Ri­èar­das JA­KU­TIS

Kaþ­kas yra pa­sa­kæs, kad jau­nys­të në­ra nei nuo­pel­nas, nei lai­min­gas at­si­tik­ti­nu­mas. Daug yra pa­sa­kiu­siø­jø, da­bar pa­gal­vo­jau, ga­na kvai­là fra­zæ, kad vi­si bu­vo­me jau­ni. Ka­da jau­nys­të pra­si­de­da ir ka­da ji bai­gia­si? Esu ási­ti­ki­næs, kad nie­kas to ne­pa­sa­kys. Nau­ja­gi­mio jau­nu ne­pa­va­din­si, o so­viet­me­èio laik­raš­èiuo­se daþ­nai per­skai­ty­da­vai: „Jau­nas þmo­gus ta­po mi­nist­ru.“ O tam „jau­nam“ bû­da­vo be­veik 60. Kaip be­bû­tø, jau­nys­të yra la­biau­siai trokš­ta­mas am­þius. Ar ga­li šio am­þiaus ne­bû­ti? Liûd­na, bet at­sa­ky­mas – ga­li. Tie­sa, šiaip jau jis yra, tik tu jo ne­pa­jau­ti. Ar da­bar­ti­niai 50-60-me­èiai tu­rë­jo jau­nys­tæ? Tiks­liau, gal rei­kë­tø klaus­ti, ar ga­lë­jo ja pa­si­dþiaug­ti so­viet­me­èiu. At­sa­ky­mas vël­gi bû­tø – kaip kas. Jau­nys­të yra toks lai­kas, kad ge­rai ir ma­þiau tu­rint, ne­pa­val­gius, bend­ra­bu­èio kam­ba­rë­ly­je gy­ve­nant. Mes, so­viet­me­èio jau­nie­ji, tu­ri­me, pa­vyz­dþiui,  tai, ko ne­tu­ri ki­ti. Mes tu­ri­me iro­ni­jos. Da­bar nie­kas to ne­sup­ras, o mes su­pran­ta­me ir iro­ni­zuo­ja­me nors ir to­ká tei­gi­ná: „Ki­taip màs­tan­tys tu­ri bû­ti at­ski­rai.“

1972-ie­ji. Išs­kir­èiau tris ávy­kius. Vi­si jie pa­va­sa­ri­niai. Lie­tu­viš­kai pa­si­ro­dë Dþe­ko Ke­rua­ko ro­ma­nas „Ke­ly­je“, Kau­no dra­mos teat­re re­þi­sie­rius Jo­nas Ju­ra­šas pa­sta­të Juo­zo Gru­šo dra­mà „Bar­bo­ra Rad­vi­lai­të“, Kau­ne, so­de­ly­je prie Mu­zi­ki­nio teat­ro, su­si­de­gi­no Ro­mas Ka­lan­ta.

Ro­ma­no „Ke­ly­je“ pa­si­ro­dy­mà ge­rai pri­si­me­nu. Gar­sus ano me­to gy­dy­to­jas gi­ne­ko­lo­gas pa­si­sten­gë, kad jo my­li­mas sû­nus Vis­val­das Ne­niš­kis bû­tø iš­leis­tas ato­sto­gø á JAV. Þi­nia, di­dþiø­jø par­ti­jos ar KGB dar­buo­to­jø þmo­nos, duk­ros, mar­èios ir­gi gim­do, tad gy­dy­to­jas tu­rë­jo au­to­ri­te­tà. Vis­val­das iš tos ke­lio­nës ir par­si­ve­þë šá ro­ma­nà. Tuoj skai­ty­ti já ki­bo To­mas Venc­lo­va, Alek­sand­ras Štro­mas, Pra­nas Mor­kus, Juo­zas Èe­pai­tis ir ki­ti. Ki­lo min­tis, kad rei­kë­tø ro­ma­nà iš­vers­ti ir iš­leis­ti Lie­tu­vo­je. Vi­si su­pra­to, kad tai pa­da­ry­ti bus la­bai sun­ku. Ir to­dël, kad ro­ma­nas va­di­na­mas Va­ka­rø jau­ni­mo bib­li­ja, ir to­dël, kad á ru­sø kal­bà jis ne­bu­vo vers­tas ir ten leis­tas. O bu­vo taip – kol ten neiš­lei­do, pas mus jo­kiu bû­du ne­ga­li­ma. Jei ten pa­si­ro­dë koks nors ge­res­nis lei­di­nys, ga­li­ma ir pas mus. Vis dël­to im­ta­si bu­vo neá­ma­no­mo. To­mas Venc­lo­va spau­dë sa­vo të­và, Alek­sand­ras Štro­mas ir Pra­nas Mor­kus – sa­vo pa­të­vius (An­ta­nà Snieè­kø ir Ka­zá Preik­šà), ir kny­ga iš­vy­do die­nos švie­sà. Nei kai­my­nai lat­viai, nei es­tai, nei pa­ga­liau len­kai gar­sio­jo Ke­rua­ko ver­ti­mo ne­tu­rë­jo, o mes dþiau­gë­mës 25 tûks­tan­èiø ti­ra­þu. Tie­sa, jis la­bai grei­tai iš kny­gy­nø bu­vo iš­graibs­ty­tas. Bû­ti­na pa­mi­në­ti ir pui­kø ver­ti­mà (ang­lø kal­bos ver­të­ja Ire­na Ma­ri­ja Bal­èiû­nie­në).

Dþe­kas Ke­rua­kas – áþy­miau­sias byt­ni­kø kar­tos at­sto­vas. Kaip ir dai­li­nin­kai imp­re­sio­nis­tai, byt­ni­kai bu­vo ma­þa ar­ti­mø drau­gø gru­pë, vë­liau išau­gu­si á ju­dë­ji­mà. Be Dþe­ko Ke­rua­ko, pa­mi­në­ti­ni Ale­nas Gins­ber­gas ir Sjuar­das Ba­rau­sas. Byt­ni­kas – die­vi­næs dþia­zo mu­zi­kà, be­si­kraus­tan­tis iš vie­no kam­po á ki­tà. Jei kam nors at­ro­do, kad tai tuš­èias lai­ko lei­di­mas, þi­no­ki­te – ne­tie­sa. Tai gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­ja, gy­ve­ni­mo pra­smës paieš­kos: „Þi­nai, Se­lai, kur tik gy­ve­nu, ma­no la­ga­mi­nas vi­sa­da ky­šo iš po lo­vos, aš pa­si­ruo­šæs iš­vyk­ti ar­ba bû­ti iš­trenk­tas. Aš nu­ta­riau nie­ko ne­si­steng­ti su­lai­ky­ti. Tu ma­tei, kaip aš ban­dþiau tai pa­da­ry­ti, tie­siog iš kai­lio në­riau­si, ir tu þi­nai, kad tai ne­svar­bu. Ir mes þi­no­me, kas tai yra lai­kas – kaip su­lë­tin­ti já ir vaikš­èio­ti ir tir­ti, ir kaip se­na­ma­diš­kai duo­ti ga­ro, o kaip­gi dar ga­li­ma pa­jus­ti kai­fà? Mes þi­no­me.“

JAV ro­ma­nas „Ke­ly­je“ iš­leis­tas ke­le­tà kar­tø, be­ga­læ lei­di­mø jis su­lau­kë dau­ge­ly­je ša­liø. Daþ­nai ant kny­gos vir­še­lio tarp ke­liau­jan­èiø­jø mëg­da­vo ásiam­þin­ti koks nors þi­no­mes­nis þmo­gus. Lie­tu­viš­ka­me ro­ma­no lei­di­me jau At­gi­mi­mo lai­kais pa­þás­tan­tys ir pa­sta­bûs ant vir­še­lio ga­li áþiû­rë­ti vie­nà iš „Li­te­ra­tû­ros ir me­no“ þmo­niø.

Kny­gø jau­ni­mui anuo­met vis dël­to bu­vo la­bai ma­þai. Iš uþ­sie­nio ver­ti­mø, be mi­në­to Ke­rua­ko ro­ma­no, ma­ny­èiau, tik Dþe­ro­mo Se­lin­dþe­rio „Ru­giuo­se prie be­dug­nës“. Tie­sa, áspû­dá pa­li­ko Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­èiaus apy­sa­ka „Pu­šis, ku­ri juo­kë­si“, kur pa­grin­di­nio vei­kë­jo Stau­gai­èio lû­po­mis ra­šy­to­jas per­tei­kë tuo­met drau­dþia­mø fi­lo­so­fø Hai­de­ge­rio ir Hius­le­rio min­tis. Dva­si­në at­gai­va tuo­met ta­po dai­lës ga­le­ri­jos ir teat­ras. Ávai­riai da­bar ga­li­me ver­tin­ti Lion­gi­nà Še­pe­tá, bet tuo­met pa­si­ro­dþiu­si kny­ga „Mo­der­niz­mo mat­me­nys“, ku­rio­je ne vie­nas pir­mà kar­tà iš­vy­do Da­li rep­ro­duk­ci­jas, pa­skai­ti­në­jo apie mo­der­nià­jà dai­læ, bu­vo reiš­ki­nys. Ver­ti­no jis tà dai­læ nei­gia­mai, bet priim­ti, kà pa­ma­tei, ga­lë­jai kaip no­rë­jai. Pa­vy­ko, kad tuo­me­èia­me Le­ning­ra­de lan­kiau­si, kai á mies­to kny­gy­nus „iš­me­të“ Veng­ri­jos leis­tà Va­za­re­lio al­bu­mà. Lie­tu­và sa­vo mo­der­nu­mu ste­bi­no Jo­nas Šva­þas, Vin­cas Ki­sa­raus­kas, Li­nas Ka­ti­nas ir ki­ti dai­li­nin­kai. Li­no Ka­ti­no pa­ro­da bu­vo tar­si spro­gi­mas. Pa­me­nu, kad kri­ti­kai, lai­më, ka­bi­në­jo­si ne prie mo­der­niø dro­biø, bet ko­dël ke­le­tà pa­veiks­lø jis pa­ka­bi­no ant lu­bø. Po Vin­co Ki­sa­raus­ko pui­kiø asamb­lia­þø pa­þë­rë Va­len­ti­nas An­ta­na­vi­èius. Tie­sa, pa­sta­ra­jam pa­ro­dos reng­ti ne­lei­do, to­dël ei­da­vo­me tø pa­veiks­lø pa­þiû­rë­ti á dai­li­nin­ko dirb­tu­væ.

Prieš 40 me­tø teat­ro më­gë­jø þvilgs­niai nuo Pa­ne­vë­þio pa­si­su­ko á Kau­nà, kur pan­to­mi­mos spek­tak­lius sta­të Mod­ris Te­ni­so­nas, o dra­mos teat­re dir­bo Jo­nas Ju­ra­šas. Po K. Sa­jos „Ma­mu­tø me­dþiok­lës“ ir J. Glins­kio „Gra­sos na­mø“ re­þi­sie­rius Jo­nas Ju­ra­šas 1972 me­tø ge­gu­þæ á sce­nà at­ve­dë Juo­zo Gru­þo „Bar­bo­rà Rad­vi­lai­tæ“. Lie­tu­vos is­to­ri­jai mo­kyk­li­niuo­se va­do­vë­liuo­se tuo­met bu­vo ski­ria­ma vos ke­le­tas pus­la­piø, pa­ra­šæs „Krau­jà ir pe­le­nus“, Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­èius var­gais ne­ga­lais pra­mu­šë sa­vo tri­lo­gi­jà, o Juo­zas Gru­šas ir Jo­nas Ju­ra­šas nie­kuo ne­pa­si­þy­më­jo, kad jø kû­ri­niui bû­tø leis­ta ne­truk­do­mam iš­vys­ti die­nos švie­sà. Bet ne­ti­kë­tai vis­kas klo­jo­si pui­kiai. O pra­si­dë­jo ávy­kiai po per­þiû­ros. Par­ti­niø kul­tû­ros ser­gë­to­jø bu­vo liep­ta at­si­sa­ky­ti fi­na­li­nio spren­di­mo, kai sce­non nu­si­leis­da­vo Auš­ros Var­tø Ma­ri­jos pa­veiks­las. Ma­no­ma, kad šá pa­veiks­là dai­li­nin­kas ta­pë þvelg­da­mas á Bar­bo­rà Rad­vi­lai­tæ. Šià fi­na­li­næ sce­nà bu­vo su­gal­vo­jæs Jo­nas Ju­ra­šas, il­gai de­rë­jo­si, ne­no­rë­jo jos at­si­sa­ky­ti, ta­èiau kai bu­vo pa­gra­sin­ta, kad spek­tak­lis tuo­met vi­sai ne­pa­si­ro­dys, nu­si­lei­do. Tie­sa, jis ir taip bu­vo uþ­lai­ky­tas. O dël Auš­ros var­tø Ma­ri­jos ir Bar­bo­ros Rad­vi­lai­tës sà­sa­jø, tai rei­ka­las abe­jo­ti­nas. Ádo­mu, kad per par­ti­nës no­menk­la­tû­ros ir re­þi­sie­riaus gin­èà Lie­tu­vos baþ­ny­èios hie­rar­chai be­veik pri­ta­rë pir­mie­siems, nes, gir­di, në­ra èia ko bet kur to­ká pa­veiks­là nu­lei­di­në­ti.

Tre­èias iš­skir­ti­nis 1972 me­tø ávy­kis – Ro­mo Ka­lan­tos su­si­de­gi­ni­mas. Tai ávy­ko ge­gu­þës 14 die­nà prie­šais Kau­no mu­zi­ki­ná teat­rà pa­èia­me mies­to cent­re ša­lia Lais­vës alë­jos. Ar jis bu­vo psi­chiš­kai ne­svei­kas, ar nar­ko­ma­nas, kaip skel­bë so­vie­ti­në val­dþia? Ro­mas au­go su trim bro­liais. Kau­no Vi­li­jam­po­lës ber­niu­kai, o vë­liau jau­nuo­liai bu­vo kaip ir vi­si to me­to bend­raam­þiai. Ro­mas tarp bro­liø bu­vo tre­èias, dar bu­vo uþ já pen­ke­riais me­tais jau­nes­nis Ar­vy­das. Sky­rë­si Ro­mas iš bro­liø gal tik tuo, kad bu­vo ty­les­nis, uþ­si­da­ræs. Tie­sa, më­go gro­ti gi­ta­ra, pui­kiai pie­šë. Anuo­met jau­ni­mas Kau­ne la­bai më­go Lai­svës alë­jà, ypaè jos at­kar­pà ša­lia Mu­zi­ki­nio teat­ro skve­re­lio. Tai vie­nas, tai ki­tas at­si­neš­da­vo gi­ta­rà ir kà nors su­gro­da­vo, pa­dai­nuo­da­vo. Ypaè po­pu­lia­ri dai­na bu­vo „Gel­to­no­ji upë“ iš an­samb­lio „Kris­ti“ re­per­tua­ro. Vie­nas iš daþ­niau­siai gro­jan­èiø­jø bu­vo Ro­mas. O mo­kyk­lo­je jis bu­vo vi­du­ti­nio­kas, tik ypaè ge­rai jam se­kë­si is­to­ri­ja. Mo­ky­to­ja të­vams ne­tgi pa­sa­kiu­si, gir­di, kam jis taip gi­li­na­si á tà is­to­ri­jà, kam ji rei­ka­lin­ga, ver­èiau ki­tus da­ly­kus la­biau pa­si­mo­ky­tø. „Ko­kiu tiks­lu tu­riu gy­ven­ti? Kad ši­ta sis­te­ma ma­ne pra­þu­dy­tø? Ge­riau iš kar­to mir­siu pa­ts“, – to­kio tu­ri­nio raš­te­lis bu­vo ras­tas jo švar­ko ki­še­në­je ir dar ei­lë­raš­tis: „Lie­tu­va – ug­nis, ku­rià kû­re­nam / Ir ku­rioj su­deg­si­me vi­si“ (J. Striel­kû­nas).

„X kar­ta“ – taip 1950-1980 me­tais gi­mu­siø­jø kar­tà pa­va­di­no ka­na­die­èiø ra­šy­to­jas Dug­las Koup­lan­das, ku­ris 1991 m. taip ir pa­va­di­no sa­vo ro­ma­nà apie jau­nuo­lius, ig­no­ruo­jan­èius egois­ti­næ pa­sau­lë­þiû­rà. Nuo ta­da ter­mi­nas „X kar­ta“ ási­tvir­ti­no. Koup­lan­do he­ro­jai nie­ki­na pi­ni­gus ir kar­je­rà, bet gal per­ne­lyg to­kiø jau­nuo­liø kri­ti­kai ëmë jiems pri­kiš­ti ci­niš­ku­mà, nu­si­vy­li­mà, tin­gi­nys­tæ. Man ypaè ási­mi­në šio ro­ma­no he­ro­jaus gar­siai pa­sa­ky­tas no­ras: „No­riu per­skai­ty­ti laiš­kà sa­vy­je.“

Tie­sa, anks­èiau ne­gu Dug­lo Koup­lan­do ro­ma­nas Ang­li­jo­je su­si­bû­rë pank­ro­ko gru­pë „Ge­ne­ra­tion X“ (1976 m.), ku­rios su­bû­rë­jas ir sie­la bu­vo vo­ka­lis­tas Bi­lis Ai­do­las (tik­ro­ji pa­var­dë Vil­ja­mas Broa­das). Nors ga­li­me pri­si­min­ti, kad jau 1964 me­tais Bo­bas Dy­la­nas iš­rë­kë: „Lai­kai kei­èia­si! Jei ne­ga­li­te su­pras­ti sa­vo vai­kø, pa­si­trau­ki­te...“

Pri­si­mi­niau se­nà­sias vi­ni­lo plokš­te­les, juos­ti­nius mag­ne­to­fo­nus „Dai­na“, „Ast­ra“, „Ju­pi­te­ris“... Kaþ­kas tu­rë­jo ne dvi­gu­bà, bet net tri­gu­bà Vuds­to­ko fes­ti­va­lio plokš­te­læ. Kaþ­kas klau­së­si dþia­zo sak­so­fo­ni­nin­ko Dþo­no Kolt­rei­no, kaþ­kas – ro­ke­rio Al­vi­no Li, Eri­ko Klap­to­no, kaþ­kas rin­ko­si V. Vy­soc­ká, bu­vo ir S. Po­vi­lai­èio ar net N. Pal­ti­nie­nës ger­bë­jø. Kà da­ry­si, ir tarp šian­die­ni­nio jau­ni­mo yra be­si­klau­san­èiø­jø pusb­ro­liø Aliu­kø ir se­su­tës.

Gráþ­tant prie straips­nio pra­dþios, t. y. prie jau­nys­tës te­mos, tai kiek­vie­nas, ma­nau, su­tiks, kad jau­nys­të lai­ko­ma la­biau­siai trokš­ta­mu am­þiu­mi. Vël­gi kaþ­kas yra pa­sa­kæs, kad jau­nys­të yra dau­ge­lio ávai­riø pro­ce­dû­rø cik­las. Ko­dël no­ri­me bû­ti jau­ni? Ne­ma­nau, kad to­dël, jog sta­tis­tiš­kai jau­ni þmo­nës yra svei­kes­ni, fi­ziš­kai pa­jë­ges­ni, be to, kiek­vie­nas no­ri bû­ti gra­þus ir pa­trauk­lus, o ne raukš­lë­tas ir kup­ro­tas. Pro­to at­þvil­giu jau­ni­mas yra ne­tgi kvai­les­nis, gy­ve­ni­mo ne­mo­ky­tas ar­ba dar ne­daug mo­ky­tas, nes pa­tir­tis ágy­ja­ma me­tams bë­gant. Ma­nau, kad bû­ti jau­nu la­biau­sia ma­lo­nu dël gy­ve­ni­mo at­vi­ru­mo po­jû­èio. Kuo il­giau gy­ve­na­me, tuo la­biau siau­rë­ja mû­sø pa­si­rin­ki­mo ga­li­my­bës, tuo la­biau esa­me ásta­ty­ti á vë­þes. Ro­man­tiz­mo poe­tai net bu­vo lin­kæ jaus­ti mir­tá (Ler­mon­to­vas, No­va­lis, Pa­te­fis, Bai­ro­nas, Puš­ki­nas, Slo­vac­kis...).

Jau­nu ga­li­ma iš­lik­ti il­gai. Gal neá­ma­no­ma iš­lik­ti re­kor­dø sie­kian­èiu spor­ti­nin­ku, bet ga­li­ma ieš­ko­ti, ban­dy­ti, t. y. kaip jau­nys­të­je bû­ti mo­ki­niu. Jau­nys­tës sa­vy­biø ga­li­me pa­siim­ti á se­nat­væ. Nors, sa­ko, štai to­kie jau­nys­tës pri­si­mi­ni­mai by­lo­ja, kad atei­na se­nat­vë. Ma­nau, kad ne­rei­kia pa­si­duo­ti se­nat­vei, bet ir ne­rei­kia verkš­len­ti dël praë­ju­sios jau­nys­tës, juo la­biau guos­tis, kad „jau­nys­të pra­ras­ta“, kad ji ga­lë­jo bû­ti ge­res­në. Ne, ne­ga­lë­jo.

Ri­èar­das JA­KU­TIS

„Klau­sy­kit, ko­kia vel­nia­va vals­ty­bëj, ko­kia ne­tvar­ka!“ – guo­dþia­si Sa­pie­ga Ba­lio Sruo­gos dra­mo­je „Ka­zi­mie­ras Sa­pie­ga“. Tar­si šian­dien bû­tø pa­sa­ky­ta. Var­tau kny­gà „Kas­die­nis LDK gy­ve­ni­mas“. Ir­gi vis­kas pa­na­šu á šian­die­nà. Jei mû­sø kraš­te yra kas nors pa­sto­vaus, tai – ne­pa­si­ten­ki­ni­mas. Á Rau­dø sie­nà no­rë­tø­si ádë­ti raš­te­lá su sa­vo te­le­fo­no nu­me­riu: „Pas­kam­bink, iš­sa­miau pa­pa­sa­ko­siu apie sa­vo bë­das ir troš­ki­mus.“

Lie­tu­vo­je yra þmo­niø, ku­rie no­ri leng­vai, „va­ka­rie­tiš­kai“ gy­ven­ti ki­tø þmo­niø sà­skai­ta. Dau­giau­sia to­kiø yra tarp val­dþios þmo­niø. Uþ­bur­tas ra­tas, kai liau­dis vi­lia­si, kad iš­rink­ti nau­jie­ji bus ge­res­ni. Štai da­bar, kai þmo­nës iš­girs­ta apie kon­ser­va­to­rius, jø akiø vyz­dþiai su­si­trau­kia, kai iš­girs­ta apie so­cial­de­mok­ra­tus – iš­si­ple­èia. Ydin­ga tvar­ka, kad pu­së Sei­mo na­riø në­ra ren­ka­mi vi­suo­me­nës, o uþi­ma Sei­mo kë­des pa­gal par­ti­jø sà­ra­šus, kai pi­ni­guo­èiai ga­li nu­si­pirk­ti tuo­se sà­ra­šuo­se pir­mà­sias vie­tas. Taip pa­te­kæ á Sei­mà jie në­ra pa­si­ruo­šæ vals­ty­bi­nëms pa­rei­goms, sa­vo pla­nuo­se ne­tu­ri vie­tos Lie­tu­vos vals­ty­bës ir jos þmo­niø ge­ro­vei. Be to, mes ne­sun­kiai ga­li­me pa­keis­ti mi­nist­rà pir­mi­nin­kà, esa­me vie­nin­te­lë Eu­ro­pos vals­ty­bë, pa­kei­tu­si pre­zi­den­tà, de­ja, taip su­tvar­ky­ta, kad Sei­mo pa­keis­ti ne­pa­vyk­tø.

Kiek­vie­na eko­no­mi­në sri­tis ir þmo­niø pro­fe­si­ja ban­do ša­ly­je ágy­ti pri­vi­le­gi­jø, spe­cia­liø tei­siø. Kas ávyks­ta, kai vie­na pro­fe­si­ja ágy­ja vi­siš­kà lais­væ kraš­te. Ma­to­me, kas at­si­ti­ko dël ban­ki­nin­kø sa­vi­va­lës JAV. Ji su­kë­lë di­dþiu­læ fi­nan­si­næ ir po to eko­no­mi­næ kri­zæ. Kar­to­ja­si tai ir Lie­tu­vo­je. Ban­ki­nin­kai tu­rë­jo su­kû­ræ juos pa­tei­si­nan­èià gra­þià teo­ri­jà: „Ne­var­þo­mi ásta­ty­mø fi­nan­sai ir rin­ka pa­tys ge­riau­siai sa­ve re­gu­liuo­ja.“

Ne­del­siant rei­kia spræs­ti ir ki­tà su gy­ven­to­jø per­ka­mà­ja ga­lia su­si­ju­sià pro­ble­mà. Ener­ge­ti­kos, vais­tø ir ki­tø bû­ti­nø­jø pre­kiø bei pa­slau­gø kai­nø ly­gis Lie­tu­vo­je yra per­ne­lyg aukš­tas. Tai – mo­no­po­li­niø ir oli­go­po­li­niø da­ri­niø kai­no­da­ros kont­ro­lës sto­kos pa­da­ri­niai. At­ras­tas nau­jas þo­dis – „biu­dþe­to kon­so­li­da­vi­mas“. Ar ne­rei­kë­tø sa­ky­ti tie­siog pa­pras­èiau – skir­tu­mas tarp pa­ja­mø ir iš­lai­dø. Mes da­bar gy­ve­na­me so­viet­me­èio ti­kë­ji­mu, kai bu­vo sa­ko­ma, kad 1980-ai­siais bus pa­sta­ty­tas ko­mu­niz­mas, o šian­dien – kad biu­dþe­tas su­si­re­gu­liuos, nors ir ta­da bu­vo aiš­ku, kad jo­kio ko­mu­niz­mo ne­su­lauk­si­me, ir da­bar aiš­ku, kad su eko­no­mi­ka pra­sti po­pie­riai. Ási­vaiz­duo­ki­te šei­mà, ku­ri kas më­ne­sá gau­na 2,5 tûkst. li­tø pa­ja­mø, o iš­lei­dþia 3,5 tûkst. li­tø. Su­si­da­ran­tá skir­tu­mà šei­ma kas më­ne­sá pa­den­gia pa­si­sko­lin­da­ma iš ban­ko uþ 8 ar 9 pro­c. me­ti­niø pa­lû­ka­nø. Ar no­rë­tu­më­te taip gy­ven­ti jûs? Ir ar il­gai sko­lin­tu­më­te to­kiai šei­mai?

Pats ydin­giau­sias da­ly­kas – ko­rup­ci­jos ne­bau­dþia­mu­mas. Ko­kios bau­dos lau­kia ap­tvë­ru­siø eþe­rus? Tu­rë­tø bû­ti ne­pap­ras­tai di­de­lës. Ás­kai­èiuo­jant vis­kà. Ir þmo­niø oru­mo pa­þe­mi­ni­mà, ir gam­tos pa­nie­ki­ni­mà. Tai la­bai daug kai­nuo­ja.

No­riu nau­jo na­mo, nau­jo au­to­mo­bi­lio, jach­tos, lëk­tu­vo... „Troš­ki­mas tu­rë­ti tai, ko ne­ga­li tu­rë­ti, yra tik­ro­ji kan­èia“, – sa­ko se­na Ry­tø iš­min­tis. Ádo­mu tai, kad pa­si­sa­ko­me prieš pri­vi­le­gi­jas ir ko­vo­ja­me su jo­mis tol, kol pa­tys ne­pa­ten­ka­me á pri­vi­le­gi­juo­tø­jø sà­ra­šà. Siû­lan­tys sa­ve rin­ki­muo­se pri­sie­kia am­þi­nà mei­læ Lie­tu­vai. „Am­þi­nai am­þi­nai“, – kar­to­ja jie. Šiuos þo­dþius daþ­niau­siai var­to­ja­me pri­siek­da­mi, kad my­li­me. Nors ir ki­tais at­ve­jais, pvz., kai pa­si­þa­da­ma glo­bo­ti se­ne­lá ar se­ne­læ prieš šiems uþ­ra­šant glo­bë­jams sa­vo bu­tà ar ki­tà tur­tà. Tie­sa, yra ir ypaè gra­þiø am­þi­ny­bës pa­vyz­dþiø, bet tik ta­da, kai kal­ba­me apie anà, dan­giš­kà am­þi­ny­bæ. O man liûd­na, nes gal­vo­ju, kad „am­þi­nai am­þi­nai“ reiš­kia „vis taip pat“. Ar mû­sø val­dþios vy­rai sà­þi­nin­gi, ar te­sës tai, kà þa­dë­jo prieš rin­ki­mus? „Lai­më­to­jø nie­ka­da nie­kas ne­klau­sia, ar jie kal­bë­jo tie­sà“, – sa­kë jau A. Hit­le­ris.

Apþ­val­gi­nin­kas Kæs­tu­tis Gir­nius gal prieš de­šimt­me­tá apie mû­sø Sei­mo na­rius nai­viai ra­šë: „Da­bar at­ro­do, kad gal pa­siek­ta kri­ti­në ma­së ir þmo­niø pa­si­pik­ti­ni­mas bei þi­niask­lai­dos iš­vie­ši­na­ma in­for­ma­ci­ja ne­leis po­li­ti­kams uþ­merk­ti akiø prieš ne­sà­þi­nin­gà ko­le­gø el­ge­sá.“ Kly­do. Lie­tu­va per du lais­vës de­šimt­me­èius ma­të vi­so­kiø Sei­mo na­riø – ir pils­tan­èiø iš tuš­èio á kiau­rà, ir kliu­ki­nan­èiø bren­dá èia pat po­së­dþiø sa­lë­je, pa­gau­tø gir­tø prie vai­ro ir nu­si­ta­šiu­siø ko­kia­me nors ba­re, per­kan­èiø dip­lo­mus ir pa­per­kan­èiø ap­skri­ties vir­ši­nin­ko pa­va­duo­to­jà. Bet tai, kà tau­ta ma­to da­bar, pra­noks­ta la­kiau­sià fan­ta­zi­jà. Bet bai­siau­sia tai, kad iš­nie­ki­na­mi prie­sai­kos þo­dþiai: „Pri­sie­kiu vi­so­mis iš­ga­lë­mis stip­rin­ti Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bæ, sà­þi­nin­gai tar­nau­ti Të­vy­nei, de­mok­ra­ti­jai, Lie­tu­vos þmo­niø ge­ro­vei.“

Bu­vo toks so­vie­ti­nis anek­do­tas. Po bol­še­vi­kø per­vers­mo uþ­plû­dus ma­si­nei uto­pi­jai apie ro­jø þe­më­je („iš kiek­vie­no pa­gal su­ge­bë­ji­mus, kiek­vie­nam pa­gal po­rei­kius“), daug kas de­gë no­ru dirb­ti, bet ne­la­bai kas ver­þë­si va­do­vau­ti. Po Jo­si­fo Sta­li­no „ro­jaus“ atë­jus va­di­na­ma­jam „at­ši­li­mui“, kai Ni­ki­ta Chruš­èio­vas, Ame­ri­ko­je pa­tran­kæs ba­tu á sta­là, o so­vie­ti­jà uþ­më­tæs ku­ku­rû­zø sëk­lo­mis, pa­skel­bë jau ma­tàs ko­mu­niz­mo švie­sà, vi­siems pra­puo­lë no­ras dirb­ti, vi­si pa­no­ro va­do­vau­ti. Auk­si­në­mis þvaigþ­dë­mis ap­si­ka­bi­në­ju­sio Leo­ni­do Breþ­ne­vo, o ypaè Ju­ri­jaus And­ro­po­vo lai­kais (pa­me­na­te sau­sà ásta­ty­mà, kai deg­ti­næ pils­ty­da­vo­me iš ka­vi­nu­kø á ka­vos puo­de­lius), nie­kas jau ne­be­no­rë­jo nei dirb­ti, nei va­do­vau­ti. Vi­si no­rë­jo tik kont­ro­liuo­ti. O koks laik­me­tis, jei nie­kas nei dirb­ti, nei va­do­vau­ti, nei kont­ro­liuo­ti ne­be­no­ri? Nors ne, va­do­vau­ti, at­ro­do, vi­sad kas nors no­rës.

Anot To­mo Venc­lo­vos, blo­giau­sia yra pri­mi­ty­vë­ji­mas ir pro­vin­cia­lë­ji­mas. Grës­mæ ke­lia ir skur­das bei per di­de­lis tur­tas. Nors kai ne­tu­ri ko val­gy­ti, yra kà pa­sa­ky­ti, sme­ge­ny­se at­si­ve­ria nau­ji vin­giai.

Þvel­giant á pa­sku­ti­nius ávy­kius Lie­tu­vo­je, Jo­nat­ha­no Fran­ze­no ro­ma­nas „Pa­tai­sos“ jau ne­be­pik­ti­na ir net já pa­mir­šo­me. O JAV lei­dë­jø, kri­ti­kø ir ra­šy­to­jø ver­ti­ni­mais ge­riau­sia šio am­þiaus pir­mo­jo de­šimt­me­èio kny­ga ir yra šis ro­ma­nas.

Lie­tu­vius kny­ga pa­pik­ti­no to­dël, kad tris­de­šimt iš jos be­veik še­šiø šim­tø pus­la­piø skir­ta Lie­tu­vai, ir ap­ra­šy­tas mû­sø mie­las kraš­tas kaip vie­ta, ku­rio­je vyks­ta keis­èiau­si da­ly­kai. Vos nu­si­lei­dæs Vil­niaus oro uos­te, pa­grin­di­nis kny­gos he­ro­jus ame­ri­kie­tis Èi­pas Lam­ber­tas pa­ma­to, kaip nu­šau­na­mas ark­lys (ma­tyt, mais­tui), o ne­tru­kus „Mus­mi­ry­tës“ ba­re iš­vys­ta, kaip nu­šau­na­mas þmo­gus. Lau­ki­nis ka­pi­ta­liz­mas, po­li­ti­niai per­vers­mai, Vil­nius val­do­mas nu­si­kal­të­liø, lie­tu­vai­tës par­da­vi­në­ja­mos uþ po­rà do­le­riø, ang­lies, elekt­ros trû­ku­mas... Nors tie, ku­rie per­skai­të šià kny­gà, pa­ste­bë­jo, kad ne­pai­sant vi­sø bai­sy­biø pa­grin­di­nis ro­ma­no he­ro­jus Èi­pas kaip tik Lie­tu­vo­je gy­ve­na ádo­miau­sià sa­vo gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­pá.

Tie­sa, kaip jis Lie­tu­vo­je at­si­dû­rë? Pra­ra­dæs dar­bà, ási­pai­nio­jæs á smerk­ti­nus ry­šius su stu­den­te, ne­þi­nàs, kà da­ry­ti dël san­ty­kiø su ki­ta mo­te­ri­mi, ási­sko­li­næs sa­vo tik­rai se­se­riai, jis prii­ma lie­tu­vio Gi­ta­no Mi­se­vi­èiaus, bu­vu­sio vi­cep­rem­je­ro, tuo­met Lie­tu­vos at­sto­vo prie JT, pa­siû­ly­mà vyk­ti á Lie­tu­và. Vil­niu­je jis lan­ko­si pui­kiuo­se res­to­ra­nuo­se, gy­ve­na pra­šmat­nio­je kaþ­ka­da aukš­tai so­vie­tø no­menk­la­tû­rai pri­klau­siu­sio­je vi­lo­je ir ku­ria in­ter­ne­to sve­tai­næ, ku­rio­je siû­lo­ma in­ves­tuo­ti Lie­tu­vo­je. Tie­sa, sëk­min­gai pra­si­dë­jæs pro­jek­tas ir vil­tys pa­ga­liau uþ­dirb­ti pi­ni­gø þlun­ga, Lie­tu­vo­je ki­lus per­vers­mui, ku­rio vie­nas pa­grin­di­niø vyk­dy­to­jø yra mi­li­jo­nie­rius par­la­men­ta­ras Vik­to­ras Li­èen­ko­vas, su jam iš­ti­ki­ma gink­luo­ta ko­man­da uþi­man­tis svar­bius vals­ty­bës ob­jek­tus, tarp ku­riø – ir ato­mi­næ elekt­ri­næ. Au­to­rius ge­rai iš­ma­no ir Lie­tu­vos geog­ra­fi­jà, mi­ni Aly­tø, Ei­šiš­kes.

Gir­dë­jau ne vie­nà šian­dien pa­dë­tá ver­ti­nan­tá la­bai skep­tiš­kai. Gir­di, iš mû­sø ša­lies jau be­veik vis­kas iš­melþ­ta, li­ko tik iliu­zi­ja, kad pa­dë­tá ga­li­ma su­re­gu­liuo­ti prië­mus po­rà ne­reikš­min­gø ásta­ty­mø. Im­por­to ir eks­por­to ba­lan­sas se­niai per­pjo­vë Lie­tu­vai pil­và, uþ­sie­nie­tiš­ki ban­kai nu­lei­do krau­jà. Be­lie­ka, kad atei­tø „gel­bë­to­jai“ (tai ir pla­nuo­ja­ma), uþ­dë­tø gran­di­næ ant kak­lo ir pa­ro­dy­tø šu­niui šuns vie­tà. Mes kaip bu­vo­me ver­gai, taip ir li­ko­me. Koks skir­tu­mas, koks šei­mi­nin­kas ateis – jam rû­pës jo rei­ka­lai ir ko­kià nau­dà ga­li­ma iš mû­sø iš­spaus­ti. Su­re­gu­liuos mû­sø kie­ká, kad be rei­ka­lo ne­šer­tø. Da­bar tai jau da­ro­ma.

Šio teks­to pa­va­di­ni­mas – uni­ver­sa­lus. Jei oras blo­gas, pa­va­di­ni­mas – itin taik­lus. Jei ge­ras, iš­va­da, jog kai pui­kus oras, rei­kia steng­tis, kad toks bû­tø ir gy­ve­ni­mas.

Baig­ti teks­tà no­rë­tø­si dþiu­gia, o gal šiek tiek ir keis­ta þi­nia. Skai­èiau, kad neá­ti­kë­ti­ni ge­nø in­þi­ne­ri­jos, na­no­tech­no­lo­gi­jø ir me­di­ci­nos pa­sie­ki­mai jau po 20 me­tø leis þmo­ni­jai pa­siek­ti ne­mir­tin­gu­mà. Bû­tent per 20 ar­ti­miau­siø me­tø vi­sus gy­vy­bi­nës svar­bos þmo­gaus or­ga­nus bus ga­li­ma pa­keis­ti pa­si­tel­kus na­no­tech­no­lo­gi­jas, ku­rios leis gy­ven­ti am­þi­nai. Jau da­bar me­di­ci­no­je nau­do­ja­mos dirb­ti­nës ka­sos ir neu­ro­ni­niai imp­lan­tai. Il­gai­niui na­no­ro­bo­tai pa­keis þmo­gaus krau­jo làs­te­les ir sa­vo funk­ci­jas at­liks tûks­tan­èius kar­tø efek­ty­viau. Per ar­ti­miau­sius 25 me­tus mes ga­lë­si­me da­ly­vau­ti olim­pi­nio sprin­to rung­ty­se, në kar­to per 15 mi­nu­èiø neák­vëp­da­mi, ar­ba iš­bû­ti ke­tu­rias va­lan­das pa­në­ræ po van­de­niu be de­guo­nies ba­lio­no. Tie þmo­nës, ku­rie dar ne­si­nau­dos bio­ni­niø šir­dþiø pra­na­šu­mais, iš­tik­ti in­fark­to ga­lës ra­miai at­vyk­ti pas gy­dy­to­jà, ku­ris at­liks ne­su­dë­tin­gà ope­ra­ci­jà – jø gy­vy­bæ sau­gos krau­jy­je esan­tys na­no­ro­bo­tai. Na­no­tech­no­lo­gi­ja taip iš­plës þmo­niø in­te­lek­ti­nes ga­li­my­bes, kad kny­gos bus ra­šo­mos „per mi­nu­tes“. O jei þmo­nës no­rës „per­si­jung­ti“ á vir­tua­lios tik­ro­vës re­þi­mà, na­no­ro­bo­tai iš­jungs neu­ro­ni­nius sme­ge­nø sig­na­lus ir per­kels mus ten, kur tik pa­no­rë­si­me. Vir­tua­lus sek­sas taps vi­siš­kai ápras­tu da­ly­ku, o kas­die­nio gy­ve­ni­mo si­tua­ci­jo­se ma­ty­si­me sme­ge­ny­se ge­ne­ruo­ja­mas ho­log­ra­mas, ku­rios paaiš­kins, kas de­da­si. Pa­ga­liau jau kai kà ir tu­ri­me, pvz., ki­nai pra­dë­jo ga­min­ti dirb­ti­nius kiau­ši­nius.

Elekt­ro­ni­niu pa­štu pla­ti­na­ma in­for­ma­ci­ja apie tai, kaip at­pa­þin­ti in­sul­to po­þy­mius. Tei­gia­ma, kad li­go­nio rei­kia pa­pra­šy­ti nu­si­šyp­so­ti, riš­liai pa­sa­ky­ti ko­ká nors sa­ki­ná, pa­kel­ti abi ran­kas ar­ba iš­kiš­ti lie­þu­vá. Jei þmo­gus ne­ga­li at­lik­ti ko­kiø nors iš šiø uþ­duo­èiø, o lie­þu­vis krei­vas ar­ba ne­tai­syk­lin­gos for­mos ir kren­ta á vie­nà ar á ki­tà pu­sæ, tai jau esà in­sul­to po­þy­mis. O pa­èio­je pa­bai­go­je mû­sø val­dan­èiø­jø þo­dþiai, skir­ti pi­ke­tuo­to­jams: „Ne­þi­nom, dël ko jie pi­ke­tuo­ja ir ko­dël jie ne­pa­ten­kin­ti.“

Ri­èar­das JA­KU­TIS

Bai­gia­si ba­lan­dis – Ve­ly­kø më­nuo. Ir šiaip jis – mie­las më­nuo. Nuo­gas ir to ne­si­dro­vin­tis. Ba­lan­dá at­ve­ria­me bal­ko­nø du­ris, va­lo­me lan­gus, kuo­pia­mës. Me­tai ási­bë­gë­jo, pa­va­sa­ris ási­tvir­ti­no, to­dël ba­lan­dá jau pra­de­da­me gal­vo­ti apie va­sa­rà.

Nus­te­bau, kad to­kiu me­tu bi­èiu­lis pa­klau­së, ko­dël aš ra­šàs liûd­nai. O man at­ro­do, kad esu op­ti­mis­tas. To­dël no­rë­jau pa­klaus­ti, ko­dël jis pa­ts su­rû­gæs, bet ne­pak­laus­ti klau­si­mai yra pa­tys ge­riau­si. Juk mes gy­ve­na­me ne­si­bai­gian­èiø ste­buk­lø ap­sup­ti. Ir tik su­bren­dæs þmo­gus pa­ste­bi, koks gro­þis mus su­pa.

Dar vie­no bi­èiu­lio, ku­ris pa­ts ra­šo, jau aš pa­klau­siau, kaip jis pa­va­din­tø straips­ná apie ba­lan­dþio më­ne­sá. „Šiukš­lës“, – at­sa­kë jis. Tie­sa, kad ba­lan­dá iš­ny­ra šiukš­lës. Bet tam ir ba­lan­dþio tal­kos. „Ko­dël šiukš­les mums at­ne­šët? Jûs gi iš ki­to na­mo“, – prie kon­tei­ne­rio su­ba­ra ma­ne mo­te­riš­kë. Paaiš­ki­nu, kad da­bar uþ šiukš­les vi­si mo­ka­me tiek pat, ne­svar­bu, kur jas be­pil­tu­me.

Ba­lan­dis – tai pu­siau­ke­lë tarp þie­mos ir va­sa­ros. Ka­dan­gi ji ve­da link va­sa­ros, tai yra švie­ses­në uþ tà, ku­ri bû­na lapk­ri­tá. Nors ar veid­ro­dë­lis pa­sa­kys, ku­ris gra­þiau­sias?

Šá më­ne­sá pa­dau­gë­ja alt­ruis­tø. Jø vi­sad dau­giau pa­va­sa­rá, kai bun­da gam­ta, il­gë­ja die­nos. Kal­ban­èiø apie alt­ruiz­mà, þa­dan­èiø bû­ti alt­ruis­tais pa­dau­gë­ja ir prieš rin­ki­mus.

Pra­si­de­dant ko­vui ast­ro­lo­gai tei­gë, kad ko­và tin­ka­mas lai­kas priim­ti tei­sin­gus spren­di­mus, o ba­lan­dá rei­kë­tø pa­tau­py­ti. Sup­ran­ti, kad sun­ku tai ágy­ven­din­ti. O da­bar ga­li at­sa­ky­ti, ar pa­vy­ko tai pa­da­ry­ti.

Prieš Ve­ly­kas vie­no ga­vë­nios sek­ma­die­nio evan­ge­li­ja pa­sa­ko­jo, kaip per šven­tes Die­vo pa­gar­bin­ti bu­vo atë­jæ ir grai­kai. Jie krei­pë­si á Pi­ly­pà, ki­lu­sá iš Ga­li­lë­jos mies­to Bet­sai­dos, pra­šy­da­mi: „Ger­bia­ma­sis, mes no­rë­tu­me pa­ma­ty­ti Jë­zø!“ Jie no­rë­jo skøs­tis, prie­kaiš­tau­ti ir rei­ka­lau­ti sau ge­res­nio gy­ve­ni­mo. Ta­èiau Jë­zaus kal­bë­jo apie da­ly­kus ana­pus šios aki­mir­kos ir su­for­mu­la­vo þmo­giš­ko­sios eg­zis­ten­ci­jos pa­grin­di­ná ásta­ty­mà, ku­ris by­lo­ja, kad jei þmo­gus lie­ka su sa­vo egoiz­mu, tai vis­kas tuo ir bai­gia­si – jo gy­ve­ni­mas iš­sen­ka: jau­nys­të, se­nat­vë, mir­tis. Bet jei­gu þmo­gus ti­ki, vi­lia­si, sten­gia­si, prie­šais já at­si­ve­ria am­þi­ny­bës ho­ri­zon­tas.

Bet ne man pa­moks­lau­ti. Pa­li­ki­me tai tik­riems pa­moks­li­nin­kams, gal juos iš­girs grai­kai ir pa­na­šiai á juos gy­ve­nan­tys, o aš gráþ­tu prie man de­ran­èiø kuk­les­niø ir þe­miš­kes­niø te­mø.

Pa­va­sa­rá no­ri­si spræs­ti uþ­si­se­në­ju­sias pro­ble­mas. Ar kas nors pa­gal­vo­jo, kà da­ry­ti su bank­ru­ta­vu­sio ban­ko „Sno­ras“ kios­ke­liais? Skai­èiau, kad Jung­ti­nës Ka­ra­lys­tës So­mer­se­to gra­fys­të­je gy­ven­to­jai nu­spren­dë iš­sau­go­ti ne­be­nau­do­ja­mas te­le­fo­no bû­de­les. Þmo­nës su­pra­to, kad te­le­fo­no ka­bi­nos – tai bend­ruo­me­nës is­to­ri­jos, ta­pa­ty­bës ir neats­ki­ria­ma ša­lies kraš­to­vaiz­dþio da­lis. Ir mums juk „Sno­ro“ kios­ke­liai yra tar­si pa­vel­das, ku­rá de­rë­tø iš­sau­go­ti atei­ties kar­toms. So­mer­se­to gy­ven­to­jai te­le­fo­no bû­de­lë­se pir­miau­sia áren­gë bib­lio­te­kë­les. Štai vie­no­je bû­de­lë­je til­po 150 kny­gø – nuo ku­li­na­ri­jos va­do­vø iki tri­le­riø, nuo poe­zi­jos iki Šeks­py­ro kû­ry­bos. Èia ga­li­ma pa­siim­ti ar pa­si­da­lin­ti ne tik kny­ga, bet ir CD, DVD dis­kais. Vai­kams skir­tos kny­gos su­dë­tos þe­miau­siai. Bib­lio­te­kë­lës nie­ka­da ne­ra­ki­na­mos, „ne­pie­tau­ja“, dir­ba be sa­ni­ta­ri­niø die­nø. Kny­gos, ku­riø bend­ruo­me­niø na­riai nei­ma, pa­kei­èia­mos po­pu­lia­res­në­mis, ta­èiau jø grà­þin­ti nie­ka­da nie­kas ne­vë­luo­ja. Var­gu ar pas mus tai pa­vyk­tø, bet gal – kny­ga juk ne dvi­ra­tis, pa­vo­gæs di­de­lio pel­no ne­tu­rë­si. Be bib­lio­te­kë­liø, te­le­fo­no bû­de­lës dar ta­po mi­ni me­no ga­le­ri­jo­mis, gë­liø kios­ke­liais, ne­di­de­lë­mis par­duo­tu­vë­lë­mis, du­šo ka­bi­no­mis ar net tua­le­tais.

Kas dar ási­min­ti­no ba­lan­dá? Rei­kë­tø pri­si­min­ti, kad svei­ka­ta – bran­giau­sias mû­sø tur­tas. Ba­lan­dþio 7-àjà šven­të­me Pa­sau­li­næ svei­ka­tos die­nà, o šian­dien ba­lan­dþio 27-oji – Me­di­ci­nos dar­buo­to­jø die­na. Keis­ta, kad net tau­py­ti pas mus pra­dë­ta ne nuo ban­ki­nin­kø, bet nuo me­di­ci­nos dar­buo­to­jø at­ly­gi­ni­mø. O šiaip jau lie­tu­viai mëgs­ta gy­dy­tis, nes mû­sø kul­tû­ro­je li­ga il­gai pri­klau­së aukš­tes­nia­jai kla­sei. Is­te­ri­jos prie­puo­liai, spaz­mai, mig­re­nos ir po­dag­ros – vi­sa tai bu­vo dva­rø gy­ven­to­jø pri­vi­le­gi­ja. Kaþ­ka­da li­ga pra­dë­jo at­lik­ti ir pa­to­gaus ali­bi vaid­me­ná – ja bu­vo ga­li­ma pa­tei­sin­ti pra­lai­më­ji­mus ir ge­bë­ji­mø sty­giø. Li­ga ta­po pui­kiu pa­si­tei­si­ni­mu dël ne­sëk­miø ir sa­vo­tiš­ka gy­ny­bi­ne stra­te­gi­ja – pa­na­šiai kaip sun­ki vai­kys­të. Á þmo­gø, ku­ris daug pa­sie­kë, yra svei­kas ir lai­min­gas, vis dar þiû­ri­ma áta­riai ir vis dar ti­ki­me, kad ken­èian­tie­ji yra kil­nes­ni.

O me­di­ci­nos dar­buo­to­jø die­nos tin­ka­mos anek­do­tams apie me­di­kus, pa­vyz­dþiui, dak­ta­ro pa­ta­ri­mas: „Jei ne­ty­èia li­go­nis iš­gy­ven­tø, te­gu ne­si­ke­lia de­šimt die­nø.“

Skai­èiau apie JAV at­lik­tus ty­ri­mus, ku­rie pa­ro­dë, kad maþ­daug 30 pro­c. sun­kiai ser­gan­èiø vë­þiu, ne­pai­sant gy­dy­to­jø pro­gno­ziø, vis dël­to pa­vyks­ta pa­sveik­ti. Paaiš­kë­jo, kad vi­siems šiems nu­ga­lë­to­jams bu­vo bû­din­gi du da­ly­kai – mo­kë­ji­mas dþiaug­tis gy­ve­ni­mu ir tiks­lo tu­rë­ji­mas. Otas fon Bis­mar­kas, pir­ma­sis Vo­kie­ti­jos im­pe­ri­jos kanc­le­ris, pra­min­tas „plie­ni­niu kanc­le­riu“, nuo­lat sir­go ko­kia nors li­ga, aiš­ku, ir vë­þiu. Kiek­vie­nà kar­tà kanc­le­ris kon­sul­tuo­da­vo­si su gy­dy­to­jais ir pa­pras­tai da­ry­da­vo tai, kà pa­sta­rie­ji grieþ­tai uþ­draus­da­vo – su­val­gy­da­vo po ki­log­ra­mà më­sos kas­dien ir ger­da­vo dau­giau nei ápras­tai. Sa­ky­da­vo, kad sa­ve ger­bian­tis þmo­gus ne­tu­ri tei­sës nu­mir­ti, kol neiš­gers per sa­vo gy­ve­ni­mà 5000 bu­te­liø šam­pa­no. Otas fon Bis­mar­kas mi­rë bû­da­mas 83-ejø me­tø, iš­gë­ræs bû­tent tiek bu­te­liø šam­pa­no, kiek ir tu­ri iš­ger­ti, jo ma­ny­mu, sa­ve ger­bian­tis þmo­gus.

Pa­va­sa­rá dau­giau ves­tu­viø. Dau­giau ir neiš­ti­ki­my­bës. Ar leng­va mer­gi­nai bend­rau­ti su ve­du­siu vy­riš­kiu? Pir­miau­siai jums teks pa­kæs­ti me­là. Ne­be­þi­no­si­te, kiek il­gai dar ti­kë­ti pa­þa­dais pa­lik­ti þmo­nà ir ves­ti jus. Teks pri­klau­sy­ti ir nuo jo gra­fi­ko. Šven­èiø ne­bus ar­ba, tiks­liau, jos bus ne to­mis die­no­mis, o die­na anks­èiau ar vë­liau. Dar ge­rai, kad tas skir­tu­mas bus tik die­na. Šven­tes jis leis su šei­ma, o jû­sø lauks vie­ni­šø drau­giø kom­pa­ni­ja, nes ir dar vie­nas mei­lu­þis èia ne­pa­dës – jis ir­gi bus su sa­vo šei­ma. Apie pa­vy­dà në­ra në ko kal­bë­ti. Ko­kia ne­pa­vy­di ir to­le­ran­tiš­ka, at­ro­do, esa­te, kiek­vie­nà sy­ká, kai jis at­šauks su­si­ti­ki­mà dël šei­mos, iš­vyks ato­sto­gau­ti su þmo­na ar­ba pri­mins sa­vo san­ty­kius su ja, pa­ju­si­te, kad jû­sø kant­ry­bë në­ra be­ga­li­në. O svar­biau­sia tai, kad vy­rai sa­vo šei­mø su vai­kais ne­pa­lie­ka. Sup­ran­ta­ma, pa­do­rûs ir pro­tin­gi vy­rai. O jei­gu pa­liks ir nueis su ju­mis, per­ne­lyg ne­si­dþiau­ki­te – ar jû­sø ne­lau­kia toks pa­ts li­ki­mas? Nors vil­ties vi­siš­kai pra­ras­ti ne­ver­ta – gy­ve­ni­mas kar­tais pa­si­su­ka vi­sai ne­ti­kë­ta kryp­ti­mi.

Dau­giau nei prieš de­šimt­me­tá mus bau­gi­no skai­èius „17 cen­tø“. Pa­me­nat, tiek rei­kë­jo mo­kë­ti uþ mi­nu­tës po­kal­bá lai­di­niu te­le­fo­nu. Vi­sa tai jau praei­tis ir pa­mirš­ta. Ási­mi­në ne­se­niai gir­dë­ta is­to­ri­ja. Mo­te­riš­kei kaþ­kas pa­skam­bi­no. Ši apie pus­va­lan­dá kal­bë­jo­si. „Su kuo taip il­gai pliur­pei?“ – pa­klau­së vy­ras. „Ai, kaþ­ko­kia mo­te­ris ne ten pa­tai­kë“, – at­sa­kë ši.

Šian­dien ki­tas bai­sus skai­èius – 5 li­tai. Taip, tai ben­zi­no lit­ro kai­na. Bet au­to­mo­bi­liø spûs­tys pi­ko va­lan­do­mis ne­su­ma­þë­jo.

Liau­dies iš­min­èiai pra­na­šau­ja, kad jei­gu þie­mà tai snin­ga, tai ly­ja – bus bran­gy­me­tis.

Dël mais­to pro­duk­tø bran­gi­mo vi­sa­da kal­ti þem­dir­biai. Aiš­ku, tai iro­ni­ja. Daug kas brangs­ta dël ob­jek­ty­viø prie­þas­èiø, net ir to­dël, kad Lie­tu­va yra ES rin­kos da­ly­vë. Kai­nø ki­li­mas Lie­tu­vo­je yra neiš­ven­gia­mas, nes rin­ka sten­gia­si jas ni­ve­liuo­ti. Bi­èiu­lis sa­ko, kad kai já ban­do áti­kin­ti, kad uþ­sie­ny­je mais­to pro­duk­tai yra pi­ges­ni nei Lie­tu­vo­je, vi­sa­da at­ker­tàs, kad tai ne­tie­sa. Ne­þi­nau, kas tei­sus, bet pa­ts ma­èiau, kad Len­ki­jo­je ki­log­ra­mas cuk­raus kai­nuo­ja 2,99 zlo­to, o þi­nant zlo­to ir li­to kur­so san­ty­ká ki­log­ra­mas cuk­raus kai­my­ni­në­je vals­ty­bë­je at­siei­tø 2,49 li­to. Ir dar vie­na prie­þas­tis, ko­dël pre­ky­bos cent­ruo­se iš­dë­lio­tø mais­to pro­duk­tø kai­nos ky­la ko­ne kas­dien – þmo­nës per daug per­ka. Šil­dy­mo se­zo­nas bai­gë­si, þmo­nës dar dau­giau pirks. Juk koks se­nas tas pa­klau­sos ir pa­siû­los dës­nis. Jei þmo­nës ne­be­pirk­tø kai ku­riø pro­duk­tø, jø kai­nos iš­kart kris­tø, pa­vyz­dþiui, dël skir­tin­gos þmo­niø per­ka­mo­sios ga­lios mais­to pro­duk­tø kai­nos yra ne­vie­no­dos skir­tin­guo­se ša­lies mies­tuo­se. Tau­ra­gë­je pirk­ti pi­giau nei Šiau­liuo­se, bet mû­sø mies­te pi­giau nei Vil­niu­je.

Štai vie­no­dë­ja ben­zi­no ir dy­ze­li­no kai­nos. Net pro­gno­zuo­ja­ma, kad dy­ze­li­no kai­nos ga­li pra­lenk­ti ben­zi­no to­dël, kad vis dau­giau þmo­niø per­ka dy­ze­li­nius au­to­mo­bi­lius, tad di­dë­jant pa­klau­sai neiš­ven­gia­mai di­dës ir kai­na. Pag­rin­di­në më­sos bran­gi­mo prie­þas­tis – au­gan­tis var­to­ji­mas Ru­si­jo­je, Ki­ni­jo­je ir Piet­ry­èiø Azi­jo­je. Jau­tie­nà, ver­šie­nà ir avie­nà val­gy­ti svei­kiau, to­dël ši më­sa bran­ges­në. Paukš­tie­nos kai­nos eko­no­mi­niu sunk­me­èiu ir­gi pa­ky­la, nes gy­ven­to­jai tau­po rink­da­mie­si paukš­tie­nà, to­dël di­dë­ja jos pa­klau­sa. Dar­þo­viø kai­na pri­klau­so nuo der­liaus, ta­èiau esant þe­moms kai­noms su­ma­þë­ja dar­þo­ves au­gi­nan­èiø ûki­nin­kø, to­dël krin­ta dar­þo­viø pa­siû­la, o pa­siû­los ma­þë­ji­mas le­mia kai­nø ki­li­mà.

Bet ko èia mums, pa­pras­tiems þmo­ge­liams, jau­din­tis. Dau­giau krims­tis tu­ri tur­tuo­liai, nes nie­kas taip spar­èiai ne­brangs­ta kaip auk­sas. Tad pri­si­kro­væ pi­ni­gø tur­èiai ga­li plau­kus nu­si­rau­ti, iš­gy­ven­da­mi lai­ku ne­pri­si­pir­kæ šio tau­rio­jo me­ta­lo.

Gal šio­mis die­no­mis su­lau­kë laiš­ko, ku­ria­me nu­ro­dy­ta, gir­di, jûs – vie­nas iš 4 pro­c. lai­min­giau­siø lie­tu­viø, nors to­kius laiš­kus ga­vo gal mi­li­jo­nas tau­tie­èiø. Di­dy­sis þai­di­mas þa­da jums per­ves­ti šim­tà tûks­tan­èiø li­tø á bet ku­rià jû­sø ban­ko sà­skai­tà. Po ke­le­to die­nø atei­na da­ly­vio pa­sas ir siû­lo­ma pirk­ti „nuo­sta­bià“ kny­gà apie svei­kà mi­ty­bà, ku­ri kai­nuo­ja vos 80 li­tø. Rei­kia ma­ny­ti, kad po vi­sø di­dþio­jo iš­dû­ri­mo eta­pø, pri­si­pir­kæ vi­so­kio šlamš­to, mes ir bû­si­me lai­më­jæ sa­vo di­dá­já pri­zà.

Ri­èar­das JA­KU­TIS

Kaip pa­ruoš­ti bal­tà­jà miš­rai­næ, esu ási­ti­ki­næs, þi­no 90 pro­c. lie­tu­viø. Iš pra­dþiø iš­ver­di bul­viø ir mor­kø, jas, kiau­ši­nius ir „šla­pià“ deš­rà su­pjaus­tai, pri­de­di þir­ne­liø, ku­ku­rû­zø, ma­ri­nuo­tø agur­kë­liø, uþ­pi­li ma­jo­ne­zu ar grie­ti­ne. Miš­rai­në pa­ruoš­ta! Bal­ta miš­rai­në la­biau­siai aso­ci­juo­ja­si su þie­ma (bal­ta ir laik­me­tis, kai trûks­ta švie­þiø dar­þo­viø), tad pa­va­sa­rá ir va­sa­rà to­kios miš­rai­nës ma­þiau­siai no­ri­me. Ga­lø ga­le ir to­dël, kad at­si­val­gë­me jos per Ve­ly­kas.

Bal­tos miš­rai­nës pa­vyz­dá pa­si­rin­kau teks­tui apie mû­sø da­bar­ti­næ kul­tû­rà, nes kul­tû­ra yra pla­tes­në sà­vo­ka, su­si­ju­si su mû­sø bend­ra­vi­mu, ap­si­ren­gi­mu ir val­gy­mu. Kal­bant apie kul­tû­rà, svar­bu ne tik kur­ti ar pa­teik­ti me­nà, bet ir pa­ska­tin­ti pro­ce­sus, ku­rie at­si­spin­di kas­die­ny­bës kul­tû­ro­je.

Tie­sa, teks­tà dar no­rë­jau pa­va­din­ti „Ba­tai ant kny­gø“, nes ne­se­niai kaþ­ko­kia­me þur­na­le re­gë­jau nuo­trau­kà – par­duo­tu­vës vit­ri­na, ku­rio­je ant kny­gø pa­dë­ti ba­tai. Taip ir ne­sup­ra­tau, kuo ši par­duo­tu­vë pre­kiau­ja.

Pas­te­bë­jau, kad kul­tû­ros cent­ro „Laip­tø ga­le­ri­ja“ di­rek­to­rë la­bai ne­mëgs­ta, jei re­pe­tuo­jan­tys su­me­ta sa­vo pal­tus sce­no­je ant kë­dþiø ar net ant for­te­pi­jo­no. Ga­le­ri­ja, be abe­jo, ne ko­kio di­dþio­jo teat­ro sce­na, bet... Kul­tû­ra vi­sur kul­tû­ra – di­de­lë­je ar ma­þy­të­je sce­no­je, ger­bû­vio ar kri­zës me­tu. Iš èia ir pa­ro­dan­tis ta­vo kul­tû­ros ly­gá klau­si­mas: „Kaip tu el­gie­si, kai ta­væs nie­kas ne­ste­bi?“

Vi­sø par­ti­jø rin­ki­mi­në­se pro­gra­mo­se ra­si­me þo­dþius „Rem­si­me kul­tû­rà“, it nu­si­ra­šius nuo TSKP su­va­þia­vi­mø do­ku­men­tø. Nuo ko­mu­niz­mo eros li­kæs ási­ti­ki­ni­mas, kad kul­tû­rà rei­kia pa­rem­ti, kad ji yra iš­lai­ky­ti­në. Bet juk me­ni­nin­kai në­ra naš­ta vi­suo­me­nei, jie dir­ba la­bai rei­ka­lin­gà dar­bà, nors iš sa­vo­jo triû­so iš­gy­ven­ti ne­ga­li. Ir drà­siai ga­li­ma teig­ti, kad be kul­tû­ri­nin­kø þlug­tø vi­sa Lie­tu­vos pra­mo­në. Ar ga­lë­tu­me gy­ven­ti be ar­chi­tek­tø ar di­zai­ne­riø? Uþ­ti­kau sta­tis­ti­kos duo­me­nis, kad kul­tû­ra Lie­tu­vo­je su­ku­ria 7 pro­c. bend­ro­jo BVP, t. y. 6 mi­li­jar­dus li­tø. Ar ne­de­rë­tø kul­tû­rai su­grà­þin­ti jos uþ­dirb­tus pi­ni­gus?

Ba­lan­dþio 15-àjà pa­mi­në­jo­me Kul­tû­ros die­nà. Net keis­ta, kad da­bar kul­tû­ra ne links­ma, o skau­di te­ma. At­si­ver­èiau šiø die­nø bei prieš­ka­ri­nius laik­raš­èius ir ëmiau ly­gin­ti, ku­rio­je ne­prik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je me­ni­nin­kams bu­vo leng­viau gy­ven­ti.

Ir prieš­ka­riu, ir da­bar ar­ti­miau­siø did­mies­èiø Ry­gos, Ta­li­no ar Var­šu­vos kul­tû­ri­nis gy­ve­ni­mas ge­ro­kai in­ten­sy­ves­nis uþ Vil­niaus, jau ne­kal­bant apie ma­þes­nius mies­te­lius. Uþ­ti­kau ádo­miø fak­tø, kad, pa­vyz­dþiui, Ry­gos ope­ra iki so­vie­ti­nës oku­pa­ci­jos ge­bë­jo pa­sta­ty­ti vi­sas gar­siau­sias Ri­char­do Wag­ne­rio ope­ras – ir „Par­si­fa­lá“, ir „Tris­ta­nà ir Izol­dà“, ir vi­sà „Ni­be­lun­gø þie­do“ tet­ra­lo­gi­jà. Lie­tu­vo­je anuo­met te­bu­vo pa­sta­ty­ti „Lo­heng­ri­nas“ ir „Tan­hoi­ze­ris“, o „Ni­be­lun­gø þie­do“ ne­su­lau­kia­me iki šiol. Nie­kad ne­pri­ly­go­me kai­my­nams ir tau­ti­niø ope­rø pa­sta­ty­mais. Vis dël­to Kris­ti­jo­no Do­ne­lai­èio „Me­tai“ tu­rë­tø bû­ti kiek­vie­no lie­tu­vio na­muo­se. Dar Ba­lio Sruo­gos ir Vin­co My­ko­lai­èio-Pu­ti­no dra­mos. Jos ne­nu­si­lei­dþia nei Ib­se­nui, nei Strind­ber­gui.

Bet ku­ris þmo­gus šian­dien ási­þeis­tø pa­va­din­tas ne­kul­tû­rin­gu, ta­èiau ko­kia to „kul­tû­rin­gu­mo“ ko­ky­bë? Tie­siog ási­ga­lë­jo pa­kai­ta­lø era. Juk ne­be­no­ri­me ei­ti á pa­ro­das, teat­rus, vis daþ­niau lais­va­lai­ká lei­dþia­me pre­ky­bos ir pra­mo­gø cent­ruo­se. Tik­riau­siai taip gy­ve­na di­des­në da­lis vi­suo­me­nës. Ne­no­rin­tys kul­tû­ros daþ­niau­siai tei­si­na­si kri­ze, gir­di, ko­kia ten kul­tû­ra, kai ap­link kri­zë. Štai dþiau­gia­mës Vil­niaus kny­gø mu­ge, ta­èiau kny­gø gau­sy­bë­je ga­na daug šlamš­to. Kai þmo­gus pa­sa­ko­ja sa­vo biog­ra­fi­jà, tai në­ra la­bai ver­tin­ga. O vis­kas pra­si­dë­jo nuo ro­më­nø. Grai­kai la­bai ger­bë skulp­to­rius, ak­to­rius ir vi­sus me­ni­nin­kus, o ro­më­nai ëmë þiû­rë­ti á juos kaip á ama­ti­nin­kus.

Per­ka­miau­sios kny­gos. Da­liaus Dar­gio „Tik­ro­ji Dak­ta­rø is­to­ri­ja“ ir „Kru­vi­na­sis ma­fi­jos marš­ru­tas“. Dar vis per­ka­mos Oli­ve­rio mais­to ruo­ši­mo kny­gos bei Ale­no Ka­ro „Leng­vas bû­das su­liek­në­ti“ ir „Leng­vas bû­das mes­ti rû­ky­ti“. Pas­ta­ro­ji anks­èiau, kai dar ne­bu­vo pra­si­dë­ju­si kri­zë, pui­ka­vo­si pir­mo­je vie­to­je. Na­tû­ra­lu, kad pa­bran­gi­nus ci­ga­re­tes šios kny­gos rei­tin­gai šiek tiek smu­ko, nes kai ci­ga­re­tës bran­gios, mes­ti rû­ky­ti pa­pras­èiau. Rei­kia bû­ti itin uþ­kie­të­ju­siu rû­ka­liu­mi, kad pir­miau at­si­sa­ky­tum mais­to, o tik vë­liau ci­ga­re­èiø, to­dël liek­në­ti yra sun­kiau ir kny­ga „Leng­vas bû­das su­liek­në­ti“ ta­po dar po­pu­lia­res­në. Kri­zës me­tu iš­po­pu­lia­rë­jo ir „Tra­di­ci­niai lie­tu­viø pa­tie­ka­lai“ apie pa­tie­ka­lus iš bul­viø ir kruo­pø.

Kad pra­mis­tu­me, tu­ri­me uþ­muš­ti kiau­læ. Nors tai ati­ma kiau­lës tei­sæ á gy­ve­ni­mà iki se­nat­vës ir bio­lo­gi­nës mir­ties, ji paau­ko­ja­ma svar­biu tiks­lu – þmo­gaus gy­vy­bei. Pri­kim­šus þar­nas deš­rø, pri­de­dant èes­na­kø, svo­gû­nø, þa­lu­my­nø, prie­sko­niø, iš­rû­kius, gau­na­mas ska­nus val­gis. Mai­ti­ni­mas kiau­lës më­sa – tai pa­stan­ga dël þmo­gaus, pa­gal­ba jam – no­ras pa­da­ry­ti þmo­gui ge­ra ar­ba bent pa­dë­ti pa­si­jus­ti ge­riau. Tik kai þmo­gus per­si­val­go kiau­lie­nos, su­vo­kia, kad ji ga­li bû­ti to­kia pat mir­ti­na val­gy­to­jui, kaip ir kiau­lei.

Lie­tu­viø kul­tû­ra da­bar vis daþ­niau at­si­du­ria më­gë­jø ran­ko­se, þmo­niø, ku­rie ne­ku­ria jo­kiø ver­ty­biø. Ir gal net ne jø pro­ble­ma, kad ge­ri dë­dës ir te­tos pla­èiai at­vë­rë te­le­vi­zi­jos ir ki­tas du­ris ávai­riems ne­pro­fe­sio­na­lams. Tie dë­dës ir te­tos ren­ka­si pa­gal sa­ve, nes ir jø dip­lo­mai daþ­niau­siai ási­gy­ti po nea­ki­vaiz­di­niø stu­di­jø. Nors vi­sas tas ne­pro­fe­sio­na­lu­mas pra­si­dë­jo ne kri­zës me­tais, ma­nau, kad jis pri­šau­kë kri­zæ. Kul­tû­ri­næ kri­zæ. Kvie­ti­mas: „Skai­tyk Bib­li­jà in­ter­ne­te!“

1990 m. Bal­ti­jos ša­ly­se bu­vo at­lik­tas int­ri­guo­jan­èias iš­va­das pa­tei­kæs ty­ri­mas. Bu­vo ti­ria­mi lie­tu­viø, es­tø ir lat­viø pa­ma­ti­niø ver­ty­bi­niø orien­ta­ci­jø skir­tu­mai. Res­pon­den­tams so­cio­lo­gai pa­tei­kë ke­lio­li­ka klau­si­mø. Á klau­si­mà, ar sun­kiu dar­bu ga­li­ma kai kà pa­siek­ti, tei­gia­mai at­sa­kë 41,2 pro­c. lie­tu­viø, 65,6 pro­c. es­tø ir 50,4 pro­c. lat­viø. Pap­ra­šy­ti pa­ko­men­tuo­ti pa­sa­ky­mà „Mir­tis neiš­ven­gia­ma, to­dël ne­rei­kia apie jà gal­vo­ti“, tei­gia­mai at­sa­kë 28,4 pro­c. lie­tu­viø, 89,6 pro­c. es­tø ir 79,2 pro­c. lat­viø. Á klau­si­mà, ar bu­vo išauk­lë­tas re­li­gin­go­je šei­mo­je, tei­gia­mai at­sa­kë 68,3 pro­c. lie­tu­viø, 17,9 pro­c. es­tø ir 37,4 pro­c. lat­viø. Pak­laus­ti, ar re­li­gi­ja svar­bi jø gy­ve­ni­me, su tuo su­ti­ko 44 pro­c. lie­tu­viø, 21,8 pro­c. es­tø ir 29,6 pro­c. lat­viø. Die­và ti­ká pa­si­sa­kë 51,9 pro­c. lie­tu­viø, 14,6 pro­c. es­tø ir 20,9 pro­c. lat­viø. Jei­gu šia­me ty­ri­me paaiš­kë­ju­sios cha­rak­te­ris­ti­kos yra iš­li­ku­sios iki šiø die­nø – ti­kë­ti­na, kad taip ir yra – ga­lë­tu­me ga­na pa­grás­tai kal­bë­ti apie iš­skir­ti­ná lie­tu­viø kul­tû­ros bruo­þà – la­biau nei ki­to­se Bal­ti­jos ša­ly­se pa­pli­tu­sá ti­kë­ji­mà gy­ve­ni­mà val­dan­èio­mis ant­gam­ti­në­mis jë­go­mis ir iš šio ti­kë­ji­mo se­kan­tá men­kes­ná as­mens su­ve­re­nu­mo gy­ve­ni­me su­pra­ti­mà.

Skai­èiau apie sà­vo­kà „skur­do kul­tû­ra“, ku­rià pir­mà kar­tà pa­var­to­jo ame­ri­kie­èiø ant­ro­po­lo­gas Os­ka­ras Le­vi­sas, XX a. šeš­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je ty­ri­në­jæs kas­die­ná Puer­to Ri­ko ir Mek­si­kos lûš­ny­nø gy­ve­ni­mà. Pa­sak O. Le­vi­so, skur­do kul­tû­ra – tai tam tik­ras el­ge­sio mo­de­lis, ku­riam bû­din­gas stip­rus fa­ta­liz­mo jaus­mas, ne­ti­kë­ji­mas, kad gy­ve­ni­me kà nors ga­li­ma pa­keis­ti sa­vo jë­go­mis, ti­kë­ji­mas, kad pa­sau­lis yra val­do­mas ga­lin­gø­jø, ku­rie sà­mo­nin­gai sie­kia pa­kenk­ti „pa­pras­tiems þmo­nëms“, þe­mas pa­si­ti­kë­ji­mo ki­tais þmo­në­mis ir vals­ty­be laips­nis, at­si­sa­ky­mas bur­tis á bend­ruo­me­nes, izo­lia­ci­jos ir be­pras­my­bës po­jû­tis, gy­ve­ni­mas „šia die­na“. Nus­te­bau, ne­tgi bu­vau su­krës­tas ne­se­niai uþ­tik­tos þi­nu­tës, kad bom­bar­duo­jant Var­šu­và na­ciø lëk­tu­vams tal­ki­no Mins­ke vei­kian­èios so­vie­tø te­leg­ra­fo sto­tys – nu­ro­dy­da­vo tai­ki­niø koor­di­na­tes. Nors gal sa­ky­si­te, kad ši þi­nu­të nie­ko bend­ro ne­tu­ri su teks­tu apie kul­tû­rà.

Gráþ­tant prie kny­gø ir jau mi­në­tos Vil­niaus kny­gø mu­gës per­ša­si min­tis, kad gal pra­dë­si­me kop­ti á prie­spau­dos lai­kais bu­vu­siø­ ti­ra­þø aukš­tu­mas. Juk iš­ki­liau­si lie­tu­viø li­te­ra­tû­ros kû­ri­niai bu­vo pa­ra­šy­ti 1929-1936 m., kai pa­sau­ly­je ir ša­ly­je siau­të eko­no­mi­në kri­zë.

Lie­tu­vos bib­lio­fi­lai dþiau­gia­si, kad, be Axe­lio Munt­he, Her­man­no Hes­sës, Je­ro­me‘o D. Sa­lin­ge­rio, jau mi­ni­ma ir Ro­mai­no Ga­ry pa­var­dë. „Juk tai kraš­tie­tis – vil­nie­tis!“ – sa­ko ne­se­niai pra­dë­ju­sio veik­là R. Ga­ry klu­bo, ku­riam va­do­vau­ja ak­to­rius Ro­mual­das Ra­ma­naus­kas, na­riai. Ant na­mo sie­nos da­bar­ti­në­je J. Ba­sa­na­vi­èiaus gat­vë­je Vil­niu­je, kur gy­ve­no Ro­ma­nas Ka­ce­vas (bû­si­ma­sis R. Ga­ry), pa­ka­bin­ta at­mi­ni­mo len­ta, ar­chy­ve at­ras­tas ára­šas, pa­tvir­ti­næs ra­šy­to­jo gi­mi­mo Vil­niu­je fak­tà, pa­sta­ty­ta Ro­mo Kvin­to – ber­niu­ko su ka­lio­šu – sta­tu­lë­lë.

Kà tuo no­rë­jau pa­sa­ky­ti? Tie­siog teks­te apie kul­tû­rà rei­kë­jo ir po­zi­ty­ves­nës þi­nu­tës.

Baig­ti no­riu Char­les Bu­kows­ki ei­lë­raš­èiu „Su­ti­kau ge­ni­jø“ (ver­të Ge­di­mi­nas Pu­lo­kas):

su­ti­kau ge­ni­jø šian­dien

trau­ki­ny,

bu­vo maþ­daug še­še­riø,

së­dë­jo ša­lia ma­næs,

ir kai trau­ki­niui

va­þiuo­jant pa­kran­te pir­myn

at­si­dû­rëm prie pat van­de­ny­no,

abu su­þiu­rom pro lan­gà,

o ta­da

jis pa­þvel­gë á ma­ne

ir pa­sa­kë:

„ne­gra­þu.“

ir aš pir­mà kar­tà

tai

su­pra­tau.

Ri­èar­das JA­KU­TIS

Svar­biau­sia šiø me­tø ba­lan­dþio die­na – Ve­ly­kos. Ve­ly­kø ry­tà rei­kia pa­si­svei­kin­ti þo­dþiais: „Kris­tus pri­si­kë­lë!“ Pas­vei­kin­ta­sis tu­ri at­sa­ky­ti „Tik­rai pri­si­kë­lë!“, pa­tvir­tin­da­mas pri­si­kë­li­mo fak­tà. Á bi­èiu­lá šie­met ir krei­piau­si:

- Kris­tus pri­si­kë­lë!

- Nu, – at­sa­kë jis.

Bet Ve­ly­kos – jau praei­tis, tad teks­tams rei­kia ieš­ko­ti nau­jø te­mø. Penk­ta­die­nis, try­lik­to­ji më­ne­sio die­na, te­mà per­ša pa­ti. Jø su­ta­pi­mas yra vie­nas la­biau­siai pa­pli­tu­siø prie­ta­rø pa­sau­ly­je. O jei­gu dar më­nu­lio pil­na­tis! Dau­ge­lis sten­gia­si ati­dë­ti svar­bes­nius gy­ve­ni­mo, vers­lo ávy­kius ki­tai die­nai. „Su­si­rau­kæs lyg pët­ny­èia“, – sa­ky­da­vo lie­tu­viai. Tie­sa, grai­kams, ru­mu­nams ir is­pa­nams bai­mæ ke­lia tre­èia­die­nis try­lik­ta. Ita­lai tu­ri sa­vø ási­ti­ki­ni­mø ir ven­gia penk­ta­die­nio sep­ty­nio­lik­tos më­ne­sio die­nos. Ki­ni­jo­je ne­mëgs­ta­mas skai­èius ke­tu­ri, nes ki­nø kal­ba jis reiš­kia mir­tá. Bet mes èia kal­ba­me apie penk­ta­die­nio, try­lik­tos die­nos, bai­mæ. La­biau­siai jos bi­jo ame­ri­kie­èiai. Skai­èiau, kad net 17 iš 20 mi­li­jo­nø ame­ri­kie­èiø pa­niš­kai bi­jo šios ka­len­do­riaus kom­bi­na­ci­jos ir ne­tgi ne­ga­li dirb­ti ápras­to dar­bo. Tur­kai taip ne­ga­li pa­kæs­ti try­li­kos, jog pra­ktiš­kai tie­siog iš­brau­kë šá skait­var­dá iš sa­vo þo­dy­no. Dau­gu­ma mies­tø ne­tu­ri 13-osios gat­vës, pa­sta­tai ne­tu­ri 13-to aukš­to, vieš­bu­èiai – 13-to kam­ba­rio, lëk­tu­vuo­se në­ra 13-tos vie­tos, oro uos­tø ter­mi­na­luo­se në­ra 13-tø var­tø... JAV pre­zi­den­tas Frank­li­nas Roos­vel­tas ne­ke­lia­vo try­lik­tà­jà bet ku­rio më­ne­sio die­nà ir pa­val­gy­ti nie­ka­da ne­kvies­da­vo 13-os sve­èiø. Mar­kas Twai­nas kar­tà bu­vo try­lik­tas sve­èias, pa­kvies­tas pie­tø. Drau­gas per­spë­jo, kad jis ne­tu­rë­tø ei­ti. „Tai bu­vo ne­sëk­më, – vë­liau šiam drau­gui sa­kë M. Twai­nas. – Jie tu­rë­jo mais­to tik dvy­li­kai.“ Prie­ta­rin­gi šei­mi­nin­kai Pa­ry­þiu­je ga­li nu­sam­dy­ti pro­fe­sio­na­là ke­tu­rio­lik­tà sve­èià.

Gir­dë­jau, kad skai­èiai yra pa­vo­jin­gas da­ly­kas. Jie pa­de­da mums daug kà iš­ma­tuo­ti, ta­èiau ne vi­sa­da svei­ka ar šven­ta kà nors ma­tuo­ti. Skai­èiai ga­li pa­ska­tin­ti di­dþia­vi­mà­si ar­ba pa­vy­dà, o bet ku­ris iš šiø da­ly­kø dva­siš­kai suës ta­ve gy­và. Is­to­ri­ja pri­me­na, kad ypaè skai­èiais klio­vë­si Do­vy­das. Jis tie­siog më­ga­vo­si jais. Skai­èiuo­da­vo tur­tus ir ver­gus, kad tik pa­si­pui­kuo­tø. Ko­kia baus­më uþ skai­èia­vi­mà iš­ti­ko Do­vy­dà? Die­vas vis­kà iš jo atë­më. Is­to­ri­jos es­më – þiû­rëk, dël ko skai­èiuo­ji. O jei ma­tai, kad tai ska­ti­na di­dþia­vi­mà­si ar­ba pa­vy­dà, liau­kis skai­èia­væs. Vieš­pats su nie­kuo ne­si­da­lins sa­vo šlo­ve!

Prie­ta­rai iš nie­kur neat­si­ran­da. Kaip ir dau­ge­lis, penk­ta­die­nio, try­lik­to­sios, prie­ta­ras tu­ri sa­vo is­to­ri­jà bei aiš­ki­ni­mo in­terp­re­ta­ci­jas. Prie­ta­ro šak­nø ga­li­ma ieš­ko­ti krikš­èio­ny­bë­je. Ie­va obuo­liu Ado­mà su­gun­dë penk­ta­die­ná, try­lik­tà, ir tà die­nà jie bu­vo iš­va­ry­ti iš ro­jaus. Tà die­nà Kai­nas nu­þu­dë sa­vo bro­lá Abe­lá, tà die­nà bu­vo nu­kry­þiuo­tas Kris­tus. Vie­na iš prie­ta­ro kil­mës is­to­ri­jø yra su­si­ju­si su pa­sku­ti­ne va­ka­rie­ne. Prie sta­lo së­dë­jo 13 þmo­niø, vie­nas ku­riø tu­rë­jo mir­ti (jau mi­në­ta, kad ne­ga­li­ma try­li­kai sës­ti prie sta­lo, o jei yra tiek sve­èiø, rei­kia dar pa­so­din­ti lë­læ). Penk­ta­die­nis, try­lik­ta, mi­ni­ma ir la­bai iš­po­pu­lia­rë­ju­sia­me Da­no Brau­no ro­ma­ne „Da Vin­èio ko­das“, ku­ria­me pri­me­na­ma, kad or­di­no na­riai bu­vo per­se­kio­ja­mi ir suim­ti bû­tent penk­ta­die­ná, 1307 m. spa­lio 13 d.

Ir dar ke­le­tas ávy­kiø, ku­rie at­si­ti­ko ar at­si­tiks lyg ty­èia penk­ta­die­ná, try­lik­tà: 1939 01 13 Aust­ra­li­jo­je, Vik­to­ri­jo­je, ki­lo vie­nas di­dþiau­siø pa­sau­lio is­to­ri­jo­je miš­ko gais­rø, 1972 10 13 An­dø kal­nuo­se su­du­þo lëk­tu­vas, nu­si­ne­šæs 29 gy­vy­bes, tarp ku­riø bu­vo Urug­va­jaus reg­bio ko­man­dos na­riai, 2004 08 13 Flo­ri­do­je siau­të­jo di­dþiu­lis ura­ga­nas, 2006 10 13 Bu­fa­lo, Niu­jor­ko vals­ti­jo­je, ki­lo bai­si snie­go pû­ga (ten, be­je, praë­ju­sá penk­ta­die­ná nu­kri­to lëk­tu­vas), 2029 04 13 prie þe­mës priar­tës 270 m skers­mens as­te­roi­das ir yra ti­ki­my­bë, kad su ja su­si­durs.

Kaþ­kas pa­ste­bë­jo, kad po­pu­lia­ru­sis po­pie­þius Jo­nas Pau­lius II mi­rë 2005 04 02. Jei vis­kà su­dë­tu­mëm, gau­tum 13 (2+5+4+2=13), á já šau­ta bu­vo ir­gi 13-tà die­nà. Mi­rë 21.37 val. (2+1+3+7=13), ei­da­mas 85-uo­sius me­tus (8+5=13). Kai ta­po po­pie­þiu­mi, jam bu­vo 58 me­tai (5+8=13). Jis bu­vo len­kas, tai­gi Jan Pa­wel Dru­gi = 13 rai­dþiø. Mi­rë 13-tà me­tø sa­vai­tæ. Pon­ti­fi­ka­to die­nø skai­èius 9301 (9+3+1=13). Ar tai šiaip su­ta­pi­mai, o gal kà nors reiš­kia? Be to, pa­sku­ti­nis tes­ta­men­to ára­šas 2000 03 17 (2+3+1+7=13).

Dar vie­nas keis­tas fak­tas – yra šiek tiek di­des­në ti­ki­my­bë, kad 13-ta die­na bus penk­ta­die­nis nei bet ku­ri ki­ta sa­vai­tës die­na. Vi­du­ti­niš­kai penk­ta­die­nio, try­lik­tos, su­lau­kia­me kas 212 die­nø. Ar ga­li­ma teig­ti, kad ne­pa­si­se­kë tà die­nà gi­mu­siems? O gal prie­šin­gai? Juk tà­dien gi­më ge­rai pa­sau­ly­je þi­no­mi þmo­nës: ra­šy­to­jas Sa­muel Bec­kett (1906 04 13), po­li­ti­kë Mar­qa­ret That­cher (1925 10 13), Ku­bos re­vo­liu­cio­nie­rius Fi­del Cast­ro (1926 08 13), krep­ši­nin­kas Will Clark (1964 03 13), ak­to­rë Ka­te Walsh (1967 10 13), dai­ni­nin­kë Sa­rah Con­nor (1980 06 13), gar­sio­sios dvy­nu­kës ak­to­rës Ma­ry-Ka­te ir Ash­ley Ol­sen (1986 06 13).

Penk­ta­die­nis, try­lik­ta, ypaè më­gia­ma ša­ma­nø, ra­ga­nø, ávai­raus plau­ko bû­rë­jø ir pra­na­šø die­na. Ir šiaip ávai­riems atei­ties pro­gno­zuo­to­jams šian­dien ypaè ge­ras lai­kas. Kai ap­link ra­mu, jo­kiø kri­ziø, daug ne­pap­ra­na­šau­si. O da­bar štai dës­tyk ir ne­pra­šau­si: „Fi­nan­si­næ kri­zæ le­mia 2008-ai­siais á Oþia­ra­gá pe­rë­jæ Plu­to­nas ir Sa­tur­nas, ku­rie at­sa­kin­gi uþ fi­nan­sus. 2009 m. pra­dþio­je á Oþia­ra­gá áei­sian­tis ir de­vy­nis më­ne­sius ten bû­sian­tis Juo­da­sis Më­nu­lis lems sun­ku­mus ban­ki­nin­kys­tës, drau­di­mø sri­tims. Pra­si­dë­jæ me­tai bus la­bai su­dë­tin­gi ir per­mai­nin­gi tiems þmo­nëms, ku­rie yra pri­si­ri­šæ prie ma­te­ria­li­niø tur­tø. Dar 2003 m. Þe­më­je pra­si­dë­jo Van­de­nio epo­cha, o po 2009-øjø sau­sio 26 d. ávyk­usio Sau­lës uþ­te­mi­mo mes jau esa­me jo­je ási­tvir­ti­næ. Van­de­nis ne­ša es­mi­nius ver­ty­biø po­ky­èius, ki­tà ener­gi­jà. Jis su­si­jæs su dva­sin­gu­mu, þi­nio­mis, nau­jo­mis, pro­gre­sy­vio­mis tech­no­lo­gi­jo­mis, kû­ry­biš­ku­mu, pvz., te­le­vi­zi­ja ir in­ter­ne­tas yra Van­de­nio eros po­þy­miai. Šio­je epo­cho­je iš­gy­vens tik tie, ku­rie pra­dës gy­ven­ti ne kaip fi­zi­nës, o kaip dva­si­nës bû­ty­bës, ku­rie su­voks, kad ne kar­je­ra ir tur­tai, o dva­sin­gu­mas ir ge­ru­mas yra ver­ty­bë, taip pat tie, ku­rie nu­kreips sa­vo màs­ty­mà á Die­và, o ne á ma­te­ri­jà.“ Tai ne ko­kia nors nu­ra­šy­ta ci­ta­ta. Tie­siog pa­ts vi­sà tai su­durs­èiau, pa­si­klau­sæs pra­na­šau­to­jø.

Ne­þi­nau në vie­no ast­ro­lo­go, ku­rio pro­gno­zës bû­tø tiks­lios – net tø gar­siø­jø, þi­no­mø pa­sau­ly­je, „tiks­lu­mas“, skai­èiau, yra ne dau­giau nei 4 pro­c. Þi­no­ma, pa­si­tai­ko su­ta­pi­mø. Ar­ba – uni­ver­sa­liø pro­gno­ziø.

Ne vi­si penk­ta­die­nio, try­lik­to­sios, bi­jo. XIX a. Lon­do­ne bu­vo ásteig­tas „Klu­bas Nr. 13“, ku­rio na­riai nu­spren­dë ko­vo­ti su kvai­lais ási­ti­ki­ni­mais. 1894 m. sau­sio 13-àjà jie nu­ta­rë su­sës­ti di­de­lio res­to­ra­no 13-oje sa­lë­je uþ 13-os sta­lø po 13 þmo­niø prie kiek­vie­no. Vis dël­to prie vie­no sta­lo pri­trû­ko try­lik­to þmo­gaus. Vie­nas klu­bo na­riø at­siun­të at­si­pra­šy­mo raš­te­lá: „Pas­ku­ti­niu mo­men­tu ne­te­kau drà­sos.“

Ki­ta ver­tus, dau­gy­bë þmo­niø gy­ve­na 13 nu­me­riu pa­þy­më­tuo­se bu­tuo­se ar vieš­bu­èiø kam­ba­riuo­se ir yra lai­min­gi. Dau­gy­bë þmo­niø va­þi­në­ja 13 marš­ru­to au­to­bu­sais, o kas va­ka­rà ei­na á ki­nà ir së­di 13-oje ei­lë­je, 13-oje vie­to­je (be­je, tai daþ­niau­siai ge­riau­sia vie­ta, nes yra per pa­tá vi­du­rá). Pri­si­min­ki­me ir Ša­rû­nà Mar­èiu­lio­ná, ku­ris iš­gar­së­jo dë­vë­da­mas 13-uo­ju nu­me­riu pa­þy­më­tus marš­ki­në­lius.

Tad dël ne­sëk­miø ne­kal­tin­ki­me ap­lin­kos, ne­kal­tin­ki­me ki­tø, o pra­dë­ki­me per­tvar­kà nuo sa­væs. Be­rods re­þi­sie­rius Vu­dis Ale­nas vie­na­me in­ter­viu pri­si­mi­në, kad psi­cho­lo­gas jam pa­ta­rë ne­ves­ti, ta­èiau jo iš­rink­to­ji bu­vo to­kia gra­þi, kad jis pa­kei­tæs psi­cho­lo­gà. Aiš­ku, vy­rui blo­giau­sia, kai mo­te­ris ir gra­þi, ir pro­tin­ga.

O štai rin­ki­mai á Sei­mà. Aiš­ku, kà nors iš­rink­si­me. Bet kaip bus to­liau? Juk iš­rink­tie­ji, prieš rin­ki­mus daug þa­dë­jæ, vi­sus tuos pa­þa­dus bus pa­mir­šæ. Teks jø pra­šy­ti – pa­ban­dy­ki­me bent kar­tu pa­da­ry­ti tai, kà mums þa­dë­jo­te. Tik ar jie klau­sys... Nes klau­sys ar ne­klau­sys, nie­ko jiems neat­si­tiks. O štai JAV ben­zi­no kai­noms pa­ki­lus iki 2,5 Lt (pri­si­min­ki­me, ko­kia jo kai­na pas mus) pre­zi­den­tas Ba­ra­kas Oba­ma ne­be­ten­ka rin­kë­jø pa­si­ti­kë­ji­mo.

Dar vie­na te­ma – pen­si­nin­kai. Gal­vo­jant apie biu­dþe­tà, ver­të­tø at­lik­ti ty­ri­mus, kad su­þi­no­tu­me, kiek il­gai jie gy­ve­na. Yra dar te­ma apie þvaigþ­des. Ne, ne tas dan­gu­je, bet vi­so­kius dai­ni­nin­kë­lius, ma­dø kû­rë­jus ir pan. Nors vi­siems þi­no­ma tie­sa – su­so­dink kam­ba­ry­je tas þvaigþ­des, iš­junk švie­sà – jos ne­þi­ba. Suþ­vaigþ­dë­jæ þmo­nës ar jø ger­bë­jai bent man kaþ­kuo kok­tûs, kad net no­ri­si to­kiems á akis iš­rëþ­ti tie­sà, kà apie juos màs­tau: „Jus au­gi­no te­le­vi­zi­ja.“ Ma­no gal­va, tai di­de­lis áþei­di­mas, bet ar jie su­pras. Gal ne tik ne­su­pyks, bet to­kiu áver­ti­ni­mu ne­tgi ap­si­dþiaugs.

Dël vi­so­kiø in­for­ma­ci­jos nu­te­kë­ji­mo skan­da­lø ir­gi pa­pras­ta ir aiš­ku – vis­kas, kas iš­sa­ky­ta po penk­tos tau­re­lës, jau yra in­for­ma­ci­jos nu­te­kë­ji­mas. O kur dar be­na­miø te­ma? Nors Va­ka­rø pa­sau­ly­je re­gë­ti be­na­má, be­si­kal­ban­tá mo­bi­liuo­ju te­le­fo­nu, bû­tø neá­ti­ki­ma at­rak­ci­ja.

Pa­si­dþiau­ki­me, kad penk­ta­die­nis, ne­svar­bu, kad try­lik­ta. „Dþin­sø die­na“ – sa­vai­tës die­na, ku­rià biu­rø tar­nau­to­jai lei­dþia sau tru­pu­tá at­si­kvëp­ti nuo for­ma­laus ap­si­ren­gi­mo ko­do su­var­þy­mø. Pap­ras­to­mis dar­bo die­no­mis vil­ki­mi marš­ki­niai, kos­tiu­mai, kak­la­raiš­èiai ir prie jø de­ran­tys ba­tai „dþin­sø penk­ta­die­ná“ kei­èia­mi á kas­die­nius dra­bu­þius. Tai iš Šiau­rës Ame­ri­kos (Ka­na­dos ir JAV) vers­lo sri­ties ki­lu­si tra­di­ci­ja. Šià die­nà ne­vil­kë­ti kos­tiu­mø lei­dþia­ma ir va­do­vau­ja­mus po­stus uþi­man­tiems dar­buo­to­jams. Tad at­si­pa­lai­duo­ki­me ir nie­ko ne­bi­jo­ki­me. O tie, ku­rie ti­ki­te skai­èiais, ga­li­te dar ves­ti 2012 12 12. Ar­ba iš­si­skir­ti.

Gir­dë­da­mi, kad penk­ta­die­nis, try­lik­to­ji, ne­þi­nia dël ko­kiø prie­þas­èiø yra ne­lai­min­ga die­na, sà­mo­nin­gai ar ne­sà­mo­nin­gai ieš­ko­me šios in­for­ma­ci­jos pa­tvir­ti­ni­mo. Ir jei­gu penk­ta­die­ná, 13-tà die­nà, mes pa­ty­rë­me au­to­mo­bi­lio ava­ri­jà, pa­me­të­me pi­ni­gi­næ ar tie­siog iš­lie­jo­me sau sterb­lën ge­ria­mà ka­và, ti­kë­ti­na, kad to­kio pa­liu­di­ji­mo mums uþ­teks vi­sam gy­ve­ni­mui. Ta­èiau jei­gu pa­gal­vo­si­me, ne­sun­kiai su­pra­si­me ir pa­ste­bë­si­me, kad smul­kios ar stam­bios ne­sëk­mës mums ir ki­tiems nu­tin­ka nuo­lat. Na, o jei­gu vis lauk­si­me blo­go penk­ta­die­nio, 13-osios, var­do pa­tvir­ti­ni­mo – tik­rai já gau­si­me, juk kas ieš­ko, tas ran­da. O šiaip jau juk vis­kas të­ra su­si­ta­ri­mo da­ly­kas. Ka­len­do­rius taip pat.

Ri­èar­das JA­KU­TIS

Šian­dien no­ri­si pa­bëg­ti iš ap­lin­kos, kai XXI a. ant­ra­ja­me de­šimt­me­ty­je pa­èiu bjau­riau­siu bû­du at­si­kar­to­ja bib­li­në is­to­ri­ja, ap­ra­šy­ta ir Ber­tol­do Brech­to pje­së­je „Kau­ka­zo krei­dos ra­tas“. Dvi mo­ti­nos – vie­na tik­ra, ki­ta ne­tik­ra – krei­pë­si á iš­min­èiø tei­së­jà, kad jis nu­sta­ty­tø, ku­ri iš jø tik­ro­ji, o iš­min­èius krei­da ant grin­dø nu­brë­þë ra­tà, jo vi­du­ry­je pa­sta­tæs vai­kà lie­pë mo­te­rims èiup­ti jam uþ ran­kø ir trauk­ti á sa­ve. Tik­ro­ji mo­ti­na bu­vo ta, ku­ri vai­kà pa­lei­do.

Gal ir ne­vy­ku­sià áþan­gà pa­si­rin­kau teks­tui apie ke­lio­nes. To­liau bus links­miau.

Pa­ga­liau pra­si­dë­jo pa­va­sa­ris, ar­të­ja va­sa­ra – tin­ka­miau­sias me­tas ke­lio­nëms. Kur ke­liau­ti? Eks­kur­si­jø or­ga­ni­za­to­riai tei­gia, kad po­pu­lia­riau­sios ato­sto­gø kryp­tys te­bë­ra Tur­ki­ja, Grai­ki­ja, Is­pa­ni­ja. Nau­jo­vë ta, kad ne­ma­þai þmo­niø pra­šo su­da­ry­ti in­di­vi­dua­lias ke­lio­nes po ga­na eg­zo­tiš­kus kraš­tus: Tai­lan­dà, In­di­jà, Šri Lan­kà, Pie­tø Ame­ri­kà. Bu­vo me­tas, kai þmo­nës rin­ko­si ar­ti­mes­nes ša­lis, vë­liau ëmë tol­ti ir va­þi­në­ti po vi­sà Eu­ro­pà bei ki­tus kon­ti­nen­tus. Pas­ta­ruo­sius po­rà me­tø ke­liau­to­jai vël su­ka á Lat­vi­jà, Es­ti­jà, Len­ki­jà. Lie­tu­vo­je tau­tie­èiai daþ­nai ren­ka­si eks­kur­si­jas po Bir­þus – de­gus­tuo­ti alaus.

Apk­lau­sø apie la­biau­siai pa­tin­kan­èius Eu­ro­pos mies­tus ly­de­riu ta­po Pa­ry­þius. Tik­riau­siai vi­si þi­no­te po­pu­lia­rià is­to­ri­jà apie þmo­ge­lá, ku­ris sva­jo­jo pa­ma­ty­ti Pa­ry­þiø ir ta­da jau nu­mir­ti. Iš tik­rø­jø Pa­ry­þius neat­ro­do ne­pa­þás­ta­mas, min­ti­mis ar kny­gø pus­la­piais kiek­vie­nas bent kar­tà ja­me esa­me bu­væ: d‘Ar­tan­ja­no ir jo bi­èiu­liø drau­gi­jo­je, iš­gy­ve­næ, kuo baig­sis èi­go­niu­kës Es­me­ral­dos ir Kva­zi­mo­do is­to­ri­ja, ar sto­vë­jæ prie duk­te­rø ap­leis­to të­vo Go­ri­jo ka­po... Sun­ku ras­ti ki­tà pa­sau­lio mies­tà, ku­ria­me bû­tø tiek daug áþy­miø vie­tø, ele­gan­ci­jos, pra­ban­gos, val­dþios, bo­he­mos...

Mon­mart­ras – aukš­èiau­sia Pa­ry­þiaus vie­ta, pa­grin­di­nis pa­no­ra­mi­nis taš­kas þiû­rë­ti á pil­kus Pa­ry­þiaus sto­gus. Kal­no cent­re esan­ti bal­tu­të­lë Sac­re Coeur (Šven­to­sios Šir­dies) baþ­ny­èia – áspû­din­gos, šiek tiek bi­zan­tiš­kos ar­chi­tek­tû­ros ir in­ter­je­ro še­dev­ras. Mon­mart­ras – dai­li­nin­kø me­ka. De­ja, me­nas Mon­mart­re, kas­kart ten lan­kan­tis, vis pra­stë­ja. Kà da­ry­si, gy­ve­na­me siau­bin­go­je epo­cho­je, kai me­no sri­tá taip pat iš­ti­ko di­dþiu­lë kri­zë. Tuoj no­ri­si pa­ly­gin­ti šios ir bet ku­rios ki­tos epo­chos kû­ri­nius... Tie, ku­rie su­vo­kia, kaip mes nu­smu­ko­me, ima ieš­ko­ti išei­ties. Ban­do ras­ti nau­jø for­mø. Sëk­mës jiems. Kol kas nie­ko nau­jo dar në­ra, nors ti­kiu, kad at­si­ras. Tik ar pa­vyks iš­gy­ven­ti iki to mo­men­to? Þo­dþiu, pirk­ti Mon­mart­re ko­ká nors pie­ši­në­lá su Pa­ry­þiaus vaiz­du ar sës­ti á po­zuo­to­jo kë­dæ ir lauk­ti, kol ta­ve nu­pieš, nors a‘la me­ni­nin­kai ta­ve trau­kia net uþ ran­ko­vës, tik­rai ne­ver­ta. Ver­èiau ási­tai­sy­ti ko­kio­je nors èia esan­èio­je ka­vi­nu­kë­je ir, þvel­giant á nuo­trau­kas ant jos sie­nø, pri­si­min­ti, koks ka­dai­se bu­vo šis kam­pe­lis.

Pa­kil­ti á Ei­fe­lio bokš­tà tar­si pri­va­lo­ma. Kiek­vie­nas mies­tas ta­pa­ti­na­mas su tam tik­ru sim­bo­liu: Niu­jor­kà sim­bo­li­zuo­ja Lais­vës sta­tu­la, Mask­và – Rau­do­no­ji aikš­të, Sid­në­jø leng­vai pa­þin­si­me iš Ope­ros teat­ro bu­rës. Pa­ry­þiaus sim­bo­liu jau dau­ge­lá me­tø va­di­na­mas Ei­fe­lio bokš­tas, ku­rio mat­me­nys áspû­din­gi: aukš­tis – 1069 pë­dos ar­ba 320,75 met­ro. Tai pri­lygs­ta 105 aukš­tø na­mui. Apa­èio­je ply­tin­tys ka­ri­niams pa­ra­dams skir­ti Mar­so lau­kai iš jo at­ro­do ma­þy­èiai.

Ko­kio­je ša­ly­je dar bû­ti­na ap­si­lan­ky­ti, kad po to ga­lë­tum mir­ti? Jei rei­kë­tø rink­ti to­kiø kraš­tø sà­ra­šà, á já, nea­be­jo­ti­nai, pa­tek­tø Iz­rae­lis. Ka­dan­gi vis­ko cent­ras yra Je­ru­za­lë, tai ir vi­sos Iz­rae­lio þe­mës daþ­nai taip va­di­na­mos. Šven­èiau­sia vie­ta þy­dams, jø re­li­gi­jos sim­bo­lis – Rau­dø sie­na. Tai mal­dø vie­ta po at­vi­ru dan­gu­mi. Vi­si at­vyks­tan­tys prie Rau­dø sie­nos áki­ša á jà raš­te­lius su pra­šy­mais Aukš­èiau­sia­jam. Tai net va­di­na­ma „þi­nu­te Die­vui“. Taip el­gia­si ir lie­tu­viai. Net mû­sø po­li­ti­kai, pa­bu­vo­jæ Šven­to­jo­je þe­më­je, sa­ko tai pa­da­ræ. Ko jie pra­šë? Ko nors sau? O ko jiems dar trûks­ta? Vie­nas, skai­èiau, pra­si­ta­rë pra­šæs kles­të­ji­mo Lie­tu­vai. Gra­þu. Nors Die­vas, per­fra­zuo­da­mas Šven­to Raš­to þo­dþius, ga­li at­sa­ky­ti: „Pra­dë­ki­te pa­tys dirb­ti, kad Lie­tu­va kles­të­tø, ir aš pa­dë­siu!“

Kris­taus ka­po ba­zi­li­ka, pa­sta­ty­ta to­je vie­to­je, kur bu­vo nu­kry­þiuo­tas, pa­lai­do­tas, o vë­liau pri­si­kë­lë Jë­zus Kris­tus – vie­na svar­biau­siø vie­tø pa­sau­lio krikš­èio­nims. Á šià baþ­ny­èià at­ve­da Kry­þiaus ke­lias. Ei­da­mas siau­ro­mis gat­ve­lë­mis pri­si­me­ni Jë­zaus kan­èias vaiz­duo­jan­èius fil­mus, „Ben Hu­rà“ ar nau­jes­ná Me­lo Gib­so­no, skai­ty­tas kny­gas. Tai, kas at­ro­dë mis­tiš­ka, virs­ta la­bai ar­ti­mu da­ly­ku. Su­si­kaup­ti, de­ja, ne­lei­dþia šur­mu­lá ke­lian­tys pre­kei­viø bal­sai. Kry­þiaus ke­lias nu­si­drie­kæs per tur­gø. Ko tik èia neá­si­gy­si: daug pre­kei­viø par­duo­da tas pa­èias pre­kes ir to­kius pat su­ve­ny­rus, ta­èiau kiek­vie­nas ban­do áti­kin­ti, kad tik pas já ra­si­te uni­ka­lø daik­tà. Šven­tø­jø re­lik­vi­jø par­da­vë­jo pa­si­tei­ra­vau, ar ne­tu­ri šven­to­jo Draz­daus­ko (drau­go, su ku­riuo ke­lia­vo­me po Iz­rae­lá) re­lik­vi­jø. Par­da­vë­jas, at­ro­do, jau no­rë­jo kaþ­kà mums kiš­ti, ta­èiau gal pa­ju­tæs mû­sø klas­tin­gà iro­ni­jà, at­sa­kë, kad jei­gu atei­tu­me ry­toj, tø re­lik­vi­jø jis vël tu­rës, nes, gir­di, tai la­bai po­pu­lia­rus šven­ta­sis ir þmo­nes jo re­lik­vi­jas iš­kart iš­per­ka. Tai su­þi­no­jæs pa­tapš­no­jau Draz­daus­kui pe­tá, nes ne­þi­nau, ar gy­ve­ni­me dar yra kas tu­rë­jæs ga­li­my­bæ glë­bes­èiuo­tis su šven­tuo­ju.

De­ra dar ap­si­lan­ky­ti Ga­li­lë­jos Ka­no­je, ne­di­de­lia­me ara­bø mies­te­ly­je, kur Jë­zus pa­da­rë sa­vo pir­mà­já ste­buk­là – pa­ver­të van­de­ná vy­nu. Tai at­si­ti­ko ves­tu­viø puo­tos me­tu, pri­trû­kus vy­no. Bû­da­mas Ga­li­lë­jos Ka­no­je, Jë­zaus ávyk­dy­tu ste­buk­lu iš­kart pa­ti­ki, nes, at­ro­do, jis bu­vo toks ga­lin­gas, kad pa­sie­kia net šias die­nas – mies­te­ly­je be­veik nie­kur ne­gau­si van­dens, tik vy­no. Ties kiek­vie­no na­mo var­tais tau siû­lo­ma ási­gy­ti vy­no, nes ne­jau iš­vyk­si iš Ga­li­lë­jos Ka­nos be vy­no bu­te­lai­èio.

Be to, kaip neap­si­lan­kius prie Ki­ne­re­to eþe­ro, daþ­nai va­di­na­mo Ga­li­lë­jos jû­ra. Nau­ja­sis Tes­ta­men­tas mi­ni be­ga­læ ste­buk­lø, ku­riuos Jë­zus pa­da­rë prie jo. Dau­gu­ma Jë­zaus mo­ki­niø bu­vo ap­lin­ki­niø kai­mø gy­ven­to­jai. Be abe­jo, ap­si­lan­ko­ma prie šven­to Pet­ro na­mo pa­ma­tø. Ant eþe­ro kran­to gau­sy­bë res­to­ra­nø. Pag­rin­di­nis pa­tie­ka­las – jû­ros gë­ry­bës. Bran­giau­sia po­rci­ja „Šven­to Pet­ro þu­vis“.

Jei apie trum­pes­nes ke­lio­nes, tai la­bai siû­lau ap­si­lan­ky­ti Kro­ku­vo­je – vie­na­me gra­þiau­siø Eu­ro­pos mies­tø, ku­ris praei­ty­je bu­vo va­di­na­mas „ant­rà­ja Ro­ma“. Kro­ku­vos cent­re stûk­so Va­ve­lio kal­va su ka­ra­liø rû­mais ir ka­ted­ra. Ka­ted­ro­je pa­lai­do­tas šv. Sta­nis­lo­vas, Ka­zi­mie­ras Di­dy­sis, Jad­vy­ga, Jo­gai­la (mums Lie­tu­vos ir Len­ki­jos ry­šiai tar­si pra­si­de­da nuo Jad­vy­gos ir Jo­gai­los, nors iš tik­rø­jø jø bû­ta dar anks­èiau, kai Ge­di­mi­no duk­të Al­do­na iš­te­kë­jo uþ Ka­zi­mie­ro Di­dþio­jo), Ste­po­nas Ba­to­ras, Ju­li­jus Slo­vac­kis, Ado­mas Mic­ke­vi­èius... Jad­vy­gos ka­pas vi­sad sken­di gë­lë­se, Jo­gai­los ka­po, prie­šin­gai, gë­lës ne­puo­šia. Kà da­ry­si, vie­ti­niai prie Lie­tu­vos ir Len­ki­jos ka­ra­liaus gë­liø ne­pa­de­da, o mû­sø tu­ris­tai pi­ni­gë­liø sto­ko­ja, vos uþ­ten­ka su­ve­ny­rams.

Pas­ku­ti­nis Va­ve­ly­je at­gu­lë 2010 m. avia­ka­tast­ro­fo­je prie Smo­lens­ko þu­væ Len­ki­jos pre­zi­den­tas Le­chas Kac­zyns­kis su þmo­na Ma­ri­ja. Kai á Len­ki­jos pre­zi­den­tus pre­ten­da­vo Le­cho bro­lis Ja­ros­la­vas, pri­si­mi­næs se­nà­jà Lie­tu­vos ir Len­ki­jos uni­jà, pa­màs­èiau, kad Ja­ros­la­vas Kac­zyns­kis vie­nas, Da­lia Gry­baus­kai­të ir­gi vie­na... De­ja...

Po Va­ve­lio bû­ti­na ap­si­lan­ky­ti Ve­liè­kos drus­kø ka­syk­lo­se – mu­zie­ju­je po þe­me, Kro­ku­vos Tur­gaus aikš­të­je, ku­rio­je pri­bloš­kia dan­gø re­mian­tys Ma­ri­jos ba­zi­li­kos bokš­tai. Baþ­ny­èio­je esan­tis Vi­to Stvo­šo iš lie­pos iš­droþ­tas al­to­rius lai­ko­mas vie­nu ver­tin­giau­siø go­ti­ki­niø al­to­riø Eu­ro­po­je. Ne­to­lie­se puoš­nûs Jo­gai­los uni­ver­si­te­to rû­mai. Èia mo­kë­si So­fi­ja Èiur­lio­nie­në-Ky­man­tai­të, lie­tu­viš­kos raš­ti­jos kû­rë­jai Ab­rao­mas Kul­vie­tis, Sta­nis­lo­vas Ra­po­lio­nis, skulp­to­riai Pet­ras Rim­ša, Ka­zi­mie­ras Ulians­kis, ta­py­to­jas Jus­ti­nas Vie­no­þins­kis, vys­ku­pas Jur­gis Tiš­ke­vi­èius...

Kaip dar ga­li­ma ke­liau­ti? Bent aš nau­jai ap­lan­ky­tuo­se mies­tuo­se la­biau­siai mëgs­tu slam­pi­në­ti pa­sië­mæs „Mi­še­lin“ ar ko­kià nors ki­tà kny­gu­tæ-va­do­và. Ar esa­te gir­dë­jæ apie tarp­tau­ti­ná tink­là „Couch­ Surfing“? Idë­ja su­kur­ti šá tink­là ki­lo ame­ri­kie­èiø stu­den­tui Ca­sey Fen­to­nui, kai šis, ási­gi­jæs pi­gø bi­lie­tà, sa­vait­ga­liui iš­vy­ko á Is­lan­di­jà. Uþuot ke­lio­nës me­tu ap­si­sto­jæs vieš­bu­èiuo­se, vai­ki­nas su­ma­në kreip­tis á Is­lan­di­jos uni­ver­si­te­to stu­den­tus, ar ne­ga­lë­tø po­rà die­nø „pa­si­nau­do­ti jø so­fa“. Ca­sey iš­siun­të 1500 elekt­ro­ni­niø laiš­kø ir su­lau­kë ke­liø de­šim­èiø kvie­ti­mø. Grá­þæs na­mo, jau­nuo­lis ne­ga­lë­jo at­si­dþiaug­ti, koks nuo­sta­bus bu­vo sa­vait­ga­lis ir su kiek nau­jø þmo­niø jis su­si­pa­þi­no. Iš­ver­tus iš ang­lø kal­bos, þo­dis „couch“ reiš­kia „so­fa“, o „sur­fing“ – „bang­len­èiø spor­tas“. Šis nuo­tai­kin­gas tink­lo pa­va­di­ni­mas per­kel­ti­ne pra­sme kvie­èia þmo­nes da­ly­tis sa­vo „so­fa“ su vi­su pa­sau­liu. Jis vie­ni­ja mi­li­jo­nus na­riø iš dau­giau nei 230 ávai­riø pa­sau­lio vie­tø. Kai uþ­si­re­gist­ruo­ji ir tam­pi nau­ju na­riu, tu pri­si­jun­gi prie pa­sau­li­nio þmo­niø tink­lo, ku­ria­me kiek­vie­nas nuo­šir­dþiai ir ne­siek­da­mas jo­kio pel­no da­li­ja­si sa­vo sve­tin­gu­mu. Bû­da­mas na­rys, tu ga­li su­teik­ti nak­vy­næ at­vy­ku­siam sve­èiui, su juo pa­bend­rau­ti, o pa­ts ka­da pa­no­rë­jæs ap­si­sto­ti pas ki­tos ša­lies gy­ven­to­jà.

- Ar tu bu­vai An­ta­za­vëj? – pa­klau­së Za­ra­suo­se gy­ve­nan­tis drau­gas.

- Ne, – at­sa­kiau.

- Va­di­na­si, tu nie­kur ne­bu­vai, – nu­si­mi­në jis.

Ri­èar­das JA­KU­TIS

Pa­sau­lis kaþ­koks pa­si­kei­tæs. „Bet man vie­no­dai ro­do!“ Kaþ­kas aiš­ki­no, kad tai në­ra ideo­lo­gi­ja. Tie­siog þmo­nës taip gi­na­si, at­si­ri­bo­ja, mau­na­si to­kias kel­nes. Pi­ni­gø kar­tos þmo­nës. Ne vie­nas kal­ti­na­me so­viet­me­tá, nors ne­ma­nau, kad jis èia daug kuo dë­tas. Juk tuo­met vi­si þi­no­jo­me, kad ákliu­vo­me. Þi­no­jo net CK sek­re­to­riai. Ir ne­pa­sa­ky­si, kad li­ki­mas mums nie­ko ne­da­vë. Štai ka­pi­ta­lis­ti­nio pa­sau­lio vy­rai klau­sia, kaip su­si­riš­ti kak­la­raiš­tá, o mû­siš­kiai – kas yra mei­lë?

- Kas la­biau­siai ási­rë­þë at­min­tin?

Ma­no gal­va, pa­ts gra­þiau­sias at­sa­ky­mas á šá klau­si­mà: „Pir­mas bu­èi­nys.“

O jei dël so­viet­me­èio, tai kai bu­vo ra­šo­ma tarp ei­lu­èiø, skai­ty­to­jø bu­vo dau­giau.

Kar­tais ver­ta pa­þvelg­ti á pa­sau­lio þe­më­la­pá. Tuo­met re­gi, kad mes la­bai ma­þy­èiai ir gal to­dël gy­ve­na­me smulk­me­no­mis. Aiš­ku, ga­li­ma vis­kà ma­ty­ti ir ki­tu kam­pu. Ne­se­niai in­ter­ne­tu vie­nas ma­no skai­ty­to­jas at­siun­të to­ká pa­šmaikš­ta­vi­mà, gir­di, in­doeu­ro­pie­èiø kal­bø šei­ma – pa­ti gau­siau­sia, šios šei­mos kal­bo­mis šne­ka apie 3 mlrd. þmo­niø, t. y. be­veik pu­së pa­sau­lio gy­ven­to­jø, o šiai kal­bø šei­mai pri­klau­so ir lie­tu­viø kal­ba. Bet jei­gu mû­sø kal­ba – vie­na se­niau­siø, tur­tin­giau­siø ir su­dë­tin­giau­siø pa­sau­ly­je, jei­gu ger­bia­me sa­vo kal­bà, tai pa­màs­ty­ki­me, ar vi­sa­da tin­ka­mai nau­do­ja­mës jos tei­kia­mo­mis iš­raiš­kos ga­li­my­bë­mis, ar vi­sa­da mû­sø kal­ba at­lie­ka pa­grin­di­næ sa­vo funk­ci­jà – aiš­kø ir abiem pu­sëms su­pran­ta­mà bend­ra­vi­mà?

Esa­me pik­ta tau­ta. Lie­tu­viø ge­ru­mas yra kau­kë. Pri­si­mi­niau Klai­pë­do­je vy­ku­sià šven­tæ su ávai­riø šimt­me­èiø lai­vais, ka­rei­viais, pi­ra­tais, kont­ra­ban­di­nin­kais. Ko þmo­nës ta­me spal­vin­ga­me spek­tak­ly­je la­biau­siai lau­kë? Ogi kont­ra­ban­di­nin­kø su­šau­dy­mo. Pa­si­gir­dus šû­viams ir ant mo­lo krin­tant þmo­niø kû­nams, vi­si plo­jo, ne­tvë­rë dþiaugs­mu. Per tûks­tant­me­tá nuo Bru­no­no ne­pa­si­kei­të­me. O bend­rau­ti su þmo­gu­mi de­ra, kad šis pa­jus­tø: „Pri­pa­þás­ta ma­ne! Ger­bia.“

Net blo­gà in­for­ma­ci­jà de­rë­tø per­duo­ti links­mai, pvz., no­rë­da­mi gau­ti dau­giau þi­niø apie plau­èiø vë­þá, tu­rë­tu­me to­liau rû­ky­ti. Ar­ba sa­vai­tës pra­keiks­mas – kad ta­ve reng­tø Man­tas Pet­ruš­ke­vi­èius! Pen­si­nin­kus pa­guos Ci­ce­ro­nas: „Di­dþiau­sios vals­ty­bës bu­vo su­þlug­dy­tos jau­nø þmo­niø, o iš­sau­go­tos ir at­sta­ty­tos – se­niø!“

Jei tu­ri­te iro­ni­jos ir no­ri­te links­mai pra­leis­ti lai­kà, siû­lau ap­si­lan­ky­ti mû­sø po­li­ti­kø tink­la­la­piuo­se. Ko ver­ti vien toms sve­tai­nëms pa­si­rink­ti mo­to! „Ke­lià nuei­na ei­nan­tis“, – drà­siai tei­gia Sei­mo na­rys kon­ser­va­to­rius Kæs­tu­tis Ma­siu­lis. „Màs­ty­ti, su­pras­ti, ne­bû­ti abe­jin­gam, veik­ti“, – jam pra­smin­gai pri­ta­ria ko­le­ga Ar­vy­das Anu­šaus­kas. „Jei no­ri gy­ven­ti sau, gy­venk ki­tiems“, – tar­si iš Šv. Raš­to pus­la­piø lie­ja­si so­cia­li­nës ap­sau­gos ir dar­bo mi­nist­ro Do­na­to Jan­kaus­ko min­tys. „Iš­girs­ti kiek­vie­nà, rû­pin­tis kiek­vie­nu“, – gra­þûs ir Sei­mo pir­mi­nin­kës Ire­nos De­gu­tie­nës þo­dþiai. „Val­dþia – ne li­mu­zi­nas tam­sin­tais lan­gais“, – šmaikš­tu­mu, it XX a. pra­dþios Au­gus­ti­nas Gri­cius, liau­dþiai su­pran­ta­mai (bent ma­ny­da­mas, kad su­pran­ta­mai ir juo­kin­gai) ban­do teig­ti þe­mës ûkio mi­nist­ras Ka­zys Star­ke­vi­èius. „Aš uþ am­þi­nas þmo­giš­kà­sias ver­ty­bes!“ – net šû­kiu pra­by­la Vy­tau­tas Kur­pu­ve­sas. Ne­jau kas nors ga­li bû­ti prieš, nors jei dël šû­kiø nu­val­kio­ji­mo, tai tuoj pri­si­me­ni se­nà­já: „Par­ti­ja – mû­sø vai­ri­nin­kas!“ Ádo­mu, kà màs­to šiø die­nø he­ro­jus, bu­væs Sei­mo na­rys Li­nas Ka­ra­lius? Dar bû­da­mas Sei­mo na­riu sa­vo tink­la­la­py­je jis da­li­jo­si min­ti­mis, ku­rios ma­lo­niai pri­mi­në pir­mø­jø kla­siø moks­lei­viø ra­ši­në­lius: „Vi­si mes esa­me di­de­lë šei­ma, tad ne­pa­mirš­ki­me vie­ni ki­tø tau­so­ti.“

Nors ir daug gra­þiø šû­kiø at­ra­dæ, bet šio­je sri­ty­je mû­sø par­la­men­ta­rai tik­rai në­ra iš­si­së­mæ – skam­biø þo­dþiø dar daug ga­li­ma pri­rink­ti. Pa­siû­ly­èiau Da­lai La­mos min­tá iš jo nau­jo­sios kny­gos „Ma­no dva­si­në biog­ra­fi­ja“: „Kol gy­vuos erd­vë, kol gy­vens bû­ty­bës, o kad ir aš ga­lë­èiau gy­ven­ti ir pa­leng­vin­ti pa­sau­lio kan­èias!“

Nors ir daug gra­þiø šû­kiø at­ra­dæ, bet šio­je sri­ty­je mû­sø par­la­men­ta­rai tik­rai në­ra iš­si­së­mæ – skam­biø þo­dþiø dar daug ga­li­ma pri­rink­ti. Pa­siû­ly­èiau Da­lai La­mos min­tá iš jo nau­jo­sios kny­gos „Ma­no dva­si­në biog­ra­fi­ja“: „Kol gy­vuos erd­vë, kol gy­vens bû­ty­bës, o kad ir aš ga­lë­èiau gy­ven­ti ir pa­leng­vin­ti pa­sau­lio kan­èias!“

Iš par­la­men­ta­rø sve­tai­niø su­þi­nai, kad skai­to jie tik la­bai rim­tus kû­ri­nius (nuo lie­tu­viø iki pa­sau­lio kla­si­kø), la­biau­siai mëgs­ta Jo­han­no Se­bas­tia­no Ba­cho ir Liud­vi­ko van Bet­ho­ve­no mu­zi­kà (bent jau aš šio­je vie­to­je pa­ban­dy­èiau bû­ti ori­gi­na­les­nis, pa­vyz­dþiui, ávar­dy­èiau nors ir Ed­var­dà Gri­gà ar ki­tus tar­si þi­no­mus, tar­si ne­la­bai þi­no­mus kom­po­zi­to­rius). Vie­ni mû­sø Sei­mo na­riai sa­vo sve­tai­në­mis rû­pi­na­si (bent jau jø ása­ky­mu jo­mis rû­pi­na­si jø pa­dë­jë­jai), net sa­vo rin­kë­jams pa­tei­kia klau­si­mø (kaþ­kas á juos at­sa­ko), pa­màs­ty­mø ar ki­to­kios svar­bios me­dþia­gos, ieš­ko sve­tai­nëms pa­trauk­lu­mo (pvz., Ka­zio Star­ke­vi­èiaus sve­tai­në­je vyks­ta tie­sio­gi­në trans­lia­ci­ja iš gand­rø liz­do, ku­ria­me átai­sy­ta in­ter­ne­ti­në ka­me­ra). Ádo­mus po­kal­bis bû­tø, jei su­mon­tuo­tum A. Ku­bi­lø, kal­ban­tá 2009-ai­siais, ir A. Ku­bi­liø, kal­ban­tá 2012-ai­siais. Vaiz­de­lis bû­tø – þmo­gus gin­èi­ja­si pa­ts su sa­vi­mi.

Tie­sa, pa­ts su sa­vi­mi gin­èi­ja­si ne tik

A. Ku­bi­lius. Taip el­gia­si dau­ge­lis Sei­mo na­riø. Tuo jie tam­pa pa­na­šûs á in­ter­ne­to ko­men­ta­to­rius. Juk ko­men­ta­to­rius ga­li pa­ra­šy­ti vie­nà nuo­mo­næ, po to ki­tà, vë­liau pra­dë­ti pa­ts su sa­vi­mi gin­èy­tis. Esu ási­ti­ki­næs, kad yra ko­men­ta­to­riø, ku­rie tà pa­tá teks­tà pa­ko­men­tuo­ja de­šim­tis kar­tø.

O Sei­mo na­riams no­ri­si pa­lin­kë­ti sa­ky­ti tik tie­sà. Juk su­pran­ta­ma, kad vi­si ge­rai gy­ven­ti ne­ga­lës, bet ge­riau ga­li. Á val­dþios funk­cio­nie­riø krei­pë­si se­nu­të, pra­šy­da­ma pa­dë­ti, nes pra­stai šil­do­mas jos bu­tas. Sàs­kai­tos – di­dþiu­lës, o ši­lu­mos jo­kios. Jai aiš­kin­ta, kad kaþ­kas vamz­dy­nui, bet nie­kas nie­ko ne­tvar­ko. Funk­cio­nie­rius pa­þa­dë­jo iš­spræs­ti pro­ble­mà, bet nei gat­vës pa­va­di­ni­mo, nei na­mo nu­me­rio, nei bu­to, nei se­nu­tës pa­var­dës ne­pak­lau­së.

Ko­va su ko­rup­ci­ja – þmo­niø gel­bë­ji­mas nuo val­dþios. Da­bar ap­ta­ri­në­ja­mos ne­sà­mo­nës (ati­den­gia­mi nak­ti­niai puo­de­liai) ir ati­trau­kia­mas dë­me­sys nuo stra­te­gi­niø pro­jek­tø spren­di­mo. Ar þi­no­te, kiek išau­go vals­ty­bës sko­la? Gy­ve­ni­mas Lie­tu­vo­je – ka­da áneš tor­tà? Nie­kas neá­ne­ša. „Val­gau ir liek­në­ju“. Taip ne­bû­na. Tuo­met bû­tø – ge­riu ir blai­vë­ju. Šiau­liuo­se du­ris at­vë­rë nau­jas ka­zi­no „Tor­na­do“. Sim­bo­li­nis pa­va­di­ni­mas – nu­šluo­ja pi­ni­gus it vie­su­las.

Skai­ty­to­jas, ma­nau, pa­ste­bë­jo, kad šá teks­tà len­kiu prie ar­të­jan­èios Hu­mo­ro die­nos. Tie­sa, dau­ge­lis ba­lan­dþio 1-àjà va­di­na Me­la­giø die­na, bet man at­ro­do, kad toks pa­va­di­ni­mas per­ne­lyg þiau­rus. Hu­mo­ro die­na – švel­niau. Aiš­ku, ávai­raus hu­mo­ro bû­na. Juk uþ­mes­ti ki­tam uþ apy­kak­lës le­do ir­gi ga­li bû­ti hu­mo­ras.

Ba­lan­dþio 1-àjà pa­sau­ly­je þmo­nës „skie­dþia“ vie­ni ki­tiems net su­si­ries­da­mi, o ki­tà die­nà at­si­pra­ši­në­ja. Is­to­ri­niuo­se šal­ti­niuo­se ga­li­ma ras­ti uþuo­mi­nà, kad to­kia die­na bu­vo šven­èia­ma jau XV a. Di­dþio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je, Pran­cû­zi­jo­je ir Olan­di­jo­je. Šià die­nà vyk­da­vo ávai­rûs vai­di­ni­mai. Ak­to­riai pa­ro­di­juo­da­vo val­dþià, di­di­kus ir áþy­my­bes, pri­si­deng­da­mi tuo, kad èia, ma­to­te, to­kia die­na, kai vis­kas – ne­tei­sy­bë.

Sa­ko, praë­ju­siø me­tø ba­lan­dþio 1-osios ap­ga­vys­èiø „to­pas“ štai toks.

Anks­ti ry­tà skam­bu­tis mo­bi­liuo­ju. Skam­bi­na bi­èiu­lis: „Tu­riu su ta­vi­mi svar­biai pa­si­kal­bë­ti, sto­viu prie ta­vo laip­ti­nës du­rø, bet uþ­si­kir­to jø ko­das. Nu­si­leisk ati­da­ry­ti.“

Þmo­ge­lis šo­ka iš lo­vos, spi­ria­si á šle­pe­tes, ap­si­gau­bia cha­la­tu, lei­dþia­si þe­myn, ati­da­ro laip­ti­nës du­ris, o ten, be abe­jo, tuš­èia.

O koks bus po­pu­lia­rus šie­met?

Ba­lan­dþio 1-osios ho­ros­ko­pas no­rin­tiems su­blog­ti ir svei­kai gy­ven­ti: „Tu­ri­te lai­ky­tis die­tos: jo­kios më­sos, jo­kiø sal­du­my­nø, jo­kio al­ko­ho­lio, ci­ga­re­èiø, ka­vos... Jo­kiø sek­sua­li­niø kon­tak­tø... Svar­biau­sia – dþiau­ki­tës gy­ve­ni­mu!“

Vy­ras ne­gra­þus, o mo­te­rys pa­skui já tun­tais se­ka? Jo pa­var­dë – Ab­ra­mo­vi­èius.

Jei mo­te­ris ta­vo – ne­pa­liks, jei pa­liks – bu­vo ne ta­vo. Vy­ras vi­sa­da ga­li nu­ra­min­ti nu­si­mi­nu­sià mo­te­rá: „Ge­rai, nu­pirk­siu aš tau tuos kai­li­nius!“ O vy­rui gy­ve­ni­mas pa­si­se­kæs, jei jis ge­ria kon­ja­kà se­nes­ná nei mo­te­ris, su ku­ria ge­ria.

Po lie­tu­viš­ko­sios „Eu­ro­vi­zi­jos“ Ar­ka­di­jus Vi­no­ku­ras pa­kri­ti­ka­vo kon­kur­so ve­dë­jos su­kne­læ: „Koks idio­tas ant pui­kio­sios Lie­pos Rim­ke­vi­èie­nës uþ­me­të gel­to­nà, nuo­lat po ve­dë­jos ko­jo­mis be­si­pai­nio­jan­tá mai­šà? Ne­gi Lie­tu­vo­je në­ra Juo­zo Stat­ke­vi­èiaus?“ Ar­ka­di­jus ne­þi­no­jo, kad ve­dë­jà ir ren­gë Juo­zas Stat­ke­vi­èius.

Kai gy­ve­ni­me se­ka­si, ne­si­dþiau­ki­te – grei­tai bus ir ne­sëk­miø. Kiek­vie­nas puoš­niau­sias kam­ba­rys neap­siei­na be rau­dø sie­nos. Pa­bai­go­je dar vie­nas anek­do­tas. Trum­pu­tis.

Gy­dy­to­jas sa­ko pa­cien­tui:

- Kaþ­ko­dël se­no­kai Jû­sø ne­ma­èiau.

Pa­cien­tas:

- Sir­gau.

Ri­èar­das JA­KU­TIS

Kai bi­èiu­liui pra­si­ta­riau, kad penk­ta­die­niui ruo­šiu teks­tà apie eli­tà, tas lep­te­lë­jo: „Tik tu ga­li ra­šy­ti apie tai, ko në­ra.“ Ne­su­tik­èiau, kad eli­to pas mus vi­siš­kai në­ra. Gal tik šis teks­tas pa­si­ro­do ne pa­èiu tin­ka­miau­siu lai­ku, nes pa­va­sa­ris ir va­sa­ra, kai ap­ran­ga per­ne­lyg neiš­sis­kir­si (mi­ni si­jo­në­liai, šor­tai), në­ra eli­to me­tas, o jo spin­de­sio lai­kas ru­duo bei þie­ma (tuo­met vyks­ta ir Vie­nos ba­liai) – puoš­nios va­ka­ri­nës su­kne­lës, pa­puo­ša­lai, smo­kin­gai, kai­li­niai...

Be­rods Gin­ta­ras Be­res­ne­vi­èius yra tars­te­lë­jæs, kad eli­tas – tai kaþ­koks nuo sa­vo di­du­mo pa­svi­ræs þo­dis. Tarp­tau­ti­niø þo­dþiø þo­dy­ne ra­šo­ma, kad eli­tas yra tai, kas ge­riau­sia, kuo iš­si­ski­ria­me iš ap­lin­kos (pranc. Eli­te – ge­riau­sias, rink­ti­nis). Tie­sa, XVII a. at­si­ra­dæs þo­dis „eli­tas“ bu­vo nau­do­ja­mas ver­tin­goms pre­këms api­bû­din­ti. XIX a. šis þo­dis im­tas tai­ky­ti kal­bant apie þmo­nes.

Lie­tu­vos eli­to iš­skir­ti­nu­mas – áspû­din­gi fi­nan­sai. Šiam pa­sau­liui pri­ski­ria­mi ma­te­ria­li­niø ver­ty­biø at­sto­vai: vers­li­nin­kai, oli­gar­chai, po­li­ti­kai (tas pat ir Ru­si­jo­je – nie­kaip nuo jos ne­nu­tols­ta­me). Bet juk iš tik­ro eli­tu tu­rë­tø bû­ti va­di­na­mas kû­ry­biš­kiau­sias vi­suo­me­nës sluoks­nis – poe­tai, moks­li­nin­kai, dva­si­nin­kai, su­bti­liau­siø ver­ty­biø at­sto­vai, kû­rë­jai. Mû­sø vi­suo­me­nei ver­të­tø iš­gry­nin­ti eli­to sà­vo­kà, kad jam bû­tø pri­ski­ria­mi þmo­nës pa­gal jø kû­ry­bà ir dar­bà, at­lik­tà dël ki­tø.

Lie­tu­vos eli­tas bu­vo nai­ki­na­mas de­šimt­me­èius ir net šimt­me­èius: 1831 ir 1863 m. su­ki­li­mai, po ku­riø – rep­re­si­ja, trem­tis, Vil­niaus uni­ver­si­te­to uþ­da­ry­mas 1832 m., pa­ga­liau po 1940 m. vël oku­pa­ci­ja, rep­re­si­ja, ma­si­në emig­ra­ci­ja, de­por­ta­ci­ja. Iš mû­sø ma­þos tau­tos, ne­di­de­lës vals­ty­bës eli­to li­ko griu­vë­siai, eli­to li­ku­èiai.

Api­bend­ri­nus 10 450 lie­tu­viø biog­ra­fi­jø, átrauk­tø á di­dþiuo­sius þi­ny­nus „Kas yra kas Lie­tu­vo­je“, paaiš­kë­jo, kad pir­mo­ji áþy­miø þmo­niø kar­ta yra ki­lu­si iš kai­mo, o iš mies­tø eli­to lop­šiu lai­ky­ti­nas Kau­nas, kur gi­më be­veik 15 pro­c. la­biau­siai nu­si­pel­niu­siø ša­lies þmo­niø. Ant­rà vie­tà uþi­ma Vil­nius – já kaip gi­mi­mo vie­tà nu­ro­dë 10,75 pro­c. á biog­ra­fi­jø þi­ny­nus átrauk­tø ša­lies þmo­niø. Tre­èio­je vie­to­je – Šiau­liai! Iš mû­sø mies­to ki­lo 4,85 pro­c. áþy­miø Lie­tu­vos þmo­niø. Iš Pa­ne­vë­þio – 3,83 pro­c., iš Klai­pë­dos – 3,21.

Ko­dël toks šio teks­to pa­va­di­ni­mas? Kai ma­næs klau­sia, kaip at­skir­ti eli­tà, at­sa­kau, kad tik­rai ne iš ap­ran­gos ko­do. Aiš­ku, jei­gu á po­ky­lá ga­vo­te kvie­ti­mà, ku­ria­me yra prie­ra­šas „black tie“, reiš­kia, ap­ran­ga pri­va­lo bû­ti pa­ra­di­në: da­mos – su va­ka­ri­në­mis su­kne­lë­mis, vy­rai – su smo­kin­gais. Sa­ko, kad iš­skir­ti­nës ap­ran­gos to­kiems va­ka­rë­liams rei­kia to­dël, kad at­skir­tu­me eli­tà. O ar ki­taip jo neats­kir­si? Pa­vyz­dþiui, iš el­ge­sio, ges­tø, kal­bø?

Yra þmo­niø, šven­tai ási­ti­ki­nu­siø, kad jie pri­klau­so eli­tui. Bet ana­li­ti­kai sa­ko, kad da­bar tik­rà­já Lie­tu­vos hu­ma­ni­ta­ri­nës kul­tû­ros ly­gá pa­ro­dan­tys þmo­nës ga­li bû­ti su­skai­èiuo­ja­mi ant pirš­tø. Þi­no­ma, vi­sur ir vi­suo­se sluoks­niuo­se yra ávai­riø þmo­niø. Vis dël­to pas mus eli­tas – iš bu­fe­tø, tad kil­nu­mo ir ge­rø ma­nie­rø ne­la­bai yra iš ko pa­rei­ka­lau­ti. Lie­tu­vos, ku­rio­je vos trys mi­li­jo­nai gy­ven­to­jø, eli­tas be vals­ty­bi­nës pa­ra­mos neiš­si­ver­èia. To­dël jis sun­kiai in­teg­ruo­ja­si á pa­sau­li­ná eli­tà, ku­ris va­do­vau­ja­si ki­to­mis tai­syk­lë­mis. Ádo­mu tik tai, kad mû­sø eli­tas la­bai trau­kia šar­la­ta­nus. Toks to­ká, taip sa­kant.

Eli­to gur­ma­nai tu­ri sa­vo res­to­ra­nus, sa­vo pa­tie­ka­lus. Nors ma­èiau puoš­nius po­nus, ge­rian­èius kon­ja­kà „Hen­nes­sy“ ir uþ­kan­dan­èius la­ši­niais. Ce­pe­li­nai yra vi­sai ne­blo­gai, svar­biau­sia tik jø ne­pa­tiek­ti per ves­tu­ves ar pen­kias­de­šimt­me­èio ju­bi­lie­jø. Ar val­gai aust­res ir mi­di­jas, kai nie­kas ne­ma­to? O gal ta­da ker­ti la­ši­nius? Gir­dë­jau, kad at­skir­ti pen­kias rû­šis la­ši­niø – ir­gi me­nas. Tik­ra tie­sa. Ko­dël ne­ga­li­ma ger­ti kon­ja­ko iš bu­te­lio? Ne­pa­tir­si kon­ja­ko sko­nio.

Kal­bant apie ávai­rius va­ka­rë­lius, ma­no gal­va, në­ra nie­ko bjau­riau uþ lie­tu­vá, kai jis ima vai­din­ti at­vi­rà, komp­lek­sø ne­tu­rin­tá þmo­gø, at­seit pa­þvel­kit – aš toks pat kaip ir anie iš Va­ka­rø. „Aš tu­rë­jau ge­rà lai­kà“, – sa­ko bent me­tus uþ­sie­ny­je pa­gy­ve­næs ir të­viš­kën grá­þæs lie­tu­vis. Man keis­ti ir VIP va­ka­rë­liai, kai vis­kas dvel­kia pra­ban­ga, o pa­duo­da­mas pra­stas vy­nas. Gir­di, iš ko­kio bu­te­lio ápil­tas – nie­kas ne­ma­tys. Mû­sø TV šou de­rë­tø pa­va­din­ti „Pa­vok ko­le­gës kve­pa­lus“, o dël „Ro­ber­to Ca­val­li“, „Gi­ven­chy“, „Lam­bor­gi­ni“, „Em­po­rio Ar­ma­ni“, „Guc­ci“ pa­dir­bi­niø tai áta­riu, kad dau­gu­mo­je Lie­tu­vos pres­ti­þi­niø par­duo­tu­viø to­kiø gau­su ir, de­ja, në­ra ga­lin­èiø juos at­skir­ti nuo ori­gi­na­lø.

Aukš­tuo­me­nës da­mos, sek­sua­li­niø ma­þu­mø at­sto­vai, bû­rë­jos – vis­kas vie­na­me te­le­vi­zi­jos þur­na­le, kiek­vie­nam po 15-20 mi­nu­èiø šlo­vës. „Gy­ve­ni­mo bû­do“ lai­do­se pa­mal­dþiu bal­su ap­ta­ri­në­ja­mi þmo­niø iš­kry­pi­mai. Ta­èiau, ge­riau pa­gal­vo­jus, ko­mer­ci­niø te­le­vi­zi­jø lai­dos ir ne­ga­li bû­ti orien­tuo­tos á bent šiek tiek màs­tan­tá þiû­ro­và. Ko­mer­ci­jos mi­si­ja – ug­dy­ti var­to­to­jà. Nors ir vël – te­le­vi­zi­jos ape­liuo­ja á kaþ­ko­ká neeg­zis­tuo­jan­tá vi­du­ti­ná lie­tu­vá, ken­èian­tá nuo aiš­kiai iš­reikš­to de­bi­liz­mo. Drau­gas ábru­ko vie­no ko­mer­ci­nio ban­ko lanks­tu­kà, ku­ria­me ra­šo­ma, kas bus, jei­gu pi­ni­gus lai­ky­si ta­me ban­ke: „Pus­ry­èiai á lo­và, pa­bu­di­mas gro­jant mu­zi­kai, ry­ti­niai laik­raš­èiai ant vir­tu­vës sta­lo, drau­gø bû­rys prie ba­ro, ar­ba­ta prie cit­rin­me­dþio, pa­to­gus dar­bo sta­las, po­gu­lis prieš sau­lu­tæ bal­ko­ne, ra­my­bës aki­mir­ka prie ak­va­riu­mo, pie­tûs sa­vo vir­tu­vë­je, skai­ty­mas lo­vo­je, poil­sis karš­to­je vo­nio­je, va­ka­ras prie þi­di­nio, minkš­tas per­si­škas ki­li­mas, krep­ši­nio rung­ty­nës na­mie, fil­mas per plaz­mi­ná te­le­vi­zo­riø, drau­giš­kos ar­ti­mø­jø šyp­se­nos, nak­tis šil­ko pa­ta­luo­se, šo­ko­la­di­niai le­dai šal­dy­tu­ve, ry­ti­në mankš­ta prie­šais at­vi­rà lan­gà, nuo­sa­vas ka­ti­nas ant so­fos, siu­vi­në­tos ak­so­mo pa­gal­vë­lës, vy­no tau­rë pa­to­giai ási­tai­sius, më­gia­miau­siø ára­šø ko­lek­ci­ja...“ „Mus kvai­liais lai­ko!“ – pik­ti­no­si drau­gas.

Eli­ti­niu þmo­niø drau­gi­jo­je jau­èiuo­si ne­jau­kiai. Pa­me­nu vie­nà to­ká pa­si­së­dë­ji­mà. Þiû­riu á vei­dus ir gal­vo­ju, kà èia pa­sa­kius. Pra­dë­jau nuo to, kad ne­ga­liu pa­kæs­ti pseu­doin­te­lek­tua­liø po­kal­biø, ku­riuo­se mai­šo­si klai­din­gos ale­go­ri­jos ir di­dak­ti­kos. Sa­kiau, kad tai sa­vo psi­cho­lo­gi­niø ne­ga­liø išaukš­ti­ni­mas, pri­ka­bi­nus jas prie glo­ba­liø pro­ble­mø. Pas­te­bë­jau, kad ma­næs ádë­miai klau­so­si. Ge­rai ske­liu – pa­gal­vo­jau. Štai kà reiš­kia eli­tas, pa­gal­vo­jau, tik taip pa­si­kal­bë­si.

Gro­jo an­samb­lis. Ma­næs pa­klau­së, ar pa­tin­ka gro­ji­mas. At­sa­kiau, kad vis­kas ge­rai, tik ga­lë­tø kils­te­lë­ti „bi­pie­mus“. „Jei kas nors ne­sup­ra­tot, no­rë­jau pa­sa­ky­ti, kad paim­tø grei­tes­ná tem­pà“, – paaiš­ki­nau. „Sup­ra­tom, su­pra­tom“, – cho­ru at­sa­kë vi­si. Eli­tas ne­ga­li ne­þi­no­ti, kas tie „bi­pie­mai“.

Ko­kias kny­gas skai­to ar ko­kius fil­mus þiû­ri eli­tas? Pa­si­kal­bë­jus su jais, paaiš­kë­ja, kad jie nie­ko ne­skai­to ir nie­ko ne­þiû­ri. Bet jei kà nors pa­skai­to, tai ren­ka­si tuo me­tu gar­sø au­to­riø ir, pa­vyz­dþiui, skai­ty­da­mi Ha­rol­dà Pin­te­rá iš­gy­ve­na ne dël he­ro­jø li­ki­mo, o krem­ta­si, jei jø nie­kas ne­ma­to skai­tant Pin­te­rá.

Eli­to at­sto­vas iš val­dþios or­ga­ni­za­ci­jos – tas, ku­ris pa­slau­gus, prii­man­tis ir iš­klau­san­tys kiek­vie­nà þmo­gø, spren­dþian­tis jo pro­ble­mas. Jei tai pri­va­èios fir­mos va­das, tai tas, ku­rio dar­buo­to­jø at­ly­gi­ni­mas ne 800 li­tø, bet ne ma­þiau 2000. Eli­to þmo­nës tu­rë­tø bû­ti as­me­ny­bës ki­tiems. O as­me­ny­bës po­vei­kis yra nu­kreip­ti vi­sus tei­sin­gu ke­liu. De­ja.

Kai në­ra gra­þiø pa­vyz­dþiø, vi­si vis­kà ima da­ry­ti at­mes­ti­nai. Štai nors ir Ty­tu­vë­nø baþ­ny­èios bei vie­nuo­ly­no gais­ras. Kai bet kaip iš­ve­dþio­ja­mi lai­dai, trum­pas jun­gi­ma­sis be­veik neiš­ven­gia­mas. Skai­èiau, kad jau pa­se­nu­sios to­kiø sta­ti­niø prieš­gais­ri­nës ap­sau­gos tai­syk­lës. Bet nie­kam tai ne­rû­pi. Sa­ko, joms pa­keis­ti rei­kia iš­tir­ti gais­rø pra­kti­kà. O pra­kti­kai rei­kia de­šim­ties gais­rø, nes ki­taip në­ra iš ko tir­ti. Juk bu­vo dar tik ke­li pa­na­šûs gais­rai. Me­dþia­gos ty­ri­mams per ma­þai. Dar skai­èiau, kad es­tai ne­se­niai ëmë va­do­vau­tis nau­jo­mis prieš­gais­ri­në­mis tai­syk­lë­mis. Rei­kia ma­ny­ti, jos ge­ros, nes ten baþ­ny­èios ne­de­ga. Ga­li­ma bû­tø jo­mis pa­si­nau­do­ti, bet jos mums ga­li ne­tik­ti, nes ten ki­tas ti­kë­ji­mas.

Nors sa­ko, kad jei tu ne vi­du­ti­nio­kas, o as­me­ny­bë, ne­si­bai­mink – ta­ve anks­èiau ar vë­liau iš­skirs iš mi­nios. Be­rods 1990 m. á tuo­met ky­lan­tá ir jau po­pu­lia­rø Vil­niaus Jau­ni­mo teat­rà pa­si­þiû­rë­ti sa­vo ro­ma­no „Il­ga kaip šimt­me­èiai die­na“ ins­ce­ni­za­ci­jos at­vy­ko ra­šy­to­jas È. Ait­ma­to­vas. Su­ta­po, kad pa­þiû­rë­ti šio teat­ro spek­tak­liø bu­vo at­vy­kæs ir gar­sus ame­ri­kie­èiø dra­ma­tur­gas A. Mi­le­ris. Po spek­tak­lio teat­ro fo­jë abu ra­šy­to­jai šne­ku­èiuo­ja­si, juos fil­muo­ja te­le­vi­zi­ja, ša­lia ap­si­vil­kæs ap­trin­tu megz­tu­ku su­ki­në­ja­si spek­tak­lio re­þi­sie­rius E. Nek­ro­šius. Jau­ni­mo teat­ro fo­jë prie­te­ma, to­dël te­le­vi­zi­jos ope­ra­to­rius, ne­pa­þin­da­mas E. Nek­ro­šiaus, ábru­ka jam á ran­kas švies­tu­và, kad pa­lai­ky­tø ir pa­švies­tø jam fil­muo­jant. E. Nek­ro­šius pil­do ope­ra­to­riaus pra­šy­mà – švie­èia, o A. Mi­le­ris šne­ku­èiuo­ja­si su È. Ait­ma­to­vu. A. Mi­le­ris sa­ko: „Ta­vo ro­ma­nas kaip ro­ma­nas, bet tu­ri bû­ti dë­kin­gas re­þi­sie­riui, kad jis taip pui­kiai ákû­ni­jo ta­vo kû­ri­ná sce­no­je. Kur tas Nek­ro­šius? No­riu pa­ma­ty­ti tà ge­ni­jø.“ Kai vi­si su­si­gau­dë, kas yra kas, tuoj paë­më iš E. Nek­ro­šiaus tà pro­þek­to­riø ir gar­su­sis dra­ma­tur­gas ap­ka­bi­no jau­nà­já re­þi­sie­riø.

Ra­šiau ra­šiau apie eli­tà, o ne­pa­mi­në­jau dar vie­nos eli­to sa­vy­bës – eli­to þmo­nës yra man­da­gûs. Tad pa­bai­go­je se­nas anek­do­tas.

Va­þiuo­ja du pi­lie­èiai tak­si ant uþ­pa­ka­li­nës së­dy­nës ir pa­sa­ko­ja vie­nas ki­tam at­si­ti­ki­mus. Vie­nas sa­ko:

- Sup­ran­ti, va­kar bu­vau pas Rum­bu­èius, tai tu ási­vaiz­duo­ji, jie šam­pa­nà á vy­no tau­res ási­py­lë. Nu, ab­sur­das, su­pran­ti, kur man­da­gu­mas, kur ta­len­tas, kur ge­ras sko­nis?

- Tai tu pas Rum­bu­èius bu­vai, o kai aš bu­vau pas Pet­ra­vi­èius, tai mes þu­vá tik su vie­na ša­ku­te val­gëm, su­pran­ti, po vie­nà ša­ku­tæ prie þu­vies pa­dë­jo. Siau­bas, koks neiš­siauk­lë­ji­mas!

Tak­sis­tas klau­së klau­së ši­tø šne­kø, tik stai­ga at­si­su­ko:

- Vy­rai, ar nie­ko bai­saus, kad aš jums nu­ga­rà at­su­kæs va­þiuo­ju?

Ri­èar­das JA­KU­TIS

Sa­ko, pir­ma­sis šio am­þiaus de­šimt­me­tis bu­vo tur­tø kau­pi­mo ir pra­ra­di­mo me­tas. O koks bus ant­ra­sis? Kai kiek­vie­ni me­tai ga­li pa­teik­ti ávai­riø staig­me­nø, to­li ne­pap­rog­no­zuo­si. Nors ker­ti­niai da­ly­kai ir vi­siems aiš­kûs, neat­sa­ky­tø klau­si­mø ne­ma­þë­ja.

– Nie­ka­da á Lie­tu­và ne­beg­rá­šiu, – sa­ko trum­pam èia par­vy­kæs bi­èiu­lis.

Skau­du tai gir­dë­ti.

„Ne­ra­si Lie­tu­vo­je tei­sy­bës, neuþ­si­dirb­si sà­þi­nin­gai“, – ar­gu­men­tuo­ja iš­vyks­tan­tie­ji. Pa­më­gin­ki­te pa­prieš­ta­rau­ti. Be to, vi­sa­da yra to­kiø, ku­rie ti­ki­si pro­ble­mas iš­spræs­ti pa­kei­tæ ap­lin­kà. Kai ku­rie uþ­sie­ny­je më­gi­na pa­si­slëp­ti nuo sa­væs. Bet tai su­þi­nai tik vë­liau – at­ro­do, ieš­ko­jo lai­mës, o iš tik­rø­jø bë­go nuo sa­vo še­šë­lio. Ar leng­va bû­ti emig­ran­tu? Ne­leng­va. De­ja, da­bar ne­leng­va juo ir ne­bû­ti.

Ša­lies eko­no­mi­ka nie­kaip neat­gai­vi­na­ma, bet at­ku­ria­ma tø, ku­rie jà ku­ria. Val­dþios þmo­nëms ski­ria­ma ap­sau­ga uþ mû­sø pi­ni­gus, kad bû­tø sau­go­mi nuo mû­sø pa­èiø. Nors keis­ti ir þmo­nës – per­ka nau­jø dra­bu­þiø, bet dë­vi se­nus. O ši­lu­mi­ni­nin­kø rek­la­ma mus lai­ko vi­siš­kais idio­tais – prie to pri­dë­ki­te tà ir tà, iš ano atim­ki­te anà ir anà.

Jei­gu rei­kë­tø at­sa­ky­ti á klau­si­mà „Kà mes my­li­me?“, ti­kë­ti­na, at­sa­ky­tu­me – Të­vy­næ. Ir su­klys­tu­me. Per te­le­vi­zi­jà ro­do­mo­je rek­la­mo­je tie­siai švie­siai sa­ko­ma: „Mes my­li­me mais­tà ir þe­mas kai­nas.“ Ste­bi­na ak­ci­jos pre­ky­bos cent­ruo­se – at­pi­gi­na­ma tai, kas bu­vo pa­bran­gin­ta.

Sun­ku, bet pa­si­sten­ki­me iš­lik­ti op­ti­mis­tais. Kas sa­kë, kad lie­tu­viai pe­si­mis­tai? Juk ko­kia gra­þi mû­sø kal­ba: kaip švel­niai skam­ba þo­dþiai „Aš ta­ve my­liu“, o kaip þiau­riai „Aš ta­væs neap­ken­èiu“. Ke­le­tas trum­pø fak­tø: op­ti­mis­tai daþ­niau­sia tu­ri dau­giau drau­gø ir veik­los, be­si­juo­kian­tis þmo­gus er­zi­na ma­þiau nei am­þi­nai bur­ban­tis, op­ti­mis­tai yra at­spa­res­ni li­goms ir il­giau gy­ve­na. Pas­kai­èiuo­ta, kad jei kam­ba­ry­je iš de­šim­ties þmo­niø bû­tø bent še­ši op­ti­mis­tai, tai skam­bë­tø juo­kas ir net pe­si­mis­tas šyp­so­tø­si iš­si­juo­sæs. Tie­sa, op­ti­mis­tai daug ma­þiau bran­gi­na san­ty­kius ma­ny­da­mi, kad vis­kas tik á ge­ra, net iš­si­sky­ri­mai. Gy­ve­ni­mo šû­kiai tu­rë­tø bû­ti: nu­si­šyp­sok praei­viui, kaip kvai­lai beat­ro­dy­tum, nes tai ga­li pa­kel­ti nuo­tai­kà ne tik tau, bet ir ne­pa­þás­ta­ma­jam, be to, ne­liû­dëk, jei kas nors praë­jo, dþiau­kis, kad tai iš­vis bu­vo.

Ret­kar­èiais tai mû­sø mies­te, tai ki­to­se ša­lies vie­to­se uþ­tin­ka­ma iš­gë­ru­siø val­di­nin­kø. Bent aš ant to­kiø ne­pyks­tu. Jie tar­si sa­ko – dþiau­ki­tës, kad iš­ge­riu, jei ne­ger­èiau, o dirb­èiau, jums bû­tø tik blo­giau. Be to, iš­gë­ræ vir­ši­nin­kai per­dëm man­da­gûs. Štai vie­nas man ypaè pa­ti­ko – pa­bel­dë á du­ris ir išë­jo iš sa­vo ka­bi­ne­to á ko­ri­do­riø.

Tiems, ku­rie kan­di­da­tuos á Sei­mà, siû­ly­èiau ne rek­la­muo­tis ávai­riuo­se šou, su­si­ti­ki­në­ti su rin­kë­jais mies­tø sa­lë­se, po su­si­ti­ki­mø su­si­rin­ku­sius links­min­ti kar­tu at­vy­ku­siø lie­tu­viø est­ra­dos þvaigþ­dþiø kon­cer­tais, bet ap­si­lan­ky­ti pi­giø dra­bu­þiø par­duo­tu­vë­se ar pre­ky­bos cent­ruo­se pa­si­raus­ti nu­kai­no­tø mais­to pro­duk­tø len­ty­no­se. Pa­bû­ki­te ten kuo il­giau, te­gul rin­kë­jai ten jus pa­ma­to. Sa­kau tie­sà – tai ar­ti­mes­nis ir grei­tes­nis ke­lias á Sei­mà.

Ási­mi­në nu­girs­tas klau­si­mas-pa­ly­gi­ni­mas, jog jei bur­les­kos šo­kë­ja, sek­seks­per­të ar ki­tos pa­na­šios „asa­bos“ tap­tø chi­rur­gë­mis, ar mes gul­tu­mës ant jø ope­ra­ci­nio sta­lo? O juk Sei­mo na­riai at­lie­ka vi­sos ša­lies ope­ra­ci­jas. Taip pat ágri­so klau­si­mas, kà aš màs­tau apie Vie­nos ba­liø Šiau­liuo­se ir kam de­ra ja­me da­ly­vau­ti. Il­gai màs­èiau, kol nu­spren­dþiau – Vie­nos ba­liu­je ga­li da­ly­vau­ti vi­si, ku­rie ne­sle­pia mo­kes­èiø. O no­rin­tiems pa­tek­ti á Sei­mà ga­liu dar pa­tar­ti, kad tie­siau­sias bû­das – pa­si­skelb­ti her­maf­ro­di­tu.

Þings­niuo­ja­me bul­va­ru. Kaþ­kur su­skam­ba mo­bi­lu­sis te­le­fo­nas. Net pen­ki praei­viai iš­si­trau­kia sa­vo apa­ra­të­lius pa­þiû­rë­ti, ar ne jø. Vaikš­tai po pre­ky­bos cent­rà ir re­gi ne vie­nà – vie­no­je ran­ko­je pir­ki­niø krep­šys, ki­ta prie au­sies spau­dþia mo­bi­lø­já. At­ro­do, lyg ne par­duo­tu­vë­je bû­tum, o biu­re, kur vi­si spren­dþia nea­ti­dë­lio­ti­nus rei­ka­lus. Skam­ba te­le­fo­nai ir spek­tak­liø ar kon­cer­tø me­tu, tie­sa, gal šiek tiek re­èiau, nes šio­se sa­lë­se (ypaè dra­mos ar ope­ros) yra ir in­te­li­gen­tø, ku­rie su­vo­kia, kad to­kio­je vie­to­je te­le­fo­nas tu­ri bû­ti iš­jung­tas. O ki­no teat­rø sa­lë­se te­le­fo­nø be­veik nie­kas neiš­jun­gia. Paþ­vel­gæs á sta­tis­ti­nius duo­me­nis nu­stem­bi, kad Lie­tu­vo­je dau­giau mo­bi­liø­jø klien­tø ne­gu pa­èiø gy­ven­to­jø. Ma­èiau ka­vi­në­je – së­di ke­tu­rie­se prie sta­le­lio, o ant jo še­ši mo­bi­lie­ji apa­ra­tai. Tu­riu drau­gø, ku­rie ne­tu­ri mo­bi­liø­jø te­le­fo­nø. Ne­tu­ri ir yra lai­min­gi. Pa­þás­tu net ir vers­li­nin­kà, jo ne­tu­rin­tá. Vi­sus rei­ka­lus tvar­ko sek­re­to­rë, apie vi­sus skam­bu­èius jam pra­ne­ša, o jei ma­to, kad rei­kia, jis per­skam­bi­na. Ir ne­pa­sa­ky­si, kad vers­las jam ne­si­sek­tø. O kiek þi­nau to­kiø, ku­rie sa­vait­ga­liais iš­jun­gia sa­vo te­le­fo­nus.

Tech­ni­kos ap­sup­tis ma­þi­na þmo­gø. Bent man taip at­ro­do. Sle­gia. Kà da­ry­si, ry­tà at­si­kë­læs per­skai­tau nau­jie­nas kom­piu­te­rio ek­ra­ne, bet ge­ro­kai ma­lo­niau yra á ran­kas paim­ti laik­raš­tá. Ma­lo­niau nuei­ti á ki­no teat­rà, ne­gu þiû­rë­ti fil­mà ma­þa­me ek­ra­ne, nors vaiz­do gro­tu­vai at­šven­të tris­de­šimt­me­tá.

– Tech­ni­kos, ku­ri pa­tai­kau­ja þmo­gui, at­si­ra­di­mas at­vë­rë þa­lià gat­væ ma­si­nei kul­tû­rai, – skun­dþia­si drau­gas me­ni­nin­kas.

Jis tei­sus. Ge­ro­ji kul­tû­ra ima gy­ven­ti ma­si­nës kul­tû­ros še­šë­ly­je. Lie­tu­viai, ku­rie ga­lë­tø iš­si­skir­ti sa­vi­ta kul­tû­ra, vis la­biau águn­da kur­ti ma­si­næ kul­tû­rà, ku­rià te­ga­li­ma pa­va­din­ti kul­tû­ri­niu šlamš­tu. Ma­si­næ kul­tû­rà pir­miau­sia sëk­min­gai iš­to­bu­li­na te­le­vi­zi­jos, po to kul­tû­ri­nin­kø pa­si­pik­ti­ni­mo da­lis ten­ka in­ter­ne­tui.

Ka­vi­në­se në­ra sta­liu­kø vie­nam þmo­gui. Net së­dë­da­mas vie­nas jau­ti po­ten­cia­lià po­ros ga­li­my­bæ – tuš­èià kë­dæ. Bet ági­jæs gy­ve­ni­mo pa­tir­ties vis la­biau imi bend­rau­ti su ty­la ir at­min­ti­mi. Ir drau­gø uþ­ten­ka tø ke­liø pa­tik­rin­tø pi­ni­gais, ávai­rio­mis si­tua­ci­jo­mis ir in­to­na­ci­jo­mis. Tai ge­rai ar blo­gai? Kas pa­sa­kys?

Te­le­vi­zi­ja pa­kar­to­jo gar­saus is­pa­nø re­þi­sie­riaus Ped­ro Al­mo­do­va­ro fil­mà apie vie­ni­šu­mà „Pa­si­kal­bëk su ja“. Fil­mas apie tai, kad tuo­met, kai la­biau­siai no­ri su kuo nors pa­šne­kë­ti, lyg ty­èia nie­ko në­ra ša­lia. Vi­si P. Al­mo­do­va­ro fil­mai – liûd­ni ir me­lan­cho­liš­ki. Šis – ypaè. Net pa­mirš­ti, ko­kiu þiau­riu lai­ku gy­ve­na­me. Gal to­dël P. Al­mo­do­va­ras va­di­na­mas sie­lø, gy­ve­nan­èiø ek­lek­tiš­ko­je šiuo­lai­ki­në­je ap­lin­ko­je, þi­no­vu. Iš­lik­da­mas iro­niš­kas, bet dë­me­sin­gas gy­viems þmo­nëms, jø aist­roms, su­pras­da­mas, kad jiems vis­kas, kas þmo­giš­ka, yra ne­sve­ti­ma, re­þi­sie­rius tam­pa vis sa­ves­nis.

Vis pri­si­me­nu is­to­ri­jà, kaip ka­dai­se pas po­ka­rio švie­ti­mo mi­nist­rà Kons­tan­ti­nà Ša­ke­ná ap­si­lan­kæ ra­šy­to­jai pra­šë val­dþios pa­gal­bos kul­tû­rai. Vis­kas tar­si da­bar. Mi­nist­ras tuo­met pa­klau­së:

– Kas iš jû­sø pa­ra­šë­te „Faus­tà“?

Þo­dy­ne kul­tû­rin­gas þmo­gus api­bû­di­na­mas kaip þmo­gus, ku­ris do­mi­si ir yra su­si­pa­þi­næs su tuo, kà ápras­ta lai­ky­ti to­bu­liau­sia me­nø, li­te­ra­tû­ros, el­ge­sio ir moks­lo da­li­mi. Ka­dan­gi gy­ve­ni­mo pra­dþio­je mes vi­si, su­pran­ta­ma, esa­me ne­kul­tû­rin­gi – iš kul­tû­rin­gø þmo­niø áþvel­gia­me pa­þa­dà, kad to­kie ga­li­me tap­ti ir mes.

1988 m. lie­pos 9 d. kà tik ási­kû­ru­sio Lie­tu­vos Per­sit­var­ky­mo Sà­jû­dþio mi­tin­go Vin­gio par­ke ren­gë­jai su­lau­kë iš mi­nios to­kio tu­ri­nio raš­te­lio: „Ar ne lai­kas bû­tø at­gai­vin­ti tra­di­ci­nius krei­pi­nius „po­nas“, „po­nia“, „pa­ne­lë“? Jie pa­to­ges­ni ir uni­ver­sa­les­ni ne­gu „drau­gas“, „drau­gë“. Krei­pi­nius be­mat at­gai­vi­no­me. Tai, ma­tyt, leng­viau­sia bu­vo pa­da­ry­ti.

„Kai par­duo­tu­vë­je per­ku deš­re­liø, bû­ti­nai ási­me­tu dar ga­ba­lë­lá la­ši­šos ar ko­ká nors ki­tà ge­res­ná pro­duk­tà. Nors man te­rei­kia pie­niš­kø deš­re­liø, bet kà ka­si­nin­kë ir þmo­nës pa­gal­vos?“ – gir­dë­jau þi­no­mos est­ra­dos so­lis­tës iš­gy­ve­ni­mus. Ta­me kon­teks­te la­bai gra­þus taip pat þi­no­mos šiau­lie­tës ak­to­rës in­ter­viu, tie­sa, jau prieš kiek lai­ko spaus­din­tas res­pub­li­ki­nia­me laik­raš­ty­je, kur ji ne­si­gë­dy­da­ma kal­ba apie sa­vo gy­ve­ni­mà. No­rë­tø ji dau­giau pa­ke­liau­ti, daþ­nai lan­ky­tis gro­þio sa­lo­nuo­se, tu­rë­ti sa­vo di­zai­ne­rá, gy­ven­ti sa­va­me na­me, de­ja... Kaþ­ko­dël pas mus ási­ga­lë­jæs aukš­tuo­me­nës na­rio ste­reo­ti­pas: di­dþiu­lis na­mas, nau­jau­sio mo­de­lio au­to­mo­bi­lis, bran­gûs dra­bu­þiai. Tai, tar­ki­me, ir rei­ka­lin­ga, ir ne­pa­kan­ka.

Gir­dë­jau svars­tant, kà ver­të­tø rink­tis, jei vie­no­je pu­së­je sto­vë­tø gra­þi mo­te­ris, o ki­to­je bû­tø pa­dë­ta dë­þë ge­ro vis­kio. „O ko­dël tai tu­ri bû­ti skir­tin­go­se pu­së­se?“ – tuoj per­ša­si min­tis.

Nors šai­po­mës iš es­tø, bet ir mû­sø gy­ve­ni­mo tem­pas lë­tas. Ási­jun­giu te­le­vi­zo­riø. Ro­do lie­tu­viš­kà se­ria­là. He­ro­jai ieš­ko kaþ­ko­kio laiš­ko. Ási­jun­giu tà pa­tá se­ria­là po tri­jø më­ne­siø. Jie vis dar te­beieš­ko...

Teks­tà pra­dë­jau emig­ra­ci­jos te­ma, tad rei­kë­tø ja ir baig­ti. Ge­rai ten, kur mû­sø në­ra.

Dan­gaus gy­ven­to­jams su­ren­gë eks­kur­si­jà po pra­ga­rà. Gro­ja nuo­sta­bi mu­zi­ka, ant me­dþiø au­ga ne­re­gë­ti vai­siai, ap­link la­bai gra­þios mo­te­rys, lie­ja­si vy­nas. Gráþ­ta tu­ris­tas na­mo ir pra­šo­si leis­ti emig­ruo­ti á pra­ga­rà. Lei­dþia. Vos tik nu­vy­kæs á pra­ga­rà, jis iš­kart su­èium­pa­mas ir áme­ta­mas á karš­tà der­vos ka­ti­là.

– Tai­gi eks­kur­si­jos me­tu ma­èiau... – ban­do aiš­kin­tis at­vy­kë­lis.

– Drau­gu­þi, skirk tu­riz­mà nuo emig­ra­ci­jos, – paaiš­ki­na vel­nias.

Bet liûd­no­mis die­no­mis per­ša­si liûd­ni anek­do­tai.

Iš Aust­ra­li­jos á Eu­ro­pà skri­do lëk­tu­vas. De­ja, ava­ri­ja – ákri­to á van­de­ny­nà. Oro uos­to vir­ši­nin­kas in­for­muo­ja apie tai dis­pe­èe­rá, ta­èiau pa­pra­šo, kad šis kuo su­bti­liau šià þi­nià pra­neš­tø at­vy­ku­siems pa­si­tik­ti tø, ku­rie tu­rë­jo at­skris­ti šiuo lëk­tu­vu. Dis­pe­èe­ris pra­ne­ša:

– Lëk­tu­vo iš Sid­në­jaus ne­bus. Ei­ki­te vi­si na­mo.

Ri­èar­das JA­KU­TIS

Ko­vas ási­bë­gë­ja. Ka­dan­gi Ve­ly­kos šie­met ba­lan­dá, tai du svar­bes­ni ko­vo ávy­kiai – Tarp­tau­ti­në mo­ters die­na ir laik­ro­dþiø ro­dyk­liø su­ki­mas. Be abe­jo, dar Ko­vo 11-oji – Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bës at­kû­ri­mo die­na. Na, gal apie šià šven­tæ ge­riau pa­ra­šys so­li­dûs ko­men­ta­to­riai, o man no­ri­si tik pa­si­dþiaug­ti, kad ieš­ko­ma bû­dø, kaip šià die­nà ási­min­ti­niau pa­mi­në­ti, nes no­rint pa­jus­ti šven­tës dva­sià rei­kia la­bai ne­daug.

Tarp­tau­ti­næ mo­ters die­nà šven­të­me va­kar, bet, no­ri ne­no­ri, jai skir­tas ir šis sa­vait­ga­lis. Iš­si­va­da­væ iš so­vie­ti­nës oku­pa­ci­jos pan­èiø, á Tarp­tau­ti­næ mo­ters die­nà þiû­rë­jo­me pa­šai­piai, kaip á anø lai­kø re­lik­tà. Daug kal­bë­ta, daug dis­ku­tuo­ta, kol, at­ro­do, nu­spræs­ta – mo­te­ris svei­kin­ti rei­kia. Ko­vo 8-oji vël tam­pa to­kia pat kaip bu­vu­si – su­si­grà­þi­na­mos ko­lek­ty­vi­nës šven­tës tra­di­ci­jos, kai mo­te­rys ti­ki­si dë­me­sio. Ka­na­do­je ko­vo 2-8 d. šven­èia­ma Tarp­tau­ti­në mo­te­rø sa­vai­të, o šios šven­tës iš­ta­kos sie­kia net an­ti­kos lai­kus. Ap­tin­ka­ma þi­niø, kad tam tik­rà die­nà Grai­ki­jo­je mo­te­rys rei­ka­lau­da­vo ypa­tin­go sa­vo vy­rø dë­me­sio. Net­gi ka­riau­jan­tys vy­rai tà die­nà tu­rë­da­vo nu­trauk­ti ka­rus ir bû­ti su sa­vo mo­te­ri­mis.

Pra­dë­jus švæs­ti Mo­ters die­nà, mo­te­rims ëmë tal­kin­ti net pa­ti gam­ta. 1924 m. Ve­ne­ra trum­pam priar­të­jo prie Þe­mës. Taip ar­ti ji bu­vo pir­mà kar­tà. Iki šiol to­kie spin­du­liai dar në sy­kio ne­pra­sisk­ver­bë iki Þe­mës. Ve­ne­ros spin­du­liai, che­miš­kai sà­vei­kau­da­mi su Sau­lës spin­du­liais, pa­þy­më­jo nau­jo­sios eros pra­dþià. Šie spin­du­liai pri­so­ti­no Þe­mæ, su­teik­da­mi gy­vy­bæ dau­gy­bei nau­jø slë­pi­nin­gø su­si­jun­gi­mø, jie pra­si­skver­bë ne tik á gam­tà, bet ir á þmo­gaus sà­mo­næ, iš­ryš­kin­da­mi mo­te­riš­ko­jo pra­do suak­ty­vë­ji­mo bû­ti­ny­bæ. Jei anks­èiau mo­te­riš­kà­jà jë­gà sim­bo­li­za­vo ama­zo­nës, tai nuo ta­da im­ta ro­dy­ti mo­ters dva­si­nio pa­sau­lio to­bu­lu­mà. Mo­te­ris – tai mû­sø vi­sa­tà puo­šian­ti jë­ga, jos lau­kia su­dë­tin­ges­në, pa­ki­les­në ir su­bti­les­në uþ­duo­tis. Bent man ne­priim­ti­ni ir at­gra­sûs soc. rea­liz­mo kû­ri­niai, šlo­vi­nan­tys mo­ters sta­ty­bi­nin­kës si­lue­tà te­kan­èios sau­lës fo­ne. O dël dva­si­nio pa­sau­lio, tai nu­gir­dau gra­þuo­liø rin­ki­mø or­ga­ni­za­to­rius tei­giant, kad anks­èiau jie kreip­da­vo dë­me­sá tik á mo­ters gro­þá, o da­bar ir á dva­si­ná jø pa­sau­lá bei iš­si­la­vi­ni­mà. Net da­ly­viø klau­sia­ma: „Kas yra Lie­tu­vos pre­zi­den­të?“ Jei­gu at­sa­ko, gra­þuo­lë iš­si­la­vi­nu­si.

Mo­te­ris skun­dë­si, kad jos vy­ras na­muo­se nie­ko ne­vei­kia, vi­sur pa­lie­ka ne­skalb­tas ko­ji­nes ir së­di prie te­le­vi­zo­riaus gurkš­no­da­mas alø. Nu­ra­mi­nau jà: „Tai reiš­kia, kad tu esi ta vie­nin­te­lë, su ku­ria jam tik­rai ge­ra gy­ven­ti.“ Ne vie­nam vy­rui ga­li­ma pa­sa­ky­ti: „Þi­nau, kà tu vei­kei ko­vo 8-àjà.“ Pra­së­dë­jai prie te­le­vi­zo­riaus, þai­dei kom­piu­te­riø þai­di­mus, tie­siog dryb­so­jai ne­su­gal­vo­da­mas, kà veik­ti... Ko­dël taip, jei­gu vi­si pri­ta­ria­me pro­fe­so­rës V. Za­bors­kai­tës min­tims: „Mes esa­me vaiz­duo­tës þmo­nës – ar­tis­tai, ak­to­riai, pui­kûs teat­ra­lai, aist­rø þmo­nës.“

Më­ne­sio pa­bai­go­je pa­suk­si­me laik­ro­dþiø ro­dyk­les. Kas­met pa­va­sa­rá jas pa­su­ka­me va­lan­da á prie­ká. Kas­met vi­si tuo bû­na­me la­bai ne­pa­ten­kin­ti. Sa­ko­me, kad ne­lai­min­gos net kar­vës, ku­rios ro­dyk­liø su­ki­në­ji­mo su­vok­ti ne­ga­li, to­dël ne­sup­ran­ta, ko­dël mel­þë­jos atei­na pas jas ki­tu lai­ku. Bet juk taip pa­pras­ta bû­tø vi­sus pra­dþiu­gin­ti! Te­rei­kia va­lan­da á prie­ká ro­dyk­les pa­suk­ti ne sek­ma­die­nio nak­tá, o penk­ta­die­ná vi­du­ry dar­bo die­nos!

Apie tai, kad die­nos švie­sa yra ver­ty­bë, pir­mas su­si­grie­bë ir pa­ra­šë Ben­ja­mi­nas Frank­li­nas 1784 me­tais. Jis bai­siai më­go eko­no­mi­kà, t. y. tau­py­mà. Ir jam taip pa­gai­lo su­de­gi­na­mø þva­kiø, kad jis ëmë ir pa­ra­šë laiš­kà „The Jour­nal of Pa­ris“ re­dak­to­riui. Ta­èiau per­su­ki­në­ti laik­ro­dþiø ro­dyk­liø B. Frank­li­nas ne­siû­lë. Jis siû­lë tie­siog anks­èiau kel­tis ry­tà ir anks­èiau gul­tis, reiš­kia, il­giau iš­nau­do­ti die­nos švie­sà ir ma­þiau tam­sà ap­švies­ti þva­kë­mis.

Pir­ma­sis pa­siû­læs per­suk­ti laik­ro­dþiø ro­dyk­les bu­vo Wil­lia­mas Wil­lett. Šis þmo­gus kel­da­vo­si anks­ti ir jo­di­në­da­vo ar­ba þais­da­vo gol­fà, þo­dþiu, dþiau­gë­si pa­sau­liu ir nuo­sta­bia gam­ta. Bet ne­ga­lë­jo jis vie­nas dþiaug­tis ty­liais ir vais­kiais ry­tais, tad la­bai troš­ko, kad ir ki­ti kel­tø­si anks­ti ir dþiaug­tø­si kar­tu su juo. To­dël 1907 m. W. Wil­lett pa­ra­šë pamfle­tà apie tai, kaip ge­ra kel­tis anks­ti ry­tà, kaip bû­ti­na ir rei­ka­lin­ga per­suk­ti laik­ro­dþiø ro­dyk­les, ir ga­liau­siai pa­tei­kë vir­ti­næ skai­èiu­kø, kiek mes su­tau­py­tu­me, jei jas per­suk­tu­me. Pir­mà kar­tà ro­dyk­lës pa­suk­tos 1908 m., kai Di­dþio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je bu­vo pe­rei­ta prie va­sa­ros lai­ko, nes bri­tai to­kiu bû­du nu­spren­dë tau­py­ti ener­ge­ti­nius re­sur­sus. Ta­èiau pro­ce­sas to­liau ne­ju­dë­jo, o W. Wil­lett mi­rë 1915 m. ne­su­lau­kæs, kad kas nors pa­sek­tø bri­tø pa­vyz­dþiu.

Pa­si­ro­do, lauk­ti jam bû­tø rei­kë­jæ tik me­tus, nes 1916-ai­siais Di­dþio­sios Bri­ta­ni­jos pa­vyz­dþiu pa­se­kë ir Vo­kie­ti­ja bei Aust­ri­ja-Veng­ri­ja, I pa­sau­li­nio ka­ro me­tais ieš­ko­ju­sios bet ko­kios ga­li­my­bës ener­gi­jai tau­py­ti. Dar po dve­jø me­tø va­sa­ros lai­kà ëmë tai­ky­ti ir JAV.

Da­bar vi­sa Eu­ro­pos Sà­jun­ga, Ru­si­ja, Ka­na­da, JAV ir ki­tos šiau­rës pus­ru­tu­lio ša­lys tau­po die­nos švie­sà. Taip pat tau­po ir pie­tø pus­ru­tu­lio ša­lys, esan­èios to­liau nuo ek­va­to­riaus. Di­dþio­ji pa­sau­lio da­lis ne­tau­po, t. y. jie ne­per­su­ki­në­ja laik­ro­dþiø ro­dyk­liø. Ne­tau­po Af­ri­ka, Azi­ja ir Pie­tø Ame­ri­ka.

ES toks lai­ko kei­ti­mas pa­tvir­tin­tas

1980-ai­siais. Lie­tu­vo­je, at­si­þvel­gus á ES di­rek­ty­và, 2002 m. ási­ga­lio­jo va­sa­ros ir þie­mos lai­kas: pa­sku­ti­ná spa­lio sek­ma­die­ná tre­èià va­lan­dà nak­ties pe­rei­na­me prie þie­mos, o pa­sku­ti­ná ko­vo sek­ma­die­ná – prie va­sa­ros lai­ko.

Tai­gi á su­ktà vik­to­ri­nø klau­si­mà, ku­ris më­nuo yra il­giau­sias, rei­kia at­sa­ky­ti, jog spa­lis, nes pa­sku­ti­ná šio më­ne­sio sek­ma­die­ná laik­ro­dþio ro­dyk­les pa­su­ka­me va­lan­da at­gal ir taip më­ne­sá va­lan­da prail­gi­na­me.

Laik­ro­dþiø ro­dyk­lës su­ki­në­ja­mos, ta­èiau spe­cia­lis­tai vis ne­su­ta­ria, kas svar­biau: va­sa­ros lai­ko nau­da ener­gi­jai tau­py­ti (pa­si­ro­do, ji të­ra mi­ni­ma­li – vi­du­ti­niš­kai eko­no­mi­nis efek­tas ver­ti­na­mas 3-8 pro­c.) ar vi­sa ta „vel­nia­va“ dël lai­ko kai­ta­lio­ji­mo ir ne­tgi da­ro­ma þa­la þmo­niø svei­ka­tai (tie­sa, pa­sta­ro­ji gal ir­gi mi­ni­ma­li, bet vis tiek).

Kol laik­ro­dþiø ro­dyk­liø ne­rei­kia su­kti, vis­kas ty­lu, bet kai atei­na lai­kas tam pa­su­ki­mui, pa­si­pi­la liau­dies nuo­mo­nës. Mie­ga­liai tei­gia, kad anoks ma­lo­nu­mas, kai sau­lë ta­ve pra­de­da þa­din­ti 3-4 val., o po pie­tø jau ima tem­ti. Ir, gir­di, lai­ko su­ki­në­ji­mas pri­me­na pa­sa­kà apie kvai­lius, ku­rie „die­nà il­gi­no“. Iro­niš­kas pa­siû­ly­mas – at­suk­ti laik­ro­dþius pus­va­lan­dá ir gy­ven­ti tarp va­sa­ros ir þie­mos lai­ko, be to, Lie­tu­va taip iš­si­skir­tø ori­gi­na­lu­mu ir bû­tø þi­no­ma Eu­ro­po­je ar net pa­sau­ly­je. Nors šiaip jau mû­sø lai­kas kaip ir Iz­rae­lio, tad nie­kas dël jo ne­tu­rë­tø mums prie­kaiš­tau­ti.

Kal­bant apie lai­kà, juo­lab jei jau pa­mi­në­tas þo­dis „Iz­rae­lis“, iš nau­jø kny­gø len­ty­nos no­ri­si iš­si­trauk­ti Yu­ri Slez­ki­n kny­gà „Þy­dø šimt­me­tis. Þy­dai šiuo­lai­ki­nia­me pa­sau­ly­je“, nes, ma­no gal­va, þy­dai – iš­rink­to­ji tau­ta – ge­riau­siai su­si­tvar­ko su lai­ku.

Yu­ri Slez­kin (Ju­ri­jus Slioz­ki­nas) (gim. 1956 m.) – Ka­li­for­ni­jos uni­ver­si­te­to (Berk­ly­je) is­to­ri­jos pro­fe­so­rius. Mask­vos uni­ver­si­te­te bai­gë ru­sø kal­bos ir li­te­ra­tû­ros stu­di­jas, dir­bo ver­të­ju Mo­zam­bi­ke ir Por­tu­ga­li­jo­je. Nuo 1983 m. gy­ve­na JAV.

Kny­ga pra­si­de­da drà­siu pa­reiš­ki­mu: mo­der­nio­ji epo­cha yra þy­dø epo­cha, tad tam tik­ra pra­sme vi­si mes esa­me þy­dai. Þi­no­ma, tai sa­ko­ma per­kel­ti­ne pra­sme, bet áti­ki­na­mai aiš­ki­na­ma, kad gy­ven­ti šiø lai­kø pa­sau­ly­je þy­dai pri­si­tai­kæ ge­riau ne­gu dau­gu­ma ki­tø gru­piø. „Þy­dø šimt­me­ty­je“ (tas þy­dø šimt­me­tis – XX am­þius) aiš­ki­na­ma, kaip ir ko­dël mo­der­nia­ja­me pa­sau­ly­je iš­si­ski­ria kaip tik þy­dai, pa­sie­kæ ne­pro­por­cin­gai di­de­liø lai­më­ji­mø moks­lo, me­no, po­li­ti­kos, vers­lo ir ki­to­se sri­ty­se. Kny­go­je aiš­ki­na­ma, kad mark­siz­mas ir froi­diz­mas ki­lo dau­giau­sia iš þy­dø is­to­ri­nës pa­dë­ties, èia kal­ba­ma apie jø gy­ve­ni­mà JAV ir Pa­les­ti­no­je, bet dau­giau­sia dë­me­sio ski­ria­ma dra­ma­tiš­kiems þy­dø li­ki­mo po­sû­kiams Ru­si­jos im­pe­ri­jo­je ir So­vie­tø Sà­jun­go­je.

Sa­vo kny­go­je Yu­ri Slez­kin tei­gia, kad pa­sku­ti­ná šimt­me­tá þy­dai pa­ty­rë tris ro­jus ir vie­nà pra­ga­rà. Þo­dis „pra­ga­ras“, þi­no­ma, nu­ro­do ho­lo­kaus­tà. O kas tie ro­jai? Au­to­rius taip ir neat­sa­ko, bet links­mai pa­sa­ko­ja apie þy­dø gy­ve­ni­mà ir nuo­ty­kius Ki­je­ve, Char­ko­ve, Le­ning­ra­de ir Mask­vo­je.

Þy­dø vi­suo­me­në­je pa­grin­di­nis sëk­mës kri­te­ri­jus ir pa­grin­di­në ni­šos, ku­rià jie uþi­ma, pra­smë – in­te­lek­tua­li veik­la, in­te­lek­tua­lus tar­pi­nin­ka­vi­mas, pa­skui – dar­bas su teks­tu.

Ko­dël jie – pro­tin­giau­sia tau­ta, o jø hu­mo­ras – ge­riau­sias pa­sau­ly­je? Sa­ko, tai lë­më du veiks­niai: vi­sø pir­ma þy­dai per tûks­tant­me­èius iš­lai­kë tra­di­ciš­ku­mà, nuo­lat gau­si­no iš­min­ties skry­nios lo­bius; ant­ra – þy­dø tau­ta pa­ty­rë dau­gy­bæ ne­gan­dø, o tik la­bai nu­ken­të­jæs tam­pi pro­tin­gas ir su­pran­ti ge­rà hu­mo­rà. Ko­dël þy­dai taip nu­ken­të­jo? Pa­ra­dok­sas – kaip tik to­dël, kad bu­vo iš­min­tin­gi ir ven­gë juo­do dar­bo, pra­sèio­kø mi­nios, o kro­vë tur­tus.

Su Y. Slez­kin tei­gi­niu, kad vi­si mes esa­me þy­dai, su­si­dû­riau ir aš, kai bu­vau pa­pra­šy­tas iš­tar­ti þo­dá „ge­rai“. Ka­dan­gi „r“ ne­kaip ta­riu, tai ne­þi­nau, kà pa­šne­ko­vas pa­gal­vo­jo, bet šiaip jau man þy­dai ar­ti­mi, nes jie ne­triauš­kia „èip­sø“, ne­ge­ria „Co­ca-Co­los“, ne­pie­tau­ja de­ga­li­në­se, ne­bren­da gi­liai á jû­rà, de­gi­na­si pa­vë­sy­je. O jei apie mo­te­ris, lai­kà ir iš­rink­tà­jà tau­tà, tai mo­te­rys lai­kui ker­ši­ja, o iš­rink­to­sios tau­tos na­riai lai­kà pri­si­jau­ki­na.

Kar­tais pa­si­jun­ti esàs gy­ve­ni­mo kryþ­ke­lë­je. Dël tø kryþ­ke­liø ávei­ki­mo ga­na pa­guo­dþian­èiai yra kal­bë­jæs vie­nuo­lis bro­lis Li­lis (be­rods pran­ciš­ko­nas), ku­ris sa­kë, kad jei kryþ­ke­lë­je ne­be­þi­nai, kur to­liau ei­ti, rei­kia su­ktis ra­tu, kol ap­svaigs gal­va ir nu­vir­si. Tuo­met at­si­kel­ti ir ei­ti kryp­ti­mi, ku­rion vir­tai. Ki­tas vie­nuo­lis bro­lis Ant­ho­ny de Mel­las (sa­le­zie­tis) ap­ra­šë to­ká mo­ky­to­jo ir mo­ki­nio po­kal­bá: Mo­ky­to­jas: „Kaip þu­vis trokš­ta ant kran­to, taip tu mirš­ti pa­sau­lio rû­pes­èiø sû­ku­ry­je. Kad vël gy­ven­tø, þu­vis gráþ­ta á van­de­ná. Tu tu­ri gráþ­ti á vie­nat­væ.“ Mo­ki­nys: „Ar dël to aš tu­riu vis­kà mes­ti ir ei­ti á vie­nuo­ly­nà?“ Mo­ky­to­jas: „Þi­no­ma, kad ne. Pa­si­lik ten, kur esi, ir gráþk á sa­vo šir­dá.“

Ri­èar­das JA­KU­TIS

Mu­giø yra  ávai­riø:  ka­lë­di­niø, nau­ja­me­èiø, ve­ly­ki­niø, vi­sø me­tø lai­kø (pa­va­sa­rio ir ru­dens ryš­kes­nës, bet pa­sta­ruo­ju me­tu neat­si­lie­ka þie­mos ir va­sa­ros mu­gës), mies­to die­nø ir ki­to­kiø pro­gø, bet ryš­kiau­sia mû­sø pa­dan­gë­je – Ka­ziu­ko mu­gë.

Nuo se­nø se­no­vës vie­nin­te­lio Lie­tu­vos šven­to­jo Ka­zi­mie­ro die­nà (ko­vo 4-àjà) vyk­da­vo baþ­ny­ti­nës pro­ce­si­jos. O kur pro­ce­si­jos, ten ir pre­ki­jai – ker­mo­šius, t. y. pre­ky­ba, ly­din­ti baþ­ny­ti­næ šven­tæ (iš vok. „kirch­mes­se“). Et­nog­ra­fai pa­sa­ko­ja, kad pre­kiau­ja­ma bu­vo sta­ti­në­mis, ku­bi­lais, gel­do­mis, svies­ta­mu­šë­mis, pin­ti­në­mis, krep­šiais, smul­kiais vir­tu­vi­niais ra­kan­dais ar net ne­di­de­liais bal­dais. Tik­ra at­rak­ci­ja bû­da­vo me­di­niai þais­lai: lë­lës, plas­no­jan­tys dru­ge­liai, uo­de­gas viz­gi­nan­tys šu­niu­kai, ve­þi­mà trau­kian­tys ark­liu­kai. Na­gin­gie­ji pa­ga­min­da­vo ne­tgi mu­zi­kos inst­ru­men­tø. Mo­te­rys, aiš­ku, pa­teik­da­vo siu­vi­niø, në­ri­niø, kà be­kal­bë­ti apie ávai­riø for­mø me­duo­lius. Ir ver­bos...

Tie­sa, anks­èiau Ka­ziu­ko mu­gës pra­si­dë­da­vo tik ko­vo 4-àjà ir nuo tos die­nos tæs­da­vo­si ke­lias die­nas, da­bar, ka­dan­gi vi­sas šven­tes mëgs­ta­me pra­dë­ti švæs­ti anks­èiau, ko­vo 4-oji bû­na pa­sku­ti­në šur­mu­lio die­na. Gai­la, kad Ka­ziu­kas ne­tam­pa kul­tû­ri­niu reiš­ki­niu, at­sklei­dþian­èiu Lie­tu­vos et­ni­ná sa­vi­tu­mà, o virs­ta ko­mer­ci­niu ren­gi­niu, ku­pi­nu ki­niš­kø nie­ku­èiø. Ei­ni ei­ni pro im­por­ti­nes pre­kes ir tik kai kur kà nors ádo­mes­nio pa­ma­tai. Bi­èiu­lis nu­si­pir­ko ries­tai­ná ir skun­dë­si, kad jis toks kie­tas bu­væs, jog te­ko þvirb­liams su­tru­pin­ti. O ir pre­kei­viø pre­kës – to­kios vie­no­dos. La­bai no­ri­si ko nors ori­gi­na­laus, ran­kø dar­bo, pa­ga­min­to su mei­le. O èia net ir me­dþio ga­mi­niai at­ro­do vi­si kaip vie­nas. Juk rei­kia steng­tis, kad mu­gës bû­tø ávai­res­nës. Nu­gir­dau pa­siû­ly­mà ries­tai­nius su­ver­ti ant vir­vu­tës, o jos ga­le uþ­ka­bin­ti la­pe­lá su uþ­ra­šu „Ka­ziu­kas 2012“. Smulk­me­na, bet vis bû­tø ávai­riau.

Mu­gë­se ga­li­ma ieš­ko­ti „gal kà ra­siu“, bet ver­èiau ei­ti þi­nant, ko rei­kia. Šie­met ieš­ko­siu pjaus­ty­mo len­te­lës ir drus­ki­nës. Kaþ­kas slam­pi­në­jan­èius mu­gë­se pa­va­di­no „eþiu­kais rû­ke“, ke­liau­jan­èiais be orien­ty­ro, bet vos tik prieš akis iš­ky­la koks nors bliz­gan­tis daik­tas, iš­kart prie jo sku­ban­èiais.

Vie­ni sa­ko mu­gë­je pa­vargs­ta, ki­ti pail­si. Kai ku­rie jà net su mu­zie­ju­mi ly­gi­na. Ne vie­nas juk mëgs­ta­me pa­þiop­li­në­ti. Mu­gës-tur­gaus þmo­nës spon­ta­niš­ki, ne­var­þo­mi, gy­ve­nan­tys èia ir šià mi­nu­tæ. Tai ne mu­giø be­si­bo­din­tys ir jas apei­nan­tys þmo­nës, taip ir ne­tu­rin­tys kur iš­reikš­ti sa­vo lau­ki­niø im­pul­sø, anot es­te­tø, – ste­ri­li­zuo­ti, kirp­tais na­gais, uþ­stri­gæ ju­ri­di­niø, so­cia­li­niø, kul­tû­ri­niø ir pa­na­šiø su­si­ta­ri­mø kam­ša­ly­në­je. Gir­dë­jau ir la­bai keis­tà, bet ádo­mià nuo­mo­næ, jog re­ta ku­ri ki­ta vie­šo­jo mies­to gy­ve­ni­mo for­ma vei­kia taip tei­sin­gai. Re­gë­da­mas Šiau­liø mu­giø lan­ky­to­jø vei­dus, ga­li nu­pieš­ti api­bend­rin­tà mies­tie­èio vei­dà, bet svar­biau­sia, kad mu­gë álie­ja švie­siø nuo­tai­kø ir mes ne­be­sa­me to­kie ap­niu­kæ.

Kaip elg­tis jo­je? Tai­syk­liø nie­kas në­ra su­ra­šæs, ta­èiau jos yra, pvz., ne­su­si­gun­dy­ti pir­mai­siais pre­kys­ta­liais. Tie­sa, kai­nos vi­sur daug­maþ vie­no­dos (ne­ma­ny­ki­te, kad par­da­vë­jai ne­þi­no, uþ kiek par­duo­da kai­my­nas, uþ ke­liø pre­kys­ta­liø ar net ki­to­je mu­gës pu­së­je), bet pir­mo­se ar ge­riau­sio­se vie­to­se sto­vin­èiuo­se pre­kys­ta­liuo­se jos vi­sad bent šiek tiek di­des­nës. Ki­ta ne­ra­šy­ta tai­syk­lë – ati­dþiai þiû­rë­ti, ar të­vy­në­je pa­ga­min­tus ga­mi­nius per­ka­te. Tre­èia tai­syk­lë – kad pir­ki­mas bû­tø eko­no­miš­kas, rei­kia de­rë­tis, de­rë­tis ir dar kar­tà de­rë­tis. Mu­gë tam ir yra, kad de­rë­tu­meis, pre­kiau­to­jai net nu­stem­ba, jei ne­si­de­ri, ir lin­kæ nu­leis­ti, nes su­pran­ta, kad tuoj pat ga­li nuei­ti pas ki­tà par­da­vë­jà, ku­riø ap­link ga­ly­bë. Bet kuo dau­giau pir­kë­jø, tuo sun­kiau de­rë­tis, to­dël rei­kia þi­no­ti,  ka­da á mu­gæ atei­ti. O jei­gu jau de­ra­tës, rei­kia bû­ti drà­siems ir ne­si­gë­dy­ti. Ne­pa­vers­ki­te de­ry­bø ka­ru, nes ásiu­tæs par­da­vë­jas ga­li pra­dë­ti lai­ky­tis prin­ci­pø ir jam ga­li pra­dë­ti at­ro­dy­ti, kad ge­riau nie­ko ne­par­duo­ti, ne­gu par­duo­ti to­kiam ne­man­da­giam pir­kë­jui. Šyp­so­ki­tës, pa­vers­ki­te vis­kà ma­lo­niu pa­šne­ke­siu, pa­si­tei­rau­ki­te, iš ko­kios vie­to­vës par­da­vë­jas, gal ra­si­te bend­rø pa­þás­ta­mø. Ne­si­pûs­ki­te, neat­ro­dy­ki­te (ir ne­bû­ki­te) iš­di­dûs, jo­kiu bû­du neap­si­mes­ki­te vir­ši­nin­kais, nes pa­pras­ti þmo­nës ne­mëgs­ta jø. Ge­res­nës kai­nos rei­kia pra­šy­ti, o ne rei­ka­lau­ti. Pre­kes gir­ki­te, o ne pei­ki­te. Gal jums pa­si­ro­dys pa­ra­dok­sa­lu, bet pa­gir­tos pre­kës par­da­vë­jas grei­èiau nu­leis kai­nà nei su­peik­tos, nes jei ner­vin­ga die­na, jis net ga­li at­šau­ti: „Pa­siieš­kok, kur ge­riau.“ Prieš pa­si­rink­da­mi pre­kæ, bû­ti­nai ap­þiû­rë­ki­te bent ke­le­tà pre­kys­ta­liø, ant ku­riø iš­ri­kiuo­ti tie pa­tys pro­duk­tai. Sten­ki­tës, kad jû­sø pa­si­rink­tas par­da­vë­jas tai ma­ty­tø. De­ry­bos ga­li bû­ti sëk­min­ges­nës, jei pa­si­rink­si­te ne tà pre­kiau­to­jà, ku­ris jau da­bar siû­lo ge­riau­sià kai­nà, o šiek tiek bran­ges­nes pre­kes siû­lan­tá jo kon­ku­ren­tà, nes po de­ry­bø su pa­sta­ruo­ju ga­li­te su­lyg­ti net dar ma­þes­næ kai­nà ne­gu pas anà pi­giau siû­liu­sá. De­rë­ki­tës ty­liai – pre­kiau­to­jas tik­rai ne­no­ri, kad ap­link sto­vin­tys þmo­nës su­þi­no­tø, kiek nu­mu­šë­te kai­nà. Be abe­jo, su­pran­ta­te, kad jei­gu prie par­da­vë­jo sto­vi nors ir ne­di­de­lë ei­lu­të pir­kë­jø, de­ry­bos ne­la­bai pa­vyks. Iš­lau­ki­te sa­vos aki­mir­kos. Ir pa­strai­pos apie de­ry­bas pa­bai­go­je pa­ta­ri­mas tiems, ku­rie jaut­rûs, kuk­lûs ir itin pa­do­rûs (nors to­kiø, be abe­jo, në­ra daug) – neiš­gy­ven­ki­te, jei­gu pre­kiau­to­jas su­tin­ka su­ma­þin­ti kai­nà, jis tai da­ro pir­miau­sia to­dël, kad ga­li sau leis­ti ir vis tiek gau­ti pel­no. Nu­si­leis­ki­te þe­mën, nes di­de­lis de­ry­bø ge­ni­jus, de­ja, jûs ne­sa­te, prie­šin­gu at­ve­ju bû­tu­më­te po­li­ti­kas, dip­lo­ma­tas ar dar kas nors ir po mu­ges ne­slam­pi­në­tu­më­te.

Pre­kiau­jan­tiems mu­gë­se da­bar ne pa­èios ge­riau­sios die­nos. Kri­zë vi­sur kri­zë. Kai ku­rie pre­kiau­to­jai bai­mi­na­si, kad si­tua­ci­ja dar pa­blo­gës. Esà klien­tus ak­ci­jo­mis ir iš­par­da­vi­mais per­si­vi­lios pre­ky­bos cent­rai. Ki­ti vi­lia­si kaip tik su­lauk­ti dau­giau pir­kë­jø. Þmo­nës èia esà eis ieš­ko­ti pi­ges­niø pre­kiø, o ir de­rë­tis ga­li­ma.

Bent man mie­los mu­gës pa­na­šios á „blu­sø tur­gø“ (sa­ko, to­ká var­dà tur­gus ga­vo dël se­nuo­se minkš­tuo­se bal­duo­se ási­kû­ru­siø blu­sø). Štai pran­cû­zai pa­sa­ko­ja, kad an­tik­va­ri­niø re­te­ny­biø paieš­kø se­nie­nø tur­guo­se tra­di­ci­jos jø ša­ly­je la­bai se­nos. Jie mëgs­ta vaikš­ti­në­ti po „blu­sø tur­gus“ ar an­tik­va­ri­niø daik­tø par­duo­tu­vë­les ieš­ko­da­mi se­nø bal­dø, ak­se­sua­rø. Tai sa­vo­tiš­kas po­më­gis, ku­riam kai ku­rie Pran­cû­zi­jos gy­ven­to­jai ski­ria ko­ne kiek­vie­nà lais­và va­lan­dë­læ. Jei kas nors pa­tin­ka, per­ka, nes na­muo­se vi­sai ne­bi­jo mai­šy­ti sti­liø. Pran­cû­zø na­mai ro­do šei­mi­nin­kø po­më­gius, ne­re­tai - cha­rak­te­rio bruo­þus, net spe­cia­ly­bæ. „Blu­sø tur­guo­se“ ga­li­ma ras­ti vis­ko. Juo­se mie­la, nes pre­kiau­ja pa­pras­ti ge­ri þmo­ge­liai, to­dël su vi­sais jais ga­li pa­bend­rau­ti, pa­ple­pë­ti. Ga­li­ma pa­klaus­ti par­duo­da­mo daik­to is­to­ri­jos (vi­si daik­tai jà tu­ri!). Jei sa­vo kû­ri­nius par­duo­da me­ni­nin­kas, jam vi­sa­da ádo­mu pa­pa­sa­ko­ti apie tai, ko­dël kû­ri­niai yra to­kie, ko­dël to­kie mo­ty­vai pa­rink­ti. Tai­gi pir­ki­mas bû­na lë­tes­nis ir ádo­mes­nis. Be­je, ten ga­li­ma ne tik pirk­ti, bet ir par­duo­ti. Tie­sa, nors èia pa­mi­në­jau me­ni­nin­kus, par­da­vi­në­jan­èius sa­vo kû­ri­nius, daþ­niau­siai „blu­sø tur­guo­se“ par­duo­da­mi daik­tai kam nors pri­klau­së, kam nors bu­vo bran­gûs, su­si­jæ su pri­si­mi­ni­mais, dra­mo­mis ar dþiaugs­mais. Ta­èiau þmo­nës jø at­si­kra­to - mir­da­mi, kraus­ty­da­mie­si ar at­nau­jin­da­mi bûs­tà. Gai­la, kad gra­þi „blu­sø tur­gaus“ idë­ja Šiau­liø Kaš­to­nø alë­jo­je virs­ta dar vie­nu „sku­du­ry­nu“.

Di­dþiuo­siuo­se mies­tuo­se þa­vi ne tik pa­tys tur­gûs, bet ir di­dþiu­lës jø aikš­tës, pvz., Kro­ku­vo­je. Kas­met á jà at­vyks­ta ke­li mi­li­jo­nai tu­ris­tø iš­vys­ti pui­kiø ar­chi­tek­tû­ros pa­mink­lø, gar­siø me­no kû­ri­niø, da­ly­vau­ti tarp­tau­ti­niuo­se kul­tû­ros ren­gi­niuo­se ar pa­pras­èiau­siai pa­si­ner­ti á ne­pa­kar­to­ja­mà at­mos­fe­rà mies­to, ku­ria­me to­bu­lai su­si­py­në me­nas ir is­to­ri­ja. Vi­si ke­liai Kro­ku­vo­je ve­da á se­na­mies­èio Tur­gaus aikš­tæ (Su­kie­ni­cas – Au­di­niø ko­ri­do­riø), ku­ri gar­si bu­vo jau vi­du­ram­þiais. Di­dþiau­sià Eu­ro­po­je kvad­ra­ti­næ 200x200 met­rø aikš­tæ (tie­sa, dël tø di­dþiø­jø aikš­èiø ir di­dþiau­siø se­na­mies­èiø - pai­nia­va, nes kur tik bû­ni, vi­si aiš­ki­na, kad pas juos vis­kas di­dþiau­sia) su­pa se­no­vi­niai puoš­nûs mû­ri­niai pa­sta­tai ir rû­mai, o aikš­tës vi­du­ry­je sto­vi Su­kie­ni­cø re­ne­san­so sti­liaus pa­sta­tas, ku­ris se­no­vë­je at­li­ko tur­gaus vaid­me­ná. Tie­sa, to­kia pa­sta­to pa­skir­tis ir da­bar. Po­mi­do­rø, agur­kø ar bul­viø èia ne­nu­si­pirk­si, bet ási­gy­si su­ve­ny­rø, me­no dir­bi­niø, au­di­niø (nuo pa­sta­rø­jø ir ki­læs pa­sta­to pa­va­di­ni­mas). Èia nuo gin­ta­ro, si­dab­ro, þal­va­rio dir­bi­niø, pa­puo­ša­lø, gink­lø ir šar­vø, nuo me­dþio rai­þi­niø, ávai­rias­pal­viø au­di­niø, dra­bu­þiø ir kai­liø ga­li net gal­va ap­si­suk­ti. Pa­si­jun­ti lyg se­no­vi­nia­me ama­ti­nin­kø tur­gu­je, kur nuo be­si­de­ran­èiø­jø ke­lia­mo triukš­mo net su­si­kal­bë­ti sun­ku. Èia ga­li pa­si­va­þi­në­ti ka­rie­ta, pa­le­sin­ti iš ran­kos ba­lan­dþius, be ku­riø ši vie­ta ne­tek­tø þa­ve­sio. O kur dar sal­dai­niø, le­dø ir gë­liø par­da­vë­jai, pan­to­mi­mos ak­to­riai ir gy­vos skulp­tû­ros!

Štai taip tu­ri at­ro­dy­ti tik­ro­sios mu­giø aikš­tës – poil­sis ir pre­ky­ba, ap­sup­ta pra­mo­gø. Mu­gë ar tur­gus – tai šven­të. Klys­ta Sei­mo na­riai, Sei­me ki­lus bar­niams vie­nas ki­tà til­dy­da­mi: „Ne­da­ry­ki­te tur­gaus!“ Jau se­niai jûs, mie­li po­nai, nu­to­lo­te nuo to do­ro ir sà­þi­nin­go tur­gaus þmo­ge­lio. „Tur­gus“ blo­gà­ja pra­sme per­si­kë­lë iš tur­gaus á jû­sø rû­mus. Dar yra pa­šie­pian­tis po­sa­kis „Tur­gaus kul­tû­ra“, ku­ris jau tai­ky­ti­nas ne tur­gui, bet Kul­tû­ros mi­nis­te­ri­jai.

Šá teks­tà ra­šiau pa­sku­ti­në­mis va­sa­rio die­no­mis, to­dël dar ne­þi­nau, ar šie­met Šiau­liuo­se vyks Ka­ziu­ko mu­gë. Skai­ty­to­jas, paë­mæs á ran­kas šá laik­raš­tá, gal jau ruo­šis á jà. Nes kad ir kaip mu­giø ne­mëg­tum, vis tiek links­miau, kai jos yra. Bul­va­re mu­gës gal ne­bus, nes ne­nu­va­ly­tas snie­gas, o jam nu­va­ly­ti rei­kia pi­ni­gø, ku­riø në­ra. Bet juk pre­kei­viai uþ pre­kiau­ti skir­tà vie­tà su­si­mo­ka. Tai gal snie­go nu­va­ly­mas at­si­pirk­tø ir gal dar pel­no mies­tui duo­tø? O gal ne­no­ri­me dirb­ti net ir ta­da, kai ga­li­me uþ­dirb­ti? Ar­ba ne­ty­èia pa­si­seks ir snie­gas pa­ts nu­tirps...

Ga­li­mas da­ly­kas, mu­gë vyks ko­kia­me nors pre­ky­bos cent­re, bet tai, aiš­ku, jau ne tas. Šiaip mu­giø më­gë­jus ga­li­ma nu­ra­min­ti - bus dar jø. Vie­na pa­si­baigs, bus ki­ta. O ru­de­ná dar ir rin­ki­mai. Tai juk ir­gi mu­gë.

Ko­ká anek­do­tà pa­bai­go­je pri­si­mi­nus? Gal tei­gian­tá se­nà tie­sà, kad pre­kei­viai yra ne­ma­rûs.

Skæs­ta lai­vas, pa­ni­ka, þmo­nës gelbs­ti­si val­te­lë­mis, o vie­na mo­te­riš­kë plau­kia val­te­le ir siû­lo: „Karš­ti èe­bu­rë­kai, šal­tas alus, kep­ta duo­na!..“

Ri­èar­das JA­KU­TIS

Ne, ne, šis teks­tas  ne apie mu­zi­ki­nius šou. Va­kar ma­næs pa­klau­së, kà ma­nau apie taip anks­ti pra­si­dë­ju­sià rin­ki­mi­næ kam­pa­ni­jà. At­sa­kiau, kad ne­va­din­èiau to kam­pa­ni­ja, o ávar­dy­èiau pa­pras­èiau – dai­nos, šo­kiai, est­ra­da. Vie­nas ak­to­rius yra pa­sa­kæs, kad jei jo kar­je­ra teat­re baig­sis, stos á par­ti­jà, nes jie – ak­to­riai ir par­tie­èiai – to­kie vie­no­di.

Vis no­ri­si pa­klaus­ti – kas yra po­li­ti­kas? To­kios spe­cia­ly­bës në­ra. Va­di­na­si, jis tu­ri tu­rë­ti to­kiø ypa­ty­biø, ku­rios, rin­kë­jø nuo­mo­ne, pri­va­lo­mos. Jis tu­rë­tø bû­ti do­ras, pro­tin­gas, sà­þi­nin­gas, rû­pin­tis ki­tais la­biau nei sa­vi­mi ir taip to­liau. Nie­ko në­ra bai­siau uþ su­kèius, pri­si­gre­ti­nu­sius prie vals­ty­bës vai­ro. Ta­èiau þmo­nës tu­ri trû­ku­mø ir re­tas pa­na­šus á šven­tà­já. Tai kas gi tie po­li­ti­kai? Pa­ti­ko kaþ­kie­no iš­sa­ky­ta min­tis – po­li­ti­kas yra pa­na­šus á rin­ki­kà. Tû­las ma­no, kad jis jei ne ge­riau­sias, tai bent ne blo­giau­sias šia­me pa­sau­ly­je. Va­di­na­si, ga­li bû­ti ma­tu, pa­vyz­dþiu. Po­li­ti­kai ir at­si­ran­da iš to­kiø vi­du­ti­ny­biø. Vis­kas pa­pras­ta ir aiš­ku. Kas pa­si­kei­èia po rin­ki­mø? Tur­bût nie­kas.

So­viet­me­èio šû­kiai ir svei­ki­ni­mai, lin­kë­jæ gë­rio ir gro­þio, de­val­va­vo. Tuš­èias bu­vo jau pa­grin­di­nis šû­kis „Šlo­vë TSKP“, nors ne kà ge­res­ni ir ki­ti: „Par­ti­jos pla­nai – liau­dies pla­nai“, „Liau­dis ir val­dþia – vie­nin­gi“, „Penk­me­èio pla­nus per vie­ne­rius me­tus“... Vë­liau bu­vo šû­kiai sto­jant á NA­TO, sto­jant á Eu­ro­pos Sà­jun­gà, tik jau ne to­kie po­pu­lia­rûs. Nie­kas di­des­nio dë­me­sio ne­krei­pë ir á kan­di­da­tø á Lie­tu­vos pre­zi­den­tus šû­kius. Bet juk kan­di­da­to á pre­zi­den­tus šû­kis rin­ki­mø kam­pa­ni­jos me­tu tu­rë­tø bû­ti toks pat svar­bus kaip ir pa­ts kan­di­da­tas. Vie­nas skam­bus sa­ki­nys tu­ri at­skleis­ti pre­ten­den­to as­me­ny­bæ, sie­kius ir kryp­tá. Ko­kius šû­kius la­biau­siai pri­si­me­na­me? Ogi tuos, á ku­riuos ga­li­me þvelg­ti su iro­ni­ja. Net­gi pa­gal­vo­ji, ko­dël ne­ga­lë­tø bû­ti: „Blo­gas oras, ge­ras oras – kan­di­da­tas mû­sø do­ras!“

Ko­kiø tik šû­kiø ne­gir­di­me, pvz., „Svar­biau­sia – þmo­gus.“ Gra­þu, aiš­ku, jei tas svar­biau­sias þmo­gus në­ra tà šû­ká skel­bian­tis. Ki­tas þvel­gia á mus ge­ro­mis aki­mis: „Uþ Ta­vo li­ki­mà.“ Tik tuoj per­ša­si min­tis, kad šû­kio au­to­rius la­biau­siai rû­pi­na­si sa­vo li­ki­mu. „Vals­ty­bë pa­ti­ki­mo­se ran­ko­se“, – kur ypaè iš­ryš­kin­tas þo­dis „pa­ti­ki­mo­se“. Kar­tais vie­nas kan­di­da­tas skel­bia net ke­le­tà šû­kiø: „Vals­ty­bæ – á pa­tik­rin­tas, darbš­èias, të­vy­næ my­lin­èias ran­kas“, „Vals­ty­bë – tai šei­ma“, „Ge­ra ma­ma – stip­ri šei­ma – tei­sin­gas pre­zi­den­tas.“ Ga­li­ma, tie­sa, ir trum­pai: „Jû­sø pre­zi­den­tas.“ „Kaþ­kas taik­liai pa­juo­ka­vo, kad tai tas pa­ts kaip po­mi­do­rø pa­da­þà rek­la­muo­ti šû­kiu „Po­mi­do­rø pa­da­þas“. Pa­na­šus, tik šiek tiek iš­sa­mes­nis šû­kis: „Pre­zi­den­tas, ku­rio rei­kia.“ „Ban­do tau­py­ti“ – taik­lus mû­sø val­dþios tau­py­mo pla­nø pa­va­di­ni­mas, kur ypaè iš­si­ski­ria þo­dis „ban­do“.

Pre­ky­bi­nin­kai skel­bia ak­ci­jas „Ja­mam“. Man šis þo­dis aso­ci­juo­ja­si su ru­siš­ku þo­dþiu „ja­ma“, ku­ris reiš­kia duo­bæ. Ar­ba ang­liš­ku „jam“ – spûs­tis, san­grû­da, o šne­ka­mo­jo­je kal­bo­je – pa­pras­èiau­siai bë­da. Vi­so­kiø šû­kiø, svei­ki­ni­mø, pa­lin­kë­ji­mø þo­dþiai, ma­no gal­va, nors at­ro­do gra­þûs, bet uþ jø nie­ko ge­ro, nuo­šir­daus, tik tuš­ti for­ma­lu­mai. To­kiais þo­dþiais, de­ja, pra­dë­jo kal­bë­ti ir val­dþios þmo­nës.

Sie­kian­tys val­dþios min­èiø sa­vo kal­boms ga­lë­tø ras­ti svei­ki­ni­mø ir pa­gei­da­vi­mø kon­cer­tuo­se, in­ter­ne­te ar tam skir­to­se kny­gu­të­se. „Kad svar­bûs su­ma­ny­mai bû­tø sëk­min­gi! Kad vi­sad pa­vyk­tø pra­dë­ti dar­bai! Kad bran­gûs Jums þmo­nës bû­tø lai­min­gi! Drau­gams at­vi­ri bû­tø Jû­sø na­mai! Jë­gø kad ne­stig­tø! Šir­dies kad ne­slëg­tø! Kad vi­sad ir vis­kas Jums bû­tø ge­rai!!!“, „Lai va­sa­ros te­bû­na Tau auk­si­nës, juk šir­dy­je tik­rai dar ne ru­duo, rugp­jû­èiai bran­dà te á del­nus pi­la, o lai­më te­gu jû­ro­mis ban­guos“, „Lin­kiu tau lai­mës, kiek kiš­kis tu­ri bai­mës, ir de­šim­tu­kø, kiek šam­pa­ne bur­bu­liu­kø“, „Leisk pa­lin­kët gar­bin­gai Ta­vo šven­tei stip­rios svei­ka­tos, lai­mës, iš­tver­mës, þe­mai þe­mai šia pro­ga nu­si­lenk­ti ir su þie­dais Tau gro­þio pa­vy­dët“, „Lai šie þie­dai á uþ­mir­ši­mo tau­ræ skan­di­na ait­rø ne­ri­mà šir­dies, iš­li­kus þie­du su­þy­dëk iš nau­jo, ir nie­kas Ta­vo lai­mës ne­pa­lies“, „Mes lin­ki­me, kad šir­dy­je pa­va­sa­riai skam­bë­tø, links­mai ai­dë­tø dþiu­ge­sio dai­na, kad Ta­vo šir­dis nie­kad skaus­mo ne­re­gë­tø, kad lû­pas vi­sad puoš­tø šyp­se­na“...

Ar jums ma­lo­niau klau­sy­tis, ar kal­bë­ti? To­kios sta­tis­ti­kos, at­ro­do, në­ra, bet, pa­vyz­dþiui, iš sa­vo pa­ste­bë­ji­mø sa­ky­èiau, kad daug dau­giau þmo­niø, mëgs­tan­èiø kal­bë­ti. Iš to­kiø gims­ta kan­di­da­tai á val­dþios þmo­nes. Uþs­ta­lë­je ar kur ki­tur jie pa­sa­ko­ja sa­vas is­to­ri­jas. Su­tin­ku, kad pa­sa­ko­da­mas pa­ts sau pa­si­ro­dai áþy­mus. Net­gi at­ro­do, kad tu­ri vis­kà – ir šlo­væ, ir pi­ni­gø. Kal­bë­to­jai vie­nas nuo ki­to ma­þai ski­ria­si. Tie­sa, sun­kiau su­pras­ti, ar jie pa­tys ti­ki tuo, kà pa­sa­ko­ja. Kar­tais at­ro­do, kad pa­sa­ko­to­jui ne tiek svar­bi pa­sa­ko­ja­mo­ji is­to­ri­ja ir jos per­tei­ki­mas, kiek tai, kad jis yra dë­me­sio cent­re. Þmo­nës ver­þia­si á rea­ly­bës šou, no­ri iš­si­pa­sa­ko­ti. Kas juos ten va­ro, jei­gu ne no­ras bû­ti ma­to­miems? Blo­giau­sia, aiš­ku, kai kal­bë­ti ne­mo­ka ir ty­lë­ti ne­ga­li.

Kaip for­muo­ja­mi po­li­ti­kai? So­vie­ti­nës val­dþios at­sto­vai ei­da­vo á liau­dá, su­si­tik­da­vo su ja ko­lû­kiø kul­tû­ros rû­muo­se ir at­seit iš­klau­sy­da­vo jos bal­sà. Tà pa­tá mes ste­bi­me da­bar: va­þiuo­ja­ma á ra­jo­nus, de­monst­ruo­ja­mas ta­ria­mas ar­tu­mas þmo­nëms ir jø pro­ble­mø su­pra­ti­mas, pa­þe­ria­ma gau­sy­bë pa­þa­dø. So­viet­me­èiu per rin­ki­mus veik­da­vo bu­fe­tai, bu­vo ga­li­ma ási­gy­ti de­fi­ci­ti­niø pre­kiø. Da­bar to­kio po­bû­dþio prie­mo­nës ta­po mo­der­nes­nës, ta­èiau es­më li­ko ta pa­ti, pa­vyz­dþiui, le­dø më­ty­mas iš sraig­tas­par­nio. Ne vie­nas ap­þval­gi­nin­kas pa­ste­bi, kad iš Va­ka­rø atë­ju­si pres­ti­þo for­ma­vi­mo stra­te­gi­ja mû­sø ter­pë­je, de­ja, dar ne­pri­tam­pa. Kad ir tas pa­ts po­li­ti­ko pres­ti­þas, ku­ris Va­ka­ruo­se for­muo­ja­mas ak­ty­viau, ar­ti­miau þmo­gui, nes tai tu­ri pa­tir­tá, ágy­tà la­bai kon­ku­ren­cin­go­je rin­ko­je, mû­sø dir­vo­je kar­tais at­ro­do sa­vo­tiš­kai. Pa­vyz­dþiui, se­nas ame­ri­kie­tiš­kas rin­ki­mø kam­pa­ni­jø triu­kas, kai kan­di­da­tas, kop­da­mas á sce­nà, ávaiz­dþio spe­cia­lis­tø pri­mo­ky­tas, pa­sku­ti­nes laip­te­liø pa­ko­pas ávei­kia bëg­te ar­ba ant pa­sku­ti­nës tie­siog uþ­šo­ka. Tai esà tu­ri áro­dy­ti jo jau­nat­viš­ku­mà, gy­vu­mà ir pui­kià spor­ti­næ for­mà. Be to, þi­no­me pa­vyz­dþiø, kai bu­vo kreip­ta­si á ki­tø ša­liø ávaiz­dþio pro­fe­sio­na­lus. Bet štai rin­ki­mai lai­më­ti, sam­dy­tie­ji spe­cia­lis­tai iš­vyks­ta, rea­lus gy­ve­ni­mas ir opo­nen­tø pa­stan­gos su­griau­na pa­sa­kas bei iš­sklai­do mi­tus, o kur­tas pres­ti­þas ima ir su­bliûkš­ta. Ar gir­dë­jo­te, kad kai ku­riuo­se Mask­vos ba­ruo­se prieš pre­zi­den­to rin­ki­mus ant ka­vos su grie­ti­në­le šo­ko­la­du uþ­bars­to­mas kan­di­da­to po­rtre­tas?

Po­li­ti­kai ne­be­gal­vo­ja apie jo­kià tau­tà, jo­kià vals­ty­bæ. Gal­vo­ja tik apie sa­ve, apie kaþ­ko­kias par­ti­jë­les. Se­no sà­jû­di­nin­ko pa­klau­siau: „Ko­dël vis­kas taip?“ Pa­ci­ta­vo Ga­li­nà Dau­gu­vie­ty­tæ, ku­ri yra sa­kiu­si, kad Sei­mas iš­mo­kë á kiek­vie­nà þmo­gø þiû­rë­ti kaip á „þu­li­kà“. Pag­rin­di­në sei­mû­nø li­ga – hi­pert­ro­fuo­tas as­me­ni­nës nau­dos sie­ki­mas.

Sa­ko, dël vis­ko kal­èiau­sias me­las. Be­me­luo­da­mi mû­sø val­dþios þmo­nës átei­si­no tai, kad jau në­ra vie­tos, kur bû­tø ne­me­luo­ja­ma. Me­luo­ja­me net ne sau, o sa­vo me­lui. Gir­dë­jau net apie kur­sus, ku­riuo­se mo­ko­ma me­la­vi­mo ir kad yra tam tik­rø psi­cho­lo­gi­niø pro­gra­mø, ku­rio­se dës­to­ma apie tai, kaip átik­ti vie­no­kiam ar ki­to­kiam pa­šne­ko­vui, pa­veik­ti ar áti­kin­ti. Po­li­ti­kai, ku­riuos þmo­nës iš­rin­ko, klys­ta ási­ti­ki­næ, kad jais pa­si­ti­kë­jo. Nie­ko pa­na­šaus. Þmo­nës ne­tu­rë­jo iš ko rink­tis. 99 pro­c. þmo­niø pri­si­pa­þás­ta me­la­væ, o 1 pro­c. me­luo­ja, kad nie­ka­da ne­me­la­vo.

„Iš­rin­ki­te ma­ne!“ – prieš rin­ki­mus ele­gan­tiš­ki po­nai ir po­nios siû­lo­si iš pla­ka­tø, laik­raš­èiø ir þur­na­lø pus­la­piø, te­le­vi­zo­riø ek­ra­nø. Jø akys švie­èia ge­ru­mu, jie ele­gan­tiš­ki, be­si­šyp­san­tys ir my­lin­tys vai­kus. To­kiems no­ri­si pa­ti­kë­ti sa­vo li­ki­mà. Na, ir iš­ren­ka­me. Ta­da jie nu­li­pa iš pla­ka­tø, spau­dos lei­di­niø, te­le­vi­zo­riø ir ima iš­da­ri­në­ti to­kius da­ly­kus, kad ne­ga­li net pa­ti­kë­ti. Ki­tà kar­tà, kai jie vël pa­si­ro­do pra­šy­da­mi juos iš­rink­ti, þmo­nës jø ne­be­ren­ka. Bet jie aiš­ki­na, kad elg­sis ki­taip, anks­èiau no­rë­jæ, bet ne­ga­lë­jæ, ir þmo­nës vël jais pa­ti­ki. Be to, ša­lia jø ási­tai­so ki­ti ge­ri þmo­nës ir ir­gi pra­šo: „Iš­rin­ki­te ma­ne!“ Taip pla­ka­tuo­se su­si­ku­ria tau­riø þmo­niø ga­le­ri­ja. Kà da­ry­ti? Išei­tis – ne­leis­ti jiems iš­lip­ti iš pla­ka­tø á pur­vi­nà, spàs­tø ir pa­gun­dø ku­pi­nà gy­ve­ni­mà.

Tai ko­dël taip bal­sa­vo­me? Po­li­ti­nës rek­la­mos tech­no­lo­gi­jos to­kios pat kaip ir mo­bi­liø­jø te­le­fo­nø rek­la­muo­to­jø, to­dël á ek­ra­ne pa­si­ro­dþiu­sá po­li­ti­kà þvel­gi kaip á ge­res­ná ar pra­stes­ná mo­bi­lø­já te­le­fo­nà. Tie­sa, svei­kin­ti­na, kai po­li­ti­kai sa­ve ob­jek­ty­viai ver­ti­na, pa­vyz­dþiui, bu­vo toks vie­nas kan­di­da­tas á Sei­mà, su­rin­kæs 643 bal­sus. Po ne­sëk­min­go kan­di­da­ta­vi­mo iš­lei­do au­to­biog­ra­fi­næ kny­ge­læ, ku­rios ti­ra­þas – 700 eg­zemp­lio­riø.

Pas­kai­tæs apie sei­mû­nø ke­lio­nes po pla­tø­já pa­sau­lá pa­gal­vo­jau, kad dël to ne­ver­ta pyk­ti ir kad bû­tø daug ge­riau, jei jie nuo­lat ke­liau­tø ap­link pa­sau­lá, o ne dirb­tø Sei­me. Ási­vaiz­duo­ki­te, kiek daug kai ku­rie ga­li pa­ga­din­ti, jei vi­sà­laik së­dës dar­bo vie­to­je. Sei­mo ko­man­di­ruo­tas á pla­tø­já pa­sau­lá pa­ken­kia të­vy­nei ma­þiau.

Jei ma­no­te, kad mû­sø val­dþios þmo­nës vi­sas šë­lio­niø ga­li­my­bes iš­nau­do­jæ, klys­ta­te. Drau­gai mask­vie­èiai pa­pa­sa­ko­jo is­to­ri­jà ir tvir­ti­na, kad tai tik­ra tie­sa. Ru­sø oli­gar­chai Ber­ne šven­të Nau­juo­sius me­tus. Tie­sa, ne tuos gruo­dþio 31 – sau­sio 1-osios, bet se­nus Nau­juo­sius ru­sø me­tus. Bu­vo tai prieš ke­le­tà me­tø. Pa­sik­vie­të ir drau­ge at­si­skrai­di­no Mi­chai­là Za­dor­no­và bei Mak­si­mà Gal­ki­nà. Bet jø jiems ne­pa­ka­ko. Su­gal­vo­jo dar at­si­skrai­din­ti Edá Mer­fá. Pri­sik­vie­të ir já. Tik ádo­mu, kad ak­to­rius tu­rë­jo at­lik­ti ne kà nors iš sa­vo hu­mo­ris­ti­nës pro­gra­mos, nes to­kià yra pa­ruo­šæs, bet dai­nuo­ti ru­siš­kas „daþ­nu­tes“. Sa­kë, Edþiui Mer­fiui sun­kiai se­kë­si jas iš­mok­ti, bet dai­nuo­da­mas jis at­ro­dë la­bai juo­kin­gai.

Kaip be­bû­tø, vis dël­to bent aš, prie­šin­gai ne­gu K. Vo­ne­gu­to „Sker­dyk­la Nr. 5“ he­ro­jus, mëgs­tan­tis kar­to­ti sa­và­já „Nie­ko ne­pa­da­ry­si“, ne­ti­kiu, kad vis­kas jau iš ankš­to uþ­prog­ra­muo­ta. Leng­viau­sia, aiš­ku, ko­ne­veik­ti ap­lin­kà su vi­so­mis ap­lin­ky­bë­mis.

Jau­ni­mas juos pa­keis. Ar pa­jëgs? Ar ne­bus toks pat? Iš ko iš­moks my­lë­ti të­vy­næ? „Gy­ve­nu, nes tu­riu tà, tà ir tà“, – da­bar sa­ko­me. Bet tai juk ne gy­ve­ni­mas! Vis dël­to ti­kiu, kad ka­da nors vis­kas bus ki­taip ir kal­bë­si­me ne tik apie liûd­nà emig­ran­to da­lià, bet ir apie tai, kaip ge­ra gy­ven­ti mû­sø bran­gio­je Të­vy­në­je. Na, o kol kas – dai­nos, šo­kiai, est­ra­da.

