si­vys­ty­ti ne­ma­žai įta­kos tu­ri ne­tin­ka­mas gy­ve­ni­mo bū­das – ma­žas fi­zi­nis ak­ty­vu­mas, ne­tin­ka­ma mi­ty­ba, ypač be­sai­kis sal­du­my­nų val­gy­mas. Gy­dy­to­ja pa­ta­ria nuo­lat stip­rin­ti vai­kų imu­ni­te­tą, nes daž­nos per­ša­li­mo li­gos ga­li su­kel­ti ka­sos pa­to­lo­gi­ją ir ši ne­be­pa­jėgs ga­min­ti in­su­li­no.

Li­ga neiš­gy­do­ma, ta­čiau gy­dy­to­ja sa­ko, kad ser­gant cuk­ri­niu dia­be­tu yra kuo džiaug­tis – gy­ve­na­me laik­me­čiu, kai ga­li­me re­gu­liuo­ti cuk­raus kie­kį krau­jy­je. „Ne­rei­kia jaus­tis neį­ga­liu, jei­gu ne­ga­li­te su­val­gy­ti gei­džia­mo ska­nės­to. Tė­ve­liams bei jų vai­kams nuo­lat kar­to­ju, kad cuk­ri­nis dia­be­tas tu­ri tap­ti jų gy­ve­ni­mo bū­du. Tik iš­mo­kę val­dy­ti li­gą, jie ga­lės gy­ven­ti kaip vi­si“, – ti­ki­na gy­dy­to­ja.

Kad mi­ty­bos tai­syk­lės to­kios pat kaip ir svei­kiems vai­kams, pri­ta­ria ir slau­gy­to­ja dia­be­to­lo­gė Vai­da Kar­bo­čie­nė. „Kad vai­kas nor­ma­liai aug­tų ir vys­ty­tų­si, rei­kia pa­kan­ka­mai ener­gi­jos, t. y. ka­lo­ri­jų, bal­ty­mų, vi­ta­mi­nų ir mi­ne­ra­lų. Tai gau­na­ma iš ang­lia­van­de­nių, bal­ty­mų, rie­ba­lų tu­rin­čių pro­duk­tų, pie­no, vai­sių bei dar­žo­vių. Mais­to ka­lo­rin­gu­mas tu­ri ati­tik­ti vai­ko ener­gi­jos po­rei­kį, kad jis ga­lė­tų nor­ma­liai aug­ti“, – sa­ko slau­gy­to­ja.

Li­ga pa­vei­kia vi­są šei­mą

Slau­gy­to­ja sa­ko pa­ste­bė­ju­si, kad kiek­vie­nai šei­mai ži­nia apie vai­ko li­gą yra di­de­lis stre­sas, ke­lian­tis daug ne­ri­mo ne tik dėl vai­ko atei­ties, bet ir dėl jo gy­vy­bės. „Tai, kas jau­čia­ma, yra nor­ma­lu, ta­čiau rea­lus si­tua­ci­jos su­pra­ti­mas yra la­bai svar­bus to­les­nei dia­be­to kont­ro­lei ir šei­mos gy­ve­ni­mo ko­ky­bei, ka­dan­gi li­ga pa­vei­kia vi­sus šei­mos na­rius, – už­tik­ri­na slau­gy­to­ja. – Pa­si­kei­tęs li­go­nio gy­ve­ni­mo re­ži­mas bei die­ta kei­čia įpras­tą šei­mos gy­ve­ni­mo rit­mą, ka­dan­gi dia­be­to kont­ro­lei rei­kia ne­ma­žai fi­zi­nių ir psi­chi­nių pa­stan­gų. Sėk­mę le­mia mo­kė­ji­mas ko­vo­ti su sun­ku­mais, vie­nas ki­tą pa­lai­kan­tys šei­mos tar­pu­sa­vio san­ty­kiai, tin­ka­mas vai­ko auk­lė­ji­mas.“

„Ser­gant cuk­ri­niu dia­be­tu, rei­kia bū­ti mo­ky­tam, ant­raip li­go­ni­nė taps nuo­la­ti­niais na­mais, – šmaikš­tau­ja en­dok­ri­no­lo­gė. – Sal­du­my­nus ge­riau pa­keis­ti vai­siais, ta­čiau kai vai­kas už­si­ma­no ga­ba­lė­lio py­ra­gai­čio ar po­rci­jos le­dų, ga­li sau leis­ti pa­sma­li­žiau­ti, te­rei­kia ne­pa­mirš­ti su­si­leis­ti pa­pil­do­mą kie­kį in­su­li­no. Ži­no­ma, nuo­la­tos pikt­nau­džiau­ti sal­du­my­nais ne­va­lia.“

Ne­lai­mė – komp­li­ka­ci­jos

„Itin svar­bu su­pras­ti, kad tik tin­ka­mai kont­ro­liuo­da­mi gliu­ko­zės kie­kį krau­jy­je ap­sau­go­si­te or­ga­niz­mą nuo ne­grįž­ta­mų dia­be­to pa­da­ri­nių“, – sa­ko gy­dy­to­ja, pri­si­min­da­ma skau­džią dar­bo pa­tir­tį – jos gy­do­ma pa­cien­tė be šei­mos pa­gal­bos taip ir neįs­ten­gė pa­ko­re­guo­ti sa­vo įpro­čių ir lai­ky­tis jų vi­są gy­ve­ni­mą, tad nie­kie­no ne­truk­do­ma li­ga ne tik ne­grįž­ta­mai pa­žei­dė jai akis bei inks­tus, bet ir atė­mė gy­vy­bę.

Dia­be­to pra­džia­moks­lį ma­žie­ji pa­cien­tai ir jų tė­vai įgy­ja Kau­no kli­ni­ko­se, ta­čiau, anot slau­gy­to­jos dia­be­to­lo­gės, re­tas ku­ris suau­gu­sy­sis psi­cho­lo­gi­nio stre­so me­tu ge­ba įsi­klau­sy­ti į spe­cia­lis­tų pa­ta­ri­mus, ką be­kal­bė­ti apie vai­kus, to­dėl sa­va­ran­kiš­ko gy­ve­ni­mo įgū­džių ug­dy­mo mo­ky­mas ma­žie­siems pa­cien­tams ir jų tė­vams tę­sia­mas Šiau­lių li­go­ni­nės Mo­ters ir vai­ko kli­ni­kos Dia­be­to mo­kyk­lė­lė­je. „Nuo pat pir­mų­jų mo­ky­mo die­nų vai­kas tu­ri da­ly­vau­ti mo­ky­mo pro­ce­se, kad kuo ge­riau pa­žin­tų sa­vo dia­be­tą, – sa­ko dia­be­to­lo­gė. – Dvi­me­tis ma­žy­lis pa­pra­šy­tas ga­li at­neš­ti apa­ra­tė­lį gliu­ko­zės kie­kiui ma­tuo­ti, ke­tur­me­tis jau mo­ka pa­ts įsi­dur­ti pirš­tą, daž­nas še­šia­me­tis sa­va­ran­kiš­kai pa­si­ma­tuo­ja gliu­ko­zės kie­kį krau­jy­je.“

Ti­ki­ma­si su­lauk­ti dirb­ti­nės ka­sos

Anot gy­dy­to­jos en­dok­ri­no­lo­gės, šiuo­lai­ki­nės prie­mo­nės nė iš to­lo ne­pri­lygs­ta prieš 35 me­tus nau­do­tiems švirkš­tams, ku­riuos nuo­lat rei­kė­da­vo vi­rin­ti, o sto­rų ada­tų dū­riai il­gai pa­lik­da­vo sa­vo pėd­sa­kus. Da­bar­ti­niai spe­cia­lūs in­su­li­no in­jek­to­riai, va­di­na­mie­ji „pe­nai“, mi­nia­tiū­ri­nės plau­ko sto­ru­mo ada­tė­lės dė­ka rei­kia­mą in­su­li­no do­zę „įšau­na“ stai­giai ir ne­skau­džiai. „Šiuo­lai­kiš­kas „pe­no“ di­zai­nas ne­trik­do ap­lin­ki­nių, tad in­su­li­no ga­li­ma su­si­švirkš­ti bet kur – mo­kyk­lo­je, ke­lio­nė­je, šven­tė­je“, – sa­ko gy­dy­to­ja džiaug­da­ma­si, kad cuk­ri­nio dia­be­to ei­gos se­ki­mas ir gy­dy­mas to­ly­gus šios li­gos gy­dy­mui ki­to­se iš­si­vys­čiu­sio­se pa­sau­lio ša­ly­se, bran­gius vais­tus kom­pen­suo­ja Vals­ty­bi­nė li­go­nių ka­sa. Ma­žas in­su­li­no po­mpas, ku­rio­mis į poo­dį ne­pert­rau­kia­mai la­ši­na­mas in­su­li­nas, tu­ri net 70 pro­c. cuk­ri­niu dia­be­tu ser­gan­čių Šiau­lių ap­skri­ties vai­kų. Vi­sos rei­kia­mos prie­mo­nės ne­sun­kiai tel­pa ma­žo­jo pa­cien­to ki­še­nė­je.

Gy­dant in­su­li­nu, sten­gia­ma­si kiek ga­li­ma la­biau imi­tuo­ti svei­kos ka­sos dar­bą. Vie­na in­su­li­no in­jek­ci­ja to pa­da­ry­ti neį­ma­no­ma, tad su­si­švirkš­ti in­su­li­no „iš šo­no“ die­ną pri­rei­kia 3 kar­tus, nak­tį pa­kan­ka vie­nos in­jek­ci­jos. Ko­dėl in­su­li­nas švirkš­čia­mas į pil­vą? „Jis yra ar­čiau­siai ke­pe­nų, va­di­na­si, į jo poo­dį su­leis­tas in­su­li­nas ge­riau­siai re­zor­buo­ja­mas“, – sa­ko gy­dy­to­ja.

Moks­li­nin­kai ne­nus­to­ja ty­ri­nė­ję, ko­dėl dia­be­tu pra­de­da­ sirg­ti vis jau­nes­nio am­žiaus žmo­nės, ir ku­ria mo­der­nius gy­dy­mo me­to­dus bei prie­tai­sus, lei­džian­čius vai­kams gy­ven­ti vi­sa­ver­tį gy­ve­ni­mą. „Ti­kiuo­si su­lauk­ti die­nos, kai li­go­niu­kams bus per­so­di­na­ma dirb­ti­nė ka­sa, ku­ri pa­ti ži­nos, kiek in­su­li­no rei­kia“, – vi­lia­si slau­gy­to­ja.

 

Pa­ža­bo­ti pa­siut­li­gę

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Se­niau skie­pai nuo pa­siut­li­gės bu­vo itin skaus­min­gi – in­jek­ci­jas į pil­vą at­lik­da­vo di­de­le ada­ta. Da­bar skie­pi­ja­ma į ran­ką – daž­niau­siai du­ria­ma į del­ti­nį rau­me­nį. De­ja, ne­pai­sy­da­mi mo­der­nių me­di­ci­nos prie­mo­nių, ne­ma­žai as­me­nų, neį­ver­tin­da­mi li­gos pa­vo­jin­gu­mo, at­si­sa­ko skie­py­tis ar­ba sa­va­va­liš­kai nu­trau­kia skie­pų kur­są.

 

Pa­siu­tu­sios la­pės ir usū­ri­niai šu­nys atei­na prie so­dy­bų, ap­kan­džio­ja be­si­ga­nan­čius gy­vu­lius, pa­lai­dus šu­nis.

Philip MACKENZIE nuotr.

In­fek­ci­jos šal­ti­nis – gam­to­je

Pa­siut­li­gė yra vie­na se­niau­sių ir pa­vo­jin­giau­sių in­fek­ci­nių li­gų. Jei už­si­krė­tęs žmo­gus lai­ku ne­pra­de­da­mas skie­py­ti, mirš­ta­mu­mas nuo šios mir­ti­nos li­gos sie­kia 100 pro­c. „Lie­tu­vo­je per pa­sta­ruo­sius de­šimt me­tų nuo pa­siut­li­gės mi­rė trys žmo­nės. Vi­si jie į me­di­kus ne­si­krei­pė, to­dėl nuo pa­siut­li­gės ne­bu­vo pa­skie­py­ti, – sa­ko Šiaulių visuomenės sveikatos centro Užk­re­čia­mų­jų li­gų pro­fi­lak­ti­kos ir kont­ro­lės sky­riaus ve­dė­ja Edi­ta Sa­mu­ly­tė. – Per šių me­tų sau­sio-rugp­jū­čio mė­ne­sius me­di­ci­ni­nės pa­gal­bos krei­pė­si 478 Šiau­lių ap­skri­ties gy­ven­to­jai (325 suau­gu­sie­ji ir 153 vai­kai), ap­kan­džio­ti ar tu­rė­ję ki­to­kių kon­tak­tų su įvai­riais na­mi­niais ar lau­ki­niais gy­vū­nais. Dau­giau­sia at­ve­jų už­re­gist­ruo­ja­ma šil­tuo­ju me­tų lai­ko­tar­piu – ge­gu­žės-rugp­jū­čio mėn. 169 nu­ken­tė­ju­siems as­me­nims bu­vo skir­ta imu­nop­ro­fi­lak­ti­ka prieš pa­siut­li­gę. Di­džio­ji da­lis žmo­nių nu­ken­tė­jo nuo ži­no­mų gy­vū­nų, kuo­met kal­ti gy­vū­nų ne­pri­žiū­rin­tys gy­ven­to­jai, ar­ba pa­tys nu­ken­tė­ju­sie­ji iš­pro­vo­ka­vo ag­re­sy­vų gy­vū­no el­ge­sį, ban­dy­da­mi jį pa­glos­ty­ti ar­ba er­zin­da­mi ir pan. Dau­giau­sia gy­ven­to­jų į me­di­kus krei­pė­si ap­kan­džio­jus, ap­sei­lė­jus ar ap­dras­kius šu­nims. Ne­ma­žai as­me­nų nu­ken­tė­jo ir dėl ka­čių įkan­di­mų. Už­re­gist­ruo­ta at­ve­jų, kai ap­kan­džio­jo ir lau­ki­niai gy­vū­nai – žiur­kė, kiau­nė, la­pė, usū­ri­nis šuo.“

Kad už­si­krės­tu­mė­te pa­siut­li­ge, ne­bū­ti­nai tu­ri­te bū­ti su­kan­džio­ti, pa­kan­ka, kad pa­siut­li­ge ser­gan­tis na­mi­nis ar lau­ki­nis gy­vū­nas ap­sei­lė­tų ar įdrėks­tų. Vi­ru­sas į žmo­gaus or­ga­niz­mą ga­li pa­tek­ti ir per odo­je esan­čius įtrū­ki­mus, nu­broz­di­ni­mus, jun­gi­nes bei glei­vi­nes. Pa­vo­jin­ges­ni įkan­di­mai į nuo­gą kū­ną nei per dra­bu­žius.

Gy­vū­nas ap­si­kre­čia per žaiz­das, kai jam įkan­da pa­siut­li­ge in­fe­kuo­tas gy­vū­nas. Dau­gu­ma pa­siut­li­ge ser­gan­čių žvė­rių bū­na ag­re­sy­vūs. Pa­siu­tu­sios la­pės ir usū­ri­niai šu­nys atei­na prie so­dy­bų, ap­kan­džio­ja be­si­ga­nan­čius gy­vu­lius, pa­lai­dus šu­nis. Kai ku­rios la­pės įlen­da į ūki­nius pa­sta­tus ir už­puo­la atė­ju­sį šei­mi­nin­ką. La­pės ga­li la­bai ar­ti pri­si­leis­ti žmo­gų, pa­siu­tę brie­džiai ga­li pa­sto­ti ke­lią ne tik pės­tie­siems, bet ir va­žiuo­jan­tiems au­to­mo­bi­liu.

Pa­siut­li­ge su­si­rgę šu­nys li­gos pra­džio­je bū­na liūd­ni, sle­pia­si, ne­rea­guo­ja šau­kia­mi šei­mi­nin­ko. Jie grau­žia ar net pra­ry­ja neįp­ras­tus daik­tus, už­kims­ta, gau­siai te­ka sei­lės. Vė­liau tam­pa vis ne­ra­mes­ni, pra­de­da šėl­ti, sten­gia­si nu­trūk­ti nuo gran­di­nės, ją grau­žia, puo­la žmo­nes. Il­gai­niui iš­si­vys­to žvai­ra­ku­mas: vie­nos akies vyz­dys su­siau­rė­ja, ki­tos – iš­si­ple­čia. Ši sta­di­ja trun­ka 3-4 die­nas. Po to šu­nys pra­de­da lie­sė­ti, vi­sai pra­ran­da bal­są, žvilgs­nis bū­na be­reikš­mis, pa­ra­ly­žiuo­ja­ma už­pa­ka­li­nė kū­no da­lis. Su­pa­ra­ly­žia­vus krū­ti­nės rau­me­nis, gy­vū­nai per 10 die­nų nuo li­gos pra­džios nu­gaiš­ta už­du­sę. Ser­gant ra­mią­ja pa­siut­li­gės for­ma, su­dir­gi­ni­mo sta­di­jos ne­bū­na, šu­nys nu­gaiš­ta per 2-4 die­nas. Kar­tais jiems, kaip ir la­pėms, ryš­kūs pa­siut­li­gės simp­to­mai ne­pa­si­reiš­kia, tad jie per­ser­ga leng­vai ir pa­sveiks­ta.

Ka­čių pa­siut­li­gės simp­to­mai pa­na­šūs į šu­nų, ta­čiau jos bū­na la­bai ag­re­sy­vios, ban­do žmo­gui už­šok­ti ant vei­do ar­ba pul­ti iš pa­sa­lų. Jos kniau­kia ar­ba gar­ga­liuo­ja, sun­kiai ry­ja, gau­siai te­ka sei­lės, pa­ra­ly­žiuo­ja­mas kū­nas, li­ga tę­sia­si iki 6 die­nų.

Truk­mė pri­klau­so nuo už­kra­to vie­tos

Li­gos ei­ga pri­klau­so nuo žaiz­dos gy­lio ir jos at­stu­mo nuo gal­vos. Kuo žaiz­da ar­čiau gal­vos, tuo trum­pes­nis li­gos in­ku­ba­ci­nis pe­rio­das bei di­des­nis pa­vo­jus su­si­rgti pa­siut­li­ge. Pa­vo­jin­giau­sios už­kra­to vie­tos – gal­va, kak­las, plaš­ta­kos, ypač pirš­tų ga­lai. In­ku­ba­ci­nis pe­rio­das yra ga­na įvai­rus, daž­niau­siai trun­ka 12-90 die­nų, nors kar­tais li­gos po­žy­miai ga­li pa­si­reikš­ti net po ke­lio­li­kos mė­ne­sių. Pir­ma­jai li­gos sta­di­jai bū­din­ga dep­re­si­ja, blo­ga bend­ra sa­vi­jau­ta, pa­raus­ta ir skau­da įkan­di­mo vie­tą, pa­ky­la tem­pe­ra­tū­ra, li­go­nis pa­si­da­ro irz­lus, ne­mie­ga, bū­na apim­tas bai­mės. Ant­ro­sios – su­si­jau­di­ni­mo – sta­di­jos me­tu pa­di­dė­ja bai­mė van­de­niui, jaut­ru­mas šal­tiems pri­si­lie­ti­mams ir šal­to oro sro­vei, daug stip­riau rea­guo­ja­ma net į silp­ną oro skers­vė­jį. Iš­si­vys­to gerk­lės ir ryk­lės spaz­mai, iš­si­ple­čia akių vyz­džiai, pa­ky­la kū­no tem­pe­ra­tū­ra, kan­ki­na ma­žiau­si dir­gik­liai ir ne­mi­ga. Sut­rin­ka ri­ji­mas, pra­si­de­da ha­liu­ci­na­ci­jos, klie­de­siai, aud­rin­gi prie­puo­liai. Vė­liau ser­gan­čia­jam stai­ga at­si­ran­da daug jė­gų, jis tam­pa ag­re­sy­vus. Pas­ku­ti­nė li­gos sta­di­ja trun­ka 12-20 va­lan­dų. Pa­ra­ly­žiuo­ja­mos ga­lū­nės, lie­žu­vis, vei­do rau­me­nys ir ki­tų or­ga­nų au­di­niai. Žmo­gus mirš­ta.

Nė­ra ži­no­ma nė vie­no at­ve­jo, kad žmo­gus, ser­gan­tis pa­tvir­tin­ta pa­siut­li­ge, bū­tų pa­svei­kęs. Yra tik ke­li ap­ra­šy­mai apie pa­svei­ku­sius li­go­nius, ku­riems bu­vo įta­ria­ma pa­siut­li­gė, ta­čiau vi­sais šiais at­ve­jais pa­siut­li­gės diag­no­zė bu­vo tik įta­ria­ma, bet ne­pat­vir­tin­ta.

Vie­nin­te­lis pro­fi­lak­ti­kos bū­das

Spe­cia­lis­tė per­spė­ja, kad jei įkan­do, ap­dras­kė ar ap­sei­lė­jo koks nors įtar­ti­nas gy­vū­nas, pir­miau­sia įkan­di­mo vie­tą rei­kia nu­plau­ti šva­riu van­de­niu ir stip­riu mui­lo tir­pa­lu bei de­zin­fe­kuo­ti žaiz­dos kraš­tus jo­du ar spi­ri­tu. Šios prie­mo­nės neap­sau­go nuo už­si­krė­ti­mo, ta­čiau pail­gi­na in­ku­ba­ci­nio pe­rio­do truk­mę ir pa­di­di­na sėk­min­gos imu­nop­ro­fi­lak­ti­kos ti­ki­my­bę. Jei įkan­do ži­no­mas gy­vū­nas, pa­vyz­džiui, kai­my­no šuo, pa­si­tei­rau­ki­te jo šei­mi­nin­ko, ar au­gin­ti­nis bu­vo pa­skie­py­tas nuo pa­siut­li­gės. Įkan­dus ne­ži­no­mam gy­vū­nui, bū­ti­na ne­del­siant kreip­tis į gy­dy­to­ją, ku­ris pa­skirs skie­pi­ji­mo prieš pa­siut­li­gę kur­są.

Kai šu­nys, ka­tės, lau­ki­niai žvė­rys ap­kan­džio­ja gy­vu­lius, bū­ti­na sku­biai pra­neš­ti ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jui, me­di­ci­nos tar­ny­boms ir vyk­dy­ti jų nu­ro­dy­mus. Šu­nys, ka­tės ir ki­ti gy­vū­nai, ap­kan­džio­ję žmo­nes ar gy­vu­lius, tu­ri bū­ti pri­sta­ty­ti į ve­te­ri­na­ri­jos įstai­gą ir 14 die­nų ka­ran­ti­nuo­ja­mi. La­bai svar­bu, kad bū­tų lai­ku nu­sta­ty­ta tiks­li diag­no­zė. Nu­ro­dy­tu lai­ku šu­nų ir ka­čių sa­vi­nin­kai pri­va­lo juos pro­fi­lak­tiš­kai skie­py­ti nuo pa­siut­li­gės. Bū­ti­na lai­ky­tis gy­vū­nų lai­ky­mo tai­syk­lių.

Spe­cia­lis­tė tvir­ti­na, kad 2006 m. Vals­ty­bi­nei mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bai pra­dė­jus ša­ly­je vyk­dy­ti lau­ki­nių gy­vū­nų ora­li­nę vak­ci­na­ci­ją, gam­ti­nių pa­siut­li­gės ži­di­nių la­bai su­ma­žė­jo. 2009 m. ir per 2011 m. pir­mą­jį pus­me­tį Šiau­lių ap­skri­ty­je gam­ti­nių pa­siut­li­gės ži­di­nių ne­bu­vo už­re­gist­ruo­ta. Lau­ki­nių gy­vū­nų ora­li­nė vak­ci­na iš­mė­to­ma taip, kad gy­ven­to­jai ir na­mi­niai gy­vū­nai ne­tu­rė­tų są­ly­čio su jau­ku ir vak­ci­na. Jei gy­ven­to­jai tu­ri kon­tak­tų su lau­ki­nių gy­vū­nų pa­siut­li­gės vak­ci­na, vak­ci­nai (plas­ti­ki­nės aliu­mi­ni­nės liz­duo­tės, įdė­tos į jau­ką, tu­ri­niui) pa­te­kus į akis, bur­ną, no­sį ar ant pa­žeis­tos odos, bū­ti­na ne­del­siant kreip­tis me­di­ci­ni­nės pa­gal­bos. To­kiais at­ve­jais žmo­nės taip pat tu­ri bū­ti skie­pi­ja­mi nuo pa­siut­li­gės.

Ver­ti­na­ma per men­kai

Iki šiol nie­kam ne­pa­vy­ko ras­ti veiks­min­go pa­siut­li­gės gy­dy­mo. Vie­nin­te­lis bū­das iš­gel­bė­ti pa­siut­li­ge už­krės­tą žmo­gų – lai­ku jį pa­skie­py­ti, to­dėl įkan­dus bet ko­kiam gy­vū­nui itin svar­bu kreip­tis į as­mens svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­gą. Gy­dy­to­jas, įver­ti­nęs si­tua­ci­ją ir ga­li­mą ri­zi­ką už­si­krės­ti pa­siut­li­ge, skirs pro­fi­lak­ti­nį pa­siut­li­gės vak­ci­na­ci­jos kur­są. „Skie­pai yra vie­nin­te­lė prie­mo­nė, ga­lin­ti ap­sau­go­ti nuo mir­ties, – tvir­ti­na spe­cia­lis­tė. – Kuo il­giau nu­ken­tė­ję as­me­nys del­sia tai pa­da­ry­ti, tuo pa­sek­mės svei­ka­tai yra sun­kes­nės. Kuo grei­čiau pra­de­da­ma skie­py­ti, tuo grei­čiau pa­sie­kia­mas ap­sau­gi­nis imu­ni­te­to ly­gis. Ge­riau­sia, kai pra­de­da­ma skie­py­ti pir­mą pa­rą po su­ža­lo­ji­mo.“

Pa­siut­li­gės imu­nop­ro­fi­lak­ti­ka ir bū­ti­no­ji me­di­ci­nos pa­gal­ba at­lie­ka­ma vi­siems as­me­nims, ku­rie bu­vo su­ža­lo­ti ar ap­sei­lė­ti ži­no­mų ar ne­ži­no­mų gy­vū­nų. Skie­pi­ji­mai pa­siut­li­gės vak­ci­na yra fi­nan­suo­ja­mi vals­ty­bės biu­dže­to lė­šo­mis, t. y. nu­ken­tė­ju­siam as­me­niui ne­kai­nuo­ja. Nu­ken­tė­ju­siojo pa­rei­ga – nu­sta­ty­tą die­ną at­vyk­ti pa­si­skie­py­ti.

Nu­ken­tė­ju­sie­ji ne­pra­de­da­mi skie­py­ti, jei ži­no­ma, kad ap­kan­džio­jęs gy­vū­nas ne se­niau nei prieš me­tus bu­vo skie­py­tas nuo pa­siut­li­gės ir jei to­kį gy­vū­ną ga­li­ma ste­bė­ti. Jei­gu po 14 die­nų po ap­kan­džio­ji­mo gy­vū­nas yra svei­kas, ap­kan­džio­ta­jam pa­vo­jaus su­si­rgti pa­siut­li­ge nė­ra, to­dėl ne­tiks­lin­ga skir­ti vi­są vak­ci­na­ci­jos kur­są, už­ten­ka tri­jų vak­ci­nos do­zių. Ži­no­ma, prieš tai bū­ti­na pa­si­tar­ti su gy­dy­to­ju. Jei­gu gy­vū­no ste­bė­ti nė­ra ga­li­my­bės (pvz., ap­kan­džio­jęs lau­ki­nis ar ne­ži­no­mas gy­vū­nas pa­bė­go), bū­ti­na ne­del­siant pra­dė­ti skie­py­ti. „Ne­re­tai na­mi­nio gy­vū­no sa­vi­nin­kai ar ki­ti as­me­nys pa­siel­gia neap­gal­vo­tai ir gy­vū­ną, ku­ris ap­kan­džio­jo, už­mig­do ar ima­si ki­tų prie­mo­nių. Tuo­met ne­bė­ra ga­li­my­bės gy­vū­no ste­bė­ti, to­dėl nu­ken­tė­jęs as­muo ne­del­siant tu­ri bū­ti pra­dė­tas skie­py­ti, – pa­sa­ko­ja spe­cia­lis­tė. – Pa­siut­li­gės pro­fi­lak­ti­kos kur­sas – pen­kios vak­ci­nos do­zės (0, 3, 7, 14 ir 28-tą die­ną nuo skie­pi­ji­mo pra­džios). Bū­ti­na lai­ky­tis nu­sta­ty­tų skie­pi­ji­mo ter­mi­nų. Ne­ma­žai as­me­nų, neį­ver­tin­da­mi li­gos pa­vo­jin­gu­mo, at­si­sa­ko skie­py­tis ar­ba pa­tys sa­va­va­liš­kai nu­trau­kia pa­skir­tą skie­pi­ji­mo kur­są ir taip neat­sa­kin­gai ri­zi­kuo­ja sa­vo svei­ka­ta.“

Sie­kiant, kad kuo ma­žiau žmo­nių už­si­krės­tų pa­siut­li­ge, itin svar­bi ir gy­vū­nų sa­vi­nin­kų, ir nu­ken­tė­ju­sių­jų at­sa­ko­my­bė bei są­mo­nin­gu­mas.

* Lai­ku skie­py­ki­te sa­vo au­gin­ti­nius nuo pa­siut­li­gės.

* Neer­zin­ki­te sve­ti­mų šu­nų, šu­nį ve­džio­ki­te su pa­va­dė­liu ir ant­snu­kiu, ne­glos­ty­ki­te, ne­šer­ki­te val­ka­tau­jan­čių gy­vū­nų.

* Pa­ma­tę keis­tai be­siel­gian­tį lau­ki­nį ar na­mi­nį gy­vū­ną, sten­ki­tės jo ne­lies­ti, jei puo­la – gin­ki­tės laz­da ar ki­to­mis prie­mo­nė­mis, ku­rias po to bū­ti­nai su­de­gin­ki­te.

 *Jei be­si­gin­da­mi už­mu­šė­te ar ra­do­te kri­tu­sį gy­vū­ną, ne­lies­ki­te jo, sku­biai kvies­ki­te ve­te­ri­na­ri­jos spe­cia­lis­tus, ku­rie iš­veš gy­vū­ną iš­tir­ti ir at­liks vi­sas rei­kia­mas pro­fi­lak­ti­nes prie­mo­nes ga­li­mo už­kra­to vie­to­je.

Di­de­lės bė­dos dėl ma­žy­tės pė­dos

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Ju­dė­ji­mas – tai gy­ve­ni­mas. Ne­re­tai šią tie­są pa­ti­ria­me tik tuo­met, kai akis į akį su­si­du­ria­me su plokš­čia­pė­dys­te, ku­ri ci­vi­li­za­ci­jos tei­kia­mų ma­lo­nu­mų dė­ka pa­si­tai­ko taip daž­nai, kad ne­beaiš­ku, ar tai li­ga, ar nor­ma.

 

No­rint pa­dė­ti for­muo­tis pė­dos skliau­tui, ma­žy­liui rei­kia leis­ti ba­sam vaikš­čio­ti smė­liu ne­si­bai­mi­nant, kad be ba­tų iš­kryps ko­jy­tės.

Karolina MICHALAK nuotr.

Kal­ti suau­gu­sie­ji

Anot gy­dy­to­jo or­to­pe­do-trau­ma­to­lo­go Ben­ja­mi­no Či­žiū­no, vi­si gims­ta­me plokš­čia­pė­džiai, o pė­dos skliau­tas pra­de­da for­muo­tis žen­giant pir­muo­sius žings­nius. Tad jei na­muo­se šil­ta, vos tik pra­dė­ju­siam vaikš­čio­ti ma­žy­liui svei­kiau­sia trep­sė­ti ba­so­mis ar­ba apau­tam ko­ji­nai­tė­mis su „stab­džiais“. Juk ne vel­tui sa­ko­ma – jei ba­tai bū­tų rei­ka­lin­gi au­gan­čiam kū­di­kiui, ma­žie­ji su jais gim­tų. No­rint pa­dė­ti for­muo­tis pė­dos skliau­tui, ma­žy­liui rei­kia leis­ti ba­sam vaikš­čio­ti smė­liu ne­si­bai­mi­nant, kad be ba­tų iš­kryps ko­jy­tės, nes smė­lis, kaip ir vi­sas ki­tas ne­ly­gus že­mės pa­vir­šius, pui­kiai ma­sa­žuo­ja pė­das. „Pė­da yra ju­dė­ji­mo sis­te­mos pa­grin­das. Jai ten­ka be­ne di­džiau­sias krū­vis. Tai vie­nin­te­lė kū­no da­lis, ku­ri nuo­lat lie­čia­si su že­me, to­dėl tu­ri­me leis­ti jai „su­rink­ti rei­kia­mą in­for­ma­ci­ją“, – pa­ta­ria or­to­pe­das.

Tai iš kur tiek daug plokš­čia­pė­džių, jei­gu vai­kai gims­ta svei­ko­mis ko­jo­mis? Anot me­di­ko, dau­ge­liu at­ve­jų plokš­čia­pė­dys­tė bū­na įgy­ta dėl ne­tin­ka­mo vai­kų auk­lė­ji­mo ir au­gi­ni­mo. Įgim­ta plokš­čia­pė­dys­tė var­gi­na tik 1 pro­c. žmo­nių. „Vai­ko pė­dos pra­de­da­mos ga­din­ti dar jam ne­gi­mus, jei­gu bū­si­ma ma­ma neįs­ten­gia nėš­tu­mo me­tu at­si­sa­ky­ti aukš­ta­kul­nių“, – sa­ko me­di­kas. Klai­dų neiš­ven­gia­ma ir kū­di­kys­tė­je. Pir­mai­siais gy­ve­ni­mo me­tais ko­jos nė­ra pri­tai­ky­tos sto­vė­ti, ta­čiau tė­vai, pa­ma­tę vai­ko pa­stan­gas sto­tis, sku­ba jį ve­džio­ti. Per di­de­lė naš­ta ko­joms ža­lo­ja ir pė­das. Vė­liau vos tik pra­dė­ję vaikš­čio­ti vai­kai apau­na­mi minkš­tais plo­na­pa­džiais ba­tais. Anot me­di­ko, rū­pi­nan­tis svei­ko­mis ma­žy­lio ko­jo­mis, pir­mie­ji ba­tu­kai, kaip, be­je, ir vi­si ki­ti, ku­riuos pirk­si­te vė­liau, tu­ri bū­ti tvir­ti, ge­rai pri­lai­ky­ti čiur­ną, su už­kul­niu ir už­pen­čiu.

Ken­čia or­ga­niz­mas

Plokš­čia­pė­dys­tė – ne tik kos­me­ti­nis de­fek­tas, bet ir sun­ki luo­ši­nan­ti li­ga, dėl ku­rios ei­se­na tam­pa sun­ki, var­gi­nan­ti ir skaus­min­ga, su­trik­dan­ti čiur­nos, ke­lio, klu­bo są­na­rių, stu­bu­ro vys­ty­mą­si. Pab­lo­gė­ja vi­daus or­ga­nų veik­la, ima skau­dė­ti kak­lą, var­gi­na gal­vos skaus­mai. Tai­gi pė­dų pro­ble­mos tie­sio­giai ar ne­tie­sio­giai su­ke­lia dau­gy­bę pro­ble­mų vi­sa­me or­ga­niz­me. Ant ko­jų for­muo­ja­si nu­try­ni­mai ir nuo­spau­dos, pa­ma­žu tam­pa sun­ku vaikš­čio­ti ne tik ap­sia­vus siau­rus ba­te­lius su pa­kul­ne, bet ir ap­skri­tai bet ko­kius ba­tus. „Pė­dai ten­ka iš­lai­ky­ti ir ne­šti kū­no svo­rį. Tai tu­ri bū­ti la­bai tvir­tas ir ne­prie­kaiš­tin­gai vei­kian­tis me­cha­niz­mas su il­ga­lai­ke vei­ki­mo ga­ran­ti­ja. Tai tar­si ma­ši­nos ra­tai, vi­sa­pu­siš­kai są­ly­go­jan­tys ma­ši­nos tech­ni­nę būk­lę, – vaiz­džiai pa­ly­gi­na gy­dy­to­jas. – Kai tam­pa sun­ku vaikš­čio­ti ar­ba ima ka­muo­ti pė­dų skaus­mai, žmo­gus krei­pia­si į gy­dy­to­ją ti­kė­da­ma­sis, kad šis skirs or­to­pe­di­nius įtva­rus (įdėk­las į ava­ly­nę – aut. pa­st.), nuo ku­rių plokš­čia­pė­dys­tė iš­nyks. Įt­va­rai, už ku­riuos žmo­nės ne­ma­žai mo­ka, ti­kė­da­mie­si ste­buk­lo, ne­gy­do, o tik trum­pai ap­sau­go nuo per­ne­lyg di­de­lio pė­dos ap­kro­vi­mo. Pa­cien­tai, ku­riems bu­vo su­gip­suo­ta ko­ja ar ran­ka, pa­ty­rė, kad po ke­lių sa­vai­čių pra­de­da at­ro­fuo­tis rau­me­nys. Toks pat li­ki­mas nu­tiks ir pė­dų rau­me­nims, jei­gu įtva­rus ne­šio­si­te nuo­lat.“

Jei­gu iš tie­sų bū­ti­nos or­to­pe­di­nės prie­mo­nės, ge­riau­sia, kad jas pa­rink­tų gy­dy­to­jas or­to­pe­das, ku­riam re­ko­men­da­vus, or­to­pe­das tech­ni­kas pa­ga­mins in­di­vi­dua­lius įdėk­lus, skir­tus pė­dos naš­tai pa­leng­vin­ti. Ge­ras pė­dos įtva­ras yra toks pat ne­pa­kar­to­ja­mas, kaip ir jū­sų pė­da. Ga­mi­nant juos, tu­ri bū­ti at­si­žvelg­ta ir į žmo­gaus veik­lą, pa­vyz­džiui, įtva­rai tu­ri bū­ti kie­tes­ni, jei­gu dar­be daug lai­ko pra­lei­džia­ma sto­vint. Or­to­pe­di­nės prie­mo­nės re­ko­men­duo­ti­nos žmo­nėms, tu­rin­tiems ant­svo­rio, dir­ban­tiems sun­kų dar­bą ir pan.

Vai­kams iki ket­ve­rių me­tų am­žiaus ne­re­ko­men­duo­ja­ma ne­šio­ti pė­dos įtva­rų, ka­dan­gi jų pė­dos su­plokš­tė­ji­mas yra fi­zio­lo­gi­nis, to­dėl įtva­rai ypač pa­ste­bi­mai nu­slo­pi­na rau­me­nų ak­ty­vu­mą, nes vai­kų svo­ris per ma­žas, kad su­spaus­tų skliau­tų at­ra­mas, sta­tant pė­dą ant že­mės ir per­ke­liant ant jos kū­no svo­rį. Be to, įtva­rai truk­do vai­kų pė­doms tin­ka­mai slo­pin­ti žings­nio smū­gį. Pė­dos įtva­rai ne­kenks­min­gi 7-8 gy­ve­ni­mo me­tais, nes tuo­met pė­dų skliau­tai for­muo­ja­si grei­čiau­siai, ta­čiau kiek­vie­nas at­ve­jis yra in­di­vi­dua­lus. Jei­gu gy­dy­to­jas vis dėl­to re­ko­men­duo­ja ma­ža­me­čiui ne­šio­ti pė­dos įtva­rus, gy­dy­mą įdėk­lais rei­kia tai­ky­ti kar­tu su pė­dų gim­nas­ti­kos pra­ti­mais. Įt­va­rais bus for­muo­ja­mi pė­dų skliau­tai, o gim­nas­ti­kos pra­ti­mais stip­ri­na­mi rau­me­nys, ku­rių ak­ty­vu­mas slo­pi­na­mas ne­šio­jant įdėk­lus.

Or­to­pe­dų „duo­na“ – mo­te­rys

„Gy­ve­na­me to­kio­je kli­ma­to zo­no­je, ku­rio­je be ba­tų ap­siei­ti neį­ma­no­ma. Ci­vi­li­za­ci­jos men­kai pa­veik­to­se ša­ly­se, pa­vyz­džiui, Af­ri­ko­je, plokš­čia­pė­dys­tė ap­tin­ka­ma itin re­tai, – sa­ko gy­dy­to­jas. – Pė­da yra pri­tai­ky­ta vaikš­čio­ti ne­ly­giu pa­vir­šiu­mi. Na­tū­ra­lus pa­vir­šius pė­doms – stang­rus, ne­ly­gus, šiurkš­tus: že­mė, smė­lis, mo­li­nė as­la. Toks pa­vir­šius ir ma­sa­žuo­ja, ir tre­ni­ruo­ja pė­dos lin­kį. De­ja, ci­vi­li­za­ci­jai spar­čiai žen­giant į prie­kį, vaikš­čio­ja­me vi­siš­kai ki­to­kiu pa­vir­šiu­mi – as­fal­tu, ply­te­lė­mis, par­ke­tu.“

Ki­ta la­bai rim­ta pro­ble­ma – įvai­raus laips­nio plokš­čia­pė­dys­tė, apie ku­rią anks­čiau bu­vo pri­si­me­na­ma tik šau­kiant jau­nuo­lį į ka­riuo­me­nę. Šis ne­ga­la­vi­mas ka­muo­ja mi­li­jo­ną Lie­tu­vos žmo­nių, iš ku­rių 90 pro­c. su­da­ro mo­te­rys, dėl ma­dos pri­vers­tos avė­ti de­for­muo­jan­čius aukš­ta­kul­nius ba­te­lius. Aukš­ta­kul­niai ba­te­liai siau­rais ga­lais svo­rį per­ke­lia ant pirš­tų pa­di­kau­lio gal­vu­čių, su­kel­da­mi dau­ge­liui mo­te­rų sker­si­nę plokš­čia­pė­dys­tę ir ko­jos nykš­čio iš­kry­pi­mą į šo­ną. „Kuo aukš­tes­nis ba­to kul­nas, tuo di­des­nė prie­ki­nės pė­dos da­lies de­for­ma­ci­ja“, – tvir­ti­na gy­dy­to­jas. Il­giau avint ankš­tus ba­tus smai­lė­jan­čiais ga­lais, iš­šo­ka pė­dos kau­liu­kai, nes pirš­tai nuo­lat spau­džia­mi. Be to, spau­džia­mi ir ner­vai, pla­tė­ja prie­ki­nė pė­dos da­lis, nuo­lat vargs­ta jos kau­lai, silp­nė­ja raiš­čiai, trum­pė­ja Achi­lo saus­gys­lė, ga­li at­si­ras­ti ve­nų va­ri­ko­zė. „De­ja, jau­nos mo­te­rys, be­si­skun­džian­čios ko­jų skaus­mais, apie to­li­mes­nes pa­sek­mes ne­gal­vo­ja“, – sa­ko gy­dy­to­jas.

Prie­var­tau­ja­ma pė­da ker­ši­ja

Tin­ka­ma ava­ly­nė – ne tik ge­ros nuo­tai­kos ir pui­kios sa­vi­jau­tos prie­žas­tis. Avė­ti pa­to­gius, ko­jų ne­var­žan­čius ba­tus yra la­bai svar­bi są­ly­ga svei­ka­tai iš­sau­go­ti. „Kaip ir žmo­gaus iš­vaiz­da, taip ir pė­dos ana­to­mi­ja yra įvai­ri. Vie­nų pė­dos bū­na siau­ros ir il­gos, ki­tų – pla­čios ir trum­pos, vie­nų pė­dos skliau­tai yra aukš­tes­ni, ki­tų – že­mes­ni ir pan. Kol ne­skau­da, į to­kius da­ly­kus daž­niau­siai ne­krei­pia­me dė­me­sio“, – sa­ko or­to­pe­das.

Ren­kan­tis ba­tus, pa­ts ge­riau­sias pa­ta­rė­jas – skaus­mas. Ba­tai tu­ri bū­ti pa­to­gūs vos tik juos ap­sia­vė­te, bet koks dis­kom­for­to po­jū­tis yra vie­nas iš sig­na­lų, kad ava­ly­nė nė­ra tin­ka­ma. Ma­tuo­da­mie­si ne­pa­mirš­ki­te ap­siau­ti ir ant­ro­jo ba­to, kad dar vaikš­čio­da­mi par­duo­tu­vė­je pa­jus­tu­mė­te, ar apa­vas iš tie­sų jums tin­ka­mas. Klai­din­ga rink­tis siau­res­nius ba­tus ma­nant, kad pra­si­temps, nes dau­gu­ma jų ga­mi­na­mi iš sin­te­ti­nių me­džia­gų, ku­rios ne­si­tem­pia. Tem­pia­si tik itin ge­ros odos ba­tai. Svar­biau­sia pa­si­rink­ti tuos, ku­rie la­biau­sia ati­tin­ka pė­dos for­mą, ta­čiau, anot me­di­ko, mo­te­rys apa­vą ren­ka­si pa­gal tuo me­tu vy­rau­jan­čią ma­dą, daž­niau­siai siū­lan­čią siau­rė­jan­čius ba­tus, ku­riuo­se pirš­tai pra­ran­da ga­li­my­bę ei­nant skės­tis į šo­nus. Įs­pau­dus pė­dą į ba­tą tar­si į gip­są, il­gai­niui at­ro­fuo­ja­si pė­dos rau­me­nys, pė­da pra­ran­da ga­li­my­bę nor­ma­liai funk­cio­nuo­ti.

Rek­la­ma tei­gia, kad jei nu­si­pirk­si ba­tus-tre­ni­ruok­lius, bus iš­spręs­tos vi­sos ta­vo svei­ka­tos pro­ble­mos. Ar tai įma­no­ma? „Ma­sa­jų ba­tai nė­ra skir­ti kas­dien avė­ti. Dėl „svei­kų“ ma­sa­jų ba­tų Va­ka­rų pa­sau­lis kraus­to­si iš pro­to – jie avi­mi ne tik lais­va­lai­kiu, spor­tuo­jant, bet ir kas­dien ei­nant į dar­bą, vers­lo ar pri­va­čius su­si­ti­ki­mus. Pa­ra­dok­sas, kad ma­sa­jų ba­tų tė­vy­nė­je Švei­ca­ri­jo­je už­draus­ta dar­bo me­tu juos avė­ti, nes pa­dau­gė­jo trau­mų, mat su jais ne tik ko­ja, bet ir kū­nas yra ne­sta­bi­lios pa­dė­ties. Tai ba­tai-tre­ni­ruok­liai, o kiek lai­ko per die­ną jais ap­sia­vę įsteng­si­te vaikš­čio­ti, pri­klau­so nuo jū­sų fi­zi­nio pa­si­ren­gi­mo, svo­rio ir pan.“ – sa­ko gy­dy­to­jas.

Tai­gi prieš pra­de­dant pė­dą prie­var­tau­ti ver­ta rim­tai pa­gal­vo­ti, nes suau­gu­siems ir pa­gy­ve­nu­siems žmo­nėms pė­das at­sta­ty­ti sun­kiai įma­no­ma, o ne­gy­do­ma plokš­čia­pė­dys­tė pro­gre­suo­ja, de­for­ma­ci­ja įgy­ja vis sun­kes­nį laips­nį, kol ga­liau­siai pa­da­ro žmo­gų neį­ga­lų. „Yra apie 300 ope­ra­ci­jos bū­dų, ta­čiau nė vie­nas jų 100 pro­c. pro­ble­mos neišsp­ren­džia, ypač jei­gu po ope­ra­ci­jos griež­tai ne­si­lai­ko­ma me­di­kų nu­ro­dy­mų ir vėl grįž­ta­ma prie aukš­ta­kul­nių siau­rų ba­tų“, – sa­ko gy­dy­to­jas.

Pro­fi­lak­ti­ka

Plokš­čia­pė­dys­tės leng­viau iš­veng­ti, nei ją iš­gy­dy­ti. Itin efek­ty­vios prie­mo­nės tos, ku­rioms rei­kia šiek tiek pa­stan­gų ir ryž­to. „Vaikš­čio­ji­mas ba­so­mis – pi­giau­sia ir efek­ty­viau­sia pro­fi­lak­ti­ka, nes pa­de esan­tys re­cep­to­riai gau­na dau­gy­bę im­pul­sų, ver­čian­čių pė­dų rau­me­nis su­si­trau­ki­nė­ti, to­dėl jie stip­rė­ja ir vys­to­si. Vi­di­nis pė­dos skliau­tas yra kur kas jaut­res­nis už išo­ri­nį, to­dėl vaikš­čio­da­mi ba­so­mis la­biau re­mia­mės išo­ri­niu pė­dos skliau­tu, ne­no­ro­mis tre­ni­ruo­da­mi tai­syk­lin­gą pė­dos my­ni­mą.“

Ka­dan­gi šiuo­lai­ki­nis gy­ve­ni­mo bū­das ne­pa­lan­kus stip­rioms ko­joms iš­si­vys­ty­ti, rei­kia ieš­ko­ti ga­li­my­bių joms stip­rin­ti. Be­ne la­biau­siai ga­li pa­dė­ti ma­sa­žas ir mankš­ta. „Esa­me įpra­tę kruopš­čiai rū­pin­tis sa­vo vei­du, ran­ko­mis, kū­no li­ni­jo­mis. Lie­ja­me pra­kai­tą spor­to sa­lė­se, kad su­stip­rin­tu­me pil­vo rau­me­nis, at­lie­ka­me pra­ti­mus stu­bu­ro naš­tai pa­leng­vin­ti, pa­mirš­da­mi svar­bias sa­vo kū­no da­lis – pė­das, – pri­me­na or­to­pe­das. – Ge­riau­sia pa­si­rink­ti pra­ti­mus, ku­rie nu­var­gu­sioms pė­doms pa­dė­tų at­si­pa­lai­duo­ti. Pra­ti­mai nė­ra su­dė­tin­gi, te­rei­kia šiek tiek lai­ko ir no­ro juos at­lik­ti. Dė­me­sys pė­doms tu­ri bū­ti neat­sie­ja­ma mū­sų kas­die­nio rū­pi­ni­mo­si sa­vi­mi ri­tua­lo da­lis.“

Daug dė­me­sio rei­kia skir­ti tin­ka­mai ava­ly­nei ir tik rei­ka­lui esant, gy­dy­to­jui spe­cia­lis­tui re­ko­men­da­vus, nau­do­ti spe­cia­lius or­to­pe­di­nius pa­du­kus. Va­ka­rais bū­ti­na nau­do­ti pė­dų hi­gie­nos ir prie­žiū­ros prie­mo­nes, ge­ri­nan­čias krau­jo­ta­ką.

Vie­nas iš mi­tų – tvir­ti­ni­mas, kad se­nat­vė­je rau­me­nys silp­nė­ja ir jo­kiu bū­du ne­ga­li­ma su­grą­žin­ti jė­gos. Anot me­di­ko, gy­ve­ni­mas ne­re­tai to­kius tei­gi­nius su­griau­na. Yra ne­ma­žai se­nų žmo­nių, ku­rie, re­gu­lia­riai tre­ni­ruo­da­mie­si, ge­ro­kai su­stip­ri­no sa­vo pė­das ir at­si­kra­tė ko­jų skaus­mų, ta­po vėl dar­bin­gi. Ma­sa­žas vy­res­niems žmo­nėms taip pat duo­da stul­bi­na­mą efek­tą. Vy­res­niems žmo­nėms pa­tar­ti­na vaikš­čio­ti, nes tin­gi­niau­da­mi jie ne­tu­rės stip­rių pė­dų. Vaikš­čio­ji­mas yra pa­ts ge­riau­sias ko­jas stip­ri­nan­tis pra­ti­mas, ži­no­ma, rei­kia pa­si­rink­ti tin­ka­mą ava­ly­nę. Ta­čiau šiukš­tu ne­per­len­ki­te laz­dos – jei­gu jau pa­var­go­te, va­di­na­si, atė­jo me­tas pail­sė­ti, nes poil­sis iš­spren­džia dau­ge­lį pro­ble­mų.

Oran­ži­nės gy­dy­to­jos

Vi­siems ži­no­mos ryš­kiai oran­ži­nių me­det­kų (ka­len­du­lų) gy­do­mo­sios sa­vy­bės. Ji pui­ki jau tuo, kad žy­di nuo va­sa­ros pra­džios iki ru­dens pa­bai­gos. Apie tai by­lo­ja ir pa­va­di­ni­mas, ki­lęs iš lo­ty­niš­ko žo­džio „ka­len­dae“, ku­ris se­no­vės ro­mė­nų ka­len­do­riu­je reikš­da­vo „pir­mą­ją mė­ne­sio die­ną“. Be­je, Vi­dur­že­mio jū­ros re­gio­ne, ka­len­du­los gim­ti­nė­je, jos ryš­kius žie­de­lius ga­li­ma re­gė­ti be­veik iš­ti­sus me­tus.

 Pir­ma tarp vais­ta­žo­lių

Ne­pap­ras­tą po­pu­lia­ru­mą „ry­žo­ji“ gra­žuo­lė įgi­jo sa­vo gy­do­mų­jų ga­lių dė­ka. Se­no­vė­je jos pa­gal­ba bū­da­vo gy­do­mos am­pu­ta­ci­jų žaiz­dos, gelbs­ti­ma­si nuo pū­li­nių už­de­gi­mų, ska­lau­ja­ma gerk­lė ser­gant an­gi­na ir sto­ma­ti­tu. Be ete­ri­nių alie­jų, me­det­kų žie­de­liuo­se yra vi­ta­mi­no „C“, da­žan­čio­sios me­džia­gos, fi­ton­ci­dų, sa­po­ni­nų, olei­no rūgš­ties, rau­gi­nių me­džia­gų.

Me­det­kų žie­de­liai ir la­pe­liai ren­ka­mi žy­dė­ji­mo me­tu. Ge­riau­sia rink­ti sau­lė­tu oru, o džio­vin­ti pa­vė­sy­je. Iš­džio­vin­tas vais­ta­žo­les sau­go­ki­te san­da­riai už­da­ry­tuo­se in­de­liuo­se.

Daug pri­rink­ti šių vais­tin­gų­jų au­ga­lė­lių ne­de­rė­tų – ar­tė­jant pa­va­sa­riui, jos pa­ma­žu pra­de­da pra­ras­ti gy­do­mą­sias sa­vy­bes.

Nau­ja ar se­niai pri­mirš­ta se­na?

Tai, kad me­det­kos ga­li bū­ti nau­do­ja­mos ir mais­tui, ži­no ne kiek­vie­na šei­mi­nin­kė. O be rei­ka­lo – šios žo­ly­tės su­tei­kia ge­ro aro­ma­to sriu­boms ir mė­sos pa­tie­ka­lams.

Su­džio­vin­tus žied­la­pius ga­li­ma su­smul­kin­ti ir su­mai­šy­ti su iš­tir­pin­tu svies­tu – bus pui­kus pa­da­žas paukš­tie­nos ir žu­vies pa­tie­ka­lams.

Ry­žiai įgaus neįp­ras­tai gra­žią oran­ži­nę spal­vą, jei­gu vir­da­mi įber­si­me džio­vin­tų me­det­kų la­pe­lių.

Dar­žo­vių sa­lo­tos taip pat efek­tin­gai at­ro­dys, jas pa­bars­čius oran­ži­niais me­det­kų žied­la­piais.

Ir dak­ta­rams, ir dar­ži­nin­kams

Kad žaiz­dos už­gy­tų ne­su­pū­lia­vu­sios, už­dė­ki­te ant jų komp­re­sus iš me­det­kų žie­dų ir pe­ly­no la­pe­lių nuo­vi­ro.

Straz­da­nas ga­li­ma nu­švie­sin­ti, pa­te­pant vei­dą sul­ti­mis, iš­spaus­to­mis iš me­det­kų la­pe­lių, ly­gio­mis da­li­mis su­mai­šy­tų su cit­ri­nos sul­ti­mis, ser­ben­tų uo­gų sun­ka ar mig­do­lų alie­ju­mi.

Jei pū­liuo­ja akys, ant vo­kų už­dė­ki­te komp­re­sė­lius, su­vil­gy­tus me­det­kų la­pe­lių ir žie­de­lių nuo­vi­re.

Pa­ren­gė Ka­mi­lė Vit­ku­tė

Oda, saulė ir kosmetinės procedūros – kaip rudenį pasitikti gražioms

Jus­tė GAU­DINS­KAI­TĖ

Vei­do gro­žiu rū­pi­na­mės vi­suo­met, ta­čiau ypač gra­žūs no­ri­me at­ro­dy­ti va­sa­rą ar per ato­sto­gas. De­gi­na­mės sau­lė­je ma­ny­da­mi, kad iš­nyks vei­do spuo­gai, įvai­rio­mis pro­ce­dū­ro­mis no­ri­me pa­jau­nin­ti odą, nuim­ti jos su­ra­gė­ju­sį sluoks­nį, at­lik­ti vei­do va­ly­mą ar pi­lin­gą bei įvai­rias la­ze­ri­nes pro­ce­dū­ras. Kai ku­rie gro­žio sa­lo­nai, bū­tent sau­lė­tuo­ju pe­rio­du pra­de­da įvai­rias to­kių pro­ce­dū­rų ak­ci­jas, skel­bia nuo­lai­das ir siū­lo pa­si­nau­do­ti iš­skir­ti­niais pa­siū­ly­mais. Ta­čiau ar tik­rai ver­ta tuo su­si­gun­dy­ti? Ne vie­na grį­žu­si po sau­lė­to sa­vait­ga­lio pa­jū­ry­je ar va­sa­ros pa­bai­go­je pa­ste­bi, kad ant vei­do bei kū­no iš­ryš­kė­jo įvai­rios pig­men­ti­nės dė­mės, o tam­ses­ni ran­de­liai li­kę po spuo­gų ir spuo­ge­lių neiš­nyks­ta net įpu­sė­jus ru­de­niui, kai va­sa­ros įde­gis ima bluk­ti. Apie vi­sa tai pa­sa­ko­jo kos­me­to­lo­gė Na­ta­li­ja Ro­ma­no­va.

 

Saulėtuoju metu reikėtų vengti ne tik įvairių agresyvių veido priežiūros procedūrų, bet ir peržiūrėti kremų sudėtį ar juose nėra rugščių, galinčių paskatinti odos pigmentaciją.

Slavomir ULICNY nuotr.

Ar va­sa­rą spuo­gų iš tie­sų su­ma­žė­ja?

Vi­suo­me­nė­je pa­pli­tęs tei­gi­nys, jog va­sa­ros me­tu vei­do spuo­gų su­ma­žė­ja. Tuo tar­pu kos­me­to­lo­gė tei­gia, jog sau­lė – dvi­pu­sis reiš­ki­nys.  To­kį tei­gi­nį rei­kė­tų ver­tin­ti la­bai at­sar­giai, nes spuo­gų nuo sau­lės ga­li net pa­dau­gė­ti. Pas­ta­rie­ji at­si­ran­da dėl to, kad į pa­vir­šių iš or­ga­niz­mo ver­žia­si rie­ba­lai. Sau­lė džio­vi­na odą, tad rie­ba­lų su­si­da­ro ma­žiau. „Ta­čiau bū­ki­te at­sar­gūs, nes oda lin­ku­si pri­pras­ti prie sau­lės, o kai jos bū­na per daug, rie­ba­lai ga­li iš­si­verž­ti dvi­gu­bai dau­giau ir tuo­met spuo­gų dar pa­dau­gės,“ – tei­gia N. Ro­ma­no­va. Ki­taip sa­kant, su sau­le rei­kia drau­gau­ti, bet la­bai sai­kin­gai.

„Kai tik pra­si­de­da va­sa­ra, rie­bią odą tu­rin­čioms klien­tėms sa­kau, kad joms odos būk­lė pa­ge­rės, bet pikt­nau­džiau­ti sau­le ne­reikė­tų,“ – per­spė­ja kos­me­to­lo­gė. Po ke­lių pa­si­kai­ti­ni­mų, mo­te­rys sau­lės tu­rė­tų veng­ti ir  odą deng­ti. Iš pra­džių efek­tas ge­ras, bet po to atei­na nei­gia­mi re­zul­ta­tai. „Su kiek­vie­nu pa­si­de­gi­ni­mu ga­li at­si­ras­ti vis dau­giau spuo­gų, tai la­bai ap­gau­lin­gas da­ly­kas – mū­sų oda iš pra­džių da­ro vie­ną žings­nį į prie­kį, o vė­liau du at­gal,“ – sa­ko spe­cia­lis­tė.

Sau­lė at­nau­jin­tą odą tuoj pat „ka­bi­na“

Kos­me­to­lo­gė pa­gal struk­tū­rą, mū­sų vei­do odą api­bū­di­na kaip sluoks­niuo­tą py­ra­gą – yra gry­na der­ma, po­der­mi­nis sluoks­nis, epi­der­mi­nis ir vir­šu­ti­nis ra­gi­nis sluoks­nis. Ra­gi­nis sluoks­nis – tai at­gy­ve­nu­si oda. Ji su­si­de­da iš žvy­ne­lių ir yra tru­pu­tė­lį at­si­lu­pu­si nuo epi­der­mio. Šis sluoks­nis ver­ti­na­mas dve­jo­pai: iš vie­nos pu­sės jis vei­dui nau­din­gas, nes su­tei­kia ap­sau­gą, o iš ki­tos – sen­di­na mū­sų odą. Da­rant vei­do va­ly­mą, nai­ki­na­mas bū­tent vir­šu­ti­nis ra­gi­nis sluoks­nis. Ta­da vei­do oda lie­ka su epi­der­miu, tad iš vir­šaus ji neap­sau­go­ta. Sau­lė tu­ri ult­ra­vio­le­ti­nių spin­du­lių, ku­rie to­kią gy­vą, jau­ną odą tuoj pat „ka­bi­na“. Ji taip pat sėk­min­gai vei­kia ir su­ra­gė­ju­sią odą, ta­čiau, kai yra ra­gi­nis sluoks­nis, odos pra­lai­du­mas sau­lei la­bai men­kas. Vei­kia­ma sau­lės, neap­sau­go­ta „pli­ka“ oda pra­de­da ak­ty­viai ga­min­ti me­la­ni­ną, ku­ris jai su­tei­kia at­spal­vį. Kai ku­rios tuo džiau­gia­si, nes va­sa­riš­kas įde­gis vis dar ma­din­gas. „Įde­gis tu­ri ir mi­nu­sų, nes ga­li pa­kenk­ti odai, – per­spė­ja vei­do odos spe­cia­lis­tė. – Me­la­ni­nui pra­dė­jus ga­min­tis la­bai spar­čiai, at­si­ran­da pig­men­ti­nių dė­mių, su ku­rio­mis ko­vo­ti la­bai sun­ku“. Ypač pa­vo­jin­ga, kai ult­ra­vio­le­ti­niai spin­du­liai yra stip­rūs. Jei ki­tą die­ną po vei­do va­ly­mo mo­te­ris iš­vyks­ta į Tur­ki­ją ato­sto­gau­ti, la­bai di­de­lė ti­ki­my­bė, kad jai at­si­ras pig­men­ti­nių dė­mių.

Ap­sau­gi­nis kre­mas bū­ti­nas!

Jei ne­tu­ri­te ki­to pa­si­rin­ki­mo ir jums bū­ti­nai rei­kia vei­do va­ly­mo ar ki­tų ag­re­sy­vių pro­ce­dū­rų, ta­da ne­pa­mirš­ki­te ap­sau­gi­nių kre­mų nuo sau­lės, ku­rie su­švel­ni­na, ar net vi­sai pa­de­da iš­veng­ti dė­mių. To­kie kre­mai ypač rei­ka­lin­gi žmo­nėms, tu­rin­tiems pro­ble­mi­nę vei­do odą, ku­riai būtina vi­sa­pu­siš­ka prie­žiū­ra, ta­me tar­pe ir va­ly­mas. „Šie kre­mai su­kur­ti tam, kad va­sa­ros me­tu žmo­nės ga­lė­tų ne­nut­rauk­ti vei­do odos va­ly­mų ir kad jie ne­kenk­tų, o tik pa­dė­tų žmo­gui,“ – tei­gia N. Ro­ma­no­va. Ži­no­ma, po vei­do odos va­ly­mo va­sa­rą, kos­me­to­lo­gė tie­siog pri­va­lo žmo­gui pa­sa­ky­ti, kad įsi­gy­tų ap­sau­gi­nį kre­mą nuo sau­lės, ma­žes­nio ar di­des­nio po­vei­kio – pa­gal odos jaut­ru­mą. Juo rei­kia pa­tep­ti ir po pro­ce­dū­ros iš­lei­džiant žmo­gų iš sa­lo­no. Be­je, kre­mus nuo sau­lės rei­kia nau­do­ti ir po rūgš­ti­nės pro­ce­dū­ros.

Kre­mą nuo sau­lės re­ko­men­duo­ja­ma tep­ti ne atė­jus į plia­žą de­gin­tis. „Rei­kia, kad jis įsi­ger­tų į odą, to­dėl re­ko­men­duo­ja­ma juo pa­si­tep­ti anks­čiau,“ – tei­gia spe­cia­lis­tė. Tar­ki­me, at­si­kė­lus ry­te, dar bū­nant na­muo­se. Nes atė­jus į plia­žą, jau ga­li bū­ti per vė­lu, oda ne­su­rea­guos į kre­mo po­vei­kį.

Rūgš­ti­nės pro­ce­dū­ros

Va­sa­ros me­tu ge­riau pa­si­rink­ti švel­nes­nį vei­do odos va­ly­mą. Ga­li­ma va­ly­ti ne me­cha­niš­kai, o che­mi­niu bū­du ar­ba kau­kė­mis, tai „leng­ves­ni“ vei­do va­ly­mo bū­dai. Da­bar po­pu­lia­rė­ja vei­do va­ly­mas su rūgš­ti­mi. „Nors rūgš­ti­nė pro­ce­dū­ra su gliu­ko­li­nėm rūgš­tim vei­dui ga­na ag­re­sy­vi, nes ji dir­gi­na vir­šu­ti­nį ra­gi­nį sluoks­nį, ta­čiau at­jau­ni­na odą,“ – tei­gia kos­me­to­lo­gė. Oda tam­pa skais­tes­nė, gy­ves­nė, gra­žes­nė. Ta­čiau at­lie­kant pro­ce­dū­rą su rūgš­ti­mi bū­na di­des­nė ri­zi­ka, kad liks dė­mių, nes klien­tų, yra įvai­rių, ir daž­nai jie ne­si­lai­ko nu­ro­dy­mų, kaip elg­tis po pro­ce­dū­ros ar­ba tie­siog pa­mirš­ta nau­do­ti ap­sau­gi­nį kre­mą nuo sau­lės. „Yra to­kių klien­čių, ku­rioms ne­svar­bu ir ne­reikš­min­ga, ko­kius nu­ro­dy­mus jos gau­na.Vė­liau re­zul­ta­tai ga­li bū­ti skau­dūs,“ – pa­tir­ti­mi da­li­ja­si N. Ro­ma­no­va. To­dėl spe­cia­lis­tė rūgš­ties pro­ce­dū­ras da­ro nuo ru­dens iki pa­va­sa­rio, o va­sa­ros me­tu, esant ak­ty­viai sau­lei, šioms pro­ce­dū­roms per­trau­ka.

La­ze­ris ir pi­lin­gas

Pa­sak kos­me­to­lo­gės, va­sa­rą pa­vo­jin­ga at­lik­ti la­ze­ri­nes odos va­ly­mo pro­ce­dū­ras, to­dėl ge­ruo­se sa­lo­nuo­se jos neat­lie­ka­mos. „La­ze­ris yra la­bai ag­re­sy­vus. Jis nui­ma la­bai daug odos sluoks­nių ir pig­men­ta­ci­ja ga­li bū­ti la­bai ryš­ki,“ – in­for­muo­ja spe­cia­lis­tė. To­dėl ve­nų gy­dy­mas, ka­pi­lia­rų de­gi­ni­mas, ap­ga­mų ar na­vi­kų ša­li­ni­mas su la­ze­riu, tai va­sa­ros me­tu pa­mirš­ta­mos pro­ce­dū­ros. Taip pat dėl ga­li­mos pig­men­ta­ci­jos, pa­vo­jin­gos ir šli­fa­vi­mo pro­ce­dū­ros, bei gi­lus vei­do pi­lin­gas. „Nors pro­gra­ma ir lei­džia da­ry­ti stip­res­nį pi­lin­gą, nes dir­bu su prie­mo­nė­mis iš Is­pa­ni­jos, o jo­je va­sa­ros me­tu la­bai karš­ta ir jie to­kį pi­lin­gą da­ro, ta­čiau aš sa­ve ap­si­drau­džiu ir vi­siems klien­tams pa­sa­kau, kad jo va­sa­ros me­tu neat­lik­siu,“ – tei­gia kos­me­to­lo­gė.

Va­sa­ra skir­ta na­tū­ra­lu­mui

Va­sa­rą kos­me­to­lo­gė siū­lo pa­si­nau­do­ti na­tū­ra­lia gam­tos kos­me­ti­ka – uo­go­mis, vai­siais, dar­žo­vė­mis, aug­me­ni­ja. Jei va­sa­rą ne­spė­jo­te pri­si­rink­ti, vais­ti­nė­se įsi­gy­ki­te ra­mu­nė­lių, me­det­kų ar lie­pos žie­dų, ša­la­vi­jų ir iš­si­vir­ki­te sau to­ni­ką. Ja­me su­vil­gy­tais komp­re­sais nu­va­ly­si­te, bei at­gai­vin­si­te odą. Tie­sa, spe­cia­lis­tė per­spė­ja, jog to­kį to­ni­ką rei­kia nau­do­ti švie­žią.

„Sa­vo klien­tėms sa­kau – pir­ma uo­ga ant vei­do, o ne į bur­ną,“ – juo­kia­si N. Ro­ma­no­va. Odai nau­din­gos ir dar­žo­vės. Agur­kus, po­mi­do­rus, mor­kas iš so­do, su­pjaus­čius skil­ti­mis ga­li­ma dė­ti ant vei­do. Tie­sa, mor­ko­mis pikt­nau­džiau­ti ne­rei­kia, nes pa­gel­to­nuo­sit. Pet­ra­žo­lės, kra­pai taip pat ga­li bū­ti nau­din­gi.

Pa­dė­da­mas ki­tiems – iš­gel­bė­si sa­ve

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Nors Lie­tu­vo­je prieš ke­le­tą sa­vai­čių nu­vil­ni­jo skan­da­las dėl Na­cio­na­li­nio krau­jo cent­ro ir ne­ko­ky­biš­ko krau­jo, gy­dy­to­jai vis pri­me­na, kad krau­jo do­no­rys­tės pro­ble­ma ga­na opi. Nors esa­ma daug nea­be­jin­gų žmo­nių, ku­rie au­ko­ja krau­ją, ta­čiau ne vi­sa­da jo pa­kan­ka, o ypač va­sa­ros karš­čiams bei ato­sto­goms pra­re­ti­nus do­no­rų gre­tas. „Ak­ty­viai kvie­čia­me žmo­nes pa­dė­ti pa­pil­dy­ti spar­čiai sen­kan­čias krau­jo at­sar­gas“, – ra­gi­na Krau­jo do­no­rys­tės cent­ro gy­dy­to­ja trans­fu­zio­lo­gė Eleo­no­ra Su­cho­ru­ko­vie­nė.


Gy­dy­to­ja trans­fu­zio­lo­gė Eleo­no­ra Su­cho­ru­ko­vie­nė.

Va­sa­rą pro­ble­ma paašt­rė­ja

Žmo­gaus krau­jas yra uni­ka­lus, tad iki šiol jam nė­ra su­kur­ta dirb­ti­nio pa­kai­ta­lo. Vie­nin­te­lis krau­jo ga­vi­mo šal­ti­nis – ki­ti svei­ki žmo­nės. Ne vel­tui po­pie­žius Jo­nas Pau­lius II do­no­rys­tę pa­va­di­no di­džiau­sia žmo­gaus mei­lės žmo­gui iš­raiš­ka, pri­ly­gin­da­mas ją Kris­taus au­kai, nes šiuo at­ve­ju paau­ko­ja­ma da­le­lė sa­vęs, kad iš­gy­ven­tų ki­tas žmo­gus. „Tik krau­jo do­no­rų dė­ka, sun­kūs li­go­niai ga­li pa­kil­ti iš li­gos pa­ta­lo, ne­pa­si­duo­ti li­gai, o ne­re­tai – iš­si­va­duo­ti iš mir­ties“, – sa­ko gy­dy­to­ja.

Krau­jo po­rei­kis, ypač erit­ro­ci­tų ma­sės, kas­met di­dė­ja, o krau­jo do­no­rų ma­žė­ja. Anot gy­dy­to­jos, krau­jo do­no­rų sty­gius va­sa­rą nė­ra nau­jas reiš­ki­nys, nes šiuo me­tų lai­ku dau­gu­ma žmo­nių ato­sto­gau­ja, o jau­ni­mas, ku­ris yra pa­grin­di­niai do­no­rai, iš­va­žiuo­ja pa­dir­bė­ti į sve­čias ša­lis. „La­bai sma­gu, kad vis daž­niau krau­jo do­no­rais tam­pa jau­ni žmo­nės – atė­ję vie­ną kar­tą, ki­tus kar­tus grįž­ta jau su drau­gais“, – džiau­gia­si me­di­kė.

Tuo tar­pu pra­si­dė­jus ato­sto­gų me­tui, už­si­da­rius mo­ky­mo įstai­goms, pa­dau­gė­ja ir ne­lai­min­gų at­si­ti­ki­mų bei įvai­rių su­ža­lo­ji­mų. „Krau­ju ir jo kom­po­nen­tais ap­rū­pi­na­me vi­są Šiau­lių kraš­tą. Paašt­rė­jus krau­jo trū­ku­mo pro­ble­mai sten­gia­mės su­reng­ti kuo dau­giau krau­jo do­no­rys­tės ak­ci­jų už krau­jo cent­ro ri­bų, ta­čiau net ir ak­ci­jų me­tu ne­su­ren­ka­me tiek krau­jo, kiek jo rei­kia iš tik­rų­jų“, – ap­gai­les­tau­ja gy­dy­to­ja.

Do­va­no­tas ar par­duo­tas?

Neat­ly­gin­ti­na do­no­rys­tė yra vie­nas iš Eu­ro­pos Są­jun­gos rei­ka­la­vi­mų, ta­čiau šio tiks­lo iki 2015 me­tų bus sie­kia­ma pa­laips­niui. Kol kas li­go­nių ka­sos krau­jo do­no­rams su­tei­kia ga­li­my­bę pa­si­rink­ti – kas no­ri, už sa­vo su­gaiš­tą lai­ką duo­dant krau­ją pa­sii­ma 40 li­tų, o ki­ti pa­si­ren­ka sim­bo­li­nes do­va­nė­les. „Mums, krau­jo cent­ro dar­buo­to­jams, nė­ra jo­kio skir­tu­mo ką ren­ka­si do­no­ras – pi­ni­gus ar do­va­nė­lę, svar­bu, kad žmo­nės atei­tų duo­ti krau­jo. Pi­ni­gai gal­būt yra svar­biau jau­ni­mui, ta­čiau no­riu dar kar­tą pa­si­džiaug­ti, jog kaip tik jau­ni­mas su­da­ro di­džią­ją da­lį krau­jo do­no­rų“, – sa­ko gy­dy­to­ja.

Prie­žas­tys, ko­dėl jau­ni žmo­nės at­sku­ba par­duo­ti ar do­va­no­ti krau­jo, įvai­rios. Vie­ni sa­ko, jog no­ri pa­dė­ti tiems, ku­riems gal­būt šian­dien ši pa­gal­ba yra be ga­lo rei­ka­lin­ga. Ki­tus tap­ti krau­jo do­no­rais pa­ska­ti­no ar­ti­mo­jo ne­lai­mė. „Vie­na­reikš­miš­ko at­sa­ky­mo: „Im­kit krau­jo ir duo­kit man 40 li­tų“, – ne­sa­me su­lau­kę. Šiais lai­kais žmo­nės atei­na tvar­kin­gi, ne taip, kaip anks­čiau – krau­jo duo­ti atei­da­vo daug aso­cia­lių as­me­nų, ku­riems es­mė bu­vo pi­ni­gai“, – da­li­ja­si pa­tir­ti­mi me­di­kė.

Daž­nai žmo­nės, at­si­sa­ky­da­mi tap­ti krau­jo do­no­rais, tei­gia, kad kai krau­jo rei­kės ar­ti­mie­siems, jie vi­sa­da pa­dės. To­kia nuo­sta­ta klai­din­ga, nes krau­ją ge­riau­sia do­va­no­ti šian­dien – ry­toj ga­li bū­ti jau per vė­lu pa­dė­ti li­go­niams, ku­rie daug jo ne­te­ko dėl chi­rur­gi­nių ope­ra­ci­jų, pa­tir­tų trau­mų, komp­li­kuo­to gim­dy­mo ir t. t. Krau­jo per­py­li­mas kar­tais rei­ka­lin­gas ir ser­gan­tie­siems šir­dies, skran­džio, žar­ny­no, krau­jo li­go­mis.

Sa­ko­ma, kol žmo­gus ne­su­si­dū­rė su krau­jo trū­ku­mo pro­ble­ma as­me­niš­kai, tol ne­sup­ras koks tra­pus ir pri­klau­so­mas nuo ki­tų žmo­nių tam­pa jo gy­ve­ni­mas at­si­ti­kus ne­lai­mei.

 Krau­jo do­no­rais ga­li bū­ti vi­siš­kai svei­ki as­me­nys nuo 18 iki 65 me­tų. Mo­te­rys krau­jo ga­li duo­ti ke­tu­ris kar­tus per me­tus, o vy­rai – 5 kar­tus.

„Šiauliai plius“ archyvo nuotr.

At­bai­do ne­pag­rįs­ti būgš­ta­vi­mai

Dau­gu­ma vy­rų bai­mi­na­si ada­tų, o tarp mo­te­rų pa­pli­tęs mi­tas, kad krau­jo da­vi­mas ne­va su­ke­lia svo­rio au­gi­mą. Ki­ti iš­si­gal­vo­ja bet ko­kias prie­žas­tis, kad tik ne­duo­tų krau­jo, ar­ba yra įsi­ti­ki­nę, kad po to jau­sis blo­gai. „Daug kas pri­klau­so nuo žmo­gaus są­mo­nin­gu­mo. Kiek­vie­nas tu­ri­me su­pras­ti, kad krau­jo do­no­rys­tė – li­go­nių gy­dy­mas. Kar­tu tai nau­din­ga ir pa­čiam do­no­rui, nes jis ne­mo­ka­mai iš­ti­ria­mas dėl in­fek­ci­nių su­si­rgi­mų, he­pa­ti­tų B, C, AIDS ir si­fi­lio“, – sa­ko gy­dy­to­ja, pa­ti­kin­da­ma, jog krau­jo ėmi­mo me­tu nė­ra net men­kiau­sios ri­zi­kos už­si­krės­ti, nes vi­si inst­ru­men­tai ir prie­mo­nės nuo ada­tė­lės, ku­ria du­ria­ma į pirš­tą, iki krau­jo su­rin­ki­mo sis­te­mos, yra nau­do­ja­mi tik vie­ną kar­tą, o krau­jas ima­mas į ste­ri­lius vien­kar­ti­nius plas­ti­ki­nius mai­še­lius. Svei­kas žmo­gus tu­ri krau­jo at­sta­ty­mo me­cha­niz­mą, tai­gi krau­jas ne tik gy­vas, bet ir nuo­lat at­si­nau­ji­nan­tis au­di­nys, to­dėl būgš­tau­ti, jog su­ma­ži­nę krau­jo kie­kį pa­kenk­si­te sa­vo or­ga­niz­mui, nė­ra pra­smės. La­bai re­tai dėl jau­du­lio prieš pro­ce­dū­rą, ada­tos dū­rio bai­mės, ne­pail­sė­jus ar ne­pa­val­gius, krau­jo da­vi­mo me­tu ar po pro­ce­dū­ros ga­li svaig­ti gal­va, iš­pil­ti pra­kai­tas ar pa­si­da­ry­ti silp­na. Jei pa­ju­si­te nors vie­ną iš mi­nė­tų simp­to­mų, ne­dels­da­mi pa­sa­ky­ki­te tai krau­jo cent­ro spe­cia­lis­tams. Jie pa­si­ren­gę Jums pa­dė­ti.

Ne­ma­žai žmo­nių, no­rin­čių duo­ti krau­jo, va­sa­rą to pa­da­ry­ti ne­ga­li, mat dėl karš­tų orų daž­niau nei įpras­tai pa­ste­bi­mi ne­žy­mūs do­no­rų svei­ka­tos su­tri­ki­mai: pa­di­dė­jęs krau­jos­pū­dis, pra­sta bend­ra sa­vi­jau­ta. To­kie žmo­nės ne­ga­li duo­ti krau­jo, nes ga­li pa­kenk­ti sa­vo or­ga­niz­mui.

Krau­jo do­no­rais ga­li bū­ti vi­siš­kai svei­ki as­me­nys nuo 18 iki 65 me­tų. Mo­te­rys krau­jo ga­li duo­ti ke­tu­ris kar­tus per me­tus, o vy­rai – 5 kar­tus. Pert­rau­kos tarp krau­jo do­ta­ci­jų pri­va­lo bū­ti ne trum­pes­nės nei 60 die­nų. Bū­si­ma­sis do­no­ras tu­ri sver­ti ne ma­žiau 50 kg. Or­ga­niz­mui ne­kenks­min­ga pra­ras­ti iki 10% cir­ku­liuo­jan­čio krau­jo. Pa­vyz­džiui apie 50 kg. sve­rian­tis žmo­gus tu­ri vi­du­ti­niš­kai apie 5 lit­rus krau­jo, to­dėl me­di­kai iš tų, ku­rie ne­sve­ria 50 kg. krau­jo nei­ma, nes ne­no­ri jiems pa­kenk­ti.

Die­ną prieš duo­dant krau­jo siū­lo­ma ne­val­gy­ti la­bai rie­baus, ašt­raus mais­to, bū­ti­na ger­ti dau­giau nei įpras­tai skys­čių: mi­ne­ra­li­nio van­dens, ar­ba­tos, sul­čių. Die­ną, kai ruo­šia­tės duo­ti krau­jo, pa­ta­ria­ma ne­spor­tuo­ti.

Vie­no žmo­gaus duo­tas krau­jas ga­li bū­ti pa­nau­do­tas ke­liems žmo­nėms iš­gel­bė­ti: kū­di­kiui pa­kan­ka ke­lių šla­ke­lių krau­jo, krau­juo­jan­čiai gim­dy­vei rei­kia net ke­lių de­šim­čių do­no­rų krau­jo, o ser­gan­tiems he­mo­fi­li­ja – net ke­lių šim­tų. Pi­la­mi krau­jo kom­po­nen­tai: krau­jo plaz­ma, erit­ro­ci­tai ir trom­bo­ci­tai. Erit­ro­ci­tų ma­sė per­pi­la­ma tuo­met, kai yra la­bai ryš­ki ma­žak­rau­jys­tė. Jei žmo­gus krau­juo­ja dėl kre­šė­ji­mo fak­to­rių, per­pi­la­ma švie­žia šal­dy­ta plaz­ma, o stin­gant trom­bo­ci­tų – trom­bo­ci­tų ma­sė.

Gy­dy­to­ja džiau­gia­si ne­se­niai įsi­gy­tu erit­ro­ci­tų afe­re­zės apa­ra­tu. Pro­ce­dū­ros me­tu ima­mas krau­jas pa­ten­ka į apa­ra­tą, kur at­ski­ria­mos vi­sos su­dė­ti­nės krau­jo da­lys. Iš do­no­ro pai­ma­mas ne­di­de­lis kie­kis erit­ro­ci­tų, lie­kan­čių tam tik­ro­je tal­po­je, o skys­to­ji krau­jo da­lis grą­ži­na­ma at­gal į or­ga­niz­mą. Šia­me apa­ra­te krau­jo kom­po­nen­tai ma­žiau trau­muo­ja­mi, tad gau­na­ma gry­nes­nė erit­ro­ci­tų ma­sė. Pa­to­gu tai, kad vie­nu me­tu pai­ma­mos dvi erit­ro­ci­tų do­zės – 360 ml. Do­no­ras tu­ri sver­ti ne ma­žiau kaip 70 kg., o he­mog­lo­bi­no nor­ma krau­jy­je tu­ri bū­ti ne ma­žes­nė kaip 140. „Vie­nin­te­lis trū­ku­mas, jog pa­ts krau­jo paė­mi­mas trun­ka apie pus­va­lan­dį, de­ja, daž­niau­siai do­no­rai at­lik­ti kil­nią pa­rei­gą at­sku­ba sa­vo dar­bo per­trau­kos me­tu, tad daž­nas ren­ka­si įpras­tą pro­ce­dū­rą, trun­kan­čią de­šimt mi­nu­čių“, – sa­ko gy­dy­to­ja.

Da­vus krau­jo re­ko­men­duo­ja­ma dau­giau nei įpras­tai var­to­ti skys­čių, val­gy­ti leng­vą mais­tą, ne­pa­ta­ria­ma ger­ti stip­raus al­ko­ho­lio. Do­no­rai Šiau­liuo­se lau­kia­mi ad­re­su: S. Dau­kan­to g. 90, pir­ma­die­niais ir ket­vir­ta­die­niais nuo 8 iki 18 val., ant­ra­die­niais ir tre­čia­die­niais nuo 8 iki 15 val., o penk­ta­die­niais nuo 8 iki 14 val. „Ne­rei­kia da­ry­ti žyg­dar­bių, kar­tais tie­siog už­ten­ka pa­do­va­no­ti šiek tiek krau­jo, taip su­tei­kiant šan­są ser­gan­čiam žmo­gui vėl įsi­leis­ti lai­mę į sa­vo gy­ve­ni­mą“, – sa­ko gy­dy­to­ja.

Skystis, kurio niekas negali pakeisti

Atėjo kelionių metas, o jūs neturite jėgų. Jaučiate silpnumą, lengvą galvos svaigulį ir pastovų alkį. Pasirodo, šie simptomai gali būti organizmo dehidratacijos požymis. O tai – gana pavojingas sindromas.

Stum­da­mas į kiek­vie­ną kū­no ląs­te­lę mais­tin­gą­sias me­džia­gas ir ša­lin­da­mas iš jų me­džia­gų apy­kai­tos pro­ce­sus, van­duo dir­ba kaip ener­gi­jos ga­min­to­jas elekt­ri­nių tur­bi­no­se. No­ri­te pa­leis­ti me­cha­niz­mą vi­su stip­ru­mu? Iš­mo­ki­te lai­ku at­si­ger­ti!

Alex L‘AZZURRO nuotr.

Tikriausiai ne kartą jautėte, tarsi kažko trūktų. Paprastai poreikiai išsyk suvokiami aiškiai: noriu įsimylėti, padaryti karjerą, nusipirkti mašiną. Tačiau esama dalykų, kurių stygiaus mes negalime nustatyti, bet nuo jų buvimo ar nebuvimo priklauso mūsų sveikata ir nuotaika. Taip yra su vandeniu, kurio organizmas tikrai gauna nepakankamai. Išgerdami per dieną viso labo puodelį kavos ir dvi stiklines sulčių, atimame iš savęs energiją. Juk vanduo, organizme generuojantis visus gyvybiškai svarbius procesus, yra pagrindinis energijos šaltinis.

Vandens! Vandens!

Jei jaučiate nuovargį ir susierzinimą, nerimą ir prislėgtumą – gal paprasčiausiai norite gerti? Nejuokaujame – nuolatinis vandens stygius organizme gali tapti depresyvių nuotaikų priežastimi. Ir tai moksliškai pagrįsta: kai organizmui trūksta vandens, į smegenis nebepatenka pakankamai skysčių, kad būtų patenkinti jų energetiniai poreikiai. Savo ruožtu vandens trūkumas smegenų ląstelėse mus veikia slegiančiai ir gimdo nemalonius pojūčius. Todėl, pajutę, jog ryte nėra jėgų atsikelti iš lovos, išgerkite stiklinę vandens.

Kokie pirmieji dehitratacijos signalai? Pirmiausia, troškulys. Būkite atsargūs ir nelaukite šio pojūčio, kad pagaliau į rankas paimtumėte stiklinę vandens. Greičiau pasijusite esą alkani - pirmieji troškulio ir alkio požymiai, atsirandantys, sumažėjus energijos lygiui smegenyse, labai panašūs. Palaikydami troškulį alkiu, paprastai skubame numalšinti jį kuo nors saldžiu, - sako medikai. – Jeigu stiklinė vandens šimtu procentų patenkina smegenų poreikius, tai šokoladukas su šia užduotimi susidoroja tiktai dvidešimčia procentų. Tad mes pasipildome nešvariu kuru, ir dar kamuojamės nuo sąžinės priekaištų dėl sušveisto saldumyno.

Esant nepakankamą hidrataciją rodo ne tik pastovus troškimas pasistiprinti, bet ir nuotaika, kuri stabiliai laikosi "žemiau nulio". Požymiais gali būti ir galvos skausmai, tamsūs ratilai po akimis, odos suerzinimas, pernelyg aukštas ar pernelyg žemas kraujospūdis, virškinimo sutrikimai ar kvėpavimo sistemos problemos.

Pasekmės – pataisomos

Paprastai vietoj to, kad pradėtume gerti, mes imame valgyti ir pakrauname organizmą "ne ta" energija, sumažindami jo produktyvumą. Iš čia – ir tuštumos jausmas, ir kaltės pojūtis prieš save patį, ir sunkumas, slegiantis pečius ir skrandį. Jei alkio jausmą nuslopinsime truputėlį pasūdytu vandeniu, pamažėle įprasime pajusti norą valgyti tik tada, kai išties kils poreikis valgyti.

Stingant vandens organizme, sutrinka gyvybiniai procesai, ir tai sukelia įvairiausius sutrikimus. Laimei, žmonės tai pradeda suprasti: šiandien vis daugiau išvysi ir jaunimo, ir pagyvenusių žmonių su vandens buteliukais rankose.

Vienas iš nemalonumų, kuriuos dovanoja vandens trūkumas organizme – neurologinio pobūdžio sutrikimai. Neurologai perspėja, kad stingant skysčių, įvyksta pažeidimų hemato – encefalinio barjero kapiliarų veikloje ( šis barjeras atskiria centrinę nervinę sistemą nuo kraujotakinės ), o tai gali sukelti išsėtinę sklerozę, Parkinsono ir Alzheimerio ligas. Kita grėsmė – diabetas, kuris artinasi tuo sparčiau, kuo dažniau mes paprastą vandenį pakeičiame saldžiu ar gazuotu arba sultimis iš pakelių.

Dėl vandens stygiaus kenčia visas organizmas, sustiprindamas tokias ligas, kaip astma, bronchitas, onkologiniai susirgimai. Be to, skystis reikalingas saugiam toksinų išvedimui, tad jo trūkumas gali sukelti organizmo apnuodijimą.

Stumdamas į kiekvieną kūno ląstelę maistingąsias medžiagas ir šalindamas iš jų medžiagų apykaitos procesus, vanduo dirba kaip energijos gamintojas elektrinių turbinose. Norite paleisti mechanizmą visu stiprumu? Išmokite laiku atsigerti!

Šlapieji normatyvai

Mūsų klimato sąlygomis vasarą ir esant minimaliam fiziniam krūviui per dieną reikėtų suvartoti tris su puse litro skysčių drauge su maistu. Tačiau ne viskas, ką galima įsipilti į stiklinę, yra vanduo! Kava, arbata ir gazuoti gėrimai, kuriais tradiciškai malšiname troškulį, duoda priešingą efektą.

Pasak dietologų, patenkinti organizmo vandens poreikį gali, deja, tik vanduo. Iš pirmo žvilgsnio nekalta arbata, taip pat kava, alkoholis ir pramoniniai gėrimai ( ypač energetikai ), be cheminių komponentų, turi ir vandenį iš organizmo varančių medžiagų. Viena iš jų – kofeinas. Pasižymėdamas šlapimą varančiomis savybėmis, jis yra dehidratuojančiu agentu, be to, sukelia pripratimą, kadangi betarpiškai veikia smegenis. Tai reiškia, kad kava nenumalšinsite troškulio, bet norėsite gerti dar labiau.

Į jūsų sveikatą!

Egzistuoja klaidinga nuomonė, jog dažnas vandens vartojimas apkrauna inkstus. Tai netiesa: jie pradeda susidėvėti būtent tuo atveju, kai jiems tenka valyti organizmą ir išvesti atliekas negaunant pakankamo kiekio vandens. Tad jei nenorite inkstuose turėti akmenų, įpraskite gerti skysčių tiek, kiek reikalauja organizmas.

Nevertėtų pamiršti, kad yra ir antra medalio pusė - perteklinis ir netvarkingas gėrimas sukuria papildomą krūvį širdžiai ir kraujagyslėms, skatina šalinti iš organizmo vertingas medžiagas per inkstus ir prakaito liaukas. Todėl neperkraukite organizmo skysčiais – juk nesate vandens bokštas. Tiesiog paskirstykite aštuonias stiklines visai dienai taip, kad netektų daug gerti esant tuščiam skrandžiui, prieš miegą ir kad neužgertumėte maisto labai šaltu vandeniu.

Parengė Kamilė Vitkutė

Burnos sveikata pasirūpinkime nuo pat ankstyvos vaikystės

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Norint turėti sveikus dantis ir dantenas svarbiausia yra gera burnos higiena, kurios mažuosius privalo išmokyti tėveliai. "Jeigu dar prieš einant į mokyklą vaiko tėvai neišmoko laikytis burnos higienos, vėliau beveik kas penktas vaikas jos nesilaiko, ir, žinoma, tampa nuolatiniu stomatologų klientu", - sako burnos higienistė Valdonė Kelmienė.

Dan­tų še­pe­tė­lis pir­mai­siais gy­ve­ni­mo me­tais nė­ra bū­ti­nas.

Manu MOHAN nuotr.

Tėveliai - tinkamiausias pavyzdys

Anot burnos higienos specialistės, nuo mažens reikia žinoti, kaip ir kodėl būtina prižiūrėti dantis. Nesilaikant burnos higienos mažiesiems genda ne tik pieniniai, bet ir ką tik išdygę nuolatiniai dantys, nes dantų paviršiuje susikaupusios minkštosios apnašos laikui bėgant tampa dantų akmenimis, ant kurių nelygaus paviršiaus besikaupiantys toksinai, rūgštys sukelia įvairias dantų ir dantenų ligas. Dėl susikaupusių dantų akmenų patinsta, parausta, nuolat kraujuoja dantenos, iš burnos gali sklisti nemalonus kvapas. Rūpintis būsimo vaiko burnos sveikata reikia pradėti prenataliniu periodu, t. y. motinos nėštumo metu. "Nuo pirmųjų kūdikio dienų tėveliai turėtų suprasti taisyklingos burnos ertmės higienos svarbą ir savo asmeninio pavyzdžio įtaką vaiko higieninių įgūdžių formavimuisi, - sako medikė. - Vaikai nuolat gauna bakterijų iš savo tėvų bučiuojant, maitinant ar kitaip kontaktuojant. Paprastai to išvengti neįmanoma, todėl tėvai turėtų kuo geriau valyti savo ir vaiko dantis. Norint, kad vaikas nesipriešindamas ir noriai valytų dantis, mama ir tėtis turi būti pavyzdys, kurį mažylis stebės ir imituos."

Priežiūra nuo pirmojo dantuko

Pradėti valyti burną reikia tik išdygus pirmajam dantukui. Vadinasi, elementarios burnos higienos procedūros turi būti atliekamos pirmaisiais vaiko gyvenimo metais. Pirmuosius dantukus rekomenduojama valyti drėgna marle ar švariu audeklu po pusryčių. Šios procedūros itin svarbu nepamiršti vakare prieš miegą.

Dantų šepetėlis pirmaisiais gyvenimo metais nėra būtinas. Šiuo laikotarpiu nebūtina naudoti dantų pastos, nes kūdikis dalį jos gali praryti. Antraisiais gyvenimo metais, išdygus pieniniams krūminiams dantims, dėl sudėtingesnės jų anatomijos, nelygaus kramtomojo paviršiaus, dantų valymas marlės gabalėliu tampa neefektyvus. Šiuo būdu neįmanoma pašalinti apnašų iš krūminių dantų vagelių, įdubimų, todėl dantys pradedami valyti vaikišku dantų šepetėliu minkštais šereliais. Iš pradžių geriau valyti dantų pasta be fluoro, nes vaikai linkę ją ryti. Vaikiškos dantų pastos reikia labai nedaug – maždaug tiek, kokio dydžio yra vaiko mažo pirštuko nagas. Remiantis naujausiais tyrimais toks mažas pastos kiekis yra nekenksmingas net vaikučiui nurijus. Paprastai apie trečiuosius gyvenimo metus daugelis vaikų išmoksta nebenuryti ir išspjauti dantų pastą. "Burnos higienos turi būti laikomasi visą gyvenimą – vos išdygus pirmajam dantukui iki gilios senatvės, kadangi sveika burnos ertmė užtikrina ne tik gyvenimo kokybę, bet ir apsaugo nuo daugelio ligų", - tvirtina higienistė, primindama, jog dantis vaikams tėvai turi valyti tol, kol šie išmoksta rašyti, nes iki tol vaikų rankų judesiai yra nepakankamai koordinuoti tinkamai išsivalyti dantis.

Meškos paslaugą padaro buteliukas bei čiulptukas

"Buteliuko ėduonis" – apie tai girdėję esame daugelis, tačiau ar žinome, kas tai yra ir kaip nuo jo apsaugoti savo vaikus? "Tai daugybinio dantų ėduonies rūšis, dažniausiai pažeidžianti 2-4 metų amžiaus vaikų dantis. Toks dantų pažeidimas pasireiškia vaikams, maitinamiems krūtimi ar iš buteliuko, ypač maitinamiems naktimis, kai po pamaitinimo nenuvalomi kūdikio dantys, - pasakoja medikė. - Jei vaikas nuolat girdomas saldžiais skysčiais, sudaromos palankios sąlygos daugintis rūgštis gaminantiems mikroorganizmams. Miegant sumažėja seilėtekis, kartu ir savaiminis burnos apsivalymas. Čiulpimo aktas žindymo metu taip pat trukdo patekti seilėms. Be to, kūdikių lūpų raumenys dar nėra pakankamai stiprūs, kad galėtų padengti dantis, todėl seilės nuo viršutinių kandžių išgaruoja ir dantys lieka sausi".

Kenksmingai veikia ir čiulptukai, suvilgyti medumi, cukrumi ar sirupu, įvairių saldintų gėrimų vartojimas. Tai ypač ankstyvas ėduonies pažeidimas, paprastai apimantis viršutinio žandikaulio pieninius pirmuosius krūminius dantis ar net apatinio žandikaulio iltis.

Apatiniai kandžiai pažeidžiami ypač retai, nes čiulpimo metu jie yra uždengti liežuvio ir nuolat skalaujami seilėmis. "Buteliuko ėduonis" progresuoja labai greitai. Prasidėjęs lūpiniame dantų paviršiuje, greitai apjuosia visą dantį kaklelio srityje. Iš pradžių atsiranda baltos matinės dėmės emalio srityje. Tęsiant blogus mitybos ir higienos įpročius, baltos dėmės tampa ėduonies ertmėmis. Laikui bėgant ėduonis apjuosia visą dantį kaklelio srityje. Tada dantis lūžta ir lieka tik šaknis.

Dažnai tėvai mano, kad nereikia prižiūrėti pieninių dantukų, nes esą jie vis tiek iškris. "Tai klaidinga nuomonė, - užtikrina higienistė, – pažeidus pieninius dantis, pasekmės neretai atsiliepia ir nuolatiniams, tad, siekiant išvengti "buteliuko ėduonies", būtina sureguliuoti vaiko mitybos režimą ir laiku pradėti burnos higienos procedūras. Koreguojant vaiko mitybą, reikia atsisakyti naktinių maitinimų, neleisti vaikui užmigti su saldaus gėrimo ar pieno buteliuku. Geriau prieš miegą pasiūlyti buteliuką su virintu vandeniu, - pataria higienistė. - Laktozė, esanti motinos piene kenksminga dantims, kaip ir esanti karvės piene. Todėl po maitinimo pieną būtina nuvalyti, kad neužsilaikytų ant dantų paviršiaus".

Burnos ertmės higiena – bendros asmens higienos dalis, kuri turėtų būti ugdoma vaikui nuo mažens, kad susiformuotų tvirti įgūdžiai, padedantys apsaugoti mažuosius nuo dantų skausmo, garantuoti dantų išvaizdą ir normalią kramtymo funkciją.

Gydymą patikėję valstybei, sveikatą stiprinkite patys

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Ne vienam, sergančiam ūmine ar lėtine liga arba tiesiog norinčiam sustiprinti sveikatą, kilo klausimas – kaip patekti į sanatoriją? Ar priklauso sąžiningai dirbusiam ir mokesčius mokėjusiam žmogui nemokamai pasinaudoti nemažai kainuojančiomis reabilitacinėmis paslaugomis? O gal tik liga gali atverti galimybę reabilitacijai? Apie reabilitacinio gydymo tvarką kalbamės su Respublikinės Šiaulių ligoninės Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriaus vedėja Laima Rindzevičiene.

Rea­bi­li­ta­ci­ja ta­po vie­na ak­ty­viau­sių gy­dy­mo rū­šių, to­dėl jai vyks­tant rei­kė­tų nu­si­teik­ti ne poil­siui, o ak­ty­viam gy­dy­mo pro­ce­sui.

„Šiauliai plius“ archyvo nuotr.

Galimybę reabilitacijai atveria rimta liga

Reikėtų užmiršti seniau galiojusią nuostatą, kad sanatorija – tai poilsis jūsų pamėgtame kurorte, nes, anot gydytojos, tai neturi nieko bendra su reabilitacija, kurią remia valstybė. Reabilitacinis gydymas, priklausantis nuo žmogaus funkcijų sutrikimo, yra normalaus gydymo tąsa, kurį rekomenduoja gydantis gydytojas, reabilitologas ir specialistas. „Daugelis klaidingai mano, kad atėjus atostogų metui sustiprinti sveikatą išvyks į sanatoriją, o už paslaugas sumokės valstybė. Lietuvos reabilitacijos, SPA centrai, gydyklos, reabilitacijos ligoninės ir kt. poilsio ir reabilitacijos įstaigos, anksčiau vadintos sanatorijomis, pakeitė ne tik pavadinimą, bet ir profilį. Reabilitacija tapo viena iš aktyviausių gydymo rūšių, todėl vykstant reabilitacijai reikėtų nusiteikti ne poilsiui, o aktyviam gydymo procesui, - pataria medikė. - Pagirtina, kad žmonės rūpinasi savo sveikata ir iš anksto ją stiprina, tačiau tai daryti turi savo lėšomis, o ligonių kasų kompensuojamos pažymos apie gydymo apmokėjimą išduodamos po rimtų ligų, operacijų ar traumų. Vadinasi, prieš išvažiuodamas tęsti gydymo į pasirinktą reabilitacijos centrą pacientas turi būti gydytas stacionare.“

Reabilitacija prasideda ligoninėje

Gerai žinoma, kad kuo anksčiau pradedama reabilitacija, tuo geresnių rezultatų galima tikėtis, todėl jau kitą dieną į stacionarą paguldyto paciento būklę įvertinęs gydytojas reabilitologas skiria pirmąjį reabilitacijos etapą. Reabilitacija, anot medikės, yra ne tik slauga ir masažas. Ja rūpinasi reabilitacijos specialistų komanda, kurią sudaro kineziterapeutas, socialinis darbuotojas, logopedas, psichologas, socialinis darbuotojas, ergoterapeutas, masažuotojas, fizinės medicinos ir reabilitacijos slaugytojos. „Kartais net ir visų šių specialistų didelių pastangų dėka gerų rezultatų negalima pasiekti dėl sunkios ligonio būklės, tuomet tokie ligoniai, pasibaigus stacionariniam gydymui, išvyksta į slaugos ligoninę arba į namus“, - sako reabilitologė.

Į antrą reabilitacijos etapą gali būti nukreipti tik tie pacientai, kurie buvo gydomi stacionare ir kurių liga įtraukta į indikacijų reabilitacijai sąrašą. Apie tolesnį gydymo poreikį sprendžia pacientą gydęs gydytojas, remdamasis reabilitologo rekomendacija. Anksčiau vykimas į antrą reabilitacijos etapą buvo ribojamas dėl lėšų stygiaus, dabar šia paslauga gali pasinaudoti visi, kuriems iš tiesų jos reikia. „Tęsti gydymo į pasirinktą reabilitacijos įstaigą pacientas turi vykti iš karto po gydymo stacionare, o ne kada užsinorėjęs, pvz., po penkių mėnesių“, - primena reabilitologė.

Vietą, kur tęsti gydymą, galite pasirinkti patys, t. y. vykti į Palangą, Druskininkus, Birštoną, Likėnus, Šventąją ar Respublikinės Šiaulių ligoninės reabilitacijos stacionarą. Jums teks pasiskambinti, kad sužinotumėte, ar yra laisvų vietų. Respublikinės Šiaulių ligoninės reabilitacijos skyrius priima pacientus po insulto, sąnarių protezavimo, daugybinių traumų, galvos smegenų traumų, sąnarių ligų, stuburo operacijų.

Jei paciento būklė tokia, kad jis geba savarankiškai atvykti į procedūras, reabilitacija (antrasis etapas) bus tęsiama ambulatoriškai, t. y. kasdien atvykstant į ambulatorinės reabilitacijos centrus. Šiauliuose yra Respublikinės Šiaulių ligoninės Ambulatorinės reabilitacijos centras ir Šiaulių reabilitacijos centras, todėl nenorintys arba negalintys išvykti iš savo miesto šiauliečiai turi galimybę tęsti gydymą netoli savo namų. „Čia pacientai patenka po gydymo stacionare arba iš šeimos gydytojų kabineto po reabilitologo konsultacijos. Žinoma, paūmėjusi liga turi būti įrašyta į indikacijų ambulatorinės reabilitacijos sąrašą“, - sako gydytoja.

Ambulatoriniu reabilitaciniu gydymu pacientas gali pasinaudoti bet kurioje Lietuvos ambulatorinėje reabilitacinėje gydymo įstaigoje, savarankiškai pasirinkdamas ją pagal savo ligos profilį. Už gydymo procesą sumoka ligonių kasa. Jei siunčiamas ambulatorinei reabilitacijai pacientas nori gydytis kitame mieste, už nakvynę ir maistą, jeigu pageidauja ten nakvoti ir maitintis, turi sumokėti pats. Kainos, kurias sąlygoja sezoniškumas ir ligonių srautai, reabilitacijos centruose gali būti skirtingos, tačiau kurortinių vietovių klimatas ir ramybė, anot reabilitologės, įvairiais metų laikais turi savo privalumų.

Savo pageidavimu ir lėšomis

Tie žmonės, kurie rūpinasi savo sveikata ir nori ją sustiprinti, į pageidaujamą sveikatos centrą ar sanatoriją vyksta savo lėšomis. Atvykusį į sveikatos centrą pacientą apžiūri gydytojas ir sudaro procedūrų programą. Kad būtų paprasčiau gydytojams parinkti tinkamas procedūras, reabilitologė pataria prieš vykstant į pasirinktą centrą pasiimti medicininį išrašą iš savo šeimos gydytojo.

Savarankiškai galite pasinaudoti ir SPA centruose teikiamomis paslaugomis. Dabar, anot reabilitologės, ypač populiarios savaitgalio programos. „Norėčiau pabrėžti, kad ligonių kasos už stacionarinį reabilitacijos gydymą apmoka tik sunkiems ligoniams. Pacientams, kuriems skiriamas ambulatorinis reabilitacinis gydymas, ligonių kasos kompensuoja reabilitacijos išlaidas tik už suteiktas gydymo paslaugas. Žadantys stiprinti sveikatą savo pageidavimu, už visas jiems suteiktas paslaugas turi susimokėti patys“, - tvirtina medikė.

Vaikai nori sirgti vasarą

Vaikams siuntimai reabilitaciniam gydymui nekvotuojami. „Praktiškai kiekvienas vaikas galėtų vykti į reabilitaciją“, - tvirtina medikė. Daugiausiai tokių siuntimų pageidaujama vasaros mėnesiais, nes mokyklinio amžiaus vaikams gydytis patogiausia per vasaros atostogas. Nepaisant to, kad vaikams, kaip ir suaugusiesiems, reabilitacinis gydymas skiriamas iškart po persirgtos ligos, o išrašyta pažyma galioja tik savaitę, tėvai nenori, kad jų vaikai praleistų pamokas, todėl reikalauja reabilitaciją ar sveikatą grąžinantį gydymą skirti jiems patogiu metu. Deja, Lietuvoje esantys vaikų reabilitacijos centrai nėra pajėgūs priimti visų norinčiųjų būtent vasarą. Siuntimą prie savo atostogų derina ir pačių mažiausių pacientų tėveliai, tad ne visi, kuriems iš tiesų tuo laiku būtina, gali išvykti į reabilitaciją, nes vasarą, anot reabilitologės, norinčiųjų sveikatos susigrąžinti eilė - begalinė.

Gyvenimo būdą pakeičia skalpelis

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Pasaulyje itin populiarios skrandžio mažinimo operacijos neaplenkia ir mūsų tautiečių. Ar tikrai tai saugus būdas, padedantis atsikratyti ne vieną dešimtį nereikalingų kilogramų? O gal chirurgo skalpelį renkasi tik valios neturintys storuliai?

 „Šis gy­dy­mo me­to­das pri­lygs­ta daž­no ant­svo­rio ka­muo­ja­mo žmo­gaus pra­šy­mui: „Su­riš­ki­te man ran­kas, kad ne­be­ga­lė­čiau val­gy­ti“, tik šiuo at­ve­ju mes per­ri­ša­me skran­dį“, – sa­ko me­di­kai.

Aleksandro OSTAŠENKOVO nuotr.

Operacija – kraštutinė priemonė

Anot chirurginio nutukimo gydymo metodus taikančių medikų Sauliaus Bulavo, Rolando Burkausko, Virginijaus Jautakio ir Gintaro Skruodžio, esant didelio laipsnio nutukimui, t. y. kai KMI (kūno masės indeksas) didesnis nei 40 arba KMI – 35, bet ligonis serga sunkiomis antsvorio sukeltomis ligomis, gydymas medikamentais, kartu pakeičiant gyvenseną, nėra veiksmingas, todėl tokiems ligoniams vienintelė išeitis – chirurginis gydymas, kuris, beje, nėra pigus. Nors dalį operacijos kaštų apmoka ligonių kasos, tačiau reikiamus instrumentus ar skrandžiui apjuosti būtiną reguliuojamą juostą turi nusipirkti pats pacientas. Chirurgai tvirtina negirdėję, kad kas nors gailėtų išleistų tūkstančių, anaiptol, pasirinkę skalpelį, kaip geriausią išeitį, buvę storuliai džiaugiasi visaverčiu gyvenimu.

Skrandžio mažinimo operacijos pasaulyje atliekamos jau ganėtinai seniai. Lietuvoje paprastai daromos dviejų rūšių operacijos: tai skrandžio apjuosimas reguliuojama juosta, vadinamasis žiedo uždėjimas, sumažinant skrandžio tūrį, ir malabsorbcinė operacija, kai sumažinamas skrandis ir dalis žarnyno, taip sumažinant maisto įsisavinimo plotą. "Pacientai patys nusprendžia, koks būdas jiems labiau priimtinesnis, mes tik paaiškiname operacijos privalumus ir galimas komplikacijas", - sako medikai ir patikina, jog radikalias skrandžio mažinimo operacijas žmonės renkasi tuomet, kai jau būna išbandę visus įmanomus lieknėjimo būdus.

Alternatyva – skrandžio suveržimas žiedu

"Žiedas nėra savaiminio lieknėjimo priemonė. Sėkmingai atsikratyti svorio ir išvengti komplikacijų įtakos turi paciento pooperacinė dieta ir atitinkamas elgesys, o žiedo funkcionavimas sumažina alkį, todėl valgyti norisi mažiau ir palaipsniui atsikratoma svorio", - sako chirurgas V. Jautakis

Palyginti su įprastomis operacijomis, ši išsiskiria tuo, kad po jos lieka geresnis estetinis vaizdas, išgyvenamas mažiau skausmingas pooperacinis laikotarpis, praktiškai nebūtinas lovos režimas, įmanomas greitas visiškas pasveikimas, svarbiausia – tai minimali chirurginė intervencija į organizmą. Operacijos tikslas – smarkiai sumažinti suvalgomo maisto kiekį, atitinkamai sumažinant suvartojamų kalorijų kiekį. Tai pasiekiama viršutinėje skrandžio dalyje uždedant specialų žiedą, kuris suformuoja skrandį į smėlio laikrodžio formą. Po operacijos virškinamas maistas pereina visas virškinamosios sistemos dalis, o paslankus žiedas suteikia galimybę kiekvienam žmogui nustatyti reikiamo skersmens sąsmauką. Žiedas reguliuojamas, kai gerai įsitaiso audiniuose, maždaug 2 mėn. po operacijos. "Žiedo suspaudimo lygis reguliuojamas keletą kartų tol, kol nustatomas reikiamas. Tai neskausminga procedūra, - tikina gydytojas, - kurios metu į po oda įsiūtą kapsulę įbedama adata ir sušvirkščiamas atitinkamas kiekis skysčių."

Užveržus skrandį beveik niekas nepasikeičia, tik kurį laiką būtina laikytis pereinamosios dietos plano. "Žmogus negali valgyti paskubomis ar dideliais kąsniais, kaip dažniausiai įpratę valgyti nutukę asmenys, būtina gerai sukramtyti maistą. Ypač svarbu pirmą savaitę vartoti tik skystą, o antrą – tik trintą maistą. Nes, tarkim, suvalgyta riekė duonos užstrigtų virš skrandžio žiedo, ištemptų viršutinę jo dalį, todėl gali prireikti kitos operacijos. Tinkamai maitinantis, kuo daugiau laiko prabėga po operacijos, tuo mažiau reikia riboti mitybą", - pasakoja gydytojas G. Skruodys.

Suvalgytas maistas užpildo virš žiedo esančią mažąją skrandžio dalį ir netrukus pajuntamas sotumas. Tai reiškia, kad žmogus vienu metu gali suvalgyti labai nedaug maisto. "Šis gydymo metodas prilygsta dažno antsvorio kamuojamo žmogaus prašymui: "Suriškite man rankas, kad nebegalėčiau valgyti", tik šiuo atveju, mes perrišame skrandį", - sako medikai.

Nenorintiems svetimkūnio formuojamos apylankos

Chirurgai Saulius Bulavas ir Rolandas Burkauskas sako, kad malabsorbcinės, t. y. formuojant apylankas operacijos, yra kur kas sudėtingesnės bei gerokai efektyvesnės. "Operacijos, kurios metu skrandis suveržiamas reguliuojama juosta, itin populiarios Čekijoje, Lietuvoje bei kitose pokomunistinėse šalyse. Europai priimtinesnės operacijos, kurios palankesnės žmogaus organizmui, nes nėra jokio svetimkūnio, maisto medžiagų pasisavinimas žarnyne tampa kur kas mažesnis, todėl nebeauga svoris, geresnė valgymo kokybė, svarbiausia - svorio kritimas daugiau priklauso ne nuo paciento prisitaikymo pastangų, o nuo pačios operacijos", - sako medikai.

Operacija atliekama laparoskopiniu būdu, t. y. neatveriant pilvo ertmės, o tik per mažus pjūvius, įvedant į pilvo ertmę vaizdo kamerą ir reikiamus instrumentus, kuriais suformuojamas mažasis skrandis, turintis siaurą sujungimą su likusia virškinimo trakto dalimi, o plonoji žarna sujungiama su skrandžiu taip, kad apatine skrandžio dalimi maistas slinkti negalėtų. Minimalų atskirto žarnyno ilgį sudaro skrandžio dalis, dvylikapirštė žarna bei pirmoji tuščiosios žarnos kilpa. Operacijos metu pailginama virškinant nedalyvausianti plonosios žarnos dalis iki 1,5 metro. "Įpratę valgyti ką nori ir kiek nori, žmonės šio įpročio sunkiai atsisako ir po operacijos, todėl skrandį juosiantį žiedą bando apgauti gerdami lydytą šokoladą, grietinėlę ir kt. mėgiamus produktus. Malabsorbcinė operacija - tarsi už nugaros stovintis policininkas, kurio apgauti neįmanoma – organizmas akimirksniu reaguoja į kaloringą maistą: silpnumas, padidėjęs prakaitavimas bei kiti laikini negalavimai verčia žmogų keisti mitybos įpročius ir gyvenimo būdą", - dalijasi patirtimi medikai.

Chirurgai tvirtina, kad kūno masės sumažėjimo efektas po skrandžio ir tuščiosios žarnos apylankos operacijos iš pradžių yra gana ryškus, vėliau sulėtėja. "Patirti galimų akistatų su komplikacijomis dar neteko", - sako medikai ir vieningai pastuksena į medinį stalą.

Re­zer­vi­nė reu­ma­ti­nių li­gų gy­dy­mo prie­mo­nė

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Nau­jau­sių moks­li­nių iš­ra­di­mų dė­ka gy­dant reu­ma­ti­nes li­gas vis svar­bes­nes po­zi­ci­jas uži­ma bio­lo­gi­niai vais­tai, ge­ban­tys už­blo­kuo­ti reu­ma­ti­nį už­de­gi­mą. Šiuo me­tu Eu­ro­pos ša­ly­se bio­lo­gi­nė te­ra­pi­ja priei­na­ma apie 6 pro­c. reu­ma­toi­di­niu art­ri­tu ser­gan­čių­jų. Lie­tu­vo­je šis ro­dik­lis ke­lis kar­tus blo­ges­nis. „Bio­lo­gi­nė te­ra­pi­ja – veiks­min­giau­sias ir, de­ja, pa­ts bran­giau­sias reu­ma­toi­di­nių li­gų gy­dy­mo me­to­das“, – sa­ko Šiau­lių ap­skri­ties li­go­ni­nės kon­sul­ta­ci­nė­je po­lik­lin­ko­je dir­ban­ti gy­dy­to­ja reu­ma­to­lo­gė Ra­sa Kau­šie­nė.

 

Su­sir­gus reu­ma­toi­di­niu art­ri­tu, jis ly­dės jus vi­są gy­ve­ni­mą, to­dėl, anot reu­ma­to­lo­gės R. Kaušienės, ver­ta su­si­rū­pin­ti, kad gy­ve­ni­mas tap­tų kiek įma­no­ma ge­res­nės ko­ky­bės.

Autorės nuotr.

Šiuo­lai­ki­nio moks­lo ste­buk­las

„Reu­ma­toi­di­nis art­ri­tas – vie­na sun­kiau­sių reu­ma­ti­nių li­gų, pa­si­reiš­kian­čių nuo­lat pro­gre­suo­jan­čiu są­na­rių už­de­gi­mu, jų de­for­ma­ci­jo­mis bei žmo­gaus fi­zi­ne ne­ga­le, o ne­re­tai ir mir­ti­mi, – pa­sa­ko­ja reu­ma­to­lo­gė. – Pap­li­tu­si nuo­mo­nė, jog reu­ma­ti­nės li­gos – leng­vas se­nų žmo­nių ne­ga­la­vi­mas. De­ja, tai jau­nų, dar­bin­gų žmo­nių li­ga, ku­rios pro­gre­sa­vi­mą le­mia in­di­vi­dua­lios sa­vy­bės, to­dėl vie­niems są­na­rių de­for­ma­ci­jos at­si­ran­da per ke­le­tą me­tų, ki­tiems li­ga vys­to­si la­bai in­ten­sy­viai. Prog­re­suo­jan­tis reu­ma­toi­di­nis art­ri­tas pa­žei­džia vi­sus są­na­rius, neap­lenk­da­mas šir­dies, plau­čių, inks­tų, akių, ner­vų bei dau­ge­lio ki­tų or­ga­nų ir sis­te­mų. Itin di­de­les ga­li­my­bes pa­dė­ti reu­ma­to­di­niu art­ri­tu ser­gan­tiems žmo­nėms at­vė­rė bio­lo­gi­nė te­ra­pi­ja. Šis nau­jas me­to­das nu­kreip­tas prieš vie­ną mo­le­ku­lę, o ne prieš vi­są or­ga­niz­mą ir tai yra iš­ties di­de­lis lai­mė­ji­mas, lei­džian­tis pa­siek­ti efek­ty­vių gy­dy­mo re­zul­ta­tų.“

Mo­der­nūs vais­tai pa­ge­ri­na gy­ve­ni­mo ko­ky­bę

Su­sir­gus reu­ma­toi­di­niu art­ri­tu, jis ly­dės jus vi­są gy­ve­ni­mą, to­dėl, anot reu­ma­to­lo­gės, ver­ta su­si­rū­pin­ti, kad gy­ve­ni­mas tap­tų kiek įma­no­ma ge­res­nės ko­ky­bės. Vi­siš­kai ne­se­niai, kol dar ne­bu­vo mo­der­nių vais­tų, reu­ma­toi­di­nio art­ri­to gy­dy­mas ne­tei­kė džiu­gių vil­čių, ta­čiau pa­sta­ruo­ju me­tu ypač pa­to­bu­lė­jus imu­no­lo­gi­jos moks­lui reu­ma­ti­nių li­gų pro­gno­zė ta­po daug ge­res­nė, ka­dan­gi at­si­ra­do ga­li­my­bė smar­kiai su­lė­tin­ti są­na­rių dest­ruk­ci­jos pro­ce­sus ser­gant šia li­ga. Reu­ma­to­lo­gi­jo­je pra­dė­ta tai­ky­ti bio­lo­gi­nė te­ra­pi­ja lei­do re­gu­liuo­ti žmo­gaus imu­ni­nės sis­te­mos veik­lą. Kiek­vie­no žmo­gaus imu­ni­nės sis­te­mos funk­ci­ja la­bai pa­na­ši į ka­riuo­me­nės – su­ras­ti ir su­nai­kin­ti pa­ten­kan­čią į or­ga­niz­mą ge­ne­tiš­kai sve­ti­mą me­džia­gą. De­ja, kar­tais imu­ni­nė sis­te­ma ima ir su­klys­ta, sa­vo or­ga­niz­mo au­di­nius at­pa­žin­da­ma kaip sve­ti­mus, tuo­met pra­si­de­da puo­li­mas prieš sa­vas ląs­te­les. Pra­si­de­da va­di­na­ma­sis au­toi­mu­ni­nis pro­ce­sas, ku­ria­me da­ly­vau­ja daug skir­tin­gos funk­ci­jos ląs­te­lių, sa­vo funk­ci­ją de­ri­nan­čių dviem bū­dais: ar­ba tie­sio­giai kon­tak­tuo­da­mos per spe­cia­lius re­cep­to­rius, ar­ba siųs­da­mos vie­na ki­tai įvai­rias „che­mi­nes ži­nu­tes“, va­di­na­mą­sias bio­lo­giš­kai veik­lias me­džia­gas – ci­to­ki­nus. Bio­lo­gi­nės te­ra­pi­jos tai­ky­mas ir yra to­kių me­džia­gų už­blo­ka­vi­mas. Li­ga, ži­no­ma, nie­kur ne­dings­ta, bet žmo­gus bent jau su­si­grą­ži­na įpras­tą gy­ve­ni­mo ko­ky­bę.

Gy­dy­mas – dau­gia­ly­pis

Nė­ra vais­tų, ga­lin­čių iš­gy­dy­ti reu­ma­toi­di­nį art­ri­tą, ta­čiau lai­ku pra­dė­jus tin­ka­mai gy­dy­ti ga­li­ma pri­stab­dy­ti li­gos pro­gre­sa­vi­mą ar pa­siek­ti il­ga­lai­kį pa­leng­vė­ji­mą. Ser­gan­tie­ji reu­ma­toi­di­niu art­ri­tu gy­do­mi bent dvie­jų ar tri­jų ka­te­go­ri­jų vais­tais. Jie gau­na ne­ste­roi­di­nį vais­tą nuo už­de­gi­mo, ku­ris su­ma­ži­na skaus­mą, pa­ti­ni­mą bei ki­tus už­de­gi­mi­nius pro­ce­sus, ta­čiau ne­stab­do li­gos pro­gre­sa­vi­mo. At­siž­vel­giant į li­go­nio būk­lę, ski­ria­mi gliu­ko­kor­ti­koi­dai – hor­mo­nai, slo­pi­nan­tys už­de­gi­mus. Jie ga­li bū­ti ski­ria­mi tab­le­tė­mis ger­ti, in­jek­ci­jo­mis į ve­ną, rau­me­nis ar į la­biau­siai pa­žeis­tus są­na­rius. Pag­rin­di­niais me­di­ka­men­tais, t. y. reu­ma­toi­di­nį art­ri­tą mo­di­fi­kuo­jan­čiais vais­tais, stab­do­mas li­gos vys­ty­ma­sis bei jos pro­gre­sa­vi­mas. Bio­lo­gi­nės te­ra­pi­jos vais­tai ski­ria­mi esant tre­čio ak­ty­vu­mo bei grei­tai pro­gre­suo­jan­čiam reu­ma­toi­di­niam art­ri­tui gy­dy­ti, kai įpras­ti­nė te­ra­pi­ja ne­tgi mak­si­ma­lio­mis vais­tų do­zė­mis yra nee­fek­ty­vi. „Bio­lo­gi­niai pre­pa­ra­tai pa­pras­tai ski­ria­mi kar­tu su jau var­to­ja­mais vais­tais, – pa­sa­ko­ja reu­ma­to­lo­gė. – Ge­riau­si re­zul­ta­tai gau­na­mi bio­lo­gi­nės te­ra­pi­jos vais­tus var­to­jant kar­tu su me­tot­rek­sa­tu. Pre­pa­ra­to pa­si­rin­ki­mą nu­le­mia in­di­vi­dua­lus pa­cien­to jaut­ru­mas tam tik­roms vais­tų su­de­da­mo­sioms da­lims, jų su­de­ri­na­mu­mas su ki­tais pre­pa­ra­tais. Bio­lo­gi­nių pre­pa­ra­tų gy­do­ma­sis po­vei­kis su­si­jęs su už­de­gi­mo me­džia­gos slo­pi­ni­mu, to­kiu bū­du žmo­gaus or­ga­niz­me už­blo­kuo­ja­mas reu­ma­ti­nis už­de­gi­mas. Bio­lo­gi­niai vais­tai veiks­min­gai ma­ži­na li­gos ak­ty­vu­mą ir vi­siš­kas iš­gi­ji­mas da­bar yra rea­liai pa­sie­kia­mas tiks­las, ta­čiau po­vei­kis tę­sia­si tol, kol var­to­ja­mi šie vais­tai.“

Ne­pa­gei­dau­ja­mas po­vei­kis nė­ra aiš­kus

Kaip ir kiek­vie­nas gy­dy­mo me­to­das, bio­lo­gi­nė te­ra­pi­ja su­si­ju­si su tam tik­rais ša­lu­ti­nias po­vei­kiais bei kai ku­rių komp­li­ka­ci­jų at­si­ra­di­mu, tad ne kiek­vie­nam pa­cien­tui ją ga­li­ma pa­skir­ti. Anot me­di­kės, gy­dy­mą bio­lo­gi­niais vais­tais ap­sun­ki­na įvai­rios lė­ti­nės in­fek­ci­jos. Be to, ski­riant bio­lo­gi­nę te­ra­pi­ją ga­li suak­ty­vė­ti iki tol neak­ty­vi, bet kaž­ka­da bu­vu­si in­fek­ci­ja. Ji ne­tin­ka per­si­rgu­siems ner­vų ar ser­gan­tiems on­ko­lo­gi­nė­mis li­go­mis. „Li­go­niai, gy­do­mi bio­lo­gi­ne te­ra­pi­ja, tu­ri bū­ti nuo­lat ste­bi­mi, ver­ti­nant ne tik gy­dy­mo efek­ty­vu­mą, bet ir ga­li­mus ne­pa­gei­dau­ja­mus po­vei­kius, ka­dan­gi mū­sų pa­tir­tis kol kas nė­ra di­de­lė“, – tvir­ti­na reu­ma­to­lo­gė.

Priei­na­mu­mą ap­ri­bo­ja di­de­lė kai­na

Anot reu­ma­to­lo­gės, Lie­tu­vo­je to­li gra­žu nė­ra vi­sų bio­lo­gi­nių vais­tų, ku­rie pa­sta­ruo­ju me­tu var­to­ja­mi pa­sau­ly­je. Bio­lo­gi­nė ter­pi­ja – itin pro­gre­sy­vus gy­dy­mo me­to­das, to­dėl dau­ge­lis far­ma­ci­jos kom­pa­ni­jų sten­gia­si su­kur­ti sa­vo veiks­min­gus bio­lo­gi­nius pre­pa­ra­tus. Va­ka­rų ša­ly­se šie pre­pa­ra­tai skai­čiuo­ja­mi de­šim­ti­mis. Lie­tu­vo­je da­bar yra vos ke­le­tas pre­pa­ra­tų, ta­čiau pro­ble­ma ne kie­kis. Bio­lo­gi­niai vais­tai kai­nuo­ja dau­giau nei 30 tūkst. li­tų per me­tus, tad lė­šų sto­ka le­mia ri­bo­tas ga­li­my­bes ser­gan­tie­siems reu­ma­toi­di­niu art­ri­tu skir­ti pa­žan­gų gy­dy­mą bio­lo­gi­niais vais­tais.

Gy­dy­mas nė­ra vien tik vais­tai

Me­di­kė pri­me­na, jog ser­gant reu­ma­toi­di­niu art­ri­tu ypač svar­bu už­tik­rin­ti są­na­rių jud­ru­mą. Paū­mė­jus li­gai bei už­klu­pus ašt­riam skaus­mui, fi­zi­nis krū­vis yra ne­tin­ka­mas pa­ly­do­vas, ta­čiau nu­slū­gus skaus­mui bū­ti­na ju­dė­ti. La­bai svar­bu ir iš­lai­ky­ti tin­ka­mą svo­rį, nes ant­svo­ris tik dar la­biau pa­blo­gi­na li­gos ei­gą. Kiek įma­no­ma, bū­ti­na veng­ti dan­tų, kvė­pa­vi­mo ta­kų, ly­ti­nių or­ga­nų ir ki­tų in­fek­ci­jų. Ser­gan­tie­ji są­na­rių li­go­mis tu­rė­tų sa­ve kas­kart pa­ma­lo­nin­ti ma­sa­žo bei fi­zio­te­ra­pi­nė­mis pro­ce­dū­ro­mis.

Kad liga netaptų kelionės suvenyru

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Vasara – atostogų, tad ir kelionių metas. Pastaraisiais metais vis daugiau keliautojų pailsėti vyksta į Afrikos, Pietryčių Azijos, Pietų Amerikos šalis, kuriose rizika susidurti su infekcinių ligų sukėlėjais yra itin didelė. "Prieš ruošdamasis į kelionę kiekvienas žmogus turėtų pasidomėti ketinamos aplankyti šalies epidemiologine situacija ir galimomis profilaktikos priemonėmis", - tvirtina gydytojas infektologas Algimantas Baublys.

Eg­zo­tiš­kuo­se kraš­tuo­se rei­kė­tų veng­ti ža­lio mais­to, val­gy­ti tik ge­rai iš­vir­tus ar ga­ruo­se pa­ruoš­tus pro­duk­tus.

Simon GURNEY nuotr.

Savijauta priklauso nuo pasirengimo

Garsus amerikiečių infektologas Sh. L. Gorbachas yra pasakęs: "Kelionė išplečia akiratį, bet paleidžia vidurius." Būtų juokinga, jeigu nebūtų tiesa. Atvykus į šiltuosius kraštus ir pakeitus aplinką bei mitybą, virškinamosios sistemos negalavimai neretai priverčia pakoreguoti poilsio planus. "Keliaujant sirgti kur kas sudėtingiau, nes nėra galimybės tinkamai gydytis, - sako gydytojas. - Kad kelionė netaptų kančia, visada būtina jai tinkamai pasiruošti, tuomet grįžę iš užsienio jausitės ne tik darbingesni, bet ir sveikesni."

Deja, dauguma keliautojų rūpinimąsi sveikata kelionės metu vis dar supranta tik kaip pasiskiepijimą nuo kai kurių pavojingų ligų, dažnai nė neįvertinant rizikos akis į akį susidurti su infekcinių ligų sukėlėjais. Neretai taip nutinka todėl, kad žmonės laukia kelionių paskutinės minutės pasiūlymų, tad į jas susiruošia spontaniškai, galvodami apie lagaminą ir jo turinį, o ne apie sveikatą.

Žarnyno sutrikimai priverčia pasijusti bejėgiais

Anot infektologo, daugelis mano, kad infekcinės ligos yra jau senai nugalėtos ir pamirštos, tačiau toli gražu taip nėra. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, XXI amžiuje infekcinės ligos vis dar tebėra viena dažniausių žmonių negalavimų ar netgi mirčių priežasčių. Didžiausias pavojus užsikrėsti žarnyno infekcijomis – kelionės į tropines platumas - Pietryčių Azijos, Pietų Amerikos, Afrikos ar kitas besivystančias šalis. "Šiose šalyse infekcinių ligų pasitaiko kur kas dažniau nei pas mus. Tai lemia ne tik tų šalių sanitarinės kultūros lygis - pakliuvusius į neįprastas gyvenimo sąlygas mus veikia begalė rizikos veiksnių. Bet kokie organizmo sutrikimai apsunkina kelionę, tačiau pašlijusi žarnyno veikla neretai priverčia keliautojus pasijusti visiškais bejėgiais", - tvirtina medikas.

Dažniausios keliautojus, vartojusius nesaugių maisto produktų ar vandens svečiose šalyse, užpuola salmoneliozė, šigeliozė, virusinės infekcijos, kampilobakteriozė, jersiniozė ir daugelis kitų užkrečiamųjų ligų, galinčių sukelti ilgalaikius negalavimus ne tik kelionės metu, bet ir grįžus namo. Simptomai, kurie liudija apie virškinamosios sistemos sutrikimus: pykinimas, vėmimas, viduriavimas ir karščiavimas. "Bet kokia infekcinė liga pasireiškia temperatūros pakilimu, o jeigu ji išlieka tokia, kokia buvo, vadinasi, liga, kuri jus užklupo, nėra infekcinė arba jūsų imuninė sistema pernelyg silpna, kad pajėgtų kovoti su infekcija", - perspėja gydytojas ir primena, kad nereikėtų skubėti mažinti pakilusios kūno temperatūros, kuri yra tarsi ženklas, kad organizmas kovoja. Kuo imuninė sistema stipresnė, tuo lengviau ir greičiau nugalima infekcija.

Viduriuojantis žmogus - ligonis

Vyraujant karštam orui, organizmo veiklą apsunkina ir skysčių netekimas, o vemiant bei viduriuojant pagrindinė prastos savijautos priežastis – skysčių stoka. "Būtina kuo greičiau atkurti vemiant ir viduriuojant prarastą skysčių kiekį. Skysčiams atkurti netinka gazuotas mineralinis vanduo, limonadai su saldikliais, pasižymintys vidurius laisvinančiomis savybėmis. Daugelyje šalių negalima gerti vandens iš čiaupo, nes net viešbučiai negarantuoja jo kokybės", - perspėja medikas. Gerti rekomenduojama po 1-2 gurkšnius kas 3-5 minutes. Didesnis kiekis skysčių neretai sukelia pykinimą. Vėmimas ir viduriavimas – natūralus toksinų ir mikrobų šalinimas iš organizmo. Anot gydytojo, jo nei sulaikysi, nei kaip nors kitaip sustabdysi. Nors viduriavimas nelaikomas liga, tačiau besivystančiose šalyse, kur blogos sanitarinės sąlygos, rizika susirgti diarėja siekia net 70 proc. Itin stiprų viduriavimą sukelia šigeliozė. Jo trukmė ir sunkumas kelionės metu labai priklauso nuo to, ar tinkamai gydomasi

Maistą reikia rinktis atidžiai

Norėdami išvengti žarnyno infekcijų keliaudami, turime atkreipti dėmesį į produktus, kuriuos valgome. Visi nešvieži arba netinkamoje temperatūroje laikomi produktai gali būti pavojingi. Maistu plintančių užkrečiamųjų ligų plitimas priklauso ne tik nuo toje šalyje esančių ekonominių, socialinių, ekologinių veiksnių, bet ir nuo naudojamos maisto gaminimo technologijos bei kitų maitinimosi ypatumų, tad kad ilgai laukta kelionė nevirstų pragaru dėl neįprasto maisto, gydytojas pataria smarkiai nekeisti įprasto mitybos režimo. "Pakeisti lietuviškus mitybos įpročius gana sunku, tačiau žmonės, ypač jaunoji karta, daug keliauja ir noriai skanauja kitų šalių maisto. Tiesa, virškinimas gali sutrikti ir nuo saugaus maisto, - perspėja medikas. - Daugelyje viešbučių turistams paprastai siūlomas švediškas stalas, todėl stengiamasi išbandyti kuo daugiau patiekalų pamirštant, kad ne viskas dera tarpusavy. Egzotiškuose kraštuose reikėtų vengti žalio maisto, valgyti tik gerai išvirtus ar garuose paruoštus produktus. Itin nesaugus yra drėgnas ar kambario temperatūroje saugomas maistas, vaisiai ir daržovės su pažeista odele ar plaukeliais, salotos bei kitos nevirtos daržovės, padažai ir garnyrai, laikomi atviruose induose, termiškai neapdorotos jūros gėrybės, pienas, gėrimai su ledukais."

Jei pradėjus viduriuoti nėra galimybės greitai patekti pas gydytoją, pirmiausiai pasirūpinkite saugia ir griežtai apribota dietine mityba. Nereikia badauti, tačiau esant žarnyno veiklos sutrikimui netinka nei šašlykai, nei cepelinai. "Pipirai žaizdai gydyti netinka, - primena žinomą posakį gydytojas. – Šiuo atveju žaizdos žarnyne gal ir nėra, tačiau žarnyno gleivinė būna išpurtusi, paraudusi, joje galimos opos." Jei viduriuojate, nevalgykite saldumynų, riebių patiekalų, negerkite stiprios kavos, nevartokite alkoholio. Namų sąlygomis viduriavimui stabdyti tinka ryžių nuoviras, kelionėje reikėtų rinktis maistą, turintį daug ląstelienos.

Apsisaugojimo būdą renkamės individualiai

Norėdami išvengti ligos, keliautojai geria gerųjų žarnyno bakterijų preparatų, tačiau moksliškai pagrįstų įrodymų, jog jie iš tiesų padeda, nėra. Kitas paplitęs apsisaugojimo būdas – stipraus alkoholio šlakelis prieš valgį. Nors alkoholis dezinfekuoja, tačiau mažina skrandžio rūgštingumą, todėl bakterijos lengviau įveikia skrandžio barjerą, patekdamos į žarnyną.

"Kokius vaistus pasiimti?" – bene populiariausias keliautojų klausimas medikams prieš kelionę. "Neverta į kelionę vežtis arsenalo medikamentų, tačiau kelionės vaistinėlėje patartina turėti madikamentų, padedančių normalizuoti skysčių balansą, kurių sudėtyje yra NaCl ir KCl druskų bei gliukozės, skatinančios organizmą greičiau pasisavinti druskas, padedančias sulaikyti skysčius organizme. Rekomenduojama turėti virškinimą gerinančių fermentų, vaistų nuo skausmo, viduriavimo, anglies tablečių. Visi patarimai – rekomenduojamojo pobūdžio. Ar jais pasinaudoti, sprendžia žmogus pats", - sako gydytojas patvirtindamas, kad egzotiškose šalyse sveikata dažnai priklauso ir nuo elementarios sėkmės.

Norėdami išvengti ligos, keliautojai geria gerųjų žarnyno bakterijų preparatų, tačiau moksliškai pagrįstų įrodymų, kad jie iš tiesų padeda, nėra.

Braškes – ant veido, petražoles – ant akių

Sode ir darže tarp lysvių bei vaismedžių – gausybė gamtinės kilmės losjonų, kremų ir kaukių. Pagaminti vitaminų "skanėstą" odai itin lengva.

Agur­kai pui­kiai at­gai­vi­na ir ba­li­na sau­są pa­tam­sė­ju­sią odą.

• Sultingi prisirpę pomidorai – puiki poras sutraukianti kaukė riebiai odai.

• Agurkai puikiai atgaivina ir balina sausą patamsėjusią odą. Kombinuota agurkų ir pomidorų kaukė rekomenduojama mišriai odai. Ant skruostų ir kaklo uždėkite pomidorų skiltelių, o ant kaktos, pasmakrės ir nosies sparnelių – plonų agurko griežinėlių.

• Saldžios braškės, avietės, miško žemuogės – puiki maitinamoji kaukė bet kuriam odos tipui. Pavytusią ir saulės nugairintą odą patrinkite šviežiai sutrintų braškių tyre (po kaukės neužmirškite veido ir kaklo patepti maitinamuoju kremu). Labai tonizuoja ir atgaivina ledo gabalėliai, pagaminti iš braškių sulčių. Pačių pasidarytas žemuoginis losjonas iš pusės stiklinės sutrintų žemuogių ir stiklinės degtinės puikiai nuvalo sausą ir normalią odą.

• Petražolių trauktinė itin ramina pavargusias ir karščiuojančias akis. Jų sultys padeda išlyginti smulkias raukšleles aplink akis.

• Jeigu jūsų oda kaprizinga ir "nepriima" daržovių, vaisių ir uogų "grynuoju pavidalu" (sausėja ir pleiskanoja), apgaukite ją. Įlašinkite į įprastą kremo porciją braškių arba persikų sulčių, tada oda gaus kur kas daugiau vitaminų, angliavandenių, riebalų, mineralinių druskų. Tiesa, alergiškiems žmonėms reikia būti atsargiems ir iš pradžių išbandyti natūralias vaisių sultis ant jautrios riešo odos.

• Nuo nudegimų ir strazdanų padeda pienių aliejus. Susmulkintą pienių šaknį užpilkite augaliniu aliejumi (santykis 1:10). Parą leiskite prisitraukti, o vėliau valandą įstatykite į indą su verdančiu vandeniu. Nuo strazdanų ir pigmentinių dėmių gelbsti pienių nuoviras (du valgomuosius šaukštus jaunų žiedelių pavirkite trisdešimt minučių pusėje litro vandens, atšaldytą nuovirą perkoškite).

• Mėlynųjų rugiagėlių trauktinė padeda pašalinti vokų paraudimą, sugrąžina pavargusių, spindesį praradusių akių blizgesį ir padeda sumažinti smulkių raukšlelių tinklą paakiuose. Dešimt gramų rugiagėlių žiedų užpilkite stikline verdančio vandens, leiskite dvi valandas pritraukti ir perkoškite. Priemonę galima naudoti akių vonelėms, kompresams, ją taip pat galima sušaldyti ir rytais ledukais patrinti akis.

• Baltosios lelijos trauktinė tonizuoja labai sausą, lengvai pažeidžiamą odą. Ji švelniai nuvalo probleminę odą. Lelijų sultys su augaliniu aliejumi odą suminkština, sudrėkina ir išlygina.

• Meliono sultys su pienu ir mineraliniu vandeniu – puikus pienelis sausai odai.

• Persiko sultys ir minkštimas tonizuoja ir maitina bet kurio tipo odą. Šių vaisių košelė su alyvų aliejumi – puiki priemonė atjauninti vystančią odą.

• Sausa ir senstanti oda dievina vynuogių sultis, lygia dalimi sumaišytas su medumi (suvilgykite marlės servetėlę ir uždėkite 15 minučių ant veido ir kaklo).

• Abrikoso minkštimas – minkštinanti ir maitinanti kaukė sausai ir jautriai odai. Ypač neturinčioms laiko moterims užtenka supjaustyti vaisių plonais griežinėliais ir uždėti ant veido. Dar efektyvesnė kaukė sumaišius lygiomis dalimis abrikoso minkštimą ir varškę ar grietinę (palaikyti 15 minučių). Abrikosas su rūgusiu pienu gerai sutraukia ir maitina riebią odą.

Stenkitės, kad jūsų racione nestigtų vaisių, daržovių ir uogų, kurios valo ir maitina odą "iš vidaus", normalizuodamos medžiagų apykaitos procesus.

Parengė Kamilė Vitkutė

Saugios ir sveikos atostogos Rūgpienių kaime

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Ar pamenate šeimyninę situaciją iš vaikystėje dažnai matyto animacinio filmuko: "Tai tu kaltas, nes viską jam leisdavai, štai ir išlepinai", - indus plaudama mama priekaištavo barzdotam tėčiui. Kad atostogos netaptų didžiausiu galvos skausmu ir šeimos nesutarimų objektu, o į kasdienį gyvenimą vaikai grįžtų pailsėję ir kupini energijos, vykstant atostogauti būtina pagalvoti apie tykančius pavojus ir būdus, kaip jų išvengti.

Vasaros atostogos neįsivaizduojamos be pramogų gamtoje.

Įsibėgėjus vasaros atostogų sezonui, neretai per didelis atsipalaidavimas, ypač kai primirštamos saugaus elgesio taisyklės, sugadina ne tik nuotaiką, bet ir sveikatą. "Atostogauti saugiai turi tapti elgesio norma", - tvirtina Šiaulių miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro Visuomenės sveikatos stiprinimo skyriaus vedėja Loreta Ručinskaitė.

Asmens higienai atostogos kenksmingos

Kokios vasaros atostogos be pramogų gamtoje? Nėra nieko linksmiau, nei su būriu draugų žygiuoti miško keliukais, maudytis vėsiame ežere, stovyklauti, kepti bulves žarijose. Vasarą augančio organizmo sveikatą teigiamai veikia ilgas buvimas gryname ore, judėjimas, organizmo grūdinimas, tinkamas dienos režimas bei sveika mityba. Šie ir kiti veiksniai aktyvina medžiagų apykaitą, stimuliuoja augimą ir vystymąsi, stiprina organizmo atsparumą įvairių neigiamų mikroklimato faktorių poveikiui bei ligoms.

"Vaikai turėtų kuo daugiau vaikščioti pėsčiomis, žaisti gryname ore, važinėtis dviračiu, riedučiais, tačiau džiaugiantis atostogomis vertėtų nepamiršti griežtai laikytis pagrindinės asmens higienos taisyklės - švarios rankos ir švari aplinka. Pramogaudami gamtoje apsirūpinkite drėgnomis servetėlėmis, kuriomis labai patogu nusivalyti rankas. Pravers ir vienkartinės nosinaitės, servetėlės ar popieriniai rankšluosčiai", - pataria visuomenės sveikatos biuro specialistė.

Palankiausias metas sveikai maitintis

Vasara - metas, kai turime daugiau galimybių pasiūlyti vaikams valgyti sveikiau, t. y. daugiau uogų, daržovių, vaisių, kad organizmas prisisotintų vitaminų ir mineralinių medžiagų. "Vaikų sveikatą vasarą reikia ne tik stiprinti, bet ir saugoti. Kaskart jiems priminkite, kad prieš valgant daržoves, uogas ar vaisius juos reikia gerai nuplauti, nes galima užsikrėsti įvairiomis kirmėlėmis bei žarnyno ligomis", - perspėja L. Ručinskaitė.

Karštomis dienomis, ypač ilgesnį laiką būnant saulėje, būtina gerti daug skysčių, kitaip neišvengsite dehidracijos, pasireiškiančios ne itin maloniais simptomais: silpnumu, dideliu nuovargiu, troškuliu, išsausėjusia oda, besiveliančiu liežuviu, išdžiuvusia burna. "Gerkite, nors ir netroškina", - pataria specialistė. Ji rekomenduoja gerti paprastą, mineralizuotą vandenį arba vėsią arbatą. Saugiausi gėrimai – fasuotoje taroje, tik jokiu būdu ne su saldikliais, kurie turi daug kalorijų, o troškulio nemalšina.

Siekiant išlaikyti sveikos mitybos principus, svarbiausia valgyti bent tris kartus per dieną įvairų maistą, vengiant riebaus, kuris karštomis vasaros dienomis dar sunkiau virškinamas. "Greitai gendantys produktai - virta dešra, dešrelės, žuvis, pieno produktai - karštą vasarą tampa pavojingi sveikatai. Suvalgius tokio maisto, galima apsinuodyti arba susirgti užkrečiamomis žarnyno ligomis. Kad maistas netaptų negalavimų priežastimi, geriausia iškyloje vaikams pasiūlykite sausų maisto gaminių: duonos, sausainių be kreminio įdaro, riešutų, šalto rūkymo ar vytintų mėsos gaminių, konservų. Maistą sudėkite į sandariai uždaromą tarą, nepamiršdami ir vienkartinių indų, kurių pakartotinai naudoti nederėtų", - pataria specialistė.

Maudynės "iki pamėlynavimo"

Maloniausias būdas atsigaivinti keliaujant – maudynės. Jei vaikas nėra užsigrūdinęs, prieš pradedant maudytis būtina apsiprasti su vandeniu. Negalima maudytis labai sušilus arba, priešingai, labai sušalus. Iškylų metu dažniausiai maudytis tenka ežeruose ar upėse, kur nėra įrengtų paplūdimių ar gelbėjimo postų. Norint išvengti nelaimingų atsitikimų, į vandenį rekomenduojama lipti pamažu, kad kūnas iš lėto prisitaikytų prie temperatūros pokyčių. Vandenyje reikia kuo daugiau judėti. Žalinga maudytis "iki pamėlynavimo", todėl pajutus pirmą šiurpulį reikia lipti iš vandens. Vaikai, nemokantys plaukti, turi dėvėti tinkamo dydžio gelbėjimosi liemenę. Neleiskite jiems maudytis be priežiūros, nes atsitikus nelaimei, pradėjus skęsti, nebus kam suteikti pagalbos. Įpratinkite vaikus, kad jie niekada neitų prie vandens telkinio be suaugusiųjų priežiūros. Taip išvengsite nelaimių, nes palikus vaikus pas draugus, močiutę ar gimines, kurie nėra įpratę visą laiką stebėti, ką jie veikia, šie lengvai gali vieni nubėgti maudytis. Tad nuo mažens reikia mokyti, kad eidami prie vandens jie visada turi pasikviesti ir bent vieną suaugusįjį.

Ekspertų nuomone, vaikai skęsta tyliai. Iki penkerių metų jie nesupranta, kokie pavojai gresia vandenyje, tad tiesiog panyra be jokio garso. Tai įvyksta žaibiškai. Į vandenį įpuolęs vaikas jo gurkšteli, nugrimzta ir, nepraėjus nė minutei, praranda sąmonę. Jei vaikas, ypač jaunesnis nei penkerių metų, yra šalia vandens telkinio, jam apsaugoti reikia ypatingos priežiūros. Nevertėtų maudytis lyjant ar griaudėjant perkūnijai bei tose vietose, kur pakrantės ir telkinio dugnas iki vandens paviršiaus užžėlęs augalais, nešokinėti į vandenį žemyn galva.

Kraujasiurbių atakai būtina pasiruošti

Neatskiriami palydovai ilsintis – vabzdžiai ir erkės. Įsisiurbusi erkė gali apkrėsti pavojingomis ligomis: erkiniu encefalitu, Laimo liga. Kad apsisaugotumėte nuo kraujasiurbių įkandimų, patartina pasirinkti tinkamą aprangą, naudoti repelentus: purškalą, kremą, losjoną. Pravartu įsigyti tepalo, mažinančio įkandimo sukeltą niežulį. Tik reikia atminti, kad vaikų oda itin jautri, todėl repelentas gali ją sudirginti. Iki 3 metų vaikams repelentų ant odos nerekomenduojama nei purkšti, nei tepti. Verčiau pasinaudoti nuo seno žinomomis dvisparniams kraujasiurbiams nubaidyti naudojamomis natūraliomis kvapniosiomis medžiagomis (citrinos, mėtų, gvazdikų ar kitų aromatinių augalų eteriniais aliejais), nors jų veikimo laikas yra gana trumpas.

Saulė saiko neturi

Anot specialistės, vaikams būtina paaiškinti, kokį pavojų kelia saulės spinduliai. Ultravioletiniai spinduliai pakenks odai, jei saule mėgausitės pernelyg ilgai. Šie spinduliai įsiskverbia į odą ir sukelia įvairių pažeidimų nuo nedidelio paraudimo iki antro laipsnio nudegimų su pūslėmis. Ultravioletiniai spinduliai gali ne tik nudeginti, bet ir sukelti ilgalaikių problemų - odos senėjimą ar net vėžį. Vaikai iki 5 m. visai neturėtų degintis. Medikai teigia, kad vaikams iki 14 m. nereikėtų būti saulėje tiek, kad paraustų oda, nes tai jau yra I laipsnio nudegimo požymis.

Didžiausias pavojus tas, kad neigiami odos pokyčiai vystosi nepastebimai ir nebeišnyksta. Tyrimai įrodė, kad net apie 80 proc. saulės sukeltų odos pažeidimų atsiranda iki 18 metų, o jų padariniai išryškėja po 20 ar net 30 metų, todėl į ultravioletinių spindulių poveikį negalima numoti ranka. Labai šviesios odos, šlakuoti vaikai yra mažiau atsparūs neigiamam saulės poveikiui, nes jų organizme gaminasi mažiau melanino.

Spindulių sukeltas nudegimas pasireiškia ne iš karto. Skausmas ir odos paraudimas prasideda praėjus kelioms valandoms, o nudegimų simptomai pasireiškia individualiai. Oda parausta, tampa karšta, ją skauda, peršti. Jei nudegimas antro laipsnio, iškyla skaidraus skysčio prisipildžiusios pūslės. "Iškylaujant vertėtų saugoti odą, naudojant apsaugines priemones su UV filtrais, parenkant jas pagal odos tipą, dėvint tinkamą aprangą, akinius nuo saulės. Keliauti ar iškylauti gamtoje, kur teks ilgai būti atvirose vietose, rekomenduojama pasirinkti tokį paros laiką, kai saulė nėra labai aktyvi, t. y. iki 10 val. ryto ir po 16 val." - pataria specialistė.

Šilumos smūgis – gyvybei pavojinga būsena

Karštą dieną daug judant ir geriant mažai vandens, organizme susikaupia šilumos perteklius. Šilumos smūgis ištinka tuomet, kai kūnas neprakaituoja, todėl nepajėgia išgarinti šilumos, todėl kūno temperatūra gali pakilti iki +41°C ar net daugiau.

Galimybė reguliuoti kūno temperatūrą priklauso nuo individualių organizmo savybių. Vaikų kūno vėsinimo sistema nėra išsivysčiusi, todėl jiems pavojus gauti šilumos smūgį yra didesnis. Norint išvengti iškylos metu saulės ir šilumos smūgių, būtina daug gerti, ypač vandens, kuris atkuria skysčių balansą, vėsina, atgaivina. Tiesioginiai saulės spinduliai, kaitinantys nepridengtą galvą ir sprandą, dirgina galvos smegenų dangalus, todėl pakyla smegenų temperatūra ir sutrinka jų funkcija. "Išeidami iš namų būtinai patikrinkite krepšį, ar nepamiršote įsidėti kepuraitės", - primena specialistė. Beje, įvairios skrybėlės šį sezoną yra madingos, tad galite būti ir saugūs, ir madingi.

Tinkamiausias metas išsimiegoti

Nors atostogaujant norisi suspėti viską išbandyti, išspaudžiant iš vasaros atostogų nuostabiausius įspūdžius, karščiausias akimirkas bei saldžiausius prisiminimus, tačiau jas planuojant būtina rasti laiko ir miegui. Vaikui miegoti yra sveika, nes atsikuria organizmo gyvybinės funkcijos.

Poreikį miegoti sąlygoja daugybė įvairių veiksnių: vaiko amžius, užimtumas, fizinis aktyvumas. Dažna miego trūkumo priežastis – ankstus kėlimasis. Darbo dienomis beveik pusė mokinių (47 proc.) miega vidutiniškai apie 7 val., t. y. 1,5 val. trumpiau, nei rekomenduojama. Neišsimiegoję vaikai jaučiasi nepailsėję, irzlūs, nepastovios nuotaikos, pablogėja galvos smegenų žievės ląstelių funkcijos, pusiausvyra. Mokyklinukams rekomenduojama pamiegoti dieną 1,5-2 valandas. Fiziškai silpni ir silpnos sveikatos ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikai turi miegoti ilgiau. Deja, dėl įtemptos dienos ir mokymosi krūvio vaikai ir dieną, ir dažnai netgi naktį nepailsi.

Atostogų metu leiskite vaikui gerai išsimiegoti, pailsėti nuo kasdienio ankstaus kėlimosi. Svarbu, kad vaikas eitų miegoti kasdien tuo pačiu metu ir miegotų, kol pabunda pats, be žadintuvo. Taip atkuriamas normalus miego ritmas, kompensuojamas miego trūkumas. Kad poilsis būtų kokybiškas, geriausia miegoti visiškoje tyloje ir tamsoje. Tad, jei tame pačiame kambaryje stovi kompiuteris, televizorius ar kiti elektros prietaisai, naktį būtina juos išjungti, kad netrukdytų nusiraminti, o užtrauktos naktinės užuolaidos slopintų iš gatvės sklindančią šviesą.

Atostogauti su vaikais – ir smagu, ir sveika

Šiais laikais, kai paaugę vaikai savarankiškai planuoja savo laisvalaikį, vasaros atostogos su šeima tampa lyg ir atgyvena, tačiau reikia pripažinti, kad nepaisant pastaraisiais dešimtmečiais įvykusių pokyčių visuomenėje atostogos su visais šeimos nariais padeda sukurti palankią dvasinio saugumo ir artumo atmosferą, o tai savo ruožtu gerina psichinę ir fizinę sveikatą. Todėl organizuojant vaiko laisvalaikį labai svarbu tėvams kiek galima dažniau būti su vaikais, kartu sportuoti, iškylauti ir pan. Vaikams tai suteiks daug džiaugsmo, o kartu praleistas laiką jūs ir jūsų vaikai prisimins ilgai. Atostogaujant vasarą su gera nuotaika, dar labiau suaktyvėja energijos apykaita, geriau vystosi vaiko nervinė sistema, svarbiausia – kartu praleistas laikas padeda vaikams likti saugiems ir sveikiems. "Sveikos atostogos garantuoja gerą savijautą visus metus", - sako specialistė.

Šaltkrepšyje palikite vietos saikui

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Vasaros Lietuvoje trumpos, tad skubame pasinaudoti net menkiausia galimybe ištrūkti į gamtą. Daugelis išvykos į gamtą neįsivaizduoja be šašlyko ar dešrelių kepimo. Kaip saugiai mėgautis maistu, kad iškylų malonumai nesibaigtų gydymo įstaigoje, pataria gydytoja gastroenterologė Violeta Vainoriūtė.

Poil­siau­jant val­go­ma tris kar­tus daž­niau ir dau­giau, nei rei­kė­tų, pa­mirš­ta­ma, kad val­gy­ti rei­kia tik tuo­met, kai išalks­ta­ma.

Ason M. nuotr.

Maistu mėgaukitės saikingai

Vasarą daugumos mėgiamas maistas - dešrelės, konditerijos gaminiai su kremu, pieno produktai, daržovių mišrainės - nors ir skanus, tačiau pabuvęs šilumoje gali labai pakenkti organizmui. Karštomis dienomis vertėtų atidžiau rinktis produktus. Kefyras, rūgpienis, fermentinis sūris (aišku, laikomi tinkamoje temperatūroje), duona, kruopos, daržovės, makaronai, džiūvėsiai, javainiai, kai kurie sausainiai, vytinta dešra mūsų racione turėtų būti dažnesni. "Visuose rūkytuose gaminiuose apstu konservantų, - primena gydytoja, - tačiau galima įsigyti vytintų dešrelių, kuriose nėra konservantų, stabilizatorių, aromato ir skonio stipriklių bei kitų maisto priedų. Tokias dešreles nepavojinga lauknešėlin įdėti ir į ekskursijas vykstantiems vaikams. Ruošdami sumuštinius, netepkite ant duonos sviesto, nes jis kaitroje itin greitai genda, geriau įdėkite kruopščiai nuplautų daržovių bei vaisių." Vasarą reikėtų atidžiau rinktis pieno produktus, atkreipti dėmesį į jų laikymo sąlygas parduotuvėse. Reikėtų tokių produktų neimti į keliones, jei neturite šaldytuvo ar šaltkrepšio. Šie produktai, kaip ir dauguma žuvies produktų, šilumoje greitai genda.

Pasenęs maistas yra nuodingas, nes jame susidaro kenksmingų medžiagų. Tačiau net iš pažiūros šviežias produktas gali būti pavojingas, jeigu į jį yra patekę mikrobų, sukeliančių dizenteriją, salmoneliozę, kampilobakteriozę, listeriozę, stafilokokinės kilmės apsinuodijimus. Palankiausia temperatūra mikrobams daugintis yra +37°C, bet pakanka ir kambario temperatūros. Tokiomis sąlygomis mikrobai dauginasi gana greitai - jau po 2-4 valandų jų būna tiek, kad žmogus susirgtų. Galime tik pasidžiaugti, kad gyvename nebe akmens amžiuje ir turime šaltkrepšius, į kuriuos patogu įsidėti visko, ko tik širdis geidžia. Svarbiausia, anot gydytojos, nepamiršti, jog valgome, kad gyventume, o ne gyvename, kad valgytume. Deja, iškylaudami žmonės dažnai persivalgo bei nevengia sunkiai virškinamo maisto.

"Poilsiaujant valgoma tris kartus dažniau ir daugiau, nei reikėtų, pamirštama, kad valgyti reikia tik tuomet, kai išalkstama. Ta pati taisyklė galioja ir vaikams. Valgykite daugiau skystų ar lengvai įsisavinamų produktų, vaisių ir daržovių, rinkitės nekaloringą, lengvai virškinamą maistą, - pataria medikė. - Reikėtų nepamiršti, kad pagrindinis sveiko žmogaus skrandžio priešas – per didelis maisto kiekis. Persivalgymas gali sukelti valgymo sutrikimą, o besiskundžiantiems virškinamojo trakto ligomis tik dar labiau paaštrina ligos simptomus."

Šašlykas – populiariausias iškylų patiekalas

Kiek begirdėtume perspėjimų, kad šašlykas kenkia sveikatai, iškylos be šio tradicija tapusio patiekalo neįsivaizduojame. Jis itin mėgiamas poilsiaujančių ir gamtoje, ir kaimo sodybose ar sodų bendrijose. Be šašlyko nepasieinama ir per šventes ar vaišes. Dažniausiai kepamas kiaulienos, vištienos arba avienos šašlykas. Karštą dieną paukštienos verčiau nesirinkti, nes ji greičiau genda.

Kepant mėsą, turi būti tinkamos sąlygos bei temperatūra. Kad mėsa gerai iškeptų, temperatūra jos viduje turi būti ne žemesnė nei 80-90°C. "Tik jokiu būdu nekepkite ant laužo dešrelių, - perspėja gydytoja. - Ypač daug nitratų yra ant grotelių kepamose dešrelėse. Žaliame nitratais apdorotame mėsos produkte nitrito koncentracija yra maža, o kepant nitritais apdorotas dešreles aukštoje temperatūroje išsiskiria nitrozaminai, pasižymintys kancerogeninėmis savybėmis."

Nors yra įvairių būdų šašlykui marinuoti, nemarinuokite jo majoneze ar acte, nesirinkite tokių ir parduotuvėse. "Natūralaus acto prekyboje nėra, tik sintetinis, su kuriuo paruošta mėsa, apdorojama aukštoje temperatūroje, tampa itin toksiška, - sako gydytoja. - Sveikiausi šašlykai paruošti su žolelėmis, ypač čiobreliais, tuomet iškepta mėsa būna minkšta ir kvapni, svarbiausia – joje nėra toksinių medžiagų, išskyrus dūmuose esančias žmogaus sveikatai pavojingas medžiagas."

Iškepusi mėsa neturi būti rausva. Garnyrui tiks makaronai, ryžiai, ar žarijose keptos bulvės.

Gėrimai garantuoja sveikatą ar kenkia?

Dauguma iškylautojų poilsio gamtoje neįsivaizduoja be alkoholinių gėrimų: vieni - silpnesnių, kiti - stipresnių. "Bet kokios koncentracijos alkoholis kenkia sveikatai, ypač karštą vasaros dieną, kai perkaitus organizmui atsiranda hipertermija. Tada padidėja kraujo krešėjimas, todėl visose kraujagyslėse kraujas teka lėčiau, sudarydamas palankias sąlygas trombams formuotis. Tai itin palankios sąlygos insultui ar infarktui išsivystyti", - perspėja medikė.

Venkite gėrimų su kofeinu ar saldikliais, nes jie ne tik nemalšina troškulio, bet ir skatina vandens pasišalinimą iš organizmo. "Gėrimai turi būti negazuoti, ne limonadas ir jokiu būdu ne spalvoti, nes juos gaminant be konservantų neapsieinama", - sako gydytoja.

Karštą vasaros dieną troškulį malšinti patariama šiek tiek pasaldinta vėsia arbata, geriamuoju ar natūraliu mineraliniu vandeniu. Geriamasis - tai paprastas, vandentiekiu tiekiamas vanduo. Natūralus mineralinis vanduo gaunamas iš žemės gelmių, todėl yra labiausiai apsaugotas nuo aplinkos taršos. Kad gamtinės savybės išliktų nepakitusios, tokiam vandeniui paruošti keliami itin griežti reikalavimai. Vanduo tik perfiltruojamas, tai yra iš jo pašalinamos nuosėdos (netirpi geležis, smėlis), gali būti pridėta angliarūgštės.

Nors negazuotą mineralinį vandenį renkasi vis daugiau žmonių, kol kas populiaresnis yra gazuotas mineralinis vanduo. "Šiek tiek gazuoto vandens galima duoti gerti ir vaikams, tik, žinoma, nereikia pamiršti saiko", - sako gydytoja ir prisipažįsta ir pati vaikystėje ne kartą troškulį malšinusi gazuotu mineraliniu vandeniu.

Vaikams tinka ir vaikiška gira, apie kurią, anot medikės, kol kas nieko blogo neteko girdėti.

Virškinimo fermentai – ne išeitis

Kad nesusirgtumėte iškylaudami, nepamirškite kruopščiai nusiplauti rankų prieš valgį. Nusiprausti galima ir šaltinio ar ežero vandeniu, tačiau indų plauti atvirų telkinių vandeniu nereikėtų.

"Jei vis dėlto persivalgėte, nepamirškite gerti mineralinio vandens ir nebijokite pabadauti, - pataria gydytoja. - Tiems, kuriems persivalgymas tėra vienkartinis neapdairumas, skubiai pagelbėtų virškinimo fermentai, kurie veikia kaip motoriką reguliuojantys vaistai. Tik, žinoma, nereikia jais piktnaudžiauti. O tie, kurie nekontroliuoja savo mitybos raciono ir persivalgo dažnai, virškinimo fermentai – ne išeitis. Tokiu atveju vertėtų apsilankyti pas dietologą."

Jeigu pradėjo pykinti, pakilo temperatūra, ėmė skaudėti skrandį arba pilvą, pradėjote vemti ar viduriuoti, iš karto pagalvokite apie apsinuodijimą maistu ar užkrečiamąją žarnyno infekciją. Žinoma, tai gali būti ir apendicito ar kitos ligos priežastis. Tiksliai nustatyti diagnozę gali tik gydytojas, todėl jeigu taip atsitiko, kur bebūtumėte, kuo skubiau kreipkitės į artimiausią gydymo įstaigą. "Geriau nebandykite gydytis patys, ypač antibiotikais, nes galite tik pabloginti padėtį", – perspėja gydytoja.

Saugokimės vėžio, kol esame sveiki

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Onkologai vis labiau nerimauja dėl didėjančio sergamumo storosios žarnos vėžiu, kuris yra viena dažniausių ir grėsmingiausių onkologinių ligų pasaulyje. Vienintelė paguoda – šiuolaikiniai tyrimo metodai, leidžiantys ligą nustatyti ankstyvos stadijos, todėl itin svarbu, kad žmonės nepamirštų savo sveikata rūpintis nuolatos. "Storosios žarnos, arba kolorektalinis, vėžys gydomas ypač sėkmingai, jeigu diagnozuojamas laiku", - tvirtina gydytoja chemoterapeutė Judita Filipauskienė.

Judita Filipauskienė: "Ligą svarbu diagnozuoti laiku."

Vėžiu sergama vis labiau

Pasaulyje storosios žarnos vėžys pagal sergamumą onkologinėmis ligomis užima trečią vietą. Lietuvoje per pastaruosius 30 metų sergamumas juo išaugo 3,3 karto. Kasmet šalyje nustatoma apie 1500, Šiauliuose – apie 70 naujų ligos atvejų. Apie 30 proc. sergančiųjų vėžys nustatomas pavėluotai, kai vėžinės ląstelės jau būna išplitusios po visą organizmą. Tai, žinoma, sąlygoja gausų ligonių mirtingumą - per metus nuo šios ligos šalyje miršta apie 900 žmonių. "Jeigu pacientai aktyviai neieškos pagalbos, kaip sparčiai į priekį bežengtų medicina, galimybės pasveikti bus itin ribotos, o sergančiųjų storosios žarnos vėžiu tik daugės", - tvirtina gydytoja.

Įvertinkite riziką

Storosios žarnos vėžio priežastis nėra žinoma, tačiau neabejojama, kad jo atsiradimą sąlygoja genetiniai faktoriai, todėl į sveikatos pakitimus dėmesį labiausiai turėtų atkreipti tie žmonės, kurių šeimos nariai ar artimi giminaičiai serga polipoze (kai storosios žarnos gleivinėje randami gerybiniai navikai - polipai), sergantys opiniu kolitu (yra žarnyno gleivinės pakitimų). Dauguma ligos atvejų nustatoma išsivysčiusiose šalyse, todėl manoma, kad liga susijusi su vakarietišku gyvenimo būdu, kai pirmenybė teikiama labai kaloringam, riebiam maistui bei menkam fiziniam aktyvumui ir, žinoma, žalingiems įpročiams. Norintiems išvengti vėžio medikė pataria rūpestingiau prižiūrėti savo organizmą – išlaikyti normalų kūno svorį ir kuo daugiau judėti, valgyti daug daržovių, dažniau rinktis paukštieną ir žuvį, svarbiausia - nepamiršti periodiškai pasitikrinti sveikatos, o atsiradus bet kokiam virškinimo sutrikimui atlikti išsamesnius tyrimus.

Vystosi nepastebimai

Gydytoja perspėja, kad pirmomis storosios žarnos vėžio stadijomis gali nebūti jokių simptomų arba jie būdingi kitoms ligoms: svorio mažėjimas, nepaaiškinamas nuovargis, neaiškios kilmės mažakraujystė, silpnumas, be jokios priežasties pasikartojantys pilvo skausmai. Vėliau, navikui didėjant, pakinta tuštinimasis - užkietėja viduriai arba pasireiškia viduriavimas ir pan. Vienas pagrindinių šios klastingos ligos požymių – kraujavimas kartu su išmatomis arba atskirai. Kraujas gali būti nuo šviesios iki tamsiai rudos spalvos. Vėžiui išplitus į aplinkinius organus, pasireiškia šlapinimosi sutrikimai, skausmas, ascitas ir daugelis kitų rimtų problemų. "Pajutus diskomfortą, delsti nevalia", - perspėja onkologė ir siūlo kuo greičiau kreiptis į šeimos gydytoją, kuris pirmiausia atliks tiesiosios žarnos apčiuopą pirštu, vadinamąjį digitalinį tyrimą. Po to atliekama rektoskopija, t. y. trumpu siauru chirurginiu instrumentu apžiūrima išangė, tiesioji žarna ir pradinė riestinės žarnos dalis. Reikalui esant, atliekamas rentgenologinis ar endoskopinis storosios žarnos tyrimas. "Tyrimai gali būti nemalonūs, tačiau jie nėra skausmingi, - ramina gydytoja. - Svarbiausia suprasti, kad jie būtini, norint išvengti akistatos su liga."

Ankstyva diagnostika išsaugo gyvenimą

Blogiausia tai, kad neretai vis dar drovimasi ieškoti pagalbos, ypač kai skausmas vargina intymioje vietoje, todėl paprastai storosios žarnos vėžys diagnozuojamas vėlyvos stadijos. Bet šių piktybinių navikų gydymo efektyvumą kaip tik labiausiai ir sąlygoja ligos diagnostika - kuo anksčiau nustatoma liga, tuo didesnė tikimybė pasveikti. Ligos prognozė labai priklauso nuo jos pobūdžio, stadijos, paciento amžiaus bei gretutinių ligų. Pats efektyviausias storosios žarnos vėžio gydymo būdas – chirurginis, kurio metu pašalinamas navikas bei dalis žarnyno.

Gydytoja tikina, kad anksti diagnozuoti storosios žarnos vėžį iš esmės padėtų prevencinė valstybės finansuojama patikros programa, t. y. slapto kraujo išmatose nustatymas. Deja, šiai programai vykdyti lėšų užteko tik Vilniaus bei Kauno miestų gyventojams. Šiauliuose šis tyrimas atliekamas ne visiems tam tikro amžiaus grupės gyventojams, o tik reikalui esant.

Tuberkuliozei įveikti būtinas visuomenės supratimas

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

"Statistiškai sergamumas tuberkulioze mažėja, tačiau medikams nerimą kelia tai, kad sunkėja ir keičiasi ligos formos" - teigia Šiaulių tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninės direktorė Vita Globytė, gydytoja pulmonologė Rita Šopienė ir bendrosios praktikos slaugytoja Andželika Škerbienė.

Gydytojos primena, kad tuberkuliozė pavojinga visiems, kurių silpnas imunitetas.

Autorės nuotr.

Bijojimas prasideda nuo savęs

V. Globytė tvirtina, kad, siekiant pakeisti žmonių požiūrį į tuberkuliozę ir ja sergančiuosius, būtina švietėjiška veikla. "Mūsų įstaigoje pacientai mokomi, jiems stengiamės išaiškinti, ką gali šiuolaikinė medicina ir kiek daug lemia pačio žmogaus pastangos, - tvirtina direktorė. - Pirmiausia turi pasikeisti sergančiojo požiūris į save, tuomet pasikeis ir aplinkinių reakcija. Tuberkuliozė nėra ta liga, su kuria privalu draugauti visą gyvenimą. Netiesa ir tai, kad ja serga vien asocialūs asmenys. Liga pavojinga visiems, kurių imunitetas silpnas".

Dažnas ligos kaltininkas – netinkamas gyvenimo būdas. Liga suteikia progą susimąstyti ir atrasti gyvenime tą akimirką, nuo kurios pradėjo silpnėti imunitetas. "Užsikrėsti labai lengva, - tikina direktorė. Yra labai daug suaugusiųjų, užsikrėtusių tuberkulioze, bet ne visi ja serga.

Specialistų teigimu, Lietuvoje apie 80 proc.žmonių yra užsikrėtusę mikobakterijomis. Visi jie, vos tik sutrikus organizmo imuninei sistemai, rizikuoja susirgti tuberkulioze.

Norintys gydytis pasveiksta

Bendrosios praktikos slaugytoja Andželika Škerbienė, kuri kartu su kitais medikais dalyvavo norvegų parengtoje mokymo programoje, užtikrina, kad sergantiesiems suteikiama visa reikiama informacija: kokiai ligų grupei priskiriama tuberkuliozė, kaip ja užsikrečiama, kokios tuberkuliozės formos ir požymiai. "Pirmąkart su liga susidūręs žmogus patiria šoką, nes vis dar gaji nuomonė, kad tuberkuliozė – nepagydoma, baisi, asocialių žmonių liga. Žinios padeda suprasti, jog bendromis pastangomis tuberkuliozę galima įveikti, jai dar nespėjus įveikti mūsų. Tereikia reguliariai gerti medikų paskirtus vaistus", teigia slaugytoja.

Direktorė džiaugiasi, kad trejus metus besitęsiantys mokslai nenuėjo veltui – patiems atkakliausiems medikams kolegų norvegų dėka pavyko įvaldyti efektyvaus bendravimo strategijas. "Keistis malonu tuomet, kai to trokšta pats žmogus", - sako direktorė.

Pulmonologė Rita Šopienė tikina taip pat pastebėjusi, kad pastaruoju metu pakeitė ne tik ligonių, bet ir juos gydančių medikų požiūrį į sergančiuosius tuberkulioze: "Tarybiniais laikais niekas mūsų nemokė bendravimo meno. Įvairūs mokymai mums padėjo pakeisti savo požiūrį į pacientą - ligonis nėra vien tik infekcijos šaltinis. Supratome, kokie svarbūs yra mūsų pačių tarpusavio santykiai ir kaip greitai plinta neigiamos emocijos, niokodamos žmogaus imuninę sistemą. Tapome atlaidesni pacientams, kurių daugiau nei 80 proc. yra socialiai pažeisti - jų gyvenimas kupinas įvairių problemų.

Medikės džiaugiasi, kad vis rečiau tenka susidurti su pacientų ir jų artimųjų priešiškumu, nenoru bendrauti. Įgytos žinios padeda įtikinti ligonius, jog jie privalo nebijoti atversti savo gyvenimo puslapių, kad būtų išvengta nekaltų žmonių užkrėtimo.

Žmogiškosios ydos neaplenkia ir medikų

Kaip apsisaugo atvira tuberkulioze sergančius ligonius gydantys medikai? Anot medikių, kaip batsiuviams pritrūksta laiko pasirūpinti batais, taip medikams pristinga laiko pasirūpinti savo sveikata, todėl tuberkulioze serga ir medikai. "Mes taip pat kupini žmogiškųjų ydų", - šypsodamasi tarsteli direktorė.

Pulmonologė R. Šopienė sako, jog ligoninėje yra sudarytos visos sąlygos, padedančios išvengti ligos, tereikia griežtai jų laikytis. "Naudojame vienkartines pirštines, kaukes, kepures, kaskart keičiame viršutinius rūbus, - pasakoja pulmonologė. - Vėdiname patalpas, turime specialias bakterijas naikinančias lempas, ligoninėje veikia šiuolaikiška ventiliacijos sistema. Žinoma, net ir esant labai griežtai infekcijos kontrolei, išlieka rizika užsikrėsti tuberkulioze."

Direktorė sako pastebėjusi, kad daugeliui medikų pavyko atsikratyti juos kamavusio komplekso prisidengti veidą vienkartine kauke. "Anksčiau tai padaryti būdavo nepatogu", - prisipažįsta gydytoja. - Ši saugumo nuo oro lašeliniu būdu plintančios infekcijos priemonė nebegąsdina ir ligoninėje besigydančių pacientų - eidami į procedūras jie noriai užsideda kaukę."

Bakterijos tampa atsparios antibiotikams

Pastaruoju metu labiausiai medikus pribloškianti problema yra ta, kad vis dažniau diagnozuojama atspari vaistams tuberkuliozės forma. "Su mikobakterijomis kovoti nėra paprasta", - tikina medikės. Iki XX a. vidurio sergantieji tuberkulioze dažniausiai ilgai praleisdavo sanatorijose, nes buvo tikima, kad grynas oras, priverstinis poilsis ir tinkama mityba gali juos išgydyti. Vėliau tuberkuliozė imta gydyti antibiotikais. Iš Amerikos atkeliavęs streptomicinas darė stebuklus – juo gydyti ligoniai gyvena iki šiol. Vėliau šis antibiotikas imtas naudoti gydant plaučių uždegimus bei kitas plaučių ligas, todėl Kocho bacilos tapo atsparios šiam antibiotikui. Neilgai trukus buvo atrastas vienas stipriausių antibiotikų – izoniazidas. 1957 m. medikų bei ligonių džiaugsmui pasirodė dar vienas antibiotikas – rifampicinas, kuriuo tuberkuliozė gydoma iki šių dienų.

"Šiems dviem vaistams išsivystė atsparumas, o naujų antibiotikų, skirtų tik tuberkuliozei gydyti, kol kas niekas nežada", - apgailestauja direktorė. Ji primindama, jog svarbu ne vien tik vaistų gėrimas, bet ir teigiamas ligonio nusiteikimas.

Sveikata ne visiems yra didžiausias turtas

Norint užkirsti kelią šiai užkrečiamai pavojingai ligai, būtinas kiekvieno mūsų geranoriškas požiūris ne tik į save, bet ir į šalia esantį žmogų. "Laikai, kai daktaras lakstė paskui ligonį – jau praeityje. Dabar pats žmogus, niekieno neraginamas, turi pasirūpinti savo sveikata, - sako direktorė. - Blogiausia tai, kad nesirūpinantis savimi sergantysis kenkia ne tik sau, bet ir aplinkiniams, todėl bendruomenė turėtų būti labiau suinteresuota socialinių rizikos asmenų sveikata, nes tarp jų ši liga plinta greičiausiai. Ypač būtina atkreipti dėmesį į tuos, kurie metų metus nėra lankęsi pas savo šeimos gydytoją, o sunkiai sirgdami ir dažnai nė neįtardami, kad serga tuberkulioze, gydosi patys, kol kaimynai iškviečia greitąją medicinos pagalbą."

Gydytoja R. Šopienė sako pastebėjusi, kad geranoriško vieni kitų palaikymo trūksta ne tik ligoje, bet ir daugelyje gyvenimiškų atvejų. "Jei tik sugebėtume paminti savyje trykštantį pyktį ir kiekvieną mylėtume taip, kaip save patį, gyventume geriau ir būtume sveikesni, - tikina pulmonologė. - Gydymas ligoninėje nieko nekainuoja, tačiau nemokami vaistai, kokybiškas maistas, šiltas vanduo bei daugelis kitų privilegijų neužgniaužia girtuokliaujančio, tuberkulioze sergančio paciento noro išlenkti stikliuką. Nutraukus gydymą, netrunka išsivystyti atspari tuberkuliozė, kuriai išgydyti reikia daugiau laiko, kantrybės ir pinigų."

Nekaltas žaidimas kieme gali baigtis liga

Miglė Remeškevičiūtė

Prasidėjus vasaros atostogoms, mūsų mažieji vis daugiau laiko praleis linksmai kapstydamiesi smėlio dėžėje arba pas močiutę kaime, kur soduose bus gausu obuolių, slyvų, o lysvėse - raudonskruosčių braškių. Daugelis tėvų turbūt net nesusimąsto, kad neplauti vaisiai ir daržovės bei sąlytis su gyvūnų išmatomis užteršta aplinka kelia didelį pavojų užsikrėsti įvairiomis parazitinėmis kirmėlėmis.

 
Vasara smėlio dėžėse vaikų gali tykoti įvairios ligos.

Naminiai gyvūnai platina ligas

Anot Šiaulių visuomenės sveikatos centro Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės skyriaus vedėjos Editos Samulytės, kieme žaidžiantiems vaikams didžiausias pavojus kyla dėl keturkojų teršiamo smėlio. Vasarą ir rudenį susikaupia didžiausias subrendusių kiaušinėlių kiekis, be to, vaikų kontaktas su dirvožemiu yra daug dažnesnis, tad padidėja tikimybė užsikrėsti parazitinėmis kirmėlinėmis ligomis. Pagrindinės ligos, kurias gali platinti šunys ir katės, yra toksokarozė, echinokokozė, toksoplazmozė. Jas sukelia skirtingi parazitai, tačiau jų platintojai ir užsikrėtimo būdai - panašūs.

Užterštame smėlyje dažniausiai užsikrečiama toksokaromis. Toksokarozę sukelia apvaliųjų kirmėlių toksokarų lervos. Patekus jų kiaušinėliams į žmogaus virškinamąjį traktą, žarnyne išsirita lervos, kurios per gleivinę patenka į kraują. Su krauju jos gali patekti į kepenis, širdį, plaučius, inkstus, akis ar kitus organus. Ligos sunkumas priklauso nuo migruojančių lervų kiekio, lokalizacijos vietos bei žmogaus imuninės sistemos atsparumo. Dažnai, ypač patekus į organizmą mažam lervų kiekiui, liga praeina be klinikinių simptomų. Susirgus vargina pasikartojantis karščiavimas, temperatūra dažniausiai būna neaukšta, išsivysto bronchitas, atsiranda sausas kosulys, dusulys, būna dažni naktiniai kosulio priepuoliai. Ligai būdingos padidėjusios kepenys, sunkiai sergantiems ligoniams – padidėję limfmazgiai ir blužnis. Migruojančių lervų gali pakliūti į akis ir sukelti regos sutrikimų. Toksokarozei būdinga kelis mėnesius ar net kelerius metus pasireiškiantys atsinaujinantys ligos požymiai.

Toksokaros - ne vieninteliai parazitai, laukiantys savo naujojo šeimininko smėlio dėžėse. Kita sunki ir labai klastinga liga – echinokokozė, kuri neturi simptomų, o ligos eiga priklauso nuo sukėlėjo, stadijos, cistos dydžio ir lokalizacijos vietos. Echinokokozė dažniausiai nustatoma atsitiktinai, kai ligonis tiriamas ar operuojamas dėl kitų priežasčių ar atsiradus komplikacijoms - plyšus, supūliavus cistoms ir pan. Kadangi cistos auga lėtai, ligos simptomai gali nepasireikšti metų metus. Laikui bėgant, užsikrėtusįjį pradeda varginti silpnumas, apetito stoka, svorio kritimas, pykinimas, prakaitavimas. Neretai didėjanti cista sukelia sunkumo ar spaudimo jausmą po dešiniuoju šonkaulių lanku, retkarčiais - priepuolinio pobūdžio skausmus, be to, didėjanti cista gali užspausti tulžies latakus, todėl išsivysto gelta. Jeigu cistos auga plaučiuose, ligonius vargina skausmas krūtinėje, neaukšta temperatūra, kosulys. Echinokokozės platintojai yra ne tik šunys, bet ir vilkai bei lapės. Šių gyvūnų žarnyne vystosi, auga ir parazituoja kaspinuotis. Į aplinką kartu su išmatomis jis išskiria kiaušinėlius, kurie yra labai mažyčiai, ilgai išlieka atsparūs ant žemės. Žmogui prarijus echinokoko kiaušinėlį, jo apvalkalėlis ištirpsta ir išsilaisvina lerva, kuri, prasiskverbusi pro žarnos sienelę, patenka į kraujo apytakos ratą ir nunešama dažniausiai į kepenis, rečiau - į plaučius, blužnį, inkstus ar kitus organus.

Dar viena dažna parazitinė liga - toksoplazmozė, savo simptomais primenanti gripą. Apie 90 proc. sergančiųjų liga praeina be simptomų arba simptomai mažai išreikšti - trumpas karščiavimas, limfmazgių padidėjimas, bendras negalavimas, galvos skausmai. Ši liga labai pavojinga nėščioms moterims, nes infekcija gali būti perduodama per placentą vaisiui. Tuomet vystosi įgimta toksoplazmozė, pasireiškianti labai sunkiais centrinės nervų sistemos pažeidimais. Pagrindiniai toksoplazmozės infekcijos platintojai – katės ir jų šeimos atstovai, su išmatomis išskiriantys toksoplazmų oocistas į aplinką. Jos bręsta dirvožemyje ir gyvybingos išlieka metus. Užsikrečiama per užterštą oocistomis aplinką: žemę, žolę, daržoves arba valgant žalią ar blogai termiškai paruoštą mėsą. Retesniais atvejais šia liga užsikrečiama perpilant kraują ar organų transplantacijos metu, jei donoras serga ūmia toksoplazmoze.

Išvengti ligų padeda higienos įpročiai

Anot specialistės, svarbu atsiminti, kad kirmėlinės ligos ypač silpnina vaikų sveikatą, sukeldamos įvairius negalavimus: silpnumą, viduriavimą, pilvo skausmus, pykinimą, vėmimą, karščiavimą, galvos skausmą, svaigimą, odos bėrimą, kosulį, regos, apetito, miego sutrikimus. Parazitai ne tik gyvena vaiko organizme, bet ir nuolat nuodija jį savo išskyromis, o svarbiausia – mechaniškai žaloja tuos audinius ir organus, kuriuose jie parazituoja. Dėl nusilpusios imuninės sistemos vaikai dažniau serga kitomis infekcinėmis ligomis. Negydomi jie tampa ilgalaikiais infekcijos nešiotojais bei ligos sukėlėjų platintojais.

Kad neužsikrėstume, būtina griežtai laikytis asmens higienos: plauti rankas prieš valgį, maisto ruošimą, pasinaudojus tualetu, po darbo darže ar sode, grįžus iš lauko, pažaidus su savo augintiniu, nevalgyti neplautų daržovių, vaisių, uogų, saugoti maisto produktus nuo dulkių, musių, tarakonų, negerti ir nenaudoti maistui vandens iš atvirų telkinių, grįžus iš lauko nevaikščioti po namus nešvariais batais.

Anot specialistės, reikėtų neužmiršti, kad negalima leisti šunims laižyti veido, lėkščių, nes šuniui ant snukio ir liežuvio gali būti parazitų kiaušinėlių, drausti jiems valgyti iš tų pačių indų, taip pat neleisti vaikams žaisti su svetimais gyvūnais.

Šunis ir kates reikia reguliariai gydyti nuo kirmėlių. Taip pat reikia nešerti naminių gyvūnų veterinarijos tarnybos nepatikrinta ir termiškai neapdorota skerdiena. Sirgusio gyvūno skerdiena turi būti saugiai užkasta ar sudeginta.

Šunis vedžioti reikia jiems skirtose aikštelėse. Reikia stengtis kiek galima labiau saugoti aplinką nuo teršimo išmatomis. Einant pasivaikščioti su šuniuku, reikia nepatingėti pasiimti maišelį ekskrementams surinkti.

