Archyvas
spausdinti
2012-08-03
Sveikata
Me­dus – ver­tin­giau­sias vais­tas iš gam­tos

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Nuo neat­me­na­mų lai­kų me­dus žmo­nėms bu­vo ne tik gar­du­my­nas, bet ir vais­tas nuo vi­sų li­gų. Se­no­vės grai­kai ti­kė­jo, kad jis ga­li pail­gin­ti gy­ve­ni­mą, su­teik­ti žva­lu­mo ir iš­sau­go­ti dar­bin­gu­mą iki ži­los se­nat­vės. Ang­li­jos rū­mų da­mos iš­trink­tus plau­kus tep­da­vo me­du­mi, kad šie bū­tų svei­ki ir bliz­gė­tų. Pran­cū­zi­jos jau­na­ve­džiai, ti­kė­da­mie­si bū­ti vai­sin­gi, mė­ne­sį ger­da­vo me­daus gė­ri­mus. Taip at­si­ra­do „me­daus mė­nuo“. Lie­tu­viai taip pat dau­ge­lį li­gų re­ko­men­duo­ja gy­dy­ti me­du­mi, po kruo­pe­ly­tę su­ne­šio­tą iš įvai­rių au­ga­lų.

Vais­tas nuo vi­sų li­gų

Svei­kos gy­ven­se­nos pro­pa­guo­to­jas, bi­ti­nin­kas Jo­nas Pet­ru­tis tvir­ti­na, kad svei­ka­tai stip­rin­ti rei­kia nau­do­ti tik na­tū­ra­lų ko­ky­biš­ką me­dų, ku­ris tu­ri bū­ti rei­kia­mos kon­sis­ten­ci­jos, ge­ro sko­nio, be pa­ša­li­nių kva­pų. Per pa­rą bi­ti­nin­kas pa­ta­ria per 3-4 kar­tus su­val­gy­ti 50-100 g me­daus.

„No­rė­da­mi pa­dė­ti or­ga­niz­mui leng­viau įsi­sa­vin­tų me­dų, iš­tir­pin­ki­te jį šil­ta­me vi­rin­ta­me van­de­ny­je. Me­dus, ypač lie­pų, var­to­ja­mas vir­šu­ti­nių kvė­pa­vi­mo ta­kų už­de­gi­mo at­ve­jais kaip an­ti­bak­te­ri­nė ir ko­su­lį ma­ži­nan­ti prie­mo­nė“, – sa­ko bi­ti­nin­kas ir siū­lo se­niau ge­rai ži­no­tą, tik da­bar šiek tiek pri­mirš­tą re­cep­tą. Rei­kia cit­ri­ną pa­vi­rin­ti ke­le­tą mi­nu­čių, kol su­minkš­tės ode­lė, sul­tis iš­spaus­ti į stik­li­nę, įpil­ti du val­go­muo­sius šaukš­tus gli­ce­ri­no, iš­mai­šy­ti, iki stik­li­nės vir­šaus pri­pil­ti skys­to me­daus, vėl iš­mai­šy­ti. Ko­sė­jant silp­nai, prieš nak­tį re­ko­men­duo­ja­ma iš­ger­ti ar­ba­ti­nį šaukš­te­lį šio mi­ši­nio. Jei ko­su­lys stip­res­nis, do­zė ga­li bū­ti di­des­nė. Siū­lo­ma gy­do­mo­ji prie­mo­nė nau­din­ga tiems, ku­riems ki­tos ne­pa­de­da.