Ri­èar­das JA­KU­TIS

Kà be­pri­dur­si – tei­sin­gi šie poe­to Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­èiaus, ku­rio pir­mà­sias mir­ties me­ti­nes va­kar pa­mi­në­jo­me, þo­dþiai apie Lie­tu­và. Va­kar pri­si­mi­niau ir dau­giau ne­gu prieš du de­šimt­me­èius skai­ty­tà teks­tà. At­ro­do, kad ir da­bar ra­šy­ti bei kal­bë­ti tik­tø tik taip: „Gel­to­na, þa­lia ir rau­do­na spal­va nu­si­da­þë Lie­tu­vos mies­tai ir mies­te­liai. Sos­ti­në­je vy­ko iš­kil­min­gas Sei­mo po­së­dis, ki­tuo­se mies­tuo­se – mi­tin­gai, šven­ti­nës ei­se­nos, bë­gi­mai, vë­jas ke­de­no tris­pal­ves. Di­dþiau­sio­se mies­tø aikš­të­se þmo­nës su­li­po á aukš­èiau­sius bokš­tus, kad vi­sam pa­sau­liui ga­lë­tø gar­siai pa­skelb­ti – LIE­TU­VA BUS LAIS­VA! LIE­TU­VA! LIE-TU-VA!!! Šven­të praû­þë kaip vie­su­las, su­kel­da­mas vir­pu­lius Të­vy­næ my­lin­èiø­jø širdyse…“

Lai­ko­tar­piu tarp Lie­tu­vos vals­ty­bës at­kû­ri­mo die­nos ir Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bës at­kû­ri­mo die­nos vis dar sa­væs klau­sia­me, kaip šias šven­tes pa­mi­në­ti. Mû­sø kar­tà nuo vals­ty­bi­niø šven­èiø at­gra­së ta­ry­bi­në san­tvar­ka, ku­rio­je to­kios šven­tës bu­vo prie­vo­lë. Ma­no gal­va, vie­nas iš bû­dø šias šven­tes pa­mi­në­ti – ap­lan­ky­ti gar­baus am­þiaus þmo­nes, li­go­nius, šnek­te­lë­ti su jais, pa­si­da­ly­ti pri­si­mi­ni­mais ir min­ti­mis apie gy­ve­ni­mà, pa­guos­ti. Iro­ni­ja þa­di­na min­tá, kad to­mis die­no­mis mies­to val­dþios þmo­nës ga­lë­tø ap­lan­ky­ti na­muo­se iš dar­bo dël eta­tø ma­þi­ni­mo at­leis­tuo­sius ir áteik­ti jiems po gë­lës þie­dà. Bet šia­me teks­te steng­siuos ap­siei­ti be iro­ni­jos.
Ra­šy­ti­niai šal­ti­niai Lie­tu­vos is­to­ri­jà pra­de­da nuo 1009 me­tø, kai iš Eu­ro­pos krikš­ty­ti lie­tu­viø at­ke­lia­vo krikš­èio­niø mi­sio­nie­rius Bru­no­nas Bo­ni­fa­ci­jus. At­vy­kæs á Lie­tu­và, jis pa­krikš­ti­jo ku­ni­gaikš­tá Ne­ti­me­rà ir jo vy­rus. Rei­kia ma­ny­ti, kad tai vy­ko Mer­ki­në­je ar ša­lia jos. De­ja, pa­krikš­ty­ti vi­sos Lie­tu­vos Bru­no­nui ne­pa­si­se­kë. O uþ Ne­ti­me­ro pe­èiø vë­rë­si Eu­ro­pa ir, aiš­ku, ka­rû­na­ci­ja. Bru­no­nas gal apie tai neuþ­si­mi­në, ta­èiau jo­kia pa­slap­tis bu­vo tai, kad ap­si­krikš­ti­ju­sio ku­ni­gaikš­èio lau­kia ka­ra­liaus ti­tu­las. Min­dau­go sta­tu­sas jau 1009-ai­siais. Eu­ro­pos tau­tø šei­ma, nau­jo­ji ar­chi­tek­tû­ra, uni­ver­si­te­tas gal net apie 1300-uo­sius. Lie­tu­và bû­tø ap­len­kæ ka­rai ir vi­sa is­to­ri­ja, rei­kia ma­ny­ti, ki­taip bû­tø su­si­klos­èiu­si. Bet prieš Ne­ti­me­rà ir Bru­no­nà sto­jo ki­ti ku­ni­gaikš­tu­kai, iš­ti­ki­mi sa­vo të­vø pa­pro­èiams, o gal grei­èiau ne­no­rë­da­mi leis­ti kam nors iš­kil­ti. Bru­no­nui bu­vo nu­kirs­ta gal­va, Ne­ti­me­ras nu­stum­tas á šo­nà.
XIII a. mû­sø is­to­ri­jà pra­tæ­së Min­dau­gas – drà­sus kar­þy­gys. De­ja, is­to­ri­kai lin­kæ nu­liû­din­ti – anot jø, Min­dau­gas pa­ts va­do­va­vo ka­riuo­me­nei tri­juo­se mû­šiuo­se, ku­riø vie­nà Lie­tu­vos vals­ty­bës ákû­rë­jas skau­dþiai pra­lai­më­jo, o iš dvie­jø ki­tø fak­tiš­kai bai­liai pa­bë­go. Tie­sa, po­li­ti­ko­je Min­dau­go tik­rai bû­ta ap­suk­raus – kol ka­la­vi­juo­èiai bu­vo stip­rûs ir jø pa­gal­ba ver­tin­ga, jis skel­bë­si krikš­èio­niu, o po per­ga­lës Dur­bës mû­šy­je, kai krikš­èio­ny­bë nu­sto­jo da­vu­si nau­dà, Min­dau­gas nuo jos nu­si­græ­þë. Prie­ši­nin­kus jis ne­dve­jo­da­mas ša­li­no (net ir áþval­giai á šo­nà nuo po­li­ti­kos nu­stum­da­mas Taut­vy­dà, Ged­vy­dà, Vy­kin­tà) ir 1253 m. ta­po ka­ra­liu­mi. Po to bu­vo Vy­tau­tas, pa­sie­kæs Juo­dà­jà jû­rà, bet jam ir­gi ne­pa­vy­ko.
Vi­sà lai­kà Lie­tu­va þy­gia­vo Eu­ro­pos link – per Min­dau­go krikš­tà, per Jo­gai­là bei sà­jun­gas su Len­ki­ja. Ir vi­sà tà lai­kà, kaþ­kas yra pa­sa­kæs, pri­trûk­da­vo pen­kiø mi­nu­èiø. Su An­ta­no Sme­to­nos var­du neiš­ven­gia­mai su­si­ju­si pir­mo­sios ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos Res­pub­li­kos is­to­ri­ja, de­ja, jo val­dy­mas taip pat pa­si­bai­gë Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo ne­tek­ti­mi. Be­lie­ka Ar­vy­das Sa­bo­nis – bent jau fi­zi­niais pa­ra­met­ras di­de­lis þmo­gus, ta­èiau ir jis nei Eu­ro­pos, nei olim­pi­nio auk­so Lie­tu­vai neiš­ko­vo­jo, jo ve­da­ma Lie­tu­va, tar­si is­to­ri­nio pra­keiks­mo per­se­kio­ja­ma, su­sto­da­vo li­kus vie­nam þings­niui iki iš­sva­jo­to tiks­lo...
Jei apie krep­ši­ná, tai so­viet­me­èiu krep­ši­nio aikš­te­lë­je „Þal­gi­ris“ (koks sim­bo­li­nis pa­va­di­ni­mas) ko­vo­jo su stip­riau­siu So­vie­tø Sà­jun­gos klu­bu CSKA – cent­ri­niu ar­mi­jos spor­to klu­bu (taip pat sim­bo­li­nis pa­va­di­ni­mas). Tai bu­vo ko­va su oku­pan­tais, nie­kas to þai­di­mu net ne­va­di­no. Tà pa­tá ga­li­ma pa­sa­ky­ti ir apie fut­bo­lo ma­èus. Po „Þal­gi­rio“ fut­bo­li­nin­kø per­ga­liø þmo­nës Vil­niu­je plûs­da­vo á gat­ves – tai jau bu­vo tik­ros de­monst­ra­ci­jos.
„Ko­kiu tiks­lu tu­riu gy­ven­ti? Kad ši­ta sis­te­ma ma­ne pra­þu­dy­tø? Ge­riau iš kar­to mir­siu pa­ts“, – to­kio tu­ri­nio raš­te­lis ir dar Jo­no Striel­kû­no ei­lë­raš­tis: „Lie­tu­va – ug­nis, ku­rià kû­re­nam / Ir ku­rioj su­deg­si­me vi­si“ bu­vo ras­ti Ro­mo Ka­lan­tos švar­ko ki­še­në­je, ku­rá jis nu­si­vil­ko prieš su­si­de­gin­da­mas Kau­ne 1972 me­tais. Dar bu­vo Si­mo Ku­dir­kos šuo­lis á lais­væ, bet di­dy­sis Lie­tu­vos pa­si­ro­dy­mas pa­sau­liui ávy­ko pra­si­de­dant pa­sku­ti­niam XX a. de­šimt­me­èiui. Tie­sa, lie­tu­viai vël pa­si­þy­më­jo kaip nai­kin­to­jai – su­grio­vë SSRS, bet tai jau bu­vo vi­sai kas ki­ta. Prie Par­la­men­to, te­le­vi­zi­jos bokš­to ir ki­tø svar­biø ob­jek­tø vi­si – so­viet­me­èio di­si­den­tai, stu­den­tai, dar­bi­nin­kai, moks­li­nin­kai, ma­fi­jo­ziai, Kau­no ir ki­tø mies­tø ban­di­tai, bu­væ kom­jau­ni­mo ak­ty­vis­tai – sto­vë­jo­me su­si­ki­bæ. Tai pa­si­kar­to­jo Bal­ti­jos ke­ly­je. Sup­ra­to­me, kad mû­sø nie­kas ne­tu­ri tei­sës áþei­di­në­ti, ir kai 2000-ai­siais Lie­tu­vos krep­ši­nin­kai Sid­në­jaus olim­pia­do­je vos ne­lai­më­jo prieš JAV sva­jo­niø ko­man­dà ir ame­ri­kie­èiø þur­na­lis­tas Lie­tu­vos krep­ši­nin­kus ko­men­tuo­da­mas pa­va­di­no „bû­riu vai­ki­nø iš ša­lies, ku­rios nie­kas ne­ga­li ras­ti þe­më­la­py­je, ir tu­rin­èiø var­dus, ku­riø ne­ga­li iš­tar­ti net jø mo­ti­nos“, ra­miai jo þo­dþiø iš­klau­sy­ti ne­ga­lë­jo­me. Ir štai ma­në­me, kad vis­kas jau bus ge­rai, bet ir vël, at­ro­do, ne­pa­vy­ko.
Ats­ki­rai de­rë­tø šnek­te­lë­ti apie emig­ra­ci­jà. Tie­sa, lie­tu­viai emig­ra­vo jau XVII am­þiu­je: 1654 m. ri­te­riui iš Kur­šo Jo­kû­bui Kel­te­riui jo krikš­ta­të­vis Ang­li­jos ka­ra­lius Jo­kû­bas I pa­do­va­no­jo Ta­ba­go sa­là Ka­ri­bø jû­ro­je, ku­rio­je bu­vo ákur­ta nau­ja­ku­riø ko­lo­ni­ja iš Kur­šo. Di­des­në emig­ra­ci­ja pra­si­dë­jo XIX a. vi­du­ry, kai þlu­go Lie­tu­vos ir Len­ki­jos vals­ty­bë. XIX a. pa­bai­ga ga­li bû­ti api­bû­di­na­ma kaip pir­mo­sios ma­si­nës emig­ra­ci­jos ban­gos iš Lie­tu­vos á Va­ka­rus (daþ­niau­siai – á JAV) pra­dþia. Po­ka­rio me­tu da­lis lie­tu­viø emig­ra­vo á Va­ka­rus, da­lis bu­vo iš­veþ­ta á Ru­si­jos gi­lu­mà. Tu­rë­tu­me di­dþiau­sià dë­me­sá skir­ti tiems iš­veþ­tie­siems ir juos gerb­ti, ta­èiau prie­šin­gai – liaup­si­na­me (jie ir pa­tys sa­ve liaup­si­na) emig­ra­vu­siuo­sius á Va­ka­rus. Á Lie­tu­và iš Ai­ri­jos pa­vie­šë­ti grá­þæ pa­þás­ta­mi te­kar­to­ja: „O, kaip pas jus vis­kas pi­gu!“ Tar­si Lie­tu­vo­je nie­kad ne­bû­tø bu­væ, nors dar­buo­tis á Ai­ri­jà iš­vy­ko tik prieš ke­le­rius me­tus. O keis­èiau­siai skam­ba þo­dþiai „pas jus“. „O pas mus, Ai­ri­jo­je, þi­no­te...“ Ka­lan­tis pir­mie­siems At­gi­mi­mo dai­gams, lan­kan­tis Va­ka­rø Vo­kie­ti­jo­je, Miun­che­ne nuo ka­ro lai­kø gy­ve­nan­tis lie­tu­vis (þmo­na vo­kie­të) pa­kvie­të ma­ne á res­to­ra­nà, bet pa­pra­šë prie sta­le­lio ne­kal­bë­ti lie­tu­viš­kai, kad kas nors neat­pa­þin­tø, jog ne vo­kie­èiai esa­me ir neap­tu­rë­tu­me gë­dos.

JAV gy­ve­nan­tis ai­riø ra­šy­to­jas Fran­kas Ma­kour­tas, ku­ris yra lan­kæ­sis Vil­niaus kny­gø mu­gë­je, ro­ma­ne „An­dþe­los pe­le­nai“ iro­ni­zuo­ja, kad sun­kiais ai­riams me­tais iš të­vy­nës emig­ra­væ tau­tie­èiai Ang­li­jo­je gy­ve­no vi­siš­kai ne­blo­gai: „Dar­bo yra, mo­te­rø ne­trûks­ta, tad ga­li da­ry­ti kà no­ri, jei tik neuþ­mirš­ti, kad esi þe­miau­sios kla­sës ai­ris, ir ne­më­gi­ni iš­šok­ti virš bam­bos.“
Ir vis dël­to teks­te apie të­vy­næ ne­va­lia be op­ti­miz­mo. Mû­sø kul­tû­ra tik­rai ne men­kes­në nei ki­tur, ne­ma­þiau ge­rø kny­gø pa­ra­šo­ma, dai­li­nin­kai ne­pras­èiau ta­po, teat­ro ar ki­no re­þi­sie­riai ne­pras­tes­ni. Þiû­rë­da­mi te­le­vi­zi­jos lai­dà „Klau­si­më­lis“ klys­ta­te, jei ma­no­te, kad lai­dos ve­dë­jas tik išë­jo á gat­væ ir per ke­lias mi­nu­tes tiek kvai­liø ra­do. Jis ke­lias die­nas vargs­ta, kol to­kiø su­ran­da. Bet ar tik tarp mû­sø tau­tie­èiø at­si­ran­da to­kiø neišp­ru­së­liø? Skai­èiau, kad iš 2000 ap­klaus­tø­jø bri­tø de­šimt pro­cen­tø tei­gia, jog Adol­fas Hit­le­ris yra iš­gal­vo­tas per­so­na­þas, kad jis nie­ka­da ne­gy­ve­no, ne­va­do­va­vo Vo­kie­ti­jai, ne­puo­lë Lon­do­no, ne­bu­vo ási­ver­þæs á Ru­si­jà ir ne­vyk­dë ho­lo­kaus­to. Pa­si­ro­do, ket­vir­tis  Lon­do­no gat­vë­se ap­klaus­tø vie­ti­niø gy­ven­to­jø ne­ga­li pa­sa­ky­ti, ar Tra­fal­ga­ro mû­šis tik­rai ávy­ko, ar tai të­ra sce­na iš ki­no fil­mo. Taip pat ket­vir­ta­da­lis ma­no, kad Ro­bi­nas Hu­das bu­vo tik­ras þmo­gus, be abe­jo, pa­na­šus á Ke­vi­nà Kost­ne­rá. 30 pro­cen­tø ap­klaus­tø jau­nuo­liø ne­þi­no, ku­ria­me am­þiu­je vy­ko Pir­ma­sis pa­sau­li­nis ka­ras.
Lie­tu­vio sie­la në­ra þiau­ri, lie­tu­vis dau­giau poe­tas. To­dël Lie­tu­vos þmo­nës ren­ka­si ávai­rius sim­bo­lius, ku­rie ga­lë­tø api­bû­din­ti gim­tà­já kraš­tà. Tai Ge­di­mi­no kal­nas, Kur­šiø ne­ri­ja, Pa­lan­ga, Tra­kø pi­lis, Ne­mu­no vin­giai, švy­tu­rys Ven­tës ra­ge, se­nos Þe­mai­ti­jos ka­pi­nai­tës ant kal­ve­liø, M. K. Èiur­lio­nio „Ka­ra­liø pa­sa­ka“ ar Ka­nu­to Ru­sec­ko „Lie­tu­vai­të su ver­bo­mis“, lie­tu­viš­kos Ve­ly­kos, mar­gin­ti kiau­ši­niai, kryþ­dir­bys­të, lie­tu­viø mo­te­rø siu­vi­niai, mez­gi­niai, ma­ri­nuo­ti gry­bu­kai, agur­kë­liai, ne­pa­kar­to­ja­mo sko­nio uo­gie­në...
Dau­ge­lis mies­tø su­da­ro sa­vo „to­pus“, ku­rie tar­nau­ja kaip ma­sa­las ir at­min­ti­në tu­ris­tams. Á juos átrau­kia­mi lan­ky­ti­ni ob­jek­tai: ar­chi­tek­tû­ros, is­to­ri­jos, kul­tû­ros pa­mink­lai, kul­tû­ros ástai­gos, bo­he­miš­ki ra­jo­nai ar gat­vës, at­rak­ty­vios pra­mo­gos, ge­riau­sio mais­to vie­tos ir kt. Vil­niaus TOP 10: Ar­ki­ka­ted­ra ba­zi­li­ka, Auš­ros bar­tai, Ge­di­mi­no pi­lies bokš­tas, Ge­di­mi­no pro­spek­tas, Šv. Onos ir Ber­nar­di­nø baþ­ny­èiø an­samb­lis, Šv. Apaš­ta­lø Pet­ro ir Pau­liaus baþ­ny­èia, Šv. Kot­ry­nos baþ­ny­èia, Vil­niaus uni­ver­si­te­tas, Tri­jø kry­þiø kal­nas ir Kal­nø par­kas, Uþu­pio res­pub­li­ka. Klai­pë­dos TOP 10: Klai­pë­dos uos­tas – jû­ri­nës lai­vy­bos li­ni­jos ir krui­zi­niø lai­vø ter­mi­na­las, Jû­rø mu­zie­jus, Jû­ros šven­të, Klai­pë­dos pi­lis su gy­ny­bi­niais átvir­ti­ni­mais, Teat­ro aikš­të ir Ani­kë, „Me­ri­dia­nas“, Klai­pë­dos fach­ver­kas, Klai­pë­dos cent­ri­nis pa­štas ir kar­lio­nas, Klai­pë­dos ma­gist­ra­tas, Ka­ra­lie­nës Lui­zës gat­vë ir par­kas Tau­ra­lau­ky­je. Tuoj per­ša­si klau­si­mas – o Šiau­liuo­se?
Kaip atei­ty­je pa­si­ro­dy­si­me Eu­ro­pai? Ar kul­tû­ri­niais iš­šû­kiais uþ­go­ši­me Va­ka­rø ša­liø nuo­mo­næ apie lie­tu­vius þmog­þu­dþius, uþ­puo­li­kus, va­gis? Ar ga­li pa­si­þy­më­ti ag­re­si­ja tau­ta, ku­rios to­kia se­na kal­ba – se­niau­sia in­doeu­ro­pie­èiø, ar­ti­miau­sia san­skri­tui? Ar­èiau­siai kal­bi­niø iš­ta­kø sto­vi ne ger­ma­nai, ro­ma­nai ar sla­vai, o mes – lie­tu­viai. Jau­ni­mui vis­kas pa­pras­èiau, jis šiø die­nø Lie­tu­vo­je jau­èia­si taip, lyg jø ša­lis ne­bû­tø uþ­mu­šu­si mi­sio­nie­riaus Bru­no­no, be­si­drie­ku­si tarp dvie­jø jû­rø, gy­ve­nu­si tau­ti­nio pa­to­so sà­ly­go­mis tarp dvie­jø pa­sau­li­niø ka­rø ir ko­vo­ju­si bun­ke­riuo­se, lauk­da­ma Tre­èio­jo pa­sau­li­nio. Kaip be­bû­tø, is­to­ri­ja yra. Yra praei­tis, da­bar­tis, bus ir atei­tis. Ko­kia?
Së­di lie­tu­viai Pa­lan­go­je, þiû­ri á jû­rà ir gro­þi­si:
- Nuos­ta­bus sau­lë­ly­dis.
„Jie tik apie sa­ve“, – pa­gal­vo­ja Die­vas.
 

Ri­èar­das JA­KU­TIS

Prieš ke­le­tà de­šimt­me­èiø po­kal­biø te­mø, at­ro­do, ne­bu­vo daug, bet þmo­nës bu­vo kal­bes­ni – šnek­te­lë­da­vo au­to­bu­se, su­së­dæ prie na­mø ant suo­le­lio, stab­te­lë­jæ gat­vë­je. Be­si­kal­ban­tys su­da­ry­da­vo dar­nø ko­lek­ty­và. Da­bar þmo­nës ty­li ar­ba skun­dþia­si.

Štai si­nop­ti­kai sa­ko, kad šiais me­tais gra­þi ti­pi­në þie­ma, bet mes vis tiek ne­pa­ten­kin­ti. Þie­mos pra­dþio­je bu­vo­me ne­pa­ten­kin­ti, kad þie­ma per šil­ta, vë­liau – kad per šal­ta, ne­pa­ten­kin­ti, kad në­ra snie­go, vë­liau – kad rei­kia klam­po­ti per snie­gà.

Nors si­nop­ti­kai bai­su­mø ne­bep­ra­na­šau­ja ir sa­ko, kad šal­èiai jau praei­na, mums at­ro­do, kad ar­ti­na­si ne­ma­lo­nûs cik­lo­nai, dar bjau­res­ni an­ti­cik­lo­nai, pus­ty­mai, šlapd­ri­bos, plik­ša­los... Slo­ga, ko­su­lys, gri­pas... Sunk­me­tis, ne­gan­dos, þlun­gan­ti kul­tû­ra ir mo­ra­lë... Tad dar la­biau ne­gu orais esa­me ne­pa­ten­kin­ti val­dþia. Ryš­kë­ja, kad kiek­vie­na­me iš mû­sø snau­dþia eko­no­mi­kos ir so­cia­li­nio ap­rû­pi­ni­mo mi­nist­rai. Kà pir­ma­die­ná val­gë­te pus­ry­èiø? Jei ne­pri­si­me­na­te, va­di­na­si, skur­dþiai dar ne­gy­ve­na­te, nes tik skur­dþiai tai pri­si­me­na.

It þie­mos šal­èiai, mus vi­sus su­spau­du­si ne­vil­tis, ne­ti­kë­ji­mas, nea­py­kan­ta. Prob­le­mø – iki kak­lo. Iš­ti­sas bë­dø tur­gus. Skun­dþian­tis tru­pu­të­lá pa­leng­vë­ja. Kiek šian­dien mû­sø ša­ly­je ne­lai­min­gø þmo­niø. Vi­si jie ne­lai­min­gi sa­vaip. Sa­ko­te, kad lie­tu­viai vi­suo­met to­kie. Net mû­sø me­no kû­ri­niams bû­din­gas liû­de­sys: lë­ti mu­zi­ki­niai opu­sai, verks­min­gos dai­nos (sa­ko, la­bai ori­gi­na­lios lie­tu­viš­kos rau­dos), aša­rà spau­dþian­èios ra­šy­ti­nës is­to­ri­jos, tam­sûs to­nai ir to­kie pat pus­to­niai pa­veiks­luo­se, ge­din­èios skulp­tû­ros...

Daþ­nai sap­nuo­ju sce­nà ir sa­ve, sto­vin­tá jo­je. Tuoj pra­si­dës spek­tak­lis, tu­riu vai­din­ti kaþ­ko­ká vaid­me­ná, bet neat­si­me­nu þo­dþiø. Ne­mo­ku sa­vo teks­to. Slo­gi ir ne­ma­lo­ni sa­vi­jau­ta. Vis gal­vo­jau, kad to­kie sap­nai lan­ko tik ma­ne vie­nà, bet ne­se­niai per­skai­èiau dar vie­no to­kio pat ar la­bai pa­na­šaus sap­no sap­nuo­to­jo pri­si­pa­þi­ni­mà. Ir dar su­þi­no­jau, jog jei­gu bû­tø ap­klau­sa, be­veik kiek­vie­nas pri­si­min­tø sap­na­væs kà nors pa­na­šaus. Sa­ko, ga­li bû­ti, kad taip reiš­kia­si mû­sø kû­ry­bin­gu­mo bai­më. Vie­šu­mo bai­më. Bai­më su­si­mau­ti sce­no­je, ku­ri va­di­na­si gy­ve­ni­mas ir ku­rio­je mums skir­ta kà nors su­vai­din­ti.

Su­ti­kæ pa­þás­ta­mà pa­si­tei­rau­ja­me: „Kaip gy­ve­ni? Kaip se­ka­si?“ At­sa­ky­mas: „Nie­ko.“ O „nie­ko“ reiš­kia „ne­blo­gai“. Bet štai uþ­klaus­ta­sis ima ir pra­de­da pa­sa­ko­ti, kaip jis gy­ve­na, kaip jam se­ka­si. Mes nu­ste­bæ klau­so­mës – apie kà jis èia? Pak­lau­së­me juk man­da­gu­mo ve­ja­mi, o tas kvai­lys... Ar jis ne­þi­no bend­ra­vi­mo tai­syk­liø?

Þie­mos va­ka­rai – anks­ty­vi ir il­gi. At­si­gu­li va­ka­re ant ka­na­pos, ap­si­klo­ji vil­no­niu lan­guo­tu ap­klo­tu ir skai­tai ar­ba tie­siog màs­tai ir pirš­tu ra­šai ant lu­bø. Išauš­ta nau­ja trum­pu­të þie­mos die­na ir vël svy­ra ran­kos ir nie­ko ne­si­no­ri veik­ti. O bû­tent šiuo me­tø lai­ku rei­kë­tø pa­si­ner­ti á ak­ty­vià veik­là. Tai vie­nas iš dep­re­si­jos nu­ga­lë­ji­mo bû­dø. Ga­li­ma per­sta­ty­ti bal­dus. Dar pa­de­da su­si­ti­ki­mai su drau­gais, teat­rø, pa­ro­dø, mu­zie­jø lan­ky­mas. Tie­sa, sa­ko­ma, kad to­kiam lai­kui bû­din­ges­në kla­si­ki­në mu­zi­ka. Ty­ri­mai by­lo­ja, kad res­to­ra­nai, ku­riuo­se gro­ja­ma kla­si­ki­në mu­zi­ka, ge­riau iš­si­lai­ko. Rim­tis ver­èia kiek­vie­nà pa­si­temp­ti, bû­ti ge­res­ná ir dos­nes­ná.

Sa­ko­te, në­ra kuo uþ­siim­ti? Ne­tie­sa. Tik pa­màs­ty­ki­te. Pa­vyz­dþiui, siû­ki­te šu­nims švar­ke­lius, kel­ny­tes ar net ko­ji­nai­tes, ba­te­lius. Uþ­sa­ko­vø tik­rai tu­rë­si­te. Mo­te­rims siû­lau šiek tiek pa­si­tre­ni­ruo­ti ir tap­ti ap­sau­gos dar­buo­to­jo­mis. Pro­tin­gas fir­mos va­do­vas at­leis vi­sus sa­vo ap­sau­gi­nius vy­rus ir sam­dy­sis jus. Mo­te­rys ir mer­gi­nos, pa­ti­kë­ki­te – atei­tis jû­sø. Nes kas iš tø ap­sau­gos dar­buo­to­jø vy­rø. Vie­no pa­klau­siau: „Kà da­ry­tum, jei ta­vo bo­sà nu­šau­tø?“ Šis tik at­sa­kë: „Ei­èiau ki­to sau­go­ti.“

Kaip lei­dþia­me lais­va­lai­ká? Þiû­ri­me te­le­vi­zo­riø? Ne­se­niai ra­dau þi­nu­tæ, kad Lie­tu­vos þiû­ro­vø itin më­gia­mi ru­siš­ki te­le­vi­zi­jos ka­na­lai. „Pir­mà­já Bal­ti­jos ka­na­là“ (PBK) þiû­ri 4,4 pro­c. lie­tu­viø, „RTR Pla­ne­ta“ ir „NTV Mir“ – po 4,1 pro­c. Pa­ly­gin­ki­me: Bal­ti­jos te­le­vi­zi­jos au­di­to­ri­jos da­lis sie­kia 4,8 pro­c., „Lie­tu­vos ry­to“ – 3,1 pro­c., vi­suo­me­ni­nës trans­liuo­to­jos – Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jos – 9,6 pro­c. Tik LNK (15,9 pro­c.) ir TV3 (19,0 pro­c.) la­biau len­kia ru­siš­kus ka­na­lus. Sup­ran­tu, kad tai sà­ly­go­ja lai­dø ko­ky­bë (tie­sa, ti­kiu, kad jei­gu lie­tu­viø te­le­vi­zi­jos tu­rë­tø tiek pi­ni­gø, tik­rai ne­blo­ges­nes lai­das kur­tø), kal­bi­nio bar­je­ro ne­bu­vi­mas, ar­ti­mu­mas kul­tû­ri­ne pra­sme. Be to, Eu­ro­po­je vis la­biau po­pu­lia­rë­ja at­min­ties tu­riz­mas – þmo­nës lan­ko mû­šiø vie­tas, me­mo­ria­lus, ka­pi­nes, mu­zie­jus.

Kà iš­si­trauk­ti iš kny­gø len­ty­nos? Jei Ru­si­jos te­le­vi­zi­jø lai­das þiû­ri­me, jø li­te­ra­tû­rà šiek tiek pri­mir­šo­me. Ru­si­jo­je ne­se­niai bu­vo iš­rink­ta pir­mo­jo XXI a. de­šimt­me­èio kny­ga. Ja ta­po jau­no ru­sø ra­šy­to­jo Za­cha­ro Pri­le­pi­no no­ve­liø ro­ma­nas „Nuo­dë­më“. Pag­rin­di­nis ro­ma­no he­ro­jus – Èe­èë­ni­jo­je ka­ria­væs jau­nuo­lis, ku­ris su­grá­þæs dir­ba tai ap­sau­gi­niu nak­ti­nia­me klu­be, tai duob­ka­siu, ta­èiau ne­tam­pa ci­ni­ku. Pa­tys ru­sai šá au­to­riø jau va­di­na šiuo­lai­ki­niu Re­mar­ku. Ne­si­no­ri gin­èy­tis, nes kny­ga pa­trauk­liai pa­tei­kia tai, kas de­da­si da­lies šiuo­lai­ki­nës Ru­si­jos tris­de­šimt­me­èiø-ke­tu­rias­de­šimt­me­èiø gal­vo­se. Jau­nà­já au­to­riø rei­kia svei­kin­ti ir to­dël, kad jis nu­ga­lë­jo á de­šimt­me­èio ge­riau­sios kny­gos var­dà pre­ten­da­vu­sius Ru­si­jos stip­riuo­sius, t. y. Vik­to­rà Pe­le­vi­nà su ro­ma­nu „DPP (NN)“ ir Dmit­ri­jø By­ko­và, pa­ra­šiu­sá poe­to Bo­ri­so Pas­ter­na­ko biog­ra­fi­jà.

Gai­la, kad da­bar þmo­nës dis­ku­tuo­ja ne apie kul­tû­rà, juo la­biau ne apie mo­te­ris, bet apie skan­da­lus ir po­li­ti­kà. Po­kal­biuo­se kar­to­ja­si vis tie pa­tys þo­dþiai: Sei­mas, Vy­riau­sy­bë, va­gys. Mi­ni­mos pa­var­dës, pa­rei­gos, vi­suo­me­në, rin­ka, so­vie­ti­nis màs­ty­mas ir va­ka­rie­tiš­kas po­þiû­ris.

Gai­la ir to­dël, kad pla­tes­niu aki­ra­èiu lie­tu­viai pa­si­pui­kuo­ti ne­ga­li. Ir tik­rai ne­sa­me stip­rûs sa­vo is­to­ri­jos þi­no­vai. Dau­ge­liui tau­tos is­to­ri­ja su­si­de­da iš pa­sa­kë­liø, ku­riø pri­kû­rë auš­ri­nin­kai, kaip Jo­gai­la pa­smau­gë Kæs­tu­tá, kaip Vy­tau­tas ant þir­go brai­dþio­jo po Juo­dà­jà jû­rà, kaip bu­vo su­muš­ti kry­þiuo­èiai prie Þal­gi­rio, kaip di­din­gai su­si­de­gi­no Pi­lë­nø gy­në­jai... Jau XVI a. bu­vo kal­ba­ma, jog në­ra pa­sau­ly­je ki­tos to­kios tau­tos, ku­ri taip ti­kë­tø li­ki­mu kaip lie­tu­viai. Li­ki­mu ti­ki ir varg­šai, ir tur­èiai. 45 pro­c. mi­ru­siø­jø smur­ti­ne mir­ti­mi bu­vo pa­þás­ta­mi su sa­vo þu­di­kais. Iš­va­da – kuo ma­þiau þmo­niø pa­þás­ti, tuo esi lai­min­ges­nis. Da­bar li­ki­mas mo­di­fi­kuo­ja­si ir reiš­kia­si per pi­ni­gus ir, anot mû­sø gy­ve­ni­mo ty­ri­në­to­jø, tai yra pa­go­ny­bës lik­me­nø ir Man­èes­te­rio ka­pi­ta­liz­mo mi­ši­nys, plik­ba­jo­rio ir ban­ki­nin­ko ideo­lo­gi­ja. Mû­sø folk­lo­ro ty­ri­në­to­jai tei­gia, kad lie­tu­viai ypaè mëgs­ta var­ge­tø dai­nas. Bet juk to­kias dai­nas dai­nuo­da­mas tur­tø ne­su­sik­rau­si. Pen­si­nin­kai, þiû­rë­da­mi á be­si­lei­dþian­èià sau­læ, pik­ti­na­si: „To­kiems da­ly­kams pi­ni­gø tu­ri, o pa­di­din­ti pen­si­joms ne­ran­da.“ Eu­ro­pos Sà­jun­ga mes­te­lë­jo dar vie­na „per­liu­kà“ – in­for­ma­vo pa­skel­bu­si Eu­ro­pos ak­ty­vaus se­në­ji­mo bei kar­tø so­li­da­ru­mo me­tus ir pa­ra­gi­no: „Da­ly­vau­ki­te!“ Vie­no iš oli­gar­chø iš­min­tis: „Pi­ni­gai tik­rai ne­pa­da­rys jû­sø lai­min­ges­niø. Šian­dien aš tu­riu 25 mi­li­jo­nus li­tø, bet aš toks pat lai­min­gas, kaip ir ta­da, kai te­tu­rë­jau vos 20 mi­li­jo­nø.“

Man vis no­ri­si pa­siû­ly­ti pa­kal­bë­ti apie mo­te­ris. Juk ir Ási­my­lë­jë­liø die­nà, ku­ri jau èia pat, ir­gi de­ra dau­giau kal­bë­ti apie mo­te­ris nei apie vy­rus. Ara­bø ir heb­ra­jø kal­bo­se Ado­mas reiš­kia „þmo­gus“, o Ie­va – „gy­vy­bës da­vë­ja“. Nors vy­rams rei­kia þi­no­ti tik tai, kad ge­riau­sias auk­sas yra 24 ka­ra­tø. Ak­to­riaus Me­lo Gib­so­no he­ro­jus ki­no fil­me „Ko no­ri mo­te­rys?“ tvir­ti­no, kad þi­no, ko tos mo­te­rys no­ri. Jis þi­no­jo, bet ne vis­kà. Dþe­ko Ni­kol­so­no he­ro­jus vë­liau su­kur­ta­me fil­me „My­lë­ti(s) sma­gu“ vël kar­to­jo, kad vis­kà þi­no apie mo­te­ris. Tie­sa, kad jis ypaè daug þi­no­jo, bet ir­gi ne vis­kà. Re­mian­tis nau­jau­siu ty­ri­mu bu­vo nu­sta­ty­ta, jog mo­te­rys ge­riau sta­to au­to­mo­bi­lius nei vy­rai, pra­ne­ša „te­le-graph.co.uk“.

Vi­si þi­no­me gar­siuo­sius dai­li­nin­kø kla­si­kø pa­veiks­lus: „Mo­te­ris (Ma­do­na) su kû­di­kiu“ (daþ­niau­sia te­ma), „Mo­te­ris su šer­muo­në­liu“, „Mo­te­ris su verps­te“ ir kt. Da­bar at­si­ver­ti mo­te­rø þur­na­lus ir ma­tai mo­te­rá su šu­niu, mo­te­rá ša­lia au­to­mo­bi­lio, net re­gë­jau mo­te­rá su smaug­liu.

Tei­siau­sias bu­vo Na­po­leo­nas, XVIII-XIX a. san­dû­ro­je ape­liuo­da­mas á tra­di­ci­ná mo­ters vaid­me­ná. Anot jo, kiek­vie­nas tu­ri sa­vas sa­vy­bes ir pa­rei­gas. Mo­ters sa­vy­bës: gro­þis, ma­lo­nu­mas, me­nas pa­tik­ti. Jos pa­rei­gos: at­si­da­vi­mas, iš­ti­ki­my­bë. Nors mo­te­rys vi­sad  þa­vios. Vie­nos pa­tin­ka, kad atei­na, ki­tos – kad išei­na. „Ne­leis­ki­te mo­te­rims verk­ti!“ – kaþ­koks poe­tas krei­pë­si á vy­rus. Ša­lia mo­ters vy­ras tu­ri bû­ti pa­si­tem­pæs, jai asis­tuo­ti. Dþen­tel­me­nas yra tas, ku­ris pa­ke­lia mer­gi­nos nu­mes­tà no­si­nai­tæ, nors mer­gi­na ir ne­gra­þi. Tie­sa, dël tos no­si­nai­tës pa­kë­li­mo tiks­liai ne­þi­nau. Yra tei­gian­èiø, kad vy­ras tu­ri pa­kel­ti vi­sus mo­ters nu­mes­tus daik­tus, iš­sky­rus no­si­nai­tæ. Be to, at­ro­do, vis dar neaiš­ku, kam pir­mam kil­ti laip­tais ar áei­ti á lif­tà. Kai ne­su­ta­ria eti­kos spe­cia­lis­tai, ten­ka rem­tis in­tui­ci­ja.

Šio teks­to pa­bai­go­je – anek­do­tas iš juo­do­jo hu­mo­ro sky­re­lio. Trum­pu­tis, vie­no sa­ki­nio.

Ru­si­jos vy­riau­sy­bë kvie­èia Vy­tau­tà Lands­ber­gá ir ki­tus Lie­tu­vos po­li­ti­kus su­si­tik­ti – at­skris­ti á Smo­lens­kà.

Tie­sa, kai to­kios liûd­nos die­nos, no­ri­si links­mes­nio nuo­ty­kio. Su­gal­vo­jau – jei šio­mis die­no­mis at­si­dur­siu ne­pa­þás­ta­mø þmo­niø per­pil­dy­ta­me lif­te, at­si­suk­siu á juos ir pa­sa­ky­siu: „Jums tur­bût ádo­mu, ko­dël aš jus vi­sus èia su­kvie­èiau.“

Nors tei­sin­giau­siai dai­na­vo Fren­kas Si­nat­ra: „Jei­gu tau pa­si­seks Niu­jor­ke, pa­si­seks bet kur.“ O prieš sa­vai­tæ mi­ru­si nuo­sta­bi poe­të Vis­la­va Šym­bors­ka ei­lë­raš­ty­je „Ba­be­lio bokš­tas“ ra­šo: „Sa­kyk, kiek lai­ko? – Taip, esu lai­min­ga.“

Ri­èar­das JA­KU­TIS

Sau­sio më­ne­sá ma­þie­ji ek­ra­nai mums do­va­no­jo ne vie­nà ádo­mø ki­no kû­ri­ná. Pra­si­dë­jo më­nuo re­þi­sie­riaus Han­so Wein­gart­ne­rio 2007 m. su­kur­tu fil­mu taik­liu pa­va­di­ni­mu „Iš­lais­vink sa­ve nuo te­le­vi­zi­jos“. He­ro­jus te­le­vi­zi­jos pro­diu­se­ris Rai­ne­ris iš­ki­lo kur­da­mas pa­èias kvai­liau­sias ir vul­ga­riau­sias te­le­vi­zi­jos lai­das. Aiš­ku, tu­ri jis vis­kà – pra­ban­gius na­mus, gra­þià ma­ši­nà ir dar gra­þes­næ mer­gi­nà. Ti­piš­kas šiø die­nø vaiz­de­lis iš TV pro­diu­se­riø gy­ve­ni­mo. Ta­èiau kar­tà Rai­ne­ris nu­spren­dþia kur­ti vi­sai ki­to­kias lai­das ir pa­keis­ti te­le­vi­zi­jà.

Rei­kia þi­no­ti, kad pir­mo­ji re­þi­sie­riaus Wein­gart­ne­rio pro­fe­si­ja – neu­ro­lo­gas, to­dël jis, rei­kia ma­ny­ti, su­kû­rë šá ki­no fil­mà áþvelg­da­mas nei­gia­mà te­le­vi­zi­jos po­vei­ká þiû­ro­vø sme­ge­nims. Tik šiek tiek links­mi­na re­þi­sie­riaus fa­na­tiz­mas, virs­tan­tis nai­vu­mu, nes, re­gis, jis tvir­tai ti­ki, kad vi­sa­ver­tis gy­ve­ni­mas, kny­gø skai­ty­mas ir ver­tin­gø fil­mø þiû­rë­ji­mas ga­li iš­gel­bë­ti eu­ro­pie­èius, juo la­biau ame­ri­kie­èius nuo vis aki­vaiz­des­nio in­te­lek­tua­li­nio deg­ra­da­vi­mo. Bet tas fa­na­tiz­mas ir nai­vu­mas sa­vo­tiš­kai þa­vus ir pa­trauk­lus. Gar­bë jam.
Tie, ku­rie dar ne­bu­vo ma­tæ net de­vy­nio­mis „Os­ka­rø“ sta­tu­lë­lë­mis ap­do­va­no­to Ber­nar­do Ber­to­luc­ci „Pas­ku­ti­nio im­pe­ra­to­riaus“, sau­sá šá ki­no še­dev­rà ga­lë­jo iš­vys­ti, tie­sa, ir ma­èiu­sie­siems pra­var­tu bu­vo dar kar­tà pa­ma­ty­ti. Tre­jø me­tø ber­niu­kas Pu Yi ta­po im­pe­ra­to­riu­mi, de­ja, re­vo­liu­ci­jos me­tais res­pub­li­ko­nai já iš­vi­jo iš Pe­ki­no ir im­pe­ra­to­riø re­zi­den­ci­jos – Uþd­raus­to­jo mies­to. Pu Yi kla­jo­jo po Ki­ni­jà su ja­po­nais, ta­po pri­klau­so­mas nuo opi­jaus. Pa­si­bai­gus Ant­ra­jam pa­sau­li­niam ka­rui, já pa­ga­vo ru­sai ir per­da­vë nau­jiems Ki­ni­jos val­do­vams ko­mu­nis­tams. Mao pa­siun­të já á konc­la­ge­rá „per­siauk­lë­ti“. Išë­jæs á lais­væ Pu Yi ta­po ei­li­niu pi­lie­èiu ir gy­ve­ni­mà bai­gë bû­da­mas Pe­ki­no bo­ta­ni­kos so­do dar­buo­to­ju.
Eg­zo­tiš­kà ki­nø kul­tû­rà B. Ber­to­luc­ci va­ka­rie­èiams ge­bë­jo per­teik­ti jø su­pran­ta­ma kal­ba, to­dël „Pas­ku­ti­nis im­pe­ra­to­rius“ ta­po vi­sais po­þiû­riais pri­tren­kian­èiu re­gi­niu, il­gai iš­lie­kan­èiu at­min­ty­je. Svar­biau­sia tai, kad Uþd­raus­ta­sis mies­tas, tik­ri bu­dis­tø la­mos ir de­šim­tys tûks­tan­èiø sta­tis­tø – ne kom­piu­te­rio su­kur­ta iliu­zi­ja.
Skait­me­ni­nës te­le­vi­zi­jos tu­rë­to­jai per „TV Po­lo­nia“ ga­lë­jo pa­þiû­rë­ti nuo so­viet­me­èio gar­sø­já Andr­zej Waj­dos „Þmo­gø iš mar­mu­ro“. Jau­na ki­ne­ma­tog­ra­fi­jos ins­ti­tu­to stu­den­të Ag­nieš­ka ku­ria dip­lo­mi­ná fil­mà apie dar­bo spar­tuo­lá mû­ri­nin­kà iš Nau­jo­sios Hu­tos Ma­teu­šà Bir­ku­tà (veiks­mas vyks­ta 1976 m., o jos he­ro­jus dar­bo per­ga­liø sie­kë dar 25-eriais me­tais anks­èiau). Jau­nà­jà re­þi­sie­ræ su­kre­èia tie­sa apie gy­ve­ni­mà 50-ai­siais. Ji su­si­tin­ka su þmo­në­mis, pa­þi­no­ju­siais Bir­ku­tà, do­mi­si, kaip apie já bu­vo fil­muo­ja­ma do­ku­men­ti­në ki­no juos­ta „Jie ku­ria mû­sø lai­mæ“. Drau­ge su­þi­no apie jos he­ro­jaus konflik­tus su sa­vo sà­þi­ne ir ap­lin­ka. Spe­cia­liai ke­liau­ja á Za­ko­pa­næ su­si­tik­ti su ten gy­ve­nan­èia jo þmo­na Ha­na, bend­rau­ja su ga­myk­los, ku­rio­je Bir­ku­tas dir­bo, di­rek­to­riu­mi, jo bend­ra­dar­biais, bu­vu­siu Nau­jo­sios Hu­tos pir­muo­ju par­ti­jos sek­re­to­riu­mi, vë­liau Gdans­ke su­si­ran­da Bir­ku­to sû­nø Mac­kà. Jau­na­jai re­þi­sie­rei per­ša­si iš­va­da – bu­væs dar­bo spar­tuo­lis, uþ ne­pak­lus­nu­mà san­tvar­kai din­gæs be þi­nios, grei­èiau­siai bu­vo nu­þu­dy­tas. Pap­ras­tas ir drau­ge la­bai su­kre­èian­tis ki­no fil­mas. Kaip ge­rai, kad vis­kas, kà re­gi­me fil­me, jau yra praei­tis.
Slo­già ano laik­me­èio nuo­tai­kà pra­tæ­së Ki­ros Mu­ra­to­vos fil­mas „Ry­los me­lo­di­ja“. Ne­tik­ri bro­lis ir se­suo, li­kæ be mo­ti­nos, Ka­lë­dø iš­va­ka­rë­se su­þi­no, kad juos ruo­šia­ma­si iš­siøs­ti á skir­tin­gus in­ter­na­tus. Alio­na ir Ni­ki­ta ne­no­ri skir­tis, tad pa­bë­ga á Mask­và. Vai­kai pa­ten­ka á gat­væ ir ko­vo­ja, kad iš­lik­tø pa­sau­ly­je, ku­ria­me jie nie­kam ne­rû­pi... Fil­mas þiau­rus, kar­tais jo net ne­be­si­no­rë­jo þiû­rë­ti, tik re­þi­sie­rës ir vi­sø šio fil­mo kû­rë­jø pro­fe­sio­na­lu­mas ne­lei­do iš­jung­ti te­le­vi­zo­riaus.
Pen­kias­de­šimt­me­èiø kar­tai skir­tas An­to­no Cor­bij­no fil­mas „Kont­ro­lë“ apie bri­tø ro­ko gru­pës „Joy Di­vi­sion“ ly­de­rá Ia­nà Cur­ti­sà, ku­ris, ne­pa­kë­læs šei­mi­nio gy­ve­ni­mo pro­ble­mø, au­gan­èios šlo­vës ir mei­lës ki­tai mo­te­riai, 1980 me­tais nu­si­þu­dë. Ir Cur­tis, ir „Joy Di­vi­sion“ bu­vo bri­tø pra­ras­to­sios kar­tos vë­lia­va. Aki­vaiz­du, kad re­þi­sie­rius A. Cor­bij­nas nuo­šir­dþiai þa­vë­jo­si „Joy Di­vi­sion“ kû­ry­ba.
Reikš­min­gas sau­sio ávy­kis LTV ir LTV2 – lie­tu­viø re­þi­sie­riaus Ša­rû­no Bar­to fil­mø ret­ros­pek­ty­va. Tai me­ni­nin­kas, ku­ris su­tei­kë im­pul­sà nau­jai lie­tu­viø ki­no kû­rë­jø kar­tai. Ret­ros­pek­ty­va pra­dë­ta nau­jau­siu re­þi­sie­riaus fil­mu „Eu­ra­zi­jos abo­ri­ge­nas“. Pag­rin­di­nis fil­mo he­ro­jus Ge­na (já su­vai­di­no pa­ts re­þi­sie­rius), iš­duo­tas vers­lo par­tne­rio, kla­jo­ja po Eu­ro­pà – Mask­va, Vil­nius, Len­ki­ja, Pa­ry­þius... De­ja, ke­lio­në­se jis ne­su­ran­da nei sa­væs, nei nu­si­ra­mi­ni­mo, nei sau­gaus prie­globs­èio. Aiš­ku, Š. Bar­to ir ki­tø jau­no­sios lie­tu­viø kar­tos re­þi­sie­riø fil­mai në­ra ano me­to so­cia­lis­ti­nio rea­liz­mo kû­ri­niai, kur vis­kas tiks­liai tu­rë­jo bû­ti su­sta­ty­ta á vie­tas – áþan­ga, dës­ty­mas, mo­ra­lus fi­na­las.
Pra­dë­jus nau­jau­siu fil­mu, iš­kart šok­tel­ta prie pir­mo­jo
Š. Bar­to kû­ri­nio – 1990-ai­siais su­kur­tos do­ku­men­ti­nës juos­tos „Praë­ju­sios die­nos at­mi­ni­mui“. 1990-ie­ji so­vie­ti­nei im­pe­ri­jai bu­vo lû­þio me­tai, ta­èiau išo­ri­niø po­li­ti­niø ir so­cia­li­niø per­mai­nø vaiz­di­niø fil­me në­ra daug. Èia, kaip ir vë­les­niuo­se Š. Bar­to fil­muo­se, pa­grin­di­nis he­ro­jus – lai­kas. Šal­èio sting­do­mas mies­tas, keis­ti þmo­nës ir ne­rei­ka­lin­gu­mo po­jû­tis. Vi­sa tai pa­brë­þia lë­tas fil­mo tem­pas. Tie­sa, to­bu­los mi­zans­ce­nos tar­si pa­nai­ki­na ri­bà tarp do­ku­men­ti­nio ir vai­dy­bi­nio ki­no. Kaþ­ku­ris ki­no kri­ti­kas yra taik­liai pa­ste­bë­jæs, kad Š. Bar­to he­ro­jø ke­lio­nës vi­sa­da yra sim­bo­liš­kos, ne­svar­bu, kur jie ke­liau­tø – á Sa­ja­nus ar á Kau­nà.
Reikš­min­gas da­ly­kas ir pir­ma­die­ni­niai do­ku­men­ti­nio ki­no va­ka­rai per LTV. Poe­tas An­ta­nas A. Jo­ny­nas bai­gian­tis 2010-ie­siems tars­te­lë­jo, kad tais me­tais iš­ti­ko dvi di­de­lës ne­tek­tys – me­tø pra­dþio­je mus pa­li­ko Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­èius, o me­tø pa­bai­go­je – Vac­la­vas Ha­ve­las. Bû­tent V. Ha­ve­là ir pri­mi­në re­þi­sie­riaus Pa­ve­lo Kou­tec­ky do­ku­men­ti­nis fil­mas „Pi­lie­tis Ha­ve­las“.

1992-ai­siais Èe­kos­lo­va­ki­jos pre­zi­den­tu ta­po bu­væs di­si­den­tas, dra­ma­tur­gas ir eseis­tas V. Ha­ve­las. Pre­zi­den­tas lei­do sa­vo drau­gui Koutecky’ui vaikš­èio­ti iš pa­skos su ki­no ka­me­ra Pre­zi­den­tû­ro­je, ly­dë­ti já uþ­sie­nio ke­lio­në­se. Taip su­kur­tas fil­mas apie þmo­gø, esan­tá tarp­tau­ti­nës po­li­ti­kos ir þi­niask­lai­dos dë­me­sio cent­re, ku­ris sten­gia­si iš­ves­ti sa­vo tau­tà iš ko­mu­niz­mo á de­mok­ra­ti­jà.
Vi­sai ki­toks re­þi­sie­riaus And­re­jaus Nek­ra­so­vo do­ku­men­ti­nis fil­mas „Vi­so ge­ro, drau­gai par­ti­niai!“ A. Nek­ra­so­vas – vie­nas ak­ty­viau­siø Vla­di­mi­ro Pu­ti­no re­þi­mo prie­ši­nin­kø, prieš ke­le­rius me­tus Vil­niu­je pri­sta­tæs do­ku­men­ti­ná fil­mà apie Lit­vi­nen­kos nu­þu­dy­mà, su­kû­ræs juos­tà apie Ru­si­jos ir Gru­zi­jos ka­ri­ná konflik­tà. „Vi­so ge­ro, drau­gai par­ti­niai!“ – apie pa­sku­ti­nius So­vie­tø Sà­jun­gos gy­va­vi­mo de­šimt­me­èius.
Gir­dë­jau mo­ters, „ser­gan­èios“ ki­nu ir sa­ve va­di­nan­èios si­no­fi­le (pir­mà kar­tà iš jos šá þo­dá ir iš­gir­dau), pa­siû­ly­mà pa­þais­ti štai to­ká ki­no þai­di­mà. Nak­tá vie­nu ar ki­tu ka­na­lu ji uþ­tin­kan­ti pui­kiø ki­no fil­mø, ta­èiau ne­tu­rë­da­ma pro­gra­mos ban­do at­spë­ti, koks fil­mas ro­do­mas. Pa­ban­dþiau, kaip ji siû­lë, juo­lab kad to­kiø fil­mø ka­na­lø pro­gra­mø, kaip „Sil­ver Bal­tic“, „So­ny En­ter­tain­ment“, „MGM“, ne­la­bai kur ir su­ra­si. Ka­dan­gi daþ­nai pa­tai­kau á pra­si­dë­ju­sius fil­mus, tai man pa­dë­jo su­pras­ti þai­di­mo tai­syk­les. Iš pra­dþiø ban­dau nu­sta­ty­ti, kà ma­tau, t. y. iš ak­to­riø, siu­þe­to, re­þi­sie­riaus sti­liaus ir pan. ban­dau ávar­dy­ti fil­mà. Nuos­ta­bus at­min­ties la­vi­ni­mas, nors kar­tais ten­ka (tek­tø daþ­niau, bet tin­gi­si) iš­si­trauk­ti iš kny­gø len­ty­nos ke­lis þo­dy­nus, en­cik­lo­pe­di­jas, vie­na aki­mi dirs­te­lë­ti á „Goog­le“, kad pri­si­min­èiau ak­to­riø biog­ra­fi­jas, ko­kiuo­se fil­muo­se jie yra vai­di­næ, spræs­ti, ar tarp jø në­ra tuo me­tu ro­do­mo. Jei pa­vyks­ta, iš­gy­ve­ni ne­pa­kar­to­ja­mà at­ra­di­mo dþiaugs­mà. Ga­li­ma net ne nuo ak­to­riø pra­dë­ti, o uþ­da­vi­ná pa­sun­kin­ti – ási­klau­sy­ti á teks­tà, gal pa­vyks at­pa­þin­ti li­te­ra­tû­ros kû­ri­ná, pa­gal ku­rá su­kur­tas fil­mas, pa­gal ro­do­mus pa­sta­tus, au­to­mo­bi­lius, bui­ties daik­tus, ap­ran­gà ir t. t. spræs­ti apie laik­me­tá, pri­si­min­ti, koks ap­švie­ti­mas bu­vo bû­din­gas vie­no ar ki­to de­šimt­me­èio ki­nui, nors tai, aiš­ku, jau ypaè sun­kus uþ­da­vi­nys. Pri­si­pa­þin­siu, kad pa­siû­ly­tas þai­di­mas pa­ti­ko – kà nors su­þi­nai, pri­si­me­ni, la­vi­nie­si, re­tai bû­na, kad lik­tum nie­ko ne­pe­šæs.
Kas bû­tø, jei vi­si fil­mai per TV bû­tø tik ge­ri? Ka­da dirb­ti, ka­da mie­go­ti? To­dël vie­no ge­ro fil­mo per die­nà pa­kan­ka. Ieš­ko­da­mas ran­di. Bi­èiu­lis bi­èiu­liui pa­sa­ko­jo:
- Va­kar per kul­tû­ros ka­na­là ro­dë ero­ti­ná fil­mà.
- Na, ir kaip? – pa­klau­së bi­èiu­lis.
- Ki­tas rei­ka­las.
 

Ri­èar­das JA­KU­TIS

Pers­kai­tæ šio teks­to pa­va­di­ni­mà, dau­ge­lis nu­spræs, kad jis apie kom­piu­te­rius. Ne, šis teks­tas apie pre­ky­bos cent­rus, nes nu­ste­bau su­þi­no­jæs, kad Vil­niaus, Kau­no, Klai­pë­dos ir Šiau­liø pre­ky­bos ir pra­mo­gø cent­ruo­se „Ak­ro­po­lis“ per­nai ap­si­lan­kë 45,8 mln. þmo­niø, t. y.  2,2 pro­c. dau­giau nei 2010 m. (uþ­per­nai pre­ky­bos cent­ruo­se lan­ky­to­jø bu­vo 44,8 mln.). Iš vi­so Vil­niaus, Klai­pë­dos ir Šiau­liø „Ak­ro­po­liuo­se“ per­nai at­si­da­rë dau­giau nei 30 nau­jø par­duo­tu­viø ir res­to­ra­nø, o pre­ky­bos ir pra­mo­gø cent­rø plo­tai bu­vo iš­nuo­mo­ti 100 pro­c. Tie­sa, sta­tis­ti­niai duo­me­nys, ma­no gal­va, në­ra ge­ras da­ly­kas – jie nu­ro­do, kaip gy­ven­ti, nes, gir­di, taip gy­ve­na ki­ti.

Lie­tu­viai jau ku­rá lai­kà skun­dþia­si, kad kas­met Nau­juo­sius pa­si­tin­ka kur kas la­biau nu­skur­dæ nei prieš tai bu­vu­sius. Mû­sø gy­ve­ni­me be­li­ku­si vie­nin­te­lë at­kar­pa – nuo sun­kaus gy­ve­ni­mo iki neá­ma­no­mo. To­dël ne­ste­bi­na eti­ke­to mo­ky­to­jø pa­ta­ri­mai, kad to­kiu me­tu net do­va­nos tu­ri bû­ti pra­ktiš­kos – to­kios, kad jø ga­vë­jas ne­pa­si­jus­tø ne­pa­to­giai dël jø pra­ban­gu­mo ir po­rei­kio at­si­dë­ko­ti. Jos ga­li bû­ti ne­tgi to­kios, kad pa­skui bû­tø ga­li­ma per­do­va­no­ti, o uþ­vis ge­riau­sios – pra­ban­giai su­var­to­ja­mos (iš­ge­ria­mos, su­val­go­mos, išuos­to­mos).

Jei prieš ke­le­tà me­tø jûs pa­to­giai gy­ve­no­te iš ban­ko pa­sko­los ási­gy­ta­me erd­via­me bu­te, vai­ra­vo­te apy­nau­já (ir­gi daþ­nai uþ pa­sko­là pirk­tà) au­to­mo­bi­lá ir ga­lë­jo­te iš­mai­tin­ti ke­tu­riø as­me­nø šei­mà bei šu­ná, tai nuo 2008-øjø ru­dens vis­kas pa­si­kei­të. Sta­tis­ti­nio var­to­to­jo po­rtre­tas jau ki­toks – din­go op­ti­miz­mo šyp­se­na. To­dël keis­ta, kad daug kas dar te­be­ser­ga šo­po­ho­liz­mo li­ga. Ki­taip dar šis po­trau­kis va­di­na­mas „par­duo­tu­viø li­ga“, „li­guis­tu ap­si­pir­ki­në­ji­mu“, o šià aist­rà tu­rin­ty­sis – šo­po­ma­nu, par­duo­tu­viø ma­nia­ku. „Par­duo­tu­viø li­ga“ pri­ski­ria­ma prie pri­klau­so­my­biø kaip ir al­ko­ho­liz­mas, rû­ky­mas, nar­ko­ti­kø var­to­ji­mas, lo­ši­mas, pri­klau­so­my­bë nuo in­ter­ne­to ir pan.

Pir­mà kar­tà pir­ki­mo ma­ni­ja ap­ra­šy­ta 1883 m. Gar­sus pran­cû­zø ra­šy­to­jas Emi­lis Zo­la sa­vo ro­ma­ne „Mo­te­rø lai­më“ la­bai tiks­liai ap­ra­šë li­gà, ku­ri tru­pu­tá dau­giau nei po šim­to me­tø me­di­ci­no­je bu­vo ávar­dy­ta „par­duo­tu­viø li­ga“. Il­ga­lai­kiai ty­ri­mai lei­do moks­li­nin­kams pa­da­ry­ti ádo­mià iš­va­dà, kad ši li­ga ne­var­gi­na Ry­tø tau­tø – tai Va­ka­rø vi­suo­me­nës yda. Ry­tie­èius vei­kiau­siai ap­sau­go jiems bû­din­ga iš­min­tis ir ge­bë­ji­mas tau­py­ti. Va­ka­rø pa­sau­ly­je pir­ki­mo ma­ni­ja vis di­dë­jo ir da­bar ji yra uþ­val­dþiu­si apie 10 mln. ame­ri­kie­èiø, apie 1 mln. vo­kie­èiø ir 0,5 mln. bri­tø. Kai ku­rie jø bu­ria­si á ano­ni­mi­niø pir­kë­jø gru­pes, ku­rio­se tai­ko­ma ápras­ta ano­ni­mi­niø al­ko­ho­li­kø 12 þings­niø ir 12 tra­di­ci­jø pro­gra­ma. De­ja, në­ra leng­va at­si­lai­ky­ti prieš rek­la­mas, juo­lab kad nau­jau­sios rek­la­mos jau ne­be­siû­lo ko­kios nors vie­nos pre­kës, o ska­ti­na tie­siog pirk­ti.

Skai­èiau, kad Jung­ti­në­je Ka­ra­lys­të­je þu­vo ant­ras pir­ki­mo ma­ni­ja ser­gan­tis ša­lies gy­ven­to­jas. Bri­tø po­li­ci­ja pra­ne­šë, kad nuo­sa­va­me na­me Man­èes­te­rio prie­mies­ty­je, Stok­por­te, ap­tik­tas 77-eriø me­tø Dþoa­nos Ke­nein kû­nas. Mo­te­ris bu­vo gy­va pa­lai­do­ta po neiš­pa­kuo­tø pir­ki­niø krû­va. Ne­di­de­lia­me mo­ters bûs­te jau be­veik ne­be­bu­vo vie­tos gy­ven­ti – vi­sos pa­tal­pos bu­vo uþ­vers­tos 16 me­tø pirk­to­mis ir net neiš­pa­kuo­to­mis elekt­ros pre­kë­mis, dra­bu­þiais ir ávai­riais pa­puo­ša­lais. Pen­si­nin­kës kû­nas bu­vo ap­tik­tas po to, kai ji neat­vy­ko su­tar­tu lai­ku pas sa­vo gy­dy­to­jà. Šiek tiek anks­èiau iš troš­ku­lio, uþ­griu­vus pre­kiø krû­vai, sa­vo na­muo­se Brug­to­ne þu­vo 74-me­tis Gor­do­nas Stiuar­tas.

Vy­riš­kis kas sa­vai­tæ pirk­da­vo vis nau­jus ba­tus. Dël þmo­nos prie­kaiš­tø jis bi­jo­da­vo juos ne­štis na­mo, to­dël pa­si­dë­da­vo pas drau­gus ar slëp­da­vo dar­bo spin­to­je. Iš pra­dþiø bend­ra­dar­biai ma­në, kad jo þmo­na la­bai tau­pi ir ne­lei­dþia pirk­ti ba­tø. Vë­liau pa­ma­të, kad vy­ras tø ba­tø nea­vi ir ne­tgi juos pa­mirš­ta.

To­kia is­to­ri­ja ap­ra­šy­ta ne­se­niai pa­si­ro­dþiu­sio­je psi­cho­lo­gës Lai­mos Bu­lo­tai­tës kny­go­je „Prik­lau­so­my­biø ana­to­mi­ja“. Nors kny­gos au­to­rë pa­tei­kia vy­riš­kio pir­ki­mo ma­nia­ko pa­vyz­dá, vis dël­to pir­ki­mo ma­ni­ja daþ­niau ser­ga mo­te­rys. Tai paaiš­ki­na­ma tuo, kad mo­te­rims, la­biau nei ra­cio­na­lie­siems vy­rams, rei­kia jaus­mø, emo­ci­jø. Šis po­rei­kis ir ten­ki­na­mas per­kant. Me­ri­li­na Mon­ro yra pa­sa­kiu­si: „Ne pi­ni­guo­se lai­më, o pir­ki­niuo­se.“ Ar pa­ste­bë­jo­te, kad mo­te­rys á ma­ta­vi­mo­si ka­bi­nà kas­kart ne­ša­si de­šimt dra­bu­þiø, o nu­spren­du­sios nu­si­pirk­ti, pa­vyz­dþiui, su­kne­læ, jø vi­du­ti­niš­kai pa­si­ma­tuo­ja de­šimt? Tik 30 pro­c. pir­ki­niø mo­te­rys ási­gy­ja ap­gal­vo­ju­sios iš anks­to, 70 pro­c. – spon­ta­niš­kai. Tik þi­no­ki­te, mo­te­rys, kad ge­riau­sias jû­sø pir­ki­nys yra tin­ka­mai pa­si­rink­tas vy­ras.

Psi­choa­na­li­ti­kai aiš­ki­na, kad po­lin­ká pirk­ti tu­ri ir tie, ku­rie vai­kys­të­je jau­të ši­lu­mos, ar­tu­mo, mei­lës sty­giø. O dar tie pen­kias­de­šimt so­vie­ti­nës oku­pa­ci­jos me­tø, kai par­duo­tu­vës bû­da­vo tuš­èios ir pirk­da­vai vis­kà, kà tik gau­da­vai. Ar ga­li­ma to­kiam þmo­gui pa­dë­ti? Su­dë­tin­ga. Tab­le­èiø juk në­ra – rei­kia keis­ti sa­vo gy­ve­ni­mà, o tai në­ra leng­va.

Šo­po­ho­liz­mui su­da­ry­tos vi­sos sà­ly­gos – per ma­si­nes in­for­ma­ci­jos prie­mo­nes vi­sà pa­rà ra­gi­na­ma pirk­ti. Lei­di pi­ni­gus – at­si­kra­tai dep­re­si­jos, be­rei­ka­lin­gos naš­tos, esi po­pu­lia­rus, tu­ri drau­gø. Toks „idea­lus vaiz­de­lis“ per­ša­mas ne tik per rek­la­mas, bet ir te­le­vi­zi­jos se­ria­luo­se. Ar pa­ste­bë­jo­te – pa­sta­rø­jø he­ro­jai vis lei­dþia pi­ni­gus ka­vi­në­se, vis kà nors per­ka pre­ky­bos cent­ruo­se. „Siau­bas, ko­kia die­na! Neišt­ver­siu, jei ko nors ne­nu­si­pirk­siu...“ – tik­riau­siai esa­te gir­dë­jæ dar­be, ba­re ar gat­vë­je. Vie­ne­ti­ná, itin bran­gø daik­tà per­kan­tis þmo­gus ap­gau­bia­mas pa­gar­biu par­da­vë­jø þvilgs­niu ir ima jaus­tis ge­riau. Pa­na­šiai jau­èia­si ir ga­lin­gø dþi­pø vai­ruo­to­jai, va­þi­në­jan­tys mies­tui vi­siš­kai ne­pri­tai­ky­tu au­to­mo­bi­liu.

Jau XIX a. vi­du­ry­je Ame­ri­ko­je pro­tin­gos gal­vos su­pra­to ma­þo asor­ti­men­to par­duo­tu­viø trû­ku­mus ir ëmë kur­ti uni­ver­sa­li­nes par­duo­tu­ves, ku­rio­se pre­kia­vo mais­to ir na­mø apy­vo­kos pre­kë­mis. XX a. tre­èia­ja­me de­šimt­me­ty­je pra­dë­ti sta­ty­ti pir­mie­ji pre­ky­bos cent­rai. Juo­se pre­kiø asor­ti­men­tas bu­vo dar pla­tes­nis. Tai­gi šian­dien di­de­lio dë­me­sio su­si­lau­kian­tys pre­ky­bos gi­gan­tai tu­ri sa­vo ne­trum­pà is­to­ri­jà. Lie­tu­vo­je pir­mie­ji cent­rai iš­dy­go prieš 20 ar net dau­giau me­tø. Skai­èiau, kad 2010 m. Lie­tu­va pa­gal pre­ky­bos cent­rø plët­rà ap­len­kë ES vi­dur­ká (Šiau­liai pra­len­kë Lie­tu­vos vi­dur­ká). Di­die­ji pre­ky­bos cent­rai apy­var­tà per me­tus skai­èiuo­ja mi­li­jo­nais. Mil­þi­niš­kas pel­nas lei­dþia spar­èiai jø dau­gin­ti. 2000 m. šve­dai ati­da­rë pir­mà „Ri­mi“ „su­per­mar­ke­tà“ mû­sø ša­ly­je, o da­bar jau tu­ri­me dau­giau nei 50 šio tink­lo par­duo­tu­viø. 1991 m. trys bro­liai bel­gai pra­dë­jo Lie­tu­vo­je kur­ti „Iki“ pre­ky­bos cent­rus. Da­bar jø Lie­tu­vo­je ir Lat­vi­jo­je yra dau­giau nei 200.

Ap­link toks gy­ve­ni­mas, kad ki­nai pa­kei­të þy­dus. Aukš­èiau­sias pa­sau­lio þmo­gus – ki­nas. Þe­miau­sias – ir­gi. Nes­var­bu, po ko­kià ša­lá ke­liau­ja­te, su­ve­ny­rai vis tiek bus ki­niš­ki. Net pi­giuo­se alaus ba­ruo­se jau nie­kas ne­beaiš­ki­na, kad vi­sus ap­ga­vo ir su­klai­di­no per Ame­ri­kà pa­sau­lá val­dan­tys þy­dai. Vi­sos kal­bos da­bar apie ki­nus.

Gal juo­du hu­mo­ru rei­kë­tø pa­va­din­ti þi­nià, kad pra­si­dë­jus kri­zei vis dau­giau þmo­niø kei­èia plom­bas, nes dël nuo­lat pa­ti­ria­mo stre­so daþ­niau grie­þia dan­ti­mis, o ryk­liai þmo­nes puo­la re­èiau, nes ma­þiau kas lei­dþia lai­kà pa­plû­di­miuo­se. Mû­sø eko­no­mi­kos ana­li­ti­kai vie­no­je te­le­vi­zi­jos lai­do­je dþiaugs­min­gai šû­kau­ja, kad kri­zë bai­gë­si, o ki­to­je sun­kiai dû­sau­ja, kad te­be­si­tæ­sia ar gráþ­ta. Taip ir neaiš­ku, ku­ria­me kri­zës eta­pe at­si­dû­rë­me. Þi­no­ma, pa­ra­dok­sa­lu, kad iki kri­zës þmo­nës sko­li­no­si, o per kri­zæ tau­po, nors fi­nan­si­ne pra­sme tu­rë­tø bû­ti at­virkš­èiai, pa­vyz­dþiui, bûs­tus ma­siš­kai pir­ko­me ta­da, kai jø kai­nos bu­vo di­dþiau­sios.

Anks­èiau sun­ku bu­vo pra­kal­bin­ti par­da­vë­jà, da­bar šis vai­ko­si ta­ve po par­duo­tu­væ. Ra­šy­to­jas Si­gi­tas Pa­ruls­kis pa­sa­ko­ja, kad la­bai mëgs­ta klau­sy­tis par­da­vë­jø, kaip šie pa­ky­lë­tai pa­sa­ko­ja apie siû­lo­mà pre­kæ. Išk­lau­sai, o pa­skui ne­su­ran­di kre­di­ti­nës kor­te­lës, at­si­pra­šai, paaiš­ki­ni, kad jà pa­li­kai na­muo­se ir ei­ni á ki­tà par­duo­tu­væ. Koks ma­lo­nu­mas neiš­leis­ti në cen­to, bet jaus­tis vis­ko pri­si­pir­kus. Net jei len­kø ir lie­tu­viø po­li­ti­kai ne­su­ta­ria, tai len­kø par­da­vë­jams lie­tu­viai – ar­ti­miau­si drau­gai. Në vie­nas ne­pak­laus, ko­dël „w“ ne­ra­šo­te, tik pirk ir mo­këk.

Kà pa­tar­ti ser­gan­èiam šo­po­ho­liz­mu? Prieš ei­nant á PC so­èiai pa­val­gy­ti (tuš­èias skran­dis – blo­gas pa­ta­rë­jas), ne­si­neš­ti mo­kë­ji­mo kor­te­lës (kai ne­ma­tai, kiek pi­ni­gø ten­ka iš­leis­ti, dau­giau sau lei­di) ir su­ra­šy­ti la­pe­ly­je, ko tik­rai rei­kia. Bû­tent tik šiuo la­pe­liu va­do­vau­tis, vaikš­tant tarp pre­kiø len­ty­nø. Ko­dël vi­sos bû­ti­nos pre­kës „pa­slëp­tos“ gi­liai pre­ky­bos cent­re, o prie ka­sø pri­krau­ta šo­ko­la­do ba­to­në­liø, kram­to­mo­sios gu­mos? Þi­no­ma, tik to­dël, kad pa­sku­ti­næ mi­nu­tæ su­si­gun­dy­tum nu­si­pirk­ti dar ko nors gar­daus. Juk ir ve­þi­më­liai yra to­kio dy­dþio, kad jau­tie­si ko­ne ápa­rei­go­tas pri­si­krau­ti ne­rei­ka­lin­gø da­ly­kø – ne­jau stum­si prie ka­sos tuš­èià? To­dël dar vie­nas pa­ta­ri­mas – pa­lik ra­my­bë­je ve­þi­më­lá ir èiupk krep­še­lá, o jei rei­kia vos po­ros daik­èiu­kø, neimk ir to.

Kaþ­ka­da ka­ra­lius Sa­lia­mo­nas ant sma­rag­di­nio þie­do uþ­ra­šë: „Ir tai praeis.“ To­kius þo­dþius da­bar no­rë­tu­me skir­ti kri­zei. Gai­la tik, kad Šiau­liuo­se þmo­nës liûd­ni. Liûd­ni slen­ka bul­va­ru, su­si­màs­tæ së­di ba­re. Ar ne­su­si­màs­të­te, kad net mû­sø sek­sas kaþ­koks nuo­bo­dus, uþ­si­tæ­sæs? Gal to­dël, kad dar to­li iki va­sa­ros. Bet, þiû, es­tai. Árau­dæ, nors ir þie­ma, spor­tuo­ja be­veik vi­si. Vi­si su pa­èiû­þo­mis, ro­gu­të­mis, bent jau  uþ­da­ruo­se kor­tuo­se þai­dþia te­ni­sà. Mû­sø jau­ni­mas be idë­jø, vy­res­nie­ji nu­grimz­dæ á pri­si­mi­ni­mus. Pap­ras­èiau­sia pra­mo­ga – pri­si­ger­ti ir sës­ti prie vai­ro. Dar mû­sø mies­te­lë­nø nuo­skau­da, kad gy­ve­na ne Vil­niu­je. Sos­ti­në, gir­di, yra sa­vo dva­sia lais­vas ir eu­ro­pë­jan­tis mies­tas.

Re­ne­san­so vy­ru­kams la­bai no­rë­jo­si per­tvar­ky­ti ne­tei­sin­gà tam­suo­liš­kà pa­sau­lá. Kaip da­bar to­kiø mums rei­kë­tø! Gal ateis lai­kas, kai pirk­da­mi atei­si­me á pro­tà? Gal daug kas pa­si­keis? Nors, iš­klau­sius Sei­mo po­së­dá, per­ša­si iš­va­da apie pa­sau­lio pa­bai­gos ga­li­my­bæ vie­no­je at­ski­ro­je ša­ly­je. Kà ga­li þi­no­ti, gal mû­sø val­dan­tie­ji vis dar ási­ti­ki­næ, kad emig­ra­ci­ja ir ne­dar­bas yra tik gan­dai?

Pas­kam­bi­nau drau­gui. Iš­gir­dæs ma­no bal­sà jis ap­si­dþiau­gë:

- O, pa­þi­nau, kas skam­bi­na!

- Pa­þi­nai... – nu­liû­dau. – Va­di­na­si, ne­bû­siu tur­tin­gas.

Ri­èar­das JA­KU­TIS

Sa­ko, tai þo­dþiai apie šio laik­meèio þmo­nes. Me­tai le­kia, o nie­ko pa­guo­dþian­èio tar­ti ne­ga­li. Ka­lë­di­në eg­lu­të mies­to aikš­të­je vis þe­më­ja. Dra­ko­no me­tai pra­si­dë­jo vë­les­niu pen­si­niu am­þiu­mi ir bran­ges­ne elekt­ra. 2011-ie­ji bu­vo la­bai pa­na­šûs á 2010-uo­sius ir net á 2009-uo­sius. Jau tre­jus me­tus kal­ba­me apie kri­zæ, pe­do­fi­li­jos by­là, slap­to ame­ri­kie­èiø ka­lë­ji­mo paieš­kas, vis­ko bran­gi­mà, emig­ra­ci­jà, ho­mo­sek­sua­lø tei­ses. Links­miau­sia praë­ju­siø me­tø þi­nu­të pa­si­ro­dë pran­cû­zø spau­do­je. Bu­vo skel­bia­ma, kad Šiau­liai Eu­ro­pos èem­pio­na­to krep­ši­nin­kus pa­si­ti­ko ka­pø nuo­trau­ko­mis. Pa­si­ro­do, ne vi­si þi­no apie mû­sø Kry­þiø kal­nà.

Ne­my­li­mi? Vis dar Ku­bi­lius ir Mi­ne­das. Lie­tu­vius do­mi­nan­tys da­ly­kai – dai­nos, šo­kiai ir šu­nø lai­ky­mas bei prie­þiû­ra. Gra­þiau­si lie­tu­viš­ki var­dai – Lu­kas, Ma­tas, Jo­kû­bas, No­jus ir Ug­në, Emi­li­ja, Ga­bi­ja, Aus­të­ja, Ka­mi­lë, Gab­rie­lë, Ur­të, Go­da. Nuo per­nai be­veik nie­kas ne­pa­si­kei­të. Die­nos, kai mo­te­rys tvar­ko­si, skal­bia­si, va­lo, vis dar va­di­na­mos ne dar­bo. Kai vy­rui blo­gai, jis ieš­ko mo­ters, kai ge­rai, dar vie­nos mo­ters. Þmo­nës pri­si­ri­šæ prie praei­ties. Kon­cer­te iš­gir­dæ ru­siš­kà dai­nà, iš­kart nu­švin­ta ir ima plo­ti. Sa­vi.

Vi­si gy­ve­ni­me klai­dþio­ja. Suau­gæ þmo­nës ne­ti­ki, kad eg­zis­tuo­ja Ka­lë­dø Se­ne­lis, ta­èiau bal­suo­ja rin­ki­muo­se. Jau­ni dþiau­gia­si jau­nys­te. Gar­baus am­þiaus su­lau­ku­sie­ji áti­ki­në­ja, kad ne­ver­ta ja dþiaug­tis, nes þmo­gus tuo­met dar në­ra vi­siš­kai su­bren­dæs. Bet vi­sus ga­li­ma nu­ra­min­ti – jei jau­nys­të yra trû­ku­mas, tai jis grei­tai praei­na. Jau­nus, tie­sa, nau­do­da­ma­sis pro­ga, no­rë­èiau áspë­ti – ne­se­niai skai­èiau, kad bû­tu­më­te at­sar­ges­ni ver­da­mie­si ávai­rius aus­ka­rus ar þie­dus, nes, pa­si­ro­do, jei pra­si­ve­ri no­sá – ken­kia sek­sui, an­ta­ká – pro­ta­vi­mui.

Tik ke­le­tas pa­sta­rø­jø më­ne­siø dien­raš­èiø ant­raš­èiø: „Lie­tu­vos nu­si­kal­të­liai šiur­pi­na Švei­ca­ri­jà“, „Vo­kie­ti­jos pa­rei­gû­nai pri­èiu­po lie­tu­viø va­gis nu­si­kal­ti­mo vie­to­je“, „Uþ al­ko­ho­lio va­gys­tæ iš par­duo­tu­vës lie­tu­vis sep­ty­nis më­ne­sius ka­lës Ai­ri­jo­je“, „Nor­ve­gi­jo­je su re­kor­di­ne nar­ko­ti­kø kont­ra­ban­da su­lai­ky­ti aš­tuo­ni lie­tu­viai“, „Flo­ren­ci­jo­je lie­tu­vis sta­lu per gal­và tren­kë jau­nam ita­lø trans­sek­sua­lui“, „Lie­tu­vá Ang­li­jo­je nu­þu­dë þmo­nos dû­ris á šir­dá“, „Ma­þà Ang­li­jos mies­te­lá su­krë­të lie­tu­vio su­muš­to moks­lei­vio mir­tis“, „Ang­li­jo­je be­na­mis lie­tu­vis iš­prie­var­ta­vo 86 me­tø se­nu­tæ“, „Gir­tà prie vai­ro siau­të­ju­sá lie­tu­vá Di­dþio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je su­tram­dë pro­fe­sio­na­lus kik­bok­si­nin­kas“...

Vis dar gy­ve­na­me kri­zë­je. Praei­tis bu­vo, atei­tis gal bus, da­bar­ties në­ra. Mi­nist­ras pir­mi­nin­kas pra­šo: „Ma­no nuo­tai­ka ge­ra. Jei nie­ko ne­klau­si­në­tu­mët, to­kia ir bû­tø.“ Juk ne þmo­nës prem­je­ro tu­ri klaus­ti, o prem­je­ras þmo­niø. Tau­py­mo pro­gra­mos at­lei­dþiant sar­gus ir va­ly­to­jas pri­me­na is­to­ri­jas, kaip kvai­liai tau­pë. De­rë­tø su­pras­ti, kad de­šim­èiai þmo­niø pa­da­li­jus 20 obuo­liø në­ra ga­li­my­bës gau­ti tri­jø. Jei val­di­nin­kai pa­siims sau tris, kas nors gaus vie­nà. Bet pas kà mik­ro­fo­nas, to ir val­dþia. Uþ­si­tæ­sæ ávy­kiai Gar­lia­vo­je by­lo­ja, kad mums tas pa­ts, kas lai­mës rin­ki­muo­se. To­dël rin­kë­jø ga­li­ma pa­klaus­ti: „O ko jûs lau­kët?“ Pirk­da­mi tur­gu­je më­sà, pa­þiû­rë­ki­te par­da­vë­jai á akis.

Apie ne­sëk­mes ne­kal­ba tik klu­bo „141“ na­riai. Jie ne­tu­ri ne­ge­ro gy­ve­ni­mo (jei kal­bë­si­me apie pi­ni­gus, kan­ce­liar­pi­ni­gius ir ki­tas leng­va­tas bei imu­ni­te­tus). To­dël kiek­vie­na klu­bo „141“ na­rio vie­ta yra ver­ti­na­ma ir bran­gi­na­ma. O jei ne­pa­vyks­ta tap­ti šio klu­bo na­riu, tai dar ga­li ási­tai­sy­ti bet ku­rio­je biu­dþe­to pe­ni­mo­je val­di­nin­kø kon­to­ro­je. Gy­ve­ni­mas èia ir­gi ne­blo­gas. Èia ási­tai­siu­sie­ji sa­ve lai­ko pa­ky­lë­tais ir tau, pa­pras­tuo­me­nës var­guo­li, tai tie­siai švie­siai pa­ro­do. Tai iš­kart pa­jun­ti pas to­kius uþë­jæs ir pa­pra­šæs ko­kio nors po­pie­riu­ko, þo­dþiu, to, ko tau rei­kia ir kà jie pri­va­lo pa­da­ry­ti.

Di­dþiau­sià áspû­dá praë­ju­siais me­tais pa­li­ko spau­dos kon­fe­ren­ci­jo­je pra­vir­ku­si Ita­li­jos dar­bo mi­nist­rë El­sa For­ne­ro. Ji ver­kë, nes kri­zës sà­ly­go­mis ne­pa­vyks ágy­ven­din­ti nu­ma­ty­tø re­for­mø. Ar ga­li­te ási­vaiz­duo­ti ver­kian­tá ku­rá nors mû­sø mi­nist­rà? Neá­si­vaiz­duo­ju nuo­šir­dþios lie­tu­viø val­di­nin­kø uþuo­jau­tos skurs­tan­tiems ir vargs­tan­tiems. Keis­ta, kad su skur­du, at­ro­do, la­biau ko­vo­ja lie­tu­viø þvaigþ­dës, be per­sto­jo or­ga­ni­zuo­da­mos lab­da­ros ak­ci­jas. Tie­sa, kar­tais su­si­màs­tai – ar tai iš šir­dies? Ar to­kia ak­ci­ja þvaigþ­dei ne svar­biau pa­rek­la­muo­ti sa­ve?

Bent man la­biau­siai ne­pa­tin­ka dvi þmo­niø gru­pës – au­kos ir skep­ti­kai. Au­kos, ku­rias at­pa­þin­si iš per­kreip­tø ken­èian­èiø vei­dø, nuo­lat jau­èia­si vi­sø per­se­kio­ja­mos, vi­sad vi­sus ir vis­kà kal­ti­na, bet nie­ko ne­si­sten­gia áveik­ti. Au­kos vi­sad skun­dþia­si, net jei ap­link vis­kas ge­rai, jos vis tiek áþiû­ri, kad yra kas nors ne taip. Þo­dþiu, tai pro­ble­mø ieš­ko­to­jai. Skai­èiau psi­cho­lo­gø pa­ta­ri­mus va­do­vams, kad jie, no­rë­da­mi su­bur­ti no­va­to­riš­kà ir pa­þan­già ko­man­dà, ne­tu­rë­tø á jà priim­ti to­kiø þmo­niø. Ir kuo grei­èiau rei­kia juos at­leis­ti iš dar­bo, nors, aiš­ku, jie grei­èiau­siai jau­sis ne­tei­sin­gai at­leis­ti, ir jei­gu va­do­vai ne­bus iš anks­to pa­ruo­šæ vi­sø rei­kia­mø do­ku­men­tø, tu­rës be­ga­læ tei­si­niø pro­ble­mø.

Skep­ti­kai – tei­gian­tys, kad kà jie be­da­ry­tø, nie­ko ge­ro iš to ne­bus. Tad nie­ko ir ne­da­ro. Bet, tar­ki­me, jei to­kie ir ima kà nors da­ry­ti, tai nie­ko ne­pa­da­rys, nes ne­ti­ki dar­bo re­zul­ta­tais.

O la­biau­siai pa­tin­ka? Be abe­jo, vi­si ti­kin­tys tuo, kà da­ro, nes jie yra nu­ga­lë­to­jai.

Dar to­kiu me­tu no­ri­si pa­màs­ty­ti apie gra­þius ir ne­gra­þius þmo­nes. Koks þmo­gus yra gra­þus? Ku­ris gro­þis – išo­ri­nis ar vi­di­nis – yra ge­res­nis? Am­þiø pro­ble­ma. Te­le­vi­zi­ja praë­ju­sius me­tus uþ­bai­gë lai­dø cik­lø „Mi­si­ja – gro­þis“. Varg­šë uþ­gui­ta kai­mo mo­te­rë­lë ta­po ka­ra­lie­ne. To­kiø lai­dø kul­mi­na­ci­ja – vi­siš­kai pa­si­kei­tu­sios pro­jek­to he­ro­jës pa­si­ro­dy­mas sa­vo ar­ti­mie­siems. Gi­mi­nës ir ar­ti­mie­ji nu­stem­ba pa­ma­tæ po ope­ra­ci­jø pa­si­ro­dan­èià nau­jà­jà mo­te­rá ir ne­tgi ap­si­ver­kia. Ir he­ro­jë, ir su­si­rin­ku­sie­ji tuoj duo­da in­ter­viu. Vi­si pa­sa­ko­ja, ko­kie jie lai­min­gi. De­ja, de­ja. Bo­tu­li­nas vei­du­kà pa­pu­èia vi­so la­bo me­tams. Po to rei­kia pro­ce­dû­ras pa­kar­to­ti. Ar mo­te­riš­kë iš ra­jo­no tu­rës pa­kan­ka­mai lë­šø sa­vo nau­ja­jam ávaiz­dþiui pa­lai­ky­ti? To­dël pa­màs­tau, ar tiems šei­my­niš­kiams neuþ­tek­tø ne to­bu­lai gra­þios, o tie­siog my­lin­èios ir jais be­si­rû­pi­nan­èios ma­mos?

Ne­pa­sa­ky­si, kad vil­ties në­ra. Yra. Pa­vyz­dþiui, ga­li­ma ti­kë­ti ho­ros­ko­pais. Pas­te­bë­jau, kad kuo pra­stes­në te­le­vi­zi­ja, tuo dau­giau jo­je ávai­riø ast­ro­lo­gø, bû­rë­jø, pra­na­šau­to­jø...

Tarp ho­ros­ko­pø rei­kia tik pa­si­raus­ti. Juk vi­so­kiø yra. Ra­si ir nuo­tai­kà pa­tai­san­èiø. Štai by­lo­jan­tis, kad pra­si­de­dan­èiø me­tø pra­dþio­je šir­dis èiul­bës kaip vie­ver­sys, o vi­si me­tai ga­ran­tuo­ja tai­kà, dar­nà, dva­si­næ pu­siaus­vy­rà ir ra­my­bæ. Tie­sa, ki­ti ho­ros­ko­pai tei­gia, kad þmo­nës jau­sis ne­ma­lo­niai ir ne­sta­bi­liai. Vie­ni áro­di­në­ja, kad pra­si­de­dan­tys me­tai – uþ­tik­rin­to poil­sio lai­kas, ki­ti prie­šin­gai – ne­ra­mu­mø. Jei ieš­ko­te nau­jos gy­ve­na­mo­sios vie­tos, tam taip pat me­tas tin­ka­mas (ši pra­na­šys­të šiek tiek ne­ra­mi­na, nes tuoj pa­gal­vo­ji apie emig­ra­ci­jà). Ga­li­ma uþ­tik­ti ir ypaè nuo­tai­kin­gø ho­ros­ko­pø, ku­rie tei­gia su­rû­gë­liams pa­ti­kë­ti, kad ant­ro­ji bû­si­mø me­tø pu­së bus dar to­bu­les­në nei pir­mo­ji: dþiaug­si­tës, jei net ir ne­no­rë­si­te, my­lë­si­te, o gal net ir my­li­mi bû­si­te, iš­reiš­kæ sa­vo jaus­mus vi­suo­met su­lauk­si­te at­sa­ko, ki­taip ta­riant, tai die­nos, kuo­met dþiaug­si­tës gy­ve­ni­mu net ir tuo­met, jei uþ­klups ne­ma­lo­nûs ávy­kiai ar „tam­sios“ va­lan­dos. Su­ge­bë­si­te áþvelg­ti ge­ra ten, kur gë­rio be­veik në­ra. Ho­ros­ko­pø su­da­ri­në­to­jai nu­ma­no, kad ho­ros­ko­pus daþ­niau skai­to mo­te­rys, to­dël aiš­ki­na, kad sëk­mës at­þvil­giu me­tai pa­lan­kes­ni mo­te­rims, ta­èiau ir vy­riš­kos ly­ties at­sto­vai ne­liks nu­skriaus­ti, o su­pla­nuo­tos ve­dy­bos uþ­tik­rins mei­læ vi­sà li­ku­sá gy­ve­ni­mà (2012 me­tø dve­je­tai by­lo­ja, kad þmo­nës tu­ri bû­ti dvie­se). Me­tø pa­bai­go­je ims sek­tis ne­tgi po­li­ci­nin­kams, ug­nia­ge­siams, ka­riû­nams, smul­kiems ir stam­biems vers­li­nin­kams, ma­þoms ir di­de­lëms kom­pa­ni­joms. Þo­dþiu, ga­li­ma jau pra­dë­ti dþiû­gau­ti. Gai­la, kad tik be­si­šyp­san­tis þmo­gus šiais lai­kais at­ro­do kvai­lai.

Prog­no­zuok ne­prog­no­za­væs, bet 2012-ai­siais ávyks re­tas ast­ro­no­mi­nis reiš­ki­nys. Mû­sø lau­kia net trys uþ­te­mi­mai: Më­nu­lio, Ve­ne­ros (Sau­lë­je) ir Sau­lës. Sau­lës sis­te­ma iš­si­dë­lios á vie­nà li­ni­jà Paukš­èiø Ta­ko cent­re. Taip nu­tin­ka tik kas 26 tûkst. me­tø. To­dël juo­des­nës pro­gno­zës by­lo­ja, kad dau­gës sky­ry­bø, mei­lës tri­kam­piø. Þo­dþiu, 2012-ie­ji bus sëk­min­gi šiais me­tais su­kû­ru­siems šei­mas, o san­tuo­ka su­sais­ty­tiems þmo­nëms ver­të­tø su­ne­rim­ti. Ne­gai­les­tin­gi is­pa­nø moks­li­nin­kai su­grio­vë mi­tà apie mei­læ iki „gra­bo“ len­tos. Jø tei­gi­mu, šis jaus­mas gy­vuo­ja tik ket­ve­rius me­tus, o vë­liau nu­slops­ta (pa­gal Beig­be­de­rá dar ma­þiau – vos tre­jus me­tus). Ty­rë­jai sa­ko, kad rei­kia at­skir­ti mei­læ nuo sim­pa­ti­jos, sek­sua­li­nio po­trau­kio ir pri­si­ri­ši­mo. Kai jaus­mas tik uþ­gims­ta, þmo­gaus sme­ge­nys ima ga­min­ti ypa­tin­gus che­mi­nius jun­gi­nius, to­dël suak­ty­vë­ja emo­ci­jas re­gu­liuo­jan­tys cent­rai. Kol in­di­vi­do kau­ko­lë­je ver­da aist­ros, apie nie­kà, iš­sky­rus geis­mø ob­jek­tà, in­di­vi­das ne­gal­vo­ja. Ta­èiau þmo­gaus or­ga­niz­mas taip su­tver­tas, kad il­giau nei ket­ve­rius me­tus mi­në­tos che­mi­nës reak­ci­jos truk­ti ne­ga­li. Net pa­èiu ro­man­tiš­kiau­siu at­ve­ju po­zi­ty­viø emo­ci­jø re­sur­sai bai­gia­si su­lig tuo ter­mi­nu. Tad šiais me­tais ypaè at­sar­gûs tu­ri bû­ti su­si­tuo­kæ 2008-ai­siais. Tik nie­kad ne­rei­kia pra­šy­ti: „Ne­pa­lik ma­næs, aš my­liu ta­ve.“ Tik­rai pa­liks.

Kad iš­veng­tu­më­te ne­gan­dø, 2012-ai­siais pa­tar­ti­na elg­tis ryþ­tin­gai ir kar­di­na­liai – ágy­ven­din­ki­te se­niai puo­se­lë­tas sva­jo­nes. Svar­biau­sia – pa­mil­ki­te Dra­ko­nà. Þë­rë­ki­te ir bliz­gë­ki­te, kaip tik ga­li­te. Ki­birkš­èiuo­ki­te gy­ve­ni­mo dþiaugs­mu ir hu­mo­ru – nuo to la­bai pri­klau­sys, ar jums pa­vyks pa­èiup­ti sëk­mæ uþ uo­de­gos ir ne­pa­leis­ti jos vi­sus me­tus.

Ar bus pa­sau­lio pa­bai­ga? Ne­si­no­rë­tø ti­kë­ti, vis dël­to daik­tus tvar­kin­gai su­si­dë­ki­te. Esu nu­si­tei­kæs op­ti­mis­tiš­kai – ra­šy­siu to­kius pat il­gus teks­tus ir po pa­sau­lio pa­bai­gos.

Ri­èar­das JA­KU­TIS

Tvir­ti­na­ma, kad sau­sis – pa­ts van­giau­sias më­nuo. Po Ka­lë­dø ir Nau­jø­jø me­tø šven­èiø vi­si il­si­si, ne­sku­ba. Šven­èian­èiø Nau­juo­sius me­tus pa­gal se­nà­já ka­len­do­riø Šiau­liuo­se ma­þai li­kæ. Van­gûs ir orai. Po tru­pu­tá šal­ve­na, kar­tais su­bo­luo­ja rû­kas. Ra­mu. Þmo­nës ty­lûs. Pa­dis­ku­tuo­ja apie po­li­ti­kà, gal šiek tiek dau­giau – apie vis­ko bran­gi­mà, pa­si­skun­dþia pi­ni­gø sty­giu­mi ir pa­si­ta­ria, ko­kia va­liu­ta ge­riau­sia lai­ky­ti san­tau­pas.

Me­tø pra­dþios më­nuo ap­glë­bia vi­sus ra­mu­ma ir net liû­de­siu.Jau­nys­të­je ei­da­vo­me á ge­le­þin­ke­lio sto­tá pa­ly­dë­ti trau­ki­niø. Jie pra­lëk­da­vo gal kas de­šimt mi­nu­èiø. Ke­lei­vi­niai su­sto­da­vo, pre­ki­niai daþ­nai net grei­èio ne­lë­tin­da­vo. In­for­ma­to­rës apie ke­lei­vi­niø trau­ki­niø iš­vy­ki­mà skelb­da­vo su sla­viš­ku ak­cen­tu, neiš­tar­da­mos trum­pø­jø bal­siø, kà be­kal­bë­ti apie prie­gai­des. Ir ta­da, ir da­bar trau­ki­niai iš­vyks­ta, ma­no nuo­mo­ne, ádo­miu lai­ku: 9.47, 13.02, 16.28. Ko­dël ne­ga­lë­tø bû­ti 9.45, 13.00, 16.30 val? Gal no­ri­ma áro­dy­ti, kad trau­ki­niai va­þiuo­ja mi­nu­tës tiks­lu­mu? Nors me­tø pra­dþio­je, kai vis­kas da­ro­ma lë­tai ir stro­piai, toks tiks­lu­mas gal ir rei­ka­lin­gas. Šiaip jau lie­tu­viams lai­kas në­ra aiš­ki sà­vo­ka. Daþ­nai pa­pra­šo­me pa­lauk­ti ne mi­nu­tæ, bet mi­nu­të­læ. At­ro­do, tu­rë­tø bû­ti tas pa­ts. Bet pa­si­ro­do, jog mi­nu­të­lë trun­ka 5-7 mi­nu­tes, o kar­tais net il­giau. Net­gi mi­nu­të ir se­kun­dë mums daþ­nai tas pa­ts. Pap­ra­šy­mas per­skam­bin­ti uþ se­kun­dës ar per­skam­bin­ti uþ mi­nu­tës reiš­kia tà pa­tá – ir po mi­nu­tës ta­vo pa­šne­ko­vas bus dar uþim­tas, o skam­bin­ti to­kiu at­ve­ju rei­kia po 5 mi­nu­èiø. Gal ir gra­þu, kad lie­tu­viai mëgs­ta pa­slan­kø tiks­lu­mà ir ne­mëgs­ta kons­ta­tuo­ti, pa­vyz­dþiui, dvy­li­ka va­lan­dø ke­tu­rio­li­ka mi­nu­èiø, o sa­ko – maþ­daug pen­kio­li­ka po dvy­lik­tos.

Jei to­kiu me­tu ra­mu Lie­tu­vo­je, tai ási­vaiz­duo­ju, ko­kia ra­mu­ma Es­ti­jo­je. Es­tai net apie pre­kiø kai­nas bei pa­bran­gi­mà ne­kal­ba, tik stoiš­kai klau­sian­tie­siems at­sa­ko: „Pas mus fis­kas ge­rai ir la­pai ge­rai.“

Gir­dë­jau šne­kant, kad gy­ve­ni­me yra tûks­tan­tis vie­nas ma­lo­nu­mas. Ku­ris tas vie­nin­te­lis iš­skir­ti­nis? Sun­ku at­sa­ky­ti. Pa­vyz­dþiui, aš iš­skir­èiau ma­lo­nu­mà kà nors su­þi­no­ti. Tà mû­sø þin­gei­du­mà da­bar pa­ten­ki­na spaus­din­tas þo­dis, te­le­vi­zo­rius, in­ter­ne­tas. Ar da­bar dar po­pu­lia­rus skai­ty­mo ma­lo­nu­mas? Jau­nys­të­je rei­kia skai­ty­ti itin daug. Vë­liau šá ma­lo­nu­mà goš dar­bai ir kas­die­ny­bë. Pers­kai­ty­ti „Ka­rà ir tai­kà“ ar „Pra­ras­to lai­ko beieš­kant“ daþ­nai ren­gia­ma­si tol, kol ap­skri­tai at­pran­ta­ma skai­ty­ti su­dë­tin­gus teks­tus. Vis­kà uþ­go­þia nuo­ty­ki­nës, de­tek­ty­vi­nës, ero­ti­nës li­te­ra­tû­ros se­ri­jos, po­psi­niai dis­kai, TV rea­ly­bës šou, bu­ki in­ter­ne­ti­niai ko­men­ta­rai. Ne­me­luo­ki­me, kad nuo vi­so to srau­to mes at­skir­ti. Mes neats­kir­ti nuo sa­vo­jo lai­ko, nuo XXI a. pra­dþios triukš­mo ir su­maiš­ties. To­dël ra­my­bë me­tø pra­dþio­je mums tam­pa ne­tgi mie­la, kaip kar­tais mie­la ir pro­vin­ci­ja. A. J. Grei­mas yra pri­si­pa­þi­næs, kad ne vie­nà sa­vo gy­ve­ni­mo au­to­riø yra at­ra­dæs gy­ven­da­mas bû­tent Šiau­liuo­se.

Pra­si­dë­jus nau­jiems me­tams, pri­si­me­na­me praë­ju­siø ge­riau­siuo­sius. Jei apie dai­lës pa­ro­das, tai ša­lies mas­tu iš­kart iš­ski­ri Nee­mi­ja Ar­bitb­la­to pa­ro­dà sos­ti­në­je, o Šiau­liø dai­lës ga­le­ri­ja me­tus bai­gë ir­gi pui­kia pa­ro­da – Al­gi­man­to Švëgþ­dos kû­ry­ba. Iš šiau­lie­èiø dai­li­nin­kø pa­ro­dø bû­ti­nai no­ri­si pa­mi­në­ti Šiau­liø gran­dø tri­ju­lës – Eduar­do Juch­ne­vi­èiaus, Si­gi­to Pran­cui­èio, Rai­mon­do Tru­šio – kû­ry­bos pa­ro­dà „Su­kaus­ty­ti lat­rai“, vy­ku­sià „Laip­tø ga­le­ri­jo­je“. Gai­la, kad ne­tru­kus po pa­ro­dos

E. Juch­ne­vi­èius mus pa­li­ko. Toks jau tas lai­kas ir li­ki­mas.

Jei apie ki­no fil­mus, tai, ma­no gal­va, per­nai do­mi­na­vo da­nø re­þi­sie­riaus Lar­so von Trie­ro fil­mas „Me­lan­cho­li­ja“. Kaip vy­rui ne­drà­su pri­si­pa­þin­ti, kad prieš ke­le­tà me­tø þiû­rë­da­mas jo „Šo­kë­jà tam­so­je“ ver­kiau. Aiš­ku, ku­ku­rû­zø bei ko­ka­ko­lø išau­gin­tai nau­jai ho­li­vu­di­niø fil­mø þiû­ro­vø kar­tai var­gu ar „Me­lan­cho­li­ja“ pa­ti­ko. Šis fil­mas – þmo­gaus sie­los ty­ri­në­ji­mas. Jis apie þmo­nes, iš­gy­ve­nan­èius sa­vo pa­sau­lio mir­tá. „Þe­më­je ne­pa­gal­vo­ta apie ste­buk­lus“, – pri­pa­þás­ta pa­grin­di­në he­ro­jë. Bet ne­pa­sa­ky­si, kad fil­mas be vil­ties.

Ási­mi­në sce­na: ves­tu­vi­nin­kø li­mu­zi­nas sta­èiu kal­no ke­liu­ku ne­ga­li pa­kil­ti á pi­lá, ku­rio­je vyks ves­tu­viø puo­ta, tad jau­nie­siems ten­ka á sa­vo puo­tà ei­ti ba­so­mis. Jau­nie­ji pi­lá pa­sie­kia. O dar fil­me skam­ban­ti Ri­char­do Wag­ne­rio „Tris­ta­no ir Izol­dos“ mu­zi­ka (ne vel­tui mu­zi­ko­lo­gas Vy­tau­tas Ge­ru­lai­tis sa­vo „pa­šne­ko­vu“ pa­si­rin­ko bû­tent šá kom­po­zi­to­riø).

Sun­kiau­sia su pa­ti­ku­sia kny­ga. Da­bar net þo­dis „be­stse­le­ris“ nie­ko ne­bea­pi­bû­di­na, to­dël ne­si­ren­ku pa­èiø po­pu­lia­riau­siø lei­di­niø, o ap­si­sto­ti no­riu ties Hen­ri J. m. Nou­we­no kny­gà „Lau­kian­tys Të­vo na­mai: apie sû­naus pa­lai­dû­no su­grá­þi­mà“ (iš ang­lø kal­bos ver­të Jo­lan­ta Jo­ny­nai­të-Kai­rie­në. Vil­nius, Ka­ta­li­kø pa­sau­lio lei­di­niai, 2011 m.). Kny­gos vir­še­ly­je Remb­ran­to pa­veiks­las „Sû­naus pa­lai­dû­no su­grá­þi­mas“, o nag­ri­në­ja­ma jo­je Evan­ge­li­jos pa­gal Lu­kà iš­trau­ka apie sû­nø pa­lai­dû­nà. Ano­ta­ci­jo­je sa­ko­ma, kad au­to­rius tet­rokš­ta vie­no – kiek­vie­nam pa­dë­ti at­ras­ti sa­vo as­me­ni­nes sà­sa­jas tarp áþy­mio­jo bib­li­nio pa­ly­gi­ni­mo ir sa­vo pa­èiø gy­ve­ni­mo. Au­to­riui pa­vyks­ta, be to, jis ska­ti­na vi­sus šá pa­sa­ko­ji­mà apie sû­nø pa­lai­dû­nà pa­vers­ti pa­èia es­min­giau­sia sa­vo sie­los is­to­ri­ja.

Màs­ty­da­mas apie šià kny­gà pri­si­mi­niau, kad ir aš mëgs­tu teo­lo­gø pa­klaus­ti, ku­ri Šven­to­jo Raš­to vie­ta jiems la­biau­siai ási­min­ti­na. Dau­gu­ma at­sa­ko dip­lo­ma­tiš­kai, jog vi­sas Švent­raš­tis reikš­min­gas, kai kas iš­ski­ria Kal­no pa­moks­là, kur Jë­zus var­di­ja pa­lai­min­tuo­sius, kai kas – kaþ­ku­rá iš Jë­zaus ste­buk­lø, kai kas – to­ká, at­ro­do, ne­reikš­min­gà epi­zo­dà – Jë­zaus su­si­ti­ki­mà su mo­ki­niais ke­ly­je á Emau­so mies­te­lá... Bet ne vie­nas pri­pa­þás­ta, kad pa­ti ási­min­ti­niau­sia Šven­to­jo Raš­to is­to­ri­ja – pa­sa­ko­ji­mas apie sû­nø pa­lai­dû­nà.

Gar­bin­gas so­die­tis tu­rë­jo du sû­nus, ku­rie vie­nas nuo ki­to sky­rë­si kaip die­na nuo nak­ties – vie­nà vi­lio­jo leng­va­bû­diš­kas gy­ve­ni­mas, o ki­tas iš­si­sky­rë su­telk­tu rim­tu­mu. Kai pir­ma­sis pa­sië­më sa­vo da­lá ir iš­ke­lia­vo á pa­sau­lá, ant­ra­sis li­ko na­muo­se ir dar­ba­vo­si ûky­je. Kol pir­ma­sis nie­ko ge­riau ne­ra­do, kaip ke­liau­ti iš vie­tos á vie­tà, ulio­ti ir švais­ty­ti iš na­mø pa­siim­tà tur­tà, ant­ra­sis stro­piai ir tvar­kin­gai rû­pi­no­si ûkiu. Kai pa­spru­kë­lis ir pa­kly­dë­lis sû­nus iš­švais­të iš na­mø pa­siim­tà sa­vo tur­to da­lá ir ne­be­tu­rë­jo kur glaus­tis ir kuo mis­ti, grá­þo na­mo. Kai jis, jau lai­ky­tas pra­ras­tu, ap­dris­kæs ir iš­se­kæs vie­nà va­ka­rà stai­ga pa­si­ro­dë – tar­si iš nu­mi­ru­siø­jø pri­si­kë­lë, jam vi­si lyg pa­mi­šæ puo­lë ro­dy­ti mei­læ. Ga­li­ma ma­ny­ti, kad të­vas kas­dien lip­da­vo prie na­mø ant kal­ne­lio, jei­gu toks ten bu­vo, ir þiû­rë­da­vo, ar ne­pa­si­ro­dys gráþ­tan­tis sû­nus. Vil­tis jo në die­nos neap­lei­do.

Da­bar dau­ge­lis sû­naus pa­lai­dû­no pa­vyz­dþiu ban­do pa­si­nau­do­ti, ypaè tie, ku­rie nu­si­kal­to. Jie sa­ko, kad Die­vas, kaip sû­naus pa­lai­dû­no at­ve­ju të­vas, vi­siems at­lei­dþia. Taip, ta­èiau rei­ka­lin­ga at­gai­la. Pri­si­min­ki­me, kad grá­þæs sû­nus nuo­šir­dþiai gai­lë­jo­si, su­klu­po prie­šais të­và, o pir­mie­ji jo þo­dþiai bu­vo: „Të­ve, nu­si­dë­jau dan­gui ir tau.“

Šio­je is­to­ri­jo­je ryš­ki ir ant­ro­jo sû­naus li­ni­ja. Jis mie­lai bû­tø no­rë­jæs at­si­dur­ti to­kio di­de­lio dþiaugs­mo, su­tin­kant jo bro­lá, cent­re. To­dël bû­tent jis tarp vi­suo­ti­nio links­mu­mo ir dþiaugs­mo li­ko blo­gai nu­si­tei­kæs ir pyk­te­lë­jæs. Kas at­si­ti­ko vi­siems ki­tiems to ávy­kio da­ly­viams ir liu­di­nin­kams – ne­þi­no­me. Šven­ta­sis Raš­tas to ne­mi­ni. Be abe­jo, jie vi­si se­niai mi­rë. Uþ­tat tas ne­pa­ten­kin­ta­sis, sa­ko, dar gy­ve­na. Pri­si­min­ki­te, juk jis bu­vo uþ­su­kæs pas jus mur­më­da­mas ir bam­bë­da­mas apie di­dþiu­læ ne­tei­sy­bæ, apie tai, kad jis ne lai­ku gi­më ir at­si­dû­rë ne to­je vie­to­je.

Išë­ju­si iš so­vie­ti­nio la­ge­rio, tau­tos sa­vi­mo­në pa­ty­rë kri­zæ. At­ro­do, tuš­ti ra­gi­ni­mai svars­ty­ti, ar tin­ka da­bar mums J. Ba­sa­na­vi­èiaus idea­lai, ar tin­ka orien­tuo­tis á Þal­gi­rio mû­šá, ar á Lie­tu­vos Di­dþià­jà Ku­ni­gaikš­tys­tæ. Iš tik­rø­jø rei­kë­tø ge­ro­kai pa­pras­tes­niø ra­gi­ni­mø – gerb­ti sa­vo šei­mà, sa­vo gim­tà­sias apy­lin­kes ir di­dþiuo­tis tuo, kas esi. Nus­te­bau su­þi­no­jæs, kad mo­ky­to­jui áë­jus á kla­sæ, mo­ki­niai ne­beat­sis­to­ja. Ne­jau tai tie­sa?

Kuo da­bar mû­sø ša­lis ga­li pa­si­gir­ti? At­ro­do, kad fil­mo apie Þal­gi­rio mû­šá taip ir ne­su­kur­si­me, bet nu­fil­ma­vo­me nau­jà Ta­do Blin­dos ver­si­jà. Ko­kio­mis te­mo­mis lie­tu­viø kû­rë­jai ban­do šo­ki­ruo­ti, nes kny­ga apie sû­nø pa­lai­dû­nà skai­ty­to­jà ne­la­bai pa­trauk­si. Fan­ta­zi­jos tie kû­rë­jai, at­ro­do, tu­ri. Štai be­veik vi­si is­to­ri­niø ro­ma­nø au­to­riai skai­ty­to­jus tu­rë­tø áspë­ti: „Vi­si ap­ra­šo­mi ávy­kiai ir per­so­na­þai yra iš­gal­vo­ti. Bet koks pa­na­šu­mas á konk­re­èius as­me­nis ar ávy­kius yra vi­siš­kas at­si­tik­ti­nu­mas.“ Ga­li­ma spë­ti, kad da­bar pir­miau­sia mû­sø kû­rë­jai rink­tø­si pe­do­fi­li­jos te­mà. Anks­èiau, kai tu­rë­jo­me tà vie­nà bu­din­tá pe­do­fi­là, be­rods Èe­ka­na­vi­èiø, ar ko­kia ten jo pa­var­dë, pe­do­fi­li­jos te­ma gal ne­bû­tø to­kia pa­trauk­li, bet da­bar vis­kas ki­taip. Ko­kios dar te­mos? Gë­jai? Smur­tas šei­mo­je, so­cia­li­nis prie­ka­bia­vi­mas dar­be? Te­ro­riz­mas? Nors vie­na te­ma, ku­ri, ti­kë­ti­na, ypaè su­do­min­tø skai­ty­to­jus, yra her­maf­ro­diz­mas! Mû­sø me­di­kai sa­ko, kad Lie­tu­vos þe­me­lë da­bar ne­šio­ja apie 1500 her­maf­ro­di­tø. Su­si­da­ry­tø ne­di­de­lis mies­tu­kas. Pa­vyz­dþiui, ro­ma­nas ga­lë­tø bû­ti ga­na sto­ras. Pra­dë­ti bû­tø ga­li­ma nuo grai­kø, ku­rie sa­vo mi­tuo­se ap­ra­šë tur­bût vi­sas áma­no­mas þmo­gaus sie­los ir kû­no mu­ta­ci­jas. Her­mio ir Af­ro­di­tës sû­ne­lis, gra­þuo­lis ber­niu­kas, kar­tà mau­dë­si upë­je. Na­ja­dë Sal­ma­ki­dë, vos tik já iš­vy­do, šo­ko á van­de­ná ir ëmë vi­saip ne­gra­þiai prie­ka­biau­ti. Jiems be­si­gru­miant šio­ji nim­fo­ma­në mel­dë die­vus, kad nie­kas jø neišs­kir­tø. Die­vai no­rà pa­ten­ki­no ir kû­nai su­si­lie­jo á vie­nà. Taip uþ­gi­më bû­ty­bë, tu­rin­ti vy­ro ir mo­ters dau­gi­ni­mo­si or­ga­nus. Po to­kios áþan­gos de­rë­tø priei­ti prie to, kaip her­maf­ro­di­tai gy­ve­na ir jau­èia­si, pa­vyz­dþiui, Nau­jo­jo­je Ak­me­në­je. Nors ti­kë­ti­na, kad šio mies­te­lio gy­ven­to­jas, gat­vë­je uþ­klaus­tas, ar pa­þás­ta ko­ká nors her­maf­ro­di­tà, nu­steb­tø: „O kas tas yr?“

Þi­no­mas ame­ri­kie­èiø ra­šy­to­jas ir þur­na­lis­tas Tho­mas Wolfe’as iš­rin­ko pa­èias gar­siau­sias vi­sø lai­kø kny­gas. Jo de­šim­tu­kas toks: Le­vo Tols­to­jaus „Ana Ka­re­ni­na“, Gustave’o Flaubert’o „Ma­dam Bo­va­ri“, Le­vo Tols­to­jaus „Ka­ras ir tai­ka“, Vla­di­mi­ro Na­bo­ko­vo „Lo­li­ta“, Mar­ko Twai­no „To­mo So­je­rio ir Hekl­be­rio Fi­no nuo­ty­kiai“, Wil­lia­mo Shakespeare’o „Ham­le­tas“, Fran­cio Scot­to Fitz­ge­ral­do „Di­dy­sis Gets­bis“, Mar­ce­lio Prous­to „Pra­ras­to lai­ko beieš­kant“, An­to­no Èe­cho­vo ap­sa­ky­mai, George’o Elio­to „Midd­le­march (pro­vin­ci­jos mies­te­lis)“. Kà ga­liu pa­sa­ky­ti? Kiek­vie­nas ga­li su­si­da­ry­ti sa­vo ge­riau­siø­jø de­šim­tu­kus. O Tho­mo Wolfe‘o de­šim­tu­kas man net la­bai pa­tin­ka. Tie­sa, ke­lios èia mi­ni­mos kny­gos gu­li aukš­èiau­sio­se ma­no kny­gø spin­tos len­ty­no­se, tad no­rint jas pa­siek­ti rei­kia ko­pe­të­liø ar bent kë­du­tës. Ne­pa­sie­ki ir ne­nu­si­ke­li. Rei­kës per­kel­ti þe­miau.

Ási­jun­giu pir­mà pa­puo­lu­sá te­le­vi­zi­jos ka­na­là. Dai­nuo­ja Na­ta­li­ja Bun­kë, jà kei­èia Mia, In­ga Va­lins­kie­në, Ta­ra­so­vai, Ed­mun­das Ku­èins­kas, Vy­tau­tas Šus­taus­kas, Þil­vi­nas Þva­gu­lis... Ájun­giu ki­tà ka­na­là. Vël tie pa­tys dai­ni­nin­kai, tik ki­ta ei­lës tvar­ka. Dar kar­tà per­jun­giu ka­na­là. Ir vël tie pa­tys, tik prie jø pri­si­jun­gæs Sta­sys Po­vi­lai­tis, gir­di, „lie­tu­viš­ka­sis Si­nat­ra“. Vël imu pul­te­lá. Gal šis kar­tas ne­me­luos. Jun­giu. Ek­ra­ne vi­si kar­tu: Bun­kë, Mia, Va­lins­kie­në, Ta­ra­so­vai, Ku­èins­kas, Šus­taus­kas, Þva­gu­lis, Po­vi­lai­tis. Ir dar man vi­si pirš­tu iš ek­ra­no grû­mo­ja:

- Tu mums pa­jun­gi­në­si ka­na­lus!

Ri­èar­das JA­KU­TIS

Ma­no vai­kys­tës me­tais pa­èiu di­dþiau­siu ste­buk­lu pra­si­dë­da­vo sau­sio më­nuo. Vi­sas šven­ti­mas tuo­met bu­vo su­kon­cent­ruo­tas ne á Ka­lë­das, o tik á Nau­juo­sius me­tus, to­dël mes, vi­si to me­to vai­kai, tiks­liai þi­no­jo­me, kad jei sau­sio pir­mà­jà at­si­kel­si anks­èiau uþ ki­tus, po eg­lu­te ra­si do­va­nà. Tai­gi sau­sis pra­si­dë­da­vo šven­tiš­kai. Da­bar šis më­nuo vi­siš­kai iš­si­kvë­pæs, nes vi­sos do­va­nos átei­kia­mos gruo­dá, sau­siui nie­ko ne­be­pa­lie­kant. Pas­ta­ra­sis tam­pa pa­èiu van­giau­siu më­ne­siu. Po Ka­lë­dø ir Nau­jø­jø me­tø šven­èiø vi­si il­si­si, ne­sku­ba.

Skai­ty­da­mas pro­tin­gø þmo­niø teks­tus – nuo se­no­vës Grai­ki­jos fi­lo­so­fø iki mû­sø poe­tø – ne kar­tà uþ­ti­kau hi­po­te­zæ: 100 pro­cen­tø þmo­gus bû­na lais­vas tik du kar­tus – vyk­da­mas á dvi di­dþià­sias ke­lio­nes, t. y. per­si­kel­da­mas iš ano pa­sau­lio á ši­tà ir iš ši­to á anà. Ta­èiau, lai­më, tarp šiø dvie­jø di­dþiø ávy­kiø mû­sø gy­ve­ni­me pa­si­tai­ko ir ma­þes­niø, „pa­pras­tes­niø“ ste­buk­lø, ku­riø ne­pap­ras­tu­mas lyg by­lo­ja apie kai kà di­des­ná uþ juos pa­èius.Man tie ma­þie­ji ste­buk­lai – tai šven­tës. Šio­mis die­no­mis tû­las tie­siai švie­siai pa­sa­kys, kad ki­tos šven­tës – Ve­ly­kos, iki ku­riø nie­ko ypa­tin­go në­ra. Ir la­bai klys, juo­lab kad šian­dien Tri­jø ka­ra­liø šven­të, ku­ri pra­tæ­sia ir ápras­mi­na Ka­lë­das, nes Kas­pa­ras, Mel­chio­ras ir Bal­ta­za­ras, trys iš­min­èiai, pa­gal dan­gaus kû­nø ju­dë­ji­mà at­se­kæ su­þi­bu­sià þvaigþ­dæ ir þi­no­da­mi pra­na­šys­tes, kad to­kio švie­su­lio pa­si­ro­dy­mas su­taps su At­pir­kë­jo atë­ji­mu á þe­mæ, at­sku­ba jo ap­lan­ky­ti. Kai ant bu­to du­rø pa­ma­tai uþ­ra­šy­tas tris rai­des KMB (Kas­pa­ras, Mel­chio­ras, Bal­ta­za­ras), api­ma šil­tas jaus­mas – èia gy­ve­na ge­ri þmo­nës, nes blo­gø Trys ka­ra­liai ne­lan­ky­tø.Kaþ­ko­dël dar vis ne­šven­èia­me (ar­ba šven­èia­me la­bai kuk­liai) ki­nø Nau­jø­jø me­tø. Ki­ni­jos gat­vë­se ir vie­šo­se vie­to­se tà die­nà šo­ka­mas dra­ko­nø ir liû­tø šo­kis – ap­si­vil­kus auk­su þë­rin­èius šiuos þvë­ris imi­tuo­jan­èius dra­bu­þius, áþie­bia­mi ir á dan­gø lei­dþia­mi po­pie­ri­niai þi­bin­tai. Vos ne He­lo­vi­nas, ir jei­gu pa­sta­ra­sis pas mus pri­gi­jo, tai net keis­ta, kad nea­ti­dun­da ki­nø Nau­jø­jø me­tø links­my­bës. Šie­met ši šven­të – sau­sio 23-ià­jà. Ki­nø Nau­jie­ji me­tai šven­èia­mi su­lau­kus ant­ro­sios më­nu­lio jau­na­ties po þie­mos sau­lëg­rá­þos.

Kai kas jau pra­de­da švæs­ti ame­ri­kie­tiš­kà­jà Švil­pi­ko die­nà – va­sa­rio 2-àjà. Tai die­na, kai švil­pi­kas iš­len­da iš sa­vo ur­vo po il­go þie­mos mie­go, kad pa­si­þiû­rë­tø á sa­vo še­šë­lá. Jei­gu jis já pa­ma­to, tai reiš­kia, kad bus dar še­šios sa­vai­tës blo­go oro, ir len­da at­gal á ur­và. Jei die­na bû­na de­be­suo­ta, tai­gi be še­šë­lio, jis tai su­pran­ta kaip pa­va­sa­rio þenk­là ir lie­ka iš­lin­dæs iš ur­vo.

Ge­rai, kad ne­be­rei­kia agi­tuo­ti švæs­ti Ási­my­lë­jë­liø die­nos va­sa­rio 14-àjà. III am­þiu­je im­pe­ra­to­rius Klau­di­jus II átrau­kë Ro­mà á vir­ti­næ ka­rø. Rei­kë­jo daug ka­rei­viø ir bu­vo ma­no­ma, kad jei vy­rai ne­bus su­si­tuo­kæ, tai mie­liau tar­naus im­pe­ra­to­riaus ka­riuo­me­në­je ir drà­siau kau­sis. Þiau­ru­sis im­pe­ra­to­rius net ëmë draus­ti san­tuo­kas. Ta­èiau vys­ku­pas Va­len­ti­nas vis tiek tuo­kë ási­my­lë­jë­lius ir uþ tai bu­vo nu­teis­tas mir­ti. Po mir­ties jis bu­vo pa­skelb­tas šven­tuo­ju. Šv. Va­len­ti­nas ko­vo­jo uþ ty­rà, skais­èià mei­læ. TV lai­do­je „Klau­si­më­lis“ kaþ­kas net at­sa­kë, kad jis su­tuo­kæs Ro­meo ir Dþiul­je­tà. Da­bar dau­ge­lis  svars­to, ar rei­kia tà die­nà švæs­ti, o jei rei­kia, tai ko­dël? Re­li­gi­jo­ty­ri­nin­kas Gin­ta­ras Be­res­ne­vi­èius pa­ste­bë­jo, kad dar ne­si­my­lin­tys, šià šven­tæ švæs­da­mi, ap­si­me­ta, kad jau my­li­si, nors vi­so la­bo ge­ria ir gar­siai bei šlykš­èiai kei­kia­si; jau ne­be­si­my­lin­tys ap­si­me­ta, kad dar my­li­si, vaikš­to gat­vë­mis su šir­de­lë­mis ant at­la­pø ar skruos­tø ir to­dël so­li­dûs pa­gy­ve­næ þmo­nës at­ro­do la­bai kvai­lai. Kaip da­bar dan­gu­je jau­èia­si šis šven­ta­sis, ma­ty­da­mas, kad jo die­na taip šven­èia­ma? Gal sle­pia­si kur nors dan­gaus kam­pu­ty­je ir liû­di? Bi­jo sa­vo ko­le­goms šven­tie­siems pa­si­ro­dy­ti, nes šie ims ir uþ­ba­dys já pirš­tais, kad ne­be­li­kæ, de­ja, tos mei­lës, uþ ku­rià jis ko­vo­jo ir šven­tuo­ju ta­po. Lie­tu­vo­je Šv. Va­len­ti­no die­na pra­dë­ta švæs­ti 1990-ai­siais, nors mei­lei skir­ta šven­të bu­vo ir se­no­jo­je Lie­tu­vo­je – dei­vës Mil­dos die­na ge­gu­þës 13-àjà. Tie­sà sa­kant, mei­lei vi­sos die­nos tin­ka­mos. Ar ga­li­ma ti­kë­ti mo­te­ri­mis ir vy­rais, ku­rie tvir­ti­na, kad nie­kad ne­ga­li su­si­ras­ti par­tne­rio šei­my­ni­niam gy­ve­ni­mui? Kaþ­kur gre­ta vaikš­to tas þmo­gus, su ku­riuo ga­lë­tu­më­te bû­ti lai­min­gi, bet jûs á já ne­krei­pia­te dë­me­sio, nes ma­no­te, kad su­tik­si­te gra­þes­ná. Jûs ti­ki­te, kad „á tur­gø“ at­veš ge­res­niø pre­kiø, bet kiek jø beat­veþ­tø, vi­sa­da ap­niks dve­jo­nës, kad ir tos në­ra ge­riau­sios. Taip nie­ko ir ne­su­ra­si­me.

Va­sa­rio 16-oji (Lie­tu­vos vals­ty­bës at­kû­ri­mo die­na) ir ko­vo 11-oji (Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bës at­kû­ri­mo die­na) – sun­kiau­sios šven­tës. Vis dar neap­sisp­ren­dþia­me, kaip šias die­nas švæs­ti, te­le­vi­zi­jos nie­kaip ne­su­si­gau­do, ko­kias lai­das to­mis die­no­mis ro­dy­ti – liûd­nas ar links­mas. Tau­tos šven­èiø api­bû­di­ni­muo­se pa­ra­šy­ta, kad jos ug­do vals­ty­bës gy­ven­to­jø pi­lie­tiš­ku­mà ir vie­ny­bæ. „Ar pas mus ir­gi ši­taip?“ – re­to­ri­nis klau­si­mas. Keis­ta, kad jei svei­ki­ni­mo at­vi­ru­kø su Va­len­ti­no ir Mo­ters die­na ma­èiau, tai su Lie­tu­vos vals­ty­bës at­kû­ri­mo ir ne­prik­lau­so­my­bës at­kû­ri­mo die­no­mis to­kiø re­gë­ti ne­te­ko. Ma­no gal­va, šio­mis die­no­mis tik­tø ap­lan­ky­ti se­nus þmo­nes, pa­bend­rau­ti šei­mo­je.

Vis dar ne­þi­no­me, švæs­ti ar ne­švæs­ti Mo­ters die­nos ko­vo 8-àjà. Bet juk aiš­ku, kad mo­te­rims nie­ka­da ne­bus dë­me­sio ir gë­liø per daug. Dþiu­gu, kad ko­vo 8-oji vël tam­pa to­kia kaip ir bu­vu­si – gráþ­ta ko­lek­ty­vi­nës šven­tës tra­di­ci­jos, kai mo­te­rys ti­ki­si dë­me­sio ne tik iš sa­vo my­li­mø­jø, bet ir ási­þei­dþia, jei pa­svei­kin­ti pa­mirš­ta ku­ris nors iš bend­ra­dar­biø. Tad rei­kia ti­kë­tis, kad šiais me­tais ko­vo 8-àjà dau­ge­ly­je mû­sø mies­to ámo­niø ir ástai­gø vy­rai ner­sis iš kai­lio, kad tik jø bend­ra­dar­bës šyp­so­tø­si – vai­šins jas ka­va ir sal­du­my­nais, links­mins mu­zi­ka, ateis á dar­bà pa­si­puo­šæ, kad mo­te­rims bû­tø kur akis pa­ga­ny­ti. Tie­sa, ne­pai­sant to, pre­ten­zi­jø vy­rams mo­te­rys vis tiek ne­slëps: „Jei tik kar­tà per me­tus pa­svei­ki­na – mums ma­þai!“

Vie­no­je an­ke­to­je pa­ste­bë­jau, kad mo­te­rys, pa­si­sa­kan­èios prieš ko­vo 8-osios šven­ti­mà, vis tiek skil­ty­je apie do­va­nas iš­var­di­ja, ko­kiø do­va­nø tà die­nà lauk­tø. Tie­sa, bent man neo­ri­gi­na­lu pa­si­ro­dë, kad no­ri­mø do­va­nø sà­ra­še dau­giau nei treè­da­lis res­pon­den­èiø pa­si­rin­ko kos­me­ti­kà ir par­fu­me­ri­jà. To­liau nor­ma­liau – ant­ro­je la­biau­siai pa­gei­dau­ja­mø do­va­nø sà­ra­šo vie­to­je at­si­dû­rë ro­man­tiš­ka va­ka­rie­në.

Kal­ban­tys ar ra­šan­tys apie mo­te­ris vy­rai tu­ri bû­ti la­bai at­sar­gûs, kont­ro­liuo­ti kiek­vie­nà sa­vo þo­dá. Tie­sa, no­ri ne­no­ri, at­sar­gûs ir­gi su­klys. Toks jau gy­ve­ni­mo dës­nis – mo­te­ris pa­þin­ti sun­ku. Jos në­ra kvai­los – vi­sa­da at­pa­þás­ta vy­rà, ku­ris no­ri tik per­mie­go­ti. Vy­rai pei­kia þmo­nas, jog šios nie­ko ne­da­ro, kad neat­si­bos­tø, pra­ran­da ge­bë­ji­mà bû­ti gei­dþia­mos, nors pa­tys tam­pa tar­tum bal­das na­muo­se. Neiš­ti­ki­mi par­tne­riams, be abe­jo, bû­na ir vy­rai, ir mo­te­rys. Mo­te­rø nuo­mo­ne, vy­rai trum­pa­lai­kius mei­lës nuo­ty­kius pa­ti­ria daþ­niau ne­gu jos, tik tuo ne­si­gi­ria. Mei­lës nuo­ty­kiais ban­do pa­si­di­dþiuo­ti tik komp­lek­suo­ti vy­rai, ta­èiau ne­slëp­da­mi mei­lu­þiø var­dø ga­lu­ti­nai su­si­ga­di­na sa­vo ávaiz­dá. Be to, jei­gu bent kà nors blo­go vy­ras pa­sa­kys apie bu­vu­sià sa­vo mo­te­rá, já gir­din­èioms taps aiš­ku, kad tà pa­tá jis ga­li pa­sa­ky­ti ir apie jas, jei nau­jie­ji san­ty­kiai nu­trûks. Vy­rai, nie­kad ne­sa­ky­ki­te mo­te­riai: „Gry­baus­kai­të“, „Ku­bi­lius“, „Sod­ra“, „mo­kes­èiai“, „Sei­mas“, „pen­si­nin­kai“, „nu kaip?“ Nors kal­bë­da­mas apie mo­ters vie­tà pa­sau­ly­je, ne vie­nas vy­ras lin­kæs pri­tar­ti im­pe­ra­to­riaus Vil­hel­mo II „trims K“: „Kin­der, Küche, Kir­che“, tai yra „vai­kai, vir­tu­vë, baþ­ny­èia“.

Ko­vo 4-àjà Lie­tu­vos glo­bë­jo Šv. Ka­zi­mie­ro die­na. Šv. Ka­zi­mie­ras (1458-1484) bu­vo Len­ki­jos prin­cas, tre­èia­sis Len­ki­jos ka­ra­liaus Ka­zi­mie­ro IV sû­nus. Kai prin­cui bu­vo try­li­ka, të­vas já, ly­di­mà di­de­lës ka­riø ar­mi­jos, iš­siun­të á Veng­ri­jà, nes veng­rø di­duo­me­në pa­gei­da­vo, kad Ka­zi­mie­ras uþim­tø jø ka­ra­liaus vie­tà. Jis gy­ve­no vien­gun­giš­kà, die­vo­bai­min­gà, as­ke­tiš­kà gy­ve­ni­mà ir mi­rë su­lau­kæs 26 me­tø nuo tu­ber­ku­lio­zës, pa­lai­do­tas Vil­niu­je. Apie já ne­tru­kus pra­dë­jo sklis­ti ste­buk­lin­gi pa­sa­ko­ji­mai, gan­dai, kad jis gy­dàs ser­gan­èiuo­sius ne­pa­gy­do­mo­mis li­go­mis. Tie­sa, Šv. Ka­zi­mie­ro die­na da­bar bû­tø ma­þai þi­no­ma, jei ne Ka­ziu­ko mu­gë.

Yra ir sa­vo­tiš­kø šven­èiø, pa­vyz­dþiui, sau­sio 26-oji – Mui­ti­nin­kø die­na. Apie mui­ti­nin­kus, ma­no gal­va, ge­riau­siai by­lo­ja toks fak­tas: kol dar bu­vo sie­na tarp Lie­tu­vos ir Len­ki­jos, Laz­di­jø gy­ven­to­jai kas më­ne­sá par­duo­tu­vë­se iš­leis­da­vo 2000 li­tø, o, pa­vyz­dþiu, Jo­na­vos – 800.

Va­sa­rio 11-oji – Li­go­niø die­na. Keis­ta – ne­jau švæ­si ir links­min­sies, jei esi li­go­nis? O ir kaip svei­kin­ti li­go­nius – svei­ki­nu, kad ser­gi? Ko­vo 14-oji die­na yra π (pi) šven­të. Ši die­na taip va­di­na­ma, nes ma­te­ma­ti­ko­je π reikš­më ly­gi 3,14 (suap­va­lin­ta iki dvie­jø skait­me­nø po kab­le­lio). Skai­èius π reiš­kia ap­skri­ti­mo il­gio ir skers­mens san­ty­ká. Ávai­riø ša­liø mo­kyk­lo­se šià die­nà ren­gia­mi ma­te­ma­ti­kø va­ka­rë­liai. Ypaè kvie­èia­ma švæs­ti 1 val. 59 min. dël to­li­mes­niø skai­èiø po kab­le­lio – 3,14159. Be­je, 1879 m. ko­vo 14 d. gi­më ir gar­sus moks­li­nin­kas Al­ber­tas Einš­tei­nas. Ko­vo 21 d. dau­ge­ly­je Eu­ro­pos ša­liø mi­ni­ma Tarp­tau­ti­në mie­go die­na. Bent aš ma­ny­èiau, kad to­kià die­nà ver­të­tø mi­në­ti, pa­vyz­dþiui, lapk­ri­èio më­ne­sá, o ne pra­si­dë­jus pa­va­sa­riui, kai die­nos spar­èiai il­gë­ja, sau­lë vis daþ­niau ir il­giau dþiu­gi­na. Daug aiš­kiau, kai su­þi­nai, kad šià die­nà re­mia far­ma­ci­jos bend­ro­vë „Sa­no­fi-Synt­he­la­bo“ – šiuo­lai­ki­niø mig­do­mø­jø pre­pa­ra­tø ga­my­bos ly­de­rë pa­sau­ly­je. Ko­vo 22-oji – Van­dens die­na. Apie mi­li­jar­dà þmo­niø pa­sau­ly­je ne­tu­ri tie­sio­gi­nio prië­ji­mo prie van­dens, o apie 2,6 mi­li­jar­do – pa­pras­èiau­siø sa­ni­ta­ri­niø sà­ly­gø, o mes tik bur­ba­me – van­duo brangs­ta.

Ir tik da­bar priar­të­si­me prie Ve­ly­kø. Štai koks ke­lias, o sa­kë­te, kad Ka­lë­dos, Nau­jie­ji ir iš­kart Ve­ly­kos. Ve­ly­kos šven­èia­mos pir­mà­já sek­ma­die­ná po pir­mo­sios pa­va­sa­ri­nës (ko­vo 21 d.) më­nu­lio pil­na­ties. Šie­met jos ba­lan­dþio 8 d.

Kai kas ga­li pa­si­gin­èy­ti, jog no­ri­me per­ne­lyg daug šven­èiø. Su­tin­ku, kad nuo jø ga­li­ma pa­varg­ti. Bet ga­li­ma ir pail­së­ti.

Ko­dël da­bar nei iš šio, nei iš to mie­þi­në ko­šë, kai pre­ky­bos cent­rai pil­ni vi­so­kiø bliz­gu­èiø, pra­šmat­ny­biø ir ku­li­na­ri­niø kny­gø, pa­ta­rian­èiø, kaip iš­si­vir­ti, iš­si­kep­ti, pa­si­ruoš­ti uþ­jû­rio ska­nës­tø, ku­riø pa­va­di­ni­mai skam­ba ámant­riai lyg bur­ta­þo­dþiai?

Oi, ger­bia­mie­ji, ne­si­pur­ty­ki­te, mie­þi­nei ko­šei pa­tei­sin­ti yra net ke­le­tas prie­þas­èiø. Pir­ma – kruo­pas val­gy­ti svei­ka. At­si­me­na­te mi­ty­bos pi­ra­mi­dæ? Jos pa­grin­das – kruo­pos! Ver­tin­giau­sios yra tos, nuo ku­riø ne­nuš­li­fuo­tos luo­be­lës su vi­so­mis gë­ry­bë­mis. Mie­þio grû­das tie­siog su­skal­dy­tas ir pa­tiek­tas su vi­sa làs­te­lie­na bei mi­ne­ra­li­në­mis me­dþia­go­mis: mag­niu, fos­fo­ru, ka­liu, kal­ciu. Ne vel­tui jos va­di­na­mos mi­ty­bos lo­biu. Per­li­nës kruo­pos taip pat ga­mi­na­mos iš mie­þiø, ta­èiau šiuo at­ve­ju grû­do pa­vir­šius yra nu­šli­fuo­tas. Jo­se šiek tiek ma­þiau mi­ne­ra­li­niø me­dþia­gø, ge­ro­kai ma­þiau làs­te­lie­nos. Ge­ro­kai il­ges­nis ir vi­ri­mo lai­kas. O làs­te­lie­na ge­ra tuo, kad „nei­na á kû­nà“ – pra­èiuo­þia mû­sø or­ga­niz­mu kaip švei­èia­mie­ji mil­te­liai, bent šiek tiek ap­kuop­da­mi mus iš vi­daus.

Ki­tas svar­bus da­ly­kas – mie­þi­nës kruo­pos yra pi­gios. Kaip jums šis mo­ty­vas? Ak­tua­lus? Kaþ­ku­rá va­ka­rà ne­ty­èia nu­klau­siau per te­le­vi­zo­riø dis­ku­si­jà – kaip þmo­nës iš­gy­ve­na iš mi­ni­ma­lios al­gos, jei ji ma­þes­në uþ skur­do ri­bà? Bu­vo ten ke­lios „kal­ban­èios gal­vos“, ku­riø nuo­mo­ne, þmo­nës tik ap­si­me­ta ne­pa­si­tu­rin­èiais, kad gau­tø pa­šal­pø, o iš tie­sø vi­si kà nors slap­ta dir­ba ir slap­ta uþ­dir­ba. Ak, po­nai iš þë­rin­èio Vil­niaus, pa­sa­ky­èiau aš jums, bet ne­tu­riu ápro­èio gin­èy­tis su te­le­vi­zo­riu­mi. Ir ap­skri­tai da­bar aš apie mie­þi­nes kruo­pas ra­šau, o ne „svie­tà ly­gi­nu“.

Tre­èia – mie­þi­nës kruo­pos yra ska­nios! O tai svar­biau­sia.

Kruo­pos iš­ver­da grei­tai. Jos ga­lë­tø „pri­nok­ti“ net uþ­pil­tos ver­dan­èiu van­de­niu, jei puo­das ge­rai iš­lai­ky­tø ši­lu­mà, pa­vyz­dþiui, su­vy­nio­tas á ant­klo­dæ ar ádë­tas á se­no­viš­kos kros­nies or­kai­tæ. Aš ne­vy­nio­ju puo­do á pa­ta­lus, o su­bë­ru­si kruo­pas á pa­sû­dy­tà ver­dan­tá van­de­ná lei­dþiu ke­le­tà mi­nu­èiø pa­vir­ti ant ne­di­de­lës ug­nies, kol jos su­ge­ria van­de­ná, o pa­skui bent 10 mi­nu­èiø dar nea­ti­den­giu dang­èio. Dvi da­lys van­dens, vie­na da­lis kruo­pø – toks yra „ba­zi­nis“ ko­šës re­cep­tas, ku­ris pa­skui gar­di­na­mas vi­so­kiais bû­dais.

Tra­di­ci­nis bû­das: smul­kiai su­pjaus­ty­ti la­ši­nu­kai pa­spir­gi­na­mi kep­tu­vë­je, o at­si­ra­du­siuo­se rie­ba­luo­se pa­ke­pi­na­mi svo­gû­nai. Vis­kas uþ­pi­la­ma ant iš­vir­tos ko­šës ir iš­mai­šo­ma. Se­nes­në­se kny­go­se ra­šo, kad ko­šë uþ­ku­la­ma spir­gais. Pap­ras­ta, gar­du, lie­tu­viš­ka. Sa­ko­te, at­si­bo­dæ? Ta­da pa­ban­dy­ki­te taip: pa­ke­pi­næ spir­gu­èius ir svo­gû­nus, uþ­dë­ki­te ke­lis šaukš­tus grie­ti­nës ir uþ­kai­tin­ki­te. Tik nau­do­ki­te nor­ma­lià grie­ti­næ, o ne lie­sas jos imi­ta­ci­jas.

Ga­li­ma spir­gin­ti ne la­ši­nu­kus, o mal­tà kiau­lie­nà. Iš pra­dþiø rei­kës á kep­tu­væ ápil­ti šla­ke­lá alie­jaus ar­ba svies­to, o pa­skui rie­ba­lø at­si­ras iš më­sos. Vi­sà lai­kà, kol ke­pa, jà rei­kia pa­mai­šy­ti, kad më­sa bû­tø tru­pi­nu­kais, o ne su­kib­tø á kot­le­tà. Svo­gû­nà rei­kia su­pjaus­ty­ti itin smul­kiai ir su­dë­ti á kep­tu­væ kar­tu su më­sa. Áber­ti drus­kos, pi­pi­rø. Kai iš­keps, uþ­dë­ti grie­ti­nës ir uþ­kai­tin­ti. Bus la­bai so­tus pa­da­þas.

Ga­li­ma ir ve­ge­ta­riš­kai: svo­gû­nus rei­kia pa­ke­pin­ti svies­te ar­ba alie­ju­je, su­dë­ti su­pjaus­ty­tus pie­vag­ry­bius ir vis­kà kar­tu trum­pai pa­kai­tin­ti, o pa­skui jais uþ­kul­ti ko­šæ ar­ba ádë­jus grie­ti­nës pa­da­ry­ti pa­da­þà. Pie­vag­ry­biø ne­bû­ti­na il­gai kep­ti, o jei nau­do­ja­me ki­to­kius gry­bus, tai juos rei­kia prieš tai ap­vir­ti ir nu­sunk­ti.

Ki­tas iš­ban­dy­tas re­cep­tas: alie­ju­je iš pra­dþiø rei­kia pa­ke­pin­ti svo­gû­nus, pa­skui – stam­biai su­tar­kuo­tas bul­ves, ku­rias rei­kia ke­pin­ti vi­sà lai­kà mai­šant, kad ne­su­lip­tø. Pas­kui ámai­šy­ti á iš­vir­tà mie­þi­næ ko­šæ ir ke­lias mi­nu­tes pa­lik­ti „su­si­drau­gau­ti“. San­ty­kis maþ­daug toks: vie­na da­lis tar­kuo­tø bul­viø, dvi da­lys ko­šës. Grie­ti­nës uþ­si­dë­ti val­gant (èia jau leis­ti­na ir lie­ses­në).

Mie­þi­në ko­šë, be­je, la­bai ge­rai pri­si­tai­ko prie skir­tin­gø šei­mos na­riø sko­niø. Iš­ver­da­me puo­de „ba­zi­næ“ ko­šæ, be jo­kiø prie­dø, o ypa­tin­gà­já sko­ná su­tei­kia­me tuo­met, kai ji bû­na iš­dë­lio­ta á du­be­në­lius. Vie­nam – pa­da­þas su gry­bu­kais, ki­tam – šaukš­tas ba­zi­li­kø pes­to pa­da­þo (pui­kiai tin­ka!), tre­èiam – þe­mës rie­šu­tø svies­to, vi­siems ki­tiems – tie­siog svies­to, ir te­gu kiek­vie­nas val­go sa­vo ir dël sko­nio ne­si­gin­èi­ja.

O dar ga­li­ma iš­si­vir­ti Ka­lë­do­mis kve­pian­èios mie­þi­nës ko­šës su im­bie­ro šak­ni­mi, apel­si­no þie­ve­le, ci­na­mo­nu ir gvaz­di­kë­liais. Ar­ba su aguo­no­mis. Ádo­mu tai, kad pra­dë­jus vir­ti kve­pia mie­þi­në­mis kruo­py­të­mis, o be­bai­giant – aguo­no­mis.

Mie­þi­në ko­šë – gar­du ir svei­ka. O kà da­ry­ti, jei koks nors na­mi­nis ba­jo­ras pra­dës bur­bë­ti, kad to­kias kruo­pas jo bo­bu­të vir­da­vo par­šiu­kams? Ogi pa­tiek­ti jam ko­šæ lëkš­tu­të­je paauk­suo­tais kraš­te­liais! Á svei­ka­tà!

Li­ja

Ri­èar­das JA­KU­TIS

Sa­ko­ma, kad mû­sø eros me­tai pra­dë­ti skai­èiuo­ti nuo Kris­taus gi­mi­mo.  Da­bar moks­li­nin­kai tei­gia, kad Jë­zus Kris­tus gi­mæs sep­ty­ne­riais me­tais anks­èiau. Evan­ge­li­jo­je pa­gal Ma­tà pa­sa­ko­ja­ma, kad Jë­zus gi­më pa­si­ro­dþius Bet­lie­jaus þvaigþ­dei (Mt 2,2). Vi­sais lai­kais moks­li­nin­kai ban­dë ap­skai­èiuo­ti jos pa­si­ro­dy­mo lai­kà. Nors evan­ge­li­jos ir ne­nu­ro­do tiks­lios Jë­zaus gi­mi­mo da­tos, ji bû­ti­nai tu­ri su­tap­ti su pir­muo­ju šio dan­gaus fe­no­me­no pa­si­ro­dy­mu.

Jau vo­kie­èiø ast­ro­no­mas Johannes’as Kep­le­ris (1571-1630) pa­skai­èia­vo, kad šá evan­ge­li­jø ap­ra­šy­tà reiš­ki­ná ga­li ati­tik­ti daug­kar­ti­nis Sa­tur­no ir Ju­pi­te­rio pla­ne­tø suar­të­ji­mas 7 m. „prieš Kris­tø“. Ka­dan­gi Jë­zus ne­ga­lë­jo bû­ti atë­jæs á šá pa­sau­lá sep­ty­ne­ri me­tai „prieš sa­vo gi­mi­mà“, kaþ­kas tu­rë­jo su­klys­ti. Tai bu­vo vie­nuo­lis, var­du Dio­ny­zas Ma­þa­sis, gy­ve­næs Ro­mo­je nuo 500 iki 545 m. Pas­ta­ra­sis áve­dë ka­len­do­riaus skai­èia­vi­mà „pa­gal Kris­taus gi­mi­mà“, be to, ap­si­ri­ko ke­le­riais me­tais. Nuo to lai­ko gy­ve­na­me pa­sau­ly­je su arit­me­ti­kos klai­da. Var­gu ar kei­si­me sa­vo ka­len­do­rius, ne­tgi jei vis dau­giau ty­ri­në­to­jø pa­tvir­tins ir pa­tiks­lins Kep­le­rio moks­li­nes iš­va­das. Tik teo­lo­gai ir is­to­ri­kai mëgs­ta pa­juo­kau­ti: „Mes þi­no­me, kad Jë­zus bu­vo nu­kry­þiuo­tas, bet ar jis iš tik­rø­jø gi­më?“ Tie­sa, ši klai­da mums tu­rë­tø bû­ti ir šiek tiek dþiu­gi, nes jei ma­jø ka­len­do­riai tei­gia, kad pa­sau­lio pa­bai­ga bus 2012 m. gruo­dþio 22 d., ši da­ta mums ne­be­bai­si – ji jau bu­vo 2005 m.

Iki Kû­èiø ir Ka­lë­dø li­ko dvi sa­vai­tës. Pa­gal se­nà­já Ju­li­jaus ka­len­do­riø, ku­rá á Lie­tu­và XVIII a. pa­bai­go­je vël bu­vo su­grà­þi­nu­si ru­sø val­dþia, Ka­lë­dos ati­tik­da­vo gruo­dþio 13-osios da­tà. Tai šv. Liu­ci­jos var­da­die­nis, ši die­na tra­di­ciš­kai va­di­na­ma Švie­sos die­na. Ádo­mu, kad nuo jos va­ka­rai ne­beil­gë­ja – sau­lë lei­dþia­si tuo pa­èiu me­tu. Die­na vis dël­to ke­lio­mis mi­nu­të­mis trum­pë­ja iki sau­lëg­rá­þos, bet to­dël, kad ry­tà ji dar „pra­mie­ga“ – pa­te­ka ke­lio­mis mi­nu­të­mis vë­liau. So­viet­me­èiu Ka­lë­das pa­tar­ti­na bu­vo švæs­ti drau­ge su Nau­jai­siais me­tais. Nors jei­gu tie­siai švie­siai, tai jos tie­siog bu­vo drau­dþia­mos. Vis­kas bu­vo da­ro­ma, kad mes nie­ko ne­þi­no­tu­me apie bib­li­nius iš­min­èius – Kas­pa­rà, Bal­ta­za­rà ir Mer­ke­lá. No­rë­ta, kad pa­sta­ro­jo var­das aso­ci­juo­tø­si tik su sta­lo áran­kiais. Bet Ka­lë­dø iš­gy­ven­din­ti ne­pa­vy­ko – gruo­dþio 24-àjà, Kû­èiø va­ka­rà, ga­li­ma sa­ky­ti, vi­sos lie­tu­viø šei­mos rink­da­vo­si prie gal kuk­laus, bet šven­ti­nio sta­lo. Tie­sa, ra­dau pa­ra­šy­ta, kad anks­èiau se­nie­ji egip­tie­èiai Ka­lë­das šven­të per Ve­ly­kas ir iš­kil­mëms pjau­da­vo šven­tà­já jau­tá Apá. O pa­sak kaþ­ku­rio ang­lø moks­li­nin­ko, ro­më­nø vi­kin­gai per Ka­lë­das val­gy­da­vo lo­kio le­te­nà su iš pi­pi­rø pa­da­ry­tu pa­da­þu. Mû­sø fi­lo­lo­gas A. Viš­te­lis-Viš­te­liaus­kas iš­ve­dþio­ja, kad Ka­lë­das pir­mie­ji pra­dë­jo švæs­ti lie­tu­viai, dar te­be­gy­ven­da­mi ro­ju­je. Esà lie­tu­vis Ado­mas tvë­ræs ro­ju­je tvo­rà, kad va­gys neiš­vog­tø obuo­liø nuo Ge­ro ir Pik­to Pa­þi­ni­mo Me­dþio. Tuo tiks­lu prieš Ka­lë­das jis áka­læs pa­sku­ti­ná kuo­là ir da­væs po­niai Ie­vai obuo­lá per Ka­lë­das. Kai tik Ie­va pa­ste­bë­da­vu­si Ado­mà ka­lant kuo­lus, ji þi­no­ju­si, kad jau Ka­lë­dos (nuo þo­dþio „kuo­las“). Da­bar Lie­tu­vo­je li­ko 11 më­ne­siø ir Ka­lë­dos.

Tie­sa, ne vie­nas, pa­skai­tæs šá teks­tà, ga­li pa­sa­ky­ti, kad au­to­rius klys­ta, nes vi­siems þi­no­ma, kad ne Ado­mas Ie­vai pa­da­vë obuo­lá, bet Ie­va já su­gun­dë šiuo vai­siu­mi. Vis dël­to pa­sta­ruo­ju me­tu im­ta áro­di­në­ti, kad dël pir­mo­sios nuo­dë­mës kal­tas Ado­mas, nes bû­tent jis pa­ro­dæs Ie­vai so­dà. Kà da­ry­si, vy­rai vi­sa­da tu­ri bû­ti kal­èiau­si. Fe­mi­niz­mo lai­kais gy­ve­na­me.

Ar þi­no­te, ka­da Lie­tu­va ir jos gy­ven­to­jai iš­gy­ve­no ge­riau­sius lai­kus? Áp­ras­ti­niø at­sa­ky­mø yra bent ke­le­tas – LDK iki Jo­gai­lai­èiø val­dy­mo, di­dþia­vy­riø lai­kais, kai lie­tu­viai pu­sei Eu­ro­pos krë­tæ á kai­lá, tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos Res­pub­li­ko­je, kur lie­tu­viai þi­no­jæ, kas yra Të­vy­në ir kaip jà rei­kia gerb­ti, kai ku­riems gy­ven­to­jams at­ro­do, jog ta­ry­bi­në­je Lie­tu­vo­je, ku­rio­je gy­ve­no­me be di­de­liø so­cia­li­niø ar eko­no­mi­niø rû­pes­èiø. O ko­kie vi­si bu­vo­me drau­giš­ki, ar­ti­mi ka­lan­tis pir­mie­siems At­gi­mi­mo dai­gams. Ko­kie bu­vo jaus­mai! Kai­mo þmo­gus net kar­ves ei­da­vo melþ­ti ne­ši­nas lie­tu­viš­ka vë­lia­vë­le. Auk­so am­þius vi­suo­met yra praei­ty­je.

Da­bar mû­sø ap­lin­ko­je daþ­niau­siai skam­ban­tis þo­dis – „kri­zë“. Vi­si, skre­bi­nan­tys plunks­nà ar kom­piu­te­rio kla­via­tû­rà, apie jà ra­šë, ra­šo ir, at­ro­do, ra­šys. Jei anks­të­liau daþ­nas teks­tø pa­va­di­ni­mas bû­da­vo „Dar kar­tà apie mei­læ“, „Dar kar­tà apie lai­mæ“, „Dar kar­tà apie gro­þá“, „Dar kar­tà apie šven­tes“ ir t. t., tai XXI am­þiaus vie­nuo­lik­tø­jø me­tø pa­bai­go­je ten­ka ra­šy­ti „Dar kar­tà apie kri­zæ“, nes kri­zës te­ma dis­ku­si­jo­se ar net mo­no­lo­guo­se (nors kai kal­bie­si pa­ts su sa­vi­mi, tai tik­rai kri­zë) tam­pa neiš­se­mia­ma. At­ro­do, vi­si plau­kia­me „Ti­ta­ni­ku“ ir þi­no­me – val­èiø neuþ­teks. Kà apie kri­zæ ma­no „Goog­le“ paieš­ka? Pas­ta­rø­jø ke­liø më­ne­siø skai­èiai to­kie – maþ­daug 784 000 re­zul­ta­tø uþ­klau­sai „kri­zë“. Pa­ly­gin­ki­te – maþ­daug 18 700 re­zul­ta­tø uþ­klau­sai „kles­të­ji­mas“.

Pa­vyks ar ne­pa­vyks iš­bris­ti iš kri­zës? Rei­kia ti­kë­ti, kad pa­vyks, nes vi­sa­da pa­vyks­ta, tik kaip grei­tai? Sa­ko, kri­zës spren­di­mø sce­na­ri­jø yra ke­le­tas, bet rea­liau­sias – at­skris ufo­nau­tai ir mus iš­gel­bës. Ga­li­me „an­tik­ri­zi­ná“ pla­nà su­si­kur­ti ir pa­tys, pa­vyz­dþiui, neiš­ger­ti bu­te­lio ir ne­su­rû­ky­ti pa­ke­lio ci­ga­re­èiø. Su­tau­py­tu­me 15 ar net 50 li­tø, pri­klau­so­mai nuo to, ko­ká gë­ri­mà ge­ria­me ir ko­kias ci­ga­re­tes rû­ko­me. Be to, ry­tà ne­skau­dës gal­vos, ne­troš­kins, jau­si­mës þva­lûs. Pri­va­lu­mø kri­zë­je ga­li­me ras­ti daug, nors ir tai, kad neap­sik­rau­si­me niek­nie­kiais, at­si­kra­ty­si­me ant­svo­rio, kvë­puo­si­me gai­ves­niu oru, nes va­þi­nës ma­þiau au­to­mo­bi­liø, to­dël daþ­niau vaikš­èio­si­me pës­èio­mis, þmo­nës ims dau­giau bend­rau­ti, at­si­ras šil­tes­niø jaus­mø, mo­te­rys te­kës iš mei­lës... Kri­zë – su­si­màs­ty­mas, kad am­þi­nai ne­gy­ven­si­me. Kri­zë – gy­ve­ni­mo pa­mo­kos, uþ ku­rias šiaip jau rei­kë­tø daug mo­kë­ti, o da­bar jas gau­ni dy­kai. Esant kri­zei pa­si­reiš­kia pro­tin­gie­ji, ki­tu at­ve­ju jiems sun­kiau bû­tø at­si­skleis­ti.

Nuo­tai­kai pa­skaid­rin­ti ieš­kau links­mø aki­mir­kø. Ási­jun­giu „Mez­zo“ ir klau­sau­si Vie­nos sim­fo­ni­nio or­kest­ro. Pri­si­mi­niau vai­kys­të­je ma­ty­tà ani­ma­ci­ná fil­mà, ku­ria­me sim­fo­ni­ná or­kest­rà su­da­rë gy­vu­liai ir þvë­rys. „Kà gi toks or­kest­ras pa­gros?“ – pa­klaus ne­sup­ran­tan­tys hu­mo­ro. „Ko­dël ne­pag­ros? Ga­li net vi­sai pui­kiai pa­gro­ti, jei pir­ma­sis smui­kas – þy­das“, – ga­li­ma to­kiam at­sa­ky­ti.

Kri­zë kri­ze, bet ar­të­jant Ka­lë­doms apie do­va­nas rei­kia pa­gal­vo­ti. Kiek iš­ga­li­me. Vy­rams kaip vy­rams, bet vai­kams ir mo­te­rims ka­lë­di­nës do­va­nos tik­rai pri­klau­so. Ne­se­niai per­skai­èiau prieš­ka­lë­di­ná mo­ters skun­dà. „Vël teks Ka­lë­das ir Nau­juo­sius me­tus su­tik­ti su bu­te­liu vy­no vie­noj ran­koj, o vib­ra­to­riu­mi – ki­toj“, – vaiz­din­gai, bet liûd­nai pra­ma­to ra­šan­èio­ji. Ne­ga­li bû­ti, kad mo­te­ris ne­tu­rë­tø vy­ro, ku­ris pri­va­lo jai áteik­ti do­va­nà. O jei­gu jis ne­sup­ran­ta, tai rei­kia šiek tiek aša­rø ir is­te­ri­jos. Gy­ve­ni­me juk rei­kia vi­sai ne­daug – nau­jo no­ro. O do­va­no­ti ga­li­ma vis­kà. Vie­no­je šei­mo­je gir­dë­jau ber­niu­kà pra­šan­tá të­vø ke­liø li­tø, nes ke­ti­nàs pirk­ti do­va­nà kai­my­nø mer­gai­tei. Të­vams pa­klau­sus, kà pirks, šis at­sa­kë: „Vë­duok­læ.“

Kur pra­si­de­da Ka­lë­dos? Pra­si­de­da jos „Ak­ro­po­ly­je“ ar ki­tuo­se pre­ky­bos cent­ruo­se – iš me­ta­li­niø konst­ruk­ci­jø su­ræs­tuo­se pa­sta­tuo­se. Ten, kur vien tik au­to­mo­bi­liø sto­vë­ji­mo aikš­te­lës uþi­ma ke­lis hek­ta­rus. Vos áþen­gi vi­dun, iš­kart re­gi – ap­lin­kui þë­ri ávai­riø spal­vø ir for­mø plas­ti­ki­nës puoš­me­nos. Gra­þu, bet tik miš­ku ne­kve­pia. Ne bë­da, èia pat ga­li nu­si­pirk­ti rek­la­muo­ja­mà fla­ko­në­lá ir pa­purkš­ti ant dirb­ti­niø ša­kø tru­pu­të­lá na­tû­ra­laus pu­šø kva­po aro­ma­to. Kà da­ry­si – gy­ve­na­me lai­ko­tar­piu, kai net ku­ni­gas, pra­dë­da­mas šv. Mi­šias, sa­ko: „Bro­liai ir se­se­rys, pra­dë­ki­me šias šv. Mi­šias þo­dþiais – ar vi­si iš­si­jun­gë­te mo­bi­liuo­sius te­le­fo­nus?“

Ar su­pras mus mû­sø vai­kai, kai pa­sa­ko­si­me apie di­din­gà­já Atë­nø ak­ro­po­lá? Tà pa­tá, kur bu­vo skel­bia­ma Del­fø iš­min­tis ir bu­vo iš­ta­ra: „Pa­þink sa­ve.“ O štai pre­ky­bos cent­ro pa­skir­tis yra pa­siû­ly­ti pre­kiø gau­sà su šû­kiu: „Var­tok!“ Bet taip jau yra, kad per šven­tes vi­si tam­pa­me dos­nes­ni ir jaut­res­ni. Tad gal ne­ver­ta veng­ti Ka­lë­dø šû­kio: „Do­va­nok ir bû­si ap­do­va­no­tas!“ Tik išë­jæ iš pre­ky­bos cent­ro su pil­nu mai­šu pir­ki­niø þi­no­me, kad mû­sø na­mø neap­len­kë lai­më, nors su­vo­kia­me, kad kvai­la, kai mû­sø vi­suo­me­në­je per daug ak­cen­tuo­ja­ma ma­te­ria­lio­ji do­va­nø pu­së.

Ge­ra tu­rë­ti daug drau­gø. Bet tik tol, kol jiems ne­rei­kia pirk­ti do­va­nø. Štai, jei tu­ri 20 ar dau­giau drau­gø, tau rei­kia nu­pirk­ti tiek do­va­nø, kad tap­si nu­si­va­riu­siu nuo ko­jø pa­niu­rë­liu. Tie­sa, jei jau ma­lie­si po par­duo­tu­ves, nu­si­pirk kà nors ir sau. Dël vi­sa ko, jei­gu nie­kas nie­ko tau ne­do­va­nos. Bet ti­këk – ši­to ne­tu­rë­tø bû­ti. Jei­gu yra kraš­tø, kur do­va­nos ne­tei­kia­mos, kur në­ra to­kios tra­di­ci­jos, tai Lie­tu­va to­kiems re­gio­nams ne­prik­lau­so. Tai ga­li­ma spræs­ti pa­gal po­pie­riaus ar kas­pi­nø do­va­noms su­nau­do­ji­mà.

Be do­va­nø, to­kiu me­tu ypaè po­pu­lia­rios ávai­rios pra­na­šys­tës. Ast­ro­lo­gai ir vi­so­kie pra­na­šau­to­jai su­tei­kia mums ge­res­nio gy­ve­ni­mo vil­tá. Jie pra­na­šau­ja, kad Lie­tu­va bus vie­na sau­giau­siø vie­tø Þe­më­je. Ne­bus èia þe­mës dre­bë­ji­mø, nors jie pra­si­de­da ir ten, kur anks­èiau ne­bu­vo. Anot ast­ro­lo­gø, lie­tu­viai – ga­na švie­sios kar­mos tau­ta, Lie­tu­va – ga­na šven­ta vie­ta. Sun­ku ási­vaiz­duo­ti, kad mû­sø ša­lis bû­tø átrauk­ta á ka­rà ar uþ­grob­ta, iš­trau­kiant jà iš bend­ro pa­sau­li­nio kon­teks­to. Lau­kia­ma ir di­des­niø per­mai­nø. Tei­gia­ma, kad per ar­ti­miau­sius pen­ke­rius me­tus mû­sø lau­kia pen­kios nau­jo­vës: sau­lës ener­gi­ja bus ver­èia­ma á elekt­rà (sau­lës ba­te­ri­jø bus ga­li­ma ámai­šy­ti net á sie­nø da­þus), nar­šy­ti in­ter­ne­te pa­kaks tik bal­so, par­duo­tu­vë­se veiks „skait­me­ni­niai pa­gal­bi­nin­kai“ (pir­kë­jas aki­mirks­niu su­þi­nos, kur ras­ti pa­gei­dau­ja­mà pre­kæ), gy­dy­to­jai ga­lës iš anks­to nu­ma­ty­ti li­gas ir uþ­kirs­ti joms ke­lià, o nau­jos tech­no­lo­gi­jos net leis pa­di­din­ti þmo­gaus at­min­ties ga­li­my­bes.

Koks bu­vo šio teks­to tiks­las? Ogi tie­siog pa­si­dþiaug­ti su mie­lais skai­ty­to­jais ar­të­jan­èio­mis šven­të­mis, ras­ti kas­die­ny­bë­je švie­ses­niø aki­mir­kø ir pra­neš­ti, kad pa­sau­lio pa­bai­gos da­tà lai­min­gai per­šo­ko­me.

Ri­èar­das JA­KU­TIS

Ar­të­jant Kû­èioms ir Ka­lë­doms, be to, eko­no­mi­kos sunk­me­èiu tuš­të­jant pi­ni­gi­nëms ir vy­rau­jant pe­si­mis­ti­nei nuo­tai­kai, itin suak­ty­vë­ja ávai­rûs bû­rë­jai, ast­ro­lo­gai ar ki­to­kio plau­ko ša­ma­nai – pra­si­de­da vai­vø, pal­mi­rø, ni­jo­liø, an­ge­liø, gau­den­tø, leo­pol­dø me­tas. Gal­bût na­tû­ra­lu, kad bë­dø spau­dþia­mas þmo­gus vis la­biau ti­ki­si ste­buk­lo, ma­þiau pa­si­kliau­ja sa­vo jë­go­mis ir vi­lia­si, kad þvaigþ­dës jam pa­ro­dys tik­rà­já ke­lià.

Lo­giš­ka, kad vi­si ast­ro­lo­gai vie­nin­gai pra­na­šau­ja, jog teks dar la­biau su­si­verþ­ti dir­þus, nei svei­ka­tos ap­sau­gos, nei švie­ti­mo sis­te­ma ne­su­lauks ge­res­niø lai­kø, me­tø pa­bai­go­je jau­si­mës niû­riai, rei­kës ne­ma­þai pa­stan­gø, kad iš­lik­tu­me op­ti­mis­tiš­ki, ne­nus­to­tu­me ti­kë­ti. Þo­dþiu, da­bar­ti­ná laik­me­tá ast­ro­lo­gai pra­na­šau­ja itin átemp­tà, o no­rint pri­si­vi­lio­ti sëk­mæ esà rei­kia ne­pa­mirš­ti, kad li­ki­mas šyp­so­si tik gra­þios sie­los, ak­ty­vioms, ini­cia­ty­vioms as­me­ny­bëms, sa­va­ran­kiš­kiems, stip­riems þmo­nëms. Tà pa­tá pra­na­šau­èiau ir aš. At­ro­do, ne­sun­ku bû­ti pra­na­šu.

Ast­ro­lo­gai, pra­na­šai ir bû­rë­jai, sa­ko, kad jau 2008 me­tais áspë­jæ apie di­de­les per­mai­nas Lie­tu­vo­je ir ap­skri­tai pa­sau­ly­je, apie fi­nan­si­næ kri­zæ, gam­tos ka­tak­liz­mus, ypaè blo­gà kri­mi­no­ge­ni­næ si­tua­ci­jà, ra­gi­næ gy­ven­ti tau­piai, ne­plës­ti vers­lo, ne­pri­siim­ti di­de­liø fi­nan­si­niø ási­pa­rei­go­ji­mø. Ta­èiau nie­kas jø ne­klau­së. O rei­kë­jo ási­klau­sy­ti, ne­þiû­rë­ti á tas pro­gno­zes skep­tiš­kai – keis­ti màs­ty­mà ir at­si­græþ­ti á dva­si­nes ver­ty­bes. To­dël keis­ta at­ro­do ne­se­niai spau­do­je re­gë­ta þi­nu­të, kad ast­ro­lo­gë krem­ta­si paë­mu­si kre­di­tà bûs­tui ir ne­be­pa­jë­gian­ti jo grà­þin­ti. Kar­tà ka­vi­nu­kë­je, gurkš­no­da­mas ka­và, ga­na nei­gia­mas sa­vo min­tis apie ast­ro­lo­gi­jà iš­dës­èiau vie­nai šios pro­fe­si­jos at­sto­viø. Ji taip su­py­ko, kad tëš­kë ant sta­lo du li­tus uþ sa­vo ka­và ir lëk­te iš­lë­kë iš ka­vi­nës. Prieš tai ji gy­rë­si, kad vis­kà þi­nan­ti ir vis­kà pra­ma­tan­ti, bet net ne­þi­no­jo, kad ka­va to­je ka­vi­në­je kai­nuo­ja tris li­tus.

Sa­ko, kny­gy­nuo­se dau­giau per­ka­ma ávai­riø ast­ro­lo­gi­niø ir pra­na­šys­èiø kny­gø. Per­ka­mos ir kny­gos, ku­rio­se mo­ko­ma, kaip iš­gy­ven­ti. Tie­sa, jos per­ka­mos ne tik pas mus – ir Va­ka­rø pa­sau­ly­je. Ne­te­kæ dar­bo ar pa­ja­mø, sunk­me­èiu griû­vant vers­lui, þmo­nës daþ­niau pa­guo­dos ieš­ko pas ast­ro­lo­gus, bû­rë­jus ar bioe­ner­ge­ti­kus. Iš­ti­kus kri­zei, pa­gau­së­ja ir gel­bë­to­jø. Ádo­mu, kad pa­dau­gë­jo sto­jan­èiø­jø á ast­ro­lo­gø kur­sus. Se­nie­siems ast­ro­lo­gams ge­rai – ne tik pa­tys pra­na­šau­ja, bet ir ki­tus mo­ko. Štai spau­do­je uþ­ti­kau skel­bi­mø apie sa­vait­ga­liais vyks­tan­èius pa­sta­rø­jø ruo­ši­mo kur­sus, ku­rie trun­ka 10 më­ne­siø, kai­na 2,5 tûkst. li­tø. Ver­ta mo­ky­tis, nes ho­ros­ko­po su­da­ry­mas pas ast­ro­lo­gus, sa­ko, kai­nuo­ja nuo 100 iki net 500 li­tø. Në skai­èiuo­ti ne­rei­kia, kad iš­leis­ti moks­lui pi­ni­gai þai­biš­kai at­si­pirks.

Ko­kia se­niau­sia pro­fe­si­ja? Sa­ko­te, þi­no­te. O gal vis dël­to klys­ta­te? La­bai rea­lu, kad tai ga­li bû­ti ir ast­ro­lo­gi­ja. Na, jei ne pa­ti se­niau­sia, tai bent vie­na se­niau­siø. Šu­me­rø ra­šy­ti­niuo­se šal­ti­niuo­se ap­tin­ka­ma, kad apie 4000 m. prieš mû­sø erà ji jau bu­vo su­si­for­ma­vu­si. Is­to­ri­niai šal­ti­niai tei­gia, kad 1800 m. prieš mû­sø erà pa­si­ro­dë pir­ma­sis þvaigþ­dþiø sà­ra­šas, 652 m. pr. m. e. – anks­èiau­siai iš­li­kæs ast­ro­lo­gi­nis die­no­raš­tis,  o 432 m. pr. m. e. uþ­fik­suo­tas pir­ma­sis þi­no­mas Zo­dia­ko þenk­lø pa­nau­do­ji­mas. Tai­gi aki­vaiz­du, kad ast­ro­lo­gi­jos moks­las – itin se­nas, jos tie­soms – ga­ly­bë me­tø. Šis moks­las plë­të­si ir ki­to, vis ki­toms kar­toms aiš­ki­nan­tis nau­jus da­ly­kus.

Kà da­bar þmo­nës no­ri daþ­niau­siai iš­girs­ti iš ast­ro­lo­gø? Ast­ro­lo­gai tei­gia, kad anks­èiau dau­gu­mà jø klien­tø do­min­da­vo šir­dies rei­ka­lai, o da­bar daþ­niau klau­sia­ma, kaip iš­veng­ti rû­pes­èiø dël to­les­nës veik­los ar ne­pra­ras­ti dar­bo vie­tos. Ko­dël dau­ge­lis ne­kant­rau­da­mi lau­kia ast­ro­lo­gi­niø pro­gno­ziø nau­ja­me laik­raš­èio ar þur­na­lo nu­me­ry­je? Gir­dë­jau ne­ti­kë­tà at­sa­ky­mà – to­dël, kad ast­ro­lo­gi­nës pro­gno­zës ar­ba pra­na­šys­tës pa­si­tvir­ti­na. Taip at­si­tin­ka to­dël, kad jos yra mig­lo­tos, bend­ro po­bû­dþio, to­dël bet kas jas ga­li pri­si­tai­ky­ti. Štai dar prieš­ka­ri­në­je pra­na­šys­èiø kny­ge­lë­je ra­dau to­kius aiš­ki­ni­mus: „Jûs mëgs­ta­te šio­kias to­kias ávai­ro­ves gy­ve­ni­me, tam tik­rà per­mai­nø laips­ná ir ima­te nuo­bo­dþiau­ti, jei jus slo­pi­na ávai­riais su­var­þy­mais ir grieþ­to­mis tai­syk­lë­mis.“ O štai ne vie­nam gal gir­dë­ta is­to­ri­ja, kaip 1960 m. pran­cû­zø psi­cho­lo­gas laik­raš­èiuo­se iš­spaus­di­no rek­la­mà, kad tei­kia ast­ro­lo­go pa­slau­gas. Ga­væs šim­tus uþ­sa­ky­mø, sa­vo klien­tams iš­siun­të tà pa­tá ho­ros­ko­pà, su­da­ry­tà iš ne­konk­re­èiø fra­ziø. Ir kà gi – dau­giau nei po­ra šim­tø klien­tø at­siun­të jam dë­kin­gu­mo laiš­kus uþ ste­bë­ti­nai tiks­lø, meist­riš­kai pa­ruoš­tà ho­ros­ko­pà...

Apie ast­ro­lo­gi­niø pra­ma­ty­mø tei­sin­gu­mà by­lo­ja nors ir štai toks pa­ste­bë­ji­mas-anek­do­tas: „Jei þmo­na ne­spë­ja ry­tà vy­rui á lo­và at­neš­ti ka­vos, vis­kas pra­si­de­da nuo alaus.“ Ar­ba ast­ro­lo­gi­në pra­na­šys­të mo­te­riai: „Jei išë­jai iš na­mø ne­pa­si­da­þiu­si, su­tik­si kaip nie­kad daug pa­þás­ta­mø.“

Šiaip jau iš ast­ro­lo­gi­niø prie­lai­dø ga­li sek­ti bet kas: ir tie­sa, ir ne­tie­sa, iš es­mës – nie­kas. Ar pa­ste­bë­jo­te di­de­liø ne­su­ta­pi­mø tarp vie­nos ar ki­tos ast­ro­lo­gi­nës pro­gno­zës, su­da­ry­tos pa­gal tà pa­èià da­tà? To­dël jo­kio skir­tu­mo, ar ho­ros­ko­pas bus su­da­ry­tas kruopš­èiai brai­þant kos­mog­ra­mas, ar tie­siog „nu­ka­bin­tas nuo lu­bø“. Vis tiek jis da­lá per­skai­èiu­siø­jø nu­ste­bins pa­tai­ky­mu „kaip pirš­tu á aká“, da­liai pa­si­ro­dys, kad ne­pa­tai­ky­ta ar kad pa­tai­ky­ta iš da­lies. Ap­ta­kios šio li­te­ra­tû­ri­nio þan­ro fra­zës, nu­glu­din­tos per tûks­tant­me­tæ is­to­ri­jà, dar ge­riau uþ Bib­li­jà pa­si­duo­da di­de­lio mas­to in­terp­re­ta­ci­joms. Kà ádë­si – tà ir ra­si. Bet jei­gu yra þmo­niø, ku­riems to rei­kia, te­gul tie ho­ros­ko­pai eg­zis­tuo­ja. Ast­ro­lo­gas, kaip ir juok­da­rys, vi­sais lai­kais bu­vo bû­ti­nas rû­mø at­ri­bu­tas. Ast­ro­lo­gi­ja – pra­mo­gø rû­šis. „Ne­pa­tai­kiu­siø“ pra­na­šø, kaip ir ki­tø šar­la­ta­nø, at­ve­ju var­to­to­jø tei­siø ap­sau­gos tar­ny­ba nie­kuo ne­ga­lës pa­gel­bë­ti. Kal­tin­ti ast­ro­lo­gà uþ ne­ko­ky­biš­kai su­teik­tà „pa­slau­gà“ to­ly­gu kal­tin­ti nu­si­dai­na­vu­sià po­p-dai­ni­nin­kæ.

Iš tie­sø, kol „var­to­to­jas“ á ho­ros­ko­pà þiû­ri kaip á die­nos anek­do­tà ar sen­ten­ci­jà, tol jo­kio kri­mi­na­lo në­ra. Në­ra ap­ga­vi­ko, në­ra au­kos – yra tik pra­sta dai­ni­nin­kë ir pra­stai iš­la­vin­tà au­sá tu­rin­tis klau­sy­to­jas. Kri­mi­na­las pra­si­de­da, kai „var­to­to­jas“ á ho­ros­ko­pà pra­de­da þiû­rë­ti rim­tai, kaip á gy­ve­ni­mo kel­ro­dá, šiau­dà, uþ ku­rio baig­ti­në bû­ty­bë ban­do grieb­tis eg­zis­ten­ci­nio siau­bo (ku­ris ga­li iš­tik­ti ir ele­men­ta­rio­se ap­si­spren­di­mo si­tua­ci­jo­se, ir ne­lai­miø, grës­miø at­ve­ju) aki­vaiz­do­je. Ga­li­ma tik ási­vaiz­duo­ti, ko­kios pa­sek­mës gre­sia þmo­gui, ku­ris pa­si­rin­ko ar pa­li­ko gy­ve­ni­mo par­tne­rá, pa­si­ry­þo pa­keis­ti dar­bà ar in­ves­tuo­ti be­si­va­do­vau­da­mas ho­ros­ko­pu – ne ási­gi­li­næs á tik­ras ap­lin­ky­bes ar pa­si­ta­ræs su ati­tin­ka­mø sri­èiø spe­cia­lis­tais ir pa­da­ræs iš­va­das, o „bet kaip“. Ne­re­ko­men­duo­ja­ma kliau­tis ast­ro­lo­gø pro­gno­zë­mis prii­mant á dar­bà nau­jà dar­buo­to­jà ar tvar­kant pa­na­šius rei­ka­lus, jau ge­riau pa­pra­šy­ti re­ko­men­da­ci­jø ir dip­lo­mo, nes, jau mi­në­jau, iš klai­din­gø prie­lai­dø se­ka bet kas. Ar ast­ro­lo­gai at­sa­kin­gi uþ su­luo­šin­tus gy­ve­ni­mus? Ne. Juk iš juok­da­rio at­sa­ko­my­bës ne­rei­ka­lau­ja­ma.

Ar ho­ros­ko­pai ska­ti­na kà nors gy­ve­ni­me keis­ti? Sep­ty­nis kar­tus iš­te­kë­ju­sios gar­sios ak­to­rës þur­na­lis­tai pa­klau­së, ar, jei bû­tø ga­li­ma pa­kar­to­ti gy­ve­ni­mà, ji vël te­kë­tø uþ tø pa­èiø vy­rø. Ak­to­rë at­sa­kë, kad taip, tik ki­ta ei­lës tvar­ka.

Tai ne­jau nie­ko ne­ga­li­ma ti­kë­tis iš ast­ro­lo­go? Ga­li­ma, pa­vyz­dþiui, po­kal­bio, na, kaip su psi­cho­lo­gu ar psi­choa­na­li­ti­ku, tie­sa, uþ pi­ni­gus. Dau­giau mo­kë­si – pro­gno­zë bus ge­res­në. Tik gy­ve­ni­me rei­kia þi­no­ti se­nà tie­sà – atei­tis pri­deng­ta nuo þmo­gaus akiø.

In­ter­viu me­tu daþ­nai iš­girs­ti klau­si­mà „Kaip elg­tu­më­tës, jei­gu bû­tø leis­ta gy­ven­ti iš nau­jo?“ Ma­no gal­va, tai vie­nas kvai­liau­siø klau­si­mø. Kaip elg­èiaus? Ogi taip pat. Kar­to­èiau tas pa­èias klai­das ir vis­kà da­ry­èiau taip pat, kaip ir da­riau. To­dël, kad tai ma­no gy­ve­ni­mas. Ir jei­gu dar klaus­tø, kaip pa­va­din­èiau sa­vo gy­ve­ni­mà, neat­sa­ky­èiau, kad tai dra­ma ar tra­ge­di­ja, aiš­ku, ne­pa­va­din­èiau jo ir ko­me­di­ja, sa­ky­èiau – tri­le­ris.

Dar trys sa­vai­tës iki Ka­lë­dø, bet ga­li at­ro­dy­ti, kad šven­tës jau pra­si­dë­ju­sios. Áþieb­tos eg­lu­tës, þmo­nës vie­ni ki­tus svei­ki­na, kei­èia­si do­va­në­lë­mis. Ar ge­rai, ar blo­gai, kad taip anks­ti pra­de­da­mos švæs­ti Ka­lë­dos? Ga­lin­ga anks­taus šven­ti­mo ša­li­nin­kø ar­mi­ja tvir­ti­na, jog ge­rai, kad švæs­ti pra­de­da­me anks­ti. Ir taip gy­ve­ni­mas liûd­nas, die­nos su­si­trau­ku­sios – tei­gia jie. Baþ­ny­èia to­kiai anks­ty­vai šven­ti­mo pra­dþiai gal ir ne­la­bai no­rë­tø pri­tar­ti. Ke­tu­rias sa­vai­tes prieš Ka­lë­das trun­kan­tis ad­ven­tas – su­si­kau­pi­mo, rim­ties, ap­màs­ty­mø lai­ko­tar­pis lau­kiant Iš­ga­ny­to­jo atë­ji­mo. O šven­ti­mas pra­si­de­da vë­ly­và gruo­dþio 24-osios va­ka­rà. Kai ku­rie, nors ir ne­di­de­li Baþ­ny­èios ša­li­nin­kai, taip pat tvir­ti­na, kad, pra­dë­jæs anks­ti švæs­ti, su­lau­kæs tik­rø Ka­lë­dø ne­be­tu­ri kà veik­ti. Iš­ties keis­ta. Kai rei­kia rim­ties, su­si­kau­pi­mo, me­di­ta­ci­jø – šven­èia­me, o kai rei­kia švæs­ti – liû­di­me ir nuo­bo­dþiau­ja­me. Iki šven­èiø su­de­gi­na­mos vi­sos þva­kës. Pa­èioms šven­tëms ten­ka pirk­ti nau­jas ar ap­siei­ti vi­sai be jø. Bet ti­ki­te ho­ros­ko­pais ar ne­ti­ki­te, Ka­lë­das, nea­be­jo­ju, vi­si pa­va­din­si­te lan­go á švie­sà at­vë­ri­mu.

Pa­bai­go­je apie tai, jog ma­þai kam þi­no­ma, kad pa­sku­ti­në me­tø die­na, gruo­dþio 31-oji, va­di­na­ma Blo­gø min­èiø at­si­kra­ty­mo die­na, nes áþen­giant á Nau­juo­sius vi­sà blo­gá rei­kia pa­lik­ti, kad jis ne­sek­tø iš pa­skos. Lie­tu­vo­je bu­vo pa­pro­tys pri­riš­tà kel­mà per­temp­ti per kai­mà, kad jis su­ger­tø vi­sà blo­gá, o po to su­de­gin­ti. Šiuo prie­ta­ru no­rë­tø­si ti­kë­ti.

 Ri­èar­das JA­KU­TIS

Iš TV ek­ra­nø din­go lai­da „Dar pa­þiû­rë­sim“, se­ria­las „Sal­di nuo­dë­më“ ne­be­ro­do­mas va­ka­rais pa­to­giu lai­ku, o nu­kel­tas á šeš­ta­die­nio pa­va­ka­ræ ir ro­do­ma ke­le­tà se­ri­jø iš­kart, kad grei­èiau pra­su­kus, nes kà da­ry­ti, kai jis jau su­kur­tas... Vie­nin­te­lë prie­þas­tis – pra­sti rei­tin­gai.

Iš TV ek­ra­nø din­go lai­da „Dar pa­þiû­rë­sim“, se­ria­las „Sal­di nuo­dë­më“ ne­be­ro­do­mas va­ka­rais pa­to­giu lai­ku, o nu­kel­tas á šeš­ta­die­nio pa­va­ka­ræ ir ro­do­ma ke­le­tà se­ri­jø iš­kart, kad grei­èiau pra­su­kus, nes kà da­ry­ti, kai jis jau su­kur­tas... Vie­nin­te­lë prie­þas­tis – pra­sti rei­tin­gai.

Kas for­muo­ja rei­tin­gus? Ko­kie þmo­nës? Ko­dël vis dël­to jie? Ko­dël te­le­met­rø ma­tuok­liai  neás­ta­ty­ti, pa­vyz­dþiui, á Mo­des­to Pit­rë­no, Gin­ta­ro Rin­ke­vi­èiaus, Vik­to­ro Ge­ru­lai­èio ar bent Jur­gos Še­dui­ky­tës ar And­riaus Ma­mon­to­vo (juo la­biau, kad pa­sta­ra­sis pa­ts pra­šo­si to­kio ma­tuok­lio) te­le­vi­zo­rius? Pa­si­ro­do, taip nu­ma­to tarp­tau­ti­në me­to­di­ka – ty­ri­mø pa­grin­dø pa­grin­das. Ty­ri­mø agen­tû­ra tvir­ti­na, kad jø me­to­di­ka pa­grás­ta so­cio­lo­gi­jos moks­lu ir sis­te­mos kri­ti­kus tuoj ap­kal­ti­na šio abe­jo­ti­no moks­lo neiš­ma­ny­mu. Gir­di, vi­so­se ša­ly­se yra at­lie­ka­mi to­kie pat TV met­rø ty­ri­mai ir Lie­tu­va në­ra iš­skir­ti­nis kraš­tas.

Þi­nia, ty­ri­mai vyks­ta taip: paaiš­kë­ja, pa­vyz­dþiui, kad 10 pro­c. þmo­niø, ku­riø te­le­vi­zo­riuo­se átai­sy­ti te­le­met­rø ma­tuok­liai, þiû­rë­jo tam tik­rà lai­dà, tuo­met ma­no­ma, kad tà pa­èià lai­dà þiû­rë­jo 10 pro­c. Lie­tu­vos gy­ven­to­jø. Su­tin­ka­ma, kad eg­zis­tuo­ja tam tik­ra pa­klai­da, bet, esà, ji ne­di­de­lë. Skai­èiau, kad Lie­tu­vo­je te­le­met­rai su­mon­tuo­ti 1005-iuo­se at­si­tik­ti­nai pa­rink­tø þmo­niø te­le­vi­zo­riuo­se ir tai lei­dþia da­ry­ti iš­va­das apie vi­sà Lie­tu­và, ku­rio­je gy­ve­na 3 mln. gy­ven­to­jø. Tei­gia­ma, kad gau­tø re­zul­ta­tø tiks­lu­mas yra 95 pro­c. ir to­kio tiks­lu­mo vi­siems rei­tin­gø ty­rë­jams pa­kan­ka. Bet tuoj per­ša­si ki­ta min­tis – pa­skai­èiuo­ji, jog te­le­vi­zi­jai no­rint gau­ti 10 pro­c. rei­tin­gà rei­kia, kad 100 te­le­vi­zo­riø su te­le­met­rais ro­dy­tø tà ka­na­là.

Lie­tu­va – ne­gan­dos uþ­griû­ta ša­lis, kur þmo­nës iš­gy­ve­na per më­ne­sá uþ 400, 600, ge­res­niu at­ve­ju – 800 li­tø. Kai taip su­verþ­ti dir­þai, no­ri­si ne rim­tø, o kvai­lai links­mi­nan­èiø lai­dø, kad kas­die­ny­bæ pa­mirš­tum. Taip gy­ve­nan­èiø ša­ly­je – per 80 pro­c., tad lo­giš­kai màs­tant tiek pro­cen­tø te­le­met­rø ma­tuok­liø yra to­kiø res­pon­den­tø te­le­vi­zo­riuo­se. Su­sik­los­to juo­kin­ga si­tua­ci­ja – vers­lui pa­tei­kia­mi duo­me­nys, kà TV þiû­ri þmo­nës, ne­per­kan­tys (tiks­liau, ne­ga­lin­tys ápirk­ti) jo rek­la­muo­ja­mø pre­kiø. O sa­ko­ma, kad rei­tin­gai – tai va­liu­ta.

Jei te­le­vi­zi­jos þiû­ro­vø elg­se­nos ty­ri­mo prie­mo­nës – te­le­met­rai – bû­tø ádieg­tos ne at­si­tik­ti­niø, o kruopš­èiai at­rink­tø res­pon­den­tø te­le­vi­zo­riuo­se, ar mû­sø te­le­vi­zi­jos tap­tø in­te­lek­tua­les­nës? Yra ir ki­ta pro­ble­ma. Ras­ti te­le­met­rø apa­ra­tø tu­rë­to­jus në­ra leng­va, bet áma­no­ma. Tur­tin­gos te­le­vi­zi­jos ras. Tai­gi te­le­vi­zi­ja pra­ran­da sa­vo pir­mi­næ uþ­duo­tá – ji virs­ta pre­ke. Pa­vyz­dþiui, ke­tu­rios lai­dos – „Pas­ku­ti­në ins­tan­ci­ja“, „Prieš sro­væ“, „Api­bus sie­nos“, „Akis­ta­ta“ – ro­do tà pa­tá. Vi­sos jos šiuo me­tu pui­kuo­ja­si TV rei­tin­gø len­te­liø vir­šû­në­je. Jo­mis se­ka gal šiek tiek ma­þiau po­pu­lia­rios „Lie­tu­vos þy­niø“ ty­ri­mas“ ir „Ypa­tin­gas at­ve­jis“. Tos lai­dos – apie skan­da­lus. Kas pa­lai­ko skan­da­lus ir kam jie rei­ka­lin­gi? Vie­nas ar ki­tas skan­da­las na­tû­ra­liai nu­slûgs ta­da, kai spau­da nu­stos apie já ra­šy­ti, o te­le­vi­zi­ja – ro­dy­ti. Nors pa­sta­ruo­ju me­tu pe­no emo­ci­joms duo­da mo­kes­èiø sis­te­mos pa­ra­dok­sai ir vis­ko bran­gi­mas, bet þmo­nëms kur kas ádo­mes­në kie­no nors sky­ry­bø ar ko­kia sek­so is­to­ri­ja (nie­kaip ne­sup­ran­tu, ko­dël nu­spren­du­sie­ji skir­tis ei­na á te­le­vi­zi­jà pa­si­da­ly­ti at­ra­di­mais ar ne­tek­ti­mi). Te­le­vi­zi­jø vis dar es­ka­luo­ja­ma pe­do­fi­li­jos te­ma ne­pri­me­na ban­dy­mø su­ras­ti tie­sà. Iš tie­sø at­kak­liai tar­pu­sa­vy­je kon­ku­ruo­jan­èios TV lai­dos tik ieš­ko bû­dø, kaip vie­nai ki­tà pra­lenk­ti, pa­ro­dy­ti vis­kà ki­taip ir to­kiu bû­du pail­gin­ti te­mos eksp­loa­ta­vi­mà.

Tie­sa, kai ka­da to­kios pa­stan­gos at­ro­do juo­kin­gai, pa­vyz­dþiui, pa­þin­èiø lai­da „Bûk ma­no mei­le!“ To­kiø ar pa­na­šiø lai­dø bû­ta ne vie­nos. Dau­ge­lio jø net pa­va­di­ni­mai iš gal­vos iš­ga­ra­væ. To­kiø lai­dø kû­ri­mas ver­èia pa­gal­vo­ti, kad kur ki­tur be­su­tik­si sa­vo gy­ve­ni­mo mei­læ, jei ne te­le­vi­zi­jos stu­di­jo­je. O štai „Kvie­èiu šok­ti“ ban­do pa­trauk­ti net pen­kio­mis as­me­ny­bë­mis: ne­prog­no­zuo­ja­ma Ie­va Ši­mu­kaus­kie­ne, pa­pras­tu­mu spin­du­liuo­jan­èia Eri­ka Vi­tuls­kie­ne, Bal­za­ko am­þiaus mo­te­rø (net ir kai ku­riø vy­rø!) nu­my­lë­ti­niu Vy­te­niu Pau­liu­kai­èiu ir šau­niais vy­ru­kais, ku­rie šio šou ger­bë­joms yra tar­si jø vai­kai ar anû­kai, Ro­lan­du Vil­kon­èiu­mi ir And­riu­mi But­ku­mi. Vis­kas aiš­ku, gal tik su Eri­ka šiek tiek su­dë­tin­giau. Taip, ji pa­pras­tu­të, nei­dea­liø for­mø, iš­te­kë­ju­si uþ ne­prie­kaiš­tin­gos re­pu­ta­ci­jos Me­rû­no, jø san­tuo­ki­nis gy­ve­ni­mas kiek­vie­nam tu­rë­tø bû­ti pa­vyz­dþiu, bet, ki­ta ver­tus, tai ir­gi ga­li pa­kiš­ti ko­jà – juk Eri­ka atë­më Me­rû­nà iš apie já sva­jo­jan­èiø mer­gi­nø (kaip Kris­ti­na bu­vo atë­mu­si Bra­zaus­kà ir dau­ge­lis mo­te­rø ëmë pa­sta­ro­jo ne­be­ver­tin­ti). Šok­da­mas tam­pi dau­giau þi­no­mas nei ge­rai dirb­da­mas tie­sio­gi­ná dar­bà. Aiš­ku, šo­kiuo­se lai­mës ta te­le­vi­zi­ja, ku­rios pa­kvies­ti šo­kë­jai bus skan­da­lin­ges­ni. „2 mi­nu­tes šlo­vës“ at­ro­do ir­gi ap­lenks „Lie­tu­vos ta­len­tai“, nes pir­ma­sis šou ne­be­tu­ri Il­jos – ber­niu­ko bal­tais dra­bu­þiais, nors ieš­ko­ma, kas já pa­keis­tø.

Be abe­jo, tie, apie ku­riuos ro­do­ma, ga­li bû­ti po­kvai­liai, bet lai­dø ve­dë­jams rei­kë­tø tu­rë­ti bent šio­kià to­kià kom­pe­ten­de­lio moks­lo ne­rei­kia, lai­dos ve­dë­jos mai­vy­ma­sis ir rai­ty­ma­sis lyg lo­vo­je nie­ko neat­per­ka. „7 me­no die­nø“ TV ap­þval­gi­nin­kas Jo­nas Ûbis taik­liai pa­ste­bë­jo, kad di­dþiau­sia lie­tu­viš­kø po­li­ti­niø lai­dø pro­ble­ma yra jø ve­dë­jai, neim­po­nuo­jan­tys nei iš­si­la­vi­ni­mu, nei kul­tû­ra, nei ne­prik­lau­so­mu cha­rak­te­riu ir pri­me­nan­tys tuos pa­èius po­li­ti­kus, ku­riuos kal­bi­na ar ban­do iš­pro­vo­kuo­ti. Štai sim­pa­ti­zuo­jan­tis soc­de­mams ve­dan­ty­sis nie­kad ne­nus­lëps nea­py­kan­tos val­dan­èia­jai koa­li­ci­jai. Po­li­ti­niø lai­dø ve­dë­jai mû­sø te­le­vi­zi­jo­se nie­kuo ne­si­ski­ria nuo pra­mo­gi­niø lai­dø ve­dë­jø, iš­sky­rus vie­nà ki­tà išim­tá, pa­vyz­dþiui, su­si­do­më­jæ mie­lai klau­so­mës vy­riau­sio pa­sau­ly­je lai­dø ve­dë­jo Al­gi­man­to Èe­kuo­lio, bend­ra­me kal­bë­to­jø fo­ne net tin­ka aro­gan­tiš­ka vis tam­siais kos­tiu­më­liais vil­kin­èios Ri­tos Mi­liû­tës kal­bë­ji­mo ma­nie­ra.

Po­pu­lia­rios ir lai­dos apie ávai­rius mis­ti­nius reiš­ki­nius, bur­tus, ste­buk­lus, re­gë­ji­mus, nors, ma­no gal­va, tai liu­di­ja apie ne­svei­kà suau­gu­siø­jø po­lin­ká, þmo­gaus vys­ty­mo­si su­tri­ki­mus ir jo rai­dos pa­to­lo­gi­jà. Vi­si pa­ste­bë­jo­me, kad no­rë­da­mas pa­kliû­ti á TV tu­ri ar­ba kà nors pa­vog­ti, ar­ba nu­þu­dy­ti, o jei­gu prin­ci­pai ne­lei­dþia, yra išei­tis – nu­si­šne­kë­ti.

Paþ­vel­gæs á šeš­ta­die­nio ar sek­ma­die­nio ry­to te­le­vi­zi­jø pro­gra­mas vie­na­reikš­miš­kai su­pran­ti, kad sun­kiai dir­bæs pen­kias die­nas, sa­vait­ga­lio ry­tà ási­jun­gæs te­le­vi­zo­riø, pus­ry­èiau­si su pa­èio­mis neá­do­miau­sio­mis, ko­kios tik ga­li bû­ti, lai­do­mis. Ne­si­baigs ban­dy­mai tau ásiû­ly­ti „ne­pap­ras­to pa­to­gu­mo“ pri­pu­èia­mà fo­te­lá, kaþ­ko­ká èiu­þi­ná, pa­ta­li­næ, ste­buk­lin­gà elekt­ro­ni­ná prie­tai­sà ant­svo­riui grei­tai nu­mes­ti, stu­bu­rui iš­tie­sin­ti ir dar kà nors. Šven­ti­ná sek­ma­die­nio ry­tà te­le­vi­zi­jos ne­lei­dþia ma­lo­niai il­së­tis, bet ban­do áti­kin­ti, kad esi li­go­nis („Svei­ka­tos ABC“, „Svei­kas þmo­gus“, „Svei­ka­tos ko­das“, „Na­mø dak­ta­ras“...). To­kiø die­nø ry­tais pa­si­se­ka tik ta­da, jei tau ne­sve­ti­mas þe­mës ûkis („Kai­mo aka­de­mi­ja“, „Gim­to­ji þe­më“, „Gi­riø ho­ri­zon­tai“...). Tie­sa, jau se­no­kai BTV šeš­ta­die­niais ry­tais ro­do lai­dà „Šeš­ta­die­nio ry­tas“, o sek­ma­die­niais – „Sek­ma­die­nio ry­tas“. Lai­dø ve­dë­ja, „Auk­si­nio lie­þu­vio“ tu­rë­to­ja As­ta Sta­šai­ty­të-Ma­sals­kie­në ne­la­bai su­si­do­ro­ja su šio­mis lai­do­mis. Daþ­nai ji dau­giau kal­ba nei lai­dos sve­èiai ir su­si­da­ro áspû­dis, kad pa­ti ve­dë­ja èia svar­biau­sia (vël ta pa­ti te­le­vi­zi­jos lai­dø ve­dë­jø pro­ble­ma). Tie­sa, šiek tiek gai­vos su­tei­kë LTV „Ry­to su­kti­nis“ su Zi­ta Kel­mic­kai­te, nes ir rek­la­muo­ta, kad ši lai­da „ne­kliu­dys jums ger­ti ry­ti­nës ka­vos, bet pa­þa­dins net ir di­dþiau­sius niurgz­lius, ne­no­riai iš­si­ri­tu­sius iš jau­kiø pa­ta­lø“. Dar yra lai­da „Du­rys at­si­da­ro“, skir­ta kul­tû­rai. Su­si­màs­èiau, ar kul­tû­ri­nëms lai­doms mû­sø te­le­vi­zi­jos ski­ria bent 2 pro­c. ete­rio lai­ko.

Kà þiû­ro­vai pa­gei­dau­ja ma­ty­ti, nu­sta­to­ma pa­gal rei­tin­gus, su­prask – ob­jek­ty­viai. Tie­sa, rei­tin­gai pa­ro­do tai, kas ren­ka­ma­si iš tu­ri­mos pa­siû­los, o ne iš to, ko iš­ties no­ri­ma. Ási­mi­në eseis­to Kæs­to Kir­tik­lio pa­šmaikš­ta­vi­mas, kad þmo­gus, atë­jæs á par­duo­tu­væ nu­si­pirk­ti jo­gur­to ir jo ne­ra­dæs, ta­èiau, ra­dæs rûg­pie­nio ir ke­fy­ro, pa­si­rin­ko pa­sta­rà­já, nes la­biau mëgs­ta ke­fy­rà.

Ne­me­luo­ju – pri­si­pa­þás­tu, kad be ki­tø sa­vo ydø tu­riu ir ydà þiû­rë­ti te­le­vi­zo­riø. Ir þiû­riu já kaip kiek­vie­nas sta­tis­ti­nis lie­tu­vis, tai yra be­veik ke­tu­rias va­lan­das per pa­rà. Kaip ir dau­ge­lis, dau­gu­mà te­le­vi­zi­jos lai­dø kei­kiu ir ste­biuo­si, kaip jos at­si­du­ria þiû­ri­miau­siø len­te­lë­se. Arit­me­ti­ka pa­pras­ta: 8 va­lan­dos mie­gui, 8 va­lan­dos dar­bui, va­lan­da nu­va­þiuo­ti á dar­bà ir gráþ­ti na­mo, va­lan­da bû­ti­niau­siai as­me­ni­nei hi­gie­nai, va­lan­da pa­val­gy­ti. Lie­ka 5 lais­vos va­lan­dos. Tai reiš­kia, kad sta­tis­ti­nis Eu­ro­pos pi­lie­tis net 80 pro­c. lais­va­lai­kio paau­ko­ja te­le­vi­zi­jai ir pa­si­lie­ka tik vie­nà va­lan­dà gy­ven­ti.

Skai­èiau, kad ne­tru­kus kny­gy­nø gre­tas pa­pil­dys bu­vu­sio VP de­šim­tu­ko da­ly­vio Ig­no Staš­ke­vi­èiaus pri­þiû­ri­mas kny­gy­nas „So­fok­lis“. Pa­gal­vo­jau, kad jei­gu jau to­kio ly­gio vers­li­nin­kas pra­de­da uþ­siim­ti kny­gø pre­ky­ba, de­jo­nës dël kny­gos mir­ties tik­rai yra anks­ty­vos.

Vis dël­to da­bar po­pu­lia­ri me­ta­fo­ra apie pa­mirš­tø kny­gø ka­pi­nes, o ra­šy­to­jai skun­dþia­si, kad jie su­da­ro di­dþiau­sià be­dar­biø da­lá po vi­siš­kø be­raš­èiø. Bû­tent abi šios gru­pës – raš­tin­giau­siø ir vi­siš­kø be­raš­èiø – su­da­ro ir di­dþià­jà sa­vi­þu­dþiø da­lá. Lie­tu­viø kom­po­zi­to­riø kû­ri­niai liûd­ni, dai­li­nin­kø dro­bës – tam­sios, skulp­tû­ros – ge­din­èios, o jei­gu prie vi­so to grau­din­go­mis ba­la­dë­mis, be­si­guos­da­mi sa­vo da­lia bei ne­lai­më­mis, dar pri­si­jun­gia ir ra­šy­to­jai... Jiems ne­va­lia bû­ti ne­lai­min­giems. Ra­šy­mas juk yra ne­si­bai­gian­tis sap­nas, fan­ta­zi­jø erd­vë. Nors teks­to ei­lu­tës ho­ri­zon­ta­lios ir jun­gia vie­nà taš­kà su ki­tu ar net þmo­gø su þmo­gu­mi, sa­ko­ma, kad raš­tu iš­sa­ky­tas lai­kas – ver­ti­ka­lus. Va­di­na­si, jis tu­rë­tø ir­gi bû­ti jung­tis to, kas yra þe­mai, su tuo, kas yra aukš­tai.

Bai­gian­tis ru­de­niui, skai­ty­mo me­tui, nes sa­ko­ma, kad šiuo me­tø lai­ku þmo­nës dau­giau­sia skai­to, no­ri­si Ta­væs, ger­bia­mas skai­ty­to­jau, pa­klaus­ti: „Kà, tams­ta, jau spë­jai šá ru­de­ná per­skai­ty­ti?“ Ar ëmë­me dau­giau skai­ty­ti? Nors šiais lai­kais kny­gø ti­ra­þas ir kai­na, pa­ly­gin­ti su so­viet­me­èiu, ski­ria­si ke­lias­de­šimt kar­tø, kny­gø lei­dë­jai yra ási­ti­ki­næ, kad tik da­bar for­muo­ja­si tik­ras skai­ty­to­jø bû­rys. Juk ir XVI-XIX a. di­de­lë kny­ga ne­re­tai kai­nuo­da­vo tiek pat, kiek ark­lys ar ke­le­tas kar­viø. Anuo­met, fo­tog­ra­fuo­da­mie­si su kny­ga ran­ko­se, kai ku­rie þmo­nës no­rë­jo pa­si­ro­dy­ti, kad yra iš­si­la­vi­næ, o ne be­raš­èiai. Bi­èiu­lis, pri­va­taus kny­gy­no Kau­ne sa­vi­nin­kas Vid­man­tas Sta­niu­lis pa­juo­ka­vo, jog da­bar sun­ku ási­vaiz­duo­ti, kad kaþ­kas ki­tiems do­va­no­tø nuo­trau­kà, ku­rio­je bû­tø mei­liai ap­si­ka­bi­næs ar glau­dþiàs prie sa­væs kom­piu­te­rá.

Kny­gy­nai pri­si­tai­ko. Da­bar jie at­ro­do kaip ir bet ku­ris mo­der­naus pre­ky­bos cent­ro sky­rius. Len­ty­nos lûþ­ta nuo ryš­kia-s­pal­viø pre­kiø, aká rë­þia uþ­ra­šai su „ypa­tin­gais“ pa­siû­ly­mais. Ma­to­miau­sio­je kny­gy­no vie­to­je – per­ka­miau­si pro­duk­tai – TOP-10. Sa­vai­tæ ar ke­lias pa­bu­vu­sios ta­me TOP-10 sky­re­ly­je, kny­gos ke­liau­ja to­lë­liau – á pri­grûs­tas len­ty­nas. Yra sky­re­lis „Nu­kai­no­tos kny­gos“. Gai­la, kad jis pa­nei­gia nuo­mo­næ, jog kny­gos neá­kai­no­ja­mos. „Þo­lë yra tik þo­lë,/ þmo­gus – tik þmo­gus,/ o kny­ga – tik kny­ga“, – ne­pa­me­nu, koks poe­tas taip ra­šë. Tad ko­dël skai­to­me? Ogi to­dël, kad kny­ga ge­riau­siai at­sa­ko á klau­si­mà „Kas aš esu?“ Apie kny­gà kaip te­ra­pi­jos prie­mo­næ kal­ba­me vi­siš­kai rim­tai. Jau iš­ti­sus de­šimt­me­èius gy­dant neu­ro­zes sëk­min­gai nau­do­ja­ma va­di­na­mo­ji bib­lio­te­ra­pi­ja, kai pa­cien­tui siû­lo­ma skai­ty­ti tam tik­ras kny­gas. Jos ga­li tie­siog da­ry­ti ste­buk­lus iš­ti­kus eg­zis­ten­ci­nei kri­zei, nes në­ra skir­tos pa­sy­viai var­to­ti. Kà skai­ty­ti, rei­kia ap­si­spræs­ti. Kny­gos ne­ga­li­te tie­siog ájung­ti ir iš­jung­ti kaip ra­di­jo ar te­le­vi­zo­riaus. Skai­ty­da­mi ret­kar­èiais tu­ri­te ir stab­te­lë­ti, kad pa­gal­vo­tu­më­te.

„Kaþ­kas, ma­tyt, ap­šmei­þë Jo­ze­fà K., nes, ne­pa­da­ræs nie­ko blo­ga, jis bu­vo vie­nà ry­tà areš­tuo­tas“, – ma­nau, dau­ge­liui šis pir­ma­sis F. Kaf­kos ro­ma­no „Pro­ce­sas“ sa­ki­nys ta­po vie­nu áspû­din­giau­siø ir nuo­sta­biau­siø sa­ki­niø pa­sau­lio li­te­ra­tû­ro­je. Vie­na­me sa­ki­ny­je – vi­sas gy­ve­ni­mas. Ki­tas toks sa­ki­nys – Meist­ro þo­dþiai iš Mi­chai­lo Bul­ga­ko­vo ro­ma­no „Meist­ras ir Mar­ga­ri­ta“: „Jau­nys­të­je no­rë­jau ap­ke­liau­ti vi­sà þe­mës ru­tu­lá. Ma­tyt, ne­lem­ta.“

Bir­þe­lio 16-àjà Dub­li­nas ir ai­riø ra­šy­to­jo Dþeim­so Dþoi­so ger­bë­jai šven­èia Blu­mo die­nà (Blooms­day). Šven­tës pa­va­di­ni­mas ki­lo iš Dþ. Dþoi­so ro­ma­no „Uli­sas“ vei­kë­jo Leo­pol­do Blu­mo var­do. Ro­ma­ne ap­ra­šo­ma Blu­mo odi­së­ja po Dub­li­nà trun­ka die­nà – nuo 1904 me­tø birþelio16 die­nos 8-os va­lan­dos ry­to iki 1904 me­tø bir­þe­lio 17 die­nos 3.15 va­lan­dos nak­ties. Šven­tës me­tu vaikš­to­ma L. Blu­mo ke­liais, skai­to­mos ro­ma­no iš­trau­kos, ren­gia­mi ávai­rûs pa­si­ro­dy­mai ir ins­ce­ni­za­ci­jos.

Šiø­me­tis spa­lis kny­gos më­gë­jams ypaè ási­min­ti­nas. Ras­ti du rank­raš­èiai, ku­rie, ma­ny­ta, bu­vo din­gæ: Va­ti­ka­no bib­lio­te­ko­je ras­tas fi­lo­so­fo Spi­no­zos vei­ka­las „Eti­ka“, o Jei­lio uni­ver­si­te­to re­tø kny­gø ir rank­raš­èiø bib­lio­te­ka iš pri­va­taus ko­lek­ci­nin­ko ási­gi­jo No­be­lio pre­mi­jos lau­rea­to, JAV dra­ma­tur­go Ju­dþi­no O‘Ni­lo pje­sæ „Eg­zor­ciz­mas“. Is­to­ri­ja by­lo­ja, kad dra­ma­tur­gas vi­sus šios pje­sës rank­raš­èius su­de­gi­no, bet, pa­si­ro­do, vie­nas per ste­buk­là iš­li­ko.

Mo­kyk­li­niais me­tais bu­vo pri­va­lo­mi uþ­kla­si­nio skai­ty­mo sà­siu­vi­niai, ku­riuo­se rei­kë­da­vo ap­ra­šy­ti per­skai­ty­tø kny­gø siu­þe­tà ir áspû­dþius. Ne­þi­nau, ar to­kie sà­siu­vi­niai dar eg­zis­tuo­ja, bet tik šian­dien su­pra­tau jø svar­bà, nes tik iš kny­gø su­þi­nai, kad bû­ta di­dþiø­jø mei­liø, ne­bû­ti­nai kaip Ro­meo ir Dþiul­je­tos, bet, pa­vyz­dþiui, Ju­li­jos, te­kan­èios uþ ne­pa­gy­do­mai ser­gan­èio Jo­no Bi­liû­no ir pa­ski­rian­èios sa­vo gy­ve­ni­mà jam slau­gy­ti... Pers­kai­tai tai ir ar ga­li pa­neig­ti, kad vi­so to ir da­bar në­ra ar­ba bent kad to ne­ga­li bû­ti?

Ki­ta šio teks­to te­ma – die­no­raš­èiai. Juk ma­lo­nu ne tik skai­ty­ti, bet ir pa­èiam ra­šy­ti. Ir jei di­dþiu­lio ro­ma­no „ne­su­kal­tu­me“, jo pus­la­piuo­se pui­kiai ir pra­smin­gai ga­li­me iš­si­lie­ti.

Gal ir ne­ma­din­ga, pri­si­pa­þin­siu, mëgs­tu ra­šy­ti die­no­raš­tá ir þa­viuo­si vi­sais, ku­rie já dar ra­šo. Ru­duo – tin­ka­miau­sias me­tas die­no­raš­èiams. Bû­tent ru­de­ná daþ­niau pa­màs­to­me apie gy­ve­ni­mà ir mums ima at­ro­dy­ti, kad gy­ve­na­me ne taip. Be to, ra­šan­tie­ji die­no­raš­èius daþ­niau­siai juos bai­gia ru­de­ná.

Ar daug da­bar ra­šan­èiø­jø die­no­raš­èius? Kas pa­sa­kys? Sta­tis­ti­ka ne­ve­da­ma. O juk ma­lo­nu bû­tø po 50, 20, pa­ga­liau po pen­ke­riø ar net po me­tø at­si­vers­ti sa­vo­jo die­no­raš­èio pus­la­pius ir pa­skæs­ti pri­si­mi­ni­muo­se. Sa­ko­te, kad die­no­raš­èiui ra­šy­ti jums trûks­ta kû­ry­biš­ku­mo? Kû­ry­ba, þi­nia, yra kû­ry­ba, bet pa­svars­ty­ki­me štai kà – tuoj pra­si­dës þie­ma ir jei­gu jûs dar ato­sto­gø áspû­dþiø neuþ­si­ra­šë­te, jau net šian­dien ne vis­kà be­pri­si­me­na­te. O kas bus po pus­me­èio, me­tø, ke­le­riø me­tø? Þiû­rë­si­te á nuo­trau­kas ir ne­bep­ri­si­min­si­te, kas jo­se. Ne­rei­kia ieš­ko­ti ge­riau­siø die­no­raš­ti­nio me­no pa­vyz­dþiø. Tiems, ku­rie pa­si­guo­dþia no­rin­tys ra­šy­ti, bet ne­drás­ta, pa­ta­riu iš­drà­së­ti ir pa­ban­dy­ti.

Kà ga­li þi­no­ti, kas iš tø no­rø ga­li iš­si­ru­tu­lio­ti. Kai Pi­ka­so pa­klau­së, kas lë­më jo pa­veiks­lø po­pu­lia­ru­mà, jis at­sa­kë: „Ma­no dal­to­niz­mas, þvai­ru­mas, Par­kin­so­no li­ga, šven­to Vi­to šo­kis ir pa­gi­riø sind­ro­mas.“ Juk kas tie ra­šy­to­jai? Kuo jie ki­to­kie? Su­þi­no­jau, kad Lie­tu­vos ra­šy­to­jø sà­jun­gà da­bar vie­ni­ja per 350 na­riø. Pa­gal sta­tis­ti­ná pa­si­skirs­ty­mà 11 iš jø tu­rë­tø bû­ti gë­jai, trys les­bie­tës, du bi­sek­sua­lûs as­me­nys ir 1,5 trans­sek­sua­lo. Aiš­ku, ra­šy­to­jai tu­ri bû­ti skirs­to­mi ne pa­gal tai. Ir šiaip pa­sau­ly­je, sa­ko, yra þmo­nës ir ra­šy­to­jai. Þmo­nës þu­do ra­šy­to­jus, nors ra­šy­to­jai, bû­na, ir­gi þu­do þmo­nes. Ma­no gal­va, ra­šy­to­jai yra tie, ku­rie þi­no, kaip pra­lenk­ti ar at­suk­ti lai­kà. Ko­dël ski­ria­si šei­mos? Vi­saip aiš­ki­na­ma, bet pa­mirš­ta­ma vie­na – lai­ko ne­su­ta­pi­mai. Štai þmo­nai no­ri­si šne­kë­ti, o vy­rui pa­bû­ti ra­my­bë­je ir t. t. Mai­ro­nis ei­lë­raš­ty­je „Poe­tui mi­rus“ ra­šë: „Iš­vil­kæ þmo­gø akyse/ Prieš so­èià, þio­vau­nan­èià mi­nià,/ Pre­kiau­ja gy­va jo dvasia/ Ir ro­do per­pjo­væ krû­ti­næ.“ Nors ne­se­niai mi­ræs Ru­si­jos kontr­kul­tû­ros ly­de­ris Je­go­ras Le­to­vas tei­gë: „Në vie­nam me­ni­nin­kui ne­pa­vyks tiks­liau, stip­riau ir vaiz­din­giau iš­reikš­ti mus su­pan­èio pa­sau­lio ab­sur­dà, koš­ma­rà ir þais­min­gu­mà, ne­gu tai at­lie­ka pa­ts gy­ve­ni­mas.“ Tad ra­šy­ki­te, kà ma­to­te, ir tiek. Te­bû­nie tai su­bjek­ty­vus ap­lin­kos fik­sa­vi­mas.

Ar pa­ste­bë­jo­te, kad di­dþiø­jø ra­šy­to­jø die­no­raš­èiai jø au­to­rius pa­ro­do ne tik kaip ra­šy­to­jus, bet ir lei­dþia á juos pa­þvelg­ti kaip á pa­pras­tus þmo­nes, më­gu­sius ap­ra­ši­në­ti ávai­rius ávy­kius, áspû­dþius apie su­tik­tus þmo­nes, ne­tgi sap­nus, jau ne­kal­bant apie pa­màs­ty­mus ir pa­sva­jo­ji­mus. Jûs tuoj pri­si­me­na­te ne­se­niai lie­tu­viš­kai pa­si­ro­dþiu­sius F. Kaf­kos die­no­raš­èius, o gal Jus­ti­nà Mar­cin­ke­vi­èiø („Die­no­raš­èiai be da­tø“) ar A. Ny­kos-Ni­liû­no die­no­raš­èiø tri­to­má, o man mie­la at­si­vers­ti J. Vai­èiû­nai­tës, S. Lom­sar­gy­tës-Pu­kie­nës ar A. M. Sluc­kai­tës-Ju­ra­šie­nës bë­gan­èiø die­nø ir áspû­dþiø ap­ra­šy­mus, pa­si­þy­min­èius re­tes­niais pri­si­mi­ni­mais ir mo­te­riš­ku ási­jau­ti­mu.

Di­dþiau­sià dë­me­sá be­veik vi­si ski­ria die­no­raš­èio pa­bai­gai, yra já vi­sà per­ra­šan­èiø­jø, be­si­tei­si­nan­èiø, kad pa­si­kei­të þiû­ros á ávy­kius taš­kas. Toks jau gy­ve­ni­mas, kad nuo praei­ties blo­gy­biø no­ri­si at­si­ri­bo­ti. Štai jûs šá më­ne­sá ap­si­lan­kë­te ka­pi­në­se. Ke­liø hek­ta­rø plo­te – iš­ti­sas mi­ru­siø­jø mies­tas, išau­gæs ša­lia gy­vø­jø mies­to. At­sis­ky­ri­mo ka­ra­lys­të. Var­dai, da­tos. Anks­ty­va mir­tis su­kre­èia, ver­èia klaus­ti „ko­dël?“ Nors á klau­si­mà „ko­dël aš?“ mir­tis vi­sa­da ga­li at­šau­ti at­sa­ky­mu: „O ko­dël gi ne?“ Vi­si mes ten­link ei­na­me. Net­gi tu­rë­tu­me tar­ti – þi­nau, kad man ne­li­ko daug lai­ko. O jei­gu to lai­ko bus skir­ta dau­giau, tai tik aèiû Die­vui ir li­ki­mui. Ási­mi­në Šven­èiau­sio­sios Tre­jy­bës pa­va­di­ni­mas tri­jø L rai­dþiø þo­dþiais: lais­vë, lai­më, lem­tis.

Kar­tà drau­gas ma­næs klau­së: „Kà da­ry­tum su­þi­no­jæs, kad gy­ven­ti tau li­ku­si va­lan­da?“ Il­gai ne­gal­vo­jau ir trum­pai aiš­kiai at­sa­kiau: „Kuo grei­èiau pri­si­ger­èiau.“ Tuo­met jis klau­si­në­jo to­liau: „O kà da­ry­tum, jei gy­ven­ti bû­tø li­ku­si die­na?“ At­sa­kiau, kad ger­èiau vi­sà die­nà. Ta­da dar pra­tæ­së: „O jei sa­vai­të ar net më­nuo?“ At­sa­kiau: „Ke­liau­èiau po gra­þiau­sias pa­sau­lio vie­tas, skai­ty­èiau kny­gas ir ger­èiau.“

Tik tie, ku­rie ra­šo die­no­raš­tá, ga­li pa­sa­ky­ti: „Ne vis­kas pa­sau­ly taip juo­da...“

Die­no­raš­tá bai­gia­me in­tui­ty­viai pa­ju­tæ, kad jau lai­kas baig­ti. Su­vo­kia­te, kad to­liau ra­šy­ti ne­bë­ra bû­ti­na. Taip yra to­dël, kad jûs pa­si­kei­të­te. Kar­tais pa­pras­èiau­siai ap­si­spren­dþia­te – aš tu­riu uþ­baig­ti šá die­no­raš­tá iki tam tik­ros die­nos. Jo pa­bai­gà ga­li­ma ati­to­lin­ti áse­gant pa­pil­do­mø la­pø, bet ver­èiau to ne­da­ry­ti – ne­rei­kia bi­jo­ti die­no­raš­èio pa­bai­gos, ypaè jei jis bai­gia­si bai­gian­tis me­tams. Pap­ras­èiau­siai rei­kia pra­dë­ti nau­jà die­no­raš­èio sà­siu­vi­ná.

Ri­èar­das JA­KU­TIS

Jei po tik­rø­jø mû­sø na­mø dar­bas yra ant­rie­ji na­mai, tai ka­vi­nës ir res­to­ra­nai, sa­ko, yra tre­tie­ji. Juo­se, be ska­naus mais­to, ti­ki­mës jau­ku­mo, ši­lu­mos, pa­tek­ti á ypa­tin­gà at­mos­fe­rà. Juk gur­ma­nams rei­ka­lin­gas ne tik iš­skir­ti­nis mais­tas, bet ir ati­tin­ka­ma ap­lin­ka bei fo­nas. Gal ir ge­rai, kad mai­tin­da­ma­sis ka­vi­në­se ar res­to­ra­nuo­se ne­sus­to­rë­si. Pa­pie­tau­ji, o po pu­sant­ros va­lan­dos vël no­ri val­gy­ti. Vi­sad tu­ri jaus­tis šiek tiek al­ka­nas. Jei ne­si­jau­ti – þen­gi sto­rë­ji­mo link. Uþ­marš­ty lai­kai, kai val­gë­me tik tam, kad pa­si­stip­rin­tu­me. Da­bar mais­tà ren­ka­mës, ieš­ko­me jo ko­ky­biš­ko, ge­ro sko­nio. Štai ko­dël Bod­le­ras dël švie­þio svies­to ry­tais trenk­da­vo­si á ki­tà Pa­ry­þiaus ga­là.

Ka­vi­næ Ha­va­no­je, ku­rio­je lai­kà lei­do ir kok­tei­lius siurb­èio­jo gar­su­sis ra­šy­to­jas Er­nes­tas He­ming­vë­jus, iki šiol lan­ko dau­gy­bë ke­liau­to­jø. Jie mie­lai ási­tai­so prie to pa­ties sta­le­lio, prie ku­rio mëg­da­vo së­dë­ti ra­šy­to­jas, ir ra­gau­ja jo mëg­tø gë­ri­mø. Pran­cû­zi­jo­je gau­su ka­vi­niø, ku­rios ne­pa­si­kei­të nuo ta­da, kai jo­se lan­kë­si Pab­las Pi­ka­so, Po­lis Se­za­nas, Vin­cen­tas Van Go­gas. Vil­nius gar­së­ja „Ne­rin­gos“ ka­vi­ne, nors šiaip jau ša­ly­je se­nas tra­di­ci­jas puo­se­lë­jan­èiø ka­vi­niø në­ra daug. Ar Šiau­liuo­se yra sa­vo dva­sià tu­rin­èiø ka­vi­niø? Ne­daug be­li­ko pri­si­me­nan­èiø­jø mies­to ka­vi­nes, jø klien­tus, ávy­kius jo­se – links­mus ir ne­la­bai. Ka­vi­niø mu­zi­kan­tai ga­na anks­ti mirš­ta, sun­ku ras­ti ir ki­tø dar­buo­to­jø. Li­ko tik nos­tal­gi­ja.

Ma­no at­min­tis pra­si­de­da nuo „Bal­ti­jos“. Tie­sa, mies­te dar yra me­nan­èiø tar­pu­ka­rio ka­vi­næ „Milš­tein“, Vil­niaus g. 134, ku­rio­je va­ka­rus leis­da­vo Po­ten­ci­ja Pin­kaus­kai­të, Ele­na Bin­do­kai­të, Ga­li­na Jac­ke­vi­èiû­të, Juo­zas Zu­bë­nas ir ki­ti ano me­to gar­sûs šiau­lie­èiai. Yra me­nan­èiø­jø ir pir­mà­jà „Bal­ti­jà“ prie­šais „Va­le­ri­jo­no“ vais­ti­næ, ku­ri 1956-ai­siais su­de­gë. Vis dël­to dau­gu­ma, ma­nau, pri­si­me­na“Bal­ti­jà“, ku­ri po tos su­de­gu­sios bu­vo ákur­ta sta­to­mos uni­ver­sa­li­nës par­duo­tu­vës pa­sta­te Vil­niaus ir Dva­ro gat­viø san­kry­þo­je (tà pa­sta­tà vis dar daþ­nai pa­va­di­na­me „Bal­ti­ja“).

Pri­si­me­nu nai­lo­ni­nes per­ma­to­mas uþuo­lai­das ir au­to­ma­tà pir­ma­ja­me aukš­te, á ku­rá, áme­tus mo­ne­tà, vei­das bû­da­vo api­purš­kia­mas ode­ko­lo­nu. Iš­kil­min­gi pla­tûs laip­tai á ant­ra­me aukš­te esan­èià sa­læ. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad sa­lës bu­vo net dvi – kai­rë­je ir de­ši­në­je. Vi­du­ry­je bu­vo sce­na mu­zi­kan­tams ir šo­kiø aikš­te­lë, to­dël mu­zi­kan­tus ir šo­kan­èiuo­sius re­gë­da­vo esan­tie­ji ir vie­no­je, ir ki­to­je sa­lë­je. Šio­kia­die­niais veik­da­vo tik vie­na sa­lë – Vil­niaus gat­vës pu­së­je, per šven­tes – abi, t. y. ir to­ji su lan­gais á Dva­ro (tuo­met M. Mel­ni­kai­tës) gat­væ. Pa­ky­li laip­tais á „Bal­ti­jos“ res­to­ra­no sa­læ, dai­ni­nin­kas trau­kia dai­nà apie snau­dþian­tá se­nà ma­lû­nà prie ke­lio, me­niu aiš­kus, nes vi­sur be­veik vie­no­das, kai­nos – taip pat. Res­to­ra­no dar­buo­to­jø pa­ga­min­ta raus­va ar gels­va gai­va su stik­li­nio àso­èio pa­vir­šiu­je plau­kio­jan­èiais ke­liais cit­ri­nos grie­þi­në­liais. Kai pa­tie­kiant ant­rà­já pa­tie­ka­là prie gar­ny­ro ëmë pri­dë­ti dvi juo­das aly­vuo­ges, be­veik nie­kas jø ne­lies­da­vo. Nors pa­me­nu, kad  anuo­met šiau­lie­èiai tvir­tin­da­vo, jog iš vi­sø mies­to ka­vi­niø ir res­to­ra­nø „Bal­ti­jo­je“ yra ska­niau­sia. „Ki­je­vo kot­le­tai“ ir „Bal­ti­ja“ bu­vo neats­ki­ria­mi þo­dþiai. Tie­sa, jo­je pir­mà kar­tà su­þi­no­jau, kas yra viš­èiu­kai „ta­ba­ka“.

„Bal­ti­jo­je“ ga­lë­da­vai pa­ste­bë­ti ir se­niau­sios pro­fe­si­jos at­sto­viø. Ypaè jà bu­vo pa­më­gæ Šiau­liuo­se tar­nau­jan­tys so­vie­ti­niai ka­ri­nin­kai, nors jø bû­da­vo vi­sur (ak tie Zok­niai!). Kar­tà ma­èiau, kaip il­gap­lau­kis jau­nuo­lis kaþ­ko ne­pa­ti­ko ka­ri­nin­kui. „Ja te­bia v Af­ga­nis­tan otp­rav­liu!“ („Iš­siø­siu ta­ve á Af­ga­nis­ta­nà!“) – šau­kë jis. Pa­si­tai­ky­da­vo ir jaut­riø ka­ri­nin­kø – ma­èiau, kaip vie­nas pa­pra­šë mu­zi­kan­tø, kad šie kà nors at­lik­tø ru­siš­kai, pa­sta­rie­ji þi­no­jo Edi­tos Pje­chos dai­nà, ku­rios klau­sy­da­ma­sis ka­ri­nin­kas grau­dþiai ver­kë.

Du­ri­nin­kas, rû­bi­nin­kas, ad­mi­nist­ra­to­rius, pa­da­vë­jai vil­kë­jo juo­dais kos­tiu­mais (pa­da­vë­jos – juo­dais sa­ra­fa­nais su bal­ta pri­juos­te) ir bû­da­vo pa­si­tem­pæ. Skir­tin­gai nei mies­to alu­dë­se, vie­no­je ku­riø bi­èiu­liai pa­sa­ko­jo re­gë­jæ pa­da­vë­jà, ku­ris, ne­šda­mas uþ­sa­ky­mà, par­puo­lë su pa­dëk­lu ir... uþ­mi­go. Iš dai­ni­nin­kø il­giau­siai „Bal­ti­jo­je“ dai­na­vo be­rods Jur­gis Þu­kaus­kas. Èia sa­vo kar­je­rà pra­dë­jo ir Si­mo­nas Dons­ko­vas, ku­ris tuo me­tu mo­kë­si pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te ir no­rë­jo pri­si­dur­ti prie sti­pen­di­jos. Dai­na­vo èia ir Vi­ta­li­ja Ka­tuns­ky­të, ku­rios pa­var­dæ anuo­met re­tas þi­no­jo, o dël jos sto­to va­din­da­vo iš­kil­min­gai – po­nia Vi­ta­li­ja. Il­gai res­to­ra­no est­ra­di­niam an­samb­liui va­do­va­vo iš Kau­no grá­þæs gar­siø­jø „Ker­tu­kø“ ákû­rë­jas Ge­di­mi­nas Jur­gi­las. Tuo­met šio an­samb­lio ly­gis tik­rai bu­vo ne­pras­tas.