Visuomenės sveikatos centrai nebetikrina smėlio

Vadovaujantis higienos normos reikalavimais, ikimokyklinio ugdymo įstaigose vaikų žaidimo dėžių smėlis turi būti keičiamas ar atnaujinamas kasmet. Jis turi būti atnaujinamas ir pagal epidemiologines reikmes - nustačius askaridžių, plaukagalvių, toksokarų kiaušinėlių. Dabar Visuomenės sveikatos centrai nebeatlieka smėlio dėžių tyrimų, tačiau ugdymo įstaigoms rekomenduojama pačioms juos atlikti.

Daugiabučių namų kiemų smėlio dėžių švara ir tvarka turi rūpintis namo administratoriai.

Ištirti smėlį dėl parazitų kiaušinėlių galima Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Šiaulių skyriuje (Dubijos g. 40, Šiauliai). Mėginio kaina -33 Lt 10 ct.

Smėlio dėžes būtina nuolat perkasti, jos turi būti uždengtos. Dėžes reikėtų įrengti saulėtoje vietoje, nes parazitų kiaušinėliai neatsparūs tiesioginiams saulės spinduliams.

Glaukoma: ką praradote, nebesugrąžinsite

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Vienintelė glaukomos profilaktika – laiku suteikta akių ligų gydytojo konsultacija. Kaip pasiekti veiksmingos profilaktikos ir geresnės diagnostikos, kad laiku būtų pradėta gydyti?

 

Ligos pradžia nepastebima

Kas ketvirtą pacientą, besikreipiantį į akių ligų gydytoją, vargina akių perštėjimas. Pacientas skundžiasi, kad akys lyg "smėlio pripiltos", vargsta dirbdamas kompiuteriu, o vakarais akis pradeda skaudėti. Daugelis pamanysite, kad šie nusiskundimai būdingi sausos akies sindromui. Tačiau dažnai nuodugniai ištyrus akis šie iš pirmo žvilgsnio nekalti simptomai tampa glaukomos diagnostikos pradžia. "Glaukomą galima palyginti su klastingu vagimi, nes ji gali pasireikšti nepastebimai ir dažnai žmogus nesuvokia atsiradusių pakitimų", - sako gydytoja oftalmologė Dalia Buragienė.

Dažniausiai vystosi abiejų akių pakitimai, tačiau skirtingu greičiu, todėl žiūrint abiem akimis atrodo, kad regėjimas yra geras, todėl neskubama praverti medikų durų. Be to, glaukoma dažniau pasireiškia vyresnio amžiaus žmonėms, kurie paprastai mano, jog regėjimo blogėjimas – natūralus senėjimo procesas, todėl delsiama ieškoti pagalbos. "Norint anksti diagnozuoti glaukomą, labai svarbu tikrintis profilaktiškai, nesvarbu, koks jūsų amžius", - pataria medikė. Pasak jos, pavėluotai diagnozavus glaukomą, vaistais galima tik bandyti išsaugoti regėjimo likutį, bet jo atstatyti nebeįmanoma.

Medicina bejėgė prieš pažeistą regos nervą

Glaukoma priskiriama aklumą sukeliančiai akių ligų grupei – maždaug vienas iš septynių apakusių žmonių serga glaukoma. Skaudžiausia, anot oftalmologės, kad liga neaplenkia ir vaikų - paskaičiuota, kad kas minutę pasaulyje apanka vienas vaikas. Ši liga sukelia regos nervo pažeidimą, todėl sutrikdomas vaizdinės medžiagos patekimas į smegenis. Deja, net ir šiuolaikinė medicina nėra pajėgi atkurti žuvusio regos nervo. Sergant glaukoma, šio nervo skaidulos nuo didelio akispūdžio yra suardomos negrįžtamai. Laiku pradėjus lašinti gydytojo paskirtus vaistus, sureguliuojamas akies vidinis spaudimas, todėl regos nervas bei tinklainė yra geriau aprūpinami krauju.

"Sergant glaukoma, regėjimas prarandamas palaipsniui. Iš pradžių žmogus neteka periferinio matymo, todėl susiaurėja regos laukas - akiplotis. Ligai progresuojant, pažeidžiamas ir centrinis matymas, vadinamasis regėjimo aštrumas. Kadangi centrinis matymas ilgai lieka nepakitęs, žmogus mato lyg pro vamzdį. Akiplotis siaurėja palaipsniui, kol telieka plyšelis, - pasakoja gydytoja. – Ligos diagnostika ir gydymas tobulėja, tad kuo anksčiau glaukomą diagnozuosime, tuo mažiau nervinių ląstelių prarasime."

Liga mėgsta draugiją

Glaukoma skirstoma į kelias grupes: įgimta, vadinamoji glaukoma; pirminė atviro kampo glaukoma; pirminė uždaro kampo glaukoma; antrinės glaukomos, atsiradusios dėl akių traumų, uždegimų, sukeltos vaistų ar kitų priežasčių; mišri glaukoma. "Yra net apie 40 glaukomos formų. Liga sukelia nemalonų tempimo, skausmo pojūtį, atsirandantį ilgiau pabuvus tamsoje ar pasilenkus, išgėrus daugiau skysčių, pabuvus karštyje, po patirto sielvarto ar susijaudinus. Gali varginti smilkinių skausmai, kai skausmingai veržia akį ar aplink ją, smarkiai pablogėja rega bei bendra savijauta. Tai glaukomos priepuolis, kuriam ištikus būtina medikų pagalba", - aiškina gydytoja.

Mokslininkai vis dar aiškinasi šios ligos atsiradimo priežastis. Daugeliu atvejų tai yra uždegiminių, apsigimimo (genetinės), medžiagų apykaitos (endokrininės) ar kitų ligų bei senėjimo padariniai. Glaukoma laikoma ir šeimos liga, nes jei šia liga sirgo tėvai, tai yra galimybė susirgti ir vaikams.

Įrodyta, kad netekus regėjimo ne tik pablogėja gyvenimo kokybė, bet ir sutrumpėja gyvenimo trukmė. Be to, sergant glaukoma, tris kartus dažniau sergama sunkiomis gretutinėmis širdies bei kraujagyslių ligomis, cukriniu diabetu ir skrandžio opa. taigi liga ne tik sunaikina regėjimą, bet ir apskritai pablogina organizmo būklę.

Būtina bendradarbiauti

Anot gydytojos, svarbu žinoti, kad ši liga yra klastinga ir atsiradus bent vienam iš pradinių jos požymių (spalvoti žiedai aplink šviesos šaltinį, akipločio susiaurėjimas, blogas matymas prietemoje, neaiškus matymas, kurio negerina gydytojo parinkti akiniai, akių ir galvos skausmai) būtina kuo skubiau kreiptis į akių ligų gydytoją. "Gydytojų oftalmologų tikslas - kuo anksčiau diagnozuoti šią ligą, o ligonių, sergančių šia liga, - griežtai laikytis gydytojo nurodymų ir lašinti vaistus taip, kaip nurodė akių ligų gydytojas, - pataria medikė. - Žmogui senstant, keičiasi keičiasi ir glaukomos eiga. Liga gali būti ir stabili ir progresuojanti, todėl būtina lankytis pas gydytoją specialistą, kad šis, reikalui esant, galėtų keisti gydymo taktiką. Neretai pacientai skundžiasi, kad paskirti vaistai graužia akis, ima kaltinti gydytoją, jog šis išrašė netinkamus vaistus, ir ieškodami tiesos pradeda blaškytis nuo vieno specialisto pas kitą. Vaistai nuo glaukomos skiriami akispūdžiui mažinti ir regos nervui apsaugoti, o perštėjimui mažinti skiriamos dirbtinės ašaros. Sėkmingas glaukomos gydymas priklauso nuo gydytojo ir paciento bendradarbiavimo."

Pasirūpinę inkstais, užkirsite kelią širdies ligoms

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Norint užkirsti kelią klastingoms inkstų ligoms, būtina atkreipti dėmesį į dažną inkstų ligų simptomą – aukštą kraujospūdį, kuris negydomas ilgainiui sukelia nepataisomus inkstų pakitimus. „Žmonės turėtų patys rūpintis savo inkstais“, - tvirtina nefrologė Eglė Gaupšienė.

Ne iš pirš­to lauž­tas po­sa­kis: „Inks­tų stip­ry­bė – van­duo.“

Simptomų gali ir nebūti

Anot nefrologės, inkstų ligas sunku pastebėti. Nors iš pradžių atsiranda tam tikrų požymių, tačiau juos daugelis nelinkę susieti su inkstų veiklos sutrikimais. „Jei skauda nugarą, po šonkauliais, kankina nuovargis, padidėjęs kraujospūdis, dažnas naktinis šlapinimasis, pakinta šlapimo spalva, kvapas, būtina nedelsiant atlikti tyrimus, kad įsitikintumėte ar gerai funkcionuoja jūsų inkstai. Ligos simptomų ignoravimas gali baigtis inkstų nepakankamumu, tuomet reikės atlikti dializės procedūras“, - perspėja gydytoja.

Jei inkstuose susidaro akmenukų, simptomų dažniausiai nebūna, kadangi akmenukai turi vietos judėti, neblokuoja šlapimo nutekėjimo. Būna, kad kankina maudulys, pakyla temperatūra, pablogėja bendra organizmo savijauta, kadangi akmenligę dažniausiai lydi infekcija. Aštrūs skausmai ima varginti tuomet, kai akmenukas iš inksto patenka į šlapimo takus. Jis užblokuoja šlapimtakį, o šis nebeįstengia praleisti šlapimo, kurį gamina inkstas. Inkstas burksta, didėja, skausmas aštrėja. Laiku nepadėjus šlapimui nutekėti, inkstas gali nustoti funkcionuoti.

Daugėja dializuojamų ligonių

Pasaulyje kas dešimtas žmogus serga lėtine inkstų liga. Didžiausias sergamumas inkstų ligomis yra ekonomiškai išsivysčiusiose pasaulio šalyse, kur žmonės suvartoja didesnį baltymų ir riebalų kiekį. Įtakos turi ir pailgėjusi žmonių gyvenimo trukmė. Manoma, kad Lietuvoje kas dešimtas žmogus turi inkstų pažeidimų, o didžioji dalis pradedamų dializuoti ligonių nė neįtarė, kad sirgo lėtine inkstų liga. Anot nefrologės, Lietuvoje dializuojamų ligonių vis daugėja ir dėl šeimos gydytojų bei kitų specialistų padidėjusio budrumo inkstų funkcijos nepakankamumo atžvilgiu. Nuo šių metų sausio 1 dienos šeimos gydytojai gali atlikti inkstų funkcijos tyrimą, padedantį anksčiau išaiškinti lėtines inkstų ligas.

Sunaikinti inkstus nesudėtinga

Didelę įtaką inkstų ligų išsivystymui turi gausus druskos, baltymų ir riebalų vartojimas, nepakankamas skysčių kiekis - per parą reikėtų išgerti apie 2,5 - 3 litrus skysčių. „Ne iš piršto laužtas posakis: „inkstų stiprybė – vanduo“, - primena medikė. Inkstų pažeidimą gali sukelti kai kurie vaistai: antibiotikai, priešuždegiminiai vaistai, daugelio mėgiamas citramonas bei kiti. Neretai inkstų ligas išprovokuoja, infekcijos patekimas į šlapimo takus. Moterys dėl anatominių šlapimo takų skirtumo yra imlesnės šlapimo takų infekcijoms, todėl inkstų ligomis serga dažniau nei vyrai. Inkstų ligas įtakoja ir žalingi įpročiai. Dažni kojų peršalimai taip pat lemia šlapimo organų infekcijų pasikartojimus.

Išeitis – ankstyva diagnostika

Gydytoja sako, kad inkstų ligas diagnozuoti nėra sudėtinga. Iš pradžių atliekami paprasti šlapimo ir kraujo tyrimai, kad būtų įvertinta inkstų funkcija. Anatominiai inkstų pakitimai nustatomi ultragarsu ir radiologiniais tyrimais. Esant bent vienam šių tyrimų rezultatų nukrypimui nuo normos, reikia pagalvoti apie inkstų ligą, kurią galima įtarti padažnėjus šlapinimuisi, atsiradus karščiavimui bei strėnų srities skausmams. Dažna angina bei viršutinių kvėpavimo takų infekcijos gali sukelti glomerulonefritą. Jei persirgus šiomis infekcijomis atsirado veido bei kojų patinimas, sumažėjo šlapimo kiekis, pradėjo kilti kraujospūdis, būtina tirtis dėl inkstų ligos. Inkstų ligos sunkios ir daug kainuojančios, todėl būtina imtis visų priemonių, kad būtų jų išvengta.

Gamtos pagalba

Vaistiniai augalai nuo seno vartojami medicinoje, ypač liaudies. 1960-1970 metais atlikti tyrimai įrodė spanguolių sulčių naudą gydant šlapimo takų infekcijas. Jos stabdo bakterijų dauginimąsi ir neleidžia prikibti prie šlapimo takų sienelių. „Pastebėjome efektą gydant šlapimo takų infekcijas lietuvių liaudies nuo seno žinoma bruknių lapų ir meškauogių arbata, tačiau esant kitos kilmės inkstų pažeidimams liaudiškos priemonės yra neefektyvios“, - perspėja gydytoja ir primena, kad dėl gydymosi vaistiniais augalais geriausia pasikonsultuoti su gydytoju, nes vaistažolės gali turėti ir šalutinių poveikių.

Sergantys inkstai žaloja ir širdį

Ryšys tarp lėtinių inkstų ligų ir jas komplikuojančių širdies bei kraujagyslių ligų yra neabejotinas - lėtinis inkstų nepakankamumas yra širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnys. Pagrindinė ligonių, sergančių lėtiniu inkstų nepakankamumu, mirties priežastis yra širdies ir kraujagyslių ligos. Aukštas kraujospūdis visada žaloja inkstus, o jeigu šie organai nesveiki, tas poveikis yra dar stipresnis. Esant širdies nepakankamumui ir išsivysčius inkstų funkcijos nepakankamumui, gerokai greičiau blogėja abiejų organų veikla ir mažėja ligonių išgyvenamumo tikimybė. Lėtinė inkstų liga gali išsivystyti sergant cukriniu diabetu, aukšto kraujospūdžio liga, pasikartojančiai infekcijai šlapimo takuose ir akmenligei, autoimuninėmis ligomis, lėtinėmis infekcijomis: tuberkulioze, hepatitu, bronchektazinė plaučių liga, jei šeimoje yra sergančių įgimtomis inkstų ligomis. laiku pradėtas šių ligų gydymas gali apsaugoti inkstus nuo pažeidimų. „Net jeigu jaučiatės gerai, niekada nestokokite inkstams dėmesio - kartą per metus būtinai išsitirkite“, - pataria nefrologė.

Liga, kai nieko neskauda

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Antsvoris ir nutukimas yra viena didžiausių šio amžiaus rykščių. Europoje ši nelaimė jau pasiekė epidemijos lygį: kasmet dėl nutukimo miršta 1 mln. žmonių. "Svarstyklės pakrypo į kitą pusę - žmonių su antsvoriu jau daugiau nei badaujančiųjų", - sako gydytoja endokrinologė Egidija Baltrušaitienė.

Nu­tu­kę žmo­nės daž­niau­siai per ma­žai ju­da, to­dėl ener­gi­jos per­tek­lius or­ga­niz­me virs­ta rie­ba­lais

Greitas maistas nepakeis mamos barščių

Nutukimas vargina ypatingai Anglijos, Vokietijos, Ispanijos gyventojus. Ši problema, anot gydytojos, itin aktuali jau ir mūsų šalyje. Nutukėlių sąraše tarp 194 pasaulio šalių Lietuva yra 79 vietoje.

46 proc. vyrų ir 36 proc. mūsų šalies moterų turi antsvorį. Šiais rodikliais mes lenkiame Latviją ir Estiją. Tik šiuo pirmavimu nėra ko didžiuotis. Su amžiumi nutukusių žmonių, ypač moterų, vis daugėja: daugiau nei pusė 50 metų ir vyresnių moterų turi viršsvorį.

Problemos priežastys nėra visiškai aiškios, tačiau net 80-90 proc. atvejų nutukimą sąlygoja persivalgymas. "Valgome daug perdirbtų ir kaloringų maisto produktų, užmiršdami tradicinius maisto ruošimo būdus. Skubėdami valgome greitai paruoštą maistą, pusgaminius, o nespėję pavalgyti – dažnai užkandžiaujame, - priežastis vardija E. Baltrušaitienė. - Pamirštame, jog sveikiau valgyti lietuviškus riebalus, nei nekaloringus pusfabrikačius".

Nutukę žmonės dažniausiai per mažai juda, todėl energijos perteklius organizme virsta riebalais, kurie kaupiasi ant organų ir po oda. Tad susidaro užburtas ratas- turint antsvorį -sunku aktyviau judėti, o dėl judėjimo stokos - kaupiasi riebalai.

Kita, nors ir retesnė nutukimo priežastis- sutrikusi belatakių liaukų veikla arba, kai dėl traumos ar ligos pažeidžiami alkio ir apetito centrai, esantys galvos smegenyse. Polinkį į nutukimą iš dalies lemia ir paveldimumas. Tačiau paveldimas yra ne nutukimas, o polinkis tukti. Svorio augimą, nors ir retai, gali sukelti kai kurie antidepresantai, hormonai, vaistai hipertenzijai gydyti ir kt. Antsvorio problema dažnesnė šeimose, turinčiose mažesnes pajamas bei žemesnį išsilavinimą. Skurdžiau gyvenantys tunka nuo prasto maisto.

Kodėl geriau būti lieknam?

Anot gydytojos, būdami liekni ne tik patys geriau jausitės, bet ir nesirgsite ligomis, kurias lemia per didelis svoris. Nutukę žmonės turi didesnę arterinės hipertenzijos, cukrinio diabeto, padidėjusio cholesterolio koncentracijos ir net kai kurių piktybinių ligų riziką. O kur dar televizijos ir spaudos peršami stereotipai. Viešąją erdvę užvaldę lieknučių ar net ant anoreksijos slenksčio stovinčių žvaigždžių atvaizdai daugumą įstumia ne tik į gilią depresiją, bet ir neleidžia džiaugtis gyvenimu. Ypač artėjant šiltajam metų laikui, kai šiltėjanti saulutė skatina atidengti vis daugiau nuogo kūno.

Pertekliniai riebalai, besikaupiantys pilvo ertmėje pakeičia normalią anatominę vidaus organų padėtį. Jie funkcionuoja kaip endokrininis organas, išskirdamas biologiškai aktyvias medžiagas, neigiamai veikiančias įvairias organizmo funkcijas. Deja, gražiai atrodyti ir būti sveikam – daug darbo reikalaujantis užsiėmimas. Anot endokrinologės, metant svorį sėkmė lydės tik tada, jei tiksliai įvertinsite savo fizinę bei emocinę būsenas. Pagrindinis dalykas – pastovumas. Tačiau dauguma leidžia atostogoms sugadinti ne tik savo režimą, bet ir mitybą. "Žmonės galvoja: per atostogas geriau gausiai papietausiu, todėl nevalgysiu pusryčių bei vakarienės, o tai pats trumpiausias kelias priaugti ar susigrąžinti prarastus kilogramus per keletą dienų. Blogai, kai žmogus iki pietų nieko nevalgo, o vėliau, ypač vakare, persivalgo", - perspėja gydytoja.

Įprotį persivalgyti susiformuojame skubėdami, nes skubant, sotumo signalai nespėja laiku pasiekti smegenų, todėl suvalgome daugiau maisto, nei reikėtų. Persivalgius iš karto atsiranda tam tikri nemalonūs pojūčiai. Anot endokrinologės, sveikata tikrai nenukentės nuo vieno persivalgymo, tačiau kai persivalgymas tampa gyvenimo būdu, būtina rimtai susirūpinti, o ne kaskart griebtis per radiją bei televiziją reklamuojamų virškinimą gerinančių tablečių. "Jos geba sušvelninti pasekmes, tačiau organizmas nemėgsta apgaulės. Pasikartojantys persivalgymai – sutrikimas, kurį būtina gydyti", - pataria gydytoja.

Nutukimas – išgydoma liga

Pirmasis siūlomas nutukimo gydymo būdas visada yra dieta, fizinis aktyvumas ir elgesio terapija. "Būtina išmokti kontroliuoti alkį, protingai pasirinkti maistą ir mokėti juo mėgautis, o ne "šluoti", kas papuola po ranka. Dažna klaida, kai persivalgymas kaitaliojamas su dietomis. Ilgą laiką valgius daug, griebiamasi dietos, kuri yra didelis stresas organizmui. Dieta turi tapti pastoviu mitybos būdu, o ne ilgam atmintin įstrigusiu stresu.", - pataria gydytoja, patvirtindama, kad dieta sumažinti svorį nėra sudėtinga, kur kas sunkiau išsaugoti sumažėjusią kūno masę. Ta pati problema išlieka naudojant nutukimui gydyti skirtus vaistus. Jų visą gyvenimą vartoti negalima, tad anksčiau ar vėliau, nustojus vartoti medikamentus, svoris vėl pradeda didėti.

Dietos ir vaistai gali padėti turintiems nelabai didelį antsvorį. Didelio laipsnio nutukimu sergantiems žmonėms dažnai tenka ieškoti chirurginio gydymo būdų.

Valgykime, kad gyventume

Svoris didėja, kai su maistu gaunama daugiau kalorijų, nei jų išeikvojama. Valgant menkos maistinės vertės patiekalus, kuriuose gausu riebalų, druskos ir cukraus, kūnas pripranta nuolat gauti papildomų riebalų. Anot gydytojos, ne veltui sakoma, kad galingi kilogramai slypi mažose pakuotėse. Renkantis produktus svarbu atkreipti dėmesį ne į pakuotės formą, bet joje esantį turinį. "Parduotuvėje sūris labai geltonas, o grietinė tiršta ne todėl, kad pagaminti iš labai gero pieno, o todėl, kad pridėta dažų ir tirštiklių. Maiste priedų labai daug ir dažnai nežinia, kas slypi už jų pavadinimų. Kai kurie konservantai turi hormoninį poveikį, todėl su maistu gauname vis daugiau moteriškų hormonų. Nuo jų vis sparčiau prastėja vyrų sveikata, jie dažniau tunka pagal moterišką tipą", - sako gydytoja.

Tikriausiai, daugelis žinote pasakymą: "Pusryčius suvalgyk pats, pietus pasidalink su draugu, o vakarienę atiduok priešui". Tai, anot gydytojos, klaidingas posakis. Kaip, beje, ir šis: "Damos po šeštos nebevalgo". Mitybos režimas, kurį reguliuoja alkis, – tai valgymų skaičius per parą ir maisto paskirstymas atskirais valgymais. "Racionaliausias režimas yra toks, kai per pusryčius ir pietus žmogus gauna daugiau nei du trečdalius paros raciono kalorijų, o vakarienei – mažiau nei trečdalį. Vakarieniauti reikia maždaug prieš dvi valandas iki nakties miego", - pataria gydytoja.

Dažnai teisinamasi, kad antsvoris yra paveldėtas iš tėvų ar senelių, tad ką bedarytum, prigimties nepakeisi. Tačiau paveldimas yra ne nutukimas, o polinkis tukti.

Sielos ir kūno sveikatai

Prieš savaitę baigėsi priešvelykinio pasninko laikotarpis. Vieni jo nuoširdžiai laikėsi, kiti, imdami riebesnį kąsnelį, kaskart stengėsi tai "pamiršti", o treti savo sielos ir kūno apvalymui ieško šiuolaikiškesnių būdų.

 

Vi­sos tra­di­ci­nės mai­ti­ni­mo­si sis­te­mos yra ge­ros, nes jo­se su­kaup­ta am­žių pa­tir­tis.

Clodia Porteous nuotr.

Pasninkas – tai ne priverstinė dieta, o žmonių gyvenimo būdo pakeitimas, puoselėjantis dvasinius tikslus. Senoliai tiki, kad jis apvalo ir gydo sielą, o kūnas, sekdamas dvasios įkandin, valosi ir gydosi pats. Mūsų dienomis panašūs dalykai daugelį stebina, nors jie buvo puikiai žinomi protėviams dar prieš porą tūkstančių metų.

Pasninkas egzistavo jau žiloje senovėje, bet iki šiol praktiškai išliko tik kai kuriose religijose. Jo taisyklės pasauliečiams yra kur kas švelnesnės negu, tarkim, vienuoliams. Kiekvienas gali sau pasirinkti individualią pasninko formą – griežtesnę ar lengvesnę. Didysis pasninkas privalomas visiems, nors idealiausia būtų laikytis visų bažnyčios rekomenduojamų pasninko dienų. Sakysite, jog jų daug? Populiarusis Polis Bregas rekomendavo per metus visiškai pabadauti maždaug 80 dienų, badavimą laikydamas organizmo sveikatos ir apvalymo sąlyga. Tačiau pasninkas – tai ne badavimas ir ne dieta, tai – dvasinis dalykas. Ne veltui senovėje daugelis mūsų protėvių jo imdavosi ir tam tikrų tikslų vedini: siekdami atpirkti savo kaltes, trokšdami pelnyti Aukščiausiojo pagalbą atsakinguose darbuose ir žygiuose.

Bet kokio griežtumo laipsnio pasninkas naudingas kūnui - didina organizmo ištvermingumą ir sustiprina jo gyvybines galias. Jis padeda reguliuoti kraujospūdį, skrandžio rūgštingumą, gydyti alergijas ir mažina peršalimų tikimybę, nors toks platokas jo poveikio diapazonas iš pirmo žvilgsnio ir atrodo keistokai.

Įdomu, kad dauguma sveikos mitybos teoretikų – tai pragmatikai, kūrę savo programas, siekdami konkrečių tikslų: pataisyti savo sveikatą, išgydyti negalavimus, rengti sportininkus ar kosmonautus... Bet visi jie laikui bėgant (kartais visai netikėtai sau) reziumavo: sveikatą sudaro ir jos "dvasinė dalis", kuri mūsų literatūroje dažnai vadinama "paslaptingomis organizmo savybėmis", "kosmine energija" ar dar kaip nors kitaip. Be dvasinės sveikatos žmogaus organizmas neatsistato. Jos dėka žmogus nenumiršta, o atvirkščiai – pasveiksta, net negaudamas visų kasdien reikalingų maistinių medžiagų. Daugelis didžiųjų pasninkautojų gyveno iki giliausios senatvės, maitindamiesi duona ir vandeniu, miško uogomis ir žolelėmis. Ir niekada nesužinojo, jog jiems būtina kasdien išgerti pieno, kad organizmas būtų aprūpintas kalciu.

Pasninkas ir darbas

Egzistuoja nuomonė, jog pasninkas ir darbas – nesuderinami dalykai. Gydomasis badavimas, tarkim, žmogui skiriamas ligoninėje, įvairių organizmą valančių ar svorį mažinančių dietų griebiamasi per atostogas. O pradėjus kalbėti apie pasninką su bet kuria šeimininke greičiausiai išgirsite: "Aš tai galėčiau nors ir visai nevalgyti, bet vyrui juk reikia dirbti." Beje, visai nesvarbu, ar jis akmentašys, ar bankininkas. Žmogus dirba – kaipgi be mėsos?

Atrodytų, kad pasninkas – nedirbančiųjų privilegija. Tarkim, pensininkų. Bet sugrįžkime į tuos laikus, kai dauguma žmonių labai griežtai laikėsi pasninko. Apie tai, kad žemdirbių fiziniai krūviai anksčiau buvo kur kas didesni negu dabar, ir kalbėti nereikia. Remiantis populiariu teiginiu, kad sunkus darbas reikalauja "rimto" maisto, intensyvios darbinės veiklos laikotarpius turėtų lydėti "mėsėdis". O ką gi mes matome iš tikrųjų?

Tik adventas patenka į "ramų" laikotarpį. Bet užtat jis dažniausiai būna pats šalčiausias metų laikas! O didysis septynių savaičių pasninkas sutampa su pasirengimu pavasario darbams ir kartais netgi su jų pradžia.

Po žiemos ramybės iš pagrindų pasikeičia žemdirbio gyvenimo būdas. Toks perėjimas reikalauja visiško organizmo išvalymo. Ne veltui pavasarinis pasninkas pats ilgiausias ir pats griežčiausias. Pravoslavai, skirtingai nuo katalikų, laikosi dar dviejų didelių pasninkų vasarą, kurių pabaiga sutampa su maksimalios darbinės įtampos laikotarpio pabaiga. O musulmonų Ramadano mėnuo kasmet pasislenka mazdaug per menesį. Tad per visa savo gyvenimą tikinčiąjąm tenka pabadauti visais metų laikais, nuo saulės patekėjimo iki jos laidos ne tik nevalgant, bet ir negeriant nė lašo. Žinant, kad didžioji dalis musulmonų gyveno gan karšto klimato šalyse, visą dieną dirbti be gurkšnio vandens atrodo išties ekstremalu.

Tie, kuriems reikalingi kur kas šiuolaikiškesni įrodymai, gali susipažinti su mokslininkų, rengusių maratonininkus bei alpinistus, išvadomis. Pasirodo, kad bandyme dalyvavusių žmonių, kurie valgė tik mažo kaloringumo augalinį maistą, rezultatai buvo kur kas geresni už tuos, kurie vartojo "moksliškai pagrįstą" racioną, turintį daug gyvulinių baltymų.

Tad teiginys, kad intensyviai dirbant reikia vartoti kaloringą maistą, nebeatrodo toks nesugriaunamas.

Pasninkas ir vitaminai

Ar reikia vartoti vitaminus bei kitus maisto papildus?

Klausimas ne atsitiktinis, nes du patys ilgiausi pasninkai sutampa su žiemos ir pavasario laikotarpiu. Suprantama, atsiranda pagunda palaikyti organizmo gyvybines jėgas, vartojant šiuolaikinių vitaminų ir mikroelementų rinkinius, kalcio ir geležies preparatus. Bet ar tikrai to reikia?

Visos tradicinės maitinimosi sistemos yra geros, nes jose sukaupta amžių patirtis. Daugelis jų reglamentacijų dabar yra moksliškai pagrįstos. Būtent todėl pasninkaujant geriau laikytis jau susiklosčiusių tradicijų, siejančių ir mitybos režimą, ir maisto sudėtį. Ir visa tai daryti ne iš "gryno" patriotizmo. Pasninko valgiai yra mūsų senolių idealiai subalansuoti, todėl leidžia išsaugoti bei pagerinti sveikatą. Ne veltui juos gamindavosi ir gerai materialiai apsirūpinę žmonės, kitu laiku maitindavęsi visai kitaip negu žemdirbiai ar darbininkai. Tiems, kurių toks maistas netenkina, teks apsirūpinti žinynais bei lentelėmis ir savarankiškai subalansuoti savo pasninkišką mitybą. Produktus šiuo atveju kiekvienas gali rinktis pagal savo kišenę. Štai vieno vitamino ropė turi tiek pat, kiek ir šviežias ananasas, avokadas savo maistinėmis savybėmis prilygsta burokėliui, o citrina - krienui. Artišokai ir šparagai – čempionai pagal vitamino "A" kiekį – jo turi beveik tiek pat kiek ir šviežios petražolės. 300-400 g migdolų ar 50 g alaus mielių turi paros riboflavino dozę... Tad iš principo savo maisto racionu galite pasirūpinti patys be jokių pašalinių rekomendacijų. Knygose surašyti prosenelių patarimai tikrai pravers. Jeigu jaučiate, kad jūsų maiste stigs vitaminų ir mikroelementų, vartokite įsigytus vaistinėse.

Pasninkas ir vaikai

Šiuo metu mokslininkai laikosi nuomonės, kad sveikiausi yra tie vaikai, kurie valgo patį paprasčiausią maistą. Tiems, kurie įprato remtis užjūrio autoritetais, pateiksime daktaro Bendžameno Spoko rekomendacijas. Straipsnyje apie tai, kaip pratinti vaiką prie "rimto" maisto, jis rašo: "Mano asmeninė nuomonė gali ir nesutapti su visuotinai priimtomis rekomendacijomis. Aš nesiimčiau formuoti savo vaikui įpročio valgyti vien kaloringus produktus, turinčius didelį riebalų kiekį, nes jis sukelia ir svorio perteklių, ir tampa įvairių ligų priežastimi." Bet kokio amžiaus skaitytojas, jau baigęs mokyklą, gali prisiminti savo klasę, ar daug buvo joje aptukusių vaikų. Nebent vienas. O pažvelkite į vaikus dabar. Mūsų mityba neina jiems į naudą - jie valgo daugiau, bet prasčiau negu ankstesnės kartos. Mūsų sąmonė tiesiog kratosi minties, kad augantis organizmas gali netekti kasdienio mėsos kepsnio. O apie tai, kad kokią nors dieną vaikui tektų valgyti vien augalinį maistą, geriau ir neužsiminti.

Ši tema kartą buvo aptarta religinės laidos metu. Šeimoje šešetas vaikų laikėsi pasninko drauge su savo tėvais. Per metus, pasak tėvų, nė vienas nesusirgo, nors gyvena ekologiškai ne itin švariame mieste, ir gripo epidemijų, kaip ir visur, pasitaiko... Ne, laidoje anaiptol nebuvo peršama mintis, kad būtina sekti šios šeimos pavyzdžiu ir nustatyti pasninkiškos mitybos režimą. Pasakyta tik, kad pasninkas yra dvasinis žygdarbis ir vaikui, ir suaugusiajam. Šiuo požiūriu jis, be abejonės, naudingas, nes grūdina valią, moko kantrybės. Netgi tie gimdytojai, kurie nesiryžta palikti vaiko be mėsos (arba patys nepasninkauja), gali rasti priimtiną laikino apribojimo formą savo atžaloms. Gal didžiojo pasninko žygdarbiu vaikui taps susilaikymas nuo saldumynų, gal susitaikymas su jaunesniu broliu, didesnė pagalba tėvams ar rūpestinga močiutės globa... Kuo anksčiau pripratinsite vaiką prie šių dvasinių dalykų, tuo geriau. Kuo vyresnė jūsų atžala, tuo sunkiau jai prisitaikyti prie netikėtos savo režimo permainos, nes retsykiais pasikeitimai vertinami kaip atitinkamų privilegijų atėmimas.

Ir dar. Jeigu nerimas vis dar kirba jūsų, tėvų, širdyse, imkite ir suskaičiuokite pasninkiško maisto baltymus ir kalorijas. Na, ir dar pasidomėkite pasninkiškų patiekalų receptais. Juk egzistuoja daugybė labai skanių valgių, leidžiančių serviruoti stalą nė kiek ne prasčiau už pietus su keptu paršeliu ar Pekino antimi.

Parengė Kamilė Vitkutė

Suaugusiųjų ligos neaplenkia ir mažų vaikų

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Statistika skelbia, jog antrą vietą iš ligų, dažniausiai puolančių mūsų vaikus, užima virškinamosios sistemos ligos. "Virškinamojo trakto ligas provokuoja kiekvienam gerai žinomi dalykai, tačiau vaikai be suaugusiųjų pagalbos neįstengia pasipriešinti nesveiko maisto manijai", - sako gydytojas gastroenterologas Igoris Strupeikis.

Gydytojas gastroenterologas Igoris Strupeikis.

Autorės nuotr.

Skrandžio ligos nebūtinai užprogramuotos

Gydytojas sako, jog virškinamojo trakto problemos ir ankstesniais laikais neaplenkdavo vaikų, tačiau dabar jų ypač pagausėjo. "Prieš 20 metų virškinamojo trakto sutrikimai vargindavo kas 12-13-tą vaiką iš 100, dabar šiomis bėdomis skundžiasi kas 4-5-tas vaikas", - dalijasi patirtimi medikas.

Skrandžio ligos mažuosius užklumpa dėl trijų priežasčių: paveldimumo, emocinės įtampos bei netinkamos mitybos. Anot gastroenterologo, iš tėvų paveldėtą genetinę informaciją vargu ar įmanoma pakeisti, kur kas lengviau išmokti valdyti stresines situacijas bei būti atidesniems renkantis maistą.

Šiuolaikinio žmogaus kasdienybė kupina streso, kuris daro itin neigiamą įtaką vaiko sveikatai.

"Dažnai tėvai nebegali užtikrinti vaikams šviesios ir tvarkingos vaikystės. Suaugusiųjų pečius užgulusios itin dažnos problemos persiduoda vaikams, kurių skrandžiai jautriai reaguoja į suaugusiųjų bėdas, - pasakoja gydytojas. - Moksliškai įrodyta, jog virškinamojo trakto ligos glaudžiai susijusios su nervų sistema, tad jautresni vaikai linkę dažniau sirgti skrandžio bei virškinamojo trakto ligomis. Vadinasi, ne iš piršto laužtas posakis, jog "skrandis – centrinės nervų sistemos indikatorius."

Bizniui sveikata nerūpi

Anot gydytojo, jei mityba neatitinka vaiko amžiaus fiziologijos, sudaromos puikios sąlygos ligai. Artėjant prie vakarietiškos gerovės modelio su visomis jo teikiamomis gėrybėmis gaminti maistą namuose, dirbančioms moterims tampa pernelyg daug laiko užimančiu užsiėmimu, tad retas vaikas gali pasimėgauti šeimoje gaminamu maistu: pilnaverčiais pusryčiais, pietumis, vakariene.

"Didžioji dalis ikimokyklinio bei mokyklinio amžiaus vaikų maitinasi nesveikai. Daugelyje mokyklų nebėra nei valgyklų, nei bufetų. Ne paslaptis, jog vaikų ugdymo įstaigų vadovai, skelbdami įmonėms konkursus, tam, kad pasirinktų maisto produktų tiekėją, mieliau pasirenka tas įmones, kurios pasiūlo pigesnį maistą, o pigesnis vargu ar gali būti geresnis. Negana to, dažnai pietums skirtus pinigus mokiniai išleidžia užkandžių aparatuose tūnantiems bulvių traškučiams ir gaiviesiems gazuotiems gėrimams. Tai ypač dirgina skrandžio ir dvylikapirštės žarnos gleivinę, ir kada vaikas susirgs virškinamojo trakto ligomis, tėra tik laiko klausimas", - užtikrina gydytojas, apgailestaudamas, kad mokyklų vadovams patiems patikėta spręsti, kam atiduoti pirmenybę – moksleivių sveikatai ar pinigams, gaunamiems iš aparatų savininkų už patalpų nuomą. Tuo tarpu daugelyje Europos valstybių šie užkandžių aparatai mokyklose griežtai draudžiami.

Skysčių kiekio nereikia riboti

Dažnai mamos nežino, ar pakankamai skysčių vartoja jų vaikai. Gydytojas sako, jog skysčių kiekis, kurio reikia žmogui, priklauso nuo jo amžiaus, svorio, fizinės būklės, oro temperatūros bei aktyvumo. "70 kg sveriantis žmogus per parą turi išgerti 2 litrus skysčių, 35 kg vaikui užtenka 1-1,5 litro, o darželinukui – 0,5-1 litro skysčių", - sako gydytojas ir pataria neriboti vaikams skysčių kiekio, kad augdami turėtų įprotį gerti per dieną pakankamai skysčių.

 Susirgus virškinamojo trakto ligomis dažniausiai užtenka ištaisyti mitybos klaidas.

Andrzej GDULA nuotr.

Nežiūrint į gausią įvairiausių gėrimų reklamą, troškulį geriausiai malšina paprastas vanduo, tačiau gydytojas sako, jog neprieštaraujant tėvams, vaikai mieliau geria visokius saldžius gazuotus gėrimus, kurie ne tik nemalšina troškulio, bet dar labiau jį skatina. Gazuotos saldžiosios pagundos ypač netinka sergantiems virškinamojo trakto ligomis. Be to, besaikis saldžių gazuotų gėrimų vartojimas turi įtakos nutukimo vystymuisi.

Nesubalansuota mityba skatina ligų atsiradimą

Anot gastroenterologo, jeigu tėvai dažniau atkreiptų dėmesį į vaikų mitybos klaidas, vaikai mažiau skųstųsi virškinamojo trakto ligomis. Kasdienis ikimokyklinio bei mokyklinio amžiaus vaikų maisto asortimentas turėtų būti kuo įvairesnis, maisto produktus pasirenkant tiek gyvūninės, tiek ir augalinės kilmės. Sveikam harmoningam augimui ir vystymuisi labiausiai reikia pilnaverčių maisto produktų, tad perkant vertėtų atkreipti dėmesį, kad juose būtų kuo mažiau cheminių konservantų bei skonio stipriklių.

"Kiekvieną dieną sulaukiame keleto vaikų, kuriuos vargina lėtinės virškinamojo trakto bei žarnyno ligos. Dar nesu sutikęs tokių tėvų, kurie į patarimus numotų ranka, tačiau ne visi turi galimybę pirkti kokybišką maistą, kuris kainuoja brangiau. Tuo tarpu, susirgus virškinamojo trakto ligomis, dažniausiai užtenka ištaisyti mitybos klaidas. Žinoma, kartais neapsieinama ir be vaistų, tačiau net ir tuomet pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas mitybai", - sako gydytojas.

Norint užkirsti kelią vis blogėjančiai vaikų sveikatai, planuojant profilaktines programas būtina atsižvelgti į jų mitybą. Deja, anot gastroenterologo, profilaktinė medicina vis dar labai sunkiai skinasi savo kelią. "Vaikų mitybos problemos turėtų būti sprendžiamos valstybiniu lygiu, o tai, žinoma, ilgai trunkantis procesas, kurį sąlygoja ekonominė, socialinė šalies padėtis, tradicijos, visuomenės informuotumas bei jos aktyvumas. Racionaliai mitybai būtinas saugus maistas, kurį įsigyti ganėtinai sudėtinga, nes praktika rodo, jog negalima pasitikėti net viliojančiomis maisto produktų pakuotėmis su užrašu "Be jokių "E". Vyriausybės užmojis reguliuoti įstatymu, kad tai, kas parašyta etiketėje, turi būti tiesa, dar kartą patvirtina, kad sveikas maistas tėra vartotojų apgaulė", - sako gastroenterologas.

Gyvenant su autistu, kiekviena diena - žygdarbis

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Seniau kitokie vaikai buvo deginami kaip raganiai arba garbinami kaip dievai. Nors praėjo nemažai laiko, autizmas vis dar neretai laikomas keista liga, o juo sergančius vaikus visuomenė sunkiai toleruoja. "Vaikus būtina ne atstumti, o mylėti", - tvirtina vaikų neurologė ir raidos pediatrė Aldona Mickevičienė.

"Autizmas turi daug pavidalų. Nėra vienintelio visiems autistams tinkamo gydymo metodo", - sako vaikų neurologė ir raidos pediatrė Aldona Mickevičienė.

Aldonos MICKEVIČIENĖS nuotr.

Keistas elgesys verčia ieškoti pagalbos

Autizmas - daugiasluoksnė liga. Tai grupė sutrikimų, turinčių bendrų bruožų: sutrikęs socialinis bendravimas, kalbos raidos problemos, netipiškas elgesys, agresija, akių kontakto vengimas, laiko suvokimo stoka ir pan. Gydytoja mena, jog anksčiau ši liga buvo vadinama vaikystės šizofrenija. Pirmuosius raidos sutrikimo požymius dažniausiai pastebi tėvai. "Jie skundžiasi, kad jų vaikui "kažkas ne taip". Jeigu vaikas nėra vienintelis šeimoje, tėveliai sutrikimą pastebi dar ankstyvoje vaikystėje: kūdikiai atsisako krūties, nereaguoja į motinos šypseną, netiesia jai rankų. Sutrikimus sunkiau pastebėti tuomet, kai tai nutinka sulaukus primagimio, nes nėra su kuo jį palyginti - mamoms atrodo, kad taip ir turi būti. Sunerimstama tuomet, kai mažylis nebando kalbėti, nesidomi jį supančia aplinka, negirdi, nenori bendrauti, anot tėvų, "visiškai jų neklauso", - patirtimi dalijasi gydytoja.

Autizmą gaubia nežinios šydas

Autizmo priežastys vis dar nėra aiškios, tačiau šiuo metu nėra manoma, kad autizmas yra viena konkreti liga, turinti vieną priežastį. Anot gydytojos, netylančios kalbos apie neigiamą skiepų įtaką raidos sutrikimui nėra moksliškai pagrįstos. Užterštos aplinkos poveikis taip pat dar nėra tiksliai nustatytas. Kol kas tik spėjama, kad autistiškumą lemia pernelyg gausus informacijos srautas ir besilaukiančiai, per darbus nerandančiai laiko savimi pasirūpinti mažylio mamai, ir augantiems vaikams, kurie neišgali priimti jiems brukamo pernelyg gausaus informacijos kiekio. Kol kas daugelis duomenų grindžia genetinę autizmo išsivystymo teoriją. Iki šiol mokslininkai yra nustatę apie 20 skirtingų genų, kurių defektai gali sukelti autizmo sutrikimus. Tik 10 proc. atvejų ligą sukelia vienas genas, o 90 proc. nulemia keletas skirtingų genų. Tai paaiškina, kodėl autizmas yra daugiasluoksnė ir labai skirtingai pasireiškianti liga.

Būvimas su autistais - kūrybiškas procesas

"Ankstyvosios reabilitacijos tarnybos tikslas išmokyti tėvus praverti kitokiame pasaulyje gyvenančių vaikų duris. Neretai autistus vaikus kartu su tėveliais siunčiame į Vilniuje esantį Vaiko raidos centrą, kur per tris savaites vaikas ištiriamas kompleksiškai, surašoma programa, ką tėvams, grįžusiems į namus, reikia su vaiku daryti. Esant autizmui, su vaiku reikia būti nuolat, deja, sugaištama begalė laiko, kol užmezgamas bent menkiausias kontaktas", - pasakoja neurologė.

Daugelis autistų vaikų neišsivysto pakankamų socialinų įgūdžių, jeigu yra paliekami likimo valiai. "Visokių tėvų esama. Vieni negeba, o gal net bijo ieškoti kelio, kuriuo galėtų patekti į savo vaiko pasaulį, tačiau daugelis tėvų noriai priima mūsų pagalbą ir visomis išgalėmis stengiasi ugdyti savo vaiką. Gyventi su autistu vaiku tolygu žygdarbiui. Nėra vienintelio visiems autistams tinkamo gydymo metodo, - pasakoja medikė. Vaiko raidos centre teko pažinti mamą, kuri savo autisto vaiko nepatikėjo jokiai ugdymo įstaigai, o pati atrado metodą, padėjusį užmegzti ryšį su vaiku."

Kitokį vaiką mylėti sunkiau

Anot gydytojos neutrologės, autistų daugėja ne tik Lietuvoje. "Medikai išmoko atskirti šį vieną sunkiausių asmenybės raidos sutrikimų. Autizmas nėra išgydomas, tačiau anksti nustatyta diagnozė suteikia daugiau vilties kiek įmanoma labiau sušvelninti simptomus. Užleistą vaiką ugdyti daug sudėtingiau, - sako medikė. – Džiugu, kad informacijos apie autistus vis daugėja. Neretai mamos, atvedusios vaikus, pirmos prabyla apie autizmą. Deja, visuomenės požiūris į autistus keičiasi daug lėčiau, nei norėtųsi. Sergantys autizmu vaikai fiziškai vystosi kaip normalūs žmonės, tad išore neišsiskiria nuo kitų savo bendraamžių, todėl viešose vietose tėvus dažnai lydi replikos, kad jų kitaip besielgiantis vaikas yra per daug išpaikintas."

Išimtys pasitaiko retai

Daugeliui autizmas siejasi su "lietaus žmogumi" Raymondu Babbittu, įkūnytu Dustino Hoffmano to paties pavadinimo filme. Jie įsivaizduoja žmones, kurie vieni neįstengia tvarkytis kasdienybėje, nors yra apdovanoti įspūdingais gabumais – nė nemirktelėję gali atlikti sudėtingus aritmetinius veiksmus arba atmintinai išberti visus telefonų knygoje esančius duomenis. Deja, tik 10 proc. autistų turi neįprastą talentą, o didžioji dalis jų yra protiškai atsilikę. "Nėra autistams tinkamo bendro standarto, nes autizmas turi daug pavidalų. Vaikai labai skiriasi pagal savo ligos sunkumą bei eigą. Kai sutrikimai nėra sunkūs, autistai geba prisitaikyti prie aplinkos, sėkmingai studijuoja, dirba, nors ir nenustoja stebinti aplinkinių savo keistumu", - sako gydytoja.

Šiauliuose gimė mažylis-milžinas

Oksana LAURUTYTĖ

"Jis ypatingas tik tuo, kad nuolat nori valgyti ir yra stipresnis", - šypsosi 35-erių Joniškio rajono gyventoja Eglė Kudulienė. Balandžio 4-ąją Moters ir vaiko klinikoje moteris pagimdė mažylį-milžiną - naujagimio svoris 5,255 kg, o ūgis - 59 centimetrai. Naujagimis pavadintas Eigardu.

"Noriu, kad sūnus būtų sveikas ir užaugtų geras vyras", - sako Eigardo mama Eglė Kudulienė.

Autorės nuotr.

Pats laiko galvą

Balandžio 4-ąją Šiaulių moters ir vaiko klinikoje gimęs Eigardas - didžiausias per pusantrų metu mieste gimęs kūdikis. Lietuvoje yra užregistruotas 6,8 kg svorio naujagimis, tačiau jis gimė atlikus Cezario pjūvį. E. Kudulienė kūdikį pagimdė pati ir sako besijaučianti gerai. Jokių sveikatos sutrikimų nenustatyta ir naujagimiui.

E. Kudulienė su vyru augina tris dukras. Mergaičių svoris nebuvo toks didelis. "Tikėjausi, kad sūnus bus sunkus, svers apie 4,5 kilogramo, tačiau tikrai nesitikėjome, kad bus toks didelis", - šypsosi laiminga gimdyvė.

Moteris kūdikį pagimdė gana greitai - per 4 valandas. "Ačiū Dievui, kad viskas laimingai baigėsi, kūdikis jokios traumos nepatyrė", - sako E. Kudulienė.

Eglė sako, kad jos naujagimis, koks paprastai būna mėnesio ar dviejų mėnesių kūdikis, yra stipresnis. Jis pats laiko galvytę, nėra gležnas ir vis nori valgyti.

Ketvirtą vaiką pagimdžiusi moteris nesistebi, kad jos sūnus didelio svorio. Ji pati gimė 5 kilogramų 600 gramų svorio. "Mamai aš buvau pirmas vaikas. Vyro giminėje taip pat yra buvę didelių naujagimių. Tikrai jokių sveikatos sutrikimų neturime", - sakė gimdyvė.

Dideli naujagimiai nulemti genetiškai

"Moteris norėjo gimdyti pati. Kai mama yra psichologiškai pasiruošusi ir nori gimdyti pati, tada viskas būna gerai. Jei stambus vaisius, tai ne visada reiškia, kad teks atlikti Cezario pjūvio operaciją" - sako Moters ir vaiko klinikos vadovas Linas Rovas.

Anot mediko, gamta taip surėdė, kad moteris turi gimdyti pati. Patirdamas sąrėmius, keliaudamas gimdymo takais kūdikis prisitaiko prie šio pasaulio, susipažįsta su mikrobais. "Kuo daugiau Cezario operacijų atliekama, tuo šalis laikoma labiau atsilikusi. Jei atliekamas Cezario pjūvis, kuris nėra būtinas, reiškia, kad gydytojas nelabai supranta situaciją, neturi laiko būti šalia gimdyvės, bijo arba nežino, kaip elgtis", - teigia L. Rovas.

Anot klinikos vadovo, skandinavai nori pasiekti, kad vos 15 procentų gimdymų baigtųsi Cezario operacijomis. Šiauliuose Cezario pjūvis atliekamas 25 proc. gimdyvių, Kaune - net 30 proc. "Žinoma, yra privačių klinikų, kur klientės sumoka pinigus ir joms nustatytu metu atliekama operacija. Po Cezario operacijos gimusius kūdikius dažniau ištinka ankstyvos mirtys, jie dažniau serga", - teigia medikas.

L. Rovas sako, kad gydytojai ryžtasi atlikti Cezario operaciją dažnai ir todėl, kad bijo teismų. "Gydytojai visada siekia, kad moteris bandytų gimdyti pati. Dėl mūsų teisinės sistemos, gimdant įvykus nelaimei, gali iš teismų neišeiti. Gimdant būna 7 proc. traumų. Medikai būna apkaltinti tuo, kad nedarė operacijos, būna kalti be kaltės", - sakė klinikos vadovas.

L. Rovo teigimu, jei moteris nori sveiko vaiko, alkoholio turi nevartoti 50 metų, o vyras - aštuonias savaites. Pastaruosius 50 metų gimsta didesni kūdikiai, tai nulemta genetiškai. "Ateityje visi būsime dviejų metrų ūgio. Dabar gana sunkus periodas, nes moterų dubuo dar neprisitaikęs prie didesnių naujagimių. Dabar gimstančios mergaitės galės lengviau susilaukti didesnio svorio vaikų", - sako klinikos vadovas.

Sveikųjų "nurašytieji" nepraranda vilties

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Pasaulyje ne visi gali pasidžiaugti palankia sveikatos apsaugos sistema ir atsakingų institucijų požiūriu į neįgaliuosius. Siekdami, kad kiekvienam sergančiajam Parkinsono liga būtų prieinamas modernus gydymas, Šiaulių Parkinsono draugijos nariai kantriai keliauja biurokratiniu tuneliu, tvirtai tikėdami išvysti švieselę jo gale. "Mes kaltiname valdžią, o valdžia kaltina mus. Neturime sistemingos veiklos patirties, trūksta vieningų suderintų pastangų ir veiksmų, tačiau mes turime iš ko pasimokyti", - tvirtina draugijos pirmininkė Rasma Zlatkuvienė.

Iš kairės į dešinę: gydytojas neurologas Antanas Lukošaitis, Parkinsono draugijos pirmininkė Rasma Zlatkuvienė ir Zigmantas Dilda.

Autorės nuotr.

Valstybė neskuba padėti

Ponas Zigmantas Dilda vis dar gyvena kelionės po Italiją akimirkomis, kur, anot jo, net šaligatviai nekelia pavojaus "draugauti" su Parkinsono liga. "Šiaulių mieste šaligatviai mus naikinte naikina – ištisi kauburiai", - atsidūsta vyriškis. "Sergantiesiems Parkinsono liga net ir menkiausias kauburėlis - didžiulė tragedija, - Zigmanto skundams pritaria gydytojas neurologas Antanas Lukošaitis. - Esant pradinėms stadijoms, kai vargina drebulys, kauburėlis dar pusė bėdos, tačiau vėliau, ligai ėmus kaustyti kūną, žmogus patrypia vietoje, kol pagaliau pradeda eiti, ir jei tik pasitaiko koks nors pakilimas, žiūrėk, jau ir guli ant žemės."

Ponas Zigmantas Parkinsono liga serga jau penkerius metus. Jis vienas iš laimingųjų, dalyvavusių antrajame pasauliniame Parkinsono kongrese. Pasaulinis kongresas yra erdvė, kurioje galima gauti betarpišką informaciją apie pasaulio pasiekimus ir išsiaiškinti, kokio sveikatos, socialinių bei ekonominių pasiekimų lygmens yra mūsų šalis.

Gydytojas A. Lukošaitis tvirtina, kad mūsų specialistai neprastesni už užsieniečius. Skirtumas tas, kad jų nevargina finansavimo problemos. "Neretai aš negaliu skirti pacientui tokių vaistų, kuriais gydomi Parkinsono liga sergantieji visame pasaulyje, nors ir žinau, kad tik jie vieninteliai padėtų pažaboti ligą", - apgailestauja medikas.

Iš tiesų mes pavydžiai kalbame apie tas šalis, kuriose nėra neįperkamų vaistų problemos – jie skiriami veltui arba su nedidele priemoka. Ponas Zigmantas sako pastebėjęs didžiulį skirtumą: Naujojoje Zelandijoje, kur panašiai gyventojų kaip ir Lietuvoje, sergančiųjų Parkinsono liga yra nemažiau nei mūsų šalyje. Visiems sergantiesiems, sulaukusiems pensinio amžiaus, vaistai Parkinsono ligai gydyti skiriami nemokamai, o jaunesni pacientai sveikatos draudimui kas pusmetį sumoka po tris Naujosios Zelandijos dolerius.

Daugelyje šalių Parkinsono liga sergančiųjų problemomis rūpinasi sveiki žmonės – pirmiausiai jų artimieji, šeimos nariai, gydytojai, farmacininkai, įvairios socialinės organizacijos. Mūsų šalyje sergančiųjų gyvenimo kokybės gerinimas – pačių sergančiųjų reikalas, o bet koks jų bendradarbiavimas su farmacijos institucijomis besąlygiškai traktuojamas kaip papirkinėjimas bei korupcija. Negalime pasigirti ir su pacientų draugija glaudžiai bendradarbiaujančiomis globėjų ar gydytojų neurologų komandomis, nes tokių nėra.

Žiemą padaugėja savanorių blogiau gyventi

Anot Šiaulių Parkinsono draugijos pirmininkės Rasmos Zlatkuvienės, vaistų neįperkamumas tebėra didžiausia problema. "Nėra tokio sergančiojo Parkinsono liga, kuris galėtų įpirkti jam gydytojo skiriamus modernius vaistus", - sako ji. "Tai turėtų būti ne medikų ar ligonių, o sveikatos ministerijos darbuotojų problema ir nuolatinis rūpestis, kaip padaryti, kad vaistų kainos taptų mažesnės, - pritaria pirmininkei gydytojas. – Jeigu pacientas vartoja keturių rūšių vaistus, kuriuos pirkdamas turi teisę pasinaudoti 80 proc. kompensacija, jam tenka primokėti apie 300 litų, todėl vos tik prasideda šildymo sezonas, ligoniai prašo skirti mažesnes vaistų dozes, leidžiančias jiems vos krutėti po namus, kad galėtų susimokėti už šildymą. Atėjus pavasariui, vėl skubu rašyti vaistus didesnėmis dozėmis, kad pacientas pajėgtų išeiti į gatvę. Vaistų keitimas labai pablogina jo savijautą, todėl atsiranda nepageidaujamų reiškinių bei šalutinių poveikių, o pablogėjusi gyvenimo kokybė žmogų greičiau pasmerkia invalido vežimėliui ir intensyviai slaugai."

Trūksta informacijos

Ponia Rasma su Parkinsono liga "draugauja" jau vienuolika metų. Moteris juokiasi prisiminusi pirmąją pažintį su ją užklupusia liga. Gydytojo tinkamai parinkti vaistai pažabojo ligos simptomus, o moteris pamanė, jog liga jau nugalėta, todėl vos tik pravėrusi kabineto duris puolė dėkoti gydytojui už išgijimą. Tuomet ji dar nežinojusi, kad ši liga – likimo dovana visam gyvenimui, tai ne sloga ir ne galvos skausmas, kurį galima nuraminti tablete. "Nežinau atvejo, kad žmogus, sirgęs Parkinsono liga, būtų pasveikęs, - susimąsto neurologas. – Jei taip kam nors ir nutiko, vadinasi, žmogus sirgo ne Parkinsono liga, o parkinsoniniu sindromu."

Palatos, kurioje gulėjo ponia Rasma, kaimynės nuostaba, kad "ir tokių ligų esama", tik dar kartą patvirtino, jog ne tik ji, bet ir daugelis žmonių mažai žino apie Parkinsono ligą. Ponios Rasmos nuomonei tvirtai pritaria ir gydytojas. Įprasta manyti, jog visus, kurie serga Parkinsono liga, kamuoja nuolatinis drebulys. Deja, drebulys ne visada yra šios klastingos ligos simptomas. Neretai liga taip sukausto ligonį, kad šis negali nė pajudėti. Gydytojas mena atvejį, kuomet namiškiai lovoje tysančiam žmogeliui žvakę ruošėsi degti, nes niekas nė neįtarė, jog senyvo amžiaus vyriškis serga Parkinsono liga. Gydytojui nustačius ligą ir paskyrus reikiamą vaistų dozę, ligonis išėjo lauko darbų dirbti.

Viena tabletė – ne tik dėl patogumo

Parkinsono ligos simptomai ir sergančiųjų gyvenimo kokybė visiškai priklauso nuo vaistų kokybės ir kiekio. Daugelis sergančiųjų Parkinsono liga, norėdami kontroliuoti motorinius ir nemotorinius ligos simptomus, kasdien vartoja daug vaistų. Pailginto poveikio kartą per parą geriama tabletė gerokai efektyviau bei geriau nuslopina Parkinsono ligos simptomus, nes joje esanti veiklioji medžiaga geba ilgiau išbūti žmogaus organizme ir tolygiai veikti.

"Pailginto veikimo vaistų dėka nebelieka "bangavimo", kurio ligonis neišvengia gerdamas trumpo poveikio vaistus. Suprantama, viena tabletė patogiau nei trys, nes vyresnio amžiaus žmonės neretai serga ir demencija, todėl vartojant vaistus tris kartus per parą arba pamirštama laiku išgerti tabletę, arba ji lieka neišgerta, tačiau tai nėra pagrindinė priežastis, dėl kurios medikai norėtų ligonius gydyti naujos kartos vaistais, - pasakoja medikas. – Vieną kartą geriama pailginto poveikio tabletė užtikrina žmogui gerą gyvenimo kokybę ne tik dieną, bet ir naktį. Ją išgėrus nebereikia baimintis, kad atsibudęs naktį nepajėgsi apsiversti ant kito šono. Tai dažnai nutinka geriant trumpo poveikio tabletes".

Verčiami parodyti tikrąjį ligos veidą

Pagal Pasaulio pacientų chartiją sergantieji Parkinsono liga turi teisę gauti nuolatinę priežiūrą ir slaugą bei dalyvauti valdant ligą, tačiau, anot pirmininkės, mūsų šalyje itin sunku gauti socialines paslaugas. Išgirdusi gydytojos priekaištus, jog dar gerai atrodanti, todėl jai nepriklauso pinigai už slaugą, moteris nusprendė gydytojai parodyti tikrąjį savo ligos veidą. Reikiamą valandą neišgėrusi vaistų, ji išsiruošė pas medikę, tačiau pusiaukelėje, atsisakius kojoms, nebepajėgė pakilti nuo suoliuko. Laimė, pagalbos ranką ištiesė pro šalį ėjęs vyriškis.

"Gydytoja įsitikino, kad aš vaikštau tinkamai gydytojo neurologo parinktų ir itin tiksliai apskaičiuotų vaistų dozių dėka, - tikina moteris. - Mano, kaip ir kiekvieno Parkinsono liga sergančiojo, gyvenimas tiksi kartu su laikrodžiu. Jei tik pusvalandį pavėluoju išgerti tabletę, nusilpstu ir nebepaeinu."

Anot neurologo, sudėtinga pagerinti paciento būklę pablogėjus sveikatai, tačiau neretai sergantieji priversti griebtis eksperimentų, kad įrodytų neįgalumo lygį nustatantiems medikams, jog yra sunkūs ligoniai. Medikams dažnai nė motais, kad žmogus vaikšto savo kojomis todėl, kad kasdien išgeria saują vaistų.

Per parą - 30 operacijų

Oksana LAURUTYTĖ

Respublikinės Šiaulių ligoninės Ortopedijos-traumatologijos skyriui sukanka 30 metų. Skyriaus vedėjas Robertas Mikalauskas sako, kad nors skyriuje dirba trečdaliu mažiau gydytojų, operacijų atliekama kone penkis kartus daugiau. "Mūsų operacinės personalas itin aukštos kvalifikacijos, tik jo dėka per parą atliekama 30 operacijų, išvengiama komplikacijų", - teigia jis.

Respublikinės Šiaulių ligoninės Ortopedijos-traumatologijos skyriaus vedėjui Robertui Mikalauskui apmaudu, kad itin daug laiko gydytojai turi skirti įvairiems dokumentams pildyti.

Autorės nuotr.

Darbo padaugėjo kelis kartus

Prieš 30 metų naujajame Šiaulių ligoninės Ortopedijos-traumatologijos skyriuje iki 2004-ųjų metų buvo 60 lovų. Šiuo metu stacionare yra 56 lovos. Kasmet skyriuje buvo gydoma 1200-1500 pacientų, pernai - net 3037. Pacientų padaugėjo todėl, kad seniau ligoninėje jie buvo gydomi 15 dienų. Paskaičiuota, kad pernai ligoninėje pacientai vidutiniškai gydėsi tik 3,18 dienos.

Pacientus seniau gydė 15 gydytojų, dabar - devyni. Per metus jie atlikdavo apie 700 operacijų, o dabar, turint 9 operacines, chirurginė pagalba suteikiama 3038 kartus. R. Mikalauskas sako, kad operaciją reikia atlikti tik tuo atveju, kai ji yra neišvengiama. Juk operacija - dar viena trauma. Juk dažnai ne operuojant, o gydant senamadiškai rizikuojama mažiau.

Du trečdaliai skyriaus darbo tenka traumatologijai - atliekamos kaulų lūžių, sausgyslių ir raumenų, sąnarių pažeidimų operacijos. Dėl įvairių sužalojimų čia teikiama skubi pagalba. Ortopedinės ligos - tai įgytos ir įgimtos kaulų bei sąnarių deformacijos, sausgyslių sutrumpėjimas, surandėjimas. Šios deformacijos dažniausiai neapsieina be chirurginio gydymo.

"Gydymo metodai pasikeitė. Seniau gulėjo sužaloti pacientai lovose ištempti, o dabar tokių būna mažai. Atlieki operaciją ir pacientą gali išrašyti į namus", - sako gydytojas.

Nepaisant naujų gydymo metodų, Šiaulių chirurgams tenka itin didelis krūvis. Aplinkinių rajonų ligoninių chirurgijos skyriai nėra stiprūs, tad pacientų atvyksta iš visų aplinkinių rajonų. "Plūsta net dėl nedidelių traumų - išnirimų, patempimų, nedidelių žaizdų, nors papildomai gydytojų pas mus neatvažiavo", - sako R. Mikalauskas.

Seniau medikai turėjo daugiau laiko įvairioms šventėms, sporto varžyboms. Dabar, dirbant pusantro etato, šachmatais žaisti nebėra laiko.

Traumos - sezoninės

1991-aisiais skyriuje pradėtos atlikti protezavimo operacijos. Didėjant ortopedijos poreikiui, daugėja ir ligonių, kuriems reikia sąnarių protezavimo operacijų.

"Šiauliuose eilės protezuoti yra didžiausios, Klaipėdoje protezavimo operacijos atliekamos net trijuose skyriuose. Šiuo metu mūsų ligoninėje kelio ir klubo sąnarių operacijų laukia pusantro tūkstančio pacientų", - sako medikas.

Ar pacientams padeda įvairūs itin reklamuojami vaistai sąnariams atstatyti? R. Mikalauskas sako girdintis iš pacientų, kad vartoti vaistai jiems padėjo - sumažėjo skausmai ir buvo lengviau laukti operacijos. "Egzistuoja ir placebo efektas, bet jei žmogui padeda tikėjimas - irgi gerai", - sako medikas.

R. Mikalausko teigimu, traumų daugėja, tačiau jos yra sezoniškos: žiemą - vienokios, pavasarį - kitokios. "Seniau būdavo daug blauzdikaulių lūžių. Paprastai juos diagnozuodavome motociklininkams. Dabar motociklai tokie greiti, kad sužalotųjų iki mūsų gyvų nebeatveža", - teigė chirurgas.

Nemažai traumų pacientai patiria dėl saugaus elgesio taisyklių nesilaikymo. Ant savo miškuose dirbančių darbininkų užvirsta medžiai, jie iškrenta iš medžių, susižaloja diskiniais pjūklais. "Buvo mėsos kombinatas, buvo ir traumų jame. Jo nebėra - nėra ir specifinių traumų", - sakė pašnekovas.

Bechterevo ligos palydovas – sunkiai numaldomas skausmas

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Vargu ar kam nors į galvą šautų, kad nuolat besišypsantis jaunas vyriškis serga ypatingus skausmus sukeliančia nepagydoma Bechterevo liga. "Stengiuosi nepritrūkti optimizmo, tačiau būna dienų, kai ir mane užpuola depresija, tuomet tiesiog nieko nedarau", - prisipažįsta jis, nesutikęs fotografuotis ir kad būtų minima jo pavardė.

Gydytojos reumatologės Rasos Kaušienės teigimu, Bechterevo ligos priežastys iki šiol nėra žinomos. Manoma, kad ligai atsirasti svarbūs genetiniai veiksniai.

Autorės nuotr.

Liga atėjo netikėtai

Bechterevo liga Darius serga jau penkerius metus. Liga, anot jauno vyriškio, prasidėjo nekaltu uždegimu, po sunkaus darbo statybose trumpai pailsėti prisėdus ant šalto žiemos šerkšnu aptraukto betono. "Rytą iš lovos nebepakilau - kažkas spauste užspaudė man kojas, vėliau skausmas persimetė į klubo sąnarį. Pusmetį gėriau įvairius vaistus, tačiau savijauta negerėjo, nes vienus simptomus keitė kiti. Vaikščiojau šlubuodamas, o netrukus ėmė tai surakinti, tai vėl atpalaiduoti sprandą. Pamaniau, kad peršalau, o gal važiuojantį mašina mane perpūtė vėjas. Gydytojų ilgą vaistų sąrašą papildžiau vitaminais, tačiau vietoj tikėtosi pagerėjimo prasidėjo akies uždegimas", - pasakoja Darius apgailestaudamas, kad jaunystėje jis, kaip ir daugelis, netausojo savęs, todėl tą lemtingą atokvėpio minutę nė negalvojo, jog dėl neapdairaus elgesio turėsiąs negrįžtamų sveikatos sutrikimų.

Skausmas verčia mankštintis

Ilgai varstęs medikų duris, tačiau taip ir neišgirdęs tikslios ligos diagnozės, Darius nusprendė nuvykti į Kauno klinikas ir išsiaiškinti, kodėl jį alina nuovargis, skauda sąnarius, o atėjus pavasariui parausta bei aptemsta akys. Ligos diagnozė buvo nustatyta per porą valandų. Kraujyje rastas antigenas HLA B27 atskleidė visų negalavimų priežastį – vyriškį netikėtai užklupo lėtinė uždegiminė neišgydoma reumatinė liga.

"Pabudęs rytais nesijaučiu žvalus kaip dauguma. Būnu ne tik pavargęs, bet ir sustingęs. Liga negrįžtamai pakenkė klubo sąnariams, todėl nebegaliu atlikti kai kurių judesių. Kas pusę metų atsinaujina regėjimo sutrikimai - paraudusias bei skaudančias akis aptraukia migla, kuri vienąkart gali virsti visiška tamsa. Pirmąkart apsilankęs pas akių gydytoją ir nesuprasdamas realaus pasekmių pavojaus, bandžiau jai paprieštarauti tvirtindamas, jog lašiukus susilašinsiu namuose. Nesupratau, kad manęs laukia kur kas rimtesnis gydymas - adatos dūris į akį sukelia išties nemažą skausmą", - pasakoja vyriškis.

Vaistai grąžino gyvenimo džiaugsmą

Kol kas pasaulyje nėra vaistų, kurie išgydytų šią ligą, bet yra tokių, kurie geba ją pristabdyti bei neleisti jai progresuoti, sumažinti simptomus ir skausmą. "Pasaka, ne vaistai", – taip vyriškis apibūdina biologinius vaistus, padėjusius jam bent laikinai nuslopinti nuolatinį ligos palydovą skausmą ir trumpam pamiršti ligą. Brangiai kainuojančios biologinių vaistų ampulės buvo skiriamos kas du mėnesius pusantrų metų.

"Šalutinis biologinių vaistų poveikis nėra galutinai ištirtas, todėl teko pasirašyti dokumentus, kad sutinku būti jais gydomas. Medikai negalėjo pasakyti, ar vaistai sustabdys ligos progresavimą. Ilgai laiką nieko blogo nejaučiau. Anaiptol, sparčiai gerėjant savijautai, pasijutau kaip ant sparnų, nes nebeliko jokio skausmo, deja, vienądien sulaukiau audringo organizmo atsako – kūną sėte nusėjo ryškus bėrimas, kurį tepaliukais gydžiausi visą vasarą", - prisimena Darius.

Odos negalavimas neišgąsdino vyriškio, tik suteikė optimizmo – jau antri metai jis kantriai laukia naujesnių nei tąsyk vartotų biologinių vaistų tikėdamasis, jog jie užgniauš nemaloniais netikėtumais prasiveržiančią ligą. "Kaskart lankydamasis Bechterevo liga sergančiųjų draugijoje jaučiuosi tarsi būčiau sveikas, nes dar tvirtai stoviu ant kojų. Daugeliui mano likimo draugų liga jau atėmė galimybę judėti, nes brangūs vaistai sunkiai įperkami, - sako pašnekovas.

Susigyventi su liga nėra paprasta

Darius visomis išgalėmis stengiasi kuo mažiau galvoti apie ligą, tačiau ji pati nuolat primena save.

"Dirbu sėdimą darbą, todėl grįžęs namo skubu pasimankštinti. Kol nevartojau biologinių vaistų, būdavo dienų, kai pakėlus ranką ašaros iš skausmo byrėdavo tarsi pupos, tekdavo sukaupti visas pastangas, kad galėčiau išjudinti sukaustytus raumenis, - mena vyriškis. – Liga atbaidė buvusius draugus. Iš tiesų labai sunku atsispirti jaunystės vilionėms, tačiau liga yra galingesnė - jos palaužtas krisdavau į lovą, tikėdamasis pamiršti sunkiai sutramdomą skausmą, tačiau džiaugiuosi, kad jo valdomas nenugrimzdau į depresiją."

Anot Dariaus, sergant šia liga reikia keisti gyvenimo bei mitybos įpročius. "Nerimstant negalavimams, ėmiau skaityti straipsnius, žiūrėti televizijos laidas apie sveikatą. Dabar kur kas atsakingiau renkuosi maisto produktus, valgau daug daržovių, vaisių, rytais valgau košę, geriu daug skysčių. Žinoma, nevengiu mėsos, tačiau per mėnesį jos suvalgau ne daugiau nei kilogramą, tik saldumynų niekaip nepajėgiu atsisakyti, - šypsosi vyriškis. – Pastebėjau, jog tai kur kas geriau, nei kasdien kimšti kebabus. Pakoregavus mitybą pagerėjo savijauta, atsirado daugiau energijos, nukrito nereikalingi kilogramai."

Nuolat pas gydytojus besilankantis Darius šmaikštauja, jog jį medikai jau seniai atpažįsta iš veido – pradarius kabineto duris, nebereikia sakyti nei savo pavardės, nei priminti ligos diagnozės. "Laimė, po biologinės terapijos kol kas nereikia saujomis gerti vaistų nuo skausmo bei uždegimo, apsieinu vienintelėmis tabletėmis, kurios, anot mane gydančios medikės, mano organizmui tėra tarsi vitaminai, kol kas nespėję skrandžiui padaryti žalos", - džiaugiasi vyriškis.

Ligos priežastys nėra žinomos

Anot gydytojos reumatologės Rasos Kaušienės, ankilozinio spondilito, labiau žinomo kaip Bechterevo liga, priežastys iki šiol nėra žinomos. Manoma, kad ligai atsirasti svarbūs genetiniai veiksniai ir jų nulemta organizmo imuninė reakcija į aplinkos dirgiklius. Tyrimais nustatyta, kad net 80-89 proc. sergančiųjų šia liga turi HLA B27 antigeną, kuris yra genetiškai paveldimas ir nulemia tam tikras organizmo reakcijas bei polinkį sirgti kai kuriomis ligomis. Taip pat yra duomenų, kad ligai atsirasti gali turėti įtakos ir kiti antigenai bei organizme nuolat esanti bakterinė infekcija.

Sąnarių skausmu, tinimu, karščiavimu paprastai prasideda daugelis reumatinių ligų, tačiau kaskart tobulėjanti technika leidžia gana anksti nustatyti tikslią ligos diagnozę. "Tyrimas magnetiniu rezonansu greitai aptinka ligą, tereikia nedelsti pajutus pirmuosius negalavimus", - pataria medikė.

JAV ankilozinis spondilitas nustatomas 7,3 atvejo 100 tūkst. gyventojų. Vadovaujantis šia statistika, Lietuvoje sergamumas ankiloziniu spondilitu turėtų būti apie 250 atvejų.

Bechterevo liga dažniau serga vyrai iki 40 metų. Liga, besitęsianti visą likusį gyvenimą, dažniausiai apima stuburo sąnarius – vystosi jų uždegimas, kuris ilgainiui visiškai juos suardo, todėl stuburas tampa nejudrus. "Nedirbančiuose" slanksteliuose vystosi osteoporozė, nejudinami diskai bei stuburo raiščiai praranda savo tamprumą bei elastingumą, sukaulėja, visi stuburo slanksteliai susilieja į vieną kaulą, kuris rentgeno nuotraukoje atrodo kaip bambukinė lazda. Ligonio laikysena įgyja vadinamąją "prašytojo" pozą. Panašus uždegimas, neretai pažeisdamas akis, širdies bei kraujagyslių sistemą, plaučius, gali išsivystyti ir kituose sąnariuose. Liga sukelia negalę, dėl kurios ligonis tampa priklausomas nuo kitų žmonių, visiškai prikaustytas prie invalido vežimėlio ar lovos.

Kadangi liga nepagydoma, ji lėtai progresuoja net ir gydoma. Biologiniai vaistai yra vienas efektyviausių gydymo metodų. Šie vaistai geba ligos simptomus prislopinti tiek, kad žmogaus gyvenimas tampa visavertis, be didelių kančių, tačiau jie nėra absoliučiai saugūs. Gydymą biologiniais vaistais, kurių ampulė kainuoja daugiau nei 200 litų, finansuoja ligonių kasos. Anot medikės, itin brangiai valstybei atsieinantis biologinis gydymas dažniausiai skiriamas darbingo amžiaus žmonėms, nes valstybei naudingiau investuoti į žmonių sveikatą nei į ligų gydymą.

Pavasaris ne kiekvienam suteikia džiaugsmo

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Nubudus gamtai, pirmieji pavasario žiedai daugeliui suteikia itin nemalonių išgyvenimų - tuo metu, kai žydi sodai ir pievos, žiedadulkėms alergiškus žmones pradeda varginti čiaudulys, kartais tiesiog priepuolinis, nosies užburkimas ir niežėjimas, vandeninga ar gleivinga sekrecija iš nosies, neretai kartu ir konjunktyvitas - akys tampa jautrios, ašaroja, bijo šviesos. Be to, gali varginti galvos skausmai, gomurio, ausų niežulys, kartais susilpnėja ar išnyksta uoslė.

Otolaringologės Editos Brazienės teigimu, nuo alergijos savarankiškai gydytis nederėtų.

Autorės nuotr.

"Alergija augalams kiekvienam žmogui yra individuali, todėl savarankiškai gydytis nederėtų", - pataria gydytoja otolaringologė Edita Brazienė.

Alerginis rinitas – ne tik sloga

Viena dažniausių šio nuostabaus meto alerginių ligų – alerginis rinitas, kuris iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nereikšmingas, tačiau, anot gydytojos, blogai kontroliuojant alerginį rinitą, prie jo sukeltų pažeidimų prisideda ir kitos ligos.

Kvėpavimo takų pažeidimas - ne vienintelė alerginio rinito galima komplikacija. Alerginis rinitas gali pasireikšti vadinamuoju pavasariniu akių kataru. Akies junginė tampa šiurkšti ir skausminga. Kartais gali būti pažeista ir ragena.

Vaikus dažniausiai kamuoja ryklės uždegimas, stiprūs kosulio priepuoliai. Kartais pasitaiko paviršinis, susijęs su tam tikrų vietų ar viso kūno niežėjimu, odos uždegimas – dermatitas. Jis atsiranda patekus žiedadulkėms į organizmą per kraują. Pažymėtina, kad 10-40 proc. sergančiųjų alerginiu rinitu kartu serga ir bronchine astma, tad sunkios eigos alerginis rinitas pasunkina ir astmą.

"Nukenčia ne tik pacientų gyvenimo kokybė. Jie patiria nemažų ekonominių nuostolių, - sako gydytoja. - Vaistai, skirti alerginiam rinitui gydyti, kompensuojami tik vaikams iki 18 metų, suaugusieji už juos turi susimokėti patys."

Kai aplinka – didžiausias priešas

Lietuvoje iki gegužės vidurio žydi medžiai: beržai, lazdynai, alksniai. Nuo gegužės iki liepos vidurio žydi motiejukai, miglės, šunažolės, pienės, smilgos. Nuo liepos vidurio iki spalio ore sklando piktžolių - balandų, pelynų žiedadulkės. Alerginis rinitas gali būti nuolatinis, kai nosies užgulimas ir gleivių sekrecija vargina ištisus metus, ir sezoninis, kai simptomai atsiranda tik žydint augalams, kuriems žmogus yra alergiškas.

Alergija žiedadulkėms (polinozė) pagal ją sukeliančius augalus skirstoma į tris pagrindines rūšis. Alergija medžių žiedadulkėms - ankstyvoji polinozė, kuri pradeda varginti ankstyvą pavasarį, kai pradeda žydėti medžiai (kovą-balandį žydi alksniai, lazdynai, gegužę - beržai, klevai, birželį - ąžuolai). Šienligė vargina gegužę-birželį, kai žydi pievų žolės: motiejukai, miglės, šunažolės. Rugpjūtį-rugsėjį pasireiškia piktžolių sukeliama alergija (žydint pelynams, saulėgrąžoms, kukurūzams ir kt.). Dažna nuolatinio alerginio rinito priežastis - namų dulkių erkės, namuose vegetuojantys grybeliai, naminių gyvūnų - šunų, triušių, kačių - epidermis. Ir nors šis rinitas nepasižymi griežtu sezoniškumu, anot gydytojos, jis ne ką mažiau apsunkina sergančiojo gyvenimo kokybę nei žiedadulkių sukeltas rinitas.

Reklamos aukas vargina negrįžtami pakenkimai

Užklupus rinitui, svarbu gydyti ne simptomus, o ligą, nes be saiko vartojant netinkamus medikamentus išsivysto medikamentinis rinitas. "Labai dažnai žmonės pradeda gydytis savarankiškai, manydami, jog per televiziją ar radiją reklamuojami lengvinatys kvėpavimą vaistai tinka visiems kvėpavimo sutrikimams pašalinti. Iš tiesų pirmasis vaistų būna toks, kokį žada reklama - nosis akimirksniu atsikemša, todėl kvėpuoti tampa lengva. Tai tarsi meškos paslauga, už kurią žmogus vėliau skaudžiai sumoka savo sveikata, nes per ilgai vartojami vaistai sukelia atvirkštinę reakciją - nosies gleivinė tampa panaši į išsitampiusią, praradusią gebėjimą grįžti į pradinę padėtį, gumą, - apie medikamentinį rinitą pasakoja gydytoja. – Deja, nosies gleivinės pakitimai yra negrįžtami. Padėti išspręsti problemą gali tik operacija, kurios metu tenka operuoti nosies kriaukles."

Ligai nustatyti būtina specialistų pagalba

Anot medikės, pacientas, remdamasis simptomais, gali tik įtarti, jog serga alerginiu rinitu, tačiau detaliai ištirti ir tiksliai diagnozei nustatyti, būtina specialisto konsultacija. Įtariant alergiją, pacientas siunčiamas į diagnostikos laboratoriją, kur atlikus išsamų kraujo tyrimą nustatomas žmogų varginantis alergenas.

"Mažoje nosyje telpa begalė įvairių ligų, kurių sukeltas žalingas poveikis būna ilgai nepastebimas, - perspėja gydytoja. - Norint užbėgti nepageidaujamiems sutrikimams už akių, ligos užleisti nederėtų." Alerginis rinitas gydomas moderniais vaistais, gebančiais itin efektyviai pagerinti paciento gyvenimo kokybę, tačiau, anot medikės, gydymo procese svarbiausia vengti alergenų. Jei alerginį rinitą sukelia žolių ir medžių žiedadulkės, reikia stengtis mažiau būti lauke, nevėdinti gyvenamųjų patalpų, vadovautis kalendoriais, kuriuose nurodomi augalų žydėjimo periodai ir, žinoma, naudoti gydytojo paskirtus vaistus.

Alergija – mokestis už pažangą

Alerginės ligos, kurios prieš 100 metų atrodė keistenybė, "jaunėja" – vis dažniau diagnozuojamos patiems mažiausiems, nors anksčiau buvo manoma, kad vaikai nėra linkę sirgti alerginiu rinitu. Europoje alerginiu rinitu serga apie 30 proc. suaugusiųjų ir 40 proc. vaikų. Lietuvoje alerginis rinitas diagnozuojamas 4-6 proc. gyventojų, o simptomais, būdingais šiai ligai, skundžiasi apie 24 proc. įvairaus amžiaus vaikų.

"Vaikai, sergantys alerginiu rinitu, sunkiai kvėpuoja per nosį, todėl suprastėja mokymasis, sumažėja aktyvumas dieną. Be to, dėl nosies obstrukcijos šie vaikai blogiau išsimiegaį, todėl būna mieguisti bei nervingi. Alerginis sezoninis rinitas gali trukti savaites, todėl vaikui tai yra išties rimta liga, gerokai trikdanti jo įprastinį gyvenimą", - dalijasi patirtimi gydytoja, tvirtindama, jog sergančiųjų šia lėtine liga yra ne tik visose amžiaus grupėse, bet ir visose etninėse grupėse bei visuose socialiniuose sluoksniuose.

Alerginių ligų daugėja ne tik Lietuvoje, bet ir apskritai pasaulyje, ypač Amerikoje, kur itin sparčiai vystosi civilizacija, todėl ne veltui sakoma, jog alergija yra žmogaus mokestis už pažangą. "Kurdami sau idealias sąlygas gyventi, neišvengiame ir daugelio nepagydomų ligų", - sako gydytoja. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, 2015 m. alergijos sukelta audringa organizmo reakcija vargins kas antrą pasaulio gyventoją.

Draugai tam, kad liga nesunaikintų gyvenimo

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Tuomet, kai žmogus sužino sergąs sunkia lėtine liga, jį apninka panika bei ištinka šokas. Atgauti fizines jėgas padeda medikamentai, tačiau kur kas sunkiau susitaikyti su liga bei suprasti, jog ši likimo dovana – visam gyvenimui. "Būryje gyventi lengviau", - šypsodamosi veiduose tvirtina Šiaulių apskrities išsėtinės sklerozės organizacijos narės.

Moterys pasakoja, jog prireikė nemažai laiko, kol išmoko susigyventi su nepagydoma liga - išsėtine skleroze. Ant kamuolio sėdi Vida Kniurienė, už jos stovi (iš kairės į dešinę) Išsėtinės sklerozės organizacijos pirmininkė Zita Sokolova, šalia jos - Simona Litvinienė, antra iš dešinės - Regina Šimkienė.

Autorės nuotr.

Svarbiausia – neužsisklęsti savyje

Nuolanki išsėtinės sklerozės palydovė – depresija. Moterys tvirtina, jog prireikė nemažai laiko, kol išmoko gyventi su liga. Žinoma, būta visokių akimirkų. Ponia Regina mena, jog po pirmojo susitikimo su draugijos pirmininke Zita praėjo pora metų, kol pagaliau ji pajėgė praverti sergančiųjų išsėtine skleroze draugijos duris. "Pažįstu ne vieną moterį, sergančia šia liga, tačiau taip ir nedrįstančią įsilieti į likimo draugų būrį", - sako pašnekovė.

Poniai Vidai taip pat reikėjo nemažai laiko, kad susitaikytų su liga. "Maniau, jog pamačiusi sunkiau už save sergančius likimo draugus, dar labiau nusivilsiu. Labiausiai išsigandau tuomet, kai visi susirinkome į kalėdinį vakarą. Buvo baisu matyti ligos nualintus žmones, tapusius našta savo artimiesiems, be jų pagalbos nebegalinčius savarankiškai atlikti nė vieno veiksmo, - pasakoja moteris. – Praėjo ne viena diena, kol depresija apraizgytas mintis pavyko nuvyti šalin. Nuo tos dienos prisiekiau neleisti sau pasiduoti ligos pinklėms, todėl kuo daugiau judu ir trokštu kuo daugiau žinoti apie savo ligą, kad galėčiau sau kuo daugiau padėti."

Pašnekovės sako, jog ne visiems pavyksta nugalėti depresiją. Daugelis sergančiųjų taip ir nesusitaiko su likimo mestu iššūkiu. "Yra žmonių, kuriems netinka jokia mūsų ir medikų siūloma pagalba. Jie griežtai atsisako reabilitacinių procedūrų, nepriima jokio gydymo, nuolat tvirtindami, kad laukia tik mirties", - dalijasi patirtimi moterys, prisimindamos ne vieną atvejį, kai ši lėtinė liga pastūmėjo jų likimo draugus link savižudybės.

Galybė aibė

"Būdami kartu jaučiamės gerai, nes vienas kitą puikiai pažįstame, nevengiame vienas iš kito pasijuokti, bet mums to negana. Norisi gyventi visavertį gyvenimą, todėl išnaudojame kiekvieną galimybę, padedančią įsilieti į visuomenę, tačiau pastaruoju metu vis dažniau susiduriame su netobulais mūsų valdžios įstatymais. Dabar didžiausias mūsų galvos skausmas – atimta galimybė naudotis neįgaliojo skiriamuoju ženklu, nepaisant to, kad išsėtinė sklerozė yra lėtinė progresuojanti liga, dėl kurios sunku judėti. Naujasis įstatymas draudžia pasistatyti mašiną kuo arčiau parduotuvės, poliklinikos, įvažiuoti į ligoninės teritoriją. Neapgalvotai priimtas įstatymas verčia mus būti sveikais nepaisant to, kad progresuojanti liga kaskart vis labiau riboja mūsų galimybes", - guodžiasi pirmininkė Zita.

Moteris įsitikinusi, jog ne tik politikams, bet ir visuomenei trūksta informacijos apie išsėtinę sklerozę. "Jeigu žmonės daugiau žinotų apie išsėtinę sklerozę, suprastų, kad liga neretai riboja net ir pačius geriausius norus. Kiemo aikštelėse stovi ne vieno neįgaliojo mašina. Šiemet sniego prisnigo tiek daug, kad juo užversti daugiabučių namų kiemai tapo visų gyventojų rūpesčiu. Problema ta, kad ne visi galime kasti sniegą, tačiau juk nebūtina užversti sniegu mašinas tų, kurie dėl savo negalės neprisideda prie talkos", - sako pirmininkė.

Ne vienam žmogui, sergančiam šia klastinga lėtine progresuojančia nervų sistemos liga, kyla klausimas - kaip nuvykti pasigydyti į sanatoriją? Juk reabilitacija yra viena iš aktyviausių gydymo rūšių, itin efektyviai veikiančių išsėtinę sklerozę. Moterys apgailestauja, jog nebegali pretenduoti ir į sanatorinį gydymą ne todėl, kad jos staiga tapo sveikos, jos tiesiog - "nurašytos". Sanatorinis gydymas dabar skiriamas tiems, kuriems dar įmanoma padėti, o beviltiški ligoniai turi patys ieškoti išeities.

"Nuolat girdime teisinantis – nėra pinigėlių, nes vis dar krizė, tačiau mūsų stingstantys kūnai nenusiteikę laukti krizės pabaigos. Jiems nuolat būtinos reabilitacinės procedūros: baseinas, gydomoji mankšta, masažas bei kitos procedūros", - tvirtina moterys.

Visas savo bėdas išsėtinės sklerozės organizacijos narės išsako Seime vykstančioje tradicinėje kasmetėje konferencijoje, į kurią pirmininkė pakviečia naujai ligos užkluptus žmones, kad jie įsitikintų, ar verta papildyti likimo draugų gretas. Anot pirmininkės, žmonėms tuomet nebekyla klausimų - ką tu man duosi, jeigu aš įstosiu į draugiją? Ateinantieji supranta, jog didžiausia vertybė – seminaruose bei susitikimuose su politikais ir gydytojais įgytos žinios apie ligą, gydymo naujoves ir likimo draugų patirtis, padedanti pagerinti dėl ligos suprastėjusią gyvenimo kokybę.

Pirmininkė Seimui pateikė prašymą, kuriame išdėstė savo pasiūlymą, jog būtina tinkamai paruošti būsimą pamainą besiruošiantiems pasitraukti į užtarnautą poilsį organizacijų vadovams. Užsienio patirtis parodė, jog neįgaliųjų organizacijoms sėkmingai vadovauja noriai į neįgaliųjų gretas vis dažniau įsiliejantys, bet negalės neturintys jaunuoliai. "Jaunimas visuomet yra aktyvesnis, kupinas naujų idėjų, kurios tik dar labiau paįvairintų organizacijų veiklą", - įsitikinusi pirmininkė.

Projektas pradės įsilieti į darbo rinką

Išsėtinės sklerozės organizacijos narės džiaugiasi turėdamos galimybę dalyvauti daugelyje Europos Sąjungos šalių įgyvendinamame projekte "Neįgaliųjų asmenų įtraukimo į darbo rinką gerinimas", kuris skatina tobulėti, geriau susipažinti su įstatymine baze, palengvinančia integraciją į darbo rinką.

"Būtina tobulinti neįgaliųjų integracijos į darbo rinką mechanizmą, kadangi išsėtinė sklerozė "jaunėja", tačiau tinkamai parinktas gydymas padeda išlaikyti darbingumą. Ligos užkluptam žmogui darbas – itin didelė paskata, įpareigojanti rasti savyje jėgų nepasiduoti ligai", - sako pirmininkė.

Projekto koordinatorė Simona Litvinienė sako, jog išsėtinės sklerozės organizacija yra vienintelė, atstovaujanti Lietuvai švietimo mainų paramos fondo projekte, padėsiančiame įgyti neįkainojamos patirties bei panaudoti naujoves savo veikloje, organizacijoje. Projekte dalyvauja ne tik išsėtine skleroze sergantieji, bet ir regos, klausos, fizinę ar kitą negalę turintys ir visiškai sveiki asmenys.

Anot pirmininkės, projektas reikalauja didelės ištvermės, nes nėra pritaikytas neįgaliesiems. Bendri susitikimai Turkijoje, kur atvyksta ir kitos projekte dalyvaujančios šalys partnerės, iš negalės kamuojamo žmogaus pareikalauja daug jėgų. "Sunku ištverti tolimą kelionę ir ištisas keturias dienas aktyviai dalyvauti seminaruose, kultūrinėje veikloje bei perimti visą informaciją", - prisipažįsta ponia Zita.

Neskubėti, bet ir nepavėluoti

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Teigiama, jog optimaliausias metas gimdyti – nuo 20 iki 30 metų, tačiau svarbiausia tai, kad moteris turi būti sveika ir neturėti žalingų įpročių. "Amžiaus cenzas motinystei neturi griežtų ribų", - sako gydytoja ginekologė Dalia Augulienė.

Gydytoja ginekologė Dalia Augulienė primena: "Biologinio laikrodžio apgauti neįmanoma – 25 metų moters organizmas ima palaipsniui senti. Belaukdamos tinkamo meto gimdyti, jos gali ir pavėluoti."

Autorės nuotr.

Motinystei reikia subręsti

Ginekologė sako pastebėjusi, kad pastaruoju metu vis daugiau moterų atideda motinystę ir pirmagimio susilaukia būdamos vyresnės nei 30-ies.

"Prieš 15-20 metų gana dažnai gimdydavo labai jaunos - 16-os ar netgi 14-os metų - mamytės. Šiais laikais moterų, pasirinkusių vėlesnę motinystę, sparčiai daugėja, o besiruošianti gimdyti nepilnametė – itin retas atvejis. Brandesnio amžiaus gimdyvės mums, medikams, teikia didelį džiaugsmą – labai malonu kalbėtis su morališkai subrendusia ir pasiruošusia būsimoms permainoms mama, informacijos apie nėštumą ieškančia internete, spaudoje arba motinystės mokyklėlėje, - pasakoja ginekologė. – Ji drąsi, sąmojinga, jau spėjusi įgyti išsilavinimą, padariusi karjerą, įgijusi turto ir nori šeimos. Amžius padeda įgyti daugiau patirties, todėl neretai į vaiko gimimą žiūrima labiai ramiai. Smagu ir tai, kad vaikelio laukia ne tik mama, bet ir tėtis, vadinasi, kūdikio, kuris gims šeimoje, laukimas kupinas atsakomybės."

Anot ginekologės, idealiam nėštumui būtina vienintelė sąlyga – vaikelis turi būti trokštamas nuo pat pradėjimo akimirkos. Optimaliausias amžius gimdyti - nuo 20 iki 30 metų, nors nėra griežtai teigiama, kad tik tuomet galima tapti mama.

"Ir dvidešimtmetė gali būti supermama, o vyresnio amžiaus moteris nėra garantas, jog gebės kūdikiui visa atsiduoti. Moteris turi pati pajusti, kada nori ir gali tapti mama, - įsitikinusi medikė. - Tik nereikia pamiršti, kad biologinio laikrodžio apgauti neįmanoma – po 25 metų moters organizmas ima palaipsniui senti. Belaukdamos tinkamo meto gimdyti, moterys gali ir pavėluoti, nes metams bėgant vaisingumas. Ne veltui dirbtinis apvaisinimas rekomenduojamas iki 35 metų, kol neišsibalansavusi moters hormoninė pusiausvyra bei nenusilpusi kiaušidžių funkcija."

Pagrindinė problema – genetinės ligos tikimybė

Anot medikės, kuo jaunesnis organizmas, tuo mažiau jis paveiktas neigiamos aplinkos, o kuo mama ir tėtis sveikesni, tuo mažesnė rizika susilaukti apsigimusio vaikelio.

"Pats vyresnis amžius savaime neturėtų gąsdinti, tačiau ne veltui klausiame būsimos mamos, ar nebuvo jos šeimoje apsigimimų, ar nesergama cukralige ir pan., nes natūralu, jog daugėjant metų sveikata negerėja", - sako gydytoja.

Bėgant metams daugėja ekstragenitalinių ligų, ima varginti antsvoris, aukštas kraujospūdis, todėl nėštumo metu kyla problemų. Bene didžiausią pavojų kelia genetika. Gimdant vyresnio amžiaus padidėja kūdikių apsigimimo rizika. Viena dažniausių chromosominių ligų – Dauno liga, kurios atveju pažeidimas yra pats mažiausias, todėl dažniausiai moteris išnešioja vaisių ir jį pagimdo. Kitos vyresniam amžiui būdingos paveldimos ligos yra retesnės, tačiau tuomet kūdikiai retai kada išnešiojami, o jei ir gimsta, ilgai neišgyvena.

"Vyresnėms nei 35 metų nėščiosioms būtina atlikti prenatalinės rizikos tyrimus, - pataria medikė. – Prenatalinė diagnostika padeda atsakyti į klausimą, ar moters nešiojamas kūdikis yra sveikas. Jeigu tyrimų atsakymai viršija leistiną ribą, siūlome išsamiau išsitirti Genetikos centre. Jei moteris sveika, tai dėl jos amžiaus gimdymo komplikacijų daugiau nei jaunesnėms nebūna."

Sveikata pasirūpinkite dar prieš nėštumą

Anot medikės, vyresnėms gimdyvėms gimdymas nebūtinai reiškia, kad nėštumą teks saugoti "kaip kiaušinį", tačiau laukimosi metu neužtenka šį tarpsnį tik prabūti. Mokėti lauktis – svarus iššūkis, reikalaujantis sąmoningo ir aktyvaus moters dalyvavimo.

"Vyresnė būsimoji mama būtinai turi pasitikrinti sveikatą. Deja, dar vis sulaukiame pagyvenusių moterų, kurioms gimdymas - tarsi pragyvenimo šaltinis. Tokių mamų nedomina tyrimai, lemiantys būsimo vaikelio sveikatą", - apgailestauja gydytoja.

Kiekvienai nėščiajai atliekami kraujo bei šlapimo tyrimai, matuojamas gliukozės kiekis kraujyje, imami tepinėliai, padedantys nustatyti infekcijos grėsmę, atliekamas šlapimo pasėlis. Šlapimo takų infekcijos - gana dažna nėštumo komplikacija. Viena populiariausių - besimptominė bakteriurija. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu kiekvienai besilaukiančiai moteriai atliekamas šlapimo tyrimas šiai infekcijai diagnozuoti.

Jeigu visi tyrimai geri, papildomai vartoti nėščiosioms skirtų vitaminų nėra reikalo. Prieš planuojant nėštumą ir per pirmas 12 nėštumo savaičių, kiekvienai moteriai rekomenduojama vartoti folio rūgštį, kuri yra būtina naujoms organizmo ląstelėms gaminti. Vartojant folio rūgštį, kol pastojama ir bent pirmas 12 savaičių, sumažėja apsigimimų, daug rečiau pasitaiko įgimtų širdies ydų, šlapimo organų vystmosi sutrikimų, "vilko" gomurio, galūnių trūkumų ir daugelio kitų nepageidaujamų sutrikimų.

Liga negali užkirsti kelio, vedančio gyvenimo pilnatvės link

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Persirgta psichikos liga pažeidžia ne tik asmenybę, bet ir socialinus ryšius. Patyrus psichinių sutrikimų, savarankiškai integruotis į visuomenę yra sudėtinga. "Psichosocialinė reabilitacija padeda sergančiajam susigrąžinti ar įgyti pasitikėjimą savimi, atsikratyti vienatvės, aplinkinių nesupratimo, socialinės izoliacijos", - sako Psichosocialinės reabilitacijos skyriaus vedėja Andžela Rybakovienė.

"Klysta tie, kurie mano, jog būtina kuo atokiau laikytis nuo psichinę negalę turinčių žmonių. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad tik labai nedidelė psichine liga sergančių žmonių dalis iš tiesų kelia pavojų visuomenei", - sako Psichosocialinės reabilitacijos skyriaus vedėja Andžela Rybakovienė.

Autorės nuotr.

Atsitiesti padeda specialistų komanda

Anot Psichosocialinės reabilitacijos skyriaus vedėjos A. Rybakovienės, persirgta psichinė liga žmogaus išorei ar elgesiui dažnai nepalieka jokių požymių, tačiau visuomet pažeidžia jo asmenybę ir socialinius santykius. Siekiant, kad psichinių sutrikimų patyrę žmonės galėtų gyventi visavertišką gyvenimą, rekomenduojama psichosocialinė reabilitacija.

"Kiekvienam klientui, atsižvelgiant į tai, kokių įgūdžių labiausiai trūksta, sudaromas individualus psichosocialinės reabilitacijos planas, kurį įgyvendinti padeda specialistų komanda. Deja, visada yra žmonių, kuriems dėl sunkių psichikos sutrikimų, net ir specialistams padedant, nepavyksta pasiekti didelių gyvenimo pokyčių. Šie žmonės vėl pas mus sugrįžta, - pasakoja vedėja. – Vis dėlto didžioji mūsų reabilitacijos skyriaus klientų dalis, padedama darbuotojų, sėkmingai prisitaiko prie aplinkos, atgauna prarastus, įgyja naujų įgūdžių ir jaučia pasitenkinimą gyvenimu."

Ieškančiųjų pagalbos niekada netrūksta

Psichosocialinės reabilitacijos skyriuje lankosi gana stabilios būsenos žmonės, baigę gydymosi kursą psichiatrijos ligoninėje arba nukreipti psichiatrų, dirbančių psichikos sveikatos centruose. Medikė sako, jog ne kartą pagalbą teko teikti ir Šiaulių apskrityje gyvenantiems psichikos sutrikimų turintiems asmenims, tačiau atstumas neretai riboja net ir pačius geriausius jų norus. Visuomet sulaukiama daugiau klientų, nei skyriuje yra vietų, tačiau vedėja tikina, jog siekiant padėti kuo sėkmingiau prisitaikyti prie aplinkos ir jausti pasitenkinimą gyvenimu priimami visi, nors kartais gali tekti palaukti savo eilės. Paslaugos teikiamos ne tik Psichosocialinės reabilitacijos skyriuje, bet vasarą ir Palangos dienos centre, kur norinčiųjų taip pat niekada netrūksta.

Dienos centras - tarsi antrieji namai

Dauguma psichosocialinės reabilitacijos klientų – moterys. Anot vedėjos, tai nereiškia, kad vyrai rečiau serga psichinėmis ligomis. Tiesiog jiems visada prireikia daugiau laiko nei moterims, kad pajėgtų susivokti, jog būtina specialistų pagalba. Iki šiol yra manančiųjų, kad sirgti psichine liga yra gėdinga. Žmonės tarsi pamiršta, kad pasirinkti ligos neįmanoma. Turintys psichikos sutrikimų žmonės pasijunta bejėgiai ir niekam nereikalingi. Jie užsisklendžia savyje, todėl neretai pablogėja sveiktos būklė. "Iš tiesų reikia daug laiko, kad žmogus iš naujo išmoktų gyventi ir kovoti už ateitį. Nors nesame vienintelė įstaiga mieste, teikianti pagalbą neįgaliesiems, tačiau dažnai jaučiame, jog neretai mūsų dienos centras daugeliui neįgaliųjų tampa antraisiais namais. Žmonės prisiriša prie mūsų ir nori kuo ilgiau išlaikyti šį ryšį, todėl pasibaigus reabilitacijos kursui vėl skuba pas juos gydantį psichiatrą prašyti siuntimo. Čia būtina laikytis dienos režimo - laiku ateiti ir tam tikru laiku išeiti. Dienotvarkė lavina įgūdžius bei skatina siekti savarankiškumo, - pasakoja vedėja. – Tapus savarankiškesniems, vis rečiau prireikia stacionaraus gydymo."

Požiūrį į neįgaliuosius formuoja neįgalieji

Nors požiūris į negalę keičiasi, tačiau neretai negalę turintis žmogus tampa visuomenės atstumtuoju. Vedėja sako pastebėjusi, jog iš tiesų neigiama visuomenės nuostata yra savotiškas užburtas ratas - neigiamą požiūrį neretai sąlygoja ir patys neįgalieji: "Klysta tie, kurie mano, jog būtina kuo atokiau laikytis nuo psichinę negalę turinčių žmonių. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad tik labai nedidelė psichine liga sergančių žmonių dalis iš tiesų kelia pavojų visuomenei, dauguma neįgaliųjų yra nepavojingi, gebantys savarankiškai gyventi, vadinasi, ir savimi pasirūpinti žmonės. Netiesa ir tai, kad tvyro vien tik neigiamas požiūris į psichinę negalią turinčius žmones. Neretai neįgalieji tik įsivaizduoja esantys atstumtieji, nes turėdami psichinių sutrikimų bei laikydamiesi tam tikrų nuostatų, jaučia poreikį savaime izoliuotis nuo visuomenės, linkusios blogiau vertinti tuos, kurių stigma yra labiau atstumianti. Mūsų tikslas – padėti žmogui pamatyti, kad jo nuostatos bei elgesys neretai sąlygoja neigiamą visuomenės požiūrį."

Darbo stygius riboja neįgaliųjų galimybes

Persirgta psichinė liga neretai riboja galimybę dirbti su didele atsakomybe susijusiose veiklos srityse. Asmens pajėgumą įgyvendinti anksčiau įgytą profesinę kompetenciją ar atlikti mažesnės profesinės kompetencijos reikalaujančius darbus parodo po ligos nustatytas darbingumo lygis. Koks žmogaus, sergančio psichine liga darbingumo lygis, kuris nustatomas įvertinus asmens sveikatos būklę ir galimybes atlikti turimos kvalifikacijos darbus, sprendžiama Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos teritoriniame skyriuje. "Iš esmės dauguma neįgaliųjų galėtų dirbti ribotą darbo dieną, tačiau šiuo metu išties gana sudėtinga susirasti darbą, todėl tik nedaugelis Psichosocialinės reabilitacijos skyriuje besilankančių psichinę negalę turinčių žmonių yra įsilieję į darbo rinką, - pasakoja vedėja. - Daug vilčių mūsų klientams teikia Šiaulių profesinės reabilitacijos centras, suteikdamas galimybę psichinę negalę turintiems žmonėms dalyvauti profesinės reabilitacijos programoje, padėsiančioje įgyti didesnes galimybes įsidarbinant. Svarbiausia – paties žmogaus gebėjimas atrasti savyje jėgų pokyčiams bei noras gyventi kuo visavertiškesnį gyvenimą."

Demencija žaloja sergančiųjų artimuosius

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Senstant visuomenei, vis daugiau žmonių serga senatvine demencija. Nepagydoma liga paveikia kiekvieno šalia ligonio esančio žmogaus gyvenimą, neretai priversdama atsisakyti asmeninio gyvenimo, darbo, laisvalaikio, nes sergančiojo priežiūra reikalauja visiško atsidavimo. "Slaugant ligonį galima pačiam pasiligoti, tačiau niekam tai nerūpi", - gyvenimiška patirtimi dalijasi ponia Vida Kniurienė.

Niekam neįdomios bėdos

Ponia Vida demencija sergančią motiną slaugo jau ne vienerius metus. Anot moters, liga tokia baisi, jog per mėnesį išderino visą jos vidinę harmoniją. "Mama nepripažįsta savo ligos, todėl atsisako vartoti gydytojos išrašytus vaistus. Dažniausiai, išgėrusi tabletę, išmeta jas lauk, tačiau itin atsakingai geria dar jaunystėje medikų paskirtus vaistus. Jai nuolat vaidenasi, jog norime ją nunuodyti, todėl valgo tik jos pačios akyse paruoštą maistą, o kitą išmeta. Jei pasiūlau apsilankyti pas medikus, išvadina egoiste, kaltina, kad jos nemyliu, grasina nusižudyti. Gamtinius reikalus atlieka vidury kambario pasistatytame kibire, nors vos už kelių žingsnių yra tualetas. Vos tik išmetu dvokiantį kibirą, pasipila krūva kaltinimų, - kasdienybės nuotrupas pasakoja moteris. – Naktimis taip pat neduoda ramybės – neretai atsibudusi matau paklaikusiomis akimis tarpduryje stovinčią ir nežinau, ko iš jos tikėtis. Slaugant tokį ligonį, galima pačiam pasiligoti."

Anot pašnekovės, valstybė nesudaro reikiamų sąlygų garbingai nugyventi likusį amžių sergant demencija. Niekas negali geriau prižiūrėti senatvėje žmogaus, nei jo artimieji, tačiau karčią gyvenimišką patirtį turinti moteris mano, jog demencija sergantys asmenys bent ligos paūmėjimo metu turėtų būti gydomi priverstinai, o tuo metu jį slaugantiems namiškiams itin praverstų trumpa galimybė atsikvėpti. Deja, medikai kratosi atsakomybės baimindamiesi, kad orientaciją praradęs ligonis kur nors nepradingtų, bei teisindamiesi, jog jie savo nenuspėjamu elgesiu trukdys kitiems ligoniams. Slaugos paslaugas teikianti Šaukėnų psichiatrijos ligoninė taip pat ne kiekvienam suteikia atokvėpį. Paslaugos kaina ligoninėje – apie 1200 Lt per mėnesį. "Kai mama nepatiki savo pensijos, o specialiesiems poreikiams skirti pinigėliai tesiekia vos 158 Lt, iš kur paimti tiek pinigų? Mūsų bėdos niekam neįdomios", - atsidūsta ponia Vida.

  

Vida Kniurienė, slauganti senatvine demencija sergančią motiną, mano, kad šia liga sergantys asmenys bent ligos paūmėjimo metu turėtų būti gydomi priverstinai, o tuo metu namiškiai galėtų atsikvėpti.

 

Psichiatro Arūno Rimkaus teigimu, psichiatrijos ligoninėje žmonės ne slaugomi, o gydomi. Šiaulių mieste nėra kur dėti demencija sergančių ligonių. Brangias slaugos paslaugas teikia tik Šaukėnų psichiatrijos ligoninė.

Autorės nuotr.

Silpnaprotystė išsivysto dėl įvairių priežasčių

Senatvinė demencija, arba silpnaprotystė, žmogų užklupti gali šiam vos sulaukus 40 metų amžiaus. Anot gydytojo psichiatro Arūno Rimkaus, ši liga nėra vienalytė - ją sudaro daugelis ligų. Viena žinomiausių ir dažniausiai pasitaikančių demencijų (60 proc.) – Alzheimerio liga, kuri gydyti patikėta gydytojams neurologams.

Pradinė Alzheimerio ligos stadija trunka 2-3 metus. Silpnėja ligonio atmintis, artimieji pastebi pasikeitusį jo elgesį. Iš pradžių ligoniai suvokia didėjantį savo bejėgiškumą, todėl išgyvena, gali būti nerimastingi ir depresiški. Palaipsniui jie praranda laiko ir vietos orientaciją, atsiranda kliedesiai - pavydi arba jam atrodo, kad jį apvogė, jam pakenkė.

Išsivysčiusios ligos stadija trunka apie šešerius metus: ligoniai nebesupranta kalbos, negeba pavadinti daiktų, palaipsniui jų kalba tampa visai nesuprantama, begeba rašyti, skaityti, nebeatpažįsta aplinkos, savo namų. Dažnai pasitaiko susijaudinimo protrūkių. Galutinė stadija išsivysto po 8-10 metų nuo ligos pradžios. Ligonis beveik nuolat automatiškai juda, kiša į burną įvairius daiktus, nebegali atsistoti, atsisėsti.

"Dabar yra daug gerų vaistų, gebančių bent laikinai sustabdyti šią ligą", - džiugia žinia dalijasi medikas. Pati senatvė jokiu būdu nėra demencijos priežastis. Demenciją gali sukelti galvos smegenų traumos, augliai, alkoholizmas, kraujagyslių ligos, kai kurios pavojingos infekcijos. Lengvai gydomos tokios demencijos, kurių aiški priežastis, pvz., atsiradusios dėl vitaminų B12, B1, folinio rūgšties trūkumo, susirgus neurosifiliu, apsinuodijus medžiagomis, žeidžiančiomis smegenis.

Alzheimerio liga moterys serga aštuonis kartus dažniau nei vyrai. Priežastis - moterų gyvenimo trukmė yra ilgesnė nei vyrų.

Kraujagyslių demencija, antra pagal dažnumą po Alzheimerio tipo demencijos, susergama susiaurėjus ar užsikimšus smegenų kraujagyslėms – trinkant smegenų kraujotakai. Liga neretai pasireiškia po insulto. Anot mediko, nėra paprasta atskirti, kokiu demencijos tipu ligonis serga. Neretai Alzheimerio tipo ir kraujagyslių demencija pasireiškia kartu. Skirtingi demencijos tipai gydomi skirtingai. "Vaistai, tinkantys Alzheimerio ligai gydyti, netinka kraujagyslių tipo demencijai, todėl nepakanka apsiriboti vien tik ligos diagnoze - būtina itin tiksliai nustatyti ir jos tipą", - sako gydytojas.

Savi namai tampa svetimais

Liga vystosi iš lėto, pirmiausia sutrikdydama atmintį. "Žmogus ima nebeprisiminti, kur pasidėjo raktus, uždegęs dujas pamiršta ant viryklės pastatyti kavinuką ar jį nuėmęs neužsuka dujų rankenėlės. Vėliau dėl savo užmaršumo ligonis pradeda kaltinti artimuosius tvirtindamas, jog namiškiai vagia jo daiktus. Ligai progresuojant atsiranda kliedesiai – žmogus įsitikinęs, jog kažkas ateina į jo namus ir perdeda daiktus iš vienos vietos į kitą, - pasakoja medikas. – Atminties sutrikimai įdomūs tuo, kad liga progresuoja atbuline eiga – žmogus pradeda pamiršti neseniai vykusius įvykius, tačiau puikiai prisimena, kas vyko vaikystėje."

Atminties sutrikimas, anot mediko, nėra pati didžiausia bėda. Tikrosios problemos prasideda tuomet, kai sutrinka orientacija. Žmogus pradeda nebesuprasti, kur jis yra, nebeatpažinti jį supančių žmonių, nebesiorientuoti laike.

"Silpnaprotystės kamuojamas žmogus, būdamas savo namuose, prašosi išleidžiamas namo, o namiškius ima vadinti svetimais žmonėmis. Žmogų užvaldo baimės jausmas. Nesiorientuodamas laike, bet kuriuo paros metu jis gali susiruošti į darbą, nors nebedirba jau dešimt metų. Prasidėjus psichozėms, vieni ligoniai tampa neįprastai linksmi ir laimingi, kiti – pikti bei irzlūs, todėl jų veiksmai tampa nebenuspėjami - žmonės gali išeiti iš namų ir, nerasdami kelio atgal, į juos nebegrįžti arba pradėti muštis ir pan. Ligai progresuojant, demencija sergantis asmuo praranda higienos įgūdžius, nebegali pats pavalgyti. Laikui bėgant, net ir itin rūpestinga artimųjų priežiūra neapsaugo sergančiojo nuo išsekimo", - dalijasi patirtimi gydytojas.

Reikalauja nuolatinės priežiūros

Nuo sergančiųjų demencija labiausiai nukenčia juos slaugantys žmonės. Jie pervargsta, praranda buvusį gyvenimo būdą.

"Artimieji nori gyventi savo gyvenimą: eiti į darbą, rūpintis savo kasdieniais reikalais, tačiau tarpu demencijos varginami asmenys reikalauja nuolatinės priežiūros. Jie išlieka aktyvūs ne tik dieną, bet bruzda ir naktimis, neleisdami ilsėtis aplinkiniams. Nusivylę ligonių artimieji, ieškodami pagalbos, kreipiasi į mus, tačiau psichiatrijos ligoninėje žmonės ne slaugomi, o gydomi, - sako gydytojas. – Iš tiesų Šiaulių mieste nėra kur paguldyti demencija sergančių ligonių. Mokamas slaugos paslaugas teikia Šaukėnų psichiatrijos ligoninė. Kelios vietos ligoniams su psichikos negale yra slaugos ligoninėje. Kita išeitis – savarankiškai ieškoti žmogaus, kuris sutiktų slaugyti nuolatinės priežiūros reikalaujantį žmogų."

Per didelė globa – meškos paslauga

Anot mediko, įprasta, kad rūpintis sergančiuoju, reiškia stengtis už jį viską padaryti patiems. "Mes pasirinkome patį parankiausią bei padedantį sutaupyti daug laiko globos būdą, tačiau teko girdėti apie visiškai priešingą užsienio valstybių pavyzdį. Ten stengiamasi, kad demencija sergantys asmenys būtų kuo savarankiškesni, - pasakoja medikas. - Smegenų treniravimas prilygsta raumenų mankštai. Niekas neabejoja, kad nemankštinami raumenys laikui bėgant atrofuojasi. Netreniruojamos smegenys ilgainiui taip pat praranda įgūdžius ir ima stabarėti. Sergantis demencija asmuo, priverstas padaryti vieną ar kitą nesudėtingą veiksmą, padėtų pristabdyti jį varginančios ligos eigą ir neleistų jai progresuoti".

Paliatyvioji medicina padeda oriai užverti gyvenimo duris

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Mokslininkai prognozuoja, kad po 50 metų Lietuvos visuomenė taps viena seniausių Europos Sąjungoje. Senstant visuomenei, mirštančių ir nepagydomų ligonių slauga tampa viena aktualiausių sveikatos sistemos problemų. Vykstant sveikatos ir socialinės apsaugos sistemos reformoms, vis nepavyksta išspręsti slaugos problemų. Trūksta slaugos paslaugų, tačiau trūksta ir informacijos, žmonės nežino, kad silpniems ligoniams, kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra, slaugos paslaugos gali būti teikiamos namuose. Nemokamai paslaugas namuose silpniems, sunkiai sergantiems teikia Integruotų sveikatos paslaugų centras, įsikūręs Panevėžyje ir teikiantis paslaugas visoje Lietuvoje. Kalbamės su centro steigėja gydytoja Raimonda Ulianskiene.

Paliatyviosios medicinos centro steigėja gydytoja Raimonda Ulianskienė.

Autorės nuotr.

- Paliatyvioji medicinos pagalba Lietuvoje dar naujovė. Kodėl mums, nuo seno įpratusiems rūpintis savo artimaisiais, reikia paliatyviosios pagalbos?

- Paliatyviosios slaugos Lietuvoje pradžia laikomi 1993 m., kai trys norvegai gydytojai surengė pirmąjį paliatyviosios slaugos seminarą Kaune Lietuvos medikams, supažindino su paliatyviosios slaugos ypatumais. Tais pačiais metais buvo įkurta ir pirmoji slaugos ligoninė Kaune. 1994 m. Vilniaus universiteto ligoninėje buvo įkurtos Skausmo klinikos, kuriose du gydytojai ir dvi medicinos seselės teikė konsultacijas šalies pacientams.

1998 m. 15 vietų skausmo malšinimo ir paliatyviosios priežiūros skyrius buvo įkurtas Panevėžyje. Nuo 2003-ųjų Panevėžyje veikia Integruotų sveikatos paslaugų centras, pradėjęs teikti paslaugas namie. Kasmet paliatyviųjų paslaugų reikia vis daugiau, nes sergamumas lėtinėmis ligomis ir piktybiniais navikais didėja.

Atlikti tyrimai rodo, kad daugumą nepagydoma progresuojančia liga sergančių žmonių vargina daugybė fizinių ligos simptomų, psichologinių, dvasinių, socialinių ir praktinių problemų. Šios problemos, besikeičiančios ar užgriūvančios iškart, didina paciento ir jo artimųjų dvasinę kančią ir blogina gyvenimo kokybę, ypač jei tai tęsiasi ilgai. Be varginančių fizinių ligos simptomų, dauguma pacientų ir jų šeimos narių išgyvena psichosocialinį stresą, nerimą, depresiją, baimę, liūdesį, bejėgiškumą. JAV atliktas tyrimas parodė, kad apie 40 proc. ligonių išgyvena, jog yra našta šeimai. Susidūrę su kančia ir negydomais simptomais, nemažai žmonių pasirenka savižudybę arba eutanaziją.

Dabar, kai reikia pagalbos sunkią negalę turinčiam žmogui, priežiūros našta užgula labai mažą artimųjų ratą. Dažniausiai tai būna moteris, neturinti pakankami žinių ir fizinės sveikatos tai daryti.

JAV atlikti tyrimai rodo, kad 20 proc. šeimos narių turi mesti darbą, kad galėtų padėti nepagydoma progresuojančia liga sergančiam šeimos nariui.

Ilgėjant gyvenimo trukmei, daugėja lėtinių ligų, o dėl gimstamumo krizės bei paspartėjusios emigracijos šalyje mažėja darbingo amžiaus žmonių. Kyla realus pavojus, kad daugybė sunkią negalę turinčių neįgaliųjų nebesulauks artimųjų pagalbos. Dėl šių priežasčių pradėta kuri paliatyviosios pagalbos sistema, o siekiant užkirsti kelią fizinėms ir dvasinėms kančioms, psichologinėms, socialinėms bei praktinėms problemoms, neretai sąlygojančioms savižudybę, pradėtos kurti ir plėtoti paliatyviosios pagalbos tarnybos.

- Kodėl nusprendėte įkurti centrą ir teikti pagalbą patiems sunkiausiems ligoniams?

- Lietuvoje paliatyvioji slauga žengia pirmuosius žingsnius. Vyriausybė tik 2006 metų spalio 17 d. numatė parengti ir patvirtinti Paliatyviosios pagalbos paslaugų suaugusiesiems ir vaikams teikimo reikalavimų aprašą, kuris įsigaliojo 2007-aisiais. Prieš aštuonerius metus įsteigtame centre teikiama paliatyvioji pagalba sunkiai sergantiems žmonėms. Dirbdama gydytoja, nuolatos matydama sergančiųjų bėdas, artimųjų pasimetimą, nusprendžiau suburti specialistų komandą ir pagelbėti gulintiems ligos patale bei jų artimiesiems. Supratau, kad geriausia pagalba jiems – slauga namuose, nes tokiems ligoniams labai svarbi namų aplinka ir namiškių buvimas greta.

- Koks paliatyviosios medicinos požiūris į mirtį?

- Kiekvieno mūsų mirties laikas nėra žinomas. Juk šiuo metu sveikas žmogus gali gyventi trumpiau negu sunkiai sergantis. Sunkiam ligoniui, jo šeimai jausti saugumą, palaikymą ir sulaukti realios pagalbos yra labai svarbu. Žinoti, kad problemas, kurios kyla slaugant ligonį, gali padėti išspręsti specialistai, reiškia, jaustis, kad esi ne vienas su ištikusia bėda. Tokiu būdu galime išvengti baimės susirgti nepagydoma liga, būti fiziškai neįgaliems, o ilgainiui gali būti, kad ramiau priimsime ir patį mirties faktą. Paliatyvioji medicina mirtį vertina kaip normalų procesą. Nereikia jos nei ignoruoti, nei sureikšminti. Paliatyvioji medicina siekia suteikti ligoniui visapusišką pagalbą: pagelbėti tenkinant socialinius poreikius, sprendžiant psichologines problemas, nuraminti kylančias baimes. Ji savo veikla nori pasakyti, kad ligonis pirmiausia yra žmogus, vertingas iki gyvenimo pabaigos. Ir kad jis gali būti mylimas bet kokiu atveju.

Paliatyviosios pagalbos tikslas – mažinti sergančiojo fizines kančias, nustatyti psichologines ir socialines ligonio bei jo artimųjų problemas, padėti jas spręsti stiprinant norą gyventi, o mirtį laikant natūraliu procesu, gerinti artimųjų gyvenimo kokybę, padėti ligonio šeimai ar jo artimiesiems netekus jo.

- Kas nustato, kad ligoniui reikalinga paliatyviosios tarnybos pagalba?

- Kai visos medicininės galimybės išbandytos, o liga nepasiduoda ir progresuoja, šeimos gydytojas kartu su kitais specialistais prieina išvadą, kad liga nepagydoma. Tuomet šeimos gydytojas turėtų informuoti ligonį ir jo artimuosius, kad jiems gali būti suteikta nemokama paliatyvioji pagalba.

Paliatyviosios pagalbos tikslas - mažinti sergančiojo fizines kančias, nustatyti psichologines ir socialines ligonio bei jo artimųjų problemas, padėti jas spręsti stiprinant norą gyventi, o mirtį laikant natūraliu procesu, gerinti artimųjų gyvenimo kokybę.

Patrick Hajzler nuotr.

- Kaip organizuojama paliatyviosios slaugos pagalba? Kuo ji ypatinga?

- Komandos nariams svarbu atpažinti kančią, širdgėlą ir netektį, sugebėti teikti fizinę, socialinę, psichologinę, dvasinę pagalbą mirštančiajam ir jo šeimai. Paliatyvioji pagalba teikiama visą parą visą savaitę. Paliatyviosios pagalbos paslaugas pagal savo kompetenciją teikia ne mažesnė nei trijų specialistų komanda: gydytojas, slaugytojas ir socialinis darbuotojas. Esant poreikiui, ligonį gali konsultuoti psichologas ar psichoterapeutas ir, ligoniui ar jo artimiesiems pageidaujant, dvasininkas, savanoriai. Už suteiktą paliatyviąją pagalbą nei ligoniui, nei jo artimiesiems mokėti nereikia. Ir visai nesvarbu, ar žmogus gauna socialinę pašalpą, ar - ne. Paliatyviąsias paslaugas finansuoja Ligonių kasa.

- Kaip atrenkami pacientai, kuriems reikalinga paliatyvioji pagalba?

- Pirmiausia, žinoma, reikia kreiptis į šeimos gydytoją. Gydytojas įvertins ligonio būklę ir nustatys, kad sergančiajam reikia paliatyviosios pagalbos paslaugų. Visiems ligoniams, kurie serga piktybiniais ar gerybiniais navikais ir nustatytas ligos progresavimas (Karnovskio indeksas mažesnis nei 50 proc.), kraujo ir kraujodaros organų progresuojančios ligos, nugaros raumenų atrofija, recidyvuojanti pneumonija, paralyžius, (Bartelio indeksas ne didesnis nei 40 balų), įvairios centrinės nervų sistemos ligos, kepenų toksinė liga su kepenų fibroze ir ciroze, įgimtas inkstų nepakankamumas, įgimtos širdies ertmių ir jungčių formavimosi ydos, įgimtos tulžies pūslės, tulžies latakų ir kepenų formavimosi ydos, nugaros smegenų sužalojimo padariniai, kaklo dalies nugaros smegenų sutrenkimas ir pabrinkimas, encefalitas, mielitas ir encefalomielitas, kitos nugaros smegenų ligos. Tai tik dalis sunkių ligų, kuriomis sergant nemokamai teikiama paliatyvioji pagalba.

Svarbiausias vaistas – teigiamas požiūris į gyvenimą

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Norint išsakyti ir išreikšti savo poreikius, geriausia burtis į pacientų draugijas. "Kovoti su liga kartu su likimo draugais yra daug lengviau, nes draugų būryje daugiau optimizmo bei patirties", - tvirtina Šiaulių kaulų, raumenų ir sąnarių ligomis sergančiųjų draugijos "Artis" klubo narės.

Šiaulių kaulų, raumenų ir sąnarių ligomis sergančiųjų draugijos "Artis" klubo narės (iš kairės į dešinę): Aldona Tamutienė, Bronislava Maisiukaitė, garbės pirmininkė Zita Vaičiulytė ir Irena Normantienė.

Autorės nuotr.

Padeda susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą

Moterys tvirtina, kad sunku žmogui būti vienam su savo liga, ypač tuomet, kai pirmąkart ištariama ligos diagnozė, todėl turėdamos gyvenimiškos patirties bei įgijusios žinių iš škoto, kuris savo išmintimi pasidalyti buvo atvykęs į Lietuvą, savanorės nusprendė padėti likimo draugams. Kai nežinomybės našta tampa mažesnė, žmogus gali daugiau padėti sau.

"Mokymas yra gydymo pagrindas. Jis būtinas pačioje ligos pradžioje, kad kuo lėčiau progresuotų liga, - dalijasi patirtimi savanorės. - Privalu išmokti save nuteikti mąstyti pozityviai ir eiti per gyvenimą besišypsant, net ir lydimiems nepagydomos ligos. Kai sielai lengviau, ir kūno skausmas atlėgsta. Vienatvėje atrodo, jog nebėra išeities, kaip galėtum palengvinti savo negalę, o draugų būryje niekada netrūksta optimizmo, atsiranda daugiau valios, nebereikia savęs prievartauti, tad kasdien atliekama mankšta tampa gyvenimo dalimi, o ne kasdienybės košmaru."

Išeitis slepiasi neviltyje

Sąnarių sustingimas – dažnas rytinis svečias. "Klaikus jausmas, kai pabudęs nebegali nė pirštų palankstyti, negali užsisegti sagų, apsirengti, apsiauti batų, atsirakinti durų, nusišluostyti iš nevilties byrančių ašarų", - vardija ligos išdaigas moterys.

"Apima siaubas, kai pietums nebeįstengi prisilupti bulvių ar atsiriekti duonos, - pritaria draugėms ponia Bronislava. – Tuomet, kai vos tik susirgau, nebuvo populiaru pardavinėti raikytą duoną, tad kai rankas apimdavo silpnumo jausmas, o šalia nebūdavo kam padėti, tekdavo duonos atsikąsti iš kepalo."

Ne ką linksmesnėmis kasdienybės akimirkomis dalijasi ir ponia Zita: "Pamenu, kai tualeto duris atsidariau paspausdama rankeną smakru, nes staiga sustingę sąnariai surakino rankas."

Tokiomis akimirkomis, anot pašnekovių, itin sunku rasti jėgų džiaugtis gyvenimu, tačiau nevalia pasiduoti ligos pinklėms, privalu ieškoti išeities.

Išgelbėti gali tik judesys

Viena svarbiausių taisyklių, kurią turi žinoti kiekvienas sergantis reumatoidiniu artritu asmuo – sąnarius būtina kasdien mankštinti. Rekomenduojami pratimai, kurių intensyvumas priklauso nuo ligos aktyvumo bei sąnarių pažeidimo. Nemankštinami sąnariai praranda lankstumą, stingsta, silpnėja aplinkiniai raumenys.

"Gydytojai kaskart vis kartoja – kuo daugiau judėkite, net ir tuomet, kai tai padaryti atrodo nebeįmanoma. Suprantama, jie visiškai teisūs, tačiau visada sunkiau yra padaryti nei pasakyti, todėl neretai skausmas, kurio neišvengia nė vienas sergantis reumatoidiniu artritu žmogus, uždaro jį tarp keturių sienų, - pasakoja moterys. - Žinome atvejų, kai pasidavęs bejėgiškumui ir nustojęs judėti žmogus atgulė į patalą ir daugiau iš jo nebeatsikėlė, todėl mes kviečiame nepasiduoti ligai - kaip beskaudėtų, reikia rasti jėgų išsiropšti iš lovos."

Skausmui įveikti išbandytos visos priemonės

Stipresnis ar silpnesnis skausmas vargina visus sergančius reumatoidiniu artritu. Skausmas – viena pagrindinių pablogėjusios gyvenimo kokybės priežasčių, todėl svarbiausia nepasinerti į skausmą, o ieškoti būdų, kaip jį numalšinti. Anot moterų, skausmui numalšinti išbandytos visos draugių, pažįstamų, kaimynių gerais patarimais bei senolių patirtimi pagrįstos priemonės. Vieni skaudamą vietą patarė apvynioti acto bei kiaušinių plakiniu, kiti nakčiai skaudamą sąnarį siūlė apsukti bulvių daigais arba pasimėgauti vonia iš šieno pabirų.

"Įsivaizduokite, koks geliantis skausmas vargina žmogų, jeigu jis ryžtasi jį numalšinti statinėje užraugtame arklio mėšle, - dalijasi išgyvenimais ponia Zita. – Vadinasi, apimtas nevilties žmogus griebiasi šiaudo, kad tik atsikratytų jį kamuojančio skausmo."

Pabėgti nuo skausmo moterims padeda ir gydytojų paskirti medikamentai, kurie, anot ponios Zitos, taip pat nėra visagaliai. Jų dėka skausmas apmalšinamas laikinai, o virškinamajam traktui bei skrandžiui visiems laikams pridaroma didelių, neretai net gyvybei gresiančių problemų.

"Ne vieną likimo draugą anapilin jau išlydėjome, nes nuolat vartojami vaistai ne tik gydo, bet ir tyliai dirba savo juodą darbą, todėl būtina atidžiai sekti savo savijautą ir laiku atlikti gydytojo paskirtus tyrimus", - pataria pašnekovės.

Tobulėjantis gydymas teikia vilčių

Garbės pirmininkė ponia Zita mena, jog prieš 25-erius metus, kai jai buvo diagnozuota liga, vaistai padarydavo daugiau žalos nei naudos.

"Anksčiau reumatoidiniam artritui gydyti buvo skiriamas prednizolonas, dabar – medrolis, tačiau tai yra tas pats sistemiškai veikiantis, tik per daug metų patobulintas hormoninis preparatas, nuo kurio nepaliaujamai auga svoris. Pakeičiau visus iki tol nešiotus drabužius, nes iki ligos nešiotieji pasidarė per ankšti", - pasakoja ponia Bronislava.

Šiuo metu, anot moterų, yra efektyvių vaistų reumatoidiniam artritui gydyti. Jaunesnius ligonius neretai gelbėja bioterapija, kuri sunkiai sergantiems ligoniams būna vienintelis išsigelbėjimas. Daugelis ligonių šį gydymo būdą vadina stebuklu. Moterys sako, kad joms yra tekę susipažinti su žmonėmis, kurie sunkiai judėdavo įsitvėrę ramentus, tačiau po bioterapijos ėmė vaikščioti savarankiškai. Bioterapiniam gydymui būtinos dvi sąlygos – labai stipri imuninė sistema bei nepriekaištingai sveiki plaučiai, todėl vyresnio amžiaus žmonėms, dažnai besiskundžiantiems dar ir kitomis ligomis, bioterapija nėra skiriama. Šis gydymo metodas itin brangus mūsų valstybei, todėl kompensuojami receptai išrašomi labai retai.

Liga mėgsta draugiją

Reumatoidinį artritą dažnai lydi ir kitos ligos. Ponia Bronislava skundžiasi sutrikusia skydliaukės veikla, trinkančiu širdies ritmu, cukralige. Garbės pirmininkei poniai Zitai ligų taip pat nestinga - nuo gausaus medikamentų vartojimo kaskart save primena streikuojantis skrandis, stringa virškinimo sistemos darbas, o dėl neseniai medikų diagnozuotos smegenų vandenligės prie nemažos per dieną išgeriamos vaistų krūvelės teko pridėti dar kelias tabletes. Moterys sako, jog itin dažnai reumatoidinį artritą lydi osteoporozė, kuria sergant net ir patys stambiausi kaulai lūžta. "Nuo sveiko iki neįgalaus - vienintelis žingsnis. Reumatoidinis artritas ilgainiui sukelia ne tik ryškius sveikatos pokyčius, bet ir daugelį socialinių problemų. Apmaudu, kad yra tvirtinančių, jog ši liga ne ką sunkesnė už niežus, - stebisi moterys. – O juk būtent reumatoidinis artritas dažniausiai sukelia nedarbingumą ir invalidumą."

Gydo ne tik vaistai

"Ne taip jau viskas blogai, - šypsosi moterys. - Yra ir linksmų akimirkų, kurios suteikia teigiamų emocijų, padedančių bent trumpai pamiršti savo ligą. Bičiuliai iš Tartu (Estija) apsilankydami suteikė ne tik stiprybės, bet ir padovanojo šiaurietiškam vaikščiojimui skirtų lazdų. Estijoje šiaurietišku vaikščiojimu žavisi ir seni, ir jauni. O likimo draugai iš Panevėžio negaili savo patirtimi išgyventų patarimų, kaip neprarasti gyvenimo džiaugsmo."

Šiuo metu draugijoje susibūrę daugiau nei šimtas narių. Mėgstantys dainuoti įsiliejo į ansambliečių gretas, o trokštantys dalytis savo gerumu pasisiūlė prižiūrėti artimųjų pamirštus kapus. Visi, kurie tik įstengia pajudėti, su dideliu džiaugsmu keliauja po Lietuvą. Ypatingos ramybės bei stiprybės pasisemia iš dukart per metus klube apsilankančio vyskupo Eugenijaus Bartulio. Klubo nariai turi galimybę pabendrauti su įvairių medicinos sričių specialistais, kurių pagalba itin praverčia kovojant su reumatoidinio artrito sukeltomis komplikacijomis. Ateityje moterys žada įsilieti į valso sūkurį, tvirtindamos, jog šokis suteikia peno ne tik sielai, bet ir kūnui.

Vaikų imunitetą lemia genai ir visuomenės kultūra

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Dažna šeima, vos tik pradėjusi vaiką leisti į darželį, atsiduria ligų labirinte, iš kurio net ir medikų padedama niekaip negali ištrūkti. Kas lemia stiprią imuninę sistemą ir ką daryti, kad mažylis rečiau sirgtų, kalbamės su vaikų gydytoja alergologe Laimute Daukšiene.

"Alergija - organizmo "isterija", kuri dažniausiai pasireiškia komfortu pertekusiose šeimose", - sako alergologė Laimutė Daukšienė.

Autorės nuotr.

Imunitetas – organizmo apsauginis skydas

Sudėtingą organizmo imuninę sistemą dažniausiai esame linkę įvardyti žodžiu "imunitetas", kurį turi visi žmonės. Tai tarsi organizmo kariauna, kuriai patikėta rūpintis jo gynybine siena. Kad ši siena būtų neįveikiama, būtina tinkmai pasirūpinti kareiviais. Deja, anot alergologės, gerėjant gyvenimo sąlygoms, žmogaus imuninė sistema linkusi vis labiau silpnėti. "Vos gimusį sterilų kūdikį užpuola agresyviai nusiteikusi civilizacija, nuo kurios apsiginti, o vėliau ir prie jos prisitaikyti naujagimis nėra pajėgus. Mažylio imuninė sistema formuojasi ištisus septynerius metus, tad vos dvejų metukų vaikučio imunitetas būna silpniausias, todėl nieko keisto, kad patekus į kolektyvą mažylį nuolat atakuoja ligos. Ar susirgs jis, ar - ne - galioja ta pati gyvenimiška taisyklė: laimi stipriausiausieji, todėl silpniausią imunitetą turintys mažieji serga dažniau nei už juos stipresnį imunitetą turintys bendramžiai", teigia gydytoja alergologė.

Į pasaulį - su unikalia dovana

Jokioje vaistinėje ar parduotuvėje neįmanoma nusipirkti stiprios imuninės sistemos. Kiekvieno mūsų imunitetas toks, kokį mums padovanojo tėvai. Ypač svarbu stipriai imuninei sistemai susiformuoti yra besilaukiančios moters mityba, gyvenimo būdas, žalingų įpročių netoleravimas, psichologinė būsena, ypač stresinių situacijų vengimas. Vėliau imunine sistema turi pasirūpinti pats žmogus, o kaip jis geba rūpintis, priklauso nuo šeimos ir apskritai visuomenės kultūros. "Jeigu būtume bent šiek tiek supratingesni ir sergančio vaiko nevestume į darželį, kuriame mažyliai draugiškai tarpusavyje dalijasi ne tik iš namų atsineštais žaislais, bet ir virusais, vaikai sirgtų kur kas rečiau, - įsitikinusi gydytoja. - Medicina bejėgė, jeigu žmogus pats nesirūpina savo sveikata. Įprasta, kad apie sveikatą šalyje galvoja tik seni ir ligos kamuojami žmonės, tačiau daugelyje šalių nuo pat mažų dienų mokoma tausoti savo sveikatą ir rūpestingai ja rūpintis."

Nereikia imantrybių

Visai nebūtina griebtis labai įmantrių imuniteto stiprinimo būdų. Anot gydytojos, pakanka lengvai pasiekiamų priemonių, pirmiausia – kasdien švariai išvalyti mažyliui nosį, nes visos bėdos prasideda nuo užtukusios nosies. Nešvari nosytė trukdo kvėpuoti, todėl mažylis ima orą traukti per burną, tada greičiau ir dažniau prasideda kvėpavimo takų uždegimai, nes per burną patenkantis oras yra šaltokas ir nepakankamai švarus. Pasirūpinkite, kad vaikas neitų miegoti pilnu skrandžiu, tada gulint raištis nepajėgia sulaikyti atgal į viršų kylančio maisto, tada rūgštus skrandžio turintys papuola į stemplę ir kaskart dirgindamas nosiaryklę nupliko jos gleivinę, todėl ši nebetenka atsparumo.

Dar viena svarbi sąlyga – buto drėkinimas. "Kiekvienuose namuose rekomenduoju turėti drėgmės matuoklį, kuris itin pravartus šaltuoju metų laiku, kai gyvenamosiose patalpose, prasidėjus šildymo sezonui, tvyro sausas oras. Drėgmės kiekis gyvenamosiose patalpose turi siekti 40-50 proc., - pataria gydytoja užtikrindama, jog pasiekti tokį drėgmės lygį nėra paprasta. Beje, skalbiniais apdžiaustyti radiatoriai nėra tinkama išeitis patalpų orui drėkinti, nes skalbiniuose visuomet lieka skalbiklių. Tuomet geriau kambaryje pastatyti indą su vandeniu. Ši paprasta kiekvienam prieinama priemonė padės apsaugoti nosies gleivinę nuo išdžiūvimo, todėl sumažės nosies užgulimas bei rizika susirgti gripu ar kitais negalavimais.

Anot medikės, daugelis mūsų klaidingai supranta karantiną. Paskelbus mokyklose gripo epidemiją, paaugliai ima būriuotis kino teatruose, prekybos centruose, kurių nevengia ir mažyliais vedini tėveliai, nors siaučiant virusinėms ligoms rekomenduojama vengti masinių susibūrimo vietų. "Grynas oras ypač svarbus vaikų imunitetui, todėl jei tik esate sveiki, kasdien bent trumpam išeikite pasivaikščioti su vaikais į lauką, - pataria medikė. - Nereikia vaikščioti ten, kur zuja daug mašinų ar uždarose, gausiai žmonių lankomose vietose. Pasistenkite rasti ramesnę vietelę, kur grynas oras išvėdins plaučius, kad kvėpavimo takų nebeerzintų sausas kambarių oras."

Imuniteto rykštė - konservantai

Tinkami mitybos įgūdžiai labai svarbūs vaikų imunitetui formuoti. Tai viena pagrindinių sąlygų norint, kad būtų stiprus vaiko imunitetas. Dabar maiste apstu konservantų bei kitų sveikatai kenksmingų priedų, tad visiškai išvengti jų neįmanoma, tačiau pagal išgales reikia stengtis pasirinkti kuo natūralesnį maistą. Tai ypač svarbu augančiam organizmui, kuris turi gauti pakankamai vitaminų ir mikroelementų, esančių maisto produktuose. Tik mažai apdorotas, šviežiai pagamintas maistas gali užtikrinti gerą imuninės sistemos darbą, priešingu atveju ji naudojama netinkamos mitybos pasekmėms šalinti - atitraukiama nuo apsauginės funkcijos. "Ligoninėse gulinčių vaikų spintelėse vien tik šokoladai, sultys bei citrusiniai vaisiai. Toks maistas sergančiam mažyliui duoda kur kas daugiau žalos nei naudos. Nemanau, kad namuose vaikai kasdien būtų maitinami šiais skanėstais, o jeigu taip būtų, tai nieko stebėtino, kad nuolat stresą patiriantis organizmas vienądien ima ir nebeiškenčia. Alergija - organizmo "isterija", kuri dažniau pasireiškia komfortu pertekusiose šeimose, todėl neveltui teigiama, jog tai komforto liga, - teigia gydytoja.

Rūkymas pasmerkia mažylio ateitį

Kaip žmonės nenorėtų pripažinti rūkymo daromos žalos, tačiau, anot medikės, rūkančių tėvų vaikai kur kas dažniau serga peršalimo bei kvėpavimo takų ligomis nei nerūkančiųjų, nes žalingas tėvų įprotis kaskart slopina mažųjų imunitetą. Nors tėvai dažnai teisinasi, jog nerūko tame pačiame kambaryje, kur žaidžia mažylis, tačiau pasyvus rūkymas netgi pavojingesnis už tiesioginį dūmo įtraukimą į plaučius. Tai, kad nuodingų medžiagų neužuodžiame, dar nereiškia, kad jų nėra ore. Anot gydytojos, apmaudu, kad rūkanti moteris nenori girdėti senos mokslu pagrįstos tiesos, jog neįmanoma suderinti rūkymo ir nėštumo, tačiau jeigu tuo patikėtų kiekviena dūmą mėgstanti besilaukianti ar dar tik planuojanti vaikelį mama, apsaugotų jį nuo daugelio ligų, svarbiausia - padėtų pagrindą stipriam vaiko imunitetui.

Kas užbaigs "pasaką"?

Jei vis dėlto mažylis susirgo, būtina drėkinti orą, kruopščiai valyti jam nosytę bei pasirūpinti, kad mažasis ligoniukas gertų kuo daugiau skysčių. "Gripas gydomas namuose, o jo komplikacijos - ligoninėje, - sako gydytoja. - Dažnai sergantys vaikai neišvengia antibiotikų, todėl jų imuninė sistema tampa dar labiau pažeidžiama. Visada primenu tėveliams, kad vardan baigusio gydymo kursą mažylio sveikatos po ligos vertėtų mėnesį nevesti jo į darželį, o pasitelkus į pagalbą vitaminus, gryną orą bei liaudiškas priemones - česnakus, spanguoles ir pan. - kiek įmanoma labiau sustiprinti vaiko imuninę sistemą. Manau, kad jei tėveliai galėtų, taip ir padarytų, tačiau esant ribotoms pasirinkimo galimybėms nespėję pasveikti vaikai vėl įsilieja į vaikų kolektyvą. Nusilpęs imunitetas nesugeba atsilaikyti vėl aršiai puolamas įvairių sveikatai pavojingų mikroorganizmų, todėl netrukus vaikas vėl ima negaluoti." Šiai pasakai be galo, anot medikės, tašką galėtų padėti rūpestingesnis darbdavių dėmesys. Tereikia sudaryti palankesnes sąlygas mažamečius vaikus auginantiems tėveliams, neturintiems kam palikti sergančio vaiko, kartu su jais pabūti namuose. "Utopija? Juk mes galime norėti kuo geresnių sąlygų, kad galėtume tinkamai pasirūpinti savo sergančiais mažyliais", - sako medikė.

O darželiai? Anot gydytojos, neaišku kas šiuo metu mažiesiems skirtose ugdymo įstaigose rūpinasi patalpų vėdinimu ir kokiu būdu tai daroma, kai langai sandariai užkamšomi vos tik paspaudus šaltukui, tačiau siekiant geranoriškai prisidėti prie mažųjų imuninės sistemos stiprinimo derėtų pasirūpinti ne tik tinkamu patalpų vėdinimu, bet ir imtis visų priemonių, padedančių apsaugoti mažuosius nuo dažnų negalavimų.

Penki patarimai širdžiai

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Kaip išvengti širdies ligų, nuo kurių kenčia daugybė žmonių? Nerūkykite, mankštinkitės, sveikai maitinkitės, palaikykite normalų kraujospūdį ir cholesterolio lygį, venkite streso. Šiuos paprastus visiems gerai žinomus patarimus girdime vos ne kasdien, tačiau, anot gydytojo kardiologo Alfonso Andrulio, išgirstame dažniausiai tik jau prispausdus ligai.

Kardiologas Alfonsas Andrulis pataria saugoti širdį

Gedimino STARKAUS nuotr..

Daugiausia mirčių - nuo širdies ligų

"Žmogus, matyt, unikalus tuo, kad visuomet mano, jog liga jį aplenks ir jam didelių pastangų dėti neverta. Deja, ypač širdies ligos yra smarkiai paplitusios ir toliau plinta, kad apie tai, kaip jų pasisaugoti, kaip sumažinti jų riziką, turėtų galvoti kiekvienas", - sako A. Andrulis.

Širdies ligų statistika baugina - 55 procentai mirties atvejų Lietuvoje. Pagal šį rodiklį Lietuva Europoje pirmauja. 2006 metais nuo šių ligų Lietuvoje vidutiniškai kasdien mirė net po 67 žmones! Lietuvos sveikatos informacijos centro duomenimis, 2009 metais 459 800 žmonių gydėsi dėl hipertenzijos, 151 808 sirgo koronarine širdies liga, 7000 patyrė ūmų miokardo infarktą.

"Skaičiai iš tiesų dideli. Šiaulių apskrityje iš kitų rajonų sergamumu širdies ligomis išsiskiria Kelmės ir Pakruojo rajonai. Dažniausiai į kardiologus žmonės kreipiasi būtent dėl arterinės hipertenzijos - kraujospūdžio problemų, nes kas ketvirtas penktas kenčia nuo padidėjusio kraujospūdžio. Juokauti tikrai nederėtų – negydomos hipertenzijos padariniai grėsmingi - aterosklerozės pažeistose kraujagyslėse susiformavus trombui vystosi nestabili krūtinės angina, miokardo infarktas, smegenų insultas. Tada jau stacionaraus gydymo neišvengsi", - sako didelę darbo patirtį turintis gydytojas. Anot jo, arterinė hipertenzija - tyli žudikė, nes dažnai žmogus jokių simptomų, išskyrus sutrikusį kraujospūdį, nejaučia, todėl į medikus kreiptis delsia.

"Jeigu kraujospūdis artėja prie 140/90 mmHg, neatidėliokite vizito pas savo šeimos gydytoją. Kuo anksčiau imsitės gydytis, tuo ligos pasekmės bus švelnesnės", - pataria A. Andrulis.

Gydymas geras, tačiau geriausia susirgti... trečiadienį

Anot kardiologo A. Andrulio, Šiaulių ligoninė gali suteikti kokybišką pagalbą sergantiesiems širdies ligomis. Lietuvoje, anot mediko, širdies ligoms gydyti išties skiriamas labai didelis dėmesys, ligoninės aprūpintos gera aparatūra ir diagnostikai, ir gydymui. Yra sukurti centrai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje, kurie turi visą reikalingą įrangą koronarinėms intervencijoms atlikti, kuomet atveriamos užsikimšusios kraujagyslės. Tačiau, anot A. Andrulio, tik Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje tokios pagalbos ligoniai gali sulaukti septynias dienas per savaitę 24 valandas per parą. Žodžiu, tada, kai jiems tos intervencijos prireikia. Šiauliuose situacija kitokia - su šia aparatūra gali ir moka dirbti tik viena gydytoja, tad kai ji nedirba, yra išvykusi ar kitais atvejais, aparatūra tiesiog stovi.

"Užtat visiems juokaudamas ir sakau - Šiauliuose miokardo infarktu palankiausia susirgti trečiadienį, nes tada ligoninėje darbuojasi intervenciniai kardiologai iš Vilniaus. Karšta tai būna diena", - pasakoja A. Andrulis.

Vien technologijos negydo

Kardiologas A. Andrulis sako, jog širdies ligos - didžiulė ekonominė našta valstybei, todėl kiekvienas turėtų jausti atsakomybę stengtis tų ligų išvengti ir dėl savęs, ir dėl kaštų, kuriuos patiria šalis. Štai kraujospūdį reguliuojantys vaistai yra kompensuojami. Nesunku suvokti, kokia suma susidaro, jeigu Lietuvoje serga ir vaistus vartoja kas ketvirtas penktas šalies gyventojas. Mediko nuomone, itin didelę įtaką širdies ligoms gydyti turi kokybiška laiku suteikta ambulatorinė pagalba. Tuomet dažnai pavyksta išvengti stacionaraus gydymo. Kai liga pradedama gydyti laiku, jos pasekmės gerokai švelnesnės, ji neprogresuoja.

"Gal ir esu senamadiškų pažiūrų, tačiau manau, kad Lietuvoje pernelyg daug investuojama į medicinos įrangą ir technologijas, nuskriaudžiant šioje srityje dirbančius žmones. Ligonis be mediko nesveiksta, - todėl dėmesys medikams, jiems rengti, jų motyvacijai keltii turi būti itin didelis."

Privatūs dar nelygūs

Pagalbos besigydantys širdies ir kraujagyslių ligomis gali kreiptis ir į valstybines gydymo įstaigas, ir į privačiai dirbančius medikus. Anot A. Andrulio, nors deklaruojama, kad tarp viešųjų ir privačių gydymo įstaigų skirtumo neturi būti, tačiau yra kitaip.

"Daug metų dirbu ir ligoninėje, ir privačiame kabinete. Esu sudaręs paslaugų sutartį su teritorine ligonių kasa. Šios paslaugos tokios pat, kokias teikia ir viešosios įstaigos. Tačiau paslaugų įkainiai nėra vienodi, privatiems medikams taikomas kitoks kodas. Kartais žmonės klausia, kodėl vieni už konsultacijas privačiame kabinete moka, o kiti - ne. Galiu pasakyti, kad esame priklausomi nuo kvotų, kurias skiria ligonių kasa. Pernai mūsų kabinetui jų vidutiniškai kas mėnesį buvo skiriama po 14. Tad tiems ligoniams, kurie pagal šeimos gydytojo siuntimą kreipdavosi į mūsų kabinetą ir suspėdavo patekti tarp tų 14-os, konsultacija nekainuodavo", - aiškina A. Andrulis.

Anot jo, privačiai dirbantiems specialistams neseniai tapo prieinama Europos Sąjungos parama. "Įsigyti tokį modernų echoskopą savomis lėšomis būtų buvę neįmanoma, o dabar jis jau stovi kabinete ir suteikia galimybę tiksliai nustatyti širdies raumens ir vožtuvų būklę, įvertinti įvairius kraujotakos parametrus", - sako gydytojas.

Tačiau patyręs medikas ragina stengtis išvengti susitikimų su medikais, tvirtai laikytis tų patarimų, kurie padėtų būti stipriems ir žvaliems. Juk reikia tiek nedaug: nerūkyti, mankštintis, sveikai maitintis, palaikykti normalų kraujospūdį ir cholesterolio lygį, vengti streso.

Funkcinė dispepsija

Funkcinė dispepsija - tai viršutinės pilvo dalies skausmas, diskomfortas, ankstyvus sotumo jausmas, pykinimas, pilvo pūtimas, kai nerandama jokios organinės patologijos.

Funkcinės dispepsijos kriterijai

Šie nemalonūs pojūčiai truko bent 12 savaičių per pastaruosius 12 mėnesių.

Nuodugniai ištyrus pacientą, nerandama jokios organinės patologijos, galinčios sukelti šiuos požymius.

Dispepsijos simptomai nesumažėja pasituštinus, jie nesusiję su tuštinimosi dažniu bei išmatų konsistencija.

Priežastys

Priežastys gali būti įvairios, tačiau nėra visiškai aiškios. Kai kuriems pacientams būna sutrikusi skrandžio motorika (peristaltika), kitiems priežastis gali būti jutimų sutrikimas (nervinių galūnėlių, esančių virškinimo organuose, pokyčiai). Dar viena galima priežastis – lėtinis skrandžio gleivinės uždegimas, dažniausiai sukeltas bakterijos H. pylori. Labai svarbūs psichologiniai veiksniai, tačiau neaišku, ar jie veikia kaip atskiras faktorius, ar tik išryškina jau egzistuojantį sutrikimą.

Klinikoje funkcinė dispepsija skirstoma į tris tipus:

Opinis tipas, kai vyraujantis požymis yra viršutinės pilvo dalies (epigastrio) skausmas.

Dismotorinis tipas, kai vyrauja viršutinės pilvo dalies diskomfortas, pykinimas, pilvo pūtimas, ankstyvas sotumo jausmas.

Nespecifinis tipas, kai simptomai nebūdingi nė vienam aukščiau išvardytam tipui.

Tyrimas

Funkcinė dispepsija diagnozuojama pagal klinikinius simptomus eksliudavimo principu, kai tyrimų (skrandžio ir žarnos endoskopija, pilvo organų echoskopijos, stemplės, skrandžio ir žarnyno rentgenologinis tyrimas) duomenimis nerandama jokios struktūrinės patologijos.

Funkcinės dispepsijos diagnozė abejotina, jei yra aliarmo simptomai: vėmimas, gelta, svorio netekimas, melena (tuštinimasis juodos spalvos išmatomis), disfagija (sutrikęs rijimas), anemija, vyresnis nei 50 metų amžius.

Dažniausiai funkcinę dispepsiją reikia diferencijuoti nuo virškinimo trakto navikų, tulžies akmenligės, lėtinio pankreatito, celiakijos (grūdinių kultūrų produktų baltymo netoleravimas), medikamentų sąlygotų dispepsinių skundų.

Veiksniai, sukeliantys funkcinę dispepsiją, nėra visai aiškūs. Pastebėta, kad šia liga dažniau serga labilios nervų sistemos, depresiški, įvairių funkcinių negalavimų turintys asmenys.

Gydymas

Funkcinė dispepsija – lėtinė, linkusi pasikartoti liga, todėl gydymas trunka ilgai. Net ir pagerėjus yra tikimybė, kad simptomai pasikartos.

Visiems rūkantiems pacientams, kuriuos vargina dispepsija, reikėtų patarti mesti rūkyti. Jei įmanoma, liautis vartoti vaistus, kurie gali sukelti virškinamojo trakto pažeidimus. Taip pat reikėtų vengti maisto produktų, kurie sustiprina dispepsiją. Dispepsiją gali sustiprinti stresas, nerimas ar depresija.

Gydymas turi būti nepavojingas pacientui, o kai kuriems pacientams patariama vaistus vartoti ne visada, o kai pasireiškia simptomai. Taip pat koreguojama gyvensena, mityba, kartais prireikia psichiatro konsultacijos, antidepresantų.

Opaligę primenančios funkcinės dispepsijos gydymo pagrindą sudaro antisekreciniai, agresyvių skrandžio sulčių gamybą slopinantys vaistai. Dismotorinė funkcinė dispepsija pradedama gydyti virškinimo trakto motoriką koreguojančiu vaistu domperidonu. Jei nepadeda, motoriką gerinantys medikamentai kombinuojami su antisekretiniais, virškinimo fermentais.

Prognozė

Funkcinė dispepsija - tai nemirtina liga, kurios prognozė gyvenimo atžvilgiu yra gera, bet nereikia pamiršti, kad simptomai, imituojantys funkcinę dispepsiją, gali slėpti sunkią patologiją, todėl pajutus simptomus rekomenduotinas detalus ištyrimas.

Specilisto konsultacija, tyrimai paskambinus tel. (8~41) 390 073 arba 8~610 448 44.

Parengė gydytojas Olegas Stungys

Nežinojimo kaina - aklumas

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Net 97 proc. Lietuvos gyventojų teigia, jog netekti regėjimo – pati baisiausia negalia, tačiau net 85 proc. lietuvių nėra nieko girdėję apie dažniausiai pasitaikančią vyresnio amžiaus žmonių aklumo priežastį – amžinę geltonosios dėmės degeneraciją.

Gydytojos oftalmologės Dalios Buragienės teigimu, vyrauja klaidinga nuostata vyresnio amžiaus žmonių suprastėjusį regėjimą priskirti natūraliam senatvės procesui. Dėl šios nuostatos dažnai nesivarginama ieškoti regėjimo sutrikimo priežasties.

Autorės nuotr.

Rega - didžiulis turtas

"Mūsų mažos akys yra didelis langas į platų pasaulį. Tai svarbiausias jutimo organas, kuris perteikia apie 95 proc. jutimo organais gaunamos informacijos apie mus supančią aplinką. Matydami mes pažįstame pasaulį, orientuojamės aplinkoje, skiriame tamsą ir šviesą, spalvas, formų įvairovę, nuotolį, judėjimą, reljefą. Akimis mes suvokiame pasaulio grožį", - sako gydytoja oftalmologė Dalia Buragienė.

Akies obuolys yra netaisyklingo rutulio formos. Jis yra akiduobėje, kurią apsupa kaulinis ir riebalinis audiniai, vokai, junginės, ašarų aparatas, raumenys, nervai ir kraujagyslės. Akies obuolį sudaro ragena, odena, rainelė, krumplynas, gyslainė, tinklainė, priekinė ir užpakalinė kameros, jų skystis, lęšiukas ir stiklakūnis. Iš akies obuolio išeinantis regos nervas jungia akies obuolį su galvos smegenimis.

Pasaulis suvokiamas galvos smegenyse esančiuose regos centruose. Anot gydytojos, akis yra lyg fotoaparatas, kuris priima matomų elektromagnetinių bangų spektro dirgiklius, kurie galvos smegenyse virsta optiniu jutimu ir abiejų akių tinklainių vaizdai sujungiami į vieną - atpažįstamas vaizdas.

Liga progresuoja iš lėto

Anot medikės, iki šiol vyrauja klaidinga nuostata - suprastėjęs vyresnio amžiaus žmonių regėjimas priskiriamas natūraliam senatvės procesui. Daugelis net nesivargina ieškoti regėjimo sutrikimo priežasties, todėl dažniausiai pasirenka patį lengviausią ir, beje, klaidingiausią būdą – įsigyja akinius.

"Pastebėjus, jog vaizdas iškraipytas ar atsiranda dėmė, akis pirmiausia reikėtų pasitikrinti pas akių ligų specialistą", - pataria medikė.

Amžinė geltonosios dėmės (makulos) degeneracija - tai su amžiumi susijęs centrinės tinklainės dalies - geltonosios dėmės - pakenkimas. Ši liga viena labiausiai paplitusių akių ligų pasaulyje. Manoma, kad ja serga apie 18 tūkst. šalies gyventojų. Pernai ji pralenkė glaukomą, kuri buvo daugiausia aklumą sąlygojanti akių liga. Ši tinklainės liga dažniausiai pasireiškia vyresnėms nei 62 metų moterims ir vyresniems nei 65 metų vyrams.

"Pirmieji ligos požymiai - dėl geltonojoje dėmėje nykstančių ląstelių atsirandantys netaisyklingi vaizdai, iškraipytos linijos, vaizdas ir daiktai atrodo didesni ar mažesni už esamus, o skaitant "šokinėja" raidės, atsiranda rūkas ar juoda dėmė priešais akis. Regėjimas nepaliaujamai blogėja", - ligos simptomus vardija oftalmologė.

Nežinojimas spartina liūdną ligos prognozę

Manoma, kad šios ligos atvejų daugėja todėl, kad sparčiai auga pagyvenusių žmonių dalis visuomenėje. Anot medikės, rizika susirgti amžine makulos degeneracija ypač padidėja sulaukus 50 metų, tačiau pastebima, jog pastaruoju metu liga pasireiškia vis jaunesniems žmonėms. Todėl labai svarbu iš anksto imtis priemonių, kad ligos būtų galima išvengti arba sušvelninti jos būsimas pasekmes. Ligos nežinojimas užkerta kelią jos prevencijai.

Kita svari priežastis, skatinanti ligos išsivystymą - mūsų akys ilgai būna dirbtinėje šviesoje. Žmogaus akys pritaikytos atsipalaiduoti tamsoje ar atsitraukus nuo įtempto darbo nors pusę valandos. Šio laikotarpio gyvenimo būdas, visuotinė elektrifikacija ir kompiuterizacija kenksmingai veikia ir mūsų akių tinklainę. Nuo šios ligos nukenčia vadinamasis centrinis regėjimas, todėl blogėja gyvenimo kokybė.

Anot gydytojos, bene didžiausią įtaką ligai progresuoti turi rūkymas bei ryški saulės šviesa. "Norintiems išvengti šios ligos patarčiau stengtis pasirinkti sveiką gyvenimo būdą: nedelsdami meskite rūkyti, sureguliuokite kūno svorį, sportuokite, saugokite akis nuo tiesioginių saulės spindulių, nepervarkite prie kompiuterio ar televizoriaus ekrano, valgykite daug žalios ir raudonos spalvos daržovių, nes jose yra mikroelementų liuteino ir zeaksantino, vitaminų A, C, E, mineralų", - pataria medikė.

Ar verta ryžtis tulžies pūslės operacijai?

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Kas ketvirtas suaugęs žmogus turi akmenų tulžies pūslėje, kurių galima atsikratyti nesudėtingos operacijos metu. Deja, neretai pasitaiko, jog pacientai vengia operacijos, nesusimąstydami apie galimas ne tik sveikatai, bet ir gyvybei pavojingas komplikacijas. "Išsivysčius tulžies latakų komplikacijoms, nebeužtenka vien tulžies pūslės pašalinimo operacijos. Gydymas tampa daug ilgesnis bei sudėtingesnis", - sako Šiaulių ligoninės I chirurgijos skyriaus vedėjas chirurgas Virginijus Jautakis.

"Niekas negali įvardyti konkrečios priežasties, lemiančios akmenų susidarymą tulžies pūslėje. Tai medžiagų apykaitos sutrikimas, todėl nepakanka vengti vienokių ar kitokių maisto produktų", - sako Šiaulių ligoninės I chirurgijos skyriaus vedėjas chirurgas Virginijus Jautakis.

Autorės nuotr.

Moterys serga dažniau

Tulžies pūslės akmenlige dažniau serga moterys. Vyrai labiau linkę sirgti beakmeniu cholecistitu. Tuomet, nors akmenukų ir nėra, tačiau, anot chirurgo, esant tulžies pūslės uždegimui būtina pašalinti pūslę.

Niekas negali įvardyti konkrečios priežasties, lemiančios akmenų susidarymą tulžies pūslėje. "Tai medžiagų apykaitos sutrikimas, todėl nepakanka vengti vienokių ar kitokių maisto produktų", - sako gydytojas.

Įtakos šiai ligai atsirasti turi nutukimas, staigus svorio kritimas, nėštumas, specifiniai vaistai, kontraceptiniai preparatai, medikamentai, turintys estrogenų, progesterono, padidinančių cholesterolio kiekį tulžyje. Patvirtintas ir genetinis polinkis susidaryti tulžies pūslės akmenligei. Ją gali išprovokuoti lėtinės kepenų ir tulžies pūslės ligos. Itin palankias sąlygas akmenims formuotis sudaro sutrikęs tulžies pūslės darbas.

Svarbi virškinant

Esant tulžies pūslės akmenligei, ligoniai gali būti operuojami planine ir skubos tvarka. Anot chirurgo, daugelis pacientų vengia operacijos, nes nenori, jų manymu, prarasti organo, gaminančio tulžies.

"Klaidingai manoma, jog tulžies pūslės darbas – gaminti tulžį. Šį klampoką, kartų, neutralų ar silpnai šarminės reakcijos žalsvai gelsvą sekretą gamina kepenys. Sekretas kuris pro tulžies latakėlius nuteka į tulžies pūslę ir ten kaupiasi bei koncentruojasi. Tulžies pūslė - tarsi rezervuaras, kuriame kaupiasi 60-100 g tulžies. Kepenys per parą pagamina apie litrą tulžies. Kai maistas iš skrandžio patenka į dvylikapirštę ir plonąsias žarnas, susitraukdama tulžies pūslė išstumia tulžį, kuri labai svarbi virškinant - jos šarminis sekretas neutralizuoja rūgštų skrandžio turinį ir slopina jo veikimą. Tulžies rūgštys aktyvina kasos sulčių fermentus, suskaido riebalus į mažas daleles, skatina žarnų peristaltiką, kovoja su mikrobais, padeda vitaminams rezorbuotis žarnyne. Pašalinus tulžies pūslę, organizmas netrunka prisitaikyti prie naujų sąlygų - nekoncentruota tulžis į virškinimo traktą po truputį patenka tiesiai iš kepenų, todėl sveikai bei reguliariai maitinantis nekyla problemų", - tvirtina gydytojas.

Tinkamą gydymo metodą parenka medikai

Jeigu atsitiktinai aptikti akmenys nesukelia jokių simptomų, gydymas nėra reikalingas, tačiau ilgainiui tulžies pūslės akmenligė gali pasireikšti sunkumu ir maudžiančiu skausmu dešiniame šone, kartumu burnoje, ypač pavalgius riebaus maisto, vėliau - ir kepenų diegliais, tad pajutus diskomfortą būtina kreiptis pagalbos į medikus.

Yra kelios akmenų pašalinimo galimybės, viena kurių - laparoskopinė tulžies pūslės pašalinimo operacija, leidžianti medikams operuoti pacientą net ir esant ūmiam cholecistitui. Operacijos metu pro visiškai mažus pjūvius pilvo sienoje į pilvo ertmę įvedami instrumentai ir vaizdo kamera. Operacija unikali tuo, kad paciento organizmas nepalyginamai mažiau traumuojamas, todėl gerokai greičiau pasveiksta.

"Įsivaizduokite, kur pirštą nupjauti, o kur tik jį įpjauti, - sako medikas. - Operuoti tradiciniu būdu pacientai ligoninėje stebimi porą savaičių. Laparoskopinės operacijos dėka ligonis jau kitą dieną gali keltis iš patalo, o po 2-3 parų – vykti į namus. Išvykstant gydytojas chirurgas pateikia rekomendacijas bent mėnesį laiko nekilnoti sunkumų ir ko nevertėtų valgyti bei gerti. Tokiu būdu ligoninėje pacientams gydyti išeikvojama mažiau sąnaudų, o chirurgijos skyrius, kuriame niekuomet netrūksta ligonių, nebūna perpildytas. Amerikoje po tokios pačios operacijos pacientai į namus išleidžiami tą pačią dieną."

Nors laparoskopinės operacijos kur kas pranašesnės už tradicines, kol kas be pastarųjų neapsieinama. "Pasitaiko, kad pradėję laparoskopinę operaciją dėl tam tikrų nenumatytų atvejų turime daryti atvirą pilvo pjūvį, kad pašalintume ligą sukėlusią priežastį", - sako medikas.

Atveja skausmas

"Užėjus skausmo priepuoliui, žmogus, ieškodamas pagalbos, patenka į ligoninę. Kol lašinamos lašelinės, kurios sumažina spazmus bei stiprų skausmą viršutinėje pilvo dalyje ar po dešiniuoju šonkaulių lanku, atliekame reikiamus tyrimus, o reikalui esant, spėjame pasikonsultuoti su kitais specialistais. Tulžies pūslės uždegimas vystosi daug lėčiau nei apendicitas, todėl skubėti nereikia. Akmenukui atšokus, žmogus nebejaučia jį varginusio skausmo, tad vėl jaučiasi visiškai sveikas, nors problema nedingo. Mes, chirurgai, žinodami galimą būsimų komplikacijų riziką, rekomenduojame operaciją, tačiau žmogus pats turi apsispręsti, ar sutikti operuotis, - pasakoja medikas. – Vieni nedvejodami sutinka operuotis, kiti, teisindamiesi, jog nebeskauda, išvažiuoja namo. Kurie teisūs, niekas negali pasakyti. Akmenukas - tarsi rizikos faktorius, galintis sukelti rimtų bėdų, tačiau neretai skausmo priepuolis nebepasikartoja".

Priepuolis nėra didelė blogybė

Pats priepuolis, anot mediko, nėra rimta bėda. Viena rimtesnių bėdų – mechaninė gelta, prasidedanti akmenukui iš tulžies pūslės patekus į bendrąjį tulžies lataką ir jį užkimšus. Tada tulžis nebegali nutekėti į dvylikapirštę žarną, tad išsilieja į kraują.

"Priėmimo skyriuje echoskopu neatlikus tyrimo būtų sunku diagnozuoti, kokios kilmės gelta žmogus serga, - sako gydytojas. – Esant mechaninei geltai, būtina pašalinti įstrigusį akmenuką. Tuomet pagalbon kviečiame anesteziologą bei gastroendoskopuotoją. Anesteziologas rūpinasi bendrąja nejautra, kurios metu gastroendoskopuotojas, atlikdamas gastroskopijos tyrimą pro lankstų endoskopą, įvestą per burną į dvylikapirštę žarną, į tulžies latakus suleidžia rentgeno kontrastinį tirpalą, padedantį surasti įstrigusį akmenuką. Išėmę akmenuką, žinoma, jeigu tai padaryti netrukdė anatominė organų padėtis, po keleto dienų, praėjus uždegimui, laparoskopinės operacijos metu pašaliname ir tulžies pūslę. Nepavykus akmenuko pašalinti, operuojame tradiciniu būdu."

Dėl ilgalaikės arba dažnai besikartojančios mechaninės geltos ilgainiui gali išsivystyti kepenų nepakankamumas ir gyvybei labai pavojinga liga – kasos uždegimas. Anot gydytojo, net šiais medicinos technologijų pažangos laikais nepavyksta išvengti didelio mirtingumo esant kasos uždegimui.

"Dažniausia vyrų kasos uždegimo priežastis – alkoholis, tačiau pasitaiko, jog ligą sukelia ir akmenukas. Deja, ligai visiškai nesvarbus žmogaus amžius – nuo jos miršta ne tik pagyvenę, bet ir jauni vyrai bei moterys, nepaisant to, kad ligonis, kuriam skiriamas nemažas kiekis įvairių medikamentų, nuolat medikų prižiūrimas būna keletą mėnesių", - sako gydytojas ir pataria nelaukti, kol dar kartą pasireikš tulžies pūslės akmenligei būdingi simptomai, verčiau laiku pasiryžti operacijai.

Bronchito sėkmė – tinkamas savalaikis gydymas

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Orams atšalus vis daugiau žmonių pradeda negaluoti. Peršalimas dažnai išprovokuoja ūminį bronchitą, kuriuo kasmet suserga maždaug 5 proc. suaugusiųjų. "Vos pajutę nemalonius pojūčius sergantieji puola gydytis paracetamoliu, tačiau ne pagal paskirtį pasirinktas vaistas negali išgydyti ligos", - tvirtina gydytojas pulmonologas Antanas Samys.

Gydytojo pulmonologo Antano Samio teigimu, dažniausiai bronchitu sergama, kai siaučia gripas ir peršalimo ligos.

Autorės nuotr.

Virusinė infekcija - nebūtinai žiemą

Anot mediko, užsikrėsti virusine infekcija galima bet kuriuo metų laiku. Dažniausiai bronchitu sergama, kai siaučia gripas ir peršalimo ligos. Bronchitas - tai bronchų uždegimas, kuris paprastai prasideda dar nosyje ar nosiaryklėje.

Svarbiausia – neleisti uždegimui plisti žemyn trachėja link bronchų. Pražiopsojus akimirką, kai virusai dar šeimininkauja nosiaryklėje, sukeldami silpnumą, nuovargį, slogą, gerklės perštėjimą bei galvos skausmą, uždegimo apimtos bronchų epitelio ląstelės ima luptis, nustodamos linguoti savo turimomis ataugėlėmis, kuriomis paprastai stumia visokius mūsų įkvėptus nešvarumus iš plaučių link nosies, kur mes galime juos iščiaudėti. Ląstelės žūva, nusilupa, ima daugėti gleivių, todėl pradedame kosėti, bronchų spindis sumažėja, todėl sunkiau kvėpuoti.

Sausas, dirginantis, deginantis kosulys – pažeistų trachėjų požymis. Sudrėkęs ir suminkštėjęs kosulys, kurio metu neretai atkosėjama skaidrių, gelsvų ar žalsvų skreplių, byloja apie proceso išplitimą į kvėpavimo takų gilumą ir yra vienas pagrindinių bronchito simptomų. Be to, ligonį vargina viršutinių kvėpavimo takų ligos požymiai – sloga, čiaudulys, gerklės skausmas, balso užkimimas. Bronchitui taip pat būdingi bendrieji negalavimo požymiai: prakaitavimas, greitas nuovargis, sumažėjęs darbingumas.

Peršalimas skatina bronchitą

Manoma, kad bronchitą sukelia tik peršalimas: jeigu peršalsi, tai susirgsi bronchų uždegimu, o jeigu neperšalsi – nesusirgsi. Gydytojas sako, jog tai netiesa – peršalimas tėra organizmo būklė dėl sušalimo ar perpūtimo, dėl kurio kvėpavimo takų ląstelės tampa labiau pažeidžiamos. Jeigu aplinkoje yra virusų ar bakterijų, o jūsų organizmas itin nusilpęs, net ir mažas peršalimas gali labai pakenkti. Tačiau jeigu peršalote, bet gerai miegate, nesiskundžiate apetitu, nepatiriate streso, tuomet net didžiausias peršalimas nepajėgs įveikti stiprios jūsų imuninės sistemos, todėl paburkusi bronchų gleivinės membrana grįš į pradinį lygmenį po pradinės infekcijos, kuri dažniausiai trunka kelias dienas.

Antibiotikai virusų neveikia

Dažniausiai bronchitas susijęs su viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis. 90 proc. atvejų bronchito uždegimo kaltininkė yra ūmi kvėpavimo takų virusinė infekcija, tik 10 proc. - pirminio bronchito priežastis yra bakterijos: stafilokokai, pneumokokai, mikoplazmos ir pan. Jeigu peršalote ir per tris dienas nepraeina simptomai (ašaroja akys, sloga, šiek tiek skauda gerklę, vargina sausas kosulys), greičiausiai jūs sergate ūminiu bronchitu.

"Nuo ūminio bronchito dažniausiai pasveikstama savaime greičiau nei per septynias dienas, kadangi virusinės kilmės bronchitas yra trumpalaikis. Geriausia, kuo galite sau padėti – gulėti lovoje ir gerti daug šiltos arbatos. Svarbiausia dar kartą neperšalti, - pataria medikas. – Tačiau jeigu pasijutus geriau po kiek laiko staiga vėl pakyla temperatūra ir vėl ima varginti buvę simptomai, reikia pagalvoti apie infekcinę komplikaciją: bakterinį bronchitą arba plaučių uždegimą."

Dauguma bakterinį bronchitą, anot mediko, linkę gydytis paracetamoliu ar kitais simptomus šalinančiais vaistais. "Ligonis geria paracetamolį ir galvoja, kad gydosi. Pusė bėdos, kai savigyda užsiimantis ligonis yra jaunas, tačiau toks gydymosi metodas itin pavojingas senyvo amžiaus žmonėms, ypač tiems, kurie serga kitomis lėtinėmis ligomis. Žinoma, nukritus temperatūrai žmogus pasijunta geriau, tačiau liga niekur nedingsta, tad po kurio laiko uždegimas su kosuliu grįžta nauja jėga, kuriai įveikti būtini antibiotikai, - dalijasi patirtimi medikas. - Daugelis perdėtai baiminasi antibiotikų. Suprantama, be reikalo vartoti jų nereikia, antibiotikai turi būti skiriami apgalvotai, todėl nedelsdami apsilankykite pas savo šeimos gydytoją, nes tik jis gali kvalifikuotai įvertinti jūsų būklę ir skirti tinkamą gydymą."

Liaudies medicina pataria:

Sergant bronchitu ir labai kosėjant, naudinga valgyti svogūnų laiškų salotas, paskanintas kiaušiniu ir grietine.

Bronchų spazmus malšina bulvių košė su daug pieno.

Bronchitą efektyviai gydo avižų kisielius, sumaišytas su pienu ir grietine.

Sergant bronchitu, rekomenduojama valgyti gleivingą miežių sriubą bei košę ir gerti jų kisielių, valgyti avietes, šviežius ir džiovintus juoduosius serbentus.

Sergant viršutinių takų arba plaučių ligomis, rekomenduojama valgyti pakepintus lazdyno riešutus su trupučiu juodos duonos. Toks valgis padeda greičiau pasišalinti skrepliams.

Sergant plaučių ligomis, rekomenduojama valgyti pistacijas ir iš jų pagamintą sviestą.

Viršutinių kvėpavimo takų ligas gydo imbieras. Prieskoniniai gvazdikėliai - efektyvi priemonė, malšinanti skausmą, slogą bei kosulį.

Knarkimas nėra tik juoko objektas

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Daugelis sergančiųjų obstrukcine miego apnėja nė nenutuokia apie šio kvėpavimo sutrikimo grėsmę, todėl neskuba praverti otolaringologo duris. "Knarkimas - tarsi aliarmas, įspėjantis apie sveikatai gresiantį pavojų", - sako gydytoja otolaringologė Edita Brazienė.

Otolaringologės Editos Brazienės teigimu, miego apnėjos varginamas žmogus susiduria su padidėjusia mirties rizika, keldamas grėsmę ne tik sau, bet ir aplinkiniams.

Autorės nuotr.

Knarkimas kelia grėsmę sveikatai

Knarkimas – minkštųjų audinių virpėjimas susiaurėjusiose viršutinių kvėpavimo takų vietose. Šio virpėjimo garsą vadiname knarkimu. Jam ilgainiui stiprėjant, prasideda obstrukcinės miego apnėjos sindromas, kuris, anot medikės, yra dažniausiai diagnozuojamas kvėpavimo sutrikimas miegant. Paprasčiau tariant - miegantis žmogus knarkdamas kurį laiką nustoja kvėpavęs. Kvėpavimo pauzė arba miego apnėja sutrikdo organų veiklą, todėl gerokai nukenčia ne tik gyvenimo kokybė, bet ir sveikata.

Anot medikės, tik knarkalių artimieji gali papasakoti apie jų knarkimą bei atsiradusius asmenybės pokyčius. Pirminei miego apnėjos diagnostikai itin svarbūs lovos partnerio pasakojimai. Įspėjantis miego apnėjos sindromas – garsus knarkimas su kvėpavimo pertrūkiais miegant.

"Neretai girdžiu pasakojant, kad knarkiantį vyrą žmona turi stipriai papurtyti, kad šis vėl imtų kvėpuoti", - pasakoja gydytoja.

Knarkiantis žmogus skundžiasi sumažėjusiu darbingumu, padidėjusiu mieguistumu dieną, galvos skausmais, impotencija, nepasitenkinimu aplinka, depresija, padidėjusiu irzlumu, prasiveržiančiu pykčiu ir kitais sveikatos pokyčiais. Šie obstrukcinei miego apnėjai būdingi objektyviai nustatomi kvėpavimo sutrikimai miegant pasireiškia ne mažiau kaip penkis kartus per valandą.

Vaikams geriausia išeitis - operacija

Obstrukcine miego apnėja skundžiasi ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Beje, neretai staigi kūdikių mirtis siejama su obstrukcine miego apnėja dėl adenoidų ir tonzilių hipertrofijos.

"Knarkiančių mažųjų pacientų sulaukiame išties nemažai, - sako gydytoja. - Knarkimo varginami vaikai būna išsiblaškę, jiems prasčiau sekasi mokytis, sunku sukaupti dėmesį, kamuoja naktinis šlapinimasis. Ilgainiui išsivysto protinis atsilikimas, deformuojasi sąkandis, todėl vaikas būna išsižiojęs, sudarydamas žiopliuko įvaizdį. Dažniausia vaikų knarkimo priežastis – adenoidai bei tonzilės. Jeigu tėvai nedelsia ir laiku pagalbos kreipiasi į medikus, po atliktos operacijos viskas palaipsniui grįžta į savo vėžes, nes operacijos veiksmingumas, skirtingai nei suaugusiesiems, siekia 100 proc."

Užsienio literatūroje rašoma, kad operacija veiksminga tik 30-50 proc. suaugusiųjų, mat šie dažnai serga įvairiomis ligomis ir vartoja medikamentus. "Kai kurie kraujospūdį mažinantys medikamentai sukelia nosies, nosiaryklės, liežuvėlio gleivinės paburkimą, kuris ir pasunkina kvėpavimą", - pasakoja gydytoja ir patikina - jeigu po operacijos žmona pasako, kad vyras mažiau knarkia arba karkia, bet nesustoja kvėpuoti, tai - didelis pasiekimas.

Norint pradėti kovą su knarkimu, anot medikės, visų pirma reikia sureguliuoti kūno svorį, kadangi didėjant antsvoriui bei storėjant kaklui, o šiam spaudžiant ryklėje bei nosyje esančius organus, į kvėpavimo takus patenka vis mažiau oro.

"Jei žmogus sveria 150 kg, jokia operacija nepadės išspręsti knarkimo problemos", - tvirtina gydytoja ir perspėja, jog neužtenka apsiriboti vien fiziniu aktyvumu - būtina pasikonsultuoti su gydytoju dietologu bei išmokti skaičiuoti kalorijas.

Apnėja – sunkių būklių priežastis

Ilgai knarkimas buvo tik socialinis reiškinys, neretai sukeliantis šeimoje didelius kivirčus ar net skyrybas. Tik 1976 m. buvo patvirtinta, jog miego apnėja gali sukelti miokardo infarktą ar insultą.

"Apnėja – tai visiškas oro srauto tekėjimo pro viršutinius kvėpavimo takus nutrūkimas, besitęsiantis ilgiau nei 10 sekundžių. Tuomet iki miokardo infarkto ar insulto – vos keli žingsniai. Miego apnėjos varginamas žmogus kasdien susiduria su padidėjusia mirties rizika. Varginamas mieguistumo dieną, jis gali užmigti vairuodamas automobilį. Dirbdamas aukštai ar naudodamasis pavojų sukelti galinčiais mechanizmais, rizikuoja nukristi, susižeisti ar sužeisti kitus. O kur dar pablogėjusi atmintis, polinkis į depresiją?" - vardija negalavimus medikė.

Kilmė išaiškinama miego laboratorijose

Apie 90 proc. atvejų miego apnėja būna dėl viršutinių kvėpavimo takų pokyčių. Centrinė miego apnėja – gerokai retesnė – iki 10 proc. atvejų. Norint išsiaiškinti knarkimo kilmę, knarkiantį žmogų medikai siunčia į miego laboratoriją, kur miegant polisomnografu įvertinamas kvėpavimas, pulsas, kraujospūdis ir stebima, kiek kartų per valandą sustoja kvėpavimas bei kiek tai yra pavojinga.

Esant centrinės kilmės knarkimui, pacientai gydomi otolaringologų. Paaiškėjus, jog knarkimas yra periferinės kilmės, knarkiantys žmonės patikimi gydyti gydytojams neurologams.

Polisomnografinės laboratorijos yra Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. "Bėda ta, kad eilės šiose laboratorijose ilgos – tyrimo žmogui tenka laukti metus. Atlikti tyrimą galima ir namuose, tik tuomet už šią paslaugą reikia mokėti", - sako medikė ir patvirtina, jog miego klinikos populiarios pasaulyje. Gydytojai teko pabuvoti Norvegijoje esančioje miego klinikoje bei stebėti itin didelį žmonių rūpinimąsi savo sveikata. "Tenykščiai žmonės, norėdami pašalinti juos kamuojančią knarkimo problemą bei gyventi visavertį gyvenimą, kur kas drąsiau kreipiasi į medikus. Jie nebijo pakartoti operacijos, o tai neišvengiama esant didelio laipsnio apnėjai, - pasakoja otolaringologė. - Lietuva yra viena pirmųjų šalių, kurioje labiausiai sergama širdies ir kraujagyslių ligomis, tad gal metas paieškoti šių pavojų žmogaus gyvybei keliančių ligų priežasčių? Gaila, kad pas mus vis dar vyrauja nuomonė, jog už sveikatą yra atsakingas ne pats žmogus, o jį gydantis gydytojas. Žmogus gyvena kaip jam patinka: valgo be saiko, nesportuoja, o atėjęs pas medikus tikisi viena procedūra išspręsti visas jį užklupusias problemas."

Nauja gydymo technologija ne visada reikalinga

Gydytoja džiaugiasi neseniai įsigytu radiodažninės termoabliacijos aparatu, padedančiu pacientams greitai, neskausmingai, efektyviai ir saugiai pašalinti knarkimo priežastį. Šiuo ligoninėje sėkmingai naudojamu aparatu specialiais antgaliais pašalinamos minkštojo gomurio, liežuvio šaknies, nosies kriauklės bei kitų organų patologijos. Sustandėjus audiniams, jie nebesiliečia prie užpakalinės ryklės sienelės ir nebesukelia vibracijos, vadinamojo knarkimo.

"Aparato antgalis yra vienkartinis, todėl pacientui jį reikia nusipirkti. Antgalio kaina beveik 500 Lt, tačiau spartėjant gyvenimo tempui žmogus turi būti maksimaliai darbingas, tad ši suma nebeatrodo tokia didelė, juolab kad ligoninėje lovadieniai nemokami", - pataria gydytoja ir primena, jog knarkaliams radiodažninė abliacija ne visuomet būna reikalinga.

