Aušra VAITKEVIČIENĖ
Tautos prisikėlimo partijos (TPP) siūlomas kandidatas į kultūros ministrus yra Vilniaus dailės akademijos (VDA) prorektorius studijoms Arūnas Gelūnas. Apie tai, ko Šiaulių kultūros bendruomenė tikisi iš naujo ministro, kaip reaguoja į jo pareiškimą apie kultūros decentralizavimo planus - pokalbis su Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja Patricija Bielskiene.
 |
Patricija Bielskienė: "Kultūra tiesiogiai daro žmonės laimingesnius, o teisingai vykdoma kultūros politika turėtų didinti Lietuvos žmonių gerovę ir laimės pojūtį". "Šiauliai plius" archyvo nuotr. |
- Su Arūnu Gelūnu pirmą kartą susitikau prieš daugiau nei 10 metų – man labai patiko jo kūryba, todėl įsigijau keletą jo grafikos lakštų. Po kelerių metų, jam grįžus iš Japonijos, nupirkau keturis jo tapybos darbus. Esame bendravę ir formalioje, ir neformalioje aplinkoje, tačiau visada labai vertinau Arūno, menininko, atsakomybę, erudiciją (Arūnas kalba penkiomis kalbomis, turi menų, filosofijos mokslinius laipsnius), santūrumą.
- Arūnas Gelūnas pareiškė, kad kultūros politika pernelyg sutelkta į didžiuosius miestus ir elitines kultūros problemas. Jam skaudu matyti regionų atskirtį, "išsivaikštančią Lietuvą". Todėl vienas jo tikslų būtų skatinti kokybiškos kultūros atsiradimą ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir regionuose, "vežti" kokybišką kultūrą į regionus. Ar tai įmanoma realizuoti, gal tai tik dar vienas gražus šūkis?
- Ir taip, ir ne. Žinoma, matyti ir girdėti geriausius mūsų šalies menininkus, kolektyvus regionų gyventojams yra būtina. Tačiau, mano nuomone, svarbiausia kiekviename mieste ar miestelyje sukurti tokią aplinką, kad vietiniai menininkai turėtų sąlygas įgyvendinti savo kūrybinius sumanymus. Juk vietos savivalda, t. y. vietos politikai sprendžia, ar būti regione kultūrai, skirti lėšų kultūros įvykiams, šventėms, menininkų iniciatyvoms, kultūros įstaigoms finansuoti, ar pasirinkti kitus prioritetus. Šiemet, pavyzdžiui, Šiauliuose visiškai neskirta lėšų menininkų iniciatyvoms, sustabdytas premijų skyrimas jauniesiems meno ir kultūros kūrėjams. Jei situacija nesikeis, mes, deja, tikrai būsime "išsivaikščiojančios Lietuvos" liudininkais.
- Jeigu taptų kultūros ministru, Arūnas Gelūnas žadėjo labiau klausytis ekspertų nuomonės, pasitelkti tarptautinius ekspertus, tačiau ryškėja tendencija, kad apie meną ir kultūrą gali spręsti bet kas: politikai, visuomenė. Koks jūsų požiūris į ekspertinę veiklą, kokia jos situacija Šiauliuose?
- Aš visada kategoriškai pasisakydavau už ekspertinę veiklą. Apie kultūrą, kaip ir apie kitas sritis, turi spręsti specialistai. "Patinka-nepatinka" – tai ne argumentas. Šiauliai – išskirtinis miestas Lietuvos kontekste, kadangi čia jau daugelį metų prie Kultūros skyriaus veikia Kultūros taryba (pavyzdiniai nuostatai Lietuvos mastu, prie kurių projekto rengimo tiesiogiai esu prisidėjusi, patvirtinti tik 2008 m.) ir ekspertai, turintys specifinės meno srities išsilavinimą. Iš savo asmeninės patirties žinau, kad reikia perskaityti labai daug "protingų" knygų, praleisti didžiąją dalį savo gyvenimo prie muzikos instrumento (ar su juo rankose), kad galėtum tapti vertintoju, jei kalbame apie profesionalų meną.
- Ko tikitės iš prezidentės D. Grybauskaitės naujų kultūros gairių, ką apie jas žinote?
- Puiku, kad šalies prezidentė ėmėsi gilintis į kultūros situaciją iš esmės. Studijuodama šį dokumentą lyg ir su viskuo sutinku. Ir kultūra, ir menas formuoja kūrybiškumui palankią aplinką, skatina pilietiškumą, toleranciją, gerus socialinius santykius, ugdo meninį skonį, skatina visuomenę prasmingai gyventi, teikia teigiamas emocijas, didina pasitenkinimo jausmą.
Sutinku ir su teiginiu, kad šiuo metu kultūra ir menas nėra valstybės politikos prioritetai. Džiugina prezidentės nuostata, kad būtina ilgalaikėje Lietuvos strategijoje kultūrą laikyti strategine valstybės raidos kryptimi ir atsisakyti požiūrio į kultūrą kaip į išlaikytinę, o jai skiriamas valstybės biudžeto lėšas laikyti ilgalaike investicija. Prisimenant Valstybinės kultūros politikos Švedijoje modelį, jau 1990-aisiais metais, svarstant valstybės biudžetą, pirmenybė buvo teikiama kultūrai. 1974 m. Švedijos parlamento rezoliucijos fundamentalus teiginys: "Pagrindinės kultūrinės produkcijos sferos nėra ir ateityje nebus pelningos. Jų egzistavimas priklauso nuo visuomenės paramos, todėl būtent valstybė atsakinga už finansinę paramą kultūrai." Tačiau, nors kultūros institucijos ir menininkai gauna paramą iš visuomenės, jiems užtikrinta teisė kritikuoti visuomenę...