„Bal­ti­jos“ po­pu­lia­ru­mas šiek tiek pri­ge­so 1973 m., kai Šiau­liuo­se du­ris at­vë­rë pir­mas nak­ti­nis ba­ras „Ge­lu­va“. Vil­niu­je, Kau­ne ir Klai­pë­do­je nak­ti­niai ba­rai jau vei­kë (Vil­niu­je gar­së­jo net trys – „Dai­na­va“, „Šal­ti­në­lis“, „Er­fur­tas“, Kau­ne – „Or­bi­ta“, vë­liau dar „Pa­si­ma­ty­mas“, Klai­pë­do­je ir­gi trys – „Ne­rin­ga“, „Re­ga­ta“, „Me­ri­dia­nas“), tad ideo­lo­gai lei­do to­ká ati­da­ry­ti ir dar­bi­nin­kø mies­te. Gar­sios cho­reog­ra­fës Al­do­nos Iva­naus­kie­nës dë­ka šiau­lie­èiø šo­kë­jai tarp ki­tø Lie­tu­vos nak­ti­niø ba­rø šo­kë­jø at­ro­dë be­maþ ge­riau­siai.

Bu­vo dar Šiau­liuo­se „Jau­nys­të“, „Du­by­sa“, „Þe­mai­tis“, „In­ga“, „Sau­lu­të“, res­to­ra­nas ge­le­þin­ke­lio sto­ty­je. Sta­tant pie­ti­ná mies­to ra­jo­nà, at­si­ra­do „Mil­da“, bet „Bal­ti­ja“ tu­rë­jo sa­vo au­rà. Gai­la, kad ji neiš­li­ko iki mû­sø die­nø, ma­nau, ir da­bar tai bû­tø po­pu­lia­rus res­to­ra­nas, ypaè trau­kian­tis pen­kias­de­šimt­me­èiø-še­šias­de­šimt­me­èiø kar­tà.

Da­bar net su­mi­në­ti vi­sø mies­to ka­vi­niø pa­va­di­ni­mus rei­kia lai­ko. Yra ádo­miø da­ly­kø, þa­di­nan­èiø anø die­nø pri­si­mi­ni­mus. Štai res­to­ra­nas „To­mas“ ási­kû­rë bu­vu­sia­me Šiau­liø me­lio­ra­ci­jos val­dy­bos ûkio pa­sta­te bei pa­èiø „To­mo“ sa­vi­nin­kø pri­sta­ty­ta­me prie­sta­te. Kai lan­kiau­si šio­je ka­vi­në­je, pri­si­mi­niau, kad ten, kur da­bar ba­ras, bu­vo su­dë­tos dau­gia­kau­šiø eks­ka­va­to­riø de­ta­lës. Šiek tiek ne­ti­kë­ta ir kai ei­nant gat­ve stai­ga virš gal­vos su­siû­buo­ja rau­do­nas þi­ban­tis ki­niš­kas bum­bu­las. Ne­ma­lo­niai nu­tei­kia ávai­rios puoš­me­nos res­to­ra­nø vi­du­je, ku­riø kil­mës ša­lis – Tur­ki­jos tur­gus. Be­ne ádo­miau­sias gal­vo­sû­kis val­gia­raš­ty­je – kuo ski­ria­si ce­pe­li­nai nuo didþ­ku­ku­liø? Pa­si­ro­do, ce­pe­li­nai bû­na tik su më­sa, o didþ­ku­ku­liai – tik su varš­ke. Ne­ti­kë­tas se­man­ti­nis spren­di­mas.

Vis dël­to kai pa­klau­si mies­te­lë­nø, kur jie pa­siû­ly­tø sve­èiams ska­niai pa­pie­tau­ti, šie il­gai gal­vo­ja. Ir daþ­nai nie­ko neat­sa­ko. Jei kà nors ir pa­siû­lo, tai tris ke­tu­rias vie­tas, bi­jo­da­mi ási­pa­rei­go­ti ar su­klys­ti. Ma­no pa­ta­ri­mas – rink­tis ka­vi­nes, kur pa­da­vë­jos ne il­ga­ko­jës jau­nik­lës, o bar­me­nas – jau þils­te­lë­jæs. Ka­vi­niø sa­vi­nin­kai gal­vo­ja pa­pras­tai – lai­ba­ko­jës pa­da­vë­jos tu­ri at­sto­ti mais­to ruo­ši­mo trû­ku­mus. An­tis, þà­sis, avie­na ir dar daug kas pa­te­ko á Šiau­liø res­to­ra­nø „Rau­do­nà­jà kny­gà“. Þu­vies pa­tie­ka­lø asor­ti­men­tas by­lo­ja, kad Šiau­liai to­lo­kai nuo jû­ros ar ko­kiø nors ki­tø van­dens tel­ki­niø. Pa­tie­ka­lø pa­si­rin­ki­mas – ga­na nuo­bo­dus ir vie­no­das. Die­nos sriu­ba (jos va­ka­rais pa­pras­tai ne­be­bû­na), dar­þo­viø sa­lo­tos su trim ing­re­dien­tais ir pri­mi­ty­vus ant­ra­sis pa­tie­ka­las. Aiš­ku, vi­sur ra­si kep­tos duo­nos, ku­rià kar­tais pa­kei­èia uþ­kan­dë­lë prie alaus, bet vos jà pa­ma­èius grau­du pa­si­da­ro – ke­li kiau­liø au­sø lo­pi­në­liai, sû­rio laz­de­lës, kai ka­da – sau­je­lë traš­ku­èiø ar rie­šu­tø. Dël ka­vos, tai jos apa­ra­tas nie­ka­da ne­tu­rë­tø bû­ti iš­jung­tas, o do­za­to­riai vi­sa­da ádë­ti á apa­ra­tà. Jei­gu dai­liai iš­šveis­ti do­za­to­riai „il­si­si“ ant apa­ra­to, ge­riau ei­ti á ki­tà ka­vi­næ. Be to, jei­gu bar­me­nas puo­de­lio ieš­ko kur nors spin­te­lë­je, o ne len­ty­në­lë­je ant ka­vos apa­ra­to, va­di­na­si, puo­de­lis bus šal­tas ir ka­va per ke­lias se­kun­des ir­gi atauš. Jei­gu ka­vos ma­lû­në­lis anks­ti ry­tà pil­nas, ver­ta pa­klaus­ti, ka­da ka­va bu­vo su­mal­ta. Jei­gu su­mal­ta va­ka­re, ge­ros ka­vos paieš­kas ver­èiau ir­gi tæs­ti ki­to­je vie­to­je, nes maþ­daug po va­lan­dos 50 pro­c. su­mal­tos ka­vos aro­ma­to iš­ga­ruo­ja. Te­ko ma­ty­ti ir to­ká vaiz­dà – bar­me­në be­si­bjau­rë­da­ma iš do­za­to­riaus iš­kra­të ka­vos tirš­èius, ku­riø pu­së, þi­no­ma, ja­me lie­ko. Ver­ta ste­bë­ti ir tai, kaip iš­bë­ga ka­va iš apa­ra­to do­za­to­riaus – jei per ke­lias se­kun­des, va­di­na­si, bus tik pa­juo­din­tas van­de­në­lis. Ka­va tu­ri sunk­tis lë­tai, lyg ne­no­ro­mis, maþ­daug 25-30 se­kun­dþiø. Ki­tas pa­pras­tas, bet ádo­mus ka­vos ko­ky­bës tes­tas – ste­bë­ti, kaip grimz­ta cuk­rus. Jei­gu grimz­ta lë­tai, o kre­mo kon­sis­ten­ci­jos pu­ta iš­lie­ka net iš­mai­šius cuk­rø, va­di­na­si, vis­kas ge­rai. Tirš­ta pu­ta pa­ro­do, kad ka­va pa­ruoš­ta tin­ka­mai.

Pa­ga­liau res­to­ra­nà pa­si­rin­ko­te. Priei­na pa­da­vë­jas. Ar mû­sø pa­da­vë­jai þi­no, ku­riam klien­tui iš së­din­èiø­jø prie sta­le­lio skir­ti dau­giau­sia dë­me­sio? To pa­klaus­ti vie­ni at­sa­ko, kad mo­te­rims, ki­ti – kad vy­riau­siems. Di­dþiau­sià dë­me­sá pa­da­vë­jas tu­rë­tø skir­ti tam, ku­ris ap­mo­kës sà­skai­tà. Aiš­ku, prieš tai jis tu­rë­tø su­vok­ti, ku­ris iš klien­tø jis bus, bet tai jau jo su­ma­nu­mo sri­tis.

Ga­liu su­lauk­ti prie­kaiš­tø, kad pa­sa­ko­ti apie ka­vi­nes, kai uþ lan­go kri­zë, në­ra pa­ts ge­riau­sias me­tas. Vis pri­si­me­nu is­to­ri­jà, kaip bi­èiu­lis, šiaip jau ne­ven­gæs ka­vi­niø, kar­tà tvir­tai nu­spren­dë – ne ten ma­no na­mai. Bet pro ka­vi­nes praei­ti juk rei­kia. Ëjo, knie­të­jo uþ­suk­ti, bet su­kau­pë va­lios jë­gas ir praë­jo pro ša­lá. Tuo bû­tø ga­li­ma is­to­ri­jà ir baig­ti, tik su­ki­lo vë­jas ir nu­pû­të jam nuo gal­vos skry­bë­læ at­gal prie ka­vi­nës du­rø.

Dar tû­las ga­li pa­klaus­ti, ko­dël toks il­gas teks­to pa­va­di­ni­mas. Ma­nau, kad pa­va­di­ni­mu ga­li­ma pa­trauk­ti skai­ty­to­jà. Jei­gu šias ei­lu­tes jûs dar skai­to­te, va­di­na­si, pa­va­di­ni­mas šá kar­tà man pa­vy­ko.

Ri­èar­das JA­KU­TIS

Ra­šy­ti apie au­to­mo­bi­lius ru­de­ná, kai dau­ge­lis grei­tai juos sta­tys þie­mos poil­siui, gal në­ra pa­ts tin­ka­miau­sias lai­kas, be to, ir die­na be au­to­mo­bi­lio jau praë­ju­si, bet kai lapk­ri­èio 1-àjà prie ka­pi­niø ne­ra­do­me vie­tos sa­vo trans­por­to prie­mo­nei, te­ma tik­rai ak­tua­li.

Lie­tu­va, þvel­giant á au­to­mo­bi­liø kie­ká vie­nam gy­ven­to­jui, yra

23-io­je vie­to­je.  Mo­na­kas, ant­ra nuo ga­lo pa­gal dy­dá pa­sau­lio vals­ty­bë, šia­me sà­ra­še yra pir­mo­ji, pa­lik­da­ma ant­ro­je vie­to­je JAV. Iš­si­vys­èiu­sio­se ša­ly­se, ku­rio­se gy­ve­na 20 pro­c. pa­sau­lio þmo­niø, yra 80 pro­c. au­to­mo­bi­liø.

Sta­tis­ti­nio lie­tu­vio vai­ruo­to­jo ási­ti­ki­ni­mas - au­to­mo­bi­lis tu­ri bû­ti ne­bran­gus. Lie­tu­vos sta­tis­ti­kos de­par­ta­men­to duo­me­ni­mis, mû­sø kraš­te dau­giau­sia uþ­re­gist­ruo­ja­ma 10-15 me­tø se­nu­mo au­to­mo­bi­liø. Ant­ro­je vie­to­je - 5-10 me­tø se­nu­mo trans­por­to prie­mo­nës, tik tre­èio­je - vi­siš­kai nau­ji ar bent nese­nes­ni nei pen­ke­riø me­tø au­to­mo­bi­liai. Pa­gal šiuos skai­èius vis dar la­biau esa­me pa­na­šûs á be­si­vys­tan­èias ša­lis, ku­riø ke­liais va­þi­në­ja daug iš ki­tø ša­liø im­por­tuo­tø se­nø au­to­mo­bi­liø.

Keis­tai ša­lia vi­so ši­to at­ro­do nuo­mo­në, kad au­to­mo­bi­lis yra ávaiz­dþio da­lis. Nes­var­bu, kad pa­ja­mos ga­li leis­ti nu­si­pirk­ti nau­jà vi­du­ti­nës kla­sës au­to­mo­bi­lá, Lie­tu­vo­je vis tiek daþ­niau per­ka­mi pra­ban­ges­ni, ta­èiau se­nes­ni au­to­mo­bi­liai. Kà da­ry­si, moks­li­nin­kai jau se­niai áro­dë, kad so­cia­li­nis sta­tu­sas yra vie­nas pa­grin­di­niø lai­mës šal­ti­niø. Tai­gi, kal­bant apie au­to­mo­bi­lius, bû­ti­na pirk­ti ge­res­ná au­to­mo­bi­lá, nei vai­ruo­ja kai­my­nas, drau­gas, pa­þás­ta­mas ar gi­mi­nai­tis. Tie­sa, tai ga­lio­ja ne tik Lie­tu­vos vai­ruo­to­jams. Vi­sa tai þmo­giš­ka ir bû­din­ga di­dþia­jai da­liai pa­sau­lio þmo­niø.

Ame­ri­kie­tis fi­lo­so­fas Hen­ris Da­vi­das To­re kny­go­je „Vol­de­nas“ pa­sa­ko­ja apie sa­vo pa­si­rin­ki­mà gy­ven­ti gam­to­je ir apie tai, kad pa­pras­tas gy­ve­ni­mas þmo­gui su­tei­kia kur kas dau­giau lais­vës nei dar­bu uþ­dirb­ti pi­ni­gai. Þi­no­da­mi jo no­rà ke­liau­ti vi­si klau­sia, ko­dël jam neuþ­si­dir­bus šiek tiek pi­ni­gø, ne­së­dus á trau­ki­ná ir neap­lan­kius, pa­vyz­dþiui, Fitz­bur­go? To­re siû­lo pa­màs­ty­ti, ku­ris ten at­vyk­tø pir­mas. Ats­tu­mas yra 30 my­liø. Bi­lie­tas kai­nuo­ja tiek, kiek vi­sas die­nos uþ­dar­bis. „Jei išei­èiau anks­ti ry­tà, Fitz­bur­ge bû­èiau va­ka­rop, o tu dar te­be­dirb­tum, më­gin­da­mas uþ­si­dirb­ti trau­ki­nio bi­lie­tui, ir at­vyk­ti ga­lë­tum tik ki­tos die­nos ry­tà“, - paaiš­ki­na fi­lo­so­fas.

Kaip tai at­ro­dy­tø da­bar, kai kiek­vie­nas, pa­si­rin­kæs ju­dë­ti sa­vo grei­èiu, yra pa­smerk­tas pra­ras­ti vi­sas mo­der­naus gy­ve­ni­mo ga­li­my­bes? Au­to­mo­bi­liai þmo­gui ne­pa­lie­ka jo­kiø ga­li­my­biø ju­dë­ti sa­vo nor­ma­liu grei­èiu, nes vi­sos erd­vës yra or­ga­ni­zuo­ja­mos taip, kad bû­tø pa­to­gios ra­tuo­tie­siems. Mi­tø grio­vë­jai vi­sa tai lin­kæ pa­neig­ti, nes, anot jø, au­to­mo­bi­lis në­ra grei­tes­nis uþ dvi­ra­tá. Štai va­þiuo­ja­te au­to­mo­bi­liu, o ša­lia dvi­ra­èiø ta­ku mi­na dvi­ra­ti­nin­kas. Jûs já ap­len­kia­te, bet ne­tru­kus pa­ten­ka­te á au­to­mo­bi­liø kamš­tá ir dvi­ra­ti­nin­kas ap­len­kia jus. Taip kar­to­ja­si ke­le­tà kar­tø, kol dvi­ra­ti­nin­ko ne­be­pa­si­ve­ja­te. Bet kà èia kal­bë­ti apie dvi­ra­ti­nin­kus, jei to­kia pat is­to­ri­ja nu­tin­ka su ša­li­gat­viu ei­nan­èiais pës­èiai­siais.

Ir dar. Pas­kai­èiuo­ki­me. Tar­ki­me, jûs per­ka­te au­to­mo­bi­lá uþ 10 tûkst. li­tø. Na, tu­riu ome­ny, dar pa­do­rø, ga­lin­tá va­þiuo­ti. Ar­ba jûs au­to­mo­bi­lio ne­per­ka­te - va­þi­në­ja­te tak­si. Kiek jums kai­nuo­ja tak­si? Bû­na die­nø, kai jûs vi­sai tak­si pa­slau­go­mis ne­si­nau­do­ja­te, bû­na, kad su­mo­ka­te 20 ar 50 li­tø, gal net 300, jei vyks­ta­te á ki­tà mies­tà. Keis­ta, kad 200 li­tø, iš­leis­ti tak­si, jums daug, o tiek pat mo­kë­ti uþ ben­zi­nà - nor­ma­lu. Kaip be­bû­tø, net jei ir daþ­nai tin­gi­te paë­jë­ti pës­èio­mis, 10 tûkst. per me­tus tak­si ne­su­mo­kë­si­te. Bet te­bû­nie taip, kad per me­tus jûs pra­va­þi­në­jo­te to­kià pat su­mà, kiek kai­na­vo au­to­mo­bi­lis. To­liau - ku­ras, drau­di­mas, at­sar­gi­nës da­lys, at­ly­gis au­to­mo­bi­liø meist­rams, sto­vë­ji­mo aikš­te­liø mo­kes­èiai... Vos ne 10 tûkst. per me­tus vël rei­kës. Bet juk tiek jums kai­nuo­ja va­þi­në­ji­mas tak­si. Kà dar lai­mi­te va­þi­në­da­mi tak­si? Iš­ven­gia­te gal­vos skaus­mo, kur pa­sta­ty­ti au­to­mo­bi­lá, átam­pos vai­ruo­jant, ava­ri­jø ti­ki­my­bës, ne­þi­no­ji­mo, kaip gráþ­ti na­mo iš­len­kus tau­re­læ... Tie­sa, šie ma­no pa­màs­ty­mai tin­ka tik Šiau­liams ir ki­tiems pa­na­šaus dydþio mies­tams, o Vil­niu­je, kur tak­si kai­nos yra þvë­riš­kos, vis­kas gal ir ki­taip.

Ne­tu­rin­èiø­jø au­to­mo­bi­liø në­ra daug. At­vy­ko drau­gas iš Vil­niaus. Mies­to gat­vë­se pa­ma­tæs au­to­mo­bi­lius nu­ste­bo: „Ge­rais au­to­mo­bi­liais šiau­lie­èiai va­þi­në­ja. Yra ir to­kiø, ku­riø net Vil­niu­je re­tai iš­vy­si. Va­di­na­si, vers­las mies­te kles­ti, mies­tas në­ra mi­ræs.“ Drau­go iš­va­dos man, Šiau­liø pa­trio­tui, pa­ti­ko, aiš­ku, ne­sa­kiau, kad dau­ge­lis to­kiø au­to­mo­bi­liø sa­vi­nin­kø juo­se su­mon­ta­væ du­jø áran­gà. Štai ko­kiø min­èiø apie þmo­nes ga­li kel­ti ma­ši­nos.

Kai Lie­tu­vo­je pra­si­dë­jo At­gi­mi­mas ir at­si­ra­do ma­fio­zø, vie­nas sos­ti­nës ma­fi­jos va­dø ási­gi­jo pra­šmat­nø au­to­mo­bi­lá. Par­ve­þa já tas au­to­mo­bi­lis na­mo, ap­sau­gi­niai ly­di, pa­ky­la á sa­vo bu­tà blo­ki­nio na­mo penk­ta­me aukš­te... Tik vë­liau pa­si­sta­të na­mà. Bet pra­dë­jo nuo au­to­mo­bi­lio.

Au­to­mo­bi­lis yra pui­kus bû­das vi­siems pra­neš­ti apie sa­ve. Juk ma­të­me net Sva­rovs­kio kris­ta­lais nu­sags­ty­tà au­to­mo­bi­lá. Bet ge­riau­siai dë­me­siui á sa­ve at­kreip­ti pa­si­tar­nau­ja kab­rio­le­tai. Štai merg­va­ka­riams la­biau­siai tin­ka ryš­kûs, sim­bo­li­zuo­jan­tys pa­sku­ti­niø lais­vës die­nø dþiaugs­mà. Ves­tu­vi­niai kab­rio­le­tai tu­ri bû­ti bal­ti ar­ba la­bai bal­ti. Bû­ti­na, kad vyks­tan­tys jais ves­tu­vi­nin­kai ret­kar­èiais su­sto­tø, iš­lip­tø ir ša­lia su­sto­jæ ger­tø pra­ban­gø šam­pa­nà, nes jei­gu tai da­ry­si kab­rio­le­to vi­du­je, ga­li ne vi­si pa­gal­vo­ti, kad šam­pa­nas šio­se ves­tu­vë­se lie­ja­si lais­vai. Juk sa­ko­ma, kad pra­ban­ga, de­monst­ruo­ja­ma per ves­tu­ves, jau­nai šei­mai lems dar di­des­nius tur­tus.

Au­to­mo­bi­lá rink­da­mie­si lai­do­tu­vëms, jam ski­ria­me ma­þiau dë­me­sio. Ir be rei­ka­lo. Dar pa­gal­vo­jau - ko­dël në­ra au­to­mo­bi­liø sky­ry­boms? Juk ga­lë­tø bû­ti kab­rio­le­tø, siû­lan­èiø links­mas sky­ry­bas. Pa­ga­liau juk bliz­gan­tys au­to­mo­bi­liø rat­lan­kiai at­per­ka gy­ve­ni­mo gro­þio sto­kà.

Lie­tu­viai vai­ruo­to­jai – sa­vi­ti. Va­þiuo­ji uþ­mies­èio ke­liu. Prieš-p­rie­ša at­va­þiuo­jan­tys þi­bin­tø mirk­te­lë­ji­mu áspë­ja apie bu­din­èius ke­liø pa­tru­lius. Pers­pë­ta­sis kils­te­li ran­kà pa­dë­ko­da­mas. Ko­kia pa­gar­ba, rû­pes­tis, pa­gal­vo­ji. O mies­te nie­kas ta­væs neá­leis á ki­tà eis­mo juos­tà, „pyp­sens“, jei uþ­si­de­gus þa­liai švie­so­fo­ro švie­sai iš­kart ne­pa­ju­dë­si... Kur dings­ta so­li­da­ru­mas, pa­gar­ba?

So­cio­lo­gai, skai­èiau, pa­gal ava­ri­jø gau­sà iš­siaiš­ki­no, kad vi­du­ti­nis vai­ruo­to­jas ame­ri­kie­tis ar bri­tas sa­vo gy­vy­bæ ver­ti­na maþ­daug še­šis kar­tus la­biau ne­gu pi­ni­gus, ku­riuos ga­lë­tø uþ­dirb­ti iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos. Pa­si­ro­do, re­mian­tis šiais duo­me­ni­mis, ga­li­ma su­skai­èiuo­ti, kad Liuk­sem­bur­go gy­ven­to­jo gy­vy­bë kai­nuo­ja 5 mln. JAV do­le­riø, Jung­ti­niø Vals­ti­jø – 2,6 mln., Šve­di­jos – 2,4 mln., Di­dþio­sios Bri­ta­ni­jos – 2,3 mln., Por­tu­ga­li­jos – 1 mln., o ta­dþi­ko – 13,3 tûkst. JAV do­le­riø. Lie­tu­vio, pa­skai­èia­vau, – 2,25 mln. li­tø ar­ba 900 tûkst. do­le­riø. Tik ne­þi­nau, ar šis ma­no re­zul­ta­tas tei­sin­gas, nes skai­èiuo­ti bu­vo ga­na su­dë­tin­ga. Skai­èiuo­da­mas su­gai­šau dau­giau lai­ko nei vi­sam šiam teks­tui pa­ra­šy­ti.

Taip pat yra pa­skai­èiuo­ta, kad kai 1987 m. Jung­ti­në­se Vals­ti­jo­se bu­vo pa­di­din­tas leis­ti­nas grei­tis, ava­ri­jø pa­dau­gë­jo 35 pro­cen­tais. Paaiš­kë­jo, kad 125 tûks­tan­èiams su­tau­py­tø dar­bo lai­ko va­lan­dø te­ko vie­na mir­tis ke­ly­je. Vi­du­ti­në dar­bo va­lan­dos kai­na 1987-1992 m. bu­vo apie 12 do­le­riø, va­di­na­si, þmo­gaus gy­vy­bæ tuo lai­ko­tar­piu bu­vo ga­li­ma ákai­no­ti 1,54 mln. do­le­riø. O štai re­mian­tis ti­ki­my­biø teo­ri­ja ir ri­zi­kos áver­ti­ni­mu, jei­gu jûs pa­si­ren­gæs pa­pil­do­mai su­mo­kë­ti 100 do­le­riø uþ oro pa­gal­vës áren­gi­mà au­to­mo­bi­ly­je ir áver­ti­na­te, kad ti­ki­my­bë, jog ji iš­gel­bës jums gy­vy­bæ, yra 1:100 000, sa­vo gy­vy­bæ ver­ti­na­te 10 mln. do­le­riø. Jei­gu da­ry­tu­me prie­lai­dà, kad ti­ki­my­bë þû­ti po ra­tais, kai sie­kiant su­tau­py­ti mi­nu­tæ de­gant rau­do­nai švie­sai bë­ga­ma per gat­væ, apy­tik­riai yra to­kia pat. Va­di­na­si, vi­du­ti­nis pës­èia­sis sa­vo gy­vy­bæ ver­ti­na maþ­daug 7 tûkst. do­le­riø.

Ar sap­nuo­ja­te au­to­mo­bi­lius? Sa­ko, uþ­kie­të­jæ vai­ruo­to­jai juos daþ­nai sap­nuo­ja. Pa­si­ro­do, sap­ne re­gë­ti au­to­mo­bi­lá reiš­kia ke­lio­nes, li­ki­mo per­mai­nas, svar­bias nau­jie­nas, su­si­ti­ki­mus su ar­ti­mais drau­gais. Va­þiuo­ti au­to­mo­bi­liu – rei­ka­lai kles­tës, pa­si­seks. Ge­rai pri­þiû­rë­ta, grei­tai va­þiuo­jan­ti ma­ši­na – ak­ty­vus, sëk­min­gas pro­fe­si­nis ir as­me­ni­nis gy­ve­ni­mas. Per grei­tai va­þiuo­jan­tis au­to­mo­bi­lis – leng­va­bû­diš­ku­mas ir pa­vir­šu­ti­niš­ku­mas. Su­ge­dæs  – ne­sëk­mës. Ap­leis­tas, ne­pri­þiû­rë­tas, ne­tin­ka­mas va­þiuo­ti – lau­kian­èios kliû­tys bei ne­pa­si­se­ki­mai. Vis­kas lo­giš­ka, pa­pras­ta ir aiš­ku. Gal tik nu­ste­bi­no, kad su­sap­nuo­tas ug­nia­ge­siø au­to­mo­bi­lis reiš­kia ga­li­my­bæ pra­lob­ti.

Pa­bai­go­je – šiek tiek ne­ma­lo­nes­në te­ma apie ma­ši­nø va­gys­tes. Þi­nia, va­gia­mi tik ver­tin­gi daik­tai, tad va­gys jas prie to­kiø pri­ski­ria. Tuo tar­si ir rei­kë­tø pa­si­dþiaug­ti. Ka­lë­ji­me au­to­mo­bi­liø va­gys – aukš­èiau­sia kas­ta. Jie net aiš­ki­na nie­ko blo­go ne­da­rà (èia ne­kal­bu apie va­gian­èius mag­ne­to­las iš ma­ši­nø), nes tas, iš ku­rio pa­va­gia­mas pra­ban­gus au­to­mo­bi­lis, tuoj ási­gis nau­jà, o kad ke­le­tà die­nø ir pa­vaikš­èios pës­èias, tai jam bus tik á svei­ka­tà.

Ir links­mes­në is­to­ri­ja. Tu­rë­jau ka­dai­se sos­ti­në­je drau­gà. Pui­ki bu­vo ir jo þmo­na, ir gy­ve­no jie pa­si­tu­rin­èiai, ir, at­ro­do, vis­kas gy­ve­ni­me jiems se­kë­si. Bet ëmë tas ma­no bi­èiu­lis drau­gau­ti su jau­nes­ne uþ sa­ve mo­te­ri­mi. Man, drau­gui, pa­si­pa­sa­ko­jo, jog jei­gu uþ­trun­ka pas tà mo­te­rá, þmo­nai aiš­ki­na, kad tai­së au­to­mo­bi­lá. Kar­tà jo þmo­na man pa­si­skun­dë: „Þi­nai, Ri­èar­dai, juk mes vis­ko tu­rim, bet tas ma­no vy­ras taip pri­si­ri­šæs prie sa­vo au­to­mo­bi­lio. Jis se­nas, daþ­nai gen­da, pui­kiau­siai ga­lë­tu­me nu­si­pirk­ti nau­jà, bet vy­ras tà duo­da meist­rams pa­tai­sy­ti. Ne­ga­na to, sto­vi ša­lia to sa­vo au­to­mo­bi­lio, þiû­ri, kad meist­rai ge­rai já su­tai­sy­tø, pa­ts su meist­rais ge­ria ir gráþ­ta na­mo tik pa­ry­èiais.“ Kà aš ga­lë­jau drau­go þmo­nai pa­sa­ky­ti? Ne­bent pa­guos­ti: „Sup­ras­kit, po­nia, daik­tai, daik­tai...“ O tie „au­to­mo­bi­lio tai­sy­mai“ bai­gë­si drau­gui tuo, kad jis ga­liau­siai áklim­po su ta jau­na mer­gi­na ir jà ve­dë. Po kiek lai­ko pa­skam­bi­nu kar­tà drau­gui á na­mus, at­si­lie­pia jo jau­no­ji þmo­na, aš klau­siu jos, ar vy­ras na­muo­se. „Në­ra, – at­sa­ko ji. – Au­to­mo­bi­lá tai­so.“ Tik tik­ri vy­rai ma­ne su­pras, kaip pa­gar­biai aš tuo­met pa­màs­èiau apie tà sa­vo drau­gà. Iki šiol ver­ti­nu já to­dël, kad sa­vo mei­lu­þei jis ne­pa­sa­ko­jo, kaip tei­si­no­si þmo­nai, bû­da­mas su ja.

Po­li­ci­nin­kas su­stab­do grei­tá vir­ši­ju­sá vai­ruo­to­jà. Ski­ria bau­dà, duo­da vai­ruo­to­jui kvi­tà ir ta­ria:

- Šá kvi­tà iš­sau­go­ki­te.

- O kam man jis?

- Kai su­rink­si­te 10 to­kiø, ga­lë­si­te gau­ti dvi­ra­tá.

Ri­èar­das JA­KU­TIS

Vi­sø šven­tø­jø die­na, Vë­li­nës ska­ti­na ra­šy­ti apie nuo­dë­mes. Juk ne­si­no­ri išei­ti ten per­ne­lyg daug gy­ve­ni­me pri­si­šiukš­li­nus. En­cik­lo­pe­di­jo­se ir „Vi­ki­pe­di­jo­je“ ieš­ko­da­mas nuo­dë­mës api­brë­þi­mo, uþ­ti­kau to­ká la­bai trum­pu­tá: nuo­dë­më – ne­tin­ka­mas veiks­mas, nu­si­dë­ji­mas. Pa­si­ro­do, þo­dis „nuo­dë­më“ kil­di­na­mas iš grai­kø þo­dþio „ha­mar­tia“, ku­ris reiš­kia „ne­pa­tai­ky­mà á tiks­là“. Uþ­ti­kau ir to­kius „nuo­dë­mës“ išaiš­ki­ni­mus: tei­sës pa­þei­di­mas, smerk­ti­ni veiks­mai, rim­tas trû­ku­mas.

Nuo­dë­min­gie­ji vi­sad ryš­kes­ni nei šven­tie­ji. Štai spa­lio më­ne­sio nuo­dë­min­ga­sis – Sau­lius Sto­ma. Šio më­ne­sio 10 d. Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jos apie já pa­sa­ko­jo 17.20, 17.40, 18.20, 18.45, 19.10, 20.30 (iš­kart trys ka­na­lai), 21.00, 21.30, 21.55 ir 22.25 val. Ki­tà ry­tà 11 val. tam va­lan­dà sky­rë Lie­tu­vos ra­di­jas ir te­le­vi­zi­ja, ku­ri šià va­lan­dà ski­ria svar­biau­sioms ša­lies pro­ble­moms, va­ka­rop vël vi­sas lai­dø ma­ra­to­nas su Aud­rës Ku­da­bie­nës „Sro­vë­mis“ bei pe­liu­kais Sûrs­kiu ir Mau­ze­riu.

Kas kal­tas dël mû­sø nuo­dë­miø? Ap­lin­ka? Þmo­nës no­ri bû­ti lai­min­gi, ta­èiau ne­pa­ten­kin­ti jø þe­miš­kie­ji po­rei­kiai ska­ti­na nu­si­þeng­ti. Ydos ge­riau ma­ty­ti skur­de (kai þmo­nëms trûks­ta net mais­to) ir tur­te (kai ne­be­þi­nai, ko dar no­rë­ti).

Ra­šant apie nuo­dë­mes, no­ri ne­no­ri þvilgs­nis kryps­tà á De­šimt Die­vo ása­ky­mø, juo­lab kad nuo­dë­më, anot Bib­li­jos, ir yra tø ása­ky­mø ne­si­lai­ky­mas. Bib­li­jo­je þo­dis „nuo­dë­më“ var­to­ja­mas šim­tus kar­tø, pra­de­dant Ie­vos ir Ado­mo nuo­puo­liu. Tie­sa, gal nuo­dë­miø ir De­šim­ties Die­vo ása­ky­mø te­mo­mis man ne­la­bai de­ra ra­šy­ti, nes šio­je sri­ty­je ver­të­tø pa­si­klau­sy­ti ma­þiau nuo­dë­min­ges­nio, bet pa­màs­tæs, kad nuo­dë­min­gas daug kà sa­vaip ir ádo­miai pa­ste­bi, ry­þau­si.

Ro­mos ka­ta­li­kø baþ­ny­èios ka­te­kiz­me pa­tei­kia­mus De­šimt Die­vo ása­ky­mø vi­si þi­no­me. Þy­dai tø ása­ky­mø tu­ri 613. 248 yra pri­va­lo­mi, 365 – drau­dþia­mie­ji. Skai­èius 365 ati­tin­ka me­tø die­nas, o skai­èius 248 – þmo­gaus or­ga­niz­mui bû­ti­nus or­ga­nus. Þi­no­mi ir sep­ty­ni No­jaus ása­ky­mai: ne­stab­mel­dþiauk, ne­þu­dyk, ne­vok, neišt­vir­kauk, ne­pikt­þo­dþiauk, ne­val­gyk gy­vû­no më­sos, kol jis dar gy­vas (šis ása­ky­mas ver­ti­na­mas kaip bend­ras drau­di­mas bû­ti þiau­riam gy­vû­nø at­þvil­giu), lai­ky­kis ásta­ty­mø (lie­pi­mas su­kur­ti efek­ty­viai vei­kian­èià teis­mø sis­te­mà). Siû­lo­ma 9-àjá ir 10-àjá ása­ky­mus su­jung­ti: „Ne­geisk sve­ti­mo.“ Ta­da lik­tø de­vy­ni ása­ky­mai (kaip par­duo­tu­vë­je 9,99). Ir dau­giau pa­siû­ly­mø at­si­ran­da. Vie­ni jø gal šiek tiek ir ver­ti dë­me­sio, ki­ti juo­kin­gi. Vi­sø èia ir neiš­var­dy­si.

Pri­si­mi­niau len­kø re­þi­sie­riaus Kšyš­to­fo Kies­lovs­kio fil­mø cik­là „De­ka­lo­gas“. 2012-ai­siais su­kaks 25-eri me­tai, kai pa­gal De­šimt Die­vo ása­ky­mø bu­vo su­kur­ta de­šimt fil­mø, ku­rie su­kë­lë di­dþiu­lá at­gar­sá ne tik tuo­me­të­je Len­ki­jo­je, bet ir dau­ge­ly­je so­vie­ti­niø ša­liø. Kà reiš­kia de­šimt pa­pras­tø sa­ki­niø, De­šimt Die­vo ása­ky­mø? K. Kies­lovs­kis at­sa­ko: „Mes tu­rë­tu­me elg­tis pa­gal šias pa­ma­ti­nes ver­ty­bes, ku­rios tik­riau­siai eg­zis­tuo­ja. Gal­bût tai ir yra Die­vas. Jei jau­èia­me, jog eg­zis­tuo­ja kas nors pa­na­šaus á Die­và, ta­da tu­ri­me gy­ven­ti, lyg þi­no­tu­me, kad Die­vas yra ir ko nors iš mû­sø rei­ka­lau­ja. Jis rei­ka­lau­ja mei­lës, ti­kë­ji­mo, vil­ties.“ Fil­mø cik­le re­þi­sie­riui svar­biau­sia mei­lë. Jam ji – vie­nuo­lik­ta­sis Die­vo ása­ky­mas. Pa­ti­ko tai, kad re­þi­sie­rius sten­gë­si ne­bû­ti di­dak­tiš­kas ir ne­si­sten­gë sa­ky­ti, jog jei­gu elg­sie­s vie­naip ir ki­taip, tau bus at­ly­gin­ta ši­taip. Ne­ga­li­ma ne­su­tik­ti, kad svar­biau­sias da­ly­kas gy­ve­ni­me – klaus­ti, nes kiek­vie­nas klau­si­mas ar­ti­na mus prie tie­sos.

Mes ta­po­me per­ne­lyg egois­tiš­ki, per­ne­lyg ási­my­lë­jæ sa­ve ir sa­vo po­rei­kius, o vi­sa ki­ta pa­si­da­rë tik mû­sø gy­ve­ni­mo fo­nas. „De­ka­lo­go“ kû­rë­jai su­tel­kia veiks­mà á di­de­lá dau­gia­bu­èiø ra­jo­nà su tûks­tan­èiu pa­na­šiø lan­gø. Be abe­jo, to­kie ra­jo­nai at­ro­do ga­na bai­siai. Ta­èiau uþ kiek­vie­no iš šiø lan­gø gy­ve­na þmo­nës. „De­ka­lo­go“ per­so­na­þai el­gia­si kaip ir ki­tuo­se fil­muo­se, iš­sky­rus tai, kad èia la­biau su­si­kon­cent­ruo­ta á tai, kas vyks­ta jø vi­du­je. Re­þi­sie­rius pri­si­pa­þás­ta vaiz­da­væs þmo­nes, ku­rie su­gráþ­ta na­mo, uþ­si­da­ro du­ris ir lie­ka sau.

Ási­mi­në K. Kies­lovs­kio pa­pa­sa­ko­ta is­to­ri­ja, kaip kar­tà Ber­ly­no gat­vë­je jis su­ti­ko mo­te­rá, ku­ri já pa­þi­no ir pra­vir­ko. Tuo­met bu­vo pra­dë­tas ro­dy­ti ir rek­la­muo­ti „Trum­pas fil­mas apie mei­læ“. Mo­te­riai bu­vo pen­kias­de­šimt. Ji re­þi­sie­riui nuo­šir­dþiai pa­dë­ko­jo ir pa­pa­sa­ko­jo, kad dau­ge­lá me­tø konflik­ta­vo su sa­vo duk­te­ri­mi. Jos tar­pu­sa­vy ne­si­kal­bë­jo, nors gy­ve­no vie­na­me bu­te. Duk­te­riai ta­da bu­vo de­vy­nio­li­ka. Mo­te­ris sa­kë, kad ne­si­kal­bë­jo su duk­te­ri­mi pen­ke­rius še­še­rius me­tus, iš­sky­rus in­for­ma­ty­vaus po­bû­dþio pra­ne­ši­mus apie tai, kur pa­dë­tas rak­tas, kad na­mie në­ra svies­to ar­ba ka­da su­gráš. Iš­va­ka­rë­se jos abi bu­vo nuë­ju­sios á šá fil­mà, ir duk­ra pir­mà kar­tà per vi­sus tuos me­tus pa­bu­èia­vo mo­ti­nà. Re­þi­sie­rius sa­ko, kad gal ryt jos vël vai­dy­sis ir po ke­liø die­nø ši iš­ky­la joms jau nie­ko ne­be­reikš. Bet jei jos pa­si­ju­to ge­riau nors pen­kias mi­nu­tes ar­ba bent jau jei vy­res­në mo­te­ris taip pa­si­ju­to, tai to ir pa­ka­ko. Ver­ta kur­ti fil­mà dël šiø pen­kiø mi­nu­èiø.

Jei jau­ti pa­siel­gæs blo­gai, va­di­na­si, þi­nai, kad ga­lë­jai pa­sielg­ti ge­rai. Va­gys pro­fe­sio­na­lai pa­vog­tais daik­tais per­ne­lyg ne­si­dþiau­gia, nes su­vo­kia, kad jie ágy­ti ne­tei­së­tai, to­dël sten­gia­si jais kuo grei­èiau at­si­kra­ty­ti, pa­vyz­dþiui, sku­ba ati­duo­ti per­par­da­vi­në­to­jams. Nu­si­kal­të­liø ko­dek­sas by­lo­ja, kad „ne­šva­riø pi­ni­gø“ ne­ga­li­ma au­ko­ti baþ­ny­èiai, o pro­sti­tu­tës, sa­ko, mais­tà vai­kams sten­gia­si pirk­ti uþ be­dar­bës pa­šal­pà, o ne uþ sa­vo ama­tu uþ­dirb­tus pi­ni­gus.

„Man vis­kas at­si­bo­do“, – dau­ge­lis sa­ko. Jei var­gi­na ru­ti­na ir jo­kie pa­si­së­dë­ji­mai su drau­gais, kon­cer­tai, sau­nos ne­be­pa­de­da, psi­cho­lo­gai pa­ta­ria su­si­kur­ti lai­ki­nø sun­ku­mø. Sa­vai­tæ pës­èias nuei­ki­te á dar­bà, pa­va­þiuo­ki­te vie­šuo­ju trans­por­tu – ko­ká ma­lo­nu­mà pa­tir­si­te vë­liau vël së­dæs prie sa­vos ma­ši­nos vai­ro! Gy­ve­ni­mas per trum­pas, kad pa­si­ner­tu­me á dep­re­si­jà. Ne­rei­kia gal­vo­ti, kad bû­si­mi ávy­kiai bus ge­ri ar­ba blo­gi, nes tu ne­þi­nai, kaip kas ga­lop pa­si­suks. Gal tai, kas at­ro­do blo­ga, at­vers nau­jas ga­li­my­bes, o tai, kas at­ro­do ge­ra, vë­liau kà nors su­þlug­dys. Rei­kia taip su­pla­nuo­ti lai­kà, kad tie­siog ne­tu­rë­tum ka­da liû­dë­ti: gul­tis rei­kia vë­lai, kel­tis – anks­ti. Jei at­si­ran­da bent men­kiau­siø blo­gos nuo­tai­kos po­þy­miø, dë­me­sá rei­kia nu­kreip­ti á kà nors ki­ta, kad jà pa­kel­tum.

Bi­èiu­liai ákal­bë­jo uþ­si­re­gist­ruo­ti „Fa­ce­book‘e“. Pra­dë­jau gau­ti þi­nu­tes: „Su ta­vi­mi no­ri drau­gau­ti...“ Na, jei no­ri, tai no­ri. Nus­pau­dþiu, kad no­riu ir aš. Ne­jau áþei­si þmo­gø, dar pa­gal­vos, kad di­dþiuo­juos. Pra­dë­jo plauk­ti ávai­ri in­for­ma­ci­ja, siû­ly­mai pa­ra­šy­ti ant kaþ­ko­kios „sie­nos“ ir t. t. Tar­si rei­kë­tø, bet no­ro ir po­trau­kio tam jo­kio. Ar ne­pa­pil­dau to­kiu sa­vo ne­veik­lu­mu ir abe­jin­gu­mu nuo­dë­miø? Gal, nors tai vie­na ma­þiau­siø ma­no gy­ve­ni­mo nuo­dë­miø.

Ne­se­niai gar­bin­go am­þiaus link ar­të­jan­tis tur­tin­gas bi­èiu­lis, pra­dë­jæs drau­gau­ti su jau­na mer­gi­na, pa­klau­së ma­næs, ar ga­li­ma kaip nors su­pras­ti, ar ji já my­li, ar drau­gau­ja tik dël pi­ni­gø. Pa­siû­liau bi­èiu­liui nu­si­ves­ti mer­gi­nà á res­to­ra­nà ir so­èiai pra­šmat­niais val­giais pa­vai­šin­ti. „Jei mer­gi­na gë­di­ja­si ar tei­sin­gai lai­ko sta­lo áran­kius, jei val­go ma­þais kàs­ne­liais ir tik ne kar­tà pa­ra­gin­ta, tu jai pa­tin­ki, – paaiš­ki­nau, – o jei kem­ša á nie­kà ne­kreip­da­ma dë­me­sio, tau ji abe­jin­ga.“

Skai­ty­to­jai ga­li pa­klaus­ti, kuo ši is­to­ri­ja su­si­ju­si su nuo­dë­me. Ne­pa­mi­në­jau, kad šis bi­èiu­lis ve­dæs, bet jei apie ása­ky­mà „Ne­pa­leis­tu­vauk“, tai pri­si­mi­niau dar Kau­ne stu­di­juo­jant gir­dë­tà is­to­ri­jà, ku­rià daþ­nai mëgs­tu pa­pa­sa­ko­ti, juo­lab kad kaþ­ka­da ta is­to­ri­ja lai­ki­no­jo­je sos­ti­në­je bu­vo itin po­pu­lia­ri. Dau­ge­lis net ávar­dy­da­vo jos he­ro­jus. Ra­šy­to­jas Ka­zys Sa­ja yra jà pa­nau­do­jæs vie­na­me sa­vo ap­sa­ky­mø.

Su­si­bi­èiu­lia­vo vy­riš­kis su sa­vo kai­my­ne. Ka­dan­gi bu­vo pa­ke­liui, tai á dar­bà ar iš dar­bo jà pa­veþ­da­vo ir t. t. Pa­ga­liau kar­tà su­gal­vo­jo su ja su­grie­šy­ti, juo­lab kad jau­të­si, jog kai­my­në to no­ri. Kur? So­viet­me­èio lai­kai, vieš­bu­èio sa­vam mies­te neuþ­si­sa­ky­si. Vyk­ti á ki­tà mies­tà? Bet vie­na­me kam­ba­ry­je ap­gy­ven­din­da­vo tik vy­rà ir þmo­nà. Be to, he­ro­jus bu­vo ga­na þi­no­mas, tad bai­min­ta­si – o jei kas nors pa­ste­bës? Su­ta­rë pa­pras­tai – ga­ra­þe. Ási­so­di­no vy­riš­kis gat­vë­je kai­my­næ á au­to­mo­bi­lá, at­va­þia­vo á ga­ra­þà, bet èia já ëmë kan­kin­ti sà­þi­në – du de­šimt­me­èiai su þmo­na gy­ven­ti, vis­kas klo­jo­si pui­kiai, gal ne­tik­tø taip elg­tis? Vël­gi vel­niu kas gun­dë – vi­si dar­bo ir šiaip drau­gai taip el­gia­si, kuo tu blo­ges­nis? Rei­kia – nu­ta­rë vy­riš­kis, bet pa­gal­vo­jo, kad sà­þi­nei nu­ra­min­ti rei­kë­tø prieš tai ko­kià bren­dþio tau­re­læ ar šam­pa­no tau­ræ iš­lenk­ti. Ir prieš mo­te­rá ne­pa­to­gu taip iš­kart. O pa­si­rû­pi­næs ne­bu­vo. Iš­sa­kë sa­vo min­tis kai­my­nei ir pa­pra­šë: „Tu èia pa­bûk, o aš nu­bëg­siu á ki­to­je gat­vës pu­së­je esan­èià par­duo­tu­væ.“ Ájun­gë au­to­mo­bi­ly­je mag­ne­to­là, dël vi­sa ko uþ­ra­ki­no ga­ra­þà ir – bëg­te á par­duo­tu­væ. Per tà sku­bë­ji­mà ir su­si­jau­di­ni­mà bëg­da­mas per gat­væ ne­pas­te­bë­jo au­to­mo­bi­lio ir... pra­bu­do li­go­ni­në­je.

Þmo­na nak­tá pra­si­kan­ki­no lauk­da­ma vy­ro. Anks­tø ry­tà ei­na þiû­rë­ti á ga­ra­þà. Gir­di, kaþ­kas vi­du­je šau­kia ir du­ris iš vi­daus dau­þo. „Kai­my­ne, kà tu èia vei­ki?“ – klau­sia ji, at­pa­þi­nu­si vi­du­je esan­èio­sios bal­sà.

To­kia ta is­to­ri­ja. Bet leng­viau­sia mo­ra­li­zuo­ti. O kai rei­kia rink­tis ir nu­spræs­ti, ko­kiu ke­liu pa­suk­ti... Net ir pa­èiai Lie­tu­vai, iš­ma­nan­tys vers­li­nin­kai bei ban­ki­nin­kai sa­ko, kaip ir pa­sa­ko­je yra trys ke­liai. Ei­si tie­siai – nie­ko ne­su­tik­si, pa­suk­si á de­ši­næ – var­ge­lá pa­ma­ty­si, ei­si á kai­ræ – bë­da drau­gën pa­si­pra­šys. Ko­kia di­dþiau­sia nuo­dë­më, ku­rios rei­kë­tø at­si­sa­ky­ti mû­sø Sei­mo na­riams? Sa­ky­si­te, kad „Ne­vok“. Ma­no gal­va, vis dël­to „Ne­tark Die­vo var­do be rei­ka­lo“.

Sa­ko, kad jei­gu þiû­rë­tu­me tik iš moks­li­nio taš­ko, ga­lë­tu­me teig­ti, jog vi­sø þmo­giš­kø­jø nuo­dë­miø šal­ti­nis yra mû­sø or­ga­niz­me vyks­tan­èios che­mi­nës reak­ci­jos. Tuo­met ar áma­no­ma ne­nu­si­dë­ti? Nep­ri­si­me­nu, kur skai­èiau, kad kiek­vie­nas þmo­gus tu­ri sa­vo­tiš­kà sà­mo­nës þa­din­tu­và, ku­ris vei­kia kaip laik­ro­dis ir siun­èia mums sig­na­lus. Bû­tent šis vi­di­nis þa­din­tu­vas su­da­ri­në­ja mums tvar­ka­raš­tá, pa­gal ku­rá tu­rë­tø gy­ven­ti mû­sø or­ga­niz­mas. Be to, kiek­vie­nas þmo­gus ren­ka­si ap­lin­kà pa­gal sa­vo su­for­muo­tà ver­ty­biø sis­te­mà. Svar­biau­sia – jei ga­li­me iš­veng­ti nuo­dë­miø, pa­si­sten­ki­me jø iš­veng­ti, nes nuo­dë­mës ar­ti­na pa­sau­lio pa­bai­gà. Ame­ri­kie­èiai net iš­lei­do at­min­ti­næ, kaip elg­tis jai pra­si­dë­jus. Vie­nas iš punk­tø – „Ne­var­to­ti al­ko­ho­lio“. Ir paaiš­ki­ni­mas – „Al­ko­ho­lis ga­li su­kel­ti prie­šin­gà reak­ci­jà“. O šiaip gy­ve­ni­me në­ra pa­pras­ta ir leng­va. Be­rods Mar­kas Tve­nas yra pa­sa­kæs: „Spa­lis ir lapk­ri­tis yra du pa­vo­jin­giau­si më­ne­siai pre­ky­bai bir­þo­je. Ki­ti pa­vo­jin­gi më­ne­siai: sau­sis, va­sa­ris, ko­vas, ba­lan­dis, ge­gu­þë, bir­þe­lis, lie­pa, rugp­jû­tis, rug­së­jis ir gruo­dis.“

Ri­èar­das JA­KU­TIS

Iš Lon­do­no pra­ne­ša, kad mies­te jau gau­su þai­þa­ruo­jan­èiø rek­la­mø – pra­si­dë­jo ka­lë­di­niai iš­par­da­vi­mai. Lie­tu­viai šiek tiek san­tû­res­ni – tik po Vë­li­niø pra­si­de­da ka­lë­di­nis bu­mas.

Po­pu­lia­ri TV lai­da, šne­ki­na­mas gar­bin­gas þmo­gus, bet lai­dos ve­dë­jas stai­ga ima ir vis­kà nu­trau­kia: „O da­bar rek­la­ma.“ Rek­la­ma da­bar mus ly­di vos ne kas þings­ná: pa­ke­lë­se, ant pa­sta­tø sie­nø, rek­la­mi­niai la­pe­liai ábru­ka­mi á ran­kas gat­vë­je, krû­vas jø ran­di pa­što dë­þu­të­je, laik­raš­èiuo­se jai skir­ti pus­la­piai...

Þmo­gus yra var­to­to­jas ir sun­ku èia kà pa­keis­ti. Já þa­vi iš­mo­nin­gai áreng­tos pre­ky­bos cent­rø vit­ri­nos. Dau­ge­lis, pe­rë­jæ pre­ky­bos ga­le­ri­jas, pa­si­jun­ta tar­si pa­te­kæ á lai­min­gø­jø pa­sau­lá, á þe­miš­kà­já ro­jø. Pri­si­mi­nus šv. To­mà, ku­ris sa­kë, kad ne­tur­tas yra per­tek­liaus ne­tu­rë­ji­mas, o skur­das – bû­ti­nø da­ly­kø sto­ka, ga­li­ma sa­ky­ti, kad var­to­to­jø vi­suo­me­në­je vi­si esa­me be­tur­èiai – bû­ti­nai ko nors sto­ko­ja­me, nes vis­ko yra per daug.

Daik­tai yra skir­ti iš­mes­ti. Jie grei­tai tam­pa ne­be­ma­din­gi, jø vie­tà iš kar­to uþi­ma ki­ti, ir taip tæ­sia­si be ga­lo. Kas sa­vai­tæ ar net kas­dien te­le­vi­zi­jo­je ar þi­niask­lai­do­je šven­èia­mas nau­jo daik­to ap­si­reiš­ki­mas. Rek­la­ma – di­dþio­ji ap­ga­vys­të, ap­do­va­no­jan­ti daik­tà dirb­ti­niu mei­lu­mu ir be pa­lio­vos pa­tai­kau­jan­ti þmo­gaus uþ­gai­doms. Gie­do­jo gie­do­jo þmo­gus Tau­ti­næ gies­mæ, pa­ki­liai skie­me­na­vo þo­dá „Lie-tu-va“ ir þiû­ri, kad at­si­dû­rë pre­ky­bos cent­ro vi­du­ry­je.

Kiek be­bû­tø dis­ku­si­jø apie rek­la­mos etiš­ku­mà, bent da­le­lë me­lo jo­je vi­sa­dos bus. Be abe­jo, þe­mës su­pir­ki­në­to­jø rek­la­ma pa­rem­ta min­ti­mi „Grieb­ki­te þe­mæ! Die­vas dau­giau jos ne­su­kurs“, bet šiaip jau par­duo­ti pre­kæ, pa­kvies­ti þiû­ro­vø á ren­gi­ná ir t. t. yra me­nas. Rek­la­ma ga­li bû­ti ma­lo­ni, pa­trauk­li (pa­ti rek­la­ma yra re­gi­nys) ir ga­li bû­ti ne­sko­nin­ga, áky­ri. Šiau­liai, de­ja, dau­ge­lio nuo­mo­ne, ne­pa­si­þy­mi pa­trauk­lia rek­la­ma. „O kas èia kà pirks?!“ – at­sa­kys tû­las.

Jei rei­kë­tø kur­ti rek­la­mà, pa­siû­ly­èiau, pa­vyz­dþiui, to­kià. Uþei­na þmo­gus á par­duo­tu­væ, o ten par­da­vë­jai uþ nu­ga­ros ant sie­nos di­de­lë­mis rai­dë­mis uþ­ra­šas: „Ne­þiû­rë­kit á lu­bas!“ Vi­si tuoj þiû­rës á lu­bas. Ant jø – uþ­ra­šas apie siû­lo­mas pre­kes. Rek­la­ma dar neiš­nau­do­ju­si daug plo­tø, pa­vyz­dþiui, pa­ke­lë­se be­si­ga­nan­èioms kar­vëms ant šo­nø.

Iš vi­sø re­gë­tø ir gir­dë­tø skel­bi­mø ási­mi­niau res­to­ra­no þi­nu­tæ, pra­ne­šan­èià, kad lan­ky­to­jas, èia pa­li­kæs pi­ni­gi­næ su di­de­le su­ma pi­ni­gø, yra kvie­èia­mas at­vyk­ti jos at­siim­ti. Gal taip bu­vo, bet jei­gu ne, nes tai la­biau ti­kë­ti­na, ste­bi­na to res­to­ra­no rek­la­mos kû­rë­jø iš­ra­din­gu­mas. Rea­lu, kad ne vie­nas pa­no­rës ap­si­lan­ky­ti res­to­ra­ne, kur toks sà­þi­nin­gas ko­lek­ty­vas.

Rek­la­muo­ja­mas daik­tas ap­do­va­no­ja­mas fan­tas­ti­në­mis sa­vy­bë­mis: „Pa­ge­rins Jû­sø sa­vi­jau­tà“, „Uþ­tik­rins sëk­mæ“. Rek­la­muo­to­jai per­pra­to ir lie­tu­viø su­si­rû­pi­ni­mà dël eko­lo­gi­jos. Po­pu­lia­ru skelb­ti, kad mais­to pro­duk­tas yra be kon­ser­van­tø ar ki­tø kenks­min­gø prie­dø. Štai rû­ky­tø deš­rø ga­min­to­jai skel­bia ne­de­dan­tys nit­ra­tø, vie­toj ku­riø de­da ar­bat­þo­liø. De­ja, iš­mir­ky­tø nit­ra­tuo­se. Uþuot pro­duk­tà pa­da­ræ ge­res­ná, pre­ki­jai ver­èiau in­ves­tuo­ja á rek­la­mà. Ant liek­ni­na­mø­jø apa­ra­tø re­gi­me uþ­ra­šus: „Nau­do­da­mi lai­ky­ki­tës die­tos, in­ten­sy­viai spor­tuo­ki­te.“ Aiš­ku, kad lai­kan­tis die­tos ir in­ten­sy­viai spor­tuo­jant svo­ris kris. Va­ka­rie­èiai ma­þiau ti­ki rek­la­ma nei mû­siš­kiai. Ypaè mû­sø se­nes­ni þmo­nës yra ápra­tæ, kad uþ juos gal­vo­tø vals­ty­bë. Va­ka­rø vi­suo­me­në­je ma­no­ma, kad uþ sa­vo svei­ka­tà pir­miau­sia at­sa­ko þmo­gus. Skai­èiau liek­ni­na­mø­jø šor­tø rek­la­mà, esà jie „stip­ri­na tarp­vie­tës rau­me­nis, to­dël ge­rë­ja in­ty­mus gy­ve­ni­mas“, o svei­ka­ti­na­ma­sis dir­þas „grà­þi­na rau­me­nis, saus­gys­les, sà­na­rius ir vi­daus or­ga­nus á ana­to­mi­næ pa­dë­tá“. Þvel­giant á vi­so­kias ak­ci­jas ar nu­kai­no­ji­mus, ding­te­li pa­mo­kan­ti min­tis: pi­giai pirk­si – il­gai verk­si. Gir­dë­jau tei­giant, kad ak­ci­jø pre­kiø ko­ky­bë pra­stes­në. Gal ir taip, nes ar áma­no­ma pa­ga­min­ti ge­rà deš­rà, ku­rios ki­log­ra­mas kai­nuo­tø 6,99 Lt.

Jei þmo­gus tu­ri pi­ni­gø, reiš­kia, jam trûks­ta vaiz­duo­tës, o ta­da pa­gal­bon atei­na rek­la­ma. O at­vi­ro me­lo ge­ro­se rek­la­mo­se ir ne­bû­na. Siû­lo­ma – nau­dok to­ká ir to­ká šam­pû­nà, ta­da ta­vo plau­kai „at­ro­dys“ svei­ki. Ne­me­luo­ja­ma – juk ne­ra­šo­ma, kad plau­kai „taps“ svei­ki. Taip jau bû­na, kad kuo ge­res­ná vi­su­rei­gá nu­si­pirk­si, tuo to­liau teks ei­ti ieš­ko­ti trak­to­riaus. Ge­ra rek­la­ma pa­sie­kia sa­vo. Gy­dy­to­jas gi­ne­ko­lo­gas, rek­la­mos pri­vi­lio­tas á strip­ti­zo ba­rà, vë­liau gai­li­si: „Ge­riau bû­èiau li­kæs dar­be.“ Nors Vil­niu­je yra ka­vi­nu­kë, ku­ri rek­la­muo­ja­si: „Šil­tas alus, nie­kam ti­kæs mais­tas, blo­gas ap­tar­na­vi­mas.“ Keis­ta, kad no­ri­si uþei­ti.

Áky­ri rek­la­ma da­ro prie­šin­gà áspû­dá. Kai ateis­tai sa­kë, kad Die­vo në­ra, vi­si juo ti­kë­jo.

Pa­ga­liau iš­leis­ta nau­ja Dei­lo Kar­ne­gio kny­ga „Kaip at­si­kra­ty­ti drau­gø, ágy­tø pa­de­dant ma­no pir­ma­jai kny­gai“. Svars­èiau, koks klau­si­mas mus la­biau­siai ne­ra­mi­na. Il­gai màs­èiau, kol nu­spren­dþiau, kad tai klau­si­mas: „Ar tei­sin­gai aš pa­si­rin­kau?“

Mes vi­si kas­dien kà nors ren­ka­mës. Pre­kiø – par­duo­tu­vë­je, gy­dy­to­jà, kir­pë­jà, au­to­mo­bi­lio meist­rà,  jei iš­ga­li­me – di­zai­ne­rius ir t. t. Kà be­pa­si­rink­tu­me, kai­my­nai ar bend­ra­dar­biai, at­ro­do, vi­sad tai pa­da­ro ge­riau. Tai­gi ne tik na­rius á Sei­mà rink­da­mi klys­ta­me. Juk prieš dvi­de­šimt vie­ne­rius me­tus vis­kas bu­vo pa­pras­èiau. Par­duo­tu­vë­se ne kà ga­lë­da­vai ras­ti ir dþiaug­da­vais tuo, kà gau­da­vai, gy­dy­to­jø, au­to­mo­bi­liø meist­rø ne­la­bai ir bu­vo iš ko rink­tis, tad ir­gi ap­si­ri­bo­da­vai tuo, kur pa­kliû­da­vai ar kas pas ta­ve á na­mus at­vyk­da­vo, o su po­li­ti­kø rin­ki­mais bu­vo vis­kas aiš­ku ir pa­pras­ta. O pa­ma­tæ pil­nas par­duo­tu­ves gë­ry­biø þmo­nës iš­vy­do tai, ko jie pa­tys nie­ka­da ne­su­ge­bës ási­gy­ti, bet tai gal­bût su­ge­bës ási­gy­ti ki­ti. Taip ky­la pa­vy­das. Bi­èiu­lis tvir­ti­na, kas mo­ka rink­tis ir, pa­vyz­dþiui, nie­kad ne­si­rinks per­ne­lyg gra­þios þmo­nos. Anot jo, kas iš to gro­þio, jei mo­te­ris pri­klau­so tau, o gro­þis – vi­siems.

Jau XIX a. vi­du­ry­je Ame­ri­ko­je pro­tin­gos gal­vos su­pra­to ma­þo asor­ti­men­to par­duo­tu­viø trû­ku­mus, to­dël ëmë kur­ti uni­ver­sa­li­nes par­duo­tu­ves, ku­rio­se pre­kia­vo mais­to ir na­mø apy­vo­kos pre­kë­mis. O tre­èia­ja­me XX a. de­šimt­me­ty­je pra­dë­ti sta­ty­ti pir­mie­ji pre­ky­bos cent­rai. Juo­se pre­kiø asor­ti­men­tas bu­vo dar di­des­nis. Tai­gi da­bar di­de­lio dë­me­sio su­lau­kian­tys pre­ky­bos gi­gan­tai tu­ri sa­vo ne­trum­pà is­to­ri­jà. Lie­tu­vo­je pir­mie­ji cent­rai iš­dy­go dau­giau nei prieš dvi­de­šimt me­tø. Da­bar Lie­tu­va pa­gal pre­ky­bos cent­rø plët­rà pra­no­ko ES vi­dur­ká (Šiau­liai pra­no­ko Lie­tu­vos vi­dur­ká). Di­die­ji pre­ky­bos cent­rai apy­var­tà per me­tus skai­èiuo­ja mi­li­jo­nais. Mil­þi­niš­kas pel­nas lei­dþia spar­èiai didinti jø skai­èiø.

At­si­ra­do iš­ti­sas pir­ki­mo komp­lek­sas: par­duo­tu­vës, dir­ban­èios 24 val. per pa­rà 7 die­nas per sa­vai­tæ, pir­ki­mà ska­ti­nan­ti mu­zi­ka jo­se, ádo­mus vit­ri­nø pa­puo­ši­mas, ska­ti­nan­tis ap­si­lan­ky­ti par­duo­tu­vë­je, psi­cho­lo­gi­nës kai­nos (Eu­ro­pos ša­ly­se – 0,99; 0,19, Azi­jos – tam tik­ri „lai­mës“ skai­èiai, pa­vyz­dþiui, skai­èiø kom­bi­na­ci­ja 28 reiš­kia tà pa­tá, kaip ir hie­rog­li­fai „leng­vi pi­ni­gai“, 1 – „gar­bë“, 9 – „il­gaam­þiš­ku­mas“, 4, prie­šin­gai,  – „mir­tis“), par­da­vi­mo se­zo­niš­ku­mas (ka­lë­di­nës, ve­ly­ki­nës, me­tø lai­kø, moks­lo me­tø pra­dþios kai­nos).

Pir­ki­mo ma­nia­kas pa­klaus – kuo blo­gas pir­ki­mas, jei­gu išë­jo­te iš pre­ky­bos cent­ro lai­min­gi? Ir grá­þæ na­mo tu­ri­te dvi ga­li­my­bes: to­liau dþiaug­tis gy­ve­ni­mu ma­tuo­da­mie­si nau­jus dra­bu­þius ar­ba su­sië­mæ uþ gal­vos at­si­sës­ti tarp vi­sø tø gë­ry­biø ir at­si­duo­ti sà­þi­nës grau­þa­èiai. Kas ge­riau?

Yra psi­cho­lo­gø, tei­gian­èiø pir­ki­mo nau­dà (kir­ba min­tis, ar tik ne di­die­ji pre­ky­bos tink­lai jiems su­mo­kë­jo uþ to­kius tei­gi­nius!). To­ji nau­da, anot jø, tai pa­stan­gos dar dau­giau uþ­si­dirb­ti. „Pir­ki­te ir bû­si­te am­þi­nai jau­nos!“ – tei­gia kai ku­rie ame­ri­kie­èiø psi­cho­lo­gai, pa­tei­kian­tys sa­vo ty­ri­mø re­zul­ta­tus: 1. Mo­te­rys, ku­rios vaikš­èio­jo po par­duo­tu­ves 17 val. per sa­vai­tæ ar dau­giau ir ap­si­lan­ky­mo me­tu iš­leis­da­vo dau­giau nei 200 do­le­riø, pa­si­ro­dë be­san­èios liek­nes­nës, stip­res­nës ir kur kas svei­kes­nës uþ mo­te­ris, ku­rios pirk­da­vo re­èiau ir iš­leis­da­vo ma­þiau pi­ni­gø. 2. Uþ­kie­të­ju­siø par­duo­tu­viø lan­ky­to­jø vei­duo­se ma­þiau raukš­liø, jos trykš­ta ener­gi­ja ir jau­èia­si kur kas jau­nes­nës, nei yra iš tik­rø­jø. 3. Di­dþio­ji da­lis mëgs­tan­èiø pirk­ti yra la­bai pa­si­ti­kin­èios sa­vi­mi ir re­tai ken­èia nuo dep­re­si­jos.

Stok­hol­mo moks­li­nin­kai taip pat at­li­ko ty­ri­mus – ap­klau­së par­duo­tu­viø lan­ky­to­jus. Štai kà nu­sta­të šve­dai: 1. Mo­te­rys, per­kan­èios sau dra­bu­þiø, jau­èia­si ge­riau uþ tas, ku­rios per­ka vir­tu­vës reik­me­nis ar bui­ties pre­kes. 2. Mo­te­rø, ke­lis kar­tus per sa­vai­tæ per­bë­gan­èiø per par­duo­tu­ves, nuo­tai­ka bû­na ge­res­në nei tø, ku­rios iš­trûks­ta á par­duo­tu­ves kar­tà per sa­vai­tæ. 3. Më­gë­jos pri­si­pirk­ti ko nors ir kuo dau­giau pra­len­kia sa­vo kuk­les­nes drau­ges sa­vi­gar­bos po­þiû­riu.

„Sëk­mës mo­ky­to­jai“   su­ku­ria sa­vo mo­ki­niams  iliu­zi­jø pa­sau­lá, o pa­tys gy­ve­na rea­lia­me gy­ve­ni­me uþ tø pa­èiø mo­ki­niø  pi­ni­gus. Ar nie­kad ne­su­si­màs­të­te, ko­dël pra­na­šai neiš­lo­šia lo­te­ri­jo­se?

Jei gal­vo­ja­te tik apie pir­ki­nius, ras­ki­te ko­ká nors ki­tà uþ­sië­mi­mà, pa­vyz­dþiui, ak­ty­viai da­ly­vau­ki­te rin­ki­muo­se: gin­èy­ki­tës, áro­di­në­ki­te sa­vo nuo­mo­næ, dis­ku­tuo­ki­te, bal­suo­ki­te ir ra­gin­ki­te ki­tus tai da­ry­ti (bal­suo­ti yra sma­gu, svei­ka ir vis dar ori­gi­na­lu). Ki­ta ver­tus, rei­kia dþiaug­tis, kad ser­ga­te tik pir­ki­mo ma­ni­ja. Iš­lai­du­mas në­ra bai­si li­ga, pa­ly­gin­ti su šykš­tu­mu. Pir­mà­já at­ve­já dar ga­li­ma re­gu­liuo­ti, o ant­ra­sis ne­pa­si­duo­da jo­kiai áta­kai. Ar­bat­þo­les ga­li­ma uþ­pli­ky­ti sep­ty­nis kar­tus. Aš­tun­tà­já mai­še­lis iš­plau­kia á pa­vir­šiø, kad ga­lë­tø pa­si­þiû­rë­ti, iš kur at­si­ra­do toks šykš­tuo­lis!

Bet bai­ki­me rek­la­mo­mis. Links­mes­në­mis: „Vie­ni­šas vy­riš­kis par­duo­da par­ke­tà“, „Liek­na mer­gi­na ieš­ko auk­lës dar­bo“, „Gy­dau nuo uþ­si­tæ­su­sio gir­ta­vi­mo. Ne­pa­vy­kus pri­si­jun­giu“, „Par­duo­da­mos mi­ni kiau­li­dës“... Rek­la­mai rei­kia þa­ve­sio, ne­ti­kë­tu­mo: „Jei­gu uþ lan­go ly­ja, o ji nea­të­jo ir jums liûd­na, ne­nu­si­min­ki­te. Ar­ba lie­tus liau­sis, ar­ba aš atei­siu. Ma­no tel. ...“

Ri­èar­das JA­KU­TIS

Blo­gø nau­jie­nø per pa­sta­ruo­sius ke­lis më­ne­sius dau­giau nei per me­tus ar net ke­le­tà me­tø, nes, sa­ko, ant­ro­ji pa­sau­li­nës kri­zës ban­ga – jau ne­be spë­lio­niø ob­jek­tas, o rea­ly­bë. Ar pa­gal­vo­jo­me, kad ga­lë­tø taip pra­dë­ti šlu­buo­ti JAV eko­no­mi­ka, jog be­veik kas de­šim­tas ame­ri­kie­tis ne­tu­ri dar­bo, pra­mo­nës uþ­sa­ky­mø ma­þë­ja, ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to rin­ka mer­di, kà jau be­kal­bë­ti apie Eu­ro­pà. Prob­le­mos Grai­ki­jo­je, po to Is­pa­ni­ja, Ita­li­ja, sa­vø bë­dø tu­ri ir pran­cû­zai... Vo­kie­ti­ja juk ne­su­ge­bës iš­trauk­ti uþ au­sø vi­so þe­my­no. Prem­je­ras A. Ku­bi­lius, tie­sa, tei­gia, kad „esa­me pa­si­ruo­šæ nau­joms fi­nan­sø ne­gan­doms“, bet ti­ki tuo, at­ro­do, jis vie­nin­te­lis. Na, gal dar I. Ši­mo­ny­të. Nors pa­sta­ro­ji karš­èiau­siu mo­men­tu iš­si­su­ka: „Aš to ne­sa­kiau.“ Ar su­ge­bë­ta su­ma­þin­ti iš­lai­das biu­rok­ra­ti­jai? Kur tau! Val­di­nin­kai uþ mo­kes­èiø mo­kë­to­jø pi­ni­gus bû­riais kaip nie­kad in­ten­sy­viai skrai­do po vi­sà pa­sau­lá, pa­siek­da­mi net to­kius to­li­mus kam­pe­lius kaip Nau­jo­ji Ze­lan­di­ja, Ma­lai­zi­ja, In­do­ne­zi­ja, Ko­rë­ja, JAV ir Ja­po­ni­ja. Sei­mo na­riai, jei­gu nie­ko dau­giau ne­pa­jë­gia, tai bent at­su­ka èiau­pà ir de­šim­tis ku­bø van­dens iš­lei­dþia (tar­pu­var­tës min­tis – dë­jo­me mes ant tau­tos).

Kas ar­të­jant rin­ki­mams Vy­riau­sy­bei be­lie­ka? Tik vie­na iš dvie­jø – ar­ba pri­pa­þin­ti rea­lià pa­dë­tá, ar­ba me­luo­ti, kad vis­kas ge­rai, ir pa­si­sko­lin­ti dar ke­le­tà mi­li­jar­dø eu­rø. „Gy­vie­nims ge­riej“, – kaþ­ka­da sa­kë mi­nist­ras pir­mi­nin­kas Ge­di­mi­nas Vag­no­rius. Da­bar tai pa­kar­to­ja And­rius Ku­bi­lius, ta­èiau ne taip iš­raiš­kin­gai.

Kai Lie­tu­va 1918 m. pa­skel­bë ne­prik­lau­so­my­bæ, ša­lis po tru­pu­tá at­si­ga­vo, nes jà val­dë vals­ty­bës pa­trio­tai. Ási­vy­rau­jan­tá nor­ma­lø gy­ve­ni­mà ir lai­më­ji­mus grei­tai bu­vo ga­li­ma iš­vys­ti. Mû­sø tau­ta ir to me­to Vy­riau­sy­bë tu­rë­jo kuo di­dþiuo­tis ir dþiaug­tis: Lie­tu­va tu­rë­jo tvir­tà na­cio­na­li­næ va­liu­tà, vals­ty­bës ban­kuo­se bu­vo su­kaup­ta ne­ma­þa gry­no auk­so at­sar­ga, 1930 m. Kau­ne Vy­tau­to Di­dþio­jo ju­bi­lie­jui su­reng­ta pa­ro­da pa­ro­dë mil­þi­niš­kà Lie­tu­vos pro­gre­sà. Da­bar vis­kas at­virkš­èiai – per du de­šimt­me­èius vals­ty­bë nu­skur­din­ta, pra­sko­lin­ta, emig­ra­ci­ja siau­bin­ga (sa­ko, ar­të­ja­me prie áspû­din­go skai­èiaus – mi­li­jo­no – tiek þmo­niø grei­tai bus pa­li­kæ Lie­tu­và), pra­mo­nës ne­bë­ra. Ir vien to­dël, kad val­dþio­je dau­gy­bë sa­va­nau­dþiø, ku­riems tik as­me­ni­në nau­da rû­pi. Mû­sø Sei­mas ir Vy­riau­sy­bë nuo prieš­ka­rio ski­ria­si tar­si die­na nuo nak­ties. Ta­da vals­ty­bæ kû­rë­me, da­bar jà nai­ki­na­me. Ir nie­kas ne­pa­ti­kës da­bar­ti­niø ša­lies va­do­vø aiš­ki­ni­mais, kad stip­riai vals­ty­bei su­kur­ti da­bar ne­pa­lan­kios sà­ly­gos. Te­gul pa­sklai­do is­to­ri­jos va­do­vë­lius – ir 1918-ai­siais nie­kas ge­ro­vës ant lëkš­tu­tës ne­pa­tei­kë. Ji uþ­dirb­ta kru­vi­nu sà­þi­nin­gu pra­kai­tu.

Tai ne ma­no min­tys. Apie tai daug kas kal­ba ir ra­šo. Ádo­mu, kad taip kal­ba net pa­tys Sei­mo, Vy­riau­sy­bës na­riai, po­li­ti­kai ir ki­ti val­di­nin­kai, ta­èiau prie­šin­gai el­gia­si. Pri­si­mi­niau fra­zæ, ku­ri skam­ba maþ­daug taip: „Per vi­sà gy­ve­ni­mà pa­si­tai­ko ko­kie 3-4 at­ve­jai, kai ga­li tap­ti did­vy­riu, o per vi­sà kas­die­ny­bæ svar­biau­sia ne­tap­ti parazitu…“

Ne­no­riu bû­ti juo­du pra­na­šu, bet kaþ­ko­dël gal­vo­ju, kad esa­me iš­skir­ti­në kar­ta – ta, ku­ri su­lauks pa­sau­lio pa­bai­gos. Aiš­ku, vaiz­de­lis tu­rë­tø bû­ti ne­koks, ki­ta ver­tus – neei­li­nis ávy­kis. Na, jei­gu jau mes ne­su­lauk­si­me, tai mû­sø vai­kai tik­rai su­lauks. Taip jau su­si­klos­të, kad iš­stu­di­ja­vau bib­li­næ apo­ka­lip­sæ, per­skai­èiau Mi­kal­dos, Nost­ra­da­mo ir ki­tø ma­þiau gar­siø ora­ku­lø pra­na­šys­tes. Vi­si þenk­lai ro­do – pa­sau­lio pa­bai­ga vi­sai èia pat. Net­gi ne­nus­teb­èiau, jei eg­zis­tuo­ti mums bû­tø li­kæ tru­pu­të­lá dau­giau ne­gu me­tai, t. y. iki gar­sio­sios 2012-øjø gruo­dþio 22-osios.

Di­die­ji teo­lo­gai aiš­ki­na, kad „kri­zë“ yra bib­li­në ka­te­go­ri­ja, reiš­kian­ti „teis­mà“. Anot jø, jau an­ti­ki­në­je kul­tû­ro­je kri­ze bu­vo lai­ko­ma nuo­mo­në ar spren­di­mas, ávar­di­jan­tis gë­rá ir blo­gá, tie­sà ir ne­tei­sy­bæ, ne­kal­tu­mà ir kal­tæ. Þmo­gø ar tau­tà kri­zë iš­tik­da­vo akis­ta­to­je su tei­sin­gu­mu, o jos baig­tis pri­klau­së nuo to, ar tam tik­ri poel­giai bu­vo pri­pa­þin­ti do­ri, ar – ne. Krikš­èio­nys ir da­bar kri­zæ api­bû­di­na kaip kri­ti­ná „lû­þio taš­kà“, nu­le­mian­tá gy­ve­ni­mà ar­ba mir­tá, pa­vyz­dþiui, li­gos at­ve­ju.

Ko­dël kri­zë vie­nus bau­dþia, o ki­tus – ne? Iš krikš­èio­niš­ko­jo moks­lo iš­plau­kia, jog jei­gu at­pil­das uþ kiek­vie­nà nuo­dë­mæ atei­tø iš kar­to, ne­lik­tø ko teis­ti pa­sku­ti­nio teis­mo me­tu. Ki­ta ver­tus, jei­gu në vie­na nuo­dë­më ne­su­si­lauk­tø die­viš­ko teis­mo da­bar, pa­da­ry­tu­me iš­va­dà, kad ap­skri­tai në­ra Die­vo ap­vaiz­dos. Þe­miš­kos kri­zës yra tik am­þi­ny­bës teis­mo at­švai­tai. Jë­zaus pa­sa­ko­ji­mai mo­ko, kad iki am­þi­ny­bës teis­mo mes dar ga­li­me at­gai­lau­ti, pa­si­mo­ky­ti, pa­si­keis­ti.

Kri­zæ iš­gy­ven­ti pa­de­da iro­ni­ja. Ji at­si­ran­da, kai þo­dis ar pa­sa­ky­mas per­ke­lia­mas á ne­ti­kë­tà ar prie­šin­gø reikš­miø ap­lin­kà ir kont­ras­to bû­du api­bû­di­na daik­tà ar reiš­ki­ná. Ji nu­sle­pia net fi­gû­ros trû­ku­mus ir dar daug kà, tad su­ge­bës nu­slëp­ti ir kri­zæ. Iro­ni­ja ver­èia kri­zë­je ieš­ko­ti ko nors links­mo. Pa­vyz­dþiui, tri­jø kam­ba­riø bu­te – ke­tu­ri te­le­vi­zo­riai (ket­vir­tas vir­tu­vë­je). Vi­si jie ájung­ti. Gy­ve­na trys þmo­nës. Sus­ve­ti­më­jæ. Kri­zës me­tu to­kia­me bu­te pa­kak­tø vie­no te­le­vi­zo­riaus. Kiek elekt­ros ener­gi­jos bû­tø su­tau­py­ta. Þmo­nës, ša­lia su­së­dæ, þiû­rë­da­mi ir ko­men­tuo­da­mi tà pa­èià lai­dà, tap­tø ar­ti­mes­ni. Tie­sa, esu ma­tæs te­le­vi­zo­riø tua­le­te. Tai dar pa­tei­sin­èiau. Kai te­le­vi­zi­jos mums siû­lo to­kias lai­das, kur jas be­þiû­rë­ti? O štai sve­tai­në­je du þur­na­li­niai sta­le­liai, abu ki­to­kio sti­liaus. Šei­mi­nin­kai aiš­ki­na, kad ant­ra­sis la­bai pa­ti­kæs, to­dël já pir­kæ, bet ne­jau pir­mà­já iš­me­si. Esu ma­tæs ir dvi so­fas, pen­kis fo­te­lius vie­na­me kam­ba­ry­je. Vi­si ir­gi skir­tin­go sti­liaus. Mie­ga­ma­ja­me net ke­lios spin­tos ir, rei­kia ma­ny­ti, vi­sos ko nors pri­kimš­tos. Jau­tie­si tar­si spin­tø par­duo­tu­vë­je. Ne­se­niai lan­kiau­si jau­nos šei­mos bu­te. Sve­tai­në­je – di­dþiu­lë sek­ci­ja (bal­das toks), pri­kimš­ta kriš­to­lo. Pa­kar­to­siu – jau­nos šei­mos bu­te.

Kri­zë pa­tuš­tins ir na­mø šal­dy­tu­vus. At­ve­ri šal­dy­tu­vo du­re­les po šeš­tos va­ka­ro, ten tuš­èia, ir ei­ni mie­go­ti ne­val­gæs. Daþ­nai mû­sø bu­tuo­se net po ke­lis šal­dy­tu­vus. Kam tas ant­ras rei­ka­lin­gas?! Gy­dy­to­jas man pa­ta­rë po šeš­tos va­lan­dos va­ka­ro ne­bea­ti­da­ry­ti šal­dy­tu­vo du­re­liø. Aš tei­si­nuo­si, kad tik no­riu pa­si­þiû­rë­ti, ar nie­kas ne­din­gæ. Ar ne­bu­vo tau, mie­las skai­ty­to­jau, taip, kad nu­si­per­ki ko­ká nors daik­tà, o vë­liau grau­þies, gir­di, kam man jo rei­kë­jo, kur já pa­dë­ti, juk ne vie­nà pa­na­šø jau tu­riu? Kri­zës me­tu pirk­si tik tai, kas rei­ka­lin­giau­sia, ir jo­kia grau­þa­tis ne­be­kan­kins. Daþ­na bë­da – be­ga­lë vi­so­kiø fla­ko­në­liø, tû­te­liø, bu­te­liu­kø vo­nios kam­ba­ry­je. Vie­ni be­veik pil­ni, ki­tuo­se skys­èio vos ant dug­no li­kæ. Nus­te­bi­no to­kiø da­ly­kø gau­sa vien­gun­gio bi­èiu­lio bu­te. Šei­mi­nin­ko bû­ta at­vi­ro – jis tei­si­no­si esàs gë­jus. Tie­sa, apie sa­vo orien­ta­ci­jà jis drà­siai aiš­kin­da­vo kiek­vie­no­je kom­pa­ni­jo­je. Kar­tà man tas at­si­bo­do ir ási­ki­šau: „Koks tu gë­jus, jei ta­vo na­gai be ma­ni­kiû­ro.“ Ga­liau­siai, kas man, šiek tiek su­si­ju­siam su me­nu, pa­tin­ka, tai kad ástai­gos prieš šven­tes ne­be­suk­rapš­tys pen­kiø tûks­tan­èiø li­tø mu­zi­kan­tams uþ­sa­ky­ti. Ir jo­kia èia bë­da. Ar kà nors pra­ra­si­me? Nes­ko­nin­go po­pso kra­ti­ná. To­kiems mu­zi­kan­tams në li­to ne­ga­li­ma skir­ti, kad jie pa­ga­liau iš­nyk­tø iš mû­sø pa­dan­gës ir ne­be­ga­din­tø klau­sos bei sko­nio.

Nors ir kri­zë, lie­tu­viai vis tiek to­liau pui­kuo­ja­si sa­vo tur­tais, rei­kia ar ne­rei­kia. O štai Ang­li­jos baþ­ny­èia iš­pla­ti­no mal­dà dar­bà dël fi­nan­sø kri­zës pra­ran­dan­tiems bri­tams. „Iš­girsk ma­ne šau­kian­tá su­mi­ši­me, pa­dëk man aiš­kiai gal­vo­ti ir nu­ra­mink ma­no sie­là“, – siû­lo­ma mels­tis. Skai­èiau, kad nuo 1929 me­tø, kai pa­sau­ly­je pra­si­dë­jo pir­mo­ji vi­suo­ti­në fi­nan­sø kri­zë, þmo­ni­ja iš­gy­ve­no dar 13 sunk­me­èiø. Vie­ni tru­ko vos me­tus ir stip­riai pa­veik­da­vo tik ke­lias vals­ty­bes, ki­ti su­trik­dy­da­vo dau­ge­lio ša­liø eko­no­mi­kà. So­viet­me­èiu bu­vo sten­gia­ma­si, kad gy­ven­to­jai kri­zës ne­pa­jus­tø. Bal­to­sios bu­te­lis par­duo­tu­vë­je so­viet­me­èiu kai­na­vo 4,12 ar 3,62 rub­lio, šam­pa­nas – 3,17. Da­bar po­pu­lia­rios dis­ku­si­jos, ku­rie lai­kai ge­res­ni – „anie“ ar da­bar­ti­niai. Tams­ta kei­ki po­li­ti­kus, bet ar bu­vai nuë­jæs bal­suo­ti uþ ki­tus, ku­rie tau at­ro­do bû­tø bu­væ ver­tes­ni? Ar ne­ver­të­tø áves­ti štai to­kià tvar­kà – pra­šot pa­šal­pø, pa­þiû­rë­si­me, ar da­ly­va­vo­te rin­ki­muo­se. Jei­gu jums ne­rû­pi vals­ty­bë, ko­dël jûs vals­ty­bei tu­rë­tu­mët rû­pë­ti? Ar tau­pant ga­li­ma iš­kep­ti ska­nias ban­de­les? Ne­þi­nau, bet þi­nau tik tiek, kad kà á teš­là ádë­si, tà ir ra­si.

At­rak­cio­nai iš Pa­lan­gos iš­va­þia­vo, lan­ky­to­jai li­ko. Kiek­vie­nas þvilgs­nis á veid­ro­dá liû­di­na. Liû­de­sio ne­pas­kan­din­si, jis mo­ka plauk­ti. Jei jums at­si­svei­ki­nus ir išë­jus mo­te­ris pra­links­më­ja, reiš­kia, ji þi­no daug apie jus. Fe­mi­nis­èiø kom­pa­ni­jo­je kal­bà mëgs­tu pra­dë­ti to­kiu krei­pi­niu: „Ger­bia­mos da­mos ir vi­si tie, ku­rie jû­sø ne­ver­ti...“ Bri­tø moks­li­nin­kai áro­dë, kad tik­ra­sis mo­ters gro­þio eta­lo­nas vy­rams yra ty­lus bal­sas. Švel­ni, sklan­di kal­ba, tei­gia moks­li­nin­kai, ap­klau­sæ dau­giau nei 50 tûkst. vy­rø, jiems yra di­dþiau­sias ma­sa­las. Kuo ma­lo­nes­nis ir ra­mes­nis bal­sas, tuo gra­þes­në vy­rui at­ro­do mo­te­ris. Tie­sa, vy­rams rei­kia þi­no­ti, kad mo­te­ris pri­klau­sys tam vy­rui, ku­ris jos pro­ble­mas iš­spræs ir ne­su­kurs nau­jø. Toks jau tas gy­ve­ni­mas ir nie­ko èia ne­pa­kei­si. Va­sa­rà karš­ta, þie­mà šal­ta. O ru­de­ná? Ru­de­ná krin­ta la­pai. Šuns šei­mi­nin­kas tu­ri bû­ti tu. Jo­kiu bû­du ne­ga­li­ma leis­ti, kad šei­mi­nin­ku jaus­tø­si jis. O jei­gu jau taip at­si­tin­ka, rei­kia paim­ti šu­ná uþ pa­kar­pos, pa­kel­ti ir pa­pur­ty­ti. Kai ne­be­jaus þe­mës po ko­jo­mis, pa­kibs erd­vë­je, su­pras, kas yra kas. Prie­ta­ruo­se ir pra­na­šys­të­se rei­kia ieš­ko­ti tik po­zi­ty­viø da­ly­kø, pa­vyz­dþiui, jei á stik­li­næ ákri­to mu­së, þi­no­ki­te, kad pra­tur­të­si­te. Ir pa­bai­go­je ádo­mus fak­tas, kad mû­sø pla­ne­to­je

7 mi­li­jar­dø gy­ven­to­jø skai­èiaus ri­ba tu­rë­tø bû­ti per­kop­ta maþ­daug per He­lo­vi­nà. Ar ne sim­bo­liš­ka?

Ri­èar­das JA­KU­TIS

Jei tek­tø kal­bë­ti apie ap­ran­gà, grei­èiau­siai jû­sø po­kal­bis vyk­tø apie kos­tiu­mus, kos­tiu­më­lius, su­knu­tes, švar­ke­lius, si­jo­nus. O man ki­lo no­ras iš­klo­ti teks­tà apie pi­þa­mas. Rû­bà, ku­ris bu­vo šiek tiek pri­mirš­tas, iš­li­kæs tik li­go­ni­në­se, bet da­bar, at­ro­do, vël be­gráþ­tàs á mû­sø poil­sio kam­ba­rius ir mie­ga­muo­sius.

Pa­me­nu, jei so­viet­me­èiu vë­lø va­ka­rà ar anks­tø ry­tà pa­bels­da­vai kam nors á du­ris, o uþ­si­mie­go­jæs šei­mi­nin­kas, ne­spë­jæs ási­spir­ti á kel­nes – tik su „mai­ke“ ir „triu­si­kais“, at­ve­rdavo tau du­ris, su­pras­da­vai – prieš ta­ve pa­pras­tas pro­le­ta­ria­to at­sto­vas. O jei du­ris tuo­met at­ver­da­vo þmo­gus su pi­þa­ma, ir ne bet ko­kia, o, tar­ki­me, iš bliz­gan­èio šil­ko, aiš­ku – prieš ta­ve in­te­li­gen­tas, kû­rë­jas, švie­su­lys.

Šan­cha­jaus ir ki­tø pra­ban­giø Ry­tø mies­tø gy­ven­to­jai net va­sa­rà vaikš­to gat­vë­mis vil­kë­da­mi pi­þa­mas. Ban­dþiau pa­si­gi­lin­ti á to prie­þas­tis. Vie­na jø – kom­for­tas. Vaikš­tant po svi­li­nan­èia sau­le, no­ri­si vil­kë­ti kà nors pa­to­gaus. Ry­tø pa­sau­ly­je dë­vë­ti pi­þa­mà dar ir ma­da. Be abe­jo, rei­kia ma­ny­ti, kad gat­vë­mis vaikš­to­ma vil­kint ne tà pa­èià pi­þa­mà, su ku­ria mie­ga­ma.

Va­ka­rø pa­sau­lio þvaigþ­dës ir­gi pa­më­go pi­þa­mas. He­le­nai Bon­ham Car­ter ji – kas­die­nis dra­bu­þis. Vil­kë­da­ma ryš­kiø spal­vø pi­þa­mà ak­to­rë trau­kia pa­si­vaikš­èio­ti su šei­ma Lon­do­no gat­vë­mis, va­þiuo­ja dvi­ra­èiu á tur­gø dar­þo­viø. Dël ne­prie­kaiš­tin­go sti­liaus ne kar­tà pa­gir­ta Sien­na Mil­ler, at­ro­do, kar­tais pa­vargs­ta nuo to­kio ávaiz­dþio ir puo­la prie pa­to­gios pi­þa­mos. Be­je, ir jà ap­si­ren­gu­si ak­to­rë yra itin þa­vi ir iš­lai­ko jai bû­din­gà bo­he­miš­kà sti­liø. Kai ne­tu­ri nuo­tai­kos, bu­vu­si Ju­de Law þmo­na Sa­die Frost pi­þa­mos ne­nu­si­vel­ka vi­sà die­nà. Taip vil­kë­da­ma to­li nei­na, bet ka­vos nu­si­pirk­ti va­þiuo­ja. Daþ­nai šá ap­da­rà vil­kin­èias áþy­my­bes ga­li­ma pa­gau­ti oro uos­te.

Bet pa­ti svar­biau­sia pi­þa­mø ma­dos prie­þas­tis, sa­ko, yra sta­tu­sas. Pa­si­ro­do, vaikš­ti­në­da­mi su pi­þa­mo­mis pa­tys áta­kin­giau­si Šan­cha­jaus ar ki­tø Ry­tø mies­tø þmo­nës de­monst­ruo­ja, kad jiems ne­rei­kia ei­ti á dar­bà. Taip jau at­si­ti­ko, kad vys­tan­tis hie­rar­chi­nei vi­suo­me­nës struk­tû­rai net pi­þa­ma ta­po þmo­gaus sta­tu­so at­spin­dþiu.

Pi­þa­ma (iš per­sø kal­bos þo­dþio „payia­ma“ – „ko­jø dra­bu­þis“) – leng­vas mie­ga­ma­sis dra­bu­þis, pa­pras­tai su­si­de­dan­tis iš dvie­jø da­liø (kel­niø ir pa­lai­di­nës). Pra­dë­ta jà dë­vë­ti Ry­tø ša­ly­se, o Di­dþio­sios Bri­ta­ni­jos ko­lo­nis­tams uþ­val­dþius In­di­jà XVII a. vi­du­ry­je pi­þa­ma pa­sie­kë ir Eu­ro­pà. Iki pat vi­du­ram­þiø vy­rai mie­go­jo nuo­gi, ir tik teks­ti­lës pro­gre­sas su­kû­rë jiems nak­ti­nius marš­ki­nius, pa­siû­tus iš sun­kios dro­bës ar li­no (kar­tu su jais at­si­ra­do ir nak­ti­nës ke­pu­rai­tës, iki pat XVIII am­þiaus pa­bai­gos ne­šio­tos na­muo­se ir die­nà, kai dþen­tel­me­nas nu­siim­da­vo pe­ru­kà). Tie­sa, mû­vë­ti kel­nes ei­nant gul­ti Va­ka­rø Eu­ro­pos vi­suo­me­nei ku­rá lai­kà at­ro­dë per­ne­lyg bar­ba­riš­ka, bet tai tru­ko neil­gai.

Il­gai­niui pi­þa­ma dþen­tel­me­nams ta­po tar­pi­niu dra­bu­þiu tarp va­ka­ri­niø rû­bø ir nak­ti­niø marš­ki­niø. Ji de­monst­ra­vo tvar­kin­gu­mà ir drau­ge at­si­pa­lai­da­vi­mà. Vil­kint pi­þa­mà, ga­li­ma rû­ky­ti ci­ga­rà, ger­ti kon­ja­kà ir skai­ty­ti kny­gà bib­lio­te­ko­je. Su ja ne­tgi ga­li­ma nu­snûs­ti ant so­fos ir pa­bu­dus jaus­tis pa­to­giai, ne­tgi pa­si­tik­ti va­ka­ro iš­šû­kius – gal ko­kia nors sva­jo­niø mo­te­ris pa­si­bels á du­ris. Mo­te­rys sa­ko, kad pi­þa­ma yra tai, kas joms ant vy­ro pa­tin­ka, nes tuo­met, anot jø, vy­ras at­ro­do ki­taip. Mo­te­rys dar sa­ko, jog vy­rus at­pa­þin­si iš barz­dos ir iš apa­ti­niø. Pa­ti­kë­ki­te, mie­li vy­rai, nie­ka­da ne­þi­nai, ka­da ir kam rei­kës pa­da­ry­ti áspû­dá, ir jei ne­su­ge­bë­si­te to pa­da­ry­ti mie­ga­ma­ja­me, tai kur ta­da?

Jei dar apie sta­tu­sà, se­no­vë­je dva­riš­kiø ap­ran­ga bu­vo siu­va­ma at­si­þvel­giant á he­ral­di­kos spal­vas ir mo­ty­vus, to­dël pa­gal rû­bà bu­vo ga­li­ma ne­sun­kiai at­skir­ti val­do­và, dva­riš­ká ar þmo­gaus gi­mi­næ bei kil­mës ša­lá. At­ro­do, re­tas ta­ve su pi­þa­ma pa­ma­tys, tad kam to rei­kia, ta­èiau juk ma­lo­niau pa­èiam – ne­pa­mirš­ti, ko­ká sta­tu­sà esi pa­sie­kæs. Þmo­gus, vi­suo­me­në­je at­lie­kan­tis tam tik­rà vaid­me­ná, tu­ri ati­tik­ti to vaid­mens vi­zua­li­ná ste­reo­ti­pà. Kas jau kas, bet bent eli­tas tu­ri sa­ve iš­reikš­ti iš­vaiz­da. Bet ar dë­vi mû­sø po­li­ti­kai pi­þa­mas? Abe­jo­ju. Pa­gal jø veiks­mus vi­si jie su „triu­si­kais“.

Iš pra­dþiø pi­þa­mos bu­vo po­pu­lia­rios tik tarp vy­rø, vë­liau jas pra­dë­jo vil­kë­ti ir mo­te­rys. Pir­miau­sia jas ap­si­vil­ko fe­mi­nis­tës, be to, kiek­vie­na mo­te­ris ju­to, kad lais­vai kren­tan­ti pi­þa­ma yra kur kas pa­to­ges­në uþ bet ku­riuos nak­ti­nius marš­ki­nius, ku­rie šiaip ar taip pra­dë­jo at­ro­dy­ti ar­cha­jiš­kai.

XX a. šeš­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je vy­rai lio­vë­si vil­kë­jæ pi­þa­mas, nes jos ta­po bur­þua­zi­jos at­ri­bu­tu. Sep­tin­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je vy­rai jas iš­vis lio­vë­si ne­šio­jæ, to­dël pi­þa­mos li­ko tik pen­si­nin­kø ir li­go­niø dra­bu­þiu.

Da­bar ga­li­me vël pa­si­dþiaug­ti, kad ne­bë­ra „kie­tai“ ei­ti á lo­và vil­kint vien kel­nai­tes ir nu­trin­tus marš­ki­në­lius. Pi­þa­ma – tai daug lais­vës. Perf­ra­zuo­jant po­pu­lia­rios kny­gos ir ki­no fil­mo pa­va­di­ni­mà ga­li­ma tar­ti, kad ir vel­nias dë­vi pi­þa­mà.

Kai vaikš­to­te ry­tà po na­mus, ei­na­te pa­tik­rin­ti pa­što dë­þu­tës ar dþiau­gia­tës vais­kiu ryt­me­èiu bal­ko­ne, nie­ko në­ra oriau, kaip tai da­ry­ti vil­kint pi­þa­mà. Pus­ry­èiau­jan­èio dþen­tel­me­no vaiz­das vil­kint pi­þa­mà taip pat at­ro­do vi­sai ki­taip, nei vil­kint ne­pa­to­gø cha­la­tà ar vien apa­ti­nius. Nep­ri­tar­èiau per­ne­lyg spal­vin­gai pi­þa­mai, nes ji – so­li­di ap­ran­ga (bet tai ma­no su­bjek­ty­vi nuo­mo­në). Pi­þa­mà vil­kë­ki­te be apa­ti­niø dra­bu­þiø, nes tam ji ir yra pri­tai­ky­ta. Ga­lø ga­le kom­for­tas svar­biau­sia, nes juk nei­na­te mie­go­ti ap­si­tû­lo­jæ iki au­sø? Prie pi­þa­mos rei­kia ir ge­rø šle­pe­èiø, ku­rias de­ra avë­ti ir­gi tik ba­so­mis.

Ma­dos spe­cia­lis­tai pa­ta­ria, kad pa­do­ri pi­þa­ma tu­ri bû­ti med­vil­ni­në (blo­giau­siu at­ve­ju – fla­ne­li­në), nors Stat­ke­vi­èius ar Pet­ruš­ke­vi­èius, aiš­ku, siû­lys šil­ki­næ ar­ba pa­siû­tà iš sa­ti­no. At­si­ras tvir­ti­nan­èiø, kad tai pa­siû­ly­mas tiems, ku­rie ne­tu­ri kur dë­ti pi­ni­gø, bet svar­biau­sia – at­si­spir­ki­te pa­gun­dai pirk­ti sin­te­ti­næ pi­þa­mà iš po­lies­te­rio ar lyk­ros.

Skai­èiau, kad pa­gal tai, ko­kià pi­þa­mà ap­si­vil­kæs mie­ga­te, ga­li­ma api­bû­din­ti, koks esa­te, ko­kiam þmo­niø ti­pui pri­klau­so­te.

Jei mie­ga­te ap­si­vil­kæ fla­ne­li­næ pi­þa­mà, jûs esa­te drau­giš­ki, nuo­šir­dûs, ju­mis ga­li­ma pa­si­kliau­ti, mie­lai pa­dë­si­te vi­siems drau­gams, gi­mi­nai­èiams, bi­èiu­liams, net ir pa­þa­din­ti vi­du­ry nak­ties. Jums pa­tin­ka pra­mo­gos, leng­vai bend­rau­ja­te su ap­lin­ki­niais.

Jei mie­ga­te ap­si­vil­kæ med­vil­ni­næ pi­þa­mà, esa­te jaus­min­gi, leng­vai pa­si­duo­dan­tys nau­jiems áspû­dþiams, nuo­lat gy­ve­ni­me ieš­kan­tys ro­man­ti­kos. Jums svar­bi ap­lin­ki­niø nuo­mo­në, sten­gia­tës veng­ti be­rei­ka­lin­gø aist­rø ir stul­bi­na­mø nuo­ty­kiø – jums la­biau prie šir­dies sta­bi­lu­mas ir tvir­tas pa­grin­das po ko­jo­mis.

O jei vil­ki­te šil­ki­næ pi­þa­mà, iš pri­gim­ties esa­te gun­dy­to­jai ir vi­lio­to­jai. Jûs aist­rin­gos, bet tvir­tos as­me­ny­bës – þi­no­te, ko no­ri­te iš gy­ve­ni­mo, ir bea­to­dai­riš­kai sie­kia­te tiks­lo. Pa­si­ti­ki­te sa­vi­mi, bet daþ­nai sle­pia­te tik­ruo­sius jaus­mus ir jo­kiu bû­du neatsk­lei­dþia­te silp­ny­biø.

Jei jû­sø pi­þa­ma su pie­ši­nu­ku, jûs rû­pi­na­tës šei­mos þi­di­niu, ieš­ko­te ši­lu­mos ir jau­ku­mo, la­biau uþ vis­kà gy­ve­ni­me jums rei­kia pa­si­ti­kë­ji­mo, tvir­tu­mo, san­ty­kiø pa­sto­vu­mo. Esa­te þo­dþio þmo­gus, ne­si­švais­to­te tuš­èiais pa­þa­dais, su­vo­kia­te pa­rei­gas ir sten­gia­tës jas tin­ka­mai at­lik­ti.

Mie­gan­tys Ie­vos ir Ado­mo kos­tiu­mais yra val­din­gi, nuo nie­ko ne­prik­lau­so­mi, ran­dan­tys išei­tá iš bet ko­kios pa­dë­ties. Màs­to­te ori­gi­na­liai, esa­te kû­ry­bin­ga as­me­ny­bë su tur­tin­gu vi­di­niu pa­sau­liu, ven­gia­te stan­dar­tø, ap­lin­ki­niai jus lai­ko eks­cent­riš­kais. Jûs ga­li­te ne­dve­jo­jæ mes­ti iš­šû­ká li­ki­mui, nes iš­ra­din­gai, grei­tai ir ori­gi­na­liai màs­to­te, vi­sa­da ra­si­te vi­di­niø jë­gø áveik­ti bet ko­kias kliû­tis. La­biau uþ vis­kà ne­mëgs­ta­te veid­mai­nys­èiø ir int­ri­gø.

Tie­sa, mie­gan­tiems be pi­þa­mos në­ra ko apie pi­þa­mas skai­ty­ti.

Bet kas at­sa­kys, ar ge­riau mie­go­ti su pi­þa­ma, ar – nuo­giems. Hi­gie­nis­tai at­sa­ko – su pi­þa­ma. Šil­ta oda pa­de­da su­lë­tin­ti krau­jo cir­ku­lia­ci­jà, at­vë­si­na vi­di­næ jû­sø tem­pe­ra­tû­rà ir pa­de­da gi­liau mie­go­ti. Jû­sø kû­nas per nak­tá pe­rei­na ke­lis su­ši­li­mo ar at­si­vë­si­ni­mo cik­lus, to­dël pa­si­rû­pin­ki­te, kad pi­þa­ma ir lo­vos pa­ta­ly­në bû­tø itin pa­to­gios.

Ir dar – jei­gu vy­ras ne­si­vel­ka pi­þa­mos, o mie­ga su trum­pi­kë­mis, jis yra ti­piš­kas na­mi­së­da. To­kiam vy­rui vi­sai ne­rû­pi ap­lin­ki­niø nuo­mo­në, jis á sa­vo min­tis ga­li bû­ti pa­ni­ræs taip gi­liai, kad në ne­pas­te­bës, kas gy­ve­na ša­lia. Toks vy­ras neiš­sis­ki­ria su­bti­lu­mu ir jaut­ru­mu, tad sen­ti­men­tø ir ro­man­ti­kos iš jo ge­riau në ne­si­ti­kë­ti.

Pi­þa­mas vy­rai daþ­niau­siai ási­gy­ja tuo­met, kai gau­na ne­blo­gai ap­mo­ka­mà dar­bà ir iš­moks­ta taik­liai pa­si­rink­ti vy­nà prie val­go­mo pa­tie­ka­lo, o kon­ja­ko ne­beuþ­kan­da la­ši­niais. Gai­la, kad daug yra ir ne­tin­ka­mø pi­þa­mø. Ne­vy­ku­sios – tai nu­vy­tu­sio vy­riš­kio sim­bo­lis. To­kios daþ­niau­siai per­ka­mos pre­kyb­cent­riuo­se. Jos pi­gios, kon­ser­va­ty­vaus di­zai­no, daþ­niau­siai më­ly­nos ar þa­lios spal­vos su dry­þe­liais. O jei­gu vy­riš­kis pa­pras­tà pi­þa­mà pa­kei­èia „Hu­go Boss“ ga­mi­niu, reiš­kia, jis no­ri su­si­grà­þin­ti sa­vo aist­rin­go ir lais­vo vy­ro sta­tu­sà. De­ja, to­kios pi­þa­mos ga­li bû­ti ir „neiš­ti­ki­my­bës pi­þa­mo­mis“. O jei ta­vo mer­gi­na sten­gia­si pa­si­sa­vin­ti ir dë­vë­ti ta­và­jà pi­þa­mà, vie­na ver­tus, tai ga­li pra­dë­ti ner­vin­ti, ki­ta ver­tus, jau­di­na.

Jei­gu apie links­mas is­to­ri­jas, su­si­ju­sias su pi­þa­ma, tai pri­si­mi­niau šiau­lie­èio dai­li­nin­ko Kor­ne­li­jaus Uþuo­to pa­sa­ko­tà is­to­ri­jà, kaip gu­lan­tis á li­go­ni­næ prii­ma­ma­ja­me jo pa­klau­së, ar tu­ri tre­nin­gus. Jis tu­rë­jo pi­þa­mà ir nie­kaip ne­sup­ra­to, kam tie tre­nin­gai.

Pi­þa­mø rek­la­mø jau daug. Ma­lo­nu skai­ty­ti, pa­vyz­dþiui, to­kià: „Sek­sua­lûs nak­ti­nu­kai nu­si­bo­do? Rin­ki­tës sek­sua­lià pi­þa­mà! Sub­ti­liai per­re­gi­ma pi­þa­my­të su­da­ry­ta iš šor­tu­kø, marš­ki­në­liø plo­no­mis pet­ne­šë­lë­mis ir per­re­gi­mo cha­la­të­lio. Pa­siû­ta iš plo­no ka­ka­vos spal­vos tiu­lio ir në­ri­niø. Marš­ki­në­liai po krû­ti­ne pa­rauk­ti, to­dël pa­ryš­ki­nan­tys krû­ti­næ.“

Kà pa­sa­ky­ti pa­bai­go­je? Pas­ku­ti­nis teks­to sa­ki­nys tu­rë­tø bû­ti skir­tas mo­te­rims. Kal­bant apie pi­þa­mas ga­li­ma kons­ta­tuo­ti, kad ge­ros mer­gi­nos mie­ga su pi­þa­ma, blo­gos – nuo­gos, pro­tin­gos – at­si­þvelg­da­mos á si­tua­ci­jà.

Ri­èar­das JA­KU­TIS

Kar­tais ke­lios ei­lë­raš­èio ei­lu­tës ga­li api­bû­din­ti vi­sà gy­ve­ni­mà. Štai vis pri­si­me­nu jau­no poe­to, Vil­niaus Uþu­pio res­pub­li­kos pre­zi­den­to Ro­mo Li­lei­ko ei­lë­raš­èio pa­bai­gà: „Bai­kit, vy­rai, ne­sà­mo­nes, / prie jû­ros ma­no të­vy­në.“ Ma­nau, taik­les­nio api­bû­di­ni­mo da­bar­ti­niam Lie­tu­vos po­li­ti­kø el­ge­siui ne­su­gal­vo­si.

„Laip­tø ga­le­ri­jo­je“ pa­va­sa­rá lan­kæ­sis poe­tas Gin­ta­ras Pa­tac­kas pa­do­va­no­jo nau­jau­sià sa­vo ei­lë­raš­èiø rin­ki­ná „Išs­ky­rus pa­si­ma­ty­mà prie pa­što“, ku­rio ke­tu­rei­liuo­se uþ­ko­duo­tos nos­tal­giš­kos min­tys: „Èio­nai tik­rai kaþ­ko yra / tik­rai yra nors nie­ko ne­si­ma­to / gi­laus skaid­raus kaip sà­þi­në ty­ra – / per­nykš­èiø me­tø vë­jo aro­ma­to.“

Paš­maikš­tau­ti lin­kæs ir Vy­tau­tas Lands­ber­gis: „At­siun­të Bal­ti­ja ûþian­èià ei­læ – / kà dar prie jos pri­dë­jus? / Vie­nà þu­vëd­rà, / Ke­tu­ris vë­jus? – / ša la la, ma­no mei­le.“

Gy­ve­ni­mà ga­li api­bû­din­ti ir dai­nos pa­va­di­ni­mai, pa­vyz­dþiui, liû­de­sá – „Išp­lauks, ma­no lai­vas iš­plauks“, ar vil­tá – „Pas kiek­vie­nà kaþ­ka­da atei­na me­tas“. Aiš­ku, šie api­bû­di­ni­mai bus su­pran­ta­mi tik tiems, ku­rie tu­ri hu­mo­ro jaus­mà. Hu­mo­ro jaus­mo te­ma man vis ne­duo­da ra­my­bës. Apie šá jaus­mà kal­ba­ma la­bai trum­pai – ar­ba jis yra, ar­ba jo në­ra. Ga­li ap­si­mes­ti esàs pro­tin­gas, bet ne­ga­li ap­si­mes­ti esàs sà­mo­jin­gas. Ne­tu­rin­tie­ji hu­mo­ro jaus­mo jau­èia­si ne­pa­to­giai. Tai þmo­nës, ku­rie pa­tys su­si­ku­ria dep­re­si­jà. „Jo ge­ras hu­mo­ro jaus­mas“ – pa­ts di­dþiau­sias þmo­gaus áver­ti­ni­mas. Jei­gu iš þmo­gaus atim­tas hu­mo­ro jaus­mas, va­di­na­si, bu­vo uþ kà. Nors ne­ma­nau, kad yra daug to jaus­mo ne­tu­rin­èiø­jø, tik kai ku­riø jis ki­toks nei mû­sø.

Juo­kas yra uni­ver­sa­lus, ta­èiau hu­mo­ras – in­di­vi­dua­lus. Pa­vyz­dþiø, iš ko ga­li­me pa­si­juok­ti, yra be­ga­lë, tad jei juo­kia­mës, su hu­mo­ru vis­kas ge­rai. Moks­li­nin­kai hu­mo­ro jaus­mà api­bû­di­na kaip su­dë­tin­gà vi­di­ná ta­len­tà ar­ba psi­chi­ná ge­bë­ji­mà. Yra be ga­lo daug teo­ri­jø, ban­dan­èiø paaiš­kin­ti, ko­dël þmo­nës juo­kia­si, ta­èiau në­ra vi­suo­ti­nai priim­to su­ta­ri­mo, ko­dël vie­na ar ki­ta si­tua­ci­ja yra juo­kin­ga. Jei të­vai juo­kau­ja, pa­duo­da­mi tuš­èià sal­dai­nio po­pie­rë­lá, ar­ba juo­kia­si, kai þmo­gus ve­ja­si vë­jo nu­plëš­tà ke­pu­ræ, ne­ga­li­ma ti­kë­tis, kad jø vai­kai tu­rës hu­mo­ro jaus­mà. Dar Ge­të yra pa­sa­kæs, kad nie­kas taip ne­pa­ro­do þmo­gaus cha­rak­te­rio, kaip tai, iš ko jis juo­kia­si. O jei­gu þmo­gus ne­tu­ri hu­mo­ro jaus­mo, jis tu­ri tu­rë­ti jaus­mà, kad ne­tu­ri hu­mo­ro jaus­mo.

Pas­ta­ro­jo tu­rë­ji­mo ar ne­tu­rë­ji­mo tes­tas, ma­nau, tu­rë­tø bû­ti toks – ar ga­li­te juo­kin­gai per­pa­sa­ko­ti pa­sku­ti­ná gir­dë­tà anek­do­tà? O kaip rea­guo­ja­te á drau­gø po­kštus bei ne­pik­tus pa­si­šai­py­mus, nu­kreip­tus á jus? Ar at­krei­pia­te dë­me­sá á laik­raš­èiuo­se ar þur­na­luo­se spaus­di­na­mas hu­mo­res­kas ar ka­ri­ka­tû­ras? Ar ge­ba­te juok­tis ne tik iš ki­tø, bet ir pa­ts iš sa­væs? Jei á šiuos klau­si­mus at­sa­kë­te tei­gia­mai, ti­kë­ti­na, kad jums ne­sve­ti­mas hu­mo­ro jaus­mas. Ne­tu­rin­tiems jo, gir­dë­jau, siû­lo­ma pa­ty­lë­ti ir vis­kas esà bus ge­rai. Nes tik tu­rin­tys hu­mo­ro jaus­mà su­pran­ta, kad be­pras­miš­ka gir­ti sa­ve, jei no­ri­te at­ro­dy­ti ge­res­nis ki­to þmo­gaus aky­se. Rei­kia gir­ti já. Taip pat pa­si­ti­kë­ti rei­kia tik tais, ku­rie rei­ka­lams pa­šli­jus pra­ras tiek pat kiek ir jûs.

„Esu la­bai vie­ni­šas“, – pa­si­skun­dë bi­èiu­lis. „Gal val­gai daug èes­na­kø?“ – pa­klau­siau jo. No­rë­jau links­mai bi­èiu­lá pa­guos­ti, bet jis to ne­sup­ra­to.

Hu­mo­ro jaus­mas ir iro­ni­ja pa­de­da iš­gy­ven­ti sun­kius pe­rio­dus, tad šiuo me­tu tai la­bai rei­ka­lin­ga. Tie­sa, þi­nau tei­gian­èiø, kad iro­ni­ja yra tik ge­bë­ji­mas pa­gir­ti þmo­gø taip, kad jis ási­þeis­tø il­gam. Juo la­biau, ga­li at­si­ras­ti prieš­ta­rau­jan­èiø ir tei­gian­èiø, kad iro­ni­ja kri­zës me­tais yra švent­va­giš­ka. Nors ir, pa­vyz­dþiui, toks tei­gi­nys, gir­di, val­dþia se­niai su­pra­to, kad leng­viau­sia paim­ti pi­ni­gus iš varg­šø, nes nors pi­ni­gø jie tu­ri ir la­bai ma­þai, bet pa­èiø varg­šø uþ­tai yra daug...

Prieš ke­le­tà me­tø bi­èiu­lis pa­veiks­lø ko­lek­ci­nin­kas iš Olan­di­jos pa­no­ro ap­si­lan­ky­ti Uk­rai­no­je ir su­þi­no­jæs, kad aš ten tu­riu drau­gø ir šiek tiek tà kraš­tà pa­þás­tu, pa­kvie­të drau­ge pa­ke­liau­ti ir jam ke­lio­në­je pa­gel­bë­ti. Ap­si­lan­kë­me lie­tu­vio, ve­du­sio uk­rai­nie­tæ, šei­mo­je. Jau pir­mà mû­sø vieš­na­gës va­ka­rà su­si­tik­ti su mu­mis su­si­rin­ko ir to lie­tu­vio þmo­nos të­vai, ki­ti gi­mi­nës, kai­my­nai. Svei­ki­nan­tis paaiš­kë­jo, kad tarp jø daug šach­ti­nin­kø. Su­së­dus prie sta­lo vi­siems bu­vo ápil­tos pil­nos stik­li­nës „bal­to­sios“. Ma­no ke­lio­nës drau­gas pra­dë­jo aiš­kin­ti, jog tiek daug jis neiš­gers ir pa­ga­liau ko­dël tu­rë­tø tiek daug ger­ti. Šei­mi­nin­kai at­sa­kë, gir­di, pas juos to­kios tra­di­ci­jos – pir­ma stik­li­në vi­sa­da skli­di­na, o vie­nas pri­dû­rë: „Iš­gerk, šach­ti­nin­ku bû­si.“

Sve­èias iš Olan­di­jos ëmë rim­tu vei­du po­rin­ti, jog jis yra vers­li­nin­kas ir nors šach­ti­nin­ko pro­fe­si­jà ger­biàs, bet tap­ti jam juo jau per vë­lu. Tuo­met pa­ma­niau, kad tai, kà mums ge­ro da­vë so­vie­ti­në oku­pa­ci­ja, yra iro­ni­jos ir hu­mo­ro jaus­mas. So­viet­me­èiu vi­si su­pra­to­me, kad ákliu­vo­me. Sup­ra­to tai net CK sek­re­to­riai.

Nors lie­tu­viš­ka­me hu­mo­ro jaus­me esa­ma bend­rø at­pa­þi­ni­mo kri­te­ri­jø, kar­tais lie­tu­viš­kà šmaikš­tu­mà su­pran­ta tik pa­ts jo kû­rë­jas – lie­tu­vis. Lie­tu­vio, tei­gian­èio „O kas ga­lë­tø pa­neig­ti?..“, tik­riau­siai ne­sup­ras­tø nei ame­ri­kie­tis, nei ja­po­nas. O mû­siš­kiai sun­kiai su­voks iro­niš­kà po­sa­ká „Tik ne­siû­buok val­ties!“, nors tai daþ­nas po­sa­kis po­li­ti­ko­je, be abe­jo, tø ša­liø, kur vi­si gy­ve­na pui­kiai, eko­no­mi­nës pro­ble­mos ne­kan­ki­na ir taip to­liau. Mû­sø pa­dan­gë­je vis­kas prie­šin­gai – val­tá rei­kia siû­buo­ti. „Ve­lio­nis mo­kë­jo vi­sus pra­juo­kin­ti“, – ang­lai ra­šo ne­kro­lo­ge.

Ang­lø hu­mo­ras ypaè sa­vi­tas. Gir­dë­jau to­ká ang­liš­kà anek­do­tà. Pak­vie­tus sve­èius paaiš­kë­ja, kad vi­si ne­tilps me­në­je. Anks­èiau at­vy­kæ klau­sia šei­mi­nin­ko, kaip jis iš­si­suks. „Ku­rie ne­tilps me­në­je, liks ko­ri­do­riu­je“, – at­sa­ko šis. Ang­lai, iš­gir­dæ šá anek­do­tà, juo­kia­si uþ pil­vø su­sië­mæ. Man ne­la­bai ir jau­ku. Ban­dau su­vok­ti. Gal aris­tok­ra­tiš­ko­je Ang­li­jo­je eti­ke­tas yra vi­sø svar­biau­sia ir nie­kad ne­bû­na, kad sve­èiai ne­tilp­tø me­në­je ir lik­tø ko­ri­do­riu­je? O gal iš tik­ro kam nors teks lik­ti ko­ri­do­riu­je ir tai la­bai juo­kin­ga, nes nie­kad taip ne­bu­væ.

Ang­lai ang­lais, bet ne­tei­sûs tei­gian­tys, kad lie­tu­viai ne­tu­ri hu­mo­ro jaus­mo ar ne­sup­ran­ta iro­ni­jos. Pa­vyz­dþiui, ar ne iro­niš­ka XIX a. pra­dþios poe­tiš­ka lie­tu­vio for­mu­luo­të: „Lie­tu­vis yra tas, ku­ris ti­ki lais­ve ir lai­ko­si sta­tu­to.“ Links­mai nu­si­tei­ku­siam tau­tie­èiui ne­de­rë­tø išgy­ven­ti ir dël šá më­ne­sá pa­si­bai­gu­sio Eu­ro­pos krep­ši­nio èem­pio­na­to re­zul­ta­tø. Švie­siu pro­tu pa­gal­vo­jus, juk tik­rai iš­ko­vo­jo­me vie­tà pa­gal sa­vo jë­gas, nei dau­giau, nei ma­þiau. Þût­bût lai­më­ti èem­pio­na­tà bû­tø bu­væ nee­tiš­ka. Mes juk bu­vo­me šei­mi­nin­kai. Kaip at­ro­dy­tø, jei­gu su­si­ren­ka sve­èiai, bet prie sta­lo puo­la šei­mi­nin­kai ir vis­kà iš­ge­ria bei su­val­go.

Jau se­no­kai, bet ga­na vy­ku­siai gy­ve­ni­miš­kà lie­tu­viš­ko hu­mo­ro pa­vyz­dá pa­tei­kë Vy­tau­të Þi­lins­kai­të hu­mo­res­ko­je „Uþuo­jau­ta“. Jo­je su­si­jau­di­nu­si mo­te­ris skam­bi­na pa­þás­ta­mam ir iš­gir­du­si jo bal­sà klau­sia, ar èia jis. Vy­riš­kis pa­ti­ki­na, jog tik­rai jis. Skam­bi­nan­èio­ji paaiš­ki­na per­skai­èiu­si jo var­dà ir pa­var­dæ uþuo­jau­tø sky­re­ly­je ir pa­ma­niu­si – ne­gi jis, ne­gi jau? Vy­riš­kis dar ban­do dþiaug­tis: „Kaip gir­di, ne aš.“ Ta­èiau jo bi­èiu­lë pri­si­me­na, jog jis skøs­da­væ­sis svei­ka­ta, šir­dies veik­la bu­vo su­tri­ku­si, hi­per­to­ni­ja ka­ma­vo ir t. t.

Lie­tu­viš­ki TV þiû­rë­ji­mo ypa­tu­mai ir­gi tu­ri sa­vø „prie­sko­niø“. Ma­nau, vi­siems te­ko gir­dë­ti grau­dø pa­sa­ko­ji­mà apie ame­ri­kie­èio vieš­na­gæ lie­tu­viø na­muo­se. Pa­sig­lë­bes­èia­vo, su­së­do prie sta­lo. Ame­ri­ko­nas së­di, ne­šne­ka. Po pau­zës šei­mi­nin­kai klau­sia, ko­dël jis ty­li. Sve­èias nu­ste­bo – kaip­gi aš kal­bë­siu, juk jûs þiû­ri­te te­le­vi­zo­riø? O juk pas lie­tu­vius te­le­vi­zo­rius – tar­si šei­mos þi­di­nys, ku­ris tu­ri kû­ren­tis nuo­lat. Vi­si uþ­sië­mæ kuo nors ki­tu, bet tik pa­më­gink iš­jung­ti te­le­vi­zo­riø, tuoj vi­si su­kils – ko­dël ši­taip, kas tai pa­da­rë? Ási­vaiz­duo­ju klau­si­mà TV lai­do­je „Ar lau­kë­te ru­dens?“ Pa­teik­ti ir du at­sa­ky­mai: „Taip“, „Ne“. Þi­nu­tës kai­na 1 Lt.

Kar­tà va­ka­rie­èiams pa­ban­dþiau iro­niš­kai pa­pa­sa­ko­ti apie lie­tu­viø val­dþias. Gai­la, at­ro­do, min­ties jie ne­pa­ga­vo. Pa­sa­ko­jau, jog ko­mu­nis­tø val­dþia bu­vo ge­riau. Kas tuo­met iš­kil­da­vo, prie val­dþios vai­ro bû­da­vo vi­sà gy­ve­ni­mà. Þmo­gui juk rei­kia tu­rë­ti sa­vo bûs­tà, ko­kiø nors daik­tø ja­me, au­to­mo­bi­lá, dra­bu­þiø, jei áma­no­ma – pa­dë­ti vai­kams, gi­mi­nëms. Kai na­mà pa­si­sta­tai, vi­sa ki­ta ási­gy­ji, vai­kus, gi­mi­nes ap­rû­pi­ni, kà to­liau da­ry­ti? Tuo­met imi sà­þi­nin­gai dirb­ti Lie­tu­vai. O da­bar? Kol pa­si­sta­tai na­mà, kol vis­kà su­kau­pi, kol pa­si­rû­pi­ni vai­kais, gi­mi­në­mis, þiû­rëk – ir ta­vo ka­den­ci­ja val­dþio­je pa­si­bai­gu­si. Dirb­ti Lie­tu­vai ne­be­lie­ka lai­ko. Po ta­væs atei­na ki­ti, ku­rie dar ne­tu­ri vi­sø tø tur­tø, ir vis­kas iš pra­dþiø. Tei­sin­giau – ta pa­ti val­dþia vi­sà gy­ve­ni­mà. Kai þmo­gus jau vis­kà tu­ri, ko­dël jo vie­ton tu­ri atei­ti dar nie­ko ne­tu­rin­tis? Tie­sa, ir po­rei­kiai anuo­met bu­vo kuk­les­ni, nes plës­tis ne­ga­lë­jai: na­mas ne dau­giau 130 kvad­ra­ti­niø met­rø, bu­tas tik vie­nas, au­to­mo­bi­lis tik vie­nas, kai­li­niø ir­gi kaþ­kiek ne­tu­rë­si...

Gal hu­mo­ro jaus­mà tu­ri tik tie, ku­rie gy­ve­ni­me në­ra pa­ty­ræ sun­kiø iš­ban­dy­mø, ne­tek­èiø, pra­ra­di­mø? Gal jø gy­ve­ni­mas bu­vo „ro­þë­mis klo­tas“? Anaip­tol. Di­dþiau­si hu­mo­ro jaus­mo sa­vi­nin­kai ga­li bû­ti pa­ty­ræ ge­ro­kai dau­giau skau­dþiø iš­gy­ve­ni­mø uþ di­dþiau­sius pe­si­mis­tus. Nors šiaip tu­rin­tys hu­mo­ro jaus­mà gy­ve­na tur­tin­gà gy­ve­ni­mà, to­dël tu­ri ant­svo­rio bei pra­stà at­min­tá. Pras­tà at­min­tá to­dël, kad kà su­þi­no­me links­mo­mis aki­mir­ko­mis, grei­tai iš­ga­ruo­ja iš gal­vos, o ávy­kiai liûd­no­mis va­lan­do­mis il­gai ási­me­na.

Šian­dien jûs no­ri­te il­giau pa­mie­go­ti, nei­ti á dar­bà, pail­së­ti. Ar ga­li tam pa­gel­bë­ti hu­mo­ro jaus­mas? Ga­li. Paim­ki­te „Sti­liø“ ar pa­na­šø þur­na­là, ras­ki­te re­por­ta­þà iš vie­no ar ki­to aukš­tuo­me­nës po­bû­vio, re­por­ta­þe ras­ki­te sa­vo nuo­trau­kà ar bent pa­var­dæ. Ne­ra­do­te? Tai kel­ki­tës ir pir­myn á dar­bà!

Ri­èar­das JA­KU­TIS

Vie­nos di­dþiau­siø šiuo­lai­ki­nio ro­ko þvaigþ­dþiø Bria­no Hug­ho War­ne­rio-Ma­ri­lyn Man­so­no hi­te „Rock Is Dead“ yra to­kie þo­dþiai: „God is in the TV.“ Ar te­le­vi­zi­ja yra die­vas? Taip jau su­si­klos­të – no­ri ne­no­ri, te­le­vi­zo­riø þiû­ri. Šiaip jau já tu­rë­tø ási­jung­ti þmo­gus, no­rin­tis gau­ti dau­giau in­for­ma­ci­jos ar­ba sma­giai pra­leis­ti lai­kà. Ar taip ir yra?

„Te­le­vi­zi­ja ne­tu­ri švie­sios atei­ties, nes þmo­nëms grei­tai at­si­bos jo­je ro­dy­tis...“, „Në­ra në vie­nos prie­þas­ties, dël ku­rios þmo­nës ga­lë­tø no­rë­ti tu­rë­ti te­le­vi­zo­riø sa­vo na­muo­se“, – taip apie te­le­vi­zi­jà 1957 me­tais (ádo­mus su­ta­pi­mas, kad bû­tent tais me­tais Lie­tu­vo­je pra­dë­tos ro­dy­ti te­le­vi­zi­jos lai­dos) yra pa­sa­kæs vie­nas jos kû­rë­jø Ke­nas Ol­so­nas.

Jis la­bai kly­do. Nuo pat pra­dþiø þmo­nës te­le­vi­zo­riø ger­bë. „Dë­þe kvai­liui“ pa­sta­ra­sis pra­min­tas ne taip jau se­niai. Pa­sa­ko­ja­ma, kad vos tik pra­si­dë­jus te­le­vi­zi­jos trans­lia­ci­joms þmo­nës prieš ájung­da­mi te­le­vi­zo­riø pa­si­puoš­da­vo, nes jiems at­ro­dë, kad dik­to­rius ir­gi juos ma­to. Gal ir nai­vi, bet gra­þi to­kia pa­gar­ba, nes juk iš ek­ra­no bu­vo kal­ba­ma apie gro­þá, gë­rá, me­nà. Da­bar, kai þiû­ro­vams ro­do­ma špy­ga ar nuo­gas uþ­pa­ka­lis, pa­gar­bos në­ra ko ti­kë­tis.

Kri­ti­kuo­ti te­le­vi­zo­riaus þiû­rë­ji­mà ir þiû­rin­èiuo­sius ta­po ma­din­ga. Aiš­ku, da­ry­ti tai TV pro­gra­mas skel­bian­èia­me sa­vait­raš­ty­je gal ir në­ra iš­min­tin­ga. Kai kas jau net bi­jo pri­si­pa­þin­ti, kad te­le­vi­zo­riø þiû­ri. Bet jei­gu ta­vo na­muo­se sto­vi di­dþiu­lis plaz­mi­nis te­le­vi­zo­rius, o tu jo ne­þiû­ri, tai pa­do­va­nok já se­ne­liø ar­ba vai­kø na­mams.

Vis dël­to sta­tis­ti­ka by­lo­ja, kad lie­tu­viai vi­du­ti­niš­kai pra­së­di prie te­le­vi­zo­riaus ke­tu­rias va­lan­das per pa­rà (tie­sa, tiek pat lai­ko prie ma­þø­jø ek­ra­nø pra­lei­dþia ir ki­tø Va­ka­rø pa­sau­lio ša­liø gy­ven­to­jai). Tai dau­giau, nei ten­ka bet ku­riam ki­tam veiks­mui, iš­sky­rus dar­bà ir mie­gà. To­kiu in­ten­sy­vu­mu þiû­rë­da­mas te­le­vi­zo­riø vi­sà gy­ve­ni­mà, 75 me­tø þmo­gus prie te­le­vi­zo­riaus bû­tø pra­lei­dæs net de­vy­ne­rius gy­ve­ni­mo me­tus. O apie „ne­þiû­rin­èius“ štai to­kia is­to­ri­ja. Tû­las aiš­ki­no, kad ne­tu­ri ir ne­þiû­ri te­le­vi­zo­riaus. Sus­kam­bo jo mo­bi­lusis. Bu­vo ga­li­ma su­pras­ti, kad na­miš­kiai jo klau­sia, kur pa­dë­jæs kaþ­ko­ká daik­tà. „Pa­li­kau ant sta­le­lio prie te­le­vi­zo­riaus“, - at­sa­kë šis.

Kaip at­ro­do lie­tu­viš­ko­sios te­le­vi­zi­jos gur­ma­no sa­vai­të?

Pir­ma­die­nis. Pra­si­de­da sa­vai­ti­nis ke­tu­riø die­nø se­ria­lø ma­ra­to­nas. Ar rink­tis „Nai­siø va­sa­rà“, ar „Sal­dþià nuo­dë­mæ“, ar „Mo­te­rys me­luo­ja ge­riau“? Tie­sa, ga­li­ma þiû­rë­ti ir vi­sus šiuos se­ria­lus, nes jie ro­do­mi skir­tin­gu lai­ku. Yra tei­gian­èiø, kad se­ria­lai - men­ka­ver­tis pro­duk­tas, ku­rá þiû­rë­ti gë­da. Gir­di, se­ria­lø gau­sa te­leek­ra­nuo­se - tai tar­si „Ma­xi­ma“, pri­kimš­ta ki­niš­kø pre­kiø. „Svei­ki at­vy­kæ á E620 ir E621 pa­sau­lá!“ – ga­lë­tø bû­ti šû­kis prie pre­ky­bos cent­rø du­rø. O koks tu­rë­tø bû­ti anon­suo­jant TV pro­gra­mas? Tie­sa, to­kios min­tys ne­ga­lio­ja šiau­lie­èiams, nes jie paaiš­ki­na, kad þiû­ri se­ria­lus iš pa­trio­tiš­ku­mo – no­ri pa­ma­ty­ti vai­di­nan­èius gim­to­jo mies­to teat­ro ak­to­rius.

Ne­pa­mirš­ki­me, kad yra ir ne­lie­tu­viš­kø se­ria­lø. Vy­rai pri­si­pa­þás­ta, kad se­ria­lø me­tu te­le­vi­zo­riø ati­duo­da mo­te­rims. Sa­ko, se­ria­lus þiû­ri tik vie­ni­šës. Bet jei šei­mos mo­te­ris va­lan­dø va­lan­das pri­glun­da prie te­le­vi­zo­riaus se­ria­lø me­tu, ma­nau, kad ne vis­kas to­je šei­mo­je ge­rai. Vy­rui èia rei­kë­tø su­ne­rim­ti, kad kaþ­kà jis da­ro ne taip. Nors ga­li bû­ti ir prie­šin­gai – se­ria­lus þiû­ri tos mo­te­rys, ku­riø šei­mo­je vy­rau­ja ra­my­bë. Þo­dþiu, vy­rui sun­ku su­pras­ti mo­te­rø ir se­ria­lø san­ty­ká, o jei vy­riš­kio lais­va­lai­kis - se­ria­lai, tai aiš­ku, kad jis tik­rai vien­gun­gis. Vis­kas lyg ir ge­rai, ta­èiau rei­kia ne­pa­mirš­ti, kad þmo­nos mo­ka gy­dy­ti, o ne­ve­dæ gy­do­si po­lik­li­ni­ko­se ir mirš­ta anks­èiau.

Na­cio­na­li­nis trans­liuo­to­jas sa­vai­tæ pra­de­da do­ku­men­ti­nio ki­no va­ka­rais. Svei­kin­ti­na, nors dau­ge­lis to­kiu me­tu þiû­rës „Mo­te­rys me­luo­ja ge­riau“. Se­nas anek­do­tas apie se­ria­lus, tiks­liau, apie kaþ­ka­da il­gai il­gai ro­dy­tà „San­tà Bar­ba­rà“.

Mo­te­ris skun­dþia­si:

- Iš­va­þiuo­siu iš Lie­tu­vos, èia në­ra jo­kiø per­spek­ty­vø.

- O kur va­þiuo­si?

- Á San­tà Bar­ba­rà - vi­sus pa­þás­tu.

Ant­ra­die­nis. Jei se­ria­lai jau pa­si­rink­ti, tai dël ki­tø lai­dø vis dar neaiš­ku. Ka­na­lø pul­te­lis tam­pa tar­si gink­las, ku­ris vi­sad tu­ri bû­ti ran­ko­se. Kà šá va­ka­rà rink­tis? Dis­ku­si­jø lai­dà „Kà ma­nai?“, po­kal­biø - „Ne­ga­liu ty­lë­ti“, pub­li­cis­ti­kos lai­das „24 va­lan­dos“, „Prieš sro­væ“, gy­ve­ni­mo bû­do lai­dà „Neiš­gal­vo­ti gy­ve­ni­mai“, pa­þin­èiø šou „Bûk ma­no mei­le“, in­fo­šou „KK2“, „Su­per

L. T.“, hu­mo­ro lai­das „Dvi­ra­èio šou“, „Dar pa­þiû­rë­sim“, „Nau­jie­no­ša­na“, o kur dar kri­mi­na­lø më­gë­jams skir­ta „Abi­pus sie­nos“?.. Ne­pa­mirš­ki­me, kad tæ­sia­mi se­ria­lai.

Tre­èia­die­nis. Pa­si­rin­ki­mo pro­ble­mos tæ­sia­si. Po­li­ti­niø de­ba­tø lai­da „Tei­së þi­no­ti“ (tie­sa, de­ba­tø lai­dos vir­to be­pras­miais pa­šne­ke­siais), kri­mi­na­lø fa­nai šá­va­kar ypaè pa­ma­lo­ni­na­mi: „FTB“, „Fa­rai“, „Akis­ta­ta“... Þiû­rë­da­mas TV kri­mi­na­li­nes lai­das, pri­si­mi­niau ang­lø kla­si­kà Char­le­sà Dic­ken­sà, ku­ris, kar­tà lan­ky­da­ma­sis Ro­mo­je, ta­po neáp­ras­to ir šiur­paus ávy­kio liu­di­nin­ku – ma­të, kaip bu­vo gil­jo­ti­nuo­tas þmo­gus. Ra­šy­to­jas pa­pa­sa­ko­jo, kaip gra­þiai nuau­gæs jau­nuo­lis ba­sas uþ­li­po ant eša­fo­to pa­si­tik­ti mir­ties. Gil­jo­ti­nos – átai­so, dar 1792-ai­siais su­gal­vo­to Pran­cû­zi­jos gy­dy­to­jo Gil­jo­te­no ir tu­rë­ju­sio ákû­ny­ti ly­gy­bæ ir ne­skaus­min­gà mir­tá, – kir­tis pa­si­ro­dë þai­biš­kas, aki­mirks­niu at­sky­rë gal­và nuo kû­no. Ch. Dic­ken­sas de­ta­liai su pa­si­dy­gë­ji­mu ap­ra­šë mir­ties baus­mæ, pa­bai­go­je iš­kal­bin­gai vis­kà api­bend­rin­da­mas: „Tai bu­vo bjau­rus, ne­rû­pes­tin­gas ak­tas, šleikš­tus re­gi­nys, tik­ra sker­dyk­la.“

Ket­vir­ta­die­nis. Tam­pa aki­vaiz­du, kad mû­sø te­le­vi­zi­jo­se chro­niš­kai stin­ga as­me­ny­biø. Tei­sin­gai kaþ­kas kons­ta­ta­vo, jog kas ga­li bû­ti ab­sur­diš­kiau uþ pro­vin­ci­jos vi­du­ti­ny­bæ, pa­ti­kë­ju­sià, kad yra þvaigþ­dë. Nors ar ver­ta pyk­ti, jei mû­sø te­le­vi­zi­jø þmo­nës pa­tys sau gra­þûs, pro­tin­gi ir juo­kin­gi? O pa­bo­dus di­dþio­sioms TV ne­pa­mirš­ki­me, kad tu­ri­me sa­và­jà „S plius“.

Penk­ta­die­nis. Pra­si­de­da sa­vait­ga­lis ir, kaip sa­vait­ga­liais tu­ri bû­ti, pra­mo­gi­nës lai­dos. Et­nog­ra­fi­në va­ka­ro­në „Duo­kim ga­ro!“ Va­ka­ro­në tai va­ka­ro­në, bet kuo èia dë­ta et­no­kul­tû­ra, kai skam­ba šla­ge­riai, pa­rem­ti prieš­ka­rio ir ka­ro me­tø vo­kiš­kø me­lo­di­jø ele­men­tais. Pri­si­mi­niau Si­gi­tà Pa­ruls­ká ir jo ta te­ma iro­niš­kai nos­tal­giš­kus pa­svars­ty­mus bei anø ir šiø lai­kø pa­ly­gi­ni­mus: „Jei­gu kas nors uþ­trauk­da­vo „Skin­siu rau­do­nà ro­þæ“ ar­ba „Sto­vi ma­lû­nas prie ke­lio“, to­kiems ti­pams tuoj pat bû­da­vo uþ­èiau­pia­ma bur­na. O to­kiø mu­zi­kos silp­nap­ro­èiø kaip „Del­fi­nai“, „B‘Avarija“, „Gel­to­na“, „Þa­lia“ ar „Rau­do­na“ ap­skri­tai ne­bû­da­vo, nes þmo­nës tu­rë­jo sko­nio pa­do­ru­mo, ir vi­so­kios ka­pe­los „Duo­kim ga­ro!“ ar „Grok, Jur­ge­li“ at­si­ra­do tik­tai XXI am­þiu­je dël nie­kin­gos po­stmo­der­niz­mo áta­kos ir ka­pi­ta­lis­ti­niø gri­ma­sø.“

Šeš­ta­die­nis. Be ko da­bar lie­tu­viai neap­siei­na? At­sa­ky­mas trum­pas – be dai­nø ir šo­kiø. Ga­li­ma per­fra­zuo­ti A. Èe­cho­và ir tar­ti, jog jei ant lie­tu­vio sie­nos ka­bo šau­tu­vas, va­ka­re jis dai­nuos ir šoks. Lie­tu­viai ka­ted­ro­je pa­si­klau­so pa­moks­lo apie prie­ta­rø þa­là, o išë­jæ iš jos su­ka­si ant ma­giš­ko­sios ply­te­lës. Ne­jau esa­me tik te­le­vi­zi­jø šou da­ly­viai? Sa­vait­ga­lis – šou­me­nø die­nos (nors ir ki­tos die­nos mû­sø te­le­vi­zi­jo­se jø). Iš kur ki­lo šis þo­dis? Ry­tà pa­gi­rin­gas Ber­nar­das Šo þiû­rë­jo þiû­rë­jo á veid­ro­dá ir pri­si­mi­në: „Šou­men.“ Šià links­mà is­to­ri­jà pri­si­mi­niau þiû­rë­da­mas šo­kiø kon­kur­sus „Kvie­èiu šok­ti“ ir „Šok su ma­ni­mi“.

„Šok gë­ræs, šok ne­gë­ræs, šok mer­giè­kà nu­si­tvë­ræs“, – sa­ko, tai lie­tu­viø liau­dies dai­na. Abe­jo­èiau, ar šiuos pri­mi­ty­vius kup­le­tus de­ra liau­dies dai­noms pri­skir­ti, bet šie þo­dþiai, ste­bint šeš­ta­die­ni­nes TV pro­gra­mas, pa­si­tei­si­na. Po pir­mø­jø to­kiø TV šo­kiø kon­kur­sø in­ter­ne­te per­skai­èiau ko­men­ta­rà, ku­ria­me pir­mu sa­ki­niu pa­brë­þia­ma, jog vos tik pra­si­dë­jo šou, ko­men­ta­to­rë (kaþ­ko­dël ma­nau, jog tai mo­te­ris) iš­kart iš­jun­gë te­le­vi­zo­riø, nes to­kiø ne­sà­mo­niø ne­no­rin­ti þiû­rë­ti. To­liau ji api­bû­di­na vi­sus šo­ku­siuo­sius. Bri­tø šou „Strict­ly Co­me Dan­cing“ pa­grin­du su­kur­ti ana­lo­giš­ki kon­kur­sai šiuo me­tu su­ka­si dau­giau nei tri­jo­se de­šim­ty­se ša­liø, o 2006-2007 me­tais pa­sau­ly­je ne­bu­vo po­pu­lia­res­nio TV pro­jek­to. Da­ni­jo­je prieš po­rà me­tø ja­me da­ly­va­vo ir tuo­me­èio prem­je­ro, da­bar­ti­nio NA­TO va­do­vo An­der­so Fog­ho Ras­mus­se­no þmo­na. Kaip mo­ka­me, taip se­ka­me la­biau pa­ty­ru­siais. Kol ek­ra­nus vël pa­sieks nau­jø pro­jek­tø ma­da. O kol kas þiû­ri­me šo­kius per TV3, at­si­bos­ta – ájun­gia­me LNK, po kiek lai­ko vël gráþ­ta­me á TV3. Taip be ga­lo. Juk ir an­tis spren­dþia, kad ki­to­je kûd­ros pu­së­je van­duo šva­res­nis.

Sek­ma­die­nis. Te­le­vi­zi­jos svei­ki­ni­mo kon­cer­tus pri­skir­èiau ge­ru­mo ak­ci­jø lai­doms. Juk jie pa­da­ro lai­min­gus tuos, ku­riuos svei­ki­na, po to ir tuos, ku­rie svei­ki­na, pa­ga­liau pa­ma­lo­ni­na ir pa­èius at­li­kë­jus (Ta­ra­so­vus, Po­vi­lai­tá, Ku­èins­kà, juo la­biau Pur­vi­ná), kad bû­tent jø bal­so þmo­nës pa­siil­gæ. Èia ga­li at­ras­ti ir ne­ti­kë­tø da­ly­kø. Nus­te­bi­no Sta­sys Po­vi­lai­tis, dai­nuo­jan­tis apie su­de­gin­tus til­tus – pir­mà­kart ma­èiau, kad jis dai­nuo­tø ne­si­kra­ty­da­mas. O þiû­rë­da­mas no­rin­èiø­jø bû­ti ta­len­tais kon­kur­sus pa­gal­vo­jau, kad gal per daug mes iš te­le­vi­zi­jø rei­ka­lau­ja­me, juk jos ne­ga­li bû­ti aukš­to­sios kul­tû­ros tvir­to­vës. Ne to­kia jø pa­skir­tis. JAV vyks­tan­èios ak­ci­jos „Sa­vai­të be te­le­vi­zo­riaus“ nie­ko ge­ro ne­duo­da, tik su­ke­lia abs­ti­nen­ti­ná sind­ro­mà, t. y. su­sier­zi­ni­mà ir ag­re­si­jà.

Vël pir­ma­die­nis. Bai­siau­sia, kad nie­kas ne­pa­si­keis.

Kà skai­ty­ti, pa­si­rink­ti sun­kiau, daþ­nai klau­sia­me pa­ta­ri­mo, o kà þiû­rë­ti – re­tas pa­klaus. O ver­të­tø. Nors kas pa­sa­kys. Në­ra tei­sin­ga vien tik peik­ti tai, kà ro­do te­le­vi­zi­jos. Be to, ar aš ga­liu bû­ti tas pei­kë­jas. Gal tei­sin­giau­siai yra pa­sa­kæs Bar­tas Simp­so­nas: „Pa­li­ki­me or­ga­nø transp­lan­ta­ci­jà spe­cia­lis­tams.“ Nors siû­lau su­ra­šy­ti vi­sas þiû­ri­mas lai­das, po to vie­nos ar ki­tos jø at­si­sa­ky­ti at­ran­kos prin­ci­pu. Þiû­rë­ti rei­kia tai, kas pa­de­da gy­ven­ti, o jei ne – su­si­tai­ky­ti su gy­ve­ni­mu.

Ri­èar­das JA­KU­TIS

Sa­ko, kad mû­sø mies­to die­nos pra­de­da ru­de­ná. Šiais me­tais tos die­nos bu­vo anks­èiau, va­di­na­si, ir ru­duo pra­si­dë­jo anks­èiau. Kaip at­ro­do mies­tas va­sa­rà ir kaip – ru­de­ná? Kaþ­ku­ris poe­tas apie mies­tus yra pa­sa­kæs, kad jie ku­pi­ni trum­pa­lai­kiø jaus­mø, sku­bo­tø gla­mo­niø, verks­min­gø per­šu­liø – lai­ki­na, lai­ki­na, lai­ki­na... Nors grei­èiau tai poe­tës þo­dþiai. Mo­te­rys vis­kà jaut­riau pa­ste­bi.

Ru­de­ná rei­kë­tø reng­tis švie­ses­niais dra­bu­þiais, ta­èiau trum­pë­jant die­noms, kai švie­sos pe­rio­das vis trum­pes­nis, ima do­mi­nuo­ti tam­sa, þmo­nës daþ­niau ren­ka­si ir tam­sià ap­ran­gà. Pri­si­me­nu sa­vo vai­kys­tës drau­gà, ku­ris vil­kë­jo tik tam­sius kos­tiu­mus. Jis tvir­ti­no, kad tik taip vy­ras at­ro­do so­li­dþiai. Vil­kë­da­mas tam­sø, tvar­kin­gai iš­ly­gin­tà kos­tiu­mà jis atei­da­vo á eg­za­mi­nus, ir ne­þi­nau, ar to­dël, ar – ne, bû­da­vo áver­tin­tas ge­rais pa­þy­miais. Vil­kë­da­mas to­kius kos­tiu­mus drau­gas pra­dë­jo in­þi­nie­riaus kar­je­rà ir grei­tai pa­sie­kë ga­myk­los sky­riaus vir­ši­nin­ko kë­dæ. Da­bar jis vers­li­nin­kas. Ir to­liau iš­si­ski­ria ele­gan­tiš­kais tam­siais kos­tiu­mais. Vers­las, sa­ko, se­ka­si.

Pri­si­mi­næs tà drau­gà pa­gal­vo­jau, kad ir tam­su­sis me­tø pe­rio­das tu­rë­tø pa­si­þy­më­ti so­li­du­mu, bû­ti kaþ­koks pa­ky­lë­tas. Svar­biau­sia to­kiu me­tu ne­bes­ku­bë­ti, at­si­pûs­ti, ap­gal­vo­ti, kas per me­tus nu­veik­ta. Nes­ku­bë­ji­mas – štai kas svar­biau­sia grei­to tem­po pa­sau­ly­je. Sku­bi gat­ve ir net ne­pas­te­bi pa­sta­tø ar­chi­tek­tû­ros, iš­le­ki uþ mies­to, bet ne­pa­si­dþiau­gi lau­kø, miš­kø gro­þiu. Net val­gydamas nie­ko ne­jau­ti. Nes­ka­nau­ji.

Jei da­bar rei­kë­tø rink­ti po­pu­lia­riau­sius Lie­tu­vos þmo­nes, ma­nau, dau­ge­lis siû­ly­tø po­pdai­ni­nin­kus, ki­tø sri­èiø me­ni­nin­kus, spor­ti­nin­kus ir, ti­kiu, orø pra­ne­šë­jus. Va­sa­rà, kai orai ga­li lem­ti ta­vo ato­sto­gø sëk­mæ, orø pra­ne­šë­jai itin po­pu­lia­rûs. Ma­ga apie orus þi­no­ti ir ru­de­ná. Vi­sos te­le­vi­zi­jos bei spau­dos lei­di­niai þi­no, kad juos þiû­rës ir skai­tys, jei bus skel­bia­ma orø pro­gno­zë.

Va­sa­ros pra­dþio­je tie pra­ne­šë­jai pa­sa­kë, kad mû­sø lau­kia per­mai­nin­gi orai: karš­tos die­nos, po jø lie­tûs, vël karš­tos die­nos, stai­gûs vë­saus ir vël karš­to oro pro­ver­þiai. Taip ir bu­vo. To­dël pa­màs­èiau, kad pui­kus uþ­sië­mi­mas pra­ne­ši­në­ti orus. Ta­væs vi­si klau­so­si, o jei­gu ávyks­ta tai, kà pro­gno­za­vai, tam­pi po­pu­lia­rus, ta­ve ap­gau­bia moks­li­nin­ko ir pra­na­šo au­reo­le. Bet juk da­bar, kai orus nu­ma­ty­ti pa­de­da kos­mi­niai pa­ly­do­vai, su­rink­tà me­dþia­gà ap­do­ro­ja kom­piu­te­riai, ap­si­rin­ka­ma re­tai. Nek­lys­da­mas ga­li kal­bë­ti ma­þiau­siai apie sa­vai­tës orus. Tai ne anks­èiau, kai, anot hu­mo­ris­tës Vy­tau­tës Þi­lins­kai­tës, per­skai­èius þo­dþius „oro biu­ras“, vaiz­duo­të pieš­da­vo ore ka­ban­tá biu­rà ar­ba biu­rà, pri­pil­dy­tà oro – to­kio, ko­ká jis nu­ma­të, bet ko­kio pi­lie­èiai ne­ma­të ir ne­ma­tys. Oro biu­ras aso­ci­juo­da­vo­si su ora­to­riais, ku­rie be pa­lio­vos kà nors þa­dë­da­vo. Sup­ran­ta­ma, kad ši aso­cia­ci­ja bû­da­vo ypaè stip­ri, kai orø pra­ne­šë­jai aiš­kin­da­vo apie spin­din­èià skais­èià sau­læ, o uþ lan­go re­gë­da­vai šlapd­ri­bà.

Lie­tu­viui orai vi­sa­da blo­gi. Þie­mà men­kiau­sia pû­ga, o va­sa­rà pa­pras­tu­të liû­tis – jau na­cio­na­li­në tra­ge­di­ja. Bur­no­jan­tiems ant orø lie­tu­viams šie at­ker­ši­ja. Ar pa­ste­bë­jo­te, kad vos dau­giau mû­sø su­gu­þa á tà pa­èià vie­tà, ten at­sku­ba ir lie­tus, pa­vyz­dþiui, Dai­nø šven­të, Var­niø bliu­zo fes­ti­va­lis ir t. t.

Sa­ko, pla­ne­tø iš­si­dës­ty­mas ir­gi vei­kia orus. Pa­si­ro­do, pla­ne­tos në­ra drau­giš­kos, o kai jos iš­si­dës­to vie­no­je li­ni­jo­je – lauk ka­tak­liz­mø. Jei res­to­ra­ne prie to pa­ties sta­le­lio bû­tø su­so­din­ti ke­tu­ri vie­nas prieš ki­tà nu­si­tei­kæ þmo­nës, ga­li kil­ti net muš­ty­nës.

Skai­èiau, kad bû­ti pra­na­šu lem­ta ne vi­siems. Štai Kû­èiø nak­tá gy­vu­lius kal­bant gir­di tik daug ken­të­jæ, sà­þi­nin­gi þmo­nës. Ar ast­ro­lo­gai klys­ta? Šie at­sa­ko iš­min­tin­gai: „Ast­ro­lo­gai klys­ta, ast­ro­lo­gi­ja – ne“ (pri­si­mink ne­klys­tan­èià par­ti­jà). Kur tu su­kly­si, jei pa­tei­ki štai to­ká ho­ros­ko­pà: „Ávy­kiø ku­pi­na sa­vai­të. Tu­rë­ki­te pro­to ir pa­si­rin­ki­te tai, kas svar­biau­sia. Vi­sur vis tiek ne­spë­si­te. Ne­siû­ly­ki­te sa­vo pa­gal­bos, jei­gu pa­tys sto­ko­ja­te lai­ko. Uþ­mirš­ki­te dar­bo ne­ma­lo­nu­mus ir sa­vait­ga­lá pra­leis­ki­te links­mø drau­gø kom­pa­ni­jo­je.“

Vai­ruo­to­jas po ava­ri­jos ast­ro­lo­gams skun­dë­si, kad në vie­nas ho­ros­ko­pas apie pa­vo­jus ke­liuo­se jam ne­pra­na­ša­vo, ir štai tau... Ar ga­li bû­ti, kad ava­ri­ja bû­tø ne­nu­ma­ty­ta? Ma­niau, kad ast­ro­lo­gai at­sa­kys, jog ga­li. Ta­èiau šie ma­no nuo­sta­bai ëmë sun­kin­ti sa­vo pa­dë­tá ir sa­ky­ti, kad ne­ga­li, kad kaþ­ko­kie þenk­lai tu­rë­jæ bû­ti. Ir su­ra­do. Pa­si­ro­do, vai­ruo­to­jui bu­vo pra­na­šau­ja­ma ne­sëk­min­ga sa­vai­të mei­lë­je. Iš­ties – prieš ke­lio­næ jis su­si­py­ko su þmo­na. Štai jums ir pa­sek­më – trium­fuo­ja ast­ro­lo­gai. Net Švei­kas kaþ­ka­da sa­kë: „Dar nie­kad taip ne­bu­vo, kad ko nors ne­bû­tø.“

Kam rû­pi pra­na­šys­tës, tu­rë­tø tu­rë­ti „Mi­kal­dos, Sa­bi­jos ka­ra­lie­nës, pra­na­šys­tes“ – kny­gà, ku­ri bu­vo jau mû­sø se­no­liø be­stse­le­ris, ir vë­liau pla­ti­na­mà vi­so­kiuo­se „jo­mar­kuo­se“ ar „kro­me­liuo­se“, me­tø me­tus ke­lia­vu­sià iš ran­kø á ran­kas. „Bai­saus teis­mo die­na ateis po di­dþiø­jø at­mai­nø. Praë­jus dviem tûks­tan­èiams me­tø po Me­si­jo nu­kry­þia­vi­mo, ateis vie­nas ka­ra­lius iš Sau­lë­ly­dþio, ar­ba Va­ka­rø ša­lies, uþ­ka­riaus vi­sas šven­tas vie­tas ir at­vers pa­go­nis á tik­rà ti­kë­ji­mà. Ta­da þmo­nës, di­de­lë­je pra­ban­go­je gy­ven­da­mi, vël taps blo­gi, da­rys pik­tus dar­bus ir ti­kës ne­tik­rais pra­na­šais“, – ra­šo Mi­kal­da. Tie­sa, pa­ti Mi­kal­da – ne ko­kia nors iš­gal­vo­ta bû­ty­bë. Bib­li­jo­je mi­ni­ma, kad ji bu­vo su­si­ti­ku­si su ka­ra­liu­mi Sa­lia­mo­nu, ku­ris pa­si­þy­më­jo ašt­riu pro­tu ir pra­ma­ty­mais. Net bai­su èia ra­šy­ti, bet dau­ge­lis reiš­ki­niø, ku­riuos Sa­bi­jos ka­ra­lie­në ávar­di­ja kaip pa­sau­lio pa­bai­gos þenk­lus, jau re­gi­mi.

Vie­nas pra­na­šas iš Ba­va­ri­jos nu­ma­të, kad kaþ­kur prie Bo­de­no eþe­ro ne­to­li Švei­ca­ri­jos sie­nos yra nuo­ša­li vie­ta ir esà tik ten, nie­kur ki­tur, ga­li­ma per­gy­ven­ti vi­sas ka­tast­ro­fas. Ási­vaiz­duo­ju, kaip dþiau­gia­si ten gy­ve­nan­tie­ji ar­ba ási­gi­ju­sie­ji ko­kià nors pa­sto­gæ ato­sto­goms pra­leis­ti. O gal ko­kiam nors pra­na­šau­to­jo drau­gui tie­siog ten rei­kë­jo par­duo­ti so­dy­bà? Ir vi­sa pa­slap­tis bei pra­na­šys­të! Pri­si­me­nu is­to­ri­jà, kaip vie­nas ekst­ra­sen­sas gy­rë­si ga­lin­tis þiû­rë­da­mas te­le­vi­zo­riø uþ­hip­no­ti­zuo­ti tie­sio­giai þi­nias skai­tan­tá pra­ne­šë­jà ir tas iš­tars jo no­ri­mus þo­dþius. Su daug kuo su­si­de­rë­jo, su­ta­rë, ko­kius þo­dþius pra­ne­šë­jas tu­rës pa­sa­ky­ti, ir lau­kia. Tie­sio­gi­nis ete­ris, þi­nios pra­si­dë­jo, vi­si su­si­kau­pæ, ekst­ra­sen­sas ran­ko­mis mo­juo­ja ir pra­ne­šë­jas tik­rai ima ir iš­ta­ria su­tar­tus þo­dþius. Vi­si svei­ki­na ekst­ra­sen­sà, o tas su­si­ren­ka iš­loš­tus pi­ni­gus ir iš­bë­ga da­ly­tis su pra­ne­šë­ju...

Ko­dël vis pri­si­me­nu Vy­tau­tæ Þi­lins­kai­tæ? Ogi šios sa­ty­ri­kës prieš ke­tu­rias­de­šimt me­tø pa­ra­šy­tos hu­mo­res­kos – ádo­mios ir ak­tua­lios net da­bar. Re­tai taip bû­na. Jau prieš ke­tu­ris de­šimt­me­èius sa­ty­ri­kë pro­gno­za­vo, kad ateis lai­kas, kai þmo­gus ámins orus bent sa­vai­tæ prie­kin. O dar to­li­mes­në­je atei­ty­je bus taip, kad kas ko­kio oro pa­no­rës, to­ká ir tu­rës, te­rei­kës pa­spaus­ti spe­cia­lø myg­tu­kà. Bet štai vie­nam pri­reiks šil­tes­nio oro, ki­tam – šal­tes­nio, dar ki­tas bû­ti­nai uþ­si­no­rës þai­bø bei gai­vaus ozo­no po jø ir t. t. Þmo­nës su­si­peš. Ka­dai­se þmo­nës ne­pa­si­da­ly­da­vo gro­biu, vë­liau – þe­me, dar vë­liau – bend­ra vir­tu­ve, po to – dar kar­tà þe­me, kol ga­liau­siai ne­pa­si­da­lys oru.

Blo­gai tai, kad kai bus tiks­liai pra­ne­ša­mi bû­si­mi orai, iš­nyks po­kal­biai apie orà, ku­rie bu­vo dip­lo­ma­ti­nio bend­ra­vi­mo va­rik­lis. „Þmo­nës stab­te­li. Pa­sis­vei­ki­na. Pat­ryp­èio­ja. Pa­þiop­èio­ja. Ir nuei­na kas sau. Nuei­na, nu­si­neš­da­mi kar­të­lá, nu­si­vy­li­mà su­si­ti­ki­mu, neuþ­si­mez­gu­siu po­kal­biu, átar­ti­nu ki­to mik­èio­ji­mu („kaþ­kà sle­pia uþan­ty­je, gy­va­të!“). Ki­tà kar­tà jie­du jau ne­be­sus­tos šnek­te­lë­ti, o pra­lëks vie­nas pro ki­tà kaip vët­ra“, – liûd­nai pro­gno­za­vo sa­ty­ri­kë.

Bet pa­li­ki­me nuo­ša­ly pra­na­šys­tes ir gráþ­ki­me prie ru­dens te­mos. Daug šven­èiø va­sa­rà, daug – pa­va­sa­rá, gal ne­la­bai daug þie­mà, bet la­bai reikš­min­gø (Ka­lë­dos, Nau­jie­ji me­tai), o ru­de­ná šven­èiø ma­þiau­siai. Bet juk tu­rë­tø bû­ti at­virkš­èiai – tam­siam, vë­juo­tam ir drëg­nam, dep­re­si­jà ska­ti­nan­èiam me­tui tik­tø bent ke­lios links­mes­nës die­nos.

Ar­ti­miau­sios di­des­nës šven­tës – Mo­ky­to­jø ir An­ge­lø sar­gø die­nos. Bet šias šven­tes vis uþ­go­þia min­tys ir po­kal­biai apie men­kus mo­ky­to­jø ir po­li­ci­nin­kø at­ly­gi­ni­mus. Be to, An­ge­lø sar­gø die­na taip po­mpas­tiš­kai ne­šven­èia­ma, kaip so­viet­me­èiu Mi­li­ci­jos die­na, ku­ri bû­da­vo svar­bes­në uþ Nau­juo­sius.

Lapk­ri­èio 1-oji – Vi­sø šven­tø­jø die­na, 2-oji – Vë­li­nës. Šven­tø­jø mums ne­la­bai rei­kia (nu­si­dë­jë­liø die­na bû­tø po­pu­lia­res­në), tad jà tie­siog per­šo­ka­me, ne­tgi iš­brau­kia­me, ir lapk­ri­èio 1-oji mums – Vë­li­nës. Rim­ti lie­tu­viai tra­di­ciš­kai su­vo­kia, kad mi­ru­siø­jø pa­ger­bi­mo die­na skir­ta ne links­my­bëms, na, o jau­ni­më­lis šven­èia He­lo­vi­nà, ku­ris dau­ge­lio ne­pa­si­ten­ki­ni­mui yra be­maþ links­miau­sia ru­dens šven­të.

Po to Ka­lë­dos ir Nau­jie­ji me­tai. Ir vis­kas. Šven­èiø ne­bu­vi­mas ru­de­ná yra aki­vaiz­dus kaþ­ko trû­ku­mas, ypaè vy­res­nie­siems, ku­rie pri­si­me­na Spa­li­nes lapk­ri­èio 7-àjà.

Ki­tà­met ru­de­ná bus links­miau – rin­ki­mai á Sei­mà. Rin­ki­mai – ir­gi šven­të. De­rë­tø su­tik­ti. „Ne­lai­kyk ske­le­to spin­to­je!“ – sa­ko ame­ri­kie­èiai. Pri­si­me­nu anks­tes­niø rin­ki­mø vaiz­de­lius. Štai te­le­vi­zi­jos de­ba­tuo­se kal­ban­ti Ka­zi­mie­ra Pruns­kie­në ir uþ jos vi­sà lai­dà pra­së­dë­ju­si, þa­lià vë­lia­vë­læ su par­ti­jos nu­me­riu pra­lai­kiu­si ak­to­rë Vai­va Mai­ne­ly­të (gra­þio­ji Bal­ta­ra­gio Jur­ga)? O kan­di­da­tas miš­kuo­se prie Ei­šiš­kiø, ant me­dþiø iš­kli­ja­væs sa­vo nuo­trau­kas? Taik­lu: šian­dien – gry­bau­to­jai, ry­toj – rin­kë­jai. Ar­ba ki­tas kan­di­da­tas, pub­li­kuo­jan­tis sa­ve vos gi­mu­sá? Ant pil­vo gu­lin­tis ir be­si­šyp­san­tis vai­kiu­kas pli­ku uþ­pa­ka­liu juk toks ar­ti­mas mums, juk ir mes to­kie bu­vo­me. Rin­ki­mai – sun­kus rei­ka­las. Ras­ti þmo­gø, ku­rá my­lë­tum ir ku­ris pa­mil­tø ta­ve, – šan­sai men­ki.

O šiaip jau ru­de­ná no­ri­si pri­sës­ti ir pa­dis­ku­tuo­ti apie gy­ve­ni­mo pra­smæ, pa­fi­lo­so­fuo­ti ir, aiš­ku, ne­pa­mirš­ti hu­mo­ro. Juk tik mû­sø vy­rai juo­kia­si iš mo­ters, vai­ruo­jan­èios au­to­mo­bi­lá, së­dë­da­mi tro­lei­bu­se, ku­rá vai­ruo­ja mo­te­ris. O jei apie pra­na­šys­tes, apie ku­rias kal­bë­ta teks­to pra­dþio­je, tai pi­ni­gi­në­je tu­rë­ki­te „lai­min­gà­jà mo­ne­tà“ – to­kia ga­li tap­ti pir­mo at­ly­gi­ni­mo mo­ne­ta ar gau­ta iš ge­ro þmo­gaus, li­ku­si po ge­ro san­dë­rio ir kt. Jos ne­ga­li­ma iš­leis­ti, ne­šio­ki­tës kaip tur­tus pri­trau­kian­tá ta­lis­ma­nà.

Emi­ro Kus­tu­ri­cos ki­no fil­mo „Gy­ve­ni­mas – tai ste­buk­las“ he­ro­jai vie­nas ki­to klau­sia:

- Ar tu ma­tei ki­no fil­mà „Ma­ma Chua­ni­ta“?

- Ne.

- Va­di­na­si, tu nie­ko ne­ma­tei!

O kan­di­da­tas miš­kuo­se prie Ei­šiš­kiø, ant me­dþiø iš­kli­ja­væs sa­vo nuo­trau­kas? Taik­lu: šian­dien – gry­bau­to­jai, ry­toj – rin­kë­jai. Ar­ba ki­tas kan­di­da­tas, pub­li­kuo­jan­tis sa­ve vos gi­mu­sá? Ant pil­vo gu­lin­tis ir be­si­šyp­san­tis vai­kiu­kas pli­ku uþ­pa­ka­liu juk toks ar­ti­mas mums, juk ir mes to­kie bu­vo­me. Rin­ki­mai – sun­kus rei­ka­las. Ras­ti þmo­gø, ku­rá my­lë­tum ir ku­ris pa­mil­tø ta­ve,- šan­sai men­ki.

Kas da­bar pa­sa­kys, ka­da pir­mà kar­tà þmo­gus uþ­si­dë­jo ke­pu­ræ. Juk jau be­þdþio­nës nuo ke­pi­nan­èios sau­lës ir mer­kian­èio lie­taus den­gë­si kuo di­des­niu me­dþio la­pu. Is­to­ri­kai pri­pa­þás­ta, kad gal­vos ap­dan­ga­las bu­vo pir­mo­ji pir­mykš­èiø þmo­niø ap­ran­gos de­ta­lë. Be­veik tik­ra, jog ke­pu­rës at­si­ra­do pir­miau ne­gu ba­tai. Jas re­gi­me ant Egip­te ras­tø þmo­niø skulp­tû­rø gal­vø, se­no­vës Ki­ni­jos pie­ši­niuo­se ar an­ti­ki­nës Grai­ki­jos ir Ro­mos mo­ne­to­se. Pa­gal ke­pu­ræ ga­lë­jai at­skir­ti, ko­kià hie­rar­chi­jos vie­tà jà ne­šio­jan­tis uþi­ma.

Ru­de­niui vis ási­bë­gë­jant, teks­tas apie ke­pu­res, ma­no ási­ti­ki­ni­mu, yra kaip tik.

Skai­èiau, kad lais­vie­ji ro­më­nai ant pa­kau­šio ne­šio­jo ne­di­de­læ ke­pu­rai­tæ, ku­ri iš­lais­vin­tam ver­gui bu­vo átei­kia­ma la­bai iš­kil­min­gai, nes tai bu­vo tik­ro pi­lie­èio þenk­las. Ga­na grei­tai bu­vo su­vok­ta, kad gal­vos ap­dan­ga­las – ir pui­ki gy­ny­bi­në prie­mo­në nuo ak­me­nø ar ki­to­kiø gink­lø. Taip at­si­ra­do me­ta­li­niai šal­mai. Pras­èio­kai ne­šio­jo ke­pu­res, kad pa­slëp­tø sa­vo utë­lë­tà gal­và. Tiems, ku­rie gë­di­jo­si pli­ki­mo, ji ir­gi pra­vers­da­vo. At­si­ra­do ir gra­þiø tra­di­ci­jø, pa­vyz­dþiui, nu­siim­ti ke­pu­ræ prieš mo­te­rá, o pa­gar­bos ges­tas ka­riuo­me­në­je pri­de­dant ran­kà prie ke­pu­rës yra ki­læs ne nuo ri­te­rio šal­mo ant­vei­dþio pa­kë­li­mo. Šis ges­tas at­si­ra­do kur kas vë­liau – XVI a. – dël Ang­li­jos dþen­tel­me­nø ke­lia­mos prie akiø ran­kos su­si­ti­kus su ka­ra­lie­ne Elþ­bie­ta, at­seit „esu apa­kin­tas Jû­sø gro­þio“.

Ke­pu­rë ta­po ir sta­tu­so sim­bo­liu, ir ma­dos rei­ka­lu, kei­të­si jos iš­vaiz­da. Vi­du­ram­þiais ke­pu­riø, tie­sa, ir ba­tø, gro­þio su­vo­ki­mas bu­vo keis­tas – ma­ny­ta, kad kuo tur­tin­ges­nis ar kil­min­ges­nis þmo­gus, tuo aukš­tes­në tu­ri bû­ti jo ke­pu­rë ir il­ges­nës ba­tø no­sys. Pri­si­min­ki­me ke­pu­ræ ku­ni­gaikš­èiui Vy­tau­tui ant gal­vos Ma­tei­kos pa­veiks­le „Þal­gi­rio mû­šis“, ku­rià pa­veiks­le iš­kart pa­ste­bi. Iš da­lies aist­ra aukš­toms ke­pu­rëms ga­li bû­ti paaiš­ki­na­ma ga­li­my­be ápirk­ti daug kai­liø, taip pat bu­vo ma­no­ma, kad aukš­tes­në ge­riau ap­sau­go gal­và, jei griû­na­ma nuo ark­lio, be to, kiek­vie­nas þmo­gus no­rë­jo tie­siog bû­ti aukš­tes­nis, to­dël prie ke­pu­rës bu­vo se­ga­ma net po­vo plunks­nø. XV a. pa­bai­go­je ke­pu­riø aukš­tá im­ta ri­bo­ti, kad jos ne­bû­tø aukš­tes­nës uþ ka­ra­liaus ka­rû­nà (ka­rû­nos, tie­sa, at­si­ra­do ir­gi iš ke­pu­riø), nors vë­liau at­si­ra­dæ ci­lind­rai (ar po jø – ka­ti­liu­kai) ir­gi bu­vo ga­na aukš­ti. Ci­lind­rus su­gal­vo­ta ga­min­ti su­plo­ja­mus – kur ne­ga­li bû­ti su aukš­ta ke­pu­re, jà su­ma­þi­ni, o rei­ka­lui esant, pa­vyz­dþiui, teat­re, su­plo­ji á bly­nà. Tie­sa, ci­lind­rai daþ­nai nu­lëk­da­vo nuo gal­vø (pa­vyz­dþiui, nu­pûs­da­vo vë­jas), to­dël at­si­ra­do skry­bë­lës.

So­viet­me­èiu ke­pu­res var­gu ar ga­li­ma va­din­ti ma­din­gais ak­se­sua­rais – kas­met bu­vo pa­si­ten­ki­na­ma vie­no­dais mo­de­liais. Nie­ko nuo­sta­baus bu­vo pa­ma­ty­ti ta­me pa­èia­me au­to­bu­se ke­le­tà vie­no­dø eg­zemp­lio­riø. Ieš­kan­tys ori­gi­na­lu­mo ten­ki­no­si siu­vë­jø pa­slau­go­mis, bet daþ­niau­siai mez­gë­si šil­tas, ga­na san­tû­riø spal­vø ke­pu­rai­tes. Ma­þai kas tu­rë­jo drà­sos iš­si­skir­ti iš pil­kos ma­sës neáp­ras­tu ap­ran­gos sti­liu­mi, net jei ir lei­do ga­li­my­bës. Jau­ni­mas šal­tu oru vaikš­èio­jo „pli­ka“ gal­va. Paaug­liai, tik išë­jæ iš na­mø su ma­mos uþ­maukš­lin­ta „gë­dà uþ­trau­kian­èia“ ke­pu­re, kol nie­kas ne­pa­ma­të, mik­liai slë­pë jà uþan­ty­je ar kup­ri­në­je. Po per­tvar­kos par­duo­tu­ves ir tur­gus uþ­plû­dus va­ka­rie­tiš­kam im­por­tui, pa­si­ro­dþius ma­dø þur­na­lams, šiuo­lai­kiš­kiems fil­mams ir t. t., toks iš­kreip­tas gal­vos ap­dan­ga­lø gro­þio su­vo­ki­mas din­go. Skry­bë­lës, ke­pu­rës, kaip itin reikš­min­gos ap­ran­gos da­lys, pa­pil­do ne tik mu­zi­kos þvaigþ­dës ar po­li­ti­ko þmo­nos, bet ir ei­li­nio þmo­gaus gar­de­ro­bà. Ori­gi­na­lûs, drà­sûs, prie ap­ran­gos sti­liaus de­ran­tys gal­vos ap­dan­ga­lai pa­de­da su­kur­ti sa­vi­tà sti­liø, pa­de­monst­ruo­ti iš­la­vin­tà sko­ná. Bet ku­riuo me­tø lai­ku bet ku­rio­je vie­to­je ke­pu­rë ar skry­bë­lë ga­li bû­ti svar­biau­sias es­te­ti­nis ap­ran­gos ak­cen­tas.

Jei­gu apie bu­vi­mà be ke­pu­rës, tai iki XX a. pra­dþios bû­ti be ko­kio nors gal­vos ap­dan­ga­lo bu­vo tie­siog ne­pa­do­ru, bet po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro pra­dë­jo ras­tis no­ras bû­ti be ke­pu­rës. Nors iš di­dþiø­jø tik JAV pre­zi­den­tas Dþo­nas Ke­ne­dis pra­dë­jo ro­dy­tis vienp­lau­kis.

Ar ka­da nors skry­bë­lës gráš á ma­dà? Šiais lai­kais vy­rams jas at­sto­ja beis­bo­lo ke­pu­rai­tës ar ki­ti pa­to­gûs gal­vos ap­dan­ga­lai. Skry­bë­les dar ga­li­ma iš­vys­ti sen­jo­rams dþia­zo at­li­kë­jams ant gal­vos, aiš­ku, ir kau­bo­jams. Tai vie­ni, tai ki­ti ma­dos na­mai pa­ban­do grà­þin­ti vy­riš­kas skry­bë­les á ma­dà, de­ja, ne­sëk­min­gai.

Teks­te apie gal­vos ap­dan­ga­lus ne­ga­li­ma ne­pa­mi­në­ti pa­na­mos, ki­lu­sios (su­þi­no­jæs vël nu­ste­bau) ne iš Pa­na­mos, bet iš Ek­va­do­ro. Pla­èiak­raš­të skry­bë­lë – smar­kaus þmo­gaus þenk­las. Bû­tent iš pa­na­mos at­si­ra­do kau­bo­jiš­ka skry­bë­lë. O štai dël beis­bo­lo ke­pu­rai­èiø at­si­ra­di­mo nie­kas ne­suk­lys. Be­re­të, ku­rios pa­va­di­ni­mas ki­læs nuo lo­ty­niš­ko þo­dþio „bir­re­tum“, reiš­kian­èio „ke­pu­rë“, yra ne pran­cû­ziš­kas, kaip ápras­ta ma­ny­ti, o tra­di­ci­nis Kas­ti­li­jos (Is­pa­ni­ja) vals­tie­èio gal­vos ap­dan­ga­las.

Vi­sø ke­pu­riø ti­pø neiš­var­dy­si, tuoj tek­tø kal­bë­ti apie at­ski­rus ti­pus, ne­šio­ja­mus ko­kios nors tau­ty­bës ar pro­fe­si­jos þmo­niø, pa­vyz­dþiui, þy­diš­kos šli­kës ar jar­mul­kos (heb­ra­jø kal­ba va­di­na­ma „ki­pa“, ji­diš – „jar­mul­ka“, reiš­kia „die­vo­bai­min­gas“), ku­rios yra þenk­las, kad virš tos gal­vos – Vi­sa­ga­lis.

Vi­si þi­no­me pa­sa­ko­ji­mà, o gal anek­do­tà, kaip kaþ­kur pa­ma­tæ Le­ni­no skulp­tû­rà be ke­pu­rës ideo­lo­gai lie­pë skulp­to­riui jà va­dui ant gal­vos iš­kal­ti, ir tik vë­liau bu­vo pa­ste­bë­ta, kad ke­pu­ræ Vla­di­mi­ras Il­ji­èius lai­ko ran­ko­je. Grei­èiau­siai tai anek­do­tas, bet štai Lie­tu­vo­je toks at­ve­jis tik­rai bu­vo, ano me­to mû­sø CK dar­buo­to­jai dar já pri­si­me­na. Vil­niu­je ap­si­lan­kë aukš­tas gar­bin­gas SSKP CK sve­èias iš Mask­vos. Jam iš­vyks­tant vie­ti­niai pa­dlai­þiai Vil­niaus oro uos­te su­si­bû­rë apie sve­èià nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti. Tuo­me­tës „Tie­sos“ bu­din­tis re­dak­to­rius su­tri­ko pa­ma­tæs nuo­trau­kà – vi­si Lie­tu­vos ko­mu­nis­tai sto­vë­jo uþ­si­dë­jæ skry­bë­les, tik sve­èias bu­vo vienp­lau­kis – toks di­so­nan­sas kaþ­kaip neáp­ras­tai rë­þë lo­ja­liam skai­ty­to­jui aká. Šiek tiek pa­si­blaš­kius bu­vo ras­ta išei­tis – laik­raš­èio dai­li­nin­kas tie­siog nuo­trau­ko­je pri­pie­šë skry­bë­læ sve­èiui ir to­kia re­tu­šuo­ta fo­tog­ra­fi­ja, ati­tin­kan­ti laik­me­èio mo­ra­li­nius stan­dar­tus, bu­vo iš­spaus­din­ta pir­ma­ja­me ki­tos die­nos nu­me­rio pus­la­py­je. Tik ta­da bu­vo pa­ste­bë­ta, kad skry­bë­lë­tas sve­èias skry­bë­læ lai­ko ran­ko­je... Þo­dþiu, so­vie­ti­nës val­dþios vy­rai Ame­ri­kos pre­zi­den­to Dþo­no Ke­ne­dþio pa­vyz­dþiu ne­se­kë, tad skry­bë­lës dar il­gai pui­ka­vo­si jiems ant gal­vos.

Keis­ta, kad so­vie­ti­niuo­se kraš­tuo­se ke­pu­rës itin ási­ga­lë­ju­sios. Vy­res­nie­ji dar pri­si­me­na iš tar­nys­tës so­vie­ti­në­je ar­mi­jo­je, kà reiš­kia „go­lov­noj ubor“ (rus. gal­vos ap­dan­ga­las). Koks ka­rei­vis be jo?! Gal taip ir tu­ri bû­ti – vi­si tik su ke­pu­rë­mis. Kà ap­ran­gos par­duo­tu­vë­se pir­miau­sia ren­ka­mës? Kos­tiu­mà, su­knu­tæ, marš­ki­nius, pa­lai­di­næ, kak­la­raiš­tá, ne­tgi ran­ki­næ, se­gæ, apy­ran­kæ ar ki­tà smulk­me­nà ir tik vë­liau – ke­pu­ræ.

Kar­tais su ke­pu­rë­mis at­si­tin­ka ádo­miø is­to­ri­jø. Štai gam­tos ser­gë­to­jai pa­siun­të pe­ti­ci­jà Ang­li­jos ka­ra­lie­nei rei­ka­lau­da­mi nuim­ti Jos Di­de­ny­bës gre­na­die­riams aukš­tas meš­ki­nes ke­pu­res, su­nai­kin­ti jas ir nie­kuo­met dau­giau ne­þu­dy­ti Ka­na­dos meš­kø. Pa­ti ka­ra­lie­në Elþ­bie­ta meš­kos ke­pu­rës ne­dë­vi, nes tei­kia pir­me­ny­bæ dai­les­niems gal­vos ap­dan­ga­lams. Jos Di­de­ny­bë nu­spren­dë, kad gre­na­die­riø ke­pu­rës – ne jos kom­pe­ten­ci­ja, ir šià pro­ble­mà pa­li­ko spræs­ti... pa­tiems gre­na­die­riams. Šie at­sa­kë, kad jie pa­tys sto­ja uþ gam­tos ap­sau­gà ir þi­no, kad meš­kø spe­cia­liai dël ke­pu­riø nie­kas se­niai ne­be­þu­do. Ka­na­do­je kas­met su­nai­ki­na­ma iki 25 tûks­tan­èiø juo­dø­jø meš­kø eko­lo­gi­niam ba­lan­sui pa­lai­ky­ti. Iš jø tik 150 kai­liø nu­per­ka bri­tø ka­riuo­me­në.

Kà apie ke­pu­res kal­ba sap­ni­nin­kai, t. y. kà reiš­kia, jei sap­nuo­ja­si ke­pu­rë? Pa­si­ro­do, ma­ty­ti sap­ne ke­pu­ræ reiš­kia, kad te­së­si sa­vo pa­þa­dus, ta­èiau to­kie sap­nai ga­li reikš­ti ir ne­ma­lo­nu­mus dar­be. Sap­nuo­si se­nà ke­pu­ræ – bû­si áver­tin­tas, nau­jà – ne­si­seks. Þo­dþiu, anot sap­nø, se­na ke­pu­rë yra ver­tin­ges­në.

Ir ma­dø kû­rë­jai, ir gy­dy­to­jai tei­gia, kad ke­pu­rës šal­to­mis þie­mo­mis veng­ti ne tik ne­svei­ka, bet ir ne­ma­din­ga, ir siû­lo ieš­ko­ti gal­vos ap­dan­ga­lø, ku­rie bû­tø sma­giø spal­vø. Ne­rei­kë­tø veng­ti ir šmaikš­èiø de­ta­liø – raiš­te­liø, bur­bu­lø, kai­lio de­ta­liø, siu­vi­në­ji­mø ir pa­na­šiai. Ji tu­rë­tø bû­ti ne tik šil­ta, bet ir kel­ti šyp­se­nà tau bei praei­viams. Juk þie­mà taip trûks­ta vi­ta­mi­no C.

Af­ri­kie­èiai pa­sa­ko­ja, kad gy­ve­næ du neišs­ki­ria­mi drau­gai. Kar­tà jiems be­si­šne­ku­èiuo­jant ke­lio vi­du­ry­je tarp jø praë­jo mo­te­ris su ke­pu­re, ku­rios vie­na pu­së bu­vo þa­lia, ki­ta – rau­do­na. Ji ne­li­ko ne­pas­te­bë­ta mû­sø drau­gø – abu ëmë ap­ta­ri­në­ti, ko­kia gra­þi bu­vu­si to­ji mo­te­ris ir jos ke­pu­rë. „Þa­lia kaip veš­li þo­lë po lie­taus“, – sa­kë vie­nas. „Rau­do­na kaip švie­þias krau­jas“, – tvir­ti­no ki­tas. „Bet, mie­liau­sias pa­sau­ly­je ma­no drau­ge, pa­ti­këk ma­nim, ji bu­vo þa­lia“, – neat­ly­þo pir­ma­sis. „Bran­ges­nis uþ vis­kà pa­sau­ly­je ma­no drau­ge, ji tik­rai bu­vo rau­do­na“, – prieš­ta­ra­vo ant­ra­sis. Tvir­ti­ni­mai da­rë­si vis at­kak­les­ni: „Ne, þa­lia“ – „Þi­no­ma, kad rau­do­na“, – kol vir­to gin­èu, ga­liau­siai iš­sky­ru­siu du pa­èius ge­riau­sius pa­sau­ly­je drau­gus.

Vis­kas gy­ve­ni­me vyks­ta taip, kaip ir tu­ri vyk­ti. Dar kar­tà no­ri­si pa­kar­to­ti, kad pa­gal Jur­gá ir ke­pu­rë. Ne­pa­sa­ky­si, kad vis­kas nuo ke­pu­rës pri­klau­so, bet ir ne­pa­sa­ky­si, kad nuo jos nie­kas ne­prik­lau­so.

Ri­èar­das JA­KU­TIS
Pa­ly­di­me va­sa­rà. Šiø­me­tës jos die­nos më­të it ame­ri­kie­tiš­ki kal­ne­liai. Ke­pi­no sau­lë, py­lë lie­tus... Ir net ne cik­liš­kai, o kaip pa­kliu­vo. „Iš kur dep­re­si­ja, jei va­sa­ra?“ – klau­së­me pa­tys sa­væs. Sa­ko, yra se­zo­ni­nës dep­re­si­jos, tad ir va­sa­ros dep­re­si­jos neiš­veng­si. Klau­si­mas tik – kiek il­gai ji uþ­si­tæ­sia? Þmo­gus ne­no­ri bû­ti vie­nas, bet ir ne­no­ri bend­rau­ti, ne­no­ri kà nors veik­ti, bet ir ne­no­ri tin­gi­niau­ti. „Kaþ­kas ap­gai­lë­ti­no... Taip, jûs ne­klys­ta­te, tai ma­no gy­ve­ni­mas“, – gir­dë­jau guo­dþian­tis. Da­bar toks laik­me­tis, kad net šu­nys prie šiukš­lia­dë­þiø nu­si­mi­næ.

Ar pa­ste­bë­jo­te, kaip mû­sø prem­je­ras kal­ba­si su mi­nist­rais? Kai jis kal­ba, nie­kas ne­prieš­ta­rau­ja, ne­klau­si­në­ja. Gal jie vis­kà, ko pra­šo prem­je­ras, jau yra at­li­kæ ir pro­ble­mø bei klau­si­mø në­ra? O gal þi­no, kad vis tiek neat­liks? Tie­sa, ke­lis më­ne­sius ga­lë­jo­me pail­së­ti nuo prem­je­rø, sei­mû­nø, po­li­ti­kø, to­dël šia­me teks­te no­ri­si kit­ko. Va­sa­ros nuo­tai­kos at­spin­dþiø.
Kà þmo­nës va­sa­rà skai­to? Ma­nau, ne­suk­ly­siu sa­ky­da­mas, kad Da­ri­jà Dan­co­và, Sand­rà Brown, Kim Ed­wards. Iš lie­tu­viø, be abe­jo, Kris­ti­nos Sa­ba­liaus­kai­tës „Sil­va re­rum“ ant­rà­jà kny­gà. Sen­jo­rai skai­to F. Tau­ny­tæ. Jau­ni­mas iš­var­di­jo, kad šiuo me­tu jø þvaigþ­dë yra Stie­go Lars­so­no tri­lo­gi­ja „Mer­gi­na su dra­ko­no ta­tui­ruo­te“, „Mer­gi­na, ku­ri uþ­kliu­dë šir­šiø liz­dà“ ir „Mer­gi­na, ku­ri þai­dë su ug­ni­mi“.
Kal­bë­da­mas apie da­bar­ti­nes te­le­vi­zi­jos lai­das, ap­si­dþiau­gi Ju­ri­jaus Smo­ri­gi­no ra­gi­ni­mu te­le­vi­zi­jos šo­kiø lai­do­je: „Ne­pa­tai­kau­ki­te pub­li­kai!“ Bet jis pa­ts tuoj ima pa­tai­kau­ti. Ro­si­ta Èi­vi­ly­të apie Ra­dþio dai­na­vi­mà kal­ba kaip apie ki­èà ir tuoj su juo dai­nuo­ja due­tu. Be abe­jo, nau­jà­já se­zo­nà ir vël nie­kaip neap­siei­si­me be be­bal­siø dai­ni­nin­kiø, nu­si­ren­gi­në­ji­mø, is­to­ri­jø apie ple­bë­jø ves­tu­ves, sky­ry­bas, iki kok­tu­mo áky­rë­ju­siø VIP va­ka­rë­liø (vis pri­si­me­nu va­di­na­mà­já VIP va­ka­rë­lá, kai bu­vo ge­ria­mas pa­ts pi­giau­sias vy­nas, nes juk pa­tie­kiant já tau­rë­se nie­kas ne­su­si­gau­dys, kà ge­ria). Tie­sa, þi­nant, kad to­kios lai­dos þiû­ro­vø prie te­le­vi­zo­riø il­gai neuþ­lai­kys, pri­reiks „Fa­rø“ bei krau­paus Kris­tu­po Kri­vic­ko bal­so.
Pak­ri­ti­kuo­ja­me te­le­vi­zi­jos pro­gra­mas, nes tai da­bar ma­din­ga, bet uþ­ne­ša­me te­le­vi­zo­riø á bet ku­rá aukš­tà ir þiû­ri­me. Kaip be te­le­vi­zo­riaus? Te­le­vi­zi­jos ger­bë­jas – tar­si mirš­tan­tis iš troš­ku­lio þmo­gus, ku­ris par­klum­pa ba­re ir su­šun­ka: „Šven­to­vë!“
Ne­þiû­rë­da­mas te­le­vi­zo­riaus, iš vei­do ne­be­pa­þin­si Sei­mo na­riø, ne­þi­no­si, kas pa­si­sa­vi­no mi­li­jo­nà, kà vei­kia di­dþiø vy­rø þmo­nos... Jums pa­pras­èiau­siai ims trûk­ti siu­þe­to. Þa­vin­gø­jø da­mø ir uo­liø jø gar­bin­to­jø, aist­rin­gø mei­lës is­to­ri­jø, dra­mø ir pa­pras­èiau­siø tri­le­riø. „Ar jums truk­do dau­gia­se­ri­ji­niai fil­mai?“ – pa­klau­së po­nia ir dar pri­dû­rë apie gra­þiø, ty­rø jaus­mø ug­dy­mà. „Deg­ra­duo­si þiû­rë­da­ma tuos fil­mus“, – sa­ko vy­ras þmo­nai, ei­da­mas rû­ky­ti á bal­ko­nà. Kai ru­de­ná ar þie­mà þiû­rë­si­me „Nai­siø va­sa­rà“, il­gë­si­mës bu­vu­sios va­sa­ros. Fil­mo he­ro­jai at­ro­dys lai­min­gi, ta­èiau neil­gai, nes tuoj pa­si­pils ap­ga­vys­tës ir nu­si­vy­li­mai mei­le. Tiek to tà „Nai­siø va­sa­rà“, þiû­rë­da­mi á puoš­nes­niø se­ria­lø tur­tin­guo­sius po­nus ir po­nias, pa­si­dþiaug­si­me re­gë­da­mi jø rez­ga­mas klas­tas bei juos iš­tin­kan­èius bank­ro­tus. Gir­dë­jau ádo­mià min­tá, kad dau­gia­se­ri­ji­niai fil­mai – te­ra­pi­jos pus­va­lan­dis. Be abe­jo, ši te­ra­pi­ja – kil­nes­në uþ vi­sas aša­ri­ngas ge­ru­mo te­tø lai­das. Šiek tiek kan­èiø ir šiek tiek spin­de­sio dar nie­kam ne­pa­ken­kë.
Vis gal­vo­jau, kad po­kal­biø šou ar pub­li­cis­ti­nës lai­dos vos pri­si­kal­bi­na lie­tu­vai­èius tap­ti lai­dø he­ro­jais, o pa­si­ro­do, kad vis­kas prie­šin­gai. Prog­ra­mø re­dak­to­riai pa­sa­ko­ja, jog vos at­si­gi­na nuo no­rin­èiø­jø fil­muo­tis. Vie­no pra­de­dan­èio ak­to­riaus pa­klau­së, ku­ris iš ma­ty­tø ek­ra­ne ak­to­riø jam la­biau­siai pa­ti­kæs. Pak­laus­ta­sis at­sa­kë: „Kai iš­jun­giau te­le­vi­zo­riø, ek­ra­ne pa­ma­èiau sa­vo vei­do at­spin­dá...“ O dël sei­mû­nø vei­dø pri­mir­ši­mo – joks èia pra­ra­di­mas. In­dø ve­do­se pa­ra­šy­ta, kad kai pa­ri­jai (þe­mo­ji kla­së) stos prie val­dþios, pa­sau­liui ateis ga­las. Ar ne­su­si­da­ro áspû­dis, kad prie val­dþios atei­na vis dau­giau pa­ri­jø – þmo­niø iš nie­kur.
Bet no­ri­si gráþ­ti prie kny­gø. Ma­no šios va­sa­ros kny­ga – Mak­so Fri­šo „Mon­tau­kas“, pir­mà kar­tà lie­tu­viš­kai pa­si­ro­dþiu­si pui­kaus švei­ca­rø au­to­riaus apy­sa­ka. Kas ne­þi­no M. Fri­šo pje­siø „Biog­ra­fi­ja: vai­di­ni­mas“, „By­der­ma­nas ir pa­de­gë­jai“, „An­do­ra“, „San­ta Kru­sas“, ro­ma­nø „Šti­le­ris“, „Ho­mo Fa­ber“, „Tar­kim, aš Gan­ten­bai­nas“ ir kt.
„Mon­tau­ko“ rë­mai tar­si ne­su­dë­tin­gi – sa­vait­ga­lis, poil­sis, mei­lës is­to­ri­ja, bet au­to­rius èia pa­tei­kia ir as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo fak­tø bei sa­vo ap­màs­ty­mø apie dar­bà, kû­ry­bà, se­nat­væ. Tai ne tik idë­ji­në, bet ir chro­no­lo­gi­në anks­tes­nës šio Švei­ca­ri­jos li­te­ra­tû­ros gran­do kû­ry­bos tà­sa. Ra­šy­to­jas sa­kë, kad tai bû­siàs pa­sku­ti­nis jo kû­ri­nys. Taip neá­vy­ko, bet dël to ga­li­ma tik pa­si­dþiaug­ti. Anks­tes­niuo­se kû­ri­niuo­se M. Fri­šui rû­pë­jo þmo­gaus ta­pa­ty­bës, gy­ve­ni­mo va­rian­tiš­ku­mo pro­ble­mos, „Mon­tau­ke“ – jau sa­vo pa­ties bû­ties au­ten­tiš­ku­mas. Ra­šy­to­jas pri­pa­þás­ta, kad vi­sà lai­kà „vie­šuo­me­nei tei­kë is­to­ri­jas“, o „nu­ty­lë­jo sa­vo gy­ve­ni­mà“ (p. 120). Sa­vait­ga­lá in­dë­niš­kà pa­va­di­ni­mà Mon­tau­kas iš­sau­go­ju­sio­je vie­to­vë­je Long Ai­lan­do sa­lo­je he­ro­jus (ne­sle­pia­ma, kad tai jis pa­ts – Mak­sas Fri­šas) lei­dþia su mo­te­ri­mi Li­na, bet iš at­min­ties iš­ky­la ir tai, kas bu­vo iš­gy­ven­ta su ki­to­mis mo­te­ri­mis – bu­vu­sio­mis dviem þmo­no­mis, aust­rø poe­te In­ge­bor­ga Bach­mann, þy­dø kil­mës su­þa­dë­ti­ne Ke­te.
Po­rei­kis pa­tir­ti da­bar­tá per mo­te­rá – dau­ge­lio ra­šy­to­jø troš­ki­mas. Kar­tais vis­kas pa­pras­èiau ne­gu pa­pras­ta: „Ga­li­ma bû­tø ei­ti su­si­ki­bus ran­ko­mis, kad abu tilp­tø po skë­èiu“ (p. 118). Ra­šy­to­jas spren­dþia am­þi­nà pro­ble­mà: „Bëg­ti nuo jos ar pas jà?“ (p. 130). Be abe­jo, Mak­sas Fri­šas – tai gau­sy­bë uþuo­mi­nø, áspû­dþiø, iš­gy­ve­ni­mø. Tie­sa, jei anks­tes­niuo­se au­to­riaus kû­ri­niuo­se daug klau­si­mø, nuo­sta­bos ir në vie­no aiš­kaus at­sa­ky­mo, tai „Mon­tau­kas“ jau aiš­kiau ap­rë­pia ap­lin­kà ir he­ro­jaus bû­se­nà.
Kny­gà no­ri­si pri­si­min­ti ir to­dël, kad šià va­sa­rà su­ka­ko 50 me­tø nuo skau­dþios da­tos – vie­no ryš­kiau­siø XX a. pir­mo­sios pu­sës as­me­ny­biø, vie­no ádo­miau­siø ame­ri­kie­èiø rea­lis­tø ro­man­ti­kø Er­nes­to He­ming­vë­jaus sa­vi­þu­dy­bës. Jis XX am­þiui su­grà­þi­no ame­ri­kie­èiø ro­man­ti­kø tra­di­ci­jas. Šian­dien þo­dis „ro­man­ti­kas“ pri­mirš­tas, to­dël mie­lai nu­ste­bi­no spau­do­je uþ­tik­ta þi­nu­të, kad štai du kar­tus per me­tus Bil­las Ga­te­sas su­si­pla­nuo­ja sa­vai­tæ trun­kan­èias „skai­ty­mo ato­sto­gas“, ku­riø me­tu skai­to spau­dà ir kny­gas. „Skai­ty­mo ato­sto­gos“ ypaè iš­po­pu­lia­rë­jo Di­dþio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je, kur uþ­si­ra­šæs á Lon­do­ne ási­kû­ru­sià Gy­ve­ni­mo mo­kyk­là as­muo gau­na siû­lo­mø kny­gø sà­ra­šà. Jis su­da­ro­mas po spe­cia­liø bib­lio­te­ra­peu­tø kon­sul­ta­ci­jø. O kad ko­kia nors mû­sø kai­mo tu­riz­mo so­dy­ba siû­ly­tø „skai­ty­mo ato­sto­gas“, gir­dë­ti dar ne­te­ko.
Ást­ri­go M. Fri­šo ro­ma­no „Tar­kim, aš Gan­ten­bai­nas“ ei­lu­tës: „Kiek­vie­nas þmo­gus anks­èiau ar vë­liau su­si­ku­ria is­to­ri­jà, ku­rià lai­ko sa­vo gy­ve­ni­mu, ar­ba net dau­gy­bæ is­to­ri­jø“, „Praei­tis – jau ne­be pa­slap­tis, da­bar­tis – ny­ki, nes ji vis la­biau dë­vi­si die­na po die­nos, o atei­tis yra se­në­ji­mas... Ir di­dþiau­sias, pa­ts sun­ku­sis me­nas yra me­nas gy­ven­ti.“ Gy­ve­ni­me bû­na keis­tø da­ly­kø. Bi­èiu­lis pa­sa­ko­ja sap­na­væs, kad vaikš­to po Keip­tau­nà, nors ten nie­kad në­ra bu­væs. Kai in­ter­ne­te per­þvel­gë to mies­to nuo­trau­kas – vis­kas kaip sap­ne. Iš kur tai? Pri­si­mi­niau ani­ma­ci­nia­me se­ria­le „Pie­tø par­kas“ skam­bë­ju­sios dai­ne­lës pa­raf­ra­zæ – „Bla­me Aust­ria, be­cau­se it‘s not a real count­ry any­way“ (angl. „Kal­tink Aust­ri­jà, nes ji vis tiek në­ra tik­ra ša­lis“). Nors tà pa­tá, de­ja, ga­li­ma pa­dai­nuo­ti ir apie Lie­tu­và.
O jei apie sap­nus, tai ne­se­niai sap­na­vau ra­ga­no­sá. Be­rods pir­mà kar­tà sap­ne re­gë­jau šá gy­vû­nà. Bë­gau nuo jo. Jis vi­jo­si. Sap­nas nu­trû­ko. Pa­bu­dæs pa­gal­vo­jau, kad ra­ga­no­sis blo­gai ma­to, bet tai ne jo pro­ble­ma. Ir dar pa­gal­vo­jau, jog jei­gu jau sap­ne re­gi gy­vû­nus, ku­riø net gy­ve­ni­me re­tai iš­vy­si, nie­ko ge­ro ne­si­ti­këk. Pa­sau­lio pa­bai­gà pra­na­šau­ja glo­ba­li­nis at­ši­li­mas, ra­dia­ci­jos, mu­ta­ci­jos ir ki­to­kios „aci­jos“. Pra­na­šys­èiø kny­gu­të­se pa­ra­šy­ta, kad vie­nas iš pa­sau­lio pa­bai­gos þenk­lø – þy­dai pra­dës spor­tuo­ti. Prie to­kiø keis­tø pa­sau­lio pa­bai­gos þenk­lø ver­të­tø pri­skir­ti ir nei šio­kius, nei to­kius sap­nus.

Bet gy­ve­ni­mo ra­tas su­ka­si. Vël ru­duo, grei­tai ir þie­ma. Su­si­ras­ki­te spin­to­je gra­þiau­sias sa­vo pirš­ti­nes (gal tu­ri­te megz­tas, spal­vin­gø raš­tø) ir su­pra­si­te, kad vi­sais me­tø lai­kais ga­li bû­ti gra­þu. Þi­no­ki­te, nu­si­pir­kus lo­te­ri­jos bi­lie­tà, ga­li­my­bë lai­më­ti lo­te­ri­jo­je šiek tiek pa­di­dë­ja.
Þy­dø jau­nuo­lis guo­dþia­si ra­bi­nui:
- Drau­gau­ju su dviem mer­gi­no­mis: vie­na iš tur­tin­gos šei­mos, ki­ta – ne. Pas­ta­rà­jà la­biau my­liu, bet kai pa­gal­vo­ju, iš ko rei­kës gy­ven­ti, ma­nau ves­ti tur­tin­gà­jà.
- Taip ir pa­da­ryk, – pa­ska­ti­na ra­bi­nas.
Po më­ne­sio jau­nuo­lis vël ap­lan­ko ra­bi­nà ir pa­sa­ko­ja tà pa­èià is­to­ri­jà:
- Drau­gau­ju su dviem mer­gi­no­mis: vie­na iš tur­tin­gos šei­mos, ki­ta – ne. Pas­ta­rà­jà la­biau my­liu. Sup­ran­tu, ver­të­tø ves­ti tur­tin­gà­jà, ta­èiau kai pa­gal­vo­ju, kad mei­lë svar­biau, ma­nau ves­ti ne­tur­tin­gà­jà.
- Ge­rai, da­ryk, kaip gal­vo­ji, – pa­ta­ria ra­bi­nas.
Po më­ne­sio jau­nuo­lis tre­èià kar­tà ap­lan­ko ra­bi­nà ir vël pra­de­da pa­sa­ko­ti tà pa­èià is­to­ri­jà.
- O tu á ka­ta­li­ky­bæ pe­rei­ti ne­gal­vo­ji? – per­trau­kia já ra­bi­nas.

Ri­èar­das JA­KU­TIS

Gy­ve­ni­me esa­me pa­me­tæ ne vie­nà daik­tà. Pa­li­ko­me juos trau­ki­niuo­se, au­to­bu­suo­se, tak­si, ka­vi­në­se ir t. t. Yra la­bai daug vie­tø, kur ga­li­ma pa­mirš­ti daik­tus. Ne­sup­ran­tu tø, ku­rie ne­pa­me­ta. Man at­ro­do, kad tai blo­gi þmo­nës. Ási­vaiz­duo­ki­me, kiek rei­kia skir­ti jë­gø gal­vo­ji­mui, jog štai atë­jau á ka­vi­næ su skë­èiu ir išei­da­mas bû­ti­nai tu­riu já pa­siim­ti. Taip ir nu­gy­ven­si­me  gy­ve­ni­mà vis su­kda­mi gal­vas, kad  kur ko nors ne­pa­lik­tu­më­me. To­dël toks teks­to pa­va­di­ni­mas.

Va­sa­rà daik­tai pa­me­ta­mi daþ­niau ne­gu þie­mà. Pa­vyz­dþiui, išei­ni þie­mà be ke­pu­rës, šal­tu­kas kan­da au­sis ir tuoj pri­si­me­ni – pa­li­kai ke­pu­ræ. Sa­ko, jog daik­tai daþ­niau pa­me­ta­mi per lais­va­die­nius, o ypaè il­gø­jø sa­vait­ga­liø me­tu (dë­me­sio: toks ant no­sies!). Ki­ti prieš­ta­rau­ja – daþ­niau pa­me­ta­ma dar­bo die­no­mis.
Bent man, þmo­nës pa­me­tan­tys daik­tus yra mie­li, ver­ti pa­gar­bos. Tai by­lo­ja apie jø ne­pri­si­ri­ši­mà prie daik­tø. Ne­kal­bu apie tuos, ku­rie, kaip liau­dis sa­ko, pa­me­ta sa­vo þmo­nà, vai­kus ir t. t. Kal­bu tik apie pa­me­tan­èius daik­tus.
Ne­þi­nau, ar yra daþ­niau­siai pa­me­ta­mø daik­tø sà­ra­šas, bet, ma­ny­èiau, jog pir­mo­je vie­to­je bû­tø skë­èiai, po to – ran­ki­nës, pirš­ti­nës, ke­pu­rës, ša­li­kai, ska­re­lës, ávai­riau­si seg­tu­vai, po­rtfe­liai, rak­tai, mo­bi­lie­ji te­le­fo­nai, par­ke­riai (daþ­niau­siai tu­ši­nu­kai). Grei­èiau­siai pa­sta­rie­ji pa­me­ta­mi dël jø smul­ku­mo ir men­kos ver­tës.  Sà­ra­šà bû­tø ga­li­ma tæs­ti be ga­lo.
Daik­tus pa­me­ta tik veik­lûs þmo­nës (in­te­lek­tua­lai), ku­riø gal­vo­se sklei­dþia­si ávai­riau­sios moks­li­nës ar kû­ry­bi­nës idë­jos. Kà ge­ro ga­li­ma pa­sa­ky­ti apie nie­ko ne­pa­me­tan­tá po­li­ti­kà, tar­ki­me, Sei­mo na­rá? Va­di­na­si, jis gal­vo­ja tik apie tai, kaip ko­kio daik­to ne­pa­me­tus. O ka­da spë­ja pa­gal­vo­ti apie tuos, ku­riais tu­rë­tø rû­pin­tis?
Pa­me­tan­èius daik­tus þmo­nes ir­gi ga­li­ma skirs­ty­ti á ke­lias gru­pes. Vie­ni ne­pra­ran­da so­li­du­mo, ty­liai, oriai pra­si­ta­ria apie pa­mes­tus daik­tus (kuo daik­tai ver­tin­ges­ni ir bran­ges­ni – tuo dau­giau oru­mo). Ki­ti – mur­mek­liai. Niurz­gia pa­me­tæ bet ko­kià smulk­me­nà ir net ki­tus kal­ti­na: „Jei jis ne­bû­tø ma­næs uþ­kal­bi­næs, ne­bû­èiau pa­mir­šæs“.
Nuo­bo­du bend­rau­ti su daik­tø ne­pa­me­tan­èiais. Jo­kiø anek­do­tø, nos­tal­giš­kø daik­to din­gi­mo is­to­ri­jø ir links­mø pa­sa­ko­ji­mø apie jø at­si­ra­di­mà neá­ti­ki­miau­siuo­se kam­pe­liuo­se. Be to, ieš­ko­da­mi vie­no pa­mes­to daik­to, ran­da­me ir ki­tà, anks­èiau pa­mes­tà.
Iš po­ri­niø daik­tø (pirš­ti­nës, aus­ka­rai...) bû­na, kad pa­me­ta­mas vie­nas, o bû­na – abu. Ge­riau­sia, jei jie mus ap­lei­dþia kar­tu. Li­kæs daik­tas tam­pa ne­be­mie­las. O jei po­ri­niai daik­tai pa­si­me­të kar­tu – reiš­kia, kad jie vie­nas be ki­to ne­ga­lë­jo ir pyk­ti dël to ne­ga­li­ma.
Bû­na, kad daik­tai pa­si­me­ta su­py­kæ ant šei­mi­nin­ko. Pa­vyz­dþiui, kai šei­mi­nin­kas pa­si­ge­ria, daik­tai mie­liau lie­ka ba­re, tak­si, kur gat­vës pa­ša­ly nei to­liau bend­rau­ja su gir­tu sa­vi­nin­ku.
Tarp þmo­gaus ir daik­tø yra tar­pas skir­tas, kad ja­me ding­tø tai, kas ne­rei­ka­lin­ga. O kà da­ry­ti su la­bai mëgs­ta­mais daik­tais? Rei­kia ap­si­mes­ti, kad jie tau vi­sai ne­rû­pi, o nau­do­jie­si tik to­dël, kad toks gy­ve­ni­mas. Mes per­ne­lyg ap­si­kro­væ daik­tais, to­dël bû­tø ge­rai kà nors pa­mes­ti. Gai­la, kad ne­ga­li­me pa­mes­ti bu­te gu­lin­èiø ne­rei­ka­lin­gø ob­jek­tø.
Prieš­kam­ba­ris. Jei­gu jis ir taip ma­þas, tai vi­so­kios spin­te­lës, dë­þës ar­ba di­de­lë spin­ta, da­ro já dar ma­þes­ná. O ne­tvar­kin­gai su­ka­bin­ti dra­bu­þiai, iš­më­ty­ti ba­tai, ke­pu­rës, pirš­ti­nës, ša­li­kai ant len­ty­nø kar­tais ga­di­na nuo­tai­kà.
Vir­tu­vë. Gal jo­je kaip ir prieš­kam­ba­ry­je, nuo spin­te­liø, sta­le­liø, kë­dþiø ir ávai­riau­siø bui­ti­niø ra­kan­dø gau­sos sun­ku ap­si­suk­ti? Perþ­vel­ki­me, ko­kie daik­tai èia tik­rai rei­ka­lin­gi, be ku­riø neap­siei­tu­me ir drau­ge pa­màs­ty­ki­me, ar ma­þiau rei­ka­lin­gø daik­tø ne­ver­të­tø at­si­sa­ky­ti.
Šal­dy­tu­vas, þi­no­ma, rei­ka­lin­gas. Bet kas ja­me pri­kiš­ta? Paþ­vel­gæs á vi­dø ga­li spræs­ti apie šei­mi­nin­kus. Vie­na iš svar­bes­niø tai­syk­liø – pro­duk­tus, ku­riø ga­lio­ji­mo lai­kas bai­gia­si, rei­kia stum­ti ne kuo to­liau, bet trauk­ti ar­èiau, kad juos grei­èiau su­var­to­tu­me ar­ba iš­mes­tu­me. Tik ku­riø ga­lø tiek pri­si­pirk­ti, kad ten­ka iš­mes­ti?!
Apie ne­šva­rius in­dus kriauk­lë­je ne­kal­bë­siu.
Sve­tai­në. Èia ir­gi rei­kia tai­ky­ti rei­ka­lin­gø ir ne­rei­ka­lin­gø daik­tø tai­syk­læ. Tar­ki­me, esu ma­tæs du sve­tai­nës sta­le­lius. „Vie­nà jau anks­èiau tu­rë­jo­me, vë­liau nu­si­pir­ko­me nau­jes­nio mo­de­lio, bet ne­jau­gi se­nà iš­me­si“, – aiš­ki­no šei­mi­nin­kai.
Sve­tai­në­je iš­më­ty­ti daik­tai dar la­biau rë­þia aká ne­gu vir­tu­vë­je. Daik­tai, èia „at­ke­lia­væ“ iš ki­tø kam­ba­riø, tu­ri ten „gráþ­ti“. Sve­èia­vau­si jau­nos šei­mos bu­te. Sve­tai­në­je di­dþiu­lë sek­ci­ja (bal­das toks) pri­grûs­ta kriš­to­lo ir ki­to­kiø in­dø, tau­riø, tau­re­liø, kad, at­ro­do, vi­sà kuo­pà pa­val­gy­din­tum ir pa­gir­dy­tum. Dar kar­tà pri­me­nu – jau­nos šei­mos bu­te.

Mie­ga­ma­sis. Ávai­riau­si kos­me­ti­kos bu­te­liu­kai (juk tai ne vo­nios kam­ba­rys), kny­gø krû­vos (nors la­bai my­li­me kny­gas, bet ne­jau­gi tiek skai­to­te vie­nu me­tu prieš mie­gà, gi per­skai­ty­tas kny­gas de­rë­tø grà­þin­ti á kny­gø len­ty­nas), iš­më­ty­ti dra­bu­þiai šià poil­sio oa­zæ pa­ver­èia la­bai ne­jau­kia. Ne­rei­ka­lin­gi mie­ga­mo­jo daik­tai „kvë­puo­ja“ kam­ba­rio orà, nors ir bû­tø pa­slëp­ti po lo­va.Vo­nia. Svar­biau­sia lai­ku iš­mes­ti tuš­èius šam­pû­nø ir ki­tus fla­ko­në­lius, dan­tø pa­stø tû­be­les, nu­si­šë­ru­sius dan­tø še­pe­tu­kus ir kt.
Gal pa­ste­bë­jo­te, kad vi­sai ne­blo­gai iš­si­mie­ga­te vieš­bu­ty­je. Sa­ky­si­te – to­dël, kad jei­gu mie­ga­te vieš­bu­ty­je, va­di­na­si, jog esa­te ke­lio­në­je, tai yra pa­var­gæs.  Ma­nau, ir dël to, kad vieš­bu­èio kam­ba­ry­je në­ra ne­rei­ka­lin­gø daik­tø.
Aš jo­kiu bû­du ne uþ to­ká bu­tà, ku­ria­me tik þa­liu­zës, švies­tu­vai, be­gar­sës slan­kio­ja­mos konst­ruk­ci­jos, grin­dø la­mi­na­tas ir lu­bø plas­ti­kas, dirb­ti­në gë­lë-me­de­lis, kom­piu­te­ris. To­kia­me bu­te pa­si­jus­tu­me sve­èiu. Kvai­la, kai vi­si mû­sø res­to­ra­nai, kaip su­si­ta­ræ sa­vo lan­ky­to­jams de­monst­ruo­ja me­di­nius ra­tus, gel­das, ko­èë­lus... Tai gra­þu, ro­man­tiš­ka. Bet kai vi­sur tas pa­ts...
Ats­ki­rai no­rë­èiau pa­kal­bë­ti apie mo­bi­liuo­sius te­le­fo­nus, ku­rie ir­gi ne­re­tai pa­me­ta­mi. Kaip iš­gy­ve­na­me já pa­me­tæ, o ne­pa­gal­vo­ja­me, kad be te­le­fo­no pui­kiau­siai ga­li­ma iš­si­vers­ti. Pa­màs­ty­ki­me – ar ne per daþ­nai jie skam­ba? Ar ne­ga­di­na mû­sø ner­vø, ar lei­dþia pail­së­ti?
Þings­niuo­ja­me bul­va­ru. Kaþ­kur su­skam­ba mo­bi­lu­sis te­le­fo­nas. Net pen­ki praei­viai iš­si­trau­kia sa­vo apa­ra­tus pa­þiû­rë­ti, ar tai ne jø. Vaikš­tai po pre­ky­bos cent­rà ir re­gi –  vie­no­je ran­ko­je pir­ki­niø krep­šys, ki­ta prie au­sies spau­dþia mo­bi­lø­já ar­ba di­dþiuo­ja­si á au­sá ási­ki­šæ au­si­næ su mik­ro­fo­nu. Ro­do­si, kad ne par­duo­tu­vë­je esi, o biu­re, kur spren­dþia­mi nea­ti­dë­lio­ti­ni rei­ka­lai. Skam­ba te­le­fo­nai ir spek­tak­liø ar kon­cer­tø me­tu, bet  gal kiek re­èiau, nes sa­lë­se (ypaè dra­mos ar ope­ros) yra in­te­li­gen­tø, ku­rie su­vo­kia, kad to­kio­je vie­to­je te­le­fo­nas tu­ri bû­ti iš­jung­tas. Ki­no teat­rø sa­lë­se te­le­fo­nø be­veik nie­kas neiš­jun­gi­në­ja. Skam­ba te­le­fo­nai ir prie mi­ru­sio­jo kars­to, ir baþ­ny­èio­je. Gir­dë­jau is­to­ri­jà, jog net pa­šar­vo­to ve­lio­nio švar­ke te­le­fo­nas su­skam­bë­jæs. Neá­ti­kë­ti­na. Juk kos­tiu­mas mi­ru­sia­jam tu­rë­jo bû­ti per­vilk­tas. Nors vis­ko ga­li bû­ti, kai ap­lin­kui tiek mo­bi­liø­jø. Gir­dë­jau ki­tà is­to­ri­jà, jog šuo mo­bi­lø­já pra­ri­jæs. Sa­ko, la­biau­siai pa­ts gy­vû­në­lis iš­si­gàs­da­vo, kai pil­ve šis im­da­vo skam­bë­ti.
Paþ­vel­gæs á sta­tis­ti­kà nu­stem­bi, jog Lie­tu­vo­je dau­giau mo­bi­liø­jø klien­tø ne­gu pa­èiø gy­ven­to­jø. Ma­èiau ka­vi­në­je: së­di ke­tu­rie­se prie sta­le­lio, ant kurio še­ši mo­bi­lie­ji apa­ra­tai. Tu­riu drau­gø, ku­rie jø ne­tu­ri. Ne­tu­ri – ir yra lai­min­gi. Pa­þás­tu net jo ne­tu­rin­tá vers­li­nin­kà. Rei­ka­lus tvar­ko ir apie skam­bu­èius jam pra­ne­ša sek­re­to­rë, jei ma­to, kad rei­kia, jis per­skam­bi­na. Ne­pa­sa­ky­si, kad vers­las jam ne­si­sek­tø. Kiek þi­nau to­kiø, ku­rie sa­vait­ga­liais iš­jun­gia te­le­fo­nus.
Yra ša­liø, kur dau­giau dvi­ra­èiø ne­gu þmo­niø. Ar šiø ša­liø þmo­nës në­ra svei­kes­ni uþ tø, kur dau­giau mo­bi­liø­jø? Skai­èiau, kad jei­gu á stik­lai­ná ádë­si­me du mo­bi­liuo­sius te­le­fo­nus, o jø vi­du­ry­je kiau­ši­ná, ir á tuos mo­bi­liuo­sius skam­bin­si­me, kiau­ši­nis gan greit iš­virs. Juk kaþ­kà kal­ban­tá mo­bi­liuo­ju ne­se­niai nu­tren­kë þai­bas.
Bet gráþ­ki­me prie pa­mes­tø daik­tø. Ats­ki­ra te­ma – kaip jø ieš­ko­ti. Aiš­ku, ieš­ko­ti rei­kia ten, kur daik­tas daþ­niau­siai bû­na. Pag­rin­di­nis pa­ta­ri­mas: nu­si­ra­min­ki­te, gal­vo­ki­te lo­giš­kai, ieš­ko­mà plo­tà da­lin­ki­te vis á ma­þes­nes zo­nas. Ne­ga­li­ma ieš­ko­ti ak­lai. Su­si­da­ry­ki­te kam­ba­riø sà­ra­šà, po to vie­tø juo­se sà­ra­šà. Ne­pa­mirš­ki­me ir ne bu­to zo­nø – ga­ra­þø, au­to­mo­bi­liø, kie­mo pa­vë­si­niø... Jei daik­tas ga­li bû­ti pa­mes­tas ant grin­dø, siû­ly­èiau jas ne­ty­ri­në­ti iš vir­šaus, bet ant jø at­si­gul­ti, kad akys bû­tø grin­dø ly­gy­je. Ne­ran­da­te? Duo­ki­te jo at­si­ra­di­mui lai­ko. Pa­ga­liau – ási­gy­ki­te nau­jà daik­tà, tuo­met, kai se­na­sis at­si­ras, bus ne­be­rei­ka­lin­gas ir taip nu­baus­tas uþ pa­si­me­ti­mà.
Ne­si­dþiauk ra­dæs, ne­verk pa­me­tæs. Daik­tai pa­me­ta­mi net kos­mo­se. Pa­vyz­dþiui, ar þi­no­jot, kad ja­me kaip pa­ly­do­vas ap­link Þe­mæ skrai­do fo­toa­pa­ra­tas? Ast­ro­nau­tai yra pa­me­tæ varþ­tø, dan­tø še­pe­tu­kà, rep­les, men­te­læ ke­pa­miems bly­nams ap­vers­ti, pirš­ti­næ ir tu­ši­nu­kà.
Pa­bai­go­je ne­bus anek­do­to ar links­mes­nës is­to­ri­jos. Tie­siog siû­lau pri­si­min­ti is­to­ri­jà, kai pa­me­të­te ko­ká nors daik­tà. Pri­si­mi­në­te? Links­ma? Ne­gai­la pa­mes­to daik­to? Jei­gu taip, va­di­na­si, jûs ge­ras þmo­gus.

Rièardas JAKUTIS

Rugpjûèio mënesá retas bepastebi švento Roko šventæ. Lietuvoje jis buvo itin garbinamas nuo seno, o baþnytiniame kalendoriuje prisimenamas rugpjûèio 16 d. Galvodamas apie Šv. Rokà, prisiminiau istorijà apie jo šuná, kuris serganèiam šeimininkui nešiojo maistà, išlaiþydavo þaizdas. Ši istorija ir sàlygojo temà apie gyvûnus.

Augintiniai mûsø namuose, zoologijos sodai, þirgynai, delfinariumai, cirkai, gyvûnëliai spalvingose knyguèiø vaikams iliustracijose, pliušiniai þaisliukai vaikø kambariuose, maþi drambliukai ir kitokie suvenyrai mûsø namø lentynose, televizijos laidos skirtos gyvûnijos pasauliui...

Šie pavyzdþiai rodo þmogaus troškimà bendrauti su kitomis gyvomis bûtybëmis. Senovëje þmonës gyvûnus sudievindavo - dabar juos suþmogina. "Tarp gyvûnø jauèiuosi geriau, negu tarp þmoniø", - girdëjau ne vienà sakant. Kiti antrina, jog su niekuo taip atvirai neámanoma pasišnekëti, kaip su gyvunëliu.

Ryšys su gyvûnais atsirado prieš 2,6 mln. metø, tada, kai þmonës tapo nebe medþiojamieji, o patys pradëjo medþioti grobá. Mokslininkai teigia, kad poreikis bendrauti ir informuoti vienas kità apie grobuoniø elgesá 200 tûkst. metø prieš mûsø erà þmones priartino prie tam tikrø simboliø bei kalbos išradimo. Kitas labai svarbus þmonijos evoliucijos šuolis ávyko prieš 40 tûkst. metø þmonëms prijaukinus laukinius gyvûnus.

Pastaruoju metu mûsø kultûroje vis daþniau iškyla santykio su gyvûnais problema. Paprastai arba tvirtai pasisakoma uþ gyvûnø teises, arba jos yra grieþtai paneigiamos, nors šûkis "Graþinkite šuniui bûdà!" daugeliui atsibodæs.

Pradëdamas šá rašiná turiu pripaþinti, kad nemëgstu gyvûnø. Bent mano namuose jie nepageidaujami. Tiesa, mano namai – tai maþas butelis. Net apie þvejybà jame vaizdþiai nepakalbësi, o gyvûnams èia bûtø tikra kankynë. Aišku, nesu aš ir koks Mao, kuris savo valdymo metais liepë išnaikinti visus šunis kaip smulkiaburþuazinæ atgyvenà. Tad, norëdamas bûti teisingas pridursiu, kad nelinkiu gyvûnams nieko blogo.

Gyvûnø mylëtojai, kurie aiškina, kad rodo didþiulæ meilæ vedþiodami ir lepindami augintinius, o toji meilë skatina mylëti aplinkinius (suprask, - ir þmones) ir daryti gerus darbus, nëra visiškai teisûs. Jie juk galëtø per triukšmingas gatves vedþioti akluosius. Keistai man atrodë ir matytas piketuotojas prieš þvëreliø þudymà: vienoje rankoje plakatas su tekstu prieš þvëriø þudymà maistui ar odos gaminiams, kailiams, kitoje – èeburekas su mësa, kurá grûdo á burnà.

Nors ir nemëgstu gyvûnø, visgi suprantu tuos, kurie juos mëgsta. Suprantu jø humoro jausmà ir tikëjimà graþiu pasauliu. Nesvetima man ir kaimo veterinaro kasdienybë, gyvuliø ligos, nerimas, šaltà ir ûkanotà naktá skubant pas besiveršiuojanèià karvæ ar neviltis, matant nepagydomai sergantá šuná. Visa tai apibûdinèiau vienu þodþiu – "šiluma". Nors mane, kaip ir daugelá, linksmina, kai suaugæ pilieèiai kreipiasi á vokieèiø aviganius pagarbiu tonu, tarsi kalbëtøsi su viršininku arba su kokiu garbingu dvasininku (netgi ne su eiliniu kunigëliu, bet su vyskupu ar net kardinolu). Mano draugas savo katinà vadina Van Gogu. Teko girdëti gyvûnus vadinant þinomø politikø vardais. Be abejo, fantazijai èia ribø nëra. Sako, kad šeimininkai renkasi á save panašius gyvûnus arba ilgainiui su jais supanašëja. Pritariu. Tik nelabai sutinku, kad gyvûno vardas já apibûdina. Pavyzdþiui, minëtas katinas Van Gogas vaikšto pasipûtæs, prie stalo turi nuolatinæ vietà ir nedrásk jos uþimti. Þodþiu, jis visiškai nepanašus á visà gyvenimà vargusá tapytojà.

Dël vardø, tai ypaè pasisekë karvëms, kurios nešioja gëliø, moterø, net mënesiø ar metø laikø vardus, pavyzdþiui, Rûta, Liepa, Vasara. Katinai daþnai praminami vyriškais vardais: Mykolas, Jokûbas, Antanas. Þinau netgi Kazimierà, kuris siaubingu elgesiu ir ištvirkimu mûsø tautos šventojo në iš tolo neprimena.

Tiesa, yra daug padoriai besielgianèiø gyvûnø. Tikriausiai prisimenate istorijà apie katinà, kuris mëgo vaikšèioti vienas. Uþklydæs á pirmykšèiø þmoniø urvà jis uþsitarnavo šeimininkës palankumà, nes nuramino verkiantá kûdiká.

Pacituosiu popieþiaus Benedikto XVI neseniai išsakytas mintis: "Gyvûnai taip pat yra Dievo kûriniai... Be jokiø abejoniø, toks elgesys su gyvais sutvërimais, kaip kad, þàsø šërimas per prievartà, siekiant kuo labiau padidinti jø kepenis, ar vištø auginimas taip jas sugrûdant, kad iš jø belieka paukšèiø karikatûros, toks gyvø sutvërimø sumenkinimas iki tiesiog prekës, prieštarauja Biblijoje aprašomam þmogaus ir pasaulio santykiui."

Sovietiniu laikotarpiu per tikybos egzaminà vienas kunigas vaikø mëgdavo klausti, ar þvëreliai turi sielà. Atsakymas turëdavo bûti neigiamas, nes sielà turi tik þmogus. Pasimokæ katekizmo vaikai daþniausiai atsakydavo teisingai. Kunigas dar mëgdavo pajuokauti: "O ar lëktuvas turi sielà?" Vaikai nesuklysdavo. Bet štai á klausimà "Ar komunistas turi sielà?", - atsakydavo, jog neturi. Aišku, tada kunigas paaiškindavo, kad sielà turi kiekvienas þmogus, nepriklausomai profesijos ar ásitikinimø. Nors yra bandanèiø teigti, kad ir gyvûnai turi sielà.

Skaièiau apie marijampolieèiø šeimà, trijø kambariø bute laikanèià net penkis augintinius: naminá šeškà (fretkà) Maksà, šinšilà Baksæ, rusø mëlynøjø veislës katæ Pumà, anglø bigliø veislës šuná Arà ir þiurkënà Deilà. Buvo ir laboratorinë þiurkë, taèiau jos likimà nusprendë Maksas, kuris, kartà nuþiûrëjæs tinkamà momentà, apvertë narvà ir su laboratorine þiurke atliko "nenatûralios atrankos eksperimentà"... Televizijos projekte "Chorø karai" šeima palaikë ne gimtosios Marijampolës mëlynàjá, o Kauno šampaniná chorà todël, kad šie laimëtus pinigus þadëjo paskirti zoologijos sodui.

Draugø šeima laiko beþdþionëlæ, kuri kiekvienam sveèiui bruka pagalá ir siûlo já traukti. Ji ásikimba á vienà pagalio pusæ, tu - á kità ir prasideda dvikova. Beþdþionëlë yra neátikëtinai stipri ir daþniausiai laimi. Tada tampi mieliausiu jos draugu. Jei pagalá ištrauki tu, gyvûnëlis labai supyksta ir taip trenkia per petá, kad smûgá prisimeni kelias dienas smûgá.

Kita istorija iš kalëjimo. Kaliniai prigaudë peliø ir, prabadæ skylutes stebëjimui, suleido á dëþæ. Peliø niekas nemaitino, tai po kurio laiko jos pradëjo viena kità ësti. Liko dvi. Suka jos dëþëje ratus ir viena kità stebi. Pagaliau viena kiek prarado budrumà ir kita jà puolë. Pelæ nugalëtojà kaliniai ëmë maitinti ir vadinti "Mûsø pelytë".