Neretai užtenka klasikinių obstrukcinės miego apnėjos pašalinimo metodų, tačiau kuris iš jų bus pasirinktas, sprendžia gydytojas. Italai mėgsta įdėti silikoninius implantus į minkštajį gomurį, kad sukietintų, arba pakelia minkštąjį gomurį į viršų, nors šios operacijos veiksmingumas tėra 30 proc. Esant itin didelio laipsnio apnėjai, gali tekti operuoti atviru būdu, darant pjūvį po kaklu. Šios, anot medikės, drastiškos bei ganėtinai sudėtingos operacijos, kurių metu poliežuvinis kaulas patraukiamas į šoną, kad atsirastų daugiau vietos orui įeiti, Šiaulių ligoninėje nėra atliekamos.

Reikia spręsti patiems

Vyrai miego apnėja serga šešis kartus dažniau nei moterys. Įtakos turi ne tik nutukimas, bet ir amžius – tyrimais įrodyta, jog dažniau knarkia 45-65 metų žmonės. "Ateina laikas, kai oda ima raukšlėtis, praranda elastingumą. Minkštasis gomurys taip pat nėra išimtis – jis nusileidžia ir užkrenta. Jokiais medikamentais neįmanoma pakelti liežuvėlio, sukietinti gomurio, atlikti kitų procedūrų", - tvirtina gydytoja.

Drebinti sienas priverčia rūkymas bei alkoholis, kuris atpalaiduoja raumenis, tad šie užkrenta ant kvėpavimo takų, neleisdami praeiti orui. Moterims miego apnėją sąlygoja menopauzė, migdomųjų vartojimas, ne išimtis – žalingi įpročiai. Neretai miego apnėją sąlygoja paveldėti anatominiai žandikaulių ir gerklų ypatumai.

Tiems, kurie vis dar nedrįsta praverti medikų duris, gydytoja pataria išbandyti pasaulyje seniai žinomus būdus: miegoti ant šono, o pižamoje ties mentimi įsisiūti teniso kamuoliuką, kuris atsigulus ant nugaros sukelia diskomfortą, todėl verčiamasi ant šono.

Garbaus amžiaus žmonės labiau linkę pasitikėti miego reguliavimo aparatais, kurie, anot medikės, labai populiarūs Vokietijoje. Aparatas pastatomas ant naktinio staliuko, o jo antgalis įdedamas į burną, per kurį retkarčiais įpučiama oro ir taip pakeliamas minkštasis gomurys. Aparatas tam tikrą laikotarpį duodamas išbandyti nemokamai. Miego reguliavimo aparatą dažniau renkasi vienišiai, nes daugelį trikdo estetinė jo išvaizda. "Panaši į dujokaukę, naudotą karo metu, - šmaikštauja medikė, - tačiau žmogui reikia priimti sprendimą, ar ramiai laukti insulto, infarkto, ar naudoti šias rimtas ligas atitolinančias priemones, ar pagaliau ryžtis operacijai."

Cigaretė – trumpiausias kelias susirgti

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Jau keletą dešimtmečių plaučių vėžys yra viena dažniausiai pasitaikančių onkologinių ligų. Daugiau nei 90 proc. plaučių vėžio atvejų siejama su rūkymu, tačiau apie šio žalingo įpročio neigiamą poveikį sveikatai nesusimąstome tol, kol patys nepajuntame nemalonių pokyčių. "Rūkantis jaunuolis nejaučia sveikatos pablogėjimo, todėl į medikų ar artimųjų perspėjimus dažnai tik ranka numoja", - sako gydytoja chemoterapeutė Augenija Žlabienė.

Rū­ky­mas sukelia ne tik plau­čių vė­žį, bet ir ki­tas on­ko­lo­gi­nes li­gas: gerk­lų, bur­nos ert­mės, lū­pos, stemp­lės, ka­sos, šla­pi­mo pūs­lės.

Aldon Scott MC LEOD nuotr.

Viena pavojingiausių onkologinių ligų

Nuo XX a. pradžios paplitęs cigarečių rūkymas siejamas su plaučių vėžio sergamumo padidėjimu. Pastarąjį dešimtmetį vyrų sergamumo plaučių vėžiu rodiklių analizė, anot medikės, rodo teigiamas permainas. Nuo 1997 m. stebimas sergamumo mažėjimas, tačiau tuo per daug nevertėtų džiaugtis, nes gerokai padidėjo moterų sergamumas šia liga - per pastaruosius penkerius metus rūko vis daugiau jaunų (25-29 metų) moterų.

"Plaučių vėžys yra onkologinių ligų, kuriomis serga moterys, dešimtuke. Šios grėsmingos ligos gydymo rezultatai nėra džiuginantys. Santykinis vyrų, sergančių plaučių vėžiu, penkerių metų išgyvenamumas siekė 9 proc. Didėjant ligos stadijai, išgyvenamumo prognozė sparčiai blogėjo. Esant IV stadijos plaučių vėžiui, išgyvenamumas nesiekia net 2 proc." - dalijasi patirtimi medikė.

Apie rūkymą reikia kalbėti nuolat

Anot medikės, ir nerūkantys, ir prijaučiantys tabako dūmui yra girdėję apie rūkymo žalą, tačiau tuo nepatiki tol, kol nesuserga patys. Nustatyta, kad nuo intensyvaus rūkymo pradžios iki to laiko, kol susergama plaučių vėžiu, praeina vidutiniškai 20-30 metų. Tai ilgalaikis procesas, neturintis specifinių ligos požymių, todėl plaučių vėžys nustatomas dažniausiai atsitiktinai, radus pakitimų krūtinės ląstos rentgenogramose arba atsiradus naujiems ar blogėjant esamiems simptomams. "Norint atkreipti žmonių dėmesį, apie plaučių vėžį bei jį sąlygojantį rūkymą reikia daug kalbėti, nes tik tuomet, kai liga bus kuo anksčiau diagnozuota, galėsime ją įveikti", - įsitikinusi medikė.

Plaučių vėžys dažniausiai vystosi bronchų medyje: jeigu centrinėje jo dalyje – vadinamas centriniu, jeigu periferinėje – periferiniu. Pagal histologinę klasifikaciją plaučių vėžys gali būti plokščialąstelinis, smulkialąstelinis, liaukinis. Simptomų intensyvumas priklauso nuo vėžio lokalizacijos ir išplitimo. Ligonį, be bendro negalavimo požymių (silpnumo, nuovargio, pablogėjusio apetito, kūno masės mažėjimo, šiek tiek padidėjusios kūno temperatūros), vargina dusulys, kosulys, neretai atsikosėjama krauju, krūtinės ląstos skausmas, skrepliavimas.

Rūkymas – pagrindinis rizikos veiksnys

Plaučių vėžio rizikos veiksniai žinomi geriau nei daugelio kitų piktybinių navikų. Didžiausią riziką kelia cheminiai kancerogeniniai junginiai arba radiaktyviosios medžiagos, patenkančios į kvėpavimo takus su užterštu oru. Dažniausiai tai tabako dūmai bei cheminėse įmonėse, kasyklose paplitę kancerogenai. Apie 90 proc. plaučių vėžio atvejų sukelia tabakas. Rūkaliams susirgti plaučių vėžiu tikimybė yra dešimt kartų didesnė nei nepripažįstantiems cigaretės. Įrodyta, jog reguliariai rūkant vėžinei ligai išsivystyti įtakos turi ne tik surūkytų cigarečių kiekis bei rūkymo trukmė, bet ir cigarečių rūšis. Ypač kenksmingos cigaretės be filtro. Neigiamos įtakos turi individualios organizmo savybės, amžius bei kokio amžiaus žmogus ėmė traukti dūmą.

Tabako aukos - ne tik rūkantieji

Kenksmingi ne tik aktyviai į plaučius įtraukiami tabako dūmai, bet ir tie, kurie į kvėpavimo organus patenka kvėpuojant prirūkytoje patalpoje - pasyvus arba priverstinis rūkymas. Įrodyta, kad rūkančių vyrų nerūkančios žmonos plaučių vėžiu suserga apie 20 proc. dažniau nei tos, kurios priverstinai nekvėpuoja tabako dūmais užterštu oru.

Būtent dėl pasyvaus rūkymo plaučių vėžys dažniau pasitaiko barmenams bei tų profesijų žmonėms, kuriems ilgai tenka dirbti prirūkytose patalpose. Nerūkantieji įkvepia tabako dūmų ir rūkalių iškvepiamo oro, todėl gali paūmėti kitų ligų, jei jomis sergama, simptomai.

Tabako dūmams ypač jautrūs vaikai. Rūkančių tėvų vaikai 1,5 karto dažniau serga astma, kvėpavimo takų ligomis, vidurinės ausies uždegimu.

Kenksmingos medžiagos - apgaulingos

Nikotinas yra svarbiausia tabako dūmų veiklioji medžiaga, prie kurios priprantama kaip prie bet kurio kito narkotiko. Trumpalaikis psichostimuliatorius nikotinas, stimuoliuodamas galvos smegenų veiklą, sukelia trumpalaikį atminties ir koncentracijos pagerėjimą, pakilią nuotaiką, sumažina nuovargį, padidina darbingumą, suteikia malonumo bei pasitenkinimo jausmą. Be šio nuodo, tabako dūmuose yra apie 50 kancerogeninių cheminių junginių, iš kurių pats kenksmingiausias – benzpirenas, ilgainiui sukeliantis bronchų gleivinės ląstelių vėžinius pakitimus.

Jeigu į plaučius teršalų patenka nedaug, jie patys geba apsivalyti, tačiau nuolat rūkant bronchų cilindrinės epitelinės ląstelės žūva, išsigimsta, todėl atsiranda itin palankios sąlygos navikams vystytis. Be benzpireno, dūmuose yra įvairių nitrozoaminų, radioaktyviojo polonio. Pypkės ar cigarų rūkymas mažiau pavojingas, nes yra žemesnė degimo temperatūra.

Gydytoja chemoterapeutė Augenija Žlabienė sako, kad ir nerūkantys, ir prijaučiantys tabako dūmui yra girdėję apie rūkymo žalą, tačiau tuo nepatiki tol, kol nesuserga patys.

Autorės nuotr.

Rūkymas – daugelio ligų priežastis

Vėžį nemenka dalimi lemia ir genetinis poveikis, tad ne visi vienodai reaguoja į tabako dūmus. Jeigu žmogus yra veikiamas ir kitų ore esančių kancerogenų, pvz., asbesto, nikelio, metalo dulkių ir pan., negiamas tabako poveikis plaučiams dar labiau padidėja. Rūkaliams, gyvenantiems labai užterštuose pramonės rajonuose, rizika susirgti plaučių vėžiu padidėja 50 proc.

Rūkymas sąlygoja ne tik plaučių vėžį, bet ir kitas onkologines ligas: gerklų, burnos ertmės, lūpos, stemplės, kasos, šlapimo pūslės. Piknaudžiaujant alkoholiu ir nesaikingai rūkant, burnos ertmės, stemplės bei gerklų vėžys išsivysto dešimt kartų dažniau. Tabako dūmuose esančios kenksmingos medžiagos neretai būna ir nevėžinių ligų - bronchito, plaučių emfizemos, kraujagyslių susiaurėjimo, miokardo infarkto, smegenų insulto ir daugelio kt. - priežastis.

Dervos – pavojingiausia medžiaga

Kvėpuojant ar rūkant oras į plaučių alveoles patenka pro gerklas, trachėją, bronchus. Bronchai padengti virpamuoju epiteliu, pasidengusiu plaukeliais. Intensyviai rūkant, tabako dūmų dervos – stipriausios medžiagos, galinčios sukelti vėžį, sunaikina šiuos plaukelius. Pakitęs bronchų epitelis nebegali išvalyti bronchuose esančio sekreto iš gleivių. Jie kaupiasi ir kartu su tabako dervomis dirgina bronchų sieneles. Rūkaliai rytais kosėja. Tai, anot medikės, ne kas kita, tik lėtinio bronchito pradžia. Vėliau pakenktoje bronchų gleivinėje gali išsivystyti plaučių vėžys. Ant cigarečių pakelių gamintojai nurodo 10 miligramų dervų kiekį, tačiau praktinių testų metu nustatyta, kad iš tikrųjų jis būna dvigubai, neretai net trigubai didesnis už leistiną kiekį.

Daugiau dėmesio profilaktikai

Veiksmingiausia vėžio profilaktika – tuoj pat mesti rūkyti. Net ilgą rūkymo stažą turėjusiems rūkaliams po penkerių nerūkymo metų sumažėja plaučių vėžio rizika, o po 11-13 metų ji sumažėja beveik iki niekada nerūkiusiųjų rizikos lygio. Ypač svarbu, kad nerūkytų jaunimas. Apmaudu, kad net 61,5 proc. 15-16 metų moksleivių yra pabandę rūkyti, kurių 25 proc. rūko nuolatos. Dabar prieš rūkymą ir jo sukeltus padarinius kovoja visas pasaulis. Draudžiama rūkyti viešose vietose, neparduodamos cigaretės paaugliams, ant cigarečių pakelių primenama, jog rūkymas kenkia sveikatai, didinamos rūkalų kainos, uždrausta vieša cigarečių reklama. Šių profilaktinių priemonių veiksmingumą įrodė profilaktikos programa "Europa prieš vėžį". Tose šalyse, kur buvo vykdoma tabako kontrolė, vyrų mirtingumas nuo plaučių vėžio gerokai sumažėjo. Europos Sąjungos šalių moterų mirtingumas nuo plaučių vėžio vis dar didėja, matyt, todėl, kad dar daug moterų, ypač jaunų, rūko. Be to, yra duomenų, kad moterys jautresnės tabako dūmų kancerogenams nei vyrai.

Atostogos – puikus metas mesti rūkyti

"Jei esate stiprios valios, mesti rūkyti galite iškart. Rezultatas bus geresnis, jei mesti rūkyti nuspręsite per atostogas ar išvyką, t. y. tuomet, kai mažesnė nervinė bei emocinė įtampa. Jei žmogus rūkė 10 metų ar daugiau, mesti rūkyti iškart vargu ar pavyks. Tuomet rūkyti reikia mesti palaipsniui, kasdien surūkant vis mažiau cigarečių, neįtraukti dūmų į plaučius, nesurūkyti visos cigaretės. Pravartu pagalbos kreiptis į savo šeimos gydytoją. Svarbiausia atminti, jog sėkmė – jūsų rankose", - pataria medikė.

Psichologo užduotis - atstatyti gyvenimo ritmą

Milgė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Kiekviena rimta liga apverčia mūsų kasdienybę aukštyn kojomis. Mums reikia laiko, kantrybės ir žinių, kad galėtume pradėti naują, visiškai kitokį nei iki tol gyventą gyvenimą. Vieni prisitaikyti prie ligos diktuojamų sąlygų bando patys, kiti ieško pagalbos. "Nereikia manyti, jog pas psichologus lankosi tik silpnos valios žmonės. Neretai net ir patys stipriausi neranda tiek drąsos bei nuoširdumo, kad galėtų priimti jiems mestą iššūkį", - sako psichologas Arūnas Norkus, konsultuojantis sergančiuosius epilepsija.

Psichologas Arūnas Norkus dirba pagal programą, mokančią gyventi sergant epilepsija.

Autorės nuotr.

Psichologo pagalba praverstų daugeliui

Skelbiama, jog išsivysčiusiose šalyse epilepsija gali sirgti 1 proc., mažiau išsivysčiusiose – iki 2 proc., o visai neišsivysčiusiose – netgi iki 5 proc. populiacijos. Dėl medicininių, psichologinių bei socialinių problemų sergantieji epilepsija sunkiai prisitaiko viešajame gyvenime. Anot psichologo, epilepsija, kaip ir bet kuri kita lėtinė liga, iš esmės pakeičia gyvenimą. Ne kiekvienas pajėgia susidoroti su nelauktais bei ne itin maloniais pokyčiais, tokiam žingsniui reikia išties daug drąsos. Tokiais atvejais itin naudinga psichologo pagalba.

"Realu, kad iki tol buvęs visiškai sveikas netikėtai susirgęs žmogus neturi nei žinių apie jį užklupusią ligą, nei tiek jėgų jai priimti, - sako psichologas. - Mes vieninteliai Lietuvoje dirbame pagal Vokietijos Bethel epilepsijos centro Epilepsija sergančiųjų ir jų artimųjų švietimo modulinę programą (MOSES), skirtą mokytis gyventi sergant epilepsija. Lietuviai pirmieji Europoje vokiečių sukurtą programą išvertė į savo valstybinę kalbą, adaptavo ją ir sėkmingai pritaikė praktiškai. Nežinau, kodėl kitomis ligomis sergančiuosius vienijančios draugijos nesamdo psichologų, nes praktika rodo, jog daugumai sergančiųjų reikia padėti išgyventi asmenybinę bei socialinę netektį. Psichologas turi žinių ir praktinių įgūdžių, kurių dėka pacientui daug lengviau prisitaikyti prie ligos."

Per didelė globa - kenksminga

Epilepsijos priepuoliai gali ištikti bet kuriuo metu bet kurioje vietoje, todėl dėl specifinio ligos pobūdžio labai svarbu kuo geriau pažinti save ir savo ligą, išmokti prisitaikyti prie jos. Vadinasi, svarbiausia, kad ligonis ir jo artimieji suprastų ligos esmę, pripažintų diagnozę, pritartų gydymo taktikai ir sąmoningai dalyvautų gydant. Anot psichologo, itin svarbu ugdyti sergančiųjų epilepisija savarankiškumo įgūdžius. MOSES programa padeda išmokti savarankiškumo arba neprarasti esamo.

"Artimųjų globa labai vertinga kiekvienam sergančiamajam, tačiau neretai artimieji taip uoliai rūpinasi sergančiuoju, jog šis ima manyti, kad pats nieko nebegali padaryti. Perdėtas artimųjų rūpestis išmoko žmogų jaustis bejėgiu – 54 metų vyriškiui mama išmaišo cukrų arbatoje, kadangi pats to daryti nebenori, – pasakoja psichologas. – Ilgainiui per didele globa apgaubtam žmogui dingsta savarankiškumo pojūtis. Vieto jo atsiranda baimė, kad jį slaugantis žmogus pats nesusirgtų ar apskritai nenumirtų, nes jeigu taip nutiktų, paslaugos dėka išmoktas bejėgiškumas virstų didele našta. Siekdami užbėgti tokiai nelaimei už akių, savipagalbos grupėse mokomės būti kuo labiau savarankiškesni."

Jaunimas atviresnis pagalbos rankai

Ligonio ir jo artimųjų mokymas apie gyvenimą sergant epilepsija yra neatskiriama gydymo dalis. Psichologas tikina, jog psichologinę pagalbą lengviau suteikti jaunesnio amžiaus bei turintiems mažesnį ligos "stažą" žmonėms. Vyresnio amžiaus žmonės, ypač jei epilepsija serga daugiau nei dešimt metų, jau būna patys atradę būdą, padedantį jiems gyventi su savo liga.

"Dešimt metų vaistus nuo epilepsijos vartojantis žmogus dažniausiai būna išmokęs prisiminti juos išgerti, o neseniai susirgę epilepsija vis dar skolinasi vienas iš kito vaistus, nes atsiminę, jog jau atėjo laikas išgerti tabletę, prisimena, kad vaistų nenusipirko", - dalijasi patirtimi psichologas. Ugdant atmintį, pagalbon galima pasitelkti vaizduotę. Anot psichologo, išgirdę reikiamą žodį, dažnai jį susiejame su tam tikru vaizdiniu, kurį sukėlė ryškios teigiamos arba neigiamos emocijos, todėl vėliau gerai jį prisimename. Vaizdinė informacija žmogui daro didesnį poveikį, nes turi daug didenį elementų diapazoną: juda, yra splavinga, erdvinė, turi garsą.

"Kiekvienam mūsų vardas Viktorija sukelia skirtingus vaizdinius. Vieni, išgirdę šį vardą, jaučia malonų cinamono ar aitrų aštrių pipirų kvapą, kitiems jis atrodo kaip balionėlis arba primena kažką kieto ir pan. Lavinant vaizduotę, įgyjami gebėjimai planuoti, išmokstama išsikelti tikslą ir jo siekti".

Bijome, nes nežinome

Socialinė atskirtis gresia kiekvienam negalę turinčiam žmogui, nebūtinai sergančiam epilepsija. Atskirtis nuo visuomenės prasideda dar vaikystėje, jeigu mažasis ligonis serga šia liga. Nors epilepsija nėra užkrečiama, sergančių mažylių niekas nenori priimti į darželį. Mokyklinio amžiaus vaikams, prisibijant priepuolių, brukamas namų mokymas. Sakoma, jog žmogus visavertis jaučiasi tik dirbdamas, tačiau darbdaviai, vos tik sužinoję, kuo serga darbo prašantis žmogus, kuo skubiau baigia pokalbį.

Didžioji kliūtis – nežinojimas, kad yra labai daug epilepsijos rūšių, todėl klaidingai manoma, jog visi sergantys epilepsija, ištikus priepuoliui, netenka sąmonės, krenta ant žemės, ima trūkčioti, iš burnos pradeda dribti putos ir pan. Tai, žinoma, gąsdina, tačiau, anot psichologo, sunkia epilepsijos forma sergantys žmonės įvertina savo galimybes, todėl siekdami nesukelti rūpesčių darbo nė neieško. "Jokia liga nėra gėda. Užsiėmimų metu mokomės, kaip ir kada reikia pasakyti darbdaviui, jog būsimasis darbuotojas serga epilepsija, nes nutylėti šį faktą būtų klaidinga. Liga apriboja žmogų, tad vardan savo sveikatos netinka dirbti aukštai ar žybsint šviesoms, sunkiai kelti, nes šie veiksniai gali sukelti priepuolį."

Priepuolį atpažinti galima išmokti

Terminas "aura" apibūdina žmogaus jutimus prieš prarandant sąmonę. Iš tikrųjų aura yra paprastas židininis neišplitęs priepuolis. Anot psichologo, 80 proc. pacientų jaučia, kad juos tuoj gali ištikti epilepsijos priepuolis, tik dėl žinių trūkumo nesupranta, jog tie specifiniai pojūčiai yra aura. "Kai užsiėmimų metų žmonės vienas kitam ima pasakoti savo specifinius pojūčius artėjant priepuoliui: užuodžia nemalonų kvapą, girdi sklindančius garsus, akyse mato žaižaruojančias raudonas švieseles, organuose patiria įvairius pojūčius ir pan., paaiškėja, jog panašiai jaučiasi daugelis žmonių. Vadinasi, trūko tik žinių, kurios palengvintų sergančiojo būseną bei padėtų jam jaustis saugesniam. Sergant lengvesne epilepsijos forma, kai priepuolis trunka vos kelias sekundes, žmogaus nevargina prieštraukulinė būsena, todėl auros nebūna", - sako psichologas.

Trūksta motyvacijos mokytis

Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos duomenimis, apie 82 proc. sergančiųjų epilepsija Lietuvoje neturi jokio profesinio išsilavinimo. "Kam dirbti ir kaip save motyvuoti darbo paieškai, jeigu pasitenkinama neįgalumo pensija?" - sako psichologas.

Epilepsijos priepuolių yra labai įvairių. Kartais gali tik patrūkčioti veidas ar rankos. Šie priepuoliai vyksta net ir tuomet, kai sąmonė išlieka aiški. Būna, jog žmogus pakelia kavos puodelį prie lūpų ir staiga išmeta jį ant žemės. Tai trunka akimirką. Kartais automatiškai pradeda daryti kokius nors judesius – tai taip pat epilepsijos priepuolis, tik nei aplinkiniai, nei pats žmogus į tai nekreipia dėmesio. Sunkesne epilepsijos forma sergantieji skundžiasi silpna atmintimi, lėtu "klampiu" mąstymu, sutrikusia dėmesio koncentracija, todėl mokytis būtų išties sudėtinga. "Bet kuriuo atveju galima padėti atminčiai veikti geriau – reikia ją lavinti. Tai padėtų ne tik mokytis, bet ir įsiminti daugelį kasdien reikalingų dalykų", - aiškina specialistas.

Psichologinėms bėdoms išspręsti tabletės neužtenka

Anot psichologo, epilepsija sergantiems pacientams depresija pasireiškia dažnai. Ja serga apie 40 proc. pacientų. "Esant tokiai diagnozei, būtina psichologo pagalba. Nerimas bei baimė, kad priepuolis ištiks viešoje vietoje, yra pagrindinis veiksnys, sukeliantis depresiją. Šių itin didelių psichologinių bėdų neįmanoma išspręsti vien tabletėmis. Kadangi sergantys epilepsija žmonės dažniau patiria depresijos epizodus nei sergantieji kitomis neurologinėmis ligomis, savižudybė yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių didesnį epilepsija sergančių pacientų mirtingumą. Darytina prielaida, jog sergantiems epilepsija savižudybės rizika yra didesnė 10 proc., nei bendrojoje populiacijoje sergant širdies ir kraujagyslių, onkologinėmis bei kt. ligomis. Šią riziką sumažinti padėtų kvalifikuota bei laiku suteikta specialistų pagalba", - įsitikinęs psichologas.

Hemorojaus gydymas be chirurginės operacijos!

Med. dr. Gintautas RADŽIŪNAS, gyd. chirurgas, koloproktologas

Daugelis žmonių vienu ar kitu savo gyvenimo periodu skundžiasi dėl hemorojaus. Skundžiamasi dėl kraujavimo, skausmo ir diskomforto išeinamosios angos srityje, išsiverčiančių mazgų, perštėjimo. Hemorojus - viena dažniausių žmonių ligų.

Manoma, kad daugiau negu 50 proc. vyresnių nei 50 metų žmonių turi padidėjusių hemorojinių mazgų. Tiesiosios žarnos gale po gleivine ir aplink išeinamąją angą yra veniniai rezginiai. Šie rezginiai padeda geriau užsidaryti išeinamajai angai, tačiau dėl įvairių priežasčių, kurios didina spaudimą pilve, jie padidėja, hipertrofuoja ir gali sukelti kraujavimą, skausmą ar kitokius nemalonius jutimus išeinamosios angos srityje. Šie padidėję rezginiai vadinami hemorojumi arba hemorojiniais mazgais. Esant užkietėjusiems viduriams, įplyšta ties mazgu esanti gleivinė, todėl gali pasirodyti kraujo. Kraujo gali pasirodyti daug arba tik lašelis. Retais atvejais, kai labai daug nukraujuojama, gresia mažakraujystė.

Kraujavimas iš tiesiosios žarnos - visada grėsmingas požymis. Nors dažniausia kraujavimo priežastis - padidėję vidiniai hemorojiniai mazgai, pasirodžius netgi nedideliam kraujo kiekiui būtina ištirti storąją žarną, nes kraujuoti gali ir dėl gerokai grėsmingesnių priežasčių, pirmiausia - storosios žarnos vėžio, todėl visiems žmonėms, ypač vyresniems negu 50 metų, turintiems tokio pobūdžio nusiskundimų, reikėtų išsitirti visą storąją žarną. Atsitinka, kad, atsiradus kraujavimui iš tiesiosios žarnos, diagnozuojamas hemorojus, netgi išoperuojamas, o po kelių savaičių ar mėnesių vėl kraujuoja. Detaliau ištyrus randamas storosios žarnos vėžys. Tačiau pats hemorojus nėra priešvėžinė liga.

Yra vidiniai ir išoriniai hemorojiniai mazgai. Vidinius hemorojinius mazgus dengia gleivinė, išorinius - oda. Kraujuoja dažniausiai vidiniai hemorojiniai mazgai.

Gydant hemorojų svarbu, kad neužkietėtų viduriai, kraujavimą ar skausmus gali išprovokuoti labai aštrus maistas, stiprūs alkoholiniai gėrimai. Svarbu laikytis higienos įpročių - visada nusiprausti po tualeto. Tačiau šios priemonės ne visada padeda, tada taikomi mažai invaziniai ambulatoriniai, darbingumo nesutrikdantys gydymo būdai.

Daugeliu atvejų hemorojus gali būti gydomas ambulatoriškai, nenaudojant nuskausminamųjų vaistų, nes gleivinėje, dengiančioje vidinius hemorojinius mazgus, nėra juntamųjų nervų galūnėlių. Prieš gydant hemorojų vienintelė reikalinga procedūra - klizmavimas.

Yra sukurta keletas mažai invazinių hemorojaus gydymo būdų: guminių žiedų ligatūrų metodas, skleroterapija, infraraudonoji koaguliacija ir kiti. Chirurginės operacijos dažniausiai atliekamos stacionaro sąlygomis didžiausiems - ketvirtojo laipsnio - vidiniams hemorojiniams mazgams gydyti. Kitų gydymo būdų naudojimo dažnumas priklauso nuo turimos įrangos ir gydytojo patirties. Daugiausia taikomas guminių žiedų ligatūrų metodas. Šio metodo esmė ta, kad, naudojant specialų vakuuminį instrumentą, dalis hemorojinio mazgo į jį įtraukiama ir užveržiama guminiu žiedu. Uždėjus žiedą, mazgas per 4-6 dienas apmiršta ir pats pasišalina. Uždėjus 3-4 žiedus, hemorojiniai mazgai gerokai sumažėja, o jų sukelti negalavimai išnyksta. Šio metodo efektyvumas artimas chirurginės operacijos rezultatams. Tik įprastu būdu operuojant ligonį tenka gultis į ligoninę. Ligonis jaučia skausmą, apie 2-4 savaites būna nedarbingas. Ši vieta labai jautri, žaizdos gyja ilgai.

Guminių žiedų ligatūros dedamos ambulatoriškai. Atliekant šią procedūrą nereikalingas nuskausminimas, procedūra trunka kelias minutes. Reikalingos 1-2 procedūros, kurios atliekamos 2-4 savaičių intervalu. Dauguma ligonių po procedūros nusiskundimų neturi. Nedidelį diskomfortą po procedūros 1-2 dienas jaučia mažiau nei trečdalis pacientų, darbingumas nesutrinka.

Modernūs tyrimai sumažina ligų grėsmę

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Gimus naujagimiui, ir tėvai, ir jį prižiūrintys medikai nori įsitikinti, ar mažylis gimė sveikas. Tai išsiaiškinti padeda atliekami tyrimai, kurių dėka aptiktos ligos pradedamos gydyti ankstyvuoju jų vystymosi etapu, siekiant sumažinti, neretai net visiškai pašalinti ligų keliamą grėsmę. Tobulėjant medicinos technologijoms, vis daugiau tyrimų atliekama neinvaziniu būdu. "Tai patogu medikams, svarbiausia – naujagimiai apsaugomi nuo skausmo ir diskomforto", - sako gydytoja neonatologė Banga Vaitkevičienė.

 

"Lietuvoje dėl lėšų stokos dar tik ruošiamasi visuotinei kūdikių sveikatos patikrai", - sako gydytoja neonatologė Banga Vaitkevičienė.

Autorės nuotr.

Gelta – dažniausia naujagimystės būklė

Gimęs naujagimis pradeda kvėpuoti plaučiais. Didžioji dalis eritrocitų, motinos įsčiose aprūpinusių naujagimį deguonimi, ima greitai irti. Viena irimo medžiagų yra geltonoji medžiaga bilirubinas, kurią organizmas taip pat turi pašalinti. Naujagimio medžiagų apykaita yra labai lėta, kadangi kepenų fermentai, kurie skatina bilirubino apykaitą, nėra brandūs.

Sakoma, jog yra naujagimių, kuriems gelta nepasireiškia, tačiau, anot medikės, iš tiesų pagelsta visi naujagimiai, tik kai kuriems gelta būna labai silpna. Didžiausia bilirubino koncentracija pasireiškia 2-3 gyvenimo parą, o normalizuojasi paprastai per porą savaičių.

Priežasčių, kodėl prasideda gelta, gali būti labai daug. Bilirubino kiekis gali padidėti dėl skirtingų mamos ir kūdikio kraujo grupių, taip pat dėl nesutampančio rezus antigeno mamos ir vaiko organizmuose, dėl po gimdymo likusioje didelėje kraujosrūvoje yrančio kraujo, neišnešiotiems naujagimiams ir pan.

Naujos technologijos apsaugo nuo skausmo

Dažniausiai naujagimių gelta yra fiziologinė norma, tačiau didesnis bilirubino kiekis gali patekti į smegenis ir sukelti neurologinių pakitimų, todėl visiems naujagimiams atliekamas bilirubino kiekio tyrimas.

"Anksčiau tik atlikę kraujo tyrimą nustatydavome bilirubino kiekį. Tai, žinoma, skausminga procedūra. Be to, tyrimo atsakymo tekdavo laukti keletą dienų, todėl dabar džiaugiamės turėdami neinvazinį aparatą bilirubino kiekiui nustatyti. Konsultacijos metu aparatu tyrimą atliekame greitai ir neskausmingai. Jis nepaprastai palengvina medikų darbą, svarbiausia - nereikia badyti mažylių. Užtenka aparatą pridėti naujagimiui prie kaktos ar krūtinės, paspausti jį penkis kartus ir sudėtingų algoritmų pagalba akimirksniu apskaičiuojamas bilirubino kiekis. Šis metodas pigus ir paprastas", - džiaugiasi medikė. Vienintelis aparato trūkumas – pradėjus geltos gydymą, juo pakartotas tyrimas nėra tikslus. Tokiu atveju tikslingiau atlikti kraujo tyrimą arba laukti porą savaičių, kol bilirubino kiekio koncentracija odos paviršiuje bus mažesnė. Kraujo tyrimas atliekamas ir tuomet, kai aparatu atlikto tyrimo rezultatas yra ribinis ir medikams kelia abejonių.

Gydymas šviesa pavojaus nekelia

Anot medikės, visuotinė naujagimių patikra, vadinamasis "skriningas", nepaprastai reikalinga. Kai vaiko organizme esančio bilirubino kiekis neviršija normos, jokio gydymo nereikia, tačiau pageltę naujagimiai akylai stebimi medikų, kad reikalui esant būtų laiku suteikta pagalba. Yra nustatyta, kad bilirubinas, veikiamas tam tikro bangos ilgio šviesa, greičiau pasišalina iš organizmo, todėl dažniausiai naudojamas gydymo metodas – fototerapija, t. y. gydymas šviesa. Kūdikis paguldomas po specialia lempa, kad būtų apšvitintas ultravioletiniais spinduliais. "Šis gydymo metodas vaikams visiškai nepavojingas", - užtikrina neonatologė.

Visuotinei patikrai trūksta lėšų

Daugelyje pasaulio šalių visuotinai tikrinama naujagimių klausa, kad pažeidimai būtų nustatyti kuo anksčiau. Mūsų valstybėje dėl lėšų stokos dar tik ruošiamasi visuotinei patikrai.

"Mūsų klinikoje gimusiems naujagimiams visiems be išimties antrą arba trečią jų gyvenimo parą atliekamas klausos tyrimas. Aparatas, kurį padovanojo ponios A. Adamkienės fondas, nesukelia mažyliui jokio skausmo ar diskomforto. Tyrimo metu vaikutis guli šalia mamos, o jam į ausytes įdedamas siunčiantis garsus mikrofonas. Jeigu ausytė sveika, į aparatą grįžta impulsas, patvirtinantis, kad mažylis neturi klausos pažeidimų", - pasakoja medikė.

Deja, klausos testas kai kada gali būti klaidingas. Aparatą suklaidinti gali aplinkos triukšmas, neramus mažylis bei jo ausytėse po gimimo likęs skystis. "Kad išvengtume aplinkos triukšmo, mažylį vežame į specialią palatą, tačiau kitų dviejų veiksnių išties sunku išvengti", - prisipažįsta neonatologė. Norint įsitikinti, ar iš tiesų aparatas suklydo, tėveliams pasiūloma atvykti ir dar kartą patikrinti vaikučio klausą po trijų savaičių. Jeigu ir tuomet testo atsakymas neigiamas, pagalbos būtina kreiptis į LOR specialistus.

Ankstesnis tyrimas – geresnis rezultatas

Kasmet Lietuvoje vienas iš tūkstančio vaikų gimsta kurčias arba neprigirdintis. Šiauliuose, anot medikės, kasmet sulaukiama 1-2 mažylių, kuriems pažeista klausa. Tai dažniausiai nutinka tose šeimose, kurios niekada nesiskundė klausos sutrikimais. "

Anksti nustatyta liga modernių klausos priemonių dėka leidžia vaikui gyventi visavertį gyvenimą, padeda vystytis kalbai bei sąlygoja kokybišką psichomotorinį jo vystymąsi, - sako medikė. – Deja, tėvai, išgirdę, kad jų mažylis turi klausos sutrikimų, neretai negali tuo patikėti, tvirtindami, jog vaikas reaguoja į visus aplinkos garsus. Visiškai realu, kad mažylis į kai kuriuos garsus gali reaguoti, tačiau tai dar nereiškia, kad jis neturi klausos pažeidimų. Aparatas, kuris geba užfiksuoti 30 dB garsą, prilygstantį šnabždesiui, apsirikti negali – jeigu rezultatas teigiamas, vadinasi, jis tikrai užfiksavo gautus impulsus. Tuo tarpu neigiamas rezultatas gali būti klaidingas. Kylant abejonėms, būtina tyrimą atlikti pakartotinai".

Tuberkuliozė prasideda netikėtai

Miglė REMEŠKEVIČŪTĖ

Kasmet Lietuvoje tuberkuliozė diagnozuojama daugiau nei šimtui vaikų. Tai rodo, kad daugėja suaugusiųjų, sergančių atvira ligos forma. "Vaikų sergamumui tuberkulioze įtakos turi suaugusieji, nes vaikai nuo bendraamžių neužsikrečia", - tvirtina vaikų pulmonologė Rita Šopienė.

Vaikų pulmonologė Rita Šopienė pataria atkreipti dėmesį į vaiko būklę, kai jis jaučiasi nei sveikas, nei sergantis.

Autorės nuotr.

Tampa grėsminga problema

"Pasaulis, ypač Vakarų Europa, itin susirūpinęs dėl didėjančio tuberkuliozės plitimo. Priežastis - kasmet didėjanti žmonių migracija. Atvira tuberkuliozės forma ypač gausiai sergama Rusijoje, nors tuberkulioze galima užsikrėsti bet kurioje šalyje, - primena gydytoja. - Porą metų Šiaulių rajone vaikams nebuvo diagnozuota tuberkuliozė, šiemet jau turime išaiškinę tris naujus ligos atvejus. Šiaulių mieste kasmet sulaukiame vieno naujai tuberkulioze užsikrėtusio vaiko. Vertindami praėjusius penkerius metus galime teigti, jog sergamumo tuberkulioze situacija tiek mieste, tiek rajone išlieka stabili."

Sveikatos apsaugos ministerijos parengtoje valstybinėje tuberkuliozės profilaktikos ir kontrolės 2011-2014 metų programoje teigiama, jog epideminiai tuberkuliozės rodikliai Lietuvoje stabilizavosi ir pradėjo laipsniškai gerėti, tačiau iš 27 Europos Sąjungos šalių ši liga už Lietuvą labiau paplitusi tik Rumunijoje.

Vaikus užkrečia suaugusieji

Anot medikės, vaikus tuberkulioze beveik visuomet užkrečia sergantys aktyvia tuberkulioze suaugę jų artimieji. Kuo mažesnis vaikas, tuo jis greičiau užsikrečia tuberkulioze.

"Trumpiausias tuberkuliozės gydymas trunka šešis mėnesius, o sergant atsparia tuberkulioze gydytis tenka porą metų. Ne visi tokį ilgą gydymą gali ištverti psichologiškai, tačiau reikėtų nepamiršti, jog sergantys atvira bei atsparia tuberkuliozės forma žmonės kelia pavojų aplinkiniams, tad nutraukę gydymą anksčiau laiko rizikuoja artimųjų sveikata", - perspėja medikė.

Apsikrėsti tuberkulioze galima tik tiesioginio kontakto su sergančiuoju metu, uždaroje patalpoje jam kosint ar čiaudėjant. Net viena mikobakterija gali sukelti infekciją. Įrodyta, jog patekusios į aplinką sergančiojo tuberkuliozės bacilos greitai apsivelia dulkėmis, jas veikia šaltis, saulė, vėjas, todėl užkratas tampa nepavojingas aplinkai - lauke infekcija neperduodama.

Uždara tuberkuliozės forma sergantys vaikai epidemiologiškai nėra pavojingi aplinkai, tad nereikia baimintis, jog jie užkrės savo draugus.

Pasigendama atvirumo

"Dažniausiai vaikų tuberkuliozę nustatome tikrindami mažuosius, kurie kontaktavo su sergančiais suaugusiaisiais. Tai pagrindinis ligos išaiškinimo būdas tarp vaikų. Jeigu šeimoje susirgo senelis, pravartu sveikatą pasitikrinti ne tik kartu su juo gyvenančiai močiutei, bet ir juos aplankyti atvažiuojantiems vaikams ir anūkams, - pataria gydytoja. - Labai norėtųsi, jog pasitikrintų ne tik artimieji, bet ir visi su sergančiuoju bendravę žmonės – kaimynai, bendradarbiai, draugai. Tai pats efektyviausias būdas, padedantis išaiškinti tuberkuliozės išplitimą. Deja, ne visada pavyksta tai padaryti, nes žmonės retai noriai pateikia informaciją. Tuomet ir paaiškėja santykiai šeimoje: jeigu geri – visi ateina pasitikrinti, jei blogi – prisikviesti žmones būna didžiulė problema. Tad ne veltui šmaikštaujama, jog slaugytojos, be savo pareigų, turi atlikti tardytojų darbą. Dažnai žmogui būna gėda prisipažinti, jog serga tuberkulioze – visuomenėje tuberkuliozę įprasta vadinti vargšų liga."

Anot medikės, reikia keisti susidariusią nuomonę apie tuberkuliozę. "Manyti, jog tai negarbinga liga - pasenęs požiūris, - tvirtina gydytoja. - Tuberkulioze gali susirgti kiekvienas iš mūsų, nes nė vienas nežinome, kur užsikrėsime. Užsikrėsti galime netgi lėktuve skrendant iš Airijos, Anglijos ar bet kurios kitos šalies. Yra žinomas ne vienas atvejis, kai tuberkulioze užsikrėtęs lietuvis skrido lėktuvu namo, o jam grįžus mes, medikai, jau niekuo nebegalėjome padėti. Belieka tik įsivaizduoti, kiek žmonių, skridusių tuo pačiu lėktuvu, užsikrėtė tuberkulioze."

Diagnozę patvirtina tyrimai

Jei vaikas apsikrėtęs tuberkuliozę sukeliančiomis bakterijomis, bet dar tuberkulioze neserga, tai yra vaidinamoji latentinė tuberkuliozės infekcija, kuri atpažįstama pagal reakciją į tuberkuliną, atlikus Mantoux mėginį. "Į odą įleidžiame specialų sintetinį baltymą, neturintį tuberkuliozės bakterijų. Šis baltymas veikia kaip antigenas – jeigu vaikas turi tuberkuliozės bakterijų, baltymas sureaguoja su tuberkuliozės bakterijų toksinais, todėl ir išsivysto teigiama odos reakcija", - pasakoja gydytoja.

Prieš 20 metų Mantoux mėginiai buvo atliekami visiems vaikams kasmet. Dabar šis mėginys atliekamas tik įtariant tuberkuliozę pagal klinikinius simptomus arba vaikams, kuriems yra didesnė rizika šia liga užsikrėsti ar susirgti. Paaiškėjus, jog Mantoux mėginys teigiamas, būtina atlikti tolesnius tyrimus. Rentgeno nuotraukoje matomi plaučių pakitimai tik patvirtina, jog sergama tuberkulioze. Skreplių tyrimai taip pat padeda nustatyti tuberkuliozės bakterijas. Gali būti, jog visi tuberkuliozei patvirtinti atlikti tyrimai yra neigiami, tačiau skrepliuose yra tuberkuliozės bakterijų. Tai, anot, gydytojos, "auksinis" ligos standartas, nes tokių bakterijų sveiki vaikai neturi.

Būtini ne tik vaistai, bet ir poilsis

Nustačius, jog vaikas užsikrėtė tuberkulioze, skiriamas profilaktinis gydymas, kuris trunka šešis mėnesius. "88 proc. mažųjų pacientų serga uždara tuberkuliozės forma. Tyrimų atsakymų, patvirtinančių, kokia iš tiesų ligos forma serga mažasis pacientas, tenka laukti porą mėnesių, todėl vaikai pirmuosius du, neretai net keturis mėnesius, priklausomai nuo ligos formos bei parinktos gydymo taktikos, gydomi stacionare, kur jie ir mokosi. Dar du mėnesius gydymas tęsiamas namuose. Paprastai vaikų organizmas labai gerai toleruoja tuberkuliozei gydyti skirtus medikamentus. Teigiamą gydymo efektą pastebime pagal vaiko augantį kūno svorį, būna, kad vaikai ligoninėje per gydymosi laikotarpį priauga net po 6 kg, - pasakoja medikė. – Labai svarbu gerti medikamentus taip, kaip paskirta gydytojo, bei tinkamai laikytis visų jo nurodymų. Kadangi keliaudamos po organizmą tuberkuliozės bakterijos sukelia intoksikaciją, vaikus kamuoja nuovargis, ypač antroje dienos pusėje, todėl tėveliai turėtų riboti krūvį sergančiam vaikui bei sudaryti tinkamas sąlygas jo poilsiui ir teigiamai psichologinei aplinkai."

Sveikatą atskleidžia savijauta

Anot medikės, tėveliams sudėtinga įtarti, jog vaikas serga tuberkulioze, nes nėra vien tik tuberkuliozei būdingų požymių. Dažnai manoma, jog sergantis tuberkulioze vaikas būtinai turi kosėti, tačiau gydytoja tvirtina, jog kosulys būdingas tuberkulioze sergantiems suaugusiesiems. Vaikų, jeigu tuberkuliozė nespėjo pažeisti plaučių, o tik sutrikdė limfinės liaukos veiklą, kosulys nekamuoja. Mažuosius kosulys gali kamuoti sergant bronchitu, plaučių uždegimu bei kitomis peršalimo ligomis.

"Kosuliui nebūtina liga. Neretai jam užtenka blogų gyvenimo sąlygų, ypač kai namuose tvyro cigarečių dūmų tvaikas", - sako medikė ir pataria atkreipti dėmesį į vaiko būklę, kai jis jaučiasi "nei sveikas, nei sergantis". Mažyliai tampa labai irzlūs bei pikti, nes negeba paaiškinti, kas jiems nutiko. Tokiu atveju nevertėtų pakitusio vaiko elgesio primesti charakterio pakitimams. Tai, anot medikės, rimta ligos išraiška. Vyresnėliai tampa liūdnesni, greičiau pavargsta, ypač antroje dienos pusėje, būna vangūs, mieguisti, ima prasčiau mokytis, dažniau serga viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis, skundžiasi užsitęsusia neaukšta temperatūra. Pastebėjus šiuos pakitimus, būtina kreiptis į šeimos gydytoją, kuris paskirs visus reikiamus tyrimus ir, reikalui esant, nukreips pas plaučių ligų specialistą.

Didžiausias rūpestis – piktybiškai nesigydantys

Piktybiškai tuberkuliozės nesigydantys žmonės siunčiami į Alytuje esančią tuberkuliozės ligoninę. "Priverstinis gydymas itin aktualus dėl vaikų ir mūsų visų sveikatos. Šiuo metu Šiaulių rajone turime tris ligonius, kuriuos būtina gydyti priverstinai. Viena jų – neseniai iš užsienio grįžusi jauna moteris, serganti atvira tuberkuliozės forma, piknaudžiaujanti alkoholiu, auginanti mažametį vaiką", - pasakoja medikė ir tvirtina, jog prieš imantis priverstinio gydymo išnaudojamos visos galimos priemonės, tačiau būna atvejų, kai jų nepakanka. Tuomet tenka griebtis kraštutinumų – kreiptis į teismą, kad šis skirtų privertinį gydymą.

"Pacientams yra sudarytos visos sąlygos gydytis – valstybė ne tik kompensuoja reikiamus medikamentus, bet ir skiria autobuso bilietus, kad galėtų atvykti pas mus. Kas dešimt dienų kiekvienas sergantysis gauna maisto paketą, belieka tik geranoriškai priimti medikų siūlomas paslaugas", - teigia gydytoja.

Išlieka visam gyvenimui

Anot medikės, jei vaikas užsikrėtė tuberkulioze, jis iki pat mirties turės šiai ligai būdingų bakterijų, kadangi jos nepasišalina iš organizmo - lieka jame "miegoti". Iki šiol dar nėra aišku, kodėl vienais atvejais bakterijos pradeda daugintis, kitais - "miega". Paskatinti bakterijas atsibusti gali stiprus stresas, netinkama mityba ar blogos gyvenimo sąlygos, onkologinė liga, po gimdymo išsekęs organizmas.

"Budrios turėtų būti tos moterys, kurioms vaikystėje raudo ranka po Mantoux mėginio. Tai reiškia, jog jos turi tuberkuliozės bakterijų, todėl po gimdymo būtina persišviesti plaučius, - pataria gydytoja. – Buvo atvejis, kai vaikui atradome slaptą infekciją, o mama jautėsi gerai, tačiau peršvietus moteriai plaučius paaiškėjo, kad ji serga tuberkulioze. Moteriai išties buvo sunku patikėti, kad jos plaučiai "kiauri". Kosulys jos nevargino, tačiau kiek pagalvojusi prisiminė, jog retkarčiais jausdavusi nuovargį, kuriam neteikusi per daug dėmesio – kuri mama nesijaučia nuvargusi, ypač kol vaikai maži."

Sveikuoliškame gyvenime laisvadienių nebūna

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Sveiką aktyvų gyvenimo būdą nuo mažens pamėgusi sveikuolė Gita Urbienė įsitikinusi, jog sveikatą lemia ne likimas ar atsitiktinumas – ją stipriname arba griauname tik mes patys. "Sveikata ir energija gali lydėti visą gyvenimą, tereikia patiems tuo pasirūpinti", - tvirtina konkurso "Šiaulių sveikuolis 2010" prizininkė.

Daug metų prizines vietas sveikuolių konkurse užimančios Gitos Urbienės manymu, ligos nepuola, kai organizme nėra teršalų.

Autorės nuotr.

Nė dienos be mankštos

Anot G. Urbienės, nėra vienintelės visiems tinkamos formulės, kuri padėtų būti sveikiems ir trykštantiems energija. "Vieni daugiau dėmesio skiria mitybos pagrindams, kiti uoliai rūpinasi dvasine harmonija, o aš nuo pat mažumės mėgstu aktyvų gyvenimo būdą, išbandžiau jėgas keliose sporto šakose. Vos tik pramerkusi akis rytą pradedu mankšta. Ji užima tik dešimt minučių. Tai tarsi dantis išsivalyti, - pasakoja sveikuolė. - Nė dienos be mankštos – toks mano gyvenimo credo. Pasitaiko išimčių, tačiau tai nutinka labai retai."

Šuolis į eketę kelia malonumą

Maudynės lediniame vandenyje daugeliui kelia šiurpą, tačiau sveikuolė tikina, jog žiemą maudymasis eketėje – tikras malonumas. Pirmą kartą į ledinį vandenį ji paniro daugiau nei prieš dešimt metų. "Pamaniau, jog žmonių, kurie išdrįsta žiemą maudytis eketėje, labai stipri valia. Nesijaučiau ištižusi, todėl nusprendžiau sau įrodyti, jog iš tiesų esu stipri moteris, - sako sveikuolė. - Išlipus iš vandens, kūną užliejo pakylėjimo ir lengvumo jausmas, kurį patirti galima tik panirus į ledinį vandenį." Ne tik valios reikia norint dalyvauti žiemos maudynėse - būtina būti ir geros fizinės sveikatos, antraip vietoj malonumo sulauksite rimtos ligos.

Maudynės eketėje taip paveikė ponią Gitą, jog ši netrukus įsiliejo į sveikuolių gretas. "Neturiu laisvadienių, o lyjant lietui nesėdžiu prie televizoriaus, bet einu pasivaikščioti – galiu nueiti ne vieną dešimtį kilometrų. Bėgant metams nepraradau romantikos – per audrą galiu vaikščioti pajūriu", - šypsosi ponia Gita.

Svarbu - sveika mityba ir miegas

Daugelio ligų priežasčių reikėtų ieškoti kasdieniame valgiaraštyje. Sveika mityba visų pirma yra sąmoninga mityba. Jei suvoki, kas atsidūrė tavo skrandyje, anot sveikuolės, tai jau sveikos mitybos užuomazga.

Ponios Gitos teigimu, retas susimąstome, kaip nepaprastai svarbu pakankamai laiko skirti miegui. Ar esate pastebėję, jog dažniausia pervargimo priežastis yra ne persitempimas nuo daugybės darbų, bet nekokybiškas poilsis.

Laimė – sveikas kūnas

Sveikuolė tvirtina, jog tam, kad išbandytų savo jėgas jau tradicija tapusiame Mero taurės konkurse "Šiaulių sveikuolis 2010", kur sveikuoliai buvo testuojami pagal specialius tarptautinius testus, neprireikė jokių raginimų. Daug metų užimanti prizines vietas sveikuolių sveikuolė G. Urbienė sako, jog pati didžiausia laimė gyvenime – atsibudus rytą jausti, kad nieko neskauda. "Tikiuosi, jog sveikas gyvenimo būdas padėjo man aplenkti šiek tiek laiko, nes kol kas neturėjau jokių problemų dėl sveikatos", - mano sveikuolė.

Pagalba neįgaliesiems - Techninės pagalbos centre

Raimonda VALMIENĖ

Techninės pagalbos neįgaliesiems centro (TPNC) prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyrius skaičiuoja septintus metus. Neseniai iš Sodo gatvės į naujas erdvesnes patalpas Vilniaus g. 40 persikėlusiame centre dirba du darbuotojai – Šiaulių skyriaus vedėjas Stasys Nemeikšis ir specialistas Vilius Kavaliauskas. Apie tai, kokie nauji vėjai ir problemos laukia šiais ir kitais metais, kalbamės su skyriaus vedėju Stasiu Nemeikšiu.

Techninės pagalbos neįgaliesiems centro vedėjas Stasys Nemeikšis (kairėje) ir specialistas Vilius Kavaliauskas.

- Jūs priklausote...

- Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Anksčiau vienintelis Lietuvoje techninės pagalbos neįgaliesiems centras buvo Vilniuje, įkurtas 1992 metais. Jame buvo perkamos techninės priemonės, visų Lietuvos rajonų darbuotojai vykdavo į Vilnių jų parsigabenti. O ką čia su tuo mikroautobusiuku gali parsivežti – tuščias važinėjimas! Ir žmonėms nepatogu. Pagal švedų modelį priimtas sprendimas, kad būtų įsteigti skyriai apskrityse. Pirmasis skyrius įkurtas Šiauliuose 2004 metų birželį. Tais pačiais metais įkurtas skyrius ir Klaipėdoje. Dabar tokių skyrių jau dešimt.

- Visoje Lietuvoje?

- Kiek buvo apskričių, tiek ir skyrių sukurta. Kad žmonėms būtų arčiau ir patogiau. Jie patys gali atvažiuoti ir apžiūrėti priemones. Mes lengviau galime parinkti ir pritaikyti jas. Skyriuose išduodamos tik regos ir klausos priemonės, aktyvieji vežimėliai ir judėjimo priemonės vaikams, kurių pasiimti atvažiuoja žmonės iš šešių regiono rajonų ir Šiaulių miesto. Kitas priemones paskirsto rajonų socialinių paslaugų centrai. Ten sudaromos eilės, nes priemonių trūksta. Mes galime išduoti ir skyriuje tiesiogiai žmogui, kai jam reikia specialiai pritaikyti priemonę. Jeigu sugebame ir suspėjame, taisome, jei ne - taiso remontininkai.

- Kokia technika yra centre?

- Tai techninės pagalbos priemonės, pradedant nuo lazdelių, ramentų. Pažastiniai, alkūniniai ramentai. Vaikštynės ir vaikams, ir suaugusiems. Vežimėliai. Aktyvieji – jaunimui, kuris sportuoja, dirba, važiuoja. Tokius vežimėlius lengviau įsikelti į mašiną. Universalieji – vyresniems, sunkesniems ligoniams. Vonios suoliukai, vonios lentos, kad patogiau būtų atsisėsti, nusiprausti žmogui, kuris turi judėjimo negalę. Yra elektrinių vežimėlių. Juos gauti mes tik tarpininkaujame, priimame dokumentus, o bendrą eilę sudaro TPNC Lietuvos mastu. Turime specialių surenkamų vonių. Jos pastatomos ant stovų prie lovos arba ant lovos patiesiamas minkštas užtiesalas ir vonia padedama į lovą. Sukišami vamzdeliai, pripilama vandens, tada ligonį galima maudyti. Tokios vonios labai reikalingos žmonėms, neturintiems jokių patogumų.

- Kokių dokumentų reikia techninėms priemonėms gauti?

- Vaistinėje vaistams gauti pagrindinis dokumentas yra receptas. Elektriniams ir aktyviesiems vežimėliams, "skuteriams" gauti galioja gydytojo reabilitologo išduota F27A formos pažyma. Paprastesnėms priemonėms - universaliesiems vežimėliams, lazdelėms ir kitoms – užtenka šeimos gydytojo pažymos. Bet kuris gydytojas specialistas gali parašyti pažymą – chirurgas, akių ligų gydytojas.

- O kokia ta priemonė – "skuteris"?

- "Skuteris" – kaip ir elektrinis vežimėlis. Elektriniame vežimėlyje sėdi atsisėdęs kaip krėsle ir viena ranka valdai. "Skuteris" – panašiai kaip mopedas, tik su keturiais ratukais, elektrinis, akumuliatorinis, gali važiuoti pirmyn ir atgal. "Skuteriai" skirti žmonėms, kurie sunkiai gali judėti. Jie šiek tiek paeina, bet netoli. Sakykim, kad galėtų nuvažiuoti iki parduotuvės, vaistinės. "Skuterių" mūsų centras neperka, žmonės patys turi nusipirkti, kompensuojama tik iš dalies. Iš brangiausių sudėtingesnių priemonių yra funkcinės lovos ir čiužiniai nuo pragulų. Profilaktiniai čiužiniai, kad neatsirastų pragulų, pagaminti iš karpyto porolono. Yra ir praguloms gydyti. Vienų čiužinių yra atskiros dalys, kurios išsiima ties pragula, kad nesusiliestų, kiti – pripučiami, valdomi kompresoriaus.

- Ar daug norinčiųjų gauti tokių priemonių?

- Kai kurioms priemonėms gauti nėra eilių – judėjimo lazdelėms, ramentams. Dėl vežimėlių didelės problemos taip pat nėra, gauname nemažai labdaros. Vežimėliai sutaisomi, išvalomi, tada siūlome žmonėms. Kartais pritrūkstama jų tik pagal dydį. Didžiausios eilės - dėl čiužinių, kurių trūksta. Čiužinių praguloms gydyti vien Šiauliuose laukia daugiau nei penkiasdešimt žmonių. Ir funkcinių lovų. Lovos labai brangios - viena kainuoja nuo dviejų iki trijų tūkstančių litų. Jas skirsto socialinių paslaugų centrai.

- Ar viskas skiriama nemokamai?

- Taip, viskas skiriama nemokamai. Valstybė lyg ir paskolina. Kai žmogui tampa nebereikalinga, privaloma priemonę grąžinti. Ją išvalius, sutvarkius, vėl galima siūlyti kitam žmogui. Jei žmogus mirė, pasveiko ar pasikeitė jo sveikatos būklė, būtina grąžinti. Dabar yra daug tokių, kurie negrąžina priemonės. Arba pameta sutartį, nepaiso grąžinimo termino. Sutartyje nurodyta, kad per trisdešimt dienų, jei priemonės nebereikia, privaloma grąžinti.

- Kaip sprendžiate šią problemą?

- Privalome kontroliuoti, bet fiziškai neįmanoma visko sužiūrėti. Dirbame tik dviese visoje buvusioje apskrityje. Socialinių darbuotojų kitos funkcijos. Techninių priemonių dalijimas jiems yra papildomas darbas. Jie irgi nespėja visko kontroliuoti. Kiek įmanoma, tikriname, skambiname žmonėms į namus. Dabar mums viskas labai apribota: ir transporto išlaidos, ir telefono skambučiai. Viskam trūksta pinigų. Tokia valstybės nustatyta tvarka.

- Ar pakanka priemonių, perkamų valstybės lėšomis?

- Būtiniausių priemonių lyg ir pakanka. Tačiau ką reiškia – būtiniausių? Vienam atrodo, kad būtiniausia priemonė yra funkcinė lova, kitam – kambarinė vaikštynė su staliuku ir rankenomis. Tokių dabar trūksta. Turime lauko vaikštynių su suoliuku ir stabdžiais. Su tokia vaikštyne žmogui patogu atsisėsti, pailsėti. Prie jos pritvirtintas krepšelis – patogu nuvykti į parduotuvę. Tokių naudotų vaikštynių gauname kaip labdarą, daugiausia iš Švedijos. Žmonės iš pradžių nepripratę buvo, o dabar, kai vienas nuo kito nusižiūrėjo, jos tapo labai populiarios.

Nuo Naujųjų metų keičiasi Neįgaliųjų aprūpinimo techninėmis priemonėmis tvarka. Ji jau patvirtinta, išspausdinta "Valstybės žiniose". Suteikta laiko išnagrinėti ją, pateikti pasiūlymus dėl jos įgyvendinimo. Pagal naująją tvarką daug priemonių žmonėms teks nusipirkti patiems. Jie gaus dalinę kompensaciją.

- Ar tvarka griežtėja?

- Iš dalies griežtėja, iš dalies sprendžiamas klausimas, kaip geriau patenkinti neįgaliųjų poreikius. Dabar žmogus negauna visiškai jokios, o vėliau gaus nors dalinę kompensaciją pirkdamas kai kurias priemones, kurių labai trūksta – funkcines lovas, čiužinius. Aktyviųjų vežimėlių kaina kompensuojama jau dabar - iki penkių tūkstančių litų. Tiesa, užsienietiški vežimėliai brangesni, jie kainuoja 7-8 tūkstančius litų, tačiau jie lengvesni, geresni. Kitais metais aktyviųjų vežimėlių kompensuojamoji kaina išliks ta pati – 5 tūkstančiai litų.

- Kokios priemonės skirtos akliesiems ir silpnaregiams bei kurtiesiems?

- Pagrindinė kurčiųjų priemonė – laikrodis-žadintuvas su vibropagalvėlėmis. Kad pajustų durų skambutį, jie nešioja užsikabinę už diržo nedidelį aparatą, kuris vibruoja paskambinus į duris. Mažiems vaikams yra specialus aparatas – siųstuvas. Kai vaikas verkia, tėvai girdi, nes turi imtuvą. Regos priemonių daugiau: rankiniai ir staliniai kalbantys laikrodžiai, Brailio rašto spausdinamoji mašinėlė, didinamieji stiklai. Akliesiems ir silpnaregiams labai reikalingi kompaktinių diskų grotuvai. Žmonės pasiima iš bibliotekos kompaktinių diskų, kuriuose įrašytos knygos. Grotuvai išduodami penkeriems metams. Balta atraminė lazdelė – dvejiems metams.

- Kaip žmonės gauna apie jus informaciją?

- Daugiausia per socialinių paslaugų centrus. Mūsų centro tinkalapis www.tpnc.lt. Jame pateikta informacija apie Techninių priemonių neįgaliesiems skyrimo tvarką, priemones. Konsultuojame telefonu, Šiaulių skyriaus telefonas - (8~41) 550 084.

Gyvenimo greitkelyje – miokardo infarktas

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Kasmet Lietuvoje miokardo infarktas ištinka daugiau nei pusę tūkstančio gyventojų. Ligos priežastys slypi neteisingai pasirinktame gyvenimo būde. "Daugumos gyvenimo būdas nėra orientuotas į sveikatą", - sako gydytojai kardiologai, kuriems pritaria ir miokardą patyrę žmonės.

Miokardo infarktą patyręs Romas Kelpšas pasakoja sulėtinęs gyvenimo tempą, bet negulinėja - įsiklausydamas į savo širdies plakimą mina dviratį, pabėgioja, daugiau dėmesio skiria maistui ir nuolat bendrauja su medikais, tad tikisi, kad liga nebepasikartos.

Gyvenimo būdą tenka keisti

Su miokardo infarktu ponas Romas Kelpšas "draugauja" jau ketverius metus. "Kaip visada į darbą atėjau prieš aštuntą ir ruošiausi sutraukti dūmą, - pirmąją pažinties su liga dieną mena ponas Romas. – Vos tik užtraukęs porą dūmų pajutau, jog viskas nuo manęs tolsta. Laimė, kad buvau tarp žmonių, tad ištikus miokardo infarktui nelikau be pagalbos. Vėliau sužinojau, jog dar prieš netenkant sąmonės susiėmęs už krūtinės vis kartojau, kad labai skauda, bet to neprisimenu."

Greitosios pagalbos ekipažas nelaimės ištiktą vyriškį skubiai nugabeno į priėmimo skyrių, kur nedelsiant buvo atliktas širdies kraujagyslių zondavimas, o kraujagyslių sienelės išplėstos vadinamaisiais stentais – metaliniais tinkleliais. "Kur tik einu, visur širdyje nešuosi porą svetimkūnių, likusių po zondavimo procedūros, - šmaikštauja vyriškis tvirtindamas, jog jam apmąstyti savo gyvenimą užtekę savaitės. Iki infarkto tvirtindavęs esantis visiškai sveikas, bet vėliau supratęs, jog liga jam retkarčiais siuntė įspėjimus, į kurios jis paprasčiausiai nekreipdavęs dėmesio. Vis paskaudėdavę krūtinę arba staigus skausmas imdavęs veržti galvą, netikėtai apnikdavęs silpnumo jausmas, tačiau visą blogos savijautos kaltę ponas Romas suversdavęs savo nenugalimam pomėgiui parūkyti. "Ai, matyt, plaučiai streikuoja prieš dūmą - numodavau ranka", - atvirauja pašnekovas.

Po pusmečio vyriškis grįžo į darbą – sumažino darbų krūvį, sulėtino savo gyvenimo tempą. "Ypatingo režimo nesilaikau, tačiau negulinėju dienomis ir nesiteisinu savo silpna širdimi. Reikia judėti, bet svarbiausia nepervargti. Širdelė turi jausti pakankamą fizinį krūvį, todėl įsiklausydamas į savo širdies plakimą minu dviratį, pabėgioju, ėmiau daugiau dėmesio skirti maistui – valgau daug daržovių, neignoruoju kruopų. Vietoj seniau mėgtos riebios mėsos renkuosi liesą, o lašinukus valgau ne bryzais, bet mažais gabaliukais tik pasiskanaudamas. Sekdamas savo sveikatą, geriu vaistus nuo kraujo spaudimo, cholesterolio, per dažno širdies ritmo. Kol laikausi medikų nurodymų, atrodo, jokių problemų neturiu", - sako ponas Romas.

Vyriškis džiaugiasi, jog nerūko jau ketverius metus. "Ištiktas miokardo infarkto tris paras praleidau reanimacijoje, dvi - kardiologijos skyriaus palatoje, grįžęs namo dar dvi paras gulėjau savo lovoje, - skaičiuoja ponas Romas. – Pamaniau – jeigu septynias paras ištempiau be cigaretės, tai kam pradėti vėl viską nuo pradžių?"

"Ar nepasigendate dūmo?" - klausiu. "Ką Jūs! Naktimis sapnuoju, kad rūkau su draugais. Kitaip ir būti negali – juk prarūkiau 45-erius metus. Kad Jūs žinotumėt, kaip kvepia svetimas dūmas!" – atsidūsta vyriškis ir tuoj pat priduria, jog nieko čia keisto. Draugas nerūko jau 25-erius metus, o vis dar negali ramiai praeiti pro rūkantįjį.

Lyg perkūnas iš giedro dangaus

Širdies raumenį, vadinamąjį miokardą, maitina ir deguonimi aprūpina koronarinės, t. y. vainikinės arterijos. Dažniausiai miokardo infarktas ištinka dėl vainikinės arterijos užkimšimo trombu, kuris formuojasi išopėjus aterosklerozinei plokštelei. Kai nesveika kraujagyslė susiaurėjimo vietoje užkemšama trombu, tam tikra širdies raumens dalis, negaudama deguonies, ampiršta ir liaujasi dirbusi. Kai trombas nedidelis ir užkemša tik dalį kraujagyslės, žmogų ištinka negilus miokardo infarktas. Trombui visiškai užkimšus koronarinę kraujagyslę, įvyksta gilus širdies infarktas.

Anot gydytojo kardiologo Roberto Mažutavičiaus, miokardo infarktas gali ištikti iki tol iš pažiūros visiškai sveiką žmogų. Tai klastinga ir labai pavojinga liga, galinti netikėtai užklupti ir pakirsti net pačius stipriausius. "Neretai stebimės, jog mirė jaunas niekuo nesiskundęs žmogus ir tik po skrodimo paaiškėjo, kad jis sirgo miokardo infarktu, - dalijasi patirtimi kardiologas. – Ne visi pajunta artėjantį miokardo infarktą, tačiau vėliau dažnas mena kaskart vis dažniau pasireiškusius krūtinės anginai būdingus simptomus, skundžiasi, jog tekdavę ne kartą sustoti pailsėti lipant į penktą aukštą, nos anksčiau be atodūsio į jį užlipdavę. Šie nusiskundimai patvirtina, jog liga vystėsi palaipsniui, tačiau žmogus į jos požymius nekreipęs dėmesio, todėl ir nėjęs pasitikrinti sveikatos. Ligos simptomus išaiškinti padeda širdies krūvio kardiograma."

Sąlygoja nesveiki įpročiai

Širdies ir kraujagyslių ligas skatina mažas fizinis aktyvumas, stresas, neracionali mityba, žalingi įpročiai, o ypač rūkymas bei nesaikingas alkoholio vartojimas.

"Anksčiau gyvenimas plaukė ramesniu tempu, todėl žmonės daugiau dėmesio skirdavo savo sveikatai. Dabar žmonės nuolat skuba, vadinasi, gyvena patirdami stresą ir neturi laiko tinkamai pasirūpinti savo mityba. Daugelį neigiamai veikia ekonominė šalies situacija, tad ligoniai, taupydami savo sveikatos sąskaita, vaistams skiria vis mažiau lėšų. Jaunas dažniau griebiasi cigaretės", - pasakoja medikas.

Miokardo infarkto rizika rūkantiems vyrams padidėja tris, moterims – penkis kartus. Rūkančioms moterims, kurios vartoja kontraceptikus, miokardo infarkto rizika padidėja iki 20 kartų. Jaunų ir vidutinio amžiaus vyrų rūkymas laikomas vienu svarbiausių jų ankstyvos mirties nuo miokardo infarkto veiksnių, tačiau netgi pažvelgę mirčiai į akis ne visi atranda ryžto mesti rūkyti.

"Praeina ūmios ligos etapas, žiūrėk, žmogus vėl griebiasi seno įpročio, tačiau dauguma ligonių supranta, jog rūkymas kenkia ne tik sveikatai, bet ir piniginei", - sako gydytojas ir mena atvejį, kai ligonis atsisakė cigaretės gulėdamas toje pačioje palatoje su ligoniu, kuriam buvo išoperuotas gerklų vėžys, išsivystęs dėl rūkymo, tačiau po metų atsidūręs kardiologijos skyriuje prisipažino neatsilaikęs pagundai iš naujo užtraukti dūmą.

"Mesti rūkyti verta bet kokio amžiaus, - pataria medikas. – Net metus gana vėlai, pailgėja gyvenimo trukmė."

Delsimas kainuoja sveikatą

Prieš pat įvykstant miokardo infarktui išryškėja priešinfarktinės būklės požymis - sunkumu, gniaužimu, smaugimu, veržimu ar ankštumu krūtinėje pasireiškiantis priepuolinis skausmas. Medikas sako, jog iš pradžių retai pacientai šį pojūtį pavadina skausmu. Kartais skausmas jaučiamas tik kairėje rankoje arba kakle, vėliau jis gali plisti į žandikaulį, nugarą, kairės mentės bei tarpumentės sritį, retesniais atvejais – į dešinę ranką, duobutę po krūtinkauliu, dantis, pakaušį. Skausmas gali trukti nuo 20 min. iki kelių valandų. Laiku nesuskubus atverti kraujagyslės krešulį tirpdančiais vaistais arba nespėjus jos praplėsti specialiu balionėliu kateteriu, miokardo infarktas gali baigtis mirtimi arba toje vietoje lieka širdies raumens randas, todėl širdis išsiplečia ir išsivysto jos nepakankamumas.

Daugiau nei du trečdaliai ligonių po patirto miokardo infarkto išgyvena, tačiau jiems būtina ilgalaikė priežiūra ir gydymas. "Kuo greičiau atsinaujina širdies kraujotaka, tuo miokardo infarkto padariniai būna švelnesni. Negilaus miokardo infarktu sirgusio paciento reabilitacija, po kurios jis gali grįžti į darbą, trunka nuo vieno iki keturių mėnesių. Esant giliam miokardo infarktui, reabilitacinis laikotarpis gali tęstis penkerius metus. Deja, žmogus lieka nedarbingas visą gyvenimą", - sako kardiologas. Reabilitacijos tikslas – šalinti rizikos faktorius, gerinti psichologinę būklę, grąžinti prarastą darbingumą, gerinti gyvenimo kokybę. Reabilitacijos programos sudaromos kiekvienam ligoniui individualiai, atsižvelgiant į jo ligos fazę.

  

"Daugelį rizikos veiksnių galime paveikti tinkamai gydydami arterinį kraujospūdį, cukrinį diabetą, atsisakę cigaretės, vengdami antsvorio, mažindami cholesterolio kiekį kraujyje, propaguodami fizinį aktyvumą", - tvirtina kardiologas Robertas Mažutavičius.

 

Lietuvos širdies asociacijos Šiaulių skyriaus pirmininkė, intervencinė kardiologė Aušra Dambrauskaitė sako, jog nors ir esame priversti nuolat skubėti, tačiau judame per mažai.

Autorės nuotr.

 

Liga gydoma tik ligoninėje

"Miokardo infarktas gydomas moderniomis priemonėmis, tad laiku atvykusį į ligoninę ligonį pavyksta išgelbėti, - sako kardiologas. – Jeigu ligonis atvyksta per pirmąsias 6 val. nuo miokardo infarkto pradžios, atliekamas širdies kraujagyslių zondavimas - išplečiamos susiaurėjusios ar krešuliu užsikimšusios širdies arterijų venos. Dažnai, kai aterosklerozinė plokštelė būna labai kieta ir tos vietos su balionu išplėsti nepavyksta, į širdies kraujagyslę įstatomas specialus tinklelio pavidalo vamzdelis plėtiklis – stentas, kuris ten ir paliekamas." Po infarkto būtina kruopščiai laikytis visų gydytojo skirtų rekomendacijų.

Nesigydant liga linkusi kartotis, ypač jeigu sergama cukriniu diabetu. Miokardo infarkto pasikartojimo tikimybė priklauso nuo paciento drausmės, taisyklingo ir labai tikslaus vaistų vartojimo bei nuo širdies kraujagyslių būklės. Kiekvieno kito infarkto atveju pažeidžiamos vis naujos kraujagyslės, vargina krūtinės angina, vis labiau gresia staigi mirtis. Užleidus ligą, neapsieinama be sudėtingų, brangiai kainuojančių procedūrų bei sunkių operacijų, po kurių žmogus visą gyvenimą turi naudoti vaistus.

Nuo miokardo infarkto galima pabėgti

Nors kai kurių miokardo infarkto rizikos veiksnių, pavyzdžiui, didėjančio amžiaus arba paveldimumo išvengti negalime, tačiau kardiologas tvirtina, jog miokardo infarktas yra viena iš tų ligų, nuo kurių neretai galima apsisaugoti.

"Daugelį rizikos veiksnių galime paveikti tinkamai gydydami arterinį kraujospūdį, cukrinį diabetą, atsisakę cigaretės, vengdami antsvorio, mažindami cholesterolio kiekį kraujyje, propaguodami fizinį aktyvumą bei judrų gyvenimo būdą", - tvirtina kardiologas.

Dažniausiai miokardo infarktą sukelia širdį maitinančių kraujagyslių aterosklerozė. Kraujagyslės siaurėja viduje kaupiantis riebalinėms medžiagoms. Tai, anot mediko, vyksta iš lėto per daugelį metų. Jeigu arterija per daug susiaurėjusi, kraujui sunku pratekėti, todėl tos kūno dalys, kurios turėtų būti aprūpintos krauju ir deguonimi, pradeda "badauti". Smulkios kraujagyslės taip pat nukenčia, nes pažeidžiamas jų vidinis sluoksnis – endotelis. Jo pažeidimas yra daugelio širdies ir kraujagyslių ligų "paleidimo mechanizmas".

"Būtina laikytis mažai kaloringos dietos ir nepamiršti fizinio aktyvumo", - primena kardiologas. Deja, šiuolaikinis žmogus vis mažiau juda ne tik darbe, bet ir laisvalaikiu. Fizinis aktyvumas ypač svarbus kontroliuojant kūno svorį, nes energijos kiekis paverčiamas riebalais ir kaupiamas organizme. Kad taip nenutiktų, reikia pasirinkti prieinamiausią ir labiausiai malonumą teikiančią fizinio aktyvumo formą: važiuoti dviračiu, pabėgioti ir pan.

Streso, kaip natūralaus gyvenimo reiškinio, neįmanoma visiškai išvengti, nes niekas negali apsaugoti nuo jaudinančių įvykių, nemalonumų bei įtampos. Sumažinti sveikatai keliamą neigiamų pasekmių pavojų galima padidinus organizmo atsparumą stresui. "Natūraliausias būdas sudeginti streso metu organizme susikaupusias kenksmingas medžiagas – fizinė veikla", - sako medikas.

"Būtų idealu mesti rūkyti, nes rūkymas yra svarbiausias širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnys", - perspėja geros sveikatos savo pacientams pavyzdys kardiologas, kažkada jaunystėje iš smalsumo užtraukęs dūmą, tačiau nepajutęs malonumo ir daugiau niekada nesižavėjęs cigarete. Tabako dūmuose esantis nikotinas sutraukia smulkias kraujagysles, todėl pablogina jų sienelių mitybą bei skatina aterosklerozės vystymąsi. Smalkės, sudarydamos stabilų junginį su hemoglobinu, pablogina deguonies apykaitą. Tabako dūmuose esantis nikotinas, veikdamas nervų sistemą, sutraukia periferines kraujagysles, padažnina pulsą ir padidina arterinį kraujospūdį, kuris per daugelį metų pažeidžia kraujagysles.

Dviračių mieste mažai dviratininkų

Fizinis aktyvumas yra gyvenimo būdas, mažinantis rizikos veiksnius, keliančius pavojų susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis. Lietuvos širdies asociacijos Šiaulių skyriaus pirmininkė, intervencinė kardiologė Aušra Dambrauskaitė sako, jog nors ir esame priversti nuolat skubėti, tačiau judame per mažai. Anot medikės, Šiauliai nuo seno garsėja kaip dviračių miestas, tačiau dviratininkų jame ne tiek jau daug.

"Mieste turime įrengtus dviračių takus, bėda, kad jų kokybė kasmet vis prastėja. Būtų daugiau norinčiųjų jais važinėti, jeigu takai būtų patogūs ir dviratininkui nereikėtų sukti galvos, kaip reikės įveikti juose pasitaikančias kliūtis. Važiuojant dviračiu iš miesto Bubių link, tenka kirsti keturių juostų kelią. Toks maršrutas nėra saugus, ypač jeigu kartu važiuoja mažamečiai vaikai. Sunku jausti malonumą važiuojant dviračių taku Ginkūnų kapinių link, kadangi takas seniai prašyte prašosi sutvarkomas. Manau, nesuklysiu sakydama, jog dažnas šiaulietis mielai sutiktų pasigrožėti Kurtuvėnų regioniniu parku, jei į jį vingiuotų nepriekaištingai saugus dviračių takas. Ne ką mažesnės problemos ir miesto centre. Nors šaligatviai ir padalyti į dvi dalis, pėstieji retai kada eina tik jiems skirta šaligatvio puse, tad dviratininkui tenka išties labai nelengva dalia – jis turi būti budrus saugodamasis ne tik pėsčiųjų, bet ir aplink zujančių mašinų. Šios problemos sulaiko daugelį norinčiųjų pradėti važinėti dviračiais, t. y. tapti fiziškai aktyviems", - sako kardiologė.

Sveika mityba – sveikatos labui

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Į sveikatinimo renginį, skirtą žinioms apie mitybos įpročius išplėsti, susirinkę sveikuolių klubo "Šviesuoliai" nariai nepasitenkino vien savo žiniomis bei patirtimi, tad į svečius pasikvietė Šiaulių miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro Sveikatos stiprinimo skyriaus specialistę Iloną Iždonaitę. Paskaitos metu ne tik įdėmiai išklausytos specialistės pateiktos rekomendacijos, bet ir atlikta sveikatos patikra: renginio dalyviams pamatuotas gliukozės kiekis kraujyje, svoris, ūgis, kraujospūdis, nustatytas kūno masės indeksas, atliktas kūno riebalų bei skeleto raumenų kiekio įvertinimas.

Glen van NIEKERK nuotr.

Mityba – sveikatos užtaisas

Senovės mąstytojai teigė, kad mityba - tai sveikatos, grožio ir energijos šaltinis. Jei žmogaus kūno svoris normalus, jis yra sveikas, pozityviai mąstantis ir besidžiaugiantis gyvenimu, tuomet jo mityba, mąstymo ir gyvenimo būdas yra jam tinkami. Kai maitinamės sąmoningai, subalansuotai, pagal savo kūno poreikius, tuomet gauname visas reikalingas medžiagas, reikalingas kūnui normaliai funkcionuoti. Ir atvirkščiai - kai maisto kiekis viršija skrandžio virškinimo galimybes, kai maistas nekokybiškas, visuomet atsiranda sutrikimų, kurie galiausiai išprovokuoja įvairias ligas.

Vadinasi, sveikos mitybos taisyklė paprasta – kai nepersivalgome, nenuodijame savo organizmo, tai ir neperkrauname, vadinasi, nėra ko valyti – organizmas funkcionuoja optimaliai ir "į sveikatą".

Didysis cukraus melas

Nuo mitybos priklauso ne tik fizinė sveikata, bet ir nuotaika. Žmogaus smegenys yra pagrindinis medžiagų apykaitos reguliatorius ir reiklus maisto vartotojas. Kai smegenys užfiksuoja organizmo energijos sumažėjimą, jos mums "įsako" ką nors suvalgyti. Priklausomai nuo to, ką suvalgome, vienaip ar kitaip keičiasi ir mūsų nuotaika.

Visuomenės sveikatos biuro specialistės I. Iždonaitės teigimu, per metus žmogus suvalgo 36 kg cukraus, kuris, patekęs į skrandį, tuoj pat užpildo energijos rezervuarą, pagerina dėmesį, sužadina atmintį, todėl laikomas pačiu galingiausiu smegenų stimuliatoriumi. Tyrimais įrodyta, kad suvalgę ar išgėrę saldaus produkto, turinčio iki 200 kalorijų, studentai gerokai geriau susidoroja su bet kokia užduotimi. Tai nebūtų blogai, jeigu toks dirbtinis stimuliavimas ilgainiui nepakenktų mūsų sveikatai - kai valgome per saldžiai, išsiskiria daugiau insulino, kuris bando išvalyti kraują nuo cukraus, tad staigus energijos pakilimas neretai gali baigtis staigiu energijos kritimu ir prasta savijauta.

Ar gali būti ir sveika, ir skanu?

Daugelio mitybos įpročiai pirmiausia priklauso nuo to, kas atrodo skanu, kada žmogus išalksta ir kiek maisto suvalgo. Tik ar tai, kas skanu, yra sveika? Anot visuomenės sveikatos specialistės, galima valgyti ir tai, kas skanu, tačiau reikėtų rinktis kuo įvairesnį maistą, svarbiausia - turi būti subalansuotas baltymų, riebalų ir angliavandenių santykis.

Daugiau nei pusę energijos organizmui turi suteikti angliavandeniai, trečdalį – riebalai, 15 proc. – baltymai. Kasdien reikia gerti pieno, valgyti vaisių ir daržovių. Šiuose maisto produktuose yra ne tik pagrindinių medžiagų, bet ir organizmui būtinų vitaminų.

Nekontroliuojamas šokoladinių saldainių, bulvių traškučių ir žemės riešutų valgymas sukelia daugelį sveikatos sutrikimų, nes dažnai neįvertinama, kiek šiuose maisto produktuose yra riebalų ir kalorijų.

Svarbiausia nepersivalgyti

Galioja taisyklė, kad žmogus turėtų valgyti tik jausdamas alkį, tačiau ką ir kiek kartų per dieną - turime spręsti patys. Nesveika, jei pusryčiai tėra paskubomis išgertas kavos ar arbatos puodelis. Rytą organizmui reikia daug energijos, kurios suteiktų ramiai suvalgomi pusryčiai. Be to, pusryčiaujant nebūtina sočiai prisivalgyti - pakanka duonos riekės ar saujos javainių, daržovių ar vaisių.

Pietaujant vertėtų susilaikyti - ankstyvą popietę organizmo aktyvumo kreivė leidžiasi žemyn, tad jei skrandis pilnas, žmogus greitai pasijunta pavargęs, jį apima miegas. Vakarieniaujant taip pat nereikėtų persivalgyti, nes pilnu skrandžiu sunkiau užmigti. Be to, vakare persivalgiusį žmogų naktį kamuoja košmarai. Miegoti eiti reikėtų ne anksčiau nei praėjus valandai po vakarienės.

Kaskart sėdėdami prie stalo prisiminkite viduramžiais itin dažnai naudotą posakį: "Nesuvirškintas maistas suėda tą, kuris jį suvalgė." Anot sveikuolių, svarbiausia nepaversti gyvenimo nesibaigiančiu virškinimu, nes tada tik perkrausime kūną ir nesuteiksime jam galimybės kokybiškai atlikti įprastas funkcijas bei neleisime jam ilsėtis – kai ilsisi virškinimo sistema, ilsisi ir kūnas. Tik išsiugdę sąmoningą požiūrį į mitybą, maitinsimės sveikai ir subalansuotai, būsime žvalūs, normalaus svorio, sveiki, jaunatviški ir entuziastingi.

Mitybos įpročius lemia lytis ir amžius

Moterims būdingi sveikesni mitybos įpročiai, kadangi jos dažniau nei vyrai valgo šviežias daržoves ir vaisius, kruopų košes. Maistui gaminti jos dažniau naudoja augalinį aliejų, rečiau saldina kavą ir arbatą, rečiau valgo mėsą ir jos produktus, rečiau geria riebų pieną. Ruošdami maistą ir rinkdamiesi produktus vyrai dažniau vadovaujasi skoniu, o moterys – sveikos mitybos rekomendacijomis.

Mitybos įpročius sąlygoja ne tik lytis, bet ir amžius. Vaikų mitybos įpročius formuoja tėvai. Jei tėvai stengiasi maitintis sveikai, tas pats racionas tinka ir vaikui, nes ir vaikams, ir suaugusiesiems galioja tie patys mitybos principai. Tereikia vadovautis visiems gerai žinoma sveikos mitybos piramide.

Jaunimas vis dažniau renkasi greitą maistą, riebius užkandžius: picą, dešrainius, keptas bulvytes, mėsainius, bulvių traškučius. Namuose likę vieni vis rečiau valgo daržovių patiekalus, kuriems paruošti reikia laiko ir pastangų.

Iki 25-erių metų, kol organizmas auga, mityba neeretai yra ir gausesnė, ir dažnesnė. Subrendęs žmogus arba būna išmokytas, arba pats išmoksta pažinti savo kūno poreikius ir sąmoningai maitintis. Sąmoningumas reiškia žalingų įpročių atsisakymą – sunku įsivaizduoti, kad sąmoningas žmogus nuodytųsi - kenktų pats sau.

35-64 m. amžiaus žmonių žinios apie sveiką mitybą yra pačios geriausios, vadinasi, mitybos įpročiai – patys geriausi. Šio amžiaus žmonės dažniausiai laikosi sveikos mitybos rekomendacijų, rečiau valgo gyvulinius riebalus, mėsą ir jos produktus, kiaušinius, rečiau geria riebų pieną, dažniau renkasi rupią duoną, grūdinius produktus, ryžius, makaronus, šviežas daržoves ir vaisius. Vyresnio amžiaus žmonės, nors ir supranta mitybos svarbą sveikatai, labai sunkiai keičia blogus mitybos įpročius: per daug vartoja gyvulinių riebalų, dažniau renkasi riebų pieną, piknaudžiauja saldumynais.

Anot sveikatos stiprinimo skyriaus specialistės, retkarčiais kiekvienas galime palepinti save saldumynais, tačiau kuo rečiau reikėtų rinktis lipnius (irisus, kramtomus saldainius ir pan.), ryškių spalvų, virtus riebaluose (spurgas, žagarėlius), perteptus riebiu kremu saldumynus.

Pagal planą, tik be prievartos

Anot sveikata trykštančių sveikuolių, gera sveikata pati savaime neatsiranda – reikia daug valios ir pastangų. Labai svarbu išmokti patiems ir išmokyti vaikus suprasti, ko reikia mūsų kūnui. Tai jokiu būdu nereiškia, kad visiems turime ruošti maistą atskirai pagal kiekvieno norą. Tiesiog tereikia paklausti, ką valgysime, tarkim, vakarienei, siūlydami tai, ką galime iš turimo maisto pagaminti. Toks įprotis rinktis padeda išugdyti gerą įprotį įsiklausyti į kūno poreikius ir sąmoningą požiūrį į mitybą.

Tiesa, ar kada nors susimąstėte apie maisto kramtymo poveikį savo sveikatai? Gerai kramtant maistą, virškinti pradedama jau burnoje, todėl tolesnis maisto įsisavinimas yra kokybiškas. Jei kramtome pakankamai, tai karštas maistas atvėsta iki kūno temperatūros, o šaltas įgyja kūno temperatūrą. Gerai kramtydami mes pajuntame tikrąjį maisto skonį ir juo mėgaujamės. Skonio receptoriai yra tik burnoje. Kramtydami nepakankamai mes nejaučiame skonio, todėl mums atrodo, kad nepasisotinome.

Rinkdamiesi žalumynus, rinkimės vietines daržoves ir vaisius. Svogūnai, porai, morkos, agurkai, pomidorai, kopūstai, raudonieji burokėliai, žaliosios salotos, ridikėliai, ridikai, žirneliai bei saldieji pipirai – pačios populiariausios daržovės Lietuvoje. Rinkdamiesi vaisius, lietuviai pirmenybę teikia obuoliams, braškėms, serbentams, slyvoms, avietėms, mėlynėms, citrusiniams vaisiams. Jeigu nėra galimybės vaisius ir daržoves užsiauginti patiems, vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, kur geriausia pirkti žalumynus – prekybos centre ar turguje iš ūkininko - praktiškai neįmanoma, belieka tik pasikliauti pardavėjų sąžine.

Sėsdami prie stalo nepamirškime, jog gyvename ne tam, kad valgytumėte, bet valgote, kad gyventumėme.

Atopinis dermatitas – varginanti liga

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Atopinis dermatitas – viena dažniausių alerginių odos ligų. Tarptautinio tyrimo ISAAC duomenimis, Europoje šia lgia serga apie 10-20 proc. ikimokyklinio amžiaus vaikų ir 1-3 proc. suaugusiųjų. Lietuvoje įvairiose amžiaus grupėse yra 2-3 proc. sergančiųjų.

"Atopiniu dermatitu dažniau serga maži vaikai, tačiau dabar ji sparčiai plinta ir tarp suaugusiųjų", - sako gydytojas dermatovenerologas Arūnas Petkevičius.

Arūno PETKEVIČIAUS asmeninio archyvo nuotr.

"Sergamumo atopiniu dermatitu padidėjimas siejamas su aplinkos užterštumu, chemijos pramonės vystymusi bei didėjančiu jos produktų naudojimu buityje, mitybos įpročių kitimu", - teigia Kauno medicinos universiteto Odos ir venerinių ligų klinikų gydytojas dermatovenerologas Arūnas Petkevičius.

Liga mažina gyvenimo džiaugsmą

Žodis "dermatitas" reiškia odos uždegimą, o atopiniu pavadintas todėl, kad neturi nuolatinės vietos, tad "vaikšto" po visą kūną apsistodamas ten, kur jam labiausiai patinka. Tai lėtinis uždegimas, kuriam būdingas stiprus odos niežėjimas, išsausėjimas bei simetrinis bėrimas. "Pacientai skundžiasi, jog norisi kasytis, ypač dabar, kai atšalus orams tenka vilkėti šiltus drabužius, nes liga mėgsta drėgmę tad paūmėja rudenį", - sako dermatovenerologas.

Liga sukelia diskomfortą - neigiamai paveikia visų sergančiojo gyvenimo sričių kokybę, sutrinka miegas, nukenčia mokslas, darbingumas, bendra savijauta. Šios priežastys daugelį pacientų priverčia izoliuotis nuo visuomenės, išgyventi gėdos bei nesaugumo jausmą kasdienėje veikloje. Ligai būdingi paūmėjimai: didėja paraudimas, niežulys, susidaro papulės ir šašai, kurie linkę infekuotis. Prisidėjus bakterinei infekcijai formuojasi pūlinukai. "Sergant atopiniu dermatitu, būtina apsišarvuoti begaline kantrybe, nes liga yra lėtinė, tad gali tęstis ne vienerius metus", - sako gydytojas.

Tikrosios priežastys neaiškios

Nors atopinio dermatito priežastys nėra visiškai aiškios, tačiau žinoma, jog didelę reikšmę turi genetinis polinkis.

"Ligos išvengti sunku, nes genų kol kas pakeisti negalime", - sako medikas. Nustatyta, kad jeigu vienas iš tėvų serga atopiniu dermatitu, tikimybė vaikams paveldėti polinkį sirgti šia liga siekia daugiau nei 50 proc. Štai kodėl nėštumo bei žindymo krūtimi laikotarpiu būtina vengti maisto ir medikamentinių alergenų, įjautrinančių vaisių ir kūdikį. Pagimdžius rekomenduojama bent 6 mėn. kūdikį maitinti krūtimi, kad kartu su motinos pienu mažylis gautų visų nepakeičiamų imunoglobulinų bei fermentų. Įtakos atopiniam dermatitui atsirasti turi ir imuninės sistemos bei odos apsauginės funkcijos sutrikimai, padidėjęs odos infekuotumas, pvz., auksinio stafilokoko buvimas odoje. Atopinį dermatitą labai paaštrina stresas, tačiau bene dažniausia šio odos uždegimo priežastis - netinkamas maistas.

Diagnozei patvirtinti reikalingi tyrimai

Anot mediko, ligai diagnozuoti nepakanka vien paciento anamnezės - būtina atlikti ne tik apžiūrą, bet ir odos mėginius. Adatos dūrio mėginys parodo alergines reakcijas, kurios įvyksta per pusvalandį ar valandą po kontakto su alergenu. Odos lopo mėginiai rodo vėliau vykstančias alergines reakcijas. Taip pat nustatomi specifiniai imunoglobulinai E kraujyje prieš maisto alergenus. Provokacinis mėginys patvirtina alergiją maistui bei leidžia nustatyti tikslų alerginės reakcijos nesukeliantį alergeno kiekį. Maisto alergenams nustatyti taip pat skiriamos eliminacinės t. y. be alergiją sukėlusio maisto produkto, dietos, kurios yra svarbiausias gydymo būdas, padedantis įgyti toleranciją maistui. Beje, šie mėginiai atliekami tik ligos pagerėjimo metu. Kontaktiniai alergenai nustatomi atliekant standartinius lopelinius mėginius.

Ligos eiga - banguojanti

Ne visais atvejais liga pasireikšia vienodai. Esant pirmo pažeidimo tipui, dažniau pažeidžiamas veidas, kakta, skruostai, ausų kaušeliai ir netgi oda už jų, liemuo, rankų ir kojų tiesiamieji paviršiai. Šie pažeidimai labiau šlapiuoja ir yra būdingesni mažiems vaikams. Antruoju tipu, t. y. sausąja ligos forma, labiau linkę sirgti paaugliai ir suaugusieji. Šiuo atveju dažnesni kaktos, vokų, lūpų, kaklo šonų, sprando, tiesiamųjų plaštakų paviršių, rankų ir kojų lenkiamųjų paviršių - alkūnių, pakinklių, riešų, čiurnų - pažeidimai. Liga skirstoma į lengvos, vidutinio sunkumo ir sunkios eigos. Lengvai ligos formai būdingas niežėjimas nėra toks stiprus, kad sukeltų miego sutrikimus. Ant sergančiojo odos nėra nusikasytų ar nutrintų vietų. Vidutinio sunkumo atopinio dermatito sukeliamas niežulys yra gerokai stipresnis, ligonis dėl niežėjimo dažnai prabunda naktį, kai kur ant odos matyti nusikasymai, nutrintos vietos ir šašai. Esant sunkios ligos formai vargina itin stiprus odos niežėjimas, neleidžiantis miegoti naktimis. Sergančiajam ant kūno matyti daug nusikasytų, nutrintų vietų, šašų.

"Visos ligos yra nemalonios, tačiau odos ligos yra akivaizdžiai matomos. Tai sukelia galvos skausmą kiekvienam sergančiajam", - tvirtina medikas.

Pavojų kelia komplikacijos

Sergantieji atopiniu dermatitu labai imlūs bakterinėms odos infekcijoms, kurios gali patekti per nusikasytas vietas. Daugiau nei 90 proc. atvejų sergančiųjų atopiniu dermatitu odos paviršiuje dėl sutrikusios apsauginės barjerinės odos funkcijos aptinkama auksinio stafilokoko ar pelėsinio grybelio kolonizacija. Ši mikroflora skatina ligos progresavimą bei atsinaujinimą. Negydomas atopinis dermatitas progresuoja - tampa sunkesnės formos arba išsivysto kitos alerginės ligos. Dažnai kartu su šiuo uždegimu pasireiškia bronchinė astma ir alerginis rinitas.

Būtini emolientai

Neginčytinai įrodyta, kad visiems sergantiems atopiniu dermatitu yra pažeistas epidermio apsauginis barjeras, todėl išsausėja oda, pacientai neišvengiamai turi naudoti riebalines, vietiškai naudojamas medžiagas, drėkinančias, minkštinančias ir saugančias odą nuo išorinių dirgiklių – emolientus.

"Tai aukštos kokybės medžiagos, kuriose nėra dažų bei aromatinių medžiagų, - pasakoja gydytojas. - Esant sausai odai, atsiranda galimybė kontaktiniams alergenams sąveikauti su imuninėmis ląstelėmis, o tai palaiko odos uždegimą. Sveikos odos epidermyje imuninių ląstelių nėra. Emolientai ne tik sumažina vandens trūkumą, bet ir pasižymi uždegimą mažinančiu bei niežėjimą slopinančiu poveikiu. Be to, šios medžiagos normalizuoja odos apsauginę funkciją."

Gydytojas pataria vartoti emolientus ne tik sergant atopiniu dermatitu, bet ir esant probleminės odos priežiūrai, o ne pirkti paprastus kremus bei kūno losjonus, kuriuose apstu dažomųjų, kvapiųjų medžiagų, tik dar labiau sudirginančių jautrią kūno odą. Vietinius emolientus rekomenduojama naudoti ne mažiau nei du kartus per dieną. Įvairūs emolientai skirasi savo savybėmis bei sudedamosiomis dalimis, tačiau į visų jų sudėtį įeina keturios privalomosios sudedamosios dalys: lipidai, humektantai, emulsikliai, konservantai.

Teigiamas fototerapijos poveikis

Nors esame įpratę girdėti apie kenksmingą saulės spindulių poveikį, tačiau sergantieji atopiniu dermatitu bei kitais odos uždegimais tvirtina, jog būklė pagerėja nuo natūralių saulės spindulių, kurių dėka odos bėrimai tampa mažiau pastebimi, jų sumažėja, neretai kurį laiką netgi išnyksta. Pasinaudoję šiuo pastebėjimu gydytojai, skirdami medikamentinį gydymą, neretai rekomenduoja ir šviesos terapiją.

Nerizikuodamas sveikata žmogus kasmet gali gauti iki 245 džaulių ultravioletinių spindulių vienam kvadratiniui centimetrui odos. Ilgai ultravioletinių spindulių terapijai buvo naudojamos kvarcinės lempos, tačiau pastebėjus jų ne tik teigiamą, bet ir neigiamą poveikį, įvairioms odos ligoms gydyti imta taikyti foto- arba fotochemoterapiją. Jos metu pacientas turi išgerti arba užsitepti vaistų, gebančių padidinti jautrumą šviesai. Gydomas odos plotas apšvitinamas tam tikro bangos ilgio šviesa. Šis metodas veiksmingas gydant daugelį sunkių odos ligų, tačiau dėl kancerogeninės rizikos nėra taikytinas jaunesniems nei 12 metų vaikams.

Pagrindinis dėmesys - profilaktikai

Nustačius atopinį dermatitą, dėl niežtinčios ir išsausėjusios odos būtina speciali labai kruopšti jos priežiūra, todėl, anot dermatovenerologo, labai svarbu vaikams suprantamai paaiškinti kūno odos priežiūros ypatumus. Prausiantis reikia naudoti tik gydomąjį bei aliejinį skystą muilą. Maudantis vonioje veiksminga vartoti medicininį vonios aliejų, griežtai atsisakant visų kvapnių dušo gelių. Išsimaudžius drėgną odą reikia patepti specialiu drėkinamuoju kremu ar losjonu, skirtu niežtinčiai ir išsausėjusiai odai.

"Tepti reikia ne tik niežtinčias vietas, bet apskritai visą kūną", - pataria gydytojas. Atopinio dermatito profilaktikai itin reikšmingas yra tėvų mokymas apie buitinius ir maisto alergenus bei jų įtaką organizmui. Buityje patartina vengti tiesioginio kontakto su skalbikliais bei indų plovikliais. Siekiant išvengti kontaktinių alergenų, rekomenduojama rengtis natūralaus pluošto ar odiniais drabužiais, vengti vilnonių, ypač - sintetinių rūbų. Namų aplinkoje reikia nelaikyti kačių, paukščių, šunų. Atsisakyti pūkinės ar sintetinio pluošto patalynės, kurioje mėgsta apsigyventi erkutės. Aplinkoje vengti aštrių kvapų bei tabako dūmų, žydinčių augalų.

Gydymo sėkmę lemia ligos sunkumas

Esminis sėkmingo sergančiųjų atopiniu dermatitu gydymo garantas yra alergenų bei provokuojančių veiksnių pašalinimas. Dažniausi maisto alergenai – pienas, žuvis, kiaušinio baltymas, riešutai, medus, citrusiniai vaisiai, braškės ir kt. Savo sveikatos labui būtina vengti konservantų ir maistinių dažų. Sureguliuoti dietą ypač svarbu kūdikiams ir mažiems vaikams, kitaip atopinio dermatito gydymas bus neveiksmingas. Bet kuriuo ligos atveju skiriamas vietinis gliukokortikosteroidinis tepalas. Jų pasirinkimas, anot mediko, yra itin didelis, o tepalas turi būti parenkamas atsižvelgiant į ligos sunkumo laipsnį. Šie vaistai sumažina odos uždegimą, niežėjimą, todėl sumažėja nusikasymo pavojus. Ligai gydyti gausiai taikomi šlapalo preparatai. Dabar dermatologai yra vienareikšmiškai nutarę, jog ūminio odos uždegimo metu tikslinga rinktis mažesnės nei 5 proc. koncentracijos tepalo preparatus. 5-10 proc. šlapalo preparatus vertėtų rinktis esant lėtiniam odos uždegimui. Ligai paūmėjus, niežėjimui slopinti skiriami antihistamininiai preparatai.

Atopinio dermatito gydymas yra pakopinis, kompleksinis ir ilgalaikis. Jo tikslas – išsaugoti odos riebumą, nes tik tuomet sumažės odos sausėjimas ir niežėjimas. Visi šiai varginančiai ligai skirti vaistai parenkami individualiai, tad norint išvengti komplikacijų bei siekiant neapleisti ligos pagalbos būtina kreiptis į odos specialistą telefonu (8~41) 390 073, o ne užsiimti savigyda, juolab kad liga nepasiduoda gydyti nereceptiniais vaistais.

Muziejuje - mirties pamokos

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

"Mortui vivus docent" – mirusieji moko gyvuosius. Jų dėka Šiaulių ligoninės patologinės anatomijos skyriaus muziejuje ne tik medikai, bet ir nieko bendra su medicina neturintys žmonės gali pamatyti, kaip atrodo žalingų įpročių paveikti organai, ir palyginti juos su sveikais. "Šis muziejus ypač reikalingas tiems, kurie mėgaujasi sveikatai žalingais malonumais, nesusismąstydami apie skaudžias pasekmes", - sako šio skyriaus vedėja Vilija Niunevienė.

Patologinės anatomijos skyriaus vedėja Vilija Niunevienė pasakoja, kad apsilankę patologijos muziejuje daugelis jaunuolių metė rūkyti, atsisakė alkoholio.

Autorės nuotr.

Susidomėjimas muziejumi vis didėja

Anot Patologinės anatomijos skyriaus vedėjos Vilijos Niunevienės, didžiausiame Lietuvos patologinės anatomijos muziejuje lankytojų netrūksta. Nuolatiniai lankytojai – vyresniųjų klasių moksleiviai, studendai, medicinos kolegijos auklėtiniai. Mažiau muziejaus makropreparatais domisi ir nieko bendra su medicina neturintys žmonės: įvairios draugijos, klubai, pavieniai asmenys ir net užsieniečiai. Muziejaus lankymas – nemokamas, tačiau dėl ekskursijos reikia susitarti iš anksto, nes kasdien čia priimama tik viena lankytojų grupė. "Per metus sulaukiame 90 lankytojų grupių, t. y. pusantro tūkstančio lankytojų", - lankytojų sąrašus varto medikė.

Pravartu pažinti anatomiją

Dabartinėje muziejaus ekspozicijoje demonstruojami įvairių patologiškai pakitusių organų pjūviai, leidžiantys suvokti ligos padarinius. Visą šį kruopštų darbą atliko pirmasis Šiaulių krašto patologinės anatomijos specialistas Osvaldas Lapienis. "Negaliu konkrečiai įvardyti, kas paskatino nusipelniusį patologą išsaugoti kruopščiai paruoštus makropreparatus, tačiau ši jo idėja padeda gydytojams bei diagnostikos specialistams susipažinti su ryškiausių ligų eiga, organų pokyčiais bei jų atpažinimo galimybėmis", - tvirtina Patologinės anatomijos skyriaus vedėja.

Šiuo metu muziejuje yra per 500 eksponatų, sugrupuotų pagal organų sistemas, tačiau dėl vietos stokos ne visi jie eksponuojami, nors, anot patologės, sukaupta viskas, ką gali pamatyti žmogaus akis. Kai kuriems eksponatams daugiau nei 50 metų. "Tai operacijos bei autopsijos metu pašalinti organai, kuriems pakenkė įvairios ligos ar silpnybės žalingiems įpročiams. Eksponatai surinkti iš utilizuoti skirtos operacinės medžiagos ir patalpinti į 10 proc. formalino skystį, gebantį konservuoti audinius ir neleidžiantį jiems suvysti", - pasakoja gydytoja.

O. Lapienis, dėstydamas medicinos mokykloje, į savo paties įkurtą muziejų atsivesdavo studentų. Vėliau jo sukaupti makropreparatai imti naudoti ir visuomenei šviesti. Muziejaus tikslas – propaguoti sveiką gyvenimo būdą. Anot patologės, apsilankymas muziejuje – itin veiksminga prevencinė priemonė jaunimui. Medikė sako ne kartą girdėjusi, jog po ekskursijos šiame muziejuje ne vienas jaunuolis metė rūkyti, atsisakė alkoholio.

"Kuo jaunesnis žmogus susimąstys apie savo sveikatą, tuo mažiau žalos padarys savo organizmui. Į muziejų įleidžiame tik vyresniųjų klasių moksleivius, kadangi patirtis parodė, jog besimokantiems žemesnėse nei 9 kl. moksleiviams, nors ir būdavo smalsu, eksponatais tapę organai sukeldavo šleikštulį ar net alpulį, - tvirtina medikė.

Akistata su tariamų malonumų pasekmėmis

Gydytoja sako pastebėjusi, jog lankytojai ilgiau stoviniuoja prie dvigubai daugiau nei įprasta sveikam žmogui sveriančios alkoholiko širdies. Tai 49-erių metų gausiai alkoholį vartojusio vyriškio širdis, kuri, neigiamai veikiama alkoholio, ilgainiui tapo apvali bei neįprastai didelė.

"Kuo didesnė širdis, tuo daugiau jai reikia kraujo bei sunkiau pavyksta aprūpinti pačią save deguonimi bei maisto medžiagomis. Besaikis alkoholio vartojimas sukelia itin sunkią ligą - alkoholinę kardiomiopatiją", - sako gydytoja.

Muziejuje galima pamatyti alkoholio paveiktas kepenis. Veikiamos alkoholio kepenys ilgainiui ima didėti, vėlesnėse ligos stadijose organas ima trauktis. Sveikų kepenų paviršius yra lygus. Nuo alkoholio žuvusių kepenų ląstelėse formuojasi randai, padalijantys kepenų audinį į tam tikro dydžio mazgus. Kraujagyslės, patekusios į fibrozinį audinį, yra užspaudžiamos, todėl kraujas, nebeįstengdamas pratekėti pro kepenis, ima ieškoti kitų kelių. Smulkiosios kraujagyslės nepajėgia atlaikyti pro jas tekančio didelio kraujo kiekio, todėl išsiplečia ir plyšta. Prasideda vidinis kraujavimas. Dažniausiai kraujuojama į virškinamąjį traktą.

Retas kuris nepasidomi juodais dėl rūkymo subliuškusiais plaučiais. Rūkant siaurėja bei storėja bronchų sienelės. Ilgainiui bronchų sienelės praranda elastingumą, todėl pro jas kaskart vis blogiau praeina oras. Alveolėse, pačiame mažiausiame struktūriniame plaučių vienete, sutrinka dujų apykaita, todėl sumažėja kvėpuojamasis plaučių paviršius. Suirusiose alveolių vietose plautis ima randėti. Palaipsniui vystosi plaučių fibrozė – patologinė būklė, kuriai būdingas jungiamojo audinio kaupimasis plaučiuose. Gydytoja apgailestauja, kad ne visą neigiamą tabako poveikį įmanoma parodyti. Gal tuomet užkietėjusiems rūkaliams, nerandantiems valios mesti rūkyti, tačiau norintiems atsisakyti šio žalingo įpročio, užtektų tik praverti Patologinės anatomijos muziejaus duris?

Muziejuje eksponuojama aterosklerozės pažeista koja ne vienam lankytojui kelia šleikštulį. Rūkymas sukelia kraujagyslių sukalkėjimą, todėl prasideda kylanti kojos gangrena. Anot patologės, žmonės pasibaisi rūkymo sukeltais padariniais pamatę, kaip atrodo vienas ar kitas organas, paveiktas ligos, klausia, per kiek laiko nustojus rūkyti išnyksta organų pažeidimai, vadinasi, daugelis jų, lankydamiesi muziejuje, rimtai susimąsto.

Nemažą eksponatų dalį sudaro navikai. Muziejaus lankytojai turi galimybę pamatyti, kaip atrodo ne tik patys navikai, bet ir jų metastazės kituose organuose. Daugeliui susidomėjimą kelia įspūdingo dydžio iš šonkaulio išsivystęs navikas, peraugęs plaučius ir suardęs visą jų struktūrą. Keliuose stikliniuose induose eksponuojama dalis žmogaus kojos, kurią pažeidė piktybiniai odos navikai, augdami ne tik suardę aplinkinius audinius, bet ir peraugę kaulą.

"Vėžinės ligos kasmet "jaunėja". Liūdniausia tai, kad neretai vėžys nustatomas atsitiktinai, aiškinantis kitus negalavimus", - sako patologė.

Apsigimimus sąlygoja ne tik genetinis polinkis paveldėti ligas, virusinės infekcinės ligos nėštumo metu, bet ir žalingi įpročiai: rūkymas, alkoholis, narkotikai bei kitos toksinės medžiagos, kurių nesibodi vartoti besilaukianti moteris. Anot medikės, apsigimusių vaikų eksponatai jaudina lankytojus, ilgai jų širdyse palikdami stiprius išgyvenimus bei suteikdami vietos rimtiems pamąstymams prieš griebiantis cigaretės ar alkoholio.

Pledai mažyliams – iš meilės ir gerumo

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Noras padėti turi sklisti iš žmogaus vidaus, net ir tuomet, kai patys jaučiatės vieniši ar esate ligoti. Tik tuomet pasaulis taps gražesnis, o mes patys – laimingesni. "Niekada nereikia nuleisti rankų ir gailėtis savęs. Gerus darbus gali atlikti kiekvienas", - tvirtina Šiaulių aklųjų ir silpnaregių klubo "Pabūkime kartu" moterys.

Pasiūlymą numegzti pledų Naujagimių reanimacijos skyriuje esantiems inkubatoriams, kuriuose guli neišnešioti naujagimiai, klubo "Pabūkime kartu", vienijančio regėjimo negalę turinčiuosius, moterys priėmė labai entuziastingai.

Autorės nuotr.

Noras padaryti gera išsipildė

Taip jau motinėlės gamtos surėdyta, kad žmogui visada norisi jaustis naudingam. Šis jausmas neaplenkia ir negalę turinčiųjų. Aklųjų ir silpnaregių klubo "Pabūkime kartu" moterys nelinkusios liūdėti, tad susirinkusios draugėn sprendžia ne tik neregiams aktualias problemas, bet ir noriai padeda tiems, kuriems pagalbos reikia labiausiai. Klube daug megzti mėgstančių moterų, kurių mezginiais nesibodi pasipuošti artimieji, draugai bei pažįstami. Rankdarbiais papuošusios save ir savo namiškius, darbštuolės neregės nusprendė pasirūpinti tais, kurie savimi pasirūpinti patys dar nepajėgia.

"Mes labai norėjome padaryti kam nors ką nors gero, - atvirauja aklųjų ir silpnaregių skyriaus vedėja Inta Skeivienė. - Mūsų noras būti naudingoms išsipildė atsitiktinio pokalbio su LIONS klubo moterimis metu. Jos jau buvo spėjusios susižavėti neregių moterų rankdarbiais, tad žinodamos jų kruopštumą pagalbos ranką pasiūlė ištiesti bejėgiams mažyliams, ne tik žiemą, bet ir kaitrią vasaros dieną trokštantiems ypatingos šilumos."

Entuziazmo netrūko

Pasiūlymą numegzti pledų Naujagimių reanimacijos skyriuje esantiems penkiems inkubatoriams, kuriuose guli neišnešioti naujagimiai, klubo "Pabūkime kartu" moterys priėmė labai entuziastingai ir vieningai, tad nieko nelaukusios LIONS klubo atstovės parūpino darbštuolėms siūlų. Jie buvę tokie plonyčiai, kad teko vyti kamuolius net iš dvylikos siūlų. "Būtumėt matę, kaip moterys darbavosi! - mena aklųjų ir silpnaregių skyriaus darbuotojos. - Norėdamos apsiginti nuo dulkių, atidarėme duris, langus, ant grindų paskleidėme maišus siūlų ir ėmėme juos sukti krūvon."

Tarp gausybės siūlų kamuoliukų sukosi ir vedėja Inta Skeivienė. Anot vedėjos, jos buvusios tik pagalbininkės šioms niekad entuziazmo nepritrūkstančioms bei išradingoms moterims. "Iš pradžių labai išgyvenome, kad mezgami pledai bus tamsūs, tačiau vėliau sužinojome, kad būtent tokie jie ir turi būti, - prisimena vedėja. – Mažyliams turi būti tamsu, jauku ir šilta, kaip mamos pilvelyje."

Malonūs prisiminimai

Kad pledukai atrodytų linksmesni, moterys parinko raštą, primenantį šachmatų lentą. Tik patyrusi mezgėja Aldona Meškonienė kvadratėlius mezgė mažesnius, nes jai toks raštas atrodė švelnesnis ir žaismingesnis. "Galbūt įgudusiai mezgėjai Aldonai ši užduotis buvo pernelyg primityvi", - nedrąsiai tarsteli Irena, tačiau jos abejones nutraukusi mezgėja užtikrina, jog jai šis mezginys taip pat buvęs ne ką prastesnis bei sudėtingesnis už ankstesnius, nes daugiasluoksnis siūlas yra labai purus, tad reikia itin didelio kruopštumo. Primezgus krūvą šachmatinių kvadratų, talkon teko kviestis kaimynę, kuri sujungė juos į pledą, kurį dar dailiai apnėrė vašeliu.

Kad regėjimo negalę turinčioms moterims teko iš tiesų sunki užduotis, patvirtino ir renginių organizatorė Irena, nes įvairiaspalvis iš daug smulkių siūlų suvytas kamuolys itin vargina silpnas akis, todėl moterys nusprendė megzti neskubėdamos, svarbiausia, kad mezginys atrodytų nepriekaištingai. Moterys vieningai pritaria - margas siūlas raibuliavęs akyse. Kadangi jis nebuvęs susuktas krūvon, mezgant būdavę sunku visus iškart užkabinti ant virbalo.

"Megzdamos prisiminėme savo vaikus ir anūkus, pasidalijome jau seniai, tačiau giliai širdin įstrigusiais įspūdžiais. Gražūs prisiminimai nuplovė sunkumus, su kuriais teko susidurti", - šypsosi mezgėjos.

Kelionė atgaivino sielą

Darbas išties nebuvo lengvas, tad klubo "Pabūkime kartu" moterys nusprendė save pamaloninti kelione į Gruzdžius pas Reginą ir Vytautą Mataičius, kur susipažino su juodosios keramikos paslaptimis. Juodoji keramika – subtilus dalykas, nes tik paėmęs į rankas tokį dirbinį gali suprasti, kad jis lipdytas iš molio, o ne lietas iš metalo. Kol moterys apžiūrinėjo dirbinius, juodosios keramikos karalienė Regina Mataitienė papasakojo, kiek darbo tenka įdėti, kol molio gabalas virsta širdžiai mielu kūriniu. Po to darbštuolės apsilankė senoviniame gatviniame Dargaičių kaime, įkurtame prieš 359 metus. Moterys susižavėjo unikalia sena gyvenviete, kurią į dvi dalis dalija gatvė: vienoje pusėje stovi tik gyvenamieji namai, klėtys, viralinės, kitoje – klojimai, tvartai, daržinės. Dargaičiai žavūs ne tik savo istoriniu paveldu, bet ir unikalia gamta: kaimo pakraščiu teka Kuros upeliukas, prieš kaimą tyvuliuoja tvenkinys su daug salų. Bene labiausiai moteris sužavėjo senovinių valgių degustavimas – barščiai su namine duona, žarijose kepta silkė, kaimiškas pyragas su arbata.

"Vaišės buvo labai skanios, o jas ruošusios šeimininkės – malonios ir svetingos, - džiaugiasi pašnekovės. - Grįždamos užsukome į Kryžių kalną, pasimėgavome ramybe vienuolyne. Nuostabi kelionė, už kurią esame nuoširdžiai dėkingos visur mus lydinčioms kultūros skyriaus darbuotojoms, padėjo mums pasisemti jėgų naujiems darbams, kurių imsimės užklupus ilgiems žiemos vakarams."

Vėžys – iššūkis, kurį galima įveikti

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

"Jums krūties vėžys" – ši diagnozė pasaulyje kasdien nuskamba kas tris minutes. Tai viena pagrindinių moterų iki 50 metų mirtingumo priežasčių. Sėkmingam gydymui itin svarbi ankstyva krūties vėžio diagnostika. "Ne kiekvienas mazgelis, susidaręs krūtyje, yra vėžys, bet kiekvienas turi būti ištirtas", - sako Onkologinės klinikos Chemoterapijos skyriaus vedėja, gydytoja chemoterapeutė Nijolė Šatkauskienė.

Onkologinės klinikos Chemoterapijos skyriaus vedėja gydytoja chemoterapeutė Nijolė Šatkauskienė sako, kad krūties vėžys yra vienas lengviausiai gydomų piktybinių navikų, todėl labai svarbu jį kuo anksčiau pastebėti ir laiku pradėti gydymą.

Autorės nuotr.

Dažniausia moterų onkologinė liga

Lietuvoje krūties vėžiu kasmet suserga apie 1200 moterų. Vien Šiaulių mieste kasmet išaiškinama apie 50-60 naujų krūties vėžio atvejų, dabar klinikoje gydoma apie 600 Šiaulių miesto moterų.

"Blogiausia tai, kad susirgusios krūties vėžiu moterys nejaučia jokių simptomų, neturi nusakomų bėdų, nejaučia skausmo, todėl metų metus nesikreipia į medikus, - sako gydytoja. - Vėžinės ląstelės gali įsiskverbti į kraujo apytakos arba limfos sistemą ir suformuoti naujus navikus daugelyje kūno sričių. Tai pati pavojingiausia vėžio savybė, kelianti daugiausia problemų ligoniams bei onkologams. Tuomet atsiranda skausmai, kurie ir atgina moteris pas mus. Pasiteiravus, kodėl delsė, pacientės teisinasi, jog bijojusios kreiptis į medikus, nes išgirsti diagnozę "krūties vėžys" nėra lengva."

Kuo anksčiau pastebėta liga ir laiku pradėtas gydymas suteikia daug daugiau vilčių, kad liga gali būti sėkmingai įveikta, kadangi krūties vėžys yra vienas lengviausiai gydomų žmogaus piktybinių navikų. Tai sritis, kur sparčiai kuriami nauji gydymo metodai, o anksčiau taikytieji yra nuolat peržiūrimi.

Žinojimas užkirstų kelią vėžiui

Nustatyta daug krūties vėžio rizikos veiksnių. Svarbus veiksnys – moters amžius. Anot medikės, kaskart liga pakerta vis jaunesnes moteris.

"Jei anksčiau stebėdavomės sulaukę 35-erių metų krūties vėžiu sergančios moters, tai dabar nebestebina 25 metų ar net jaunesnės pacientės. Tad jei jauna moteris skundžiasi, jog kažkas nutiko jos krūtims, nereikia numoti ranka manant, jog nieko rimto nenutiko, - pataria medikė. – Pagrindinis dalykas – savikontrolė, kuri reikalinga kas mėnesį. Kiekviena save gerbianti moteris turi pažinti savo krūtis. Savikontrolę siūloma pradėti atlikti nuo 20 metų amžiaus. Praėjus 9-10 dienų po mėnesinių išmuilintomis rankomis ant šlapių krūtų reikia bandyti apčiuopti sukietėjimus, sustandėjimus, pastebėti spenelio pakitimus. Kartais moterys sako, jog labai gerai išmaigė krūtis, bet nieko nepastebėjo. Krūtų jokiu būdu negalima maigyti ar kaip nors kitaip traumuoti. Atliekant savikontrolę, jas reikia švelniai spaudinėti."

Nustatyta, jog krūties vėžio tikimybė padidėja moterims, kurioms daug metų buvo per didelis estrogenų kiekis. Tai moterys, kurioms anksti prasidėjo mėnesinės arba vėlai menopauzė, kurios pirmą kartą pastojo būdamos vyresnės nei trisdešimties arba negimdė ar nemaitino krūtimi. Daugybė tyrimų patvirtino, kad šios moterys dažniau serga krūties vėžiu. Taip pat manoma, kad alkoholis suaktyvina estrogeną. Tyrimų rezultatai parodė, kad kuo daugiau vartojama alkoholio, tuo didesnė tikimybė susirgti krūties vėžiu.

Daugelį metų krūties vėžį buvo bandoma sieti su mitybos įpročiais ir rekomenduoti vienokį ar kitokį maistą, kuris sumažintų riziką ar net panaikintų tikimybę susirgti šia liga. Anot medikės, kol kas galutines išvadas daryti anksti. Nors karštos diskusijos apie mitybos faktorių įtaką vėžiui tebesitęsia, daugybė surinktos informacijos jau leidžia teigti, kad augalinė dieta krūties vėžio riziką šiek tiek sumažina.

Dažnai neįmanoma nustatyti, kodėl moteris susirgo krūties vėžiu. Tyrimai rodo, kad daugelis krūties vėžiu sergančių moterų nepriklauso nė vienai rizikos grupei, o tik sensta. Kita vertus, daugybė moterų, priklausančių padidintos rizikos grupėms, nesuserga.

Mamografija – patikimiausias diagnostikos metodas

Visose šalyse vykdomos nemokamos profilaktinio krūtų tikrinimo programos - atliekamos mamogramos, skirtos mažiems neužčiuopiamiems navikams diagnozuoti. Tai rentgenologinis tyrimas, kuris neatliekamas nėščioms moterims ir nėra tinkamas labai jaunoms moterims, kurių krūtų liaukinis audinys tankus, blogai praleidžia rentgeno spindulius. Dėl tos pačios priežasties mamografiją geriausia atlikti pirmą savaitę po menstruacijų. Prieš tyrimą rekomenduojama nesinaudoti dezodoruojančiomis priemonėmis – nesipurkšti, nesitepti pažastų, nes tai matoma mamogramose ir gali imituoti vėžiui būdingus pakitimus.

Mamografinio tyrimo metu krūtis lengvai suspaudžiama tarp plokštelių. Prispaudimas kontroliuojamas automatiškai. Radiacijos kiekis yra mažas ir neskatinantis navikų augimo. Nėra duomenų, kad krūties suspaudimas mamografinio tyrimo metu pakenktų krūties audiniams ar būtų priežastis vėžiui atsirasti. "Profilaktiškai atliekama mamografinė patikra gerokai sumažina mirštamumą nuo krūties vėžio. Jos dėka kasmet mažėja ir užleistų ligos formų. Dabar krūties vėžys dažniausiai diagnozuojamas pirmos ar antros ligos stadijos. Ankstyva diagnostika labai svarbi siekiant gerų gydymo rezultatų", - tvirtina gydytoja chemoterapeutė.

Biopsija patikslina diagnozę

Mamografijos tyrimo metu nustačius apvalų darinį krūtyje reikia patikslinti, ar jis piktybinis, todėl atliekama biopsija. Mažiausiai invazinis biopsijos metodas – punkcinė biopsija. Ši procedūra nesukelia diskomforto ar ilgai liekančių intervencijos pasekmių. Švirkštas su plona adata įduriamas tiesiai į auglį, kurį medikas apčiuopia rankomis arba ultragarsu, padedančiu aptikti įtartiną darinį ir nukreipti adatą tiesiai į jį. Nedidelis ląstelių kiekis per adatą įsiurbiamas į švirkštą.

Stulpelinė biopsija atliekama vietinio nuskausminimo sąlygomis per nedidelį pjūvį odoje. Specialia aštria stulpelinės biopsijos adata duriama tiesiai į sukietėjimo centrą, iš kurio paimamas audinio mėginio stulpelis. Po procedūros ant krūties gali atsirasti laikinų kraujosrūvų. Diskomfortas praeina per porą dienų.

Chirurginė biopsija – krūties naviko audinio šalinimas chirurginiu būdu naudojant bendrinę nejautrą. Pagrindinis šio metodo pranašumas – patologiniam tyrimui gaunamas pakankamas kiekis audinio mėginio – ne tik pats navikas, bet ir jį supantys audiniai.

Jei moteris yra 20-25 metų amžiaus, tai didelė tikimybė, kad mazgelis nėra piktybinis, tačiau jeigu moteris vyresnė nei 40 metų, gerybinių krūties ligų mažėja.

Biologinis gydymas – galimybė gyventi

Vienas naujausių ir, anot gydytojos, pažangiausių krūties vėžio gydymo metodų - biologinė arba taikinių terapija, kurios metu vaistu siekiama tiksliai paveikti vėžinėje ląstelėje esantį taikinį, nepaveikiant sveikųjų ląstelių. "Biologinė terapija, t. y. gydymas herceptinu, yra efektyviausia pagalba nuo krūties vėžio. Tyrimai rodo, jog taikant šį medikamentą pacienčių mirtingumą galima sumažinti net 40 proc., o ligos grįžimo tikimybę – 50 proc. Deja, ligonių kasos riboja itin brangiai kainuojančio herceptino skyrimą. Pirmos stadijos krūties vėžiui gydyti, kai jis progresuoja, šis medikamentas neskiriamas. Gydymas herceptinu valstybei kainuoja 10 tūkst. litų per mėnesį. Krūties vėžiui numalšinti mėnesio neužtenka - ligonė herceptiną turi vartoti metus. Dažniau šis biologinis preparatas skiriamas sergant trečios ar ketvirtos stadijos vėžiu", - pasakoja medikė.

HER2 - agresyvi ligos forma

Gydytojai ilgai spėliojo, kodėl vienos moterys, būdamos tokio pat amžiaus ir sergančios tokios pat stadijos krūties vėžiu, sveiksta, o kitos – ne. Paslaptis atskleista tuomet, kai tyrimų metu paaiškėjo, jog vienoje iš chromosomų yra vadinamasis HER2 genas, esantis kiekvieno žmogaus organizme ir reguliuojantis ląstelių dauginimąsi bei dalijimąsi. Jis veikia kaip antena, priimanti augimo signalus iš išorės. Dėl iki šiol neaiškių priežasčių suaktyvėjus šiam onkogenui, ląstelės ima dalytis nežabotai greitai ir suformuoja auglius, kurie krauju ir limfa ima plisti po organizmą, sėdami metastazes. Toks krūties vėžys vadinamas HER2 teigiamu. 25-30 proc. nustatytų krūties vėžio atvejų yra HER2 teigiami. Moderni biologinė terapija ypač efektyvi gydant HER2 teigiamą krūties vėžį - kliniškai patvirtinta, kad HER2 suaktyvėjimą slopinanti biologinė terapija 50 proc. pagerina gydymo rezultatus.

Atsargiai - neregiai

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Po vasarį įvykusios nelaimės, kai prie Šiaulių aklųjų ir silpnaregių kultūros namų Spindulio gatvėje sunkiasvorė mašina sunkiai sužalojo neregį, imta svarstyti, kaip šį rajoną padaryti saugesnį. Praėjus daugiau nei pusmečiui po šio įvykio aklieji ir silpnaregiai tikisi, kad pagaliau pastatyti kelio ženklai užkirs kelią naujoms nelaimėms.

"Žmonės neretai bijo neregio manydami, jog jam reikia išskirtinių sąlygų, tačiau neregiai – tokie pat žmonės kaip ir visi, tik jiems sunku orientuotis ten, kur aplinka pritaikyta tik regintiesiems, todėl projektuojant aplinką reikėtų atsižvelgti ir į šalia mūsų gyvenančių likimo nuskriaustų žmonių poreikius", - sako Inta Skeivienė.

Autorės nuotr.

Lazdelė - ne visagalė

Su baltąja lazdele neregys gali laiku pastebėti kliūtis, laiptus, apsisaugoti nuo susidūrimų, smūgių, atsitrenkimų, tačiau, anot Šiaulių ir Tauragės regionų aklųjų centro direktoriaus Alfonso Navickio, baltoji lazdelė nėra visagalė - turi būti tinkamai sutvarkyta aplinka.

"Bėda ta, jog tarybiniais laikais suprojektuotame aklųjų ir silpnaregių mikrorajone niekas nepagalvojo apie būsimą lengvųjų mašinų gausą. Dabar žmonės nesibodi automobilio palikti ir prie aklųjų kombinato pastato, kur neregiai praleidžia daugiausia laiko. Čia įsikūrusi aklųjų biblioteka, aklųjų centras, kultūros namai ir daugelio regėjimo negalią turinčiųjų namai. Kreipėmės į pareigūnus, kad šie padėtų išspręsti kilusią problemą, tačiau pastačius ženklą "Rezervuota" kilo nauja problema – savivaldybė atsisakė finansuoti automobilių stovėjimo aikštelės įrengimą ir naudojimą. Aikštelės sutvarkymas mums kainavo apie 800 litų, - sako direktorius. - Tai mūsų centrui nemažai pinigų."

Kad aklieji ir silpnaregiai jaustųsi saugūs, netoli parduotuvės šalia aklųjų kultūros namų, kur dažniausiai jie lankosi, apribotas sunkiasvorių mašinų judėjimas. Dabar jos gali važiuoti tik viena kryptimi. Kad iškrovus prekes mašina galėtų niekieno netrukdoma išvažiuoti iš teritorijos, teko pastatyti dar keletą ženklų, kad netoliese gyvenantys gyventojai nestatytų savo transporto priemonių.

"Pastatėme perspėjamąjį ženklą "Atsargiai, neregiai", kad transporto priemonių keliama grėsmė nematantiems žmonėms būtų kuo mažesnė. Aplink parduotuvę saugumą padėsiantys užtikrinti kelio ženklai atsiėjo daugiau nei 1000 Lt. Iš kur reikės gauti tokią sumą, kol kas neaišku. Gerai, jeigu rasime rėmėjų, nes projektinėse programose nėra tokios eilutės, kuri leistų padengti šias išlaidas", - atvirauja direktorius.

"Mes nei vairuojame, nei kelio ženklus pažįstame, todėl esame dėkingi Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos biuro analizės ir planavimo grupės vyresniajam specialistui Justui Pundzai, kuris ne kartą lankėsi aklųjų ir silpnaregių mikrorajone bei kantriai aiškinosi, kokie kelio ženklai padėtų užtikrinti vaikštančių neįgaliųjų saugumą, - džiaugėsi Aklųjų ir silpnaregių skyriaus vedėja Inta Skeivienė. - Spindulio gatvėje prie gyvenamųjų namų buvo pasiūlyta įrengti apie 3 000 Lt kainuojantį "gulintį policininką". Jis gelbėtų ne tik neregiams, bet ir aplinkiniams gyventojams ir kiemuose žaidžiantiems vaikams. Deja, mikrorajono gyventojai mano, jog ši saugos priemonė jiems nėra būtina, nors visiems žinoma, kad iškiliosios perėjos, kalneliai – Lietuvoje pasiteisinusios priemonės, privertusios vairuotojus sumažinti greitį."

Pasak I. Skeivienės, ar pareigūnams padedant pavyko užtikrinti regėjimo negalią turinčių žmonių saugumą, parodys laikas.

Mada ar būtinybė?

Aklieji ir silpnaregiai eidami gatve stengiasi orientuotis pagal garsus, pagal kuriuos ypač sunku orientuotis triukšmingose. Garsiniai šviesoforai – puikūs pagalbininkai regos negalę turintiems žmonėms. Direktorius A. Navickis džiaugiasi, jog garsiniai šviesoforai yra beveik visose pagrindinėse miesto gatvėse. Akustinis signalas atlieka dvi funkcijas: informuoja apie žalio signalo trukmę bei padeda teisingai nustatyti judėjimo trajektoriją.

Silpnaregiams orientuotis visuomeniniuose pastatuose ir jų aplinkoje padeda supančių elementų kontrastas, ryškumas, spalvos ir formos. Anot direktoriaus, kontrastas dažnai yra vienintelė priemonė, padedanti silpnaregiams savarankiškai judėti ir orientuotis aplinkoje, vizualiai atskiriant objektus. Silpnaregiai dažnai nepastebi žemų kliūčių, todėl reikia išryškinti žemus šaligatvio kraštus bei kitas kliūtis.

Akliesiems orientuotis aplinkoje padėtų skirtinga takų danga, kurią jie pajustų lytėdamas lazdele. "Užsienyje šaligatvio kraštai atskirti skirtingos faktūros taktiliškai pajuntama danga. Stukteli lazdele ir žinai, kokia kryptimi toliau reikia eiti. Mieste kol kas tokių orientacinių priemonių nėra, tik sostinėje po vieną kitą reljefinę trinkelę šaligatvių kraštuose įdėjo", - dalijasi patirtimi direktorius.

Šiaulių ir Tauragės regionų aklųjų centro direktorius Alfonsas Navickis tikisi, kad perspėjamasis ženklas "Atsargiai, neregiai" sumažins transporto priemonių keliamą grėsmę nematantiems žmonėms.

Retas kuris nesame atsitrenkę į stropiai išblizgintą prekybos centro, banko ar kokios nors kitos įstaigos durų stiklą. Silpnaregiams šis itin nemalonus nuotykis nutinka dažnai. Kad jaustumės saugesni, stiklines duris būtina pažymėti ryškios spalvos orientacinėmis juostomis bei kontrastingos spalvos įspėjamaisiais ženklais, apsaugančiais ne tik silpnaregius, bet ir sveikuosius. Europoje naudojamos keturios pagrindinės spalvos: tamsiai mėlyna, ryškiai raudona, geltona, juoda. Savo skiriamuosius ženklus, anot direktoriaus, norėtųsi, kad turėtų vaistinės, parduotuvės, kirpyklos ir kitos paslaugas teikiančios įstaigos.

Žvyneline susirgti gali kiekvienas

Miglė REMEŠKEVIČŪTĖ

Žvynelinė - viena seniausių odos ligų, šimtus metų vadinta baltaisiais raupsais, todėl žvyneline sergantys žmonės viduramžiais buvo atstumtieji. Apie žvynelinę, jos pasekmes bei visuomenės požiūrį į sergančiuosius kalbamės su Odos ir veneros ligų centro vadovu Vaclovu Vaitkevičiumi.

"Kiekvieno asmens išgijimas slypi jo viduje – joks gydytojas taip gerai jūsų nepažins, kaip jūs pats save pažįstate. Kad vyktų pokyčiai odoje, privalu pačiam pasikeisti", - tvirtina Odos ir veneros ligų centro vadovas Vaclovas Vaitkevičius.

Autorės nuotr.

Ligos priežastys - vis dar paslaptis

Žvynelinė – neinfekcinė odos liga, kuria serga net keturi procentai gyventojų. Ligos paplitimas įvairiose šalyse nėra vienodas: dažniausiai ja serga Šiaurės Europos gyventojai, rečiau – Afrikos ir Azijos šalyse.

Vyrai ir moterys žvyneline, arba vadinamąja psoriaze, serga vienodai dažnai. Daugeliui liga pasireiškia dar nesulaukus 40 metų, tačiau, anot mediko, tai nėra išimtis – ja susirgti galima bet kokio amžiaus. Nors egzistuoja daugybė teorijų, aiškinančių, kodėl susergama žvyneline, tikslios ligos priežastys iki šiol nėra aiškios. Manoma, jog dažniausiai žvynelinė yra genetiškai paveldima. "Neretai ligonis laužo galvą, iš kur jis galėjo paveldėti žvynelinę, nes, anot jo, nei tėvai, nei seneliai nesirgo šia liga. Polinkis sirgti gali būti perduotas iš labai tolimų kartų, todėl žmogus ne visada žino, ar giminėje buvo ja sergančiųjų", - sako gydytojas.

Mokslininkai mano, jog ligos atsiradimą sąlygoja ir kitos sąlygos: nuolat patiriamas stresas, odos pažeidimai po traumų, ypač jei odą ilgai spaudžia lūžio vietoje uždėtas įtvaras ar kitaip mechaniškai dirginama, kai oda nuolat trinama, įvairios infekcijos (dažnai pasikartojanti angina, bronchitas), sugedę, neprižiūrimi dantys, kai kurių medikamentų, skirtų depresijai, reumatui, širdies ir kraujagyslių ligų gydyti vartojimas, sutrikusi medžiagų apykaita, cheminiai nudegimai, per dažnas kaitinimasis saulėje, netinkamai pasirinktas gyvenimo būdas – alkoholizmas, rūkymas.

Pažeidžia įvairias kūno dalis

Normaliai odos ląstelės subręsta ir pasišalina nuo odos paviršiaus per 28-30 dienų. Sergant žvyneline, epidermio sluoksnis atsinaujina 20 kartų greičiau nei įprastai. Deja, subrendusios jos nepasišalina nuo odos paviršiaus, o kaupiasi suformuodamos į žvynelius panašias struktūras, po kuriomis atsiranda "imuninis" uždegimas. Plokštelę pakrapščius, atsiranda rasojančių smulkių kapiliarinio kraujavimo taškelių.

Skiriamos penkios ligos formos. Susirgus dažniausiai pažeidžiami lenkiamieji alkūnių ir kelių paviršiai. Tai plokštelinė ligos forma, kuriai būdingi odos pažeidimai, padengti storais žvyneliais, ilgai aptinkami tose pačiose vietose. Plokštelės gali būti nuo 2 ct iki 5 Lt dydžio ar net didesnės. Neretai jos susilieja į vieną delno dydžio plokštelę.

Esant lašelinei ligos formai, matomi viso kūno odos pažeidimai. Rečiau pasitaiko raukšlių žvynelinė, apimanti didžiąsias odos raukšles: kirkšnis, pažastis, raukšlę po krūtimis, bambą.

Itin sunki ligos forma - pustulinė žvynelinė. Jos atveju plaštakų bei pėdų srityse susidaro tarsi pūlių pripildytos pūslės, neretai susiliejančios.

Žvynelinė gali pažeisti sąnarius. Tai nutinka 15 proc. sergančiųjų. Sąnariai ištinsta, deformuojasi, sergantįjį vargina stiprūs skausmai, tampa sunku judėti. Ligai progresuojant, ligoniai ilgainiui tampa neįgaliais.

Gana sunki nagų žvynelinės forma, kai nagas, kuriam būdingos gelsvai baltos dėmės, atsisluoksniuoja nuo guolio. Rankų pirštų nagai pažeidžiami dažniau nei kojų. Liga gali pažeisti ir plaukuotą odos sritį. Neretai židiniai iš plaukuotosios galvos dalies išplinta ant skruostų, ausų ar sprando, nors bėrimai niežėjimo paprastai nesukelia. Niežėjimas atsiranda tik tuomet, kai formuojasi uždegimas.

Liga neužkrečiama

Žvynelinė sukelia ne tik socialinį ir fizinį, bet ir psichologinį diskomfortą. "Dažnai sergantieji guodžiasi, jog verčiau būtų susirgę kokia nors kita liga, kuri nėra akivaizdžiai matoma, nes visuomenėje vis dar gaji nuomonė, kad tai užkrečiama liga, kurią sukelia prasta asmens higiena. Todėl dauguma kiek įmanydami slepia savo ligą. Neigiamas paciento psichologinis nusiteikimas blogina ligos eigą", - dalijasi patirtimi medikas.

Net 60 proc. sergančiųjų nurodo patiriantys aplinkinių diskriminaciją. Žmonės bijo sveikintis, vengia liestis, apsikabinti. "Žvyneline susirgti gali visi, bet užsikrėsti – niekas", – tikina gydytojas ir sako, jog kuo daugiau žmonės žinos apie šią ligą, tuo tolerantiškesni bus sergantiesiems, kurie nori gyventi visavertį gyvenimą, nepaisydami savo ligos.

Neišgydoma, bet valdoma

"Nėra pasaulyje gydytojo, kuris gebėtų išgydyti šią neskausmingą, tačiau akivaizdžiai matomą ligą, - tvirtina medikas. - Tačiau tai dar nereiškia, jog jos nereikia gydyti. Tai lėtinė liga, todėl labai svarbi jos kontrolė. Nors ligos eiga neprognozuojama ir išgydyti vaistais nepavyksta, daugeliu atvejų tinkamai parinktas gydymas padeda suvaldyti ligos paūmėjimus, sulėtinti jos progresavimą, pasiekti kuo ilgesnę remisiją, pagerinti paciento gyvenimo kokybę."

Kiekvienam ligoniui skiriamas panašus gydymas, atsižvelgiant į ligos stadiją, židinio vietą, formą, sergančiojo amžių ir gretutines ligas. Vietiškai žvynelinė dažniausiai gydoma hormoniniais bei steroidiniais preparatais, tačiau jų, anot mediko, nerekomenduojama ilgai naudoti, nes gali atsirasti odos atrofija, išplonėjimai, strijos.

Liga gydoma ir salicilo rūgšties preparatais, kurie ypač tinkami ligos pradžioje, kuomet reikia pašalinti suragėjusias odos plokšteles. Skiriami vitamino D3 preparatai, nesukeliantys jokio pašalinio poveikio. Kitas Odos ir venerinių ligų centre taikomas gydymo būdas – šviesos terapija. Ultravioletiniai A spektro spinduliai, kurių bangų ilgis yra 320-400 nm, į odą prasiskverbia giliau, todėl veikia stipriau ir greičiau. Populiariausia siauro spektro ultravioletinių B spindulių terapija, kurių bangų ilgis siekia 280-320 nm. Soliariumais gydytojas pataria nepiktnaudžiauti. Dėl lankymosi juose dažnumo geriausia pasitarti su medikais.

Anot mediko, ligos gydymas bus betikslis, jeigu neatsisakysite pačių mėgiamiausių, deja, netinkamų maisto produktų, gėrimų ir pomėgių. Būtina pakeisti ir gyvenimo būdą, kuris ir suformavo netinkamus pomėgius.

Klimato kaita – ne išeitis

Ligai patinka šaltieji metų laikai – ruduo ir žiema. "Tuomet Odos ir venerinių ligų centre jaučiamas šia liga sergančiųjų antplūdis, nes liga, veikiama šalto oro, paūmėja. Vasarą daugelis lengva ligos forma sergančių ligonių apsieina negydomi – ligai ypač tinka kurortinis klimatas: saulės vonios, dažnos maudynės sūrioje jūroje. Dingęs stresas net keletą mėnesių geba numalšinti pasalūnę ligą", - sako gydytojas ir mena ne vieną atvejį, kai žvyneline liga sergantys ligoniai, pajutę teigiamą klimato įtaką, pakeitė gyvenamąją vietą tikėdamiesi, jog gyvenimas pajūryje padės pamiršti ligos keliamas problemas. Deja, anot mediko, tai nėra išeitis - klimato kaita neišgelbėja nuo ligos, nes po kiek laiko ji vėl atsinaujina.

Naujovė – biologiniai preparatai

Žvynelinei gydyti taikomi nauji biologiški vaistai: efalizumabas ir infliksimabas. Mokslininkai siekė sukurti tokį vaistą, kuris sugebėtų sunaikinti sergančią ląstelę, kad ši neprovokuotų ligos. Šie vaistai labai brangūs, todėl jais gydomos tik sunkios ligos formos, tačiau tikimasi, jog greitai jais bus gydomi ir lengvomis žvynelinės formomis sergantys ligoniai.

Ar gerai matai?

Spalį "Saulės mieste" bus eksponuojama socialinio projekto "Ar gerai matai?" konkursinių nuotraukų paroda. Gydytojų iniciatyva rugpjūtį profesionalūs fotografai buvo pakviesti dalyvauti konkurse ir siųsti nuotraukas, kuriose pasaulis būtų toks, kokį jį mato sergantieji amžinės geltonosios dėmės degeneracijos akių liga. Dalyvių darbus vertino Lietuvos fotomenininkų sąjungos sudaryta komisija.

Ramūnas Danisevičius. „Vizija“.

"Džiaugiamės, kad fotografai neabejingi problemai – sulaukėme aktyvaus jų dalyvavimo, gavome įdomių kūrinių", – teigia AGDD sritį kuruojanti Lietuvos akių gydytojų draugijos narė, Kauno medicinos universiteto akių ligų klinikos gydytoja dr. Jūratė Balčiūnienė.

Anot gydytojos, visuomenine akcija siekiama atkreipti dėmesį į vyresnio amžiaus žmonių akių ligos problemą. "Įprasta, kad apsilankę pas tėvus ar senelius paklausiame, ar jie gerai jaučiasi. Skelbdami visuomeninę akciją, tikimės paraginti vaikus ir anūkus paklausti, ar gerai matai, ir atkreipti dėmesį į regėjimą, kurį jiems brangus žmogus nejučiomis gali prarasti dėl paprasčiausio ligos nežinojimo ar per mažai skiriamo dėmesio akių sveikatai", – pasakoja Lietuvos akių gydytojų draugijos narė.

Pasak dr. J. Balčiūnienės, šiuo metu viena opiausių vyresnio amžiaus žmonių ligų – amžinė geltonosios dėmės degeneracija (AGDD). "Tai itin klastinga liga, kuri ne tik turi neigiamos įtakos gyvenimo kokybei, bet ir yra viena dažniausių aklumo priežasčių Lietuvoje. Išsivysčiusiose šalyse dėl šios ligos regėjimo netenka daugiau nei 2 proc. vyresnių nei 50 ir daugiau nei 30 proc. vyresnių nei 70 metų amžiaus žmonių. Apie šią problemą būtina kuo daugiau kalbėti, kadangi senstančioje visuomenėje ji tampa vis opesnė", – teigia dr. J. Balčiūnienė.

Amžinė geltonosios dėmės degeneracija – tai dėl amžiaus atsirandantis centrinės tinklainės dalies – geltonosios dėmės – pakenkimas. "Regėjimas ima silpti tuomet, kai geltonojoje dėmėje ima nykti ląstelės. Tuomet žmogus pradeda matyti netaisyklingus vaizdus ir iškraipytas linijas, skaitant raidės pradeda "šokinėti", o ten, kur koncentruojamas žvilgsnis, gali atsirasti pilka arba juoda dėmė. Regėjimas nuolat silpnėja", – ligos simptomus vardija gydytoja-oftalmologė.

"Liga yra menkai žinoma, o suprastėjusį regėjimą įprasta priskirti natūraliam senatvės procesui. Tai dar labiau apsunkina galimybes užkirsti kelią jos pasekmėms", – sako specialistė.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Jonas Staselis teigia, kad tokie konkursai fotografams yra savotiškas iššūkis. "Užduotys parodyti pasaulį kitokį žadina kūrybinį mąstymą. Tai nebėra tai, ką fotografai daro savo iniciatyva – tai naujas vėjas, kuris skatina atrasti ką nors naujo. Todėl nuotraukose galima pamatyti ne tik tai, kaip mato sergantieji amžine geltonosios dėmės degeneracija, bet ir tai, ko jie regėti nebegali. Tiesa, fotografo žvilgsnis per objektyvą neretai atskleidžia ir tokias žavias detales, tarp kurių mes nuolat gyvename, bet paprasčiausiai dėl didelio gyvenimo tempo nebepastebime", – teigia Jonas Staselis.

"Šiauliai plius" informacija

Kamieninės ląstelės - ateities medicina

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Pasitvirtinus hipotezėms apie kamieninių ląstelių gydymo potencialą, sumažėtų vaistų vartojimas, gydymas taptų individualus, padidėtų jo efektyvumas, atsirastų galimybė pakeisti susidėvėjusią širdį ar bet kurį kitą organą, pagamintą iš mūsų pačių ląstelių. "Mūsų kilnus tikslas – padėti žmonėms išgyti nuo šiuo metu neišgydomų ligų, ir mes tai tikrai padarysime, tereikia laiko", - tvirtina biomedicinos mokslų daktaras Adas Darinskas.

 Ka­mie­ni­nės ląs­te­lės pa­si­žy­mi re­ge­ne­ra­ci­nė­mis sa­vy­bė­mis, at­sta­to pa­žeis­tus au­di­nius, to­dėl yra svar­bios gy­dant įvai­rias li­gas.

Jeff Miller/Wisconsin-Madison universiteto nuotr.

Ląstelės, padedančios atsinaujinti

Kiekvienas individas susideda iš įvairių ląstelių, kurios sudaro audinius, audiniai formuoja organus, kurių visuma vadinama organizmu. Organizme yra per 200 skirtingų ląstelių tipų, tačiau ne visos jos yra kamieninės.

Didžioji organizmo dalis susideda iš organus ir audinius sudarančių somatinių ląstelių, kurios yra diferencijuotos, turi savo paskirtį - atlieka savo funkciją. Jeigu aplinka nekistų ir organizmas nebūtų sąlygojamas išorės faktorių, gali būti, kad šių ląstelių pakaktų. Tačiau nuolat besikeičiančios aplinkos sąlygos neapsaugo mūsų nuo nelaimingų atsitikimų, apsinuodijimų ar kitų organizmą žalojančių veiksnių, todėl mūsų kraujodaros sistema priversta nuolat atnaujinti gyvybiškai svarbų audinį - kraują.

Visuose organizme vykstančiuose regeneracijos procesuose dalyvauja kamieninės ląstelės. Jų dėka nuolat atnaujinama tinklainė, odoje esančios kamieninės ląstelės dalyvauja pažeistų odos audinių atstatymo procesuose ir pan. Mokslininkams kilo klausimas – ar galima stimuliuoti organizme vykstančius procesus į pažeistą audinį ar organą suleidžiant kamieninių ląstelių? Pasirodo, galima.

Mokslinė fantastika netrukus taps realybe

Biomedicinos mokslų daktaras A. Darinskas tikina, jog vis daugiau žmonių ryžtasi mūsų šalyje gana naujai medicininei procedūrai – išsaugoti savo kūdikio kamienines ląsteles, kurias reikiamu momentu galima atšildyti, paruošti transplantacijai ir transplantuoti.

Kamieninės ląstelės pasižymi regeneracinėmis savybėmis, atstato pažeistus audinius, todėl yra svarbios gydant įvairias ligas: paveldimus imuninės sistemos sutrikimus, ūmias ir lėtines leukemijas, anemijas, diabetą, infarktą, sklerozę, stuburo smegenų pažeidimus, Alzheimerio, Parkinsono ligą, išsėtinę sklerozę ir vėžines ligas. Ligų sąrašas kasdien plečiasi, tačiau tai kol kas nėra standartizuotas gydymas.

"Galime atauginti tokius komponentus, kokių reikia sergančiam organizmui. Paėmę virkštelės kraujo kamieninę ląstelę ir nukreipę ją, pavyzdžiui, nervinio audinio keliu, paversime ją nerviniu audiniu, kurį, implantavę į probleminę zoną, 30-40 proc. atstatysime organizme esantį nervinį pažeidimą. Visa tai kol kas įvardijama kaip mokslinė fantastika, bet tokie moksliniai darbai jau atlikti laboratorijose. Vadinasi, tai yra realybė, o kada ji bus įgyvendinta – tik laiko klausimas, nes kelias iš laboratorijos į ligoninę visada yra sunkus ir ilgas", - tvirtina biomedicinos mokslų daktaras.

Naudos potencialas - milžiniškas

Dabar virkštelės kraujo kamieninės ląstelės naudojamos kaulų čiulpų transplantacijai. Tai oficialiai leistina procedūra pasaulyje.

"Norint persodinti kaulų čiulpus, būtinas idealus donoro ir recipiento sistemų atitikimas, tik tuomet nebus atmetimo. Virkštelės kraujo kamieninės ląstelės pasižymi unikalia savybe - jas galima transplantuoti esant ne visiškam donoro ir recipiento suderinamumui. Visos nepageidaujamos reakcijos transplantuojant virkštelės kraujo kamienines ląsteles gydant kraujo vėžio formas yra daug mažesnės. Jos nesukelia tokių komplikacijų, kokios sukeliamos transplantuojant neatitikimų turinčius kaulų čiulpus. Tai pagrindinis jų pranašumas, - sako dr. A. Darinskas. - Praktinis virkštelės kraujo kamieninių ląstelių pritaikymas kasdien vis labiau taikomas. Prieš penkerius metus buvo manoma, jog virkštelės kraujo kamieninėmis ląstelėmis galima gydyti tik kraujo ligas, tačiau dabar Europoje yra atliekami I ir II stadijos klinikiniai tyrimai, kurių metu virkštelės kraujo kamieninės ląstelės panaudojamos dendritinėms ląstelėms gaminti. Dendritinės ląstelės imuninės organizmo gynybos procesų metu padeda identifikuoti vėžines ląsteles. Tai gana efektyvi vakcina, atverianti dideles galimybes kietiesiems augliams - melanomoms, karcinomoms, sarkomoms - gydyti."

Anot mediko, dažniausiai ligos žmogų užpuola tuomet, kai imama senti. Kartu sensta ir ląstelės, prarasdamos savo aktyvumą. Virkštelės kraujyje esančios ląstelės yra jaunos, primityvios, nespėjusios subręsti imunologiškai, todėl jas lengva nukreipti ten, kur labiausiai reikia. "Tai galbūt atrodo egoistiškai, tačiau sulaukus 40 metų ir susileidus išsaugotas vaiko virkštelės kraujo kamienines ląsteles galima pristabdyti spartų senėjimo procesą", - sako biomedicinos mokslų daktaras.

Biomedicinos mokslų daktaro Ado Darinsko teigimu, po dešimties metų ligoninėse bus įdiegtos technologijos, leisiančios šalinti ne ligos pasekmes, bet ją sukėlusią priežastį.

Autorės nuotr.

Nežinojimas virsta baubu

Dažnai fetalinės kamieninės ląstelės, kurios gaunamos iš vaisiaus audinių, dėl nežinojimo painiojamos su embrioninėmis kamieninėmis ląstelėmis. Fetalinės kamieninės ląstelės išskiriamos iš abortinės medžiagos, tad moraliniai klausimai, anot dr. A. Darinsko, turėtų būti susieti tik su moterų, nutraukiančių nėštumą, morale, o ne su fetalinėmis kamieninėmis ląstelėmis, kurios nutraukus nėštumą išmetamos.

"Jeigu Lietuvoje surinktume visą abortatyvinę medžiagą, jos pakaktų ne tik mums, bet ir Latvijai, Estijai bei didžiajai daliai Rusijos. Moterys nėštumą nutraukia slegiamos finansinių, socialinių, moralinių problemų. Žmonės įbauginti diskusijų apie kamienines ląsteles, dažnas, išgirdęs apie jas, iškart jas susieja su skandalu Novosibirske, eksperimentais su žmonėmis. Nežinojimas bei klaidingas situacijos suvokimas stabdo technologijų integraciją. Intensyvūs fetalinių kamieninių ląstelių eksperimentai su ligoniais vyksta Rusijoje bei Azijoje. Ten niekas dėl to nesuka galvos. Pasiekta gana gerų klinikinių rezultatų, kurie paskatino atsibusti Europą ir Ameriką. JAV prezidentas B. Obama leido valstybės lėšomis finansuoti klinikinius tyrimus naudojant fetalines kamienines ir embrionines kamienines ląsteles. Anglija taip pat pamatė, jog nieko blogo čia nėra. Nereikia aklai tikėti viskuo, ką rašo geltonoji spauda, nes naujovių atmetimas veda prie bendro mokslinio atsilikimo nuo pasaulinių tendencijų."

Anot mokslų daktaro, Lietuvos mokslininkai yra pasiekę puikių rezultatų atlikdami tyrimus su pelėmis. "Kad visa tai imtume taikyti žmonėms, trūksta tik medikų, mokslininkų ir politikų susikalbėjimo. Mes neturime stiprios įstatymų bazės, kuri leistų pažangioms technologijoms greitai būti pritaikomas, tačiau tikiuosi, jog po dešimties metų ligoninėse bus įdiegtos technologijos, leisiančios šalinti ne ligos pasekmes, bet ją sukėlusią priežastį. Ar tikslinga uždegimą gydyti priešuždegiminiais vaistais, galinčiais tik tuo metu nuslopinti, bet ne išgydyti ligą, kuriai paūmėjus vėl turime skubėti pas gydytoją recepto? Tik pačiupę jautį už ragų, galutinai išspręsime problemą, pasiekdami ir klinikinį, ir finansinį efektą, o kol tai įvyks, reikia ir toliau daug sunkiai dirbti", - sako biomedikas.

Ląstelės saugomos specialiame banke

Mediko teigimu, kamieninių ląstelių saugojimas - paslauga, kuri nėra priverstinė, tad kiekvieno reikalas, ar ją pasirinkti.

Lietuvoje gimdyvės, kurios naudojasi šia paslauga, sudaro mažiau nei vieną procentą.

Kamieninių ląstelių banko kokybės vadovės Agnės Čivilytės teigimu, prieš užšaldant placentinio (virkštelės) kraujo kamienines ląsteles atliekami būtini mėginio kokybės tyrimai. Tik aukštus kokybės reikalavimus atitinkantis mėginys yra perkeliamas į ilgalaikio saugojimo indą, kuris yra pripildytas skystu azotų ir palaiko temperatūrą iki -196°C. Moksliniais duomenimis, taip saugomos virkštelės kraujo kamieninės ląstelės 20 metų išlieka gyvybingos ir yra tinkamos atšildytos naudoti terapijai.

Kaulų čiulpų kamieninės ląstelės pasaulyje taip saugojamos jau per 40 metų. Mokslininkai vienbalsiai pritaria, kad net saugotos 70 metų ląstelės neturėtų pakisti, tačiau faktiškai tai dar nėra pagrįsta, nes ši paslauga yra nauja - virkštelės kraujo kamieninės ląstelės Europoje saugomos nuo 1997 m., o JAV - nuo 1992 m.

Dėl vaikų odontologijos (dantų profilaktikos, silantavimo, gydymo)

Informuojame, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005-12-05 įsakymu Nr. V-943 vaikams, pasirinkusiems šeimos gydytojus UAB "Pirmoji viltis" ar VŠĮ Dainų PSPC, dantų profilaktika, silantavimas, gydymas atliekamas nurodytų įstaigų odontologijų kabinetuose (pagal prisirašymo vietą).

Atkreipiame dėmesį, kad Šiaulių odontologijos poliklinikos interneto puslapyje skelbiama klaidinanti informacija apie tai, kad UAB "Pirmoji viltis" ar VŠĮ Dainų PSPC pacientai (vaikai), norintys gauti odontologines paslaugas mokyklų odontologijos kabinetuose, su prašymais kreipiasi į VšĮ Dainų PSP centro, UAB "Pirmoji viltis" klinikos vadovus.

Dar kartą pabrėžiame, kad vaikų odontologijos paslaugos teikiamos sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka - šeimos (bendrosios praktikos) gydytojo pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, kreipusis į registratūrą.

Maža liga gali apkartinti gyvenimą

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Ūmi sloga – viena labiausiai paplitusių nosies ertmės ligų. Suaugusieji dažnai slogą vadina maža liga, tad neskuba gydytis. "Negalima abejingai žiūrėti į pirmuosius slogos simptomus, šis nekaltas negalavimas gali būti kitų rimtų ligų pranašas", - perspėja gydytoja otorinolaringologė Edita Brazienė.

Gydytoja otorinolaringologė Edita Brazienė primena, kad reikia kreiptis į specialistus, o ne patiems gydytis ištisas savaites ar mėnesius.

Autorės nuotr.

Sloga – viena dažniausių rudens ligų

Retas kuris išvengia slogos, ypač prasidėjus šaltajam metų sezonui. Sloga, kuri moksliškai vadinama rinitu, dažniausiai pasireiškia sušalus ar perkaitus, kai susilpnėjęs organizmo imunitetas tampa imlesnis virusams. Vadinamąsias peršalimo ligas gali sukelti daugiau nei 200 virusų.

"Slogai būdingas sezoniškumas, tad mes, gydytojai otorinolaringologai, jau spėjome pajusti įpusėjantį rudenį, nes už durų nusidriekė gausios čiaudinčių, kosėjančių, sloguojančių, besiskundžiančių skaudama gerkle ir ausimis pacientų eilės", - tikina gydytoja otorinolaringologė Edita Brazienė.

Slogos eiga priklauso nuo žmogaus nosies anatominės struktūros. Staiga pasireiškianti ūmi sloga būna trijų stadijų. Pirmajai stadijai būdingi simptomai - paburkusi nosies gleivinė, kutenimas nosyje, atrodo, lyg būtų sausa, čiaudulys - papratai pasireiškia praėjus 2-3 dienoms po užsikrėtimo ir trunka nuo kelių valandų iki 1-2 parų. Anot medikės, pirmosios stadijos žmogus dažniausiai nė nepastebi. Antrosios stadijos metu pradeda bėgti nosis, joje padaugėja išskyrų, ašarojančios akys tampa jautrios šviesai. Sutrikus kvėpuojamajai funkcijai, atsiranda galimybė uždegimui plisti į žemesnius kvėpavimo takus. Pradeda skaudėti gerklę, prikimsta balsas, užgula nosis. Pūlingos išskyros iš nosies atsiranda esant trečiajai ūmios slogos stadijai. Jeigu yra stipri organizmo imuninė sistema bei gera nosies ir prienosinių ančių anatominė struktūra, ūmi sloga praeina per 4-7 dienas, tačiau jei šis procesas užtrunka, sloga grasina tapti lėtine.

Komplikacijos pavojingos gyvybei

"Kvalifikuotai negydant slogos, gresia rimtos komplikacijos, kuriomis pasibaigia net trečdalis visų slogų. Pirmiausia vertėtų pagalvoti apie sinusitą, kadangi sinusai yra galvoje, o netoli jų išsidėstę gyvybiškai svarbūs organai – akys bei smegenys", - pataria gydytoja.

Sinusai – tarsi oro pripildytos pagalvės, iš vidaus padengtos gleivėta plėvele. Jų yra kauluose aplink nosį, akis ir skruostų srityje. Žmogaus nosies ir sinusų gleivinė per parą pagamina apie pusantro litro gleivių, o peršalus jų išsiskiria dar daugiau. Gleivių perteklių sinusai nusausina pro kanalą, vedantį į nosies ertmę. Sergant sloga, šis siauras kanalas gali užsikimšti, o prisidėjus infekcijai gleivės supūliuoja. Išėjimo netekę kanale besikaupiantys pūliai sukelia sinuso ar kelių sinusų uždegimą. Jei niekas netrukdo sekretui nutekėti, kentėsite nuo šios ligos mažiau. Kai uždegimas apima kaktos sinusą, skauda kaktą virš antakio. Esant žandinio sinuso uždegimui, skausmas apima skruostą ir pamažu plisdamas aukštyn pasiekia kaktą. Akytkaulio sinuso uždegimo metu skausmas jaučiamas nosies šaknyje bei vidinės akiduobės sienelėse. Pleištakaulio sinuso uždegimo metu skausmas juntamas giliai akiduobėje bei pakaušyje. "Skauda todėl, kad besikaupiantys pūliai spaudžia sinusų sieneles, tačiau skausmo gali ir nebūti, - perspėja medikė. – Neretai sinusito požymis būna tik pūlingas nemalonaus kvapo gausus sekretas iš nosies."

Kai infekcija iš sinusų patenka į smegenis, ir ūminis, ir lėtinis sinusitas komplikuojasi meningitu, smegenų abscesu, kraujo užkrėtimu ir daugeliu kitų žmogaus gyvybei pavojingų ligų. Infekcijai iš sinusų patekus į akiduobę, gali prasidėti regos nervo ar akiduobės uždegimas. Žmogų vargina kaskart didėjantis skausmas, kuris netrukus tampa nepakeliamas. Akių vokai patinsta, miegant nebeužsimerkia. Laiku nesuteikus kvalifikuotos medicininės pagalbos, žmogus gali netekti regėjimo.

Sinusitą labai svarbu laiku pastebėti, nes tik taip išvengsite operacijos, o ligą išgydysite šiuolaikiškais medikamentais. Žinoma, pačiam nusistatyti diagnozę ir pasiskirti vaistų negalima. Kokia liga ir kaip ją gydyti, gali nuspręsti tik gydytojas specialistas. "Gydymas turi būti savalaikis, adekvatus ir profesionalus", - tvirtina medikė.

Adenoidai - pavojingi

Dažna vaikų slogos priežastis – adenoidų, t. y. limfoidinio audinio, padidėjimas nosiaryklėje. Jiems padidėjus, vaikus ima varginti diskomfortas - jie būna išsižioję, nes lengviau kvėpuoti. Miegodami mažyliai knarkia, dūsta ar net nustoja kvėpuoti.

"Adenoidai yra mechaninė kliūtis, tad vienintelė išeitis – operacija, - tvirtina medikė. – Tėveliams delsiant, vaikams kyla nemažai sveikatos sutrikimų - palaipsniui deformuojasi veidas, kadangi nekvėpuojant nosimi ima nykti veido raumenys. Dėl deguonies trūkumo sunku išlaikyti dėmesį, tad nieko keisto, jog ima nesisekti mokslai, dingsta apetitas, sutrinka miegas, pamažu vystosi protinis atsilikimas. Adenoidai gali pakenkti klausai, uždengdami ausį ir nosiaryklę jungiantį kanalą. Tuomet ausies būgninėje ertmėje ima kauptis skystis, iš kurio gaminasi į želė panaši medžiaga, formuojasi sąaugos, pro kurias nebeperduodamas garsas. Po operacijos adenoidai nebeatauga. Jeigu vaikas blogai kvėpuoja ir po operacijos, būtina ieškoti kitų priežasčių - galbūt jį vargina alerginė sloga, sinusitas, netaisyklinga nosies pertvara ir pan."

Polipai kamuoja suaugusiuosius

Suaugusiuosius vargina polipai, kurių anatominė lokalizacija skiriasi nuo adenoidų. Tai nosies ertmės, o ne nosiaryklės liga. Polipai atsiranda vidurinėje nosies landoje, plinta į sinusus, o kai juose nebetelpa, plečiasi į nosiaryklę. Nosies polipozė – nosies ir prienosinių ančių uždegimas, kuriam būdingas nosies užsikimšimas, išskyros iš nosies, veido spaudimas, skausmas, susilpnėjusi ar visiškai išnykusi uoslė. Tai viena dažniausių lėtinių viršutinių kvėpavimo takų ligų, kuria serga 0,5-4,3 proc. žmonių. "Suaugusiesiems polipai operuojami, tačiau jie linkę atsinaujinti, - perspėja gydytoja. – Žmogus, sergantis polipoze, turi nuolat lankytis pas specialistą ir naudoti jo paskirtus vaistus. Polipozė – liga, su kuria kovoti reikia ilgai ir kantriai."

Savigyda kenkia

"Nėra kada sirgti", - dažnai teisinamės ir skubame į vaistinę, tikėdamiesi nusipirkti stebuklingąją piliulę, kurią išgėrus akimirksniu išnyktų slogos sukelti nemalonumai. Vaistinėse apstu įvairių purškalų, ledinukų ar šiaip greitai pagydyti žadančių piliulių, tad pasirinkę keletą patrauklesniais pavadinimais apsidžiaugiame - patogu, jog jiems įsigyti nereikia gydytojo recepto. Pėdiname namo pilnomis rieškučiomis vaistų ir viliamės, kad sutaupėme laiką – nereikės lūkuriuoti eilėje pas gydytoją, juk nieko gudresnio jis nepasiūlytų. Namuose pasineriame į eksperimentus, neprarasdami vilties, jog rytoj, blogiausiu atveju po kelių dienų, būsime visiškai sveiki, tačiau praėjus savaitei belieka stebėtis – savijauta ne tik nepagerėjo, bet netgi atsirado naujų nepageidaujamų simptomų.

"Tokių atvejų pasitaiko neretai, - pritaria gydytoja. - Žmonės perka vaistus nekreipdami dėmesio į jų sudedamąsias dalis. Dažnai skiriasi vaistų pavadinimai, tačiau jų veikliosios medžiagos yra tos pačios, o žmonėms atrodo, kad tai kitas vaistas. Gydytojui specialistui paskyrus naujų vaistų, neretai pasigirsta nepasitenkinimas, jog ir taip daug išleista pinigų vilčių nepatenkinusiems vaistams, tad negi verta vėl išlaidauti? O kur dar gausybė įvairių lašų į nosį, kurie, sukeldami medikamentinę slogą, netrunka pažeisti nosies gleivinę, jei vartojami lašinami ilgiau nei savaitę. Deja, dažnam atrodo, jog savaitės negana, tad kantriai lašus lašinasi mėnesį ar net ištisus metus. Po tokių savigydų mums, otorinolaringologams, tenka ilgai ir kantriai gydyti nosies lašų sukeltas komplikacijas."

Sveikatingumo stovyklos išmokė rūpintis sveikata

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Sveika gyvensena besirūpinantys Šiaulių sveikuolių klubo "Šviesuoliai" nariai susirinko į prisiminimų bei savęs sveikatinimo pasiekimų vakarėlį, kurio metu buvo įteikti medaliai patiems ištvermingiausiems, nuėjusiems ilgą žmogaus galimybių pažinimo kelią.

Ne tik pačios sveikai gyvenančios, bet ir gebančios sugundyti kitus pasimėgauti gamtos sukurtomis dovanomis, sveikos gyvensenos puoselėtojos džiaugėsi savo laimėjimais.

Autorės nuotr.

Sveikatos pagrindas – fizinė ir dvasinė ramybė

Jau devynerius metus sveikos gyvensenos puoselėtojos kiekvieną vasarą stengiasi naudingai savo sveikatai praleisti nors dešimtį atostogų dienų, pabėgdamos nuo civilizacijos į gamtos prieglobstį, kur nėra spaudos, televizijos, naminių, šeimyninių bei darbinių rūpesčių ir pagundos "skaniam" dirbtiniam maistui.

"Bendravimas su žmonėmis, šventės, stresas, gausūs desertai suardo organizmo pusiausvyrą, kurią geriausiai atkurti padeda susiliejimas su gamta. Tai pats nuostabiausias laikas, suteikiantis puikią galimybę pabūti su savimi, tačiau nepatyrusiems šio jausmo neįmanoma suprasti dvasinio bei fizinio atsinaujinimo kelio", - tikina moterys.

Atradusios laiko sau, sveikuolės mokėsi mylėti save ir maksimaliai savęs ir aplinkos darnos. "Gamtoje praleistas laikas padėjo suprasti, jog jaunatvišką žvalumą galima išsaugoti tik nuolatiniu atkakliu triūsu – tobulinant save, įveikiant silpnybes bei negales ir kaskart stengiantis gyventi sveikai", - patirtimi dalijosi klubo pirmininkė Irena Alzbutienė.

Sveikatą lemia daug veiksnių

Moterys perverčia "10 dienų link sveikatos" dalyvių anketas. Populiariausi stovyklautojų nurodyti sveikatos sutrikimai – padidėjęs kraujospūdis ir viršsvoris. Vieni skundėsi organizmo sąstingiu, vidiniu išsiderinimu, kiti – paprasčiausiu tinguliu.

"Rytinė mankšta, meditacinis bėgimas, maudynės, savijautos patikrinimas, sveikos gyvensenos principų studijos, kvėpavimo praktikos, skaitiniai, paskaitos, žygiai, bendravimo vakarėliai, privalomas popietinis poilsis", – programos sudedamąsias dalis vardija moterys.

Jos sako pastebėjusios, jog dešimt dienų valgant tik daržoves ir vaisius bei geriant jų sultis organizmas išsivalo ir atsinaujina taip pat efektyviai, kaip ir geriant vien vandenį, tačiau šis būdas yra kur kas lengvesnis, nes aprūpina organizmą būtiniausiomis medžiagomis ir gali būti taikomas ne tik profilaktiniais sumetimais, bet ir bet kuriam ligoniui.

Savižudybės galima išvengti

Anot sveikuolių, šiuolaikinė gyvensena – lėta savižudybė. Nesaikingai maitindamasis perdirbtu maistu bei kenksmingais gėrimais, žmogus miršta nė neišgyvenęs pusės to, kiek jam skirta, todėl norint kuo ilgiau džiaugtis gyvenimu būtina keisti požiūrį į maistą.

Natūraliai maitintis reiškia valgyti neperdirbtą konservantais ir chemikalais neapdorotą maistą. "Paprastas maistas yra lengvai virškinamas, tad tiesiant ranką prie lėkštėje gundančiai atrodančių patiekalų vertėtų pamąstyti, ar organizmas įstengs juos suvirškinti", - pataria sveikuolės.

Odė tylai ir sultims

Šiame amžiuje tyla yra tikra palaima. Ji išvalo psichiką ir sugrąžina fizines jėgas. "Civilizacijos apsuptyje sunku rasti tyla dvelkiantį kampelį, - sako moterys. - Stovyklaudamos turime viską, ko mums reikia: ežerą, saulę ir ramybę. Šis kelias padeda pabėgti net nuo savęs, o grįžtant išmoko džiaugtis kiekviena smulkmena."

Vis labiau populiarėja sulčių terapija, kuria gydomos įvairios ligos, mažinamas svoris, valomas organizmas, todėl žmogus jaučiasi žvalesnis bei energingesnis. Daržovių sultys ne tik stiprina organizmą. Jose yra vitaminų, fermentų, aminorūgščių ir mineralinių druskų. Sveikatai stiprinti tinkamos visų maistui vartojamų augalų sultys, bet mūsų organizmui vertingiausi vietiniai augalai, todėl sveikiausios bus morkų, burokėlių, kopūstų, ridikų, agurkų, pomidorų, obuolių sultys. Vaisių sultyse daugiau vitaminų, daržovių – mineralinių medžiagų.

"Atsinaujinimo kelias yra, tereikia noro juo žengti", - tvirtina moterys.

Onkologinė liga – sukrečiantis išgyvenimas

Miglė REMEŠKEVIČŪTĖ

Limfoma – viena dažniausių kraujo vėžio rūšių. Lietuvoje kasmet diagnozuojama maždaug 50-70 Hodžkino ir daugiau nei 300 ne Hodžkino limfomos atvejų. "Turime kuo daugiau žinoti apie šią ligą, jos simptomus bei kaskart vis didėjančias galimybes išgyti", - tvirtina gydytoja hematologė Danguolė Ramanauskienė.

Jean Carneiro nuotr.

Apie ligą sužinojo internete

Apie savo ligą Aldona sužinojo prieš pat Kalėdas, mat lapkričio pabaigoje iškilo guziukas dešinėje kaklo pusėje. Netrukus jis ėmė niežėti, atrodė, jog niežulys užvaldė visą kūną. Aldona apsilankė pas šeimos gydytoją, kuri nuramino sakydama, jog tai tiesiog padidėję limfmazgiai. Blogėjant sveikatai, šeimos gydytoja ryžosi nusiųsti pacientę atlikti biopsijos tyrimą. "Atsidūriau hematologų rankose, kurie ramino, jog viskas bus gerai, jog net iš sunkesnės ligos stadijos išsikapstoma, o man liga dar tik parodė savo nagus. Nelaukusi, kol kas nors teiksis paaiškinti, kokia tai liga, parlėkiau namo ir įsijungiau kompiuterį. Žinoma, nepatikėjau tuo, ką perskaičiau, o gal tąkart nenorėjau patikėti", - pasakoja pašnekovė.

Chemoterapija – sunkus išbandymas

Aldona prisimena, kad po pirmosios chemoterapijos savijauta buvo išties klaiki: nebuvo vietos, kad neskaudėtų, suko rankas, vien mintis apie maistą keldavo šleikštulį. Susilašinus antrąją dozę savijauta pagerėjo, tačiau ėmė kuokštais slinkti plaukai. Ypač jų daug ant pagalvės ir net burnoje pašnekovė sako rasdavusi rytais. Dieną surišdavusi plaukus į "arklio uodegą", kad kuo mažiau jų išbyrėtų. Šis ir daugybė kitų vienu metu užklupusių diskomfortą keliančių simptomų pastūmėjo ponią Aldoną į depresiją. Vakaro laukimas kėlė baimę ir dėl minties, jog vienąkart ji gali nebepabusti. Be to, net ir nieko neveikdama ji jautėsi esanti nuolat pavargusi. "Aš pavargdavau ne tik klodamasi lovą, bet netgi maudydamasi. Vėliau paaiškėjo, kad tikroji nuovargio kaltininkė buvo chemoterapijos sukelta anemija", - sako moteris.

Padėkos bei baimės jausmas

"Su Hodžkino limfoma kovoju jau septynerius metus. Vis dar nežinau, kuri kurią įveiksime, - prisipažįsta Aldona. - Ne tik supratau, bet ir įsitikinau, jog ligos gydymas - sunkus, skausmingas ir ilgas. Reikia daug kantrybės ir artimųjų palaikymo. Be jų aš seniai būčiau palūžusi. Galiu tik pasidžiaugti, jog pradėjau džiaugtis gyvenimu bei jį vertinti. Tikiuosi, kad pasveiksiu, nes turiu dėl ko gyventi. Džiugina profesionalus gydytojų požiūris į darbą bei pacientus, jų nuolatinės pastangos pagerinti sergančiųjų gyvenimo kokybę."

Nors gyvenimas įgijo naują prasmę, pašnekovė prisipažįsta, kad širdyje vis dar rusena baimė, jog liga gali atsinaujinti ir vėl reikės iš naujo ilgai gydytis. Nežinomybė, ar ilgam liga pasitraukė iš gyvenimo, vargina, tad, anot pašnekovės, brangus kiekvienas medikų žodis. Deja, jie ne dievai ir negali numatyti nei ligos baigties, nei ateities.

Amžius ligai nesvarbus

Anot hematologės D. Ramanauskienės, terminu "limfoma" apibūdinama ne viena liga, o gana didelė limfinės sistemos ligų grupė. Limfomos – tai histologiškai ir biologiškai nevienalytės navikinių limfocitų ligos, kurios yra skiriamos į dvi dideles grupes - Hodžkino ir ne Hodžkino tipo limfomas. Ne Hodžkino tipo limfomos skiriasi ir savo klinikine eiga, ir atsaku į gydymą, ir prognoze. Jų eiga labai nevienoda – nuo labai greitai progresuojančių ir mirtinų iki vangios eigos. Hodžkino limfoma ir agresyviomis ne Hodžkino limfomomis serga įvairaus amžiaus žmonės, vangios eigos limfomomis dažniau serga vyresnio amžiaus gyventojai (90 proc. pacientų vyresni nei 50 metų). 40 proc. ligonių liga progresuoja lėtai.

Vakarų Europoje registruojama vidutiniškai 14-19 limfomos atvejų 100 tūkst. gyventojų per metus. Tai sudaro apie 4 proc. navikų. Pastaruoju metu sergamumas limfoma padidėjo: 100 tūkst. gyventojų per metus diagnozuojama 8,8 limfomos atvejo. Manoma, kad tai lėmė pailgėjęs gyventojų amžius, pagerėjusi diagnostika ir daug kitų faktorių. Lietuvoje kasmet diagnozuojama apie 60-70 Hodžkino limfomos atvejų.

Piktybinių limfomų vystymąsi skatina daug faktorių: įgimtas ar įgytas imunodeficitas, infekcijos, aplinkos toksinai, kiti veiksniai.

Diagnozei vien biopsijos nepakanka

Dažniausiai liga pasireiškia periferinių limfmazgių padidėjimu: guzeliu kakle, pažastyse, kirkšnyse. Gali būti ir bendrinių simptomų: karščiavimas, naktinis prakaitavimas, svorio kritimas. Jie pasireiškia tuomet, kai liga būna išplitusi. Neretai randama pakitimų kraujyje, galimas kepenų bei blužnies padidėjimas, pilvo ertmės ir tarpuplaučio limfinių mazgų padidėjimas, kartais pakenkiama oda ar kiti organai.

Diagnozė nustatoma atlikus auglio biopsiją ir ištyrus gautą medžiagą. Anot hematologės, ligai nustatyti neužtenka tik histologinio tyrimo, būtina atlikti imunohistocheminius, citogeninius preparatų tyrimus, be to, echoskopiją, rentgenologinį tyrimą, ištirti kaulų čiulpus.

Jaunimas pasveiksta greičiau

Anot hematologės, jeigu nustatoma agresyvios eigos limfoma, gydymą stengiamasi pradėti kuo greičiau. Ligos prognozė priklauso ne tik nuo limfomos varianto, bet ir ligonio amžiaus, ligos išplitimo laipsnio, paciento būklės, gretutinių ligų bei kai kurių kitų faktorių. "Apie pusę pacientų pasveiksta", - tvirtina gydytoja hematologė. Geresnių rezultatų sulaukia jaunesnio amžiaus pacientai. Sergančius labai agresyvios eigos limfomomis jaunus ligonius galima išgydyti taikant intensyvią chemoterapiją. Renkantis gydymo taktiką, svarstoma ir galimybė transplantuoti kamienines kraujodaros ląsteles.

Visiškai kitaip elgiamasi nustačius vangios eigos limfomos diagnozę. Šios limfomos gana dažnai nustatomos atsitiktinai ar tam tikru laikotarpiu pastebėjus padidėjusius limfinius mazgus ar blužnį. Nustatant diagnozę liga jau būna išplitusi, tad neretai paaiškėja, jog pažeisti ir kaulų čiulpai. Kadangi liga progresuoja lėtai, dalies ligonių gyvenimo kokybė nepakinta arba keičiasi nepastebimai, todėl tokie ligoniai akylai stebimi medikų.

Mažo agresyvumo limfomų gydymas derinamas prie natūralios ligos eigos. Deja, pasveikstama labai retai. Pacientai išgyvena vidutiniškai 5-8 metus. Prognozę lemia paciento amžius ir ligos išplitimas. "Limfinių mazgų padidėjimas nebūtinai reiškia, kad žmogus serga limfoma, - ramina gydytoja. - Gerokai dažniau, ypač jaunesnio amžiaus žmonėms, tai būna regioninių limfmazgių reakcija į kokią nors infekciją, tačiau bet kuriuo atveju geriausia pasitarti su savo šeimos gydytoju nei laukti, kas bus toliau. Ne veltui liaudies išmintis byloja, jog atsarga gėdos nedaro."

Širdies dieną Šiaulių medikai traukė į Kurtuvėnus

Nijolė JURGILIENĖ, Šiaulių ligoninės atstovė spaudai

Paskutinį rugsėjo sekmadienį Šiaulių ligoninės medikai, pasikvietę būrį šiauliečių, Širdininkų klubą, patraukė į vieną gražiausių krašto miestelių – Kurtuvėnus. Prie ligoninės susirinkusi dviratininkų grupė, kurios priekyje buvo ir ligoninės generalinis direktorius Petras Simavičius, puikiais dviračių takais iki Kurtuvėnų numynė daugiau nei 22 kilometrus.

Šiaulių ligoninės medikai ir pacientai Širdies dieną linksminosi Kurtuvėnų svirne.

Autorės nuotr.

Lietuvos širdies asociacijos Šiaulių skyriaus pirmininkė, Šiaulių ligoninės I kardiologijos skyriaus gydytoja, intervencijų kardiologė Aušra Dambrauskaitė tokią nuotaikingą dieną kolegoms ir šiauliečiams surengė jau antrą kartą. Anot kardiologės, šios išvykos stiprina ne tik emocijas, kurios yra naudingos širdies sveikatai, bet ir įkvepia daugybę planų bei troškimų ištrūkti iš kasdienybės, pasidžiaugti gamtos spalvomis.

Į Kurtuvėnus atvykusius dviračių žygio dalyvius pasitiko Šiauliuose aktyviai veikiančios pacientų organizacijos, Širdininkų klubo, nariai, liaudiškos muzikos kapela. Visi drauge vaišinosi arbata, etnografiniame Kurtuvėnų svirne surengtas pacientų kapelos koncertas. Kurtuvėnų regioninio parko direkcijos atstovai surengė ekskursiją, pristatė regioninio parko raidos planus. Išvykos dalyviams buvo sudarytos sąlygos nusileisti ir į Šv. Jokūbo bažnyčios požemius, menančius šių vietų gyventojų, dvarų, kultūros ir bažnyčios mecenatų dvasią. Kurtuvėnai dėl čia puoselėjamos kultūrinės, etnografinės veiklos, įspūdingos gamtos yra išskirtinė Šiaulių krašto teritorija.

Medikas, kurio pacientai neprisimena

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Dažnas gydytoją anesteziologą įsivaizduoja kaip "kažko" suleidžiantį į veną ar ant veido uždedantį paslaptingų dujų kaukę ant operacinio stalo gulinčiam pacientui, kad šis ramiai užmigtų ir nieko nejaustų operacijos metu. Deja, tai tik maža itin atsakingo gydytojo anesteziologo darbo nuotrupa.

Anesteziologo-reanimatologo Daliaus Valūno teigimu, anesteziologija neatsiejama nuo chirurgijos – abi medicinos sritys vystėsi kartu, nuolat viena kitą papildydamos.

Autorės nuotr.

Žinių daugėja, gydymo metodai tobulėja

Anot anesteziologo-reanimatologo Daliaus Valūno, anesteziologija neatsiejama nuo chirurgijos – abi medicinos sritys vystėsi kartu, nuolat viena kitą papildydamos. Kol operacijos nebūdavo nuskausminamos, daugelis ligonių mirdavo nuo skausminio šoko.

"Tais laikais atliktos operacijos prilygsta traumai, kurios metu per keletą sekundžių būdavo amputuojama ranka ar koja", - sako anesteziologas. Ilgai nuskausminimas buvo itin netobulas - vieni skausmą malšindavo nugirdydami ligonį, kiti užspausdavo miego arterijas, treti nuleisdavo kraujo, kad pacientas apalptų.

Revoliuciją medicinos pasaulyje 1846 metais sukėlė eterio garai, kurie buvo naudojami nuskausminti tol, kol nebuvo atrasta tobulesnių būdų, nepaisant to, kad didelė ligonių dalis nepabusdavo.

Dabar ligoniams siūlomi du nuskausminimo būdai: būti visiškai užmigdytiems – tai vadinamoji bendrinė nejautra, arba regioninė nejautra, kai nuskausminama ranka, pirštas, koja ar kita kūno dalis. "Geriau pakentėsiu", - neretai tarsteli pacientas, kai jam rekomenduojama regioninė nejautra. "Žinių stoka verčia žmones manyti, kad regioninė nejautra tik dar labiau pakenks jų sveikatai, - apgailestauja medikas. - Operacinė nėra prekybos centras, tad pasirinkimo laisvė ribota, tačiau gydytojų sprendimas taip pat nėra izoliuotas - pacienras privalo žinoti, kas bus daroma jo kūnui, todėl paaiškiname, kaip ir ką ruošiamės atlikti. Vieni pacientai turi savo nuomonę, kiti išklauso informaciją, treti prašo, kad sprendimą už juos priimtų gydytojas."

Taikant bendrinę nejautrą, pooperacinis skausmas būna aštresnis. Anot mediko, kokybiniu požiūriu regioninė nejautra yra kur kas pranašesnė už bendrinę nejautrą.

"Visos medicininės procedūros yra rizikingos, todėl pasitaiko, kad vietoj regioninės nejautros įvyksta mozaikinė nejautra, tad chirurgams pradėjus operuoti žmogus pajunta diskomfortą, - pasakoja anesteziologas. - Tuomet atliekame bendrinę nejautrą. Pasirinkdami kombinuotą, t. y. bendrinę bei regioninę nejautrą, kolegos austrai apsaugo save nuo bereikalingo streso, o pati operacija trunka trumpiau."