Me­dus leng­vi­na ki­tų vais­tų įsi­sa­vi­ni­mą, švel­ni­na jų ša­lu­ti­nį po­vei­kį, su­ma­ži­na skran­džio sul­čių rūgš­tin­gu­mą. Šis dau­ge­lį vais­tų len­kian­tis na­tū­ra­lus pro­duk­tas pa­de­da ir ta­da, kai skran­džio sul­ty­se rūgš­ties trūks­ta, tik tuo­met me­dų val­gy­ti rei­kia 10 min. prieš val­gį, už­ge­riant šal­tu van­de­niu. Me­dus re­ko­men­duo­ja­mas ser­gant skran­džio opa­li­ge, tik gy­dan­tis me­du­mi, anot bi­ti­nin­ko, rei­kia bū­ti kant­riems, nes gy­dy­mas trun­ka ke­le­tą mė­ne­sių. Me­daus tir­pa­las ypač tin­ka se­ny­vo am­žiaus žmo­nėms žar­ny­no pe­ris­tal­ti­kai suak­ty­vin­ti, tu­rint po­lin­kį vi­du­riams už­kie­tė­ti. Be to, jis ge­ri­na ke­pe­nų funk­ci­ją, ska­ti­na tul­žies nu­te­kė­ji­mą, pa­de­da įveik­ti lė­ti­nes ke­pe­nų li­gas.Va­ka­re iš­ger­tas me­daus tir­pa­las ypač tin­ka ner­vin­giems žmo­nėms, nes yra įro­dy­ta, kad re­tie­ji me­daus jun­gi­niai, fer­men­tai, vi­ta­mi­nai ir or­ga­ni­nės rūgš­tys tei­gia­mai vei­kia žmo­gaus ner­vus. Tiems, ku­rie nak­tį sun­kiai už­mie­ga ar­ba už­mi­gę grei­tai pra­bun­da, bi­ti­nin­kas pa­ta­ria po va­ka­rie­nės už­si­gar­džiuo­ti šaukš­tu me­daus. Ne iš pirš­to lauž­tos kal­bos, kad duo­dant me­daus tir­pa­lo vai­kams, šie spar­čiau au­ga, bū­na at­spa­res­ni in­fek­ci­nėms li­goms, ge­riau virš­ki­na­mas mais­tas. Bi­ti­nin­kas sa­ko, kad ver­ta ti­kė­ti ir žen­še­nio šak­nies bei me­daus ant­pi­lo, var­to­ja­mo nuo neat­me­na­mų lai­kų, kaip am­žių il­gi­nan­čios prie­mo­nės, ste­buk­lin­go­mis ga­lio­mis.

Re­tas ku­ris nė­ra val­gęs ko­ri­nio me­daus. To­kį me­dų rei­kia kram­ty­ti kaip kram­to­mą­ją gu­mą, ži­no­ma, vaš­ko neišsp­jau­ti, o su­rink­ti. Kram­tant sei­lės tir­pi­na ak­ty­vią­sias vaš­ko me­džia­gas, ku­rios tei­gia­mai vei­kia dan­tis. Su me­du­mi kram­to­mas vaš­kas vei­kia ir kvė­pa­vi­mo ta­kus. Ti­ki­ma, kad iki 16 me­tų kram­čiu­sie­ji me­dų su ko­riais be­veik ne­ser­ga slo­ga ar ki­to­mis vir­šu­ti­nių kvė­pa­vi­mo ta­kų li­go­mis. „Mū­sų pro­tė­viai val­gė me­dų su ko­riais ir duo­ne­le, gal­būt net ir su pe­rais, to­dėl il­gai iš­sau­go­da­vo svei­kus dan­tis“, – svars­to bi­ti­nin­kas.

Trūks­ta tin­ka­mo po­žiū­rio į gam­tos do­va­nas

Anot bi­ti­nin­ko, žmo­nės dar ma­žai ži­no apie žie­da­dul­kių, pi­kio, bi­čių duo­ne­lės, pie­ne­lio ge­rą­sias sa­vy­bes ir jų įta­ką or­ga­niz­mui. „Na­muo­se tu­rė­tų bū­ti ne tik me­daus, bet ir bi­čių duo­ne­lės, pie­ne­lio, pi­kio, žie­da­dul­kių. Vis­ką, kas yra avi­ly­je, ga­li­ma pa­nau­do­ti žmo­nių svei­ka­tos la­bui“, – sa­ko bi­ti­nin­kas. Vi­si šie pro­duk­tai – de­tok­si­ka­ci­jos, imu­ni­te­to ap­sau­gos prie­mo­nė, hor­mo­nas, na­tū­ra­lūs an­ti­bio­ti­kai.

