Arūnas UOGINTAS
Buvau labai nustebęs, kai skaitydamas studento rašinį apie vienos Šiaulių mokyklos mokytojo ir mokinių sumanymą ištapyti miesto šiukšliadėžes radau jaunuolio sukurtas metaforas, kur jis šiukšliadėžes palygina su žmonėmis šiukšlėmis (suprask - "bomžais"), kuriuos reikia atskirti nuo visuomenės ir kažkokiu būdu naikinti... Visai neseniai ir miesto spaudoje teko skaityti vieno piliečio pasiūlymą suvaryti tuos žmones į tam tikras teritorijas – getus!
 |
Šiaulių elgeta. XX a. pradžios atvirukas iš katalogo "Senieji Šiauliai atvirukuose 1902-1944". Šiaulių "Aušros" muziejus, 2006 m. |
Iš šventųjų - į pažemintuosius
Garsus lietuvių semiotikas Algirdas Julius Greimas rašo, kad baltiškoje mitologijoje elgetos dar vadinami diedais, buvo lyg ir "šventi žmonės", nebuvo krikščioniškieji "nuskriaustieji ir pažemintieji", kurie prie bažnyčių prašo išmaldos: "Jų socialinė funkcija – melstis, t. y. įeiti į palankius santykius su dieviškuoju pasauliu, bet jie meldžiasi tik tada, kai jie patys yra maldomi, t. y. "užprašomi, kad melstųsi, t. y. duodant auką, išmaldą." Kalėdoti, t. y. rinkti duoklę dovanų forma, galėjo tik dvi "šventų žmonių" kategorijos – kunigai ir ubagai. Semiotikas teigia, kad yra daug faktų, rodančių jų svarbią vietą žmonių socialinėje kultūroje, pvz., užkastą lobį radęs žmogus trečdalį jo skiria elgetoms, sėją pradedąs artojas savo maldoje dalį derliaus žada ubagams, jaunamartė per vestuves einanti bučiuoti elgetoms rankas (Lietuvių mitologija. 3 tomas. Vilnius, Mintis, 2004. P. 476).
Norberto Vėliaus knygoje "Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis" (Vilnius, Vaga, 1987. P. 219-220) galima rasti, kad pasakose net žmogų apsėdusį velnią išvaro elgeta, arba, atvirkščiai – elgeta, kuriam pagailėjo pyrago, paauglei užsiundo velnią.
Deja, visuomenės požiūris į šių laikų Lietuvos elgetas, žmones prašančius išmaldos, yra visai kitoks. "Šiaulių krašto" žurnalistė Nijolė Koskienė straipsnyje "Jei stotyje nakvoja Jėzus?" ("Šiaulių kraštas", 2008-03-29) rašo, kad išspausdinus straipsnį "Benamė Velykas sutiks stotyje" apie Šiaulių autobusų stotyje nakvojančią pagyvenusią asocialią moterį, pasirodė apie keturiasdešimt internautų komentarų, kur vos du bent šiek tiek bandė atjausti nelaimėlę: "Kliuvo ir žurnalistams, kurie sugadino Prisikėlimo džiaugsmą ir velykinę nuotaiką, nes ta benamė spoksojo iš laikraščio viršelio net keturias poilsio dienas..."
"Išvydusi, kaip prekybos centre apsaugininkas iš dujų balionėlio papurškė į veidą snaudžiančiam valkatai, vilnietė Janina Davidonienė iš pradžių neteko žado. Netrukus, pajutusi chemikalų kvapą, ji pradėjo dusti, su dar keliais pirkėjais puolė lauk..." tai citata iš "Lietuvos ryto" žurnalistės Dalios Gudavičiūtės straipsnio ("Po dujų atakos moteris nutarė belstis į seimą", 2009-11-09) apie vieno Vilniaus prekybos centrų kasdienybę. J. Davidonienė teigė, kad per šį incidentą buvo padaryta žalos ne tik jos sveikatai. Kur kas žalingesnis buvo šokas, kurį ji patyrė išvydusi apsaugininko elgesį. "Koks bebūtų žmogus, reikia jį gerbti. Juk įstatymai gina net gyvūnų teises!" – sakė nukentėjusioji.
Jei apsaugos darbuotojų agresyvus požiūris į elgetas ar valkatas yra toleruojamas, tai ko čia stebėtis įvairių padugnių veiksmais Lietuvos kaime. Čia dažniausiai kenčia varguomenė ir senoliai...