"Trintukui" paklūsta visi

Šiuolaikiniai medikamentai daug mažiau toksiški, tačiau, anot anesteziologo, kaip besistengtų mokslas bei farmacijos pramonė, kol kas vis nepavyksta pagaminti medikamentų, neturinčių toksinio poveikio širdies ir kraujagyslių sistemai, todėl narkozės metu vis dabar gali kilti problemų dėl širdies veiklos sulėtėjimo bei kraujospūdžio kritimo.

Kartais pacientai po narkozės skundžiasi suprastėjusia atmintimi, tačiau anesteziologas tvirtina, jog šiuolaikiniai vaistai atminčiai tikrai nekenkia. Žinoma, jie veikia centrinę nervų sistemą, tad gali sukelti šalutinį poveikį po operacijos - pykinimą, vėmimą, silpnumą, šalčio krėtimą, - tačiau šie pokyčiai trumpalaikiai. Dažniausiai paciento sveikatos būklei įtakos turi ne pats narkozės poveikis, o visos ligos, kuriomis sirgo pacientas, todėl sveikatos būklę būtina sekti ne tik narkozės bei operacijos metu, bet ir po jų.

"Reakcija į nejautrai naudojamus medikamentus yra skirtinga, todėl po operacijos pacientai jaučiasi skirtingai, - sako medikas. – Tik diena, kai buvo atlikta operacija, visiems vienodai iškrenta iš gyvenimo. Nors jie mano, kad viską atsimena, tačiau jeigu po kiek laiko paprašytume įvardyti kiekvieną akimirką, jie neįstengtų to padaryti. Ne veltui mes, medikai, sakome, jog suleidome "trintuką".

Neišvengiamai pavojinga būtinybė

Žmonės bendrinę nejautrą operacijos metu įpratę vadinti narkoze, tačiau narkozė yra tik viena iš bendrosios anestezijos sudedamųjų dalių. Bendroji anestezija - tai sąmonės išnykimas (narkozė), skausmo išnykimas (analgezija), skersaruožių raumenų atsipalaidavimas, vegetacinių funkcijų slopinimas.

Miegą užtikrina hipnotikai, relaksaciją – relaksantai, nejautrą – opiodai. Visi šie anestezijai sukelti skirti medikamentai yra labai stiprūs, todėl vartojami labai tikslingai dozuotai ir saugiai. Anot anesteziologo, narkozė, t. y. bendrinė nejautra, nėra savaimis tikslas, o būtina priemonė, leidžianti chirurgui atlikti sudėtingas operacijas bei apsauganti pacientą nuo begalės žalingų faktorių, streso bei ūmaus skausmo.

"Mano rankų pridėjimas iš esmės visuomet yra pavojingas, tačiau anestezija yra neišvengiama gydymo dalis, - tvirtina medikas. - Anestezijos metu gali įvykti pačių įvairiausių dalykų. Nors medikai visada viskam pasiruošę, visko numatyti neįmanoma. Esame tokie pat žmonės kaip ir jūs visi, vienintelis skirtumas – baltas chalatas, tačiau jį vilkėdami netampame visagaliais. Mirtis pasiglemžia žmones net ir padarius viską, kas įmanoma."

Operacijai būtina pasiruošti

"Ruošiantis planinei operacijai svarbiausia – tuščias skrandis, - tvirtina medikas. - Deja, dažniausiai žmonės atvyksta į ligoninę jau sočiai pavalgę, nė nesusimąstydami, kad maistas atitolina numatytą operaciją, o jeigu ji skubi, medikams tenka atlikti papildomas, pacientams ne itin malonias procedūras."

Vemiant vyksta atvirkštinė skrandžio peristaltika. Anot anesteziologo, nieko baisaus, jeigu vemia nepraradęs sąmonės žmogus. Kur kas pavojingiau, kai vemiama netekus sąmonės. Rūgštus skrandžio turinys, patekęs į kvėpavimo takus, sukelia juose cheminį uždegimą, kuris sukelia cheminį plaučių uždegimą. Šis uždegimas, anot mediko, retai kada pasiduoda gydyti, ypač tuomet, kai jį apsunkina uoliai plaučius atakuojančios bakterijos.

"Jeigu planuojate neužsibūti ligoninėje, besiruošdami operacijai pasirūpinkite, kad skrandis būtų tuščias bent šešias valandas prieš planuojamą susitikimą su medikais", - pataria anesteziologas.

Atliekant operaciją, nepaisant visapusiško pasiruošimo, visuomet išlieka rizika, priklausanti nuo paciento amžiaus, sveikatos būklės, ligos sunkumo ir daugelio kitų veiksnių.

Operacinėje nereikalingų nebūna

Kūnas yra sudėtingas darinys, todėl operacijai atlikti reikalinga nemaža medikų komanda. Chirurgas operatorius, kuriam visuomet talkina gydytojas asistentas, sugaištų daug brangaus laiko, jeigu jam pačiam operacijos metu tektų pasiimti reikiamus instrumentus, todėl šį darbą atlieka instrumentatorė. Anesteziologas užtikrina kvėpavimo takų praeinamumą, slaugytoja-anestezistė rūpinasi nepriekaištingu arterinės venos darbu.

"Suvargčiau be slaugytojos-anestezistės pagalbos – užtikrina anesteziologas. – Ji itin reikalinga migdant ir žadinant pacientą." Svarbus vaidmuo tenka ir slaugytojos padėjėjai, kurią įprastai žmonės vadina valytoja. Operacinėje ji turi ne tik plauti grindis, bet ir nemažai išmanyti apie septikus bei antiseptikus. Operacijos metu pritrūkus, pavyzdžiui, chirurginių siūlų, pagalbon kviečiama slaugytojos padėjėja, kuri praplėšia pakuotę, kad medikai galėtų paimti sterilius siūlus. Visos paciento gyvybinės funkcijos - širdies veikla, kvėpavimas, arterinis kraujospūdis, kraujo įsotinimas deguonimi ir netgi miego gilumas - operacijos metu akylai stebimos ekranuose. "Operacinėje nereikalingų žmonių nebūna - kiekvienas medikas atlieka savo funkciją", - tvirtina anesteziologas.

Lietuvoje įprasta, jog esant reikalui pacientą gaivina du medikai, tačiau užsienio šalyse žmogaus gyvybę gelbėja išties nemaža medikų komanda. "Komandos vadovas įvertina ligonio būklę ir duoda nurodymus, ką ir kaip reikia daryti, kitas rūpinasi kvėpavimo takų ventiliacija, trečias medikas atlieka krūtinės ląstos paspaudimus, ketvirtas leidžia intraveninius vaistus bei nuolat stebi veninį kelią, penktasis medikas atlieka elektrinę širdies defibriliaciją, jeigu ši yra būtina. Šeštasis medikas užpildo reikiamus dokumentus, kruopščiai pažymėdamas juose viską, kas buvo atlikta, - dalijasi patirtimi anesteziologas. – Mes tenkinamės minimalia medikų komanda, kadangi mūsų galimybes riboja finansiniai nepritekliai".

Gyvenimo ir sveikatos mokykla

Trijų knygų apie su džok terapiją, galybės straipsnių apie sveikatą autorius, dešimties televizijos laidų apie sveikatingumą dalyvis. Septynerius metus Palangos sveikatos mokykloje, tiek pat Klaipėdos trečiojo amžiaus universitete, aštuoniolika metų Klaipėdos klube "Kelias į save" dėstęs Rytų filosofiją ir mokęs jogos, meditacijos, kvėpavimo, taškinio masažo, cigun terapijos, dabar Arūnas Jonuškis savo žinias skleidžia važinėdamas po Lietuvą ir skatindamas žmones vidinių sveikatos resursų ieškoti savyje.

Su džok terapijos pamokos

Pasak Arūno, paprasčiausias, lengviausias ir pigiausias būdas, kuriuo žmonės gali sau padėti pasveikti, – su džok, t. y. korėjietiškas taškinis plaštakų ir pėdų masažas. Su džok paskaitos pritraukia pilnas sales klausytojų Lietuvoje. Kodėl? "Šios terapijos pagrindus lengva išmokti, tam prireiks 4-6 paskaitų", – tvirtina Arūnas. Diagnostika iš delno labai paprasta. Tereikia žinoti, kur delne kokio organo ar kūno dalies taškai yra (tam pasitarnaus A. Jonuškio išleistos knygos ar plakatai). Jei kokio nors organo veikla sutrikusi, jo atitikmens taškai delnuose yra skaudūs. Taip mūsų vidus kalbasi su mūsų išore. Spaudžiant skausmingus taškus, į sergantį organą siunčiamas impulsas, skatinantis sveikti. Žmonių nuostabai paskaitos metu taškiniu masažu įvairūs skausmai nuimami ar sumažinami per 3-10 minučių. Radikulito skausmui nugalėti prireiks 10-15 minučių. Na, o jei liga įsisenėjusi, masažuoti reikės kantriai ir ilgai – mėnesį, pusmetį, gal net metus. Tai natūralus savipagalbos ir ligų profilaktikos metodas. Metodas yra absoliučiai saugus, jis negali pakenkti, nes sukurtas ne žmogaus, o motinos gamtos. Jei spausime ne tą tašką, tiesiog nebus jokio efekto. Išmokęs su džok terapijos, žmogus tampa pats sau gydytojas.

Rezultatai

Žmogus, gavęs žinių apie šią savipagalbos sistemą ir išmokęs ja naudotis, galės tai daryti visą savo gyvenimą. Arūnas dalijasi rezultatais, kurių pasiekė žmonės. Apkurtęs vyras pradėjo girdėti. Kelio sąnario operacijai besiruošianti moteris po trijų mėnesių pradėjo vaikščioti be lazdelės. Vyras po insulto medikų nuostabai po kelių mėnesių su džok taškinio masažo pradėjo vaikščioti ir kalbėti. Moksleivė per aštuonis mėnesius išsigydė mazginę strumą. Virginija iš Kybartų daugelį metų negalėjo lankstyti pirštų. Po savaitės, masažuojant su džok taškus, pirštai pradėjo lankstytis. O po dviejų mėnesių moteriškė jau galėjo dirbti visus darbus. Vaikinas iš Klaipėdos sustabdė progresuojančią kataraktą. Vilkaviškietė, pasinaudojusi su džok terapija, per keturis mėnesius atsikratė gimdos miomos. Vilnietė Jolita išsigydė daugiau nei septyniolika metų ją kankinusią odos egzemą. Dar daug puikių rezultatų galėtų išvardyti Arūnas primindamas, kad visų jų pasiekė ne kas kitas, tik žmonės patys. Su džok sistema labai efektyvi gydant kūdikius bei vaikus. Kepenų, inkstų, limfos valymas, žarnyno, kasos, skrandžio, sąnarių ir stuburo funkcijų harmonizavimas, imuniteto stiprinimas, kraujospūdžio reguliavimas, kraujotakos aktyvinimas, regos gerinimas, įvairių skausmų mažinimas, svorio korekcija, taškinis masažas vaikams – visa tai ir dar daugiau sužinosite atėję į paskaitas.

Didesnė pagalba sau

Dar geresni rezultatai pasiekiami, kai žmogus, besigydydamas taškine su džok terapija, užsiima ir savo vidinio pasaulio korekcija. Žmogus išgyvena, kad jo nemyli, bet nepastebi, kad pats prarado meilės jausmą. Išgyvena, kad neturi pinigų, kiek norėtų, daiktų, rūbų. Tačiau neišgyvena, kad dėl vis didėjančių norų, nenuilstamo materijos siekio, dėl savo ego įgijo disharmoniją, pyktį, nesustabdomą kritiškumą, pašaipumą, neigimą, įtampą, stresus, nepasitenkinimą, baimes ir prarado ne tik savo sveikatą, bet ir dvasinę sveikatą: meilę, ramybę, laimės, vidinio šviesumo ir santaros jausmą. "Kiekvienas savo viduje pastatykime šventyklą, kurios duris prireikus galėtumėme atverti patys", – teigia meditacijų meistras.

Dvasinė sveikata yra žmogaus pamatas. Šį pamatą stiprina malda, meditacija, dvasinių būsenų lavinimas, dvasinių šventraščių studijos, meditatyvi joga, meditatyvus kvėpavimas. Kai žmogus turi stiprų dvasinį pagrindą, susitvarko ir visos kitos gyvenimo sferos: sveikata, bendravimas su aplinka, šeima, verslas. "Ar nepastebėjote, kad iš sunkios ligos patalo ar po sunkios gyvenimo situacijos žmogus pakyla, atsitiesia naujų savybių, kurias pats atvėrė ir išvystė, dėka",- sako Arūnas. O į klausimą, kaip tą padaryti, atsakymą gausime pradėję dirbti su savimi, su savo dvasia ir kūnu.

Susidomėjusius kviečiame į paskaitų ciklą (kiekvieną antradienį) Šiaulių Jovaro mokykloje (Vytauto g. 132, aktų salėje). Rugsėjo 28 d. 17.30 val. "Paprastas ir efektyvusis su džok". 19 val. paskaita "Dvasinės harmonizacijos instrumentai. Mokyklos "Dvasinės erdvės" pristatymas". Įėjimas nemokamas. Išsamesnė informacija teikiama www.keliasisave.lt arba telefonu 8~684 829 68, 8~676 655 51.

"Tikėjimas, jog išgysiu – geriausia ateitis"

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Rabdomiosarkoma – piktybinis minkštųjų audinių navikas. Tai ganėtinai reta vaikų ir paauglių liga. Dažniausiai gydytojų dėmesį atkreipia atsiradęs kietas darinukas ar guzelis, neturintis nieko bendra su trauma. Naviko lokalizacija priklauso nuo ligonio amžiaus: "mėgiamiausios" vietos – galva ir kaklas, retesniais atvejais jis įsikuria pilvo ertmėje.

"Svajoju, kad pasveiksiu. Gydytojai sakė, jog vaikščiosiu, nors šokti, tikriausiai, nebegalėsiu. Mokausi namuose, klasės draugai retkarčiais parašo žinutę, pasiteirauja, kaip sekasi. Ėmiau rašyti internetinį dienoraštį, kuris padėjo surasti naujų pažinčių. Yra daug sveikų žmonių, kurie nori su manimi bendrauti. Tai, jog aš esu neįgali, jų negąsdina, – džiaugiasi Julija ir prisipažįsta, jog kartais norisi pasikalbėti "akis į akį" su bendraamžiais.

Autorės nuotr.

Ligos pradžia – apendicitas?

Į Rimkų namus liga atslinko visiškai netikėtai. Energija trykštanti 15-metė dukra Julija ėmė skųstis čia praeinančiais, čia vėl sugrįžtančiais dešinės kojos skausmais. Kaskart vis labiau stiprėjantis kojos skausmas privertė merginą mesti šokių būrelį. Atsiradęs aršus pilvo skausmas visiškai suklaidino ir taip jau pasimetusius Julijos tėvus. "Gydytojai tikino, jog čia tik apendicitas, - pasakoja ponia Loreta. - Operacija truko tris valandas. Kai pagaliau ji baigėsi ir mes pamatėme bejėgę Juliją, abu su vyru tą pačią akimirką supratome, jog nebetekome jos – nutiko kažkas labai rimto, tačiau dar nežinojome kas."

Namo Julija grįžo žvali ir kupina energijos, tačiau apgaulingai gera savijauta truko neilgai – iš dešinės kojos į klubą persimetęs skausmas bei staiga atsiradęs kraujavimas iš žarnyno privertė dar kartą pagalbos kreiptis į medikus. Pilvo organų echoskopija parodė, anot medikų, "šiokius tokius sukietėjimus apie žarnikes", tad patvirtinę, kad "čia nieko baisaus", išleido Juliją į namus. "Iš medikų neišgirdome jokios užuominos, jog vertėtų atlikti išsamesnius tyrimus", - prisimena Julijos mama.

Po Kalėdų ėmė sparčiai tinti skaudama koja. Julija mena, jog skausmas buvęs toks stiprus, kad jo nepajėgė suvaldyti jokie vaistai. "Per pamokas nebegalėjau susikaupti, sunkiai vaikščiojau - teko atsisveikinti su mokykla, - pasakoja mergina. - Pėdą vos vos įkišdavau į batą, tačiau užtraukti užtraukto jau nebegalėdavau. Netrukus ji tapo kvadratinė, panaši į plytą, kurios galuose pūpsojo išsipūtę pirštai".

Diagnozės kaina – pradurtas šlapimtakis

Sunku įsivaizduoti, kokia sumaištis virė Rimkų širdyse. Dukters sveikatos būklė kasdien blogėjo, tačiau gydytojai negalėjo surasti siūlo galo, kurio galbūt dar ilgai būtų ieškoję, jeigu pagalbon nebūtų atskubėję Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Vaikų ligų skyriuje dirbantys kolegos. "Diagnozę pavyko nustatyti tik Juliją akylai stebėjusios gydytojos pediatrės profesionalumo, atsidavimo darbui bei įtempto ligos simptomų analizavimo dėka, - tvirtina ponia Loreta. – Ji įtarė sarkomą, o viena iš echoskopiją atlikusių medikių pilvo ertmėje pamatė trikampio formos moteris kumščio dydžio auglį. Diagnozei patvirtinti teko atlikti biopsiją, kurios metu buvo pradurtas šlapimtakis, nes augantis auglys visus pilvo ertmėje esančius organus buvo išstūmęs iš jiems įprastų vietų". Tuo pat metu buvo atskleista ir klubo skausmo priežastis – besiplečiantis auglys kaskart vis labiau spaudė nervą, todėl skausmai intensyvėjo.

Iš ligoninės į namus trumpai atsikvėpti Julija grįžo tik po metų. Nors buvo bejėgė, tačiau ilgiau išbūti ligoninėje ji nebepajėgė. Laimė, gydytojai nemažą dėmesį skiria paciento psichologinei savijautai, todėl net ir itin sunkios būklės ligoniai retkarčiais išleidžiami į namus. "Nė nesitikėjome, kad tiek ilgai teks užsibūti ligoninėje. Julija negalėjo ne tik vaikščioti, bet ir nepajėgė pasirūpinti savimi. Teko vienam iš mūsų atsisveikinti su darbu. Pamaniau, kad man bus lengviau slaugyti patale gulinčią dukrą, juk neretai tam prireikia vyriškos jėgos", - sako Julijos tėtis.

Pabūti, neieškant stebuklo

Sužinojus ligos diagnozę, iki tol tekėjęs paprastas gyvenimas subyra į begalę nebesurenkamų šukių, iškyla įvairių sumišimą ir sielvartą keliančių jausmų. "Mums trūko dvasinės stiprybės, - prisipažįsta Julijos tėveliai. - Be jos mes būtume išprotėję. Dvasinė stiprybė – deficitas šiuolaikiškoje sumaterialėjusioje visuomenėje. Bažnyčia nesistengia suteikti žmonėms dvasinio peno, o kalbos apie psichologų pagalbą mums kelia juoką. Argi ne komiškai skamba psichologo patarimai "dažniau paglostyk vaikui galvą", "paduok jai šlepetes", kai ir taip jauti beribę meilę savo vaikui."

Ieškodami dvasinės stiprybės, Rimkai stabtelėjo Varėnos rajone esančiame Čėsukų kaime. Jie tvirtina neieškoję stebuklo. Piramidės savininkas Povilas Žėkas padėjo Rimkams suprasti, jog visos galios slypi mumyse, mūsų mintyse bei tikėjime savo jėgomis, susitaikyme su savimi. "Mintys – galingas vaistas. Dabar tai pripažįsta ir patys medikai. Kiekvienam iš mūsų privalu rasti laiko pabūti ramybėje su savo mintimis", - sako Julijos tėtis.

Drauge kova su vėžiu kur kas lengvesnė

Stiprybės ponams Rimkams itin prireikė tuomet, kai Julijos gyvybė balansavo tarp gyvybės ir mirties, mat dirbtinis šlapimtakis pridarė daugiau bėdos nei naudos. Stentui ištrūkus iš šlapimo pūslės, skystis ėmė kauptis pilvo ertmėje, pakilo temperatūra, prasidėjo uždegimas. Paaiškėjo, jog auglio pašalinti neįmanoma, nes jis apraizgytas gyvybiškai svarbiomis kraujagyslėmis, tačiau delsti nebuvo kada – liga jau buvo spėjusi įkopti į trečią stadiją. "Onkologai vis ragino greičiau pradėti auglio chemoterapinį gydymą, tačiau mes niekaip negalėjome ištrūkti iš chirurginio skyriaus, kuriame tarp visų vamzdelių bei maišelių leisgyvė gulėjo mūsų dukra, - mena mama Loreta. Gydytojai kalbėjo atvirai, nieko neslėpdami ne tik nuo mūsų, bet ir nuo dukters, kuri tuo metu išgyveno fizinį bei emocinį stresą. Manau, klysta tie, kurie savo vaikus nuolat stengiasi apsaugoti nuo blogų naujienų. Atviras bendravimas pasėja tvirtus tarpusavio pasitikėjimo pamatus."

Įmanoma tai, kuo sunku patikėti

Gydymas pagal vokišką protokolą pasiteisino. Agresyvios chemoterapijos dėka auglys susitraukė tarsi sudžiūvusi slyva, nors vos tik pradėjus lašinti chemoterapinius vaistus ėmė streikuoti visi gyvybiškai svarbūs organai, sutriko širdies darbas. Juliją perkėlė į reanimacijos skyrių. Kritinė būklė tęsėsi beveik tris paras. Po to viskas ėmė stoti į savo vėžes. Vienos kraujagyslės nuo suvytusio auglio atšoko savaime, kitas išlaisvino chirurgai. Spinduline terapija buvo tikimasi panaikinti likusią auglio masę, tačiau to padaryti nepavyko, todėl teko tęsti chemoterapinį gydymą, kuris visiškai išsekino nusilpusį organizmą. "Visiškai sutriko kaulų čiulpų gamyba. Tik kraujo plazmos dėka pavyko ją atkurti, tačiau komplikacijos pažeidė kojas, todėl dukra negali vaikščioti", - sako Julijos tėtis ir patikina, jog būtent vaikų onkohematologijos skyriuje įmanoma viskas, kas neretai sunkiai suvokiama kituose skyriuose – vaikai išgyvena netgi tuomet, kai nustoja kovojusi organizmo gynybinė kariauna. Žinoma, ne visiems pasiseka. "Pažinojome daug dabar jau anapilin išėjusių įvairaus amžiaus vaikų. Kiekvieno jų netektį išgyvenome kaip savąją", - prisipažįsta Julijos tėvai.

Reanimacijos palatoje Julija geso ne dienomis, o valandomis. "Tvarkydama išsiraizgiusias žarneles slaugytoja grįžtelėjo į mus ir paklausė: "Turbūt jūs nebeturite vilčių, jog ji atsikels? Tokios būklės vaikai nebeišgyvena." Šyptelėjau ir ramiai atsakiau, jog tikiuosi, kad dukra įstengs tai padaryti, - prisimena Julijos mama. – Abu su vyru nepraradome tikėjimo gera baigtimi net ir pačiomis beviltiškiausiomis minutėmis, nes klaidžiodami dukters ligos labirintais sutikome žmogų, pasisiūliusį nemokamai padėti mūsų šeimai. Vyriškis, kilęs iš Indijos, dienų tikslumu gebėjo pasakyti, kada Julijai teks iškęsti pačius kritiškiausius ligos momentus, tačiau net ir tuomet jai "viskas bus gerai". Gyvenime mes daug ko nežinome, tad tikėti tuo ar ne – kiekvieno pasirinkimas."

Fantastiškas atsidavimas

Ponai Rimkai įsitikino, jog Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose Vaikų ligų bei onkohematologijos skyriuose dirbantys medikai itin atsidavę savo darbui. "Fantastika! Jie alsuote alsuoja meile savo darbui. Esame girdėję visokių kalbų – žmonės gydytojams atiduoda paskutines savo juodai dienai taupytas lėšas, tad į Vilnių vykome manydami, jog už Julijos gydymą teks į medikų kišenes sudėti daug pinigų. Buvome pasiryžę net namą parduoti, - pasakoja Julijos tėtis. - "Pinigų mes turime, o jums jų reikės vaiko gerovei", - atsakė gydytojas, kai ponai Rimkai bandė jį pamaloninti nemaža pinigų sumele.

"Nesu Lietuvoje vienintelis tėtis, slaugantis savo sergančią dukrą. Tai mūsų šeimos pasirinkimas, - kuklinasi Julijos tėtis. – Nei manęs, nei mano dukters netrikdo tai, kad būtent aš, jos tėtis, ją ne tik maitinu, bet ir apiprausiu, pakeičiu sauskelnes. Man ypač svarbu, kad viskas būtų tik į gera, nes tai mano vaikas, mano kūnas ir kraujas. Tiesa, daugelis tėčių neištveria netikėtai šeimą užgriuvusių sunkumų, tačiau dabar ligoninėje sutinku išties nemažai tėčių, besirūpinančių savo atžalomis. Tėčiai gelbėja mamoms ir kartu su jomis ligoninėje išgyvena pačias sunkiausias gyvenimo akimirkas."

Ponia Loreta prasitaria, jog onkohematologijos skyriuje yra namų jaukumu dvelkianti palata, kurioje mažasis ligonis kartu su savo tėveliais gali praleisti paskutiniąsias savo gyvenimo dienas. Ligoniuko mama kepa kotletus, o tėtis kartu su ligos išsekintu vaiku iš spalvotų kaladėlių stato pilį tikėdamasis, jog joje po mirties neįkainojamai jiems brangus žmogutis laimingai pratęs savo tolesnį gyvenimą, kuris, net ir atėjus mirčiai, nenutrūksta.

Priklausomybių ligų gydymas – padėtis be išeities?

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Gydyti priklausomybes ir gauti teigiamą rezultatą labai sudėtinga - kol alkoholizmas netampa problema šeimai ar visuomenei, tol žmogus nemano, kad reikia kreiptis į specialistus. "Dažniausiai pagalbos ieško ne pats ligonis, o jo šeimos nariai", - sako Priklausomybės ligų centro vadovas Elmantas Pranas Zevertas.

"Pati valstybė, siekdama surinkti kuo daugiau lėšų į biudžetą, melagingai teigia, jog ribojimas tam tikru paros metu pardavinėti alkoholį nesustabdys gyventojų nuo girtavimo. Girta liaudis mažiau galvoja, ją lengviau valdyti", - sako Priklausomybės ligų centro vadovas Elmantas Pranas Zevertas.

Autorės nuotr.

Viena priežasčių negerti - meilė

Dailiai įrengtoje pavėsinėje sėdi būrelis jau ne pirmą kartą gydytis atvykusių vyrų. "Jaučiuosi, kaip ką tik būčiau litrą degtinės išgėręs", - prastos savijautos neslepia savanoriškai besigydantis ligonis. "Kuo malšinate karštį, vyrai, - tiesdamas ranką mineralinio butelio link klausia gydytojas, tačiau vyrai ramūs – butelyje iš tiesų mineralinis vanduo.

"Vyrai išsiblaivo, susitvarko ir laimingai gyvena tol, kol nepakelia pirmos taurelės. Deja, ligonis neįstengia jos nepakelti, tad ratui apsisukus liga vėl atsinaujina. Alkoholizmas niekuo nesiskiria nuo kitų chroniškų ligų, tarkim, cukraligės ar bronchinės astmos, nes pavartojus tam tikrų medžiagų vėl sugrįžta", - aiškina medikas, o vyrai jam vieningai pritaria. Vienas seniau čia besigydančių ligonių mena moterį, kuri lemtingosios taurelės nepakėlė net 12 metų, tačiau nelaiminga meilė nunešė perniek visas jos pastangas.

"Meilė gydo, meilė ir pražudo, - visiškai rimtai atsidūsta vyrai ir padėkoja daktarui už geras sąlygas bei supratimą. Nors ir nedažnai, istorijų su laiminga pabaiga pasitaiko ir Priklausomybės ligų centre. Tačiau nereikia pamiršti, jog tie žmonės nėra išsigydę ligos – jie tik tam tikrų priemonių dėka nustojo gerti.

Garbės nereikia, svarbiausia dirbti

"Menkai apmokamam darbui paskyriau 34 metus, tačiau tai, ką pradėjau, norisi padaryti iki galo, - šypsosi centro vadovas. – Per tą laiką visi centre dirbę medikai - šešiolika gydytojų psichiatrų, keturi psichologai ir trys socialiniai darbuotojai - išėjo į didžiąją psichiatriją, mat vieni siekė ilgesnio pinigo, kiti - pripažinimo. Ne tik gydytojai, bet ir slaugytojos bei jų padėjėjos čia gauna kur kas mažesnį atlyginimą nei psichikos sveikatos centruose, psichiatrijos ligoninėse bei kitose viešosiose gydymo įstaigose dirbantys kolegos. Būtent dėl šios priežasties mes taip ir nesulaukiame baigusių mokslo gydytojų, tačiau kažkas turi dirbti šį menkai apmokamą darbą."

Medikas mano, jog tik nesiblaškant įmanoma darbui paskirti visą save, antraip nukenčia ne tik darbo kokybė, bet ir už durų nusidriekia ilgos nepatenkintų pacientų eilės, kurių centre niekada netrūksta. Tądien, kai kalbėjomės, centre gydėsi 25 ligoniai. Artėjo 17 val., tačiau gydytojui buvo pats darbų įkarštis, nors vėliau prasitarė, jog dirba tik 0,5 etato.

"Priklausomybės ligų centro direktorius turi būti ne tik šiaučius, kriaučius, santechnikas, inžinierius, bet ir visa širdimi savo darbui atsidavęs gydytojas psichiatras, gebantis ūkiškai tvarkytis ir mylėti pacientą tokį, koks jis yra, - sako centro vadovas. – Beje, kaskart sulaukiame vis sunkesnių ligonių."

Tam tikri suvaržymai turi egzistuoti

"Nedarbas ir užimtumo stoka skatina alkoholizmą, nes dalis žmonių savo problemas sprendžia alkoholiu, - sako gydytojas. – Juolab ir pati valstybė, siekdama surinkti kuo daugiau lėšų į bedugnį biudžetą, kiekvienam piliečiui suteikia visišką laisvę melagingai teigdama, jog ribojimas tam tikru paros metu pardavinėti alkoholį nesustabdys gyventojų nuo girtavimo. Girta liaudis mažiau galvoja, ją lengviau valdyti."

Pasaulio sveikatos organizacijos, Europos Komisijos ir kitų institucijų moksliniai tyrimai teigia, jog pailginus prekybos alkoholiu laiką padaugėja smurtinių nusikaltimų bei alkoholio, taip pat ir nelegalaus vartojimas. Anot mediko, kai žmogus žino, jog tam tikru paros metu niekur negaus nusipirkti butelio vyno ar degtinės, jis eina miegoti, apsaugodamas ne tik save, bet ir aplinkinius nuo galimos nelaimės. Lietuvos psichiatrų asociacija kreipėsi į valdžios atstovus prašydama Priklausomybės ligų centrams skirti 0,5-1 proc. akloholio bei tabako akcizų surenkamų lėšų, tačiau teigiamo atsakymo nesulaukė.

"Žmonės geria, suneša pinigus valstybei, kuri nepajėgia suteikti pagalbos savo piliečiams, kai jiems labiausiai jos reikia", - piktinasi medikas.

Būtina keisti požiūrį į alkoholizmą

Priklausomybė nuo alkoholio – viena sunkiausiai sprendžiamų problemų. Ar įmanoma ją išgydyti? Svarbiausia sąlyga, anot mediko, ta, kad žmogus pats turi norėti liautis gerti. Žinoma, turi keistis ir valstybės požiūris. Dabar ši sritis visiškai apleista, nors seniai žinoma, jog alkoholizmas veda į tautos išnykimą. Medikas sako, jog tam, kad išvalytum iš organizmo alkoholio pasėtus nuodus, reikia ilgalaikio gydymo, t. y. bent 20 dienų. Tačiau dažniausiai po 3-5 dienų ligonis išleidžiamas į namus, o likę pinigai naudojami kitoms reikmėms. Šią, anot gydytojo, viešą paslaptį gerai žino ir ligonių kasos. Kita problema - kiekviena gydymo įstaiga dirba savarankiškai, tarsi baimindamasi konkurencijos, todėl nėra gydymo tęstinumo.

Net ir nustojęs vartoti svaigalus žmogus visą gyvenimą lieka priklausomas – tereikia kartą paslysti. Taip nutinka dėl girtaujančio žmogaus organizme įvykusių negrįžtamų pokyčių, todėl išėjęs iš gydymo įstaigos žmogus turėtų tęsti gydymą ambulatoriškai, sulaukti psichologų bei socialinių darbuotojų pagalbos, lankyti anoniminių alkoholikų klubą.

Parankiau negydyti

Gyvenimo tiesa ta, kad asmenys, sergantys priklausomybės ligomis, ne visada nori gydytis. Nebėra privaloma dispancerizacija, tad ligoniai elgiasi kaip nori. Prievarta galima gydyti tik tuomet, kai žmogus pavojingas sau, kitiems arba turtui. Anot mediko, prisidengdami šiuo įstatymu, gudrauti ėmė ne tik ligoniai, bet ir medikai. "Nenorima gydyti girtų ligonių, - tvirtina gydytojas. - Visi pasirenka lengviausią kelią – suteikia būtiną pagalbą ir išleidžia į namus. Iš tiesų tokiems ligoniams turėtų būti išrašomas siuntimas į psichikos sveikatos centrą pagal gyvenamąją vietą."

Psichikos sveikatos centre dirbantis psichiatras turi kviestis žmogų ir kalbėtis su juo, o jam atsisakius – į namus siųsti socialinį darbuotoją. Ligonio namiškiai taip pat neturi likti nuoašalėje – norint padėti savo artimajam, būtina rašyti prašymą psichikos sveikatos centrui, kad gydytojas ateitų į namus, apžiūrėtų ligonį, nustatytų diagnozę. Tai atlikti privalu ir reglamentuota įstatymu. "Deja, žmonėms trūksta informacijos, o kolegos psichiatrai ne itin aktyviai dirba su priklausomybės ligomis sergančiais pacientais", - sako medikas.

"Daktarai gydo kepenų, širdies, skrandžio ligas nė nesigilindami, kas jas sukėlė, nors pirmiausia dėmesį turėtų skirti priežasčiai, iš kur ta liga atsirado, išaiškinti nesibodint, jog pacientas yra alkoholikas, - sako gydytojas. – Svarbu, kad medikai, išaiškėjus ligos sąryšiui su priklausomybe kvaišalams, pasiūlytų profesionalią pagalbą, o ne išrašę pačius madingiausius vaistus išvytų jį, liepdami eiti gydytis į priklausomybės ligų centrą. Deja, vienas priklausomybės ligų centras pasaulio nepakeis."

Narkomanų gydymas itin sudėtingas

Vyrauja nuomonė, jog kanapės, kurios ypač paplitusios tarp jaunimo, nėra narkotikas. Gydytojas sako, jog nėra lengvų narkotikų – visi jie anksčiau ar vėliau sutrikdo atmintį. Kiekvienoje šalyje narkotikai vartojami, nepaisant pastangų stabdyti jų prekybą bei vartojimą.

"Skyriai, kuriuose gydomi narkomanai, turi būti uždari, tik tuomet galėsime pasiekti apčiuopiamų rezultatų, - įsitikinęs gydytojas. – Kol kas mes narkomanus gydome kartu su kitais priklausomybių ligomis sergančiais ligoniais. Narkomanai tikina, jog nori gydytis, bet yra nedrausmingi: vieną minutę nori gydytis, kitą – kviečiasi taksi ir pasislėpę krūmuose, kartais palatoje, terorizuodami dirbantį personalą bei gąsdindami ligonius, susileidžia atvežtą kvaišalų dozę, todėl dažniausiai jiems yra suteikiama laikina pagalba, po kurios sumažėja abstinencijos simptomai."

Ištiesę ranką ligoniui apsaugosite ir save

Kaip elgtis, kai namuose siautėja alkoholikas, žadėdamas visus papjauti, užmušti, sudeginti ir dar visais kitais įmanomais būdais sunaikinti visa, kas tik gyva? "Ligonis žino, kad liks nenubaustas, ir tai jam leidžia terorizuoti šeimą. Šeimai atrodo, jog ji pakliuvo į tragišką padėtį, kurios narplioti neapsiima nei psichiatrai, nei policija. Norėdami sutramdyti visagaliu besijaučiantį artimąjį, namiškiai turi elgtis ryžtingai, - pataria centro vadovas. - Pirmiausia reikėtų nuvykti į jūsų mieste ar rajone esantį psichikos sveikatos centrą ir raštiškai išdėstyti savo problemą centro vadovui. Ten dirbantis psichiatras turėtų atvykti pas ligonį į namus, jeigu šis atsisako atvykti pats, ir nustatyti diagnozę. Ligonį į psichiatrijos ligoninę palydėti turėtų greitosios medicininės pagalbos bei policijos ekipažas. Deja, ne kartą esu susidūręs su pacientų artimųjų skundais dėl akivaizdaus kai kurių specialistų abejingumo. Tai įvardyčiau kaip vienareikšmį atsisakymą padėti kenčiantiems šeimos nariams, gydyti juos terorizuojantį artimajį, sergantį priklausomybės liga."

Nusišypsok pasauliui ir jis šypsosis tau

Laura AUKSAITYTĖ

Šypsena – vidinės sveikatos ir grožio langas į pasaulį. Besišypsantis žmogus – mielas ir gražus. Tobulos šypsenos vizija mus persekioja iš televizijos ekranų, žurnalų viršelių, mados podiumų. Ar galite laisvai plačiai šypsotis ir šypsena išreikšti gyvenimo džiaugsmą?

Irenos Ratnikienės odontologijos kabinete dirbanti gydytoja odontologė Agnė Gairionytė yra pelniusi tarptautinį apdovanojimą estetinio plombavimo konkurse Italijoje.

Autorės nuotr.

Jei norite turėti sveikus, gražius, baltus dantis ir išvengti dantų skausmo, kartą per metus apsilankykite pas gydytoją odontologą profilaktiškai, o pas burnos higienistą - net ir dažniau (rekomenduojama du kartus per metus). Bene svarbiausias dalykas norint išsaugoti dantų sveikatą, – tinkama jų priežiūra.

Gydytojos Irenos Ratnikienės odontologijos kabinete burnos higienistė Arianda Volosenko moko dantų valymo įgūdžių, atlieka profesionalią burnos higieną. Šiuo metu siūloma nauja paslauga - dantų valymas oro abrazijos būdu. Procedūros metu nuo dantų paviršiaus pašalinamas įsisenėjęs rūkymo, kavos, arbatos, vyno pigmentas. Tai neskausminga ir efektyvu. Po tokios procedūros dantis lengviau prižiūrėti, ant jų mažiau kaupiasi apnašos.

Šiais laikais jau nebesudėtinga išspręsti, pavyzdžiui, vieno patamsėjusio danties, kuris erzino daugelį metų, problemą. Jį galima išbalinti iš vidaus netgi nepažeidžiant paviršiaus. O jeigu klientas pageidauja keisti dantų formą, dydį, spalvą, uždaryti paveldėtą pradantę – Jus mielai pakonsultuos gydytoja odontologė Agnė Gairionytė, kuri yra laimėjusi tarptautinį estetinio plombavimo konkursą Italijoje.

Medicinos mokslo pažanga leidžia susigrąžinti prarastus dantis, nežalojant greta esančių sveikų dantų. Išrautų dantų vietoje implantus sriegia I. Ratnikienės klinikos kolegos, gydytojai burnos chirurgai Šiauliuose, Vilniuje, Kaune, o protezuoja gydytoja ortopedė I. Ratnikienė ir gydytoja A. Gairionytė, dirbusi Vilniuje, viename garsiausių implantologijos centrų Lietuvoje.

Gydytojos I. Ratnikienės kabinete pacientai konsultuojami, ištiriami profilaktiškai, jiems suteikiamos visos burnos higienos, gydymo, protezavimo paslaugos, atliekamas estetinis plombavimas. Itin sudėtingais atvejais pacientai siunčiami konsultuotis pas garsiausius Lietuvos specialistus Vilniuje ir Kaune.

Telefonai pasiteirauti (8~41) 520 378 arba 8~676 439 75. I. Ratnikienės odontologijos klinika įsikūrusi P. Višinskio g. 9 (daugiabutis šalia Šv. Jurgio bažnyčios).

Nesulaukę kelio sąnario operacijos Šiauliuose, renkasi Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninę

Angelė STANKEVIČIENĖ

Lapkritį sueitų treji metai, kai kelmiškė Ramutė Saulienė buvo registruota eilėje kelio sąnario endoprotezavimo operacijai Šiaulių ligoninėje. Dar gal metus ji būtų kentųsi sunkiai pakeliamus kojos skausmus, jei ne Valstybinės ligonių kasos pasiūlymas operuotis Kaune.

Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinėje ligoninėje padaugėjo pacientų iš Šiaulių krašto.

"Operacija puikiai pavyko, - pirmosiomis rugsėjo dienomis džiaugėsi R. Saulienė. – Po operacijos pasilikau šioje Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinėje ligoninėje ir reabilitacijai ir nesigailiu. Esu bedarbė, registruota darbo biržoje, todėl esu socialiai apdrausta. Kelio sąnario protezo pirkti už savus man nereikėjo. Ir operacija, ir gydymas man nekainavo, nes ligonių kasoje persirašiau į eilę iš Šiaulių į Kauną."

Paklausta, ar būdama toli nuo namų moteris nepasigenda artimųjų dėmesio, ji atsakė: "Lanko mane Kauno ligoninėje giminės, kas savaitę atvažiuoja aplankyti ir vyras. Po truputį sveikstu, mankštinuosi, vis tvirčiau stoju ant kojų. Savijauta gerokai pagerėjo, tai manau, kad namo sugrįšiu sustiprėjusi, svarbiausia - daugiau skausmai nebevargins ir gyvenimas bus šviesesnis."

Kita Šiaulių krašto gyventoja – Bubiuose gyvenanti pensininkė Zofila Eičienė - po kelio sąnario endoprotezavimo operacijos, kurią atliko Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės medikai, neslėpė savo dėkingumo. "Kauno ligoninei esu labai dėkinga už suteiktą pagalbą. Įsitikinau, kad Raudonojo Kryžiaus ligoninėje Kaune dirba labai geri gydytojai bei anesteziologai. Ir sesutės nepaprastai rūpestingos. Esu dėkinga už man atliktą operaciją, už nuoširdumą, dėmesingumą. Tegul tik tai ligoninei sekasi", - Z. Eičienė geros kloties linkėjo seniausiai, daugiau nei 100 metų gyvuojančiai Kauno sveikatos priežiūros įstaigai.

Anot Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės Traumatologijos punkto (poliklinikos) vedėjo Raimondo Kunicko, vasaros pabaigoje ligoninėje padaugėjo pacientų iš Šiaulių krašto. Endoprotezavimo operaciją Kauno ligoninėje pasirinko apie 150 šiauliečių, patikėjusių, jog kęsti skausmų daugiau neprireiks. Kiekvienas socialiai apdraustas Lietuvos gyventojas gali pasinaudoti jam suteikta teise gauti tokią sveikatos priežiūros paslaugą nemokamai ir pasirinkti ligoninę, kurioje tos operacijos atliekamos nedelsiant kokybiškai bei patikimai.

"Mūsų ligoninė pagal klubo ir kelio sąnarių implantavimo operacijas nuolat yra Lietuvos gydymo įstaigų penkete. Pas mus atliekamos ne tik viso kelio sąnario, bet ir jo dalies endoprotezavimo operacijos. Tereikia pranešti Valstybinei ligonių kasai savo pageidavimą persirašyti iš kitos gydymo įstaigos į Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinę ligoninę ir bus paskirtas sąnario endoprotezas bei ilgai netrukus atlikta operacija. Ligonių kasos garantuoja: visų Lietuvos vietovių gyventojai turi teisę rinktis Kauno ligoninę, kurioje endoprotezavimo operacijos eilė šiuo metu yra trumpiausia", - sako Traumatologijos punkto vedėjas R. Kunickas.

Pabrėžtinas ir kitas patogumas ją pasirinkusiems pacientams - po endoprotezavimo operacijų jie Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinėje ligoninėje turi išskirtinę galimybę pasinaudoti ir visomis reikiamomis reabilitacijos paslaugomis. Nereikia važiuoti į kitas gydyklas - gydymas sėkmingai tęsiamas ten, kur atlikta sąnario endoprotezavimo operacija. Apdraustiesiems pacientams operacijos ir reabilitacijos procedūros nekainuoja.

Pirmosios kelio sąnario endoprotezavimo operacijos Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinėje ligoninėje atliktos daugiau nei prieš 10 metų. Vėliau pradėtos atlikti ir klubo sąnario endoprotezavimo operacijos. Kvalifikuotas ligoninės personalas, įgijęs puikių įgūdžių ir sukaupęs nemažą patirtį, ją skleidžia kolegoms iš kitų Lietuvos ligoninių bei būsimiesiems gydytojams – Kauno medicinos universiteto studentams, besistažuojantiems šioje ligoninėje.

"Mūsų ligoninėje yra moderni navigacinė aparatūra, padedanti tiksliau atlikti kaulų pjūvius. Yra atliekamos normalios, vadinamosios standartinės ir vienpusės, kelio sąnario protezavimo operacijos. Taip pat kartotinės, jei protezai laikui bėgant sudyla ir skausmai atsinaujina. Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninė yra pačiame Kauno centre, Laisvės alėjos pradžioje. Įėjimas į Traumatologijos punktą, kuris veikia ištisą parą, - iš Gedimino gatvės. Informacijos apie endoprotezavimą galima gauti paskambinus telefonu Kaune (8~37) 425 243 darbo dienomis nuo 9 iki 15 valandos", - primena gydytojas R. Kunickas.

Pageidaujančiųjų gauti Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis perkamą endoprotezą ar kompensaciją už jį prašymai priimami Valstybinėje ligonių kasoje. Užpildyti prašymą ligoniui turėtų padėti gydymo įstaigų specialistai. Prie prašymo būtina pridėti gydytojo ortopedo traumatologo konsultacijos išvadą. Prašymą kompensuoti sąnario endoprotezo įsigijimo išlaidas jį įsigijusieji savo lėšomis turėtų pateikti ne vėliau kaip nei 90 dienų po operacijos. Kompensacija mokama eilės tvarka pagal prašymų registravimo datą ir pagal Valstybinės ligonių kasos finansines galimybes.

Širdies rusenimą padėtų kurstyti pacientų klubai

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Šiaulių širdininkų klubo nariai susitiko su Lietuvos širdies asociacijos prezidentu dr. Pranu Šerpyčiu, kurį atlydėjo Lietuvos širdies asociacijos Šiaulių skyriaus pirmininkė, intervencinė kardiologė Aušra Dambrauskaitė. "Kuo gausiau pacientai bursis į klubus, tuo daugiau turėsime galimybių palengvinti sergančiųjų gyvenimą", - sakė Lietuvos širdies asociacijos prezidentas.

Širdininkų klubo nariai su svečiais. Viduryje - Pranas Šerpytis, jam iš kairės – kardiologė Aušra Dambrauskaitė. Antoje eilėje dešinėje stovi Širdininkų klubo pirmininkė Genovaitė Čekatauskienė.

Autorės nuotr.

Klubai turi driektis tarsi voratinklis

"Esu moderniosios kardiologijos atstovas, visuomeniniais pagrindais dirbantis Lietuvos širdies asociacijoje, - taip save gausiai susirinkusiems Širdininkų klubo nariams pristatė dr. P. Šerpytis. - Lietuvos širdies asociacija, kuri ne tik diegia naujausius medicinos mokslo laimėjimus, bet ir propaguoja sveikos gyvensenos principus, Lietuvoje gyvuoja jau 15 metų. Už pirmuosius sunkius žingsnius esame dėkingi profesoriui Aleksandrui Laucevičiui bei JAV kardiologui profesoriui Rimgaudui Nemickui, parūpinusiems mums pirmųjų intervencinių kardiologinių priemonių, kurių dėka šalyje prasidėjo kradiologijos era."

Lietuvos širdies asociacija, kurios tikslas – mažinti mirtingumą nuo širdies ir kraujagyslių ligų, yra Europos širdies tinklo narė. Jos asamblėjoje pacientai aktyviai raginami burtis į klubus, kad galėtų sulaukti kuo geresnės medicininės pagalbos. "Jeigu klubai nusidriektų per visą Lietuvą tarsi voratinklis ir, svarbiausia, būtų sudaryti iš pačių pacientų, o ne iš medikų, tuomet jų veikla duotų išties gerų rezultatų", - tikino asociacijos prezidentas, džiaugdamasis širdininkų klubo tradicija kaskart susibūrus draugėn uždegti žvakelę, nes širdį, kaip ir namų židinį, reikia nuolat kurstyti.

Sveika gyvensena prasideda nuo šeimos

Fizinis aktyvumas yra geros sveikatos sąlyga. Anot dr. Prano Šerpyčio, sveikas požiūris į savo sveikatą turi susiformuoti dar vaikystėje. Kai šeimoje fizinei kultūrai skiriamas toks pat dėmesys kaip dantų priežiūrai, jaunajai kartai užaugus visuomenė taps sveikesnė.

"Net ir sulaukus senatvės galima būti aktyviu visuomenės piliečiu bei džiaugtis gyvenimo kokybe, jeigu fiziniu aktyvumu pasirūpinama dar esant motinos įsčiose. Vėlesnis gyvenimo būdas bei požiūris į savo sveikatą taip pat turi svarbią reikšmę žmogaus gyvenimo kokybei bei jo gerai savijautai", - tvirtino asociacijos prezidentas.

Statistika skelbia, jog 54,4 proc. mirčių priežasčių yra širdies ligos. Ši žinia, anot dr. P. Šerpyčio, kardiologams kelia itin didelį nerimą.

"Mes negalime pakeisti genetikos, tačiau valdyti rizikos faktorius galime, - užtikrino dr. P. Šerpytis. – Statistiškai žmonės, nuolat sekantys savo arterinį spaudimą, dešimt kartų rečiau serga insultu už tuos, kurie atsainiai žiūri į savo sveikatą. Beje, dėmesį kraujospūdžiui ypač reikia skirti sulaukus 40 metų amžiaus, o ne tuomet, kai sustreikuoja širdis. Pavojingas širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnys yra ir nutukimas. Nustatyta, kad 80-90 proc. nutukusių žmonių serga hipertenzija. Kiekvieno mūsų sveikata priklauso nuo pastangų, tad norėdami turėti gerą sveikatą turime ją puoselėti."

"Vilniaus krašto gyventojams turime galimybę suteikti optimalią kardiologinę pagalbą. Jeigu Švenčionyse ar kitame Vilniaus krašto regione žmogų ištinka širdies priepuolis, jį medikai gali atvežti pas sostinėje dirbančius kolegas, kurie, suteikę reikiamą pagalbą bei pateikę tolimesnį gydymo planą, ligonį grąžina atgal į tą regioną, iš kurio jis buvo atvežtas, - sakė dr. P. Šerpytis. – Norėtųsi, kad tokios pagalbos sulauktų ne tik Vilniaus krašto gyventojai. Pacientų aktyvumas padėtų greičiau išspręsti šią problemą, todėl geriausia išeitis – burtis į klubus, nes tik susibūrę draugėn ir pareiškę savo nuomonę apie tai, kas taisytina medicinos srityje, padėsite atkreipti valdžios dėmesį. Tokie pacientų klubai ypač aktyviai veikia Švedijoje, Vokietijoje bei kitose Europos šalyse."


Visi žmonės tokie pat

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Niekas nėra apsaugotas nuo psichinių ligų, kurios pastaruoju metu kamuoja daug žmonių. Psichikos sutrikimus ypač sparčiai provokuoja socialinės bėdos: nuolatinis stresas, nedarbas, išėjimas į pensiją ir kt. "Mūsų ligoniai tokie patys žmonės, tik gal nelaimingesni, nes gyvenime jiems labiau nepasisekė", - sako Šiaulių psichiatrijos ligoninės Ūmių būsenų moterų skyriaus vedėjas Arūnas Rimkus.

Šiaulių psichiatrijos ligoninės Ūmių būsenų moterų skyriaus vedėjo Arūno Rimkaus teigimu, psichinės ligos nėra ypatingos. Jos, kaip ir daugelis kitų ligų, linkusios kartotis.

Autorės nuotr.

Gydymas prievarta – tik su teismo leidimu

Ūmios būklės būsena žmogų ištinka tuomet, kai staiga sutrinka psichika. Tai pasireiškia elgesio sutrikimu - žmogus, palaipsniui toldamas nuo visuomenės, ima nebepaisyti elgesio normų. Psichozės ištiktas žmogus yra neprognozuojamas, dažnai elgiasi agresyviai. Anot mediko, vienas pagrindinių psichikos ligos simptomų – miego sutrikimas, kurį pirmieji dažniausiai pastebi artimojo namiškiai. Kamuojamas nemigos, naktį žmogus pradeda vaikščioti, kalbėti pats su savimi, girdėti įvairius balsus, bendrauti su "marsiečiais", dvasiomis. Ligonis dažnai jaučiasi esantis sveikas, nepripažįsta, jog jam reikalinga medikų pagalba.

"Ligonių, kurie pas mus atvežami nebe pirmą kartą, namiškiai, paūmėjus artimojo ligai, jau žino ką reikia daryti - kviečia greitosios medicininės pagalbos ekipažą, policijos pareigūnus ir jiems padedant atveža ligonį į mūsų gydymo įstaigą, - pasakoja gydytojas. - Įstatymus turi žinoti kiekvienas: jeigu dėl psichinės ligos klaidingai vertinantis save ir supantį pasaulį pacientas dievagojasi esantis visiškai sveikas ir atsisako gydytis, nors jam būtina pagalba, tokį ligonį galime priverstinai paguldyti į skyrių ir gydyti dvi paras. Sprendimą, ar reikia kreiptis į teismą dėl leidimo gydyti, priima trijų gydytojų psichiatrų komisija. Priverstinai hospitalizuotam ligoniui leidimą gydyti teismas išduoda vieno mėnesio laikotarpiui. Kreipiantis pakartotinai – iki pusės metų. Tokiam ligoniui taikomos griežtesnės, nei įprastai, hospitalizavimo sąlygos."

Ilgalaikis gydymas pasiteisina

Medikas tikina, jog kartais neužtenka mėnesio, kad ligonis pasveiktų, todėl neretai į teismą prašant išduoti leidimą tęsti gydymą kreipiamasi antrą kartą. "Menu ne vieną pacientą, kuris mūsų gydymo įstaigoje priverstinai yra gydytas metus ar net ilgiau, - sako gydytojas. – Sunku visą gydymo laiką versti ligonį gerti vaistus, kadangi ligonio savijauta nuo tų vaistų nebūna labai stebuklinga – jis būna nuolat prislopintas. Ateina diena, kai viskas ima keistis į gera: iki tol tarsi niekuo gyvenęs ligonis pradeda rūpintis ne tik savo psichine sveikata, bet ir seniai pamiršta šeima, susiranda savo vaikus, savarankiškai tvarkosi buityje. Sulaukti tos dienos, kad pamatytume, jog pastangos nenuėjo perniek, mums, medikams, išties labai smagu - nėra didesnės padėkos, kai pats žmogus ima džiaugtis tuo, kas jam buvo brukama per prievartą, ir iki tol ignoruotą gydymą priima kaip labai gerą dalyką. Žinoma, būna, jog gerų gydymo rezultatų taip ir nesulaukiame, tačiau tokie atvejai reti."

Ligos atkrytis neprognozuojamas

Neretai žmonės įsivaizduoja, kad psichinės ligos yra ypatingos. Anot gydytojo, jos, kaip ir daugelis kitų ligų, linkusios kartotis. "Jeigu žmogus susirgo širdies liga, tai jis ja ir sirgs, tačiau jo savijautą bei ligos paūmėjimą itin sąlygoja medikų nurodymų paisymas, paties ligonio gyvenimo būdas ir pan. Taip pat nutinka ir su psichinėmis ligomis. Mes, kaip ir kitų sričių medikai, negalime prognozuoti ligos atkryčio. Būna, jog į namus išvykstantis ligonis jaučiasi gerai, jo psichinė sveikata stabili, tačiau po savaitės žmogus vėl praveria mūsų gydymo įstaigos duris, nes jo savijauta bloga. Taip dažniausiai nutinka tiems, kurie mano, jog parvykus namo nebereikia laikytis gydytojo nurodymų, nes jaučiasi esantys visiškai sveiki."

Deja, jeigu sirgdamas kitomis ligomis ligonis, jausdamas pablogėjimą, suskuba gerti medikamentų, tai psichine liga sergantis ligonis gydytojo paskirtus vaistus meta šalin. Anot mediko, gerai, kai toks ligonis turi artimuosius, tačiau šalia mūsų gyvena nemaža dalis psichine liga sergančių žmonių, kurie savimi turi pasirūpinti patys.

Psichinės ligos ypatingos tuo, kad jos nepažeidžia žmogaus išorės, todėl daugelis, ypač jaunesnio amžiaus ligonių iš pirmo žvilgsnio atrodo sveiki, tvirti bei gražūs ir tik pabendravus galima suprasti, kad žmogus turi elgesio sutrikimų. Gydytoją stebina žmonių patarimai vieni kitiems - nusiraminti, nesinervinti. "Jeigu tai būtų įmanoma padaryti, nereikėtų gydytojų psichiatrų paslaugų, tad tokios profesijos apskritai nebūtų", - įsitikinęs medikas.

Nesame apsaugoti nuo ligos

Skirtingo amžiaus grupėse sergama skirtingomis ligomis. Šizofrenija būdinga jaunesnio amžiaus žmonėms. Šia liga gali sirgti kiekvienas, net ir tas, kuris aukso medaliu baigė mokyklą. Tokių atvejų, anot mediko, praktikoje yra pasitaikę ne vienas. "Jeigu jūsų giminėje niekas nesirgo šizofrenija, dar nereiškia, kad ir jūs nesirgsite", - perspėja gydytojas. Nėra vienintelės priežasties, kuria būtų galima paaiškinti, kodėl ima ir "suskyla" žmogaus protas. Taip pat nėra jokių tyrimų ar testų, galinčių nustatyti būsimą šizofreniją.

"Šizofrenija sergantys žmonės kartais pasižymi fenomenalia atmintimi: viskuo domisi ir žino stebėtinai daug. Gali kalbėti valandų valandas su šizofrenija sergančiu žmogumi nė neįtardamas, jog jis serga šia liga, kol nepradėsi kalbėti tema, kurioje skyla protas. Žinoma, kiekvienas atvejis yra individualus", - sako medikas.

Skyriuje netrūksta nuo alkoholio sukeltų psichozių gydomų ligonių. "Jei žmonės pamatytų, kas būna ilgai vartojus alkoholio, daugelis nustotų jį gurkšnoti", - įsitikinęs gydytojas. Klaidinga manyti, kad alkoholis sparčiausiai pažeidžia kepenis. Alkoholis – tai mirtinas nuodas smegenims. "Paklauskite bet kokio nusigėrusio žmogaus – visi jie pasakys, jog serga alkoholine epilepsija, - tvirtina medikas. – Tai lėtinė progresuojanti liga, kuriai būdingi priepuoliai su sąmonės sutrikimais bei specifinis asmenybės pasikeitimas. Dėl alkoholio sukeltų padarinių psichiatrinės ligoninės pilnėja labai sparčiai."

Aplinka šokiruoja ligonių namiškius

Medikas pripažįsta, jog ligonių artimuosius šokiruoja ligoninės aplinka. "Čia galima išprotėti", - taip artimieji, tačiau, anot mediko, lygiai tiek pat "išprotėjęs" ligonis būna ir namuose, nes esant sunkios būklės didelio skirtumo, kur jis tuo metu apsistojęs, nėra.

"Kai ligonis ima sveikti, jam pasiūlome tęsti gydymą kitame skyriuje, kuriame nėra tiek daug apribojimų. Kaip bebūtų keista, nemažai sveikstančiųjų atsisako išeiti iš ūmių būklių skyriaus, - stebisi medikas. – Moterys kartais teisinasi, jog nenori gydytis viename skyriuje kartu su vyrais, vyrai taip pat jaučiasi saugesni, būdami labiau izoliuotoje patalpoje. Nors ligonių ir jų artimųjų nuomonė neretai visiškai skiriasi, tačiau spėriai sveikstantys ligoniai – geriausias įrodymas, jog pas mus nėra blogai. Didžiausia problema – patalpų, kuriose būtų galima hospitalizuoti itin neramius ligonius, trūkumas. Teko pabuvoti Vokietijoje, Belgijoje esančiose psichiatrijos ligoninėse ir pamatyti išties puikias sąlygas, skirtas ten gydomiems ligoniams. Mūsų padėtis nėra pati blogiausia - sugrįžus iš Kaliningrado psichiatrijos ligoninės net akyse pašviesėja."

Nors sąlygos netenkina nei ligonių artimųjų, nei juos gydančių medikų, anot skyriaus vedėjo, galime tik pasidžiaugti, jog mūsų šalies psichiatrijos ligoninėse ligoniai gydomi ne tik plataus spektro, bet ir valstybei itin brangiai atsieinančiais psichotropiniais vaistais. To nėra nei Amerikoje, nei Anglijoje, nei daugelyje kitų šalių.

Žmogiškumas nelieka už ribos

Anot gydytojo, dirbti moterų skyriuje kur kas sudėtingiau nei vyrų. Kaip besipriešintų vyrai, jie vis vien stengiasi apsaugoti personalo darbuotojus, o moterys grumiasi iš visų jėgų. Gydytojas šypteli prisiminęs mažą mergaičiukę, kurią į skyrių nešte atnešė trys policininkai. Sklandančios kalbos, jog ligoniai ligoninėje mušami, anot mediko, yra iš piršto laužtos.

"Su ligoniais apsieinama gana gražiai", - tvirtina gydytojas ir nė neslepia, kad, esant reikalui, imamasi griežtesnių priemonių - ligoniai surišami jų pačių labui. "Daktare, liepkite mane surišti", - prašo atskubėjęs ligonis. "Jeigu tik galima, stengiamės ligonius mažiau varžyti, - sako gydytojas. – Menu atvejį, kai skyriuje ilgai gydęsis ligonis kartu su vienu personalo darbuotoju važiuodavo į namus, kuriuose buvo paliktas katinas. Ligonis pridėdavo augintiniui maisto, vandens ir grįždavo atgal į ligoninę. Toks tas gyvenimas – kiekvienas turime širdžiai neįkainojamai brangių dalykų, kurie neaplenkia nei psichine liga sergančių ligonių."

Didelės bėdos dėl mažyčio vabalėlio

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Nors vasara baigiasi, įvairūs vabzdžiai nė neketina atsisakyti pomėgio "pasivaišinti" mūsų krauju, mat praūžusios audros bei stiprūs vėjai išdraskė jų lizdus, sukeldami įkyrių skraiduolių ne tik sąmyšį, bet ir įniršį. "Visi skraidantys vabzdžiai dažniausiai gelia tuomet, kai arti jiems priskridus žmogus ima mosikuoti rankomis. Nesuerzinti, nevaikomi vabalai beveik visada nuskrenda savais keliais", - tikina vaikų alergologė Regina Mačiulienė.


Vaikų alergologė Regina Mačiulienė sako, kad į medikus reikia kreiptis tada, kai vabzdžiui įkandus pakyla temperatūra, pradeda skaudėti galvą, pykina, prasideda vėmimas, pilvo skausmai, viduriavimas.

Vabzdį priviliojo bandelė

Jei manote, kad vabzdžio įkandimas yra vieni niekai, – klystate. Mažas vabalėlis gali pridaryti labai daug bėdos. Tuo spėjusi įsitikinti ponia Rita sutiko papasakoti savo istoriją. "Buvo gražus vakaras, iš sodo į namus su vaikais nusprendėme pareiti pėsčiomis. Sūnus su bandele nustraksėjo keliuku tolyn, o dukra kramsnodama įsikibo man už rankos. Jokių vabzdžių tą akimirką aplink nebuvo. Staiga dukra sukliko ir išmetė prakąstą bandelę. Abi vos spėjome pamatyti šalin sprunkančią širšę, - pasakoja ponia Rita. - Apžiūrėjau įgeltą vietą – jokio geluonies. Laimė nešėmės butelį geriamojo vandens, kuriuo ir nuplovėme skaudamą vietą. Dukra vis braukė ašarą ir guodėsi, jog labai skauda ranką. Po pusvalandžio. Įgėlimo vieta jau buvo gerokai paraudusi bei patinusi, tačiau dar kartą ją rūpestingai apiplovėme šaltu tekančiu vandeniu, uždėjome į audinį įsuktą ledo gabalėlį. Po 2 val. dukra ėmė skųstis, jog jai niežti kūną. Pažvelgusi į savo vaiką net išsigandau – kūnelis iš tiesų buvo nubertas smulkučiais spuogeliais, tačiau tinimo niekur, net ir įgėlimo vietoje, nebuvo. "Advantan" tepalu ištepiau dilgėlinės požymiais nusėtą kūnelį. Dėl viso pikto padaviau dukrai išgerti niežulį malšinančią tabletę. Miegojome neilgai, nes dukrą vėl ėmė varginti niežulys bei bėrimas. Šį kartą minėtu tepalu ištepiau tik labiausiai niežtinčias vietas, išgėrėme dar vieną niežulį slopinančią tabletę. Rytą paskambinau gydytojai ir smulkiai papasakojau mūsų nuotykį. Paaiškėjo, jog mažytis vabalėlis sugebėjo sukelti kažkur giliai slypėjusią alergiją, tad nuo tos dienos dukra turi ne tik saugotis vabzdžių, bet ir nešiotis alergines reakcijas stabdančius vaistus."

Ne tik skausminga ir nemalonu

"Nieko nuostabaus, kad vasarai baigiantis vabzdžiai ima uoliau pulti žmones, nes būtent vasaros pabaigoje prasideda vabzdžių veisimosi laikotarpis. Šiuo metu gana dažnai pasitaiko bičių, vapsvų, širšių bei skruzdėlių įgėlimų, kurie ne ik skausmingi. Neretai jie gali baigtis ūmia alergine reakcija, todėl nereikėtų numoti ranka, jei įgėlė vabzdys", - perspėja alergologė.

Net ir nealergiškiems žmonėms gali būti pavojinga, jei širšė įgėlė į gomurį ar liežuvio šaknį, kai geriama iš stiklinės ar skardinės ir nepastebima ten įkritusių vabzdžių. Rimčiausia reakcija būna tiems, kurie alergiški vabzdžių įkandimams. Ne ką mažesnis pavojus sveikatai gresia ir tuomet, kai po intensyvaus kasimosi įgėlimo vietoje išsivysto infekcija. Vabzdžių nuodams alergiškiems žmonėms net ir vienas įgėlimas dėl išsivysčiusio anafilaksinio šoko gali būti mirtinas.

Įgėlė ar įkando?

Anot alergologės, skirtumą lemia įkandimo ar įgėlimo kilmė. Nuodingi vabzdžiai atakuoja gindamiesi, geluonimi injekuodami skausmą sukeliančius nuodus. Nenuodingi vabzdžiai kanda ir dažniausiai injekuoja seiles su antikoaguliantais, t. y. medžiagomis, stabdančiomis kraujo krešėjimą, kad galėtų juo misti. Nenuodingiems vabzdžiams įkandus, kartais gali atsirasti įvairių odos sudirginimo reakcijų, patvirtinančių, jog mūsų imuninė sistema reaguoja į svetimą baltymą, esantį kraugerių seilėse, tačiau tik nuodingų vabzdžių geluonis gali sukelti tokias stiprias alergines reakcijas kaip anafilaksinis šokas.

Vabzdžių įgėlimai vienodai pavojingi

Uodo įgėlimas retai kada būna pavojingas, tačiau kasantis galima sukelti infekciją. Kur kas pavojingesni bičių, vapsvų, skruzdėlių, aklių ir širšių įgėlimai. Širšės gyvena medžiuose, gyvatvorėse, po pastatų atbrailomis. Skrisdamos ieškoti maisto, kuriuo galėtų ne tik pamaitinti lervas, bet ir prikaupti atsargų žiemai, jos nevengia pro atvirą langą užsukti į gyvenamąsias patalpas, mat mėgsta mėsą, žuvį ar net svaigiuosius gėrimus, tad jei neleisite pasmaguriauti mėgiamu maistu – kerštas garantuotas. Širšės, kaip ir vapsvos, anot medikės, neprognozuojamos, tad gali įgelti be priežasties. Bitės elgiasi kitaip – negelia, kol jų neskriaudžia. Ir širšės, ir bitės ar vapsvos įgėlimai yra pavojingi, skirtumas tik tas, kad įgėlus bitei toje vietoje lieka geluonis, kurio nebūna įgėlus vapsvai ar širšei. Į odą įstrigusį geluonį reikia pašalinti palei odą nubraukiant nagu ar peilio ašmenimis. Jokiu būdu nespauskite geluonies, nes tuomet į organizmą pateks dar daugiau nuodų. Geluonies neištraukus, į organizmą patenka maksimali nuodų dozė, todėl ilgiau skauda sugeltą vietą, lėčiau slūgsta tinimas, skausmas, galimos stipresnės alerginės reakcijos. Liečiant bei kasant sugeltą vietą padidėja tikimybė užkrėsti, todėl žaizdelė gali supūliuoti. Alergiją dažniausiai sukelia bičių nuodai. Rudųjų skruzdėlių įkandimų žymės gali būti nematomos, bet jos dažnai būna grupinės. Tokias vietas galima pažinti iš patinimo, paraudimo, niežėjimo. Akliai skraido tik saulėtomis dienomis. Jie gelia labai skaudžiai ir gali sukelti pūlingus odos uždegimus. Vaikams alergiją neretai sukelia uodų, aklių, musyčių įkandimai.

Širšės ir vapsvos abejingos repelentams

Medikė primena, jog kovojant su širšėmis ir vapsvomis neverta naudoti uodus atbaidančių purškalų, kadangi jie visiškai neveikia šių vabzdžių. Nors saldumas ir privilioja vabzdžius, kupinas stiklainis vandens, saldžios uogienės ar saujelė cukraus, anot alergologės, taip pat nėra tinkama "gaudyklė" skraiduoliams vilioti. Paliktą stiklainį į rankas gali paimti mažas vaikas, tuomet iki nelaimės – tik akimirka. Specialiai vapsvoms ir širšėms naikinti skirti insekticidai - itin efektyvi apsigynimo priemonė. Kadangi vabzdžiai dažniausiai gelia tik gindamiesi, pamačius atskrendantį gėliką reikia elgtis ramiai, stengiantis nemosikuoti rankomis.

Organizmui sureaguoti reikia laiko

Anot medikės, įgėlus vabzdžiui, nė vienas neišvengia jų nuoduose esančių alergenų bei kitų biologiškai aktyvių medžiagų sukeltos reakcijos, pasireiškiančios skausmu, niežėjimu, paburkimu. "Tai normali pavojaus nekelianti, greitai atsirandanti ir greitai išnykstanti toksinė reakcija", - sako alergologė. Deja, vabzdžių įgėlimai ar įkandimai gali sukelti ne tik vietinę ar toksinę reakciją, bet ir kur kas pavojingesnę alerginę reakciją, kuri išsivysto po 15-20 min. nuo vabzdžio įkandimo. Kuo anksčiau atsiranda pirmieji simptomai, tuo audringesnė ir grėsmingesnė būna reakcija. Alergologė sako, jog vabzdžių nuodams gali būti alergiški vos keli procentai žmonių. Pirmą kartą įkandus alerginės reakcijos nebūna – organizmas įsiaudrina tik per tam tikrą laiką. Įkandus vabzdžiui dažniausias negalavimas – niežėjimas. Šiuo atveju efektyviausiai pagelbės šaltas kompresas ir antihistamininio poveikio tepalas su vietinio nuskausminamojo poveikio vaistais. Tepalai su kortikosteroidais veikia lėčiau, tačiau jų veikimo poveikis ilgesnis.

Juokauti nevalia

Žaizdelę reikia nuplauti stipria šalto vandens srove, patrinti spiritu ir kuo skubiau uždėti šaltą kompresą, kuris apribos besivystantį uždegiminį procesą. Itin niežtinčią uždegimo vietą rekomenduojama patepti specialiu tepalu nuo vabzdžių įgėlimo, kuris malšina ne tik niežulį, bet ir skausmą. Įgėlus bitei, gali staiga sumažėti kraujospūdis, nes bičių nuodai geba sumažinti kraujagyslių tonusą. Ši reakcija ypač pavojinga hipotonija sergantiems žmonėms.

Esant lengvai alerginei reakcijai, odoje atsiranda rausvų niežtinčių išbėrimų, neretai oda įgyja pilkšvą atspalvį, vargina tinimas, skausmas, drebulys. Medikė apgailestauja, jog žmonės pagalbos į medikus dažniausiai kreipiasi tik sunkios alerginės reakcijos metu, kai patinsta liežuvis, gerklos, atsiranda dusulys, švilpiantis kvėpavimas, pykinimas, vėmimas, viduriavimas, prasideda spazminiai pilvo skausmai. Sumažėjus arteriniam kraujospūdžiui prasideda anafilaksinis šokas, kurio metu ištinka koma. Anafilaksinis šokas vystosi gana sparčiai, todėl, anot alergologės, brangi kiekviena sekundė. Laiku nesuteikus pagalbos, nukentėjusiajam gresia mirtis.

Paklausta, kada reikėtų kviestis profesionalios medikų pagalbos, gydytoja paaiškina, kad tai daryti pravartu bet kuriuo atveju, jei po nemalonaus susidūrimo su vabzdžiu pakilo temperatūra, atsirado galvos skausmas, pykinimas, vėmimas, pilvo skausmai, viduriavimas ar kiti bendro negalavimo požymiai.

Kaip elgtis

"Tikriausiai pastebėjote, kad vabzdžiai dažniau puola tuos, kurie jau buvo kartą sugelti. Taip nutinka todėl, kad kartą sugeltas žmogus, pamatęs atskrendančią širšę, išsigąsta, ima panikuoti, o drauge ir išskirti medžiagas, kurios vabzdį dar labiau pritraukia, – dalijasi pastebėjimais alergologė. - Norint išvengti vapsvų ar širšių įkandimų, nereikėtų basomis vaikščioti pieva, kur dalis šių vabzdžių įkuria savo lizdus. Nepatartina judinti medžiuose, inkiluose bei namų palėpėse įkurtų lizdų. Karštą vasaros dieną važiuojant į gamtą ar sodybą, nereikėtų naudoti saldžių kvepalų bei stiprų kvapą skleidžiančių higienos priemonių, vengti smaližiauti atvirose vietose, negerti saldžiųjų gėrimų. Labai svarbi apsaugos priemonė – tinkama apranga. Geriausia rengtis tankiais lengvais šviesiais medvilniniais rūbais. Širšės pirmiausia puola tamsias ar blizgančias vietas, todėl tamsius plaukus patartina pridengti šviesiu galvos apdangalu. Jeigu įgėlė širšė, bitė, kamanė ar vapsva, reikia kuo skubiau nešdintis iš tos vietos, nes šie vabzdžiai geldami išskiria tam tikrų medžiagų, sukeliančių dar didesnį jų gentainių agresyvumą, todėl netrukus galite sulaukti didelės įpykusių vabzdžių atakos. Ne tik vabzdžių suaktyvėjimo metu, bet ir vasarai besibaigiant pravartu naudoti įvairias vabzdžius atbaidančias priemones, o alergiškiems žmonėms visur ir visada nešiotis priešalerginius preparatus."

Meninis ugdymas - nuo motinos įsčių

Rimvydas MEŠKAUSKAS

Nuo rugsėjo Šiauliuose pradeda veikti mamyčių ir mažylių studija "Mikitukas". Tai studija, sukurta patiems mažiausiems, kurie nori muzikuoti, dainuoti, piešti ir šokti. Naujiena Šiauliuose - prenatalinis ugdymas. Tai meniniai užsiėmimai besilaukiančioms mamoms.

Rugsejo 3 dieną 17 valandą PC "Bruklinas" (rytinis įėjimas, priešais "Brodvėjaus picą") duris atvers mamyčių ir mažylių studija "Mikitukas". Čia veiklos ras šokantys, piešiantys, dainuojantys ir muzikuojantys vaikai nuo 3 mėnesių iki metų.

 
 

Mokslininkai neabejoja, kad vaiko ugdymas prasideda dar prieš jam gimstant.

Alvydo JANUŠEVIČIAUS nuotr.

Studijos vadovė Eglė Januševičienė informavo, kad numatomos šešios programos. Pradžia - prenatalinis ugdymas. Tai muzikos bei dailės pamokėlės nėštukėms. Ankstyvasis muzikinis ugdymas skirstomas pagal ažių: vaikams nuo 3 mėn. iki 6 mėn., nuo 7 mėn. iki 1,5 m., nuo 1,5 m. iki 4 m., nuo 4 m. iki 6 m.

Dailės pamokas galės lankyti vaikai nuo 2 metų. Planuojamos dailės pamokos ir suaugusiesiems. Dainavimo studiją vaikai galės lankyti nuo trejų, o šokio (judesio) studiją - nuo dvejų metų.

Didžiausia naujiena, kurią pateikia studija "Mikitukas", - nėščiųjų meninis ugdymas. Jis sparčiai populiarėja pasaulyje ir Lietuvoje, tačiau Šiauliuose organizuojamas pirmą kartą.

"Mikituko" nėštukių programa remsis Suzuki ir Gordon metodika, tačiau dainos ir muzika bus paimtos iš lietuvių liaudies tautosakos. "Mes savo tautosakoje turime viską, tačiau primiršome. Tai žaidinimai, lopšinės, dainelės. Užsiėmimuose mamos ir vaikai supras, koks linksmas yra mažiesiems skirtas folkloras. Muzikuoti taip pat stengsimės liaudiškais instrumentais", - teigia "Mikituko" vadovė.

 
 

Gatvės krepšinio turnyras subūrė jaunimą

Šeštadienį jaunimas bandė įrodyti savo pranašumą gatvės krepšinio varžybose.


 „Šiauliai plius“ archyvo nuotr.

Šeštadienį jaunimas bandė įrodyti savo pranašumą gatvės krepšinio varžybose. Aštuonios žaismingais pavadinimais pasivadinusios komandos 3 prieš 3 rungtyniavo aikštelėje Dvaro gatvėje, kurios dangą atnaujino ir įrengė broliai krepšininkai Robertas ir Artūras Javtokai. Jų įsteigta taurė atiteko "Prancūzų" komandai, kurioje žaidė jaunuoliai, gyvenantys Dvaro gatvės rajone. Komandose dalyvavo įvairiose miesto ir nacionalinėse lygose rungtyniaujantys krepšinio žaidėjai bei tiesiog aistringi šios sporto šakos mėgėjai. Antroje vietoje likusioje komandoje žaidė vienintelė mergina - "Rūtos" krepšininkė Laura Svarytė. Žaidynių arbitras buvo "Šiaulių" komandos žaidėjas Vaidas Pauliukėnas.

Kad karštą vasaros dieną aikštelėje prakaito lieję, tačiau taurės nelaimėję jaunuoliai neliktų nusivylę, kiekvienai komandai po šakotį įteikė brolių Javtokų mama Alma Javtokienė. Žaidynes stebėjo ir prizus įteikė miesto meras Genadijus Mikšys.

"Šiauliai plius" informacija

Tulžies pūslės akmenligės galima išvengti

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Tulžies pūslės akmenligė – itin dažna liga. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, ja serga kas dešimtas žmogus pasaulyje. Deja, net ir susirgę neretai prisibijome kreiptis pagalbos į medikus, nes nežinome, kaip tulžies pūslės pašalinimas sąlygos gyvenimo kokybę. "Pasirūpinti tulžies pūsle reikia ne tada, kai atsiranda akmenų, bet iš anksto, tuomet žmogaus nevargins baimės jausmas", - primena gydytojas gastroenterologas Valdimaras Svalbonas.


 

Autorės nuotr.

Gastroenterologas Valdimaras Svalbonas sako, jog reikia rūpintis, kad tulžis funkcionuotų be sutrikimų, ir itin didelį dėmesį skirti profilaktiniam sveikatos patikrinimui.

Tulžis būtina maistui virškinti ir įsisavinti

Per parą kepenys pagamina apie litrą tulžies, kuri reikalinga virškinti plonojoje žarnoje. Tuo metu, kai nevalgome ir nevyksta virškinimo procesas, tulžis kaupiama dešinėje kūno pusėje esančioje kriaušės pavidalo tulžies pūslėje. Pavalgius ir maistui iš skrandžio patekus į dvylikapirštę bei plonąsias žarnas, tulžies pūslė refleksiškai traukdamasi išstumia tulžį į dvylikapirštę žarną, kur susimaišo su iš skrandžio patekusiu maistu.

Šarminis tulžies poveikis neutralizuoja rūgštinį skrandžio turinį. Tulžis aktyvina kasos išskiriamus virškinimo fermentus, tirpdo riebalų rūgštis, padeda įsisavinti vitaminus, skatina žarnyno peristaltiką, veikia antimikrobiškai.

"Kiekvienas organas yra gyvybiškai svarbus, tad nieko nuostabaus, jog netekus tulžies pūslės gali išryškėti virškinamosios veiklos sutrikimai, tačiau dėl to nereikėtų pernelyg nuogąstauti, nes diskomfortą galima koreguoti vaistais", - sako gydytojas gastroenterologas.

Lemia daugelis priežasčių

Tulžies akmenligė dažniau išsivysto vidutinio amžiaus moterims, kadangi akmenims formuotis nemažai įtakos turi organizmo hormoninis fonas bei nėštumas, kurio metu tulžis linkusi tirštėti.

Sergamumą šia liga padidina nutukimas, staigus svorio kritimas, genetika, padidėjęs cholesterolio kiekis, žarnyno uždegiminės, lėtinės ligos, netinkama mityba ir daugelis kitų veiksnių.

"Nustatyti pagrindinę priežastį, lėmusią šią ligą, neįmanoma, - sako gydytojas. - Dažniausiai pasitaikančios priežastys – tulžies sudėties pakitimai bei jos nutekėjimo sutrikimai, skatinantys tulžies sąstovį, kuris trukdo tulžies pūslei išsivalyti iki galo."

Ligos pradžia nepastebima

Tulžies pūslės akmenys formuojasi pamažu, nesukeldami jokių simptomų, tad dažniausiai tulžies pūslės akmenligė diagnozuojama atsitiktinai, kai akmenys jau būna sukietėję. "Didžioji dalis sergančiųjų tulžies pūslės akmenlige niekuo nesiskundžia. Jie net nežino, jog serga besimptome akmenlige, kurią diagnozavus galima toliau gyventi įprastą gyvenimą, tik būtina laikytis tam tikro maitinimosi režimo: vengti riebaus, kepto, rūkyto maisto, valgyti kuo daugiau augalinio maisto, turinčio daug ląstelienos, paskaninto augaliniais aliejais. Saugiausias maistas – troškintas, garintas, švelnus", - primena medikas.

Kitai daliai ligonių tulžies pūslės akmenligė pasireiškia tipiniais skausmo priepuoliais dešiniajame pilvo šone. Skausmą sukelia pro tulžies pūslės latakėlį skverbdamasis akmenukas. Akmenų būna įvairių dydžių, tačiau daugiausia skausmo sukelia maži akmenukai. "Su akmenligės sukeltu itin dideliu skausmu, kuris tęsiasi nuo keliolikos minučių iki kelių valandų, pacientai patys kovoti nepajėgia, todėl dažniausiai į ligoninės priėmimo skyrių juos atveža greitosios pagalbos medicinos ekipažas", - sako medikas. Kartu su skausmu, kuris gali plisti į nugarą bei dešinį petį, žmogų neretai vargina pykinimas, vėmimas, karščiavimas, pilvo pūtimas, viduriavimas, kiti simptomai.

Operacija ne visada reikalinga

Tik trečdaliui sergančiųjų būtinas tulžies pūslės operacinis gydymas, tačiau operuoti rekomenduojama tuomet, kai liga yra ramybės būsenos. Dažniausiai taikomas operacijos būdas - laparoskopinė operacija, kurios dėka neatveriama visa pilvo ertmė plačiu pjūviu, tulžies pūslė pašalinama pro mažus pjūvelius.

"Tai moderni, minimalią chirurginę traumą sukelianti operacija, leidžianti pacientui kitą ar net tą pačią dieną vykti namo ir atlikti kasdienius darbus, - tvirtina gydytojas. - Po operacijos ypatingų sveikatos sutrikimų neišryškėja. Kepenys ir toliau gamina tulžį, kurios tarp valgių susidarantis perteklius gali migruoti į skrandį ir jį truputį dirginti, tačiau praėjus pusei metų po tulžies pūslės pašalinimo operacijos šis negalavimas praeina savaime. Jeigu vis dėlto ir toliau jaučiate diskomfortą, vertėtų apsilankyti pas specialistą ir išsitirti organizmą, ieškant gretutinės ligos, nes prieš operaciją jus varginęs tulžies pūslės akmenligės skausmas nebuvo pagrindinė jūsų negalavimų priežastis."

Komplikacijos nedažnos, bet pavojingos

Negydoma tulžies pūslės akmenligė sparčiai progresuoja, todėl galimos komplikacijos – ūminis tulžies pūslės uždegimas, dėl kurio gali prakiurti tulžies pūslė ir išsivystyti pilvaplėvės uždegimas. Ypač pavojingas žmogaus sveikatai yra tulžies latakų uždegimas. Akmenligei komplikavusis į pūlingą latakų uždegimą bei geltą, žmogų kankina labai stiprūs skausmai, aukšta temperatūra, ryškiai pageltusios akys. Gali prasidėti ūmus kasos uždegimas, kurio simptomai – dažnas vėmimas bei ypač stiprus juosiantis viršutinės pilvo dalies skausmas. Išsivysčius tulžies pūslės komplikacijoms, jos gydymas būna ilgas ir sudėtingas.

"Medikams nekyla klausimų dėl simptominės tulžies pūslės akmenligės gydymo – ją reikia operuoti. Kuo greičiau operuojama, tuo geriau, todėl apmaudu, jog yra nemažai sergančiųjų, kurie, kamuojami baimės jausmo, atidėlioja operaciją, - apgailestauja gydytojas. - Išoperavus pavėluotai, rezultatai nėra tokie geri, kaip operuojant nekomplikuotais atvejais. Vyresnio amžiaus pacientams komplikacijos gali sukelti itin liūdnas pasekmes, todėl jeigu diagnozuota simptominė tulžies akmenligė, operacijos atidėlioti nevertėtų."

Pasitaiko, jog skausmas, tik silpnesnis, varginęs pacientą prieš operaciją, išlieka ir po jos. Gydytojas tikina, jog vadinamasis pocholecistektominis sindromas dažniau kamuoja tuos, kurie ne tik sirgo tulžies pūslės akmenlige, bet ir skundėsi skrandžio motorikos sutrikimais. Pocholecistektominiam sindromui būdingi pojūčiai dažniau vargina tuos, kuriems operacijos tenka laukti ilgiau. Tai siejama su laukiančiojo patiriamu stresu ir su juo susijusiais organizmo pokyčiais.

Gydymas vaistais ilgas, tačiau veiksmingas

Anot mediko, labai svarbu tinkamai atrinkti pacientus, kuriems tulžies pūslės akmenis galima tirpinti vaistais. Net 80 proc. tulžies pūslės akmenų būna susidarę iš cholesterolio. Tirpinant akmenis vaistais, gerų rezultatų pasiekiama tik tuomet, kai tulžies pūslėje susidarę akmenukai nėra dideli ir ne itin sukietėję. "Tai minkšti akmenukai, be didelių pastangų subyrantys juos trinant tarp pirštų, - pasakoja medikas. – Šiuos akmenėlius įmanoma ištirpinti moderniais vaistais. Gydymo, kuris trunka keletą mėnesių, efektyvumas siekia net 80 proc. Ypač gerų rezultatų gali tikėtis tos moterys, kurioms akmenukų tulžyje atsirado nėštumo metu, tad jeigu prieš nėštumą echoskopijos tyrimo metu nebuvo rasta akmenukų, o po gimdymo ėmė varginti priepuolinis skausmas dešiniajame pilvo šone, nedelsdamos apsilankykite pas medikus. Laiku nustatyta diagnozė ir tinkamai parinktas gydymas padės išvengti operacijos."

Ištirpinus tulžies pūslėje esančius akmenis vaistais, labai svarbu iš esmės pakeisti mitybos įpročius, nes liga linkusi kartotis.

Ligai galima užbėgti už akių

Nors galima gyventi be tulžies pūslės, tačiau, anot mediko, geriau pasirūpinti, kad šis virškinimui svarbus organas funkcionuotų be sutrikimų. Specialistas pataria nelaukti ir itin didelį dėmesį skirti profilaktiniam sveikatos patikrinimui. Nuolatinis rūpestis savimi padės laiku užbėgti ligai už akių ir rasti ją dar tuomet, kai nejaučiame jokių jos simptomų ir neturime nusiskundimų. Norintys išsitirti vidaus organus moderniu echoskopu gali registruotis tel. (8~41) 390 073. Echoskopija yra vienas gausiausiai atliekamų tyrimų. Tai greitas, svarbiausia – šalutinių poveikių nesukeliantis tyrimas ultragarsu. Tyrimo metu, esant tulžies pūslės akmenligei, matomi įvairaus dydžio akmenys tulžies pūslėje, jos kaklelyje ar latake.

Pabėgę nuo beprotiško pasaulio

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Kasmet rugpjūtį Šiaulių sveikuolių klubo "Šviesuoliai" organizuojama stovykla-seminaras "10 dienų sveikatos link" sulaukia vis daugiau sveika gyvensena besidominčių žmonių. Stovykloje mokomasi sveikatos stiprinimo bei palaikymo metodų, susilaikoma nuo įprasto maisto, o vietoj jo kramsnojami žalumynai, geriamas vanduo, arbata, šviežių vaisių ir daržovių sultys. "Sveikatos šaltiniai čiurlena šalia mūsų, tereikia juos pastebėti ir jais pasinaudoti", - tvirtina sveikuolių klubo "Šviesuoliai" pirmininkė Irena Alzbutienė.

Sveikuolės tikina, kad jau po keleto stovyklavimo dienų nebereikia jokių vaistų.

Autorės nuotr.

Stovykla tapo šventu reikalu

Namiškiai jau seniai susitaikė su mintimi, jog neverta stengtis perkalbėti kruopščiai stovyklon besiruošiančių sveikuolių. "Mes nebandome pabėgti nuo savo šeimų, tiesiog toks mūsų gyvenimo būdas, - tvirtina ponia Alma. - Galbūt kartais sugriūva visi bendrai regzti planai, tačiau mūsų artimieji nesijaučia nuskriausti, nes supranta, jog stovykla mums – šventas reikalas."

Stovyklos metu vyksta paskaitos ir pokalbiai sveikos mitybos bei sveikos gyvensenos temomis, praktikuojama joga, medituojama ar užsiimama kita veikla. Anot pirmininkės Irenos, stovykloje tvyro laisvė - griežtos dienotvarkės nėra, daugelis idėjų gimsta spontaniškai, tačiau popiečio miegas – privaloma laisvos dienotvarkės dalis. Kasryt su malonumu sveikuolišką gyvenimo būdą propaguojančių moterų būrys traukia į žygį, maudosi ežere, retkarčiais palepindamos kūną pirtelėje, mėgaujasi gaiva kvepiančiu oru bei Paežerių (Kuršėnų raj.) kraštovaizdžiu.

"Laikas skrieja it pašėlęs – čia rytas, čia, žiūrėk, vakaras, - stebisi ponia Alma. – Nuobodžiauti nėra kada. Kiekvienas sau pritaikome tik tai, kas iš tiesų teikia visapusišką naudą kūnui. Tai, kas tinka vienam, nebūtinai turi tikti kitam, tačiau per 17 stovyklavimo metų daug ko išmokome, tad gebame atsirinkti grūdus nuo pelų."

Sveikata stiprinama be vaistų

Susilaikymas nuo įprasto maisto prasideda daržovių valgymu. "Aplink vien daržovės, vaisiai ir uogos, todėl pasijutau atvykusi tarsi į triušių balių", - juokiasi pirmąkart į stovyklautojų gretas įsiliejusi ponia Regina. Moteris nemanė ištversianti ilgiau nei porą dienų kramsnodama vien žalumynus, tačiau pirmoji diena buvo kur kas lengvesnė, nei ji tikėjosi. "Alkio jausmo nejaučiu, atvirkščiai – esu soti. Skrandis greitai prisitaikė prie mažos maisto dozės, tad pietų porciją teko padalyti į kelias dalis. Kramsnojau arbūzą ir jaučiau, kad daugiau tiesiog nebenoriu." Sveikuolės vienbalsiai pritaria poniai Reginai – kol yra daržovių, žvelgti badui į akis nereikės.

Sulčių terapija vyksta tris dienas. Dauguma daržovių, vaisių, uogų moterys užsiaugino pačios. "Tik atrodo, jog išspausti sultis vieni niekai, tačiau šis darbas užima tiek pat laiko, kiek sugaištama ruošiant pietus", - tvirtina moterys, rodydamos iš namų atsivežtas sulčiaspaudes, trintuves ir kitus rakandus. Vienos porcijos sulčių norma – 250 g. Per dieną išgeriamas litras sulčių. Visavertės sultys labai gerai pasisavinamos, tad organizmui duoda stulbinamų rezultatų. Stulbinamą organizmo valymosi efektą jau spėjo pajusti ne tik stovyklos senbuvės, bet ir pirmąkart į stovyklą atvykusios moterys. "Per keturias dienas numetame apie tris kilogramus svorio, - džiaugiasi sveikuolės. - Besiskundžiančioms sveikata nustojo skaudėję sąnariai, susinormalizavo kraujospūdis, nustojo mausti stuburą."

Dvi dienos skiriamos arbūzų monodietai. Dieta labai paprasta: per dieną reikia suvalgyti tiek arbūzo, kiek gaunate paskaičiavę pagal formulę – po kilogramą arbūzo minkštimo dešimčiai kilogramų jūsų kūno svorio. Valgiaraštį koreguojančios senbuvės stovyklautojos ponia Aldona bei pirmininkė Irena sako, jog monodieta – iššūkis organizmui, kadangi bet kokia monodieta alina organizmą. Arbūzų dieta, kaip ir dauguma monodietų, per keletą dienų padeda numesti 2-4 kilogramus svorio, puikiai išvalo ne tik organizmą, bet ir odą. Namo sveikuolių būrys parvyksta numetęs apie 86 kg kūno teršalų, susikaupusių nuo įvairių civilizacijos teikiamų malonumų.

Stovyklai baigiantis, moterys grįžta prie kramtomo maisto, o paskutinę dieną skrandis pamaloninamas karštu daržovių troškiniu. "Jau po keleto stovyklavimo dienų nebereikia jokių vaistų, vadinasi, valgiaraštis išties veiksmingas", - užtikrina pirmininkė Irena.

Gamtos prieglobstyje dingsta alkis

Ponia Almyra sveikuolių stovykla susidomėjo dėl pakilusio kraujospūdžio, ėmus mausti sąnariams, stuburui. Atvykus į stovyklą, nereikėjo ilgai laukti pagerėjimo – valantis organizmui sustingę sąnariai tapo laisvesni, tad moteris be vargo galėjo atsiklaupti ant kelių. "Nėra nieko nuostabesnio, kai kas rytą nevaržoma skausmo gali išlipti iš lovos ir pro atvirą langą grožėtis ežero vaizdu bei alsuoti jo gaiva. Kaip tik tokį malonumą suradome Paežerių dvare. Svarbiausia, jog aplink nėra žmonių, tad niekas nedrumsčia gamtos harmonijos", - pasakoja ponia Almyra.

Sveikuolių klubo pirmininkė Irena Alzbutienė sako, jog stovyklai stengiamasi rasti kuo nuošalesnę vietą. Šiemet joms ypač pasisekė - ne tik gyvenimo sąlygos, bet ir oras kaip pagal užsakymą. "Aplink viskas natūralu: gamta, oras ir mes pačios, - gyvenimo džiaugsmu trykšta moterys. - Plaukai, nagai ir oda pailsi nuo kosmetikos, akys - nuo kompiuterio, televizoriaus bei spaudos, o ausys - nuo radijo imtuvų. Pasiėmėme tik mobiliuosius telefonus, kad, reikalui esant, galėtų susisiekti namiškiai."

Dingęs stresas bei beprotiško pasaulio šėlsmas užgožė net alkio jausmą. Moterys vieningai tvirtina, jog mėsytės dar nespėjo pasigesti, tik ponia Regina prisipažįsta retkarčiais pasvajojanti apie farširuotą antį, tačiau pravėrus šaldytuvo duris dingsta visos pagundos, mat jame, be gausaus daržovių, vaisių bei uogų asortimento, daugiau nieko nėra. Vakar miške radusi grybų, tačiau juos apdorojusi ir padėjusi į šaldymo kamerą – vešianti namo.

Sveikos gyvensenos užkratas

Anot ponios Almos, sveiko gyvenimo būdo propagavimas jau seniai tapo jos gyvenimo būdu. Prieš devynerius metus įsiliejusi į sveikuolių gretas, moteris džiaugiasi suradusi gausų bendraminčių būrį. Sparčiai iš lūpų į lūpas sklindantis gandas apie stebuklingai veikiantį sveikos gyvensenos užkratą į draugėn susibūrusių moterų būrį kasmet įsuka ne vieną smalsuolį. Tiesa, stovyklauti priimami ne visi norintys. Pirmininkė Irena prisipažįsta skaudančia širdimi davusi neigiamą atsakymą kartu su jais panorusiai stovyklauti jaunai šeimai, ketinusiai su savimi pasiimti aštuonerių metų atžalą. Anot pirmininkės, jų stovyklos meniu nėra pritaikytas vaikams. Moterys prisiminė ir pernai metais kartu stovyklavusią jauną merginą, kuriai dėl skirtingų interesų bei pomėgių buvę per sunku gyventi kartu su balzakiško amžiaus sveikuolėmis.

"Džiugu, kad žmonės domisi sveika gyvensena, tačiau ši stovykla nėra masinis renginys, - sako sveikuolė Alma. - Itin gausiame žmonių būryje neįmanoma jaustis komfortabiliai, o gera nuotaika – neatsiejama kūno, sielos ir dvasios vienovės dalis."

Kai ortopedai ortopedų neortopedina

Rašo jums šlubas radviliškietis. Jau 23 metus po stuburo traumos esu pirmos grupės invalidas "neterminuotai" (paraplegikas). Autoįvykio metu buvo pažeisti stuburo smegenys, todėl buvo paralyžiuotos abi kojos. Bet man pasisekė, galiu šiek tiek savarankiškai judėti, aišku, ne be lazdų.

Kokios tokiais atvejais būna silpnos pėdos, žino ne tik medikai, todėl be specialios ortopedinės avalynės išsiversti negaliu. Kadangi einu vilkdamas abi kojas, abiejų batų padai priekyje prasitrina kiaurai. Daugiau vaikštau - greičiau prasitrina, mažiau vaikštau - ilgiau užtenka. Ortopedinę avalynę užsisakau ne kasmet, bet ne pirmą sykį. Prieš važiuodamas užsisakyti "eilinių batų", ortopedinės technikos tinklapyje perskaitau informaciją. Suprantu, kad ir šiais metais poreikiui esant galiu užsisakyti spec. avalynę vieną arba du kartus per metus nemokamai. Priemoka gali būti tik už batams siūti panaudotas brangias medžiagas. Kadangi esu neišrankus, prašmatnių "klumpių" nenešioju, tad visada tenkinausi tuo, ką meistrai pasiūlydavo nemokamai. Todėl pasiimu šeimos gydytojos siuntimą traumatologo-ortopedo konsultacijai ir varau arklius Šiaulių link, tiksliau, į Vilniaus g. Nr. 25.

Registratūroje užregistravo, patikrino neįgalumo pažymėjimo duomenis. Ortopedas-traumatologas užpildė reikalingą pažymą. Paskutinis etapas - pas techniką. Čia ir prasidėjo, švelniai tariant, nesusipratimai.

"Reikės mokėti 30 litų", - pareiškė ortopedas technikas.

Pirmas mano klausimas buvo: "Už ką"? Antras: "Ar išrašote čekį arba sąskaitą?".

Atsakymas: "Užmokestis - už atliekamus pėdų matavimus. Yra įsakymas. Sąskaitos nerašome."

Atsakiau, kad nemokėsiu, nes noriu susipažinti su įsakymu. Jo taip ir neparodė. Abejoju, ar gali būti įsakymas nelegaliai rinkti iš pacientų pinigus.

Keista toji nefiksuojama, nepajamuojama (nelegali?) rinkliava. Rodo man didelę šūsnį dokumentų jau užsiregistravusių pacientų: "Va kokia eilė, o kaltas Kubilius - finansavimą karpo. Rugsėjo mėnesį Jums paskambinsiu, atvažiuosite, turėkite 30 litų. Tada Jus įtrauksime į eilę."

Turiu malonumą būti trijų knygų autorius (ne pats glušiausias...), bet vis tiek nesupratau, už ką norima paimti pinigus: už matavimą ar už registravimą? Jeigu nuo kiekvieno paciento nelegaliai paimama 30 nepajamuojamų litų, paskaičiuokime, kiek per mėnesį, metus ir t. t. surenkama nefiksuojamų pajamų. Įsakymai įsakymais, o buhalterija... Labai nesąžininga teršti premjero vardą dangstant savo nešvarius darbelius. Kai visi moka tylėdami, iš pradžių prarandamas saikas, o paskui ir budrumas. Už situacijos konkrečioje įstaigoje paviešinimą savanoriškai sutinku būti "nugesintas", nes ortopedai ortopedų neortopedina...

Pagarbiai, Antanas Stugys, Radviliškis

Plaukai – puošmena, tačiau neamžina

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Plaukai dažnai lemia žmogaus išvaizdos patrauklumą, todėl jų netekimas neretai sukelia net psichologinių traumų. "Ėmus slinkti plaukams, retas kuris tenkinasi posakiu: "Dievas kai kurias galvas sukūrė tobulas, kitas jis padengė plaukais", - sako dermatovenerologė Sigita Lukošaitienė.

Dermatovenerologės Sigitos Lukošaitienės teigimu, apie pusę vyrų yra linkę į ankstyvą plaukų slinkimą.

Autorės nuotr.

Plaukai, kaip ir žmonės, nepakartojami

Kiekvienas, ateidamas į šį pasaulį, atsineša tik jam vienam būdingą plaukų atspalvį, struktūrą, formą bei gyvavimo laiką. Plaukų kiekis priklauso nuo žmogaus amžiaus, rasės ir netgi jų spalvos. Pastebėta, jog šviesiaplaukiai turi daugiau plaukų, tačiau jų plaukai yra plonesni, o tamsiaplaukiai apdovanoti storesniais, bet rečiau augančiais plaukais.

Maišelio pavidalo odos struktūra, iš kurios auga plaukas, vadinama plauko folikulu. Suaugusio žmogaus plaukuotoje galvos dalyje yra apie 90-150 tūkst. plaukų folikulų, kurių kiekis metams bėgant mažėja.

Plaukams būdinga aktyvaus augimo ir ramybės fazių kaita. Augimo fazė trunka keletą metų. Esant normaliai sveikatos būklei, šioje fazėje dalyvauja apie 80-90 proc. žmogaus plaukų, kurie per mėnesį paauga iki 1,5 cm. Vėliau apie 15 proc. plaukų pereina į pereinamąją fazę, besitęsiančią vos 2-4 savaites. Tuomet plaukai nebeauga, tačiau vis dar laikosi tvirtai įsikibę tol, kol ramybės fazėje, trunkančioje 3-4 mėnesius, iš ląstelių susiformuoja nauja tarpląstelinė medžiaga, išstumianti jį.

"Tai natūrali plaukų kaita ir tai nėra labai pastebima, nes toje pačioje vietoje plaukai yra skirtingose augimo fazėse, todėl neiškrenta visi vienu metu, - sako medikė. - Jei kasdien šukose randame apie 100 plaukų, išgyventi neverta. Tai seni, negyvi plaukai, kurie turi iškristi. Tiek pat jų ir atauga. Daugiau plaukų iškrenta pavasarį ir rudenį, vietoj jų atauga nauji. Ilgainiui, didėjant metų naštai, naujų plaukų atauga vis mažiau."

Priklauso nuo organizmo būklės

Plaukai ima slinkti tuomet, kai sutrinka jų atsinaujinimas dėl per didelio plaukų slinkimo ar dėl pablogėjusio jų ataugimo, neretai - dėl abiejų priežasčių kartu. Medikė sako pastebėjusi, jog pastaruoju metu vis daugėja žmonių, kurie skundžiasi, kad plaukai pradėjo gausiau nei įprastai retėti ir slinkti. Ne išimtis - paaugliai ar net vaikai. Dar vis neretai manoma, kad ėmus slinkti plaukams tereikia pakeisti higienos plaukų priežiūros priemonę ir viskas susitvarkys. Dažniausiai priežastys, kodėl iš pažiūros visiškai sveikas žmogus ima plikti, glūdi organizme.

Vidines plaukų slinkimo priežastis lemia amžius, paveldimumas, hormonai, vitamino A stoka ar jo perdozavimas. Plaukai gali pradėti slinkti stingant vitamino B bei cinko, vario, seleno ar geležies. Jaunesnio amžiaus itin intensyvų gyvenimą gyvenantiems žmonėms staiga plaukai slinkti pradeda nuo dietos ar dėl prastesnės mitybos, visaverčio poilsio bei miego trūkumo, kai plaukų šaknys, esančios tam tikrame poodiniame sluoksnyje, negauna nuolatinio visaverčio maitinimo iš vidaus. Svarbiausia, anot medikės, laiku suskubti tai pastebėti, nes gausesnis plaukų slinkimas gali būti plikimo pradžia.

Be priežasties neslenka

Nuo paveldimo plikimo, kuris gali būti paveldėtas tiek iš motinos, tiek iš tėvo, dažniau kenčia vyrai. Statistiškai apie pusę visų vyrų turi polinkį į ankstyvą plaukų slinkimą. Paveldimumo veiksniai yra labai svarbus plaukų netekimo veiksnys - moksliškai įrodyta, jog plaukai retėja dėl genų mutacijos, galinčios prasidėti jau ankstyvoje vaikystėje. Plaukai pradėti slinkti gali ir brendimo metu, esant per dideliam testosterono kiekiui, todėl daug vyrų gana anksti pastebi paveldimą plaukų slinkimą. Plauko šaknis labai jautri hormonui dihidrotestosteronui, kuris susilpnina plaukų šaknis ir anksti sustabdo jų veikimą. Tai sutrumpina plauko augimo fazę bei jo gyvenimo trukmę. Jeigu dėl šio proceso miršta vis daugiau plaukų, prasideda plikimas. Itin dažnai plaukų slinkimą vyrams sąlygoja paveldėtos plauko folikulo savybės per daug jautriai reaguoti į normalų kraujyje esančių hormonų androgenų kiekį. Kai androgenų kiekis kraujyje pakinta, plaukai pradeda slinkti. Tai nutikti gali bet kada, kai subręstama lytiškai. Pirmiausia plaukai pradeda retėti kaktos šonuose, vėliau - viršugalvio srityje, kol galiausiai atsiranda plikė.

Neretai plaukai pradeda slinkti sutrikus hormonų pusiausvyrai. Dėl hormoninių pokyčių nėštumo arba klimakso metu difuzinis plaukų slinkimas itin vargina moteris praėjus 12 savaičių po gimdymo. Tuomet plaukai nustoja ilsėtis ir išslenka. Tai vadinama natūraliu, pavėluotu kuokštiniu išslinkimu. Medikė sako, jog dėl to neverta per daug panikuoti, nes plaukai paprastai atauga per pusmetį, vėliausiai - metus, tačiau jei pastebėjote, jog prarandate daugiau nei trečdalį plaukų, vertėtų pasikonsultuoti su medikais.

Esant židininiam plikimui, kuriuo dažniau serga jaunimas, per kelias savaites ar mėnesius susiformuoja apskritimo ar ovalo formos plikimo židiniai, linkę didėti bei susilieti į didesnius nuplikimo plotus. Šios rūšies plikimas dažniausiai pasitaiko kartu su alerginiu rinitu, atopiniu dermatitu, astma. Sergantiems židininiu plikimu dažnai diagnozuojamos ir skydliaukės ligos. Būdingas skydliaukės hipofunkcijos požymis - reti, pasišiaušę plaukai, nors padidėjęs plaukų slinkimas gali būti ir esant skydliaukės hiperfunkcijai.

Išorines plaukų slinkimo priežastis sąlygoja stresas, nes įsitempę raumenys veržia galvos odą, todėl plaukų folikulai negauna pakankamai maisto medžiagų. Didelę neigiamą įtaką plaukams kelia depresija, stiprių vaistų vartojimas, rūkymas, alkoholis ir netgi stipri kava. Neretai pasitaiko, jog plaukai pradeda itin slinkti sergančiuosius vėžiu gydant cheminiais preparatais, tačiau vėliau jie dažnai atauga storesni, nei buvo anksčiau. Plaukai gali slinkti sergant inkstų nepakankamumu, centrinės nervų sistemos ligomis, patyrus galvos traumą, dėl įvairių fizinių bei cheminių dirgiklių.

Nuolatinis plaukų tempimas sąlygoja trauminį plaukų slinkimą. Norint jo išvengti, medikė pataria nuolat nepinti smulkių kaselių, kaskart nesukti plaukų smulkiais suktukais, tose pačiose vietose nesegti plaukų segtukais ir pan. Nustojus alinti plaukus, jie ima ataugti.

Randinio plikimo metu nuplikusioje vietoje susiformuoja randinis audinys, kuriame nėra plaukų folikulų, prakaito bei riebalų liaukų. Ši plikimo rūšis būna nuo nudegimų rūgštimi, šarmais, sergant sisteminėmis jungiamojo audinio ligomis. Esant randiniam plikumui, plaukų folikulai suyra negrįžtamai, todėl plaukai tose vietose nebeatauga.

Slinkimą įmanoma sustabdyti

Anot medikės, norint sustabdyti plaukų slinkimą, vertėtų kreiptis į specialistus, o ne eksperimentuoti pačiam. Bet koks plaukų patologijos gydymas - ypač ilgas procesas, neretai trunkantis kelerius metus, todėl tik specialistas gali skirti individualų gydymą. Jeigu plaukų slinkimą išprovokavo įvairūs plaukų eksperimentai, užtenka laiku atlikti kosmetines procedūras bei teisingai parinkti plaukų priežiūros priemones. Padidėjus plaukų slinkimui dėl prastos mitybos, rekomenduojama papildomai vartoti vitaminų A, D, E bei mineralinių medžiagų - vario, geležies, seleno, silicio, cinko, magnio ir kt. Plaukai neskurs, jei neignoruosite grikių, avižų dribsnių, ankštinių kultūrų, mielių, kiaušinių, pieno ir kt. produktų. Reikėtų valgyti daug daržovių bei vaisių, o svarbiausia, anot medikės, nuolat stengtis nepamiršti, jog visavertis vitaminingas maistas, kaip, beje, ir geras miegas, sportas, grynas oras, stiprina organizmą ir kartu skatina normalų plaukų augimą.

Yra žmonių, skeptiškai vertinančių galvos apdangalus, tačiau apdangalai, anot medikės, turi didelę įtaką plaukų būklei. Nuo per šiltų bei per ankštų kepurių smarkiau prakaituoja galva - skatinamas pleiskanų atsiradimas. Šaltas oras, vėjas, sniegas, temperatūrų svyravimai sausina plaukus. Sausu nevėjuotu oru be kepurės rekomenduojama pradėti vaikščioti netgi esant nulinei temperatūrai, tačiau per karščius, šalčius ir lietų plaukus būtina pridengti. Jeigu žiemą apsauga nuo saulės nėra būtina, tai vasarą, anot medikės, norėdami turėti sveikus plaukus, privalome saugoti juos nuo tiesioginių saulės spindulių, ypač išsimaudžius jūroje. Jūros vanduo kartu su saulės spinduliais pasižymi itin neigiamu poveikiu plaukams - jie "išdega" ir išblunka. Plaukus saugoti reikia baseine ir soliariume. Baseine plaukams kenkia cheminės medžiagos, o soliariume - ultravioletiniai spinduliai.

Geležies trūkumas sukelia anemiją

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, geležies stokos anemija serga du milijardai žmonių, o geležies stoka diagnozuojama net 4-5 milijardams pasaulio gyventojų. Sergamumas geležies stokos anemija ir geležies stoka besivystančiose pasaulio šalyse gerokai didesnis (30-51 proc.), nei išsivysčiusiose (1-8 proc.). 2004-2007 metais Lietuvoje anemija diagnozuota 11-12,5 atvejų tūkstančiui vaikų nuo gimimo ik 17 metų (Lietuvos sveikatos informacinio centro duomenys - aut. past.).

"Mažakraujystė – netikslus terminas, - sako vaikų hematologė dr. Izolda Krivienė. - Sergant geležies stokos anemija, kraujo žmogaus organizme nėra mažai, tik pablogėja jo kokybė."

Autorės nuotr.

Sergant anemija, organizmą ištinka deguonies badas, kadangi kraujas nebegeba tinkamai juo aprūpinti organizmo. Šios ligos priežasčių gali būti labai daug. Vena jų, tiesa, dažniausiai pasitaikanti, – geležies stokos anemija, kuri išsivysto raudonuosiuose kraujo kūneliuose sumažėjus pigmento hemoglobino kiekiui.

"Mažakraujystė – netikslus terminas", - sako vaikų hematologė dr. Izolda Krivienė ir tuoj pat užtikrina, jog sergant geležies stokos anemija kraujo žmogaus organizme nėra mažai, tik pablogėja jo kokybė.

Anemija – raktas diagnozuojant kitas ligas

Anemija gali pasireikšti sergant įvairiomis ligomis – onkologinėmis, uždegiminėmis jungiamojo audinio, lėtinėmis žarnyno, inkstų, endokrininėmis ir net genetinėmis, todėl ypač svarbu visų pirma diagnozuoti šias ligas, kad būtų skirtas reikiamas gydymas. Šiais atvejais pirmiausia gydoma pagrindinė liga, o geležies preparatai skiriami tik nustačius geležies trūkumą organizme, kuris gali atsirasti dėl kraujavimo ar menkavertės mitybos. Kita vertus, sergant anemija sutrinka visų organizmo sistemų darbas, tad su šia liga susiduria ne tik hematologai, bet ir kitų sričių specialistai.

"Anemijos požymiai pasireiškia greitu nuovargiu, blyškumu, pablogėjusia atmintimi, fizinio pajėgumo sumažėjimu, galvos skausmais, mieguistumu, sumažėjusiu darbingumu, širdies plakimu", - pastebėjimais dalijasi gydytoja. Deja, daugelis nuovargio, silpnumo, mieguistumo nelaiko rimtu negalavimu, todėl neskuba ieškoti medikų pagalbos. Užsitęsusi anemija vyresniems žmonėms, sergantiems lėtinėmis ligomis, pablogina bendrą savijautą ir gyvenimo kokybę.

Dažniausiai geležies pritrūksta vaikams

2003 metais Šiaulių krašte buvo atliktas tyrimas, kurio metu buvo ištirta 550 vaikų, priklausančių įvairioms rizikos grupėms. Tyrimo rezultatai parodė, kad anemijos paplitimas tarp kūdikių (nuo 5 mėn. iki 1 metų) siekia net 30 proc., o tarp paauglių mergaičių (nuo 13 iki 16 metų) – 18 proc. Dažniausia vaikų anemijos priežastis – geležies stoka. Anot medikės, taip nutinka todėl, kad sparčiai augant organizmui nepaliaujamai didėja geležies poreikis. Paauglių anemijos priežastimi neretai tampa vegetarizmas, prasidėjusios menstruacijos, greitas augimo tempas. Geležies stokos anemija serga ir intensyviai sportuojantys berniukai, nes daug geležies netenkama gausiai prakaituojant. Tikroji kūdikio mažakraujystės priežastis slypi motinoje. Jeigu moteris nėštumo metu pati sirgo mažakraujyste, gimdamas kūdikis neturi reikiamų geležies atsargų arba neretai net visiškai jų neturi, todėl ypač svarbu neišnešiotiems naujagimiams vartoti geležies preparatus jau nuo pirmųjų gyvenimo mėnesių. Išnešiotam kūdikiui geležies atsargų pakanka 4-6 mėnesius. Profilaktinius kraujo tyrimus rekomenduojama atlikti 9-12 mėn. kūdikiams ir 13-16 metų mergaitėms.

Sveikai mamai – sveikas vaikas

Anot medikės, nėštumo laikotarpis – gyvenimo etapas, kurį ypatingą dėmesį reikia skirti tinkamai mitybai, nes nuo jos priklauso ne tik mamos, bet ir kūdikio sveikata. Iš įprastų maisto produktų ne visuomet įmanoma pasisavinti vitaminų ir mineralų, tad vertėtų nepamiršti maisto papildų nėščiosioms. Šie preparatai padeda patenkinti padidėjusias folio rūgšties ir geležies reikmes nėštumo metu. Folio rūgštis padeda gamintis raudoniesiems kraujo kūneliams, apsaugodama organizmą ne tik nuo mažakraujystės, bet ir įgimtų nervinio vamzdelio vystymosi defektų, pasireiškiančių apsigimimais. Puikus folio rūgšties šaltinis - duonos kepiniai, salotų lapai, špinatai, šparagai, tačiau sintetinė folio rūgštis organizme pasisavinama daug greičiau nei natūrali, todėl didžiąją jos dalį rekomenduojama gauti vartojant maisto papildus. Geležis būtina hemoglobinui (raudonajai kraujo ląstelei - elementui, pernešančiam deguonį iš plaučių į audinius) gaminti. Geležies gausu veršienoje, triušienoje, kiaulienoje. Paukštienoje, t. y. baltoje mėsoje, jos yra gerokai mažiau.

Vien maistu liga neįveikiama

"Daugelis tėvų klysta prievarta savo vaikams brukdami raudonuosius burokėlius bei versdami juos gerti burokėlių sultis, manydami, jog daugiausiai geležies yra burokėliuose. Tačiau juose gausu ciano rūgšties, trukdančios pasisavinti geležį", - sako hematologė. Vietoj mažai kam patinkančių burokėlių sulčių medikė pataria mažyliams pasiūlyti obuolių, kriaušių bei kitų lietuviškų vaisių ir uogų, kurios puikiai tinka geležies trūkumo profilaktikai, tačiau esant anemijai būtina vartoti medikų paskirtus vaistus, nes vien maistu neįmanoma įveikti geležies stokos. Kad vaikas augtų sveikas, būtina kas dieną valgyti mėsą, tačiau sergant anemija kasdien jam tektų suvalgyti kelis kilogramus jautienos, o kur dar kiti žmogaus organizmui būtini maisto produktai. Iš mėsos pasisavinama 20-40 proc., o iš daržovių, kuriose yra išties daug geležies, tik – 3 proc. geležies.

Gyvulių pienas nepritaikytas vaikų poreikiams

Gydytoja sako pastebėjusi, jog paklausus, ką vaikas valgo, neretai iš tėvų išgirsta vienareikšmišką atsakymą – "viską". Ėmus klausinėti paaiškėja, jog tas "viskas" – tai 1,5 litro pieno, 1,5 litro arbatos, manų košė, retkarčiais – dešrelė. Anot hematologės, toks maistas nėra tinkamas augančiam organizmui.

"Karvės piene geležies yra labai mažai. Ne ką daugiau jos ir ožkos piene, todėl labai apmaudu, kad pagrindiniai ožkos pieno gėrėjai – kūdikiai ir pensinio amžiaus žmonės", - apgailestauja gydytoja. Kad gautume reikiamą geležies kiekį per parą iš karvės pieno, reikėtų išgerti ne vieną jo litrą. Karvės pienas suteikia sotumo, tačiau neaprūpina organizmo reikiamomis medžiagomis. Visų garbinamas ožkos pienas taip pat turi trūkumų – folio rūgšties jame net 10 kartų mažiau nei karvės piene. Anot medikės, folio rūgšties anemija nėra tokia ryški kaip geležies stokos, todėl ją diagnozuoti daug sudėtingiau, neretai prireikia net kaulų čiulpų tyrimo. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja vaikams karvės pieno pradėti duoti nuo vienerių metų. "Motinos piene geležies vos du kartus daugiau nei karvės piene, tačiau jame esantis baltymas laktoferinas ir mažesnis kalcio bei fosforo kiekis padeda visiškai ją pasisavinti", - sako hematologė.

Vaikams vegetarizmas nerekomenduotinas

Anot medikės, apmaudu, kad vegetarai tėveliai, manydami, jog labai sveika nevalgyti mėsos, kiaušinių, žuvies ir kitų gyvūninės kilmės produktų, neduoda jų ir savo augančioms atžaloms. Pasirinkus šį gyvenimo ir mitybos būdą, būtina kasdien vartoti papildus su padidintu geležies, folio rūgšties ir vitamino B12 kiekiu. Ypač svarbu, kad besilaukiančios ir žindančios mamytės suprastų geležies svarbą savo ir vaiko organizmui, geležies stokos žalą, mitybos ypatumus. Gyvūniniuose produktuose yra heminės, o augaliniuose – neheminės geležies. Iš gyvūninio maisto geležis keliauja tiesiai į kraują, kartu pernešdama deguonį, o iš augalinės kilmės maisto pasisavinamą geležį pirmiausia tenka perdirbti, vadinasi, organizmas kaskart apkraunamas papildomu darbu.

"Gyvulinės kilmės baltymai būtini augančiam organizmui, - tvirtina medikė. - Nevalgančiam mėsos vaikui rizika susirgti geležies stokos anemija labai didelė, o nevisavertė mityba gali neigiamai sąlygoti tolimesnį mažylio vystymąsi. Kad taip nenutiktų, vegetariškas gyvenimo būdas rekomenduotinas vyresnio amžius žmonėms, o ne tuomet, kai vaikas negali pats pasirinkti, ką jam reikia valgyti."

Kad vaikai augtų protingi

Sergant geležies stokos anemija kenčia visos organizmo sistemos, tačiau, anot hematologės, jautriausiai į jos trūkumą reaguoja nervų sistema. Anemija neigiamai veikia vaikų iki dvejų metų psichomotorinę raidą, kadangi būtent per pirmuosius dvejus gyvenimo metus smegenys auga sparčiausiai, todėl centrinė nervų sistema šiuo gyvenimo periodu yra itin jautri geležies trūkumui. Dėl geležies stokos išsivystę nervinės sistemos sutrikimai ilgai išlieka ir yra negrįžtami. Nuo smegenų veiklos priklauso vaiko kalba, gebėjimas žaisti ir netgi susirasti draugų. Geležies trūkumas pirmaisiais gyvenimo metais gali turėti įtakos vaikui sulaukus mokyklinio amžiaus.

"Mokyklinukui, kuriam vaikystėje trūko geležies, sunkiau susikaupti pamokų metu, sukoncentruoti dėmesį, išmokti pamokas, išlikti aktyviam visą dieną. Šį skirtumą, kai šeimoje auga keli vaikai, iš kurių bent vienas sirgo anemija, pastebi ir patys tėveliai", - sako medikė ir pataria atkreipti didesnį dėmesį į tinkamą vaikų mitybą, kuri padėtų sumažinti sergamumą geležies stokos anemija.

Ligą atskleidžia kraujo tyrimas

Daugelis klaidingai mano, jog sergantysis anemija turi būti liūdnas, išbalęs ar pageltęs. Anot medikės, neretai vaikai, sergantys anemija, nėra panašūs į ligoniukus. "Jie linksmai laksto po skyrių, nors hemoglobino kiekis būna nebesuderinamas su gyvybe. Taip nutinka todėl, kad itin sunku pastebėti vos beprasidedančią mažakraujystę – liga vaiko organizmą alina palaipsniui", - sako medikė. Ligai progresuojant, įsijungia įvairūs organizmo kompensavimo mechanizmai, leidžiantys jam gerai jaustis. Išoriškai galima atpažinti tik gana sunkią anemiją – vaikas būna blyškus, irzlus, dažnai verkšlenantis, nevalgus ir pan., tačiau tai, anot medikės, tėra tik bendrieji simptomai, būdingi daugeliui kitų ligų. Būdingas geležies stokos anemijos požymis – skonio pokyčiai, pasireiškiantys noru valgyti nevalgomus daiktus – popierių, smėlį, žemę, ledą, muilą ir kt. Norint nustatyti, ar vaikas serga anemija, būtina atlikti kraujo tyrimą, o diagnozavus anemiją – atlikti išsamų tyrimą, kuris padėtų nustatyti anemijos priežastį.

Gydymas paprastas, bet ilgas

"Diagnozavus geležies stokos anemiją, jos gydymas nėra sudėtingas, - sako medikė. – Tai nėra piktybinė liga, tad pasveikus ji nebepasikartoja." Nors gydymas paprastas, tačiau geležies preparatų gydomasis efektas pasireiškia po kelių savaičių, tačiau net ir tuomet, kai kraujo rodikliai normalizuojasi, gydytojai ir toliau skiria gerti geležies preparatus siekdami, kad būtų visiškai "pripildytos" geležies atsargos. Šis gydymas, priklausomai nuo anemijos sunkumo, gali trukti šešis mėnesius. Gydytojo paskirtų geležies preparatų nevertėtų užgerti kava, arbata ar pienu, nes tai trukdo šiems vaistams pasisavinti. Geriausiai geležis pasisavinama, kai jos preparatai geriami nevalgius, t. y. esant tuščiam skrandžiui, tačiau geležies preparatus rekomenduojama gerti tarp valgių, tuomet būna mažiau pašalinių reiškinių, kurie dažniausiai pasireiškia pykinimu bei pilvo skausmais. "Liūdna, jog valstybė kompensuoja tik tabletinę geležies vaistų formą, skirtą geležies stokos anemijai gydyti. Skystoji geležies preparatų forma, būtina mažiausiųjų pacientų anemijai gydyti, nėra kompensuojama, - apgailestauja hematologė. - Tačiau galime pasidžiaugti, jog vienintelės kompensuojamos tabletės išties yra veiksmingos ir gerai toleruojamos."

Oksforde retą ligos atvejį profesionalams pristatė Šiaulių ligoninės gydytoja

Šiaulių ligoninės Gastroenterologijos skyriaus gydytoja Gitana Acutė jau kelerius metus yra Europos kepenų ligų asociacijos narė. Ši asociacija nuolat siunčia pranešimus apie rengiamas kvalifikacijos stažuotes bei kursus. Gegužės mėnesį gydytoja gastroenterologė gavo pranešimą apie Oksfordo universitete (Jungtinė Karalystė) rengiamą profesionalų stažuotę, kurios tema - cholestazinės kepenų ligos.

Kauno medicinos akademijoje baigusi pagrindines studijas, Vilniaus universitete – rezidentūrą, gastroenterologė Gitana Acutė sako, jog didelės įtakos jai yra padarę medicinos profesoriai Algimantas Irnius, Jonas Valantinas. Nenutrūkę ryšiai skatina į profesinius dalykus žiūrėti per mokslo prizmę.

Šiaulių ligoninės archyvo nuotr.

Stažuotės konkurso sąlygos – pateikti CV ir išskirtinį, retą ligos atvejį. Stažuotei buvo numatyta atrinkti 100 specialistų iš Europos klinikų, keturiolikai iš jų suteikti galimybę pristatyti klinikinį atvejį gastroenterologų ir hepatologų elitui.

Gitana Acutė sako, jog ilgai nesvarstė, kokį atvejį pasirinkti. Vos prieš metus Šiaulių ligoninėje jai ir kolegoms teko diagnozuoti itin retą ligą bei gydyti pacientę, kuriai nustatyta cholestazinė Karoli (Caroli) liga. Tai įgimta liga, kai kepenų latakų sienelės yra silpnesnės nei turėtų būti ir dėl to ima plėstis. Cholestazė – tulžies išskyrimo sutrikimas, dėl kurio kraujyje padidėja tulžies sudedamųjų dalių koncentracija, pažeidžiami kepenyse esantys tulžies latakai. Konkrečiu atveju buvo diagnozuota šių latakų akmenligė. Liga pavadinta ją 1958 metais pirmą kartą diagnozavusio prancūzų gydytojo J. Caroli vardu.

Birželio pradžioje G. Acutė gavo stažuotės rengėjų pranešimą, kad yra įtraukta į stažuotės dalyvių sąrašą, kad jai pasiūlyta galimybė klinikinį atvejį pristatyti Europos gastroenterologų auditorijai. Stažuotę finansavo Europos kepenų ligų studijų grupė ir Jungtinė Europos gastroenterologų federacija.

Liepos 8–10 dienomis šimtas stažuotės dalyvių, mokslinės tarybos sesijų moderatoriai analizavo keturiolikos pranešėjų temas, vyko diskusijos. Gydytojai turėjo galimybę konsultuotis, klausti profesionalų nuomonės dėl gydymo. Šiaulietės gydytojos pristatytas Caroli atvejis - pasaulinėje praktikoje pasitaikantis vienam iš milijono populiacijos. Lietuvoje, turinčioje vos 3 milijonus gyventojų, diagnozuoti šią ligą yra išskirtinis faktas.

Gastroenterologė G. Acutė pasakoja, kad į Šiaulių ligoninę atvykusi 60 metų pacientė jau buvo gydyta įvairiose ligoninėse, jai buvo pašalinta tulžies pūslė, nes manyta, kad tai yra pasikartojančių karščiavimų priežastis. Nesuvokiant, kodėl nepraeina stiprus kepenų uždegimas, pageltimas, pacientė buvo nukreipta į Šiaulių ligoninę. Padarius keletą tyrimų – echoskopiją, kompiuterinę tomografiją – nustatyta kepenų kairės pusės latakų akmenligė. Iš pradžių taikytas medikamentinis gydymas, pacientės būklė labai pagerėjo, tačiau gydytoja nepaleido pacientės iš akiračio, pati ją užregistravo VU Santariškių klinikų kepenų chirurgams konsultuoti.

Santariškėse pacientei atlikta magnetinio rezonanso cholangiografija kontrastuojant kepenų tulžies latakus. Magnetinio rezonanso tyrėjai įvardijo Caroli diagnozę. Kepenų chirurgas Vitalijus Sokolovas 2009 metų sausį pašalino ligonės kairę kepenų skiltį – tąkart buvo atlikta pirmoji Lietuvoje laparoskopinė kepenų skilties pašalinimo operacija.

"Prašiau pacientės po operacijos atvykti į Šiaulių ligoninę. Įžengusi į kabinetą ji sakė esanti viena iš milijono... Ir dabar, po metų, moteris jaučiasi gerai. Žmogus gali normaliai gyventi, jeigu bent dešimtadalis kepenų normaliai funkcionuoja. Džiaugiuosi, kad jos gydymas yra toks sėkmingas," - sako gydytoja G. Acutė.

Nijolė Jurgilienė, Šiaulių ligoninės atstovė spaudai

Geriausias vaistas – abstinencija

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Itin dažna kepenų cirozės priežastis – lėtinė intoksikacija alkoholiu. Nors apie alkoholio žalą nemažai kalbama, retas kuris prieš pakeldamas stikliuką susimąsto apie galimas skaudžias pasekmes kepenims. "Žmonės, kurie nesirūpina savo unikalia filtrų sistema – kepenimis, keliauja tiesiai į mirtį", - sako Šiaulių ligoninės Gastroenterologijos skyriaus vedėjas Valdemaras Svalbonas.

Šiaulių ligoninės Gastroenterologijos skyriaus vedėjo Valdemaro Svalbono teigimu, vartojant po 160 g alkoholio kasdien aštuonerius metus išsivysto kepenų cirozė.

Autorės nuotr.

Ištisa laboratorija

Ne veltui kadaise kepenys buvo laikomos pagrindiniu organu. Tai ne tik stambiausia virškinimo liauka, bet ir didžiausias vidaus organas, nuo kurio priklauso daugelio organų funkcionavimas, užimantis beveik visą ertmę po dešiniuoju šonkaulio lanku.

"Pirminė kepenų funkcija – filtruoti viską, ką suvalgome, išgeriame, kuo kvėpuojame ir kas patenka ant odos, - pasakoja gydytojas. - Kepenys dalyvauja medžiagų apykaitoje, gamina ir išskiria tulžį – žalsvai gelsvos spalvos skystį, kuris padeda įsisavinti ir virškinti maistą bei palengvina riebalų virškinimą. Taip pat gamina baltymus, reikalingus ląstelėms augti. Kepenyse gaminamas vitaminas A ir tarsi saugykloje kaupiami D, K, PP, B grupės vitaminai, geležis, angliavandeniai bei gliukozė, kurią vėliau atpalaiduoja, kai organizmui prireikia energijos įvairioms funkcijoms atlikti. Kepenys reguliuoja cirkuliuojančio kraujo kiekį, dalyvauja hormonų apykaitos procese, atlieka apsauginę funkciją. Deja, mes neretai nesaugome šio unikalaus organo, gelbstinčio mūsų organizmą nuo begalės teršalų, kenksmingų sveikatai."

Vaistai ne tik gydo

Kuo toliau, tuo labiau žmonės linkę bet kokį negalavimą malšinti vaistais, teisindamiesi, jog nebūtina kentėti nei skausmo, nei diskomforto, tarsi pamiršdami, kad bet kokia cheminė medžiaga, pakliuvusi į organizmą, yra didžiulis papildomas krūvis kepenims, kurios ir taip, anot mediko, nuolatos sunkiai dirba. Dažniausiai kepenis pažeidžia antibiotikai, psichotropiniai preparatai, nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo. Pavojingi ir ilgai vartojami vaistai nuo tuberkuliozės, grybelio, kontraceptiniai preparatai, sukeliantys tulžies sąstovį kepenyse, todėl vartojant kontraceptines priemones kaskart vertėtų atlikti kepenų tyrimus. Šiuo metu priskaičiuojama apie 1000 vaistų, kurie gali pažeisti kepenis, todėl jeigu nėra rimtų priežasčių, profilaktiškai vartoti preparatų nerekomenduojama. Ypač visų mėgiamo paracetamolio, gebančio tiesiogiai pažeisti kepenis net ir visiškai sveikiems žmonėms, išgėrus vienkartinę daugiau nei 7,5 g dozę. Gydytojas perspėja, jog vaistus reikia vartoti tik pagal gydytojo rekomendacijas, kuris žino ir gali numatyti šalutinį vaisto poveikį ir, žinoma, laiku užkirsti kelią nepageidaujamiems padariniams.

Moterys suserga greičiau

Daugelis vartoja alkoholį, nors ir žino jo kenksmingą poveikį. Apsinuodijimas alkoholiu yra didelis stresas organizmui. Be priklausomybės, alkoholis sukelia apie 60 skirtingų ligų bei sutrikimų, pažeisdamas daugelį organizmo audinių bei organų, tačiau bene labiausiai pakenkdamas kepenims.

Alkoholio kiekis, galintis pakenkti kepenims, kiekvienam skirtingas. Tyrimais nustatyta, kad sveikam žmogui, kasdien 10 dienų vartojančiam po 150 gryno alkoholio, padidėja riebalinės kepenų infiltracijos atsiradimo tikimybė. Vartojant alkoholį kasdien aštuonerius metus po 160 g išsivysto kepenų cirozė.

Pastaraisiais dešimtmečiais pastebėta, kad moterys ėmė vartoti daugiau alkoholio. Pacienčių nuo alkoholio pažeistomis kepenimis netrūksta ir Šiaulių ligoninės Gastroenterologiniame skyriuje. "Netekusios darbo moterys ima išgėrinėti ir po truputį tampa alkoholikėmis. Sulaukiame ne tik kaimiečių, kurias vargina kepenų uždegimo simptomai - miestietės moterys taip pat neatsilieka", - apgailestauja medikas. Moterys, anot mediko, alkoholiui dukart jautresnės nei vyrai, todėl joms greičiau išsivysto kepenų cirozė. Priežastis – hormonų bei fermentų sistemos ypatumai. Fermentų moterų kepenyse ir kraujyje yra gerokai mažiau, todėl alkoholis jų organizme skaidomas lėčiau. Sistemingai vartojant alkoholį, subrendusiems vyrams psichologinė priklausomybė gali atsirasti per 1-2 metus, fizinė – per 10-20 metų. Pavojingiausias laikotarpis, kai lengviausiai priprantama prie alkoholio, – 20-30 metų.

Alkoholis – universaliausias žmogaus nuodas

Alkoholis žmogaus kūnui nėra svetima medžiaga – būtiną jo kiekį geba pasigaminti pats organizmas. Alkoholio molekulės yra labai smulkios, tad prasiskverbia pro skrandžio sieneles ir su krauju nukeliauja į daug kraujo turinčius organus, pvz., smegenis, todėl nuo išgėrimo iki apsvaigimo užtenka praeiti vos vienai minutei. Patekusį į kraują alkoholį ima skaidyti tam tikri fermentai, kurių daugiausia yra kepenyse. Tik visiškai suskaidytas alkoholis pašalinamas iš organizmo. Iš pradžių kepenys sugeba nukenksminti alkoholį, tačiau juo ilgiau piktnaudžiaujant, kepenų funkcija sutrinka – ląstelės žūva, kepenyse ima nepaliaujamai daugėti jungiamojo bei riebalinio audinio, sutrinka riebalų, angliavandenių ir baltymų sintezė. Nuolatinis alkoholio vartojimas mažina kepenų svorį – palaipsniui jos sumenksta iki trečdalio pradinio savo svorio, todėl tampa grublėtos.

Sutrikus kepenims, organizme atsiranda pokyčių, kuriuos galima nustatyti laboratoriniais tyrimais. Dauguma pacientų piktnaudžiavimą alkoholiu slepia, tad diagnozę nustatyti gali būti sunkoka. Liga aptinkama tiriant kepenų fermentus. Kepenų biopsija, kurios metu paimamas mažas kepenų mėginys tyrimui mikroskopu, yra pats tiksliausias tyrimas alkoholinei kepenų ligai bei jos laipsniui nustatyti.

Liga žmogų sunaikina labai greitai

Alkoholinė kepenų cirozė skirstoma į tris stadijas. Pirmieji alkoholinės kepenų ligos simptomai yra nespecifiški, tad nebūtinai parodo kepenų pažeidimo sunkumą. Dalis pacientų gali jausti silpnumą, nuovargį, apetito stoką, pykinimą, sunkumą po dešiniuoju šonkaulių lanku. Tiesa, skausmas po dešiniuoju šonkaulių lanku – daugelio ligų simptomas. Gali vargin tiraumenų bei sąnarių skausmai, apetito stoka, odos niežėjimas. Kepenų pažeidimas vystosi palaipsniui - jos pasidaro standžios, sukietėja.

"Suriebėjusios kepenys - tai pirmas žingsnis kepenų cirozės link, tačiau kartu tai būklė, kuri išnyksta, nustojus vartoti alkoholį", - sako medikas. Ligonio veidas parausta, patinsta, paakiai paburksta, nes organizme kaupiasi skysčiai. Blogiausia, anot mediko, jog žmonės į simptomus nekreipia jokio dėmesio ir dauguma sergančiųjų toliau kilnoja stikliuką. Taip sudaromos itin palankios sąlygos ligai žengti pirmyn, todėl netrukus išsivysto alkoholinis hepatitas. Atsiranda silpnumas, sparčiai krenta svoris, pagelsta oda, pykina, padidėja pilvo apimtis, patinsta veidas, parausta plaštakos, pakinta charakterio bruožai - žmogus tampa agresyvus, greitai supyksta. Steatozės ir hepatito sukelti pokyčiai kepenyse yra grįžtami, žinoma, jei tik žmogus visam laikui atsisako alkoholio.

"Neretai skyriuje gydomi ligoniai nustoja vartoti alkoholį, tačiau pasijutę sveikesni vėl grįžta prie savo senų įpročių, - sako gydytojas. – Tapus priklausomam nuo alkoholio, atsisakyti šios priklausomybės nėra paprasta. Tačiau kepenys yra unikalios tuo, kad jas dar galima išvalyti ir visiškai arba iš dalies atnaujinti jų gebėjimą valyti kraują."

Kepenų cirozė yra paskutinė ir nebepagydoma alkoholinės kepenų ligos stadija, kuri negrįžtamai paveikia kepenų funkcijas, sutrumpindama gyvenimo trukmę, kadangi išlikusios kepenų dalies nebepakanka normalioms kepenų funkcijoms palaikyti. Gyvybiškai svarbus organas liaujasi buvęs valymo įrenginiu ir tampa beverčiu jungiamojo audinio gniutulu - vietoje suirusių kepenų ląstelių vystosi jungiamasis audinys, kepenys surandėja, o atsinaujinusios kepenų ląstelės išsidėsto labai netvarkingai. Šie pokyčiai sutrikdo kepenų kraujotaką bei jų funkciją. Organizme pablogėja įvairiausių medžiagų sintezė bei skaidymas. Labiausiai alkoholis pakenkia nervų sistemai – kiekvienas pasigėrimas negrįžtamai pražudo dešimtis tūkstančių smegenų ląstelių, būtent dėl šios priežasties alkoholikai ir degraduoja. Pablogėja atmintis, sutrinka miegas, ima varginti galvos skausmai, nusilpsta raumenys, skauda kojas, neretai ištinka alkoholinės psichozės. Kaupiasi skystis pilvo ertmėje, kraujuojama iš virškinamojo trakto. Žmogus gali žūti dėl vidinio kraujavimo, smegenų komos ar ryškaus kepenų funkcijos nepakankamumo. Kepenų cirozė nėra vien alkoholiu piktnaudžiaujančių žmonių liga – trečdaliu atvejų ją lemia virusinis hepatitas bei kitos rečiau pasitaikančios kepenų ligos.

Gydymas neefektyvus, jei girtaujama toliau

"Lengviau yra išvengti kepenų ligų, nei jas gydyti", - tvirtina medikas. Sėkmingas kepenų cirozės gydymas labai priklauso nuo ankstyvos diagnostikos ir laiku pradėto gydymo. Deja, anksti diagnozuoti šią ligą nėra lengva. Visavertė mityba, vartojant pakankamai baltymų, vitaminų ir mikroelementų, taip pat turi didelę reikšmę gydymo rezultatams, tačiau efektyviausias sergančiųjų alkoholine kepenų liga gydymo būdas yra abstinencija. Gydytojas sako, jog net ir esant paskutinei ligos stadijai labai naudinga nustoti gerti, juolab kad kitų stebuklingų vaistų nuo šios ligos išrasta kol kas nėra. Išsivysčius kepenų cirozei, medikamentinis gydymas dažniausiai yra neveiksmingas, tad vienintelė išeitis – kepenų persodinimo operacija. Tai ne tik itin sudėtinga ir gyvybei pavojinga operacija. Didžiausia problema ta, jog dėl donorų stokos didžioji dalis pacientų taip ir nesulaukia jiems gyvybiškai būtinos kepenų persodinimo operacijos, o sukurti dirbtines kepenis, kurios gebėtų atlikti tiek daug funkcijų, deja, kol kas dar nepavyksta.

Kraujas apie savo šeimininką žino viską

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Sparčiai tobulėjant medicinai, pagal kraujo tyrimų duomenis įvertinti žmogaus sveikatos būklę bei laiku nustatyti įvairias galimas ligas, kurių diagnozavimas pradinėje stadijoje suteikia galimybę užkirsti kelią toliau progresuoti. Deja, paminėję savo kraujo grupę, retas kuris galėtume pasigirti ką nors daugiau žinantys apie kraują. "Ką reiškia kraujo tyrimų duomenys, verta žinoti kiekvienam", - sako medicinos biologė Eugenija Urbaitienė.

Medicinos biologės Eugenijos Urbaitienės teigimu, norint išsaugoti gerą sveikatą, rekomenduojama 1-2 kartus per metus atlikti bendrą kraujo tyrimą.

Autorės nuotr.

Be kraujo audiniai mirtų iš bado

Suaugusio žmogaus kraujas sudaro 6-8 proc. kūno masės, vadinasi, turime 5-6 litrus kraujo. Ramybės metu kraujagyslėmis cirkuliuoja ne visas kraujas – tam tikra jo dalis "sandėliuojama" blužnyje bei kepenyse. Prireikus šios atsargos nedelsiant "išmetamos" į bendrą kraujo apytaką. Kraujas yra gyvybiškai svarbus, kadangi aprūpina audinius ir organus būtinomis maisto medžiagomis. Jis atlieka daugybę svarbių funkcijų: pašalina anglies dioksidą, perneša deguonį, mineralines druskas, hormonus, fermentus, vitaminus ir netgi šilumą. Kraujo ląstelės dalyvauja imuniteto reakcijose, saugodamos organizmą nuo svetimkūnių ir mikrobų, o dėl savo gebėjimo krešėti apsaugo mus nuo nukraujavimo traumos metu. Žmogui netekus ketvirtadalio kraujo, organizmas gyvuoja be didesnių sutrikimų, kadangi stresinėmis situacijomis kraujotaka perskirstoma taip, kad svarbiausi organai – smegenys bei širdis - nuolat būtų aprūpinti. Kraujas palaiko organizmo pusiausvyrą, t. y. pastovų pH ir jonų pasiskirstymą.

Suteikia informaciją apie forminius elementus

Norint išsaugoti sveikatą, rekomenduojama 1-2 kartus per metus atlikti bendrą kraujo tyrimą. Būtent juo pradedama visų ligų profilaktikos programa, kadangi šis tyrimas suteikia informacijos apie bendrą sveikatos būklę. Sveikatos specialistų teigimu, kraujo kokybę lemia keletas veiksnių: 50-60 proc. jis priklauso nuo sveikos gyvensenos, 20 proc. nuo ekologijos, 10 proc. nuo genų ir tiek pat nuo medicininės priežiūros. Atliekant bendrą kraujo tyrimą, kraujo dažniausiai imama iš venos (taip užtikrinamas tyrimo tikslumas) ir sušvirkščiamas į vienkartinius vakutainerius, kuriuose yra krešumą stabdančio reagento, o jį ištyrus išmatuojamas eritrocitų, trombocitų, leukocitų skaičius, jų įvairovė, procentinis pasiskirstymas, koncentracija bei kokybė. Paprastam žmogui pakanka žinoti, ar jo kraujas atitinka normas. Medikams šis tyrimas leidžia nustatyti anemiją, infekcijas ir daugelį kitų sutrikimų.

Kraujo sudėtis ir fizinės savybės – nekintantys parametrai

Jeigu padidintume kraujo lašelį, pamatytume, kad jis sudarytas net iš kelių rūšių ląstelių - eritrocitų, leukocitų, trombocitų, nuolat plaukiojančių geltonos spalvos skystoje kraujo dalyje – plazmoje. Kiekvieno žmogaus kraujo struktūra yra unikali.

Eritrocitai sferinės abipus įgaubtos formos dėka geba susilenkti ir prasiskverbti pro smulkiausius kraujo indus. Pagrindinė eritrocitų funkcija – deguonies pernešimas iš plaučių į audinius ir anglies dvideginio pernešimas iš audinių į plaučius. Išnešioti deguonį po organizmą eritrocitams padeda specialus pigmentas hemoglobinas, prisijungiantis deguonį. Eritrocitų koncentracija kraujyje priklauso nuo amžiaus ir lyties. Vyrai jų turi daugiau nei moterys, naujagimiai - daugiau nei suaugusieji. Normaliai vyrų organizme eritrocitų yra 4,5-6,0x1012/l, moterų – 4,0-5,0x1012/l. Eritrocitų kiekio padidėjimas kraujyje gali atsirasti ne tik sergant lėtinėmis plaučių ar širdies ligomis, bet ir esant visiškai sveikam, kai organizmui tenka prisitaikyti prie deguonies trūkumo nardant ar būnant aukštikalnėse, sočiai pavalgius ar po sunkaus fizinio krūvio.

Trombocitai – tai kaulų čiulpuose esančių ląstelių atplaišos, kurios sveikame organizme nuolatos cirkuliuoja kraujagyslėmis. Pagrindinė trombocitų funkcija – kuo skubiau sustabdyti tekantį kraują iš žaizdos, todėl kraujuojant jie patys pirmieji prilimpa prie pažeistos kraujagyslės sienelių ir tol išskiria medžiagas, siaurinančias sieneles bei mažinančias jų laidumą, kol galiausiai susidaro trombas ir nustojama kraujuoti. Trombocitų kiekio kraujyje norma 180-320x109/l. Trombocitų skaičius linkęs sparčiai kisti - po operacijos, praradus daug kraujo, pašalinus blužnį, sergant kai kuriomis infekcinėmis bei onkologinėmis ligomis trombocitų gali padaugėti. Pažeidus kaulų čiulpus, sergant ūmiomis uždegiminėmis ligomis, miokardo infarktu, mažakraujyste, kraujyje stebimas trombocitų skaičiaus sumažėjimas. Esant per daug trombocitų, gali susidaryti trombas ir užkimšti kraujagysles, o kai trombocitų kraujyje per mažai, iškyla nukraujavimo rizika, nekreša žaizdos. Trombocitų gyvavimo laikas - 8-9 dienos.

Leukocitai gaminami ir brandinami kaulų čiulpuose bei limfoidiniame audinyje – blužnyje, limfmazgiuose, užkrūčio liaukoje. Leukocitų yra net kelios rūšys, kiekviena kurių atlieka savo funkciją. Didžiausią leukocitų dalį sudaro neutrofilai, kurie naikina į organizmą patekusius svetimkūnius bei mikrobus, o atlikę savo darbą žūva, kartu su audinių irimo dalelėmis sudarydami pūlius. Žūdami neutrofilai išskiria tam tikras medžiagas, kurios, dirgindamos termoreguliacijos centrus, sukelia karščiavimą. Pakilusi temperatūra – teigiamas reiškinys, nes aukštesnėje temperatūroje suaktyvėja leukocitų judėjimas, slopinami kai kurie virusai. Štai kodėl temperatūrą rekia mažinti tik tuomet, kai ji viršija 38 laipsnius. Tiesa, leukocitai, kovodami su infekcija, ne tik padeda imuninei sistemai, bet ir kaupia imunologinę informaciją, tad geba parodyti, kokiomis ligomis žmogus yra persirgęs. Leukocitai gyvuoja kelias valandas, o nesant audiniuose uždegimo gyvybingi išlieka 8-9 dienas. Suaugusiųjų leukocitų kiekio kraujyje norma – 4,0-9,0x109/l. Nuolat padidėjęs leukocitų kiekis gali būti ūmios ar lėtinės infekcijos požymis, o jų kiekio sumažėjimas – mažo arterinio spaudimo, nuovargio, badavimo ar infekcinių ligų pasekmė.

Atlikti tyrimą pravartu ir jauniems

Nemanykite, kad diabetas bei padidėjęs cholesterolis kamuoja tik senyvo amžiaus žmones, todėl visiems trisdešimtmečiams kartą per metus vertėtų sužinoti apie hemoglobiną ir cukrų. Hemoglobino kiekis kraujyje rodo, ar nesergama mažakraujyste. Kai hemoglobino kiekis mažas, deguonies lygis krenta, todėl organizmui tampa sunkiau išlaikyti normalų aktyvumą. Suaugusiųjų hemoglobino norma: vyrų 135-170, moterų 120-160. Vertinant kraujo deguonies išnešiojimo galimybes, labai svarbus hematokrito kiekis. Pagal pokyčius sprendžiama apie mažakraujystę, organizmo skysčių balansą, kraujo ląstelių gamybos sutrikimus. Hematokritas parodo kraujo klampumą, kuriam didėjant didėja pasipriešinimas ir sunkėja širdies darbas. Profilaktiškai cukraus kiekį kraujyje reikai tirtis kartą per metus. Pagrindinis hormonas, kuris reguliuoja cukraus koncentraciją ląstelėse, yra insulinas. Sutrikus jo veiklai, išsivysto cukrinis diabetas. Gliukozės norma kraujyje: 3,33-5,55 mmol/l.

Kodėl kraujas raudonas

Pasakojimai apie mėlyną žmonių kraują, anot medicinos biologės, tėra pasakos. Iš tiesų kraujas esti raudonos spalvos. Pagrindinis šios spalvos kaltininkas – hemoglobinas, kuris savo raudonuoju pigmentu raudonai nudažo kartu su visomis kitomis ląstelėmis kraujo plazmoje plūduriuojančius eritrocitus, vadinamuosius raudonuosius kraujo kūnelius. Sveikas žmogus vidutiniškai turi 25 milijardus raudonųjų kraujo kūnelių, kurie atsinaujina kas 100-120 dienų. Per dieną kepenyse bei blužnyje suyra apie 1 proc. "pasenusių" raudonųjų kraujo kūnelių. Kai plaučiuose prijungiamas deguonis, kraujas nusidažo skaisčiai raudona spalva – tai arterinis kraujas. Atidavus deguonį audiniams ir iš jų prisijungius anglies dvideginį, kraujas tampa veniniu - tamsiai raudonos spalvos.

Nepertraukiama kraujo ląstelių gamyba vyksta raudonuosiuose kaulų čiulpuose. Anot biologės, vaikystėje beveik visi kaulai turi raudonuosius kaulų čiulpus, tačiau vėliau dalis jų suriebėja ir virsta geltonaisiais. Tuomet kraujo ląstelių gamyba vyksta daugiausia tik plokščiuosiuose, trumpuosiuose kaulų čiulpuose: dubens, kaukolės kauluose, krūtinkaulyje, slanksteliuose ir galūnių ilgųjų kaulų galuose.

Ką atskleidžia skaičių šifras?

Kraujo tyrimo lape galite aptikti raides ENG. Tai eritrocitų nusėdimo greitis per valandą, laikant kraują mėgintuvėlyje. Normalus vyrų ENG – 2-10 mm/val, moterų – 2-15 mm/val. Anot medicinos biologės, atliekant šį tyrimą skirtingais metodais, tyrimo normos būna skirtingos. Padidėjęs ENG rodo, jog sergate infekcine liga, organizme slypi navikas, šėlsta uždegiminis procesas ar vyksta kitas neigiamai sveikatą veikiantis reiškinys. Fiziologiškai ENG padidėja sunkiai fiziškai dirbant bei antroje nėštumo pusėje.

Vienas pagrindinių biocheminių kraujo tyrimų – cholesterolio kiekio nustatymas. Dažnas vyresnio amžiaus žmogus žino, kad šis skaičius neturėtų perkopti 5,2 ribos. Cholesterolio kiekio padidėjimas gali paskatinti aterosklerozę, išeminę širdies ligą, smegenų kraujagyslių, kepenų ligas, diabetą, inkstų, kasos patologiją, skydliaukės padidėjimą. Sumažėjęs cholesterolio kiekis byloja apie virškinimojo trakto sutrikimus, depresijos paūmėjimą, lytinio potraukio sumažėjimą ir pan. Padidėjęs cholesterolio kiekis kraujyje – viena iš daugelio širdies ir kraujagyslių ligų priežasčių.

Tyrimui pasiruoškite iš anksto

Prieš atliekant bendrą kraujo tyrimą, pacientas turi būti nevalgęs 3 val. Beje, sultys bei cukrumi pasaldinta arbata ir kava taip pat yra maistas. Leidžiama gerti tik vandenį. Bent valandą prieš tyrimą nerūkykite. Keletą dienų prieš tyrimą nepiktnaudžiaukite riebiu maistu, juo labiau alkoholiu. Kadangi daugelio fermentų ir hormonų kiekis kraujyje įvairiu paros metu gali svyruoti, tai atlikti kraujo tyrimą patartinta iki 10 val. ryto. Jeigu ruošiatės vartoti vaistus, pasistenkite kraujo tyrimą atlikti prieš pradėdami juos vartoti arba praėjus 10-14 dienų. Prieš ruošiantis atlikti kraujo tyrimą, rekomenduojama vengti fizinio krūvio bei streso. Nepatartina atlikti kraujo tyrimų po rentgenologinių tyrimų, tyrimų ultragarsu, masažo, fizioterapijos procedūrų. Jeigu ruošiatės atlikti biocheminius kraujo tyrimus, prieš tai nevalgykite 12-14 val.

Mažosios kraujo siurbikės kelia nerimą

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Iš erkių platinamų ligų labiausiai žinomas erkinis encefalitas. Daugelis yra girdėję ir apie Laimo ligą, tačiau dažnas vis dar neįvertina galimo pavojaus, kol pats nesusiduria su liga. "Į vienintelę nuo erkinio encefalito apsisaugojimo priemonę – skiepus - žiūrima atsainiai", - apgailestauja Suaugusiųjų infekcinių ligų skyriuje dirbantis infektologas Algimantas Baublys.

Infektologo Algimanto Baublio teigimu, Lietuva priklauso zonai, kurioje erkių paplitimas yra didelis. Prie pavojingiausių rajonų priskiriami ir Šiaulių, tačiau pavojinga erkių platinama liga galima užsikrėsti bet kuriame šalies regione.

Autorės nuotr.

Liga parodė dantis

"Rytoj išvykstu namo, - palengva rikiuoja žodžius ponia Pranė. - Susidėsiu daiktus ir važiuosiu į sanatoriją, nes liga paliko savo pėdsakus: einu bėgte, kadangi negaliu suvaldyti judesių, sunkiai sekasi kalbėti. Džiaugiuosi, kad atmintis nesutriko. Gydytojas sakė, jog mano organizmas labai stiprus, kaip tikros kovotojos, turbūt todėl pavyko nugalėti ligą."

Pranė tvirtina nepastebėjusi net pačios erkės, neradusi nei jos įkandimo vietos ir net minties neturėjusi, kad prie pat namo augančiame sodelyje šie maži padarėliai gali tykoti aukos. Niekada gripu neserganti pašnekovė prisipažįsta nustebusi, kai tarsi be jokios priežasties ėmė kilti temperatūra. Kūną užvaldęs silpnumas privertė moterį atsigulti į lovą. Po penkių dienų liga baigėsi, lyg jos nė nebūtų buvę, ir ponia Pranė vėl jautėsi sveika. Deja, neilgai trukus temperatūra šoktelėjo iki 39C laipsnių.

"Buvau tokia bejėgė, kad nei virdulio rankose nebenulaikiau. Po kiek laiko skausmas ėmė stipriai gelti galvą, jaučiausi taip, tarsi kažkas mane norėtų parversti aukštielninką. Ligoninės priimamajame ėmė šalti galūnės. Būklė sparčiai prastėjo: kojas užvaldė mėšlungis, nebemačiau, lova, kurioje gulėjau, skriejo aplink kartu su visa palata. Nesugebėjau suvaldyti traukulių tąsomų rankų, nebegalėjau kalbėti, sprandą surakino parezė, - pasakoja moteris. - Vienuolika dienų bejėgiškai gulėjau lovoje: buvau maitinama, prausiama, t. y. visiškai priklausoma nuo mane slaugančių žmonių." Anot pašnekovės, ji nesitikėjusi, kad liga tokia baisi, tad ir apie skiepus niekada negalvojusi.

Užsikrėtė nuo ožkos pieno

Vis dar prastai besijaučiantis ponas Audrius šmaikštauja, jog ant ožkos už tai, kad užkrėtė erkiniu encefalitu, nepyksta ir parėmęs ranka galvą vardija pieno privalumus: jame gausu vitaminų, kalcio, fosforo, geležies, nuo šio pieno, tarsi nuo jaunystės eliksyro, stiprėja imuninė sistema, pagerėja kraujo sudėtis. Pieno niekada nevirindavęs, tačiau tai, kad ožkos dėl savo anatominių ypatybių dažniau nei karvės gali užsikrėsti erkinio encefalito virusu, žinojęs dar tuomet, kai studijų metais mokėsi veterinarijos paslapčių.

Tą vakarą, sočiai atsigėręs ožkos pieno, atsisveikino su tėvais ir išvyko namo. Kitą dieną ėmęs viduriuoti, tačiau apie erkinį encefalitą nė nepagalvojęs. "Maniau, jog indas, kuriame stovėjo pienas, nebuvo švarus, todėl susirgau kokia nors infekcine liga", - mena ponas Audrius. Pirmąjį karščiavimą pašnekovas sako įveikęs arbatomis ir vitaminais, tačiau antrąkart užplūdusią temperatūrą nugalėti nepavykę, tad teko vykti į ligoninę, kur buvo paguldytas į infekcinių ligų skyrių.

"Kamavo stiprus galvos skausmas, vargino aukšta temperatūra, sutriko orientacija", - ponas Audrius vardija ligos simptomus, pakeitusius įprastą jo kasdienybę, ir prisipažįsta, kad nors apie skiepus ir pagalvodavęs, tačiau vis tikėdavęsis, jog erkės jį aplenks.

Ligą pajunta ne kiekvienas

"Tik 30 proc. ligos atvejų ligoniai patvirtina, jog jiems buvo įsisiurbusi erkė", - sako medikas. Įsisiurbusi erkė su seilėmis išskiria medžiagų, kuriose yra analgetikų, priešuždegiminių bei kraują stabdančių medžiagų, kurios užkerta kelią dūrio vietoje prasidėti uždegimui bei slopina skausmą. Dėl analgetikų įsisiurbimo vieta tampa nejautri, todėl žmogus nejaučia erkės straubliuko skverbimosi į odą.

Ne kiekvienas užsikrėtusios erkės įsisiurbimas baigiasi liga. Neinfekuotos erkės nėra pavojingos. Dviem trečdaliam žmonių "susitikimas" su erkinio encefalito virusu prasideda bei pasibaigia į gripą panašiais simptomais, nervų sistema nebūna pažeidžiama, tad jokie tolesni padariniai negresia.

"Erkinio encefalito diagnozei patvirtinti atliekamas kraujo bei nugaros smegenų skysčio tyrimas. Ligoninėje gydytis nebūtina, jei asmuo serga lengvesne ligos forma, pasireiškiančia į gripą panašiais požymiais, - sako medikas. - Ligoniai, kuriems pažeidžiama nervų sistema, gydomi tik ligoninėje, infekcinių ligų skyriuje, o esant itin sunkiai ligonio būklei pagalba teikiama reanimacijos bei intensyvios terapijos skyriuose. Specifinių vaistų, sustabdančių viruso dauginimąsi ar pašalinančių jį iš užsikrėtusiojo organizmo, nėra. Ligonis gydomas simptomatiškai."

Požymiai apgaulingi

Mažųjų kraujasiurbių aktyvumas, anot mediko, priklauso nuo metų derlingumo. Nors dar anksti kalbėti apie miško derliaus gausą, tačiau erkę "pasigauti" galima ne tik miške, pievoje, ant upelio kranto, kolektyviniame sode, bet ir savoje sodyboje. Erkės, kurios platina erkinio encefalito virusą, veisiasi visoje Lietuvoje. Žmogus, užsikrėtęs erkinio encefalito virusu, suserga praėjus 1-2 sav. po erkės įsisiurbimo.

"Karščiavimas – pagrindinis infekcinių ligų simptomas. Ne išimtis ir erkinis encefalitas, tačiau šiai virusinės kilmės ligai būdingas karščiavimas ir centrinės nervų sistemos pažeidimas, - pasakoja infektologas. - Pirmajai ligos bangai būdingas karščiavimas ir į gripą panašūs simptomai: pakyla kūno temperatūra, vargina bendras silpnumas, raumenų, galvos skausmas, nuovargis, apatija, apetito stoka. Per keletą dienų šie simptomai aprimsta, žmogus ima jaustis žvalesnis, nervų sistema nebūna pažeista. Maždaug trečdaliui užsikrėtusiųjų po 3-7 dienų vėl pakyla temperatūra ir išryškėja centrinės nervų sistemos pažeidimo simptomai: stiprų galvos skausmą lydi pykinimas, vėmimas, ryški organizmo intoksikacija, visiškas darbingumo praradimas, gausus prakaitavimas, sąmonės bei mąstymo, pusiausvyros sutrikimas, traukuliai ar net paralyžius."

Nemalonios pasekmės

Erkinis encefalitas – sunki bei itin kruopštaus gydymo reikalaujanti liga, kurios pasekmės neretai būna komplikuotos bei ilgalaikės. Vienus ligonius pavyksta išgydyti vaistais, kitus visą likusį gyvenimą kamuoja persirgtos ligos padariniai: galvos skausmai, miego, klausos ar regos, dėmesio sutrikimai, atminties pablogėjimas.

Anot infektologo, neretas atvejas, kai iki tol ramiu būdu pasižymėjęs žmogus po persirgtos ligos tampa ūmus, greitai užsiplieskiantis, pernelyg audringai reaguojantis į bet kokią smulkmeną. Taip nutinka todėl, kad smegenų veikla dėl uždegimo poveikio pakinta, be to, prasta savijauta blogina gyvenimo kokybę, todėl žmogus jaučiasi nevisavertis.

Kuo vyresnio amžiaus žmonės suserga erkiniu encefalitu, tuo dažniau diagnozuojama sunkesnė ligos forma. Vaikai ir paaugliai erkiniu encefalitu serga lengviau.

"Praktiškai patvirtinta, jog vaikai iki penkerių metų serga labai lengvomis erkinio encefalito formomis, dauguma netgi visiškai neserga, todėl manoma, jog tokio amžiaus vaikus skiepyti nėra prasminga. Vėliau vertėtų pasirūpinti ne tik savo sveikatos ateitimi, bet ir nepamiršti savo atžalų sveikatos gerovės", - teigia gydytoja.

Ne tik erkės kaltos

Šia klastinga liga galima užsikrėsti geriant nepasterizuotą erkinio encefalito virusu užsikrėtusios ožkos ar karvės pieną ir netgi vartojant iš jo pagamintus produktus. Virusas netenka gyvybingumo kaitinant pieną 20 minučių 65 laipsnių temperatūroje. Raugintame piene, varškėje, sūryje, svieste virusas taip pat išlieka gyvybingas. Ožkos piene erkinio encefalito virusas gyvuoja apie savaitę, tačiau gyvuliams ligos simptomai kliniškai nepasireiškia. "Tad nors ir sveika gerti ką tik pamelžtą ožkos pieną, prieš vartojant, ypač vasarą, vertėtų jį pavirinti", - pataria infektologas.

Vienoje erkėje – dvigubas pavojus

Anot mediko, ta pati erkė gali būti užsikrėtusi ne tik erkiniu encefalitu, bet ir Laimo liga, kurios požymis – įsisiurbimo vietoje palaipsniui didėjanti apvali dėmė šviesesniu centru. Ligonis skundžiasi bendrais negalavimais, raumenų bei sąnarių skausmais.

"Laiku pastebėta Laimo liga lengvai išgydoma. Be to, ji nesukelia tokių nemalonių simptomų kaip erkinis encefalitas, todėl pacientas gydomas ambulatoriškai, - pasakoja medikas. – Kai Laimo liga diagnozuojama vėlesnės stadijos, ligonis gydomas infekcinių ligų skyriuje. Negydoma liga gali pažeisti akis, širdį, centrinę bei periferinę nervų sistemą, judėjimo aparatą ir kt."

Vienas dūris nuo ligos neapsaugo

Lietuva priklauso zonai, kurioje erkių paplitimas yra didelis. Prie pavojingiausių rajonų priskiriamas ir Šiaulių, tačiau pavojinga erkių platinama liga galima užsikrėsti bet kuriame šalies regione.

Vienintelė apsisaugojimo nuo erkinio encefalito priemonė – prieš daugiau nei 30 metų atsiradę skiepai, kurių efektyvumas siekia 99 proc., tačiau žmonės, net ir žinodami apie gresiančias ligos komplikacijas, skiepytis neskuba, teisindamiesi, kad skiepai nuo erkinio encefalito yra per brangūs. Šiemet rinkoje esanti vakcina kainuoja apie 99 litus. Tiek kainuoja vienas skiepas nuo erkinio encefalito, imunitetui įgyti reikia trijų skiepų. Po pirmųjų dviejų dozių susikuria apsauga vienam sezonui, po trečios – trejiems metams. Paskui būtina revakcinacija – pirma injekcija po trejų metų, vėliau – kas penkerius metus. Asmenims, kuriems daugiau nei 60 metų, revakcinacija rekomenduojama kas trejus metus.

Medikas ragina pasitikėti epidemiologais ir pasinaudoti jų skelbiamomis akcijomis, nenuogąstaujant, jog jų metu skiepai yra neva prastesnės kokybės. "Kokie brangūs bebūtų skiepai, skiepytis visada verta, - tvirtina infektologas. – Ne vienas šia liga persirgęs pacientas patvirtintų, jog kančios susirgus bei patirtos gydymo išlaidos kainuoja gerokai daugiau nei patys skiepai." Nuo Laimo ligos skiepų nėra.

Kiaušidžių vėžį anksti diagnozuoti padeda vėžio žymens tyrimas

Osvaldas JOKUBAITIS

Europos Sąjungoje kasmet kiaušidžių vėžiu suserga 17 iš 100 tūkst., o miršta 12 iš 100 tūkst. moterų. Lietuvoje sergamumas ir mirštamumas nuo šios ligos yra šiek tiek didesnis (atitinkamai 22 ir 16 šimtui tūkstančių moterų). Kiaušidžių vėžys yra šeštas pagal dažnį tarp moterų onkologinių ligų.

Pastarąjį dešimtmetį šios ligos atvejų daugėja ypač tarp vyresnių moterų, piką pasiekia 65-69 metų amžiaus grupėje. Tik 1 proc. epitelinio kiaušidžių vėžio atvejų diagnozuojama moterims iki 30 metų amžiaus. Anksti šią ligą diagnozuoti sunku, todėl net 75 proc. ji nustatoma III ar IV stadijos. Dėl šios priežasties kiaušidžių vėžys yra trečias pagal dažnį tarp moterų mirštamumo nuo onkologinių ligų priežasčių (po krūties ir skrandžio vėžio).

Vėžio žymenys yra molekulės, esančios kraujyje arba audiniuose, kurios yra susijusios su vėžiniu procesu ir kurių ištyrimas ar identifikavimas yra naudojami ligonių klinikinėje diagnostikoje.

CA 125 – tai svarbus vėžio žymuo diagnozuojant, gydant, stebint pacientus, sergančius epiteliniu kiaušidžių vėžiu. CA 125 taip pat padidėja ir kitų lokalizacijų vėžio atvejais, pvz., endometriumo, kasos, plaučių, krūties, storosios žarnos, įvairių ginekologinių ligų, pvz., endometriozės atveju, menstruacijų ar nėštumo metu. CA 125 dažnai padidėja, kai vėžys yra išplitęs už gimdos. Manoma, kad jis yra labai jautrus diagnozuojant ekstrauterinę ligą.

Šiuo metu CA 125 yra naudojamas ir kaip profilaktinės patikros metodas. CA 125 nustatymas kartu atliekant bimanualinį ginekologinį ištyrimą ir transvaginalinę echoskopiją yra veiksmingas aptinkant ankstyvą kiaušidžių vėžio stadiją. CA 125 koncentracijos kiekis padeda atskirti piktybinius ir gerybinius auglius ir pritaikyti tinkamą chirurginį gydymo būdą.

Gyvenimas be tabako ar plaučių vėžys?

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Plaučių vėžys – viena labiausiai paplitusių ir didžiausią mirtingumą sukeliančių onkologinių ligų pasaulyje. Onkologams kelia nerimą ir kita itin opi problema - ši sunki liga sparčiai jaunėja. Maždaug 90 proc. ligos atvejų sukelia tabako rūkymas, tačiau nepaisant daugybės straipsnių, laidų ir kovos su rūkymu akcijų rūkančiųjų nemažėja, o visuomenės požiūris į tabaką nesikeičia. "Neretai net ir plaučių vėžys neįtikina rūkaliaus, kokia žalinga yra cigaretė", - stebisi Onkologijos klinikos Chemoterapijos skyriaus vedėja Nijolė Šatkauskienė.

Onkologijos skyriaus Chemoterapijos skyriaus vedėjos Nijolės Šatkauskienės teigimu, moterų sergamumas plaučių vėžiu sparčiai auga.

Autorės nuotr.

Pagrindinė priežastis - rūkymas

Sergamumas plaučių vėžiu proporcingas tabako rūkymui, kuris kasmet nepaliaujamai didėja. Ši klastinga liga yra didžiausias žudikas pasaulyje. Nuo jos 1990 metais mirė apie 950 tūkst. žmonių. Onkologai prognozuoja, kad 2010 metais nuo plaučių vėžio mirs net trys milijonai žmonių. Anot gydytojos chemoterapeutės, devyni iš dešimties sergančiųjų plaučių vėžiu yra užkietėję rūkaliai. Tai patvirtina ir statistika: rūkaliai sudaro 80- proc. plaučių vėžio rizikos ir tik 20 proc. plaučių vėžio atvejų būna kitos kilmės. Šalyse, kuriose rūkymas paplitęs tradiciškai, mirtingumas nuo plaučių vėžio yra didesnis nei tose, kur rūkoma mažiau. Skaudu, jog rūkančius vyrus pralenkia rūkančios moterys, todėl moterų sergamumas plaučių vėžiu šiuo metu sparčiai auga. Vyrų sergamumas sunkiai įveikiama liga pasiekė remisiją.

Liga jaunėja

Nustatyta, kad nuo intensyvaus rūkymo pradžios iki to laiko, kol susergama plaučių vėžiu, vidutiniškai praeina 20-30 metų. "Prieš 30 metų plaučių vėžys buvo vyresnio amžiaus žmonių liga, tad labai retai pasitaikydavo, kad vėžiu sirgtų jaunuolis, - dalijasi patirtimi gydytoja. – Pastaruoju metu pastebime, jog ne tik plaučių vėžys, bet ir visos onkologinės ligos sparčiai jaunėja. Nebestebina, jog sulaukiame aštuoniolikmečių pacientų ir tai yra itin didelė problema, kadangi jaunesnio amžiaus pacientams kur kas greičiau progresuoja bei metastazuoja į kitus organus. Tai, žinoma, itin apsunkina ligos gydymo eigą."

Blogiausia, anot gydytojos, kad jaunimas delsia kreiptis pagalbos pas medikus. Ir kuo skubiau reikėtų pasirūpinti savimi, vos tik ėmėte atkosėti kraujo. Neretai atsikosėjimas krauju kurį laiką liaujasi. "Ši situacija yra ganėtinai apgaulinga, - perspėja medikė. Nevertėtų manyti, jog nieko tokio nenutiko. Būtina prisiminti, kad tik laiku diagnozuotas plaučių vėžys yra visiškai išgydoma liga. Kai liga toli pažengusi į priekį, medikai gali padėti kovoti ne su pačia liga, bet su kai kuriais jos simptomais, kad palengvintų sunkią jos eigą."

Susirgę nenumokime ranka

Plaučių vėžys prasideda ilgai veikiant tabako dūmuose esančioms medžiagoms – kancerogenams. Įkvėpti tabako dūmai sutrikdo normalų plaučių valymosi procesą. Kancerogeninės medžiagos nusėda ant bronchų gleivinės, dirgina ją, o ilgai veikdamos sveikas plaučių ląsteles pažeidžia jas ir šios galų gale tampa vėžinėmis. Deja, esant ankstyvoms ligos stadijoms dažniausiai nejaučiama jokių specifinių simptomų, o į pirmuosius bendrinius signalus retas kuris atkreipia dėmesį. "Patys plaučiai nėra skaudūs, todėl jeigu liga nėra pažeidusi pleurito, žmogaus nevargina skausmas bei dusulys, - sako chemoterapeutė. - Tačiau kai kurie rūkaliai, vos tik pajutę pirmuosius negalavimus, vis dėlto atsisako cigaretės, manydami, jog metus rūkyti viskas praeis, bet liga savaime niekur nedingsta. Palaipsniui stiprėjantis kosulys, oro trūkumas, dusulys, krūtinės ląstos skausmas, nuolatinis nuovargis, silpnumas bei kiti negalavimai atsiranda daug vėliau, t. y. progresuojant ligai. Pasijutęs visiškai blogai, žmogus ateina pas mus ieškoti pagalbos."

Plaučių vėžio simptomų intensyvumas priklauso nuo vėžio lokalizacijos ir išplitimo. Jeigu vėžys lokalizuojasi stambiuosiuose bronchuose, ligonį ima varginti kosulys. Ligai išplitus į tarpuplautį, ligonis skundžiasi užkimusiu balsu, sutrikusiu rijimu bei kitais jį varginančiais simptomais. Plaučių vėžys nėra infekcinė liga, tad užsikrėsti nuo sergančiojo neįmanoma.

Priverstinis rūkymas taip pat pavojingas

Anot medikės, rūkymo problemą komplikuoja ir tai, jog rūkantieji kenkia ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Įrodyta, kad nuodingos tabako dūmuose esančios medžiagos vienodai veikia rūkančiuosius ir toje pačioje patalpoje esančius nerūkančiuosius, tad kvėpuojančių kitų prirūkytu oru asmenų rizika susirgti plaučių vėžiu nė kiek nemažesnė už tų, kurie rūko patys. Gydytoja tikina, jog apsigauna ir tie, kurie mano, jog rūkydami turinčias filtrą ar "lengvas" cigaretes nerizikuoja susirgti vėžiu. Tokiais atvejais žala organizmui nesumažėja, nes siekiant rūkymo sukeliamo efekto dūmai giliau įtraukiami į plaučius, rūkoma dažniau bei surūkoma daugiau cigarečių.

Pastebimas atsitiktinai

Dažniausiai plaučių vėžys aptinkamas atsitiktinai, atlikus krūtinės ląstos rentgeno tyrimą, kuris, anot medikės, yra pirminis, bet ne pagrindinis ligos nustatymo metodas, kadangi ne visada vėžys yra matomas rentgeno nuotraukoje. Kur kas tikslesnis tyrimas - kompiuterinė tomografija, padedanti nustatyti mažesnius auglius, t. y. tuos, kurių nepavyksta pamatyti rentgeno nuotraukose. Magnetinis rezonanso tyrimas ne tik patikimai parodo auglius, bet ir padidėjusius krūtinės ląstos limfmazgius šalia didžiųjų kraujagyslių. Medikė tvirtina, jog dabar nė viena vėžio diagnozė nepatvirtinama neatlikus bronchoskopijos, kurios metu iš kvėpavimo takų paimtas audinio gabaliukas itin kruopščiai tiriamas laboratorijoje. Gautasis tyrimo atsakymas sąlygoja gydymo taktikos pasirinkimą.

Gydymą lemia vėžio histologija

"Plaučių vėžys nėra vienalytis, - pasakoja gydytoja. – Smulkialąstelinis plaučių vėžys pasižymi trumpu sergančiojo išgyvenamumu ir aukštu mirtingumu. Ligai būdinga slapta eiga bei pomėgis metastazuoti į kepenis, kaulų čiulpus, smegenis bei kitus organus. Ši vėžio forma nuo pat pirmos stadijos gydoma sisteminiu būdu, tačiau pagrindinis gydymo metodas yra chemoterapija, kurios metu dažniausiai taikomas kelių navikinių vaistų derinys. Jeigu po chemoterapijos dar būna kokių nors pakitimų, taikomas spindulinis arba chirurginis gydymas. Nesmulkialąstelinis plaučių vėžys apima plokščialąstelinę karcinomą, adenokarcinomą bei stambialąstelinę karcinomą. Šios plaučių vėžio grupės ligos eiga šiek tiek lėtesnė, tad ir metastazavimas į kitus organus nėra toks spartus." Medikė džiaugiasi, jog gydant plaučių vėžį mūsų šalyje naudojami tokie pat medikamentai kaip ir kitose pasaulio šalyse. Spindulinės terapijos bei chemoterapijos gydymo metodai taip pat niekuo nesiskiria nuo užsienyje onkologinėse klinikose taikomų šios rūšies metodų. Vienintelė problema – Šiauliuose nėra specialisto, atliekančio plaučių vėžio operacijas, todėl esant chirurginio gydymo būtinybei ligoniai siunčiami gydytis į Vilnių.

Žalingo įpročio vergų nemažėja

Rūkalių gretas noriai papildo paaugliai. Cigaretė berniukams yra vienas iš vyriškumo simbolių. O mergaitėms? Medikė tvirtina, jog paaugliai neretai pradeda rūkyti dažniausiai nė nesuprasdami žalingo tabako dūmų poveikio sveikatai. "Matyt, mažai apie rūkymo žalą kalbama mokyklose. Būtina šnekėtis su jaunimu ir aiškinti, kad rūkymo pasekmės išryškės tik po kelių dešimčių metų, - sako gydytoja. – Esu ne kartą pastebėjusi, jog jaunuolių kompanijoje dažniau rūko merginos, o ne vaikinai. Jeigu būsimos mamos negalvoja, kokiame organizme turės augti jos vaikelis, tai turėtų pagalvoti apie savo sveikatą, nes moters organizmas yra itin jautrus, todėl nuo rūkymo nukenčia labiau nei vyrų. Rūkymas itin skatina odos senėjimo procesą, tad prieš pradėdami rūkyti pirmiausia turėtumėte pamąstyti, kaip atrodysite po 10-15 rūkymo metų."

Meskite rūkyti, užuot apgaudinėję save

Rūkaliai turi daug išradingų atsakymų į klausimus apie visapusiškai žalingą įprotį – rūkymą. Žmonės rūko ir apgaudinėja save. "Ai, tai nekenksminga, nes aš neįtraukiu dūmų į plaučius", - dažniausias rūkalių pasiteisinimas, kurį medikė sutriuškina pasiūlydama išgerti stiklinę nuodų, nes tai, anot jos, tiek pat nekenksminga, kiek kasdien mėgautis kupinu pakeliu cigarečių. Priklausomybė nuo nikotino dažnai būna labai stipri, tad bandymai mesti neretai baigiasi nesėkme. Sunkiausia priklausomybės nuo nikotino atsisakyti garbaus amžiaus žmonėms, pirmąkart į rankas cigaretę paėmusiems 15 metų ar net dar anksčiau. Tačiau neverta nusiminti, reikia vis bandyti, nes metimas rūkyti kol kas tėra vienintelė veiksminga plaučių vėžio profilaktikos priemonė – juk veiksmingų cheminių priemonių, leidžiančių sumažinti tikimybę susirgti plaučių vėžiu ar jo išvengti, vis dar nerasta.

Gyvenimo kredo – džiaugtis kiekviena diena

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Širdies stimuliatorius implantuojamas į krūtinę, kad būtų galima reguliuoti širdies ritmą. Šalyje gyvena apie pusantro tūkstančio žmonių, turinčių širdies stimuliatorių, gebantį antrąkart dovanoti gyvybę ir neretai išmokantį džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka.

Širdies stimuliatorių krūtinėje turinti Aldona Šašienė saugo save, tačiau širdžiai mielos veiklos - dainuoti - neatsisakė ir neatsisakys.

Susitaikyti prireikė laiko

Aldona Šašienė mena jaunystėje buvusi visiškai sveika, ir giminėje širdies ligomis niekas nesiskundė. Tad ji niekada negalvojusi apie ligas, juolab tokias rimtas kaip širdies nepakankamumas. Širdis ėmė klupti prieš aštuonerius metus. Ji vis silpo, ritmas pasidarė pernelyg retas – vos 42 tvinksniai per minutę, atsirado kvėpavimo sutrikimų, trumpai dingdavo sąmonė. Tai, jog ligai išgydyti nebėra jokių vaistų, todėl teks implantuoti širdies stimuliatorių, ponia Aldona sako išgirdusi iš tuomet Maskvos kardiologinėse klinikose ją gydžiusių gydytojų.

Galiausiai atėjo diena, kai Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių kardiologinės klinikos medikai implantavo stimuliatorių. Deja, prireikė nemažai laiko, kol stimuliatorius ėmė skatinti širdį, todėl po operacijos kas tris savaites tekdavo gultis į ligoninę, nes tik lašelinių dėka pradėjęs strigti širdies ritmas vėl imdavo ritmingai dirbti savo darbą.

"Labai pabodo toks gyvenimas, - prisipažįsta ponia Aldona, - tačiau kitos išeities nebuvo, tad vos tik vėl pajusdavau nustojančią plazdėti savo širdį, nedelsdama pagalbos kreipdavausi į medikus. Kai lašelinė nebepadėjo, medikai griebėsi elektrošoko, po kurio pajutau ryškius širdies darbo pokyčius. Dabar tik retkarčiais širdelę užklumpa smulkūs priepuoliukai, nuo kurių apsiginu mažyte medikų tinkamai parinkta tablete."

Laiku suteikta gydytojų pagalba pastatė ponią Aldoną ant kojų, suteikė vilties bei padėjo susitaikyti su mintimi, jog būtina susidraugauti su krūtinėje esančiu stimuliatoriumi ir pradėti gyventi kitokį gyvenimą.

Kitoks gyvenimas

"Gyvenu nuodugniai laikydamasi širdies stimuliatoriaus instrukcijos, kuri apriboja daugelį sveikam žmogui įprastų veiksmų", - kitokio gyvenimo subtilybes atsleidžia ponia Aldona.

Saugodama save, moteris stengiasi kuo rečiau kilnoti rankas aukštyn, nes nuo per aukšto ar staigaus rankos pakėlimo gali atitrūkti į širdį suvesti stimuliatoriaus laidai. Būtina vengti bet kokios veiklos, kurios metu širdies stimuliatorius galėtų būti stukteltas ar spusteltas. Išeidama iš namų, Aldona pasiima ir stimuliatoriaus pasą, kurį reikia parodyti tuomet, kai tenka pereiti metalo detektorių. Vengiant sveikatos sutrikimų, būtina kuo atokiau laikytis nuo magnetinį lauką sukeliančios elektros įrangos. Kenksmingas ir mobilusis telefonas, todėl jį ponia Aldona laiko padėjusi kuo toliau nuo savęs.

Moteris apgailestauja, jog neretai tenka atsisakyti sveikatą gerinančių procedūrų, kuriose neapsieinama be magnetinių juostelių. Įprastos sąnarių lankstumą grąžinančios Levino magnetinės juostelės taip pat netinka. Bene labiausiai širdelė ima plazdėti išgyvenant stresines situacijas.

"Kūnas ima drebėti, o širdis, rodos, tuoj tuoj iš krūtinės iššoks", - sako ponia Aldona. Ne ką mažiau rimtesnis priešas širdelei – tiesioginiai saulės spinduliai, todėl išaušus itin saulėtai dienai, ponia Aldona laiką leidžia skaitydama knygas, spaudą ar megzdama mezginį.

Pats smagiausias metas – vasara, kurią ponia Aldonba drauge su vyru praleidžia sode. "Pasivaikščiojimas gryname ore – neįkainojamas vaistas, - pataria pašnekovė. - Kol jaunimas darbuojasi sode, aš su malonumu vaikštau gryname ore, o vėliau gaminu jiems valgį. Vakare prie stalo susirenka nemažas būrys anūkų bei vaikų. Aš labai branginu šias akimirkas."

Įsimintinas medikų rūpestingumas

Širdies stimuliatoriaus garantinis laikas – penkeri metai, tačiau moteris žino ne vieną atvejį, kai žmonės nugyvena dešimt ar net ir daugiau metų, jeigu tik atsakingai elgiasi su krūtinėje esančiu aparatu.

Kasmet ponia Aldona vyksta į Santariškėse esančią kardiologijos kliniką patikrinti stimuliatoriaus. "Pirmąkart labai jaudinausi, nes galvojau, kad skaudės, - šypsosi moteris, - tačiau procedūra pasirodė esanti visiškai neskausminga."

Kaip dažnai reikia tikrinti stimuliatorių, priklauso ne tik nuo paciento sveikatos būklės, bet ir nuo paties širdies stimuliatoriaus bei jo laidų tipo. Patikrinimo dažnis gali keistis, o artėjant stimuliatoriaus tarnavimo baigimosi laikui jį tikrinti gali tekti ir dažniau.

Ponia Aldona rūpestingai išlanksto stimuliatoriaus pasą. Jame - jau dvi patikros datos. Vienas įrašas įrašytas Niurnbergo (Vokietija) kardiologinės klinikos, kuriose ji gydėsi, medikų. Moteris su malonumu prisimena vokiečių medikų rūpestingumą. "Jų kultūros prie mūsiškės nepridėsi. Pas mus neįprasta, kad daktaras sveikindamasis ligoniui ranką paduotų. Vokietijoje gydytojas ne tik mandagiai pasisveikina, bet ir pasisakęs savo vardą bei pavardę paklausia, ar pacientas neprieštaraus, jei jis imsis jį gydyti, - pasakoja ponia Aldona. – Svarbiausia, jog vienai ar kitai procedūrai atlikti nereikia jokių parašų, be kurių mūsų gydymo įstaigose neapsieinama."

Moteris tvirtina, jog gydydamasi Maksvoje taip pat patyrė itin rūpestingą medikų atsidavimą savo darbui bei pagarbą ligoniui. "Profesorė į mano palatą perdien net du kartus užeidavo", - mena pašnekovė.

Daina įsuko naują gyvenimo ratą

Anot ponios Aldonos, dainą bei poeziją ji mėgusi nuo pat jaunystės. Dar gyvendama Panevėžyje su malonumu dainuodavusi profesionaliame dainų ir šokių ansamblyje "Ekranas", populiarumu tuomet prilygusiame "Lietuvos" dainų ir šokių kolektyvui.

Persikėlus gyventi į Šiaulius gyvenimas įgijo naują prasmę, o kruopščiai puoselėjamas sodas pasiglemždavo visas nuo darbo likusias laisvas akimirkas. Nuobodžiauti nebuvo kada – darbas, namų ruoša, trys vaikai, tačiau šiems užvėrus namų duris, o vėliau, metų naštai bei netikėtai atsiradusiai ligai pristabdžius laiko tėkmę, ponios Aldonos širdin pasibeldė liūdesys.