Skaièiau, kad ypaè didelis dëmesys gyvûnams ir jø teisëms skiriamas Šveicarijoje. Taèiau praëjusiais metais šveicarai referendume nepritarë siûlymui, kad skriaudþiamus gyvûnus gintø skirti advokatai. Referendumà inicijavo Šveicarijos gyvûnø gynëjø grupë ir jei siûlymams bûtø pritarta, visi kantonai teisiniø procesø metu gyvûnams privalëtø paskirti advokatà. Tiesa, Ciuricho kantone dël netinkamo elgesio su gyvûnais susijusiose bylose gyvûnø teisinis atstovavimas bûtinas nuo 1992 metø, taèiau gyvûnø politika bûtø pasiekusi kità lygmená, jei balsuotojø valia, tai bûtø tapæ norma visose 25 šalies kantonuose.

Šveicarijos ástatymuose daug dëmesio skiriama gyvûnø teisëms. 2008 metais perþiûrëtuose teisës aktuose numatyta, kad þmonës, norintys atsikratyti þuvyte, negali jos gyvos nuleisti á tualetà. Ji turi bûti apsvaiginta, numarinta ir tik tada jos galima atsikratyti. Ástatymai taip pat draudþia namuose palikti vienus bendrauti mëgstanèias banguotàsias papûgëles ir þiurkënus. Net avys ir oþkos su savo bièiuliais turi turëti bent jau "regimàjá kontaktà".

Ásiminë gyvûnø globos draugijos šûkis: "Šuo ásigyjamas visam gyvenimui, ne vien Kalëdø šventei". Meilë gyvûnams mûsø krašte per daug supoetinama. Lietuviai pamiršo savo praktiškumà, kad katë buvo reikalinga pelëms gaudyti, šuo, pririštas grandine prie bûdos – sargauti, paršelis – suvalgyti. Dël paršelio, atrodo, niekas nepasikeitë.

Pabaigoje prisiminkime, kad Niujorke seniai rengiamos mados savaitës šunims ir katëms. Pradëtos jos rengti ir Maskvoje. Restoranai, kuriuose galite maitintis drauge su savo gyvûnëliu nëra retenybë. Atsirado ir kino teatrø, kur þiûrëti filmà galite áeiti su augintiniu. Nestebina viešbuèiai, kuriuose išvykdami šeimininkai gali palikti šunis, kates ir net kitus gyvûnëlius. Yra tokiø viešbuèiø, kuriuose þmonës ir jø augintiniai gali ilsëtis drauge arba siûloma rinktis kambarius su ten gyvenanèiu gyvûnëliu. Daug kur rasite kambariø su akvariumais. Japonijoje yra kavinë, kurios lankytojus pasitinka daugiau kaip 20 laimingø, išpuoselëtø skirtingo charakterio kaèiø, su kuriomis galima bendrauti. Lydint ekskursijas á Krokuvà, daþnai stojame poilsiui tokiame kaimelyje Ostrov Mazovetski. Automobiliø stovëjimo aikštelëje gyvena šuo, kuris meilikauja visiems atvykusiems. Be abejo, iš jø gauna skanëstø, o kità kartà, atvykus tiems patiems þmonëms, juos atpaþásta arba bent jau apsimeta, kad atpaþásta. Autobusai toje aikštelëje stoja - šalia esanti kavinë klesti.

Gyvûnai gali padëti išgyventi krizæ. Neturite darbo – pradëkite siûti šunims švarkelius ar megzti jiems megztukus. Sako, paklausa didþiulë.

Pabaigoje pasakysiu, kad jeigu tikrai esate vienišas, negalite susirasti draugø iš þmoniø bûrio, laikykit šuná, katæ ar koká nors kità gyvûnà. Išgyvens jie jûsø butelyje, pakæs ir jus. Juk turi mus, þmones, kas nors kæsti. Prisiminiau anglikonø giesmës posmelá: "Visa, kas gyva ir judru,/ Visa, kas tik graþu pasauly,/ Kas nuostabu ir išmintinga,/ Sukûrë Viešpats iš miglø". Gal ir teisûs tie, kurie teigia, kad iš karvës šiknos galima pasimokyti daugiau negu iš kokios nors enciklopedijos.

Rièardas JAKUTIS

Šiais þodþiais savo gyvenimà baigë daugybës senoviniø radijo šou programø bei muilo operø autorius Charlesas J. Gussmanas. Þiniasklaida buvo tai, dël ko Ch. J. Gussmanas gyveno, ir gyvenimà jis pabaigë visai kaip daugelá šou programø – skirdamas dëmesio kaþkam, kas pasirûpino lëšomis projektui ágyvendinti. Liûdnokas pavyzdys, bet net ir taip gimsta anekdotai.

Neseniai á rankas pakliuvo prieš keturiasdešimt metø išleistas Vytautës Þilinskaitës humoreskø rinkinëlis, kuriame uþtikau pasakojimà apie šeimos nariø, giminaièiø ir draugø susibûrimus virtuvëje. Taip taip, jeigu jûs – pokario vaikas, prisiminkite, kad tuo metu Šiauliuose, kaip ir visur kitur, reikšmingiausia vieta buvo jûsø paèiø ar jûsø draugø virtuvë. Ankšta, prastai apšviesta, uþtat šilta ir jauki. Anot V. Þilinskaitës, ji buvo tarsi intelektualaus gyvenimo šventykla. Èia virdavo aistringos diskusijos apie egzistencijos tikslà, uþtikdavai tapatybës problemø iškamuotus asmenis, èia, toli nuo viskuo besidominèiø ausø, išgirsdavai naujausià politiná anekdotà.

Kaip anuomet ilgëjomës þodþio laisvës. Tiesa, dþiaugëmës, kad bent turime minties laisvæ. Skaitëme A. de Sent-Egziuperi, kuris buvo pasakæs, kad minties laisvë ir yra vienintelë tikra laisvë. Jos niekas ir anuomet negalëjo uþdrausti. Minties laisvei visada tereikia þmogaus noro màstyti.

Virtuvë bûdavo ta salelë, kurioje, be minties laisvës, buvo galima sutikti ir þodþio laisvæ. Aišku, svarbiausi þodþiai bûdavo tariami labai tyliai, visi sveèiai sëdëdavo aplink stalelá susispaudæ ir surëmæ galvas.

Prisimenu "Amerikos balso" radijo laidas iš Vašingtono, nors mes, jauni, labiau linkdavome prie radijo imtuvø, kai ateidavo muzikiniø laidø iš Liuksemburgo laikas. Girgþdesys, traškesys, ne viskà galëdavai girdëti – Šiauliø miesto parko dešinëje stovëjæ aukšti trukdymo bokštai primindavo save, bet nuo to dar labiau sustiprëdavo noras daugiau išgirsti ir suþinoti.

Daþnai tokiø sueigø metu šviesos nedegdavo (bûdavo, kad ji pati dingdavo), o pokalbis vykdavo prie þvakës. Išlikæ, kad þmogus, kuris savo namuose turi þvakidæ su þvake, yra mûsø laikmeèio aušrininkas, stumiantis mûsø kultûrà á prieká. Dabar vos atsisëdame prie stalelio kavinëje ar restorane, padavëja bemat uþdega jo centre þvakæ. O jeigu ji pamiršta, tai padarome patys. Nes koks pokalbis ir pasibuvimas be þvakës?!

Jei dar apie màstymo laisvæ, tai, kaip bebûtø keista, dabar þmogus màsto vis maþiau. "Jûs nusipelnëte laisvës nuo màstymo!" – šaukia TV ekranai ir skambios laikrašèiø antraštës. Štai jums pramogos, skandalai, áþymybiø gyvenimo uþkulisiai – viskas, ko jums reikia...

Kai su bièiuliu pasidalijau prisiminimais, kad pirmuosius susëdusius virtuvëje prie þvakës bûtø galima pavadinti disidentais, jis šiek tiek pasiginèijo, girdi, pirmieji pokalbiams prie þvakës burdavosi prekybininkai – laikmeèio, kai parduotuvëse daug ko trûko, elitas. Ir kalbama buvo apie vakuotø þirneliø stiklainius, ikrø dëþutes, kavos pakelius... Vieni su kitais sutardavo, kas paliks porà kilogramø karšto rûkymo strimeliø, o kas – madingo audeklo gabalà.

Po tokios áþangos prisipaþinsiu, kad sugalvojau parašyti komentarà apie anekdotus. Be to, vasara prašosi lengvø tekstø. Bûtent virtuvëje prie þvakës geriausius anekdotus anuomet ir išgirsdavom. Dabar anekdotus girdime kur pakliûva. Vyksta net jø pasakotojø konkursai. Tik garbingu þodþiu "disidentas" anekdotø pasakotojo jau nepavadinsi.

Graikiškai "anekdotos" – neišleistas, slaptas. Internete, þodynuose, enciklopedijose uþtikau net keletà jo apibrëþimø. Tiksliausias galbût bûtø šis: "Glaustas sakytinio pasakojimo kûrinys, kuriame komiškai vaizduojamas vienas ávykis ar herojaus poelgis. Juokiamasi iš þmogaus ydø, nepagrástø pretenzijø, valdþios veiksmø." Pirmasis anekdotas, sako, sukurtas V a. viduryje Bizantijos istoriko ir rašytojo Propijaus, kuris pajuokë imperatoriø Justinianà Pirmàjá ir jo þmonà Teodorà. Tiesa, sako, kad humoras atsirado seniai seniai prieš mûsø erà. Vienas pirmykštis þmogus kitam pakišo kojà, tas pargriuvo ir tà palaimà, kuri visus aplinkinius stebëtojus tuo metu uþvaldë, kaþkas pavadino humoru. Lietuvoje anekdotai pirmiausia atsirado tautosakoje ir plito kaip atskiras þanras. Jie daþniausiai išjuokdavo þmogaus ydas – tinginystæ, godumà, melà, kvailumà. Prieš karà Lietuvoje suklestëjo ir politinis anekdotas. Sovietmeèiu jis irgi buvo gyvas, bet jam jau reikëjo slaptumo.

Girdëjau Seimo nará á þurnalistës klausimà, kiek jis turi vaikø, atsakantá: "Vienà vaikà ir dukrà." Taip mûsø išrinktasis supranta humorà. Liûdna. Pasirodo, yra ir apgailëtinas humoro jausmas. Jeigu teatre aktoriai vis kartoja, kad jø vieta bufete, ir šie juokai linksmina net patá reþisieriø, tai tokio reþisieriaus vieta, mano nuomone, bilietø kasoje. Humoro jausmo turëjimà ar neturëjimà geriausiai nusako anekdotø supratimas, ypaè – jø pasakojimas, tai yra kokius anekdotus pasakoji. Turima kraitelë – tavo humoro jausmo balas. Yra gerø anekdotø, yra ir nevykusiø. Jø nesinori nei prisiminti, nei pakartoti. Sako, nešvankûs juokai - iš þilos senovës. Nesutikèiau. Toje senovëje net tokio tipo kultûra buvo. Pavyzdþiui, Petriukas su Jonuku stebisi, kodël jø tëveliø lova naktimis traška. Kartà patyliukais palenda po ja. Kai lova pradeda linguoti ir traškëti, kad, atrodo, tuoj álûš, vyresnysis Petriukas sako Jonukui: "Lendam iš èia. Kol jie vienà vaikà padarys, du uþmuš."

Iš Dievo gavome tris dalykus: gamtà, meilæ ir humoro jausmà. Humoras (humor) lotynø kalboje reiškia "drëgmë", "skystis". "Gariûnø laikotarpiu mûsø šalyje išties dideliø galiø ágijo Chamo kultûra, kurios bazinis þanras - nešvankus lëkštas anekdotas. Taèiau, þinome iš Biblijos, Nojus turëjo tris sûnus. Kiti du broliai nepanoro klausytis nešvankiø juokeliø, sudraudë Chamà ir pridengë tëvo nuogybæ, gràþindami autoritetà ir patriarchui, ir jo išpaþintoms vertybëms. Vienas Chamas niekada neástengs sugriauti pasaulio. Jam reikia, kad prie jo prisidëtø bent vienas iš dviejø broliø. Kol taip nëra, nëra ko pulti á neviltá. Esu ásitikinusi, kad tie du broliai prieš Chamo kultûrà atsilaikë ir mûsø šalyje. Tai dþiugina ir teikia vilties. Matau, kaip þmonës vël palengva gráþta vienas prie kito, prie savo kultûros, prie dëmesio savo kalbai, savo istorijai, mentalitetui", - netikëtai optimistiškai màsto mokslininkë, lietuviø literatûros profesorë Viktorija Daujotytë.

Protingas þmogus dël anekdotø apie já nesupyks, nes tai lengvas humoras, ironija ir nebûtinai tikri dalykai, gal tik panašûs. Jei supyksi, bus dar kvailiau, nes gali išgirsti, kad tai buvo ne apie tave, bet "jeigu kaliošai tiko, nešiok". Nepyksta dël anekdotø apie juos nei þydai, nei estai, nei rusai... Pyksta ir net baudþia uþ anekdotus tik politinës sistemos, iškovojusios valdþià neteisëtais bûdais. Nors, sako, net Stalinas iš anekdotø apie já slapta uþsidaræs juokdavosi.

Subtiliausi, mano galva, þydiški anekdotai. Tauta, kuri moka iš savæs pasijuokti, – verta pagarbos. Tai pirmiausia byloja, kad tauta sveika. Kai þydelio paklausë, kodël pasaulyje daug automobiliø gamyklø, kurios laikosi ant þydø kapitalo, o Izraelyje tokios në vienos, šis, kaip toje tautoje priimta, atsakë klausimu: "O kur mums dar vaþiuoti?" Štai tëvai nupirko vaikams kaèiukà. "Pavadinkim já Izi!" – nusprendþia vaikai. Tëvai atkalbinëja: "Netinka, Izi juk þmogaus vardas. Pavadinkit já geriau Alioša". Paklausk þydø, kodël jie á klausimà atsako klausimu. "Ar negalima?" – atsakys jie. O štai vienas þydas giria savo rabinà, teigia, kad kiekvienà šeštadiená šis kalbasi su pranašu Eliju iš ano pasaulio. "O gal tavo rabinas melagis?" - suabejojo pašnekovas. "Kaip tai melagis? - uþsirûstino šis. - Jeigu jis bûtø melagis, tai pranašas Elijas nesikalbëtø su juo."

Lietuviams prikaišiojama (daþniausiai tai daro patys lietuviai), kad jie per maþai juokiasi. Gal ir taip, nors nepasakysi, kad anekdotø mes stokojame. Oi kiek daug mums tinkanèiø.

Prie gatvës kampo stovi varganas vyriškis ir prašo išmaldos. Vienas iš einanèiøjø pro šalá atpaþásta elgetà, paspaudþia jam rankà sakydamas: "Labas, Jonai! Mes iki šiol negalime atsiþavëti, kaip tu dràsiai išrëþei šefui tiesà á akis!"

Anekdotams labai svarbu laikas ir vieta, pavyzdþiui, gyvûnëliø mylëtojø draugijoje labai tiktø toks anekdotas: Liûtas ëda kaþkoká þvërelá. Pro šalá prabëgdamas kitas liûtas klausia: "Iš kur mësos gavai?" "Pati atëjo", - atsako ëdantysis.

Kaip elgtis, irgi galima pasimokyti iš anekdotø.

Kai restorane atneša meniu, taupus vyriškis kreipiasi á damà: "Na, kà uþsisakysi, mano storuliuke?"

Prekybos centre nereikia imti veþimëlio, o neštis krepšelá, nes tuomet þinosime, kiek panešime namo.

Jeigu reikëtø išsirinkti patá mëgiamiausià anekdotà, vargø ar galëèiau. Ar galima išsirinkti labiausiai patikusià knygà, muzikos kûriná, kino filmà, spektaklá, dailininko paveikslà? Taip ir su anekdotais, nors geriau pagalvojus galbût bûtø šis:

Kalnieèiai nuo seno garsëja ilgaamþiais. Kartà grupë þurnalistø iš ávairiø pasaulio šaliø su kameromis, fotoaparatais ir diktofonais nutarë išsiaiškinti ilgaamþiškumo paslaptis ir apsilankë kalnuose. Prie vienos trobelës sëdëjo šimtametis senelis. Já ir uþkalbino.

– Kokia Jûsø ilgaamþiškumo paslaptis? Gal Jûs niekada negërëte? Gal niekuomet nerûkëte? Gal Jûs taupëte energijà ir niekada nesimylëjote? – klausia þurnalistai.

– Visà gyvenimà gëriau skaniausià vynà, mëgavausi kvapniu tabaku, turiu dvylika þmonø ir bûrá vaikø, - atsakë senelis.

– Hm... – sutriko, bet nenustygo þurnalistai. – Vis dëlto kokia ta ilgaamþiškumo paslaptis?

– Gerai, aš jums pasakysiu, – linktelëjo galvà ilgaamþis. – Aš niekada gyvenime nesiginèiju.

– Negali bûti?! – sušuko nustebæ þurnalistai.

– Negali – tai negali...

Rièardas JAKUTIS

Bûna, kad atsiguli, bet uþmigti negali. Kà daryti? Ogi daug kà, pavyzdþiui, išsitraukti iš lentynos kokià nors knygà (o gal jau esi jà pasidëjæs šalia lovos), þiûrëti senà, bet gerà filmà (jei neturi namø kino, ásijunk televizoriø, vis tiek koks nors kanalas kà nors ádomaus rodo). Jei ir tai netinka, gali keltis sutvarkyti spintos ar šiaip uþsiimti kokiu nors darbeliu namuose. Gali parašyti draugui laiškà. Ypaè primirštam, jis bus nustebintas.

Þodþiu, ilgais nemigos vakarais ar net naktimis yra kuo uþsiminti, taèiau aš tokiu atveju toliau guliu ir paskæstu mintyse. Neskaièiuoju aviø, nepiešiu pirštu ant miegamojo lubø tariamø piešiniø, nes ne rytas, tamsu ir to nepadarysi, bet màstau. Kaþkurá vakarà svarsèiau, kodël þmonës meluoja. Juk visi þinome dešimt Dievo ásakymø. Taip pat þinome, kad jø reikia laikytis. Be abejo, kas nuginèys, kad nereikia paisyti ásakymø "Gerbk savo tëvà ir motinà", "Neþudyk", "Nevok", "Nepaleistuvauk" ir kt. Tiesa, koks nors aistrø vergas gal ir gali pasiginèyti dël draudimo paleistuvauti, bet štai bent sovietmeèiu vogti iš valdþios, kuri darbo þmogø išnaudojo, tarsi buvo galima. Bet màstau ne apie tai, o apie draudimà "Nemeluok". Dël šio draudimo gal daugiausia ginèijamasi kontrargumentuojant pasiteisinant "šventu melu" ir pan.

Meluoti ar nemeluoti? – štai kur klausimas. Manau, kad niekas nemëgsta, kai meluojama á akis. Taèiau TV šou laidos mielai þiûrimos, o apsimelavusiø politikø reitingai aukšti.

Nemokantiems meluoti nëra lengva. Þmonës yra smalsûs ir jeigu jiems leisite, jie su malonumu aptars, su kuo ir kaip gyvenate bei kitus dalykus apie jus. Jeigu á jø klausimus visad atsakinësite nuoširdþiai, jie išpeš iš jûsø viskà, kas ámanoma, o komentuos jau savaip. Mus nuo maþø dienø mokë - meluoti negraþu! Šito ir patys mokome savo vaikus. Bet argi nebûna situacijø, kai esame priversti atsakyti gudriai – šiek tiek iškreipdami tiesà?

Senovës Egipto papiruse prieš 3000 metø aprašytas apsimetëlio elgesys: "Jis neatsako á klausimus, išsisukinëja, tauškia niekus, trina didájá kojos pirštà á grindis, krûpèioja, brauko plaukø šaknis pirštais." Homeras aprašo, kaip Odisëjas, vengdamas dalyvauti Trojos kare ir apsimesdamas beproèiu, aria jûros krantà pasikinkæs jautá bei arklá ir sëja druskà. Homeras aprašo Odisëjo demaskavimà: padëjus prieš arklà Odisëjo kûdiká Telemachà, Odisëjas nebeapsimetinëjo, bet patraukë sûnø nuo arklo išsiduodamas, kad simuliuoja.

Melas – senas kaip þmonija. Lietuviai já nuo seno ávairiais vardais vadina: iš lubø (piršto) lauþti, pasakas sekti, miglà ar dûmus á akis pûsti (leisti), akis dumti, akis muilinti, lapais braukti, makaluoti, riesti, prasimanyti...

Melavimas Lietuvoje turi labai senas tradicijas, bet dabar išsiskleidë paèiomis negraþiausiomis savo formomis. Kuo aukštesnes pareigas uþima vienas ar kitas Lietuvos pilietis, tuo labiau išvystytas jo poreikis meluoti. Štai paklausykime, kà kalba Seimo narys, policijos sulaikytas neblaivus vairuojantis automobilá: "Aš nekaltas, èia politinis susidorojimas..." Tai išvertus á þmoniø kalbà reiškia – pagavo, prigirdë, ásodino á automobilá, árëmë pistoleto vamzdá á smilkiná ir prigrasino – vaþiuok... Kitas pavyzdys. Prieš rinkimus politikai þarsto paþadus savo rinkëjams, þada ávairiø gërybiø – dideliø atlyginimø, lengvatø, išasfaltuotø gatviø ir pan. Vëlgi išvertus šiuos paþadus á þmoniø kalbà, ko gero, reikštø – þmogau, padëk man susitvarkyti savo gyvenimà ir visus reikalus.

Atrodo, jau nëra vietos, kur bûtø nemeluojama. Melo gausu ne tik cirko triukuose, bet ir reklamose, madose, kariniuose paraduose, autobiografijose ir daug kur kitur. Tai – perukai, ádegio kremai, vitaminai vyrams, ilgai negendantys produktai... Tiesa, iš reklamø galime pasimokyti, kaip reikia meluojant apsidrausti. Nesuklysi panaudojæs frazæ "ko gero"… Po jos gali sekti visiškai bet koks tekstas. "Tai, ko gero, geriausia skalbyklë pasaulyje!" Kitas teiginys: "Iki 100 procentø." Kiek procentø bebûtø, tai vis tiek bus iki 100. Gal trisdešimt, o gal tik trys... "Ši dantø pasta panaikina iki 100 procentø apnašø..."

Didþiausia melagë – þiniø laida. Meluojame net baþnyèioje. Ten tai darome tobuliausiai, nes meluojame ne sau, o savo melui. Girdëjau net apie kursus, kuriuose mokoma melavimo, ir kad yra tam tikrø psichologiniø programø, kuriose dëstoma, kaip átikti vienam ar kitam pašnekovui, paveikti ar átikinti þmones. Išrinkti politikai klysta ásitikinæ, kad jais pasitikëjo. Nieko panašaus. Net balsuodami þmonës meluoja, verèiau pasakytø tiesà – nëra uþ kà balsuoti.

Aplink tiek melo, kad pasaulis jame paskendæs. Balandþio 1-oji yra visai puiki šventë – þaidþiamas melas, nors kartais atrodo, kad ši diena trunka ištisus metus. Kita tiesa ta, kad jei pasaulis nustotø meluoti, jis þûtø, nes þmonës vienas kità išpjautø. 99 procentai þmoniø prisipaþásta melavæ, o 1 procentas meluoja, kad niekada nemelavo. O kaip nemeluoti, kai gyveni pasaulyje, kuriame nuolat neapleidþia jausmas, kad pernelyg maþai uþdirbi. Meluoti, sako, verèia ir beviltiška padëtis, nes išëjimas iš jos yra ten pat, kur ir áëjimas.

Sakyti tiesà reikia dràsos. Keistai atrodo þmogus, sakantis viskà, kà galvoja. Tokiø niekas nemëgsta, vadina staèiokais. Pamëginkite ásivaizduoti, kaip jaustumëtës turëdama tik tiesà sakantá draugà.

Ieškote darbo. Jei sakysite tik tiesà, niekada jo nerasite. Be šiokio tokio tiesos iškraipymo šiame pasaulyje neámanoma išgyventi, todël net sakoma, kad nemeluoja tik tas, kas neturi proto ir fantazijos. Evoliucionuodamas þmogus išlavino ir viena, ir kita. Psichologai pataria: "Jei negali pakeisti situacijos, keisk poþiûrá á jà."

Bevartydamas interneto statistikos puslapius uþtikau, kad vidutiniškai þmogus meluoja keturis kartus per dienà. Pamàsèiau, kad ne taip jau daug. Radau ir kad tai daroma net du šimtus kartø. Štai koks mûsø gyvenimo tyrinëtojø išvadø nesutapimas! Tiesa, prieþastis, kodël tai daroma, visur nurodoma ta pati – norëjimas išvengti konflikto. Daþniausiai meluojama, kai reikia pasakyti savo amþiø arba apie priklausomybæ nuo alkoholio. Nustebau, kad daugiau meluoja vyrai. Tai irgi visur vieningai pripaþástama. Vyrai ir þmonas daþniau apgaudinëja, nors neatsilieka ir šios, tik jos meluoja geriau.

Meluojama, kai nepasitikima savimi. Nusiperka moteris gëliø, o sako, kad jos nuo slapto gerbëjo. Jis su pasitenkinimu pasakoja, koks yra nepamainomas darbuotojas ir kaip já vertina kolegos. Abu fantazuoja, nes nemano, kad gali bûti mylimi tokie, kokie yra. Dar meluojama, nes bijoma priekaištø. Ji brangios suknelës atsiradimà aiškina išpardavimu, jis uþsisëdëjimà bare – alinanèiais viršvalandþiais.

Ir treèia, meluojama, kai norima apsaugoti kito jausmus, o daþniausiai – savo ramybæ. Ji, uþmezgusi romanà, vis dëlto nori išsaugoti šeimà, o turtingas vyras – materialiná stabilumà. Dvigubo gyvenimo problemà neretai išsprendþia laikas, o daþniausiai – viskà matantys kolegos, kaimynai ar draugai.

Michailas Þvaneckis yra pasakæs genialià frazæ: "Visà gyvenimà ji tau sakys, kad myli. Tu tikësi tuo, niekada nesuþinojæs tiesos nugyvensi laimingà gyvenimà." Skaièiau apie neseniai atliktà tyrimà, kuriame moterys ir vyrai buvo klausiami, kiek sekso partneriø jie turëjo. Moterys - visos apklaustosios buvo dvidešimt keleriø metø - prisipaþindavo vidutiniškai suartëjusios su septyniais mylimaisiais. Vyrai teigë pelnæ daugmaþ tris keturias dešimtis pergaliø. Galai nesueina.

Praeityje moterys visada teigë nemiegojusios në su vienu partneriu ir piktai reaguodavo á toká klausimà. Vëliau, prieš tris dešimtmeèius ar anksèiau, jos jau pradëjo atsakinëti, jog su trim, na, gal keturiais. Dabar, partneriø padaugëjo iki septyniø.

Dël tokio galø nesuëjimo galimi trys atsakymai. Pirmas: visi sako tiesà, bet apklausos atlikëjams nepavyko pakalbinti asmenø, lemianèiø statistines anomalijas. Kitaip sakant, dešimties reprezentacinës grupës atstoviø atsakymai turëtø skambëti daugmaþ taip: 7, 7, 7, 7, 7, 439, 7, 7, 7, 7. Tokiu atveju anomalijos kaltininkë yra dama Nr. 6. Lygiai taip pat galëjo atsitikti, kad apklausëjai nesusitiko su vyrais, neturëjusiais në vienos partnerës. Galbût tokie tipai sprunka susigëdæ, kai tik pamato socialiniø mokslø praktikantæ.

Kitas paaiškinimas remtøsi vadinamuoju Klintono incidentu, kai abi pusës skirtingai þiûri á santykius. Moteris sako, kad turëjo septynis seksualinius partnerius, bet á šá skaièiø neátraukia dëmesio neverto, nevykusio ar neplanuoto keliø minuèiø akto, kuris visiškai ištrintas iš atminties. Tuo metu vyriškiai áskaito visus atvejus.

Bet labiausiai tikëtina tai, kad abi pusës meluoja nemirksëdamos ir pateikia tokius atsakymus, kokiø, jø manymu, ir laukiama. Vyrai mëgsta girtis, o moterys bijo uþsitraukti nepagarbà. Moterys suvokia, kad šiais laikais atsakymas "në su vienu" skamba prastai, be to, yra priimta, kad "septyni" yra geras skaièius. Šiek tiek patirties ir jokio palaidumo.

Vyrai, ypaè tarp kolegø, stengiasi likti orûs, šiek tiek, be abejo, pasigirti, o tam labai tinka atsakymas yra "apie trisdešimt". Didinti šá skaièiø iki, tarkime, šešiø šimtø gal ir norisi, bet þinai, kad niekas nepatikës. Skaièiau, kad rašytojas George'as Simenonas teigë permiegojæs su 10 tûkst. moterø. Be abejo, tai buvo didþiausias jo laimëjimas fantastinës literatûros srityje.

Po 20 metø toks pat tyrimas nustatys didesnius skaièius, bet proporcijos bus tokios pat. Tarkime, moterys sakys "dvidešimt", o vyrai tuomet "aštuoniasdešimt". Ir šie skaièiai augs iki Paskutiniojo teismo dienos...

Buvo tokia lietuviø liaudies pasaka apie Petriukà, o gal Joniukà, kuris buvo labai didelis melagis ir periodiškai porà kartø per savaitæ šaukdavo kieme atsistojæs, kad atbëgo vilkas ir aveles pjauna. Kai šeimos vyrai, "èierkas" ir duonà metæ, su šakëm atbëgdavo vilko dobti, Petriukas ar Joniukas susiëmæs uþ pilvo net þviegdavo iš juoko, kaip šauniai juos apgavæs. Bet anksèiau ar vëliau iš tiesø atsëlino vilkas, Petriukas ar Joniukas šaukës šeimos vyrø, anie jau nebetikëjo ir toliau "èierkas tvarkë". Suëdë vilkas aveles, suëdë Petriukà ar Joniukà ir ramiai nuvinguriavo savo keliais.

Prieš rinkimus politikai þarsto paþadus savo rinkëjams, þada ávairiø gërybiø – dideliø atlyginimø, lengvatø, išasfaltuotø gatviø ir pan. Išvertus šiuos paþadus á þmoniø kalbà, ko gero, reikštø – þmogau, padëk man susitvarkyti savo gyvenimà ir visus reikalus.

Rièardas JAKUTIS

Vis ko nors laukiame. Štai laukëme vasaros, o jau vidurvasaris. Vieni sako, kad šiemet vasara gera, kiti burnoja, girdi, nevykusi, bet, nori nenori, ji atkeliavo – toks jau gamtos ratas. O kaip su krize? Juk jos pabaigos irgi laukëme? Sulaukëme, ar ne? Keista, kad niekas negali tiksliai atsakyti.

Þiûrint á Graikijà, Portugalijà, naujus Amerikos bankø skandalus, darosi neramu, kad krizë gali uþsitæsti ir ilgiau. Girdime kalbas apie euro nepatikimumà. O juk taip tikëjome ir neabejojome pastarojo idëja.

Kiek kartø nuo 2008-øjø pabaigos girdëjome þodá "krizë"? Nesuskaièiuosi. Kiekvienas þodis turi vienoká ar kitoká poveiká, taèiau vieni þodþiai yra stipresni, kiti - silpnesni. "Krizë" – stiprus. Tarsi simbolis. Išlikimo simbolis. Jei þvërys lekia á šiauræ, tai gali reikšti, kad pietuose potvynis arba gaisras. Jei visi bëga, turëtø kilti nenumaldomas noras bëgti drauge.

Kai 2009-aisiais Nobelio ekonomikos premijos laureato Paulo Krugmano buvo paklausta, kada pasaulyje baigsis ši ekonominë krizë, áþymus amerikietis gûþtelëjo peèiais: "Aš ne Dievas, kad tai þinoèiau." Dar girdëjau pamàstymø, jog ir pasaulio šachmatø èempionai neþino, kokia padëtis šachmatø lentoje bus po 24 ëjimø. Iš tiesø tai sunkus galvosûkis netgi genijams.

Mûsø finansø ministrë, premjeras, o dabar jau ir prezidentë sako, jog krizë baigësi. Tarsi viskas aišku. Bet štai išeini á gatvæ, o ten þmonës guodþiasi, jog viskas brangsta, atlyginimai nedidëja, þodþiu, krizës pabaigos dar nematyti. Ádomiausiai elgiasi bankai. Vienu atveju jie aiškina, kad krizë baigësi, kitu – kad tæsiasi. Priklausomai nuo to, kaip jiems reikia ir kiek naudos jie vienaip ar kitaip sakydami turi. Superdemagogija – tada, kai mokesèiø inspektorius árodinëja mokesèiø mokëtojui, kad sumokëti mokesèiai yra geriau uþ naujà namà vaizdingoje vietovëje. Mano galva, krizë baigsis, kai þmonës patikës, kad ji baigësi.

Gyvas posakis: "Ásikalbëti ligà". Kalbi kalbi, kol tikrai susergi. Gal taip pat ir su krize? Kodël ji atëjo? Jau esu minëjæs, kad pasklaidë krizë "Stiliaus" tipo þurnalus, paþiûrëjo televizijos laidas apie verslininkø ir jø þmonø gyvenimà, reprezentacinius vakarëlius ir nutarë – laikas ateiti. Anglijos baþnyèia išplatino maldà dël finansø krizës darbà prarandantiems britams. "Išgirsk mane šaukiantá sumišime, padëk man aiškiai galvoti ir nuramink mano sielà", - siûloma melstis.

Skaièiau, kad nuo 1929 metø, kai pasaulyje prasidëjo pirmoji visuotinë finansø krizë, þmonija išgyveno dar 13 sunkmeèiø. Vieni truko vos metus ir stipriai paveikdavo tik kelias valstybes, kiti sutrikdydavo daugelio šaliø ekonomikà. Sovietmeèiu buvo stengiamasi, kad gyventojai to nepajustø, pavyzdþiui, ar pajutome 1982 metais? Tiesa, kaip jà reikëjo pajusti, jei krizë buvo pusæ amþiaus? Krizë krizëje nelabai ir jauèiama. O kas laukia dabar?

"Krizë" – labai taikliai sugalvotas apibrëþimas: nesunku ištarti, lengvai ásisavinamas bet kurioje kalboje, smegenys greitai pripranta prie šio termino. Þodis primena burtaþodá "abra kadabra", nes skirtas tarsi ábauginti, átikinti, kad þmogus neturi kito pasirinkimo, tik dþiaugtis tuo, kà turi dabar (nesvarbu, kad viskas brangsta, atlyginimai maþi, o darbo nëra), nes jei bandys kà nors keisti, tai "krizë" suvalgys já gyvà.

Kodël krizë vienus baudþia, o kitus - ne? Krikšèionys atsako, kad jeigu atpildas uþ kiekvienà nuodëmæ bûtø iš karto, neliktø ko teisti paskutinio teismo metu. Kita vertus, jeigu në viena nuodëmë nesusilauktø dieviško teismo dabar, padarytume išvadà, kad apskritai nëra Dievo apvaizdos. Þemiški sunkumai yra tik amþinybës teismo atšvaitai. Jëzaus pasakojimai moko, kad iki amþinybës teismo mes dar galime atgailauti, pasimokyti, pasikeisti.

Daþnai tenka girdëti ir nuomonæ, kad dabar pasaulá ištikusi krizë - ne pasaulio pabaiga, priešingai - naujo, geresnio, švaresnio pasaulio pradþia. Pasaulio be beprotiško pelno vaikymosi, be nekontroliuojamø bankø ir bankininkø spekuliacijø, su didesne atida moralës principams ir etikai... Bûtø graþu, jei tikrovë negriautø ir šios iliuzijos. Iš to, kà matome tikrovëje, krizë, kaip ir laisvoji rinka, pati savaime nëra joks gëris ar gërio pradþia, greièiau - didinamasis stiklas, išryškinantis dabarties visuomenæ grauþiantá ekonominá ir moraliná vëþá. Kiek bespoksotume pro tà didinamàjá stiklà, negerovës savaime nenyksta, kai nëra tvirtos visuomeninës ir politinës valios toms negerovëms šalinti. Prisiminkime, kokias didþiausias Lietuvos blogybes nurodydavo Briuselio ekspertai dar tuomet, kai Lietuva maudësi ekonominës gerovës vandenyse. Ogi išpûstà valstybës valdymo aparatà ir didþiulæ socialinæ atskirtá, kuri susidarë dël nepamatuotai dideliø iš biudþeto mokamø ávairaus plauko vadovø, viršininkø bei kai kuriø "specialistø" ir nepadoriai maþø "eiliniø" pilieèiø atlyginimø, taip pat dël vienø maþiausiø Europos Sàjungoje (kol á jà nebuvo priimtos kai kurios Balkanø šalys) pensijø.

Krizës atsiranda iš mûsø egoizmo, kai pradedame pernelyg daug vartoti. Paklauskime sëkmës þmoniø, kodël jie taip graþiai atrodo, kodël jiems sekasi. Sulauksime atsakymo, kad jie tik dešimt dienø per metus valgo tai, kà nori, ir tiek pat dienø daro tai, kà nori. Kitomis dienomis maitinasi, kaip liepia dietologai, ir elgiasi pagal grieþtas gyvenimo ir elgesio taisykles. "Daiktø ir pinigø kaupimas kaip savaiminis tikslas yra praþûtingas. Niekada nesu matæs, kad paskui katafalkà per laidotuviø ceremonijà vaþiuotø vilkikas su visais velionio daiktais", - tai ištrauka iš elektroniniu bûdu platinamo ilgo laiško, raginanèio krizës akivaizdoje atsisukti á tikràsias vertybes. Visa gamta, išskyrus þmogø, suvartoja tik tiek, kiek bûtina egzistavimui palaikyti. Tam, kad pasaulyje bûtø pusiausvyra, mes turime sëkmæ ir nesëkmæ, tai, kas juoda ir balta, teigiama ir neigiama, privalumus ir trûkumus. Be þmogaus ego, visos gamtos jëgos išlaiko pusiausvyrà, sudarydamos vienà bendrà sistemà, ir tik þmogus trikdo jø harmonijà. Gamtoje viskas tarpusavyje susijæ ir siekia išlaikyti tà pusiausvyrà, tiek vidinæ, tiek su aplinka. Vidiniams ryšiams iširus, viskas ima þlugti.

Išminèiai sako, kad kiekviename blogyje yra ir gero. Krizëje - taip pat. Tai ne paradoksas, bet paprasèiausia realybë. Girdëjau ekonomistø pamàstymø, kad sunkmetis padës apsivalyti nuo vos vegetuojanèiø ámoniø, neduodanèiø nieko gero nei rinkai, nei jø darbuotojams. Kitoms ámonëms krizë yra puiki galimybë susiimti ir susitvarkyti taip, kad ne tik nekiltø pavojaus išlikti, bet netgi dar labiau sustiprëtø. Psichologai sako, kad saviþudybiø maþiau bûtent sunkmeèiu, o ne tuomet, kai þmonës visko pertekæ ir nebeþino, ko norëti. Krizës metu maþiau ir pavydo, nes tuomet svarbu paèiam išgyventi, o ne rûpintis, kaip kiti gyvena. Dël emigracijos irgi nevertëtø krimstis. Juk paskutinio surašymo rezultatai byloja, kad net jei Lietuvoje liktø vos 100 tautieèiø, vis tiek èia mûsø bus trys milijonai.

Atrodytø, kad pasiturintiems krizæ išgyventi yra lengviau, vargšams – sunkiau. Abejoèiau. Koks skirtumas, ar tu neturi duonos kepalo, ar Svarovskio kristalø. Nelaimingi abu taip pat.

Jeigu velnià reikëtø kaip nors pavadinti, manau, vienas tinkamas vardas bûtø "krizë". Bet ar šis velnias iš tiesø toks baisus? Ar begaliniai pokalbiai apie sunkmetá nepadidina panikos lygio du ar net tris kartus, nes baimës akys didelës? Krizë juk kelia reikalavimà kà nors daryti kitaip, ieškoti išlikimo bûdø. Taèiau paþeidþiami þmonës, kurie sunkiau atlaiko permainas, jos metu elgiasi destruktyviau bei chaotiškiau. Tiesa, kuo labiau visa keièiasi, tuo labiau viskas lieka kaip buvæ. Dar sako, kad krizes reikia išgyventi kûrybiškai. Þodþiu, kûrybos þmonëms krizës neturëtø bûti sunkios. Jeigu taip nëra, tai koks tu kûrëjas.

Jei pasaulinë finansø krizë buvo neišvengiama, tuomet gaila, kad ji prasidëjo tik 2008-øjø pabaigoje, o ne 2005-aisiais. Daugybë jaunuoliø nebûtø dešimtmeèius pakliuvæ á tokias paskolø pinkles.

Kaip atpaþinti, kad sunkmetis dar nepasibaigë? Maniau, pavyzdþiui, pagal mobiløjá telefonà. Jeigu kuo arèiau savæs já laikome, iš rankø nepaleidþiame - krizë nepasibaigusi. Átampa, skambuèio laukimas, negirdësime, neatsiliepsime – praþûsime. Atsiliepsime – bûsime išgelbëti, mums praneš dþiugià naujienà. Pas mus krizë ir mes negalime gyventi be telefono, o Vakaruose þmonës ramûs, todël ir mobiliuosius telefonus kur nors nukišæ, neskuba, tingi atsiliepti.

Kaip pagelbëti krizæ išgyvenanèiam þmogui? Tai sunkiau, nei suteikti pagalbà kelyje. Psichologai moko: padëkite patekusiam á krizæ, išklausykite – nepertraukdami, neprimesdami savo nuomonës, nerodydami pranašumo, susilaikykite nuo patarimø: "Nesinervink, praeis"; "Tau reikia pailsëti"; "Neimk á galvà." Tai visiškai netinka. Verèiau papasakokite apie panašius išgyvenimus, jei tokiø patyrëte. Kiekvienam malonu þinoti, kad ir jums sunku kaip ir jam. Nebrukite ekstrasenso ar bûrëjos paslaugø, neleiskite šarlatanams iš krizës uþsidirbti. Krizës metais prie visokio plauko bûrëjø bei pranašautojø durø þmoniø padaugëja. Tai tik paikumas. Tegul ir buriantys iš kavos tiršèiø pajunta krizæ, kaip jà pajuto sunkø darbà dirbantys þmonës. Negaliu suprasti, kaip galima klausyti nutukusio dietologo patarimø. Be to, nekiškite vaistø, nes vaistø nuo krizës nëra. Bereikalingai tik tabletës grauš skrandá. Vienintelis tinkamas vaistas – humoras, jei tokio turite. Nes šiaip jau gyvenime viskas yra taip, kaip ir turi bûti. Tai patvirtina anekdotas:

Rojus. Šventas Petras ateina pas Dievà ir sako:

- Dieve, pas jus bûrelis ateistø atëjo.

- Pasakyk jiems, kad manæs nëra.

O krizë baigsis rudená, jeigu laukëte tokio sakinio. Bet tai parašæs suabejojau. Juo labiau, kai karštà vasaros dienà girdime šalèiu dvelkianèius perspëjimus apie šildymo kainas.

Atrodytø, kad pasiturintiems krizæ išgyventi yra lengviau, vargšams – sunkiau. Abejoèiau. Koks skirtumas, ar tu neturi duonos kepalo, ar Svarovskio kristalø. Nelaimingi abu taip pat.

Ri­èar­das JA­KU­TIS

Pa­siþ­val­gæ, kiek daug vi­so­kiø daik­tø pri­kaup­ta mû­sø bu­tuo­se, sa­væs pa­klau­sia­me, kas kam tar­nau­ja – ar daik­tas þmo­gui, ar þmo­gus daik­tui? Ma­nau, kad þmo­ni­ja ga­lë­tø gy­ven­ti su kur kas ma­þiau daik­tø ir bû­tø tik ge­riau, nes ma­þiau bû­tø eik­vo­ja­ma gam­tos iš­tek­liø, nai­ki­nama ir ter­šia­ma, ma­þiau bû­tø ir rû­pes­èiø.

So­viet­me­èiu daik­tø per­tek­lius bu­vo ver­ti­na­mas nei­gia­mai ir reiš­kë dva­si­niø ver­ty­biø iš­da­vys­tæ, da­bar pui­ka­vi­ma­sis sa­vo tur­tais ta­po nor­ma. Nors so­viet­me­èiu ne­bu­vo ska­ti­na­mas daik­tø kau­pi­mas, bû­tent šis pe­rio­das ir pa­dik­ta­vo jø „san­dë­lia­vi­mà“, nes par­duo­tu­vë­se daug ko trûk­da­vo, to­dël þmo­nës pirk­da­vo kà tik ras­da­vo, o tà pir­ki­mà va­di­no „juo­dai die­nai“. Jie grieb­da­vo „iš po pre­kys­ta­liø“ – taip bu­vo va­di­na­mas pa­lik­tø pa­þás­ta­miems ar pre­kiø per­mo­kant ási­gi­ji­mas. Par­duo­tu­viø ve­dë­jos par­si­neš­da­vo de­fi­ci­ti­niø pre­kiø na­mo ir vë­liau jas par­duo­da­vo. Nors dau­giau­sia tam bu­vo nau­do­ja­mi tre­tie­ji as­me­nys, jø na­muo­se bu­vo ne­le­ga­lios par­duo­tu­vë­lës, apie ku­rias þi­no­jo tik la­bai ne­gau­sus sa­vø þmo­niø ra­tas. Gir­dë­jau pro­tin­gà áþval­gà, jog kai liau­dis pik­ti­no­si tuš­èiais par­duo­tu­viø pre­kys­ta­liais, jai bu­vo leis­ta pa­ki­liai skie­me­nuo­ti þo­dá „Lie-tu-va“. Ji tai da­ry­da­vo ir pyk­tis at­slûg­da­vo, o tie, ku­rie leis­da­vo, ger­da­vo de­fi­ci­ti­nius gë­ri­mus, uþ­kàs­da­mi de­fi­ci­ti­niais mais­to pro­duk­tais ir gar­siai iš tø skie­me­nuo­to­jø juok­da­mie­si.

Jei­gu apie pir­ki­mus „iš po pre­kys­ta­liø“, tai pri­si­mi­niau kar­tà kny­gy­ne bû­tent „iš ten“ gau­tà kny­gà, per­si­sun­ku­sià þu­vies kva­pu. Sup­ra­tau, jog grei­èiau­siai kny­gy­no par­da­vë­jai jos drau­gë iš þu­vies par­duo­tu­vës mai­nais uþ kny­gas at­ne­šë de­fi­ci­ti­nës þu­vies, ku­rià ši bu­vo pa­dë­ju­si ant kny­gø.

Pri­si­me­nu ka­vos be nuo­së­dø skar­di­nes dë­þu­tes „In­dian“, ku­rios par­duo­tu­vë­se (ten kar­tais prieš šven­tes tø dë­þu­èiø „pa­duo­da­vo“) kai­nuo­da­vo 6 rub­lius, o „juo­do­jo­je rin­ko­je“ – 10. Vë­liau vi­si pra­dë­jo pirk­ti ka­vos pu­pe­les, ka­va­ma­les, to­dël „In­dian“ jau ne­be­bu­vo de­fi­ci­tas. Pri­si­me­nu ir 140 gra­mø rau­do­nø­jø ik­rø dë­þu­tes, ku­rios kai­na­vo 4 rub­lius 20 ka­pei­kø, „juo­do­jo­je rin­ko­je“ – 8 rub­lius. Jei iš daik­tø, tai pir­miau­sia pri­si­me­nu itin di­de­lá de­fi­ci­tà – ru­mu­niš­kus sve­tai­nës bal­dø komp­lek­tus „D10“ ir „Re­ne­sans“, mie­ga­mo­jo bal­dø komp­lek­tà „Liud­vi­kas XIV“. Šiau­liuo­se jø net ma­ty­ti ne­te­ko (tie­sa, pas di­dþiuo­sius ano me­to mies­to šu­lus aš ir ne­si­lan­ky­da­vau), bet ma­èiau ke­liuo­se Kau­no na­muo­se. Net pa­ts Jo­si­fas Kob­zo­nas, jei na­muo­se duo­da­vo in­ter­viu te­le­vi­zi­jai, së­dë­da­vo „Re­ne­sans“ komp­lek­to krës­le.

Vie­nas anuos me­tus su mei­le pri­si­me­nan­tis þmo­ge­lis pa­sa­ko­jo, kad anuo­me­të „Dak­ta­riš­ka“ deš­ra bu­vu­si ge­res­në uþ da­bar­ti­næ, jo­je bu­væ dau­giau më­sos, o da­bar – ne­þi­nia ko. Ma­ny­èiau, kad tei­sin­ges­nis bu­vo ki­tas, ku­ris ir­gi pri­pa­þi­no, jog anks­èiau bu­væ ge­riau gy­ven­ti, ta­èiau jo ar­gu­men­tas bu­vo tiks­les­nis: „Ta­da man su mo­te­ri­mis ge­riau pa­vyk­da­vo.“

So­viet­me­èio pa­mi­në­ji­mas pri­mi­në lai­kus, kai anuo­me­të no­menk­la­tû­ra më­ga­vo­si pri­vi­le­gi­jo­mis. Spec. po­lik­li­ni­ka, spec. par­duo­tu­vë, spec. kir­pyk­la, spec. siu­vyk­la, spec. mais­to pa­ke­tas. Tuo­met gy­ve­nau Vil­niu­je, tai ten to­kia spec. pre­ky­ba mais­to pro­duk­tais vy­ko „Ta­li­no“ par­duo­tu­vë­je (Ge­di­mi­no, tuo­met Le­ni­no, pro­spek­to ga­le prie­šais da­bar­ti­ná Sei­mà, tuo­met Aukš­èiau­sià­jà Ta­ry­bà). Tie­sa, iš kie­mo pu­sës. Pri­va­þiuo­ji prie ram­pos su „Vol­ga“, su­si­krau­ni rû­ky­tas deš­ras, ik­rus, tau­riuo­sius gë­ri­mus ir kt. á ba­ga­þi­næ ir pro bro­mà vël iš­len­di á Le­ni­no pro­spek­tà – atei­ties gat­væ, kaip kaþ­ku­ris poe­tas pa­va­di­no. Ne­þi­nau, kur to­kia par­duo­tu­vë bu­vo Šiau­liuo­se. Gir­dë­jau, kad „Eg­lës“ kie­me. Ti­kë­ti­na, nes ir­gi pa­to­gu – ne­to­lie­se ir par­ti­jos ko­mi­te­tas, ir mies­to vyk­do­ma­sis. To­li ne­rei­kia va­þiuo­ti. Be to, pir­mai­siais Nep­rik­lau­so­my­bës at­kû­ri­mo me­tais ne­pa­si­tu­rin­tiems uþ ta­lo­nus „Eg­lë­je“ bu­vo da­li­ja­mas mais­tas. Taip sa­kant, pa­tir­tis ir pa­pil­do­mi par­duo­tu­vës plo­tai bu­vo tin­ka­mai pa­nau­do­ti.
Bet štai kai vis­kas tu­rë­jo pa­si­keis­ti, nie­kas ne­pa­si­kei­të. So­viet­me­èio kul­ti­nës dai­nos min­tys apie no­rà bû­ti sul­to­nu ir pa­sta­ro­jo ga­li­my­bes vis dar gy­vos ir ga­jos. Gal pri­si­me­na­te Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jos su­suk­ta fil­mà „Kal­vio Ig­no­to tei­sy­bë“ pa­gal A. Gu­dai­èio-Gu­ze­vi­èiaus ro­ma­nà? Fil­me yra sce­na, kai dva­ro sa­vi­nin­kas su sve­èiais ruo­šia­si puo­tau­ti, bet tuo me­tu á rû­mus ási­ver­þia kal­vis Ig­no­tas su sa­vo su­ki­lë­liais, iš­vai­ko po­nus iš me­nës ir mos­te­li sa­vo vy­rams ran­ka á vai­šë­mis nu­klo­ta sta­là ra­gin­da­mas – da­bar mes prie jo sës­ki­me, atë­jo mû­sø ei­lë.
Ar þi­no­me, ko­kios pri­vi­le­gi­jos da­bar tai­ko­mos Lie­tu­vos iš­rink­tie­siems? Nie­kas jø nein­ven­to­ri­za­vo, ne­su­ra­šë, nie­kas ne­si­gi­ria, nein­for­muo­ja, o tu­rë­tø. Nors kam ap­skri­tai vi­si tie iš­skir­ti­nu­mai rei­ka­lin­gi? Gauk uþ dar­bà kiek pri­klau­so ir el­kis su sa­vo pa­ja­mo­mis kaip no­ri!
Ko­kios pri­vi­le­gi­jos da­bar pa­sie­kia mû­sø akis ir au­sis? Pa­sis­kai­tai apie to­kias, kaip an­tai poil­sio na­mai su do­tuo­ja­mo­mis kai­no­mis. Gin­da­mie­si val­di­nin­kai bû­ti­nai pa­sa­kys, kad poil­si­në­se ren­gia se­mi­na­rus. Tai skys­to­kas ar­gu­men­tas, nes ne­bû­ti­na tu­rë­ti lëk­tu­vo, jei kar­tais ten­ka skris­ti. Ar­ba rep­re­zen­ta­ci­jai skir­tos lë­šos. Jei to­kios bû­tø ski­ria­mos va­do­vui pri­va­èia­me sek­to­riu­je, jos bû­tø ap­mo­kes­tin­tos. Iš­rink­tie­ji vi­siš­kai ne­reg­la­men­tuo­tai ga­li dis­po­nuo­ti šio­mis lë­šo­mis, pa­vyz­dþiui, kos­tiu­mà ási­gy­ti. Pus­vel­èiai bûs­tai Sei­mo na­riams. Pa­þás­ta­ma vil­nie­të pa­sa­ko­jo, jog sten­gia­si gau­ti lei­di­mà á Sei­mà ne to­dël, kad ten no­rë­tø su kuo nors su­si­tik­ti, bet Sei­mo val­gyk­lo­je pi­giai ir ska­niai pa­val­gy­ti. Skai­èiau, kad pri­vi­le­gi­jos kas­met mo­kes­èiø mo­kë­to­jams kai­nuo­ja apie 200 mi­li­jo­nø li­tø.
Ne­tu­rë­ti dau­giau, ne­gu bû­ti­na, rei­kia neap­sa­ko­mos jë­gos. Bet atë­jo lai­kas, kai tau­pie­ji pa­ga­liau ga­li leng­viau at­si­kvëp­ti – tau­pu­mas tam­pa vis ma­din­ges­nis, da­bar jis yra ne šykš­tu­mo, o eko­lo­giš­ku­mo si­no­ni­mas. Aiš­ku, esa­me var­to­to­jø vi­suo­me­në, to­dël tau­py­mas mums në­ra itin ma­lo­nus rei­ka­las. Lie­tu­va yra tarp ša­liø, pir­mau­jan­èiø pa­gal pre­ky­bos plo­tà, ten­kan­tá vie­nam þmo­gui (Šiau­liai, re­gint, kiek mû­sø mies­te pre­ky­bos cent­rø, at­ro­do, pir­mau­ja ša­ly­je). Sek­ma­die­niais Va­ka­rø pa­sau­lio šei­mos su vai­kais ei­na á baþ­ny­èià ar pa­si­vaikš­èio­ti po par­kà, lie­tu­viai – á pre­ky­bos cent­rà. Nors pa­sta­ruo­ju me­tu ga­li­ma pa­ste­bë­ti, kad mû­sø pre­ky­bos cent­rai sek­ma­die­niais tuš­tes­ni. Tai dþiu­gi­na.
Da­bar fi­nan­sø ana­li­ti­kai ku­ria tau­py­mo tai­syk­les. Štai il­ga­me­tis kny­gø se­ri­jos apie tai, kà, kur ir kaip pirk­ti, re­dak­to­rius vo­kie­tis Hein­zas Vald­miu­le­ris pri­sta­to to­kiø tai­syk­liø de­šim­tu­kà: kiek­vie­nà më­ne­sá 10 pro­c. ati­dë­ti á „slap­tà“ sà­skai­tà, ne­pirk­ti iš­si­mo­kë­ti­nai, su­ma­þin­ti fik­suo­tas iš­lai­das, ves­ti na­mø ûkio kny­gà, á par­duo­tu­væ ei­ti tik su pir­ki­niø sà­ra­šu, mais­tà pirk­ti kar­tà per sa­vai­tæ, ne­pa­si­duo­ti pre­ky­bi­nin­kø triu­kams, su­si­da­ry­ti iš­par­da­vi­mø ka­len­do­riø, at­si­sa­ky­ti spon­ta­niš­kø pir­ki­niø, pirk­ti tie­siai iš ga­min­to­jo.
Nor­ma­lia­me pa­sau­ly­je pui­kuo­tis kà tik ási­gy­tu iš­skir­ti­niu au­to­mo­bi­liu ar ke­lias­de­šimt tûks­tan­èiø li­tø kai­na­vu­siu pra­ban­giu laik­ro­dþiu – nuo­dë­min­ga praei­tis. „Jei ga­væs at­ly­gi­ni­mà pa­si­jun­ti tur­tin­gas – nie­ka­da ne­bû­si tur­tin­gas“, – ver­ta dë­me­sio min­tis. Svar­biau­sia – ga­vus at­ly­gi­ni­mà neuþ­suk­ti á jo­kià par­duo­tu­væ. No­rint tau­py­ti, tie­siog rei­kia tau­py­ti. Ma­no gal­va, jo­kie gy­ve­ni­mo bû­do psi­cho­lo­gai èia ne­pa­dës. Sëk­mës „mo­ky­to­jai“ su­ku­ria sa­vo mo­ki­niams iliu­zi­jø pa­sau­lá, o pa­tys gy­ve­na rea­lia­me gy­ve­ni­me uþ sa­vo mo­ki­niø pi­ni­gus. Ar nie­kad ne­su­si­màs­të­te, ko­dël pra­na­šai neiš­lo­šia lo­te­ri­jo­se? No­ri­te su­þi­no­ti, kaip uþ­dirb­ti mi­li­jo­nà per tre­jus me­tus? No­rint uþ­dirb­ti mi­li­jo­nà per tre­jus me­tus, rei­kia pra­dë­ti ves­ti se­mi­na­rø cik­là „Kaip uþ­dirb­ti mi­li­jo­nà per tre­jus me­tus“.
Pi­ni­gais ap­te­ku­siø ir kai­rën de­ši­nën juos švais­tan­èiø tur­tuo­liø ávaiz­dis – tik rin­ko­da­ros triu­kas, ska­ti­nan­tis pa­pras­tus þmo­ge­lius rink­tis pra­ban­gos pre­kes (èia ne­kal­bu apie mo­men­ti­nius mi­li­jo­nie­rius). Kuo dau­giau pi­ni­gø iš­lei­si, tuo ar­èiau mi­li­jo­nie­riø pa­si­ju­si? O tik­rie­ji tur­tuo­liai yra tau­pûs. Gy­ve­na iš pa­sto­viø pa­ja­mø, kruopš­èiai pla­nuo­ja biu­dþe­tà, o sa­vo fi­nan­si­næ sëk­mæ ma­tuo­ja ne pa­ja­mo­mis, o nuo­sa­vy­be. Mi­li­jo­nie­riø þmo­nos? Pa­si­ro­do, jos dar tau­pes­nës. Kar­tais net šykš­èios. Rink­da­mas šiam teks­tui me­dþia­gà, uþ­ti­kau daug ádo­miø fak­tø. Pa­si­ro­do, pu­së mi­li­jo­nie­riø nie­ka­da ne­mo­kë­jo dau­giau nei 399 do­le­rius uþ kos­tiu­mà, 140 do­le­riø uþ ba­tø po­rà, 235 do­le­rius uþ ran­ki­ná laik­ro­dá. 10 pro­c. mi­li­jo­nie­riø nie­ka­da sau ne­lei­do nu­si­pirk­ti kos­tiu­mo, kai­nuo­jan­èio dau­giau nei 195 do­le­rius. 50 pro­c. uþ sa­vo pa­sku­ti­næ ma­ši­nà ne­mo­kë­jo dau­giau nei 24 800 do­le­riø. Dau­gu­ma jø vai­ruo­ja to­li gra­þu ne pres­ti­þi­nes ma­ši­nas, o dau­giau nei treè­da­lis jau­èia po­trau­ká nau­do­toms trans­por­to prie­mo­nëms. Kla­si­ki­niai mi­li­jo­nie­riai re­tai per­ka nau­jus bal­dus, ver­èiau res­tau­ruo­ja se­nuo­sius. Jie nie­ka­da neuþ­si­sa­ki­në­ja pre­kiø te­le­fo­nu, ati­duo­da tai­sy­ti ba­tus, nau­do­ja­si nuo­lai­dø ku­po­nais, ne­per­ka menk­nie­kiø, o in­ves­tuo­ja á stam­bius ver­tin­gus pir­ki­nius. Ki­taip ta­riant, gy­ve­na pra­sèiau, nei jiems leis­tø ga­li­my­bës. Pa­vyz­dþiui, gar­su­sis mi­li­jar­die­rius Do­nal­das Trum­pas ne­si­lan­ko kir­pyk­lo­je – já ker­pa þmo­na Me­la­ni­ja. Jam at­ro­do ne­nor­ma­lu kas­kart uþ to­kià smulk­me­nà mo­kë­ti aš­tuo­nis do­le­rius.
Kà pa­bai­go­je pa­sa­ky­ti? Ala Pu­ga­èio­va yra paat­vi­ra­vu­si, jog kai ji dai­nuo­ja apie mi­li­jo­nà ro­þiø, gal­von len­da min­tys apie mi­li­jo­nà do­le­riø. Sa­ko, në­ra ne­gra­þiø þmo­niø, yra tik ne­tur­tin­gi. Bet do­ram þmo­gui su to­kio­mis min­ti­mis de­rë­tø ne­su­tik­ti.

Rièardas JAKUTIS

Tikra tiesa - moteriškumas nublanksta prieš silikonà. Kadangi bent jau man moteris ir menas - kaþkas viena, toká pavadinimà pasirinkau tekstui apie menà ir kièà.

Kam priklauso menas? Nûdienos jaunëliai net neþinotø, kaip á toká klausimà atsakyti, o sovietmeèiu augusiems pirštøsi mintis – liaudþiai, juo labiau kad pastaruoju metu atsiranda šios minties atgaivintojø. Bet menininkai tam nepritars ir teigs, kad nuostata "menas priklauso liaudþiai" yra neteisinga. Menas liaudþiai niekada nepriklausë. Ir nereikëtø, girdi, nusileisti iki publikos lygio. Atlikëjø lygis visada turi bûti aukštëlesnis uþ klausytojo, kad skatintø já augti.

Kas yra geras menas, o kas ne – diskutuotinas dalykas. Bet kas yra menas, o kas nëra - ne taip jau ir sunku išsiaiškinti. Vertybës, tiesa, laikui bëgant kinta. Romantizmà keièia realizmas, klasikà keièia modernizmas, o pastaràjá paneigia postmodernizmas. Išlieka tik humanizmas, minties kultûra, derama moralë.

Tyrimai rodo, kad dailës parodos - maþiausiai visuomenæ dominanti kultûros sritis. Viena prieþasèiø - dauguma þmoniø galvoja, kad meno jie nesupranta. Prikalbinau keletà paþástamø, niekuomet nesilankiusiø parodose, jas aplankyti. Labiausiai nustebino jø vertinimai - net menotyrininkams vertëjo suklusti!

Pasakysite, jog kas èia ypatingo. Gráþæ namo tie þmonës ir toliau þiûrës "Þvaigþdþiø duetus"... Bet nemanau, kad apsilankymas parodoje jiems nieko nebus palikæs. Aišku, pakritikuok dabar kà nors, kad šis nemoka derinti drabuþiø, kad pasikabino nevykusá paveikslà, kad klausosi prastos muzikos, bemat sulauksi atsakymo, girdi, dël skonio nesiginèijama. Mano ásitikinimu, tai labai kvailas posakis, didþiausia nesàmonë, nes skonis yra arba jo nëra. Yra skonis, yra ir beskonybë, o neturintys skonio turi já ugdyti bei lavinti. Skonio apibrëþimo, tiesa, niekur neradau, bet uþtikau štai tokià mintá: "Terminai "geras skonis" ir "skoninga" naudojami siekiant apibûdinti estetiškai tobulus bei meniškai neperkrautus taikomojo meno kûrinius."

Ko reikia þmogui, kad jo bûtø geras skonis? Manyèiau, kad tam reikalinga estetinë intuicija, logiškas ir pajëgus (bent jau normalus) protas, humoro jausmas ir dràsa. Štai jeigu jau prakalbome apie paveikslus, tai keista, kad mûsø namuose ir butuose jø dar nëra daug. Ar bijome suklysti, kad kas nors mûsø neapkaltintø skonio stoka, ar gailime pinigø? Greièiau – antra, nes dël baimës suklysti juk yra nesunku paprašyti išmananèiojo dailæ patarimo ir tai nëra gëda, nes niekas negimë išminèiumi, o piešimo pamokose buvome verèiami tik piešti. Ir niekas neaiškino apie jokià dailæ, jos sroves, kryptis, dailininkus ir t. t. Dël taupumo menui, tai jis ypaè keistas tø, á kuriø bûstus paþvelgus akivaizdu, kad to neturëtø bûti. Ar matëte pasaulyje viešbutá, kurio fojë ir kambariuose nebûtø paveikslø (kambariuose – bent po vienà)? Ar regëjote bankà, solidesnæ ástaigà, firmà be paveikslø ant sienø? Sovietmeèiu paveikslais papuošdavo net ligoniniø ar sanatorijø koridorius. Vis dar yra iš anø dienø išlikusiø. Sveik, ilsëkis supamas meno. O dël pinigø ir kainø – dailës kûriniai pas mus nëra brangûs. Aišku, jie brangs, kaip buvo su nekilnojamuoju turtu. Ir gana greitai, teigia ekonomistai. Uþsienieèiø namuose paveikslai ant sienø daþnai brangesni uþ patá namà. Kai suþinai, kad Jono Švaþo paveikslas dabar kainuoja 40 tûkstanèiø litø, o Antano Gudaièio - 60 tûkstanèiø (kaþkada jie kainavo atitinkamai 4 ir 6 tûkstanèius, o 1970-aisiais - 40 ir 60 rubliø, nors, tiesa, tuomet tai buvo pusë mënesinio atlyginimo), atrodo, brangu, o jei geriau pamàstai, tai juk greitai šiø dailininkø darbø rinkoje visai nebebus ir jø nenusipirksi nei dvigubai, nei trigubai brangiau. O namà ar butà visuomet nusipirksi. Þinau pavyzdá, kai prieš penkiolika metø uþ 600 litø buvo ásigytas nedidukas, bet senas (tapytas berods 1947 m.) ádomus dailininko Algirdo Petrulio peizaþas. Dabar, kai senø A. Petrulio paveikslø sunkiai berasi, kolekcininkai paveikslo savininkams uþ já siûlo 6000. Pasiûlys ir daugiau. Bet šiaip jau kalbëti apie meno rinkà Lietuvoje dar yra sunku, nes kà gali pasakyti apie tai, kas neegzistuoja. "Ar kas nors perka tuos paveikslus?" – dailës salone pasiteiravo moteris. "Menininkai tikriausiai ir perka", - atsakë kita.

Aišku, kad ásigydamas Švaþo, Gudaièio ar Petrulio paveikslø neprašausi, bet kadangi menininkø, tapanèiø paveikslus turint tikslà kuo greièiau pelningai juos parduoti, o dar tø, kurie save vadina menininkais, pakanka, nori nenori tenka gráþti prie kièo pavojaus. Kaip já atskirti?

Manau, kad meno vertintojus galima suskirstyti á tris pagrindines grupes.

Pirmajai priklauso snobai. Jie dedasi išsilavinæ ir intelektualûs, pagrindinis jø ginklas yra vaizduotë ir lieþuvis. Pamatæ darbà, kurio nesupranta, iškart já priskiria šedevrui arba kièui. Be to, akivaizdus jø noras átikti aplinkiniams (reikës – paveikslas patiks, reikës – nepatiks).

Antroji grupë yra meniniø ambicijø turintys diletantai, kuriems viskas, kas "paslaptinga" ir "þavu", yra meno kûrinys. Tokiø individø dëka galima ir plytà padaryti meno kûriniu. Labiausiai gaila, kad ši grupë nëra menka.

Treèiajai grupei priklausytø intelektualai - išsilavinæ ir puikià vaizduotæ turintys þmonës, mëgstantys þaisti interpretacijomis, bet visàlaik þinantys, kur dera sustoti - tik šie þmonës gali priversti tobulëti kûrëjus. Deja, jø balsai daþnai lieka neišgirsti, o meno pasaulá uþkariauja popmenas ir antrosios grupës asmeninë nuomonë.

Ar ámanoma išgyventi be kièo? O gal menas be kièo neámanomas? Kas liaudþiai padarys gyvenimà suprantamesná, jei ne kièas, ir kà apie já mano meno kritikai? Anot jø, pseudomeno vartojimo bûdai yra du: áprastinis tradicinis ir ironiškas. Dþiugu, kad atsiranda ne vienas, intuityviai já jauèiantis. Ironiškai þiûrintieji á kièà (jaunieji videomeno, instaliacijø, performansø kûrëjai bei rengëjai) sàmojingai bei þaismingai visa tai apibûdina. Pasirodo, kad jis ne visada yra banalus dalykas ir net per kièà galima išsivaduoti iš kièo.

Šiaulieèiø negalima apkaltinti, kad vergauja kièui. Mieste, be vienos kitos išimties, neatsirado pseudoestrados atlikëjø ("broliukø", "sesuèiø", "þentø"...), teatro scenoje primityvokas spektaklis - irgi retas reiškinys, dailininkai kièui taip pat nelinkæ atsiduoti... Gal todël, kad estradoje lyderiø pozicijas uþëmæ profesionalai (senieji šiaulieèiai estradininkai sudarë pirmøjø šalies profesionaliø estrados kolektyvø branduolá, dabar miestas gali pasipuikuoti "Vairu", "Joniu", G. Paškevièiumi, Klaipëdoje dþiazà bestudijuojanèiomis šiaulietëmis), teatrà këlë N. Ogaj, A. Ragauskaitë, G. Padegimas, S. Varnas, V. V. Landsbergis, S. Raèkys ir kiti reþisieriai. O kai miesto dailininkai surengia parodas sostinëje, visi nuoširdþiai stebisi iš provincijos atveþtu menu (ir nereikëtø provincijos pavadinimo gëdytis).

Šiauliuose akies nerëþia ir kièinë pastatø architektûra ar restoranø, kaviniø, barø interjeras. Beveik nerëþia. To nëra, nes ir ádomesnës architektûros pastatø ar interjero pavyzdþiø nëra. Niekas dràsiai neeksperimentuoja, niekas nieko nedaro, tai ir klaidø neaptiksi. O pastatø - stiklo dëþiø - visuose miestuose esama.

Negalima nesutikti su teiginiu, kad kièas daþniausiai gimsta iš pernelyg didelës prabangos ir gausos, o ne iš skurdo. Kokiam nors šiek tiek praturtëjusiajam atrodo, kad jo pastato durø angoje labai reikia antikiniø (pseudoantikiniø) kolonø, portikø ir kariatidës. O daþniausia kièo tema – pseudoistorinë architektûra. Smailûs individualiø namø bokštai bokšteliai, gotikiniai langai ir t. t. Atitinkamas ir interjeras: milþiniškoje riteriø atributika papuoštoje svetainëje – elektrinis þidinys.

Šiais laikais kièo yra daugiau nei, sakykim, XIX amþiuje, kai susikûrë imitacinio meno samprata. Modernizmo laikais buvæs nurašytas pseudomenas dabar gali kompensuoti þmoniø trûkumus ir tampa "laimës menu". Jei aukštasis menas bando þmogø priversti susimàstyti ir daþnai pasijusti nemaloniai, tai kièas tarsi sako - nusiramink, pailsëk, pasijusk jaukiai. Tiesa, jo kûrëjai (tik neþinau, ar þodis "kûrëjai" èia tinka) irgi yra dviejø rûšiø: tie, kurie þino, kad daro kièà, ir tie, kurie to neþino. Kaip pavadinti pirmuosius, tarsi aišku, o kaip pavadinti antruosius, net neþinau.

Šiek tiek sunkiau, kai kalbama apie šiuolaikiná menà. Ar yra koks nors receptas, kaip suprasti šiuolaikiná menà? "Telieka pasikliauti savo sveika nuovoka, þiniomis ir sekti informacijà, domëtis tuo, kas vyksta aplink", – pataria Šiuolaikinio meno centro Vilniuje direktorius Kæstutis Kuizinas. Jis prisimena ŠMC meniná-socialiná projektà "24 valandos per parà": "Vieno prekybos centro tinkle buvo sudëti geltoni krepšeliai su gëlëmis. Jie buvo skirti vienišiems þmonëms susipaþinti. Prekybos centre, uþuot paëmæs áprastà krepšelá, þmogus paima geltonà su gëlëmis – tai þenklas, kad jis norëtø su kuo nors susipaþinti ir draugauti. Apie toká projektà, be abejo, galima ir neþinoti, bet jeigu þmogus sustoja ir atkreipia dëmesá á plakatus, suranda laiko perskaityti informacijà, jis tampa projekto dalyviu." Anot K. Kuizino, kai kurie šiuolaikinio meno kûriniai sàmoningai bando arba klaidinti, arba provokuoti þiûrovà, kad já ávestø á tam tikrà pamàstymø laukà.

Tekstà norisi baigti anekdotu, bet anekdotø apie menà ir menininkus nëra daug. Šákart - apie pasipûtëlius meno þinovus. Menininkai, belaukdami vieno savo kolegos, já apšneka. Nutaria, kad prastas jis menininkas, bet èia gimsta šmaikšti mintis. Kadangi toks toká traukia, tai pavëlavusysis áëjæs turëtø pirmiausiai pasisveikinti su tokiu pat menininku nevykëliu. Visi laukia. Lauktasis pasirodo, kilsteli á viršø rankà ir šûkteli:

- Labas, visi!

Rièardas JAKUTIS

Sulaukus ilgojo savaitgalio, kurá mums dovanoja Joninës, derëtø rašyti apie šventiná šëlsmà, linksmybes, trunkanèias iki paryèiø, ir tik jau ne apie susikaupimà sklaidant knygø puslapius. Tiesa, neþinia ar tokias Jonines ásivaizdavo šios šventës "kaltininkas" šv. Jonas. Dabar šis asketiná gyvenimo bûdà propagavæs šventasis, manau, rausta iš gëdos ir slepiasi kur nors dangaus kamputy nuo kitø šventøjø matydamas, kaip þemëje per jo paminëjimo šventæ kiaurà naktá þmonës šëlsta.

Ir dar sakysite, kad knygø skaitymo laikas – ruduo ir þiema, o vasara - tam labiausiai netinkamas metas. Nesutinku. Vasarà knyga yra atostogos per atostogas. "Vasarà knygos keliauja, jos išvedamos pasivaikšèioti. Á jø puslapius pripusto paplûdimio smëlio, pribyra þiedø, lapeliø ir pieniø pûkø. Jos markstosi, ištraukiamos iš kuprinës uþ tûkstanèio kilometrø nuo gimtosios lentynos ar knygyno. Daþnai jos ir paliekamos joms neþinomos šalies parke ant suoliuko laukti naujø šeimininkø. Jø vietà uþima kitos, pirktos keisèiausiose vietose, rastos traukiniuose, dovanotos, o dabar ramiai gulinèios visai kitose platumose tarp smalsiø senbuviø..." – pradedant atostogø metà portale Bernardinai.lt rašo poetas, eseistas ir knygø apþvalgininkas Marius Burokas. Net neþinau, ar kas nors kada nors graþiau yra pasakæs apie vasarà ir knygas.

Lietuviai visada gerbë knygà. Priimta, kad á þmogø su ja þvelgiame pagarbiai, skaitanèiajam stengiamës netrukdyti. Net paplûdimyje pajauti pagarbà þmogui, besinešanèiam knygà. Kà apie nuogà þmogø, tai yra tik su trumpikëmis, pasakysi? O rankose laikoma knyga viskà apie já pasako.

Pagal tai, kà atostogaudami skaito skirtingø šaliø þmonës, galima spræsti apie tai, kà galvoja ištisos valstybës, teigia britø dienraštis "The Times". Vieni poilsiaudami nori pabëgti nuo tikrovës, kiti – pasiimti jà su savimi. Dar girdëjau teigiant, jog knygos, kurias skaito poilsiautojai, turint galvoje milijonà galimø pasirinkimø konkreèiu laikotarpiu, yra patikimiausias kultûros termometras. Anot "The Times", galima išskirti du motyvus, skatinanèius þmones rinktis. Pirmasis – tvirtas ryþtas staiga atsiradusá laisvà laikà, kurio visada taip trûksta, paskirti "iš tikrøjø svarbiam" dalykui. Antrasis – visiška priešingybë - tai siekis kuo toliau nuo jo pabëgti.

Sëdëdamas mokyklos suole þavëjausi visais, valdanèiais plunksnà, laukdavau susitikimø su jais. Tiesa, iš sostinës á mokyklà atvykæs poetas šiek tiek plunksnos broliø autoritetà sumenkino, nes po susitikimo pasigëræs ëmë kibinti vienuoliktokes ir privëmë klasëje. Šiaip jau gebanèius popieriuje išguldyti savo mintis gerbiau ir tebegerbiu.

Dabartiniai penkiasdešimtmeèiai puikiai pamena tuos laikus, kai negalëdavo uþmigti be knygos rankose, kai jà skaitydavo autobuse ar net prie pietø stalo šakute smeigdavo cepelinà, o akys bûdavo nukreiptos á šalia lëkštës atverstà knygà, þurnalà ar išskleistà laikraštá. Gydytojai mëgo aiškinti, kad tokie skaitymai kenkia akims, o aš tiems skaitytojams jausdavau pagarbà.

Tikriausiai mano màstymas klostytøsi kitaip, o mano uþsiëmimai ir gyvenimas bûtø kitoks, jeigu jaunystëje bûèiau perskaitæs kai kurias knygas, nuo kuriø dabar lûþta knygynø lentynos. Taip pat jis bûtø kitoks, jei nebûèiau perskaitæs knygø, kurias perskaièiau.

Pirmoji mano sielos gelmes suvirpinusi knyga buvo Vilhelmo Haufo pasakos. Prisimenu "Špesarto smuklæ" (taip knyga ir vadinosi), "Maþàjá Mukà", "Nykštukà Nosá", "Šaltàjà širdá" ir kitas šio vokieèiø autoriaus pasakas. Knygà man padovanojo iš Kauno atvykusi teta. Ši tëvelio sesuo man ir buvo didelis autoritetas. Ádomiai pasakojo ir stebino tuo, kiek daug ji þino. Dabar suprantu, kad labai svarbu, kas tau vaikystëje paduoda knygà.

Po to sekë A. Diuma "Trys muškietininkai". Berniukai klasëje vadinomës romano herojø vardais. Man teko Porto vardas, nors labai norëjau vadintis... Ne, ne Artanjanu, norëjau vadintis Aramiu. Rafinuotas elgesys, pasaulio samprata, nes buvo jëzuitas, taiklûs špagos dûriai ir galantiškas asistavimas moterims.

Paauglystës metai prasidëjo su Dþ. Selindþerio "Rugiuose prie bedugnës". Manau, visø kartø vaikai atpaþásta savyje šio romano pagrindiná herojø Houldenà. Ši knyga išaugino bitnikø ir hipiø kartà. Tam tikrà laikà to meto jaunuoliams pasisekë ágyvendinti Houldeno svajonæ - jie atsisakë dalyvauti suaugusiøjø gyvenime ir pasiliko vaikais.

Nuo to laiko ëmiau þymëtis ryškiausias Lietuvoje pasirodþiusias knygas. Kita knyga mano sàraše buvo Dþ. Keruako romanas "Kelyje". Romano herojai dumia iš Niujorko á San Franciskà, iš Meksikos á Naujàjá Orleanà, jie šëlsta, klausosi dþiazo, mylisi, filosofuoja, ieško atsipalaidavimo, naujø pojûèiø ir tiesos. Didþiausias jø troškimas - nebûti daiktø vergais ir patirti tikrà gyvenimo dþiaugsmà. Dþ. Keruako "Kelyje" pasirodymà Lietuvoje galima pavadinti stebuklu. Jokio uþsienio autoriaus vertimo bet kurioje sovietinëje respublikoje nebuvo galima pateikti anksèiau, nei rusø kalba. Šis pirmiau pasirodë lietuviø kalba. Nei mûsø kaimynai latviai, nei estai, nei lenkai šio romano savo kalba neturëjo, o mes jau skaitëme.

Kitas ávykis - Hermanno Hessës "Stepiø vilkas". Kaip šis H. Hessës kûrinys mus pasiekë? Gal todël, kad jame áþvelgtas pagrindinio herojaus gyvenimo prasmës ieškojimas, nes neieškantys anuomet buvo aktyviai smerkiami.

Pastebëjau, kad geros knygos anuomet pasirodydavo kas 5-7 metus. "Rugiuose prie bedugnës" – 1966 m., "Kelyje" – 1972 m., "Stepiø vilkas" – 1979-aisiais. Tiesa, negalima sakyti, kad gerø knygø nebuvo. Buvo ir tokiø, kurios keitë þmoniø gyvenimà. Juk leido klasikà. Nors, deja, ne visà, pavyzdþiui, negalëjome perskaityti F. Dostojevskio "Demonø".

Labai mëgau teatrà, todël pradþiugino 1973 metais pasirodþiusi XX a. pirmosios pusës didþiausiø uþsienio dramaturgø pjesiø rinktinë: A. Strinbergo "Sapnas", A. Þari "Karalius Ûbas", L. Pirandelo "Šeši personaþai ieško autoriaus", J. O‘ Nilo "Meilë po guobomis".

Ar knyga – daiktas, ar kas nors daugiau? Manyèiau, jeigu neskaitoma – tai daiktas, o perskaityta pranoksta daikto sàvokà. Apie knygà dabar sakoma "perkamiausia"... Anksèiau bûdavo "vertingiausia", "geriausia"... Kokie dabar populiarûs þodþiai "TOP 10". Esame ásitikinæ, kad niekada nesuklysime pirkdami knygà iš TOP skyriaus. O perkamiausiø knygø dešimtukuose dabar pirmauja kulinarijos knygos. Atrodo, kad lietuviai - peralkusi tauta. Gal tik patenkinæ alkio instinktà bûsime pasiruošæ pereiti prie intelektualiniø leidiniø ir skaitymo kultûros paieškos.

Girdëjau vykusá pastebëjimà, kad nemokëjimà skaityti paslëpti plytine knyga spalvotais paveiksliukais turi teisæ tik tie þmonës, kurie tokias knygas gauna dovanø. O šiaip jau mokëjimas skaityti nëra susijæs tik su gebëjimu paþinti raides.

Knygà galima pasitelkti kaip terapijos priemonæ. Austrø psichoterapeutas Viktoras Franklis teigia, kad jos ypaè padeda áveikti laisvadieniø ar nedarbo neurozæ bei išëjimo á pensijà krizæ. Anot psichoterapeuto, þmonëms, kuriø rašomasis stalas nukrautas knygomis, tokios neurozës nebaisios, jie visad išlieka þvalaus ir veiklaus proto. Dar jis siûlo pereiti nuo pragyvenimo priemoniø klausimo prie gyvenimo tikslo bei prasmës. Iš tiesø skaitymas skatina þmogø ne bëgti nuo savæs, nuo savo paties tuštumos, bet leidþia jam "gráþti prie savæs".

Manau, neteisinga išankstinë nuostata, kad vienas ar kitas skaitytojas tiesiog per kvailas skaityti vienà ar kità knygà. Yra idiotø, tapusiø idiotais tik todël, kad koks nors psichiatras kartà palaikë juos idiotais. Viktoras Franklis gyvenimo moto siûlo rinktis J. V. Getës citatà: "Priimdami þmogø toká, koks yra, padarome já blogesná. Priimdami toká, koks turi bûti, padarome toká, koks jis gali tapti." Bet šiaip jau gyvenime geriau bûti kvailam ir tylëti, nei prabilti ir išsklaidyti abejones.

Kaip gimsta knyga? Nors ir taip. 1942 m. majoras A. de Saint-Exupéry, atsargos lakûnas, nuobodþiavo emigracijoje Amerikoje. Kadangi buvo pripaþintas netinkamu karo tarnybai, iš neturëjimo kà veikti nusprendë parašyti pasakaitæ vaikams. O gal já ákalbino leidëjas, kuris tikëjosi, kad tokia autoriaus piešiniais iliustruota knygelë pagyvins kalëdinæ prekybà. Šiaip ar taip, pats to nenorëdamas, A. de Saint-Exupéry sukûrë tikrà šedevrà suaugusiesiems. JAV per metus dabar parduodama 100 000 šios knygos egzemplioriø, Prancûzijoje - 300 000, o Vokietijoje - net 7 000 000! (Šie skaièiai šá tà pasako apie JAV). Kadangi "Maþasis princas" tapo vos ne Biblija, tai tûkstanèiai literatûros kritikø, sociologø, psichologø, filosofø ir kultûrologø iki šiol aiškina, kà gi norëjo pasakyti tas nelaimingas oro pajëgø majoras.

Internete uþtikau rusø detektyvø rašytojos Aleksandros Marininos puslapá www.marinina.ru. Atsiverskite - ant rašomojo stalo guli rašyti pradëta knyga, peleninëje smilksta cigaretë, o puodelyje garuoja kava. Nuostabus vaizdelis poilsiui.

Rièiardas JAKUTIS

Girdëjau šmaikštaujant (o gal norëta rimtai kalbëti), jog Jurgis Kairys po mûsø tiltais skrisdamas þemyn galva pademonstravo, kad tokia dabar yra Lietuva. Apsivertusi. Nemanyèiau. Ieškoèiau švelnesniø þodþiø, pavyzdþiui, pasvirusi. Ir apie þmones nesinorëtø tik blogai kalbëti. Yra juk ir puikiø. Netgi pritarèiau nuomonei, kad þmonës yra geri, tik to neparodo.

Þingsniuojame bulvaru su iš Vilniaus atvykusiais draugais dailininkais. Vienos iš sektø liudytojai, pasisodinæ ant suoliuko garbaus amþiaus senukà, bando já atversti á "tikràjá" tikëjimà. Dailininkai sako, kad ir sostinëje tokiø daug. Kad jaunuoliai juodais kostiumas turi kà šnekinti - nieko nuostabaus. Keista, iš kur jie patys. Kartà teko šnektelëti. Jauti, kad jø išsilavinimas svyruoja tarp vidurinio ir nebaigto vidurinio. Šiaip mieli, mandagûs. Nepaklausi, kodël tokios misijos imasi. Man jie net panašûs á televizijos "Klausimëlio" laidoje kalbinamus praeivius. "Siaubas ima, kai paþiûri "Klausimëlá", - dalijosi nuomone bièiulis inteligentas. O man tie "Klausimëlio" atsakinëtojai mieli. Juk galëtø nesileisti á jokias kalbas gatvëje, kokios šalys sudaro Beniliuksà ar kur išteka Nemunas. Turi tokià teisæ. Bet nepraeina, sustoja, bando atsakyti. Vadinasi, jie nepraeis ir pro nelaimën patekusá þmogø. Kas geriau - ar nekreipiantys dëmesio á nelaimës ištiktàjá, ar skubantys jam padëti, bet neþinantys, koká plotà uþima Australija ir kiek ten gyventojø?

Studijø laikais su lotynø kalbos dëstytoju diskutavau, kad italø kalba graþesnë uþ lotynø. Dëstytojas nesiginèijo, tik pajuokavo, kad dukra visad graþesnë uþ motinà. Tarp kitko, lietuviø kalba irgi labai graþi. Nors sudëtinga. Mokytis sunki. Bièiulis, kuriam padëjau mokytis lietuviškai, þodá "akis" kilmininke linksniuodavo "akio" ir negalëdavo suprasti, kodël yra kitaip.

"Daþnai geriausi vaistai yra... þmonës. Jie susargdina, bet jie geriausiai ir pagydo!" – nepamenu, kieno tarti šie protingi þodþiai. Vis màstau – jeigu þmogui sunku, geriausia likti vienam, pabûti tyloje. Bet tiesa ir tai, kad kartais norisi išsipasakoti, pasiguosti.

"Tobulas pasaulis" – buvo toks reþisieriaus Klinto Istvudo ar Clinto Eastwoodo (neþinau, kaip bûtø teisingiau rašyti, nes pas mus be begalës ávairiø problemø iškilusi ir rašybos) filmas. Knygø lentynose galime rasti ir tokio pat pavadinimo knygà. Tiesa, kino filmas ir knyga – atskiri kûriniai. Patricijos Šmit knygos pavadinimas "Tobulas pasaulis", nors joje - dvi knygos: "Tobulas pasaulis" ir "Fotoblyksnis saulëtà dienà". Jei filme veiksmas vyksta Uþatlantës prerijose, tai knygoje (autorë – lietuvë) – Lietuvos provincijos lygumëlëse bei kalvynuose. Sutapimas, kad knygà ir filmà sieja ne tik tas pat pavadinimas, bet ir centrinë ašis, aplink kurià skrieja smalsus ir svajingas vaiko pasaulis. Abiem atvejais vaikai tampa didþiuoju moralës matu, kurio akivaizdoje atsiskleidþia gërio ir blogio kova. Vaikas – tobulas pasaulis. Jau Platonas sakë, kad kiekvienas þmogus gimsta doras. O vëliau jau reikia uþ gërá pakovoti.

Dabar þiûrëti rusø televizijø laidas tarsi nëra gerai. Bet vis pasiþiûriu þaidimà "Kas? Kur? Kada?" Ádomûs klausimai, pavyzdþiui, kas priverèia þmogø blogai elgtis. Þaidëjai atsakë, kad baimë. Pamàsèiau, kad šis atsakymas galëtø bûti teisingas. Pasirodo, þmogø blogai elgtis verèia pinigai. Apie tai kalbëjo ir senieji filosofai, ir F. Nyèë. Beveik visi dabar linkæ sutikti – viskà daro pinigai. Bet kaip tuomet su šimtu draugø? Kà rinktis – pinigus ar draugus? Ar liaudies išmintis paseno?

Bièiulio kompiuterio uþrašø knygelëje pastebëjau, kad prie jo draugø, paþástamø pavardþiø sàrašo nurodomas ne tik jø adresas, darbovietë, bet ir kuo vienas ar kitas þmogus gali padëti. Prie vieno maèiau prierašà: "Gali viskà."

Ar reikalingi dabar "reikalingi" þmonës? Kai trûko prekiø, reikalingi buvo baziø direktoriai, parduotuviø vedëjai, vedëjos ar bent paèios pardavëjos. Kai deficitas buvo knygos ar bilietai á teatrà, reikalingos buvo knygyno darbuotojos, teatro administratoriai, kasininkës ir t. t. Panašiø pavyzdþiø bûtø galima rasti daug. Dabar norint gauti bet kokià prekæ nereikia jokiø ryšiø – uþeik á parduotuvæ ir pirk, ko tik širdis geidþia. Tam "reikalingi" þmonës nebereikalingi. Bet neskubëkime, nedëkime taško... O jeigu nori nusipirkti jûros krantinæ, álásti á energetikos ar kità pelningà verslà, laimëti koká nors konkursà prekëms áveþti, gauti uþsakymà pastatams statyti ar šiaip gauti didelá projektà? Tuomet tø "reikalingø" þmoniø ir prireikia. Taigi teisi buvo liaudis, sakydama apie šimtà draugø. "Reikalingø" þmoniø negalima ignoruoti. Neþinai, kada jø prireiks. Nors gal daugelis pasakys, kad turi tik draugø ir jokiø "reikalingø" þmoniø jiems nereikia. Bet kiekvienas, pridëjæs rankà prie širdies, atsakykime, ar rinkdamiesi, kà pasikviesti á sveèius, nepasvarstëme, kuo tie þmonës gali bûti naudingi, ir pagal tai sudarinëjome sveèiø sàrašà.

"Reikalingam" þmogui, jeigu jis protingas, nëra lengva, kai visi tau pataikauja, padlaiþiauja, taèiau jeigu jis kvailas, jam malonu. Tokiam þmogui sunkiausia, jei atsitinka taip, kad jis tampa nereikalingas. Visi liaupsintojai pradingsta, rodos, buvo šimtai draugø, o liko vos keletas. Todël bet kuris pamokslininkas pasakys senà tiesà, kad reikalingiausi þmonës yra tikri draugai, t. y. tie, kurie tavæs nepaliks, kai tau sunku, kai tave pakerta liga ar kitos negandos. Taèiau kas patars, kaip rinktis draugus, jeigu tau sekasi. Draugystën tau peršasi daug, taèiau kurie iš jø yra tikrieji draugai? Gal èia vertëtø vadovautis Plutarchu, kuris sakë: "Nereikia man draugo, kuris keièiasi kartu su manimi ir kartoja kiekvienà mano linktelëjimà. Juk tai geriau daro mano šešëlis." Nors ne kartà yra tekæ girdëti sakant: "Mane supa puikûs þmonës." Taip màstant gyvenimas, be abejo, bus graþus.

Lietuviai - geri þmonës. Mano galva, tai patvirtina ir jø noras bûti tiksliais bei kartu neapibrëþtais. Pavyzdþiui, á klausimà, kokio dydþio atlyginimà gauna, girdëjau atsakant: "Kaþkur 1346 litai." Neseniai Lietuvos televizijos 2-asis kanalas rodë senà gruzinø filmà "Veri kvartalo melodijos". Þiûrëdamas supratau, kad norint suvokti šá filmà reikia bûti gruzinu. Lietuviø menininkai juk irgi saviti. Štai vienas dailininkas, nupaišæs kaþkokià þmogysta, aiškino, kad paveikslo esmë – viskas, kas uþ šios þmogystos nugaros. O ten, girdi, didþiulë praraja, visi nuopuolio ratai, gyvenimo našta.

Tiesa, mes galime daug kalbëti, koks svarbus þmogaus dvasinis pasaulis, bet vyras pirmiausia ieškos graþios moters ir tik paskui domësis jos vidumi, moteris taip pat pirmiausia þvelgs, kad vyras nebûtø lepšis (nors šiais laikais beveik viskà nugali vyrø piniginës storis, bet neskubëkime smerkti – stora piniginë irgi parodo, kad tas vyriškis nëra lepšis). Vidinis ir išorinis groþis – tai sritis, kurioje teorija nesutampa su praktika. Þmogus pirmiausia atkreipia dëmesá á išoriná groþá, tik po to – á vidiná, nors pats kalba, kad turëtø bûti priešingai. Kas nors tai pavadins dar vienu þmogaus netobulumu. Bet yra taip, kaip yra. Ir èia nepasakysi, kad þmonës yra blogi. Jie yra tokie, kokie yra. Geri. Ak, tos akys! Kam ten išdurdavo akis, kad nematytø, ir dar sakydavo, kad toks neregys bus laimingesnis.

"Apie kà rašysi kità penktadiená?" – pasiteiravo bulvare sutiktas bièiulis. Atsakiau, kad apie gerus þmones. "Tokiø nëra", - ginèijosi sutiktasis teigdamas, kad dabar aplink tik blogiukai. Patariau, kad jei tokie buvo já aplankæ, reikia pasinaudoti liaudies išmintimi – blogam þmogui išëjus, nuvalyti veidrodá ir blogio nebeliks. Be to, norite - su manimi sutikite, norite - ne, vis tiek sakysiu, kad gerø þmoniø yra daugiau. Net Izia Šapira sugebëjo pagirti savo þmonà, kuri vis bruzda virtuvëje: "Ir vis dëlto ji sukasi!.." Visus norisi pateisinti, kaip tas skelbimas kavinëje: "Nešaudykit á pianistà – kaip moka, taip groja." Ir tik vienas dalykas mane neramina. Kai pamàstau apie anø metø ir dabartiná jaunimà, pastarasis, ne kartà yra tekæ girdëti, á bet koká klausimà atsako: "Kà aš þinau?"

Ar þmogus gali bûti savojo likimo šeimininkas? Girdëjau tvirtinant, kad jeigu þmogus ko nors labai nori, tai pasieks. Viena lietuviø estrados solisèiø dainuoja, kad jai ir þiemà pavasaris. Visiškai tikiu – taip gali bûti. Gali bûti surûgæs graþiausià vasaros dienà, bet linksmas darganotà rudená. Yra toks anekdotas iš anekdotø serijos apie blondines:

- Þiûrëk – negyvas paukštelis, - pasakë brunetë blondinei.

- Kur?.. – paklausë blondinë ir paþvelgë á dangø.

Bet man šiuo atveju nesinori iš blondinës juoktis, nes graþi mintis, jog tie, kurie skraido, visada turi bûti danguje.

Sako, kad þmogaus gyvenimas yra uþprogramuotas, girdëjau kalbant apie šešias kartas ir niekur, girdi, nuo to nepabëgsi (tavo padarytas nuodëmes vilks dar šešios kartos). Abejoèiau. Vël anekdotas.

Vyriškiai aprauda mirusá draugà:

- Koks geras þmogus buvo. Stipruolis. Kasdien išgerdavo dvylika bokalø alaus ir tris butelius degtinës.

- O nuo ko mirë? – klausia praeivis.

- Niekas neþino.

Rièardas JAKUTIS

Kuo þmones traukia tas maþasis ekranas? Atsikelia rytà - ájungia televizoriø, já pasistato net virtuvëje, gráþta namo – vël iki vëlumos prie ekrano. Pats þinau þmoniø, kurie, taupydami elektrà, þiemà išjungia šaldytuvà, bet vos perþengæ namø slenkstá ájungia televizoriø. Šià graþià vasarà nuvykome á gamtà. Oras nuostabus, bet draugø šeima, vos pabuvusi, ëmë ruoštis namo, nes, girdi, bus ádomi televizijos laida. O aš galvojau, kad tokià vasarà televizoriø þiûri tik pastarøjø meistrai.

Man atrodo, kad televizija labiausiai reikalinga tam, kad árodytø senovës romënø teisumà, kai jie sakë, girdi, liaudis – didelis vaikas, kuriam reikia duonos ir þaidimø. O èia dar viskà gauni neiškišdamas nosies iš namø, tereikia bûti atsimerkus. Kaþkas televizijà taikliai pavadino ištisu atrakcionø parku, kur gali ir linksmintis, ir niršti, ir pasijusti taurus, dalyvaudamas gailestingumo akcijoje, ir pilietiškas, balsuodamas uþ kokià nors politinæ nesàmonæ, o balsuodamas kokiame nors muzikiniame projekte - net turás gerà skoná. Lietuvoje televizijø daug, deja, jos nebeturi savo veido, visos liko vienodos kaip du vandens lašai. Moralës sergëtojai susirûpinæ ir dël auklëjamojo vaidmens.

Kai televizija atsirado, visi iškart suprato, kad ji darys didelæ átakà. Štai bûdavo, kad ekrane uþsidega uþrašas "Jungiame Maskvà!", po to pasirodo Ostankino lentelë, tai trunka 2–3, kartais 5 ar net daugiau minuèiø, o þmonës nenuleidþia nuo ekrano akiø, nes tuoj tuoj kà nors parodys. Sovietmeèiu tiesioginiø transliacijø, kuriø, tiesa, buvo gana maþai, vaizdas eteryje pasirodydavo kelias minutes vëluodamas, nes viskà stebëdavo bûrys cenzoriø (neišskiriant sporto varþybø transliacijø), ir jei kas nors ne taip, ta vieta buvo iškerpama ar net viskas sustabdoma (þiûrovams bûdavo pranešama, kad dël techniniø kliûèiø). Á ekranà neprasmukdavo keiksmaþodþiai ar visokie gestai, svarbiausia – viskas tarnavo ideologijai.

Televizija visada buvo ant kièo bangos. Tik niekaip nepatikësiu, kad kièas gali bûti misija. Tiesa, pati televizija visada griebiasi bet kokios sensacijos, kad tik papultø á aukštesnes pozicijas reitingø lentelëse. Ne ávykis formuoja televizijà, bet televizija - ávyká, todël net jeigu ávykis bus didþiulis, o þinios jo nerodys, nieko nebus ávykæ. Televizija apsimeta, kad jai rûpi informacija, nors iš tiesø jai rûpi pastaràjà efektingai suvaidinti. Be to, juk niekas ir neþino, kà reiškia gëris televizijoje.

Sako, þmonës, pasiekæ patá aukšèiausià kultûros lygá, televizoriaus nebeþiûri. Jei tokio lygio dar nepasiekëte, klausimas "Kada ir kaip þiûrëti televizoriø?" jums aktualus. Tiesa, gali bûti ir neaktualus – þiûrite televizoriø ir tiek. Pastarojo þiûrëjimo taisykliø, atrodo, niekas dar nëra surašæs. Štai kai kur metro stotyse kabo nurodymai, kaip naudotis metro. Pirmiausia aiškinama, jog á metro reikia nusileisti eskalatoriumi. Toliau viskas surašyta taip: 1. Prieiti prie eskalatoriaus. 2. Paþvelgti þemyn ir ásitikinti, ar prieš jus eskalatorius. Ir t. t. Jei kas nors surašytø televizoriaus þiûrëjimo taisykles, manau, jos bûtø tokios: 1. Atsisësti priešais televizoriø. 2. Paimti á rankas nuotolinio valdymo pultelá...

Iš kur ta didþiulë svajonë patekti á televizijà? Ar prisimenate iš JAV á Lietuvà atkakusá ir greitai èia "þvaigþde" tapusá vidutiniø gabumø vaikiukà Robertà Kupstà. Syká þurnalistës paklaustas, kodël nebando Amerikoje prasimušti á þvaigþdes, nesidrovëdamas tiesiai šviesiai atsakë, kad ten nepatektø á televizijà, o Lietuva - maþa šalis, tad èia tai padaryti nesunku... Kad televizija iš visø tokiø vidutiniø gabumø þmoniø pajëgi padaryti "þvaigþdes", supratome ir mes. Pripaþástame, kad, pavyzdþiui, Andriui Rimiškiui "Kam man sava" tetinka dainuoti Palangos J. Basanavièiaus gatvës kavinëse, o Radþi - per kokio nors naujojo lietuvio gimtadiená. Jei ne televizija, jø niekas nei á tà gatvæ, nei á gimtadiená nepakviestø. Pagirti juos galima nebent uþ tai, kad, šie vyrukai viskà daro nuoširdþiai. Kitos lietuviškos "þvaigþdës" net nuoširdumo stokoja.

Dar viena tendencija. Ar pastebëjote, kaip iš televizijos ekranø nesitraukiantys þmonës, neseniai iš klumpiø išsispyræ lietuvaièiai, mëgsta demonstruoti savo turtà? Kur nepastebësi?! Puikuotis naujais automobiliais, motociklais, jachtomis, namais? Netiesa, kad taip elgtis juos verèia konkurentai ir bulvarinë spauda. Todël kyla natûralus klausimas, kà toks turto rodymas jiems kompensuoja. Šià tendencijà pastebintys siûlo spëti iš trijø kartø...

O dar tos TV "þvaigþdës". Aplink tiek þvaigþdþiø, kad, atrodytø, turëtø bûti šviesu. Šviesu nëra, tai kokios ten þvaigþdës?

Atskira tema – kino filmai TV ekrane. Tikrieji kino filmø gurmanai sako nelabai mëgstantys maþuosius ekranus. Vis dëlto turintiems kabelinæ ar palydovinæ televizijà reikëtø pripaþinti, kad kiekvienà vakarà kokiu nors televizijos kanalu galima paþiûrëti bent vienà dëmesio vertà kino filmà. Patarèiau nesibaiminti etikeèiø "Elito kinas", "Snobo kinas", "Geras kinas", "Vertas kinas"... Jei nepatiks, vis tiek reikëtø stengtis þiûrëti iki pabaigos, pratintis. Juk ir prie simfoninës muzikos galima priprasti tik iki galo kûriná išklausius. Bijau, kad formuojasi neteisinga nuomonë, jog gerà kinà þiûri tik elitas ir snobai. Bet tai netiesa, nes kai pasišneki su mûsø elito atstovais ar snobais, suvoki, kad jie nieko neþiûri.

Þiûrëjo þiûrëjo þmogelis "Snobo kinà", vis dëlto ápusëjus filmui nusprendë: "Sunkus tas snobø gyvenimas." Be abejo, kur kas lengviau vadintis "elitu" ar "snobu" (nors pastarasis þodis turi potekstæ), negu "sukrimsti" Dþ. Dþoiso "Ulisà" ar koká nors kità sudëtingà kûriná.

Vasaros laikotarpis yra šiek tiek ir blogas, nes kai kurios televizijos šiuo metu vëdina savo spintas ir rodo senus filmus. Gerai, jeigu gerus. Ir aš "Šokëjà tamsoje" þiûrëèiau, kiek tik berodytø.

Vienas maloniausiø, bent man, uþsiëmimø þiûrint kinà – atrasti knygas. Kai kalbama apie kino ir literatûros santykius, kritikai vieningai pasitelkia Marcelio Prusto pavyzdá. Jo "Prarasto laiko beieškant" vadinamas visiškai nepaklûstanèiu ekranizacijai kûriniu. Šá M. Prusto romanà planavo reþisuoti Luèianas Viskontis. Deja, nespëjo. Tuomet tai pabandë padaryti Volkeris Šliondorfas. Jo "Svano meilë" gal ir nebuvo blogas filmas, bet Marcelio Prusto dvasios, deja, neperteikë. Paryþiuje gyvenantis èilietis Raulas Ruizas 1999 m. sukûrë "Atrastà laikà". Ir "Svano meilæ", ir "Atrastà laikà" jau rodë kaþkuri TV (o gal net kelios), galimas daiktas, dar rodys. Jei bûna puikiø kino scenø, tai tokia yra "Atrasto laiko" simboliška pradþia, kai filmo personaþas - rašytojas - apþiûrinëja fotografijas. Tarp jø yra ir paties Prusto, jo tëvø veidai.

Þiûrëdamas kino filmus, atradau "Skrydá virš gegutës lizdo", "Sofi pasirinkimà", "Freken Julijà", nes šá puikø Augusto Strindbergo kûriná perskaièiau tik pamatæs spektaklá ir kino juostà, "Švytëjimà", nors pastaruoju atveju, mano galva, filmas pranoko Stiveno Kingo romanà.

Kas bûtø, jei visi filmai per TV bûtø tik geri? Kada dirbti, kada miegoti? Todël vieno gero filmo per dienà ir pakanka. Netingëkite perversti TV programos ir susirasti dienos kino topà.

O kas galëtø uþginèyti, kad galima nemëgti "History", "Discovery", "National geographic", "Travel" ir panašiø kanalø. Šiek tiek norëèiau šnektelëti apie "Animal Planet". Jei kalbëtume apie mûsø krašto TV þiûrovø primityvumà, tai vakarieèiai, kuriuos kartais aukštiname, pastebëjau, dar primityvesni. Kai pamàsèiau, koks reiškinys geriausiai apibûdintø Vakarø pasaulio þmones, nusprendþiau, jog tai bûtø jø "Animal Planet" – kanalas, kuriame demonstruojamas tam tikras gyvûnø "nenormalumas" ir reprezentuojamas vakarieèiø, amerikieèiø, anglø, australø poþiûris á gamtà. Laidos vedëjai glëbesèiuojasi su meškomis, þiodo krokodilams nasrus, buèiuojasi su smaugliais, kišdami kojas á vandená provokuoja piranijas - viskas skirta þiûrovams pritraukti bei áaistrinti. Bet juk taip kuriami ir realybës šou: dramatiška muzika, itin arti prie filmuojamo objekto prikišta kamera ir kraupoki laidos vedëjo komentarai. Palyginkime "Animal Planet" su bet kuriuo þmoniø realybës šou. "Animal Planet" iš pradþiø rodomi graþûs þvëreliai, bet greitai balsas uþ kadro praneša, kad "jie neþino, kas jø laukia" (matome sëlinantá plëšrûnà, prasideda gaudynës). Auka iš paskutiniøjø stengiasi išsigelbëti, bet kituose kadruose jau regime jos priešmirtines konvulsijas.

Šá gyvûnø ir þmoniø realybës šou palyginimà aptikau uþsienio spaudoje. Þodþiu, nors Vakarø intelektualai iš tokiø televizijos laidø šaiposi, mësainiø privalgæ amerikieèiai, beje, ir europieèiai, ypaè vokieèiai, ádribæ á fotelá priešais televizoriø, šias laidas mielai þiûri.

Šiek tiek apgyniau mûsø krašto TV þiûrovà. Nors jei mano jaunystës laikais visi mëgo þiûrëti profesionalø šokius, klausytis tokios pat muzikos, matyti ekrane tik tai, kas tobula, dabar mieliau þiûrimi bandanèiøjø šokti ar dainuoti pasirodymai.

Anksèiau vasaromis uþsnûsdavusios, televizijos keièiasi ir ilsëtis, atrodo, nesitrauks. Štai TV3 reklamuojasi: trys šou – "Didieji pokyèiai", "Ûkininkas ieško þmonos" ir "Pasirink mane"; trys naujienos – "Vasara pagal Rûtà", "Be komentarø" ir "Kartà Pietø Amerikoje"; trys projektai – "EuroBasket 2011" apþvalga, "Varom uþ Lietuvà" ir 60 tûkstanèiø krepšinio kamuoliø rekordas; trys serialai – "Meilës triumfas", "Pagrindinis ákaltis" ir "Svotai"; trys galingi ávykiai – Kauno krepšinio arenos atidarymas, Europos vyrø krepšinio èempionato ir TV3 naujojo sezono pristatymas; net dešimt draugiškø Europos vyrø krepšinio èempionato komandø rungtyniø!

"Nori tiesos? Tu nesugebësi ištverti tiesos", - nebepamenu, kokiame filme tarë Dþeko Nicholsono herojus. Berods "Kinø kvartale". "Kai pirštu rodoma á dangø, tik kvailys þiûri á pirštà", - balsas uþ kadro filme "Amelija iš Monmartro". O štai Vudþio Aleno herojø pokalbis. Ji: "Esu kvaila, ribota, neturiu paþiûrø ir negaliu pasakyti nieko ádomaus." Jis: "Aš taip pat." Bet labiausiai ásiminë Stiveno Spilbergo "Nasrø" ironiška frazë: "Akivaizdu, jums reikia didesnio laivelio."

Rièardas JAKUTIS

Tai eilutë iš V. Mykolaièio-Putino eilërašèio "Birþelis". Birþelis – šviesos, gëliø ir medaus mënuo. Paukšèiai parskridæ, vištos jau išperëjo višèiukø, prasideda šienapjûtë. Berþelá puošiami kiemo vartai ir namø durys, gëliø vainikais dabinamas trobos vidus ir karviø ragai.

Birþelis – vyrø mënuo. Pirmasis birþelio sekmadienis – Tëvo diena. Ir to mënesio pagrindinius vardadienius visi þino: 13 d. – Antanas, 24 d. – Jonas, 27 d. – Vladas, 29 d. – Petras ir Povilas. O kur dar tokie Justinas (1 d.), Karolis (3 d.), Aurimas (16 d.), Adolfas (17 d.), Zenonas (23 d.), Gediminas (27 d.) ar populiarëjantys Merûnas (8 d.), Jaunius (26 d.)...

Šá mënesá pradedame gyventi vasaros ritmu. Maþiau sëdinèiø prie televizoriaus, maþëja internetiniø komentarø, sumaþëja ir temø diskusijoms. Savivaldybiø naujokø aptarimas, karališkos vestuvës, Osama, "Eurovizija" - jau praeitis... Tiesa, šiek tiek dar pakalbame apie rinkà, energetikà, emigracijà... Vis dëlto kelias dienas neskaitæs knygø, nesiklausæs muzikos, nekeliaudamas prarandi formà, nebeþinai, kur dëti kablelius.

Prie televizoriaus prisësiu, jei bus rodomas reþisieriaus R. Vabalo kino filmas "Birþelis, vasaros pradþia". Bent man tai jau tarsi ritualas. Kaip kitaip þinosi, kad prasideda vasara. Á Naujuosius juk irgi neáþengsi be "Traviatos".

Ano meto ideologai aiškino, kad filmas "Birþelis, vasaros pradþia" persunktas neturinèiø loginiø baigèiø ginèø, be teigiamø herojø, o visos dramaturginës jø linijos lieka atviros. Buvo teigiama, kad jeigu tie herojai ir ilgisi permainø, tai patys neþino kokiø. O man atrodë ir atrodo, kad tai šiltas, ramus, be dirbtiniø gaidø sociologinis-psichologinis dokumentas apie 7-ojo dešimtmeèio pabaigos Lietuvos provincijà. Vasaros tvankuma gaubia paprastø darbininkø, inteligentijos atstovø, kûrybinio darbo þmoniø ginèus, nusivylimus, siekimus.

Viena diena maþame miestelyje ant Nemuno vingio, kur net nëra didesnës prieplaukos, tad garlaiviai praplaukia pro šalá. Beveik visi miestelio gyventojai susijæ su sena lentpjûve, kurià reikia rekonstruoti. Tiesa, lentpjûvë išgyvena ne geriausius laikus - pinigø darbininkams nëra ("Bankas tušèias, maþai šnapso geriam", - màsto vienas filmo herojø). Atvykusio ministerijos atstovo vizija kitokia – vietoj senosios lentpjûvës reikia pastatyti kombinatà. Bet já statant tektø griauti ne vienà namà, o tai visiškai sunaikintø miestelá. Be ministerijos atstovo, tà dienà á miestelá atvyksta gastroliuojantis teatras, kuriame vaidina iš šio miestelio kilusi aktorë. Deja, jauna moteris nëra patenkinta gyvenimu - negaudama vaidmenø ji svarsto, ar nesuklydo pasirinkusi aktorës kelià. Tiesa, atvykusi á miestelá pagrindiná vaidmená J. Anujo pjesëje "Vyturys" atliekanti aktorë patiria traumà, tad jaunajai jos kolegei atitenka išsvajotasis vaidmuo. Taèiau jaunoji aktorë abejoja, ar pavyks sukurti vaidmená, o gal geriau në nerizikuoti. Tà dienà maþytës dramos lydi ir kitus filmo veikëjus – pasimetusá vietiná kunigà, rutinai pasidavusá gydytojà Balá, išgërusá kaip tik tada, kai jo pagalba buvo reikalinga lentpjûvëje suþeistam darbininkui. O dar visiems po kojomis painiojasi arogantiškas radijo korespondentas iš sostinës. Iš lentpjûvës direktoriaus lûpø vietoj interviu jis išgirsta tik ironiškà sakmæ apie mergelæ, klausiusià þynio apie ateitá ir išgirdusià, kad bus baisiausia: "Niekas nepasikeis." Vis dëlto tame nesëkmiø rate regime ir kruopelytæ vilties. Ji - išleistuvëms besiruošianèiø mokyklos abiturientø akyse.

Bet gráþkime prie birþelio. Keistas ir nepastovus mënuo, tarsi jau ir ne pavasaris, bet tikrai dar ne vasara. Ir orai tokie: tai karšta, kad net ákaitæs oras virpa, tai šaltas lietus košia. Dauguma mano kartos þmoniø dar turëjo senelius kaime ir birþelis reiškë, kad prasideda laisvë nuo miesto dulkiø.

"Yra sekama sena pasaka, kad ligi Šv. Jono visi þmonës meldþiasi, šaukia lietaus, bet neišsimeldþia, o po Šv. Jono ir viena boba, uþkrosny atsisëdusi, by tik pašnibþda vienus poterius, tuojau prakiûra lyti", - daugiau nei prieš šimtà metø rašë Þemaitë. Pranašysèiø yra ir daugiau, pavyzdþiui, kad naktinë lakštingalos giesmë atneš giedrà dienà. Kita vertus, jos giesmë yra tokia graþi, kad net jei prognozë ir nepasitvirtintø, neverta gailëtis nemiegotø valandø. Jeigu þvirbliai purenasi smëlyje ar šiaip þemëje, bus geras oras. Rûkas vakare virš vandens taip pat pranašauja gerà orà. Jei vakare iškrito gausi rasa, kitàdien bus saulëta. Išsiskleidæ bijûnai kalba apie ilgalaikæ giedrà. Pastebëta, jei pirmosiomis birþelio dienomis gausiai lyja, tai vëliau visas mënuo bûna sausas. Sakoma, kad birþelio mënesio pradþios lietus atneš gausø rugiø derliø, o daug egliø kankorëþiø þada gerà agurkø derliø. Pirmasis vasaros rûkas - geras poþymis grybautojams, o naktiniai drugeliai á namus suskrenda prieš lietø ir atšalimà.

Atrodo, šiomis dienomis pats metas dþiaugtis gyvenimu, bet štai girdime, kad televizoriø ekranuose, laikrašèiø ir þurnalø puslapiuose pernelyg daug blogio, tamsiø spalvø, o norëtøsi laidø ir straipsniø apie laimæ, gyvenimo groþá ir šviesias jo puses. Be vis atnaujinamos temos apie savo vaikus nuþudþiusià motinà norëtøsi kilnesniø dalykø. Tad kodël kokioje nors laidoje nenušvietus laimingos þmogaus gyvenimo dienos. Nepapranašavus.

Mûsø herojus atsibudo ir pirmiausia priëjo prie lango pasiþiûrëti, ar graþus oras. Aušo nuostabus rytas, þadantis puikià dienà. Rytinë kava buvo kvapni, bandelës – tokios švieþios, kad net traškëjo lauþomos, sviestas – puikiausias. Perþvelgë laikraštá – dþiaugsmingos þinios: mûsø sportininkai planuoja laimëti. Radijas transliuoja nuotaikingà Kosto Smorigino dainà apie moterá su baltom lelijom tarp krûtø.

Herojus linksmas išëjo á darbà. Ten irgi sekësi. Pasikvietæs pagyrë viršininkas, prakalbo apie paaukštinimà. Per pietø pertraukà, klausydamasis naujausiø radijo þiniø, suþinojo, jog þurnalistai atskleidë, kad dar vienas tautietis, savo tautos laikomas dievaièiu, gyveno korumpuotà ir palaidà gyvenimà. Kaip tikras lietuvis išgirsta þinia pasidþiaugë.

Po darbo nuþingsniavo á miesto bulvarà, vëliau - á parkà pasigroþëti prasidedanèiu pavasariu. Darbininkai jau sparèiai klojo bulvaro plyteles ir buvo aišku, kad šiais metais pagaliau baigs visus uþsibrëþtus darbus, o gal net daugiau padarys. Parko alëjomis vaikšèiojo ásimylëjëliø poros, šakomis straksëjo paukšèiai, iš medþio lipo voverë, matyt, tikëdamasi, kad sëdintys ant suoleliø jà pavaišins saldumynais.

Jau traukë namo, kai pastebëjo paþástamà, kuris iš kitos gatvës pusës mojo ranka ir aiškiø aiškiausiai artinosi. Nustebo, nes jau maþdaug pusmetá bûdavo atvirkšèiai – vos mûsø herojø pamaèius, jam bûtinai atsirasdavo reikalø priešingoje gatvës pusëje. Mûsø herojui jis pasakë, kad dþiaugiasi já sutikæs ir gali šiandien gràþinti skolà, be to, dar pasikvietë á jaukià kavinaitæ, kad prie taurelës galëtø nevarþomi pasišnekëti. Abu pasidþiaugë savo krašto geografine padëtimi – Europos centru, kurio laukia didelë ateitis. Nuoširdþiai atsisveikino, pasiþadëjæ vël susitikti.

Herojui gráþtant namo jau temo, bet miestas buvo pilnas þmoniø. Visi vaikšèiojo neskubëdami, groþëdamiesi reklamø šviesomis ir proþektoriø apšviestais fontanais. Švaraus vandens èiurkšlës nusidaþydavo raudona, geltona, þalia, violetine spalvomis. Skleidësi ir geso vis kitokie atspalviai, þodþiu, vaivorykštë – kaleidoskopas – stebuklas!

Vis prisimenu 1922 metais Paryþiaus laikrašèio "L’Intransigeant" sukurtà situacijà: "Amerikieèiø mokslininkai skelbia, kad ateina pasaulio pabaiga arba didelæ dalá Europos þemyno ištiks katastrofa, tokia staigi, kad mirties neišvengs šimtai milijonø þmoniø. Jei ši pranašystë išsipildytø, kaip jûs ásivaizduojate þmoniø reakcijà nuo tos akimirkos, kai jie tiksliai suþinos apie neišvengiamà katastrofà, iki paèios katastrofos? Ir kà pats darytumëte paskutinæ valandà?"

Vieni rinkosi baþnyèià, kiti – ištvirkavimus, kai kas graþiai pasakojo, jog kops á kalnus, kad pasigërëtø Alpiø vaizdais bei augmenija... O štai Marselis Prustas atsakë taip: "Aš manau, kad jei mums visiems iškiltø pavojus þûti taip, kaip jûs sakote, gyvenimas staiga pasirodytø labai nuostabus. Tik pagalvokite, kiek uþmaèiø, kelioniø, meilës intrigø, studijø jis – mûsø gyvenimas – nuo mûsø slepia, dengia mûsø tingumu, kuriuo, bûdami ásitikinæ ateitimi, be paliovos jas goþiame. Bet jei šis slaptumas amþiams pasidarytø nebeámanomas, koks graþus vël taptø gyvenimas! O! Jei tik šá kartà katastrofa aplenks, mes bûtinai aplankysime naujà Luvro galerijà, pulsime panelei X po kojø, nukeliausime á Indijà... Katastrofa praeina pro šalá, bet mes nedarome to, kà ketinome daryti, nes vël pasijuntame apgauti normalaus gyvenimo, kuriame troškimus slopina aplaidumas."

Ir dar prisiminiau Meistro þodþius iš Michailo Bulgakovo "Meistro ir Margaritos": "Jaunystëje norëjau apkeliauti visà þemës rutulá. Matyt, nelemta."

Birþelis, pirmasis vasaros mënuo, pradëjo savo kelionæ. Ar jau spëjote tuo pasidþiaugti? Juk gyvenimas yra graþus. Visa, kà galima pasakyti apie þmogaus ryšá su diena ir su visu laiku, aprëpia Sfinkso máslë. Kiekvienai gyvybei, kaip ir brëkštanèiai dienai, lemta kilti ir leistis vis tuo paèiu saulës nubrëþtu ratu. Reikia tik pajusti, kad niekuo neišsiskirianti gamtos dalelë staiga gali tapti svarbiausiu þenklu. Ir nieko èia nebepridursi. Kaip tame vyriškio skelbime: "Ieškau moters. Daugiau neturiu kà apie save pasakyti."

Rièardas JAKUTIS

"Ar liovëtës gërusi konjakà rytais?" - Karlsonas klausë namø tvarkytojos Freken Bok. Klausimas, deja, vis dar aktualus. "Eurobarometro" duomenimis, 90 proc. 15-16 metø ES paaugliø jau bent kartà yra ragavæ alkoholio, o pirmà kartà europietis vidutiniškai išgeria bûdamas 12,5 metø. 31 proc. 15-24 metø jaunimo išgeria bent kartà per savaitæ, 22 proc. – du tris kartus per savaitæ, tiek pat pasigeria kartà per savaitæ, o 10 proc. tai geba padaryti net kelis kartus. Sustabdþius bet kurià akimirkà, Þemëje rastume 0,7 proc. jos gyventojø girtø, o vienos iš keturiø 15-29 metø asmenø mirèiø kaltininkas – alkoholis.

Artëja Joninës, abiturientø išleistuvës, daug kitø vasaros švenèiø, todël ir alkoholio problema tampa aktualesnë.

Vienà savo tekstø apie alkoholá buvau pavadinæs "344". Tie skaièiai bylojo, kad Šiauliuose yra tiek vietø, kur galima ásigyti alkoholio. Tai ávairaus dydþio parduotuvës su alkoholio skyriais, vien alkoholio parduotuvës, taip pat visos kavinës, barai, restoranai. Neþinau, gal šie skaièiai jau pasikeitë. Taip pat neþinau, ar vos per 100 tûkstanèiø gyventojø mieste šiø vietø daug ar maþai. Bièiulis teiraujasi, ar jis alkoholikas, ar - ne, jei geria, kai nori ("noriu - geriu, noriu - negeriu"), jo namø baras pilnas ávairaus alkoholio buteliø. Alkoholikas bemat viskà ištuštintø. Kà atsakyti. Mano galva, štai tokie trys pavyzdþiai jau áspëja, kad pradedi pasiduoti alkoholiui.

1. Þiûri televizoriø, uþsinori alaus, eini á šaldytuvà jo pasiimti ir gráþdamas, dar nepriëjæs savojo minkštasuolio priešais televizoriø, siurbteli iš butelio.

2. Keletà dienø nebuvai bare, o barmenas jau klausia, kur taip ilgai buvai dingæs.

3. Šiukšliø krûvoje pirmiausia pastebi alkoholio butelá ir dar ásidëmi jo etiketæ.

Gatvëje mane vis palabina garbaus amþiaus šiaulietis ir pagiria uþ straipsnelius. Po vieno mano teksto apie alkoholá jo veidas buvo rûstokas. Kodël, girdi, aš giriu tiek bëdø sukeliantá alkoholá. Teisinuos, kad mano skaitytojas ne taip supratæs. "Gal tiesiogiai ir ne, bet straipsnio potekstë - uþ alkoholá", – nepriima mano pasiteisinimo skaitytojas.

Uþsuku á barà. "Baik rašinëti apie alkoholio þalà, kepenø cirozæ ir infarktus nuo alkoholio, nes tuoj gausi á snuká", – uþsipuola barmenas.

Dþiaugiuosi tik, kad esu teisus árodinëdamas senà tiesà, jog norime mes to ar nenorime, tiesiogiai ar netiesiogiai, daugiau ar maþiau geriame tuos velnio lašus ar negeriame, alkoholis vis tiek vienaip ar kitaip veikia mûsø gyvenimà.

Netiesa, kad vakarieèiai išgeria maþiau. Tiesiog jie kultûringesni, todël ir susidarë tokia nuomonë. Mûsø verslininkai, bendraujantys su tais vakarieèiais, gali paliudyti, kad geria jie nemaþai, ypaè jei kas nors vaišina ir mokëti nereikia. Rusai, pavyzdþiui, šventai ásitikinæ, kad lietuviai maþai geria. Tiesa, patys lietuviai tam irgi norëtø pritarti. Nes pasigëræ labai mëgsta diskutuoti, kad rusai daug geria.

Pasaulio sveikatos organizacijos uþdavinys Europai – kad visose šalyse alkoholio vartojimas nebûtø didesnis nei 6 litrai þmogui per metus ir lygus nuliui asmenims iki 15 metø. Taèiau alkoholio reklamos uþdraudimas, nepateikiant jokiø alternatyvø, – ne išeitis. Bent išgerti alkoholio átikino anaiptol ne reklama.

Šá tekstà parašyti paskatino ir neseniai pirmà kartà lietuviø kalba pasirodþiusi vieno garsiausiø amerikieèiø rašytojø Dþeko Londono autobiografinë apysaka "Dþonas Mieþius, arba Atsiminimai apie alkoholá" (iš anglø kalbos vertë Kæstutis Choromanskis, Vilnius, "Margi raštai", 2011 m.), kurià rekomenduoja daugelis blaivybës organizacijø. "Baltosios ilties", "Jûrø vilko", "Martino Ideno", "Smoko Belju" autorius, vienas iš realizmo amerikieèiø literatûroje pradininkø ir galbût pirmas amerikieèiø rašytojas, praturtëjæs iš knygø rašymo, "Dþonà Mieþiø" (Dþonas Mieþius - linksmos dainos apie alkoholá herojus) skaitytojams pateikë 1913 m., likus trejiems metams iki mirties. Rašytojas netikëtai atskleidþia savo sielà, ypaè savo ydas bei silpnybes.

Pats Dþeko Londono gyvenimas kupinas nuotykiø ir kraštutinumø: skurdi vaikystë, sunkus darbas fabrike, pavojingas ir avantiûristiškas pirato gyvenimas, orgijos su doko girtuokliais, tolimi plaukiojimai ruoniø medþioklës laivais, bastymasis su valkatomis po Amerikos þemynà, aukso paieškos Aliaskoje ir intelektualinis šuolis, kai jis, mokæsis tik pradinëje mokykloje, per dvejus metus baigia koledþà, ástoja á universitetà, išstudijuojà begalæ knygø ir ima rašyti sëkmingus apsakymus, pamaþu išsikovodamas pripaþinimà.

Knygoje autorius neturi tikslo chronologiškai išdëstyti savo gyvenimo, ryški tik viena linija – kelias á alkoholizmà. Dþekas Londonas aprašo, kaip jis pirmàkart paragavo alkoholio, kaip pirmàsyk pasigërë, kaip, lygiuodamasis á vyresnius, áprato gerti dideliais kiekiais ir kaip galiausiai tapo priklausomas. Pasak jo, alkoholis þmonëms teikia ne vienà, o tûkstanèius ávairiø paslaugø, uþ kurias vëliau reikalauja atlyginimo su didelëmis palûkanomis.

Literatûros kritikai sako, kad ši knyga nëra buvusio alkoholiko pamokymai. Tai þmogaus, atsidûrusio deganèiame name ir negalinèio iš jo išeiti, áspëjimas kitiems. Tiesa, kai knyga brangesnë uþ vyno ar degtinës butelá, þmonës gali jos ir neápirkti. Be to, visos literatûros apie stipriøjø gërimø þalà, þinoma, neperskaitysime, taèiau ásivaizduokime, kad jeigu taip ávyktø, tikriausiai išpiltume visas turimas alkoholio atsargas. Po tokiø skaitymø tebûtø vienintelë mintis – jeigu gersime, anksèiau ar vëliau alkoholis sugriaus mûsø bei mûsø vaikø ateitá, anksèiau atsidursime kapuose, nors greièiausiai visos tos nelaimës ištiks kartu.

Bet jeigu vadovausimës Fuko švytuoklës principu, tø knygø autoriaus paklausime: "Ar alkoholis daro vien þalà?" Kaip tame sename anekdote apie garbaus amþiaus vyrišká, ryte sëdintá viešbuèio restorane ir gurkšnojantá konjakà su kava. Prie jo prisëda šiek tiek jaunesnis vyriškis, prisistato skaitàs paskaitas apie alkoholio þalà ir ima konjako mëgëjo klausinëti, kiek šis išgeria per dienà, savaitæ, mënesá, metus... Viskà suþinojæs pamokamai pasvarsto, kad jeigu pašnekovas bûtø atsisakæs tos rytinës taurelës konjako ir kitø pasilinksminimø, galëtø turëti toká viešbutá, kurio restorane sëdi. Gurkšnojantis konjakà vyras nustemba: "Kad aš já ir turiu."

Jei matëte alkoholio molekulës (C2H5OH) iliustracijà, pastebëjote, kad ji labai graþi, tarsi mielo gyvulëlio siluetas – dvi kojytës ir galvutë priekyje, dvi šiek tiek ilgesnës kojytës ir uodegaitë uþpakalyje. Gal todël jis, it koks šunytis, prisitaiko prie šeimininko, stengiasi, kad bûtø pamiltas ir kad šis jo niekad nepaliktø.

Prisiminiau Švedijà, kai draugø kompanijoje Stokholme gerdami vienas kità sveikinome švediškai "Skul!", bet štai švedas, pasirausæs kišenëse, išsitraukë popieriaus lapelá ir garsiai perskaitë: "Á sveikatà!" Tai išgirdæ, nekreipdami dëmesio á kirèiavimà, mes, lietuviai, krykštavome iš dþiaugsmo. Manau, pastebëjote, kad susodinus uþ stalo þmones, nemokanèius vienas kito kalbos, tereikia keleto taureliø, ir netils nei kalbos, nei juokas. Þodþiu, kokiame pasaulio krašte atsidurtume, netgi nemokëdami kalbos, nepaþindami kultûros visada gebësime paprašyti išgerti.

Neseniai, tà patá vakarà, teko sveèiuotis dviejose draugijose. Ir vienur, ir kitur uþvedþiau diskusijà apie poezijà. Pirmojoje, negerianèiøjø draugijoje, visi, supratau, þinojo tik Maironá ir Brazdþioná, nes apie juos tekalbëjo. Antrojoje buvo išgërinëjama ir kalba sukosi apie Marèënà, Navakà, Patackà, Šlepikà.

Yra senas lietuviškas tostas: "Kilpinio!" Atveda þirgà, sveèias atsisveikina ir prieš keldamas kojà á kilpà išgeria "Kilpinio". Graþu ir simboliška. Nors "Kilpinio" gali juk reikšti ir visai kitkà. Daþnai paskutinë taurelë – kilpa ant kaklo.

Alkoholis – klastingas priešas. Jis kiekvienà akimirkà vis stengiasi priminti apie esà savo geràsias savybes, kuriø, jau minëjau, jeigu ir yra, tai tik pirmuose 50 gramø šio skysèio. Atrodo, kas kitas, jei ne pats alkoholis sugalvoja klausimà, kuris þmogus geresnis - išgeriantis ar visiškas abstinentas. Klausia ir net bando árodyti, kad išgeriantis ištikus nelaimei atskubës pagalbon, padës, o negeriantis, girdi, kaþkoks keistas, uþsidaræs savyje. Dar alkoholis bando árodyti, jog jis atskleidþia tikràjá þmogaus veidà. Girdi, vieni pasigëræ tampa agresyvûs, puola muštis, o kiti – švelnûs, malonûs – reikia ar nereikia vis atsiprašinëja. Tokiø minèiø átikinta viena moteris man net aiškino, jog labai norinti prieš vestuves išvysti savo bûsimàjá pasigërusá - jai ádomu, kaip jis tuomet elgsis, kà šnekës. Ji tvirtino norinti ásitikinti, koks jis þmogus. Kita paþástama moteris paprašë patarimo. Girdi, aš rašàs apie moterø ir vyrø santykius, tad turëèiau paaiškinti, kà jai daryti, nes pamatë vyrà ilgai neinantá miegoti, o þiûrintá TV erotinæ laidà. Ji aiškino, kad vyras negeria, nerûko, geras, paslaugus, bet va – þiûri... Kaip tik buvau pradëjæs ruošti šá tekstà apie alkoholá, tai pateikiau jai statistinius duomenis, kad alkoholis išardo daugiau šeimø negu neištikimybë. Paguodþiau moterá, kad alkoholio nevartojantis vyras – dovana, o dël þiûrëjimo – prisëskit šalia ir kartu paþiûrëkit.

Bandantys atsisakyti alkoholio, deja, daþniausiai tik pasiteisina: "Nepavyko." Visà dienà su draugais sprendëme, kas reiškia "nepavyko" ir kaip su juo kovoti, kad pavyktø. "Ir kaip?" – paklausë mûsø. "Nepavyko", – tegalëjome pasakyti. Gerbiu draugà, kuris pasakë, kad jei nori negerti, jokie kodavimai nepadës - reikia tiesiog negerti. Kodël mûsø restoranuose galima gerti iki pat ryto, o nëra skelbiamas laikas paskutiniam uþsakymui? Todël protingiausias, mano galva, yra barmeno patarimas vyriškiui, kuris, atëjæs á barà, prisipaþino turintis vos kelis paskutinius litus ir klausë, koká gërimà jam tikslingiausia rinktis.

– Tikslingiausia tamstai eiti namo, – atsakë barmenas.

Rièardas JAKUTIS

Lietuviai gërë ir, deja, greièiausiai niekad to neatsisakys. Taip sako gráþusieji iš Amerikos á Lietuvà. Negraþiai sako. Nebûtø lietuviai – saviškiai saviškius apkalba. Bet, kita vertus, ar neteisingi priekaištai, jog pas mus pernelyg daug lietuviškø "baliø", kuriuose svarbiausia – degtinës upeliø kiekis? Net teigiama, kad yra susiformavæs lietuviškø vestuviø, gimtadieniø ir kitø švenèiø šventimo bûdas.

Bent aš nemëgstu šventiniø pobûviø, ypaè sveikinimø ir linkëjimø jø metu. Linkima laimës, sveikatos, pinigø... Niekas neišsipildo. Vienas kvailiausiø palinkëjimø, koká esu girdëjæs: "Draugø, kaip tu pats!" Sunku bûtø su bûriu tokiø, kaip aš pats. O dar prisigerti linkint sveikatos...

Bet vestuvës, gimtadieniai ir kitos šventës vis dëlto bûna. Gimtadieniai bûna kasmet, vestuvës jau irgi ne kartà gyvenime. Šventës visad bûna ne to, kieno vestuvës ar gimtadienis, o tø, kurie á tas šventes ateina.

Todël bent man mieliausios vestuvës, kai nëra didþiulio bûrio sveèiø, tik keli þmonës – santuokos liudininkø pora, tëvai ir dar keli patys artimiausi. Mano galva, kad þmonës galëtø normaliai bendrauti, prie stalo turi sëdëti ne daugiau 12 asmenø. Paskutinë vakarienë – etalonas. Jëzus, be abejo, buvo puikus gyvenimo psichologas.

Didelës kompanijos nepatinka todël, kad, jei vaišës vyksta ne prie švediško tipo stalo, neþinai, kas šalia tavæs sëdës, kokie bus tie tavo stalo kaimynai visà ilgà vakarà ir net dalá nakties. Gerai, jei su jais galësi padiskutuoti apie kultûrà, o jei tik jie be perstojo kilnos taurelæ ir tegirdësi: "Nu." Aišku, tušèios kalbos irgi yra kvailas reikalas. Prisimenu, kaip dar jaunystëje á sveèius pasikvietæs moterá ëmiau jai rodyti naujausias knygas, pasakoti apie literatûrà, o ji trumpai mane nutraukë: "Daug kalbi."

Bet nukrypau á šonà. Tæsiu apie vestuves.

Iš vaikystëje matyto spektaklio "Kupiškënø vestuvës" susidarë áspûdis, jog senovëje vestuves ir jaunuosius lydëdavo nedràsa ir taurûs jausmai. Jau paèioje pradþioje, jaunikiui su savo pulku ir piršliais atvykus á jaunosios namus, daþnai nuotaka bûdavo slepiama kamaroje arba tolimesniame kambaryje. Namiškiai ant aukštø karèiø iškeldavo susiûtas paklodes, uþ kuriø ir uþlásdavo jaunoji su pamergëmis, kad jø visiškai nebûtø matyti. Pasislëpusias radus, viskas tuo nesibaigdavo - tuomet piršlys su jaunikiu apþiûrëdavo pamergiø ir jaunosios plaštakas ir bandydavo atpaþinti nuotakà. Vestuvës anuomet daþniausiai vykdavo jaunosios tëvø namuose. Vestuvinei puotai bûdavo kruopšèiai ruošiamasi: puošiami namai, þirgams, kurie veš jaunuosius, buvo uþkabinami skambalai, sušukuojami karèiai. Piršliai iš sveèiø išsiskirdavo apdaru. Piršlys daþniausiai dëvëdavo puošnià aukštà kepuræ, svoèia atsinešdavo didelá pintà krepšá su dovanomis. Jie abu vesdavo visà vestuviná vakarà. Puotos pradþioje piršliai surengdavo išbandymus jauniesiems, pavyzdþiui, jaunoji turëdavo nuskusti bulvæ, jaunasis - sukapoti kaladæ. Piršliai bûdavo jaunøjø mokytojai. Patikrindamas, ar tiltas yra tvirtas, piršlys pernešdavo per já svoèià. Tik tada per tiltà jaunàjà nešdavo jaunasis. Jie taip pat mokë jaunuosius, kaip reikës miegoti, kaip reikës buèiuotis.

Dabar vykstanèias vestuves galima suskirstyti á dvi grupes: visas ir sutrumpintas. Visas šiuolaikiniø vestuviø paproèiø modelis yra vestuvës, kurias stengiamasi organizuoti "senoviškai". Šiam 1-4 ar daugiau dienø trunkanèiø vestuviø variantui bûdingos visos pagrindinës tradicinio vestuviø ciklo apeigos, taip pat daugelis naujai atsiradusiø þaidybiniø ceremonijø, atliekamø dalyvaujant gausiai palydai ir sveèiams. Sutrumpintajam šiuolaikiniø vestuviø modelio variantui bûdinga iškilminga vakarienë sutuoktuviø proga. Šiai sutuoktuviø be vestuviø kategorijai priskirtini tie atvejai, kai sutuoktiniai yra inteligentai ir vestuviná pokylá keièia á povestuvinæ kelionæ, kai tuokiamasi "iš reikalo" ir jaunieji yra pernelyg jauni arba kai jaunoji jau senyvo amþiaus. Tiesa, kai senyvo amþiaus yra jaunikis, viskas vël atvirkšèiai – prabangios, triukšmingos vestuvës su fejerverkais (sako, pastarieji pakelia jaunikio potencijà), krûva popso þvaigþdþiø (Radþiu, Zvonke, Tarasovais, jei jaunasis ypaè turtingas – su šampaniniu Kauno choru, o jei rusø kilmës – net su Gazmanovu ar "Tatu"). Labai retai tokios vestuvës vyksta, jei ir jaunoji yra vyresnio amþiaus. Na, nebent jos geras humoro jausmas.

Anuometës partijos vadovai suko galvas, kuo pakeisti baþnyèias, nes labai daug porø iš metrikacijos skyriaus ten uþsukdavo. Nešimas per tiltà irgi nebuvo propaguojamas, nes ir tai, girdi, prietaras. Sugalvota raginti jaunuosius padëti gëliø prie Lenino ar þuvusio kario paminklø. Tik nuo baþnyèios jaunøjø poras tai nelabai atgrasë. Netgi susidarë savotiškas trikampis: metrikacijos skyrius, baþnyèia ir dar Lenino paminklas.

Sovietmeèiu negausiuose restoranuose vestuves, gimtadienius ar kitas šventes švæsdavo vienetai – spekuliantai, parduotuviø vedëjai, valdþios veikëjai, kai kurie áþymesni menininkai ar "prie meno" esantys, pavyzdþiui, teatrø direktoriai. Kiti sugebëdavo jas surengti blokiniø namø butuose. Vestuviø ar gimtadieniø "lygá" anuomet lemdavo ir sveikintojø gausa. Kartais bûdavo net šimtas sveèiø ar netgi daugiau. Muzikantai tuomeèiuose gimtadieniuose buvo prabanga – muzikiná fonà šokiams daþniausiai sukurdavo magnetolos. Dabar atsirado muzikantai - du vyriškiai: vienas prie "Jonikos", kitas - suspaudæs mikrofonà. Repertuaras panašus. Aišku, nebus apsieita be: "Penkiasdešimt metø - tai visai maþai, penkiasdešimt metø pralëkë graþiai, ir darbai prasmingi, ir vargai laimingi, ir draugai širdingi, visad kartu. Penkiasdešimt metø - tai visai maþai, penkiasdešimt metø pralëkë graþiai, penkiasdešimt metø - kelias nuostabus, vël dainuosim, kai ir šimtas bus..." Ádomu, kad anuomet Šiauliø ansamblis "Saulës vaikai" net "Rolingø" "Jumpin‘ Jack Flash" atlikdavo, nors labiausiai, kaip ir dabar, kotiruodavosi polivaika.

Tiesa, sovietmeèiu restoranuose bûdavo grieþtø dalykø. Dar norisi švæsti, bet salës šviesø mirksëjimas primena, jog vakarëlis baigtas. Išsikviesti taksi galëjo tik turintys paþinèiø dispeèerinëje, nes norinèiøjø vaþiuoti daug, taksi - maþai. Dabar nestebintø, jei konkuruojantys taksistai pasiimti klientø ávaþiuotø á restoranà.

Ieškojau þodþio "restoranas" kilmës. Didysis lietuviø kalbos þodynas sako, kad restoranas - ištaiginga valgykla su svaigalais, muzika ir pramogomis. Patiko kitos minimos restorano reikšmës - atstatymas, restauracija, poilsis - viskas, kas susijæ su þmogaus jëgø atgavimu, pailsëjimu maitinimo vietoje. Taèiau tokios restorano reikšmës vël kelia pamàstymø. Kaipgi jëgø atgavimas ir poilsis gali bûti siejamas su alkoholio vartojimu? Bet alkoholio pardavimas barui ar restoranui yra labai svarbi ne tik apyvartos, bet ir pelno dalis. Matematika paprasta, pavyzdþiui, tiekëjai restoranui alø patiekia uþ du litus su PVM, o restoranas parduoda uþ penkis. Darbo sànaudos menkutës - ápilti ir paimti pinigus.

Neseniai radau statistikà, kad per metus kiekvienas lietuvis išgeria 5,2, rusas - 3,7, vokietis - 5,5 litro alaus. Vyno kiekvienas lietuvis išgeria 1,2, rusas - 0,5, vokietis 2,7 litro per metus. Degtinës ir kitø stipriøjø gërimø per metus lietuvis išgeria 6,3, rusas - 3,7, vokietis - 1,9 litro. Tiesa, pamàsèiau, gal ši statistika paimta iš rusø spaudos.

Keistokas Seimo sprendimas drausti prekybà alkoholiu parduotuvëse turi ir privalumø. Pirmasis - abiturientai ir studentai nesiaubia prekybos centrø, tad galima ramiai ir be dideliø eiliø nusipirkti pieno bei duonos. Antrasis - abiturientams ir studentams stebint prabangiai baruose alø gerianèius "suaugusiuosius", turi kilti neapsakomas noras mokytis, padaryti karjerà ir gauti tokià algà, kad galëtø sau leisti ateiti á barà išgerti alaus. Taèiau net turëdamas privalumø, ástatymas yra kvailas. Nors èia mano nuomonë.

Bet gráþkime prie švenèiø ir jø šventimo. Paèioje Atgimimo pradþioje vestuvës, gimtadieniai ir kitos šventës persikëlë á gana ádomias ir netikëtas erdves - ávairius klubus, gamyklø sales, mat šie liko tušti ir nebenaudojami. Amerikietiškos baltos palapinës á Lietuvà ëmë atkeliauti tik pastaruoju metu. Pradëti naudoti limuzinai. Šiek tiek pasikeitë vestuviø bei gimtadieniø sveèiai. Anksèiau jie buvo giminës ir vienas kitas draugas, dabar, priešingai, draugai yra pagrindiniai sveèiai. Vienintelis dalykas, kuris nesikeièia per visas lietuviškas šventes ir, atrodo, niekad nesikeisim, – ilgi šventiniai stalai. Kiek bebandë restoranai sodinti šventëjus prie atskirø staleliø, šie buvo neperkalbami: "Sustumkite stalus!"

Gimtadieniai daþnai švenèiami darbe. Tik èia jie bûna paprasti (eiliniø kolektyvo nariø) ir neeiliniai - boso gimimo diena. O jei gimtadienis dar ir apvalus... Prie boso durø iš pat ryto rikiuojasi pavaldþiø skyriø, partijø, visuomeniniø organizacijø atstovø, dvasininkø ir kitokiø ryškiau blizganèiø interesantø eilë su dovanø paketais ir gëliø glëbiais. Iš kabineto sveikintojai išlenda pralinksmëjæ, bet nesidairydami mauna tiesiai (gali opozicija ar þurnalistai uþfiksuoti - darbo diena!).

Kas šiais laikais padës prasmingai ir graþiai atšvæsti vestuves, gimtadienius, kitas šventes? Susirandu internete, kas organizuoja tokius šventimus: "Artëja Jums brangiø þmoniø vestuvës, gimtadienis ar netgi jubiliejus? Svarstote, kur ir kaip atšvæsti? Norisi kaþko naujo, nes esate pavargæ nuo banaliø pasisëdëjimø uþstalëje, o nuobodþios kalbos jau ákyrëjo? Šis pasiûlymas kaip tik Jums!" Perskaièiau tuos pasiûlymus ir nusivyliau – viskas sena, tie patys sveikinimai, tostai. Organizatoriai reklamuodamiesi meluoja. Pasirodo, nelengva originaliai atšvæsti šventes, oi, nelengva!

O pabaigoje - visai kita istorija. Kad nëra lietuviai jau tokie neádomûs, girtuokliai ar dar kokie ten. Bièiulis, Šiauliuose turintis namà, sako pasiskelbë, jog per krepšinio èempionatà suteiks atvykusiems sirgaliams kambarius. Suteiks juos nemokamai, pamaitins ir dar surengs išvykà á Kryþiø kalnà, prie jûros ar dar kur kitur. Anot jo, bûtent taip tesuþino pasaulis apie Lietuvà ir èia gyvenanèius þmones.

Rièardas JAKUTIS

Manau, kad Lenkija beveik visiems mums, sovietmeèio vaikams, buvo pirmasis uþsienis - langas á pasaulá. Vasarà klausydavomës Lenkijos radijo muzikinës laidos „Vasara su radiju“, o pietinës Lietuvos pusës gyventojai galëjo matyti net Lenkijos televizijos laidas. Lietuvai tuomet Ostankino televizija penktadieniais ir šeštadieniais ëmë transliuoti programà iki 2 valandos nakties. Ideologai vylësi taip „permušti“ lenkus. Ši naktinë programa dar buvo matoma Estijoje (kad anie neþiûrëtø suomiø). Latviai jos nematë. Nematë tos programos net maskvieèiai, todël nesuprasdavo, kaip èia yra, ir vis klausdavo, kà ten rodo. Kadangi rodydavo senus filmus, tai taip ir pasakydavau, bet jie netikëjo ir atsakymà suprasdavo dviprasmiškai, tad pavydþiai palinguodavo galvà ir burbtelëdavo: „Suprantam, suprantam.“

Dabar keliaujant per Lenkijà pirmiausia stebina statybø aikšteliø gausa. Remontuojami keliai, tiesiami nauji. Á aká krinta statomi stadionai (artëja èia vyksiantis Europos futbolo èempionatas) ir baþnyèios. Nauji maldos namai èia, tiesa, visad kilo. Baþnyèia Lenkijoje - nacionalinio identiteto dalis. Nuo Solidarumo bangos pradþios šalyje pastatyti 2000 baþnyèiø. Krokuvoje, kur daþniausiai veda lietuviø turistø keliai, jø yra 146 (750 tûkst. gyventojø).

Popieþiaus Jono Pauliaus II beatifikacija - tai proga lenkams kartu su mylimu savo tautos sûnumi išgyventi nostalgijà ir dar kartà prisiminti ne tokius sudëtingus laikus, kai Baþnyèia ir tauta stovëjo petys petin prieš bendrà priešà. Tiesa, daugelis lenkø pripaþásta, kad tautos solidarumo pojûèio, kurá ákûnijo popieþius, jau nepavyks atkurti. Taigi panašu á Lietuvà – Sàjûdþio dvasios ir Baltijos kelio nebeatgaivinsi.

Šimtmeèiais besitæsianèiuose lenkø ir lietuviø santykiuose daug meilës, bet daug ir nesantaikos. Be abejo, „lenkø klausimas” šiaulieèiams tolimas ir gal net svetimas. Sunkiau gyventi Vilnijos krašto lietuviams, kurie kasdien susiduria su vis agresyvesniu „lenkø klausimo“ eskalavimu. Antiástatymiški gatviø ir miesteliø pavadinimai, kalbanèiam tik lietuviškai sunku ásidarbinti savivaldybës ástaigose. Prieš kelis mënesius, kai Kaliningrado srityje esanèiam Kristijono Donelaièio muziejui iškilo grësmë (Rusijos ortodoksø baþnyèia kësinosi já nusavinti), Lietuvos diplomatinæ tarnybà palaikë Švedijos ir kitø šaliø kolegos. Lenkijos generalinis konsulatas Kaliningrade á mûsø diplomatø SOS atsakë: „Rusija jau viskà nusprendë, reikalas išspræstas.“ O kai lietuvis Lenkijoje pasiteiraus kelio, vietiniai bûtinai atliks savo „patriotinæ“ pareigà ir nukreips já priešinga kryptimi.

Jau antikos màstytojai kalbëjo, kad protas ir meilë išgelbës pasaulá. Bet tam reikia išmokti mokytis ir mylëti. Ar kas nors galëtø supriešinti Vilniaus krašto lenkus ir lietuvius, jei problemas keltø ir spræstø išprusæ, gerai išmanantys istorijà, dirbantys ir negirtuokliaujantys? Išsilavinæ þmonës patys „integruosis“ visur ir á viskà.

Man apie Lenkijà ir lenkus norisi kalbëti šviesesnëmis spalvomis. Visad lieku pozityvo šalininkas. Nuo seno buvau pamëgæs lenkø reþisieriaus Andþejaus Vaidos filmus. Anuomet, nuo savo sukreèianèios ankstyvosios trilogijos („Karta“, „Kanalas“, „Pelenai ir deimantai“), A. Vaida ne tik savo tëvynës, bet ir Lietuvos ištisø þiûrovø kartø laisvës šauklys. 2007-aisiais jo susukta juosta „Katynë“ prieš metus vël atgijo. Nors ir sakoma, kad bombos nekrinta á tà paèià vietà, taèiau Lenkijà po 70-ies metø pasivijo juodoji Katynës lemtis. Kraupi Severnyj oro uoste ávykusi tragedija bus árašyta tos tautos sàmonën visiems laikams, kaip ir Katynës þudynës.

Seinai (Antano Baranausko prisiminimas), Augustavas (vandens kanalai), Varšuva (tartum feniksas atgimæs karo metu sugriautas miestas), Èenstakava (vienas svarbiausiø krikšèioniškojo pasaulio religinio kulto centrø su Juodosios Madonos paveikslu), Velièkos druskø kasyklos (muziejus po þeme, kur 135 m. gylyje nustembi išvydæs eþerà ar atsidûræs baþnyèioje, kurioje ne tik skulptûros, bet ir šviestuvai iškalti iš druskos). Be abejo, mieliausia lankytis senojoje Lenkijos sostinëje Krokuvoje, iš kurios buvo valdoma Lietuvos ir Lenkijos valstybë. Nuo Šiauliø iki Krokuvos beveik 1000 kilometrø, tad jei kelionë prailgsta, galima prisiminti, kad senovëje á Krokuvà ir atgal buvo keliaujama karietomis, o kelionë trukdavo mënesá.

Senoji Lenkijos sostinë - vienas graþiausiø Europos miestø. Praeityje jis buvo vadinamas „antràja Roma“. Krokuvos centre esanti Vavelio kalva buvo ideali saugi vieta politinës valdþios centrui steigti. Drauge èia ásikûrë ir baþnytinë valdþia - buvo pastatyta katedra. Tokia topografinë situacija, kai pagrindinë šventovë ir valdovo rezidencija yra greta, daþna Europos sostinëse. Tai primena Akropolá ar Kapitolijø, panašiai formavosi Prahoje Hradèanai. Be abejo, Vavelis atliko tokià pat kompleksinæ funkcijà kaip Prancûzijoje Luvras ar Versalis (valdovø rezidencija), Reimso katedra (karûnavimo vieta) su Sen Deni abatijos baþnyèia (nekropolis).

Vavelio katedros centre, kur susikryþiuoja didþioji ir skersinë navos, sidabru spinduliuoja šv. Stanislovo karstas. Šià vietà lenkai vadina Tëvynës altoriumi. Šv. Stanislovo kapo dešinëje ilsisi Jogaila, taip pat dešinëje Vazø ir ypaè puošni Þygimanto Augusto koplyèios, tolëliau palaidotas Kazimieras Didysis (mums Lietuvos ir Lenkijos ryšiai tarsi prasideda nuo Jadvygos ir Jogailos, o iš tikro jø bûta dar anksèiau, kai Gedimino duktë Aldona ištekëjo uþ Kazimiero Didþiojo). Uþ centrinio altoriaus – Steponas Batoras, netoliese garbingoje vietoje - Jadvyga, kurios kapas visad skendi gëlëse. Jogailos kapo, priešingai, gëlës nepuošia. Kà darysi, vietiniai prie Lietuvos ir Lenkijos karaliaus gëliø nepadeda, o mûsø turistai pinigëliø stokoja, vos uþtenka suvenyrams.

Lenkijoje daug prašanèiøjø išmaldos. Vietiniai elgetos mûsø turistus palaiko vokieèiais. O mums tenka paaiškinti, jog jeigu visiems aukosime, tai vakarop mums patiems teks stoti á jø vietà.

Vavelyje pradëtas kurti tautos panteonas. Èia ilsisi Julijus Slovackis, Adomas Mickevièius. 1993 m. iš Anglijos buvo perveþti emigracinës lenkø vyriausybës vadovo generolo Vladislovo Sikorskio palaikai. Jis þuvo per lëktuvo katastrofà virš Gibraltaro sàsiaurio. Prieš metus èia atgulë Lechas ir Maria Kaczynskiai (aviakatastrofoje prie Smolensko þuvæ 2010 m. balandþio 10 d., palaidoti balandþio 18 d.). Ar derëjo Lenkijos prezidentui Lechui Kaczynskiui atgulti Vavelyje? Visokiø nuomoniø bûta, bet visi vieningai pripaþásta, kad šitas maþiukas vyras, kuris savo provincialumo, nenuspëjamumo ir valstietiško gudrumo mišiniu Angelà Merkel ir daugelá kitø Europos vadovø gana daþnai vesdavo iš proto, šitas maþas vyrutis Lenkijoje vis tiek nuveikë šá tà didelio. Jis postkomunistø valdþiai padarë galà – galutinai.

Kai á Lenkijos prezidentus pretendavo Lecho brolis Jaroslavas, prisiminæs senàjà Lietuvos ir Lenkijos unijà, pamàsèiau, jog Jaroslavas Kaczynskis vienas, Dalia Grybauskaitë irgi viena... Deja...

Kai kas paburnoja ant karalienës Bonos (Þygimanto Augusto motinos), bet juk jos dëka á Lenkijà ir Lietuvà greièiau atkeliavo Renesanso kultûra. Iš gimtinës Italijos pas vyrà Þygimantà Senàjá jà atlydëjo italø menininkai, ji atsiveþë didþiulæ knygø bibliotekà. Drauge su karaliene Bona atsirado ir kitokiø tradicijø, tarkim, madingos iškirptës – áspûdis vyrams. Mûsø didikai suvokë, kad norint suintriguoti moteris reikia domëtis menu, rinkti meno kûrinius, nes jie darë pašnekovëms áspûdá. O kad iš pradþiø ji prieštaravo Þygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitës vedyboms, tai visoms motinoms atrodo, kad sûnûs negeba išsirinkti geriausios. O jei apie didingà Þygimanto Augusto ir Barboros meilæ, tai karalienei Barborai 1551 metø geguþës 8-àjà Krokuvoje mirus Þygimantui Augustui ant rankø, jis iš šio Lenkijos miesto á Vilniø - jø meilës miestà - lydëdamas mylimosios palaikus kiekviename miestelyje nulipdavo nuo arklio ir eidavo pësèiomis. Toks elgesys nieko nebûtø stebinæs, jei taip darytø paprastas þmogus, bet tai buvo karališka asmenybë. Pamiršæs tai, dulkëtomis gatvëmis visà mënesá, tiek truko kelionë, jis ëjo paskui mylimosios karstà. Štai apie kokià meilæ mums derëtø daþniau kalbëti, o ne apie kaþkokius vaikëzus iš Veronos.

Po Vavelio bûtina apsilankyti Krokuvos Turgaus aikštëje, kurioje pribloškia dangø remiantys Marijos bazilikos bokštai. Baþnyèioje esantis Vito Stvošo iš liepos išdroþtas altorius laikomas vienu vertingiausiø gotikiniø altoriø Europoje. Iš šios bazilikos bokšto kasdien 12 valandà per Lenkijos radijà skamba laiko signalas. Po signalo dar visi klausosi tradicinio ritualo – iš bokšto keturis kartus groja trimitininkas: pirmà kartà muzikantas trimituoja pasisukæs á Vavelio pilies pusæ karaliaus garbei, antrà – á magistrato pusæ burmistrui, treèià – á Florijono vartø (áëjimo á miestà) pusæ, kviesdamas sveèius, ketvirtà – á Turgaus aikštës pusæ visiems èia esantiems.

Negalima apeiti Antano Vivulskio suprojektuoto paminklo, skirto Þalgirio mûšio pergalei, pastatyto 1910 metais, minint 500-àsias mûšio metines. Per Antràjá pasauliná karà paminklas buvo sugriautas, bet pokariu stebuklingai atstatytas. Net sovietinë armija atstatymui talkino. Didþiulë raitelio figûra buvo atskraidinta kariniu malûnsparniu ir nuleista ant postamento. Tuomeèiams ideologams buvo árodyta, kad tai paminklas pergalei prieš vokieèiø okupantus (1410 m!). Daugelis tvirtina, kad minëtas raitelis – Vytautas. Taèiau jis – Jogaila. Tai suþinojæ visi nusivilia. Vytauto figûra yra þemiau, paminklo postamento priekyje. Vytautas Didysis stovi nusiminæs, nuleidæs galvà, á þemæ atrëmæs kardà. Nors ar Jogaila ant þirgo yra blogai?

Reziumuosiu, kad savaitgalis Krokuvoje – prasmingas laikas. Juk bûna liûdnø savaitgaliø. Kaip toje istorijoje apie paskendusá laivà ir plaustais išsigelbëjusius keleivius. Vieno ieškota kelis mënesius. Net keista, kad šis vargšelis išliko gyvas. Keliant nelaimëlá á laivà buvo pasiteirauta, kaip jis išgyveno, ar nebuvo liûdna. „Labai buvo liûdna, - pripaþino išgelbëtasis, – ypaè savaitgaliais.“

Kai mielas skaitytojas skaitys šias eilutes, bûsiu kelionëje ir vesiu ekskursijà Krokuvon. Šiais metais kelioniø sezonas prasidëjo anksti. Bûna, kad po ekskursijos negráþtu namo - išvykstu iš Krokuvos ir pusiaukelëje perlipu á kità autobusà, kuris su nauja turistø grupe išsiøstas iš Lietuvos senojon Lenkijos sostinën. Taip visà vasarà bûsiu pakibæs tarp Šiauliø ir Krokuvos. Neþinau, ar dþiaugtis dël to, ar liûdëti, bet kai bûnu toli, Šiauliø pasiilgstu. Tai svarbiausia.

Drauge su karaliene Bona atsirado ir kitokiø tradicijø, tarkim, madingos iškirptës – áspûdis vyrams. Mûsø didikai suvokë, kad norint suintriguoti moteris reikia domëtis kultûra, rinkti meno kûrinius, nes jie darë pašnekovëms áspûdá.

Rièardas JAKUTIS

Man patinka palinkëjimas: "Visko, ko trokšta širdis". Kartà jubiliejaus šventëje, kai jubiliatui šito buvo palinkëta, viena moteriškë dar pridûrë: "Ir pinigø!" Be abejo, sviestu košës nepagadinsi, taèiau iš gyvenimo dingsta klausimai: kas? ko? kam? kà? kuo?, o atsiranda vienas: uþ kiek? Tokiam klausimui uþimant pirmàsias pozicijas, pasitvirtina tezë: "Viskas parduodama".

Ar yra, ko nebûtø galima nusipirkti? Sveikatos? Bet gydytojai tuoj paklausia: "Kas jums sakë, kad sveikatos nenusipirksi?!" Gyvenime yra dalykø svarbesniø uþ pinigus, bet be pinigø jø nenusipirksi. Nors pats palinkëjimas pinigø, kaip ir visi kiti palinkëjimai, kad ir priskiriamas neišsipildanèiø linkëjimø kategorijai, vis tiek yra malonus.

Kai pinigø turime, apie juos nekalbame. Kalbame, kai jø trûksta. O kadangi visada trûksta, veik visada ir kalbame. Neturëti daugiau negu bûtina, reikia neapsakomos jëgos. Susitikus, pirmieji pokalbiai pakrypsta pinigø stygiaus, totalaus brangimo temø link ir prašymais patarimø kokia valiuta ir kur geriausiai laikyti santaupas. Ar nebus devalvuotas litas? Nors šito neturëtø bûti. Juk normalioje šalyje gyvename, ne kokioje ten, kuri kiek nori prispausdina pinigø ar artëjant vidurnakèiui praneša, kad rytoj keisis jø kursas.

Tûlas gali papriekaištauti, kodël geguþës mënesá, kai atbunda gamta, skleidþiasi þiedai ir rodos reiktø kalbëti apie dvasinius dalykus, rašau apie pinigus. Bet man atrodo, kad geguþæ labiausiai ir reikia pinigø.

Neabejotinai iš lietuviø taupiausi yra suvalkieèiai. Ar kada nors buvo koks nors suvalkietis garsus krepšininkas? Suvalkieèiai negali mesti á svetimà krepšá. Net savo mobiliuosius telefonus visados sveèiuose ákrauna, o jei perka šokoladiná þmogeliukà, renkasi berniukà.

Kartais apie pinigus norisi kalbëti linksmai. Ar nenuotaikingi pinigai su ávairiausiais gyvûnëliais, paukšèiukais, seksu uþsiiminëjanèiais þvëreliais, ar su kokios valstybës prezidento atvaizdu, jo vaikystës bareljefu, ar dar bala þino kuo? Reikia tikëtis, jog kai kuriø Afrikos valstybiø pinigai irgi yra netikëti, spalvingi, egzotiški, su genèiø vadø atvaizdais šalia nukautø liûtø, tigrø ar drambliø. Lietuviškieji 10 litø irgi unikalûs. Bet jei kas nematëte, nustebsite, jog labiausiai stebina Šveicarijos frankai. O gal todël Šveicarijos frankas ir toks stiprus, kad mokama ironiškai þvelgti á pinigus. Atrodo, kad tai spalvingi kokiø moksleiviø darbeliai iš konkurso "Mano spalvotas pasaulis". Dargi galima pagalvoti, jog kaþkoks prekybos centras ar baras išleido savo graþius kuponiukus.

"Pinigai – labai svarbus dalykas. Ypaè kai jø neturi", - sakë E. M. Remarkas. Tai, pavyzdþiui, puikiai suprato televizijos projektø "Þvaigþdþiø duetai", "Chorø karai", "Šok su manim" ir kitø kûrëjai, projektams pasibaigus sugalvojantys jø tæsinius: imk pinigus, kol gali.

Neteigiu, kad nereikia visiškai orientuotis piniginiuose reikaluose. Visai neseniai maèiau vaikø þaidimo korteles-pinigus. Nupiešta net maþai þinomø valstybiø valiuta. Vaikai þaidþia ir suþino, kokioje šalyje kokie pinigai. Vienas berniukas iš tëèio, kuris daþnai keliauja po Europà, automobilio išsikrapšto pamestus eurus. Lietuviškø pinigø jis nerenka.

Holivudo filmø kûrëjai sako, kad filmas bus populiarus, jei jame kalbësi apie tris dalykus: valdþià, seksà ir pinigus. Filmai filmais, bet sveikas protas ir logika sako, kad pinigø nereikia nei garbinti, nei niekinti. Skaièiau, kad ekonomiškai išsivysèiusiose šalyse vis sparèiau plinta depresija, o pas psichologus ir psichiatrus lankosi kone kiekvienas šiek tiek aukštesnes nei vidutines pajamas gaunantis pilietis ir kapitalistiniame pasaulyje saviþudybiø skaièius dvigubai didesnis tarp turtingøjø nei viduriniajai klasei priklausanèiø asmenø.

Neseniai vienas paþástamas pasakojo apie kità mûsø bendrà paþástamà, patekusá á avarijà. Pasakojusysis sakë labai nusivylæs tuo paþástamu, kai šis išlikæs sveikas po avarijos ne tuo dþiaugësi, o vis guodësi sudauþyta mašina.

Tik poetai ir moterys moka elgtis su pinigais taip, kaip šie nusipelno. Nors, aišku, blogai, kai pinigai pasibaigia greièiau negu atostogos. O dar tos mintys, kad turtingi þmonës laimingesni, sveikesni, kad jiems geriau sekasi. Sako, vargingiau gyvenanèiam negalima duoti milijono, nes jis tiesiog neatlaikys átampos. Tiesa, apklausos parodë, kad 80 proc. amerikieèiø mano, jog senatvëje praturtës laimëjæ loterijoje milijonà. Ádomu, kokie rezultatai bûtø Lietuvoje? Visgi perkant loterijos bilietà, reikëtø prisiminti, kad greièiau uþsidirbsi pinigus, negu juos išloši loterijoje.

Þmonës skundþiasi, kad neturi pinigø. Taèiau eilës prekybos centruose liudija kitkà. Susimàstai, jog jei dabar tiek norinèiø kaþkà pirkti, kiek jø bûtø jei pinigø turëtø...

Prekybos centrai, tiesa, nepasimetë: prieš pirkëjus jie laimi – atveþa daug daugiau prekiø, negu šie gali išpirkti.. Dargi nuolaidas daro: þiûrëk – buvo nuolaidos 20 proc., po to – 50 proc., o dargi – 75 proc. bûna. Tad kitas etapas – prekybos centrai pradës dalyti prekes nemokamai, o dar kitas – atëjusiems pasiimti prekiø pinigø pridës.

Ar pastebëjote, kad Lietuvos turèiai yra tarp piniguoèiø iš naftos šaliø ir turtuoliø iš Švedijos? Naftos šaliø turtingieji mëgsta išsiskirti ir girtis turima prabanga, Švedijoje gi egzistuoja lygybës kultûra, kur tiesiog nepriimtina rodyti turto. Turtingi verslininkai, mokslininkai, menininkai yra gerbiami, bet kad ir koks tu bûtum puikus, tu niekuo nesi geresnis uþ tà, kuris to puikumo neturi. Švedijoje pagyvenæ pasakoja, kad, pavyzdþiui, daugiavaikë mama, gyvenanti eiliniame bute, pirmiausiai yra mama, o tai vienas iš aukšèiausiø statusø.

Teigiame, kad lietuviai nemoka taupyti. O vokieèiai, girdi, yra taupûs ir apdairûs. Pats metas griauti stereotipus. Ir mokytis iš lietuviø - kur tai matyta, kad bûtø pensininkø, kurie sugeba iš 100 eurø pragyventi visà mënesá.

Nors šiaip jau Vokietijoje vadovai yra nukryþiuojami, uþsakæ keliais tušinukais daugiau negu to reikia biuro darbuotojams… Pasakojama, kad vienos firmos vadovas liepæs kartà vienam savo vadybininkø pademonstruoti, kaip šis sugebàs vienu metu rašyti keliais tušinukais - mat tas buvo "uþsipirkæs" keliais daugiau nei tuo metu jam reikëjo…

Pamàsèiau, jog minimalus atlyginimas – nëra jau taip blogai. Jis daug kà gyvenime sustato á savas vietas. Psichologai ir ávairiausi mûsø gyvenimo tyrinëtojai net išvardina minimalaus atlyginimo þmogui teikiamus pliusus. Aišku, tie pliusai daugiau skirti sielai, o ne kûnui, bet kai sielai gerai, tai ir kûnui juk geriau.

Pasigirsta anø laikø prisiminimai. Ryte kiaušinienë, pietums virtos bulvës su silke, sriuba, mësos - kai yra. Vakare pieniška sriuba "zacirka", ávairios variacijos bulviniai blynøai kugelis, bulviø košë su kefyru. Kadangi apelsinai ir bananai prabanga, tai vakare skusta morka, grieþtis. Tai štai jums sveikos mitybos pagrindai, visi išgyvenom, në vienas badu nemirëm.

Pasirodo, minimalus atlyginimas labiau suartina šeimos narius. Be abejo, kai turi daug pinigø, ginèijies kur juos investuoti, kà kam pirkti, peiki kitus šeimos narius, kad šie prisipirko ko nereikia, o kai pinigø nëra, visiems viskas aišku, kad pirkti galima tik gyvybei bûtinus dalykus ir nëra ko ginèytis bei gadinti nervus. Tuomet lieka marios laiko diskusijoms apie kultûrà ir menà.

Ne tik uolieji katalikai, bet ir daugelis kitø tvirtina, kad minimalus atlyginimas padaro þmogø doresniu. Turi pinigø – norisi šnapso ir mergø. O dabar prisësk bare prie kokios panelës, pasakyk, kad gauni 800 litø ir jûsø pokalbis amþiams nutrûks. Bièiulis turëjo prie eþero pirtelæ. Baliai joje nesibaigdavo. Þmona pirtelæ padegë. Tiesa, ji jau ne kartà buvo gàsdinusi: "Padegsiu aš tà k... lizdà". Bièiulis atstatyti pirtelei pinigø nebeturi, gyvena dorai ir laimingai.

Minimalus atlyginimas padeda tapti patriotu ir lietuviškos pramonës rëmëju. Tiesa, dël antrosios teiginio pusës bandyèiau pasiginèyti. Mano galva, tokiais atvejais labiau imama remti kinø ar bent lenkø pramonæ. Bet sutinku, kad minimalus atlyginimas ne viename paþadina kulinarijos genijø. Gaudamas tûkstanèius, valgai kavinëse, perki pusgaminius. 800 litø per mënesá atpratina nuo tokiø kvailø áproèiø. Atrandi net malonumà plušti prie puodø. O kur dar gráþæs gamtos paþinimo jausmas uogaujant ir grybaujant? Þvejai irgi badu nemirs. Koks tikslas mokëti þvëriškus pinigus uþ, naudojant ávairiausius chemikalus, uþaugintus svogûnus, kai galima ámerkti svogûno galvà á vandens stiklinæ ir po kiek laiko mëgautis ekologišku produktu?

Gaudamas tûkstanèius galvojai, jog laikas imti iš banko paskolà, pirkti butà, naujà automobilá. Dabar tam keliai uþkirsti. Uþtat supratai, kad esi laisvas, o paskola bûtø tave áklampinusi á dešimtmeèius trunkanèià vergijà. Taigi, atrodo toks nekaltas tas popierëlis, o tiek jis padaro þalos su þmonëmis, kurie nemoka su jais elgtis, o kenèia daugiausia tie, kurie gyvena šalia tokiø þmoniø.

Bet svarbiausias teiginys, kad minimalus atlyginimas dovanoja laisvæ ir padeda atrasti Dievà. Baþnyèia, atrodë, amþiams pamiršta. Dabar kiekvienà sekmadiená eini á baþnyèià ir meldiesi prašydamas Dievo suteikti stiprybës bei išmonës pragyventi uþ 800 litø.

Bet didþiausias malonumas, kai gaudamas 800 litø, dar sugebi mokëti po lità uþ kiekvienà skambutá á ávairiausius TV šou ir balsuoti uþ tau patinkanèius atlikëjus.

Kà geriausia pirkti uþ pinigus? Lietuvoje yra šimtas finansø analitikø, taèiau daþnai orø prognozës yra tikslesnës uþ jø pasvarstymus. Aš bent atsakyèiau – geriausia pirkti laikà. Labai greitai suskaièiuoji, kiek praleidi betikslio laiko. Bet šiaip jau, su pinigais yra dvi problemos: kai pinigø neturi ir kai pinigø turi. Daugiau jokiø problemø lyg ir nëra.

Rièardas Jakutis

Nors kalendoriai skelbia, kad vasara prasideda birþelio mënesá, mus aptarnaujanèios poilsio organizavimo ástaigos ásitikinusios, kad tai geguþës 1-oji ir nuo tos dienos uþ viskà tenka mokëti jau vasaros kainomis. O ir Palanga bei kiti kurortiniai miestai vasaros atidarymo šventes rengia geguþæ.

Vis prisimenu istorijà apie þmogelá, kuris, praeivio paklaustas kelio á geleþinkelio stotá, atsakë: "Jeigu aš eièiau á geleþinkelio stotá, iš šios vietos tikrai nepradëèiau eiti".

Sako, jog kaip pradëjai dienà, savaitæ, mënesá, tokia ir bus toji diena, savaitë, mënuo. Tas pats, be abejo, ir su vasara. Kaip jà pradëti?

Vasara – atostogø metas. Bet šiandien daug yra tokiø, kuriems atostogauti reikia prisiversti. Yra ir tokiø, kuriems ne atostogos galvoje.

Pasaulis - tai daugiau negu kasdienis šurmulys, o neišlásdami iš to šurmulio mes prarandame mums dovanotà laikà. Prisiminkime, kad Evangelijos aprašymuose Jëzus niekur neskuba. Atrodytø, jog á Jeruzalæ jis turëtø skubëti, o viskas priešingai – kalbasi su þvejais, pasakoja ávairiausias istorijas, uþsibûna muitininkø namuose, pamedituoja ir vienas. Kaip kaþkuris iš teologø yra pasakæs: "Jis nevartoja gyvenimo, o tiesiog gyvena".

Geguþæ susipina du priešingi dalykai – mintys apie atostogas ir mintys apie darbà. Vis dar neþinome švæsti ar nešvæsti darbininkø dienos – Geguþës 1-osios. Dël jos diskutuojama dar daugiau nei dël Kovo 8-osios. Juk Tarptautinës darbininkø dienos ištakos siekia dar 1886 metus, kai geguþës 1-àjà Èikagos miesto policija buvo priversta malšinti darbininkø demonstracijà, kurios metu darbininkai reikalavo sutrumpinti darbo laikà iki 8 valandø per dienà. Po trejø metø Paryþiaus 2-asis tarptautinis kongresas paskelbë geguþës 1-àjà viso pasaulio darbininkø solidarumo diena. Á Lietuvà ši šventë atëjo Tarybø Sàjungos metais ir todël Lietuvai atgavus nepriklausomybæ, neþinant visos jos istorijos, šventës imta kratytis. Tiesa, šià dienà nuo seniausiø laikø švenèia ir Baþnyèia, nes tai - Juozapo Darbininko šventë. Kai tarybiniais metais po darbo þmoniø demonstracijos kas uþsukdavo baþnyèion, nustërdavo iš nuostabos – ir èia švenèiama.

Darbininkø diena yra, bet patys darbininkai pas mus pamiršti. Štai ir televizijos rodo laidas þemdirbiams, valstybës tarnautojams, o darbininkams skirtø laidø nëra. Nëra ir jiems skirtø laikrašèiø. Tiesa, bent man nepriimtina matyti moterá, pakeitusià kareivá arba atliekanèià grubø fiziná darbà. Atgrasûs ir soc. realizmo kûriniai, šlovinantys moters statybininkës siluetà tekanèios saulës fone. Sunkiai dirbanti moteris praranda humoro jausmà.

Ar mûsø þmonës labiau linkæ dirbti, ar ilsëtis? Keistoka, bet atrodo, kad sekmadieniø rytais mûsø televizijos laidas þiûri net poilsio dienà veiklos trokštantys þmonës ir ligoniai. Antraip juk televizijø tinkleliai tà rytà nebûtø perkrauti laidomis "Nesësi – nepjausi", "Naujas ûkis", "Giriø takais", "Statybø TV", "Penktoji pavara", "Autopilotas", "Sveikatos ABC", "Sveikas þmogus", "Sveikatos kodas"... Tiesa, švenèiø metu televizijø programos kiek kitokios. Nacionalinës – labiau dievobaimingos ir tautiškos, komerciniø TV – labiau tinkanèios prie vaišiø stalo.

Prieš kelias dienas regëjau gatvëje medicinos seselæ, besinešanèià vokieèiø kalbos vadovëlá.

Nuo geguþës mënesio Vokietija panaikina apribojimus darbo jëgos judëjimui iš naujøjø Europos Sàjungos šaliø, tarp jø ir Lietuvos. Net kaimynai lenkai, kuriø ekonomika yra kur kas stipresnë nei mûsø, nerimauja, kad tai lems jaunø, darbingø ir kvalifikuotø þmoniø naujos emigracijos bangà. O kas laukia Lietuvos? Juk turtinga, tvarkinga ir netoli esanti Vokietija sudomins tuos, kurie dar neišvyko á Anglijà, Airijà ar Ispanijà. Negi prasidës evakuacija, galinti pavirsti tautos išsikraustymu? Vokietijà prieš tris dešimtmeèius "atrado" turkai, kai vokieèiai ëmë vengti nekvalifikuoto darbo. Dabar Vokietijoje gyvena beveik septyni milijonai turkø.

Išvykti ar pasilikti? Toks klausimas, tarsi Hamleto "bûti ar nebûti?", jau ne pirmus metus kamuoja ne vienà tautietá. Ar ieškoma naujos Tëvynës, ar emigruojama á naujà darbà? Tai, mano galva, skirtingi dalykai. O suprantama, kad tie, kurie parduoda savo darbà, turi teisæ ieškoti maksimalià kainà uþ já siûlanèiøjø. Emigracija – beveik visus palietusi problema. Patys dël emigracijos gal ir sakome: "Niekados", bet kiekvienas turime emigracijà pasirinkusiø artimøjø.

Daþniausiai emigruojanèiø tautieèiø amþius - 18 – 29 m. Be to, lietuviai labiausiai linkæ emigruoti iš visø ES tautø. Tiksliø skaièiø, sako, neþino niekas, bet, atrodo, reikia sutikti su tvirtinanèiais, jog daugiau negu pusë milijono jau emigravo.

"Kodël tu dar èia?" – ir aš ne kartà girdëjau toká klausimà. Manau, kad emigruoja ne bedarbiai, o bûtent aktyvûs þmonës, dràsieji. Silpnieji lieka.

Ypaè gaila jei Vokietijon patrauks mûsø gydytojai, seselës, slaugës. Buvau ir lieku ásitikinæs, kad negalëèiau bûti gydytoju, nes bijau kraujo, skausmo ir panašiø dalykø. Matyt, taip esu išauklëtas, o gal pats nusistatæs, kad ypaè reikia gerbti tai, ko pats negalëtum padaryti, todël medicinos darbuotojus ir gerbiu. O ir regiu, kad mûsø medikai yra tikrai aukštos klasës specialistai (net neþinau, kaip pasitaikë vienas kitas þiniasklaidoje papasakotas nemalonus jø darbo atvejis, tam galbût galëtø bûti paaiškinimas, kad kur daug šviesos, ten ir šešëliai ryškesni) bei iš stebëjimø sumodeliavau situacijà, jog jeigu gydyti atveþtø koká gydytojo neprietëlá, šis vis tiek já gydys kaip ir visus ligonius. Pastebëjau, kad gydytojui reikia trumpiau ir kiek galima tiksliau pasakyti, kur skauda, diegia, duria, maudþia, be nereikalingø detaliø, nukrypimø, juo labiau, išvedþiojimø. Supratau, kad ko reikës smulkiau, gydytojas pats paklaus. Nevertëtø demonstruoti ir savo išsilavinimo: "Mens sana in corpore sano (Sveikame kûne - sveika siela), ar ne, daktare?" Gydytojas gali atsakyti: "Fortuna non penis – in manus non tenis." O èia jau ir pats nesuprasi ("Sëkmë – ne ..., á rankà nepaimsi").

Lietuviams labiau nei bet kuriai kitai tautai yra "ne lygis" bûti vargšais. Paþvelkime á prieškarines ekonominiø rodikliø lenteles. Lietuviai pirmaujanèiøjø gretose, šalia Olandijos. Suomiai uodegoje. O šiandien? 50 okupacijos metø viskà sunaikino, bet noro ir áproèiø visiškai nespëjo sumindyti. Ar šiandien vaikai atsisakytø madingø bateliø iš Anglijos ar naujausio kompiuterio, kad tik mama ir tëtis gyventø kartu? Idealistai atsakys, jog atsisakytø, aš gi kaþkodël abejoju.

Mûsø màstyme ir pokalbiuose pernelyg daug tamsiø tonø. Gàsdinimai pedofilø klanais ar motina, smaugianti savo vaikus – labai puikios temos primityviai liaudþiai.

Bièiulis á klausimà, kokia diena jam laimingiausia, atsakë, jog išvykimo iš Lietuvos. Paklausei keleto lietuviø, gyvenanèiø Londone, kokia jø svajonë. "Turëti Londone namà", – atsakë visi. O galvojau, jog atsakys, kad toji svajonë – gráþti á Tëvynæ. Derëtø agituoti tautieèius likti tëvynëje, tik kaip tai padaryti, kai vairuotojai sako, kad Vakarø pasaulio šalyse prisipildæ bakà kuro nuvaþiuoja šimtà kilometrø daugiau negu Lietuvoje. Nors á Lietuvà paviešëti gráþusius emigrantus galima atskirti. Jø elgesyje lyg kaþkoks protestas, lyg kaþkoks pasididþiavimas, lyg kaþkoks laikinumas... Kiekvieno gráþimo metu daþniausiai jø lankomos vietos - Palanga ir medikø kabinetai. Negavæs ko pageidauja, giriasi - aš turiu pinigø ir bando nusipirkti paslaugà, pagarbà, dëmesá, bet ieško kuo pigesniø bilietø gráþti á savo emigracijos šalá. Prieš tai prisiperka keistø pirkiniø - rûkytø mësos gaminiø ir darbo pirštiniø.

Kai kuriuos išvykstanèiuosius galima bûtø palyginti su á jûrà išeinanèiais jûreiviais. Prabuvæ jûroje pusmetá, gráþæ praûþia visus pinigus ir vël jûron. Turiu bièiulá. Skina kaþkur braškes. Irgi kas pusmetá gráþta. Tuoj taksi, viešbuèiø apartamentai, restoranai, panelës... Totalus išlaidavimas ir vël á braškiø plantacijas. Sako, jog taip išsikrauna ir numalšina tëvynës ilgesá. Nors tokiø maþuma. O dauguma kala, taupo, perka nekilnojamàjá turtà... "Liûdna", – apie tokius sako tas savaip atostogaujantis braškiø skynëjas. Kiekvienam savo.

O kaip kitur?

Pavelas Kohoutas, Bohumilas Hrabalas, Milanas Kundera ar Vaclavas Havelas mums bemat asocijuojasi su Èekoslovakijos disidentine kultûra. Po 1989-øjø viskas ëmë klostytis kitaip. Vaclavas Havelas tapo pirmuoju èekø prezidentu, Pavelas Kohoutas nieko originalaus nebesukûrë, Bohumilas Hrabalas nusiþudë, o Milanas Kundera ëmë rašyti prancûziškai ir nebelaikë savæs èekø rašytoju. M. Kunderos romano "Neþinomybë" tema aktuali ir beveik negvildenta: reemigracija po sovietø imperijos subyrëjimo, gráþimas á tëvynæ, savo šaknø ieškojimas, bandymas atgaivinti ar numarinti atmintá. Autorius klausia: "Ar sugráþimas yra ámanomas?" Remiasi ir mitologija – Odisëjo gráþimo Itakën istorija. "Dvidešimt metø jis svajojo apie šá sugráþimà. Bet kai pagaliau sugráþo, nustebo supratæs, kad savojo gyvenimo, jo esmës, jo branduolio ir viso to, kas jame brangiausia, reikia ieškoti ne èia, Itakëje, o dvidešimt metø trukusiame klaidþiojime", – áþvelgia rašytojas.

1989 metais þlugus komunizmui emigrantai staiga pasidarë niekam nebeádomus. Tapo aišku, kad ir emigrantai, ir tremtiniai, ir disidentai buvo prasmingi tik esant "geleþinei uþdangai", nes tuomet buvo gyvi liberalios minties ákûnytojai. Praëjus vos keleriems metams po "dainuojanèios" revoliucijos juos dargi imta minëti ironiškai, o ankstesnis jø vaidmuo prilyginamas tik simboliams. Nors labiausiai rašytojo Milano Kunderos teiginiai skatina susimàstyti apie šiandien iš mûsø šalies išvykstanèià jaunuomenæ. Jeigu esi praleidæs nemaþai laiko, pavyzdþiui, brandþiausius gyvenimo metus uþsienyje, kas tuomet yra Tëvynë? "Jeigu prisiminimai nëra nuolat gaivinami, kad ir draugø pašnekesiais, ilgainiui jie išdyla. Todël áprastai emigrantai, susibûræ á tëvynainiø kolonijas, pasakoja vieni kitiems iki šleikštulio ágrisusias tas paèias istorijas ir šitaip jos neuþmirštamos. Taèiau tuos, kurie nesusitinka su tëvynainiais, neišvengiamai ištinka amnezija", – rašo M.Kundera. Bet baisiausia, mano galva, o tai pastebi ir "Neþinomybës" autorius, kai patriotizmas virsta tik begaline uþuojauta savo kraštui.

Rièardas JAKUTIS

Šiømetæ balandþio pabaigà vainikuoja vëlyvos Velykø šventës. Velykos švenèiamos pirmà mënulio pilnaties sekmadiená po pavasario lygiadienio (kovo 21 d.). Vëlesniø nei balandþio 25 d. ir ankstesniø nei kovo 22 d. Velykø nebûna. Vatikano hierarchija svarsto Velykø datà padaryti nuolatinæ – antràjá balandþio sekmadiená. Gal ir geriau bûtø – tik pradedant ásibëgëti pavasariui.

Jau pirmosios šventës buvo susijusios su dievø garbinimu. Mûsø protëviai pavasará garbino derliaus deivæ Þemynà, kad derlius derëtø, Perkûnà, kad nelaimës neuþgriûtø, ir t.t. Graikai derliaus metu garbino vyno ir malonumø dievà Dionizà, romënai – Bakchà. Galiausiai, kai pasaulyje paplito vieno dievo garbinimas, lietuviai pradëjo švæsti krikšèioniškas šventes.

Kûèios ir Kalëdos - visiems aiški šventë. Velykos – paslaptingesnë. Daugelis mëgina Velykas sieti su marguèiais, virtu kumpiu bei aštriais krienais, bet juk ir taip mes nebadaujame. Taip jau yra, kad tikra krizë mûsø vis kaip reikiant nepasiekia. Ir aèiû Dievui!

Gaila, kad Velykø rytà pas mus išblësæs pasisveikinimas: "Kristus prisikëlë!" Pasveikintasis turëtø patvirtinti: "Tikrai prisikëlë!"

Daugelis rašanèiøjø apie Velykas prisimena vaikystës atvirukà - dailininko Michaelio Sowa paveikslà "Laimingø Velykø!" Per dar tik pradëjusià þelti pavasarinæ þolæ bëga tëvelis su dukrele. Pro niûrius debesis išnyranti saulë ir jø nešamas krepšelis kiaušiniø byloja, kad jie abu skuba á šventæ. Viskas bûtø graþu, taèiau vaikystëje mane gàsdindavo bëgantiesiems uþ nugaros esanèio kalnelio išlendantis milþiniškas zuikis. Prisimenu þiaurø zuikio þvilgsná ir suprantu, kad tëvelis su dukrele stengiasi išnešti sveikà kailá. Kiškis (šventës simbolis) - didþiulis ir siaubingas, þmogeliai - tokie maþyèiai ir be galo išsigandæ, bet švæsti vis tiek nori.

Tiesa, pirkdami Velykoms kiaušiniø, þiûrëkite á pirmuosius ant lukšto atspaudo kodo skaièius. Patys geriausi kiaušiniai paþenklinti skaièiais 0 ir 1. Tai kiaušiniai vištø, kurios laisvai gali vaikšèioti lauke ir lesti natûralø lesalà.

Nors pradëjau tekstà apie Velykas, bet noriu já skirti tiems, kurie šias šventes leis prie televizoriaus.

"Televizija neturi šviesios ateities, nes þmonëms greitai atsibos joje rodytis...", "Nëra në vienos prieþasties, dël kurios þmonës galëtø norëti turëti televizoriø savo namuose", – taip apie televizijà 1957 metais yra pasakæs vienas jos kûrëjø Kenas Olsonas.

K. Olsonas labai klydo. Nûdienos þmogus prie televizoriaus praleidþia net šiek tiek daugiau nei tris valandas per parà (3 val. 20 min. – byloja tiksli statistika). Daugiau tik miegame. O jeigu dar miegà laikyti nepriklausomu nuo þmogaus, nes nori nenori miegoti vis tiek reikia, tai televizoriui, kurá þiûrëti ar neþiûrëti apsisprendi niekieno neverèiamas, þmogus per parà paaukoja daugiausia savo laiko.

Vis atrodë, kad lietuviai prie televizoriaus praleidþia daugiau laiko nei kitø šaliø gyventojai. Daugiausia laisvalaikio mûsø tautietis skiria televizijai, antroje vietoje – internetas, treèioje – muzikiniai árašai, ketvirtoje – knygos, penktoje – vykimas á kino teatrus, spektaklius, koncertus. Pasirodo, pasaulyje panašiai – daugiau nei trys valandos per parà prie ájungto televizoriaus.

Nuo pat pradþios þmonës televizoriø gerbë. "Dëþe kvailiui" televizorius pramintas ne taip jau ir seniai. Pasakojama, kad vos tik prasidëjus televizijos transliacijoms þmonës prieš ájungdami televizoriø pasipuošdavo, nes jiems atrodë, kad televizijos diktorius irgi juos mato. Gal ir naivi, bet graþi tokia pagarba, nes juk iš ekrano buvo kalbama apie groþá, gërá, menà. Dabar, kai þiûrovams rodomas nuogas uþpakalis, pagarbos nëra ko tikëtis.

Girdëjau sakant, kad dabar televizija yra viskas. Kiti, aišku, gali paprieštarauti, girdi, pernelyg sureikšminamas televizijos vaidmuo. Bet taip jau gyvenime yra, kad ne mûsø þodþiai, bet mûsø pasirinkimas liudija, kas iš tiesø mums svarbu ir kuo gyvename. Mes renkamës demagogijos kupinas laidas ir televizijos šou. Debatø laidos virto beprasmiais pašnekesiais. Keistai mûsø politikai atrodo "Auksiniø svogûnø" ar panašiø humoristiniø laidø metu. Nejau jie nesupranta, kad iš jø akivaizdþiai tyèiojamasi? Anekdotas – geras dalykas, taèiau kai anekdotas ir gyvenimas tampa neatskiriami vienas nuo kito, pakvimpa katastrofa.

Buvo tokia filosofo Leonido Donskio televizijos laida "Be pykèio". Nepaisant to, kokia graþi buvo laidos intencija, ji pykèio neišnaikino. Pasvajojau, jog gal galëtø bûti laida "Be demagogijos ir be šou". Nors abejoju, ar ir ji padëtø – demagogija ir šou ásitvirtinæ. Tiesa, Velykø švenèiø metu demagoginiø laidø gal bus maþiau, bet šou, aišku, uþteks.

Dþiugu, kad kai kuriose debatø laidose demagogai sulaukia pelnyto atlygio. Tai, be abejo, priklauso nuo laidø vedëjø. Ne vienas laidø vedëjas gerai þino, kad staiga uþkluptas þmogus pasako tai, ko nenorëtø, ir tuo sumaniai pasinaudoja. Prisiminiau matytà laidà, kur demagogai buvo uþspiesti á kampà. Deja, taip bûna retai, nes mûsø valdantieji iš savo partijø vadø jau yra išmokæ, kad politikai turi ávaldyti aukšèiausià demagogijos pilotaþà, antraip bus nušvilpti. Televizijos formos nyksta. Jei palygintume prieš dešimt metø transliuotà "Spaudos klubà" su dabartinëmis debatø laidomis, argumentø, manau, nebeprireiktø. Tobulëja tik orø prognozës, bet juk tai ne televizijos nuopelnas.

Dar televizijose bent mane nervina vis tie patys veidai. Iš dalyvaujanèiø TV laidose susidaro áspûdis, kad yra kaþkokia draugø kompanija, kuri nieko á savo gretas nebeásileidþia. Štai turite jûs du draugus ir ištisus metus per TV3, LNK ir kitas TV rodo tik jus tris, kaip jûs šokate, dainuojate, kepate kotletus, rodote namus ir t. t.

Skaièiau, kad viduramþiais karnavalo laikotarpis uþtrukdavo net 120 dienø per metus. Treèdalá metø liaudis linksminosi, gërë, gyveno savo malonumui. Kiekvienam viduramþiø gyventojui (net kûdikiams) tekdavo po du litrus alkoholio per metus. Regis, dabar mes uþsimojome susigràþinti tai, kas kadaise buvo prarasta. Susigràþinti ir net pralenkti viduramþius. Alkoholio Lietuvos gyventojas dabar suvartoja 12,5 litro per metus. Paþvelgæs á televizijos programas regi, kad karnavalas tæsiasi. Nuo ryto iki vakaro – tie patys veiksmo filmai, tos paèios nusidainavusios lietuviø estrados "þvaigþdës", tušti šou. O pasitaikanèios dokumentinës juostos, rubrikos "vertas kinas", "geras kinas", "elito kinas", "snobo kinas" TV programø tinklelyje atrodo kaip svetimkûniai.

Kaip bebûtø, TV šokiø bei dainø projektai þiûrimi ir daugelis ims juos girti, girdi, niûroje lietuviškoje aplinkoje tai atsipalaidavimo oazë. Ištikimas televizijos þiûrovas suirzæs ironiškai paklaus – nejau pramoga yra blogis? Kaimynas nekenèia kaimyno, giminë - giminës, bendradarbis - to kolegos, kuriam labiau sekasi, o valdþia, t. y., mûsø tarnai, išlaikomi iš mûsø pinigø - tokie pasipûtæ ir arogantiški, kad atrodo sprogs, o apie medicinos ir švietimo sistemà išvis verèiau patylëti. Girdëjau tvirtinanèiø, kad pasiþiûri šokiø ar dainø projektus ir saulë neatrodo tokia tamsi, lietus – ákyrus, o þmonës – niûrûs ir nelaimingi. Supratau, kad þiûrint á šokanèius ar dainuojanèius politikus ar pramogø verslo atstovus taip sakantys þmonës nebëra nuskriausti ir pasijunta gimæ ten, kur ištisus metus švieèia saulë, o bananas nuo palmës tuoj pats á burnà ákris.

Po vienø "Þvaigþdþiø duetø" internete perskaièiau komentarà, kuriame pirmu sakiniu pabrëþiama, jog vos tik prasidëjo šou, komentatorë (kaþkodël manau, jog moteris) iškart išjungë televizoriø, nes tokiø nesàmoniø nenorinti þiûrëti. Toliau ji apibûdina visus dainavusiuosius.

Be ko dabar lietuviai neapsieina? Atsakymas trumpas – be dainø ir šokiø. Galima, perfrazuoti Èechovà ir tarti, jog jei ant lietuvio sienos kabo šautuvas, vakare jis dainuos ir šoks. Lietuviai katedroje pasiklauso pamokslo apie prietarø þalà, o išëjæ iš jos sukasi ant magiškosios plytelës. Nejau esame tik televizijø šou dalyviai?

Nors vienu dalyku galima pasidþiaugti. Skaièiau, jog yra atlikti štai tokie televizijos þiûrovø tyrimai. Pasirodo, jei þiûrovai sëdi priešais ájungtà televizoriø, tai visai nereiškia, kad jie dëmesingai seka ekrano personaþø peripetijas. Jie skaito knygas, rašo laiškus, siurbia dulkes, sprendþia kryþiaþodþius, kalbasi, dainuoja ar uþsiima seksu (pastarasis veiksmas uþima gana aukštà pozicijà þiûrovø elgesio skalëje).

Raginti, kad švenèiø metu kuo maþiau laiko bûtø praleidþiama prie televizoriaus, o daugiau gamtoje, televizijos programas skelbianèiame savaitraštyje tarsi nëra logiška. Tiek to, tebûnie televizorius ir gerai, bet ir išláskime iš savo butø. Juk jau tikras pavasaris, juk Velykos. Kas paskelbia atëjusá pavasará? Mano galva, lauko kavinës ir moterys. Tad, mielosios, pasakykit visiems greièiau, kad jau pavasaris!

Rièardas JAKUTIS

Vis galvoju, ar galiu taip pavadinti šá tekstà. Juk yra daina tokiu pavadinimo, o neseniai lietuviškai pasirodë ir prancûzø rašytojo Dominique Glocheux patarimø knyga "Roþinis gyvenimas". Visdëlto renkuosi šá pavadinimà, nes nesugalvoju, kaip kitaip pavadinti tekstà apie optimizmà.

D. Glocheux knyga "Roþinis gyvenimas" skirta šiø laikø þmogui, skatina já išsiverþti iš rutinos, išmokti groþëtis ir mëgautis paprastais dalykais. Rašytojas siûlo pasinaudoti 512 taisykliø bei patarimø ir á gyvenimà þvelgti pro roþinius akinius. Štai keletas patarimø:

Pasistenkite visà parà nieko nekritikuoti.

Dainuokite chore. Kartu su kitais dainuoti smagu.

Nesistenkite laimëti laiko, verèiau naudingai já praleiskite.

Vairuodamas leiskite pëstiesiems ramiai pereiti gatvæ.

Išmokite atpaþinti mieþiø, aviþø, rapsø, linø laukus.

Negalvokite apie "paskui", viskà sugadinsite.

Paskambinkite mylimam þmogui be svarbaus reikalo. Bûkite labai švelnus. Pakaks pasakyti, kad já mylite.

Uþsimerkite ir sugalvokite norà.

Niekuomet nelaukite ákvëpimo arba noro. Imkitës darbo – svarbu pradëti, net jeigu nesiseka. Ir ákvëpimas apims.

Ne vienas dabar tvirtina, jog kaþkas þmonëms atsitiko. Jokio sàþiningumo, barniai, neapykanta, pavydas... Pajuodæs pasaulis. Štai ugniagesiai, gamtininkai, rašto ir þodþio þmonës vis aiškina, prašo, o išvaþiuoji uþ miesto – þolë dega ir tas jos deginimas yra tarsi juodas simbolis þmoniø nesusiklausymo. Darbovietëje, parduotuvëje, autobuse, netgi šeimoje á tau tartà skaudø þodá gali rasti dešimt panašiø. Ar liksi teisesnis? Ar tapsi laimingesnis? O juk kalantis medþiø pumpurams, laukiant pirmøjø þibuokliø, tuokiantis sparnuoèiams norisi visai kitko. Kodël á mûsø gyvenimus taip sunkiai kelià randa geri þodþiai, bent truputëlis meilës, paprasèiausias optimizmas?

Sako, Lietuvoje sunku bûti optimistu vien todël, kad oras tam netinkamas. Lietuviai mëgsta padejuoti, kad gimë tikriausiai paèioje blogiausioje þemës vietoje. Pastebëjau, kad ypaè šis bruoþas bûdingas tiems, kurie në vienos kitos vietos þemëje ir nematë.

Girdëjau teigiant, jog optimizmo pagrindas - paprasèiausia baimë. Yra ir kitokiø nuomoniø, pavyzdþiui, kad optimistas á gyvenimo trupinius þiûri ne per didinamàjá stiklà. Optimisto gera þinia nenustebinsi, o pesimistà ir gera þinia nuliûdinsi.

Optimizmà galima apibûdinti dviem poþiûriais: polinkis pastebëti teigiamas gyvenimo puses, pozityviai vertinti realybæ; filosofinis poþiûris, pagal kurá egzistuojantis pasaulis yra geriausias iš visø galimø ir racionaliai sutvarkytas.

Iš tekstø apie optimistus susidarë nuomonë, kad optimistai yra þmonës, kuriems viskas gerai. Jie visada laimingi ir jiems yra gerai taip, kaip yra, jiems nesvarbûs kitø þmoniø kandûs komentarai, jiems lengviau gyventi ir pan. Bet radau ir vienà trûkumà - jiems juk gerai bet kuriuo atveju, jie nesistengia, kad bûtø geriau, nei yra dabar. Jie netobulëja. Stovi vietoje ir yra tuo patenkinti. Bet tai negali tæstis amþinai, galø gale ávyksta jausmø protrûkis, nes giliai širdyje visada slepiasi liûdesys. Kuo giliau jis slepiamas, tuo labiau nori ištrûkti.

Optimizmà galima gretinti su þodþiais "laimingas, teigiamas, ásitikinæs, linksmas, klestintis, idealistinis, þydintis, þvelgiantis á šviesiàjà gyvenimo pusæ, kupinas vilties, perspektyvus, šviesus, roþinis, prognozuojantis, kad ekonomika atsigaus ir gyvenimas iki metø pabaigos pagerës".

Su pesimizmu gretinami þodþiai "nusiminæs, nusivylæs, liûdnas, ciniškas, beviltiškas". Bet pastebëjau, kad visi dabar labiau gerbiame pesimistus. Literatûra uþkëlë pesimistà ant pjedestalo ir pavertë já romantišku herojumi. Pesimizmas netgi tapo neatskiriamu rafinuoto intelektualo bruoþu. Optimizmas, girdi, sunaikina emociná turtingumà.

Optimistai dabar net nervina. Galbût todël, kad jiems pavydime to vaikiškumo ir naivumo. Patys tokie bûti negebame, tai ir pykstame ant optimistø. Netgi prie tokiø þmoniø bûti ilgai negalime. Optimistø strikinëjimas iš laimës atrodo kvailas, beprasmis. Bet gal jiems taip lengviau gyventi? O galbût jie tiesiog dengiasi "laimës kauke", o viduje tiesiog tæþta iš sielvarto?

Visad màsèiau, kad dabar pesimistø daug daugiau negu optimistø. Juk netgi patys optimistai, patyræ ávairiø sunkumø (išgyvenimø), turëtø linkti á priešingà pusæ. Todël nustebau išvydæs pasaulinæ statistikà, kad dauguma þmoniø vis dëlto yra nusiteikæ optimistiškai ir net 89 procentai apklaustøjø tvirtino tiká, kad per ateinanèius penkerius metus jø gyvenimas bus toks pats arba geresnis nei dabartinis. Panašûs statistiniai duomenys ir Lietuvoje - beveik pusë Lietuvos gyventojø laukia ekonominës situacijos pagerëjimo, o dar treèdalis stengiasi màstyti optimistiškai. Tik maþiau nei ketvirtadalis apklaustøjø, daugiausia pensinio amþiaus gyventojai, jauèiasi nusivylæ ir laukia pablogëjimo.

Kur slypi optimizmo paslaptys? Psichologai moko, kad reikia kaip galima labiau sutrumpinti kalbas apie savo problemas, slëpti nesëkmes, daþniau galvoti apie savo laimëjimus, nelyginti savæs su tais, kuriems geriau sekasi, ir paprasèiausiai mylëti save.

Optimistë moteris apie vyrà màsto, kad štai kartà rytà jis pabus ir supras, kaip ji jam yra reikalinga, taèiau tuo metu ji prabus šalia to, kuris tai jau suprato anksèiau. Iš vyrø didþiausias optimistas yra Juozas Statkevièius, kuris nevedæs, nes yra ásitikinæs, kad nëra graþesnës moters uþ já.

Keletas trumpø faktø: optimistai daþniausia turi daugiau draugø ir veiklos, besijuokiantis þmogus erzina maþiau nei amþinai burbantis, optimistai yra atsparesni ligoms ir ilgiau gyvena. Paskaièiuota, kad jei kambaryje iš dešimties þmoniø bûtø bent šeši optimistai, kambaryje skambëtø juokas ir net pesimistas šypsotøsi išsijuosæs. Tiesa, optimistai daug maþiau brangina santykius manydami, kad viskas tik á gera, net išsiskyrimai.

Gyvenimo šûkiai turëtø bûti: nusišypsok praeiviui, kaip kvailai beatrodytum, nes tai gali pakelti nuotaikà ne tik tau, bet ir nepaþástamajam, be to, neliûdëk, kad kaþkas praëjo, dþiaukis, kad tai išvis buvo.

Svarbiausia, nebesigadinkime nervø, nes, spëju, šiandien blogai, galbût, pusei pasaulio þmoniø. Prisiminkime vienà kità anekdotà ar linksmà istorijà. Dar kai Arûnas Valinskas buvo Seimo pirmininkas, sukurpiau štai toká anekdotà, tiksliau, atšvieþinau labai senà, dar prieškará pasakotà, aišku, pakeisdamas pavardes. Sako, Arûnui Valinskui šis anekdotas jau papasakotas ir jam netgi patikæs.

Po Grybauskaitës vizito pas Obamà pastarasis sako: "Gráþusi perduokite linkëjimø Arûnui Valinskui." Grybauskaitë net nemirkteli. Sustoja pas Sarkozi. Tas irgi prašo perduoti linkëjimø Valinskui. Grybauskaitei jau darosi ádomu. Sustoja pas Kameronà. Šis irgi prašo pasveikinti Valinskà. Merkel taip pat. Kà darys, gráþusi Grybauskaitë perduoda linkëjimus Valinskui ir klausia, kaip šis paþástamas su tokiais dignitoriais. Valinskas atsako, jog vaikystëje rinkæs pašto þenklus, anie irgi buvæ kolekcininkai, ir jie visi susirašinëdavæ. Tuomet Grybauskaitë teiraujasi, ar Valinskas paþástàs popieþiø. Valinskas atsako, jog su Jozefu (pabrëþdamas šá vardà), o dabar Benediktu, jie yra ypaè geri draugai. Tada Lietuvos prezidentë sako, jog labai norëtø su popieþiumi susitikti. Ji suprantanti, kad tai galima padaryti oficialiu bûdu, taèiau norëtø privaèiai šnektelëti. "Jokiø problemø", – patikina Valinskas. Grybauskaitë be reklamos, þinant tik tiems, kuriems bûtina, nuskrenda su Valinsku á Romà. Ten nuvaþiuoja á Petro ir Povilo bazilikos aikštæ. Valinskas paprašo šalies vadovës luktelëti automobilyje, jis nubëgsiàs pasiþiûrëti, ar popieþius laisvas ir ar gali viešnià priimti. Laukia Grybauskaitë automobilyje. Kaip tik priartëja ta valanda, kai popieþius turi pasirodyti lange ir pasveikinti aikštëje susirinkusiuosius. Ir išties – atsiveria langas, pasirodo popieþius, bet ne vienas, o su Valinsku. Abu mojuoja aikštei. Þiûri nustebusi Grybauskaitë, o pro šalá eina du turkai ir kalbasi: "Ar matai, kas ten lange? Vienas – tai Valinskas, o kas tas kitas?"

Ar optimizmas yra tai, kas slypi genuose? Mokslininkai sako, jog ir taip, ir ne. 50 proc. - genuose, o kiti 50 proc. priklauso nuo paties þmogaus. Tad optimizmo reikia ir mokytis.

Gal optimistai yra tie, kurie gyvenime nëra patyræ sunkiø išbandymø, netekèiø, praradimø? Gal jø gyvenimas buvo "roþëmis klotas"? Anaiptol. Didþiausi optimistai gali bûti patyræ gerokai daugiau skaudþiø išgyvenimø uþ didþiausius pesimistus.

Nors šiaip jau optimistai gyvena turtingà gyvenimà, todël turi antsvorio bei jø prasta atmintis. Prasta atmintis todël, kad kà suþinome linksmomis akimirkomis, greitai išgaruoja iš galvos, o ávykiai liûdnomis valandomis ilgai ásimena. Štai ir þmones, padariusius mums kà nors gero, greièiau pamirštame, o kenkæ mename iki grabo lentos.

Tiksliausias statistinis bûdas suþinoti šalies optimistø skaièiø šalyje – loterija. Bet, mano galva, pats blogiausias optimizmo pavyzdys ir yra tikëjimas laimëti loterijoje. 2 litai per savaitæ (gal ir nebrangu) suteikia vilties malonumà, bet kai ta viltis sprogsta...

Tuo tekstà apie optimizmà ir baigsiu. Màstau, kad tikras optimistas yra tas, kuris ásileidþia á save ir dalá pesimizmo. Daugelis tvirtina, kad geriausia bûti realistais ir bent šiek tiek leisti savyje keistis nuotaikai.

Arûnas Valinskas palieka lovoje besivartanèià Ingà. Šioji:

– Bet, Arûnai, man tavæs reikia!

Arûnas:

– Ir Lietuvai reikia!

Rièardas JAKUTIS

Nuo praëjusiø metø rugsëjo iki šiø metø sausio Ligita Juknevièiûtë vedë BTV pokalbiø laidà "Atvirai su þvaigþde". Laida netapo populiari, vienadieniø skandalø neieškojusio projekto neliko, todël þurnalistë gráþo prie ankstesnës veiklos - þvaigþdûnø nuodëmiø skaièiavimo TV3 eteryje.

Kodël Lietuvoje tokios televizijos? Reikia klausti televizijø šeimininkø. Gal jø toks mentalitetas? Kodël lietuviškuose kanaluose viskas lëkšta? Televizija daro milþiniškà átakà jaunam þiûrovui. Ne vienas skundþiasi, jog jo vaikai ir anûkai þiûri visà tà TV popsà. Televizijos þvaigþdës jiems yra etalonai. O kaip atrodo tos þvaigþdës? Siaubingai. Parodykite man bent vienà gerà laidà apie teatrà. Be abejo, televizijø šeimininkai tuoj aiškins, kad jie rodo tai, ko nori þiûrovas. Tad, manyèiau, tiesa, jog kokius norime matyti patys save, kokià norime matyti mûsø jaunàjà kartà, priklauso nuo mûsø paèiø.

Kodël rašau šias eilutes? Todël, kad prisiminiau Tomo Edisono mintá: "Nerimas – tai nepasitenkinimas, o nepasitenkinimas – svarbiausia paþangos sàlyga."

Manæs daþnai paklausia: "O kà tu þiûri?" Atsakau, jog þinias, kultûros laidas, "Mezzo" kanalà pirmiausia, vienà kità kino filmà ir paþintinius kanalus. Tad šákart pamàsèiau iškloti tekstà apie televizijos viktorinas. Kartà, paprašytas vienos televizijos viktorinos prodiuserio, sugalvojau klausimà. Jis buvo toks.

Kai Jëzus Kristus buvo nukryþiuotas, šalia nukryþiavo dar du latrus (vagis, plëšikus) – vienà dešinëje, kità kairëje. Vienas iš Jëzaus šaipësi, o kitas, sudraudæs savo bendrà, ištarë: "Jëzau, prisimink mane, kai ateisi á savo karalystæ!" Jëzus jam pasakë: "Iš tiesø sakau tau - šiandien su manimi bûsi rojuje!" Koks buvo jo vardas?

Regis, klausimas buvo geras, nes jis buvo pripaþintas vertas þaidimo finalo. Kadangi niekas iki finalo neprasibraudavo, klausimas nenuskambëjo, o dabar ir tos viktorinos nebeliko.

Prieš 35 metus, 1975-øjø rugsëjá, tuometë Sovietø Sàjungos centrinë televizija pradëjo rodyti originalias viktorinos tipo laidas "Kas? Kur? Kada?", kurios vëliau tapo neátikëtinai populiarios ir netgi kultinës. Iki šiol jos þiûrimos milijonø ir Rusijoje, ir visoje posovietinëje erdvëje. Laidos principas gana paprastas - šešiø elitinio intelektualaus klubo þinovø komanda atsakinëja á gana sudëtingus, suktus televizijos þiûrovø klausimus. Á kiekvienà jø reikia atsakyti per minutæ. Þaidþiama iki šešiø taškø. Þiûrovai sulaikæ kvapà stebi, kaip prie þinovø stalo spontaniškai gimsta idëjos, vedanèios prie atsakymø á uþduotus klausimus iš ávairiø gyvenimo srièiø: istorijos, biologijos, literatûros, meno, chemijos, politikos, pramogø pasaulio. Þinovø komandos minèiø eiga, transliuojama tiesiogiai daugeliui milijonø þiûrovø, uþdega ir kelia susiþavëjimà.

Viktorinoje "Kas? Kur? Kada?" yra dalyvavusiø ir lietuviø. Iš áþymesniøjø prisimenu Gediminà Kirkilà. Ir visai neblogai jis atsakinëjo á uþduodamus klausimus.

Praëjusiais metais Lietuvos televizija pradëjo rodyti laidà "Kas? Kur? Kada?" primenantá þaidimà "Ateities lyderiai". Lietuvos universitetø þiniø lygoje "Ateities lyderiai" jëgas bando 12 Lietuvos aukštøjø mokyklø komandø. Laidà veda Vilniaus universiteto profesorius, humanitariniø mokslø daktaras Alfredas Bumblauskas. Laidoje kaunasi dvi komandos. Þaidimo dalyviai turi áveikti tris þaidimo etapus: atsakyti á klausimus, susijusius su ávairiomis mokslo šakomis, spræsti loginius uþdavinius ir áminti painias másles. Atsakymui parengti skirta minutë. Pateiktus atsakymus studijoje vertina trys ávairiø srièiø specialistai – senatoriai, kurie sprendþia, ar áskaityti atsakymà, jis nebuvo gana tikslus.

Be to, Lietuvos televizijos transliuoja ir daugiau viktorinø, pavyzdþiui, "Gamtos patruliai", "Lietuvos tûkstantmeèio vaikai". Vis kà nors reikia atspëti kiekvienoje "Labas rytas" laidoje. Ypaè populiaru iš rodomos nuotraukos atspëti, kokia joje šalis.

Sako, kad pagrindinis gyvenimo variklis – smalsumas. Jis paveldëtas jau nuo Adomo ir Ievos. Vaiko gyvenimas prasideda nuo klausimo. Mokslininkai tvirtina, kad smalsumas, tai yra poreikis tirti aplinkà, išlieka visà gyvenimà ir tai yra savitas þmogaus bruoþas. Þmonës iš smalsumo keliauja á ávairias maþai ištirtas, grësmingas vietas, þûva lipdami á kalnus arba olø nasruose. Einšteinas, Edisonas, da Vinèis ir kiti didieji išradëjai daugumà ástabiø dalykø atrado tiesiog iš smalsumo. Nesistengiantys áminti paslaptis yra arba labai pavargæ, arba ligoniai. Jei Amerikos gyventojai bûtø paskubëjæ kurti laivybà ir pirmieji bûtø atvykæ á Europà, bûtø galima pasakyti, jog jie atrado Europà.

Manau, kad daugelis prisimena pasakà apie Mëlynbarzdá. Jis neleido savo jaunajai þmonai eiti á vienà kambará, ji buvo smalsi, paþiûrëjo, kas ten, ir buvo nemaloniai nustebinta radusi buvusiø Mëlynbarzdþio þmonø skeletus. Smalsumo dëka ji išsigelbëjo nuo lemties gyventi su þudiku.

Kuo gi uþsiimdavo mûsø senoliai tamsiais þiemos vakarais, kai neapkalbinëdavo kaimynø? Ogi másles mindavo. Rubikas tapo garsus pasaulyje. Þmonës perka galvosûkiø ir kryþiaþodþiø þurnalus. Beveik visi leidiniai išsispausdina bent po vienà kryþiaþodá vildamiesi, kad jø leidinys taps populiaresnis.

Prisiþiûrëjus "Olialia" mergaièiø, sako, á madà gráþta protas.

Kiek Prancûzijos karaliø buvo nukirsdinta? Sunkiausias þmogaus organas – oda, antras pagal sunkumà – kepenys, koks treèias pagal sunkumà? Kokios trys didþiausios JAV valstijos pagal gyventojø skaièiø? Kuriose šalyse 2050 m. pagal Jungtiniø Tautø prognozes bus daugiausia gyventojø?

Geri klausimai turi þavesio, pavyzdþiui, atsakinëjant á paskutiná klausimà reikia þinoti, kad nors Kinijoje dabar daugiausia gyventojø, bet prognozuojama, kad jau po poros dešimtmeèiø Indija jà aplenks. O štai Marija Antuanetë niekada neištarë savo þymiosios frazës: "Tada leiskite jiems valgyti pyragus", kai suþinojo, kad Prancûzijos valstieèiams trûksta duonos. Ši frazë pirmà kartà buvo parašyta filosofo J. J. Russo traktate "Išpaþintys". Kai jis buvo pirmà kartà išleistas, Marijai Antuanetei tebuvo 10 metø. Tikima, kad šios frazës autorystë priklauso filosofui. Marija Antuanetë nebuvo valstieèiø mylima valdovë, todël šià áþeidþianèià frazæ jie priskyrë bûtent jai.

Atskira sritis – vaizdiniai klausimai. Štai ekrane labai simpatiška mergina didele iškirpte. Klausimas – uþ kurios šalies futbolo komandà sirgo ši mergina? Nuotrauka buvo itin populiari internete, o mergina þaibiškai tapo garsenybe. Atsakinëjantys greitai prisimena, kad sirgo ji uþ kaþkurià Pietø Amerikos komandà, bet uþ kurià šalá – Paragvajø ar Urugvajø – neaišku. Áþvalgieji atkreipia dëmesá á apyrankæ – mëlyna, balta, raudona – vëliavos spalvos, aha, vadinasi, vis dëlto Paragvajus.

O štai tokia istorija. Apie blondinæ, dalyvaujanèià viktorinoje. Programos vedëjas jai uþduoda klausimus ir pateikia galimus atsakymø variantus:

1. Kiek metø truko šimto metø karas? a) 116 metø, b) 99 metus, c) 100 metø, d) 150 metø.

Blondinë pasinaudoja galimybe klausimà praleisti.

2. Kurioje šalyje buvo sukurta Panamos skrybëlë? a) Brazilijoje, b) Èilëje, c) Panamoje, d) Ekvadore.

Blondinë prašo þiûrovø pagalbos.

3. Koks buvo karaliaus Georgo IV vardas? a) Albertas, b) Georgas, c) Manuelis, d) Jonas.

Blondinë skambina draugei blondinei.

4. Kokio gyvûno vardu pavadintos Kanarø salos? a) kanarëlës, b) kengûros, c) þiurkës, d) ruonio.

Blondinë iškrenta iš varþybø.

Jei skaitanèius šias eilutes jus ëmë juokas, tai prieš juokiantis gal vertëtø paþiûrëti teisingus atsakymus: 1. Šimto metu karas truko 116 metø (1337-1453). 2. Panamos skrybëlë buvo sukurta Ekvadore. 3. Karaliaus Georgo IV tikrasis vardas buvo Albertas. 4. Kanarø salos pavadinimà gavo iš ruoniø. Lotyniškai Canaria reiškia "Ruoniø sala".

Tad ar labai jau daug esate "kietesni" uþ blondinæ?

Jei klausimai nëra sunkûs, tuomet jie turëtø bûti bent šmaikštûs, pavyzdþiui, klausimas, kokiame Vilniaus restorane sovietmeèiu burdavosi inteligentija. Atsakymo variantai: a) "Palanga", b) "Klaipëda", c) "Neringa", d) "Kretinga". Uþslëpta ironija – visi atsakymo restoranø variantai pagal netoliese jûros esanèiø miestø pavadinimus. O kaip anksèiau vadinosi Vilniaus "Lietuvos ryto" krepšinio komanda? Atsakymo variantai: a) "Komjaunimo tiesa", b) "Komunizmo vëliava", c) CSKA, d) "Statyba".

O ar atspësite, apie kokià šalá èia kalbama?

Šià šalá pasiglemš vandenys, nes èia bus ásigalëjæ šëtoniški nusikaltimai. Visi bet kokiais bûdais sieks praturtëti, beveik visø namø slenksèiai bus paþenklinti krauju. Bus þudomi negimæ kûdikiai. Jeigu tauta laiku neatgailaus, nedaug kas liks išgelbëtas.

Gal ir atspëjote? Taip, tai - Lietuva.

Paskutiniame kovo mënesio þaidime "Kas? Kur? Kada?" buvo klausiama - jei, anot kinø, þmogaus ûgis matuojamas metrais ar centimetrais, tai kuo matuojami jo pasiekimai? Norëjosi atsakyti, kad moksliniais laipsniais, kûriniais ir pan. Atsakymas – pavyduoliø skaièiumi.

O drauge su Jëzumi nukryþiuoto latro vardas – Dizmas.

Rièardas JAKUTIS

Balandis – mielas mënuo. Nuogas ir to nesidrovintis. Balandá atveriame balkonø duris, valome langus, kuopiamës. Pirmas metø ketvirtis baigësi, metai ásibëgëjo, pavasaris ásitvirtino, todël balandá jau pradedame galvoti apie vasarà.

Prieš kelias dienas kalbëjausi su paþástamu. Susitikome, uþsukome á artimiausià kavinukæ, ásišnekëjome. Paþástamàjá seniai buvau matæs, þinojau, kad jis ádomus pašnekovas, todël, maniau, puikiai pabendrausime. Bet... Mûsø pašnekesio tema pakrypo ne apie kultûrà, juo labiau ne apie moteris, bet apie skandalus ir politikà. Apie skandalus ir politikà kalbëti nemëgstu, tie dalykai man aiškûs. Taèiau mano pašnekovas ásijautë, áraudo. Valandà lyg uþburtas kartojo kelis þodþius: Seimas, Vyriausybë, vagys. Vagys, Vyriausybë, Seimas. Minëjo pavardes, pareigas, visuomenæ, rinkà, sovietiná màstymà ir vakarietiškà poþiûrá.

Paþástamasis patvirtino senà tiesà, kad platesniu akiraèiu lietuviai pasipuikuoti negali. Ypaè lietuviai nëra stiprûs savo istorijos þinovai. Daugeliui tautos istorija susideda iš pasakëliø, kuriø prikûrë aušrininkai: kaip Jogailà pasmaugë Kæstutá, kaip Vytauto þirgas braidþiojo Juodojoje jûroje, kaip buvo sumušti kryþiuoèiai prie Þalgirio, kaip didingai susidegino Pilënø gynëjai... LTV "Klausimëlis" dar ilgai gyvuos. Jau XVI a. buvo kalbama, jog nëra pasaulyje kitos tokios tautos, kuri taip tikëtø likimu kaip lietuviai. Likimu tiki ir vargšai, ir turèiai. Dabar likimas modifikuojasi ir reiškiasi per pinigus, ir, anot mûsø gyvenimo tyrinëtojø, tai pagonybës likmenø ir Manèesterio kapitalizmo mišinys, plikbajorio ir bankininko ideologija.

Klausydamasis pašnekovo pagalvojau - kas yra politikas? Tokios specialybës nëra. Vadinasi, jis turi turëti tokiø ypatybiø, kurios, rinkëjø nuomone, yra privalomos. Jis turëtø bûti doras, protingas, sàþiningas, rûpintis kitais labiau nei savimi ir t. t. Taèiau þmonës turi trûkumø ir retas panašus á šventàjá. Tai kas gi tie politikai? Patiko kaþkieno išsakyta mintis, kad politikas yra panašus á rinkikà. Tûlas mano, kad jis jei ne geriausias, tai bent ne blogiausias pasaulyje. Vadinasi, gali bûti pavyzdys. Politikai ir atsiranda iš tokiø vidutinybiø. Paprasta ir aišku. Kas pasikeitë po rinkimø? Turbût niekas. Jaunimas pasyvus. Elektroniniu bûdu tikrai daugiau þmoniø balsuotø, ypaè jaunø.

Pašnekovo postringavimai greitai atsibodo, todël pasiûliau pakalbëti apie moteris – mano mëgiama tema. Ar jis þinàs, kad moterys mëgsta subtilø rûšiná sausà vynà, bet gali išgerti ir degtinës? Ar þino, kad geriausias auksas yra 24 karatø? "Ar tu esi moteriai padovanojæs tokio aukso þiedà?" – toliau klausinëjau. Tema pašnekovui nepasirodë ádomi. Pokalbá baigëme. Aèiû Dievui.

Jeigu jau prisëdau prie teksto apie balandá, tai kaip nepaminëti šio mënesio švenèiø. Kadangi sveikata - brangiausias mûsø turtas, tai vertëtø þinoti, kad balandþio 7-oji – Pasaulinë sveikatos diena, o balandþio 27-oji – Medicinos darbuotojø diena. Keista, kad net taupyti pas mus pradëta ne nuo bankininkø, bet nuo medicinos darbuotojø atlyginimø. O šiaip jau lietuviai mëgsta gydytis, nes mûsø kultûroje liga priklausë aukštesniajai klasei. Isterijos priepuoliai, spazmai, migrenos ir podagros - visa tai buvo dvarø gyventojø privilegija. Liga netgi pradëjo atlikti patogaus alibi vaidmená - ja buvo galima pateisinti pralaimëjimus ir gebëjimø stygiø. Liga - puikus pasiteisinimas dël nesëkmiø ir savotiška gynybinë strategija - panašiai kaip ir sunki vaikystë. Á þmogø, kuris daug pasiekë, yra sveikas bei laimingas, vis dar þiûrima átariai, ir mes vis dar tikime, kad kenèiantieji - kilnesni. O medicinos darbuotojø dienos tinkamos anekdotams apie medikus. Pavyzdþiui, daktaro patarimas: "Jei netyèia ligonis išgyventø, tegu nesikelia dešimt dienø."

Be abejo, kaip nepaminëti Velykø. Jos šiais metais vëlyvos - balandþio 24-àjà. Velykos švenèiamos pirmàjá mënulio pilnaties sekmadiená po pavasario lygiadienio (kovo 21 d.). Vëlesniø Velykø nei balandþio 25-àjà nebûna, o ankstesniø - nei kovo 22 d. Vatikano hierarchija svarsto Velykø datà padaryti pastovesne – antràjá balandþio sekmadiená. Gal ir geriau bûtø – pradedant ásibëgëti pavasariui.

Skaièiau, kad JAV mokslininkai ištyrë 52 garsius Paskutinæ vakarienæ vaizduojanèius paveikslus, nutapytus nuo 1000 iki 2000 metø. Tyrëjai nustatë, kad Jëzaus ir jo mokiniø maisto porcijos per tûkstantmetá stulbinamai padidëjo. Naujasis Testamentas nemini, kokie valgiai buvo ant tos vakarienës stalo. Panaudojæ kompiuterinës grafikos technologijas, mokslininkai nuskenavo paveiksluose pavaizduotus pagrindinius patiekalus, duonos kepaliukus ir lëkštes bei apskaièiavo vidutiná porcijø dydá. Mastelis buvo apskaièiuotas pagal menininkø pavaizduotø veikëjø galvø vidutinius matmenis. Paaiškëjo, kad per tûkstantmetá Paskutinës vakarienës pagrindinio patiekalo porcijos palaipsniui padidëjo 69,2 proc., lëkšèiø dydis - 65,6 proc., o duonos kepalëliai - 23,1 procento. Štai koks kelias link krizës.

Dar balandá yra tokia diena - nuo 2006-øjø Lietuvoje paskelbta Saugaus eismo diena (balandþio 6-oji). Visi þiemà garaþuose slëpti automobiliai pavasará išjuda á gatves. Nustebau suþinojæs, kad per metus lietuviai nuvaþinëja 150 tûkstanèiø automobiliø. Nors kuras ir brangus, bet, pasirodo, já dar áperkame. Kaip neápirksi, jei galime uþ lità paskambinti á ávairiausius TV šou ir balsuoti uþ patinkanèius atlikëjus.

Balandþio 17-àjà švenèiama Lietuvos energetikø diena, nors dabar jà švenèia nebent patys energetikai, o energijos vartotojams tai liûdesio diena.

Balandþio 29-àjà minima Tarptautinë šokio diena. Anksèiau buvo paprasta ir aišku, kà tà dienà sveikinti – baleto šokëjus, liaudies šokiø kolektyvø ansamblieèius, tarptautinës klasës ir visus pramoginiø bei sportiniø šokiø atlikëjus, ansamblá "Aurà", A. Cholinos teatrà, J. Smoriginà ir kitus tikrus šokëjus. Prasidëjus TV šokiø dešimtukams, tø, kuriuos ne tik reikia, bet netgi bûtina pasveikinti, pagausëjo. Tai ir šokantys verslininkai, rašytojai, dainininkai, sportininkai, politikø þmonos ir net patys politikai... Šiø "švieþiai iškeptø" šokëjø dëka ir visi šokëjai tapo ypaè gerbiami. Ar dabar Lietuvoje gali bûti áþymus, jei nešoki? Na, nebent dainuoji "Þvaigþdþiø duetuose".

Balandá prasideda kelionës. Nors mûsø turistiniai maršrutai driekiasi á Paryþiø, Londonà, Romà ir t. t., kiekvienam lietuviui vertëtø nepamiršti Krokuvos - vieno graþiausiø Europos miestø. Bûtent iš Krokuvos kurá laikà buvo valdoma Lietuvos ir Lenkijos valstybë. Prieš daugiau nei tûkstantá metø šiame mieste ant Vavelio kalvos buvo pastatyta kunigaikšèio, vëliau - karaliaus pilis. Katedroje palaidoti mûsø kraštø valdovai, menininkai. Èia ilsisi Jogaila, Jadvyga, Þygimantas Augustas (Barboros Radvilaitës palaikus Vilniaus katedros poþemiuose turbût ne vienas yra aplankæs), Kazimieras Senasis, Steponas Batoras, Julijus Slovackis, Adomas Mickevièius, Tadas Kosciuška... 1993 m. greta karališkøjø kriptø atgulë emigracinës lenkø vyriausybës vadovo generolo Vladislovo Sikorskio palaikai, perveþti iš Anglijos, jam þuvus per lëktuvo katastrofà virš Gibraltaro sàsiaurio, o pernai - Lenkijos prezidento Lecho Kaèinskio, irgi þuvusio lëktuvo katastrofoje.

Tekstà dera baigti linksmai, todël keletas þodþiø apie šiandien siautëjanèià Melagiø dienà.

Pasaulyje þmonës šià dienà "skiedþia" vieni kitiems net susiriesdami, o kità dienà atsiprašinëja. Istoriniuose šaltiniuose galima rasti uþuominà, kad tokia diena buvo švenèiama jau XV a. Didþiojoje Britanijoje, Prancûzijoje ir Olandijoje. Šià dienà vykdavo ávairûs vaidinimai - aktoriai parodijuodavo valdþià, didikus ir áþymybes, o prisidengdavo tuo, kad èia, matote, tokia diena, kai viskas neteisybë.

Sako, pernai balandþio 1-osios apgavysèiø topas štai toks.

Anksti rytà skambutis mobiliuoju. Skambina bièiulis: "Turiu su tavimi svarbiai pasikalbëti, stoviu prie tavo laiptinës durø, bet uþsikirto jø kodas. Nusileisk atidaryti.

Þmogelis šoka iš lovos, spiriasi á šlepetes, apsigaubia chalatu, nusileidþia, atidaro laiptinës duris, o ten, be abejo, tušèia.