Tragiška istorija nutiko 2008 metų rudenį vienoje Panevėžio rajono vargingų sodybų, kur vietiniai "galvijai" žiauriai sumušė ir apiplėšė du senolius – brolį ir seserį Franskevičius. Tik po kelių valandų išsilaisvinusi, perplėšusi skudurą, kuriuo buvo surištos jos rankos, senutė pajuto, kad tikrai reikia medicininės pagalbos broliui (deja, šis vėliau nuo žaizdų mirė), tačiau kreiptis į žmones taip paprastai neišdrįso. Senutė jau daugelį metų niekada nesirodydavo pašaliniams žmonėms. Kam nors užsukus į kiemą ji bėgdavo slėptis. Kaimynai žinojo, kad kadaise apylinkėje grožiu garsėjusi Marytė baigiantis karui patyrė besitraukiančių iš Lietuvos vokiečių kareivių prievartą. Taigi senutė nusprendė savaip apie nelaimę pranešti žmonėms: ji surado seną akordeono dėklą, į jį įdėjo sąsiuvinio lapą su pagalbos prašymu. Nuėjusi prie kelio dėklą pririšo prie pagalio. Nežinia, kiek po tokio neįprasto "pranešimo" būtų reikėję laukti, jei ne Krekenavos seniūnijos darbuotoja, kuri tą dieną su pensijomis ėjo pro šalį...
Nelaimėliai trukdo pasiturintiesiems?
Psichologas turbūt sudėliotų vargingos senolės ženklus apie nelaimę į tam tikrą seką, juos analizuotų. Tačiau koks neįprastas suluošinto žmogaus vizualus nelaimės pranešimas, skausmo išraiška...
Baltiškose pasakose ir mitologijoje jaučiamas neeilinis dėmesys ir trečiam broliui - kvaileliui, senoliui, savaip neįgaliam personažui, reikšmingam tų laikų visuomenei. J. Vanier (Kiekvienas žmogus – šventa istorija. Vilnius, Katalikų pasaulio leidykla, 2006. P. 22) pastebi, kad vargingose šalyse, primityviose bendruomenėse senoliai nėra atskiriami ir tremiami į senelių prieglaudos namus ar įvairias slaugos ligonines marinti. Jie išlieka garbingais senoliais, turi aukščiausią pagarbos statusą visuomenėje. Lygiai taip pat panašiose skurdo ir nepritekliaus bendruomenėse psichiškai neįgaliems asmenims suteikiama veikimo ir gyvenimo galimybė, duodant jiems darbus pagal jų gebėjimus, globojant juos ir taip vykdant Aukščiausiojo skirtą dalią puoselėti ir palaikyti atsakomybės kitam jausmus.
Kodėl likimo nuskriaustieji trukdo gyventi mums, gal dažniau, tarkim, pasiturintiems piliečiams? Juk tų nelaimėlių visuomenėje nėra daug, o jų gyvenimo trukmė tokiomis sąlygomis - neilgalaikė. Gal todėl, kad jie tam tikra prasme yra laisvi, o mes, mokantys mokesčius, besilaikantys įvairiausių įstatymų ir t. t., jiems to negalime atleisti. Jų laisvės pavydime labiausiai.
Pavojų kelia nuogas kūnas?
Tos pačios – žodžio, vaizdo, minties - saviraiškos laisvės tūlas miesčionis ar valdininkas pavydi ir menininkams. Todėl gimsta nauji įstatymai, ribojantys saviraišką...
Šiaulių miesto taryba ką tik patvirtino naujas masinių renginių organizavimo mieste taisykles, kuriose, palyginti su ankstesnėmis, galima įžvelgti akivaizdžių demokratijos suvaržymų. Taisyklėse kalbama net apie riaušių galimybę. Išplečiama Savivaldybės administracijos direktoriaus teisė neišduoti leidimo organizatoriams. Drausti jis galės remdamasis savo asmenine, policijos ar Savivaldybės komisijos nuomone. Atkreipkite dėmesį tik vieną punktą iš kelių, nurodančių, kada leidimas nebus išduodamas: "Kai ketinama organizuoti renginį, kurio metu, policijos arba komisijos nuomone, gali kilti riaušės arba toks renginys pagal savo pobūdį gali sukelti neigiamą visuomenės reakciją ar pasipriešinimą, arba yra gauta oficiali informacija dėl galimų pažeidimų." Denis Michalenko, vienas iš šių taisyklių autorių, aiškino: "Pavyzdžiui, sugalvoja menininkai išsirengti nuogai – dėl to gali kilti neigiama reakcija ir pasipriešinimas." ("Šiaulių kraštas", Rūta Jankuvienė "Valdžia rengiasi gynybai", 2009-11-05).