"Reikėjo ką nors daryti, - šypsosi pašnekovė. - Dukra prisiminė mano meilę dainai, tad pasisiūlė padėti surasti kolektyvą, kuriame aš vėl galėčiau dainuoti. Neilgai trukus abi kartu pravėrėme miesto širdininkų klubo duris. Jau buvau beprarandanti viltį, kai maloniai mus sutikusi klubo pirmininkė prasitarė, jog klubo veikiančiame ansamblyje balsingų moterų tikrai netrūksta, tačiau patikrinusi mano balsą ansamblio vadovė tvirtai pareiškė, jog "tokių balsų reikia". Išgirdusi šį "nuosprendį", jaučiausi labai laiminga."

Metų našta nebūtinai turi slėgti

Jau besustojąs laikas ėmė vėl nenumaldomai skrieti: repeticijos, koncertai, įrašai pirmajai kasetei, kurioje bus sudėtos pačios gražiausios jųdviejų su ansamblio vadove Bronislava Kupriene įdainuotos dainos. "Tik spėk suktis, - šypsosi ponia Aldona. - Amžius žmogaus negadina." Ir čia pat patikina, jog širdininkų klube neįprasta kalbėti apie savo ligas.

"Be abejonės, nutikus rimtai bėdai, visi skubame vienas kitam padėti", - sako ponia Aldona ir su malonumu prisimena visus ją aplankyti atskubėjusius likimo draugus, kai ji gydėsi lūžusią ranką.

Refliuksas ir stemplės išvarža skatina rinktis operaciją

Nijolė JURGILIENĖ, Šiaulių ligoninės atstovė spaudai

Šiaulių ligoninės chirurgai Virginijus Jautakis ir Gintaras Skruodys per pusantrų metų atliko 15 antirefliuksinių bei stemplės išvaržos laparoskopinių operacijų. Refliuksas, arba gastroezofaginė liga, kai dėl nesandaraus skrandžio ir stemplės vožtuvo, taip pat dėl stemplės išvaržos rūgštus skrandžio turinys atpilamas į stemplę. Dėl nuolatinio stemplės dirginimo, rūgšties poveikio gali išsivystyti stemplės vėžys.

Chirurgai Virginijus Jautakis (kairėje) ir Gintaras Skruodys, prieš pusantrų metų pradėję antirefliuksines operacijas, mano, kad šiuolaikiniai gydymo metodai leidžia palengvinti senos žmonijos ligos simptomus.

Autorės nuotr.

Anot chirurgo Gintaro Skruodžio, tai labai dažna liga - rūgšties kilimu, rėmeniu, ypač gausiau pavalgius, pasilenkus, keliant svorį, skundžiasi daug žmonių. Liga paūmėja, kai nesilaikoma mitybos, poilsio režimo. Dažniausiai šią ligą gydo gastroenterologai, šeimos gydytojai, tačiau kai medikamentinis gydymas išvargina, tampa nebeefektyvus, ir tais atvejais, kai aptinkama stemplės išvarža, siūloma operuoti.

Stemplinės angos išvarža – tai pro platesnės stemplės angą prasiveržęs skrandžio dugnas. (medicinoje skrandžio dugnas yra jo viršutinė dalis). Dėl šios išvaržos deformuojamas stemplės ir skrandžio vožtuvas, todėl neišvengiama atpilamos rūgšties poveikio. Išvarža yra esminė chirurginės operacijos indikacija.

I chirurgijos skyriaus vedėjas Virginijus Jautakis sako, jog ši antirefliuksinė operacija, dabar vadinama fundoplikacija, yra seniai žinoma. Pirmą kartą ją atliko belgų chirurgas 1951 metais. Be abejo, tai buvo atviro pjūvio chururgija. Operacijos metu skrandžio dugnas atastatomas į vietą, susiaurinama anga ir suformuojamas funkcionuojantis skrandžio-stemplės vožtuvas. Atviru būdu daroma operacija yra palyginti sunki. Išsivysčius laparoskopinei chirurgijai, labai daug pilvo ertmės operacijų daroma per mažą pjūvį. Lietuvoje ši antirefliuksinė operacija pirmą kartą atlikta 1994 metais.

Šiaulių ligoninėje daug specifinių operacijų pradėta, kai buvo įsigyti ultragarso skalpeliai, stabdantys kraujavimą. Be šio skalpelio tokia laparoskopinė operacija būtų neįmanoma. Visos Šiauliuose atliktos antirefliuksinės operacijos buvo sėkmingos, operuoti vidutinio amžiaus pacientai, iš kurių šiek tiek daugiau yra moterų.

Spindulinė terapija – galingas ginklas kovojant su vėžiu

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Spindulinė terapija – vienas iš trijų sudėtinio vėžio gydymo būdų, taikomų maždaug ketvirčiui onkologinių pacientų. "Sunku įsivaizduoti onkologinių ligų gydymą be spindulinės terapijos", - sako Onkologijos klinikos Radioterapijos skyriaus vedėjas, gydytojas radioterapeutas Pranas Jurkus.

Radioterapeutas Pranas Jurkus sako, kad pati didžiausia blogybė - sulaukti rūkančio paciento.

Autorės nuotr.

Spindulinei terapijai nėra nepasiekiamų navikų

Anot radioterapeuto, spindulinė terapija (radioterapija) yra viena iš kompleksinių onkologinių ligonių gydymo būdų. Šioje medicinos srityje ypač svarbų vaidmenį vaidina naujos technologijos. "Pastaruoju metu šios technologijos itin sparčiai plėtojamos, todėl mes taip pat stengiamės neatsilikti. Prieš porą metų mūsų klinika įsigijo modernų linijinį greitintuvą. Kuo tobulesnis prietaisas, tuo efektyviau naikinamos vėžinės ląstelės bei labiau tausojama paties paciento sveikata", - sako medikas.

Spindulinės terapijos metu naudojama didelės energijos jonizuojančioji spinduliuotė. Jonizuojančių spindulių paskirtis – sunaikinti auglį, sustabdyti jo augimą, metastazes, nuskausminti, sustabdyti kraujavimą. Iki tol onkologijos klinikoje naudotas kobalto spindulinės terapijos aparatas negalėjo švitinti auglių, slypinčių giliuosiuose audiniuose, jame nebuvo gydymo planavimo galimybių bei siekiamo tikslumo. Senoji radioterapija buvo dvimatė, t. y. leisdavo matyti tik plokščią auglio vaizdą, o švitinama būdavo per visą jo plokštumą. Taip švitinant pakeliui pasitaikydavo svarbių organų ir audinių, todėl švitinimas didesnėmis dozėmis retai kada buvo galimas. Naujojo linijinio greitintuvo didžiausias pranašumas tas, kad spindulys geba prasiskverbti ten, kur reikia. Nukreiptas į žmogaus kūną jonizuojančių spindulių pluoštas pasiekia net ir giliausiai esančius audinius, kur juos ir sunaikina. "Žinoma, visiškai apsaugoti sveikuosius audinius nuo radiacijos, kai juose glūdi auglys, neįmanoma, tad spindulinės reakcijos neišvengiamos, aplinkiniai audiniai reaguoja net ir į mažesnes jonizuojančios spinduliuotės dozes nei naudojamos gydymo tikslais. Deja, praktiškai nėra tokių vėžio gydymo metodų, kurie veiktų tik vėžines ląsteles", - sako medikas.

Trūksta medikų dirbti nauja aparatūra

Nors vasarą pacientų sumažėja, tačiau jų srautas vis tiek išlieka išties labai didelis: spindulinis gydymas linijiniu greitintuvu per parą atliekamas net šimtui pacientų. "Pas mus gydomi ne tik Šiaulių krašto ligoniai - neretai sulaukiame pacientų iš Pasvalio, Panevėžio, Birštono ir kitų Lietuvos miestų. Linijinio greitintuvo darbo režimas perkrautas. Kad galėtume visavertiškai dirbti, mums reikalingas dar vienas linijinis greitintuvas, kurio sulaukti tikimės artimiausiu metu. Didžiulis mediko darbo palengvinimas – naujasis rentgeno terapijos aparatas, kuriuo gydome paviršinius auglius. Tik apsirūpinę modernia aparatūra galėsime padėti pacientams pagerinti jų gyvenimo kokybę sergant onkologine liga, - pasakoja gydytojas. – Didžiausia bėda ta, jog Radioterapijos skyriuje dabar esu vienintelis onkologas radioterapeutas. Laimė, žada ateiti naujas gydytojas, tikiuosi, jog mes tikrai jo sulauksime."

Sudaromos sąlygos gydytis ambulatoriškai

Spindulinės terapijos kursas vidutiniškai trunka septynias savaites. Radiacijos kiekis, kurį sugeria audiniai, vadinamas radiacijos doze, kurios matavimo vienetas vadinamas grėjumi, sutrumpintai žymimas Gy. Įvairūs audiniai toleruoja skirtingas radiacijos dozes, pvz., prostatos vėžio gydymas apima 36 spindulinės terapijos seansus. Dažniausiai vienos dienos spindulių dozė į švitinamą vietą yra 1,8-2 Gy, viso kurso – apie 70 Gy. Spinduliuotės dozė priklauso nuo auglio rūšies, jo lokalizacijos, aplink esančių sveikų audinių tolerancijos ir kitų faktorių. Kiekvieną dieną auglys apšvitinamas vienoda įprastine vienkartine Gy spindulių doze. Švitinimo seansai vyksta penkias dienas per savaitę nuo pirmadienio iki penktadienio. Gydymas, kurio sėkmę lemia vėžio stadija, gali būti atliekamas ne tik stacionaro, bet ir ambulatorinėmis sąlygomis.

"Nemažai mūsų klinikoje gydomų ligonių spindulinė terapija sėkmingai atliekama ambulatorinėmis sąlygomis. Šį gydymo būdą renkasi ne tik Šiaulių miesto gyventojai, bet ir atokiau gyvenantys pacientai, - pasakoja medikas. - Ne visus spinduline terapija gydomus pacientus vargina spindulinės reakcijos, tad neretai spinduline terapija gydomi pacientai gyvena kokybišką, jiems įprastą gyvenimą."

Šalutinis poveikis neišvengiamas

Kiekvieno žmogaus organizmas skirtingai reaguoja į spindulinę terapiją, tačiau daugiausia šalutinių reakcijų pobūdis priklauso nuo švitinimo zonos, tad priklausomai nuo to, kuri sritis švitinama, gali pasireikšti vietinės reakcijos, pvz., švitinant galvos ir kaklo sritį gali atsirasti pakitimų burnoje, todėl gali pakisti skonio jutimas. Spindulinė terapija sukelia plaukų slinkimą, tačiau tik toje vietoje, kurioje yra švitinama, pvz., švitinant kaklo limfmazgius plaukai gali nuslinkti pakaušio srityje. Gydytojas perspėja, jog dėl to nereikėtų nuogąstauti, nes baigus spindulinės terapijos kursą plaukai vėl greitai atauga. Neretai spindulinės terapijos metu pacientą ima varginti pykinimas, vėmimas, stiprus nuovargio jausmas, depresija, virškinimo sutrikimai, odos dirginimas ir pan. Vieniems pacientams nepageidaujami reiškiniai būna stipresni, kitiems - silpnesni.

"Pasitaiko visko, tačiau nereikia pamiršti, jog vėžys – sunki lėtinė liga, reikalaujanti sudėtingo ilgalaikio gydymo. Nors spindulinė terapija yra drastiškas gydymo būdas, tačiau be jos vargu ar galėtume padėti pacientui gydyti ne tik galvos smegenų, krūties, prostatos, gerklų, plaučių, kasos, odos, skrandžio, gimdos, minkštųjų audinių ar kitas navikines ligas, bet ir sumažinti skausmą ar kitus ligos simptomus, atsiradus kaulų ar kitų organų pažeidimui. - sako gydytojas. - Mes stengiamės kiek įmanoma padėti pacientui, kad jį kuo mažiau vargintų nepageidaujami spindulinio gydymo reiškiniai - dabar metu šalutinio poveikio pasekmes galima kontroliuoti. Švitinant atsiradusios spindulinės reakcijos, kurioms sušvelninti gali būti skiriamos medikamentinės priemonės, baigus gydymą palaipsniui praeina."

 

Radioterapeutas Pranas Jurkus sako, kad pati didžiausia blogybė - sulaukti rūkančio paciento.

Autorės nuotr.

Garbaus amžiaus žmonėms nerekomenduojama

Spindulinei terapijai taikyti įtakos turi paciento amžius. "Vėžiui nesvarbus amžius – juo serga ir jauni, ir seni, todėl dvasiškai sunku būna visiems", - sako medikas. Bėda, ta, jog jaunuolio organizmas kur kas jautriau reaguoja į spindulinės terapijos gydymą. Kur kas ištvermingesni šiam gydymo metodui vyresnio amžiaus pacientai, tačiau garbaus amžiaus žmonėms, anot mediko, spindulinė terapija nerekomenduojama. "Nėra tikslinga skirti pacientui spindulinės terapijos, jeigu po gydymo negalime jam suteikti penkerių metų visavertiško gyvenimo garantijos, - sako radioterapeutas, - todėl planuodami gydymą rimtai apsvarstome, ar verta pradėti spindulinį gydymą senam žmogui. Galbūt kitas gydymo būdas būtų kur kas efektyvesnis, o jo sukeltos šalutinės reakcijos – mažesnės."

Būtina reguliariai tikrintis

Vis dar vyrauja nuomonė, kad vėžys – nepagydoma, jokios vilties nesuteikianti liga. Sparčiai pirmyn žengiantys mokslo pasiekimai, anot mediko, turėtų pakeisti šį požiūrį. Svarbiausia, kad onkologinės ligos būtų laiku diagnozuotos, tik tuomet jas tvirta ranka bus galima išbraukti iš mirtinų ligų sąrašo. Užleistas vėžys sunkiau pasiduoda gydomas, tad neretai jo finalas būna liūdnas. "Ateina žmogelis, sergantis apleistu odos vėžiu, net gaila žiūrėti, - dalijasi patirtimi medikas. – O laiku pastebėtą odos vėžį pasiseka išgydyti 100 proc., tačiau net jei žmogus ir išgijo, jis neturėtų prarasti budrumo, nes visuomet tikėtina, kad vėžys atsinaujins. Vėžio gydymas – tai bandymas nužudyti piktybines ląsteles. Kai ląstelė žudoma, ji įjungia visus savo apsaugos mechanizmus, kad išvengtų žūties. Vėžys pagydomas, bet neišgydomas, todėl net ir po sėkmingo gydymo nevertėtų pamiršti kelio pas medikus."

Tabakas apsunkina gydymą

Galima tik įsivaizduoti kokia žala daroma organizmui, kuomet rūkoma gydantis nuo kitų ligų. Taip "besigydančių" pacientų apstu ir onkologinėje klinikoje. "Pati didžiausia blogybė - sulaukti rūkančio paciento", - tvirtina radioterapeutas, per 40 į darbo praktikos metų spėjęs įsitikinti, jog taikant spindulinę terapiją rūkančiam pacientui vietoj laukiamo teigiamo gydymo efekto patiriama daug daugiau šalutinių poveikių. Cigarečių dūmuose esantis anglies monoksidas jungiasi su kraujyje esančiu deguonį pernešančiu hemoglobinu ir mažina organizmo aprūpinimą deguonimi. "Spindulinės terapijos gydymo metu auglys turi būti visiškai aprūpintas deguonimi, nes tik tuomet jis yra jautresnis jonizuojančių spindulių pluoštui", - tvirtina gydytojas ir rekomenduoja šio žalingo įpročio visiškai atsisakyti bent spindulinės terapijos metu. Ar sunku žengti lemtingą žingsnį? "Dauguma rūkančiųjų ne tik atsisako cigaretės, bet ir keikia tą dieną, kai pirmąkart ją paėmė", - šypsosi medikas.

Jūsų būtis - tik jūsų rankose

Spindulinio gydymo metu nepatartina būti saulėje, maudytis karštoje vonioje, saunoje, trinti, masažuoti, skusti, kvėpinti, tepti spiritu, kremu ar kitomis aštriomis kosmetikos priemonėmis švitinamos srities odą. Rengdamiesi, verčiau rinkitės natūralaus pluošto – medvilninius, lininius apatinius drabužius. Jei švitinama galvos ar kaklo sritis, saulėtomis dienomis rekomenduojama nešioti galvos dangalą. Ilgas buvimas karštoje saulėje gali pakenkti švitintos srities odai. Reikėtų vengti šalčio bei vėjuoto oro. Pašaliniai reiškiniai - pykinimas, vėmimas, pasikeitęs skonio pojūtis ir pan. - trukdo valgyti, todėl dažnai neturima apetito ir mažai valgoma, tačiau nereikia pamiršti, jog gera mityba padeda neprarasti svorio ir greičiau atgauti jėgas. Spindulinės terapijos metu nereikėtų vartoti jokių vaistažolių bei vitaminų. Verčiau valgykite natūralų maistą. Venkite pervargti, kuo daugiau ilsėkitės, būkite gryname ore, gamtoje.

Svarbiausias dalykas kiekvieno vėžiu sergančio žmogaus gyvenime – tikėjimas ir pasitikėjimas. Tikėjimas, jog pagysite, pagerins jūsų savijautą, o pasitikėjimas jus gydančiu gydytoju padės pasiekti kuo geresnio rezultato kovojant su jus užklupusia liga.

Dovanotas kraujas dar kartą suteikia galimybę gyventi

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Gelbstint žmogui gyvybę, dažnai prireikia donorų kraujo. Kovoti už gyvybę galime kiekvienas, tačiau dažniausiai apie kitus susimąstome tik ištikus nelaimei. Deja, ligos bei kitos negandos nesirenka laiko, todėl delsimas neretai būna pražūtingas. "Jei kas nors jaunystėje būtų pasakęs: "Klausyk, mes galime išgelbėti žmogui gyvybę - einam duoti kraujo", - tikrai būčiau ėjęs ir davęs", - tvirtina Kęstutis Gascevičius, pelnęs nusipelniusio donoro vardą.

Nusipeliusio donoro Kęstučio Gascevičiaus teigimu, žmonės, kalbėdami apie donorystę, vadovaujasi prietarais ir baimėmis.

Autorės nuotr.

Patyrė kraujo donorystės svarbą

Akimirksniu silpstančiai, po gimdymo gausiai nukraujavusiai poniai Živilei buvo perpilti penki litrai kraujo kartu su jo pakaitalais. Tai padaryti, anot pašnekovės, nebuvę paprasta, nes jos kraujo grupė gana reta – AB (IV). Nei jos vyras, nei vienintelė sesuo negalėjo jai pagelbėti, nes jų kraujo grupės netiko dvynukes pagimdžiusiai moteriai. Laimė, tuo metu ligoninėje buvo šios ypatingos grupės kraujo atsargų, tad nesavanaudiška donorų pagalba bei medikų profesionalumas išgelbėjo jaunai mamai gyvybę.

Ponia Živilė prisipažįsta, kad iki tol ji ne tik niekada nekreipusi dėmesio į kvietimus tapti donoru, bet ir nė karto nesusimąsčiusi, jog gali išaušti lemtingoji diena, kai jai pačiai prireiks donoro kraujo, tad dėl kraujo donorystės nesukusi sau galvos. "Niekada nebuvau savanaudė, tačiau nemaniau, kad būtent donorystė dovanos man antrą galimybę džiaugtis gyvenimu, - atvirauja moteris. – Iki tol gyvenau kaip ir visi – kasdien tuo pačiu keliu, beje, vedančiu pro pat kraujo centrą, skubėjau į darbą. Ne kartą mačiau, kaip jaunimas užeina ar išeina iš šio pastato. Pagalvodavau, kad kiekvienas daro tai, kas jam atrodo prasmingiausia, tačiau savęs vietoj jų neįsivaizduodavau. Man kažko trūko – gal drąsos, motyvacijos, o gal noro padėti kitiems. Skausmingomis akimirkomis gyvenimas žmogui suteikia galimybę peržvelgti ir iš naujo įvertinti tai, kas jam iki tol atrodė svarbiausia. Aš pasinaudojau man suteiktu šansu ir tvirtai nusprendžiau grąžinti skolą, vos tik nustosiu krūtimi maitinti savo dukreles. Mano vyras taip pat neliko abejingas kitų nelaimėms, todėl nė nedvejodamas tapo donoru. Kaskart, laikydama ant rankų savo mažyles, jaučiu neapsakomą palaimą širdyje, už kurią iš visos širdies esu dėkinga nepažįstamiems donorams, nes tik jų dėka supratau, koks brangus gyvenimas ir kokia neįkainojama vertybė yra žmogaus kraujas."

Donorystei nereikia pompastikos

Tapti kraujo donoru poną Kęstutį Gascevičių paskatino mamos liga. Deja, sūnaus kraujas nepadėjo įveikti jos ligos. Beribio skausmo akimirką ką tik donoru tapusiam ponui Kęstučiui giliai širdin įstrigo toje pačioje palatoje gulėjusios vienišos senutės, kuriai taip pat reikėjo perpilti kraują, beviltiškos padėties vaizdas.

"Nors koridoriuje žmonių buvo nemažai, tačiau gydytojos pagalbos šauksmo, jog močiutei reikalingas kraujas, niekas taip ir neišgirdo. Nežinau, kaip toliau susiklostė močiutės gyvenimas, tačiau tikiuosi, jog medikai nepaliko jos likimo valioje", - viliasi jis.

Nėra nieko liūdniau už vienišą ligotą senatvę, todėl donoras įsitikinęs, jog būtina kalbėti apie donorystę. Be to, neretai žmonės, kalbėdami apie donorystę, vadovaujasi prietarais ir baimėmis.

"Kalbėti apie donorystę reikia be didžiulių plakatų ar kitokios pompastikos. Tai padaryti galima visiškai paprastai, nes geriems darbams reklama nebūtina, dėl jų niekada nesiteisinama ir nepriekaištaujama. Argi ne juokingai atrodo, kai daug gražių ponių ir ponų, padarę gerą darbą, visi kartu sustoja bendrai fotografijai? - stebisi donoras. – Mes turime išmokti be pagyrimų padėti vieni kitiems ir ši pagalba turi tapti norma."

Imti pinigus – amoralu?

Išsivysčiusiose Vakarų valstybėse neatlygintina donorystė siekia beveik 100 procentų Europos Sąjungos direktyvoje skelbiama, kad prekiauti žmogaus krauju yra amoralu. Lietuvoje neatlygintinos donorystės idėja įleidžia šaknis, tačiau žmonių suinteresuotumas duoti neatlygintinai kraujo labai priklauso nuo jų materialinės padėties. Donoras sako ne kartą pastebėjęs, jog donorystė yra vienintelis būdas, suteikiantis galimybę nupirkti savo sergančiam vaikui vaistų ar maisto šeimai. "Aš jokiu būdu nesmerkiu tokių donorų, - tvirtina K. Gascevičius ir visiems, norintiems burnoti prieš tokį jų pasirinkimą, pasiūlo vadovautis senolių išmintimi. - Prieš moralizuodamas – pamąstyk." Kiek kartų ponas Kęstutis neatlygintinai yra davęs kraujo, sako neskaičiavęs, tačiau tai turėtų būti ne mažiau nei 40. Savo kraujo, anot jo, nei kūręs, nei kaip kitaip gaminęs, todėl neleidžiantis sau už jį imti pinigų.

Ne tik sveika, bet ir malonu

Viduramžiais kraujo nuleidimas buvo bene dažniausia daugelio ligų gydomoji priemonė. Toks gydymo būdas, ypač rekomenduotinas nuo galvos, akių skausmų, karštinės, aukšto kraujospūdžio ar apsinuodijimo atvejais, buvo populiarus iki pat XIX a. Kraujo ligoniams paprastai nuleisdavo pradūrę ar įpjovę veną. Vėlyvaisiais viduramžiais pradėta gydyti ir dėlėmis, tačiau jos buvo itin brangios. Be to, buvo manoma, kad blogo kraujo kartkarkėmis verta atsisakyti ir šiaip, nes tai stiprina sveikatą. Dėl šios tiesos nesiginčyja ir šių laikų medikai. Anot jų, nedidelio kraujo kiekio praradimas yra naudingas organizmui: pagreitėja kraujotaka, pagerėja medžiagų apykaita, todėl organizmas kur kas geriau aprūpinamas deguonimi. Reguliariai duodant kraujo, sumažėja pavojus susirgti širdies ligomis, susireguliuoja geležies kiekis organizme. Kraujo davimas nekenkia ir gerai savijautai.

"Netekdamas dalies kraujo, išsigydau nuo depresijos, blogos nuotaikos bei pasiutimo, todėl manau, kad kraujo nuleidimas yra vertingas ir man pačiam, - juokauja donoras. – Man labai malonu, kad būdamas nežinomas retkarčiais gali suteikti paslaugą – išgelbėti gyvybę ar padėti greičiau išgyti."

Nesudėtinga, tačiau veiksminga

Tai, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp kraujo grupės ir valgomo maisto, bandymų bei nesėkmių metodu nustatė amerikietis gydytojas Džeimsas D. Adamo. Kolegos seniausiai jį būtų apšaukę šarlatanu ir atidavę gydytojų garbės teismui, jeigu ne aplinkybė – jo pacientų išgijimo procentas buvo didžiausias. Neretai jis imdavo gydyti ir išgydydavo tokius pacientus, kuriuos klasikinė medicina būdavo priskyrusi beviltiškųjų kategorijai. Deja, gydytojas savo teorijos, patvirtinančios mitybos ir kraujo grupės ryšį, pagrįsti moksliškai negalėjo, nes mokslas tuo metu dar nebuvo tiek toli pažengęs į priekį. Dabar mityba pagal kraujo grupę atrodo paprasta, tačiau kartu ji yra labai įvairi, nes joje yra gyvybiškai svarbių maistinių medžiagų, be kurių neišsiverstų mūsų kūnas ir siela. Tuo spėjo įsitikinti ir donoro šeima, nuo pirmadienio iki penktadienio derindama maisto produktus, o savaigaliais maitindamasi pagal, anot donoro, "laisvą programą". Daugeliui aktualu, jog derinant maisto produktus išvengiama antsvorio, o svarbiausia, jog nereikia skaičiuoti kiekvieno kąsnelio.

Procedūra – paprasta ir neskausminga

Kokie pojūčiai apima davus kraujo? "Savijauta po procedūros tikrai nėra prasta, - užtikrina donoras. - Aš nesu nei kosmonautas, nei šachtininkas, nei Martin kroso dalyvis, nes aprašymuose, su kuriais tenka susipažinti kiekvienam donorui, paminėta, jog būtent šių sričių atstovams patartina po procedūros neskubėti grįžti į jiems įprastą veiklą."

Pati procedūra, anot pašnekovo, labai paprasta ir neskausminga, tad norintiems atlikti gerą darbą tereikia rasti laiko ir nueiti į kraujo centrą, o ten dirbantys medikai, įvertinę veikatos būklę, iš venos paims 450 mililitrų kraujo. Tokio dydžio dozės, kurios, be jokios abejonės, nėra kenksmingos žmogaus sveikatai, imamos viso pasaulio kraujo centruose. Sveikam žmogui kraujo galima duoti 4-5 kartus per metus. Paimto kraujo kiekis atsistato per dvi savaites.

Noras padėti įveiktų bet kokias kliūtis

Kai kraujo donorystė atsidūrė įtarimų šešėlyje, ponas Kęstutis, siekdamas tuos įtarimus išsklaidyti, teiravosi net paties sveikatos apsaugos ministro Raimondo Šukio, ar iš tiesų egzistuoja kraujo verslas. Ministro atsakymas išsklaidė abejones ir įtikino donorą, jog kraujas pasiekia tuos žmones, kuriems labiausiai jo reikia.

"Likus bent menkiausiai abejonei, savo kraujo nebūčiau patikėjęs nė vienam kraujo donorystės centrui", - tvirtina donoras, tikindamas, jog tuomet, pasinaudodamas spaudos galia, pats būtų ieškojęs galimybės padėti žmonėms. Tie, kuriems iš tiesų jo neišvengiamai reikėtų, anot donoro, be abejonės, atsilieptų.

Vaikystė anapus sienos

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Pasikalbėti apie kitokius vaikus mamos atėjo po bemiegės nakties. Ramiai tekėjęs gyvenimas apvirto aukštyn kojomis po to, kai jų sveiki ir guvūs vaikai liovėsi kalbėti, reaguoti į aplinką ir visam laikui užsidarė tik jiems vieniems suvokiamame pasaulyje, į kurį norint patekti neužtenka vien tik tėvų meilės ir pastangų. Būtina valstybės pagalba, nes nedarant nieko ar padarius per mažai vaikai išaugs į nekontroliuojamus suaugusius vyrus ir moteris, kurie taps sunkia našta valstybei.

 Agresiją sukelia net ir smulkmena

Gyvenimas su autizmu sergančiu vaiku priverčia griežtai laikytis vaiko nustatyto režimo: kasdien tuo pačiu laiku jį kelti ir guldyti, prausti, valgydinti, rengti tais pačiais jam įprastais rūbais ir panašiai. Kasdien. Bet kokia, nors ir nedidelė naujovė vaiko griežtoje, tačiau jam įprastoje kasdienybėje pasėja didelį chaosą.

"Sušilus orams teko pakeisti šiltesnius drabužius į plonesnius. Kai ruošiantis eiti į lauką sūnus nerado įprastų jam rūbų, ėmė pykti, šaukti, išreikšdamas savo didžiulį nepasitenkinimą tapo agresyvus, – pasakoja Manto mama. - Suvaldyti suaugusio vaiko agresiją nėra paprasta – juk jis visa galva už mane aukštesnis ir stambesnis. Bepigu, kai sūnus buvo mažiukas – užplūdus pykčiui apglėbdavau ir laikydavau, kol pyktis atslūgdavo, tačiau dabar to padaryti neįmanoma, smūgiai tapo daug skaudesni nei anksčiau."

Ramiai miegoti naktį – daugeliui įprastas veiksmas, tačiau kitokius vaikus auginančios mamos sako, jog miegas joms seniai tapo prabanga. "Aš jau antra naktis be miego", - šypteli Domo mama, o jai pritardama galva linkteli ir Manto mama. – Besiguodžiančių kolegų kalbos apie sunkią senų tėvų slaugymo dalią kelia baltą pavydą, nes tai tik trumpalaikė našta. Mūsų bėda tęsiasi jau apie 20 metų. Likimas uždarė mus į kalėjimą iki gyvos galvos, kuriame nėra nei durų, nei langų."

Pasaulį mato kitaip

"Mūsų vaikai - dideli, tad jau spėjome įgyti kitokių vaikų auginimo patirties", - sako mamos. Jos mena, jog pati mažojo žmogelio atėjimo šion žemėn pradžia niekuo nesiskyrė nuo jų vyresnių brolių ar seserų.

Domo mama pasakoja, jog iš visų keturių jos atžalų Domas, būdamas kūdikis, vystėsi geriausiai. Ji, kaip ir visos mamos, džiaugėsi išgirdusi pirmuosius mažylio žodžius ir nė neįtarė, kad netrukus jos jaunėlis amžiams užsidarys tik jam vienam suprantamoje erdvėje. Berniukui be jokios priežasties ėmus gulinėti ant žemės, tėvams kilo įtarimas, kad jis nebegirdi, todėl nedelsiant suskubta ieškoti medikų pagalbos. Pirmieji medikų įtarimai, jog galvoje gali tūnoti auglys, nepasitvirtino.

"Aplinkos garsų negirdėjimas buvo pirmasis žingsnis į kitokį, mums sunkiai suvokiamą pasaulį, - sako mama, - nors, ką gali žinoti, galbūt žvelgiant sūnaus akimis mums įprastas pasaulis jam atrodo keistas, skurdesnis bei perpildytas buitimi. Manau, jog Domui per skaudu šiame pasaulyje būti - jis suvokia daugelį dalykų, o mes nesame itin jautrūs, kad kitokiems vaikams būtų paprasta su mumis gyventi."

Ateidamas į šį pasaulį Gintas patyrė gimdymo traumą, tačiau vėliau, anot Ginto mamos, ji nepastebėjo jokių sūnaus vystymosi sutrikimų. Gintukas dar nebuvo spėjęs atšvęsti savo antrojo gimtadienio, kai gimė sesutė. "Sūnus pasižymėjo itin gera mechanine atmintimi – būdamas vienerių metų aštuonių mėnesių jis be jokio vargo pasekdavo visą senelės pasaką. Aiškiai ir taisyklingai ištardavo kitiems vaikams jo amžiaus tarpsniui sudėtingus žodžius "traktorius", "ekskavatorius", todėl kai staiga kažkur dingo jo kalba ir atsirado keistas juokas, mes manėme, jog sūnus, atėjus dar vienai mažylei į mūsų šeimą, patyrė didžiulį stresą, - pasakoja Ginto mama. – Tik vėliau paaiškėjo, kuo jis serga."

Elgesį sunku prognozuoti

"Vilties" bendrijos pirmininkė ant stalo pažeria šūsnį nuotraukų, kuriose užfiksuotos kelionių bei švenčių akimirkos. Gražūs, protingomis akimis žvelgiantys į pasaulį vaikai atrodo laimingi ir viską suprantantys.

"Kiekvieno žmogaus veidas yra šiek tiek asimetriškas, o autistų veidai – visiškai simetriški", - grožio paslaptį aiškina Domo mama. – Ne veltui sakoma, jog šie vaikai tarsi iš pieno plaukę."

Autisto vaiko elgesio neįmanoma nuspėti: minutę elgiasi ramiai, o kitą jau atlieka aplinkinių žmonių pasipiktinimą keliantį veiksmą: pavyzdžiui, atėjęs prie kasos Domas atsiklaupia ir apžioja mokėjimo kortelę. Tuomet jį lydinčios mamos adresu pasipila eilėje stovinčių žmonių priekaištai dėl netinkamo vaiko auklėjimo.

Ginto mama prisipažįsta bijanti vestis sūnų į prekybos centrą, nes negalinti su juo susitarti, kad šis nepultų valgyti sveriamų saldainių. Nepavykus susitarti, Gintas tampa agresyvus, ima muštis.

"Vilties" bendrijos pirmininkė, Aušros mama sako, jog Šveicarijoje autistui vaikui bei jį lydintiems asmenims rekomenduojama pasikabinti užrašą, nurodantį, jog tai vaikas autistas, kuris gali keistai elgtis. "Mes norime, kad žmonės, pamatę mus, einančias su kitokiu vaiku, suprastų ir būtų atlaidesni jiems bei neskubėtų mūsų teisti. Jų smegenys užsikrėtė "virusu", nuo kurio, deja, dar nėra išrasta jokios "antivirusinės programos", - sako Domo mama.

Gali vystytis ir tobulėti

Autistams reikia daug nuoširdžios meilės ir nuolatinio rūpesčio. Kad būtų palengvintas kitokių vaikų prisitaikymas prie mums įprasto gyvenimo, reikia ne tik tėvų bei specialistų pastangų, bet ir nemažai lėšų.

Geriausių rezultatų pasiekiama, kai su autistu vaiku dirbama nuo pat kūdikystės, vos tik pastebėjus pirmuosius požymius. "Su vaiku reikia dirbti kasdien 8 val. per parą. Tau kūrybiškas procesas, kuriam reikalingos nemažos lėšos. Tik tuomet galima tikėtis geresnių prognozių, - dalijasi patirtimi Domo mama. – Mes išbandėme lietuvės iš Australijos Juros Tender, turinčios daugiametę patirtį vystymosi sutrikimų, sunkaus elgesio bei elgesio terapijos srityse, į Lietuvą atvežtą tam tikrą ženklų bei pagyrimų sistemą, kuri pasirodė esanti itin efektyvi. Padirbėję iš peties galėjome pasidžiaugti Domo gebėjimu išsėdėti prie stalo dvi valandas. Anksčiau jis prie jo prisėdęs tetverdavo vos penkias minutes. Tačiau kai yra šeima, o joje, be vaiko autisto, auga kiti vaikai, išties labai sudėtinga pasiaukoti vien tik kitokio vaiko ugdymui."

Šalia sėdinčios mamos vieningai pritaria, jog autizmu sergantys vaikai nėra vidutinybės, jie dažnai būna apdovanoti neeiliniais talentais, tačiau dažnai mes, suaugusieji, nemokame padėti jiems jų atskleisti.

Laimės akimirkos trumpos, bet amžinos

Laimė, tarp pilkos kasdienybės esti ir širdžiai malonių bei brangių akimirkų. Domo mama mena, kaip vos tik grįžusią iš parduotuvės ją tarpduryje pasitikdavo visos keturios viena už kitą mažesnės atžalos. Domas stipriai apglėbdavo mamai kaklą savo mažutėmis rankutėmis - parodydavo, jog jis jos laukė ir labai pasiilgo, tuo tarpu likusi trijulė smalsiai apžiūrinėdavo mamos parneštus krepšius. Šis nuostabus jausmas visą gyvenimą išliks jos atmintyje kaip brangus prisiminimas, ir visiškai nesvarbu, jog ūgtelėjęs Domas kartu su visais nuskubėdavo apžiūrėti jos parneštų kupinų krepšių.

Aušros mama džiaugiasi viename prekybos centrų sutiktos supratingos pardavėjos pasiūlymu leisti Aušrelei pasižiūrėti, kaip veikia savitarnos kasa, užuot liepusi tėčiui kuo skubiau išvesti Aušrelę iš parduotuvės, kol ji susimokės už prekes.

Pasigendama paramos šeimai

Mamos sako neišvengiančios ir pačių liūdniausių minčių – kas bus, kai jų nebebus? Kaip ir kur tuomet gyvens jų vaikai ir kas apgaubs juos šiluma, kuria kasdien jos laiko apglėbusios savo vaikus? Todėl moterys vis garsiau išdrįsta prabilti apie atskirus namus, kuriuose galėtų gyventi autizmu sergantys vaikai.

"Manau, jog vyresnės Domo seserys mielai lankytų brolį, retkarčiais pasiimtų jį į namus, - tvirtai tiki Domo mama. - Tai būtų pati geriausia išeitis ir autizmu sergantiesiems, ir jų artimiesiems."

Deja, moterys sako patyrusios, jog prieš tai buvusiems, nei dabar esantiems tautos išrinktiesiems nerūpi neįgaliųjų problemos. Metų metus besibeldžiančios į valdžios duris moterys tvirtina, jog autistus valstybė paliko likimo valiai. Kasmet mamos su baime laukia artėjančių vasaros atostogų. Ringuvos specialioji mokykla užveria poilsiui duris iki pat rugsėjo pirmosios, tad einant į darbą suaugusius savo vaikus teks palikti daug jaunesniems broliams ar seserims, nors tai nėra saugu. Ne kartą buvo prašyta, kad vasarą būtų sudarytos sąlygos lankyti dienos centrą, tačiau pagalbos šauksmas buvo šaltai atmestas. Paaiškėjo, jog vienas tėtis - bedarbis, kitas – pensininkas, tad prižiūrėti vaikus, kol mamos dirba, yra kam.

"Niekas nė nesigilino, jog tuo metu pervargę tėvai norėtų išsimiegoti ar be streso nueiti į parduotuvę, - dalijasi nuoskauda mamos. - Mes esame kreipusios ne tik į savivaldybės atstovus, bet ir apskrities viršininko administraciją, tačiau pagalbos nesulaukėme. Ne veltui sakoma - kaip valdžia žiūri į neįgaliuosius, toks jos požiūris į socialines problemas apskritai."

Vis dažniau diagnozuojamas sutrikimas

Anot mamų, jei anksčiau autizmu sergančių vaikų pasitaikydavo labai retai, tai dabar jų itin daugėja. "Anksčiau dažnas, išgirdęs žodį "autistas" nesuprasdavo, apie ką kalbama. Dabar retai kas apie tai nėra girdėjęs ar net tikrovėje pats susidūręs su šia problema", - tikina mamos.

Taip yra ne tik pas mus. Vien JAV nuo 1990 metų diagnozuotų autizmo sindromą turinčių vaikų padaugėjo apie dešimt kartų. Duomenų, kiek yra sergančiųjų šia liga Lietuvoje, nėra. Statistikos departamento teigimu, proto negalę Lietuvoje turi apie 31 tūkst. asmenų. Manoma, jog mūsų šalyje yra apie 4-5 tūkst. autizmo sutrikimą turinčių nepilnamečių. Deja, Lietuva neturi aiškios šio sutrikimo gydymo politikos, teikia nepakankamą socialinę pagalbą.

Netoli ano pasaulio

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Apie komos ištiktus ligonius sukurta išties nemažai jaudinančių siužetų. Įvairiais gyvenimo, ypač sunkios ligos atvejais žmogus linkęs tikėti stebuklais bei nežemiškais nutikimais. Išsiaiškinti, ar mirties akimirką iš tiesų žmogus turėjo ryšį su anuo pasauliu, praktiškai neįmanoma. O gal iš tiesų būna stebuklų? "Tai tik mitas, suteikiantis jėgų komą išgyvenančių ligonių artimiesiems", - sako anesteziologas-reanimatologas Kęstutis Lamanauskas.

Anesteziologas-reanimatologas Kęstutis Lamanauskas pasakoja, kad komos būsenos ligoniai, neretai pasmerkti mirčiai, kartais pakyla ir įrodo, kad žmogaus galios neišmatuojamos.

Autorės nuotr.

Stebuklo laukimas

Avarijoje skaudžiai nukentėjęs ponas Vidmantas dabar į pasaulį žvelgia visiškai kitaip nei prieš penketą metų. Dviejų mažamečių sūnų tėtis tvirtina, jog patirta kančia bei kelionė anapus išmokė jį ne tik džiaugtis kiekviena net ir ne itin džiaugsminga gyvenimo akimirka, bet ir privertė suvokti tikrąją gyvenimo vertę bei visiškai pakeisti pačią vertybių skalę: dažniau galvoti apie dvasios dalykus, mažiau – apie materialines gėrybes.

Sugrįžti į visavertį gyvenimą jaunam vyriškiui padėjo medikai ir jį nuolat slaugiusi žmona Rita, kuri tik liūdnai šypteli prisimindama, jog teko laukti beveik mėnesį, kol jos vyras pabudo iš komos. "Mėnuo virto ištisa amžinybe, tačiau aš buvau šventai įsitikinusi, kad vyras girdi mane. Vos tik atėjusi ir ranka palietusi jam petį monitoriuje pamatydavau, kaip šokteli pulsas bei kyla kraujospūdis, - mena ponia Rita. - Pirmoji gera žinia – vyras pradėjo pats kvėpuoti, vėliau atsimerkė, bet nieko nekalbėjo, tik stebėjo jį supančią aplinką ir, atrodė, atidžiai klausėsi mano pasakojimų."

Kaip yra ten, anapus? Ponas Vidmantas sako, jog neatmena to laikotarpio, kai buvo maksimaliai priklausomas nuo kitų. Jokio tunelio, kurio gale viliojančiai žibėtų akinama šviesa, jis nematęs. Vyriškis tikina, jog būdamas ištiktas komos girdėjo ir suvokė kasdien jį lankiusios žmonos balsą, bet atsiliepti į jos prašymus neturėjęs jėgų. Visiškai bejėgis pasijutęs tuomet, kai jo aplankyti atėjo gyvenimą sugriovęs vairuotojas, kuris maldaute maldavo atleidimo.

"Norėjau rėkte išrėkti, kad jis išeitų iš palatos, tačiau gulėjau tarsi šilkverpio kokonas ir negalėjau ištarti nė žodžio. Raumenys spėjo nusilpti, tad kūnas neklausė manęs ir tuomet, kai pabudau iš komos, o išgirdęs, kad nejudėdamas pragulėjau vos ne mėnesį, niekaip negalėjau tuo patikėti. Man atrodė, jog tik vakar įvyko avarija, nors niekaip negalėjau prisiminti, kaip ji įvyko ir kas nutiko po jos", - pasakoja vyras.

Koma – visiškas sąmonės praradimas

Mintyse, svajonėse bei fantazijose žmogus gali įveikti bet kokias laiko ir erdvės ribas, laisvai rekonstruoti aplinkinį pasaulį ir žmonių santykius, tačiau kokia nepriklausoma nuo aplinkos sąlygų būtų žmogaus mintis, ji vis tiek yra galvos smegenų funkcija, kurią lemia procesai, vykstantys galvos smegenyse. Anatomiškai sąmonės buvimas priklauso nuo asociacinių galvos smegenų žievės zonų ir kai kurių požievio branduolių funkcijų.

"Sąmonę sąlygoja normali centrinės nervų sistemos būklė, o sąmoningumo esmė – būdravimas bei pažinimas, - pasakoja medikas. – Yra trys sąmonės sutrikimo formos, kurios dažniausiai laikomos pakopomis į komą: esant somnolencijos, t. y. patologinio mieguistumo būklei pacientas dar geba reaguoti į žodinius dirgiklius; soporo metu sutrinka sąmonė, nors refleksai išlikę, bet ligonis išlieka visiškai abejingas aplinkai; esant stuporo būklei reaguojama tik į ilgalaikius dirgiklius, tačiau tuoj pat vėl pereinama į nereagavimo būklę, kai šie dirgikliai nenaudojami. Visiška sąmoningumo priešingybė – koma, kurios metu išnyksta būdravimas ir suvokimas, todėl smegenys esti neaktyvios, nepasireiškia jokie refleksai, sutrinka gyvybinės funkcijos." Ar veiskminga kalbinti komoje gulintį ligonį? Anot mediko, kalbinimas yra vienas iš dirgiklių, nesuteikiančių jokios įtakos tam, kad žmogus atgautų sąmonę.

Žmogaus galios neišmatuojamos, bet nevisagalės

Dažniausios komos vidinės priežastys – insultai, augliai, apsinuodijimas vidinėmis organizmo medžiagomis, kai nustoja funkcionuoti inkstai, kepenys ir kt. gyvybiškai svarbūs organai. Išorinės komos priežastys – įvairios traumos, apsinuodijimas alkoholiu, vaistais, smalkėmis bei kitomis toksinėmis medžiagomis ir pan. Įvertinti komos sunkumą padeda daugybė medicininių tyrimų. Vienas jų – Glasgow komų skalė, kai vertinama kalba, atsimerkimas bei galūnių judesiai. Ši skalė dėl savo paprastumo bei informuotumo itin sparčiai paplitusi pasaulyje. Daugiausia – 15 balų – visiškai sąmoningas ir orientuotas žmogus, 3 balai – gili koma. Paciento būklė priklauso nuo komos laipsnio, tad kuo gilesnė koma, tuo mažiau atsako iš jo sulaukiama: negili koma leidžia išlikti skausmo reakcijai, tačiau esant giliai komai pacientas į skausmą nereaguoja.

Tie atvejai, anot mediko, kai atrodo, jog pacientas vis dėlto pajudėjo, tėra tik nesąmoningi, refleksiniai reagavimai. Kiekvienam namiškiui norisi matyti būklę geresnę, nei ji iš tiesų yra. Paciento ateities prognozę sąlygoja komos gilumas, priežastis, žmogaus amžius, gretutinės ligos.

Komos būsenos ligoniai, neretai pasmerkti mirčiai, kartais pakyla ir įrodo, kad žmogaus galios yra neišmatuojamos. Beje, medikas pabrėžia, jog grįžimo į gyvenimą procesas itin sudėtingas – iš komos pabudęs žmogus negeba pakelti rankos, ištarti žodžio, neretai neprisimena net savo vardo. Atmintis, kalba, refleksai atgyja ne iš karto. Kiekvienas ligonis į komą nugrimzta savaip, tad pabudusiųjų atmintis, jausmai, gyvenimiški įgūdžiai taip pat nėra vienodi. Tai priklauso nuo jų smegenų kamieno ir pusrutulių pažeidimo.

"Mūsų skyriuje gydęsi pacientai dažniausiai perkeliami į kitus skyrius, kur sėkmingai tęsia gydymą toliau, o visiškai pasveikę išvyksta namo. Tokie atvejai - pats geriausias moralinis pasitenkinimas medikui, - tvirtina anesteziologas. - Tačiau kardiologinės reanimacijos skyriuje nereti ir atvejai, kai žmogų tenka palydėti anapilin. Atrodo, išties padarei viską, ką galėjai padaryti, kad žmogus gyventų, deja, organizmas nėra tobulas. Gyvenimas yra labai trapus, tačiau, reikia pripažinti, jog dažnas retai kada apie tai susimąstome, todėl neskubame tausoti savo sveikatos."

Smegenys snaudžia, nors akys atmerktos

Kiekviena komoje praleista diena mažina galimybę pasveikti. Per ilgai užtrukusi koma pereina į vegetacinę būklę, kurios metu su pacientu neįmanoma palaikyti jokio psichologinio kontakto. Dvi sąmonės dalys veikia visiškai atskirai: būdravimas išlieka, o sąmoningumas – mąstymas ir jausmai - prapuola. Esant vegetacinei būklei, būdravimas suprantamas kaip miego bei pabudimo ciklai.

Skirtingai nuo komos, ligonis gali atsimerkti ir akys ima klaidžioti, tačiau didžiąją laiko dalį ligoniai būna užsimerkę, todėl atrodo, jog jie miega, tačiau paliesti ar užkalbinti jie gali staiga atsimerkti. Vegetacinės būklės ligoniai dažniausiai kvėpuoja be aparatų, t. y. savarankiškai. Galimi įvairūs spontaniški bei refleksiniai nesąmoningi kūno judesiai ar veiksmai: spontaniška šypsena, susiraukimas, riksmas, verkimas, dantų griežimas, niurnėjimas, dūsavimas, kito žmogaus rankos suspaudimas, tačiau, anot mediko, visa tai paprastai nėra susiję su konkrečiu stimulu. Visi šie judesiai yra refleksiniai ir nevalingi.

"Retas kuris ligonis, esantis vegetacinės būklės, pasinaudoja jam vieninteliu likusiu šansu, kad pradėtų gyvenimą iš naujo, - dalijasi patirtimi gydytojas. - Jeigu ligonis vegetacinės būklės būna ilgiau nei metus, sugrįžti į sąmoningą būseną tikimybės beveik nebelieka."

Svarbiausia laiku suteikti pagalbą

Geriausia, anot mediko, kai pirmąją pagalbą nukentėjusiajam teikia kvalifikuotas medicinos personalas, tačiau labai dažnai, kol sulaukiama kvalifikuotos medikų pagalbos, praeina nemažai laiko, todėl labai svarbu, kad kiekvienas žmogus gebėtų suteikti pirmąją pagalbą, kol atvyks medikai. Deja, įvykus nelaimei, žmonės dažnai pasimeta, nežino ką daryti. Prieš atvykstant greitajai medicinos pagalbai būtina įvertinti nukentėjusiojo kvėpavimą bei širdies veiklą. Jei nukentėjusysis nekvėpuoja ir sustojusi jo širdies veikla, pirmoji pagalba – kvėpavimo ir širdies darbo užtikrinimas. Gaivinti reikia spaudžiant ligoniui krūtinę dažnai ir greitai, maždaug 100 kartų per minutę. 15 kartų spauskite krūtinę ir du kartus į burną įpūskite oro.

Spausti reikia per krūtinės vidurį, o krūtinkaulio paspaudimo gylis – iki 5 cm. Jei ligonis kvėpuoja normaliai, vengdami jo užspringimo ar liežuvio šaknies užkritimo, paguldykite jį stabilioje šoninėje padėtyje ir, nieko nelaukę, kvieskite greitąją medicinos pagalbą. Neduokite nieko gerti ar valgyti ir nepalikite ligonio be priežiūros. Nepamirškite, jog ligonio išgyvenamumą itin sąlygoja savalaikis pagalbos suteikimas, tad delsimas nesiryžtant padėti ar abejojant, kad, galbūt nemokėsite tinkamai suteikti pagalbos, gali kainuoti gyvybę.

Lėtiniai ir ūmūs galvos smegenų kraujotakos sutrikimai

Alina KENSTAVIČIŪTĖ, neurologė

Lėtiniai galvos smegenų kraujotakos sutrikimai yra įvairūs, tačiau dažniausiai diagnozuojama lėtinė smegenų išemija (LSI), kuri pasireiškia nespecifiniais negalavimais: galvos svaiguliu, ūžimu ausyse, nuovargiu, sutrikusiu miegu, nestabilia pusiausvyra, pablogėjusia atmintimi naujiems įvykiams. LSI apibūdinama nespecifiniais neurologiniais ir psichikos simptomais ir pasireiškia vyresnio amžiaus žmonėms. LSI diagnozė nustatoma tik diferencijavus ir ekskliudavus kitas galvos smegenų kraujotakos nepakankamumo priežastis.

 Aterosklerozės laipsniui, hemodinamikos rodikliams ir obstrukciniams kraujagyslių pokyčiams nustatyti atliekami kraujagyslių tyrimai ultragarsu. Jei simptomai ryškėja ir yra neurologinių židininių simptomų, atliekama galvos kompiuterinė tomograma arba magnetinė rezonansinė tomografija. Jei ūžia ausyse, svaigsta galva, pablogėjusi klausa, atliekama audiograma.

Prie ūmių galvos smegenų kraujotakos sutrikimų priskiriami praeinantys galvos smegenų išemijos priepuoliai (PSIP) ir insultai.

PSIP vadinamas ūmus židininis galvos smegenų kraujotakos sutrikimas, kurio simptomai tęsiasi iki 24 valandų. Jei simptomai išlieka ilgiau, liga vadinama galvos smegenų insultu. Insulto metu pažeidimo vietoje žūva neuronai - smegenų ląstelės. Išeminis insultas įvyksta užsikimšus smegenis maitinančiai kraujagyslei, o hemoraginis insultas - išsiliejus kraujui į galvos smegenis ar jų dangalus.

Tiesioginė išeminio insulto priežastis gali būti aterosklerozės pažeistos kraujagyslės užsikimšimas, krešuliai ar sklerozinių plokštelių fragmentai, patekę į smegenų kraujagysles.

Netrombiniai insultai įvyksta dėl spazminės kraujagyslių būklės. Neretai aterosklerotinis procesas sutampa su hipertonine liga ar cukriniu diabetu. Retesnės insultų priežastys yra įvairūs arteritai, kraujo ligos, intoksikacijos.

Visos išvardytos insultų priežastys būdingos 50-60 metų amžiaus ir vyresniems ligoniams. Pastaruoju metu išskiriamas 16-45 metų amžiaus tarpsnis - jaunatvinio insulto grupė. Pastarojo priežastys: kardiogeninė embolija, reumatinės širdies ydos, arterinė hipertenzija, cholesterolio kiekio padidėjimas, rūkymas, kontraceptinės priemonės ir kt. Įtakos turi ir alkoholio vartojimas, antsvoris, rūkimas, nejudrus gyvenimo būdas. Išeminiai insultai gali atsirasti bet kuriuo paros laiku, dažniau - miegant ar tuoj po miego.

Hemoraginis insultas - tai kraujo išsiliejimas į galvos smegenis ar jų dangalus. Dažniausiai hemoraginis insultas įvyksta sergant hipertonine liga, arterine hipertenzija dėl inkstų ligų, kartu esant hipertoninei ligai ir aterosklerozei.

Jauniems žmonėms kraujo išsiliejimo priežastis (nors pasitaiko ir vyresniems) neretai būna įgimtos ar įgytos smegenų arterijų aneurizmos trūkimas. Pasitaiko ir neaiškios priežasties kraujo išsiliejimų į smegenis.

Hemoraginis insultas įvyksta staiga antroje dienos pusėje ar vakare ir sudaro 15% insultų. Insultais sergama visose pasaulio šalyse. Šiaurės Amerikoje ir Europos valstybėse insultas yra trečia pagal dažnumą mirties priežastis (po širdies ir kraujagyslių ligų bei vėžio). Insultas yra pagrindinė invalidumo priežastis. Ši liga yra ne tik medicinos bet ir socialinė problema - apie 50-70% patyrusiųjų insultą lieka neįgalūs. Pacientai, kuriems yra didelė insulto rizika, turi būti tiriami ir skiriamas adekvatus gydymas.

Sveikas gyvenimo būdas, normalus kūno svoris, atsisakymas rūkyti, saikingas alkoholio vartojimas, reguliari mankšta ir sveika mityba sumažina insulto riziką.

Pacientai, kuriems yra didelė insulto rizika, turi būti tiriami ir skiriamas adekvatus gydymas.

Tad rūpinkitės savo sveikata ir būkite sveiki.

Kad svetimas pasaulis netaptų baubu

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Sunku net įsivaizduoti, kokį stresą patiria kūdikis, per anksti atėjęs į šį pasaulį. Tam, kad mažas gležnas žmogutis augtų sveikas, reikia stengtis sudaryti sąlygas, kiek galima panašesnes į buvimą gimdoje. "Turi būti taip, kaip mamytės įsčiose - tamsu, tylu ir šilta", - tvirtina Motinos ir vaiko klinikos Naujagimių ir naujagimių intensyvios terapijos skyriaus vedėja Virginija Gedvilienė.

Inkubatorius - tai speciali lovytė plastiko sienelėmis, kuriame palaikoma temperatūra, reguliuojama pagal naujagimio temperatūrą.

Išgyvena vis daugiau

Nėštumas vidutiniškai trunka apie 40 savaičių. Jei vaisius gimsta 22-37 nėštumo savaitę, naujagimis yra neišnešiotas, todėl nebūna visiškai subrendęs bei pasiruošęs gyventi ne motinos įsčiose. Moters ir vaiko klinikoje esantis Naujagimių ir naujagimių intensyviosios terapijos skyrius aprūpintas pačia naujausia ir, žinoma, geriausia medicinine įranga Lietuvoje, padedančia išgyventi neišnešiotam naujagimiui pirmąsias sunkiausias dienas, savaites, o esant reikalui - ir mėnesius.

Skyriaus vedėja V. Gedvilienė džiaugiasi, jog medicinos laimėjimai, per pastaruosius 2-3 dešimtmečius ypač sparčiai žengiantys pirmyn neonatologijos srityje, išgelbėja vis daugiau vis mažesnio svorio naujagimių. Tad tėveliai, pamatę savo gležną mažylį, gulintį į stiklinę dėžutę panašiame lopšyje, neturėtų pernelyg nerimauti – dažniausiai tokie mažyliai auga sveiki ir laimingi.

Plastikiniai nameliai – modernūs

Naujagimio prisirišimas prie visko, kas saugu ir įprasta, staiga ėmė ir nutrūko. Atsidūręs už jį saugojusios aplinkos ribų, mažylis tampa itin pažeidžiamas, todėl daroma viskas, kad gležna būtybė specialaus plastiko namelyje jaustųsi tarsi mamos pilve. "Per anksti gimusio naujagimio organizmas negeba palaikyti reikiamos kūno temperatūros, dėl organų nebrandumo mažylis negali pats kvėpuoti, nėra pajėgus maitintis, - pasakoja gydytoja. - Inkubatorius – tai speciali lovytė su plastiko sienelėmis, kurios viduje palaikoma reikiama temperatūra, paprastai reguliuojama pagal jame gulinčio naujagimio kūno temperatūrą: jeigu jam vėsu, inkubatorius šyla, jei per šilta – vėsta. Naujagimio širdies plakimas bei kiti parametrai stebimi monitoriuje, siekiant išvengti bereikalingo lietimosi prie mažylio. Be reikalo nedarinėjamos ir inkubatoriaus durelės, kad jų stuktelėjimas nesukeltų streso. Šiuolaikiniai inkubatoriai geba saugoti neišnešiotuką nuo per didelio aplinkos triukšmo, mat garsų sklaida inkubatoriuje sumažinta iki minimumo. Juose įrengti drėkintuvai pastoviai drėgmei palaikyti, siekiant apsaugoti mažylį nuo per didelio skysčių netekimo per odą ir kvėpavimo takus, deguonies padavimo sistema kvėpavimui palengvinti, svarstyklės, gulėjimo padėčių reguliavimas ir dar daugelis kitų gyvybiškai jam reikalingų dalykų."

Padeda tausoti mažylio energijos išteklius

Mažyčiam naujagimiui labiausiai reikalinga ramybė, todėl stengiamasi sudaryti tokią aplinką, kurioje būtų kuo mažiau fizinių dirgiklių, juk prieš tai jis augo mamos pilve visiško komforto sąlygomis. Naujagimiams skirti intensyviosios terapijos inkubatoriai sukurti specializuotam, tiesioginiam slaugymui triukšmingoje ir šviesioje, mažyliui visiškai svetimoje, o svarbiausia - neigiamai jo savijautą įtakojančioje aplinkoje.

"Tyrimais įrodyta, jog naujagimiai, praleidžiantys padidinto apšvietimo patalpoje, yra gerokai mažiau aktyvūs, jų būna padažnėjęs pulsas ir kvėpavimas. Naktį geriau miega tie mažyliai, kurių ramybės nedrumsčia joks apšvietimas. Per daug aktyvi šviesa gali pakenkti akių tinklainei, o tai gali sukelti retinopatiją, - sako medikė, - Aplinka, į kurią jis paskubėjo ateiti, turi būti tamsi, tyli ir šilta, todėl inkubatorius rekomenduojama apdengti minkštais pledais. Palatose, kurių apšvietimas turi būti kuo natūralesnis, stengiamasi laikytis tylos. Kai vaikelis išimamas iš inkubatoriaus, patalpoje pritemdomas apšvietimas."

Socialinės problemos sąlygoja priešlaikinį gimdymą

Anot vedėjos, kur kas daugiau kūdikių gimsta vėliau nei per anksti. Paprastai per anksti pagimdo dar nė 18 metų neturinčios mamos bei vyresnės nei 35 metų moterys. Priešlaikinį gimdymą sukelia daug priežasčių ir rizikos veiksnių, paprastai siejamų su motinos sveikata bei jos gyvenimo stiliumi.

Rūkymas yra vienas svarbiausių rizikos veiksnių, kodėl priešlaikinis gimdymas įvyksta 24-34 nėštumo savaitę, kai naujagimio išgyvenamumo galimybės ypač mažos. Rizika pagimdyti per anksti didėja proporcingai surūkomų cigarečių kiekiui. Beje, pasyvus rūkymas yra pavojingesnis už aktyvų. Kitas ne ką mažiau pavojingas rizikos veiksnys – alkoholis, kuris ne tik sukelia priešlaikinį gimdymą, bet ir toksiškai veikia būsimą vaikelį. Alkoholis lengvai pereina placentos barjerą ir iš motinos kraujo patenka į vaisių. Pernelyg anksti prasidėjusią gimdymo veiklą gali lemti ir daugiavaisis nėštumas, nėštumo metu į organizmą patekusios infekcinės ligos, ilgalaikis nėščiosios patiriamas fizinis bei emocinis stresas, sunkus fizinis darbas ir pan.

Svarbu prieš nėštumą išgydyti visas organizmo ligas, ypač infekcinius židinius, planuoti būsimą nėštumą, laikytis subalansuoto darbo ir poilsio režimo, gerai maitintis, vengti streso. Nors nėštumo metu kai kurie negalavimai laikomi normaliu reiškiniu, kartais jie gali būti pirmaisiais priešlaikinio gimdymo pranašais.

"Nėščia moteris turi stebėti save", - tvirtina medikė ir ragina nėščiąsias skubėti pasikonsultuoti su gydytoju, vos tik pajuto ką nors įtartina. Paaiškėjus, jog tai tikrai prasidėjęs priešlaikinis gimdymas, nuo to, kaip skubiai bus suteikta medicininė pagalba, priklauso ne tik mamos, bet ir vaikelio sveikata.

Aklųjų ir silpnaregių klubo "Pabūkime kartu" moterys naujagimiams numezgė ir padovanojo vilnonių pledų.

Autorės nuotr.

Kūdikiams - aklųjų mezginiai

Aklųjų ir silpnareigių klubo "Pabūkime kartu" moterys, išgirdusios, kad mažyliams reikalingi pledai, nutarė juos numegzti iš vilnonių siūlų. Vilna, be tuzino kitų unikalių savybių, geba sulaikyti tiek šilumos, kiek reikia. Moterys tikina, kad ne iš piršto laužti senų žmonių pasakojimai, kaip prieš daugelį metų, kuomet nebuvo nei modernių inkubatorių, nei šiuolaikiško supratimo apie neišnešiotukų auginimą, gležniems mažyčiams naujagimiams pavykdavo išgyventi susukus juos į natūralų avikailį ir laikant šiltoje vietoje, pvz. ant krosnies. Metų sukaupta patirtis rodo, kad natūralus vilnos pluoštas puikiai sugeria triukšmą.

Kad darbščių moterų mezgami pledai būtų gražūs ir spalvoti, pasirūpino LIONS klubo moterys. "Gavome kalną įvairių spalvų siūlų, - džiaugiasi Kultūros centro Aklųjų ir silpnaregių skyriaus vedėja Inta Skeivienė. - Pasitarusios kokio storumo pledai geriausiai tiktų mažylių inkubatoriams apdengti, suvijome siūlus į įvairiaspalvius kamuoliukus, iš kurių mezgame skirtingų raštų kvadratus. Vėliau, pasitelkusios fantaziją, juos sujungsime į vieną visumą, atitinkančią vaikiško pledo dydį."

Moterys tikisi, kad jų rankų darbo dirbiniai, į kuriuos žada sudėti visą savo meilę, pripildytą giliai širdin įstrigusiais mielais prisiminimais, kai pačios supo savo atžalas, padės mažyliams jaustis saugiems ir augti sveikiems.

Kaip įveikti depresiją

Renata RAČKAUSKIENĖ, gydytoja psichiatrė

Depresija - tai liguistai prislėgta nuotaika, interesų, bei pasitenkinimo praradimas.

Depresija gali susirgti kiekvienas.

Kas sukelia depresiją?

* Biocheminiai procesai smegenyse,

* paveldėjimas,

* ilgalaikės somatinės ligos,

* alkoholio ir narkotikų ilgalaikis vartojimas,

* asmenybės bruožai: kaip perdėtas savikritiškumas, pesimizmas,

* staigus įprastinių gyvenimo sąlygų pasikeitimas (mylimo žmogaus netektis, skyrybos),

* socialiniai veiksniai (išėjimas į pensiją, darbo netekimas). Labiausiai depresija pasireiškia, kai krizė baigiasi. Pačios krizės metu žmonės mobilizuojasi, ieško būdų, kaip to išvengti. Įtampai atslūgus pasireiškia depresija;

* fizinės sveikatos sutrikimas - miokardo infarktas, galvos smegenų insultas,

* ilgalaikis tam tikrų vaistų - kai kurių kraujospūdį mažinančių, migdomųjų vaistų, kontraceptikų - vartojimas.

Kuo pasireiškia depresija?

* Atsiranda liūdesys, nusivylimas, nebedžiugina veikla, kuri anksčiau suteikdavo malonumo.

* sumažėja ar padidėja apetitas, svoris,

* sutrinka miegas, seksualinis potraukis,

* sunku sutelkti mintis į paprastus sprendimus,

* sunku atlikti paprastus kasdienius dalykus,

* vargina didžiulis nerimas, įtampa, būdingas kaltės, menkavertiškumo jausmas, nuovargis, "tinginystė", sumažėjęs pasitikėjimas savimimi, suirzimas, dirglumas, neryžtingumas, mintys apie gyvenimo beprasmybę, apie savižudybę,

* atsiranda fizinių nusiskundimų - nemalonūs pojūčiai širdies plote, skrandžio srityje, galūnių tirpimas ir pan.

Savijauta gali būti blogesnė rytą, simptomai gali paryškėti rudens, pavasario laikotarpiais.

Depresijos išeitys

Depresija gali būti pagydoma. Sunkią depresiją patiria 5-8 proc. žmonių, ji 2 kartus. dažniau nustatoma moterims. Didžiausias sergamumas - 30-40 m. amžiaus tarpsnyje.

Depresija gali komplikuotis kitais psichikos sutrikimais, išsivystyti į sunkesnę formą, kartotis, sutrikdyti darbingumą ar net kasdienį funkcionavimą. Pasaulyje šiliga užima ketvirtąją vietą tarp labiausiai luošinančių ligų.

Sergantiems depresija savižudybės rizika padidėja 15 proc.

Kaip įveikti depresiją?

*Sstengtis išlikti ramiems, nepervargti, vengti situacijų, sukeliančių nerimą,

* pasikalbėti apie išgyvenimus su psichologu, psichiatru, su artimais žmonėmis, kuriais pasitikite,

* gerai valgyti, vengti alkoholio, narkotikų,

* išeiti ilgai pasivaikščioti, užsiimti fizine veikla, sportu,

* nusipirkti dovaną, padaryti kam nors ką nors malonaus,

* Susigalvoti paprastų užduočių ir jas atlikti, suskaidyti stambias užduotis į mažesnes, dėliotis jų preoritetus,

* sutvarkyti namus, pasimerkti gėlių,

* stengtis kuo daugiau laiko praleisti su optimistiškais žmonėmis,

* nedaryti svarbių gyvenimo sprendimų, nes depresija priverčia neigiamai mąstyti apie save, gyvenimą, apie supančius žmones, apie ateitį,

* dalyvauti veikloje, dėl kurios turėtumėte jaustis geriau,

* žinoti, kad žmonės, sergantys depresija, nėra silpni ar nevykėliai,

* prisiminti, kad tikriausiai viskas nėra taip beviltiška, kaip dabar atrodo.

Jei nepadeda išvardytos priemonės, reikėtų kreiptis į specialistus. Ankstyvas gydymas gali sustabdyti depresijos išsivystymą į sunkesnę ar lėtinę formą, padėti išvengti suicido, pagerinti darbingumą ir gyvenimo kokybę. Gydymo galimybių yra įvairių, tačiau depresija nesusergama staiga, atitinkamai ir gydymas yra ilgalaikis. Gydant depresiją, šansai pasveikti ura dideli. Labai svarbus sergančiojo ir specialisto bendradarbiavimas.

Norite išsaugoti gerą regėjimą - pasitikrinkite akis

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Gydytojai oftalmologai teigia, jog norint išsaugoti gerą regėjimą būtina tausoti akis. Deja, retai susimąstome apie savo akis, kurias dažnai nuvarginame bei nualiname ilgai skaitydami, žiūrėdami televizorių, be perstojo dirbdami kompiuteriu.

 Akys – sveikatos veidrodis

Akys pasako apie sveikatą gerokai daugiau nei tik tai, koks yra regėjimas. Tai, anot medikės Astos Poškuvienės, "Optikos pasaulio" regiono vadovės, lyg langai, pro kuriuos žiūrėdamas gydytojas gali nustatyti bendrą žmogaus sveikatos būklę. Joks kitas organas negali taip lengvai parodyti žmogaus venų ir arterijų būklės.

Ypač reikšmingas akių patikrinimas vaikams. "Visi vaikai yra toliaregiai. Tai yra normalu. Tikrinti mažųjų akeles reikia vienerių bei trejų metų amžiaus ir prieš pat mokyklą, nes toliaregystė gali išlikti. Ji, laiku nepastebėta bei nekoreguota, vėliau sukels rimtų problemų, - perspėja medikė. – Mes nuolat rūpinamės vaikų namų auklėtinių akimis. Bandėme geranoriškai padėti ir senelių namų gyventojams, deja, buvome labai nustebę, kai jie atsisakė priimti mūsų siūlomą pagalbą."

Gali padėti nustatyti daugelį ligų

Akių tyrimo metu gydytojas atkreipia dėmesį ne tik į akis, bet ir į varginanačius nusiskundimus - galvos skausmą, kurio priežastis ne visada susijusi su oro permainomis. Galvos skausmą, ypač akių ir kaktos srityje, gali sukelti rimtos ligos. Ligų sąrašas, anot medikės, gali būti labai ilgas, t. y. nuo sinusų uždegimo, nenustatyto naviko ar glaukomos iki funkcinių akių raumenų sutrikimų, sukeliančių žvairumą.

Vienas pirmųjų požymių, galinčių įspėti apie aukštą kraujospūdį, yra netolygios ir siauros kraujagyslės, todėl akių gydytojos atliktas akių patikrinimas neapsiriboja vien tik regėjimo patikrinimu, bet gali tapti puikia hipertenzijos prevencija.

Varginančio karščio, troškulio, laikinai susilpnėjančio regėjimo, nukrintančio ar priaugančio svorio priežastį gali padėti įminti akies tinklainė. Mažos apskritos tinklainės kraujosrūvos, vadinamieji "vatos pavidalo" židiniai, gali būti diabeto požymis. Nepastovus regėjimas, priklausantis nuo cukraus kiekio kraujyje svyravimų, – taip pat diabeto požymis.

Tinklainė suteikia svarbios informacijos, leidžiančios gydytojui nuspręsti, ar turėtumėte ypač atidžiai stebėti savo sveikatos būklę dėl insulto rizikos.

Akių patikros metu gydytojas geba aptikti netgi pomėgį gerai pavalgyti, nes lipidai prilimpa prie tinklainės kraujagyslių ir pakeičia jų struktūrą. Kraujagyslių sklerozė ir užakimas dėl lipidų nusėdimo gali sukelti aukštą kraujospūdį, širdies ligas ir insultą.

Dvejinimasis akyse, regėjimo lauko praradimas bei nekoordinuoti ar nevalingi akių judesiai gali būti ankstyvi išsėtinės sklerozės požymiai. Žinoma, akių ištyrimas jokiu būdu negali pakeisti bendrosios praktikos gydytojo ar kitos srities specialisto atliekamos kruopščios apžiūros, tačiau, anot medikės, akys gali daug ką pasakyti apie žmogaus sveikatos būklę, todėl reikėtų kartą per metus apsilankyti ir pas akių ligų specialistą.

Apsilankyti pas gydytoją nėra skausminga

"Optikos pasaulyje" dirbanti oftalmologė Vida Aleinovikovienė sako pastebėjusi, jog vaikams būdinga toliaregystė, trumparegystė ar astigmatizmas. Suaugusiuosius dažniausiai vargina glaukoma bei katarakta.

Glaukoma yra viena geriausiai ištyrinėtų ir, deja, viena pavojingiausių ligų. Pavojus, anot gydytojos, yra tas, kad žmogus nejaučia aukšto akispūdžio sutrikus jo savireguliacijai. Negydoma glaukoma dėl regos nervo atrofijos sukelia aklumą. Pažeisto nervo negalima atstatyti, tačiau sveikus nervus galima apsaugoti, todėl ypač svarbi ankstyva šios ligos diagnostika.

Akies viduje esantis lęšiukas metams bėgant drumstėja, tačiau kai kuriais atvejais genetinis polinkis gali nulemti kataraktą ir jaunimui. Vystantis kataraktai, regėjimas tampa miglotas, padidėja akinantis spindesys, tampa nepatogu vairuoti naktį. Svarbu žinoti, kad ultravioletinių spindulių poveikis pagreitina kataraktos vystymąsi, todėl apsauga nuo jų, nešiojant akinius ar kontaktinius lęšius, yra ypač svarbi.

Padėkime sau

Mokiniai turi sėdėti jų ūgiui pritaikytuose suoluose gerai apšviestoje vietoje. Namuose geriausia pamokas ruošti prie stalinės lempos, pastatytos kairėje pusėje (dešiniarankiams). Lempa turi būti 60 vatų stiprumo, su gaubtu. Atstumas nuo knygos iki akių – apie 30-40 cm. Akims sveikiausia, kai skaitoma knyga padėta ant specialaus stovelio. Skaitant kas pusvalandį būtina daryti pertrauką, kurios metu rekomenduojama atlikti keletą pratimų: žiūrėti į lubas, po to į grindis, į šonus, žiūrėti pakaitomis pro langą, į tolumą ir į arti esantį tašką.

Negalima skaityti gulint, važiuojant transporto priemone, prietemoje. Atstumas iki televizoriaus turėtų būti ne mažesnis nei 2,5-3 metrai. Jei ekrano įstrižainė didesnė nei įprasta, atstumas turėtų būti didesnis. Per dieną televizorių vaikui galima žiūrėti ne ilgiau nei 1-1,5 val. Geriausia šį laiką padalyti į 3-4 kartus. Po 15 minučių žaidimo kompiuteriu būtina daryti bent penkių minučių pertrauką. Kompiuterio ekranas nuo akių turi būti nutolęs ne mažiau nei pusę metro. Kompiuterio bei televizoriaus ekranas turi stovėti nugara į langą. Geriau, kai šviesa krinta iš viršaus, o šviesos šaltinis neatsispindi ekrane. Kad neatšoktų tinklainė, trumparegiams nerekomenduojama sunkiai kelti, daryti staigius judesius, intensyviai sportuoti.

Pratimai daug dirbančioms akims

Jei dirbate kompiuteriu, neužmirškite kas pusantros valandos daryti pertraukėles, kurių metu rekomenduojama atlikti pratimus akims. Pratimai atliekami sėdint, galvą laikant tiesiai. Kiekvienas pratimas kartojamas 4-5 kartus.

Plačiai atmerkite akis ir nukreipkite žvilgsnį į tolį. Užmerkite akis, stipriai įtempkite akių raumenis. Po to atsipalaiduokte. Nepasukdami galvos nukreipkite žvilgsnį į dešinę. Po to - į kairę. Užmerkite dešinę akį ir plačiai atmerkite kairę. Pratimą pakartokite į priešingą pusę. Iškelkite rodomą pirštą tiesiai sau prieš nosį ir nukreipkite žvilgsnį į jį. Po to nukreipkite žvilgsnį į tolį. Suraukite kaktą ir žiūrėkite piktai. Po to užmerkite akis ir atsipalaiduokite.

Netemdami akių raumenų užsimerkite. Po to atsimerkite ir nukreipkite žvilgsnį į tolį. Nukreipkite žvilgsnį į nosies galiuką. Vėl pažvelkite į tolį. Nepasukdami galvos lėtai atlikite akimis sukamuosius judesius: į viršų, į dešinę, į apačią, į kairę. Visa tai pakartokite į priešingą pusę. Po to nukreipkite žvilgsnį į tolį. Nepasukdami galvos, nukreipkite žvilgsnį į viršų, po to tiesiai, į apačią ir tiesiai, į dešinę ir tiesiai, į kairę ir tiesiai.

Galvą laikykite tiesiai, netemdami akių raumenų pamirksėkite. Nepasukdami galvos, užsimerkite, po to ją pasukite į dešinę, į kairę ir tiesiai. Nukreipkite žvilgsnį į nosies galiuką, po to pažvelkite į tolį. Vidutiniu tempu atlikite sukamuosius akių judesius į dešinę, po to į kairę, atpalaidavę akių raumenis, nukreipkite žvilgsnį į tolį.

Klausos centras - ir Šiauliuose

Milda LEVICKAITĖ

Šiauliuose atidarytas pirmasis Klausos centras, į kurį galės kreiptis klausos problemų turintys žmonės.

Buvę šiauliečiai, Klausos centro Šiauliuose steigėjai Brigita ir Mindaugas Jonaičiai.

Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.

"Laikas sudėtingas, tačiau nusprendėme, kad jis neturi trukdyti mūsų plėtrai. Šiauliečiai dažnai kreipdavosi į mūsų įmonę Vilniuje, nes tokių paslaugų Šiauliuose trūko. Dabar būsime šalia. Visi, kurie susiduria su klausos problemomis, laukiami mūsų centre", - sako "Audiomedikos" direktorė Brigita Jonaitienė.

Centre bus galima įsigyti įvairių klausą gerinančių prietaisų, klausos aparatų bei jų priedų, padedančių be vargo kalbėti mobiliuoju telefonu, klausytis muzikos ar žiūrėti televizorių. Centre dirbantis klausos protezavimo specialistas konsultuos ir patars, kokį klausos aparatą, atsižvelgiant į konkretaus žmogaus situaciją, geriausia pasirinkti.

"Kartais žmonės net nežino, kaip toli pažengusios technologijos šioje srityje. Bendradarbiaujame su viena pažangiausių pasaulyje Danijos "Oticon" kompanija, kuri iš tiesų tesi savo pažadą padėti ir vaikams, ir vyresniems žmonėms. Dar prieš keletą metų sunku buvo įsivaizduoti, kad klausos aparatas bus tokio dydžio kaip dabar – vos pora centimetrų. Jo nematyti, jis kaip ir visi jo priedai dizainu primena modernius jaunimo mėgiamus ausinukus. O štai galimybės pagerinti klausą iš tiesų didžiulės", - sako vienas Klausos centro steigėjų Mindaugas Jonaitis.

Klausos centre Šiauliuose bus galima susipažinti ir su naujausiais pasiekimais – štai tik prieš keletą savaičių pasaulyje pristatytas pats naujausias "Oticon" klausos aparatas "Agil". Klausos problemų turintys žmonės labai daug energijos išnaudoja pačiam girdėjimui, o šis aparatas jau suteikia galimybę ne tik gerai girdėti, bet ir laisvai bendrauti, elgtis natūraliai.

Anot B. Jonaitienės, technologijos taip tobulėja, kad iš tiesų dabar puikų aparatą galima įsigyti ir visai nebrangiai. Štai prieš penketą metų naudotos technologijos dabar įdiegtos kiekviename "Oticon" klausos aparate, o vos per tūkstantį kainuojantis aparatas gali pakeisti ne vienam vyresniam žmogui gyvenimo kokybę.

Klausos centre atliekamas pagrindinis klausos tyrimas – audiometrija, taip pat nustatomas klausos lygis, parenkamas ir suderinamas klausos aparatas.

"Pasaulyje tokie klausos centrai yra labai populiarūs, nes žmonėms suteikiama galimybė sužinoti naujienas iš pirmų lūpų, užsukti pasikonsultuoti. Manau, netrukus jų daugiau atsiras ir Šiauliuose, tad džiaugiamės, kad esame pirmieji", - sako M. Jonaitis.

Profesija išmokė visus mylėti

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Vaikystėje baltas chalatas nuolat besišypsančiai nefrologijos ir toksikologijos skyriuje dirbančiai slaugytojai Daivai Ringienei asocijavosi su dailiomis moterimis, savo švelniomis rankomis gebančiomis numalšinti bet kokį skausmą. Penkiolikos metų darbo patirtis ne tik padėjo suprasti, jog šis nekaltas apdaras ne visada esti visagalis, bet ir išmokė mylėti kiekvieną žmogų kaip save pačią, o ypač mylėti tą, kuriam nedelsiant reikia pagalbos.

Nefrologijos ir toksikologijos skyriuje dirbančiai slaugytojai Daivai Ringienei didžiausias džiaugsmas - ligonių padėka.

Autorės nuotr.

Atsidavimas buvo pastebėtas

Anot slaugytojos, vaikystėje jai neteko sirgti jokia rimta liga, dėl kurios būtų reikėję gulėti ligoninėje. Tik vėliau netikėtai užklupęs apendicitas apie medikės profesiją svajojančiai paauglei leido bent akies krašteliu iš arčiau pažvelgti į slaugytojos, anais laikais vadintos sesute, darbą.

"Visada buvau altruistiškai nusiteikusi padėti žmonėms, todėl nuo pat mažens galvojau tik apie medikės darbą, - pasakoja slaugytoja. - Mokydamasi Šiaulių medicinos mokykloje patekau į nefrologijos ir toksikologijos skyrių, kuriame atlikau mokomąją praktiką. Ši praktika man buvo ne tik sėkminga, bet ir lemtinga. Man ir mano draugei mus globojančios slaugytojos patikėjo palatą, kurioje gulėjo pirmieji mano ligoniai. Buvome išties labai laimingos! Man sekėsi, todėl vėliau sulaukiau pasiūlymo dirbti šiame skyriuje. Pasiūlymą priėmiau su didžiausiu džiaugsmu."

Tobulėti - būtinybė

"Kai pradėjau dirbti, daugkartinių švirkštų laikai jau buvo pasibaigę, tačiau mes kasmet susiduriame vis su pažangesnėmis naujovėmis, neretai netgi padedančiomis ligoniui išgyventi. Būna, jog pacientai neįvertina dializės privalumų, nors prieš dešimtį metų apie dializę inkstų nepakankamumu sergantys ligoniai galėjo tik pasvajoti", - pasakoja slaugytoja.

Spartų medicinos žingsnį ypač stipriai pajunta mamomis tapusios slaugytojos, į darbą sugrįžtančios po dvejų mažylio auginimo metų: nauji vaistai, nauji reikalavimai, naujos medicininės priemonės. Net ir pacientas, anot slaugytojos, nebėra toks, koks buvo anksčiau. Jis tapo reiklesnis medikų darbo kokybei. Tai, žinoma, nėra blogai. Anaiptol, reiklumas skatina nuolat tobulėti. Bėda ta, jog neretai žmonės pamiršta, kad už savo sveikatą yra atsakingi tik jie patys, o slaugytoja tėra pagalbininkė, todėl ji negali padaryti to, ką privalo padaryti pats pacientas – nuolat rūpintis savo sveikata.

Gydytojo pagalbininkė

Paklausta, ar nesijaučia per ilgai užsibuvusi vienoje vietoje, slaugytoja šypteli. "Kiekviename ligoninės skyriuje esti vis kitokia darbo specifika. Pamačius, kokia aparatūra dirba mano kolegės reanimacijos skyriuje, man taip pat norisi mokėti ja dirbti. Manau, kad net ir priėmimo skyriuje galima surasti daugiau privalumų nei trūkumų. Ten tikrai niekada nėra monotonijos: vienas išgyrė, kitas išliejo širdy susikaupusį pyktį, trečias gėlių atnešė", - šypsosi medikė". Anot jos, slaugytojos - kvalifikuotos bei lygiavertės gydytojų partnerės, savo sritį išmanančios specialistės. Gal iš šalies atrodo, jog sušvirkšti vaistus į veną nėra sudėtinga, tačiau tik profesionali, turinti nemažą darbo patirtį slaugytoja nesutrinka pamačiusi, jog vaistus teks leisti į subliuškusią veną. Esant ekstremaliai situacijai, nėra kada dvejoti ar bėgti ieškoti pagalbos, todėl lemtingą akimirką tenka skubiai, svarbiausia – be klaidų, suteikti pirminę bei būtinąją pagalbą ir tik tuomet kviesti gydytoją.

Padėka - stipri paskata

Slaugytoja džiaugiasi, jog padėdama kitiems gali save realizuoti. Dažnai tai, ko pacientas negali ar galbūt gėdijasi išsakyti gydytojui, išdrįsta aptarti tik su slaugytoja. Gydytojas su pacientu bendrauja kelias valandas, o slaugytoja – 24 val. per parą. Todėl, anot jos, nieko keisto, jei vidurnaktį, suskaudus pilvui, ligonis pagalbos ieškoti skuba pas budinčią slaugytoją. Pagalbos šauksmas ne visada vienodas, todėl ir atlygio skonis skirtingas.

"Smagu matyti žmones gatvėje, kuriems esi padėjusi išsaugoti gyvybę, - sako slaugytoja. - Pagalbos ranką tenka ištiesti ir visuomenei žinomiems žmonėms, vadinasi, silpnumo akimirka neaplenkia nė tų, kuriems, mūsų akimis, gyvenime nieko netrūksta. Ne mums spręsti, kodėl žmogus, prispaustas problemų, pasirinko savižudybės kelią, reikia mokėti pasidžiaugti jo atliktais visuomenei naudingais darbais ir tikėtis, kad dar kartą suteiktas šansas gyventi taps rimta paspirtimi būti atsakingesniam už savo gyvybę."

Už sunkų darbą – kuklus atlygis

Daiva Ringienė prisipažįsta, jog ne kartą mąstė, kodėl ši profesija nėra tinkamai vertinama pinigine išraiška. Seniai pripažinta, kad ligonio slaugymas nėra vien tik fizinis darbas - jam reikalingos gilios profesinės žinios.

Kai darbe nėra įtampos bei spaudimo, kai nereikia sukti galvos dėl nuo slaugytojų nepriklausančių problemų sprendimo, belieka visas jėgas atiduoti darbui, kuris reikalauja nemažai fizinių jėgų – juk nefrologijos ir toksikologijos skyriuje apstu sunkiai sergančių ligonių, savarankiškai negalinčių pasikelti iš lovos. Laimė, jog moralinis pasitenkinimas dažniausiai nusveria visas šias problemas. "Ar begali būti kas nors maloniau širdžiai už nuoširdžiai dar net nespėjusio pasveikti paciento ištartą ačiū? - pasakoja slaugytoja. – Visagalio laiko ir slaugytojos padedamas, žmogus lengviau susitvarko su jį vienu metu užplūdusiomis prieštaringomis emocijomis, kai jis sužino savo ligos diagnozę, bei tai, jog jam teks atlikti dializės procedūras. Žmonės labai skirtingai priima žinią apie juos užklupusią ligą. Slaugytoja turi gebėti rasti tinkamą žodį ir besišypsančiam, ir neigiamas emocijas išgyvenančiam ligoniui. Padėti galima ir būnant šalia - kartais žodžiai nėra reikalingi."

Akistata su mirtimi - neišvengiama

Slaugytoja atvirauja, jog nefrologijos bei toksikologijos skyriuje mirtis nėra retas svečias. Vos tik pradėjusi dirbti ir akis į akį susidūrusi su mirtimi, ji ne tik nubraukdavo ašarą, bet ir niūrias mintis bei širdgėlą nešdavusi į savo namus. Įgijusi patirties moteris suprato, jog taip surėdytas gyvenimas – vieni išeina tam, kad kiti galėtų ateiti. Tik metų patirtis išmokė į mirtį žiūrėti profesionaliai ir daryti tai, kas palengvintų ligoniui jo būklę.

"Iki paskutinės paciento gyvenimo minutės stengiuosi padaryti viską, kas mano valioje, - sako D. Ringienė. - Žinoma, man, kaip ir visiems, nepavyksta išvengti emocijų, tačiau tik padariusi viską, ką privalu ir įmanoma padaryti, uždegusi žvakę bei sukalbėjusi maldą, įsileidžiu jas į savo širdį."

Bendraujančiai su mirusiojo artimaisiais slaugytojai neretai tenka atlikti ir psichologės misiją. Nėra vienintelės "formulės", tinkančios kiekvienam, ypač sielvarto plėšomam žmogui. Anot medikės, prireikia ne vienerių bendravimo patirties metų, kad gebėtum palengvinti žmogaus širdies kančias.

Medikė patikina, jog adrenalino jos mylimame skyriuje tikrai netrūksta. Kai paciento gyvybei gresia pavojus, ne tik gydytojai ir slaugytojos, bet ir jų padėjėjai ir netgi sanitarai susitelkia į vieną darnią komandą, siekdami vienintelio bendro tikslo – bet kokia kaina išsaugoti gyvybę. "Toks jau tas slaugytojo darbas – jo nei apsakysi, nei parodysi", - šypsosi slaugytoja.

Skaudančiai gerklei būtina mediko pagalba

Miglė Remeškevičiūtė

Permainingas oras nėra geriausias draugas gerklei, todėl pavasarį medikų kabinetus užplūsta įvairiomis infekcinėmis peršalimo ligomis sergantys ligoniai. Viena dažniausių tokių ligų – tonzilitas, neretai užklumpantis tuomet, kai pavargusi organizmo sargyba nebepajėgia užtikrinti jo atsparumo.

 

Otorinolaringologas Evaldas Butkus sako, kad šypsena - puiki peršalimo profilaktikos priemonė.

Autorės nuotr.

Tonzilės - vartai į kvėpavimo takus

Žmogaus ryklėje yra šešios tonzilės: trys nosiaryklėje, dvi gomurio ir viena liežuvio šaknyje. Gamta tonziles išdėliojo prie mūsų organizmo įėjimo angų – nosies ir burnos. Prie mažesnių angų "įmontavo" mažesnes tonziles (nosies angos – adenoidai), prie didesnės angos (burnos ir ryklės jungtis) "įstatė" tris didžiąsias tonziles - gomurio ir liežuvinę.
Visos tonzilės yra žmogaus imuninės sistemos dalis, atsakinga už mikroorganizmų atpažinimą. Tai svarbiausia tonzilių biologinė funkcija. Ši tonzilių funkcija yra reikšmingiausia ankstyvoje vaikystėje: pirmais gyvenimo mėnesiais ir 1-3 metais – laikotarpiu, kai formuojasi imunitetas. Vis dėlto svarbiausias imuninės sistemos organas yra žarnynas, kurio paviršius apie 400 kv. m ir kuris labiausiai kontaktuoja su aplinka, t. y. mikroorganizmais. Kvėpavimo takų gleivinės paviršius yra mažesnis - apie 100 kv. m, o bendras tonzilių paviršius sudaro apie 0,5 kv. m . Žarnyno paviršių iki fantastinių dydžių išdidina žarnose esantys gaureliai, o tonzilių paviršiaus plotą nulemia didelis raukšlėtumas. Vienos gomurio tonzilės "anginos" paviršiaus plotas siekia iki 300 kv. cm, nors ryklėje matomas paviršius sudaro vos keletą kvadratinių centimetrų.
Metams bėgant vyksta tonzilių involiucija, todėl senatvėje ryklėje matyti tik menki tonzilių audinio likučiai. Gydytojas otorinolaringologas Evaldas Butkus sako, jog klaidinga nuomonė, kad tonzilės kovoja su ryklės ir viršutinių kvėpavimo takų infekcija - šiai nuomonei pagrįsti nėra jokių mokslinių įrodymų. Su mikroorganizmų invazija kovoja visa organizmo imuninė sistema visu paviršiumi arba pažeidimo zonoje visomis priemonėmis - vietinėmis ir bendromis.

Polinkį dažnai sirgti sąlygoja genai

 Anot mediko, labai dažnai ryklės skausmas suvokiamas kaip tonzilitas arba angina. Skausmas ryklėje gali būti ūmus (dienos) ir lėtinis, besitęsiantis kelis mėnesius ar metus. Ryklė - tai vieta, kur yra visos šešios tonzilės, bet kartu tai yra ir vieta, kur susikerta du keliai arba dvi sistemos – kvėpavimo (nosis, ryklė, apatiniai kvėpavimo takai) bei virškinimo (burnos ertmė, ryklė, stemplė, skrandis ir kt.). Todėl skausmą ryklėje dažniausiai sukelia kvėpavimo bei virškinimo sistemų ligos, nors gali turėti įtakos ir greta esantys organai – stuburas ir skydliaukė bei šių organų ligos. Dažniausia ūmaus ryklės skausmo priežastis yra kvėpavimo takų infekcija, o lėtinio ryklės skausmo priežastys dažniau slypi virškinimo sistemoje. Skausmas yra vienas iš klasikinių uždegimo simptomų, kurį lydi karščiavimas, paraudimas, patinimas bei funkcijos sutrikimas, tačiau ūmus ryklės skausmas nėra tipinis tonzilito simptomas. Skausmas ryklėje gali būti ir kitos ligos – faringito, t. y. ryklės gleivinės uždegimo - požymis. Abi ligas dažniausiai sukelia infekcija: virusai, bakterijos, grybeliai bei kiti mikroorganizmai.
Ūmaus skausmo ryklėje priežastis gali būti ir kitos ligos ar būklės, todėl gydymo sėkmė priklauso nuo diagnozės tikslumo. Tonzilitu susergama dėl dviejų priežasčių: mikroorganizmo agresyvumo bei makroorganizmo, t. y. žmogaus imuninės sistemos silpnumo. Jeigu sutampa abi priežastys, galima laukti bėdos. Tonzilitas nėra paveldima liga, tačiau iš tėvų ir senelių paveldėta stipresnė ar silpnesnė imuninė sistema, tiksliau, paveldėtos genų kombinacijos, nulemia mūsų fizinio gyvenimo kokybę ir trukmę bei sirgimo ar nesirgimo įvairiomis ligomis perspektyvą.

 

Liga kartojasi dėl neteisingo gydymo

 

Tonzilitas dažniau esti bakterinės kilmės ir gerokai rečiau - virusinės. Priklausomai nuo galimo sukėlėjo, skiriasi gydymo taktika. Esant virusinei infekcijai, skiriamos simptominės priemonės (skauda – nuo skausmo, karščiuojama – nuo temperatūros), nes ligos priežastį, t. y. virusą, efektyviai veikiančių vaistų nėra. Esant bakterinei infekcijai, skiriami antbiotikai ir būtinas ilgas gydymo kursas. Neadekvatus, neefektyvus, trumpalaikis gydymas antibiotikais yra tonzilito recidyvų priežastis.
Tonzilės yra ne tik imuninės sistemos organas, bet ir vieta, kuri mėgsta apsigyventi labai agresyvios bakterijos: streptokokai, stafilokokai ir kt. Jeigu bakterijoms pavyksta sukurti kolonijas tonzilių raukšlėse, jos kooperuojasi, specializuojasi įvairiai veiklai (kaip ir žmonių visuomenėje) ir pasigamina kolektyvinės gynybos sistemą – kolonijos išorinį polisacharidinį apvalkalą, per kurį antibiotikai nebegali prasiskverbti ir jų sunaikinti. Tai vadinamosios bioplėvės. Išorinis apvalkalas sustiprina bakterijų kolonijų fiksaciją prie tonzilių paviršiaus bei apsaugo nuo žmogaus organizmo imuninio atsako – leukocitai negali bakterijų atpažinti ir sunaikinti. Organizuotos bakterijų kolonijos padidina bakterijų išgyvenimo galimybes, o tai labai nenaudinga žmogui. Bioplėvių atradimas yra nesenas labai reikšmingas medicinos pasiekimas. Būtent bioplėvių atradimas tonzilių raukšlėse paaiškina gydymo antibiotikais nesėkmes, tonzilitų pasikartojimus ir lemia pasaulinį tonzilių šalinimo chirurgijos renesansą. Pašalintas tonziles ištyrus elektroniniu mikroskopu (2003 m.), o keleriais metais vėliau jas ištyrus lazeriniu skenuojančiu elektroniniu mikroskopu, per 70 proc. atvejų pašalintose tonzilėse rastos bakterijų kolonijos su polisacharidų apvalkalu. Neteisingas antibiotikų vartojimas netgi skatina bakterijas organizuotis į kolektyvinės gynybos sistemas. Bakterijų kolonijos yra nuolatinis infekcijos šaltinis, todėl vaikai arba suaugusieji, anot mediko, negali pilnai pasveikti ir juos vargina pasikartojantys tonzilitai.

 

Grūdinimosi procedūros turi būti saikingos

 

Vaikams saldumynai yra gana svarbus energijos šaltinis, o gliukozė labai reikalinga intensyviai jų smegenų veiklai palaikyti – vaikai nuolat stebi, analizuoja, mokosi. Tik svarbu nepadauginti saldumynų. Jeigu vaikas dažnai serga tonzilitu, šaltis, ypač valgomieji ledai, gali sukelti papildomą ryklės nevisaverčio vietinio imuniteto papildomą susilpnėjimą, kuris gali sąlygoti tonzilėse tūnančių agresyvių bakterijų dauginimosi suaktyvėjimą ir šio proceso klinikinį pasireiškimą – ligą. Tačiau grūdinimosi procedūros gali padėti lengviau prisitaikyti prie besikeičiančių oro sąlygų ir sustiprinti imuninę sistemą. Yra žinoma krioterapijos (lokalus žemų temperatūrų poveikis gydymo tikslu) metodika lėtiniam tonzilitui gydyti. Ši metodika sukurta prieš 30 metų, paplitusi Rusijoje ir buvusios Sovietų Sąjungos erdvėje, bet tarptautinio pripažinimo, kaip efektyvi lėtinio tonzilito gydymo priemonė, nesulaukė. Vokietijoje ji taikoma tik kaip alternatyvios medicinos metodas.

 

Reikalinga gydytojo konsultacija

 

Jeigu liga, t. y. ryklės skausmas kartu su sloga, ką tik prasidėjo ir trunka tik kelias dienas, galima įtarti virusinę infekciją, neteisingai vadinamą peršalimu. Šiuo atveju tinka visos negalavimus palengvinančios priemonės: aerozoliai, ledinukai, arbata, kvėpavimą palengvinantys nosies lašai ir pan.
Patvirtinus tonzilito diagnozę, būtinas gydymas antibiotikais, priešingu atveju pasiduodame natūralios atrankos dėsniams – laimi stipresnis, tačiau šiuo atveju verta prisiminti, jog didesnis nebūtinai yra stipresnis. Bakterijos yra maži, bet irgi gyvi organizmai, todėl jos irgi siekia išgyventi, gyventi bei daugintis, tuo tikslu pajungdamos visus galimus resursus, beje, mūsų sveikatos sąskaita. Medicinos mokslo pažanga bei antibiotikai nulėmė, jog prieš šimtą metų buvusi vidutinė gyvenimo trukmė 35 metai šiuo metu yra dvigubai ilgesnė (idealizuojamais Graikijos ir Romos klestėjimo laikotarpiais vidutinė gyvenimo trukmė tebuvo 25 metai).

 

Komplikacijos retos, tačiau pavojingos

 

Antibiotikų dėka tonzilitų komplikacijos yra gana retos. Dažniausia tonzilito komplikacija – infekcijos išplitimas į giliesnius kaklo sluoksnius ir pūlinio susidarymas. Ši bėda ištinka nevartojant antibiotikų. Pavojingos tonzilito sukelto ryklės pūlinio komplikacijos – infekcijos patekimas į kraujo tėkmę (sepsis), pūlių išplitimas į krūtinės ląstą (mediastinitas – nepaprastai pavojinga būklė, kurios pasekmės būna liūdnos). Bakterijos, kurios sukelia tonzilitus, gali sąlygoti rimtus širdies, inkstų ir sąnarių pažeidimus.
Anot E. Butkaus, jeigu sergame tonzilitu, antibiotikai yra būtini. Dviejų gomurio tonzilių paviršiaus plotas yra apie 600 kv. cm. Tai atitinka A4 formato popieriaus lapo plotą. Kad būtų paprasčiau, įsivaizduokime pilvo priekinės sienos dydžio plotą, padengtą pūliais, t. y. bakterijomis ir leukocitais. "Reikia organizmui padėti kovoti su agresyviai nusiteikusiomis bakterijomis, - sako gydytojas. - Manoma, jog antibiotikai turi būti naudojami ne mažiau nei 10 dienų ar netgi mėnesį. Kartais tenka skirti dvi, esant komplikacijoms - netgi tris antibiotikų rūšis, tačiau kiekvienas žmogus yra laisvas priimti asmeninį sprendimą, ar nori gydytis. Čia kaip ir gatvėje – galima bandyti ją bet kur, bet per perėją ją pereiti yra gerokai saugiau."

 

Prisireikia skalpelio

 

Tonzilitas operuojamas, jeigu jis pasikartoja du ir daugiau kartų per metus, nepaisant adekvataus medikamentinio gydymo. Operuojama ir tais atvejais, kai tonzilitu sergama retai, tačiau yra nuolatinis blogas kvapas iš burnos, kurį sukelia bakterijų veikla gomurio tonzilių kriptose (bakterijų kolonijų - bioplėvių veikla). Operuojama ir tada, jei buvo tik vienas tonzilito epizodas, bet yra komplikacijos – ryklės ar kaklo pūlinys ar kitų organų, pvz., širdies, sąnarių ar inkstų, pažeidimas. Operuojama, jei vaikas arba suaugusysis net ir nėra sirgęs tonzilitu, tačiau yra sunkus miego ir kvėpavimo sutrikimas – miego apnėja, t. y. knarkimas su kvėpavimo nutrūkimo epizodais. Vienos pusės tonzilės gali būti pašalintos įtariant onkologinį procesą.

 

Liaudies medicina aklai nepasikliaukite

 

Visas vaistų mokslas ir pramonė remiasi augalinės, gyvūlinės kilmės arba iš mikroorganizmų išskirtais preparatais ir tolimesne jų gamyba pramoniniu būdu. Taigi modernus visų ligų gydymas yra pasaulio tautų patirties analizavimo ir tobulinimo rezultatas. Į vieną tabletę ar kapsulę sudėta daugelio žmonių daugelio metų patirtis turint vienintelį tikslą – padėti pasveikti nuo vienos ar kitos ligos.
"Naudojimąsi automobiliais suvokiame kaip įprastą dalyką, bet niekas nebando šiuolaikinio automobilio pasigaminti namų sąlygomis be specialių žinių. Žmogaus organizmas gerokai sudėtingesnis už automobilį, bet visi išmanome, kaip gydytis. Pasiklausius besikalbančių tautiečių susidaro įspūdis, jog apie ligas puikiai išmano visi, išskyrus gydytojus, - stebisi medikas. - Kalbant apie lėtinio tonzilito gydymą, galbūt kur nors kas nors žino, kaip "iškrapštyti" iš gomurio tonzilių kriptų sėkmingai besidauginančias bakterijų kolonijas, bet iki šiol tyli, nors ir galėtų visam pasauliui pasigirti. Už bioplėvių gydymo metodiką tikrai bus skirta Nobelio premija. Bet, deja, Lietuvoje gaudomos rupūžės, kišamos į stiklainius ir užpilamos degtine. Tiriant rupūžių odos liaukų išskiriamą sekretą buvo rasta medžiaga, savo savybėmis panaši į gentamicinu vadinamą antibiotiką. Šios medžiagos kiekis lietuviškame stiklainyje yra mažas, nestandartizuotas, todėl negali turėti kliniškai reikšmingos įtakos. Gal labiau padeda degtinė – šiek tiek "dezinfekuoja", o dažniau paragavus ir nuotaika pagerėja. Degtinė tinka esant virusinei infekcijai – jei ir nepadės, tai bent jau nepakenks. Ūmiam tonzilitui, kai reikia rimto gydymo, rupūžėle ar žolelėmis rekomenduočiau nepasikliauti. Man geriausias pavyzdys yra Tibeto dvasinio vadovo Dalai Lamos XIV istorija. Kai Dalai Lamą 2008 m. rugpjūtį surietė stiprūs pilvo skausmai, o Tibeto ir Ajurvedos receptai bei tūkstančių vienuolių maldos nepadėjo, tada Dalai Lama keturias paras buvo tiriamas ir gydomas Mumbajaus ligoninėje. Tai aiškus atsakymas, tačiau kiekvienas esame laisvas pasirinkti."

 

Svarbiausia – tinkamas režimas

 

Peršalimas - tai virusinė infekcija. Pasak mediko, yra daugiau negu 150 virusų rūšių, iš kurių mažiausiai dvi nuolat, t. y. ir žiemą, ir vasarą, gyvena mūsų nosiaryklėje. Ar susirgsime, priklauso nuo organizmo būklės. Kas padeda išvengti "peršalimo"? Anot mediko, reikia šmokti valdyti stresą: nepamiršti pakankamai laiko skirti poilsiui, gerai išsimiegoti, valgyti sveiką maistą, jausti saiką, daug šypsotis sau, ir, žinoma, šypsotis visiems, nes tai taip pat gera peršalimo profilaktikos priemonė. Svarbios ir teigiamos mintys bei emocijos. Kartą susirgus ir pasveikus, iš karto reikia pasikeisti dantų šepetėlį. Jeigu serga bendradarbis – vengti artimesnio kontakto, dažnai plauti rankas ir veidą, vėdinti patalpą, o geriausia – išleisti kolegą namo, maloniai pasisiūlius atlikti ir jo darbą.

Neatsukime nugaros... nugarai

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Stuburas sensta kartu su mumis, o raumenys laikui bėgant silpnėja, tad retam pavyksta nugyventi savo amžių taip ir nepatyrus, kas yra nugaros skausmas, ypač tuomet, kai mažai judame. "Dėl itin sumažėjusio fizinio aktyvumo bei nuolatinio sėdimo darbo nugaros skausmai tampa XXI amžiaus epidemija", - tvirtina neurologas Evaldas Gadeikis.

Neurologo Evaldo Gadeikio teigimu, jei norime ilgai išlikti darbingi, tuo turime pradėti rūpintis dar vaikystėje.

Liga jaunėja

Anot neurologo, pastaruoju metu radikulitas, kaip ir dauguma kitų ligų, užklumpa vis jaunesnius žmones. Ne išimtis net vaikai bei paaugliai, kuriems itin dažnai nustatomos stuburo deformacijos ir iškrypimai.

Pirminė radikulito forma atsiranda dėl infekcijų ir intoksikacijų. Antrinė arba simptominė forma apibūdinama šaknelių pažeidimu, prasidedančiu dėl aplinkinių audinių patologijos, visų pirma dėl stuburo pokyčių.

"Vis dažniau tenka išgirsti paauglių nusiskundimų, jog mokykloje jiems sunku pasirinkti patogiai sėdėti tinkamą suolą, - pastebėjimais dalijasi neurologas. Laikysenai ypač kenkia, kai prie stalo rašant ar skaitant sėdima netaisyklingai. Tad nieko keisto, kad stuburo patologijos dažnai prasideda vaikystėje, o liga visu aštrumu pasireiškia sulaukus brandaus amžiaus."

Kaulų ir raumenų sistemos vystymąsi neigiamai veikia ir blogas darbo vietos apšvietimas. Puiku, jeigu natūrali šviesa pro langą krenta ant stalo, tik svarbu, kad šviesa nekristų tiesiai į akis ir ne iš darbinės rankos pusės. Ne ką mažesnę įtaką taisyklingai laikysenai turi tinkamas kuprinės nešiojimas. Deja, anot mediko, neretai moksleiviai tempia pernelyg didelę naštą ant pečių.

Nuolatinį nugaros skausmą gali sukelti ir nejudrus gyvenimo būdas. "Dabar žmonės juda mašinomis, o ne savo kojomis, - sako gydytojas. - Didžioji dienos dalis praleidžiama prie kompiuterio, prie kurio sėdint įsitempia pečių juosta, galva palinksta į priekį, labai didelis krūvis tenka kaklo raumenims, sutrinka mikrocirkuliacija, o nuolat varginami raumenys labai pavargsta. Bendraujant su klientu persikreipiama. Tai itin sąlygoja stuburo pertempimą."

Radikulitas – dažnas ir skausmingas

Radikulitą sukelia nugaros smegenų nervų šaknelių, einančių pro tarpslankstelines angas nuo kaklo iki juosmens ir kryžkaulio srities, uždegiminiai procesai. Nesvarbu, kuri šaknelė yra dirginama, skausmas plinta atitinkamoje vietoje. Priklausomai nuo to, kurioje stuburo dalyje prasidėjo problemos, skiriamas kaklo ir pečių, kaklo ir krūtinės, juosmens ir kryžkaulio srities radikulitai.

Anot mediko, visos radikulito rūšys yra labai skausmingos, aprimstančios ir vėl paūmėjančios, neretai išsivystančios į lėtines formas. Skausmas gali būti intensyvus, gręžiantis, sustiprėjantis judant. Kadangi didžiausia apkrova tenka juosmens ir kryžkaulio sričiai, tai dažniausiai pasitaiko šios stuburo srities radikulitas, kurio požymis – stiprus juosmens skausmas, stiprėjantis judant bei plintantis į klubą, kelį, pėdą, kulną. Ypač nemalonus kaklo ir krūtinės radikulito momentas yra skausmas kvėpuojant. Kai radikulitas paveikia kaklo ir pečių sritį, žmogus jaučia skausmą šiek tiek pasukęs galvą, be to, varginantis skausmas neretai plinta išoriniu arba vidiniu rankos paviršiumi.

Daugėja sergančiųjų disko išvarža

Neurologas sako, jog pastaruoju metu vis dažniau sulaukiama ligonių, varginamų disko išvaržos. Stuburo diskai dažniausiai pažeidžiami dėl fizinės perkrovos. Tarpslanksteliniai diskai yra stuburo amortizatoriai, sumažinantys smūgius bei stuburo sąnariais leidžiantys jam laisvai judėti.

Disko išvaržos susiformavimas yra ganėtinai ilgas ir lėtas patologinis procesas. Diskų pažeidimus itin pagreitina sporto deficitas, poilsio trūkumas, ilgas sėdėjimas, jų traumavimas netaisyklingai judant ir pan. Pasitaiko, kad stuburo disko išvarža atsiranda ir sportuojantiems bei aktyviai gyvenantiems žmonėms, mat stuburui gali pakenkti staigus sunkaus daikto pakėlimas nepatogioje padėtyje.

Atsiradusios išvaržos spaudžia nervų šakneles. Tai sukelia aštrų, dažniausiai šaudančio pobūdžio plintantį į vieną ar į abi kojas skausmą, atsirandantį atlikus staigų judesį. Dėl disko išvaržos įsitempia nugaros raumenys, ima spazmuoti, o tai apsaugo stuburą, tačiau ilgainiui toks raumenų spazmas jau pats sukelia skausmą.

Anot mediko, skausmas dėl diskų pakenkimo gali būti įvairaus pobūdžio ir intensyvumo. Paprastai skauda juosmenį, skausmai plinta į vieną arba į abi kojas. Priklausomai nuo išvaržos dydžio, lokalizacijos bei klinikinės išraiškos skiriamas gydymas vaistais arba operacija, kuri būtina, kai tarpslankstelinio disko išvarža užspaudžia šaknelių spinalinę arteriją ir sutrinka nugaros smegenų kraujotaka, pažeidžiama kojų motorika, sutrikdoma dubens organų funkcija.

"Laikui bėgant išvarža ima mažėti. Jeigu žmogus lanko baseiną, kasdien mankštinasi bei kitomis procedūromis stiprina juosmens, pilvo raumenis, išvaržos simptomų pasireiškimo dažnis kaskart vis retėja", - sako medikas.

Ne visada kalta ta vieta, kurią skauda

Dažnai pasitaiko, kad stuburo skausmo vieta ne visiškai atitinka pradinę stuburo pakenkimo zoną. Stuburą reikėtų suvokti kaip įsivaizduojamą svertą – atsiradus pakenkimui vienoje vietoje, galimi sutrikimai kitoje. Medikas sako pastebėjęs, jog būtent to nesuprasdami žmonės, ieškodami tikrosios juos varginančio skausmo priežasties, be reikalo prisidaro įvairiausių nuotraukų, kompiuterinių tomogramų. "Žmogus skundžiasi skaudančia galva, pablogėjusia klausa ar netgi prastesniu regėjimu. Užtenka palenkti galvą ar nusičiaudėti ir skausmas tampa nepakeliamas, - vardija simptomus neurologas. - Visa tai nutinka, kai radikulitas pažeidžia kaklinę stuburo dalį, todėl skausmas jaučiamas ne tik pakaušyje, bet ir sprande, mentėje ir petyje. Tenka sulaukti pacientų, kurie ilgai mynė okulistų kabinetų slenkstį, nes, juos vargino įvairūs akių ligų simptomai: skausmas, deginimas, sunkumo jausmas ir pan. Atlikus reikiamus tyrimus paaiškėja, jog akių skausmo kaltininkas nėra pačios akys. Neretai žmogus būna šventai įsitikinęs, jog serga sunkia širdies liga, nes jaučia skausmą krūtinėje, tačiau vizitas pas neurologą padeda nustatyti stuburo patologiją. Taip yra dėl to, jog iš kiekvieno stuburo slankstelio išeinantys nervai yra susiję su tam tikru kūno raumeniu bei organu. Ir organas, ir stuburo slankstelis gali veikti vienas kitą, tad tik specialistas gali pasakyti, ar tikrai kalta ta vieta, kurią skauda."

Viena iš radikulitą provokuojančių priežasčių gali būti stuburo osteochondrozė. Tai patologinis procesas, vykstantis dėl medžiagų apykaitos sutrikimų, dėl mikrotraumų, nejudrios gyvensenos, genetinio polinkio į greitesnį jungiamojo audinio senėjimą ir pan. Anot mediko, dauguma žmonių klysta manydami, jog stuburo pakitimus ir ligas sukelia valgomoji druska, nusėdanti stubure bei sąnariuose. Tai, žinoma, klaidinga nuomonė.

Tinkamiausias gydymas – procedūrų kompleksas

Anot mediko, labai svarbu, kad radikulito gydymas vyktų prižiūrint gydytojui, kadangi savarankiškas skausmo malšinimas medikamentais be terapijos bei skaudamos vietos įtrynimas įvairiu tepalu, šios ligos visiškai neišgydo.

Gydymas efektyvus tik tuo atveju, kai ligonis naudojasi specialistų rekomenduotais metodais, kurių, anot mediko, dabar gausybė: pirtis, masažas, karščio, šalčio terapija, speciali stuburo mankšta, pažeistų raumenų tempimas, įvairi raumenų atpalaidavimo metodika, akupunktūra ir pan. Iš esmės pasikeitusi nugaros skausmo gydymo metodika sėkmingai išstūmė anksčiau vertintą griežtą ligonių imobilizaciją. Šiuo metu itin skatinamas greitas aktyvumas – vandens procedūros, kineziterapija, kasdieninė mankšta.

"Ši taktika padeda grįžti į visavertį gyvenimą net sunkias traumas patyrusiems žmonėms, greitina ir gerina gijimą, padeda išvengti skausmo įsisenėjimo bei jo virtimo lėtiniu, vėlesnių recidyvų, – vardija neurologas. - Judėjimas ir žmogaus valia daro stebuklus."

Rūpintis savimi pradėkite nuo mažens

Anot neurologo, jei norime būti sveiki ir judrūs, ilgai išlikti darbingi, tuo turime pradėti rūpintis dar vaikystėje. Mokiniams, kurių laikysena sutrikusi, geriausiai klasėje sėdėti vidurinėje eilėje, kad nereikėtų persikreipus skaityti tai, kas parašyta lentoje. Stalas ar suolas turi būti 2-3 cm aukštesnis, nei sėdint nuleidžiama rankos alkūnė. Sėdint kojas per klubus ir kelio sąnarius reikia sulenkti stačiu kampu. Tarp liemens ir stalo turi būti 2-3 cm tarpas, t. y. maždaug tiek, kad tilptų rankos plaštaka. Knygos ir sąsiuviniai turi būti padėti ant stalo 30-35 cm atstumu nuo akių. Atstumą galima patikrinti ant stalo padėjus per alkūnę sulenktą ranką taip, kad didysis pirštas būtų akių lygyje. Rašant sąsiuvinį reikia pasukti į dešinę 30 laipsnių kampu taip, kad šviesa sklistų iš kairės pusės. Apatinis sąsiuvinio kraštas turi būti ties krūtinės viduriu.

Stuburą prilaiko raumenys. Kai žmogus nesportuoja, neaktyviai gyvena, raumenys yra per silpni. Tai reiškia, kad stuburas nėra apsaugotas nuo traumos, kurią galima patirti nebūtinai keliant sunkų daiktą. Deja, sąmoningai besimankštinančių tautiečių – važinėjančių dviračiais, plaukiojančių, bėgiojančių ar plušančių sporto salėse, nėra daug. Judėjimas ir mankšta - viskas, ko reikia nugaros profilaktikai. Anot mediko, aktyviai judantys, bet kokiu sportu užsiimantys žmonės turi tvirtesnius kūno raumenis, todėl stuburo iškrypimai bei su tuo susijusios ligos vargina daug rečiau nei pasyvų gyvenimą mėgstančius žmones.

Ypač didelę reikšmę sergant radikulitu turi maistas. Mitybos specialistai pataria itin riboti vadinamąjį "negyvo" maisto vartojimą. Sergant radikulitu, rekomenduojama valgyti daug vaisių ir daržovių, kuriuose gausu labai reikalingų B grupės vitaminų, turinčių specifinį poveikį impulsams, plintantiems nerviniu lygmeniu.

Kad kūnas būtų jaunas ir elastingas

Kuo stipresnis raumuo, tuo mažiau tiesioginio krūvio tenka stuburui, todėl reikia įprasti kasdien atlikti tempimo pratimus. "Raumenis galima tempti bet kur ir bet kada, - tvirtina medikas. – Raumenų tempimo pratimai nesukelia streso organizmui, anaiptol, jį atpalaiduoja ir sumažina raumenų įtampą. Judesiai tampa laisvesni, lengvesni, todėl gerėja koordinacija bei judesių amplitudė. Raumenų tempimas prieš kitas treniruotes – plaukimą, bėgimą, važiavimą dviračiu ir pan. - paruošia raumenis aktyviai veiklai ir saugo juos nuo traumų. Be to, tempiant įvairias kūno dalis, į jas sutelkiame dėmesį ir taip padedame savo kūnui atsipalaiduoti nuo proto kontrolės. Reguliariai atliekant raumenų tempimo pratimus, gerėja bendra savijauta bei kraujotaka, kūnas paruošiamas veiklai." Medikas siūlo kas rytą atlikti šiuos raumenų tempimo pratimus:

Sulenkite kelį, švelniai pritraukite jį prie krūtinės, kol pajusite lengvą apatinės nugaros dalies ir užpakalinio šlaunies paviršiaus tempimą. Tempkite 20 sek. Tą patį padarykite kita koja.

Sunerkite pirštus virš galvos ausų lygyje. Rankomis iš lėto traukite galvą pirmyn, kol pajusite sprando tempimą. Tokioje padėtyje išbūkite 5 sek., po to lėtai grįžkite į pradinę padėtį. Pratimą kartokite tris kartus.

Lėtai ištieskite abi kojas. Rankas ištieskite virš galvos ir siekite rankų pirštais, kiek tik pajėgiate. Kartu temdami pėdas ir kojų pirštus tokioje padėtyje išbūkite 5 sek., po to atsipalaiduokite ir dar kartą pakartokite pratimą.

Sukinėkite čiurną prieš ir pagal laikrodžio rodyklę, kiek leidžia sąnario judrumas. Pakartokite tai 10 kartų į kiekvieną pusę. Tą patį atlikite su kitos kojos čiurna.

Norėdami ištempti keturgalvį šlaunies raumenį ir kelius, dešinę pėdą traukite už pirštų galų kaire ranka prie sėdynės. Kiekvieną koją temkite 20 sek.

Atsistokite praskėtę kojas pečių plotyje ir sulenkite kelius. Kulnai priglausti prie grindų, pėdos lygiagrečios. Taip išbūkite 30 sek.

Atsistokite praskėtę kojas maždaug pečių plotyje, pėdas nukreipkite tiesiai prieš save. Lėtai lenkitės per klubus. Temdami visuomet truputį sulenkite kelius. Kaklas ir rankos atpalaiduotos. Lenkitės, kol pajusite lengvą užpakalinės kojų pusės tempimą. Taip lengvai tempkite 20 sek.

Instrumentas, atveriantis kelią į pasaulį

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

2010 metų Pasaulinės balso dienos šūkis - "Mylėk savo balsą". Juo siekiama priminti balso reikšmę kasdieniame gyvenime. Balsas yra svarbus ekonominio ir emocinio gyvenimo dalyvis, daugeliui žmonių - netgi pagrindinis darbo įrankis, tačiau kur atsiranda mūsų balsas, kaip ir kodėl jis skamba ir kodėl nustoja skambėjęs, susimąstome tik tuomet, kai jo netenkame. "Kol balso neprarandame, tol nesuvokiame jo esmės", - sako otorinolaringologas Evaldas Butkus.

"Kol balso neprarandame, tol nesuvokiame jo esmės", - sako otorinolaringologas Evaldas Butkus.

Autorės nuotr.

Balso dieną nuspręsta minėti kasmet

Grupė Brazilijos gydytojų ir balso pedagogų susibūrė į Brazilijos balso ir laringologijos sąjungą ir 1999 m. balandžio 16 dieną nusprendė skirti gamtos dovanai – balsui – įsisąmoninti, suvokti, pažinti, balso pažeidimų profilaktikai propaguoti bei informuoti apie gerklų vėžio simptomus. Balandžio 16 d. buvo pavadinta Brazilijos nacionaline balso diena. Vėliau gražią iniciatyvą palaikė Argentina bei Portugalija. Tada Brazilijos nacionalinė balso diena tapo Tarptautine balso diena. Nuo 2002 metų prie brazilų iniciatyvos prisidėjo JAV otorinalaringologų - galvos bei kaklo chirurgų - akademija bei Europos specialistai. Nuo tada švenčiama Pasaulinė balso diena, skirta švietėjiškai veiklai.

Vertybė, kurios nevertiname

Balsas svarbus visur: mamos laukia, kol jų vaikelis pradės kalbėti, jis reikalingas mokymosi procese, darbe, bendraujant. Daugybės profesijų neįsivaizduojame be balso. Pardavėja, politikas, mokytojas, gydytojas, jau nekalbant apie aktorius, dainininkus – argi įmanoma dirbti be šios svarbios funkcijos? Deja, anot mediko, neretai, kol balso neprarandame, nesuvokiame jo reikšmės.

2005 metais pasaulio otorinolaringologų kongreso Romoje atidarymo metu vieną iš sveikinimo kalbų sakė Vatikano kardinolas. Kalbėdamas metu jis daugybę kartų paminėjo "senso comunicatione" ir žmonių bendravimo malonumą užtikrinančias klausos bei balso funkcijas. Kaip tik prieš porą dienų popiežiui Jonui Pauliui II italų otorinolaringologai buvo atlikę tracheostomijos operaciją, po kurios prarandamas balsas. Sujaudintas kardinolas vis kartojo "senso comunicatione"...

Tarsi sudėtingas instrumentas

Balso aparatą sudaro organai ir sistemos balsui kurti. Skiriamos keturios balso aparato dalys: energetinė, t. y. trachėja, bronchai, plaučiai ir kvėpavimo raumenys, krūtinės ląsta, diafragma ir pilvas; balso generavimo - gerklos su balso klostėmis; balso rezonavimo - burnos, nosies, nosiaryklės ertmės, prienosiniai ančiai, galva, krūtinės ląsta, vidinės ryklės aktyvi veikla; bei artikuliavimo - lūpos, dantys, liežuvis, apatinis žandikaulis, kietasis ir minkštasis gomuriai, liežuvėlis, ryklė.

Pagrindinis balso organas yra balso klostės. Pagal poreikį jos gali atsipalaiduoti, įsitempti, keisti savo storį. Reikšmės turi, kokiu greičiu ir kokiu slėgiu oras yra iškvepiamas – skirtingai veikiamos balso klostės skleidžia skirtingus garsus. Garsams formuoti svarbus plaučių tūris, gerklės forma, lūpų bei liežuvio padėtis, dantų būklė, nosies ertmės ir prienosinių sinusų anatominė sandara bei funkcionavimas. Balsui reikšmės turi krūtinės, kaklo, ryklės ir gerklų raumenų būklė.

Beje, balso klostes judinantys raumenys yra patys "greičiausi" kūno raumenys. Visų organų sąveika nulemia balso aukštį, tembrą, garsumą ir toną. Moterų ir vyrų balsas skiriasi dėl balso klosčių ilgio, storio, balso dėžutės ir plaučių tūrio bei kiti matmenų skirtumų.

Didelės balso galimybės

Dainininkų balsai, kurie gali būti aukšti, vidutiniški ir žemi, skirstomi į tipus ir rūšis. Moterų balsai skirstomi į sopranus (aukšti), mecosopranus (vidutiniški) ir kontraltus (žemi). Vyrų balsai skirstomi į tenorus (aukšti), baritonus (vidutiniški) ir bosus (žemi). Vaikų balsai nuo 10 iki 15 metų skirstomi tik į aukštus (sopranas arba diskantas) ir žemus (altas). Po mutacijos, kuri vyksta nuo 10 iki 16 metų, vaiko balsas gerokai pasikeičia, tuo metu pradeda formuotis suaugusiojo balso požymiai. Mutacija ypač pakeičia berniukams balsą - jie pradeda skambėti oktava žemiau. Dainininko balsas gali formuotis net iki 30-ųjų gyvenimo metų. Pagal dominuojančiojo rezonavimo vietą yra skiriamas krūtininis bei galvinis rezonavimas. Dėl rezonavimo keičiasi balso tembras.

Užkimimas – balso kokybės kaltininkas

Užkimimas – balso kokybės sutrikimas, pablogėjimas. Jis gali būti įgimtas ar įgytas. Įvairių balso sutrikimų pasitaiko vaikystėje. Jie susiję su netinkamu balso vartojimu, ypač rėkimu, balso lavinimu muzikinio ugdymo kolektyvuose, infekcinių židinių, t. y. adenoidų, lėtinio tonzilito negydymu. Priklausomai nuo priežasties, užkimimas gali prasidėti staiga ar palaipsniui, būti nežymus ar ryškus. Kartais gali būti karščiavimas, sutrikęs rijimas ar net kvėpavimo sutrikimas, kuomet sunku įkvėpti. Užkimimo priežastis gal būti įvairios uždegiminės bei neuždegiminės ligos. Dažniausiai užkimimas išsivysto kaip peršalimo ligos tąsa ir neretai praeina savaime.

Užsitęsęs užkimimas dažniausiai būna lėtinės gerklų ligos - lėtinio laringito, balso klosčių darinių, funkcinių gerklų ligų, balso klosčių paralyžių ar gerklų vėžio - pasekmė. O lėtinių gerklų ligų dažniausia priežastis yra gastroezofaginio refliukso ligos viršstemplinė forma. Kitos užkimimo priežastys: infekcija (tuberkuliozė), alergija, autoimuninės ligos, nepiktybiniai augliai, kitų sistemų (širdies, plaučių, nervų, psichinės) ligos.

Liga diagnozuojama per vėlai

Anot mediko, pavojingiausia užkimimo priežastis – gerklų vėžys. Darbingo amžiaus žmonėms gerklų vėžio priežastis yra rūkymas. Pensinio amžiaus žmonėms gerklų vėžiui atsirasti įtakos gali turėti gastroezofaginio refliukso ligos viršstemplinė forma. "Dažniausiai diagnozuojame trečios ar net ketvirtos stadijos gerklų vėžį. Tai, žinoma, labai apmaudu, nes pirminė vėžio diagnostika nėra sudėtinga, - tvirtina gydytojas. - Daugumai žmonių balso klostes galima apžiūrėti su gerklų veidrodėliu. Detaliau balso klosčių būklė įvertinama endoskopinio ir mikroskopinio tyrimo metu. Jeigu užkimimas tęsiasi ilgiau negu tris savaites, būtina specialisto konsultacija. Kiekvienas žino, kiek laiko praėjo nuo jo balso pasikeitimo pradžios, paskaičiuoti nesunku, tačiau žmonės dažnai neteisingai diagnozuoja savo ligą, įvertindami ją kaip "peršalimą", arba mano "patekę į skersvėjį". Tada jie užsiima savigyda, į pagalbą pasitelkia liaudies mediciną bei vaistininkus ir jau tuomet tikrai "viso gero" ankstyvai diagnostikai bei efektyviam vėžio gydymui. Šios ligos atveju bloga pasveikimo prognozė tolygi blogai gyvenimo prognozei tiek gyvenimo kokybės, tiek gyvenimo trukmės prasme."

Netausojame savo balso

Medikas sako, jog balso aparatą žalojame rūkydami, rėkaudami, vartodami alkoholį, netaisyklingai kalbėdami arba dainuodami.

Didžiausią žalą balsui daro rūkymas. Tabako dūmuose randama per 4000 cheminių junginių, iš kurių apie 200 laikomi realiai kenksmingais sveikatai, o 40 yra patvirtinti A grupės kancerogenais. Kancerogenai (įvairūs benzopirenai, nitrozaminai, radioaktyvus polonis ir kt.) patenka į organizmą su dervomis ir labiausiai pakenkia betarpiško sąlyčio vietoms. Tačiau kvėpavimo takų gleivinei labiausiai kenkia radioaktyvus tabako spinduliavimas. Būtent jis sukelia genetinius pakitimus ląstelėse, todėl vystosi vėžys. Manoma, jog 70–80 tūkst. surūkytų cigarečių yra ta raudona linija, kurią peržengus labai padidėja gerklų, plaučių, skrandžio, šlapimo pūslės vėžio rizika. Kasdien rūkant po 20 cigarečių, per metus jų susidaro apie 7000, tad per 10 metų surūkome apie 70 tūkstančių cigarečių.

Didesnė rizika susirgti gerklų vėžiu tiems, kurie dirba su greitai garuojančiomis cheminėmis medžiagomis, ypač dažų, lako ar naftos pramonėje.

Speciali sritis yra kalbovų balsas. Kalbovai - tai atstovai profesijų, kurioms balsas yra pagrindinis darbo įrankis: mokytojai, dainininkai, aktoriai, politikai, muzikos pedagogai, diktoriai ir pan. Neteisingas balso naudojimas, pertempimas irgi sukelia užkimimą, tada prarandamas darbingumas.

Negydoma arba nepakankamai efektyviai gydoma gastroezofaginio refliukso liga sustiprina kitų kenksmingų faktorių įtaką balso klostėms arba savo ruožtu nulemia lėtinį užkimimą.

Sveikas balsas - pats gražiausias

Pats gražiausias yra kiekvienam įprastas balsas, atitinkantis žmogaus amžių ir lytį. Reikėtų išsiugdyti sau patogų, maloniai skambantį balsą. Lavinamas ir treniruojamas balsas tampa gerokai stipresnis, platesnio diapazono. Sveiko balso savikontrolė - tai malonus, amžiui ir lyčiai įprasto skambesio balsas, kai pats asmuo ar aplinkiniai nepastebi balso pokyčių.

Joga padeda iš naujo pažinti pasaulį

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

"Mums tai tarsi Dievo dovana, nukritusi tiesiai kultūrinių renginių organizatorei Irenai Volodkienei į rankas", - patvirtina Šiaulių kultūros centro Aklųjų ir silpnaregių skyriaus vedėja Inta Skeivienė. Moteris prisipažįsta, kad ją ne tik nudžiuginęs, bet ir itin nustebinęs draugiškas Zitos Vilutytės pasiūlymas regėjimo negalę turintiems žmonėms be jokio atlygio lankyti jos vedamus jogos užsiėmimus.

Aklųjų ir silparegių klubo "Pabūkime kartu" nariai su jogos vadove Zita Vilutyte

Autorės nuotr.

Širdžiai maloniuose dalykuose kančios nebūna

Ponia Nijolė į jogos užsiėmimus, lydima socialinės darbuotojos, atžingsniavo pati pirmoji. "Tai dvasiškai jaunas žmogus", - taip vėliau ją apibūdins bendraminčiai, septynerius mėnesius drauge lankantys jogos užsiėmimus.

"Mes ne tik mankštinamės, bet ir maloniai bendraujame, įgyjame daug vertingų praktinių žinių apie mitybą, įvairių žolinių augalų paslaptis, - pradeda pokalbį ponia Nijolė. - Jogos užsiėmimus vedanti vadovė – labai kantri, rūpestinga, rami bei nuoširdi moteris. Jaučiuosi esanti labai laiminga, savo gyvenimo kely sutikusi gebantį taip šiltai bendrauti ir dosniai savo patirtimi dalytis žmogų."

Susėdusi ratu aplink stalą ir gurkšnodami vadovės išvirtą arbatą, grupelė aklųjų ir silpnaregių klubo "Pabūkime kartu" narių vieningai pritaria šiai išsakytai minčiai – išties sunkmečiu tokių geranoriškumu spinduliuojančių žmonių, kaip jų vadovė Zita Vilutytė, retai besutiksi.

"Pažintis su negalę turinčiais žmonėmis užsimezgė natūraliai: sėdėjau susirinkime, pažvelgiau Irenai į akis ir mintyse gimė nauja idėja, kurią beliko išreiškti žodžiais, – pasakoja Zita. – Gyvenime niekada nenutinka taip, jog vieną dieną pagalvoji, kad rytoj ką nors būtinai sukursi, o rytą atsikėlusi imi taip ir padarai. Kasdien tenka mokytis, kažką prarasti ar atrasti, priimti gyvenimo pasiūlymus ir tokiu būdu eiti į priekį."

Pasaulis tėra vienas

Zitos teigimu, žmonės, turintys negalę, nėra neatlygintinai nuskriausti – jiems duota daugiau nei mums, sveikiesiems. Darbas su regėjimo negalę turinčiais žmonėmis Zitai Vilutytei nebuvo visiškai nežinomas – ji jau anksčiau buvo dirbusi su panašaus likimo žmonėmis Indijoje.

"Kai žmogus nemato, parodytas judesys ar veiksmas tampa visiškai bevertis, tad teko išmokti labai tiksliai ir aiškiai atliekamą judesį išreikšti žodžiais. Užsiėmimuose naudoju net ir tuos pratimus, kuriuos mes atliekome su į teatro grupę susibūrusiomis mergaitėmis. Suprantama, mes nedarome sunkių pratimų, tačiau žingsnelis po žingsnelio žengiame pirmyn. Tas, kuriam per sunku, sustoja, o kuris gali – eina pirmyn", - pasakoja jogos mokytoja.

Anot Zitos, joga buvo ir yra jos holistinio judėjimo teatro dalis, tad ją visuomet domina tai, kas yra judėjimas. Pagrindinių dalykų ji išmoko būdama Indijoje, kurioje sutiko labai daug ypatingų žmonių ir įgijo neįkainojamos patirties. Pašnekovei labai brangi ir Lietuvos kultūra – čia taip pat yra begalė gerų bei gražių ir net panašių dalykų, nes visi gyvename tame pačiame pasaulyje, o svarbiausi dalykai žmogaus gyvenime visur yra tie patys. Indijoje visa ko pradžia – žmogaus širdis. "Džiaugiuosi, jog teko pažinti ir klasikinę indų muziką, kurios dėka galiu palyginti, kaip to paties žanro muzika atliekama mūsų šalyje, - sako Zita. - Mes dėliojame natas ir grojame – tarsi viskas teisinga, tačiau kažko trūksta. Jeigu tu iš karto neatrasi ryšio grodamas indišku instrumentu, jis neskambės, nebus jokios vibracijos. Kūnas taip pat yra žmogaus instrumentas. Atlikdamas pozas, žmogus įvaldo savo kūną ir padaro jį sielos instrumentu."

Poveikis - ne iškart

Praktikuodami jogą, iš karto rezultatų nesulauksite. Tik po kurio laiko kūnas pripras prie mankštos, susireguliuos organų bei liaukų veikla, o pats kūnas įgis reikiamas formas. Ištikimiausia jogos užsiėmimų lankytoja ponia Nijolė sako, jog jau spėjo pajusti jogos pratimų poveikį – ji nebegalinti sėdėti ta pačia poza kaip anksčiau, nes dabar visuomet pati nugara nori būti išsitiesusi, tačiau ji nė kiek nesijaučianti pavargusi ar nepatogiai.

Ponia Aleksandra prisipažįsta, jog pratimų dėka ji ėmė tvirčiau jausti save, savo kūną, aplinką, net savo vietą visatoje, tapo geresnė bei atviresnė ne tik sau, bet ir kitiems.

Vadovė prasitaria, jog pasitelkus jogą įmanoma išmokti pajusti spalvų vibraciją, kuri labai palengvintų neregio kasdienybę. Apskritai jogos dėka paaštrėja visi šeši žmogaus pojūčiai. Pojūčių ugdymo pratybomis siekiama išmokti žiūrint matyti, klausantis girdėti, liečiant jausti ir pan.

Ponas Darius, kaip ir ponia Ina, į jogos kursus atėjo vedamas smalsumo. Jaunus žmones suintrigavo Aklųjų ir silpnaregių skyriaus vedėjos Intos išreikšta mintis, kad vadovė Zita - labai įdomi asmenybė. Jauniems žmonėms norėjosi išmokti pažinti savo kūną.

Ponas Darius nedrąsiai prasitaria girdėjęs, jog galima paimti indą, sklidiną karšto vandens, nesibaiminant ne tik rankų nusideginti, bet ir nejaučiant skausmo. Vadovė patikina, jog tai išties įmanoma, tačiau žmogus, norintis valdyti savo kūną, turi būti itin toli pažengęs, ir primena, jog jie žingsniuoja dar tik pačioje kelio pradžioje.

Ne religija ar sekta

Anot vadovės, jogą žmonės dažnai painioja su religija ar sekta. Joga jokiu būdu nėra nei sekta, nei religinis ar misticizmu užsiimantis judėjimas. Tai fizinio, protinio ir dvasinio tobulėjimo sistema, savęs pažinimo būdas, prasidedantis kūno tobulinimu ir pasibaigiantis dvasios tobulinimu. Joga padeda geriau pažinti savo kūną, gerinti sveikatą, įgyti naujos patirties, pasikeisti gerąja energija. Joga, kaip ir mokslas, vystosi jau kelis tūkstančius metų ir formuojasi pagal kintančios visuomenės dėsnius.

Anot ponios Nastės, ji ne vieną pažįstamą išgąsdinusi prisipažindama, jog susidomėjo joga. Mat daugumai tai asocijuojasi su gulėjimu ant peilių ar vinių prismaigstytos lentos ir būtinai dar su ant kaklo besirangančia gyvate.

"Stengiantis fantazijai užbėgti už akių, tenka kuo skubiau patikslinti, jog tai tėra kiekvieno sveikatai naudingi kvėpavimo pratimai. Dabar jau taip ir sakau – lankau kvėpavimo pratimus, - dalijasi patirtimi ponia Nastė. - Tai padeda išvengti nepalankios žmonių reakcijos."

Fizinė ir dvasinė harmonija

Visi mes kažkur skubame. Skubėdami einame vienu keliu, deja, dažniausiai nematydami, kas dedasi aplink. Taip, anot vadovės Zitos, yra todėl, kad mes vis ieškome neaišku kur pasimetusios savo ašies. "Atradę savo ašį ir stipriai ją apsikabinę, galime į mus supantį pasaulį pasižiūrėti iš įvairių pusių, - sako vadovė. - Jogos dėka pasikeitimus imame pastebėti netgi mumus įprastoje, atrodo, niekuo nebegalinčioje nustebinti kasdienėje aplinkoje. Paprasčiausias pavyzdys – jūsų mėgiamas puodelis, iš kurio kasryt geriate arbatą. Vieną rytą jis staiga tampa gražesnis, nes ant jo šono pamatote ne tik gėlytę, bet ir iki tol nepastebėtą saulytę ar mėnuliuką."

Ponas Darius prisimena, kaip mokykloje per kūno kultūros pamokas stovėdavo ant galvos. Šis vaizdas ne vienam sukelia šypsnį ir smagius prisiminimus. Vadovė sako, jog nėra tikslinga pradėti nuo pačių sudėtingiausių jogos pozų. Stovėjimas ant galvos yra svarbus ne dėl to, kad įspūdingai atrodo, bet dėl to, jog išmoko įveikti baimę bei pajusti aukštyn kojomis apversto kūno balansą.

Jogos pratimus reikia atlikti tam tikra seka, vieną po kito. Pradedančiajam reikia išmokti pagrindines jogos pozas. Vidutinio sudėtingumo pozos – tai įvairios tų pačių pagrindinių pozų variacijos, kurioms atlikti kūnas turi būti tvirtesnis ir lankstesnis nei iš pradžių. Sudėtingoms pozoms atlikti reikia labai tvirto kūno ir didelio lankstumo, tad dažniausiai jas pavyksta atlikti tik po daugelio metų praktikos. Viena džidžiausių jogos pamokų – dirbti pagal savo pajėgumą ir stengtis suprasti savo kūną.

Labai svarbu - kvėpavimas

Jogos kvėpavimo pratimai moko atkurti kūno energiją ir kontroliuoti psichinę būseną. Tinkamas kvėpavimas prijungia kūną prie jo "baterijos", esančios saulės rezginyje. Čia saugomos milžiniškos energijos atsargos, o tinkamos kvėpavimo technikos, išlaisvindamos šią energiją, pagyvina kūno ir proto veiklą.

Dauguma žmonių kvėpuodami naudoja tik nedidelę plaučių tūrio dalį, todėl jų kvėpavimas būna paviršinis, pečiai - atsikišę į priekį, krūtinė - įdubusi, viršutinė nugaros dalis ir kaklas - įsitempę. Visa tai sąlygoja nuolatinį deguonies trūkumą. Teisingas diafragminis kvėpavimas padeda įveikti įtampą ir net depresiją. Valdant kvėpavimą, visas kūno ligas įmanoma įveikti vos joms užsimezgus.

Be to, jogos kvėpavimo pratimai ne tik moko, kaip įgyti daugiau energijos, bet ir kaip ją valdyti, o kartu ir kaip valdyti protą, nes kvėpavimas ir protas yra tampriai susiję.

Išdrįsę eiti eina pirmyn

Joga tinka visiems, tačiau aklųjų ir silpnaregių klubo "Pabūkime kartu" nariai spėjo įsitikinti, kad norint žengti tolyn reikia didelės kantrybės bei ištvermės.

"Norą lankyti jogos užsiėmimus pareiškė dvylika žmonių, - sako vedėja Inta, - tačiau liko tik patys išvermingiausi."

Vadovė Zita paaiškina, jog taip nutinka dėl to, kad ateiti į pirmuosius užsiėmimus žmogų visada kas nors pastūmėja, tačiau vėliau jam pačiam tenka žengti tvirtą žingsnį, o tam neretai prireikia daug valios ir pastangų. Jei jų pritrūkstama, žmogus sustoja, o tie, kurie išdrįsta jį žengti – eina tolyn.

"Skani arbata, - gurkštelėdamas paskutinį arbatos gurkšnį sako ponas Darius. - Gal ji indiška?" "Ne, ji labai lietuviška", - patikina vadovė Zita, o mes visi smagiai nusijuokiame. Iš tiesų pasaulis tėra vienas..

Homeopatija skatina organizmą gintis pačiam

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Europoje dirba tūkstančiai gydytojų homeopatų. Netradicine medicina domisi vis daugiau Lietuvos gydytojų. Homeopatijos metodus Šiauliuose išmano gydytoja Irina Jazdauskaitė-Uščiauskienė, taikanti ir kitus netradicinius gydymo būdus - autohemoterapiją bei pakopinę autohemoterapiją.

Gydytoja I. Jazdauskaitė-Uščiauskienė pabrėžia, kad homeopatijoje vartojamos labai mažos vaistų dozės.

I. Jazdauskaitės-Uščiauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Jau trečią kartą Europos Sąjungoje kovo 23-iąją buvo paminėta Homeopatijos diena, o balandžio 10-16 dienomis įvairiose šalyse vyks Pasaulinė homeopatijos dienų savaitė, kurios tema – homeopatija ir psichinė žmonių sveikata.

Renginiais siekiama atkreipti Briuselyje dirbančių politikų ir sprendimus priimančių pareigūnų dėmesį į homeopatijos padėtį ir jos gerinimo galimybes Europoje, t.y. siekti labiau integruoto ir holistinio požiūrio į sveikatos apsaugą.

Europoje dirba apie 54 tūkstančius gydytojų homeopatų. Vien tik Europos Sąjungoje daugiau nei 100 mln. žmonių vartoja homeopatinius preparatus. Homeopatija įvairiose šalyse paplitusi nevienodai - tai lemia kiekvienos šalies tradicijos. Homeopatija itin sėkmingai prigijo sveikatos apsaugos sistemoje Jungtinėje Karalystėje ir Vokietijoje, mat čia XIX a. atsirado homeopatijos tradicijos. Homeopatijos pradininku laikomas vokiečių gydytojas Samuelis Hanemanas.

Prieš dvejus metus Lietuvoje atliktas tyrimas parodė, kad homeopatinius preparatus vartoja 23 procentai gyventojų (32 proc. moterų ir 13 proc. vyrų). Šiuos preparatus daugiausia vartoja vyresnio amžiaus didmiesčių gyventojai.

Europoje trys iš keturių gyventojų žino, kas yra homeopatija, ir net 29 procentai vartoja homeopatinius preparatus. Nuo 25 iki 40 procentų Europos gydytojų homeopatinius vaistus skiria kartais, o 7 procentai – nuolat.

Homeopatiniai vaistai - iš natūralių žaliavų

Gydytoja I. Jazdauskaitė-Uščiauskienė sako, kad žmogui, kilusiam iš gamtos, geriausiai gali padėti vaistai, kilę iš tos pačios gamtos. Sintetiniai vaistai, gydydami ligą, daro šalutinį poveikį žmogaus organizmui. Homeopatija - tai gydymo būdas, kai vartojamos labai mažos vaistų dozės, kad sužadintų organizmo gynybą ir būtų pasiektas gydomasis poveikis. Didesnės homeopatinių vaistų dozės sukeltų organizme reiškinių, panašių į gydomosios ligos simptomus. Gydant homeopatiniais vaistais taikomas principas, kad panašus gydo panašų.

"Homeopatiniai vaistai gaminami tik iš natūralių žaliavų: mineralų, augalų arba gyvulinės kilmės produktų. Vaistas skiriamas atsižvelgiant į žmogų, o ne nustačius diagnozę. Kiekvienu atveju gydymas bus skirtingas, kad būtų pasiektas efektyvus gijimo rezultatas", - teigia gydytoja.

Kad vaistas yra parinktas teisingai, rodo paaštrėję ligos simptomai, kurie gali pasireikšti pradėjus vartoti homeopatinį vaistą.

Autohemoterapija stiprina imuninę sistemą

Gydytoja I. Jazdauskaitė-Uščiauskienė gydo ne tik homeopatiniais vaistais, bet naudoja ir kitus netradicinės medicinos metodus, pavyzdžiui, kaip autohemoterapiją. Tada ligonis gydomas padedant jo paties kraujui. Taip galima greitai ir efektyviai padidinti organizmo darbingumą, jo apsaugines funkcijas, sustiprinti imuninę sistemą.

Kitas panašus gydymo būdas - pakopinė autohemoterapija, kuris itin efektyvus gydant įvairias lėtines ligas, pavyzdžiui, odos, sąnarių, sinusų, alergines ir kitas. Taikant šį metodą, stiprinamos imuninės sistemos gynybinės galios. Organizmas stiprinamas individualiai parinktus homeopatinių ampulinių preparatų rinkinius, kurie sumaišomi su nedideliu paciento veninio kraujo kiekiu, paimtu procedūros metu.

"Pirmoje pakopoje vaistai kartu su paciento krauju švirkščiami į veną, o tolimesnėse pakopose - į raumenis", - paaiškina gydytoja.

Netradicinę mediciną gydytoja I. Jazdauskaitė-Uščiauskienė praktikuoja Medelyno g. 7-110 įsikūrusioje IĮ "Medirina". Informacijos pasiteirauti galima telefonu 8~698 869 83.

Kada teritorinė ligonių kasa apmoka gydymo paslaugų išlaidas

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Į "Šiauliai plius" redakciją kreipėsi moteris, grįžusi iš sanatorijos. Ligoninėje jai buvo atlikta kelio menisko operacija, po to jos laukė reabilitacija sanatorijoje. Moteris pasakojo, kad prieš operaciją jai teko įsigyti medicininių priemonių už šimtą litų. Vėliau ji sužinojusi, kad su ligoninėje išduotu kasos kvitu ji galinti kreiptis į teritorinę ligonių kasą, kuri turinti apmokėti gydymo paslaugų išlaidas. Be to, ši turinti apmokėti kelionės į sanatoriją išlaidas. Deja, nuėjusi su kvitu ir autobuso bilietais į teritorinę ligonių kasą, ji sulaukė neigiamo atsakymo. Šiaulietė pasiteiravo, kaip vis dėlto yra iš tikrųjų.

Šiaulių teritorinės ligonių kasos direktoriaus pavaduotojas Pranas Nainys tikina, kad ligonių kasos kompensuoja tik gydymą sanatorijoje, padengia gyvenimo, maitinimo išlaidas joje. Teritorinė ligonių kasa apmoka mamų su mažamečiais vaikais gyvenimo išlaidas sanatorijoje bei procedūras, kai pacientui skiriama ambulatorinė reabilitacija. Kelionės į sanatoriją ir išlaidos neapmokamos.

P. Nainys patvirtina, kad į Šiaulių teritorinę ligonių kasą dažnai užsuka žmonės, nešini ligoninės kasos kvitais, tikėdamiesi kompensacijos: "Ne vienas paaiškina, kad į ligonių kasą nurodė ateiti ligoninės gydytojas. Tenka aiškinti, kad mes nekompensuojame mokamų ligoninės paslaugų."

"Įteisinti apmokėjimo atvejai yra tik keli. Sveikatos sistemos įstatymas numato, kad apdraustieji privalomuoju sveikatos draudimu, pasiūlius gydytojui brangesnį vaistą, procedūrą ar paslaugą, patys sumoka jų faktinių kainų ir nemokamų paslaugų, medžiagų, procedūrų bazinių kainų skirtumą. Pavyzdžiui, jeigu ligoninėje plaučių uždegimas gydomas penicilinu, tai gydytojas gali pasiūlyti stipresnį ir brangesnį vaistą. Tada reikia sumokėti vaistų kainų skirtumą, tik paciento sutikimas gydytis jo pasirinktais vaistais turi būti patvirtintas paciento parašu, o sutikimas turi būti įrašytas į ligos istoriją. Jeigu dokumentas užpildomas neteisingai ar trūksta paciento parašo, ligoninė privalo grąžinti pinigus, bet jeigu pacientas pasirenka papildomas paslaugas, procedūras savo iniciatyva, tai už tai jis susimoka pats", - aiškina P. Nainys.

Pavaduotojas tvirtina, kad kiekviena ligoninė, sudariusi sutartį su teritorine ligonių kasa dėl gydymo paslaugų išlaidų apmokėjimo, yra nustačiusi savo vidaus tvarką ir taisykles. Informacija apie mokamas paslaugas turi būti iškabinta viešai, kad pacientas galėtų apsispręsti, ar už paslaugas norėtų mokėti. Už operacijai reikalingas priemones pacientui gali tekti mokėti, kai sveikatos priežiūros įstaiga yra išnaudojusi lėšas, numatytas sutartyje su teritorine ligonių kasa. Ligoninė turi matomoje vietoje paskelbti, kad laikinai dėl lėšų trūkumo negali teikti tam tikrų planinio gydymo paslaugų, o pacientas sutinka pats už ją mokėti.

Išgirdęs siūlymą susimokėti, pacientas turėtų paklausti gydytojo, kodėl prašoma sumokėti už suteiktą paslaugą.

Pacientams privalu žinoti, kad apdraustiems privalomuoju sveikatos draudimu asmenims, gavusiems šeimos gydytojo siuntimą, daugeliu atvejų pirminės ambulatorinės, stacionarinės, reabilitacijos paslaugos, reikiami tyrimai ir konsultacijos teikiami nemokamai.

"Paciento gali būti paprašyta susimokėti, jeigu jis nenori laukti eilėje tam tikro tyrimo arba procedūros, pats pageidauja skubiau gauti paslaugą. Tikrai nekiltų įvairių nesusipratimų ar net konfliktų, jeigu gydymo įstaigose visų teisėtai papildomai apmokamų paslaugų kainos būtų paskelbtos pacientams gerai matomose vietose", - sako P. Nainys.

Tuberkuliozė greičiau įveikia silpną organizmą

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Tuberkuliozė – labiausiai paplitusi lėtinė liga. Susirgti šia liga gali ir bankininkas, ir bedarbis, tik išgydyti sunkiausia tuos, kurie atsainiai į ligą žiūri. "Jeigu žmogus galvoja apie save, rūpinasi savimi, jis tikrai pasveiks", - tvirtina Šiaulių apskrities tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninėje dirbančios medikės.

Šiaulių apskrities tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninės direktorė Vita Globytė (sėdi), gydytoja pulmonologė Neringa Karkliuvienė, bendrosios praktikos slaugytoja Andželina Škerbienė, dispanserinio skyriaus vedėja Rita Šopienė.

Autorės nuotr.

Pasigendama dėmesio savo sveikatai

Anot Šiaulių apskrities tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninės direktorės Vitos Globytės, plaučių ligų itin daugėja dėl didėjančio aplinkos užterštumo. Bene labiausiai paplitusios kvėpavimo takų ligos – astma bei lėtinė obstrukcinė plaučių liga. Tuberkulioze sergančiųjų mažėja, tačiau medikė apgailestauja, jog dažnas žmogus vis dar atsainiai rūpinasi savo sveikata.

"Vis dažniau sulaukiame ligonių su itin ryškiais pakitimais plaučiuose, - dalijasi pastebėjimais direktorė. - Kai liga būna sparčiai pažengusi, mes nebespėjame suteikti tokios pagalbos, kurios efektyvumas prilygtų ankstyvos ligos stadijos gydymui."

Medikė primena, jog nereiktų pamiršti, kad tuberkuliozė – klastinga liga, todėl siekiant išvengti skaudžių šios ligos sukeliamų pasekmių itin svarbu kaskart pasitikrinti savo sveikatą profilaktiškai, tačiau neretai žmogus, pajutęs pirmuosius sveikatos sutrikimus, linkęs delsti manydamas, jog pablogėjimas netrukus praeis. Jaunesnieji kaltę dėl pašlijusios sveikatos suverčia savo neįveikiamam polinkiui rūkyti, vyresni žmonės dangstosi oro permainomis, neišvengiamai didėjančia metų našta ar virusinių ligų pasekme. Ir vieni, ir kiti, anot direktorės, nė nepagalvoja, jog galbūt užsikrėtė tuberkulioze.

"Jeigu kiekvienas aktyviai domėtųsi tuberkuliozei būdingais simptomais ir laiku pasirūpintų savo sveikata, tai išvengtų netikėtų, kartais net skaudžių ligos pasekmių, - tvirtina direktorė. - Dažniau profilaktiškai ateiti pasitikrinti, ar nėra užsikrėtę tuberkulioze, turėtų labiau pažeidžiami asmenys: rūkantys, tie, kurių nenormuotas darbo krūvis, sergantys cukriniu diabetu ir kt. Deja, dabar nerastume žmogaus, kuris gyventų nepatirdamas jokių kenksmingų faktorių, ypač streso, tad periodiškai pasitikrinti savo sveikatą turėtume visi."

Liga "vaikšto" tarp mūsų

Gydytoja pulmonologė Neringa Karkliuvienė tvirtina, jog nuo tuberkuliozės neapsaugotas nė vienas žmogus, nes liga plinta oro lašeliniu būdu. Užsikrėsti galima įvairiose vietose, tačiau suserga ne kiekvienas užkrato įkvėpęs žmogus – dažniausiai liga pasireiškia susilpnėjus organizmo imuninei sistemai. Nors ir nebeliko visuotinės profilaktikos bei dispanserizavimo, tuberkuliozės ligoninės medikai kaskart vis tikrina įvairias rizikos grupes.

Pastaruoju metu pastebėta, jog vis dažniau dėl tuberkuliozės kreipiasi iš užsienio grįžę ten dirbantys žmonės. "Atėjo jaunas vyriškis, anksčiau turėjęs savo automobilių remontu užsiimančią įmonę. Žlugus verslui vyriškis planavo išvykti padirbėti į užsienį, bet prieš išvažiuodamas nusprendė pasitikrinti savo sveikatą, - pasakoja pulmonologė. - Rimtų nusiskundimų, anot jo, neturėjęs, tačiau retkarčiais nei iš šio, nei iš to vis pakosėdavęs. Buvo atlikti reikiami tyrimai, kurie padėjo nustatyti ganėtinai didelių pakitimų plaučiuose".

Medikė prisimena neseną atvejį, kurio pabaiga - daug skaudesnė, nei minėto įvykio. Vyriškis, nors ir jausdamas itin ryškius ligos simptomus, išvyko padirbėti į Angliją, tačiau po poros savaičių, itin pablogėjus savijautai, suskubo namo. Oro uoste laukę namiškiai kuo skubiau jį perdavė į medikų rankas, deja, šie padėti jau niekuo nebegalėjo. "Paciento būklė buvo išties kritinė, - sako gydytoja, - stebėtina, kaip tokia sunkia tuberkuliozės forma sergantis žmogus atlaikė kelionę lėktuvu."

Direktorė pastebi, jog žmonės nejaučia atsakomybės ne tik dėl savo, bet ir dėl kitų sveikatos. Juk sergantis žmogus kalbėdamas, kosėdamas, čiaudėdamas paskleidžia lašelius su tuberkuliozės mikobakterijomis, kuriomis užsikrėtimo galimybė daug didesnė, kai su ligoniu bendraujama uždaroje erdvėje.

Laimingi būsime tik būdami sveiki

Nejau už galimybę užsidirbti lietuviai pasiryžę paaukoti net savo sveikatą? Iš tiesų, anot direktorės, svečioje šalyje tam sudarytos visos sąlygos, tad jeigu nori – dirbk ir persidirbk.

"Išvažiuoja jauni, kupini energijos žmonės, pasiryžę per kuo trumpesnį laiką užsidirbti kuo daugiau pinigų. Žmogaus organizmo atsparumą tuberkuliozės bakterijai silpnina daugelis veiksnių, pavyzdžiui, prasta asmens bei aplinkos higiena. Deja, gyvenimo sąlygos ten tikrai nėra pačios geriausios bei tinkamiausios sveikatai, apie kurią tuokart niekas nė nepagalvoja, - sako direktorė. - Viename kambaryje gyvena keli žmonės. Žinoma, ne ką geriau, kai viename bute gyvena kelios šeimos, tarp kurių atsiradus sergančiam tuberkulioze ligoniui uždaroje erdvėje nereikia daug laiko, kad šia oro lašeline infekcija užsikrėstų kiti asmenys. Didžiausia rizika užsikrėsti tuberkulioze tyko nusilpusio imuniteto žmonių. Ar galime kalbėti apie stiprų imunitetą, kai žmonės dirba 12-14 val. per parą pamiršdami, jog reikia ne tik užsidirbti, bet ir laiku pasirūpinti savo sveikata. Vadinasi, reikia mokėti apie save pagalvoti, kad būtume ne tik sveiki, bet ir laimingi".

Vaikai "sugeria" suaugusiųjų ligas

Ypač jautrūs šiai infekcinei ligai yra vaikai, kadangi jų imuninė sistema dar nėra susiformavusi. Medikės prisimena atvejį, kai ilgai ieškojo siūlo galo, kad galėtų išsiaiškinti, kur mažasis jų pacientas užsikrėtė tuberkulioze, kadangi niekas iš jo aplinkinių nesirgo klastingąja liga. Galų gale pavyko išsiaiškinti, jog vaikas retkarčiais važiuoja į Akmenę aplankyti ten gyvenančio senelio, kuris, vėliau paaiškėjo, ir buvo užkrato platintojas.

"Pagrindiniai tuberkuliozės platintojai yra suaugusieji, todėl jų sergamumas šia liga daro tiesioginę įtaką vaikų sergamumui, - sako direktorė. – Mes galime tik pasidžiaugti, kad jau keletą metų nėra vaikų, sergančių lokaliomis tuberkuliozės formomis. Tai išties didelis mūsų pačių įdirbis. Žinoma, neapsieita be atitinkamų Vyriausybės nutarimų, specialių programų bei pačios visuomenės pagalbos."

Tėvai turi jausti atsakomybę už vaiko sveikatą

Dispanserinio skyriaus vedėja Rita Šopienė tvirtina, jog šeimos sveikata svarbi bet kurio amžiaus vaikui. Dažnai nutinka taip, jog visuomenė nesupranta ir nesisaugoja šios ligos, o daugelis net nežino, kad tuberkuliozė pavojinga ne tik sergančiajam, bet ir aplinkiniams. Pirminė tuberkuliozės profilaktika – skiepai, kurie sukurti tik vaikams, todėl neapsaugo suaugusių asmenų. Medikė R. Šopienė džiaugiasi, jog vakcinacijos nuo tuberkuliozės apimtis Šiaulių apskrityje yra ganėtinai didelė - siekia 99 proc. Deja, ar skiepyti mažylį, dabar nusprendžia tėvai.

"Blogiausia tai, jog atsiranda tėvų, atsisakančių skiepyti savo vaikus nuo tuberkuliozės, - nuogąstauja vedėja. - Toks nuosprendis yra labai rizikingas, juk niekas nežino, su kuo ateityje mūsų vaikai bendraus. Vakcina neapsaugo nuo užsikrėtimo, tačiau tai itin patikima priemonė nuo mirtinos tuberkuliozės formos."

Kviečia mokytis ir mokyti kitus

Sergant tuberkulioze, svarbu laikytis gydytojų nurodymų ir vartoti vaistus. Vaistams jautri tuberkuliozė gali būti išgydoma per pusmetį, o vaistams atspariai tuberkuliozei gydyti reikalingas išplėstinis gydymas, trunkantis dvejus ar net daugiau metų. Deja, neretai pasitaiko, jog pagerėjus savijautai ligoniai savavališkai nutraukia gydymą. Tokiam ligonio apsisprendimui neprieštarauja ir patys namiškiai, mat kurį laiką sąžiningai gėręs vaistus jų artimasis vizualiai atrodo kur kas geriau, tačiau nebaigta gydyti liga atsinaujina sunkesnės formos, išsivysto atsparumas vaistams. Kad taip nenutiktų, ligoninėje yra įsteigtas pacientų mokymo kabinetas, kuriame dirbanti bendrosios praktikos slaugytoja Andželina Škerbienė siekia pacientams išaiškinti, kodėl būtina kruopščiai vykdyti visus gydytojų nurodymus, privalu slaugytojų akivaizdoje gerti vaistus, kaip apsaugoti namiškius bei aplinkinius, kad šie neužsikrėstų, ir kaip gyventi, kad aplinkiniams atvira tuberkuliozės forma būtų kuo mažiau pavojinga.

"Kiekvienas, kuris turi klausimų, susijusių su šia liga, tačiau neranda į juos atsakymų, gali apsilankyti ligoninės tinklalapyje, - pataria slaugytoja Andželina. – Tik žinodami atsakymus, galėsite geriau pažinti savo ligą, apsaugoti nuo jos savo artimuosius, svarbiausia – žinosite ką daryti, kad kuo greičiau pasveiktumėte."

Sirgti nėra gėda

"Susirgus tuberkulioze, stengiamės profilaktiškai patikrini kuo didesnį ligonio pažįstamų ratą. Deja, dažnai žmonės nesiryžta viešinti savo ligos, baimindamiesi nenuspėjamos bendradarbių reakcijos, - pasakoja dispanserinio skyriaus vedėja. – Žinoma, jog tuberkulioze susirgę asmenys sukelia nerimą jų draugams, namiškiams bei bendradarbiams. Pasaulis margas, tad žmonių reakcija, sužinojus apie bendradarbio ligą, būna įvairi: vieni kategoriškai atsisako pasitikrinti savo sveikatą, kiti, anaiptol, būna itin dėl to susirūpinę, todėl nedelsdami ateina pas mus."

Medikės vieningai pritaria, jog tuberkuliozė yra tokia pat liga kaip ir visos kitos, tad ja sergantis žmogus neturi jausti kaltės ar gėdos jausmo. "Žmonės turėtų suprasti, jog svarbiausia laiku įtarti šią ligą, nes laiku diagnozuota tuberkuliozė yra visiškai išgydoma", - tvirtina dispanserinio skyriaus vedėja R. Šopienė.

Anot direktorės, sergant tuberkulioze ne visada būtina gulėti ligoninėje, galima gydytis ir namuose, tereikia kasdien atvykti į ligoninę, išgerti tą dieną gydytojo paskirtą vaistų dozę. Kelionei autobusu medikai duoda reikiamą kiekį bilietų higieninių arba maisto paketų. Svarbiausia, jog ligoniui už gydymą nereikia primokėti nė cento. "Turime visus šiuo metu pasaulyje vartojamus vaistus tuberkuliozei gydyti, kurių finansavimą padengiame specialiomis programomis", - tvirtina direktorė.

Bakterijos "limpa" prie visų

Anot direktorės, kad "pasigautume" bacilą, nebūtina būti išskirtinoje vietoje – visi kvėpuojame tuo pačiu oru, tad užkratą galime įkvėpti būdami bet kur, tereikia mūsų organizmui nuo įtemptų darbų tapti labiau pažeidžiamam. "Džiaugiuosi, jog visuomenės elitas nesigėdi prisipažinti sergantis vėžiu ar kokia nors kita liga. Manau, kad ateis laikas, kai išdrįsime viešai prabilti ir apie tuberkuliozę, kadaise buvusią intelektualų ligą, kuria sirgo daug įžymių žmonių, - sako direktorė. – Tuberkulioze serga visi, o ne atskira visuomenės dalis. Tie, kurie tvarkingai vykdo visus medikų nurodymus, pasveiksta ir apie juos niekas nekalba. Dažniau minimi griežto gydymo režimo nesilaikantys asmenys, tad manoma, jog tuberkuliozė - asocialių žmonių liga."

Kovojant su žarnyno vėžiu koją kiša abejingumas

Patikėti, kad žarnyno vėžys nėra nuosprendis, padeda daug argumentų.

Diagnozavus ligą pirmos stadijos, pagydoma daugiau nei 90 procentų pacientų. Taikomi modernūs gydymo metodai, gebantys nukenksminti net įsisenėjusius auglius. Apskritai žarnyno vėžys labiau pasiduoda gydomas už kitas virškinamojo trakto onkologines ligas. Tačiau šį kovą, kaip ir kasmet paskelbtą žarnyno vėžio žinomumo mėnesiu, gausu ir neraminančių faktų – sergamumo statistika nuolat auga, o gydytojai pripažįsta, kad dauguma diagnozių nustatoma per vėlai.

Šiaulių onkologijos klinikos Chemoterapijos skyriaus vedėja Nijolė Šatkauskienė teigia, kad žarnyno vėžio atvejų ypač padaugėjo pastarąjį dešimtmetį. "Nors atsirado gerokai efetyvesnė diagnostika ir nustatoma daugiau atvejų, pastebima, kad intensyvėja ir sergamumas storosios žarnos vėžiu. Didžiąja dalimi tai lėmė stipriai pakitęs gyvenimo būdas. Sumažėjo fizinis aktyvumas – žmonės pasidarė tingūs, o jų mitybos įpročiai – žalingi. Dabar valgome vis daugiau pusfabrikačių ir gerokai mažiau daržovių", - pastebi N. Šatkauskienė.

Gydytojos teigimu, pavėluotos diagnostikos statistiką gausina ir gyventojų abejingumas, nesirūpinimas savimi. Pajutus diskomfortą žarnyne, dažnai į tai nekreipiama dėmesio, o tuo metu piktybinis navikas jau plečiasi. Paskubėti išsitirti būtina ir dar dėl vienos svarbios priežasties – ankstyvos stadijos diagnozuotas storosios žarnos vėžys gerokai paprasčiau išgydomas.

Aiškių storosios žarnos vėžio simptomų nėra. Kartais tai pilvo pūtimas, kartais – melagingas noras tuštintis, rečiau atsiranda kraujo išmatose. Tačiau net ir šie reiškiniai gali būti sukelti kito negalavimo, todėl nuolat jaučiantis diskomfortą žmogus išsiaiškinti jo priežastis privalo kreipdamasis į gydytojus. Šiais metais Vilniuje ir Kaune vykstančios ankstyvosios diagnostikos programos metu žarnyno vėžys buvo diagnozuotas maždaug kas penktam besikreipusiajam.

Jeigu liga jau įgijo pagreitį, yra dar svarbiau imtis skubaus ir tinkamo gydymo. Priklausomai nuo situacijos, ligoniui skiriama chemoterapija, spindulinis gydymas, operacija. Vienas pažangiausių šių dienų gydymo metodų – kai su chemoterapija kartu ligoniui taikoma biologinė terapija. Taikant šį metodą, sunaikinama piktybinio naviko kraujotakos sistema, kurios dėka vėžys ir plečiasi. Tuomet efektyviau veikia ir chemoterapija.

Vis dėlto onkologai sutaria, kad profilaktika yra patikimiausias ginklas kovojant su žarnyno vėžiu. Patariama kiekvienam suaugusiajam, vyresniam nei keturiasdešimties, kartą per metus apsilankyti pas gydytoją ir išsitirti. Kaip ir kitų onkologinių ligų atvejais, į žarnyno vėžio rizikos grupę patenka visi, sulaukę penkiasdešimties. Laikui bėgant ši rizika tik didėja, todėl delsti pavojinga.

Gamta - žmogui

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Žmonės, kamuojami įvairių negalavimų ir skausmų, išbandę įvairius vaistus, tačiau nesulaukę tinkamo efekto, vis dažniau taiko netradicinės medicinos būdus. Gydytis dėlėmis šiauliečiai važiuoja net į Kauną, nors šis gydymo metodas taikomas ir mūsų mieste. Netradicinę mediciną praktikuojanti gydytoja Irina Jazdauskaitė-Uščiauskienė pacientų turi apsčiai, tačiau ji jaučia pareigą suteikti informacijos apie gydymą dėlėmis, homeopatiją, autohemoterapiją, akupunktūrą ir mezoterapiją.

 
 

Medicininės dėlės turi gydomųjų savybių

Kas žino, ar tradicinės medicinos atstovai nepradės vėl gydyti medicinine dėle, kuriai JAV, Pietų Karolinos mieste Čarlstone, yra pastatytas muziejus, o ligoniai sutinka mokėti 80 litų už vieną dėlę, išaugintą Anglijos fermoje.

Tiesa, ne visos dėlės yra medicininės - turi gydomųjų savybių, todėl įlipę į ežerą ir pajutę prisisiurbusią dėlę žmonės, nuplėšdami ją, elgiasi teisingai. Medicininės dėlės išskiria sekretą, kuriame mokslininkai randa gydomųjų medžiagų. Jos padeda gydyti ligas, susijusias su kraujotakos sistema.

Medicininės dėlės turi apie šimtą biologiškai aktyvių medžiagų, teigiamai veikiančių žmogaus organizmą, priešingai nei sintetiniai vaistai, paliekantys pėdsakų kepenyse, skrandyje ir kituose organuose.

Gydytoja I. Jazdauskaitė-Uščiauskienė sako, kad dėlių išskiriamos medžiagos gydo ne ligą, o ligos priežastį ir visą organizmą. Dėlės pagerina kraujotaką, todėl į ląsteles patenka būtinos medžiagos. Jų išskiriamas fermentas histaminas didina kraujagyslių sienelių laidumą, o uždegimo metu padeda skysčiams išsiskirti iš kraujagyslių ir limfagyslių.


 

 Gydytoja Irina Jazdauskaitė-Uščiauskienė tvirtina, kad medicininės dėlės turi aktyvių medžiagų, teigiamai veikiančių žmogaus organizmą.

Atitolina infarktą ar insultą

Mokslininkai teigia, kad žmogus gali atitolinti infarktą ar insultą arba jų išvengti, jeigu sulaukęs 50-ies kas tris mėnesius profilaktiškai užsidėtų po keletą dėlių.

Taigi dėlėmis galima gydyti aukštą kraujospūdį, stenokardiją, varikozinį venų išsiplėtimą, hemorojų, galvos smegenų aterosklerozę. Jos padeda esant radikulitui, gimdos ir jos priedų uždegimui, bronchitui, prostatitui. Šis metodas taikomas esant ausų, nosies, gerklės ligoms, išbėrus jaunatviniams spuogams, esant artrozei ar sąnarių skausmams ir kt.

Gydytoja įspėja, kad kai kuriais atvejais gydyti dėlėmis negalima, pavyzdžiui, kai žmogus serga hemofilija, mažakraujyste, hemoragine diateze, taip pat esant žemam kraujospūdžiui, išsekus organizmui arba tiesiog karščiuojant. Todėl prieš pradedant gydyti medicininėmis dėlėmis reikia būtinai pasikonksultuoti su gydytoju hirudologu, kuris konkrečiu atveju patars, kuriose vietose ir kiek laiko reikia jas dėti. "Jeigu liga įsisenėjusi, gydymo kursą reikėtų kartoti po keturių ar šešių mėnesių. Medicininė dėlė naudojama tik vieną kartą, vėliau ji utilizuojama", - gydymo subtilybes paaiškina pašnekovė.

Žmonės dažnai šlykštisi dėlėmis, nenori jų matyti. Gydytoja skuba nuraminti, kad tai natūrali reakcija. Baimintis nėra ko, nes kiekviena dėlė įdedama į mažą stiklinę talpą ir tik tada pridedama prie odos. Silpnas lyg dilgėlės dilginimas jaučiamas tik iš pradžių, kol dėlė į odą suleidžia daugybę smulkių dantukų. Prisisiurbdama dėlė nesukelia didelio skausmo.

Mezoterapija - mažai, retai ir tinkamoje vietoje

Gydytoja I. Jazdauskaitė-Uščiauskienė gydo ne tik dėlėmis, bet taiko ir mezoterapiją. Tai gydymo technika, kai į problemines kūno vietas sušvirkščiami įvairūs veikliųjų preparatų mišiniai. Jie švirkščiami retai, mažomis dozėmis ir būtent ten, kur skauda.

Mezoterapija efektyvi gydant labai daug reumatologinių, traumatologinių, ginekologinių ligų. Ji sėkmingai taikoma ir kosmetologijos srityje.

"Mezoterapijos procedūroms naudojamos labai mažos plonos adatos, vaistai leidžiami tik į odą. Oda tampa stangresnė, elastingesnė ir lygesnė. Ši metodika puikiai malšina skausmą, stabdo uždegiminius procesus, maitina audinius, atpalaiduoja raumenų ir smulkiųjų kraujagyslių spazmus", - vardija gydytoja.

Mezoterapija neleidžia progresuoti artrozinėms ligoms, gydo pradinėje stadijoje, padeda numalšinti sąnarių skausmus vėlyvoje ligos stadijoje, be to, mažina nugaros, strėnų skausmus. Šis metodas naudojamas esant sausgyslių uždegimui, raumenų skausmui. Mezoterapija efektyviai padeda esant patempimams, kamuojant skausmui po didelio fizinio krūvio, traumų, "supūtimo", stabdo plaukų slinkimą, mažina celiulitą. Taikant mezoterapiją, ilgiau neprireiks akinių.

Dirginant biologiškai aktyvius taškus specialiomis adatomis, žmogus pasveiksta.

I. Jazdauskaitės-Uščiauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Akupunktūra atveria kelią gyvybinei energijai

Anot gydytojos I. Jazdauskaitės-Uščiauskienės, už vaistus dažnai efektyvesnė būna ir akupunktūra. Tai gydymo metodas, kai tam tikri taškai dirginami specialiomis adatomis.

"Akupunktūriniai taškai išsidėstę kūno paviršiuje tam tikromis linijomis, vadinamomis meridianais arba kanalais. Kinų gydytojai teigia, kad gyvybinė energija teka būtent šiais kanalais. Kai jie užblokuojami, žmogus suserga. Manoma, kad šie kanalai susiję su įvairiais organais. Dirginant biologiškai aktyvius taškus, žmogus pasveiksta", - pasakoja gydytoja.

Akupunktūra gydomos sąnarių, stuburo, nervų, virškinimo, kvėpavimo sistemos ligos. Ji tinka ir esant lėtinio nuovargio sindromui, kamuojant stresui, nusilpus imuninei sitemai, kilus alerginei reakcijai.

"Akupunktūros poveikį labiausiai lemia paciento nusiteikimas. Gydymas bus veiksmingesnis ir greitesnis, jeigu pacientas atsipalaiduos. Tačiau kai žmogus įsitempęs, procedūros veikimo kryptis vis tiek išlieka", - tikina gydytoja.

Biopunktūrą pamėgo sportininkai

Dar vienas netradicinis gydymo būdas - homeosiniatrija (biopunktūra), kai homeopatiniai preparatai švirkščiami į akupunktūros taškus. Organizmui teigiamą poveikį daro ne tik homeopatinių vaistų injekcijos, bet ir poveikis į akupunktūrinį tašką, todėl gydymas tampa efektyvesnis ir greitesnis.

Gydytoja I. Jazdauskaitė-Uščiauskienė sako, kad biopunktūra taikoma šalinant nesudėtingas ortopedines problemas, tinka šalinti susikaupusius kūne toksinus, esant stuburo nervų šaknelių, kaklo, krūtinės ir juosmens raumenų uždegimui ar patempimui, nervų ligoms, galvos traumoms, vidaus organams gydyti. Šis metodas efektyvus sportininkams, patiriantiems traumų, esant peties sąnario sindromui, achilo sausgyslės uždegimui.

Netradicinę mediciną gydytoja I. Jazdauskaitė-Uščiauskienė praktikuoja Medelyno g. 7-110 įsikūrusioje IĮ "Medirina". Informacijos pasiteirauti galima telefonu 8~698 869 83.

Sveikatos kainą sužinome tik susirgę

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Lėtinės inkstų ligos tampa pasauline visuomenės sveikatos problema – jų kaskart vis daugėja, o didžiausią nerimą medikams kelia tai, jog dažniausiai jos nustatomos per vėlai. Kasmet kovą minima Pasaulinė inkstų diena, kurios metu siekiama dar kartą priminti apie klastingas, ilgai jokių požymių ar skausmo neparodančias inkstų ligas.

Lėtine inkstų liga serga vienas iš dešimties suaugusiųjų. Šiaulių apskrities ligoninės Nefrologijos-toksikologijos skyriaus vedėjo Algimanto Tamošaičio teigimu, ši liga pavojinga tuo, jog yra nejaučiama, tad net 90 proc. ligonių nežino, jog serga lėtiniu inkstų nepakankamumu.

Autorės nuotr.

Tobulėjant pagalbai problemų nemažėja

Pirmoji dializė dėl ūmaus inksto funkcijos nepakankamumo Šiaulių ligoninėje atlikta 1991 metais. Pradžia, anot Šiaulių apskrities ligoninės Nefrologijos-toksikologijos skyriaus vedėjo Algimanto Tamošaičio, buvo gana sunki, nes nebuvo tinkamų dializės aparatų bei tam pritaikytos vandens valymo sistemos, svarbiausia - patirties. Per 19 metų įdiegti nauji gydymo bei tyrimo metodai ir kt.

Žmogaus organizme cirkuliuoja apie penkis litrus kraujo, kurį inkstai išvalo net 40 kartų per parą. Pagrindinė inkstų paskirtis – pašalinti toksinus ir vandens perteklių iš kraujo. Inkstai padeda kontroliuoti kraujospūdį, raudonųjų kraujo kūnelių gamybą ir išlaiko mūsų kaulus tvirtus bei sveikus. Kai inkstai palaipsniui praranda gebėjimą funkcionuoti, susiduriame su lėtine inkstų liga, kuria serga vienas iš dešimties suaugusiųjų. Liga pavojinga tuo, kad yra nejaučiama, tad net 90 proc. ligonių nežino, jog serga lėtiniu inkstų nepakankamumu.

Negydant ligos, inkstų būklė gali pablogėti iki tokios stadijos, kuomet neišvengiama pakaitinė terapija – dializė arba transplantacija, todėl, anot mediko, belieka tik džiaugtis, jog lėtines inkstų ligas galima diagnozuoti anksti atlikus nesudėtingus šlapimo ir kraujo tyrimus bei matuojant kraujospūdį. Gydytojas primena, jog ypač savo sveikata privalu pasirūpinti didelės rizikos grupės pacientams, sergantiems cukriniu diabetu, turintiems aukštą kraujospūdį, besiskundžiantiems antsvoriu, rūkantiems, vyresniems nei 50 metų amžiaus asmenims bei tiems, kurių šeimose yra sergančių inkstų ligomis ar hipertenzija.

Gydykime inkstus, kad apsaugotume širdį

Arterinė hipertenzija, t. y. kraujospūdžio padidėjimas, – viena esminių priežasčių, skatinančių lėtinės inkstų ligos atsiradimą bei progresavimą. Ši liga ilgai, ypač pirmosiomis savo stadijomis, vystosi nepastebimai, todėl sergantysis jaučiasi santykinai gerai, ir mano, jog padidėjęs arterinis kraujospūdis didelės žalos nedaro, deja, kaip tik tuo metu liga intensyviai sukelia organuose daugybę patologinių pakitimų. Pažeidimų sunkumas bei ligos vysytmosi sparta tiesiogiai priklauso nuo arterinio kraujospūdžio lygio, o ne nuo subjektyvios savijautos.

"Žmonės dažnai nesikreipia į medikus net žinodami apie savo ligą, o kartais, nepaisydami itin didelio arterinio kraujospūdžio, ignoruoja medikų rekomendacijas, - stebisi gydytojas. - Tai viena pagrindinių klaidų - ligoniai mano, jog pradėti rimtai gydytis reikia tik pasireiškus klinikiniams ligos požymiams, kai pasijuntama fiziškai blogai. Tačiau kuo anksčiau pradedama gydyti arterinė hipertenzija, tuo mažiau pažeidžiami inkstai bei kiti organai, ir atvirkščiai – kuo vėliau pradedama gydyti, tuo daugiau negrįžtamų pakitimų jau būna įvykę."

Kontroliuodmi diabetą apsaugosite inkstus

Šiųmetės Pasaulinės inkstų dienos šūkis "Kontroliuok diabetą – apsaugok inkstus", anot mediko, pasirinktas dėl labai rimtų argumentų, kadangi instų nepakankamumo gydymo išlaidos nuolat dramatiškai didėja. Diabetas kas trečiam sergančiajam sukelia inkstų pažeidimą, kuris, nediagnozuotas ir negydomas, per 5-7 metus sukelia negrįžtamą inkstų nepakankamumą. Tuomet žmogaus gyvybę gelbsti tik dializės procedūros arba inksto transplantacija. Pirmieji inkstų ligos požymiai – mažos baltymo molekulės, aptinkamos šlapime - vadinamoji mikroalbuminurija, kurią nustatyti galima atlikus paprasčiausią šlapimo tyrimą įprasto apsilankymo pas gydytoją metu.

"Laimi tik tie, kurie į savo ligą nuo pat pradžių žiūri labai rimtai", - perspėja medikas. Tad jei ir nieko neskauda, nes simptomai, ypač ligos pradžioje, nestiprūs, nenumokite ranka galvodami, jog nepradėti gydytis yra daug paparasčiau.

Transplantacija – šviesa tunelio gale

Transplantacijų dėka pasaulyje kasmet išgelbėjami tūkstančiai gyvybių, tačiau dar daugiau žmonių miršta taip ir nesulaukę jiems gyvybiškai reikalingo organo persodinimo. Pagrindinė to priežastis – donorinių organų trūkumas. Tai patvirtina ilgi organų transplantacijos laukiančiųjų sąrašai. Lietuvoje kasmet atliekama 60-70 inkstų persodinimo operacijų. Esant inkstų nepakankamumui, inksto persodinimas, anot mediko, yra pats geriausias gydymo būdas. Vieno donoro dėka gali būti išgelbėtos net septynio gyvybės, bet Lietuvoje vis dar baiminamasi dovanoti mirusiojo organus ar audinius. Nors kiekvienas žino, kas yra donorystė, tačiau daugeliui organų donorystės tema atrodo svetima ir tolima, kol nesusiduria su bėda patys ir savo pojūčiais nepatiria, ką reiškia laukti to vienintelio tinkamo organo. Daugelis įsivaizduoja, kad nepagydomos ligos užklumpa tik tuos, kurie ir taip turi rimtų sveikatos problemų. Deja, liga ar nelaimė dažniausiai užklumpa mus pačiu netikėčiausiu laiku, o nuo tokių dalykų, deja, neapdraustas nė vienas, todėl visiškai nesvarbu, kas esate, ką veikiate, kur gyvenate, jūs taip pat galite padovanoti kažkam pačią didžiausią dovaną – gyvenimą. Norintiems tai padaryti, belieka kreiptis į šeimos gydytoją ir užpildyti specialą formą apie sutikimą tapti organų donoru.

Svarbu žinoti, norint turėti sveikus inkstus

Anot gydytojo, naudinga žinoti, jog norint turėti sveikus inkstus labai svarbu išgerti ne mažiau nei 1,5-2 litrus skysčių per parą. Deja, "neužskaitomas" ne tik alus, bet ir kava. Gerti reikia negazuotą vandenį, įvairių žolelių arbatą, daržovių bei vaisių sultis. Ypač inkstams tinka spanguolių sultys. Tyrimais įrodyta, jog lietuviai mėgsta valgyti sūriai. Druska kelia kraujospūdį, trukdo pasišalinti skysčiams, o tai apsunkina inkstų darbą. Druskos paros norma – 6 gramai, t. y. ne daugiau nei vienas arbatinis šaukštelis, įskaitant "paslėptą" druską, esančią gatavuose produktuose: padažuose, pusfabrikačiuose, šaldytame maiste, traškučiuose, picose, lydytuose sūriuose, kai kuriose duonos rūšyse ir kitur. Vaikai, priklausomai nuo amžiaus, turi įsisavinti mažesnį druskos kiekį nei suaugusieji.

Siekiant išsaugoti sveikus inkstus, kasdien reikia skirti bent pusvalandį mankštai. Reguliari mankšta padeda sumažinti kraujospūdį. Vertėtų atsisakyti įpročio rūkyti, kuris labai žalingas ir inkstams. Žinoma, kad rūkymas skatina jau pažeistų inkstų funkcijos pablogėjimą – tokie inkstai greičiau visiškai nustoja veikti. Nereikėtų pamiršti, jog rūkymas didina ir kraujospūdį, o aukštas kraujospūdis kenkia inkstams ir kitiems organams.

Itin svarbu gydyti dantis bei nosiaryklės ligas, ypač anginą, kadangi kraujyje esantys ligų sukėlėjai išnešiojami po organizmą ir neretai pasilieka inkstuose, sukeldami jų ligas. Inkstams labai svarbus vitaminas A, todėl maisto racione turi būti kuo daugiau daržovių, kuriose yra vitamino A: morkų, saldžiųjų pipirų, šaltalankių, krapų, svogūnų. Inkstams naudingi obuoliai ir slyvos. Svarbu valgyti daug moliūgų ir melionų, nes jie skatina šlapimo išsiskyrimą, nedirgina inkstų ir šlapimtakių.

Savo širdimi pasirūpinkite dabar

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Lietuvoje dažniausia gyventojų mirties priežastis iki šiol yra širdies ir kraujagyslių ligos. "Dalies mirčių būtų galima išvengti, jei žmonės patys nuolat skirtų dėmesį savo sveikatai", - tvirtina Šiaulių apskrities ligoninės I kardiologijos skyriuje dirbanti gydytoja kardiologė Aušra Dambrauskaitė.

Kardiologė Aušra Dambrauskaitė primena, jog mažas fizinis aktyvumas didina širdies ligų riziką net ir tada, kai žmogus nepatiria jokių kitų rizikos veiksnių.

Autorės nuotr.

Mažina darbingumą ir gyvenimo trukmę

Anot medikės, širdies ir kraujagyslių ligos ne ką mažiau pavojingesnės ar baisesnės už onkologines ligas, tačiau dažnas ligonis neskiria ligai pakankamai dėmesio, mat iš pirmo žvilgsnio nepavojingi požymiai neatrodo išties grėsmingi. Blogiausia, jog koronarinė širdies liga nepasireiškia tam tikrą laiką. Aterosklerozės plokštelė lėtai formuojasi širdies kraujagyslių bei arterijų vidinėse sienelėse iš besikaupiančių kraujo riebalų – cholesterolio, kalcio, raumenų ląstelių ir jungiamojo audinio.