Bet reikia nepamiršti, kad balandþio 1-oji turbût viena rimèiausiø švenèiø ir kad juokauti reikia mokëti.

Rièardas JAKUTIS

Rašyti apie sapnus reikëtø spalá ar lapkritá, kai trumpëja dienos, ilgëja naktys ir sapnams mûsø gyvenime atsiranda daugiau vietos. Taèiau patys graþiausi sapnai, sako, mus aplanko pavasará. Ilgëjant dienoms ir trumpëjant naktims sapnus reikia ypaè gerbti, o jei jie aplanko – pasidþiaugti. Retas sveèias – maloniausias.

Kas yra sapnai? Iš kur jie atkeliauja pas mus? Kas lemia jø siuþetus ir pobûdá? Kodël sapne toks stiprus realybës pojûtis? Kas nulemia pranašiškus sapnus? Kol kas niekas tiksliai negali to pasakyti. Visi šie klausimai - tik retoriniai. Skirtingos mistikø kartos atsakinëjo á juos ávairiai, pateikë ne vienà hipotezæ. Nes kaip paaiškinti tai, kas nepaaiškinama? Ko gero, tiksliau bûtø sapnus pavadinti paraleline realybe. Kaip aplink mus egzistuoja realus pasaulis, taip mumyse glûdi sapnø šalis. Pamenate Prousto "Prarasto laiko beieškant" áþangà - Marselis vakarais skaito, o kai tik uþgesina þvakæ ir uþmiega, sapne já uþvaldo kà tik skaityta knyga, virsdama skraidanèiu kilimu.

Þmonës jau nuo senø senovës domëjosi sapnais. Mûšiø išvakarëse senovës graikai, romënai ir babilonieèiai ypaè didelæ reikšmæ teikë sapnams. Biblijoje taip pat daug sapnø aprašymø. XX a. psichoanalitikas Zigmundas Froidas sakë, kad sapnai - "karališkasis kelias á pasàmonæ". Dabartiniai fiziologai ir psichologai sapnø turiná bando susieti su þmogaus asmenine patirtimi. Jø nuomone, sapnuose atsispindi ásisàmoninti ir neásisàmoninti procesai, turiniu susijæ su išorinio pasaulio reiškiniais bei psichofiziologiniais þmogaus organizmo procesais, poreikiais ir pan.

Skaièiau, kad Michailas Lermontovas laisvalaikiu mëgo uþsiiminëti matematika. Kartà, neišsprendæs uþdavinio, nuëjo miegoti. Sapne jis regëjo nepaþástamà þmogø, kuris jam aiškiai pasakë uþdavinio sprendimà. Pabudæs M. Lermontovas ne tik uþrašë uþdavinio sprendimà, bet ir nupiešë já padiktavusio nepaþástamo vyriškio portretà. Po daugelio metø specialistai pripaþino, kad M. Lermontovo piešinyje buvo pavaizduotas XVII a. gyvenæs logaritmø kûrëjas Dþonas Nepertas. Poeto amþininkai tvirtino, kad jis nei apie Dþ. Nepertà, nei apie jo darbus nieko neþinojo ir niekada jais nesidomëjo. Beje, Dþ. Nepertas buvo airis. Yra þinoma, kad viena M. Lermontovo giminës šakø kilusi iš airio Georgo Lermonto, Airijos išeivio. Tad gal poetui sapne padëjo protëviø dvasia?

R. L. Stivensonas tvirtino, kad visas jo romanas "Daktaro Dþekilo istorija" jam prisisapnavo nuo pradþios iki pabaigos. A. Gribojedovas teigë savo pjesæ "Vargas dël proto" irgi sukûræs sapne. Sapne buvo padarytas ne vienas išradimas, gimë vertingi sumanymai ir planai. Bûsimam áþymiam rusø aviatoriui I. Sikorskiui vaikystëje prisisapnavæs išraiškingas sapnas apie tolimà ateitá. Berniukas sapnavo, kad skrenda didþiuliu lëktuvu, nors jo vaikystëje lëktuvø dar nebuvo.

Daþnas, kà nors susapnavæs, rytà bando išsiaiškinti kà, tas sapnas galëtø reikšti. Štai vienas populiarus sapnø portalas pateikia duomenis, jog 2010 metais sapno apie mirtá aiškinimas perskaitytas daugiau nei 13000 kartø, vestuves sapnavo 10500 lankytojø, dantis sapnuose skaudëjo 10100 skaitytojø, plaukø reikšme sapnininke domëjosi 8600 lankytojø, kraujo reikšmës sapnininke ieškojo net 7300 kartø, gyvatë prisisapnavo 7200 lankytojø, vandená sapne regëjo 6500 skaitytojø, lavonus - 6100, kûdiká - 6000, pinigus - 5300. Uþtikau ir statistikà, jog daþniausiai sapnuojate, kad esate nuogut nuogutëlis, vëluojate, jus persekioja, skrendate, krentate, skauda dantys. Daþniausiai sapnuojami gyviai - þuvys, þiurkës, katës, grybai, vorai ir kirminai; objektai - batai, lëktuvai, moterys, vyrai, buèiniai (buèiuotis), þiedai ir meilë.

Amerikos indënai pirmieji pamëgino sukelti gerus sapnus ir atsikratyti košmarø. Jie sugalvojo sapnø gaudykles, kuriø dabar galima rasti muziejuose ir parduotuvëse, o kai kurie þmonës pasikabina savo automobiliuose kaip laimæ nešantá þenklà.

Amerikos indënams sapnai ypaè reikšmingi. Pasakojimuose ir legendose gausu atsitikimø, kai košmarai išpranašavo nelaimæ ar katastrofà. Indënai tiki, kad nakties oras kupinas gerø ir blogø sapnø, kurie bet kada gali pasiekti miegantájá.

Sapnø gaudyklës pakabinamos virš miegojimo vietos ten, kur jas gali apšviesti pirmieji ryto saulës spinduliai. Anot indënø, tam tikri sapnai ir juose pasirodantys vaizdiniai skirti konkretiems þmonëms. Sapnø gaudyklë negali sutrukdyti šiems sapnams pasiekti tam tikrà þmogø. Jie visada praeis pro tinklà, o miegantysis bûtinai regës jø simbolius ar prisimins perteiktà informacijà. Sapnø gaudyklë skirta apsaugoti nuo nakties ore skrajojanèiø blogø sapnø. Nesant sapnø gaudykliø, jie neva laisvai plaukioja, gali aplankyti ir išgàsdinti miegantájá. Sapnø gaudyklës sugauna blogus sapnus, kuriuos sunaikina ryto saulës spinduliai. Sakoma, kad taip pagautas ir sunaikintas sapnas negali daugiau aplankyti þmoniø - jis daugiau nebeskraido ore.

Sapnø gaudyklæ galima pasidaryti paèiam, tereikia kokio nors lanko (medinio, plastmasinio), kurá galima pasidaryti, pavyzdþiui, iš šakø. Lankas aptraukiamas tinkleliu, kurio viduryje prakerpama maþa skylutë. Gaudyklæ galima papuošti plunksnomis ar karoliukais.

Sapnø prasmæ bandoma aiškinti nuo senø senovës. Ádomu tai, kad tie aiškinimai panašûs, pavyzdþiui, sapne regëti þuvá – nëštumas, šeimos pagausëjimas; susapnuotas tarakonas – pinigai ir t. t. Tiesa, ispanai tarakonus, pinigø pranašus, išgarbino net dainoje ("Kukaraèa").

Kà besusapnuotume, svarbiausia likti optimistais. Susapnuota nelaimë gali prišaukti sëkmæ! Susapnavote barná su sutuoktiniu? Nesijaudinkite! Tai gali reikšti, kad jûsø santykiai pereina á naujà etapà, o jûs galite dràsiai pasikliauti savo þmogumi. Sutuoktinis sapne jus paliko? Tai daþniausiai reiškia kopimà karjeros laiptais arba netikëtus pinigus. Jei sapne sutuoktiniu tampa kitas þmogus, ruoškitës ilgai kelionei. Sapnas, kuriame sulauþëte ištikimybæ, gali reikšti linksmà šventæ, vakarëlá. O jei košmaruose regëjote uošvienæ ar anytà, galbût giminëje laukia vestuvës arba krikštynos.

Susapnavote dideles finansines bëdas. Tokie sapnai daþniausiai sapnuojami prieš didelius pirkinius. Kuo daugiau pinigø išleidote sapne, tuo daugiau uþdirbsite realybëje. Jei susapnavote, kad neturite kišenëje në skatiko – ruoškitës finansiniø reikalø pagerëjimui. Prarasti pinigus sapne – realybëje sulaukti palikimo ar bent jau laimëti ginèà. Susapnavote, kad jus apvogë? Galite investuoti á verslà – sulauksite pelno. Jei sapne pinigus vogëte jûs – tai reiškia laimæ santuokoje.

Susapnavote, kad uþklupo liga? Galite nesiskubinti pas gydytojà – su pablogëjusia sveikata sapnas nesusijæs. Sapnai, kuriuose sergate, reiškia geras naujienas ir viltis. Sapne regëjote kruvinas rankas? Tai irgi geras þenklas – jei prieš tai sirgote, liga veikiai pasitrauks. O jei po tokio sapno nusipirktumëte loterijos bilietà, jis veikiausiai bûtø laimingas. Susapnavote gydytojà ar seselæ – nusiteikite, kad jûsø svajonë greitai išsipildys. Dantø skausmas sapne reiškia, kad jus realiame gyvenime palaiko draugai, galvos skausmas – netrukus išspræsite sudëtingà problemà, gerklës ligos – laukia sëkmë versle. Jei susapnavote, kad esate prie mirties – jums pasiseks meilëje!

Susapnavote nemalonumus darbe? Tai reiškia, kad jûsø laukia sëkmë ir stulbinanti karjera. Jei sapnuojate ginèus su bendradarbiais – pasitikësite savimi, atsiras proga ágyvendinti su darbu susijusá sumanymà. Nemalonios scenos su šefu – kaip tik šefas realybëje jus padràsins, paskatins, palaikys. Jei sapne nesusitvarkote su savo pareigomis, vadinasi, realybëje itin efektyviai dirbate ir netgi pelnysite pagyrø.

Ir dar trumpai. Sapnuoti šiukšles – išsipildys slaptas troškimas; nerandate sapne bendros kalbos su vaikais – greitai atþalø sëkmë jus pradþiugins; stichija sugriovë jûsø namus – laukite sveèiø!

Sako, labiausiai pildosi sapnai, susapnuoti penktadienio naktá. Þodþiu, prisiminkite, kà šià naktá sapnavote. Ypaè pildosi sapnuoti apie 5 val. ryto. Tiesa, labai svarbios ir mënulio fazës.

Dirbantys kitose šalyse lietuviai sapnus turëtø aiškintis pagal tos šalies specifikà, pavyzdþiui, jei Ispanijoje susapnuosite apelsinà, vadinasi, sutiksite puikià gailestingà moterá, kuri jums padës tuo momentu, kai labai reikës pagalbos. O jei sapnuosite, kad valgote apelsinus jø sezono metu, tai reiškia dþiaugsmà. Bet juos valgyti ne sezono metu reiškia bergþdþias viltis.

Poetai pastebi, jog mieguistas gyvenimo suvokimas yra tiesiog svajokliškas noras snûduriuoti su visa gamta. Lietuviui reikia, kad tik bûtø "graþu", jo troškimas – "diemedþiu þydëti".

Senovës indai turëjo muzikà atskiroms kûno dalims, senovës keltai þinojo, kad kiekviena kûno dalis turi savo atmintá, lietuviai sako, jog viskà nulemia, kà atsimena ausys, akys ir kokius kvapus jauti.

Vis dëlto neverta pernelyg sureikšminti savo sapnø. Tikëkite jais, bet ne fanatiškai. Pranašiškas sapnas – tai dar ne nuosprendis, tik galimybë, tikimybë, vienas iš ateities variantø. Juk gavæ áspëjimà mes vis dar galime pakeisti savo likimà geresne linkme. Todël kaip viskas nutiks realybëje, priklauso tik nuo jûsø!

Rièardas JAKUTIS

Elitas – tai kaþkoks nuo savo didumo pasviræs þodis. Tarptautiniø þodþiø þodyne rašoma, kad elitas - tai, kas geriausia, kuo išsiskiriame iš aplinkos (pranc. Elite – geriausias, rinktinis). Tiesa, XVII a. atsiradæs þodis "elitas" buvo naudojamas vertingoms prekëms apibûdinti. XIX a. šis þodis imtas pritaikyti kalbant apie þmones. Išrinktosios tautos atstovai teigia, kad þodis "elitas" kilæs iš jø tautos – izraelitas.

Lietuvos elito išskirtinumas - áspûdingi finansai. Lietuviškame pasaulyje elitui priskiriami materialiniø vertybiø atstovai: verslininkai, oligarchai, politikai. O juk iš tikro elitu turëtø bûti vadinamas kûrybiškiausias visuomenës sluoksnis - poetai, mokslininkai, dvasininkai, subtiliausiø vertybiø atstovai, kûrëjai. Mûsø visuomenei vertëtø išgryninti elito sàvokà, kad jam bûtø priskiriami þmonës pagal jø kûrybà ir darbà, atliktà dël kitø.

Lietuvos elitas buvo naikinamas dešimtmeèius ir net šimtmeèius: 1831 ir 1863 m. sukilimai, po kuriø - represija, tremtis, Vilniaus universiteto uþdarymas 1832 m., pagaliau po 1940 m. - vël okupacija, represija, masinë emigracija, deportacija. Lietuvos elitas nuo to nukentëjo labiausiai. Iš mûsø maþos tautos, nedidelës valstybës elito liko griuvësiai, elito likuèiai.

Analitikai sako, kad dabar tikràjá Lietuvos humanitarinës kultûros lygá parodantys þmonës gali bûti suskaièiuojami ant pirštø. Þinoma, visur ir visuose sluoksniuose yra ávairiø þmoniø. Vis dëlto pas mus elitas iš bufetø, tad kilnumo ir gerø manierø nelabai yra iš ko pareikalauti. Lietuvos, kurioje vos trys milijonai gyventojø, elitas be valstybinës paramos neišsiverèia. Todël Lietuvos elitas sunkiai integruojasi á pasauliná elità, kuris vadovaujasi kitomis taisyklëmis. Ádomu tik tai, kad mûsø elitas labai traukia šarlatanus. Toks toká, taip sakant.

Pabandysiu pateikti mûsø krašte paplitusios sampratos "elitas" paaiškinimà. Tai daþniausiai nieko negebanèiø, nemokanèiø, ribotø protiniø gebëjimø þmoniø grupelë, bent kartà pasirodþiusiø TV, daþniausiai debiliškuose šou. Didþiausias mûsø elito poþymis - "tûsintis" bei gerti uþ dykà. Daþniausiai nepaþástantys natø ir nesuvokiantys muzikos, pagal fonogramà besistaipantys mûsø elito dainorëliai ar stilistai, taip pasivadinæ tarp savø draugeliø, uþ gautus honorarus teišgalintys nusipirkti dešimties metø naudotà ar dauþtà automobilá (tiesa, tam priedanga imti banko paskolà ir pirkti naujà BMW). O mûsø verslininkø elite labai daþnai sukinëjasi samdomi darbuotojai, kuriø verslo gebëjimai pasireiškia tik lankymusi vakarëliuose (iš pastarøjø ryškiausias pavyzdys – Grigaitis, o begalës dainorëliø ir stilistø net neišvardysi).

Girdëjau vienà stilistø šnekant, kad jo vizitinës kortelës – "Moet et Chandon". Didelei savo gëdai prisipaþinsiu, jog neþinau kas tai yra. Galvoju, gal šampano rûšis. Elito atstovas, aišku, neprisipaþintø neþinàs. Ir tai nëra blogai. Susikalbëti lengviausia to paties lygmens pašnekovams.

Elito gurmanai turi savo restoranus, savo patiekalus. Nors, bûk tu išrankiausias elito gurmanas, bet kiekvienos tautos skrandis pripratæs prie savo regiono maisto. Maèiau gerianèius konjakà "Hennessy" ir uþkandanèius lašiniais. Didþkukuliai yra visai neblogai, svarbiausia tik jø nepateikti per vestuves ar penkiasdešimtmeèio jubiliejø. Ar valgai austres ir midijas, kai niekas nemato? O gal tada kerti lašinius? Girdëjau, kad atskirti penkias rûšis lašiniø - irgi menas. Ir tai tikra tiesa. Kodël negalima gerti konjako iš butelio? Nepatirsi konjako skonio.

Kalbant apie ávairius vakarëlius, mano galva, nieko nëra bjauriau uþ lietuvá, kai jis ima vaidinti atvirà, kompleksø neturintá þmogø, atseit, paþvelkit – aš toks pat kaip ir anie iš Vakarø. "Aš turëjau gerà laikà", - sako bent metus uþsienyje pagyvenæs ir tëviškën gráþæs lietuvis. Kokia geniali N. Gogolio Chlestakovo frazë: "O sriubà man garlaiviu atplukdo iš Paryþiaus, karštà, per 15 dienø. Kai atidengi, kvapas, kokio nëra gamtoje..." Arba kito šio didþio rašytojo herojaus Bobèinskio prašymas áteikiant kyšá: "Kad praneštumëte ten, Sankt Peterburge, jog pasaulyje gyvena toksai Bobèinskis..." Daugiau nieko.

Mes neišlaikome daug gyvenimiškø iššûkiø. Štai visai neseniai neišlaikëme cukraus egzamino.

Kai þmogaus kraujyje per daug cukraus, galima daryti prielaidà, kad jis serga, kai gyventojai ima šluoti cukrø nuo prekybos centrø lentynø, kyla abejoniø, ar sveika mûsø visuomenë. Turbût tik ábauginta ir nemàstanti visuomenë gali veþimëliais gabentis cukrø namo, nes vëliau jis esà gali pabrangti. Kiek galima išlošti iš tokios investicijos? Kelis mënesius teks rûpintis, kad šis "lobis" nesudrëktø. O juk cukraus verslas yra vienas labiausiai reguliuojamø verslø Europos Sàjungoje. Keista tik, kad Lietuvoje šá cukraus gaisrà gesinti bandë Ûkio ministerija, o iš Þemës ûkio ministerijos þmonës nesulaukë jokio pareiškimo ar paaiškinimo. Galbût todël, kad patys šios ministerijos valdininkai ar su jais susijæ asmenys augina cukrinius runkelius?

JAV gyvenæs Arûnas Kulikauskas pasakojo, kaip kartà eidamas per Niujorkà pamatë krûvà popieriø. Išmesti paveikslai... Pavertë, pavertë, mato uþrašà: Albertas Vešèiûnas, Þibunto Mikšio litografijos...

Kai miršta garbus poetas, iš knygynø šluojame jo knygas, o jø pritrûkus piktinamës: "Kodël niekas neatspausdino jo knygø?" Bet juk iki jo mirties garbø poetà buvome pamiršæ, knygynuose tiek jo knygø dulkëjo.

Kartais meno kûrëjai mûsø "elità" pastato á vietà. Štai praëjusiø metø kino apdovanojimai "Sidabrinë gervë" tapo tikru smûgiu save visuomenës elitui priskirianèiai Astai Valentaitei. Á apdovanojimus drauge su baleto šokëju Nerijumi Juška atvykusi moteris pasipuošë prabangiu ciklamenø spalvos kostiumu iš naujausios dizainerio Juozo Statkevièiaus kolekcijos, priderino batelius ir delninukæ. Jos palydovas dëvëjo klasikiná kostiumà. Raudonu kilimu pora þengë išdidþiai pozuodama fotografams, bet atvykus á salæ paaiškëjo, kad A. Valentaitei skirtos vietos - didþiulës patalpos palubëje, vienoje paskutiniø eiliø. Šalia A. Valentaitës ásitaisë ir verslininkë Irena Marozienë. Neelitiniø paskutiniø eiliø nefilmavo kameros - uþ jø prasidëjo arenos stogà laikanèiø konstrukcijø raizgalynë.

Man keisti ir VIP vakarëliai, kai viskas dvelkia prabanga, o paduodamas prastas vynas. Girdi, taurëse, o iš kokio butelio ápiltas niekas nematys. Panašiai kaip ir verslininkai, nusipirkæ prabangø automobilá ir á já ámontuojantys dujø árangà.

Mûsø TV šou derëtø pavadinti "Paimk kolegës kvepalus", o dël "Roberto Cavalli", "Givenchy", "Lamborgini", "Emporio Armani", "Gucci" padirbiniø átariu, kad daugumoje Lietuvos prestiþiniø parduotuviø tokiø pilna ir, deja, nëra galinèiø juos atskirti nuo originalø.

Jums norisi bûti elitu? Argi blogai trokšti atrodyti protingesniam, graþesniam, ádomesniam, nei esi? Mus visus valdo nenumaldomas noras patikti kitiems, suþibëti, padaryti pribloškiamà áspûdá. Atsirasti mûsø elite nëra sunku. Apsimeskite, kad perkate tik garsiø dizaineriø drabuþius. Moterys, paskaitykite apie tuos dizainerius, kad nesusipainiotumëte, šiek tiek pasidomëkite skaitomiausiø knygø ir þiûrimiausiø kino filmø dešimtukais, kà kur rodo Nekrošius ir Koršunovas, kà Maskvoje veikia Tuminas. Vyrams prieš tai reikëtø susiþinoti, koks verslas dabar madingiausias, kokiø kompanijø akcijos geriausiai kotiruojamos Niujorko birþoje, sugalvoti koká nors prašmatniai skambantá uþsiëmimo pavadinimà, nepamirštant paminëti "inovacijø", ir pirmyn á vakarëlá! Nebijokite skiesti nesàmoniø, nes nëra tuose vakarëliuose tikrø þinovø ir niekas jûsø nedemaskuos: tikri verslininkai uþsiëmæ darbais ir laiko vakarëliuose nešvaisto.

Tad pabaigoje ieškau þodþiø, kurie praskaidrintø nuotaikà.

Apibendrinus 10 450 lietuviø biografijø, átrauktø á didþiuosius þinynus "Kas yra kas Lietuvoje", paaiškëjo, kad pirmoji áþymiø þmoniø karta yra kilusi iš kaimo, o iš miestø elito lopšiu laikytinas Kaunas. Šiame mieste gimë beveik 15 proc. labiausiai nusipelniusiø šalies þmoniø. Antrà vietà uþima Vilnius – já kaip gimimo vietà nurodë 10,75 proc. á biografijø þinynus átrauktø šalies þmoniø. Treèioje vietoje - Šiauliai! Iš mûsø miesto kilo 4,85 proc. áþymiø Lietuvos þmoniø. Iš Panevëþio - 3,83 proc., o iš Klaipëdos - 3,21.

Iš anekdotø stalèiaus šákart ištraukiau štai toká.

Ákrito duobën vilkas, lapë ir zuikis. Duobë gili, išlipti negali. Vilkas nesijaudina: zuikis yra - maisto bus, lapë yra – bus ir sekso.

Zuikis greitai viskà perprato ir prašo vilko:

- Þinau, kad mane suësi. Išpildyk paskutiná mano norà. Leisk prieš mirtá padainuoti.

- Dainuok, - leidþia vilkas.

Zuikis uþtraukia skardþiu balsu. Išgirdæ subëga medþiotojai ir visus nušauna. Vilkas prieš mirtá dar spëja pagalvoti: "Visko turëjau: ir maisto ir sekso, bet va šou uþsigeidþiau."

Elitas elitu, bet horoskopai visiems vienodi. Iš šios dienos horoskopø sukurpiau vienà, mano galva, visiems tinkantá: "Šiandien turbût teks nusiteikti pokalbiams, deryboms su átakingais asmenimis, taèiau labai rimto poþiûrio ir konkretumo neverta tikëtis - nuomonës išsiskirs ir geriausiu atveju pavyks nubrëþti tik apytikres gaires. Saugokitës traumø."

Gero prasidedanèio pavasario!

Ir dar. Netikëtai uþtikau gal maþai kam þinomo poeto Egidijaus Railos eilëraštukà, kurio posmelis, mano galva, linksmai ir baigs tekstà apie mûsø elità, kultûrà ir cukrø:

Talentingas tarakonas

Tapë naktimis ikonà,

Bet kai ši švytët pradëjo,

Tarakonas išprotëjo.

Prieš savaitæ (2011 m. kovo 4 d.) savaitraštyje "Šiauliai plius" buvo išspausdintas Arûno Uoginto straipsnis "Menininkai apie priklausomybes: klausimai ir atsakymai".

Savo tekste paminëjæs tris nesusipratusius kritikus, A. Uogintas sulaukë atsako. Dvi filosofës ir menininkas redakcijai atsiuntë savo nuomonæ dël meno kûriniø autentiškumo, menininko atsakomybës prieš þiûrovà. Tekstà "Mokytojai, praradæ ribà ir mokinantys net balandá skristi, arba Atsakas A. Uogintui" galite perskaityti naujienø portalo www.etaplius.lt rubrikoje "Kultûra".

Rièardas JAKUTIS

Kada pradëti rodyti serialai, dabar taip traukiantys þiûrovus? Pasirodo, dar XX a. pradþioje, kai kino rimtu menu beveik niekas nevadino, o apie televizijà màstë tik fanatiškiausi mokslo genijai. Jau tada þiûrovai á kino sales buvo viliojami filmø ciklais. Daþniausiai tai buvo nuotykiø filmai: Prancûzijoje beprotiško populiarumo sulaukë kriminaliniai kino serialai "Fantomas" ir "Vampyrai", o amerikieèiai mieliau þiûrëjo vos ne kas savaitæ pasirodanèius vesternus su pamëgtu Laukiniø vakarø kaubojumi Bronko Biliu. Vienas pirmøjø melodraminiø serialø "Mieloji Liusi" buvo humoro serialas apie kubietá Riká Rikardo bei jo þmonà Liusæ. Þinomas dainininkas Rikis dainuoja klube "Tropikana", o jo þmona irgi nori išgarsëti. Serialas buvo rodomas šešis sezonus nuo 1951 iki 1957 m. Po to pasirodë kostiuminë drama, pastatyta pagal populiariausios Meksikos filmø scenaristës Bravo Adams romanø "Laukinë širdis", "Chuanas Velnias" ir "Monika" trilogijà. Šios knygos yra bestseleriai Lotynø Amerikoje. Pirmasis serialas pagal šiuos romanus buvo sukurtas dar 1956-aisiais, tiesa, iš pradþiø – radijuje. Po dešimties metø gimë ir pirmasis TV serialas. Kino gamybos milþinë "Televisa" iš viso sukûrë keturias "Laukinës širdies" versijas, kuriose nusifilmavo paèios graþiausios Meksikos aktorës.

Dabar serialai sudaro nemaþà TV repertuaro dalá. Amerikieèiai tokià produkcijà štampuote štampuoja, o štai skandinaviškus kino serialus bûtø visai ádomu paþiûrëti.

Lietuvos visuomenë pasidalijusi á dvi stovyklas: vieni gyvena serialais, kiti jø metu išjungia televizoriø. Kuriø daugiau? Serialø reitingai byloja, kad daugiau pirmøjø. Kasdien šimtai tûkstanèiø þmoniø prigula ant sofos arba ásitaiso su puodeliu arbatos krësle, tikëdamiesi išvysti panašius á savo gyvenimus, "prastumti" laikà, atsipalaiduoti po darbo dienos ar pasnausti. Pritarèiau nuomonei, kad serialø þiûrëjimas yra tiesiog laiko praleidimas, kai jo per daug. Taèiau mûsø televizijø varþybos, kuri þiûrovams pasiûlys daugiausia nacionaliniø melodramø, pasiekë pikà.

"Petraièiø šeima" buvo pirmas lietuviškas televizijos serialas, transliuotas 1964–1972 metais. Todël nëra teisûs teigiantys, kad lietuviškø serialø "tëvas" – serialas "Giminës", rodytas nepriklausomybæ atkûrusioje Lietuvoje 1993 m. Dabartinë serialø banga atgimë su "Nekviesta meile" ir "Moterys meluoja geriau".

Dabar serialai kurpiami greituoju bûdu reportaþinëmis kameromis, kainuojanèiomis 15 tûkstanèiø litø ar net pigesnëmis. Šiuolaikiniø serialø herojai: naivi provincijos mergaitë, sukti verslininkai, vagiantys politikai, maištaujantys paaugliai, keletas smulkiø banditëliø. Didþiausia tokios produkcijos dalis tenka vyro ir moters, t. y. meilës santykiø temai, po to kriminalinës tematikos siuþetams ir t. t. Visus serialus, kino specialistai teigia, bûtø galima suskirstyti á kelias grupes: "profesiniai" – tie, kuriø herojais þavimasi, ir "gyvenimiški", kur profesinis pagrindas gana ryškus, taèiau santykiai ir asmeniniai išgyvenimai akcentuojami labiau, t. y. tai, kas ir sàlygoja tà "profesinæ" gyvenimo pusæ.

Sako, išsisemia serialø temos. Abejoèiau. Temø galybë. Toli ieškoti nereikia. Nors ir emigracija. Kaip mûsø þmonës gyvena ten. Ir serialø kûrëjams bûtø mielos dienelës - kol susuka filmà, pagyvena Dubline. Ádomi tema - per pastaruosius 10 metø iš Lietuvos á uþsiená dirbti išvaþiavo 1548 fizikai, 1302 biologai, 783 chemikai ir në vieno keliø policininko.

Tema gali bûti ir Seimo nariø gyvenimas bei ilgas kelias iki Seimo nario këdës. Štai ekrane regime padorø kandidatà á šià këdæ. Jam patariama dþiaugtis, nes juk uþ já balsuos visi dori þmonës. Kandidatas verkšlena, kad tai menka paguoda, reikia, kad balsuotø dauguma.

Ir apie seimûnø sàþinæ galima pakalbëti. Tiesa, iš kur ta sàþinë, kai tokie pinigai.

Pagaliau temø paþeria kiekvienas mënuo. Tarkime, kovas. Ne viena šio mënesio šventë galëtø išrutuliuoti ilgà serialà. Apie Kovo 8-àjà, Moters dienà, nëra kà ir kalbëti, o štai šiandien vienintelio Lietuvos šventojo Šv. Kazimiero diena. Šv. Kazimieras (1458-1484) buvo Lenkijos princas, treèiasis Lenkijos karaliaus Kazimiero IV sûnus. Kai princui buvo trylika, tëvas já, lydimà didelës kariø armijos, išsiuntë á Vengrijà, nes vengrø diduomenë pageidavo, kad Kazimieras uþimtø jø karaliaus vietà. Jaunuolá mokë Krokuvos kanauninkas Janas Dlogošas. Kazimieras gyveno asketiškà gyvenimà ir mirë sulaukæs 26 metø nuo tuberkuliozës. Apie já netrukus pradëjo sklisti stebuklingi pasakojimai, gandai, kad jis gydàs serganèiuosius nepagydomomis ligomis. 1521 m. jis buvo paskelbtas šventuoju. Šv. Kazimiero gyvenimas, mano galva, bûtø itin puiki tema serialui. Nors suprantu, kad serialø prodiuseriai tokiai minèiai iškart paprieštarautø – þiûrovas ekrane nori matyti nusidëjëlius, o ne šventuosius.

Religinës temos neásispraudþia á serialus. Bet juk buvo puikus "Erškëèiø paukšèiø" pavyzdys. Reikia Dano Browno. Lenkai jau keletà metø rodo "Klebonijà", kuri prie ekranø sutraukia nemaþai þiûrovø. Tiesa, tai filmas ne apie religinius reiškinius, o apie parapijos gyvenimà. Baþnytiniai metø ciklai irgi galëtø tapti serialø temomis. Kalëdos, Uþgavënës, Velykos, Sekminës, Þolinë... Kadangi Velykos šiais metais vëlai – balandþio 24 dienà, tai vëlyvos ir Uþgavënës – kovo 8-àjà. Þinia, Velykos švenèiamos pirmà sekmadiená po pirmosios pavasarinës Mënulio pilnaties (po kovo 21 d.). Vëlesniø Velykø nei balandþio 25 d. nebûna. O Uþgavënës švenèiamos likus septynioms savaitëms (46 dienoms) iki Velykø. Ši šventë gali bûti švenèiama ir savaitgalá prieš Uþgavënes, tad jau atsiras beskubanèiø išvaryti þiemà ir pasitikti pavasará. Per Uþgavënes leidþiama paskutiná kartà gausiai riebiai pavalgyti, o jau kità dienà prasideda gavënia, trunkanti iki Velykø.

Bet nuklydau, nes tik norëjau pasvarstyti, ar baþnytiniai ciklai galëtø pasitarnauti serialams. Atsakymas - galëtø, pavyzdþiui, "Naisiø vasaroje" kaimas gyventø nuo vienos religinës šventës iki kitos. Graþu, šviesu, dorovinga. It Þemaitës ar kitø lietuviø klasikiø bei vieno kito klasiko kûriniuose.

Serialuose daug buities, o kur filosofiniai pasvarstymai apie gyvenimo prasmæ, nepaliekant nuošaly laisvës temos? Štai Kovo 11-oji – Lietuvos nepriklausomybës atkûrimo diena. Yra keturios metø šventës, kai nelabai ásivaizduojame, kaip jas švæsti. Ši diena kaip ir Lietuvos valstybës atkûrimo diena vasario 16-àjà, Mindaugo karûnavimo diena liepos 6-àjà ir Þolinë rugpjûèio 15 dienà. Liûdëti ar linksmintis, teikti ar neteikti dovanas? Nenusiminkime, jei kartais supainiojame Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios prasmæ, jei vis tiek abi dienos - šventës. Nors galvoje vertëtø pasidaryti toká mini árašà: Kovo 11-oji - tai, kà mes atkûrëm ne taip seniai, 1990 m. po sausio 13-osios ávykiø. Atkûrëm nepriklausomybæ. O štai Vasario 16-oji reiškia Lietuvos valstybës atkûrimà. Þodþiu, pasiskelbëm, kad esam niekieno dalis, esam atskiri, turim savo valdþià, savo teritorijà, nuolat gyvenanèius gyventojus. Šiuo 1918 m. pasirašytu aktu vëliau buvo remiamasi pasirašant Kovo 11-osios aktà.

Filmai apie šias dienas padëtø lietuviams geriau jas suvokti. Ilgas serialas galëtø atsirasti apie Sàjûdþio gimimà, išsivadavimà iš sovietiniø gniauþtø, gyvenimà iki ir po Kovo 11-osios. O kiek èia personaþø! Vien ko verta Vytauto Landsbergio ir Vytauto Petkevièiaus tema, mafijos ir oligarchø atsiradimas, kovotøjø uþ Lietuvos nepriklausomybæ tolesnis likimas...

Sako, Vasario 16-àjà ir Kovo 11-àjà reikia švæsti rimtai. Nesàmonë. Bent manæs nejaudina tos archajiškos patriotizmo dozës. Reikia linksmintis. Nors dienø, kurias dera rimtai paminëti, likimas Lietuvai suteikë. Štai draugai diskutavo, ar jie dori lietuviai, ar - ne, ir netgi ar geri þmonës, ar netikëliai, jei sausio 13-àjà per televizijà þiûrëjo ne tos dienos liûdnus minëjimus iš Seimo ir kitø vietø, bet Senøjø Naujøjø metø koncertus per Rusijos televizijas. Be abejo, sausio 13-osios ávykiø pamiršti nedera, nors þmonës yra tokie, kokie yra, ir nelabai kà èia pakeisi. Kaip á klausimà "Kaip tu vertini Chodorkovskio kalinimà" pateikiamas atsakymas "Taip pat, kaip jis vertintø mano kalinimà, jei toks bûtø". Šiaip jau þmonës yra geri, tik jie to neþino. Ir Seimo nariai yra geri, bet kadangi to neþino, tai ir màsto, kad jie tokie nëra ir jiems galima meluoti bei pirmiausia rûpintis savimi.

Šiandien Kovo 11-oji kitokia, nei prieš 21-erius metus: daug laisvës, maþai laisvø. Vytauto Landsbergio þodþiai: "Laisvës vertybë, jei apie jà nekalbama mokyklose ir šeimose, spingsi kaþkokia apmûsojus, net blësta uþversta suktybëmis ir neteisybëmis." Visa, dël ko nebereikia kovoti, tampa tarsi savaime suprantama ir maþiau vertinga. Kai kas net laisvæ pradeda kaltinti dël visø blogybiø – ir ekonominiø, ir moraliniø.

Pagalvojau, kad jei jau rašau apie serialus ir kovà, tai šis mënuo turëtø bûti išsiskyrimo su serialais etapo pradþia. Juk jau norisi atverti langus, balkonø duris, nebesinori uþsibûti namuose ir snûduriuoti priešais televizoriø, ima traukti gamta. Kovas – paukšèiø mënuo.

Šiandien Kovarniø diena. Šiuo metu á Lietuvà parskrenda šie paukšèiai. Tai sena lietuviø šventë, skirta pavasariui pašlovinti. Senoliai šià dienà patardavo praverti tvartø duris, áleisti vidun saulës, kad gyvuliai galëtø pasidþiaugti ateinanèiu pavasariu.

Visas kovo mënuo (net pats jo pavadinimas) skirtas paukšèiø sugráþimui. Kovo 10-àjà minima 40-ies paukšèiø diena. Ji taip vadinama, nes apytikriai tiek paukšèiø rûšiø iš Lietuvos išskrenda þiemoti á svetimas šalis, o pavasará sugráþta á gimtinæ. Mënuo baigiasi Gandro diena (kovo 25-oji). Apytikriai šià dienà á Lietuvà parskrenda gandrai. Jie tarsi išvaiko paskutinius þiemos ledus.

Daþnai tekstø pabaigoje parenku koká nors anekdotà.

Porelë pagaliau lieka viena. Mergina:

- Kad tu þinotum, kaip aš laukiau šios akimirkos!

Vyrukas:

- Ar ir tau batai kojas spaudë?

Rièardas JAKUTIS

Kone kas antras europietis turi antsvorio. Tai civilizacijos liga, kurià lemia mityba ir modifikuotas maistas. Taèiau antsvoris ir besaikis maisto kimšimas yra ir ásisenëjusiø dvasiniø sutrikimø išraiška. Atsiranda priklausomybë nuo maisto. Sàvoka "priklausomybë" yra kilusi iš gotiško þodþio "siukan", kuris reiškia "sirgti, bûti ligotam". Priklausomi mes galime tapti nuo bet ko - alkoholio, nikotino, valgymo, ypaè saldumynø, azartiniø þaidimø, televizoriaus, interneto, skambinimo telefonu, kasymosi ir t. t.

Uþmaršty laikai, kai valgëme tik tam, kad pasistiprintume. Dabar maistà renkamës kokybiškà, gero skonio. Bent jau turime taip daryti, taèiau nugali inercija - tikros mitybos kultûros turime dar išmokti. Reikia sutikti, kad aistra, graikiškai vadinta gastrimarghia, t. y. "pilvo pamišimu", dabar ásigalëjusi - maistas ryjamas kaip degalai.

Uþtikau, kad tik 55 proc. Lietuvos gyventojø mano, jog sveikai maitinasi. Sunku pasakyti, kas lëmë toká savikritiškà tautieèiø poþiûrá (blogiausias procentas ES) á savo mitybà. Skaièiau, jog gal tai polinkis dûsauti ("neturiu pinigø sveikam maistui"), gal didelis troškimas bûti sveikiems ir graþiems. Patys respondentai nurodë pagrindinæ prieþastá - jie valgo kavinëse, restoranuose, valgyklose ar naudoja pusgaminius. Vadinasi, namie gaminame maistà vis reèiau. Gyvenimo tempas smogia tiesiai á mûsø mitybos paproèius. Dirbame toli nuo namø, didëja uþimtumas, kartu ir nuovargis. Pietaujame paskubomis, per daug neanalizuodami valgiarašèiø. Auga "traškuèiø karta".

Pasirodo, Lietuvoje antsvorio turi 46 proc. vyrø ir 33 proc. moterø. Nusiminti gal ir nereikëtø. Amerikoje tiek pat þmoniø turi antsvorio ant antsvorio. Net jeigu mes išmoksime teisingai maitintis ir visi susitaræ tik taip valgysime, anksèiau ar vëliau išsikepsime sau... bulviniø blynø. Valgyti malonu. Malonu burnoje jausti skirtingà skoná, mëgautis maistu, kramtyti. Gydytojai sako, kad viskas èia gerai, svarbu tik nepertempti skrandþio sieneliø. Kinieèiui uþtenka keleto saujø ryþiø, kad galëtø sunkiai fiziškai dirbti visà dienà. O jei ryþius ar kitas grûdines kultûras imsi vartoti neribotai, svorio gali netgi priaugti. Tà patá reikia þinoti apie bulves. Prisiminkime, kaip mûsø seneliai nupenëdavo paršelá. Duodavo bulviø, pieno, miltø. Bet juk þmogaus kûno sandara labai panaši á paršelio! Cepelinai, pagaminti iš tarkuotø bulviø išspaudø, "prifarširuoti" mësos ir apipilti riebiu grietinës ir spirgø padaþu, vis dar populiarûs.

Šventajame Rašte uþstalei skiriamas svarbus dëmesys. Tai aišku prisiminus vien Paskutinæ vakarienæ. Paralelë tarp liturgijos ir sriubos puodo yra tikras daiktas. Visos religijos suteikia valgymui sakralumo. Kiek daug evangelijose kalbama apie duonà ir jos svarbà. Nors šventieji valgio nesureikšmindavo. Šv. Pranciškus valgydavo viskà, kà elgetaujanèiam ádëdavo á dubenëlá. Tad kaip susigaudyti, kur riba tarp gurmaniško apsirijimo ir nuoširdaus dþiaugimosi Dievo dovanomis?

Kaimo baþnytëlëje girdëjau labai graþø pamokslà apie valgá. Tikra tiesa, kad daugeliui patinka, kai þmogus valgydamas yra neišrankus, neišpuikæs. Galima puikiai išmanyti virtuvës menà, turëti gerà skoná, bet nepurkštauti, jeigu ne viskas ant stalo yra tobula. Kaþkodël gardþiausius patiekalus paprastai uþmirštame, o iš vaikystës išlieka atminty koks nors lašiniø gabalëlis, virta bulvë, saldainis, kakavos puodelis. Aišku, jei nori kà nors pavaišinti, jei kokia nors ypatinga proga, šeimininkë nersis iš kailio, kad tik bûtø kuo skaniau ir kuo daugiau dþiaugsmo sveèiams. Tai jokia tuštybë ar nuodëmë prieš dvasingumà. Kitas dalykas, jei nuolat pataikaujama gomuriui, jei atsiranda maisto kultas, nesibaigianèios kalbos apie kulinarijà, uþsieny aplankytus restoranus, išragautus patiekalus. Nemaþai þmoniø Lietuvoje vartotojiška kultûra yra átraukusi á šiuos spàstus, todël pravalgome tiek daug pinigø, o populiariausias mûsø vaistas – "Mezym" tabletës. Galëtum to nepastebëti, bet gaila, kad augant gurmanø gretoms silpnëja bendrø šeimos uþstaliø tradicija ir neišgirstama, kà iš tiesø kalba mums duona.

Kiekviena lieknëjimo dieta šiuolaikiniame pasaulyje tampa populiari. Ar nebus taip, kad viena didþiausiø klaidø, kurias daro tie, kurie meta svorá, yra ta, kad jie besàlygiškai priima kokià nors filosofijà arba visiškai jà atmeta, puldami á kraštutinumus ir pamiršdami bent apsvarstyti alternatyvius bûdus. Naujausia þinia, kaip mesti svorá – kasdien stiklinë kefyro su á já ápiltu šaukštu cinamono. Dauguma dabartiniø svorio metimo sistemø ir filosofijø teigia pagrástus ir svarius dalykus, bet paþvelgus á visumà jos tëra visiškas teisybës, pusiau teisybës ir, deja, melo kratinys. Vienas garsiausiø pasaulio dietologø Robertas Atkinsas mirë sverdamas 120 kilogramø, o jo kolegà Viljamà Bantingà visà gyvenimà kankino antsvoris. Didelis pilvas - tarsi pakelta ranka. Produktas, kurio dar nevalgëm, yra kaip kalnai, kuriuose dar nebuvome.

Vis prisimenu, kaip sovietmeèiu lankantis Maskvoje draugai buvo pakvietæ pasiþiûrëti tuomet itin garsios sovietinës ledo ritulio rinktinës treniruotës. Sportininkams uþdëdavo gal 50 kilogramø sverianèius specialiai pasiûtus maišus su smëliu. Nepaisant to, jie didþiuliu greièiu èiuoþë aikštelëje. Aš tik pagalvojau, o kaip jie laksto per varþybas, kai tuos maišus nuima...

Nebepamenu kaþkada skaitytos novelës pavadinimo, nebepamenu ir jos autorës, tik menu, kad pagrindinës herojës vardas buvo Eva. Mergina krimtosi dël antsvorio, puolë nuo vienos dietos prie kitos, kol galiausiai, nebeištvërusi bado, kaip reikiant prikirto. Bet nebûtina remtis tik šia novele. Tokiø pavyzdþiø begalë. Pasaulis paprasèiausiai uþmiršo, kas yra askezë, uþtat dabar ir moka uþ tai.

Buvo toks filmas apie þudikø pomidorø atakas, nurungæs kitus pretendentus kvailiausio filmo rinkimuose. Dabar TV pamëgo laidas apie nesveikà maistà - klastingi nuodai mësoje, piene, darþovëse ir vaisiuose! Visur mirga kilogramø metimo sëkmës istorijos (suprantama, apie nesëkmes niekam neádomu girdëti). Du mënesiai ir minus 25 kilogramai! O kur dar skrandþio perrišimai ir kitokios chirurginës intervencijos. Kà daryti vargšui þmogeliui, patirianèiam stresà darbe, turinèiam genetiná polinká tukti, neturinèiam pinigø lankytis pas lieknëjimo guru ar persirišti skilvá, neturinèiam laiko gaminti ir valgyti kruopšèiai pasvertø ir paruoštø ekskliuzyviniø meniu? Skaièiuoti kalorijas? Bet kaip tai padaryti pietaujant mieste ar parduotuvëje nusipirkus pusfabrikatá? Bûtø puiku, jei skaièiuoklë bûtø visad šalia, pavyzdþiui, pasiekiama mobiliuoju - o gal tokia paslauga jau egzistuoja, tik mes nesinaudojam?

Girdëjau, kad JAV atsiranda naujos þmogaus teisës - teisës á nutukimà – judëjimas. Tai kol kas maþa, bet aktyvi grupë, vienijanti nutukusius amerikieèius, kurie yra pasipiktinæ todël, kad jie nuolat diskriminuojami, nes antsvoris yra suvokiamas kaip nenormalus, nesveikas reiškinys. Judëjimo pradininkë Kate Harding didþiàjà savo gyvenimo dalá turëjo kovoti su savo dideliu svoriu. Jai nepadëjo jokios dietos, tad dabar ji kovoja prieš visas dietas pasaulyje ir uþ þmoniø su antsvoriu, kurie kenèia nuo nutukimo, teises. Judëjimo aktyvistai, aišku, skatina sveikà gyvensenà, taèiau daþniau kovoja uþ savo teises, ypaè ginèytinose srityse. Þinoma, kad darbdaviai pageidauja liesø. Diskriminacija? Taip. Taèiau darbdaviai þino, kad þmonës su antsvoriu daþnai kenèia nuo širdies ligø ir diabeto, serga daþniau nei kiti, o nutukimo sukeltoms ligoms gydyti išleidþiama 100 milijardø doleriø per metus. Diskriminaciná þingsná ketina padaryti aviakompanija "United Airlines" - nustatyti dvigubà apmokestinimà keleiviams, kurie dël savo storumo uþima lëktuve dvi vietas. Tai nuobauda uþ antsvorá, sako aktyvistai. Taèiau jeigu liesas keleivis nori lëktuve ne sëdëti, o gulëti ir uþimti dvi vietas, jis turi sumokëti uþ du. Tokià logikà atmetë Kanados aukšèiausiasis teismas. Jis nustatë, kad tai neteisëtas vietiniø aviakompanijø bandymas taikyti dvigubà mokestá þmonëms, kurie dël didelio svorio skrydþio metu uþima dvi vietas. Teismas nusprendë, kad iš pilieèiø negalima atimti teisës bûti storesniems. Taigi kova dël šios teisës, kaip pagrindinës þmogaus teisës, pripaþinimo, be abejo, vyks ir toliau.

"Kaip besistengtum bûti nestoras, bus kaip turi bûti, nes nuo likimo nepabëgsi", - girdëjau šnekant tûlà. Aišku, likimas yra svarbus dalykas. Prisiminiau anekdotà.

Ilgos kelionës traukiniu metu keleiviui atsibosta sëdëti, todël jis eina pasivaikšèioti vagono koridoriumi. Išeina á tambûrà. Ir nustemba. Traukinys nušoka nuo bëgiø, pavaþiuoja pieva, arimu, ties miškeliu padaro lankstà ir vël atgal gráþta ant bëgiø. Tai matantis áþnybia sau, nes gal vaidenasi. Na, ne. Eina per vagonus pas traukinio mašinistà paklausti, kaip èia buvo. Mašinistas patikina, jog keleiviui nepasivaideno, girdi, jie vaþiuoja vaþiuoja ir pamato ant bëgiø gulinti þmogø. Visai priartëja, o tas kad šoks nuo bëgiø ir bëgte á pievas. "Jeigu jau nusprendei mirti po traukiniu, tai ir turi mirti po juo", - sako mašinistas.

Rièardas JAKUTIS

Atûþë, atidundëjo Vilniaus knygø mugë, skatinanti vël pamàstyti sena, bet amþina tema apie knygà mûsø gyvenime, kà skaitome ir kodël skaitome.

Tikriausiai mano màstymas klostytøsi kitaip ir mano uþsiëmimai, gyvenimas bûtø kitoks, jeigu jaunystëje bûèiau perskaitæs kai kurias knygas, nuo kuriø dabar lûþta knygynø lentynos. Taip pat jis bûtø kitoks, jei nebûèiau perskaitæs knygø, kurias perskaièiau.

Pirmoji mano sielos gelmes suvirpinusi knyga buvo Vilhelmo Haufo pasakos. Prisimenu "Špesarto smuklæ" (taip knyga ir vadinosi), "Maþàjá Mukà", "Nykštukà Nosá", "Šaltàjà širdá" ir kitas šio vokieèiø autoriaus pasakas. Knygà man padovanojo iš Kauno atvykusi teta. Ši mano tëvelio sesuo ir taip jau man buvo didelis autoritetas. Ádomiai pasakojo, stebino, kiek daug ji þino. Dabar suprantu, kad labai svarbu, kas tau vaikystëje paduoda knygà.

Po to sekë A. Diuma "Trys muškietininkai". Berniukai klasëje vadinomës romano herojø vardais. Man teko Porto vardas, nors labai norëjau vadintis... Ne, ne D'Artanjanu, norëjau vadintis Aramiu. Išlaikytas elgesys, pasaulio samprata, nes buvo jëzuitas, taiklûs špagos dûriai ir galantiškas asistavimas moterims.

Paauglystës metai prasidëjo su Dþ. Selindþerio "Rugiuose prie bedugnës". Manau, visø kartø vaikai atpaþásta savyje šio romano pagrindiná herojø Houldenà. Ši knyga išaugino bitnikø ir hipiø kartà. Tam tikrà laikà to laikmeèio jauniesiems pasisekë ágyvendinti Houldeno svajonæ - jie atsisakë dalyvauti suaugusiøjø gyvenime ir pasiliko vaikais.

Nuo to laiko ëmiau pasiþymëti ryškiausias Lietuvoje pasirodþiusias knygas. Todël kita knyga mano sàraše buvo Dþ. Keruako romanas "Kelyje". Romano herojai dumia iš Niujorko á San Franciskà, iš Meksikos á Naujàjá Orleanà. Jie šëlsta, klausosi dþiazo, mylisi, filosofuoja, ieško atsipalaidavimo, naujø pojûèiø ir tiesos. Didþiausias jø troškimas - nebûti daiktø vergais ir patirti tikrà gyvenimo dþiaugsmà. Dþ. Keruako "Kelyje" pasirodymà Lietuvoje galima pavadinti stebuklu. Jokio uþsienio autoriaus vertimo bet kurioje sovietinëje respublikoje nebuvo galima pateikti anksèiau, kol jis nebuvo išverstas ir išleistas rusø kalba. Šis pirmiau pasirodë lietuviø kalba. Nei mûsø kaimynai latviai, nei estai, nei netgi lenkai šio romano savo kalba neturëjo, o mes jau skaitëme.

Kitas ávykis - Hermanno Hessës "Stepiø vilkas". Kaip šis H. Hessës kûrinys mus pasiekë? Gal todël, kad jame áþvelgtas pagrindinio herojaus gyvenimo prasmës ieškojimas, nes neieškantys anuomet buvo aktyviai smerkiami.

Pastebëjau, kad geros knygos anuomet pasirodydavo kas 5–7 metus. "Rugiuose prie bedugnës" – 1966 m., "Kelyje" – 1972 m., "Stepiø vilkas" – 1979-aisiais. Tiesa, negalima sakyti, kad gerø knygø nebuvo. Juk leido klasikà. Nors, deja, ne visà, pavyzdþiui, iš F. Dostojevskio kûrybos negalëjome perskaityti "Demonø", o "Rugiuose prie bedugnës", "Kelyje", "Stepiø vilkas" ir dar keletas knygø, esu ásitikinæs, buvo tos, kurios keitë þmoniø gyvenimus.

Labai mëgau teatrà, todël pradþiugino 1973 metais pasirodþiusi XX a. pirmos pusës didþiausiø uþsienio dramaturgø pjesiø rinktinë: A. Strinbergo "Sapnas", A. Þari "Karalius Ûbas", L. Pirandelo "Šeši personaþai ieško autoriaus", J. O'Nilo "Meilë po guobomis".

Ar knyga yra daiktas, ar kas nors daugiau? Manyèiau, jeigu neskaitoma – tai daiktas, o perskaityta pranoksta daikto sàvokà. Apie knygà dabar sakoma - perkamiausia. Anksèiau bûdavo - vertingiausia, geriausia... Kokie dabar populiarûs þodþiai "TOP 10". Esame ásitikinæ, kad niekada nesuklysime pirkdami knygà iš TOP skyriaus. O perkamiausiø knygø dešimtukuose dabar pirmauja kulinarijos knygos. Atrodo, kad lietuviai - peralkusi tauta. Gal tik patenkinæ alkio instinktà bûsime pasiruošæ pereiti prie intelektualiniø leidiniø ir skaitymo kultûros paieškos.

Girdëjau vykusá pastebëjimà, kad nemokëjimà skaityti paslëpti po plytine knyga su spalvotais paveiksliukais turi teisæ tik tie þmonës, kurie tokias knygas gauna dovanø. O šiaip jau mokëjimas skaityti nëra susijæs tik su gebëjimu paþinti raides.

Knygos rašomos, kad þmogui bûtø lengviau gyventi. Bent mane knygos išmokë, kad ne viskà reikia sakyti, daug kas turi slëptis tarp eiluèiø. Neþinau, ar gerai, bet, kaip bebûtø, tai diplomatijos pradþiamokslis. Manau, kad, pavyzdþiui, gydytojai elgiasi kaip geri rašytojai. Jei paciento kraujospûdis siekia, tarkime, 170, ir gydytojas pasako tai pacientui, spaudimas iškart šokteli iki 190. Todël gyvenimo praktikos turintys gydytojai sako, kad kraujospûdis iš esmës normalus, pacientas nurimsta ir spaudimas išties nukrinta gal net iki 140.

Knygà galima pasitelkti kaip terapijos priemonæ. Austrø psichoterapeutas Viktoras Franklis teigia, kad knygos ypaè padeda áveikti laisvadieniø neurozæ, išëjimo á pensijà krizæ ir nedarbo neurozæ. Anot psichoterapeuto, þmonëms, kuriø rašomieji stalai nukrauti knygomis, tokios neurozës nebaisios, jie visad išlieka þvalaus ir veiklaus proto. Dar jis siûlo pereiti nuo pragyvenimo priemoniø klausimo prie gyvenimo tikslo, gyvenimo prasmës. Niekas neprilygs knygai kaip katalizatoriui, skatinanèiam atrasti prasmæ. Iš tiesø skaitymas skatina þmogø ne bëgti nuo savæs, nuo savo paties tuštumos, bet leidþia jam gráþti prie savæs.

Manau, neteisinga išankstinë nuostata, kad vienas ar kitas skaitytojas tiesiog per kvailas skaityti šià ar kità knygà. Yra idiotø, tapusiø idiotais tik todël, kad koks nors psichiatras kartà palaikë juos idiotais. Viktoras Franklis gyvenimo moto siûlo rinktis J. V. Getës citatà: "Priimdami þmogø toká, koks yra, padarome já blogesná. Priimdami toká, koks turi bûti, padarome toká, koks jis gali tapti."

Kà šiomis dienomis skaitau? Woody Alleno "Diagnozë: nepakaltinamas" (knyga lietuviškai pasirodþiusi praëjusiø metø pabaigoje). Skaitau, nes noriu atsipûsti, pailsëti ir pasijuokti. Nepakartojamas kino ir prozos genijus W. Allenas tam labai tinkamas. Gyvenime Woody Allenas toks pat kaip ir savo kûriniuose. Rašo scenarijus ir sëkmingai reþisuoja filmus, visà laikà vaidina tà patá vaidmená tiek filme, tiek gyvenime, groja klarnetu, turëjo ne vienà þmonà, augino daug vaikø, kol galiausiai vedë savo ádukrà ir susilaukë dar dviejø, du kartus nenuvaþiavo pasiimti "Oskaro"...

Savo karjerà kino pasaulyje W. Allenas pradëjo ne nuo filmø reþisavimo, o nuo scenarijø rašymo, todël visai pagrástai galima teigti, kad jis pirmiausia yra rašto þmogus. Tai patvirtina ir pats reþisierius: "Jeigu staiga nebegalëèiau kurti kino, nusiminèiau ne taip jau baisiai. O štai be rašomojo stalo neištverèiau në savaitës." Ádomu palyginti reþisieriø Allenà su tekstø kûrëju Allenu (beje, panaši proga pasitaikë, kai lietuviø kalba pasirodë Ingmaro Bergmano "Fani ir Aleksandras"). Visi literatûros ir kino kritikai pripaþásta, kad Woody Alleno tekstai susisieja vienu tvirtu mazgu – "nerimtu" poþiûriu á "labai rimtus" dalykus. Kaþkas šià knygà pavadino "intelektualiniø anekdotø" knyga. Tai tiesa. Ironija, þydiškas humoras, trumpi þaismingi pasakojimai su sàmojinga, netikëta pabaiga veþa. Štai apsakyme "Šefas" veikia privatus detektyvas, paslaptinga uþsakovë ilgaplaukë blondinë, rabinas, popieþius, o nestandartiniai tyrimo metodai pasibaigia nusikaltimo demaskavimu. "Kugelmaso epizode" antrà kartà nesëkmingai vedæs, savo gyvenimu nusivylæs literatûros profesorius, ieškodamas galimybës nuskaidrinti pilkà santuokiná gyvenimà, susigundo mago pasiûlymu álipti á medinæ dëþæ ir bûti perkeltas á jo paties pasirinktos knygos pasaulá. Taip visai netikëtai jis perkeliamas á Gustavo Flaubero Emos Bovari miegamàjá. Skaitai ir nors pats esi vyras, bet leipsti juokais iš vyrø amþiaus vidurio krizës.

O štai keletas Woody Alleno posakiø. Tiesiog pateikiu juos nuotaikai praskaidrinti: "Kà bûtent turime omeny sakydami, kad þmogus mirtingas? Be abejonës, tai ne komplimentas", "Aš ne bailys ir ne herojus. Aš kaþkur per vidurá", "Daþnai susimàstau, kad yra didþiulis skirtumas tarp Egzistuojanèiø ir Egzistuojanèiø Pasaulyje, ir suprantu, jog nesvarbu, kuriems priklausai, kita grupë gyvena linksmiau", "Neapkenèiu realybës, bet suprantu, kad vis dëlto tai vienintelë vieta, kurioje gali gauti gerà kepsná", "Dievas tyli. O, kad taip galëtume nutildyti ir þmogø."

Neseniai lankiausi Vidmanto Staniulio knygyne Kaune. Knygyno savininkas áteikë savo sudarytà knygà "Diagnozë: bibliofilija". Puikus leidinys apie meilæ knygai (þodis "bibliofilija" yra kilæs iš graikø kalbos: gr. biblos – knyga, philia – pomëgis). Bibliofilas - tas, kuris kreipia dëmesá á visus knygos komponentus - turiná, meninæ vertæ, retumà, istorinæ bei kultûrinæ reikšmæ - ir ne tik renka knygas, bet ir skaito. Bibliofilu negimstama, juo tampama. Tikram bibliofilui knyga nëra kapitalo kaupimo priemonë ar pelningas lošimas. Knygoje pats V. Staniulis ir þinomi Lietuvos bibliofilai prisimena bibliofilijos istorijà, kalba apie save ir kolegas, stengdamiesi atskleisti bibliofilijos esmæ ir lietuviškosios bibliofilijos tradicijas. Didelë galimybë, kad šis leidinys paskatins dar labiau pamëgti knygà, o gal ir susargdins reta tauria liga – bibliofilija.

Prisimenu, praëjusiais metais Šiauliuose prie P. Višinskio paminklo du kartus vyko knygø mugës (antrà kartà per Šiauliø dienas, pirmà – berods vasaros pradþioje, nebepamenu kokia proga, o gal visai be progos, tai dar dþiugiau). Suvaþiavo daug Lietuvos leidyklø, knygø kainos buvo labiau prieinamos. Ar bus tokios šventës šiemet?

Bûna, kad knygos nulemia likimus. Jø prisiskaitæ þmonës gali pasukti doros ar blogio keliais. Knygos gali ir nuþudyti. Tiesiogiai gali nuþudyti nuo lentynos nukritusi knyga bei nuvirtimas nuo kopëèiø, jos ieškant lentynose ar kai uþsiskaitæ ir uþsisvajojæ eisite per gatvæ ir jus partrenks mašina. Netiesiogiai – kai, atrodo, þûsti su knygos herojais. Rašytojas visad pasakys - papasakokite man kà nors iš liûdno gyvenimo ir aš jums sukursiu dar liûdnesnæ istorijà. Mano galva, tikras rašytojas yra tas, kuriam pasakai, kad krizë, o jis árodo, kad iš tiesø.

Rièardas JAKUTIS

Neþinau, ar tai Merfio dësnis. Gal šis pastebëjimas kieno nors kito sugalvotas, nes daug ironiškø gyvenimo dësniø priskiriama JAV oro korpuso karininkui Edvardui Merfiui. Kas neþino Merfio ir jo dësniø? Mano galva, tokiø net nëra. Tiesa, yra mananèiøjø, kad tokio Merfio išvis nëra buvæ ir kad Merfio dësnius kûrë visi, kurie tik netingëjo. Reikia manyti, kad tø dësniø autoriø tikrai yra daugiau, bet toks šmaikštuolis Merfis irgi tikrai gyveno.

Edvardas Aloyzas Merfis (Edwardas Aloysius Murphy) gimë 1918 m. sausio 11 d. Panamos kanalo zonoje. Jis buvo pirmas vaikas penkiavaikëje šeimoje. Baigæs Naujojo Dþersio vidurinæ mokyklà, Edvardas nutarë mokytis karo meno – 1940-aisiais baigë West Pointo karo akademijà. Iškart po to jis ástojo á JAV ginkluotàsias pajëgas. 1941 m. karininkas oro korpuso pilotus ruošë koviniams skrydþiams. Antrojo pasaulinio karo metais E. Merfis nesëdëjo mokykloje sudëjæs rankø - lankësi Indijos regione, Kinijoje ir tuometës Birmos teritorijoje. Kariškio nuopelnus valdþia ávertino majoro laipsniu. Pasibaigus karo veiksmams, E. Merfis prisijungë prie JAV oro pajëgø Technologijos instituto ir tapo moksliniø tyrimø karininku. Bûtent tada jis ásidarbino Wright-Patterson oro bazës tyrinëjimø centre, kur 1949 m. gimë pirmasis jo dësnis, kuris po nepavykusiø bandymø buvo toks: "Jeigu kà nors galima padaryti neteisingai, tai taip ir bus padaryta."

1952 m. E. Merfis iš JAV oro pajëgø atsistatydino. Tiesa, po to jis dar padirbëjo Hollomano oro bazëje, vëliau persikëlë á Kalifornijà, kur kûrë ir tobulino lëktuvø águlos gelbëjimosi sistemas. E. Merfis kûrë þinomus lëktuvø modelius: kaip "F-4 Phantom", "XB-70 Valkyrie", "SR-71 Blackbird", "B-1 Lancer" ir eksperimentiná lëktuvà su raketiniais varikliais "X-15". 1960 m. rûpinosi "Apollo" projekto saugumo ir gyvybës palaikymo inþinerija, o karjeros pabaigoje kûrë prie "Apache" sraigtasparnio saugumo ir kompiuterinio valdymo sistemas. Edvardas Merfis mirë 1990-aisiais.

Pirmasis Merfio dësnis tapo labai populiarus. Jis apaugo aksiomomis, pasekmëmis, taisyklëmis, kitais dësniais, postulatais ir dilemomis. Kai kurie iš šiø dësniø jau beveik neturëjo nieko bendra su pradiniu Merfio dësniu (þinoma, išskyrus poþiûrá á daiktus ir galimybes) ir paèiu Edvardu Merfiu. Daugelio tokiø dësniø autoriai yra þinomos asmenybës. Aišku, daugybës naujø dësniø autoriai yra neþinomi.

Merfio dësniai pasaulá pirmàkart išvydo 1977 metais. Knygà lydëjo sëkmë. Ji patiko skaitytojams ir kartu paskatino atsirasti naujiems dësniams. 2003 m. rašytojas Nickas Sparkas parašë knygà "Merfio dësnio istorija", kurioje išsamiau narplioja garsiojo dësnio atsiradimo aplinkybes. Leidiniø bûta ir daugiau - ávairiø srièiø ir ávairiomis kalbomis. Tai neturëtø stebinti – juk Merfio dësniai tokie þavûs.

Nors Merfio dësniai skamba šiek tiek nerimtai ir daþniausiai naudojami norint pasilinksminti, taèiau kartu jie atskleidþia ir rimtà poþiûrá. Iš tikrøjø, kodël oras blogesnis daþniausia savaitgaliais, kodël gatvëse kamšèiai, kai jums skubus reikalas? Kodël sumuštinis visada krenta sviestu þemyn? Beje, Merfio dësniø tyrimai, remiantis matematika ir fizika, patvirtino, kad dauguma dësniø turi moksliná pagrindà. Pats Edvardas Merfis anaiptol nesidþiaugë savo dësniais ir vadino juos kvailais, lëkštais ir net klaidingais, taèiau dþinas buvo išleistas iš butelio ir sëkmingai gyvavo. Merfio dësniai išsiplëtë, buvo suklasifikuoti á daugybæ daliø: biurokratijai, gydytojams, technikos kûrëjams ir priþiûrëtojams, ekspertams, sportininkams ir t. t.

Vis dëlto tenka gráþti prie minties, kad maþi mûsø gyvenimo nemalonumai nëra jau tokie atsitiktiniai, kaip atrodo iš pirmo þvilgsnio - gamta daþnai veikia prieš mus. Šis gamtos veikimas prieš mus liaudies išminties kaip tik ir pavadintas Merfio dësniais. Kalbant apie ávairias nesëkmes, šie dësniai vis daþniau minimi ir Lietuvos þmoniø, pvz.: "Jeigu kas nors bloga gali atsitikti, tai ir atsitiks." Nors dauguma þmoniø neabejoja šio dësnio tikrumu, mokslo þmonës pašaipiai vertina já kaip mûsø selektyviosios blogø atsitikimø atminties poþymá (blogis prisimenamas ilgiau negu gëris).

Kiekvienas gali ásitikinti, kad ant stalo autoriaus vardu ir pavadinimu á viršø gulinèiai knygai nuslydus nuo stalo, ji nukrinta ant grindø pavadinimu á apaèià, t. y. ji apsiverèia, tarsi norëdama išpurvinti autoriaus vardà. Lygiai taip pat nukrinta ir sumuštinis. Atrodo, knygai tas pat, ar nukristi pavadinimu aukštyn, ar - þemyn. Taèiau jei bandymà kartosite ilgai, pastebësite, kad knygos nukritimas pavadinimu þemyn visai ne atsitiktinis. Tai priklauso nuo sukimosi greièio kritimo metu. Bûtø aukštesnis stalas, knyga nukristø kitaip. Plonas ar storas sviesto ar medaus sluoksnis ant duonos taip pat niekuo dëtas. Kodël stalai yra tokio aukšèio? Kad bûtø patogûs þmonëms. O kodël þmonës yra tokio aukšèio? Todël, kad mes, dvikojai, esame gana neatsparûs kritimui. Prisiminkime griuvinëjanèius vaikus arba senus, lazdomis besiramstanèius þmones. Jei bûtume daug aukštesni, kiekvienà kartà krisdami susiþeistume galvà arba daþniau kà nors susilauþytume. Šis pavojus susiþeisti reiškia, kad gamta ar Dievas nustatë þmogaus aukšèio ribà, priklausanèià nuo kûnà sudaranèiø molekuliø cheminio ryšio stiprumo ir mus veikianèios gravitacinës jëgos balanso. Šios fundamentaliosios fizikos konstantos lemia, kad didþiausias þmoniø aukštis galëtø bûti apie tris metrus. Bet ir toks aukštis per maþas, kad knyga ar sumuštinis nuo stalo kristø pavadinimu ar sviestu bei medumi aukštyn.

Tai, kad daugelis Merfio dësnio pasireiškimø turi tam tikrà pagrindà, rodo, jog mes neturëtume skubëti milijonø þmoniø ilgametës patirties aiškinti vien atsitiktinumais ar iliuzijomis. Taèiau galbût svarbiausia Merfio dësnio pamoka yra linksma demonstracija, kad išties banalûs gamtos reiškiniai ne visada yra banaliai paaiškinami. Ir tai ne toks jau blogas Kûrëjo sumanymas.

Tiesiog poilsiui prisiminkime keletà naujesniø Merfio dësniø, sukurtø jau kompiuteriø amþiuje. Koká lengvà ar saugø slaptaþodá besugalvosi, vis tiek pamirši. Jeigu programa gera ir naudinga, bûtinai kûrëjams jà reikia "atnaujinti". Nesvarbu, ko ieškai - rasi pornosvetainæ. Jeigu árenginys gali sugesti, tai jis ir suges pirmà garantijos pabaigos dienà. Netyèia nuspaudus du klaviatûros mygtukus, ekrane visada atsiranda tas simbolis, kurá uþkliudëte netyèia. Kur beimtum nešiojamàjá kompiuterá (mobiløjá telefonà, barzdaskutæ ir kt.), kroviklis lieka kitame krepšyje.

"Apie kà ruošiesi penktadiená rašyti?" – paklausë paþástama. Atsakiau, jog apie Merfio dësnius. "Rašyk ir þinok, kad visi gali paliudyti, jog tie dësniai veikia, o pavadinti juos dar galima kiaulës dësniais", - tæsë pašnekovë ir papasakojo, jog neseniai Merfis jai árodë, kad jei prašysi viršininko penktadiená anksèiau išeiti iš darbo, kad galëtum išvykti savaitgalá pailsëti á pajûrio kurortà, ir gausi leidimà, tai bus blogas oras. Kità savaitgalá oras bus geras, bet viršininkas apkraus papildomu darbu.

Ar Merfio dësniai tinka šiaulieèiams? Be abejo, tinka. Nustatyta, kad Šiauliuose iš visø Lietuvos miestø maþiausi atlyginimai. Didþiausià vidutiná atlyginimà gauna vilnieèiai – 1824 litus á rankas. Tik 42 litais maþiau gauna klaipëdieèiai, o kaunieèiai nuo sostinës atsilieka 254 litais. Dar maþiau gauna panevëþieèiai ir šiaulieèiai – atitinkamai 1480 litø ir 1454 litus. Deja, mokesèiai uþ bûstà Šiauliuose vieni didþiausiø.

Tiesa, apie Šiaulius galima pasakyti ir gero. Štai jei aktyvus balsavimas telefonais ávairiuose pramoginiuose šou yra atvirkšèiai proporcingas balsuojanèiøjø protui, tai šiaulieèius, prastai balsuojanèius uþ savo miestà "Lietuvos supermieste", galima pavadinti protingais.

Valdþios vyrø algoms irgi galima sugalvoti ar pritaikyti ne vienà Merfio dësná, nors viskas èia turëtø bûti paprasta. Valdanèiøjø algoms tiktø formulë A+B+C, kur A - minimali alga, gaunama Lietuvoje, padauginta iš 2; B - 200 litø išlaidos reprezentacijai; C - priedas uþ tarptautiniø organizacijø, áþymiausiø universitetø (Harvardas, Sorbona...) ávertinimus uþ pasiekimus profesionalioje srityje (šis priedas lygus rodikliui A). Toks skaièiavimas bûtø objektyvus ir... vien todël niekas jo neágyvendins.

Merfio dësniø juodoji pusë ta, kad jie atskleidþia, jog pasakos neegzistuoja, kad stebuklø nëra ir niekada nebuvo. Kad mes tokie, kaip ir visi.

Mûsø šalyje daugiau mobiliøjø telefonø nei tualetø su nuleidþiamu vandeniu. Tai irgi bûtø galima árašyti á Merfio dësnius. O štai dël dësnio, kad klientas visada teisus, gali kilti ir toks nesusipratimas.

Viršininkas bara pavaldiná:

- Kodël Jûs ginèijatës su klientu? Argi neþinote, kad klientas visuomet teisus?

- Be abejo, þinau, bet šitas átikinëja, kad yra neteisus!

Ir dar vienas anekdotas. Iš jo vëlgi galëtø gimti Merfio dësnis. Kai Anglijoje prasidëjo Antrasis pasaulinis karas, pas Winstonà Churchillá atëjo ministrai ir sako: "Pone premjere, turime maþinti išlaidas. Geriausia pradëti nuo kultûros." Á tai Churchillis atsakë: "Koks tikslas tokiu atveju kariauti toliau?"

Kartais norisi sukurti koká nors dësná ir prijungti já prie merfiškø. Nors sako, kad Merfio dësnius kuria ir apie juos rašo tik nelaimëliai. Aš á Merfio dësnius linkæs þvelgti optimistiškai, todël jei reikëtø rinkti labiausiai patinkantá ir artimà, išskirsèiau štai šá: "Kas vyksta, vyksta á gera". Nors puikus ir šis: "Po visø praradimø esi šimtàkart praturtëjæs." Tiesa, apie Merfio dësnius irgi yra taikliø posakiø, nors ir toks: "Aštuntàjà dienà Dievas tarë: "Gerai jau, Merfi, tavo viršus!" O keisèiausia tai, kad Merfio dësniai paèiam Edvardui Merfiui nesukrovë turtø.

Rièardas JAKUTIS

Iš visø posakiø apie alkoholá, manau, šis ypaè taikliai apibûdina tuos "velnio lašus".

Lietuvos sveikatos statistikos duomenys šiurpina: gyventojø mirtingumas šalyje – bene didþiausias Europos Sàjungoje, ypaè daug sergama širdies ir kraujagysliø ligomis. Taèiau lietuviai sveikata pernelyg nesirûpina – Bendrijoje maþai kas gali varþytis su mumis pagal suvartojamà alkoholio kieká, rûkymà ir antsvorá. Alkoholio išgeriame 12,5 litro vienam asmeniui per metus, kasdien rûko 26,5 proc. Lietuvos gyventojø, 19,7 proc. turi antsvorio arba yra nutukæ. Tai - šeštoji vieta ES.

Gaila, kad Lietuvoje niekada nebuvo alkoholio vartojimo kultûros. Alkoholis visada buvo tautos naikinimo árankis. Kà vykdë carinë Rusija, sovietø okupantai, tà dabar daro godumo vedami tautieèiai. Besibaigiant 2010-iesiems apie alkoholá buvo daug kalbama: nuo kurios valandos negalima prekiauti, maþinti akcizus alkoholio gaminiams ar palikti tokius pat. Net prezidentë neliko nuošaly. Dabar diskusijos aprimusios. Yra kaip yra.

Pasaulio sveikatos organizacijos uþdavinys Europai – kad visose šalyse alkoholio vartojimas nebûtø didesnis nei 6 litrai þmogui per metus ir lygus nuliui asmenims iki 15 metø. Nors alkoholio reklamos uþdraudimas nepateikiant jokiø alternatyvø – ne išeitis. Bent mane anaiptol ne reklama átikino išgerti alkoholio. Negali nusipirkti alkoholio nuo tokios ar tokios valandos, bûtent tada jo labiausiai ir uþsinori. Pamenu Gorbaèiovo laikus, kai gerti buvo galima pradëti nuo 14 valandos. Uþeini 12 valandà á kokià nors ástaiga, susibûræ darbuotojai maþais gurkšneliais geria kavà. Tarsi viskas normalu, gal tik stebiesi, kad po kiekvieno tos kavos gurkšnio griebiasi uþkasti silkës su svogûnu. O dabar kalbant apie biudþetà mûsø valdantiesiems norisi pasakyti: "Pirkite alkoholá Lietuvoje, o ne Briuselio oro uosto neapmuitinamø prekiø parduotuvëse."

"Man viskas gerai, aš tik kenèiu", - sako prašantis išgerti. Gaila þmogaus, vëlø vakarà besibeldþianèio á neveikianèios kavinës duris. Norisi tokiam padëti, tai yra pavaišinti arba bent parodyti, kur alkoholio yra. Kai kalbi apie kovà su alkoholiu, norisi juokauti. Nes kodël 40 laipsniø išorëje - blogai, o 40 laipsniø viduje jau gerai?

Visos literatûros apie stipriøjø gërimø þalà, þinoma, neperskaitysime, taèiau ásivaizduokime, kad jeigu taip ávyktø, tikriausiai išpiltume visas turimas alkoholio atsargas. Po tokiø skaitymø bûtø vienintelë mintis – jeigu gersime, anksèiau ar vëliau atsidursime beprotnamyje, o gal net kapuose, alkoholis sugriaus mûsø vaikø ateitá, nors greièiausiai visos tos nelaimës ištiks kartu.

Karingieji blaivintojai tiki, kad alkoholikà á protà atves perskaitytas tekstas apie rizikà šeimos ir visuomenës gerovei. Nugirdau, mano galva, gana prasmingà klausimà. Ar yra þinoma, kokiame segmente išaugo alkoholio vartojimas? Ar daugiau geria vadovai, vadybininkai, ar biudþetininkai, vairuotojai, daktarai, ar þemdirbiai? Vyrai ar moterys, jauni ar seni? Turintys vidutines pajamas, gaunantys minimumà ar algà pasiimantys vokeliuose? Kiek gërimas susijæs su darbo staþu, profesija, rizika netekti darbo ar darbo praradimu? Koká alkoholá imta gerti labiau? Išties netenka girdëti tokio pobûdþio analize grástø siûlymø riboti prekybà alkoholiu ar jo vartojimà.

Niekas neprisimena, kas, kada ir kokiomis aplinkybëmis išrado alkoholá. Esà duomenø, kad tai ávyko prieš 10 tûkst. metø Viduriniuose Rytuose. Biblijoje alkoholiniai gërimai minimi per 250 vietø. Daþniausia minimas vynas, "kuris linksmina þmogaus širdá" (Ps 104, 15). Áþymiausias biblinis pavyzdys – vestuvës Galilëjos Kanoje, kur Jëzus vandená pavertë vynu. Vynas buvo vartojamas ir medicininiais sumetimais. Þinomoje istorijoje apie gailestingàjá samarietá (Lk 10) pakeleivis samarietis ant nukentëjusiojo þaizdø uþpila "aliejaus ir vyno" (eil. 34). Negalima nepacituoti ir 2 Tim 5,23: "Gerk ne vien vandená, bet vartok ir truputá vyno dël savo skrandþio ir daþnø negalavimø." Taèiau, be neutralaus arba teigiamo pasisakymo apie vynà, Biblijoje randame ir daugybæ perspëjimø nepiktnaudþiauti alkoholiu, negirtuokliauti. Naujajame Testamente bene áþymiausias yra Pauliaus perspëjimas: "Ir nepasigerkite vynu, kuriame slypi pasileidimas, bet bûkite pilni Dvasios" (Ef 5,18).

Taigi Biblijoje atskleidþiamas gana tikroviškas poþiûris á alkoholá – neliepiama bûti abstinentu, taèiau vartojant alkoholá patariama bûti saikingam ir áspëjama dël piktnaudþiavimo juo. Reikia nepamiršti, kad alkoholis – nuodai, ir jei išgertume natûralaus, neapdirbto alkoholio, mirtumëme, galimas dalykas, në nespëjæ susiraukti. Juk alkoholis – tai stipriai veikiantis cheminis preparatas, kuris, beje, naudojamas aušinamajam skysèiui bei klijams gaminti. Viena taurelë – 50 ml. Leistina – 75 ml. Toliau þmogus jau laikomas girtu. Piktnaudþiavimo alkoholiu rizika: kepenø cirozë ar net kepenø vëþys, padidëjæs kraujo spaudimas padidina insulto galimybæ 12 kartø, infarkto – šešis. O dar þûvanèios smegenø làstelës! Þinoma, daug kà galima pateisinti, nors ir þûvanèias smegenø làsteles. Juk þinome, kad þmogus per gyvenimà panaudoja tik maþà dalá savo smegenø, todël galime numoti ranka – tà likusià dalá tegul alkoholis ir þudo. Kad þmogus iki savo septyniasdešimtmeèio sunaikintø visas savo smegenis, turi nuo pat aštuonioliktojo gimtadienio kasdien išgerti po 38 butelius degtinës.

Negeriantis þmogus lyg ir neatitinka socialiniø normø, nes visos mûsø šventës, paproèiai yra siejami su alkoholio vartojimu. Priëjome paradoksalià situacijà. Organizuota akcija "Išlaisvinkim Jonines", kurià finansavo aludariai. Juk šventasis Jonas buvo absoliutus abstinentas!

Kas kitas, jei ne alkoholis sugalvoja toká klausimà - ar geresnis išgeriantis þmogus, ar visiškas abstinentas? Klausia ir net bando árodyti, kad išgeriantis nelaimëje atskubës pagalbon, padës, o negeriantis, girdi, kaþkoks keistas, uþsidaræs savyje. Dar alkoholis bando árodyti, kad jis atskleidþia tikràjá þmogaus veidà. Girdi, vieni pasigëræ tampa agresyvûs, puola net muštis, o kiti – švelnûs, malonûs – reikia ar nereikia, vis atsiprašinëja. Tokiø minèiø átikinta moteris man net aiškino, jog labai norinti prieš vestuves išvysti savo bûsimàjá pasigërusá. Jai ádomu, kaip jis tuomet elgsis, kà šnekës. Moteris tvirtino, jog norinti ásitikinti, koks jis þmogus.

Ieškojau þodþio "restoranas" kilmës. Didysis lietuviø kalbos þodynas sako, kad restoranas - ištaiginga valgykla su svaigalais, muzika ir pramogomis. Taigi svaigalai svarbiausia. Bet ar negalëtø egzistuoti restoranëliai, kuriuose þmonës pailsëtø, pabendrautø ir skaniai pavalgytø? Todël patiko kitos minimos restorano reikšmës - atstatymas, restauracija, poilsis, viskas susijæ su þmogaus jëgø atgavimu, pailsëjimu maitinimo vietoje. Taèiau tokios restorano reikšmës vël kelia pamàstymø. Kaipgi jëgø atgavimas ir poilsis gali bûti siejamas su alkoholio vartojimu? Juk jei alkoholis ir tonizuoja, tai tik laikinai, paimdamas daug resursø. Ant alkoholio buteliø trumpai aiškiai uþrašyta, kad "vartodami alkoholá, rizikuojate savo sveikata, šeimos ir visuomenës gerove". Bet alkoholio pardavimas barui ar restoranui yra labai svarbi ne tik apyvartos, bet ir pelno dalis. Matematika paprasta: pavyzdþiui, tiekëjai restoranui alø patiekia uþ du litus su PVM, o restoranas parduoda uþ penkis. Darbo sànaudos menkutës - ápilti ir paimti pinigus.

Be to, alkoholio nebuvimas - restoranui ne tik finansinis išbandymas. Yra ir kita medalio pusë. Išgëræs sveèias gali vieno ar kito dalyko nepastebëti, bet blaivus jis visad išliks budrus. Alkoholis skatina alká, vadinasi, bus parduota ir daugiau maisto. Vis dëlto norëtøsi paminëti dar vienà girdëtà mintá. Blaivûs klientai maþina konfliktiniø situacijø rizikà, sveèiai gali dràsiai sëdëti su vaikais ir nesibaiminti, kad kas nors atsitiks, pati veikla tampa labiau socialiai atsakinga, svarbiausia, kad vieta tampa išskirtine.

Sena primityvoka istorija apie alkoholá. Bet linksma.

Nutarë blaivininkas išgerti. Smalsu, koks tas jausmas pasigërus. Pirkdamas butelá þvalgësi, ar niekas nemato, parëjæs namo nedegë šviesø, uþdangstë visus langus ir, kad niekas nepastebëtø, netgi palindo su buteliu po antklode. Taip pasislëpæs išgërë vienà, antrà taurelæ... Pabudo rytà blaivykloje, sëdintis susivyniojæs antklode. Stebëjosi, kaip èion patekæs. Budintis paaiškino: "Jûs vakar susivyniojæs á antklodæ šlitinëjot gatvëmis."

Ir dar. Jei jau perki alkoholá, patartina pirkti brangø. Nusipirkai pigaus, tuoj ir išgeri. O nusiperki brangaus, pasistatai – þiûri.

Girdëjau ironiškà pasiûlymà, jog ástrigus oro uoste geriausiai "stumti" laukimo laikà išgërinëjant. Oro uostai tai taip pat þino, todël juose galima rasti ávairiø uþeigëliø, kur galima nuslopinti savo laukimo skausmà. Nors visiškai prisigerti oro uoste nëra labai puiki idëja. Be abejo, trumpai netekus sàmonës bûtø išspræsta jûsø laukimo problema, taèiau šios idëjos trûkumas tas, kad tampate kišenvagiø taikiniø ir atkreipiate á save oro uosto apsaugos darbuotojø dëmesá. Prisiminkite, kad nors ir esate oro uoste, jûs vis dar kitoje valstybëje, kur girtavimas viešoje vietoje gali bûti suprantamas skirtingai.

Pabaigoje derëtø parašyti kà nors graþaus, pamokamo. Visi juk kaþkada buvome vaikai, tikëjome graþiu pasauliu, kad uþaugæ bûsime gydytojai, advokatai, politikai, gal net kunigai, bet… kaþkas paragavo etanolio truputá per anksti (o gal kaip tik per vëlai?), pamilo já ir dabar negali be jo gyventi. Moralas? Nemëgstu moralø, o šiuo atveju tokio ir nereikia. Visiems viskas aišku.

Baigsiu anekdotu. Apie "velnio lašus" anekdotø ne vienas.

Turëdami butelá du vyriškiai sprendþia, gerti ar negerti. Nutaria traukti burtus. Vienas uþ nugaros paslepia butelá, o kitas spëja, kurioje rankoje. Jei atspëja, vyrai geria, jei ne – išsiskirsto.

- Kurioj rankoj butelis? – klausia já slepiantis.

- Kairëje, - spëja draugas.

- Neskubëk atsakyti, gerai pagalvok, - pataria butelá slepiantis.

Pasaulio bankas yra paskaièiavæs, jog vienas JAV doleris, išleidþiamas sveikatinimui, sutaupo 24 JAV dolerius, vëliau skiriamus gydymui. O lietuviai turëtø savo kûno netausojimui atsispirti. Kodël taip teigiu? Nes Lietuvoje raštingumo procentas - 99,6.

Rièardas JAKUTIS

Rytà atsikeliate, išgeriate puodelá kavos ir einate á darbà. Ten išgeriate dar puodelá, po to dar, nes joks susitikimas su kuo nors nepraeina be kavos. Sako, jei per dienà išgeriate ne maþiau nei tris puodelius kavos, jûs jau esate pasaulinio kavos mëgëjø klubo narys, kuriam priklauso daugiau negu 50 proc. þmonijos. Tiesa, apie toká klubà gal ir niekas nëra girdëjæs, bet kodël toks negalëtø bûti.

Skaièiau, kad kaþkoks arabas kartà gesino kavos krûmà ir pajuto velniškai skanø kvapà. Já ir derëtø pavadinti pirmuoju kavos klubo nariu bei steigëju. Kartais net pagalvoji, ar nevertëtø pradëti deginti visus pakelëje esanèius krûmus – gal kà nors atrasi. Nors, kita vertus, reikia èia bûti atsargiam, nes girdëjau, kad vieni turistai, dykumoje uþsikûræ narkotikø krûmà, rytà nebeatsikëlë.

Kaip ir visi geriausi pasaulio reiškiniai, kava atsirado netikëtai, tai yra ji nebuvo išrasta ir sukurta kaip kokia nors elektros lemputë ar telefono aparatas, bet yra ir šiek tiek tikresnë kavos atsiradimo istorija. Ji tokia.

Kartà Etiopijos vienuoliø ganomos oþkos prisirijo kavos uogø ir pradëjo keistai elgtis. Vienuolis, norëdamas suþinoti, kas atsitiko oþkoms, paragavo šiø uogø ir pasijuto labai gyvybingas. Apie tai jis papasakojo vienuolyno abatui, kuris liepæs šias uogas sudeginti. Vienuoliai, pajutæ sklindantá deginamø uogø kvapà, ištraukë jas iš lauþo ir uþpylë verdanèiu vandeniu, o gautà gërimà paskelbë Dievo dovana, nes jis neleido jiems uþmigti naktá.

Etiopija pasauliui davë Puškinà ir kavà: didþiojo poeto prosenelis Hanibalas gimë Dobarvos miesto apylinkëse, kava - Kafos provincijoje. Vietos gyventojai gamindavosi gërimà iš kavamedþio lapø, o pradëjæ já auginti Jemeno gyventojai - iš išdþiovinto kavamedþio vaisiaus minkštimo. Vëliau arabai išmëgino dabar jau tradicija tapusá bûdà - kavà ëmë virti iš dþiovintø, paskrudintø ir susmulkintø kavamedþio uogø.

Kavos kelias iki mûsø buvo gana ilgas. Iš pradþiø kava buvo išskirtinai vyrø gërimas, todël á kavos namus nebuvo áleidþiamos moterys. Pagal arabø kavos gërimo tradicijas kavà galëjo gaminti tik vyrai, o iširus šeimai vyras turëdavo teisæ apskritai uþdrausti moteriai gerti šá gërimà.

Europoje pirmas puodelis kavos išgertas 1626 metais Romoje. Juo italus pavaišino Šv. Sosto pasiuntinys, gráþæs iš Persijos. Greitai kava pasiekë ir Paryþiø bei Londonà. Ádomi istorija - XVII a. pabaigoje turkø armija buvo priversta nutraukti Vienos puolimà ir besišalindama èia paliko 500 kavos pupeliø maišø. Tuo pasinaudojo lenkø pirklys, kuris atidarë šiame mieste pirmuosius kavos namus.

Kava vis populiarëjo, Europoje netgi imta jà auginti šiltnamiuose, sugalvota daugybë kavos paruošimo bûdø. Vokietijoje kava sumaþino alaus vartojimà, todël vienu metu šioje šalyje net buvo bandyta kavà uþdrausti. Ádomu, kad jei daug kà Europa atsiveþdavo iš Amerikos, tai bûtent su kava atvirkšèiai – ji iš mûsø þemyno nukeliavo uþ Atlanto. Amerikieèiai, kaip visada, reikalà šiek tiek pagadino, tai yra sugalvojo popierinius bei plastikinius puodelius, todël kavos gërimo ritualas prarado þavesá.

Rusijoje viena áþymiausiø kavos gërimo vietø buvo Volfo cukrainë Nevskio prospekte, Peterburge, á kurià daþnai uþsukdavo Puškinas, nes jis buvo didelis kavos mëgëjas. Nors iš menininkø, sako, daugiausia kavos išgerdavæs O. de Balzakas - kol parašydavo romanà, jam reikëdavo 15 tûkst. puodeliø šio kvapnaus juodo gërimo.

Prieškario Lietuvoje áþymiausia kavos gërimo vieta – Konrado kavinë Laisvës alëjoje, Kaune.

Dabar kava - antras produktas pagal populiarumà po naftos. Kavos degustatoriø lieþuviai apdraudþiami 10 mln. doleriø. Šiuos degustatorius, kaip ir aludarius, vynininkus, sûrininkus, galima vadinti menininkais. Na, o paèià kavà geriausiai apibûdina trys þodþiai – energija, nusiraminimas, atgaiva.

Kavos aromatas rytà pasklinda po namus ir viskà apglëbia kaþkokiu keistu harmonijos kupinu jausmu. O koks bendravimas be kavos? Prisimenu studentiškas naktis bendrabutyje, kai išsivirdavome kavos, atsisësdavome ant palangiø ir, þvelgdami á nuostabø naktiná miestà, ilgai ilgai kalbëdavome. Nuostabûs laikai.

Girdëjau apie eksperimentà Didþiojoje Britanijoje, kurio dalyviai vyko liftu á darbo susitikimà, o valytojas atsitiktinai prašydavo palaikyti karštos arba šaltos kavos puodelá. Šiltus puodelius laikæ þmonës vëliau buvo geresnës nuomonës apie darbdavá nei tie, kurie laikë šaltus.

Klausimas "Kokia kava yra gera?" priskiriamas prie amþinøjø. Atsakymø á já begalës, jie subjektyvûs, nes priklauso nuo kiekvieno þmogaus skonio, þiniø, patirties. Pasigirsta daug priekaištø mûsø kavinëms, esà pas mus niekas nemoka paruošti kavos ir kad tikrai geros kavos galima paragauti tik uþsienyje (Vakarø pasaulyje). Be abejo, daug kas priklauso nuo ruošianèio kavà þmogaus - ar moka jà ruošti, kaip reguliuoja kavos virimo aparatà ir pan. Barø savininkai atsikerta, girdi, teigti, kad gera kava tik uþsienyje, bûtø neteisinga, nors pripaþásta, jog Lietuvoje maþai barmenø, kurie kavos ruošimà vertintø kaip menà, kaip, pavyzdþiui, italai. Mano galva, problema ir kavos aparatai, kurie mûsø kavinëse daþnai priþiûrimi netinkamai, be to, restoranø šeimininkai daþniausiai perka kuo pigesnes kavos pupeles. Neámanomo tikslo - kad bûtø pigu ir kokybiška - nepasieksi.

Domëdamasis kavos ruošimo ritualu, išskyriau štai tokius dalykus.

Kavos aparatas niekada neturëtø bûti išjungtas, o dozatoriai visada turi bûti ádëti á aparatà. Jeigu dailiai iššveisti dozatoriai ilsisi ant aparato, geriau eiti á kità kavinæ. Be to, jeigu barmenas puodelio ieško kur nors spintelëje, o ne lentynëlëje ant kavos aparato, vadinasi, puodelis bus šaltas ir kava per kelias sekundes irgi atšals.

Jeigu kavos malûnëlis anksti rytà pilnas, verta paklausti, kada kava buvo sumalta. Jeigu sumalta vakare, geros kavos paieškas verèiau tæsti toliau. Maþdaug po valandos 50 proc. kavos aromato išgaruoja. Štai maèiau toká vaizdà - barmenë su pasibjaurëjimu iš dozatoriaus iškrato kavos tiršèius, kuriø pusë, þinoma, lieka.

Verta stebëti, kaip išbëga kava iš aparato dozatoriaus. Jei per kelias sekundes, vadinasi, ji bus tik pajuodintas vandenëlis. Turi sunktis lëtai, lyg nenoromis, maþdaug 25-30 sekundþiø.

Kitas paprastas, bet ádomus kavos kokybës testas - stebëti, kaip grimzta cukrus. Jeigu grimzta lëtai, o kremo konsistencijos puta išlieka net išmaišius cukrø, vadinasi, kava gera. Tiršta puta rodo, kad kava paruošta teisingai. Gera kava visad tiršta, aliejinga, gaivaus aromato, nei atšalusi, nei pernelyg karšta. Kavos gërimo rituale labai svarbus vaidmuo tenka kavos puodeliui. Ne forma ir ne spalva svarbiausia, o tai, kad puodelis turi kelti malonius prisiminimus.

Mëgstantys kavà draugai pasakoja, jog Lietuvoje iš šimto puodeliø kavos gal tik keturi bûna geri. Esà tokia statistika. Labai nemalonu kà nors blogo sakyti apie savo gimtàjá miestà, juo labiau, kad visad mëgstu teigiamus dalykus, bet va geros kavos Šiauliuose, deja, irgi neuþtikau. O juk uþ kavà mokame tiek pat kiek ir Vakarø pasaulis. Italijoje kava kainuoja 80 ar 90 eurocentø, beje, ji beveik niekur nekainuoja daugiau vienà eurà (nekalbu apie kokius nors prašmatnius restoranus, skirtus naujiesiems rusams, kur kava kaip ir visur, tik kaina kitokia). Tiesa, Italijoje uþsisakyti antrà puodelá kavos yra pats didþiausias kavinës šeimininkø áþeidimas - kava ten turi bûti tokia gera ir stipri, kad antro puodelio nereikëtø.

Dël kavos poveikio sveikatai ginèijasi kas tik netingi. Vieningos nuomonës èia nëra. Tonizuojanti, magiškai viliojanti, tamsi kaip naktis, kvapi ir aromatinga, taèiau labai ánoringa ir kaprizinga – taip sakome apie kavà. Aišku tik, kad kava nepripaþásta neištikimybës, nes jei jau jà geri, tai geri jos neišduodamas - beveik kasdien. O pasidavus kavos vilionëms iš galvos išgaruoja visi sveikatos specialistø patarimai, kad kava turi narkotizuojantá poveiká ir neigiamai veikia kai kurias organizmo funkcijas. Juk kiti sveikatos specialistai kalba kitaip.

Jûs geriate per daug kavos, jeigu jus nubaudþia uþ greièio viršijimà netgi tada, kai statote á stovëjimo aikštelæ savo mašinà, nebuvote uþmigæs nuo paskutinio Mënulio uþtemimo, skaitote knygas ir þiûrite filmus pagreitintai, visuomet išlaiþote kavos puodelá, seselei prireikia skaièiuotuvo, kad apskaièiuotø jûsø pulsà, jûsø vaikø vardai yra Jakobsas arba Merilda, laikà skaièiuojate išgertø kavos pakeliø skaièiumi, jûsø kavos puodelis yra apdraustas draudimo kompanijoje, pirmosios pagalbos krepšelyje jûsø mašinoje galima aptikti du kavos pakelius.

Internete uþtikau rusø detektyvø rašytojos Aleksandros Marininos puslapá marinina.ru. Atsiverskite - ant rašomojo stalo guli rašyti pradëta knyga, peleninëje smilksta cigaretë, o puodelyje garuoja kava. Nuostabus vaizdelis poilsiui.

Kaip baigti tekstà apie kavà nepateikus jokio kavos recepto? Siûlyèiau ypatingà kavà þiemiškiems orams. Sudëtis: nesmulkinti gvazdikëliai, cinamono lazdelës, nesmulkintas kardamonas, rudasis cukrus, plakta grietinëlë, šokolado ir cinamono droþlës, kava. Uþplikykite šiek tiek stipresnës nei áprastai jûsø mëgiamos rûšies kavos. Á maþà puodelá ápilkite 0,5 stiklinës vandens, ádëkite 4–7 gvazdikëlius, 1,5 centimetro ilgio sulauþytos cinamono lazdelës, 4–7 kardamono sëklas ir 1,5 arbatinio šaukštelio cukraus. Kai vanduo uþvirs, viskà kaitinkite 3–4 minutes. Sumaišykite kavà ir prieskoniø mišiná, supilkite á puodelius, ant viršaus uþdëkite plaktos grietinëlës, pabarstykite šokoladu ir cinamonu. Galima ásidëti daugiau cukraus. Jei tokià kavà gersite vakare, palepinkite save ir taurele likerio (tai prie kavos labiausiai tinkamas gërimas, kaip romas prie arbatos, o ne koks nors brendþis).

Propaguojantys dietà sako, jog kavos negeria, nes joje yra kalorijø. Nesàmonë, kavoje be cukraus ir pieno nëra në vienos kalorijos! Gali mëgautis kava ir negalvoti apie kilogramus!

Jeigu nevartoji kavos, þinok, kad visà laikà taip nebus, greièiausiai ateityje vis tiek jà vartosi. Netiki?

Ir kà dar paèioje pabaigoje pasakyti. Ogi tai, kad šalies produktyvumas sumaþëtø, jeigu nutrûktø kavos tiekimas. Girdëjau, kad mokslininkai planuoja iš kavos išspausti biologinio kuro. Nuostabus atradimas! Visas miestas kvepëtø…

Rièardas JAKUTIS

Ne kartà girdëjau toká klausimà. Kiek kartø jûs matëte filmus "Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai", "Dvylika këdþiø", "Briliantinë ranka", "Kaukazo belaisvë", "Saugokis automobilio", "Afonia", "Tarnybinis romanas", "Dviese stotyje", "Maskva netiki ašaromis", "Likimo ironija, arba Po pirties"? Sàrašà galima bûtø tik tæsti. Kuo mus traukia šie filmai? Ar prisirišimas prie sovietinæ tikrovæ vaizduojanèiø filmø gali bûti kaip nors susijæs su sovietmeèio ilgesiu? Manyèiau, jog tai ne sovietmeèio, bet vaikystës bei jaunystës ilgesys, kai aikštëse iš statiniø gërëme girà, poilsiavome "Arteke" ir šokome šeikà. Girdëjau ir toká pamàstymà – juose gerumo ilgesys. Ir nors tas gerumas slëpë vienaip ar kitaip uþmaskuotà melà, trûkstant gerumo á tai nebekreipi dëmesio. Sovietmeèio ideologai suprato, kad nuskriaustiems þmonëms reikia paguodþianèios pasakaitës. Tokios pat pasakaitës reikia ir dabar. Be to, blogi rusiški filmai yra geresni uþ blogus amerikieèiø filmus. Blogame rusiškame filme bus kas nors gero - gamtos vaizdai, puikus operatoriaus darbas, vykusi kokio nors aktoriaus vaidyba. Blogame amerikietiškame filme – viskas blogai, nuo pradþios iki pabaigos ta pati schema ir kièas. Gal tik technine prasme rusams iki Holivudo dar toli. Bet kas iš to. Nejau malonu þiûrëti "Terminatoriø" arba "Roká "? Rusiškuose filmuose maþiau beprasmiško smurto ir istorijø apie þudikus maniakus, daugiau gyvenimiškø istorijø, psichologizmo, dvasingumo, ryškiø charakteriø, nepagraþintos buities, ryšio su gera literatûra ir gero humoro. Tad net neþinau, ar nustebino Maskvoje leidþiamo þurnalo "Komersant-dengi" neseniai paskelbta þinia, kad Lietuva uþima pirmà vietà pasaulyje pagal Rusijos filmø platinimà (tiesa, mûsø kino platintojai sako, kad ta statistika "pritempta").

Dël dramatiško konteksto (trëmimai, þudymai, kolektyvizacija, sovietizacija, istorijos, vertybiø ir tradicijø išniekinimas, tiesa, dël savo stalininiø siautëjimø niekas neatsiprašë) kartais peršama mintis, kad rusiškø filmø þiûrëjimas yra ne visai geras dalykas. Nemanau, kad þiûrint anø laikø ir net šiuolaikinius rusiškus filmus gali tapti lengvai minkomu moliu rusø propagandininkø rankose. Nejau išsilavinusiam þmogui nëra ámanomas sveikas balansas tarp vakarietiškos ir rytietiškos ideologijos? Pavyzdþiui, filmas, kurio potekstë perša mintá, jog didelë garbë tarnauti Rusijos armijoje, yra juokingas. Aišku, Lietuva su šlubuojanèiais politikø veiksmais – labai tinkama šalis Rusijos patrauklumo strategijoms plëtoti. Be to, tai lemia kalba ir visiems suprantami simboliai. Be to, mes nesame dar visiškai išsiverþæ iš tos erdvës, kurioje buvome atsidûræ ne savo noru.

Kaip bebûtø, iš rusø ir Rusijos neatimsi vienintelio dalyko - ši valstybë turi senà savità kultûrà, kuri yra viso pasaulio civilizacijos brangakmenis. Prisiminkime didþiuosius rusø rašytojus, poetus, dailininkus, kompozitorius. Rusø kultûros tyrinëtojai tuoj pat siûlo prisiminti Konstantinà Stanislavská, kurio sukurta aktoriø rengimo sistema pripaþinta pasaulyje ir pelnytai laikoma kone geriausia. Kultûrologai teigia, jog aktoriø meistriškumas iš teatro sferos Rusijoje natûraliai persikëlë á kinà. Tiesa, nesu aš teatrologas ir dël K. Stanislavskio nieko teigti negaliu, nes iš mûsø aktoriø girdëjau neigiamø minèiø apie tà jo sistemà. Viena aišku – rusø aktoriai tikrai geri.

"Iš visø menø mums svarbiausias yra kinas", - teigia rusai. 1925 metø sovietø reþisieriaus S. Eizenšteino begarsis filmas "Šarvuotis Potiomkinas" Vakaruose 1958 ir 1978 metais buvo pripaþintas vienu geriausiø visø tautø visø laikø filmø. Kinas sovietijoje buvo suvokiamas kaip tobulesnio þmogaus kûrimo instrumentas. Kino kritikai vieningai ir, be abejo, teisingai pripaþásta, jog daugelyje sovietiniø filmø reþisûros, vaidybos ir filmavimo operatoriaus meistriškumas akivaizdþiai pranoksta þiûrovø ideologinio bukinimo pradà, kuris anuomet buvo neišvengiamas. Kartais stebiesi, kaip filmus "Kaukazo belaisvë", "Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai", "Ivanas Vasiljevièius keièia profesijà" ir kt., kuriuose tiesiai šviesiai tyèiojamasi iš sovietinës sistemos, praleido cenzûra.

Sovietø kino meno paradoksas tas, kad cenzûra, ideologiniai draudimai vertë menininkus ieškoti savitos kino kalbos, išradingø metaforø. Þiûrovai tuos dalykus iškart pastebëdavo ir tai bûdavo jiems atgaiva gyvenant sovietinëje draudimø sistemoje. Prisiminiau toká pavyzdá. Jis, tiesa, ne iš rusø kino, bet vis tiek atskleidþiantis ano meto atmosferà. Kauno dramos teatras Vilniaus rusø dramos teatre rodë Jono Vaitkaus reþisuotà A. Þari spektaklá "Karalius Ûbas". Ûbà vaidinæs šviesios atminties aktorius Kæstutis Genys viename spektaklio epizodø ilgai sëdëjo ant rampos, ilgai þiûrëjo á salæ, kol pratarë: "Kur tik þiûriu – vien rusai." Pjesëje tokie þodþiai yra, taèiau kaip jie buvo pasakyti, þinant, kad visi sakë, jog Vilnius tapæs labai jau rusišku miestu, sukëlë þiûrovø juokà ir net plojimus.

Pasakojama, kad SSKP generalinis sekretorius Leonidas Breþnevas buvo didelis sovietø ir uþsienio filmø mëgëjas. Paþiûrëjæs filmà "Septyniolika pavasario akimirkø", L. Breþnevas naktá paskambino pagrindiniam aktoriui Viaèeslavui Tichonovui ir pasveikino já su SSRS liaudies artisto vardo suteikimu. Menininkui tai reiškë tramplinà á nomenklatûrines aukštumas, pripaþinimà, šlovæ. Kultinis sovietø filmas "Baltoji dykumos saulë" cenzoriø buvo išbrokuotas, o reþisieriaus laukë jei ne sankcijos, tai bent jau diskvalifikacija, taèiau jis patiko Breþnevui, todël "Baltoji dykumos saulë" iš kino archyvø rûsio pateko pas þiûrovus.

Atskira tema yra sovietiniai multiplikaciniai filmai. Puikus piešinys, muzika. Svarbiausia, kad jie visad su moraline potekste perteikia gërá. Net keista, kad dabartinius kinopedofilinius animacinius filmus Kedþio šalininkai dar palieka nuošaly.

Tiesa, rusø kinà irgi paveikæs Holivudas. Štai "Antikiller" – pastarøjø dviejø dešimtmeèiø schema apie iš kalëjimo išëjusá, suvedantá sàskaitas su nusikaltëliø pasauliu teisësaugos darbuotojà, "Gegutë" – trileris apie nûdienos Maskvos realijas, "Pasimylëkim" – vieno vyruko seksualinio "debiuto" vargai gyvenant bendrabutyje... Þinoma, dar yra kino klubø, kuriø salëse galima išvysti A. Tarkovskio, A. Sakurovo, K. Muratovos, kitø elitiniø rusø reþisieriø filmø. Dþiugu, kad lietuviai vis dar orientuojasi á toká kinà, todël ir gruodþio mënesá Lietuvoje rusø kino filmø festivalyje pristatyti šeši psichologiniai kino kûriniai, kuriø herojai – vieniši þmonës, nenorintys susitaikyti su kasdienybe, ieškantys meilës arba pamišæ dël jos. Festivalis buvo pradëtas jaunos reþisierës Annos Fenèenko filmu "Dingæs be þinios", kuris 2010 m. kino festivalyje "Kinotauras" buvo apdovanotas kaip geriausias pilnametraþis debiutas, be to, geriausiu jis pripaþintas ir moterø filmø festivalyje "Šeršëliafam 2010". Filmo herojus – atsiskyrëlis programuotojas. Praradæs namus ir pasà jis susivokia, kad ankstesnis gyvenimas niekada nebegráš. Reþisierës Svetlanos Proskurinos filmo "Paliaubos" (geriausias 2010 m. festivalio "Kinotauras" filmas) herojus - jaunuolis Jegoras, gyvenantis provincijoje. Nenorëdamas bûti balta varna, vaikinas stengiasi ištrûkti iš jam svetimos aplinkos ir tikisi atrasti tikrà meilæ. Vos prasidëjæ, bet jau sugriuvæ maþyliø – brolio ir sesers - gyvenimai Kiros Muratovos filme "Rylos melodija". Nenorëdami bûti atskirti po mamos mirties, jie ištrûksta ieškoti tëvo. O apie genialiàjà moterá Kirà Muratovà, atsispyrusià visiems sovietø epochos puolimams ir dabar kurianèià itin produktyviai, galima kalbëti be perstojo. Reþisierë ironizuoja, kad gyvûnai jai tapo mielesni uþ sugyvulëjusius tëvynainius. "Asteniniame sindrome" kamera ilgiau stebi kailialupiø kameroje atsidûrusiø šunø akis, paskutiniame "Pomëgio" epizode lekia arkliai, - kaþkuris kino kritikø teigë, - graþûs, laisvi, harmoningi, verèiantys primiršti personaþø smulkias intrigas, tušèius plepalus, atvirà patologijà, o viename "Antrarûšiø þmoniø" epizodø kamera tarsi uþburta stebi purvyne besikapstanèià kiaulæ.

Sergejaus Sneþkino filmas "Palaidokite mane uþ grindjuostës" - apie moèiutës globojamà berniukà, kuris nori pamatyti savo mamà. Filmas sukurtas pagal populiarià Pavelo Sanajevo autobiografinæ to paties pavadinimo apysakà, skirtà jo patëviui - garsiam rusø aktoriui Rolanui Bykovui.

Reþisierius Igoris Vološynas filme "Aš" kalba apie "perestroikà" ir 1990-øjø kartà. Reþisieriaus Dmitrijaus Meschijevo filmas "Þmogus prie lango" - klasikinë rusø melodrama. Filmo herojus - nesëkmingas aktorius, kuriam patinka stebëti þmones pro langà ir spëlioti, kas jie tokie. Vis dëlto atsiranda moteris, kuri já pamilsta. Šiek tiek neáprastai pasirinktas pagrindinio vaidmens atlikëjas - humoristinës televizijos laidos "Miestelis" ("Gorodok") aktorius Jurijus Stojanovas. Tiek jau aktoriui prilipæs tas "Miestelio" herojus, kad ir èia regi tà televizijos laidos personaþà, o ne gyvenimo prasmës ieškojimuose paskendusá þmogø.

Tiesa, rusø kino festivalyje demonstruoti filmai nëra masinë produkcija. Visai kas kita plaèiai išreklamuotas ir brangiausiai (55 milijonus doleriø) per visà rusø kino istorijà kainavæs Nikitos Michalkovo filmas "Saulës nualinti. Pasipriešinimas". Filme galima pamatyti þiaurius mûšius, N. Michalkovo dukters krûtis, rimtà nacionalizmo dozæ ir net susipaþinti su staèiatikiø baþnyèios uþkulisiais. Tapo madinga filmuoti labiau nusisekusiø filmø tæsinius (suprask, ne visi pinigai dar paimti), taèiau beveik visada tokiais atvejais ištinka nesëkmë. Pasirodo, á tà paèià upæ nebeábrisi, nebent pelnysi neišrankaus þiûrovo sentimentø. Rusø kritikai šá filmà vertina ávairiai. Þiûrovai, beje, irgi, nes kai kuriuose Rusijos miestuose filmo premjeros seansai vyko pustuštëse salëse. Nors netrûksta ir liaupsiø. "Likimo ironijos" tæsinys irgi patyrë fiasko, taèiau tikrai maþesná nei ši N. Michalkovo juosta. Tiesa, nesupratau, ar juokaujama, ar rimtai teigiama, kad pats N. Michalkovas guodþiasi, girdi, uþsiauginæs savo þiûrovà, rodydamas á tuos jaunus þiûrovus, kurie þiûrëjo jo filmà "12". Nejau reþisierius imsis ir juostos "12" tæsinio, kad nudþiugintø savo uþsiaugintus þiûrovus?

Pripaþástame, kad keista, kai kylant autoriø atlyginimø mokesèiams ir maþëjant festivaliø bei institucijø finansavimui kaþkokiu bûdu dar vyksta muzikinis gyvenimas, pasirodo vertingø knygø, kompaktiniø plokšteliø. Juk ásivaizdavome gerokai pesimistiškesná scenarijø. Pasirodo, yra entuziastø, kuriems þûtbût rûpi kà nors nuveikti, išsaugoti, sukurti. Daþniausiai - pusvelèiui ar išvis nemokamai. Todël visiems pesimistams norëtøsi priminti Sàjûdþio laikø šûká: "Tik nereikia mûsø gàsdinti!" Štai ir þiema mus gàsdino – bus šalta, bus speigas... O þiema kaip þiema. Ir šalta ji nebent tiems, kurie neturi šiltø prisiminimø.

Pirmadienis... Anksti išëjai á pabudusá miestà. Kur tie, kurie buvo su tavimi švenèiø dienomis? Pagaliau supranti, kad Naujieji metai yra šventë, o nauji metai yra gyvenimas.

Norisi, kad prasidëjæ metai bûtø kitokie, nes kasmet vis tas pat. Sako, praëjæs dešimtmetis buvo turtø kaupimo ir praradimo metas. O koks bus prasidedantis? Sutinku, nes kai kiekvieni metai gali pateikti ávairiø staigmenø, toli nepaprognozuosi. Nors kertiniai dalykai visiems aiškûs. Tiesa, neatsakytø klausimø nemaþëja. Ar tikrai "meilë trunka trejus metus", nes paskui baigiasi chemikalai? Kiek Lietuvoje liko inteligentø? Kokia afera buvo LEO, jei niekas nenubaustas, o pinigai pasidalyti? Ar tikrai amerikieèiai buvo Mënulyje?

Gyventojø Þemëje jau 7 mlrd., bet tik nedidelë šio pagausëjimo dalis išsivysèiusiose šalyse. Per artimiausius 40 metø 97 proc. gyventojø skaièiaus didëjimo teks Azijai, Afrikai, Lotynø Amerikai ir Karibams, skelbia Gyventojø duomenø biuras. Dauguma dabartinio 1,2 mlrd. jaunimo – beveik 90 proc. – yra iš besivystanèiø šaliø. Taip jau yra, kad pasodinai vakare uþrakintame kambaryje du kinus, ryte, þiûrëk, keturi sëdi.

Ar 2011-ieji labai toli nuo 1971-øjø? Ar keturiasdešimt metø yra daug? Septintajame dešimtmetyje baigta statyti Trakø pilis, pirmajame XXI amþiaus dešimtmetyje Valdovø rûmø sienos nepatogiai ásispraudë tarp arkikatedros ir Gedimino kalno, o tas renesansinio stiliaus mûras beveik fiziškai konfliktuoja su skaidriu arkikatedros klasicizmu. Bet kà darysi, já teks uþbaigti. O gal tai ir nëra taip blogai. Juk Varšuvos senamiestyje Karaliø rûmai, pradëti atstatinëti 1971-aisiais, dabar traukia minias turistø.

Tegu ne þmonës, tegu likimas lemia, kam kokie bus 2011-ieji. Likimas teisingas! Gal ir keista, bet vieno norisi – tegu tik niekas staiga nesikeièia! Staigûs pasikeitimai nëra gerai.

Šventës mums puikiai parodo, jog padovanoti dovanà savo artimajam net ir sunkmeèiu kur kas lengviau, nei padovanoti šypsenà gatvëje sutiktam nepaþástamajam. Teisinamës, kad dabar mums eiliná kartà bloga diena, bet nepadarome nieko, kad nuotaika pagerëtø, jau nekalbant apie tai, kad jà pakeltume kitam þmogui. Nuotaika - kaip gripas. Ji plinta oru labai greitai.

Skaièiau, kad Kopenhagos autobusø kompanija "Arriva" 103-uose autobusuose árengë "meilës vietas" þmonëms, ieškantiems partnerio. "Autobuse ámanoma net meilë iš pirmo þvilgsnio", - tikina šios britams priklausanèios bendrovës atstovas aiškindamas, kodël autobusuose atsirado po dvi raudonu audeklu aptrauktas ir "meilës vietos" þenklu paþymëtas vietas.

Kad praëjæ metai mûsø šaliai buvo nesëkmingi, pareiškë šeši iš dešimties suaugusiø gyventojø (2009 metais taip manë net aštuoni iš dešimties). Apklaustøjø nuomone, per pastaruosius 16 metø patys nesëkmingiausi Lietuvai buvo 2009 ir 1999 metai. Ko tikimasi iš 2011-øjø? Penktadalis gyventojø mano, kad šie metai bus geresni mûsø šaliai, o šiek tiek daugiau nei treèdalis tikisi tokiø pat kaip ir praëjusieji. Per šias Kalëdø ir Naujøjø metø šventes dovanoms þmonës išleido daugiau nei prieš metus, atitinkamai 185 ir 177 litus. Vis dëlto nuo 2007-øjø pabaigos, kai pradëjo jaustis sunkmeèio nuotaikos, ši suma sumaþëjo vidutiniškai 61 litu.

Puikus uþsiëmimas bûti pranašu. Tavæs visi klausosi, o jeigu ávyksta tai, kà pranašavai, tampi populiarus, tave apgaubia mokslininko aureole. Televizija, spauda áspëja, jog galite pranašystëmis ar horoskopais tikëti, bet galite ir netikëti. Dauguma mano draugø sako, jog horoskopais, prietarais, burtais netiki, bet, pats maèiau, kelià perbëgus juodai katei, per petá jie vis tiek nusispjauna.

Vienos televizijos laidos vedëjas kaþkokios pranašës klausë, ar ši galëtø padëti moteriai, kurios miræs vyras kaþkur laikë savo santaupas, bet þmonai nespëjæs pasakyti kur. Pranašë atsakë, girdi, galëtø. Pagalvojau, jog galëèiau ir aš – reikia þinoti, kurlink velionis daþniausiai þiûrëdavo, ir toje pusëje ieškoti.

Jeigu daugiau dëmesio skirsime horoskopams ir ávairioms pranašystëms, paskaitysime keletà tos dienos horoskopø (jei pasitaikë kà nors blogo pranašaujantis horoskopas, ieškokite gero linkinèio), suþinosime, kad þmonës yra laimingi, tik jie to neþino. Gal todël tikintys pranašystëmis gyvena ilgiau. Pastebëkite – horoskopuose visada yra daugiau gerø þodþiø nei blogø. Sena tiesa, jog viltis miršta paskutinë. Skaièiau, kad 2010 metais "Teleloto" bilietø nupirkta 1,5 proc. daugiau nei 2009-aisiais. Nedidelis padidëjimas, bet vis tiek. Dar skaièiau, kad kas treèias šiuolaikinës Didþiosios Britanijos gyventojas tiki savo angelo sargo buvimu ir mano, kad sunkià minutæ jis visuomet yra šalia. Pasirodo, dauguma britø tiki stebuklais ir tuo, kad aukštesnës galios gali jiems padëti rasti laimæ ir sëkmæ. Be to, kas dvidešimtas britas teigia savo akimis matæs savo angelà sargà. Nors á maèiusiøjø dvidešimtukà nepatenku, bet angelais sargais tikiu. Šiaip jau gyvenime bûna - ko labiausiai norëjai, tai turëdamas nesi laimingas. Gera nuotaika kyla netikëtai be prieþasties. Bet svarbiausia, kad kalbant apie horoskopus ir ateities pranašystes verta nepamiršti, jog gyvenime reikia þinoti senà tiesà - ateitis pridengta nuo þmogaus akiø.

Nugirsta istorija. Apie moterá, vieno nedidelio miestelio baþnyèioje ëjusià vargonininkës pareigas. Ëmë ji ir tapo nëšèia, išnešiojo, pagimdë vaikà, taèiau taip elgësi nebûdama susituokusi, todël neteko savo pareigø. Vertinant tokià padëtá aklai pagal taisykles atrodo normalu, taèiau galëjo bûti ir kitas scenarijus. Juk ta moteris tyliai ramiai galëjo pasidaryti abortà ir toliau dirbti vargonininke. Vienas iš dešimties Dievo ásakymø sako, kad nevalia þudyti. Apskritai galima išgirsti daug baþnyèios atstovø, kurie labai grieþtai nusistatæ prieš abortus. Be abejo, aèiû tai moteriai, kad pasirinko bûtent taip, kad augina vaikà, bet... Kaip jai toliau gyventi?

Pasakoju šià istorijà, kad pasakyèiau, jog nuodëmiø mes visi padarome. Neþinau, ar pritariu abortui (vis dëlto, atrodo, nepritariu...). Bet kà aš èia norëjau pasakyti?

Interviu daþnai išgirsti klausimà "Kaip jûs elgtumëtës, jeigu bûtø leista gyventi iš naujo?" Mano galva, tai vienas kvailiausiø klausimø. Kaip elgèiaus? Ogi taip pat. Kartoèiau tas paèias klaidas ir viskà daryèiau, kaip ir dariau. Todël, kad tai mano gyvenimas. Ir jeigu dar paklaustø, kaip pavadinèiau savo gyvenimà, neatsakyèiau, kad tai drama ar tragedija, aišku, nepavadinèiau jo ir komedija, sakyèiau - trileris.

Vieno mano mëgiamø romanø Viljamo Stairono "Sofi pasirinkimas" visi trys pagrindiniai herojai gali rinktis, bet renkasi jie prastai, susigadina gyvenimà, todël knyga ir tampa artima mums. Daugiasluoksnis romanas perteikia vienà 22 metø jaunuolio gyvenimo epizodà, visam gyvenimui ástrigusá jo atmintyje. Romano veiksmo laikas ir vieta - 1947-øjø metø vasara Niujorke. Europoje kà tik baigësi karas, bet jo atgarsius pasaulis dar jauèia. Stingas - jaunatviškas maksimalistas. Tai literatûriniø ambicijø turás jaunuolis, dirbantis garsioje leidykloje. Siuþetas uþsimezga, kai Stingas netenka darbo ir bûstà išsinuomoja pigiame Niujorko rajone. Jo kaimynai - temperamentinga þavi lenkaitë Sofi ir þydø kilmës mokslininkas Natanas. Uþsimezgusi draugystë veda á meilës trikampá, bet meilës logika nesuvokiama. Paþintis atveria tamsiuosius, sunkiai paaiškinamus sielos uþkulisius. Palaipsniui Stingas suþino visà Sofi gyvenimo tragedijà. Taip atveriamas kitas laiko klodas ir kita erdvë - Sofi gyvenimas prieškario ir karo niokojamoje Lenkijoje. Lietuvos skaitytojui pasaulis tampa artimesnis, kaimyniškas, ir ádomu, kaip amerikieèiø autorius pavaizduos karà Europoje. O pavaizduoja su didele menine jëga, paremta statistiniais skaièiais. Romanas patinka visiems, kurie mëgsta Remarkà, nes pulsuoja tarsi tuo paèiu "prarastosios kartos" liûdesiu, nors vaizduojamas jau kitas laikas. Karas visada antihumaniškas. Šiltas, graudus, ástabus ir skausmingas pasakojimas apie Stingà galbût iš dalies yra toks ir todël, kad daugelis jo gyvenimo ávykiø atskleidþia paties autoriaus biografijà. Knygos populiarumà rodo ir tai, kad ji ekranizuota (Sofi vaidmená atliko garsioji Meryl Streep).

Rinktis gyvenime yra labai sunku, teigia romano autorius. Telieka pritarti – tai tiesa. Gera buvo vaikystëje, kai vienintelis dalykas, kuris galëjo bûti sudauþytas, – puodukas. Kai vienintelis dalykas, kurá galëjo skaudëti, – nubrozdinti keliai. Kai visi atsisveikinimai baigdavosi þodþiais "Iki rytojaus". Nuo seno sakoma, kad sëkmë ateina pas tuos, kurie anksti keliasi. Netiesa, sëkmë aplanko tuos, kurie atsikelia geros nuotaikos.

Rièardas JAKUTIS

Pasakojama, jog kai šalta, šiaurëje medþiotojai naktá šalia pasiguldo šuná, kai dar šalèiau – du šunis, o kai labai labai šalta – net tris. Tokios nakties visi baiminasi. Šiemet pas mus vieni gàsdina, girdi, bus labai šalta þiema, kiti ramina - visø trijø šios þiemos mënesiø temperatûra esà bûsianti labai artima vidutinei daugiametei þiemø Lietuvoje temperatûrai, tai yra apie keturis laipsnius šalèio. Jei gruodá temperatûra buvo 2–3 laipsniais þemesnë nei vidutinë daugiametë - apie 5–6 laipsnius šalèio, tai sausá jau bus artima vidutinei daugiametei, tai yra apie 5–6 laipsnius šalèio rytinëje dalyje ir apie –3 pajûryje. O vasará orai bus vienu laipsniu šiltesni nei vidutiniškai - apie 3–4 laipsnius šalèio. Tiesa, pesimistai teigia, kad auginantys kiaules ir triušius iš tokiø prognoziø tik juokiasi, girdi, kaip galima kalbëti apie nešaltà þiemà, kai gyvûnai apaugo storu taukø sluoksniu. Juk gyvûnai þino, kaip pasiruošti þiemai.

Sako, kad þmonës depresijà išgyvena rudená ir þiemà. Nes tamsu. Nes šalta. Nes nuovargis. Nes taip visiems. Jie turi kuo pasiteisinti. Bet pagalvokime geriau ar jau ne liepos pabaigoje tas liûdesys atkeliauja? Tad nejaugi taip ilgai turi uþsibûti? Nuo Kalëdø pradeda ilgëti dienos, todël turëtø ir visa niûrastis trauktis.

Ar prisimenate tà senà dainà apie lietø Lietuvoj? Kaip ji atsibodusi. Uþ teisybæ, þinoma. Bet nesame mes kokie nors anglø aristokratai, kad èia apie orus tauzytume. Yra svarbesniø dalykø, pavyzdþiui, þmonës. Jie, deja, nëra tobuli. Nepasakysi, kad jie yra blogi. Yra tokie, kokie yra. Normaliai gyventi mums trukdo prisiminimai. Gyvenimas gerëja, išskyrus kai kuriuos pablogëjimus. Vis dar gyvename krizëje. Dideli pinigai dingo, maþi vëluoja. Tiesa, krizë turi ir privalumø – sulieknëti ir ágyti daugiau proto. Kodël nauji Seimo nariai blogesni uþ anksèiau buvusius? Todël, kad politikai – mûsø nuosëdos viršuje. Valdininkai tarsi šaiposi – be manæs jums negalima, su manim jums nieko nepavyks. O juk sena gyvenimo taisyklë – renkantis gydytojà pakalbëti su jo pacientais. Neásivaizduojame valdþioje vargšo þmogaus. Jei ten toks ir atsiranda, tuoj tampa turtingas. Ypaè jei dirba pagalbos vargšams sferoje. Niekas net nebepasiguodþia: "Mano sàþinë manæs nedþiugina." Jei tu šiandien nesugebi pritapti prie kitø, dþiaukis – esi sàþiningas þmogus. Keista, kai norima árodyti, jog patriotizmas yra tai, kad mes turime gyventi blogiau uþ kitus. O juk nusikalsti gali kiekvienas þmogus. Bet ne visi nusikalsta. Dalis - todël, kad neturi progos. Taèiau yra þmoniø, kurie net turëdami progà nenusikalsta. Nes jie turi pakankamai proto ir jëgø nesielgti blogai.

- Kaip tu supratai kalbëdamasis su ja, kad ji protinga? – kartà paklausë manæs apie vienà moterá.

- Pats neþinau kaip, - tegalëjau atsakyti.

Liûnë Sutema, Henriko Nagio sesuo ir Mariaus Katiliškio þmona, neatvyko atsiimti Nacionalinës premijos, nes "norëjo atsiminti Lietuvà tokià, kokià matë vaikystëje". Jos apsisprendimà ámanoma suprasti. Daugelis pripaþins, jog kelionës po pasaulá tik sugriovë vaikystëje susidarytus vaizdinius. Jeigu Liûnë bûtø norëjusi vaþiuoti, tai reikëjo bent dvidešimèia metø anksèiau tai padaryti.

Šventës praëjo. Šventinës nuotaikos kaip visada nepatyrei, nors, regis, stengeisi. Jau tuoj atsiras net baimë nepajusti to, kas turëtø bûti pajuntama per Kalëdas. Á valytojos kà tik sterilizuotà kontorà áþengia gatvës purvynas. Balta spalva iš kaþkur prisigeria tamsos. Mûsø gatveliø niekas nevalo. "Veikime visi kartu, valykime kiemus kartu su kaimynais ir planuokime savo keliones po šešiø valandø baigus snigti", – moko kelininkai. Sëdime namuose. Pagaliau pralenkëme lenkus, labiausiai katalikiškà pasaulio šalá - jie per Kûèias dirba, o mes ilsimës. Aišku, ájungtas televizorius. Nors esame Europos Sàjungoje, per Kalëdas ir Naujuosius metus buvo rodomi Holivudo filmai. Šventinës televizijos pramogø receptas labai paprastas: filmai, koncertai, filmai, koncertai ir dar kartà filmai, koncertai... Pastebëjau, kad šiø dienø dainininkui sunkiausiai suprasti, kà jis dainuoja. Televizijos áþûliai "nusirašinëja" viena nuo kitos. Bent kartà išsiskyrusieji – ekranø paþibos. Kodël laidø vedëjai maivosi? Pasirodo, jie taip perteikia pozityvà. Visada galvodavai - kas viduramþiais sëdëdavo pirmose eilëse, kai centrinëse miesto aikštëse bûdavo atliekamos mirties bausmës? O dabar supranti – tai bûdavo tie patys dabartiniai kriminaliniø kronikø þiûrovai.

Kai prisiskaitai internetiniø komentarø, pagalvoji, jog teisûs buvo þmonës, kalbëdami apie knygas, spektaklius, parodas, koncertus: "Protingi taps protingesni, o kvailiams nerodykit. Visai sukvailës". Sigitas Geda taip yra kalbëjæs apie interneto komentarus: "Anksèiau skaitydavau ir labai nervindavausi. Dabar lioviausi skaitæs ir gerai jauèiuosi. Svarbiausia, kad jie visi slepiasi – anonimai. Anonimas stengiasi iškrauti savo vidiná mëšlà, pavardë ápareigoja viešam pokalbiui, dialogui. Su anonimais nesiginèiju." Ásigilinæs á Šekspyro tekstus pamatai, kad juose aprašytas visas þmogus: baimë, neviltis, pavydas...

Jei pavyksta laiku neájungti televizoriaus ar radijo, neskaityti svarbiausiø šalies dienrašèiø ir neaptarinëti vakarykšèiø naujienø su bendradarbiais, gyvenimas atrodo tarsi ir normalus. Todël jeigu jau ájungiu televizoriø, tai iškart ieškau programos "Mezzo". Ir šákart pataikiau. Groja bûgnininkas Buddy Rich. Per visà savo ilgà sëkmingà karjerà šis bûgnininkas koncertavo visame pasaulyje, grojo milijonams fanø ir pasaulio lyderiams: Tailando karaliui, Anglijos karalienei, JAV prezidentams Franklinui Rooseveltui, John F. Kennedy ir Ronaldui Reaganui. 1987 m. balandþio 2 dienà B. Richas mirë, kai jam buvo atliekama piktybinio smegenø auglio pašalinimo operacija - jam sustojo širdis. Senas geras jo draugas Frankas Sinatra per laidotuves pasakë jaudinanèià, graudþià ir B. Richà girianèià kalbà. B. Rich prisimenamas kaip pats geriausias bûgnininkas per visà muzikos istorijà. Anot dþiazo legendos Gene Krupa, Buddy Rich buvo "geriausias atsipûtæs bûgnininkas". Sulaukiu jo atliekamo "West Side Story medely". Nuostabu.

Tai, kad pas mus rimti muzikantai nusileidþia iki pramoginio lygio, byloja apie mûsø kultûros problemas. Menininkai nëra pakankamai ávertinti. Ir pagarba tikriems dainininkams, kurie, nenorintys nuleisti kokybës kartelës, atmeta kvietimà pasirodyti populiarioje televizijos laidoje su kokia nors iš nuolat skandalais besireklamuojanèiø popmuzikos "dainininkiø". Bet mene visko bûna, pavyzdþiui, bûtø aiškiau, jei apie natûrà prabiltø verslininkas, kavinës savininkas ar kokio nors prestiþinio klubo narys, kas nors, gebantis pirkti ir parduoti. Tada menininkas já pasiøstø "kuo toliau" arba, gerai pagalvojæs, sutiktø priderinti Šiauliø katedrà su Saulës berniuku prie baldø.

Pensilvanijoje, "Millcreek" prekybos centre, 2008 metø Pelenø dienà atidaryta koplyèia. Šià idëjà pasiûlë vyskupas Donaldas Trautmanas. Jis sakë, jog didþiausias jo troškimas buvo kuo daugiau þmoniø sugràþinti prie Sutaikinimo sakramento. Vyskupas pasakoja, jog vienas atvejis jam ypaè ásiminë. Klausydamas išpaþinties þmogaus, kuris daugelá metø buvo nutolæs nuo baþnyèios, vyskupas Trautmanas jo paklausë: "Kodël po tiek daug metø atëjai? Kodël á prekybos centro koplyèià?" Vyras atsakë: "Vyskupe, tai neutrali vieta."

Aišku, prekybos centre pamatæs uþrašà "Romos katalikø koplyèia" nustembi. Tad koplyèios buvimas èia susilaukia ir kritikos. Þmogus tuoj gali paklausti: "O kas toliau, išpaþintis "drive-through" (neišlipant iš automobilio)? Ar neatrodo, kad prekybos centro skelbiama þinia "pirk, kol nukrisi" nekontrastuoja su Jëzaus atsakymu turtingam jaunuoliui viskà parduoti ir sekti juo? Prekybos centruose vartotojiškumui ir materializmui nëra metamas iššûkis, todël ar èia bûdama Baþnyèia neišreiškia savo numanomo pritarimo tokiai màstysenai? Argi Jëzus, uþuot stabtelëjæs ir apsipirkæs (Stop and shop), neišvaikë prekybininkø iš šventyklos?" Vyskupas Trautmanas sako irgi girdás panašiø klausimø. Á juos vyskupas atsako: "Kadangi daugeliui gali atrodyti nauja, kad Baþnyèia teikia paslaugas prekyvietëje, galiu tvirtai pasakyti, jog tai yra sena katalikiška tradicija. Iš tikrøjø Europos miestø pagrindinës turgaus aikštës yra šalia didþiøjø baþnyèiø, tiesiog jø laiptø papëdëje. Daugiau nei tûkstantá metø mes skelbëme evangelijà, pasiekdavome vargšus bei kenèianèius ir sutaikindavome tuos, kuriems to reikëjo bûtent turgaus aikštëje. Daugelis šventøjø pamokslavo tiesiog miestø aikštëse. Pagalvokite, pavyzdþiui, apie šv. Bernardinà Sienietá ir Antanà Paduvietá. Nëra nieko nekatalikiško turëti koplyèià prekybos centre. Iš tikrøjø tai labai katalikiškas dalykas." Dar vienà istorijà apie prekybos centro koplyèios dvasià papasakojo èia kunigaujantis tëvas Ed Lohse. Kunigas prisiminë praeivæ moterá, kuri kartà stabtelëjo prie áëjimo á koplyèià, o paskui nuëjo. Po keliø minuèiø ji vël sugráþo, pastovëjo ir nuëjo. Galiausiai, priëjusi treèià kartà, ji áëjo vidun. Tëvas Lohse sakë, jog viena koplyèios sëkmiø yra ta, kad ji gali pasiekti þmones, tokius kaip ta neryþtinga moteris, nors tai nepavyksta parapijoms. Jis sakë: "Prekybos centras yra jø pasaulio dalis. Tai pasaulietinës erdvës dalis. Jie jauèiasi ten uþtikrintai ir patogiai. Daugelis þmoniø norëjo sugráþti, bet neþinojo kaip. Dabar staiga jiems nebereikia gráþti. Baþnyèia atëjo pas juos."

Apie tokios koplyèios prekybos centre egzistavimà neturiu nuomonës. Neþinau, ar tai gerai, ar blogai. Tenusprendþia pats skaitytojas. Kartais iš klausimø daugiau suþinosi negu iš atsakymø. Bet yra nuvalkiotø klausimø, pavyzdþiui, "Kaip gyveni?" O jeigu tenka á toká klausimà atsakyti, linkiu, kad kiekvienas galëtø tarti: "Aš savo hamletus ir lyrus suvaidinau, tik jûs nepastebëjote."

Ilgos tamsios naktys tikrai pasibaigs. Tas sniegas tikrai nutirps. Kol kas – matyk šviesà tunelio gale. Tai dabar svarbiausia.

Rièardas JAKUTIS

Baigiasi gruodis. Be Kalëdø ir Naujøjø metø sutikimo šis metas bûtø tiesiog nepakenèiamas - já kaþkaip reikëtø ištverti. Kad nesušaltum, ásisupæs á šiltà paltà turëtum kuo greièiau skubëti namo, kur, tiesa, šilèiau, bet reikia neþmoniškai daug mokëti uþ šildymà. Aplink sniegas, paskui atlydys, purvina košë, šlapi ir nuo druskos yrantys batai. Kalëdø ir Naujøjø metø šventës visa tai pertraukia. Jø dëka gruodis pralekia beveik nepastebëtas, o toliau - kiek ten jau tos þiemos. Kalëdos vasaros vidury nedarytø áspûdþio, niekas nepuoštø egluèiø, todël niekaip neásivaizduoju, kaip Kalëdas gali švæsti Australijos, Naujosios Zelandijos ar Pietø Amerikos gyventojai.

Ne paslaptis, kad visi áþymiausi þmonës gimë gruodá - Barbora Radvilaitë, Horacijus, Jean Sibelius, Arvydas Sabonis, Kim Basinger, Britney Spears, Julianne Moore, Andrius Kubilius, Kirk Douglas, Wudi Allenas, Denzel Washington, Nelly Furtado, Frank Sinatra, Gianni Versace, Hector Berlioz, Maria Callas, Woodrow Wilson, Walt Disney, Steven Spielberg, Radjard Kipling, Rainer Maria Rilke, Ludwig van Beethoven, Juzefas Pilsudskis, Josifas Stalinas, Jonas Jablonskis, Vincas Kudirka ir kt. Gruodþio 24-àjà, Kûèiø dienà, yra gimæs fizikas Dþeimsas Preskotas Dþaulis, poetas Adomas Mickevièius, roko atlikëjas Ricky Martin, rusø dainininkas Dima Bilanas. Be abejo, yra ir daugiau tà dienà gimusiø áþymiø þmoniø, tiesiog patingëjau enciklopedijose ir "Vikipedijoje" ieškoti. Tà dienà yra gimæs mano pusbrolis Aleksas bei puikaus bièiulio Juliaus þmona. Bet jie nëra áþymûs. O patys áþymiausi, be abejo, Adomas ir Ieva – pirmieji þmonës. Þinia, dera, kad jø sutvërimo diena yra gruodþio 24-oji ir sutampa su Kalëdø išvakarëmis. Tai tarsi þmonijos pradþios simbolis (Jëzaus Kristaus gimimo data yra gruodþio 25-oji, nes jis gimæs 25-osios naktá).

Apie pirmuosius þmones rašë jau K. Donelaitis "Metuose":

Ak Adom! Tu pirms þmogaus išdykusio svieto.

Tu su savo Ieva, sode pavasará švæsdams

Ir gërybes uþdraustas slaptoms paragaudams.

Sau ir mums nabagëliams daug padarei vargeliø.

Dievs, tave koliodams ir þemæ visà prakeikdams,

Dël raspustos tos iš rojaus išmetë laukan...

Adomas - hebrajiškai "þmogus", "raudonas molis". Adomus veikia Saturno planeta. Tai apribojimø planeta, kuri sukelia visokias kliûtis gyvenime bei paþeminimà, priešiškumà, sudaro sàlygas netgi pakliûti á kalëjimà. Adomai - þmonës vieniši, pesimistai, baigštûs, pasmerkti priešlaikiniam senëjimui, turintys potrauká alkoholiui ir tendencijas saviþudybei. Nemëgsta disciplinos - tai revoliucionieriai bei ástatymø paþeidëjai. Tik po 35-eriø metø "susikrato" ir uþsiima pagrindiniu darbu. Domisi okultizmu.

Þodþiu, vyrai, apie mûsø pirmtakà nieko gero nepasakyta. Visiškai kitaip apibûdinama Ieva.

Ieva – lotyniškai ir hebrajiškai "gyvenimo davëja". Ievos savo esme - lyderës, neásivaizduojamai stiprios asmenybës, kurios niekada nelieka nepastebëtos. Tai patrauklios, impulsyvios, savo vertæ þinanèios moterys. Ievoms patartina neuþsisklæsti savyje, savo jausmuose, neapsiriboti tik savo áspûdþiais, nes kitu atveju jos pradës konfliktuoti su supanèiu pasauliu. Ievos visada pasiekia gerø laimëjimø. Joms bûdingas kilniadvasiškumas, pasididþiavimas, siekiant sukurti kà nors nauja, fizinë ir dvasinë jëga, autoritetas, valdþios siekimas, iniciatyvumas, atsakomybës jausmas, teisingumas ir praktiškumas. Mylinèios Ievos - nepasotinamos ir valdingos - kuo daugiau myli vyrà, tuo labiau stengiasi já pajungti sau.

Istorija, kaip Adomas ir Ieva paragavo uþdrausto medþio vaisiaus, visiems þinoma. Visdëlto tas medis drauge suteikë ir paþinimà, uþ kurá mokame mirtimi, bet jis mus daro þmonëmis. Bûtent amþinoji gërio ir blogio kova þmonijà varo pirmyn. Tai ji kuria moralës dësnius, filosofines sistemas, mitus, pasakas, Holivudo filmus. Nors blogá ir gërá paþinæ pirmieji þmonës mirë, mes esame Adomo ir Ievos palikuonys, taigi rojuje prasidëjusi istorija tæsiasi. O kai ateis pasaulio pabaiga, gal vël grášime ten, iš kur kilome, - á linksmybiø sodà.

Šiandien noriu papasakoti apie kità medá - "Troškimø medá", kurá kasmet prieš Naujuosius "sodina" Yoko Ono. Pirmàjá "Troškimø medá" Yoko Ono "išaugino" 1980 m., kai buvo nušautas jos vyras. Kiekvienas gali uþrašyti savo norà ant popieriaus lapelio ir pakabinti ant šio medþio. "Troškimø medþio" idëja, pasirodo, kilo iš seno japoniško paproèio pakabinti prirašytus lapelius ant medþiø prie šventyklø. Yoko Ono medá troškimai bematant apgaubia kaip sniegas. Prieš sutinkant Naujuosius medis bûna visai baltas. "Svajonë, kurios trokšti vienas, yra tik svajonë. Taèiau svajonë, kurios trokštame kartu, yra realybë", - toks Yoko Ono atsakymas á klausimus apie "Troškimø medá".

Kam liûdniausios Kalëdos ir Naujøjø sutikimas? Atsakymas - vienišiams. Jau drauge esantys Adomas ir Ieva byloja, kad þmonës neturi bûti vieniši. Në vienas vienišius nesidþiaugia matydamas laimingas susikibusias poreles, šventines dovanas besirenkanèius ásimylëjëlius. Dar liûdniau tampa tada, kai ant šventinës vakarienës stalo – tik viena lëkštë sau paèiam, o vakarienë - nemylimosios kepta antis, o bulviø traškuèiai ir þuvies konservai.

Ar ámanoma iki Naujøjø metø, t. y. per vienà dienà, vienišiui rasti antràjà pusæ? Perverèiau ávairiø psichologø uþrašus, pats primàsèiau ir nusprendþiau, kad nieko nëra neámanomo.

Pirmiausia išeikite iš namø (internetas nepagelbës, nes tokià dienà retas ten "álindæs"). Kalbinkite visas moteris, juk daþnai nutinka taip, kad antràja puse tampa tas þmogus, kurio šalia savæs pamatæs pirmà kartà në neásivaizdavote. Nepradëkite pokalbio apie savo šuná, katæ, mamà ar maiste esanèius E bei kitas toksines medþiagas, apskritai venkite globaliø problemø. Kalbëkitës apie tai, kas vyksta dabar, kas vyksta aplink. Svarbiausias ginklas pergalei – komplimentai. Stenkitës rasti kà nors graþaus ar mielo visose merginose. Tai nebûtinai turi bûti fizinis bruoþas. Tai gali bûti mielas gestas, águdis, talentas ar panašiai. Flirtuokite. Flirtas yra irzlumo ar sutrikimo priešingybë, padësianti jums uþtvirtinti savo pozicijas.

Jei jums patinka mergina, su kuria kalbatës, bûkite tas, kuris baigia pokalbá. Tai leis suprasti, ar antroji pusë jumis domisi taip pat. Jei paaiškës, kad dëmesys jums yra, pasiûlykite pratæsti pokalbá prie kavos puodelio.

Priverskite merginà juoktis. Merginos mëgsta vaikinus, turinèius gerà humoro jausmà. Nesvarbu, ar esate sarkastiškas, ironiškas, tiesiog juokaukite. Ir atminkite, kad jei mergina negali su jumis kartu juoktis, ji nebus ta, su kuria galësite praleisti daugiau laiko. Ir galbût atvirkšèiai – mergina, kurios iki šiol nepastebëjote, juoksis taip nuoširdþiai iš jûsø pokštø, kad suprasite atradæs tikrà sielos bièiulæ.

Diena pasuko vakarop, o rezultatø jokiø. Bûkite kantrus. Gyvenimas nesiklosto taip, kaip jûsø dienotvarkë, o ieškoma antroji pusë gali pasirodyti ir rytoj, ir poryt ar po mënesio. Jei tik norësite – iki kitø Naujøjø draugæ turësite. O jeigu iki šiø Naujøjø antrosios pusës nesusirasite, visuomet vakarieniauti galite kartu su gerais bièiuliais arba iškeliauti á linksmà naujametá vakarëlá. Galbût tos paskutinës metø vakaro minutës bus lemtingos?

Neprisiruošiate iš namø išeiti? Tai traukite iš knygø lentynos Antano Vienuolio apsakymà "Kûèiø naktá", kuris puikiai tinka ir Naujøjø išvakarëms.

"Vaistininko padëjëjas Martynas Gudelis Kûèiø naktá budi Kalpoko vaistinëje. Gatvës ištuštëjusios, tik retkarèiais pro uþšalusius vaistinës langus pragirgþda per sniegà kokia susilenkusi þmogysta, prašvilpia rogutës, ir vël viskas nutyla. Herojui liûdna, nes kas šventà naktá eis vaistinën... Bet štai netikëtai suskamba telefonas.

- Kuo tamsta vardu? - išgirdo jis telefono ragelyje malonø moteriškà balselá.

Gudelis nudþiugo, uþkaito ir sumišæs atsakë:

- Aš? Jonas.

- Jonas?.. Dëkui... Cha cha cha - saldþiai nusikvatojo tas balselis.

- O tamsta kuo vardu? - savo ruoþtu paklausë ir Gudelis.

- Aš - Luiza. Cha cha cha... Luiza ir Jonas - tai graþi pora, kaip Mataušas su Barbora!.. Cha cha cha!..

Ragelyje kliokštelëjo, ir Gudelis daugiau nebeišgirdo në þodþio. "Iš tikrøjø malonus balselis: bene Aldonutë èia mane intriguoja; gaila tik, kad taip trumpai", - pagailëjo jis ir vël sugráþo prie stalelio svajoti... Miesto bokšte laikrodis išmušë dešimtá, ir viršuj, pas principalà, sveèiai ir vaikuèiai, pritariant pianinui, sugiedojo Kalëdø giesmæ. Gudelis atsistojo, porà kartø perstriegë per vaistinæ ir, susilaikæs ties uþšalusiu langu, ásiþiûrëjo á šalèio nupieštus ant stiklo atogràþø krûmus ir palmes".

Dþonatanas Sviftas sau paèiam rašë: "Kai aš bûsiu senas. Nevesti jaunos. Bûti jaunø þmoniø draugëje tik tuomet, jei jie patys to norëtø. Nebûti bambekliu, niûriu ar átariu. Nesišaipyti iš šiuolaikiniø paproèiø, nuomoniø, madø ir t. t. Nepasakoti tos paèios istorijos tiems patiems þmonëms. Nebûti gobšiam..."

Pagalvojau, jog kai aš bûsiu labai labai senas, norëèiau dar judëti – išeiti pasivaikšèioti po miestà, aplankyti parodas, spektaklius, koncertus, draugus. Suprantu, kad nuëjus á sveèius pirmiausia klausèiau "Kur èia tualetas?", bet tai bûtø ir dþiaugsmas, jog jauti, kad šito reikia klausti.

Tegul sausio 1-àjà visi bûna laimingi! Skaièius 2011 visiems teatneša laimæ! Šviesiø ir lengvø Naujøjø!

Sveèiai, dovanos, gerø permainø nuojauta. Kvapai, garsai, spalvos. Kalëdø ir Naujøjø metø šventës. Atšvæsti jas norëtøsi taip, kad paskui nebûtø apmaudu. Juk kaip sutiksi metus, taip paskui juos ir praleisi. Nori - tikëk šiuo prietaru, nenori – ne, bet jis vis tiek veikia...

Siûlyèiau pasekti italø pavyzdþiu ir prieš Naujuosius išsivaduoti nuo senø nereikalingø daiktø. Atsisveikinæ su savo amþiø atitarnavusiais rakandais, išvalysite namus nuo uþsistovëjusios energijos. Pradëkite nuo prieškambario. Jeigu prie laukujø durø yra išsirikiavusi visos šeimos avalynë, nuo perpildytos kabyklos krenta paltai ir striukës, o á kampà atremtos stovi slidës, pats laikas viskà sustatyti á vietas. Sveèiø apsilankymas – puiki prieþastis, pagaliau priversianti mus susitvarkyti.

Tik nepavirskite švaros vergu – niekada nelaikykite matomoje vietoje šluotø ir šepeèiø, antraip jie iššluos iš namø ir sëkmæ. Uþtat šluota, pastatyta "aukštyn kojomis" prie namo arba prie laukujø durø, pasak Rytø filosofijos, atbaido plëšikus, nekviestus sveèius ir blogàsias jëgas. Gërá á namus pritraukti labai padëtø išgraþintos namo arba buto laukujës durys. Ne veltui Kinijoje jos nudaþomos raudonai, o prieš šventes išmarginamos sëkmæ reiškianèiais hieroglifais.

Kalëdinës ir naujametës þvakës, lempuèiø girliandos, blizgantys bumbulai, ryškios spalvos – visa tai pagyvina namuose esanèios energijos srovenimà, tad ir nuodëmë bûtø nepasinaudoti šia palankia aplinkybe. Jeigu ákurdinsite eglutæ pietinëje kambario dalyje, tai ji sustiprins šlovës ir pripaþinimo sektoriø. Tiesa, bûsimieji metai siejami su garbës siekiais, taigi ypaè seksis tiems, kuriø profesija siejama su viešumu.

Paèia aktyviausia spalva laikoma raudona, simbolizuojanti klestëjimà ir laimæ. Þalia spalva asocijuojasi su ilgaamþiškumu ir gyvàja gamta, auksinë – su pagarba. Taigi, jei naujametá vakarà svetainëje stovës puošni eglutë, išdabinta raudonais ir auksiniais þaisliukais, šventë tikrai bus smagi ir linksma, o ateinanèiais metais nestigs nei gerovës, nei puikiø uþmojø. Be to, ir sveikata negalësite skøstis. Geltona spalva skleidþia saulës energijà, pagerina nuotaikà ir yra laikoma linksmybës spalva. Oranþinë padeda graþiai bendrauti, taigi neuþmirškite ant šventinio stalo padëti apelsinø ir mandarinø. Gaivus jø kvapas suteiks þvalumo tiems, kuriuos vidury puotos nei iš šio, nei iš to ims kamuoti nuovargis. Kitas tradicinis "vakarietiškas" šventinis aromatas yra cinamono. Rytø filosofija teigia, kad jis visus susirinkusiuosius apgaubia šiluma ir sukuria namuose draugiškà atmosferà.

Virtuvë, pasak subtiliosios energetikos þinovø,- "šventø ritualø", t. y. visai ne sveèiø priëmimo vieta. Jeigu jûsø namuose ji sujungta su svetaine arba su valgomuoju, geriau šias zonas viena nuo kitos atskirti bent jau kurá laikà, kol namai pilni svetimø þmoniø. Nedera visiems demonstruoti patalpø, kuriose, pasak Rytø filosofijos, "verda" namø gerovë. Kad tà dienà vaišës jums nusisektø, neuþmirškite tvarkingai sudëlioti á vietas virtuvës technikos. Plakiklis, kavamalë, virtuvinis kombainas turi daugybæ tos energijos rûšies, kurios ir taip gausu virtuvëje, nes jà skleidþia ir ryški maisto spalva, ir indø skambesys, ir iš puodø kylantys garai, ir liepsnojanti ugnis. Šià energijà geriau "atsverti" tyla, nes sumaištis ir jaudinimasis labai trukdo šeimininkës meistriškumui atsiskleisti. Be to, energija prastai cirkuliuoja ties stalø, uþstatytø ávairia buitine technika ir indais, paviršiumi.

Idealiausia bûtø susodinti sveèius uþ apskrito stalo: apskritimas filosofijoje asocijuojasi su moneta, o pinigai, visi þinome, traukia pinigus. Gerai bûtø, kad patalpoje, kurioje sutinkate Naujuosius, bûtø didþiulis veidrodis. Jame atsispindëtø viskas, kas stovi ant stalo - tai simboliškai padvigubintø maisto kieká, o kartu ir materialinæ gerovæ.

Neuþmirškite, jog garbingiausio sveèio vieta – priešais pagrindiná áëjimà á svetainæ arba á valgomàjá - jis turëtø matyti visus áeinanèiuosius.

Dabar šiek tiek apie stalo serviravimà. Pirmiausia derëtø kruopšèiai apþiûrëti indus, ar jie neáskilæ, ar nenudauþti. Tokiø indø namuose laikyti negalima - prisišauksite bëdà. Netgi paprasèiausias puodelio ábrëþimas gali sukelti nemalonumø - manoma, jog galima simboliškai ásipjauti, o kokia yra susiþeidusio þmogaus nuotaika, puikiai þinome. Antra, atkreipkite dëmesá á tai, kaip išdëliojate peilius su šakutëmis, indus, ypaè arbatinukà. Jo "nosytë" neturëtø bûti nukreipta në á vienà þmogø, nes savo smaigaliu generuoja negeros energijos srautus. Senovëje á nekviestà arba nemalonø sveèià tyèia atsukdavo arbatinuko snapelá, kad šis suprastø, girdi, laikas ruoštis namo.

Kaip bebûtø keista, rytieèiai taip pat yra ápratæ išlenkti paskutinæ taurelæ "kelionei" ir ásidëti á kišenæ rûpestingai šeimininkø suvynioto "kiškio pyrago" vaikams. Tik šitaip, jø nuomone, kelias á namus bûsiantis lengvas. Atsisakyti nuo šiø paskutiniø vaišiø ten lygiai taip pat nepriimta, kaip ir pas mus, kitaip rizikuojama kelionëje patirti nemalonumø.

Parengë Kamilë Vitkutë

Rièardas JAKUTIS

Gruodis – emigrantø dþiaugsmo mënuo. Kodël? Sakote, jog daugiausia iš gimtojo krašto išvyksta pavasará. Mano galva, dabar išvykstama, vos tik atsiranda bent maþiausia galimybë. Nekreipiamas dëmesys nei á mënesá, nei á metø laikà. O gruodá emigrantø mënesiu vadinu, nes šá mënesá bûriai išvykusiøjø gráþta gimtinën aplankyti savo artimøjø ir bent savaitæ ar dvi paatostogauti. Tad ir dþiaugsmo, nors ir laikinai gráþta, yra. Aišku, dþiaugsmo daug ne tik emigrantams, bet ir èia likusiems bei jø laukiantiems – parveš pinigëliø arba bent jau dovanëliø. Šiais metais emigrantai á Lietuvà turëtø parsiøsti 3,2 mlrd. litø. Taip apskaièiavo Pasaulio bankas. Jo duomenimis, atsiøs 8,5 proc. daugiau negu pernai.

Emigracija – beveik visus paveikusi problema. Patys dël emigracijos gal ir sakome "niekados", bet kiekvienas turime emigracijà pasirinkusiø artimøjø. Jei išvykusiøjø paklaustume, kodël jie išvaþiavo ir paliko Lietuvà, išgirstume, kad norëjo pamatyti pasaulá, ágyti daugiau patirties, išmokti kalbà, galbût manë esà daugiau vertesni, nei jiems galëjo pasiûlyti tëvynë, ir taip be galo. Skamba gana ádomiai, netgi labai viliojanèiai. Bet ar ne verèiau bûti atviriems ir atskleisti tikràjà prieþastá - išvaþiavome dël pinigø! Nors jeigu teigiame, kad emigracijà lemia tik ekonominës prieþastys (darbo ir geresnio uþdarbio paieškos), tai kodël lietuviø emigruoja daug daugiau negu latviø ir estø, nes juk ekonominës sàlygos mûsø kaimyninëse šalyse panašios?

Jei pavartytume Biblijà, tai joje Dievas emigrantams pasako daug paguodþianèiø þodþiø: "Taip kalbëjo Galybiø Viešpats, Izraelio Dievas, visiems tremtiniams, ištremtiems iš Jeruzalës á Babilonà: "Statykitës namus, ásikurkite. Veiskite sodus, valgykite jø vaisius. Veskite þmonas, gimdykite sûnus ir dukteris, raskite þmonas savo sûnums ir leiskite dukteris uþ vyrø, kad ir jie gimdytø sûnus ir dukteris. Jûs privalote daugëti tenai, o ne maþëti. Rûpinkitës gerove miesto, á kurá jus ištrëmiau, ir melskitës uþ já Viešpaèiui, nes jo gerovë – jûsø gerovë. Tik pasibaigus septyniasdešimèiai Babilono metø, jus aplankysiu ir ištesësiu savo malonës paþadà sugràþinti jus namo" (Senasis testamentas. Jeremino knyga, 29,5-7,10). O štai apie tai, kaip reikia priimti ir traktuoti emigrantus: "Jei gyventø su jumis jûsø krašte ateivis, jo neskriausi. Ateivis, gyvenantis su jumis, bus jums tarp jûsø kaip vietinis, – mylësi já kaip save patá, nes jûs buvote ateiviai Egipto þemëje" (Senasis testamentas. Kunigø knyga, 19,33).

Lietuviai labiausiai linkæ emigruoti iš visø ES tautø - tokia padëtis nesikeièia maþiausiai dešimtmetá. Tiksliø skaièiø, sako, neþino niekas, bet, atrodo, reikia sutikti su tvirtinanèiais, jog daugiau negu pusë milijono jau emigravo (tikimasi, kad tikràjà padëtá turëtø atskleisti kitø metø visuotinis gyventojø surašymas). Skaièiuojama, kad šiemet emigracija, palyginti su praëjusiais metais, išaugo daugiau nei dvigubai - dabar registruojama kone pusantro šimto emigrantø per dienà.

Ekonominis sunkmetis keièia lietuviø emigrantø bûrá - jame vis daugiau išsilavinusiø, geras profesijas tëvynëje ágijusiø, bet perspektyvø èia normaliai gyventi nebematanèiø þmoniø. Tarptautinës migracijos organizacijos Lietuvos biuras palygino 2008 m. norëjusiø ir dabar norinèiø emigruoti lietuviø atsakymus. Seniau emigruodavo daugiau darbininkø, o dabar išvyksta jau ir daug medikø, farmacininkø, dizaineriø, maketuotojø, architektø. Anksèiau koká nors išsilavinimà ágijusieji daþniausiai išvykdavo studijuoti ar tiesiog ágyvendinti ádomesniø projektø, pasisemti idëjø, o dabar daþniausiai girdime apie ekonomines išvykimo prieþastis.

Nugirsta istorija. Edenderio (Airija) miestelyje grybø ûkyje dirbanti mokytoja iš Lietuvos kas savaitæ uþdirba po 350 eurø, o vyras statybose - po 500 eurø. Moteris svarsto, kad Lietuvoje iš mokytojos algos niekaip nepragyventø, taigi telieka likti Airijoje. O šiaip jau á klausimà, ar daug Airijoje lietuviø, ten ásikûræ emigrantai atsako: "Kur spjausi, ten lietuvis..." Airijoje jau daug lietuviškø parduotuviø, pradëtas leisti lietuviø laikraštis. Romos katalikai tapo didþiausia Airijos religine bendruomene, nes katalikybei naujø jëgø suteikë èion atvykæ lietuviai ir lenkai. Á sekmadienines šv. Mišias šalies baþnyèiose dabar susirenka daugiau katalikø nei anglikonø.

Kaune atsidarë "bagaþiniø turgus", kuriame savaitgaliais galima sutikti iš Lietuvos išvykstanèiø þmoniø, išparduodanèiø savo turtà. Parduoda net automobilá, kuriuo bûna atvaþiavæ á turgø.

Nuo kitø metø geguþës Vokietija planuoja panaikinti apribojimus darbo jëgai judëti iš naujøjø Europos Sàjungos šaliø. Net kaimynai lenkai, kuriø ekonomika yra kur kas stipresnë nei mûsø, nerimauja, kad tai lems naujà jaunø, darbingø, kvalifikuotø þmoniø emigracijos bangà. O kas laukia Lietuvos? Juk turtinga, tvarkinga ir netoli esanti Vokietija gali sudominti tuos, kurie dar neišvyko á Anglijà, Airijà ar Ispanijà. Negi nuo kitàmet prasidës evakuacija, galinti pavirsti tautos išsikraustymu?

"Kodël tu dar èia?" – ir aš ne kartà girdëjau toká klausimà. Manau, kad emigruoja ne bedarbiai, o bûtent aktyvûs þmonës, dràsieji. Silpnieji lieka.

Lietuviams labiau nei bet kuriai kitai tautai yra "ne lygis" bûti vargšais. Paþvelkime á prieškarines ekonominiø rodikliø lenteles. Lietuviai buvo pirmaujanèiøjø gretose - šalia Olandijos. Suomiai uodegoje. O dabar? 50 okupacijos metø viskà sunaikino, bet noro ir áproèiø visiškai nespëjo sumindyti. Ar dabar vaikai atsisakytø madingø bateliø iš Anglijos ar naujausio kompiuterio, kad tik mama ir tëtis gyventø kartu? Idealistai atsakys, jog atsisakytø, bet aš kaþkodël abejoju.

Manæs daþnai klausia: "Kaip sekasi?" Klausimas stebina, juk klausiantysis gyvena toje pat šalyje. O šiaip jau kokioje šalyje gyvenate, galima atsakyti iš kvapø jûsø laiptinëje. Antai degalinëje maèiau – atrakinta kasa, bet uþrakintas tualetas. Kas iš to, kad lietuvis šypsosi, o velnià širdyje nešioja. Mes net neþinome, ko norime, kol to nepamatome svetimose rankose. O juk laimë kaip sveikata - jeigu jos nepastebi, vadinasi, ji yra.

Neseniai girdëjau nuomonæ apie paramos akcijas. Kiek ja paabejojau, bet, atrodo, pritarèiau. Kada mes kursime ne turèiø ir elgetø, o oriø þmoniø valstybæ? Kada problemas spræsime ne labdara, o normalia valstybës sàranka? Vienam sukarpë kostiumà, ministras sutiko atiduoti kaklaraištá, Seimo narys - bûti plikai nuskustas, kad tik mes greièiau paaukotume kelioms lëkštëms sriubos. O juk ministrui ir Seimo nariui derëtø ne kaklaraištá nusirišti ar plikai nusiskusti, o pasirûpinti, kad nebûtø prašanèiøjø paaukoti sriubos! Kad þmonës nebûtø paþeminami iki elgetø! Kad televizijoms neliktø galimybës daryti "šou", panaudojant vargšus þmones kaip to "šou" subjektus. Kaip galima iš labdaros pasidaryti sau pramogà?! Nejau tie, paramos akcijø metu sëdintys salëje, sëdintys prie televizoriø, neþino, kaip tyliai graþiai padëti skurstantiems?! Bet kà aš èia postringauju. Kaþkada kasëm didþiulæ duobæ, kuri vadinosi šviesi ateitis, dabar kiekvienas kasamës koridorius ir gerai, jei dar kur nors susitiksime.

2011 metais nacionalinio biudþeto išlaidos be ES paramos lëšø sudarys 22 mlrd. 468 mln. litø, o planuojami 2011 metø nacionalinio biudþeto asignavimai su ES ir kita finansine parama – 29 mlrd. 390,4 mln. litø. Švietimo srièiai skirta 5 mlrd. 559 mln. litø nacionaliniø lëšø. Sveikatos apsaugai, áskaitant Privalomojo sveikatos draudimo fondà, 2011 metais planuojama skirti 4 mlrd. 597 mln. litø nacionaliniø lëšø. Pastebëjote – švietimas, kuriam skirta beveik penktadalis biudþeto, svarbiau uþ sveikatà! Belieka tik ironizuoti, jog sveikatos apsaugai skirti pinigai iš tiesø išmetami á balà, nes ligoniai vis tiek anksèiau ar vëliau miršta. Mokiniai ir studentai gyvena ilgai, bet ar švieèiasi? O tie, kurie apsišvieèia, dël prastëjanèios sveikatos apsaugos ir kitos netvarkos pabëga.

Pilietis turi teisæ palikti valstybæ, kuri jo negerbia, nesuteikdama minimaliø þmogaus teisiø. Nelabai já gerbia ir Airijoje, Ispanijoje ar kur nors kitur. Bet ten nëra jo Tëvynë, tad kaþkokios pagarbos jis tarsi neturi pagrindo tikëtis. JAV gyvenantis airiø rašytojas Frankas Makourtas romane "Andþelos pelenai" ironizuoja, kad sunkiais airiams metais iš tëvynës emigravæ tautieèiai Anglijoje gyveno visiškai neblogai: "Darbo yra, moterø netrûksta, tad gali daryti kà tik nori, jei tik neuþmiršti, kad esi þemiausios klasës airis ir nemëgini iššokti virš bambos." O lietuviø emigrantø norisi paklausti "в качестве кого?" jie laikomi uþsienyje (lietuviškai tokio klausimo net nëra...).

Atvykëlis á svetimà šalá susiduria su kitokia visuomene, o ši, nors ir aprûpina já darbu, anaiptol nesutinka išskëstomis rankomis. Todël tautieèiai svetur ir kuria savo Maþàjà Lietuvà. Visiems þinoma, kaip pleèiasi lietuviø bendruomenë Londone, Dubline, Norvegijoje, Danijoje, nes taip lietuviai gali gerai jaustis ir ilgai tempti nemokëdami angliškai në þodþio. Aišku, visi patvirtins, jog gali èia daug pasiekti, bet niekada nebûsi lygus su anglu. O norisi jaustis visaverèiais. Turkams, albanams, rumunams ar kitiems èigoniškø bruoþø turintiems šiek tiek lengviau, nes jie ramiausiai dirba, o lietuviui labai svarbu legalizuotis. Bet niekas drauge nenori prarasti savo kultûrinës aplinkos, o priimti naujàjà kultûrà, kaip to paties globalinës ekonomikos paketo dalá, nesinori.

Lietuviai emigrantai skuba gyventi, studijuoti, uþdirbti, surasti meilæ ir laimæ. O kai viskas gerai, malonu ir á Lietuvà skambinti – dirbame, pirkome mašinà, grášime "ant Kalëdø". Be detaliø. Patyrimø. Þmoniø, vardø, veidø, nuotykiø. O kai nesiseka, tiesiog tyliai sukandæs dantis stengies išlikti, gyveni, bandai, Lietuvai netrimituodamas apie nesëkmes, nebent padûsauji, kad "visi anglai – nuobodûs" arba kad "anglai garsëja prastais dantimis", o dar tavo kasdienybë permišusi ne tik su tais anglais, bet ir su Pietø Afrikos kultûra. Tiesa, ir á Lietuvà paviešëti gráþusius emigrantus galima atskirti. Ir net sunku pasakyti iš ko. Jø elgesyje lyg kaþkoks protestas, lyg kaþkoks pasididþiavimas, lyg kaþkoks laikinumas...

"Nerasi Lietuvoje teisybës, neuþsidirbsi sàþiningai", - argumentuoja išvykstantieji. Pamëginkite paprieštarauti. Be to, visada yra tokiø, kurie tikisi problemas išspræsti pakeitæ aplinkà. Kai kurie uþsienyje mëgina pasislëpti nuo savæs. Bet tai suþinai tik vëliau: atrodo, jie ieškojo laimës, o iš tikrøjø bëgo nuo savo šešëlio. Ar lengva bûti emigrantu? Nelengva. Deja, dabar nelengva juo ir nebûti.

Rièardas JAKUTIS

Eseistai kartais susimàsto, ar verèiau rašyti apie dorybes, ar apie nuodëmes. Iškart atsakysiu – apie nuodëmes. Daugiau bus skaitytojø. Kam ádomu skaityti, kokie þmonës geri? Nuodëmë – štai tema. Susimàsèiau, jog šiandien net nedràsu ištarti kà nors gero. Viešoje erdvëje beveik nebevartojamas þodis "dorybë", o štai "nuodëmë" sutinkamas ir dainø, filmø pavadinimuose ir daug kur viešojoje erdvëje. Tiesa, kas toji "nuodëmë", irgi nëra tiksliai apibrëþta. Daþnai galvojame, kad nuodëmë - tai nesëkmës, nepasisekimo sinonimas.

Adventas – tinkamas laikas rašyti apie nuodëmes (kitas tam tinkamas laikas – gavënia). Enciklopedijose ir "Vikipedijoje", ieškodamas nuodëmës apibrëþimo, uþtikau toká labai trumputá: nuodëmë – netinkamas veiksmas, nusidëjimas. Pasirodo, þodis "nuodëmë" kildinamas iš graikø þodþio "hamartia", kuris reiškia "nepataikymà á tikslà". Uþtikau dar tokius "nuodëmës" paaiškinimus: teisës paþeidimas, smerktini veiksmai, rimtas trûkumas. Biblijoje þodis "nuodëmë" vartojamas šimtus kartø, pradedant Ievos ir Adomo nuodëme. Daug apie nuodëmes rašë Aristotelis, bet pirmà kartà nuodëmes VI amþiuje klasifikavo ir sudarë didþiøjø nuodëmiø sàrašà popieþius šv. Grigalius I. Pagal Grigaliaus I išdëstytà koncepcijà tokiø didþiøjø nuodëmiø yra septynios: puikybë, gobšumas, persivalgymas ir persigërimas, pavydas, kerštas, gašlumas, tingumas.

2008 m. Vatikanas perþiûrëjo didþiøjø nuodëmiø sàrašà ir pridëjo dar septynias nuodëmes, kurios apibûdina šios epochos realijas. Tø metø kovo 9 d. dienraštis "L'Osservatore Romano" išspausdino interviu su apaštališkosios penitenciarijos tribunolo vadovu, vyskupu Gianfranco Girotti, kuriame šis ir paskelbë tas septynias moderniàsias nuodëmes: genetiná manipuliavimà, abejotinos moralës eksperimentus su þmonëmis, narkotikø vartojimà, aplinkos teršimà, socialinæ nelygybæ, per didelá turtingumà ir veiksmus, dël kuriø daugëja vargšø. Atskiru traktatu Vatikanas pabrëþë, jog nuodëme taip pat yra laikomas abortas, seksualinë prievarta ir pedofilija. Jei iki tol nuodëmë buvo siejama tik su individu, globalizacijos epochoje jos reikšmë išsiplëtë ir ágijo ne tik asmeniná, bet ir socialiná atgarsá.

Lygindami nuodëmës krikšèionybëje ir islame supratimà randame skirtumø. Pagal Biblijà kiekvienas þmogus nuo Adomo laikø yra iš prigimties nuodëmingas. Korane nëra jokios prigimtinës nuodëmës. Alachas sukûrë þmogø nekaltà ir turintá ágimtà polinká daryti gera. Þmogus yra geras, bet silpnas. Be to, krikšèionybëje nuodëmë prasideda jau širdyje, o islame svarbu tik nuodëmës darymas.

Garsus teologas Enzo Bianchi teigia, kad nelengva áveikti þmogø uþvaldþiusias nuodëmes. Ne vienam gimsta troškimas turëti èia ir tuoj pat kitø "turtus", kartais paprasèiausiai norima, kad kitas neturëtø pavydimø gërybiø, bruoþø ar tam tikrø talentø. "Jûra niekuomet neprisipildo, nors á jà áteka daugel upiø, taip ir šykštuolio nepasotina turtai", – taip senolis Evagrijus apibûdina gobšumà. "Viskas ir dabar" – tai toji pragaištinga logika, kuria vadovaujasi šykštuolis. Enzo Bianchi pabrëþia, kad gobšumas vis labiau nualina ir apsëda, o nuosavybë laikui bëgant vis labiau pavergia. Turtas kaupiamas siekiant já išsaugoti ir yra saugomas tam, kad bûtø kaupiamas... Išties þmogus pasidaro pinigo, kurá turi, nuosavybe. Šitokiu bûdu šykštuolio malonumas yra ateities malonumo numatymas, taèiau ta ateitis nuolat nukeliama. Uþdaras ratas. Prisirišimas prie gërybiø ir pinigø þmogø tarsi sutapatina su nuosavybe - prarasti kà nors iš savo turtø reikštø prarasti dalá savæs. Šios ligos auka pasiekia toká lygá, kad turëjimo dimensijà iškelia ankšèiau buvimo, o jo tragiškuoju moto tampa "esu tai, kà turiu". Dingsta ramybë, dþiaugsmas, einama prie depresijos slenksèio.

Aišku, kad ydos - tai jausmai, kuriuos stengiamasi nuslëpti, kurie niekam neišpaþástami, kuriais nesididþiuojama, bet kuriais gëdijamasi, kadangi girtis ydomis reikštø viešai deklaruoti savo þemesnæ padëtá. Þvelgiant toliau, šie dalykai yra nuolatinio savæs lyginimo su kitais ir negebëjimo dëkingai priimti duotø dovanø pasekmë. Juk visada galima rasti tokiø bruoþø, kokiø kiti turi, o mes - ne. Jei susikoncentruosime tik á juos, galiausiai imsime keikti gyvenimà, bet tik tiek. O kas toliau? Minëtas Enzo Bianchi siûlo prisiminti vienà Dþioto Skrovenjo (Scrovegni) freskø. Joje regime pagyvenusià moterá, apsuptà liepsnø, rodanèiø jos vidinæ kanèià. Jai iš burnos kyšo gyvatë, atsisukusi moteriai á akis, neproporcingai didelës ausys parodo moters polinká á smalsumà ir siekimà viskà išgirsti apie kitø nesëkmes, kad galëtø pasisotinti ginèais ir priešiškumu, konkurencija ir pavyduliavimu. Tikrai tai liûdnas blogis, besipriešinantis bendravimui ir dþiaugsmui, kurá sukuria bendras prasmës ieškojimas ir dalijimasis mûsø bendraþmogiško gyvenimo lobiu.

Daugelis senovës tautø turëjo ne tik šviesøjá Zodiako horoskopà, bet ir kità, já papildantá Šešëliø horoskopà, pasakojantá apie tamsiuosius þmogaus polinkius ir ydas. Gal retas apie toká ir þino? Já sudaro dešimt periodø. Trumpai apie juos:

Kentauras (01 08 – 02 12) - pusiau þmogus, pusiau arklys, balansuojantis tarp þmogiškos ir gyvuliškos prigimties. Kentaurams sunku kontroliuoti savo jausmus, emocijas ir instinktus – ásiûtá, seksualiná potrauká, pavydà, baimæ. Harpija (02 13 – 03 18) - mitologinis sparnuotas personaþas su mirtá nešanèiais nagais, todël jo globojamiems þmonëms tikra palaima tampa kitø nelaimës ir nesëkmës. Pegasas (03 19 – 04 24) - sparnuotas arklys. Šio þenklo þmonës bûna ypaè išdidûs, laikantys save aukštesniais sutvërimais nei visi aplinkiniai. Jie nëra savikritiški, taèiau itin reiklûs kitiems. Cerberis (04 25 – 05 30) - trigalvis šuo. Þmonës cerberiai sunkiai valdo savo pyktá, yra pasiryþæ sudraskyti á skutelius bet kà, kas mëgins jiems pastoti kelià á išsvajotà tikslà. Satyrà (05 31 – 07 03) valdo vien tik seksas. Vaikinai satyrai linkæ turëti daug merginø, naudotis jø naivumu ir patiklumu, palieka ne vienà sudauþytà širdá ir likimà. Šio þenklo merginos be skrupulø gali nuvilioti net geriausios draugës ar sesers vaikinà, ieškodamos ir siekdamos trokštamo partnerio retai kada paiso visuomenës nuomonës. Sirenos (07 04 – 08 10) – nimfos, senovës mitologijoje savo saldþiu balsu uþburdavusios jûreivius ir sugundydavusios uþplaukti juos ant uolø. Šio þenklo þmonës naudojasi savo þavesiu tam, kad pasiektø asmeniniø tikslø, nëra linkæ paisyti aplinkiniø interesø. Merginos sirenos (daþniausiai blondinës) puikiai moka manipuliuoti vyrais. Meilë Sirenos globotiniams daþnai tampa priemone savo tikslui – karjerai, šlovei, pripaþinimui – pasiekti. Grifonas (08 11 – 09 15) - pusiau liûtas, pusiau erelis, galintis imtis kraštutiniø veiksmø, kad pagrástø savo þodþius. Šio þenklo þmonës daþnai vadovaujasi principu: egzistuoja dvi nuomonës, kuriø viena – neteisinga, o kita – mano. Chimera (09 16 – 10 22) - mitologinë bûtybë, turinti daugybæ veidø. Apsimetinëti ir veidmainiauti linkusiø þmoniø þenklas. Daugelis šio þenklo þmoniø linkæ lieþuvauti. Ávairiose situacijose šie þmonës uþsideda skirtingà kaukæ, savo tikràjá veidà parodo gana retai. Nors iš pirmo þvilgsnio chimeros nëra agresyvios, šis áspûdis gali bûti apgaulingas. Savo priešus jos atakuoja iš pasalø. Sfinksas (10 23 – 11 30) - sparnuota pabaisa, vaizduojama moters liûtës liemeniu pavidalu. Kadangi šiuo metu gimæ þmonës materialines vertybes vertina labiau uþ dvasines, su naujais þmonëmis susipaþásta, draugauja ir netgi myli besivadovaudami asmenine nauda bei išskaièiavimais. Minotauras (12 01 – 01 07) - þmogus jauèio galva. Šiuo metu gimusius þmones valdo gyvuliška prigimtis. Skirtingai nei kentaurai, minotaurai nëra nepriklausomi lyderiai, bet patarëjais, renkasi klastingus planus kurianèius þmones.

Teksto pradþioje uþsiminiau, jog šiandien tarti gerus þodþius, kalbëti apie dorybes, apie meilæ, prisipaþinti meilæ tapo neáprasta, negraþu, net negarbinga. Skaièiau, kad beveik 10 proc. Þemës gyventojø nemoka dþiaugtis, kad niekada nëra patyræ dþiugesio bûsenos. Psichologai tai aiškina ágimtu pesimizmu, fiziologine anomalija - negebëjimu smegenims gaminti dþiaugsmo hormonø. Esame linkæ viskà sukritikuoti, net bundanèius graþius dalykus. Štai nesenas pavyzdys - pasiûlyta Šiauliø bendrovës "Busturas" vairuotojams didesná atlyginimà mokëti pagal kvalifikacijà, nusiþengimø, nuobaudø, skatinimø statistikà, darbinæ ir nedarbinæ veiklà bei sveikà gyvensenà. Daugiausia balø surinkusiam þmogui bûtø skiriama aukštesnë kategorija ir mokamas didesnis atlygis. Atrodo, toká pasiûlymà reikëtø tik sveikinti, bet pasigirdo pajuokos balsø, komunistiniø šûkiø, girdi, vairuotojai, dirbantys tà patá darbà, turi gauti vienodà atlyginimà.

"Man viskas atsibodo", - girdëjau ne vienà taip sakantá. O jei uþëdë rutina ir jokie pasisëdëjimai su draugais, koncertai, saunos nebepadeda, psichologai pataria sukurti sau laikinus sunkumus. Savaitæ pësèias nueikite á darbà, pavaþiuokite viešuoju transportu - koká malonumà patirsite po to vël sëdæs uþ savos automobilio vairo! Gyvenimas per trumpas, kad kristume á depresijà. Nereikia galvoti, kad bûsimi ávykiai bus geri arba blogi, nes tu neþinai, kaip kas nors galop pasisuks. Gal tai, kas atrodo bloga, atvers naujas galimybes, o tai, kas atrodo gera, vëliau kà nors suþlugdys. Reikia taip susitvarkyti laikà, kad tiesiog neturëtum kada liûdëti: gultis reikia vëlai, keltis - anksti. Jei atsiranda bent menkiausi blogos nuotaikos poþymiai, dëmesá reikia nukreipti á kà nors kita, kad jà pakeltum.

Sako, jeigu þiûrëtume vien iš mokslinio taško, galëtume teigti, kad visø þmogiškøjø nuodëmiø šaltinis yra mûsø organizme vykstanèios cheminës reakcijos. Ar ámanoma tuomet nenusidëti? Nepamenu, kur skaièiau, kad kiekvienas þmogus turi savotiškà sàmonës þadintuvà, kuris veikia kaip laikrodis ir siunèia mums signalus. Bûtent šis vidinis "þadintuvas" sudarinëja mums tvarkaraštá, pagal kurá turëtø gyventi mûsø organizmas. Programa, kuri ájungia ir išjungia "skambutá", árašyta genuose. Todël bûtent genai yra kalti dël mûsø nuodëmiø. Nors sako, kiekvienas þmogus renkasi "aplinkà" pagal savo suformuotà vertybiø sistemà. Bet jei galime išvengti nuodëmiø, pasistenkime jø išvengti.

Rièardas JAKUTIS

Pagal senàjá Julijaus kalendoriø, kurá á Lietuvà XVIII a. pabaigoje vël buvo sugràþinusi rusø valdþia, Kalëdos bûdavo gruodþio 13-àjà. Tai Šv. Liucijos vardadienis. Ši diena tradiciškai vadinama Šviesos diena. Ádomu, kad nuo jos vakarai nebeilgëja - saulë leidþiasi tuo paèiu laiku. Diena vis dëlto keliomis minutëmis trumpëja iki saulëgráþos, bet todël, kad rytà ji dar "pramiega", pateka keliomis minutëmis vëliau.

Sovietmeèiu Kalëdas patartina buvo švæsti drauge su Naujaisiais metais. Nors jeigu tiesiai šviesiai, tai jos tiesiog buvo draudþiamos. Viskas buvo daroma, kad mes nieko neþinotume apie biblinius išminèius - Kasparà, Baltazarà ir Merkelá. Norëta, kad pastarojo vardas asocijuotøsi tik su stalo árankiais. Bet Kalëdø išgyvendinti nepavyko - gruodþio 24-àjà, Kûèiø vakarà, galima sakyti, visos lietuviø šeimos rinkdavosi prie gal kuklaus, bet šventinio stalo. Tiesa, dar anksèiau, radau parašyta, senieji egiptieèiai Kalëdas šventë per Velykas - iškilmëms pjaudavo šventàjá jautá Apá. Anot kaþkurio anglø mokslininko, romënø vikingai per Kalëdas valgydavo lokio letenà su tam tikru iš pipirø padarytu padaþu. Mûsø filologas A. Vištelis-Višteliauskas išvedþioja, kad Kalëdas pirmieji pradëjo švæsti lietuviai, dar tebegyvendami rojuje. Esà lietuvis Adomas tvëræs rojuje tvorà, kad vagys neišvogtø obuoliø nuo Gero ir Pikto Paþinimo Medþio. Tuo tikslu prieš Kalëdas jis ákalæs paskutiná kuolà ir davæs poniai Ievai obuolá per Kalëdas. Kai tik Ieva pastebëdavo Adomà kalantá kuolus, ji þinojo, kad jau Kalëdos (nuo þodþio "kuolas"). Dabar Lietuvoje liko 11 mënesiø ir Kalëdos.

Tiesa, ne vienas, paskaitæs šá tekstà, gali pasakyti, jog autorius klysta – juk visiems þinoma, kad ne Adomas Ievai padavë obuolá, bet Ieva já sugundë šiuo vaisiumi. Vis dëlto pastaruoju metu imta árodinëti, kad dël pirmosios nuodëmës kaltas Adomas, nes bûtent jis parodæs Ievai sodà. Kà darysi, vyrai visada turi bûti kalèiausi. Feminizmo laikais gyvename.

Sakoma, kad mûsø eros metai pradëti skaièiuoti nuo Kristaus gimimo, bet mokslininkai teigia, kad Jëzus Kristus gimæs septyneriais metais anksèiau. Evangelijoje pagal Matà pasakojama, kad Jëzus gimë pasirodþius Betliejaus þvaigþdei (Mt 2,2). Visais laikais mokslininkai bandë apskaièiuoti jos pasirodymo laikà. Nors evangelijos ir nenurodo tikslios Jëzaus gimimo datos, ji bûtinai turi sutapti su pirmuoju šio dangaus fenomeno pasirodymu. Jau vokieèiø astronomas Johannes'as Kepleris (1571–1630) apskaièiavo, kad šá evangelijø aprašytà reiškiná gali atitikti daugkartinis Saturno ir Jupiterio planetø suartëjimas 7 m. "prieš Kristø". Kadangi Jëzus negalëjo bûti atëjæs á šá pasaulá septynerius metus "prieš savo gimimà", kaþkas turëjo suklysti. Tai buvo vienuolis, vardu Dionyzas Maþasis, gyvenæs Romoje nuo 500 iki 545 m. Pastarasis ávedë kalendoriaus skaièiavimà "pagal Kristaus gimimà", be to, apsiriko keleriais metais. Nuo to laiko gyvename pasaulyje su aritmetikos klaida. Vargu ar keisime savo kalendorius, netgi jei vis daugiau tyrinëtojø patvirtins ir patikslins Keplerio mokslines išvadas. Tik teologai ir istorikai mëgsta pajuokauti: "Mes þinome, kad Jëzus buvo nukryþiuotas, bet ar jis iš tikrøjø gimë?" Tiesa, ši klaida mums turëtø bûti ir šiek tiek dþiugi. Nes, jei majø kalendoriai teigia, kad pasaulio pabaiga bus 2012 m. gruodþio 22 d., ši data mums nebebaisi – ji jau buvo 2005 m.

O šiaip jau Kalëdomis vertëtø pasidþiaugti, nes: 1. Galima þiûrëti tuos paèius filmus aštuonioliktà kartà ir niekas dël to nepriekaištauja. 2. Galima klausytis popsiuko ("bumpsi bumpsi" kitu metø laiku kritikuotinas). 3. Atsibodusià mësà pakeièia þuvies patiekalai, bet svarbiausia - galima iki soties ragauti saldumynø. 4. Þmonës ima daryti gera (aišku, jie tai turëtø daryti ištisus metus, bet geriau per Kalëdas, negu išvis niekados), nes tai gerø paþadø metas, ir jei net në vieno iš jø neišpildai, geri norai yra gerai. 5. Tai kone vienintelë šventë, kurios metu puošiami namai ir susitinki su þmonëmis, kuriuos myli.

Kokia sëkmingø Kalëdø formulë? Gera nuotaika? Geros dovanos? Daug sniego? Daug juoko? Daug valgiø? Daug gërimø? Be abejo, kiekvienas Kalëdø pasisekimà apskaièiuoja pagal savo asmeninæ formulæ. Sako, ta formulë turëtø bûti maþdaug tokia: kalëdinë dvasia + šeimos nariai + dovanos + gera nuotaika. Puiku, jei galime pasidþiaugti, jog Kalëdos mûsø šeimoje yra tokios, kokiø niekur kitur nebûna.

Šventinë Kalëdø nuotaika gal bus geriausias vaistas nuo panikos ir išgelbës nuo nuolatiniø bauginimø kylanèiomis kainomis ar Brazauskienës ir Venckienës tapsmu politikëmis.

Iki didþiøjø metø švenèiø liko lygiai trys savaitës. Laikas pradëti galvoti apie dovanas, kad prieš pat šventes netektø stumdytis prekybos centruose. O šie jau pasiruošæ mums tarnauti - pradeda skelbti kalëdines nuolaidas. Kiekvienam dþiugu, kad prekeiviai jam "nuleidþia", nors iš tikrøjø tik suþinai, kiek tas daiktas kainuoja ir kad iki šiol buvai apgaudinëjamas. Buvo 20 procentø nuolaidos, vëliau 50 procentø, atsirado net 75 procentø, tad tikëtina, kad kitas þingsnis – dalinti prekes nemokamai, o dar kitas – atëjusiesiems á prekybos centrus primokëti. Svarbiausia artëjanèiø Kalëdø prieþastis – Kristaus gimimas, pasaulio, gyvybës atsinaujinimas, atgimimo ciklinis taškas – nukeliama á antràjá planà. Taip papamokslaujame, pagëdiname kitus ir patys skubame á prekybos centrà. Aišku, Kalëdø Senelio be dovanø maišo neásivaizduojame. Ateina puikus metas prisiminti, jog dovanoti kitam yra në kiek ne maþesnis dþiaugsmas nei dovanø gauti. Juk dovanø niekada nebus per daug. Ieškome, tikimës kaþko tokio. Nebûtinai ypatingo, nors ir smulkmenos, kuri maloniai nustebintø, pradþiugintø, pakylëtø virš kasdienybës, sušildytø širdá. Ne tik vaikai laukia dovanø.

Šiuo susvetimëjimo laikmeèiui dovanos þmones suartina, suteikia maloniø akimirkø. Kokie visi buvome draugiški, artimi kalantis pirmiesiems Atgimimo daigams. Kokie buvo jausmai! Kaimo þmogus net karves eidavo melþti nešinas lietuviška vëliavële. O dabar? Tik dovanos gali bent šiek tiek padëtá pataisyti.

Teko girdëti, kad anksèiau ne vienas karalius savo gimtadienio proga apdovanodavo kitus. Visi tuomet þinodavo – šiandien karaliaus gimtadienis. Ilgainiui šis paprotys nyko, maþëjo karaliø, o dovanas pradëta teikti tiems, kuriø gimtadieniai, ir, be abejo, švenèiø progomis.

Kà dovanoti? Ogi – kà nors paprasto, bet išradingo. Galime padovanoti kilogramà mandarinø ir nuoširdþià šypsenà, šiltà šalikà ir šilumà... Nepirkime svajonës, padovanokime meilæ... Nedemonstruokime, kad štai koká brangø daiktà mes galëjome nupirkti ir padovanoti, nes kam tuomet Grinèas, kuris vogë Kalëdas, nors galëjo jas paprasèiausiai nusipirkti.

Jau esu pasakojæs apie neeilinæ bièiulio dovanà þmonai. Puiki dovana, todël norisi jà prisiminti. O tas mano bièiulis verslininkas sugalvojo pasveikinti þmonà su Kalëdomis. Išsipirko kelioms dienoms miesto centre didþiulá tentà - toká milþiniškà metaliná stovà, tarsi ekranà, kurio viduje pakabinamas drobinis reklaminis plakatas. Tame gal 10 ant 20 metrø plakate išspausdino graþià þmonos nuotraukà ir uþrašà "Su Kalëdomis, brangioji!" Paskutinë darbo diena prieš šventes. Rytà veþa þmonà á darbà, leidþiasi nuo kalno, tuoj turi pasirodyti tas reklaminis stovas. "Kad tik bûtø automobiliø kamštis. Þmona tuomet tikrai sveikinimà pamatys", – mintimis tiesiog meldþiasi vyriškis. Dievas talkina geriems norams – automobiliø kamštis nuokalnëje kaip niekad. Þmona þiûri þiûri. Jai prireikia net minutës, kol susivokia.

Dovanos ieškojimas, galvojimas apie þmogø, kuriam jà áteiksi, jos išrinkimas turëtø teikti dþiaugsmà. Mes galvojame, jog per šventes turëtume gauti tokias dovanas, kokiø trokštame. Jeigu to norime, kodël to turëtø nenorëti kiti? Tad atsiþvelkime á to, kuriam perkame dovanà, charakterá, pomëgius, svajones. Mandagiai kvoskime draugus, artimuosius, jie laukia. Prisiminkime, gal anksèiau jie yra prasitaræ, ko norëtø. Su vaikais èia, aišku, paprasèiau – jie gali parašyti laiškà Kalëdø Seneliui. Pirkdami dovanas kitiems, nusipirkime kà nors ir sau. Dël viso pikto, jei mums niekas dovanos neáteiktø. Nors, tikëkime, taip nebus. Manæs paklausë, kokià kalëdinæ dovanà norëèiau pats sau padovanoti. Atsakiau, jog norëèiau nuvykti á Londonà ir Kings Cross stotyje susirasti platformà 9 ¾, iš kurios Haris Poteris išvaþiavo á burtininkø mokyklà.

Uþtikau statistø surikiuotà trokštamø dovanø dešimtukà: 1. kelionë, 2. mylimo þmogaus buèinys, 3. suþadëtuviø þiedas, 4. keturkojis draugas, 5. SPA malonumai, 6. romantiška vakarienë dviem, 7. gera knyga, 8. darbo pasiûlymas, 9. ranka rašytas laiškas, 10. naujas automobilis.

Sakyèiau, ádomus ir visai mielas dešimtukas. Pirmauja kelionë, mylimo þmogaus buèinys, suþadëtuviø þiedas, netikëta dovana – darbo pasiûlymas, nors, þinant apie nedarbà, tokia dovana ne vienam bûtø paèiu laiku. Pasidþiaugti galima, kad romantiška vakarienë, knyga, ranka rašytas laiškas labiau norimos dovanos nei automobilis.

Skaitydamas horoskopus pastebëjau, jog 2010-aisiais laimingesnës turëjo bûti moterys. Ádomu, kad panašios ir 2011-øjø prognozës. Netvirtinu, kad reikia tikëti horoskopais, taèiau tikëtina, kad moterys graþës, dar išaugs jø valdþia, o vyrams teks gerokai pasispausti ir padaryti vietos tai valdþiai. Todël þvilgsniai ir krypsta á moteris, kurios gali savo moteriškumu pakeisti situacijà. Moterys labiau gali gyvenimà pasukti gërio linkme nei vyrai. Ir dël moterø vyrai keièia laikà. Já pritaiko prie moterø. Gaila, kad vyrai kartais tik atsisveikindami, pavëluotai ima ir daug graþiø þodþiø pasako moteriai. Kartais juk uþtektø vienintelio ávertinimo: "Jûs nuostabi." Nors šiaip tai vyrai prisipaþins, jog galas þino, kaip nesipainiojant pasakyti tiksliau, kai kalbi apie meilæ. Þodþiai gali bûti sentimentalûs, naivûs. Kalbi ir lauki stebuklo. Tarsi lauktum Kalëdø Senelio su dovanomis. O juk graþûs yra þmonës, Kalëdø stebuklo laukiantys.

"Kalëdos – tai dþiugi þinia nûdienos pasauliui, kuris susiskaldæs, pasimetæs, kariaujantis ne tik išoriškai, bet ir þmogaus širdyje - vertybiø pasaulyje. Kalëdos – didþios vilties, kad pasaulá vis dëlto valdo ne smurtas, ne teroras, bet kûdikio lopšá apglëbusi ranka, metas", - apie Kalëdas kalba kunigas Rièardas Doveika.

"Viskas gerai, jei tik šitokios bëdos. Þiemà bûna gerai. Þiemà bûna Kalëdos", - trumpai reziumuoja Sigutis Jaèënas.

Nors man labiausiai patinka Marijonas Mikutavièius:

Jei namiškiai su mûs dovanom pakeliui nepaklydo,

Jeigu draugo þodþiai geri pro ausis nepraslydo,

Jei laiku parëjai, pasitinka namai

Ir ateina kaimynas su dideliu buteliu vynu,

Tai þinai, mes Kalëdas sutikom gerai.

Rièardas JAKUTIS

Bent mano jaunystës laikais kalbëti apie pinigus tarsi buvo nemoralu. Gilioje senovëje sofistai taip pat buvo smerkiami todël, kad ëmë pinigus uþ savo mokymus. Iš jø laikø yra kilæs posakis "Gana sofistikuoti". Nors vis prisimenu þydo pamokà, kad norint turëti lità reikia gauti ne 99, o 100 centø, ir jeigu to vieno cento trûks, lito neturësi. Mano galva, brangiausias dalykas pasaulyje – patys pinigai.

Nuo senø senovës þinome, kad kai viena visuomenës dalis ima garbinti turtà, tuoj atsiranda jai atsvara ir pasigirsta neturto gynimas. Liaudies pasakose, sakmëse, padavimuose neturtëlis daþniausiai vaizduojamas savo dorybëmis pranašesnis uþ turtuolá. Iš tikrøjø, deja, bûna visko. Ir tarp turèiø, ir tarp varguoliø sutiksi visokiø – gerø ir blogø, meiliø ir piktø – þmoniø. Visi þinome, išmintinguose tekstuose skaitome, jog esama niekšingø turtuoliø ir kilniø neturtëliø. Bet net ir turintys solidþias banko sàskaitas bûna padorûs, kilnûs, daþnai - ir dosnûs. Ir atvirkšèiai, þmogelis plikas kaip tilvikas, taèiau piktumu ir bjaurumu lenkia aplinkinius. B. Franklinas teigë, jog sunku þmogui, neturinèiam pinigø, išlikti padoriam. Nors turinèiam – irgi.

Ekonominiu sunkmeèiu apie pinigus kalbama daþniau. Ir skaitome, ir girdime pasakojant apie þmones, kuriø, paëmusiø paskolas, ásiskolinimai bankui auga. Pirko erdvesná bûstà, nes svajojo apie gausesnæ šeimà, ir še tau! Yra net paradoksaliø situacijø. Ketvirtà dešimtá perkopæs vyras eina á darbà, kurá gavo savo þmonos meiluþio dëka, kad galëtø išlaikyti savo šeimà.

Tiesa, girdëjau ir linksmesnæ istorijà. Pora, kuri neišgali nusipirkti mësos, uþsukusi á parduotuvæ juokiasi: prisidëjusá rûkytà dešrà prie veido vienas kitam rodo ávairias grimasas, o gráþusi namo ir vël verda kokià nors košæ ar geriausiu atveju kepa blynus. Girdëjau ir apie porà, kurios laimingiausi santuokos metai buvo kolektyviniame sode be vandens, auginant du vaikus, o artimiausia autobusø stotelë – uþ trijø kilometrø...

Psichologai sako, jog kai pinigai baigiasi, reikia ieškoti kitø ištekliø, pirmiausia asmeniniø – kantrybës, atkaklumo, pasitikëjimo savimi.

Kalbësi ar nekalbësi apie pinigus, bet atlyginimas, ypaè šiais laikais, yra vienas svarbiausiø kriterijø, padedanèiø ieškanèiajam darbo apsispræsti, ar priimti pasiûlymà. Deja, didelëmis algomis niekas nebesiþarsto. Didþiausia klaida, kurià gali padaryti ieškantysis darbo, tai apie atlyginimà uþklausti tada, kai tik yra kvieèiamas á pokalbá. Paprastai darbdaviai su tokiais kandidatais net nebenori veltis á diskusijas, nes þmogus parodo, kad jam rûpi tik pinigai, t. y. kà jis gaus, o ne tai, kà gali duoti. Protingiausia, jei pokalbio metu palauksite, kol apie atlyginimà pirmas prabils darbdavys. Piniginius reikalus reikëtø aptarti kiek galima vëliau. Išlaukus tinkamo momento, galima sulaukti daug vertingesnio pasiûlymo, nei bûtumëte prašæ.

Norintiems prašyti, kad atlyginimas bûtø padidintas, irgi reikia išlaukti. Tinkamiausia tam - metø pradþia. Vëliau biudþetas gali bûti išskirstytas, tad didesniam atlyginimui paprasèiausiai nebeliks lëšø. Ir nereikia guostis, jog iš dabartinës algos sunkiai išgyvenate, o tiksliai trumpai išaiškinti, kodël esate ámonei tokie naudingi, kad nusipelnote uþdirbti daugiau.

Jai ruošiatës prašyti atlyginimo padidinimo, stebëkite šefo nuotaikà. Tai gali tekti daryti ilgai. Nieko nepadarysi, jei nori pasiekti gerà rezultatà. Neapgalvotai pasielgtumëte, jei eitumëte prašyti didesnës algos tada, kai vadovas pranešë apie patirtus nuostolius. Geriau šefo netrukdyti ir tada, jei þinote, kad jis rengiasi svarbiam susitikimui. Taèiau jei išgirdote þinià apie gerëjanèius ámonës rezultatus ir šventinæ šefo nuotaikà, bandykite laimæ.

Eiti pas šefà pasirinkite savaitës vidurá. Nepatartina prašyti pakelti atlyginimà eiti ankstø pirmadienio rytà, nes tuomet paprastai dëliojami savaitës darbai, o pirmadienio nuotaika irgi gali padaryti meškos paslaugà. Lygiai taip pat nederëtø belstis penktadiená, nes tada vadovas gali jau gyventi savaitgalio nuotaika, tad paprasèiausiai á jûsø argumentus gali paþiûrëti pro pirštus. Geriausios dienos eiti derëtis dël atlyginimo lieka antradienis, treèiadienis ir ketvirtadienis. Nors geriausias patarimas – nëra ko pas šefà dël atlyginimo pakëlimo išvis eiti, nes jis jums jo nepakels.

Tekste apie pinigus privalu rasti þodþiø taupymo tema, juolab kad iki didþiøjø metø švenèiø liko mënuo. Šventes paskelbia prekybos centrai - mirga reklamos apie kalëdines nuolaidas ir kvietimai pirkti šventines dovanas. Iš visø ámanomø aparatø jau tuoj skambës daina apie visà kelià skambanèius varpelius "Jingle Bells". Po to seks nesiliaujantys sprogimai po langais, o þodis "Kalëdos" bus vartojamas daþniau uþ kitus.

Kas gali paneigti, kad Kalëdø šventæ sugalvojo prekijai. Kiekvienà kartà Kalëdø laukti pradedame vis anksèiau Londono Oksfordo gatvëje jau nuo spalio vidurio dirbtinëmis snaigëmis ir kalëdinëmis giesmëmis alsuoja vitrinos. Prekybininkai þino, kad Kalëdos - blizganti šventë, todël blizgina viskà nuo prekiø iki reklaminiø klipø. "Blizganèia" þinute, kad artëja Kalëdos, bandoma privilioti pirkëjus.

Vos áþengi prekybos centro vidun, iškart regi - aplinkui þëri ávairiø spalvø ir dydþiø plastmasinës eglutës. Graþu, bet mišku nekvepia. Nebëda, èia pat gali nusipirkti reklamuojamà flakonëlá ir papurkšti ant dirbtiniø šakø truputëlá "natûralaus" pušø kvapo aromato. Kaþkuris iš didþiøjø Baþnyèios teologø yra pasakæs: "Kalëdos be Kristaus yra netvarka!" Belieka viltis, kad Dievas greièiausiai iškæs, jog Jo gimimas papuoštas alaus reklamomis ir ávairiomis pigiø prekiø akcijomis.

Dabar pasaulis tikrai kaþkoks "pakrypæs". Jei paklausi, kas kilæs iš Jûþintø, visi atsakys, jog Andrius Rimiškis, o atsakymas turëtø bûti – Vytautas Sirvydis, garsus širdies chirurgas. Taikliai ironiškai rašë Sigitas Parulskis: "Jei kas nors kada nors pamatysit ant jûros kranto sëdintá þmogø ir spoksantá niekuo nereiškianèiu þvilgsniu, þinokit, jog tai mano karta sëdi."

Gerai dar, kad kasmet paskutiná lapkrièio šeštadiená Europoje (JAV bei Kanadoje ši diena minima paskutiná lapkrièio penktadiená) paplito paprotys minëti Pasipriešinimo pirkiniams dienà (Buy Nothing Day). Šià dienà þmonës skatinami susimàstyti apie priklausomybæ nuo prekiø ir visà dienà – 24 valandas – išvis nieko nepirkti. Pabandykime ne tik tà vienà dienà, bet ir visà savaitgalá išbûti nieko nepirkæ. Jei pasiseks, pirmadiená atsibusime mielo jausmo vedini, laimingi ir gerai nusiteikæ. Nors girdëjau mintá, jog jeigu pabandysi Marijos þemëje atsistoti tarp prekybos centro ir tûlo vartotojo, tai rizikuosi bûti pervaþiuotas veþimëliu, prikrautu ávairaus "Made in China" šlamšto. Sako, bent jau taip tikriausiai turëtø jaustis neformalaus judëjimo organizatoriai, paraginæ Lietuvos gyventojus paminëti dienà be pirkiniø.

Skaièiau psichoterapeutø komentarus, jog yra panašumø tarp liguisto potraukio pirkti ir priklausomybës nuo azartiniø þaidimø ar interneto, taip pat potraukio vartoti alkoholá, narkotikus bei valgymo sutrikimø. Liguistas noras pirkti ávairius daiktus, nepaisant poreikiø ir biudþeto, vadinamas oniomanija (graikiškai onios - parduodama, mania - psichikos sutrikimas). Ilgalaikiai tyrimai leido mokslininkams padaryti ádomià išvadà, kad ši liga nevargina Rytø tautø – tai Vakarø visuomenës yda. Rytieèius veikiausiai apsaugo jiems bûdinga išmintis ir gebëjimas taupyti.

Dienos be pirkiniø tikslas - paskatinti þmones susimàstyti apie priklausomybæ nuo prekiø, apie tikràjà Kalëdø prasmæ ir amþinàsias vertybes. Tai kvietimas tapti sàmoningais vartotojais, o ne priklausyti nuo gamintojø siûlomø akcijø ir pasiûlymø. Blogai, jei pasiteisina posakis, kad kuo daugiau gauni, tuo daugiau išleidi. O kaip gerai bûtø išmokti valdyti pinigus.

Diena be pirkiniø pabrëþia ne tik aklo vartojimo grësmæ, bet ir ekologines problemas. Ekonomiškai išsivysèiusios šalys, kuriose gyvena vos apie 20 proc. pasaulio gyventojø, sunaudoja per 80 proc. Þemës ištekliø. "Þalieji" pataria, kaip sumaþinti vartojimà: ásigydami daiktus ávertinkite jø bûtinumà, ilgalaikiškumà, sudëtá ir gamybos proceso ekologiškumà, valgykite kuo daugiau augalinës kilmës maisto, nes augalininkystë, palyginti su gyvulininkyste, sunaudoja daug maþiau Þemës ištekliø. Taip pat þinokite, kad suvalgæ vienà kilogramà saldumynø priaugsite penkis kilogramus.

Normaliame pasaulyje puikuotis kà tik ásigytu išskirtiniu automobiliu ar keliasdešimt tûkstanèiø litø kainavusiu prabangiu laikrodþiu – nuodëminga praeitis. "Jei gavæs atlyginimà pasijunti turtingas - niekada nebûsi turtingas", - verta dëmesio mintis. Svarbiausia – gavus atlyginimà neuþsukti á jokià parduotuvæ. Norint taupyti – tiesiog reikia taupyti. Mano galva, jokie gyvenimo bûdo psichologai èia nepadës. Sëkmës "mokytojai" sukuria savo mokiniams iliuzijø pasaulá, o patys gyvena realiame gyvenime uþ tø paèiø mokiniø pinigus. Ar niekad nesusimàstëte, kodël pranašai neišlošia loterijose? Ar norite suþinoti, kaip uþdirbti milijonà per trejus metus? Norint uþdirbti milijonà per trejus metus, reikia pradëti vesti seminarø ciklà "Kaip uþdirbti milijonà per trejus metus".

Nemeluoju, tikrai labai norëèiau gyventi šalyje, kur apie pinigus kalbëti nemandagu. Sako, taip yra Japonijoje. Nors, atrodo, ir visame Vakarø pasaulyje pinigø temos neneigiama. Gal kada nors taip bus ir pas mus?

Anekdotø apie pinigus yra daug, o man iš visø labiausiai patinka šis.

Rytà atsikëlæs vyriškis apþiûrinëja save veidrodyje vonioje... Atrodytø, jog gyvenime jam reikia tik dþiûgauti – verslas sekasi, prabangus namas, puikus automobilis, bet kai paþiûri á save veidrodyje... Baisiai jau jis negraþus: storas, kaþkoks sukrypæs.

Gráþta jis á miegamàjá, o ten lovoje guli nuostabaus groþio mergina. Paþvelgia á jà ir taria:

- Ajajai, kaip tu pinigus mëgsti!

Rièardas JAKUTIS

- Kuklu, bet skoninga. (Naujojo ruso nuomonë apsilankius Versalyje).

Rusijos staèiatikiø baþnyèios atstovø vizito Ukrainoje metu fotografai uþfiksavo, kad patriarcho rankà puošia "Breguet" firmos laikrodis. Klasikinio modelio, pagamintas iš baltojo aukso, apyrankë - iš krokodilo odos, vertë – nuo 28 iki 36 eurø. Advokatas ir mokslininkas David L. Salomons 1921 m. yra pasakæs: "Nešioti "Breguet" laikrodþius – tai jausti genijaus smegenis savo kišenëje."

Galëjo bûti ir taip, kad patriarchas gavo šá laikrodá dovanø ir net neþinojo, kad jis yra labai brangus. Be to, tokio rango þmogus juk nenešios kiniško laikrodþio.

Gal teksto apie naujuosius rusus áþangai toks pavyzdys nëra tinkamiausias, tiesiog ši istorija ásiminë ir tiek. O kas tokie naujieji rusai, nëra paprasta apibrëþti. Sakyèiau, jog tai terminas naujai posovietinës Rusijos verslo klasei apibûdinti, suvokiamas kaip stereotipinë karikatûra. Aišku, gali bûti ir naujieji latviai, naujieji lenkai, be abejo, ir naujieji lietuviai.

Skaièiau, kad Niujorke rusai dabar puotauja tose vietose, kuriose anksèiau buvo galima išvysti dabar su finansinëmis problemomis susidurianèius šio Amerikos megapolio bankininkus. Rusai sako, kad Niujorke jiems pigiau negu Maskvoje. Maskvoje staliukas elitiniame naktiniame klube atsieis ne maþiau nei 15 tûkst. doleriø, Niujorke – apie 1 500 doleriø. 300 doleriø uþ kokteilá ar 8 tûkst. doleriø uþ vakarienæ su draugais – naujiesiems rusams vieni juokai. Kitaip nei amerikieèiai verslininkai, kuriems recesijos metu gëda švaistytis pinigais, turtingi rusai nejauèia jokios sàþinës grauþaties. Psichologai, manau, pasakytø, jog karta, kuri buvo uþgniauþta, atleidus varþtus visados linksminasi.

Štai Austrijos kurortà Išglà þiemà okupuoja rusai, kurie á já atvaþiuoja 10–14 dienø (austrai ir vokieèiai – viso labo penkioms). Vidutiniškai rusas per dienà kurorte išleidþia 235 eurus, kiti turistai – 145 eurus. Rusai èia daug geria ir dar daugiau valgo. Stalai, jø nuomone, privalo bûti nukrauti valgiais, nors daugelis tø patiekalø gali bûti net nepaliesti. Vietos restoranø savininkai jau þino naujøjø rusø áproèius. Jie uþsako visus valgiarašèio patiekalus ir visi jie turi bûti patiekiami iškart. Ant stalo privalo bûti kuo daugiau alkoholio buteliø. Degtinë geriama net saunoje.

Ypaè rusø oligarchai pamëgo Londonà. Jie, supirkdami rûmus, dvarus, þemæ, toli pralenkë arabø naftos šeichus ir nesiderëdami perka nekilnojamàjá turtà prestiþiškiausiuose Londono rajonuose. Jau dabar Londono nekilnojamojo turto rinkoje rusø pirkëjai sudaro daugiau nei treèdalá. Nekilnojamojo turto firmø agentai negali atsistebëti, kai, vienam rusui pasiûlius didþiulá butà prestiþiniame name uþ 15 milijonø svarø sterlingø, tas rusas nupirko visà namà. Be R. Abramovièiaus, kuris jau nusipirko kelis namus bei dvarà Anglijoje ir garsø futbolo klubà "Èelsi", dar yra šimtai tokiø rusø, kurie nesireklamuodami nuperka kur kas daugiau. Restoranuose naujieji rusai gurkšnoja 1812 metø "Napoleono" konjakà, kurio taurelë kainuoja tûkstantá svarø, rûko senus, dar prieš F. Kastrui ateinant pagamintus kubietiškus cigarus, nes dabartiniø nepripaþásta. Vienas toks cigaras kainuoja kelis šimtus svarø.

Kuo gi Anglija traukia rusø turtuolius? Viena prieþasèiø – suteikti savo vaikams puikø išsilavinimà universitetuose, koledþuose ir privaèiose mokyklose. Neatsitiktinai maršrutà Maskva-Londonas britø aviatoriai vadina "moksleiviø autobusu".

Daug rusø vasarà atskrenda ir á Lietuvos kurortus, o per Naujuosius - á Vilniø, Palangà, Neringà ir Druskininkus. Nuo Naujøjø metø iki rusiškø Senø Naujøjø metø rusams bûna atostogos (14 dienø), todël Lietuvoje uþsibûna. Verslininkai stengiasi ir meniu, ir muzika átikti rusams, pateikdami rusiškà virtuvæ ir rusiškas dainas, bet daþnai èia jie ir suklysta, nes Vilniuje sveèiai iš Rusijos labiausiai yra pamëgæ "Marceliukës klëtá" - lietuviškus patiekalus ir lietuviškà muzikà. Daug rusø mëgaujasi Druskininkø sveikatingumo ir SPA centrø malonumais, o 60 proc. vietø Palangos viešbuèiuose Naujøjø metø nakèiai, pasirodo, jau uþsisakæ rusø verslininkai. Ir vis dëlto Talinas bei Ryga sugeba prisivilioti daugiau rusø turistø nei lietuviai.

O kas liko paèioje Rusijoje? Jei ir liko kas nors iš sovietiniø laikø, tai tik ne sostinëje. Maskva ne šiaip yra pelniusi vieno brangiausiø miestø pasaulyje vardà. Rusiškojo þurnalo "Forbes" duomenimis, Maskvoje gyvena dauguma iš maþdaug 110 Rusijos "doleriniø" milijardieriø. Tiesà sakant, Maskvoje jø daugiau nei bet kuriame kitame pasaulio mieste (vertinant asmeniná turtà, daugiau magnatø yra tik Amerikoje). Pridëkite dar per 100 tûkstanèiø multimilijonieriø ir galësite susidaryti áspûdá, kaip pasikeitë buvusi Sovietø Sàjungos širdis per pastaruosius du dešimtmeèius – në viena pasaulio valstybë taip greitai "neprigamino" tiek turtuoliø...

Girdëjau pasakojimà, kai atvykusius á Šarikà (taip rusø taksistai vadina Šeremetjevo oro uostà) lietuvius pirmiausia nustebino rusø milicininkë, traukianti cigaretæ prie þenklo "Rûkyti draudþiama!"

Pasiþiûrëti, kaip atrodo naujoji Rusijos turtingøjø klasë, galima tiesiog gatvëje, bet geriausia tai daryti penktadieniais naktimis prie prabangiausiø Maskvos naktiniø klubø – èia jø koncentracija bûna didþiausia. Tikrai niekur kitur pasaulyje vienoje vietoje nepamatysite tiek BMW tamsintais stiklais, "Lamborghini" ir "Ferrari" bei juodø "hameriø" su vairuotojais, nuobodþiaujanèia veido išraiška þiûrinèiais DVD filmus, kol jø šeimininkai linksminasi viduje.

Maskvoje daugiausia parduota ir prabangiausiø pasaulio mersedesø SL 600 ir CL 600, kuriø koncernas "Daimler Chrysler" tikrai negamina masiškai. Perkami "Maybach 62", kurie kainuoja beveik milijonà doleriø. Verta nepamiršti, kad tokius brangius automobilius klientai perka tarsi pagal uþsakymà – pardavëjai labai smulkiai išklausia apie visus pageidavimus ir árengia mašinà individualiai, tarsi siûtø kostiumà.

Nenuostabu, kad aukšèiausios klasës daiktai Maskvoje gana neblogai perkami, pavyzdþiui, naujo modelio televizoriø "Plasma", kainuojanèiø apie 30 tûkst. doleriø, jø tëvynëje Olandijoje per mënesá parduota du, Maskvoje – 10. Specialiose parduotuvëse perkami tik sveikiausi produktai. Aišku, ir brangiausi. Pavyzdþiui, ungurio filë, labai tinkamo sušiui gaminti, ar laukiniø lašišø iš Švedijos. Šie produktai daþnai atrodo ne tokie graþûs kaip prekybos centruose, bet uþtat tikrais dûmais rûkyta lašiša, o ne kompiuteriø priþiûrimoje aplinkoje. Kilogramas þàsø kepenëliø pašteto, anot naujøjø rusø, labai pigus – 250 doleriø. Niekas specializuotose parduotuvëse nepasiûlys pangasijø filë, nes visi turtuoliai þino, kuo kinai pangasijas šeria, todël stengiasi bûti kuo toliau nuo tokio maisto. Rusø turtuoliams áprasta gerti brangiausià pasaulio kavà "Blue Mountain" po 300 doleriø uþ kilogramà.

Beveik visuose Maskvos restoranuose siûloma sušiø ir sašimiø, nes maskvieèiai verslininkai dievina šiuos patiekalus, todël šefai, norëdami átikti, bûtinai átraukia juos á valgiaraštá, ir visai nesvarbu, kad restoranas – ne japonø.

Vienos paskutiniø kelioniø Maskvon metu draugai nusivedë á restoranà "Cafe Pushkin". Pasijunti tarsi patekæs á XIX amþiaus rusø aristokratø vilà. Galantiški padavëjai vilki to laiko aptarnaujanèio personalo uniformas, o valgiaraštis primena senà laikraštá. Lankydamasis èia bûtinai turi paskanauti juodøjø ikrø. Tiesa, jie, švelniai tariant, nëra pigûs. Nuo to laiko, kai šalies vyriausybë priëmë ástatymus, skelbianèius karà didþiøjø eršketø brakonieriams, ikrø kaina šoktelëjo iki neásivaizduojamø aukštumø. Norintieji jais prekiauti privalo turëti specialià licencijà ir mokëti milþiniškus mokesèius. Prisimenu savo pirmàsias keliones á Maskvà dar sovietmeèiu ar paskutiná praeito amþiaus dešimtmetá, kai juodøjø ikrø prekyba dar nebuvo taip grieþtai kontroliuojama. Nusipirkæ pusës kilogramo dëþutæ didþiojo eršketo ikrø juos kabinome tiesiog šaukštais – per pusryèius, pietus ir vakarienæ!

Bent mane Maskvoje traukia Novodevièës kapinës. Tai gyva rusø kultûros istorija milþiniško mirusiøjø miesto pavidalu: èia ilsisi beveik 15 tûkst. þmoniø, tarp kuriø - Èechovas, Gogolis, Aksakovas, Briusovas, Erenburgas, Majakovskis, Bulgakovas, Skriabinas, Šostakovièius, Prokofjevas, Stanislavskis, Vachtangovas, Šaliapinas, Levitanas... Kapavietes puošia puikûs Muchinos, Merkulovo, Šadro darbai. Èia radæ prieglobstá ir sovietiniai partiniai veikëjai, èia ir B. Jelcinas, atskira teritorija skirta visokiø generolø biustams, naujuose sklypuose vis dar skiriama þemës artistams, kuriuos rusai dievina ir gyvus, ir mirusius... Ironizuojama, kad naujieji rusai laidojami su mobiliaisiais telefonais, nes juk pasaulio istorijoje yra buvæ atvejø, kai þmogø palaidojo gyvà, o vëliau, atkasus karstà, jis rastas jame apsivertæs ir nudraskæs karsto apmušalus... O jei bûtø galëjæs paskambinti... Iš kapiniø išeinu á aikštæ, kur buvo nušautas mûsø ir rusø sporto globëjas Šabtajus...

Anekdotø apie naujuosius rusus begalë. Tarp jø daug primityviø. Man kaþkodël ásiminë štai šis. Sakyèiau, ne toks lëkštas.

Naujieji rusai kompanijoje pasakoja apie tai, kuo jie yra kitus nustebinæ. Vienas prisimena, kaip netoliese kranto iššokæs iš jachtos, panëræs, priplaukæs prie pat kranto ir išniræs iš vandens šalia besimaudanèiøjø. "Oi, kaip jie buvo nustebæ", - baigia savo istorijà pasakotojas.

- Suprantama, kad nustembi, jei šalia tavæs besimaudanèio išneria þmogus, bet kad èia bûtø kas nors ypatinga, - nesusiþavi istorija klausytojai.

- Matote, aš visada su baltais marškiniais, juodu kaklaraišèiu, vyšniniu švarku, odiniu portfeliuku rankose.

Kam skyriau šá tekstà apie naujuosius rusus? Ogi tiesiog poilsiui. Ir baigsiu já paèiø naujøjø rusø poþiûriu á save - naujieji rusai visada siûlo á snuká tiems, kurie netiki, kad jø statusas aukštas.

Rièardas JAKUTIS

Dabar madinga sakyti: "Aš neþiûriu televizoriaus." Gana keista, kai tai taria þmogus, kurio garbingoje svetainës vietoje puikuojasi didþiulis plazminis televizorius. Jei neþiûri, tai padovanok tà televizoriø seneliø namams ar sunkiai besiverèianèiai daugiavaikei šeimai.

Bent aš nemeluoju - prisipaþástu, kad be kitø savo ydø turiu ir ydà þiûrëti televizoriø. Ir þiûriu já kaip kiekvienas statistinis lietuvis, tai yra beveik keturias valandas per parà. Taip pat, kaip ir daugelis, daugumà televizijos laidø keikiu ir stebiuosi, kaip jos atsiduria þiûrimiausiø lentelëse.

"Mes kas savaitæ matome TV laidø reitingus ir daþnai kyla klausimas - kas tie þmonës, kuriø namuose stovi vadinamieji telemetrai, fiksuojantys, kà tie þmonës þiûri?" – išgirdau klausiantá tyløjá maištautojà Andriø Mamontovà, kuris dar paskelbë ir šûká: "Prijunkite telemetrà prie mano televizoriaus!" Garsaus muzikanto ir aktoriaus nuomone, árengus telemetrus išsilavinusiø þiûrovø namuose, televizijø turinys iš esmës pasikeistø.

Telemetras yra prietaisas, fiksuojantis, kas, kiek laiko koká televizijos produktà þiûrëjo. Radijo reitingai vis dar nustatomi apklausomis, kadangi techniniø priemoniø, kaip tiksliai analizuoti radijo klausomumà, niekas neišrado. Tarsi apklausos bûtø ir geriau, bet apklausiami þmonës nurodo ne "kokie jie yra", o "kokie norëtø bûti". Su telemetru to nepadarysi, bet problema ta, pas kà tie matavimo priedëliai atsiranda. Ar jûs paþástate bent vienà þmogø, kurio televizorius dalyvauja skaièiavimo akcijoje? Pateikiami duomenys, jog telemetruose dalyvauja tik 940 "televizoriø", todël televizijai norint gauti 1 proc. reitingà reikia, jog 9 televizoriai su telemetrais rodytø tà televizijà. Skaièius 9 yra labai maþas, todël atsitiktinumø èia gali bûti daug.

Telemetru surinkti duomenys reikalingi komercinëms televizijoms, kurios parduoda savo eterio laikà reklamos uþsakovams. Reitingai tapo vienintelë nekonvertuojama reklamos pasaulio valiuta. Uþsakant 30 sek. klipà per "Šok su manim" ar "2 minutes šlovës", teks pakloti nemenkus pinigëlius. Tad jei telemetrai naudojami kiekybei matuoti, koks tikslas kelti triukšmà dël kokybës? Jei televizijos þiûrovø elgsenos tyrimo priemonës – telemetrai – bûtø ádiegti ne atsitiktiniø, o kruopšèiai atrinktø respondentø televizoriuose, ar dël to mûsø televizijos taptø intelektualesnës? Yra dar viena problema. Rasti telemetrø aparatø turëtojus nëra lengva, bet ámanoma. Turtingos televizijos ras.

Komerciniø televizijø tikslas – kovoti dël vartotojø. O prasto skonio þiûrovà lengviausia papirkti išnaudojant jo primityvias ydas: tinginystæ, pyktá, þiaurumà, paleistuvystæ. Dar 1927-aisiais vadinamosios geltonosios spaudos ákûrëjas Viljamas Randolfas Herstas pastebëjo, kad skaitytojà pirmiausia domina tai, kas atitinka jo paties þemiausius instinktus. Per 70 metø þmogaus prigimtis nepakito. Gyvename visuomenëje, kurioje automobilio markë yra didesnis rodiklis nei intelektas. Ir šiaip gyvename paradoksø pasaulyje. Štai pykstame ant dirbanèiøjø valstybinëse tarnybose, nes, girdi, mes mokame jiems atlyginimà iš savo mokesèiø, kai iš tikro tuos mokesèius slepiame ir dedame sau á kojinæ. Pasiklausai minios, kuri sako "ne uþ tokià Lietuvà kovojome", ir iškart jauti, jog uþ niekà jie nekovojo. Vaikams nebeperkami akvariumai, o þuvytes jie temato plaukiojanèias kompiuteriu sukurtoje programoje.

Televizija prarado savo pirminæ uþduotá - ji virto preke. Vyrauja bendra tendencija - visa tai, kas rimta, kas priverèia þmogø susimàstyti, nustumiama á periferijà. Vieni kanalai tokias laidas rodo vëlø vakarà ar net naktá, kai kiti tuo metu suka erotines programas. Þodþiu, naktinës TV programos skirtos dviem þmoniø kategorijoms: ištvirkëliams ir intelektualams. O dauguma dabartiniø televizijos laidø primena menkaverèius komiksus.

Televizijos dþiaugiasi turëdamos pranešimø apie katastrofas ir nelaimingus ávykius. Didelæ eterio dalá uþima aštraus siuþeto koviniai filmai, verksmingi serialai ar kvaili humoro serialai, patraukiantys þiûrovo dëmesá nebent tuo, kad jis ásitikina esàs gerokai protingesnis nei ekrane stebimi veikëjai. Maþëja kultûriniø laidø. Susimàsèiau, ar kultûrinëms laidoms mûsø televizijos skiria bent 2 proc. eterio laiko.

Vyresni þiûrovai ápratæ þiûrëti universalias programas, kai po þiniø rodomas filmas, po filmo – koncertas ir t. t. Girdëjau nuomonæ, jog pati primityviausia laida yra sveikinimø koncertas. Nenorëèiau sutikti, nes šis koncertas malonumà suteikia daug kam: tiems, kuriuos sveikina, tiems, kurie sveikina, ir patiems atlikëjams, kad štai jø dainø liaudis pageidauja. Malonu, manau, ir Povilaièiui, ir Kuèinskui, ir Paltinienei, kà bekalbëti apie Purviná ar Aliukus su sesute.

Kartais, mano galva, kuriantieji TV laidas uþsibrëþia pernelyg daug. Štai BTV penkis kartus per savaitæ ëmë rodyti laidà "Atvirai su þvaigþde", kurià veda Ligita Juknevièiûtë. Iš kur atsiras tiek þvaigþdþiø? Nors laidos vedëja pranešë turinti tikrai daug "kursiokø".

Girdëjau nuomonæ, jog gal išeitis bûtø valstybinë televizija. Valstybiniai kanalai transliuoja maþiau TV þaidimø, "muilo operø", menkaverèiø amerikietiškø filmø ir prasto skonio muzikos. Deja, valstybinë televizija neretai bûna pernelyg politizuota. Daugumoje pokomunistiniø šaliø nesutariama, kokia turëtø bûti nacionalinë televizija. Labai reikalinga rimta televizijos kritika, padedanti þiûrovui apsispræsti ir ávertinti tai, kà jis mato ekrane.

Iš ávairiø nuomoniø ir komentarø apie Lietuvos televizijø laidas galima sudëlioti štai toká apibendrinantá pasisakymà: "Per lietuviškus kanalus nëra kà þiûrëti. Nejuokingos "humoro" laidos, geltonos laidos apie Zvonkæ ir Pikul, kaimo lygio laidos apie automobilius, "padainuok ir pašok su Seimo nariu" tipo laidos ir po jø rodomos diskusijø laidos "Kaip Seimo narys taip galëjo pasielgti?" Begalë reklamos ir anonsø, po kuriø pamiršti, kà þiûrëjai." Be abejo, tie, apie kuriuos rodoma, gali bûti pokvailiai, bet laidø vedëjams reikëtø turëti bent šiokià tokià kompetencijà, mokëti vesti laidà, diskutuoti. Perskaityti pakištà tekstà bet kaip, padedant sufleriui, didelio mokslo nereikia, laidos vedëjos maivymasis ir raitymasis lyg lovoje nieko neatperka. "7 meno dienø" TV apþvalgininkas Jonas Ûbis taikliai pastebëjo, jog didþiausia lietuviškø politiniø laidø problema yra jø vedëjai, neimponuojantys nei išsilavinimu, nei kultûra, nei nepriklausomu charakteriu ir primenantys tuos paèius politikus, kuriuos kalbina ar bando išprovokuoti. Štai simpatizuojantis socdemams vedantysis niekad nenuslëps neapykantos valdanèiajai koalicijai. Politiniø laidø vedëjai mûsø televizijose niekuo nesiskiria nuo pramoginiø laidø vedëjø.

Tiesa, kai TV projektø kûrëjai neriasi iš kailio dël þiûrovø dëmesio, publicistiniø laidø autoriams galva dël to neskauda – jø reitingus augina pedofilijos skandalas, našlë Kristina Brazauskienë ir bûrys Seimo nariø. Penkios laidos – "Paskutinë instancija", "Prieš srovæ", "Apibus sienos", "Akistata", "Lietuvos þyniø" tyrimas" (pastaroji gal dar ir nëra populiari, bet tikimasi, kad tokia taps, nes tai á maþuosius ekranus gráþusio Vytauto Matulevièiaus, jei toká prisimenate, laida) – rodo tà patá. Visos jos šiuo metu puikuojasi TV reitingø lenteliø viršûnëje. Televizijø nuolat eskaluojama pedofilijos tema neprimena bandymø surasti tiesà. Iš tiesø atkakliai tarpusavyje konkuruojanèios TV laidos tik ieško bûdø, kaip vienai kità pralenkti, parodyti viskà kitaip ir tokiu bûdu pailginti temos eksploatavimà. Štai þmonëms patrauklus kovotojo uþ teisybæ ávaizdis. Kovotojas bus. Tadø blindø visuomet buvo. Be to, net gaila, kad televizijos ir radijo stotys 40 dienø prieš rinkimø dienà vengs transliuoti pramogines laidas, kuriose dalyvautø valstybës politikai.

Kas palaiko skandalus ir kam jie reikalingi? Vienas ar kitas skandalas natûraliai nuslûgs tada, kai spauda nustos apie já rašyti, o televizija – rodyti. Nors pastaruoju metu peno emocijoms duoda mokesèiø sistemos paradoksai, totalinis visko brangimas, bet þmonës kur kas audringiau ásikabina, pavyzdþiui, á kieno nors skyrybø istorijà.