Bi­čių pie­ne­lis yra la­bai nau­din­ga ir bio­lo­giš­kai ak­ty­vi, bet dau­ge­lio neį­ver­tin­ta me­džia­ga. Tai gels­va, ait­ri, rūgš­to­ka ty­re­lė, ku­rios di­džiau­sią da­lį su­da­ro van­duo. Moks­li­nin­kai su­skai­čia­vo, kad ja­me yra 11,15% bal­ty­mų, 8,94% ang­lia­van­de­nių, 5,61% rie­ba­lų ir 0,81% mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų, vi­sos žmo­gaus or­ga­niz­mui bū­ti­nos ami­no rūgš­tys, vi­si B gru­pės vi­ta­mi­nai, yra vi­ta­mi­no C, vi­ta­mi­no A pro­vi­ta­mi­no ka­ro­ti­no, pan­to­te­no rūgš­ties. Bi­čių pie­ne­lis itin ver­ti­na­mas dėl sti­mu­liuo­jan­čio sme­ge­nų po­vei­kio. Jo dė­ka pa­ge­rė­ja sa­vi­jau­ta, dar­bin­gu­mas.

„Vi­si bi­čių pro­duk­tai pa­de­da įveik­ti stre­są, ta­čiau bi­čių pie­ne­lis su stre­su su­si­do­ro­ja veiks­min­giau­siai, – už­tik­ri­na bi­ti­nin­kas. – Jį rei­kia lai­ky­ti šal­dy­mo ka­me­ro­je, prieš var­to­jant išė­mus pa­lai­ky­ti 2-3 min. kam­ba­rio tem­pe­ra­tū­ro­je. Rei­kia stik­li­ne men­te­le paim­ti ry­žio dy­džio ga­ba­lė­lį, įsi­dė­ti po lie­žu­viu, o in­dą vėl įdė­ti į šal­dy­tu­vą. Po lie­žu­viu ge­riau­sia lai­ky­ti tol, kol vi­siš­kai iš­tirps ir bus nu­ry­tas su sei­lė­mis.“

Žie­da­dul­kės – rū­ka­lių or­ga­niz­mui stip­rin­ti

Mėgs­tan­tiems dū­mą bi­ti­nin­kas pa­ta­ria val­gy­ti me­dų su žie­da­dul­kė­mis ar­ba bi­rias žie­da­dul­kes, ku­rio­se yra itin daug vi­ta­mi­nų, ypač C, A, E, ir an­tiok­si­dan­tų, itin svar­bių vė­žio li­gų pro­fi­lak­ti­kai. „Įvai­rių rū­šių žie­da­dul­kių iš­vaiz­da ir su­dė­tis ski­ria­si, to­dėl var­to­jant ne­de­rė­tų ap­si­ri­bo­ti tik vie­nos rū­šies žie­da­dul­kė­mis“, – pa­ta­ria bi­ti­nin­kas.

Šis pro­duk­tas ge­ri­na ape­ti­tą, nor­ma­li­zuo­ja virš­ki­ni­mo trak­to funk­ci­ją, vei­kia krau­jo ga­my­bos or­ga­nus, di­di­na he­mog­lo­bi­no ir erit­ro­ci­tų kie­kį krau­jy­je, to­dėl ypač tin­ka ser­gant ma­žak­rau­jys­te. Žie­da­dul­kes pa­tar­ti­na čiulp­ti bur­no­je ir tik ta­da nu­ry­ti ar­ba var­to­ti su­mai­šy­tas su me­du­mi. Ga­li­ma iš­va­ka­rė­se ar bent ke­lias va­lan­das pa­merk­ti stik­li­nė­je van­dens, kad iš­brink­tų bran­duo­liai, ir ger­ti pa­pil­do­mai už­ge­riant. Tin­ka var­to­ti su rūgš­čiais pie­no pro­duk­tais, jo­gur­tu, rūg­pie­niu, nes or­ga­niz­mas pui­kiai pa­si­sa­vi­na juo­se esan­čią pie­no rūgš­tį, ku­ri re­gu­liuo­ja skran­džio ir žar­ny­no veik­lą. Žie­da­dul­kes ska­nu  val­gy­ti ir su ja­vai­niais.