Plokštelėms augti "padeda" pasyvus gyvenimo būdas, rūkymas, nesaikingas alkoholio vartojimas, aukštas kraujospūdis, tačiau bene didžiausią pavojų kelia didelis cholesterolio kiekis kraujyje. Po kurio laiko kraujagyslė, jos vidinei sienelei sustorėjus, susiaurėja, todėl neišvengiamai sulėtėja kraujotaka. Plokštelei augant, vainikinės arterijos susiaurėja daugiau nei 50-70 proc., kraujo tiekimas už plokštelių tampa nepakankamas, kad gebėtų patenkinti padidėjusį deguonies poreikį fizinio krūvio metu, todėl deguonies trūkumas širdies raumenyje daugeliui ligonių sukelia krūtinės skausmą. Gydytoja sako, jog būtent šis kasdienį darbą atlikti trukdantis simptomas dalį žmonių priverčia susirūpinti savo sveikata ir kuo skubiau kreiptis į gydytoją.

Atliekami įvairūs tyrimai

Sergantiems širdies ligomis žmonėms medikė pataria pirmiausia kreiptis į šeimos gydytoją, kuris, reikalui esant, išrašys siuntimą kardiologo konsultacijai. "Svarbiausia, jog sulaukę tokių pacientų mes turime daug laiko išsamiems tyrimams", - džiaugiasi gydytoja.

Anot jos, neinvaziniai tyrimai atliekami ambulatoriškai. Tiriant invaziniu metodu, tenka gultis į ligoninę, kur taikomas šiuo metu vienas populiariausių bei informatyviausių tyrimų – koronarografija. Tai rentgenologinis tyrimo metodas, leidžiantis specialisto akims pamatyti tas vietas, kuriose yra kraujagyslių susiaurėjimų. Tai padeda tinkamai parinkti patį optimaliausią gydymo būdą. Žinoma, medikamentinis gydymas neišvengiamas kaip ir rizikos faktorių mažinimas: cholesterolio mažinimas, kraujo spaudimo reguliavimas, antsvorio reguliavimas ir pan. Vaistai nepašalina susiaurėjimų - jie gali tik pagerinti širdies darbą ir sumažinti simptomus, pavyzdžiui, krūtinės skausmą ar spaudimą, todėl būtina revaskuliarizacija, t. y. kraujotakos atkūrimas.

Apsieinama be chirurgijos

Kraujo pratekėjimą širdies vainikinėmis arterijomis pagerina koronarinė angioplastika, kurios metu susiaurėjusios kraujagyslės vietos išplečiamos specialiu mechaniniu balionėliu su stentu arba be jo. Ši procedūra, anot kardiologės, prilygsta operacijai. Balionėlis 20-30 sekundžių užkemša kraujagyslę, tačiau per tą laiką kraujagyslė nespėja sureaguoti į dirbtinai sudarytą kliūtį. Plėsdamasis balionėlis traiško ir įspaudžia aterosklerotines plokšteles į arterijos sienelę ir taip panaikina susiaurėjimą. Stentas – segmentinis išplėsto balionėlio diametro vamzdelis, kuris vėliau neleidžia arterijai subliukšti ar susitraukti.

Angioplastikos esmė – atkurti kraujotaką, tačiau tai ligos pašalinimo būdas, tik mechaninis susiaurėjusios vietos pašalinimas. Po angioplastikos labai svarbu laikytis medikų nurodyto režimo.

Pirmoji pagalba - mūsų rankose

Kraujagyslėse vykstantis procesas gali sukelti uždegimą, kurio metu aterosklerozės plokštelės įplyšimo vietoje formuojasi krešulys, kuris pamažu ar staiga užkiša kraujagyslę, todėl žmogui ima stipriai spausti krūtinę. Jeigu koronarinė arterija užsikemša trombu ne visiškai, išsivysto lengvesnis infarktas, o aklinai užblokuota arterija sukelia sunkų infarktą. Ir vienu, ir kitu atveju žmogus bet kuriuo paros metu kuo skubiau turi vykti į ligoninę.

"Svarbios yra pirmosios dvi valandos, tad ne veltui jos vadinamos auksinėmis, nes jų metu atlikta trombolizė visiškai ištirpdo susidariusį krešulį. Nors plokštelė lieka ten, kur ir buvusi, atstatyta kraujotaka išgelbsti pacientą nuo infarkto, - sako medikė. Todėl ypač svarbu suprasti, kad kuo mažiau laiko bus praėję nuo skausmų pradžios, tuo didesnė tikimybė atverti kraujagyslę ir išsaugoti širdies raumenį."

Anot gydytojos, jeigu į ligoninę atvykstama per 2-6 val. nuo skausmo pradžios, trombolizė, nors ir taikytina, nebėra tokia efektyvi. Šiuo atveju labiau gelbsti koronarų angioplastika, kurios metu kateteriu bei vielutėmis stengiamasi "praeiti" krešulio užkimštą vietą. Prireikus susidaręs krešulys šalinamas mechaniniu būdu.

Atvykus į ligoninę vėliau nei per 6 val. nuo krešulio susidarymo, neišvengiamai didėja gyvybei pavojingų komplikacijų rizika.

Technologijos palengvina gydymą

Jeigu anksčiau širdies infarktas buvo gydomas tik lovos režimu bei skausmą malšinančiais vaistais, tai dabar taikomos efektyvios priemonės širdies raumeniui išgelbėti.

Pirmąkart koronarų angioplastika Lietuvoje atlikta 1971 metais. Gydytoja džiaugiasi, jog per tą laiką ištobulėjo technologijos bei angioplastikai naudojamos priemonės – kateteriai, balionai, stentai, vielutės ir kt., o šiuolaikinės rentgeno sistemos leidžia gydytojui itin tiksliai nustatyti plokštelių buvimo vietą bei būklę vainikinėse arterijose.

"Visa tai nemažai kainuoja, bet leidžia išvengti aortokoronarinio šuntavimo operacijų, - sako gydytoja. - Angioplastika - gana saugi procedūra, nors, be abejo, reikalaujanti mediko pastangų, patyrimo, atidumo. Visiems, kuriems atlikta koronarų angioplastika, visą gyvenimą skiriami aterosklerozės progresavimą stabdantys vaistai, kuriuos kompensuoja valstybinė ligonių kasa."

Kai laikas kainuoja sveikatą

Medikė sako pastebėjusi, jog dažnai žmonės, atvykę į ligoninę, jaučiasi sutrikę, linkę delsti prieš priimdami gydytojų pasiūlymą kuo skubiau atlikti gyvybiškai reikalingą procedūrą. Net ir gulėdami reanimacijos skyriuje, daugelis nesiryžta patys priimti jų pačių sveikatos labui lemiamą sprendimą. Išgirdę gydytojo pasiūlymą dėl procedūros, nori pasitarti su namiškiais, nors laiko delsti nebėra.

"Žmogui sunku apsispręsti, nors jis labai blogai jaučiasi, jį kamuoja skausmas, tačiau nereikia pamiršti, jog tokiomis akimirkomis laikas yra sveikata. Deja, ne taip jau retai žmogus renkasi lengviausią kelią – nieko nedaryti, tačiau pasibaigus laikui negrįžtamai su juo baigiasi ir sveikata", - primena gydytoja.

Išvengti padeda gyvenimo būdas

Širdies ligų profilaktika geriausia pasirūpinti dar esant sveikiems – tol, kol nejaučiame jokių negalavimų. Pirmasis žingsnis, kurio privalo imtis žmonės, atsiradus pirmiesiems širdies bei kraujagyslių ligų požymiams, sureguliuoti mitybą. Riebus maistas skatina riebalų kaupimąsi širdies kraujagyslių sienelėse bei aterosklerozinių plokštelių augimą.

Teigiamos įtakos širdies ligų profilaktikai turi ir fizinis aktyvumas. "Dėl padidėjusio gyvenimo tempo daugelis nuolat išgyvena įtampą, patiria stresą, tačiau tai nėra fizinis judėjimas, kuris itin reikalingas širdžiai, kad ši geriau varinėtų kraują. Šiek tiek daugiau juda jaunimas, kadangi jį domina futbolas, krepšinis ar smagus pasivažinėjimas dviračiais. Vyresnio amžiaus žmonės juda išties mažai", - pastebi kardiologė.

Net ir mažiausias antsvoris gali padidinti širdies darbo sutrikimų riziką, todėl būtina sumažinti kūno masę. Jei nerūkai, nenutukęs, kraujyje normalus cholesterolio kiekis, tai dar nereiškia, kad vakarais gali kuo ramiausiai drybsoti lovoje. Gydytoja perspėja, jog mažas fizinis aktyvumas padidina širdies ligų riziką net ir tada, kai žmogus nepatiria jokių kitų rizikos veiksnių.

Bene labiausiai širdžiai ir kraujagyslėms kenkia rūkymas, nes rūkančiųjų organizme esantis cholesterolis daug lengviau prasiskverbia į širdies arterijas. Tie, kurie įstengia atsisakyti rūkalų, teigiamą poveikį pajunta iš karto – jau po poros dienų ima mažėti kraujospūdis, anglies monoksido kiekis kraujyje, padaugėja deguonies ir pan.

Sergantys cukriniu diabetu turi itin atidžiai sekti savo gliukozės kiekį kraujyje ir nepamiršti, jog diabetas turi didelę įtaką aterosklerozei formuotis.

Reikia kontroliuoti kraujospūdį, nes aukštas kraujospūdis apsunkina širdies darbą ir pagreitina koronarinės širdies ligos procesą.

Svarbiausias aterosklerozės veiksnys – padidėjęs cholesterolio kiekis kraujyje. Cholesterolis organizme susidaro dviem būdais: sintetinamas kepenyse bei gaunamas kartu su maistu. Daugiausia cholesterolio yra mėsoje, ypač kiaulienoje, mažiau – vištienoje, kalakutienoje. Patartina rinktis liesesnius pieno produktus, kuo daugiau valgyti daržovių bei vaisių. Visiškai nėra cholesterolio augaliniame aliejuje. Tiesa, šiek tiek cholesterolio organizmui reikia, nes jis būtinas smegenų ląstelėms kaip energijos teikianti medžiaga.

Anot medikės, pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie neigiamą cholesterolio kiekį mažinančių vaistų poveikį kepenims. Kardiologė pataria pasitikėti gydančiais gydytojais, kurie, skirdami vieną ar kitą cholesterolio kiekį mažinantį vaistą bei reguliariai atlikdami laboratorinį kepenų fermentų tyrimą, atidžiai stebi kepenų reakciją į naudojamą vaistą. Anot medikės, saugant kepenis nereikėtų pamiršti, jog didžiausią žalą joms daro ne medikamentai, o alkoholis bei virusinės ligos.

Didesnę tikimybę susirgti širdies ir kraujotakos ligomis turi tie žmonės, kurių giminėje yra sergančių šiomis ligomis, tad stenkitės nesudaryti palankių sąlygų padidėjusiai paveldimų ligų rizikai. Ar paveldėta liga susirgsite, ar visiškai jos išvengsite, priklauso tik nuo jūsų pačių gyvensenos ir dėmesio savo sveikatai.

Klastinga glaukoma atima regėjimą

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Jau septynerius metus ponia Renė Vainorienė serga glaukoma. Per tą laiką nepriekaištingas moters regėjimas pavirto balta migla. Progresuojančią lėtinę akių ligą padėjo sustabdyti operacijos, tačiau tolimesnė ligos eiga nėra aiški. "Kol akys sveikos, žmonės apie jas negalvoja, o juk gerokai lengviau yra išsaugoti gerą regėjimą, nei jį atstatyti, kai akys pažeistos ligos", - sako pašnekovė.

Kauno akių ligų klinikų gydytojas Jūratis Žukauskas sako, kad įsisenėjus glaukomai patys moderniausi vaistai, aparatūra bei profesionalūs akių gydytojai yra bejėgiai.

Nepajuto jokių simptomų

Niekados nesiskundusi prastu regėjimu ponia Renė tikina nė neįtarusi, kad staiga lyg rūke paskendusios akys grasina nepagydoma liga – glaukoma. Akių nei skaudėjo, nei graužė, tačiau sparčiai pablogėjęs matomumas moterį privertė kuo skubiau apsilankyti pas akių ligų specialistą. Atlikusi visus ligai patvirtinti reikiamus tyrimus, gydytoja pasakė ligos diagnozę. Moteris suprato, kad jai dar menkai pažįstama liga yra nepagydoma, tačiau tinkamai ir laiku parinktas gydymas leidžia ją kontroliuoti.

Uždariusią kabineto duris ponią Renę vis kamavo mintis, kur ir kaip prasidėjo liga, tačiau jos priežastis liko neišaiškinta. "Galbūt ligą lėmė itin dideli išgyvenimai dėl vyro mirties, o gal per didelis mano pomėgis žiūrėti televizorių? Kažkada sirgau meningitu, gal viena liga pažadino kitą? - spėlioja ponia Renė. - Ligą galėjau paveldėti ir iš savo prosenelio. Kai buvau jauna, močiutė pasakojo, kad prosenelį vargino akių liga, tačiau nepajėgė įvardyti tikslaus jos pavadinimo. Vėliau giminėje niekas nesiskundė prastu regėjimu, tad ir aš nė minties neturėjau, kad ateis diena, kai akys atsisakys tarnauti".

Įvertiname tik praradę

Moteris džiaugiasi, jog ją rūpestingai gydančios oftalmologės I. Ričkuvienės bei sėkmingai jos rankomis atliktos operacijos dėka pavyko sustabdyti progresuojančią lėtinę akių ligą. Deja, glaukomos pasiglemžtos akių šviesos operacija nesugrąžino, tačiau moteris jaučiasi dėkinga gydytojai, jog dar šiek tiek mato taką po kojomis.

Nors per septynerius metus ponios Renės akys jau spėjo priprasti prie nuolat jose tvyrančios baltos miglos, ji vis dar kasdien mokosi susitaikyti su gyvenimą pakeitusia liga. Sunkiausia, anot pašnekovės, buvę visam laikui atsisveikinti su darbu. "Esi naudingas ir dėl to labai laimingas, kol esi sveikas, - įsitikinusi ponia Renė. - Bėda, kad būdami sveiki to nevertiname ir net nesusimąstome, kaip smagu yra matyti!"

Daugelį dalykų ponia Renė moka pasidaryti pati, tačiau sako, jog dažnai prireikia matančio žmogaus pagalbos. Gerai, kad netoliese gyvena ligų nepalaužta draugė, su kuria abi išeina pasivaikščioti. Globėja tapusi ponios Renės pusseserė, vos ne kasdien aplankanti ligos užkluptą giminaitę, padeda apsipirkti parduotuvėje, pagelbėja namų ruošoje.

Nuo pat mažumės jautusi silpnybę kulinarijai ponia Renė, net ir netekusi regėjimo, valgį sau ruošia pati. Liga nepajėgė užgniaužti ir meilės gėlėms – kasdien moteris pasirūpina tvarkingai ant palangių sustatytomis gėlėmis tikindama, kad būtent iš jų energijos pasikraunanti visai dienai.

Padėjo likimo draugai

Kas geriau supras ligos ištiktąjį, jei ne tie, kurie patys serga tokia pat liga, todėl ilgai nedvejojusi ponia Renė pravėrė Šiaulių kultūros centro Aklųjų ir silpnaregių skyriaus duris.

Tiesa, pirmajam susitikimui moteriai prireikė nemažai drąsos. "Jaučiausi labai nejaukiai, nes nieko nepažinojau, svarbiausia – nemačiau žmonių, su kuriais ruošiausi susitikti. Man tai buvo neįprasta, tačiau noras bendrauti neleido užsisklęsti savyje, - mena moteris. - Buvau labai nustebinta šilto vedėjos Intos Skeivienės priėmimo, jos paguodos žodžių. Kartu su likimo draugais pabuvota ne vienoje ekskursijoje, parodoje, patirta ne viena įsimintina širdžiai brangi akimirka. Ši pažintis padėjo suprasti, jog jokia negalė negali atimti gyvenimo džiaugsmo."

Glaukoma susirgusi ir regėjimą praradusi Renė Vainorienė mėgsta klausytis garsinių knygų.

Autorės nuotr.

Nė dienos be akių lašų

Ant staliuko tvarkingai išdėlioti vaistų buteliukai – glaukoma gydoma lašais. Kas mėnesį ponia Renė skuba pas gydytoją, kad išrašytų jai akių lašų, be kurių, anot jos, nebeįsivaizduojanti savo gyvenimo. Moteris pati patyrė, kad negalima savavališkai nutraukti gydytojo paskirtų vaistų vartojimo. Sergant glaukoma, vaistus į akis reikia lašinti visą gyvenimą, nes akispūdis sunormalėja tik tol, kol veikia vaistai.

"Lašus lašinu du kartus per dieną. Matomumas, aišku, nuo jų nepagerėja, tačiau pačios akelės jaučiasi daug geriau. Jei pavėluoju įsilašinti, akeles ima perštėti, graužti, veržti. Vėliau atsiranda skausmas pakaušio srityje, o kartu su juo ir nenustygstantys žiburiukai akyse. Tuomet reikia kuo skubiau įsilašinti vaistus, antraip itin pakilus akispūdžiui gali ištikti glaukomos priepuolis. Teko įsitikinti, kad akispūdis padidėja ne tik nesusilašinus lašų, bet ir nuo sunkaus fizinio darbo, nervinės įtampos, jaudinimosi ar verkimo."

Atrado naujų pomėgių

Niekad nemėgusi skaityti knygų, ponia Renė dabar jas skaito net naktimis. Moteris rodo šūsnį kompaktinių plokštelių. Šios kalbančios knygos jai praskaidrina gyvenimo kasdienybę bei sutrumpina bemieges naktis. Pašnekovė prisipažįsta, jog labiausiai mėgstanti skaityti romanus apie meilę.

"Laimė, kad yra kalbančių knygų, nes vyresnio amžiaus labai sunku išmokti skaityti brailio raštu. Kartą bandžiau tai daryti, bet nepavyko, - sako ponia Renė. – Suaugusio žmogaus pirštai nebėra tokie jautrūs."

Visagalis laikas geba gydyti ne tik dvasines žaizdas, bet ir ugdyti pojūčius. Ligai užvėrus duris į šviesą, nė menkiausio supratimo neturėdama, kokias pinigų kupiūras laiko, ponia Renė džiaugiasi, kad dabar be ilgų dvejonių atskirianti 1, 2 ir 5 litų bei 1 ir 2 centų monetas.

Moters rankos bandė velti ir vėltinį, kuris, anot jos, itin smagus žaismas sielai bei pirštams. Atsargiai braukdama pirštais palei sekcijos kraštą, ponia Renė ieško čia pat padėtos dėžutės, kad galėtų parodyti veltinio karolius, seges ir kitus širdžiai mielus rankdarbius, kurių išmoko kartu su likimo draugėmis.

Sveika būdama ponia Renė nesižavėjo mezgimu, tačiau liga ją išmokė būti kantresne, tad paskatinta likimo draugių ėmė mokytis megzti. Vartydama rankose dailiai numegztas pirštines moteris atvirauja, jog ne kartą teko jas išardyti, bet noras užbaigti pradėtą darbą neišblėso.

"Aklojo galimybės yra tiek ribotos, kiek jas riboja pats nematymas, tad bet kokiam darbui atlikti paprastai prireikia daug laiko ir užsispyrimo, tačiau įgudus jį galima atlikti ne ką blogiau už reginčiuosius", - įsitikinusi ponia Renė.

Pasigenda pagarbos neregio laisvei

Į gatvę ponia Renė išeina lydima palydovės, tačiau dar visiškai regėjimo nepraradusi moteris džiaugiasi galėdama, reikalui esant, viena pati nuvažiuoti į aklųjų ir silpnaregių kultūros centrą. Pašnekovė įsitikinusi, kad gyvenimas baltoje migloje ar net visiškoje tamsoje nėra kliūtis savarankiškai judėti. Kur kas didesnė problema – neigiamas visuomenės požiūris į neregį.

"Anksčiau iš tolo matydavau atvažiuojantį autobusą, dabar jį atpažįstu tik iš jam būdingo garso. Kad pataikyčiau įlipti į man reikiama kryptimi važiuojantį autobusą, tenka klausti šalia esančio pakeleivio. Deja, vietoj laukiamo atsakymo dažnai išgirstu pasiūlymą sėdėti namuose, jeigu nematau, kas dedasi man prieš nosį", - karčia patirtimi dalijasi ponia Renė.

Aklumas - negrįžtamas procesas

Anot Kauno akių ligų klinikų gydytojo Jūračio Žukausko, žmonės turi kuo daugiau žinoti apie aklumu gresiančią glaukomą, ypač dabar, kai kiekvieno mūsų sveikata yra mūsų pačių rankose. Norint išvengti apakimo nuo glaukomos, labai svarbi savalaikė akių gydytojo konsultacija, kad ligą būtų galima diagnozuoti pradinės stadijos.

"Kiekvienam žmogui, ypač sulaukusiam 40 metų, būtina apsilankyti pas akių ligų specialistą, net ir neturint jokių nusiskundimų, - tvirtina medikas. - Liga klastinga tuo, kad iš pradžių net neskauda akių, tačiau akiplotis lėtai nepastebimai siaurėja, vėliau tampa sunku orientuotis aplinkoje, o dar vėliau matymas tampa tarsi "pro vamzdį". Medikas prisiminė savo pacientą, kuris, grįždamas iš darbo namo, vis pravažiuodavęs į pagrindinę gatvę įsiliejantį keliuką, vedantį jo namų link. Sparčiai progresuoanti glaukoma stipriai pažeidė vyriškiui akis, jam pačiam to nė neįtariant. Dieną esant geram matomumui, jis gebėdavęs pažinti savo apylinkes, todėl nesunkiai rasdavęs kelią namo, tačiau sutemus matomumas būdavęs tarsi "pro vamzdį", trukdydavęs pamatyti šalutinį keliuką.

Liga linkusi jaunėti

Nors glaukoma laikoma vyresnio amžiaus žmonių liga, ji vis dažniau diagnozuojama kūdikiams ir mokyklinio amžiaus vaikams kaip įgimta, susijusi su akies anatominiais pakitimais, dėl kurių iš akies nenuteka akies vidaus skysčiai. Gydytojas primena, jog kūdikiams akis labai svarbu patikrinti, kol sukaks du mėnesiai, nes sulaukus 3-6 mėnesių amžiaus akių pokyčiai ir regėjimo sutrikimai ar net aklumas, kurių galima išvengti laiku pastebėjus ligą, yra nebepataisomi. Įgimta glaukoma, laiku diagnozuota, yra operuojama. Šiuo metu žinoma net apie 40 glaukomos formų. Medikas sako pastebėjęs, jog padaugėjo ir glaukoma sergančių 20-30 metų amžiaus žmonių, nors prieš dešimt metų tokių ligonių pasitaikydavo itin retai. Diagnozavus glaukomą, būtina nustatyti ir jos rūšį, nes nuo jos priklauso gydymo būdai.

Veiksmingas tik laiku pradėtas gydymas

Medikas sako, jog norint diagnozuoti glaukomą neužtenka vien tik pamatuoti akispūdį. Būtina įvertinti regos nervo būklę, ištirti akių dugną, atlikti akipločio tyrimą kompiuteriniu perimetru. Kuo ankstyvesnės stadijos skiriamas gydymas, tuo didesnė tikimybė išvengti aklumo. Įsisenėjus glaukomai, patys moderniausi vaistai, aparatūra bei profesionalūs gydytojai yra bejėgiai. Anot mediko, reikia pasidžiaugti, kad glaukomos gydymas užsienyje ir Lietuvoje nesiskiria. Lietuvoje vartojami to paties efektyvumo vaistai, leidžiantys kaskart vis geriau pagerinti nervo mitybą. Nauji vaistai yra ganėtinai brangūs, tačiau Lietuvoje glaukomos gydymą kompensuoja valstybinė ligonių kasa.

"Anksčiau vaistų pasirinkimas buvo išties labai mažas, todėl dažniau tekdavo taikyti chirurginį gydymą, - mena gydytojas. - Dabar didelis naujų vaistų pasirinkimas vis mažina chirurginio gydymo poreikį."

Jeigu akispūdžio nepavyksta sumažinti vaistais, taikomas chirurginis arba lazerinis gydymas.

Kiekviena išvarža - tarsi uždelsto veikimo bomba

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Bene dažniausiai chirurgams tenka operuoti išvaržas, kurios diagnozuojamos apie 3-4 proc. žmonių. Paprastai išvarža nėra pavojinga, todėl iškilus guzeliui dažnas dvejoja, ar verta pagalbos kreiptis į medikus. "Net ir nedidelė neseniai atsiradusi išvarža gali komplikuotis įstrigimu, todėl į gydytoją geriausia kreiptis vos tik užčiuopus guzelį kirkšnyje, bamboje, pooperacinio rando dalyje ar kitoje netipinėje vietoje", - pataria Šiaulių apskrities ligoninės II chirurgijos skyriuje dirbantis gydytojas chirurgas Rolandas Kopūsta.

Chirurgo Rolando Kopūstos teigimu, specialūs tvarsčiai, korsetai, ortopediniai diržai pristabdo išvaržos didėjimą, tačiau visiškai nuo jos komplikacijų neapsaugo. Pagrindinis išvaržos gydymo metodas yra operacija.

Autorės nuotr.

Atsiranda silpniausioje vietoje

Išvarža, arba vadinamasis trūkis, tai organų - taukinės, žarnų, šlapimo pūslės dalies ir kt. - išsiveržimas pro plyšius ar pažeidimus, susidariusius pilvo sienos raumeniniame ar aponeuroziniame sluoksnyje.

Anot gydytojo, jau iš prigimties pilvo siena yra nevienodos anatominės struktūros ir ne visos jos dalys yra vienodai atsparios. Silpniausia pilvo sienos vieta – kirkšnies trikampis, kur praeina kirkšnies kanalas. Vyrams šį kanalą nesandariai užpildo sėklinis virželis, o moterims šiek tiek sandariau - apvalusis gimdos raištis. Dėl šios priežasties kirkšnies išvarža dažniau pasitaiko vyrams negu moterims. Statistiškai paskaičiuota, jog vienas iš penkių vyrų ir viena iš 50 moterų turi arba turės pilvo išorinę išvaržą. Gydytojas sako, jog maždaug 10 proc. pacientų, gydomų chirurgijos skyriuose, operuotos įvairių lokalizacijų išvaržos. Dažniausiai pasitaikančios išvaržos vietos: kirkšnies (70 proc.), šlaunies (20 proc.), bambos (10 proc.), rečiau – diafragmos, stemplės angos, randų išvaržos, susidarančios blogai sugijus pooperaciniams randams.

Ne tik diskomforto pojūtis

Visos išvaržos skirstomos į įgimtas ir įgytas. Įgimtas išvaržas sąlygoja anatominiai ypatumai bei jungiamojo audinio defektai. Įgytų išvaržų priežastys – buvusios traumos, netvirta pilvo siena po operacijos, nutukimas, motorinių pilvo sienos nervų pažeidimas, skystis pilvaplėvėje ir pan. Jei yra minėtų priežasčių, išvaržos atsiradimą skatina kosulys, čiaudulys, stanginimasis, tuštinimasis, fizinė įtampa. Ne ką mažesnis išvaržos atsiradimo pavojus kyla žmogui senstant, kai suglemba organizmo raumenys ir susilpnėja jungiamasis audinys. Išvarža gali atsirasti ir palaipsniui be jokios aiškios priežasties.

Esant išvaržai, pilvo sienoje atsiranda iškilimas, ir jei išvarža nekomplikuota, jokie kiti simptomai nepasireiškia. "Gulint guzelis gali išnykti, kadangi išvaržos turinys grįžta į pilvo ertmę, tačiau pakosėjus jis vėl iššoka, - pasakoja chirurgas. – Toje vietoje žmogus gali jausti tempimą, maudimą, perštėjimą. Šie simptomai paaštrėja po fizinio darbo ar ilgiau pavaikščiojus. Laikui bėgant iškilimas didėja, o skausmas bei maudimas išnyksta."

Delsimas gali būti pavojingas

Anot chirurgo, išvarža nėra vien tik estetinė problema – dėl laiku nesuteiktos medicininės pagalbos pacientui gresia itin rimtos komplikacijos ar netgi mirtis. Viena dažniausiai pasitaikančių komplikacijų – išvaržos įstrigimas. Medikas sako, jog paprastai įstringa apie 10 proc. išvaržų, o įstrigti gali bet kokia išvarža. Tuomet sutrinka kraujotaka bei vystosi žarnų gangrena ir nepraeinamumas. Įstrigus išvaržai, oda virš jos parausta, patinsta, tačiau pagrindinis įstrigusios išvaržos simptomas – staigus skausmas jos srityje, kuris stiprėja judant, kosint. Čiuopiant išvarža esti nebe elastinga, o kieta. Po kurio laiko atsiranda žarnų nepraeinamumo požymių: pacientą ima varginti labai stiprūs, raižantys pilvo skausmai, pykinimas, vėmimas, pilvo pūtimas, susilaiko dujos, išmatos, todėl sparčiai didėja organizmo intoksikacija. Kartu ima blogėti bendra ligonio būklė – krenta kraujospūdis, dažniau plaka širdis ir pan.

"Išvarža atgal į savo vietą negrįžta nei atsigulus, nei bandant ją grąžinti rankomis. Jokiu būdu negalima įstrigusios išvaržos grąžinti į pilvo ertmę jėga, - perspėja medikas. - Nekrozės apimti audiniai, grįžę į pilvaplėvės ertmę, gali sukelti itin sunkius padarinius."

 Gydomos tik operaciniu būdu

Išvaržoms gydyti tebenaudojami specialūs tvarsčiai, korsetai, ortopediniai diržai. Šios priemonės leidžia pristabdyti išvaržos didėjimą, tačiau visiškai nuo jos komplikacijų neapsaugo. Pagrindinis gydymo metodas – operacija. Chirurginis išvaržų gydymas buvo taikomas net pirmajame mūsų eros amžiuje, tačiau operacija buvo labai žalojanti ir dažnai baigdavosi mirtimi. Dabar, anot mediko, visų lokalozacijų pilvo sienos išvaržos taip pat gydomos tik operacinu būdu – hernioplastika.

"Komplikuotos išvaržos atveju atliekama skubi operacija, kurios metu būtina apžiūrėti ir išgelbėti nekrozės apimtus audinius ir organus. Kartais, kai audiniai pakitę negrįžtamai, tenka juos pašalinti. Nekomplikuotos išvaržos atveju paprastai paskiriama planinė operacija, kuri nėra sudėtinga, todėl trunka neilgai, - pasakoja chirurgas. - Operacinio pilvo sienelės išvaržos gydymo esmė – panaikinti išvaržos maišą ir sutvirtinti pilvo sienelę. Nuskausminimas gali būti vietinis, laidinis, kai duriama į stuburo kanalą, arba bendrinis. Šiuo metu pasaulyje išvaržos operuojamos trejopai: panaikinus išvaržos maišą, pilvo siena tvirtinama savais, t. y. pilvo sienelės audiniais; naudojami sintetiniai tinkleliai, kurie ištirpsta po pusės ar vienerių metų; atliekama laparoskopinė operacija, kurios metu pilvo sienoje padaromos 3-4 nedidelės skylutės."

Anot mediko, nepriklausomai nuo pasirinkto operacijos metodo, svarbiausias kiekvieno chirurgo uždavinys išlieka toks pat – kad išvarža po operacijos vėl neatsinaujintų, t. y. kad neatsirastų išvaržos recidyvo, kadangi pakartotinė operacija yra daug sudėtingesnė ir pavojingesnė pacientui. Dabar pasaulyje vis populiaresnės tampa operacijos, kuomet panaudojami sintetiniai tinkleliai, sustiprinantys nusilpusią pilvo sieną. Pacientai dažnai bijo, kad po operacijos jų organizme liks svetimkūnis, tačiau medikas tikina, jog baimintis dėl to tikrai nevertėtų, nes praktiškai patvirtinta, kad tai saugi ir itin efektyvi operacija.

Daugėja laparoskopu atliekamų operacijų

Laparoskopinis išvaržų gydymas pasaulyje pradėtas taikyti prieš dešimtmetį, o šiuo būdu atliktos pilvo sienos išvaržos operacijos privalumas, anot mediko, yra ne vien kosmetinis efektas. Svarbu yra tai, kad po tokios operacijos mažiau skauda, mažiau reikia nuskausminamųjų vaistų, pacientas greičiau gali išvykti iš ligoninės ir būti darbingas. Be to, daug mažesnė ir išvaržos atsinaujinimo galimybė.

"Pimąją laparoskopinę kirkšnies operaciją Šiaulių apskrities ligoninėje atlikau 2004 metais po stažuotės Klivlendo klinikoje (JAV). Dabar kasmet tenka atlikti apie 20 tokio pobūdžio operacijų. Pirmą laparoskopinę išvaržos šalinimo operaciją, pilvo sienos plastikai naudojant "Proceed" tinklelį, atlikau 2007 m. po stažuotės Nebraskos universiteto medicinos centre Omahoje (JAV) ir Europos chirurgijos institute Hamburge (Vokietija). Per pastarąjį laikotarpį atliktos septynios tokio tipo operacijos, o įvairių lokalizacijų išvaržų operacijų kasmet tenka atlikti apie 50-60", - pasakoja gydytojas.

Pasak chirurgo, pooperacinis laikotarpis dažniausiai būna nesunkus – priklausomai nuo išvaržos pobūdžio ir operacijos būdo, ligonis po operacijos stacionare gydomas 2-3 dienas. Pirmąją dieną po operacijos jau galima judėti ir vaikščioti. Grįžus į namus, rekomenduojama 3-4 savaites vengti didelės fizinės įtampos reikalaujančio darbo, tačiau žmogus gali gyventi įprastinį gyvenimą, nepamiršdamas kasdien atlikti lengvą mankštą. Maudytis vonioje rekomenduojama tik po penkių dienų.


Vaistinių "biznis" - pardavinėti "tyliąją epidemiją"

Oksana LAURUTYTĖ

Kaip elgiasi žmogus, sužinojęs, kad serga baisia liga ir jo gyvenimas gali baigtis invalido vežimėlyje? Dažniausiai supanikuoja ir saujomis ima gerti vaistus, tikėdamasis pailginti ir palengvinti paskutines savo gyvenimo dienas. "Ligonio" panika naudojasi sukčiai - nemokamai nustato, kad sergi baisia liga, ir siūlo išeitį - pirkti maisto papildus. Taip elgiamasi vaistinėse - vietoje, kuri daugeliui yra pirmoji pagalbos prašymo vieta.

Žinia vaistinėje atėmė gyvenimo džiaugsmą

Valstybė pažabojo vaistinių apetitą nustatydama vaistų priemokų dydžius, tačiau pastarosiose atrastas naujas pasipelnymo būdas. Šiauliuose klesti naujas "biznis" - vaistinėse pradėti atlikti tyrimai, kurie neva nustato, sergi tu ar nesergi baisia liga - osteoporoze.

Kaip galima pasipelnyti iš tokių tyrimų, kurie yra nemokami? Paprastai. Praneši žmogui, kad jis kone ant mirties slenksčio stovi ir giltinę su balta marška bei dalgiu jau tuoj tuoj pamatys. Žmogus išsigąsta nelabosios, o tada juk paprasta įsiūlyti įbaugintajam maisto papildų šiai baisiai ligai įveikti. Žinoma, papildų už dyką niekas nedalyja.

Šešiasdešimtmetis Jonas, vienoje Šiaulių turgaus teritorijoje esančių vaistinių perskaitęs skelbimą, kad čia galima nemokamai pasitikrinti kaulų tankį ir sužinoti, ar nesergi osteoporoze, susigundė. Jonui buvo atliktas tyrimas, o atsakymas jį pribloškė - jam diagnozuota osteoporozė - liga, dar vadinama "tyliąja epidemija".

Liga išties bauginanti. Mokslininkai paskaičiavo, kad antroje gyvenimo pusėje osteoporozinis kaulo lūžis ištinka vieną iš trijų moterų ir vieną iš aštuonių vyrų.

Sužinojęs, kad serga baisia liga, vyras negalėjo naktį miegoti. Kitądien nužingsniavo pas savo šeimos gydytoją ir paprašė, kad medikai dar kartą patikrintų jo kaulų tankį.

Kaulų tankio tyrimas nepigus - kainuoja apie 80 litų, tačiau neįgalumą turintis Jonas sumokėjo mažiau - 40 litų. Tokią sumą, pasirodo, vertėjo išleisti - medikai pasakė, kad Jonas yra visiškai sveikas, jo kaulų tankis puikus ir osteoporoze jis neserga...

Vaistinė tyrėjus "įslaptino"

Jonas supyko. Juk sužinojęs baisią žinią apie sveikatos būklę jis patyrė dvasinę traumą! Maža to, vaistinės darbuotojai jam bandė įsiūlyti pirkti kažkokių koralų mineralų buteliuką. Antrąjį buteliuką mineralų žadėjo netgi dovanoti. Žodžiu, buvo labai "dosnūs" ir "jautrūs" Jono "nelaimei".

Jonas paskambino higienistams, kad jie pasidomėtų vaistinėse atliekamais nemokamai tyrimais. Anot vyro, higienistai atsakę, kad aparatas, kuriuo jam buvo atliktas tyrimas, yra nesertifikuotas, tačiau higienistai sakė tokiais reikalais neužsiimantys.

"Šiauliai plius" paskambino Jono nurodytai vaistinei ir pasiteiravo, kas joje kaulų tankio tyrimus atlieka. Vaistinės darbuotojai tyrėjus kažkodėl įslaptino - paaiškino, kad tyrimus atliko kauniečiai, bet atsisakė juos konkrečiai įvardyti. "Tyrimai yra preliminarūs. Jie pasako žmogui, ar jiems kreiptis į medikus, ar - ne", - atsakė vaistinės darbuotoja ir paprašė duoti telefono numerį. Tam, kad kaulų tankį nustatę žmonės patys su mumis susisiektų.

Kiek kainuoja koralinis kalcis, kuris buvo pasiūlytas Jonui, kai jam buvo nustatyta osteoporozė? "25 litus 40 centų", - atsakė vaistinės darbuotoja.

Liga pažabojama kompensuojamaisiais vaistais

Šiaulių apskrities ligoninės Radiologijos ir endoskopijų skyriaus vedėja Jūratė Jackevičienė sako, kad kaulų tankis gali būti matuojamas tik sertifikuotu aparatu, tyrimą gali atlikti tik licencijuoti specialistai. "Vaistinės turi reikalauti tyrėjų dokumentų, bet, panašu, jos siekia išgyventi", - sakė J. Jackevičienė.

Anot vedėjos, žmonės dažnai ateina su gydytojų siuntimais kaulų tankiui nustatyti. Tyrimas atliekamas dviem būdais - kompiuteriniu tomografu ir aparatu "Dexa". "Dexa" aparato tyrimas patikimesnis, pasitaiko, kad kompiuterinis tomografas rodo osteoporozę, bet DEXA tyrimas tai paneigia", - teigė radiologė.

Jei pacientui nustatoma tikroji osteoporozė, maisto papildais jos neįveiksi. "Sergančiam osteoporoze pacientui skiriami kompensuojamieji vaistai", - kalbėjo J. Jackevičienė.

Kam reikalinga neteisinga diagnozė?

Jonas pasakojo, kad osteoporozės tyrimą vaistinėje atliko daug žmonių, kurie, sužinoję, kad serga baisia liga, pirko papildų.

"Šiauliai plius" paskambino į Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Turizmo ir atlygintinų medicinos paslaugų skyrių. Skyriaus vedėja Solveiga Kuzienė informavo, kad dėl neteisingų medicininių tyrimų, nesvarbu, kad jie atliekami nemokamai, gyventojai gali kreiptis raštu į Akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Kol nėra skundų, tarnyba tyrimo neturi jokio pagrindo pradėti.

"Tyrimus turi teisę atlikti tik akredituoti specialistai, o diagnozę nustatyti gali tik gydytojas", - komentavo S. Kuzienė. Skyriaus vedėja svarstė, ar maisto papildams platinti vaistinė apskritai turi leidimą. "Toks klausimas kyla, nes kokiu tikslu tuomet buvo nustatoma neteisinga diagnozė?" - sakė pašnekovė.

Tiesa, kyla kitas klausimas - jei bet kas gali savo įstaigose pastatyti aparatus ir tirti pacientus, kodėl to nedaro? Juk būtų neblogas "biznis", pavyzdžiui, jei alkoholio parduotuvės imtų matuoti kaulų tankį. Ateina žmogus vyno pirkti, jam pasiūlai pasimatuoti kaulų tankį. Sužinojęs, kad jo kaulai trapūs lyg stiklo žmogaus, klientas turbūt ne tik vyno, bet ir degtinės nusipirktų... Neblogas "biznis"!

Padidėjęs rūgštingumas – civilizacijos rykštė

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Retas kuris nėra kada nors jautęs nemalonaus deginanačio skausmo krūtinėje po valgio. Didžiajai daliai žmonių ši problema jau tampa kasdienio gyvenimo palydove. Ypač dėl to kenčia nuolat skubantys, neturintys laiko pavalgyti, geriantys daug kavos, rūkantys bei stresą darbe patiriantys žmonės.

Šiaulių apskrities ligoninės Gastroenterologijos skyriaus vedėjas Valdemaras Svalbonas sako pastebėjęs, jog pastaraisiais dešimtmečiais sergančiųjų gastroezofaginiu refliuksu itin padaugėjo.

Autorės nuotr.

Jaunėjanti liga

Šiuolaikinio žmogaus gyvenimas kupinas nuolatinio skubėjimo, tad nenuostabu, jog dažnas seniai nebekreipia dėmesio į savo mitybos režimą – rytą valgyti nesinori arba tiesiog nėra kada, per pietus taip pat nerandama laiko pavalgyti, o vakarienės metu suvalgoma viskas, ką tik pavyksta rasti šaldytuve.

Mūsų gyvenimas gerėja, tačiau Šiaulių apskrities ligoninės Gastroenterologijos skyriaus vedėjas Valdemaras Svalbonas sako pastebėjęs, jog pastaraisiais dešimtmečiais sergančiųjų gastroezofaginio refliukso liga itin padaugėjo, o jų amžius nuolat jaunėja. Tai susiję ne tik su kaskart didėjančia įtampa, konkurencija darbe, nuolat patiriamu stresu, bet ir su kasdien vartojamais maisto produktais, kuriuose gausybė visokiausių skonio savybes gerinančių priedų, gebančių maisto spalvą paversti ryškia, dėl to ir patrauklia, produktą padaryti saldesnį, o vartojimo laiką - neįtikėtinai ilgą.

Ne ką mažiau mūsų skrandžiui pavojingi gazuoti gėrimai, kuriuos ypač mėgsta jaunimas, dažnai, galbūt nė neįtariantis, jog sočiai pagardinti konservantais, sintetiniais aromatizatoriais, dažais, saldikliais bei angliarūgšte prisodrinti skysčiai taip pat sukelia rėmenį.

Lemia daug veiksnių

Skrandžio rūgštis būtina maistui virškinti, tačiau jos perteklius žaloja gleivinę bei sukelia nemalonų pojūtį stemplėje. Ryjant maistas praeina pro gerklę ir stemplę iki skrandžio. Patekusį į skrandį maistą uždaro stemplės apatinės dalies raumuo, vadinamasis sfinkteris. Tuomet skrandyje išsiskiria rūgštys, padedančios suvirškinti maistą. Sfinkteriui pakankamai nesusitraukus, stemplė uždaroma ne visiškai, todėl skrandžio turinys grįžta atgal. Šis reiškinys vadinamas refliuksu. Kartais rėmuo, kurį sukelia stemplėje dėl padidėjusio skrandžio rūgštingumo atsidūrusi rūgštis, gali atsirasti dėl skrandžio išvaržos, kurios metu skrandžio dalis prasiveržia aukštyn pro diafragmą ir pradeda spausti apatinį stemplės sfinkterį. Rėmenį gali sukelti ir kitos ligos, pavyzdžiui, gastritas, kuriuo sergant skrandžio sienelės nebeįsitempia priklausomai nuo suvalgyto maisto kiekio, todėl padidėjęs spaudimas skrandžio viduje atveria sfinkterį, o šis dėl nuolatinio spaudimo bei prarasto stangrumo nebeįstengia atlikti savo funkcijų. Rėmuo gali atsirasti ir dėl per dažno aspirino, vaistų nuo uždegimo, antibiotikų vartojimo ar šalutinio jų poveikio. Anot gydytojo, net ir diagnozavus ligą, sunku itin tiksliai įvardyti jos atsiradimo priežastį.

Pablogėja gyvenimo kokybė

Ligą galima įtarti, kai pavalgius jaučiamas deginimas, kuris, anot mediko, yra bene pagrindinis simptomas, kuriuo skundžiasi rėmens kamuojami pacientai. Juos vargina rūgštus skonis burnoje, diskomfortas už krūtinkaulio, maisto atpylimai, neretai – graužiančio pobūdžio skausmas. Gali atsirasti skrandžio pilnumo jausmas, pilvo pūtimas, pykinimas, raugėjimas. Kadangi rūgštus skrandžio turinys dirgina ir kvėpavimo takus, pacientą gali varginti dusulio priepuoliai.

Kai kuriems žmonėms refliuksas padažnėja gulint horizontalioje padėtyje, kai skrandžio rūgštis gali lengviau pasiekti stemplę. Tikslią ligos diagnozę gali patvirtinti tik tyrimai, kadangi daliai ligonių liga pasireiškia kitų organų funkcijų sutrikimais.

"Pasitaiko tipinių ligos formų, kai mes nerandame jokių pakitimų stemplėje, o žmogų ir toliau vargina krenkštimas, kosulys, ryklės uždegimas, dantų, burnos gleivinės, sinusų pakitimai. Tik išsamūs tyrimai padeda nustatyti tikslią ligos diagnozę", - sako medikas.

Kelia pavojų sveikatai

Vyrauja nuomonė, kad rėmuo – nesudėtinga problema, kurią galima įveikti savo jėgomis, tačiau, anot mediko, ši liga esti gana piktybiška. Dažnas arba stiprus rėmens skausmas gali apriboti ne tik darbingumą, bet ir sąlygoti stemplės opas, susiaurėjimus ar net vėžį.

Dėl dažno refliukso pasikartojimo gali išsivystyti stemplės gleivinės uždegimas, galintis komplikuotis randų susidarymu. Dėl susiaurėjusios stemplės apsunkinamas, o kartais net išvis negalimas rijimas ir pan., todėl jei rėmens simptomų pasitaiko dažnai, gydytojas pataria neapsiriboti vien tik reklamuojamais "Raniberl" ar kitais vaistais, kurie negydo ligos, o tik ją slopina. Tinkamai išsiaiškinus rėmens priežastis ir, reikalui esant, paskyrus adekvatų gydymą, galima sėkmingai išsivaduoti iš šios problemos.

Kartais apsiribojama vien tik liaudiškomis priemonėmis, tačiau, anot mediko, visos liaudiškos priemonės, trumpai neutralizuodamos jau susidariusią skrandžio rūgštį, geriausiu atveju tik tuo metu nuslopina nemalonius sumptomus, tačiau neveikia skrandžio rūgšties sekrecijos, kurios sutrikimas ir yra viena iš rėmens priežasčių. Palengvėjimas praeina labai greitai, o pati liga ir toliau išlieka negydoma. "Žmogus turi suprasti, jog tik gydytojas gali tinkamai nuspręsti, kaip iš tiesų reikia gydyti ligą", - tvirtina gydytojas.

Padėti sau galite ir patys

Daugumos rėmens simptomų galima išvengti paprasčiausiai pakeitus mitybos bei gyvenimo būdo įpročius. "Kontroliuodami ką, kada ir kiek valgote, galite išvengti rėmens skausmų. Žmogus pats turi išsiaškinti, kokių maisto produktų jam reikėtų vengti, kadangi vengtinus produktus gydytojai ne patys sugalvojo, o išsiaiškino kartu su pacientais, kurie skundėsi rėmeniu, - sako gydytojas. - Norėdami sau padėti, laikykitės trijų pagrindinių principų: neperkraukite skrandžio, netrikdykite jo motorikos ir nedidinkite slėgio pilvo ertmėje. Siekdami tai padaryti stenkitės, kad jūsų maisto racionas būtų kuo naudingesnis, sveikesnis ir mažiau kaloringas. Reikėtų įprasti laiku pavalgyti, o vakarienės metu atsisakyti įpročio pavalgyti už visą dieną. Valgykite neskubėdami, kruopščiai sukramtydami maistą. Net ir per šventes nederėtų pamiršti, jog neprivaloma visko suvalgyti, svarbiausias švenčių patiekalas – saikas. Sportuodami ar dirbdami buityje venkite lankstytis. Nedėvėkite pilvą veržiančių drabužių. Gulėkite taip, kad krūtinės ląsta būtų aukščiau - panaudokite didesnę pagalvę, kuri pakeltų aukščiau ne tik galvą, bet ir visą krūtinės ląstą. Ir nesinervinkite, nes nervinė įtampa trikdo virškinimo organų veiklą."

Deja, neretai nutinka taip, kad net ir patys griežčiausi maisto apribojimai nepadeda išvengti dažno refliukso pasikartojimo arba padeda nepakankamai. Tuomet tikslingas medikamentinis gydymas.

Rėmuo gydomas kelių grupių vaistais, dėl kurių vartojimo būtinai reikia pasitarti su savo šeimos gydytoju. Gastroezofaginis refliuksas yra ne tik lėtinė, bet ir linkusi kartotis liga, todėl gydytojas perspėja, jog gydantis reikia kantrybės. Vieno paūmėjimo gydymas, anot mediko, užtrunka apie 1-3 mėnesius, kartais po to reikia palaikomojo gydymo. Kai paskirtų vaistų naudojimas nebegelbsti arba jei atsirado rimtų ligos komplikacijų, gali prireikti chirurginio rėmens gydymo.

Galima kontroliuoti

Sergant gastroezofaginiu refliuksu valgyti rekomenduojama dažnai, 2-3 val. intervalais, tačiau nedaug – vienu metu suvalgomo maisto kiekis neturėtų būti didesnis nei 300 g. Iškart po valgio nederėtų pulti lankstytis ar gulėti. Nepersivalgykite ir nevalgykite bent 3 val. prieš miegą. Stenkitės sumažinti riebalų kiekį maiste, kadangi riebiame maiste, kaip, beje, ir rūkytuose maisto gaminiuose, yra daug riebalų, krakmolo, kurie lėtina virškinimo procesus, o tai neretai sukelia rėmenį.

Kol kas vis dar ginčijamasi, ar aštrius patiekalus priskirti rėmenį provakuojančiam maistui, tačiau pastebėta, jog aštrus maistas neretai paūmina rėmens simptomus. Draustinų vaisių nėra, tačiau itin daug rūgšties turi citrusiniai vaisiai: citrinos, apelsinai, greipfrutai ir kt. Tokie produktai skatina išsiskirti daugiau skrandžio sulčių, nei reikia įprastai, o jos savo ruožtu nukeliauja į stemplę, sukeldamos rėmenį. Rekomenduotina riboti alkoholio kiekį, kadangi alkoholis ne tik padidina skrandžio sulčių išsiskyrimą, bet ir kenkia stemplei – ji tampa jautresnė bet kokiai rūgščiai. Beje, raudonas vynas labiausiai skatina rėmenį. Kava taip pat yra didelio rūgštingumo šaltinis, o joje esantis kofeinas susilpnina sfinkterio raumenis, todėl rūgštis lengviau patenka į stemplę.

Stenkitės pasiekti ir išlaikyti optimalų kūno svorį, kadangi riebalinis audinys spaudžia skrandį. Be to, mažindami kūno svorį, ne tik išvengsite rėmens sukeliamų nemalonumų, bet ir pagerinsite bendrą sveikatos būklę. Kuo rečiau mėgaukitės šokoladu, nes jis geba tuoj pat pakenkti sfikteriui. Nedelsdami meskite rūkyti, nes nikotinas sumažina stemplės apatinio sutraukiamojo raumens suspaudimo galią, o tai lemia skrandžio rūgščių atrijimo į stemplę skatinimą.

Pažeidusi inkstus, vilties įveikti neįstengė

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Būsimai medikei nepavyko išsaugoti dovanoto inksto, tačiau gyvenimo džiaugsmu trykštanti mergina tvirtina, jog liga padėjo jai suprasti, kad mokėti rūpintis tuo, kas yra mūsų viduje – kiekvieno pareiga. "Gyvenimas, apraizgytas laukimu, tampa visavertis, jei kasdienybėje nepristingame vilties", - sako Indrė.

Nefrologijos ir toksikologijos skyriaus vedėjui Algirdui Tamošaičiui apmaudu dėl prastos ankstyvosios inkstų ligų diagnostikos ir prevencijos – apie 40 proc. pradedamų dializuoti ligonių nežinojo, kad sirgo lėtine inkstų liga, kuri negydoma sukėlė inkstų nepakankamumą.

Autorės nuotr.

Ligą rado netikėtai

"Susirgau po raudoniukės komplikacijos. Gydytojai niekaip negalėjo nustatyti diagnozės, nes raudoniukė, turėjusi pasireikšti išoriniais bėrimais, ilgai slėpė savo požymius, vargindama mane vieninteliu jai būdingu simptomu - labai aukšta temperatūra. Buvau septynerių, kai raudoniukei pasitraukus mano inkstai ėmė streikuoti. Per pamokas imdavo kilti temperatūra, vargindavo pykinimas, vėmimas, vėliau – skausmo priepuoliai. Tomis akimirkomis skubėdavau kuo greičiau grįžti namo ir susiraityti šiltoje lovoje, - pasakoja Indrė. – Vėliau, vartodama tinkamai parinktus vaistus nebesijaučiau esanti ligonė, todėl gyvenau visavertį gyvenimą: mokiausi, lankiau būrelius, trykšte tryškau gyvybingumu, buvau veikli ir neturėjau minties, jog kada nors bus dar blogiau. Tie, kurie nieko nežinojo apie mano ligą, nė neįtarė, kad sergu. Žinoma, būdavo dienų, kai liga keletą dienų paguldydavo mane patalan, tačiau tikrąją priežastį, vertusią retkarčiais praleisti pamokas, žinojo tik mokytojai ir patys artimiausi draugai."

Sulaukus 18 metų, merginai inkstai nustojo veikti. Buvo atostogų metas, tad, ilgiau pasilepinusi lovoje, vos tik pramerkusią akis Indrę sukaustė baimė - tą pačią akimirką suprato, jog ji sutinusi nuo galvos iki pat kojų pirštų galiukų. Tėvai suskubo ieškoti pagalbos. Medikai, įtarę inkstų nepakankamumą, liepė kuo skubiau atvežti Indrę į Vilnių. Operatyvios medikų pagalbos dėka pavyko atkurti inkstų veiklą, tačiau ši laimė, anot Indrės, truko vos vienerius metus.

Gyvenimas išliko visavertis

Atėjo diena, kai Indrės inkstai nebesugebėjo atlikti savo funkcijų bei pašalinti iš organizmo nereikalingų medžiagų, todėl buvo pradėtos dializės – nuodingų medžiagų išvalymo iš kraujo procedūros.

"Atsivėrė kitokio gyvenimo durys, tačiau liga nesugniuždė manęs – mano gyvenimas niekada nebuvo mažiau kokybiškesnis nei daugumos sveikųjų, - šypsosi Indrė. - Dializuojuosi du kartus per savaitę. Būna, kad dializės metu ima skaudėti galvą, smarkiau plakti širdis, pradeda pykinti, vargina vėmimas, tačiau tai tik laikinos procedūros pasekmės. Dializei pasibaigus, galiu tęsti užsibrėžtus dienos darbus, nors nutinka ir taip, jog norėdama atgauti po procedūros prarastas jėgas likusią dienos dalį praleidžiu lovoje."

Anot Indrės, savijauta dializės metu itin priklauso nuo priaugto svorio, todėl reikia stengtis per daug jo nepriaugti. Blogiausia, jog tenka riboti skysčių vartojimą. Mergina prisipažįsta, kad neretai mintis apie gaivių sulčių kupiną stiklinę vejanti kuo toliau. Retkarčiais palepinanti save ledo gabaliukais.

"Jei galėčiau, per dieną išgerčiau ne mažiau nei tris litrus skysčių, - atvirauja Indrė. - Draugai stebisi, iš kur toks didelis noras gerti, tačiau aš juos puikiai suprantu - kai gali gerti tiek, kiek širdis geidžia, sunku suvokti, kad yra žmonių, kuriems brangus kiekvienas vandens lašas."

Indrė Čergelytė, gavusi donoro inkstą, sako suprantanti artimųjų skausmą dėl jiems brangių žmonių netekties, tačiau neįkainojamas jų poelgis - dovanoti organų - daugeliui suteikia antrą, neretai ir trečią gyvenimą.

Didesnė rizika – daugiau dėmesio sau

Ne tik skysčius tenka riboti sergant inkstų nepakankamumu. Sutrikę inkstai nebegeba iš organizmo pašalinti kalio, o padaugėjus kalio sulėtėja širdies ritmas, ji gali net sustoti. Ypač daug kalio yra vaisiuose, riešutuose, bulvėse. Būtent šiuos maisto produktus Indrė mėgsta labiausiai.

"Bulves tenka mirkyti keletą parų, - pasakoja Indrė. Netekusios krakmolo, bulvės būna jau nebe tokios gardžios." Visiškai atsisakyti produktų, kuriuose gausu kalio, negalima, nes kai kalio per mažai, žmogus pradeda vemti, viduriuoti, pasireiškia vidurių pūtimas, apima silpnumas bei nuovargis. Ne ką mažiau svarbu išlaikyti organizmo apykaitoje dalyvaujančios mineralinės medžiagos natrio pusiausvyrą. Sutrikus inkstų veiklai, jo mažiau išsiskiria su šlapimu, todėl natris ima kauptis organizme. Per didelis šios mineralinės medžiagos kiekis sukelia troškulį bei kraujospūdį. Per mažas natrio kiekis mažina kraujospūdį, todėl atsiranda svaigulys ir silpnumas.

Už suteiktą viltį – neblėstantis dėkingumas

Žinią, jog atsirado inksto donoras, Indrė ir jos namiškiai priėmė su begaliniu džiaugsmu. Ypač dėl to džiaugėsi vyresnėlis Indrės brolis, kuris visada itin jautriai išgyveno dėl sesers ligos. Anot merginos, neapsakomai skaudu, jog donorų artimieji išgyvena jiems brangių žmonių netektį, tačiau neįkainojamas jų poelgis - dovanoti organų - daugeliui suteikia antrą, neretai ir trečią gyvenimą.

"Sunkią netekties valandą apsispręsti kilniam poelgiui išties nėra lengva. Aš nė akimirkos nepamirštu dėkingumo dovanojusiam man inkstą žmogui. Žinau tik tiek, jog turiu jauno vyro inkstą, įsiūtą klubinėje srityje po pilvo siena. Iš pradžių buvo šiek tiek nejauku ir keista, kad viduje gyvena svetimo žmogaus dalelė, tačiau greitai su tuo apsipratau – dovanotas inkstas man tiek pat brangus, kiek ir mano pačios, kurie liko ten, kur ir buvo, tik daug mažesni – džiovintos slyvos dydžio, - pasakoja Indrė. – Jeigu pati turėčiau galimybę po savo mirties dovanoti organų kitiems, su džiaugsmu tai padaryčiau. Turime vertinti gyvenimą, ypač galimybę išeinant anapilin padėti kitiems. Tai tarsi gyvenimo pratęsimas, dalelės savęs dovana kitam, o tai, manau, geriau nei be tikslo pūti žemėje."

Sėkminga operacija bei rūpesčių nekeliantis pooperacinis laikotarpis Indrei suteikė daug vilčių, kurios netrukus virto realybe – inkstas prigijo ir ėmė savarankiškai funkcionuoti.

Akistata su virusais buvo lemtinga

Indrė tikina žinojusi, kad persodinus inkstą tenka saugotis ne tik įprastų virusų, bet ir tų, kurie sveikiesiems nėra pavojingi. Pirmieji mėnesiai persodinus inkstą nekėlė jokių rūpesčių. Indrė vis džiaugėsi, jog nebereikia dializės, tačiau netikėta lūpų pūslelinė bei nejučia įsibrovęs citomegalo virusas apvertė merginai gyvenimą aukštyn kojom.

"Susirgusi lūpų pūsleline tiesiog nepajutau pirmųjų inksto atmetimo požymių – manęs nekankino aukšta temperatūra, staiga padidėjęs kraujospūdis ir pan., - mena Indrė. Tačiau citomegalo virusas privertė mane sunerimti ir kuo skubiau atlikti reikiamus tyrimus, kurie ir parodė, jog persodintas inkstas buvo atmestas. Aukštas kreatinino kiekis labai išvargino mano inkstą, todėl jo funkcija kaskart vis labiau prastėjo. Teko vėl grįžti prie dializės."

Aistra šokiui liko nenugalėta

Nuo pat mažens jaučianti silpnybę šokiui Indrė sako, jog šio pomėgio niekada nežadanti atsisakyti, nesvarbu, kad liga ribojanti daugelį širdžiai mielų malonumų.

"Mama vis sakydavo, kad šokti pradėjau anksčiau nei vaikščioti, - juokiasi Indrė. - Potraukis šokti užkoduotas mano genuose, galbūt todėl vos tik išgirstu muziką, iš karto norisi šokti. Mokykloje su didžiausiu malonumu eidavau į šokių repeticijas, studijuodama taip pat nepamiršau šokio, tik šiemet trumpai teko atsisveikinti su šokiais, nes paskutinieji studijų metai ir diplominio darbo rašymas užima išties nemažai laiko. Kai lauke gražus oras, o mano darbotvarkėje – atostogų metas, gyvenimu mėgaujuosi mindama dviračio pedalus."

Anot pašnekovės, net ir ligai užklupus reikia nenustoti rūpintis savimi - kiekvienas sergantysis turėtų pasirinkti prieinamą ir malonumą teikiančią fizinio aktyvumo formą.

Norą padėti kitiems pažadino liga

Svajonei tapti gydytoja nebuvo lemta išsipildyti, tačiau mergina neatsisakė savo užsibrėžto tikslo – padėti ligos ištiktiems žmonėms. "Aš žinau, ką reiškia skausmas, negailestingai sustojęs laikas ligoninės palatoje ir kad užuojautos žodis yra ne ką mažiau svarbesnis už gydytojo paskirtus vaistus, todėl tvirtai tikiu savo pasirinkto kelio teisingumu, - tvirtina būsimoji bendrosios praktikos slaugytoja. - Medicina sparčiai žengia į priekį, suteikdama galimybę kuo ilgiau išgyventi, neretai - ir visiškai pasveikti, tereikia vykdyti gydytojo nurodymus ir neprarasti vilties." Vilties nepraranda ir Indrė. Ji viliasi sulauksianti donoro, kurio inkstas dar kartą padovanos jai viltį gyventi. Mergina įsitikinusi, kad teigiamas nusiteikimas lemia ne tik gyvenimo kokybę, sėkmę, bet ir sąlygoja ligą. Nėra žmogui teikiančios džiaugsmą ligos, kiekviena liga apsunkina ir taip nelengvą mūsų kasdienybę, tačiau tikėjimas gera ligos baigtimi – pats galingiausias vaistas.

Vizitas pas gydytoją privalomas kasmet

Sergamumas lėtinėmis inkstų ligomis sparčiai didėja, todėl, anot Šiaulių apskrities ligoninės Nefrologijos ir toksikologijos skyriaus vedėjo Algirdo Tamošaičio, būtina informuoti visuomenę, jog inkstų ligos paplitusios, žalingos, tačiau laiku pastebėtos gali būti išgydytos. Kai inkstai palaipsniui praranda gebėjimą funkcionuoti, žmogus susiduria su lėtine inkstų liga, kuri nejaučiama, todėl didžioji dalis pradėjusių dializuoti ligonių nežinojo, kad sirgo lėtine inkstų liga, kuri negydoma sukėlė inkstų nepakankamumą. "Kad taip nenutiktų, kiekvienas išsilavinęs žmogus turėtų įprasti kasmet atlikti išsamų šlapimo tyrimą", - pataria nefrologas.

Anot gydytojo, daugumą inkstų ligų sukelia infekcija, neretai į inkstą patenkanti per kraują iš infekuotos organizmo dalies. "Kad išsiaiškintume, kaip pacientas užsikrėtė infekcija, kuri pražudė inkstus, neretai tenka pabūti Šerloku Holmsu, - sako nefrologas. – Teko gydyti pacientę, daugelį metų fermoje šėrusią veršelius ir kaskart plikomis rankomis valydavusią lovius, kuriuose knibždėte knibždėdavo žiurkių, mitusių miltais. Užteko kartą susižeisti ranką, ir krauju keliaujanti infekcija negrįžtamai pažeidė inkstus.

Vaistų vartokite tiek, kiek paskyrė gydytojas

Mūsų organizme – burnoje, žarnyne, ant odos - gyvena daug bakterijų. Vienos jų - streptokokai, bene dažniausiai pasitaikančių infekcinių ligų priežastis. Susilpnėjus imunitetui, ligos sukėlėjai prasiskverbia į inkstų kraujagyslių sistemą ir sukelia uždegimą. Ligos simptomai priklauso nuo uždegimo lokalizacijos bei intensyvumo. Jei uždegimas pažeidžia inkstų taurelių ir geldelės gleivinę, išsivysto pielonefritas. Jeigu pažeidžiamas inkstų audinys, diagnozuojama labai rimta liga – glomerulonefritas.

"Daugelis sirgusiųjų glomerulonefritu negalėjo pasakyti, kada juo susirgo, - pasakoja medikas. – Vieniems liga prasidėjo nepastebimai, kiti prisiminė, kad sirgo angina, tačiau jos tinkamai negydė."

Blogiausia, anot mediko, kad žmonės dažnai nepaiso gydytojų nurodymų: anginos sukeltas silpnumas greitai praeina, tad pajutę pagerėjimą daugelis nustoja vartoti paskirtus vaistus. Tačiau nesunaikintas streptokokas gali sukelti itin rimtų sveikatos sutrikimų - negydoma angina gali komplikuotis inkstų uždegimu ir net pakenkti širdžiai.

Inkstams reikia mūsų pagalbos

Dažniausios priežastys, sukeliančios inkstų pažeidimą ir lėtinį inkstų nepakankamumą, yra aukštas kraujospūdis ir cukrinis diabetas. Kas trečiam, sergančiam diabetu, išsivysto inkstų nepakankamumas. Cukrinis diabetas pažeidžia smulkiausius kraujagyslių kapiliarus, todėl pablogėja organų aprūpinimas krauju. Inkstų funkcija pablogėja tuomet, kai pažeidžiamos smulkiausios jų kraujagyslės. Tuomet inkstai blogiau valo organizmą nuo kenksmingų medžiagų – šlakų, išskiria mažiau šlapimo. Palaipsniui inkstų veikla pablogėja tiek, kad reikia taikyti dializę. Diabetinės nefropatijos progresavimą stabdo atidi glikemijos kontrolė.

Aukštas kraujo spaudimas – dažnas inkstų ligų simptomas. Inkstai ne tik dalyvauja kraujospūdžio didėjimo mechanizme, bet ir patys nuo jo kenčia. Esant padidėjusiam kraujospūdžiui, sutrinka inkstų kraujotaka, pablogėja inkstų kamuolėlių mityba ir funkcija, jie žūva. Prasideda inkstų funkcijos nepakankamumas, kuris, sparčiai progresuodamas, pereina į galutinę stadiją.

"Šiuo metu nefrologijos skyriuje dializuojame 20 ligonių, sergančių hipertonine liga, - sako nefrologas. – Kiekvienuose namuose šalia kavos aparato turėtų būti kraujospūdžio matavimo aparatas, kuriuo kasdien galėtume pasimatuoti kraujo spaudimą. Žmonės turėtų suvokti, jog labai svarbu ne tik mokėti, bet ir įprasti nuolat matuoti kraujospūdį, ypač atsakingai kontroliuoti aukštą kraujospūdį ir tinkamai jį gydyti. Kraujospūdžio kontrolė gali sumažinti ne tik sergamumą inkstų ligomis, bet ir gerokai sumažinti širdies kraujagyslių ligų, sukeliančių priešlaikinę sergančiųjų mirtį. Deja, neretai medikų išrašyti kraujospūdį mažinantys vaistai lieka nuošalėje, o ligoniai, nekreipdami dėmesio į rekomendacijas, nekeičia savo mitybos įpročių, nuolat valgydami sūrų maistą vėliau nebejaučia savo itin aukšto kraujospūdžio."

Rūpintis savimi reikia išmokti

Įprastiniai kraujo ir šlapimo tyrimai, atliekami šeimos gydytojo, neparodo prasidėjusio patologinio proceso inkstuose. Net ir esant sunkiam inkstų funkcijos nepakankamui, neretai išlieka normalus šlapinimasis, todėl ir patys ligoniai neskuba pas medikus, nes mano, jog inkstai dirba kaip dirbę. Ankstyvai ligos diagnostikai užtenka nustatyti kreatinino koncentraciją kraujyje ir albumino kiekį šlapime. Šiuos abu tyrimus, anot nefrologo, dabar gali atlikti šeimos gydytojai.

Užkirsti kelią ligai ar nustatyti ją laiku padeda profilaktinis sveikatos patikrinimas. Anot nefrologo, moterims jau tapo įprasta profilaktiškai atlikti mamografinį tyrimą, vadinasi, valstybės finansuojamos sveikatos programos nenuėjo perniek. Deja, negalime pasidžiaugti gera ankstyva inkstų diagnostika ir prevencija – apie 40 proc. pradedamų dializuoti ligonių nežinojo, kad sirgo lėtine inkstų liga, kuri negydoma sukėlė inkstų nepakankamumą.

"Kol žmogui nepasakai, tol neįvyksta lūžis, - tvirtina medikas. – Daugelis dėl paprasčiausio nežinojimo bei nepasitikėjimo medikais sulaukia skaudžių ligų pasekmių. Lietuvos medikai nėra blogi specialistai, tačiau tuo įsitikiname tik praradę tai, kas mums brangiausia – sveikatą. Svečiose šalyse dirbantys mūsų tautiečiai, grįžę namo, kantriai stovi eilėse ir visiškai kitaip vertina mūsų medikus, nes savo kailiu patyrė, kokia išties situacija yra užsienyje. Vien Amerikoje per 10 metų medikai amputavo 70 ne tų kojų, kurias reikėjo amputuoti. Pas mus klaidų pasitaiko daug rečiau, tačiau dažniausiai apie medikus rašyti mėgstama tik blogai. Yra daugybė gerų dalykų, apie kuriuos spauda turėtų kuo daugiau kalbėti, kad žmonės patikėtų medikais, svarbiausia – kad suprastų, jog už savo sveikatą atsakingi esame tik mes patys. Taip, kaip neraginami nuolat rūpinamės savo mašina, turime įprasti rūpintis ir savo sveikata."

Liga, leidžianti į gyvenimą pažvelgti nuo bedugnės krašto

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Krūties vėžys - dažniausiai pasitaikanti moterų vėžio rūšis. Laimė, ši liga geriausiai ištirta ir lengviausiai gydoma, tereikia laiku žengti pirmą žingsį – pastebėjus bet kokius krūtų pakitimus nedelsiant kreiptis į gydytoją. "Kuo anksčiau sužinosite savo diagnozę, tuo didesnė tikimybė ilgiau išgyventi ar net visiškai išgyti", - sako moterų krūties patologijos asociacijos "Salvia" pirmininkė Nijolė Pročkienė ir jos narė Liudmila Kolijenko.

Moterų krūties patologijos asociacijos "Salvia" pirmininkė Nijolė Pročkienė (dešinėje) ir jos narė Liudmila Kolijenko įsitikinusios, kad Onkologijos klinikoje turėtų dirbti ir psichologė.

Autorės nuotr.

Išsiverš ar ne?

"Liga tarsi ugnikalnis, tačiau mes jau išmokome gyventi balansuodamos ties riba, - šypsosi moterys, - Kasdien dėkojame gyvenimui, kad turime galimybę jį gyventi, ir stengiamės negalvoti apie savo ligą.". Ponia Liudmila su liga draugauja jau 21-erius metus. Ji viena iš nedidelio būrelio moterų, prieš 14 metų susibūrusių į pasmerktųjų draugiją, pavadintą "Salvios" vardu. Moteris liūdnai šypteli sakydama, jog kasmet anapilin jai tenka palydėti ne vieną likimo draugę.

"Salvios" pirmininkė ponia Nijolė krūties vėžį į savo gyvenimą įsileido prieš penkerius metus. Tikina kovą laimėjusi, nes sutiko pašalinti ne dalį, o visą ligos pažeistą krūtį. Galbūt todėl liga tyliai snaudžia vis neįstengdama atsinaujinti. "Liga dažnai metastazuoja į plaučius, kepenis bei kaulus. Nors ir esu optimistė, vos tik kur kas sudiegia, tuoj galvoje ima suktis mintis: "Viešpatie, gal jau?" - dalijasi nerimu pašnekovė. – Tuomet nedelsdama skubu atlikti tyrimų, kad žinočiau, kaip gyventi toliau."

Pritrūko drąsos pasipriešinti

"Užaugau prie Rėkyvos ežero, tad nuo vaikystės jaučiu silpnybę vandeniui ir saulei, - šypsosi ponia Liudmila. – Po krūties operacijos buvo labai skaudu atsisakyti maudynių ežere bei pasilepinimų saulutėje, nes jaučiausi labai nejaukiai, juk figūra po operacijos tapo jau nebe tokia daili. Be to, po hormonų terapijos buvau gerokai stambesnė, todėl ėmiau vengti viešumos paplūdimyje. Jūrą, kurioje pasimėgaudama maudydavausi kiekvieną vasarą, aplankydavau tik žiemą, nes vasarą ją matyti man būdavo per skaudu. Vis dėlto kartais vandens trauka būdavo daug stipresnė už gėdą, tuomet abu su vyru važuodavome prie atokesnio ežeriuko, kur maudydavosi mažiau žmonių. Prašydavau jo, kad vos išlipusią iš vandens mane skubiai apgaubtų dideliu rankšluoščiu."

Vėžys - neužkrečiama liga

Ponia Nijolė stebisi, jog neretai tenka sutikti žmonių, manančių, kad vėžiu, kaip ir gripu, galima užsikrėsti. Gydydamasi sanatorijoje ji išgirdo moteris kalbant, kad niekas nenori sėstis prie stalo kartu su vėžiu sergančiomis. "O ką, jei ir mes užsikrėsime?" - nuogąstavo moterys. Kad žmonės vengia "vėžininkių", liudija ir karti gyvenimiška ponios Liudmilos patirtis. "Gulėdama ligoninėje susibičiuliavau su kartu palatoje gulėjusia moterimi. Pavaišinusi saldainiais, mano pažįstama savais reikalais išėjo iš palatos. Vos tik ji užvėrė duris, likusios palatoje moterys suskubo man pasakoti, jog ji serga vėžiu, tad vaišės iš jos rankų gali būti pavojingos mano sveikatai. Absurdas, kad žmonės, vos tik sužinoję, jog kartu su jais palatoje gulintis žmogus serga vėžiu, prisibijo ne tik bendrauti, bet ir durų rankeną paliesti. Žmonėms labai sunku patikėti, kad vėžys neužkrečiamas, t. y. kad niekas jo negali "pasigauti" nuo kito asmens."

Išgyti padeda teigiamas mąstymas

Gydymo metu ypač svarbu išlaikyti teigiamus jausmus bei vidinę pusiausvyrą. "Reikia džiaugtis kiekviena išaušusia diena ir mėgautis tuo, kad jaučiamės geriau nei vakar, - tvirtina ponia Nijolė. – Liga, privertusi žmogų išmokti laviruoti ant bedugnės krašto, visiškai pakeičia jo požiūrį į gyvenimą. Žmogus tampa nuolankesnis kitiems, geresnis sau ir aplinkiniams. Pyktis sukelia daug ligų, tad jeigu laiku tai suprastume, taptume kur kas laimingesni, nei esame dabar." Anot ponios Liudmilos, ji visada ne tik save, bet ir kitus stengdavosi nuteikti optimistiškai. Net ir gulėdama ligoninėje ji kuo toliau vydavo blogas mintis, kai moterys palatoje viena per kitą pasakodavo kuo baisesnes istorijas. "Vienai tas nutiko, kitai – anas, tik spėk klausytis, - porina pašnekovė. – Iš tiesų nereikia tikėti, kad ir tau taip pat nutiks, nes kiekvienas organizmas yra individualus, todėl kiekvieną moterį liga paveikia skirtingai."

Patys geriausi medikai - Šiauliuose

"Man patinka jauni specialistai, - atvirauja asociacijos pirmininkė. – Jie nėra linkę stoviniuoti vietoje, tad labiau domisi naujovėmis. Liga leido įsitikinti, kad mūsų onkologijos klinikoje dirba išties nemažai gerų gydytojų. Kai man gydytoja paskyrė spindulinę terapiją, klinikoje tuo metu dar nebuvo naujos aparatūros, tad teko pasitenkinti senąja. Atgauti jėgų, prarastų po spindulinės terapijos, vykau į sanatoriją, kur sutikau likimo draugių iš Vilniaus bei Kauno krašto. Aš galėjau tik pasidžiaugti kruopščiu medikų darbu, man ant mano kūno nepalikusių jokių nepageidaujamų pėdsakų. Deja, dauguma sanatorijoje buvusių moterų negalėjo tuo pasidžiaugti. Joms teko rūpintis ne tik prarastų jėgų atkūrimu, bet ir nudegimų ar net žaizdų, įgytų po spindulinės terapijos, gydymu."

Pirmininkei pritaria ir ponia Liudmila, sakydama, jog nereikia ieškoti svetimų dievų. Jie čia pat – Šiaulių onkologinėje klinikoje, kuri yra kur kas mažesnė už didžiuosiuose miestuose esančias klinikas. "Kuo mažesnė klinika, tuo mažiau joje ligonių, todėl gydytojai nesijaučia dirbantys tarsi prie konvejerio, o tai ir sąlygoja nepriekaištingą jų darbo kokybę", - tvirtina moterys.

Gydymo metodai sparčiai tobulinami

Moterys džiaugiasi, jog medicina sparčiai žengia į priekį, tik svarbu laiku užčiuopti ligos siūlo galą ir neleisti jam susiraizgyti. Prognozė gera, kai vėžys nustatomas I-II stadijos, tačiau, anot pašnekovių, lietuvės nemyli savęs, nes netgi turėdamos rimtų nusiskundimų neskuba pagalbos kreiptis į medikus. "Klinikoje gydėsi pacientė, kuriai krūtin bakstelėjo karvė. Moteris ilgai kentėjo skausmą tikėdamasi, jog jis liausis, nors kasdien vis didėjo, - stebisi pirmininkė. – Kai krūtis išopėjo, o skausmas tapo nebevaldomas, moteriškė atvyko į onkologijos kliniką, tačiau medikai jau nebegalėjo nudžiuginti jos šviesiomis ateities prognozėmis. Nesugebėjusi pasipriešinti savo baimei, moteris prarado daug brangaus laiko."

Ponia Liudmila pataria nepasiduoti baimėms, kurių turi kiekvienas žmogus. Šiais laikais gydymas nebėra toks skausmnigas kaip anksčiau. Kiekvienas naujas gydymo metodas būna kur kas pranašesnis už ankstesnįjį. "Tarybiniais laikais medikai nė neslėpdavo, kad švirkščia "nevalytą chemiją", kurią švirkšdavo kas trečią parą. Septynios injekcijos per dieną, tad nenuostabu, jog visi šonai švytėjo mėlynėmis. Laimė, seselė Filomena man buvo mielaširdinga - ateidama švirkšti vaistų, atsinešdavo mažiau atbukusią adatą, - pasakoja ponia Liudmila. - Be to, visą gydymo laikotarpį reikėjo laikytis griežto ligoninės režimo, todėl apie išvykimą į namus galėjai tik pasvajoti. Dabar vaistai švirkščiami kur kas rečiau, o po injekcijos moterys išleidžiamos namo."

"Abra kadabra" ligos neišgydys

Blogiausia, anot asociacijos pirmininkės, yra tai, kad ligos palaužtos moterys, užuot ėjusios pas medikus, neretai pagalbos suskuba ieškoti pas įvairaus plauko apsišaukėlius žiniuonius nė nesusimąstydamos, jog tik sugaiš daug brangaus laiko ir negrįžtamai pablogins ligos eigą.

Patikėjusios įtaigiomis savamokslių burtininkų kalbomis, kad būtina mesti svorį, jos visiškai nustoja valgyti ir paklusniai geria dėmėtosios maudos nuovirą, musmirių antpilą ar beržų grybų arbatą, šventai tikėdamos, jog taip išsigydys krūties vėžį. Kai išopėjus krūčiai moteris sugrįžta pas "daktarėlį", šis vėl sugeba ją įtikinti, jog taip ir turi būti, nes liga "jau eina lauk". Nusilpusios, netekusios vilties ir varginamos begalinio skausmo moterys pagaliau supranta, kad be medikų pagalbos neapsieis, deja, užleista liga retai kada noriai pasiduoda gydoma.

Ar realu tikėtis specialistų pagalbos?

"Salvios" pirmininkei Nijolei Pročkienei ne kartą teko skubėti į onkologinijos klinikas, kad suteiktų ant bedugnės krašto atsidūrusiai moteriai viltį gyventi, nes dažnai pacientei pirmąkart išgirsta ligos diagnozė prilygsta mirties nuosprendžiui.

Senbuvė klubo narė ponia Liudmila tvirtina, kad ne kartą dėl psichologo etato onkologijos klinikoje buvo kreiptasi ir į Šiaulių apskrities ligoninės generalinį direktorių P. Simavičių, tačiau ligoninės vadovui ši problema nepasirodžiusi verta dėmesio.

"Mums buvo atsakyta, kad apskrities ligoninėje dirba ne vienas psichologas, tad, reikalui esant, pagalbą galima gauti, - sako pašnekovė. - Tačiau onkologinės klinikos ir apskrities ligoninė nėra po vienu stogu, tad kelionė pirmyn ir atgal ligos sugniuždytoms moterims sudarytų tik dar daugiau problemų. Psichologo kabinetas turėtų būti onkologijos klinikose."

Pašnekovės mano, jog vos tik išgirdusi savo diagnozę vėžiu serganti moteris turėtų sulaukti psichologo pagalbos, kuris vėliau, jai gydantis stacionare, pagalbą teikti turėtų palatoje.

Onkologinėje klinikoje moterys pasigenda ne tik psichologo, bet ir socialinio darbuotojo pagalbos. "Kur matyta, kad tokioje klinikoje socialinė darbuotoja dirbtų tik 2 val. per dieną? 10 val. ryto ji užrakina duris, nes tuomet baigiasi jos darbo laikas, - stebisi pirmininkė. - Aplinkiniuose rajonuose gyvenantys žmonės ne visada spėja anksti atvykti į klinikas."

Gydymas – individualus

Šiaulių apskrities ligoninės Onkologijos klininkoje dirbančios gydytojos chemoterapeutės Augenijos Žlabienės teigimu, šiuolaikino krūties vėžio gydymo standarto nėra. Kiekvienai pacientei skiriamas individualus gydymas, kuris priklauso nuo naviko tipo, lokalizacijos, ligos stadijos, prognostinių faktorių, pacientės amžiaus, gretutinių ligų, bendros sveikatos būklės ir pan. Vėžiui gydyti taikomi įvairūs metodai, vienas kurių – chemoterapija, t. y. gydymas vaistais, kurie žudo vėžio ląsteles.

Ar reikia skirti chemoterapinį gydymą, sprendžia onkologas arba gydytojų konsultacinė komisija. "Specialiai pasiruošti šiai procedūrai nereikia, - sako gydytoja. - Pacientė turi būti pavalgiusi, pailsėjusi, neserganti ūmiomis ligomis, svarbiausia – psichologiškai pasiruošusi. Chemoterapiniais vaistais siekiama sunaikinti vėžio mikrometastazes, jeigu tokių yra. Tai vadinamoji adjuvantinė chemoterapija. Neoadjuvantinė chemoterapija skiriama tuomet, kai norima sumažinti auglio masę, padidinti radikalaus operacinio gydymo galimybes. Paliatyviosios terapijos tikslas – sustabdyti ligos plitimą, tad ši terapija taikoma vėžiui progresuojant."

Komplikacijos neišvengiamos

Nors populiarioji medicininė literatūra apie vėžio chemoterapiją skelbia daug prieštaringų dalykų, onkologams šio metodo nauda nekelia abejonių. Žinoma, chemoterapija neišvengiamai turi ir rimtų trūkumų, tačiau jos šalutinis poveikis paprastai būna laikinas.

"Chemoterapijos metu pablogėja gyvenimo kokybė: dažnas praranda apetitą, ima varginti pykinimas, vėmimas, didelis nuovargis, slenka plaukai, išsausėja oda, skilinėja nagai, viduriuojama, - pasakoja gydytoja. - Chemoterapija neigiamai paveikia širdį, kepenis, inkstus ir daugelį kitų organų. Be to, gali išsivystyti agranuliocitozė (kaulų čiulpų funkcijos slopinimas). Tai itin dažnai pasitaikanti komplikacija, tačiau laiku ją nustačius įmanoma visiškai išgyti. Kai kurie neišvengia toksinio kepenų uždegimo, šlapimo pūslės uždegimo, enterokolito, tromboflebito, stomatito, alerginės reakcijos ir kt. komplikacijų. Kaip jūs ištversite šalutinius chemoterapijos poveikius ir kaip jie jums pasireikš, priklauso nuo organizmo gebėjimo toleruoti vaistus. Po chemoterapijos patarčiau kuo daugiau ilsėtis, sulašinus vaistus neiti į darbą, kaip baisu bebūtų jį prarasti, - sako gydytoja. - Dirbančioms moterims chemoterapinio gydymo metu išrašomas nedarbingumo pažymėjimas. Chemoterapijos laikotarpiu nėra griežtų maisto apribojimų, tad galite maitintis kaip iki tol. Nevenkite rūgštaus ar sūraus maisto, jeigu labai norisi. Vartokite daugiau skysčių, nei įprastai. Žinoma, gydymo metu nereikėtų vartoti alkoholio."

Gydymo naujovės neleidžia prarasti vilties

Lyginant dabartinius krūties vėžio gydymo metodus su ankstesniaisiais, drąsiai galima teigti, jog gydymas labai pažengęs – atrandami nauji medikamentai chemoterapijai, kurie suvaldo plintantį krūties vėžį, naujesnės kartos hormoniniai vaistai pamažu keičia tradiciniais tapusius medikamentus. Svarbiausia naujovė krūties vėžio gydymo srityje – biologinė terapija. Kiekviena normali ląstelė turi tik po dvi HER-2 geno kopijas, kurios atsakingos už ląstelių dauginimąsi. Kartais dėl neaiškių priežasčių šio geno kopijų vėžinėse ląstelėse padaugėja, tuomet jos priima pernelyg daug augimo signalų. Tai ir sukelia nekontroliuojamą ląstelių dauginimosi procesą bei naviko augimą. Kuo HER-2 daugiau, tuo greičiau vystosi vėžinis procesas. Gydymas vaistais, kurie blokuoja vėžinėje ląstelėje esantį HER-2 ir taip stabdo vėžio vystymąsi, vadinamas biologine terapija. "Šis gydymas taikomas atlikus pašalinto auglio ląstelių imunohistocheminį tyrimą. Jei vėžinėse ląstelėse randamas baltymas HER-2 yra teigiamas (3 pliusai), tuomet, baigus adjuvantinę chemoterapiją ir spindulinį gydymą, skiriamas herceptinas. Gydymo išlaidas metus kompensuoja ligonių kasos. Nepamirškite, jog vėžio gydymo rezultatai ypač priklauso nuo ankstyvos jo diagnozės, tad net ir neturint jokių problemų reikėtų reguliariai tikrintis sveikatą, nes delsimas gali baigtis blogai", - pataria medikė.

Lūpų pūslelinės dovana - virusas visam gyvenimui

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Žiemą mums ne itin palankios oro sąlygos bei vitaminų trūkumas susilpnina organizmo atsparumą, todėl dažną ima varginti viena labiausiai paplitusių infekcijų – lūpų pūslelinė, kurią sukelia herpes simplex virusas. Statistiškai net apie 90 proc. žmonių yra šio viruso nešiotojai. "Retai kuriam nėra buvę skausmingų pūslyčių apie lūpas. Lūpų pūsleline serga naujagimiai, vaikai, suaugusieji, ypač – jaunimas", - sako Šiaulių apskrities ligoninės Odos ir veneros ligų centro vadovas gydytojas Vaclovas Vaitkevičius.

Šiaulių apskrities ligoninės Odos ir veneros ligų centro vadovas gydytojas Vaclovas Vaitkevičius primena, kad iki šiol dar nepavyko atrasti vaistų, kurie visiškai nugalėtų herpes virusą.

Autorės nuotr.

Virusą pasigauti labai lengva

Lūpų odos struktūra specifinė – joje nėra riebalinių ir prakaito liaukų, greitai išdžiūva, todėl labai jautriai reaguoja į ligų sukėlėjus bei aplinką. Lūpos – sveikatos veidrodis, tad vos tik ant jų iššoka skausmingas bei sparčiai šliaužiantis herpes simplex (gr. herpo – šliaužti) virusas, galite įtarti artėjančius rimtus organizmo negalavimus – medžiagų apykaitos sutrikimus ar imuninės sistemos susilpnėjimą. Kai organizme trūksta vitaminų, ypač B grupės, lūpos pradeda skeldėti, ima trūkinėti jų kampučiai. Sutrūkusios lūpos taip pat dažnai yra lūpų pūslelinės priežastis. Herpes simplex virusas plinta kontakto metu, tad ne veltui, anot gydytojo, ši infekcija nuo seno žinoma kaip bučinių liga. Dažniausiai užsikrečiama vaikystėje: užtenka tėvams – viruso nešiotojams - pabučiuoti savo mažylį, ir infekcija patenka į jo organizmą. Šia infekcija taip pat įmanoma užsikrėsti naudojantis sergančiojo daiktais, maisto įrankiais, indais, nors šis užsikrėtimo būdas pasitaiko rečiau, kadangi virusas mažiau atsparus aplinkos veiksniams. Vieną kartą užsikrėtus herpes infekcija, virusas visam gyvenimui įsitvirtina žmogaus nerviniuose mazguose. Susidarius palankioms sąlygoms - keičiantis orams, peršalus, nusilpus organizmui, patyrus stresą, moterims – po menstruacijų, traumų, veikiant aukštai temperatūrai, ultravioletiniams spinduliams ir pan. - jis kaip mat vėl atsinaujina, tačiau jei imunitetas stiprus, šis virusas gali ramiai tūnoti organizme.

Jei imunitetas ypač nusilpęs, pūslelės gali išplisti ne tik ant lūpų, bet ir į skruostus, išorines nosies sritis, aplink burną, sukeldamos fiziologinių ir estetinių problemų. Tai dažniau nutinka tiems, kurie serga onkologinėmis ligomis, ŽIV, vartoja imunitetą slopinančius vaistus.

Iki išsiveržimo nepastebima

Dažnai nė neįtariame, kad mūsų organizme jau šeimininkauja įsibrovėliai, nes ligos inkubacinis periodas trunka 2-20 dienų, tad tuo metu jokių simptomų nebūna. Lūpų pūslelinė sukelia žmonėms didelį diskomfortą. Dar prieš pasirodant pūslelėms, pažeidimo vietoje jaučiamas niežulys, deginimas, dilgčiojimas. Lūpų oda parausta, paburksta ir per keletą valandų atsiranda viena arba kelios skausmingos pūslelės, neretai susiliejančios į vientisą darinį. Pūslelių skystyje plaukioja nesuskaičiuojama galybė virusų.

Jokiais būdais negalima pradurti pūslelių, nes taip tik atvertumėte kelią infekcijai plisti. Pūslelinės simptomai, kol užgyja visos viruso pažeistos vietos, gali tęstis 1-3 savaites. Vėliau skaidraus skysčio pripildytos pūslelės subliūkšta ir virsta šašais, kurių nerekomenduojama nuplėšti, nes jį sudarantys leukocitai kovoja su virusu ir opelė pranyksta greičiau. Esant lengvai ligos formai, simptomai tęsiasi 3-5 dienas. Šios pūslelės yra užkrato platintojos, todėl gydant pūslelinę svarbu kuo greičiau jas išdžiovinti ir užkirsti kelią infekcijai plisti. Sergant pakartotinai, ligos eiga būna lengvesnė. Bėrimui užgijus, iš pradžių gali likti pigmentinės dėmelės, rečiau – randeliai.

Virusai - gana pavojingi

Neretai į ant lūpos iššokusią pūslelę nekreipiame dėmesio manydami, jog tai tik nekaltas negalavimas, tačiau iš tikrųjų herpeso šeimos virusai yra gana pavojingi bei galintys sukelti nemažai sveikatos sutrikimų. Paprastąją pūslelinę sukelia dviejų tipų virusai. Jie yra labai panašūs, tačiau bėrimai pažeidžia skirtingas kūno vietas. Tiems, kurių imunitetas ypač nusilpęs, infekcija gali išplisti, pažeisdama didelį odos plotą. Virusas herpes simplex gali pažeisti įvairius žmogaus organus. Pirmuojo tipo virusas gali pažeisti burnos, akių gleivinę, kvėpavimo takus ar net smegenis. Vidaus organų pūsleline sergama gana retai. Bene pavojingiausia yra akių pūslelinė, sukelianti labai didelių bėdų, dėl kurių galima net apakti. Antrojo tipo virusu pažeidžiama sritis žemiau juosmens – lytiniai organai.

Sunaikinti neįmanoma

Iki šiol dar nepavyko atrasti vaistų, kurie visiškai nugalėtų virusą. Šiuolaikinė medicina gali pasiūlyti medikamentų, gebančių apriboti infekcijos plitimą bei sutrumpinti ligos eigą. Jei ligos forma sunkesnė ar infekcija kartojasi dažnai, vertėtų apsilankyti pas gydytoją, kuris skirs jums geriamųjų antivirusinių vaistų, stabdančių viruso dauginimąsi. Pažeistas odos vietas reikia laikyti sausai ir švariai, kad neprisidėtų bakterinė infekcija, kurios neįveiksite be antibiotikų.

Anot mediko, pūslelinei gydyti tinka ir liaudiškos gydymo priemonės: pajutę pirmuosius požymius dilgčiojamas vietas patepkite cinko turinčia dantų pasta arba spiritu. Jei pūslelės dar nespėjo iškilti, tas vietas galima šaldyti ledo gabalėliais, tinka česnako ekstrakto kompresai, o žaizdas galima vilgyti alavijų sultimis.

Kad virusas neįsigalėtų

Bene svarbiausias faktorius, užkertantis kelią šiai infekcijai – kokybiška mityba. Nustatyta, kad kietų rūšių sūriai, jogurtas, pienas, ledai, abrikosai, obuoliai bei kiti maisto produktai, turintys daugiau L-lizino, slopina viruso gyvybingumą ir mažina ligos paūmėjimo tikimybę. Maistui reikai vartoti daugiau daržovių, pieno produktų, žuvies. Nereikėtų pamiršti organizmui reikalingų vitaminų, ypač B6 ir B12, gebančių saugoti nuo pūslelinės, maisto papildų, nuolatinio organizmo imuniteto stiprinimo, sporto, ir, žinoma, sveiko gyvenimo būdo. Visomis išgalėmis venkite streso ir nepasiduokite įtampai.

Imunitetas labai priklauso nuo skrandžio bei žarnyno būklės, todėl pajutus šių sistemų negalavimus būtina kuo skubiau juos gydyti. Kadangi pūsleline užsikrečiama įvairiais būdais kontaktuojant su sergančiu pūsleline žmogumi, rekomenduojama vengti tiesioginio kontakto su sergančiuoju – nesibučiuoti, nesinaudoti jo daiktais, indais, maisto įrankiais, neturėti lytinių santykių. Tikimybę susirgti pūsleline gali sumažinti higienos reikalavimų paisymas, odos priežiūros ir apsaugos priemonių naudojimas, prezervatyvų naudojimas lytinių santykių metu, žalingų įpročių atsisakymas. Kadangi pūsleline dažniausiai sergama šaltuoju metų laiku, labai svarbu šiltai rengtis, neperšalti. Virusą pažadinti geba ir vasaros maudynės bei kaitrūs saulutės spinduliai, todėl nereikėtų piknaudžiauti tiesioginiais saulės spinduliais.

Išsėtinė sklerozė - neišgydoma, bet pažabojama

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Darbingiausio amžiaus žmonės, užklupti klastingos ligos - išsėtinės sklerozės - ligos pradžioje linkę apie ją tylėti. "Laiku nesikreipus į specialistus, prarandama daug galimybių pristabdyti ligą", - perspėja gydytojas neurologas Andrius Kazlauskas.

"Valstybė turėtų įvertinti, kas brangiau kainuos – pasirūpinti darbingo amžiaus žmonėmis, skiriant jiems išsėtinės sklerozės eigą lėtinančius vaistus, ar vėliau mokėti pašalpas savimi pasirūpinti negalintiems prie invalido vežimėlio prikaustytiems neįgaliesiems bei juos prižiūrintiems asmenims?" - sako gydytojas neurologas Andrius Kazlauskas.

Autorės nuotr.

"Apnuogina" nervines skaidulas

Išsėtinė sklerozė – lėtai progresuojanti centrinės nervų sistemos liga, pažeidžianti sveikas ląsteles ir audinius bei sukelianti sunkius audinių ir organų pažeidimus ar net sutrikdanti kai kurias organizmo funkcijas. Taip nutinka tuomet, kai organizmo imuninė sistema neatpažįsta savo sudedamųjų dalių ir imuninės sistemos ląstelės ima atakuoti nuosavas ląsteles bei audinius. Kai tai atsitinka, apsauginis sluoksnis – centrinės nervų sistemos dangalas mielinas, esantis aplink nervų skaidulas centrinėje nervų sistemoje - yra tiesiog suardomas. Šis pažeidimas ima trukdyti nervinių ląstelių sąveikai ir sukelia išsėtinės sklerozės simptomus.

Liga neigiamai paveikia daugelį centrinės nervų sistemos vietų: galvos ir nugaros smegenyse atsiranda nervinių skaidulų pažeidimo židinių, palaipsniui vystosi atrofiniai pokyčiai. Nuo pažeistos galvos ir nugaros smegenų srities priklauso, kokie simptomai pasireikš.

Liga puola jaunus žmones

Neretai išsėtinė sklerozė tapatinama su senatvine skleroze, tačiau tai nėra ta pati liga. Išsėtine skleroze serga tie, kurie dar gali ilgai gyventi, nuveikti daug gerų darbų, ką nors sukurti. Išsėtinė sklerozė moterims diagnozuojama dukart dažniau nei vyrams. Tai - 20-40 metų žmonių liga, tačiau kodėl ji puola jaunus žmones, iki šiol nėra tiksliai nustatyta.

Amerikiečių mokslininkai teigia, kad neurotropinis virusas, sukeliantis išsėtinę sklerozę, neatsparus dideliam šalčiui bei karščiui, todėl, anot jų, šia liga beveik nesergama Afrikoje, tolimojoje šiaurėje, Azijoje. Tačiau tai yra viena iš daugelio hipotezių, kuriai įrodyti trūksta patikimų mokslinių tyrimų. Vidutinio klimato zonos srityse, kurioms priklauso ir mūsų šalis, ši liga ypač paplitusi. Lietuvoje šia liga serga 55 iš 100 tūkstančių gyventojų.

Manoma, kad išsėtinei sklerozei atsirasti įtakos turi paveldimumas, alergija, medžiagų apykaita, imuniniai sutrikimai, stresas ir netgi mikroelementų, pavyzdžiui, vario, stoka dirvožemyje, žmogaus amžius, rasė, geografinė padėtis, klimatas ir daugelis kitų veiksnių.

Mėgsta slapukauti

Anot neurologo, nekalti sveikatos sutrikimai gali būti rimtos ligos pradžia. Nustatyti išsėtinę sklerozę išties nėra lengva, nes liga neturi nė vieno tik jai būdingo bruožo. Gana ilgai ankstyvojoje ligos stadijoje gali nepasireikšti jokių jos simptomų.

Pirmieji galimi ligos požymiai: staigus regėjimo susilpnėjimas, pusiausvyros sutrikimas, be aiškios priežasties atsirandantis nuovargis, galvos svaigimas, galūnių tirpimas, nepaaiškinamas skausmas, ypač veido bei nugaros srityse, ir panašūs simptomai, dažnai priskiriami ir kitoms ligoms.

Gyvenimo tempas neretai neleidžia sureikšminti ligos požymių, todėl į gydytojus kreiptis pagalbos neskubama. Medikas perspėja, jog netikėtai atsiradusių negalavimų nedera priskirti nuovargiui, dideliam krūviui ar nuolatiniam stresui. Pirmieji išsėtinės sklerozės požymius gali pastebėti bendrosios praktikos gydytojai, kurie pacientą siunčia neurologo konsultacijai. Liga diagnozuojama išsėtinės sklerozės centruose.

Baimę įveiksite kalbėdami

Žinia, jog žmogus serga išsėtine skleroze, pirmiausia jam sukelia šoką. Po to atsiranda ligos neigimas, dar vėliau – baimės jausmas. Kiekviena problema pradedama spręsti tik tuomet, kai apie ją kalbama, todėl nesidrovėdami kalbėkite su gydytoju apie atsiradusius pojūčius, simptomus, abejones, baimę, kuri dažnai kyla dėl nežinios.

Nuolatinis baimės jausmas gali labiau pakenkti gyvenimo kokybei nei patys ligos simptomai. Blogiausia tai, jog baimė gali kartotis. Dėl nuolatinės baimės, nežinios, nerimo sergančiuosius išsėtine skleroze ima kamuoti depresija, kuri diagnozuojama dažniau, nei sergant kitomis lėtinėmis ligomis.

"Būtinai kalbėkite apie savo išgyvenimus, - pataria gydytojas. - Tokiu būdu gausite daugiau informacijos apie jus užklupusią ligą. Tai padės suprasti, kad visi nemalonūs pojūčiai yra tik liga, o ne pasaulio pabaiga."

Liga prasideda iš lėto

Nuovargis yra vienas dažniausių išsėtinės sklerozės simptomų, pasireiškiančių dviem trečdaliam ligonių bei trunkantis mėnesį ar ilgiau.

Nuovargis veikia ir regėjimą. Akies optinio nervo uždegimas yra vienas dažniausių išsėtinės sklerozės simptomų. Dažniausiai atsiradęs miglotas, dvigubas matymas, spalvų skyrimo praradimas, kaskart vis stiprėjantis skausmas už akies pasireiškia dėl ligos poveikio regos nervui ir galvos smegenims.

Raumenų sustingimas, silpnumas, jėgos praradimas, galūnių spazmiškumas bei kiti motorinės funkcijos sutrikimai sukelia laipsniškai stiprėjantį skausmą, todėl judant gali prireikti artimųjų pagalbos. Ima varginti pusiausvyros bei koordinacijos problemos: pasunkėjęs vaikščiojimas bei drebėjimas. Kai liga pažeidžia smegenų dalį, atsakingą už judesių koordinavimą, sutrinka pusiausvyros palaikymas.

Daug metų buvo manoma, jog skausmas nėra būdingas išsėtinės sklerozės požymis, tačiau ūminis ir lėtinis skausmas vienu metu yra būdingas daugeliui sergančiųjų šia liga. Skausmo stiprumas vyrauja nuo švelnaus iki nepakeliamo. Be skausmo sąnarių, raumenų, sausgyslių, raiščių srityje, gali pasireikšti smūgiuojantis skausmas veido srityje, pavyzdžiui, kai būna pažeisti veido nervai. Dažniausia skausmo rūšis šios ligos atveju – lėtinis neurogeninis skausmas, kurį sukelia patologiniai nervų signalai, generuojami ligos pažeistose galvos bei nugaros smegenų vietose.

Pasitaiko atvejų, jog kai kurie ligoniai patiria keistus pojūčius: jaučia niežulį, dilgčiojimą, nutirpimą, šaltį ir pan. Sergantįjį ima varginti šlapinimosi bei tuštinimosi sutrikimai. Ypač dažni būna šlapinimosi sutrikimai, pasireiškiantys nevalingu šlapinimusi. Tuštinimosi sutrikimai būna retesni, išskyrus vidurių užkietėjimą, kuris atsiranda vėlesnėse ligos stadijose dėl fizinio aktyvumo sumažėjimo. Neretai ima varginti seksualinės problemos: vyrai skundžiasi impotencija, o moterys - jautrumo praradimu.

Ligos eiga priklauso nuo jos formos

Esant pradinei ligos stadijai, net kelerius metus iš eilės gali nebūti visiškai jokių simptomų, nors ligos paūmėjimai yra visiškai nenuspėjami – nauji ir jau anksčiau buvę simpotomai gali atsirasti staiga, trukti keletą dienų ar net savaičių, po to vėl pranykti. Vėliau liga pereina į antrinę progresuojančią ligos formą, galinčią nuolat progresuoti. Pirminė progresuojanti išsėtinė sklerozė, kuriai nuo pat ligos pradžios būdingas nuolatinis progresavimas, pasitaiko itin retai – tik 10 proc. pacinetų. Jos metu nebūna paūmėjimų ar pagerėjimų. Simptomai nuolat ryškėja, todėl ir negalė laipsniškai didėja. Gerybinė išsėtinė sklerozė pasireiškia vienu nedideliu paūmėjimu ir vienu galimu papildomu atkryčiu. Antrasis paūmėjimas gali pasireikšti net po 20 ar daugiau metų, o tuo laiku liga nelabai progresuoja.

Sudėtinga diagnostika

Tolimesnei ligos eigai labai svarbi ankstyva ligos diagnozė. Galime pasidžiaugti, kad neurologai dabar turi visas galimybes diagnozuoti išsėtinę sklerozę. Ligonio išklausymas bei įvertinimas naudojant neurologijos plaktuką, akių dugno ištyrimas leidžia daryti prielaidą, tačiau galutinį atsakymą dabar pateikia, diagnozę patvirtina arba paneigia moderniausias diagnostinis tyrimas – magnetinio rezonanso tomografija. Šio tyrimo metu galvos bei nugaros smegenyse matomi lengvai atpažįstami uždegimo ir smegenų dangalo suirimo židiniai. Ligai diagnozuoti gali būti atliekamas ir smegenų skysčio laboratorinis ištyrimas.

Gydyti nuo pat pradžių

Anot neurologo, kiekvieną ligą svarbu kuo anksčiau nustatyti ir pradėti gydyti, tačiau tai itin svarbu išsėtinės sklerozės atveju, kadangi tik laiku pradėtas gydymas gali padėti pasiekti gerų rezultatų. Liga nėra užkrečiama ir nebūtinai sergantįjį atveda į invalido vežimėlį, nors iki šiol yra nepagydoma. Gyvenimo trukmei išsėtinė sklerozė įtakos turi nedaug, tačiau savo ateities perspektyva liga gąsdina ne vieną – kuo ilgiau sergama, tuo didesnė neįgalumo tikimybė. Patekus pas specialistus pavėluotai ir progresavus ligai, veiksmingo gydymo praktiškai nebėra. Gydymas priklauso nuo individualių sergančiojo savybių, gretutinių ligų bei ligos formos. Sergantieji išsėtine skleroze gali mėgautis visaverčiu gyvenimu, tačiau turėtų nepamiršti reguliariai sportuoti, daugiau dėmesio skirti mitybai, informuoti apie savo ligą darbdavį bei savo artimuosius."

Nevaisingumas nėra nuosprendis

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Turėti kūdikį – natūralus kiekvienos šeimos siekis, deja, dalis porų negali jų susilaukti, nes yra nevaisingos. Pasaulyje nevaisingų šeimų yra apie 10-15 proc. Tikėtina, jog panaši situacija yra ir Lietuvoje. "Jeigu šeima per metus negali pradėti kūdikio, nors to siekia, tokia šeima vertinama kaip nevaisinga ir ją rekomenduojama tirti", - sako gydytoja ginekologė Dalia Augulienė.

Šiuo metu Lietuvoje yra vaisingumo specialistų, ne blogiau išmanančių savo darbą nei kolegos užsienyje, todėl neverta vykti į Norvegiją ar Švediją.

Sprendimą turi priimti abu

Anot ginekologės, daugelis porų mano, kad jos vaisingos ir kai norės turėti kūdikį, jį turės. Suvokimas, jog po daugelio mėnesių ar metų trukusių bandymų svajonė turėti kūdikį neišsipildė, tokioms poroms sukelia šoką ir baimę.

"Dažniausiai moteris pirmoji suvokia, kad galbūt ji ar jos vyras yra nevaisingi, - sako ginekologė. - Vyrus, deja, neretai tenka įkalbinėti, kad būtina pasitikrinti. Poros sprendimas ieškoti pagalbos turi būti priimtas kartu, nes tirtis reikės abiem partneriam. Šiuo metu Lietuvoje esama vaisingumo specialistų, ne ką prasčiau išmanančių savo darbą už užsienio šalyse dirbančius kolegas, todėl neverta vykti laimės ieškoti į Norvegiją ar Švediją. Didžiausia bėda – visos nevaisingumo ištyrimo ir gydymo paslaugos yra mokamos. Kadangi naudojamos pačios pažangiausios technologijos, mokėti tenka tikrai nemažai. Viena kiaušidžių funkciją stimuliuojanti ampulė kainuoja 100 litų. Per vieną gydymo ciklą nevaisingumo problemų turinčiai pacientei prireikia 5-8 tokių ampulių, o kur dar visos kitos išlaidos."

Nevaisingumas – asmeninio pobūdžio problema

Manoma, kad Lietuvoje yra apie 50 tūkstančių nevaisingų porų. Jų daugėja dėl daugelio priežasčių. Šeimos nevaisingumas 25-40 proc. priklauso nuo vyro reprodukcinės sveikatos sutrikimų, apie 40-45 proc. - nuo moters reprodukcinės sistemos funkcijos sutrikimų, apie 10 proc. – nuo abiejų sutuoktinių, o apie 10 proc. nevaisingumas būna neaiškios kilmės.

"Vis dar įprasta manyti, kad dėl nevaisingumo kalta tik moteris. Nemažai nevaisingumo priežasčių glūdi moters sveikatoje, tačiau pastaruoju metu vis dažniau patiriame, kad problemų turi abu partneriai. Itin dažna moterų nevaisingumo priežastis – hormonų pusiausvyros sutrikimai, dėl kurių kiaušidėje nebręsta folikulai arba nevyksta ovuliacija. Ne ką mažiau opi problema – pažeisti arba užakę kiaušintakiai, kurie trukdo kiaušialąstei susitikti su spermijais. Labai tirštos moters gimdos kaklelio gleivės taip pat yra rimta kliūtis, trukdanti spermijams patekti į gimdą", - pasakoja medikė.

Anot D. Augulienės, moterys vėliau išteka, nes siekia išsilavinimo bei karjeros. Deja, bėgant metams, moterų reprodukcinės galimybės kaskart vis labiau mažėja - vaisingumo silpnėjimas yra genetiškai paveldimas. Tad jeigu moteris sulaukė trisdešimties metų, delsti nebegalima.

Dažniausiai pasitaikančios vyrų nevaisingumo priežastys: mažas spermijų kiekis bei mažas jų judrumas. Pastaruoju metu pasaulyje pastebima spermos prastėjimo tendencija. Tam turi įtakos ne tik persirgtos ligos ar patirtos traumos, bet ir gyvenimo būdas bei maistas. Esant jų formos pakitimams, spermijai nesugeba prasiskverbti pro išorinį kiaušialąstės apvalkalą. Dėl sėklidžių nepakankamumo nėra spermijų arba dėl obstrukcijos visiškai nėra spermos. Nevaisingumo priežastimi gali būti ejakuliacijos sutrikimai, impotencija ar nevisavertis lytinis aktas. Be to, ypač didelį pavojų vaisingumui kelia sergamumo lytiškai plintančiomis ligomis didėjimas, žalingi įpročiai, aplinkos užterštumas, darbo, aplinkos sukeliama emocinė įtampa ir kiti veiksniai.

Gydytoja ginekologė Dalia Augulienė perspėja, jog norint išvengti problemų nevaisingumo profilaktiką reikia pradėti itin anksti – vaikystėje, paauglystėje, brendimo laikotarpiu.

Autorės nuotr.

Psichologinis nusiteikimas gali būti lemiamas

Tėvystės siekianti nevaisinga šeima dažniausiai būna ne vienerius metus tiriama bei nesėkmingai gydoma, kol pagaliau ryžtamasi pasinaudoti pagalbiniais apvaisinimo metodais. Dažna šeima, ypač mūsų šalyje, stengiasi nuslėpti nuo draugų, pažįstamų ar netgi artimųjų tai, kokiu būdu ji tikisi susilaukti vaikų. Šalyse, kur nevaisingumo gydymas pagalbiniais apvaisinimo metodais finansiškai valstybės neremiamas, įtampa, varginanti šeimą, būna dar stipresnė, kadangi reikia spręsti ne tik psichologines, bet ir finansines probelamas. Kasmet Lietuvoje atliekama apie 200 dirbtinio apvaisinimo procedūrų, nors, leidžiant finansinei padėčiai, norinčiųjų būtų apie du tūkstančius. "Nevaisingumo gydymas - ne tik skaudi, bet ir labai daug kainuojanti negalinčių turėti mažylio šeimų problema, - sako ginekologė. – Kiekviena gydoma šeima viliasi, kad viskas baigsis gerai, tačiau nesėkmės atvejų, deja, vis dar pasitaiko labai daug – tik kas penktas dirbtinio apvaisinimo ciklas baigiasi vaikelio užsimezgimu ir gimdymu. Keturios šeimos patiria nusivylimą. Bostone nustatyta, kad moterims, patyrusioms du ar daugiau apvaisinimo ciklų, depresija prilygsta situacijai, kai sergama vėžiu, širdies liga ar AIDS. Neretai būtina psichologo pagalba, kuria stengiamasi sumažinti įtampą šeimoje įtikinant tikėtina sėkme. Patirtis leidžia tvirtinti, kad geras psichologinis šeimos nusiteikimas susijęs su geresniais apvaisinimo rezultatais."

Gydymo esmė – ištiesti gamtai pagalbos ranką

Dirbtinis apvaisinimas dažniausiai nėra pirmasis gydymo būdas, kurio griebiamasi gydant nevaisingas poras. Šiuolaikiškos nevaisingumo klinikos siūlo daug naujų gydymo būdų, tačiau visų gydymų tikslas – paruošti spermijus ir kiaušialąstę taip, kad padidėtų galimybė jiems susijungti, įvyktų apvaisinimas, susiformuotų embrionas ir būtų sėkmingas nėštumas. Esant normaliai moters abiejų ar bent vieno kiaušintakio anatomijai ir funkcijai, neretai užtenka vyro spermą suleisti tiesiog į gimdos ertmę, tačiau šis gydymo ciklas ne visada būna lengvas bei sėkmingas. "Spermijų sušvirkštimas yra vienas paprasčiausių, nesudėtingiausių bei palyginti nebrangiausių apvaisinimo metodų, kuriuo nevaisingos šeimos gydomos nuo XVIII amžiaus, - pasakoja medikė. – Dažniausia spermos sušvirkščiama moteriai į gimdą ar gimdos kaklelio kanalą. Veiksmingiausiai nevaisingos šeimos gydomos spermijų sušvirkštimu į gimdą. Spermos moteriai gali būti sušvirkščiama natūralaus mėnesinių ciklo ovuliacijos metu ar sužadinus kiaušidžių funkciją ir ovuliaciją. Geresnių rezultatų pasiekiama, kai dirbtinis apvaisinimas moters kūne atliekamas po kiaušidžių funkcijos stimuliavimo. Beje, tuo metu moters kiaušidėse subręsta daugiau folikulų, tad didėja daigiavaisio nėštumo tikimybė. Sušvirkštus sutuoktinio spermos, pastoja tik 5-15 proc. moterų, todėl siekiant apvaisinimo atliekamos net 4-6 tokios procedūros. Manoma, kad daugeliu atveju nesėkmę lemia spermos pakitimai - maža spermijų koncentracija bei menkas jų judrumas. Taikant GIFT (gametų perkėlimo į kiaušintakius) metodą, iš kiaušidės paimtos kiaušialąstės beveik iš karto grąžinamos atgal į kiaušintakius, prieš tai jas sumaišius su nedideliu spermos kiekiu. Kadangi kiaušialąstės paimamos ir grąžinamos atgal per vieną procedūrą, naudojama laparoskopija, kurios metu atliekamas nedidelis pilvo sienelės pjūvis, taikomas bendrasis nuskausminimas."

"Vaikų iš mėgintuvėlio" metodas - tik kraštutinumas

Nevaisingos šeimos apvaisinimo ne moters kūne metodais gydomos tada, kai kiti metodai buvo neveiksmingi arba kai dėl kitų priežasčių jie negalimi. Vienas pagrindinių apvaisinimo ne moters kūne metodų – įprastinis apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF), kuris reikalingas tik 5 proc. nevaisingų šeimų. Ši, anot medikės, tik iš pirmo žvilgsnio atrodanti paprasta procedūra susideda iš kelių nuoseklių etapų, kurių kiekvienas svarbus tolimesnei apvaisinimo eigai ir galutiniam rezultatui.

"Tai yra kraštutinis variantas, siūlomas tuomet, kai jokiais kitais būdais moteris negali pastoti, - tvirtina gydytoja. - Jo esmė ta, kad iš kiaušidžių folikulų paimtas kaišialąstes spermijai apvaisina specialiame inde, laboratorijoje. Apvaisintos kiaušialąstės dar kelias dienas laikomos laboratorinėse terpėse, kol pasidalyja daugybę kartų, o vėliau besiformuojantis embrionas perkeliamas augti moteriai į gimdą. Po embrionų perkėlimo vartojami medikamentai nėštumui gimdoje išlaikyti. Embrionų įsitvirtinimas gimdoje priklauso nuo daugelio veiksnių – gimdos būklės, hormonų pusiausvyros, nervų įtampos, embriono kokybės. Neįsitvirtinę embrionai, kaip ir natūralioje gamtoje, žūva."

Reali sėkmės tikimybė

Anot ginekologės, bendra dirbtinio apvaisinimo sėkmės galimybė yra tokia pati, kaip ir natūralaus apvaisinimo atveju, o kartais netgi didesnė. Kartojant gydymo ciklus sėkmės tikimybė pastoti didėja, tad 100 porų, pradėjusių gydytis dirbtinio apvaisinimo būdu, netruks pastebėti, jog besigydančių porų po kelių ciklų gerokai sumažėja. Po keturių ciklų gali pastoti iki 50 proc. porų, gydytų IVF ar GIFT būdu. Tikimybė pastoti yra mažesnė, jeigu moteris vyresnė negu 40 metų. Remiantis naujausiais intracitoplazminės spermijų injekcijos (ICSI) laimėjimais įrodyta, kad vyrai, turintys spermos sutrikimų, gali gerokai dažniau tapti tėvais.

Gydytoja džiaugiasi, jog viena jos nuo nevaisingumo gydyta šeima jau po pirmojo gydymo ciklo sėkmingai susilaukė trynukų. "Tai pirmas toks atvejis per mano ilgametę praktiką, - pasakoja ginekologė. – Vos tik sužinojusi, jog laukiasi trynukų, moteris sutriko, nes nerimavo, kaip šią žinią priims jos vyras, tačiau apsilankiusi kitą kartą ji pasidžiaugė, jog namiškiai naujieną priėmė su dideliu džiaugsmu. Mažylių tėvelis pasiimė tėvystės atostogas, anūkėlius padėti auginti žada močiutė."

Sveikatos receptus reikia pasirinkti patiems

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Visi norime gerai jaustis, gražiai atrodyti, turėti daug energijos ir puikią sveikatą. Vieni mano, jog šio eliksyro paslaptis – aktyvus sportas, kiti – kad tinkamai subalansuota mityba, treti teigia, jog tai tiesiog žalingų įpročių neturėjimas. "Visi galime susikurti norimą išvaizdą, puikią savijautą ir galimybę su džiaugsmu žengti gyvenimo keliu – žmogaus noras, tikėjimas, pastangos ir kryptinga veikla padeda pasiekti stulbinamų rezultatų", - tvirtina sveikos gyvensenos klubo "Šviesuoliai" pirmininkė Irena Alzbutienė.

Sveikos gyvensenos klubo "Šviesuoliai" pirmininkė Irena Alzbutienė sako, kad atsitiktinai nieko nebūna. Pasako jos, ji dėkinga sau, kad gebėjo priimti laiku atėjusią informaciją ir pasinerti į ją. Per 15 metų išbandyta viskas: eketė, šalto vandens procedūros, masažai, kvėpavimo praktikos, žarijos, vaisių ir daržovių sulčių terapija ir galybė žemiškų stebuklų, išmokiusių pažinti save.

Autorės nuotr.

Oficiali sveiko gyvenimo pradžia

Jau 15 metų ponia Irena aktyviai dalyvauja sveikos gyvensenos fronte. Per tą laiką perskaityta galybė literatūros apie sveiką mitybą ir sveiką gyvenimo būdą, išklausytos kelios dešimtys paskaitų, savo pačios kūnu pajaustas badavimo stebuklas, susipažinta su įvairiais sveikos mitybos mėgėjais – vegetarais bei jiems prijaučiančiais žmonėmis, žaliavalgiais, sėkmingai mintančiais tik žaliu, termiškai neapdorotu maistu, ir tais, kurie nė dienos be mėsos ištverti negali.

Pati susižavėjau daržovėmis – besirūpinant sveikata, kiekvieno mūsų pietų lėkštės didžiąją dalį turi užimti daržovės, o ne mėsa. Jei vyras valgo mėsą, tai man užtenka bulvių košės su daržovėmis. Tiesa, retkarčiais ir aš neatsisakau mėsos gabalėlio, tačiau vietoj kiaulienos renkuosi paukštieną ar kitą švaresnės mėsos gabalėlį. Pritariu manantiems, jog geriau suvalgyti mažą gabalėlį kokybiškos, nei kilogramą prastos mėsos."

D. Kepenio sveikatingumo mokykloje ponia Irena ne tik įgijo pradžiamokslį apie sveiką gyvenimo būdą, bet ir pirmąkart gyvenime dalyvavo atliekant ritualą "Mano sieloj šiandien šventė", kurio metu visi dalyviai apsikabindami vienas kitam linkėjo geros dienos. "Stovėjau tarsi stabo ištikta, - mena ponia Irena. - Žmonės vis ėjo, apkabindavo mane bei linkėdavo geros dienos, o mano rankos svyrojo ir nedrįso nieko apkabinti, taip giliai buvau įlindusi į savo kiautą! Širdy kirbėjo keistas jausmas. Dabar jaučiuosi visiškai laisva, apkabindama šalia savęs esantį žmogų. Teko pastebėti, kad šį barjerą įveikti turi kiekvienas naujai įsiliejęs į mūsų gretas."

Kas žingsnį – blogo maisto pagunda

Sveikuolė Irena prisipažįsta abejojanti, ar apskritai yra sveiko maisto, nes gamta užteršta, žmonės kvėpuoja užterštu oru, ant darže auginamų daržovių lyja nežinia kuo praturtintas lietus, o parduotuvių lentynos lūžta nuo modifikuoto maisto produktų.

Palangoje vykusiame seminare sveikuolė sužinojo, jog ypač reikėtų vengti vadinamojo prieskonių karaliaus – E621, praktiškai neturinčio nei skonio, nei kvapo. Šis sintetinis skonio stipriklis prastos rūšies peršaldytą mėsą geba paversti nepaprastu skanėstu. Pakliuvęs į organizmą, preparatas ypač greitai su krauju prasiskverbia į smegenis ir sustiprina alkio bei skonio pojūčius, todėl valgant net ir labai prastos kokybės maistą būna nepaprastai skanu. Nuo dažno E621 vartojimo skonio receptoriai praranda jautrumą, todėl dažnai jį vartojančiam žmogui maistas be šio papildo atrodo beskonis. Intensyviai vartojantis E621 praturtintą maistą žmogus ima skųstis galvos skausmais, širdies ritmo padažnėjimu, silpnumu raumenyse, mieguistumu ir daugeliu kitų negalavimų. Tad, anot pašnekovės, nėra ko stebėtis, kad dar mokyklos slenksčio nespėję peržengti vaikai skundžiasi regėjimo sutrikimais, alergijomis, serga astma, diabetu ir kitomis rimtomis ligomis. "Valgyti nesveikus produktus yra tas pats, kaip į dyzelinio automobilio variklį pilti benziną. Kaip mašina, taip ir ilgainiui užterštas žmogaus kūnas pradeda "užsikirsti". Žinoma, nuo civilizacijos nepabėgsi, tačiau jos gėrybėmis privalu naudotis saikingai ir protingai. Nepatingėkime atidžiau rinktis maisto produktus, atkreipdami dėmesį į tai, kas parašyta etiketėje, - pataria ponia Irena. - Pirmenybę teikiant ne svečiose, bet mūsų šalyje augantiems vaisiams bei daržovėms."

Pilnas skrandis – žalingas įprotis

Kad valgiu neužterštume kūno, svarbu galvoti ne tik ką, bet ir kiek valgome, nes viskas, ko organizmas nebepajėgia suvirškinti, kaupiasi mūsų kūno silpnosiose vietose ir virsta liga. "Esu tai, ką suvalgau", - mėgsta sakyti prancūzai, o Ajurveda patikslina: "Ir ką pasisavinu." Ajurvedos posakis "Ama – visų ligų mama" ypač populiarus tarp sveikuolių. Ama – toksinai, druskos, riebalai, nuodai, šlakai ir visos kitos blogybės, kurių perteklius žmogaus organizme, anot ponios Irenos, sukelia gaisrą.

"Valgant reikia turėti saiką, o ne kimšti tiek, kad vos tik pakilus nuo stalo kūną užlieja tingulio ir miego banga, kadangi organizmas visą energiją nukreipia ne kokiai nors veiklai, o maistui virškinti, - sako ponia Irena. – Ši pilnumo būsena, kuri jaučiama kaskart pavalgius, pamažu tampa įprasta, suvokiant ir vertinant ją kaip sotumo jausmą. Iš tiesų, suvalgę sveiko maisto, skrandyje turite patirti ne pilnumo, bet lengvumo jausmą, kuris iš pradžių sudaro alkio įspūdį. Sotumo jausmas kyla ne iš karto, bet palengva, suteikdamas organizmui energijos, darbingos bei geros nuotaikos visai dienai."

Tingime būti sveiki

Ligas sukelia besaikė mityba ir netinkama gyvensena. Gera sveikata - gera savijauta, puiki nuotaika, pasitikėjimas savimi. Ne veltui sakoma: "Susirgai – keisk mitybą, esi nelaimingas – keisk aplinką." Kaip elgiamės susirgę? Puolame į depresiją, ryjame ne tik daktarų, vaistininkų, bet ir pažįstamų rekomenduotas tabletes, kantriai sėdime prie televizoriaus, laukdami stebuklo, retsykiais pavartydami vieną kitą straipsnį apie sveiką gyvenimo būdą, tačiau patys nesiruošiame nieko daryti. Jei mažiau tingėtume ir daugiau imtume domėtis tuo, ką valgome, susimąstytume, ar tik ne laikas keisti savo gyvenimo būdą bei požiūrį į daugelį dalykų, išmoktume valdyti pyktį, stengtumės patirti kuo mažiau neigiamų emocijų, išvengtume daugelio ligų ir visų kitų blogybių. Ar bus mūsų gyvenimas ilgas, sveikas ir laimingas, priklauso tik nuo mūsų pačių.

"Be darbo nieko nebus, - užtikrina sveikuolė Irena. – Reikia stengtis nugalėti tai, ką per savo tingumą į kūną įsileidai. Tam, be abejo, reikalingos žinios. Man pačiai prireikė nemažai laiko, kol išmokau įgytas žinias pritaikyti kasdienybėje. Kada sirgau sloga, net neprisimenu, galbūt žiemą maudydamasi eketėje visas ligas joje palieku. Džiaugiuosi, jog nei mano rankinėje, nei namuose nėra jokios tabletės, nors dauguma mano amžiaus žmonių be jų neapsieina. Nemanau, kad labai sveika gerti vaistus, nes jie tik užblokuoja skausmą. Žinoma, daugeliui to užtenka, nes žmogus vien iš savo tingumo pasitenkina palengvėjusia savijauta, nebesukdamas sau galvos, kas iš tiesų vyksta jo organizme, vos tik tabletė ima tirpti skrandyje."

Avantiūra ligoninėje

Kai po operacijos teko slaugyti vyrą, anot sveikuolės, ji dar nieko nežinojusi apie sveikuolišką judėjimą. Ponia Irena vis dar mena, kaip kaskart prieš eidama lankyti savo vyro ji, kaip ir dauguma savo artimuosius slaugančių žmonių, skubėdavusi turgun pirkti šviežios mėsos buljonui, spanguolių – kisielui ir pilnais krepšiais nešina visokio gėrio pasukdavusi ligoninės link.

"Tik vėliau supratau, kad ne palengvindavau, bet dar labiau apsunkindavau ligonio gyvenimą, nors mano norai buvo patys geriausi – kuo greičiau padėti atgauti prarastas jėgas. Belieka džiaugtis, kad mano netinkama, tačiau iš širdies teikiama pagalba nepadarė didelės žalos, - atvirauja sveikuolė. – Iš spanguolių reikėjo spausti sultis ir duoti ligoniui, o ne virti kisielių, kurio sudedamosios dalys rūgštis ir krakmolas visiškai nesuderinami, todėl skrandžiui nepriimtini produktai."

Vėliau, po dar vienos savo vyro operacijos, ponia Irena jau buvo įgijusi patirties. Operacija buvo sudėtinga, tad po jos buvo rimtas pooperacinis laikotarpis. Ligonį prižiūrintis gydytojas griežtai prisakė tris paras neduoti gerti nė lašo vandens, tik nuolat juo vilgyti ligoniui lūpas. "Kai baigiasi badavimo laikas, reikia vėl pamažu organizmą pripratinti prie maisto, todėl be galo svarbu teisingai "išeiti" iš badavimo dietos. Visų pirma reikia pasirūpinti kasos darbo atkūrimu, todėl būtina išgerti bent pusę stiklinės rūgusio pieno, vėliau – skiestų sulčių. Buvau šokiruota, kai slaugytoja į palatą įėjo nešina lėkšte manų košės, kurią, žinoma, liepiau kuo skubiau nešti atgal, - pasakoja ponia Irena. - Taip ir nesupratau, ką ligoninėje veikia dietologai, nes ligonio mityba pooperaciniu periodu tekdavo rūpintis pačiai. Gerai, jei žmogus žino, ką tokiu atveju daryti, tačiau daugelis apie tai neturi nė menkiausio supratimo. Artimieji ligoniui neša kas ką sugalvoja, o vėliau skėsčioja rankomis, kai iš visos širdies suneštų gėrybių neatlaikę skrandžiai ima ir užsiliepsnoja".

Žmogus yra toks, kokios yra jo mintys

Jeigu norime, kad mūsų gyvenimas iš esmės pasikeistų, pirmiausia derėtų pakeisti savo mintis. Anot ponios Irenos, negali žmogus būti laimingas ir sveikas, jei jis neseka savo minčių. Žmogus laimingas tiek, kiek pats nori būti laimingas. Mąstydami sukuriame tam tikrą mus supančią aurą – mūsų mintys, žodžiai, įsitikinimai suformuoja mūsų patyrimus ir mūsų gyvenimą. Jei savo protą programuojame tyromis mintimis, tai gyvename tyrai, o jei protas kupinas netyrų minčių – gyvename nedorai. Jausmai ir mintys mūsų kūnui yra tarsi kuras, energija ir sveikatos pagrindas. "Tai, ką darai, reikia daryti 100 procentų, - tvirtina sveikuolė. – Norint pasiekti užsibrėžtą tikslą, visos mintys turi būti nukreiptos būtent į tuo momentu atliekamą veiksmą, o ne blaškytis kitoje erdvėje. Apie ką mąstome gamindamos maistą? Dažna šeimininkė produktus į puodą krauna galvodama apie tai, kas ką pasakė darbe, ar apmąstydama kitus dienos įvykius, tad nėra ko stebėtis, kad po atmestinai be meilės lašo paruoštos vakarienės namiškiai ima skųstis skrandžio skausmais ar dujomis žarnyne."

Užklupus artritui gyvenimas nesustoja

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Pasikalbėti apie gyvenimą, paženklintą reumatoidiniu artritu, ėjau į traumatologijos skyrių, kuriame pašnekovė gydėsi šlaunikaulio lūžį. Norėdama parodyti stiprybę jai teikiančią kuklutę maldaknygę, sukaupusi visas jėgas moteris sunkiai ištiesė ligotą ranką, tačiau jai iš veido nė akimirkos nedingo nuoširdumu trykšte trykštanti šypsena. "Liga nesugebėjo atimti iš manęs entuziazmo, o akistata su negale išmokė į gyvenimą pažvelgti kitomis spalvomis", - sako ponia Valerija Noreikienė.

Reumatoidiniu artritu serganti Valerija Noreikienė sako, kad bendraujant su likimo draugais užsimiršta bėdos, geliantis skausmas.

Autorės nuotr.

Užklupo netikėtai

"Ligos priežasties nežinau, kaip, beje, ir jos pradžios nė nepastebėjau, tik vieną gražų rytą pabudusi supratau, kad nebegaliu atsikelti iš lovos, - pasakoja ponia Valerija. – Kai esi jauna, darbingo amžiaus, nuolat tarp nesibaigiančių reikalų besisukanti moteris, labai sunku priimti netikėtai į gyvenimą įsiveržusią ligą. Sustingęs man nepaklųstantis kūnas siaubingai išgąsdino mane – negalėjau ne tik atsikelti iš lovos ar pasiversti ant šono, bet netgi nepajėgiau pajudinti rankų. Vėliau kas rytą net ir smulkiausi sąnariai vieningai skelbdavo sąmokslą, o geliantis, ne vieną ašarą nubraukti priverčiantis skausmas dar labiau apsunkino jau ir taip pasikeitusią mano kasdienybę. Artėjant vakarui, kūno sąstingis pamažu atlėgdavo, tad judesiai tapdavo šiek tiek lengvesni." Vis dėlto vėliau paaiškėjo, jog reumatodinio artrito priežastis slypi ponios Valerijos imuninėje sistemoje – sąnario uždegimą sukelia žmogaus organizme atsirandantys vadinamieji imuniniai kompleksai, kurie labai dažnai "įsikuria" sąnarių kapsulėse, sukeldami jų uždegimą. Liga pirmiausia pradeda niokoti mažuosius – plaštakų, pėdų bei riešų sąnarius, vėliau neaplenkdama ir stambesniųjų - alkūnių, pečių, kelių, klubų - sąnarių.

Ligos palydovas – geliantis skausmas

Reumatoidinis artritas ponios Valerijos gyvenimą pasuko kita linkme. Susitikimai su medikais poniai Valerijai padėjo pažinti ligą, išmokė valdyti save, savo kūną bei atrasti pagalbos sau metodus ir pritaikyti pačius paprasčiausius veiksmus, kad gyvenimas taptų bent šiek tiek lengvesnis. Moteris džiaugiasi, jog geliantį skausmą apraminti padėjo medikamentai, nors iš pradžių liga ilgai nepasidavė gydoma. "Vaistų asortimentas ganėtinai didelis, tačiau praėjo nemažai laiko, kol medikams pavyko atrasti mano organizmui tinkamus medikamentus, išlaisvinusius nuo varginančio bei sunkiai pakeliamo skausmo, kurio galbūt nesukelia kitos ligos, - svarsto pašnekovė. – Kiekviena liga žmogui jo gyvenime sukelia ne tik sumaištį, bet ir diskomfortą, tačiau kai neįmanoma apsiginti nuo ligą lydinčio skausmo, gyvenimas tampa išties sudėtingas."

Ligos pėdsakai – deformuoti sąnariai

Reumatoidinis artritas niokoja ne tik sąnarius, bet ir aplink juos esančius raiščius, sausgysles bei kitus audinius. Dėl šios priežasties išsikraipo plaštakų ir pėdų pirštai, atsiranda deformacijos, primenančios gulbės kaklą, plaktuką ar sagos kilpą. Neretai pasitaiko, kad pirštai susikryžiuoja tarsi žirklės, tuomet į pagalbą tenka kviestis chirurgus, tačiau, anot ponios Valerijos, net ir tuomet žmogaus širdis nenustoja svajoti, o darbščios, nors ir negrįžtamai ligos deformuotos rankos kurti tai, kas miela širdžiai ir gražu akiai. Ponia Valerija kartu su kitomis sąnarių ligomis sergančiomis moterimis rezga mintį apie reumatoidinio artrito iškraipytų rankų fotografijų parodą. "Mes norime parodyti, jog ištiktas negalės žmogus nepuola į neviltį, bet atranda savyje iki tol kažkur giliai tūnojusių jėgų ir sukuria stebuklus, apie kuriuos būdamas sveikas dėl laiko stokos galėjo tik pasvajoti", - sako ponia Valerija.

Gydymui - ir senolių išmintis

Anot pašnekovės, ši žiauri sąnarius niokojanti liga ją paskatino išbandyti liaudies medicinoje gerai žinomus gydymosi metodus. Kiekvienas patarimas priimtas su didžiausia viltimi, jog liga nors trumpam taps švelnesnė. "Kas rytą stipria vandens srove stengiuosi išjudinti sustingusius sąnarius, kad galėčiau pakelti rankas ir susišukuoti plaukus, valgydama paimti šaukštą, atsiriekti duonos ir atlikti kitus veiksmus, apie kuriuos būdami sveiki niekada nė nesusimąstome, nes kol sąnariai sveiki, mes jų tarsi nejaučiame, - tikina ponia Valerija. – Ne kartą sąnarių skausmą malšinau kvapnioje kadagių šakelių vonioje, išbandžiau įvairius kompresus, tepalus, iš pačios rinktų žolelių prisiruošiau antpilų, nuovirų. Nors visos šios priemonės nepašalina ligos priežasties, jos bent laikinai apmalšina skausmą ir sumažina kūno įtampą."

Nevengia kitų ligų draugijos

"Liga viena nevaikšto, - atsidūsta ponia Valerija. Reumatoidinį artritą lydi osteoporozė, kuri ganėtinai greitai mano kaulus pavertė trapiais cukraus gabaliukais, nuo menkiausio barkštelėjimo subyrančiais į sunkiai surenkamą visumą." Osteoporozė ypač pavojinga paspaudus šaltukui bei iškritus pirmajam sniegui, nes tuomet sunkiausia išvengti griuvimo. Osteoporozei būdingas ir, beje, labai pavojingas, šlaunikaulio lūžis neaplenkė ir ponios Valerijos, kai ji spustelėjus pirmiesiems šalčiams, netikėtai slystelėjusi pargriuvo gatvėje. "Reumatodinis artritas negailestingai sunaikino klubo bei kelio sąnarius, tad trejus metus laukusi eilėje po dviejų sėkmingų operacijų bei ilgo reabilitacijos periodo išmokau valdyti dirbtinius kelio ir klubo sąnarius, - pasakoja ponia Valerija. – Osteoporozės pažeistas šlaunikaulis lūžo kaip tik tarp tų dviejų dirbtinių sąnarių. Esu itin dėkinga iš naujo mane "surinkusiems" medikams, kurie kol kas negali manęs nudžiuginti geromis lūžio gijimo prognozėmis."

Pasigedo dvasinės pagalbos

Kiekvienas žmogus – individualybė, tačiau, anot pašnekovės, netikėtai susirgus sunkia įprastą gyvenimo ritmą stabdančia liga net ir pats stipriausias žmogus išmušamas iš pusiausvyros, todėl psichologo pagalba kiekvienam sergančiajam yra gyvybiškai būtina. Ponia Valerija įsitikinusi, jog tokia pagalba padėtų ne tik suvokti kupinus nerimo pojūčius bei dar nepatirtus išgyvenimus, kuriuos tenka išgyventi staiga užklupus ligai, bet ir palengvintų susitaikymą su liga, išmokytų ją kontroliuoti. "Liga – tai pamoka, kurią privaloma išmokti, antraip labai lengva palūžti kasdien galinėjantis su skausmu", - tvirtina moteris. Dvasinė pagalba – stiprus vaistas, padedantis iš naujo grįžti į visavertį gyvenimą, nesvarbu, jei ir nebe į tokį, koks buvo prieš tai. Deja, būtent jos dar labai trūksta mūsų poliklinikose ir ligoninėse.

Stiprybė – maldoje

V. Noreikienė tikina, jog negyvena vien tik liga, būna dienų, kai Dievas, grąžindamas stiprybę jos sustingusiam kūnui, leidžia pasijausti geriau. "Niekada neprarandu vilties, jog mane varginanti bloga savijauta truks tik laikinai. Visada tikiu, jog išaušus dienai pasijusiu daug stipresnė, - šypsosi pašnekovė. – Tomis stiprybės kupinomis akimirkomis ypač mėgstu krapštinėtis savo darže – sodinti, ravėti, o paskui džiaugtis tuo, ką pavyko užauginti. Stengiuosi neapkrauti kitų. Vaikams visada sakau, jog ateis diena, kai jie galės pasirūpinti manimi, tačiau kol dar įstengiu, judu pati, nes tai man teikia didelį malonumą." Ligos išvargintais pirštais ponia Valerija sklaido mažytę maldaknygę, kurią parašė Sibiro tremtyje kalinti lietuvė mergaitė, nė akimirkos nepraradusi vilties bei tikėjimo geresniu rytojumi. "Pykčio užantyje nelaikau, - sako ponia Valerija. – Ant ko pykti? Tas, kuris pyksta, nepažįsta Dievo. Neužtenka retkarčiais nueiti į bažnyčią, persižegnoti, atsiklaupti – tai tik paviršutinis tikėjimas. Gilios dvasinės studijos padeda priimti visus gyvenimo išbandymus. Gyvenimo, kaip ir ligos, deja, nepasirinksi, tad man nekyla minčių, kodėl būtent aš susirgau sunkia skausminga liga."

Bendravimas – savotiškas gydymo metodas

Anot pašnekovės, kas geriau supras tave kamuojančią bėdą, jei ne tos pačios ligos varginami likimo draugai. "Į pirmąjį susirinkimą atėjo mažytė saujelė žmonių, tačiau vėliau žmonės pas mus plaukte plaukė, nes suprato, kaip svarbu susiburti draugėn, kad galėtų pasidalyti savo patirtimi, bendrai spręsti iškilusias problemas, domėtis gydymo naujovėmis, - pasakoja ji. - Kiekvienam labai svarbu žinoti kuo daugiau apie savo ligą, nes žinios padeda ilgiau išlikti savarankiškiems bei aktyviems. Vienas pats su tik tau rūpimu klausimu taip ir liksi nežinodamas – pas ką, žmogau, tu nueisi ir kieno gi tu pasiklausi? O kur dar smagaus draugiško juoko terapija bei mumis nuolat besirūpinančių gydytojų reumatologių Jolantos Jankauskienės, Rasos Kaušienės, Vidos Basijokienės skleidžiama pati naujausia informacija apie reumatoidinio artrito gydymo pasiekimus. O svarbiausia - bendraudami vieni su kitais tarsi pamirštame savo ligą, sąnarių skausmas tampa nebe toks skausmingai geliantis."

Natūralumas užkerta kelią alergijai

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Keičiantis visuomenės gyvenimo būdui, alerginės ligos sparčiai plinta visame pasaulyje. Jos vis dažniau diagnozuojamos mažiems vaikams. "Vaikams reikia atiduoti visa, kas geriausia, nes tik stiprus imunitetas padeda išvengti daugelio ligų", - sako vaikų alergologė Regina Mačiulienė.

Medikai stebisi, kad tėvai į alergologus kreipiasi tik tada, kai vaiką beria, o dusulys jiems neatrodo vertas dėmesio.

Povilo LUNGĖS nuotr.

Paveldėjimas turi didelę įtaką

Alergija gali pasireikšti jau nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų, tačiau neretai alergijai išsivystyti reikia laiko. Alergijos priežastys, anot alergologės, nėra visiškai aiškios. Alerginėms ligoms atsirasti didelę reikšmę turi paveldimumas, kurio įtaką rodo mokslinių tyrimų rezultatai – tose šeimose, kuriose nors vienas iš tėvų serga alergija, pavojus vaikams padidėja iki 50 proc., o pats polinkis sirgti alerginėmis ligomis paveldimas net iki aštuntos kartos, tačiau paveldėjimas ne visada lemia, jog vaikas būtinai susirgs alergine liga. Be to, ji vaikams nebūtinai turi pasireikšti tokia pati, kaip ir tėvams ar jų seneliams. Vaikai gali paveldėti polinkį sirgti alerginėmis ligomis, o ne tam tikrą ligą – šienligę, bronchinę astmą, atopinį dermatitą ir pan. Net ir tos šeimos, kuriose nėra sergančiųjų alergija, gali susilaukti kūdikio, kuris ja sirgs. Yra pastebėta, kad kuo labiau civilizuota šalis, tuo daugiau joje sergančiųjų alergija. Manoma, kad tam įtakos turi ne tik genetiniai veiksniai, bet ir pasikeitusi aplinka, labiau apdorotas, pasterizuotas, konservuotas maistas, gausus chemijos naudojimas buityje.

Abejingumas ar nesupratingumas?

Alergologams didelį susirūpinimą kelia sparčiai didėjantis astma sergančių vaikų skaičius. Lietuvoje astma serga 2-3 proc. vaikų, Europoje sergančių šia liga mažųjų pacientų yra kur kas daugiau. "Galbūt mes nežinome visų sergančiųjų, kadangi tėveliai pagalbos į medikus dažniausiai kreipiasi tik tuomet, kai vaikui odoje aiškiai matyti bėrimas. Tuo tarpu vaiką varginantis dusulys bei kiti astmai būdingi simptomai, atsirandantys dėl grįžtamo kvėpavimo takų susiaurėjimo, jiems neatrodo verti dėmesio", - stebisi alergologė. Astmos priežastys gali būti įvairios: infekcija, aplinkos užterštumas, buities sąlygos ir pan.

Mažieji pacientai sunkiau nei suaugusieji išgyvena astmos priepuolius, todėl tėvai, anot medikės, vos tik pamatę pirmuosius vaiko asmtos požymius, turėtų susirūpinti, nes kuo anksčiau nustatomi alergenai ir pradedamas gydymas, tuo liga mažiau trikdo gyvenimą. "Tėveliai turi suprasti, kad alergišką vaiką būtina saugoti nuo jam žalingą poveikį keliančių alergenų. Vaikus reikia auginti natūralioje aplinkoje - kuo labiau stengsitės apsaugoti savo mažuosius, tuo didesnė tikimybė, kad jų nevargins jokios alerginės ligos", - tvirtina alergologė.

Astma ir rinitas dažnai kartu

Anksčiau buvo manoma, kad maži vaikai beveik neserga sezoniniu alerginiu rinitu, tačiau dabar vis dažniau ši liga diagnozuojama paauglystėje. "Buvę visiškai sveiki vaikai vieną gražų pavasario rytą pradeda ašaroti ir sloguoti. Juos ima varginti galvos skausmas, gomurio, ausų niežulys, kartais susilpnėja ar laikinai išnyksta uoslė, - pasakoja alergologė. - Vaikai, sergantys alerginiu rinitu, sunkiai kvėpuoja per nosį, todėl sumažėja jų aktyvumas bei darbingumas dieną metu, o dėl nosies obstrukcijos blogiau išsimiegoję naktį jie dieną būna mieguisti bei nervingi. Alerginis sezoninis rinitas trunka kelias savaite, tad vaikui tai yra išties rimta liga, gerokai sutrikdanti jo gyvenimo kokybę ir netgi apribojanti ne vieno vaikino ateities svajonę – būti kareiviu."

Alerginis rinitas nėra vien tik sloga. Jis turi būti laiku diagnozuojamas ir kruopščiai gydomas, nes alerginė sloga dažniausiai prasideda anksčiau negu astma ir didina riziką ja susirgti. Šios abi ligos yra alergijos įkvepiamiems alergenams pasireiškimas kvėpavimo takuose. Įrodyta, kad nosies gleivinės uždegimas, pablogėjęs kvėpavimas pro nosį pablogina astmos eigą. Ir atvirkščiai, adekvačiai gydant lėtinę slogą, sumažėja astmos simptomų, užtenka mažiau vaistų astmai kontroliuoti.

Vaikų alergologė Regina Mačiulienė primena, kad polinkis sirgti alerginėmis ligomis paveldimas net iki aštuntos kartos.

Autorės nuotr.

Alergija gyvūnams išlieka ilgai

Kasdieniško gyvenimo pavyzdys – alergija gyvūnų plaukams. Anot medikės, dažniausiai alergija būna katėms ir šunims, rečiau – žiurkėms, pelėms, jūrų kiaulytėms, paukščiukams ar kitiems gyvūnams. "Žmogaus organizmas geba ilgai įsiminti, koks alergenas jį įaudrino. Subrendęs žmogus, jau spėjęs pamiršti vaikystėje jį varginusią alergiją gyvūnams, nuėjęs į svečius, kur yra katinas, dar jo nė nematydamas ima skųstis staiga jį užklupusiais, gerai jam žinomais požymiais – šnarpštimu, čiaudėjimu ar net į astmą panašiais priepuoliais, kuriuos sukelia alergija gyvūnams."

Gyvūnų alergenai yra baltymai, esantys seilėse, šlapime bei plaukuose, kuriems patekus ant odos ar įkvėpus sukeliama alerginė reakcija, nes išsiskiria histaminas, sukeliantis tinimą, ašarojimą bei kitus šienligės ar astmos simptomus. "Alergija naminiams gyvūnams paprastai paūmėja rytais – nuolat pabundama užgulta nosimi, būnant namuose vargina sausas kosulys, o išėjus į gryną orą būklė pagerėja. Kaip bebūtų skaudu, norint išvengti alergijos, gyvūno pravartu atsisakyti. Beje, įnamiui suradus naujus šeimininkus, alergija iš karto nepraeina – kartais prireikia net metų, kad namų aplinka susinormalizuotų", – sako gydytoja.

Vaistai ne tik gydo

Viena labiausiai paplitusių alergijų – alergija vaistams, kuri vaikui pasireiškia paprastu odos bėrimu. Itin dažnai alerginės reakcijos pasireiškia antibiotikams, vaistams nuo uždegimo, analginui, paracetamoliui. Dažniausiai alerginės reakcijos vartojus vaistų išryškėja ne pirmą dieną, o po kelių dienų. Diagnozuoti alergiją vaistams, anot gydytojos, gana sudėtinga ir dažnai reikalauja gydytojo patirties. "Pasitaiko atvejų, kai peršalimo liga sergančiam mažyliui nuo paskirtų vaistų gausos išberia odą, ji parausta, niežti, vargina bendras pykinimas, liguista savijauta, karščiavimas. Be to, neretai sergantį vaiką mamos pavaišina prekybos centruose pirktomis koncentruotomis sultimis, vėliau dėl jų žalingo poveikio neteisingai apkaltindamos vaistus, - pasakoja gydytoja. – Patartina kuo rečiau vartoti "skanius" vaistus – antibiotikų suspencijas, sirupą nuo kosulio bei temperatūros. Alergines reakcijas rečiau sukelia vaistai tablečių pavidalu, tad geriau, reikalui esant, tabletę dalyti į tris dalis, negu duoti gerti įvairias suspencijas, sirupą ir pan. Žinoma, esti vaikų, kurie griežtai atsisako gerti tabletę, tuomet reikia stengtis rasti kompromisą."

Motinos pienas užkerta kelią alergijai maistui

Gydytoja apgailestauja, jog mamytės pamiršo, kaip reikia virti košę bei spausti sultis. Sparčiai gerindamos savo gyvenimo kokybę, mažyliams jos perka mišinukų, kuriems paruošti užtenka vos kelių minučių. Nesubrendusi vaiko virškinimo trakto funkcija sąlygoja nevisavertį maisto virškinimą. Kūdikio svoris iki vienerių metų patrigubėja, o greitai didėjant kūdikio svoriui reikia daug daugiau maisto. Ne visai suvirškintas maistas ir jo apykaitos produktai gali būti alergenų šaltinis, nes virškinamojo trakto gleivinė pirmaisiais gyvenimo metais yra pralaidesnė, tad į organizmą patenka ne tik paprastesni, bet ir sudėtingesni cheminiai maisto produktų apykaitos junginiai.

Paprastai virkšinamajame trakte baltymai suskaidomi į amino rūgštis, kurios per gleivinę rezorbuojasi į kraujotaką. Būtent iš šių amino rūgščių organizmas gamina savo sudėtinius baltymus. Kūdikio gleivinė praleidžia ne tik amino rūgštis, bet ir baltymines daleles, kurios sukelia alerginę reakciją. Vaiko imuninė sistema atpažįsta tuos baltymus kaip svetimus ir gamina jiems antikūnus. Kai kūdikis gauna karvės pieno, jo organizmas gamina antikūnus svetimiems baltymams. Nors moksliškai nėra įrodyta, tačiau manoma, kad kuo anksčiau kūdikis pradedamas maitinti dirbtinai, tuo daugiau jo organizme atsiranda antikūnų pieno antigenams. Maitinant naujagimį motinos pienu, į organizmą patenkantys baltymai nėra svetimi, todėl jo nealergizuoja.

Blogas maistas tas, kuris ilgai negenda

Alergologė sako, jog alerginė reakcija maistui yra gana reta – ji pasireiškia gal apie 5 proc. gyventojų. Beje, kūdikystėje prasidedantis atopinis dermatitas nėra sąlygotas vien tik maisto. Tarp sergančiųjų atopiniu dermatitu alergiją maistui turi 25 proc. kūdikių. Esant alergijai kokiam nors maisto produktui, organizmo reakcija atsiranda tuoj pat, vos tik suvalgius maistą, sukeliantį alergines organizmo reakcijas, dėl kurių tenka skubiai kreiptis į gydytoją. Jeigu alergenas nėra nustatomas ir liga negydoma, alergija maistui gali išsivystyti į sunkesnes alergines ligas. Uždelsus galimos netgi gyvybei pavojingos alerginės reakcijos. Alerginės reakcijos dažniausia pasireiškia odoje: ji tampa sausa, parausta, patinsta, ją išberia, niežti. Šiek tiek rečiau alergija pasireiškia virškinamojo trakto sutrikimais: pykinimu, pilvo skausmu, pūtimu, viduriavimu, ryklės ir liežuvio niežėjimu, lūpų tinimu ir t. t.

Gali sutrikti ir kvėpavimo takų sistemos veikla – pradedama kosėti, čiaudėti, dusti. Galimi ir nervų sistemos sutrikimai: galvos skausmas, padidėjęs dirglumas, kūdikiai tampa irzlūs, be aiškios priežasties verkia, sutrinka miegas ir t. t. Gydytojos teigimu, ne visi maisto produktai yra vienodai pavojingi žmogui, tačiau kai kurie jų pasižymi labai stipriomis alergizuojančiomis savybėmis ir yra vadinami tikraisiais alergenais. Bene dažniausiai vaikams alergiją sukelia pienas, kiaušiniai, žuvis, riešutai, soja, kviečiai, tačiau neretai alergenes reakcijas gali sukelti šokoladas, pomidorai, braškės, fermentinis sūris, rauginti kopūstai bei kiti produktai, skatinantys histamino išsiskyrimą organizme arba patys turintys aktyvių medžiagų – tiramino, serotonino ir kt. "Suaugusieji tegul valgo, ką nori, tačiau vaikai turi gauti natūralaus maisto, kuris turi ypatybę greitai gesti, o ne ištisus mėnesius būti tinkamas vartoti. Maisto priedai silpnina imunitetą, o jo stoką užpildo infekcinės arba alerginės ligos", - sako alergologė.

Geriausia profilaktika – motinos pienas

Anot medikės, sergant alergija, būtina kardinaliai keisti gyvenimo būdą. Siekiant išvengti alergijos, būtina gerai žinoti, kokia priemonė ar produktas sukelia neigiamas organizmo reakcijas, stengtis nevartoti alergiją sukeliančių medžiagų bei pasirūpinti, kad aplinkoje, kurioje gyvenate, nebūtų vaikui pavojo keliančio alergeno. "Tėvai turi rūpintis vaikų gerove. Jeigu vaikui alerginė astma kyla dėl namų aplinkos, reikėtų itin kruopščiai rūpintis buitimi – naikinti dulkių erkutes, kiek įmanoma dažniau skalbti patalynę, valyti čiužinius, lovą, pagalves, atsisakyti kilimų, užuolaidų, minkštų žaislų ir pan., drėgnu būdu dažnai valyti namų aplinką. Visos mamos, turinčios įgimtą polinkį ar sergančios alergine liga, prieš pastodamos turėtų itin saikingai vartoti maisto produktus, sukeliančius alergiją, o nuo pat pirmųjų nėštumo dienų visiškai išbraukti iš savo valgiaraščio dažniausiai alergiją sukeliančius maisto produktus: šokoladą, riešutus, kakavą, saikingai vartoti karvės pieno produktus, kiaušinius, grybus, kavą, vengti konservuotų ir marinuotų produktų, citrusinių vaisių bei nesaikingo vienos rūšies maisto, nors ir jaučia jam didelį potraukį. Gimus vaikeliui svarbiausia nepamiršti, jog geriausia alergijos maistui profilaktika mažyliui yra motinos pienas, - pataria medikė. - Vieniems alergija praeina, kitus ji kamuoja visą gyvenimą, tretiems atsiranda kitos alergijos formos."

Masažas - papildas prie mamytės meilės

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Dabar vis dažniau masažuotojo specialybę pasirenka aklieji ar silpnaregiai. Tai, kad regėjimo negalę turintys žmonės yra geri masažuotojai, liudija ir teigiamas darbdavių požiūris į juos. Stulbinamas pirštų jautrumas yra pagrindinė priežastis, kodėl studijas baigusių neregių bei silpnaregių darbdaviai nesibijo priimti į darbą.

Vaikus masažuojanti Rita Kriukovienė sako, kad norint rasti bendrą kalbą su vaiku reikia pamiršti suaugusiųjų gyvenimą ir gebėti persikelti į vaikiškas erdves.

Autorės nuotr.

Ypatingas pirštų jautrumas

"Aš labai džiaugiuosi priėmusi į darbą žmogų su negale, nes mane žavi jų itin atsakingas požiūris į jiems patikėtas pareigas, todėl kai darbo birža iš didelio kandidačių sąrašo pasiūlė pasirinkti regėjimo negalę turinčią masažuotoją, man nekilo jokių prieštaringų minčių, jog galbūt dėl savo negalės jaunoji specialistė nevisavertiškai atliks jai patikėtą darbą, - sako Šiaulių sanatorinio lopšelio-darželio "Pušelė" direktorė Florina Varkalienė. - Anaiptol, ne kartą teko girdėti, kad regėjimo negalę turintys žmonės yra apdovanoti ypatinga Dievo dovana – jautresniais nei mums, sveikiesiems, įprasta, rankų pirštais, o tai, be abejo, ir lemia atliekamo darbo kokybę. Darbas su vaikais reikalauja ypač daug švelnumo, tad švelnios rankos šiame darbe yra tiesiog būtinos."

Vaikai jaučiasi mylimi ir saugūs

Direktorė sako, kad pirmojo pokalbio metu būsimoji darbuotoja ją sužavėjo garsiai išreikšta mintimi, jog masažuojamas vaikas turi jausti malonumą. Iš tiesų dauguma tėvų, kuriems yra tekę vesti savo atžalas į masažo procedūras konsultacinėse poliklinikose, apgailestauja, jog jų mažyliai verkdavo masažuojami. Kad darželyje eidami į masažo procedūras vaikai brauktų ašarą, direktorė tikina nepastebėjusi. Pačiais gražiausiais žodžiais nuolat kalbindama mažylius masažuotoja jau spėjo įrodyti, kad ji išties yra labai gera specialistė. "Net saldu, kai kojytes masažuoja", - krykštauja masažo kabineto duris pravėrusi mažylė. Kokybiškai atliekamu masažu džiaugiasi ir vaikų tėveliai, kurie kartu su savo vaikučiais noriai dalyvauja masažo procedūrose.

Anot direktorės, kai aplink tiek daug pykčio, nevilties bei depresijos, masažuotoja Rita Kriukovienė į darbą ateinanti su malonumu ir šypsena veide. Tai tarsi dar kartą patvirtina visiems seniai žinomą posakį – pasirink mėgiamą darbą ir nereikės dirbti nė vienos dienos. Direktorė apgailestauja, kad jaunai specialistei tegalėjusi pasiūlyti 0,5 masažuotojo etato, nors šios paslaugos poreikis darželyje yra daug didesnis. "Dabar ne kiekviena mama gali parūpinti savo vaikučiui mokamo masažo procedūras, mūsų darželyje ši kokybiška paslauga teikiama nemokamai, tereikia atnešti medicininę pažymą iš gydytojo, kad vaikui rekomenduojamos profilaktinės masažo preocedūros, - sako direktorė. - Tai, kad mažiesiems išties patinka masažas, parodo jų spindinčios akys ir su džiaugsmu tariamas žodelis "mane!", vos tik masažistė pasirodo grupės tarpduryje."

Darbas su vaikais – privilegija

Jaunoji specialistė prisipažįsta, jog nė nesitikėjusi, kad dirbti su vaikais bus paprasta ir malonu. "Norint rasti bendrą kalbą su vaiku, reikia pamiršti suaugusiųjų gyvenimą ir gebėti persikelti į vaikiškas erdves. Nėra vienodų vaikų, kiekvieno mažylio skirtingi pojūčiai, - dalijasi pastebėjimais masažuotoja. - Man tenka masažuoti dvynukes, kurias, kai jos kartu, atskirti nėra lengva, tačiau masažo metu rankomis jau spėjau pajusti, kokios skirtingos jų nugarėlės. Po kelių masažo procedūrų paaiškėjo ir skirtingi mergaičių vidiniai pasauliai – viena kaskart smalsiai praveria suaugusiųjų pasaulio duris, kita dar mėgaujasi vaikystės teikiamais malonumais. Masažuojami mažyliai noriai patiki visas savo paslaptis, dalijasi juos kamuojančiomis abejonėmis, smalsiai domisi masažu bei pasakoja, kuo norėtų būti užaugę. Kiti, atvirkščiai, užsimerkia ir nori tylos, tuomet švelniai kočiodama nugarėles leidžiu jiems mėgautis ramybe. Berniukai dažniausiai elgiasi santūriai, mergaitės, žinoma, yra šnekesnės ir pačios mėgsta būti kalbinamos."

Jaunas organizmas reiklus masažo procedūroms

Anot specialistės, profilaktiškai masažas gali būti taikomas visiems vaikams, judesius parenkant pagal poreikį. Yra patvirtinta, kad vaikai, kuriems buvo daromas masažas pirmaisiais gyvenimo metais, gerokai mažiau serga ir aplenkia savo bendraamžius fiziškai ir psichiškai. Masažas padeda susiformuoti taisyklingai laikysenai, stiprina imunitetą, suaktyvina vaiko kraujotaką, virškinimą, teigiamai veikia vaiko vidinę būseną, padeda sumažinti hiperaktyvumą. "Tėvai klysta manydami, jog sergančio vaiko negalima judinti, - dalijasi pastebėjimais masažuotoja. Dėmesys, meilė, kočiojimas skatina vaikutį greičiau pasveikti, nes lytėjimas ir yra tai, ko vaikui labiausiai reikia nuo pat gimimo. Lytėjimas padeda perduoti motinos meilę, todėl vaikas sparčiau stiprėja fiziškai ir emociškai. Masažas sustiprina ir vaiko individualumo jausmą bei jo asmenybę. Masažuodama vaikus stengiuosi, kad jie jaustųsi saugūs ir mylimi. Žinoma, tai neprilygsta motinos meilei, tačiau tai yra puikus priedas jai papildyti."

Rankos reikalauja nuolatinio lavinimosi

Didžiąją laisvalaikio dalį ponia Rita skiria savo dukrelei, kurią masažuojanti nuo pat pirmų jos gimimo dienų, tačiau, anot pašnekovės, norint, kad rankos įgytų daugiau patirties bei įgūdžių, joms lavinti reikia skirtingų pojūčių. "Masažas tarsi užsienio kalba – norint ją gerai mokėti, reikia kuo daugiau kalbėti užsienietiškai. Vaikas - tarsi miniatiūrinis žmogutis, kurio kiekvienam amžiaus periodui būdingi tam tikri ypatumai, todėl rankos turi būti labiau jautresnės nei masažuojant suaugusįjį, - sako specialistė. – Kad masažas teiktų ne tik malonumą, bet ir įvairiapusę naudą mažyliui, kaskart vis tobulinu savo įgūdžius bei gilina žinias skaitydama medicininę literatūrą. Nors vaikų masažavimo menas turi senas tradicijas, deja, bibliotekose pasigendu literatūros apie vaikų masažą."

Sveikata - kūnui, džiaugsmas - sielai

Labai svarbu, kad masažas būtų atliekamas ne tik profesionaliai, bet ir tinkamai paruoštoje aplinkoje. Ponia Rita džiaugiasi, jog jos darbo sąlygos išties labai geros. "Tai tarsi antrieji mano namai. Jauki aplinka bei draugiškai nusiteikęs kolektyvas – pati didžiausia paspirtis kuo geriau atlikti man patikėtą darbą. Man darbas su vaikais tarsi pramoga, kuris nė kiek manęs nevargina, tad nė nepastebiu, kaip greitai diena prabėga", - apie pomėgį ir darbą šypsodamasi pasakoja masažuotoja. Medicinos kabinetas, kuriame stovi pagrindinė jos darbo įranga - masažo stalas, yra erdvus, šiltas, svarbiausia – neperkrautas jokiais nereikalingais daiktais. Iš prigimties mėgstanti piešti laisvomis akimirkomis ponia Rita sėda prie stalo ir piešia atvirukus, kuriais pradžiugina kiekvieną čia apsilankantį mažylį. "Kiek ji atvirukų pripiešė! - stebisi vedėja. – Po kiekvienos masažo procedūros vaikai išeina ne tik žvalūs bei pailsėję, bet ir nešini atvirukais, o gera nuotaika taip pat padeda vaikeliui jaustis sveikam bei harmoningam."

Kad Kalėdų spindesys neapakintų...

Liūdnoji statistika byloja, kad gana daug žmonių dar nežino, kaip saugiai pasitikti didžiąsias šventes

Martynas JOKUBAUSKAS

Praėjusiais metais per didžiąsias šventes pirotechnikos priemonės sužalojo 48 žmones, naujametę naktį kilo šeši gaisrai. Didžioji dalis nelaimių kyla dėl žmonių neapdairumo arba nežinojimo, kaip išvengti nelaimės. "Liaudies išmintis sako, kad atsargų ir Dievas saugo, todėl norėčiau priminti keletą paprastų taisyklių, padėsiančių užbėgti nelaimei už akių, - sako Šiaulių miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro direktorė Henrieta Garbenienė. – Juk dažnai šventinis šurmulys, lakstymas po parduotuves ieškant dovanų, šventinio stalo ruošimas taip įsuka, kad nelieka laiko pagalvoti apie sveikatą ir saugumą."

Kalėdinės eglės puošimas vaikams – didelė šventė, jie noriai padeda kabinti žaisliukus, tačiau Šiaulių miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro direktorė Henrieta Garbenienė ir visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė Ilona Iždonaitė primena, kad vaikams negalima duoti žaislų, kurie dūžta arba turi aštrių briaunų.

Jolantos ŠIDLAUSKIENĖS nuotr.

Dūžtantys žaisliukai – ne vaikams

Atrodytų, kad kiekvienam ir taip aišku, jog natūrali eglė yra medis, kuris gali lengvai užsidegti, tačiau ugniagesių statistika rodo, kad žmonės per šventes tai pamiršta. Todėl visada verta prisiminti, kad tikros eglės negalima puošti tikromis žvakėmis, o ją statyti geriausia toliau nuo židinio.

Puošiant eglę verta atsižvelgti ir į tai, ar šeimoje yra mažamečių vaikų, pavyzdžiui, jokiu būdu negalima kabinti smulkių, aštrių papuošalų vaikams ranka pasiekiamame aukštyje. "Juk vaikas būtinai bandys pasiekti ir pačiupinėti spindintį įdomios formos žaisliuką. O jeigu jis dar pargrius su tuo žaisliuku rankose, tai Kalėdų džiaugsmą užtemdys ašaros", - pataria biuro visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė Ilona Iždonaitė. Ir priduria, kad vaikų pagalbos geriau atsisakyti ir tais atvejais, kai eglė puošiama dūžtančiais žaislais.

Padaugėja vaikų, apsinuodijusių alkoholiu

Visuomenės sveikatos biuro specialistai primena, kad beveik visi dekoratyviniai augalai gali tapti nuodais, jei vaikas jų paragautų. O namus puošiant įvairiais tam skirtais aerozoliais (pavyzdžiui, dirbtiniu sniegu ir pan.), vaikus būtina išvesti iš kambario. "Panaudoję aerozolį flakoną paslėpkite, nes jį radęs vaikas irgi norės pamėgdžioti tėvus arba tiesiog norės pasižiūrėti, kas viduje. Tai gali baigtis nelaime", - pataria Visuomenės sveikatos biuro vadovė H. Garbenienė.

Medikai pastebi, kad per šventes padaugėja mažamečių vaikų, kurie apsinuodija alkoholiniais gėrimais. "Tokiais atvejais kalčiausi būna suaugusieji, paliekantys alkoholio sklidinas taures ar butelius vaikams pasiekiamoje vietoje, – konstatuoja visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė Ilona Iždonaitė. - Juk vaikas, matydamas alkoholį geriančius tėvus, irgi norės paragauti gėrimo iš puošnios taurės."

Nutraukiami pirštai ar net plaštakos

Specialistai teigia, kad vaikai šventinius fejerverkus išbandyti gali tik prižiūrimi suaugusiųjų, tačiau liūdnoji šventinė statistika liudija, jog pavojingos pirotechnikos priemonės vis dar prieinamos vaikams: kasmet žiemos švenčių laikotarpiu medikai teikia pagalbą dėl nudegimų, mikrochirurgams tenka siūti nutrauktus pirštus ar net plaštakas.

"Dažniausiai pasitaikančios žaizdos – nudegimai ir plėštos žaizdos", - sako visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė Ilona Iždonaitė. Anot jos, žmones dažniausiai sužaloja nekokybiški ir nelegaliai platinami ar savadarbiai gaminiai. Kadangi jie būna pigesni, žmonės neretai susigundo, tačiau vėliau įvykusi nelaimė neišmatuojama pinigais. Naujųjų metų naktį ypač reikėtų vengti masinio susibūrimo vietų, kur susirenka daug neblaivių asmenų, nes jie dažnai būna praradę atsargumą ir šaudami fejerverkus gali sužaloti aplinkinius. Tokių skaudžių nelaimių Šiauliuose jau irgi buvo.

Dovanotas žaislas turi atitikti vaiko amžių

Kalėdų proga vaikams dažniausiai dovanojame įvairius žaislus. "Būtinai perskaitykite etiketę, kurioje rašoma, kokio amžiaus vaikui žaislas skirtas. Tai labai svarbu, nes netinkamai parinktas žaislas irgi gali sukelti nelaimę", - primena Sveikatos biuro direktorė H. Garbenienė. Pasak vadovės, net jeigu žaislas atitinka vaiko amžių, negalima vaikui palikti jo pakuotės. Ją reikia išmesti.

Jeigu laukiate svečių, turinčių mažamečių vaikų, o jūsų namuose jau visi suaugę, atkreipkite dėmesį į pavojingus daiktus namuose. Ar tikrai vaikai negalės paragauti medikamentų, ar nuodingi augalai nėra prieinami, ar valikliai, klijai, naminių gyvūnų maistas bei nuodai yra paslėpti? "Ypač vyresnio amžiaus žmonės, laukiantys anūkų, turėtų apsidairyti, ar tikrai vaikas negalės pasiekti vaistų, kurių vartojimas vyresnio amžiaus žmonėms galbūt jau tapo neatsiejama kasdienybės dalimi", - pataria Sveikatos biuro vadovė

Dažnas švenčių palydovas – apsinuodijimas. Ką daryti?

Maistas – vienas svarbiausių gyvenimo malonumų, tad nieko keisto, kad dažnai jis tampa švenčių ašimi. Persivalgydami rizikuojame išjudinti ligas, apie kurias iki šiol neįtarėme, galimi ir apsinuodijimai maistu, kurio per šventes priruošiame daug ir ilgam.

Reikia žinoti, kad alkoholis iš organizmo pašalinamas per vieną – kitą parą, o apsinuodijus maistu tenka gydytis gerokai ilgiau. Šventinio persivalgymo metu organizmas negeba susidoroti su galbūt kelių dienų suvartoto maisto norma, suvalgyta vienu atsisėdimu prie stalo. Dėl persivalgymo kenčia ne tik virškinimo sistemos organai, bet gali sutrikti širdies darbas, pakilti kraujospūdis, pradeda kamuoti nemiga.

Ir kaip nepersivalgyti, jei ant stalo puikuojasi daugybė skaniausių patiekalų, kurių kasdien nepasigaminame? Valgykime kiekvieno patiekalo po nedaug, mėgaukimės maistu, kad pajustume jo skonį – taip sotumo jausmas ateis greičiau. Valgydami gerkime daug nealkoholinių gėrimų – arbatos, vandens, tada maistas bus geriau suvirškinamas. Ruoškime patiekalus, turinčius kuo mažiau riebalų.

Apsinuodijimas maistu: pajutus pykinimą, jeigu vemiama, svaigsta galva, sunku kvėpuoti, jaučiamas deginimas pilve, skausmas po mentimi. Vyzdžiai būna išsiplėtę, ligonis reaguoja į šviesą.

Pirmoji pagalba - sukelti vėmimą. Jeigu arti nėra gydytojo ar medicinos punkto, būtina sukelti vėmimą pirštu arba sugirdžius ligoniui šilto vandens su druska bei soda stengtis, kad vemiant būtų pašalinta viskas, kas yra skrandyje. Širdies darbui sustiprinti ligonis gali išgerti kavos.

Ligonio kūną reikia apdėti šildyklėmis, duoti jam kuo daugiau karšto gėrimo. Vieną parą geriau nevalgyti, bet gerti daug skysčių ir mineralinio vandens. Paskui po truputį duoti klijingų viralų, sriubų, pagamintų iš ryžių ir linų sėmenų.

Atsiradus pirmiesiems apsinuodijimo požymiams (dažniausiai per 3-4 valandas), reikia kreiptis pagalbos į medicinos įstaigą. Kol ateis gydytojas, būtina išplauti skrandį, duoti karštos arbatos. Naudingos šiltos vonios ir kūno šildymas. Apsinuodijus bet kuriuo maistu ar gėrimais, ligoniui kas valandą reikia duoti gerti po valgomąjį šaukštą skysčio (1 litre vandens ištirpinti 20 g cukraus, 3,5 g druskos ir 2,5 g sodos). Taip atstatomi elektrolitai, iš organizmo pasišalinę plaunant skrandį.

Virusai palaužia silpniausius

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Staiga atšalus ir atslūgus pandeminiam gripui, vaikus bei suaugusiousius ėmė pulti peršalimo ir žarnyno virusai. "Dabar rota virusas bei sezoninio gripo virusas atakuoja mus vienu metu, tad tiems, kurie neturi imuninteto prieš rota virusą, padidėja rizika susirgti dar ir sezoniniu gripu", - sako Šiaulių apskrites ligoninės Suaugusiųjų infekcinių ligų skyriuje dirbantis infektologas Algimantas Baublys.

Infektologo Algimanto Baublio teigimu, pastaruoju metu roto viruso infekcija serga vis daugiau žmonių.

Autorės nuotr.

Svarbiausia neuždelsti

Rotavirusinė infekcija tradiciškai mus užklumpa kiekvieną žiemą, tačiau pastaruoju metu šia infekcija serga vis daugiau žmonių. "Paradoksas, kad nors rota virusas siautėja ištisus metus, ši ūmi žarnyno virusinė infekcija ypač suaktyvėja šaltuoju metų laiku, mat peršalus pažeidžiama kvėpavimo takų gleivinė, o tai yra itin palankios sąlygos virusams patekti į kvėpavimo takus, - sako infektologas. – Rota virusas dažniausiai plinta per nešvarias rankas, užkrėstus daiktus, maistą, vandenį. Nors nepatvirtinta, tačiau manoma, kad ligos sukėlėjas gali plisti ir oro lašeliniu būdu, vadinasi, juo galime užsikrėsti nuo čiaudinčio ar kosinčio infekuoto žmogaus. Inkubacinis periodas trunka 1-3 dienas."

Per gyvenimą rotavirusine infekcija mes persegame daug kartų, tačiau sunkiausi yra pirmieji susidūrimai su virusu. Nors ūmi virusinė žarnyno infekcija į ligos patalą dažniausiai guldo vaikus, ji neaplenkia ir suaugusiųjų. "Jeigu rota viruso infekcija patenka į šeimą, kontakto su sergančiuoju išvengti neįmanoma, tad būna, kad virusas palaužia ne vieną šeimos narį", - sako medikas. Liga ypač pavojinga vaikų gyvybei, nes sergant greitai netenkama vandens ir druskų. Suaugusiesiems ši infekcija dėl labai dažno vėmimo, viduriavimo bei karščiavimo gali sutrikdyti širdies ir kitų organų veiklą. Dėl progresuojančio skysčių trūkumo organizme rekomenduojama nedelsiant pagalbos kreiptis į medikus.

Virusas labai lakus

Rota virusas gana atsparus aplinkai: ant daiktų ir vandenyje jis gyvas gali išlikti 10 dienų, ant rankų – keturias valandas, o esant 4-20 laipsnių temperatūrai gyvybingas išlieka net keturis mėnesius. Kad apsikrėstume šia žarnyno infekcija, pakanka minimalaus rota viruso kiekio maiste, vandenyje ar ant nešvarių rankų, kuriomis liečiame burną. Penkias dienas nuo ligos pradžios rota virusai diždiuliu kiekiu išsiskiria su sergančiojo išmatomis, kurių mikrodalelės gali patekti ir į oro dulkes, o kartu su jomis nukeliauti į nosiaryklę. Beje, nuo naminių augintinių ar kitų gyvūnų neužsikrečiama, nes tarp jų plintančios atmainos žmogui nėra pavojingos. Rota virusas plinta labai sparčiai, ypač tarp silpnesnę imuninę sistemą turinčių žmonių.

Ligos eiga audringa

Patekęs į organizmą, rota virusas pasklinda po jį, sukeldamas karščiavimą, silpnumą bei kitas bendras organizmo reakcijas. Kuo silpnesnė sergančiojo imuninė sistema, tuo aukštesnė temperatūra bei blogesnė bendra ligonio savijauta. Anot mediko, daugiausia šis virusas dauginasi žarnyne, sukeliant skrandžio ir žarnų uždegimą, todėl ligonis skundžiasi labai stipriu viduriavimu, pilvo skausmais bei vėmimu. Vėmimas gali būti labai intensyvus, o viduriavimas – iki 20 kartų per dieną. Beje, viduriavimas tęsiasi ilgiau nei vėmimas. Naikindamas žarnyno epitelines ląsteles bei slopindamas maisto medžiagų patekimą į organizmą, rotavirusas pažeidžia plonosios žarnos gleivinę, o kartais ir dalį storojo žarnyno. Ligonis viduriuoja vandeningomis geltonos spalvos putomis, rūgštaus kvapo išmatomis. Viduriuojant sutrinka maisto medžiagų pasisavinimas, be to, vemdami ir viduriuodami ligoniai netenka daug skysčių bei mineralų ir visų kitų organizmui būtinų organinių medžiagų, todėl daugelis sergančiųjų guldomi į ligoninę ir gydomi skysčių infuzijomis į veną. Vidutiniška ligos trukmė – 7-10 dienų.

Neturi bendros klinikos

Medikas teigia, kad dabar kartu su rota virusu gamtoje sklando ir sezoninio gripo virusas. Sezoninis (įprastas) gripas plinta oro lašeliniu būdu. Sergančiųjų sezoniniu gripu nevargina žarnyno problemos. "Nėra nė vienos infekcinės ligos, kuri pažeistų tik vieną kokią nors žmogaus kūno dalį, - sako gydytojas. Infekciniai susirgimai neigiamai paveikia visą organizmą, tačiau sezoninis gripas labiausiai pažeidžia kvėpavimo takus".

Ligoniai sergantys sezoniniu gripu, skundžiasi aukšta temperatūra, bendru silpnumu, nuovargiu, galvos bei raumenų skausmu, kaulų laužymu, sausu kosuliu. Gripo metu dažnai nustatomas akių junginių bei gerklės paraudimas, užpakalinės ryklės sienelės gleivinės paburkimas, baltai apsinešęs liežuvis, smulkūs karkalai plaučiuose. Rečiau pasitaikantys gripo simptomai – šleikštulys, vėmimas, skausmas už krūtinkaulio, pilvo skausmas, viduriavimas. Liga trunka nuo 4 iki 7 dienų, temperatūra krinta palaipsniui arba staiga, o kiti simptomai nyksta palengva, tačiau silpnumas ir kosulys po gripo gali likti dar kelias savaites.

Kad ligos aplenktų

Nesusirgti bet kuriuo gripu, anot gydytojo, daugiau galimybių turi aktyviai, sveikai gyvenantys, sportuojantys, visavertiškai besimaitinantys, antsvorio neturintys žmonės. Norint išvengti gripo, svarbu palaikyti imuninės sistemos aktyvumą ir vengti kontaktų su sergančiaisiais. Nemalonios ir pavojingos rotavirusinės infekcijos galima išvengti tinkamai laikantis higienos – kaskart itin kruopščiai plaunant rankas grįžus iš lauko, tualeto, prieš valgį ir pan. Plaunant rankas muilu, žūva didžioji dalis tokios kilmės virusų.

Ypač greitai rota virusai žūva naudojant chloro turinčias dezinfekuojamąsias medžiagas. Kad neužkrėstumėte aplinkinių, kosėdami ir čiaudėdami nepamirškite burnos prisidengti vienkartine nosinaite. Jei kas nors iš namiškių serga, būtina gerai vėdinti bei valyti patalpas, tačiau, anot mediko, net ir sterilizuojant patalpas bus sunku išvengti viruso, jei šis pateko į uždarą namų aplinką. Susirgus patiems, rekomenduojama likti namuose, kad neskleistumėte viruso aplinkiniams. "Sergant svarbiausia rimtai gydytis, išgulėti visą ligos periodą bei vartoti gydytojo paskirtus vaistus. Esant blogai savijautai, patartina kuo mažiau varginti žarnyną, t. y. atsisakyti dirginančio, sunkiau virškinamo maisto", - pataria medikas. Šių infekcijų profilaktikai galima pasitelkti ne tik higieną, bet ir skiepus.

Seminare - svarbiausios gydymo ir diagnostikos naujienos

Praėjusią savaitę UAB "Šiaulių diagnostikos laboratorija" surengė seminarą, kuriame dalyvavo Šiaulių, Radviliškio, Joniškio, Kelmės, Mažeikių rajono šeimos gydytojai.

UAB "Šiaulių diagnostikos laboratorija" seminarus rengia nuolat.

Alvydo JANUŠEVIČIAUS nuotr.

Seminarus "Šiaulių diagnostikos laboratorija" rengia ne pirmąkart, į juos Šiaulių apskrities medikus ji sukviečia du kartus per metus: pavasarį ir žiemą. Seminarų tikslas - sudaryti galimybę medikams išklausyti aukščiausios kvalifikacijos medikų informaciją bei supažindinti su naujausiomis įvairių ligų diagnostikos galimybėmis.

Neseniai vykusiame seminare profesorius, habilituotas mokslų daktaras infektologas Alvydas Laiškonis seminaro dalyviams skaitė pranešimą apie erkių platinamas ligas bei pandeminį gripą ir jo gydymą. Šiaulietė gydytoja nefrologė Eglė Gaubšienė kalbėjo apie lėtinio inkstų nepakankamumo progresavimą, o laboratorijos vedėja Vida Safonovienė pristatė naujus laboratorijos įsigytus analizatorius bei jų galimybes.

Seminare dalyvavo ir Nacionalinės celiakijos ir maisto netoleravimo draugijos pirmininkė Jolita Sadauskaitė. Celiakija - liga, kai organizmas netoleruoja baltyme esančio gliuteino. Lietuvoje manyta, kad ši liga labai reta ir kad ja serga tik vaikai. Tačiau šiuo metu yra žinoma, kad celiakija gali neturėti išorinių simptomų, bet gali būti ir autoimuninių ligų, osteoporozės priežastis. Ligos tyrimas daugelyje užsienio šalių yra nemokamas, ir ten celiakija nustatoma keletą kartų dažniau, nei Lietuvoje, pavyzdžiui, Italijoje celiakijos draugija vienija net 60 tūkstančių žmonių. J. Sadauskaitė yra atlikusi tyrimus keliose mokyklose ir celiakiją nustatė vienam iš 100 vaikų, nors šis jokių simptomų nejautė.

UAB "Šiaulių diagnostikos laboratorija" turi galimybę nustatyti šią ligą, o su celiakijos liga susijusioms problemoms aptarti skirs pavasario seminarą, į kurį ketina pakviesti docentą, mokslų daktarą, vaikų gastroenterologą Vaidotą Urboną, dirbantį Vilniaus universitetinėje vaikų klinikoje.

"Šiauliai plius" informacija

Grūdinti organizmą padeda malonumai

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Šaltuoju metų laiku labai lengva peršalti - virusai tik ir tyko laukdami, kol sumažės organizmo atsparumas. Peršalimo ligomis ypač dažnai serga vaikai, tačiau sanatoriniame lopšelyje-darželyje "Pušelė" net ir epidemijos metu vaikų sergamumas nebuvo padidėjęs. "Visiškai išvengti vaikų sergamumo neįmanoma, tačiau fizioterapijos procedūros itin padeda stiprinti imuninę sistemą", - tikina darželio direktorė Florina Varkalienė.

Bendrosios praktikos slaugytoja Dalia Jociuvienė prižiūri druskų pypkių procedūrą

Druskų pypkes papsi berniukai ir mergaitės

Slaugytoja Dalia džiaugiasi, jog druskų pypkėmis papsėti mėgsta ir berniukai, ir mergaitės. Vaikiškoms rankutėms patogiame paimti prietaise esanti druska skatina savaiminį kvėpavimo sistemos takų apsivalymą natūraliu būdu be jokio pašalinio poveikio. "Druskų pypkę ypač paprasta naudoti, tereikia įdėti ją į burną ir nenaudojant jėgos įprastu ritmu įkvėpti per burną, iškvėpti per nosį. Druskų pypkės greitai palengvina atsikosėjimą ir kitus kvėpavimo takų simptomus, sumažina astmos priepuolius bei aktyvuoja nusilpusį kūno apsauginį mechanizmą. Kvėpavimo nusiskundimų profilaktikai druskų pypkė gali būti naudojama kasdien neribotą laiką, nesukeliant pašalinio poveikio, - pasakoja slaugytoja. – Deja, patiems mažiausiems darželio vaikučiams taisyklingai papsėti druskų pypkės kol kas nepavyksta."

Grupėse sklando oro vitaminai

Kiekvienoje grupėje esantys oro jonizatoriai praturtina patalpų orą neigiamais deguonies aerojonais bei išvalo jį nuo dulkių, bakterijų, pūkų, žiedadulkių, nemalonių kvapų ir kitų sveikatai kenksmingų dalelių. Toks oras gerina medžiagų apykaitą, miego kokybę, padeda gydyti kvėpavimo takų ligas, alergiją, sumažina riziką susirgti virusinėmis infekcijomis.

"Jonizatorius būtinas bet kokiose patalpose, kuriose norima kvėpuoti grynu oru. Jei tik bėgdamas vaikas sukelia dulkes, jonizatorius tuoj pat ima ūžti, susiurbdamas į save visas ore sklandančias dulkes. Patalpoje oras tampa švarus ir gaivus - toks, kokiu mėgaujamės nuvažiavę prie jūros ar kurį su pasitenkinimu įkvepiame būdami miške po audros", - sako direktorė.

Medicinos kabinete - tarsi soliariume

Po persirgtų kvėpavimo organų ligų imuninei sistemai sustiprinti taikoma poliarizuotos šviesos terapija "Bioptron" lempa, kuri, skleisdama mažos energijos šviesą, geba optimaliai prasiskverbti pro odos paviršių, labai nedaug ją sušildydama. Ši terapija ypač palengvina alergiškus vaikus auginančioms šeimoms kasdienybę. Be to, tai puiki priemonė visoms odos ligoms gydyti.

"Vaikai veržte veržiasi į medicinos kabinetą, ypač mergaitės noriai gulasi po "Bioptron" lempa sakydamos, jog ši procdūra ne ką prastesnė už mamyčių mėgiamus soliariumus, - šypsosi slaugytoja. – Vos tik kokiam nors mažyliui pasirodo pirmieji peršalimo simptomai, laikydamiesi šeimos gydytojų rekomendacijų taikome kompleksinę priežiūrą: masažuotoja atlieka krūtinės ląstos masažą, kelios minutės po "Bioptron" lempa sumažina ar net visiškai panaikina besivystantį uždegiminį procesą, pietų miego metu mažyliui uždedamas šildomasis gelio kompresas. Ir ligos kaip nebūta!"