Tiesa, panašiai ir kitame pasaulyje. Skelbiama, kad šou "Britain's Got Talent" teisëjas, buvæs "Daily Mirror" redaktorius Piersas Morganas CNN eteryje keièia legendiná, bemaþ 25 metus pokalbiø laidas vedusá Lará Kingà. Formaliai CNN vadovus neva suþavëjo Pierso Morgano darbas televizijos šou "America's Got Talent", taèiau neslepiama, kad sprendimà keisti laidos vedëjà CNN vadovai priëmë po to, kai laidos reitingai smuko net 43 proc. Tai reiškia, kad laidos vedëjas negarantuoja gero "biznio". Išeitis paprasta – ieškoma kito, labiau "reitinginio" laidos vedëjo. Ir toká rasti nebuvo sudëtinga, nes realybës šou kai kuriuos teisëjus išpopuliarina net labiau nei paèius dalyvius. Larry Kingo pavyzdys tik dar kartà árodo, kad nëra nieko amþino þiniasklaidoje. Yra tik visagalis ir, matyt, amþino variklio vardo nusipelnantis þiûrimumo reitingas.

Ir dar vienas pavyzdys. Reþisierius Hansas Weingartneris labiausiai išgarsëjo su Kanø festivalyje dalyvavusia drama "Auklëtojai". Populiarus vokieèiø aktorius Moritzas Bleibtreu ("Bëk, Lola, bëk") ákûnija sëkmingiausià televizijos prodiuserá Rainerá, kuris kurpia banalius neskoningus realybës šou, kraunasi lengvus pinigus, mëgaujasi turiningu gyvenimu ir nemato vargo. Vienà dienà po siaubingos avarijos vyriškiui prabunda sàþinë, todël jis ateina á kûrybiná susirinkimà su naujomis idëjomis ir išsikovoja galimybæ parodyti intelektualià laidà geriausiu laiku. Bet kardinaliai pasikeitusi strategija suþlunga kartu su tragiškais reitingais. Rainerio sumanymas prasilenkia su televizinës komercijos dësniais, tad jam belieka suraityti parašà ant kontrakto nutraukimo dokumento.

Pabaigos vël tenka gráþti prie to, kad statistinis Europos šalies pilietis prie televizoriaus praleidþia 4 val. per parà. Hansas Weingartneris provokuoja pasiskaièiuoti ir dar kartà apmàstyti savo gyvenimà, kuris vis labiau tampa priklausomas nuo televizijos, kuri turi milþiniškà jëgà, kad nuspræstø, kokià muzikà mes turime klausyti, kokius filmus privalome þiûrëti, koks patiekalas yra skaniausias ir kokio politiko arba visuomenës veikëjo reikëtø labiausiai nekæsti.

Aritmetika paprasta: 8 valandos miegui, 8 valandos darbui, valanda nuvaþiuoti á darbà ir gráþti namo, valanda bûtiniausiai asmeninei higienai, valanda pavalgyti. Lieka tik 5 laisvos valandos. Tai reiškia, kad statistinis Europos šalies pilietis net 80 proc. savo laisvalaikio paaukoja televizijai ir pasilieka tik vienà vienintelæ valandà gyventi.

Šiauliuose iki lapkrièio vidurio šurmuliuos net trys filmø festivaliai. Pirmasis, vyksiantis lapkrièio 2-6 dienomis, suburs gamtos puoselëtojus á mëgëjiškø filmø festivalá "Þvilgsnis á gamtà". Antrasis – respublikinis "Šeimyniniø filmø festivalis", vyksiantis 4-6 dienomis. O lapkrièio 4–7 ir 11–14 dienomis Šiauliø "Aušros" muziejaus Ch. Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74) viešës 8-asis tarptautinis animaciniø filmø festivalis "Tindirindis 2010".

Festivaliø dalyviai - kino mëgëjai

Festivalio "Þvilgsnis á gamtà" ir "Šeimyniniø filmø festivalio" metu bus pristatytos retrospektyvinës programos, vyks paskaitos, susitikimai su filmø kûrëjais, menininkais, bus išdalyti prizai nugalëtojams. Pasak organizatoriø, koncentruota programa sudomins ne tik filmø kûrëjus, bet ir jø mëgëjus. Þiûrovai ir dalyviai, atvykæ iš kitø miestø, galës vos per keletà dienø dalyvauti ne viename renginyje.

"Šeimyniniø filmø festivalio" dalyviø šiais metais laukia naujovë – "Smagiausio namø vaizdelio konkursas", organizuojamas kartu su naujienø portalu "Etaplius.lt". Šioje svetainëje visi norintieji galëjo siûlyti savo trumpus namø vaizdelius, o portalo lankytojai rinkti smagiausià vaizdelá. Nugalëtojas paaiškës festivalio metu.

Festivalio "Þvilgsnis á gamtà", prasidëjusio lapkrièio 2 dienà, organizatoriai atsigræš á mëgëjiško kino istorijà. Lietuvos kino mëgëjø salëje (Vytauto g. 147) lapkrièio 5 dienà Šiauliø gamtos ir kultûros paveldo apsaugos klubas "Aukuras" pristatys retrospektyvinæ filmø programà.

Dar daugiau filmø, gerø emocijø ir prizø laukia paskutinæ festivaliø dienà, lapkrièio 6-àjà. Jos metu organizatoriai pristatys konkursines festivaliø programas, o kompetentinga komisija išrinks ir apdovanos geriausius festivalio dalyvius.

Daugiau informacijos apie šiuos festivalius - www.siauliufilmai.lt .

Lietuvos animacija švenèia šimtmetá

Animacijos mëgëjai Šiauliuose galës išvysti 24 konkursines festivalio "Tindirindi" programas, kuriose pristatoma naujausia lietuviø autoriø animacija, ávairiø šaliø garsiø reþisieriø, debiutantø, studentø kûryba bei animaciniai filmai, pelnæ uþsienio festivaliø prizus.

Šiais metais Lietuvos animacija švenèia didingà jubiliejø – 100-àsias pirmojo lëliø animacinio filmo sukûrimo metines. 1910 m. Kaune Vladislavas Starevièius sukûrë pirmàjá lëliø animaciná filmà "Elniaragiø kova" ("Lucanus Cervus"), todël šiø metø "Tindirindþio" renginiai dedikuojami V. Starevièiui. Paminint jo indëlá á animacijà, bus demonstruojama retrospektyvinë autoriaus filmø programa.

Lietuviø reþisieriø sukurtø filmø programoje "Lietuviø animaciniai filmai" festivalio þiûrovai turës galimybæ pamatyti naujausius lietuviø autoriø animacinius filmus, sukurtus per pastaruosius metus. Kartu su profesionaliø kûrëjø konkursinëmis programomis bus parodyta ir konkursinë vaikø sukurtø filmø programa "Vaikø sukurti animaciniai filmai", kurià sudaro dvidešimt filmø.

Kino seansai ketvirtadieniais–penktadieniais bus demonstruojami 17.30 ir 19.15 val., šeštadieniais–sekmadieniais – 14, 15.45, 17.30 ir 19.15 val.

Daugiau informacijos - www.tindirindis.lt .

"Šiauliai plius" informacija

Rièardas JAKUTIS

Moteris skundësi, kad jos vyras namuose nieko neveikia, visur palieka neskalbtas kojines ir sëdi prie televizoriaus, gurkšnodamas alø. Nuraminau jà: "Tai reiškia, kad tu esi ta vienintelë, su kuria jam tikrai gera gyventi."

Humoro jausmo tema man vis neduoda ramybës. Keista, kad lietuviai màsto, jog tikrasis aukšèiausios prabos humoras privalo turëti ir šioká toká liûdesio šešëlá. Reikia þinoti, jog tikrasis humoro šaltinis – ne televizija ir net ne literatûra. Visas humoras yra tiesiog èia, kur mes gyvename – tai tiesiog pati mûsø egzistencija. Tiesa, mes nesišaipome iš savæs paèiø, kaip daro kai kurios kitos tautos, bet iš kitø (estø, èiukèiø, rusø, þydø) pasišaipyti mëgstame. Kai pasišaipo iš mûsø, pykstame. Juk iš tiesø humoras neturi nei sienø, nei tautybës.

Pagalvojau, kaip reikëtø rašyti apie orà su humoru. Juk po Kedþiø, Venckø, Brazauskienës istorijø pakalbame ir apie orus. Tiesa, anksèiau apie orus lietuviai kalbëdavo daþniau.

Senas posakis, kad susitikæ diplomatai pokalbá pradeda apie orà, o geri diplomatai tik ir tekalba apie orà. Dabar visus labiausiai domina, ar šalta bus þiema, ar tikrai, kaip kai kurie pranašauja, temperatûra pasieks 40 laipsniø šalèio. Atsakymas vienintelis – reikia stebëti gamtà: jei spalá ima snigti ir šalta – sausis bus graþus, jei spalis miglotas – þiemà gausiai snigs, jei daug riešutø, bet maþai grybø – bus rûsti þiema. Kaip ten su riešutais - neþinau, bet grybø tai juk buvo daug, o dar spalá pasnigo. O apie šalèius mums praneš varnos: jei prašvitusá rytà pamatei tupinèias varnas ant aukšèiausio kamino ar televizijos antenos viršûnës – þinok, kad ateina šalèiai.

Senoliai sako, jog geriausiai orus spëti Šv. Martyno dienà - lapkrièio 11-àjà. Kokia bus ši diena, tokios bus ir Kalëdos. Jei per Martynà lietus, tai per Kalëdas - ledas, o jei per Martynà ledukas, tai per Kalëdas - lietus ir jokios þiemiškos nuotaikos. Senoliø išmintis – lobis, juolab, kad gyvenimas jà patvirtina. Štai 1995 metø lapkrièio 11 dienà buvo trys laipsniai šilumos, lijo, o per Kalëdas siautë pûgos, temperatûra nukrito iki 22 laipsniø šalèio. 1985 metais per Martynà prisnigo, o Kalëdø dienà temperatûra buvo apie nulá. 1980 metais šalo, siautë smarki pûga, o per Kalëdas pliaupë lietus ir atšilo iki septyniø laipsniø. 1975 metais per Martynà lijo, buvo penki laipsniai šilumos, laukuose – purvynas, keliai patiþæ, o per Kalëdas – sniegas, rûsti þiema.

Skaitytojas pastebëjo, jog pateikiama temperatûra kas penkerius metus. Ir viskas tinka, kà byloja senoliai. Visdëlto išimtis buvo 1990 metais. Bûtent šie metai ir nepaminëti prie vardijamos statistikos. 1990 metais lapkritis buvo lietingas, per Martynà - šeši laipsniai šilumos, Þuvinte gyveno 8000 laukiniø þàsø, nendrynuose nakvojo begalë varnënø, klykavo gervës. Per tø metø Kalëdas – tas pat, netgi temperatûra lygiai ta pati – šeši laipsniai šilumos.

Šis ruduo labai jau savotiškas. Štai kaþkurià dienà oras pasikeitë maþiausiai penkis kartus - sniegas, šaltukas, saulë, lietus, vëjas... Sinoptikai pasakytø, jog susidûrë šalto ir šilto oro srovës, ar kaþkaip panašiai. Kodël blogas oras þmonëms taip sugadina nuotaikà? Girdëjau, kaip viena moteriškë išplûdo kità ir po to atsiprašë teisindamasi: "Atleisk, šiandien blogas oras." Bûna, kad klimatà mes išvadiname tokiais þodþiais, kad net ausys linksta. Bet kam gadinti nervus, jei þinai, kad orø ir klimato nepakeisi? Kodël þmonëms sukelia tiek daug emocijø, atrodo, visiškai natûralûs dalykai? Man atrodo, reikëtø tik dþiaugtis viskuo, kas mums duota. Jei lyja, reikia ásijausti á lietaus ritmà – màstyti, svajoti, jei saulëta diena - dþiaugtis, linksmintis ir t. t. Juk kaip bûtø nuobodu, jei kasdien bûtø saulëta ar amþinai apniukæ. Mums labai pasisekë dël klimato juostos. Mes turime viskà: þiemà, vasarà, pavasará ir rudená. Juk didelis malonumas išeiti pasivaikšèioti lietui lyjant.

Orø prognozuotojai giriasi, jog dabar jau þinome mënesio trukmës orø prognozæ. Tokiø ilgos trukmës prognoziø pagrindà, pasirodo, sudaro daugiau nei 50 atskirø spëjimø. Paradoksalu, kad šie spëjimai paremti skaièiavimais su daug paklaidø.

Man atrodo, nebus tiksliai prognozuoti orai, ir kas èia tokio. Bet, pasirodo, yra dalykø, kur reikalingos labai tikslios prognozës. Štai baigus græþti naftos græþiná iš dviejø kilometrø gylio jûros dugno reikia iškelti gràþtà. Tokiai operacijai naftos græþimo platformoje reikia itin ramios jûros. Jeigu bangos bus per didelës, gràþtas ims siûbuoti, o tonas sverianti konstrukcija gali sugriûti ir sukelti pavojø þmoniø gyvybei. Todël labai svarbu þinoti tikslià prognozæ, koks bus oras artimiausias keliolika ar net daugiau dienø. Naujos technologijos padeda naftininkams, dirbantiems atviroje jûroje.

Per pastaruosius metus, atsiradus galingiems kompiuteriams, orø prognozës tapo patikimesnës: šiandien þinome, kokie orai mûsø laukia artimiausias septynias dienas, o ne tris, kaip bûdavæ anksèiau. Juolab neátikima buvo, kad prognozuosime tolesnæ ateitá net mënesá. Nepaisant daugelio meteorologø skepticizmo, Europos vidutinës trukmës orø prognoziø centro, ásikûrusio Redingo mieste á vakarus nuo Londono, mokslininkø grupë šiek tiek daugiau nei prieš dešimt metø priëmë iššûká ir dabar jau galime suþinoti praktiškai pritaikomø artimiausio mënesio orø prognoziø - galime susiplanuoti keturis savaitgalius. Pagaliau galima parengti tokias prognozes, kurios leis renginiø organizatoriams ir þmonëms tinkamiau planuoti ávairius renginius gryname ore. Taigi, jei ketinate lauke švæsti vestuves ar kepti šašlykus, maþiau rizikuosite, kad kaip tik tuo metu pasitaikys blogas oras.

Jau seniai visi pastebëjo, kad lietuviui orai visada blogi. Þiemà menkiausia pûga, o vasarà paprastutë liûtis - jau nacionalinë tragedija. Burnojantiems ant orø lietuviams orai atkeršija. Vos lietuviai suguþa á vienà vietà, ten atskuba ir lietus, pavyzdþiui, Dainø šventë, Varniø bliuzo festivalis ir t. t.

Tarp orø pranešëjø, be abejo, išsiskiria Naglis Šulija. Vargu ar kokia nors kita šalis toká turi. Jeigu TV laidoje "Klausimëlis" sutiktø gatvëse þmoniø bûtø klausiama, kas toks Naglis Šulija, tikëtina, jog daugelis atsakytø, kad jis – orø dievas. Juokaujama, jog senoliai orus spëja, o Naglis padaro, kad taip ir bûtø, o þiemos bûna šiltos, kai Naglis tingi skristi á pietus, net ciklonai ir anticiklonai þiûri Naglio orø prognozæ, kad þinotø, kaip jiems reikës elgtis rytoj. Ir jei kas nors sako, kad Naglis klysta, tai nëra tiesa - jis tiesiog painioja datas. Net galëtø ásteigti UAB "Naglis – orai pagal uþsakymà". Prieš gimdami visi stengësi ásigyti kà nors vertingo iš Aukšèiausiojo - V. Riaubiškytë-Tarasovienë stovëjo pirmoji krûtiniø skyriuje, Þ. Savickas - raumenø, R. Maskoliûnas - prie átartinø juodøjø skyliø, V. Karklelis - ... Tuo metu N. Šulija, besiþvalgydamas šen bei ten, tapo neprognozuojamas. Kas ir matyti tolimesnëje jo veikloje...

Lapkrièio orø prognozës nedrásta prognozuoti nei Naglis Šulija, nei Palmira ar kas nors kitas, nors, jau minëjau, kompiuteriai turëtø jiems padëti. Tiesa, šiokiø tokiø išvedþiojimø girdëti. Teigiama, kad orai svyruos (tai šals, tai vël atšils), neleis pamiršti skëèio ("Priimk po skëèiu mus, priimk abu"), vëliau pasnigs. Todël metereologai mielaširdingai pataria praleisti lapkritá namuose, o atšiaurøjá gruodá - juo labiau.

Sako, planetø išsidëstymas irgi veikia orus. Pasirodo, planetos nëra draugiškos, o kai jos išsidësto vienoje linijoje - lauk kataklizmø. Jei restorane prie vieno stalelio bûtø susodinti keturi vienas prieš kità nusiteikæ þmonës, gali kilti net muštynës.

Kaþkuriame mokslo populiarinimo þurnale skaitydamas apie chaoso teorijà atkreipiau dëmesá á teiginá, jog pirmasis chaoso suvaldymas - orø prognozë. Anot mokslininkø, jog jei prie šalto kûno priglausime šiltà, šiluma po truputá juose taps panaši. Jei á vandená álašinsime lašà nuspalvinto skysèio, netrukus ta paèia spalva nusidaþys visas stiklinëje esantis vanduo. Tokie yra gamtos dësniai. Bûtent su šiais gamtos dësniais susijæs vaizdingas pasakymas, kad drugelio sparnø plazdenimas viename Þemës pusrutulyje gali sukelti didþiulius pokyèius kitame. Kitaip tariant, net ir, regis, nereikšmingi ávykiai gyvenime gali nulemti didelius pokyèius. Paprastesnis šio posakio tekstas: drugelio sparnø plazdenimas Singapûre gali sukelti uraganà Šiaurës Karolinoje. Jo autorius - 1917 m. gimæs chaoso teorijos pradininkas, JAV matematikas ir meteorologas E. Lorenzas. Atmosferà jis ásivaizdavo kaip šildomà puodà. Kol temperatûrø skirtumas apaèioje ir viršuje skiriasi neþymiai, oro darinys išlieka gana stabilus, taèiau kai temperatûrø skirtumas didëja, oro masës praranda stabilumà ir tampa netvarkingu dariniu. Taip galima prognozuoti gerà ar blogà orà. Kita vertus, E. Lorencas pastebëjo, kad net ir menkiausias sàlygø pasikeitimas prognozæ padaro visiškai neámanomà. Taip ir atsirado minëta "drugio efekto teorija", esà uþtektø netikëtai praskridusio drugelio, kad prognozë visiškai nepasiteisintø.

Chaoso teorijà galima pritaikyti ir ekonomikoje. Verslà geriausiai pradëti ekonominio chaoso metu. Kai sistema yra chaoso bûsenos, jai valdyti uþtenka labai maþos jëgos. Tik jei kas nors galvojate, jog chaosas yra šiandien, klystate. Chaosas buvo 1990 metais. Kas tuomet iškilo, tas iškilo, kas þlugo – þlugo.

Gráþtant prie orø, tai geriausia yra Turkijoje, kur orø prognozuoti nereikia. Orà šioje šalyje þmonës apibûdina keliais þodþiais: karšta (sicak - tarti reikëtø kaip sidþak) ir šalta (soguk - soiuk). O kokiø daugiau þodþiø gali prireikti, kai vis tiek bus vienu kitu laipsniu karšèiau ar vësiau, bet tai nepadës išsigelbëti nuo nuolatinio prakaitavimo ir vandens gurkšnojimo.

Šiaip jau apie orø prognozavimus manau, jog tai norëjimas praskleisti ateities uþdangà ir kyštelti nosá á Dievo planus. Teisingiausiai pasakytø pirmieji bolševikai, kad orø prognozës – opiumas liaudþiai. O kokia bebûtø rytojaus orø prognozë, visada jà galima atëjus tai dienai pataisyti.

Rièardas JAKUTIS

Minios þmoniø turguje ir prie kapiniø. Pagrindinis klausimas - po kiek chrizantemos ir kuriame prekybos centre didesnë nuolaida þvakëms? Pagrindinis rûpestis - koks bus oras? Gal nebus vëjo ir šlapdribos, gal dar nebus šalnø?

Jau net nebepamenu, kuris iš didþiøjø pastebëjo, jog mirusieji atgyja tuomet, kai juos prisimename. Deja, daþniausiai prisimename juos tik šiomis dienomis. Nunešame gëliø, uþdegame þvakuèiø tarsi norëdami atsipirkti prieš mirusiuosius - nepasakiau, nepadariau to, kà privalëjau. Net brangaus juodojo marmuro paminklas, atrodo, pirmiau reikalingas mûsø sàþinei prieš mirusájá nuraminti. Mane šiomis dienomis aplanko keista mintis – ar gyvenimo teatrà mes tik nebandome perkelti Anapus?

Teko dalyvauti diskusijoje, kur vienas dalyviø aiškino, kad mirusieji ir laidotuviø procesijos labai gadina gyviesiems nuotaikà, todël siûlë numirëlius laidoti slaptai. Geriausia bûtø, kad artimiesiems laidoti savo mirusiojo visai nereikëtø – pasamdei lydëtojus, kurie viskà graþiai atliktø (tokiø lydëtojø paslaugas siûlanèiø firmø bemat atsirastø). Populiarios taptø ir virtualios kapinës. Susiradai kompiuterio ekrane reikiamas kapines, norimà kapà, spustelëjai ties juo "pelæ" ir uþdegei þvakelæ. Dar girdëjau pasvarstymus, jog kai kuriems iš mûsø tiek ir tetrûksta - nusipirkti Amþinà gyvenimà. Tokiø atsirastø nemaþai. Tuomet negadintø kapiniø vaizdo kièiniai sulig medþiais dydþio paminklai. Tada maþuose tëviškës kalneliuose þeme uþberti ilsëtøsi tik vargšai.

Esu optimistas, tuo dþiaugiuosi, tad pamàstymai apie mirtá man nëra malonus dalykas, bet vis tiek kartais susimàstau, kas yra ta mirtis ir kam mes gyvename? Pati poetiškiausia tema pasaulyje yra graþios moters mirtis. Gaila man þmoniø, kurie nusiþudo, nors, prisipaþinsiu, esu apie tai pagalvojæs ir aš. Kas bûtø, jei pats nutraukèiau savo gyvenimà? Masina mane smalsumas, bet, þinoma, susilaikau, nes esu ásipareigojæs artimiesiems, sau, bet svarbiausia - paèiam gyvenimui.

Kà þmonës màsto per laidotuves? Vieni galvoja apie savo laikinumà, kiti - apie kalijø brangumà, bet niekas niekada per laidotuves neþiûri á dangø. O kà màsto patys mirusieji? Net idiotui þinoma, kad mirusieji viskà mato, viskà þino ir šneka visom kalbom. Girdëjau teigiant, kad þemëje viskas paprasèiau, nes kai èia blogis rungiasi su blogiu, vienà jø vadiname gëriu. Nors ir sudëtingiau, mat kai pamanai, kad blogiau bûti jau nebegali, bûtinai tampa blogiau.

Paul Coelcho pasakoja istorijà apie þmogø, kuris sutiko dykumoje angelà ir davë jam vandens.

"Aš mirties angelas ir atëjau tavæs, - pasakë angelas. - Bet tu buvai man geras. Aš tau paskolinsiu Likimo knygà 5 minutëm. Gali pakeisti kà panorëjæs."

Ir davë angelas þmogui knygà. Bevartydamas knygos puslapius þmogus pradëjo skaityti apie savo kaimynø gyvenimus... Ir uþsimiršo...

"Šie þmonës nenusipelno tokiø mielø dalykø", - pasakë jis. Ir turëdamas rašiklá rankose pradëjo bloginti jø gyvenimus.

Galiausiai jis pasiekë puslapá, kur buvo aprašytas jo paties likimas. Jis pamatë tragiškà savo gyvenimo pabaigà, kai tik pakëlë rankà pakeisti tai, kas parašyta, knyga dingo. Penkios minutës buvo jau praëjusios.

Mûsø etnografai pasakoja, jog jau nuo giliausios senovës apie mirtá þmonës stengdavosi spëti per svarbiausias kalendorines šventes atlikdami ávairius burtus. Kûèiø vakarà slapèiom stebëdavo kitø šešëlius. Jei kieno nors šešëlis be galvos – kitais metais mirs. Po Kûèiø vakarienës po staltiese traukia šienà. Tas, kuris ištraukia ilgesná šiaudà - ilgai gyvens, trumpà – trumpai. Degindavo suglamþytà popieriø, iš susidariusiø figûrø spræsdavo apie ateitá. Jei karstas – greitai mirsi. Kûèiø naktá gyvuliai šneka, bet þmonës labai bijodavo tai išgirsti, nes tada, sako, numirs. Per Kûèias mesdavo batus, jei atsisuko á duris – išeis iš šiø namø.

Senieji pranašautojai sako, kad kai miršta þmogus, danguje atsiranda þvaigþdë. Jei šviesesnë þvaigþdë – turtingas þmogus, jei ne tokia šviesi - vargingesnis. Èia vël kaip tuose pasvajojimuose apie Amþinybës nusipirkimà.

Pasirodo, kad suþinojus, ar lydës sëkmë, akylam reikia bûti ir santuokos metu, ir net per paèias laidotuves. Jei tuoktuviø metu þvakë silpnai dega, kaþkuris iš besituokianèiø, o gal ir abu, greitai mirs, o jei gerai dega – ilgai gyvens. Jei pavëlavai á laidotuves, greitai mirsi. Jei laidojant sutiksi vyrà, tai po laidotuviø mirs pirma vyras, jei moterá – moteris. O lydint mirusájá á kapines negalima stovinëti, nes prie kurio namo katafalkas sustos, tame name kas nors mirs.

Štai kiek visokiø dalykø, kà bekalbëti apie sapnus. Tik sapnø apie mirtá gali bûti ir dþiugiø, pavyzdþiui, jei sapnuojate, kad mirštate arba jau mirëte, reiškia, jûsø laukia ilgas gyvenimas. O jeigu susapnavote, kad mirëte ir atgijote – tikrai viskas jûsø gyvenime klosis kuo puikiausiai. Bûti mirtininku - sulauksi didelës laimës. Blogiau, jei sapnuojate mirties bausmæ – patirsite áþeidimà, neteisybæ.

Sapne daþnai laidojame tuos þmones, su kuriais mûsø santykiai nëra draugiški. Bet štai jeigu sapne kas nors iš mirusiøjø jums pasirodo linksmas ir þvalus, vadinasi, jûs neteisingai suplanavote savo gyvenimà, galimos kokios nors rimtos klaidos, kurios turës neigiamos átakos jûsø likimui, jeigu nesukaupsite valios ir nepakeisite gyvenimo iš esmës.

Jei sapne kas nors šaukia ar pasibeldþia, niekad nereikia atsiliepti, nes prisišauks iš šio gyvenimo. Mirtá pranašauja, jei sapnuoji vandená, mëšlà, duobæ, lentas, purvinas uogas, juodø siûlø ritæ, medþius, ypaè nupjautus, kai šluojamas darþelis, einama per šiukšles, vaikštoma po kapines, puotaujama. Þodþiu, šansø nemirti nëra daug, juo labiau kai suþinai, kad mirtá pranašauja gyvuliai, paukšèiai, þvërys, augalai.

Jei šuo kaukia, prišaukia nelaimæ arba mirtá. Jeigu šunys staugia á þemæ þiûrëdami, tai numirs kas nors iš giminës ar iš savø, o jei á viršø – irgi nieko gero nelauk, nes tuomet, girdi, jie gaisrà išpranašauja. O prieš nelaimæ savas šuo á kojà ákanda.

Visi þino, jog jei per kelià perbëga juoda katë, neik tuo keliu, nes ištiks nelaimë, o gal net mirtis. Katë atsitûpusi ant palangës þiûri á tamsà - þenklas, pranašaujantis laidotuves.

Jei snapeliu á langà pasibeldë paukštelis, tai mirs kas nors iš artimøjø. Senesni þmonës, išgirdæ pirmà kartà pavasará gegutæ kukuojant, skaièiuoja, kiek dar metø ji išskaièiuos gyventi.

Kokios bûna mirtys? Gajus Petronijus Arbitras (mirë 66 m.) - Romos rašytojas, laikomas "Satyrikono" autoriumi. Gimë kilmingoje šeimoje, valdë vienà provincijø, tarnavo konsulu, buvo imperatoriaus Nerono patikëtinis. Tikras estetas, pramintas "elegantiškumo teisëju" (iš èia ir kilo pravardë arbitras). Pavyduoliai apšmeiþë Petronijø imperatoriui dël sàmokslo prieš já. Nelaukdamas nuosprendþio, Petronijus pasitraukë iš gyvenimo. Jo mirtis buvo tokia pat graþi kaip ir gyvenimas. Sukvietæs artimus draugus á prašmatnø pokylá, persipjovë abiejø rankø venas ir apsitvarstë þaizdas, kad ne per greitai ištekëtø kraujas. Keletà valandø praleido malonioje draugijoje, šnekuèiavosi, klausësi muzikos ir eiliø, paskui ramiai uþmigo amþinu miegu.

Adeline Virginia Woolf (1882-1941) - þinomiausia XX a. pirmos pusës anglø rašytoja. V. Woolf romanai išversti beveik á visas pasaulio kalbas. Jos namai Londone, kur antrajame XX a. dešimtmetyje rinkdavosi literatai, filosofai ir dailininkai, garsëjo kaip vienas iš britø intelektiniø centrø. Silpni rašytojos nervai vertë jos gyvenimà svyruoti tarp ilgø baisiø depresijø ir trumpø išgijimo periodø. 1941 m. jai ne be prieþasties pasirodë, kad iš proto išëjo visas pasaulis. Kare Ispanijoje þuvo jos mylimas sûnënas - jaunas poetas, á Woolf namus pataikë bomba, kilus gaisrui buvo sunaikinta didþiulë biblioteka, vyras Leonardas buvo þydas, todël abu paniškai bijojo naciø okupacijos. Rašytoja prisikrovë suknelës kišenes akmenø ir ášoko á upæ.

Marina Cvetajeva (1892-1941) - rusë poetë, kurios biografija atspindi visà XX a. rusø literatûros tragedijà. Jos gyvenime buvo daugybë ávykiø: kûrybinë sëkmë, nesutarimai su valdþia, emigracija, šeimyninës tragedijos, konfliktai su policija, lemtingas sugráþimas á stalininæ Rusijà, artimøjø areštai, badas ir nepriteklius, izoliacija, pakrikæ nervai ir viskà vainikuojanti saviþudybë. Pirmà kartà poetë bandë pasikarti bûdama 17 metø. Emigravusi á Paryþiø, išgyveno dvi artimøjø mirtis - pasikorë vyro brolis ir motina. Nelaimës tæsësi ir sugráþus á Rusijà. Areštavus vyrà ir dukterá, poetë liko be pragyvenimo šaltinio. Persikëlusi á provincijà, M. Cvetajeva nesëkmingai prašësi indø plovëjos darbo, uþ gabalëlá muilo ir rûkalus siûlësi versti iš totoriø kalbos á rusø. Galø gale ji pasijuto niekam nereikalinga, netgi savo penkiolikmeèiui sûnui. Kai kartà ji vël norëjo kaþkur keliauti, atëjo Pasternakas padëti susiruošti kelionei ir atsinešë virvutæ, kuria norëjo perrišti lagaminà. Jis gyrë virvutës tvirtumà, juokavo, kad ji tokia stipri, jog atlaikys viskà, nors karkis ant jos. Vëliau Pasternakas suþinojo, kad Cvetajeva pasikorë bûtent ant šitos virvutës, ir niekada negalëjo sau to atleisti.

József Attila (1905-1937) - vengras poetas. Gimë neturtingoje šeimoje, skurdo ir badavo visà gyvenimà. Talentingas jaunuolis baigë gimnazijà ir universitetà, mokësi Vienoje ir Paryþiuje, bûdamas 17 metø išspausdino pirmuosius eilërašèius. Sirgo psichine liga, kuri nulëmë iracionalumà ir melancholiškas jo kûrybos nuotaikas. Bûdamas 30 metø bandë nusiþudyti. Atsigulë ant bëgiø, bet traukinio taip ir nesulaukë. Pasirodo, tam sutrukdë kitas saviþudis. Poetas tada rašë: "Kaþkas numirë vietoj manæs."

Keturios istorijos. Skirtingos ir panašios. Jeigu kas nors galvoja apie mirtá, norëtøsi, kad jo istorija bûtø ketvirtoji. Bet kiekvienas savo nelaimes pasirenka pats, o gyvenimo dësnis: ateini – išeini, nes amþina tiesa, jog visa, kas suteikta þmogui – jaunystë, meilë, sveikata, groþis - paþenklinta laikinumo. Tiesa, daug tiesos ir Epikûro þodþiuose: "Mirtis nieko mums nereiškia, nes kol mes gyvename, jos dar nëra, o kai mirtis ateina, tada mûsø nebëra. Taigi ji nieko nereiškia nei gyviems, nei mirusiems, nes vieniems jos nëra, o kitø paèiø jau nebëra." Nors labai norëtøsi, kad kiekviename mûsø bûtø maþytës kapinës, kuriose ilsëtøsi tie, kuriuos mylëjome.

Teksto apie mirtá pabaiga, be abejo, reikalauja sentimentalumo. Parinkau tam Justino Marcinkevièiaus eilërašèio "Rudens roþë" ištraukëlæ:

Uþ medþiø parke slapstësi ruduo.

Bet roþë matë já. Visa drebëjo.

Mums tik atrodë, kad ji bëgo, -

Ji tyliai ëjo pasiduot.

Ir tik todël ji dar þydëjo.

Rièardas JAKUTIS

Visi esame ne kartà matæ prekiø, paþenklintø uþrašu "Tinka vartoti iki..." Kodël TV laidos neturi tokio þymens? Jei bûtø komisija, suteikianti šá þymená, gal neprasprûstø á maþàjá ekranà begalë prastø laidø su nesibaigianèiomis tomis paèiomis ar panašiomis istorijomis.

Bet juk gamintojai gamina tai, ko reikia vartotojams, ar ne taip?

Pabandþiau álásti á kriminaliniø laidø þiûrovo kailá. Suprantama, kad toks þiûrovas neatsitraukia nuo ekrano, kai tik rodomos kriminalinës laidos. Bet bûna, kad tokios laidos tuo paèiu metu rodomos per kelis kanalus. Kaip pasirinkti, kurià þiûrëti? Pirmasis kriterijus - ar yra þmogþudystë. Ar ji atpasakojama su visomis pikantiškomis detalëmis bei giminiø ir kaimynø liudijimais? Jei tuo paèiu metu rodomos kelios laidos apie þmogþudystes, be abejo, kriminaliniø laidø fanas pasirinks, jei nuþudyti keli asmenys. Jeigu reportaþe rodomø nuþudytø asmenø skaièius sutampa, pasirinks þiauresnæ þmogþudystæ (kûno supjaustymas, išniekinimas ir t. t.). Toks þiûrovas niekad nepraleis ir átemptø kriminaliniø serialø. Þodþiu, darbo Robertui Persevièiui, Arûnui Robënui, Pranui Toriui (jei neþinote, jie - "Dràsos kainos" autoriai) suteiks.

Vienà vakarà beþiûrint televizijà toptelëjo mintis, jog maþasis ekranas iškreipia realybæ ir kuria svajoklius - þmones, kurie gyvenime kaþko tikisi pasiekti ne savo darbais, o svajonëmis. Neabejoju, jog beveik visiems, nieko nelaimëjusiems "Teleloto", atrodo, kad kità kartà tai jau tikrai pasiseks. Kam imtis ko nors rimto dabar, jei jau kità sekmadiená tavo kišenëje bus milijonas.

Þiûrint TV laidas susidaro áspûdis, kad mums išvis nereikalinga nei teisësauga, nei gydytojai, nei politologai, nei kitokie specialistai. Maþieji ekranai vardan "visuomenës intereso" teisia, demaskuodami esamus ir menamus piktadarius (tonas - visaþinis, dëmë – sunkiai nuplaunama), gydo serganèius ir sveikus, ieško giminiø, padeda išsiaiškinti santykius... Jei argumentø trûksta, pasikvieèiami astrologai ar kitokio plauko pranašautojai. Þurnalistai su kameromis ir mikrofonais braunasi net á laidotuves. Tiesa, patys gedintieji irgi mato reikalà duoti interviu...

Kokie dabar populiarûs þodþiai "TOP 10". Laida TOP dešimtuke, reiškia, ir man reikia þiûrëti, pirkusieji "Da Vinèi kodà" ásitikinæ, kad niekada nesuklysi pirkdamas knygà iš TOP skyriaus. Lietuvoje prekës su þenklu "TOP 10" turi velniškà pasisekimà, ásidëmëkite, dešrø ir pieno gamintojai, duonos kepëjai! Tiesa, nepamirškime, kad dar galima rinktis, neþiûrëti, neskaityti, nes juk kartais baugu pagalvojus, jog rytà atsikëlæs gali staiga susivokti esàs vienas iš jø. Kita vertus, tada jau to nebesuvoktum, kaip ir to, kas tikra, o kas - ne. Štai sapnavau, jog stoviu prie kaþkokios tvoros. Išsigandau, kad tai tik nebûtø tvora Garliavoje. Niekas nenustebtø, jei greitai kinuose pasirodysiantis Tadas Blinda vilkëtø violetiná megztiná.

Uþtikau duomenis, anot kuriø vidutinis lietuviø laikas, praleistas prie TV, nuo 2005 metø pradþios iki šiø dienø pakito gana nedaug. Bet pakito. 2005 metais vidutiniškai þiûrima buvo 198 minutes per dienà, 2007 m. – 193. Lietuva televizoriø vël atrado iš naujo šiais metais. Šiø metø vidurkis yra jau 206 minutës per dienà. Kitas ádomus faktas - didesniuose miestuose (nuo 100 tûkst. gyventojø) TV þiûrëjimas tik didëja ir lenkia Lietuvos vidurká.

Dabar në vienas didesnis komercinis mûsø kanalas neturi kultûrai skirto projekto. Ar komercija ir edukacija - visiškai nesuderinamas junginys? Aiškinama, kad šiuo metu didieji lietuviški kanalai negali sau leisti rodyti kultûros laidø. Neapsimoka - tokia realybë.

Lietuvoje menà parduoti sunku. Pagrindiniai galimi pirkëjai - besikurianti vidurinioji klasë - dar nëra stiprûs, o tie reti stipresnieji pajamø pertekliø išleidþia kelionëms, automobiliams, sodyboms, kokybiškam maistui ir pramogoms. Nors, kita vertus, tai nëra blogai, nes kai kaupimo instinktas bus patenkintas, ateis laikas ir menà pirkti.

Jeigu man reikëtø rinkti geriausius lietuviškø televizijø kanalus, pirmoje vietoje siûlyèiau LTV2, antroje – LTV, o kà treèioje - net neþinau.

Nenuostabu, kad televizijose nugali pramogos. Štai praëjusiø metø lapkrièio 1 d. 15 val. vyko tiesioginë šv. Mišiø transliacija iš Antakalnio kapiniø, iškart po jos 16.10 val. – tiesioginë krepšinio rungtyniø transliacija, po to - vienas kità keièiantys pramoginiai koncertai. Nemanau, kad kas nors pasikeis tà dienà ir šiais metais. Prieš metus rašiau, kaip atrodo lietuviškosios televizijos gurmano savaitë. Šiais metais irgi jokiø pokyèiø - tos paèios laidos, tik kitais pavadinimais.

Pirmadienis. Prasideda kassavaitis keturiø dienø serialø maratonas. "Širdys paklydëlës", "Dràsos kaina", vëliau net neþinai, ar rinktis "Mano mylimà priešà", ar "Moterys meluoja geriau", nes abu filmai rodomi tuo paèiu metu. Yra teigianèiø, jog serialai - menkavertis produktas, kurá þiûrëti gëda. Tai negalioja šiaulieèiams, pamëgusiems "Moterys meluoja geriau", nes jie aiškina, jog þiûri šá serialà iš patriotiškumo – nori pamatyti vaidinanèius gimtojo miesto teatro aktorius. Tas pats buvo ir rodant "Naisiø vasarà".

Antradienis. Jei serialai jau pasirinkti, tai dël kitø laidø vis dar neaišku. Kanalø pultelis - tarsi ginklas, kuris visad turi bûti rankose. Kà šá vakarà rinktis? Publicistikos laidà "Prieš srovæ" ar "Abipus sienos", infošou "KK2" ar "Þiûrim, kà turim", gyvenimo bûdo laidà "Neišgalvoti gyvenimai" ar tiesiog laidà "Karštas vakaras", humoro laidà "Dviraèio šou", o gal krizës metu aktualià "Pinigø kartà"? "Pinigø karta" uþduoda amþinà klausimà, kur dingsta pinigai, kuris bent man asocijuojasi su klausimu, iš kur atsiranda dulkës.

Treèiadienis. Pasirinkimo problema ta pati. "Akistata" ar "FTB", "Þurnalistinis tyrimas" ar "Be recepto", "Þvaigþdþiø klubas", "Dar paþiûrësim", ar, be abejo, politiniø debatø laida "Teisë þinoti"?

Ketvirtadienis. Akivaizdu, jog mûsø televizijose chroniškai stinga asmenybiø. Teisingai kaþkas konstatavo, jog kas gali bûti absurdiškiau uþ provincijos vidutinybæ, patikëjusià, kad yra þvaigþdë.

Penktadienis. Prasideda savaitgalis ir, kaip savaitgaliais turi bûti, pramoginës laidos. "Lietuvos daina". Labai realu, kad geriausia Lietuvos daina, o laidos rengëjai tai tituluoja net antruoju Lietuvos himnu, bus išrinkta gal Eltono Johno daina "Sorry seems to be the hardest word", kuri lietuviškai pavadinta "Kà man padaryt, kad tu mylëtum", gal Lordi "Hard Rock Hallelujah", nors greièiausiai koks nors Adriano Èelentano ar Toto Kotunijo repertuaro kûrinys. Tiesa, štai komisija vieno turo metu daugiausia balø skyrë garsiajai "Uþstalës dainai", pamaþu tampanèiai liaudies daina. Lietuvoje Dþiuzepës Verdþio opera "Traviata" tapo vos ne nacionaline lietuviø opera, kurià, kaip ir Italijoje, sudainuoti gali beveik kiekvienas operos mëgëjas. O "Muzikos èempionø taurës" dainininkai, mano galva, ádomûs tik patys sau. "Gero ûpo!" - etnokultûros laida su šlageriais, paremtais prieškario ir karo metø vokiškø melodijø elementais. Vël prisiminiau Sigità Parulská ir jo ta tema ironiškai nostalgiškus pasvarstymus bei anø ir šiø laikø palyginimus: "Jeigu kas nors uþtraukdavo "Skinsiu raudonà roþæ.." arba "Stovi malûnas prie kelio...", tokiems tipams tuoj pat bûdavo uþèiaupiama burna. O tokiø muzikos silpnaproèiø kaip "Delfinai", "B'Avarija", "Geltona", "Þalia" ar "Raudona" apskritai nebûdavo, nes þmonës turëjo skonio padorumo, ir visokios kapelos "Gero ûpo!" ar "Grok, Jurgeli" atsirado tik XXI amþiuje dël niekingos postmodernizmo átakos ir kapitalistiniø grimasø."

Šeštadienis. Savaitgalis – šoumenø dienos (nors ir kitos dienos mûsø televizijose jø). Iš kur kilo šis þodis? Rytà pagiringas Bernardas Šo þiûrëjo þiûrëjo á veidrodá ir prisiminë: "Šoumen." "Šok su manimi", "Kvieèiu šokti". Kà èia bepasakysi. Tiesa, šeštadiená kultûros mylëtojai sulaukia ir vienintelës LTV kultûros laidos "Durys atsidaro".

Sekmadienis. "Lietuvos talentai" bei "2 minutës šlovës" ieško ir talentø, ir kvailiø. Atradæ pastaruosius gal net labiau dþiaugiasi. Vël norisi prisiminti senà anekdotà. Iš muzikanto pavogë fagotà. Vagá sugavo. Policija, gràþindama savininkui jo instrumentà, vagá gëdina: "Kam vogei, juk tu net groti nemoki?" Vagis, rodydamas á fagotininkà: "Jis irgi nemoka."

Vël pirmadienis. Baisiausia, jog niekas nepasikeis.

Baigiantis 2009-iesiems portalas "Openspace.ru" surengë apklausà - siekë išsiaiškinti, kas yra átakingiausias šiandienës Rusijos intelektualas. Apklausos rengëjai tvirtina, jog rezultatai nebuvo netikëti – nugalëjo Viktoras Pelevinas - rašytojas, iškilæs literatûros, o ne televizijos dëka (ekrane jis retai šmëþuoja). Pas mus tai bûtø neámanoma. Viskà daro tik televizija. Blësta ir Justino Marcinkevièiaus pripaþinimas, kuris anuomet áþymus tapo tiesiogiai literatûros dëka, o šiandien, netapæs televizijos veidu, liks pamirštas, kaip gerai berašytø. Koks populiariausias ekonomistas? Gitanas Nausëda. Iškilæs ne analitiniø straipsniø ekonominiuose þurnaluose dëka, nes rašo labai maþai, bet savo rodymusi TV ekrane. Susidaro áspûdis, kad iš istorikø irgi tik Alfredà Bumblauskà teturime.

Baigsiu anekdotu. Ar jis tinka šio teksto pabaigai? Gal ir nelabai, nors pritaikyti toká anekdotà visur galima. Svarbiausia, jog neseniai pats já išgirdau.

Kartà þydas nuvyko á Vilniø ir gráþæs pasakë draugui: "Vilniaus þydai – nepaprasti þmonës. Maèiau þydà, kuris visà dienà studijavo Talmudà. Maèiau þydà, kuris visà dienà rezgë machinacijas, kad taptø turtingas. Maèiau þydà, kuris visà laikà mojavo raudona vëliava keldamas revoliucijà. Maèiau þydà, kuris lakstë paskui kiekvienà moterá. Maèiau þydà, kuris buvo asketas ir vengë moterø." Draugas jam tarë: "Nesuprantu, kodël tuo stebiesi. Vilnius - didelis miestas. Ten daug visokiø þydø." "Ne, – atsakë jam pirmasis. – Tai buvo tas pats þydas."

Rièardas JAKUTIS

Neseniai tekste apie prasidëjusá rudená rašiau, jog jei nori šá metø laikotarpá pamëgti, reikia já prisijaukinti. Tà patá pagalvojau ir apie vienatvæ. Jà irgi reikia prisijaukinti. Kaip šuná ar katæ.

Niekas nesiginèys, jog ruduo - tinkamiausias metø laikas rašyti apie vienatvæ. Septyni milijardai þmoniø. Beveik, jei neklystu. Nejau ámanoma bûti vienam? Pasirodo, ámanoma ir daug þmoniø pasaulyje kenèia nuo vienatvës. Imk ir sukviesk visus á vienà vietà, kad rastø bendraminèiø.

Viskas laikina, tik vienatvë ištikima. Net meilë laikina. Ji ateina ir praeina. Þmogaus neišlaikysi šalia savæs amþinai. Jis paliks tave arba pabëgs. Liks tik prisiminimai, kurie tiesiog þeis širdá. Geriau tokiø þmoniø nesutikti.

Mes esame ta karta, kurios širdies ritmas priklauso nuo vardo, kuris pasirodo telefono ekrane.

- Tarp jûsø kaþkas yra?

- Tik mandagumas.

- Þinai, ištryniau jo duomenis, išsiregistravau iš visø tinklalapiø, kur jis bûna, pasikeièiau telefono numerá. Manau, bus lengviau, jei visai nebebendrausime.

- O kad jûs vienoje gatvëje gyvenate, nesvarbu?

Kita vertus, vienatvëje galima áþvelgti ir tai, kas gera. Likæ vieni mes labiau pasineriame á egzistencijos gelmes, analizuojame savo elgesá, nuotaikø kaità, labiau pastebime aplinkos groþá ar atšiaurumà. Vienatvë þmoguje pabudina atidø visuomenës ir ávairiø gamtos formø bei atspalviø stebëtojà. Taigi galima sakyti, kad þmonës vienatvëje lengviausiai gali atrasti save, sparèiau kilti tobulumo laiptais. Vienatvëje gali rasti tai, ko draugø bûry beveik nëra. Girdëjau klausimà: "Kà daryti, kai jautiesi beprotiškai vienišas?" Nustebino atsakymas: "Pakeisk vienišumà vienatve."

O jei apie gyvenimà dviese, tai ir èia bûna, kad jauti - esi vienas, t. y. vienišas. Visiems aišku, kad patvariausia yra dviejø panašiø þmoniø sàjunga, kai jie panašûs ir psichologiškai, ir fiziškai vienodo patrauklumo. Uþtikau psichologø pamokymus, kaip suþinoti, ar tinkate vienas kitam. Reikia suskaièiuoti savo ir partnerio patrauklumo indeksà. Skaièiuoti reikia pradëti nuo 5 balø - tai bazinis patrauklumo rodiklis. Pirmiausia reikia prieiti prie veidrodþio ir atidþiai nuþvelgti save nuo galvos iki kojø. Jei jûsø svoris yra didesnis ar maþesnis nei norma, atimkite iš bazinio skaièiaus vienà balà. Jei ûgis neatitinka normos (vyrø - 170-190 cm, moterø - 160-180 cm), atimkite dar vienà balà. Toliau imkitës veido. Jei veidas dël kokiø nors prieþasèiø (pvz., pigmentiniø dëmiø, ryškaus neproporcingumo) yra nepatrauklus, atimkite vienà balà. Jei nepatrauklûs bruoþai yra maþiau pastebimi, pavyzdþiui, jûsø akys pernelyg maþos ar nosis per didelë, atimkite pusæ balo. Savaime suprantama, kad objektyviai ávertinti šiuos duomenis sudëtinga, vis dëlto pasistenkite bûti kuo sàþiningesni. Kitas vertinimo parametras - fizinë sveikata. Jei turite daugiau nei du chroniškus negalavimus, atimkite vienà balà.

Dabar ištirkite savo partnerá. Idealiu atveju gauti duomenys turi sutapti, pavyzdþiui, jis surinko tris balus, jûs - taip pat. Kodël buvo atimti tie balai, nëra svarbu.

Ar galima skaièiais ávertinti, ko reikia, kad du þmonës gyventø ilgai ir laimingai? Pasirodo, galima. Jei buèiuositës keturis kartus per dienà, vienas kità apkabinsite, jei tris kartus per savaitæ pasidþiaugsite kûniškais malonumais ir jei bent kartà per metus kartu atostogausite uþsienyje, jûsø bendras gyvenimas bus ilgas ir laimingas. Uþtikau duomenis, kad vedybinis gyvenimas sëkmingiausias, kai tuokiasi 31 metø vyras ir dvejais metais trim mënesiais uþ já jaunesnë moteris. Taip pat nustatyta, kad gyvenantys ilgai ir laimingai daþniausiai susipaþásta per draugus, o savo santykius áteisina po 3,5 metø trukusios draugystës (bent man šis laikas atrodo per ilgas). Geriausia, kai pirmas vaikas gimsta praëjus dvejiem metam dviem mënesiam po vedybø. Kad romantikos kibirkštëlë santykiuose išliktø ilgai, rekomenduojama du kartus per mënesá romantiškai pavakarieniauti restorane. Be to, net ir dirbant reikëtø tris kartus susiskambinti, apsikeisti pranešimais arba elektroniniais laiškais. Vyras savo moteriai turëtø nepamiršti pakartoti, jog ji nepakartojama. Moterys irgi turëtø graþiø ir šiltø þodþiu rasti savo antrajai pusei. Net neþinau, kokie þodþiai tai turëtø bûti, bet moterys juos þino. Dþiaugsmas, jei su mylima moterim gali sulaukti senatvës. Todël tuos þmones, kurie iki senatvës gyveno kartu, iškart atpaþinsi. Kur tik gali, jie visad stengiasi bûti vienas arèiau kito, net parduotuvëje vienas perka, o piniginæ atsidaro kitas.

Geriausias vienatvës lakmusas – provincija. Ten suvoki, ar esi vienišas. Šiauliai tam tinkamas miestas. Kaþkas yra pasakæs: "Kai nemyli nieko - tai vienišumas, kai myli visus - tai šventumas, kai myli tik save - tai vienatvë." Tiesa, vienišumo nesidaliji su niekuo. Nors girdëjau ir skaudø teiginá, girdi, jei esi vienišas, reiškia, gyvenime darei kaþkà ne taip.

Prieš keletà dienø manæs paklausë, kas gero vyksta kultûrinëje Šiauliø erdvëje. Neseniai "Bernardinø" tinklalapyje uþtikau Gitanos Gugevièiûtës tekstà apie kultûrà, kuriame ji primena Sankt Peterburgo teatrologës nuogàstavimà: "Amþinas klausimas - kodël šiame mieste niekas niekam nereikalingas? Niekam nieko nereikia? Tai ne pinigø klausimas, o dvasinio provincialumo, baimës, kompleksø, tariamo akademizmo ir "nusëdusio" ritmo problema." Tenka pripaþinti, kad tokia retorika – kodël niekam nieko nereikia - daþnai girdima ir Šiauliuose. Todël dar norisi pacituoti tuose pat "Bernardinuose" pateiktus áþymaus valdymo teorijos pradininko H. Emersono pasvarstymus: "Kuo skiriasi gyva nuo negyvo? Visa, kas reaguoja á skatinimà, yra gyva." Plungëje, pernai besididþiavusioje Lietuvos kultûros sostinës titulu, kultûros centro patalpos priglaudë pigiø drabuþiø išpardavëjus.

Dþiugu, kad Šiauliuose apie kultûrà kalbëti vien pesimistiškai jau nereikia. Baigësi "Bulvaro vasara", prasidëjo "Kultûros vakarai", kuriuos pradëjo populiarieji Kristina Zmailaitë, Edmundas Seilius ir M.K.Èiurlionio kvartetas. Premjerà parodë Šiauliø dramos teatras. Šiaulieèiai gali pasidþiaugti ansamblio "Ars vivo" gimimu, kuriam vadovauja Sigitas Vaièiulionis. Klausiausi ir nustebintas skambesio darna dràsiai galiu pasakyti – kolektyvo laukia graþi ateitis.

Tiesa, apie "Bulvaro vasarà". "Bulvaro vasaros" renginyje sveèiavæsi draugai kaunieèiai buvo projektu nustebinti ir gailëjosi, kad jø Laisvës alëjoje niekas nevyksta. Pasekmë – Laisvës alëjoje tikrai tušèiau nei Šiauliø bulvare.

Dideli áspûdá paliko du neseniai regëti šiaulieèio grafiko Vaidoto Janulio paveikslai "Kanèia" ir "Paskutinë vakarienë". Pirmajame kabantis arnotas sugràþina á senà jaunystës baþnytëlæ. Atsiduri, atrodo, Tëvo Stanislovo Paberþëje surinktø baþnytiniø rûbø muziejuje. "Paskutinëje vakarienëje" vaizduojamas kasdienis apaštalø valgis – þuvys. O gal èia paèios þuvys simbolizuoja apaštalus (paveiksle daugiau nieko nëra – tik lëkštë ir þuvys), juk jie buvo þvejai. Netikëtas ir originalus Paskutinës vakarienës pateikimas.

Visokiø þmoniø yra. Apie vienà paþástamà galëèiau pasakyti: "Blogas šokëjas, geras tëvas." Mûsø valdþios vyrai sako esantys kuklûs, bet va tik parodyti to nemoka. Krašto apsaugos ministrë konstatuoja, kad lietuviai daugiau išleidþia alkoholiui nei krašto gynybai. Nuo seno lietuviai linkæ gintis savarankiškai.

Prisiminiau indø rašytojo Višnu Prabhakaro novelæ "Nuosprendis". Traukinyje buvæs teisëjas pasakoja istorijà. Vyras ir jo nepaprasto groþio þmona patyrë automobilio avarijà. Vyras nukentëjo nedaug, o štai þmona buvo suþalota þiauriai: teko amputuoti kojà, buvo subjaurotas veidas. Vyras nepaprastai mylëjo savo þmonà, todël tiesiog iš proto kraustësi dël tos nelaimës. Uþëjæs aplankyti þmonos á palatà, staiga… pasmaugë savo viso gyvenimo meilæ! Traukinio bendrakeleiviai klausësi teisëjo: "Bet prisiekusieji išteisino vyrà?" "Taip, - atsakë teisëjas, - bet aš nuteisiau já mirties bausme - pakarti."

- Pakarti?! - sušuko visi suglumæ.

- Jei bûèiau palikæs já gyvà, bûèiau suniekinæs jo šventà jausmà, - atsakë teisëjas.

...Prie brolio Arûno priëjusi inteligentiškos išvaizdos pagyvenusi moteris pasiteiravo vienuolio, kaip galëtø ištraukti iš alkoholio liûno savo sûnø.

- Alkoholis - šëtono buveinë. Bet aš galiu palaiminimu ir maldomis išvaryti nelabàjá pro didþiøjø kojø nykšèius, - atsakë brolis Arûnas ir tikino, jog kartais pats mato, kaip pro kojø nykšèius išlekia nelabasis.

Baigti tekstà, be abejo, norisi kokia nors optimistine gaidele. Pagalvojau, jog ruduo greitai pralëks, tuoj þiema (tiesa, skaièiau, kad ji bus pati šalèiausia per pastaràjá tûkstantá metø - temperatûra Lietuvoje sieks 40 laipsniø šalèio, bet viliuosi, kad tai netiesa), tuoj Kalëdos, Naujieji metai, o po jø, þiûrëk, greitai pavasaris. Nors nepagrástas optimizmas nëra gerai. Berods Markas Tvenas yra pasakæs: "Spalis ir lapkritis yra du pavojingiausi mënesiai prekybai birþoje. Kiti pavojingi mënesiai: sausis, vasaris, kovas, balandis, geguþë, birþelis, liepa, rugpjûtis, rugsëjis ir gruodis."

O paèioje pabaigoje - vël apie vienišius. Gryna tiesa, jog rudená jiems sunkiausia. Todël net vienas mûsø literatûros klasikas apie tai pagalvojo ir visus ragino rudená á poras. Jau esu rašæs, kad pagalvojo apie tai ir švenèiø kalendoriø sudarytojai, nusprendæ pagyvinti vienišiams tà sunkøjá periodà. Lapkrièio 25-oji - Šv. Kotrynos diena, kuri drauge laikoma ir Senberniø diena. Senoji lietuviø išmintis byloja, kad nevedusieji jau Šv. Kotrynos dienos išvakarëse pradëdavæ pasninkauti ir melstis prašydami, kad gautø gerà þmonà. Šv. Ambraziejaus diena - gruodþio 7-oji (tiesa, tai jau þiemos pradþia, bet vis tiek šios šventës greta viena kitos) – Senmergiø diena. Tuomet pasninkauja ir maldomis Viešpatá apipila pagyvenusios panelës. Taigi senbernius ir senmerges Aukšèiausiasis priiminëja rudens ir þiemos sandûroje – labai jau tam pritaikytu metø laiku. Tad keista, kad vienišiai tokiø švenèiø neþino. Nesuþinos ir liks vieniši...

Rièardas JAKUTIS

"Esu labai vienišas", - pasiskundë bièiulis. "Gal valgai daug èesnakø?" – paklausiau jo. Norëjau linksmai bièiulá paguosti, bet jis to nesuprato ir rimtai pradëjo pasakoti, jog suvalgàs vienà èesnako skiltelæ per dienà, nes, girdi, taip apsisaugos nuo ligø.

Kai perku "Teleloto" bilietà, kasininkei paaiškinu, jog aš tokiomis nesàmonëmis neuþsiiminëju - perku ne sau, o mamai, kuri labai prašo kaskart nupirkti po bilietà. Kartais kasininkës nesupranta, apie kà aš èia, bûna, kad atšauna, girdi, ne jø reikalas, kam aš tà bilietà perku, bet bûna, kad smagiai pasijuokia.

Dar vienas bièiulis be perstojo susitikimuose pasakoja anekdotus. Geriausias jo anekdotas - apie Petriukà, kuris praleidæs pamokas teisinasi, kad reikëjo vesti pas karvæ jautá, o á mokytojo klausimà, ar tai negalëjæs padaryti tëvas, atsako, kad jautis geriau. Dþiaugiesi suþinojæs, kad á susitikimà šis bièiulis negalës atvykti. Išties bent man nëra nieko sunkiau, kaip klausytis senø anekdotø. Kaip vienas mûsø Seimo narys, turintis du vaikus, televizijos laidoje sakydamas, kad turi vienà vaikà ir dukrà, màstë vykusiai pajuokavæs.

Nepaisant šiø pavyzdþiø nesinori sakyti, kad lietuviø tauta neturi ironijos ir humoro jausmo. Pilnai pritariu teiginiui, jog sunkius periodus išgyventi padeda ironija. Tad šiuo metu ji labai reikalinga. Tiesa, gali atsirasti prieštaraujanèiø ir teigianèiø, kad ironija krizës metais yra šventvagiška. Nors ir, pavyzdþiui, toks teiginys, girdi, valdþia seniai suprato, kad lengviausia paimti pinigus iš vargšø, nes nors pinigø jie turi labai maþai, bet paèiø vargšø uþtai yra daug... Gal ir juokinga, bet ir verkti norisi.

Bet nejaugi ištikus krizei tetinka liûdëti ir pulti neviltin? Jei sunkus periodas paverèiamas pykèio išliejimo laikmeèiu, niekam nuo to ne lengviau. Sostinës Neries krantinës "vamzdis" autentiškai prabilo apie mus tokius, kokie esame – kiek neapykantos ir pamazgø išpilta ant autoriø!

Kaip nepritarsi garsus pasaulio teologo Peterio Bergerio nuomonei, kuris, atrodo, turintis bûti uþkietëjusiu dogmatiku, teigia, jog pasišaipyti iš ko nors dar nereiškia negerbti to dalyko. Nebent èia tik vertëtø nepamiršti kinø išminties, kuri byloja: "Jei jau ketini juoktis iš þmoniø, yra protinga pradëti nuo saviškiø." P. Bergeris sako, jog gaila, kad priimta manyti, girdi, tragedija yra rimtesnis dalykas nei komedija. Tiesa, kad tragedijoje þmogiškasis gyvenimas yra siejamas su mirtimi, o komedijoje tokios pabaigos bei dramos nëra ir pasaulá suvokdami pagal savo patirt5, tragedijà neretai galime palaikyti tinkamesniu gyvenimo atitikmeniu. Išnyks mûsø planeta ir net visa Saulës sistema, nebent astronomai pakeistø nuomonæ ir imtø skelbti naujas tiesas, todël empiriniu poþiûriu tragedija iš tiesø yra "rimtesnë" nei komedija, turinti daugiau sàsajø su realybe. Bet kodël anapus empirinio pasaulio negali egzistuoti maloni realybë?

Iš pastaruoju metu perskaitytø knygø, išskyriau tris, kurios, bent man atrodo, labai dera prie teksto apie ironijà.

Pirmiausiai tai Geneen Roth knyga "Moterys, maistas ir Dievas. Netikëtas kelias beveik á viskà". Knygos anotacijoje skelbiama, jog jeigu jûsø poþiûris á maistà kelia nerimà – valgote per daug ar per maþai, nuolat màstote apie tai, kà valgote, ar apskritai negalite liautis valgæ – tada ši knyga skirta jums. Autorë rašo: "Išbandþiau visas ámanomas dietas, ketverius metus buvau priklausoma nuo amfetamino, dvejus – nuo laisvinamøjø. Esu sirgusi anoreksija, bet daþniau mane kankino antsvoris. Mano spinta buvo prigrûsta aštuoneriø skirtingø dydþiø kelniø, sukneliø bei palaidiniø. Keletà mënesiø prieš tai, kuomet atsidûriau ties visiško beviltiškumo riba dël priaugtø 40 kilogramø per porà mënesiø, priëmiau radikalø sprendimà liautis laikytis dietø ir pradëti valgyti tai, ko nori mano organizmas. Nepraëjus në metams po to, kai lioviausi laikytis dietø, susigràþinau savo natûralø svorá, kurá išlaikiau tris dešimtmeèius. Taèiau svarbesnis uþ naujà drabuþiø dydá buvo þavëjimasis savimi ir lengvumo pojûtis, na, o santykis su maistu man tapo prizme, per kurià pradëjau þvelgti beveik á viskà."

Pasitikëjimas savimi yra knygos autorës visko viršûnë. Dauguma amerikieèiø storos, bet nesidrovi uþsimaukšlinti 42 dydþio šortukø ant 50 dydþio uþpakalio ir dràsiai pasirodyti mieste ar vakarëlyje. Gennen Roth knyga tai kelionë á pasitenkinimà maistu, savo kûnu ir apskritai beveik viskuo. Vis dëlto autorë neneigia, kad gaminimas namuose ir visokiø makdonaldø apëjimas dideliu lanku daro savo.

Kita knyga, kurià uþtikau Krokuvos knygyne, tai lenkø þurnalistø Jaceko Kielpinskio, Adamo Lukso ir Radoslawo Rzeszoteko "Pogon za Litwà szescset lat po Grunwaldzie" ("Lietuvos Vytis šeši šimtai metø po Þalgirio"). Knygos autoriai šiø metø birþelá atvyko á Lietuvà, kad parašytø knygà apie tai, kokia ji praëjus 600 metø po Þalgirio mûšio. Á rankas knygà ëmiau slogiai – vël ant Lietuvos bus "uþvaþiuota". Jau esu minëjæs, kad lietuviams svarbiau kalba, o lenkams – istorija. Pasakojimai apie lenkø patriotiškumà plaèiai skamba. Todël lietuvius, klausianèius kelio jie bûtinai nukreips neteisinga kryptimi, tik árodydami tà savo patriotiškumà.

Nustebau, kad Lietuvà autoriai apþiûrinëja su neslepiama ir neapsimestine meile bei netgi susiþavëjimu ir taip veda lenkø skaitytojà jam þinomais ir dar labiau neþinomais Lietuvos takais. Jei ko nors knygoje yra, tai nebent ironijos. O ant ironijos juk nepykstama. Štai kà jie rašo esminiu þemaièiams klausimu, kas yra Þemaitija, o kas - Aukštaitija: "Þemai - nisko, aukštai - wysoko". Kad bûtø aiškiau, prideda XIX a. þemaièiø trobos nuotraukà iš Rumšiškiø. Atskiras dëmesys Maþeikiams, kur, anot autoriø, lietuviai susipaþinæ su amerikieèiais, po to su rusais, dabar bendrauja su naujaisiais lenkais. "Lenkai mums svarbiausi, - sako autoriams Druskininkø vicemerë. - Lenkija arèiausiai, todël lenkai kurorte labai laukiami klientai." Europos centras ir Puntuko akmuo, Trakai ir Palanga – viskam knygoje rasta vietos. Iškilmingai pristatomi Vilniaus Vaveliu pavadinti mûsø pinigus ryjantys (apie tai, þinoma, nerašoma) Valdovø rûmai. Skaitytojas išsamiai supaþindinamas, kas yra "Trejos devynerios" ir kas skilandis ("kindziuk"), o duonos rûšis vardija lietuviškomis raidëmis, t. y. su "š", "è", "û", "ø" (pvz., "Boèiø").

Ir treèioji knyga Yuri Slezkine "Þydø šimtmetis. Þydai šiuolaikiniame pasaulyje". Yuri Slezkine (Jurijus Sliozkinas) (g. 1956) – Kalifornijos universiteto (Berklyje) istorijos profesorius. Maskvos universitete baigë rusø kalbos ir literatûros studijas, dirbo vertëju Mozambike ir Portugalijoje. Nuo 1983 m. gyvena JAV.

Knyga prasideda dràsiu pareiškimu: modernioji epocha yra þydø epocha, tad tam tikra prasme visi mes esame þydai. Þinoma, tai sakoma perkeltine prasme, bet átikinamai aiškinama, kad gyventi šiø laikø pasaulyje þydai prisitaikæ geriau negu dauguma kitø grupiø. "Þydø šimtmetyje" (tas þydø šimtmetis – XX amþius) aiškinama, kaip ir kodël moderniajame pasaulyje išsiskiria kaip tik þydai, pasiekæ neproporcingai dideliø laimëjimø mokslo, meno, politikos, verslo ir kitose srityse. Knygoje aiškinama, kad marksizmas ir froidizmas kilo daugiausia iš þydø istorinës padëties, èia kalbama apie þydø gyvenimà JAV ir Palestinoje, bet daugiausia dëmesio skiriama dramatiškiems þydø likimo posûkiams Rusijos imperijoje ir Sovietø Sàjungoje.

Savo knygoje Yuri Slezkin teigia, kad paskutiná šimtmetá þydai patyrë tris rojus ir vienà pragarà. Þodis "pragaras" þinoma nurodo á holokaustà. O kas yra tie rojai? Autorius taip ir neatsako, bet linksmai pasakoja apie þydø gyvenimà ir nuotykius Kijeve, Charkove, Leningrade ir Maskvoje.

Su Y. Slezkin teiginiu, kad visi mes esame þydai susidûriau ir aš, kai buvau paprašytas ištarti þodá "Gerai". Kadangi "R" nekaip tariu, tai neþinau, kà pašnekovas pagalvojo, bet šiaip jau man þydai artimi, nes jie netriauškia "èipsø", negeria "Coca-colos", nepietauja degalinëse, nebrenda giliai á jûrà, deginasi pavësyje.

LTV laidos "Labas rytas" þurnalistai lankësi Izraelyje ir kelias pastaràsias savaites savo laidoje rodo trumpus reportaþus iš šios kelionës. Ypaè puiku keliauti po Izraelá þiemà, kai temperatûra šiame krašte šiek tiek per 20 laipsniø šilumos. Laikas atitinka mûsišká, susikalbëti rusiškai gali, o kai kur - net lietuviškai. Jeruzalë Jeruzale, bet bent man Izraelyje kelionës tikslas – Kinereto eþeras, kuris dar vadinamas Galilëjos jûra, o to laiko šalia esanèiø miestø garbei eþeras turëjo dar du pavadinimus: Tiberiados arba Genezareto. Naujasis Testamentas mini begalæ stebuklø, kuriuos Jëzus padarë prie šio eþero. Dauguma Jëzaus mokiniø buvo aplinkiniø kaimø gyventojai. Turistai apsilanko prie švento Petro namo pamatø. Ant eþero kranto gausybë restoranø. Pagrindinis patiekalas – jûros gërybës. Kaip ir turi bûti, brangiausia porcija pavadinta "Švento Petro þuvis".

Nustebau išgirdæs apie Jeruzalës sindromà. Jis pasireiškia tuo, kad apsilankæ Jeruzalëje ar kituose Kristaus buvimo vietose þmonës patiki turintys stebuklingø galiø ar net ásivaizduoja esà mesijai. Girdëjau, kad kai kurie net išsikerpa baltoje viešbuèio paklodëje skylæ, uþsimauna per galvà ir nuplevësuoja gatvësna skelbti ateities karalystës. Be abejo, jie patenka Jeruzalës klinikø, aptarnaujanèiø tokius turistus, globon. Nors sako, jog geriausias bûdas kuo greièiau parveþti toká turistà namo ir jam viskas praeina.

O baigsiu tekstà pamàstymu, jog yra þmonës, kurie tiki Dievà, bet Dievas jais netiki. Ir dar - þmogui, neþinanèiam savo tautos istorijos, istorija prasideda nuo jo bobutës.

Rièardas JAKUTIS

Kà galima parašyti apie laimæ? Laimingas þmogus dabar atrodo átartinai. Girdëjau, reikëtø ávesti laimës mokestá. Kuo laimingesnis jautiesi, tuo daugiau turi mokëti. Reikës kas mënesá atvykti á mokesèiø inspekcijà pasirodyti. Jie iš veido nustatys, uþ kokià sumà esi laimingas, ir mokestá arba pakels, arba sumaþins. Aišku, nereikës mokesèiø mokëti, jei esi vienas iš tø, kurie tokius mokesèius sugalvoja ir patvirtina.

Mes nebûsime laimingi, kol politikai ir pasipûtæ verslininkai statys automobilius neágaliesiems skirtose vietose, kol senukai pyktá lies mitinguose, o ne šokiuose kam per šešiasdešimt, kol neleisime þmonëms uþdirbti ir jie turës nusikalsti, kol mûsø turtuoliai puikuosis prabangiais þaisliukais, o netaps dosniais gerø darbø mecenatais (tiesa, labdaros akcijos lyg ir vyksta, bet kol kas, atrodo, tik dël pasidemonstravimo, o ne iš širdies)... Daug galima vardyti. Nors jeigu apie laimæ rimtai, tai dþiugu, kad paklausus, ar tu laimingas, atsakymas daþniausiai bûna "Taip". vadinasi, dar ne viskas prarasta. Vaikystëje daþnai girdëdavau posaká: "Gimæs po nelaiminga þvaigþde." Dabar šio posakio nebegirdëti. Tiesa, nebegirdëti ir priešingo posakio: "Gimæs po laiminga þvaigþde." Net posakiams þmonës tapo abejingi.

Vienoje interneto svetainiø uþtikau rašiná "Koks seksas patinka moterims". Kaip neperskaitysi? Juk pravartu þinoti, kada moterys yra laimingos. Skaièiau skaièiau ir suþinojau tik viena - sekso pomëgiais moterys maþai skiriasi nuo vyrø.

Bet vis dëlto kas ta laimë? Atsakysiu trumpai. Mano manymu, laimë - tai ko nors siekimas. Pagaliau jei mes ir nelaimingi, geriausias bûdas atkeršyti priešui – parodyti, kad esi laimingas.

Gyvenimas yra graþus. Jei toks nëra, padarykite, kad bûtø. Ruduo. Nurudavæ medþiø lapai, drëgmë, šaltis. Bet pamàstykime, jog rudená mums leista patirti tiek nuostabiø dalykø. Nors ir kvëpuoti vësiu oru, kuris gaivina sielà. Prisiminkime nepakeliamus vasaros karšèius...

Kam gëdinti þmones, kurie šlamšèia mësainius ar kitokià sintetikà. Pagalvokime, kaip nuostabu, kad kiekvienas gali daryti kà nori. Yra pasitaikæ, kad pusvalandá dingsta elektra, pusdiená nëra šilto, kartais netgi bet kokio vandens. Tuoj imame burnoti. Bet juk labai šaunu išsitraukti þvakæ, kurios liepsna naikina blogà nuotaikà, kvapas sukelia malonius prisiminimus, kurios visada malonu prisiminti.

Prieš šventes prie prekybos centrø kasø nusidriekia ilgos eilës. Stovime ir bambame. Bet šiek tiek pastovëjæ þvilgtelëkime á eilës pabaigà, kiek mums liko iki kasos ir kiek - stovintiems gale. Po tokio pasiþvalgymo nuotaika pasitaisys.

skundþiamës stresu, depresija. Bet juk net ir jie yra šaunûs dalykai, nes mus padaro stipresnius.

Galime skaityti tik knygas, kurias parašë išminèiai, bet galime skaityti ir tas knygas, kurias parašë garbëtroškos grafomanai. Svarbiausia, kad abiem atvejais galima jaustis laimingam. Vienodai laimingas besiklausantis operos solisto, kaip ir kitas, klausydamasis popso atlikëjo.

Patiko mergina, bet nedrástate prie jos prieiti. Jei turite pinigø – prieikite prie jos dràsiai, tuomet moteris taps jûsø. Tiesa, tik galiojimo laikas bus labai ribotas. Bet jei neturite pinigø, sutiksite merginà, kuriai jø ir nereikia. Tada galiojimo laikas bus ilgesnis, gal net amþinas.

Galima glostyti automobilá, ant kurio variklio išgraviruota 500 AG, bet ar pastebëjote, koks geras jausmas vaikšèioti? Tiesiog eiti gatvëmis ir stebëtis dalykais, kuriø vaþiuodamas automobiliu nepastebi.

Girdëjau menininkus besiskundþianèius, girdi, dabar jiems sunkiausia. Aišku, áþeisti menininkà gali bet kas, nes jau Kuzma Prutkovas yra pasakæs: "Kiekvienas kriauèius turi savo poþiûrá á menà." Tau sunku bûti menininku? Tai eik grioviø kasti. Renuarui Kultûros ministerija irgi ne kasmet skirdavo stipendijà...

Storuliui rašant apie laimæ, negalima negvildenti maisto temos. Net pagalvojau, ar esama sàsajø tarp sveikos mitybos ir kûrybingumo. Pakanka paþvelgti vien á kompozitoriaus Richardo Wagnerio racionà. Gruzdintos bulvytës, kepintas sûris, naèos – vyruko apetitui nebuvo ribø, taèiau kokia didinga jo muzika! Viename "Nibelungø þiedo" epizodø Zigfridas nusprendþia papuotauti su Reino mergelëmis ir sušlamšèia jautá, du tuzinus vištø, kelis padëklus sûrio bei išmaukia penkiolika statiniø alaus. Jei dar apie maistà, tai laimë, kai gali restorane uþsisakyti bet kà, ir dar didesnë laimë sulaukti nepriekaištingo aptarnavimo.

Liepos 17-àjà, praëjus porai dienø nuo Þalgirio mûšio 600 metø jubiliejaus, Varšuvoje vykusio gëjø parado metu nešti plakatai "Gëjai taip pat kovësi Þalgirio mûšyje". Taèiau istorikai sako, jog išsiaiškinti, kiek homoseksualø gynë Abiejø Tautø Respublikos garbæ, nëra paprasta. Juk iki XIX a. Europoje sàvoka "homoseksualumas" neegzistavo. Jei ir buvo kalbama, tai apie sodomijà, santykius tarp vyrø ir panašiai. Tuo kaltintas Lenkijos karalius bei Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza (1632-1648). Beje, istoriniuose romanuose kaip homoseksualus asmuo vaizduojamas Prancûzijos karalius (1574–1589) ir trumpu laikotarpiu (1573-1574) Abiejø Tautø Respublikos valdovas Henrikas Valua. Tad, atrodo, gëjø laimë bûti pastebimiems. Ir baikime ant jø pykti. Jeigu jiems gerai ir jie laimingi, tebûnie.

"The Beatles" dainavo, jog uþ pinigus galbût ir nenusipirksi meilës, taèiau jie tave gali padaryti laimingesná. Uþtikau tyrinëtojø padarytà išvadà, kad laimë didëja didëjant algai ir þmogus tampa visiškai laimingas, kai uþdirba 75 tûkst. JAV doleriø (200 tûkst. litø) per metus. Lietuvio atlyginimo vidurkis dabar 1600 Lt per mënesá arba beveik 20 tûkst. litø per metus, t. y. dešimt kartø maþiau nei nustatyta "laimës riba"...

Krikšèioniškieji dogmatikai pasakytø, jog þmogus laimingas tada, kai laikosi Septyniø didþiøjø dorybiø. Tos dorybës - tai tyrumas, teisingumas, santûrumas (saikingumas), narsa (tvirtybë), tikëjimas, viltis ir dosnumas. Šis dorybiø sàrašas dar iš Platono laikø. Vëliau jis buvo adaptuotas krikšèioniø teologø šv. Ambrozijaus, šv. Augustino, Tomo Akvinieèio. Yra dar vienas dorybiø sàrašas - iš romënø krikšèioniø rašytojo Prudencijaus kûrinio "Psychomachia". Tai tiesiog parafrazë anksèiau išvardytø dorybiø tema: skaistybë, tyrumas; savikontrolë, abstinencija; gera valia, didþiadvasiškumas; darbštumas, atkaklumas; kantrybë, taikumas; geranoriškumas; nuolankumas, kuklumas, drovumas.

Gal ir laimingas esi tas dorybes puoselëdamas, bet tekstas apie dorybes nuobodus. Ádomiau skaityti apie nuodëmes. Septynios mirtinos nuodëmës: puikybë, šykštumas, gašlumas, pavydas, svetimavimas, pyktis, surûgimas. Šá sàrašà kadaise sudarë popieþius Grigorijus I (540-604), bet sàrašas vis dar aktualus. Garsusis flamandø dailininkas Hieronymus Boschas šias nuodëmes vizualiai interpretavo, o štai skaièiau, kad Vokietijoje sudarytas savotiškas geografinis jø atlasas. Jis leidþia suþinoti, kokios nuodëmës bûdingos skirtingiems šalies regionams. Pasirodo, Hamburge viešpatauja šykštumas, Miunchene - puikybë ir pasipûtimas, Berlyne - pyktis... Ši savotiška ekspertizë vyko pasitelkus ávairius statistinius duomenis. Turint galvoje, kad Hamburge vidutinës pajamos sudaro 1496 eurus ir net 14,1 proc. miestieèiø yra neturtingi, skirtumas tarp turtuoliø ir vargšø akivaizdþiai didelis. Todël Hamburgas ir uþëmë pirmà vietà Vokietijoje kaip šykštuoliø miestas. Pykèio sostine tapo Berlynas, kuriame, liûdna statistika rodo, milijonui gyventojø tenka 13 tûkst. ávairiausiø kûno suþalojimø. Niûrumu ir tinginyste garsëja Ukermarkas - tik 13,5 proc. šio milijoninio miesto gyventojø aktyviai dalyvauja socialiniame gyvenime. Rajumu visus lenkia Bavarijos Oberlando regionas, kuriame milijonui gyventojø tenka 14 restoranø, paþymëtø Michelino þvaigþdëmis. Pavydas labiausiai išsikerojæs Brëmene, nes ten milijonui gyventojø tenka 5313 vagysèiø ásilauþiant. Gašlumo centru paskelbtas Diuseldorfas. Šis miestas prie Reino turi daugiausia parduotuviø suaugusiesiems ir klubø, skirtø tik dþentelmenams. Bavarijos sostinë visus aplenkë puikybe, nes milijonui Miuncheno gyventojø tenka 29 plastinës chirurgijos specialistai.

O kaip Lietuvoje? Marijampolei greièiausiai bûtø priskirtas šykštuoliø miesto ávaizdis, Panevëþys (girdi, Lietuvos Èikaga) ávardijamas pykèio miestu, Kaunas, kaþkodël man taip atrodo, turëtø gauti pavydo miesto statusà... O Šiauliai? Nejau niûrumo miestas? Pasaulyje, sako, pasaulio pabaiga prasidës Paryþiuje. O Lietuvoje? Pasiþvalgius po statistikà, pasiklausius, kà þmonës kalba, atrodo, daugiausia bëdø Šiauliuose, o dar þinant, kad pasaulio pabaigos pranašaujamos vietovëse, kur yra ar planuojami kosmodromai (tiesa, šiaulieèiai, atrodo, tos minties jau atsisakë), visi keliai veda á Šiaulius. Nugirdau, jog yra su tuo jau susitaikiusiø šiaulieèiø, kurie tvirtina, girdi, viskas taip blogai, kad net pasaulio pabaiga nebebaisi.

Kà pasiûlyti teksto pabaigoje? Vyti blogas mintis šalin. Laimës nebus, jei jausies nelaimingas. Juk daug kuo gyvenime galime pasidþiaugti. Štai neseniai gavau skaitytojos Akvilës elektroniná laiškà. Ji pagiria mano tekstus. Man malonu, išëjæs á gatvæ jau galësiu kam nors irgi pasakyti keletà šiltø þodþiø. O kai pakili nuotaika, norisi kaþkà skanaus pasigaminti. Gal imkime ir iškepkime kà nors šilto ir pikantiško iš obuoliø, t. y. labai tinkamo rudeniui. Šákart tebûnie burnoje tirpstantis, bet sotus clafoutis su obuoliais ir šiltu šokolado padaþu. Jei valgysite karštà, vos ištrauktà iš orkaitës, patiekite su burbuliuku vaniliniø ledø – ypaè skanu. Ir neuþmirštama. 12 drëgnø, burnoje tirpstanèiø clafoutis gabalëliø reikës: 20 g kambario temperatûros sviesto, 600-700 g obuoliø, 4 vidutiniø kiaušiniø, 2 1/3 puodelio miltø, 1 puodelio cukraus, 1/2 puodelio grietinëlës, 2 kupinø šaukšteliø kepimo milteliø ir puodelio pieno.

Orkaitæ ákaitinkite iki 180°C. Obuolius nulupkite, išimkite sëklas ir supjaustykite maþdaug 3 cm storio skiltelëmis. Kepimo formà ištepkite sviestu, išdëliokite obuolius spirale. Dideliame dubenyje sumaišykite pienà ir kepimo miltelius. Kitame dubenyje išsukite sviestà su cukrumi ir kiaušiniais. Á pienà ámaišykite išsuktà sviestà, miltus ir grietinëlæ. Ant obuoliø uþpilkite tešlà. Kepkite apie 50 min., kol pyrago viršus apskrus. Dviguboje vandens vonelëje ištirpinkite susmulkintà šokoladà, ápilkite truputá grietinëlës, išmaišykite. Štai ir šiltas šokolado padaþas.

Rièardas JAKUTIS

Rugsëjo pabaiga. Bobø vasara. Dar jauti vasariškà saulës šilumà, taèiau á nugarà jau alsuoja ruduo. Jeigu rugsëjo pradþioje laikas dar buvo sustingæs ir ástrigæs tarp vasaros laisvës ir nerimastingo rudens laukimo, tai dabar jau aišku – rudens neišvengsi. Ar galima pamilti rudená? Sako, reikia já prisijaukinti. Keistas þodis "prisijaukinti". It koká šuná. Kuo graþus ruduo? Bent man - jaukiomis rudens popietëmis, rûku, kuris glosto sutemas ar ryto aušrà virš gelstanèiø miškø... Man tokiu metu mielos net kapinës, kurios po mënesio pasidengs þybèiojanèia þvakiø jûra. Iš spintos jau trauki pûkinæ antklodæ, ieškai megztinio, arèiau kabini ir lietpaltá, dþiaugiesi labiau garuojanèia kava. Vis dëlto keista jausti rudená ir laukti spalvotø lapø šlamesio po kojomis, kai dienomis vis dar norisi porcijos ledø. Nemieli pesimistai, kurie tegeba tvirtinti, girdi, trumpëja dienos, artinasi lietûs, ciklonai ir anticiklonai... Nors šiaip jau rugsëjis – neteisingas mënuo. Devintasis metø mënuo, nors lotyniškas pavadinimas September – septintas. Tiesa, šiaulieèiams tai šventinis mënuo – miestas šventë gimtadiená, prisiminë Saulës mûšá.

Jei sugebësi pamilti rudená, nebus baisi lapkrièio depresija, juo labiau artëjanti þiema, nors skaièiau, kad ji bus šalèiausia per pastaruosius tûkstantá metø. Tik išmok rudená mylëti tikrai, o ne apsimestinai virkaudamas kaip samdyti raudotojai prie karsto. Graudumas nuo jø sklinda, bet viduje – jokio jausmo...

Rudená prasideda ir kaþkoks veiksmas. Vasarà nieko nevyko. Laikas stovëjo. Net stebëjais - nejau nieko nevyksta? Bet jei bûtø vykæ, negi valdþios þmonës atostogautø?

Deja, rudená išryškëja vienatvë, todël susidraugauji su serialais. Vyrai sako, jog serialø metu televizoriø atiduoda moterims. Sakysite, kur èia vienatvë, jei serialus þiûri ne tik vienišës. Bet jei šeimos moteris valandø valandas priglunda prie televizoriaus serialø metu, manau, kad vis dëlto ne viskas toje šeimoje gerai. Vyrui èia reikëtø sunerimti, jog kaþkà jis daro ne taip. Nors girdëjau ir priešingà nuomonæ – serialus þiûri tos moterys, kuriø šeimoje vyrauja ramybë. Þodþiu, vyrui sunku suprasti moterø ir serialø santyká, o jei vyriškio laisvalaikis - serialai, aišku, jog jis tikrai viengungis.

Kitas gyvenimas, neištikimoji,

Skirtas kitiems, nei tu svajojai,

Kuriø viskas - ir kûnas, ir siela, graþu,

Toli graþu ne tokiems kaip aš ir tu.

Kaþkodël man atrodo, kad ši A. Kaniavos daina geriausiai apibûdina serialus.

Lietuvos visuomenë pasidalijusi á dvi stovyklas: vieni dievina serialus ir gyvena tik jais, kiti jø metu išjungia televizoriø. Kuriø daugiau? Serialø reitingai byloja, jog daugiau pirmøjø.

"Petraièiø šeima" buvo pirmasis Lietuvoje televizijos serialas, transliuotas 1964–1972 metais. Todël nëra teisûs teigiantys, jog lietuviškø serialø "tëvas" – serialas "Giminës", rodytas nepriklausomybæ atkûrusioje Lietuvoje 1993 m.

"Petraièiø šeima" sutraukë iki tol Lietuvoje negirdëtà þiûrovø auditorijà. Laidø (tuomet neáprasta tai buvo vadinti serialu) atvaþiuodavo pasiþiûrëti iš Maskvos, Lenkijos, tuometës Èekoslovakijos bei Rytø Vokietijos televizijø. Visi stebëjosi - kaip jûsø cenzûra leidþia rodyti tokius dalykus? Vagystës, kyšiai. Pasirodo, buvo paprasta – serialas patiko tuomeèiam Lietuvos komunistø partijos vadovui Antanui Snieèkui. Negalima buvo rodyti tik nuogo kûno ir tiesiogiai kritikuoti valdþià. Tiesa, teigti, kad "Petraièiø šeima" - visiškai originalus lietuviø kûrinys, bûtø neteisinga, nes tuo metu Lenkijos radijas transliavo laidø ciklà "Kuznecovø šeima". Bet tai jau istorija. Serialo reþisierë G. Dauguvietytë didþiuojasi "Petraièiø šeima" ir sako, kad tai buvæs puikus Lietuvos televizijos projektas ir netgi dabartiniai lietuviški serialai iki jo "nepriauga". Didþiausias dabartiniø serialø trûkumas, anot reþisierës, - prasta aktoriø vaidyba. Be abejo, kai prirenkama visokiø "misiø" arba tik svajojanèiøjø apie vaidybà þmoniø, gero rezultato nëra ko tikëtis.

Seriale "Giminës" jau buvo sprendþiamos kitos, savo laikmeèio problemos - giminiø tarpusavio santykiai kà tik nepriklausomybæ atkûrusioje Lietuvoje. Filme gvildenamos þemës atgavimo ir dël to kylanèiø konfliktø, reketininkø terorizavimo, meilës pinkliø temos. 1993 metø sausio 1 d. pradëtos rodyti "Giminës" buvo netikëtos tuo, kad tais laikais lietuviai net neásivaizdavo, kad gali egzistuoti ne meksikietiški, braziliški, argentinietiški ar kitø tolimøjø saulëtø šaliø serialai. "Giminës" išsikovojo savo vietà šalia Lietuvoje jau paplitusiø minëtø šaliø muilo operø ir net girdëjau kino kritikus teigianèius, kad tai pirmas ir kol kas paskutinis kokybiškas mûsø serialas. 1998 m. sukurtame "Giminiø" tæsinyje "Atþalos" jau buvo vaizduojama treèioji "Giminiø" karta, kuri savo tëvø ir seneliø išgyventus Nepriklausomybës laikus prisiminë jau tik kaip istorijà. Šio serialo herojams svarbiausià vietà gyvenime uþëmë verslas, pinigai ir turtas.

Dabar serialai kurpiami greituoju bûdu, reportaþinëmis kameromis, kainuojanèiomis 15 tûkstanèiø litø ar net pigesnëmis. Todël po "Giminiø" sekë daugybë prastø serialø: "Viltys ir vilionës", "Dapkai ir Butkai", "Prokurorai", "Sniego skonis", "Julija" ir kt. Jø herojai: naivi provincijos mergaitë, sukti verslininkai, viskà vagiantys politikai, keletas smulkiø banditëliø, maištaujanti paauglë.

Šiuo metø rodomi penki lietuviški serialai: "Dràsos kaina" (TV3), "Moterys meluoja geriau"(TV3), "Širdys paklydëlës"(TV3), "Mano mylimas prieše" (LNK) ir "Iki pasimatymo, mama" (LNK). Visi jie vienodi, panašûs kaip du vandens lašai - tos paèios istorijos, dramos, situacijos ir net tie patys aktoriai. Netgi galima sudaryti atmintinæ, kaip kurti serialus.

Pirmiausia - pavadinimo jûsø serialui parinkimas. Jei nesugalvojate jokio intriguojanèio, galima já pavadinti pagrindinës herojës vardu. Visada tinka þodis "meilë" su bet kokiu kitu þodþiu, pvz.: "Atklydusi meilë", "Vienintelë meilë", "Neišgalvota meilë" arba skausmingi "Prarasta meilë", "Neišsaugota meilë", "Dingusi meilë". Jei nieko kito nesugalvojame, tai gali bûti nors ir "Meilë meilë"... O jei reikëtø geriausià lietuviško serialo pavadinimà išrinkti man, sakyèiau, jog tai "Moterys meluoja geriau". Pavadinime esantis þodis "moterys" patraukia ne tik vyrus, bet ir moteris, nes ir joms ádomu, kà veikia bei kaip gyvena kitos silpnosios lyties atstovës. Þodis "meluoja" irgi patrauklus. Nors "þudo" labiau tiktø. Þodis "geriau" tà "meluoja" dar labiau išryškina. Nors visad pasiteisins "gyvenimiški" serialai apie eilinius þmones a la "tokie kaip mes".

Sakote, kad seriale reikia kuo daugiau dinamiško veiksmo. Klystate, idealiausia scena - du þmonës kalbasi virtuvëje. O štai pastovumà išlaikykite. Lietuviai prisiriša prie namø, daiktø, automobiliø. Jiems keista, kai herojus vienà sezonà, t. y. pusmetá, gyvena viename bute, kità - jau kitame. Nejau serialø kûrëjai taip prišnerkšèia jiems uþleistus butus, kad tai pamatæ šeimininkai juos bemat veja lauk? Šiek tiek keistoka, kai á susitikimà koks nors stambus verslininkas ar korumpuotas politikas atvyksta prabangiu juodu BMW, o eilinis vadybininkas, prašantis to verslininko ar politiko pagalbos, - su tokiu pat, tik sidabriniu. Aišku, jei toks serialas bûtø rodomas treèiojo pasaulio šalims, galëtume stebinti, girdi, Lietuvoje rojus ir visi lietuviai gerai gyvena. Vis dëlto nedovanotinos kûrëjø klaidos, kai moteris á lavoninæ atpaþinti lavono išvyksta kelnëta, o prie lavoninës iš automobilio išlipa jau mûvëdama sijonà. Aišku, pakeliui ji galëjo uþsukti á namus persirengti. Keista, kai herojui, einanèiam aplankyti mamos, buvo prisnigæ iki keliø ir teko bristi per sniegà, o po pusvalandþio išëjus visas sniegas jau nutirpæs. Daug kam patiko serialas "Naisiø vasara". Jis lietuviui artimas, nes apie kaimà, ir visi norëjo jo labai tikroviško, o mumija jame buvo atklydusi lyg iš fantastinio filmo. Nors jei nepriklausomai nuo metø laiko pro kokio nors veikëjo kabineto langà matyti amþinai þaliuojantis medis, þiûrovai nesupyks, nes gamtos groþis visiems visad mielas.

Lietuvoje þinomiausios Kedþiø ir Jonaièiø šeimos. Jei pirmajai serialas jau skirtas, tai antroji primiršta. O juk tai puikaus serialo istorija - maþame kaime dingsta du maþameèiai broliai. Po kurio laiko jie randami paskendæ netoli namø esanèiame upelyje. Policijos tyrimas išaiškina kraupià tiesà - tai padarë broliø motina. Nelaimingos šeimos gyvenimas subyra á šipulius. Motina nuteisiama, tëvas lieka vienas su trim vaikais ir greitai paskæsta alkoholizmo liûne. Ar jam pavyks išsikapstyti ir sugráþti á normalø gyvenimà? Nejau apkaltintoji sako tiesà teigdama, kad vaikus nuþudë ne ji, o jos vyriausioji duktë? Viskà po truputá rutuliuojant ir dar kà nors vis prigalvojant, šimtà serijø galima susukti. O jeigu dar viskà sujungus su pakeliø maniaku Jonaièiu, kuris galëtø bûti minëtø herojø giminaitis.

Štai vienoje TV laidø, tiesa, anksèiau, þiûriu, sëdi vyrukà apleidusios þmona ir uošvë. Kalba jos kaþkokias nesàmones, kaþkà nerišliai bando aiškinti ir tas vyrukas, bet jeigu bûtø geras serialø scenaristas... Þodþiu, temø serialams daug, toli nereikia net ieškoti. O šiais laikais net knygos tampa panašios á serialus – yra be pabaigos.

"Jeigu gali apsieiti be serialo, tai apsieik", - sako Rolandas Kazlas. Nors toks teiginys neatlaikytø serialø gerbëjø kritikos. Tad kurpiau kurpiau šá tekstà, negiriantá serialø, bet greièiausiai be reikalo. Juk be serialø negali išsiversti jokia televizija. Net BBC turi savo serialà.

Reþisieriaus Emiro Kusturicos kino filme "Gyvenimas – tai stebuklas" vienas herojus klausia kito:

- Ar tu matei filmà "Mama Chuanita"?

- Ne.

- Vadinasi, tu nieko nematei.

Rièardas JAKUTIS

"Laimës paslaptis yra ne noras turëti daugiau, o gebëjimas dþiaugtis turint maþiau", – dar penktame amþiuje prieš Kristø mokë graikø filosofas Sokratas. "Tikiu, kad paprastas ir kuklus gyvenimas yra naudingas visiems ir dvasiškai, ir protiškai", – 1930 metais pritarë garsus fizikas Albertas Einšteinas. Dabar šiø màstytojø þodþius nori nenori tenka prisiminti.

Daugiau pinigø galima turëti trim bûdais: daugiau uþdirbti, priversti pinigus dirbti arba tiesiog maþiau išleisti. Pirmieji du atvejai reikalauja naujø ágûdþiø ar gerokai daugiau pastangø, o taupymas yra paprastas metodas.

Šià vasarà Jungtinës Karalystës monarchë Elþbieta II daugiau nei du mënesius savo pagrindinæ rezidencijà uþleido turistams. Bekingemo rûmus, esanèius paèioje centrinio Londono širdyje, uþplûdo dešimtys tûkstanèiø lankytojø iš viso pasaulio. Tiesa, uþ teisæ apþiûrëti net devyniolika saliø, išpuoštø auksu ir nukabinëtø Rembranto, Rubenso ir Canaletto paveikslais, turistai turëjo pakloti gana solidþià sumà. Bilietas suaugusiajam kainavo daugiau nei 30 svarø sterlingø (daugiau nei 120 litø), o keturiø asmenø šeimai – 80 svarø (daugiau nei 320 litø).

Liepos pradþioje vyriausiasis monarchës iþdininkas šalies parlamentui pateikë oficialià metinæ karalienës ir jos šeimos nariø išlaidø suvestinæ. Skaièiai vaizdþiai árodo: nuo pat ekonominës ir finansø krizës pradþios 84-eriø Elþbieta II bei jos aplinka rimtai susiverþë dirþus. Grieþto taupymo reþimà priþiûri pati monarchijos galva, beje, niekada nemëgusi be reikalo švaistytis valstybës pinigais. Tarp Bekingemo rûmø darbuotojø jau senokai sklando pasakojimai apie karalienæ ir jos vyrà princà Filipà, rûmø koridoriuose vakarais išjunginëjanèius šviesà.

Skaièiau, kad turtingojo pasaulio pusryèiai - kava, sultys ir skrebutis - pabrango 25 proc. Pasirodo, pastarosiomis dienomis netylanèios kalbos apie problemas kvieèiø rinkoje uþkëlë šios maisto þaliavos kainà á beveik dviejø metø aukštumas. Taèiau brangsta ne tik kvieèiai ar iš jø gaminami skrebuèiai - á viršø kyla ir kitø klasikiniø pusryèius sudaranèiø produktø - apelsinø sulèiø ir kavos kaina. Sausros ir gaisrai Rusijoje, kuri yra ketvirta pagal dydá pasaulio kvieèiø eksportuotoja, jau sunaikino apie penktadalá šiømeèio šalies derliaus. Nuo birþelio pabaigos kvieèiai pabrango daugiau nei dvigubai. Sausra kamuoja ir kitus didþiuosius grûdø augintojus - Kazachstanà ir Ukrainà. Kanada kenèia dël gausaus lietaus. Apelsinø sulèiø kainà didina tropiniø audrø tikimybë, kavos pupelës dël prasto derliaus brangiausios per 13 metø.

Kiek lietuviai norëtø uþdirbti? Pasirodo, buvo netgi tirta. Pusë apklaustøjø teigia, kad norëtø gauti 1000–2000 litø algà per mënesá, 25 proc. respondentø norëtø uþdirbti bent jau apie 1000 litø. Beveik 20 proc. respondentø svajoniø atlyginimas bûtø 2000–3000 litø per mënesá, o vos keli procentai asmenø ávardijo, kad norëtø gauti nuo 3000 litø.

"Pinigai nëra viskas, taèiau geriau bûti turtingam negu sveikam. Juk uþëjæ á mësininko krautuvæ neimsite girtis: "Paþiûrëkite, kaip puikiai aš ádegiau, be to, aš niekada nepasigaunu slogos!" Uþtai jums mësos niekas neatpjaus (nebent mësininkas visiškas kvailys). Turtas geriau nei skurdas, vien dël finansiniø prieþasèiø. Tiesa, laimës uþ tai nenusipirksi. Prisiminkime skruzdæ ir þiogà. Þiogas visà vasarà grojo, o skruzdë liejo prakaità ir taupë. Atëjus þiemai, þiogas neturëjo në skatiko, taèiau skruzdë ëmë skøstis skausmais krûtinëje." (W. Allenas)

Atrodo, kad komercija išgriaus net paskutinius tikëjimo bastionus. Pavyzdþiui, jei katalikø tikëjimas išsiskyrusiems neleidþia tuoktis antrà kartà, tai yra išeitis uþsisakyti santuokà Šri Lankoje! Jau yra taip padariusiø lietuviø. Brangu tai brangu, bet Dievas – vienas.

Kokiø nors pinigø pasaulyje nei daugiau, nei maþiau. Jø yra tiek, kiek yra. Nebepamenu, kas yra pasakæs, jog jie tik pereina iš vienø rankø á kitas, iš vienø kišeniø á kitas kišenes, iš vienø bankø persikrausto á kitus... Jeigu ko nors trûksta, tai tik mums, kitur – visko yra... Liepos ir rugpjûèio sandûroje draugai pakvietë á Jûrmalà pasiþiûrëti ir pasiklausyti estrados atlikëjø konkurso "Naujoji banga". Konkursas konkursu, bet visi tomis dienomis vienas kito klausinëjo: "Ar jau matëte atvykusio pasiþiûrëti festivalio Romano Abramovièiaus jachtà?" Išties – gal 50 m ilgio 6 aukštø laivelis.

Lietuviai daþnai taupo ne ten, kur reiktø, pavyzdþiui, tos paèios Jûrmalos paplûdimyje maþai kas nuomojasi patogius gultus, bet vargingai tempiasi á paplûdimá maišà su paklotu. Maistui taupo ne maþiau valgydami ar rinkdamiesi gerus produktus, o prisipirkdami daug visokiausio E šlamšto. Šiukšliø dëþëje dingsta du treèdaliai lietuviø pajamø. Maistas, bûstas ir transportas neleidþia mums bûti turtingiems.

Ryþausi ir išmeèiau visas nuolaidø korteles. Dar bûtø gerai, kad manæs nebeáleistø á prekybos centrus arba leistø pirkti tik uþ ribotà sumà. Arba bûtø galima susidaryti produktø, kuriø negalima pirkti, sàrašà. Perki, sugaudþia sirena ir kasininkë iš tavæs prekæ atima. Þodþiu, pasvajojau.

Tûlas pasakys, girdi, mes ir toliau pirksime duonos, alaus ir skalbimo milteliø. Statistika byloja, kad maistui, alkoholiui ir rûkalams išleidþiame 40 proc. pajamø. Vakarø pasaulio gyventojai tam išleidþia tik 15 proc. Nieko negaliu pasakyti, kaip galima bûtø maþiau išleisti skalbimo milteliams (turbût neámanoma, nebent perkant kuo kokybiškesnius miltelius, nes nors jie ir brangesni, bet sunaudojama jø gerokai maþiau, todël sutaupoma). Be duonos, aišku, irgi neapsieisime, nors kiek jos pasenusios irgi išmetame á šiukšliø konteinerá, bet štai dël alkoholio ir rûkymo vertëtø rimtai susimàstyti. Po daugybæ metø trukusio mûsø namø ûkio šaldytuvø, spintø didëjimo ir pilnëjimo dabar turime susimàstyti, kà gi daryti - ar toliau juos pildyti, ar ko nors atsisakyti? Þinokime, kad vartojimas smunka visame pasaulyje. Skaièiau, kad JAV vartojimas smuko net iki 1942 m. lygio. Taèiau nustebau statistika, jog lietuviai vis dar tiek pat išleidþia maisto produktams, alkoholiui, tabakui, taèiau jau maþiau išlaidø skiriama kelionëms á uþsiená, sportui ir pramogoms. Ar neturëtø bûti atvirkšèiai? Pasirodo, mûsø vartotojas dar nëra pratæs susimàstyti, ar jam to tikrai reikia, ar jis gali tai ásigyti pigiau, ar gali tai ásigyti kitoje prekybos vietoje, galbût rinkoje yra geresniø alternatyvø. O vertëtø pagalvoti, ar nereikëtø "Snickers" pakeisti á "Jovarà", o gal visiškai atsisakyti šokoladinio batonëlio. Nors apie turistavimà ne vienas gali pasakyti, jog kur ten pakeliausi, kai esamà padëtá apibûdina nors ir toks anekdotas. "Alio, turizmo agentûra? Norëtume pailsëti. Kà galite pasiûlyti?" – "Kokiomis lëšomis disponuojate?" – "Turime 200 litø." – "Ilsëkitës!"

Bûtina taupyti elektros energijà! Taupyti bus lengviau, jei þinosime, kad jà taupydami ne tik sutaupome pinigø, bet yra ir kita medalio pusë. Lietuvoje beveik visa elektros energija, deja, išgaunama iš neatsinaujinanèiø gamtos ištekliø, tiksliau, deginant naftà. Tik nedidelë dalis - 3,3 proc. - išgaunama panaudojant vandens jëgà. O saulës ar vëjo - išvis juokinga dalelytë... Kà paimsime iš gamtos, nebegalësime sugràþinti.

Skaudþiausia, kai sutaupytus pinigus prarandi. Man gaila þmoniø, kurie juos atiduoda telefoniniams sukèiams. Juk jie - geri, patiklûs þmonës. Todël norëèiau ásivaizduoti štai tokià situacijà. Moteriai telefonu sako: "Jûsø sûnus padarë avarijà ir sugadino svetimà automobilá." Moteris: "Aš pasirengusi atlyginti þalà. Kiek? Penki tûkstanèiai litø? Gal tiek ir surinksiu. Kur susitinkam?" Sukèiai pasisiûlo: "Galime ir pas jus á namus ateiti." Moteris: "Ne, verèiau susitikime vidurnaktá kapinëse." Nors A. Šopenhaueris jau yra pasakæs, jog jokie pinigai nebûna taip gerai panaudoti, kaip tie, kuriuos iš mûsø nusuko - uþ juos ásigyjame išminties.

O doram þmogui visados sunkmetis. Kas nemoka kombinuoti, išëjo á miškus grybauti. Ar pastebëjote, kiek šiais metais grybautojø? Þmoniø miške daugiau negu prekybos centre. Sutinki klasiokus, grupiokus, buvusius verslo partnerius. Þodþiu, dorø þmoniø dar vis yra. Prekybininkai sako, kad paklausios tapo elektrinës grybø dþiovyklës. O jei jø ásigyti nepajëgiame, galime grybus dþiovinti ant "gyvatuko". Taip bus galima ir mokestá uþ já kompensuoti. Skaièiau, kad grybø cheminë sudëtis panaši á mësos, þuvø ir darþoviø. Grybai – tikras baltymø sandëlis. Pasirodo, baravykø sultinys septynis kartus kaloringesnis uþ mësos. Šie grybai gerai veikia širdá, slopina galvos skausmà, kelia organizmo tonusà. Raudonviršiai – patys nekaloringiausi iš grybø. Be to, jie valo kraujà. O lepšës iš organizmo šalina kenksmingas medþiagas ir šlakus, gydo inkstus. Lepšiø antpilas stiprina imunitetà. Sunku patikëti, kad voveraitës gydo radikulità, o jose esantis antibiotikas naikina stafilokokus. Voveraitës yra lyderës tarp grybø pagal vitaminø kieká. Kazlëkai maþina skausmà. Šiuose grybuose yra sakiniø medþiagø, kurios veiksmingai gydo migrenà ir podagrà.

Tekstas apie taupymà bûtø nebaigtas, jei nebûtø jame þodþio "krizë". Tad nors baigdamas já pavartosiu. Girdëjau taiklø pašmaikštavimà, jog vertëtø mûsø politikø paklausti, kaip jie supranta krizæ. Kokie esminiai krizës (ekonominës, politinës, socialinës) bruoþai rodo jà esant ir nykstant, nes apie nykimà jie kalba. Atrodo, ta skelbiama krizës pabaiga turëtø asocijuotis su juodojo humoro pavyzdþiu. Liga jau baigiasi, jau labai greitai visiškai pasibaigs. Bet nepasakyta, kaip pasibaigs – pasveikimu ar mirtimi.

Kaip bebûtø, krizës metais þmogui vis tiek lengviau nei þvëreliui. Tiesa, daugelis tam paprieštaraus ir teigs atvirkšèiai. Bet juk tik þmogus – vienintelis padaras, kurio galioje padavëjà palikti be arbatpinigiø.

Aišku, paèioje pabaigoje - anekdotas. Nebenaujas, bet vis tiek.

Turèius prieš mirtá paprašë visus jo turtus drauge sudëti á karstà. Guli jis karste, o šalia kalnas aukso, prabangûs daiktai. Atëjusieji þiûri ir stebëdamiesi pavydi: "Štai kaip þmonës gyvena."

Reziumë. Laimingus þmones átikinti, kad jie nelaimingi - sunku, bet nelaimingus átikinti, kad jie laimingi – dar sunkiau. Bet pinigai pinigais, juk dar yra dþiaugsmas, meilë, vanduo...

Rièardas JAKUTIS

Amerikoje atliktas tyrimas skelbia neátikëtinus rezultatus – daugiau nei du treèdaliai amerikieèiø 2009 m. neišnaudojo jiems skirtø metiniø atostogø. Tai aiškinama baime prarasti darbo vietà, nes apklaustieji sakë jauèia darbdaviø spaudimà bûti pasiekiamais 24 val. per parà. Pasaulá apskriejusi ekonominë krizë ne tik sumaþino amerikieèiø bankø sàskaitas, bet ir paveikë vasaros atostogø planus. Þmonës baiminasi, kad jiems poilsiaujant darbdaviai juos pakeis kitais, kurie gali atlikti jø darbà efektyviau. Panaši atostogø statistika ir kitose šalyse: 22 proc. prancûzø, 24 proc. vokieèiø ir net 92 proc. japonø atsisako dalies metiniø atostogø. Bet juk taisyklë turëtø bûti tokia: "Jeigu norite jaustis reikalingi, tegul poilsis tampa Jûsø tikslu."

Lietuvoje viskas panašiai. Skaièiau, kad net ketvirtadalis lietuviø atsisako bent dalies atostogø, nes mano, jog jiems reikia dirbti. Daþnai kelioniø ar kitais laisvalaikio malonumais nemoka dþiaugtis net ir jaunimas dël já uþvaldþiusio pragmatiško poþiûrio á gyvenimà. Tiesa, statistika byloja, jog praëjusiais metais dauguma iš mûsø atsisakë dalies savo atostogø malonumø dël negailestingos finansinës krizës rykštës. Todël ir moksleiviams teko praleisti atostogas daugiabuèiø namø kiemuose. Nors man patinka pamàstymas, jog mes neturime atostogø dþiaugsmo filosofijos.

Nebepamenu, kur buvau uþtikæs apklausà apie didþiausius þmogaus malonumus. Respondentai pirmà vietà skyrë aistringai meilei, antrà – dþiaugsmui dël tirpstanèiø kilogramø, treèià – trokštamo daikto ásigijimui, ketvirtà – atostogoms. Dël pirmos ir antros vietø gal ir nesiginèyèiau, bet štai treèià su ketvirta, mano galva, vertëtø sukeisti.

Bièiulis teigia, jog þiûrëdamas TV kelioniø laidas apsilanko visame pasaulyje. Sutinku, jog maþajame ekrane gali išvysti labai ádomiø laidø apie keliones, reportaþø iš tolimiausiø pasaulio kampeliø, taèiau tø laidø uþdavinys, mano galva, turi bûti paraginimas keliauti. O ypaè malonu, kai regime reportaþus iš jau mûsø aplankytø šaliø, tuomet galime besti pirštu ekrano pusën ir oriai tarti: "Ir aš ta alëja vaikšèiojau!"

Psichologai atkreipia dëmesá, kad labiausiai mums reikia ádomiø atostogø tuomet, kai mûsø paprastas gyvenimo bûdas sukelia mums daug streso. Aišku, išrankiesiems atostogø mëgëjams masinis turizmas jau seniai yra atgyvena. Viešbuèiai panašûs, grupinis slankiojimas iš vienos vietos á kità malonumo irgi nesuteikia. Tiesa, man paminklai patinka, nors girdëjau ne vienà svarstant, ar gali bûti þavus þiopsojimas á paminklus. Estetai teigia, jog masinis turizmas padaro daug þalos tø šaliø gyventojams. Pirmiausia kenèia jø autentiška kultûra, nes daþniausiai ji adaptuojama - pritaikoma tipiniam (daugiaserijiniam) turistui. Bet tai jau kita tema.

Vasara baigësi. Ar jau atostogavote? Ne? Nenusiminkite. Dabar, netgi spalá tinkamiausias laikas atostogoms. Praeityje sovietmeèio metai, kai partija ir vyriausybë buvo ádiegusi normà, jog atostogoms ir kelionëms skirta vasara, o rudená ar þiemà atostogauja vakarietiškomis bacilomis apsikrëtusieji arba tiesiog kvailiai.

Prieštaraujate, jog šiemet atostogauti jau vëlu. Prapliupæs lietus ëmë plauti prisiminimus apie vasaros karšèius, kuriuos jau netrukus daugelis Lietuvoje gal minës su liûdesiu. Taip, buvo karšta, taip, Lietuvà uþgriuvo neregëtas gyvybiø pareikalavæs škvalas, bet ar geriau, kai á kaulus smelkiasi dargana?

Jeigu tik taip màstysite, atostogauti niekad neprisiruošite. Aišku, nesakau, kad atostogauti reikia išvykti šiandien ar rytoj. Šiandien ir rytoj miesto šventë, todël likti privalote mieste, bet rugsëjo pabaiga – geriausias metas išprûsti iš miesto visiems, kurie dar neatostogavo.

Po karštos vasaros ruduo pirmiausia uþgrius Lietuvos didmiesèius, kuriuose gamta jauèiasi kur kas prasèiau nei šalies provincijoje. Šiauliuose jau net vasaros pabaigoje buvo galima pamatyti ne vienà pageltusá medá. Dël ankstyvo miestø rudens labiausiai kaltas cementas, asfaltas, šiluma ir teršalai. Tad jei dar neatostogavote, pailginkite vasarà pabëgdami iš Lietuvos.

Tiesa, ásivaizduoti idealias atostogas – sudëtingas dalykas. Sudëtinga, nes atostogø pramonës pasiûla didþiulë. Su kuo jums siejasi þodis "atostogos"? Tiesiog pasvajokite ir tas svajones uþsirašykite. Psichologai aiškina, kad kai jau turite savo "svajoniø atostogø" vaizdà, juo remdamiesi atsakykite sau á klausimà, kodël bûtent tokios atostogos dabar jums atrodo paèios tikriausios. Ar dël to, kà nuveiktumëte? (Sutvarkysiu apleistà sodà, aplankysiu šalá, á kurià planavau nuvykti jau keletà metø, pailsësiu voliodamasis paplûdimyje...). Ar dël to, kà patirtumëte? (Savo rankomis sodinsiu medþius, vaikšèiosiu po tûkstanèio metø senumo šventyklas ir muziejus su nuostabiais meno kûriniais, nardysiu jûros gelmëse ir iš arti pamatysiu povandeniná pasaulá...). O gal dël to, kad galëtumëte vienaip ar kitaip pasijusti? (Atsipalaiduosiu, pamiršiu rûpesèius, "pasikrausiu" energijos, nusiteiksiu darbui...). Aišku, tokie planai gerai, bet yra ir kitas dalykas – galimybës. Todël puikus pasiûlymas atostogø planà sudaryti netinkamø variantø atmetimo bûdu. Taip iškart galima atmesti savaitës poilsá "Royal Villa" apartamentuose Grand Resort Lagonissi kurorte šalia Atënø, kur nakvynë kainuoja 50 tûkst. doleriø. Tiesa, turint galvoje, kad á komforto paketà uþ šià sumà áskaièiuotas ir asmeninis pianistas, galima bûtø pasvarstyti... Be to, gal ir ne visiems, bet daugumai tenka atmesti keliones á Kaprá, Maljorkà, Monakà, Japonijà ar Pietø Afrikos Respublikà paþiûrëti garsiøjø Namibijos kopø arba á Fidþio salà...

Dabar paþiûrëkime, kas mums tinkama. Uþ keletà šimtø litø dvi savaites galima gerti degtinæ vadinamojoje kaimo turizmo sodyboje kur nors Aukštaitijos lygumose ar kalvotoje Þemaitijoje. Galima palakstyti išsinuomotu keturraèiu, paplaukioti baidarëmis, nuvaþiuoti á koká nors muzikos festivalá prie eþero ir ten gerti alø...

Jei ir tai mums netinka, o normaliam þmogui ir turëtø netikti, reikia atrasti vidurá tarp prabangaus poilsio (nes krizë) ir ádomaus poilsio. Juk iš tikrøjø geram poilsiui reikia ne itin daug – pakeisti þiûrëjimo kampà, kad vietos, kuriomis keliauji metø metus, taptø iš naujo graþios. Bet, aišku, puikiausia ten, kur dar nesi buvæs. Neatrasta visus vilioja.

Kà aš dar šiais metais norëèiau pasiûlyti? Kelionæ á Krokuvà, jei ten dar nebuvote. Kiek daug ten Lietuvos istorijos. Iš šio miesto ilgai buvo valdoma Lietuvos ir Lenkijos valstybë, Vavelio katedroje palaidotas Jogaila. Ten ir Þygimantas Augustas, Kazimieras Didysis, Adomas Mickevièius, Steponas Batoras ir daug kitø asmenybiø, kuriø gyvenimas buvo glaudþiai susijæs su Lietuva. Kiekvienam lietuviui Krokuvoje bûtina apsilankyti. Vienas garbaus amþiaus turistas iš Lietuvos, ilgai stovëdamas prie A. Vivulskio paminklo, sukurto Þalgirio mûšio pergalei, ištarë: "Dabar galiu ir numirti." Kiti taip pasakytø apie Paryþiø.

Nuostabaus groþio architektûra. Tarsi vyrauja gotika, bet šalia ir barokas, ir renesansas. Niekur pasaulyje nemaèiau, kad tiek daug skirtingø architektûros stiliø viename mieste taip graþiai derëtø ir vienas kità papildytø. Dar didelë kelionës á Krokuvà atrakcija – Velièkø druskos kasyklos. Nusileidi á 135 metrø gylá ir groþiesi ištásusiais druskø varvekliais, prieini poþeminá eþerà, patenki á puošnø restoranà ir á baþnyèià, kurioje viskas iš druskos: ne tik skulptûros, bet ir šviestuvai. O plauèiai ilsisi, ákvëpdami gaivaus druskingo oro.

Šeštà valandà ryto iš Šiauliø pajudëjæ á Krokuvà, kelias valandas sustojame Varšuvoje, o gráþdami Èenstakavoje – lenkø šventoviø šventovëje, kur stebuklingas Juodosios Marijos paveikslas. Lenkai šià vietà lygina su Lurdu ar Fatima. Viešëdamas Èenstakavos Šviesos Kalno vienuolyne iš tikrøjø jautiesi pakylëtas, išlaisvëjæs, atsikratæs visko, kas nereikalinga.

Sulaukiau siûlymø vesti ekskursijas á keletà pasaulio miestø. Visus tuos miestus neblogai þinojau, tad, atrodo, galëjau imtis darbo, bet pasirinkau Krokuvà. Nepavadinèiau ekskursijos á Krokuvà masiniu turizmu, apie kurá šiame tekste jau uþsiminiau. Kelionë á šá Lenkijos miestà gerokai daugiau – tai mûsø istorijos prisiminimas. Tiesa, Lenkijoje keliukai siauri ir vingiuoti, iš abiejø pusiø apsodinti àþuolais arba liepomis, tarsi medþiai padëtø neišklysti iš kelio. Laukuose – galybë karviø, arkliø ir šiaudø kûgiø. Bet tai padeda nukreipti pavargstantá dëmesá.

Kad nebûtø reklamos, neminësiu, kuri kelioniø agentûra siûlo kelionæ Krokuvon (tiesa, savaitraštyje "Šiauliai plius" apie šias keliones agentûra skelbia), bet pasakysiu, kad keliautojø laukia ir geras autobusas, ir dvi naktys patogiame viešbutyje. Paèioje rugsëjo pabaigoje, bobø vasaros metu, dar viena tokia kelionë bus.

Lietuviui, atrodo, nedaug reikia. Kad galëtø kaþkà nematyto pamatyti ir kad bûtø vanduo, saulë, smëlis, medþiø ir pievø kvapas. Atostogos bûtinos ir kûnui, ir sielai. Taip, taip - ir sielai, kuri mane tiek metø saugo, priklauso atostogos. Esu tikras, kad Dievas taip pat turi atostogas, kuriø jis nešvaisto vëjais. Be to, kas mums svarbiausia, sako, jog per jas jis labiausiai globoja atostogaujanèius.

Baigsiu anekdotu. Apie atostogas ir atostogaujanèius anekdotø yra, bet šákart pritaikysiu anekdotà sau. Padëjæs tekste paskutiná taškà, visad viskà atidþiai perskaitau. Kai rašai, mintys liejasi, o paskui galvoji, kà èia prirašæs. Deja, daþniau savo tekstais lieku nepatenkintas, nei jais dþiaugiuosi. Štai ir po šio teksto skaitytojas gali papriekaištauti, girdi, kà tu èia rašai apie atostogas rudená. Tad sugalvojau ir sau tinkantá anekdotà.

Pasiskundþiau, jog išsinarinau kojà. Manæs nemëgstantis skaitytojas tuoj paklausë: "Su kuo dabar rašysi?"

Rièardas JAKUTIS

"Šok gëræs, šok negëræs, šok mergièkà nusitvëræs", - sako, tai lietuviø liaudies daina. Abejoèiau, ar šiuos primityvius kupletus dera liaudies dainoms priskirti, bet šie þodþiai, stebint savaitgaliø TV programas, pasiteisina. Šá televizijø sezonà juškomis ir špokaitëmis tapo sekso reikalø ekspertë, ir patys politikai, ir jø þmonos, á koncertø sales þiûrovø nebepriviliojantys dainininkai, rimtesnio darbo negaunantys aktoriai ir šiaip ávairûs keisti marginalai. Ko vertos vien straipsniø antraštës, reklamuojanèios šokiø projektus ir paèius šokëjus: "Valeikio laukia skausminga krûtinës depiliacija", "Mikelkevièiûtë šlapimu kojos negydys", "Uþdavinys – ir šokëjas, ir aferistas", "Seksas Bertašiûnaitei šokti nepadës", "Dël šokiø Paulauskienë paaukojo šeimos atostogas", "Šedþius bijo savo partneræ suþeisti prabangiu laikrodþiu", "Radþis jau susitaupë dþipui ir lëktuvui", "Pikul á "Kvieèiu šokti" premjerà – su nuskausminamaisiais", "Gabbana: nesigailiu, galvodamas á koká... èia álindau", "Pradëjæs šokti Valeikis sulaukë šeimos pagausëjimo", "Bartašiûnaitei išmokti fokstrotà trukdo PMS"...

Projektus reklamuoja ir patys jø kûrëjai, vedëjai ir net þiuri nariai (juk jiems uþ tai mokama). "Nuo naujojo sezono mes jums šoksime ir þavësime šokiu taip, kad jûs neteksite þado", - tokiais þodþiais naujàjá LNK sezonà pradëjo Vytenis Pauliukaitis. Tarp televizijø vyko átempta kova dël šou dalyviø. Televizijos viliojo, kà tik galëjo. Net Neringà Venckienæ. Mano galva, su Venckiene nepavykus, šokti vertëjo privilioti gëjø porà. Populiarumas bûtø garantuotas.

Nors ir šiaip visko yra: operos solistas Egidijus Bavikinas (LNK) – prieš dainininkæ Onà Kolobovaitæ (TV3), politikas Andrius Šedþius (LNK) – prieš politikà Þilvinà Šilgalá (TV3), politiko þmona Jolanta Paulauskienë (LNK) – prieš likimo draugæ Eiridà Daukšienæ (TV3), krepšininko Simo Jasaièio draugë Oksana Pikul (LNK) – prieš jo buvusià moterá ir sûnaus motinà Vaidà Jasaitienæ (TV3), áspûdingomis iškirptëmis aká traukianti verslininkë Erika Santos (LNK) – prieš ne maþiau áspûdingu stotu garsëjanèià advokatæ Svetlanà Proninà (TV3), karatistë Rita Pivoriûnaitë (LNK) – prieš dviratininkà Raimundà Rumšà (TV3), popdainininkas Radþis (LNK) - prieš irgi populiariø dainø atlikëjà Irmà Jurgelevièiûtæ (TV3), TV laidø vedëjas Jonas Radzevièius (LNK) – prieš toká pat vedëjà Gediminà Jauniø (TV3)... Nors èia dar ne viskas išnaudota. Pavyzdþiui, þinant, kad vienoje televizijoje šoks Asta Valentaitë, kitai þûtbût reikëjo prisivilioti Laimutá Pinkevièiø... Ir su politikais iki galo nepadirbëta. Prisimenant, kad Arminas Lydeka mielai vaidino valkatà, šokti jis tikrai bûtø sutikæs, be to, gal net Petras Graþulis ir Kazimieras Uoka nebûtø atsisakæ... O kad politikai tokie populiarûs, net negalvojau. Štai mama klausia: "Ar Andrius Šedþius jau šoko? Kad tik neprasnausèiau."

Pagal tai, kaip buvo parinkti šokantieji, susidaro áspûdis, kad Lietuvos "þvaigþdës" yra draugø kompanija, nieko á savo gretas nebeásileidþianti. Ásivaizduokit, turit jûs du draugus - Petrà ir Povilà. Ir ištisus metus per TV3, LNK ir kitas TV rodo tik jus tris, kaip jûs šokat, dainuojat, šokat su profesionalais, rengiatës valkatomis, kepat kotlelus, rodot namus ir t. t.

LNK "Kvieèiu šokti" surengë šokius ant dangoraiþio "Victoria" stogo, TV3 "Šok su manimi" šokëjai simpatijas sau krovë šokdindami praeivius Vilniaus centre. Didþiajai abiejø televizijø šokiø kovai netikëtai pagalá á ratus ákišo Lietuvos televizija, panorusi atsiplëšti gabalà reitingø. Šeštadienio vakarà, net pusvalandþiu anksèiau – 18.30 val., nacionalinis transliuotojas driokstelës laidà gana ironišku pavadinimu "Šoka visi". Tiesa, LTV nepripaþásta, kad tokiu viraþu bandys pakonkuruoti – naivuolius tikina, kad šokiø ritmu tiesiog nori palydëti vasarà.

Keli bièiuliai sako neástengiantys þiûrëti tokiø šou ilgiau negu 15 minuèiø. Sako, ne todël, kad nemëgtø šokio ar tai bûtø jau kelioliktas tokio pat pobûdþio projektas. Ir ne todël, kad ten šoka viena (o gal daugiau?) "Olialia" mergaièiø, o todël, kad visi þmonës, kurie prie to prisideda, pradedant uþkulisiø darbuotojais, baigiant komisijos nariais, veikiausiai pamiršo, kad šokis yra menas, o ne šou. Tobulos keletà valandø formuotos šukuosenos, blizgantys kostiumai, komisijos nariø priekabiai (po tokiø projektø komisijos taip išpopuliarëjo, kad greitai, atrodo, mes uþsigeisime, kad tokios bûtø per gimtadienius, vestuves ir kitas šventes, vertindamos kiekvieno sveèio dovanà, aprangà, þinias, šmaikštumà, mokëjimà naudotis stalo árankiais, gebëjimà dainuoti bei šokti...), reklama, Lietuvos popscenos þvaigþdës, gëlës, dirbtinës šypsenos, 2-3 minuèiø trukmës šokis, pykèiai. Prisiminiau E. M. Remarko "Dangus neturi išrinktøjø" pagrindine herojæ ir rašytojo mintis, kad šokis yra jausmas, kad jo negalima suvaidinti, be to ir šokëjai yra kitokie. Pagaliau ir mes gal per daug ir nenusimanome apie šoká, bet juk gebame atskirti, kas yra tikra. Deja. Štai mergina "blogame" rašo: "Noriu išmokti šokti tà aistringàjá tango (ar bent flamenko), noriu šokti su Andriumi Butkumi, noriu, kad tai nebûtø tik sapnai."

Kaip bebûtø, šokiø projektai þiûrimi ir ne vienas ims juos girti, girdi, niûrioje lietuviškoje aplinkoje tai atsipalaidavimo oazë. Kaimynas nekenèia kaimyno, giminë giminës, bendradarbis to kolegos, kuriam labiau sekasi, o valdþia, t. y. mûsø tarnai, išlaikomi iš mûsø pinigø - tokie pasipûtæ ir arogantiški, kad atrodo sprogs, o apie medicinos ir švietimo sistemà išvis verta patylëti. Paþástama, gráþusi á Lietuvà, pasakojo, jog iš oro uosto jà veþë ypaè paniuræs taksistas, kuris bandë imituoti paslaugumà, taèiau nesugebëjo net lagamino á bagaþinæ ákelti. Ji sakë, jog buvo tikra laimë išlipti iš jo automobilio, taèiau iki šiol trûksta šviesos, tarsi lietuviška saulë tik šildytø, bet nešviestø. Anot jos, pasiþiûri šokiø projektus ir saulë neatrodo tokia tamsi, lietus – ákyrus, o þmonës – niûrûs ir nelaimingi. Supratau, kad ji, þiûrinti á šokanèius politikus ar pramogø verslo atstovus, nebëra nuskriausta ir pasijunta gimusi ten, kur ištisus metus švieèia saulë, o bananas nuo palmës tuoj pats á burnà ákris. Gal ir vyrui tas pat. Þiûri þiûri, ir mûsø moterys ima atrodyti graþiausios pasaulyje.

Po pirmosios laidos "Šok su manimi" internete perskaièiau komentarà - pirmu sakiniu pabrëþiame, jog vos tik prasidëjo šou, komentatorë (kaþkodël manau, jog moteris) iškart išjungë televizoriø, nes tokiø nesàmoniø nenorinti þiûrëti. Toliau ji apibûdina visus šokusiuosius.

Regëdamas mûsø televizijø projektus, palyginau juos su estiškais. Ši Baltijos šalis, kurioje gyvena vos 1,3 mln. gyventojø, kuri išsaugojo senas dainø švenèiø tradicijas, šiemet surengë pirmà pasaulyje skaitmeniná dainø festivalá (ne veltui maþytë Estija vadinama kompiuteriniø technologijø milþine). Chorai iš daugiau nei šimto Estijos vietoviø buvo sujungti kibernetinëje erdvëje. Taip estai paminëjo Nepriklausomybës atkûrimo metines. Estija paskelbë nepriklausomybæ iš karto po nesëkmingo puèo Maskvoje rugpjûtá. Bet kuris, norintis dalyvauti šventëje, t. y. dainuoti kartu su choru, galëjo uþsiregistruoti nurodytame tinklalapyje ir televizijos kanalas "Kanal 2" tiesiogiai transliavo pasirodymus iš 100 Estijos vietø, o Talino gyventojai ir sveèiai transliacijà galëjo stebëti didþiuliame ekrane po atviru dangumi.

Gráþkime prie mûsø šokiø projektø, nes juk tokia šio teksto tema. Jeigu jus piktina pigiai pasireklamuoti norintys politikai arba jø þmonos, guoskitës tuo, kad lietuviai në kiek neišskirtiniai. Britø šou "Strictly Come Dancing" pagrindu sukurti analogiški konkursai šiuo metu sukasi daugiau nei trijose dešimtyse šaliø, o 2006–2007 metais pasaulyje nebuvo populiaresnio TV projekto. Danijoje prieš porà metø jame dalyvavo ir tuomeèio premjero, dabartinio NATO vadovo Anderso Fogho Rasmusseno þmona. Kaip mokame, taip sekame labiau patyrusiais. Kol ekranus vël pasieks naujø projektø mada. O kol kas þiûrime šokius per TV3, atsibosta – ájungiame LNK, po kiek laiko vël gráþtame á TV3. Taip be galo. Juk ir antis sprendþia, kad kitoje pusëje vanduo švaresnis.

Krepšinio þiûrovai, kuriø šiuo metu prie ekranø, atrodo, daugiau negu garbinanèiø šokius, sako turá pomëgá þiûrëdami gerti alø ir kà nors kramsnoti. Siûlyèiau tà patá ir þiûrintiems šokius. Krepšinio fanø patiekalas – kepta duona su èesnaku ir sûriu. Na kà nors ypatingo apie šá patiekalà, aišku, jei já taip galima vadinti, nepasakysi, taèiau jis dieviškas prie šalto putojanèio alaus. Gaminimas paprastas. Duonà supjaustome juostelëm ir dedame á ákaitintà aliejø. Po kiek laiko apverèiame ir išëmæ átriname èesnaku. Kai susidaro nemaþa krûvelë, apibarstome druska. Sutarkuojame sûrio, kurio reikia labai nedaug, beje tarkuokime ne su burokine tarka, bet smulkesne. Duonà apibarstome sûriu ir ádedame kelias minutes á mikrobangø krosnelæ.

Šokiø gerbëjai pasakys, jog tai paprastokas ir stebint šokius nelabai tinkamas receptas, girdi, šokiai kilniau. Aš manyèiau, kad mûsø šokiø mëgëjams jis puikiai tiktø. Bet jeigu sakote "ne", tai pasiûlysiu vyno ir salotø. Salotos gaminamos iš jûros kopûstø, supjaustytø pomidorø, alyvuogiø ir prancûziško sûrio kubeliø. Jei sûrá pirkote indelyje, kuriame jis jau supjaustytas ir apipiltas aliejumi, ant darþoviø išpilkite ir sûrá, ir visà aliejø. Jei sûris ne indelyje ir já pjaustëte patys, uþpilkite aliejaus (Extra Virgin). Jei tingite salotas gamintis, prie vyno tiks ir šokoladas.

Rièardas JAKUTIS

"Bernardinuose" skaièiau apie Vilniaus literatø apsilankymà vienoje Šiauliø kaviniø. Bare jie buvo vieninteliai lankytojai. Bumpsëjo popsas. Vienas iš sveèiø išsitraukë "Anykšèiø šilelio" kompaktinæ plokštelæ ir padavë priëjusiai padavëjai. Ši sutriko: "O èia kokio tipo muzika?" "Paklausykit", - máslingai nusišypso sveèias. Netrukus pasigirdo pirmosios "Anykšèiø šilelio" eilutës. Bet padavëja greitai gràþino plokštelæ ir paaiškino: "Kol nebuvo þmoniø, galëjau leisti..."

Pasaulis kaþkoks savotiškas. Paþástamas fotomenininkas fotografuoja vaginas ir pinigus skiria našlaièiø namams. Populiarumo siekianèios televizijos, þiûrëk, parodys laidà "A. M. Brazausko laidotuvës. Geriausi epizodai". Þmonës nebemoka bendrauti. Bièiulis šaukë ant já apgavusio draugo: "Duosiu tau á snuká, kad po kryþium nuvirstum ir Kristus tave apmyþtø!" Yra, tiesa, šventiniø dienø, bet atrodo, kad visos pramogos sugalvotos girtø þmoniø. Kai nebëra draugystës tarp kaimynø, neturi darbo draugø, nieko nelikæ iš anø jaunystës dienø, bièiuliø vis tiek ieškai. Tokia jau þmogaus prigimtis. Ir èia á pagalbà ateina "Facebookas".

Pradedant apie já kalbà, pirmiausiai reikia pradëti nuo paties interneto ir nuo komentarø. Pasak prof. Leonido Donskio, internetiniai komentatoriai anonimai - naujo tipo minia: "Ten nebëra individualybës, bet uþtat yra daug neapykantos akumuliacijos ir pasiryþimo tapti kolektyviniu niekuo arba anonimu, idant bûtø galima išrëkti ar kaip kitaip á pasaulá paleisti savyje susitvenkusià neapykantà tam nebeaiškiam ir nebesuvokiamam pasauliui" (p. 87 iš knygos "Be pykèio: vieneriø metø minèiø þemëlapis", "Versus aureus", 2006). Daugiausia komentarø sulaukia kvailiausi straipsniai ar tiesiog tekstai apie niekus. Komentatoriai ypaè mëgsta politikuoti, tapti visaþiniais ekonomistais, teisëjais, gali á miltus sumalti nekenèiamus þmones ar išaukštinti tuos, kurie patinka. Kaþkas teisingai pasakë, kad internetiniai komentarai yra tiesiog niekinis kalbëjimas, prilygstantis beproèio diskursui.

Pasaulyje yra per milijardà interneto turëtojø, kuriø pusë prisiregistravæ "Facebooke". Yra "Twitter", "MySpace", "Frype", "One" ir daug kitø tinklø, bet 2004 m. vasario 4 d. Marko Zuckerbergo Harvardo universiteto studentams ákurtas "Facebook" 2009 m. sausá tapo populiariausiu virtualiu pasauliu Þemëje, išskyrus Pakistanà, Sirijà, Kinijà, Vietnamà, Iranà, kur jis draudþiamas ir blokuojamas. Tai milþiniška (nors ir virtuali) valstybë pasaulyje. Šios valstybës dalyviams, kaip George'o Orwello gyvuliukams, leista "draugauti", "komentuoti", "diskutuoti", "mëgti", "nemëgti" ir t. t. Girdëjau nuomonæ, jog "Facebookas" - protiškai atsilikusiøjø, psichologiniø problemø turinèiø þmoniø prieglobstis. Ásiminë dar kaþkieno padarytas "Facebooko" palyginimas su "McDonald's", kuris daþniausiai lankomas greitàjá maistà mëgstanèiø þmoniø. Greitas maistas - greitas internetinio pasaulio rezultatas. Ši paralelë gali parodyti, kokios pasekmës dël "Facebooko" grës ateityje. Greitasis maistas kenkia sveikatai, o ar "Facebookas" netaps psichiniø ligø katalizatoriumi?

Girdëjau dar teigiant, jog "Facebookas" - paminklas vidutinybei. Štai kad ir toks "Facebooko" pavyzdys. Gal norite susipaþinti su Sharon: Sharon valgo, Sharon namie, Sharon pavargusi. Þinai viskà, kà ji daro, nors jos paèios nepaþásti ir tau visiškai nerûpi. Ji kas penkias minutes keièia savo nuotraukà galvodama, kad taip ji taps ádomesnë kitiems. Kadaise buvæs geriausiøjø Amerikos universitetø studentø tinklas - dabar "Facebookas" - tarnauja neišsimokslinusioms masëms - bet kam, turinèiam laiko, kompiuterio klaviatûrà ir noro pranešti pasauliui apie save. Dabar - tai Sharon pasaulis. Bet jei "Facebooke" mes graþesni, tai kam gyventi iš tikrøjø?

Nuvertinama ir graþi draugystës idëja - kà reiškia, kad "Facebooke" jûs turite tûkstanèius "draugø"? Juk daugelio išvis nepaþástate... Atskira kalba turëtø bûti apie "Facebooke" esanèias moteris. Visad sunkiausia su moterimis, kai jos išeina iš virtuvës.

Viena iš "Facebooko" sëkmiø - greitosios paþintys. Greito tempo pasaulyje þmonës nebenori ilgai trunkanèio oraus, tarsi kokiø anglø dþentelmenø susipaþinimo, kai norinèius susipaþinti vienas kitam pirmiausia pristato jø draugai, jie patys pateikia net savàjá CV, renka vienas apie kità þinias ir t. t. Populiarûs juk ir dabar atsirandantys greito susipaþinimo restoranai, kur neþinai, kas atsisës prie tavo stalelio, aišku tik viena, kad tai susipaþinti trokštantis þmogus. Be abejo, tai vyksta ir televizijoje. Pastaruoju metu "greituosius pasimatymus" populiarina "Kitas!" ir panašios laidos.

"Facebooko" šalininkai šaukia: Neturite savo puslapio "Facebook" tinkle? Tai kokiame tinkle esate? Jokiame?! Jei taip, galite apsisiausti balta drobule ir lëtai eiti kapiniø link. Nes kaip socialinis gyvûnas esate beveik miræs. Savo puslapá "Facebook" tinkle turi net Dievas. Tad nemanykit, kad jums pavyks nuo to išsisukti.

Ar yra kokia "Facebooko" nauda? Vienatvës sumaþëja? Gal. Smagu suþinoti, jog kaþkas be tavæs dar domisi vienu ar kitu keistu dalyku? Pasiklausyti kokios nors naujausios dainos? Paþvelgti, kaip ir su kuo gyvena kokia nors kino þvaigþdë? Pasidalyti mintimis su bièiuliais, kurie emigravæ ir kuriø greitai nepamatysi? Juk "Facebooke" yra ne tik pokvailiai tipai, èia rasi ir daug garbingø bei þinomø þmoniø.

Bent mane linksmina, kad "Facebookas" gali padëti bendrauti su draugais net po mirties. Tereikia, kol dar esi gyvas, ávesti svarbiausias gyvenimo datas, duomenis ir galësi ramiai siuntinëti gimtadienio sveikinimus iš ano pasaulio.

Kuo dar þavi virtualus bendravimas? Kas nors nepatiko, spragt pelyte ir išmetei nepatikusá asmená iš draugø. O kur dar rûpimu klausimu galëtum pasitarti išsyk su keliais šimtais þmoniø? Tarp jø tikrai atsiras bent vienas, kuris þinos, kur galima ásigyti taškuotà suknelæ arba kaip geriausia troškinti triušienà. Norëdama pasigirti mylimojo dovanota apyranke, turëtum apskambinti visas drauges. Su kai kuriomis net tektø susitikti. O dabar tereikia jà nufotografuoti ir ámesti á savo puslapá jos nuotraukà. Árašei "Facebooke" "Galvoju nusiþudyti" ir visi tuo metu esantieji tavo tinkle suskubs atkalbinëti, guosti ir siûlyti pagalbà.

"Facebooke" rasime ir mûsø politikø. Štai susisiekimo ministras Eligijus Masiulis virtualià erdvæ išnaudoja ne politinëms ar ekonominëms problemoms, bet kalba, pavyzdþiui, apie Lietuvà uþplûdusius karšèius: "Lauke karštis toks, kad atidaræs automobilio duris gali nusideginti rankà." Ir šiaip ministras stengiasi visus palinksminti: "Moterys visada nerimauja dël to, kà vyrai pamiršta; vyrai visada nerimauja dël to, kà moterys atsimena." Aršiai priešinæsis Vilniuje ávykusioms gëjø eitynëms Seimo narys Petras Graþulis tinklalapyje sulaukia panašiai mananèiøjø palaikymo. Nors ne visi politiko draugai virtualioje erdvëje tokie malonûs: "Graþuli?! Gal priminti, kas tavo "koldûninæ" pagavo vagiant elektrà?" Patys internautai apie šá politikà yra sukûræ puslapá, kuris vadinasi "Skaityk knygas, o tai Petru Graþuliu pavirsi" ir jau turi daugiau nei 3 tûkst. nariø. Prie jo yra prisijungæs ir parlamentaras konservatorius Saulius Peèeliûnas. Daug puslapiø sukurta apie ministrà pirmininkà Andriø Kubiliø, bet jis á juos nekreipia dëmesio ir su "facebookininkais" nebendrauja. Uþtat Viktoras Uspaskichas iškart visiems atsako (kai kas gal net ir patiki, kad bendrauja su paèiu europarlamentaru). Prezidentë Dalia Grybauskaitë praëjus pirmiesiems kadencijos metams "Facebooke" pasiteiravo þmoniø, ar per pastaruosius metus šie pajuto pokyèiø.

Tiesa, daugëja nepasitenkinimo "Facebooko" vartotojø duomenø apsauga. 2010 m. geguþës 31 diena buvo paskelbta "išëjimo iš Facebooko diena". Palikti socialiná tinklà pasiryþo jau daugiau nei 28300 nariø. Aišku, skaièiai miniatiûriniai, bet šiuo judëjimu aiškiai parodoma, kad facebook.com turëtø dar labiau susirûpinti vartotojø duomenø apsauga.

Apie "Facebookà", manau, galëtø bûti trys nuomonës. Já galima mëgti, galima bûti abejingu ir galima nemëgti. Iš teksto tarsi aiškëja, kad aš nesu "Facebooko" šalininkas (juo labiau, kad tekstà apie šá portalà guldau tryliktà mënesio dienà, penktadiená). Be abejo, tai subjektyvu. Gal viskas todël, kad jau pasenau. Mano galva, "Facebookas" atskleidþia interneto problemø esmæ, bet nëra vienintelë problema. Lygiai taip pat sëkmingai galima gaišti laikà "googlinant" apie save ir savo paþástamus, skaitant nesvarbias naujienas delfi.lt. Psichologai internetà lygina su nikotinu ar alkoholiu (dar blogiau - su narkotikais), kuris visada þada tuoj tuoj ateisiantá pasitenkinimà: dar vienas puslapis ir išsirinksi naujà mëgiamiausià dainà, dar kelios minutës, ir surasi ilgai lauktà partnerá ar bendraminèiø bendruomenæ. Taip, deja, atsitinka retai ir neproporcingai sugaištam laikui. Turbût pati blogiausia interneto savybë - màstymo fragmentavimas. Naršai naršai ir jau per vëlu atsispirti. Áprotis šokinëti nuo vieno informacijos lauko prie kito vëliau neleidþia susikaupti prie vienos knygos ar bet kokio kito vientiso nuoseklaus darbo. Nepaisant visø interneto blogybiø, mieste be interneto išsiversti neámanoma. Kaþin, ar pavyks atsikratyti ir priklausomybës nuo "Facebooko" tinklo ir praleisti jame tik tiek laiko, kiek nori. Jei vis dëlto jûs pasiryþtumët apriboti savo laikà internete, sako, patartina pasikeisti savo "Facebook" slaptaþodá á sudëtingà skaièiø kombinacijà, uþsirašyti ir pasidëti kur nors nepatogioje vietoje. Taip kiekvienà syká prieš naršydami gerai pagalvosite.

Skaièiau apie naujus internetinius pavojus jaunimui. Jaunuoliai uþsideda ausines, uþsidengia akis ir pasileidþia á savo skaitmenines aukštumas. Vaizdo árašuose, publikuotuose youtube.com, rodomi šokinëjantys ir apimti euforijos besikratantys paaugliai, persigandæ berniukai - tai vadinamøjø "skaitmeniniø narkotikø" pasaulis, kuriame, kaip tiki paaugliai, klausant muzikos galima patirti tai, kà sukelia tikros narkotinës medþiagos. Šia "mada" uþsikrëtæ paaugliai tiki, jog besikartojantys garsai leis jiems patirti svaiginanèius pojûèius, kurie legaliai pasiekiami internete. Tokie vaizdo ir garso árašai ypaè populiarûs Jungtinëse Amerikos Valstijose, taèiau tik laiko klausimas, kada tai taps Europos paaugliø mada ir manija. Spëjæ išbandyti "skaitmeninius" pojûèius tikina, jog sukeliamas efektas labai panašus á tà, kurá sukelia kokainas, kanapës, kitos medþiagos. Tiesa, nors þinia apie "skaitmeniná svaiginimàsi" buvo sutikta itin skeptiškai, vis dëlto kai kurie internetiniuose portaluose patalpinti "kûriniai" tapo þvëriškai populiarûs ir sulaukë kone po pusæ milijono perþiûrø.

Nors sakyk nesakæs, rašyk nerašæs, gyvenimas plauks kaip plaukæs. Viskas bus kaip turi bûti. Tegul tad bûna tokia staigi ir netikëta šio teksto pabaiga. Kaip tame anekdote.

Senas lingvistas dalijasi savo atradimu su draugu:

- Þinai, atlikome tyrimà ir nustatëme, kad daþniausiai vartojami lietuviški þodþiai yra "ir", "na", "kas"...

- Na, ir kas?

Rièardas JAKUTIS

Sakote, kad rugpjûtis jau ne toks linksmas kaip birþelis ar liepa. Sakote, vasara baigiasi ir liûdna pasidaro... Lauki, lauki ir viskas staiga praeina, praeity lieka šventës, atostogos, vasara... Netiesa, dar visas vasaros mënuo, o dar ir rugsëjis. Jei per šià vasarà nieko nenuveikei, niekur nebuvai išvykæs, niekuo negali pasigirti, nebent kad pasiekei miego rekordà - miegojai apie 16 valandø, kad niekur iš miesto kojos nebuvai iškëlæs, kad net në vienos knygos neperskaitei, jokios parodos, jokio koncerto nematei, visur dar gali spëti. Juk ne vienas tvirtina, kad maloniausias poilsis ir geriausios atostogos - rugpjûtá.

Tiesa, prasidëjo rugpjûtis nei šiokiu nei tokiu paminëjimu: rugpjûèio 2-àjà - Ubagø diena. Galbût tai buvusi tradicija - dalyti elgetoms duonà, ankstyvojo derliaus dovanomis šelpti pavargëlius. Ubagø senovinë samprata ypaè artima maþesniesiems broliams pranciškonams (elgetaujanèiam vienuoliø ordinui, jo neturto dvasiai) ir jø ákûrëjui - basakojui šventajam Pranciškui Asyþieèiui, kuris, kadaise išgirdæs kvietimà "Atstatyk mano Baþnyèià", atnaujino maþutæ, apleistà Italijos baþnytëlæ, bet pagaliau suprato, kad jos atnaujinimas yra tik maþa visos Baþnyèios atnaujinimo dalelë (it. Porciunkula – iš èia Porciunkulës atlaidø diena bûtent tà paèià rugpjûèio 2-àjà).

Šiandien, rugpjûèio 6-àjà, visai nemenka krikšèioniškojo pasaulio šventë. Paminimas Jëzaus atsimainymas Taboro kalne. Mano galva, svarbiausias šios dienos akcentas, kad Taboro kalne išnyksta atstumas tarp Dievo ir þmogaus. Nepatinka man tik viena - naujasis šiø ávykiø Naujajame Testamente aprašymo vertimas á lietuviø kalbà, kur Petras sako Jëzui: "Rabi, gera mums èia bûti. Pastatykime tris palapines: vienà tau, antrà Mozei, treèià Elijui." Ankstesnis vertimas buvo: "Pastatykime tris padangtes." Didingiau.

Po graþios krikšèioniškos iškilmës rugpjûtá seka vël nei šiokia, nei tokia šventë - Tarptautinë orgazmo diena. Kasmet rugpjûèio 8 d. ji švenèiama nuo 1998 m. Šventës šûkis – vientisas pasaulio orgazmas. Tai energijos, ekstazës, malonumo diena. Šventæ raginama švæsti visame pasaulyje – nuo Aliaskos iki Zimbabvës (nuo šalèiausios vietos iki karšèiausios ir nuo A iki Z). Kaip švæsti? Vienam ar dviese, ar grupëmis, kaip tik patinka. Šventës iniciatorius biseksualas Aleksas Hirka teigia, kad šià dienà verta dovanoti seksualias dovanas, kaip dovanos dovanojamos per Kalëdas; vaidinti ávairius vaidmenis, persirengiant kaip per Helovinà; prisiekti meilæ kaip per Valentino dienà. Mûsø verslininkai tà dienà galëtø daryti verslà, pavyzdþiui, kaimo turizmo sodybose: "Dvivieèiai nameliai Tarptautinës orgazmo dienos proga tik 100 Lt per parà. Sveikiname visus!"

Rugpjûèio šventës mëto it amerikietiški kalneliai. Štai rugpjûèio 9-oji jau vël kitokio pobûdþio šventë - Tarptautinë tautos diena. Tikëtina, kad po orgazmo dienos tauta padidës ir taps glaudesnë. 1992 m. rugpjûèio 9 d. pirmà kartà ávyko tautø darbo grupiø susirinkimas dël þmoniø teisiø apsaugos. Tarptautinæ tautos dienà paskelbë minëtina diena Jungtiniø Tautø organizacija. Kaimo turizmo sodybø šeimininkai šià dienà vël galëtø vilioti lankytojus: "Cepelinai Tarptautinës tautos dienos proga tik 5,00 Lt!"

Rugpjûèio 10 d. Šv. Lauryno ir Paskutinioji perkûno diena. Šv. Laurynas buvo vienas iš septyniø Romos diakonø, persekiojamas uþ krikšèionybës skelbimà ir mirtinai nukankintas ant ákaitintø geleþiniø groteliø. Mirë 258 metais. Tikima, kad jis saugo namus nuo gaisrø (šv. Florijono padëjëjas). Nuo šios dienos nebetrenkia perkûnas. Šià dienà senoliai neveþdavo šieno, nes manyta, kad taip gali suerzinti perkûnà. Jei šià dienà nelyja, rudená bus daug gaisrø.

Rugpjûèio 10 d. dar švenèiama Tarptautinë apatiniø drabuþiø diena. Šia proga Brazilijoje rengiamas mados festivalis, kuriame daugiau nei 1000 gamintojø pristato apatiniø drabuþiø kolekcijas. Šià dienà Amerikoje organizuojamos akcijos, kuriø metu þmonës á gatves þygiuoja apatiniais drabuþiais. Kaimo turizmo sodyboje: "Atëjusiems apatiniais drabuþiais alaus bokalas ar vyno taurë nemokamai!" Nors tokiose sodybose áspûdþio nebûtø, be abejo, ši akcija labiau pasiteisintø miesto restoranuose.

Tarptautinë jaunimo diena, rugpjûèio 12-àjà minima nuo 1999 m. Jungtiniø Tautø organizacijos sprendimu, rekomendavus Tarptautinëje ministrø konferencijoje, ávykusioje Lisabonoje rugpjûèio 8-12 d. Šià dienà siekiama daugiau dëmesio skirti jaunimo problemoms. Tiesa, bent mûsø jaunimui šiais laikais gyvenimo kelius rodo "Olialia" pupytës. Atrodo, kad merginos iš ávairiø Lietuvos pakampiø atvyksta á "Olialia" mergaièiø rinkimus pranešti tautai apie save. Jos yra pats tikriausias vienos tylios revoliucijos liudijimas. Seksualinë revoliucija á Lietuvà pavëlavo kelis dešimtmeèius, todël ir jos rezultatai kartais atrodo tokie nevykæ. Taèiau ko norëti, jei seksualiniu auklëjimu ir moteriškumo idealø formavimu nëra kam uþsiimti. Teks susitaikyti su tuo, kas yra. Taèiau pamatæs ne vienà "Olialia" mergaitæ nedrásèiau teigti, kad tos merginos - beviltiškos. Tai kas, kad jos prastai juda ir yra nelabai išsilavinusios. Lietuva - ne kilmingø mergeliø pensionas. Nedaug nuo šiø mergaièiø atsilieka ir vaikinukai. Kvailiø yra visur, bet kodël kvailiø kvailiai labai mëgsta po vidurnakèio vaþinëti kuo garsiau burzgianèiais trantais? O kaimo turizmo sodyboje šià dienà: "Visiems jaunimo atstovams ir jaunatviškai nusiteikusiems klientams pasiplaukiojimas baidare pusdiená – 20 Lt/þm."

Rugpjûèio 13-oji paskelbta Tarptautine kairiarankiø diena. Pirmà kartà ši šventë paminëta 1992-aisiais Britø kairiarankiø klubo iniciatyva. Skaièiau, jog šiuo metu pasaulyje yra daugiau nei 550 milijonø kairiarankiø. Statistika rodo, kad kas penktas garsus þmogus – kairiarankis. Kairiarankiai buvo Liudvikas Van Bethovenas, Èarlis Èaplinas, Albertas Einšteinas, Merlina Monro, Mikelandþelas, Napoleonas Bonapartas, A. S. Puškinas, L. Tolstojus, Leonardas Da Vinèis, F. Šopenas... N. Armstrongas pirmà kartà þengë á Mënulá kaire koja. Garsûs kairiarankiai yra Bilas Geitsas, Garis Kasparovas, Polas Makartnis, princas Viljamas, Demi Mur, Silvestras Stalonë, Nikolë Kidman, Tomas Kruzas, Briusas Vilisas, Keanas Rivesas, Deividas Duchovnis ir kt. Ilgai vaikai buvo baudþiami, jei rašydavo kaire ranka. Tai laikyta trûkumu. Reikia tikëtis, kad dabar mokytojai jau nedauþo vaikui per pirštus, jei šis rašo kaire... Kairiarankiui dešiniarankiø pasaulyje išgyventi nepaprasta, nes viskas pritaikyta ne jiems. Pastebëta, kad kairiarankiai daþniau nei dešiniarankiai turi miego sutrikimø, taèiau jie yra gabesni matematikai ir architektai. Ávairiose šalyse kairiarankiø klubai šià dienà rengia ávairius renginius ir varþybas, kur dalyviams neleidþiama naudotis dešine ranka, valgant ir atliekant ávairius veiksmus.

Rugpjûèio 15-oji – Švenèiausiosios Mergelës Marijos Dangun Ëmimo iškilmë (Þolinë). Tiesa, ne kà mes apie tà religinæ šventæ þinome. Šventë sau, mes sau. O kad tai nemenka šventë, galime pasakyti ir iš to, kad ši diena paskelbta nedarbo diena. Nors šiemet jokio dþiaugsmo, nes ji sekmadiená.

Paklauskime Þolinës dienà išëjusiø iš baþnyèios apie šià šventæ. Daug nesuþinosime. Marijà jau ruošësi laidoti, uþdengë karstà, bet vëluodamas atskubëjo apaštalas Tomas. Tomas visados visur vëluodavo. Kai Kristus prisikëlæs pasirodë apaštalams, jo irgi nebuvo. Tad Tomas vëliau prisikëlimu net netikëjo ir sakë, kad kol paties Kristaus nepamatys ir neprisilies jo þaizdø, netikës (iš èia posakis "Neviernas Tamošius"). Pasirodþius Tomui, buvo nutarta atidengti Marijos karstà, kad apaštalas jà paskutiná kartà pamatytø. Ir kai karstà atidengë, kûno jame nebebuvo, gulëjo tik gëlës. Tiesa, apaštalas Petras (apaštalø vyriausiasis) sakë, jog, nepriklausomai nuo Tomo pavëlavimo, jam ir taip buvo kilusi mintis atidengti karstà, bet tai jau kita istorija.

Krikšèionims ne maþiau prasminga ir sekanti diena, rugpjûèio 16-oji, kai prisimenamas ligoniø globëjas šv. Rokas. Tai XIII-XIV a. sandûroje gyvenæs šventasis. Jis išdalijo savo turtus vargšams ir visà gyvenimà slaugë ligonius, serganèius maru. Šv. Rokas vaizduojamas kaip keliautojas – su lazda ir kelionmaišiu. Šalia jo kartais tupi šuo.

Rugpjûèio 24 d. dar vieno šventojo minëjimas - šv. Baltramiejaus, kuris gyveno I a. ir buvo vienas iš dvylikos apaštalø. Kaip ir kiti apaštalai, jis krikštydavo þmones, atversdavo á krikšèioniškà tikëjimà. Manoma, kad jis atvertë á krikšèionybæ karaliø Polimijø, o uþ tai karaliaus brolis Astiagas gyvam Baltramiejui nulupo odà, o paskui já paskandino. Šv. Baltramiejus laikomas kailiadirbiø globëju. Jis vaizduojamas su peiliu rankoje, persimetæs per petá savo paties odà. Mûsø senovëje garsios "Stumbro" odø gamyklos darbuotojai prie šio šventojo, regis, maþai meldësi, o gal jo net visai neþinojo, kad gamyklos ëmë ir neliko.

Šià dienà lietuviai nuo seno išlydëdavo gandrus. Gandrai po þiemos parskridæ praneša apie pavasará, o vasaros pabaigoje – apie artëjantá rudená. Nuo šios dienos šeimininkës tarsi padovanodavo gandrams pavakarius. Nuo šio laiko dienos pradeda labiau trumpëti, tad bûdavo nebevalgomi pavakariai, todël dietø ir sveiko maisto šalininkai tà dienà irgi galëtø švæsti.

2005 metais Nir Ofir paskelbë rugpjûèio 31 d. interneto dienorašèiø (blogø) diena. Kiekvienas asmuo, rašantis savo dienoraštá internete, skatinamas šià dienà išrinkti penkis asmenis, kuriø interneto dienorašèiais þavisi. Vertëtø tik nepamiršti, kad jau yra nemaþai ligoniø, kuriems kompiuteris ávarë sunkiai išgydomà ligà. Romos psichiatras Federico Tonioni, pirmasis pradëjæs gydyti nuo internetinës narkomanijos, sako, jog tai sunki liga, kuri negydoma gali atvesti á tikrà beprotybæ.

Šá mënesá dar yra Juodojo kaspino ir Laisvës (sovietinës armijos išvedimo) dienos, kurios paþymimos susikaupus, tad palikime apie jas kalbëti istorikams.

Štai toks rugpjûtis (rugys ir pjûtis), lotyniškai pavadinimas Augustus Romos imperatoriaus Augustino garbei. Šis mënuo turi 31 dienà, nes Augustinas norëjo savo mënesá turëti tiek pat dienø, kiek Julijus Cezaris jo vardu pavadintoje liepoje. Laiko poilsiui ir atostogoms dar turime.

Rièardas JAKUTIS

Palanga, ypaè vasaros mënesiais, nuo seno buvo miesto gyventojø prieglobstis. Palangos vardas lietuviams kupinas istorinës ir net mitologinës reikšmës. Senovës pagoniø šventovës vietoje pastatyta koplyèia þvelgia á Baltijà, o á krantà išplaunami gintaro gabalai, pasak legendos, – tai nuolauþos jûrø karalaitës Jûratës rûmø, sudauþytø á šipulius átûþusio dievo Perkûno uþ tai, kad ši pamilusi mirtingàjá þvejá Kastytá.

Vasaros sostinæ puošë aristokratijos karûna, vilose šiltais vakarais niekad nepristigdavo ilgø pokalbiø ir kvapnios arbatos, jûros ošimui pritardavo svajinga puèiamøjø muzika. Sovietmeèiu pliaþe gaudë tranzistoriai ir beveik visi - lenkø stoties "Vasara su radiju" banga, kuri kas pusvalandá pagrodavo populiarø uþsienio šlagerá. Jaunimas prisimena šachmatinæ, o snobai - naktiná barà "Birutë" su legendiniu Antanu Šabaniausku. Kooperatyvø laikais Palangos pliaþe atsirado pirmieji prekiautojai didþkukuliais, èeburekais ir šaltu alumi. Sukaltoje lentoje ant tilto tris kartus per dienà tarnautojai kreida parašydavo, kokia oro, vandens temperatûra, koks bangavimas.

Dabar Palanga mëgina vaidinti vakarietiškà kurortà, bet geriau to nedaryti - vis tiek sava dvasia Palanga yra nomenklatûrinis kurortas. Bûnant joje neapleidþia jausmas, kad vël atsidûrei sovietmetyje. O dar maþëja pliaþas, griûva kopos. Gaila, bet erdvës skleistis buvusiam romantizmui greit visai nebeliks. Kur megsis meilës romanai tada? Su nostalgija prisimeni Eduardo Kaniavos atliekamà dainà: "Palanga, Palanga. Kur tu šiandien, šviesiaplauke?"

Gal ir gerai, kad švedai 1701 metais sugriovë Palangos uostà: turëtume dabar dvi Klaipëdas. Ádomus faktas - 1824 metais grafas Mykolas Tiškevièius nusipirko Palangos miestelá iš rusø generolo Ksavero Neselovskio uþ 177 171 sidabro rublá. Nuo tada kurortas ir išpopuliarëjo.

Skaièiau, kad Palangos miestelyje 1932 m. buvo 30 gatviø, 430 ûkio kiemø, 463 gyvenamieji namai, vidurinë ir pradinë mokyklos, elektros stotis, aštuonios gintaro dirbtuvës, 2500 nuolatiniø gyventojø. Prieškario istoriniai šaltiniai byloja, kad anuomet išsiruošti á kurortà reikëjo nemenkø finansiniø ištekliø, bet tam tikro socialinio sluoksnio atstovams išleisti þmonà á Palangà buvo garbës reikalas. Paprastai ponia á pajûrá mënesiui ar dviem išsiruošdavo viena, vyras jà lankydavo tik savaitgaliais, todël vasaros mënesiais Palanga garsëjo kaip vienišø poniø ir paneliø miestas, teikiantis neaprëpiamas galimybes romantiškiems nuotykiams. Štai keli skelbimai "Palangos pliaþo" laikraštyje: "Palangos kopø deive raudonai mëlynu maudymosi kostiumu, kuri pereità sekmadiená ties maudyklëmis man þavëtinai nusišypsojai, atsiliepk. Trokštu su tavim susipaþinti, nes Palangos gamtos groþá pajusiu tik greta Tavæs", "To nepaþástamo pono, kuris man išeinant iš Palangos pašto ástaigos garsiai pasakë kitam ponui mano adresu: "ideališkas moters veidas", prašau per "Palangos pliaþà" man pranešti, ar tai buvo komplimentas, ar iš širdies pasakyta? Man tas labai svarbu. Verutë", "Ponas, kuris pereità sekmadiená vaikšèiodamas Palangoj prie Kurhauzo man nusišypsojai ir pasakei "Miss Lietuva" - prašau atsakyti antrame "Palangos pliaþo" numeryje, ar tas pasakymas turi bent kokio realaus pagrindo, o jei neturi, tai kodël? "Miss Lietuva".

Paslaugus kurorto laikraštis (þodis - 20 centø) buvo pasirengæs spausdinti visus skelbimus. Jau tuomet skelbimai paneigë mità apie lietuvaitëms ágimtà drovumà: "Ieškau draugo kartu sezonà praleisti Palangoj. Á vyrus þiûriu kaip á jausmø turiniui suteikianèius širdies formà. Praleista vasara daugiau gali duoti, kaip 9 ne vasaros mënesiai".

Dràsiai galiu teigti, jog šiandien daug praranda tie, kurie á Palangà vaþiuoja savais automobiliais. Palangoje turi spræsti, kur tà automobilá pastatyti. O kur tas smagumas kelionëje sutikti þmones, autobuse greta sëdint išgirsti jø gyvenimo istorijas. Štai drauge vaþiavusi panelë papasakojo šokanti viename pajûrio naktiniame klube, kur áëjimas kainuoja šimtinæ, o lankytojø nestinga. Sakë net gavusi pasiûlymà pasimylëti uþ penkis tûkstanèius litø, bet atsisakë. "Vis tiek tuos pinigus išleisèiau, o turëèiau perþengti ribà". Nesakysiu, patikëjau ja, ar ne. Bet èia jau mano sugedimo laipsnis. Tiesa, dar neaišku, kuo patikëti – ar kad nesimylëjo, ar kad tiek siûlë.

Paþástama šeima pasakojo, kad prieš penkerius metus Lietuvoje sveèiavosi pastorius su þmona ir vaikais iš Anglijos. Lietuviai jiems padëjo išsinuomoti mediná namelá prie pat jûros. Buvo be galo laimingi ir vis kartojo: saugokit tokius namukus, neleiskit jø vietoj išaugti modernioms baidyklëms, jûs dar turtingi, jûs dar turite kaþkà, o pas mus jau viskas sunaikinta. Šie þmonës mus perspëjo apie viskà griaunantá ir þudantá miesèioniškumà.

Tituluotà vasaros sostinæ galima arba mylëti, arba labai smarkiai jos nekæsti. Kitø jausmø èia nepridësi. Turiu pasakyti, kad šiuo metu manyje siauèia jie abu. Palanga prarado tobulà jaukaus nepretenzingo kurorto ávaizdá. Šiandien tikrai gaila tø senø simpatiškø medinukø bei smetoniniø dviaukšèiø aptrupëjusiu tinku, tarp kuriø ásispraudë modernûs, eklektiškos architektûros pastatai. Unikalus lëtapëdis tautinis kurortas liks tik prisiminimuose. Egzotiškà kampelá gal ir bûtø išlaikæs pirmasis Palangos burmistras dr. Jonas Šliûpas, jei iš 1933 metø bûtø persikëlæs á mûsø neramias dienas. Buvo inteligentas.

Pagrindinë Palangos gatvë pavadinta Vytauto vardu, nes didysis kunigaikštis bûtent Palangoje gimæs. Tiesa,kalbant apie Palangà, reikia kalbëti ne apie Vytauto, bet apie J. Basanavièiaus gatvæ. Anksèiau ši gatvë buvo vadinama Tiškevièiaus gatve ar bulvaru. 1923 m. vasarà Palangà aplankë Dr. Jonas Basanavièius. Pagerbdami tautos patriarchà, palangiškiai Tiškevièiaus bulvarà pavadino J. Basanavièiaus vardu. Šiandien tiesiog sunku ásivaizduoti Palangà be šios gatvës. Në vienas poilsiautojas jos neaplenkia, nes paprasèiausiai jos neišvengsi - ji veda prie tilto á jûrà. Kaþkada hipiø "basankës" vardu pakrikštyta gatvë, o neseniai atnaujinta ir pompastiškai atidaryta, tampa naujosios Lietuvos simboliu. Ji yra tarsi mûsø dabartinio gyvenimo vitrina. Joje telpa visi: ir Seimo nariai, ir pramogø ar sporto "þvaigþdës", ir uþ sunkiai sukrapštytus litus atvykæ poilsiautojai. Tautieèiai èia rodo viskà, kà gali ir kà turi: storà piniginæ, ilgas kojas, geriausius rûbus, didelá pilvà, savo "antràjà pusæ" ir, be abejo, tuštybæ. Nors kartais nebesupranti, ar dar Lietuvoje esi. Rusiška muzika, ukrainietiška ar armëniška virtuvë, kaþkoks indënas su plunksnomis. O šalia - pigaus gintaro vienkartiniai karoliai, daugybë kinietiškø þaisliukø ir niekuèiø, banaliø ant sienos kabinamø paveiksliukø, ávairiausi uþkandþiai (cukraus vata, ledai, virti kukurûzai, keptos bulvës, kukurûzø spragësiai, rûkyta þuvis, kebabai). Jei daktaras Jonas Basanavièius uþsuktø á savo vardo gatvæ, numirtø iš gëdos.

Kavines, restoranus, barus Palangoje drásèiau vadinti vienu vardu - "kabakai", nes jie panašûs vienas á kità kaip du vandens lašai. Analogiški (negrabaus maketavimo, pigios spaudos, daþnai su klaidom) meniu, neoriginalus interjeras, alus po 7 ar 8 litus uþ puslitrio bokalà ir klasikiniai patiekalai: banalûs šaltibaršèiai, sunkiai virškinami cepelinai, "firminis" kepsnys, tautiniu patiekalu tapusi pica ir kava juoda/balta/espresso/cappuccino/airiška bei silpna, nors ir vadinama "plikyta", arbata.

Paþástama mergina skundësi èia bandanèiø kabinti vaikinø bukumu. "Kur trauki, mergike? Tai iš kur bûsi? Tai kokie vakaro planeliai? Gal susibëgam? O gal bent numeriukà duosi?"

Vakarietiško kvapo kiek áneša breiko šokëjai. Be to, netikëtai kavinukëje šalia knygyno galëjau pasiklausyti puikios muzikos. Atsirado gal tuzinas klausytojø. Net pasirodë, kad Palangoje gali bûti ir nebrangiø vietø. Neilgai. Prie áëjimo á kavinukæ buvo parašyta: arbata nuo 1,5 lt. Kainavo ji 3-4 lt, nes ana uþ 1,5 lt - iš pakelio, o ne plikyta, kurià pasirinkau. Arbatpinigiai Palangoje jau fiksuojami valgiaraštyje - 5%. Vakarieèiams, aišku, nebrangu, nes pas juos arbatpinigiai - 10-15%.

Šiaip jau neišvaizdþiame pirmajame Palangos kino teatre dabar ásikûræs klubas-baras "Ramybë", kuriame visai miela buvo išgirsti ir pamatyti kompozitoriaus Astoro Piazzollos tango operetæ "Marija iš Buenos Airiø". 30-50 lt kainuojantys bilietai nebaugino, tad solistai Ona Kolobovaitë bei Eugenijus Chrebtovas sutraukë beveik pilnà 170 vietø salæ.

Kai kam patiks ryškiai mëlynai nudaþytas Antano Monèio muziejus. Priešais pastatà - medinis falo formos atminimo paminklas þemaièiui A. Monèiui, padirbtas jo draugo prancûzo. Gaila, kad muziejuje nëra geriausiø menininko darbø. Matyt, eksponuojama tai, kas turima ir net neþinai, ar þymusis lietuvis, gyvendamas Paryþiuje, ne viskà tëvynei perdavë, ar kiti darbai po kitas parodas keliauja.

Draugai gráþo iš Akapulkos. Jûs laimingi, sakau jiems, pailsëjote ir, aišku, esate pilni áspûdþiø. O jie: nieko gero, Akapulka tik daug kartø padidinta Palanga.

Kaip norëtøsi, kad Palanga taptø širdþiai mielas kampelis poilsiui, kur nuostabiai gaivus oras, laukinë ir drauge sutvarkyta gamta, dþiovinamos þuvys tabaluoja þemyn galva nedidukø namukø kiemuose ir net languose, publika ne per snobiška ir ne pernelyg primityvi ar priekabiaujanti. Norëtøsi, kad Palanga bûtø vidurys, toks tarpas tarp miesto ir kaimo, jûros bei pušø šlamesio ir kopø tylumos. Ar tada kas paprieštarautø, kad tai nëra vienas graþiausiø Lietuvos kampeliø?

Kaþkada esu rašæs apie Seišelius ir juos pavadinau kitu pasauliu. Ásivaizduoèiau tokià ir Palangà. Seišeliai kitokie, nei visà parà šurmuliuojantys Turkijos, Kanarø ar Egipto kurortai. Èia nëra triukšmingø barø, klubø ir viešbuèiø, èia ramu, tobula ir skoninga. Aplink - nepaliesta gamta ir puikûs, su niekuo pasaulyje nesupainiojamomis pasaulio kûrëjo granitiniø uolø skulptûromis papuošti šiø nuostabiø salø krantai.

Palanga - tai pušys, daug jø, pušø pušeliø, ir antys Ràþës vandeny. Ásivaizduoèiau ir kiek kitokius Palangos gyventojus. Bûtø miela, jei jie taptø kalbesni – pasiûlytø, kokioje kavinëje pietauti, prognozuotø orus: visada jie tik geri!

Norëtøsi, kad kiekvienas rytas Palangoje bûtø mielas. Ilgas saldus miegas. Ilgas voliojimasis šiltoje lovoje. Karšta arbata, sëdint prie lango ir þiûrint á prasidëjusià giedrà dienà arba, kà darysi, á lietø. Kaip gera rytais neskubëti. Kai gali mëgautis nauja diena. Kai darai tai, kà esi numatæs, bet spëji pasimëgauti vaizdais ir pastebëti smulkmenas. Tas paslaptingas rûkas paverèiantis miestelá paslaptinga vietove. Ir supranti, kad tik dabar atsibudai, nors jau seniai galvojai, kad nemiegi. Tyla, ramybë... Net baruose miela - tyli muzika, niekas nepapriekaištauja dël decibelø. Pajunti, kad tikrai atostogauji. Sakysite, kad tai neámanomas potyris? Gal ir taip, bet juk pasvajoti galima.

Rièardas JAKUTIS

"Þmonës labiausiai domisi dalykais, kurie yra ne jø reikalas." (G. B. Shaw)

Koks pagrindinis gyvenimo variklis? Sunkus klausimas. Bet, pasirodo, nëra viskas taip sudëtinga. Mûsø gyvenimo tyrinëtojai árodinëja, kad tai paslaptis ir iš jos kylantis smalsumas. Mokslininkai tvirtina, jog smalsumas, tai yra poreikis tirti aplinkà, išlieka visà þmogaus gyvenimà ir tai yra savitas þmogaus bruoþas. Þmonës iš smalsumo keliauja á ávairias maþai ištirtas, grësmingas vietas, þûva lipdami á kalnus arba olø nasruose. Einšteinas, Edisonas, da Vinèis ir kiti didieji išradëjai daugumà ástabiausiø dalykø atrado tiesiog iš smalsumo. Nesistengiantys áminti paslaptis yra arba labai pavargæ, arba ligoniai. Jei Amerikos gyventojai bûtø paskubëjæ kurti laivybà ir pirmieji bûtø atvykæ á Europà, bûtø galima pasakyti, jog jie atrado Europà.

Vaiko gyvenimas prasideda nuo klausimo. Daugeliui pirmasis klausimas skamba taip: kas yra uþ tø þvaigþdþiø, kurios taip graþiai spindi giedrà naktá? Ar jos kada nors baigiasi? Ar apskritai egzistuoja visatos kraštas, mûsø erdvës pabaiga?

Smalsûs þmonës klausia, o klausianèiajam vis tiek kas nors atsako.

Manau, daugelis prisimena pasakà apie Mëlynbarzdá: jis neleido savo jaunajai þmonai eiti á vienà kambará, ji buvo smalsi, paþiûrëjo, kas ten, ir buvo nemaloniai nustebinta, radusi buvusiø Mëlynbarzdþio þmonø skeletus. Smalsumo dëka ji išgelbëjo save nuo lemties gyventi su þudiku.

Þmonës perka galvosûkiø ir kryþiaþodþiø þurnalus. Beveik visi leidiniai išsispausdina bent po vienà kryþiaþodá, vildamiesi, kad jø leidinys taps populiaresnis. Vienoje darbovietëje girdëjau raginimà spræsti kryþiaþodþius tik pieštuku. Raginimas suprantamas - kad bûtø galima atsakymus ištrinti ir kryþiaþodá galëtø spræsti kitas darbuotojas. Rubikas tapo garsus visame pasaulyje. Uþvaldytas neišspræsto galvosûkio þmogus gali tapti jo auka, ieškodamas atsakymo uþmiršti darbà ir net miegà.

Detektyvines istorijas ar paslaptingus trilerius irgi mëgstame dël noro suþinoti, kuo viskas baigsis. Smalsumas dël aplinkiniø þmogui padeda pamiršti net savo negandas. Labiausiai vertinami tie rašytojai ar kino filmø kûrëjai, kurie geba išlaikyti intrigà, vedþioti labirintais ir tik paèiu paskuèiausiu momentu atskleisti paslaptá. Todël populiarûs daugiaserijiniai filmai, todël su nekantrumu laukiama naujos serijos.

Jeigu vaikystëje koks nors daiktas suþadindavo smalsumà, jûs þût bût, trûks plyš per galvà versdamiesi norëjote paèiupinëti tà daiktà, apþiûrëti iš visø pusiø ir, aišku, turëti. Ypaè parduotuvëje, kur bûtent tà daiktà pasiekti yra sunkiausia. Parduotuvëje daiktas - ne jûsø, taèiau tëvø graþiai prašant ar net paverkus jis atsiduria jûsø rankose. Po dienos dviejø tas naujas daiktas tampa nebeádomus ir visiškai nereikalingas.

Suaugusiøjø gyvenimas irgi panašus.

Dauguma þmoniø yra smalsûs, bet jø smalsumas netarnauja asmeniniam tobulëjimui, nes jis ne ten nukreiptas. Tai smalsumas, kurá patenkina þurnaliniai straipsniai ir TV laidos apie áþymybes, katastrofø, nelaimiø ir nusikaltimø kronikos. Kaip vaikiškame þaidime ieškoma atsakymø á klausimus "kas? kada? su kuo? kà darë?", bet neuþduodami patys svarbiausi, esminiai klausimai – kaip ir kodël?

Pirmame šios eros amþiuje, rašydamas savo gamtos istorijà, Plinijus Vyresnysis teigë, kad kai vanduo pakyla á atmosferà ir suformuoja lietaus debesis, á save jis ásiurbia gausybæ þuvø ir kartais netgi akmenø. Šios þuvys ir akmenys sklando virš mûsø danguje. Kitur Plinijus rašë apie dramblá pagimdþiusià moterá. Taigi kartais šis romënas bûdavo ganëtinai bulvarinio pobûdþio pranešimø autorius.

Plinijaus modelis išlieka. Á mitus linkusá, magiškà màstymà vilioja stebuklai: alchemija, burtai, pranašystës ar ateiviai kitose planetose. Ar apie šiuos dalykus galima màstyti visu protu? Ar gali šie du smegenø instinktai – eizenšteiniškas ir magiškasis – sutapti lyg du panašûs šaukštai?

Išvaþiuoja lietuvis á Anglijà padirbëti statybose. Uþsidirba ten pinigø ir gráþta á tëvynæ. Kaip tikras naujasis lietuvis, ragavæs angliško mandagumo, pasistato Nemuno kilpose pilaitæ, prisisamdo liokajø ir reikalauja iš visø aplinkiniø aristokratiškø britiškø manierø.

Pavasará prasideda potvynis. Pas naujàjá lietuvá ásiverþia išsigandæs liokajus:

- Pone, Nemunas uþtvindë visà rûsá...

- Klausyk, - taria naujasis lietuvis. - Kur manieros? Kur mandagumas? Neþinai, kad pirma pasibelsti reikia?

Uþdaro liokajus duris, po kurio laiko pasibeldþia.

- Prašom, - sako naujasis lietuvis.

- Sere, - taria liokajus. - Sveèiuose - Nemunas.

Smalsumas gali turëti ir tokià sekà. Skubëti, pasiekti, projektai, darbai, tikslas, laimëjimai, konkurencija - tai þodþiai, kuriais apibrëþiame savo gyvenimà. "Neturiu laiko", "nieko nespëju" - bûsenos, kurios daugeliui tampa áprastinës. O po to seka: "Nebematau prasmës", "viskas atsibodo", "pavargau".

Ar daþnai pagalvoji "man nuobodu"? Jei daþnai, tai esi nuobodi persona. Daþniausiai, kai pasakome, kad mums nuobodu, reiškia, kad esame pavargæ ir nieko konstruktyvaus daryti nenorime (viskas gerai, bûna ir taip) arba tiesiog nemàstome, kà galëtume nuveikti. Nuobodþiavimas yra ne kas kita, tik tinginystë. Tingëti yra áprotis, skatinantis neveiklumà, o tokiais áproèiais savaime norisi atsikratyti. Geriausias bûdas – tapk smalsus!

Šá mënesá bent man buvo smalsiausia pamatyti "Naujosios dramos akcijos" projekte pastatytà A. Èechovo pjesæ "Vyšniø sodas". Kaip puiku, kad sodyboje šalia Vilniaus rodomà spektaklá galëjo stebëti televizijos þiûrovai. Šis "Vyšniø sodas" – pirmà kartà Lietuvoje ágyvendinamas tokio pobûdþio kûrybinis eksperimentas, sujungæs teatrà, kinà, muzikà, ávairiø kartø ir skirtingø šaliø menininkus bei naujausias technologijas. Viena garsiausiø XX amþiaus pjesiø pasitelkiama kaip metafora ne vien teatro, bet apskritai kultûros dabarèiai apmàstyti. "Vyšniø sodo" idëja artimai susijusi su dabartine kultûros situacija Lietuvoje. Per dvidešimt nepriklausomybës metø ásitvirtinæ rinkos dësniai pakeitë kultûros vietà visuomenëje.

Aplink Èechovo sodà sukinëjasi margas pulkas þmoniø, nesëkmingai bandanèiø tvarkyti savo gyvenimà. Jie niekuomet vienas su kitu nekalba ir retai kreipiasi vienas á kità. Jie kalba tik apie save ir savo jausmus. Suomiø reþisierius Kristianas Smedsas atgræþia aktorius á publikà, kad mes juos girdëtume tarsi savo atgarsá.

Nuostabûs ir visi aktoriai. J. Vaitkaus Lopachinas pradeda veiksmà paprastai ištardamas: "Atëjo traukinys, aèiû Dievui. Kuri valanda?" Firsà "suvaidino" Laimonas Noreika. Iš Gajevo á Firsà (uþsimaukšlindamas palaikæ kepuræ, paimdamas á rankas lazdà ir Laimono Noreikos nuotraukà) persikûnydavo Juozas Budraitis. Veiksmui persikëlus á laukà, pabaigoje išgirdome ir L. Noreikos balsà, skaitantá vienà graþiausiø Salomëjos Nëries eilërašèiø "Kaip þydëjimas vyšnios".

Kaip L. Noreika "suvaidina" Firsà, taip J. Miltiniui lemta "suvaidinti" net paèià Grafienæ. Kai Budraièio Gajevas nori vykti pas Grafienæ, jis stveria J. Miltinio nuotraukà ir, kratydamas jà rankoje, nukelia mus á visai kitø matmenø erdvæ.

Jaunatviškumu dþiugina Rasos Samuolytës Duniaša, o Ranevskaja iš Paryþiaus gráþta ir tiesiogine, ir perkeltine prasme (Ranevskajà vaidinanti aktorë Virginija Kelmelytë šiuo metu gyvena Paryþiuje). Atkreipiau dëmesá, jog visi apie šá spektaklá rašæ teatro kritikai V. Kelmelytës Ranevskajà pavadino tikra aristokrate. Kelios gyvenimo raukšlës veide ar šiek tiek prikimæs balsas atitinka išdidþià plastikà, orià laikysenà. Treèiojo veiksmo metu, kuris iš namø perkeliamas á kiemà, jai šokant nepastebësi në vieno supaprastinto þingsnelio. Net prisëdimas ant þolës kaþkoks išskirtinis.

Beno Šarkos suvaidinta guvernantë Šarlotë tapo tikra spektaklio atgaiva, o Gytá Padegimà regime kaip ne tik dvarininkà Pišèikà, bet tarsi iš "Mûsø miestelio" atklydusá Reþisieriø: jis ir sveèius pasitinka prie vartø, ir pataiso, kas ne vietoje padëta. Vytauto Anuþio Jepichodovo rimtumas pabrëþë herojaus viduje slypintá komformizmà, o Dainiaus Gavenonio Jaša buvo paskendæs giliame poilsyje, kaip ir dera liokajui.

Kai kas gali man paprieštarauti, girdi, A. Èechovo "Vyšniø sodo" nebereikëjo atrasti, nes jis jau seniai atrastas. Taip, bet daug kà vis galima atrasti dar kartà. Net ir dabar, smalsumo nuginti á kokià nors nepaþástamà šalá ar miestà, galime sakyti tai patys sau atradæ, nes atradimas - nebûtinai kokios nors þinios, kuriø dar niekas neturëjo, bet tik naujovës patyrimas.

Tai tiek apie smalsumà. Smalsumas geras dalykas ir reikalingas, nepamirškime gal tik vieno - tik per smalsumà buvome išvaryti iš rojaus. O baigti norisi tuo Salomëjos Nëries eilërašèiu, kurá Laimonas Noreika skaito "Vyšniø sodo" finale (tiesa, dar galima prisiminti ir šá tekstà dainuojantá Vytautà Kernagá):

Mûsø dienos - kaip šventë,

Kaip þydëjimas vyšnios, -

Tad skubëkim gyventi,

Nes prabëgs - nebegráš jos!

Tai skubëkime dþiaugtis! -

Vai, prabëgs - nebegráš jos!

Mûsø dienos - kaip paukšèiai,

Kaip þydëjimas vyšnios.

Rièardas JAKUTIS

Visada galime pasirinkti, kaip pradëti dienà – gerai ar blogai nusiteikæ. Sunkiausia, kai reikia prastumti dienà, t. y. ištverti iki dienos pabaigos. Kadaise šventasis Augustinas yra kalbëjæs apie tai, kad egzistuoja tik esamasis laikas. Taèiau jis skyrë tris jo formas: esamasis apie bûtàjá (atsiminimas), esamasis apie esamàjá (stebëjimas) ir esamasis apie bûsimàjá (laukimas).

Vilniuje álipus á autobusà nustebino pasveikinimas maloniu moterišku balsu: "Brangûs keleiviai, álipæ á autobusà, pasiþymëkite kelionës bilietà, jei yra laisvos vietos, atsisëskite. Uþleiskite vietà neágaliesiems, senyvo amþiaus keleiviams, keleiviams su maþais vaikais. Geros Jums dienos..."

Kas padaro mano dienà šviesesnæ? Yra keletas dalykø, be kuriø apsieiti niekaip negaliu net ir vasarà – tai knygos ir filmai. Apie tai jau ne kartà rašiau, bet vis atrodo, kad išsakiau ne viskà. Vis pasiþadu, kad šiandien nusipirkta knyga ar filmas yra paskutiniai, ásigyti šià savaitæ, bet jau kità dienà vël kà nors nusiperku. Tam tikra prasme namai nejuèia pradeda virsti á sandëlá, kur visuose pakampiuose pûpso knygø stirtos ir kino filmø diskeliai. Esu iš tø skaitytojø ir filmø þiûrëtojø, kurie renkasi knygas bei filmus pagal nuotaikà, ir man visai negëda, kad šalia rimtos lektûros kartais mano bibliotekoje atsiranda ir lengvesnio þanro kûriniø. Tas pats ir kino filmø diskeliø lentynoje. Pykstu ant savæs, kad kartais knygas net renkuosi þiûrëdamas, kas pavaizduota ant viršelio. Bet kol kas dar uþtenka sveiko proto nesusipirkti visiško šlamšto.

Apie blogas knygas ir blogus filmus rašyti nesunku – paëmei koká nors epizodà ar neátikinamà veikëjà ir sudirbinëji. Kitas dalykas, jei tau á rankas patenka geri kûriniai. Tuomet dþiaugiesi, bet vertinti ir kitiems árodinëti tø kûriniø pranašumà nelengva. Deja, gerø dabar nedaug.

Apie kino filmus. Á didþiuosius ekranus šá mënesá áþengë "Uþtemimas", "Centurionas" ir "Þaislø istorija 3". Nuo šiandien pradedamas rodyti Jameso Mangoldo romantinis veiksmo trileris "Kaip diena ir naktis". Reklamos byloja, jog tai saldësis mûsø akims: lenktynës, susišaudymai, pabëgimai, išdavystës, ekskursijos á graþias pasaulio vietas, romantiškos meilës kabliukai, aukštoji mada, o dar dviejø išliaupsintø þvaigþdþiø - Tomo Cruise‘o ir Cameron Diaz - pora. Þodþiu, reikia laukti daug energijos ir maþai prasmës. Be to, šiais metais juk pakankamai panašybiø jau buvo, pavyzdþiui, "Naktinis pasimatymas", "Ponas ir ponia gangsteriai", "Pasodinsiu savo eks", "Kur, po velniø, tie Morganai"...

Nuo liepos 23 dienos ekranuose - "Pradþia" ir "Laiškas Dþiulijai". Perskaitæ "Pradþios" anonsà, iškart suvokiame, jog jis turëtø dominti bondiškø veiksmo trileriø, nenuspëjamø fantazijø, ir, aišku, Leonardo DiCaprio gerbëjus. Skelbiama, jog "Tamsos riterio" reþisierius Christopheris Nolanas þiûrovus vël nukels á nerealø pasaulá. Sapnai, idëjos, mintys kvies pasisveèiuoti mieganèio þmogaus pasàmonëje.

"Laiške Dþiulijai" Amanda Seyfried su mylimuoju išvyksta gërëtis nuostabaus groþio Italijos kampeliais. Kelionëje á rankas jai patenka prieš 50 metø stipriai mylëjusiø, susirašinëjusiø ir išsiskyrusiø þmoniø laiškai. Šie laiškai filmo herojæ verèia labiau susimàstyti ir apie savo bûsimà gyvenimà. Girdëjau šmaikštø pasiûlymà, jog á šá filmà galite pasikviesti ne tik mylimà þmogø, bet ir savo senelæ.

Ir paèioje mënesio pabaigoje Nimrodo Antalio fantastinis siaubo trileris "Grobuonis". Tokiuose kûriniuose, jeigu juos taip galima pavadinti, manau, þiûrovus labiau turëtø dominti ne herojø þûtys, bet specialieji efektai ir naudojamø ginklø ávairovë. Dar manau, kad net didþiausi tokiø filmø gerbëjai nepaneigs, jog tokias juostas mes þiûrime ne norëdami galvoti, bet norëdami bijoti ir ieškoti adrenalino.

Màstydamas apie pastarojo meto kino filmus, sumodeliavau tokias išvadas: blogam filmui sukurti sunaudojama tiek pat jëgø kiek ir geram; neatsakingai sukurtas filmas gali apkeliauti visà pasaulá; idiotiškas, bet dinamiškas filmas gali turëti didesná pasisekimà uþ protingà, bet vangø filmà; rezultatas retai bûna proporcingas ádëtoms pastangoms.

O kà rodo TV? Nieko naujo – televizijos gyvena iš senø filmø. Nebent pasidþiaugti galime tik tuo, jog kai nauji filmai prastëja, seni – vis geresni.

Nuo kino filmø šoktelësiu prie knygø. Man asmeniškai juokingai skamba raginimas skaityti knygas. Jei þmogus nenori, tai ir neskaito. Kiekvienas sau esame diktatorius ir niekas negali priversti mûsø daryti to, ko nenorime, o bet koks nuomonës brukimas gali bûti prilyginamas totalitarizmui. Net ir geri raginimai, tarkime, taupyti elektrà. Gerai, jei þmogus nori, tegul taupo, taèiau tai dar nereiškia, kad á tokius raginimus dëmesio nekreipianèiam þmogui turime visà teisæ uþvaþiuoti á makaulæ.

Tik paþiûrëkite, kas karaliauja vasaros perkamiausiø knygø dešimtukø viršûnëse. Ogi pramoga! Štai šios vasaros pirmosios pusës populiariausios groþinës knygos: 1. Aleksandros Marininos "Skaistus mirties veidas", 2. Dan Brown "Prarastas simbolis", 3. Williams Paul Young "Trobelë", 4. Oscar Wilde "Doriano Grëjaus portretas", 5. Jodi Picoult "Kuprotojo banginio dainos", 6. Stieg Larsson "Mergina su drakono tatuiruote", 7. P. C. Cast, Kristin Cast "Išrinktoji". Negroþinës: 1. Dailiaus Dargio "Tikroji Daktarø istorija", 2. Andriaus Uþkalnio "Kelioniø istorija", 3. Algimanto Èekuolio "Staigmenos ir kiti þinomi dalykai", 4. Joseph Murphy "Jûsø pasàmonës galia", 5. Robin Sharma "Nebijok gyventi!"

Groþinës literatûros kûriniø sàraše pateikiu kiek daugiau knygø, nes jei minimos penkios negroþinës knygos gerokai atsiplëšusios nuo kitø, tai septynetas minimø groþiniø pagal populiarumo balus viena nuo kitos beveik nesiskiria.

Detektyvø mëgëjai dþiaugiasi Aleksandros Marininos ir Stiego Larssono romanais, na, o literatûriniø gyvenimiškø istorijø gerbëjai turi savàjà favoritæ – Jodi Picoult. Stebina taip aukštai vasaros topuose pakilæs Oscaro Wilde’o "Doriano Grëjaus portretas". Gal tai neseniai Lietuvos ekranuose rodytos Oliverio Parkerio juostos pasekmë. Na, o Dano Browno "Prarastas simbolis" toliau narsto masonø kodus ir ezoterinës išminties palikimo þenklus. Skaitytojams iš "Da Vinèio kodo" puikiai paþástamas profesorius Robertas Lengdonas šá kartà susiduria su dar aršesniais piktadariais. Šioje pramogø jûroje išsiskirianti ir Williamso Paulo Youngo "Trobelë". Jokiø vampyrø, ateiviø, kriminalø, tik neduodantis ramybës amþinas klausimas, kodël Dievo sukurtame pasaulyje tiek daug skausmo bei neteisybës ir kodël jame nenugali visuotinë meilë. Šis nesudëtingos literatûrinës formos romanas sulaukë didelio populiarumo ne tik Lietuvoje, bet ir uþsienyje.

Negroþinës literatûros topø viršûnëse – net trys lietuviø autoriø knygos. Andrius Uþkalnis ir Algimantas Èekuolis rašo smagiai ir protingai, todël turi nuolatiniø skaitytojø ir kiekviena nauja jø knyga sulaukia vis didesnio susidomëjimo. Ádomesnis Dailiaus Dargio knygos, karaliaujanèios topø viršûnëse, fenomenas - èia tikriausiai suveikë keliø dešimtmeèiø ádirbio kaunietiškoji Daktarø legenda. Prekybos starto metu apdairiai paskleista þinia, jog pati Daktarø šeima priešinosi knygos pasirodymui, irgi turëjo teigiamos átakos.

Kas dar praskaidrina dienà? Ogi humoras. Laimingi tie, kurie lengvai iššifruoja subtilø humorà. Pavyzdþiui, anekdotas, kaip tëvai nutaria bûti šiuolaikiški ir paaiškinti trylikameèiam sûnui intymias gyvenimo paslaptis.

- Sûnau, pakalbëkime apie vyro ir moters meilæ bei apie jø lytiná gyvenimà, - siûlo tëtis.

- Nebûtina. Man neádomu. Aš nusprendþiau bûti rûbø dizaineris.

Arba anekdotas apie štai tokius netolimos ateities ávykius.

- Alio! Ar á mokesèiø inspekcijà paskambinau?

- Taip.

- Mano kaimynas kaþkà valgo.

- Supratome, tuoj atvaþiuojame.

Arba apie mûsø Vyriausybës planus. Esà planuojamas ir laikrodþio mokestis. Þinoti laikà yra privilegija. Uþ kiekvienà namuose esantá laikrodá reikës mokëti metiná mokestá. Uþ laikrodþius kompiuteryje ir mobiliuosiuose telefonuose mokëti nereikës, nes tie daiktai ir taip bus apmokestinti. Rankiniø laikrodþiø nešioti išvis neapsimokës.

Skaièiau, kad amerikieèiui Tomui Wilburui nesuprantama, kaip Lietuvoje – tokioje maþoje šalyje - gali bûti tiek daug partijø. 300 mln. gyventojø turinèiose JAV tëra dvi pagrindinës politinës jëgos. "Ar yra tiek skirtingø politiniø nuomoniø? Net šizofrenikai neturi tiek poþiûriø", – paþymëjo jis.

Bet viskas niekai, kai pagalvoji, jog pasaulyje yra 40 tûkstanèiø ligø.

- Gydytojau, atsimenate simuliantà iš šeštos palatos? Vakar mirë.

Kadangi šis tekstas apie filmus, knygas, humorà, kilo mintis pasiûlyti, kaip galima bûtø mûsø gæstanèioms þvaigþdëms vël tapti populiarioms. O reikëtø pasiskelbti hermafroditais. Tokiø juk dar nebuvo. Mano galva, labiausiai toks pasiskelbimas tiktø Oksanai Pikul. Nors jeigu šià idëjà pasigaus Zvonkus, manau, jis nedels.

Kai regiu, kad tekstà jau laikas baigti, perskaitau, kà prirašæs. Šákart, atrodo, visko daug ir padrika. Ar neatsibodo skaitytojui? Tad pritaikau anekdotà ir sau.

Psichologinës pagalbos telefono linija. Išsekintas konsultantas jau ketvirtà valandà kalba su vyruku, kuriam depresija:

- O Jûs apie saviþudybæ negalvojote?

- Na, ne...

- O Jûs pagalvokite, pagalvokite!

Rièardas JAKUTIS

Atsistok ant pirštø galiukø ir dešine ranka nuo viršutinës lentynos paimk svarià knygà. Perskaityk ir padëk á vietà. Tuos paèius judesius kaire ranka atlik su kita knyga. Šá pratimà atliekant kiekvienà dienà, išsivysto galingas intelektas kartu su didþiuliais bicepsais.

(Mankštos pratimas)

Jei yra didysis poilsis, kurá toká padaro, tarkime, atostogos Kaprio saloje, tuomet yra ir maþasis poilsis, pavyzdþiui, laikas su knyga. Umberto Eco savo romane "Fuko švytuoklë" aprašo toká knygø leidëjà Garamondà, kurio leidþiamos knygos buvo reikalingos tik jø autoriams. Ar dabar padëtis nepanaši? Kà þmonës dabar skaito? Knygynai atsako - ezoterinæ literatûrà, skandalingus darbus, populiarias ir pigias knygas. Vidutinis lietuvis savo laisvalaiká gali uþpildyti daugybe kitø pramogø. Yra daugybë kaviniø bei barø, kur gali leisti savo vakarëlius, Vilniun ar Rygon vis atvaþiuoja pasenusios ar dar nespëjusios pasenti Vakarø popso ir roko þvaigþdës – kartais net po kelias iš karto. Pagaliau turime internetà, á kurio begalinius puslapius ásipainiojus galima greitai praleisti savo visà trumpà gyvenimëlá.

Neseniai paskelbus sociologiná tyrimà apie Lietuvos gyventojø skaitymo áproèius, turbût visiems labiausiai ástrigo mistinis "treèdalis", tai yra tiek þmoniø išvis niekada neskaito knygø. Be abejo, negraþus tai skaièius. Bet jei esame optimistai, tai pagalvokime – du treèdaliai skaito. Ir jiems perskaityta knyga sukelia emocijø. Tai puiku.

Patiko kaþkieno girdëtas pamàstymas, jog skaitymas - keistas procesas, daug kuo primenantis þiûrëjimà á debesis. Tad jei atrodo, kad skaityti turime tik rudená ir þiemà, klystame, pavyzdþiui, ar ne graþus þmogus, laikantis rankose knygà vasarnamio aplinkoje?

Sako, þmonës myli lietuviškas vasaras. Bet jûs kokiam nors Lietuvos gale sëdit prie kokio nors eþeriûkšèio ir neþinot kà veikt. Jums per šilta, o gal per šalta ir nuobodu. Ši vasara tokia, kad, atrodo, saulë kepins nesiliaudama arba lis kiaurà parà. Nepamirškime, kad rytoj, liepos 10-àjà - Septyni broliai miegantys. Mûsø protëviai tikëjo, kad jei šià dienà be perstojo lyja, tai lis dar septynias dienas, o gal net septynias savaites, vadinamas septyniais broliais mieganèiais, arba "myþniais". Jei lietus sugriovë visus jûsø planus, tai taip jums ir reikia. Èia dievo kerštas uþ tai, kad nepasiëmët knygos - laimës talismano, garantuojanèio šilumà ir jaukumà.

Bet gráþkime prie poilsio skaitant. Kaip graþiai skaitymà aprašë Machiavelli: "Vakarais gráþdavau namo ir uþeidavau á kabinetà. Áeidamas nusimesdavau kasdienius suteptus ir dulkinus drabuþius ir apsivilkdavau karaliaus dvariškio rûbus. Tinkamai apsitaisæs, þengdavau á senøjø raštus. Draugiškai jø sutiktas, mëgaudavausi tik man vienam skirtu penu, dël kurio ir gimiau. Ten nesidrovëdamas kalbëdavausi su jais, klausinëdavau apie jø poelgiø prieþastis, ir jie maloningai man atsakydavo."

Iš knygø lentynos traukiu Karen Jay Fowler romanà "Dþeinës Ostin knygø klubas". Jame, nesunku suprasti iš pavadinimo, pasakojama apie vieno knygø klubo veiklà: keli þmonës susitaræ perskaito tos paèios autorës romanus ir vëliau susitikinëja, norëdami juos aptarti. Ádomu, kad tuose aptarimuose visi kalba ne tiek apie perskaitytas knygas, kiek pasakoja savo gyvenimo istorijas. Susieiti pasikalbëti apie perskaitytà knygà dvelkia oria, beveik pamiršta pagarba pašnekesiui, diskusijai. O kad þmonës kalba ir apie save, kà darysi, taip jau bûna. Dar pastebi, jog þmonës skaitë tà patá, bet pamatë viskà skirtingai. Knygø klubo nariai pripaþásta ir didþiuojasi, kad knyga jiems jau yra tapusi gyvenimo dalimi. Vieni apie tai, kà perskaitæ, kalba svariai ir logiškai, kiti - emocionaliai, vieni - gindami autoriø ir jo kûriná, kiti – kritikuodami. Tokios diskusijos mûsø viešajame gyvenime kol kas vyko tik apie politikà, nebent šiek tiek virë aistros dël Browno.

Karen Jay Fowler romanà pasirinkau neatsitiktinai. Moteris rašo apie knygas, apie knygø klubà, o nukrypsta á sudëtingiausius pasvarstymus apie gyvenimà. Moterø romanai visai kitokie: išjausti, netikëti. Moteris suvokia pasaulá tik moteriškai, todël moteriškieji tekstai nuo vyrø rašomø tekstø skiriasi jausmingu santykiu su pasauliu. Neáspëjama moteriškumo paslaptis! F. Fellini apie moterá yra sakæs: "Tu esi motina, sesuo, meiluþë, draugas, angelas, velnias, þemë, namai." Moterys praskleidþia uþdangà á vilties anatomijos suvokimà. Literatûros kritikai vienbalsiai pripaþásta, kad moteriškumo fenomenas, atskelidþiamas kûriniuose, slypi paèioje moterø prigimtyje. Mylimoji, motina, þmona, dukra – tik keli socialiniai moterø vaidmenys. Vieno jø neatlikimas lemia, koks bus moters parašyto kûrinio vidinis tekstas, nes moteris negali pabëgti nuo savo prigimties, kuri pirmiausia atsiskleidþia kaip mylinti. Pasirodo, dar Tomo Akvinieèio laikais moterø kûryba buvo lyginama su neáprastu gamtos reiškiniu - aguonø svaigumu. Þaiþaruoja, keri, o dar tas kvapas, kuris visad stiprus dalykas. Tiesa, rašanèiø vyrø yra tris kartus daugiau negu moterø, taèiau ir plunksnà laikanèiø bobø, kaip pasakytø A. Valinskas, dabartiniame pasaulyje šimtai tûkstanèiø, bet jos kaþkaip pasislëpusios. Tarp jø yra ir labai talentingø. Jau nepamenu, kuris iš klasikø yra parašæs: "Tobula moteris su literatûra elgiasi taip pat kaip ir su maþa nuodëme - paviršutiniškai, prabëgom apsidairydama, ar kas nors pastebi ir kad tai kas nors pastebi."

Jau kuris laikas mûsø knygynø lentynose vis pasirodo bestseleriais tapusios moterø parašytos knygos apie šeimyninio gyvenimo, karjeros ir laisvalaikio nesuderinamumà, apie poreikius, norus ir galimybes. Tad dar viena puikios rašytojos knyga - Lucios Etxebarrios "Meilë, smalsumas, prozakas ir abejonës". Trys seserys, iš paþiûros labai skirtingos, taèiau visas vienija tai, kad në viena nesijauèia gyvenime pasiekusi, ko troško.

Ana - namø šeimininkë. "Laikas ir liûdesys prasideda ta paèia raide, dienos slenka viena po kitos, o aš nieko nenuveikiu. Nuobodu gyventi, kai neturi skubiø darbø, neþinai ko griebtis. Taip, turiu vyrà ir vaikà, bet man šito negana. Nenoriu visà mielà dienà leisti namie..."

Roza padarë stulbinamà karjerà tradiciškai daugiau vyrams priklausanèioje srityje. "Mane apibûdinantys þodþiai. Technologinë pusiausvyra. Elektroninis paštas. RAM atmintis. Balansas. Biudþetas. Pranešimai trimis egzemplioriais. Kreivës. Rizikos faktorius. Išmokø minimumas. Direktoriø taryba. <...> Mano gyvenimas neatrodo labai jau þavus."

Kristina propaguoja seksualinæ laisvæ, dirba madingame bare padavëja. "Esu išmëginusi visus ámanomus narkotikus, miegojau su ávairiausiø tipø vyrais, kurie tik pakliûdavo ant mano kabliuko. Apskritai visai gerai gyvenau. Taèiau, ko gero, gyvenau pragaištingai. Galbût aš jau nieko nesuvokiu."

Kuo šis romanas nustebina? Ogi autorë dël visø moterø nelaimiø bei nesëkmingai susiklosèiusiø gyvenimø nekaltina vyriškosios giminës. Dràsu. Moterims, ypaè feministëms, tai gali nepatikti. Vis dëlto uþtikau vertinimà, jog šis romanas - tarsi kvepalai. Jau pirmoji nata - kaþkas lengvo, modernaus, truputá komiško. Pirmas áspûdis padarytas, knygos nesinori mesti šalin. Aišku, pagrindinë romano išvada visgi moteriška: "Nepaisydama sunkumø, kurie lydës visà gyvenimà, stipri moteris pasieks tai, ko uþsigeis."

O štai Fern Michaels romanas "Graþi moteris". Fern Michaels - viena populiariausiø JAV rašytojø, keliø dešimèiø romanø autorë, jos knygø pasaulyje parduota daugiau nei septyniasdešimt milijonø egzemplioriø. Romanas "Graþi moteris" - apie dvi geriausias drauges - Rozi Gardner ir Viki Vinters, kurios buvo artimesnës net uþ seseris. Kartu sëkmingai plëtojo kalëdinës prekybos paštu verslà ir ramiai, laimingai gyveno nedideliame mieste Dþordþijos valstijoje. Taèiau idilë truko neilgai – tik iki tos dienos, kai á Rozi gyvenimà ásibrovë moterø numylëtinis, graþuolis švaistûnas Kentas Blisas. Saldþiais þodþiais uþbûræs apkûnià ir savimi nepasitikinèià moterá, vyras greitai tapo jos išlaikytiniu ir Rozi nesutarimø su Viki prieþastimi.

Visai kitokia Jane Porter knyga "Atostogø flirtas". Jam atiteko vasarnamis, "Porsche" ir jauna draugë. Ji liko su dviem vaikais ir sudauþyta širdimi. Nuo šiol interjero dizainerë Dþekë priversta iš naujo kurti gyvenimà. Bet kaip ištverti vienišus vakarus darganotame Sietle? Kaip vël pasijusti moterimi, kai tiek metø buvai vien þmona ir mama? O dar tas nelemtas keturiasdešimtmetis, pakibæs ant nosies! Ákalbëta draugës Dþekë ryþtasi kelias dienas praleisti. saulëtuose Havajuose. Viena. Laimë, neilgam. Egzotiška sala, gaivus vandenynas, svaigûs kokteiliai ir flirtas su þaviu, jaunu banglenèiø sporto instruktoriumi Kajumi - geresnës gimtadienio staigmenos në nesugalvosi!

Klausytis protingos moters ádomu. Viena pasakojo turëjusi labai turtingà draugà, su kuriuo visur ëjo, vaþinëjo, bet kai šis prakalbo apie vestuves, dëjo á kojas kuo toliau. Sakë pastebëjusi, kad išgëræs - erelis, o realiai - tuštybiø mugë. Pašnekovës nuomone, kai tikrai sutinki savo gyvenimo meilæ, tai nei groþis, nei pinigai nesvarbu. Ir jei tikrai myli, tai nematai nieko: nei pinigø, nei padëèiø, paprasèiausia visas gyvenimas einasi kaip iš pypkës, nors ir sunkumø bûna, bet jø tarsi nepastebi, normaliai pragyveni. "Kà tu šiuo metu skaitai? – paklausiau jos. Tikëjausi išgirsti kaþkà didingo, o ji atsakë: "Suši pradinukams." Štai kaip.

Tai tiek apie skaitymà, vasarà, moteris, jø romanus, apie poilsá. Atostogos.

Geriau vienà kartà alaus išgerti, negu šimtà kartø apie já paskaityti, - mintis protinga, taèiau su mûsø lediniu gërimu neturinti nieko bendra. Bokalo alaus ši publikacija nepakeis, taèiau nuo varginanèio skausmo, kurá gali sukelti besaikis alaus vartojimas, gali išvaduoti.

Skausmai, padauginus išgerti alaus, gali bûti ávairiausio pobûdþio – kojose – nuo padidëjusio svorio, galvoje – nuo šoktelëjusio kraujospûdþio, kepenyse – nuo cirozës. Gali bûti jø ir kitokiø, atsirandanèiø sumušus ar išsisukus galûnes. Ir dël visko bus kaltas linksmybæ þadinantis skystis. Jau nekalbant apie skausmus piniginës srityje – vienas mano paþástamø juos jauèia reguliariai, mat turi keistà áprotá kiekvieno aludës aplankymo metu pamesti kreditines korteles, mobiliuosius telefonus, buto raktus...

Taèiau nebeburnokime apie liûdnus dalykus. Skirtingai negu rûkymas, teikiantis naudà vien tabako kompanijoms, alaus vartojimas gali ne tik neturëti þalingø sveikatai pasekmiø, bet ir duoti organizmui naudos, priklausomai nuo to, kiek ir kokio alaus geriate.

Tos neišauklëtos mielës

Ne paslaptis, jog alus yra mieþiø salyklo mielinio rûgimo produktas. Arba kvieèiø salyklo – esmës nekeièia. Rûgimas gali bûti "þemutinis" arba "viršutinis", priklausomai nuo mieliø rûšies. "Vaikšèioti" viršuje mëgsta Sacharomyces cerevisiae, o štai Sacharomyces carlsbergensis kukliai laikosi statinaitës dugne. Nesigilindami á cheminiø reakcijø smulkmenas pastebësime, jog rûgimo metu susidaro alkoholis. Mielës – gyvos bûtybës, ryjanèios angliavandenius ir išskirianèios spirità. Lygiai taip pat be ceremonijø jos elgiasi ir "draugaudamos" su gira bei kefyru. Taèiau šiuose produktuose alkoholio buvimas yra gedimo poþymis, o aluje – atvirkšèiai. Tad gerdami alø mes geriame alkoholá. Alaus gërimo varþybø rezultatai daþnai byloja, koks pavojingas gali bûti šis sportas. Štai bandydamas pasiekti naujà pasauliná alaus gërimo rekordà, þuvo 30–metis Naujosios Zelandijos gyventojas Jackas Manakau. Jam 77-asis bokalas pasirodë esàs mirtinas. Tikësimës, jog mûsø skaitytojai susilaikys nuo bandymø sumušti šá letaliná pasiekimà.

Apie saikingumo ir tvarkos naudà

Apie tai, jog saikingas alkoholio vartojimas nekenkia þmogui, medikai kalba seniai. Statistika liudija, jog geri gërimai netgi sumaþina širdies ir kraujagysliø ligø tikimybæ. Tik nesama vieningos nuomonës, koká kieká laikyti saikingu. Vienu metu daktarai kalbëjo, kad kasdienë 80 g grynojo alkoholio dozë niekam nepakenks (keturi buteliukai 0,33 litro talpos vidutinio stiprumo alaus!). Po to imta dozæ tikslinti – ne daugiau nei gramas alkoholio kilogramui svorio. Pastaruoju metu JAV medikai átartinai þvelgia á alkoholá ir leistina laiko 25–30 g dozæ. Tai atitinka du maþus 0,33 litro talpos alaus buteliukus. Anglø saikingo vartojimo norma du kartus didesnë – keturi buteliukai po 0,33 litro. Belieka tik spëlioti, kokia gali bûti lietuviškoji norma. Tiesa, kai kurie gudruoliai bando taupyti savo dienines normas, kad jas suvartotø penktadienio vakarà. Gydytojai to daryti nepataria. Geriau kasdien, bet po truputá.

Tai, kà daktarai prirašë

Dar XVIII a. laivynai pirkdavo iš aludariø nemaþà kieká putojanèio gërimo, kuris buvo vartojamas kaip efektyvi priemonë prieš avitaminozæ. Aluje išties daugybë vitaminø, mikroelementø ir mineraliniø medþiagø. Beje, kai kurios jø kituose maisto produktuose aptinkamos retai. Jos pakelia nervø sistemos tonusà, skatina raudonøjø kraujo kûneliø susidarymà, gerina širdies ritmà ir stimuliuoja medþiagø apykaità. Tad be alaus mums neišsiversti. Alus, bûdamas silpnas alkoholinis gërimas, padaugina lipoproteino (vadinamojo "gerojo" cholesterino), kuris apvalo kraujagysles. Skirtingai nuo degtinës ir kitø panašiø "medikamentø", alus pasiþymi aiškiai išreikštu gydomuoju poveikiu. Karèios apyniø esencijos raminamai veikia nervø sistemà ir padeda nugalëti stresà.

Tyrimai, kuriuos atliko Miuncheno technikos universitetas, nustatë, kad aluje esanèios mineralinës ir kitokios medþiagos palankiai veikia organizmà. Jos stiprina raumenø sistemà, suaktyvina fermentø veiklà, uþkerta kelià dantø ir dantenø ligoms. Þmonës, saikingai vartojantys alø, gyvena kur kas ilgiau uþ tuos, kurie nuo jo susilaiko. Gal tai ir yra atsakymas á klausimà, kodël sutinkama tiek maþai þmoniø, nemëgstanèiø alaus. Tiesiog jø mirtingumas didesnis. Visa tai, kas pasakyta, tinka visoms mûsø mëgiamo gërimo rûšims. Bet prieš kraujagysliø ligas labiausiai kovoja tamsusis alus. Pasirodo, bûtent jis yra puiki priemonë prieš trombø susidarymà. Uþtai šviesiosios rûšys geriau susidoroja su inkstø ir šlapimo pûslës akmenimis - tarp alaus mëgëjø tokiø aptinkama 53 proc. maþiau. Saikingas alaus vartojimas išties yra sveiko gyvenimo bûdo atributas. Sportininkams jis padeda aukšèiau nušokti ir toliau nubëgti.

Italø gydytojai nustatë, jog litras alaus, átrauktas á kasdiená atletø racionà, padeda sutelkti sportininkams dëmesá, pagerina jø reakcijà ir sustiprina raumenø jëgà. Amerikieèiai dar pridûrë, kad alus atkuria varþybø metu išeikvotà energijà, o prancûzai išgyrë alø, kaip galintá padëti pagerinti kraujo aprûpinimà deguonimi.

Vienas iš mitø, kurio svarbiausias herojus – alus, yra tas, kad nuo šio gërimo storëjama. Egzistuoja netgi posakis "alaus pilvukas". Taèiau medicina atmeta šias pasakas. Savo kaloringumu šviesusis alus nusileidþia netgi pienui. Tiesa, vargu ar kas nors iš mûsø išgeria tiek pieno, kiek suvartoja alaus kai kurie jo mëgëjai. Þmonës storëja ne nuo alaus, o nuo uþkandþiø, kuriø, uþsigerdami alumi, sušveièia ne tiek jau maþai.

Alus, beje, gerokai þadina apetità. Tai, turbût, vienintelis dalykas, dël kurio galima teisëtai apkaltinti šá gërimà. Gal taip yra dël to, kad bet kuris alkoholis sumaþina cukraus kieká kraujyje. Tai paveikia smegenyse esanèius alkio centrus, kurie ir sukelia aliarmà. Nekreipkite á juos dëmesio.

Patarimas: netaupykite savosios sveikatos sàskaita - gerkite tik brangø kokybiškà alø. Pinigø juk galima uþsidirbti, o sveikatos uþ juos nenusipirksi.

Parengë Kamilë Vitkutë

Rièardas JAKUTIS

Viskas prasideda nuo galvojimo apie maistà. Netrukus tokias mintis pakeièia stiprus troškimas valgyti. Iš pradþiø valgymas savotiškai paguodþia. Bet pradëjæ valgyti nebegalime sustoti. Vis kemšame. Persivalgome daugiausia tokiø produktø, kuriø galima atsipjauti. Po to jauèiamës kalti ir pykstame ant savæs. Gydytojai, tyrinëjantys persivalgymo problemas, net visà mokslà sukûrë. Pasirodo, persivalgymas gali bûti subjektyvus ir objektyvus. Persivalgymas per šventes net savotiškai pateisinamas, nes, girdi, tai subjektyvus dalykas.

Kas tai yra persivalgymas (angl. binge eating)? Anksèiau daugumai angliškai kalbanèiø þmoniø þodis "binge" pirmiausia reiškë "per daug išgerti". Dabar šiam þodþiui vis daþniau suteikiama kita reikšmë – "persivalgyti". Nors daugeliui pastaroji reikšmë apibûdina kaþkà visiškai neþalinga - dietos nesilaikymà ar paprasèiausià piktnaudþiavimà maistu, taèiau vis daugëja þmoniø, kuriems tai vis dëlto pirmiausia reiškia valgymo kontrolës praradimà.

Þmogaus siela yra tikras dvasinio konflikto laukas. Visos nuodëmës ir pagundos atsiranda vedamos mûsø troškimø ir ateina iš prigimties. Kartais smerkiame save uþ tai, kad neturëjome jëgø susilaikyti, o kartais net su malonumu paskæstame savose silpnybëse, nesukdami sau galvos apie galimas pasekmes. Viena ryškiausiø ne viename gyvenanèiø nuodëmiø ir yra maisto kultas. Visuomenës apklausos duomenys Italijoje rodo, kad daugelis italø jauèiasi labiau nusidëjæ, kai persivalgo, nei kai bûna neištikimi savo partneriams.

Maistas – svarbi kasdienio gyvenimo dalis. Sako, kad tai, kà mes valgome, turi átakos mums ir net mus supanèiai aplinkai – kaimo kraštovaizdþiui, tradicijø ávairovei ar Þemës klimatui. Tikri gastronomai niekuomet nepamiršta stipraus ryšio, tarp patiekalo ir planetos.

Kiek laiko praleidþiame prie stalo? Galvoje turiu maisto stalà. Sako, skaièiai labai paprasti – apytikriai pusantros valandos per parà, tai yra 45 valandas per mënesá, beveik 550 valandø arba 23 paras per metus, 230 parø per dešimt metø, 1610 parø (daugiau nei penkerius metus) per 70 metø - šiek tiek daugiau negu dešimtadalá gyvenimo. Tiesa, tas pusantros valandos buvimas prie stalo nëra blogai, jeigu valgome lëtai, stengiamës gerai sukramtyti, mëgaujamës maistu, arbatos ar kavos puodeliu ("Kava baigia bræsti puodelyje"). Blogiau, jei prie stalo per parà praleidþiame tik pusvalandá ar net 20 minuèiø, viskà skubiai burnon sukišdami. Bent aš prie stalo pusantros valandos nepraleidþiu. Gal todël ir storas. Jei praleisèiau tris valandas, toks nebûèiau. Pietø stalas yra savotiškas mikrokosmas su savais ástatymais, lûkesèiais, savitvarda, dalijimusi, svarstymu. Kartais šeimos pietø stalas palyginamas su scena, kur kiekvienas jos narys atlieka savo vaidmená.

Net sapnuose daþnai regime stalà. Sapnininkai aiškina, jog sapne matyti tušèià stalà reiškia pyktá ir nesantaikà. Ilgà stalà sapnuoti - ilgas gyvenimas. Sulûþæs stalas - blogos permainos. Sapne matyti ant stalo pinigus reiškia, kad laimingai išsisuksite iš keblumø. Dengti sapne stalà – prasigyvensite. Jeigu sapnuojate pietums padengtà stalà, vadinasi, uþsimegs naujos paþintys ir bus geros aplinkybës veiklai. Prie stalo sëdëti, valgyti ar rûkyti - namuose turtas ir sëkmë, laimingas gyvenimas. Prie stalo valgyti vienam - namuose šykštumas. Prie stalo su kompanija valgyti - naujos paþintys. Jeigu sapnuojate stalà, ant kurio nešvarûs indai ir didþiulë netvarka, - profesinëje veikloje ištiks nesëkmë, todël nesidrovëkite paprašyti pagalbos. Jeigu sapne nuimate indus nuo stalo, vadinasi, dþiaugsmà ir ramybæ pakeis liûdesys ir abejingumas.

Lietuva - þemdirbiø kraštas. Nuo seno mûsø þmonës susieidavo ne tik per didþiàsias kalendorines ar šeimos šventes, bet ir á talkas. O po sunkaus darbo talkininkai buvo soèiai vaišinami. Kiekviena talka, skerstuvës, sëja, šienapjûtë, rugiapjûtë, bulviakasis, ir t. t. turëjo savo išskirtinius valgius. Kai kurios tradicijos nyksta, visdëlto per šeimos šventes - krikštynas, vestuves, gimtadienius, laidotuves, ruošiama ypaè daug ávairiø valgiø.

"Pasakyk, kà ir kaip valgai, ir aš pasakysiu, kas tu", - taip galima perfrazuoti senà posaká. Šiais greito maisto laikais esame ápratæ valgyti visur: darbe, mašinoje, gatvëje. Mes valgome ir kartu kà nors veikiame (pvz., dirbame, þiûrime televizoriø, net vairuojame). Ar ir jûs taip elgiatës? O gal valgote ir tuomet, kai nesijauèiate alkani? Ar valgote dideliais kàsniais, ar mëgaujatës maþais kàsneliais? Kai viskas sekasi, valgome. Kai susinerviname – dar labiau "kemšame". Skaièiau, jog apie 25 proc. maisto yra išeikvojama meilës santykiams pakeisti. Uþtenka paþiûrëti á pilnus maisto prekiø veþimëlius prekybos centruose, kad suprastume, kokio dydþio kaltæ þmonës jauèia.

Lëtas maistas, ramus gyvenimas, snûduriuojantys miesteliai... Šiuolaikiniam þmogui tai skamba pragaištingai. Kam gyventi lëèiau, jei viskà galima daryti greitai? Progresas! Taèiau ar tikrai þmonës sutverti tokiam gyvenimui? Ar galima pajusti pilnatvæ, harmonijà ir absoliutø pasitenkinimà per pasaulá bëgant skubiais šuoliais?

Aišku, tekstas apie maistà bûtø nebaigtas, jei nepakalbëtume apie dietas. Þodis "dieta" graikø kalboje reiškia gyvenimo bûdà. Kiekviena lieknëjimo dieta šiuolaikiniame pasaulyje tampa vienaip ar kitaisp populiari, nes šiuo metu pasaulyje 1,7 milijardo þmoniø turi antsvorá. Daugiausi nutukusiø þmoniø yra Jungtinëse Amerikos Valstijose, kur kas treèias amerikietis kenèia nešiodamas bereikalingus kilogramus ir, JAV nacionalinës sveikatos ir mitybos asociacijos tyrimø duomenimis, kasmet nutukusiøjø padaugëja vienu procentu. Teoriškai tai reikštø, kad dar po poros šimtø metø absoliuèiai visi amerikieèiai bus nutukæ. Europoje situacija irgi sudëtinga.

Bet, pasirodo, pastaruoju metu nutukimas tapo problema ne tik išsivysèiusiose šalyse. Kinijoje moterø, turinèiø antsvorá, padvigubëjo, o vyrø – patrigubëjo. Keisèiausia, kad daugiau sveria išsilavinæ þmonës. Atrodytø, kad jie turëtø suprasti antsvorio daromà þalà.

Dietologai aiškina, jog paskaièiuoti antsvorá labai paprasta. Paprasèiausias bûdas: iš ûgio atimti 1 metrà ir tie likusieji centimetrai bei sveikatos dëlei dar minus 5 – jûsø normalaus svorio kilogramai. Jeigu jûsø ûgis 1,77 m, jûs daugiø daugiausia turëtumëte sverti 72 kilogramus.

Viskas tarsi aišku, bet sunkiausia su valia. Jau þiloje senovëje buvo nuspræsta, kad persivalgymas yra nuodëmë. Beje, mëgstanèiø išlenkti taurelæ paguodai persivalgymas yra tokio pat dydþio nuodëmë kaip ir persigërimas. Deja, daugeliui mûsø kûno svorio kontrolë – tai nenutrûkstama skrydþiø ir kritimø grandinë. Vël norisi prisiminti, jog kiek beskelbiama liesëjimo programø, parduotuvëse ir vaistinëse atsiranda vis daugiau "riebalø degintojø", taèiau... Daþniau reikëtø pagalvoti, jog kur tik einu, su savim nešiojuos 50 kilogramø antsvorá. Jeigu taip kas nors tiek sveriantá maišà uþdëtø ir lieptø visur tampyti...

Vienas populiariausiø šio laikmeèio pasaulio dietologø Robertas Atkinsas aiškina paprastai: atsisakyti saldþiø produktø, duonos ir kitokiø kepiniø, gazuotø vaisvandeniø, riboti sûrá, gyvulinës ir augalinës kilmës riebalus. Mësà, þuvá, paukštienà, kiaušinius – galima kirsti. Netgi galima paskaninti maistà padaþu, majonezu ar net grietine.

Dietø pasiûlymø gali daug išgirsti. Štai girdëjau, jog reikia savaitæ (ar bent penkias dienas) valgyti tik kopûstø sriubà. Uþsinori valgyti, vël srëbk kopûstienæ. Sveika, ir skrandis bus uþpildytas. Sako, per savaitæ taip numesi nuo 5 iki 10 kilogramø. Kadangi dabar vasara, manau, tiktø ir šaltibaršèiai. Nors kartà pamàsèiau, jog tos visos dietos gal ir gerai, taèiau, mano galva, uþtektø vieno – maþiau valgyti. Tai nëra lengva. Robertas Atkinsas irgi mirë sverdamas 120 kilogramø, o kità áþymø dietologà Viljamà Bantingà visà gyvenimà irgi kankino antsvoris.

"Nuo pirmadienio lieknëju", – tušèia frazë. Reikalingos èia kelios nuostatos: nevalgyti, ko nemëgsti; jei abejoji, ar tikrai nori valgyti, nevalgyk; nekramsnok paskubomis ar stovëdamas ir t. t. Nors kaþkur skaièiau, kad þmogui reikia mylëti save toká, koks esi. Neigiamos emocijos sëkmingai lieknëti nepadës ir apskritai nieko gero neduos. Net ideali figûra nëra laimës garantija! Gal ir tiesa, jog geriau bûti storam, sveikam ir turtingam negu lieknam, ligotam ir vargšui. Deja, daþniausiai sutinkame lieknus, ligotus ir neturtingus, bet storus irgi ligotus ir neturtingus.

Kaip baigti šá tekstà? Pamàsèiau, ar ne geriausia bûtø šašlyko receptu. Juk vasara - šašlykø metas. Kas teigia, kad tikrieji šašlykai yra tik iš avienos, klysta. Šašlykams tinka bet kuri mësa. Tiesa, jautiena yra per kieta, veršiena - per sausa, bet kiauliena tinka puikiai. O kalbà apie šašlykus reikia pradëti nuo jø kilmës. Šašlykas kilæs iš Artimøjø Rytø bei Kaukazo regiono. Pats þodis yra turkiškos kilmës. Daugeliui mûsø šašlykai asocijuojasi su kaukazieèiais - jie geriausi šašlyko ruošëjai. Kaukaze aviena - labai populiari mësa ir, atrodytø, bûtø natûralu, kad šašlykai bûtø iš jos. Bet... Tai bûtø tiesa Uzbekistane ir "aišku" logiška, nes ten þmonës išpaþásta islamà, todël nevalgo kiaulienos. Gruzijoje ar Armënijoje pats tikriausias šašlykas bus iš kiaulienos. Senieji gruzinai arba armënai jums tai patvirtins.

Pradëkime nuo marinavimo. Tikràjá šašlykà marinuoti reikëtø tik svogûnuose, t. y. mësà marinuojame sausai, savo ir svogûnø sultyse, su druska, pipirais ir kitom þolelëm (baziliku, mëta, paprika). Svogûnø turëtø bûti dvigubai daugiau nei mësos. Ir dar rekomenduoèiau granatø sulèiø. Granatø sultys ir yra tas išskirtinumas, kurá siûlau ruošiant šašlykà. Šios sultys palyginti daþnai naudojamos kaukazieèiø virtuvëje mësai pagardinti, marinuoti ar padaþams.

Reikia 2 kg kiaulienos sprandinës; 4 svogûnø; 2 stikliniø granatø sulèiø; 0,5 stiklinës citrinos sulèiø arba 3 v. š. raudonojo vyno acto; druskos, pipirø. Mësà supjaustome vidutinio didumo gabalais (geriau didesniais nei maþesniais). Svogûnus supjaustome þiedais. Mësà, svogûnus, druskà ir pipirus (druska ir pipirai dedami áprastai) sudedame á indà, kuriame ir marinuosime šašlykus. Viskà gerai rankomis paminkome 5-10 minuèiø. Tada arba tiesiai á tà patá indà, arba atskirai supilame granatø ir citrinø sultis (arba actà). Sultys turi apsemti visà mësà. Viskà dar truputá paspaudþiame, indà uþdengiame ir dedame á šaldytuvà, kur laikome per naktá. O kepant reikia tiesiog nesudeginti ir neperdþiovinti mësos. Skanaus!