Ne tik su­si­rgus

Kom­piu­te­riu dir­ban­tiems, ne­re­gu­lia­riai val­gan­tiems, pa­gy­ve­nu­siems ir se­niems žmo­nėms bi­ti­nin­kas pa­ta­ria val­gy­ti bi­čių duo­ne­lę, ku­rio­je daug B gru­pės, A, E, PP, C vi­ta­mi­nų, se­le­no, cin­ko, ge­le­žies, to­dėl stip­ri­na re­gė­ji­mą, at­min­tį ir klau­są. Ji iš­si­ski­ria an­ti­mik­ro­bi­niu, an­ti­tok­si­niu, prieš­gry­be­li­niu po­vei­kiu, pui­kiai at­ku­ria bak­te­ri­jų pu­siaus­vy­rą žar­ny­ne.

„Tai la­bai ver­tin­gas pro­duk­tas, tu­rin­tis be­veik vi­sas su­ba­lan­suo­tas mais­to me­džia­gas, rei­ka­lin­gas or­ga­niz­mui, o sa­vo ka­lo­rin­gu­mu pri­lygs­tan­tis mil­tams, ry­žiams ar žir­niams“, – sa­ko bi­ti­nin­kas.

Svei­kiems žmo­nėms per die­ną pa­kan­ka 1-2 šaukš­te­lių bi­čių duo­ne­lės. Jei virš­ki­ni­mo sis­te­ma jaut­res­nė, bi­čių duo­ne­lę ge­riau var­to­ti iš­tirp­dy­tą.

Pi­kis da­ro ste­buk­lus

Bi­čių pi­kis – nuo me­džių pum­pu­rų, jau­nų ša­ke­lių, la­pų su­rink­ta sa­kin­ga gel­to­nos ar žals­vos spal­vos ma­lo­naus kva­po bio­lo­giš­kai ak­ty­vi me­džia­ga. Kuo jis se­nes­nis, tuo spal­va tam­ses­nė. Veiks­min­gas gy­do­mą­sias sa­vy­bes iš­sau­go net 10 me­tų.

Bi­tės pi­kį nau­do­ja avi­lio ply­šiams už­kli­juo­ti, me­dui akiuo­ti, gen­dan­tiems sve­tim­kū­niams, ku­rių ne­ga­li pa­ša­lin­ti iš avi­lio, bal­za­muo­ti, nes ši me­džia­ga ne­pra­lei­džia oro ir drėg­mės. Dėl tų pa­čių kon­ser­vuo­jan­čių sa­vy­bių pi­kis ne­lei­džia ges­ti bi­čių pro­duk­tams, pvz., bi­čių pie­ne­liui, dyg­ti į avi­lį su­neš­toms žie­da­dul­kėms. Bi­tės pi­kiu de­zin­fe­kuo­ja ko­rių aku­tes, ap­si­sau­go­da­mos nuo li­gų ir kar­tu aro­ma­ti­zuo­da­mos avi­lį.

Pi­kio vei­ki­mo spekt­ras žmo­gaus ga­na pla­tus: an­ti­mik­ro­bi­nis (žu­dan­čiai vei­kia net 100 mik­ro­bų), an­ti­vi­ru­si­nis, prieš­gry­bi­nis, prie­šuž­de­gi­mi­nis, vie­ti­nis anes­te­zuo­jan­tis, an­tiok­si­da­ci­nis ir bios­ti­mu­liuo­jan­tis. „Jau ži­lo­je se­no­vė­je žmo­nės ži­no­jo, kad ši me­džia­ga ša­li­na blo­gą kva­pą, ma­ži­na ar vi­sai nu­slo­pi­na skaus­mą ir ti­ni­mą, pa­de­da žaiz­doms gy­ti. Liau­dies me­di­ci­no­je dau­giau­sia pi­kis var­to­tas kaip išo­ri­nis vais­tas vo­tims gy­dy­ti, – pa­sa­ko­ja bi­ti­nin­kas. – Jį pa­šil­dy­da­vo, kol su­minkš­tė­da­vo, iš­plo­da­vo plo­nai ir, už­dė­ję ant ne­svei­kos vie­tos, ap­riš­da­vo. Toks šil­dan­tis tvars­tis ma­ži­na už­de­gi­mo skaus­mą ir pa­ti­ni­mą, ska­ti­na pū­lių sek­re­ci­ją ir pa­žeis­tų au­di­nių gi­ji­mą.“