Puodų traukinukuose – maistas alergiškiems vaikams

Alergija tapo mūsų amžiaus rykšte, apsunkinančia gyvenimą tiek vaikui, tiek jo tėvams, tad, anot direktorės, nieko keisto, jog vis dažniau darželio duris praveria alergiškus vaikus auginantys tėveliai. "Pušelė" – vienintelis darželis Šiaulių mieste, alergiškiems vaikams galintis pasiūlyti individualų maitinimą. Virėjos keletą kartų per dieną verda net keliolika patiekalų, mat hipoalerginė dieta taikoma daugumai darželio vaikų. "Čia Emilijos puodelis, čia - Jokūbo, čia - Mariaus, - skaičiuoja trijų aukštų traukinuke išrikiuotus puodus direktorė. – Triaukštis traukinukas – auklėtojų įgyvendinta idėja, kad vienu metu iš virtuvės būtų galima parnešti gausybę puodų."

Anot bendrosios praktikos slaugytojos, jos jau nebestebina pienui alergiški vaikai. Dabar kur kas rimtesnė problema, kai vaikas yra alergiškas keliems maisto produktams, o tokių mažylių, deja, nuolat daugėja. Alergiškų vaikų kvėpavimo takai ypač jautrūs, todėl siekiant išvengti ligos paūmėjimo itin didelis dėmesys skiriamas jų mitybai.

Judesio korekcijos užsiėmimus veda judesio korekcijos pedagogė Inga Šimkutė.

Autorės nuotr.

Kvėpavimo pratimai prilygsta pirmajai pagalbai

Judesio korekcijos užsiėmimų metu pedagogė Inga du kartus per savaitę organizuoja lavinamąją mankštą kartu su kvėpavimo pratimais, kurie, anot jaunosios specialistės, ypač naudingi sergantiems bronchine astma vaikams. Bronchinės astmos priepuolių metu labai svarbu teisingai kvėpuoti. Sveikam vaikui kvėpuojant diafragma, didžiausias kvėpavimo raumuo juda žemyn įkvepiant ir aukšyn - iškvepiant. Sergančiųjų bronchine astma kvėpavimo mechanizmas veikia šiek tiek kitaip, nes dirba tik viršutiniai kvėpavimo raumenys. Paviršutinis kvėpavimas ypač pavojingas astmos priepuolio metu, nes nusilpę raumenys negeba atverti susiaurėjusių kvėpavimo takų, todėl labai svarbu bronchine astma sergančius vaikus išmokyti taisyklingai kvėpuoti.

"Suaugusiam žmogui paparasta pasakyti, kada įkvėpti, o kada iškvėpti, tačiau vaikams mankštintis ir tuo pačiu metu atlikti kvėpavimo pratimus yra sudėtinga, - sako pedagogė, - todėl mes užsiėmimų metu atliekame garsinės kvėpavimo takų ginmastikos pratimus: zyziame kaip bitės, pučiame balionus, lapus ir pan. Šie pratimai gerina diafragmos paslankumą bei bendrą organizmo būklę."

Joga vaikams neturi būti nuobodi

Šiame įtampos kupiname pasaulyje ypač svarbu pradėti savo gyvenimą sveikai. Susiformuoti sveikiems įpročiams padeda jogos užsiėmimai. Anot judesio korekcijos pedagogės, jogos pratimai vaikams skiriasi nuo suaugusiųjų. "Atlikdami įvairias pozas. mes imituojame gyvūnus, augalus, daiktus, - pasakoja pedagogė. – Tai padeda vaikams lavinti lankstumą, pusiausvyrą, koordinaciją ir kitas fizines ypatybes bei kartu moko sutelkti dėmesį bei koncentraciją. Nuolat praktikuojant jogą, pastebimai pagerėja ne tik daugelis fizinių vaikų ypatybių, bet ir jų emocijos tampa teigiamos, lavėja vaizduotė. Jogoje nėra rungtyniavimo kas geriau atliks pratimus, tačiau kiekvienas vaikas apdovanotas smalsumu, tad stengiuosi, kad jogos užsiėmimų veikla būtų kuo įvairesnė ir naudingesnė mažųjų sveikatai."

Dėdė Miegas padeda tapti sveikesniu

Jau seniai pastebėta, kad vaikų ligas sąlygoja padidėjusi nervų sistemos įtampa. Atidi, rūpestinga bei rami vaikų priežiūra, anot socialinės pedagogės Danguolės, sukelia vaikui saugumo jausmą, sumažina emocinę įtampą ir pašalina ligos paūmėjimus. Pedagogė džiaugiasi, jog įveiktas bene didžiausias pirmųjų mėnesių adaptacijos baubas – pietų miegas. "Šių laikų jaunoji karta ypač aktyvi, - sako socialinė pedagogė, - tad neretai tenka išgirsti, kad jau vienerių metų vaikas nebemiega pietų miego. Tėvai tarsi pamiršta seną gerą taisyklę – vaikai augs sveiki, gerai vystysis, turės gerą apetitą bei nepalaužiamą imunitetą tik tuomet, jie bus pailsėję bei pakankamai išsimiegoję. Namuose pietų neguldomą mažylį darželyje sudėtinga pripratinti prie pietų miego, tačiau šiuo metu darželyje nėra nė vieno pokaičio nemiegančio vaiko. Sveiką bei gilų mažylių miegą neretai skatina ne tik auklėtojos pasekta pasaka, bet ir iš namų atsineštas žaisliukas, žindukas, mama kvepiantis rankšluostis ar net mažame rankinuke paslėpta tėčio nuotraukėlė."


Išsigelbėjimas – žolelių arbata

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Sunku likti sveikam, kai aplink visi sloguoja, kosėja, čiaudėja. Net nepajuntame, kaip ir mums patiems pradeda peršėti gerklę ir varvėti nosis. Kiekvienai ligai gydyti Dievas sukūrė po vaistažolę, deja, šiame technikos amžiuje žmonės, tikėdamiesi kuo greičiau pasveikti, vietoj kvapnios ir sveikatai naudingos žolelių arbatos pasirenka kavos puodelį bei ligos simptomus nuslopinančią tabletę. "Vos tik sunegalavę neskubėkite griebtis chemijos. Geriausia išeitis – liaudiškos priemonės - daug vaistažolių arbatų", - pataria "Valerijono" vaistinėje dirbanti vaistininkė Nijolė Obrikienė.

Vaistininkė Nijolė Obrikienė sunegalavus siūlo neskubėti griebtis tablečių, o gerti daug vaistažolių arbatos.

Autorės nuotr.

Dažniau gerkite arbatą

Šaltuoju metų laiku kasdien vietoj kavos ar kitų gėrimų su kofeinu reikėtų įprasti pasimėgauti keletu puodelių karštos kuo įvairesnės vaistažolių arbatos, kurią, anot vaistininkės, itin naudinga vartoti ne tik susirgus, bet ir profilaktiškai. Arbatą galima paskaninti medumi bei citrinos griežinėliu.

Vargu ar kas nors paneigs, jog sunku rasti gamtoje labiau už dilgėlę sveikatai naudingą augalą. Liaudies medicinoje nuo seno vertinamos šviežios dilgėlių lapų sultys, antpilas, nuoviras. Šios piktžolės lapuose gausu K, E, B grupės vitaminų, organinių rūgščių, kalcio, geležies, kalio ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų. Vitamino C dilgėlių lapuose esti gausiau nei citrinose. Šiuolaikinė medicina taip pat labai vertina dilgėlės lapus, tad jų dedama į daugybę gydomųjų arbatų. Dilgėlės ne tik aktyvina medžiagų apykaitą, gerina kraujo sudėtį, gydo žaizdas, dėl šlapimo išsiskyrimą skatinančių savybių padeda toksinus pašalinti iš organizmo, bet ir padeda apsaugoti nuo peršalimo ligų.

Gamta tiesia pagalbos ranką

Norintiems išsaugoti gerą sveikatą, patartina gerti adaptogeninių, t. y. padedančių organizmui prisitaikyti prie išorinių pasikeitimų, augalų arbatą. Visiems gerai žinomos avietės, liepų žiedai, vaistinės ramunėlės dar mūsų protėvių buvo itin vertinamos dėl gebėjimo padidinti organizmo adaptogenines savybes. Liaudies medicinoje vaistinė ramunėlė – pagrindinis vaistas nuo peršalimo ligų.

Aviečių uogose yra salicilo rūgšties, vitamino C, B1, B2, PP, karotinų. Aviečių uogų arbata tinka esant peršalimui, slogai, bronchitui, skatina prakaitavimą, mažina temperatūrą, gerina virškinimą. Aviečių lapų arbata geriama sergant kvėpavimo takų uždegimais, ja skalaujama gerklė sergant angina ir gerklų uždegimu.

Liepų žiedų arbata padeda karščiuojant, peršalus. Ji mažina burnos, gerklės, nosiaryklės dirglumą bei uždegimą, slopina sausą kosulį, skatina prakaitavimą ir toksinių medžiagų šalinimą iš organizmo.

Čiobreliai pasižymi dezinfekuojančiomis savybėmis, palengvina atsikosėjimą, todėl vartojami ne tik peršalus, bet ir gydant įsisenėjusį kosulį, laringitą, bronchitą. Čiobreliai dėl savo gebėjimo veikti antimikrobiškai puikiai plečia bronchus bei slopina bronchų gleivinės uždegimą. Šio augalo žaliava vartojama pertusino gamybai, kuris ypač tinka vaikams nuo kosulio.

Ir maistas, ir vaistas

Ruošdami maistą, taip pat galite stiprinti imunitetą, tereikia įdėti imunitetą stiprinančių prieskonių. Imbieras, cinamonas, pankolis, anyžiai - puikios nuo seno savo gydomosiomis savybėmis garsėjančios profilaktinės priemonės nuo gripo. Peršalus itin veiskminga šiais prieskoniais pagardinti mėgiamą vaistažolių arbatą.

Imbiero šaknyse yra medžiagų, kurios pasižymi antioksidantinėmis savybėmis, naikina žalinguosius mikrobus bei stiprina imuninę sistemą, be to, puikiai pašalina blogą burnos kvapą.

Cinamoną geriausia pirkti ne miltelių, o lazdelių pavidalu, kurias susmulkinti patartina tik prieš vartojant. Cinamonas naikina bakterijas, skatina prakaitavimą ir kartu mažina temperatūrą. Šis prieskoninis augalas ypač tinka peršalimo ligoms bei viršutinių kvėpavimo takų infekcijoms gydyti. Sergant angina, cinamono milteliais praturtinta arbata padės greičiau numalšinti gerklės skausmą.

Pankolis - išties nepaprastas augalas, be gausybės savo gydomųjų savybių, gebantis išvalyti kvėpavimo takus nuo gleivių. Tereikia vieną arbatinį šaukštelį smulkintų pankolio vaisių užpilti puodeliu verdančio vandens ir palaukti, kol arbata atvės. Silpna pankolio arbata yra puiki gripo profilaktikos priemonė.

Arbata su anyžiais ne tik tinka kosuliui palengvinti, bet ir yra puikaus skonio. Anyžių nuoviras refleksiškai dirgina bronchų gleivinę, todėl padaugėja sekreto ir sumažėja jo klampumas.

Liepų žiedų arbata padeda karščiuojant, peršalus. Ji mažina burnos, gerklės, nosiaryklės dirglumą bei uždegimą, slopina sausą kosulį, skatina prakaitavimą ir toksinių medžiagų šalinimą iš organizmo.

Vejame peršalimą

Gydymasis arbata efektyviausias esti tuomet, kai liga dar nėra įsisenėjusi. Centrinę nervų sistemą raminančių, dezinfekuojančių, antiuždegiminių, atsikosėjimą, šlapimo ir prakaito išsiskyrimą skatinančių medžiagų turi viržis. Jame gausu citrinos rūgšties, raugų, flavonoidų, mineralinių medžiagų. Kvapni šilinio viržio arbata tinka gerti ne tik susirgus, bet ir profilaktiškai.

Vaistinei žaliavai naudojami šeivamedžio žiedynai, kuriuose gausu eterinio aliejaus, vitamino C, mineralinių bei kitų vertingų medžiagų. Šeivamedžio žiedų arbata pasižymi priešuždegiminiu, prakaitavimą skatinančiu, karščiavimą mažinančiu, dezinfekuojančiu, vidurius laisvinančiu poveikiu. Prancūzijoje kiaušinio baltymuose pamirkyti bei orkaitėje iškepti šeivamedžio žiedynai - ypatingas delikatesas prie taurės vyno.

Baltažiedės laukinės našlaitės tinka ir kosuliui gydyti, ir skausmui malšinti. Šios vaistažolės arbata lengvina atsikosėjimą, mažina karštį, skatina prakaitavimą, dezinfekuoja bei malšina skausmą.

Peršalimo ligų profilaktikai bei gydymui tinkantis Amerikos prerijų augalas - rausvažiedė ežiuolė - dar retai aptinkama lietuviškuose soduose bei gėlynuose. Veiklieji ežiuolės junginiai, vadinamieji fenoliai, nuo peršalimą sukeliačių virusų apsaugo stiprindami imuninę sistemą. Daugiausia veikliųjų medžiagų yra šio nuostabaus augalo šaknyse, tačiau tokia pat vertinga ir pati ežiuolės žolė bei jos žiedai. Vakare išgėrę karštos ežiuolės arbatos, rytą atsikelsite žvalūs ir sveiki.

Raudonėlių arbata, kurioje gausu antioksidantų, yra puiki priemonė nuo peršalimo. Ši malonaus skonio arbata pasižymi raminančiu, prakaitavimą skatinančiu, atsikosėjimą gerinančiu, antiseptiniu, priešuždegiminiu ir skausmą mažinančiu poveikiu.

Pakilus temperatūrai dažnai nesinori valgyti, tačiau viena efektyviausių priemonių, kad būtų užkirstas kelias peršalimo ligoms, yra vištienos sultinys, kuriame yra gerai subalansuotų, organizmui būtinų ir nepakeičiamų amino rūgščių, padedančių jaustis sočiam, sveikam ir energingam. Vištienos sultinys pagerina gleivinių išsivalymą per nosį - padeda sumažinti nosies paburkimą. Be to, su gleivėmis išsivalo ir virusai.

Pelkinė vingiorykštė – natūralus aspirinas

Eidami pelke birželio-liepos mėnesiais, iš tolo pamatysite kvapniais žiedais lyg debesėliais apsipylusią pelkinę vingiorykštę. Ne tik pelkėse, bet ir šlapiose pievose, vandens telkinių pakrantėse, drėgnuose miškuose bei kirtimuose augančios pelkinės vingiorykštės arbata yra savotiško kvapo ir saldžiai sutraukiančio skonio. Šioje žolėje yra vitamino C, karotinų, eterinių aliejų bei daugelį kitų vertingų medžiagų. Joje ypač gausu salicilo druskų. Šis žolinis augalas priskiriamas prie temperatūrą mažinančių ir reumatą gydančių vaistų, nes vingiorykštės lapų arbata veikia panašiai kaip aspirinas bei puikiai malšina skausmą. Nuo senų senovės liaudies medicinoje ši vaistažolė vartojama karščiuojant, sergant sloga, gripu angina ar net bronchitu. Jos nuoviru galima gydyti ir virškinamojo trakto ligas. Žolės nuoviru plaunamos votys, egzemos, gydomos įvairios odos ligos. Kadangi šis unikalus augalas pasižymi žarnyno veiklą tonizuojančiomis ir koreguojančiomis savybėmis, jo nuoviras vartojamas viduriavimui gydyti. Nuolatinis vingiorykštės žolės vartojimas mažina riziką susirgti angina.

Nepamirškite medaus

Daugelį ligų rekomenduojama gydyti medumi. Jis tinka ir peršalimo ligoms gydyti. Jei nuo peršalimo ligų į pieną ar arbatą, kurią gersite su medumi, įtarkuosite imbiero ar cinamono, tai bus ypač veiksminga priemonė, padedanti atpalaiduoti gerklės spazmus. Medus palengvina atsikosėjimą, slopina uždegimo procesą, skatina prakaito išsiskyrimą, didina organizmo pasipriešinimą kvėpavimo organų ligų sukėlėjams. Jis vartojamas gripui, bronchitui, plaučių uždegimui, bronchinei astmai, plaučių tuberkuliozei, laringitui ir kitoms kvėpavimo takų ligoms gydyti. Žiedadulkės, bičių duonelė, pikis tinka ne tik sergant peršalimo ligomis, bet ir profilaktiškai.

Eteriniai aliejai dėl savo gydomųjų savybių naudojami nuo seniausių laikų. Jie turi atniseptinių, antivirusinių savybių, stiprina imuninę sistemą bei padidina organizmo adaptogenines savybes, padeda atsipalaiduoti, stimuliuoja, gerina nuotaiką, mažina nuovargį ir stresą. Aliejų kaupia apie pustrečio tūkstančio augalų rūšių. Iš kiekvieno skirtingo augalo išgautas eterinis aliejus pasižymi unikaliomis savybėmis, tinkančiomis vienam ar kitam žmogui. Eteriniai aliejai dažniausiai skirti vartoti išoriškai – jie į organizmą patenka per odą, kvėpavimo sistemą. Tie, kurie neturi aromatinės lempos, dezinfekuoti patalpas gali įlašinę keletą mėgiamo eterinio aliejaus lašų į platų ant vyryklės pastatytą dubenį vandens ar vaistažolių.

Epidemija, o ne ekstremali situacija

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Nors sergamumas gripu pasiekė epidemijos lygį, medikai tvirtina, kad naujasis gripas be reikalo kelia nerimą. "Tai, kad sergama gripu, yra įprasta, nes jis kasmet aplanko mūsų šalį, tačiau ligos mastas ir pobūdis kaskart kitoks. Šiemet ypač pasikeitė gripo antigeninė struktūra, todėl turime išlikti budrūs, tačiau nepasiduoti panikai", - pataria Šiaulių apkrities ligoninės Suaugusiųjų infekcinių ligų skyriuje dirbantis gydytojas infektologas Algimantas Baublys.

Gydytojas infektologas Algimantas Baublys siūlo stiprinti organizmą bei nepamiršti gerai išsimiegoti ir būti gerai nusiteikusiems.

Autorės nuotr.

Grėsmė perdėta

Anot infektologo, keli aštrūs straipsniai žiniasklaidoje sukėlė paniką dėl šalyje kilusio gripo, tačiau iš tiesų kol kas panikuoti dėl gripo protrūkio neverta. Medikas įsitikinęs, jog daugiausia baimės ir nerimo sukelia informacijos stoka, o panika ir stresas silpnina imunitetą, todėl daro mus neatsparius infekcijoms.

"Gripas mėgsta vėlyvesnį metų laikotarpį, kai atmosferoje vyrauja santykinai didelė drėgmė, tuomet kvėpavimo takų ligos lengviau pažeidžia gleivinę, sudarydamos puikias sąlygas virusams patekti į kvėpavimo takus, – sako infektologas. - Kasmetės gripo epidemijos kyla gruodžio-vasario mėnesiais, tačiau šiemet gripo banga per šalį ritasi anksčiau nei įprastai."

Virusai kasmet mutuoja

Gripą sukelia kelių tipų gripo virusai, kurių struktūra greitai kinta. Dabar į Lietuvą plūstelėjo A grupės virusas. Tipiški gripo požymiai yra staiga pakilusi tempertūra, šaltkrėtis, silpnumas, stiprus galvos bei raumenų skausmas, gali varginti sausas kosulys. Rečiau pasitaikantys gripo požymiai: šleikštulys, vėmimas, pilvo skausmas bei viduriavimas. "Kiekvienas žmogus yra individualus, todėl pajutus pirmuosius gripo simptomus reikėtų susisiekti su savo šeimos gydytoju, kuris žinos, kokius vaistus konkrečiam pacientui skirti ir kaip jį gydyti. Pasėdėjus poliklinikoje šalia sunkiai sergančio žmogaus, net ir lengvas peršalimas gali virsti sunkia infekcija, todėl geriausia išeitis – kviestis gydytoją į namus, - pataria medikas. – Bėda ta, kad jaunimas net sirgti neturi laiko, tačiau sergant gripu būtina laikytis lovos režimo bei gydytojo nurodymų. Tik tokiu būdu išvengsite komplikacijų ir neužkrėsite kitų asmenų."

Gripu dažniausiai suserga atsparumo deficitą turintys žmonės. Tai gali būti bet kokio amžiaus žmonės, sergantys lėtinėmis plaučių, kvėpavimo takų, širdies ir kraujagyslių, inkstų, kraujo, onkologinėmis ligomis, cukriniu diabetu. Didesnė rizika susirgti sunkesnėmis gripo formomis nėščioms moterims, vaikams bei senyvo amžiaus žmonėms.

Pavojingas dėl komplikacijų

Medikas tikina, jog mirštama ne nuo gripo, o nuo žaibiškai sukeltų jo komplikacijų, kurias, beje, sukelia kiekvienas sezoninis gripas. Sergant gripu, labai susilpnėja apsauginės žmogaus organizmo funkcijos, todėl padidėja rizika išsivystyti rimtoms komplikacijoms. Neretai gripas komplikuojasi - išsivysto plaučių, prienosinių ančių bei vidurinės ausies uždegimai. Retesnės, bet daug pavojingesnės - širdies raumens, inkstų, smegenų uždegimų - komplikacijos. Komplikacijų pavojus gerokai padidėja, jei sergantysis nesilaiko rekomenduojamo lovos režimo arba ne visiškai pasveikęs eina į darbą.

Yra žmonių, kurie dėl vadinamojo genetinio atsparumo beveik niekuomet neserga gripu. Anot mediko, galima išvis niekuo nesirgti ir niekada nepersišaldyti, tačiau tai dar nereiškia, jog prasidėjus gripo epidemijai pavyks išvengti užkrato.

"Be abejo, stipresnis organizmas geriau kovoja su gripo sukėlėjais, ligos simptomų būna mažiau, o pati liga užtrunka trumpiau. Stiprus organizmas su gripu susidoroja per 2-3 dienas, - sako gydytojas. – Siekiant sustiprinti imunitetą, būtina vengti imunitetą silpninančių žalingų įpročių, grūdintis, sportuoti, maitintis visaverčiu, daug vitaminų turinčiu maistu. Būtina gerinti kepenų, virškinimo funkciją, nes tuomet organizmas lengviau kovoja su virusais. Gripo epidemijos metu būtina vengti masinių žmonių susibūrimo vietų, tačiau jokiu būdu nereikia atsisakyti kasdienio pasivaikščiojimo gryname ore. Kasdien keletą kartų per dieną reikia išvėdinti patalpas, kad ore sumažėtų mikrobų. Lankantis sveikatos priežiūros įstaigose ar slaugant ligonį namie, patariama dėvėti medicininę kaukę.

Gyvenimas toks, koks yra

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Trapūs Jolantos pirštai ant stalo paberia ryškiaspalvius smulkučius popieriaus trupinėlius. Čia pat padėtas bespalvių klijų buteliukas ir paprastu pieštuku gėlių žiedais nusėtas per pusę perkirptas piešimo popieriaus lapas. Vaikiškai tyra šypsena papuošia merginos veidą. Ji žino – prireiks daug kantrybės bei kruopštumo, kol kruopos didumo popierėliai susilies į nepriekaištingą visumą. "Tokia jau ta mano Jolanta", - prisėsdama šalia dukters tarsteli ponia Nijolė Radvilavičienė.

Nijolė Radvilavičienė džiaugiasi dukros Jolantos kruopštumu ir kantrybe, kuriant rankdarbius.

Svajonė išsipildė

Jolantas tėvelis visa širdimi norėjo, kad dukra įsilietų į visuomeninį gyvenimą. Eidamas pro socialinių paslaugų centrą, kuriame buvo įsikūręs žmonių su negale klubas "Židinys", išgirdo juos dainuojant. Būdamas didelis dainos gerbėjas nė nesudvejojęs, vedinas dukrele užsukęs vidun. "Ėmė abu dainuoti chore, - šypsosi ponia Nijolė, - tačiau šią naujieną aš priėmiau gana skeptiškai. Nuogąstavau, jog mūsų dukra liks nuošalyje nuo suaugusių žmonių. Atėjo diena, kai tėvelį pakeisti turėjau aš. Nuvedžiau Jolantą į salę, o pati pasilikau stovėti už durų. Klausydavausi dainų ir kartu su choru širdimi dainuodavau – taip gražiai jos skambėjo!" Neilgai ponia Nijolė rymojo už durų - dainingoms moterims pavyko prikalbinti ją užeiti vidun. Sulig pirma daina išsisklaidė visos iki tol buvusios abejonės.

Meilės lopšy užauginta

Jolantos mama džiaugiasi, kad jos dukra randa bendrą kalbą su klubo moterimis. Ji visada maloni, nekaprizinga, kiekvieną dosniai apdalijanti savo nuoširdžia šypsena. Šį charakterį, anot ponios Nijolės, dukra paveldėjusi iš tėvelio, kuris dukrą be galo mylėjęs. "Jei man žiedą dovanojo, tai niekada nepamiršo pasakyti, kad vėliau šis papuošalas bus palikimas mūsų dukrai", - mena Nijolė. Dešimčia metų už Jolantą vyresnis brolis, eidamas su draugais žaisti futbolo, mielai kartu su savimi vesdavęsi ir sesytę. Kol šis spardydavęs kamuolį, mergaitė niekada nenuobodžiaudavusi vaikų apsuptyje. Net ir vedęs rūpestingas brolis nepamiršo savo sesės – be Jolantos draugijos neapsieina nė vienas jo dukterų gimtadienis. Ponia Nijolė džiaugiasi, jog net ir būdamos panelės, abi jos anūkės nepamiršo į savo gausų draugų būrį pasikviesti ir Jolantos. Mirus tėčiui, Jolanta kartu su mama visas šventes švenčia brolio šeimoje.

Nestokoja kantrybės bei kruopštumo

Klubo draugus Jolanta pakerėjo ne tik savo gerumu, bet ir pomėgiu rankdarbiams, kuriuos mielai dovanoja. "Kai prisėda prie jai patinkančio darbelio, tai visą naktį galėtų krapštytis. Retas kuris toks kantrus. O jei imsis indus plauti, tai taip juos išblizgins, kad šie tarsi veidrodis švytės", - stebisi mama. Kantrybę ir kruopštumą, anot ponios Nijolės, mergaitė paveldėjusi iš savo tetos, kuri taip pat labai mėgusi darbelius.

Jaukiame Jolantos kambarėlyje ant stalo padėtame krepšelyje puikuojasi įmantriai išlankstytos popierinės gėlės, vazoje - tarsi gyvos iš džiovintų klevo lapų dailiai susuktos rožės, čia pat tvarkingai išdėlioti akį džiuginantys paveikslėliai, sulipdyti iš kruopos didumo spalvoto popieriaus gabalėlių, sekcijos lentynose dailiai surikiuoti kalnai senutėlių fotoaparatu darytų fotografijų, meniškai iškarpytų baltutėlių snaigių ir ramybe bei harmonija dvelkiančių pačios ranka pieštų religinių paveikslų. O kur dar kelios lentynos vienas už kitą linksmesnių išraiškingomis grimasomis besišypsančių klounų, įspūdinga trapių angeliukų ar žavingų porcelianinių lėlių kolekcija!

Šiaulių miesto žmonių su negale klubo "Židinys" pirmininkė Janina Mociūnienė pasakoja, kad klube dalijamasi ir džiaugsmais, ir bėdomis

Autorės nuotr..

Nėra meilės be atsako

Ant palangės vešliai auga Jolantos prižiūrimos įvairios gėlės. "Ji pati jas persodina, laisto ir myli, - pagavusi mano žvilgsnį paaiškina ponia Nijolė. - Be meilės nieko nebūna – kiekvienai gyvybei jos reikia." Jolanta nuoširdžiai myli ir užjaučia kiekvieną. Visą krūvą gatvėje rastų žvakių, iš kurių ji su mama ruošėsi lieti įvairiaspalvius klevo lapus, padovanojo elektros namuose neturinčiam vargetai. Abi su mama noriai, kaip ir visi kiti žmonių su negale klubo "Židinys" nariai, sutiko paruošti kalėdinį dovanų maišelį globos vaikų namams, į kurį, sako, svarbiausia nepamirsiančios įdėti meilės ir širdies šilumos.

Jolanta švelniai maigo kakavinį meškutį su kaspinu pakaklėje, tačiau šis vietoj įprastos melodijos kažką tyliai niurna savyje. "Nejau sugedo?" - susirūpina ji. Šį meškutį Kalėdų proga už nuoširdų juoką jai padovanojo dėvėtų rūbų krautuvėlės savininkė. Jolantos nuoširdumui bei rankdarbiams neabejingos ir viešosios bibliotekos "Aido" filialo darbuotojos, savo lankytojams surengusios Jolantos rankdarbių parodą.

Rūpestis dukra – visas motinos gyvenimas

"Spindulėly" aš stipriausia", - linguodama galvą tarsteli Jolanta. Tačiau mama tuoj pat suskuba malšinti dukters džiaugsmo sakydama, jog nereikia tuo didžiuotis. "Pamatytumėt, kokios ten motinos – nė vienai galvon nebuvo atėjusi mintis, jog nepakels tokios naštos, jog po širdimi išnešiotą vaiką reikia į valdiškus namus atiduoti, nors tokių pasiūlymų sako ne viena buvo sulaukusi. Švelniai glaudžia prie krūtinės savo seniai suaugusį, tačiau niekaip per vaikystės slenkstį neperžengiantį vaiką ir toliau kantriai neša išties nelengvą gyvenimo kryželį. Kiekviena tokia motina verta paminklo, todėl negaliu suprasti motinų, kurios tarsi gegutės išmėto savo sveikus vaikus po pasaulį."

Ponia Nijolė prisipažįsta, jog ir jos minčių neaplenkia nerimastingos mintys dėl Jolantos ateities. Jolantos savarankiškumą riboja gimdymo traumos metu įgyti fiziniai bei psichiniai sutrikimai.

"Dukra sunkiai orientuojasi laike bei erdvėje, - atsidūsta moteris. - Mes visur kartu: į parduotuvę, choro repeticiją, turgų, tik į biblioteką Jolanta eina pati. Kartais juokauju, jog mūsų sijonai turi vieną bendrą siūlę. Jolanta nežino, kas yra blogas oras, tad palikusi visas savo ligas nuošalėje, vos tik ji paprašo, kantriai ruošiuosi kelionei. Sekmadienį pradedame kartu su bažnyčia. Mano tėvai buvo religingi žmonės, todėl ir mes pasukome religijos link. Esame tokios, kokios esame, gyvename gyvenimą tokį, koks jis yra."

Žmonės siekia pilnatvės

Šiaulių miesto žmonių su negale klubo "Židinys" pirmininkė Janina Mociūnienė sako, jog klube susibūrę daugiau nei šimtas įvairią negalę turinčių šeimų. "Sunkus gyvenimas su negale, dar sudėtingesnis jis tampa tuomet, kai šeimoje yra ne vienas, bet keli neįgalieji. Ligotas žmogus esti irzlesnis, mažiau pakantesnis, greičiau susierzina dėl menkniekų, bet žmonės čia ateina su gera nuotaika, - sako ponia Janina. - Bendros išvykos, koncertai, gimtadieniai, vardadieniai ir gausybė pačių sugalvotų švenčių neleidžia žmonėms gailėtis savęs bei padeda įrodyti, kad neįgalieji gali tiek pat, kiek ir sveikieji. Dalijamės ne tik džiaugsmais, bet ir bėdomis. Turime dešimt savanorių iš mūsų pačių rato, kurie teikia visokeriopą pagalbą turintiems sunkią negalę žmonėms."

Jau penkiolika metų klubui vadovaujanti moteris sako, jog anksčiau, vos tik sužinoję, kad žmogus turi kokią nors bėdą, daugelis atsainiai mostelėdavo ranka, sakydami: "Ai, tas ubagas." Daugelis į neįgalų žmogų žiūri neigiamai ir dažnai jį laiko nevisaverčiu visuomenės nariu, tačiau, anot pirmininkės, šis požiūris į neįgalų žmogų vis dėlto palengva keičiasi. Žinoma, tai labai priklauso ir nuo paties neįgaliojo gebėjimo bendrauti bei įsilieti į visuomenės gretas. "Senolių patarlė byloja: "Kaip šauksi - taip atsilieps." Auklėti visuomenę reikia pradėti nuo savęs. Veiksmingesnio būdo nėra", - tikina ponia Janina.

Kvėpavino takų ligos - ir dėl lengvabūdiško požiūrio

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Kasmet sparčiai daugėja žmonių, sergančių sunkiomis kvėpavimo takų sistemos ligomis. Vis dažniau diagnozuojama lėtinė obstrukcinė plaučių liga, pneumonija, tuberkuliozė ir daugelis kitų kvėpavimo takų ligų, kurių atsiradimą sąlygoja ne tik gyvenimas sveikatai žalingoje aplinkoje, bet ir mūsų pačių lengvabūdiškas požiūris. "Daugelis žmonių, sergančių kvėpavimo takų ligomis, yra linkę pamiršti, jog norint užkirsti kelią tolimesnei ligos eigai bei komplikacijoms būtina atkreipti ypatingą dėmesį į ankstyvus ligos požymius bei simptomus", - sako gydytoja pulmonologė Virgainė Bielskienė.

"Tabako rūkymas 85 proc. nulemia plaučių vėžio, 85 proc. – lėtinės obstrukcinės plaučių ligos atvejų", - sako gydytoja pulmonologė Virgainė Bielskienė.

Autorės nuotr.

Dažna, tačiau retai pavojinga gyvybei

Ūmus bronchitas - tai ūmus infekcinis apatinių kvėpavimo takų uždegimas. Anot medikės, tai viena dažniausių ligų pasaulyje, tačiau paprastai ji nėra labai sunki liga. Dažniausia ligos priežastis - virusinė infekcija. Didelį poveikį ligai atsirasti turi ir rūkymas. Nukeliavę į bronchus, virusai pažeidžia gleivinę, kurią lengvai pažeisti gali ir bakterinė infekcija. Sergant bronchitu, bronchų gleivinė išburksta ir gamina labai daug gleivių. Ūmiam bronchitui būdingas sausas dirginantis, ypač naktį sustiprėjantis kosulys, laikinai padidėjęs bronchų jautrumas. Karščiavimas paprastai trunka ne ilgiau nei savaitę. Anot pulmonologės, jei karščiuojama ilgiau nei penkias dienas, ima trūkti oro, kyla lokalus krūtinės skausmas, ypač šone, būtina atlikti krūtinės ląstos rentgeninį tyrimą pneumonijai paneigti arba patvirtinti. Kosulys gali trukti du mėnesius, kartais net ilgiau, tačiau kosulys nėra indikacija vartoti antibiotikus. Laiku ir tinkamai gydomo ūmaus bronchito prognozė gera, žinoma, jei neprasideda komplikacijos ir jei uždegimas netampa lėtiniu.

Pagrindinė priežastis – ilgametis rūkymas

Bronchitas laikomas lėtinu, kai žmogus juo serga ilgiau nei dvejus metus ir kasmet kosti bei skrepliuoja ne trumpiau nei tris mėnesius. Tai, anot pulmonologės, bene labiausiai pasaulyje paplitusi nespecifinė plaučių liga. Lėtinis bronchitas siejamas su užterštame ore esančiomis bronchų gleivinę dirginančiomis medžiagomis: tabako dūmais, išmetamosiomis dujomis ir t. t. Sergant lėtiniu bronchitu, bronchų gleivinė sustorėja, išburksta ir pradeda gaminti per daug gleivių. Gleivinės paburkimas susiaurina kvėpavimo takus, apsunkindamas oro patekimą į plaučius, kur vyksta dujų apykaita. Liga dažniausiai prasideda vadinamuoju "rūkaliaus kosuliu", kurio metu išsiskiria daug, ypač rytais pagausėjančių gleivių. Priklausomai nuo to, kaip sparčiai liga progresuoja, stiprėja kosulys, sunkėja kvėpavimas, esant net ir nedideliam fiziniam krūviui. Vėliau, ligai vystantis, dėl mažo deguonies kiekio kraujyje oda dažnai tampa melsvo atspalvio. Kartais stebimas viso kūno patinimas bei pabrinkimas. Kai sutrinka aprūpinimas deguonimi, ligonis pradeda dusti, skundžiasi galvos, krūtinės ląstos, pilvo raumenų skausmu bei sutrikusia širdies veikla. Kūno temperatūra dažniausiai išlieka normali. Paprastas lėtinis bronchitas gali būti lėtinės obstrukcinės plaučių ligos pradžia. Po ligos paūmėjimo surandėja, kartais net deformuojasi bronchai. Žmogus skundžiasi pasunkėjusiu kvėpavimu, kadangi bronchai nebėra tokie elastingi kaip anksčiau. Lėtinis bronchitas mažina žmogaus organizmo atsparumą, tad padidėja polinkis susirgti įvairiomis infekcinėmis bei kitomis ligomis. Ilgainiui gali išsivystyti kvėpavimo nepakankamumas, o prisidėjus alergenams – bronchinė astma.

Lengviausiai pažeidžiami - kūdikiai ir senyvi žmonės

Plaučių uždegimas (pneumonija) – ūminis infekcinis plaučių audinio uždegimas, kai mikroorganizmams – virusams, bakterijoms, grybeliams, parazitams - patekus į plaučius alveolėse susikaupia edeminis skystis bei uždegiminės ląstelės. Anot pulmonologės, pneumonija - viena dažniausių infekcinių ligų. Įgyta pneumonija suserga apie 2 proc. gyventojų per metus, o hospitaline pneumonija suserga iki 1 proc. į ligoninę paguldytų sergančių sunkiomis gretutinėmis ligomis pacientų. Išsivysčiusiose šalyse pneumonija užima 5-6 vietą tarp mirties priežasčių.

Ligoniai, sergantys plaučių uždegimu, skundžiasi karščiavimu, kosuliu, silpnumu, mažesniu fiziniu pajėgumu, oro stoka esant įprastam fiziniam krūviui. Rečiau pasitaiko negausus epizodinis skrepliavimas, kartais atkosima kraujo, kyla krūtinės skausmas, vargina dusulys būnant ramiai. Dažniausiai plaučių uždegimu suserga vaikai, ypač sergantys lėtinėmis ligomis, suaugę žmonės, kurie serga lėtinėmis širdies, inkstų, kepenų ligomis, astma, lėtine obstrukcine plaučių liga, cukriniu diabetu, besiskundžiantys nusilpusiu imunitetu, ir seni, silpni žmonės. Senų žmonių pneumonija gali pasireikšti silpnumu, įvairaus laipsnio sąmonės sutrikimu. Pneumonija pavojinga ir kūdikiams. Neretai pasitaiko, jog sergantysis pneumonija gali ir nekarščiuoti. Liga nustatoma atlikus rentgeninį krūtinės ląstos tyrimą.

Anot pulmonologės, tinkamai antibiotikais gydomo ligonio būklė pagerėja per 48-72 val. Ligos prognozė priklauso nuo ligonio amžiaus, bendros būklės, gretutinių ligų, ligos sukėlėjo ir daugelio kitų aplinkybių. Jauni, neturintys gretutinių patologijų ligoniai visiškai pasveiksta per 21 dieną.

Kontrolė padeda gyventi visaverčiai

Bronchinė astma, kuria vis dažniau serga jauni darbingo amžiaus žmonės, yra gana plačiai paplitusi. Tai lėtinė uždegiminė kvėpavimo takų liga, pasireiškianti pasikartojančiais dusulio priepuoliais, kurie pagal sunkumą skirstomi nuo silpno pakosėjimo ir apsunkinto kvėpavimo iki labai sunkių, gyvybei pavojingų uždusimo priepuolių. Išsivysčiusiose šalyse kasmet diagnozuojami 2-4 proc. naujų bronchinės astmos atvejų. Šiai ligai būdingas priepuolinis švokštimas, dusulio priepuoliai ypač paūmėja naktį, ankstų rytą bei didesnio fizinio krūvio metu. Ligos pradžioje ir toliau tinkamai ją gydant, ligoniai tarp priepuolių dažniausiai jaučiasi gerai, tad tuo metu jokių objektyvių ligos požymių paprastai nenustatoma. Nors šiais laikais bronchinė astma nėra mirtina liga, tačiau negydoma arba netinkamai gydoma palaipsniui sunkėja ir gali baigtis mirtimi. Anot pulmonologės, tai iš tiesų nemaloni bei kaprizinga liga, nuolat gąsdinanti dusulio priepuoliais, uždusimo baimės jausmu, poreikiu nuolat vartoti vaistus, tačiau laikantis gydytojo nurodymų ligą galima kontroliuoti, antraip kaskart vis sunkesni priepuoliai gali sukelti negrįžtamą plaučių audinių pakenkimą bei sutrikdyti širdies veiklą.

Nepastebima ir lėtai progresuojanti

Tikslus sergamumas lėtine obstrukcine plaučių liga (LOPL) nėra žinomas, tačiau manoma, kad ja serga 4-6 proc. vyrų ir 1-3 proc. moterų. Daugelyje šalių ši liga užima 5-6 vietą tarp dažniausių mirties priežasčių. Lietuvoje segamumas LOPL yra 2,0 tūkstančiui gyventojų. Sergamumas ir mirtingumas nuo LOPL kasmet vis didėja. Numatoma, kad po 20 metų labai padidės moterų sergamumas ir mirtingumas nuo LOPL, nes daugėja rūkančių moterų. Ligos pradžia dažnai nepastebima, ji progresuoja lėtai, tad plaučių funkcija labiau sutrinka tik po 20-30 rūkymo metų.

Lėtinei obstrukcinei plaučių ligai būdingas lėtinis oro srauto apribojimas, dusulys, kosulys, švokštimas bei skrepliavimas. Ilgainiui vystosi plaučių emfizema, kvėpavimo nepakankamumas. Laipsniškas kvėpavimo funkcijos blogėjimas sukelia fizinio aktyvumo sumažėjimą ir gyvenimo kokybės blogėjimą. Dusulys yra svarbiausias neįgalumą lemiantis LOPL simptomas. Liga dažnai pasireiškia ir kitų organų bei audinių pažeidimu, todėl tai tik dar labiau pablogina jos eigą.

"Įrodyta, jog dažniausia ligos priežastis - rūkymas, kuris labai pažeidžia plaučius, todėl kiekvienam ligoniui rekomenduojame mesti rūkyti. Ligos atsiradimą sąlygoja ir žalingi profesiniai bei aplinkos teršalai, - paskoja gydytoja. - Diagnozė, jog iš tiesų sergate lėtine obstrukcine plaučių liga, patvirtinama atliekant spirometriją. Tam tikrai lėtinės obstrukcinės plaučių ligos stadijai parenkamas tam tikras gydymas. Ligai paūmėjus, rekomenduojama atlikti krūtinės ląstos rentgeno tyrimą pneumonijai patvirtinti ar paneigti."

Liga "vaikšto" tarp mūsų

Anot gydytojos, sergamumas tuberkulioze yra išties didelis. Manoma, kad tuberkuliozės mikobakterijomis infekuota daugiau nei trečdalis pasaulio gyventojų. Kasmet nuo šios ligos miršta 2-3 milijonai žmonių. Išsivysčiusiose šalyse tuberkulioze serga apie penkis asmenis iš 100 tūkstančių gyventojų, Lietuvoje sergamumas tuberkulioze yra apie 55, atvira tuberkulioze - apie 35 atvejus. Nors bendras sergamumas tuberkulioze Šiauliuose stabilizavosi ir kasmet, anot gydytojos, vis mažėja (2003 metais užregistruota 51,5, o 2008 metais – 33,1 atvejo 100 tūkstančių gyventojų), tačiau šiai pavojingai infekcijai nepavyksta užkirsti kelio.

Ligos paplitimui įtakos turi socialinės ir ekonominės problemos, nepakankama tuberkuliozės profilaktika bei pavėluota diagnostika. Anot medikės, klaidinga manyti, kad šia klastinga infekcija serga tik asocialūs žmonės. Nuo oro lašeliniu būdu plintančios infekcijos neapsaugotas nė vienas žmogus. Ilgai ore išliekantį gyvybingą užkratą "sutikti" galite bet kurioje viešoje vietoje – autobuse, parduotuvėje, bibliotekoje ir pan. Jei užkratą nešiojantys žmonės nesikreipia į medikus ir nesigydo, jie ir toliau platina ligą - per metus tuberkulioze sergantis žmogus gali užkrėsti apie 20-25 sveikus žmones. Sergantieji tuberkulioze skundžiasi bendru silpnumu, dusuliu, kosuliu, skrepliavimu, svorio mažėjimu, kraujo atkosėjimu, karščiavimu, apetito stoka, naktiniu prakaitavimu. Gydytoja sako, jog pajutus net ir menkiausius sveikatos negalavimus svarbu kuo skubiau pagalbos kreiptis į medikus.

Metimas rūkyti - pagrindinė profilaktikos priemonė

Niekas nė neabejoja, kad pagrindinė kvėpavimo takų sistemos ligų priežastis – rūkymas. Tiesa, nereikėtų užmiršti ir pasyvaus rūkymo, t. y. buvimo prirūkytoje aplinkoje. Apie 1,1 milijardo gyventojų rūko. Išsivysčiusiose šalyse tabako surūkoma vis mažiau. Besivystančiose ir kai kuriose Rytų Europos šalyse rūkalių vis daugėja. Lietuvoje rūko apie 45 proc. vyrų ir 15 proc. moterų. Per pastaruosius penkerius metus vis daugiau rūko jaunų, t. y. 25-29 metų moterų. Bendras rūkalių mirtingumas yra 1,7 karto didesnis už nerūkančiųjų mirtingumą. Įvairiais duomenimis, rūkymas gyvenimo trukmę sutrumpina iki 10-15 metų. Nerūkantys žmonės gyvena 7,5 m. ilgiau nei rūkaliai. Beje, rūkaliai pradeda anksčiau senti. 70 metų sulaukia 80 proc. asmenų, kurie niekada nerūkė, ir 59 proc. rūkalių. O 85 metų amžiumi gali pasidžiaugti trečdalis nerūkiusių žmonių ir tik 12 proc. rūkalių.

Metus rūkyti, gyvenimo trukmė priklauso nuo to, kokio amžiaus būdami asmenys nustojo rūkyti. Žmonių, metusių rūkyti 35-44 m., gyvenimo trukmė panaši į nerūkančiųjų. Vyresnių žmonių gyvenimo trukmė mažėja, tačiau nustoję rūkyti 65 metų amžiaus asmenys gyvena ilgiau negu toliau rūkantys.

Tabako rūkymas tiesiogiai ar netiesiogiai sukelia lėtinę obstrukcinę plaučių ligą, plaučių, gerklų, burnos, lūpų, kasos, stemplės, skrandžio, šlapimo pūslės, kaulų čiulpų, gimdos kaklelio vėžį, koronarinę širdies ligą, periferinių kraujagyslių pažeidimus, didina riziką susirgti plaučių tuberkulioze, skatina atsirasti cukrinio diabeto komplikacijas, kepenų cirozę ir vėžį, ūmines ir lėtines kvėpavimo organų infekcijas, skrandžio opą ir begalę kitų ligų.

Tabako rūkymas 85 proc. nulemia plaučių vėžio, 85 proc. – lėtinės obstrukcinės plaučių ligos, apie 70 proc. - viršutinių kvėpavimo takų ir stemplės vėžio atvejų. Tabako rūkymo sukelti pokyčiai tiesiogiai priklauso nuo surūkytų cigarečių kiekio ir rūkymo trukmės.

Pypkės rūkymas lemia tuos pačius patologinius organizmo pokyčius kaip ir cigarečių rūkymas. "Priklausomybė nuo tabako yra lėtinė liga, kurią dažnai reikia gydyti. Pastebėta, jog rūkaliai dažniau meta rūkyti, kai suserga ir patenka į ligoninę, - dalijasi pastebėjimasi pulmonologė. - Rūkymo nutraukimo sėkmė priklauso ir nuo socialinių bei buitinių sąlygų. Kai asmens, metančio rūkyti, namuose daugiau niekas nerūko, sėkmė būna apie 40 proc., ir tik 10 proc. meta rūkyti, jei namuose yra kitų rūkalių. Gydytojo vaidmuo metant rūkyti yra labai svarbus. Aktyviai skatindami rūkalius mesti rūkyti, mes, medikai, galėtume gerokai padidinti asmenų, sėkmingai metusių rūkyti, dalį."

Cukrinis diabetas – nuosprendis visam gyvenimui

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Cukrinis diabetas – liga, neišvengiamai pakeičianti gyvenimo būdą. Griežta savikontrolė, kai nuolat tenka skaičiuoti, kiek, ko ir kada suvalgyta, insulino injekcijos, nuolatinė baimė dėl cukraus kiekio pokyčių bei gresiančios komos ir dar daugelis kitų kaskart vis iškylančių problemų, su kuriomis neišvengiamai tenka susidurti kiekvienam cukralige sergančiam žmogui. "Niekada negali pamiršti, kad turi ligą, gyvenimo draugę, su kuria neįmanoma susitaikyti, tačiau tam, kad ją galėtum kontroliuoti, privalai mokėti prie jos prisitaikyti", - sako ponas Vladas Sinušas, šia liga sergantis jau dvidešimt metų.

Cukriniu diabetu sergančiam ir regėjimą jaunystėje praradusiam Vladui Sinušui sunkumus įveikti padeda žmona Genutė.

Liga prasideda netikėtai

"Nesuprantu, iš kur tas cukrinis diabetas, - stebisi ponas Vladas. - Nepamenu, kad tėvai, seneliai ar kas nors iš giminės būtų sirgę šia liga, todėl į pirmuosius ligos požymius - nepasotinamą troškulį bei nenumaldomą kojų pėdų ir blauzdų niežėjimą - per daug dėmesio nekreipiau. Tai, kad sergu cukriniu diabetu, sužinojau profilaktinio sveikatos patikrinimo metu. Vildamasis, jog medikai apsiriko, nuėjau pakartoti tyrimo." Teko gultis į ligoninę, kad medikai nustatytų tikslią ligos diagnozę. Po keleto tyrimų paaiškėjo, kad ponas Vladas serga II tipo cukriniu diabetu. "Vieną negalę jau turėjau – jaunystėje darbo metu patirta trauma visam laikui atėmė akių šviesą, tad buvo sunku suvokti, jog dar sergu ir cukriniu diabetu. Ilgainiui apsipratau – juk reikia gyventi, - pasakoja ponas Vladas. - Medikai išrašė tablečių, kurios man keletą metų padėjo kontroliuoti ligą. Deja, cukrinis diabetas yra iš lėto porgresuojanti liga, tad organizmui pripratus prie paskirtos vaistų dozės teko dar kartą gultis į ligoninę, kad gydytojai parinktų man tinkančią insulino rūšį bei atitinkamą jo dozę. Šiuo metu insuliną švirkščiuosi du kartus per parą – rytą ir vakare."

Būtina žinoti viską

Liga sujaukė senuosius mitybos įpročius, tad ponui Vladui reikėjo išmokti riboti tų maisto produktų kiekį, kuriuose yra gausu angliavandenių. Pašnekovas prisipažįsta nesilaikantis itin griežtų sveikatos mitybos taisyklių. "Nevengiu sausainių, neretai ir saldainiais papiktnaudžiauju, - šypsosi ponas Vladas. - Manau, kad geriau išlaikyti truputį aukštesnį, negu nurodyta, cukraus kiekį kraujyje, nei laviruoti ant kritinės ribos, nes gliukozės stygius gali įstumti į komos būseną."

Hipoglikemija – sunki būsena, kurios metu ligonį išmuša prakaitas, krečia drebulys, apima silpnumas, alkis, pykina, dažniau ima plakti širdis. Pradeda skaudėti galvą, ji svaigsta, tampa sunku sukoncentruoti dėmesį. Laiku neužvalgius, priepuolis sutrikdo smegenų veiklą.

Tol, kol išmoko kontroliuoti ligą, anot pašnekovo, visko būta. Kartą nepajuto staiga nukritusio cukraus kiekio kraujyje, gerai, kad tą lemtingą akimirką žmona buvo šalia. Vėliau, kalbėdama su gydytoja, ponia Genutė sužinojusi, jog ištikus priepuoliui sergantieji diabetu neretai elgiasi kaip psichikos ligoniai – tampa nebesukalbami, blaškosi, gali būti netgi agresyvūs. "Manau, kad bendromis jėgomis mums pavyks išvengti pačių nemaloniausių situacijų, - įsitikinęs ponas Vladas, - tačiau žmogus, kuris gyvena su sergančiuoju diabetu, apie šią ligą turėtų žinoti ne mažiau nei pats sergantysis."

Gydytoja endokrinologė Rima Kazakevičiutė sako, kad norint kontroliuoti cukrinį diabetą gydytojas ir pacientas turi būti viena komanda.

Autorės nuotr.

Klastingiausia naktį

Anot pono Vlado, sunkiausia ligą valdyti naktį. Dažniausiai hipoglikemija ištinka apie 2-4 val. nakties ir, deja, neretai būna nepastebėta. Tai bene pagrindinė priežastis, kodėl sergantieji cukriniu diabetu dažniausiai miršta naktį. Pagalbą tokiu atveju, kai staiga nukrenta cukraus kiekis kraujyje, privalo sau suteikti pats žmogus. Pirmasis vaistas – gliukozės tabletė, cukraus gabalėlis arba koks nors kitas saldumynas. Ponas Vladas sako, jog jis yra vienas iš tų laimingųjų, gebančių miegodamas pajusti mažėjantį cukraus kiekį kraujyje. "Prabundu krečiamas šalčio bei purtomas drebulio, tarsi būčiau susirgęs gripu, - pasakoja pašnekovas. - Negana to, jaučiu stiprų alkio jausmą, tačiau vos tik pradėjęs valgyti prarandu saiką, o jei dar duonelė saldesnė, tai valgau valgau ir vis tiek nesijaučiu sotus. Be to, sutrinka orientacija, todėl esant ypač žemam gliukozės kiekiui kraujyje sunku suvokti, kas vyksta."

Dirbti liga netrukdo

Ponas Vladas mėgsta meistrauti. Pirmiausia mintyse susikuria vaizdą, kaip turėtų atrodyti būsimasis kūrinys, tada jau imasi konkrečių veiksmų. Posakyje "neregys gali viską", anot pono Vlado, glūdi tik pusė tiesos. Sumąstęs balkono lubas bei sienas iškalti dailylentėmis, neapsiėjo be žmonos pagalbos. "Vladas - labai užsispyręs ir kantrus žmogus, - rodydama vyro itin kruopščiai suremontuotą balkoną, pasakoja ponia Genutė. - Būtinai įgyvendins tai, ką sumąstęs. Tam, žinoma, prireikia daug daugiau laiko nei puikiai matančiam žmogui. O kur dar cukrinio diabeto pasekmės! Fizinis krūvis mažina gliukozės kiekį kraujyje, tad apsisukusi vis skubėdavau į balkoną saldainiais nešina."

Pašnekovas sako, jog neregiai, kurie į gatvę išeina vedini baltosios lazdelės, yra kaskart priversti rizikuoti savo gyvybe - negali žinoti, kur kokia kliūtis tavęs laukia. Lazdelė nepasakys, kur atvira kanalizacija, iškastas griovys ar kita žmogaus neatsakingai palikta kliūtis. Ausimis irgi ne visada galima pasikliauti – kartais būna sunku įvertinti atstumą iki atvažiuojančio automobilio, dar sudėtingiau tai padaryti, kai aplink visomis kryptimis ūžia gausybė jų. Su lazda ponui Vladui drąsiau vaikščioti po gerai pažįstamas vietas – Spindulio gatvę, mat čia orientuotis aplinkoje padededa specialiai tvorelė. "Neregiui reikia nuolat žinoti, kur kokiame taške jis yra, o tai nėra paprasta padaryti sergant cukralige. Kai cukraus kraujyje ima mažėti, apima silpnumas, ima svaigti galva, drebėti rankos, atsiranda virpulys. Sutrikus orientacijai gali tekti ilgokai pastovėti, o kas pagelbės, jei staiga ištiks cukraligės priepuolis?"

Darna šeimoje – pats geriausias vaistas

Komos, ištinkančios dėl per mažo gliukozės kiekio, iki šiol pavykdavo išvengti, nors riba, kai iki jos lieka labai nedaug, priartėjusi buvo. Sergant diabetu savijauta blogėja pamažu. Cukraus perteklius yra pagrindinė dingstis komplikacijoms atsirasti. Ši liga, anot pono Vlado, yra tramplynas kitoms, dažniausiai kardiologinėms ligoms, dėl gliukozės kiekio šokčiojimų sutrinka medžiagų apykaita.

"Be žmonos Genutės pagalbos būtų labai sunku, - tikina ponas Vladas. - Ji mano dešinioji ranka, pagrindinė pagalbininkė. Aparatas, kuriuo galima pasimatuoti gliukozės kiekį kraujyje, nėra pritaikytas neregiams, tad vienas pats negalėčiau juo naudotis. O kiek dar visokių gyvenimiškų situacijų, kuriose be akių apsieiti neįmanoma! Juk ne veltui sakoma, kad jei žmogui akys būtų nereikalingos, tai jis jų ir neturėtų. Stengiuosi kuo mažiau sėdėti namuose, nes sergant cukriniu diabetu būtina ne tik tinkamai maitintis, bet ir kuo daugiau judėti. Abu su Genute mėgstame lankytis dramos teatre, su malonumu nueiname pasiklausyti mums patinkančių atlikėjų koncerto, neaplenkiame bibliotekos, aplankome draugus arba tiesiog einame pasivaikščioti. Dviese visada lengviau įveikti sunkumus. Svarbiausia, kad ir liga nebe tokia baisi atrodo."

Amžiaus liga

Šiaulių apskrities ligoninės Konsultacinėje poliklinikoje dirbanti gydytoja endokrinologė Rima Kazakevičiūtė sako, kad dabar II tipo cukrinis diabetas yra itin didelė globalinė problema - pasaulyje sparčiai daugėja sergančiųjų šia liga. Kiek žmonių Lietuvoje serga cukriniu diabetu, tikslių duomenų nėra, tačiau vien Konsultacinėje poliklinikoje pas gydytojus endokrinologus šiuo metu lankosi daugiau nei keturi tūkstančiai diabetikų. Gydytoja sako, jog šis skaičius, žinoma, yra tik maža sergančiųjų diabetu dalis, nes dauguma diabetikų sėkmingai gydosi ne tik specialistų endokrinologų, bet ir šeimos gydytojų prižiūrimi.

Gydytojos teigimu, diabeto rizikos faktorių yra gana daug. Mūsų ligų priežastys užkoduotos genetišjai, tad turintiesiems pirmos eilės giminių, sergančių cukriniu diabetu, gydytoja pataria sekti savo cukraus kiekį kraujyje. Profilaktiškai pasitikrinti, ar neserga cukriniu diabetu, reikėtų moterims, gimdžiusioms didesnius nei 4 kg naujagimius, bei toms, kurioms nėštumo metu buvo diagnozuotas cukrinis diabetas. Taip pat išlikti budriems reikėtų tiems, kuriems padidėjęs kraujospūdis, ar sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis.

Viena II tipo cukrinio diabeto atsiradimo priežasčių – nutukimas. Statistika byloja, jog apie 80 proc. žmonių, sergančių II tipo cukriniu diabetu, yra nutukę. Nutukimą sąlygoja mažas fizinis aktyvumas, gausi mityba, ypač riebalų perteklius maiste, mažas skaidulų vartojimas. Toksinių medžiagų poveikis, piknaudžiavimas alkoholiu taip pat gausina sergančiųjų diabetu gretas.

"Ateina žmonės išsitirti skydliaukės, o mes nustatome cukrinį diabetą, kadangi skausmo liga nesukelia ir pacientas nė neįtaria, jog serga šia klastinga liga, - pasakoja gydytoja. - Pats cukrinis diabetas nėra baisi liga. Baisesnės yra jos sukeltos komplikacijos. Dažnai kartu nustatomi akių, inkstų, kojų, nervų sistemos pakenkimai, tad gresia aklumas, organų transplantacija ar galūnių amputacija. Sergant II tipo cukriniu diabetu, ypač dažnos stambiųjų kraujagyslių komplikacijos – miokardo infarktai, insultai. Širdies ir kraujagyslių ligos yra net 75 proc. sergančiųjų II tipo diabetu mirties priežastis."

"Deja, dažnai pacientai mano, jog sergant cukriniu diabetu pakaks tik laiku išgerti jiems paskirtus vaistus, tačiau diabeto gydymas apima teisingą mitybą, svorio mažinimą, lipidų bei cholesterolio korekciją ir, žinoma, vaistų vartojimą. Kaip gyventi susirgus cukriniu diabetu, pacientai mokomi mūsų poliklinikoje esančioje Diabeto mokyklėlėje", - teigia endokrinologė.

Gydytoja tikina, kad cukrinio diabeto gydymas bei vaistų spektras Lietuvoje yra toks pat, kaip bet kokioje kitoje Europos valstybėje. Svarbiausia, anot gydytojos, norinčiam sugebėti kontroliuoti ligą pacientui, gydytojui ir pačiai ligai reikia burtis į vieningą komandą. Deja, dar vis pasitaiko, jog sergantysis cukriniu diabetu nenori arba nesugeba atsisakyti žalingų įpročių, ignoruoja jį netikėtai užklupusią ligą. "Diabetas kol kas neišgydomas, bet liga valdoma, - sako gydytoja. - Gerai ją valdant, sumažėja komplikacijų grėsmė ir išlieka gera gyvenimo kokybė. Mano aštuoniasdešimtmetė pacientė II tipo cukriniu diabetu serga jau 40 metų. Norint išmokti kovoti su klastinga liga, tenka atsisakyti kai kurių senų įpročių, o vietoj jų įgyti naujų, reikalingų sveikatai."

Antibiotikai – ne panacėja

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Antibiotikai – vienas didžiausių žmonijos laimėjimų, seniems žmonėms užtikrinusių ilgesnį gyvenimą ir nuo mirties išgelbėjusių ne vieną milijoną žmonių. Deja, dabar antibiotikų autoritetas gerokai pašlijęs, nes jie nebe tokie veiksmingi, kokie buvo kadaise. Kalti dėl to esame patys - daugelis įniko antibiotikus vartoti be gydytojo paskyrimo nė nesusimąstydami, ar tai būtina. "Antibiotikus reikia vartoti racionaliai, o ne rieškučiomis žarstyti į visas puses", - sako šeimos gydytoja Audronė Vanagienė.

"Antibiotikas – galingas vaistas, tačiau net ir pats nekalčiausias vaistas žmogaus organizme gali sukelti pašalinį poveikį, todėl vaistus reikia vartoti tik tuomet, kai iš tiesų juos reikia vartoti", - pataria šeimos gydytoja Audronė Vanagienė.

Autorės nuotr.

Organizme keičia bakterijas

Pastaraisiais dešimtmečiais imta itin gausiai naudoti vis modernesnius antibiotikus, todėl, anot medikės, gali susidaryti labai grėsminga situacija – galime numirti nuo paprasčiausio sinusito, tonzilito ar plaučių uždegimo.

"Kaskart, kai išgeriate atibiotikų, jei nebūtina jų vartoti, sau nė trupučio nepadedate, nes bereikalingai vartojami antibiotikai ne tik padidina bakterijų atsparumą šiam vaistui, bet ir daugeliui jam giminingų preparatų. Taip atsitinka netgi tada, kai organizme tąkart nebūna kenksmingų bakterijų, o yra tik virusų, - sako gydytoja. - Organizme visada yra naudingų bakterijų, kurios kelis kartus veikiamos tų pačių antibiotikų, įgyja imunitetą, o paskui jį mielai perduoda kenksmingoms bakterijoms, kai šių atsiranda. Todėl kai jau iš tiesų reikia gerti antibiotikų, šie nebepadeda, o vis naujesni antibiotikai, deja, "nedygsta" taip sparčiai, kaip grybai po lietaus."

Beverčiai, kovojant su virusais

Anot medikės, nors žmonėms dažnai patariama nesigriebti antibiotikų susirgus peršalimo ligomis, tačiau retas kuris paiso tokių įspėjimų. "Jei galėtų, tai ir slogą antibiotikais gydytų", - stebisi gydytoja. Gerklės skausmą, kosulį ar blogą savijautą dažniausiai sukelia ne bakterijos, bet virusai, o antibiotikai skiriami bakterinėms infekcijoms gydyti. Virusinės ir bakterinės infekcijos pasireiškia skirtingai. Jei pakilo temperatūra per 39 laipsnius, skauda gerklę, kamuoja sloga ir kosulys, ant lūpų atsirado vandeningų pūslelių, ašaroja akys, vadinasi, susirgote virusine infekcija. Užkimęs balsas, švokščiantis kvėpavimas byloja apie besivystantį bronchitą ar laringitą, beje, taip pat virusinės kilmės ligas, kurioms gydyti antibiotikai nevartojami. Įtarti, jog susirgote bakterine infekcija, galite tuomet, jeigu užklupo ausies skausmas, iš jų arba iš akių tekančios pūlingos išskyros, limfmazgių padidėjimas, jų skausmingumas, kaklo tinimas, pūlinga angina ir pan., tačiau net ir įtarus sergant bakterine infekcija negalima griebti bet kokių po ranka pasitaikiusių antibiotikų.

Paskirti tinkamų antibiotikų, nustatęs diagnozę, gali tik gydytojas, nurodęs jų dozę, vartojimo trukmę ir kt. "Būtų idealu, jeigu atėjus pacientui mes iškart galėtume tiksliai žinoti, kokia bakterija jam sukėlė ligą. Tuomet galėtume labai taikliai skirti tinkamą antibiotiką, tačiau kol kas, skirdami vaistų, remiamės anamneze, klinika bei savo praktine nuovoka", - sako gydytoja.

Pagrindinis vaistas – skysčiai

Sergant virusine infekcija, normalu karščiuoti iki 38-39 laipsnių. Tuomet organizmas gamina antikūnus ir temperatūros iki 38 laipsnių nei suaugusiems, nei vaikams nereikia mažinti, nes organizmas pats pajėgus apsiginti nuo infekcijos. Suaugęs žmogus virusine infekcija paprastai serga 3-5 dienas.

"Būna, kad temperatūra ima kristi tik ketvirtą parą, tačiau dėl to nereikia nuogąstauti, - perspėja medikė. - Kosulys taip pat nedingsta iš karto, kadangi virusas pažeidžia kvėpavimo takų virpamąjį epitelį, todėl ir ko atsiranda dirglumas bei kosulys."

Pakilus temperatūrai nederėtų eiti į darbą – pajutus pirmuosius ligos požymius ir praleidus kelias dienas gerai vėdinamose patalpose galima išvengti užsitęsusios ligos eigos. Būtina gerti kuo daugiau skysčių, priešingu atveju, dėl jų stokos gali atsirasti komplikacijų. Tinka arbata, sultys, tačiau geriausias gėrimas, anot medikės, yra vanduo.

Prireikus temperatūrą geriausia mažinti paracetamoliu, kurio yra visuose vaistuose nuo peršalimo. "Žmonės turėtų daugiau pasitikėti mumis, deja, itin dažnas, vos sukarščiavęs, vietoj vaistažolių arbatos skuba gerti antibiotikus, tik dar labiau nualindamas organizmą, - dalijasi patirtimi gydytoja. - O pati didžiausia bėda yra ta, kad geria tuos, po kurių kiti antibiotikai keletą savaičių būna visiškai neveiksmingi, tad nieko nuostabaus, jog liga užsitęsia. Be to, didėja komplikacijų rizika."

Vartoti antibiotikus reikia mokėti

Klystate, jeigu manote, jog gerdami antibiotikus užbėgsite būsimoms komplikacijoms už akių arba sutrumpinsite ligos trukmę. Anaiptol, juos vartodami tik sumažinsite organizmo atsparumą bei padidinsite riziką užsikrėsti grybelinėmis ligomis. Antibiotikai nevartojami ir profilaktiškai, tad nesigriebkite antibiotikų, jei užkrečiama liga susirgo kas nors iš namiškių. Tačiau jeigu jau geriate antibiotikus, kuriuos jums paskyrė gydytojas, vartokite juos medikų nurodyto laiko intervalais bei reikiamomis dozėmis ir jokiu būdu nenutraukite gydymo, pajutę pagerėjusią savijautą – dar nesunaikintos bakterijos įgyja atsparumą vartojamam vaistui, tad kitą kartą taip lengvai nepasiduos.

Kada geriami antibiotikai - prieš valgį ar po valgio, priklauso nuo jų rūšies. Vienus iš jų organizmas geriau pasisavina, kai jie geriami valandą prieš valgį, kitus - porą valandų po valgio, tretiems valgis neturi įtakos. Jeigu gydytojas, skyręs antibiotkių, nepaaiškino, kaip juos varoti, atidžiai perskaitykite vaisto instrukciją. Gydydamiesi antibiotikais, nepamirškite vartoti daug skysčių, kurie padės iš organizmo pašalinti toksinus, sąlygojančius jūsų prastą savijautą bei energijos trūkumą. Niekada tuo pačiu metu negerkite jokių kitų vaistų, vitaminų ar pieno produktų, nes jie trukdo organizmui pasisavinti vartojamus vaistus. Venkite valgyti mielinių kepinių, pelėsinio sūrio ar grybų, negerkite alaus, nes šie produktai sudaro palankias sąlygas grybeliams, žarnyne pakeitusiems "gerąsias" bakterijas, daugintis.

Po antibiotikų kurso gerkite daug rūgpienio, kefyro, "gyvo" jogurto, kurie padės kuo greičiau atkurti pakitusią žarnyno veiklą. Antibiotikai sunaikina ne tik ligas sukeliančias, bet ir nuo jų apsaugančias bakterijas, todėl, norėdami išvengti padidėjusios rizikos užsikrėsti grybeliu, itin kruopščiai laikykitės asmens higienos.

Nėra nė vieno "švento" vaisto

Sena gera patarlė byloja, jog gydytis visada nesveika, sveika tik nesirgti. Iš tiesų, anot medikės, be antibiotikų neišsivaizduojamas daugelio ligų gydymas, tačiau reikia nepamiršti ir šalutinio jų poveikio. Kadangi antibiotikai nemoka atsirinkti, kur gerosios, o kur blogosios bakterijos, tad naikindami blogąsias neaplenkia ir gerųjų bakterijų. Be to, jie išbalansuoja natūralią žarnyno, odos ir kitą mikroflorą. Ilgas antibiotikų vartojimas neretai sukelia virškinimo sutrikmus, o per dažnas jų vartojimas susilpnina organizmo imuninę sistemą, sukelia alergines reakcijas, toksiškai veikia inkstus ir kepenis. Dažnas antibiotikų vartojimas sąlygoja sumažėjusį organizmo atsparumą kandida ir kitoms grybelinėms infekcijoms. Be reikalo vartojant antibiotikus, formuojasi jiems atsparios bakterijos, kurias žmogus perduoda kitiems, tad nukenčia ne vienas žmogus, bet visa visuomenė.

Yra virusinių ligų, kurias gydant antibiotikais galima pakenkti pacientui – antibiotikas, sureagavęs su ligos sukėlėju, gali pažeisti kepenis, sukelti odos bėrimus.

Tinkamai mitybai reikia ir geros nuotaikos

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Sveiko maisto šventėje, šiemet pavadintoje "Sveikas maistas lietuviškose tradicijose", sveikuolių klubo "Šviesuoliai" šeimininkės ponios Birutės Kazlauskienės paruoštas teminis stalas "Lygiadienis" pelnė nugalėtojo titulą. Šeimininkė įsitikinusi, jog sveikos arba tinkamos mitybos paslaptis yra ne tik produktų gausa ir jų suderinamumas, bet ir nuotaika, kuria gaminamas maistas.

Sveikuolių klubo "Šviesuoliai" šeimininkės Birutės Kazlauskienės konkursams paruošti patiekalai nuolat patenka tarp geriausiųjų

"Šviesuolių" klubo archyvo nuotr..

Gyvenimo būdą pakeitė dėl sveikatos

Nuo pat vaikystės ponią Birutę varginantys sąnarių skausmai paskatino keisti gyvenimo būdą. Susiradusi sveikuolių klubą ji ėmė mokytis sveikai gyventi. Per 12 metų pašnekovė sako išmokusi suprasti save, pasisemti jėgų iš gamtos, įlįsti eketėn, pereiti basomis per žarijas. Svarbiausia – susidomėjus sveiko maisto gamyba ir įminus jos paslaptis pavyko atrasti save.

"Pirmaisiais metais kasmet Palangoje vykstančiose sveiko maisto šventėse dalyvavau vedama smalsumo, - pasakoja ponia Birutė. - Pabendravusi su įdomiais ir nuoširdžiai savo patirtimi besidalijančiais sveikuoliais ėmiau ruošti sveikuoliškus patiekalus. Sveikai maitintis nėra sunku, svarbu klausytis savo organizmo, nepamiršti saiko ir sveiko proto – mūsų organizmas nėra šiukšlių dėžė, kad į jį mestume bet ką."

Iš prigimties nedrąsi ponia Birutė sako esanti itin dėkinga sveikuolei Vladislavai, paskatinusiai ją užsiregistruoti Lietuvos sveikuolių sąjungos organizuojamame sveiko maisto konkurse. "Niekada nepamiršiu jaudulio ruošiantis pirmajam sveiko maisto konkursui: nemiegota naktis, paruošta vienuolika patiekalų ir netikėtas pripažinimas – tarp geriausių Lietuvos šeimininkių laimėta ketvirta vieta. Nuo to ir prasidėjo – namo be pripažinimo niekada negrįždavau, - džiaugiasi visų pripažinta šeimininkė. - Mano patiekalai patekdavo tarp geriausiųjų: septynios pirmosios, dvi antrosios, dvi trečiosios vietos."

Buvusi šiauliečių sveikuolių klubo narė Liongina Cironkienė, dabar gyvenanti Palangoje, poniai Birutei kasmet dovanoja savo pačios įsteigtą prizą. Šiemet nugalėtoją šeimininkę ponia Liongina pradžiugino didele skara ir pintine vaisių, prašydama, kad kitais metais iš jų šeimininkė paruoštų kokį nors dar neragautą skanėstą.

Geras žodis – aukščiausias įvertinimas

Anot šeimininkės Birutės, anksčiau sveiko maisto šventės būdavo kur kas paprastesnės. Šiemet sveikuolių klubo šeimininkei teko paruošti šventės temą "Sveikas maistas lietuviškose tradicijose" atitinkantį stalą.

"Ilgai sukome galvą, kol nusprendėme apsistoti ties lygiadieniu, prisimindami aukojimus dievams. Taigi pradėjome galvoti, kuo pavaišintume kiekvieną dievą, - pasakoja šeimininkė. - Griausmavaldžiui Perkūnui paskyrėme patį aštriausią patiekalą, kuris ypač patiko šventėje dalyvavusiems vyrams."

Teminių stalų paroda bei maisto degustacija vyko HBH kavinėje "Pas Juozapą". Visi, norintys dalyvauti sveiko maisto degustacijoje, kaip ir kasmet, turėjo išsipirkti talonėlius. Vienas talonėlis kainavęs 0,50 ct. Šeimininkė sako, jog suskaičiavus surinktus talonėlius paaiškėjo, kad jos ruošto maisto paragavo apie 200 žmonių. Maloniausia, anot šeimininkės, buvę tai, kad žmonės vis grįždavę prie sveikuoliškais patiekalais nukrauto stalo ir negailėdami gero žodžio prašydavę dar kartą paragauti jiems labiausiai patikusio patiekalo.

Vietoj kavos – kiaulpienių sultys

Sveikuolė tikina, jog išmokus sveikai gyventi akivaizdžiai pagerėjo sveikata: tirpo nereikalingi kilogramai, po pasninko stovyklų valėsi organizmas, pagerėjo kraujotaka, bendra organizmo savijauta. Moteris džiaugiasi, jog jau seniai pamiršo, ką reiškia sirgti sloga. Užsigrūdinti padėjo maudynės eketėje, kurioje anksčiau maudydavosi kiekvieną šeštadienį, o dabar - tik per didžiąsias šventes. Rytą niekada nepamirštanti šalto dušo bei mankštos. Rytinę kavą išmainė į žolelių sultis bei nuovirus. Vos pasirodžius kiaulpienėms, kuriose ypač gausu kalcio, iš jų prisisunkianti šaukštą sulčių ir vienu mauku, kad nesijaustų kartumo, kasdien išgerianti. Kai oras atšąla, kas vakarą termose užplikanti saujelę avižų, kad rytą galėtų išgerti šilto jų nuoviro, kuris gerina medžiagų apykaitą, efektyviai veikia sergant cukriniu diabetu, mažina cholesterolio kiekį kraujyje. Be to, avižų nuoviras yra puiki šlapimą varanti priemonė, padedanti atgauti jėgas esant silpnumui ar pervargus, atsikratyti mieguistumo.

Fizinis aktyvumas pakelia nuotaiką

Savo gyvenimo sveikuolė neįsivaizduojanti ne tik be sveiko maisto, bet ir be judėjimo. "Vien sveikai maitintis neužtenka, - tikina ponia Birutė, - Judėti būtina. Kiekvienas turėtų atrasti laiko pajudėti ir bent pusvalandį per dieną skirti mankštelei. Pradėti sportuoti niekada nevėlu, tereikia turėti noro ir pasirinkti priimtiną sporto šaką."

Labiausiai ponia Birutė mėgstanti eiti pasivaikščioti. Kartu su klubo nariais nueita ne viena dešimtis kilometrų, pasivaikščiota iki Aukštelkės, Salduvės, Rėkyvos miškuose. "Neišpasakytas grožis! Gaila, dabar tokių žiemų nebeliko – arba lyja, arba slidu. Sniegas tapo retas svečias, - apgailestauja ponia Birutė. – O kaip smagu būdavo nusileisti nuo kalniuko! Tuoj būrį garbaus amžiaus moteriškių apspisdavo vaikų būrys pažiūrėti, kaip močiutės vaikystę prisiminusios linksminasi. Mes ne tik mėgaudavomės žiemos teikiamais malonumais, bet ir užsikūrusios laužiuką surinkdavome aplink besimėtančias šiukšles."

Kadangi žiema kaskart vis krečia išdaigas, barstydama ne sniegą, bet darganą, ponia Birutė mėgaujasi šiaurietišku vaikščiojimu, kurio teikiamus malonumus bei naudą išbandė Švedijoje, kai pas mus apie tokią sporto šaką dar nė nebuvo girdėti.

Pašnekovė sako, jog pirmąkart pamačiusi švedus su lazdomis ėmė linksmai juoktis – aplink sniego nė gniūžtės, o lazdomis apsiginklavusių keistuolių pilnos trasos! Ilgai juoktis neteko – pažįstama moteris, su kuria ponia Birutė viešėjo Švedijoje, pasiūlė ir jai išbandyti šiaurietišką vaikščiojimą. "Perdien, aplenkdamos visas trasoje sutiktas švedes, nueidavome daugiau nei 10 km. Grįžusi į Lietuvą nebemokėjau normaliai vaikščioti – rankos nukarusios, sunkios. Ėmiau juokauti, jog teks imti lazdas ir kulniuoti per bulvarą... Praėjo net penkeri metai, kol šia efektyvia sveikatingumo bei laisvalaikio praleidimo priemone susidomėjo ir lietuviai."

Vaikščiodama ponia Birutė pasisemia energijos, geros nuotaikos ir minčių naujiems dar niekieno neišbandytiems sveikuoliškiems patiekalams, tad grįžus namo belieka tik įgyvendinti savo sumanymus.

Sveiko maisto avantiūra

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Šiuolaikinė maisto pramonė pateikia rinkai tokį maistą, kuris ne tik nėra naudingas, bet ir dažniausiai būna netgi žalingas sveikatai. Kaip rasti ir atsirinkti kokybišką maistą? "Norint sveikai maitintis, šį norą įgyvendinti beveik nebėra galimybių", - sako Šiaulių apskrities ligoninės Konsultacinėje poliklinikoje dirbanti gydytoja gastroenterologė Violeta Vainoriūtė.

Konsultacinės poliklinikos gydytojos gastroenterologės Violetos Vainoriūtės teigimu, vis daugiau žmonių skundžiasi įvairiais skrandžio sutrikimais.

Autorės nuotr.

Parduotuvėse – pavojingas maistas

Maistas užima itin reikšmingą vietą mūsų gyvenime – nuo jo priklauso ne tik sotumo jausmas ir pasitenkinimo lygis, bet ir pats brangiausias žmogaus turtas – sveikata. Deja, parduotuvėse rasti gaminių, neprifarširuotų įvairių mūsų sveikatai pavojingų priedų, šiais laikais beveik neįmanoma. Dauguma lentynose išrikiuotų maisto produktų turi dirbtinio skonio stipriklių, konservantų, hidrogenizuotų riebalų, modifikuoto krakmolo, dirbtinių saldiklių ir kitų nenatūralių ingredientų. Maisto kompanijos, norėdamos, kad produktai kuo ilgiau galiotų, išlaikytų geresnę prekinę išvaizdą, skonį, kvapą, spalvą ir kitas būtinas savybes, į juos prideda itin daug medžiagų, sukeliančių įvairias ligas ir net vėžį.

Šiuo metu pasaulyje sukurta apie du tūkstančius rūšių įvairiausių maisto priedų. Deja, anot gydytojos, medikai yra bejėgiai prieš maisto pramonės mafiją. Kiekvienas tausojantis savo sveikatą žmogus turėtų rinktis kuo natūralesnius produktus ir kuo dažniau maistą gaminti namuose. Žinoma, prieš perkant produktus reikia atidžiai skaityti produktų etiketes. Jei produktas turi ilgą ingredientų sąrašą, kurį, beje, ne visada įmanoma perskaityti, tokį produktą geriau palikti lentynoje. Ieškant natūralaus maisto, derėtų pasižvalgyti nedideliuose ūkiuose ir pirkti tik iš tų augintojų, kuriais labiau pasitikite.

Etiketėje konservantų nėra, o produkte?

Konservantai – medžiagos, skirtos pailginti maisto vartojimo laiką, neleidžiančios atsirasti bakterijoms, grybeliams ir kitiems mikroorganizmams. Kuo daugiau konservantų produkte, tuo jis toksiškesnis, tačiau tikslų jų kiekį sužinoti sunku. Europos Sąjungoje privaloma nurodyti maisto produkto sudėtyje esančius priedus, kurie žymimi raide E. Pirkėjams vis dažniau renkantis produktus be E priedų, įsigudrino ir gamintojai, vietoj įprastai maisto priedą žyminčio trumpinio E ir jo numerio nurodantys visą jo pavadinimą.

"Nežinau, kas šiais laikais gali sveikai maitintis, - stebisi gydytoja. - Žmogus, stovėdamas tarp lentynose išdėstytų prekių, gali tik įtarti, kokiuose maisto produktuose kokių maisto priedų yra pridėta, nes maisto produktų etikečių kalba yra labai specifinė. Nors retas kuris pirkėjas žino, ką kuris E reiškia, tačiau džiugu, jog E ženklo vengiančių vartotojų gretos vis didėja."

Žvėriena – saugus maistas

Itin populiarėja genetiškai modifikuoti pašarai, tad iš kur žinoti, ar nevalgome kiaulienos, užaugintos kiaules šeriant modifikuotais pašarais? O kur dar visokie specialūs augimą skatinantys hormonai bei konservantai. Valgant hormonais šertų gyvulių ir paukščių mėsą kyla rizika susirgti vėžiu. Visos rūkytos dešros, kumpiai bei kumpeliai pagardinti įvairiais E. Vienintelė išeitis, anot gydytojos, yra žvėriena, nes laukiniai gyvūnai nėra šeriami kombinuotaisiais pašarais - tai patvirtintų kiekvienas medžiotojas. Be to, jie judresni, daugiau bėgioja, tad mėsa ne tokia kaloringa ir riebi kaip naminių gyvūnų. Žvėrienoje mažiau cholesterolio, gausu vitaminų ir gerokai daugiau baltymų. "Tai vienintelė sveika mėsa, - užtikrina gydytoja, - tačiau argi tam, kad pamaitintume Lietuvą, turime išžudyti visus joje gyvenančius žvėris?"

Kokią žuvį rinktis?

Žuvis – puikus baltymų, geležies, mineralinių medžiagų bei kai kurių vitaminų šaltinis. Prekybos centruose žuvies asortimentas gana didelis, tačiau ar įmanoma nusipirkti kokybiškos, sveikatai nekenksmingos žuvies? Gydytoja pataria žuvį pirkti tik su kaulais, nes kad jie būtų pašalinti, žuvies perdirbimo įmonėse žuvis mirkoma rūgštyje ir po to tiekiama vartotojams.

Sveika valgyti vytintą žuvį, kadangi ji džiovinama natūraliu būdu, nenaudojant konservantų. Vertingiausia, žinoma, yra ką tik sugauta švieži žuvis, tad, anot medikės, belieka kantriai laukti, kol Klaipėdoje ja bus prekiaujama tiesiai iš laivų.

Kruopomis žavėtis nereikėtų

Bene labiausiai paplitusios kruopos daugelyje šalių – ryžiai, kuriuose gausu krakmolo, nėra cholesterolio, apstu energijos teikiančių angliavandenių. Ne ką mažiau populiarios ir grikių kruopos, pasižyminčios B grupės vitaminų gausa, vertingomis mineralinėmis medžiagomis bei maistinėmis skaidulomis, aktyvinančiomis žarnyno veiklą. Tačiau, anot gydytojos, kas garantuos, kad šios kruopos nėra septynerių ar aštuonerių metų senumo pigiai nesupirktos iš tų šalių, kuriose dėl prastos kokybės nebetinka vartoti. Galbūt mūsų šalies verslininkai, pasinaudoję proga, suskubo jas parsivežti Lietuvon ir nekaltos akcijos metu į kišenes sėkmingai susižėrė nemenką sumelę grynųjų.

Sveikas ar nuodingas?

Aliejus - vienas iš šiuo metu labiausiai vartojamų riebalų. Geros kokybės aliejus yra naudingas mūsų sveikatai, tačiau, anot medikės, apie kokią sveikatą galime kalbėti, jeigu nė nežinome, iš kokių rapsų jis spaudžiamas? Iš modifikuotų rapsų išspaustas aliejus nebeturi nė vienos žmogaus organizmui reikalingos medžiagos. Kad aliejų būtų galima vartoti maistui, jis turi būti nerafinuotas, t. y. pašalintos tik mechaninės priemaišos, spaustas šaltuoju būdu, neturėti priedų, būti nedezodoruotas. Net ir laikomas šaldytuve jis turi išlikti skystas, nes stingsta tik gyvūninės kilmės riebalai.

Geras aliejus net ir tose šalyse, kuriose jis yra spaudžiamas, kainuoja daug. Nors kai kurios Lietuvos įmonės nedideliais kiekiais ir spaudžia aliejų, tačiau masiškai jo negamina. Pasirodo, gerokai paprasčiau ir patogiau jį importuoti ir išpilstyti. Kokybiškas aliejus parduodamas stiklinėje arba skardinėje taroje. Etiketėje turi būti parašyta, jog tai šimtaprocentinis aliejus, arba turi būti žodis "nature".

Kas slypi duonoje?

Koks maistas nepavojingas, jeigu net duonos riekės nebegali ramiai suvalgyti? Šiais laikais duonos pasiūla labai didelė. Paplitusios dvi duonos rūšys ir jų gamybai taikomos technologijos: ruginė duona, gaminama su raugu naudojant pieno rūgšties bakterijas, ir kvietinė duona, dažniausiai kepama naudojant mieles ir įvairius kepimo priedus. "Tie, kurie dar turi proto ir pinigų, ieško kepėjo, kuris duonai kepti naudoja be chemijos užaugintus grūdus, natūralų raugą ir kepa ją nenaudodamas jokių kepimo priedų, tačiau ką daryti kiekvieną centą skaičiuojančiam žmogui?" - sako gydytoja. Mūsų šalies vartotojai maistą pirmiausia įvertina pagal kainą. Deja, aukščiausios kokybės maisto pigiai nupirkti neįmanoma.

Plinta tarsi epidemija

Anot gydytojos, vis daugiau žmonių skundžiasi įvairiais skrandžio sutrikimais, nors prieš 20 metų pati didžiausia problema buvo opaligė, kuri šiuo metu yra reta. Pastaraisiais metais ypač padaugėjo sergančiųjų gastroezofaginiu refliuksu. Medikė stebisi, kad net ir 70-80 metų sulaukę žmonės vis dažniau skundžiasi, jog griaužia rėmuo.

Beje, refliuksas gali pasireikšti ir netipiniais simptomais - skundžiamasi užkimusiu balsu, gerklų uždegimu, įkyriu kosuliu ir pan. Medikė sako, jog viena refliukso priežasčių – streso metu didėjantis skrandžio rūgštingumas, mat stemplės rauko veikla yra reguliuojama autonominės nervų sistemos. Nualinta stresų bei įtampos, ji nebegali gerai atlikti savo darbo. Kita itin didelė bėda – netinkama mityba.

Anot medikės, tokiomis ligomis pirmiausia ėmė sirgti amerikiečiai, kurie ypač mėgsta maitintis greito ruošimo maistu.

Daugėja skrandžio ligomis sergančių vaikų

Gydytoja sako, jog vis dažniau refliuksas nustatomas vaikams, nors prieš gerą dešimtmetį tarp šia liga sergančiųjų vaikų pasitaikydavo vos vienas kitas. "Kaip maitinasi mūsų vaikai? Mokyklose nebeliko virtuvių, kuriose būtų ruošiamas maistas. Be to, dauguma tėvų nebeįstengia savo vaikams nupirkti karšto maisto. Nors anksčiau mokyklų virtuvėse kepamų kotletų sudėtyje buvo galima rasti ne vien mėsos, bet ir nemažą kiekį batono, tačiau vis tiek tai buvo natūralesnis maistas, negu tas, kuriuo vaikai užkandžiauja dabar. Dauguma mokinių bėga į parduotuvę ir už kelis litus nusipirkę traškučių bei saldiklio prisotintą gėrimo butelį bando apgauti savo skrandį. Ilgiau taip besimaitinantys vaikai ima skųstis nuovargiu, silpnumu, sunkumu skrandyje bei kitais virškinimo sutrikimams būdingais požymiais. Tėveliams reikėtų dažniau kontroliuoti, kur vaikai išleidžia maistui skirtus pinigus, - sako gydytoja. – Netinkamos mitybos rezultatas - endoskopijos metu apžiūrėjus mažojo paciento skrandį iš vidaus, galima pamatyti gausybę erozijų."

Greitesnė pagalba moderniais reanimobiliais

Eva JAGMINAITĖ

Du modernus reanimobiliai, kurių vertė beveik 900 tūkstančių litų, šią savaitę perduoti Šiaulių greitosios pagalbos stočiai.

Šią savaitę du modernūs naujutėlaičiai reanimobiliai perduoti Šiaulių greitosios pagalbos stočiai.

Autorės nuotr.

Pirkinys įsigytas Šiaulių ir Jelgavos miestų savivaldybėms įgyvendinant Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos finansuojamą projektą "Krizių valdymo sistemos sukūrimas kaimyniniuose Latvijos ir Lietuvos regionuose pasienio bendradarbiavimo iniciatyva" antrąjį etapą. Pasak Greitosios medicininės pagalbos stoties vyriausiosios gydytojos Eugenijos Kukaitienės, tokie automobiliai pagerins greitosios pagalbos suteikimą sunkiai sergantiems ar sužalotiems asmenims.

Du naujutėlaičiai reanimobiliai nuo šiol teiks pagalbą Šiaulių miesto bei apylinkių gyventojams, gabens sunkius ligonius į sostinės ligonines ar Kauno klinikas. "Iki šiol turėjome greitosios pagalbos automobilius, pritaikytus tik trumpalaikiam gyvybės funkcijų palaikymui. Šie automobiliai turi reikiamą įrangą visoms gyvybinėms žmogaus funkcijoms palaikyti: įdiegta intubacinė sistema, galima prijungti prie plaučių dirbtinės ventiliacijos, atlikti elektros kardiogramą, nusiurbti gleivės skysčius, pamatuoti spaudimą, pulsą, atlikti deguonies inhaliacijas, - sako vyriausioji gydytoja Eugenija Kukaitienė. - Čia yra ir vaistų dozatoriai, naujagimių pašildymo aparatūra, t. y. viskas, ko reikia medikui, vežančiam ligonį didelį atstumą."

Tokių reanimobilių - vos keli Lietuvoje, o Šiaulius pasiekė su moderniausia Lietuvoje įranga. "Šios mašinos yra ant oro pagalvių. Jos suteikia geresnį pravažumą ir minkštumą, daug papildomos įrangos. Patys automobiliai yra iš Prancūzijos, įranga komplektuota porą mėnesių Lietuvoje", - teigia UAB "Sostena" direktorius Audrius Laurinavičius.

Pasak medicininę įrangą automobilyje montavusios bendrovės "Commercial Transport Service" komercijos direktoriaus Tado Gražulio, du trečdalius reanimobilio kainos sudaro įrangos kaina. Naujovė ta, kad yra šviesos diodų švyturėliai, klimato kontrolės sistema. "Sunkios būklės ligonio kitoje greitosios pagalbos mašinoje neatgaivintų, o šitoje gali ir kvėpavimą, ir širdies ritmą atstatyti. Šiaulių greitosios pagalbos specialistai yra išmokyti, išklausė kursus Kaune, mat tokie reanimobiliai reikalauja kvalifikuotų specialistų", - sako T. Gražulis.

Iš viso Šiaulių greitoji dabar turi 17 greitosios pagalbos automobilių, devyni jų - modernūs, nauji: penkis skyrė Sveikatos ministerija, du įsigijo pati, dar du į Šiaulius atriedėjo šią savaitę.

Osteoporozė – klastinga kaulų liga

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Dažniausiai pas medikus einame tuomet, kai ką nors skauda, tačiau daugelį ligų galima pažaboti nuolat rūpinantis savo sveikata. Viena tokių ligų – osteoporozė, neretai vadinama tyliąja epidemija, kadangi ja sergantis žmogus nejaučia skausmo ar kitų ryškių simptomų. "Žmogaus gyvenimo trukmė ilgėja, o organizmo galios nėra amžinos. Pradėti rūpintis savimi niekada nėra per anksti – gali būti tik per vėlu", - primena šeimos gydytoja Jurgita Jankauskienė.

Šeimos gydytojos Jurgitos Jankauskienės teigimu, osteoporozė pagal sergančiųjų gausą užima antrą vietą po širdies kraujagyslių ligų.

Autorės nuotr.

Sergančiųjų daugėja

Osteoporozė pasireiškia kaulų tankio mažėjimu, maža kauline mase, kaulų trapumu ir dėl to padidėjusia lūžių rizika. Ši klastinga liga, pagal sergančiųjų gausumą užimanti antrą vietą po širdies kraujagyslių ligų, anot gydytojos, yra didelė sveikatos problema. 80 proc. sergančiųjų osteoporoze sudaro moterys. Apskaičiuota, kad antroje gyvenimo pusėje dėl osteoporozės kaulai lūžta vienai iš trijų moterų ir vienam iš aštuonių vyrų.

Estrogenų stoka dėl menopauzės, chirurginis kiaušidžių pašalinimas, nereguliarios mėnesinės ar jų nebuvimas bei kitos įvairios su hormonų pakitimu susijusios priežastys - svarbiausi moterų osteoporozės rizikos veiksniai. Nors osteoporozė dažnai vadinama moterų liga, pastaraisiais metais pastebima, jog 30 proc. šlaunikaulio kaklelio lūžių patiria vyrai, kurie, priešingai negu moterys, dažniau serga antrine osteoporoze. Manoma, kad didelės reikšmės vyrų osteoporozei vystytis turi rūkymas ir nesaikingai vartojamas alkoholis.

Silpnėjančių kaulų nejaučiame

Visą gyvenimą žmogaus organizme vyksta pokyčiai – rezorbcijos metu ardomas senas kaulas, vietoj kurio formuojasi naujas. Vaikystėje ir jaunystėje kaulo formavimasis vyksta greičiau nei jo rezorbcija, todėl kaulai auga, tvirtėja, tankėja. Maksimalus kaulų tankis bei masė pasiekiami sulaukus 30 metų. Vėliau kaulo rezorbcijos procesas vyksta greičiau nei kaulo formavimasis. Pažiūrėjus pro mikroskopą į pagyvenusio žmogaus kaulą, jame galima pamatyti gausybę skylučių.

Sparčiausiai, anot gydytojos, kaulų masės netenka moterys po menopauzės. Ligą anksti pastebėti sunku: statistiškai net 99 proc. sergančiųjų nė neįtaria apie pokyčius, vykstančius jų kauluose. Ilgai kaulai minkštėja nesukeldami jokių simptomų ar skausmo, todėl osteoporozė dažniausiai diagnozuojama pavėluotai, jau įvykus komplikacijai – osteoporoziniam kaulo lūžiui, kurį išprovokuoja nedidelis griuvimas, staigus judesys ar net apsivertimas lovoje. Dažniausiai lūžta stuburo slanksteliai, dilbio kaulai, šlaunikaulio kaklelis, kadangi šiems kaulams kasdien tenka didelis krūvis: judant ir dirbant jie visą laiką veikiami įvairaus stiprumo ir įvairių krypčių jėgų.

Ne tik amžius nulemia ligos pobūdį

Pagal atsiradimo priežastis osteoporozė skirstoma į pirminę ir antrinę. "Net 85 proc. pirminės osteoporozės atvejų tenka 51-75 metų moterims po menopauzės. Menopauzė – didžiausias osteoporozės rizikos faktorius. Prasidėjus menopauzei, per vienerius metus kaulai netenka tiek kalcio, kiek jo buvo sukaupta per dešimt jaunystės metų, - pasakoja gydytoja. – Juveniline osteoporoze, kurią dažniausiai išprovokuoja ilgalaikis gliukokortikoidų vartojimas, linkę sirgti vaikai ir jaunimas iki 19 metų. Senatvinės osteoporozės, galinčios pasireikšti sulaukus 70-85 metų, priežastys: senėjimo procesas, hipodinamijos (nuo nejudrumo sumažėjusi raumenų jėga), vitamino D apykaitos sutrikimas, kalcio absorbcijos sumažėjimas. Vitaminas D absorbuojamas iš maisto arba veikiant saulės spinduliams sintetinamas odoje. Metams bėgant, kraujo plazmoje vitamino D mažėja dėl to, kad vartojama mažiau maisto produktų, turinčių vitamino D. Žarnyne mažėja vitamino D receptorių, todėl sumažėja vitamino D absorbcija. Dėl aktyvaus vitamino D stokos kalcio absorbcija žarnyne taip pat sumažėja. Antrinė osteoporozė (5 proc. visų osteoporozės atvejų) atsiranda sergant ligomis, sutrikdančiomis kaulinio audinio apykaitą ir ilgiau vartojant kai kuriuos vaistus. Antrinės osteoporozės priežastimi neretai tampa lėtinės inkstų, skydliaukės, plaučių, žarnyno ligos, radiacinis gydymas, lūžusių kaulų imobilizacija."

Išvengti ligos galima aktyviomis pastangomis

Mokslininkai tvirtina, kad kaulo audinio tvirtumas 80 proc. priklauso nuo genetikos, tad moteriai, kurios tetos ar močiutės patyrė kaulų lūžių, rizika susirgti osteoporoze yra išties didelė. 20 proc. osteopozės vystymąsi sąlygoja kiti veiksniai. Svarbiausi jų, anot medikės, yra mityba, gyvenimo būdas ir žalingi įpročiai.

Osteoporozės vystymuisi įtakos turi ilgalaikė daug baltymų turinti dieta, dėl kurios didėja kalcio išsiskyrimas su šlapimu ir išsivysto antrinis neigiamas kalcio balansas. Ne vienerius metus besitęsiantis mažas fizinis aktyvumas ypač skatina oeteoporozės vystymąsi. Nejudrus gyvenimo būdas lemia spartų kaulų audinio masės praradimą, pasižymintį aukšta kaulų rezorbcija ir sulėtėjusiu kaulų formavimusi. Kaulų masės sumažėjimo priežastimi gali tapti per mažas svoris (iki 57 kg), rūkymas, alkoholio bei besaikis kavos vartojimas, nepakankamas kalcio bei vitamino D kiekis, osteoporozę skatinančios ligos ir vaistai. "Genetinių faktorių pakeisti neįmanoma, tačiau bent iš dalies galima paveikti nuo mūsų pačių priklausančius veiksnius", - tvirtina gydytoja.

Lūžiai sunkiai gyja

Anot medikės, osteoporozės pažeistų itin trapių kaulų lūžiai gyja labai sunkiai: dalis pacientų tampa invalidais, dalis net miršta. Tokie lūžiai atima galimybę judėti, o dėl padidėjusio nejudrumo osteoporozė ima tik dar sparčiau progresuoti. Osteoporozė pažeidžia visus kaulus, bet labiausiai nukenčia stuburas, šlaunikauliai ir stipinkauliai. Pavojingiausios – stuburo slankstelių ir šlaunikaulio kaklelio traumos. Lūžus šlaunikaulio kakleliui, beveik neišvengiamas ilgalaikis neįgalumas, reikalinga nuolatinė pagalba, didėja rizika numirti nuo išsivysčiusių komplikacijų. 15-20 proc. žmonių mirties priežastis – šlaunikaulio kaklelio lūžis.

Gydytoja sako, jog ypač skausmingi yra stuburo slankstelių lūžiai, po kurių susiglaudus dviem slanksteliam krypsta stuburas, formuojasi kupra, ima mažėti ūgis. Blogiausia, jog stuburo slankstelių lūžiai gali būti nepastebimi - ima varginti nugaros skausmas, žmogus kūprinasi, deformuojasi krūtinės ląsta, pablogėja širdies darbas, kvėpavimas, pakenkiami vidaus organai, sutrinka virškinamojo trakto veikla. Neretai kenčiantysis tai priskiria kitiems negalavimams ir delsia ieškoti medikų pagalbos.

Svarbu tikrintis sveikatą

Osteoporozė dažniausiai pradeda vystytis iš karto po menopauzės, todėl gydytoja pataria jau nuo 50 metų amžiaus sekti savo kaulų būklę – periodiškai pasimatuoti kaulų mineralinį tankį, nes tai yra pirmasis žingsnis, padedantis išvengti ligos komplikacijų ir sužinoti, kiek sumažėjusi kaulų masė.

Jei liga nėra labai išsivysčiusi, užteks vartoti kalcio preparatus, daugiau judėti ir prižiūrėti save. Esant reikalui, gydytojas paskirs vaistus, slopinančius kaulinio audinio ardymą ir atstatančius kaulo struktūrą bei stiprumą. Kaulas atsistato lėtai, todėl labai svarbu paskirtus vaistus vartoti tiek laiko, kiek nurodė gydytojas.

Nors liga nėra pagydoma, tačiau, anot gydytojos, vartojant vaistus galima stabilizuoti jos eigą ir išvengti komplikacijų.

Profilaktika - visą gyvenimą

Gydytoja sako, jog osteoporozės profilaktika būtina susirūpinti nuo pat ankstyvos vaikystės. Anksčiau manyta, kad osteoporozė – senatvės liga, tačiau dabar manoma, kad problemų kyla dar vaikystėje. Stipresni kaulai būna tų žmonių, kurie nuo vaikystės tinkamai maitinosi bei daug judėjo.

Vienas svarbiausių ir saugiausių osteoporozės profilaktikos metodų – pakankamas kalcio ir vitamino D vartojimas, kadangi jie yra svarbiausios kaulų statybinės medžiagos. Kalcis yra pagrindinis organizmo mineralas, o vitaminas D – pagrindinė medžiaga, padedanti organizmui įsisavinti kalcį. Jeigu organizmui trūksta kalcio, jis pasisavinamas iš kaulų, todėl labai svarbu atkurti išeikvotą normą.

"Kasdienė kalcio dozė vyresnio amžiaus žmonėms - 1200 mg. Ji prilygsta maždaug šešioms stiklinėms pieno. Retas kuris tiek išgeria, todėl į savo dienos racioną reikia nepamiršti įtraukti tų maisto produktų, kuriuose gausu kalcio, - pataria gydytoja. – Daug kalcio yra sūryje, jogurte, džiovintuose vaisiuose, kopūstuose, brokoliuose ir kitose žalialapėse daržovėse, riešutuose. Ypač gausu kalcio vytintoje žuvyje, žuvų konservuose, sezamo sėklose, migdoluose, kietajame sūryje."

Osteoporozės profilaktika yra esminė, sprendžiant šios ligos problemas. Labai svarbu aktyviai gyventi, reguliariai mankštintis, kasdien rasti laiko pasivaikščioti gryname ore, saikingai pasidarbuoti darže ar sode - fizinis krūvis didina kaulų masę ir tvirtumą. Besirūpinant savo kaulų sveikata, vertėtų atsisakyti žalingų įpročių - rūkymo bei piknaudžiavimo alkoholiu.

Kad ilgiau galėtumėte išlikti tiesūs ir galėtumėte džiaugtis gyvenimu, rekomenduojama kuo mažiau domėtis įvairiomis nesubalansuotomis dietomis bei badavimu, riboti per dieną išgeriamos kavos kiekį. Tyrimais įrodyta, jog geriant du puodelius kavos per dieną organizmas kasdien praranda 6 mg kalcio.

Kaulus būtina aprūpinti ir kitomis mineralinėmis medžiagomis. Be kalcio, kaulams reikia boro, kuris padeda pasisavinti ir išsaugoti kalcį; stiprinančių kaulus vario ir silicio; magnio – stimuliuojančio efektyvų kalcio pasisavinimą; cinko – skatinanačio skrandžio rūgšties, būtinos kalciui pasisavinti, gamybą; kaulų audinio sintezei reikalingo vitamino A bei vitamino C, stimuliuojančio kalogeno, gebančio stiprinti kaulų audinį bei gamybą.

Sergantiems osteoporoze nuo griuvimo apsisaugoti padės patogi avalynė bei šlepetės žema pakulne ir neslystančiu padu. Namuose gydytoja pataria vengti kilimėlių arba juos reikia pritvirtinti taip, kad neužkliūtumėte. Lipdami laiptais laikykitės už turėklo. Koreguokite savo regėjimą, pasirūpinkite tinkamu patalpų apšvietimu.

"Tik rūpindamiesi savo sveikata - valgydami organizmui reikalingus produktus, daug judėdami, atsisakydami žalingų įpročių, o, reikalui esant vartodami gydytojo paskirtus preparatus - išvengsite pavojingų ligų ir jų sukeltų komplikacijų", - tvirtina gydytoja.

Pakeistas suvokimas palengvina gyvenimą

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Joks psichologas negali pasakyti žmogui, kaip šiam reikia gyventi, tačiau yra daugybė priežasčių, dėl kurių verta ieškoti psichologo pagalbos. Ar drąsiai peržengiame psichologo kabineto slenkstį ištikus dvasinei krizei, kalbamės su Šiaulių asmens sveikatos priežiūros centro Psichikos sveikatos centro psichologe Nijole Liubinskiene.

"Nesigėdykite su aplinkiniais pasidalyti savo teigiamomis emocijomis, kurios yra pati geriausia profilaktika nuo visų ligų, - pataria Psichikos sveikatos centro psichologė Nijolė Liubinskienė. - Šypsokimės tiems, kurie neišmoko to vaikystėje, pats metas tai padaryti dabar. Išmokti šypsotis niekada nevėlu."

Autorės nuotr.

Ko tikėtis iš psichologo?

Anot psichologės, vis dar labai painiojamos sąvokos "psichologas" ir "psichiatras". Psichiatrija – labiau medikamentinis gydymas, kai yra rimtesnių problemų. Dauguma į psichologą besikreipiančių žmonių neturi jokių psichikos sutrikimų. Psichologas padės, jei turite sunkumų, išgyvenate intensyvias emocijas, savarankiškai negebate savo paties gyvenimo nukreipti pusiausvyros bei harmonijos linkme ir pan. Į šį specialistą gali kreiptis ir neturintis didelių rūpesčių žmogus. Neretai žmoguss į psichologą kreipiasi siekdamas geriau pažinti bei suprasti save, norėdamas pagerinti savo gyvenimo kokybę. Psichologo pagalba pravers, jei nusprendėte atsikratyti asmeninio suvaržymo, išmokti sumažinti stresą, aiškiau suvokti savo išgyvenimus bei pojūčius.

"Kiekvienas žmogus – individualybė. Vieni patys geba išspręsti susidariusias problemas, kitiems dėl kylančių abejonių prieš priimant svarbius sprendimus norisi pasitarti su kitais, - sako psichologė. - Nereikia manyti, kad ieškantis pagalbos žmogus yra silpnas. Anaiptol, savo problemų ir skausmingų išgyvenimų nagrinėjimas reikalauja drąsos, vadinasi, pradėdamas konsultuotis žmogus žengia pirmą žingsnį problemų sprendimo link, parodydamas savo stiprumą."

Žmonės drąsiau praveria psichologo duris

Psichologė mano, kad pagalbos kreipiasi toli gražu ne visi, kuriems jos reikia – neretai žmogus "dega" savyje, alindamas ne tik savo, bet ir artimųjų sveikatą. "Šį darbą pradėjau dirbti daugiau nei prieš 20 metų, - mena psichologė. Tuomet pasiūlymą apsilankyti pas psichologą žmogus priimdavo kaip įžeidimą, tačiau bėgant laikui žmonės ėmė suprasti, kad psichologas nėra baubas. Dažnai būna, jog sprendimas, padėsiantis išbristi iš sudėtingos situacijos, yra kažkur čia pat, bet žmogus to nepastebi. Kartais tą sprendimą būna paprasčiausiai sunku priimti. Jėgų yra, tik kaip jas pažadinti? Jaunimas skuba ieškoti pagalbos sau ir nedaro iš savęs ligonio, jeigu iškilus kokiems nors neaiškumams, pvz., norėdamas rasti atsakymus į klausimus, kokiu keliu keliauti, kaip atrasti gyvenimo tikslą ir pan., pats savarankiškai nusprendžia apsilankyti pas psichologą. Šios rūšies specialistas jaunuoliams yra natūralus dalykas, toks pat, kaip ir bet kokio kitokio profilio gydytojas. Vyresnio amžiaus žmonės vis dar kaustomi prietaringos baimės, kad juos pamatys koks nors pažįstamas, negražiai pagalvos, pasišaipys. Juk ne taip seniai vyravo nuomonė, kad pas psichologą eina tik psichiškai nesveiki žmonės."

Patarimų nedalija

Esate naivus, jeigu manote, kad apsilankius pas psichologą šis atsakys už jūsų gyvenimo sėkmę ar puls spręsti jus staiga užgriuvusių problemų. Anot psichologės, patarimai nekainuoja, tačiau argi žmogus linkęs klausyti svetimų patarimų? Be to, psichologė įsitikinusi, jog net ir galybė geriausių patarimų neduotų naudos. Psichologas – visų pirma pašnekovas, kuris yra toliau nuo jūsų gyvenimiškos situacijos, todėl gali ją matyti kitaip. Žmogus pats turi nuspręsti, kaip ir kuria linkme jis norėtų pakeisti savo gyvenimą. Psichologinis konsultavimas vertingas ir naudingas tuo, kad žmogus randa laiko pats sau, gali mąstyti apie save, dalytis savo supratimu apie gyvenimą ir pats priimti sprendimus.

"Konsultacijų metu besąlygiškai priimu konsultuojamąjį tokį, kos jis yra. Tai padeda pastarajam susitaikyti su savimi bei suvokti savąją vertę, o save vertinantis žmogus tampa atsakingas už likimą ir nustoja ieškoti kaltų dėl nesėkmių. Mano užduotis – ne duoti žmogui patarimą, o skatinant geriau suvokti savo jausmus, padėti jam pačiam atrasti sprendimus, išsikelti tikslą, pamatyti savo galimybių ribas, pažeidžiamas vietas, svarbiausia – savo stipriąsias puses, kurios padeda keisti gyvenimą norima linkme, - tvirtina psichologė. – Kiekvienas pats sprendžia, kaip pasielgs krizės, skaudžios netekties metu ar nerandant gyvenimo tikslo. Kai žmogus pats suranda savo problemos sprendimą ir adekvačiai ją geba išspręsti, tolesnis mano įsikišimas nebereikalingas."

Atsistoti ar likti sėdėti?

Anot psichologės, ne visada psichologiškai palūžusiems gyvenimo džiaugsmą gali sugrąžinti jų artimieji. Dalis žmonių, net turėdami šeimą, jaučiasi vieniši, o tie, kurių šeimoje tvyro darnūs, šilti tarpusavio santykiai, neretai, norėdami apsaugoti savo artimuosius nuo neigiamų emocijų ar rūpesčių, vengia su jais kalbėtis apie sunkumus. Be to, šeimos nariai dažnai patys yra susiję su sunkia pagalbos ieškančiojo situacija arba turi išankstinių nuostatų apie jį, tad ne visą laiką tarp problemų pasimetęs žmogus gali būti atviras bei suprastas.

"Kai pritrūkstame pinigų, ne visi jų bėgame skolintis pas draugus ar prašome pagalbos savo artimųjų, - sako psichologė. - Neretai žmonės pinigų skolinasi iš banko ir toks jų sprendimas nieko nestebina. Kiekvienas žmogus pats nusprendžia, kaip jam elgtis užklupus problemoms - jeigu jis pajėgia susitvarkyti pats, viskas gerai. Svarbu neužsisklęsti savyje – nebausti savęs pačia sunkiausia bausme atimant iš savęs galimybę bendrauti su mus supančiu pasauliu. Suaugęs žmogus turi mokėti prašyti pagalbos, jeigu jam jos reikia".

Ekonominės problemos gena ieškoti pagalbos

Streso teoriją sukūręs Hansas Selye tvirtino, kad gyvenimas be streso tolygus mirčiai. Trumpalaikis stresas žmogui yra naudingas, nes priverčia mobilizuoti jėgas, kad būtų išspręsta problema. Psichologė sako, jog išties stiprias asmenybes krizė tik dar labiau sustiprina – jie patys ieško išeičių ir vis tvirčiau kabinasi į gyvenimą, savarankiškai spręsdami visas juos užklupusias problemas, todėl, anot psichologės, klaidingai manoma, jog krizės metu žmonės plūste plūsta pas psichologus ieškoti pagalbos. Atsidūrus krizinėje situacijoje svarbiausia suprasti, kad viskas priklauso tik nuo paties žmogaus. Žinoma, moralinių jėgų atsiriboti nuo neigiamų emocijų, matyti šviesiąsias gyvenimo puses ir džiaugtis Dievo duota diena visi turime skirtingai. Vieniems prarajos įvaizdis sukelia mintis apie bedugnę, kitiems – apie tiltą. Nuolat girdimos pesimistinės ekonominės prognozės labiau veikia jautresnius žmones, todėl jie linkę dažniau praverti psichologų kabineto duris – reikia surasti už ko laikytis, į ką atsiremti. "Dabar pagrindinės priežastys, dėl kurių žmonės ieško pagalbos – nedarbas ir paskolos, - dalijasi pastebėjimais psichologė. - Tačiau tie, kurie turi vidinių dvasinių išteklių, sėkmingai tvarkosi patys. Kai ištekliai išseks, galbūt jie ieškoti pagalbos ateis pas mus."

Nesame linkę dalytis teigiamomis emocijomis

Anot psichologės, išėjus pasivaikščioti bulvaru sunku sutikti geromis emocijomis skubantį pasidalyti žmogų. Atrodo, kad visi pikti, nelaimingi, susiraukę, nemylintys juos supančio pasaulio. Žmogus sukurtas taip, kad niekas jo visiškai nepasotins. Įspūdis, lyg visi būtų užprogramuoti skųstis kiekviena gyvenimo minute ir lengva ranka aplink žarstantys savo blogas emocijas. Visi nežinia kur skubantys, gal todėl net nestabtelėję praeinantys pro verkiantį žmogų, bėgte dar spėdami su nepasitenkinimu žvilgtelėti į smagiai besijuokiantį. Beje, tokių pasitaiko vis rečiau. Daugelis žmonių į gyvenimą žiūri per daug rimtai, nors visi žino, kad pokštai, sąmojai ir komiškos replikos leidžia lengviau išspręsti rimtas problemas ir paprasčiau įveikti sudėtingas situacijas. Juokas padeda pakelti ir lengviau įveikti gyvenimo atseikėtus sunkumus. Jei mus kas nors sąmoningai ar nesąmoningai erzina, visada geriau nusijuokti, nei imti bartis. Pozityvus mąstymas itin svarbus – jei žmogus bus nusiminęs, liūdnas, nevertins gyvenimo, neigiamos emocijos jį tik dar labiau gramzdins į jo paties susikurtą liūną. Žinoma, sunkių akimirkų nė vienas neišvengiame, tačiau ir tuomet reikia priversti save atidžiau pažvelgti aplink, pamatyti ir pasidžiaugti metų laikais, besikeičiančia gamta, mums maloniais ar net visiškai nepažįstamais žmonėmis ir kaskart priminti sau, jog privalu džiaugtis gyvenimu.

Viltį gyventi gali padovanoti kiekvienas

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Vaikams ir suaugusiesiems, susirgusiems kraujo vėžiu, ne visada padeda gydymas vaistais. Daliai jų padėti gali tik donoro kaulų čiulpų persodinimas. Deja, kartais net tarp 12 milijonų savanorių kaulų čiulpų donorų nepavyksta rasti to vienintelio, pacientui tinkamo donoro. "Nesvarbu, kokia būtų ekonominė situacija mūsų šalyje, daryti gerus darbus reikia dabar. Galbūt esate tas vienintelis donoras, kurio laukia mirtina liga sergantis žmogus", - tvirtina Šiaulių apskrities ligoninės Kraujo banko vedėja gydytoja transfuziologė Neringa Mikalauskienė.

Šiaulių apskrities ligoninės Kraujo banko vedėja gydytoja transfuziologė Neringa Mikalauskienė primena, kad negiminingų kaulų čiulpų donorai registruojami ir šioje ligoninėje. Jos registre yra 68 donorai. Šiuo metu Lietuvoje kaulų čiulpų persodinimo operacijos laukia aštuoni ligoniai, čiulpai persodinti vienuolikai ligonių. Dviejų žmonių donorais tapo užsieniečiai, devyniems gyvybę išgelbėjo lietuviai. Šiaulių apskrityje kaulų čiulpų persodinimo reikia trims žmonėms.

Kraujo ląsteles gamina kaulų čiulpai

Mūsų kraujo ląstelės - eritrocitai, leukocitai, trombocitai - gaminamos kauluose esančioje akytoje medžiagoje – kaulų čiulpuose. Juose yra daug jaunų, nebrandžių kraujodaros ląstelių, kurios nuolat dauginasi ir bręsta. Subrendusios ląstelės patenka į kraują, kur atlieka savo funkcijas: eritrocitai perneša deguonį iš plaučių į kūno ląsteles, leukocitai yra svarbiausi organizmo gynėjai nuo infekcijos, o trombocitai užtikrina kraujo krešėjimą. Po kurio laiko šios ląstelės žūva, o jas pakeičia naujos kaulų čiulpuose subrendusios ląstelės. Šis procesas vyksta nuolat – visą mūsų gyvenimą. Susirgus kraujo vėžiu, kaulų čiulpai vietoj sveikų kraujo ląstelių ima gaminti vėžines ląsteles. Tuomet reikia skubiai pradėti gydymą.

Svarbus kiekvienas donoras

Sutikti tapti kaulų čiulpų donoru, duoti kraujo mėginį bei sužinoti daugiau apie kaulų čiulpų donorystę galima šešiose gydymo įstaigose, esančiose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Potencialūs negiminingų kaulų čiulpų donorai registruojami ir Šiaulių apskrities ligoninės Kraujo banke. "Į šį registrą gali būti įtraukti ne tik ligonio artimieji, bet ir visi sveiki, geranoriški bei atsakingi asmenys. Pati didžiausia kraujo čiulpų donorystės problema – rasti tinkamą donorą šeimoje, galintį paaukoti kamieninių kraujodaros ląstelių. Dažniausiai mirtina liga sergantį ligonį gali išgelbėti visiškai jam svetimas Lietuvos ar pasaulio negiminingų kaulų čiulpų donorų registre užsiregistravęs donoras", - sako gydytoja transfuziologė.

Geri norai gali likti neįgyvendinti

Medikė sako visada pasiteiraujanti, ar žmogus, pareiškęs norą tapti kaulų čiulpų donoru, žino, kokį sudėtingą kelią jam teks nueiti. "Man visada džiugu girdėti, kad pasiryžę tapti potencialiais kaulų čiulpų donorais žmonės būna tvirtai apsisprendę ir nė akimirkos nesudvejoja savo pasirinkimu, nors pasitaiko, kad būsimo donoro artimieji, sužinoję namiškio užmojus, ima atkalbinėti", - apgailestauja gydytoja.

Atvykus į kaulų čiulpų donorų registracijos vietą, reikia užpildyti donoro anketą bei sutikimą registruotis Lietuvos negiminingų kaulų čiulpų donorų registre, į kurį įtraukiami asmenys nuo 18 iki 45 metų. Užpildžiusiam minėtus dokumentus savanoriui iš venos paimami kraujo mėginiai (trys mėgintuvėliai po 3 ml kraujo), kurie siunčiami į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių kraujo centrą. Čia dirbantys medikai nustato transplantacijai svarbius imunologinius žymenis ir įrašo juos į Lietuvos ir pasaulio negiminingų donorų registrus. Toliau reikia laukti, kol paaiškės, kad registre esantis donoras pagal imunologinius žymenis gali tikti pacientui. Tuomet su donoru bus susisiekta. "Donoro gali prireikti po kelių dienų ar net po keliolikos metų, tačiau gali būti ir taip, jog kvietimo atvykti į Kraujo centrą taip jis nesulauks, kadangi neatsiras paciento, kuriam donoro imunologiniai žymenys būtų tinkamiausi", - perspėja gydytoja.

Jeigu sulauksite medikų skambučio, būsite pakviestas pakartotinai duoti kraujo. Tada galutiniai paaiškės, ar jūsų kaulų čiulpai tikrai tinka pacientui. Išsamiai ištyrus sveikatą, bus suderintas laikas, kada ir kaip donuoti kaulų čiulpų ląstelių. Prieš tai 5-6 dienas po oda bus švirkščiamas preparatas, kuris, atsakingas už kraujodarą kaulų čiulpų ląsteles, sveiko žmogaus kūne esančias tik kaulų čiulpuose, paskatins jas atsirasti periferiniame kraujyje. Jums nebūtina gulėti ligoninėje, nes specialų preparatą susišvirkšti galima ir toje poliklinikoje, kurioje lankotės eidami pas savo šeimos gydytoją. Anot medikės, gali būti, jog naudodami paskirtąjį preparatą pajusite maudžiant kaulus ar kitus nemalonius, tačiau greitai praeinančius, svarbiausia - visiškai sveikatai nekensmingus pojūčius.

Aferezė – saugi ir nekenksminga

Anot gydytojos, daugeliui žmonių kaulų čiulpų donorystė asocijuojasi su sunkia operacija, dideliu skausmu, randais ar sveikatos sutrikimais. Stokodamas informacijos apie kaulų čiulpų donorystę žmogus mano, jog procedūros metu duriama į stuburą ar net į galvą. Pasaulyje kaulų čiulpų donavimas vyksta iš kraujo kaulų čiulpų. Donorui pasirinkus, kad čiulpai būtų paimti iš kaulo, procedūra atliekama operacinėje bendrosios nejautros metu. Skystoji kaulų čiulpų dalis surenkama, iš dubens kaulo donorui gulint ant pilvo. Anot medikės, ši procedūra labai tiksliai parodyta meniniame filme "Septynios sielos". Lietuvoje kaulų čiulpų paėmimo procedūra, kurios metu kaulų čiulpų ląstelės donuojamos tik iš kraujo, atliekama Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Kraujo centre. "Kaulų čiulpai surenkami specialiu aparatu iš rankų venų. Procedūros metu donoro kraujas per įvestą į veną adatą sterilia vienkartine vamzdelių sistema patenka į aferezės aparatą, gebantį surinkti tik kamieninės kraujodaros ląsteles, o likęs kraujas grąžinamas atgal į organizmą per kitos rankos veną. Procedūra trunka apie 5 val., nors iš donoro paimama tik 300 ml kaulų čiulpų ląstelių, - pasakoja gydytoja. – Tą pačią dieną donoras išleidžiamas namo. Po kaulų čiulpų donavimo nepatiriama jokių sveikatos sutrikimų, kadangi kaulų čiulpai nuolat atsinaujina, tad paimtas ląstelių kiekis atsistato per dvi savaites."

Ląstelių prigijimas - sudėtingas

Surinkti kaulų čiulpai per 72 val. privalo būti sulašinti pacientui. Tai, anot medikės, viena sudėtingiausių medicinos procedūrų. Dauguma transplantacijų atliekama sergantiems ūmiu kraujo vėžiu. Tokie ligoniai dažniausiai negali ilgai laukti. Laukiantiesiems tinkamo donoro skiriami gyvybę palaikantys bei ligos progresavimą stabdantys vaistai. Gydytoja sako, jog pats kaulų čiulpų ląstelių prigijimas ligonio organizme yra labai sudėtingas procesas, kadangi itin silpna ligonio imuninė sistema ypač imli įvairioms infekcijoms. Kuo ligonis vyresnis, tuo didesnė rizika bei komplikacijų tikimybė. Po transplantacijos pavojingiausios yra 2-4 savaitės, kol persodintos ląstelės įsitvirtina ir pradeda gaminti naujas kraujo ląsteles.

Svarbu apsispręsti

Paskutinis geras mirusiojo darbas, galintis išgelbėti ne vieno žmogaus gyvybę – donorystė, kuri yra savanoriška, altruistiška ir nemokama, todėl už dovanotus organus nei donorams, nei jų artimiesiems kompensacijos nėra mokamos. Dabar kiekvienas ne jaunesnis nei 18 metų veiksnus asmuo gali pasirašyti sutikimą ar nesutikimą, kad jo audiniai ir organai arba keli ar vienas jų po mirties būtų panaudoti transplantacijai. Tereikia gydytojo akivaizdoje užpildyti sutartį, kurią bet kada galima pakeisti arba visiškai jos atsisakyti, apie savo sprendimą pranešus bet kuriai asmens sveikatos priežiūros įstaigai.

Jei prieš mirtį žmogus nepareiškė sutikimo būti donoru, jam mirus kalbamasi su jo artimaisiais, tačiau, anot medikės, jie, dažnai nežinodami mirusiojo valios ir dėl to nenorėdami prisiimti atsakomybės, prieštarauja organų paėmimui. Be to, egzistuoja mitas, kad paimant organus, ypač ragenas, bus subjaurotas mirusiojo kūnas, akys, tačiau taip nėra. Mirtis niekada nesukelia žmogui teigiamų emocijų, todėl siekiant išvengti papildomos sumaišties tarp artimųjų kiekvienas mūsų, kol esame sveiki ir gyvi, turėtume pareikšti savo valią pasirašydami sutartį, kad sutinkame arba nesutinkame po mirties tapti donorais.

Laimingas sutapimas - pacientas pagalbos sulaukė dvigubai greičiau

Oksana LAURUTYTĖ

Šiaulių apskrities ligoninės Priėmimo skyriaus ir Pirmojo kardiologijos skyriaus medikai džiaugiasi savo operatyvumu - iš Kuršėnų į Priėmimo skyrių atvežtam pacientui, kuriam diagnozuotas ūmus infarktas, nedelsiant buvo atlikta angioplastinė operacija. Pacientas pagalbos sulaukė per 50 minučių, nors paprastai po tiek laiko infarkto ištikti žmonės tik patenka į operacinę. Žodžiu, pagalba pacientui suteikta laiku, kaip ir turi būti visose gerose pasaulio gydymo įstaigose.

"Padarėme maksimaliai tai, kas įmanoma. Per 50 minučių pacientui atlikta operacija - kraujagyslė išplėsta ir pacientas išgelbėtas", - sako vyriausioji ordinatorė angiografijai Aušra Dambrauskaitė. Užvakar Priėmimo skyriui buvo pranešta apie iš Kuršėnų greitosios pagalbos gabenamą 54-erių vyrą. Jam nustatytas ūmus infarktas, tad Priėmimo skyriuje jo jau laukta pasiruošus.

Paprastai iš Priėmimo skyriaus pacientas, kuriam diagnozuojamas ūmus infarktas, būna vežamas į Reanimacijos skyrių. Ten užpildomi dokumentai, gaunamas paciento sutikimas angioplastinei operacijai, atliekamos kelios būtinos procedūros ir tik tada pacientas operuojamas. Reanimacijos skyriuje nebuvo laisvų vietų, visa gydytojų komanda buvo savo darbo vietose, pacientas sutiko, tad jis išsyk buvo operuotas.

A. Dambrauskaitės teigimu, kad pagalba suteikta laiku, priklausė ir nuo paties paciento sutikimo. Būna, kad šie nesutinka su angioplastine operacija, tad yra gydomi vaistais. Neretai tokiems pacientams diagnozuojamas širdies nepakankamumas, tad šie, išėję iš ligoninės, nebebūna visiškai darbingi. Iš Kuršėnų atgabentas pacientas turėtų jaustis gerai, žinoma, jei pakeis gyvenimo būdą, atsisakyti rizikos faktorių.

Pacientą operavo intervencinis kardiologas Michailas Jerdiakovas, kuris į Šiaulius atvyksta iš Vilniaus Santariškių klinikos. Pasak A. Dambrauskaitės, tokios tvarkos, kad pacientas iš Priėmimo skyriaus keliautų į operacinę, iki šiol nebuvo - maksimaliai greitai pagalba suteikta dėl palankiai susiklosčiusių sąlygų.

Medikai įspėja pacientus, kad jei jie pajuto pirmuosius infarkto simptomus - stiprų skausmą širdies plote, pasikartojančius skausmus sunkiai padirbėjus, prakaitavimą, silpnumą, turi išsyk kreiptis į medikus kardiogramai atlikti. Jei pacientas pavėluoja ir praeina šešios valandos, pasekmės gali būti liūdnos.

Kasmet į Šiaulių ligoninę dėl širdies ligų patenka apie 350 pacientų, medikai teigia, kad ekstriniai ligoniai pagalbos turi sulaukti laiku.

Pirmojo kardiologijos skyriaus vedėjas Viktoras Skromovas ir vyriausioji ordinatorė angiografijai Aušra Dambrauskaitė džiaugiasi, kad pacientas pagalbos Šiaulių apskrities ligoninėje sulaukė nepaprastai greitai ir laiku atliktos operacijos jis galės visaverčiai gyventi.

Pasitikėjimas savimi neleis tapti baimių įkaitėmis

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Nėščiosios fizinei sveikatai medikai skiria ypač daug dėmesio, tačiau ne ką mažiau svarbus moters psichologinis pasiruošimas dažnai lieka užmirštas. O juk dar praėjusiame šimtmetyje mokslininkai suprato, kad moters emocinė būsena sąlygoja gimdymo skausmų intensyvumą. "Sveikai ir prasmingai išgyventi nėštumą bei sėkmingai pagimdyti kūdikį padeda kokybiškas psichologinis pasirengimas", - tvirtina Šiaulių apskrities ligoninės Akušerijos-ginekologijos skyriuje dirbanti medicinos psichologė Inga Drupienė.

Šiaulių apskrities ligoninės Akušerijos-ginekologijos skyriuje dirbanti medicinos psichologė Inga Drupienė primena, kad teigiamos mamos emocijos svarbios ne tik nėštumo metu, bet ir po gimdymo.

Ingos DRUPIENĖS asmeninio archyvo nuotr.

Nebijokite pasidalyti gera nuotaika

Anot psichologės, visuomenė vis dar labai miglotai supranta psichologinę pagalbą, tad nieko keisto, jog užėjusiai į palatą ir pasisakiusiai savo pareigas medikei dažnai tenka išgirsti sutrikusios moters skubotą teisinimąsi, jog ji psichiškai sveika. Psichologė mano, kad neigiamas požiūris į šios srities medikus susiformavo dar tarybiniais laikais, kuomet turintis kokių nors psichologinių problemų žmogus buvo apvelkamas tramdomaisiais marškiniais ir prieš savo valią skubiai išvežamas gydyti į psichiartrijos ligoninę. Tačiau psichologo pagalba įmanoma nebūtinai tik bėdai ištikus - su juo galima pasidalyti šviesiomis mintimis bei gera nuotaika.

Ką išgyvenate jūs - išgyvena ir vaisius

Sužinojusi, jog laukiasi, moteris užsirašo konsultacijos pas ginekologą. Deja, retas ginekologas būsimąją mamą pasitinka su šypsena, nuoširdžiai pasveikindamas su nėštumu. Dažniausiai gydytojai ne visai taktiškai paklausia, ar nėštumas planuotas, ar moteris pasiruošusi išsaugoti kūdikį. Anot medikės, nors niekas neneigia ginekologinių patikrinimų svarbos, tačiau nėštumas vis dar suprantamas kaip patologija – kas mėnesį moteriai atliekami tyrimai, įvairios procedūros. Palaipsniui moteris tampa tarsi nebeatsakinga už savo kūną, pojūčius, ima nebepasitikėti savimi ir mano, jog už savo gerą fizinę bei psichologinę sveikatą atsakinga ne ji pati, bet ją prižiūrintis gydytojas.

"Moteris turi gauti visą informaciją, kas vyksta jos kūnui, todėl medikai turėtų paaiškinti pacientei visas atliekamas procedūras, deja, gydytojai ne visada paaiškina, ką ir kodėl daro. Dažna moteris nelinkusi klausinėti, todėl neretai nežinojimo spragas palengva užpildo bauginanti fantazija. Mano tikslas – pašalinti bet kokį nerimą, kurį dažniausiai sukelia informacijos trūkumas arba nevisas jos pateikimas, lotyniškas medicininių terminų vartojimas, šiurkštesnis žodis ir daugelis kitų problemų, - vardija psichologė. - Teigiamos mamos emocijos svarbios ne tik nėštumo metu, bet ir po gimdymo - stresas nesustabdo pieno gamybos, bet gali laikinai sustabdyti jo tekėjimą. Mama turi vengti ne tik nesveiko maisto ar užteršto oro, bet ir blogų emocijų, kurios pienu perduodamos mažyliui."

Baimė įveikiama žiniomis

Bet kuriai nėščiai moteriai gerai žinomas baimės jausmas artėjant gimdymo akimirkai. Dauguma būsimųjų mamų bijo ne tiek paties gimdymo, kiek galimo skausmo ar net kančios gimdant, nes vis dar gaji viduramžiais susiformavusi nuomonė, jog gimdymas lydimas pragaro kančios bei nežmoniškų skausmų. Anot psichologės, skausmo jutimas glaudžiai susijęs su baimės jausmu, nes baimė yra impulsai, įspėjantys apie pavojų susižeisti, kuris smegenyse asocijuojasi su skausmu. Atsiranda atsakomoji organizmo reakcija – stresas, kurio metu nervinė sistema suaktyvina impulsus, padidinančius raumenų įsitempimą ir pristabdančius vidaus organų funkcijas.

"Vadinamieji siaubingi skausmai sąrėmių metu dažniausiai būna sukelti įsitempimo, kuris neleidžia gimdai laisvai susitraukinėti. Stresas ir baimė veikia vegetacinę nervų sistemą, o ši – dubens srities organus, tad pojūčiai gimdoje priklauso nuo psichinės moters būsenos, - tvirtina psichologė. - Norint gebėti įveikti baimę ir patirti lengvą, neskausmingą gimdymą, reikia pasiruošti iš anksto. Ne veltui statistika skelbia, kad tos moterys, kurios, laukdamos vaikelio, lankė mokymo kursus būsimoms mamos, gimdo dukart greičiau ir patiria mažiau skausmo už psichologiškai šiam procesui nesiruošusias moteris."

"Gydytojau, noriu cezario"

Dauguma būsimų mamyčių, turėdamos vienintelį argumentą "labai bijau skausmo", prašo operacijos manydamos, kad tik ji gali padėti išvengti skausmo. Cezario pjūvis ypač "madingas" Amerikoje, kadangi amerikiečiai galvoja, kad per operaciją ir kūdikis, ir motina patiria mažiausiai traumų. Lietuvoje taip pat daugėja gimdymų, atliekant cezario pjūvį, nors mūsų šalies ginekologai teigia, kad kiekviena operacija yra rizikinga.

"Pagrindinė šios absurdiškos situacijos priežastis – netinkamas moters pasiruošimas. Gamta sutvėrė moteris gimdyti natūraliai. Moteris turi pajusti sąrėmius, žinoti, kaip kvėpuoti, kada stumti, o kai mama tai jaučia, nenutrūksta emocinis ryšys tarp jos ir mažylio, kuris gimdymo metu taip pat patiria tą pačią baimę kaip ir mama. Visa tai, ką mama išgyvena gimdymo metu, vaiko pasąmonėje išlieka visą gyvenimą", - tikina psichologė.

Venkite svetimos patirties

"Baimė neatsiranda iš niekur, dažnai ji gimsta prisiklausius kitų moterų pasakojimų, todėl visoms būsimoms mamoms nuoširdžiai patariame kuo mažiau ieškoti patarimų internete, kur "paslaugiai", nešykštint vaizdingų įspūdžių, pasakojama apie buvusius gimdymo skausmus, dramatizuojant juos iki begalybės, - pataria psichologė. – Iš tiesų gimdymo metu moters organizme vyksta milijonus metų evoliucijos atidirbti procesai. Pati gamta pasirūpino, kad mažylio galvytė saugiai patektų į gimdymo takus ir kad jai niekas nepakenktų. Iškilus itin dideliam pavojui, tarkim, bombardavimui karo metu, gimdymo procesas sustoja savaime. Šiuolaikinė medicina stengiasi apsaugoti moterį nuo skausmingų pojūčių, todėl skausmui slopinti pramanyta įvairių geriamųjų ar švikščiamųjų medikamentų, tačiau tinkamai psichologiškai pasiruošusi moteris gali apsieiti ir be chemijos."

Meilė kūdikiui užsimezga savaime

Dažnai pirmą kartą laukiančias kūdikio mamytes kamuoja baimė, jog jos nepajėgs susitvarkyti su motinos vaidmeniu. Tai, anot psichologės, dažniausiai nutinka tuomet, kai mama netenka dvasinės ramybės bei praranda pasitikėjimą savo sprendimų teisingumu. Visko žinoti neįmanoma, tad susilaukus vaikelio neįmanoma viską atlikti idealiai. Dažnai sakoma, kad kiekviena mama geriausiai žino, ko reikia jos vaikui. Žinojimas – tai patirtis, kuri kaupiama tik mūsų pačių bandymų ir patirties dėka. "Vaiko pasaulį mama sudėlioja po gabalėlį. Tai tarsi mozaika, kurios spalvingumas priklauso nuo mamos ir kūdikio ryšio kontakto tamprumo, - pasakoja psichologė. – Svarbiausia, ko reikia jūsų mažyliui, tai humoro jausmas, nes pyktis ar isterija nutraukia įgimtą mamos ir mažylio ryšį."

Padėti reikia mokėti

Dažnai moterys kviečia vyrus į gimdyklą kaip savotišką palaikymo komandą. Iš tiesų nepažįstamoje aplinkoje artimas žmogus labai praverčia, tačiau, anot psichologės, reikėtų paisyti ne vien savo interesų. "Abejonės, ar dalyvauti vaiko gimime, neretai vyrams kyla dėl to, jog nė vienas iš partnerių realiai neįsivaizduoja, kaip vyksta gimdymo procesas. Neretai moteriai užtenka vien moralinio palaikymo, tačiau tinkamai pasiruošęs vyras gali dėl moters ir kūdikio padaryti gerokai daugiau: priminti kvėpavimo, atsipalaidavimo būdus, palengvinančius gimdymo procesą, nuraminti moterį, kai ji pradeda galvoti, jog nebeištvers, - teigia psichologė. – Po gimdymo be vyro pagalbos taip pat labai sunku išsiversti. Tėčiai - labai švelnūs vaiko globėjai, kurių pagalba reikalinga ne tik maudant, einant pasivaikščioti, bet ir keliantis prie mažylio naktį. Atminkite, jog laiminga ir rami mama – tai laimingas ir ramus kūdikis."

Vienas pokalbis keičia likimus

Spalio 4-ąją minima Pasaulinė organų donorystės diena Šiauliuose bus švenčiama spalio 8-ąją, ketvirtadienį. Jau septintą kartą į padėkos renginį šiauliečius kviečia Šiaulių inkstų ligomis sergančiųjų draugija "Atgaja".

Spalio 8 d. 15 val. Šiaulių verslo inkubatoriuje (Aušros al. 66a) įvyks padėkos renginys, skirtas Pasaulinei organų donorystės dienai paminėti. 15 val. bus atidaryta paroda "Už gyvybę". "Parodoje bus žmonių, kuriems yra persodinti inkstai, širdis ar kepenys, portretų. Taip norime padėkoti tiems, kurie sunkią artimojo netekties valandą ryžosi išgelbėti kitiems gyvybę", - sako "Atgajos" pirmininkė Danutė Račkauskienė. Renginyje bus pristatytas "S plius" televizijos sukurtas filmas "Už gyvybę", koncertuos Šiaulių estrados teatras.

Ne visi žino, kad vienas donoras gali septyniems žmonėms išgelbėti gyvybę. Lietuvoje kasmet atsiranda vos 30-40 donorų, o inksto, plaučių, kepenų, inksto ir kasos bei širdies ir plaučių kompleksų bei ragenų transplantacijos laukia beveik 200 lietuvių, tarp kurių - maži vaikai, vaikus auginančios mamos.

Apie inkstų transplantaciją išgyvenusius bei organų donorų laukiančius šiauliečius skaitykite kitame "Šiauliai plius" numeryje.

"Šiauliai plius" informacija

Epilepsija - truputį daugiau priežiūros sau

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Epilepsija yra viena dažniausių neurologinių ligų. Pasaulyje šia liga sergančiųjų daugiau nei 50 mln. Šiauliuose epilepsija serga apie 1300 žmonių. Gydytojas neurologas Antanas Lukošaitis tvirtina, jog parinkus tinkamą gydymą pasiekiama itin neblogų rezultatų.

Gydytojas neurologas Antanas Lukošaitis tvirtina: "Yra itin protingų epilepsija sergančių žmonių, kuriems liga netrukdo gyventi turiningą gyvenimą."

Autorės nuotr.

Bijome to, ko nežinome

Bet kokia žmogaus veikla - kalba, judesys, jutimai, klausa, rega, aplinkos suvokimas, atmintis ir daugybė kitų gebėjimų - įmanomi tik todėl, kad atskiros smegenų dalys vienaip ar kitaip geba analizuoti iš aplinkos gaunamą informaciją bei siųsti ją į kitas kūno arba smegenų dalis. Smegenyse vienu metu siunčiama gausybė signalų visomis kryptimis, leidžiančių mums suvokti aplinką, judėti, mąstyti, įsiminti, kalbėti, norėti ir pan. Iš tiesų šie signalai yra labai silpnos elektros srovės, kurias vienos smegenų dalys perduoda kitoms. Normaliomis sąlygomis ranką judiname tuomet, kai to norime, t. y. kai aktyvuojasi už rankos judesį atsakinga smegenų sritis, siunčianti signalą nervais rankų raumenimis. Epilepsijos priepuolio metu vienos ar kitos smegenų sritys tampa per daug dirglios ir aktyvios savaime, be žmogaus valios arba nesant jokiam išoriniam dirgikliui. Taip nutinka todėl, kad smegenų nervų ląstelėse įvyksta itin staigi savaimė bioelektrinė iškrova, panaši į elektros srovę. Pati priepuolio išraiška priklauso nuo to, kurioje smegenų vietoje ši elektrinė audra prasidėjo, o pačią stipriausią tokią audrą smegenyse parodo kūno traukuliai, visi kūno raumenys įsitempia ir trūkčioja. Anot gydytojo, daugelis epilepsijos priepuolį įsivaizduoja kaip viso kūno traukulius, tačiau epilepsijos priepuoliai dažniausiai esti kur kas įvairesni.

Kartais priežastys nežinomos

Tik labai retai epilepsija tiesiogiai paveldima iš tėvų, tad paveldėtas polinkis retai vaidina itin svarbų vaidmenį šiai ligai išsivystyti. Epilepsijai atsirasti išoriniai veiksniai yra gerokai reikšmingesni nei genetinis polinkis. Tuomet epilepsija pasireiškia kaip smegenų uždegimo pasekmė, pvz., susidarius smegenyse randams po insulto, traumų, smegenų uždegimo, dėl įvairaus pobūdžio ir laipsnio smegenų vystymosi sutrikimų nėštumo metu ir pan. Anot mediko, tik trečdaliui pacientų turimais vaizdiniais tyrimo metodais – magnetinio rezonanso tomografija bei kompiuterine tomografija, parodančiais anatominį smegenų vaizdą, - pavyksta nustatyti smegenų vietisumo pažeidimo požymius, galinčius lemti epilepsijos priepuolius. Nepaisant pačių naujausių tyrimų būdų, kai kurių epilepsijos priepuolių kilmės nepavyksta nustatyti, nes pažeidimas apima labai mažą smegenų sritį, kurios vaizdiniais tyrimais nepajėgiama pamatyti. Gydytojas sako, jog kokia bebūtų priežastis, gydymas vaistais yra būtinas.

Simptominė epilepsija dažnesnė

Daugeliui suaugusiųjų epilepsija prasideda dar vaikystėje. Nors buvę dažni priepuoliai suretėja ir palengvėja, tačiau jei vaikystėje sutriko atminties, dėmesio, pažinimo funkcijos, suaugus šie sutrikimai, nors ir ne tokie ryškūs, išlieka. Įgimtos smegenų anomalijos pirmą kartą priepuoliais gali pasireikšti baigiantis vaikystei. Apie 8-10 proc. epilepsijos priepuolius patiriančių suaugusiųjų nustatomi galvos smegenų augliai. Vyresnio amžiaus žmonėms galimybė susirgti epilepsija yra santykinai didelė, nes ją sąlygoja smegenų kraujotakos nepakankamumo sukelti pakitimai. Gydytojas sako, jog neretai suaugusiuosius ištinka alkoholio išprovokuoti traukuliai, ypač jei alkoholiu piknaudžiaujama. Traukuliai gali pasireikšti ir staiga nustojus vartoti alkoholį. Manoma, jog alkoholis ir yra tas paskutinis lašas, išprovokuojantis priepuolius asmenims, turintiems didesnį įgimtą polinkį traukuliams pasireikšti. Laikantis tinkamo gyvenimo būdo, daugeliui šie traukuliai galėtų ir nesikartoti, tačiau labai dažnai tokius traukulius patiriantys asmenys negeba jo laikytis bei nevartoja paskirtų vaistų.

Išsaugoti savarankiškumą

Kai kuriems žmonėms epilepsijos priepuolius sukelia mirganti šviesa, miego trūkumas, staigus žadinimas iš miego, alkoholis, nuovargis, stresas ir daugelis kitų veiksnių bei išorinių aplinkybių. Anot gydytojo, kartais sergantieji iš patirties gana gerai žino priepuolius provokuojančius veiksnius ir stengiasi jų išvengti. Žinoma, ne visada tai pavyksta, tačiau reikia stengtis atrasti ryšį tarp priepuolių ir išorės aplinkybių, atidžiai registruojant priepuolius ir aplinkybes, kuriomis jie įvyko, nes tai leidžia sumažinti priepuolių netikėtumą ir kankinančią baimę, kad bet kada ir bet kur gali įvykti priepuolis. Jeigu nepavyksta rasti būdingų priepuolio provokatorių, reikia laikytis bendrų saugaus gyvenimo taisyklių: visiškai nevartoti alkoholio, stengtis laikytis gyvenimo ritmo, vengti per didelio fizinio ar psichologinio krūvio, saikingai dirbti kompiuteriu ar žiūrėti televizorių. Planuojant namų aplinką reikia stengtis, kad ji būtų saugi ir kartu išsaugotų savarankiškumą. Vertėtų pasirūpinti, kad namuose būtų kuo mažiau aštrių kampų. Virtuvėje, vonioje, miegamajame apgalvokite kiekvieną smulkmeną, kad kasdienius darbus galėtumėte atlikti patys ir nereiktų globėjo pagalbos.

Svarbi informacija

Priepuolį patiriantis žmogus nespėja suvokti visko, kas vyksta, todėl negali jo apibūdinti. Informacija, kur priepuolio metu žiūrėjo ligonio akys, ar jos buvo užmerktos, kokia buvo veido spalva, kvėpavimas, kokios kūno dalys buvo sulenktos ar ištiestos, o gal sustingusios ir pan., yra ypač svarbi, nes leidžia patikimiau nustatyti epilepsijos priežastį, atskirti, kokios kilmės buvo traukuliai – kraštutinai išplitę židininiai ar iškart generalizuoti, bei tiksliau parinkti gydymą. Deja, anot gydytojo, neretai mačiusieji priepuolį būna sutrikę, tad jiems ne visada pasiseka tiksliai apibūdinti įvykį.

"Blogiausia, jog epilepsijos priepuolio metu aplinkiniai imasi agresyvių ir net pavojingų priepuolio ištiktajam veiksmų, - sako gydytojas. – Tai siejama su baime, jog priepuolio metu žmogus gali uždusti, užspringti, sukandžioti liežuvį ar net numirti, todėl teikdami pagalbą bando girdyti vaistus ar vandenį, atlieka širdies masažą, dirbtinį kvėpavimą, kiek įmanydami stengiasi priepuolio ištiktąjį pražiodyti, kišdami tarp dantų pirmą pasitaikiusį daiktą. Visi šie veiksmai ne tik nereikalingi, bet ir pavojingi, kadangi jų metu galima sulaužyti dantis, kyla pavojus užspringti, o kvėpavimo judesiai tik dar labiau suvaržomi. Ligonis greičiau atsigaus, jeigu jį švelniai prilaikysite, paversite ant šono, valysite tekančias seiles, apsaugosite galvą bei kitas kūno dalis nuo galimų sužeidimų, akylai stebėsite kas vyksta, o priepuoliui užsitęsus ilgiau nei 5 min. iškviesite greitąją pagalbą."

Nėra protinė negalė

Nors epilepsija yra smegenų liga, dažniausia ji paveikia tik labai ribotą jų dalį, o kita smegenų dalis dirba normaliai. "Yra itin protingų epilepsija sergančių žmonių, kuriems liga netrukdo gyventi turiningą gyvenimą, - tvirtina medikas. - Daugelis pasaulio genijų sirgo epilepsija. Tai neurologinė, nieko bendro su psichiatrija neturinti liga. Žinoma, jeigu priepuoliai atkakliai kartojasi ar kyla iš smegenų sričių, atsakingų už pažinimą ar atmintį, jie gali trikdyti atmintį, elgesį, emocijas, dėmesį. Ypač pavojingi ankstyvoje vaikystėje prasidėję priepuoliai, stabdantys labai jautrių bręstančių smegenų raidą - kai kurios jų funkcijos vėliau nebespėja pavyti bendraamžių, net jei priepuoliai liaujasi ar retėja. Jeigu pavyksta greitai sustabdyti priepuolius, vaikams neretai smegenys toliau vystosi normaliai. Suaugusieji, be epilepsijos, neretai serga kitomis ligomis, tad sergantysis epilepsija lankosi ne tik pas neurologus, bet ir pas psichiatrus."

Nebūtinai tinka kiekvienam

Gydymas dauguma vaistų nuo epilepsijos Lietuvoje kompensuojamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo. Anot neurologo, kai kurie naujausi vaistai nėra registruoti Lietuvoje, todėl nėra kompensuojami, bet juos galima vartoti. Žinoma, jeigu jie registruoti kitose Europos Sąjungos šalyse, jų galima įsigyti pateikus specialų gydytojo receptą. "Šiuo metu galime pasidžiaugti, kad Lietuvoje yra gerų vaistų epilepsijai gydyti. Sėkmingai parinkus vaistus, daugelis mano gydomų ligonių visiškai pasveiko, o tie, kurie serga itin sunkiomis epilepsijos formomis, taip pat jaučia didelį pagerėjimą, nes tinkamai parinkti vaistų deriniai padėjo sumažinti patiriamų priepuolių. Ne visi vaistai vienodai gerai veikia visas priepuolių rūšis, tad tam, kad kuo tiksliau parinktume vaistą, reikia žinoti priepuolių rūšis, o visų geriausia – epilepsijos formą, - sako gydytojas. – Yra vaistų, galinčių gydyti kokią nors vieną priepuolių rūšį, kiti – kelias, tačiau tai nebūtinai tiks kiekvienam sergančiajam. Epilepsijos gydymas dažnai yra pagrįstas inidvidualiu praktiniu vaisto išbandymu, surandant kiekvienam individualią veiksmingą ir saugią dozę. Šie eksperimentai dažnai atrodo varginantys ir keliantys nepasitikėjimą, tačiau tik tuomet, kai išbandyti visi prieinami vaistai pakankamomis dozėmis bei laikomasi režimo, galima teigti, kad epilepsija yra atspari gydymui."

Senatvėje nebūtina likti vienišam ir ligotam

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Ligomis pasidabinusi senatvė – dar ne priežastis tvirtai užrėmus namų duris vienam sėdėti tarp keturių sienų. Yra tokių, kurie jaučiasi puikiai, kai greta nieko nėra, tačiau bet kuris psichoterapeutas patvirtintų, jog tai savotiškas nukrypimas nuo normos. "Kiekvienam bendravimas būtinas kaip oras, tuomet ir pasenti visiškai nebaisu", - tikina ponia Monika Varanavičiūtė.

Monika Varanavičiūtė pasakoja, kad Širdininkų klube apie ligas nekalbama, nes kuo mažiau apie jas kalbi, tuo sveikesnis jautiesi.

Autorės nuotr.

Laikas – kaip vėjas

Ponia Monika sako, kad kiekvienas amžiaus tarpsnis yra savotiškai gražus. Jaunystė žavi savo lengvabūdiškumu, o senatvė keri nuoseklumu bei suteikia žmogui gebėjimą žvelgti giliau ir priimant sprendimus keliskart svariau nei jaunystėje įvertinti visus "už" ir "prieš". Jaunystėje ji, kaip ir dauguma, manė, jog sulaukusi garbaus amžiaus turės marias laiko, tačiau turėjęs sustoti laikas ėmė tik dar sparčiau lėkti.

Sulaukus garbaus amžiaus sušlubuoja sveikata, o tai itin apriboja žmogaus galimybes, tačiau net ir atėjus ligotai senatvei širdis trokšta gyventi, todėl ponia Monika niekada nerymo prie lango.

Anot pašnekovės, langas reikalingas tik tam, kad pro jį galėtų pamatyti, ar išėjus laukan neprireiks skėčio, nes net ir darganotą dieną su draugėmis, o neretai ir viena pati ji einanti pasivaikščioti į netoliese esantį beržynėlį. Nors metai ir su jais ateinančios ligos daro savo, tačiau ponia Monika mano, jog žmogus visomis išgalėmis turi stengtis kuo daugiau judėti.

Ligas įveikė judrumu

Pašnekovė tikina, kad iki 40 metų nežinojusi kelio pas gydytojus, nes jautėsi sveika, skubėjo į darbą, augino sūnų, puoselėjo namus, tačiau darbas odų ir avalynės fabrike "Elnyje" kenksmingomis sveikatai sąlygomis padarė savo. Būdama jauna, apie būsimą žalą sveikatai nė negalvojo, masino tai, jog už darbą kenksmingomis sąlygomis buvo mokami nemenki priedai, o svarbiausia – penkeriais metais buvo galima anksčiau išeiti į pensiją.

"Moteriai penkeri metai – labai didelis dalykas, tad ir aš pati nepatikėjau, kad jau esu pensininkė, tik pablogėjusi sveikata man primindavo, jog reikia tausoti save. Nuolat vargino kraujagyslių spazmai, gyvenimą apsunkino aukštas kraujospūdis. Turėjau vengti saulės, nes būnant saulėje sukdavosi galva, užplūsdavo silpnumas, imdavo pykinti. Iš pradžių dėl to labai išgyvenau, tačiau vėliau tvirtai sau pasakiau, jog įveiksiu visas mane užklupusias ligas. Žinoma, būna dienų, kai ne aš ligą, o ji mane įveikia, - juokiasi ponia Monika. - Tuomet neapsieinu be medikų pagalbos, tačiau pakilusi iš patalo vėl judu: kiekvieną ketvirtadienį skubu į choro repeticiją, dažnai važiuoju į Klaipėdą aplankyti sūnaus ir jo šeimos, bendrauju su draugais. Supratau, jog svarbiausia – nereikia leisti sau užsisėdėti."

Jėgų ašaroms neeikvojo

Ne tik sušlubavusi širdelė poniai Monikai suvaržė gyvenimą. Lankantis pas gydytojus paaiškėjo, jog žarnyne tūno vėžys. Ši žinia, anot ponios Monikos, buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus, tačiau laiku pastebėję ligą medikai neleido jai įsikeroti. Pašnekovė neslepia, jog tąkart nubraukė ne vieną karčią ašarą manydama, jog atėjo laikas ruoštis į nežinomybę, tačiau dejonėmis ir skundais dar niekas sveikatos neužgyveno. Sūnaus paskatinta nuvyko Vilniun. Po sėkmingai atliktos operacijos ponia Monika kasmet lankosi Šiaulių onkologijos klinikoje, kur dėmesingi medikai stebi, ar liga nesiruošia atsinaujinti. "Net ir vėžys nesugebėjo užgniaužti mano veržlumo bei uždaryti manęs namuose, - šypsosi pašnekovė. - Nuolat judėdama neleidau kūnui sustingti, tad nemanau, jog liga, apsukusi ratą, išdrįs sugrįžti."

Išmokę atleisti gyventume paprasčiau

"Iš pradžių užklupusias ligas bandžiau įveikti gerdama vaistažoles, bet ateina metas, kai jas nors kibirais gerk – vis tiek nebepadeda. Dabar vartoju medikų išrašytus vaistus, tačiau nėra vaistų, kurie nekenktų kepenims, todėl ligų puokštė kaskart vis pilnėja. Negalavimų daug, tad ir daktarų teko daug sutikti, - pasakoja ponia Monika. - Džiaugiuosi, kad vis pas gerus pataikydavau, tik kartą teko skaudžiai nusivilti neatsakingu medikės darbu. Gyventi visiems būtų kur kas paprasčiau, jeigu mokėtume vieni kitiems atleisti."

Širdelei sustreikavus, ponia Monika ėmė dairytis savo likimo draugų – žmogus negali užsidaręs sėdėti tarp keturių sienų vien dėl to, kad yra ligotas. Likimas lėmė, jog tuo metu kaip tik kūrėsi Širdininkų klubas. Pirmasis įspūdis, nedrąsiai pravėrus klubo duris, anot ponios Monikos, ją privertė suabejoti, ar čia susirinkę tie žmonės, su kuriais bus lengva rasti bendrą kalbą, nes kabinete sėdėjęs pusamžis vyras ir už jį jaunesnė moteris nebuvo panašūs į tuos, kuriuos kamuotų širdelės ligos.

"Apsispręsti reikėjo laiko, tad antrąkart į Širdininkų klubą nuėjau tik po poros mėnesių. Nugalėjo noras jaustis kam nors reikalinga. Visada mėgau bendrauti, tad ilgiau pabuvusi be žmonių pavargstu. Džiaugiuosi, jog Širdininkų klube lankausi iki šiol. Mūsų gretos kasmet vis didėja, vadinasi, daugėja senyvo amžiaus ligotų žmonių. Ko reikia garbaus amžiaus žmogui? Vaikai užaugę, visko užtenka, belieka mokytis gyventi iš naujo, daugiau laiko skirti sau, atrasti naujų pomėgių, ieškoti bendraminčių, neužsidaryti blogų emocijų rate ir vengti vienatvės, kuri bet kokiu amžiaus tarpsniu nėra pati geriausia draugė."

Padeda vieni kitiems

Anot ponios Monikos, Širdininkų klube jaunimo nėra, nes jų nevargina jokios ligos, tad jaunuoliai gyvena visiškai kitokį gyvenimą. "Vyresnio amžiaus žmonių nuotaika ir norai yra ne ką mažesni nei jaunimo. Netiesa, kad senas žmogus yra ne toks laimingas nei jaunas. Klube apie ligas nekalbame, nes kuo mažiau apie jas kalbi, tuo sveikesnis jautiesi, - porina ponia Monika. – Kalbame apie gyvenimą, dalijamės patirtais įspūdžiais, džiaugsmais, vargais ir dainuojame tam, kad gyventume, kad bent dainomis galėtume sugrįžti jaunystėn. Esame vieni kitiems dėmesingi ne tik per šventes, bet ir bėdai ištikus, todėl lankome vieni kitus, kai liga paguldo patalan. Ne kartą pati patyriau, kaip smagu galynėjantis su liga sulaukti atskubančių draugų."

Išmokę valdyti rizikos faktorius gyvensime sveikiau

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Lietuvoje apie 54 proc. žmonių miršta nuo širdies ir kraujagyslių ligų, kuriomis serga vis jaunesni žmonės. "Kasmet paskutinį rugsėjo sekmadienį drauge su kitomis pasaulio šalimis minėdami pasaulinę širdies dieną, siekiame skatinti sveiką gyvensenos būdą bei atkreipti visuomenės dėmesį į rizikos faktorius, sukeliančius širdies ligas", - sako Širdies asociacijos Šiaulių skyriaus pirmininkė, intervencinė kardiologė Aušra Dambrauskaitė.

Širdies asociacijos Šiaulių skyriaus pirmininkė, intervencinė kardiologė Aušra Dambrauskaitė primena, kad sveikata - vertybė, kuria rūpintis pradėti reikia dar tada, kai esi sveikas.

Autorės nuotr.

Gelbsti sveikas gyvenimo būdas

Būtina suvokti, jog sveikata reikia rūpintis nuo pat mažumės, tad kiekvienoje šeimoje turėtų būti formuojami sveikos gyvensenos įpročiai, nes vėliau pakeisti įpročius būna gerokai sunkiau. Deja, žmogus vos spėja koja kojon su dabartiniu gyvenimo tempu, tad, anot kardiologės, dažniausiai valgo tai, kas papuola, retai susimąstydamas apie sveiką mitybą. Nuo mitybos įpročių priklauso kraujagyslių būklė, netinkama mityba gali pagreitinti aterosklerozę ir sukelti koronarinę širdies ligą, ypač jeigu paveldėtas polinkis ja sirgti. Širdžiai ir kraujagyslėms ypač žalingas gausus gyvulinių riebalų, lengvai pasisavinamų angliavandenių, druskos, per mažas šviežių daržovių, vaisių, skaidulinių medžiagų, vitaminų, kalio, magnio kiekis.

Daugiau nei 70 proc. suaugusiųjų juda nepakankamai, kadangi vyrauja protinis darbas, stresinės situacijos, o fiziniam aktyvumui laiko nelieka. Įrodyta, kad fiziškai neaktyvūs žmonės du kartus dažniau serga širdies ligomis. Be to, mažai judančiam žmogui sutrinka kraujospūdžio reguliacija, o kraujyje padaugėja riebalų bei gliukozės. Kiekvienas šių faktorių skatina aterosklerozės, o kartu ir koronarinės širdies ligos vystymąsi.

Širdies ligų asociacijos Šiaulių skyrius, skatindamas visuomenę kuo daugiau judėti, rugsėjo 27 dieną 11 val. kviečia visus dalyvauti dviračių žygyje. Žygio startas - prie Šiaulių apskrities ligoninės (V. Kudirkos g. 99) automobilių stovėjimo aikštelės. Bus važiuojama į Kryžių kalną.

Sveikata priklauso nuo pastangų

Kardiologė sako, jog yra tik keli rizikos veiksniai, kurių mes negalime pakeisti – tai amžius, lytis ir paveldimumas, tačiau dauguma kitų rizikos faktorių priklauso tik nuo mūsų pačių norų bei pastangų. Iš viso žinoma per 200 rizikos veiksnių, bet ne visi jie vienodai svarbūs, todėl išskiriami tik trys pagrindiniai rizikos veiksniai: rūkymas, padidėjęs kraujospūdis bei kraujo riebalų arba lipidų perteklius kraujyje.

"Nėra žmogaus, kuris nežinotų, jog rūkymas kenkia sveikatai, tačiau daugelis rūko vildamiesi, kad tai kenkia ne jų sveikatai, - sako gydytoja. – Rūkantysis turėtų žinoti, jog šis žalingas įprotis anksčiau ar vėliau taps jo pablogėjusios sveikatos priežastimi."

Kraujagyslės daug greičiau pažeidžiamos, jeigu žmogus serga cukriniu diabetu ar yra nutukęs. "Kuo didesnis nutukimas, tuo didesnė rizika susirgti, o susirgus, kuo žmogus storesnis, tuo daugiau įvairių komplikacijų patiria, sumažėja ištyrimo prieinamumo galimybės, - vardija gydytoja. - Apkūniam žmogui judėti išties nėra lengva, todėl nieko keisto, jog vis mažiau judant nieko nebesinori, niekuo nebesidomima, imama skųstis apniukusia nuotaika."

Mokslininkai nurodo, kad svoris, kaip ir ūgis, taip pat paveldimas, tačiau šis rodiklis dažnai priklauso nuo kiekvieno mūsų mitybos. Savo kūno svorį galite įvertinti suskaičiavę kūno masės indeksą (KMI), kurį galima paskaičiuoti kūno masę kilogramais padalijus iš ūgio metrais, pakeltais kvadratu. Žmogaus svoris yra normalus, jeigu jo kūno masės indeksas yra nuo 18,5 iki 24,9. "Pgal KMI galima numatyti širdies ir kraujagyslių ligų riziką, tad reikia labai rimtai susirūpinti savo sveikata, jeigu KMI yra didesnis nei 30 arba kai yra akivaizdus pilvo nutukimas", - pataria kardiologė.

Tikimybę susirgti galite paskaičiuoti patys

Europos kardiologų draugija yra pasiūliusi specialią rizikos vertinimo sistemą, pagal kurią, žinant pagrindinius žmogaus rizikos veiksnius (amžių, kraujospūdį, rūkymą, cholesterolį ir kt.), galima sužinoti procentinę tikimybę susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis arba nuo jų numirti per artimiausius 10 metų.

"Kiekvienas, ypač 40-50 metų amžiaus sulaukęs žmogus, turėtų žinoti savo cholesterolio kiekį, kraujo spaudimą bei juosmens apimtį, kad galėtų sekti savo sveikatos būklę ir, reikalui esant, laiku suskubti pas gydytoją, - tvirtina kardiologė. – Minėdami Pasaulinę širdies dieną, planuojame apsilankyti keliose įmonėse ir darbuotojams pamatuoti minėtus rodiklius. Lankytis pas gydytojus dauguma pradeda tik tuomet, kai širdis bei kraujagyslės jau būna negrįžtamai pažeistos. Yra nustatyta, jog tose šalyse, kurių gyventojų kraujyje cholesterolio daugiau, sergamumas koronarine širdies liga ir mirštamumas nuo jos yra didesnis. Mūsų šalyje, deja, taip pat."

Sveikata yra vertybė

Šiemet Pasaulinės širdies dienos šūkis – "Dirbk širdimi!" Šiuolaikiniai vadovai jau supranta, jog žmogui nepakanka vien tik pinigų už atliekamą darbą. Darbo našumą sąlygoja gera darbuotojų sveikata, tad Pasaulinės širdies federacijos sudarytoje programoje darbdaviams rekomenduojama skirti didelį dėmesį savo darbuotojų darbo sąlygų gerinimui, informacijos apie sveiką gyvenimo būdą bei sveiką mitybą teikimui, rūkymo darbovietėse draudimui, geriamojo vandens prieinamumo sąlygų sudarymui.

"Retas darbdavys nemokamai aprūpina savo darbuotus geriamuoju vandeniu, kuris yra itin svarbus organizmo funkcijoms. Žmogui nėra patogu einant į darbą kartu su savimi neštis indą geriamojo vandens arba virinti vandenį, vos tik užsimanius jo atsigerti", - pastebi medikė.

Patiems darbuotojams rekomenduojama bent keletą minučių darbo metu skirti nesudėtingiems mankštos pratimams. Anot kardiologės, sunkmetį visi skubame, jaučiame pinigų stygių, esame pikti, neturime laiko pasirūpinti savimi, tačiau rūpintis savo sveikata reikia ne tik tuomet, kai jau atsiranda rimtų problemų, bet gerokai anksčiau, kol esame visiškai sveiki.

Sergančiųjų prostatos vėžiu gali būti mažiau

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Kiekvienas vyras rizikuoja susirgti prostatos ligomis, kadangi tai susiję su žmogaus fiziologija bei natūraliais senėjimo procesais, tačiau daugiau dėmesio skirdami savo sveikatai vyrai galėtų išvengti didelių problemų. "Prostatos vėžį galima nustatyti labai ankstyvos stadijos, tik tuo pasirūpinti turi patys vyrai", - sako Šiaulių apskrities ligoninės Urologijos skyriaus vedėjas, gydytojas urologas Tonaras Bekeris.

Šiaulių apskrities ligoninės Urologijos skyriaus vedėjas, gydytojas urologas Tonaras Bekeris sako, kad pagal mirštamumą prostatos vėžys yra antras po plaučių vėžio.

Autorės nuotr.

Priežastys tebeieškomos

Anot Urologijos skyriaus vedėjo, prostatos vėžys – dažniausiai pasitaikanti vyrų onkologinė liga. Sergamumas prostatos vėžiu užima trečią vietą, užleisdamas pirmenybę plaučių bei storosios žarnos vėžiui. Pagal mirštamumą ši onkologinė liga yra antra po plaučių vėžio. Urologas sako, jog dabar pastebimas prostatos vėžio atvejų gausėjimas, o mokslininkai vis dar tebesuka galvą, negalėdami įvardyti tikslių priežasčių, sąlygojančių šios ligos atsiradimą.

Manoma, jog riziką susirgti šia onkologine liga didina nejudrumas, antsvoris, aplinkos užterštumas, mitybos ypatumai, ypač gausus gyvulinės kilmės riebalų vartojimas ir netgi geografinė padėtis. Nustatyta, jog amerikiečiai šia liga serga dažniau nei lietuviai, o kinai ir japonai, savo maisto racione vartojantys itin daug jūros gėrybių bei augalinės kilmės produktų, serga gerokai rečiau. Jei kinas ar japonas persikelia gyventi į Ameriką, Vakarų Europą ar Lietuvą, prostatos vėžiu jis serga taip pat dažnai, kaip ir kiti tos šalies gyventojai. Taigi maistas ir gyvenimo būdas turi labai didelę įtaką prostatos ligoms.

Prostatos vėžio rizika priklauso ir nuo paveldimumo, tad jei šeimoje prostatos vėžiu sirgo tėvas ar senelis, tuomet didelė tikimybė, kad ši liga neaplenks ir kitų giminės vyrų.

Daug dažniau prostatos problemų turi vyresnio amžiaus vyrai. "Jeigu vyrai gyventų iki 100 metų, tai beveik visi 100 proc. sirgtų prostatos vėžiu, - tvirtina skyriaus vedėjas. – Tai sąlygoja neišvengiamas žmogaus organizmo senėjimo procesas."

Statistiškai vis dar nėra įrodyta, kiek rūkymas bei alkoholis sąlygoja prostatos vėžio atsiradimo riziką, tačiau nevengiantiems minėtų žalingų įpročių yra didesnė tikimybė susirgti šia onkologine liga.

Ligai galima užbėgti už akių

Prostatos vėžio simptomai atsiranda tik esant trečiajai, neretai - ir ketvirtajai vėžio stadijai. Onkologų praktika rodo, jog smarkiai didėjant sergamumui prostatos vėžiu tapo būtina, kad profilaktiškai tikrintųsi visi vyrai. Reguliarus prostatos specifinio antigeno (PSA) tyrimas padeda laiku pastebėti ligą. Sulaukusiems 50 metų amžiaus vyrams šis pagrindinis profilaktinis tyrimas atliekamas nemokamai. Tie, kurių tėvai ar broliai sirgo prostatos vėžiu, nemokamo tyrimo gali kreiptis sulaukę 45 metų amžiaus.

"Išties nėra sudėtinga pasitikrinti profilaktiškai, ar nesergate prostatos vėžiu, tereikia nuvykti pas savo šeimos gydytoją ir atlikti PSA tyrimą. 50 metų amžiaus vyrų normalus PSA lygis yra iki 3 nanogramų mililitre. Aptikus padidėjusį PSA lygį kraujyje, negalima 100 proc. tvirtinti, kad aptiktas prostatos vėžys, kadangi PSA lygis gali padidėti ne tik dėl prostatos vėžio, bet ir dėl kitų priežasčių, todėl vėžio diagnozei patvirtinti reikia atlikti kitus būtinus tyrimus. Tad neišsigąskite, kai šeimos gydytojas išrašys jums siuntimą pas gydytoją urologą, kuris pirštu apčiuops prostatą, siekdamas įvertinti jos dydį, skausmingumą, formą. Po šios procedūros bus atliktas echoskopinis prostatos tyrimas, kurio metu gali būti imama prostatos biopsija, padedanti atskirti prostatos gėrybinę hiperplaziją, prostatos vėžį bei kitas ligas. Nereikia baimintis, nes šis tyrimas nėra skausmingas, - tikina medikas. - Procedūros metu jausite tik nedidelį diskomfortą dėl tuo metu naudojamų instrumentų bei išeinamosios angos lietimo, kadangi šis tyrimas atliekamas per tiesiąją žarną. Gydytojas urologas specialia plona adatėle iš tų prostatos vietų, kuriose dažniausiai prasideda onkologinė liga, paims 6-8 gabalėlius prostatos audinio. Mikroskopu bus vertinama, ar audinį sudarančios ląstelės yra taisyklingos. Rastos vėžinės ląstelės bus nuodugniai ištirtos, įvertintas jų kiekis, išsidėstymas bei paties proceso aktyvumas. Šiuo metu biopsija yra tiksliausias tyrimas, padedantis diagnozuoti daugelį ligų, ypač vėžį."

Dažnai liga nustatoma pavėluotai

Kasmet Šiaulių ligoninėje iš paimamų apie 700 biopsijų 22 proc. patvirtina onkologinę ligą. "Daug metų atliekamos biopsijos leidžia pastebėti, jog onkologinių atvejų mažėja, tačiau daugėja vyrų, kuriems prostatos vėžys nustatomas pavėluotai, t. y. III-IV stadijos, - dalijasi pastebėjimais skyriaus vedėjas. – Baigėsi atostogų metas, tad pats laikas vėl pradėti rimčiau rūpintis savo sveikata. Atliktas tarptautinį standartą atitinkantis prostatos specifinio antigeno tyrimas vieniems vyrams ištisus metus padės numalšinti abejones, ar jie neserga prostatos vėžiu, kitiems galbūt leis laiku priimti sprendimą, kuris padės išvengti skaudžių ligos pasekmių."

Anot urologo, labai svarbu, kad tie vyrai, kurie jau pajuto nemalonius pojūčius, kuo skubiau kreiptųsi į medikus. Požymiai, leidžiantys įtarti prostatos ligas, susiję su šlapinimosi sutrikimu. Vyrai pastebi, kad šlapintis reikia eiti dažniau nei anksčiau, o pats šlapinimasis palaipsniui tampa skausmingas. Pajutus norą šlapintis, tampa sunku jį suvaldyti, tad kaskart vis sparčiau tenka skubėti į tualetą. Būdingas ligos požymis – šlapinimasis naktį. Iš pradžių naktį dėl staiga užėjusio noro šlapintis užtenka atsikelti vieną kartą, tačiau ligai progresuojant vis dažniau tenka lipti iš lovos. Kadangi prostata apsupa šlaplę, išvešėję jos audiniai ją spaudžia ir siaurina, todėl tampa vis sunkiau šlapintis. Ima varginti juosmens, dubens, lytinių organų srities skausmai, susilpnėja lytinė funkcija. Gydytojas sako, jog visi minėti simptomai drauge užklumpa retai vyrus iš karto, dažniausiai skundžiamasi vienu ar dviem simptomais. Jeigu šie simptomai atsiranda dėl laikinų prostatos pakitimų, amžiaus, peršalimo, infekcijos, paskyrus tinkamą gydymą jie įveikiami be didelio vargo.

Gydymo taktiką lemia ligos stadija

Prostatos vėžio gydymo taktika priklauso nuo paciento amžiaus, bendros sveikatos būklės, naviko stadijos, išplitimo laipsnio. "Geriausi gydymo rezultatai pasiekiami laiku diagnozavus ligą. Nustačius pirmos stadijos prostatos vėžį ir tinkamai jį gydant, net 90 proc. vyrų pasveiksta. Deja, nepastebėjus ligos pradžios ir procesui plintant tolyn, tikimybė išgydyti ligonį labai sumažėja. Vyrų išgyvenamumas per penkerius metus, esant II prostatos vėžio stadijai, siekia 70 proc., III – 40 proc., o IV – tik 20 proc., todėl labai svarbu, kad vyrai nedvejotų ir kasmet atliktų daug informacijos pateikiantį PSA tyrimą, - tikina urologas. – Nors tai nėra absoliutus tyrimas, tačiau tai itin didelis rodiklis, leidžiantis kontroliuoti savo sveikatą."

Anot urologo, chirurginė operacija, kurios metu pašalinama prostata bei jos aplinkiai audiniai ir sėklinės pūslelės, siūloma tik fiziškai geros būklės bei kitomis ligomis nesergantiems vyrams. Ši ganėtinai rimta operacija yra vienas veiksmingiausių prostatos vėžio gydymo būdų ir atliekama tuomet, kai vėžys dar nėra išplitęs. Sulaukusiems vyresnio amžiaus arba turintiems kitų sveikatos problemų vyrams skiriamas spindulinis gydymas. "Mes turime džiaugtis, kad mūsų mieste yra pats naujausias Lietuvoje itin tiksliai valdomas spindulinės terapijos aparatas, kuriuo sunaikinamos ląstelės. Deja, neįmanoma išrinkti ląstelių po vieną, tad sunaikinamos ir onkologiškai pakitusios, ir ir sveikos ląstelės. Toje vietoje susidaro randinis audinys." Šis gydymo būdas taip pat naudojamas tik tuomet, kai vėžys yra lokalizuotas liaukoje.

Pasaulyje jau seniai žinomas, tačiau pas mus dar visiškai neseniai pradėtas taikyti vietinis spindulinis gydymas – brachiterapija. Šio gydymo metu tiesiogiai į prostatą yra suleidžiamos specialios radiokatyvios kruopelės, kurios, tam tikrą laiką spinduliuodamos prostatoje, sunaikina visą prostatos audinį. Hormonų terapija gydomi tie pacientai, kuriems liga yra labai išplitusi arba ligonio būklė yra labai silpna ir negalima taikyti kitų gydymo metodų. Šio gydymo principas – visiškai užblokuoti vyriškų hormonų gamybą, kurie skatina prostatos veiklą. Nors chirurginis ir spindulinis gydymas gali sukelti vietinių šalutinių poveikių, tačiau urologas sako, jog dauguma pacientų gyvena visiškai normalų gyvenimą.

Stebėjimas – taip pat gydymo metodas

Jeigu prostatos vėžys diagnozuojamas vyresniems nei 70 metų vyrams, pasirenkama stebėjimo taktika, kadangi liga gali plisti labai lėtai ir neturėti įtakos paciento gyvenimo trukmei. "Biopsijos tyrimo metu rastos vos kelios vėžinės ląstelės padeda diagnozuoti prostatos vėžį, tačiau pačioje ligos užuomazgoje ypač vyresnio amžiaus žmonėms nėra būtina skubėti šalinti prostatos, skirti spindulinį ar hormoninį gydymą. Tokiu atveju pasirenkama stebėjimo taktika, kurios metu PSA tyrimas atliekamas kas tris mėnesius, o vėliau, jeigu nėra jokių pakitimų, tyrimas kartojamas kas pusę metų, - sako urologas. – Dabar Amerikoje pastebimi vadinamieji prostatos vėžio gydymo persistengimo simptomai, todėl vyksta karštos diskusijos, ar būtina skirti rimtą gydymo metodą, galbūt užtenka vien stebėti, jeigu liga neprogresuoja. Bet koks gydymo metodas yra didelė trauma žmogui, tačiau jeigu operacija yra būtina, jos vengti nereikia. Vis dėlto, jeigu įmanoma apsieiti be jos, skubėti neverta, nes tai keičia žmogaus gyvenimo kokybę."

"Meilės" ligos grasina rimtais sveikatos sutrikimais

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Nūdienos visuomenėje seksas yra normalaus gyvenimo dalis, tačiau lytiškai plintančios ligos vis dar priklauso tai ligų grupei, apie kurias mieliau nutylima arba kalbama pašnibždomis. Žinių apie jas stoka sukelia ne tik bereikalingą įtampą, nerimą bei baimę, bet ir ilgalaikius ar net nepranykstančius sveikatos pakitimus.

Ankstyvas "meilės" ligų gydymas padės išvengti ilgalaikių pasekmių", - pataria gydytoja ginekologė Dalia Augulienė.

Autorės nuotr.

Ignoruoti nevalia

Lytiniu būdu plintančiomis ligomis serga ir vyrai, ir moterys, tačiau dėl moters anatominių savybių rizika užsikrėsti lytiškai plintančiomis ligomis moterims yra didesnė nei vyrams, pavyzdžiui, vienkartinio lytinio akto metu chlamidijomis moterys užsikrečia dukart dažniau nei vyrai. Dėl moters anatominių ypatumų ankstyvi ligos požymiai dažniau lieka nepastebėti. Dėl negydomų lytiškai plintančių ligų moterys nukenčia labiau nei vyrai – neretai lieka nevaisingos arba suserga mažojo dubens organų ligomis. "Jeigu manote, jog esate užsikrėtę lytiškai plintančia liga, nedelsdami kreipkitės į gydytoją – ankstyvas gydymas padės išvengti daugumos šių ligų sukeliamų ilgalaikių pasekmių", - pataria gydytoja ginekologė Dalia Augulienė.

Ar gydyti, sprendžia gydytojas

Maždaug 15-20 proc. moterų pas gydytojus ginekologus apsilanko dėl bakterinės vaginozės sukeltų rūpesčių. Ir vyro, ir moters organizmas turi savo mikroflorą, kurios balansą sutrikdyti gali dažnas lytinių partnerių keitimas. Bakterinės vaginozės atveju makštyje mikroorganizų padaugėja šimtus ar net tūkstančius kartų. Moteris skundžiasi išorinių lytinių organų perštėjimu, niežuliu arba deginimu, pagausėjusiomis gendančios žuvies kvapą primenančiomis skystomis balkšvos spalvos išskyromis, skausmingais lytiniais santykiais bei skaumingu šlapinimusi.

"Jeigu moteris nejaučia jokių nemalonių pojūčių, indikatorinių ląstelių aptikimas tepinėlyje dar nereiškia, kad ją reikia gydyti, - tvirtina gydytoja. – Remiantis naujausiais mokslo pasiekimais, bakterinė vaginozė kartais siejama su genetiniu tam tikro makšties gleivinės baltymo defektu, tad ar reikia gydyti – sprendžia gydytojas. Ypač svarbu gydyti nėščiąsias, kurioms nustatyta bakterinė vaginozė, kadangi šis makšties floros sutrikimas gali sukelti vaisiaus dangalų uždegimą, persileidimą, priešlaikinį gimdymą ir panašiai."

Kandidozė – ypač dažna

Grybeline moters lytinių organų liga – makšties kandidoze – bent kartą serga apie 75 proc. moterų. Tai, anot ginekologės, ypač dažnai pasitaikanti infekcija. Dėl įvairiausių priežasčių liga, vos tik pasitaikius progai, linkusi kartotis, tad 45 proc. moterų ja serga kelis kartus. "Šį rudenį, kaip ir kasmet, jaučiamas itin didelis sergančiųjų makšties kandidoze pagausėjimas. Galbūt tai sąlygoja vasaros pabaigoje susilpnėjantis imunitetas, o gal - pasibaigusių kurortinių nuotykių pasekmės, - svarsto ginekologė. – Vizito metu moterys pačios įvardija, kad serga pienlige, t. y. kandidoze. Ligai būdingos bekvapės "varškinės" išskyros, tačiau bene ryškiausias šios ligos simptomas – išorinių lytinių organų niežulys, ypač sustiprėjantis sušilus ir naktį. Makšties gleivinė būna paraudusi bei paburkusi, lytiniai santykiai būna skausmingi."

Svarbu laiku diagnozuoti

Bene labiausiai paplitusi lytiškai plintanti bakterinė infekcija - chlamidiozė. "Tai itin klastinga liga, nes ja sergant gali nepasireikšti jokie simptomai arba jie būna labai nedideli. Būtent dėl šios priežasties pacientai savo pašlijusia sveikata susirūpina tik tuomet, kai ligos simptomai ima stipriai varginti, tačiau net ir tuomet negalavimų priežasčių dažnai ieškoma kitur. Moterys į gydytoją ginekologą kreipiasi ne dėl pačios infekcijos, bet jau negalėdamos pastoti, - pastebėjimais dalijasi gydytoja. - Moterims chlamidiozė pažeidžia šlaplę bei gimdos kaklelį, sukeldama skausmingą šlapinimąsi ir išskyras iš gimdos kaklelio. Infekcijai plintant, moteris gali susirgti gimdos gleivinės, kiaušintakių bei mažojo dubens uždegimu. Užakus kiaušintakiams, moteris tampa nevaisinga arba nėštumai tampa negimdiniai. Chlamidijos ypač pavojingos nėščiosioms, nes gali sukelti vaisiaus neišnešiojimą, jo infekavimą - akių gleivinės ar net plaučių uždegimą. Vyrams chlamidiozė pasireiškia šlaplės uždegimu (uretritu), kurio pagrindiniai požymiai – skausmas bei išskyros šlapinantis. Negydoma liga gali komplikuotis - kilti sėklidžių ir prostatos uždegimas. Chlamidiozės diagnostika labai brangi bei sudėtinga, todėl šis tyrimas nėra atliekamas bet kokioje laboratorijoje. Išsitirti, ar nesergate chlamidioze, Šiauliuose galite Senojo bokšto klinikoje bei laboratorinių tyrimų paslaugų gydymo įstaigoje "Endemik".

Antibiotikai ligą "užmaskuoja"

1994 m. Lietuvoje buvo užregistruoti 5500 susirgimų gonorėja. Nuo to laiko sergamumas šia liga pradėjo mažėti ir 1998 m. tebuvo 1417 registruotų atvejų. Dabar, anot gydytojos, tai labai retai aptinkama liga. "Kovodami su įvairiomis infekcijomis, žmonės vartoja daug antibiotikų, kurie tepinėlyje "užtušuoja" gonokokus,- sako gydytoja. - Gonorėjos požymiai moterims ir vyrams būna skirtingi. Jie paprastai pasireiškia praėjus 2-10 ar daugiau dienų nuo užsikrėtimo. Dauguma gonorėja užsikrėtusių moterų neturi jokių nusiskundimų ir tik maža dalis sergančiųjų skundžiasi neįprastomis išskyromis iš makšties, deginimo jausmu šlapinantis, skausmu pilvo apačioje. Maždaug vienas iš dešimties užsikrėtusių gonorėja vyrų nejaučia jokių simptomų, kiti skundžiasi deginimo jausmu šlapinantis, geltonomis išskyromis iš varpos, neretai ir dirginimu arba išskyromis iš tiesiosios žarnos. Gonorėja, perduota oralinio sekso metu, sukelia peršalusios gerklės simptomus."

Negydoma gonorėja moterims gali sukelti kiaušintakių uždegimą, sąlygojantį skausmus pilvo apačioje, nevaisingumą bei negimdinį nėštumą. Vyrams rizika tapti nevaisingiems yra mažesnė nei moterims, tačiau infekcijai plintant, susergama prostatos bei sėklidžių uždegimu. Gonorėja gali sirgti įvairaus amžiaus žmonės tiek kartų, kiek užsikrės. Naujagimiams, kurie gonorėja užsikrečia nuo motinos, liga dažniausiai pasireiškia akių pažeidimais, sparčiai besivystančiais iki aklumo, taip pat galimi ryklės bei plaučių uždegimai.

Dažna, bet nepavojinga

Trichomonozę sukelia trichomonos – maži parazitai, kuriais užsikrečiama lytinių santykių metu. Ši infekcinė liga pažeidžia urogenitalinę sistemą. Trichomonozės sukėlėjas ilgai geba gyventi organizme nesukeldamas jokių negalavimų. Moterys, užsikrėtusios trichomonoze, turi daugiau nusiskundimų nei vyrai, kadangi joms įvairių simptomų pagausėja menstruacijų metu. Infekcija pažeidžia makštį, pagausėja žalsvų putojančių skystų specifinio kvapo išskyrų. Lytiniai organai parausta, niežti. Vargina dažnas skausmingas šlapinimasis, kurio metu jaučiamas nemalonus deginimo jausmas. Nėštumo metu trichomonozė gali sukelti priešlaikinį gimdymą, infekcija gali būti perduota kūdikiui. Vyrai paprastai nepatiria jokių ligos požymių, tačiau kai kuriems iš varpos gali pasirodyti baltų išskyrų. Be to, gali kilti šlaplės, šlapimo pūslės bei prostatos uždegimas. "Nors vyrai nejaučia jokių ligai būdingų simptomų, tačiau nustačius, kad moteris serga trichomonoze, gydytis turi ir jos vyras bei kiti lytiniai partneriai, - pabrėžia ginekologė. - Vienam jų atsisakius, gydymas bus betikslis."

Sifilis "mėgdžioja" kitas ligas

Nuo seniausių laikų žmonės žinojo apie bakterinę infekciją sifilį. Į kirmėlę panaši bakterija įsiskverbia į žmogaus genitalijų bei burnos gleivinę ir joje atsiranda neskausminga veidrodinė opa. Šioje stadijoje sifilis yra labai užkrečiamas. Anot ginekologės, kadangi opa neskausminga bei nedidelė, tai dažniausiai ji lieka nepastebėta. Po kelių savaičių žaizdelė paprastai išnyksta. Praėjus keliems mėnesiams ar net pusmečiui, atsiranda viso kūno arba tik atskirų kūno vietų bėrimas. Delnuose, paduose, burnoje, genitalijose gali atsirasti įvairių bėrimų, tačiau žmogus nejaučia nei skausmo, nei niežulio.