Keista skaityti tokias citatas. Nuogalius mieste, tebūna jis menininkas ar inžinierius, praeiviui gali sukelti juoką (nekalbu apie eksibicionistus), bet riaušes?! Atrodo, kad šis politikas niekada nebuvo didesniame muziejuje, kur nuogo žmogaus figūra įvairiose tapybos ar skulptūros kompozicijose vaizduojama labai dažnai, nes žmogaus kūnas žmogui yra pati svarbiausia, įtaigiausia meninės raiškos forma. Galime visaip liaupsinti puikų muzikantą, bet dainuojantis solistas visada įsimena ryškiau negu instrumentalistas.
Kine, teatre nuogas kūnas rodomas kaip labai įtaigi metafora. Mūsų teatro režisieriai šia tema ypač improvizuoja ir nuogas kūnas teatro scenoje jokių riaušių nesukelia, tą patį galėtume pasakyti apie performansą galerijoje ar šalia jos... Mano manymu, tos netikėtos frazės iš valdžios vyrų lūpų yra tiesiog akivaizdžios išsilavinimo problemos.. Tik gaila, kad viso to pasekmė yra absurdiškas įstatymas, kai ribojama laisva žmogaus raiška – tiesiog laisvė...
Mūsų politikai tiesiog pavojingai artėja totalitaristinių režimų idėjų link. Šiandien engiami elgetos, rytoj - menininkai, vėliau - gėjai. Žiūrėk - ir bus suformuotos getų teritorijos...
Meninė tiesa - ne gležni sentimentai
Norėčiau priminti smerkiantį Šiaulių piliečių grupelės tekstą spaudoje apie Pernu (Estija) meno akademijos dėstytojus – menininkus Mari Kartau ir Andrus Jonas, kurie 2007 m. Šiaulių miesto dienose atliko performansą šalia Dailės galerijos. Keista, kad kategoriškas tekstas apie šį atvirą, drastišką spektaklį, kuris vaizdžiai pristatė, tarkim, girtavimo ar paleistuvystės problemas, pasirodė praėjus keturiems mėnesiams po įvykio. Dar keisčiau, kad šio pikto teksto autoriai spektaklio net nematė - nebuvo galerijoje ir aptarimo metu (rėmėsi informacija spaudoje ir pažįstamų pasakojimais). Padvelkė tikra inkvizicija, kai tekste už apsinuoginimą performanse buvo smerkiama moteris menininkė (kažkodėl pas mus nuogai moteriai visada kliūva daugiau nei nuogaliui vyrui), o pusnuogis jos kolega taip ir liko dorovės sergėtojų "nenubaustas"...
"Dar blogiau, kuomet po tokiu tekstu pasirašo menotyrininkas ir dvasininkas. Taip profanuojama ir meno, ir dvasingumo samprata ir atsiranda pavojus tikroms meno ir krikščionybės tiesoms nusiristi iki davatkiško klierikalizmo. Tai nepadės visuomenei suvokti nei meno prigimties, nei dabartinių tendencijų." ("Šiaulių kraštas", V. Kinčinaitis "Atsiliepimas į Šiaulių miesto garbės piliečių pareiškimą", 2008-01-05).
Miesto kultūra, pats gyvenimas siūlo vis kitas bendravimo, tiksliau, meninio bendravimo tarpusavyje formas, jos ateina kartu su nauja žmonių karta, nes viskas kinta... Pati miesto visuomenė per meną, diskusijas ras santykį, kur ir kokį meninį reiškinį rodyti, o draudimai, kurių mūsų valdžia dalija daugiausia, gali visuomenei atsisukti tragišku reiškiniu (žinome baisius draudimų išprovokuotus palūžusių žmonių išpuolius JAV ir Europoje)...
Galėtume teigti, kad valstybė kultūrai neskiria tiek dėmesio, kiek sportui (ypač krepšiniui) ar politikai. Nors menininkai randa raiškos būdą atkreipti dėmesį į aktualią gyvenimo problemą. Akcija mieste ar performansas tampa tokio meninio veiksmo įrodymu, tegul ir drastišku, bet vaizdžiu ir veiksmingu (prisiminkime miestiečių kovą už amfiteatrą ar Frenkelio kaminą), nes meninę tiesą, idealus kuriame ir giname, kaip kažkada yra pastebėjęs ekscentriškasis grafikas Eduardas Juchnevičius, tikrai ne kokiais gležnais grožio sentimentais...