Pi­kiu gy­dy­tos kar­pos, nuo­spau­dos, pi­kio svies­tu – tu­ber­ku­lio­zė, deg­ti­nė­je iš­tir­pin­tu pi­kiu – ne­svei­kos dan­te­nos ir t. t. Šis bi­čių pro­duk­tas nau­do­tas ne tik liau­dies me­di­ci­no­je, bet ir ki­tais tiks­lais. Egip­te pi­kis su me­du­mi nau­do­tas mi­ru­sie­siems bal­za­muo­ti, pi­kio sa­kai – smui­kų ir la­bai bran­gių bal­dų la­kui ga­min­ti. Kai­mo žmo­nės ži­no­jo, kad kar­vės pie­nas ir svies­tas su pi­kio prie­du il­giau ne­gen­da.

Pa­de­da iš­sau­go­ti gro­žį

Me­dus yra ne tik pui­kus mais­to pro­duk­tas – jį ga­li­ma nau­do­ti kaip eko­lo­giš­ką kos­me­ti­nę prie­mo­nę. Dėl drė­ki­na­mo­jo efek­to jis nau­do­ja­mas vei­do kau­kėms ruoš­ti, pvz., kiau­ši­nio try­nio-me­daus kau­kė, su­si­de­dan­ti iš ar­ba­ti­nio šaukš­te­lio me­daus ir gli­ce­ri­no, ge­rai su­mai­šy­to su kiau­ši­nio try­niu.

Vei­do ir ran­kų odai minkš­tin­ti la­bai nau­din­gas me­daus van­duo – į 0,5 stik­li­nės šil­to vi­rin­to van­dens rei­kia įdė­ti val­go­mą­jį šaukš­tą me­daus ir ge­rai iš­mai­šy­ti.

Me­dus tin­ka kaip los­jo­nas sau­sai odai, pui­kiai gy­do su­ski­lu­sias lū­pas, o iš­tir­pin­tas van­de­ny­je ga­li bū­ti nau­do­ja­mas kaip kon­di­cio­nie­rius plau­kų žvil­ge­siui pa­ryš­kin­ti. „Svar­bu tik pa­si­rink­ti pa­ti­ki­mą bi­ti­nin­ką, kad nuo­la­tos tu­rė­tu­mė­te ko­ky­biš­ko me­daus“, – pa­ta­ria bi­ti­nin­kas.

Aler­gi­jos nuo me­daus at­ve­jų pa­si­tai­ko re­tai. Aler­gi­nė reak­ci­ja ga­li­ma dėl me­du­je esan­čių žie­da­dul­kių ir bi­čių bal­ty­mų. At­sar­giai ir la­bai ma­žais kie­kiais me­dų ga­li var­to­ti nu­tu­kę as­me­nys, nes esant lė­tai me­džia­gų apy­kai­tai ja­me esan­tys ang­lia­van­de­niai, kaip ir ki­ti sal­du­my­nai, ga­li virs­ti rie­ba­lais. Ne­ga­li­ma me­daus per­do­zuo­ti, nes di­de­li jo kie­kiai ga­li pa­žeis­ti ka­sos funk­ci­ją. Ne­ga­li­ma me­daus var­to­ti vi­du­riuo­jant, nes jis ska­ti­na žar­ny­no pe­ris­tal­ti­ką, lais­vi­na vi­du­rius.