Svarbu, kad gairėse teigiama, jog būtina demokratizuoti kultūros politikos modelį – atskirti politikos formavimą ir administravimą. Man labai patinka Bilo Duftono, Europos Tarybos eksperto, teiginys "Kultūros politika reiškia nacionalinių, regioninių ar vietinių valdžios institucijų ryžtą ir sprendimą demokratinio proceso būdu įsikišti į konkrečias veiklos sritis, siekiant apibrėžto strateginio uždavinio. Įsikišimas gali būti tiesioginis ir netiesioginis, įstatyminis ar finansinis." Svarbu, kad kiekvienas kultūrinio proceso dalyvis aiškiai žinotų savo veiklos sferą – politikai tvirtintų kultūros procesui reikalingus teisės aktus ir, tvirtindami metų biudžetą, atsižvelgtų į kultūrinius miestiečių poreikius, mes, kultūros administratoriai, tinkamai vykdytume teisės aktus ir užtikrintume skaidrų biudžeto lėšų paskirstymą, kultūros įstaigos turėtų lėšų organizuoti kultūros vyksmą, o menininkams būtų sudarytos tinkamos sąlygos jų laisvai kūrybinei raiškai. Gairėse teigiama, jog kūrybos laisvė – tai viena pamatinių asmens teisių, jos produktų sklaida – tai kultūros įvairovės ir atvirumo pagrindas. Nes, anot tų pačių švedų, "nei valstybė, nei partijos neturėtų spręsti, teisingas meno kūrinys ar klaidingas, geras jis ar blogas".
Galima būtų ir toliau analizuoti šį dokumentą, tačiau svarbiausia, kad jis taptų mūsų kasdienio gyvenimo kelrodžiu, nes juk visi sutiksime, kad būtent kultūra tiesiogiai daro žmones laimingesnius, o tikslingai vykdoma kultūros politika turėtų didinti Lietuvos žmonių gerovę ir laimės pojūtį.
- Ar pakankamas ryšys tarp Kultūros skyriaus ir miesto meninės bendruomenės? Kokių iniciatyvų imatės, kad jis būtų veiksmingesnis?
- Visada stengiausi, kad ryšys tarp Kultūros skyriaus ir menininkų būtų žmogiškas, abipusis, grindžiamas pasitikėjimu. Septynetą metų Kultūros skyrius buvo įsikūręs atskirose patalpose, visų kabinetų durys visada buvo atviros, kultūros žmonės visada buvo laukiami ir išklausomi, stengėmės konstruktyviai spręsti jiems iškilusias problemas. Šiuo metu tai padaryti sekasi sudėtingiau, nes dirbame Savivaldybės centriniame pastate, pas mus įeiti galima tik su specialiu leidimu, skyriuje iš penkių darbuotojų likome tik trys. Tačiau darome viską, kas mūsų jėgoms, kad ryšys tarp miesto kultūros bendruomenės ir mūsų būtų kuo tampresnis: dalyvaujame renginiuose, visiems renginių organizatoriams padedame spręsti susidariusias problemas, dirbame su Kultūros taryba ir ekspertais, bendradarbiaujame su Šiaulių universitetu, miesto kultūros įstaigomis, teikiame padėkas už nuopelnus miesto kultūrai, organizuojame kultūros darbuotojų šventinius vakarus, etc.
- Kaip praeina Jūsų diena? Ar daug joje kultūros, meno? Jeigu atmestume tiesiogines kultūros valdininkės pareigas, kas liktų?
- Nemanau, kad žmogus galėtų praleisti dieną be kultūros, meno, estetinių išgyvenimų. Ne taip svarbu, kokios mūsų pajamos ar išsilavinimas, kiekvienas iš mūsų gyvenimą skaidriname savo kūrybiškumu. Vieni prižiūrėdami gėles, kiti puošdami savo gyvenamąją aplinką, treti skaitydami romaną ar žiūrėdamas kino filmą. Visų pirma mane namuose pasitinka nedidelė meno kūrinių kolekcija, kurią esu sukaupusi, tad esu kaip ir nuolatinėje parodoje. Tik įėjusi į savo butą, susiduriu su vieno geriausių Lietuvos portretistų A. Aleksandravičiaus sukurtu britų kino režisieriaus P. Greenaway portretu. Jo gyvos, šmaikščios akys mane lydi ir virtuvėje. Virš jo kabo pilkšvai sidabrinis S. Prancuičio peizažas, šalia jo – didelė tapytojo J. Gasiūno drobė ir t. t. Beje, beveik visus menininkus, kurių darbai puošia mano namus, pažįstu asmeniškai. Turėdama laisvesnio laiko, skaitau man artimų rašytojų knygas, vis dažniau sugrįžtu prie mėgiamų kino režisierių filmų. Beje, man labai patinka keliauti, todėl kitose šalyse stengiuosi kuo išsamiau susipažinti su vietine kultūra, parodomis, menų centrais. Pagal išsilavinimą esu muzikė, tad, kaip suprantate, muzikos garsams abejinga irgi tikrai nesu.
Pasikartosiu, laimingos yra tos mūsų akimirkos, kuomet atitrūkstame nuo kasdienybės slėgio, rūpesčių, o šias akimirkas mums suteikia kūrybiškumas, menas, kultūra. Štai čia atskirti savo darbą ir pomėgius man jau būtų neįmanoma.