Rièardas JAKUTIS

Dabar þodþiai "atostogos", "ilgieji savaitgaliai" ir "kurortas" mûsø sàmonëje yra, rodos, neatskiriami. Tiesa, visos šios sàvokos bent jau Lietuvoje iki šiol daugiausia sietinos su miestietiškàja gyventojø dalimi. Ilgieji savaitgaliai prieš kelerius metus, kai jø buvo labai daug, ëmë kelti vos ne siaubà, girdi, kà per juos veikti, o dabar, kai jø maþiau (šiais metais, pavyzdþiui, po keturias dienas jø yra keturi, po tris – trys), tapo vël dþiugiais. Net ir iš paèios sostinës, net ir autobusais, kelis kartus persësdami, galime suspëti parveþti dþiaugsmo savo tëveliams á Prienus, Subaèiø ar Akmenæ. Tik keista, dirbame dirbame, o sulaukæ laisvalaikio praleidþiame já ne itin talentingai.

Á ilguosius savaitgalius reikia þiûrëti kaip á injekcijà, kuri reikalinga, kitaip tikriausiai niekas jø nelauktø. Reikia pabûti kitaip. Šiaip kitaip. Tiesiog pakeisti vietà, bûklæ, kad suprastum, jog dabartis, kurià gauni kaip atostogas, kupina smulkios buities ir nerimasties ne maþiau nei kasdienybë, tik viskas kitoje vietoje ir kita smegenø dalis ájungta, tai ir yra poilsis - rûpintis kitkuo nei kasdienybëje. Rûpinimasis kitais nei áprasta dalykais ir yra atostogos.

Nors ávairiais duomenimis apie du treèdalius Lietuvos gyventojø pritaria idëjai ilgiau poilsiauti, tuo pat metu absoliuèiai visi ásitikinæ, kad ilgieji šventiniai savaitgaliai yra viena iš prieþasèiø, kodël daugëja nusikaltimø, nelaimiø keliuose bei tragiškø gaisrø. Lietuviai nemoka linksmintis, konstatuoja medikai ir patys lietuviai, jau treèià švenèiø parà prarandantys sveikà nuovokà. Nuo to laiko, kai atsirado ilgieji savaitgaliai, vis kalbame – kam lietuviams daugiau poilsio dienø, vis tiek jie nemoka ilsëtis. Net nemaþa dalis viename interneto portale šiuo klausimu diskutavusiø moksleiviø sakë, kad daugiau nei dvi iš eilës poilsio dienos "vargina" arba per jas paprasèiausiai "nebûna kà veikti". Pasirodo, pasaulio politikai laisvalaikiu bëgioja, lietuviai – mezga ir obliuoja, mûsø prioritetai – televizorius, sodas ir draugai, o populiariausias laisvalaikio praleidimo bûdas internete – þaidimai. Apskritai mes negerbiame poilsio.

Visi poilsá savaitgaliais ásivaizduoja standartiškai - kepsninë, šašlykai, gërimai, benzinas, kurio reikia šioms gërybëms nuveþti prie eþero. Kitais metø laikais eþerà, kaip tinkamo poilsio vietà, pakeièia sauna. Deja, taip yra.

Gyventojø nuomonës tyrimai byloja, jog net 40 proc. apklaustøjø ásitikinæ, kad agresijos keliuose ir buityje sumaþës, kai lietuviai ims turtëti ir daugiau pinigø skirs savišvietai bei kultûrai. Iš tikrøjø mûsø tautieèiai reèiau nei kiti europieèiai keliauja, lankosi teatre ar kine, skaito knygas. Tokià išvadà galima padaryti paþvelgus á Europos Komisijos uþsakymu atlikto "Eurobarometro" tyrimo duomenis. Pavyzdþiui, kine per pastaruosius metus nors kartà buvo tik kas treèias apklausoje dalyvavæs Lietuvos gyventojas. Labiausiai kinas domina švedus – bent kartà per metus jame apsilanko 71 nuošimtis Švedijos gyventojø. Nedaug nuo švedø atsilieka danai ir airiai. Tyrimas rodo, kad lietuviai ne itin mëgsta ir skaityti knygas. Per paskutinius 12 mënesiø knygà buvo atsivertæ 64 proc. mûsø šalies gyventojø, ES vidurkis – 71 proc. Vieni didþiausiø kultûros mëgëjø mûsø regione, anot tyrimo, yra estai. Jie daþniau nei bet kurie kiti europieèiai vyksta á paþintines keliones, lankosi koncertuose ar teatruose.

"Kam tie ilgieji savaitgaliai, jei nëra pinigø?" – atrodo, girdþiu ne vienà priekaištaujant. Tiesa, kad bedarbis ilgøjø savaitgaliø dþiaugsmo nepajunta. Tad kalbant apie savaitgaliø poilsá nori nenori tenka kalbëti ir apie pinigus. Moteris skundësi: "Gaunu 600 litø pensijos, uþ buto šildymà ir kitas komunalines paslaugas þiemà moku 800 litø, pragyventi vos vos belieka." Keista aritmetika. Vis prisimenu bièiulá, kuris guodësi, kad pinigø labai trûksta, bet pokalbio pabaigoje paprašë patarti, kur geriausia saugoti santaupas. O jei jums pinigø trûksta, galite ir pasidþiaugti - esate kûrybingas þmogus. Keista, kai þmonës sako, esà jiems nereikia pinigø. Reiškia, jie nëra kûrybingi. Neturi idëjø. Maþoms idëjoms pakanka maþai pinigø. Skaièiau, kad Kalifornijoje amerikieèiai vynuogiø neskina, jas skina meksikieèiai ir lietuviai vergai. O vynuogyno savininkas atsisëdæs þiûri, kaip vynas rûgsta ir kaip pinigai statinëje randasi. Tiesa, taip visur, ne tik Kalifornijoje.

Kà geriausia pirkti? Gyvenimas yra trumpas, todël atsakysiu – geriausia pirkti laikà (juk laikas poilsiui labai svarbus ir reikalingas). Labai greitai suskaièiuoji, kiek praleidi betikslio laiko. Juk pinigai ir laikas yra kertiniai akmenys. Šiaip jau, su pinigais yra dvi problemos: kai pinigø neturi ir kai pinigø turi. Daugiau problemø lyg ir nëra.

Sako, pinigai suteikia dþiaugsmà. Taèiau þmonës, kurie patiria per daug dþiaugsmo, neišvengiamai bunka. Jeigu pinigai neatpaþástamai pakeièia þmogø, labai blogai. Daug kas priklauso nuo šeimos, kurioje þmogus augo, nuo auklëjimo. Þinantieji paprastà taisyklæ, kad pinigai ant obels neauga, praturtëjæ kaþin ar labai pasikeis, nes þino – be darbo pinigø nebus. Sunkiai uþdirbantieji pinigus suvokia jø vertæ, nešvaisto jø ir jokiø staigaus praturtëjimo egzaminø jiems laikyti nereikia. Daþniau pasikeièia tie, kuriems pinigai nukrinta lyg iš dangaus – išlošusiems loterijoje arba tiems, kurie turëdami dešimt tûkstanèiø paspekuliavo ir staiga uþdirbo šimtà tûkstanèiø. Perkant loterijos bilietà reikëtø prisiminti, kad greièiau uþsidirbsi pinigus, negu juos išloši loterijoje. Aišku, loterijos bilietà nusipirkti lengviau, negu dirbti.

Jei nebûtø atostogø ir ilgøjø savaitgaliø, pinigai turëtø gerokai maþesnæ prasmæ. O jei jauèiatës vargšas, nustokite þiûrëti TV gyvenimo bûdo laidas ("Gyvenimas yra graþus", "Gyvenimas pagal moteris" ir kt.) bei skaityti þurnalus ("Þmonës", "Stilius" ir pan.). Sovietmeèiu partinio elito vilos buvo toliau nuo akiø.

Turtuoliai verkia, save lygindami su dar turtingesniais. Skaièiau, kad Bengalijos valstieèiai gyvena ilgiau negu Niujorko turtuoliai. Nors gyvenant skurde dþiaugtis gera sveikata yra sunku. O verkti, kad turi maþai pinigø, geriau nuosavame automobilyje negu autobuse, juo labiau – Turkijos kurorte, nei prie daugiabuèio namo slenksèio.

Bet gráþkime prie pagrindinës temos. Geriau apsieikime be kokio nors daikto, nenusipirkime jo, bet pakeliaukime, išnaudokime atostogas ir ilguosius savaitgalius. Ar mëgstame keliauti? Kad mûsø krašte turizmas nëra deramai išvystytas, liudija, pavyzdþiui, ir tai, kad mes dar neturime jokios didesnës studijos apie mûsø kurortus. Kukli lietuviškojo kurorto istorija, bet jos pradþia, kaip ir kitose Europos šalyse, susijusi su aristokratiškomis pavardëmis. Štai grafø Tiškevièiø pastangomis Palangoje pradëta plëtoti kurorto infrastruktûra. Besiformuojantis lietuviø miestieèiø sluoksnis kûrë kokybiškai naujà kultûrà, o tautinio kurorto idëja buvo sudedamoji jos dalis.

Ieškodamas duomenø apie lietuviškus kurortus suþinojau, kad, pavyzdþiui, 1933 m. Lietuvoje kurorto statusà turëjo 30 vietoviø. Garsiausi tarpukario kurortø buvo Kulautuva, Birštonas ir, þinoma, Palanga. Bûtent èia vasarà suvaþiuodavo Kauno elitas. Po 1923 m. prijungtasis Klaipëdos kraštas tarpukariu taip ir netapo tikràja Didþiosios Lietuvos dalimi, tad klaipëdieèiai ilsëtis rinkdavosi Kuršiø nerijà, kur, pasak amþininkø, vasarà lietuviškà þodá išgirsti buvo retenybë. Nepalyginami buvo ir vasarotojø skaièiai: Nidoje 1932 m. ilsëjosi 417, Juodkrantëje - 197 þmonës, o Palanga priëmë 3133 poilsiautojus. Dabar tokie skaièiai neatrodo áspûdingi, bet reikia prisiminti, kad tuo metu didþiausiame Lietuvos mieste tebuvo apie 100 tûkstanèiø gyventojø. Tuometë valdþia dëjo pastangas, kad pritrauktø uþsienio turistø, tuo tikslu buvo leidþiama speciali literatûra, pavyzdþiui, 1932 m. švedø kalba pasirodë iliustruotas leidinys "Litauens Badorter" ("Lietuvos maudyklës").

Šià vasarà du ilgieji savaitgaliai beveik vienas paskui kità. Jais, be abejo, labiausiai gali dþiaugtis futbolo aistruoliai. Nors ilgøjø savaitgaliø kodas turëtø bûti - marš iš namø! Šiaip uþ šá ilgàjá savaitgalá dëkingi turime bûti šv. Jonui Krikštytojui. Mûsø þinios apie Jono Krikštytojo asmená yra gana ribotos. Evangelijoje apie šá šventàjá yra tik trumpø nuorodø. Tiesa, informacijos apie já galime aptikti þydø istoriko Juozapo Flavijaus, rašiusio I a. pabaigoje, raštuose. Tikëtina, jog Jonas Krikštytojas tuo metu buvo labai svarbus asmuo. Iš Flavijaus aprašymo atrodo, kad jis buvo pagarsëjæs keistuolis, bet kartu ir pranašas, kvietæs pasikeisti. Jonas Krikštytojas norëjo bûti atsiskyræs nuo þmoniø ir jø tuštybës, todël pasitraukë á dykumà, maitinosi laukiniø bièiø medumi ir skëriais, dëvëjo neáprastus drabuþius ir kritikavo visuomenæ, þemiškus reikalus, taip kviesdamas permainoms. Þmonës mielai jo klausydavosi, nes jis pats gyveno taip, kaip skelbë ir kitus mokë. Dabar šis šventasis, manau, rausta iš gëdos ir slepiasi kur nors dangaus kamputyje nuo kitø šventøjø, matydamas, kaip þemëje per jo paminëjimo šventæ kiaurà naktá þmonës išsidirbinëja.

Savaitgaliui reikëtø kokio nors anekdoto. Manau, šis bus tinkamiausias ir vasarai, ir ilgajam savaitgaliui, ir jausmams.

- Ar vyras gali bûti ištikimas vienai moteriai?

- Gali.

- Kokia ta moteris turi bûti?

- Tokia, kad vyras jai bûtø ištikimas.

O pabaigoje dar praskaidrinkite sau nuotaikà. Ásivaizduokite, kad jûs sulaukëte pakvietimo á aukštosios mados dienas Paryþiuje, Grand Palais rûmuose:

Pirmadienis, liepos 5

CHRISTIAN DIOR - 2.30 pm

Antradienis, liepos 6

GIORGIO ARMANI PRIVÉ - 11.00 am

GIVENCHY - 4.00 pm

CHANEL - 8.00 pm

Treèiadienis, liepos 7

ELIE SAAB - 12.30 pm

JEAN PAUL GAULTIER- 2.30 pm

VALENTINO - 6.30 pm.

Rièardas JAKUTIS

Yra tokia šalis Rusija, kuri valdo daug naftos, dujø bei kitø gerø dalykø, bet vis tiek amþiais alkana. Taèiau tai šalis, kuri moka linksmintis. Ne vienas mûsø ájungiame televizoriø þinodami, kad kokia nors rusø televizija transliuoja humoro laidà. Èia nekalbu apie visiems pataikaujanèià Reginà Dubovickajà ar vulgarius, neskoningus, banalius ir tušèius juokelius, kuriuos bene geriausiai ákûnija Jevgenijaus Petrosiano stiliaus humoras. Anot humoro analitikø, tai rûmø juokdariai, kurie nuo sovietiniø savo pirmtakø skiriasi tuo, kad net nemëgina griebtis subtilesniø uþuominø, juolab politiniø insinuacijø ir poteksèiø. Jie tiesiog juokina galià turinèiuosius. O kà Rusijos televizijos dar gali pasiûlyti? Prašom – Þvaneckis, Zadornovas, Galkinas ir dar kokia 15 laidø ir autoriø – satyrikø, kurie netgi lietuvá rusofobà privilioja prie maþøjø ekranø. Anot tø paèiø humoro analitikø, šios laidos ir autoriai varijuoja ir improvizuoja temomis nuo bobuèiø pokalbiø iki to, kaip galima gerti antifrizà, iš jo pašalinus sunkiuosius radikalus. Sëdi, klausaisi, juokinga.

Girdëjau teigiant, jog Lietuvos televizijø humoro laidos - tai kûdikis, kuris mirë dar nepradëtas. Nesinorëtø visiškai sutikti. Taip, buvo nevykæs kaimø bei miesteliø agitbrigadø konkursas "Juokis" (visa mûsø pseudoetnografija su armonika ir nederanèiu smuiku), buvo dar labiau netikæs bandymas realizuoti komandinio humoro šou projektà, kur kiekvienà laidà pradëdavo ir baigdavo Sëjûnas bajeriais apie antrà galà bei daþnutëmis apie tai, kad Lietuvoje valdþioje visi vagys ir nekelia pieno supirkimo kainø, buvo (gaila, kad tebëra) Šilanskas, Orlauskas, Zavaliauskas, Praèkaila, "Oplia" ir kiti panašaus plauko www.anekdot.ru perpasakotojai, vaidinantys "glušius" (ypaè neskoningai atrodo vyriškiai, persirengæ moteriškëmis), tampantys panašûs á visiškus kretinus, bet buvo ir "Benski šou", "Radio šou", "Šapro šou", "Nekenèiu reklamos", "Ragai" (tokiø laidø ilgu), dabar yra "Dviraèio šou" bei naujasis "Dar paþiûrësim" (kaþkodël tik vienà sezonà regëjome "Humoro klubà") ir tik dël šiø laidø visai palaidoti Lietuvos humoro þanro dar negalima. Visi pripaþásta, kad "Dviraèio šou" kompanija išties puiki, semianti idëjas iš nesibaigianèio Lietuvos freek show šaltinio – politikos (susidaro áspûdis, kad lietuviams tik politikai ir juokingi). Jau keletà metø visi laukia, kol "dviratininkai" išsikvëps, bet tekstus laidai kuriantys H. Mackevièius ir ko, visø bobø èempionas Marijonas arba nuoširdus konservatorius Algis vis atgimsta.

Ar ne šmaikštus štai toks peliukø-politologø Mauzerio ir Sûrskio pasikalbëjimas?

Sûrskis: Mauzeri, atsibodo ta politika, pakalbëkim mudu apie kultûrà.

Mauzeris: Aukštàjà ar masinæ?

Sûrskis: Apie abi. Va, kaip jums atrodo, ar atsitiktø kas nors Lietuvos kultûrai, jeigu iš Kultûros ministerijos pasitrauktø visi þmonës, duris uþkaltø lentomis ir pakabintø uþrašà "Visi išëjo á frontà", ta prasme pas Palecká?

Mauzeris: Taigi nieko neatsitiktø.

Cenzûruoti Algá Ramanauskà-Greitai – tas pats, kas cenzûruoti Kristijonà Donelaitá. O "Auksiniuose svogûnuose" ar "Dviraèio þvaigþdëje" regint gausø mûsø politikø bûrá susidaro áspûdis, kad jie arba mazochistai, arba beproèiai – iš jø atvirai tyèiojamasi, o jie iki ausø išsišiepæ ploja. Atrodo, kad jiems bûti tokiose laidose – garbës reikalas.

Ir dar. Nejau vis dar manoma, kad geriausias humoras, kurio reikia visiems Lietuvos þiûrovams, yra serijinës komedijos, kur uþ kadro kas nors juokiasi? Nors èia irgi visko yra. Pavyzdþiui, visiškai puikus ir tikrai veþantis Didþiosios Britanijos humoras. Kà mes matëm? Rodë Bynà. Seniai. Rodë Folèio viešbutá. Dar seniau. Kur Monty Python?

Jei turite ironijos ir norite linksmai praleisti laikà, siûlau apsilankyti mûsø politikø internetinëse svetainëse. Ko verti vien toms svetainëms pasirinkti moto! "Kelià nueina einantis", - dràsiai teigia Seimo narys konservatorius Kæstutis Masiulis. "Màstyti, suprasti, nebûti abejingam, veikti", - jam prasmingai pritaria kolega Arvydas Anušauskas. "Jei nori gyventi sau, gyvenk kitiems", - tarsi iš Šv. Rašto puslapiø liejasi socialinës apsaugos ir darbo ministro Donato Jankausko mintys. "Išgirsti kiekvienà, rûpintis kiekvienu", - graþûs ir Seimo pirmininkës Irenos Degutienës þodþiai. "Valdþia - ne limuzinas tamsintais langais", - šmaikštumu, it koks XX a. pradþios Augustinas Gricius, liaudþiai suprantamai (bent manydamas, kad suprantamai ir juokingai) bando pasiþymëti þemës ûkio ministras Kazys Starkevièius. Noru veikti, o, be abejo, ir dvasingumu bei šventumu nuo konservatoriø nenori atsilikti ir krikšèionys. Ir tai suprantama, nes juk jie krikšèionys (Ádomu tik ar þinantys 10 Dievo ásakymø. Tiesa, dël 10 Dievo ásakymø - A. Valinsko partijos nariai, eidami á Seimà, sakë juos þino ir tie ásakymai yra jø programa (pasirodë, neþino). "Aš uþ amþinas þmogiškàsias vertybes!" – net šûkiu prabyla Vytautas Kurpuvesas. Nejau kas nors gali bûti prieš, nors, jei dël šûkiø nuvalkiojimo, tai tuoj prisimeni senàjá: "Partija – mûsø vairininkas!" Ádomu, kà màsto šiø dienø herojus Linas Karalius? O jis rašo: "Visi mes esame viena didelë šeima, tad nepamirškime vieni kitø tausoti", - ir šiuo tekstu maloniai primena pirmøjø klasiø moksleiviø rašinëlius. Socialdemokratai yra opozicijos atstovai ir, be abejo, màstyti privalo deramai opozicijai. "Nebijau màstyti nepopuliariai", - teigia Vytenis Andriukaitis, o jo kolega Gediminas Kirkilas, galimas dalykas, kad norëdamas pagrásti visus turimus diplomus, bando kalbëti išsilavinusiai: "Centrizmas politikoje nëra sëdëjimas ant dviejø këdþiø. Tai tiesiog bûdas išlaikyti tà paèià këdæ ir prie kairiøjø, ir prie dešiniøjø." Tiesa, bent šiuo teiginiu jis, atrodo, nemeluoja.

Nors ir daug graþiø šûkiø atradæ, bet šioje srityje mûsø parlamentarai tikrai nëra išsisëmæ – skambiø þodþiø dar daug galima pririnkti. Pasiûlyèiau Dalai Lamos mintis iš jo naujosios knygos "Mano dvasinë biografija": "Kol gyvuos erdvë, kol gyvens bûtybës, o, kad ir aš galëèiau gyventi ir palengvinti pasaulio kanèias!"

Iš parlamentarø svetainiø suþinai, kad skaito jie tik labai rimtus kûrinius (nuo lietuviø iki pasaulio klasikø), labiausiai mëgsta Johanno Sebastiano Bacho ir Liudviko van Bethoveno muzikà (bent jau aš šioje vietoje pabandyèiau bûti originalesnis, pavyzdþiui, ávardyèiau nors ir Edvardà Grigà ar kitus tarsi þinomus, tarsi nelabai þinomus kompozitorius). Vieni mûsø Seimo nariai savo svetainëmis rûpinasi (bent jau jø ásakymu jomis rûpinasi jø padëjëjai), net savo rinkëjams pateikia klausimø (kaþkas á juos atsakinëja), savo pamàstymø ar kitokios svarbios medþiagos, ieško svetainëms patrauklumo (pavyzdþiui, Kazio Starkevièiaus svetainëje vyksta tiesioginë transliacija iš gandrø lizdo, kuriame átaisyta internetinë kamera).

Be abejo, visiems norisi atsiversti premjero Andriaus Kubiliaus tinklapá. O jis ástrigæs 2009-øjø sausá. Paskutiniai jo pamàstymai apie pirmøjø krizës metø þiemà, tuometes nuotaikas (jau tuomet jis regëjo greità krizës áveikimà) ir sàþiningumà. Tik keista, kad tinklalapio skaitytojai á tai nekreipia jokio dëmesio, komentuoja, tarpusavyje apsiþodþiauja ir tai vyksta iki šiol. Ádomus pokalbis bûtø, jei sumontuotum A. Kubilø, kalbantá 2009-aisiais, ir A. Kubiliø, kalbantá 2010-aisiais. Vaizdelis - þmogus ginèijasi pats su savimi.

Tiesa, pats su savimi ginèijasi ne tik Andrius Kubilius. Štai socialdemokratas Algirdas Butkevièius piktinasi, kad dabartinë valdþia, apmokestinusi beveik viskà, kas ámanoma, nori dar ir fiziniø asmenø bûstus apmokestinti. Pasak jo, ypaè sunkmeèiu negailestinga þmones galutinai pasmaugti dar vienu mokesèiu. Tokie gailestingi þodþiai skamba graþiai. Taèiau pernai, pristatydamas opozicijos alternatyviàjà programà, tas pats ponas Algirdas šnekëjo - toks mokestis Lietuvai bûtinas.

Nors kokios graþios bebûtø politikø svetainës, linksmai pamàsèiau, jog jei iki šiol vis dar veikia Valstybinë tabako ir alkoholio kontrolës tarnyba – valstybës institucijø reforma neprasidëjo. A. Sacharuko ir L. Karaliaus poelgius nagrinës dar mënesiø mënesius, o A. Valinsko rinkiminiai paþadai ávykdyti - Seimo juokingumas viršijo normas.

Kas nugalës kituosæ rinkimuose? Gal sportininkø partija, nes dar tokios nebuvo? Matant, kiek þmoniø palinkæ prie maþøjø ekranø stebi Pasaulio futbolo èempionato rungtynes, nujauèiant, kaip gyvens Lietuva per mûsø padangëje artëjanèià krepšinio fiestà, norisi kuo greièiau ákurti Maiklo Dþordano koalicijà "Uþ tritaškiø linijà nuo 7 metrø" ir paraginti visus uþ jà balsuoti.

Sena tiesa, jog jei nori ilgai gyventi, turi kuo daþniau mirti iš juoko. Moteriai svarbu, kad vyras sugebëtø prajuokinti, vyrui – kad moteris juoktøsi iš jo juokeliø. Èekø rašytojas Bohumilas Hrabalas tvirtino, kad gyvenimo tragizmo pojûtis ir humoras yra dvyniai, jie – kaip toje paèioje lygumoje prasidedantys keliai, pasiekiantys tà patá taškà, kur þiauri drama atskleidþia ryšá su spalvingu grotesku. Dël šio dësningumo rašytojas kartais bûdavo vadinamas "Kafka ir Hašekas viename flakone". Froidas gyvenime išbandë daug visokiausiø dalykø. Labiausiai jam patikusius pavadino iškrypimais. Kaip tos moters reikalavimas: "Uþsièiaupk, kai su manim kalbi!" Nors ir silpnajai lyèiai reikia þinoti, kad tikra moteris gyvenime turi nuveikti tris dalykus, tad nereikia uþsiciklinti ties tais kailiniais. O visiems menininkams derëtø nupjauti lieþuvius, tegul uþ juos kalba jø kûriniai.

Geriausiai þmogaus humoro jausmà nusako tai, kokius anekdotus jis pasakoja. Šiam tekstui uþbaigti parinkau du. Vienas - apie futbolà, tai yra šiø dienø aktualijas, kitas – be temos.

Pirmasis:

Þmona nuolat prikaišioja vyrui, jog jis dël futbolo transliacijø neatsitraukia nuo televizoriaus. Galiausiai vyras neištveria: "Pakeisk plokštelæ, nes kitaip pakeisiu patefonà!"

Antrasis:

Ilga kelionë traukiniu. Vienam keleiviui atsibosta sëdëti ir jis nutaria pajudëti. Pereina vagonà, stabteli tambûre. Ir nustemba. Traukinys nušoka nuo bëgiø, lekia per laukus, ties miškeliu padaro lankstà, vël gráþta ant bëgiø ir toliau normaliai vaþiuoja. Þmogus ásignybia, ar jam neprisisapnavo. Eina mašinisto paklausti, ar jam nepasivaideno. Mašinistas atsako, jog ne, ir pasakoja: "Vaþiuoju vaþiuoju ir staiga matau – ant bëgiu guli þmogus. Kai privaþiuojam prie pat, jis kad šoks, kad ims bëgti, o aš pagalvojau, jog jeigu kas nusprendë mirti po traukiniu, tai ir turi po juo mirti."

Rièardas JAKUTIS

Daþnai sapnuoju, kad vëluoju lyg á stotá, lyg á oro uostà ar prieplaukà ir mano autobusas ar traukinys išvaþiavæs, lëktuvas išskridæs, laivas išplaukæs. Galvojau, kad tik vienas tokius sapnus sapnuoju. Su bièiuliais išsikalbëjom. Pasirodo, panašiai sapnuoja ir jie. O vienas net nuramino, girdi, nesikrimsk – visa tauta tai sapnuoja. Tad gal tikrai mes kaþkur vëluojame ar net jau pavëlavome?

Šiauliuose turëjome didþiules dviraèiø, televizoriø ir kitokias gamyklas, kurios dabar nebeveikia arba veikia maþais pajëgumais. Dviraèius ir televizorius perkame uþsieninius, o patys á uþsiená vykstame skinti braškiø.

Dabar, kai skambinu draugams ir klausiu "kur esi?", turiu galvoje ne "namuose, parduotuvëje, darbe", o kokioje šalyje esi... Toks greitas gyvenimas! Visi laukiame skambuèiø, "skaipuèiø", el. þinuèiø.

Prisiminiau vasarà prieš 40 metø. Tai buvo laikai, kai tik buvau pradëjæs studijuoti ir á namus gráþdavau kartà per mënesá, daþnai ir reèiau. Laiškas iš sostinës á Šiaulius keliaudavo dvi dienas... O dabar? Ar tu vasarà prisiminsi parašyti, paskambinti, aplankyti? Šiaip sau, be jokio reikalo. Juk kaþkas laukia.

Pagal majø kalendoriø šis pasaulis nustos egzistavæs 2012 metø gruodþio 23 d., sekmadiená. Ne vienà stulbina, kad prieš kelis tûkstantmeèius majai tiksliai suskaièiavo, jog ta diena bus sekmadienis. Poetui katastrofistui galima bûtø pasiûlyti pirmàjà eilutæ: "Visi mes mirsime sekmadiená..."

Jau M. Bulgakovas yra sakæs, jog kai þmonës ligi paskutinio siûlo apiplëšti, jie pradeda ieškoti antgamtiniø jëgø pagalbos. Sutikti moterá su tušèiu kibiru reiškia... Na, nieko gero tai nereiškia. Svarbu tik seniai nesimaèius aptarti valdanèiosios koalicijos ir opozicijos veiksmus, dþiaugsmus ir rûpesèius, personalijas, bankø paskolas ir palûkanas, kultûros stokà, geltonàjà ir baltesnæ spaudà, turistø kiekio šiømetá kritimà, kupiškënø ir lazdijieèiø poþiûri á pieno supirkimo kainas, monopolijas ir þydus, apskritai þydø ir lietuviø santykiø istorijà bei taip toliau. Taip ir susiklostë, kad geguþës mënesá prie Kedþiø namø buvo daugiau þmoniø negu "Poezijos pavasaryje".

Vienu metu þurnalistai buvo pamëgæ gatvëje paklausinëti þmoniø, kà jie norëtø pasikviesti á sveèius prie šventinio stalo. Kiek skaitinëjau atsakymus, uþtikau tik vienà atsakiusá, kad á toká vakarà nenorëtø kviesti jokiø sveèiø. Daugelis kitø pageidavo pasikviesti Landsbergá, Adamkø, Brazauskà, Grybauskaitæ, Juršënà arba Cicinà, Zvonkæ, Kuèinskà, Tarasovus, Cololo, Erlickà, Šerënà, Kazlà, Šapranauskà, Orlauskà, Ramanauskà... Pakalbintus gatvëje þmones domino tik trijø kategorijø sveèiai – politikai, popsininkai ir komikai.

Kodël mus visi visur atskiria? Kai uþeiname Sen Mišelio bulvare á kokià nors kavinæ, garsonas pradeda raustis spintelës apaèioje, ieškodamas meniu rusø kalba. M. Þvaneckis vienoje humoreskoje pasakojo, kad viso pasaulio restoranai spausdinasi meniu rusø kalba. Tebûnie. Bet kodël juos teikia mums? Sako, kalba mûsø veidai, mûsø gestai, mûsø daiktai. Kà pasako šitas "golfiuks niauktais langais", pro kuriuos verþiasi popsiniai boso ir bûgnø garsai, prabirbdamas Tilþës gatve? Iš mašinos virste verèiasi ne tik savininko skonis, bet ir jo gyvenimas nuo gimimo bei artimiausiø trijø parø planai. Aiškiau negu aišku, kad ši mašina iki paryèiø stovës prie klubo, vaþiuos á naktá dirbanèià parduotuvæ, dar kartà palakstys gatvëmis.

Nors bûna ir malonesniø akimirkø. Amsterdamo oro uosto darbuotojas paþiûrëjo á mûsø pavardes bilietuose ir paklausë, ar mes lietuviai, ar latviai. Tai mus labai nustebino. Iš kurgi tokios þinios? Bet paskui paaiškëjo, kad jo pavardë prasideda "van der", t. y. olandas arba flamandas. Jie paprastai turi daugiau geografiniø þiniø nei mûsø gentainiai iš didþiøjø pasaulio valstybiø. "Van der" dar palinkëjo geros ir saulëtos dienos, nors buvo apsiniaukæ ir pylë lietus. Bet tai tik mes pastebëjome, kiti bûtø apsidþiaugæ tokiais palinkëjimais ir tiek.

Ásivaizduok, atsikëlei rytà ir sugalvojai: viskas, nuo šiol nebeskaitysiu horoskopø, nebesidësiu magneto á kišenëlæ prie širdies, išmesiu visus homeopatinius "vaistus", nebenaršysiu po internetà, nes pagaliau pradësiu suvokti, kad mano lankomi puslapiai tušti ir neaktualûs. Bet vël imi ir perskaitai: "Treèiadiená á Klaipëdos policijà dël vagystës kreipësi 60 metø klaipëdietis. Iš jo namø dingo pinigai ir daiktai. Pareigûnø duomenimis, Þardininkø gatvës gyventojas nukentëjo geguþës 29 d. Klaipëdieèio teigimu, apie 16 val. iš jo namø išëjus nepaþástamai nëšèiai moteriai dingo 250 litø, dvi piniginës, telefonas. Moteris buvo 35-37 metø amþiaus, apie 160 cm ûgio, be priekiniø dantø."

- Jis buvo mano psichoterapeutas. Buvau labai vieniša, o jis pamiršo, kad yra vedæs...

Kai susiduria legenda su istorija, visada nugali legenda. Mûsø visuomenë labiau pamëgo meluojanèiuosius. Vienai poniai plastikos chirurgas atliko plastinæ veido operacijà. Niekas nebûtø net pastebëjæs, jeigu laikrašèiai nebûtø parašæ. O štai per šiømeèius "Lietuvos ryto" televizijos misis Lietuva rinkimus niekas neþinojo vertinimo komisijos nariø. Tik paskutinæ dienà paaiškëjo, kad jie visà tà laikà sukiojosi šalia konkurso dalyviø: kà nors padëdavo, panešdavo, palaikydavo. Po konkurso dalyvës sakë supratusios, kad reikia paisyti kiekvieno þmogaus, nepriklausomai nuo jo rango. Tiesa, kaip visada, supratusios per vëlai.

Bendrauk su þmogumi, kad šis pajustø: "Pripaþásta mane! Gerbia." Juk net kiekvienas valkata yra gerbtinas tiek, kiek jame atpaþásti þmogø. Net apie "Olialia" mergaites negalvoèiau blogai, girdi, prie garsiø sportininkø jas traukia anø stora piniginë. Sakyèiau, jog gal traukia ir kitkas - panašus màstymas, panašios þinios, panašus išsilavinimas, tai yra vienodas proto koeficientas.

Optimistiniø minèiø turëtø bûti daugiau. Juk jeigu vyras keturis kartus pasuks á kairæ, tai pagal geometrijos taisykles jis gráš namo pas þmonà. O kodël nebûna juodø prezervatyvø? Juoda spalva lieknina. Vytautas Šapranauskas štai taip pasakojo apie koncertà Airijoje: "Man sakë, kad Anglijoje moterys negraþios. Nesàmonë! Tiek graþiø moterø prieš mane! Ir visos kalba lietuviškai!"

Net blogà informacijà derëtø pateikti linksmai. Pavyzdþiui, norëdami gauti daugiau þiniø apie plauèiø vëþá turëtume toliau rûkyti. Pensininkus paguos Cicerono citavimas: "Didþiausios valstybës buvo suþlugdytos jaunø þmoniø, o išsaugotos ir atstatytos - seniø!" Be to, pamàsèiau - kuo daugiau þmogus turi problemø, tuo maþiau jam trûksta iki laimës. Tiesa, niekad nereikia galvoti, kad esi pasaulio bamba. Abiturientai galvoja, kad šiomis dienomis visi tik ir tekalba apie jø egzaminus, o taksistai, duonkepiai, santechnikai apie tuos egzaminus në negirdëjo. "Laikrašèiø neskaitau, TV neþiûriu, á teatrus nevaikštau!" – išdidþiai sako atostogaujantis nuo visø ir nuo visko. "Bet komentarus þiniatinklyje rašai?" - "Rašau. Iš bendrojo išsilavinimo..."

Šá tekstà taip pat norëtøsi baigti šviesiai ir prasmingai. Todël pamàsèiau apie šv. Antanà, juk jo diena - birþelio 13-oji - ir šiandien jau beveik šio šventojo prisiminimo ir pagerbimo išvakarës. Europoje sunku rasti baþnyèià, kurioje nebûtø šv. Antano, gyvenusio XII–XIII amþiø sandûroje, atvaizdo, papuošto gëlëmis ir lempuèiø girliandomis. Tai didis stebukladarys, kurio pagalbos meldþiama bet kuria proga. Kam jis priklauso ginèijasi Lisabona, kurioje jis gimë, ir Paduva, kurioje mirë. Jis yra mokytojas ir stebukladarys, vyresnysis brolis, šeimos draugas, padedàs didþiausioje bëdoje ir kasdienëse smulkmenose. Pavyzdþiui, sukalbëjai maldà šv. Antanui - ir pamestas daiktas atsiranda. Keista ir kartu prasminga, kai á vienà vietà pasakojimuose ir giesmëse apie já suplakami raupsai, demonai, jûra ir paprasti vargeliai, tikint gauti tai, ko prašai. Šventose knygose minima gausybë jo stebuklø: antai prabilæs naujagimis pasako, kad kaltinama neištikimybe jo motina yra nekalta; šykštuolio širdis atsiduria jo seife; jaunikaièiui priauga nukirsta koja; prisikelia iš numirusiø vaikai. Kartà þmonës nesiklausë jo pamokslø, tad Antanas ëmë byloti þuvims, ir šios jo klausësi išplaukusios á paviršiø. Nuo Šv. Antano dienos kaimuose tradiciškai prasidëdavo šienapjûtë ir jaunimo naktigonës. Jaunimas pernakt vakarodavo, dainuodavo aplink lauþus, kepdavo lašinius, þuvá, gaudydavo ir virdavo vëþius. Naktá laukuose bûdavo palikti arkliai.

Štai kaip graþu buvo. O dabar visiems tik pinigai rûpi. Ir kà èia bepridursi. Tarp 100 000 gyventojø yra 100 talentingø, bet tik vienam iš jø lemta tinkamu metu atsirasti tinkamoje vietoje...

- Gydytojau, kai lieþuvio galu prilieèiu folijà, kurioje neseniai kepë bulvës, man pradeda tvinksëti prie ausies. Kà tai galëtø reikšti?

- Pirmiausia tai, kad turite per daug laisvo laiko.

Daþnai á klausimus mes ieškome labai sudëtingø atsakymø, nors gyvenime viskas paprasta.

Þurnalistas:

- Kokios aplinkybës lëmë, kad Jûs šiandien šimtametis?

- Mano gimimo metai - 1910.

Kartà draugas manæs klausë: "Kà darytum suþinojæs, kad gyventi tau likusi valanda?" Ilgai negalvojau ir trumpai aiškiai atsakiau: "Kuo greièiau prisigerèiau." Tuomet jis klausinëjo toliau: "O kà darytum, jei gyventi bûtø likusi diena?" Atsakiau, kad gerèiau visà dienà. Tada dar pratæsë: "O jei savaitë?" Atsakiau: "Keliauèiau po graþiausias pasaulio vietas ir gerèiau."

Nors baigti norisi bulvare sutikto bièiulio þodþiais: "Ne viskas pasauly taip juoda..."

Rièardas JAKUTIS

Gal prieš trisdešimt metø, kai gyvenau tuomet šalia Vilniaus esanèiame Nemenèinës miestelyje, mane aplankë šiaulietis dailininkas Antanas Krištopaitis ir abu keliavome Baltarusijon. Mûsø tikslas buvo Benekonys, Naugardukas ir Nesvyþius. Benekonyse norëjome aplankyti Adomo Mickevièiaus meilës Marilës kapà. Marilë palaidota baþnyèios šventoriuje. Mus pasitiko nesutvarkytas šventorius ir krûmais bei þole apaugæs Marilës kapas. Pati baþnyèia buvo paversta grûdø sandëliu. Tiesa, prieš tai joje buvo kolûkio mechaninës dirbtuvës, tad nuo to laiko buvo uþsilikæs traktoriais išvaþinëtas šventorius. Dauguma Lietuvos baþnyèiø tuo metu buvo sovietinës valdþios iš tikinèiøjø atimta, taèiau mûsø krašte jø paskirtis buvo šiek tiek kilnesnë – jose daþniausiai ásikûrë muziejai, o ne sandëliai (nebent teatro dekoracijø) ar traktoriø remonto dirbtuvës.

Ne kà geresná vaizdà pamatëme ir Naugarduke bei Nesvyþiuje. Antanas Krištopaitis visur piešë, viskà stengësi áamþinti. Bet tas senovës paminklø negerbimas, netvarka, nešvara anuomet apie Baltarusijà sudarë slogø áspûdá, tad daugiau ten vykti nebesinorëjo. Baltarusija nuo mûsø tolo. Juo labiau ten netraukë pas mus prasidëjus pertvarkai ir laisvo krašto atsikûrimui iš Baltarusijos sklindanèios þinios apie Aleksandro Lukašenkos diktatà, þmogaus teisiø paþeidimus. Tad ëmë stebinti pastaruoju metu pasigirdæ balsai, kad Baltarusijoje daug kas keièiasi. Ir kai iš Šiauliø kilæs muzikantas ir verslininkas Rièardas Anusauskas praëjusiais metais pakvietë apsilankyti Vitebske vykstanèiame populiariame dainø festivalyje, kur lietuviø pasirodymus prodiusuoja jo þmona Jurga, vos kvietimu nesusigundþiau, bet vëliau pamàsèiau, jog geriau keliauti ten vienam ar su nedidele draugø grupele, kad pavaþinëtume po paèià Baltarusijà ir daugiau visko pamatytume.

Tiesa, pasakojimas, kad vaþiavai á Baltarusijà, kai visi giriasi viešnagëmis Paryþiuje ar Londone, atostogomis Graikijoje ar Turkijoje, atrodo, netaps populiarus (girdi, ko ten nematæs?), bet juk iškyla po Baltarusijà – tai kelionë Lietuvos bajorø keliais. Taip jau atsitiko, kad kadaise Lietuvos Didþiosios Kunigaikštystës didybæ liudijæ istoriniai paminklai atsidûrë Baltarusijoje.

Baltarusija šalia, bet þinome apie jà maþai. Gal tik tiek, kad joje tris kartus daugiau gyventojø negu Lietuvoje (o po mûsø intensyvios emigracijos tie skaièiai gal ir dar kiek kitokie), keièiant pinigus suþinai, kad uþ tûkstantá Baltarusijos rubliø reikia mokëti 92 lietuviškus centus. Tenka pasukti galvà, kol kà nors perkant pasiskaièiuoji, kiek tai kainuotø Lietuvoje. Tiesa, beveik viskas ten pigiau. Pavyzdþiui, benzinas A-95 kainuoja 2,30 lito uþ litrà, dyzelinas – 1,80, teatro bilietas - 8 litus (Minske), vienkartinis transporto bilietas Minske – 60 centø (metro – 90 centø), keturiese uþ 50 litø restoranëlyje puikiausiai privalgëme ir atsigërëme alaus. Tiesa, maistas priminë sovietmeèio patiekalus. Uþ šildymà þiemà metu baltarusiai, sako, mokantys apie 60 litø, o visas bûsto išlaikymas (elektra, dujos, telefonas, kabelinë televizija...) šalèiausiu metu jiems vos vos viršija 100 litø. Tiesa, 800 litø pas mus maþas atlyginimas, pas juos toks (900 tûkstanèiø Baltarusijos rubliø) labai didelis (daug kas tegauna 400 litø). Bûsto išlaikymo kainos net verèia susimàstyti, ar mes ne vargingiau uþ juos gyvename, tiesa, akivaizdu, kad tai valstybës dotacijø dëka ir neaišku, kiek ilgai ji tai galës daryti.

Baltarusijoje išlikusios beveik visos didþiosios, daugiausia valstybës valdomos gamyklos (stebiesi suþinojæs, kad jose 4 ar 5 tûkst. darbininkø) ir iš sovietiniø laikø paveldëti kolûkiai stengiasi nemaþinti darbuotojø, nors eksportas kritæs ir smuktelëjæs vidaus vartojimas. Valdþios "raginimø išlaikyti kadrus" gamyklø savininkai laikosi nepriekaištingai ir nedarbo beveik nëra (bent jau jø statistika skelbia, kad šalyje 0,4 proc. bedarbiø). Valstybës reguliuojama ekonomika daugeliui paprastø baltarusiø suteikia viltá, kad krizë neatims iš jø darbo vietos ir jie uþsidirbs tiek, kad galëtø patenkinti savo nedidelius poreikius. Taèiau verslininkø valdþios "patarimai" išlaikyti darbo vietas þavi ne per daugiausia: neturint uþsakymø, atlyginimus darbuotojams tenka mokëti iš anksèiau sukauptø rezervø, o pagamintà produkcijà laikyti sandëliuose. Nors vis dëlto pagalvoji, ar nevertëjo ir pas mus išsaugoti tas didþiàsias gamyklas. Pavyzdþiui, Šiauliuose, nes juk mûsø miestas tiesiog susiklostæs bûti pramoniniu.

Pervaþiuojant sienà pas baltarusius reikia surinkti krûvas lapeliø: kada atvaþiavome, kiek laiko bûsime, kur ir pas kà bûsime, kà veþame, kà išvešime, deklaruoti automobilá, kad jo neparduotume, ir t. t. Pervaþiavus Lietuvos ir Baltarusijos sienà, pirmi áspûdþiai kaimyninëje respublikoje - labai panašu á Lietuvà. Krenta á akis spalvingi plakatai (ypaè aká rëþia mëlyna spalva): "Bûk atsargus kelyje", "Saugok miškà", "Nepadek". Toliau nuo sienos gerokai suprastëja kelias, prie Minsko jis vël geresnis.

Ekskursijà po Baltarusijà pradedame apsilankydami Gardine. Dabar jis - kontrastø kupinas miestas. Tai pats vakarietiškiausias miestas Baltarusijoje, turëjæs išskirtinæ ir itin komplikuotà geopolitinæ pozicijà tarp Lietuvos, Kijevo Rusios, jotvingø þemës, Prûsijos, Mazovijos. Šalia karališkø piliø ir didikø rûmø stûkso nykûs pokariniai pastatai, tebestovi paminklai Leninui ir Dzerþinskiui. Lietuviams ádomiausia senoji miesto dalis. 1128 metais ant kalno šalia Nemuno buvo pastatyta pilis, kuri dabar vadinama Senàja. Jos papëdëje – paminklas Vytautui.

Labiausiai miestas suklestëjo XIV ir XV amþiø sandûroje. Bûtent iš Gardino savo pulkus á Þalgirio mûšá vedë Vytautas, á já sugráþo ir pasiekæs pergalæ. Á Gardino pilá mëgo atvykti Jogaila, joje lankësi ir Steponas Batoras, ásakæs pastatyti Gardine vienà graþiausiø tø laikø tiltø.

Gardinas – mini Vilnius. Baþnyèiø miestas. Paèiame miesto centre stûkso barokinë Šv. Kryþiaus baþnyèia su bernardinø vienuolyno kompleksu ir katalikø seminarija. Centrinëje Sovietskaja (!) aikštëje stovi Pranciškaus Kseverijo katedra ir jëzuitø vienuolyno kompleksas. Katedroje yra 21 m aukšèio altorius. Komplekse tebeveikia seniausia Baltarusijoje vaistinë. Netoliese puošnus Šv. Apsireiškimo baþnyèios ir brigitieèiø vienuolyno kompleksas su 1630 metø mediniu statiniu, kurio statybai nepanaudota në viena vinis. Šalia pravoslavø - Šv. Mergelës Marijos cerkvë, o šiek tiek toliau - Šv. Globëjo soboras. Taèiau pats þinomiausias Gardino baþnytinis pastatas yra Šv. Boriso ir Glebo cerkvë, paprastai vadinama Koloþa. Ji statyta XII a. ir yra vienintelë baþnyèia Baltarusijoje, kuri niekad nebuvo perstatyta. Tiesa, dar Baltarusijos ryšá su Lietuva paryškina parduotuvëje matyta degtinë "Gedimin" bei alus "Vytovt".

Tolesnis mûsø kelionës tikslas - Naugardukas. Maþdaug nuo 1219–1239 m. iki 1795 m. Jis priklausë Lietuvai (tikëtina, kad XIII-XIV a. Naugardukas buvo viena iš Lietuvos didþiøjø kunigaikšèiø rezidencijø). Miestas išsidëstæs ant keliø aukštø kalvø. Kartais Naugardukas pavadinamas Baltarusiškàja Šveicarija. Viešpaties atsimainymo baþnyèioje, funduotoje XIV a. Lietuvos Didþiojo Kunigaikšèio Vytauto, ketvirtàjá kartà vedë Jogaila. Bûdamas 72 metø jis tuokësi su 50 metø uþ save jaunesne Jadvyga. Baþnyèioje buvo krikštytas Adomas Mickevièius. Naugardukas - gimtasis A. Mickevièiaus miestas. Tai liudija daug atminimo þenklø - èia tebestovi Mickevièiø dvarelis, keletas jo paminklø, XX a. I p. A. Mickevièiaus garbei supiltas pilkapis. Uþlipome ant aukšto kalno, kuriame styro karaliaus Mindaugo pilies griuvësiai. Belikusios tik dvi sienos. Šiuo metu planuojama pilá restauruoti.

Nepravaþiuojame pro Nesvyþiø. Nuo XV a. net iki pat 1939 m., kai sovietø kariuomenë uþëmë miestà, jis priklausë bajorams Radviloms. Nesvyþiaus Dievo kûno baþnyèios, pirmojo baroko statinio Rytø Europoje, rûsiuose sarkofaguose ilsisi net septyniasdešimt Radvilø giminës palaikø. Pirmasis palaidotas tuose rûsiuose Radvila Našlaitëlis, kuris mediná Nesvyþiø pavertë akmeniniu ir vienu svarbiausiø Rytø Europos miestø. Jo dëka èia atsirado minëta baþnyèia, rotušë su aukštu bokštu, mokykla, ligoninë, kirpykla, rytiniai miesto vartai, arba vadinamoji Slucko broma, kurie dabar vieniši stûkso asfaltuotø keliø sankryþos viduryje. 1562 m. Nesvyþiuje išleista pirmoji baltarusiška knyga. O visas Radvilø pastatytas Nesvyþiaus architektûrinis kompleksas átrauktas á UNESCO pasaulio paveldo sàrašà. Didþiuliame miesto parke šmëþuoja þinomø asmenybiø biustai, tarp kuriø - ir Barboros Radvilaitës.

Minskas – erdvus miestas, jokios automobiliø spûsties. Gatvëse nematyti nei daug valkatø, nei oligarchø su blizganèiais limuzinais (Baltarusijoje stengiamasi pabrëþti þmoniø lygybæ). Stebina milþiniška deimanto formos biblioteka, kuri sukaupusi 14 mln. knygø. Minske daug paminklø. Štai vienas jø primena 1990 metais ávykusià tragedijà. Prie sporto rûmø vyko koncertas, kurio metu prasidëjo didþiulë liûtis ir nuo jos slëptis minia nuskubëjo á metro. Beskubëdami þmonës vienas kità sutrypë. Toje vietoje dabar pastatytas paminklas þuvusiems. Nuo šio paminklo truputá paëjus á prieká prasideda senamiestis, deja, išlikæ tik keli pastatai (Antrojo pasaulinio karo metais Minskas buvo visiškai sugriautas). Reikëtø išskirti Jëzuitø Dievo Motinos baþnyèià ir vienuolynà (XVIII a. pr.), sovietmeèiu perstatytus á sporto kompleksà, XX a. pabaigoje gràþintus katalikams ir atstatytus, bei Bernardiniø baþnyèià ir vienuolynà (XVII, XVIII a.), dabar staèiatikiø Šv. Dvasios soborà, kurá daug kas laiko vertingiausiu sakralinës architektûros paminklu Minske. Èia saugoma stebuklingoji Minsko Dievo Motinos ikona.

Visur švaru, tvarkinga. Mielà áspûdá palieka parkai, gëliø vejos, medþiø alëjos, veikia ávairûs fontanai, visur vaþinëja laistomosios mašinos ir plauna gatves, o visuose Baltarusijos miestuose iš didþiuliø metaliniø statiniø gali atsigerti giros. Kaþkokie jaunuoliai gatvëje sutriukšmavo. Pas mus tai bûtø áprasta. Èia tuoj išdygo milicija, triukšmautojus uþ parankiø ir á mašinà. Naktá gatvëse saugu, viskas apšviesta.

Su menu Baltarusijoje, atrodo, irgi nëra prastai. Valdþia dailininkams suteikia dirbtuves, perka jø paveikslus. Tik jei kalbi su minskieèiais apie teatrà, jie tuoj kalbëti pradeda apie cirkà. O kino teatruose nustebino dar kabanèios ir ekranà dengianèios uþuolaidos, kurios prieš pradedant demonstruoti filmà atitraukiamos, jam pasibaigus vël iškart ekranà uþdengia. Nors þmonës malonûs ir geranoriški: padës, paaiškins, patars, parodys kelià. Jaunuoliai, sëdintys viešajame transporte, bemat sugëdinami. Garbaus amþiaus þmonëms rodoma visapusë pagarba.

Išvykstant iš Baltarusijos pamàsèiau, ar norëèiau ten gyventi. Nusprendþiau – geriausia gyventi ten, kur gyveni.

Rièardas JAKUTIS

"Kukurukuku, Paloma" – senas senas šlageris. Mano galva, gana ironiškas. Ir tinkantis dabarèiai. Šou turi tæstis. Fredis Merkuris tik akcentavo, kas ir taip visiems aišku.

Pastaruoju metu regime begalæ mitingø ir paradø. Atrodo, kad ávairios eitynës Lietuvëlëje vyksta beveik kasdien. Tampa net sunku apsispræsti, kuriuose iš jø dalyvauti su vëliava, o kuriuose – su plyta. Prastu kvapeliu mitingai ir paradai dvelkia nuo sovietmeèio laikø. Tiesa, kai þmogus yra ásimylëjæs Rusijà ir sovietmetá, tai diskusijos beprasmiškos. Nors ne geriau atrodë ir jau laisvës laikais masinis susibûrimas sveikinant didþiai gerbiamà draugà Bushà. Jei "Naujø karaliaus drabuþiø" berniukas šiandien sušuktø: "Karalius visiškai nuogas", niekas á tai nekreiptø dëmesio. Paradas þygiuoja toliau. Jo šûkiais niekas, net jo vadovai, visiškai nebetiki.

Šá pavasará Vyriausybë paskelbë nuotaikingà metinæ 131 puslapio ataskaità: "Biudþeto deficito maþinimo priemonës buvo bûtinos ir davë gerø rezultatø." Linksminama, pavyzdþiui, kai skelbiama, jog pavyko ágyvendinti šeimos politikà ar "daug dëmesio skirta uþimtumui skatinti ir nedarbui maþinti", "pasiekëme proverþá energetikos srityje", kai lietuviai uþ elektrà jau moka daugiau nei kai kuriø eurozonos šaliø vartotojai, o privaèiuose pokalbiuose arba kartais net viešai energetikai prasitaria, kad ji dar labai brangs. Gal teisingiausiai ataskaità ávertino peliukai politologai Mauzeris ir Sûrskis màstydami, jog po tûkstanèio metø, kai kaip kokioj Pompëjoj archeologai atkas pelenus ir suras tà 131 puslapá, juos perskaitæ sakys - kokia èia šalis ta Lietuva? Gal èia ta prapuolusi Atlantida, kur þmonës gyveno pertekliuje ir taikoje.

- Mama, visur pilna kraujo.

- Taèiau šalis stabili.

(iš Asuka Fujimori romano "Mikrokosmas, arba Sogos teorema").

Vienà rytà uþsimaniau kiaušinienës. Kaip ir daugelis, pripratau prie jos rytais. Bet tà rytà atsidarau šaldytuvà, þiûriu, baigësi kiaušiniai. Susiruošiau á parduotuvæ. Išeinu pro duris ir nustembu – minia. "Tëve mûsø" atsiklaupæ kartoja, manæs išleisti á gatvæ nenori. Sako, tai kova prieš korumpuotà prokurorø ir teisëjø liûnà. Kà darysi, teks apsieiti be kiaušinienës.

Duonos ir þaidimø! Ko jau ko, bet stengiamasi, kad þaidimø pakaktø. "LNK vasara. Viskas áskaièiuota" – jau kurá laikà reklamuojama. Pasaulio futbolo èempionatas, pasimatymø šou "Kitas", "Pirmas kartas su þvaigþde", Algio Ramanausko sarkastiška šypsena, "Oplia" juokeliai ir koncertai iš pajûrio. TV3 nenusileidþia reklamuodama "Aistrø pakrantæ". Pagalvojau nors ir apie realybës šou "Kitas" fenomenà. Pasirodo, jog tik paskelbus atrankà, jau uþsiregistravo daugiau nei pusë tûkstanèio ieškanèiøjø antros pusës. Šá áþûlø, seksualø, þaibiškà šou praëjusià vasarà paþiûrëjo net 2,2 mln. Lietuvos þiûrovø. Pamàsèiau, ar nëra teisi besiskundþianti moteris: "Kuo labiau mane linksmina, tuo liûdniau man. Gal nori mano neviltá ar neturtà paslëpti?"

Á duobæ ákrito vilkas, šernas ir lapë. Vilkas sumàstë, jog nëra ko pergyventi, šernà pasipjaus ir mësos bus, lapë yra, sekso irgi pakaks. Tai supratæs šernas paprašë:

- Þinau, kad mane suësi, bet išpildyk paskutiná mano norà.

- Gerai, - sutiko vilkas. – Ko nori?

- Noriu prieš mirtá padainuoti.

- Dainuok, - leido vilkas.

Šernas ëmë þviegti, išgirdo medþiotojai, atbëgo ir visus nušovë. Vilkas dar spëjo pagalvoti – visko turëjau, ir maisto, ir sekso, bet va – šou uþsigeidþiau!

Prisitaiko ir didesnieji menininkai. Laidoje apie kultûrà literatûros specialistas beviltiškai nuobodþiai pasakoja anekdotà "iš rašytojø gyvenimo". Vëliau buvo siûlomos perskaityti kelios knygos, kurios, anot siûlytojo skirtos vienišoms ir svajingoms moterims. Þodþiu, ironiškiau uþ A. Valinsko "bobà". Bet labiausiai pralinksmino vienos TV laidos vedëjo komplimentas politikui Alvydui Medalinskui: "Esate gyva Lietuvos politikos istorija." O štai priminæs, kad Japonijos parlamento narys, vienà kartà paspaudæs kolegos balsavimo mygtukà, iš karto atsistatydino, apkaltos komisijos pirmininkas konservatorius K. Masiulis taip mokë Seimo narius Rytø politikos subtilumø: "Tiesà sakant, Japonijoje yra daug geresnës tradicijos, ten paprastai dar ir þarnas pasileisdavo po tokio poelgio." "Bûkim biedni, bet teisingi... "- ilgai man ástrigs šie Jûsø þodþiai. Bet aèiû", - nebepamenu kurio èia seimûno þodþiai. "Laiptø galerijoje" vykusiame kûrybos vakare aktorius Andrius Bialobþeskis, uþklaustas, kà manàs apie dabartinius Seimo narius, atsakë, jog jo Miroslavas Gaulë iki seimûnø niekaip nepritrauks. Tiesa, dar prisiminë, kad viename bankø jam tarstelëjo, jog jo personaþas pats realiausias, tai yra lygiai toks, kokie dabar yra visi þmonës.

Kartà su þmona sëdëjome prie televizoriaus, kalbëjome apie gyvenimà ir kaþkaip pasisuko kalba apie eutanazijà... Aš paþiûrëjau savo þmonai á akis ir pasakiau:

– Niekada neleisk aparatams palaikyti mano gyvybës. Jei atsitiktø taip, kad gulësiu prijungtas prie ávairiø aparatø, bûsiu priklausomas nuo išoriniø serumø, kai tik tai palaikys mano gyvybæ ir nebebus mano kûne sielos, prašau, padaryk viskà, kad leistumei man numirti.

Þmona nusišypsojo ir išjungë televizoriø, kabelinæ antenà, internetà, DVD leistuvà, kompiuterá, telefonus, muzikos centrà, ipodà, xboxà ir išmetë visà alø.

Johno Irvingo romano "Pasaulis pagal Garpà" herojus gyvenimo saulëlydyje ëmë suvokti, kad þemëje, be jo, gyvena ir kiti þmonës, kurie irgi nori, kad pasaulis bûtø sutvarkytas tik pagal juos. Bet jeigu pasaulis bûtø surëdytas tik pagal vienà koká nors þmogø, koks jis nuobodus bûtø! Visi kartotø tas paèias kvailas tiesas, visi vienu metu šypsotøsi ar springtø nuoskaudomis ir pykèiu.

Vienas aktorius pasakojo:

– Garsi reþisierë dël mano maþo ûgio prognozavo tokià karjerà: "Kol jaunas, vaidinsi vaikus. Vëliau sëdësi ant atsarginiø suolelio. O senatvëje gal gausi senukø vaidmenis..."

Taip þmogus ir rezignavo.

Rytø išmintis.

XIX a. antroje pusëje Edo mieste (Tokijuje) valdë vienas iš Tokugavø. Šis valdovas (šiogûnas) buvo gimæs Šuns metais, todël išleido ástatymà, palankø šunims. Prieglaudose jø buvo laikoma apie 40 000... Pasakojama, kad vienas valstietis sunkiai tempë laidoti nusibaigusá šuná ir burnojo šiogûnà. Kitas já sudraudë:

- Neburnok! Jei šiogûnas bûtø gimæs Arklio metais, dar sunkiau temptum.

Papasakokite man kà nors iš savo liûdno gyvenimo ir aš jums sukursiu dar liûdnesnæ istorijà...

"Viskas niekai, - prasitarë bièiulis, - svarbiausia nevalgyti tø E." Net nepagalvojau, kad E gali bûti ir druskoje, kurios træšti nereikia, ji ne taip, kaip koks nors keèupas, majonezas ar krabø lazdelës, yra tiesiog gamtoje ir tiek. Paskaièiau, kas ant druskos pakelio uþrašyta. Ogi nurodyta, kad druskos jame ne maþiau nei 92%. Kas tie likæ 8 procentai? Kaþkoks E536.

Jei gráþtume prie mitingø ir paradø, skaièiau apie Šv. Patriko dienos þaliàjá paradà Airijoje. Airiø dûdmaišininkø ansambliai spalvingais tautiniais drabuþiais þygiuoja vienas po kito. Linksma, spalvinga. Tai irgi bûdas priminti pasauliui savo istorijà. Airija yra davusi pasauliui visko - ir rašytojø, ir banditø. Iš jos vienu metu irgi buvo gausiai emigruojama. Po to daugelis gráþo. Tëvynë juos priëmë, në vieno nesigëdijo, gerbë savo istorijà su jos tiesiais ir kreivais kalnø keliais. Tuoj lyginu su Lietuva. Iš palyginimø kartais gali turëti praktinës naudos.

Susikurk nuotaikà pats! Pradþiugink kitus ir kartu save!

Skubëjau á darbà "Laiptø" galerijoje. Uþsisakiau taksi. Vairuotojas, suþinojæs, kad vykstu á galerijà, o gal ir šiaip mane paþinæs, pasisakë girdëjæs, kad šiuo metu galerijoje vyksta dailininko Eduardo Juchnevièiaus paroda. Atsakiau, jog taip, ir pakvieèiau já apsilankyti. Vairuotojas papasakojo, kad kartà baigdamas darbà veþë šá dailininkà á dirbtuvæ. Išsikalbëjo ir dailininkas pakvietë já á sveèius. Vairuotojas nuvaþiavo pastatyti automobilio, nusipirko buteliukà ir gráþo pas menininkà. Pasëdëjo, apie gyvenimà pašnekëjo, o išeidamas gavo iš dailininko dovanø paveikslà. "Kiek toks paveikslas galëtø kainuoti?" – teiravosi manæs vairuotojas. Išklausinëjau, koks tas paveikslas, ir suþinojæs, kad tai aliejinë tapyba, atsakiau, jog apie 2,5 tûkstanèio litø. Regis, vairuotojà tai pribloškë. Supratau, kad iki šiol jis màstë, ar vertas tas paveikslas butelio. Gal todël, kai pasiekëme galerijà ir traukiau piniginæ atsiskaityti, vairuotojas nustebino: "Nieko nereikia, nieko nereikia!" Atsakiau, jog susimokëti turiu, nes paveikslà reikia pirmiau parduoti, bet nuotaika tà kartà abiem buvo puiki. Jau seniai seniai išminèiai yra pasakæ, jog kai perkratome savo gyvenimo ávykius, gali pasirodyti, kad šviesiø akimirkø jame bûta maþiau. Bet gal mes tiesiog nemokame jø ávertinti ir tik praëjus daugeliui metø suvokiame, kaip buvo nuostabu...

Perskaièiau, kà èia prirašæs. Visko daug ir viskas marga. Gal teisiausias bièiulis estas, paklausæs: "Ar mes èia kalbët, ar gert susirinkom?" "Kukurukuku, Paloma". Nors išaušo rytas ir reikia pradët naujà dienà.

Dþeimsas Bondas palieka lovoje dryksanèià mergelæ. Šioji:

– Bet, Dþeimsai, man tavæs reikia!

Bondas:

– Ir Anglijai reikia!

Rièardas JAKUTIS

Mano jaunystës laikais patriotiškumas vertë pamatyti visus lietuviškus filmus. Tik ar dabar ádomu dar kartà išvysti tuos senus kadrus? Girdëjau teigiant, kad tautinis lietuviškas kinas buvæs stereotipinis - trys partizanai prie šulinio svirties, laukianèios motulës, ašarojanèios mergelës, melancholiški þvilgsniai ir ilga tyla migloje. Tiesos èia yra, taèiau reikia nepamiršti anuometës Maskvos cenzûros, kaip reþisieriams pavykdavo jà pergudrauti, perteikti filme norimas prasmes. Reikia þinoti, kaip anuomet filmai buvo kuriami, kokiomis aplinkybëmis, kas juose buvo uþkoduota. Todël sveikintina LTV iniciatyva šeštadieniais vakarais rodyti (sekmadieniais rytais pakartoti) senus lietuviškus kino filmus, jau tapusius klasika.

Ypaè išreklamuotas vakaras buvo demonstruojant "Niekas nenorëjo mirti". O kaip kitaip? Prisiminimais iš filmavimo aikštelës dalijosi Lietuvos kino autoritetai Regimantas Adomaitis, Donatas Banionis, Juozas Budraitis. Maþajame ekrane vël regime "Vienos dienos kronikà", "Jausmus", "Faktà", "Maþà išpaþintá", "Riešutø duonà", "Velnio nuotakà", "Moterá ir keturis jos vyrus", "Mano vaikystës rudená", "Mano maþytæ þmonà"... Neneigsi, kad geriausios lietuviškos kino juostos gimë iš kanèios, taèiau yra daug linksmø, optimistiškø filmø, nepaisant to, kad jie buvo kuriami niûriais laikais. Þmonëms ir tada uþteko jëgø, kûrybinio polëkio.

Nuo 1990-øjø lietuviškas kinas tapo nebepopuliarus. Gal todël, kad sovietmeèiu lietuviškame mene galëdavai išskaityti ne vienà uþslëptà laisvës simbolá, mokeisi ieškoti prasmiø tarp eiluèiø, o gráþus Nepriklausomybei tokie dalykai nebebuvo reikalingi. Atsigauti mûsø kinas pradëjo 2005-aisiais. Didþiausias tø metø geriausio kino filmo rinkimø netikëtumas – lietuviškos juostos "Dievø miškas" triumfas "Metø filmo" kategorijoje. Reþisieriaus Algimanto Puipos kûrinys aplenkë þiûrovø pamëgtà "Hará Poterá ir Ugnies tauræ" bei netradicinæ juostà "Nuodëmiø miestas".

Galimas dalykas, jog parodþius per LTV senuosius lietuviškus filmus ateis eilë ir naujesniems, nors šià spragà uþpildo TV1 kanalas, naujausius lietuviø kinematografininkø darbus rodantis pirmadieniais vakarais. Šis ciklas prasidëjo juosta "5 dienø avantiûra". Tik keista – þiûri þiûri, o filmo nematai. Jo nëra, nes nëra jokios intrigos. Pirmiausia, nëra paties scenarijaus. Gal galëtø tai bûti teatro pjesë, gal - novelë ar geriausiu atveju apysaka. Kad tai bûtø filmas, tiesiog trûksta tam tikrø filmui bûdingø detaliø. Kà pasakyti. Labai gaila, tikrai labai labai gaila ir tenka konstatuoti, kad šiuolaikinis lietuviø kinas nepriauga prieš keturis dešimtmeèius sukurtoms juostoms.

Tiesa, kino juostos "Niekas nenorëjo mirti" ar "Faktas" pateko á ne itin malonià padëtá. Vytauto Þalakevièiaus prieš keturiasdešimt penkerius metus pasirodæs áþymusis filmas "Niekas nenorëjo mirti", tarsi skulptûros ant Vilniaus Þaliojo tilto, dabar Lietuvos þiûrovus yra padalijæs á dvi priešiškas stovyklas. Tarsi atsakà garsiajai V. Þalakevièiaus juostai reþisierius Jonas Vaitkus susuko filmà "Vienui vieni", kuriame irgi vaizduojama drastiška lietuviø pokario kaimo realybë. Girdëjau, kad po "Vienui vienø" premjeros kaþkoks patriotas sušuko salei: "Iki šiol pasaulis þinojo tik melà apie Lietuvà iš Þalakevièiaus filmo, o dabar jis pagaliau þinos tiesà." Iš tikrøjø bent man labiausiai patiko kino kritiko Sauliaus Macaièio pastebëjimas, jog jeigu mes, lietuviai, mokëtume diskutuoti, šiø dviejø filmø susidûrimo atvejis galëtø gerokai išplësti mûsø horizontà - ir politiná, ir estetinius. Nustebau, kad vienoje TV laidø profesorius Edvardas Gudavièius sakë nematæs juostos "Niekas nenorëjo mirti". Prisiminiau bièiulá, kuris nebuvo girdëjæs Nelës Paltinienës dainø ir net neþinojæs, kad tokia yra. Koks tu laimingas – tegalëjau jam pasakyti. Su "Niekas nenorëjo mirti" kitaip. Tiesa, ir E. Gudavièius, nors nematæs šio kino filmo, pavadino jo reþisieriø genijumi. Suprantama, nes net garsioji "lietuviø kino aktoriø mokykla" atsirado po šio kino kûrinio, o kur áspûdinga operatoriaus Jono Griciaus ir dailininko Vytauto Kalinausko plastika. Pratæsiant Sauliaus Macaièio mintá svarbiausia, kad filme nëra tik baltos ir juodos spalvø, èia gerbiami visi - nepaisant jø ásitikinimø - personaþai, net máslingas miškiniø vadas Aitvaras (Laimonas Noreika). Jis galø gale nusimeta visas kaukes, pasirodo su laisvos Lietuvos karininko uniforma ir þûva oriai, kaip tokiam þmogui ir pridera. O kà bekalbëti apie finale regimà šventøjø àþuolø giraitæ ir prikaltà Rûpintojëlá.

Šiek tiek á nepatogesnæ padëtá šákart papuolë kino filmas "Faktas" (scenarijaus autorius Vytautas Þalakevièius, reþisierius Almantas Grikevièius), parodytas geguþës 8-osios vakarà, tai yra švenèiamos pergalës prieš fašistinæ Vokietijà dienos išvakarëse (9 d. filmas buvo pakartotas). Geguþës 9-oji mums - ne pergalës, o sovietinës okupacijos diena, todël pasigirdo balsø, jog toks filmo demonstravimas, kai Maskva didþiuojasi karine jëga parade, primena sovietinës propagandos laikmetá. O man atrodo, kad filmas apie vieno Dzûkijos kaimo tragedijà, nors nuo jo sukûrimo prabëgo trys dešimtmeèiai, aktualus priminimu, kad šiurpus nepakantumas pasaulyje tebeklesti.

Nors šiaip jau geguþës 8-osios vakarà geriau bûtø tikusi minëta kino juosta "Vienui vieni", kurià, tiesa, TV1 parodë geguþës 17 dienà. Jeigu jau, anot didþiøjø patriotø, rodomus filmus reikia priderinti prie dienø ir švenèiø, tai geguþës 17-oji yra diena prieš homofobijà ir "Vienui vieni" šiame kontekste savotiškai atrodo.

Kuo dar svarbus senøjø kino kûriniø prisiminimas? Šviesiais ir skaidriais anuomeèiø jaunøjø jausmais. Nors ir debiutiniame reþisieriaus Raimondo Banionio filme "Mano maþytë þmona". Kaune, Laisvës alëjoje, susipaþásta dar mokykloje besimokanti Rûta ir studentas Linas. Norëdama nuslëpti, kad yra kilusi iš vargingai besiverèianèios, išgertuviø nevengianèios šeimos, Rûta prisistato esanti profesoriaus duktë. Net ir paaiškëjusi tiesa nesutrukdo šiai atsitiktinei paþinèiai išaugti á stiprø jausmà, pajëgø áveikti visas kliûtis. Svarbiausiais buvo dorovinis auklëjimas. Ne veltui filmas apdovanotas prizu kaþkokiame Minsko jaunimo kino festivalyje. O lietuviškoji Romeo ir Dþiuljetos istorija "Riešutø duonoje" (reþisierius Arûnas Þebriûnas). Lyrinis pasakojimas apie vaikystæ ir paauglystæ maþame provincijos miestelyje. Pasakojimas apie pirmàjà meilæ ("Tu man velniškai... Ir aš tave labai labai"), pirmàjá susidûrimà su gyvenimo tikrove ir apie þmones, kurie padëjo pagrindiniam filmo veikëjui atsisveikinti su vaikyste.

Ypaè nostalgiškus prisiminimus apie sovietinæ vaikystæ sugràþina Algirdo Aramino "Maþa išpaþintis". Pagrindinis filmo herojus atsidûrë sunkiame ruoþe tarp vaikystës ir suaugusiøjø pasaulio. Amþinas konfliktas (su tëvu, mokykla, klasës draugais) atrodo neišsprendþiamas, bet išspræsti já kûrëjams privalu, antraip filmas nebûtø išvydæs dienos šviesà. Tai didaktiška kino juosta apie tuomet nekvestionuojamas vertybes. Pasisekë, kad kvietimas "Benai, plaukiam á Nidà" cenzoriams nesukëlë nereikalingø klausimø.

Kà darysi, o gal ir gerai, nes á anà laikmetá mes nebegrášime, kad lietuviško kino retrospektyva pradëta ne nuo pirmojo Lietuvos kino studijoje sukurto vaidybinio filmo – Veros Strojevos "Marytës" (šio filmo, reikia manyti, visai nematysime). Filmas, be abejo, buvo susuktas pagal anuometá šablonà. Tokiø filmø didvyriai – idealûs herojai, besiaukojantys dël liaudies gerovës. Tiesa, tiems herojams kenkë, nes kaip be intrigos, jø, t. y. tautos, priešai. Þmonës tokiuose filmuose buvo tik geri ar blogi, egzistavo tik balta ar juoda spalvos. Ir ne todël, kad kinas tuomet buvo dar nespalvotas.

Kas neprisimena puikiø psichologiniø filmø "Vienos dienos kronika" (reþ. V. Þalakevièius, 1963), "Jausmai" (reþ. A. Grikevièius ir A. Dausa, 1968) ir "Birþelis, vasaros pradþia" (reþ. R. Vabalas, 1969). Deja, šie filmai turëjo labai nelengvà, konfliktiškà likimà ir lietuviø reþisûra ilgam nusisuko nuo šios pavojingos terpës. Kadangi tarybinës Lietuvos gyvenimas, anot kino cenzoriø, tuomeèiame lietuviškame kine buvo vaizduojamas gana silpnai, mûsø kino kûrëjai, nenorëdami "gauti velniø", paskutiniaisiais sovietø valstybës merdëjimo laikais nërë á nepavojingà uþsieninæ tematikà, gana profesionaliai ekranizuodami Vakarø literatûrinës klasikos kûrinius.

Norisi paminëti ir reþisieriaus Algimanto Puipos kino filmà "Amþinoji šviesa" (1988), kuriame átaigiai parodoma, kaip þmonës kyla, bando tiestis, siekti šviesos. Šis filmo motyvas graþiai sutapo su bundanèia tautine lietuviø savimone bei savigarba. Reþisierius A. Puipa, statydamas šá filmà pagal Rimanto Šavelio apysakà, vël gráþta á kaimà, prie šaknø, á lietuviø kinui bûdingo 5-ojo dešimtmeèio pabaigà, tik á pokará èia paþvelgta ne publicistiškai, o lyriškai, subtiliai. Ginklai personaþø rankose dar pasirodo, bet šûviai jau neaidi. Nors filme tiesiogiai beveik nekalbama nei apie karà, nei apie dramatiškus pokario mûšius, nei apie priverstinæ kolektyvizacijà, visa ši sunkiai pakeliama istorinë praeities, dar netapusios praeitimi, našta slegia herojø peèius, lemia filmo atmosferos minorà bei kartëlá. Kà darysi, nes ir Vilniaus oro uoste pirmasis atskridusius pasitinkantis plakatas kvieèia skaityti "Valstieèiø laikraštá".

Lietuviø kine pastaruoju metu regime biurà, virtuvæ, miegamàjá ir dabartiná laikmetá uþ langø, nors vis svajojama sukurti istoriná filmà (nuo "Herkaus Manto" laikø nutekëjo jau daug vandens). Apie bûtinybæ sukurti istoriná filmà kalbëjome 2009-aisiais, neišblëso tokie planai ir šiais metais. Nors lietuviams istorija yra ne tai, kas vyko prieš 20, 60, 100 ir pan. metø ("Skrydis per Atlantà", kurá LTV rodys rytoj vakare - miela išimtis), o pagoniø ir panašûs laikai. Tiesa, jei jau aišku, kad filmo apie Þalgirio mûšá, skirto šio mûšio 600-osioms metinëms, nebesukursime, tai "Tado Blindos", tarsi lietuviško epo, naujàjà versijà turësime.

Vasarà, mano galva, mûsø televizijoms labai tiktø pradëti kino juosta "Birþelis – vasaros pradþia". Gal šiais metais, kai pradëta rodyti lietuviškø filmø retrospektyva, taip ir bus. "Birþelis – vasaros pradþia" - puikus šviesios atminties reþisieriaus Raimondo Vabalo filmas. Nuobodi vasaros pradþia provincijos miestelyje, aplink lëtai slenkantis gyvenimas. "Niekas nesikeis", - viena pagrindiniø kino filmo herojø fraziø. Tiesa, miestelyje planuojama griauti senuosius namus ir vietoj jø statyti didþiulæ lentpjûvæ. Vienintelëje miestelio vidurinëje mokykloje vyksta abiturientø išleistuvës. Bet beveik visi abiturientai planuoja kuo greièiau pabëgti iš savo gimtinës. Tai ir visas filmo turinys. Gyvumo tik suteikia gastroliø á miestelá iš sostinës atvykæs teatras. "Dþiaukitës gyvenimu!" – tarsi ragina miestelio gyventojus aktoriai.

Be abejo, maþajame ekrane pamatysime "Nereikalingus þmones", "Nuodëmës uþkalbëjimà", "Dirlingà", "Kolekcionieræ", Balkonà", "Artimas šviesas" ir kitus naujesnius kino filmus. Gal išvysime ir Emilio Vëlyvio filmus "Zero" ir "Zero 2" su naujosios Lietuvos, t. y. atsiradusios jau Nepriklausomybës metais, þmonëmis. Vagys policininkai ir idiotai karininkai, naujieji turèiai ir pornografinio kino menininkai, Šnipiškiø lûšnynø gyventojai ir laidojimo namø savininkai - naujos Lietuvos pjûvis. Kaip bebûtø, svarbiausia, kad lietuviškas kinas nemirë. Ir, atrodo, visko yra: ir reþisieriø, ir operatoriø, ir aktoriø... Trûksta tik pinigø. O gal pavyktø ir ávardyti, kas dël to kalèiausias, kaip tame áraše antkapyje: "Nuo visø sûnø (išskyrus Dþordþà, kuris neturëjo pinigø)."

Rièardas JAKUTIS

Pabudæs graþø geguþës rytà pamàsèiau, jog dabar nëra blogiau nei bet kada. Dabar yra taip, kaip turi bûti. Situacija tokia, kokios mes verti. Prisiskolinti pinigø ir išleisti silikatiniams blokeliams bei mokëti dešimttûkstantinius atlyginimus statybininkams þinoma yra gerai. Bet ilgai tai tæstis negalëjo.

Pavasaris – dþiaugsmo metas, todël nustebau net keliuose spaudos leidiniuose išvydæs tekstus apie depresijà. Jokios gyvasties šis metø laikas nesuteikë ir televizijos programoms. Nacionalinës televizijos veidas Rita Miliûtë - vis tamsiais kostiumëliais.

Atrodo, daugumai lietuviø bûtø geriausias modelis, jeigu Lietuva taptø vienu dideliu "supermarketu". Ten ákurtum kambarëliø gyventi, koká nors verslà, kur þmonës dirbtø uþ šešis šimtus, èia pat paliktø savo uþdirbtus pinigus, kartà per savaitæ pasiþiûrëtø filmà ar nueitø paèiauþyti. Svarbiausia, kad visi bûtø pasirašæ sutartá ten gyventi iki gyvos galvos, kiaurà parà besiklausydami garsiosios mantros: "Dirbk, pirk, mirk." Viskas bûtø kaip George Orwell romane "1984 metai". Laimë, kad tai, kas aprašyta šioje knygoje (o romanà G. Orwell parašë gana seniai – 1949 m.), netapo realybe. Nei A. Hitleris, nei J. Stalinas, nei joks kitas diktatorius netapo tuo baisiuoju knygoje aprašytu Didþiuoju Broliu. Sovietmeèio disidentams George Orwell kûriniai prilygo Biblijai. Juo tikëjo visi, net ir tie, kurie neturëjo progos perskaityti bent vienà jo knygà. Inteligentai stebëjosi, kaip niekad Sovietø Sàjungoje nesilankæs anglas gebëjo taip puikiai atskleisti þvëriškas komunizmo uþmaèias sunaikinti þmogaus asmenybæ. O komunistai manë, kad rašytojas taip pašiepia visas baisiàsias kapitalizmo ydas. Dabar, praëjus ketvirèiui amþiaus nuo 1984-øjø ir dviem dešimtmeèiams nuo Sovietø Sàjungos þlugimo, akivaizdu, jog George Orwell rašë ne apie komunizmà ar kapitalizmà konkreèiai, bet apie kiekvienà þmogaus teises paminantá reþimà.

Kokios reklamos dabar mieste daugiausia? Ogi – "Išpardavimas". Kieno išpardavimas? Nupigintø prekiø? O gal automobiliø uþteršto oro, kièo, blausiø þvilgsniø, liûdnø veidø? Parduodama viskas, kas išstumia iš galvos bet kokià mintá, jausmà. Norima, kad neliktø nieko, apie kà reikëtø galvoti, kuo reikëtø rûpintis, išskyrus tuo, kur arèiausiai galima nusipirkti "Dormeo" ar butelá alaus. Aplink kaugës raudonø dešrø ir iki lubø kylanèios porcelianiniø lëkšèiø piramidës. Þmonës pamilo išpardavimà, investicijas, daugiaaukšèius stiklo biurus, automobiliø kamšèius... Iš kur tas þmoniø pasidavimas materijos ir gaivalo šëlsmui? Þmogus nejuèiom tampa pinigø naudotoju ir malonumø vergu. O manipuliuojantys pinigais, atrodo, þmonëms jø duoda tik tam, kad šie vël kuo greièiau sugráþtø á tø manipuliuotojø kišenes. Pamiršti þodþiai "dailus", "graþus", "grakštus", "sumanus", "mandagus" ar "inteligentiškas"... Nûdienos pilietis iškart atsakys, girdi, koks kvailys gali atsisakyti malonumø. Vidutinio lietuvio mentalitetas lemia tarsi atsitiktinius, bet iš tikrøjø dësningus prioritetus, ne vien þvejybos, šašlykø ir alkoholio, bet ir visuomenës lyderiø pasirinkimus. Viskas pateisinama magišku þodþiu "rinka". O iš to, kaip þmonës gyvena, ilsisi ir leidþia laisvalaiká, galima spræsti apie visuomenæ, jos brandà ir potencijà tæsti savo bûvá, išlikti. Anksèiau mus þemino politinë ideologija, dabar – finansinë. Jeigu kokioje nors anketoje tektø atsakinëti, ar norime šiame pasaulyje nelaimingi bûti su pinigais ar be jø, norëdami išlikti orûs, atsakytume, jog pinigai laimës neteikia, bet realiame gyvenime, be abejo, rinktumëmës pirmàjá variantà

Nors galima prie reikalo prieiti ir kitu kampu. Pavyzdþiui, sakyti, kad "šopingas" yra þaviausias uþsiëmimas, koká tik þmonija per visà savo istorijà sumàstë. Jau nebepamenu, kas taikliai tai pavadino ciniškojo groþio ir blizguèiø harmonijos pasauliu. Stiklas, plastikas, metalas ir paþangos kvapas. Dar sako, jog geriausia atsidurti tokioj nuostabioj vietoj, kai tavo skrandyje jau yra kokie 0,3 l stipraus alkoholio. Bûtent tada tavo sàmonë atgauna vaikiškà tyrumà ir gebëjimà dþiaugtis aštriais spalvø deriniais bei nuolatinës šventës atmosfera. Skaièiau apie "supermarketø" lankytojø veidus. Gal kas nors šia tema parašys net atskirà studijà? Kokie graþiai roþiniai èia besisukinëjanèiøjø skruostukai, it prezervatyvø lateksas. Spalva ypaè tinka prie bulviø traškuèiø ir kolos. Kas gali paneigti, jog jeigu Þemëje tik gali bûti rojus, jis - "supermarkete". Tiesa, smulkmena - jis mokamas.

- Daktare, pasakykite nuoširdþiai, kas man yra? - klausia daili, prabangiai apsirengusi mergina.

- Jûs visiškai sveika.

- Bet kodël tada taip baisiai jauèiuosi? Iš kur šis abejingumas, nuovargis? Turime didelá namà, puikø automobilá, mane kà tik paaukštino. Kodël esu nelaiminga?

Šis negalavimas Vakarø pasaulyje pramintas "afluencijos" gripu ("affluence" – prabanga, turtai) "influence" analogija. Lyg ir galëtumëte leisti sau viskà, þinoma, sveiko proto ribose, bet kaþko trûksta. Prekyboje pasirodo naujas daiktas, kuris, reklamuojama, suteiks jums jaunystës, seksualumo, laimës... Ir štai tas daiktas jûsø rankose. O kur laimë? Èechovo kûriniuose atsikartojanti scena. Verandoje sëdi graþiai apsirëdæ ponai, stalas lûþta nuo valgiø ir gërimø, bet vienas ponø prasitaria: "Skuèno, gospoda!" ("Liûdna, ponai!").

Bet vienas dalykas, kuo bent man "supermarketai" tikrai patinka, yra tai, kad jie árodo, jog þvaigþdþiø Lietuvoje nëra. Yra tik þmonës, nes tikros þvaigþdës neapsiperka "supermarketuose". Juk malonu tikram lietuviui pamatyti "supermarkete" Butkutæ, besistumianèià ratelius, prikrautus kiaušiniø, majonezo ir vyno buteliø. Daugiau teigiamø reiškiniø "supermarketuose" neáþvelgiu. Sako, moterys juose jauèiasi geriau negu vyrai. Kasmet Didþiojoje Britanijoje atliekami þmoniø apsipirkimo áproèiø tyrimai parodë, kad stipriajai lyèiai prekybos centruose padidëja kraujospûdis, svaigsta galva, pykina, ima skaudëti nugarà. Kai kurie netgi jauèia panikà arba balansuoja ties isterijos riba. Stresà vyrams sukelia klaidþiojimas po jiems nesuprantamas teritorijas neturint aiškaus tikslo. Blogiausia, kad "supermarketas" tampa kone vienintele bendra šeimos "pramoga".

Prekybos centruose mus supa daiktø jûra, kuri pamaþu persikelia á mûsø namus, butus ir kambarius, kurie tampa kaip maþi "supermarketai". Toje daiktø perpildytoje erdvëje nebëra vietos mûsø þvilgsniams, sieloms, mintims... Kaþkuris iš didþiøjø yra pastebëjæs, kiek daug pasauly pagaminama tušèiø, nereikalingø ir menkaverèiø, vienadieniø daiktø, kurie yra tuštesni uþ tušèiausià tuštumà. Kas tikrieji "supermarketø" ignoruotojai? Mano galva, tai bohemos atstovai. Bohema - miesto reiškinys, susijæs su XIX a. pabaigos-XX a. pirmosios pusës Vakarø Europos urbanizacija (pas mus nuo XX a. 7-ojo dešimtmeèio). Kai kas bohemai priskiria anuomeèius hipius. Tiesos èia yra. Paprastai màstant atrodo, kad hipiø judëjimas lyg ir turëjo gimti Sovietø Sàjungoje: visi jautëme, kad esame nelaisvi, sukaustyti ávairiø apribojimø. Taèiau šis judëjimas gimë Vakaruose, kur, atrodë, pakako laisvës ir veikë "supermarketø" rojai. Šio judëjimo pradininkai daugiausia buvo turtingø tëvø vaikai, o socialistiniame pasaulyje (vadinamojoje Rytø Europoje) šiam judëjimui priklausë partiniø lyderiø atþalos.

Kur tie "prarastosios kartos" poetai, dailininkai ir fotografai, "Ingos" ar bent "Suopio" lankytojai? Kiek bohemiškos dvasios á mûsø miestà ápûtë iš Vilniaus po studijø dailës institute atvaþiavæ dailininkai E.Juchnevièius ir S.Prancuitis, Šiauliuose bent laikinai atsiradæs Tomas Venclova, vëliau - visa konservatorijos aktoriø laida. Kokia ori bûdavo S. Bareikio ar S. Jakubausko laikysena, kai jie rytà kokioje nors kavinëje uþsisakydavo alaus, vyno ar brendþio. Neseniai prie miesto teatro prisijungë dar vienas aktoriø kursas, bent jau jo dalis, bet ano šëlsmo nebeatgaivino. Pasirodo jie kartais kokioje nors TV laidoje, bet pakalba tik apie tai, su kuo gyvena ir kaip veda ûká. Bohemos bûstinës buvo uþdarytos, privatizuotos. Bohemos þmonës subrendo, surimtëjo, pavargo, išmirë.

Èia jau nekalbu apie didájá pasaulá, kur buvo "rolingai" ar Bobas Dylanas. Pastarasis pavydëjo "rolingø" "Satisfaction" ir mëgo kartoti: "Tai aš galëjau jà sukurti." Visos kartos problemà atskleidë trys þodþiai: "Negaliu aš pasitenkint."

Dabar likusi tik pigi bohemos iliuzija. Tu surûkai cigaretæ. Išgeri pusæ butelio pigaus vyno. Tiesiai iš kakliuko. Tikëtina - lengvai apgirsti. Vakarop iškeliauji bastytis po "meniškos" atmosferos vakarëlius ar trauki á "Bliuzo naktis", trokšti aplankyti visas pasaulio meno galerijas, þiûrëti snobo kinà, kità rytà (kà ten rytà, kai jau beveik pietûs) lauko kavinukëje gerti ekspreso... Tiek belikæ iš anos bohemos. Kopijavimas. O kartais, laistant šiltnamyje agurkus, tik pamàstymai apie tai.

Ar iš "supermarketø" nelaisvës þmogø dar gali išplëšti kultûra? "Kultûra? Fu! Tai prekë, kurià jie labiausiai nori parduoti – ji verèia manyti, kad reikalingos visos likusios" (iš Marilyn Monroe priešmirtinio laiško). "Išgirdusi þodá "kultûra", traukiu piniginæ" (Ayn Rand aiškina, kaip ëmë kilti visuomenëje).

Vadinasi, nuo "supermarketø" niekas negali išgelbëti? Bet gyvenimas viskà sustato á vietas – jei pats þmogus nesugeba nuo šiø monstrø išsigelbëti, já išgelbës krizë.

Šá anekdotà, tiksliau, istorijà, viename savo tekstø jau buvau átaikæs, bet tai toks átaigus pavyzdys, kad norisi pasikartoti:

Tëtis su sûnumi ilgai vaikšèiojo po "supermarketà". Tëtis nešë plastikiná krepšá, pilnà pirkiniø, ir kreipdamasis á berniukà sušnopavo:

- Nupirkau tau roþiná kombinezonà, nupirkau judantá robotà, nupirkau futbolininko kepuraitæ... Kà dar turëèiau tau nupirkti?

- Paimk mane uþ rankos, - paprašë sûnus.

Rièardas JAKUTIS

"Eime, aš þinau trumpesná kelià", – tokiais Mozës þodþiais prasidëjo þydø tautos kelionë per dykumà. Darbas baigtas bûna tada, kai yra aiškus jo rezultatas. Na, o jei rezultato nëra, bet darbas baigtas – tai veikiau pensija.

Kaþkas Šiaulius pavadino pensininkø miestu. Girdi, álipi á autobusà – vien pensininkai, uþsuki á prekybos centrà – irgi, á bankà – tas pat... Girdëjau nuomonæ, kad pensininkai gadina gyvenimà, vaikšto surûgæ ir viskuo nepatenkinti, vis taiko pamokyti, pagraudenti, paaiškinti, kaip reikia gyventi, reikalauja netriukšmauti jiems girdint, juos gerbti. Galëtø jie net leisti savo laikraštá, kurá pavadintø, pavyzdþiui, "Prie ruso buvo geriau". Didelio dþiaugsmo pensininkai nekelia ir Vyriausybei. Reikia jais rûpintis, o jie, nekurdami jokio produkto, tik trukdo ekonomikos plëtrai. Vyriausybë màsto, jog teisingiausia bûtø pensininkais nesirûpinti.

Paþvelkime á pensininkus prekybos centre. Girdëjau, jog ten ryškiausiai matyti, kad tai þmonës iš kito amþiaus, kito màstymo, kito pasaulio. O juk išëjusio á pensijà þmogaus gyvenime ávyksta daug pokyèiø: iškyla gyvenimo prasmës ir vertës, savæs vertinimo, tapatybës klausimai. Mûsø senjorai, pakliuvæ á kapitalistiniu kvapu atsiduodantá prekybos centrà, pasijunta jame tarsi svetimkûniai. Pyktis gimdo neviltá, kad šalis, kurioje gyvena, yra primesta. Uþvaldo nuoskaudos, jog pasaulis pakito ir jau nebegali jo pavyti ir prisitaikyti. Nedidelëje parduotuvëje ar kioske retai buvo nusiperkama per daug, uþtat milþiniškose parduotuvëse šis reiškinys - visuotinis, jam paklûsta visi, o pensininkams skaudu tai regëti. Pensininkai galvoja tik apie praeitá. Kur prisësti pensininkams? Prie namo laiptiniø beveik nebelikæ suoleliø. Þinoma, galima atrëþti: "Susikalkit patys!" Todël ar galime pensininkus kaltinti, kad per rinkimus atiduoda savo balsà patikëjæ demagogiškais politikais? Juk padovanotas rašiklis, pusvalandis, skirtas išklausyti, atrodo tikros meilës ir susirûpinimo išraiška. Vëlesná scenarijø visi þinome. Kaþkas pasakë, kad gyvensime kaip Švedijoje, tai dabar to ir reikalaujame. O tiesa paprasta - yra arba nemokamas, arba gydymas. Nemokama bûna medicina, bet ne gydymasis. O sveikø þmoniø nëra, yra tik dar nepatikrinti.

Kà aš màstau? Taip, pensininkai nervina ir mane, bet vis dëlto pripaþástu, kad jie turi begalæ prieþasèiø bûti bjaurûs – pirmiausia, kad pensijos juokingai maþos. Gal mûsø pensininkai bent turi savo klubus, kur renkasi pasikalbëti, ko nors išmokti, pavyzdþiui, skambinti pianinu ar naudotis kompiuteriu? Ar teko matyti pas mus šešiasdešimtmetá barmenà ar padavëjà? O jei ir man taip bus?

Tiesa, gal mûsø pensininkai ir patys šiek tiek apkiautæ. Štai lova visatoje visada aktuali, o ádomu, kokia bûtø statistika apie mûsø pensininkø seksà. Skaièiau, kad kaþkas bandë šià sritá patyrinëti ir teigia, kad seksu pas mus uþsiiminëja 38 proc. pensininkø. Gal ir neblogai, bet geriau pagalvojus – o kur kiti 62 proc.? Vyrai kaltina pasenusias ir nebeádomias savo antràsias puses, bet girdëjau septyniasdešimtmetæ moterá teigianèià, jog ji galëtø dar puikiai uþsiiminëti seksu, bet viskas, girdi, priklauso nuo partnerio. Gal ir tikrai pas mus daug kas sukriošæ, nes net mûsø automobiliø, kuriais vaþinëjame, senaties vidurkis – 14 metø.

Nors šiaip jau mûsø pensininkai kitokie nei anie kapitalistinio naivumo jø kolegos. Mûsiškiai gyveno SSSR, todël yra ironiški. Jie supranta, kad keista ir juokinga dabar laukti, kol likæ namie pensininkai, vaikai ir bandiûgos pastatys tautà ant kojø ekonomiškai. Ar mes jau dugne? Sako, taip. Bet tuomet atrodo, jog yra ne vienas dugnas. Atrodo, jog vienà dugnà jau pramušëme ir krentame toliau. Gyvenimo patirtis - tai daugybë vertingø þiniø apie tai, kaip elgtis situacijoje, kuri jau niekada nebepasikartos.

Ar Šiauliai tikrai pensininkø miestas? Sako, miestà iš liûdnosios pusës apibûdina griûvantys namai. Tai namai, kuriø sienos dar neskyla, pamatai dar irgi tvirti, bet namà pradeda niokoti èia gyvenanèiø ar èion ateinanèiø nevalø šutvë. Viskas prasideda nuo aplamdytos arba nuplëštos pašto dëþutës, išlauþtos lauko durø spynos, išdauþto laiptinës lango, apdergtø sienø, šlapimo dvoko... Bet juk namus tokiais paverèia jauni þmonës, pensininkai kaip tik nori juos apsaugoti.

Kitados Aristotelis rašë, kad miestas turi bûti suprojektuotas taip, kad jo pilieèiai jaustøsi saugûs ir laimingi. Damaskas laikomas pirmuoju miestu þmonijos istorijoje. Jis buvo ákurtas apie 10 000 m. prieš mûsø erà. Šiauliai – dviejø gatviø miestas: Vilniaus (bulvaras) ir Tilþës. Tokiø dviejø gatviø miestai dar yra Palanga su Vytauto ir J. Basanavièiaus gatvëmis ir Holivudas su Beverli Hilso gatve ir Saulëlydþio bulvaru. Beverli Hilsas - puošni gatvë, o Saulëlydþio bulvaras – rami, nes joje daugiausia gyvena senyvo amþiaus, t. y. jau uþgesusios Holivudo þvaigþdës.

Gëdydamasis vis prisimenu, kaip baigæs vidurinæ išvaþiuodamas iš Šiauliø tëvams pasakiau: "Á šá miestà daugiau niekad negrášiu." Gyvenimas surëdë, kad daug teko skraidyti. Nors ir ápratau, bet kiekvienà kartà, kai lëktuvo ratai palieèia þemæ, uþvaldo malonus jausmas. Manau, jog toks jausmas turëtø þmogø lydëti ir kai jis, gráþdamas á savo gimtàjá miestà, pamato uþrašà su to miesto pavadinimu. Deja, pravaþiuodamas pro uþrašà "Šiauliai" nieko nejausdavau. Supratau, jog miestas èia niekuo dëtas, viskas slypi manyje. Kartà viena moteris manæs paklausë, ko labiausiai norëèiau - ar kad mane mylëtø, ar kad mylëèiau aš. Be abejo, geriausia, jei bûtø ir taip, ir taip, bet jeigu šito nëra... Pasakiau tiesà - kad mane mylëtø... Regis, nekoks aš þmogus...

Á Šiaulius gráþti teko. Ir, rodos, visam. Miestas mane priëmë. Aèiû jam uþ tai!

Vieni ilgisi tylos, ramybës, vienatvës, o šiaulieèiams to nereikia, viskas vietoje – ir tyla, ir ramybë, ir vienatvë. Jokio šurmulio, jokios þmoniø minios. Šiaulieèiai tokiu sustabdytu gyvenimu nëra patenkinti. Niekada nesidþiaugi tuo, kà turi. Tiesa, kai kurie teigia, kad Šiauliuose triukšmo per daug, ir skuba á uþmiestá.

Ar Šiauliai skiriasi nuo kitø Lietuvos miestø? Atsakyèiau – ne. Pritariu "Bernardinø" tinklalapyje eseisto Kæsto Kirtiklio išsakytai minèiai (tiesa, šià mintá jis išsakë ne pirmas), jog miestø Lietuvoje nëra, nes pirmiausia Lietuvoje nëra kaviniø kultûros, kupinos laisvumo, bendravimo su atsitiktiniais nepaþástamaisiais, tam tikrø buvimo ritualø. O be jos miestas – ne miestas.

Šiaulieèiai – atsargûs þmonës. Neskuba, nerizikuoja, apsvarsto, apgalvoja, pasitaria. Keldamiesi á naujà butà šiaulieèiai svarsto, ar pirmiau tà butà aplaistyti, ar pašventinti? Tik Šiauliuose girdëjau palinkëjimus: "Linkiu sëkmës šeimyniniame ir... asmeniniame gyvenime!" Ar mûsø mieste mëgsta krûvon rinktis giminaièiai? Šiaulieèiai giminaièiai – tai grupë þmoniø, periodiškai susirenkanèiø skaniai pavalgyti. Tik paprastai tai vyksta, kai keièiasi šios grupës nariø skaièius. O šiaip šiaulieèiø šeima - tai bendruomenë, kurià jungia bendras šaldytuvas ir televizorius.

Koks bûtø miestas be pësèiøjø gatvës? Ásivaizduokime, kad tokios gatvës nëra. Jau ir taip blyškûs Šiauliai bûtø visiškai pilki. Pësèiøjø gatvë – tai tarsi atskiras miestas mieste. Girdëjau šiaulieèius sakanèius: "Einam pasivaikšèioti bulvaru, gal paþástamø sutiksim." Gal tai noras iš neturëjimo kà veikti, bet drauge ir graþûs tikslai pabendrauti, pabûti kieno nors draugijoje. Tik tø vaikšèiojanèiøjø bulvaru daugiau norëtøsi regëti. Dabar toji pësèiøjø gatvë atgyja tik per kokias nors šventes. Tuomet èia prekeiviai, muzikantai, bûriai miestelënø. O dþiugu tai bûtø regëti kiekvienà šeštadiená, sekmadiená ar net paprastà dienà baigiantis darbui. Visi dabar guodþiasi, jog ištuštëjæs bulvaras - opiausia miesto problema. Tiesa, Šiauliai èia irgi ne išskirtiniai. Tas pat ir Kauno Laisvës alëjoje ar Klaipëdos senamiestyje. Vilniuje uþklydau á Katedros aikštæ. Tušèia. Tiesa, gana greitai kitoje aikštës pusëje pasirodë dar vienas þmogus. Buvome dviese tokioje didelëje aikštëje. Sako, pats ádomiausias gyvenimas vyksta garaþø bendrijose. Lyginu su Vakarø miestais. Jei tik yra tokios pësèiøjø gatvës, visur ten knibþdëti knibþda þmoniø. Nustebino japonai, kurie vakarop bûriais patraukia á tokias gatves pasivaikšèioti prieš miegà. Kur tik þiûri – gausybë maþø þmogeliukø.

Tûlas pasakys: "Man smagu sëdët namie, ir visai ne prie televizoriaus, bet draugø kompanijoj - uþsikuriam þidiná, geriam vynà, šnekuèiuojamës apie politikà, kinà, þiûrim filmus ir man gerai, man neaktualu ir neádomu paþiûrët á kitus ir save parodyt išëjus iš namø, nes aš – iš Šiauliø."

"Veiksmo mieste maþai, aktyviø þmoniø nebeliko", – guodþiasi bièiulis. "Pats bûk aktyvus", – atsakau jam, juolab, kad prisimenu anksèiau já toká buvus. Visur jis reiškësi. Net ir mokyklos dramos bûrelyje. Vaidino jis Timûrà (vyresnieji, be abejo, pamena Timûrà ir jo bûrá). "Jei patys nieko nedarysime, niekas uþ mus nepadarys", – konstatuoju.

Antai ëjau Tilþës gatve pro Darbo birþà. Prie šaligatvá nuo gatvës skirianèios grandinës þmogus buvo prisirišæs dviratá. Apskritai dviratininkai dviraèiø mieste, juk taip dar visai neseniai Šiauliai buvo tituluojami, neturëtø stebinti. Pajutau didþiulæ pagarbà iš birþos pastato išëjusiam vyriškiui, atsirišanèiam dviratá. Net kaip kitaip atvykti á Darbo birþà? Nejau taksi? O ir autobusu be bilietëlio neatvyksi. Manau, ant dviraèiø turëtø sësti biurø darbuotojai, tai yra tikroji vidurinioji klasë. Kaip nesutikti su jau minëtu K. Kirtikliu, kad mes, kaip ir visi vakarieèiai, pagaliau turëtume suvokti - dviratis, o ne automobilis, yra tikroji vidutinio dydþio miesto transporto priemonë. Ir sveika, ir ekologiška, ir stereotipiškai europietiška-miestietiška. Atsirastø daugiau dviratininkø, pëstieji atprastø vaikšèioti dviraèiø takais, nors dabar tokie beveik ir nebeþymimi.

Perskaièiau þinutæ apie pensininkæ didþëjæ. Aišku, Vakarø pasaulyje. Bet juk negali gyvenime viskas bûti taip, kaip turëtø bûti. Draugijon pavëlavæs metereologas teisinasi:

- Atsiprašau, kad pavëlavau, nes teko gráþti namo skëèio. Kas galëjo pagalvoti, kad lis?

Kas paþadins miestà? Be abejo, jaunimas. Jo yra. Likæ. Ne visi išvaþiavæ. Pamilkim miestà ir jame gyvenanèius! Daþnai ilgai reikia laukti, bet ateina metas, kai þmonës vienas kità ávertina. Su pavasariu! Paþadinkim miestà!

Rièardas JAKUTIS

Prieš metus, o gal ir anksèiau toks Paleckis áþvelgë naujosios lietuviø kultûros esmæ tvirtindamas, kad didþiàjà Vilniaus kultûrai skirtø lëšø dalá reikia atiduoti mëgëjams.

"Televizija priklauso liaudþiai!" – senà skanduotæ gana vykusiai perfrazavo "7 meno dienø" televizijos apþvalgininkas ("Krësle prie televizoriaus") Jonas Ûbis. Išties, kad lietuviø kultûra dabar vis daþniau atsiduria liaudies rankose, ypaè akivaizdu televizijoje. Ájungsi televizoriø, o ten nuo ryto iki nakties – neprofesionalø antplûdis. Tikra jø puota. Sveèiai sveèiais, bet regi, kad net TV laidø vedëjai atëjæ iš gatvës. Ávairûs soliarumø kankiniai net nesistengia bûti profesionalûs, nes þino, kad profesionalumas Lietuvoje – jokia vertybë. O mëgëjø menas yra mëgëjø menas. Jam taikomi kitokie kriterijai. Tai pirmiausia paprastø þmoniø saviraiška. Þinoma, tie þmonës nekuria jokiø vertybiø.

Todël, nori nenori, reikia pripaþinti, kad egzistuoja dvi televizijos laidø rûšys: geros laidos ir niekam tikusios. Geros – tos, kuriø nematæs negalësi savæs vadinti "dideliai" išsilavinusiu, niekam tikusios – tos, kuriø "dideliai" išsilavinæ paprastai neþiûri.

Daþnai tenka išgirsti, kad populiariosios lietuviø TV laidos yra per menkos, kad á jas kryptø itin save gerbianèios intelektualiosios visuomenës þvilgsnis, nes á tai, kas paviršutiniška, gilintis nëra verta - laikas juk brangus. Populiarios kultûros produktai (ir televizijos laidos) yra puiki medþiaga savotiškai antropologinei mûsø visuomenës analizei. Juk populiarioji kultûra neatsiejama nuo masinës vartosenos - universalu, nesudëtinga, suprantama, atpaþástama. Tad jei yra tokia TV ir ji kam nors reikalinga, reiškia, tokia TV lyg ir privalo vaizduoti tà, kuriam ji ir yra skirta.

Paþvelgæs á šeštadienio ar sekmadienio ryto televizijø programas vienareikšmiškai supranti, kad sunkiai dirbæs penkias dienas, savaitgalio rytà ásijungæs televizoriø, pusryèiausi su paèiomis neádomiausiomis, kokios tik gali bûti, laidomis. Nesibaigs bandymai tau ásiûlyti "nepaprasto patogumo" pripuèiamà fotelá, kaþkoká èiuþiná, patalinæ, stebuklingà elektroniná prietaisà svoriui greitai numesti, stuburui ištiesinti ar pasveikti ir dar kà nors. Tokiø dienø rytais pasiseka tik tada, jei tau nesvetimas þemës ûkis ("Gimtoji þemë", "Derliaus kraitë", "Švarus pienas", "Apie ûká ir bites"...), neblogai, jeigu domiesi automobiliais ir jeigu TV ekrane rodomi nauji automobiliai tau nesukelia pavydo priepuolio ("Autopilotas", "Ne vienas kelyje", "Penktoji pavara"...) bei esi tradicinio ("Šventadienio mintys", "Krikšèionio þodis") ar netradicinio ("Kertinis akmuo", "Kelias") tikëjimo atstovas. Šventiná sekmadienio rytà televizijos neleidþia maloniai ilsëtis, bet bando átikinti, kad esi ligonis ("Sveikas þmogus", "Sveikatos ABC", "Sveikatai ir laimei").

Tiesa, jau senokai BTV šeštadieniais rytais rodo laidà "Šeštadienio rytas", o sekmadieniais - "Sekmadienio rytas". Laidø vedëja, "Auksinio lieþuvio" turëtoja Asta Stašaitytë-Masalskienë nelabai susidoroja su šiomis laidomis. Daþnai ji daugiau kalba nei laidos sveèiai ir susidaro áspûdis, kad pati vedëja èia svarbiausia. Tiesa, šiek tiek gaivos suteikë LTV "Ryto suktinis" su Zita Kelmickaite, nes ir reklamuota, kad ši laida "nekliudys jums gerti rytinës kavos, bet paþadins net ir didþiausius niurgzlius, nenoriai išsiritusius iš šiltø, jaukiø patalø". Dar yra laida "Durys atsidaro", skirta kultûrai. Eksperimentuojama keièiant šios laidos laikà: iš vakaro programos ji perkeliama tarsi á rytinæ, bet transliacijos laikas 11.30 irgi jau ne rytas ir tokiu laiku šeštadieniais daug kas iš namø iškeliauja. Net didelis kultûros mëgëjas graþø šeštadiená tokiu metu namuose nebetupës, tad laida daug þiûrovø nesusilaukia.

Visiems akivaizdi kova tarp LNK ir TV3 televizijø, nors statistika liudija, kad pirmàjá šiø metø ketvirtá þiûrovai iš dešimties TV laidø devynias rinkosi TV3 kanale. Populiariausia jø þiûrëta laida – lietuviškas serialas "Svetimi". Juo domëjosi daugiau nei 43 proc. þiûrovø, tuo metu buvusiø prie televizijos ekranø. Antroji laida – "Farø" dokumentika. Treèia, vienintelë vieta dešimtuke, atiteko LNK televizijos laidai "2 minutës šlovës". Ketvirtoje ir penktoje vietoje aktyviausi TV þiûrovai pirmàjá metø ketvirtá rinkosi TV3 "Þinias" ir "Didþiojo penktadienio filmo" rubrikà.

LNK ir TV3 televizijos dël reitingø kovoja analogiškomis laidomis, rodomomis panašiu laiku, taèiau galingiausi gigantø mûšio ginklai – lietuviški serialai. Pasiilgæ nacionalinio kino, lietuviø aktoriø, šalies gyvenimo aktualijø þiûrovai tiesiog ásikibo á lietuviškas melodramas. LNK televizija pirmoji "uþuodë" sëkmingesnius Lotynø Amerikos serialus, o 2007-aisiais jos eteryje pasirodæs lietuviškas serialas "Nekviesta meilë" ëmë mušti populiarumo rekordus ir tapo kone visuotine terapija. Net didþiausiems kritikams neapsivertë lieþuvis jo vadinti beverèiu "muilu" – reitingai liudijo, kad lietuviškas meilës ir intrigø istorijas kasdien þiûri kas ketvirtas lietuvis. "Nekviestai meilei" net pavyko paneigti mità, kad vyrai serialø neþiûri. Ši lietuviška melodrama 2008 m. pasipuošë ir oficialiais laurais: laimëjo "Sidabrinës gervës" apdovanojimà kaip geriausias metø TV filmas, o serialo reþisierius ir scenaristas Alvydas Šlepikas pripaþintas geriausiu metø scenaristu. TV3 bandymai sau pritaikyti lietuviško serialo sëkmës formulæ atrodë veikiau bëgimas LNK ákandin. 2008-aisiais pristatyto serialo "Moterys meluoja geriau" televizija nedráso rodyti "Nekviestos meilës" laiku. Ëjimas pavyko – lietuviškø istorijø gerbëjai já pamaþu prisipratino ir prasisuko net trys serialo sezonai (gal bus ir daugiau). Netipiniu laiku pradëta rodyti "Emilija", po jos "Naisiø vasara" taip pat atrado savo þiûrovà. O prieš "Nekviestà meilæ" stojæ TV3 "Broliai" buvo priversti sudëti ginklus.

Ne veltui sakoma, kad pralaimëtas mûšis nereiškia, jog karas laimëtas. Praëjusiais metais "Nekviesta meilë" atsisveikino su LNK þiûrovais, o TV3 metë pajëgas perimti šá LNK perlà. Operacija buvo sëkminga (naujas pavadinimas "Amþini jausmai" nieko nekeièia, nes tæsiama sena istorija). Panašu, kad su esama padëtimi nesiruošiama taikstytis ir planuojamos naujos investicijos. TV3 iš LNK perperka visus pagrindinius ekrano veidus, išskyrus Algá Ramanauskà ir Ingà Jankauskaitæ. Koks bus LNK atsakymas?

Sëkmingai "Lietuvos talentø" formatà šalyje adaptavusi "TV Manijos" komanda TV3 eteryje pradëjo projektà "Tu gali šokti!" Laidoje dalyviai komisijai rodo bet koká šoká – nuo klasikos iki gatvës stiliaus, nuo pramoginiø iki tautiniø. Ádomu, kad TV3 projektui ágyvendinti nepasirinko Justino Milušausko komandos, kuri su neprastais skaièiais dar rudená dirbo su "Šok su manimi!" Tiesa, "Lietuvos talentai", kuriami "TV Manijos", buvo dar didesnis hitas. Uþtat "TV Manijos" gaminta "Myliu LT" buvo didelë nesëkmë. Girdëjau nuomonæ, jog ir "Tu gali šokti!" rinkodaroje vadinama skuduro išgræþimu. Televizija tiek eksploatuos koká nors populiarø programiná elementà, kad po to já teks išmesti á šiukšliø dëþæ. Tai vadinama savo paèios suvalgymu. O TV3, nors ir pirmaudama prieš LNK, stipriai pastarajai pralaimi savaitgalius. Ypaè gaunama á kaulus nuo "2 minuèiø šlovës".

Tiesa, su šiuo sezonu jau atsisveikinama – nieko netikëto nebeturëtø atsitikti. Prasideda kova dël vasaros. Nors šis metø laikas tradiciškai tampa kartojimø dienomis, originalios laidos tokiu metu (nes televizijà vis tiek kas nors þiûri) leidþia greitai pakelti savo reitingus, o dar transliuodamas sportà kartais nacionaliná kanalà nugali TV3 ir LNK, tapdama þiûrimiausia televizija.

Prie sportuojanèiø, atrodo, ketina prisijungti paprastai retai savo jaunà kûnà lavinanti LNK, kuri kartu su LTV rodys futbolà. LNK jau giriasi komentatoriais, o tarp eiluèiø pateikia informacijà, kad bûtent ji rodys geresnes rungtynes nei LTV. Ši taip pat savotiškai ruošiasi šiam renginiui, be galo geru laiku, šeštadieniais 21.30 val., transliuodama dokumentiniø filmø ciklà "Kelias á 2010-øjø FIFA Pasaulio futbolo èempionatà". Net lietuviø kino klasikø filmai nusikëlë á 23 val.

TV3 vasarai ruošia projektà "Aistrø pakrantë", kur, anot anonso, "sûkuriams šokiø aikštelëje neabejingi jauni þmonës savo didþiausià gyvenimo nuotyká patirs kartu su dràsiais, atvirais ir ádomiais bendraamþiais". Naujo TV3 vasaros šou "Aistrø pakrantë" dalyviai mëgausis ne tik smagia kompanija, bet ir svetinga Vidurþemio jûros pakrante. TV3 anketoje bûtent ir bandoma jaunuolius suvilioti praleisti savaitæ prabangiame viešbutyje toje pakrantëje. Tiesa, neminima, kad ta Vidurþemio jûros pakrantë yra viso labo banali Turkija.

Daug galima kalbëti, bet visø svarbiausia yra laidø kokybë. Pavyzdys èia bûtø "TV Polonia" (jà ir Šiauliuose mato skaitmeninës televizijos turëtojai), kai Lenkijos lëktuvo katastrofa netoli tragiškosios Katynës tarsi atitolino visus kitus - svarbius ir nesvarbius - ávykius. Nuo pat þûties dienos Lenkijos televizija stebino þurnalistø profesionalumu, jø gebëjimu išsaugoti rimtá, jø siekiu prisiminti kiekvienà, kuris buvo tame Prezidento lëktuve, leisti išsikalbëti juos paþinojusiems þmonëms. Áþymûs politikai kalbëjo apie savo þuvusius draugus, visiškai atvirai išliedami susikaupusá skausmà, o kokia solidi buvo paèiø laidotuviø transliacija.

Televizijos daug kà apnuogina. Ir tai puiku. Pavyzdþiui, regi, kad nusišnekëjusi apie save kaip apie nacionalinæ vertybæ Dalia Teišerskytë tai padarë dar syká – bandydama paaiškinti, kà norëjo pasakyti pirmà syká. O þiûrëti á Astà Baukutæ tiesiog nejauku. Geriau jau ji ir jos kolegos bûtø likæ TV artistai. O ir jie patys mieliau nei Seime rodosi ávairiuose TV šou. Iškart gali suprasti, kur jø vieta. Seimas jiems davë tik tai, kad jie jau daþniau ne patys šoka ar dainuoja, bet sëdi, þiûri ir vertina kitus. "Virš mûsø – tik dangus!" – daug pasakantis seimûnø šûkis. O dar tie gobšiški jø poelgiai, kad atrodo, jog jie gyvena, tarsi dešimt gyvenimø turëtø.

O šiaip jau TV átaka didelë ir net formuojanti nuomonæ. Pavyzdþiui, Dràsiaus Kedþio istorija. Jei jis tikrai mirë sava mirtimi, "Akistatos" ir "Paskutinës instancijos" þiûrovai tuo niekad nepatikës. Uþtat tie, kuriems patinka "Abipus sienos" bus visai kitos nuomonës ir gins teisëtumo stulpus – prokurorus. Girdëjau pasiûlymà, jog vertëtø paskelbti visas versijas, o kuri jø kvailesnë - spræsti balsuojant. Geriausiai – laþybø punktuose. Taip bent bûtø prisidëta prie BVP kilimo.

Baigti tekstà apie TV derëtø linksmai. Štai bûdingas Woody Alleno personaþø dialogas. Jis: "Atrodai laiminga. Kaip tau tai pavyksta?" Ji: "Esu kvaila, ribota, neturiu paþiûrø ir negaliu pasakyti nieko ádomaus." Jis: "Aš taip pat."

Rièardas JAKUTIS

Gyveno kartà diedukas su dieduku. Gyveno jie ilgai, laimingai ir soèiai. Atëjo elektrifikacijos laikai (sovietmetis). Ávedë jiems elektrà ir radijà, o televizoriø nusipirko jie patys. Niekas neþino, ar laikraštyje jie perskaitë, ar per radijà išgirdo, o gal net per televizijà pamatë, bet faktas tas, kad kaþkokiu bûdu jie suþinojo, jog yra pederastai. Nebemielas jiems pasidarë gyvenimas, vienas á kità kreivai þiûrëti pradëjo (kam gi norisi gyventi kartu su pederastu). Bet štai atëjo nauji laikai (po sovietmeèio) ir nusipirko jie kompiuterá, ásivedë internetà. Ir štai tada jie suþinojo - ne pederastai jie, ir netgi ne homoseksualai (kaip jiems psichologas aiškino). Jie patys paprasèiausi gëjai. Ir pasidarë jiems nuo to þinojimo gerai. Ir pasidalijo jie savo þiniomis su kaimynais (reklamos sumetimais). Patraukë kaimynai pas juos šniûrais, norëdami daugiau þiniø gauti. Taigi gyvena dabar diedukas su dieduku ir išdidþiai gëjais vadinasi. O geguþës 8 dienà abu vyks á Vilniø dalyvauti gëjø parade.

Geguþës mënesá bus du svarbûs ávykiai. Tai minëtasis gëjø paradas Vilniuje ir "Eurovizijos" konkursas Osle. Nors tai beveik vienas ir tas pats.

Pirmasis gëjø paradas ávyko 1963 m. Niujorke. Ši data laikoma gëjø kovos uþ lygias teises pradþia.

1933 metais Stalinas á baudþiamàjá kodeksà átraukë homoseksualumà ir numatë ákalinimà 5 metams sunkiøjø darbø kalëjime. Visi homoseksualai buvo paskelbti tautos išdavikais ir prilyginti šnipams. Iki devinto dešimtmeèio homoseksualai buvo gaudomi ir uþdaromi psichiatrinëse ligoninëse, kur jiems buvo taikoma konversijos terapija ir psichotropiniai vaistai. Lietuvoje uþ homoseksualius santykius nebaudþiama nuo 1993 metø. Vis dëlto mûsø visuomenë ákrauta neapykanta. Neapykanta gëjams, korumpuotam politiniam elitui, þydams, sorosams, sektantams, Ryèio Cicino, dar labiau - Zvonkës gerbëjams, rusams ir pan. O jeigu èia imèiau kalbëti apie draudimus, tai pirmiausia reikëtø uþdrausti "Teletabiø" laidos transliacijà, nes vienas iš herojø, Tinkis Vinkis, yra homoseksualus. Teisiø gynëjai pastebëjo já su moteriška rankine ir iš pradþiø net nesuprato, kad tai berniukas.

O mano girdëta ir teksto pradþioje papasakota istorija apie du diedukus yra pamokanti, nes reikëtø pagaliau þinoti, jog netinka švaistytis tokiais þodþiais kaip "pederastai". Nors yra ir baisesniø þodþiø, pavyzdþiui, šiknapisiai.

Sumodeliavau situacijà. Tarkime, kokioje televizijos laidoje studijon pakviestas þmogelis dësto:

- Einu ir matau – parke pederastai.

- Nesakykime taip, - pertraukia kalbantájá laidos vedëjas. – Vadinkime tuos þmones gëjais.

Sveèias pasitaiso:

- Einu ir matau - parke gëjai. Prieinu arèiau, þiûriu – ogi pederastai.

Bet kaip vadinti kitokios lytinës orientacijos asmenis? Be abejo, tinkamiausias èia þodis "gëjus", kuris reiškia vikrø, þvalø ir þavø vyrukà. Ir dar vienas klausimas. Ar gëjai – tik lytinë problematika, ar tai iš tiesø koks nors sàjûdis ir ideologija? Gaila, kad apie gëjus neþinome jokiø statistiniø duomenø. Kokios jie profesijos, koks jø išsilavinimas, tad ir atrodo, kad jie nieko daugiau apie save negali pasakyti, išskyrus deklaruoti savo seksualinæ orientacijà. Gal kuris nors iš jø yra virëjas ir gamina nuostabius patiekalus? Gal kuris nors iš jø moka gerai pataisyti batus? Gal rašo romanus? Yra bankininkas? Kiek dar daug neþinanèiøjø, kas jie tokie. Vis prisimenu, kad kai mano mama, garbaus amþiaus moteriškë, tiesiai šviesiai manæs paklausë apie gëjus, sunkiai jai išaiškinau, kas jie tokie ir kaip ten tarp jø viskas vyksta. Iš pradþiø mama net nepatikëjo, galiausiai nusprendë, jog geriau bûtø mirusi šito neþinodama.

Daugelis teigia, jog tegul homoseksualai mylisi pagal savo prigimtá, tai jø intymiojo gyvenimo teisë, ir á tai Lietuvoje visada buvo ir yra þiûrima tikrai pakanèiai; problemos áþvelgiamos, kai homoseksualai pradeda savo gyvenimo bûdà propaguoti viešai absurdiškai darkydamiesi ir taip reklamuodami ir propaguodami tà savo "teisæ".

Moters nuogumas yra natûralus, kaip Eduardo Mane "Pusryèiuose ant þolës", kur šalia kostiumuotø vyrø piknikauja nuogutëlë dama. Nors nuogas vyras mums vis atrodo savotiškai. Jeigu jis ne antikos dievas, ne Adomas, ne koks nors šventasis ir ne Jëzus. Prie jø nuogybiø mes pripratome. Niekas nesikabinëja ir prie Mikelandþelo Dovydo, prie jo dydþio, statuso ir drauge koketiškos pozos. Gëjai iš jo jau padarë savo ikonà (tiesa, kaip ir iš mûsø dešimties litø banknoto). Na, o šio didþiojo skulptoriaus suglebæ ir pasiduodantys vergai nëra tokie áspûdingi. Bet èia ne apie tai. Èia apie tai, kodël Donatelo ar Mikelandþelo Dovydai apskritai yra nuogi, netgi visiškai nuogi. Dël kokiø prieþasèiø tapytojai taip mëgo Šv. Sebastijono siuþetà, nors jo kultas nebuvo stiprus? Krikšèioniškos ikonografijos þodynas tvirtina - tai buvo tema, paranki kûno studijoms. Taèiau ne tik. Pririštas nekaltas nuogas jaunuolis, prismaigstytas strëliø, daþnai truputá praþiota burna ir á viršø uþverstomis akimis, ar tik nëra puikus vaizdinys šiek tiek á sadizmà linkusiai moters ar gëjiško vyro seksualinei fantazijai?

Kà reiškia bûti gëjumi? Juk tai daug daugiau nei susimetimas á krûvà su savo lyties atstovu. Bûti gëjumi reiškia tuo pat metu gyventi dviejuose pasauliuose: áprastame pasaulyje, kurá þino daugelis þmoniø, ir homoseksualiø þmoniø pasaulyje, kupiname talentingø, ádomiø asmenybiø... Bûti gëjumi yra gyvenimo stilius, kupinas ir þavus savo paproèiais, gyvenimo taisyklëmis ir netgi þodynu. Gëjai linkæ išbandyti naujus pojûèius, nuotykius, sutikti naujus draugus.

Turi gëjai bei lesbietës kuo ir pasigirti. Štai iš Didþiosios Britanijos pranešama, kad aiškëja, jog kitokios seksualinës orientacijos darbuotojai geriau atlieka savo pareigas uþ kitus. Ten pradëti sudarinëti geriausiø homoseksualiø darbuotojø reitingai. Paprastai aukšèiausias vietas uþima valdþios institucijø, labdaros ir savanoriškø organizacijø darbuotojai gëjai ar lesbietës. Taèiau pastaraisiais metais šiame sàraše atsiranda vis daugiau privaèiose kompanijose dirbanèiø homoseksualø. 2008 m. tarp dešimties geriausiøjø atsidûrë tokiø gigantø kaip "IBM", "Loyds TSB", "KPMG" ir "Goldman Sachs" homoseksualûs darbuotojai. Praëjusiais metais tarp geriausiøjø pateko ir kitokios seksualinës orientacijos darbuotojus samdanti teisininkø firma "Pinsent Mason".

Reikëtø prisiminti, jog ne vienas antikos graikø filosofas priklausë seksualinei maþumai. Kitokiai orientacijai priklausë ne vienas áþymus kompozitorius ar rašytojas. Taèiau juos vertiname ne pagal jø asmeniná gyvenimà, bet pagal kûrinius, kuriuos jie sukûrë. Vargu ar atsirastø nesiklausanèiøjø Piotro Èaikovskio vien dël to, jog jis buvo gëjus.

Bet gráþkime prie geguþës 8 dienà Vilniuje numatytø gëjø eityniø, kurios vis labiau kaitina visuomenæ. Politikai, uþuot ieškojæ konsensuso šiais klausimais, puola iš to krautis politiná kapitalà. Vieni yra uþ eitynes, kiti – prieš, kas kur mato rasti daugiau reklaminës naudos sau, o ant paèiø gëjø jiems nusispjauti – gëjai politikams visiškai nerûpi. Bet išlieka klausimas - kam gëjams rengti demonstracijas, jei jie nenori jokiø išskirtiniø teisiø? Pasisakymuose apie gëjus uþtikau, mano galva, teisingà mintá, jog paradiniai gëjai (taip vadinami tie homoseksualai, kuriems bûtina viešai demonstruoti savo lytinæ orientacijà) turëtø bûti dëkingi tokiems seimûnams kaip Petras Graþulis ir á já panašiems, nes pastarøjø veikla kai kam yra svarus argumentas bûtinai pasivaikšèioti sostinës gatvëmis su vaivorykštës spalvø vëliavomis.

Norisi atkreipti dëmesá ir á kità teisingà mintá, jog Lietuvos gëjai, kurie tokie yra ne dël palaido gyvenimo bûdo ar dël nûdienos madø (kai Sacha Son(g) pajuto, jog Ruslanas Kirilkinas uþ já populiaresnis, irgi tuoj pat nulëkë pasireklamuoti á gëjø klubà), o todël, kad tokie gimë, abejotina, ar labai nori viešai demonstruoti savo lytinæ orientacijà. Jie gyvena savo gyvenimà ir nesuka kitiems galvos. Tokie gëjai, bûdami kompanijose su heteroseksualais, nesistengia uþvesti diskusijø apie lytinæ orientacijà ir visokias diskriminacijas. Jø didþiausias noras, kad visi tradicinës orientacijos þmonës gëjus vertintø ne pagal tai, su kuo, kada ir kur jie miega, o pagal tai, kokie jie yra kaip þmonës bei bûtø priimtini kaip ir visos ádomios asmenybës ar nepriimtini kaip neádomios. Toks sveikas poþiûris á kitokius þmones ir panaikintø bûtinybæ paradiniams gëjams kà nors ginti. Juk niekas iš tiesø nepuola. Ir kas gali paneigti, kad mûsø šalyje paradiniai gëjai su homofobais nëra pasirašæ slapto sandërio: vieni jø gauna ES lëšas menamai diskriminacijai likviduoti, kiti – terpæ politiniam kapitalui krautis.

Skaitytojas gali paklausti, kodël jau kelintà kartà kurpiu tekstà apie gëjus, kai Šiauliuose tokios problemos nëra. Šiauliø gëjai nesigarsina, niekam galvos savo buvimu nekvaršina, mieste nëra jokiø gëjø klubø, atrodo, net jokiø gëjø bendrijø ar bent maþesniø grupeliø. Pavyzdþiui, jaunøjø literatø bûreliai þinomesni. Visi supranta - pabandytø mûsø mieste gëjai galvà kelti, nacionalistai tuoj paaiškintø, kam šikna reikalinga.

O rašyti apie gëjus gal ir tikrai man nevertëtø, nes sako, esà gëjai yra vieni aktyviausi mano tekstø skaitytojø. Prarasiu juos. Bet kà darysi – kà parašiau, tà parašiau. Nes dar sako, jog gëjai ne tik vikrûs, þvalûs ir þavûs, bet ir atlaidûs, pykèio ilgai nelaikantys, be to, svarbiausia, turintys humoro jausmà. Tai ne tie štai taip besišnekuèiuojantys vyrukai.

- Tu gnyda, - sako vienas kitam, - kerštingas, nieko nepamirštantis.

- Kodël taip sakai? – klausia apkaltintasis.

- Todël, kad aš rytoj apie šiandieniná mûsø pokalbá pamiršiu, o tu – ne.

Rièardas JAKUTIS

Neseniai bulvare mane uþkalbinusi garbaus amþiaus moteris paprašë parašyti apie serialus. "Parašykit apie juos kà nors gero, kad jaunimas nebesibastytø gatvëmis, o sëstø prie televizoriø", - prašë ji. Girdi, šiame nuodëmiø pasaulyje serialai yra paskutinis likæs bastionas, saugantis þmoniø dorà ir moralæ. Sutapo, kad apie serialus planavau kloti savo mintis ir, be abejo, sutrinti juos á miltus. Mielos pašnekovës paakintas susimàsèiau, o kà gero bûtø galima tarti apie serialus. Nusprendþiau, jog pirmiausia, juos þiûrintis þmogus tuo metu nieko blogo neveikia. Akivaizdu, kad serialai stengiasi atgaivinti anksèiau buvusá dvasingumà, teisingumà, susivaldymà.

Bet šiuolaikiniame pasaulyje toks atgaivinimas gali pasirodyti naivus. Nors geriau pagalvojus, kaip nûdienos þmogø pakeistø tos, nors ir naiviai atrodanèios dorybës. Ar ne teisingiau bûtø serialø þanrà, neretai pravardþiuojamà muilu arba šlamštu, vadinti terapija ir netgi vaistu nuo depresijos? Lietuvoje, kur tiek daug saviþudybiø, tiek daug liûdesio ir tamsos, serialas – puiki terapija. Jis suteikia vilties, kad visas problemas išspræsti ir iš depresijos ar alkoholizmo liûno išbristi ámanoma. Mûsø serialai stengiasi ápiršti, kad akivaizdus begalvis yra jautri asmenybë ir puikus þmogus. Bet tai juk irgi teigiamas dalykas. Kaip bebûtø, serialai vis tiek geriau uþ laidas "Akistata", "Abipus sienos", "Prieš srovæ"...

Šekspyras yra rašæs: "Vos gimæ verkiame, kad atëjome á šá didþiulá kvailiø teatrà." Gyvenimà jis palygino su teatru. XXI amþiaus þmonëms já tenka lyginti su serialu. Kai 1988-aisiais mûsø ekranuose pasirodë brazilø serialas "Vergë Izaura", já tarsi uþhipnotizuota þiûrëjo visa Lietuva. Po "Izauros", þiûrovus pavergë aibë kitø serialø su sukeistais kûdikiais, nepagydomomis ligomis bei komomis, stebuklingais išgijimais, atmintá praradusiomis vargšëmis, kurios išteka uþ turèiø, ir begale peleniø istorijø. Kas gali paneigti, kad serialus Lietuvoje þiûri visi, tik kaþkodël gëdijasi tai pripaþinti. Dienos laikas netgi prisitaikë prie serialø laiko, todël taip ir šá tekstà pavadinau. Sako, per savo gyvenimà þmogus vidutiniškai praþiûri penkis serialus.

Prieš trejus metus, sulaukæs 72 metø, nuo širdies priepuolio mirë brazilø televizijos reþisierius Ervalas Rosanu. Jis nufilmavo daugiau nei 30 serialø, iš kuriø mums þinomiausias - jau minëtasis, "Vergë Izaura". Kritikai pabrëþia, kad "Vergë Izaura" gerokai skiriasi nuo tø muilo operø, kurios TV ekranus uþplûdo vëliau. Palyginti su kitais Lotynø Amerikos tokio tipo produktais, "Vergë Izaura" turi daugybæ pranašumø - graþios scenos gamtoje, puikûs istoriniai aktoriø kostiumai ir patikimos XIX a. buities detalës. Be to, Rosanu serialai buvo paremti klasikiniais brazilø romanais.

Netrukus po "Vergës Izauros" pasirodæs serialas "Santa Barbara" greitai pabodo. Þiûrovus praretino per ilgai uþsitæsæs veiksmas, be to, ganëtinai erzinantis gerbëjams dalykas - keisti to paties vaidmens aktorius, o tai šiame seriale daryta ne kartà. Net ir atsiradæ nauji personaþai þiûrovø nebesudomino.

Visuomenëje ásigalëjo nuomonë, jog þiûrëti serialus gëdinga - nors þiûri dauguma, bet prisipaþinti bijo. Tai tas pats, kas pripaþinti savo prastà skoná. Taèiau juk serialai irgi bûna ávairûs: ne tik ašaringos melodramos, bet ir "kietos" nuotykiø ar mistikos istorijos. Loros Palmer þmogþudystës tyrimas serialà "Tvin Pyksas" padarë vienà iš paèiø þinomiausiø ir liaupsinamiausiø per visà serialø istorijà.

O ar amerikieèiø serialo "Daktarë Kvin" þiûrëjimas nëra gërio terapijos seansai? Baigusi medicinos mokslus Harvarde, jaunutë gydytoja Mišelë Kvin palieka patogø ir ramø gyvenimà Bostone ir vyksta dirbti á nedidelá pasienio miestelá Kolorado Springs toli Laukiniuose Vakaruose. Tais laikais, iškart po pilietinio karo, miestelio gyventojai átariai þiûri á moterá gydytojà. Jie nepasitiki daktare Kvin, vengia gydytis pas jà... Taèiau pamaþu jaunoji gydytoja pralauþia nepasitikëjimo ledus – miestelio gyventojai patiki jos profesionalumu ir gera širdimi. Netrukus moteriai tenka globoti tris našlaièius, kuriuos vëliau ásivaikina. Jaunà moterá aplanko ir meilë...

Lietuviškø serialø kanalu tiktø pavadinti TV3. Èia kiekvienà darbadiená nuo popieèio iki pat išnaktø ir savaitgaliais pavakariais verda suvaidintos aistros. Net keturi lietuviški serialai - ir visi keturi vieno prodiuserio – Rolando Skaisgirio.

Kokie serialø privalumai? Didþioji dalis reþisieriø ir aktoriø gyvena iš jø. Tiesa, lietuviški serialai nuvylë tuos, kurie tikëjosi rimtø juostø, na, pavyzdþiui, tokius kaip britø "Puaro" ar "Midsomerio þmogþudystës". Bet taip neatsitiko. Ir dabar mûsø situacija dramatiška, nes orientuojamës á Lotynø Amerikà. Tai ne kûryba, o greito maisto restoranas. Netikëta tai, kad lietuviški serialai išstûmë iš maþøjø ekranø net meksikietiškus. Aišku, mes nesukursime tokiø serialø kaip "Baltieji rûmai. Valdþios godulys", "Daktaras Hausas" ar "Sopranai", nes trûksta pinigø ir nieko èia nepakeisi. O dël temø, tai esti ir mielø išimèiø. Štai vidurþiemá prasidëjæs serialas "Naisiø vasara" þiûrovus priverèia gyventi vasaros laukimu – veiksmas vyksta šilèiausiu metø laiku. Tai serialas apie Lietuvos kaimà, tik ne apie atbaidantá, o modernø, kuriame gyvena šviesûs þmonës ir apie kurio ramybæ svajoja ne vienas miestietis. Tiesa, kad šis serialas vyksta vasarà, manyèiau, yra geriausia, kas jame yra ("Naisiø þiema" bûtø visai kas kita). Vasarà rodomø kino filmø herojams daþniausiai irgi vasara, tik liûdi jie reèiau ir ilgesys reèiau juos kankina. "Amþinuose jausmuose" (ankstesnis pavadinimas "Nekviesta meilë") Andrius, praeityje palikæs savo meilæ Mëtà, pradeda naujà gyvenimà. Dël avarijoje patirtø traumø vyro gyvenimas niekada nebebus toks, kaip anksèiau. Taèiau sveikti jam padeda atsidavusi Dovilë, iš Vokietijos sugráþusi dukra Vytë ir brolis Steponas. Mûsø serialai – marga, bet labai lietuviška gyvenimo panorama. Ir kalba jie tik apie santykius, kam nors kitam nëra ištekliø. Lietuviškø serialø kûrëjai pirmenybæ teikia patriarchaliniam lietuvio pasaulio modeliui, kurio centre yra šeima, giminë, gentis. Tad ir "Amþinø jausmø" personaþus pirmiausia sieja šeimos ryšiai, paskui – verslo ir erotiniai. Þmonës pykstasi ir vël susitaiko, pamiršdami nuoskaudas. Susitaikymai visad vainikuoja serialus.

"Amþini jausmai" tapo þiûrimiausiu serialu Lietuvoje. Tik pirmàjà savaitæ TV ekranuose pasirodæs serialas, tuomet vadintas "Nekviesta meile", iš karto atsidûrë penktoje populiariausiø Lietuvoje programø dešimtuko vietoje. Vidutinis serialo reitingas - 15,2 proc. Kasdien šá serialà pasiþiûri 800 tûkstanèiø þiûrovø. Statiškai didesnæ šio serialo auditorijos dalá sudaro išsilavinæ, aukštàjá ir aukštesnájá išsilavinimà ágijæ þmonës bei vidutines ar didesnes pajamas turintys þmonës. Gal ir nenuostabu, kad serialo reitingai tokie aukšti. Þmonës pasiilgæ nacionalinio kino, lietuviø aktoriø, tautiniø realijø.

Tiesa, beveik visi kino kritikai pastebi, kad iš esmës serialai yra ne sentimentalûs, o þiaurûs. Juose vaizduojamos krizinës situacijos nuolat mainosi. Patys siuþetai - mitologiniai, papildyti nesveikos psichikos suformuotais vaizdiniais ir besistengiantys išspausti þiûrovams ašarà, o ašaros - katarsio poþymis. Susitapatinant su herojëmis ir herojais, drauge išgyvenamos krizës ir laimëjimai, atpaþástami savoje biografijoje. Sëdi, þiûri koká nors banalø serialà, ir niekaip nesuvoki, kaip jie ten tokie kvaili ir nieko nesupranta. Nemato to, kas akivaizdu, praklauso esminius dalykus. Ironiška tai, kad ir mes tokie pat akli, tik mûsø gyvenime viskas sunkiau, viskas tikra.

Skaièiau, kad viena Indijos gyventoja išsiskyrë su savo vyru, kai šis uþdraudë jai þiûrëti serialus. Pasirodo, á pietryèius nuo Mumbajaus esanèiame Punos mieste gyvenusi pora kasdien pykdavosi dël serialø, o þmona galiausiai neištvërë ir paprašë skyrybø. Televizijos serialai, patraukiantis þiûrovus melodramiškais siuþeto vingiais ir jaudinanèia muzika, Indijoje yra nepaprastai populiarûs, ypaè tarp namø šeimininkiø. Teismas patenkino indës skyrybø prašymà, nurodydamas, kad sutuoktiniai ketverius pastaruosius metus nuolat bardavosi, nes atsakovas neleisdavo ieškovei paèiai spræsti, kurias televizijos laidas jai þiûrëti.

Pasirodo, serialai priklauso priklausomybiø grupei. Gal todël, kad tai kûriniai be pabaigos, árodantys, jog nieko nëra amþino. Serialuose viskas "sukramtyta". Juokas uþ kadro parodo kur juoktis, sako, greitai uþ kadro bus verkiama ir èiaudoma.

Serialai populiarûs ir þiûrimi, nes þmonës iš prigimties yra ápratæ prie tam tikro pasikartojimo. Tai teikia saugumo pojûtá, kaip ir mûsø kasdieniø veiksmø eiliškumas, dienotvarkë, rutina, šventës. Serijiškumas pirmiausiai prasidëjo literatûroje, ypaè nuo XIX a., ir televizija tai pasisavino. Teatre serijiškumas neámanomas, nors kine bûna tæsiniai, tarkime, "Dþeimsas Bondas", bet juk á kinà nevaikštome þiûrëti 345-osios serijos...

Serialai yra átaigûs, pavyzdþiui, nepilnameèiø nëštumas siejamas su "Draugais" ar "Seksu ir miestu". Meksikietiški serialai jaunoms mergaitëms jau ákalë á galvà nuostatà – kabinkis uþ kaklo turtingam vyriškiui ir bûsi laiminga. Aktorius serialø þiûrovai ima tapatinti su jø vaidinamais personaþais. Þmonës pripranta prie aktoriaus personaþo, bet staiga já pamato kitame seriale visiškai kitoká. Atrodo, kad net nebeþinai, kà þiûri. Ar aktoriams lengva? Sako, serialuose lengviau nei didþiajame kine (kai kurie reþisieriai ar aktoriai skanduoja: "Mums reikia didelio ekrano!"). Daugelis ginèijasi. Suvaidinti dešimt scenø tà paèià dienà - vienoje verkti, kitoje juoktis - nëra paprasta. Sako, buvo tik vienas aktorius, kuris atsisakë vaidinti serialuose. Tai Rolandas Kazlas.

Koká anekdotà parinkti tekstui apie serialus? Gal trumputá, kuris atskridæs tarsi iš tø serialø.

- Jau pavasaris, brangusis.

- Neturiu pinigø.

Rièardas JAKUTIS

Ketvirtoji metø dalis - jau praeitis. Kiek laiko þmonës praleido prie televizoriø? Skaièiau, jog kaip visada, t. y. vidutiniškai pusketvirtos valandos per parà. Televizijos siekia þiûrovø dëmesio, kurá su vienokia ar kitokia sëkme galima išmatuoti. Bendro procento, kokias programas lietuviai þiûrëjo pirmuosius tris metø mënesius, niekur neuþtikau, bet radau daug tyrimø, atliktø vienà ar kità savaitæ ar mënesá, viskà sudëjau ir suskaièiavau vidurká: TV3 þiûrëjo 23,3 proc. lietuviø, LNK - 21,5 proc., LTV - 11,9 proc., o BTV - 7,4 proc. "Lietuvos ryto TV", TV1, TV6 ir LTV2 þiûrëjo 7,5 proc. þiûrivø. Regioninës televizijos, anot jø transliuotojø, pritraukia 5 proc. þiûrovø, o šis skaièius, girdi, beveik nekinta. Vadinasi, respublikines televizijas þiûri 66,6 proc. (tai bent skaièius!) šalies gyventojø. Kà veikia likusieji 33,4 proc.? Arba neþiûri nieko, arba naršo po Rusijos ar Vakarø Europos TV kanalus.

Pirmieji trys mënesiai parodë, kad TV3 tapo ryškia šiokiadieniø lydere, o LNK - savaitgaliø. Po Naujøjø TV3 sëkmingai á tinklelá átraukë tris naujas muilo operas – "Nekviestos meilës" tæsiná "Amþinus jausmus", "Naisiø vasarà" ir "Svetimus". Dël to ji šiokiadieniais ágijo pranašumà, kuris siekia apie 6-8 proc. auditorijos dalies. Savo ruoþtu LNK laimëjo prieš TV3 šeštadiená ir sekmadiená, pasisavinusi TV3 "Lietuvos talentus" ir pradëjusi "2 minutes šlovës". Be to, ji dar laimëjo šeštadienio vakarà su "Þvaigþdþiø duetais" prieš "Chorø karus". Pastarieji, nors ir surenkantys šiek tiek kokybiškesnæ auditorijà, vis dëlto geru treèdaliu pralaimëjo negudriai LNK laidai. TV3 desperacijà parodë nepavykæs bandymas perimti iniciatyvà paankstinus "Chorø karø" pradþià. LNK reagavo þaibiškai - pasiankstino dar labiau. Ta proga dainavimo mëgëjai turi galimybæ praleisti prie televizoriaus pusvalandá ilgiau, o dvi TV3 ir LNK šeštadienio laidos pralenkë jau netgi pasaulinius išmatavimus - keturios valandos prie televizoriaus reikalauja neeilinës sëdynës.

Sudëjæ visus šiuos procesus, matome bendrà skaièiø - nedidelæ TV3 persvarà, kuri, panašu, šio kanalo netenkina. Todël TV3 be gailesèio meta uþ borto "3 butà", "Myliu LT" ir fokusuoja savo dëmesá á savaitgaliø stiprinimà.

Na, o apie LTV reikia tiesiai šviesiai pasakyti, kad neuþtenka deklaratyviai vadintis nacionaliniu transliuotoju ir kalbëti apie tokià savo misijà, o reikia transliuoti, kad þiûrëtø tie, kuriems transliuojama. Tada ir bus ávykdyta misija.

Apie BTV nëra net kà parašyti. Nëra nei kà papeikti, nei pagirti. Tiesiog tušèia vieta, arba, kaip kaþkas taikliai pasakë, televizijos imitavimas.

Apie daugelio TV laidø kûrëjus tegalëèiau pasakyti – gimæ šliauþioti ilgai neskris. Jei turtuoliai màsto apie faberþë kiaušiniø "inflantacijà", tai nebûtinai apie tai turi màstyti ir televizijos. Ir jeigu tie kûrëjai galvoja, kad jie daþniausiai sveikinasi su Lietuvos þmonëmis "Labas rytas!", "Laba diena!" ar "Labas vakaras!", tai þiauriai klysta – prekybos centrø kasininkës su þmonëmis sveikinasi šimtà kartø daugiau. Renkami populiariausiø þmoniø ar populiariausiø TV laidø penketai, dešimtukai, o vertëtø rinkti ir labiausiai nusibodusius þmones ar TV laidas.

Nustebau, kad tarp populiariausiø laidø atsidûrë pokalbiai su finansø analitikais. Nustebau, nes vos ne kas savaitæ tø analitikø skelbiamos ir dar daþniau tikslinamos prognozës yra maþiau patikimos nei orø prognozës, o remtis jø pranašystëmis bandantys verslininkai rizikuoja labai greitai bankrutuoti. Savo mintis pagrásiu skaièiais. Štai 2007 m. viduryje pristatydami eilinæ "Lietuvos ekonomikos apþvalgà" SEB Vilniaus banko analitikai pranašavo, kad 2008 m. šalies BVP augs 6,5 proc., o 2009 m. sulëtës iki 6 proc. 2008 m. prognozë buvo patikslinta - SEB banko analitikai optimistiškai tikëjosi, kad 2009 m. BVP augs 5 procentais. 2009 m., jau negalëdami ignoruoti realybës, analitikai dar kartà patikslino savo prognozes - šá kartà jie pranašavo 9 proc. BVP smukimà, o 2009 m. pabaigoje, kai jau buvo aišku, kad metinis BVP smuko apie 16 proc., tie patys analitikai begëdiškai pareiškë, kad BVP nuosmukis buvo labai panašus á anksèiau prognozuotàjá - 15,5 proc. Tikëdami šiais vadinamaisiais finansø analitikais, þmonës, negalvodami apie rytojø, ëmë kreditus, statë namus, pirko brangias mašinas, ilsëjosi uþsienyje, o prasidëjus finansø krizei liko alkani ir basi. Tad ko verti šiø þmoniø skelbiami skaièiai? Kaip gali ekonomistai, politikai ir verslininkai remtis tokiomis prognozëmis ir planuoti savo veiklà metams, jeigu per tuos metus prognozës gali bûti tikslinamos dešimtis kartø ir net 20 proc. skirtis nuo anksèiau prognozuotø skaièiø? "Niekada nepripaþink nesëkmës. Jei matai, kad nespësi pasiekti tikslo, tiesiog perkelk terminus. Anksèiau ar vëliau tau pavyks" - ši paprasta taisyklë buvo plaèiai taikoma Rytø Europoje valdant socialistams, o dabar ji populiari tarp mûsø analitikø.

Prognozës nëra paprastas ir lengvas reikalas. Pritarèiau tiems, kurie skeptiškai vertina pranešimus apie artëjanèià pasaulio pabaigà ar visuotiná atšilimà. Šià ilgà šaltà þiemà su reikšminga pergale derëjo pasveikinti Alà Gorà ir kitus kovotojus su klimato atšilimu.

Gaila, kad TV ekrane dabar diskutuoja tik politikai, ekonomistai ar kiti savo srities specialistai, o neliko liaudies atstovø. Juk net sovietmeèiu tokiø bûdavo. Tiesa, atrinktø, atsijotø, bet vis tiek. Dabar bûna tik, kad liaudies atstovai pasëdi kalbantiems specialistams uþ nugaros, kartais mojuodami ta proga parinktomis vëliavëlëmis. Tiesa, dar leista liaudþiai tiesioginio eterio laidose uþdavinëti klausimus telefonu, bet, sako, prisiskambinti á tokias laidas labai sunku. Nors girdëjau nuomone, jog liaudies atstovai kalbëtø tà patá per tà patá - Seimas blogas, kainos kyla, nusikalstamumas auga... Girdi, kas iš to, nes niekas juk nekreips á jø balsà dëmesio: išasfaltuos gatvæ, nepabrangins šildymo, neuþdarys turgaus, gràþins þemæ. Ir šiaip þodis "liaudis" dingsta iš mûsø kalbos. Þodynai aiškina, kad šis þodis reiškia susitelkusià tautà ar gentá. Socializmo laikotarpiu tuo þodþiu buvo daug manipuliuota. Dabar nebemanipuliuojama, bet kam reikalinga tokia "liaudis", kuri vis kaþko nori. Nors liaudies priekaištai bûna perdëti, pavyzdþiui, "ne uþ tokià Lietuvà kovojom". Paklausai ir aišku, kad uþ niekà taip sakantys nekovojo.

Jei reikëtø išrinkti geriausius pirmøjø trijø metø mënesiø TV rodytus kino filmus, išskirèiau du – "Šioje šalyje nëra vietos senukams" ir "Myliu tave, Paryþiau". Pirmojo kûrëjai broliai Coenai tiksliai ir negailestingai fiksuoja šio pasaulio þlugimà. Iš pradþiø atrodo, kad pagal Cormaco McCarthy romanà sukurtas filmas yra vesternas ar trileris, bet vëliau supranti, kad tai filosofinis esë. Medþiotojas Levelynas (James Brolin) suranda pamestà visureigá ir šalia nuþudytus vyriškiø kûnus, o mašinos viduje – heroinà ir du milijonus doleriø. Norëdamas praturtëti pasiimdamas pinigus, Levelynas patenka á visai kità gyvenimà, tiksliau, krenta á gyvenimo sutemas, þlugimà, išnykimà ir uþgesimà. Prasideda uþburtas prievartos ratas, kurio nebegali sustabdyti net šerifas – stoikas ir filosofas Belas (Tommy Lee Jones), nes Levelyno pëdomis seka þudikas Èiguras (Javier Bardem), kuriam þmogaus gyvybë nereiškia nieko. Jau pirmieji filme girdimi þodþiai: "Amþius baigiasi, viskas keièiasi. Ir tikrai ne á gera" - tampa šio kino kûrinio moto. Filmui pavadinti panaudota eilutë iš 1927 m. išspausdinto Williamo Butlerio Yeatso eilërašèio "Plaukiant á Bizantijà", kurio herojus - senëjimo išsigandæs þmogus. Coenø filme tas senas þmogus yra šerifas, niûriai ir ironiškai komentuojantis vis labiau išsigimstanèià visuomenæ, ieškantis moraliniø išeièiø. Deja, šerifas jau þino, kad neámanoma sustabdyti savo senatvës, kaip ir neámanoma išsaugoti pasaulio.

Antrasis ástrigæs kino kûrinys – "Myliu tave, Paryþiau". Paryþius daugelio vadinamas meilës miestu. Dvidešimt garsiø reþisieriø iš viso pasaulio susibûrë á vienà vietà ir sukûrë aštuoniolika trumpø filmø-noveliø apie Prancûzijos sostinæ. Kiekvienam kûrëjui buvo skirtos penkios minutës, kad perteiktø, kaip jie suvokia meilæ, aistrà, romantikà. Ávairesniø spalvø filmui suteikia skirtingos reþisieriø kartos ir jø kilmë. Pradedama nuo tradicinio poþiûrio, nuo ko reikëtø pradëti istorijø pasakojimà iš Paryþiaus – nuo Monmartro rajono, kurio vardà þino visi. Bus ir Triumfo arka, ir nepakeièiamas simbolis Eifelio bokštas, Bastilija, bet kur kas daugiau išgirsime negirdëtø rajonø vardø. Besikeièiantis kino þvaigþdûnø paradas ekrane filmà daro snobiškà, bet geràja prasme. Kiekviena istorija primeta vis naujas autoriø þaidimo taisykles. Filmas skirtas tarsi poilsiui, bet þiûrëti já reikia ádëmiai, nes ádomu, ypaè tiems, kurie yra buvæ Paryþiuje, nors ir nebuvæ pasijunta tarsi ten pabuvojæ. Sako, kad po šio kaleidoskopinio filmo premjeros Paryþiuje þiûrovai salëje sustojæ ilgai plojo.

O kas šiø kino kûriniø nematëte, nenusiminkite, nes kai televizijos pradeda kà nors rodyti, tai kartoja ir rodo ilgai.

Kà pabaigoje galima pasakyti? Nors šá tekstà rašau savaitrašèiui, kuris skelbia TV programas, vis dëlto norëèiau paraginti pakilti nuo televizoriø ir šûktelëti - traukite iš sandëliukø dviraèius! (Suprantama, jei tokiu laikmeèiu po þiemos jø iš ten niekas nepavogë). Pavasaris ir á Lietuvà gráþæ gandrai jau uþëmë geriausius gandralizdþius. Ornitologai ásitikinæ, kad pirmà kartà pavasará pamatytas gandras gali nulemti, kokie bus metai. Jei pamatëte skrendantá gandrà – seksis puikiai, tupintá – viskas šiemet bus iš lëto. Netekëjusioms merginoms pamatytas skrendantis gandras reiškia, kad jos šiemet ištekës, tupintis – kad dar tebetupës savo tëvø namuose. Mokiniui skrendantis gandras – kad sëkmingai "perskris" á kità klasæ, stovintis – kad toje paèioje klasëje pasiliks antrus metus. Parskrendantys gandrai skelbia þmonëms apie atëjusá pavasará, taèiau yra tokiø gyvûnëliø, kurie nenorëtø matyti Lietuvos nacionalinio paukšèio. Tai pelës, varlës, drieþai ir kiti ropliai, netenkantys ramybës, kai šie raudonkojai pradeda rengti reidus po savo teritorijà. Toks jau tas gyvenimas.

Rièardas JAKUTIS

Net nepastebëjome, o ketvirtadalio metø jau kaip nebûta. Politologai ir ekonomistai prognozuoja, kad šie metai Lietuvai bus ne tik nelengvi, bet tam tikra prasme ir lemtingi. Teigiama, kad bûtent nuo 2010-øjø priklausys, ar po kokiø dvejø metø Lietuva išsikapanos iš ekonominio nuosmukio. Be to, šie metai nulems ir viso dešimtmeèio ekonomikos ir visuomenës vystymosi dinamikà. O nuo to artimiausio dešimtmeèio, ko gero, priklausys ir Lietuvos vieta Europoje bei pasaulyje visà XXI amþiø.

Visiems aišku, jog vienàsyk ášokus á Europos provincijos ar uþkampio vëþes paskui sunku iš jø iššokti. Susidaro uþdaras ratas – uþkampá palieka kvalifikuoti energingi þmonës, á já neateina investicijos ir paþangiausios technologijos, o jo gyventojus kamuoja uþkampio sindromas.

Ekonomikos sunkmeèiu tuštëjant gyventojø piniginëms ir vyraujant pesimistinei nuotaikai, visada suaktyvëja ávairûs bûrëjai, astrologai ar kitokio plauko šamanai (prasideda vaivø, palmyrø, nijoliø, angeliø metas). "Tà penktadienio, 13-osios, naktá, švieèiant pilnaèiai, kai jis uþkliuvo kaire koja uþ juodo katino, perbëgusio jam kelià, niekas dar nepranašavo bëdos..." – ásivaizduoju, kaip reikëtø pradëti straipsná apie pranašysèiø galià. Galbût natûralu, kad bëdø spaudþiamas þmogus vis labiau tikisi stebuklo, maþiau pasikliauja savo jëgomis ir viliasi, kad þvaigþdës jam parodys tikràjá kelià. Net mobiliøjø telefonø operatoriai siûlo uþ tam tikrà mokestá susikurti "asmeniná" horoskopà.

Logiška, kad šiuos metus astrologai pranašauja itin átemptus, o norint prisivilioti sëkmæ Tigro metais esà reikia nepamiršti, kad likimas šypsosi tik graþios sielos, aktyvioms ir iniciatyvioms asmenybëms, savarankiškiems, stipriems þmonëms.

Birþelá, liepà, rugpjûtá, sako pranašautojai, Tigro metai labai pasikeis - uþuot këlæ romantizmà, dvasingumà, þadins karingumà, ribines ambicijas, polinká á staigius, netikëtus sprendimus, maksimalizmà. Polëká pakeis tvarkos, konkretumo, paprastumo, aiškaus rezultato reikalavimai, daþnai per daug skuboti ar kategoriški. Galima dràsiai sakyti, jog 2010 metai bus juntami tarsi tigro kailis: dryþis juodas - dryþis auksinis, švelnus nuostabus kailis ir aštrûs dantys... Dangaus kûnai Lietuvoje takoskyrà lemia birþelá. Bûtent tuo metu formuosis giliosios permainos, svarbûs sprendimai uþ uþdarø durø, nors juos pajusime vëliau, liepà ir rugpjûtá. Vasara daugeliui taps pirmuoju stipresnio išbandymo periodu. Deja, krizei galo þvaigþdës dar nerodo. Bûtent vasarà turëtø pasireikšti naujas jos etapas.

Rugsëjis daugeliui bus reikalingas tiesiog atgauti optimizmà ir jëgas po vasaros, sako spëjëjai. Teks dar labiau susiverþti dirþà. Tà patá pranašauèiau ir aš. Atrodo, nesunku bûti pranašu. Tiesa, šiek tiek nustembi iš pranašø suþinojæs, kad spalis - ir vël viltingas, taikingiausias antros metø pusës mënuo. Šiuo periodu šiek tiek atsigaus verslas, pagerës nuotaika, stabilizuosis politinë situacija ir Lietuvoje, ir tarptautinëje politikoje. Nors áspëjama, kad nei sveikatos apsaugos, nei švietimo sistema nesulauks geresniø laikø. Metø pabaigoje jausimës niûriai. Reikës nemaþai pastangø, kad išlaikytume optimizmà, tikëjimà.

Ávairiausiø pranašiškø ar išgalvotø þenklø galima stebëti ir politiniame bei visuomeniniame gyvenime. Ámantrûs astrologai, juos gretindami, sukurs ne vienà galimà ateities scenarijø. Vienas ádomesniø – politikos padangëje vël sušmëþavusi Gedimino Vagnoriaus kometa. Kà tai galëtø reikšti, tegu svarsto politologai, sëkmingas permainas ar nieko gero. Tik teigiama, kad G. Vagnoriaus pasirodymai visada bûna kà nors lemiantys ir reikšmingi, kai, pavyzdþiui, K. Prunskienës, kà ji beveiktø, kà bekalbëtø, niekad niekuo nepakeis.

Šiais metais pati didþiausia tautos ir valstybës šventë gali bûti visai ne Þalgirio mûšio jubiliejus, o didingoji akimirka mums pasiekus dugnà. Vaikšèiojantys vandens paviršiumi apie dugnà ir jo naudà tautai bei valstybei pasakoja kone kasdien. Nors, jei gerai girdëtume horoskopinius pranašus ir juos tinkamai suprastume, dugnas jau yra pasiektas arba jis jau visai èia pat - tik ištiesk, þmogau, kojas. Sako, daugelis patiklesniø ar silpnesnës sveikatos ima ir ištiesia. Ir grimzta. Morgø koridoriuose.

Girdëjau pasakojimà, kaip vieni pranašysèiø gerbëjai aplankë astrologæ ir išsirinko auros nustatymo ir jos duomenø paaiškinimo paslaugà, kainuojanèià 50 litø. Padarius auros nuotraukà paaiškëjo ne itin malonus dalykas. Jautresniam, patiklesniam ir naivesniam þmogui tokia þinia galëtø ávaryti ir siaubo - tiriamasis yra prakeiktas! Taèiau auros fotografë kaipmat nuramino – prakeikimà esà galinti nuimti, þinoma, uþ tam tikrà mokestá, tai yra 180 litø.

Prisiminiau, kaip pranašautojai buvo atgijæ prieš Lietuvos prezidento rinkimus. Kadangi beveik buvo aišku, kas juo taps, tai ir pranašams nebuvo sunku. Pirmiausia visi prezidento poste regëjo moterá. Tiesa, tiesiai šviesiai to nepasakydavo, tik kaþkaip kalbëjo aplink. Štai, pavyzdþiui, dël bûsimojo prezidento bûrëjas Leopoldas Malinauskas, pas kurá vaþinëja net Vokietijos televizija, atsakinëjo, kad greta pagrindinës kandidatës á prezidentus mato tik kaþkoká neaiškø šešëlá. Pranašystëse apie prezidento rinkimus neatsiliko ir bûrëja Vaiva Budraitytë: "Tai turëtø bûti naujas þmogus. Naujas þmogus šioje srityje. Dar nekandidatavæs. Iš tikrøjø Lietuva šákart pasirinks labai teisingai. Ir tas þmogus padës išspræsti daugelá problemø. Tai bus þmogus, kuris Lietuvai duos labai daug naudos." Tiesa, ši bûrëja iki praëjusiø metø rudens pranašavo vieno áþymaus politiko mirtá. Jei kas nors iš tokiø bûtø miræs, bûrëjai, aišku, bûtø pasisekæ. Nepasisekë. Bet kà aš èia. Nemirë, ir aèiû Dievui!

Astrologai, pranašai ir bûrëjai sako, jog jau 2008 metais áspëjæ apie dideles permainas tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje, apie finansinæ krizæ, gamtos kataklizmus, ypaè blogà kriminogeninæ situacijà, raginæ gyventi taupiai, neplësti verslo, neprisiimti dideliø finansiniø ásipareigojimø. Taèiau niekas jø neklausë. O reikëjo ásiklausyti, neþiûrëti á tas prognozes skeptiškai ir keisti màstymà bei atsigræþti á dvasines vertybes. Todël keista neseniai spaudoje regëta þinutë, jog viena astrologë kremtasi paëmusi kredità bûstui ir nebepajëgianti jo gràþinti.

Sakoma, kad daugiausia nelaimiø pranašauja suduþæs veidrodis - tos nelaimës tæsis septynerius metus. Matyt, šis prietaras atëjæs iš senovës Rytø šaliø, kur veidrodis buvo toks brangus, kad uþ jo sudauþymà grësë septyneri vergystës metai. Šiuolaikiniai veidrodþiø ezoterijos þinovai teigia, kad nelaimiø periodà galima sutrumpinti iki vieneriø metø. Tereikia nusisukus nuo suduþusio veidrodþio švystelti per kairá petá þiupsná druskos (piktajai dvasiai á akis), po to tris kartus apsisukti pagal laikrodþio rodyklæ ir uþdegti šukes. Aišku, šukës nesudega, todël vëliau reikia jas susemti, vienerius metus palaikyti namuose, po to uþkasti. Jeigu ir vieneriø nelaimingø metø yra per daug, geriausia iš karto susemti šukes, išmesti á šiukšliø konteinerá, nusipirkti naujà veidrodá ir viskà pamiršti.

"Pastuksenk á sausà medá!" - toká patarimà girdime kone kasdien, o kokià jis turi prasmæ, gerai në neþinome. Vieni teigia, kad stuksenimas apsaugo nuo blogos lemties, kiti aiškina, kad sergsti nuo piktøjø dvasiø këslø, treti, kad padeda prisišaukti geràsias dvasias, padedanèias ágyvendinti vienà ar kità idëjà. Deja, ne visada yra á kà pastuksenti, nes šiuolaikiniuose butuose sunku rasti baldà ar kitoká daiktà, pagamintà iš sauso, nedaþyto medþio (visur plastmasë ar kitoks dirbtinis pagrindas). Panašiai aiškinamas ir prietaras, reikalaujantis spjauti tris kartus per kairá petá. Ar þinote, kad rytà iš lovos nevalia išlipti pro kità pusæ negu vakare álipta, nes visi dienos darbai gali nueiti šuniui ant uodegos. Vakare, pradëjus kloti patalà, jokiu bûdu negalima šios veiklos pertraukti, kitaip tànakt miegas bûtø labai neramus. Panašiai atsitiktø ir tvarkant miegamàjá á lovà atrëmus šluotà arba ant paklotos lovos padëjus kepuræ. Tad miegamajame þmogui reikia bûti labai budriam, kad nepasmerktø savæs nemigai, košmarams ir amþinoms nesëkmëms. Nusipirkus naujà kilimà, iš pradþiø reikia já pakloti išvirkšèià ir bent dienà taip paguldytu pavaikšèioti. Gráþus negalima išskleisti šlapio skëèio, tiesiog reikia já kur nors pakabinti, kad nulašëtø. Daug èia ko bûtø galima privardyti, bet gal uþteks.

Astrologai kiek galëdami sukasi iš priekaištø, kad horoskopai meluoja, o visai prispausti ima aiškinti, kad jie atrodo klaidingi todël, kad þmonës juos netiksliai supranta. Astrologø þodþiais, norint nustatyti tikràjá savo horoskopà, reikia atsiþvelgti ne á gimimo dienos Zodiako þenklà, o á tà, kada þmogus buvo pradëtas. Juk þmogaus gyvenimas prasideda motinos ásèiose! Be to, girdi, dar reikia þinoti, kur þmogus buvo pradëtas. Pirmàjà datà þmonës dar gali pasiskaièiuoti (jei laiku gimæs), taèiau antrojo fakto tikrai beveik niekas neþino, nes tëvø neklausinëja. Taigi laikydamas savo gimimo dienos zodiako þenklà tikrai savu, þmogus gyvena svetimu horoskopu. Juk kûdikio išnešiojimas tæsiasi 280 dienø!

Ko gali tikëtis iš astrologo? Geriausiu atveju - pokalbio, na, kaip su psichologu ar psichoanalitiku, tiesa, uþ pinigus. Daugiau mokësi – prognozë bus geresnë. Beje, ásiminë istorija, kaip nerekomenduojama kliautis astrologø prognozëmis priimant á firmà naujà darbuotojà ar tvarkant panašius reikalus. Jau geriau paprašyti rekomendacijø ir diplomo. Ne viena firma srebia košæ, kurios iki valios privirë nerûpestinga reklamos vadybininkë, rekomenduota garsios astrologës! Gyvenime reikia þinoti senà tiesà - ateitis pridengta nuo þmogaus akiø.

Eina astrologë Vaiva šaligatviu. Ir staiga – kad spirs kaþkas á uþpakalá! Kas? Nespëjo pamatyt. Ramiai atsisëda. Išsitraukia savo kalendoriø. Viskas aišku – Mënulis Skorpione!

Rièardas JAKUTIS

Apie humoro jausmà gal ir per daþnai rašau, bet tai, mano galva, ypaè aktuali tema, nes norisi, kad jo nestokojantys pagaliau jo rastø. Girdëjau, jog Didþiojoje Britanijoje humoro jausmo neturëjimas blogiau vertinamas negu neištikimybë.

Kaip ugdyti humoro jausmà? Labai paprasta – ieškoti gyvenime humoristiniø situacijø. Kuo daugiau jø sugebësi áþvelgti, tuo tobulesnis humoro jausmas atsiras. Pavyzdþiui, ar ne juokinga, kad mûsø Seimo pirmininkas duoda 2 tûkst. kyšio, viceministras – 20, savivaldybës tarnautojas – jau 50 tûkst. Kuo þemiau – tuo daugiau.

Linksmi gali bûti ir gyvenimiški patarimai ar pasvarstymai, pavyzdþiui, jeigu jums nieko neskauda, tai nieko ir nedarykite, svarbiausia – neikite pas gydytojà. Jeigu nuolatinis vaikšèiojimas bûtø naudingas, paštininkai bûtø nemirtingi. Orkos visà gyvenimà plaukioja, minta þuvimi geria vandená, vis dëlto jos - storos. Kiškiai bëgioja ir šokinëja be paliovos, bet gyvena ne ilgiau nei 15 metø. Vëþliai nebëgioja ir nieko neveikia, bet gyvena 450 metø.

Dël nevykusio ar, švelniai tariant, kvailo humoro gali bûti net gëda, pavyzdþiui, mane gëda aplanko, kai pamatau "Ambrozijà" ar Praèkailà. Ar tikrai jiems moka tiek daug, kad jie gali taip kvailintis? Ar kam nors pokštai juokingi? Sakote, èia Lietuva. Jeigu nors vienas arabas, nors vienas alkajedistas ar nors vienas somalietis ekstremistas bûtø atveþtas á CÞV kalëjimà Lietuvoje, po pusmeèio jis bûtø dalyvavæs laidose "Lietuvos talentai", "2 minutës šlovës", "Kelias á þvaigþdes" ar "Þvaigþdþiø duetai".

Linksmi, ironiški þmonës verti pagarbos, pavyzdþiui, karalienës Elþbietos II sutuoktinis princas Filipas. Štai kalbëdamas su naktiniame klube laisvalaikiu barmene dirbanèia mergina jis paklausë, iš ko ji pragyvena. "Aš jam atsakiau, kad dirbu naktiniame klube prie baro, o jis tada paklausë: "Oho, kokiame striptizo klube?" – pasakojo mergina interviu dienrašèiui "The Daily Telegraph". "Aš, þinoma, pasakiau - ne striptizo klube, o jis atsakë: "Šiandien, kaip bebûtø, šaltoka", – pasakojo ji. "Aš buvau gana nustebusi, bet manau, kad taip jis mëgino praskaidrinti nuotaikà. Tai buvo sàmojis ir mes visi juokëmës. Nemanau, kad jis pasielgë netaktiškai, tai buvo pokštas, ir aš visai neásiþeidþiau. Manau, jis norëjo, kad þmonës laisviau jaustøsi", – tæsë mergina.

"Ar vis dar mëtote ietis?" – paklausë princas 2002 metais, susitikæs su Australijos aborigenais. O kalbëdamas su 13–meèiu berniuku, svajojanèiu apie skrydá kosminiu laivu, jis pareiškë: "Niekada juo neskrisi, nes esi per storas." "Jeigu liksite èia ilgiau, tapsite siauraakiais", – perspëjo princas britø studentø grupelæ, lankydamasis Kinijoje.

Pakalbëkime apie Europarlamento ir Lietuvos ryšá. Ar nerasime èia ironijos?

Ar þinome europarlamentarø programas? Ar perskaitëme? Ar kas nors davë perskaityti? Kiekvienam ES gyventojui? Norinèiam. Tarkime, kà su mumis veikti programuoja eurokomisaras vengras. Arba portugalas. Aišku, ne! Niekas šito neþino. Europarlamente, be lietuviø, išskiriame gal tik EK pirmininko Þozë Manuelio Barozo galvà. Šiek tiek panašus á A. Šemetà. Mûsiškis gal tik smulkesnis. Girdëjau mintá, jog kai galioja tokia eurokomisarø parinkimo sistema, ES šalis, norinti iš vidaus pakenkti ES vykdomajai valdþiai, lengvai galëtø pasiûlyti ir visiškà nemokšà ar psichopatà. Aišku tik, kad maþai þinomai saujelei þmoniø suteikiamos milþiniškos galios. Psichopatui tokia galia labai tiktø. Ar saujelë net nekontroliuojamø þmoniø tikrai þino, ko reikia Lietuvai? Gal apsiriboja þinojimu, kad lietuviams bûtina prisipirkti daug brangesniø elektros lempuèiø? Galø gale kaip ES narës Lietuvos gyventojams perduoti tiems juos valdantiesiems savo lûkesèius? Per savo šalies 12 europarlamentarø? Tarpusavyje nesutarianèiø? Paskendusiø 786 europarlamentarø bûryje? Ar toks dvyliktukas kà nors gali pagàsdinti? Nesutikti? Katapultuoti? Nepatvirtinti kokio nors neþiniuko komisaru? Aišku, ne! Nebent tas neþiniukas darbo metu uþsisakytø prostitutæ. Arba pristatytø programà visiškai girtas. Kad mûsiškiai nustebtø, jog tik tiek promiliø pakelia. Tad mums tik tenka konstatuoti, kad nieko negalime lemti...

Rytoj Tarptautinë teatro diena, tad norisi linksmai ir apie teatrà pakalbëti. Pirmiausiai - patarimas neiti á teatrà, ant kurio durø kabo skelbimas, jog teatras ieško aktoriø. Ar šiaulieèiai myli savo teatrà? Vienas šiaulietis, pavadintas drauge nueiti á teatrà, atsakë: "Šiais metais teatre jau buvau." Šiaip jau Šiauliø þiûrovai rimti bei imlûs. Nuoširdþiai kvatojasi þiûrëdami komedijas, o regëdami rimtø spektakliø ádomesnes scenas ar klausydamiesi herojø dialogo þingeidþiai stebi. Šiaulieèiai visur tokie. Nustebæ. Net per spektakliø pertraukas vaikšèiodami fojë ratu stebi vienas kità ir bando suprasti, ar ir kiti þiûrovai matë tà patá, kà jie. Vienas dalykas Šiauliø dramos teatre man uþkliûva. Tai durys. Sunkios sunkios, stumi stumi jas. Tai ne bankø, parduotuviø ar kaviniø durys, kurios atsidaro vos tik prie jø priëjus. O šiaip, mano nuomone, teatras miestui gëdos nedaro. Teatras geresnis nei miestas.

"Dëkojame blaiviam protui, kuris nugalëjo", – ištarë grupës "InCulto" nariai, laimëjæ teisæ varþytis "Eurovizijoje". Linksmos dainelës pasirinkimas tokiame konkurse, kur kiti striksi ir þvygauja, yra teisingas sprendimas. Nors lietuvá nuo raudos, tragedijos ir verksmo, nuo guodimosi ir aimanø atpratinti yra sunku, ir jei galëtume, mes kiekvienà dienà paverstume Vëlinëmis, apsirištume juodais kaspinais, minëdami praradimà ir kanèià. Šákart pavyko. Kaip begerbèiau Aistæ Pilvelytæ, bet tas dirbtinis sniegas, kurá dar naudoja nebent saviveikliniai teatrai, apšvietimas, išryškinantis visas jos esamas ir menamas veido raukšles, viskà akivaizdþiai pablogino. "InCulto" sceninë apranga ir visas sceninis dainos sprendimas buvo puikûs. Kaþkas teisingai pastebëjo, jog neþinia, ar tai laimës mums pirmà vietà "Eurovizijoje", bet puikiai tinka viduj naudoti: blizganèias kelnaites verta rodyti jau vien dël terapinio poveikio labiausiai susitaurinusiai, labiausiai mëgstanèiai besipiktinti tautos daliai. Pavykæs ir pasiûlymas tà muzikiná klipà kiekvienà vakarà rodyti prieš vakaro þinias, kad visas davatkynas pradëtø apsiprasti su XXI amþiumi. Mes galime save tikinti, kad esame iš viso pokomunistinio taboro švariausi, vakarietiškiausi, darbšèiausi ir labiausiai panašûs á tikruosius Vakarus, bet jei kas nors mano, kad kur nors Vakarø Europoje kas nors apie lietuvius galvoja geriau nei apie rumunus, albanus ar Èekijos romus, tai jis, švelniai tariant, klysta. Britai, vokieèiai ir prancûzai net graikus, ispanus ir portugalus, kurie ES atsirado gerokai anksèiau uþ mus, vadina bankrutavusiais nevykëliais, išlaidûnais ir, sukeldami Graikijoje ásiûtá, piešia þurnaluose antikines skulptûras, laikanèias iškeltà á viršø didájá pirštà. Labiausiai, deja, šalis ir þmonës verti tik tiek, kiek pinigø yra jø bankø sàskaitose.

Girdëta istorija apie marsieèiø santyká su Þeme. Sakyèiau, ji priskiriama prie sudëtingesniø humoro jausmo pamokø.

Kà pagalvotø marsieèiai ir kà jie pamatytø, paþvelgæ á Þemæ iš savo planetos pro galingà teleskopà arba atskridæ kosminiu laivu? Nesunku ásivaizduoti. Þmogaus þvilgsnis á skruzdëlynà bûtø analogiškas. Tarkime, atskrenda marsieèiai savo modernia skraidanèia lëkšte ir stebi Þemës gyventojus iš aukštai. Jie mato, kaip laksto maþos skruzdëlytës, kaip jos kaþkà daro, kartais sustoja, leidþia keistus garsus ir toliau juda. Pavargsta, sutemus sulenda á savo lizdus ir miega. Bûna išimèiø, kai kas nors nemiega, o kà nors veikia tada, kai kiti miega, taèiau tai nekeièia bendro vaizdo esmës.

Ir štai marsieèiai dalijasi áspûdþiais, kà matæ. Pirmasis, atsakingas uþ augalus, sako, kad Þemës gyventojai yra labai laimingi, nes jie Þemëje turi labai daug graþiø ir ádomiø augalø, kurie jiems padeda išgyventi ir sukurti nuostabias gyvenimo sàlygas. Antrasis, atsakingas uþ gyvûnus, sako, kad Þemës gyventojai yra labai laimingi, nes jie Þemëje turi labai daug ávairiø gyvûnø, kurie ne tik vieni kitais minta, bet ir vieni kitiems padeda išgyventi bei vieni kitiems sukuria geresnes gyvenimo sàlygas. Treèias, atsakingas uþ keistus dvikojus padarus, kurie stato namus, skraido lëktuvais, vaþiuoja traukiniais, automobiliais, garsiai triukšmauja vieni su kitais kà nors aiškindamiesi susiëjæ á krûvà, bet išsiskirstæ ir toliau nieko nedarantys, buvo nustebæs ir nieko gero negalëjo pasakyti. Vis dëlto kolegos marsieèiai pradëjo suprasti, apie kà tie Þemës padarai, save laikantys þmonëmis, šneka. Suprato, kad tie padarai yra nepatenkinti viskuo, ypaè - ekonomine padëtimi Þemëje. Kokià puikià gamtà jie turi, kokios geros gyvenimo sàlygos yra Þemëje, o jie skundþiasi. Kaþkas èia negerai, pamanë marsieèiai. Bet kai tik pradëjo gilintis á reiškinio prieþastis, tai visai sutriko ir nieko nebesuprato. Ar jûs galite ásivaizduoti, kad jie kalba apie kaþkokios ekonomikos augimà ir plëtrà, sakë vienas kitam marsieèiai. O kai pamëgino išsiaiškinti, kiek ta plëtra gali tæstis, ir gavo atsakymà, kad ji yra begalinë, juos apëmë siaubas ir nerimas, todël nedelsdami jie viskà metë ir pabëgo.

Daþnai humoro jausmo turëjimas ar neturëjimas vertinamas vos vienu aspektu, kokius anekdotus þmogus pasakoja ir ar kitø pasakojamus anekdotus supranta.

Neseniai paminëtos Antono Èechovo 150-osios gimimo metinës. Ta proga prisiminta jo uþrašø knygelë. Ir toks árašas joje:

- Nuo ko mirë jûsø dëdë?

- Jis vietoj 15 Botkino lašø, kaip paskyrë daktaras, išgërë 16.

Pabaigoje keli paprastuèiai, bet, mano galva, mieli anekdotai.

Vienas kaimynas kitam:

- Ásivaizduoji, kokia mano þmona nesugyvenama: guliu sau ant sofos, þiûriu TV, lauke èiulba paukšteliai, saulytë švieèia, lapeliai skleidþiasi, o þmona vis tà patá: "Išnešk eglutæ! Išnešk eglutæ!"

Per tikybos pamokà kunigas klausia vaikø:

- Ar aš patekèiau á dangø, jei daryèiau gerus darbus?

- Ne, - atsako vaikai.

Tuomet kunigas vël klausia:

- O ar aš patekèiau á dangø, jei išparduoèiau visus savo turtus ir pinigus atiduoèiau vargšams?

- Ne, - vël atsako vaikai.

Kunigas nustemba:

- Tai kà pagaliau, vaikai, man reikia padaryti, kad patekèiau á dangø?

Vaikai vienbalsiai:

- Numirti.

Belieka priminti: šviesa sklinda neátikëtinu greièiu – per sekundæ tris šimtus tûkstanèiø kilometrø. Taèiau kaip greitai bekeliautø šviesa, pirma jos visada bûna tamsa. Taip ir tiems, kurie neturi humoro jausmo. Kartais já išsiugdyti nëra lengva. Bet ámanoma.

Rièardas JAKUTIS

Vasario 14-àjà, ásimylëjëliø dienà, apie moteris kalbëjome gerokai daugiau nei apie vyrus, kovo 8-àjà - tik apie moteris. O kur vyrø šventës? Kad kaþkada buvo tokia vasario 23-ioji, gëda net uþsiminti. Kada yra Lietuvos armijos diena, net neþinome. Pirmas birþelio sekmadienis, Tëvo diena, irgi neišpopuliarëja, tarsi vyrai gëdytøsi þodþio "tëvas" (viena moteris pasakojo, jog tà dienà ji sveikina savo buvusá vyrà norëdama priminti, kad reikia mokëti alimentus). Kaþkas atrado, jog vyrø diena yra lapkrièio 7-oji, bet toji data irgi, atrodo, neásitvirtins.

Sako, kad moterø švenèiø daugiau, nes joms gyvenime sunkiau ir silpnàjà lytá reikia daþniau paguosti. Moterø, kurios teigia, kad geriau bûtø buvæ gimti vyru, yra daugiau nei vyrø, norinèiø bûti moterimis. Teigiama, kad privilegijø turi abi lytys, bet tvirtinama, esà vyrams lengviau, nes, girdi, vyrai sunkumø patiria maþiau, o lengvatø gauna daugiau (dël maþiau sunkumø sutikèiau, bet dël daugiau lengvatø drásèiau suabejoti). Tiesa, vyrai statistiškai daugiau uþdirba nei moterys, o pagyvenæ vyrai daþniau išlieka graþûs nei to paties amþiaus sulaukusios moterys. Ir pramogos vyrø linksmesnës, pavyzdþiui, bernvakariai linksmesni nei mergvakariai. Per mergvakarius merginos netoliese laiko mobiløjá telefonà ir vis pranešinëja savo išrinktajam, kas vyksta ir kada gráš. Per bernvakarius vyrai viskà aplinkui pamiršta. Be to, vyras visuomet buvo laikomas þmogiškumo norma. Nors, manau, niekas neabejoja, kuo baigtøsi lenktynës tarp vyrø ir moterø, kuris áþûliau pasistatys automobilá.

Sociologiniai tyrimai byloja, jog tik 10,5 proc. moterø màsto, kad ne vyrai turi moteris išlaikyti, nes "tai bûtø nesàþininga" ir "savigarba neleistø bûti išlaikytine". Tokie tyrimai parodo, jog, Lietuvos moterø supratimu, tikras vyras yra tas, kuris geba aprûpinti šeimà materialiai, kuris yra jautrus ir supratingas, kuris mokëtø dirbti "vyriškus" buities darbus ir uþsiimtø vaikø prieþiûra bei auklëjimu, be to, galëtø "bet kada patenkinti moterá seksualiai, jei ji to nori". Þodþiu, tai ne vyras, o dantyse ásikandusio storà cigarà kapitalisto, išbalusio socialinio darbuotojo bei "Viagrà" šlamšèianèio seksualinio maniako hibridas. Pinigø prinešk, varvantá èiaupà sutaisyk ir dar þmonà uþjausk ir popink. Iš kur tiek gebëjimø gali turëti statistinis Lietuvos vyras? Taigi manëme, jog esame tikri vyro idealai, taèiau susipaþinus su tokiais sociologinio tyrimo duomenimis tenka konstatuoti - neatitinkame ávaizdþio.

Ar galëtumëte ásivaizduoti storapilvæ keturiasdešimtmetæ, kuri nekviesta klesteli prie jaunø þaviø vyrø kompanijos? "Nu, vyrai, kaip gyvenate?" – prabyla þemu dusliu balsu. Nevalytos panagës, putlûs pirštai gniauþia alaus bokalà, geltoni dantys plaèiai išviepti, veide vingiuoja raudoni išsiplëtusiø kapiliarø siûleliai? Ne. Vyrus tokiais atvejais gelbsti vienintelis dalykas - stora piniginë.

Daþnai moterys apie vyrus sako: "Nenormalûs." Ádomu, iš kur jie tokie? Gal iš Mënulio, o ne iš tos paèios visuomenës, kurioje juos auklëja "normalios moterys"? Negali juk normalios moterys gimdyti nenormaliø vyrø. Mamos berniukus lepino, paikino ir pusryèius á lovà nešiojo, batus uþrišinëjo, visus bûtinus buities ir namø ruošos darbus uþ sûnelius nudirbinëjo, aklai mylëjo, o dabar keikia pasaulá ir niekuo dëtus vyrus, kad jø niekas uþ tà aklà meilæ nei supranta, nei myli, nei gerbia, daþniausiai dar ir neapkenèia. Kartais tokie sûnus dar ir prilupa savo mamas, taip atsidëkodami uþ besaikæ aklà meilæ ir lepinimà, jau nekalbant apie þmonas ir pan. Akla meilë yra baisi meilë - jos pasekmës tragiškos. Vyrus irgi reikia uþsiauginti, sukurti, išauklëti, jei ne sau, tai kitai moteriai, marèiai ir taip toliau.

Skirtumø tarp vyrø ir moterø - begalë. Vyrai nesiklauso, o moterys nesiorientuoja þemëlapiuose. Pateikus restorane sàskaità vyrams, jie sumeta po 20 litø, nors sàskaitos suma yra 53 litai, o pateikus sàskaita moterims ištraukiamas kalkuliatorius ir rašiklis. Vyras në nemirktelëdamas sumoka uþ prekæ du litus, nors ji tekainuoja lità, kai jam jos labai reikia, o moteris moka lità uþ prekæ, kainavusià du litus, nors ji jai absoliuèiai nereikalinga, bet yra išpardavimas. Vonioje vyras turi vidutiniškai šešis daiktus: dantø šepetëlá, skustuvà, skutimosi putas, odekolonà, muilà ir rankšluostá, o moteris turi vidutiniškai 66 daiktus. Vyras neþino net kai kuriø jø pavadinimø. Ginèo metu moters þodis visuomet bûna paskutinis. Viskas, kà po to pasako vyras, yra naujo ginèo pradþia. Moterys myli kates, vyrai teigia, jog myli kates, taèiau, kai nemato moterys, paspiria jas. Ko moterys nedarytø dël vyrø? Nustebau perskaitæs, jog daþniausias atsakymas: "Nesitatuiruotø jo vardo."

Skirtumus bûtø galima tik vardyti, bet ryþausi rašyti apie vyrus. Nepaisant tokio ryþto atrodo, jog apie vyrus daug neprirašysi, nes juk mes tokie neádomûs. Nors šiaip jau vyrai mëgsta pasididþiuoti, bet daug kà jie daro slapta. Pavyzdþiui, slapèia plauna indus. Vyrai pripaþásta, kad þmonos iš esmës juos pakeitë ir kad á gera. Tiesa, vyrai nenori, kad juos kritikuotø, kad iš jø juoktøsi, kad jais skøstøsi. Jie nori, kad juos priimtø tokius, kokie jie yra. Bet kai juos priima, jie pasirengæ keistis. O moteris vyrui yra iki galo nepaþintas objektas, verèiantis já gyventi, judëti, skustis ir netgi "atrodyti".

Ásiminë kaþkieno išsakyta mintis, kad kai vyras sako savo sakralinæ frazæ "visos jos tokios", tai jis viešai prisipaþásta, jog viena, na, gal dvi trys moterys privertë já pasijusti oþiu. Todël jis pyksta ant visø moterø ir ant viso pasaulio apskritai. O iš tikrøjø - irgi ant savæs, t. y. ant to oþio, kuris gyvena jo viduje. Ir dar viena ásiminusi mintis, jog klaida, kai sutuoktiniai vienas apie kità kalba su uþuojauta, pavyzdþiui, moteris apie vyrà: "Jis per savo gyvenimà labai daug iškentëjo. Aš privalau padaryti já laimingà." Kà kitam gali duoti tavo auka? Nebent - kaltës jausmà. Ir treèioji mintis, jog moterims vertëtø þinoti, kad vyrai nekonkuruoja su moterimis, vyrai konkuruoja su vyrais. Vyrui reikia bûti pranašesniam - ar fiziškai, ar intelektualiai, ar materialiai. Gal to reikalauja gamta? Greièiausiai. O moterys mano, kad visa tai dël jø.

Dabar apie vyrø ir moterø (bendradarbiø, bendraminèiø, kaimynø...) dalykinius susitikimus. "Taigi aš einu tik draugiškai susitikti", - taip vyrai kalba apie "nekaltus" susitikimus su kitomis moterimis, o moterys - su kitais vyrais, tarkime, kavinëje. Du þmonës viešoje vietoje sëdi vienas priešais kità šalia nedidelio apvalaus staliuko prie kavos puodelio, torto, vyno ar brendþio taurës, neretai kikena ir kvatojasi, tikriausiai ir nevengdami þiûrëti vienas kitam á akis. Suprantu, kad galbût tai ir nëra pasimatymas, bet greitai vienai ar kitai pusei, o kartais ir abiems ima atrodyti, kad tai yra pasimatymas. Nepasimatymas tik tokiu atveju, jei moteris vyrui ar vyras moteriai yra fiziškai visiškai nepatrauklûs, abi pusës turi bent lašelá sàþinës ir þino, kad priešais sëdintys jau turi kaþkà pašonëj, bendraujant paaiškëja, kad ji ar jis yra "þmogus, su kuriuo aš tikrai nenorëèiau praleisti daugiau nei dar 30 minuèiø!"...

Ir dar viena tema. Nuolat rypuojama ir skundþiamasi dël trumpo Lietuvos vyrø amþiaus. Išties, kai pasakai kur nors uþsienyje, kiek gyvena mûsø vyrai, niekas nepatiki. Aišku, reikëtø ne tik bëdoti dël šios situacijos, bet ir kalbëti apie prieþastis, lemianèias toká trumpà mûsø vyrø amþelá. Visø pirma ar jis gali bûti ilgas, jeigu vyrai taip maitinasi? Niekas nepaneigs, kad vyrø maisto racionas – tiesus kelias á ligoninæ. Ar išeina vyrai pasivaikšèioti, palakstyti? Vis tik vaþiuoti... O dar tas laisvalaikis - sëdëti nieko neveikiant ir maukti alø. Šiurpina ir vyrø (tiesa, daugiausia jaunø) priklausomybë nuo triukšmo. Daugelis jø jau nebegali be garsios muzikos išbûti në dienos. O kai pamatai, kaip mûsø statybininkai pjauna ar græþia betonà be jokiø garsà izoliuojanèiø ausiniø, tampa net negera dël tokio savæs þalojimo. Medikai jau seniai nustatë, kad, esant palyginti net nelabai triukšmingai aplinkai, insulto ir infarkto rizika padidëja dvigubai. Vyrø tarsi reikëtø gailëtis, taèiau ar gali bûti gaila tø, kurie patys sau išsikasa duobæ. Gaila tik, kad jie atima medicinai skirtas lëšas iš tø, kurie patys stengiasi sveikai ir todël ilgai gyventi.

Taèiau koká pasaulá išvystume, jei valandëlæ ásivaizduotumë, kad já valdo japonai. Išsiskirtø jis trim dalykais: pagarba maistui, švarai (tvarkingumui) ir laikui.

Maistas. Iš ryþiø, švieþios þuvies ir darþoviø gaminamas sušis – puikus tokiø gyvybiškai svarbiø medþiagø, pavyzdþiui, omega-3 rûgšèiø, šaltinis. Per pietø pertraukà japonai nesirenka plastikinëje pakuotëje uþkonservuotø sumuštiniø ar kitø pusfabrikaèiø, jie nori tikro maisto - mësos arba þuvies, ryþiø, makaronø, darþoviø. Švara. Jei Vakaruose nieko nestebina riebaluoti padëklai traukiniuose ir lëktuvuose ar tarp nemokamø þurnalø puslapiø aptinkamos sudþiuvusios obuoliø nuograuþos, to nepamatysi Japonijoje. Þmonës savo namus ir kiemus švarinasi kelis kartus per dienà. Juk jø visuomenëje kitø nuomonë ir poþiûris yra itin svarbus. Punktualumas. Klausti, ar japonø traukiniai atvyksta ir išvyksta laiku, yra pats tikriausias áþeidimas tobulai šalies geleþinkelio sistemai. Juokaujama, kad su šalies traukiniø darbuotojais konsultavosi šveicarø laikrodininkai.

Bet gráþkime prie vyrø temos. Daug galima kalbëti, bet, esu ásitikinæs, pagrindinë vyro tezë turi bûti – norint moterá nurengti, pirmiau reikia jà aprengti. To uþtenka. Gera bûti vyru, kai þinai, jog pasaulyje esama ir moterø. Neturintys moterø vyrai atsidëjæ jø ieško: "Ne pirmos jaunystës, bet gerai išsilaikæs vienišas vyriškis parduoda parketà", "Ieškau moters, daugiau neturiu kà apie save pasakyti"... Nors maloniausia vyrui ne paèiam skelbtis, bet rasti skelbimà: "Jeigu uþ lango lyja, o ji neatëjo ir jums liûdna, nenusiminkite. Arba lietus liausis, arba aš ateisiu. Mano tel. ..." Nors, jeigu atvirai, vyrai gyvenimu niekada nebûna patenkinti. Kaip tie psichiatrijos ligoninës pacientai, pamatæ vaivorykštæ, stebisi: "Tokiems dalykams pinigø atsiranda, o mûsø gyvenimui pagerinti vis trûksta."

Rièardas JAKUTIS

Lietuva mini valstybës nepriklausomybës atkûrimo 20-metá. Ši data kiekvieno lietuvio, kur jis begyventø – paèioje Lietuvoje, Europoje, Azijoje, Amerikoje ar Australijoje, – širdyje turëtø sukelti pasididþiavimo jausmà savo šalimi, garbinga protëviø praeitimi ir dabartinës lietuviø kartos pasiekimais. Ar taip yra?

Išëjus iš sovietinio lagerio tautos savimonë patyrë krizæ. Atrodo, tušti raginimai svarstyti, ar tinka dabar mums J. Basanavièiaus idealai, ar tinka orientuotis á Þalgirio mûšá ar á Lietuvos Didþiàjà Kunigaikštystæ. Iš tikrøjø reikëtø gerokai paprastesniø raginimø – gerbti save, gerbti savo šeimà, savo gimtàsias apylinkes ir didþiuotis tuo, kas esi. R. Ozolas yra teisingai pastebëjæs, jog laisvë gali bûti be atsakomybës, o nepriklausomybë be atsakomybës bûti negali. Bet didþiausià nerimà kelia jaunøjø nusivylimas Lietuva. Ar, pasinaudojæ laisvës keliauti pranašumais, jie neišsibëgios po Vakarus? Ar nebus taip, kad nedidelë mûsø valstybë prie Baltijos bus pasmerkta metø metus gyventi, valdoma vis labiau senstanèios "anø laikø" politikø kartos, taip niekada ir neáveikdama senøjø ásitikinimø?

Dabartá, manau, taikliai apibûdina neseniai draugø pasakota istorija iš naujos picerijos atidarymo viename sostinës prekybos centrø. Tiesa, visur tokios reprezentacijos bûna vienodos. Draugai pasakojo ëjæ iš knygø mugës nešini maišeliais su didþiø Lietuviø ir pasaulio rašytojø knygomis ir net pagalvoti negalëjæ, kad pasipuošti reikia, nes, jø galva, picerija yra ne operos ir baleto teatras ir kad uþbëgant greitai uþkàsti picos aplinka ápareigoja it prabangiame restorane. Tik þengdami druskëtais batais raudonu kilimu jie išvydo puošniai apsirëdþiusiø ponø minià. Tai išvydæ jie suprato, kad yra išskirtiniai - blogàja prasme. Aplink ponai - su kostiumais, rimti, solidûs verslininkai, ponios - su suknelëmis ar sijonais, puošniomis palaidinëmis ir vakariniu makiaþu. Pašventinti picerijos buvo pakviestas kunigas, kuris, regis, buvo pasirengæs pasakoti, kaip tikëjimas atvedë visus á šià picerijà. Tiesa, kunigëlis graþiai ir prasmingai pabrëþë, kad nebûtina daug valgyti ir gerti, uþtenka bendrauti su šalia esanèiais þmonëmis, bet po kalbø ir pasveikinimo þodþiø visi stumdydami vienas kità puolë prie stalø ir labai greitai nušlavë viskà, kas tik ant jø buvo. Imi ir pagalvoji, ar gyvenime nëra prasmingesniø ir mielesniø dalykø nei toks kvailas "priëmimas" su dizaineriø suknelëmis ir ëdimu grojant samdytiems, nors ir geriems muzikantams.

Kuo dabar mûsø šalis gali pasigirti? Atrodo, kad filmo apie Þalgirio mûšá taip ir nesukursime, bet þûtbût stengiamës nufilmuoti naujà Tado Blindos versijà. Kokiomis temomis lietuviø kûrëjai bando šokiruoti? O fantazijos, atrodo, turi. Štai beveik visi istoriniø romanø autoriai skaitytojus turëtø áspëti: "Visi aprašomi ávykiai ir personaþai yra išgalvoti. Bet koks panašumas á konkreèius asmenis ir ávykius yra visiškas atsitiktinumas." Galima spëti, jog dabar pirmiausiai mûsø kûrëjai rinktøsi pedofilijos temà. Anksèiau, kai turëjome tà vienà budintá pedofilà, berods Èekanavièiø, pedofilijos tema gal nebûtø tokia patraukli, taèiau dabar viskas kitaip. Kokios dar temos? Gëjai? Socialinis priekabiavimas darbe? Terorizmas? Nors viena tema, kuri, tikëtina, ypaè sudomintø skaitytojus – hermafrodizmas! Linas Karalius šiek tiek su tuo susijæs, mat bendravo su tais hermafroditais, deja, tik tolimame uþsienyje. O mûsø medikai sako, kad Lietuvos þemelë dabar nešioja apie 1500 hermafroditø. Susidarytø nedidelis miestukas. Pavyzdþiui, romanas galëtø bûti visai storas. Pradëti bûtø galima nuo graikø, kurie savo mituose aprašë turbût visas ámanomas þmogaus sielos ir kûno mutacijas. Hermio ir Afroditës sûnelis, graþuolis berniukas, kartà maudësi upëje. Najadë Salmakidë, vos tik já išvydo, šoko á vandená ir ëmë visaip negraþiai (seksualiai) prie-kabiauti. Jiems besigrumiant šitoji nimfomanë meldë dievus, kad niekas jø neišskirtø. Dievai norà patenkino, ir kûnai susiliejo á vienà. Taip uþgimë bûtybë, turinti vyro ir moters dauginimosi organus, – hermafroditas (kitaip – androginas). Po tokios áþangos derëtø prieiti prie to, kaip hermafroditai gyvena ir jauèiasi, pavyzdþiui, Naujojoje Akmenëje. Nors tikëtina, kad šio miestelio gyventojas, gatvëje uþklaustas ar, paþásta koká nors hermafrodità, nustebtø: "O kas tas yr?"

Kiekvienas internetinëje erdvëje pasirodæs straipsnis apie emigracijà sulaukia begalës komentarø. Visi lygina Lietuvà su Vakarø šalimis. Þinovai pasakoja, koká darbà lietuvis tose šalyse dirba, kiek uþdirba ir kiek per mënesá santaupø atsideda. Bendra potekstë labai aiški – Lietuvoje gyventi nepalyginamai sunkiau nei, pavyzdþiui, Anglijoje. Tokiø komentarø kontekste norëèiau išskirti, mano galva, ádomià ir teisingà mintá, jog net jei mes per pastaruosius 20 metø bûtume turëjæ visaþinius angelus valdþioje, Lietuva vis tiek bûtø ekonomiškai skurdesnë šalis nei Švedija, Anglija, Airija, Vokietija ar Belgija. Tai – tiesiog objektyvi realybë, nulemta sovietinës okupacijos. Tuo metu, kai mes vos ne pusæ amþiaus buvome dusinami Sovietø Sàjungoje, Vakarø Europa augo ir klestëjo. Tuo metu, kai mûsø gabiausi þmonës buvo veþami á Sibirà, Vakarø europieèiai statë naujos ekonomikos pamatus. Todël visiškai nenuostabu, kad Lietuvos pragyvenimo lygis nesusilygina ir dar ilgai nesusilygins su minëtomis Vakarø Europos šalimis. Bet kuris ekonomistas patvirtins, kad jei visa Vakarø ekonomika bûtø stovëjusi vietoje, o Lietuvos BVP bûtø augæs po 7 proc. per metus, mums gal ir bûtø uþtekæ tø 20 metø Vakarams pasivyti. Bet tai nerealu. Tarkime, kad Vakarø ekonomikos vidutiniškai auga 3 proc. per metus, o mes - dvigubai greièiau (6 proc.). Tokiu atveju pragyvenimo lygis susivienodintø po beveik 50 metø! Girdëjau gana taiklø palyginimà apie lenktynëse vaþiuojantá dviraèiu paprastà þmogelá ir dviratininkà profesionalà. O jei dar á varþybas tas þmogelis atvyko su savo primityviu dviraèiu ir gerokai pavëlavæs (ne dël savo kaltës).

Ir dar. Nesinorëtø tikëti, bet, sako, po emigracijos bangos Lietuvoje liko 2,4 milijono gyventojø. Iš jø 1 mln. pensininkø, invalidø, namø šeimininkiø ir kitø savo noru nedirbanèiø. Vadinasi, dirbti turëtø 1,4 mln. Bet tø, kurie mokosi (studentai, moksleiviai) ir dar nelankanèiø mokyklas yra 0,8 mln. Dirbanèiøjø lieka 0,6 mln. Bet, pasirodo, pastarosiomis dienomis atsirado 0,3 mln. bedarbiø, tad dirbanèiøjø liktø 0,3 mln. Taèiau dar atmetus esanèius nemokamose ar šiaip atostogose, serganèius ir atliekanèius bausmæ kalëjimuose gautøsi, kad dirba vos vienas þmogus. Tarsi bûtø, jog – tu. Bet, tamsta, skaitai šá straipsná ir irgi nedirbi.

Po visø dabartiniø skandalø pamàsèiau apie vienà mielà þodá - RA-MY-BË. Toks ramus þodis. Pakartokim dar kartà. RA-MY-BË. Kà jauèiat? "Ramybë" yra tik þodis. O tai, kà jauti, yra nenusakoma. Ramybë yra emocinë psichikos bûsena, kai ávykius, situacijas ámanoma apmàstyti, suvokti, pasverti, rasti dvi, tris, daugiau išeièiø. Deja, þodá "ramybë" dabar ištariame retai. Daþniau tariame "stresas", "greitas gyvenimo tempas", "greitas maistas", "neturiu laiko". Nors ramybës linkëjimai dabar gali atrodyti, švelniai tariant, savotiškai. Pavyzdþiui, premjero þodþiai: "Deja, dar kartà teks maþinti atlyginimus bei pensijas. Ramybë jums!" Kaimynø pokalbis: "Ar dar pajëgi sumokëti tas dideles mokesèiø sàskaitas? Ne. Ramybë tau!" Galima ásivaizduoti þmogø, kuris yra ásimylëjæs, nors já ir kankina depresija. Bet visiškai neámanoma ásivaizduoti þmogaus, kuris apimtas depresijos ir kartu dar yra patriotas. Todël švenèiant Nepriklausomybës dienas apima nenumaldomas noras... pabëgti iš Lietuvos, bent jau nebûti didesniame mieste, o dumti kur nors á kaimà. Be abejo, Nepriklausomybës atkûrimo dienà prie savo namo reikia iškelti tautinæ vëliavà, taèiau bûtent tà dienà vis sunkiau pasislëpti nuo kasmet intensyvëjanèio vulgarybiø srauto. Atrodo, neklysiu teigdamas, kad jokioje nors kitoje Baltijos šalyje ávairiais radijo ir televizijos kanalais, kavinëse, baruose taip ákyriai nebrukama masinës popkultûros "þvaigþdþiø" produkcija kaip Lietuvoje. Vis dëlto esu tvirtai ásitikinæs, kad þmoniø, rimtai þiûrinèiø á, tarkim, Èiurlioná, yra daugiau nei Zvonkës gerbëjø. Kai pastarosios jau niekas nebus matæs gyvai, pirmojo plokšteles ir reprodukcijas vis dar pirks. Nepaisant to, TV reportaþø apie dailës parodas reta, bet paminëjimø, kad grupë "Yva" koncertavo Plungëje - begalë. Kà darysi.

Manau tad, kad tokiam tekstui uþbaigti labai tiktø bukovskiškas eilëraštukas:

mes ilsimës

kvailiø kompanijoj,

mëgaujamës netikusiu maistu,

pigiu gërimu,

þvalgomës tarp iš pragaro atklydusiø

ponø ir poniø.

kvailiø kompanijoj

išmetame lauk

savo dienas

tarsi vienkartines servetëles.

mûsø muzika garsi,

o juokas netikras.

mums nëra ko prarasti,

nebent paèius save.

prisijunkit.

juk jau beveik visas pasaulis

toks kaip mes.

telaimina mus

Dievas.

Rièardas JAKUTIS

Sveikinti ar nesveikinti moteris kovo 8-àjà? Išsivadavus iš sovietinës okupacijos panèiø, á Tarptautinæ moters dienà pas mus buvo þiûrima su tam tikra pašaipa, kaip á iš anø laikø uþsilikusá reliktà. Daug kalbëta, daug diskutuota, kol, atrodo, nuspræsta – moteris sveikinti reikia.

Kovo 8-oji vël tampa tokia kaip ir buvus - susigràþinamos kolektyvinës šventës tradicijos, kai moterys tikisi dëmesio ne tik iš savo mylimøjø, bet ir ásiþeidþia, jei pasveikinti pamiršta kuris nors iš bendradarbiø. Tad reikia tikëtis, kad pirmadiená daugelyje mûsø miesto ámoniø ir ástaigø vyrai nersis iš kailio, kad tik jø bendradarbës šypsotøsi - vaišins jas kava ir saldumynais, linksmins muzika, ateis á darbà pasipuošæ, kad moterims bûtø kur akis paganyti. Dþiugu, jei tà dienà nebus uþmirštø moterø - gëliø turës daugmaþ visos. Tiesa, nepaisant to, pretenzijø vyrams moterys vis tiek neslëps: "Jei tik vienà kartà per metus pasveikina - mums maþai!"

Dël Tarptautinës moters dienos šventimo, tai gal ádomu þinoti, kad kai kuriose šalyse tai yra oficiali šventë (Rusijoje, Baltarusijoje, Makedonijoje, Armënijoje, Moldavijoje, Ukrainoje ir kitur). Kanadoje kovo 2-8 dienomis yra švenèiama Tarptautinë moterø savaitë, o šios šventës ištakos siekia net Antikos laikus. Aptinkama þiniø, kad tam tikrà dienà Graikijoje moterys reikalaudavo ypatingo savo vyrø dëmesio. Netgi kariaujantys vyrai tà dienà turëdavo nutraukti visus karus ir bûti su savo moterimis. Šie metai švenèiant moters dienà, kokia ji yra dabar, yra jubiliejiniai - lygiai prieš šimtà metø, 1910 m. kovo 8 d., Kopenhagoje vykusioje tarptautinëje moterø konferencijoje aktyvi moterø teisiø gynëja Klara Cetkin pasiûlë kasmet vienà dienà skirti moters kovai uþ laisvæ ir lygias teises. 1911 metø kovo 8 d. Tarptautinë moters diena jau buvo minima.

Vienoje anketø pastebëjau, kad moterys, pasisakanèios prieš kovo 8-osios šventimà, vis tiek skiltyje apie dovanas išvardija, kokiø dovanø tà dienà lauktø. Tiesa, bent man neoriginalu pasirodë, kad norimø dovanø sàraše daugiau nei treèdalis (36 proc.) respondenèiø pasirinko kosmetikà ir parfumerijà. Antroje labiausiai pageidaujamø dovanø sàrašo vietoje atsidûrë romantiška vakarienë (26 proc.), treèioje - papuošalai ir juvelyriniai dirbiniai (16 proc.), ketvirtoje – knygos (15 proc.). Maþiausiai pageidaujamos dovanos – namø apyvokos reikmenys (6 proc.) ir drabuþiai (1 proc.).

Dar pamàsèiau, ar gëjai sveikina vienas kità su kovo 8-àja? O hermafroditai ar sveikina tà dienà patys save?

Pradëjus švæsti moters dienà, moterims ëmë talkinti net pati gamta. 1924 metais planeta Venera trumpam prisiartino prie Þemës. Toks stiprus priartëjimas ávyko pirmà kartà. Iki šiol tokie spinduliai dar nei sykio neprasiskverbë iki Þemës. Veneros spinduliai, chemiškai sàveikaudami su Saulës spinduliais, paþymëjo naujosios eros pradþià. Šie spinduliai prisotino Þemæ, suteikdami gyvybæ daugybei naujø slëpiningø susijungimø, jie prasiskverbë ne tik á gamtà, bet ir á þmogaus sàmonæ, išryškindami moteriškojo prado suaktyvëjimo bûtinybæ. Jei anksèiau moteriškàjà jëgà simbolizavo amazonës, tai nuo tada imta rodyti moters dvasinio pasaulio tobulumà. Moteris - tai mûsø visatà puošianti jëga, jos laukia sudëtingesnë, pakilesnë ir subtilesnë uþduotis. Todël liûdna matyti moterá, pakeitusià kareivá arba atliekanèià sunkø fiziná darbà. Bent man nepriimtini ir atgrasûs soc. realizmo kûriniai, šlovinantys moters statybininkës siluetà tekanèios saulës fone.

Kalbantys ar rašantys apie moteris vyrai turi bûti labai atsargûs, kontroliuoti kiekvienà savo þodá. Tiesa, nori nenori, atsargûs irgi suklys. Toks jau gyvenimo dësnis – moterá paþinti sunku. Moterys nëra kvailos. Jos visada mato skirtumà tarp vyro, kuris nori su ja permiegoti, ir vyro, kuris nori patikti. Vyrai peikia þmonas, jog šios nieko nedaro, kad neatsibostø, praranda sugebëjimà bûti geidþiamos, nors patys tampa tartum baldas namuose. Neištikimi partneriams, be abejo, bûna ir vyrai, ir moterys. Moterø nuomone, vyrai trumpalaikius meilës nuotykius patiria daþniau negu jos, tik tuo nesigiria. Meilës nuotykiais bando pasididþiuoti tik kompleksuoti vyrai, taèiau neslëpdami meiluþiø vardø galutinai susigadina savo ávaizdá. Be to, jeigu bent kà nors blogo vyras pasakys apie buvusià savo moterá, já girdinèioms taps aišku, kad tà patá jis gali pasakyti ir apie jas, jei naujieji santykiai nutrûks. Vyrai, þinokite, kad nëra nieko banalesnio, nei kvietimas uþeiti á namus išgerti kavos, kurios tuose namuose net nëra. Ir niekad nesakykite moteriai: "Grybauskaitë", "Kubilius", "Sodra", "mokesèiai", "Seimas", "pensininkai", "nu, kaip?" Prezervatyvà irgi privalo turëti vyras. Nors kalbëdamas apie moters vietà pasaulyje ne vienas vyras, manau, pritartø imperatoriaus Vilhelmo II "trims K" - "Kinder, Küche, Kirche", tai yra "vaikai, virtuvë, baþnyèia". Nes, girdi, "baba za ruliom - smert za povorotom".

Kartà esë jau esu lyginæs vienišas moteris ir vienišus vyrus. Moterims liûdëti nevertëtø – vienišos moterys laimingesnës uþ vienišus vyrus. Bûtent vienišos moterys reikalingos nevienišoms, nes vienišos išklauso nevienišas ir, tai irgi svarbu, prireikus paskolina joms pinigø. Vieniši vyrai nevienišiams nereikalingi. Palyginkime vienišø moterø ir vienišø vyrø butus. Kad geriau ásivaizduotume tvarkingà vienišos moters butà, pagalvokime apie tokià pat vienišiaus vyro gyvenamàjà patalpà. Jei tiesiai šviesiai, tai vienišo vyriškio butas - apverktinas reginys su gausybe keistenybiø ir skonio trûkumu. Primena "blusø turgø": išmëtytos knygos, keli laikrašèiai ir þurnalai, neplautas išgertas kavos puodelis, paketëlis vaistø... Virtuvëje – kavamalë, elektrinis arbatinis, mikrobangø krosnelë, vonioje – skutimosi priemonës: skustuvas, muilas, losjonas po skutimosi, šampûnas, ant grindø padëtas sudrëkæs skalbimo milteliø pakelis, ant radiatoriaus dþiûva kojinës... Miegamajame – sàlyginai švari patalynë... Apie gëjø butus èia nekalbu, ten viskas šiek tiek kitaip.

Viena moteris paprašë, girdi, rašinëju, tad ar negalëèiau jai surašyti þodþius, kuriais ji galëtø prisistatyti. Pasiûliau: aš – be galo gera, fenomenaliai protinga, velniškai patraukli, dieviškai graþi, ultramadingai skoninga, didþiausio darbingumo, neribotai atsakinga, išskirtinai padori, krištolinio sàþiningumo, precedento neturinèio talento, ne pagal amþiø išsilavinusi, pasakiškai dosni, neátikëtinai perspektyvi, be atodairos mylinti, legendinës jëgos, nesuvokiamai optimistinë, idealiai sudëtinga, kraštutiniai inteligentiška, superaktyvi, neapsakomai jautri, nenuginèijamai pozityvi ir... fantastiškai kukli.

Kita moteris paprašë, jog parašyèiau kà nors prasmingo ir ásimintino, kad vyrai pagaliau atkreiptø dëmesá á dailiosios lyties sunkumus gyvenime. Galvojau galvojau, kokiais èia þodeliais vyrus pagraudenus, ir nusprendþiau, kad geriausiai uþ viskà kalba statistika. Dauguma moterø, norëdamos suspëti laiku, keliasi anksèiau uþ savo antràjà pusæ. Kasdienë ruoš: dušas (10 minuèiø), plaukø sutvarkymas (9 min.), makiaþas (8 min.), apsirengimas (7 min.), pusryèiai (6 min.), kartais sportas (neilgiau 4 min.). Be to, moteris skuba sutvarkyti namus: indø plovimas (7 min.), lovø klojimas ir vaikø þadinimas (8 min.), vaikø suruošimas mokyklai (11 min.), pusryèiø šeimai pagaminimas (9 min.), pietø vaikams ir kupriniø paruošimas (7 min.). Moteris jau atliko 86 proc. visø galimø dienos darbø, vyrui lieka 14 proc. Ir tai dar ne viskas! Dar reikia nuveþti vaikus á mokyklà ar darþelá prieš darbà (19 min.). Tik 8 proc. vyrø á mokyklà veþa vaikus. Pasibaigus darbo dienai, moters darbai nesibaigia - jos pasiima vaikus iš mokyklos, darþelio (19 min.), paruošia aprangà kitai dienai (11 min.), lygina drabuþius (taip pat ir vyro) (13 min.), gamina vakarienæ (15 min.).

O kovo 8-àjà labiausiai uþjauèiu Ašvilus, Ašvydus, Aušvydus ir Vydminus. Tà dienà jûsø vardadienis.

Kaip pasitikti kovo 8-àjà? Su meiluþe pavakarieniaukite bûtinai tos dienos išvakarëse, o kovo 8-osios vakarà sëdëkite sau namuose su þmona. Ir jei siunèiate moteriai gëliø, siøskite jas ne á jos namus, bet á biurà, kad bendradarbës matytø. Bet nebûkite ir priekabûs. Karta viena moteris yra taikliai mane áspëjusi: "Tas mûsø kûno taškas yra šiek tiek aukšèiau, nei ásivaizduoji já esant."

Gerai, kad kovo 8-oji moteriškos pasaulio pusës šventë. Jums, mielosios, kantrybës, pasiaukojimo ir... tulpiø (tradiciškiausiø kovo 8-osios gëlyèiø)! Þinant, kad sunkmetis, moterys apsidþiaugs ir kuklesne dovanële, gëlyte. Svarbiausia, kad jos nebûtø pamirštos. Nors VIP vyrams derëtø dailiajai lyèiai dovanoti kuo daugiau gëlyèiø ir ta proga dar paremti "Alità"...

Baigsiu šá tekstà muzikiniu pasveikinimu. Tiesa, kadangi muzikos nesigirdës, tai bent þodþiai (Algimantas Baltakis "Antilopë"):

Kaip išsaugot šio vakaro tolá ir tylà?

Ir tave ant šio kalno – vidury sutemø?

Tavo matinis veidas iš lëto sudyla.

Kad pradingsi iš viso – bijoti imu.

Ir apglëbæs tave aš laikau tarsi lobá,

Kurá tyko pagrobti plëšrioji tamsa.

Tu dabar – tarsi ta sugauta antilopë

Mano rankø nelaisvëje virpi visa.

Rièardas JAKUTIS

Esame tarp dviejø ilgøjø savaitgaliø. Vienas paskui kità, ne viso mënesio atstumu. Kas, pasakykite, gali bûti baisiau uþ tokius savaitgalius? Statistinis pilietis stumte stumiamas á alkoholizmà, melancholijà ir, deja, televizijà (dël melancholijos ir televizijos, tai, atrodo, net á šiø metø "Eurovizijà" lietuviai "išmes" dainà "Melancholija"). Televizoriaus ekrane jokiø naujø uþmojø, idëjø, jokiø originaliø laidø - viskas pasiskolinta ir pritaikyta vadinamajam vidutiniam þiûrovui.

Kas sakë, kad televizijos tikslas yra ugdyti kritiškai màstantá þmogø? "Ar jûs tikrai taip manote, kaip kalbate per televizoriø?" – norisi ne vieno paklausti. Pakritikavus vienà televizijà ir jos savininko paklausus, kà jis galëtø atsakyti, pastarasis paaiškino, jog televizoriaus visai neþiûri.

Pastebima tokia tendencija. Ar þiûrime "Chorø karus", ar "Þvaigþdþiø duetus", ar "Šok su manim", ar "Muzikos akademijà", ar "2 minutes šlovës", ar "Lietuvos talentus", ar net jaunøjø pasirodymus "Talentø ringe", mums svarbesni tapo ne patys tø laidø dalyviai, bet komisijos nariø pasisakymai. Þodis svarbiau uþ vaizdà. Nors ir nusišnekama. Tiesa, þavûs yra tokiø konkursiniø-pramoginiø laidø þiuri nario Vytenio Pauliukaièio kuriami mitai, kad TV laidos suvienija þmones ir sutaiko priešus.

Populiarios tapo pokalbiø laidos. Pavyzdþiui susidomëjæ mielai klausomës vyriausio amþiumi Lietuvoje ir antro pagal amþiø pasaulyje laidø vedanèiojo Algimanto Èekuolio pokalbiø, kurie, atrodytø, skirti tik savaitgaliais prie televizoriaus susëdusioms kaimo moèiutëms. Bendrame kalbëtojø fone net tinka arogantiškas Rûtos Miliûtës tonas ir kalbëjimo maniera. Tai bene geriausia bendravimo su politikais forma. Nes juk seniai aišku, kad su jais kitaip nepakalbësi. Populiarios ir laidos apie ávairius mistinius reiškinius, burtus, stebuklus, regëjimus, nors, mano galva, tai liudija apie nesveikà suaugusiøjø polinká, þmogaus vystymosi sutrikimus ir jo raidos patologijà.

Ásiminë neseniai skaityti šiuolaikinës lenkø rašytojos Dorotos Maslovskos pamàstymai: "Iš televizijos ekranø ir radijo nuolatos plaukia dirbtinis minèiø srautas, o þmonës, norëdami to ar nenorëdami, deginasi jame iki pamëlynavimo, perima tuos protezus, liaujasi patys galvoti, pradeda kartoti. Tai tam tikras hipnozës, kodavimo bûdas."

Tûlas kiekvienà mielà dienà "minko" televizoriø ir prisipumpuoja á smegenëles tipiniø ekrano vaizdø ir posakiø. Televizijos laidø kûrëjai supranta, kad vos galà su galu sudurianèiai liaudþiai lengviau imti á širdá visokius maldingus pagraudenimus ir pagiedojimus. Visi turime svajonæ, daþniausiai, aišku, kà nors nusipirkti. TV laidø kûrëjai tai þino. Giedojo giedojo þmogus tautinæ giesmæ ir atsidûrë "supermarketo" vidury. Kalbëjo kalbëjo apie praeities þygius bei uþþëlusius didvyriø kapus, apie iškovotà laisvæ, o þiûri, kad teturi tik vienà laisvæ – laisvæ pirkti.

Televizija kalba apie tai, apie kà kalba ir þmonës. O su kuo dabar tik pasišneki, kalba daþniausiai pakrypsta apie politikà. Kur dëtis, jei apie politikà kalbëti nemëgsti, su ja tau viskas aišku? Þmonës kalbëdami apie jà atkunta, ásijauèia, árausta. Visà valandà kartoja tris þodþius: Seimas, Vyriausybë, vagys. O kur progresas, laisvë, demokratija? Minima vis ta pati 141 pavardë, manipuliuojama spaudos bei televizijos terminais ir formulëmis. Vienas kitam skundþiamës, kad ateityje bus tik blogiau. Bet jei taip manysime, yra tikimybë, kad taip ir bus.

Dar viena minios tema – skandalai, o didþiausias malonumas – laukti didþiøjø kritimo þemyn. Jau antikos màstytojai áþvelgë, kad minia mëgsta tà akimirkà, kai didis krinta. Nes kai didis krinta, maþam atrodo, kad jis pakilo á aukštybes. Nepamenu, kas pateikë pavyzdá, jog tokiu atveju smirdalius skunkas turëtø uþimti liûto, kuris paniškai bijo jo smarvës, pelytë – dramblio, o maþas akmenëlis – veþimo, kurá nuvertë, vietà.

Lietuviškø skandalø TOP 10 viršuje vis pedofilijos byla, kuri jau pusmetá rutuliuojasi it meksikietiškas serialas. Dar šiek tiek ir savo ilgumu áveiks "Nekviestà meilæ" ar "tiksliau" "Amþinus jausmus" - dabar taip vadinasi. Dël pedofilijos skandalo kiekvienas mûsø turi savo nuomonæ, kas kaltas, o kas - ne. Visi seka ir jaudinasi, tik kasdien mus pasiekianèios þinios siuþetà á prieká stumia vos vëþlio þingsniu. Šimtai serijø, bet veiksmas nesivysto. Ir štai, kol stebëjome šá lietuviškos realybës serialà, paaiškëjo, kad mûsø energetinës nepriklausomybës garantas jau slysta iš lenkø á rusø rankas. O kur dar galvø nukirsdinimo istorijos. Aišku, áþymiausia jø - generalinio prokuroro A. Valantino, nes susieta su TOP 1, t. y. pedofilijos skandalu.

Prisiminiau dar vienà antikos màstytojø išmintá – šákart apie darbà ir plepëjimà. Darbas buvo jau tada, kai pasaulyje dar nebuvo në vieno þodþio. Todël visà darbà reikëjo padaryti. Kad to išvengtø, þmogus ëmësi gudrybiø. Didþiausia jø buvo kalba, arba plepëjimas. Jau pirmieji þodþiai pakeitë dalá darbo. Daugybë jø – visà darbà. Nemokantys padoriai dirbti pasiþymëjo plepëdami.

Skaièiau, jog kiaulë yra švari, inteligentiška, o kai kurie jos organai yra beveik tokie pat kaip þmogaus. Þmogus yra labai švarus, neátikëtinai inteligentiškas, netgi išmintingas, bet kai kurie jo organai yra panašûs á kiaulës.

Kà bendro turi dantratis ir tirolietiška dainelë? Neþinote? Visi þino, kad kiaušiná sugalvojo višta, o dantratá – protingas þmogus. Tai štai: kai protingo þmogaus kiaušiniai pateko tarp dantraèiø, jis sugalvojo tirolietiškà dainelæ! Cha cha cha... Yra toks posakis: "Geram šokëjui niekas netrukdo." Kaip galëèiau pakomentuoti? Trumpai: "Gaila þmogaus!"

Seno sàjûdininko paklausiau: "Kodël viskas taip?" Pacitavo G. Dauguvietytæ, kuri yra sakiusi, kad Seimas išmokë á kiekvienà þmogø þiûrëti kaip á "þulikà". Pagrindinë seimûnø liga - hipertrofuotas asmeninës naudos siekimas.

"Išrinkite mane!" – prieš rinkimus elegantiški ponai ir ponios siûlosi iš plakatø, laikrašèiø ir þurnalø puslapiø, televizoriaus ekrano. Jø akys švieèia gerumu, jie elegantiški, besišypsantys ir mylintys vaikus. Tokiems norisi patikëti savo likimà. Na ir išrenkame. Tada jie nulipa iš plakatø, spaudos leidiniø, televizoriø ir ima išdarinëti tokius dalykëlius, kad negali net patikëti. Kità kartà, kai jie vël pasirodo prašydami juos išrinkti, þmonës neberenka. Bet jie aiškina, kad elgsis kitaip, anksèiau norëjæ, bet negalëjæ, ir þmonës vël jais patiki. Be to, šalia jø ásitaiso kiti geri þmonës ir irgi prašo: "Išrinkite mane!" Taip plakatuose susikuria tauriø þmoniø galerija. Kà daryti? Išeitis tik viena - neleisti jiems išlipti iš plakatø á purvinà, spàstø ir pagundø kupinà gyvenimà. Kai manæs paklausë, ar ëjau balsuoti, atsakiau trumpai: "Ne, nes á mane niekas nesikreipë." Politinës reklamos technologijos tokios pat kaip ir mobiliøjø telefonø reklamuotojø, todël á ekrane pasirodþiusá politikà þvelgi kaip á geresná ar prastesná mobiløjá telefonà. Tiesa, sveikintina, kai politikai save objektyviai vertina, pavyzdþiui, buvo toks vienas kandidatas á Seimà, surinkæs 643 balsus. Po nesëkmingo kandidatavimo išleido autobiografinæ knygelæ, kurios tiraþas - 700 egzemplioriø.

Prasidëjo gavënia – Kristaus kanèios priminimo laikas. Sulauksime ir Velykø. Kaþkuris iš mûsø eseistø yra samprotavæs, jog jei Golgotos drama neturëtø universalumo matmens, ji nesikartotø kasmet. Skaitantys evangelijas, manau, prisimena Barabo paleidimo istorijà. Pilotas, kai pas já atveda Kristø, sako: "Jûs atvedëte man šá þmogø, kaltindami já liaudies kurstymu. Bet aš, já apklausæs jûsø akyse, neradau në vienos jam primetamos kaltës. (...) Tad aš nuplakdinsiu já ir paleisiu." Tuomet minia ima šaukti: "Mirtis šitam! Paleisk mums Barabà!" O Barabas buvo plëšikas, patekæs á kalëjimà uþ þmogþudystæ. Pilotas kreipësi á susirinkusiuosius tris kartus, o tie vis garsiau reikalavo savo. Pilotas nusileido minios spaudimui, paleido Barabà, o Jëzø atidavë þmoniø valiai.

Atpaþástama istorija.

Jaunimas juos pakeis. Ar pajëgs? Ar nebus toks pat? Kaþkada uþ jaunimà galvojo cenzûra. Dabar paèiam reikia galvoti. Jaunimas rašydavo rašinius meilës tëvynei tema, dalyvaudavo þygio dainos konkursuose, mokslo metø pabaigoje ruošdavosi á turistinius þygius. O kaip mylëti tëvynæ dabar? "Gyvenu, nes turiu tà, tà ir tà", - dabar sakome. Bet tai juk ne gyvenimas! Sunku šiais laikais sutikti þmogø, iš kurio sklistø palaima, atjauta, harmonija. Vis dëlto tikiu, kad kada nors viskas bus kitaip ir kalbësime ne tik apie liûdnà emigranto dalià, bet ir apie tai, kaip baisiai gera, kraupiai linksma ir þiauriai nuostabu gyventi mûsø brangioje Tëvynëje.

Ar jûs, išvydæ televizoriaus ekrane graþiai apsirengusá þmogø, aprodinëjantá savo prašmatnø butà ar sëdintá prabangiame automobilyje, nepasiþiûrite á savo senutëlá televizoriø ir nepamanote: "Iš kur jis visko turi"? Ar jums nekyla mintis: "Prisivogë?" Ne? Vadinasi, jûs esate "normalus þmogus", gyvenantis "normalioje laisvoje" visuomenëje. Tiesa, èia ne iš mûsø padangës.

O dël temø pokalbiams, siûlyèiau dar vienà. Šámet minësime Kovo 11-osios akto dvidešimtmetá. Vasario 16-osios aktui tiek metø sukako 1938-aisiais. Vadinasi, pagal Vasario 16-osios kalendoriø iki 1940 metø mums liko pora metø. Klausimas, ar pasikartos 1940-ieji, atrodo grësmingai, þadina vaizduotæ, kursto negerà nuojautà. Aišku, netikime, jog uþ dvejø metø Lietuva gali bûti okupuota. Bet yra vienas "bet". Istorinës tragedijos kartojasi kaip farsas.

Daþniausiai savo tekstus baigiu anekdotais. Šákart baigsiu valgio gaminimo receptu, nes juk stintø metas. Jeigu stintø prikepëte tiek, kad visø nesuvalgote, galite jas keptas sudëti staèias á stiklainiukà ir uþpilti marinatu, pagamintu iš svogûno, pipirø, lauro lapø, druskos, cukraus, citrinos rûgštelës, aliejaus, kad bûtø skaniau, ir dar ko nors, jei turite fantazijos. Stiklainiukà uþdarykite, atvësinkite ir padëkite á sandëliukà.