Ge­riau­sias – jū­sų mė­gia­miau­sias

Daž­nam knie­ti su­ži­no­ti, iš ko­kių au­ga­lų su­neš­tas me­dus yra ska­niau­sias ir tu­ri dau­giau­siai gy­do­mų­jų sa­vy­bių? „Kiek­vie­na me­daus rū­šis tu­ri sa­vo spal­vą, ta­čiau ko­kios spal­vos me­dus be­bū­tų, jis tu­ri bū­ti skaid­rus, o na­tū­ra­lus tu­ri bū­ti dar ir kvap­nus, – sa­ko bi­ti­nin­kas. – Sua­be­jo­jus, ar me­du­je nė­ra prie­mai­šų, jo ko­ky­bę ga­li­ma pa­tik­rin­ti na­muo­se – van­de­ny­je iš­tir­pin­tas ge­ras me­dus jį tik su­drums­čia, nuo­sė­dų ne­bū­na. No­rint įsi­ti­kin­ti, ar neį­mai­šy­ta krak­mo­lo, į van­de­ni­nį me­daus tir­pa­lą rei­kia įla­šin­ti ke­le­tą la­šų jo­do – fal­si­fi­kuo­tą me­dų tir­pa­las nu­da­žo mė­ly­nai. Krei­dos prie­mai­šos nu­sta­to­mos ant nuo­sė­dų už­py­lus rūgš­ties, pvz., ac­to. Nuo­sė­dos ima pu­to­ti. No­rė­da­mi pa­žiū­rė­ti, ar me­du­je nė­ra cuk­raus si­ru­po, kam­ba­rio tem­pe­ra­tū­ro­je te­kin­ki­te me­dų nuo šaukš­to – ge­ras me­dus tu­ri te­kė­ti ne­pert­rau­kia­ma plo­na sro­ve­le, o ne bėg­ti kaip van­duo ar kris­ti la­šais.“

Lai­kui bė­gant, me­dus drums­čia­si ir tirš­tė­ja, t. y. kris­ta­li­zuo­ja­si. Tai, anot bi­ti­nin­ko, yra ge­ros ko­ky­bės po­žy­mis. Jei po tam tik­ro lai­ko me­dus ne­su­tirš­tė­ja, va­di­na­si, ja­me yra daug fruk­to­zės ir, de­ja, jis ne­tu­ri gy­do­mų­jų sa­vy­bių. Jei­gu me­dus bu­vo su­rink­tas dar ne­sub­ren­dęs, tai in­de, ku­ria­me jis lai­ko­mas, at­si­ski­ria du sluoks­niai: apa­čio­je – tirš­tas, o vir­šu­je – skys­tas. To­kio me­daus van­dens kie­kis vir­ši­ja nor­mą, jis tu­ri ma­žai fer­men­tų ir sa­cha­ro­zės, grei­tai su­rūgs­ta, to­dėl jį bū­ti­na su­val­gy­ti kuo grei­čiau, t. y. per ke­lis mė­ne­sius.

Ge­ro me­daus sa­vy­bės ne­si­kei­čia ke­lias­de­šimt me­tų. Tai be­ne vie­nin­te­lis ne­gen­dan­tis mais­to pro­duk­tas. „Na­tū­ra­lus lie­tu­viš­kas me­dus yra eko­lo­giš­kai šva­riau­sias, o jei­gu jis tin­ka­mai pa­ruoš­tas ir ge­rai iš­lai­ky­tas, tai svei­ka­tos po­žiū­riu yra pa­ts ver­tin­giau­sias, – už­tik­ri­na bi­ti­nin­kas. – Me­dų lie­tu­viai daž­niau­sia var­to­ja kaip de­ser­tą prie ar­ba­tos ar­ba su švie­žiais agur­kais. Vy­res­nio am­žiaus žmo­nės pra­si­ta­ria me­dų per­kan­tys vais­tams, ta­čiau kiek­vie­nam ver­tė­tų var­to­ti dau­giau me­daus, tuo­met li­gų bus ga­li­ma iš­veng­ti.“


 Pasak bitininko, mū­sų pro­tė­viai val­gė me­dų su ko­riais ir duo­ne­le, gal­būt net ir su pe­rais, to­dėl il­gai iš­sau­go­da­vo svei­kus dan­tis.

Bart RYBACZEWSKI nuotr.

 

 

   atgal
© 2005-2008 ŠIAULIAI plius