"Pacientą vargina klasikiniai sifilio simptomai: nuovargis, plaukų slinkimas, karščiavimas bei kiti labiau peršalimui būdingi požymiai, - pasakoja medikė, - tad ne veltui sakoma, jog sifilis linkęs pamėgdžioti kitas ligas." Kelerius metus žmogus daugiau jokių sifilio požymių gali ir nejausti, tačiau prasidėjus trečiai ligos stadijai atsiranda negrįžtamų odos pažeidimų. Liga gali sukelti kurtumą, aklumą, centrinės nervų sistemos pažeidimus, pažeisti kaulų sistemą, širdį. Beje, sifilis gali būti ir latentinis, t. y. nepasireikšti jokiais požymiais. "Sifiliu galima užsikrėsti ne tik lytiniu būdu, bet ir perpilant kraują, todėl dėl sifilio tikrinami donorai bei nėščios moterys, kurios šią infekciją gali perduoti naujagimiui, - sako gydytoja. – Visiško išgijimo galima tikėtis tik tuomet, jeigu sifilis išaiškinamas pirmose stadijose. Negydant sifilio, nuo jo mirštama."

AIDS grasina mirtimi

Žmogaus imunodeficito virusas, kuriuo užsikrečiama nesaugių lytinių santykių metu, per kraują, pavyzdžiui, naudojant užkrėstus švirkštus arba perpilant užkrėstą kraują, darant tatuiruotes, sukelia AIDS. AIDS yra paskutinė žmogaus imunodeficito viruso sukeltos infekcijos stadija. Tai, anot medikės, viena baisiausių ligų. "ŽIV užkrėstas žmogus paprastai nepastebi jokių pradinių simptomų, kadangi jie nėra išskirtiniai, be to, jie gali būti labai neryškūs. Pacientą vargina nuovargis, naktinis prakaitavimas, pakyla temperatūra, pradeda kristi svoris, padidėja limfmazgiai, prasideda viduriavimas, sausas kosulys, sloga bei daugelis kitų klasikinių simptomų, - sako ginekologė. – Virusas dauginasi ir atakuoja kraujo ląsteles, visiškai susilpnindamas imuninę sistemą bei sukeldamas įgytą imuniteto nepakankamumo sindromą. Pažeidus imuninę sistemą, organizmą pradeda atakuoti įvairios infekcijos. Pažeidžiami plaučiai, virškinimo traktas, centrinė nervų sistema. Sergantys AIDS ligoniai miršta nuo infekcijų sukeltų komplikacijų."

Saugus seksas - geriausias vaistas

Kuo dažniau keičiate partnerius, santykiaujate be saugos priemonių, tuo labiau lytiškai plintančiomis ligomis rizikuojate užsikrėsti patys bei užkrėsti kitus. Daugelis lytiškai plintančių ligų yra išgydomos, bet kai kurių gydymas itin sudėtingas. Kai kurios ligos sukelia nevaisingumą ar net baigiasi mirtimi, todėl labai svarbu praktikuoti saugų seksą. Anot ginekologės, saugiausia turėti vieną ištikimą partnerį, nes kuo didesnis lytinių partnerių ratas, tuo didesnė tikimybė sutikti užsikrėtusįjį lytiškai plintančia liga. Kad sumažintumėte sąlyčio su minėtais skysčiais galimybę, naudokite prezervatyvus, tačiau nepamirškite, jog prezervatyvų naudojimas neapsaugo nuo visų lytiškai plintančių infekcijų. Labai svarbu, kad lytiškai plintančios ligos būtų laiku diagnozuojamos ir kuo greičiau gydomos, tad reguliariai tikrinkitės pas gydytoją.

Nedarykite skubotų išvadų

Žinia, kad žmogus, su kuriuo miegate, serga lytiškai plintančia liga, gali sukrėsti emociškai ar net nutraukti iki tol buvusius tvirtus santykius. Tačiau sužinojus šią ne itin malonią žinią gydytoja pataria neskubėti daryti skubotų išvadų, nes kai kurios infekcijos tūno pasislėpusios kūne ir dažnai nesukelia jokių ligos simptomų keletą mėnesių ar dar ilgiau, tad gali būti, kad jūsų partneris lytiškai plintančia liga užsikrėtė ankstesnėje sąjungoje ir dar tebėra infekcijos nešiotojas, nors pats to nė neįtaria. Tikėtina ir tai, jog jis, pats to nežinodamas, užkrėtė jus, bet ne jis, o jūs pastebėjote ligos požymius. Todėl neišsiaiškinę situacijos nepulkite kaltinti partnerio dėl neištikimybės. "Bet kokiu atveju nepamirškite, jog lytiškai plintančios ligos yra ne vieno, bet kelių žmonių liga, todėl gydytis reikia pradėti tuo pat metu jums ir visiems kitiems partneriams. Jeigu vienas iš partnerių nesigydys, užbaigę gydytojo paskirtų vaistų vartojimą jūs ir vėl susirgsite", - sako ginekologė.

Insultą galima pažinti ir įveikti

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Šiaulių apskrities ligoninės Neurologijos skyriuje gulintis 46 metų vyriškis džiaugiasi, jog patyręs insultą sulaukė operatyvios medikų pagalbos - po penkių parų intensyvaus gydymo medikamentais jaučiasi sparčiai atgaunantis jėgas. Neurologijos skyriaus vedėja Sigla Ščeponavičiūtė sako, jog gydymas dar tik įpusėjo, paciento laukia ilgi reabilitacijos mėnesiai. "Optimizmas padeda greičiau pasveikti, tačiau patyrus insultą ne visada sėkmingai pasiseka vėl grįžti į visavertį gyvenimą", - tvirtina gydytoja.

Neurologijos skyriaus vedėja Sigla Ščeponavičiūtė sako, kad daugiausia pacientų dėl insulto į ligoninę patenka darbymečiu per didžiuosius karščius.

Autorės nuotr.

Liga užklupo netikėtai

Vyriškis stebisi, jog liga atsirado tarsi iš niekur - "kaip perkūnas iš giedro dangaus", nes anksčiau jis niekada niekuo nesiskųsdavęs ir pas gydytojus nevaikščiodavęs. Tam, anot jo paties, net ir laiko nebūdavę, mat mėnesius darbo reikalais tekdavo išvažiuoti iš Lietuvos.

"Kadaise kažkas buvo sakęs, jog man didelis kraujospūdis, bet niekada jo nematuodavau ir dėl jo neturėdavau jokių problemų, - sako pašnekovas. – Retkarčiais naktimis nutirpdavo galūnės, bet didelio dėmesio į tai nekreipiau, nes maniau, jog jas nugulėjau ir tiek tos bėdos. Sunerimau tuomet, kai vienąkart pabudęs iš miego nepajėgiau apsiversti ant kito šono, tačiau, sulaukus ryto, savijauta pagerėjo. Niekam nieko nesakęs išėjau į balkoną parūkyti, bet vos surūkęs cigaretę pajutau užplūstantį silpnumą, tad grįžęs vidun pasisakiau namiškiams, kad blogai jaučiuosi, o šie nedelsdami iškvietė greitąją pagalbą. Jokio skausmo nejutau ir net nesupratau, kad man viena veido pusė paralyžiuota. Atvykus į priėmimo skyrių buvo paralyžiuota kairė kūno pusė, veidas perkreiptas, kalba sutrikusi. Išeminį insultą gydytojai diagnozavo pagal ligai būdingus požymius bei kompiuterinės tomografijos tyrimą, o magnetinio rezonanso dėka priešingoje nei paralyžius kūno pusėje atrado ligos židinuką."

Neurologijos skyriaus vedėja sako, jog ligai išsivystyti didelę reikšmę turėjo vyriškio pamėgtas žalingas įprotis rūkymas bei genetika, nes paciento broliams dėl kraujagyslių nepraeinamumo buvo atliktos koronarų šuntavimo procedūros. Ar insultą patyręs pacientas galės vairuoti, bus nutarta įvertinus paralyžiaus laipsnį, akiplotį bei psichinę būklę, tačiau net ir esant lengviausiam paralyžiaus laipsniui po insulto pacientai mažiausiai mėnesį negali sėsti už vairo. Dėl netikėtai užklupusios ligos vyriškis mesti rūkyti nežada, tačiau prasitaria, jog rimtai pagalvosiantis apie surūkomų cigarečių mažinimą per dieną.

Visų rūšių insultai linkę kartotis

Skiriamos dvi insulto rūšys: išeminis insultas, kuris įvyksta nutrūkus kraujotakai vienoje galvos ar kaklo kraujagyslių, ir hemoraginis insultas, kuris įvyksta dėl kraujo išsiliejimo į smegenis.

Gydytoja sako, jog neretai insultą patyręs žmogus mano, kad kartą įveikęs šią sunkią ligą jis tapo nepažeidžiamas. Deja, taip nėra - pažeisdami vis naujas smegenų sritis insultai linkę kartotis, todėl net ir ištikus menkam mikroinsultui nereikėtų jo ignoruoti. Norint, kad ateityje liga nepasikartotų, būtina įvertinti savo galimybes ir kruopščiai laikytis gydytojo nurodymų. Patyrusiems insultą reikia itin riboti fizinį krūvį, deja, neretai insultą patyrusieji tai greitai pamiršta, todėl nenuostabu, kad insulto ištiktas žmogus į ligoninę atgabenamas tiesiog iš daržo.

Simptomai pasireiškia staiga

Insulto požymiai - galvos svaigimas, regėjimo, kalbos, jutimų sutrikimai, vėmimas, mieguistumas ar sąmonės praradimas, raumenų hipotonija ar veido, rankų, kojų paralyžius (dažniausiai būna kurios nors vienos kūno pusės) - pasireiškia staiga. Anot neurologės, insultas ištinka tuomet, kai pažeidžiama smegenų dalis - į ją nebepatenka kraujo išnešiojamas deguonis. Galvos smegenys, kuriose nuolat vyksta ypač greita medžiagų apykaita, gauna 800-1000 ml kraujo per minutę. Smegenų ląstelės nuolat reikalauja deguonies ir gliukozės. Ląstelės labai jautrios šių medžiagų apykaitos sutrikimui, todėl sustojus kraujo apytakai pirmiausia sutrinka smegenų ląstelių veikla. Nenormalizavus smegenų kraujo apytakos, ląstelės pradeda irti ir miršta. Dėl šio sutrikimo žmogus ima jausti silpnumą, paralyžiuojamos galūnės.

"Daugiausia pacientų dėl insulto į ligoninę patenka darbymečiu per didžiuosius karščius vasarą, - sako gydytoja. – Sutrikus kraujotakai, pasireiškia pavojų pranašaujantys ženklai: staiga be aiškios priežasties ima suktis galva, sutrinka koordinacija, apima silpnumas, atsiranda pykinimas, vėmimas, tačiau net ir pradėję vemti, pagalbos ieškoti žmonės neskuba, nes mano, jog vemia dėl to, kad suvalgė kažką netinkamo. Paprastai ligonis pats nė nepajunta arba negali objektyviai įvertinti, kad jam nusviro lūpos kampas arba kad jis nebevaldo rankos."

Rizikos faktorių galite išvengti

Tam tikros sąlygos ar elgesys, didinantys ligos pasireiškimo galimybę, vadinami rizikos faktoriais. Insultas paprastai išsivysto per daugelį metų. Jis nėra paveldimas, tačiau paveldimas polinkis į aterosklerozę. Gydytoja pataria niekada nenumoti ranka, jeigu nustatytas per didelis kraujospūdis, nes pats didžiausias insulto rizikos faktorius. Sureguliuotas kraujo spaudimas padės išvengti ne tik insulto, bet ir daugelio kitų negalavimų – širdies ligų, diabeto ar inkstų nepakankamumo. Diabetas gali pažeisti kraujagysles bet kurioje organizmo vietoje, taip pat ir smegenyse. Jeigu tuo metu, kai žmogų ištiko insultas, cukraus kiekis kraujyje buvo labai padidėjęs, pažeista smegenų dalis būna kur kas didesnė, nei esant normaliam cukraus kiekiui kraujyje.

Neabejotini rizikos veiksniai – vyresnis amžius, vyriškoji lytis, padidėjusi cholesterolio koncentracija kraujyje. Maiste trūkstant valgomosios druskos, kalio, kalcio bei mažai suvartojant šviežių vaisių ir daržovių, žuvies, neskaldytų grūdų, padidėja insulto rizika. Pernelyg dažnas kavos vartojimas taip pat sąlygoja insulto atsiradimą, nes kava gali padidinti lipidų koncentraciją kraujyje. Išeminė širdies liga, širdies vožtuvų ydos, ritmo sutrikimai ar širdies kamerų padidėjimas skatina trombų susidarymą širdyje. Atitrūkę ir nukeliavę į smegenų kraujagysles trombai gali jas užkimšti ir sukelti insultą. Anot neurologės, visiškai nesvarbu, kokio amžiaus esate – mesti rūkyti niekada nevėlu. Rūkymas didina vadinamojo "blogojo" cholesterolio kiekį kraujyje, kuris siaurina arterijų spindį. Veikiant nikotinui didėja arterinio kraujo spaudimas, o rūkant įkvepiamas anglies monoksidas sumažina patenkančio į smegenis deguonies kiekį. Be to, dėl rūkymo kraujas tampa tirštesnis - sudaro palankias sąlygas trombui susiformuoti.

Alkoholis, nuolatinis stresas, gyvenimo sąlygų pablogėjimas taip pat sąlygoja insulto atsiradimą. Jei yra vienas ar keli išvardinti insulto rizikos faktoriai, tai, anot gydytojos, dar nereiškia, kad jūs būtinai susirgsite insultu, o jei rizikos faktorių nėra, dar nereiškia, kad jo išvengsite, tačiau rizika susirgti insultu tuo didesnė, kuo daugiau ir sunkesnių rizikos faktorių yra.

Kiekvienas ligą įveikia savaip

Esame įsitikinę, jog insultu serga tik vyresnio amžiaus žmonės, tačiau neurologai teigia, kad ši liga dabar tampa itin opia problema tarp vis jaunesnių žmonių. Insultas – trečia pagal dažnį mirties priežastis po koronarinės širdies ligos ir vėžio. Nuo išeminio insulto miršta apie 20-30 proc., o nuo hemoraginio insulto – 40-60 proc. sergančiųjų. Nors mirtingumas nuo šios ligos nuolat mažėja, tačiau žmonių, kenčiančių nuo insulto sukeltų padarinių, daugėja.

Daugumą insultą patyrusiųjų liga prikausto prie lovos. Ar pasveikstama susirgus insultu, priklauso nuo to, kiek ilgai buvo sustabdyta kraujo apytaka, t. y. ar greitai buvo suteikta pirmoji pagalba. Neurologė sako, jog tikimybė išgyventi po patirto išeminio insulto – 85 proc., po hemoraginio insulto – 50 proc. Pusė išgyvenusių pacientų pasveiksta, kiti po insulto lieka neįgalūs. Apie trečdalį žmonių, patyrusių insultą, grįžta į darbą. Tai lemia laiku suteikta pagalba bei veiksminga reabilitacija, kurios metu maždaug pusantro mėnesio intensyviai dirbant atkuriamos sutrikusios organizmo funkcijos. Laiku suteikus pagalbą, insulto pažeistą vietą galima atstatyti, bet žmonės, anot neurologės, dažnai kreipiasi ne iš karto po insulto. Esant panašiam smegenų pažeidimo laipsniui, vieni pasveiksta greičiau, kiti – lėčiau. Jeigu žmogus neturi motyvacijos sveikti, ligos baigtis gerokai blogesnė.

Belaukiant gydytojo

Insulto ištiktajam atsekite apykaklę, diržą, atverkite langą, kad nestigų gryno oro. Jeigu žmogus vemia, jam galvą pasukite į šoną ir tvarsčiu apvyniotu pirštu išvalykite burną. Gulinčiajam po galva, pečiais ir mentėmis pakiškite pagalvę, kad galva pasikeltų maždaug 30 laipsnių kampu. Tokios padėties ligonis turi būti vežamas į ligoninę. Svarbiausia - nedelsdami kvieskite greitąją medicinos pagalbą, kad insulto ištiktasis kuo greičiau būtų nugabentas į artimiausią ligoninę, kur, priklausomai nuo jo sveikatos būklės, bus paguldytas į neurologijos arba į reanimacijos skyrių. Atminkite - sudėtingų netikėtai užkluptos ligos pasekmių galima išvengti ne vėliau kaip per tris valandas ligonį pristačius į gydymo įstaigą.

Pokalbis padeda išsaugoti gyvybę

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Ištikus bėdai ar sunkumams, vaikai vis dažniau renkasi pagalbą telefonu, nes galima skambinti iš kur nori ir kada nori, nereikia prisistatyti ir bendrauti "akis į akį". Paslapties išsaugojimas ir privatumas sudaro galimybę laisvai kalbėti – neverta bijoti atsakomybės dėl pasekmių, požiūrių skirtumų ar atskleistos tiesos, o svarbiausia – bendraujant galima išsiaiškinti tolesnius veiksmus bei jų pasekmes.

Savanorės konsultantės Ingos Lukšaitės-Samaitienės teigimu, pagrindinis pagalbos linijos tikslas – išklausyti, pabūti kartu sunkią minutę ir pabandyti bendromis jėgomis rasti išeitį.

Autorės nuotr.

Visiems atsakyti neįmanoma

Savanorė sako, jog psichologinė pagalbos linija per metus sulaukia 300 tūkstančių skambučių, o bandymų prisiskambinti suskaičiuota daugiau nei 1,5 mln. Apmaudu, kad prie telefonų budintys savanoriai sulaukia labai daug tyčinių skambučių. "Paskambinę bei išgirdę savanorio balsą, vaikai nusijuokia ir padeda ragelį. Gaila, kad tokie skambintojai nesusimąsto, jog šitaip elgdamiesi užima tuo pat metu kažkam gyvybiškai svarbią telefono liniją", - apgailestauja savanorė Inga Lukšaitė-Samaitienė. Kad pradėtų pokalbį, daugeliui vaikų prireikia keleto "bandomųjų" skambučių. Dalis vaikų padeda ragelį iš karto arba tik pratylėjus keletą minučių pasigirsta pašnekovo balsas. Anot ponios Ingos, dažniausiai tokiuose tylos skambučiuose slypi didelė problema.

Neretai ypač iš jaunesnio amžiaus vaikų sulaukiama skambučių ar laiškų, kuriuose domimasi, kodėl savanoriai dirba dykai arba prašoma papasakoti apie jų veiklą. "Tai atskira laiškų grupė, kuriuos mes vadiname smalsaujančiais laiškais, - pasakoja savanorė. – Patenkinę savo smalsumą, kituose laiškuose vaikai jau pasakoja apie juos užklupusias bėdas." Kartais apie savo sunkumus parašyti yra lengviau, nei apie juos kalbėti. Per dieną el. pašto adresuŠiaulių regiono savanoriai iš vaikų sulaukia vidutiniškai 2-3 laiškų, šalies vaikų linija – 7-10 laiškų.

Padėdami kitiems, patys jaučiasi gerai

Ingos teigimu, nuolat augantis savanoriais norinčiųjų tapti prašymų skaičius rodo, kad nemažai jaunuolių žmonių trokšta padėti kitiems. Visi prašymus užpildę kandidatai kviečiami į atranką, kurioje įvertinamos kiekvieno kandidato galimybės.

Būsimieji savanoriai mokomi pusę metų. Savanorė atvirauja, jog mokymų metu įgytos žinos bei patirtis yra labai vertingi ne tik tarnybos veiklai, bet ir asmeniniame gyvenime, kadangi sužinoma bei įgyjama bendravimo įgūdžių, išmokstama išklausyti ir surasti alternatyvių sprendimų, tinkamai reaguoti krizinėse situacijose. Po sėkmingai išlaikyto egzamino jaunasis savanoris dirba kartu su prižiūrėtoju, kuris sėdi šalia ir pataria, ką galima ir ko negalima daryti. Įgijęs pakankamai įgūdžių, savanoris pradeda dirbti savarankiškai.

Savanorių paruošiama kasmet, tačiau jų nuolat trūksta. Ponia Lina sako, jog paprastai kiek kasmet savanorių paruošiama, tiek jų ir netenkama. Priežastys labai įvairios: vieni sukuria šeimą, kiti susiranda darbą, treti išvažiuoja į užsienį, tačiau dažniausiai savanoriaujama tol, kol ši nemokamai teikiama pagalba teikia vidinį pasitenkinimą pačiam savanoriui. Kai šis malonus jausmas tampa pareiga, savanoriškas darbas tampa nebemielas ir jo atsisakoma.

Tėvai pavargę arba neturi laiko

XXI amžiaus tėvų "liga" – laiko stygius vaikams, nes visos jėgos skiriamos darbui, buičiai gerinti, finansiniam pagrindui kurti. Tad nieko nuostabaus, jog vaikai skundžiasi dėmesio stoka ir dėl to kylančiomis įvairiomis problemomis. Savanorė konsultantė sako, kad šeimų, kuriose yra glaudūs tėvų ir vaikų santykiai bei tvirtos laiko patikrintos šeimos vertybės, vaikų skambučių sulaukiama mažiausia. Paguodos ieško tie, kuriems tėvai neranda laiko, todėl jie jaučiasi nemylimi, atstumti, nesuprasti ir pan.

Yra daugybė šeimose kylančių situacijų, kurios vienaip ar kitaip paveikia vaikus bei paauglius, žinoma, didesnių ar mažesnių konfliktų tarp tėvų ir vaikų neišvengia nė viena šeima, tačiau kai susiduria paaugliškas maištingumas ir nelanksčios suaugusiųjų nuostatos, neišvengiamai kyla rimti konfliktai. "Problemų dėl santykių šeimoje turintys vaikai tiesiog nori kam nors papasakoti apie savo jausmus, ieško patarimo ar padrąsinimo, o bijodami būti nesuprasti apie savo problemas vengia kalbėtis su draugais, todėl skambina į vaikų liniją, - dalijasi pastebėjimais konsultantė. – Mes stengiamės išklausyti, suprasti bei palaikyti pašnekovą, kai jį kamuoja nerimas. Kartu aptariame skambinančiojo savijautą, ieškome problemos sprendimo būdų."

Mokytojams trūksta įgūdžių

Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuvoje patyčias patiria apie 70 proc. vaikų. Ši problema aktuali ir tarp vaikų, ir tarp jaunimo. Tyčiojamasi dėl įvairių priežasčių: išvaizdos, aprangos, mokymosi, gyvenimo būdo, kartais, anot konsultantės, apskritai be priežasties. Neretai galvojama, kad vaikas pats gali susitvarkyti su patyčių problema, tačiau konsultantė sako, jog labai svarbu, kad tokioje situacijoje vaikas neliktų vienas, todėl pirmiausia jam patariama pagalbos kreiptis į suaugusįjį. Juo gali būti ne tik šeimos narys, bet ir mokytojas, socialinis pedagogas, psichologas ar kitas patikimas žmogus. Deja, nors vaikai kreipiasi į suaugusiuosius pagalbos, dažnai jos nesulaukia. Galbūt suaugusieji tiesiog nežino, kaip galėtų padėti vaikui, arba mano, jog į tokius pagalbos prašymus nėra būtina reaguoti.

"Jeigu vaikas patyčias patiria mokykloje, problema turėtų būti sprendžiama vietoje, tačiau mokytojai dažnai nekreipia į tai dėmesio, - sako konsultantė. – Mokytojai teisinasi, jog šiai problemai spręsti jie neturi reikiamų įgūdžių, todėl vaikų linija, vykdydama vaikų patyčių prevencijos programą, važinėja po Lietuvos mokyklas šviesdama mokytojus. Skandinavijos šalyse ši programa vykdoma jau dešimt metų, Lietuvoje ji pradėta prieš ketverius metus, tad mums dar reikia nemažai laiko ir pastangų, kad pasiektume norimą rezultatą."

Vaikų telefonu – nevaikiški išgyvenimai

Į pagalbos liniją kreipiamasi dėl pačių įvairiausių iškylančių sunkumų bei rūpesčių. Vienas jų - paauglystė, kurios metu paaugliai išgyvena staigius kūno pokyčius, lydimus nuotaikos kaitos bei nesaugumo jausmo. Anot konsultantės, paauglystėje pradedama labai domėtis savo kūnu, ir nors spaudoje bei internete apstu informacijos apie lytinį brendimą, vaikams kyla begalė klausimų.

Augančiai ir bręstančiai asmenybei reikia daug meilės ir rūpesčio, tačiau kai kurie vaikai yra mušami, apleisti, išnaudojami. Savanorė sako, jog pastaruoju metu pastebima ypač daug seksualinės ir smurtinės prievartos atvejų. Papasakoti apie patiriamą prievartą vaikams yra labai sunku ir prireikia nemažai drąsos, tačiau kalbėjimas apie patiriamą prievartą padeda jaustis geriau. 95 proc. vaikų yra prievartaujami brolių, seserų, tėvų, tetų, dėdžių ir kitų, vaikams itin artimų arba gerai pažįstamų žmonių. Prievartą patyrę ar ją patiriantys vaikai jaučiasi nesaugūs, gyvena nuolatinėje baimėje, o šie jausmai verčia juos nepasitikėti žmonėmis.

"Mums skambinantys prievartą patiriantys vaikai būna sutrikę ir nežino, ką daryti, nes nenori prievartautojui sukelti nemalonumų, - sako konsultantė. - Mes kalbamės apie tai, kas su jais vyksta, ką jie norėtų daryti, kartu ieškome būdų, kaip reikėtų apsisaugoti nuo prievartos, bei patariame pagalbos kreiptis į patikimą suaugusį žmogų."

Lietuva pirmauja pasaulyje pagal nusižudžiusių vaikų skaičių. Kalbantys apie savižudybę vaikai ar paaulgiai guodžiasi, jog neturi su kuo pasikalbėti apie juos užklupusias nelaimes, neranda, kas juos išklauso, supranta bei pabūna kartu su jais, todėl vis dažniau ima galvoti, jog atėjo metas nutraukti savo gyvenimą. "Jūs easte paskutinis žmogus, su kuriuo aš kalbuosi", - neretai taip pradeda pokalbį savižudybę suplanavęs vaikas. Anot savanorės, ši frazė – pagalbos šauksmas, nes jeigu prieš pakeldamas ranką žmogus ieško, kas jį išklausytų, vadinasi, jis nėra tikras dėl savo apsisprendimo ir tikisi pagalbos. "Mes kalbame apie jį užplūdusią jausmų laviną ir bandome įkvėpti norą gyventi, - sako savanorė. - Neretai atviras jautrus pokalbis padeda išgelbėti gyvybę."

Gana dažni tarp paauglių ir valgymo sutrikimai. Sunkumai mokykloje, patyčos, nesutarimai su namiškais ar bendraamžiais, siekimas atitikti grožio bei lieknumo standartus gali sukelti įtampą bei nerimą. Tam, kad palengvėtų išgyvenami jausmai, kai kurie pradeda daugiau valgyti. Valgant trumpai aplanko nusiraminimas, tačiau tuo pat metu pradedama nerimauti dėl svorio. Žmogus renkasi lengviausią kelią – jam daug paprasčiau stebėti, kaip kinta svoris, ir jį reguliuoti, nei susitelkti ties tais dalykais, kurie sukėlė maistu malšinamą nerimą. Taip palaipsniui išsivysto valgymo sutrikimai, sukeliantys gana skaudžias pasekmes.

Mokslo tvirtovėse apstu problemų

Ypač aktualios yra problemos, susijusios su mokymusi vidurinėje ar aukštojoje mokykloje. Mokykloje kylantys sunkumai: prasti pažymiai, konfliktiški santykiai su mokytojais, abejonių sklidina žinių vertinimo sistema, tėvų reikalavimai gauti gerus pažymius, dideli mokymosi tempai, gausios namų užduotys ir pan. Vyresnio amžiaus skambinantieji skundžiasi, jog juos kamuoja pervargimas, išsekimas, skolos, nuolatinė egzaminų baimė. "Žmogus sako, jog jis daro viską, tačiau jam nesiseka, - pasakoja savanorė. – Visiems pasitaiko įvairių nesėkmių, tačiau svarbiausia, kad žmogus stengdamasis jaustųsi gerai ir suprastų, kad ne visada pastangos atitinka trokštamą rezultatą. Neretai toliau kalbantis išryškėja depresijos požymiai, tuomet pašnekovui pasiūlome pagalbos kreiptis į psichologą ir nurodome, kokiu adresu būtų galima jį rasti."

Geriausias atlygis - padėka

Nepasitenkinimo konsultantai sulaukia ir iš vaikų, ir iš jaunimo. Kartais nepasitenkinimas kyla dėl to, kad negalima išspręsti kai kurių kilusių problemų. "Vaikai skambina ir prašo pasikalbėti su jų tėvais arba prašo pinigų, nes nori važiuoti į stovyklą, - vardija nepasitenkinimą sukeliančias priežastis savanorė, - tačiau mes neturime galimybių duoti pinigų ar geidžiamų daiktų, negalime perskambinti vaikų tėvams, nes pagalbos linija laikosi konfidencialumo ne tik skambinančiųjų, bet ir laiškus rašančiųjų labui. Konfidencialumas reiškia, kad organizacija galima pasitikėti, o gauta informacija niekur nebus skelbiama. Neretai sulaukiame skambučių iš tėvų, kurie tvirtina žinantys, kad jų vaikai skambino mums, ir reikalauja pasakyti, apie ką mes kalbėjomės. Pagrindinis mūsų tikslas – išklausyti, pabūti kartu sunkią minutę ir pabandyti bendromis jėgomis rasti išeitį. Tai, kad pagalbos ieškantieji pasijunta geriau vien todėl, jog yra išklausomi, liudija šilti atsiliepimai bei nuoširdžios padėkos. Nieko nėra maloniau už kitame laido gale girdimą gyvenimo džiaugsmo kupiną balsą ir malonius padėkos žodžius. Tai pats didžiausias atlygis, nes moraliniai dividendai jokiais pinigais neįkainojami".

Epilepsija – žodis, keliantis baimę

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Lietuvos epilepsija sergančiųjų integracijos asociacijos užsakymu atlikta šalies gyventojų apklausa parodė, kad visuomenės supratimas apie epilepsiją yra nepakankamas. Epilepsija sergančiųjų dažnai šalinamasi, o šie, jausdami neigiamą visuomenės požiūrį, bijo paviešinti savo ligą, tad atsiriboja nuo jos. Ar lengva būti visuomenės dalimi sergant epilepsija, pasakoja Šiaulių apskrities sergančiųjų epilepsija ir jų globėjų draugijos pirmininkė Violeta Čiuvaševa ir psichologas Arūnas Norkus.

Šiaulių apskrities sergančiųjų epilepsija ir jų globėjų draugijos pirmininkė Violeta Čiuvaševa ir psichologas Arūnas Norkus: "Nė vienas nesame apsaugotas nuo ligos."

Autorės nuotr.

Pagalbos teikti neskubame

Draugijoje dirbantis psichologas sako, jog nuo senų laikų sergantys epilepsija žmonės jaučia tvyrančią stigmą, nes visuomenė jų nepriima, tad ir jie į ją nenoriai liejasi. "Pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria neįgalieji, yra toli gražu ne fizinės, o socialinės ir psichologinės, - atvirauja psichologas. – Žmonės daug žino apie aklumą, įvairius paralyžius bei kitas jiems įprastas, dažniausiai vizualiai matomas, todėl visuomenei lengviau priimtinas ligas nei epilepsija, kuri neretam kelia didelę baimę. Tad nenuostabu, jog ištikus priepuoliui žmogus nesulaukia reikiamos pagalbos iš šalia esančiųjų, nes taip jau įprasta manyti, kad gatvėje ant žemės tysoti gali tik girtas žmogus. Be to, neįgalieji dažnai patys sau užsideda STOP ženklą, neleidžantį susigyventi su liga, kuri yra jų gyvenimo dalis, kaip plaukų spalva ar kairiarankiškumas. Norint gyventi visavertį gyvenimą, reikia išmokti nesureikšminti ligos, stengtis iš naujo atrasti motyvaciją gyventi ir suprasti bei pripažinti, kad liga tapo neatsiejama ir, deja, vargu ar kada nors pasikeisiančia gyvenimo dalimi".

Visuomenė nepripažįsta kitokių

Anot draugijos pirmininkės Violetos, neįgaliojo atskirtis nuo visuomenės prasideda jau ankstyvoje vaikystėje. Tai būdinga ne tik sergant epilepsija, bet ir bet kuria kita neįgalumą sąlygojančia liga. "Klausos netekusią atžalą tėvai veda į kurčiųjų darželį, silpniau matantį – į aklųjų ir silpnaregių ugdymo įstaigą ir t. t., o sveikieji lanko bendrojo lavinimo darželius. Kasryt tėvai, vedini mažyliais, skuba į "savo" darželius nė nesusimąstydami apie būsimas neigiamas pasekmes ateityje, - tvirtina ponia Violeta. – Atlikdami tyrimą, mes skambinome į mieste esančius darželius ir teiravomės, ar priimtų mažylį, sergantį epilepsija. Teigiamo atsakymo taip ir nesulaukėme, nors epilepsija nėra nei užkrečiama liga, nei baisesnė už cukraligę ar kitas ligas. Ne paslaptis, jog specializuotos ugdymo įstaigos visada gaudavo didesnį finansavimą, o tai yra viena pagrindinių priežasčių, sąlygojančių tėvų apsisprendimą renkantis ugdymo įstaigą. Tėvai tikisi, jog tokiuose darželiuose vaikas bus sočiau pavalgęs, ras daugiau žaislų ir kitų jam būtinų lavinimosi priemonių, tačiau jeigu vaikai nuo pat mažens nebūtų skirstomi į "tokius" ir "kitokius", o bendrautų kartu, atėję į bendro lavinimosi mokyklas neįgalieji nebūtų atstumti, jiems netektų kęsti klasės draugų patyčių, nes šie jau būtų įpratę prie negalę turinčio, nuo pat mažens šalia buvusio draugo."

Kad visuomenė nėra tolerantiška kitoniškumui, byloja neseniai atliktų psichologinių tyrimų rezultatai: mokyklose dažniausiai skraudžiami ne tik neįgalieji, bet ir raudonplaukiai, kairiarankiai, gyvenantys kaime ar vienkiemyje, turintys antsvorio bei daugiavaikių šeimų vaikai. Psichologas teigia, kad turint negalę tikimybė, jog visuomenė nusigręš nuo kitokio nei dauguma, tik dar labiau padidėja. Į draugiją susibūrę žmonės dalijasi karčia patirtimi, kai mokykloje iš jų buvo šaipomasi, ne vienam dėl per pamokas pasikartojančių priepuolių teko pakeisti mokyklą ar net visiškai atsisakyti mokslų. Situaciją, anot psichologo, būtų įmanoma pakeisti, jeigu kiekvienas pradėtume ją keisti nuo savęs, tereikia susimąstyti, jog nė vienas nesame apsaugotas nuo ligos, kuri, deja, kartais gali tapti ne trumpalaikiu nemalonumu, bet neatsiejama mūsų gyvenimo palydove.

Rasti darbą – sunkus uždavinys

Sakoma, jog žmogus visavertis gali jaustis tik dirbdamas. Vis dėlto rasti darbą mūsų šalyje neįgaliajam nėra paprata – darbdaviai nenoriai priima neįgaliuosius į darbą. "Dažnas nė nežino, kad yra labai daug epilepsijos rūšių, - pasakoja ponia Violeta. - Manoma, kad visi, sergantys epilepsija, užėjus priepuoliui netenka sąmonės, dėl ko krenta ant žemės, trūkčioja, iš burnos drimba putos ir pan., todėl darbdavys, vos tik išgirdęs, kad žmogus serga epilepsija, nė nesivargina išklausyti, jog ši liga niekam nesukels papildomų rūpesčių. Tam tikros epilepsijos formos pasireiškia tik miegant, todėl sergantis žmogus gali ne tik dirbti, bet ir automobilį vairuoti: jeigu jis tuo metu nemiegos - priepuolio nebus. Parinkus tinkamus vaistus, iki 70 proc. sergančiųjų epilepsija priepuolių smarkiai suretėja arba visai nebesikartoja. Žinoma, yra itin sunkių ligonių, kurie dėl dažnų priepuolių negali išeiti iš namų, tokiu atveju apie darbą belieka pasvajoti. Kiekvienas įvertina savo galimybes ir žino, ar liga jam leis mokytis, dirbti bei gyventi visavertį gyvenimą, todėl negalima sergančiųjų skirtingo tipo epilepsija matuoti ta pačia liniuote."

Rasti darbą dažnai trukdo nepakankamas išsilavinimas. Anot psichologo Arūno Norkaus, retas epilepsija sergantis žmogus turi aukštąjį išsilavinimą, dažniausiai pasitenkinama 10 klasių baigimo pažymėjimu. Be to, neretai sergantysis epilepsija žmogus negali dirbti sunkaus fizinio ar reikalaujančio dirbti tam tikrame aukštyje darbo.

Artėjantį priepuolį galima nujausti

Anot psichologo, galima išvardyti daug priežasčių, dėl ko susergama epilepsija. Tai įvairios traumos, kraujagyslių pažeidimai, infekcinės ligos, stresas ir kt. Priepuolius, kurie gali prasidėti bet kokio amžiaus žmogui, gali išprovokuoti fizinis ar protinis pervargimas, garsas, mirksinti šviesa, miego trūkumas, stresas, besaikis sėdėjimas prie kompiuterio ar televizoriaus, perkūnija, Saulės ar Mėnulio užtemimas ir kt. Ne visi epilepsija sergantys geba nujausti artėjantį priepuolį, tačiau tie, kurie tai jaučia, spėja pasirūpinti savimi: niekur neina iš namų, patogiai įsitaiso lovoje ar fotelyje ir pan. Generalizuoto priepuolio metu žmogus negali kontroliuoti savo veiksmų, nes visiškai išnyksta arba sutrinka sąmonė, todėl praėjus priepuoliui jis neprisimena atliktų veiksmų - galbūt jis šaukė, keikėsi, čiupinėjosi, pasituštino, pasišlapino, patyrė orgazmą ir pan., todėl dažnas jaučiagėdą, ypač jei priepuolis jį ištiko gatvėje, parduotuvėje ar kitoje viešoje vietoje. "Dažnai žmonės, užklupti ligos, užsidaro savyje, todėl susibūrus draugėn jiems labai svarbu išsikalbėti, pasidalyti patirtimi, kaip jiems pavyksta susigyventi su liga. Sergantieji epilepsija vienas iš kito išmoksta pajausti artėjantį priešpriepuolinį laikotarpį, kuris kiekvienam sergančiajam pasireiškia skirtingai, - sako A. Norkus. – Vieni jaučia užplūstančią šalčio ar karščio bangą, kiti mato margaspalvių spalvų blykčiojimą, girdi įvairius garsus ir pan."

Polinkis sirgti epilepsija paveldimas

Tam tikri epilepsijos tipai yra linkę kartotis šeimose, todėl manoma, kad reikšmės turi ir genetiniai veiksniai. Nors tarptautinėje ligų klasifikacijoje epilepsija nurodyta kaip psichinė liga, psichologas tvirtina, kad ši liga žmogaus psichikai jokios įtakos neturi. "Visi sergantieji epilepsija yra psichiškai sveiki, o žmogus, kuris skundžiasi susilpnėjusiu dėmesiu, dar nėra psichinis ligonis, - sako psichologas. – Moksliškai įrodyta, kad epilepsija sergančiųjų giminėje trečioje kartoje gimusiųjų intelektas yra žemesnis, nes nuo pat gimimo prasidėję priepuoliai stabdo vaiko smegenų vystymąsi. Tiems, kuriems epilepsija yra įgimta, pastebimi nedideli socialiniai įgūdžiai, todėl užsiėmimų metu mokome juos išreikšti savo emocijas, ugdome bendravimo įgūdžius, vedame seminarus. Dauguma epilepsija sergančiųjų mąsto labai konkrečiai, todėl užuot klausę: "Kaip jūs jaučiatės?", verčiau paklauskite: "Kaip jūs dabar jaučiatės?", nes dažnas liks nesupratęs, ar jus domina, kaip jis jautėsi vakar, prieš valandą, ar dabar. Neretai jaučiamas sutrikęs perkeltinės prasmės suvokimas bei jumoro jausmas, susilpnėjusi atmintis. Seminarų metu pasitelkę specialią metodiką, mokome įsiminti skaičius, kuriuos įsiminti lengviausia pagalbon pasitelkus humoristines fantastines asociacijas: vienetas – žirafos kaklas, dvejetas panašus į gulbę, septynetas – į dalgį, vadinasi, įsiminę, kad gulbė, nešina dalgiu eina pas žirafą, lengvai įsiminsite skaičių derinį 271."

Įžeidinėti draudžia įstatymas

"Mes vis dar linkę diferencijuoti negalę: čia - judėjimo, čia - klausos, čia - regos, - vardija Arūnas Norkus. – Teko pabuvoti tarptautinėje konferencijoje, kurioje buvo diskutuojama apie neįgaliųjų integraciją į visuomenę. Graikijoje įstatymu uždrausta pavadinti žmogų ne tik invalidu, bet ir neįgaliuoju. Neįgalių žmonių nėra, tai – specialiųjų poreikių žmonės, tad tie, kurie pažeidžia įstatymą, yra baudžiami. Rumunijoje, kuri tik prieš porą metų įsiliejo į Europos Sąjungos gretas ir yra finansiškai silpnesnė už mūsų šalį, visiems specialių poreikių žmonėms, reikalui esant, skiriama po asistentą, padedantį gyventi bei nueiti į parduotuvę, kino teatrą, polikliniką ir pan. Opias finansavimo problemas daugelyje šalių kiekviena bendruomenė išsprendžia rašydama įvairius projektus, kurie finansuojami iš ES fondų."

Svarbiausia – nepalikti žmogaus vieno

Jei priepuolis, kurio metu įvyksta stipri galvos smegenų ląstelių iškrova, ištinka stovintį ar sėdintį žmogų, jis griūdamas gali susižeisti, todėl tokį asmenį svarbu apsaugoti nuo susižalojimo. Anot Violetos Čiuvaševos, anksčiau buvo manoma, jog priepuolio ištiktajam būtinai reikia į burną įdėti kokį nors daiktą, kad šis nenusikąstų liežuvio. Dabar to daryti nerekomenduojama, nes galite sužeisti burnos ertmę. Nereikia landžioti ir po priepuolio ištikto žmogaus kišenes ieškant vaistų, nes priepuolio metu jų nei sugirdysite, nei suleisite. Pastebėję, jog žmogui prasidėjo epilepsijos priepuolis, patogiai jį paguldykite, padėkite ką nors minkšta po galva, atsekite apykaklę ir stenkitės nesuvaržyti judesių. Jeigu priepuolis ištiko pavojingoje vietoje, pvz., gatvėje, perkelkite ligonę į mažiau pavojingą vietą, o traukuliams užsitęsus ilgiau nei 5 minutes, kvieskite greitąją pagalbą. Pastebėję rankoje smilkstančią cigaretę, atsargiai ją ištraukite. Kadangi atskiros smegenų sritys yra atsakingos už atskirų kūno dalių kontroliavimą, epilepsijos simptomai gali būti labai įvairūs. Židininiai traukuliai kyla nedidelėje smegenų dalyje, todėl priepuolio metu sąmonė išlieka. Šie traukuliai gali pasireikšti bereikšmiu žvilgsniu, beprasmiais daiktų kilnojimu iš vienos vietos į kitą, betiksliu ėjimu, rankų trynimu ir pan. "Epilepsija sergantis žmogus gali eiti per gatvę ir kelioms sekundėms sustingti vietoje, tokiu atveju ypač svarbu šalia esančių žmonių supratingumas. Žmogus girdi aplinkinius garsus, bet nesuvokia jų esmės. Paėmę už rankos saugiai perveskite jį per gatvę, - pataria Violeta. – Gali prasidėti besitęsiantis mirkčiojimas ar kiti smulkūs judesiai - tai taip pat yra epilepsijos priepuolis."

Gyvybės eliksyras slypi mamos piene

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

1776 m. švedų gydytojas Nils Rosen Rozenstein pasakė: "Vaikas turi gauti pakankamą kiekį gero maisto, kad galėtų gerai augti. Tinkamiausias maistas, be abejo, yra motinos pienas. Jis geriau negu bet kas kitas skatina greitesnį mekonijaus išsiskyrimą, saugo vaiką nuo daugelio negalavimų ir padeda įgyti tikrą moralę ir charakterį." Šie žodžiai neprarado svarbos net daugiau nei po 200 metų. Pasidalyti mintimis apie žindymo reikšmę sutiko Šiaulių apskrities ligoninės Akušerijos-ginekologijos klinikoje dirbanti akušerė, natūralaus maitinimo konsultantė Auksė Kavaliauskienė.

Šiaulių apskrities ligoninės Akušerijos-ginekologijos klinikoje dirbanti akušerė, natūralaus maitinimo konsultantė Auksė Kavaliauskienė pastebi, kad vis daugiau mamų pasirenka kūdikį žindyti.

Autorės nuotr.

Renkasi natūralų maitinimą

Natūralaus maitinimo konsultantė sako pastebėjusi, jog dabar vis daugiau mamų labai stropiai ruošiasi mažylio atėjimui į šį pasaulį, o jo sulaukusios visa širdimi atsiduoda naujagimiui. "Žindymas – vienintelis teisingas maitinimo būdas ir, be abejo, sunkus bei alinantis darbas. Kiekviena mama sprendžia, ką daryti – žindyti ar ne, tačiau daugelis jų, įvertinusios natūralaus maitinimo svarbą, žindymo, kiek įmanoma, nekeičia jokiu kitu maistu. - džiaugiasi konsultantė. – Ypač tvirtai nusiteikusios mažylį savo pienu maitinti moterys, kurioms jau per 30 metų. Vyresnio amžiaus mamos būna įgijusios praktikos maitindamos savo pirmagimius, tačiau kiekvienas mažylis – nepakartojama asmenybė, todėl mamos stropiai išklauso informaciją, kaip sėkmingai žindyti mažylį, o išvykdamos namo dar turi galybę klausimų."

Motinos pienas – gamtos dovana

Akušerė sako, jog retai kuri mama (ne daugiau 5 proc.) neturi pieno, tad kai išgirsta mamą, kad ji nežindysianti vaikelio, nes jos mama dėl pieno trūkumo taip pat jos nežindė, visada skuba pagalbon mažyliui. Pokalbio metu paaiškėja, jog dažniausiai tai klaidingi įsitikinimai ar išankstinė nuostata. "Ar turės mama pieno, labai priklauso ir nuo jos nusiteikimo bei pasitikėjimo savimi, - tvirtina natūralaus maitinimo konsultantė. - Žindymas – gamtos dovana, ir jokie mišinėliai neatstos motinos pieno. Jame yra net 400 medžiagų, patenkinančių visus kūdikio maisto bei vandens poreikius pirmuosius šešis gyvenimo mėnesius. Mamos pienas, kuris visados yra šviežias, švarus bei šiltas, ne tik maitina, bet ir saugo mažylį nuo ligų ir infekcijų, todėl krūtimi maitinami kūdikiai rečiau vemia, viduriuoja, serga infekcinėmis ligomis, pvz., ausų, kvėpavimo takų ar smegenų žievės uždegimu ir visa virtine kitų, mažam žmogiukui pavojingų ligų."

Nepakeičiamas priešpienis

Pirmosiomis dienomis po gimdymo motinos krūtyse gaminasi priešpienis, kuriame gausu apsauginių, augimo faktorių ir vitaminų. Priešpienio būna gerokai mažiau nei subrendusio pieno, tačiau dėl to, anot konsultantės, mamos neturėtų nerimauti, nes jame esančių naudingų medžiagų koncentracija yra gerokai didesnė nei piene. Priešpienio spalva priklauso nuo to, kaip išnešiotas naujagimis. Kuo labiau neišnešiotas naujagimis, tuo geltonesnis priešpienis teka iš krūties. Priešpienis turi laisvinamąjį poveikį, kuris padeda greičiau pasišalinti pirmoms naujagimio išmatoms. Tai ypač svarbu, nes laiku nepasišalinus mekonijui padidėja naujagimio geltos rizika. Pasibaigus priešpieniui, krūtyse ima gamintis pereinamasis pienas, ypač turtingas riebiųjų rūgščių, kurios labai svarbios mažylio nervų sistemai formuotis. Brandus pienas atsiranda nuo dešimtos paros ir toks išlieka visą žindymo laikotarpį.

Reguliuoja mažylis

Iš pradžių mažylio norai yra šiek tiek painūs ir neatitinka jokio grafiko – dauguma naujagimių žinda 8-12 kartų per parą. Neretai, ypač pirmą kartą maitinančios mamos ima nerimauti – galbūt nepakanka pieno? Anot konsultantės, krūtis ne stiklinė, nepamatuosi, kiek pieno vaikas išgėrė, tačiau kada ir kiek kartų per parą reikia žįsti, žino pats mažylis. Tik pradėjus maitinti, teka liesesnis pienas, vėliau jis tampa vis riebesnis, o baigiant maitinti jame atsiranda sotumą sukeliančių medžiagų, todėl ypač svarbu, kad mažylis pakankamai gautų ir riebesnio pieno. Kai kurie kūdikiai pasisotina per keletą minučių, kitiems tai trunka nuo keliasdešimties minučių iki valandos.

Anot konsultantės, svarbiausia nepertraukti žindymo, kol mažylis pats duos suprasti, jog jis jau sotus. Pasisotinęs kūdikis pats nustoja žįsti krūtį. Kai pamaitinto vaikelio pilvelis pilnas, vystyklai sausi, mažylis iškart nugrimzta į ramų miegą. Mažylio svorio prieaugis yra svarus ženklas, parodantis, jog jam užtenka pieno. Geriausias būdas suprasti, ar kūdikiui pakanka pieno, tai stebėjimas, kaip valosi jo virškinimo sistema. Jeigu mažylis sušlapina 5-6 sauskelnes, reguliariai tuštinasi, tai jaudintis, ar jam pakanka pieno, neverta. "Jeigu maitindamos atsižvelgsite į kūdikio poreikius, pieno turėtų pasigaminti tiek, kiek reikia kūdikiui, tad kuo dažniau maitinsite kūdikį, tuo daugiau pieno krūtyse gaminsis", - pataria konsultantė.

Kad pienas būtų skanus

Kiekvienos motinos pienas yra ypatingas. Nėra motinų, kurių pieno sudėtis būtų vienoda, todėl kiekvienos motinos pienas geriausiai tinka tik jos mažyliui. Konsultantė sako, jog žindyvės pieno sudėtis kinta priklausomai nuo mažylio poreikių. Neišnešiotą naujagimį maitinanačios motinos pieno sudėtis gerokai skiriasi nuo maitinančios išnešiotą kūdikį. Nors mamos pienas yra visada pačios aukščiausios kokybės, tačiau pirmuosius šešis mėnesius, kol kūdikio žarnynas "mokosi", mamai rekomenduojama atidžiau rinktis maistą. Pienas "auga" kartu su vaiku, t. y. keičiasi jo sudėtinių dalių - baltymų, laktozės, riebalų - proporcijos. "Mamos pieno kokybė maistinių medžiagų atžvilgiu nepriklauso nuo suvalgyto maisto rūšies. Nėra maisto produktų, skatinančių pieno gamybą, todėl nereikia stengtis valgyti išskirtinius maisto produktus galvojant, kad dėl to pienas bus geresnis arba jo bus daugiau, - pataria konsultantė. – Dauguma mamų dar vis šventai tiki, jog chalva bei kakava sąlygoja pieno laktaciją, tačiau moksliškai įrodyta, jog šie maisto produktai mažylio organizme sukelia daug šalutinių poveikių, neretai net alergiją."

Pienui gamintis būtini baltymai, todėl žindyvė turi valgyti pakankamai mėsos, kiaušinių, žuvies, paukštienos, riešutų, grūdų. Pienui gamintis ypač reikalingas kalcis, tad mama turėtų nepamiršti pieno ir jo produktų. Pastebėta, kad visų rūšių kopūstai, ridikėliai, ankštinės kultūros, žali pipirai, svogūnai skatina dujų susidarymą kūdikio žarnyne. "Neretai mamos teisinasi, jog suvalgė tik dvi uogeles vynuogių, o mažyliui jau pučia pilvuką, - dalijasi pastebėjimais konsultantė. – Pirmą kūdikio gyvenimo mėnesį mažylio žarnyno gleivinė yra labai jautri, todėl jis greitai reaguoja į mamos dietos pokyčius." Maitinančioms mamoms rekomenduojama vengti česnakų, svogūnų, griežčių, juodųjų ridikų, aštrių prieskonių, suteikiančių pienui nemalonų kvapą bei skonį. Žindyvei netinka angliarūgšte prisotinti gėrimai, sultys iš koncentratų. Troškuliui numalšinti rekomenduojama rinktis specialiai žindyvėms sukurtą arbatą bei gėrimus. Norėdama užtikrinti pakankamą laktaciją, žindyvė turėtų išgerti apie 2,5 litro įvairių skysčių per parą.

Didelis noras padeda rasti išeitį

Nors suderinti darbą ir vaiko auginimą nėra lengva, daugelis mamų tęsia žindymą ir pradėjusios dirbti ar nusprendusios tęsti mokslus, nes nori išlaikyti brangų žindymo dovanojamą artumo jausmą. "Patogiai įrengtų motinos ir vaiko kambarių apstu prekybos centruose, poliklinikose, kur niekieno netrikdomos mamos gali nusitraukti pieno ir perduoti jį namiškiams, - sako konsultantė. – Kambario temperatūroje mamos pienas negyžta 6 val., o šaldytuve indelį su nutrauktu pienu galima laikyti net tris paras. Šaldiklyje mamos pieną galima laikyti tris mėnesius".

Svarbu sulaukti fiziologinio meto

Anot konsultantės, dirbtinai atjunkyti kūdikį nuo krūties nepatartina. Žindymo nutraukimas yra stresas ne tik mažylio virškinimo sistemai, bet ir visam jo organizmui, kadangi nujunkytas vaikas staiga netenka didelio imuninio palaikymo, apsaugos. Jeigu žindymas nutraukiamas per anksti, vaikas jau po mėnesio gali rimtai susirgti.

Ateina laikas, kai mažylis pats pradeda atsisakyti krūties, dėl to natūraliai ima mažėti pieno. "Neretai mamos mano, jog nujunkymas yra psichologiškai sudėtingas ir kankinantis procesas, - pasakoja konsultantė. - Tačiau kai mama ir vaikas pasiruošę, nujunkymo procesas praeina be problemų." Aišku, kartais susiklosto situacijų, kai mamai būtina nujunkyti kūdikį. Konsultantė sako, jog mažiausiai patiriama žalos, kai žindymas nutraukiamas palaipsniui, o ne drastiškai. Norėdama atpratinti vaiką nuo krūties, mama savo pienu turėtų jį maitinti tik rytais ir vakarais, o dieną sočiau pavalgęs vaikas po kurio laiko pats nebenorės krūties. Nepatartina nutraukti žindymo mažyliui sunegalavus, prieš skiepus ar po jų. Nujunkyti labiausiai tinka vėlyvą rudenį, žiemą ar ankstyvą pavasarį, nes prasidėjus vasaros karščiams padidėja patogeninės mikrofloros aktyvumas ir padaugėja žarnyno infekcijų.

Ilgaamžiškumo paslapčių nesauganti šimtametė

Eva JAGMINAITĖ

Šimto metų jubiliejaus šią savaitę sulaukusi šiaulietė Ona Baliūnienė sako su artimiausiais giminaičiais šią progą minėsianti tik savaitgalį, tačiau džiaugėsi tikrąją gimtadienio dieną - liepos 28-ąją - jai parodytu išskirtiniu miesto valdžios bei "Sodros" atstovų dėmesiu.

Šimtametė Ona Baliūnienė visą gyvenimą skyrė savo šeimai - vyrui Ignui ir sūnui Vidmantui

Autorės nuotr..

Kai atvyksti sveikinti žmogaus šimtojo jubiliejaus proga, nejučiomis peršasi klausimas - kokia gi ta ilgų gyvenimo metų paslaptis? Šiaulietė šimtametė Ona Baliūnienė sako jokio ilgaamžiškumo recepto nežinanti. Senolė niekad nebuvusi išranki maistui - nevengia riebios mėsos, neriboja cukraus kiekio, mėgsta ne tik arbatą, bet ir kavą. "Kaimynė atėjusi pasakojo, kad reikia arbatą be cukraus gerti, tai aš jai paaiškinau, kad cukraus organizmui irgi reikia, todėl nėra ko jo vengti, mat pažįstu moterį, kuriai daktarai buvo liepę po pusę kilogramo cukraus per dieną suvartoti, - sako senolė. - Ką noriu, tą ir valgau." O. Baliūnienė jaunimui pataria sočiai valgyti, į šokius nueiti, padainuoti, tuomet gyvenimas bus ne tik ilgas, bet ir laimingas.

Visą gyvenimą senolė dirbo ūkio darbus. Nenustygsta vietoje močiutė ir dabar: ravi prie namo esanti daržą, sodina gėles, skaito laikraščius ir mėgsta žiūrėti televizorių, krepšinio varžybas.

Tremties, iš kur negrįžo mama, ponia Ona išvengė. "Nesėdėjau ir nelaukiau. Nuo Sibiro pabėgau, buvau Klaipėdos krašte. Nors teko matyti, kaip žmones gyvuliniais vagonais išveža", - prisimena senolė. Jos seserys mirė dar vaikystėje, ji augo drauge su penkiais broliais. Ona - vienintelė ilgaamžė giminėje. Broliai jau mirę, tačiau su močiute bendrauja jų vaikai.

Prisimindama jaunystę, Lygumų valsčiuje (Pakruojo rajone) gyvenusi senolė pirmiausia ima pasakoti apie slaptas tuoktuves su vyru. "Nuslėpėme nuo namiškių, slapta Ramonaičiuose paėmėme šliūbą, bet kunigas išsitarė namiškiams. Bet nei jo, nei mano tėvai nebėgo pas mus ir nesibarė", - šypsodamasi pasakoja šimtametė.

O. Baliūnienės gyvenimo draugas vyras Ignas Anapilin išėjo prieš trisdešimt metų. Šiuo metu senolė name gyvena su vienturčiu sūnumi Vidmantu ir marčia Maryte. Močiutė didžiuojasi, kad vienintelė 26-rių metų vaikaitė Monika studijuoja Vilniuje, viliasi ir proanūkių dar pamatyti.

Sūnus pasakoja, kad mama vaikystėje buvo reikli, griežta, tokia išliko ir dabar, dažnai pamoko, pataria, sudrausmina. "Mamai visada svarbiausia buvo šeima. Mokė visų gyvenimo vertybių ir buvo labai rūpestinga. Iki šiol rūpinasi, ar pavalgęs esu, ar viskas gerai sekasi", - pasakoja V. Baliūnas.

Ultravioletiniai spinduliai – didžiausias akių priešas

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Saulės šviesa gyvybiškai reikalinga mūsų organizmui, tačiau per dideli jos kiekis kenkia sveikatai, ypač akims, kurios, skirtingai nei oda, negeba apsisaugoti nuo saulės skleidžiamų ultravioletinių spindulių. Kokius negalavimus sukelia saulės spinduliai ir kaip nuo jų apsisaugoti, kalbamės su Šiaulių apskrities ligoninės Akių ligų skyriaus vedėja Danute Merkelyte.

Šiaulių apskrities ligoninės Akių ligų skyriaus vedėja Danutė Merkelytė primena, kad vanduo atspindi daug saulės spindulių, tad jų neigiamas poveikis akims prie vandens būna gerokai stipresnis nei įprastai.

Autorės nuotr.

Pavojingiausia prie vandens telkinių

Vasara – poilsio ir pramogų metas, tad dažniausiai šiuo metų laiku džiaugiamės bei mėgaujamės saule. Gelbėdamiesi nuo alinančio karščio, skubame prie vandens telkinių, kur nesaikingai kūną lepiname kaitriais saulės spinduliais, dažnai nė nesusimąstydami apie jos skleidžiamų nematomų ultravioletinių spindulių žalą akims. Statistiškai dažniausiai akies tinklainė atšoka ilsintis prie jūros. Mėgstantys prie vandens telkinių nuo saulės spindulių prisidengti skėčiais, sukelia dar didesnį pavojų savo akims, nes skėtis "surenka" smėlio atspindžius, dar labiau padidindamas ultravioletinių spindulių srovę. Vanduo atspindi dar daugiau saulės spindulių, tad jų neigiamas poveikis akims yra gerokai stipresnis nei įprastai. Mokslininkai paskaičiavo, jog saulėtą dieną į akis patenka 10 kartų daugiau šviesos nei tuomet, kai yra debesų, todėl ilgai būnant saulėje ultravioletiniai spinduliai pažeidžia rageną, lęšiuką, tinklainę, t. y. tas akies sudėtines dalis, kurios nulemia regėjimą. Gydytoja sako, jog ragenos pažeidimų pasitaiko gana retai. Dažniau sulaukiama pacientų, kuriems pažeistas lęšiukas bei tinklainė. Šių pažeidimų kaltininkė - saulė.

Dažniausiai pasitaikanti akių liga – katarakta, išsivystanti dėl daugelio priežasčių, tačiau neretai šią ligą sąlygoja kenksmingas aplinkos poveikis. Pastebima, jog katarakta suserga vis jaunesni žmonės, tad reikėtų susimąstyti, jog tai, ką darome šiandien, nebūtinai tuojau, bet kada nors tikrai turės įtakos. "Katarakta dažniau pasitaiko tiems, kurie mėgsta pasilepinti saulėje, nenaudodami jokių akims skirtų apsaugos priemonių, - pasakoja gydytoja. – Ši liga nėra linkusi greitai progresuoti, todėl praeina keleri metai, kol akies lęšiukas iš skaidraus pasidaro matinis. Susidrumstus lęšiukui, šviesa sunkiai praeina iki tinklainės, imama skųstis neryškiu vaizdu, o ligai progresuojant ir visai nustojama matyti. Vienintelis šios ligos gydymo būdas – operacija, kurios metu pašalinamas susidrumstęs ir įdedamas skaidrus dirbtinis lęšiukas".

Į saulę žiūrėkite saugiai

Pažeisti tinklainę galite neapsaugotomis akimis žiūrėdami į saulę. Anot medikės, ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų, nusideginusių akis, ypač pagausėja po saulės užtemimo. Žiūrėjimas į saulę užtemimo metu pavojingumu akims niekuo nenusileidžia žiūrėjimui į šviečiančią saulę. Stebint saulę, nenaudojant jokių akims apsaugoti skirtų specialių priemonių, regėjimas pakenkiamas net pačiam smalsuoliui nejaučiant, kadangi akies tinklainė neturi skausmo receptorių. Regėjimo lauke staiga atsiradusi tamsi dėmė pablogina regėjimą bei trukdo orientuotis aplinkoje. Šiuo atveju pažeidžiamos tinklainės centrinės dalies ląstelės, kuriose, deja, gali įvykti negrįžtamų pokyčių. Kad taip nenutiktų, gydytoja pataria nedelsiant pagalbos kreiptis į medikus.

Saulės spinduliai dar pavojingesni būna tuomet, kai akys jau būna pažeistos kitų ligų. Gydytojos teigimu, ypač jautrios yra pagyvenusių žmonių akys. Senatvinę tinklainės degeneraciją saulė dar labiau suaktyvina, kartu pablogindama ir pačią ligos eigą. Po kataraktos operacijos akys tampa jautresnės ultravioletiniams spinduliams, nes nebėra lęšiuko - natūralaus apsauginio barjero nuo ultravioletinių spindulių. Būti saulėje nerekomenduojama sergant glaukoma bei kitomis akių ligomis. Gydytoja sako pastebėjusi, jog anksčiau vyresnio amžiaus žmonės vengdavo nešioti akinius nuo saulės, kuriuos dėvėti medikai rekomenduoja po akių operacijos, tačiau dabar požiūris į savo sveikatą, anot Akių ligų skyriaus vedėjos, sparčiai keičiasi.

Dirbtiniai šviesos šaltiniai taip pat pavojingi

Dauguma įsivaizduoja, kad akis nusideginti galima tik rūgštimi ar ugnimi, tačiau gydytoja sako, jog rimtai sužaloti akis gali ir suvirinimo aparatų skleidžiama šviesa, ypač tuomet, kai jais dirbantieji nenaudoja apsauginių akinių arba naudojami akiniai nėra kokybiški. Ne ką mažiau kenksmingos ultravioletinės lempos, lazeris, dienos šviesos lempos bei kiti dirbtiniai šviesos šaltiniai, skleidžiantys ultravioletinius spindulius. Ultravioletiniais spinduliais pažeistos akys labai parausta, skauda, tarytum dega, todėl žmogus negali atsimerkti, o bandydamas tai padaryti akyse pajunta stiprų skausmingą dūrimą.

 Akiniai nuo saulės – ne tik mados reikalas

Kad apsaugotume akis nuo kenksmingo saulės spindulių poveikio, rekomenduojama nešioti akinius nuo saulės, kurie dabar net ištisus metus tapo neišvengiama mūsų kasdienybės dalimi. Saugoti akis reikia net ir tomis dienomis, kai saulės nematyti pro debesis, kadangi žemę pasiekiantys ultravioletiniai spinduliai atlieka juodą darbą mūsų akyse. Akinius nuo saulės, anot gydytojos, geriausia pirkti optikos salonuose, nes juose jie yra sertifikuoti, tad galėsite būti tikri, jog nusipirkote kokybišką prekę. Didesnis pavojus akims kyla tuomet, kai dėvimi nekokybiški akiniai, t. y. be apsauginės dangos. Juos užsidėjus, akis pritemdoma, vyzdys išsiplečia, tačiau žalingi spinduliai nėra sulaikomi, tad turi dar didesnę galimybę patekti į akį. Pirkdami akinius atkreipkite dėmesį į informacinį užrašą, esantį ant etiketės ar akinių kojelių, kuriame informuojama, kiek procentų ultravioletinių spindulių akiniai geba sulaikyti. Optikos salonuose parduodami akiniai dažniausiai 100 proc. apsaugo akis nuo UVB ir UVA spindulių. Trumparegiai ir toliaregiai gali pasirinkti regėjimą koreguojančią apsaugą nuo saulės. Akiniai nuo saulės su dioptrijomis yra puikus sprendimas, nes nereikia jaudintis, jog nusiėmę įprastus akinius su akiniais nuo saulės nieko nematysite. Be to, juos nesibaimindami galite nešioti visą dieną, nes akims jie nekenkia. Tiems, kurių regėjimas geras, svarbiausi akinių nuo saulės pasirinkimo kriterijai – patogumas ir kokybė.

Kalnuose spinduliai pavojingiausi

Akių saugojimas akiniais nuo saulės turėtų tapti kiekvieno natūraliu įpročiu. Ultravioletiniai spinduliai kenkia ne tik vasarą, bet ir žiemą, kai akina ir saulė, ir sniegas. Gydytoja sako, jog ypač svarbu nepamiršti pasirūpinti geros kokybės akiniais nuo saulės turėtų vykstantys slidinėti į kalnus, nes sniegas ultravioletinių spindulių neigiamą poveikį akims sustiprina net 90 proc., todėl akis nuo itin skvarbių spindulių būtina apsaugoti ne tik iš priekio, bet ir iš šonų. Gydytoja pataria nepamiršti ir galvos apdangalo, padedančio sumažinti ultravioletinių spindulių kenksmingumą.

Ar būtina pirkti brangius akinius?

Akinių nuo saulės pasiūla dabar yra išties didelė. Jų stilius bei tendencijos keičiasi taip pat greitai, kaip ir rūbų mados. Medikė sako, jog akinių kaina priklauso ne tik nuo medžiagų kokybės, dizaino, gamybos būdo, bet ir nuo prekinio ženklo. Tiems, kuriems aktuali mada, akiniai nuo saulės gali kainuoti kelis šimtus ar net tūkstančius litų. Pasibaigus sezonui, optikos salonuose išpardavimo metu galima nusipirkti kokybiškus akinius už 50-60 Lt. "Nukainojimo nereikia bijoti, - pataria gydytoja. - Dėl to akinių kokybė nė kiek nenukenčia - savo funkciją atlieka ir praeito ar užpraeito sezono akiniai nuo saulės".

Nepamirškite pasirūpinti mažųjų akimis

Ypač svarbu, kad akis nuo kenksmingų saulės spindulių saugotų vaikai, lauke praleidžiantys didesnę laiko dalį nei suaugusieji. Vaikų akių saugumu tėvai turėtų pasirūpinti nuo pat mažens. Vaikams taip paprastai akinių neuždėsi, tad mažieji karštą vasaros dieną turėtų dėvėti kepurę su snapeliu. Ji apsaugos akis, sulaikydama tiesioginius saulės spindulius. Akiniai nuo saulės, anot gydytojos, perkami tuomet, kai vaikas pats nori juos nešioti.

Ilgiau tarnaus, jei tinkamai prižiūrėsite

Neužmirškite valyti akinių. Kad akiniai ilgiau tarnautų, rekomenduojama juos laikyti specialiuose dėkluose ir jokiu būdu nevalyti jų vilnoniu audiniu ar megztinio kampu. Lengviausia ir taupiausia nuplauti akinius tekančiu drungnu vandeniu, truputį pamuilavus muilu, bei nušluostyti minkštu nepūkuotu audiniu. Geriausia būtų įsigyti akiniams valyti skirto skysčio ar specialių servetėlių, pagamintų iš audinio su mikroskaidulomis, itin gerai nuvalančiomis akinius. Smulkios skaidulos sugeria ant stiklo paviršiaus susikaupusius nešvarumus. Šią servetėlę galima skalbti daug kartų ne tik rankomis, bet ir skalbiamąja mašina.

Menas padeda išspręsti konfliktą

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Pastaruoju metu populiarėja dailės terapija, skatinanti pacientą simboliais išreikšti savo jausmus bei vidinius konfliktus. Tai palyginti naujas psichoterapijos metodas, taikomas dirbant gydomąjį reabilitacinį, pedagoginį ir socialinį darbą. "Dažnai žmogui savo svajonę lengviau nupiešti, negu išreikšti žodžiais", - tvirtina Dainų pirminio sveikatos priežiūros centro Psichikos sveikatos centro vedėjas, gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Vytautas Bartkevičius.

Dainų pirminio sveikatos priežiūros centro Psichikos sveikatos centro vedėjas, gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Vytautas Bartkevičius teigia, kad piešiant daug lengviau išsakyti tai, kas slegia, nei pačią informaciją perteikti žodžiais.

Autorės nuotr.

Meninė kūryba atskleidžia pasąmonę

Dailės terapeuto, su kuriuo kartu dirbti gali psichiatras, psichologas, socialinis darbuotojas, dailės terapija taikoma kaip papildoma šiuolaikiška gydomojo proceso galimybė, asmens sveikatinimo būdas, geros savijautos priemonė. Vaizduotė ir kūryba – varomosios žmogaus egzistencijos jėgos, tad emocinę sveikatą galima traktuoti kaip kūrybinės saviraiškos produktą. Anot mediko, dažnai mūsų kūrybiškumą nuslopina tėvai, broliai, seserys, draugai, mokytojai, t. y. tie, kurie, geriausių ketinimų vedini, negailestingai mus kritikuoja. Kai mūsų kūrybiškumas nuslopinamas, mes susergame, būname įsitempę, atbunkame. Dailės terapija padeda nugalėti apatiją, tapti iniciatyvesniems, sukelia teigiamas emocijas, skatina savęs įtvirtinimą, skatina ieškoti savo vietos gyvenime, leidžia saugiai išreikšti netgi sunkius savo jausmus – skausmą, depresiją ir kt. Terapiškai naudojama spontaniška meninė veikla. Šiai terapijai nereikia specialaus meninio pasirengimo, svarbus pats procesas ir psichiniai kūrėjo gyvenimo ypatumai, kuriuos leidžia atskleisti galutinis kūrybos procesas. Spontaniškos fantazijos pavyzdys – keverzonių piešimas. Žmogus, neturėdamas jokio išankstinio plano, gana ilgai neatitraukdamas rankos nuo popieriaus lapo, piešia vingiuotą liniją. Šio pratimo tikslas – spontaniškai išreikšti išgyvenamas emocijas. Žiūrėdamas į piešinį, jis stengiasi "perskaityti" savo pasąmonę, kadangi piešiniai, kaip ir sapnai, turi vaizdinį turinį, kuris dažnai atskleidžia pasąmonės procesus.

Profesionalūs įgūdžiai neprivalomi

Imantis šios veiklos, nereikia mokėti piešti. "Kiekvienas žmogus, jaunas ar senas, sveikas ar sergantis, geba kurti", – tikina gydytojas. Dailės terapeutas nesiekia padaryti žmogaus dailininku ir nevertina paciento sukurtų vaizdinių meniniu arba diagnostiniu požiūriu. Jo tikslas – suteikti galimybę keistis bei tobulėti saugioje aplinkoje naudojant dailės priemones, todėl dailės terapija naudinga tiems, kurie sunkiai išreiškia savo mintis ir jausmus žodžiais. Dailės terapija ypač veiksminga žmonėms su protine negale ir sergantiems autizmu. Psichikos ligoniai neretai sunkiai bendrauja, o kalbėdami apie skaudžius įvykius, sukrėtusius jų gyvenimą, dar kartą patiria išgąstį, baimę, nerimą. Tokiu būdu jie dar labiau klimpsta į neviltį. Visi šie išgyvenimai nustumiami į pasąmonę, tad labai svarbu išreikšti jausmus sau priimtinu būdu. Menas kaip tik suteikia tokią raiškos galimybę, nes piešiant daug lengviau išsakyti tai, kas slegia, nei pačią informaciją perteikti žodžiais. Kadangi dailės terapija nukreipta į jausmus, jos pritaikymo galimybės yra labai didelės. Ji veiksminga gydant alkoholikus ir narkomanus, nes alkoholis ir narkotikai dažnai vartojami norint užblokuoti jausmus. Dailės terapija taikoma dirbant su socialiai apleistais vaikais, kaliniais, smurtą patyrusiomis moterimis, išsiskyrusiais žmonėmis, nusižudžiusiųjų artimaisiais ir pan.

Problemą "išpiešia" ant lapo

Anot mediko, paciento piešinį interpretuoti reikia labai atsargiai, nes simboliai esti daugiaprasmiai, todėl tam reikalingas specialus pasirengimas ir žinios. Tik pats žmogus geriausiai žino, ką jis nupiešė ir ką jis nori savo piešiniu pasakyti. Pavyzdžiui, laikrodis gali turėti įvairių prasmių: vaikui – tai laikas eiti į mokyklą, valgyti ar miegoti; jaunuoliui – tai karjera, vedybos ar šeimos planavimas; vidutinio amžiaus žmogui – vertybių pervertinimas; garbaus amžiaus sulaukusiajam - gyvenimo pabaiga. Dailės terapijoje paprastai yra apšilimas, kūrybinė raiška ir aptarimas. Apšilimas – tai dailės terapijos sesijos pradžia, kurios metu terapeutas paaiškina šios terapijos ypatumus, tikslus, uždavinius, pagrindines taisykles – lankyti visas sesijas, gerbti kitus, netrukdyti pokalbiais, komentarais ir pan. Dailės terapeutas pasiūlo pasirinkti temą, pavyzdžiui, "debesies piešimas", ir priemonių - popierių, spalvotas kreideles, guašą, vandeninius dažus, pieštukus ir kt. Kūrybinės raiškos metu paciento prašoma nupiešti debesį ir ką nors už debesies. Šios užduoties tikslas – išsiaiškinti žmogaus nuotaiką ir jausmus. Aptardamas terapeutas neskuba pats interpretuoti piešinio, bet stengiasi užduoti klausimus piešusiajam. Be klausimų, dailės terapeutas gali panaudoti kitas intervencines formas, pavyzdžiui, įtikinėjimą, patarimus, rekomendacijas. Gauta informacija yra konfidenciali. Pradėjęs pasitikėti terapeutu pacientas atsiskleidžia – atvirai pasakoja apie save. Gydytojas sako, jog šio pasitikėjimo nevalia sugriauti, nes tuomet visos pastangos padėti žmogui nueis perniek.

Tai galite padaryti patys

Sakoma, kad užuot pasakojus, koks obuolio skonis, verčiau pasiūlyti jo paragauti. Pabandykite patys atlikti nesudėtingą pratimą: atsistokite laisvai, rankas nuleiskite, užsimerkite. Stovėkite tvirtai, pajudinkite kojų pirštus. Įsivaizduokite, kad iš jų auga šaknys. Auga, auga... Prasiskverbia pro grindis, sniegą, ledą, šaltą žemės paviršių. Auga... Pasiekia akmenukus, medžių, žolių šaknis. Vis gilyn... Pasiekia artimųjų ar protėvių kapus. Bet auga vis gilyn... Ir pasiekia pačią mūsų motinos žemės širdį. Čia gera. Ramu. Namai. Šaknys čia lieka... Dabar čia jos semiasi syvų iš motinos žemės kūrybiškumo. Šaknys sustiprėja. Jomis į mus plūsta motinos žemės kūrybiškumas. Per visus žemės sluoksnius, per šaltą žemės plutą, ledą, sniegą, grindis. Pasiekia kojų pirštus. Jūs jaučiate tą jėgą. Kūrybiškumas kyla aukštyn kojomis, pilvu, nugara iki pat širdies. Pasiekia širdį. Ir pasilieka. Likite užsimerkę, lėtai pakelkite rankas. Aukščiau – lig pat dangaus. Pasistiebkite. Jaučiate? Iš ten sklinda šviesa. Jūs pasiekėte dangaus šviesoje esantį vaizduotės šaltinį. Šviesa smelkiasi į pirštus, riešus, rankas, pasiekia pečius. Jus užlieja vaizduotės šviesa iš dangaus. Ši šviesa pasiekia jūsų širdį. Jūsų vaizduotės šviesa yra širdyje. Uždėkite abi rankas ant širdies. Čia susilieja dvi galingos jėgos: kūrybiškumas ir vaizduotė. Jos jūsų širdyje, laikykite jas... Lėtai nuleiskite rankas. Atsimerkite. Tris kartus giliai įkvėpkite ir iškvėpkite. Atsisėskite ir pamąstykite, kas jums labiausiai įstrigo, ką tuo metu įsivaizdavote ir jautėte. Paimkite popieriaus lapą, pasirinkite priemonių, patogiai įsitaisykite ir visa tai nupieškite.

"Pasaulyje ne taip maža spalvų ir šviesos, kaip kartais mano vienas kitas kurmis. Tad neverta veržtis į dangų skinti ten žvaigždžių. Jas atspindi rasa" (R. B. Johansenas).

Reabilitacijos centre - naujos elektroterapijos ir kineziterapijos procedūros

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Šiaulių reabilitacijos centras, be įprastinių sveikatą stiprinančių ir atstatančių procedūrų, sėkmingai taiko naujas. Kineziterapijos ir elektroterapijos paslaugos siūlomos ne tik ligoms gydyti ar jų profilaktikai, bet ir žmonėms, jaučiantiems įtampą po sunkaus fizinio ar protinio darbo. Net po vienos procedūros grįžta jėgos, pagerėja nuotaika ir bendra savijauta.

Stabilus stuburas - nugara be skausmo

Dažnas, pajutęs skausmą, jo nepaiso ir nemano, kad tai gali būti organizmo siunčiamas pavojaus signalas. Pavartojęs skausmą malšinančių vaistų keletą dienų, grįžta prie įprastinio darbo, nesusimąstydamas apie pasekmes - dažnai kamuojantis skausmas gali virsti lėtiniu. Tada gydymas užsitęsia ir tampa sunkesnis.

  

Tinti linkusias tinti kojas atgaivins kintamos kompresinės terapijos procedūra.

 

Specialius pratimus stuburo raumenims sustiprinti padeda atlikti kineziterapeutas Vitalijus Savenkovas.

Išvengti lėtinių ir sunkiai išgydomų ligų gali padėti taisyklinga kūno laikysena ir sistemingai atliekami fiziniai pratimai. Žmonės turėtų keisti požiūrį į sveikatą - vien gydytojo pagalbos jai stiprinti neužtenka, reikia imtis atsakomybės ir pačiam - keisti ydingus gyvenimo įpročius.

Reabilitacijos centre jau mėnesį ir jauniems, ir vyresniems žmonėms, turintiems stuburo problemų, taikoma stuburo stabilizavimo programa.

"Kai stuburas stabilus, skausmas išnyksta. Specialūs pratimai stiprina giliuosius, arčiau stuburo esančius raumenis, atsakingus už jo stabilumą. Atliekami judesiai yra mažos amplitudės ir lėti, o pati mankšta - intensyvi. Pratimai atliekami ant pakloto, naudojant ir papildomas priemones - gumas, kamuolį, lazdą. Ši programa rekomenduojama žmonėms po stuburo traumos, turintiems disko išvaržą ar jaučiantiems nugaros skausmus. Rekomenduojama programą pradėti baigus gydymo kursą - praėjus kelioms ramioms dienoms po to, kai nustojama vartoti skausmą malšinančius vaistus", - pataria kineziterapeutas Vitalijus Savenkovas, vienintelis Šiaulių specialistas, dirbantis pagal stuburo stabilizavimo programą.

Ši programa tinka ir kaip prevencinė priemonė ligoms išvengti, paaugliams augimo piko metu. Specialius pratimus žmogus, aiškinant kineziterapeutui, atlieka apie valandą, o programa vyksta nuo dviejų iki keturių savaičių.

"Mankštinantis vandenyje, greitai pagerinamos kūno formos, padidėja raumenų jėga, o sielai suteikiami malonūs pojūčiai", - sako kineziterapeutė Dovilė Kalvelienė.

Vandenyje mankštintis lengviau

Mankštindamasis sausumoje žmogus patiria didesnį diskomfortą, o judėdamas vandenyje jaučia malonumą, nes sveria dešimt kartų mažiau nei sausumoje, be to, vanduo vėsina raumenis, gerėja kraujo apytaka, todėl pratimus atlikti lengviau. Štai kodėl Reabilitacijos centro rūsio patalpose bendra mankšta, tempimo pratimai ir gydomosios procedūros vyksta ir vandenyje - vertikalioje vonioje. Ji pripildyta ne įprasto vandens iš čiaupo, bet natūralaus sūrimo, mineralizuoto vandens, išgaunamo iš giluminio gręžinio Biržų rajone. Toks vanduo teigiamai veikia pacientus, sergančius lėtinėmis ligomis.

"Vertikali vonia tinka žmonėms, kamuojamiems sąnarių ar stuburo skausmų, sergantiems osteochondroze, radikulitu, turintiems disko išvaržą, žmonėms po traumų, esant ribotiems sąnarių judesiams, vaikams, kurių ydinga laikysena, yra plokščiapadystė ar sergantiems kitomis ligomis. Vertikalios vonios procedūros stiprina raumenis, juos atpalaiduoja, atlaisvina tarpslankstelinius diskus. Po gydymo kurso žmogus užmiršta savo negales, pasijunta geriau, pagerėja nuotaika. Mankšta vertikalioje vonioje mažina ir kūno masę, o tai aktualu turintiems antsvorį", - aiškina kineziterapeutė Dovilė Kalvelienė.

Nemokantys plaukti žmonės gali nesibaiminti. Saugumo jausmą užtikrins specialus vandens diržas, pagamintas iš neskęstančios, vandens nesugeriančios medžiagos. Diržas, stabiliai prilaikydamas kūną, mažina ir stuburo skausmus. Mankšta atliekama naudojant įvairias kineziterapeuto parinktas priemones - kamuolius, vandens svarelius, lazdas, pusiausvyros plūdurus. Tempimo pratimai atliekami prisitraukiant prie trapecijos.

"Vertikalioje vonioje po 35-40 minučių trunkančios procedūros atgaivins ir atpalaiduos cirkuliacinis masažas. Mankšta vandenyje rekomenduotina ir žmonėms, dirbantiems sunkų fizinį ar protinį darbą, juk būdamas vandenyje žmogus patiria daug teigiamų emocijų, ką bekalbėti apie mankštą vandenyje. Efektas juntamas net po vienos procedūros", - įsitikinusi kineziterapeutė.

Procedūros, pagerinančios savijautą

Be minėtų procedūrų, ligų profilaktikai ir gydymui taikoma "Bemer" terapija. Tai šveicariški prietaisai, sertifikuoti Europos Sąjungoje ir taikomi 45 šalyse. "Bemer" prietaisas skleidžia elektromagnetinio lauko impulsus, veikiančius ląsteles gyvybiškai svarbiose zonose. Organizmas greičiau atsistato, pagerėja kraujo apytaka, medžiagų apykaita, sustiprėja imuninė sistema, pagerėja fizinis ir protinis pajėgumas. "Bemer" terapiją FMR gydytoja Galina Riazanova rekomenduoja kraujospūdžiui stabilizuoti, žaizdų ir kaulų lūžių reabilitacijai, skausmams malšinti, ūmiems uždegimams, II laipsnio nudegimams, sąnarių ligoms gydyti, kamuojant depresijai, nuovargiui, esant miego sutrikimams. "Bemer" terapija tinka paprastiems spuogams, egzemai, žvynelinei gydyti, kosmetinėms problemoms šalinti.

  

Smūginė banga nukreipiama tiesiai į skaudančią vietą.

 

Vakuuminis masažas tinka po traumų, kaulų lūžių, tirpstant kojoms, po plaučių uždegimo ar bronchito.

Autorės nuotr.

Skausmui malšinti taikoma ir smūginės bangos terapija, kai greitai didėjančio slėgio banga, laipsniškai silpnėjanti su maža neigiamo slėgio faze, nukreipiama į skaudančią kūno vietą. Smūginėmis bangomis skaldomos kalcio nuosėdos, skatinama kraujotaka - sumažinamas skausmas. Šią terapiją Reabilitacijos centro vadovė, gydytoja Irina Jazdauskaitė-Uščiauskienė rekomenduoja tiems, kuriuos kamuoja alkūnės, kelio girnelės, blauzdikaulio, klubo, vidinės riešo pusės skausmas.

Mikrobangų terapija naudojama giliesiems audiniams šildyti sergant odos, virškinamojo trakto, judamojo-atramos aparato ligoms gydyti. Ji taikoma ginekologijos, neurologijos, chirurgijos, traumatologijos srityje. Specialistai tvirtina, kad šis gydymo metodas efektyvus sergantiems osteochondroze, radikulitu, sąnarių ligomis, plyšus raiščiams, kamuojant chroniškam bronchitui, pleuritui, kylant furunkulams, pūlingiems odos dariniams.

Kintama kompresinė terapija puikiai tinka galūnėms, išimtoms iš gipso, atstatyti, tinstančioms kojoms atsigauti. Galūnės kišamos į gydomąją movą, o kintama kompresija veikia audinių sluoksnius ir kraujagysles, pagerėja medžiagų apykaita. Suglebę raumenys ir melsva oda greičiau atgauna pirmykštę išvaizdą, atsigauna tinti linkusios kojos. Šią procedūrą mielai renkasi stovimą darbą dirbančios kirpėjos, virėjos. Ji tinka ir trombų profilaktikai, žmonėms, kuriems tinsta kojos kelionėse.

Vieno karto - per daug, tūkstančių - per mažai

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Susigundyti narkotikų teikiamu malonumu gana paprasta – vakarėliuose, diskotekose ar kitur jaunimas neretai linksminasi svaigindamasis ne tik alkoholiu, bet ir narkotinėmis medžiagomis, manydamas, jog tai tėra žaidimas. "Narkotikus pradėjęs vartoti žmogus dažnai nesuvokia, į kokį liūną klimpsta, o kai suvokia, dažnai būna jau per vėlu, nes nuo normalaus gyvenimo iki gyvenimo pragare – vienintelis švirkštas", - sako Šiaulių asmens sveikatos priežiūros centro Psichikos sveikatos centro gydytoja psichiatrė Jelena Kuznecova.

 Pavojingi visų rūšių narkotikai

Jaunimas - labiausiai pažeidžiama visuomenės dalis, tad alkoholis bei narkotinės medžiagos sparčiai plinta tarp paauglių. Gydytoja sako pastebėjusi, kad narkotikus labiau vartoja merginos nei vaikinai. "Galbūt todėl, kad augindami mergaites, tėvai būna budresni, tad dažniau įtaria jas vartojančias narkotikus", - samprotauja gydytoja.

Šiuo metu labiausiai paplitusi marihuana – "žolė". Populiarūs ir amfetaminai, šiek tiek rečiau vartojamas ekstazis. Norėdami pagerinti narkotiko kokybę bei sušvelninti jo abstinenciją, paaugliai vartoja raminamuosius ir migdomuosius vaistus. Visos narkotizuojančios medžiagos veikia nervines ląsteles, kurios negeba regeneruotis, tačiau jaunimas nenori pripažinti, kad bet kokių bandymų su narkotikais baigtis yra itin pražūtinga.

Anksti pradėjus piktnaudžiauti alkoholiu bei narkotikais, organizmas greičiau tampa fiziškai ir psichiškai priklausomas. "Dažnai manoma - "pabandysiu ir sustosiu". Deja, kartą kitą pabandžius kelio atgal nėra, nes nėra nekalto narkotiko. Yra žmonių, kuriems priprasti prie narkotinių medžiagų pakanka ir vieno karto, - patirtimi dalijasi gydytoja. – Be to, niekada negali žinoti, kaip tam tikras narkotikas paveiks organizmą. Dažniausiai narkotikuose yra nežinomos kilmės priemaišų. Nežinomas ir kvaišalo stiprumas, kuris priklauso ne tik nuo jo rūšies, sudėties, suvartotos dozės, vartojimo būdo, asmenybės, nusiteikimo, vartojimo aplinkos, bet ir nuo vietovės, kurioje augalas, iš kurio pagamintas narkotikas, buvo auginamas."

Gyvenimas nuo dozės iki dozės

Gydytoja prisipažįsta, jog ją labiausiai jaudina narkotikų vartojančio jaunimo ateitis, nes kad įsuktum narkotikų karuselę, nereikia daug pastangų. Narkotikai tarsi tapo jaunimo mados dalimi, tačiau, anot gydytojos, ar gali būti madinga tai, kas iš tiesų yra gėdinga. Įklimpus į narkotikų liūną nebelieka jokių interesų, priešakyje tik vienintelis gyvenimo tikslas – kaip gauti narkotikų, vartoti ir kaip rasti būdų bei galimybių gauti dar. Žmogus, nė pats to nejausdamas, įsisuka į uždarą ratą: įsigyja narkotikų, juos vartoja, išgyvena kaifą, užmiega, atsikelia, eina vogti, kad turėtų už ką nusipirkti neišvengiamai būtiną kvaišalų dozę, ją susišvirkščia, ir vėl viskas sukasi iš naujo.

"Įsivaizduokite, jog kažkas jums užspaudė burną ir neleidžia kvėpuoti arba tris paras nė lašo vandens burnoje neturėjote. Galvoje sukasi vienintelė mintis – kaip pašalinti kliūtį, kad patenkintumėte gyvybiškai būtiną poreikį. Narkomanas pats sau – ir gėda, ir kančia, o jo gyvenimas – tikrų tikriausias pragaras, - tvirtina gydytoja. – Tikras narkomanas mielai papasakotų, kokią klaikią savijautą rytais išgyvena, kai organizmas pradeda reikalauti narkotikų. Jeigu neskubi ieškoti dozės, ima laužyti kaulus, skauda visą kūną. Šie skausmai tokie baisūs, jog, anot narkomanų, tarsi kas kirviu rankos pirštus kapotų ar plėštų raumenis nuo kaulo. Iš paskutinių jėgų narkomanas keliasi ir eina bobutės sandėliuko apvogti arba iš jūsų automobilio radiolos išplėšti. Sakoma, kad narkomanai pikti ir peiliais ginkluoti. Iš tiesų jie patys bijo, nes nebeturi jėgų priešintis - sprigtelėtum ir nugriūtų."

Jaunimas mėgsta rizikuoti

Jaunystėje dažnai abejojama sukurtomis vertybėmis, nusiviliama nepasisekus, kyla nenumaldomas noras išbandyti tai, kas draudžiama. Medikė sako, jog dažniausiai į narkotikų liūną įklimpsta moksleiviai, besimokantys prestižinėse miesto mokyklose. Priežastys, paskatinančios jaunimą pabandyti narkotikų, yra labai įvairios, bet dažniausiai paaugliai kvaišalus vartoja dėl savo amžiaus ypatumų – nebijojimo rizikuoti bei vedini smalsumo, norėdami pajusti tai, ką patyrė kiti bendraamžiai, kurių nuomonė bei įtaka jaunuoliui dažnai yra svarbesnė negu tėvų ar kitų suaugusiųjų. "Dažnai jaunimas mano, jog gyvenime svarbu visko kuo daugiau išbandyti, - sako gydytoja. - Tuomet klausiu - o kodėl nepabandžius įkišti ranką į verdantį vandenį arba iššokti iš dvylikto aukšto? Juk tai taip pat dar neišbandyta. Manau, šie retoriniai klausimai priverčia susimąstyti. Gera savijauta yra tik viena veidrodžio pusė – jaunuoliams dažnai būna sunku suvokti, jog jie jau įklimpę ar tebeklimpsta į narkotikų liūną, kol jie nepatyrė rimtų sveikatos ar gyvenimo problemų. Jie dar nežino, ką teks sumokėti už jų patirtą "fantastišką" savijautą."

Nereikalaujama asmens dokumentų

Daugelį tėvų kamuoja klausimas, ar jų atžala nevartoja narkotikų. Jeigu vaiko elgsenoje pastebėjote nerimą keliančių rimtų pokyčių, gydytoja pataria nedvejoti ir drąsiai kreiptis į specialistus.

"Žemo slenksčio" kabinete nemokamai konsultuojami tėvai, kurių vaikai vartojo narkotikų, bei patys paaugliai. Čia galima ateiti be išankstinės registracijos. Be to, nereikalaujama jokių asmens dokumentų. Anot medikės, bendraujant su paaugliais iš karto galima pastebėti, kuris iš jų linkęs atsisakyti kvaišalų, o kuris klimps giliau į narkotikų liūną.

Tėvai, įtarę, jog jų vaikai vartoja narkotikų, "žemo slenksčio" kabinete nemokamai gali atlikti specialius testus narkotinių medžiagų kiekiui šlapime nustatyti. Norintys gali šį testą atlikti ir namuose, tereikia parašyti prašymą. Medikė sako, jog anksčiau "žemo slenksčio" paslaugų kabinete, į kurį gali kreiptis visi narkotikų vartotojai, dirbo savanoris, kažkada pats vartojęs narkotikų. Dabar visas minėtas paslaugas teikia narkologijos kabinete dirbanti gydytoja bei slaugytoja. Be konsultacinės pagalbos, panaudotus švirkštus bei adatas narkomanai gali nemokamai pasikeisti į naujus.

Smalsūs - ir suaugusieji

Anot gydytojos, suaugusieji, tarp kurių nemažai opioidų vartotojų, suskumba ieškoti pagalbos tik pasiekę "dugną", kai gyvenimas be narkotikų tampa neįmanomas, o iš jų ištrūkti nebėra išeities. Tarp suaugusiųjų narkotikus dažniau vartoja vyrai, o vyresnio amžiaus moterys retai kada susidomi narkotinėmis medžiagomis.

"Keista, kad gyvenime visko paragauti nori ir suaugęs žmogus, - stebisi gydytoja. - Tuomet tenka aiškinti, jog narkotikai nėra tas dalykas, kuris vien tik patenkina smalsumą. Ieškant būdų, kurie padėtų patirti naujų pojūčių, galbūt vertėtų pasirinkti sveikatos nežalojančią veiklą. Neseniai pagalbos prašyti atėjo vyras, kuris, paaiškėjo, labai mėgsta žvejoti, tačiau išgirdęs, jog pavartojus narkotikų žmogus atsipalaiduoja, jį apima lengvumas ir pan., panoro tą pojūtį patirti. Kodėl, jeigu norisi adrenalino, nenuvažiavus į kalnus pasimokyti slidinėti?"

Vilties pasveikti labai mažai

"Jeigu narkomanas nustojo vartoti narkotikų, dar nereiškia, jog jis sveikas. Jis - ligonis, tik šiuo metu esantis stabilioje remisijoje. Narkomanija – tai nepagydoma lėtinė progresuojanti liga, – sako gydytoja. – Nepagydoma, nes jei jau susirgai, tai sirgsi visą gyvenimą. Lėtinė, nes šia liga sergama lėtai ir tol, kol esi gyvas. Progresuojanti, nes jeigu tu, žmogau, vartoji tą kvaišalą, anksčiau ar vėliau degraduosi. Žinoma, yra dalis narkomanų, kurie, nors ir nepasveiksta, vis tiek visomis išgalėmis kabinasi į gyvenimą – sukuria šeimą, susiranda darbą, adaptuojasi visuomenėje, tačiau kita kvaišalus vartojančiųjų narkomanų dalis lieka "dugne", kur ir gyvena."

Gelbėjimosi ratas – metadonas

Nuo narkotikų priklausomiems asmenims gydyti reikia daug pastangų ir laiko. Deja, dažnai gydymas ne visada būna sėkmingas. Kaip pakaitinė narkotikų terapija naudojamas metadonas, kurio dėka narkomanai nejaučia nuolatinio narkotikų alkio, yra darbingi, nebūna apsvaigę bei išvengia narkotikų abstinencijos, todėl, anot gydytojos, nemaža dalis narkomanų gyvena normalų visavertį gyvenimą.

"Atsibudus ryte narkomanui nebereikia sukti galvos, kur gauti pinigų eilinei dozei, vadinasi, jis nebeina vogti, mažėja nusikalstamumas, - tvirtina medikė. - Kol narkomanui taikoma pakaitinė terapija, jis nebesibado nešvariais švirkštais, tad sumažėja tikimybė užsikrėsti ŽIV, hepatitais bei kitomis per kraują plintančiomis ligomis, kurių gydymas brangiai kainuoja. Be to, panaudotų švirkštų nebūna primėtyta gatvėse bei kitose vietose, o tai apsaugo visuomenę nuo galimybės netyčia įsidūrus užsikrėsti užkrečiamomis ligomis."

Didelis džiaugsmas padėti kitiems

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Šiaulių apskrities ligoninės Vaikų ligų klinikos Priėmimo ir intensyvios terapijos skyriaus Naujagimių II etapo skyriuje slaugytoja dirbanti Irena Jankūnienė apdovanota Slaugytojo garbės ženklo diplomu ir Slaugytojo garbės ženklu. "Šis apdovanojimas skirtas ne man vienai, o visam vaikų klinikoje dirbančiam slaugytojų luomui, - kuklinasi slaugytoja. - Vadinasi, mes dirbame labai gerai ir aš tuo labai džiaugiuosi."

Šiaulių apskrities ligoninės Vaikų ligų klinikos Priėmimo ir intensyvios terapijos skyriaus Naujagimių II etapo skyriuje slaugytoja dirbanti Irena Jankūnienė jau 43 metus slaugo vaikus.

Autorės nuotr.

Svajonei išsipildyti pritrūko balų

Jaunystėje ponia Irena svajojo tapti gydytoja chirurge. "Kol jauni, visi būname maksimalistai", - tikina ponia Irena. Deja, svajonei išsipildyti neužteko vien tik didelio noro - išlaikius stojamuosius egzaminus paaiškėjo, jog trūksta balų, tad likimui pakeitus pasirinktą kryptį, Irena baigė medicinos mokyklą ir pasiliko dirbti medicinos seserimi vienoje iš sostinėje esančių ligoninių. Po poros metų, anot ponios Irenos, meilė ją grąžino į Šiaulius. "Jau 43 metus dirbu tik su vaikais, nes juos tiesiog myliu, - šypsosi slaugytoja. – Darbas nėra lengvas, bet įdomus, skyriuje nuolat daug sunkiai sergančių vaikų, o aš džiaugiuosi, galėdama jiems padėti."

Gyvenimas vienatvėje nėra vienišas

"Mano namuose nerastumėte nei aukso, nei krištolo, - juokiasi slaugytoja, - tik pilnas lentynas knygų. Visą gyvenimą daug skaičiau ir dabar labai mėgstu knygas. Abi su dukra pajuokaujame, jog knygos greitai mane iš namų išgyvendins, tačiau apsisukusi kaskart vis naują nusiperku, nes man patinka, kai knyga visuomet šalia - panorėjusi galiu ją imti ir skaityti, nereikia geidžiamos knygos ieškoti bibliotekoje."

Slaugytoja sako, jog dabartinis jos gyvenimo laikotarpis išties labai geras, nes atsivėrė visos galimybės keliauti kur tik širdis geidžia. Atostogų metu aplankytos įvairios pasaulio šalys: Šveicarija, Italija, Kroatija, Čekija, Vengrija ir kt. Keliauti ji mėgusi ir anksčiau, tačiau, anot ponios Irenos, kai vaikai maži, ir galimybės būna mažesnės.

Vaikai - tarsi lakmuso popierėlis

Slaugytoja sako, jog anksčiau vaikai dažniau sirgdavo reumatinėmis, kvėpavimo takų bei kitomis rimtomis ligomis. Dabar mažieji pacientai labiau linkę sirgti neurologinėmis ligomis. "Vaikui skauda, nors organiškai nieko nėra, o pabendravus paaiškėja ligą sukėlusi priežastis – mamytė darbuojasi Anglijoje, tėvelio taip pat nėra namuose, o močiutė, nors ir labai gera, tėvelių neatstoja, - pasakoja slaugytoja. - Ligoninėje šalia mažųjų nuolat sukiojasi slaugytojos baltais chalatais, kurie daugeliui jų kelia baimę, tačiau kai šalia nėra mamos, baltu chalatu vilkinti slaugytoja tampa pačiu rūpestingiausiu ir brangiausiu žmogumi. Vaikų nesuvaidintas nuoširdumas ypač juntamas tuomet, kai mažąjį pacientą tenka lydėti konsultuotis pas specialistus į kitame miesto gale esančią ligoninę - tvirtai įsikibęs į ranką jis vis kartoja: "Tu tik nepalik čia manęs."

Mažųjų sveikata – slaugytojos rankose

Labai svarbi mažųjų slauga ir priežiūra, nes gydytojai, anot medikės, vieni jų nepagydys. Slaugytojos darbo veiksmingumas priklauso nuo jos pačios požiūrio į savo darbą. Jeigu slaugytoja ligoninėje gulinčiam seneliukui vietoj baltos spalvos tabletės paduotų geltoną, kiltų didelis triukšmas, tačiau jeigu nepastovėtų šalia sergančio vaikelio, kol šis išgers tabletę, arba pamirštų sušvirkšti gydytojo paskirtus vaistus, mažylis tik apsidžiaugtų.

"Sėkmė priklauso nuo slaugytojos sąžiningumo, - tvirtina slaugytoja. - Galima įeiti į palatą, sušvirkšti vaistus, atlikti tai, kas priklauso, ir paliepus ramiai gulėti lovoje uždaryti palatos duris. Tačiau tą patį darbą galima atlikti iš širdies – pakalbinti mažąjį ligoniuką, pamokyti, pažaisti su juo. Žinoma, slaugytoja nei anksčiau, nei dabar laisvo laiko per daug neturi, tačiau mažajam pacientui širdelė mažiau skaudės ne tik nuo laiku paduoto vaisto, bet ir nuo švelnesnio žodžio bei galvelės paglostymo."

Svarbiausia jaustis saugiam

Nesaugus, ilgalaikį stresą patiriantis vaikas sveiksta blogiau, todėl visada ramiau, kai kartu su mažyliu palatoje yra mama. Dabar slaugyti savo sergantį mažylį gali kiekviena mama, tik, anot slaugytojos, ne visos jos pareiškia norą drauge su vaikeliu pasilikti ligoninėje.

"Tarybiniais laikais į mamas buvo žiūrima labai netolerantiškai, - mena slaugytoja. - Ligoninėje kartu su mažyliu mamai leisdavo pasilikti tik tuomet, jeigu ji krūtimi maitindavo kūdikį. Tad dažnai mama verkdavo vienoje durų pusėje, o jos mažylis - kitoje. Dabar visas dėmesys skiriamas sergančio vaiko poreikiams, todėl žiūrima, kad geriau būtų jam. Kartais penkiolikmečiui būna labai liūdna be mamos, o šešiametis drąsiai lieka vienas ir, suradęs draugų, mamos nepasigenda."

Liūdniausia, kad likimo valiai paliekami visiškai sveiki, tik ką gimę naujagimiai. Skyriaus personalas bando tada ieškoti mamos ar jos giminaičių, galinčių pasirūpinti mažyliu, o neradę gražų, sveiką, tačiau niekam nereikalingą mažylį išveža į kūdikių namus. Deja, tokių atvejų pasitaiko neretai.

Vaikų skyriuose dvelkia ramybe

Medikė prisipažįsta, jog dabar itin atsakingą slaugytojos darbą palengvina šiuolaikiška medicininė įranga bei vienkartinės medicininės priemonės.

"Anksčiau labai reta kuri jauna medicinos mokyklą baigusi medicinos seselė norėdavo eiti dirbti į vaikų skyrių, kadangi jame nuolatos cypdavo vaikai, - atskleidžia paslaptį slaugytoja. – Kaip necyps, jeigu gydytojas paskirdavo sušvirkšti vienokius antibiotikus keturis kartus, kitokius – du kartus ir dar nepamiršdavo pridėti švirkščiamų vitaminų. Vaikutis nespėdavo sudėti bluosto - slaugytoja su švirkštu rankose vėl prie jo lovytės stovi. Dabar kateterio dėka saldžiai miegantis mažylis nė nepajunta, kai jam švirkščiami vaistai, tad vaikų skyriuje retai kada išgirsite verkiantį vaikutį."

Gydytojas ir slaugytoja – darni komanda

Prieš 43 metus nebuvo reanimacijos palatų, tad didžiausia gydytojo galia tais laikais, anot medikės, buvo jo išprusimas bei gebėjimas tiksliai nustatyti diagnozę. Dažnam mažyliui tai padėdavo net gyvybę išgelbėti. Ne ką mažiau išprususi turėjo būti ir slaugytoja. Ponia Irena mena atvejį, kai sergančiam mažyliui mama sugirdė didesnę dozę vaistų, negu buvo liepęs gydytojas. Įvyko alerginė reakcija - vaikutis atrodė tarsi didelė vandeninga pūslė. Kas 2-3 val. medikės nešdavo paklodes į sterilizacinę, nes bet kokia infekcija kėlė grėsmę gyvybei. "Mes tą vaiką ištraukėme mirčiai nagų, dabar turbūt jis pats savo vaikus augina", - šypteli slaugytoja.

Gyvenimo druska ne visada sūri

Slaugytoja džiaugiasi, kad mažylių tėvai vertina išties nelengvą medikų darbą. Tėveliai pareiškia dėkingumą net tuomet, kai mažajam pacientui padėti nebegalima. Tai, anot slaugytojos, skaudžiausios, tačiau pačios įsimintiniausios akimirkos. "Tokia ta gyvenimo druska, kurios per tiek darbo metų visokios būta, - atvirauja slaugytoja. – Slaugytojo garbės ženklas tarsi pakylėjo mane savo pačios akyse. Kaip sunku kartais bebūtų, mes neprarandame žmogiškumo, gebame suteikti ne tik medicininę pagalbą, bet ir neleisti palūžti dvasiškai. Tai, manau, ir yra svarbiausia".

Savižudybės - visuomenės rykštė

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Pasaulio sveikatos organizacija skelbia, jog kasmet nusižudo beveik milijonas žmonių. Daugiausia savižudžių yra Baltijos šalyse, kur kasmet gyvybę sau atima vidutiniškai 40 iš 100 tūkstančių. Lietuva iš Europos šalių lenkia bet kurią Europos valstybę - mūsų šalyje 100 tūkstančių gyventojų vidutiniškai tenka 44 nusižudę asmenys. Latvijoje jų yra 34, Estijoje – 33.

"Bendra visuomenės nuomonė apie savižudybes vis dar neigiama, o psichologo pagalba ne visiems prieinama, todėl kritiniu atveju daugelis žmonių pasijunta sužlugdyti", - sako psichologė Elena Balnienė.

Autorės nuotr.

Skiriama per mažai dėmesio

Anot medicinos psichologės Elenos Balnienės, savižudybė yra ganėtinai sudėtingas reiškinys, neturintis vienintelės konkrečios priežasties ar paaiškinimo. Žmogaus pasirinkimą atsisveikinti su šiuo pasauliu nulemia daug veiksnių. Psichologai vis dar gvildena klausimą, kodėl vienas žmogus, atsidūręs net ir nelabai keblioje situacijoje, pakelia ranką prieš save, o kitas ištveria ir labai sudėtingas gyvenimo aplinkybes.

Šiuo metu daugelis dėl dabartinio gyvenimo tempo ir ekonominės krizės jaučiasi esantys kritinėse gyvenimo situacijose ir ne visada adekvačiai reaguoja bei įvertina savo galimybes, todėl neretai ryžtasi kraštutiniam žingsniui – savižudybei. Savižudybių rodiklis parodo visuomenės dvasinės sveikatos atspindį, kitaip sakant, visuomenė, kurioje daug žudomasi, turi sukaupusi daug dvasinio bei psichologinio skausmo, todėl, anot psichologės, turėtume kaskart vis labiau tobulinti psichologinę pagalbą bei daugiau dėmesio skirti kiekvienam individui. "Kad psichologinė pagalba bus prieinama kiekvienam krizės ištiktam žmogui, galime tik pasvajoti, - atsidūsta psichologė. – Skaudu, kai išgirsti, jog mokykloje taupymo sumetimais nėra įsteigto psichologo etato, o ten, kur yra, psichologas apkrautas visokiais planais planeliais, nors visas dėmesys turėtų būti skirtas krizės ištiktajam. Be to, dėl menkų algų specialistai priversti bėgioti per kelias darbo vietas, o nuo to kenčia paslaugų kokybė."

Savižudybė – mūsų visų problema

Vis dar egzistuoja stereotipas, jog iškilus problemoms jas būtina slėpti, nes jeigu apsilankysi pas psichologą, tai tarsi pripažinsi, kad tau tikrai kažkas blogai, todėl kreiptis pagalbos į specialistą išdrįsta tik patys drąsiausieji. Kiekvienas lietuvis žino, kad ES pagal savižudybių skaičių pirmauja Lietuva, tačiau dauguma į tai reaguoja visiškai abejingai, todėl į savižudišką elgesį linkę žmonės sulaukia mažai tinkamos pagalbos. Gyventi ar mirti - tai tarsi kiekvieno asmeninis reikalas, nes visuomenei žmogaus gyvybė visiškai nesvarbi. Tačiau laiku suteikta pagalba gali išgelbėti žmogaus gyvybę, juolab kad kartais tereikia tiek nedaug – paprasto mūsų žmogiškumo ar atjautos. Tik labai svarbu, kad prakalbinę žmogų nepaliktume jo be pagalbos, nesumenkintume jo rūpesčių, neišjuoktume, nekaltintume ir nesmerktume.

"Nebūkite abejingi kito skausmui, - ragina psichologė. - Visi vaikštome ta pačia žeme ir saulė šviečia visiems. Mes galime sustabdyti savižudybių plitimą, tik turime geriau įsiklausyti į šalia esantį žmogų - tai visų mūsų rūpestis. Žiūrėkite į tai rimtai ir pasistenkite pašnekovą nukreipti į kažką labiau pasiruošusį padėti, pavyzdžiui, gydytoją, pagalbos centrą, psichologą, socialinį darbuotoją, nes vien savo jėgomis pasaulio neišgelbėsite."

Trukdo įsitikinimai

Yra gana daug neteisingų įsitikinimų apie savižudybes. Manoma, jog tas, kuris kalba apie savižudybę, nenusižudys, o kas žudosi, tas tikrai nori mirti. Deja, siekiantis nusižudyti žmogus dažniausiai iki paskutinės akimirkos nėra pasirinkęs mirties – jis išgyvena daug svyravimų tarp noro gyventi ir pasitraukimo, vis turėdamas viltį, kad bus išgelbėtas. Dažniausiai savižudybė – pagalbos šauksmas.

Kai žmogus stovi ties savižudybės riba, jis regi vien savo problemas, kurios kasdien auga, kaip ir vidinė įtampa. Kiekvienas nesėkmingas bandymas ką nors taisyti savo gyvenime sukelia naujų rūpesčių, todėl mažėja pasitikėjimas savimi, stiprėja bejėgiškumo jausmas bei neviltis. Dauguma gyvenime susiduria su tam tikra "beviltiškumo" situacija. Beviltiškumo jausmą išgyvena ir labai racionalūs žmonės, todėl teigti, kad žudosi tik psichiškai nesveiki žmonės, yra klaidinga.

Anot psichologės, be abejo, kai kurie psichiškai nesveiki asmenys nusižudo, tačiau nėra įrodymų, jog būtent jų liga yra savižudybės priežastis. Be to, remiantis esamais faktais, psichiškai nesveiki žmonės sudaro mažiau nei 25 proc. visų savižudžių.

 Ketinimą nusižudyti galima pastebėti

Psichologė sako, kad kaip bebūtų skaudu, pastaraisiais dešimtmečiais vis daugėja vaikų savižudybių. Dažniausiai žudosi 5-14 metų vaikai. Dramą vaiko sieloje parodo jo pasikeitęs elgesys, todėl tėveliai turėtų sunerimti, jeigu vaikas staiga tampa apatiškas, nerimastingas, irzlus, pasikeičia socialinis jo elgesys, atsiranda miego bei valgymo sutrikimų ar kitų neigiamų iki tol nebuvusių bruožų.

Vaikai ir paaugliai žudosi dėl nuolat patiriamų bendravimo sunkumų mokykloje, besitęsiančių nesutarimų namuose, jų pačių psichikos psichologinių sutrikimų, streso, depresijos, netekčių, alkoholio, narkotikų vartojimo. Kai vaikas jaučiasi nemylimas, nusivylęs gyvenimu, jo lūkesčiai nėra patenkinami, neretai prasitaria savo artimiesiems, jog jis "nebenori daugiau gyventi". Blogiausia tai, kad tėvai, manydami, jog šie žodžiai tėra tik vaiko fantazija, nesiima jokių pagalbos veiksmų.

Savižudybė dažniausiai neįvyksta staiga, nors nusižudžiusiojo artimiesiems atrodo, jog tai atsitiko netikėtai. Ruošdamasis savižudybei, žmogus patiria vis labiau augantį emocinį skausmą, jausmų ir minčių sumaištį bei nuolat mažėjantį gebėjimą įveikti iškilusius sunkumus. Apie 80 proc. ketinančiųjų nusižudyti nedviprasmiškai įspėja apie savo ketinimus, tik aplinkiniai ne visada pastebi ar geba "iššifruoti" tuos įspėjamuosius ženklus.

Savižudybė "užkrečiama"

Anot psichologės, pasitaiko, jog vienoje vietoje nusižudo keli žmonės. Tai ypač "populiaru" tarp paauglių. Ypač daug įtakos turi pamėgdžiojimo efektas, kai paaugliai kartoja savo dievinamų aktorių, estrados žvaigždžių ar kitų garsių žmonių savižudybes. Statistika tvirtina, kad bandymą nusižudyti atkartoja 8-25 žmonės. Tad nors savižudybė nėra koks nors gripas, tačiau ji pasižymi užkrečiamumu, nes jeigu vaiką supančioje aplinkoje kas nors nusižudo, jam gali atrodyti, kad savižudybė – priimtinas problemų sprendimo būdas.

Šį įsitikinimą gali sustiprinti ir aplinkinių reakcija į savižudybę, kai savanoriškas gyvenimo nutraukimas vertinamas kaip herojiškas romantiškas poelgis, todėl suaugusiųjų reakcija į savižudybę turi būti santūri. Svarbu ne tik neigiamai įvertinti tokį kieno nors poelgį, bet ir aptarti su vaiku kitokias elgesio galimybes. Jokiu būdu negalima nepagarbiai kalbėti apie nusižudžiusiojo asmenybę, nes tai tik sukels vaiko pasipriešinimą išsakytai nuomonei, todėl kritiška reakcija turi būti nukreipta tik į nepriimtiną savižudžio poelgį.

Skirtinga vaikų ir suaugusiųjų reakcija

Savižudybė sukelia didžiulę emocinę įtampą šeimoje, nepaisant to, kad žmonės, kurie žudosi, galvoja, kad niekas jais nesidomi. Nusižudžius vienam iš tėvų, vaiką taip užvaldo kaltės jausmas, kad jis neretai patiria emocinių sutrikimų, kadangi vaikams paprastai sunkiau susitaikyti su savižudybės faktu nei suaugusiesiems. Nusižudžius vaikui, tėvai kaltina save, kad nesugebėjo laiku suvokti iškilusios problemos. Be to, neretai kiti žmonės taip pat kaltina savižudžio tėvus dėl jautrumo ir supratimo stokos.

Suaugusieji lengviau numalšina savo kaltės jausmą, tačiau kaltės jausmas bei širdgėla išlieka daugybę mėnesių po savižudybės. Be to, šie jausmai yra daug stipresni nei atitinkami jausmai po atsitiktinės šeimos nario mirties.

Jaunėja savižudžių amžius

Visuomenės sveikatos saugos skyriaus vedėja Jūratė Karalevičienė sako, jog Šiaulių apskrityje stebima grėsminga situacija dėl jaunuolių mėginimo žudytis. Pernai užregistruota net 11-14 metų amžiaus vaikų mėginimo žudytis atvejų. Dažniausios to priežastys: konfliktai šeimoje, mokykloje, nusivylimas draugais.

Pastebimas tam tikras bandymų žudytis sezoniškumas - savižudybių pagausėjimas registruojamas gegužės-birželio ir lapkričio-gruodžio mėnesiais. Beje, žiemą dažnesni suaugusiųjų bandymai žudytis. Dabartinė situacija koreguoja sezoniškumo efektą, nes gausėja savižudybių, sąlygotų sudėtingos ekonominės būklės. "Norėčiau akcentuoti, jog netgi tada, kai savižudybė nesibaigia mirtimi, tai turi būti labai rimtas signalas artimiesiems, kad tai gali pasikartoti, - perspėja vedėja. – Todėl būtina pasirūpinti, kad asmuo, bandęs žudytis, gautų reikiamą specialisto pagalbą."

Vasara – alerginių odos ligų "žydėjimo" metas

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Šiltuoju metų laiku vis daugiau pacientų kreipiasi į odos ligų gydytojus dėl pagausėjusių vienokių ar kitokių alerginių odos reakcijų ar ligų. Alerginės ligos sparčiai plinta. "Keičiantis visuomenės gyvenimo būdui, galima tikėtis vis didesnio alerginio ligų paplitimo, tad norint įveikti alergines ligas reikalingos žinios apie jas", - sako Odos ir veneros ligų centro vadovas Vaclovas Vaitkevičius.

Odos ir veneros ligų centro vadovas Vaclovas Vaitkevičius primena, kad ne vienas žmogus yra miręs nuo paprasčiausio vabzdžio įgėlimo. "Vienam gali būti visiškai nepavojingas bitės įgėlimas, kitam net uodas sukelia stiprią alerginę reakciją", - sako gydytojas.

Autorės nuotr.

Gali sukelti net mirtį

Medikas sako, jog pastaruoju metu dažniausiai skundžiamasi vabzdžių įkandimais bei įgėlimais, kadangi jie itin suaktyvėja per karščius. Vabzdžių įvairovė gana plati - tai erkės, bitės, vapsvos, kamanės, širšės, mažosios musytės, bimbalai, skruzdės, blakės, utėlės, niežų erkutės ir kt., tačiau daugiausia mūsų šalyje yra uodų.

Pavojingiausia, kai vabzdys įgelia į kaklą, veidą, burnos ertmę, nes pradėjus tinti šių kūno dalių audiniams žmogus pradeda dusti. "Ne vienas žmogus yra miręs nuo paprasčiausio vabzdžio įgėlimo. Esame skirtingi - vienam gali būti visiškai nepavojingas bitės įgėlimas, o kitam net uodas sukelia stiprias alergines reakcijas, - sako gydytojas. – Alerginės reakcijos, įgėlus vabzdžiui, dažniausiai atsiranda tiems, kurie serga maisto alergija, atopiniu dermatitu, alergine sloga, bronchine astma. Budrūs turėtų būti ir tie, kurie yra alergiški žiedadulkėms, dulkėms, gyvūnų plaukams. Organizmas į vabzdžio nuodus gali reaguoti įvairiai. Lengvais atvejais alerginės reakcijos pasireiškia paraudimu, patinimu, skausmu, drebuliu bei dilgėline. Sunkios alerginės reakcijos metu ima tinti liežuvis, gerklos, atsiranda dusulys, prasideda spazminiai pilvo skausmai, pykinimas, vėmimas, viduriavimas, sutrinka širdies ritmas, prasideda traukuliai, žmogus netenka sąmonės. Kuo anksčiau atsiranda pirmieji simptomai, tuo audringesnė ir grėsmingesnė būna reakcija. Būna atvejų, kai alergija pasireiškia praėjus kelioms valandoms po įgėlimo, tuomet simptomai nebūna tokie ryškūs, kaip ūmios alergijos metu, tačiau pavojus gyvybei išlieka toks pat."

Saulės spinduliai ne tik džiugina

Saulės spindulių sukelta alergija, anot mediko, nėra itin dažnai pasitaikanti liga. Pabuvus saulėje oda parausta, ima niežėti, atsiranda pūslelių ar niežtinčių raudonų dėmelių, spuogų, kartais jaučiamas silpnumas bei galvos skausmas. Niežulys ir bėrimai pasireiškia tose vietose, kurias veikia tiesioginiai ilgųjų bangų ultravioletiniai saulės spinduliai, gebantys įveikti įvairius barjerus, tad bėrimai gali pasireikšti po rūbais uždengtose vietose ar būnant patalpoje arti lango. Paprastai saulės sukelta alergija pasireiškia jaunimui, nors neaplenkia ir pagyvenusių žmonių, vaikų bei nėščių moterų. Pastebėta, jog labiau alergiški saulės spinduliams yra šviesaus gymio žmonės, dažniau moterys nei vyrai. Saulės spindulių sukelti bėrimai atsiranda dėl daugelio priežasčių, tačiau, anot gydytojo, ne bet koks bėrimas, atsiradęs saulės ar šviesos paveiktoje odoje, yra alergijos požymis.

Gydytojas sako, jog alerginę reakciją, reaguodami su saulės spinduliais, gali sukelti itin dažnai skausmui slopinti naudojamas "Fastum" gelis ar kiti nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai, todėl naudojant tepalą nuo uždegimo reikia atidžiai perskaityti informacinį lapelį ir atkreipti dėmesį, ar nėra įspėjimo vengti saulės. Jeigu ruošiatės saulėje būti ilgiau, reikėtų vengti kosmetikos, nes joje ypač gausu cheminių medžiagų ir augalinių ekstraktų, galinčių sukelti stiprias alergines reakcijas.

Gražiuose žieduose slypi alergija

Žiedadulkių sukeliama alergija pavojinga nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Kokie augalai žydėdami sukelia alergiją, priklauso nuo klimato zonos. Mūsų šalyje pavojingiausi lazdynai, alksniai, klevai, beržai, šunažolės, smilgos, varpučiai, pelynai ir kt., nes jų žiedadulkės yra labai smulkios, lengvos bei lakios, o kuo smulkesnė žiedadulkė, tuo labiau ji alergizuoja organizmą. Anot mediko, išvengti žiedadulkių pavojaus nėra paprasta, nes vėjas jas išnešioja 300 km spinduliu. Dažniausiai žiedaduklių alergijos sukelti simptomai pasireiškia nosies gleivinės paburkimu, gausia bei gleivėta sekrecija iš nosies, uoslės pakitimu, čiaudėjimu, galvos skausmu, vokų patinimu, akių uždegimu, niežėjimu nosies viduje, gomuryje, ryklėje, ausyse. Alergiją gali sukelti ne tik augalų žiedadulkės. Išberti dryžiais iškilusiomis pūslelėmis ar spuogeliais gali palietus ir nuo daržuose auginamų pastarnokų, pomidorų, salierų ar kitų augalų. Bėrimai pasireiškia tose vietose, kurios buvo apšviestos saulės ir tiesiogiai lietėsi prie augalo.

 Kenkia net nedidelis "kaltojo" produkto kiekis

Anot gydytojo, alergija maistui yra gana dažna alerginių odos ligų priežastis. Ją gali sukelti daugelis maisto produktų. Vasarą dažniausiai pasitaiko alergija žemuogėms ir braškėms, rečiau – obuoliams, kriaušėms, slyvoms, avietėms, gervuogėms, serbentams bei kitiems vaisiams ir uogoms. Gydytojas sako, kad jeigu esate alergiškas kokiam nors maistui, nebūtina jo prisivalgyti kiek širdis geidžia, alerginei reakcijai pasireikšti užtenka vieno kito kąsnio ar net įkvėpti verdamo jums alergiją sukeliančio maisto garų, kurie, patekę į organizmą, gali sukelti dusulį ar alerginę slogą. Maisto alergija dažnai yra polivalentė, vadinasi, jeigu žmogus jautrus kokiam nors vienam maisto produktui, paprastai būna jautrus ir kitam. Pagrindiniai odos alergijos simptomai yra pasikartojantys bėrimai, kurie plečiasi toliau, jeigu nenustojama vartoti alergiją sukeliančio produkto. Išbertas vietas labai niežti, oda paburksta, ima šlapiuoti, gali atsirasti egzemos. "Pagal nežymius alergijos simptomus sudėtingiau nustatyti, kuris maisto produktas ją sukėlė, - pasakoja gydytojas. – Siekiant išsiaiškinti, kokiam maistui esate alergiškas, gali prireikti net keleto mėnesių, kurių metu turėsite itin atidžiai stebėti organizmo reakciją į pavieniui vartojamus maisto produktus."

Uždegimas neturi nuolatinės vietos

Vasaros pabaigoje paūmėja dažniausiai pasitaikanti vaikų odos liga – atopinis dermatitas. Kol kas nepavyksta įrodyti, jog atopinis dematitas yra alerginė liga, tačiau šį odos uždegimą alergizuojantys veiksniai paspartina bei dar labiau įjautrina odą. Dermatitas atopiniu vadinamas dėl to, kad uždegimas "vaikšto" po visą organizmą apsistodamas ten, kur jam labiausiai patinka. Liga pasireiškia itin dideliu priepuoliais užeinančiu odos niežėjimu, kuris paūmėja vaikui sušilus, sušlapus, pavargus ir pan. Kasymasis pažeidžia uždegimo išvargintą plonytę sausą odą, tad net nuo menkiausio grybštelėjimo atsiranda įdrėskimų, kraujingų šašų, šlapiuojančių vietų, o tai sudaro itin palankias sąlygas odos infekcijoms vystytis. Anot gydytojo, sergant atopiniu dermatitu, oda reikalauja ypatingos nuolatinės priežiūros. Šia liga vaikai suserga 1-2 gyvenimo mėnesį. Gydytojas sako, jog daugumai vaikų apie 4-5 gyvenimo metus atopinio dermatito reiškiniai sumažėja, tačiau kartais odoje matyti liekamųjų židinių. Atopinio dermatito priežastys iki šiol nėra žinomos, nors aišku, kad jeigu tėvai sirgo šia liga, vaikai irgi turės polinkį jai, o vėliau – daugiau pavojaus susirgti tikrosiomis alerginėmis ligomis – šienlige ir astma.

Būtina vengti pakartotinio kontakto

Alergija cheminėms medžiagoms dažniausiai pasireiškia kontaktiniu dermatitu. Nors mūsų aplinkoje ypač daug cheminių medžiagų, ne visos sukelia alergiją. Pastebėta, kad dažniausiai kontaktinę alergiją sukelia nikelis, kvepalai, įvairūs stabilizatoriai, guma, dažai ir pan. Dėl organizmo įsijautrinimo alergeno kontakto vietoje oda parausta, patinsta, niežti, atsiranda bėrimas, pūslelės, kurioms įtrūkus oda ima šlapiuoti. Esant dideliems odos pažeidimams, gali pakilti temperatūra bei pablogėti bendra organizmo savijauta. "Pažeidžiama tik ta odos vieta, kuri turėjo kontaktą su dirgikliu, - pabrėžia gydytojas, - Dažniausiai pasitaiko, jog kontaktinį dermatitą sukelia laikrodžio odiniame dirželyje esanti viena iš cheminių medžiagų – nikelis. jei kontaktas buvo epizodinis, ūmus dermatitas praeina po 1-3 savaičių, tačiau prisidėjus infekcijai gydymas gali užsitęsti. Atsiradusi alergija cheminėms medžiagoms retai kada išnyksta savaime, dažniausiai ji tęsiasi visą gyvenimą, todėl reikia nuolat vengti kontakto su tomis medžiagomis, kurioms esate alergiški."


Mesti rūkyti ir lengva, ir sunku

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Net 70 proc. rūkančiųjų norėtų mesti rūkyti, o daugelis jų ne kartą bandė tai padaryti. Deja, pastangos dažniausiai būdavo bevaisės. Ar atsisakyti šio žalingo įpročio išties sudėtinga, kalbamės su Dainų pirminio sveikatos priežiūros centro Psichikos sveikatos centro vedėju, gydytoju psichiatru, psichoterapeutu Vytautu Bartkevičiumi.

Dainų pirminio sveikatos priežiūros centro Psichikos sveikatos centro vedėjo, gydytojo psichiatro, psichoterapeuto Vytautu Bartkevičiaus teigimu, rūkalius mesti rūkyti pirmiausia turi pasižadėti pats sau, tik tada pažadus dalyti aplinkiniams.

paklausia, kam jam to reikia. Žalingo įpročio atsisakymo motyvai gana individualūs, tačiau dažniausia tai - pablogėjusi sveikata, susirūpinimas šeimos gerove, pinigų taupymas ir pan. Statistiškai savarankiškai atsisakyti rūkalų geba tik 5 proc. rūkančiųjų, kitiems reikia psichologinės paramos bei palaikymo. "Mūsų pacientai pasižada neberūkyti, tačiau išėję iš Priklausomybių ligų centro savarankiškai šio troškimo neįveikia, - pasakoja gydytojas. – Nenumaldomą norą užtraukti dūmą dar labiau sustiprina kokia nors stresinė situacija, nes kai žmogus negeba savo nerimo numalšinti kitais būdais, jis vėl griebiasi cigaretės. Jeigu rūkymas nėra opi problema pačiam rūkančiajam, vadinasi, ši problema neegzistuoja. Rūkalius mesti rūkyti pirmiausia turi pasižadėti pats sau ir tik tada pažadus dalyti aplinkiniams, nes, nejaučiant didelio noro bei neturint motyvo taip elgtis, nerūkyti žmogus jums pasižadės tik dėl šventos ramybės, o pats toliau slapčia trauks dūmą."

Prie dailaus kūno cigaretė nedera

Lietuva, kaip ir Latvija, Estija bei Lenkija, priklauso šalių grupei, kur daugiausia rūkančių jaunuolių. Rūkymas itin sparčiai plinta tarp jaunimo, nes mūsų krašte vis dar teigiamas rūkymo įvaizdis, jo socialinis priimtinumas, sąsajos su šauniu, madingu, patraukliu ar kitokiu teigiamu elgesiu, nors daugelyje kitų ES šalių į rūkančiuosius, ypač jaunimą, žiūrima itin neigiamai. Tai, anot gydytojo, yra labai teigiamas poslinkis, kuris ateityje, tikėtina, neaplenks ir mūsų jaunimo. "Jauno kūno įvaizdis keičiasi, nors ir lėtai. Kino filmai, kuriuose dominavo gražūs, bet būtinai traukiantys dūmą kaubojai, jau nebeturi įtakos nei vaikinams, nei merginoms. Dabar vis daugiau jaunimo linkę rūpintis savo išvaizda, sportuoti ir suvokti, kad prie tvirto kūno cigaretė visiškai netinka, - sako gydytojas. – Be to, paaugliai nenori rūkyti prastų cigarečių, o brangioms neturi pinigų. Tai taip pat viena iš daugelio priežasčių, skatinančių atsisakyti rūkyti."

Rūkyti sąlygoja aplinka

Anot mediko, aplinka ypač sąlygoja mūsų egseną. Jaunuoliai, kurių draugai ar šeimos nariai rūko, gerokai dažniau pradeda rūkyti patys, nes tokį jų pasirinkimą lemia lengvas tabako gaminių prieinamumas. "Kai šeimoje rūko tėtis ir mama, vaikui nereikia sukti galvos, kur gauti rūkalų, - sako gydytojas. - Jie čia pat – ranka pasiekiami, tad kodėl nepabandžius užtraukti dūmo?" Dar visiškai neseniai buvo galima rūkyti kavinėse, baruose, restoranuose, kitose maitinimo įstaigose. Jaunimas bei kiti dūmą mėgstantys žmonės dažniausiai ten rinkdavosi tiesiog parūkyti – užsisako kavos puodelį ir visą vakarą peša cigaretę po cigaretės. Anot mediko, galima tik pasidžiaugti tvirtai žengtu žingsniu - draudimu rūkyti kavinėse, nes tai dar viena itin palanki galimybė bandantiems atsisakyti cigaretės. Užsukę į kavinę nebejaučiame dūmų kvapo, kuris ne vieną buvusį rūkalių paskatindavo vėl griebtis cigaretės. "Priėmus sprendimą neberūkyti, kad nekiltų pagundos vėl griebtis cigaretės, reikia vengti aplinkos, kurioje rūkoma, - pataria medikas. – Dabar norintiems mesti rūkyti sudarytos visos sąlygos įgyvendinti savo troškimą, tereikia apsispręsti, neretai ir specialsito patarimo, kaip tapti psichologiškai tvirtesniu, kad galėtum visiškai atsisakyti žalingo įpročio."

Gąsdinti vėžiu nebemadinga

Gydytojas sako, jog bendraudamas su rūkančiais žmonėmis niekada jiems neįrodinėja, kad rūkymas kenkia sveikatai, nes tai seniai nebemadinga. "Nepažįstu žmogaus, kuris, išgirdęs, jog rūkydamas gali susirgti vėžiu, būtų išsigandęs ir metęs rūkyti, - tvirtina medikas. – Rūkančiajam tai tarsi nepagrįstas mitas, nes dažnai solidaus amžiaus dūmo mėgėjas tvirtina, kad sveikata nesiskundžia, nors, kaip ir jo ilgaamžis senelis, rūko visą gyvenimą, o, va, kaimynas nei rūkė, nei gėrė, tačiau jau seniai kapuose guli. Dabar madinga gyventi sveikai, sportuoti, valgyti sveikus maisto produktus, tad atsisakiusieji cigaretės galėtų didesnę savo pajamų dalį skirti ne tik sveikai gyvensenai, bet ir įvairioms pramogoms. Kaskart brangstančios cigaretės rūkaliams smogia per kišenę, todėl kalbėdamasis su pacientais taip jiems ir sakau – turimą pinigų sumą galite išleisti rūkalams arba už ją nueiti į gerą koncertą. Ekonominė krizė išties yra labai blogas dalykas, tačiau tai puiki galimybė pabandyti mesti rūkyti ar bent jau sumažinti surūkomų cigarečių per dieną."

Tradicijos "padūmyti" atsisakyti nežada

Anot gydytojo, ypač daug cigarečių stipraus nerimo metu surūko rūkaliai, sergantys žymiais psichikos sutrikimais. Net ir žinodami, kad nuolatinis rūkymas ypač alina organizmą, jie negeba sumažinti surūkomų cigarečių, nes šis žalingas įprotis yra tapęs jų gyvenimo būdu. "Esame įrengę rūkyti skirtas patalpas, kuriose jie ne tik rūko, bet ir bendrauja tarpusavyje, - sako gydytojas. - Kai žmogus neranda jėgų pakeisti gyvenimo būdo, mes bejėgiai ką nors padaryti. Galime tik patarti mažiau rūkyti per dieną, nors šių patarimų nelabai klausoma. Ne mūsų valioje ką nors pakeisti - kiekvienas individualiai pasirenkame, kaip maloniai praleisti laiką. Vieniems ir cigaretė teikia didelį malonumą". O vaistai? Jie, anot gydytojo, taip pat ne visagaliai - iki šiol nėra medikamento, kurį vartodamas žmogus mestų rūkyti. Nėra nė vieno veiksmingo metodo, galinčio padėti atsisakyti žalingo įpročio, jeigu pats to nenori.

Nėra vienintelio efektyvaus būdo

Metančiajam rūkyti reikalinga individuali strategija. Yra žmonių, kurie rūkyti meta iš karto ir vėliau jokios pagundos prisidegti cigaretę nejaučia. Ekspromtu mesti rūkyti, anot gydytojo, geba nedaugelis. Iš tiesų daugumai atsisakyti rūkymo sudėtinga, tačiau įmanoma. Sunkiausia pati pradžia, vėliau organizmas pradeda tiksėti kitu ritmu ir cigaretė nebekelia malonumo. Turintiems mažiau valios žmonėms siūloma mažinti po vieną surūkomą cigaretę per dieną. Įprastiniai rūkančiojo pusryčiai – kavos puodelis ir kelios cigaretės. Nusprendusiems atsisakyti rūkalų gydytojas pataria pasitenkinti cigarete ir iki pietų daugiau nerūkyti. "Tai nelengva, tačiau netrukus pajusite, jog blogas įprotis palengva dingsta", - tvirtina medikas. Sėkmingai įveikus pirmąjį etapą, siūloma atsisakyti ir popietinės cigaretės. Prireiks laiko, kol žingsnis po žingsnio iš "dienos meniu" išbrauksite visas cigaretes, o pajutę, kad savijauta puiki, tikrai nesiilgėsite cigaretės dūmo. Žinoma, ne visiems mesti rūkyti pavyks iš karto, galbūt vieną dieną įprotis parūkyti vėl paims viršų, tačiau dėl to nereikia sutrikti - verčiau nueikite pas gydytoją prašyti pagalbos.

Dovana, kuria galima pasidalyti

Miglė REMEŠEKEVIČIŪTĖ

Kraujas ir jo komponentai – viena svarbiausių gyvybę gelbstinčių priemonių sunkios ligos, traumos ar komplikuoto gimdymo atveju. Deja, vis dar nepavyksta pagaminti kraujo dirbtiniu būdu, todėl labai svarbu, kad nuolat atsirastų žmonių, neatsisakančių padovanoti kraujo. "Kraujo geriausia dovanoti jau dabar, nes rytoj gali būti per vėlu", - sako ilgametis kraujo donoras Rimvydas Žuklija.

"Kraujo geriausia dovanoti jau dabar, nes rytoj gali būti per vėlu", - sako ilgametis kraujo donoras Rimvydas Žuklija.

Autorės nuotr.

Kraujo duoti paskatino felčerė

Jovaro pagrindinėje mokykloje lietuvių kalbos mokytoju dirbantis kraujo donoras Rimvydas Žuklija sako, jog pirmąkart kraujo donorystei ryžosi vedinas smalsumo. Tuomet jam buvo 18 metų. Kaimelio, kuriame prabėgo Rimvydo vaikystė, medicinos punkte dirbo felčerė. Ji aktyviai agituodavo, aiškindavo, kalbėdavo apie kraujo donorystės svarbą, o galutinį sprendimą leisdavo priimti savo laisva valia. "Tai negi atsakysi, kai žmogus gražiai tave kalbina? - šypsosi Rimvydas. - Kaskart susirinkdavo nemaža grupelė įvairaus amžiaus žmonių. Visi kartu važiuodavome į Šilutės rajono centrą atlikti kilnios pareigos. Be to, ši išvyka suteikdavo progą pasižmonėti, pabendrauti."

Svarbiausia – padėti nelaimės ištiktajam

Anot kraujo donoro, tais laikais apie atlygį už duotą kraują nė minties nebūdavę, žmonės kraujo duodavę skatinami noro padėti kitiems. Medicinos punktai, įvairios organizacijos, kolektyvai lenktyniaudavo, kad kuo daugiau žmonių susidomėtų kraujo donorystės idėja. Davę kraujo, donorai buvo paskatinami dviem poilsio dienomis, kuriomis buvo galima pasinaudoti kitą dieną po procedūros arba pailginti savo kasmetes atostogas. Nemokami pietūs valgykloje buvo tarsi simbolinis aktas, suburiantis draugėn visus, pasukusius prasmingu donorystės keliu. Vėliau, po kiekvieno tokio apsilankymo pas medikus, kraujo donorų piniginės papilnėdavo keliomis dešimtimis litų, o ar imti juos, anot pono Rimvydo, buvo kiekvieno asmeninis apsisprendimas. "Galbūt žmogus mėnesio pabaigoje centus skaičiuoja, o namuose jo laukia gausi šeima, arba studentui pristigo pinigų, nes išgyventi vien iš stipendijos nėra paprasta, - svarsto donoras. – Tai nėra smerktina. Svarbiausia, kad dovanotas kraujas gelbsti gyvybes. Nė vienas nesame garantuotas, kad svetimo kraujo neprireiks mums patiems ar mūsų artimiesiems. Žinoma, yra žmonių, kurie dėl prastos sveikatos negali būti kraujo donorais. Kiti paniškai bijo adatos dūrio. Yra ir tokių, kurie kol kas nėra psichologiškai tam pasiruošę. Varu varydamas ar įkalbinėdamas nieko nepasieksi. Žmogus turi subręsti priimti vienus ar kitus sprendimus, tačiau kartais, deja, tik skaudi nelaimė atveria akis."

Vienkartinės priemonės garantuoja saugumą

Anot Rimvydo Žuklijos, seniau kraujo ėmimo procedūra būdavo egzotiškesnė nei dabar. "Apvilkdavo baltais chalatais trumpomis rankovėmis arba be jų, užmaudavo baltas kojines su raišteliais, užrišamais aukščiau kelių, - pasakoja donoras. – Dabar kur kas paprasčiau: patogiai įsitaisius ant kušetės, dūrio vieta, iš kurios bus imamas kraujas, kruopščiai nuvaloma dezinfekuojamuoju skysčiu ir paimama standartinė kraujo dozė."

Vienas svarbiausių šių laikų privalumų – vienkartinės kraujo surinkimo sistemos, absoliučiai visa tvarsliava ir kitos medicininės priemonės, pradedant adatėle, kuria duriama į pirštą, ir baigiant kraujo maišelių sistema, kurioje yra speciali sterili adata, naudojama tik konkrečiam donorui kraujo ėmimo metu. Tad žmogus, duodamas kraujo, negali užsikrėsti, nes vienintelis kontaktas yra per adatą su oda. Donoras tikina, jog jam neteko sutikti žmonių, kurie, duodami kraujo, būtų kuo nors užsikrėtę.

Davęs kraujo jaučiasi laimingesnis

"Davus kraujo, būna labai malonu ir gera, - sako Rimvydas. - Jaučiu ne tik moralinį pasitenkinimą, kad kažkam padėjau, bet ir visą organizmo pakilimą. Nei patį pirmą kartą, nei dabar, procedūros metu ar po jos, nėra buvę silpna, nors yra tekę matyti, kaip kiti, duodami kraujo, išblykšta ir ima skųstis silpnumu. Jeigu man pačiam būtų kada taip nutikę, manau, daugiau duoti kraujo nebūčiau drįsęs."

Donoras džiaugiasi, kad sveikata dar neteko skųstis, todėl nereikia kitų pagalbos prašyti, kol kas su džiaugsmu pats ją žmonėms dalija. Prieš keletą dienų bendradarbė pasiguodė Rimvydui, jog jos sesuo guli ligoninėje ir jai reikia kraujo, o jaunesnių giminių ar draugų, kurie galėtų būti donorais, ji neturinti. Donoras pažadėjo padėti, tik prašė, kad palauktų, mat visiškai neseniai jis jau atliko kilnią misiją, tad reikia laiko, kad atsistatytų normalus kraujo kiekis organizme, jog vėl galėtų duoti kraujo.

Gerumu reikia tikėti

Donoras tikina, jog be gerų žmonių pasaulis neišsilaikytų. Atsitikus nelaimei, padėti gal kas nors ir atsisako, tačiau dažniausiai žmonės kuo gali, tuo padeda, nes vienų gerumas vienoks, kitų - kitoks. Čia, anot pašnekovo, daug kas nuo žmogaus požiūrio priklauso. Savo gerumo Rimvydas nesureikšmina, nors nemokamai kraujo yra davęs net apie 80 kartų. "Tikslaus skaičiaus pasakyti negaliu, nes nevedu jokios apskaitos, - sako donoras. - Dažniausiai į kraujo centrą nueinu pats, tačiau būna, kad centro darbuotojai paskambina patys ir paprašo atlikti kilnią misiją, kadangi kraujo vis pritrūksta, ypač vasarą, kai dauguma išvyksta atostogauti. Porą kartų duoti kraujo nakties metu buvau iškviestas į reanimacijos skyrių, vadinasi, kažkam galbūt padėjau išgelbėti gyvybę. Tiesą sakant niekada nesmalsavau, kam atitenka mano kraujas."

Donorystė gali būti naudinga

Lietuvos bei kitų šalių ilgametė patirtis rodo, kad nuolatinė kraujo donorystė neturi neigiamos įtakos donorų sveikatai. Priešingai, tikriausiai ne kartą esate girdėję sakant, jog po kraujo davimo procedūros donorai jaučia jėgų antplūdį. Tai paaiškinama tuo, kad po procedūros organizme pagreitėja medžiagų apykaita ir kaulų čiulpai pradeda gaminti kraują. Manoma, kad pagreitėjus medžiagų apykaitai sulėtėja organizmo senėjimas. Be to, kraujo donorystė stiprina imunitetą. Yra įrodyta, jog reguliariai kraujo duodantys žmonės, stipriai nukraujavę sudėtingos operacijos ar avarijos metu, turi didesnę galimybę išgyventi nei žmonės, neduodantys kraujo. Vadinasi, duodami kraujo kitiems, galime išgelbėti save. Būti kraujo donoru naudinga ir dėl to, kad kraujas nemokamai ištiriamas dėl sifilio, AIDS, hepatito B ar C. Šie tyrimai, beje, yra gana brangūs. Jeigu dešimt metų keturis kartus per metus duosite kraujo (jo duoti galima kas du mėnesius), pelnysite garbės donoro vardą, leidžiantį prašyti valstybinės pensijos.

Vandens kokybė turi įtakos sveikatai

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Lietuvoje beveik milijonas gyventojų maistui ruošti vartoja šulinio vandenį. Daugelyje Europos šalių beveik 100 proc. gyventojų vartoja centralizuotai tiekiamą geriamą vandenį, o šachtiniai šuliniai naudojami tik kaip stilizuotos landšafto dizaino detalės. "Kol centralizuotai tiekiamas vanduo pasieks kiekvieną mūsų nedidelės valstybės gyventoją, belieka priminti žmonėms, kad pasirūpintų savo šulinio vandens kokybe patys ir nerizikuotų gerdami, jų pačių teigimu, labai skaidraus ir labai skanaus savo šulinio vandens, neįsitikinę, ar jis nėra pavojingai užterštas nitratais", - sako Šiaulių visuomenės sveikatos centro Sveikatos saugos skyriaus vedėja gydytoja Jūratė Karalevičienė.

Šiaulių visuomenės sveikatos centro Sveikatos saugos skyriaus vedėja gydytoja Jūratė Karalevičienė sako, kad saugiau gerti centralizuoto vandentiekio vandenį, nes jo kokybė nuolat tikrinama.

Autorės nuotr.

Šulinių vanduo užterštas labiau

Ar šulinio vanduo tinkamas gerti, išsisaiškinti galima atlikus vandens tyrimus. Šachtinių šulinių vandens tyrimai rodo, kad daugiau nei 50 proc. Šiaulių apskrityje ištirtų šulinių vanduo užterštas nitratais. Jais vanduo užteršiamas dėl to, kad į šulinį vanduo dažniausiai patenka iš arčiausiai žemės paviršiaus esančio vandeningo sluoksnio, kuriame esantis gruntinis vanduo mažiausiai apsaugotas nuo taršos. Deja, pagrindinis vandens teršėjas nitratais – pats žmogus, jo netinkamas ūkininkavimas, ypač kai sklypo plotas nėra didelis, bei veikla, susijusi su dirbamos žemės tręšimu organinėmis ir mineralinėmis trąšomis.

Mikrobinės taršos galima išvengti vandenį virinant, tačiau nitratai nepašalinami nei virinant, nei filtruojant įprastais buitiniais filtrais. Būtina žinoti, kad nitratais užterštas vanduo neturi specifinio skonio, kvapo ar spalvos, todėl, anot gydytojos, bet naudoti šachtinio šulinio vandenį, neatlikus reikiamų tyrimų, yra rizikinga. Nitratai ypač pavojingi nėščioms moterims, naujagimiams ir pirmų mėnesių kūdikiams. Nitratų toksiniam poveikiui labai jautrūs žmonės, turintys tam tikrų fermentų deficitą, sergantys anemija, širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo takų ligomis, senyvo amžiaus žmonės bei infekcinėmis ligomis sergantys vaikai.

Sutrinka organizmo aprūpinimas deguonimi

Nitratų toksinis poveikis atsiranda dėl nitratų redukcijos į nitritus. Pastarieji hemoglobiną, kuris aprūpina organizmą deguonimi, paverčia į methemoglobiną. Kai jo koncentracija kraujyje pasiekia 10 proc., pasireiškia klinikiniai methemoglobinemijos simptomai: kūdikį pradeda pykinti, jis vemia, dūsta, pamėlsta oda bei gleivinės. Laiku nesuteikus pagalbos, prasideda traukuliai ir kūdikis gali mirti. "Būtina žinoti, kad besilaukiant ar jau auginant kūdikį naudoti neištirtą šachtinio šulinio vandenį pavojinga ne tik sveikatai, bet ir gyvybei, - perspėja gydytoja. – Kūdikių maistui negalima pirkti bet kokį fasuotą vandenį. Būtina atkreipti dėmesį į etiketėje pateiktą informaciją, kurioje turi būti nurodyta nitratų, nitritų, natrio ir vario koncentracija, atitinkanti kūdikių maistui ruošti skirto vandens reikalavimus."

Suaugusiesiems nitratai labiau pavojingi ne dėl methemoglobinemijos galimybės, o dėl nitratų gebėjimo jungtis su aminais, nes susidaro kancerogeniniai junginiai - nitrozaminai bei nitrozamidai, padidinantys riziką susirgti onkologinėmis ligomis.

Laikykitės rekomenduojamų nurodymų

Anot vedėjos, daugėjant neprižūrimų šachtinių šulinių, atsiranda grėsmė ir giliau esantiems vandeningiems sluoksniams būti užterštiems, todėl neeksploatuojami šuliniai turi būti likviduojami. Šulinio vandens kokybę sąlygoja ir pats šulinio vietos parinkimas, įrengimas bei priežiūra. Norintys įsirengti šulinį, vietą jam turėtų parinkti aukštesnėje žemės sklypo dalyje, kuo toliau nuo taršos šaltinių. Rekomenduojami minimalūs atstumai nuo gyvenamojo namo – 7 m, nuo kanalizacijos tinklų – 15 m, nuo kompostavimo aikštelės, lauko tualeto, tvarto, kanalizuojamo vandenų rezervuaro – 25 m. Šulinys negali būti įrengiamas polaidžio vandenimis užtvindomoje teritorijoje, pelkėtoje vietovėsj. Įsirengę šulinį, neužmirškite pasirūpinti tinkama jo eksploatacija – vandeniui semti naudokite tik švarų kibirą, šulinį uždenkite sandariu dangčiu ir pan.

Ar tinkamas gerti?

Šulinio vandenį rekomeduojama išsitirti bent kartą per metus ir būtinai (jei tai atliekama) po šulinio dezinfekcijos. Jeigu vandens lygis šulinyje dažnai labai kinta, vandens tyrimus būtina atlikti dažniau. Šachtinio šulinio vanduo nemokamai tiriamas tik tuomet, jeigu jį vartoja nėščios moterys ir kūdikiai iki 6 mėn. amžiaus. Šulinio vanduo negali būti naudojamas maistui ruošti, kol tyrimais nepatvirtintas jo tinkamumas. Jeigu yra nustatomas padidintas nitratų kiekis, tokio vandens vartoti maistui negalima. Išsekus vandeniui šulinyje, tikimybė atsirasti didesnei taršai dar labiau padidėja, todėl toks vanduo neturėtų būti vartojamas. Anot gydytojos, dėl nuolatinės bei periodinės programinės priežiūros atliekant vandens tyrimus ir tokiu būdu užtikrinanat kokybiško vandens tiekimą, saugesnis yra centralizuotai tiekiamas vanduo.

Virinant kita sudėtis

Virintas vanduo mažai kuo geresnis už nevirintą, nes kuo ilgiau virimane, tuo labiau blogėja vandens kokybė. Virinant vandenį pašalinama mikrobinė tarša, tačiau kartu pašalinamos ir vandenyje esančios mineralinės medžiagos, labai svarbios žmogaus, ypač augančio vaiko organizmui. Dėl didelės nitritų ir nitratų koncentracijos pavojingiausia virinti šulinio vandenį, todėl vaikams gerti vien tik virintą vandenį nerekomenduojama, tuo labiau, kai vartojamas saugus centralizuotai tiekiamas geriamasis vanduo.

Rudas vanduo nekenkia

Kokybiškas vanduo yra skaidrus, bespalvis, neturintis specifinio skonio bei kvapo. Kiekvienam yra tekę matyti, kai atsukus čiaupą ima bėgti rudas vanduo. Neretai pagalvojame - ar toks vanduo nepakenks mūsų sveikatai? Gydytoja primena, jog ruda vandens spalva rodo padidėjusią bendrosios geležies koncentraciją. Geležis priskiriama prie indikatorinių rodiklių. Tai reiškia, kad šis metalas tiesiogiai nesietinas su kenksmingu poveikiu žmogaus sveikatai, tik parodo vandens savybes, geriamojo vandens ruošimo bei tiekimo technologiją.

Geležies koncentracija geriamajame vandenyje neturi viršyti 0,2mg/l, nors padidintas geležies kiekis randamas daugumoje Lietuvos vandenviečių. Geležies perteklius turi būti šalinamas (nugeležinimo įrenginiai) prieš patiekiant vartotojams. Daugeliu atvejų geležies perteklių sąlygoja pasenę vandentiekio tinklai bei mažas vandens tekėjimo greitis. Mokslinių studijų, kurios būtų įrodžiusios tiesioginį geležies, esančios vandenyje, poveikį sveikatai, nėra, tačiau literatūroje minimi odos alerginės reakcijos į padidėjusią geležies koncentraciją vandenyje atvejai, kai prausiantis dėl odos jautrumo, ypač maudant kūdikius, pažeidžiama oda.

Vartojame kokybišką vandenį

Anot Sveikatos saugos skyriaus vedėjos, Šiaulių, kaip ir visos Lietuvos, gyventojai, išskyrus gyventojus, kurie vartoja šulinių vandenį, aprūpinami saugiu, kokybišku geriamuoju vandeniu, tiekiamu iš giliųjų vandeningųjų klodų. Tokio vandens kokybei aplinkos tarša didesnės įtakos neturi, be to, savivaldybių institucijos įpareigotos aprūpinti gyventojus geriamuoju vandeniu. Šias savivaldybių funkcijas reglamentuoja Geriamojo vandens įstatymas.

Gyvenimas su ŽIV

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Žmogaus imunodeficito virusu – ŽIV - užsikrėtęs žmogus ilgai gali gerai jaustis, tačiau virusas nuolat dauginasi, pažeisdamas kraujo kūnelius. Leukocitų kiekis kraujyje lėtai mažėja, ir po kelerių metų, nusilpus imuninei sistemai, infekuotam asmeniui pasireiškia AIDS simptomai. Kaip neužsikrėsti ŽIV, o užsikrėtus laiku pradėti gydytis ir neužkrėsti kitų, pasakoja Šiaulių virusologinės laboratorijos medicinos biologė Vida Safonovienė.

Šiaulių virusologinės laboratorijos medicinos biologės Vidos Safonovienės teigimu, giliai įsišakniję stereotipai lemia neigiamą visuomenės požiūrį į infekuotuosius ŽIV.

Autorės nuotr.

Epidemiją reikia pažaboti

Specialistė sako, jog galime pasidžiaugti, kad esame mažo ŽIV paplitimo šalis. Dabar mūsų šalyje ŽIV infekuoti yra 1465 asmenys: 1227 vyrai ir 238 moterys. Šiaulių apskrityje gyvena 82 ŽIV infekuoti asmenys. Lietuvoje AIDS diagnozuota 213 asmenų, Šiaulių apskrityje užregistruota 11 AIDS sergančiųjų. Kaimyninėje Estijoje ŽIV nešiotojų yra daugiau nei 6000, Latvijoje – per 3000. Net 457 tūkstančiai ŽIV infekuotų žmonių gyvena Rusijoje. Pernai šioje šalyje užregistruoti 40,7 tūkstančio naujų ŽIV atvejų. Anot medikės, šie skaičiai rodo, jog ŽIV plinta sparčiai, tad sunerimti reikėtų visiems.

Didžiausią nerimą kelia narkomanai, platinantys ŽIV. Dauguma jų nė nesigydo, o tie, kurie gydosi, neįstengia laikytis režimo bei užmiršta laiku išgerti gydytojo paskirtus vaistus. Be to, narkomanai ŽIV sparčiai platina ir lytinių santykių metu. Medikė sako, jog šiuo metu ypač jaučiama narkomanų partnerių, kurie narkotikų nevartoja, užsikrėtusių ŽIV, didėjimo tendencija. "Žmonės turėtų vengti atsitiktinių lytinių santykių, - perspėja gydytoja, - o nenorintiems jų atsisakyti vertėtų pagalvoti apie apsaugos priemones lytinių santykių metu."

Užsikrėtusiajam ŽIV geriau tai žinoti

Žmonės vengia tikrintis, bijodami sužinoti baisią tiesą. Tai, anot gydytojos, visiškai suprantama, nes žmogui sunku susitaikyti su tuo, ko nebegali pakeisti. Dauguma išdrįsusiųjų ateiti atlikti kraujo tyrimą pirmą kartą taip ir nebegrįžta sužinoti lemtingo atsakymo. "Žmogus dingsta, nes jo širdelėj kirba negera nuojauta, - tikina medikė. – Mes žinome, kad ateis laikas ir jis vėl pas mus pasirodys, tačiau pražiopsojus ir laiku neužfiksavus momento, kai gydymas yra būtinas, liga sparčiai progresuoja. Tad nusprendęs delsti žmogus kenkia tik pats sau. Naudojant vaistus galima sustabdyti ligos progresavimą ir išlikti darbingam ne vieną dešimtmetį. Užsikrėtus ŽIV ir nesigydant, AIDS išsivysto maždaug po devynerių metų."

Bijo būti atstumti

Anot medikės, nėra paprasta pranešti žmogui, jog jis infekuotas ŽIV. "Tai labai sunkus momentas ne tik jam, bet ir mums", - sako gydytoja. Pasakiusios tyrimų rezultatus, virusologinės laboratorijos specialistės ŽIV nešiotojui pasiūlo pasikonsultuoti su ŽIV infekuotuosius gydančiu gydytoju. Deja, gydytoja nepamena nė vieno atvejo, kad infekuotasis būtų iškart priėmęs pasiūlymą: "Visi lyg susitarę kartoja tą pačią frazę: "Ateisime vėliau." Tik tas "vėliau" kartais tęsiasi labai ilgai ir neretai negrįžtamai pakenkia žmogaus sveikatai.

Situacija išties sudėtinga, nes veikia ne tik infekuotąjį, bet ir jo artmiausius žmones, tad žmogus išgyvena, kaip šią žinią reikės pranešti namiškiams. Prireikia nemažai laiko, kol žmogus suranda savyje jėgų tai pasakyti. "Merginos neišsigąsta infekuotų ŽIV vyrukų. Meilė įveikia visas kliūtis, todėl jeigu ji tikra, nereikia bijoti, jog būsi atstumtas, - tikina gydytoja. - Žinoma, žinia, kad žmogus, su kuriuo dalijatės savo kasdienybe, yra infekuotas, yra be galo skaudi, tačiau nereikia skubėti priimti lemtingų sprendimų. Leiskite jausmams nurimti, ir laikas viską surikiuos į savo vietas. Medicina dabar labai pažengusi į priekį, medicininių technologijų dėka galima įsodinti sveiką spermą moteriai į gimdą, tad galėsite nesibaimindami laukti šeimos padidėjimo netgi tuomet, kai jūsų mylimas žmogus infekuotas ŽIV."

Per 17 darbo metų medikei teko patirti ir itin skaudžių akimirkų. Gydytoja mena, kaip tyrimo atlikti atskubėjęs vyriškis atsakymo laukė virpėdamas iš nekantrumo – tiek svarbu jam buvo kuo greičiau sužinoti kraujo tyrimo rezultatus. Išgirdęs, jog tyrimas neigiamas, žmogus išsitraukė iš kišenės virvę ir prisipažino, kad jeigu būtų išgirdęs teigiamą atsakymą, tai nė nedvejodamas virvę ant kaklo būtų užsinėręs. Teigiamas pirminis AIDS testas dar nereiškia, kad pacientas yra užsikrėtęs ŽIV, todėl testas pakartojamas.

Anot medikės, šiuolaikinė laboratorinė įranga, kuria atliekamas AIDS testas, niekuo nesiskiria nuo Vilniuje esančios įrangos, tačiau teigiamas testo patvirtinimas atliekamas tik Lietuvos AIDS centre, kadangi tam reikalingi patvirtinimo reagentai, kurie yra itin brangūs, tad juos turėti kiekvienoje virusologinėje laboratorijoje būtų didelė prabanga.

Esame baimių įkaitai

Itin giliai įsišakniję stereotipai lemia visuomenės požiūrį į infekuotuosius ŽIV. Dauguma įsitikinę, jog tai negarbinga liga, dėl kurios kaltas tik pats ligonis bei jo gyvenimo būdas, todėl išgirdus, jog vyras infekuotas ŽIV, iškart kyla įtarimas, kad jis miega su vyrais arba vartoja narkotikų. "Pasakytum kam nors, kad sergi vėžiu, visi tave suprastų ir užjaustų, - tvirtina medikė, - bet pabandyk žmonėms pasakyti, jog esi infekuotas ŽIV, tuoj pat būsi pasmerktas ir paliktas nuošalėje. Visuomenė dar nėra subrendusi priimti ŽIV sergantį žmogų, tačiau lyginant žmonių požiūrį, koks buvo prieš 20 metų ir koks - dabar, jaučiamas nemažas poslinkis."

Nors dabartiniu metu informacijos apie ŽIV užsikrėtimo būdus tikrai netrūksta, žinia apie šią ligą daugeliui kelia baimę. Virusologinės laboratorijos specialistės nebijo laukiantiesiems pasiūlyti kavos ar arbatos puodelio. Galbūt todėl infekuotieji ŽIV jas pamalonina gėlėmis švenčių proga ar užsuka pasidalyti savo rūpesčiais. "Matote, esame gyvos ir sveikos, - juokiasi gydytoja, - nes užsikrėsti geriant kavą iš to paties puodelio neįmanoma. ŽIV neplinta oro lašeliniu būdu, per maistą ir vandenį, tad čiaudint, kosint ar bučiuojantis ŽIV neužsikrėsi. Taip pat neužsikrėsite ir buitinių kontaktų metu, todėl galite drąsiai gyventi tame pačiame bute su ŽIV infekuotu žmogumi bei naudotis tuo pačiu tualetu, vonia ar valgymo įrankiais."

Nenori būti pažinti

"Mieste dažnai tenka sutikti ŽIV infekuotų žmonių, tačiau iš elgsenos suprantu, kad jie nenori būti matomi, todėl niekada nepuolu su jais sveikintis, - pasakoja medikė. – Toks jų elgesys – sąmoningai pasirinktas savisaugos būdas. Žmonės vengia turėti papildomų problemų, todėl stengiasi apsaugoti save visais įmanomais būdais. Vos tik pravėrus virusologinės laboratorijos duris situacija pasikeičia – jie tampa malonūs ir kalbūs. Bendraudama su ŽIV užsikrėtusiaisiais pastebėjau, kad dauguma jų yra itin jautrūs bei nuoširdūs žmonės. Galbūt viruso dėka žmonės pradeda kitaip žiūrėti į gyvenimą."

Į virusologinę laboratoriją pasitikrinti dėl ŽIV užsuka ir jaunų lytiškai itin aktyvių merginų. Anot gydytojos, gvildenant jų problemas, tenka ne tik pasidžiaugti, bet ir motiniškai pasibarti, nes neretai visi pamokymai taip ir lieka neišgirsti.

Tikimasi sulaukti modernesnio gydymo

Gydytoja sako, jog pasitikrinti dėl ŽIV galima anonimiškai, tačiau norint gydytis reikalingi tikslūs asmens duomenys. "Tiems, kurie tikrai nori vartoti vaistus, dėl to nekyla jokių problemų, - tvirtina gydytoja. - Žmonės pasitiki mumis ir žino, kad informacija apie juos yra saugoma."

Vieno ŽIV užsikrėtusio paciento gydymas antiretrovirusiniais valstybės kompensuojamais vaistais kainuoja apie 30 tūkstančių litų per metus. Anot gydytojos, kol kas vakcinos, padedančios apsisaugoti nuo ŽIV, nepavyko išrasti. Šiuo metu atliekamos studijos su gyvūnėliais, siekiant sukurti vaistus, kuriuos tereikėtų naudoti kartą per du mėnesius. "Tai būtų didelis laimėjimas, kurio dėka žmogus nesijaustų priklausomas nuo vaistų, - sako gydytoja. - Šiuo metu antiretrovirusiniai vaistai geriami po 3-4 tabletes 2-3 kartus per dieną."

Siekiant sumažinti ŽIV viruso plitimą ir suvienyti ŽIV infekuotus žmones, ŽIV nešiotojai susibūrė į pozityviųjų grupę. Pagrindinis susibūrusiųjų į šią grupę tikslas – teikti psichologinę pagalbą likimo draugams, nes tik infekuotasis "su stažu", - patyręs daugybę išgyvenimų - gali padėti įveikti iškilusias problemas. Asmeninė jų patirtis leidžia greičiau pasiekti naujai užsikrėtusiųjų ŽIV širdis. "Norintys bendrauti turi visas tam reikiamas sąlygas, - sako gydytoja. – Čia nerasite nė vieno narkomano, grupėje lankosi tvarkingi, turintys šeimas infekuoti ŽIV žmonės."

Hepatito C virusas žudo iš lėto

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Pasaulyje hepatitu C yra užsikrėtę apie 170-200 mln. žmonių, iš kurių 8-9 mln. gyvena Europoje. Kasmet nustatoma apie 3-4 mln. naujų hepatito C atvejų. Statistika byloja, jog kasmet nuo šio viruso sukeltų ligų miršta apie pusę milijono žmonių. Manoma, kad 2015-aisiais, palyginti su 1990 metais, sergančiųjų hepatitu C JAV padaugės net keturis kartus, tad galima prognozuoti, kad panaši tendencija bus ir Europoje. Lietuvoje šiuo metu yra apie 50–70 tūkstančių lėtinio hepatito C nešiotojų, nors gydymo įstaigose užregistruota vos per tris tūkstančius sergančiųjų. "Maždaug keturi iš penkių ligonių, šiuo metu varstančių infekcinių ligų gydytojų bei gastroenterologų duris, šia liga užsikrėtė prieš 15-20 ar dar daugiau metų", – tvirtina Šiaulių apskrities ligoninės konsultacinėje poliklinikoje dirbanti gydytoja infektologė Gertrūda Arštikaitienė.

Šiaulių apskrities ligoninės konsultacinėje poliklinikoje dirbanti gydytoja infektologė Gertrūda Arštikaitienė sako, kad sergantieji ūminiu hepatitu C skundžiasi nuovargiu, pykinimu, bendru organizmo silpnumu, apetito stoka, o sergantieji lėtine forma dažniausiai jokių simptomų nejaučia.

Autorės nuotr.

Liga išaiškinama atsitiktinai

Lėtinis hepatitas C – tai lėtinis kepenų uždegimas, kurį sukelia hepatito C virusas. Anot infektologės, šis virusas buvo surastas gana neseniai – 1989 metais, nors apie jo egzistavimą buvo žinoma daug anksčiau. Tik 15-25 proc. užsikrėtusiųjų perserga geltine hepatito C forma, kitiems vystosi besimptomė hepatito C eiga, todėl pati liga nediagnozuojama. Dėl šios priežasties ūminė ligos forma po šešių mėnesių nuo užsikrėtimo išsivysto į lėtinę ir progresuoja po 10-40 metų. Daugelis pacientų apie ligą sužino atsitiktinai, kai į medikus kreipiasi dėl kokių nors kitų juos kamuojančių problemų.

"Tiriant ligonio kepenų fermentų aktyvumą bei atliekant kepenų tyrimą ultragarsu, ligą galima tik įtarti, nors atliekant specialius tyrimus galima rasti specifinius hepatitų žymenis, - pasakoja gydytoja. - Nustačius serologinius hepatito C žymenis galima įtarti, kad žmogus turėjo kontaktą su infekcijos sukėlėju. Siekiant patikslinti diagnozę, reikia rasti virusą kraujyje, nustatyti jo koncentraciją bei genotipą. Atsižvelgiant į tyrimo duomenis, atliekama kepenų biopsija, kurios metu specialia adata paimama kepenų ląstelių, nustatomas uždegiminio proceso aktyvumas ir atliekami kiti reikiami tyrimai, nes tik kompleksiškai įvertinus atliktų tyrimų rezultatus galima paskirti tinkamą gydymą."

Užsikrėtimo kelias

Hepatitu C užsikrečiama per užkrėstą kraują ir organizmo skysčius. Daugelis žmonių, kuriems pastaruoju metu diagnozuota liga, virusu užsikrėtė perpilant kraujo, persodinant organą, chirurginės intervencijos, inkstų dializės metu iki 1993 metų, kol nebuvo galimybių užtikrinti kraujo ir jo preparatų saugumo. Užsikrėsti tuo metu galėjo ir tie, kurie buvo kraujo ar plazmos donorai, kadangi tuomet buvo naudojami daugkartiniai švirkštai, flakonai. Nuo 1993 metų visi Lietuvos kraujo centrai turi aparatūrą, kuria tikrinamas donorų kraujas, todėl tokių užsikrėtimų nebepasitaiko. Anot gydytojos, virusiniu hepatitu C galima užsikrėsti naudojantis sergančiojo dantų šepetėliu, skutimosi peiliuku, žirklėmis, manikiūro reikmenimis, plaukų kirpimo mašinėle, darant tatuiruotes, akupunktūrą, veriant auskarus higienos reikalavimų neatitinkančiuose salonuose. Gydytoja sako sulaukianti nemažai šiuo virusu užsikrėtusio jaunimo, kažkada vartojusio narkotikų, arba tų, kurie darėsi tatuiruotę įstaigoje, naudojančioje daugkartinius instrumentus. Beje, tatuiruočių, grožio salonai iki šiol dar nėra pakankamai kontroliuojami, o kontroliuoti infekcijos plitimo, vartojant intraveniniuis narkotikus, net neįmanoma, todėl dabar Lietuvoje pagrindinis hepatitu C užsikrėtimo būdas yra per intraveninių narkotikų švirkštus. Anot infektologės, pakanka vos vieno su infekuotuoju "pasidalinto" švirkštu karto, ir tas kartas gali būti lemtingas. Hepatitu C galima užsikrėsti ir turint lytinių santykių su žmogumi, infekuotu hepatito C virusu. Pasitaiko, jog gydytojai šia liga užsikrečia gydydami traumas, įsidūrę ar įsipjovę. Neatmetama tikimybė, kad gimdymo metu per placentą vaisius hepatitu C gali užsikrėsti nuo motinos.

Lėtinės formos gali ir nejausti

Sergantieji ūmiu hepatitu C skundžiasi nuovargiu, pykinimu, bendru organizmo silpnumu, apetito stoka, pageltusia akių obuolių bei odos spalva, tamsia šlapimo spalva, kitais simptomais. Ligoniai, sergantys lėtine hepatito C forma, tvirtina, kad jaučiasi gerai, nepatiria jokių ligos sukeltų nepatogumų. Tačiau, anot gydytojos būna atvejų, kai jaučiamas silpnumas, nuovargis, pavalgius riebaus maisto skauda kepenis. Deja, infekuoti hepatitu C žmonės į medikus kreipiasi tik tuomet, kai kepenys jau būna smarkiai padidėjusios, kaupiasi skystis pilvaplėvės ertmėje arba dėl išsiplėtusių stemplės ar skrandžio venų prasideda kraujavimas virškinamajame trakte, išsivysčius kepenų cirozei.

Pažeidžia kepenis

Iš pradžių liga pasireiškia kepenų fibroze (kepenų randėjimu, kai kepenų ląstelių vietą užima jungiamasis audinys). Sunkiausia ligos stadija – kepenų cirozė, kuri per 20 metų išsivysto 20-30 proc. užsikrėtusiųjų. 10-20 proc. ligonių, praėjus 20 metų nuo užsikrėtimo, pasveiksta savaime, o 1-4 proc. sergančiųjų kepenų ciroze išsivysto kepenų vėžys – hepatoceliulinė karcinoma. Tuomet ligoniui sunku kuo nors padėti, išgelbėti jį galėtų tik kepenų persodinimas. Pasaulio gastroenterologų organizacijos duomenimis, hepatoceliulinė karcinoma yra trečia pagal dažnį mirties nuo šių ligų priežastis.

Gydytoja sako, jog ligai bei jos eigai labai didelę reikšmę užsikrėtimo metu turi žmogaus amžius – kuo vyresnis ligonis, tuo mažiau galimybių jam pasveikti. Jeigu žmogus hepatitu C užsikrečia nebūdamas 20 metų, tai tikimybė, kad jam išsivystys kepenų cirozė, yra itin maža – tai gali trukti net iki 40 metų. Žinoma, tai priklauso nuo to, kiek ligonis vartoja alkoholio, ar nėra nutukęs, nerūko, nėra užsikrėtęs kitais virusais. Hepatitu C užsikrėtusiems vyresniems nei 50 metų asmenims kepenų cirozė gali išsivystyti per 10 metų. Kritinė amžiaus riba – 65 metai.

Pailginkite savo gyvenimą

Pradėjus gydyti, pats žmogus turi jausti atsakomybę ir nenusižengti paskirtam gydymo režimui. Pacientui kategoriškai draudžiama vartoti alkoholio, nes jis dar labiau pažeidžia virusų paveiktas kepenis ir pablogina ligos eigą. Be to, reikia stengtis numesti antsvorį bei riboti riebaus maisto vartojimą. "Prieš gydymą reikia įsitikinti, ar pacientas nesirgo depresija, nesigydė psichiatrijos ligoninėje, nes medikamentai paūmina buvusią depresiją arba ją sukelia. Todėl prieš pradėdamas gydyti gydytojas informuoja pacientą apie galimą gydymo poveikį, kad pacientas būtų tam pasiruošęs. Itin svarbu, kad sergantįjį palaikytų jo artimieji, - pasakoja infektologė. - Taip pat labai svarbu, kad ligonis nenutrauktų gydymo ar pats nepradėtų koreguoti gydytojo paskirtos vaisto dozės. Visas 48 gydymo savaites gydytojas atidžiai stebi ligonį, skiria būtinus tyrimus ir koreguoja vaisto dozę."

Išgydomi trys iš penkių ligonių

Svarbiausia – anksti nustatyti diagnozę ir nedelsiant pradėti gydytis. Tik tuomet bus galima išvengti sunkių ligos komplikacijų. Gydymo sėkmė ypač priklauso ir nuo viruso genotipo bei jo kiekio organizme. Gydytoja sako, jog šiuo metu yra gana efektyvių šios sudėtingos ligos gydymo metodų. Pats pažangiausias gydymo būdas – pegiliuoti interferonai, leidžiami kartą per savaitę su ribavirino kapsulėmis. Vartojant tokius vaistų derinius, ilgalaikė remisija pasiekiama 3 iš 5 pacientų, o tai, anot infektologės, yra labai daug. Gydymas pegiliuotų interferonų ir ribavirino deriniu Europos Sąjungoje buvo patvirtintas 2003 metais, o teigiamo jo poveikio tikimybė yra nuo 60 iki 80 proc., priklausomai nuo to, kokia yra viruso atmaina, t. y. genotipas.

Šalyje paplitusios I, II ir III hepatito C viruso atmainos. Esant II ar III atmainai, pasveikimo procentas gali būti netgi 90 proc., tačiau užsikrėtus I hepatito C genotipu – piktybine atmaina - tikimybė pasveikti po metų gydymo kurso yra tik apie 40 proc. "Šiuo metu jau patvirtinta nauja hepatito C gydymo metodika, pagal kurią pegiliuotas interferonas bus skiriamas anksčiau negydytiems ligoniams, - sako gydytoja. – Pegiliuotas interferonas jau metus yra įtrauktas į kompensuojamųjų vaistų sąrašą. Tai labai svarbu, nes gydymas, trunkantis 24 ar 48 savaites, kainuoja labai daug. Gydymas išties yra labai ilgas ir sudėtingas. Negydomas ligonis jaučiasi patenkinamai, bet pradėjus vartoti vaistus galimos įvairios pašalinės reakcijos, tad ligonio būklė bei gyvenimo kokybė gali pablogėti. Gydymas gali sukelti nepageidaujamą poveikį, tačiau tokia reakcija rodo, kad veikdami vaistai naikina ligą sukėlusį virusą. Deja, skiepų nuo virusinio hepatito C nėra."

Erkių platinamos ligos ir mūsų elgesys siekiant jų išvengti

Marijus MOTIEJŪNAS, gydytojas

Beveik prieš keturis dešimtmečius buvo nustatyta, kad Lietuvoje yra erkių, užksikrėtusių labai pavojingu virusu, sukeliančiu galvos ir nugaros smegenų uždegimą – erkinį encefalitą. Nuo šios ligos ir mirštama, ir pasveikstama, deja, visiškai pasveiksta (be liekamųjų reiškinių) tik trečdalis (36,6%) ligonių, o kitiems pasireiškia įvairaus pobūdžio negalavimai, kartais net labai sunkūs. Dėl ligos sunkumo, sunkių ir stabilių jos pasekmių bei mažų medicinos galimybių erkinis encefalitas laikomas viena sunkiausių Lietuvoje pasitaikančių užkrečiamųjų ligų.

Kadangi efektyvių vaistų prieš virusus, taigi ir prieš erkinį encefalitą, dar neišrasta, svarbiausia apsisaugoti nuo šios ligos, taigi ir nuo sunkių jos pasekmių. Visuose Lietuvos rajonuose ir miestų priemiesčiuose (kai kur – net miestų teritorijų ribose) pavojus užsikrėsti yra realus: net 41 Lietuvos rajone nustatytas ligos užkratas – encefalito virusas; likusiuose trijuose toks pat rezultatas – tik laiko klausimas, nes ir juose vietiniai sirgo šia liga.

Svarbiausia ir kol kas vienintelė profilaktikos priemonė, apsauganti nuo erkinio encefalito, yra skiepai. Skiepytis būtina du kartus 1–3 mėnesių intervalu. Šiuo metu pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, pasiskiepyti jau galima ir pagal vadinamąją sutrumpintą vakcinacijos schemą, kuomet antikūnai prieš erkinio encefalito virusą atsiranda gerokai anksčiau, tačiau tuomet skiepytis būtina ne du, o tris kartus, todėl tai kainuoja trečdaliu brangiau. Dukart pasiskiepijus, apsisaugoma nuo ligos vienerius metus, tačiau jeigu po metų pasiskiepijama dar kartą vienkartiniu skiepu, atsparumas ligai pailgėja dar trejus metus.

Kitas realus pavojus, įsisiurbus erkei – susirgti Laimo liga. 1987 m. mokslinės ekspedicijos metu (Panevėžio r.) mums diagnozavus pirmąjį Lietuvoje Laimo liga sergantį ligonį ir per artimiausius metus nustačius daugelyje šalies rajonų gamtinius šios ligos židinius, kasmet nuosekliai didėjo registruojamasis sergamumas Laimo liga. Jei erkiniu encefalitu Lietuvoje kasmet suserga šimtai žmonių, tai Laimo liga susirgusieji skaičiuojami keturženkliais skaičiais. Nors nuo Laimo ligos specifinės profilaktikos (skiepų) nėra, ši liga, skirtingai nei erkinis encefalitas, pirmosiomis ligos stadijomis palyginti lengvai gydoma, taigi šiuo atveju svarbiausia neužleisti šios klastingos, daug bendrų požymių su sifiliu turinčios ligos. Pražiūrėta Laimo liga, lėtai progresuodama, trunka metų metus ir neretai baigiasi sunkiu invalidumu.

Pagrindinė priemonė, galinti apsaugoti nuo šios ligos, yra savęs stebėjimas. Būnant ar pabuvus miške, būtina apžiūrėti savo kūną ir pašalinti rastą erkę, o pamačius raudonę (ji gali atsirasti po kelių dienų, savaičių ar mėnesių) – nedelsiant kreiptis į gydytoją. Labai svarbu ištrauktą erkę skubiai ištirti, ar ji nėra Laimo ligos užkrato – borelijų – nešiotoja. Ištraukti erkę reikia specialiomis replytėmis, kurias įsigyti galima gydymo įstaigoje arba vaistinėje. Ištrauktą erkę reikia įdėti į švarų buteliuką su šviežios žolės lapeliais, paimtais toliau nuo automobilių kelio, užkimšti vatos ar marlės kamšteliu ir, kol pristatysite į laboratoriją, laikyti šaldytuve.

Nesant erkės, užsikrėtimą Laimo liga galima nustatyti dar nepasireiškus ligai - reikia atlikti laboratorinius diagnostinius tyrimus. Būtina paimti du kraujo mėginius: kuo greičiau, įsisiurbus erkei, ir po 3–4 savaičių. Ištyrus abu kraujo mėginius ir jų rezultatus palyginus bus konstatuota, ar žmogus užsikrėtė Laimo liga. Teisingai įvertinti tyrimo rezultatus tegali gydytojas. Nustačius užsikrėtimą, skirtas trumpas prevencinio gydymo kursas visuomet užkirs kelią galimai ligai.

Radikaliausia priemonė, siekiant išvengti erkių ir jų platinamų ligų, ko gero, yra teritorijos nukenksminimas. Teritorijos nukenksminimas (nuerkinimas) vyksta trim etapais. Pirmasis – dezinsekcija. Tai teritorijos išpurškimas akaricidinėmis (graik. "akarus" – erkė), t. y. erkes žudančiomis, priemonėmis. Šios akaricidinės priemonės veikia tik erkes - nenuodija aplinkoje esančios augmenijos bei gyvūnijos. Akaricidinės priemonės registruotos ES. Šio etapo metu kartu su dezinsekcija atliekama ir deratizacija – smulkiųjų graužikų naikinimas. Būtent jie yra erkių ir ligų, platinamų erkių, pernešėjai. Vykdant deratizaciją, rekreacijos objekto teritorijoje išklojami specialūs vamzdžiai su užnuodytomis kruopomis. Vamzdžiai apsaugo, kad kruopų nesulestų paukščiai bei nuodų neišplautų lietus.

Antras etapas prasideda praėjus 30-35 dienoms po pirminio teritorijos paruošimo. Atliekama pakartotinė dezinsekcija, nes to reikalauja pasaulyje patvirtintos židinių nukenksminimo metodikos, bei surenkami pirmajame etape deratizacijai panaudoti specialūs vamzdžiai. Trečias etapas prasideda praėjus 10–15 dienų po antrosios dezinsekcijos. Prieš pirmąjį etapą ir šio etapo metu erkės renkamos, siekiant nustatyti jų gausos indeksą bei atlikto darbo efektyvumą.

Erkių platinamų ligų galima išvengti, tereikia pasinaudoti visomis jų profilaktikos galimybėmis.

Darbas, kuriame labiausiai reikia širdies

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, pasaulyje bet kurią minutę į pagalbą žmogui pasirengę atvykti apie šešis milijonus slaugos specialistų. Lietuvoje dirba daugiau nei 30 tūkstančių šios medicinos srities atstovų. 10 tūkstančių šalies gyventojų tenka 76 slaugytojos, Latvijoje – 52, Estijoje – 85. ES slaugos srityje dirbančių specialistų vidurkis - 77 slaugytojai 10 tūkstančių gyventojų. "Šiuolaikiniame pasaulyje slaugytojai yra viena didžiausių sveikatos priežiūros specialistų grupių", - sako Šiaulių apskrities ligoninės II chirurgijos skyriaus vyriausioji slaugos administratorė, Lietuvos slaugos specialistų organizacijos direktorė Regina Noreikienė.

Profesinę dieną gegužės 12-ąją minės slaugos specialistės (iš kairės į dešinę): Regina Noreikienė, Inga Budrienė, Daiva Juškevičienė ir Džiuljeta Žalienė.

Į sveikatą būtina investuoti

Kasmet gegužės 12-ąją pasaulio slaugytojai mini profesinę šventę – Tarptautinę slaugytojo dieną. Šių metų tema – "Užtikriname kokybę, tarnaujame bendruomenėms: slaugytojos vadovauja sveikatos priežiūros naujovėms". Tačiau sveikatos priežiūros sistemos biudžeto mažinimas, personalo atleidimas iš darbo, sumažintas slaugos studentų kiekis bei kitos šiuo metu aktualios problemos, anot R. Noreikienės, veda link nesaugių paslaugų bei nesaugios sveikatos priežiūros.

Europos slaugytojų asociacijų federacija (ESAF) kreipiasi į šalių vadovus bei finansų ministrus, prašydama investuoti ir saugoti sveikatos bei socialines paslaugas, nemažinant biudžeto, ruošti sveikatos priežiūros resursus, bet jų nemažinti, finansiškai remti tas šalis nares, kurioms teko sunkiausias smūgis. ESAF, apibendrindama dabartinę situaciją, pabrėžė, jog "mes esame recesijos pradžioje, kuri neigiamai sąlygos sveikatą, jeigu nebus imtasi veiksmų".

Darbo vertė neįkainojama

Pavaduotoja slaugai Inga Budrienė sako, kad ligoninėje reikalingos ne tik teorinės, bet ir praktinės žinios. Pernai iš devynių, ligoninėn dirbti kviestų jaunų slaugytojų, pavyko prikalbinti tik dvi. Dauguma studijas baigusių slaugytojų emigruoja į ES šalis, kur, išlaikiusios testus, sėkmingai dirba ligoninėse.

Anot slaugytojų profesinės sąjungos pirmininkės Daivos Juškevičienės, slaugytojos darbas sunkus fiziškai ir morališkai, nes ji pacientą slaugo visą parą, tarsi kempinė sugerdama ne tik ligonio, bet ir jo artimųjų emocijas. "Gerai, jeigu kolegos tave supranta ir palaiko, tačiau būna, kad vietoj laukiamo patarimo ima ir apšaukia, - sako pirmininkė. - Jaunystėje mes visos ne vieną ašarą nubraukėme, kol įgijome praktikos ir išmokome operatyviai išspręsti iškilusias problemas. Slaugytojos darbą vertina tas, kuriam pačiam yra tekę slaugyti savo artimą. Ligonio slauga reikalauja ne tik ištvermės, bet ir tolerancijos, kantrybės, fizinės jėgos, žinių. Tai neįkainojamas darbas. Mes tarsi mamos, o jei nori būti gera mama, turi atiduoti visą savo širdį. Juk pačios turime šeimą, vaikų, draugų, kolegų, kuriems taip pat reikia dalelės mūsų širdies."

"Mes irgi jaučiame ekonominį bei finansinį sunkmetį, - prisipažįsta D. Juškevičienė. - Reorganizuojant Akušerijos skyrių, atleista vienuolika slaugytojų. Jeigu sunkmetis užsitęs, o sveikatos priežiūrai skirtas finansavimas ir toliau mažės, vėl atleis slaugytojus iš darbo. Tai pablogintų teikiamų slaugos paslaugų pacientams kokybę, nes darbo krūvis nemažėja. O kur dar dokumentacijos pildymas! Nors kiekviename skyriuje trūksta slaugytojų, mažėjantis biudžeto mažinimas neleidžia priimti ką tik medicinos mokslus baigusių slaugytojų. Padėtis išties sudėtinga, tačiau mes - "tarybinės", todėl tvirtai tikime, kad išgyvensime. Kalbama, kad atlyginimai mažės, tačiau slaugytojų atlyginimai ir taip maži – vidutinis slaugytojos uždarbis, neatskaičius mokesčių, siekia vos 1300 Lt. Slaugytojų padėjėjoms mokamas minimalus atlyginimas. Galima tik pasidžiaugti, kad nors atlyginimai kuklūs, savo darbą slaugytojos atlieka dorai, svarbiausia – nepamindamos žmogiškumo."

Į darbą - lyg į šventę

Nors skyriuje darbo krūvis didelis, tačiau kaskart į darbą su malonumu atskubanti bendrosios praktikos slaugytoja Džiuljeta Žalienė šypsosi, nes jaučiasi esanti savo vėžiose. Prieš 26 metus baigusi mokslus medicinos mokykloje, ji buvo pakviesta dirbti į II chirurgijos skyrių, kur dirba iki šiol. "Kiekviename skyriuje yra savita darbo specifika, tačiau chirurgijos skyriuje niekada nestinga gyvybingumo, - pasakoja slaugytoja. - Čia nuolat verda intensyvus darbas. Be to, čia nuostabus kolektyvas, o tai turi įtakos geram darbui. Jeigu nedirbčiau slaugytoja, manau, būčiau mokytoja ar darželio auklėtoja. Slaugytojos darbas panašus į šias specialybes, nes mes ne tik slaugome ligonius, bet slaugos subtilybių mokome ir jų artimuosius. Darbe l