Rièardas JAKUTIS

Kalbant apie valdþios nedëmesá knygø leidybai, peliukai Sûrskis ir Mauzeris pasakytø, kad "ant Lietuvos dedasi keisti dalykai". Tik šiuo atveju tie "keisti dalykai" dedasi geràja prasme. Valdþios dëmesio knygai jokio, o šiomis dienomis Lietuvos parodø centre "Litexpo" jau 11-tà kartà - taip graþiai sako visi apie tai rašantys - pakiliai šurmuliuoja tarptautinë Vilniaus knygø mugë, be to, Vilnius 2012-aisiais nori bûti pasaulio knygø sostinë. Tiesa, daugelis siûlo atmesti nerealias svajones, bet galvoti apie rašanèiø ir leidëjø sieká išgyventi, o knygø sostinës idëjà - atidëti.

Knygynø, aèiûdie, kol kas neuþdaro. Tiesa, mûsø "Þiburio" knygynà uþdaryti bandë. Bent jau planavo. Dar kartà aèiûdie, kad nepavyko. Nepavyko iš bulvaro šalia Didþvario gimnazijos išguiti ir knygas pardavinëjanèios moèiutës. Galëtø tik knygø prekyba èia ádomiau vykti. Pavyzdþiui, šiaulieèiai galëtø èion atnešti perskaitytas ir nebereikalingas knygas, o norintieji skaityti, bet neturintys tam pinigø - nemokamai ar uþ kelis centus (ávertinant moèiutës pasiaukojantá stovëjimà) jas pasiimti. Tiesa, patys knygynai prisitaiko. Šiandien jie atrodo kaip ir bet kuris modernaus prekybos centro skyrius. Lentynos lûþta nuo ryškiaspalviø prekiø, aká rëþia uþrašai su "ypatingais" pasiûlymais. Matomiausioje knygyno vietoje - perkamiausi produktai TOP 10. Savaitæ ar kelias pabuvusios tame TOP 10 skyrelyje knygos keliauja tolëliau - á prigrûstas lentynas. Yra skyrelis "Nukainotos knygos". Gaila, kad jis paneigia nuomonæ, jog knygos neákainojamos. "Þolë yra tik þolë,/ þmogus - tik þmogus,/ o knyga - tik knyga", - jau ir nepamenu, kuris poetas taip rašë. Tad kodël skaitome? Ogi todël, kad knyga geriausiai atsako á klausimà "Kas aš esu?"

Kaip gimsta knyga? Nors ir taip. 1942 m. majoras A. de Saint-Exupéry, atsargos lakûnas, nuobodþiavo emigracijoje Amerikoje. Kadangi buvo pripaþintas netinkamu karo tarnybai, iš neturëjimo kà veikti nusprendë parašyti pasakaitæ vaikams. O gal já ákalbino leidëjas, kuris tikëjosi, kad tokia autoriaus piešiniais iliustruota knygelë pagyvins kalëdinæ prekybà. Šiaip ar taip, pats to nenorëdamas, A. de Saint-Exupéry sukûrë tikrà bestselerá suaugusiesiems. JAV per metus dabar parduodama 100 tûkst. šios knygos egzemplioriø, Prancûzijoje - 300 tûkst., o Vokietijoje - net 7 mln! (Šie skaièiai kaþkà pasako apie JAV). Kadangi "Maþasis princas" tapo vos ne Biblija, tai tûkstanèiai literatûros kritikø, sociologø, psichologø, filosofø ir kultûrologø iki šiol aiškina, kà gi norëjo pasakyti tas nelaimingas oro pajëgø majoras.

O iš kur atsiranda blogos knygos? Štai perskaièiau kaþkoká poetà. Gal 50 eilërašèiø. Daug nesugaišau. Mano galva, ne kà ilgëliau uþtruko ir autorius, juos rašydamas. Nors kà gali þinoti – gal tai ilgas jo gyvenimo triûsas? Viena aišku, abu gaišome be reikalo. Prasèiau nei prasta. Gero šûdo nebûna. Mûsø "rimtàjà" ir "populiariàjà" literatûrà, deja, skiria bedugnë. Nors pernelyg aukštos materijos bent man þavesio irgi nekelia. Štai girdëjau poetà literatûriniame vakare taip protingai kalbant, kad toje jo kalboje lietuviški buvo tik jungtukai ir jaustukai.

Suþinojau, kad Lietuvos rašytojø sàjunga šiuo metu vienija per 350 nariø. Pagal statistiná pasiskirstymà 11 iš jø turëtø bûti gëjai, 3 – lesbietës, 2 – biseksualûs asmenys ir 1,5 transseksualo. Aišku, rašytojai turi bûti skirstomi ne pagal tai. O ir šiaip pasaulyje, sako, yra þmonës ir poetai. Þmonës þudo poetus, nors poetai, bûna, irgi þudo þmones. Mano galva, rašytojai yra tie, kurie þino, kaip pralenkti ar atsukti atgal laikà. Maironis eilëraštyje "Poetui mirus" rašë: "Išvilkæ þmogø akyse/ Prieš soèià, þiovaunanèià minià,/ Prekiauja gyva jo dvasia/ Ir rodo perpjovæ krûtinæ." Nors lygiai prieš dvejus metus, 2008 m. vasario 19 d., miræs Rusijos kontrkultûros lyderis Jegoras Letovas teigë: "Në vienam menininkui nepavyks tiksliau, stipriau ir vaizdingiau išreikšti mus supanèio pasaulio absurdà, košmarà ir þaismingumà, negu tai atlieka pats gyvenimas."

Kartais knygos nulemia þmoniø likimà. Jø prisiskaitæ þmonës gali pasukti doros ar blogio keliais, gali tapti budistais, sportininkais, o gal - gašlûnais ar aferistais. Knygos gali ir nuþudyti. Tiesiogiai gali nuþudyti nuo lentynos nukritusi knyga ar nuvirtimas nuo kopëèiø, jos ieškant lentynose. Netiesiogiai - jei uþsiskaitæ ir uþsisvajojæ eisite per gatvæ ir jus partrenks mašina.

Kadangi esame tarp dviejø moteriškø švenèiø – vasario 14-osios ir kovo 8-osios, pagalvojau apie literatûrà moterims. Apie moteris daþniausiai rašo paèios moterys, bet bûna, jog šios temos griebiasi ir vyrai. Griebiasi klysta. Nesugeba vyrai protingai parašyti apie moteris. Ar skaitytum Mopasanà ar Aputá? Gal vyras, ásijausdamas á moterá, nori suprasti pats save? Ypaè kvailai atrodo rašantys apie feminizmà. Sunku kalbëti apie fenomenà, kurio nei matei, nei regëjai, gal tik girdëjai. O rašanèioms moterims drásèiau pasiûlyti leisti dar vienà knygø serijà – "Vienišø moterø, auginanèiø vaikà, romanai".

Vyresnës kartos skaitytojai prisimena tokias pirmàsias Dantës "Dieviškosios komedijos" eilutes: "Gyvenimo nuëjæs pusæ kelio, aš atsidûriau miško tankmëje, pametæs tiesø pëdsakà takelio." Dabar gi jos skamba taip: "Per vidurá gyvenimo kelionës, aš pakliuvau á baisiai tamsià girià, ir pameèiau aš tiesø kelià. Þmonës." Pirmasis vertimas – Aleksio Churgino, antrasis – Sigito Gedos. Iš kur skirtumas? Literatûros kritikai Kastoras ir Poliuksas atsako - tiesiog kartø konfliktas.

Šiomis dienomis akis uþkliuvo uþ dviejø nuomoniø apie knygas ir skaitymà. Pirmoji – tai Dono DeLillo, puikaus moderniojo epo "Underworld" ("Poþemio pasaulis") autoriaus, pasakojimas, kad jis vis dar spausdina rašomàja mašinële. DeLillo sako negalás apsieiti be garso, kurá skleidþia mechaninës rašomosios mašinëlës klavišai. Šiai nuomonei pritaria ir šiø metø Jurgos Ivanauskaitës premijos laureatë rašytoja Renata Šerelytë, knygas iki šiol rašanti ne kompiuteriu, o ranka. Pasak jos, popierius ir rašiklis leidþia pasijusti oriai. Antroji nuomonë – pagiriamasis þodis kompiuteriniam diskui, á kurá sudëta 100 klasikos tomø. Diskas pristatomas kaip nešiojamoji biblioteka, kurioje galima rasti viskà nuo Williamo Shakespeare’o, t. y. visø kultiniø autoriø kûrinius, kuriuos bûtina perskaityti. 100 klasikos tomø kolekcijoje ádiegta daugybë paieškos bûdø, tarkime, galima susirasti knygà pagal nuotaikà ar konkretø poreiká. Skaityti galima ásijungus garso takelá ir klausantis, kaip þidinyje spragsi malkos.

Bet apie šiø dienø renginá - Tarptautinæ knygø mugæ. Šiemet joje gvildenama tapatybës tema ir kvieèiama diskutuoti apie tai, kas esame ir kuo bûsime. Šimtai leidyklø, knygynø, ávairiø kultûriniø organizacijø iš aštuoniø pasaulio šaliø, šimtai susitikimø ir ávairiø renginiø. Leidykla "Tyto alba" á mugæ pakvietë romano "Sofijos pasaulis" autoriø Josteinà Gaarderá bei áþymø britø istorikà, knygos "Stalino kodas" autoriø Simonà Sebagà Montefiore‘à, leidykla "Alma littera" romanø jaunimui "Heroinas", "Ledi kalës gyvenimas", "Darant tai" ir kt. autoriø Melvinà Burgessà, "Baltos lankos" – romanø "Gëda", "Išdavystë", "Kaltë" autoræ Karinà Alvtegenæ, "Versus Aureus" - romanø "Šokoladas", "Penki ketvirèiai apelsino", "Ledinukø bateliai" autoræ Joanne Harris, "Vaga" – knygos "Esminis klausimas" autoriø Peepà Vainà, Lenkijos institutas – áþymø šiuolaikiná lenkø rašytojà, romano "Lialë" autoriø Jacekà Dehnelà.

Knygø šventës paskatina iš knygø lentynos išsitraukti kokià nors knygà. Stengiuosi pasirinkti, kad tai nebûtø serijos "Gitara, merga ir alkoholis!" literatûra. Pasirenku Bruce‘o Lee knygà "Stulbinanèios mintys" (Kaunas, "Obuolys"). Taip, taip, to paties Bruce’o Lee, kuris labiausiai þinomas iš filmø "Didysis bosas", "Ániršæ kumšèiai", "Drakono kelias". Labiau paþengusieji Bruce‘as Lee þino kaip didájá kungfu meistrà ir savito kovos meno dþit kun do ("sulaikanèio kumšèio kelias") išradëjà. Nustembame, kad vos 32 metus gyvenæs Bruce’as Lee buvo ganëtinai gilus filosofas, kurio "tiesiog mušeika" pavadinti negalëtume: "Praeitis, dabartis ir ateitis. Mielas drauge, galvok apie praeitá remdamasis maloniø, vertingø, teikianèiø pasitenkinimà ávykiø prisiminimais. Apie dabartá? Galvok apie jà remdamasis iššûkiais, galimybëmis ir laimëjimais, kuriø prieþastimi gali tapti tavo talentø ir energijø panaudojimas. O apie ateitá – kad tai laikas ir vieta, kur galima siekti bet kurio tikslo. (...) Bûti kaþkuo vienu ir nesikeisti – kraštutinë NEJUDRUMO stadija. Neturëti nieko, kas galëtø pasipriešinti – kraštutinë TUŠTUMOS stadija. Bûti atsijungusiam nuo išorinio pasaulio – kraštutinë TOBULUMO stadija. Prieštaravimø viduje nebuvimas – kraštutinë ŠVARUMO stadija."

Bruce’o Lee filosofijos pagrindas – "dvasios išsilaisvinimas per didesná savæs paþinimà". Tad ko jis ne aukštos prabos gnostikas? Bruce’as Lee primena dzenbudizmo mokytojus. Kaip ir jie, jis mëgo pasakoti istorijà apie tušèià arbatos puodelá: þmogus esàs tarsi nuomoniø perpildytas arbatos puodelis; norint eiti tiesos link, reikia jø atsikratyti, "išpilti savàjá puodelá". Tarp Bruce’o Lee mokiniø – ir garsios pavardës (Chuckas Norris, Kareemas Abdul-Jabbaras, Romanas Polanskis; netiesiogiai – Viktoras Cojus), ir daugybë neþinomø þmoniø, suvokusiø, kad jis negráþtamai pakeitë jø gyvenimus. Nors Bruce’as Lee rûpinosi savo kûnu (kasdien sportavo, kilnojo svarmenis, apie jo sugebëjimus sklinda legendos), jo bibliotekoje buvo apie 2500 ávairiausiø knygø, jis domëjosi daugybe dalykø. Aforizmai, spausdinami šioje knygoje, primena Laozi, daosistø, budistø, sufijø, ávairiø kitø religijø mistikø mintis, taèiau jokiu bûdu nëra plagiatas: jos – patirtos, išgyventos. Bruce’as Lee, suvokdamas, kad pasaulyje – daug blogio, smurto, agresijos, ir turëdamas nemaþai galios tai pakeisti, màstë panašiai kaip Mahatma Gandhi - jis siûlë neprievartos kelià.

Ir pabaigoje girdëta istorija apie prisiekusá knygø gerbëjà, kuris mëgsta apsilankyti Antakalnio kapinëse, uþkopti á Rašytojø kalnelá su "fleškute" karèiosios, po šlakelá ápilti P. Širviui, R. Gaveliui ir šalia jo gulinèiam J. Kunèinui, kad knygynø neuþdarytø!

Vasario 18–22 dienomis, palydint kalendorinæ þiemà, Lietuvos þiûrovus sušildys energingais ritmais alsuojantis áþymiausias Afrikos cirkas "Mama Afrika". Turo po Europà metu Lietuvà aplankys ne tik Afrikos šokiai, dainos, kostiumai, neprilygstami akrobatai, bet ir ne vienas pasaulio rekordas. Afrikos pasididþiavimu laikomas "Mama Afrika" cirkas jau sulaukë ir legendinio "Cirque du soleil" pripaþinimo.

"Mama Afrika" didþiuojasi tuo, jog tuzinas šio cirko artistø jau dalyvauja legendinio "Cirque du Soleil" pasirodymuose. Lietuvoje afrikieèiai pristatys naujausià programà, kurioje Afrikos genèiø tradicijos persipina su neátikëtinais triukais bei pasaulio rekordais.

Vienas jø – maþiausias pasaulio vienaratis ir já ávaldæs meistras Yonnas iš Etiopijos. Maþiausio vienaraèio rato diametras – vos 3,5 cm. Afrikos Peteriu Rosendhaliu vadinamas Yonnas uþima pirmàsias BMX dviraèiø lenktyniø pasaulio èempionato pozicijas, o scenoje jis lengvai ir smagiai šokinëja, laipioja ir juda ávairaus dydþio vienaraèiais, atlikdamas sudëtingus triukus.

Lietuvoje pirmà kartà "Mama Afrika" istorijoje bus parodytas numeris ant lyno, kurá Vilniaus, Kauno, Klaipëdos, Šiauliø ir Panevëþio arenø palubëse atliks grakšti atlikëja iš Tanzanijos.

Akrobatais garsëjantis afrikieèiø cirkas pristatys Ramadhani Brolius iš Tanzanijos. Šie akrobatai – bene geriausiai pasaulyje išlavinæ balansavimo technikà ir atsvaros jëgas. Nemaþiau stulbinantis ir "Ikaro þaidimø" pasirodymas, kurio metu artistai balansuoja ne tik daiktais, bet ir þongliruoja vieni kitais – sukdami vieni kitus aplink kojomis, atlikdami kûlversèius ir greitus sukinius. Cirke taip pat pasirodys ir vienas lanksèiausiø þmoniø þemëje – Lazaro Gitu ir jo partneris Hassan iš Kenijos. Þiûrovai visuomet praranda þadà, kai scenoje pasirodo "þmogus be kaulø" iš Etiopijos. Iš ten pat kilusi ir dëmesá prikaustanti þavi mergina su 100 lankø. Cirke – ir afrikietiškasis "Rola-Rola" numeris, kurio metu atlikëjas balansuoja ant lentutës.

Triukai, supinti su Afrikos ritmais ir šokiais – "Mama Afrika" vizitinë kortelë, o tradiciniai kariø zulusø šokiai skambant afrikietiškams bûgnams nepalieka abejingø ir publika pati pradeda šokti.

Originaliame "Mama Afrika" cirke susirinko 40 paèiø talentingiausiø artistø iš ávairiø Afrikos kampeliø: Tanzanijos, Etiopijos, Kenijos, Sudano, Egipto ir Pietø Afrikos Respublikos. Kiekvienas cirko atlikëjas, šokëjas ar dainininkas yra mokomas cirko vadovo Vinston Ruddle ákurtame cirko meno koledþe Tanzanijoje, kur ávaldo nepaprastà darnà, estetiškà akrobatikà, stiprø balsà ir nutrûktgalviškà artistiškumà.

Apie "Mama Afrika":

Cirkas "Mama Afrika" ákurtas siekiant pristatyti juodojo kontinento kultûrà ir gyvenimo bûdà kitoms tautoms. Pasirodymuose apstu genèiø šokiø, bûgnø, dainø, kostiumø bei kaukiø. Þiûrovams pristatomas Gambu – tradicinis Pietø Afrikos angliakasiø šokis, taip pat karinis zulu šokis, tradicinës Dramblio Kaulo Kranto kaukës ir vaikšèiotojai ant kojûkø iš Tanzanijos, tamsiàsias jëgas atbaidanèios kaukës, originalûs afrikietiški bûgnai bei "Adagio" numeris – tai lëtas, labai estetiškas šokis, kuriame pora naudoja lëtus judesius ir atsvaros jëgas. Be to, viso šou metu groja muzikinë grupë "In Afrika", atliekanti afrikietiškà ir pasaulinæ muzikà. Tradicinius kûrinius grupë atlieka su kora – instrumentu, atkeliavusiu iš vakarinio Afrikos kranto, kurio 20 stygø skamba tarsi gitaros ir arfos mišinys. Pietø Afrikos Respublikos ir Zimbabvës merginos yra nuostabios dainininkës, kurianèios šou atmosferà kartu su muzikine grupe. Nauji kostiumai atskleidþia egzotiškàjá Afrikos kontinentà. Sumanûs dizaineriai panaudojo visas þinomas spalvas, kad padarytø pasirodymà gyvesná ir prikaustytø þiûrovø dëmesá.

Pasirodymai vyks:

* vasario 18 d. Šiauliuose, Šiauliø arenoje,

* vasario 19 d. Panevëþyje, "Cido" arenoje,

* vasario 20 d. Kaune, Sporto halëje,

* vasario 21 d. Vilniuje, "Siemens" arenoje,

* vasario 22 d. Klaipëdoje, Þvejø rûmuose.

Rièardas JAKUTIS

Neseniai þiûrëjau BTV laidà "Kainos kodas", kurioje restoranø darbuotojai skundësi lankytojø sumaþëjimu. Laidoje kalbëjæ didþiøjø prekybos centrø atstovai pateikë duomenis, jog kruopas, makaronus, miltus þmonës perka kaip ir pirkæ, beveik nesumaþëjo duonos, pieno, þuvies, mësos gaminiø pirkimas, bet gerokai maþiau beperkamos konservuotos darþovës, uogienë, kompotai, vaisvandeniai, ypaè smuko prekybos centruose gaminamø salotø pirkimas. Išvada – gaminti maistà, konservuoti darþoves, virti uogieniø, net kepti sausainius, tepti tortus daugelis ëmë namuose, t. y. þmonës gráþo á namus. O gal tai ir gerai? Daþniau bûname namuose, pajuntamas namø jaukumas.

Ásivaizduokite namus, kuriuose galima praleisti vakarus klausantis vienas kito pasakojimø, juokiantis, geriant arbatà ir ypatingà vynà. Namai kupini graþiø daiktø, muzikos ir laimës. Namai – kaip patikimas laikrodis. Ir kur pakrypo mano mintys, nesunku nujausti - namø þidinio, ugnies ir dûmø simbolikos link. Jei namuose ir nëra tikrojo þidinio, vis tiek juos plaèiàja prasme vadiname þidiniu. Iš þidinio dûmai kyla dangaus link. Tai malda dangui, kreipimasis á jëgas, valdanèias pasaulá. Jeigu mûsø malda pasieks dangø, gausime tai, ko iš dangaus norime. Vadinasi, namø þidinys neša laimæ. O uþsikabinæ uþ laimës tikëkime, kad ji iš mûsø daugiau nebepaspruks.

Kà dabar pradëjo pirkti þmonës? Pasirodo, auksà. Jame jie ieško laimës. Aišku, toks elgesys skatino aukso kainas kilti nuo 400 JAV doleriø uþ uncijà 2005 m. iki daugiau nei 1100 JAV doleriø 2009 m. gruodá. Þmonës perka ne tik monetas, bet ir kilogramà sverianèius aukso luitus, birþose prekiaujamus fondus, kurie suteikia teisæ ásigyti aukso, išankstinius aukso sandërius bei aukso kasybos ámoniø akcijas, suteikianèias finansinius svertus ateityje pasikeitus aukso kainai. Auksà perka ne tik pavieniai asmenys, bet ir ávairios institucijos bei nepriklausomi turto fondai. Neseniai Indijos vyriausybë iš Tarptautinio valiutos fondo ásigijo 200 tonø aukso.

Nemaþai aukso pirkëjø taip siekia apsisaugoti nuo infliacijos rizikos arba nuo galimo dolerio ar kitø valiutø nuvertëjimo. Abi šios potencialios rizikos yra rimtos ir vertos atsargumo priemoniø. Nors šiuo metu Jungtinëse Amerikos Valstijose, Europoje ir Japonijoje infliacija yra nedidelë, namø ûkiai ir institucijos turi pagrindo nerimauti, kad ekonomikai pradëjus atsigauti þema palûkanø norma ir nuolat didinami bankø rezervai gali paskatinti infliacijà. O menkstanti dolerio vertë – per praëjusius metus doleris euro atþvilgiu atpigo daugiau nei 10 proc. - yra rimta prieþastis nerimauti tiems ne JAV veikiantiems investuotojams, kurie šiuo metu yra investavæ á dolerius.

Taèiau ar auksas gali padëti apsisaugoti nuo šiø rizikø? Ar jo perkamoji galia liks tokia pat, jei infliacija sumaþins dolerio ar euro perkamàjà galià? Ar aukso vertë eurais arba jenomis liks tokia pat, jei doleris ir toliau silps? Ar neatsitiks kaip su nekilnojamuoju turtu?

Spëjusieji itin lengvai išsiugdyti išlaidavimo ágûdþius dabar jau priversti kartoti taupymo pradþiamokslá. Ar lietuviai taupûs? Praëjusiais metais vienas lietuvio butas per mënesá uþ elektrà vidutiniškai mokëjo 62 litus. Kaip bus šiemet? Statistiniai duomenys byloja, kad daugiausia lietuviai išleidþia maistui. Vidutiniškai šeimos išlaidos maistui Lietuvoje sudaro 40 proc. išlaidø. Išsivysèiusiose šalyse išlaidos maistui neviršija 13–15 proc. šeimos biudþeto. 68 proc. apklaustø lietuvaièiø neplanuotai ásigyja prekiø su uþrašais "pigiausia", "speciali kaina", "nauja prekë" ("Maxima" galëtø paskelbti net šûká "Galiojimo laikas - ne riba!"). 38 proc. neplanuotai ásigyti prekes skatina dalijami nemokami prekiø mëginukai ar produktø ragavimas. 28 proc. apklaustøjø impulsyviai pirkti skatina tai, jog susijusios prekës pateikiamos kartu, pavyzdþiui, sûris vyno skyriuje. Dël patrauklios pakuotës prekæ ásigyja 27 proc. respondentø, o dël to, kad prekës guli prie kasos – 17 proc.

Viena lemputë per metus mums gali sutaupyti apie 45 litus, savalaikis šaldytuvo atitirpdymas – 24, skalbyklës reþimo pakeitimas – 20, nešiojamas kompiuteris vietoj stacionaraus – 170 litø.

Kartà þmogus, nuëjæs á darþinæ, rado vištos gûþtoje auksiná kiaušiná. Paaiškëjus, jog jis besàs tikras, þmogus iškëlë puotà. Kasdien jam višta padëdavo po auksiná kiaušiná, tad prasigyventi nebuvo sunku. Þmogus buvo labai godus, pats norëjo išmokti "dëti" tokius kiaušinius, tad kartà neiškentë ir, pasigavæs auksinius kiaušinius dedanèià vištà, jà perpjovë pusiau. Moralas - neþudyk savo "vištos".

Kai sakoma, kad dabar yra blogai ir bus dar blogiau, norisi atsikirsti - yra buvæ ir dar blogiau. Aišku, á tai galima reaguoti atsaku, jog buvo ir geriau. Be to, ne vienas gali paklausti – kaip taupyti, jei nëra kà taupyti? Ieškokite alternatyvø. Pavyzdþiui, auginkite gëles, megzkite, siûkite, gaminkite dëþutes, pabandykite tapti þvaigþde, nes tai irgi uþsiëmimas. Tiesa, norint pakliûti á pirmuosius puslapius ar á TV, turi arba kà nors pavogti, arba nuþudyti, o jeigu to principai neleidþia, yra išeitis – belieka nusišnekëti.

Uþtikau apklausà, kurioje buvo apklausti 733 multimilijonieriai. Apklausos metu respondentø buvo paprašyta išvardyti 30 veiksniø, kurie, jø nuomone, turëjo didþiausià átakà jø pasiekimams. Apibendrinus duomenis, svarbiausiø veiksniø pirmas penketas buvo toks (skliausteliuose nurodytas respondentø procentas, kurie ávardijo šá veiksná): sàþiningas elgesys su kitais þmonëmis (57 proc.), savidisciplina (57 proc.), mokëjimas sutarti su þmonëmis (56 proc.), gyvenimo draugas ar draugë, kurie tave supranta ir palaiko (49 proc.), gebëjimas dirbti labiau atsidavus nei kiti þmonës (47 proc.).

Apklausà organizavusieji sako, jog suþinojæ jos rezultatus dauguma þmoniø tokiems teiginiams prieštarauja: "Nesàmonë - sëkmæ lemia visai kiti dalykai: reikia turëti pradiná kapitalà, turtingus gimines, naudingas paþintis ir dar sugebëti lipti per kitø galvas!" Pasirodo, jeigu taip manote, jûs patenkate á tà grupæ þmoniø, kurie tiki, kad sëkmës formulë yra "Turëti - Daryti - Bûti": jei turëèiau (pradiná kapitalà, átakingus draugus, gerø idëjø ir t. t.), tuomet daryèiau (kurèiau verslà, investuoèiau, gaminèiau, uþpatentuoèiau ir t. t.), tada ir bûèiau (turtingas, laimingas, sëkmingas, mylimas ir t. t.), bet kadangi viso to neturiu, tai ir nesu toks, koks norëèiau bûti. O tai yra didþiausias visø laikø mitas: viskas apversta aukštyn kojomis. Tikrovëje viskas vyksta priešingai: pirmiausia turi bûti (pasitikintis savimi, atsakingas, ambicingas, atkaklus ir t. t.), tuomet darysi (kursi, tobulësi, rizikuosi, judësi á prieká ir t. t.) ir galø gale turësi (aukštus rezultatus, pasisekimà, gerovæ, pripaþinimà ir t. t.).

Kai negali sutaupyti, þmonës griebiasi taurelës. Á uþdarà ratà ásisukame dar labiau, juolab kad ir èia netaupoma. Pasirodo, dauguma þmoniø, kurie vartoja alkoholá namie, nepataiko ásipilti tradicinæ baruose siûlomà porcijà, o ásipila daugiau. Tyrimø duomenys byloja, jog, pavyzdþiui, jei bare stiprûs alkoholiniai gërimai pilstomi po 50 ml, tai namie þmonës ásipila 62 ml. Todël net patartina naudoti gërimø tûrá matuojanèius stikliukus.

Ar jûs matote, kad sausio jau nebëra? Kà tik sutikome 2010-uosius, o dvyliktosios dalies jø jau nebëra… Kas nuveikta per tà dvyliktàjà metø dalá? Neturime net kà atsakyti. Kà nuveiksime vasará, nors jau ir jo dešimt dienø dingæ? Darbà paliekame kitam mënesiui, o gal net dar kitam, ir t. t. Svarbiausias dalykas šiomis dienomis turëtø bûti meilë, nes juk štai Šv. Valentino diena. Bet, atrodo, meilës irgi bus maþiau. Vyrams meiluþes išlaikyti tampa sunkiau, audringai švæsti Šv. Valentino dienos taip pat šlamanèiøjø stokojame. Tad bûsime namuose. Bet juk ar buvimas namuose nëra šventë (þiûrëti teksto pradþià)?

Kas dar blogesnio? Lietuvà ištiko ne tik ekonominë ar finansinë, bet ir elito krizë. Ji daug pavojingesnë uþ ûkio krizæ. Elitui neriant á uþsiená, dþiaugiantis ten išsiuntus savo vaikus, tauta pamaþu miršta. Bet uþvis, atrodo, blogiausia, kad šio mënesio pirmosios dienos vakaras iki širdies gelmiø sukrëtë beveik visas moteris. Jos braukë ašaras, nes vasario 1-àjà, neatsigavusi po nelaimingo atsitikimo, mirë viena serialo "Nusivylusios namø šeimininkës" herojø Edë. Po to, kai jà nutrenkë ant automobilio uþvirtusio elektros stulpo laidai, þiûrovës vylësi, jog šviesiaplaukë išgyvens. Vilties suteikë ir prieš tai rodytoje dalyje veikëjos, gulinèios be sàmonës, pajudintas pirštas. "Tai kam reþisierius Edei liepë pajudinti pirštà, jei jau buvo nulemta, kad ji mirs?" – girdëjau, nirštanèià ne vienà moterá. "Nejaugi Amerikos medicina tokia bejëgë?", "Kas leido filmo reþisieriui nulemti, kad Edë mirs?", "Nors Edë – moteris, turinti privalumø ir trûkumø, taèiau raudojom, lyg bûtø miræs mums labai artimas þmogus", "Šuo, o ne reþisierius, kad jà nuþudë", – siuto kitos. Oi, kiek moterø guodësi, kad mylimo personaþo mirtis išmušë jas iš vëþiø, daugelis jø buvo lyg nesavos ne tik pirmà mënesio dienà, bet ir ligšiol atsigauti. Jos uþjauèia Edës artimuosius – tëvelius, sûnø Prestonà, pusbrolius ir pusseseres bei drauges – Suzanà, Linetæ, Gabæ, Bri, Gabrielæ ir kitas, o uþ toká posûká "Nusivylusiø namø šeimininkiø" filme reþisieriø Larry Shaw siûlo pripaþinti blogiausiu šiø metø Amerikos kûrëju.

Bet gráþkim prie šio teksto temos - taupymo. Tiems, kurie taupo vandená iš èiaupo lašindami po lašelá, kol prisipildo kibiras, nes, esà, taip lašant nesisuka skaitiklis, vertëtø priminti prietarà, jog kartu su taip lašanèiu vandeniu iš namø išlaša ir visi turtai. Nors sunkmeèiu svarbiausia mintis turëtø bûti ne kaip daugiau sutaupyti, bet kaip daugiau uþdirbti. O pats svarbiausias dalykas - sutaupyti laiko ir gerai já investuoti, uþuot leidus tokiems niekams kaip nieko nelemiantys pasisëdëjimai, pasiplepëjimai ir tokiø straipsniø skaitymai.

Rièardas JAKUTIS

Naktá sapnavau prie manæs pasilenkusià kaþkokià šviesiaplaukæ moteriškæ sakanèià: "Draugai tavim nebepasitiki. Praradai jø pasitikëjimà. Tu jø negirdi ar neásiklausai, kà jie tau sako."

Rytà pabudau bjauriai nusiteikæs. Perskaièiau spaudà – nuotaika nepakito. Tas pats šaltis, tos paèios kainos. Savo naguèius parodæs sausis Lietuvoje priminë, kokios bûna áprastos þiemos. Net girdëjau teigiant, kad toks šaltis paskutiná kartà buvo prieš šimtà metø. Nors optimistai aiškina, girdi, nëra blogo oro, yra tik prastas apsirengimas. Be to, apie šalèius sinoptikai juk pranešë, blogus orus jie visad atspëja. Rasi netgi besidþiaugianèiø šalèiais. Pavyzdþiui, komunalininkai. O kas labiausiai kremtasi dël šalèiø? Neatspësite. Ogi ekshibicionistai, kuriems parkuose beliko tik save apibûdinti. Kaip kitaip, kai toks šaltis. Didþioji tautos dalis, kuriai šaltis iškart asocijuojasi su šildymo kainomis, todël verèia nerimauti, tepamàsto apie vargšelius ekshibicionistus, kurie nebegali gyventi visaverèio savo gyvenimo... O kam þiemà nešalta?

Jau antikos filosofai aiškino apie dvi gyvenimo linijas: gërio ir blogio. Jos vingiuoja viena šalia kitos. Bûna, viena šiek tiek ásiverþia priekin, kita atsilieka, po to viskas keièiasi. Taip ir gyvename. Atrodo, dabar gërio linija nuo blogosios ëmë gerokai atsilikti. Nors kas gali pasakyti, kurios þinios yra geros, o kurios - blogos? Kaip nuspræsti, ar šiuo metu krentanèios nekilnojamojo turto kainos yra gera ar bloga þinia? Tokio turto savininkai liûdi, bet dþiaugiasi pirkëjai. Kai Seimo Sveikatos reikalø komiteto pirmininkas Antanas Matulas dþiaugiasi patvirtintu ásakymu, jog naktá negalima pardavinëti alaus, liaudis aiškina, kad nuo to laiko þmonës pro langus ëmë mëtyti šunis. Gamta viskà sudëlioja, ji puikiai sutvarkë mûsø organizmo sandarà. Kad bûtø matyti, kiek mes persivalgome, mûsø akys yra toje paèioje kûno pusëje kaip ir pilvas.

Moteriškë guodësi parduotuvëje prisipirkusi maisto produktø, pasidëjusi juos ant stalelio ir krovusis á savo krepšá. Priëjæs vyriškis prisistatë esàs iš kaþkokios kontrolës ir paklausæs, kiek ji mokëjusi uþ dešrà. Moteris atsakë, parodë kasos èeká. Vyras paaiškino, jog pirkëja gali bûti permokëjusi, pasiëmë dešrà, èeká ir nuëjo aiškintis. Laukë laukë moteris jo gráþtaèio...

Jei internete bûtø skyreliai "Geros þinios" ir "Blogos þinios" (nors kaþkas panašaus jau ir yra), neabejotina, kad daug daugiau skaitytojø sulauktø antrasis. Kokie sapnai mus kamuoja? Pasirodo, tame pat internete sapno apie mirtá aiškinimas praëjusiø metø paskutiná mënesá perskaitytas daugiau nei 13000 kartø. Vestuves sapnavo 10500 lankytojø, dantis sapnuose regëjo 10100 skaitytojø, plaukø reikšme sapnininke domëjosi 8600 lankytojø, kraujo ieškojo net 7300 kartø, gyvatë prisisapnavo 7200 lankytojø, vandená sapne regëjo 6500 skaitytojø, lavonus – 6100, kûdiká – 6000, pinigus – 5300.

Vienas bièiulis visas nesëkmes vertina keistai – "balta mišrainë". Suprask, visko makalynë. Kaip paruošti baltà mišrainæ, esu ásitikinæs, þino 90 procentø lietuviø. iš pradþioje išsiverdi bulviø bei morkø, jas bei kiaušinius ir "šlapià" dešrà supjaustai, pridedi þirneliø, marinuotø agurkëliø, uþpili majonezu ar grietine - ir mišrainë paruošta?

Valdþios sprendimai dabar mums it toji balta mišrainë. Naktimis rekordiškai greitai priëmæ daugiau nei 60 ástatymø pataisø, uþsisvajojæ "permainø" šaukliai jau regëjo iš stebuklø lauke uþkastø monetø išaugintà finansiná derliø. Keista, kad tikrieji reformos autoriai nepatarë valdþios vyrams ir moterims, kad, uþuot skaitæ pasakaitæ apie Buratinà, bent akimis permestø ekonomisto Artûro Laffero teorijà, kuri skelbia, kad kiekvienà kartà padidëjus mokesèiø tarifams mokesèiø surinkimas paauga menkesniu dydþiu, o galiausiai perþengus didëjanèiø mokesèiø ribà mokesèiø surinkimas pradeda maþëti. Riba Lietuvoje buvo perlipta gana greitai – ûkis padidintø mokesèiø nebeatlaikë. Su visomis dël to kylanèiomis pasekmëmis. Negana to, neišauginusi pinigais aplipusiø medeliø, valdþia ryþosi dar vienam eksperimentui – ir taip jau nemenkà PVM ji nusprendë pakelti dar. Ir nors Ingrida Šimonytë, finansø ministrë, atkakliai tvirtino, kad šio mokesèio padidinimas átakos vartojimui neturës, poveikis vis dëlto buvo juntamas – vartojimas krito tikrai áspûdingai. Pakeltas PVM pabrangino prekes ir paslaugas, o aptirpusios pilieèiø pajamos privertë atidþiai skaièiuoti išlaidas (to ilgai negalëjome pasakyti apie valdiškà sektoriø). Eksperimento padarinys – biudþeto pajamos iš PVM per metus smuko bemaþ 3 mlrd. Lt. Meškos paslaugà padarë ir 5 proc. padidintas pelno mokestis. Ámones prislëgë pasunkëjusi mokesèiø našta, o uþsienio investuotojai, atëjæ á Lietuvà dël patraukliø dividendø apmokestinimo lengvatø ir nedidelio pelno mokesèio, parengë traukimosi iš rinkos planus.

Visiems valdþios veiksmams praëjusiais metais buvo bûdingas nenuoseklumas. Tos paèios nuostatos buvo keièiamos keletà kartø, buvo gráþtama prie anksèiau galiojusiø taisykliø, blaškomasi tarp naujø mokesèiø paieškø. Tai tik parodë, jog valdþia nesuvokia, kad verslui nëra nieko svarbiau nei visos mokesèiø sistemos stabilumas. Tik tai suteikia galimybæ planuoti ateitá ir pasitikëti, kad neramiais ekonominiais laikais bent jau valstybë nesielgs neatsakingai. Ekspertai suskaièiavo, kad net 26 proc. ekonomikos nuosmukio Lietuvoje lëmë bûtent klaidingi valdþios sprendimai uþpraëjusá gruodá.

Be abejo, èia išdëstytos mintys yra ne mano, jas surinkau iš ávairiø analitikø pamàstymø, nors ir burti nereikia – viskas visiems aišku, jog Lenkija suklestës, Estija ruošis kilti, o Latvija ir Lietuva tebesimurdys. Kai tiek bëdø, net šventës mums tapo nebemielos. Gruodá juodojoje rinkoje pasirodë padirbtø egluèiø þaisliukø. Atrodo kaip tikri, tik dþiaugsmo iš jø - jokio! Gyvasis klasikas Juozas Erlickas pašmaikštavo apie senelá, strykèiojantá didelëj parduotuvëj - kainos per aukštai!

Horizonte vël pasirodë Gediminas Vagnorius. Ko iš jo galëtø pasimokyti Andrius Kubilius? Ogi tarti: "Gyvienims geriej."

Paskambino kaþkokios firmos mergaitë ir pasiûlë labai patraukliø nuolaidø. Ilgai apie siûlomø paslaugø privalumus pasakojo, kol galiausiai paklausë, ar dar norëtumëte ko nors paklausti. Kokia gyvenimo prasmë, norëjau paklausti, bet ar atsakys.

Skelbimas: "Liekna 18-metë ieško auklës darbo." Kà èia reiškia tas lieknumas? Maþyliai, atrodo, labiau myli aukles storules.

Mûsø sielos ir kûnai, paproèiai ir áproèiai kinta kur kas lëèiau, bet kinta. Milþiniškos jaunø þmoniø paskolos tëvams kelia siaubà. Kaip ir jaunimo noras pinigus leisti, o ne kaupti juodai dienai. Tiems, kuriems ji atëjo, liko vien buvusios euforijos prisiminimas, kad gyvenimas tik gerës, o algos didës. Naujuosius emigrantus spaudþia nostalgija, o seneliø Lietuvoje auginami jø vaikai kartais draugams uþrašo ant atvirukø: "Linkiu, kad tavæs niekada nepaliktø."

Á duris paskambinæ Jahovos liudytojai siûlo laimæ. Laimæ mat siûlo. Geriau eitø keliø valyt nuo sniego. Kai nuvalys, tegul eina taisyt. Kai sutaisys, tegul palaukia algos. Aš laimës bandau paieškoti knygyne. Knygose juk tikrai laimæ rasi. Sakau pardavëjai, jog laimës ieškau, gal galëtø pasiûlyti kokià nors knygà. Pardavëja pasitaiko pašëlusi – atneša "Kamasutrà". Tas pat ir maisto prekiø parduotuvëje. Kà nusipirkti, kad bûèiau laimingas? Pirkit "Teleloto"!

Atsiverèiau neseniai pasirodþiusià Raimaino Gary knygà "Moters šviesa". Knyga - kaip gyvenimas. Herojai Mišelis ir Lidija priartëja prie visiško savo asmeniniø gyvenimø praradimo slenksèio. Jie kalbasi, kad kalbëtø. Eiti jiems tenka be jokio orientyro, pasikliaujant vien savo jausmais ir nuojauta. Abu herojai palaidojæ savo laimæ, netikintys jokiu – net meilës – gëriu. Abu, nesuradæ jokios uþuojautos ir uþuovëjos šioje þemëje, bando suvaidinti "Dar gyvenimo" spektaklá.

Praëjusá savaitgalá, mano galva, televizija rodë tik du dëmesio vertus kino filmus. Pirmasis - tai reþisieriaus S. Kubriko "Švytëjimas" su Dþeku Nikolsonu, pagal S. Kingo romanà. Pagrindinis veikëjas alkoholikas Dþekas Torensas buvo išmestas iš darbo universitete, kai nesusivaldæs smogë studentui taip, kad šis atsidûrë ligoninëje. Vendi, Dþeko þmona, gyvena su savo vyru tik todël, kad nëra pinigø nuo jo pasprukti. Jødviejø penkiametis sûnus Denis yra mielas, nesugadintas, labai myli savo tëvus, be to, yra telepatas ir gali šiek tiek numatyti ateitá. Šias savybes autorius vadina "švytëjimu", tikindamas skaitytojà, kad tai bûdinga daugeliui þmoniø, tik ne visada pasireiškia. Ketvirtas romano veikëjas - viešbutis "Overlook" ("Panorama"). Jis yra aukštai kalnuose, þiemà neprivaþiuojamas, be to, jame vaidenasi. Ir štai Torensø šeima savo noru uþsidaro viešbutyje þiemai, mat niekam tikæs Dþekas èia gavo priþiûrëtojo darbà. Dar prie namo yra didþiulis apsnigtas þaliuojanèios gyvatvorës labirintas. Yra ir vaiduokliai, pavyzdþiui, po labirintà besiblaškantis juodaodis. Viešbutyje dedasi keisti dalykai, dabartis pinasi su praeitimi, su mistika... Štai viešbuèio restorane groja muzika, aplink vaikšto þmonës. Kaþkada taip yra buvæ. Gyvenimas po gyvenimo.

O antrasis filmas - tai lietuviø reþisieriø Almanto Grikevièiaus ir Algirdo Dausos "Jausmai". 1968-aisiais sukurtas kino filmas iki šiol tebëra vienas svarbiausiø lietuviškø filmø. Kino kritikë Þivilë Pipinytë sako, kad "Jausmai" sugriovë visas ribas tarp europietiškø Naujøjø bangø ir gana uþdaro lietuviø kino. Išties "Jausmai" svarbûs ne tik savo tobulai modernia kino kalba, bet ir papasakotos istorijos universalumu. Karo pabaiga Lietuvoje ir dviejø broliø dvyniø likimai bei jø sunkus pasirinkimas "Jausmuose" ágijo senovinës graikø tragedijos spalvø.

Toks jau tas gyvenimas ir nieko èia nepakeisi. Vasarà karšta, o þiemà, deja, šalta.

Rièardas JAKUTIS

Pramoginiø laidø mëgëjai šeštadieniais vakarais po 18.45 val. þiniø sprendþia dilemà, kà þiûrëti: LNK rodomus "Þvaigþdþiø duetus" ar TV3 "Chorø karus". "Þvaigþdþiø duetai" prasidëjo savaite anksèiau, "Chorø karai", atrodo, þaismingesni, tad kol kas lygiosios. Kai rudens sezonà šeštadienio vakarais varþësi "Muzikos akademija" ir "Šok su manimi", laimëjo pastaroji laida. "Muzikos akademija" išsigando konkurentës, pabëgo á penktadiená, bet ant kojø, deja, nebeatsistojo. Tiesa, tokios pat varþytuvës šá sezonà vyksta ir treèiadieniais, kai varþosi tuo pat metu rodomos "Abipus sienos" ir "Akistata". Lenktyniauja ir "3-ias butas" su "Baru "Pas Violà", galima rasti ir dar panašiø laidø.

Nesivarþo tik laidos apie kultûrà. Nes tokiø beveik nebëra. Pagrindinë LTV kultûros laida "Durys atsidaro" vis trumpëja. Kultûros ministerijos puslapyje neseniai vyko apklausa dël Roberto Antinio, Mindaugo Navako ir Vlado Urbanavièiaus pagal VEKS programà sukurtø skulptûrø. Ministerijos atstovai klausë, kà daryti su šiais meno kûriniais, pateikdami du atsakymø variantus: išsaugoti arba nugriauti ir utilizuoti. Kalbëdami apie meno kûrinius, šiuolaikiniai kultûros valdytojai leidþia sau pritaikyti þodá "utilizuoti", tarsi kalbëtø apie alkoholá ar cigaretes! Tai rodo, kad visuomenës sàmonëje poþiûris á kultûros dalykus nuo sovietiniø laikø labai maþai pasikeitë. Beje, tai aktualu ir Šiauliuose, kai prisimeni plenerø "Kontrapunktas" metu iš metalo atliekø sukurtø skulptûrø likimà.

Jei apie televizijos laidas, tai þmogaus psichika tampa vis didesne televizijos ákaite ir prieš keliolika metø psichiatrijos ligoninëse vyravæ "napoleonai", "hitleriai" ir panašûs personaþai, manau, dabar uþleido vietà TV herojams. Dabar gajus teiginys, kad televizijos rodo tai, kà nori þiûrëti dauguma, o dauguma þiûri tai, kà rodo televizijos. Ádomu tai, kad ši padëtis tenkina visus ir nieko èia pakeisi. Ar þinote, kas Lietuvoje didþiausios þvaigþdës? Krepšininkai? Politikai? Dainininkai? Jokiu bûdu! Didþiausios þvaigþdës Lietuvoje yra... verslininkai! Jie daþniausiai šmëþuoja TV ekranuose, jie dainuoja ir šoka, TV þurnalistams, o drauge ir visai Lietuvai aprodinëja savo bûstà, nori, kad bûtø parodytos visos jø šeimos šventës, pradedant gimtadieniu ir baigiant vestuvëmis bei nëštumais ir gimdymais. Štai laida "Gyvenimas yra graþus" pasakoja nuo tilto numesto šuns Pipiro ir kitø þiauriø poelgiø su gyvûnais istorijas (atkreipkite dëmesá á laidos pavadinimà ir á temà). Arûno Valinsko fraze "Rûta Mikelkevièiûtë buvo mano meiluþë" anonsuojama laida "Valanda su Rûta", visi puola þiûrëti, o pasirodo, kad šis sakinys buvo tik reklaminis triukas. Keisti tie televizijos þiûrovai, o juk metams bëgant þmogus turëtø susidëlioti prioritetus.

Praeitø metø pabaigoje portalas openspace.ru surengë apklausà - siekë išsiaiškinti, kas yra átakingiausias dabartinës Rusijos intelektualas. Apklausos rengëjai tvirtina, jog rezultatai nebuvo netikëti. Nugalëjo Viktoras Pelevinas, rašytojas iškilæs literatûros, o ne televizijos dëka (ekrane jis retai šmëþuoja). Pas mus tai bûtø neámanoma. Viskà daro tik televizija. Blësta ir Justino Marcinkevièiaus pripaþinimas, kuris anuomet išgarsëjo tiesiogiai literatûros dëka, o šiandien, netapæs televizijos veidu, liks pamirštas, kaip gerai berašytø. Koks populiariausias ekonomistas? Gitanas Nausëda. Iškilæs ne analitiniø straipsniø ekonominiuose þurnaluose dëka, nes rašo jis labai maþai, bet savo rodymusi TV ekrane. Susidaro áspûdis, kad iš istorikø irgi tik vienà Alfredà Bumblauskà teturime.

Yra toks skurdus kraštas Transilvanija, kurià iš krizës ištraukë Frankenšteino Drakula. Á Drakulos pilá iš viso pasaulio plûsta tûkstanèiø tûkstanèiai aštriø pojûèiø mëgëjø ir palieka ten savo pinigus. Lietuvai Holivudas sukûrë në kiek ne maþiau spalvingà personaþà lietuvá – þmogëdrà Hanibalà Lekterá. Todël labai patiko rašytojo Liudviko Jakimavièiaus pasiûlymas (tiesa, tokiø siûlymø bûta ir anksèiau), girdi, uþuot pasinaudojæ likimo dovana, kad turime toká spalvingà herojø, ir sëmæ iš dangaus byranèius milijonus, mes, neišmanëliai, ëmëme vograuti spaudoje, kad tokia kûryba mus áþeidþia ir kad naudos negavome në sudilusio skatiko. Tiesiog privalëjome šá neeiliná kultûriná faktà priderinti prie Tûkstantmeèio projekto, Valdovø rûmus pervadinti Hanibalo Lekterio pilimi, atitinkamai apipavidalinti interjerà, tada milijonai bûtø ëmæ plaukti á skylëtà valstybës ir kultûros biudþetà.

Galëtume ironiškai šiurpinti pasaulá Hanibalu, bet šiurpiname patys save ávairiausiais mûsø padangëje ávykstanèiais dalykais. Visi prisimenate metø sandûroje ávykius Veisiejuose ir straipsnius spaudoje bei televizijø laidas: "Sekmadiená prietemoje á Veisiejø miestelá ásisukusi mirtis, eþere pasiglemþusi tris gyvybes, nenustojo siautëti visiškai sutemus", "Ásisiautusi mirtis nusinešë keturias gyvybes". "Nelaimë tykojo eþero viduryje". Mirties, kaip likimo, samprata atsiskleidë ir pranešimø antraštëse "Skaudûs likimai", "Nelaimë Veisiejuose", "Eþeras pasiglemþë tris gyvybes", "Juoda lemtis kirto du kartus". Panašiai aiškino kai kurie ávykio liudininkai: "Pro Veisiejus praskrido mirties angelas", "Šià šeimà kaþkas nusiþiûrëjo". Ir netgi pareigûnai: "Praktiškai šis eþeras kasmet pasiima po aukà." Kaltë suverèiama eþerui, ledui, mirties angelui, likimui, bet ne atsakomybës stygiui. Skaièiau apie sàvokà "skurdo kultûra", kurià pirmà kartà pavartojo amerikieèiø antropologas Oskaras Levisas, XX amþiaus šeštajame dešimtmetyje tyrinëjæs kasdiená Puerto Riko ir Meksikos lûšnynø gyvenimà. Pasak O. Leviso, skurdo kultûra – tai tam tikras elgesio modelis, kuriam bûdingas stiprus fatalizmo jausmas, netikëjimas, kad gyvenime kà nors galima pakeisti savo jëgomis, tikëjimas, kad pasaulis yra valdomas galingøjø, kurie sàmoningai siekia pakenkti "paprastiems þmonëms", þemas pasitikëjimo kitais þmonëmis ir valstybe laipsnis, atsisakymas burtis á bendruomenes, izoliacijos ir beprasmybës pojûtis, gyvenimas "šia diena".

Išgirdæs, kad vakarà þadu praleisti prie televizoriaus, bièiulis sugëdino: "Kam jau kam, bet tau tai netiktø, nueitum verèiau á teatrà." Paklausiau. Sausio 20-osios vakarà Šiauliuose sveèiavosi seni bièiuliai – Klaipëdos dramos teatras. Atvyko su vieno garsiausiø pasaulyje šiuolaikiniø dramaturgø, Prancûzø akademijos teatro premijos laureato, filosofo, Švietimo epochos minèiø skleidëjo, šmaikšèiø teatriniø dialogø meistro Erico Emmanuelio Schmitto spektakliu-elegija "Oskaras ir ponia Roþë".

Klaipëdieèiai á Šiaulius atveþë tik vienà spektaklá, rodë já tik vienà vakarà (dël lëšø viešbuèiams stygiaus dabar taip visi elgiasi), todël prisiminiau teatrø gastroles, vykdavusias prieš du ar tris dešimtmeèius ar anksèiau. Gastrolës tuomet trukdavo savaitæ ar net dvi, teatrai atveþdavo visus naujausius savo spektaklius. Miesto teatro mëgëjams tos dienos virsdavo tikra meno švente. Aktoriams, manau, irgi, nes jie gyvendavo viešbuèiuose ir jei vietos teatras gastroliø kur kitur nebûdavo išvykæs, po spektakliø aktoriai vieni su kitais pabendraudavo. "Zemseišenai" viešbuèio kambariuose vykdavo iki paryèiø. Bet kà darysi: šiandien - tai ne vakar, o rytoj - tai ne šiandien.

Klaipëdos dramos teatras visad buvo sau aukštai pasikëlæs meninæ scenos kartelæ. Sovietmeèiu já buvo galima vadinti netgi disidentiniu teatru. Visi stebëdavosi, kaip tas reþisierius Povilas Gaidys sugeba prastumti scenon tokius legendinius spektaklius kaip A. Kopkovo "Dramblys", M. Kulišo "Amþinas maištas", V. Mereþkos "Proletarinës laimës malûnas". Pamenu, nepatikëjau, kad teatrui pavyks þiûrovus patraukti E. Olbio pjese "Kas bijo Virdþinijos Vulf?", kur reikalingi labai profesionalûs aktoriai. Klydau. Aktoriai vaidino nepriekaištingai.

Šiaulieèiams parodyto spektaklio "Oskaras ir ponia Roþë" tema - krikšèioniškai didaktinë, reikalaujanti jautrumo ir subtilumo, grasinanti nuslydimu á kièiná "saldumà". Tai vaiko, serganèio nepagydoma liga, dvylikos paskutiniø gyvenimo dienø istorija. Prisimeni Jaunimo teatre reþisieriaus Jono Vaitkaus panašia tema statytà Briano Clarko pjesæ "Palaukit, kieno èia gyvenimas?" su Nijole Narmontaite ar Arûno Matelio filmà "Prieš parskrendant á Þemæ". Klaipëdieèiai scenoje pasakoja skaudþià, bet kartu ir šviesiai skaidrià istorijà. Pasakoja profesionaliai, autoriaus tekste nenubraukdami në vieno taško nuo "i" ir tas þodþio teatro atgimimas pasiteisina. Dþiugiai nustebino pagrindiniø aktoriø tandemas. Oi turi dar parako aktorë Elena Gaigalaitë (ponia Roþë). Prisimeni jos moèiutæ Kuraþ ar Vasà Þelezniovà ir regi – geras aktorius visad yra geras aktorius. Tvirtai scenon áþengë ir Donatas Švitrënas (Oskaras). Jei neklystu, tai reþisieriaus Povilo Gaidþio atradimas, kaip ir beveik visi jaunieji, o kiti jau ir viduriniosios kartos šio teatro aktoriai.

Prisipaþinsiu, suabejojau gal tik viena scena – kryþiaus su Nukryþiuotuoju scenon nusileidimu. Tarsi pernelyg tiesmukiška, nors tuoj pagalvojau, jog Andrew Lloydo Webberio ir Timo Rice'o roko operos "Jesus Christ Superstar" pirmame su autoriais suderintame spektaklyje panaši scena irgi yra. Ir niekas nesakë, kad ji banali. Jokiø pretenzijø, manau, šiai scenai neturëtø ir þiûrovø matytas vienas šviesesniø Šiauliø kunigø bei grupelë praprususiø davatkëliø.

Þinia, neturint pinigø, su scenografija daug "nepasišakosi". Bet spektaklio dailininkas Artûras Šimonis minimaliomis priemonës sukuria, atrodo, paprastà, bet sielà skaidrinantá reginá (pasirodo, daþnai groþio reikia ieškoti paprastume). Pagiriamà þodá derëtø tarti ir spektaklio kompozitoriui Benhardui Calzonui. Pasirodo, klausytojams daugiau iš šlageriø þinomà kûrëjà ("Savi krantai") Aukšèiausias, kaip ir daugelá jo tëvynainiø, apdovanojo talentu kurti miuziklus ar muzikà spektakliams bei kino filmams. Skaityti spektaklio programëlëje Benhardo Calzono pavardæ ir matyti scenoje Donatà Švitrënà šiaulieèiams buvo itin malonu, nes abu menininkai kilæ iš mûsø miesto. Apsilankymu teatre likau patenkintas - vakaras praëjo nenuobodþiai. Nelabai ir svarbu, kas nugalës – "Þvaigþdþiø duetai" ar "Chorø karai".

O baigsiu tekstà kaip visad anekdotu. Þiema, tad þiemišku.

Piktas lokys valkiojasi po miškà. Tai medá nuverèia, tai koká nors þvërelá išgàsdina. Susitinka kišká. Tas klausia:

– Meški, pats vidurþiemis, kodël nemiegi ir kodël esi toks piktas?

– Rugsëjá kavos prisigëriau!

Rièardas JAKUTIS

"Pasibaigë jau 1906 metai; baisios reakcijos, karo lauko teismø, skrajotojø bûriø, ištrëmimø, kalëjimo, bado ir valdþios sauvalës metai. Visus metus, nuo pradþios iki pabaigai siautë tamsiosios jëgos, stelbdamos ir naikindamos maþiausià laisvës apsireiškimà. Sunkûs ir tamsûs buvo tie metai. Gerai, kad jie jau pasibaigë, - pasakys nevienas. Bet nesiskubinkime dþiaugties; tiesa, senieji metai pasibaigë, naujieji prasidëjo, bet gyvenimas neatsimainë. Atsimainë tik metø skaièius, šiaip viskas senoviškai pasiliko.

Pasiliko ir badas, ir bedarbë, ir kruvinieji karo lauko teismai, ir pilni kalëjimai, ir kiti persekiojimai, kuriuos gerai paþinome praëjusiais metais. Dëlei tø persekiojimø visuomenës gyvenimas tarytum visiškai sustojo. Naujieji metai prasidëjo kapø tyloj. Pasiremdama taja tyla, valdþia jau skelbia, bûk ji jau nuramino þmones, bûk jie jau atsiþadëjæ kovos uþ laisvæ ir vël nulenkæ galvas prieš valdþios galybæ. Su tokia viltimi valdþia sutiko Naujuosius 1907 metus. Bet ar teisinga jos viltis? Prisiveizëkime arèiaus praëjusiems metams. Nepermatomoj jø tamsumoj mes pastebësime šviesos spindulius, kurie daug kà apšvies ir paaiškás mums, kurie parodys, kad tamsiø jëgø viešpatavimas neilgas, kad neuþilgo, gal su Naujaisiais Metais vël prašvis laisvës saulë."

Tai tekstas iš pirmojo 1907 metø leidinio "Skardas" numerio, bet aktualus ir šiais laikais.

Kokie bus metai, kokios temos, kokios aktualijos nepaliks mûsø? Daugiausia šnekësime prasidëjusiais metais, deja, apie nevykusius mûsø politikus ir vël apie krizæ. Tiesa, jei 2009-aisiais populiariausias þodis buvo "krizë", tai 2010-aisias, sako, populiariausiu taps þodis "nusivylimas". Krizës ir nusivylimo tema pokalbiuose, diskusijose ar net monologuose (nors kai kalbiesi pats su savimi, tai tikrai krizë) tampa neišsemiama. Bus bauginimø, kad numirsim badu, bûsim ištremti, vaikšèiosime pusplikiai, nebemokësim skaityti ir, tapæ laukiniais, tik urgsime vienas ant kito... Populiariausios temos bus energetika ir asmeniniai finansai. Laikmetá imame vadinti þlunganèiø iliuzijø laikais. Pirmà kartà negedësime pasibaigusiøjø, kurie atnešë daugiau nemaloniø þiniø nei dþiugiø. "Man taip nesisekë, kad nuo manæs bëgo net juodos katës", – guodësi ironijos dar turás bièiulis.

Laikas bëga greitai. Pirmasis metø mënuo sausis, atrodo, tik prasidëjo, o jau baigiasi. Sausá beveik nëra jokiø švenèiø. Nebent sausio 25-oji. Tai šv. Pauliaus atsivertimo diena, skirta pirmøjø krikšèioniø persekiotojo Pauliaus stebuklingam atsivertimui paminëti, kai jis tapo vienu uoliausiø Kristaus mokslo skleidëjø tarp to meto pagoniø, þinomas apaštalo Pauliaus (Povilo) vardu. Ši diena ypatinga dar tuo, kad jà visi ádëmiai stebëdavo orus. Buvo tikima, kad tos dienos priešpieèio oras atitinka pirmàjà, o popietinis – antràjà þiemos pusæ. Jeigu tàdien saulëta, buvo spëjama bûsiant graþià vasarà ir gerus metus, jei debesuota – tais metais daug þmoniø mirsià, jeigu lyja ar sninga, tàmet bûsiàs didelis brangymetis, nes javai supus, o jei smarkus vëjas puèia, tarp þmoniø galintys kilti dideli neramumai. Sakoma, kad sausio 25 d. iš þiemos miego atsibundanti meška apsiverèianti ant kito šono (kaip Švilpiko diena, kuri JAV bûna po savaitës – vasario 2 d.). Jeigu meška apsidairiusi pamato savo ilgà šešëlá, taria dar toli esant pavasará, vël gulasi ir uþmiega. Tada ir pavasaris bûnàs vëlyvas, o antroji þiemos pusë šaltesnë ir sunkesnë. Jeigu diena ûkanota ir meška nemato šešëlio, tada mano, jog jau metas keltis, ant antrojo šono miegoti nebesigula. Tuomet kita þiemos pusë bûnanti šiltesnë, o pavasaris - ankstyvas. Tad liaudis sausio 25 d. laikë pusiauþiemiu. Liaudies tikëjimai aiškiai rodo šá kalendoriaus momentà buvus naujo virsmo metu.

Jau kurá laikà Lietuvos politiniame gyvenime gyva naujos politinës jëgos viltis. Þmones prie balsadëþiø gena nusivylimas dabartine valdþia. Taip 1992 metais þmonës nusivylë tuomete valdþia ir balsavo uþ buvusius komunistus. Vëliau nusivylë jais ir balsavo uþ konservatorius. Dar vëliau nusivylë konservatoriais ir balsavo uþ naujà politinæ jëgà "Naujoji sàjunga" bei socialdemokratus. Pagaliau jais nusivylë ir rinkosi Darbo partijà, galiausiai daugelá suþavëjo Arûnas Valinskas ir jo Tautos prisikëlimo partija. Dabar þmonës valdþia yra nusivylæ kaip niekad. Prieþastys - akivaizdþios. Ankstesnis geresnio gyvenimo paþadas tebuvo tik miraþas, uþ kurá dabar reikia labai daug mokëti. Sunki ekonominë padëtis, suveltas Lietuvos politinis gyvenimas lemia tai, kad partijomis nepasitikima, o daugelio valdþios institucijø reitingai artëja prie nulio. Todël þmonës ieško naujø politinio veikimo formø. Þmonëms reikia naujos kokybës politikos, todël populiarëja nepartiniai dariniai, pvz., Kæstuèio Èilinsko vadovaujamas Jungtinis demokratinis judëjimas. Prognozuoju, kad tokiø dariniø gali atsirasti ir daugiau. Ir jie tikrai stiprës, nes politikø paþadai ir kalbos maþai kà beákvepia.

Tiesa, verta pastebëti dar vienà naujà Lietuvos politinio gyvenimo bruoþà – gyventojai vis labiau pasitiki moterimis politikëmis. Paþiûrëkime á dabartiná Lietuvos politikos elità. Prezidentë Dalia Grybauskaitë, nepaisant to, jog pastaruoju metu pasitikëjimas ja nukrito 8 procentais, vis tiek išlieka populiariausiu politiku per visà Lietuvos istorijà. Antroje vietoje – charizmatiška Seimo pirmininkë Irena Degutienë. Beje, atkreipkite dëmesá á dar neávertintà naujà politikæ – Ingridà Šimonytæ. Nors Lietuvos finansai švelniai tariant neþiba, þmonës iš esmës palaiko finansø ministræ. Jiems nusibodo tai, kas siejama su "vyriška politika": atviru cinizmu, nepagarba þmonëms, uþsisklendimu politikos dramblio kaulo bokšte, susireikšminimo. Galima sakyti, kad þmonës nusivylë ne tik esama valdþia, bet ir valdþios vyrais. Todël græþiasi á moteris politikes. Su moterimis siejama sàþiningesnës, atviresnës politikos viltis, noras girdëti kitokius argumentus ir kitoká politiná kalbëjimà. Tad dabar yra labai palankus metas moterims daryti karjerà politikoje. Þmonës tai ávertins. Tad ir tradicinës partijos atsinaujinti gali tik daugiau átraukdamos moterø. Ir reikia tikëtis, kad moterys iš tiesø suteiks daugiau atvirumo, sàþiningumo. Reikia tikëtis, kad Lietuvos rinkëjai nenusivils moterimis politikëmis, kaip nusivildavo naujomis partijomis.

Moterys pastaruoju metu pasiþymi ne tik Lietuvoje. Esamas laikmetis - protingø moterø metas: net penkios graþiosios lyties atstovës 2009 metais tapo Nobelio premijos laureatëmis. To rasi dar nëra buvæ, tai absoliutus rekordas. Ir pirmàkart moteris - 76-eriø Elinor Ostrom - gavo Nobelio ekonomikos premijà.

Pabandykite atspëti, kas yra didþiausia pasaulio ekonomikà auginanti jëga. Ne, ne Kinija. Tai moterys. Juk kas kitas, jei ne moterys, daugiausia prisideda prie auganèio vartojimo. Ar dirbtø, ar nedirbtø, moterys vis tiek yra vartojimo varomoji jëga. Pasirodo, jog skaièiuojant kasmetes vartojimo išlaidas, joms tenka apie 20 trilijonø doleriø. Skaièiuojama, kad iki 2014 metø ši suma gali pasiekti 28 trilijonus doleriø.

Jei apie moteris, tai keli anekdotai, kurie labiausiai joms patinka. Ilgesnis ir trumputis.

Anglø dþentelmenas keliauja po Prancûzijà. Regi, kad pavargo, didesnio miesto nebepasieks, todël nutaria apsistoti pirmoje pasitaikiusioje pakelës sodyboje. Duris praveria moteris. Kai keliauninkas pasiprašo nakvynës, moteris paaiškina, jog ji našlë ir jei pas jà nakvos svetimas vyriškis, kaime gali pasklisti nepadoriø kalbø.

– Ponia, aš – anglø dþentelmenas, aš noriu tik pernakvoti, – sako pakeleivis.

Moteris pagaili vyriškio, pakloja jam antrajame aukšte.

Vidurnaktá ji áeina á sveèio kambará ir praveria langà sakydama: "Labai karšta!" Sveèias apsimeta miegàs. Paryèiais ji vël áeina á kambará, uþveria langà sakydama: "Šalta!" Sveèias vël apsimeta miegàs.

Rytà jis valgo jam paruoštus pusryèius. Ádomumo dëlei pro langà paþvelgia á kiemà. Ten daug vištø ir du gaidþiai.

– Kodël jûs turite du gaidþius? – teiraujasi sveèias.

Šeimininkë paaiškina:

– Matote, vienas jø – anglø dþentelmenas.

O trumpas bûtø toks:

Vyras þiûri televizoriø, moteris mezga. Staiga vyras moters klausia: "Ar norëtum bûti vyras?" Moteris: "O tu?"

Dar vienas anekdotas, kuris moterims, aišku, nepatiks:

Moteris pasiþiûrëjo á save veidrodyje ir pastatë dar vienà degtinës butelá ant stalo.

Gal derëjo apsieiti be šio anekdoto, bet nebûèiau aš vyras. Nors, kai geriau pagalvoji, kriziø metu apie vyrus daug gero nepasakysi. Netekæ verslo, darbo ir artimøjø palaikymo, stipriosios lyties atstovai palûþta. Jie nebeþino, kà daryti toliau. Imtis namø ruošos, virti valgá, veþioti vaikus á darþelá ar mokyklà – neáprastas vaidmuo vyrui, juolab, kad net dirbdamos moterys tai paèios geriau geba.

Bet palikime moterø ir vyrø temà ir pripaþinkime, kad sunkø laikmetá áveikti ir já paversti kitokiu gali tik geri þmonës. O juk kiekvieno lietuvio viduje tas gërio pradas slypi. Tik dabar jis uþgoþtas. Sigitas Geda vis mëgdavo palyginti viešnages Leipcige ir Pašušvyje.

Leipcige šeimininkai išvirë kavos ir padëjo po sumuštiná.

- Jeigu dar norësite valgyti, šaldytuve yra ir sûrio, ir þuvies, bet teks susimokëti...

Pašušvyje draugø bûrelis vasarà pasiprašë nakvynës pas sodieèius.

- Mes norëtume pernakvoti kur nors, nors ir ant šieno. Valgyti turim savo...

- Jeigu valgysit savo, tai ir ant šieno nakvynës nebus. Eime valgyti á trobà, paskui nakvynë, – atsakë šeimininkai.

Rièardas JAKUTIS

Manau, kad dabar atsiliepus á telefono skambutá vietoj "Klausau" ar "Alio" geriausiai tiktø þodelis "Skøskitës!" Kur dingo anksèiau populiarios skundø knygos? Kiekvienoje parduotuvëje, aptarnavimo ar šiaip bet kokioje ástaigoje jos gulëdavo. Pasiskundei ir ramiau. Tiesa, á tuos skundus netgi bûdavo reaguojama – vadovai kviesdavo darbuotojus ir vykdavo tokiø skundø aptarimai, kaltøjø pabarimai ir trûkumø šalinimo pramatymai. Dabar, sako, skøsk nesiskundæs – niekas nereaguos. Todël retëja net skundai dël maþo atlyginimo.

Pirmosiomis šiltomis ir be sniego gruodþio dienomis skundëmës, girdi, kokia èia per þiema. Antràjá pirmojo þiemos mënesio dešimtadiená iškritus sniegui ir paspaudus šaltukui jau burbëjome, kad per šalta. Spustelëjæs šaltukas ir išdribæs sniegas daugelá tautos judëjimo vietø – kiemus, šaligatvius ir kai kurias gatves – pavertë nemokamomis èiuoþyklomis. Lengvasis tvojimosi ant ledo rezultatas – sudauþtas uþpakalis. Sunkesnis – lûþusios rankos arba kojos. Kiekvienas iš jûsø galite sakyti: "Man taip neatsitiks, nes neisiu ten, kur slidu." Taèiau, anot Edþio Merfio, "jei lemta tvotis ant þemës, tai to neišvengsite net ant batø padø priklijavæ švitrinio popieriaus". Kai prarasite pusiausvyrà ant nepabarstyto šaligatvio, nekeikite valytojø ar kelininkø, nes tai daryti per vëlu, o pirmiausiai pasirûpinkite, kad kiek galima švelniau nukristumëte.

Tai per šilta, tai per šalta - ápratome bûti nepatenkinti, gi aš pagalvojau, jog niekas nesikeièia – þiema kaip þiema. Tik knygø lentynose pirmiausia pastebime knygas "Mûsø nerimo þiema" ar "Maras". O jei reikëtø rinkti geriausiø skundø dešimtukà, manau, nugalëtø istorija apie turistà, kuris, Afrikos safaryje pamatæs susijaudinusá dramblá, savo kelioniø agentui skundësi, "kad dramblys pavertë niekais jo medaus mënesá, mat privertë pasijusti "nevisaverèiu".

Neseniai prabëgusios šventës mums puikiai parodë, jog padovanoti dovanà savo artimui, net ir sunkmeèiu, yra kur kas lengviau, nei padovanoti šypsenà gatvëje sutiktam nepaþástamajam. Teisingas pastebëjimas, kad retas iš mûsø, parduotuvëje pirkdamas prekiø ir išgirdæs jaunos 10 valandø per parà dirbanèios kasininkës pasisveikinimà, geriausiu atveju tesugeba kaþkà neaiškaus išmurmëti. Ir tik todël, kad šiandien mums eiliná kartà bloga diena, o mes nepadarome nieko, kad ta nuotaika pagerëtø, jau nekalbant apie tai, kad jà pakeltume kitam þmogui. Nuotaika - kaip kiauliø gripas. Ji plinta oru ir labai greitai.

Bet kiekvienà kartà prasidedant Naujiesiems þadame gyventi kitaip. Apþvalgininkas Mykolas Drunga pasakoja, kad amerikieèiai bei kiti vakarieèiai turi graþø áprotá - seniesiems metams pasibaigus ar naujiesiems prasidëjus, jie priima vadinamàsias "rezoliucijas" sau, tai yra jie asmeniškai uþsibrëþia tikslà per tuos ateinanèius metus vienu ar kitu atþvilgiu pasitaisyti, pavyzdþiui, atsikratyti kokios nors ydos, atlikti kokià nors sunkià, per ilgai atidëliotà, taèiau svarbià uþduotá ar dar kitaip pakeisti savo elgesá ar gyvenimà á gera. Paprastai tø naujameèiø pasiryþimø bûna du ar trys, bet gali bûti ir daugiau. Mykolas Drunga pateikia ir kelis tokiø pasiryþimø pavyzdþius: visiškai mesti rûkyti arba bent sumaþinti rûkymà iki penkiø cigareèiø per dienà, negerti daugiau nei du šimtus gramø alkoholio per savaitæ, niekada nesësti prie vairo trupuèiukà išgërus, per mënesá numesti penkis kilogramus, nebešvaistyti pinigø loterijos bilietams, kas mënesá sutaupyti bent 50 doleriø ar eurø, susilaikyti nuo keiksmø ir plûdimosi, nors kartà per dvi dienas suplauti indus, praleisti daugiau laiko su vaikais, kas savaitæ atlikti nors vienà solidø gerà darbelá ne šeimos nariui, pradëti atsargiau ir tvarkingiau vairuoti, sustiprinti veiklà kokioje nors savanoriškoje pilieèiø organizacijoje, mandagiau elgtis su kai kuriais bendradarbiais ir t. t.

Ar yra tokiø "rezoliucijø" mada Lietuvoje? Kad visai jos nebûtø, nepasakysi. Sunkiau tæsëti paþadus. Nors labai pritariu minèiai, gyvenk pagal sàþinæ, ir tuomet gali daryti, kà nori.

2009-aisiais daþniausiai kalbëjome apie krizæ, teisëjo nuþudymà ir kovà su pedofilø klanu, riaušes prie Seimo, slapto amerikieèiø kalëjimo paieškas, aiškinomës su Europa dël homoseksualø teisiø, skambëjo ir šunelio Pipiro þûties istorija, kad net Lietuvos tûkstantmeèio data buvo primiršta (nebent piktinomës tûkstantmeèio renginiams leidþiamais milijonais).

Sako, praëjæs dešimtmetis buvo turto kaupimo ir jø praradimo metas. O koks bus ateinantis (nors, tiesà sakant, ir šio vieneri metai telikæ)? Sutinku, jog kai kiekvieni metai gali pateikti ávairiausiø staigmenø, toli nepaprognozuosi. Nors kertiniai dalykai visiems aiškûs. Pabrango elektra, daugiau kainuoja dujos, nukarpytos pensijos, sumaþëja bedarbio pašalpa, "vaiko pinigai" jau skiriami ne visiems vaikams, ûgtelëjo mokesèiai nuo honorarø, o dar mašinoje negali bûti jokio alkoholio. Antuano de Saint-Egziuperi sentencija "Yra tik viena tikra vertybë - tai þmogaus ryšys su kitu þmogumi" dabar padëta á praeities tikëjimø lentynà. Skaièiau prognozes, kad 2020-øjø pavasará uþsidarys paskutinë muzikos árašø parduotuvë. Ásivaizduoju, kad prekyvietës uþdarymo proga šalia jos protestuos nusenæ hipiai ir senstantys emo.

Kokie bus Tigro metai? Gal astrologai šiemets kà nors gero paþadës? Naujieji budistiniuose kraštuose skaièiuojami nuo pirmos Mënulio jaunaties Vandenio þenkle (šiemet tai nutiks vasario 14-àjà 4 val. 52 min.). Tuomet pagal tibetieèiø tradicijà ir prasidës Naujieji metai. Taèiau Kinijoje metø pradþia skaièiuojama nuo Þiurkës valandos (23 val.). Pagal budistiná kalendoriø 2010-ieji bus Baltojo Metalinio Tigro vyresniojo brolio metai.

Daugelis astrologø pranašauja ilgà krizæ. Nejau tokiems pranašavimams nepritarsi? Anot astrologø, mûsø laukia sunkûs išbandymai, kurie uþtruks iki 2025 m. Ypaè sunkûs bus 2010-2011 metai. Byrës ir verslo, ir finansinës, ir valdþios struktûros. Tiesa, astrologai pranašauja, jog bus ir teigiamø dalykø. Plëtosis naujø energijos formø paieška, bus padarytas didelis šuolis energetikos srityje. Þmonija gali atrasti naujø energijos šaltiniø, jei tik šiø šaltiniø neuþsmaugs šešëlinë bankininkø vyriausybë. Astrologas Naglis Šulija teigia, kad taps madinga bei prasminga vienytis apie stiprias asmenybes. Išpopuliarës nebe misticizmas "a la tamplieriai" bei Haris Poteris, o graikø didvyriø, germanø herojø tipo asmenybës. Ne vienas astrologas birþelá pranašauja revoliucinius judëjimus, maištus. Þmonës gali prarasti savo turtà arba dël finansiniø spekuliacijø jis gali nuvertëti. Bet bendrame kontekste ypaè bjauriai atrodo 2014 metai. Šio naujo ir galbût globalaus konflikto tikslas - naujas galios resursø bei átakos pasiskirstymas. Tokie pasiskirstymai vyksta cikliškai. Šio ciklo pradþia 1965-1966 metais, kai po "chrušèiovinio" atšilimo pasaulis tapo labai aiškiai padalytas á dvi stovyklas, kurios rungësi dël átakos treèiojo pasaulio šalims (ir tarpusavyje). 2012-2015 metais bus kita galios pasidalijimo fazë.

O kaip pasaulio pabaiga 2012-aisiais? Jeigu tikësime majais ir vokieèiø reþisieriumi Rolandu Emerichu, prieš pat 2012 metø Kalëdas pasaulis liausis egzistavæs. Kai kas nemenkai iš to pasipelnys, nes šis pasaulio pabaigos mitas jau pats savaime tapo verslu. 2012 metø 12 mënesio 21 dienà paprasèiausiai baigiasi majø kalendorius. Kodël majai kalendoriaus netæsë? Klausimas aktualus, kai þinai, kad majai puikiai mokëjo stebëti dangø. Piramidæ jie pastatë centimetro tikslumu, orientuodamiesi á Saulës padëtá. Du kartus per metus - kovo 21-jà ir rugsëjo 21-àjà - per lygiadiená, kai Saulë kerta dangaus pusiaujà savo kelionëje ekliptika, ant pagrindiniø piramidës laiptø pasirodo kvapà uþimantis vaizdas - šviesos ir šešëlio sukurtas siluetas, kuris nepaprastai primena gyvatæ. R. Emerichas 2012 metus laiko "visø filmø apie katastrofas pagrindu". Ir statydamas "Nepriklausomybës dienà", ir "Godzilà", jis rëmësi bûtent šia data. Jeigu á jo naujausià filmà suplûs visi, kas tiki pasaulio pabaiga 2012 metais, Emerichas, ko gero, per trejus metus nebespës išleisti visø uþdirbtø pinigø.

Pats buvusios majø civilizacijos vyresnysis Chile Pixtunas teigia, kad jam jau nusibodo þmonës, klausiantys, ar 2012 metais bus pasaulio pabaiga. Chile Pixtunas sako, kad šios teorijos yra kilusios iš Vakarø pasaulio, bet ne majø pranašysèiø, ir ši data neþymi pasaulio pabaigos, nepaisant tikinimø, kad majø kalendoriuje árašyta, jog šià dienà "laikas išbëgs".

Pabaigoje - anekdotas.

Sugalvojo suvalkietis susiremontuoti butà. Klausia kaimyno, irgi suvalkieèio, kiek reikia nusipirkti tapetø ritinëliø, nes butai tokie pat.

- Dvylika, - atsako kaimynas.

Þmogus nusipirko dvylika ritinëliø, susiremontavo butà, bet teprireikë tik šešiø. Šeši ritinëliai liko.

- Kodël tu man taip pasakei? – klausia kaimyno. – Aš pirkau dvylika ritinëliø.

Kaimynas atsako:

- Aš irgi.

Draugas skundësi, jog metø pabaigoje taip buvo uþsiëmæs, kad net dovanos niekam nespëjæs áteikti. Pamàsèiau, jog tai padaryti visada galima suspëti. Tai turëtø bûti: tavo priešui - atleidimas, tavo oponentui - tolerancija, tavo draugui - tavo širdis, tavo klientui - paslaugos, visiems - geraširdingumas.

Rièardas JAKUTIS

Šventës baigësi. Pinigø stygius ne vienà privertë jas praleisti namie prie televizoriaus. Iš to, kà mums siûlë þiûrëti rengiantieji televizijos programas, buvo galima suprasti, kuo jie mus laiko. Jie mano, kad mes ištisus metus plušame tik tam, kad Naujøjø išvakarëse dar kartà išgirstume tø paèiø estrados dainininkø tas paèias dainas (moteris dainuoja: "Atleisk man!", vyras dainuoja: "Atleisk jai!") ir pasiþiûrëtume gal ketvirtà kartà (o "Likimo ironija, arba Po pirties" - 34-tà kartà, nes filmas susuktas 1975-aisiais) rodomus filmus. Net gerumo laidos buvo su siaubingu kièo prieskoniu. Nors keisti ir mûsø norai. Pavyzdþiui, pageidaujame Naujøjø išvakarëse bûtinai pamatyti kenèianèià ir mirštanèià moterá, (turiu galvoje "Traviatà"). Net ávardijame, jog tokios lietuviškos tradicijos, o kai keletà metø Naujøjø išvakarëse televizijos "Traviatos" nerodë, rašëme ir skambinome á jas piktindamiesi – kaip mes be naujametës mirštanèios Violetos? Atrodo, niekas daugiau pasaulyje Naujøjø išvakarëse liûdnosios "Traviatos" nerodo. Manau, jei tokià dienà mums reikëtø rinktis ne pasaulinæ klasikà, o kà nors lietuviško, rinktumëmës, be abejo, "Pilënus".

Lietuviams Kalëdos ir Naujieji metai prie televizoriaus tas pats kaip ir tos šventës prie stalo - daug riebaus, nesveiko maisto. Ir nors suprantame, jog toks maistas kenkia, vis tiek kasmet toká stalà ruošiame. Tinkamiausias tam apibûdinti posakis: "Pasaulis kvailëja, o mes kvailëjame kartu su juo." Keletà dienø pasinerti á nusaldintà televizijos erdvæ irgi yra išbandymas net stipriø nervø þmonëms. Stebiesi lietuviø tauta, kad ji, be galo muzikali ir kantri, drauge yra stipri ir atspari, mat vis dëlto išklauso tuos mûsø estradininkus (tiksliau, popsininkus), nes jei nesiklausytø ir neþiûrëtø, tø koncertø juk niekas nerodytø. Nors èia bûtø galima pagalvoti ir apie tingius televizijø laidø kûrëjus, kurie, rodydami þmonëms šlamštà, teigia, kad bûtent tai þmonës ir nori matyti... Ar menininkai nëra tos paèios visuomenës dalis? Matyt, esame pasipûtusiø saviveiklininkø tauta ir dar kaip visi þmonës mëgstame kasmet þiûrëti tà patá.

LNK Naujøjø išvakares pradëjo laida "Valanda su Rûta", kur apie šeimø tvirtybæ patirtimi dalijosi keturios poros (dvi iš jø pirmàsias savo puses palikusios ir susituokusios ar besiruošianèios tai daryti antrà kartà). Lenkø televizijos pokalbiams apie šeimà ir moralæ kviestøsi kunigà, lietuviø pasikvietë Natalijà ir Deivydà Zvonkus. Toliau sekë "M-1" – jau 20 metø!" Apie angelus dainavo Deivydas Zvonkus. Kadangi ištisai visos laidos nemaèiau, nes perjunginëjau kanalus, Natalijos Zvonkës nepastebëjau, bet, be abejo, ji turëjo bûti. Ir jeigu jau ne dainavo ar kà pakalbëjo, tai bent operatoriai jà turëjo keliolikà kartø parodyti sëdinèià studijoje. Paèiam vakarui LNK pateikë muilo operà "Þydrasis þiburëlis 2010. Laisvas ir nepriklausomas kurortas". Savotiškiausiai Druskininkuose, sveikatos ir poilsio centre "Grand SPA Lietuva", kur buvo filmuota ši laida, bent man atrodë tigru perrengtas LNK kriminalistas ir dainorëlis Giedrius Leškevièius bei didþioji pasaulio teisuolë Rûta Grinevièiûtë. Aišku, neapsieita be Natalijos Zvonkës. Jei èia pagrindinis vaidmuo teko. TV3 Naujøjø išvakarëms susuko filmukà "Palikimas. Kareivio giminës istorija". Marijono Mikutavièiaus, Edmundo Kuèinsko, Vilijos Pilibaitytës-Mios ir kitø þvaigþdûnø personaþai susirenka švæsti Naujøjø ir dalytis senolio palikimo. Ir vël - kaip be Zvonkës! Ir vël pagrindinis vaidmuo. Šventiniu vakaru su TV3 serialø aktoriais 22:55 tikëtasi susigràþinti þiûrovà iš LNK. Nors tie serialai ir labai populiarûs, pati laida buvo nuobodþiø nuobodþiausia ir bandæ išlipti iš LNK pramogø traukinio þiûrovai, manau, nedelsdami vël á já ášoko. O kad galima išsiversti be Zvonkës, árodë LTV ir, keista, BTV. Gal todël vienas kritikas taikliai išrëþë - aukštuomenë LNK ir TV3 neþiûrëjo. Snobai rinkosi LTV arba BTV. Visuomeniniame kanale karaliavo "Triumfo arka", o itin taupus kanalas BTV muzikos gurmanus pradþiugino Kauno valstybinio muzikinio teatro "Traviata". Tiesa, šià Dþiuzepës Verdþio operà rodë ir LTV2, tad minëti mazochistiniai ir nekrofiliniai lietuviø norai buvo su kaupu patenkinti. O kad tokie norai lietuviams artimi, liudijo ir kitos laidos, pavyzdþiui, pirmojo šiø metø sekmadienio LNK "Sveikatos ABC" suvaidinta scena. Pas gydytojà ateina ligonis. Gydytoja á já kreipiasi: "Dþiaugiuosi, kad atëjote." Abejoju ar didelis dþiaugsmas yra sirgti ir lankytis pas gydytojus.

Ádomu, jog ketvirtoje ar net penktoje (kai atsirado "Lietuvos rytas") vietoje skelbiamas BTV kanalas šiais metais pasiþymëjo skoningu paprastumu ("Groþio ieškok paprastume") ir nostalgija, pritraukianèia prie ekranø pagyvenusius þiûrovus, kuriø daugiausia (jaunimas turi diskotekas, o keturiasdešimt perkopusiems jau sunkiau rasti kur nueiti). Kad ir Henriko Vaitiekûno laida "To dar nebuvo", rodyta prieš "Traviatà". Nebuvo èia kvailø šûkavimø, maivymosi, popso, o fotomenininkas Romualdas Rakauskas, Romo Kalantos laikø jaunuolis, tyliai ramiai papasakojo apie gyvenimà ir meninæ fotografijà tada ir dabar. Nors šiaip jau ši H. Vaitiekûno laida - apie viskà ir apie niekà. Tiesa, skaitantieji mano tekstus supras, jog man tokios laidos artimos.

Net per Naujuosius TV laidos sugebëjo viskà, kas rodoma, sumelodraminti, paversti vulgarybe ir kièu. Atrodo, patirties buvo semiamasi iš eilinëmis dienomis rodomø Audrës Kudabienës ar kitø televizijos laidø vedëjø intonacijø, kurios, akcentuodamos savo pasakojamø ir, tiesà sakant, siaubingai banaliø, lëkštø istorijø melodramiškumà, pasijunta tikros kûrëjos. Televizijos laidoje apie savo antrosios pusës kelius ir klystkelius (per vestuves primušë pusseseræ) atvirauja garsi mados dizainerë, o laidos vedëja giriasi, kad jos laida "skatina delikatumà ir kultûrà".

Tad nors lietuviui patriotui to tarsi ir netiktø daryti, ne vienas persikëlë á Rusijos televizijø kanalus. Aišku, buvo tokiø kurie þiûrëjo, pavyzdþiui, "Mezzo", kuris transliavo puikø dþiazà. Gerbiø juos. Þiûrintiems rusø programas teko konstatuoti, kad, deja, kaip bebûtø mums skaudu, jos buvo galva aukšèiau uþ lietuviškàsias. Maèiusieji "Likimo ironijà, arba Po pirties" (kas to nematæs?) galëjo išvysti filmo tæsiná "Likimo ironija, arba Laimingø Naujøjø!", begalæ spalvingø, be jokiø pauziø vykstanèiø koncertø ir rusø humoristus. Pastarieji su kaupu pasiteisino, nes norëjosi subtilesnio, o ne paties pigiausio lietuviškame ekrane ("Juokis") matomo humoro. Ásiminiau Michailo Zadornovo pasakotà anekdotinæ istorijà, kaip jis apsilankë Paryþiaus "Disneilende" ir groþëjosi pasakø veikëjø paradu, šalia stovëjusi mama paragino dešmtmetá sûnø nesiþvalgyti á šalis, o þiûrëti, koks ádomus paradas. "Gëjø paradas graþesnis", - atšovë berniukas. Dar Michailas Zadornovas pasakojo, kad sovietmeèiu jis maþai koncertavo buvusioje sàjungoje, o vos ne kas mënesá vykdavo gastroliø á uþsiená. Kodël juo taip buvo pasitikima? Humoristas paaiškino, jog išvykstanèiuose Sovietø Sàjungos humoristø kolektyvuose bûtinai turëdavo bûti bent vienas rusas. Vykusiai jis pasišaipë ir iš prekybos centrø akcijø: "Perkantiems du butelius degtinës dovanø pridedamas peilis." Pralinksmino istorija apie japonà, skridusá rusø avialinijomis á kaþkurá Sibiro miestà. Vienu metu lëktuvas staiga krito þemyn, ëmë svirti á vienà ir kità pusæ priartëjo visai netoli þemës. Ištiktas šoko japonas net pradëjo kaip mokëjo melstis. Bet vël netikëtai lëktuvas šovë á viršø, išsilygino ir toliau normaliai skrido, o salonu praeinantis laivo vadas garsiai paklausë: "Ar matët, kokios keistos oþkos ganosi?" Pagyvenusiøjø prie televizoriø kartai tai mieli, o gal ir ne visai mieli anø laikø prisiminimai. Pavyzdþiui, aš vël prisiminiau, kaip kartà skridau iš Tbilisio á Maskvà stovëdamas. Stovëjau lëktuvo salone net ne aš vienas, tik tada dar neþinojau, kad toks reisas vadinasi "paskutinës minutës skrydis".

Tos laisvos ir nuobodþios dienos, tos televizijos programos mumyse net ëmë þadinti norà dirbti, juolab, kad ir nedarbas baugina. Nuo ryto iki vakaro prasëdëjæs prieš televizoriaus ekranà supranti, kokia bausmë yra nedirbti. Pagal Šventàjá Raštà darbo poreikis þmogui yra veikiau Dievo bausmë uþ nuodëmæ: "Savo veido prakaite tu valgysi duonà, iki nesugráši á þemæ, iš kurios esi paimtas, nes dulkë esi ir dulke vël virsi." Taèiau dabar šià bausmæ áprasta vertinti kaip kone didþiausià vertybæ ir laimæ. Anot klasikø, darbas – vergo dalia. Juk ágyti reikiamà išprusimà, turëti tinkamà kultûriná akiratá teikia galimybæ tik laisvalaikis. Tas pats ir kalbant apie politikus. Kultûrinë erudicija ir politinë išmintis nebræsta prie darbo stakliø.

Bet viskas tapo priešingai – per tas laisvas dienas nepasiilsi ir tampi piktas. Dar piktesnis uþ "Iki" kasininkæ, kurià pakeitë kompiuterinë kasa. Piktesnis uþ kaimynà, kuris pavydi geresnio automobilio. Piktesnis uþ "Šiauliø" krepšinio klubo fanus po eilinio jø komandos pralaimëjimo. Piktesnis uþ ateistà, kuris vis bijo, kad Dievas ims ir iš uþ kokio nors kampo išlys. Piktesnis uþ narkomanà, negaunantá dozës ir kad nusiramintø dainuojantá Zvonkaus sukurtas dainas. Prisiminiau net anekdotà, kuriame pasakojama, kad susitinka dvi moterys: viena pikta, kita linksma. Klausiama - kuri iš jø dirba "Maximoje"?

Antikinë mitologija pasakoja apie Frigijos karaliø Midà, kuris paprašë Dioniso malonës, kad viskas, kà karalius palies, pavirstø auksu. Taèiau auksu pavirsdavo valgis ir gërimas - taip karalius buvo nubaustas uþ godumà, kuris, apsišvietusiø graikø poþiûriu, buvo bûdingas barbarams.

Ir visdëlto pirmojo metø sekmadienio naktá (sausio 3 d. 23 val 15 min) prie televizoriø galëjo atsisësti tikrojo kino ištroškæ þmonës, nes LNK rodë Alano Parkerio filmà "Pink Floyd. Siena" (1982) pagal garsiosios anglø roko grupës "Pink Floyd" albumà (The Wall) - pasakojimà apie berniukà Pinkà, kurá išauklëjo valdinga motina ir kuris tapo roko þvaigþde, susiejo "Pink Floyd" muzikà bei jos lyderio Rogerio Waterso istorijà, siuþetà apie nuo savæs bëgantá þmogø ir narkotines vizijas. "Siena" - herojaus psichologinës izoliacijos metafora. Tiesa, televizijø naujametëse programose buvo ir dar keletas geresniø kino filmø: "Misterio Riplio sugráþimas", "Boitono pakrantës našliø klubas", "Orø pranešëjas", "Geri vyrukai"...

Prasidëjus Naujiems metams, iš mûsø televizijø imi laukti geresniø programø, naujø, ádomesniø laidø, taèiau kai perskaitai anonsus ir suþinai, kokios laidos ir apie kà bus, rankos nusvyra, regi, jog laukti beviltiška. Belieka þiûrëti "Dar paþiûrësim". Nors apie televizijos programas galima pasakyti tà patá kà ir apie mûsø tariamus þodþius, nes remiantis tyrimais, atliktais Kembridþo universitete, mums nesvarbu, kokia tvarka rdaiës idšëlitoos þoþdiouse, savrubs yra tik veians vineitnleis dlayaks, kad pimorji ir pasuktiëns þdoiþo riaëds btûø riekaiomje veiotje. Vsios ktios glai bûti bet kaip. Mes spursaime þdoá be prbolmeø. Taip yra tik tëodl, kad þmaogus ptroas nseakito atksiari kikevineos riaëds, bet sakito vsià þdoá iš krtao.

Rièardas JAKUTIS

Ko dabar labiausiai þmogui trûksta? Nustebau išgirdæs – humoro jausmo. Nors geriau pasvarstæs pritariau, jog gal tai ir tiesa. Kaip bûtø gerai, jei á pagrindiná planà gráþtø paprasti jausmai – draugystë, jautrumas ir humoro jausmas. Mums visiems to dabar labai reikia, nes gyvename þiauriame ir ciniškame pasaulyje. Iš dalies dël stereotipø, kuriems visi paklûstame. Iš interneto gauname pernelyg daug informacijos, kurios patys negalime patikrinti. Teisti kitus mums tampa vis lengviau, uþuot geriau supratus pasaulá, mûsø galvose ásigali vis didesnis chaosas. Blogiausia tai, kad technologijos išstumia tradicinius ryšius tarp þmoniø. Jie tolsta nuo tikrojo artumo. O juk geriau vienas puodelis geros kavos nei visas tûkstantis neskanios.

Kas tas humoro jausmas? Prisiminiau štai toká anekdotà.

- Noriu padainuoti "Aktoriø trio" dainà apie degtinæ.

- Dainuok.

- "Ir mylësiu tave tau neþinant, meilë ves tuo dulkëtu keliu, amþina ir plati kaip þvaigþdynai, kaip þydëjimas lauko gëliø..."

- Na, taip... Bet kur èia "degtinë"?

- O "mylësiu"?!

Kai já papasakojau, vienas bièiulis paprašë: "Paaiškink kur èia juoktis. Nesupratau."

Keista situacija. Atrodo, anekdotà suprantu ir juokinga, bet paaiškinti jo ir nurodyti, iš ko bei kada juoktis, negaliu. Todël vël pamàsèiau apie humoro jausmà. Atrodo, ne kartà šia tema esu rašæs, bet ji vis sugràþina. Humoro jausmas – gero tono þenklas. Reikalingas jis drauge su intelektu bei ironišku poþiûriu á save, kad galëtum ásijausti á senstanèiø faunø ir satyrø bûsenas. Mielos merginos, jeigu jûsø vaikinas jums padovanojo Valdo Karklelio kompaktinæ plokštelæ, greièiausiai jis ir yra Valdas Karklelis.

Þiûriu televizijos laidà "Ekstrasensø mûšis". Ekstrasensai spëja, kuris ligonis, kuris išsiskyræs, kuris nusikaltæs, kur kas nors paslëpta ir t. t. Rimtu veidu tauškia nesàmones. Laidos vedantysis, kiti dalyviai puikiausiai supranta, kad tai nesàmonës, bet ásitempæ klausosi. O štai grupës "69 danguje" narei Nijolei Pareigytei savo patarimus dël vestuviø LNK laidoje "Auksinë blykstë" paþërë bûrëja Vaiva Budraitytë, kuri patarë dainininkei ištekëti per metus, antraip kitos progos jai teks laukti neapibrëþtà laikà, kurá bûrëja ávardijo labai abstrakèiai: "Labai ilgai." Kità dienà toje paèioje LNK studijoje vykusioje laidos, skirtos po Šauliø þenklu gimusioms áþymybëms, savo þodá Nijolei jau tarë astrologë Angelina Zalatorienë. Þvaigþdþiø rodomus þenklus lyg knygà skaitanti astrologë, priešingai nei bûrëja Vaiva Budraitytë, neragino dainininkës ištekëti per artimiausius metus, bet ir negàsdino neapibrëþtu kitos vestuviø progos terminu. A. Zalatorienë buvo ypaè konkreti ir N. Pareigytei kurti šeimà patarë sulaukus 31-eriø metø, t. y. po šešeriø metø. Ir viskas normalu, jei á visà tai þvelgi su ironija bei humoro jausmu.

Tiesa, gali bûti ir kita nuomonë, girdi, jei èia toks humoro jausmas, tai jis labai jau savotiškas. Toks patinka nebent tiems, kurie mëgsta kiaurà parà þiûrëti televizijos laidas "Srovë", "Prieš srovæ", "Pasroviui" ar pan. ir stebëtis, kad aplinkui – vien vagys, o lietuvis lietuviui – vilkas. Televizijoje vienos laidos keièia kitas, bet niekas nesikeièia – kaip gero humoro jausmo trûksta, taip trûksta. Kodël lietuviø humoras itin retai vykæs? Kodël juokas ir pašaipos bûna arba nuobodþios, arba kvailos?

Prisiminiau laidà "Be grimo" apie Mantà Petruškevièiø. Joje buvo kalbama apie viskà: kirpëjø šuniukus, charizmà, psichologijà, psichinius ligonius, "šmutkes", skudurynus, šokà, botoksà, ponias, raudonus kilimëlius ir prodiuserius. Tas pats ir kitoje "Be grimo" laidoje apie humoro jausmà, kur buvo pakviesti ávairaus plauko mûsø juokintojai. Vël daug ir apie viskà kalbëta, bet nieko nepasakyta.

Iš mûsø politikø, drásèiau teigti, gana vykusá humoro jausmà turi... Vytautas Landsbergis. Štai visai neseniai jis pateikë savo pamàstymus apie Baltijos kelià. Profesorius svarsto – ar buvo jis iš tikrøjø? "Kai ateina kaviniø filosofai ir sako: "Ei, šiandien jau þmoniø nesurinktum!" – nëra prasmës ginèytis. Šiandien - tai ne vakar. O rytoj - tai ne šiandien", – ironizuoja politikas. Anot V. Landsbergio, dabar iš visø ekranø siûloma bindzinëti tarp diskotekos ir kazino. Tiesa, kuo daugiau jø pristeigsim, tuo trumpesnis, patogesnis bus mûsø naujasis kelias á niekà. "Minga jau Baltija?" Profesorius ragina eiti, ir atsiminti ir þinoti, nes kai sustosi – akmeniu pavirsi.

Prisiminiau dailininkà Augustinà Savickà. Susëda jis, tarkim, su kolega Algimantu Kuru ir sako: "Kurai, yra tik du dailininkai: aš ir tu..." Susëda su Povilu Rièardu Vaitiekûnu ir tam tà patá: "Lietuvoj tik du tapytojai: aš ir tu..." Taip su visais.

Jei dar iš dailininkø gyvenimo, tai šiaulietis Kornelijus Uþuotas pasakojo. kaip jo, atveþto á Šiauliø ligoninæ, priimamajame iškart paklausë: "Ar treningus turite?" Kornelijus susimàstë, kam tie treningai, jei jis turi piþamà ir chalatà, bet vëliau susigaudë, jog klausimas grynai šiaulietiškas.

Apie mûsø moderniojo meno kûrëjus ir kritikus girdëjau, kad jiems postsinologija, kineziterapija, mamologija, neoegzhibicionizmas, bazuka, lokomotyvacija, sociokoreliacija skamba paprastai, aiškiai ir suprantamai.

Atgimimo pradþioje besilankydamas Vakarø pasaulyje, uþkamuotas tenykšèiø nesibaigianèiø primityviø klausimø apie Lietuvà ëmiau aiškinti, kad Vilnius stovi vidury miškø ir á já kartais uþsuka vilkai. Labiausiai "uþkniso" klausimas: "Kuo paaiškinti tai, kad lietuviškos trispalvës spalvos atsikartoja Bolivijos ir Etiopijos, Senegalo ir kitø Afrikos šaliø vëliavose?" Girdëjæ apie mûsø nacionalistus jie klausinëjo, kodël lietuviai, kaip ir estai, ásivaizduoja, kad "afrikieèiai ir arabai prievartaus mûsø moteris ir šlapinsis mums á stiklines".

Prisimenant mûsø istorijà, labiausiai patiko anekdotinis fakto konstatavimas: "Netrukus po parodos atidarymo du dešiniøjø paþiûrø Seimo nariai ásiverþë á Mateikos salæ ir nuvertë meteorità nuo popieþiaus figûros."

Jei jus nervina oligarchai, galima paþvelgti á juos su ironija, nes jau Aristotelis yra rašæs, kad kai kuriuose miestuose oligarchai duodavo tokià priesaikà: "Prisiekiu, kad visada bûsiu liaudies priešas ir visokeriopai jai kenksiu!"

Linksmai reikëtø reaguoti ir á mûsø premjero teiginius apie krašto ekonomikà ir pensijø maþinimà: "Þinoma, þmonës kenèia, bet uþtat þiûrëdami á skaièius matome didþiausià augimà Europoje" arba "Pensininkai po dabar priimtø sprendimø gyvens šiek tiek geresnëmis sàlygomis nei gyveno praëjusiø metø pradþioje, kai ankstesnë valdþia nebuvo pradëjusi didinti pensijø".

Metø fraze, manau, vertëtø išrinkti Mis Lietuvos Vaidos Petraškaitës atsakymà á klausimà, kas tai yra laimë: "Laimë visø pirma yra tada, kai jautiesi laiminga."

Pralinksmino þinutë iš Lenkijos Dragoslavo kaimo, kur stovinti Švenèiausiosios Marijos baþnyèia papuošta naujais vitraþais, kuriuose juose pavaizduoti apaštalai vietos politikø veidais. Regis, klebonas taip norëjo politikams atsidëkoti uþ suteiktas lëšas baþnyèios remontui. Tiesa, ir viena Lietuvos baþnyèia buvo pasisiuvusi procesinæ vëliavà su vienos Seimo narës atvaizdu vietoj Mergelës Marijos.

Þinia, kiekvienos tautos humoro jausmas savitas. Sako, amerikieèiø jis primityvus. Nors, geriau pagalvojus, nejau amerikieèiø šiuolaikiniai nuotykiø filmai verti vien kritikos? Juk jie þavûs nors ir tuo, kad jø autoriai geba pasišaipyti ir iš þanro, ir iš savæs. Ar ne tuo patraukia filmai apie Indianos Dþounso nuotykius arba pasakojimai apie mumijos prisikëlimà? Iš esmës nuotykiø filmuose visada yra vienas siuþetas: herojai ieško to, ko nepametë, o juos persekiojantys blogieèiai susirûpinæ, kaip apkartinti jiems gyvenimà. Kad tai netaptø rutina, padeda humoras ir ironija.

Prašnekus apie amerikieèiø humoro jausmà, nori nenori palygini já su rusiškuoju. Štai linksma vieno ruso aktoriaus pasakota istorija. Iš Maskvos traukiniu vaþiavo keletas aktoriø, kad prisijungtø prie viename Sibiro mieste gastroliuojanèio jø teatro. Traukinyje restorano nebuvo. Tekdavo iššokti stotyse, greitai restorane nusipirkti ir - atgal á vagonà. Vienoje stotyje iššokæs aktorius iš restorano jau bëgo á traukiná, kai pamatë statinæ su gira. Taip jos uþsinorëjo, kad nutarë greitai išlenkti bokalà. Giros atsigërë, bet išbëgæs á peronà beišvydo nuvaþiuojantá traukiná. Kà darys, bëga prie taksisto – gal šis iki kitos stoties pasivys traukiná. Taksistas atsako, jog tai galima padaryti be vargo. Aktorius sëda á taksi, tas skubiai pajuda. Kelias eina netoli geleþinkelio ir aktorius apsidþiaugia pamatæs, kad taksi pasivijo ir aplenkë traukiná. Bet štai kelias sukasi ir kerta geleþinkelá, o pervaþa jau uþdaryta. Taksistas nuramina, jog traukinys pravaþiuos, jie kirs geleþinkelá ir keliu, einanèiu jau kitoje geleþinkelio pusëje, iki artimiausios stoties traukiná vël pralenks. Viskas tarsi aišku, taèiau išlipæs iš taksi aktorius nervinasi ir rûko. Šalia stovi pervaþos budëtoja, iškëlusi suvyniotà vëliavëlæ, pasiruošusi praleisti traukiná. Budëtojos namelyje suskamba telefonas ir budëtoja paprašo aktoriaus palaikyti vëliavëlæ, nes tai labai svarbus skambutis ir jai bûtina atsiliepti. Aktorius laiko vëliavëlæ ir kas apsakys nustebimà jo draugø, likusiø traukinyje, veidais prisispaudusiø prie vagono kupë lango ir þvelgianèiø á traukiná praleidþiantá jø kolegà.

Prisimenate senà rusiškà anekdotà apie rusø aristokratus Vidurinëje Azijoje: "Nuobodu... Kà èia nuveikus? Gal ant fortepijono prikakoti? Ne, nesupras humoro - Azija..."

Nors geriausiai skamba anekdotai apie paskutinius ávykius, naujausias aktualijas.

Metams baigiantis ateina Knysliukas ir trys paršiukai á farmacijos kompanijà:

- Sakykite, kur mes galëtume atsiimti savo procentukà?

Pabaigoje – paguodþianti mintis. Sako, jei jums ir trûksta humoro jausmo, nenusiminkite – gal naujaisiais metais jis atsiras. Prasidedant metams, to vienas kitam ir palinkëkime.

Rièardas JAKUTIS

Kaip ir kasmet, metams baigiantis amerikieèiø þurnalas "Forbes" paskelbë 100 átakingiausiø pasaulio þmoniø sàrašà. Reikëjo tikëtis, jog jame pirmà vietà uþima galingiausiu pasaulio þmogumi vadinamas JAV prezidentas Barackas Obama. Á átakingiausiø pasaulio þmoniø penketà pateko ir Kinijos prezidentas Hu Jintao, Rusijos premjeras Vladimiras Putinas, JAV federalinës rezervø sistemos vadovas Benas Bernanke ir "Google" ákûrëjai Sergey Brinas bei Larry Page'as. Átakingiausiøjø dešimtukà uþbaigia kompanijos "Microsoft" galva Billas Gatesas.

Lietuvoje šiais metais irgi labai paprasta – populiariausia ir átakingiausia visi vieningai pripaþásta mûsø prezidentæ Dalià Grybauskaitæ. Bet prasidëjusiame Kalëdø ir Naujøjø metø šventiniame šurmulyje norisi linksmesnës nuotaikos, tad jei jau kalbëti apie átakinguosius ir populiariuosius, tai visai apie kitus. Bûtent apie personaþus. Parinkau štai toká sàrašëlá.

Pirmiausia, be abejo, Kalëdø Senelis. Pasinaudodamas nuo IV amþiaus pasakojamomis legendomis apie dosnøjá šv. Mikalojø, šá personaþà sukûrë "Coca-cola" reklamø dailininkas Haddonas H. Sundblomas. Atributai - raudona apranga, maišas, ilga barzda, lazda, rogës. Šiaurës ašigalyje gyvenantis senukas apie save primena - kasmet vis anksèiau - artëjant Kalëdoms. Neseniai já vadinome Seniu Šalèiu ir mokykliniuose karnavaluose laukëme pasirodanèio su Snieguole. Dabar, sotindamiesi vakarietiškosios kultûros simboliais, átikime, kad neatsiejama Kalëdø Senelio ávaizdþio dalis yra ne tik elniø kinkinio traukiamos rogës, bet ir nedidukas "Coca-cola" buteliukas. Prisiminiau skaitytà istorijà, kaip þurnalui "Times" vienas berniukas parašë laiškà. Berniukas pasakojo, kad jo tëvai labai giria šá þurnalà, todël jis irgi juo pasitiki ir þinodamas, kad þurnalas rašo tik tiesà, klausia jo, ar tikrai egzistuoja Kalëdø Senelis. Þurnalas padëkojo berniukui uþ pasitikëjimà ir atsakë, jog Kalëdø Senelis tikrai egzistuoja.

Po Kalëdø Senelio gal pradëkime nuo trijø muškietininkø, kuriuos aprašo Aleksandras Diuma. Klasikinio nuotykiø romano "Trys muškietininkai" veiksmas vyksta Prancûzijoje, karaliaus Liudviko XIII laikais (1610-1643). Šio romano veikëjai Atas, Portas, Aramis ir d’Artanjanas – legendiniai herojai, tebeþavintys mus ir šiandien. D’Artanjanas, gudrus gaskonas, vis sukantis pirštu ûsà, pasipûtæs stipruolis Portas, didþiûnas romantikas Atas, santûrusis, vis slepiantis savo religingumà ir meilës nuotykius Aramis – keturi draugai, atkakliai ir su didþiausiu ákaršèiu ginantys Prancûzijos reikalus. Savo þygdarbius jie atlieka nuostabiai lengvai. Jie lekia nesustodami, nugali visas kliûtis taip smagiai, kad ir mums ákvepia ryþto. Keturiø draugø liepsninga valia, aristokratiška melancholija, galantiška ir rafinuota elegancija – lyg senø laikø Prancûzija. Diuma veikëjø, kuriuos špaga suvedë krûvon anksèiau nei muškietininko apsiaustas, kilnios širdys, ryþtas, dràsa ir išmonë priverèia mus juos pamilti.

Toliau sektø Robinas Hudas. Autorius - liaudis. Vëliau Robinas Hudas tapo daugelio knygø, spektakliø ir filmø personaþu. Atributai - lankas su strëlëmis. Iki šiol diskutuojama, ar toks varguoliø uþtarëjas kada nors egzistavo iš tikrøjø, nors jokiø tai patvirtinanèiø dokumentø nëra. Ávardytas banditu Robinas Hudas tapo vargšø ir sostà iš uzurpatoriø besistengianèio atsiimti karaliaus Rièardo Liûtaširdþio gynëju. Robinas - kilnusis karališkosios malonës maištininkas! Karûnai ištikimi, bet iš áproèio ant valdþios burbantys praktiškieji britai susikûrë šá valdþiai lojalaus maištininko simbolá. O savo mylimais herojais britai noriai ir sumaniai dalijasi su likusiu pasauliu. Be to, kiekviena šalis pagal Robino Hudo pavyzdá susikûrë savo svieto lygintojus (Lietuvoje – Tadas Blinda).

Yra legenda, kad XV a. pab. - XVI a. pr. Vokietijoje gyveno alchemikas Johannas Georgas Faustas. Jis esà yra prisipaþinæs, kad savo sielà pardavë velniui. Remiantis legendomis apipintu jo gyvenimu, sukurta nemaþai kûriniø, garsiausiu iš jø tapo Johanno Wolfgango Goethe's drama "Faustas". Ir šiais laikais ji yra labiausiai su šiuo personaþu siejamas kûrinys. Faustas padarë tai, kà dauguma þmoniø yra linkæ daryti. Tikslas - èia ir dabar išgyventi visavertá pasitenkinimà - áprasmina daugumos þmoniø gyvenimà. Gausi daktaro Fausto ir šëtono Mefistofelio santyká aptarianti literatûra ávardija tai, kas gali slypëti uþ kiekvieno greità laimæ siûlanèio sandorio: laikinai, taèiau èia ir dabar (!) gauti visà pasaulá ir kartu prarasti save amþinai.

Don Þuanas ir Kazanova. Kazanova gyveno 1725-1798 m. Autorius Giacomo Girolamo Casanova. Jis pats susikûrë legendinio moterø suvedþiotojo portretà, taèiau jo pavardë tapo sumanaus, dëmesingo, bet nepastovaus meiluþio sinonimu. Ádomu, kà atsakytø skaitytojas, paklaustas, kuo skiriasi Kazanova nuo Don Þuano? Matyt, dauguma atsakytø, kad niekuo nesiskiria. O skirtumas iš tiesø yra didelis. Don Þuanas yra legenda, o Kazanova - istorija. Taèiau, nors ir yra šis vis dëlto esminis skirtumas, ir vienas, ir kitas vardas tapo bendrinës kalbos epitetais, reiškianèiais vienà ir tà patá, bûtent - meistriškà moterø gundytojà ir sugulovà. Istorija ar legenda - visai nesvarbu. Svarbu, kokià svarbià visuomenei tikrovæ šie vardai nurodo.

Negalime pamiršti Šerloko Holmso. Pirmoji knyga apie já pasirodë 1887 m. Autorius Arthuras Conanas Doyle'is. Atributai - medþiotojo kepuraitë ir klasikinës formos pypkë. Jis, puikiai þinote, - seklys. Uþ pirmàjá apsakymà, kuriame Conanas Doyle'is pristatë Šerlokà Holmsà, autorius gavo 25 svarus. Pats áþymusis seklys nepritekliumi nesiskundë - uþ išspræstas bylas jis gaudavo itin brangiø dovanø ar net ir 12 tûkst. svarø atlygá. Vis dëlto, naudodamasi personaþo populiarumu, nepalyginti daugiau nuo XX amþiaus ketvirtojo dešimtmeèio, kai Šerlokà Holmsà scenoje pirmà kartà suvaidino Williamas Gillette'as, uþdirba pramogø industrija. Kokios Šerloko Holmso išpopuliarëjimo prieþastys? Girdëjau svarstant, girdi, visuomenë yra "gerøjø" þmoniø pasaulis, kuris nuolatos patiria neávardintø "blogieèiø" grësmæ. "Gerieji" gyvybiškai trokšta gërio prieš blogá pergalës. Tad gerieji þmonës ir pamatë, kad Holmso áþvalgus protas ir asmenybë yra pergalës prieš blogio pasaulá garantas.

Maþo kvailelio, leitenanto tarno Šveiko su nekaltomis ir geromis mëlynomis akimis, kitaip tariant batsiuvio iš Prahos Královské Vinohrady personaþà Jaroslavas Hašekas savo romane "Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare" pavertë monumentalia satyrine figûra, kuri iškyla, gyvena ir veikia, pasakoja ir plepa kaip paprastas XX a. pradþios þmogelis iš Prahos gatvës. Ne maþiau legendiná, nepamirštamà šio veikëjo portretà 1922 m. iš naujo nupiešë Jozefas Lada, kuris tapo dvasiniu Šveiko tëvu: naujo, kariaujanèio Šveiko, o ne to kadaise buvusio kvailelio gudruolio, kareivio iš taikiø kareiviškø nuotykiø. Jaroslavo Hašeko ir Jozefo Lados bendras kûrinys Šveikas, iš pradþiø buvæs tik "kuopos ryšininku", vëliau tapo plaèiai þinomu šauniuoju kareiviu, ákûnijanèiu simbolinæ, þemiškà ir plebëjiškà priešingybæ.

Jamesas Bondas – jau naujesniø laikø kûrinys, sukurtas 1952 m. Iano Flemingo. Atributai - automobilis, merginos, "Martini" kokteilis. Noveliø ir apsakymø personaþas Jamesas Bondas, dar þinomas kaip agentas 007, labiausiai išgarsëjo kaip filmø herojus. Iki šiol sukurtas 22 oficialûs Jameso Bondo filmai, kuriø paskutinis uþdirbo 5,86 mlrd. JAV doleriø. Personaþas – tikras vyras, o tikras vyras yra ne tik tvirtas ir graþus. Jis maþakalbis, savo geleþine valia vykdantis teisingumà. Viename asmenyje jis yra šimtametës karalystës slaptasis karys ir šiuolaikiškas patrauklus vyras, nenugalimas pasaulio uþkariautojas ir kartu moters groþio paþeidþiamas vyras. Jis - tiesiog Bondas, Jamesas Bondas. Nebrandþios amerikietiškos svajonës fikcijos - Terminatorius, Rembo ir pan. - tëra visiškas niekas prieš tikràjá jo didenybës dþentelmenà. Likusi pasaulio dalis taip pat tai supranta.

Barbë - gana nesenas kûrinys. Atributai - auskarai, akiniai nuo saulës. Pirmoji Barbë buvo manekenë, vëliau ji pakeitë daugiau nei 70 profesijø. Medinius rëmelius gaminanèios ámonës "Mattel" savininkai Ruth ir Elliotas Handleriai 1958-aisiais uþpatentavo lëlæ Barbæ, kurios ákvëpëja tapo jø dukra Barbara. Tëvai pastebëjo, kad mergaitë ir jos draugës mieliau þaidþia su á suaugusiuosius, o ne á kûdikius panašiomis lëlëmis. Barbë pakeitë mergaièiø suvokimà ir atstovavo tuo metu itin revoliucingoms idëjoms: nepriklausoma, tëvø, vaikø ir vyro nevarþoma rafinuota moteris. Ádomu, kà pasakytø ikoniniø marijø, renesansiniø madonø, barokiniø gracijø meistrai, pamatæ lëlæ Barbæ? Matyt, jà pavadintø baidyklës arba ligonës iškamša. Nejaugi ši lëlë iš tikrøjø tapo šiuolaikinio moteriškumo simboliu? Barbiniø "ikonø" pardavimo geografija, rinkodaros agresija ir uþmojai yra platûs. Taèiau sveikas protas ir Europos kultûroje vis dëlto dar vyraujanti groþio samprata negali susitaikyti su tokiu amerikietiškos svajos paminklu.

Keista pasaulio personaþø istorija – nuo apskritaskruosèio geraširdþio, dovanas dalijanèio senuko iki dvasinio skurdo groþio pasaulyje. Bet metai keièia metus ir susimàstai, koks naujas personaþas bus árašytas á populiariausiø pasaulyje sàrašà. Sunkus klausimas, bet, be abejo, toks personaþas atsiras. Liaudis ima tikëti visokiausiais antgamtiniais reiškiniais, tad gal tai bus koks nors burtininkas ar bent pranašas. Haris Poteris, mano galva, dar toks laikinas, netvirtas personaþas. Koks nors iškilesnis turëtø atsirasti – XXI amþiaus Frankenšteinas. O kol kas turime Kalëdø Senelá ir juo pasidþiaukime, nes visiems jis geras bei reikalingas – ir maþiems, ir dideliems.

Rièardas JAKUTIS

Ilgai svarsèiau, kokia tema tiktø tekstui prieš Kalëdas ir Naujuosius metus. Nusprendþiau parašyti apie prestiþà. Prestiþinis namas, prestiþinis restoranas, prestiþinis sporto klubas, prestiþinë ámonë, prestiþinë šeima, o svarbiausia – šalies prestiþas. Per TV šou esu matæs, kaip Lietuvos vëliava šluostomos grindys. Keista, nes juk lietuviø pirmasis prestiþo vadovëlis – Gedimino laiškai. Bet, pasirodo, prestiþas - sudëtinga sàvoka, kurià sunku tiksliai apibrëþti. Kalbëdami apie prestiþà, paprastai galvoje turime gerà vardà bei palankø vertinimà.

Skaièiau, kad mûsø krašte kalbant apie prestiþà reikia gráþti ir á sovietinius laikus. Kà darysi, mes iš ten atëjæ. Nors anuomet visuotinai buvo deklaruojama, kad komunistinë ideologija nepripaþásta jokios prestiþo kûrimo reklamos, visi sovietmeèio plakatai su ávairiais ákvepianèiais šûkiais privalëjo tà prestiþà kurti (pvz. "Skraidykite "Aeroflotu"). Vis dëlto komunistø partijos prestiþas netobulëjo, stabarëjo, kol galiausiai þlugo, nors vis dar mes matome nemaþai valdþios þmoniø, kurie sàmoningai ar nesàmoningai laikosi sovietinës propagandos principø.

Kaip formuojami politikai? Sovietinës valdþios atstovai eidavo á liaudá, susitikdavo su ja kolûkiø kultûros rûmuose ir atseit išklausydavo jos balsà. Tà patá mes stebime dabar: vaþiuojama á rajonus, demonstruojamas tariamas artumas þmonëms ir jø problemø supratimas, paþeriama gausybë paþadø. Sovietmeèiu per rinkimus veikdavo bufetai, buvo galima ásigyti deficitiniø prekiø. Dabar tokio pobûdþio priemonës tapo modernesnës, taèiau esmë liko ta pati, pavyzdþiui, ledø mëtymas iš sraigtasparnio. Ne vienas apþvalgininkas pastebi, kad iš Vakarø atëjusi prestiþo formavimo strategija mûsø terpëje, deja, dar nepritampa. Kad ir tas pats politiko prestiþas, kuris Vakaruose formuojamas aktyviau, artimiau þmogui, nes tai turi patirtá, ágytà labai konkurencingoje rinkoje, mûsø dirvoje kartais atrodo savotiškai. Pavyzdþiui, senas amerikietiškas rinkimø kampanijø triukas, kai kandidatas, kopdamas á scenà, ávaizdþio specialistø primokytas, paskutines laipteliø pakopas áveikia bëgte arba ant paskutinës tiesiog uþšoka. Tai esà turi árodyti jo jaunatviškumà, gyvumà ir puikià sportinæ formà. Be to, þinome pavyzdþiø, kai buvo kreiptasi á kitø šaliø ávaizdþio profesionalus. Bet štai rinkimai laimëti, samdytieji specialistai išvyksta, realus gyvenimas ir oponentø pastangos sugriauna pasakas bei išsklaido mitus, o kurtas prestiþas ima ir subliûkšta.

Bet kà èia apie tuos atsibodusius politikus, gal verèiau pamàstyti apie mûsø ámoniø prestiþà. Ar toks išvis reikalingas? Lietuviai teigia, kad ámonës prestiþas nelemia nei jø apsisprendimo pirkti ar nepirkti tam tikros bendrovës produkto, nei pasirinkimo dirbti ar nedirbti joje. Norà pirkti pirmiausia lemia produkto kokybë ir kaina, o darbdavio pasirinkimà - atlyginimas bei jo priedai. Apie ámonës reputacijos privalumus lietuviai màsto, kad svarbiausias jø - galimybë pritraukti ir išlaikyti darbuotojus, o antras pagal svarbà - galimybë daugiau parduoti. Moraliniø svarstymø èia nëra.

Retai išgirsi, kad didþiausios mûsø šalies bendrovës kalbëtø apie nacionaliná pasididþiavimà, vertybes ir lietuviškumà. Jos daugiausia kalba apie produktà ir jo kainà. Kartais dar kokybæ. Ir viskas. Lietuvoje labai maþai ámoniø ar bendroviø, kurios reklamuoja savo vardà, o ne tik paslaugas. Reta ir tokiø, kurios ima rodyti rûpestá aplinka, pradeda kalbëti apie savo funkcijas platesniame kontekste nei apie vienadienius verslo rezultatus. O galbût Lietuvos gyventojø tiesiog buvo per anksti paklausta: "Kas yra ámonës prestiþas?" Atrodo, kad lietuviai kol kas painioja prestiþà su paprasèiausiu þinomumu ir iki Vakaruose susiformavusios prestiþo sampratos mums dar toloka.

O kas tai yra prestiþinë šeima ar tiesiog prestiþiniai þmonës? Štai tokia istorija. Þinau šeimà, kuri gyvena taip, kaip dabar gyvena beveik visa Lietuva. Jiems daug ko trûksta, bet dël prestiþo jie laiko uþrakintà salonà ir atrakina já tik sveèiams. Patys neieško išrankesnio maisto, drabuþiø, o sveèius vaišina skilandþiu, ikrais ir tauriaisiais gërimais. "Kaip gerai gyvenate!" - jiems malonu išgirsti tokius þodþius. Kas tai? Iškreiptas, neteisingai suprantamas prestiþas. Kodël negali bûti prestiþinë šeima, gyvenanti pagal savo galimybes?

Bene kasdien iš vadinamojo visuomenës elito kronikomis tapusiø þurnalø puslapiø, TV laidø á mus þvelgia þmonës, skambiai pristatomi verslininkais. Jie linksminasi prabangiuose vakarëliuose, vilki vardinius drabuþius, gurkšnoja nepigius tauriuosius gërimus. Dalydami interviu porina apie savo nemaþai kainuojanèius pomëgius, turiningà laisvalaiká, egzotiškas keliones. Galëtum pamanyti, kad visø jø gyvenimas – nesibaigianti šventë. Taèiau nustebau perskaitæs, kad uþtenka vieno skambuèio ir akinamas spindesys virs skurdu. Sugráþti á realybæ daþnà toká þurnalø viršeliø verslininkà priverèia iš telefono ragelio atsklindantis skolø išieškotojø balsas: "Laba diena. Kaip reikalai? Norime pranešti, kad turime jums šiokiø tokiø pretenzijø dël neapmokëtø sàskaitø." Tada ir paaiškëja, kad Lietuvos elito atstovai ne daug kuo skiriasi nuo autobuse kontrolieriaus pagauto "zuikio". Prasideda karštligiški pasiteisinimai, paþadai – visai kaip mokykloje neatlikus namø darbø. Man keisti ir VIP vakarëliai, kai viskas dvelkia prabanga, o pateikiamas prastas vynas. Girdi, taurëse, o iš kokio butelio ápiltas, niekas nematys. Panašiai kaip ir verslininkai, nusipirkæ prabangø automobilá ir á já ámontuojantys dujø árangà.

Ir apie šalies prestiþà. Mûsø kaimynai, atrodo, juo labiau rûpinasi. Kadangi prestiþui reikalingas ir ávaizdis, tai štai lenkai neseniai nusipiešë patrauklø blondinà, kuris skelbia: "Aš lieku Lenkijoje – aplankykite." Nors mûsø šalis irgi turi kà parodyti, taèiau gerieji dalykai reklamuojami šykšèiai. Daugiau kalbama apie nusikaltimus, korupcijà, Lietuvos politikas ir ekonomikos veikëjai vis dar sëkmingai geba átikinti, kad jus verta apvogti. Mes nepaliaujamai ieškome nuodëmiø. Bet jei taip, tai jø nesunkiai surastume ir Vytauto Didþiojo, ir Jogailos elgsenoje. Jei ne pastarojo kariø vëlavimas, Vytautas gal nebûtø pralaimëjæs Vorsklos mûšio Aukso ordai ir Lietuvos valstybës istorija bûtø daug sëkmingesnë.

Aplankæ mûsø kraštà vakarieèiai iškart pastebi, kad þmonës èia nesišypso, yra liûdnoki, uþdari, o nuotaika - gana niûri. Niekas nesako "aèiû", taèiau kai kurie uþsienieèiai tai pateisina manydami, kad pas mus tokia kultûra. Atvykusieji iš kitos terpës stebisi, kodël daugelis mûsiškiø skundþiasi aptarnavimo kultûra, kai yra sena tiesa, jog prekybos centruose darbuotojai elgiasi taip, kaip su jais elgiasi klientai.

Koks tekstas, jei nepaminëèiau krizës. Bet jei prisikeltø mûsø senoliai ir išgirstø apie krizæ, labai nustebtø – kaip gali atsirasti krizë krašte, kuriame tokie darbštûs þmonës? Tiesa, ne vienas gali paprieštarauti, girdi, lietuviai labiau linkæ švæst, negu dirbti. Pasiginèysiu – Londone kalëdinis šurmulys prasideda jau spalio mënesá. Lietuviai sulaukia Vëliniø, dar kokià savaitæ po Vëliniø patyli ir tik tuomet ima skanduoti apie artëjanèias šventes. O ir iš tø švenèiø turime tik tokias tris tradicines, lietuviškas, kasmet suburianèias šeimà ir giminæ, – tai Velykos, Kûèios ir Vëlinës. Šias šventes jungia tai, kad praeityje jos buvo susijusios su vëliø kultu, ir tas ypatingas ryšys su mirusiøjø pasauliu veikiausiai ir buvo jø išlikimo prieþastis. Kai Lietuvoje atsirado naujos švenèiø dienos, o uþ tas, kurios sutampa su laisvomis savaitës dienomis, buvo pradëtos duoti papildomos laisvos dienos, kiek daug tautieèiø liko nepatenkintø. Girdi, kam mums to reikia. Ir nuspræsta tokias laisvas dienas panaikinti. Normalu Lietuvoje dirbti ir viršvalandþius, daugiausia nemokamus. Statistiškai tik 6 proc. tautieèiø niekada nedirba viršvalandþiø, o daugiau nei 50 proc. juos dirba nuolat. Tokie internetinës apklausos rezultatai. Gal èia koks nors tautinis genas, jei mëgstame dar pasëdëti darbe oficialiam darbo laikui jau pasibaigus?

Iš statistikos rinkëjø suþinojau, kad lietuviai labiausiai vertina darbštumà, norà dirbti, kurti. Ar šie duomenys išskiria mus iš kitø tautø? Pavarèiau lenkø spaudà. Neþinau, gal itin religinës ir dorovinës pakraipos leidiniai man pateko á rankas, bet juose buvo rašoma, kad 72 procentams lenkø vertingiausias dalykas yra šeima, 50 procentø mûsø kaimynø tarp labiausiai vertinamø dalykø nurodë darbà. Net sveikata jø vertybiø sàraše liko treèiojoje vietoje. Tarp didþiausiø vertybiø buvo nurodyta ramybë, padorumas, sàþiningumas ir kitø þmoniø pagarba. Vertybiø sàraše – draugai, religingumas, patriotizmas, išsilavinimas, gerovë, þodþio laisvë, dalyvavimas visuomeninëje veikloje. Net 92 procentai mûsø kaimynø respondentø pritarë minèiai, kad darbas þmogaus gyvenimui suteikia prasmæ. Þodþiu, savo padorumu ir noru dirbti mes nesame išskirtiniai. Nors gal statistikos duomenø rinkëjams tiek mes, kiek kiti bando pasirodyti geresni, negu iš tikrøjø yra.

Aišku, bûtø galima dar pakalbëti apie mûsø nesirûpinimà prestiþu, bet juk vis savo tekstams ieškau optimistiškesnës pabaigos. Labai reikia, kad be kitø civilizacijos diktuojamø dalykø atsirastø verslo bei politikos pasaulio dëmesys kultûriniam ir visuomeniniam šalies gyvenimui ir garbës bei solidumo reikalu taptø vizitai á dailës parodas, garsesnius koncertus ar spektaklius bei šiø renginiø rëmimas. Derëtø suprasti, kad dëmesys kultûrai nëra tušèias laiko ir lëšø švaistymas. O jei apie bendroves, tai svarbu parodyti, kad jos rûpinasi ne tik verslu, bet ir šalies gyvenimu. Ámonës, prioritetais skelbianèios kultûrà, mokslà, išsilavinimà, visuomenei yra priimtinesnës nei tik savo interesais besirûpinanèios.

Netekti prestiþo galima akimirksniu, o kurti já tenka daug metø. Ekspertø teigimu, kai kuriais atvejais gali tekti laukti, kol uþaugs nauja karta.

Rièardas JAKUTIS

Pagal senàjá Julijaus kalendoriø, kurá á Lietuvà XVIII a. gale vël buvo sugràþinusi rusø valdþia, Kalëdos atitikdavo gruodþio 13-osios datà. Tai šv. Liucijos vardadienis. Ši diena tradiciškai vadinama Šviesos diena. Ádomu, kad nuo jos vakarai nebeilgëja - saulë leidþiasi tuo paèiu laiku. Diena vis dëlto keliomis minutëmis trumpëja iki saulëgráþos, bet todël, kad rytà ji dar "pramiega", pateka keliomis minutëmis vëliau. Sovietmeèiu Kalëdas patartina buvo švæsti drauge su Naujaisiais metais. Nors, jeigu tiesiai šviesiai, tai jos tiesiog buvo draudþiamos. Viskas buvo daroma, kad mes nieko neþinotume apie biblinius išminèius - Kasparà, Baltazarà ir Merkelá. Norëta, kad pastarojo vardas asocijuotøsi tik su stalo árankiais. Bet Kalëdø išgyvendinti nepavyko – gruodþio 24-àjà, Kûèiø vakarà, galima sakyti, visos lietuviø šeimos rinkdavosi prie gal kuklaus, bet šventinio stalo. Tiesa, dar anksèiau, radau parašyta, senieji egiptieèiai Kalëdas šventë per Velykas ir iškilmëms pjaudavo šventàjá jautá Apá. O, anot kaþkurio anglø mokslininko, romënø vikingai per Kalëdas valgydavo lokio letenà su tam tikru iš pipirø padarytu padaþu. Mûsø filologas A. Vištelis–Višteliauskas išvedþioja, kad Kalëdas pirmieji pradëjo švæsti lietuviai, dar tebegyvendami rojuje. Esà lietuvis Adomas tvëræs rojuje tvorà, kad vagys neišvogtø obuoliø nuo Gero ir Pikto Paþinimo Medþio. Tuo tikslu prieš Kalëdas jis ákalæs paskutiná kuolà ir davæs poniai Ievai obuolá per Kalëdas. Kai tik Ieva pastebëdavusi Adomà kalantá kuolus, ji þinojo, kad jau Kalëdos (nuo þodþio "kuolas"). Dabar Lietuvoje liko 11 mënesiø ir Kalëdos, nors jau ir 11-àjá mënesá, lapkritá, jos bando pasiglemþti.

Jei rytà vaþiuodamas á darbà, per pietus - papietauti, o vakare - namo, supranti, kad visur vienodai uþkimšta, net tose vietose, kur kamšèiø niekad gyvenime nematei, apsiþvalgyk aplinkui: a) jei medþiai daþosi rausvomis spalvomis, vadinasi, rugsëjo pirmoji; b) jei medþiai jau be lapø, vadinasi, greitai bus Kalëdos.

Taip jau susiklostë, kad Kalëdos ar kitos progos mums vis labiau asocijuojasi su þodþiu "nuolaida" negu su þodþiu "šventë". Skaièiau, kad viskas prasidëjo prieš aštuoniasdešimt metø, kai viena milþinë nusprendë per Kalëdas monopolizuoti milijonø šeimø dþiaugsmà. Buvo pasitelkta sumaniø ir išradingø veikëjø armija, kuriai vadovavo skandinavø menininkas Haddonas Sundblomas. Jie ilgai màstë, piešë, tyrë, kol gimë išganingoji mintis. Buvo nutarta, kad mûšá dël švenèiø dþiaugsmo gali laimëti tik baltaodis vyras su raudonu kostiumu ir kepure, juodu storu dirþu ir suodinais batais, paraudusiais þandais, nepriekaištingai baltais dantimis ir su lengvai karbonizuoto gërimo taure rankoje. Taigi supratote, kad tie veikëjai buvo milþinë "Coca-Cola", kuri ir sukûrë Kalëdø Senelá, arba Santa Klausà, toká, koká dabar mes ir ásivaizduojame.

Ar mums irgi šventës pradëjo asocijuotis su "Coca-Cola" karavanu? Kokiu bûdu karavanas pateko á katalikiškà Lietuvà, mums šventà Dievo gimimo laukimo ir šeimos susibûrimo erdvæ?

Kur prasideda Kalëdos? Prasideda jos "Akropolyje" ar kituose prekybos centruose - iš metaliniø konstrukcijø suremtuose pastatuose. Ten, kur vien tik automobiliø stovëjimo aikštelës uþima kelis hektarus. Vos áþengi vidun, iškart regi - aplinkui þëri ávairiausiø spalvø ir formø plastmasinës puošmenos. Graþu, bet tik mišku nekvepia. Ne bëda, èia pat gali nusipirkti reklamuojamà flakonëlá ir papurkšti ant dirbtiniø šakø truputëlá natûralaus pušø kvapo aromato. Dar bûtinai reikia kojiniø, tø raudonø, tokiø kaip Amerikoje. Kojiniø reikia nupirkti daugiau, sako, á jas deda dovanø.

Ar supras mus mûsø vaikai, kai pasakosime apie didingàjá Akropolá, Europos kultûros dvasines ištakas, Vakarø þmogaus unikalumà ir þmogaus dvasiná pašaukimà? Juk þmogaus savimonëje Atënø Akropolis simbolizuoja jo paties individualumà, groþá, dvasinæ bei politinæ saviraiškà. Kaþkas liûdnai, bet teisingai pasakë, kad Akropolio prasmë dabar yra lietuviškojo monstro iškreipta ir nusavinta. Nes šioje vietoje kuriama materialios didybës, gausos ir - netiesiogiai - finansinës galybës patirtis smaugia ir græþia sielà, ypaè jaunà, nuo jos dvasinës ir autentiškos didybës, nuo savæs paþinimo, nuo tiesos. Atënø Akropolis susikûrë dël to, kad masinës traukos vietose buvo skelbiama Delfø išminties ištara: "Paþink save." O štai prekybos centro paskirtis yra pasiûlyti prekiø gausà vienoje vietoje, o šûkis: "Vartok!" Nukainojimø daug, taèiau jie, atrodo, nukainoja paèios šventës dvasià. Kalëdiniai ávykiai yra vieni labiausiai geidþiamø. Tai rodo ne tik visuomenës susidomëjimas, bet ir bendroviø išlaidos masinei komunikacijai. Skaièiau, kad lapkritá ir gruodá renginiø anonsams išleidþiama du treèdalius tiek, kiek tuo pat laiku išleidþia reklamos pirkimo èempionës - mobiliojo ryšio operatorës. Skaièiai lyg ir nerëþia akies þvelgiant á visà kalëdiná triukšmingà kontekstà, taèiau tai ir yra blogiausia - kuo daugiau visi siûlysime monotoniškø sprendimø populiariausiuose komunikacijos kanaluose, tuo labiau komunikavimo efektyvumas ir vertë artës prie nulio. Taigi pasiekti vartotojà ir su juo uþmegzti emociná kontaktà kalëdiniu laikmeèiu reikia ne áprastomis priemonëmis - brukant viskà su nuolaida. Reikëtø bent pabandyti paieškoti naujø skyliø kalëdinëse kojinëse ir nuvesti vartotojà ten, kur jam gera. Bûtina nepamiršti, kad per šventes visi tampame šiek tiek jautresni. Bet kà aš èia mokau, tai juk prekybininkø galvos skausmas. "Dovanok ir bûsi apdovanotas!" – gal toks turëtø bûti Kalëdø šûkis. Kaip kinai, kurie neseniai vykusiai sugalvojo savo naujà prekybiná šûká: "Pagaminta Kinijoje. Pagaminta su pasauliu." Kalëdos - išskirtinë šventë, taigi ir palinkëkime sau stebuklingø sprendimø.

Yra šventës, kurios skirtos atitinkamai auditorijai, pavyzdþiui, Šv. Valentino diena - jauniems ásimylëjusiems þmonëms, Joninës - Jonams, alaus mëgëjams ir pan. Rinkodaros strategija per tokias šventes yra aiški. Išparduodamø prekiø pasikeitimas tiesiogiai priklauso nuo to, kokios šventës ant nosies. Pirkëjo sàmonëje jau kurá laikà yra uþkoduotos prekës, be kuriø neámanoma viena ar kita šventë. Šv. Kalëdos skirtos visiems. Norime mes to ar nenorime, apie dovanas tokiu laiku vis tiek màstome, be to, rûpi, kaip atrodys mûsø Kalëdø stalas, kà dësime ar statysime ant jo, kokie þaisliukai puoš eglutæ. Tik išëjæ iš prekybos centro su pilnu maišu pirkiniø þinome, kad mûsø namø neaplenkë laimë. Dovana nëra tik paprastas daiktas. Ji atskleidþia mûsø jausmus, apibûdina þmoniø tarpusavio santykius. Labai smagios bûna ir daug gerø jausmø sukelia humoristinës dovanos, tik, aišku, jei abi pusës turi humoro jausmà, kitaip galima pakliûti á labai keblià, dviprasmiškà padëtá. Kvaila, kad mûsø visuomenëje per daug akcentuojama materialioji dovanø pusë. Pagarba didiesiems filantropams, bet net G. Sorosas yra pripaþinæs, kad daugiausia pinigø skurdui maþinti ir ávairiems kitiems visuomenës projektams ágyvendinti paaukoja ne milijardieriai, o maþieji aukotojai.

Kalëdiniø dovanø idëjos: tavo priešui - atleidimas, tavo oponentui - tolerancija, tavo draugui - tavo širdis, tavo klientui - paslaugos, visiems - geraširdingumas. Nes kas neturi Kalëdø savo širdyje, neras jø ir po Kalëdø eglute. Bent man miela, kai vyresnieji papasakoja apie jø laikø Kalëdas. Apie tikrà eglutæ, apie riešutus, riestainius ir kitus gardumynus kuriuos naktá, kai tëvai nematydavo, valgydavo, apie Kûèias, kai namuose gamindavo dvylika patiekalø.

Perskaièius lietuviø korespondentës Londone Paulinos Pukytës straipsná apie pasiruošimà Kalëdoms Didþiojoje Britanijoje ir apie pasigirdusius balsus, kad reikëtø uþdrausti Kalëdas, nes pernelyg gausûs kalëdiniai papuošimai ástaigose, eteryje ir kitose viešose erdvëse gali áþeisti kitø tikëjimø atstovus, susimodeliavo situacija, kaip bûtø sureaguota á toká politinio korektiškumo pasireiškimà. Vieni apsidþiaugtø, kad pagaliau sumaþës "coca-colinio" kièo lavina bei prekybos karštligë, visà mënesá lydinti ne tik šià krikšèioniškà, bet ir saulëgráþos šventæ, ir jà bus galima ramiai sau švæsti su šeima ar draugais, pasipuošus namuose eglutæ. Kiti labai pasipiktintø, kad iš jø norima atimti kaþkà nepaprastai brangaus. Treti pultø eiliná kartà viskuo kaltinti musulmonø ir šiaip teroristø. O ketvirti, t. y. patys musulmonai, griebtø rašyti á laikrašèius, kad Kalëdos jiems iš tikrøjø labai patinka: gauni laisvø dienø, visur atpiginamos prekës – kas èia gali nepatikti?

"Kada tikros Kalëdos?" – paklausë bièiulis. Pamàsèiau ir nusprendþiau: "Kai Lietuva tampa brangi." O koks ásiminë kalëdinis ketureilis? Gal šis:

Jau Kalëdø Senis lipa stogu,

Tuoj á kaminà kakos.

Jei buvai tu šiemet blogas,

Neišvengsi dovanos.

Kaip belaukiant Kalëdø praskaidrinti šá tamsø periodà? Siûlyèiau ásigyti knygà "1000 juokingiausiø dalykø, kuriø dar nepasakei" ar "Kà sakyti, kai nëra apie kà kalbëti" (tiesa, kol kas jos išleistos tik anglø kalba, nors bûtø gerai, kad ir lietuviškai pasirodytø). O ko aš pats norëèiau? Atspëti svetimas mintis! Kûèiø naktá tai bûtø ádomu. Ir štai man tai duota. Kas tada? Gerai... Supratau... Jûsø nebevarginsiu... Esë baigiu.

Rièardas JAKUTIS

Dabar rašyti komentarus nëra sunku. Temø begalë: krizë, emigracija, nedarbas, skriaudþiami pensininkai ir prabangûs Seimo nariø automobiliai, Kedys ir pedofilijos skandalai, pandeminis gripas, nuo tilto numestas šuniukas...

Kai dabar retai kas besiginèija, kad mes ne dugne, o tik aiškinasi, ar tame dugne sëdime, ar jau iš jo ropšèiamës (anot premjero, net sparèiai kylame), man dingtelëjo šventvagiška mintis, jog mes á tà dugnà dar vis ritamës ir atsidursime jame tik kitais metais. Be to, susimàsèiau, ar teisinga tai vadinti dugnu, ar neteisingiau bûtø pavadinti aklaviete, nes: pirma, skurdo ir socialinës atskirties lygis Lietuvoje yra vienas aukšèiausiø Europos Sàjungoje (ES); antra, itin maþai lëšø skiriama socialinei apsaugai, (tik apie 13 proc.), t. y. perpus maþiau negu ES vidurkis; treèia, Lietuva yra vargingøjø apmokestinimo èempionë. Visa mokesèiø sistema yra nepaprastai regresyvi. Pajamø mokesèiai yra proporciniai, nëra jokio nekilnojamojo turto mokesèio, pridëtinës vertës mokestis (PVM) yra didelis, maistui nëra taikomas maþesnis tarifas.

Valdþios nuostatos, švelniai tariant, yra keistos, pavyzdþiui, Lietuvos pasiturintieji esà tokie paþeidþiami, kad net menkiausias mokesèiø didinimas juos palauš, todël jie nelieèiami, vargingesnieji Lietuvos pilieèiai esà nepaprastai tvarûs, tad galima maþinti socialines išmokas ir didinti tuos mokesèius, kurie juos labiausiai paveikia. Milijonieriaus pajamos apmokestinamos tuo paèiu tarifu kaip bobutës perkamos duonos kepalas. Aiškinama, kad progresiniø mokesèiø ávedimas nesuvaidintø didesnio vaidmens sprendþiant šalies finansø problemas, tad neverta net prasidëti. Bet skubama maþinti pensijas. Kaþkas èia ne taip. Kodël negalima tokia suma, kuria maþinamos pensijos, apmokestinti labiau pasiturinèiøjø?

Naujausiø modeliø "Mercedes Benz", BMW, "Lexus" Lietuvoje vairuoja ne tik verslininkai ar kriminalinio pasaulio atstovai, bet ir tautos išrinktieji. 120-150 tûkst. litø vertës limuzinus ar visureigius pamëgæ ir jaunosios kartos politikai, ir Seimo tribûnos senbuviai. Parlamentarai tarsi varþosi, kuris išsinuomos ištaigingesná automobilá. Skaièiau, kad iš 141 Seimo nario tûkstantines sumas automobilio nuomai ir prieþiûrai išleidþia daugiau nei pusë politikø. Parlamentarai vienbalsiai tikina, esà daugiau nei 100 tûkst. litø vertës mašinas jie nuomojasi dël to, kad šios yra saugios ir patikimos keliaujant pas rinkëjus. Taèiau saugaus eismo specialistams tokie Seimo nariø argumentai kelia juokà. Pasak ekspertø, toká pat saugø automobilá galima ásigyti 2-3 kartus pigiau. Savo ruoþtu automobilio dydis, patraukli išorë ar modelio prestiþiškumas dar nereiškia, kad jis yra saugesnis uþ pigesnes ir ne tokias ištaigingas mašinas. Ištaigingø automobiliø þavesiui negalintys atsispirti politikai daro dvigubà þalà valstybei. Jie ne tik švaisto mokesèiø mokëtojø pinigus, bet ir neprisideda prie aplinkos tausojimo. Seimo nariø automobiliø CO2 emisija siekia 240 gramø kilometrui.

Dabar "parlamentinei veiklai" jie gauna 1,5 vidutinio mënesio darbo uþmokesèio dydþio pašalpà, kitàmet gaus 1 VMDU, o štai nuo 2011-øjø – jau 1,7 VMDU. Su Seimo pirmininkës ir jos pavaduotojø reprezentaciniais fondais – dar graþiau: dabar pirmininkë gauna 2VMDU, o pavaduotojai – 0,7 VMDU dydþio pašalpas. Nuo kitø metø pradþios – atitinkamai 1 VMDU ir 0,5 VMDU išmokos, o štai nuo 2011-øjø pradþios – 3 VMDU ir 1 VMDU. Logika maþdaug tokia: jei jau taip norite, tai mes èia truputëlá pavaidinsime solidarius ir metelius pakentësime, bet po to jau atsiimsime su kaupu. Ádomu, ar kai balsuos uþ pensijø ir kitø išmokø bei atlyginimø mokytojams, bibliotekininkams, gydytojams maþinimà, bus taip pat? Kitais metais 10 proc. sumaþins, o nuo 2011-øjø 15 proc. padidins? Bet svarbiausia, jog jeigu politikai tiek energijos skirtø valstybinei veiklai, kiek tam, kaip išleisti jiems skirtas išmokas, Lietuva tikrai nebûtø taip giliai áklimpusi á krizës pelkæ.

Þûva vidurinioji klasë. O juk ji yra didþiausias visko variklis – šalies patriotai. Jie ir visus savo uþdirbtus pinigus palieka savo šalyje, kai turtingieji juos išleidþia kitur – ir taip turtingame Vakarø pasaulyje. Mes skolinamës manydami išsigelbësià, bet vis tiek grimztame, tik jau prasiskolinæ.

Darbo neturi kas dešimtas darbingo amþiaus Lietuvos gyventojas. Paskutiniais darbo birþos duomenimis, nedarbas mûsø šalyje siekia 10,8 procento. Europos Sàjungos statistikos tarnyba "Eurostat" skelbia, kad nedarbo lygiu Lietuvà lenkia tik Latvija ir Ispanija. Kas savaitæ darbo birþas uþplûsta tûkstanèiai darbo netekusiø þmoniø. Pavyzdþiui, paskutiniàjà spalio savaitæ darbo birþose áregistruota 6,3 tûkst. naujø bedarbiø ir tik šiek tiek daugiau nei tûkstantis laisvø darbo vietø. Darbo birþos duomenimis, šiuo metu darbo neturi daugiau nei 232 tûkst. gyventojø, t. y. 2,4 karto daugiau nei prieš metus. Dar sudëtingesnë padëtis turëtø susiklostyti kitais metais. Finansø ministerija prognozuoja, kad 2010-aisiais darbo neturës 329 tûkst. þmoniø, o nedarbo lygis šoktels iki 19,8 procento.

Todël gal ir nëra keista, kai dauguma verkia, jog Lietuva – nemielas kraštas gyventi. Kiekvienas norëtø gyventi draugiškesnëje, supratingesnëje ir protingesnëje valstybëje. Bet taip nëra, todël statistikai skaièiuoja, kad per vienuolika šiø metø mënesiø iš Lietuvos išvyko kur kas daugiau þmoniø nei per visus praëjusius metus. Maþdaug kas antram iš jø – iki 30 metø (statistiškai Lietuvos emigrantai yra vieni jauniausiø Europos Sàjungoje). Viena pagrindiniø jaunimo emigracijos prieþasèiø yra augantis nedarbas. Kai kas net nori mokytis uþsienyje, nes ten dabar kai kuriais atvejais tai daryti netgi pigiau. Uþvis blogiausia, kai pas mus þmogus, nuëjæs á bet kokià valdiškà struktûrà, jauèiasi kaip vergas.

Kas dar? Elektra brangs, todël brangs viskas. Daugës nusikaltimø... Dël pastarøjø musulmonai mums pataria ávesti mirties bausmæ uþ vagystes, narkotikus, prostitucijà. Sako, jog tik taip mes dar galime pakilti. Kitaip, girdi, niekaip. Pagalvojau, jog grieþtumas gerai, bet jø kraštuose uþknisa, kai oro uoste ima klausinëti: "Ar pats krovëtës lagaminà? Ar niekas tuo metu jûsø nestebëjo?"

Dar viena tema – taupymas. Tai, aišku, ne blogybë. Atsiranda net - reiškinys - taupymo kultûra. Išmokstame nebeuþsukti á prekybos centrus. Jau suvokiame, jog prekybos centruose perki du, gauni tris, moki uþ keturis. Be to, juk tuose centruose yra tik dviejø rûšiø prekës: šiukšliø maišai ir prekës šiukšliø maišams. Nebepaliekame naktá krautis mobiliojo telefono, vandens uþviriname tiek, kiek sunaudosime. Pagaliau suþinojome, jog taupumo sumetimais negalima palikti prietaisø budinèiu rëþimu. Net jei prietaiso kištukas yra ájungtas á elektros lizdà, vadinasi, šis prietaisas jau naudoja elektrà. Net stalinë lempa, palikta ájungta á lizdà, sunaudoja 0,01 W energijos. Tik ištraukæ iš lizdo elektros kištukà galime bûti tikri, kad prietaisas elektros nebenaudoja. Taip pat pagaliau ásiklausëme á pateikiamus duomenis, kad Lietuvoje elektros energijos vienam þmogui sunaudojama triskart daugiau negu Europoje.

Ásiminë nugirsta istorija. Iš pasakotojos dukros rankinës autobuse vagys pavogë piniginæ, kurioje buvo banko kortelë, mënesinis bilietas ir grynøjø pinigø – 120 Lt. Mergina iškart paskambino á bankà ir suþinojo, kad uþ kortelës dublikatà teks sumokëti 30 Lt. Paskutinëje stotelëje, kadangi nebeturëjo pavogto bilieto, jà nubaudë kontrolierius – 100 Lt. Negaišindami brangaus laiko, suskaièiuokime vagišiaus indëlá á mûsø ekonominius santykius: jis pats uþsidirbo pragyvenimui (nereikës bedarbio pašalpos), sudarë galimybæ uþsidirbti bankui (bankininkai tuos 30 Lt atsiims ne iš vagies, bet iš savo nukentëjusio kliento), davë pajamø valstybei 100 Lt (bauda) ir nenuskriaudë autobusø parko, nes bilietas ir teisë juo naudotis buvo nupirkta anksèiau, todël mergina savo kelionæ autobusu buvo apmokëjusi (mënesinis bilietas). Kaip ávardyti situacijà? Galima taip: Bingo! Trys viename: vagys, bankai ir valstybë.

Pesimistiškai ar optimistiškai baigti šá tekstà? Gal optimistiškai, nes lietuvis - kaip katinas, iš kokio aukšto bemestum, vis tiek ant kojø nusileidþia. Galime pasidþiaugti ir tokia istorija. Iš 75 aukšto iškritæs þmogus atsitrenkë á þemæ ir atšoko 10 metrø aukštyn, taip sumaþindamas buvusá kritimà. Per pastaruosius metus Lietuvoje buvo tiek ávykiø, kad, skaièiau, normalus þmogus tiek pasikeitimø nepergyventø ir mirtø. Mes gyvename. Ir ar dël krizës irgi galime tik pykti? Juk krizë yra tarp tø ávykiø ir reiškiniø, kuriuos pergyvenæs þmogus keliauja tiesiai á dangø.

O dël gripo gydytojai pataria, jog nëra geresnio vaisto uþ garinæ lietuviškà pirtá, taèiau ne visi jà turi. Todël du kartus per savaitæ prieš einant gulti prisileiskite 45 laipsniø karšèio vonià ir sëdëkite karštame vandenyje 10 minuèiø. Tie, kuriems sunku, kuriuos kamuoja širdies negalios, apsišlakstykite galvà ir krûtinæ šaltu vandeniu. Išlipæ apsišluostykite, susivyniokite á lininæ ar medvilninæ paklodæ, gulkite á lovà ir apsiklokite. Tie, kurie prieš miegà skaièiuos eurus, uþmigs greièiau nei tie, kurie skaièiuos litus.

Rièardas JAKUTIS

Jei reikëtø rašyti tekstà apie lapkritá, pavadinèiau já "Lapkritis be švenèiø". Visi þinome - didesniø švenèiø šá mënesá nëra. Gal todël niekas nepastebi Pasaulinës televizijos dienos lapkrièio 21-àjà ir televizijos darbuotojø nepasveikina. Šiais metais ši diena taip pat praëjo tyliai. Be gëliø, sveikinimo šûksniø, šampano tauriø. Tiesa, galima rasti pasiteisinimà, jog televizijos þmonës, kaip ir visi þurnalistai, sveikinami geguþës 7-àjà – Spaudos atgavimo dienà, bet Pasaulinës televizijos dienos nederëtø pamiršti, juolab kad ji lapkrièio 21-àjà simboliškai sutampa su dar viena švente - Pasauline sveikinimosi diena. Pastaroji šventë minima nuo 1973 metø. Jà švæsti paskatino du broliai amerikieèiai Maiklas ir Brajenas Makkomak, kovojantys prieš šaltàjá šaliø karà. 1973 m. rudená broliai netyèia susitiko Nebraskoje ir taip apsidþiaugë susitikimu, kad nutarë savo dþiaugsmu pasidalyti su kitais. Jie išsiuntë laiškus draugams ir paþástamiems á visus pasaulio kampelius. Jø siunèiamuose laiškuose nebuvo jokiø idëjiniø uþuominø. Tai buvo tiesiog sveikinimai, linkëjimai ir prašymas perduoti sveikinimus dar bent dešimèiai þmoniø. Galiausiai jø idëjà palaikë JAV ir kitos valstybës. Taigi lapkrièio 21-àjà siûloma išsiøsti kuo daugiau sveikinimø visiems savo draugams ir paþástamiems.

Bet gráþkime prie Pasaulinës televizijos dienos. Vaikiško pasakojimo veikëjas Karlsonas nustebo išvydæs "kalbanèià dëþæ": "O kur jos kûnas, kojos?" Vaikams tai tik sukelia juokà, nes Karlsonas, skirtingai nuo jø, neþino, kas yra televizorius. Paþvelkime á televizijà, kuri kaþkada atrodë didþiulis stebuklas. Buvo net tokiø, kurie televizijà laikë "velnio daiktu".

Pavartæs knygas apie televizijà išrinkau keletà, mano galva, svarbiausiø datø iš televizijos istorijos: 1923 m. Vladimiras Zvorykinas (rusø kilmës amerikietis) išrado ikonoskopo kamerà ir kineskopo vamzdá, kurie naudojami televizoriuje, 1926 m. škotas J. Bairdas pademonstravo elektromechaninæ televizijos sistemà, 1927 m. 21 metø amerikieèiø inþinierius P. T. Farnsworthas sukûrë pirmàjà jau visiškai elektroninæ televizijos sistemà, 1929 m. Londone atidaryta pirmoji televizijos studija, 1931 m. elektroninës televizijos transliacijos pradëtos Los Andþele ir Maskvoje, 1937 m. BBC pradëjo reguliariai transliuoti televizijos programas, 1938 m. firma "Du Mont" pradëjo prekiauti pirmuoju buitiniu elektroniniu televizoriumi, 1950 m. pradëtos spalvotos televizijos transliacijos, 1957 m. televizija pradëta transliuoti Lietuvoje, 1975 m. Lietuvoje pradëtos spalvotos televizijos transliacijos.

Kas kà formuoja – þmonës televizijà ar pastaroji savo þiûrovus? Uþtikau statistikos rinkëjø pateikiamø duomenø, jog dauguma televizijos þiûrovø màsto, kad televizijos transliuoja šlamštà, bando išpûsti skandalus, visai nesiekia vykdyti bent menkiausios tobulinanèios, prusinanèios misijos. Bulvariniø televizijos laidø kûrëjai aiškina, kad jie rodo tokias laidas, kokiø nori liaudis. Girdi, televizijos viskà pateikia taip, kad þiûrovui nereikëtø galvoti, jog jis galëtø tik ilsëtis ásijungæs televizoriø kaip fonà. Apie kûrybà televizijø darbuotojai pamiršta. Jurijus Smoriginas televizijos laidoje "Šok su manimi" ragina: "Nepataikaukite publikai!" Bet pats pataikauja. Rosita Èivilytë apie Radþi dainavimà kalba kaip apie kièà ir tuoj su juo dainuoja duetu jo dainà. Be to, niekaip nesuprantu, kam reikëjo mûsø Martynui Levickiui dalyvauti "Lietuvos talentuose". Jis tikrai talentas, bet juk laida - ne to formato. Anot vertinimo komisijos nario M. Mikutavièiaus, tai árodo vien tai, kad iš kitø matavimø pasaulio atklydæs, su gëlytëmis ir mirusia meile šokantis Virginijus surinko daugiau þiûrovø balsø uþ Martynà.

Tiesa, anot tø paèiø statistikos rinkëjø, yra þmoniø, kurie abejoja televizijos visagalybe manydami, jog daþniausiai televizija gyvuoja, kalba ir dainuoja sau, o þmonës, vadinami jos þiûrovais, gyvena sau, ir kad šie du pasauliai tik retsykiais susitinka vienas kito fone.

Kalbant apie dabartines televizijos laidas, tai juose Otelo klausimà "Ar jau meldeis prieš miegà, Dezdemona?" pakeitë Luiso Alberto klausimas Marijanai, ar ji jau prisiminë, kur pametë judviejø kûdiká ir kas yra jo tikrasis tëvas. Nors neseniai supratau, koks yra esminis lietuviø ir Vakarø televizijø skirtumas. Bulvarinës Vakarø televizijos, negailëdamos detaliø, rodo ávairiø kunigaikštyèiø vestuves, o lietuviai tokiomis kunigaikštytëmis paverèia politikø ar banditø dukras ir þavisi jø puotomis. Galima tik pasiteisinti, jog lietuviai niekad neturëjo savo aristokratø. Tai liudija ir "Lietuvos perlø" šauniausios damos rinkimai ("Èia turgus" – pripaþásta paèios dalyvës matydamos, kuo virsta visas projektas, ar damos pirkiniø krepšelá papildydamos alumi). Bet uþ "Lietuvos perlus" daug blogiau atrodo kitose laidose vis besikartojantys bebalsiø dainininkiø nusirenginëjimai ar beveidës laidos vedëjos skyrybos. Tai taip daþna, kad net þiûrovø vaizduotës, deja, nebegali áaudrinti. Tada prireikia maniakiško Audrës Kudabienës, Kristupo Krivicko ar Virginijaus Gaivenio laidø personaþo.

Televizija talkina renkant geriausiø knygø penketà. Kokios knygos gali pretenduoti á geriausiosios titulà, išrenka literatûros þmonës. Jei televizija sûlytø penketà rinkti tautai, jis atrodytø taip: 1. J. Varanauskienës "Pinigø medis"; 2. E. Umbrasaitës "Vienos krûties istorija"; 3. J. Baltrukonytës "Dþordana Butkutë. Prarastas rojus"; 4. K. Zeiter "Radþi. Likimas nepajëgë manæs nuskriausti"; 5. "Nuo anèiuko ligi gulbës" (jungtinis autoriø kolektyvas). O kodël ne?

Labiausiai ydinga, manau, yra tai, kad televizijos laidø kûrëjai, kaip ir televizijos þiûrovai, pradeda aiškinti, girdi, dël skonio nesiginèijama. Bet juk skonis turi bûti ugdomas. Jei dël skonio nesiginèijama, tai dël jo nebuvimo – irgi. Jau pats paaiškinimas "dël skonio nesiginèijama" yra blogas skonis. Sovietmeèiu išugdytas mûsø skonis atsiskleidþia mûreliø architektûroje, plastmasinëse gëlëse, amþinai þaliuose sintetiniuose kilimuose ant artimøjø kapø, Svarovskio kristalais nusagstytuose automobiliuose ir, kà darysi, daugelyje televizijoje laidø. Nors štai viena paþástama man aiškino, jog jos skonis toks, ir nieko nepadarysi. Ji išvardijo, jog jos populiariausios dainos: "Boney M" "Sunny", "The Jacksons" "Lets Dance, Lets Shout", "Baccara" "Yes Sir, I Can Boogie", "Andrea True Connection" "More, More More", "Labelle" "Lady Marmalade", "The Weather Girls" "It's Raining Men", Raffaella Carrà "A far l'amore comincia tu", mëgiamiausias kino filmas - "Ir velnias dëvi "Pradà", knygos - Joanne Harris "Šokoladas" ir Murakami romanai. Pagalvojau, o kas gali neleisti ar peikti toká skoná, juolab kad jis nëra prastas – aštuntojo dešimtmeèio disko ir tiek. Vyresnio amþiaus þmogaus skonis bûtø vël kitoks. Gal jis išskirtø Frenko Sinatros repertuaro dainas "Mano kelias" ar "Keleiviai naktyje", gal Tomo Dþonso "Dilailà", o gal kà nors iš italø ar ispanø estrados ("Amigos para sempre"), jo mëgiami kino filmai bûtø švelnus prancûziškas F. Lëjaus "Vyras ir moteris" ar holivudiškas, dar anuomeèio, ne taip sugedusio Holivudo, S. Kramerio "Palaimink þvëris ir vaikus", knygos: Dþ. Selindþerio "Rugiuose prie bedugnës", H. Hesës "Stepiø vilkas". O kiek grupës "AC/DC" fanø, kurie turi visus jø koncertø árašus ir mëgaujasi kiekviena jø daina bei dþiaugiasi, kad jie vis dar kuria gerà rokà. Juk sunku rasti tokià grupæ, kuri gyvuotø beveik 40 metø ir bûtø mëgiama ir jaunimo, ir jø tëvø. Tiesa, daugelis negali apsispræsti, kuris iš "AC/DC" vokalistø labiau patinka - vakarëliø liûtas tatuiruotasis Bonas Skotas ar šiek tiek ramesná gyvenimà propaguojantis Bryanas Johnsonas?

Èia paminëjau, kà mëgsta ne pirmà dešimtá atšventæ. Šiuolaikinio jaunimo pomëgiai visai kiti. Taip yra ir kitaip negali bûti. Nesvarbu, kada sukurta muzika, pastatytas kino filmas, parašyta knyga, svarbu, ar tai geri kûriniai, ar, deja, ne.

Televizijø programose kas savaitæ išsirenku geriausià kino filmà – savaitës topà. Jei praeità savaitæ man tai buvo "Boratas. Kaip šaunusis Kazachstano þurnalistas Amerikoj patirtá graibstë", tai šià savaitæ - šá vakarà per LTV2 rodoma reþisieriaus Milošo Formano "Gaisrininkø puota". Taip, to reþisieriaus, kuris sukûrë "Skrydá virš gegutës lizdo", "Plaukus", "Regtaimà", "Amadëjø", "Valmonà". Tik "Gaisrininkø puota" sukurta 1967-aisiais, kai Milošas Formanas dar gyveno Èekoslovakijoje (1968-øjø ávykiai privertë kûrëjà palikti šià šalá). Filmo turinys tarsi paprastas - švæsti kaþkokiø savo kone šimtameèio serganèio kolegos nuopelnø gausiai susirenka ugniagesiai. Viskas baigiasi gaisru, kuriam ugniagesiai nëra pasirengæ. Reþisieriui pavyko sukurti politinæ demoralizuotos visuomenës metaforà, menkos þmogaus prigimties karikatûrà. Ekrane matomoje šventëje viskas kaip "pas þmones" – vyksta net graþuolës rinkimai. Stebiesi, kad prieš keturis dešimtmeèius sukurtas filmas aktualus ir dabar. Þiûri ir regi šiø dienø gyvenimà. Tarsi dabartinë mûsø valdanèiøjø puota maro metu. Formanas, nepabûgæs kritikuoti nacionalinio charakterio, uþ viskà atsiëmë su kaupu: prodiuseris Carlo Ponti atsisakë filmo, pavadinæs já iš "maþojo þmogaus" besityèiojanèiu paskviliu, filme vaidinæ aktoriai mëgëjai buvo pasipiktinæ. Padëjo kino þmoniø solidarumas - Francois Truffaut su draugais išpirko filmà.

Jei nuo M. Formano kino kûrinio vël šoktelëti prie mûsø gyvenimo, tai já taikliausiai apibûdina peliukai Sûrskis ir Mauzeris, pasakodami apie namà, kur darbo neturi visa laiptinë. Kas vakarà pas kurá nors renkamasi, pilstuko išgeriama, domino pamušama. Formuojasi bendruomenë. O dar tas keistas màstymas. Pavyzdþiui, Lietuvoje pritaikomas pasaulyje iki šiol negirdëtas neregëtas ekonomikos dësnis: sunkmetá galima áveikti tik maþiau dirbant. Arba kitos Lietuvos ekonomikos keistenybes: pas mus mineralinis vanduo brangesnis uþ pienà, grûdais kûrenti pigiau nei medienos droþlëmis ir t. t. Bet ypaè keista, kai pabrëþiama, jog pensininkai turi gyventi oriai. Viena aišku – pigiam skoniui pataikaujanti televizija tikrai greitai neþlugs. Klausimas "kas kà" išlieka ir, atrodo, greitai bus priskiriamas prie amþinø klausimø.

Rièardas JAKUTIS

Sakome: "Ruduo." Liûdna? Jeigu ne, pridëkite prie šio sakinio vienà þodá: "Lietuviškas ruduo." Taps liûdniau. Galiu pasiûlyti ir anketà "Ar jau ruduo?": 1. Taip, nes atšalo orai. 2. Taip, nes trumpesnës dienos. 3. Taip, nes studentai suguþëjo á miestus. 4. Taip, nes uþpuolë depresija. 5. Ne, man dar vis vasara. Ar daug atsiras besirenkanèiøjø penktàjá punktà?

Ruduo - tai jau toks laikas, kad gali uþsidegti kambary kiek tik nori lempø, ásijungti radijà, TV ar internetà, skaityti arba rašyti, bet melancholiškos rudens nuotaikos nenuvysi. Vis daþniau lyja, maþiau saulës, daugiau depresijos, dangus pilkas it avies kailis. Neatrodo, kad artimiausiu metu šviesos sulauksime daugiau ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Krizë. Nori imti tiek, bet tau gali duoti tik šitiek. Pats premjeras sakë, kad nusirisime á 2006-øjø lygá, o juk 2006-aisiais buvo visai nieko gyvenimas. Nors, aišku, pats kritimas iš devintojo aukšto á šeštàjá nëra malonus. Be to, mums labiau gresia ne kiauliø gripas, o politikø kiaulystës. Neseniai girdëtas anekdotas:

Skrenda Krizë virš Amerikos, þvalgosi: "Va, gerai èia prasinešiau..."

Skrenda Krizë virš Afrikos, þvalgosi: "Èia neverta net pradët..."

Skrenda Krizë virš Europos: "Va, èia irgi gerai prasinešiau..."

Skrenda virš Lietuvos: "Va, tai tau... O kas èia prasinešë???"

Sako, þodis "pietûs" greitai pas mus reikš jau ne maistà, bet tik paros laikà. Vis dëlto, kaip bebûtø keista, skaièiau, kad "Maisto banko" apklausa parodë, jog dauguma lietuviø, nepaisant krizës, maisto prisiperka daugiau, nei gali suvalgyti. Taip elgiasi net ir maþas pajamas gaunantys gyventojai. Kone kasdien maistà išmeta apie 2 proc. respondentø, kas keletà dienø – 13,5 proc., kartà per savaitæ – 32 proc., kas dvi savaites – 23 proc. Kuo didesniame mieste þmogus gyvena, kuo daugiau uþdirba ir kuo aukštesnis jo išsilavinimas, tuo daugiau maisto jis išmeta.

O kaip kitose šalyse? Vidutinë JAV šeima kasmet išmeta apie 14 proc. nusipirkto maisto. Jo vertë vienam namø ûkiui – 590 doleriø. Taigi amerikieèiai per metus išmeta 45,5 mln. tonø maisto, kurio vertë apie 75 mlrd. doleriø. 84 proc. britø mano, kad neišmeta maisto, taèiau patikrinus konteinerius paaiškëjo, kad kiekvienas jø per metus išmeta vidutiniškai 88 kg. Ádomu, kad Didþiojoje Britanijoje vyresni þmonës išmeta panašiai tiek pat, kiek jaunesni.

Taigi Lietuvos duomenys apie maisto išmetimà nedaug skiriasi nuo kitø šaliø. Pensijos - maþiausios, atlyginimai - maþiausi, o maisto išmetame beveik kaip ir turèiai. Nors kyla ir klausimas – gal tas "Maisto bankas" Amerikos lietuvius apklausë per jø atostogas Lietuvoje? Paþiûrëjau kibire prieš nešdamas á šiukšliø konteinerá – jokio maisto.

Dar viena apklausa. Tyrimø bendrovës "GfK CR Baltic" visuomenës nuomonës apklausos duomenimis, didþiausias Lietuvos gyventojø noras – turëti pinigø ir kito turto. Gero gyvenimo troškimà, kaip didþiausià svajonæ, puoselëja 30 proc. Lietuvos gyventojø. Tuo metu sveikatà, kaip didþiausià pageidavimà, pasirinko 23 proc. apklaustøjø.

Perskaièiau ir dar vienà ádomià þinià. Pasirodo, Ventspilá nuo krizës išgelbëjo lietuviai. Tokiomis antraštëmis neseniai sumirgëjo latviø spauda. Visà praëjusià vasarà lietuviai plûste plûdo á šá kaimyninës šalies uostamiestá ir išleido ten milijonus. Skaièiuojama, kad lietuviai vos 43 tûkst. gyventojø turinèiame Ventspilyje per tris vasaros mënesius paliko 1,5 mln. latø – 7,3 mln. litø. Latviai tuoj prisitaikë. Keliaujant per kaimyninæ šalá, akis uþkliûva uþ reklamos "Broliukams lietuviams – pigiau". Ventspilio turizmo informacijos centro duomenimis, lietuviai sudaro 63 proc. visø kurorte apsilankiusiø sveèiø. Antroje vietoje – vokieèiai (10 proc.), treèioje – estai (7 proc.), ketvirtoje – rusai (3 proc.), paskutiniai – suomiai (2 proc.). Kiek teko kalbëtis su šiaulieèiais verslininkais, irgi suþinojau, kad ne vienas jø vyko atostogauti á Ventspilá ar Papæ.

O kas graþesnio rudená? Ar galima tokiu laiku bûti linksmam?

Prieš keletà metø vienà naktá Šiuolaikinio meno centre šešias valandas buvo rodomas popmeno pradininko Endþio Varholo filmas "Miegas". Siuþetas labai paprastas - þmogus miega. Ištisas šešias valandas ekrane - tik mieganèiojo veidas. Nedaug pasaulyje yra iki pat galo šá filmà maèiusiø þmoniø. Vilniuje iki paryèiø ištraukæ jo gerbëjai skirstësi në kiek nesupykæ.

Ádomi šio rudens þinutë, jog graþiausi lietuviški vardai – Mindaugas ir Milda. Taip nusprendë Valstybinës lietuviø kalbos komisijos interneto svetainës lankytojai, rinkæ graþiausià lietuviškà vardà. Taèiau vyriški baltiški vardai dabar vaikams duodami retai – kur kas populiaresni nelietuviškos kilmës Matai, Lukai ir Nojai. Lietuviškais baltiškais vardais daþniau krikštijamos mergaitës – jas populiaru pavadinti Gabijomis, Austëjomis, Ugnëmis ir Godomis.

Rudeniškas mintis, sako, galima nuvyti, pavyzdþiui, ánikus á madø pasaulá. Nereikia net parduotuviø, uþtenka pasirausti spintoje, rasti primirštus rûbus ir nuotaika iškart bus kita. Raskime dryþuotø drabuþiø, kurie dabar ypaè madingi. Šá rudená dryþuotus megztinius, marškinius, palaidines, sukneles jau vilki ne tik modeliai, þurnalistai bei redaktoriai, bet jau ir paprasti mados gerbëjai. Itin greitai tikra tendencija tapæ ir prancûziškà marinizmo stiliø primenantys dryþiai daþniausiai buvo derinami su paèiais netikëèiausiais raštais bei stiliais: kamufliaþo spalvomis, dideliais elegantiškais šalikais, odiniais švarkeliais, klasikinëmis rankinëmiS...

Bet mados madomis, o daþnai pagalvoji globaliau, pavyzdþiui, kaip norëtøsi gyventi šalyje, kur þmogus galëtø jaustis oriai. Kur á valdþià išrinktieji atstovautø visø interesams. O pabandytø neatstovauti, pabandytø, kaip Lietuvos Seimo nariai, puikybe ir tautos niekinimu spinduliuoti, tai tuoj bûtø pakeisti kitais.

Bet taip nëra ir gal todël dabar kaip niekad populiarûs visokie astrologiniai, dvasiniø praktikø ir patarimø leidiniai. Apie bûrëjus, alchemikus, þuvëdras ir t. t. Štai Aleksandro Solþenicyno apysaka "Vëþininkø korpusas" (vertë Marius Norkûnas ir Nida Norkûnienë, "Þara", 2009 m.) yra visiška priešingybë tokiø knygø grupei. Lietuvoje ji pasirodë paèiu laiku – per patá ekonominës krizës pikà. Þmonës kariasi, barasi, keikia valdþià, laisvæ - visuotinë panika. Atrodo, kad jei neuþdirbsi keliais šimtais daugiau, tai išvis neverta gyventi. Be to, geriau pagalvojus, krizë parodo, ant kokiø apgailëtinø vertybiø yra pastatytas daugelio mûsø gyvenimas. Literatûros kritikai pastebi, jog krizë, kaip vëþys, aprašomas Nobelio premijos laureato ir amþino tremtinio A. Solþenicyno apysakoje, leidþia pervertinti vertybes ir patikrinti, kuo þmonës gyvena. Tiesa, "Vëþininkø korpuse" aprašoma istorija nëra originali. Aleksandras Solþenicynas paprasèiausiai pasakoja apie gyvenimà. Jokiø fantastiniø kodø, neatrastø lobiø, burtø, vampyrø – nieko, kas bûdinga šiuolaikinei populiariai literatûrai. Pasakojimas apie vëþininkø gyvenimus. Vëþio grauþiami ligoniai jau nesako: "Mirsiu kada nors" arba "Dþiaukimës gyvenimu ir negalvokim apie liûdnus dalykus". Tiesiog mirštant graþiausias yra gyvenimas. Gyvenimas tampa svarbiausias.

Vieta: Geteborgas (Švedija). Draugø namas. Pirmas aukštas: svetainë, virtuvë, sandëliukas, tualetas, vonia ir sauna. Antras aukštas: holas, trys miegamieji, tualetas ir vonia. Gyventojai: keturiø asmenø šeima. Plotas: 120 m². Namo ypatybës: pro langus atsiveria vaizdas á sodà, šviesios sienos ir grindys, erdvës taupumas ir funkcionalumas, klasika koja kojon þengia su modernu.

Kà norëjau tuo namo nupasakojimu pasakyti? Kad gera gali bûti ir rudená. Ir nebûtinai kur nors uþsienyje, gera gali bûti ir Lietuvoje. Nors šiaip ruduo - vienišiø metas. Neseniai regëjau štai toká modernø eilëraštá:

1, 2.

3, 4.

5, 6.

7, 8.

9, 10.

11, 12.

13.

Ar atspësite, kaip šis eilëraštis vadinasi? Manau, ne. O vadinasi "Vienatvë". Regis, paskutinis skaièius "13" lemia toká pavadinimà.

O šiaip rudená norisi prisësti ir padiskutuoti apie gyvenimo prasmæ, pafilosofuoti. O. de Balzakas yra prasitaræs, kad moterys gelbstisi nuojauta, o vyrai – asmenine patirtimi. Kaþkuris iš irgi dideliø romanistø nuvainikavo šià nuomonæ. Jis parodë, kiek klaidø padaro moterys, pasikliaudamos nuojauta.

Baigti tekstà, be abejo, norisi kokia nors optimistine gaidele. Pagalvojau, jog ruduo jau baigiasi, tuoj þiema, tuoj Kalëdos, Naujieji metai, o po jø, þiûrëk, greitai ir pavasaris. Nors nepagrástas optimizmas nëra gerai. Berods Markas Tvenas yra pasakæs: "Lapkritis yra vienas pavojingiausiø mënesiø prekybai birþoje. Kiti pavojingi mënesiai: sausis, vasaris, kovas, balandis, geguþë, birþelis, liepa, rugpjûtis, rugsëjis, spalis ir gruodis. Be to, reikia nepamiršti, kad pinigai moka kalbëti. Tiesa, yra problema - jie moka pasakyti tik "viso gero!" O paèioje pabaigoje palinkëjimas, kà gali linkëti tik draugas draugui: "Linkiu tau groþio, proto ir pinigø. Visa kitka pats turi."

Rièardas JAKUTIS

"Skurdas ir vargas - du mano draugu", - taip XIX amþiuje rašë poetas. Šiandien, XXI amþiuje, jo þodþius pakartotø beveik treèdalis Lietuvos gyventojø. Ir nors sakoma, jog didþiausi ekonominiai sunkumai dar ateityje, taèiau jau dabar neturinèiø kuo pamaitinti dideles šeimas, uþuovëjos ieškanèiø tarp šiukšliø konteineriø ar dar likusiø neuþplombuotø landø šiluminëse trasose nevaldomai daugëja. Skurdas, nepriteklius, asocialûs asmenys, girtuoklystës, benamiai – dabar bene populiariausi þodþiai. Sugalvota, kaip ámantriau pavadinti skurdà, kad šis þodis nerëþtø ausies - socialinë atskirtis, galimybiø maþëjimas, motyvacijos stoka. Vadink kaip nori, bet skurdas yra skurdas. Dar suprantama, jei skursti neturëdamas darbo, bet keisèiausia, kad skursti ir dirbdamas. Gerai dar, kad valdþia liaudies neramina cituodama Senekà: "Niekas nëra toks skurdþius, koks buvo gimdamas." Tiesa, valdþia gali dþiaugtis, nes Lietuvoje skurdas savæs nedemonstruoja. Nemaþai þmoniø savo vargà slepia tarsi ydà, dalis su skurdu net geba susigyventi ar susitaikyti.

Simboliška, kad Seimo pirmininke išrinkta gydytoja reanimatologë, anesteziologë. Nors jau Platonas "Valstybëje" rašë: "Kur valstybëje pamatysi skurdþiø, þinok, kad ten slepiasi ir tie, kurie vagia, pjausto pinigines, išniekina šventyklas ir daro kitokius piktus darbus."

Maþiau nei lietuviai Europos Sàjungoje (ES) uþdirba tik rumunai ir bulgarai, atskleidë Europos darbdaviø federacijos atliktas tyrimas. Beje, ši tendencija nepakito per visà narystës ES laikotarpá. Net ir tuomet, kai buvome vieni iš Baltijos "tigrø", tad kà bekalbëti apie dabartinius laikus. Štai šalies klestëjimo metu buvo skelbta, kad vidutinio atlyginimo Europos šalyse tyrimo duomenys liudija, jog Lietuva iš 48 Europos valstybiø uþima tik 39 vietà, nors mûsø ekonomikos augimas buvo vienas sparèiausiø ES. Daugiau uþ mus vidutiniškai uþdirba visi ES priklausantys mûsø kaimynai: latviai (37 vieta), estai (35 vieta) ir lenkai (34 vieta). Vidutinis atlyginimas maþesnis tik Makedonijoje, Rumunijoje, Serbijoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Albanijoje, Bulgarijoje, Ukrainoje ir Moldovoje. Vidutinis atlyginimas Europoje didþiausias Danijoje, Norvegijoje, Šveicarijoje, Lichtenšteine ir Liuksemburge.

Taèiau šie duomenys – tik dramos prologas. Neseniai Darbo ir socialiniø tyrimø institutas paskaièiavo, kad absoliutus skurdo lygis šiemet – 1092 litai. Prieš kelerius metus Lietuvoje skurdo lygis buvo 450, praëjusiø metø pradþioje – 975 litai. Jei þmogus iš savo pajamø nebeišgali patenkinti minimaliø poreikiø, jis laikomas skurdþiumi. Lietuvoje skurdo lygis tuoj susilygins su atlyginimu. Tiesa, Italijoje, skaièiau, skurdo riba yra 600 eurø (2072 litai). Apie 7,5 milijono italø gyvena þemiau šios skurdo ribos, o dar tiek pat pelno 10-50 eurø daugiau. Taigi Italijoje 15 milijonø þmoniø, arba ketvirtadalis, skursta. Pas mus asmuo, kurio pajamos 2200 litø per mënesá, laikomas vidurinës klasës atstovu. Þinoma, mûsø supratimu. Jei þmogaus pajamos siekia 3500 litø, jis iš vidurinës klasës pakyla á aukštesná sluoksná. Lietuvoje šie du sluoksniai nëra labai gausûs. Beveik pusæ mûsø šalies gyventojø sudaro tarpinis sluoksnis tarp skurdþiø ir vidurinës klasës. Vakaruose išsilavinimas, koká darbà þmogus bedirbtø, automatiškai permeta já á vidurinæ klasæ, sudaranèià daugiau nei du treèdalius visuomenës. Kita dalis – dideli turtuoliai ir skurdþiai. Taèiau daugelis išsilavinusiø þmoniø Lietuvoje taip pat balansuoja ties skurdo riba. Nors Lietuvoje, kur pusë gyventojø laiko save skurdþiais (kitaip juk nemanytø, kad yra remtini, o paramos jau prašo 43 proc. Lietuvos gyventojø), yra daugiau aktyviø mobiliojo ryšio telefono vartotojø, skaièiuojant vienam gyventojui, nei bet kurioje kitoje pasaulio šalyje. Lengvøjø automobiliø Lietuvoje uþregistruota beveik 1,8 mln. (jø padaugëja beveik 100 tûkstanèiø kasmet).

Tiesa, teko skaityti ir linksmesnæ þinià, jog šoko efektas dël netikëtai prasidëjusio sunkmeèio jau baigiasi - pratinamës gyventi pagal suplonëjusià kišenæ. Niekur neradau duomenø apie šiaulieèius, bet štai, pasirodo, per pastaruosius penkerius ekonominio pakilimo metus Panevëþio apskrities gyventojø išlaidos per mënesá nuo 466,90 lito buvo šoktelëjusios iki 772,30 lito asmeniui. Didesniu išlaidumu uþ panevëþieèius pasiþymëjo tik vilnieèiai ir kaunieèiai. Jie praëjusiais metais per mënesá išleisdavo atitinkamai 925,40 litø ir 867 litø. Statistinis Klaipëdos apskrities gyventojas pasirodë kur kas taupesnis - jam per mënesá pakako 706,90 litø.

Manau, panašûs ir šiaulieèiai. Ekonomikos suklestëjimo laikais lietuviai daugiau valgyti nepradëjo. Taèiau kone 100 proc. šoktelëjo išlaidos bûstui ir jo apstatymui, apie 50 proc. - restoranams ir viešbuèiams. Ekonomistai paskaièiavo, jog uþtektø sugráþti prie 2003-iøjø pirkimo áproèiø, ir pavyktø sutaupyti vidutiniškai 159 litus þmogui per mënesá. O þmonës ir pradeda maþinti išlaidas, atsisakydami áprastinio patogumo ir tai, uþ kà anksèiau mokëdavo pinigus, pradeda daryti patys: remontuoti namus, gaminti valgá, groþio procedûras iš salonø perkelia á savo vonias. Kita gyventojø dalis stengiasi išlaikyti tà patá gyvenimo lygá, taèiau maþesnëmis sànaudomis - ieško pigesniø prekiø, dràsiau derasi dël kainos.

Per pirmàjá šiø metø pusmetá Lietuvos gyventojai daugiausia sumaþino išlaidas muzikos ir vaizdo árašams, telekomunikacijos árangai. Tiesa, ekonomistø nuomone, sunkmeèiu leisti pinigus buitinei technikai, baldams ar kitiems didesniems pirkiniams verta, jei parduotuvëje nepaklojamos juodai dienai sukauptos santaupos. Gerai, kad lietuviai taupûs ir daugelis turi santaupø kritinëms situacijoms, todël ne vienas sako sunkmeèio dar nepajutæs.

Visi þino, kad vaikams iš skurdþiø šeimø blogiau sekasi mokykloje, nepritekliø kupina vaikystë sàlygoja smegenø fiziná vystymàsi ir maþesná intelekto potencialà. Kitaip tariant, skurdas daro konkreèià þalà - griauna smegenis. Taèiau dar blogiau yra tai, kad paþeistos smegenys neleidþia þmogui ištrûkti iš skurdo – priimti teisingus sprendimus. Klasikinis pavyzdys: duok skurdþiui pinigø, jis prisipirks visokiausiø produktø ir su taksi gráš namo - per kelias dienas išleis tai, kas buvo skirta mënesiui.

Tiesa, yra ir tokiø, kurie iš skurdo tik išlošia, pavyzdþiui, prie visokiø sàlygø prisitaikantys reklamos kûrëjai. Gal teko matyti reklamà, kurioje akivaizdþiai bauginama neturtingaisiais? Šiurpus, siaubo filmus primenantis tamsus fonas pridengiamas susiliejusia laikrašèio iškarpa, kurioje daug kartø paminëtas þodis "þmogþudystë". Pirmame plane ranka laiko lapelá. Uþrašas jame prasideda teiginiu, kad per sunkmetá Lietuvoje daugybë þmoniø prarado darbà. Toliau pateikiamas klausimas - kaip manai, kur jie pasidëjo? Dar toliau – pagàsdinimas, kad yra nesaugu vaikšèioti gatvëmis. Ir galiausiai - kvietimas uþsirašyti á kovos menø kursus.

Teko girdëti ir nuomonæ, kad skursta tik nevykëliai. Štai bièiulis aiškina, girdi, kaip galima nerasti darbo. Tik norëk – ir rasi. Net paèiu blogiausiu atveju. Pamàsèiau, jog tiesos tame yra, nes net tapæs benamiu, galvoju, bandyèiau suktis. Tarkim, pabuvæs tarp tokiø, rašyèiau straipsnius apie benamiø subkultûrà. Gyvenant skurde netgi galima rasti ir ironijos. Pavyzdþiui, suprasti, kad neturëti yra ne taip skausminga, kaip prarasti. O vyras, nebeturintis lëšø ir dëlto prarandantis meiluþes, gali pasiguosti, jog kai pro duris áeina skurdas, meilë iššoka pro langà.

Iš knygø apie skurdà išskirèiau "Gyvuliø ûkio" ir "1984-øjø" autoriaus Dþordþo Orvelo romanà "Dienos Paryþiuje ir Londone". Nors ši knyga parašyta tarp dviejø pasauliniø karø, taèiau šiomis dienomis leistos knygos anotacijoje pabrëþiama, jog jà turëtø perskaityti ne tik visiški šiuolaikiniai skurdþiai, kad pasimokytø, kaip išgyventi atsidûrus dugne, bet ir visi kiti, ypaè sotûs ir velnioniškai savimi patenkinti vadinamieji viduriniosios klasës pilieèiai, nes ir jie greitai gali tapti vargetomis. Veiksmo vieta – purviname Paryþiaus vargšø kvartale esantis viešbutis "Trys þvirbliai" ir jo gyventojai: batsiuviai, mûrininkai, akmentašiai, studentai, prostitutës, skudurininkai. Autorius pripaþásta: "Kvartalas, jo purvas, jo keistuoliai gyventojai man davë pirmà vaizdþià skurdo pamokà, paskui tapo ir mano paties patirèiø fonu." Dþ. Orvelas "paguodþia" tikruosius (ir bûsimus) skurdþius, kad ir grimzdimas á skurdà nëra blogai: "Atrandi nuobodulá, poelgiø gëdingumà, alkio jausmà, bet atrandi ir išganingàjà skurdo ypatybæ - jo galià naikinti ateitá. Su tam tikromis išlygomis galima teigti, kad juo maþiau turi pinigø, juo maþiau jaudiniesi. Turëdamas šimtà frankø bûni linkæs pulti á panikà. Turëdamas tris frankus daraisi abejingas; trys frankai išmaitins tave iki rytojaus, o kas bus toliau, jau nesvarbu. Tau nuobodu, bet nebaugu." Gyvenimas uþ kelis skatikus per dienà, apsilankymai lombarde, kol dar turima kà ten uþstatyti, valgis – duona su margarinu, amþinas slapukavimas ir apsimetinëjimas, kad gyveni kaip gyvenæs. Ir skurdþius turi tam tikros savigarbos: "Uþklysti á respektabilø kvartalà ir pamatai ateinantá pasiturintá draugà. Vengdamas jo metiesi á artimiausià kavinæ. Kavinëje norom nenorom turi kà nors uþsisakyti, tad savo paskutinius penkiasdešimt santimø iškeiti á stiklinæ juodos kavos su plûduriuojanèia negyva muse. Panašios nelaimës ištinka šimtais. Jos – neišvengiamos skurdo palydovës."

Knyga – lyg iš dviejø daliø. Pirmojoje pasakojama apie dienas Paryþiuje, antrojoje – apie dienas Londone. Sako, visiems labiau patiko išgyvenimo eksperimentas Paryþiuje. Èia keistesni þmonës ir tirštesni, áspûdingesni vaizdai. Paryþius yra Paryþius. Amþinasis valkatø, klajûnø, nelaimëliø, nepripaþintø menininkø miestas. Anglø skurdþiai kaþkokie netikri, bent jau neatrodantys didþiai nelaimingi. Kartais patys þmonës pasirenka toká gyvenimo bûdà. Ypaè patiko štai tokia knygos mintis: "Šelpiamasis beveik visada nekenèia savo geradario – tai nekintama þmogiškosios prigimties ypatybë." Nuo seno þinoma, kad neapykanta turtingiems yra daug stipresnis jausmas nei atjauta vargšams, nes kvietimà atimti iš turtingø stebime gerokai daþniau nei savo turto išdalijimà neturintiesiems.

Kokios mintys apninka perskaièius tokià knygà? Gali dþiaugtis - tu dar ne taip blogai šiandien gyveni. Rytoj bus blogiau? Belieka sutikti su knygos herojumi, kuris teigia: "Vienas dalykas puikiai paguodþia skurstant. Manau, kiekvienas nusigyvenëlis yra já patyræs. Tai palengvëjimo, bemaþ malonumo jausmas suvokus, kad pagaliau atsidûrei dugne. Juk tiek daþnai buvai kartojæs, kad eisi šunims šëko pjauti, - ir štai šunys jau èia, tu atëjai, bet, pasirodo, galima tverti. Tai gerokai palengvina širdá." Šia Dþordþo Orvelo mintimi ir baigsiu.

Rièardas JAKUTIS

Bûna kartais dienø, kai viskas uþknisa. Kai nuëjæs á parduotuvæ randi tik tau nereikalingø produktø akcijas ir suþinai, kad Lietuvos prekybos centruose "gera kaina" gali bûti aukštesnë uþ buvusià. Kai nepralinksmina nauja "Moterys meluoja geriau" serija, jokiø seksualiniø jausmø nesukelia padidintos "Olialia" mergaièiø krûtinës, uþmigti nepadeda Radþi ar Merûno autobiografijos. Kodël kaþkas mane taip baudþia?

Gyvenime begalë klausimø. Kodël prekybos centruose plaunamos mišrainës? Kokius prekiø antkainius slepia prekybininkai? Kas klausosi mûsø pokalbiø telefonu? Kà slepia þodþiai "akcija" ir "nuolaida"? Kà daryti su bankais, uþ skolas atiminëjanèiais bûstus? Kaip paþaboti siautëjanèius namø administratorius? Viename reklaminiø TV savaitrašèiø skaièiau, jog á visus šiuos ir dar kitus klausimus atsakyti gali televizija. Keista, nes jeigu aš tik bandau "eiti" per lietuviškuosius televizijos kanalus, susidaro áspûdis, kad tos televizijos konkuruoja siûlydamos kuo daugiau blogø laidø ir programø. Pripaþástama, jei þmogus þiûrëtø tik tokias laidas kaip "Roþiø kerai", "Supertortas", "Kakadu", "TV antis", "Byla", "Abipus sienos", "Akistata", "Prieš srovæ", "Karštas vakarëlis", "Auksinë blykstë", "Nr. 1", "Gyvenimas pagal moteris", "Nuo... iki...", "Mados reidas", "Ekstrasensø mûšis", "Dzin", "Laba diena", "Gyvenimas yra graþus", tai jis labai sparèiai tamsëtø.

Ar paprieštarausi Algiui Ramanauskui-Greitai, kuris teigia: "Mes turime namà, kuriame gyvena dešimt þmoniø. Šeši yra pikti ir neturtingi, du yra neva vidurinë klasë, o likæ du – verslo ir menø elitas (èia šiek tiek per optimistiškas Lietuvos paveikslas). Kanalai daro viskà, kad prie "telikø" liktø sëdëti tie 6 pusgalviai, o du vidurinës klasës atstovai kartais þiûrëtø, kartais keikdamiesi perjungtø á ORT ar, duok Dieve, "BBC Prime" ar pan. Likæ du normalûs uþdirbantys ir màstantys þmonës seniai nusispjovë, sëdi "Youtube" ir vagia filmus linkomanijose. Kanalas rodo šûdà, kurá þiûri šeši silpnaproèiai be pajamø bei vienas vidurinës klasës atstovas beveik be pajamø."

Paradoksaliausia, kad taip kalbantis þmogus kaip tik ir kuria bei veda net ne vienà, o kelias laidas, skirtas tiems vadinamiesiems pusgalviams. Ne vienas pastebi, kad smunka ne vien televizijos, bet ir interneto þiniasklaidos, radijo laidø, spaudos lygis. Ásigali, kaip kaþkas pavadino, siauraþvilgsniškumas. Skaudþiausia tiems, kurie Sausio 13-àjà stovëjo prie televizijos bokšto ir televizijà gynë. Todël nenuostabu, kad televizorius pradëjo gëdytis pats savæs. Naujausi plokšèiaekraniai áspûdingø parametrø aparatai gali diskretiškai apsimesti paveikslu, akvariumu ar šiaip interjero detale.

Bûna, jog laida kuriama dël vieno, o išpopuliarëja visai dël kitko. Pavyzdþiui, laida "Šok su manimi", manau, buvo kuriama šokiui, groþiui, estetikai propaguoti, o išgarsëjo dël kitko. Šioje laidoje daþnai daug svarbesnis ne vaizdas, o garsas. Išklausyti viskà, kà sako pagrindiniai vertinimo komisijos nariai – Jurijus Smoriginas ir Vytenis Pauliukaitis – privalu. Jie pasiekë net tai, kad Lietuvoje šokiai tampa populiaresni uþ krepšiná. Turtingieji tëvai jau abejoja, ar savo atþalas vesti á krepšinio, ar á šokiø treniruotes.

Švelniai tariant, ádomus ir pats laidø kûrëjø màstymas. Serialo "Moterø alëja" demonstravimà teko nutraukti dël per þemø reitingø, nors jo kûrëjas, 14 serialø prodiuseris Rolandas Skaisgirys, pristatydamas šá serialà, tikino, kad tai - vienas geriausiø jo darbø su áspûdinga meilës ir humoro doze.

Bet laidos ar serialo demonstravimo nutraukimas - retas dalykas (nors pamenu, buvo nutrauktas net "Santa Barbaros" rodymas). Daþniausiai tà paèià temà dilina visos televizijos. Tad kokie pastarieji ávykiai Lietuvoje svarbiausi? Dràsius Kedys. Gatvëje mano skaitytojai manæs paprašë parašyti, kà manau apie Dràsiø Kedá. Apie viskà mëgstu rašinëti, bet šiuo reikalu nutariau patylëti. Kokie pastarojo rudens Lietuvos talentai? Zvonkai, Butkutë, Goda Alijeva, Mia, Oksana Pikul, Tvarijonaitë, Nijolë Pareigytë. Nemylimi? Vis dar Valinskas ir Ostapenko. Iš mokslo ir tyrimø pasaulio? Populiariø daiktø originalios atsiradimo istorijos - šok su manim, playboy, seksas ar seksualumas. Jei reikëtø rinkti ásiminusià dainà, rinkèiau "Ryk, þuvëdra, ryk". Ir dar viena lietuvius dominanti tema - šunø laikymas ir prieþiûra.

Tai kà þiûrëti? Nustebau, o gal ir ne, kad keletas mano bièiuliø per RTR þiûri "Isajevà". Kà darysi, mano bendraamþiai - dar ano meto þmonës. Regi, jog á "Isajevà" sukišta daug pinigëlio. Bûsimasis Štirlicas - èekistas Isajevas (Danilas Strachovas) - inteligentiškas ir subtilus, su kaupu turintis vyriško þavesio. Isajevas, pasirodo, kilæs iš garbingos šeimos. Tiesa, jo tëvas - menševikas (Jurijus Solominas), tad akivaizdus tëvo ir sûnaus idëjø konfliktas. Isajevui pavedama ypatinga byla. Jis turi susekti, kas vagia brangenybes iš valstybës saugyklos. Pëdsakai veda á nepriklausomà Estijà, tapusià šnipø ir buvusiø baltagvardieèiø susibûrimo vieta. Sovietai patys pardavinëja brangenybes, kad nupirktø duonos badaujanèiai šaliai (veiksmas nukelia á 1921-uosius), bet kodël šalis badauja, serialas neaiškina. Keista, kad filme neslepiama, jog Isajevas kasdien susiduria su nugalëjusiø "raudonøjø" primityvumu, godumu ir kvailybe. Dauguma "draugø" filme nekelia jokiø simpatijø. Net neaišku, kodël Isajevas lieka ištikimas jiems, o ne tëvo idealams.

"Isajeve" daug šiuolaikinio rusø kino þvaigþdþiø. Michailas Poreèenkovas vaidina aristokratà Voroncovà, Sergejus Makoveckis - rusø rašytojà, inteligentà, regime ir Ksenijà Rapoport bei Polinà Agurejevà. Taline filmuotose scenose malonu prisiminti estø aktorius, pavyzdþiui, Lembità Ulfsakà, nes estø filmø jau seniai nebematome. Filme regime ir mûsišká Vladà Bagdonà, kurá retai prisimena lietuviø kinematografininkai.

Bet gráþkime prie mûsø temos - ar televizijos programos tamsina? Norëtøsi dabartinio jaunimëlio paklausti, kà parašë Henrikas Ibsenas. "Peras Giuntas", "Nora", "Heda Gabler", "Šmëklos", "Statytojas Solnesas"... Bijau, kad atsakys: "Neþinau." Kartà paklausiau, kà yra sukûræs Bronius Kutavièius. "Velnio nuotakà", - išgirdau atsakymà. Kà darysi, nors gali pasidþiaugti – bent á tà pusæ.

Reklamuojama, kad TV atsako á visus klausimus. Ar á visus? Be abejo, ne. Nors, geriau pagalvojus, dël to televizijø tikrai negali kaltinti. Štai "ABC News" atskleidë lëktuvø, galimai gabenusiø CÞV kalinius á Lietuvà, maršrutus ir skrydþiø datas. Bet mes nieko neþinome, sudarome komisijà, išdidþiai pranešame, kur išsiuntëme pareiškimus, kokie ir kiek tyrimø bus atlikta. Nei prezidentë, nei saugumo vadovas, nei taksistas neturi duomenø, ar toks ávykis buvo.

Ar jûs vis dar þiûrite TV? O kà? Juk ruduo, ilgi vakarai, be to, tai pigu (elektra dar nepabrango, o šiuolaikiniai televizoriai jos nedaug sunaudoja). Mokesèio uþ TV þiûrëjimà dar nëra. Daugelyje Europos šaliø televizijos þiûrëjimas yra apmokestintas, pvz., Anglijoje. Ten kiekvienas gyventojas, turintis namuose vienà ar daugiau televizoriø, privalo mokëti abonentiná televizijos mokestá. Televizijos mokestis buvo ávestas dar 1946 metais, kai daugelis gyventojø turëjo nespalvotus televizorius. Tiesa, tuomeèiai televizijos mëgëjai mokëjo itin maþai – vos du svarus. Kasmet šis mokestis po truputëlá augo. 1968 metais jis pasiekë 10 svarø ribà – bûtent tuomet nemaþai anglø pradëjo naudoti spalvotus televizorius. 1988 metais kainos išaugo iki 62,50 svaro. Šiuo metu Anglijoje galiojantis ástatymas numato 131,50 svaro metiná mokestá uþ spalvoto televizoriaus þiûrëjimà ir 44 svarus - uþ nespalvoto.

Ir dar á klausimà "Ar jûs vis dar þiûrite TV?", galima atsakyti, jog nëra teisinga vien tik peikti tai, kà rodo televizijos. Be to, ar aš galiu bûti tas peikëjas. Gal teisingiausiai yra pasakæs Bartas Simpsonas: "Palikime organø transplantacijà specialistams."

Rièardas JAKUTIS

Eilinis Seimo narys, neuþimantis jokio posto Parlamente, nevadovaujantis jokiai frakcijai, komitetui, komisijai ar pakomiteèiui, keliskart sumaþinus algà "ant popieriaus" uþdirba 6912 litø. Atskaièius mokesèius, parlamentaras gauna apie 5,2 tûkst. litø. Bet èia ne apie tai, o apie priedus. Paprastai su darbu susijusios išlaidos darbuotojams niekur nëra apmokamos, o realiame gyvenime pasitaiko atvejø, kai þmogus, gavæs gerà darbo pasiûlymà kitame mieste, su šeima persikelia gyventi ir pats apmoka visas su tuo susijusias išlaidas. Kodël tada pieštukus Seimo nariams turi pirkti mokesèiø mokëtojai? Valdþios vyrai aiškina, kad sunkmeèio naštà reikia dalytis visiems. Bet kai reikalaujama, kad pensininkai išgyventø uþ 650 litø ar maþiau, kai ketinama maþinti pensijas ir visas kitas socialines išmokas, daugelis Seimo nariø ramiø ramiausiai laukia, kad valstybë kas mënesá sumokëtø 2000 ar net 3000 litø uþ jø automobiliø nuomà.

Birþelio mënesá paaiškëjus, kad seimûnas Gediminas Navaitis nusipirko brangø servizà, kultûros ministras Remigijus Vilkaitis - brangø kostiumà, o tuometis socialinës apsaugos ir darbo ministras Rimantas Dagys - odinæ rankinæ, atrodë, kad padëtis pasikeis. Liberalø sàjûdis nutarë mënesá sustabdyti G. Navaièio narystæ partijoje, premjeras A. Kubilius griebësi priemoniø korupcijai sutramdyti. Apþvalgininkas Kæstutis Girnius tuomet, t. y. birþelá, naiviai rašë: "Dabar atrodo, kad gal pasiekta kritinë masë ir þmoniø pasipiktinimas bei þiniasklaidos išviešinama informacija neleis politikams uþmerkti akiø prieš nesàþiningà kolegø elgesá." Klydo. Lietuva per du laisvës dešimtmeèius matë visokiø Seimo nariø – ir kliukinanèiø brendá èia pat, posëdþiø salëje, pagautø girtø uþ vairo ir nusitašiusiø kokiame nors bare, perkanèiø diplomà ir paperkanèiø apskrities viršininko pavaduotojà. Tai, kà tauta mato dabar, pranoksta lakiausià fantazijà.

Mûsø valdantiesiems viskas "dzin". Tai blogiausia. Atrodytø smulkmena, bet valdþios ástaigø darbuotojai kompiuterius naudoja ne tik darbui, bet ir pramogoms – skaito anekdotus, smaginasi þiûrinëdami juokingas nuotraukas, filmukus. Ne vienas randa laiko ir þaidimams. Pagal iš keliø lietuviškø pramoginio turinio tinklalapiø gautus mënesio lankomumo statistinius duomenis, iš kai kuriø valdþios ástaigø kompiuteriø šiuose puslapiuose per mënesá apsilankyta kelis šimtus kartø, o puslapyje praleistas laikas yra nuo keliø iki keliolikos minuèiø per vienà apsilankymà. Kokios darbui reikalingos informacijos galima rasti anekdotø tinklalapyje arba puslapyje, kurio aprašyme skelbiama: "Geros nuotaikos portalas: humoras, "prikolai", linksmi paveiksliukai, juokingi video, anekdotai nemirtingi "bajeriai". Pagal minëtus statistinius duomenis daugiausia pramogø tinklalapiuose naršo Vidaus reikalø ministerijos (VRM) darbuotojai, nuo kuriø nedaug atsilieka Nacionalinë teismø administracija. Pramogø tinklalapiai šimtais skaièiuoja ir apsilankymus iš Krašto apsaugos ministerijos (KAM). Pramogauja ir ástatymø leidëjai. Pramogø tinklalapiuose lankosi ne tik ministerijø, bet ir Prezidentûros, Ministro pirmininko tarnybos, Seimo darbuotojai.

Premjeras Andrius Kubilius dar rugsëjo pradþioje išplatino pranešimà, kuriame paskelbë tautai geràjà naujienà – pasaulis nebekrinta ir mes nebekrintame (po þinios, kad krizë baigsis birþelio 21 dienà, regis, pasimokyta nebuvo). Verslas á šià naujienà sureagavo labai savotiškai: per tris pastaràsias savaites išmetë iš darbo dar 19,4 tûkst. þmoniø – 2,4 tûkst. daugiau nei per ankstesnes tris savaites. Todël ir kova su krize Lietuvoje – lyg iš nesàmoniø muziejaus: maþiau uþdirbantiems privaèiø ámoniø darbuotojams uþkraunami didesni mokesèiai, kad valstybës sektoriaus darbuotojø gyvenimas bûtø dar sotesnis.

Atskira tema bûtø apie lietuviškuosius oligarchus. Politinës ekonomijos vadovëliuose skaièiau, kad oligarchija pagal klasikiná apibrëþimà yra politinë santvarka, nusakoma trim savybëm. Pirmiausia - tai turtingos ir pinigauti linkusios maþumos valdþia, antra - godumas yra šios santvarkos varomoji jëga, treèia - tai visuomenës vertybiø hierarchijos padarinys, kai labiau uþ viskà vertinamas turtas, o sëkmingai pinigaujantys þmonës laikomi verèiausiais valdþios. Dar skaièiau Platono "Valstybëje", kad esant oligarchinei santvarkai "ambicingieji ir garbëtroškos tampa godûs pinigams ir trokšta turtø, jie giria turtingàjá, juo þavisi, sodina á valdþios vietas, o vargšà niekina". Mûsø oligarchai vadovaujasi liaudies išmintimi: pastatyti namà (pageidautina prabangø, uþ gautus kyšius ir aferø pinigus, neleistinoje vietoje), uþauginti sûnø (pageidautina pasidvigubinus atlyginimà prieš pat motinystës atostogas) ir pasodinti medá (pageidautina plynai iškirtus toje vietoje buvusá graþø miškà ir pelningai pardavus medienà).

Þvelgiant á pastaruosius ávykius Lietuvoje, Jonathano Franzeno romanas "Pataisos" nebepiktina, juolab, kad amerikieèiø literatûrinis þurnalas "The Millions" paskelbë dvi 20 geriausiø XXI amþiaus knygø sàrašo versijas. Vienas variantas buvo sudarytas atsiþvelgiant á þurnalo skaitytojø nuomonæ, kitas - remiantis þurnalo ekspertø - leidëjø, kritikø ir rašytojø - vertinimais. Specialistø nuomone, geriausia šio amþiaus knyga yra Jonathano Franzeno romanas "Pataisos" ("The Corrections"), išleistas 2001 metais (prieš keletà metø jis pasirodë ir lietuviškai), kuriame veiksmas vyksta ir Lietuvoje, o pats romanas buvo sukëlæs net tuomeèio Lietuvos ambasadoriaus JAV V. Ušacko pasipiktinimà. Tiesa, skaitytojø nuomone, ši knyga geriausiøjø dvidešimtuke uþima tik aštuntàjà vietà.

Lietuvius knyga papiktino todël, kad trisdešimt iš jos beveik šešiø šimtø puslapiø skirta Lietuvai. Aprašytas mûsø mielas kraštas kaip vieta, kurioje vyksta keisèiausi dalykai. Vos nusileidæs Vilniaus oro uoste pagrindinis knygos herojus amerikietis Èipas Lambertas pamato, kaip nušaunamas arklys (matyt, maistui), o netrukus "Musmirytës" bare išvysta ir kaip nušaunamas þmogus. Laukinis kapitalizmas, politiniai perversmai, nusikaltëliø valdomas Vilnius, lietuvaitës, pardavinëjamos uþ porà doleriø, angliø, elektros trûkumas... Nors tie, kurie perskaitë šià knygà, pastebëjo, kad nepaisant visø baisybiø pagrindinis romano herojus Èipas kaip tik Lietuvoje gyvena ádomiausià savo gyvenimo laikotarpá. Tiesa, kaip jis Lietuvoje atsidûrë? Praradæs darbà, ásipainiojæs á smerktinus ryšius su studente, neþinàs, kà daryti dël santykiø su kita moterimi, ásiskolinæs savo seseriai, jis priima lietuvio Gitano Misevièiaus, buvusio vicepremjero, tuomet Lietuvos atstovo prie JT, pasiûlymà atvykti á Lietuvà. Vilniuje jis lankosi puikiuose restoranuose, gyvena prašmatnioje kaþkada aukštai sovietø nomenklatûrai priklausiusioje viloje ir kuria interneto svetainæ, kurioje siûloma investuoti Lietuvoje. Tiesa, sëkmingai prasidëjæs projektas ir viltys pagaliau uþdirbti pinigø þlunga Lietuvoje kilus perversmui, kurio vienas pagrindiniø vykdytojø yra milijonierius parlamentaras Viktoras Lièenkovas, su jam ištikima ginkluota komanda uþimantis svarbius valstybës objektus, tarp jkuriø - ir atominæ elektrinæ. Autorius gerai išmano ir Lietuvos geografijà, mini Alytø, Eišiškes.

Be tø puslapiø, skirtø Lietuvai, "Pataisos" perteikia XXI a. Amerikà. Amerikà su šaltais ir ciniškais þmonëmis. Romane daug buitiniø kasdieniškø dramø, kurios vienaip ar kitaip išplaukia iš šeimos motinos ir þmonos Inidos Lambert isteriško ir galbût neámanomo noro paskutiná kartà sukviesti visà šeimà prie Kalëdø stalo, o šalia viso to per šeimos dramà parodomos globalios problemos. Šeimos galva - tëvas Alfredas Lambert, kasnakt kliedintis ir prisimenantis senus laikus, kuomet tikëjosi patobulinti savo išradimà (ir, beje, iš to gyventi senatvëje) ir tapti vienu pirmøjø toje strityje. Inida - jo þmona, nuolat besisukanti neurotiška moterëlë, tikinti, kad savo vyrà galinti išgydyti kompanijos, nupirkusios Alfredo išradimà, abejotinais moksliniais tyrimais ir bandymais. Vyresnëlis sûnus Garis - turintis šeimà, tris vaikus, besisukantis versle, esantis po þmonos Karolinos padu ir besistengiantis nepasiduoti amerikietiškai depresijai nuo beprotiškos rutinos. Inidos ir Alfredo vienintelë dukra Deniza – garsi ir gabi restoranø virëja. Restoranus ji keièia þaibiškai ir dirba ten tol, kol ja domisi restorano valdytojas. Galiausiai ji ásivelia á restorano šeimininko þmonos meilës pinkles. Kol Deniza bando suvokti savo seksualinæ orientacijà, praranda viskà – ir darbà, ir mylimuosius. Ir vidurinëlis sûnus Èipas - mylimiausias Alfredo vaikas, siekiantis karjeros Lietuvoje tam, kad galëtø atiduoti milþiniškà skolà Denizai, nes universiteto dëstytojo alga tol, kol jo iš ten neišmetë uþ miegojimà su studente, jo poreikiø netenkino.

O Lietuvoje rugsëjo pabaigoje ávyko ir netikëtas, dëmesio vertas ávykis. Su kolega iš lenkø monetø kalyklos smagiai vakarojæs buvæs Seimo narys, Lietuvos monetø kalyklos direktorius šešiasdešimtmetis Jonas Valatka pats paliko savo postà. Neprašæs iš paþástamø gydytojø nei "biuletenio", iš viršininkø - kokiø nors staiga suplanuotø atostogø, nors jie, atsiþvelgiant á lietuviškos moralës tradicijas, matyt, bûtø davæ, išleidæ pailsëti nuo neapskaièiuotai kilusio triukšmo. Linksminosi Jonas Valatka jau po darbo valandø, ne prie kalamø monetø, ne Lietuvos banko rûsyje, o privaèiame restoranëlyje. Padaugino. Tradiciškai policininkus pagàsdino nedarbu nuo rytojaus. Bet uþ save ir uþ sparnus uþsiauginusá pinigø kalëjà iš Lenkijos susimokëjo. Uþeiga pretenzijø neturi. Ar kas nors trauktøsi? Vyriausiojo šalies pinigø kalëjo ir buvusio ástatymø leidëjo pasitraukimas savo noru, likus tiek nedaug iki pensijos, tapo pavojingu precedentu. Nejau nuo šiol visi turës taip elgtis? Visokie ateities orechovai, aèai, mikolaièiai, rupulevièiai, baukutës, skamarakai taip pat turës palikti šiltas vieteles? Jau minëtas Kæstutis Girnius tuo patikëtø. Deja, ir vël suklystø.

Pabaigoje- girdëtas, mano galva, geriausias pasiûlymas kaip valstybei sutaupyti. Reikia gaunantiems 10 tûkstanèiø litø imti mokëti tik 600. Tie, kurie sugebëjo prasisukti ir gauti 10 tûkstanèiø, sugebës prasisukti ir uþ 600 litø. O á geriausià pastarojo meto posaká, manau, pretenduoja premjeras Andrius Kubilius, taip reagavæs á þmoniø piketus: "Neþinau, dël ko jie piketuoja ir kodël jie nepatenkinti."

Rièardas JAKUTIS

"Niekada neatidëk rytdienai to, kà gali atidëti kitai savaitei", - vienas ryškiausiø tinginius apibûdinanèiø posakiø. Klasikiná traktatà "Apie tinginystæ" yra parašæs garsusis teologas Tomas Akvinietis. Po jo tinginystë buvo apdainuota daugelyje šedevrø. 1853 metais pasirodþiusiame Hermano Melvilio apsakyme "Raštininkas Bartlebis. Volstrito istorija" raštininkas Bartlebis nieko neveikia, tik sëdi rankas sudëjæs Volstrito kontoroje ir apie jam skirtas uþduotis temàsto: "Nemanau, kad turëèiau tai daryti."

Tomas Akvinietis, kaip ir visi Baþnyèios teologai, tinginystæ priskiria didþiosioms nuodëmëms. Tiesa, jei kas nors staiga jûsø paprašytø išvardyti septynias didþiàsias nuodëmes, ar iš karto sugebëtumëte atsakyti, kad tai – puikybë, godumas, paleistuvavimas, pavydas, rûstumas, persivalgymas ir persigërimas, tingëjimas.

Jau esu rašæs, kaip kartà kompanijoje kaþkas pasiûlë sudainuoti penkiasdešimt þygio dainø. Galvojau, iš kur tiek atsiras. Pasirodo, yra: "Ëjo senis lauko arti", "Per klausuèiø ulytëlæ", "Ariau, ariau", "Išëjo tëvelis á miškà", "Tûkstantis þingsneliø", "Neišeik tu iš sodþiaus", "Ateisiu, merguþële, ateisiu"... Jau nekalbant apie "Ant kalno mûrai". O, pavyzdþiui, rusø tautoje tiek dainø apie þygá nesudainuosi. Ten vienà po kitos gali plëšti dainas apie poilsá, miegà, voliojimàsá ant krosnies, tinginiavimà. Tad jei mûsø dainos yra apie þygius ir darbà, tai ir mes patys turëtume bûti energingi ir darbštûs.

Skaièiau apie tyrimà, kurio duomenimis, nuodëmingiausia pasaulio šalis yra Baltarusija, po jos eina Rusija, Kazachstanas, Estija, Ukraina, Lietuva, Latvija, Vengrija, Somalis ir Suomija. Tyrëjai nagrinëjo 169 pasaulio šaliø statistinius duomenis nuo 2000-øjø iki 2008-øjø metø. Tingëjimas buvo vertinamas pagal saviþudybiø skaièiø, tenkantá šalies gyventojams, kerštas – pagal tyèiniø nuþudymø skaièiø, apsirijimas buvo vertinamas pagal mësos ir kitø gyvulinës kilmës produktø vartojimà, godumas – pagal tos šalies korupcijos suvokimo indeksà, gašlumas – pagal prezervatyvø naudojimà, padalytà iš gimstamumo koeficiento (gimdymø skaièius vienai moteriai), pavydas apskaièiuotas pagal savo noru išvykusiø emigrantø, siekianèiø prisidëti prie geriau gyvenanèiø šaliø pilieèiø, skaièiø, puikybës laipsnis ávertintas pagal internetiniø dienorašèiø, kurie tapo nuolatine vieša savo nuomonës reiškimo vieta, skaièiø. Pagal kiekvienà rodikliø kiekvienai šaliai buvo priskirtas atitinkamas indeksas. Juos sudëjus paaiškëjo bendras kiekvienos šalies nuodëmingumo indeksas. Pirmà vietà nuodëmingiausiø šaliø sàraše Baltarusija uþëmë pagal bendrà indeksà. Paèia tingiausia šalimi specialistai pripaþino bûtent Lietuvà, kerštingiausia - Kolumbijà, pavydþiausia – Surinamà, labiausiai apsirijusia – Prancûzijà, godþiausia – Somalá, labiausiai išpuikusia – Singapûrà, gašliausia – Honkongà. Maþiausiai nuodëmingomis šalimis, anot tyrinëtojø, galima laikyti Afrikos valstybes Zambijà ir Beninà. Tiesa, kyla klausimas, kà vadinti tingëjimu. Atskirti tinginá ir poilsiautojà kai kam yra nelengva uþduotis. Tai, kà darbštus lietuvis vadintø tinginiavimu, nerûpestingas portugalas laikytø pelnytu atokvëpiu po darbø. Akivaizdu, kad poilsio ir darbo santykis – þmoniø susitarimo reikalas. Taèiau abejotina, ar koks nors pasaulio þmogus jauèiasi laimingas, ištisas dienas bindzinëdamas ir alutá gurkšnodamas.

Vatikanas metø pradþioje paskelbë ataskaità, kurioje daro išvadà, kad moterims bûdingiausia nuodëmë yra puikybë, o vyrams – geidulys. Be to, dailiosios lyties atstovës daþnai pavydi, niršta ir pasiduoda geiduliui, o reèiausia jø nuodëmë yra tingëjimas. Vyrø nuodëmës pagal daþnumà toliau išsidëstë šitaip: apsirijimas, tingëjimas, pyktis, puikybë, pavydas ir godumas.

Kaþkodël bent man atrodë, kad moterys ir vyrai tingi vienodai. Pamenu, gal prieš pusantrø metø su draugu uþsukome á kavinukæ. Nors lankytojø buvo labai maþai, 20 minuèiø laukëme, kol pasirodys padavëja ir priims mûsø uþsakymà. Tuomet pagalvojau, jog nors ir pasiskøstum darbdaviui, šis nedrástø jos áspëti, nes darbuotojø trûksta ir padavëja tuoj pasakytø išeinanti dirbti kitur. Neseniai vël uþsukome á kavinæ. Ir vël tiek pat, tai yra 20 minuèiø, laukëme padavëjos. Visà tà laikà pasirëmusi á barà ji šnekuèiavosi su barmene. Dabar nedarbas, tad darbdavys tokià padavëjà bemat gali pakeisti kita, bet jai vis tiek viskas në motais. Tas pats, sako, ir kaime. Talkininkø ûkyje nerasi. Girdëjau istorijà, jog uþ 20 litø per dienà ir maitinimà darbo neturintis þmogus nesutiko pas ûkininkà dirbti. Ádomu, kad nesutiko net uþ 50 litø, aiškindamas, jog jam neapsimoka. Suprask, nedirbti jam labiau apsimoka.

Jûs neturite jokio darbo, ir, savaime suprantama, nedirbate. Šio nieko nedarymo, girdi, net tinginiavimu nepavadinsi, nes jûs neturite darbo objekto. Tai – tiesiog sëkmë. Štai laisvës atëmimo vietose nusikaltusiems sunkiausia ne tai, kad jiems reikia leisti laikà nelaisvëje. Sunkiausia bûtø, jei tektø dirbti. Dabar – dienø dienas gulëk ir tiek. Nors senolis lietuvis turëtø pasakyti – kaip èia be darbo, išdurnëti galima.

Ironizuojama, jog pastaruoju metu viena populiariausiø profesijø Lietuvoje yra bedarbis. Geidþiamiausia "darbovietë" – Darbo birþa. Gerai tiems, kurie šioje ástaigoje jau yra senbuviai ir þino, kaip reikia suktis, kad išgyventø iš valstybës teikiamø bedarbio pašalpø. Tiesa, greitai prisitaiko ir naujokëliai. Galima uþsidaryti nuo pasaulio, ásijungti televizoriø ir lyg krepšinio varþybas kasdien sekti informacijà apie didëjanèià bedarbiø armijà bei garsiai šaukti, kad artëja pasaulio pabaiga. Šauki, bet gyveni.

Nuobodulys atëjo á pasaulá per tingëjimà. Ar tingëjimas uþkreèiamas? Gal girdëjote istorijà apie vienos krautuvëlës savininkà? Pradëjæs veiklà, jis išnaudodavo laisvas popietes, mëgaudavosi trijø dienø savaitgaliu ir manë, kad modernaus vadovavimo verslui menas – ágaliojimø perdavimas. Savininkas mëgdavo nurodinëti, kam kà daryti, o pats išeidavo pietauti ir ilgai negráþdavo. Jis juk bosas. Palikæs "darbà" ir verslo smulkmenas kitiems, pasilikdavo sau savininko vaidmená. Ar þinote, kas atsitiko vëliau? Jis bankrutavo. Darbuotojai greitai pastebi, kad savininkas yra netvirtas, mëgsta atidëlioti darbus, stengiasi nepersidirbti. Jie greitai pradeda mëgdþioti savo viršininkà. Galø gale argi savininkas - ne pavyzdys?

"Paþiûrëkime á ano meto mûsø brolius lietuvius – jie atlaidûs, darbštûs, sëslûs, dori. Prisimename anos nepriklausomos Lietuvos laikus, kai krašte vyravo teisingumas, darbštumas, dora. Pagrindinë veikla – ûkininkavimas kaime. Kiekvienas ûkininkas turëjo savo individualø ûká, kur pats išsijuosæs tvarkësi, kruopšèiai dirbo, kad uþdirbtø, save, savo šeimà išmaitintø ir dar turëtø daugiau pajamø, iš kuriø gerino gyvenimà: statësi naujus trobesius, ásigijo mašinø, leido vaikus á mokslà ir pan. Ir tarnautojai, ir ûkininkai gyveno iš savo darbo pagal principà: "Juo daugiau ir sàþiningiau dirbsi, tuo daugiau turësi." Buvo noras, interesas dirbti, plušti. Vogti niekas nenorëjo, nes grësë atitinkama pelnyta bausmë. Kai plëšikas Rickus siautë, visi sukruto ir geidë, kad tik greièiau já policija suimtø. Juk visi buvo pratæ bûti ramûs, saugûs, beveik niekas savo namø durø nerakino. Jei atsirasdavo koks nors tinginys, nedorëlis, girtuoklëlis, kuris bandë skriausti þmogø – visa apylinkë kalbëjo, smerkë. Tëvai vaikus auklëjo grieþtai, nelepino. Nuo maþens pratino prie paprasèiausiø namø ar ûkio darbø. Jie sakë: "Darbas yra visokio gërio šaltinis! Þmogus dirbdamas gerëja. Bedarbis prasimano visokiø šunybiø", - rašo katalikø laikraštis "XXI amþius".

Tomas Akvinietis sako, jog tingumas - tai proto nerangumas, dël kurio þmogus apsileidþia. Išskiriami keturi pagrindiniai tingëjimo tipai: intelekto, valios, kûno ir dvasios. Intelekto tingumas pasireiškia nerangiomis mintimis ir màstymu, nekûrybiškumu, tušèiomis neatitinkanèiomis tikrovës fantazijomis ir svajonëmis. Valios tingumas jauèiamas iš asmens neapsisprendimo, dykinëjimo, reikalø atidëliojimo, paþadø netesëjimo ar ryþto stokos. Valios tingumas pasireiškia murmëjimu ir nepasitenkinimu. "Kadangi viskas vyksta ne taip, kaip aš noriu, tai verèiau nieko nedarysiu", - ramina save bevaliai. Kûno tingumas pastebimas iš per didelio atsipalaidavimo ir apsileidimo: þmogus miega ilgiau, nei reikia, retai prausiasi, viskà daro be galo lëtai. Tai itin pastebimas tingëjimas. Taèiau daug pavojingesnis tingëjimas dangstomas uþimtumo ir nuolatinio bëgimo kauke. Þmogus gali bûti uþsiëmæs daugeliu smulkiø, nereikšmingø, pastangø nereikalaujanèiø dalykø, taèiau svarbiausi dalykai yra pamiršti bei apleisti. Ypaè pavojingas dvasios tingëjimas. Pasidavæs dvasiniam tingëjimui þmogus neišvengia ir visø kitø nuodëmiø.

Tiesa, jau nepamenu kur skaièiau ir priešingà mintá, kad netingëdamas ilgai negyvensi. Þmonëms bûtina kartais nieko neveikti, kad "ákrautø savo baterijas". Sako, yra árodyta, kad tinginiai ir veltëdþiai daþnai gyvena ilgiau ir dirba (kai nori) geriau. Maþa to, daugelis jø tampa genijais. Tie, kurie geba patinginiauti, daugiau pasiekia gyvenime. O persitempus galima ir numirti, pavyzdþiui, Dþekas Londonas dirbo ištisas paras be poilsio, parašë daug nemirtingø kûriniø, bet numirë per savo pirmàsias gyvenime atostogas. Jam buvo 40. Jis sudegë kaip þvakë, nes nebeturëjo gyvybiniø jëgø. O Izaokas Niutonas tapo áþymus tiesiog gulëdamas po obelim. Tiesa, jis dar buvo protingas. Kitam, gulinèiam po obelim, obels nukritimas jokiø minèiø nesukeltø.

Ar esate pastebëjæ, kad gudriausi þmonës daþniausiai yra ir didþiausi tinginiai. Gudriø þmoniø paslaptis slypi bûtent jø tingume. Uþuot ramiai ëjæ keliu, jie nusprendþia nukirsti kampà ir taip sukuria kaþkà naujo. Reikia pastebëti, jog tinginystë skatina paþangà. Þmonës vis dar vaikšèiotø pësèiomis, jei kaþkoks tinginys nebûtø išradæs rato. Gerai, jei tingëjimas yra motyvuotas. Tegul poilsis vakare bûna jûsø motyvacija efektyviai praleisti dienà darbe, kad vakare bûtø malonu gráþti namo. Kai patogiai išsidrebiate fotelyje, esate patenkinti savimi, nes per dienà nuveikëte kaþkà naudingo ir vakare galite skirti laiko sau. "Sunkus darbas yra tiesus kelias á pragarà", - posakis, kilæs iš kapitalistinio pasaulio šaliø. Kaip taip gali bûti? Argi ten þmonës negyvena tam, kad dirbtø ir uþsidirbtø? Kai kurie taip ir daro, taèiau gudriausieji jau seniai pastebëjo, kad atlyginimas mokamas uþ gebëjimus, o ne uþ padaryto darbo kieká. Taigi tiesiog sëdëkite ant sofos, atsidarykite šaldytuvà ir pagalvokite, kà reikëtø padaryti, kad šaldytuvas uþsidarytø jums paliepus. Galbût kà nors ir sugalvosite. Tada galësite parduoti savo išradimà ir likusá gyvenimà praleisti soèiai bei tingiai.

Linkusieji patinginiauti aiškina, jog krizæ sukëlë verþlieji. Tiesa, dar galima árodyti, jog ir tingëdami mes visada kà nors veikiame. Net galvojimas jau yra veiksmas. Nieko neveikimas prasideda tada, kai nustoji màstyti. Juk yra tokiø, juriems meditacija yra poilsis, bet yra ir tokiø, kuriems màstyti sunku. Dirbti tokiems kur kas lengviau. Prisiminiau vienà kovos su tinginyste bûdà – apgauti save, kad paplušësi labai trumpai, tik valandà. Po valandos nusprendi darbà dar valandà pratæsti ir t. t. Ávyksta stebuklas – pradëjus sunku sustoti. Taip sudëliojau ir šità straipsná. Dabar galiu ásipilti tauræ vyno.

Rièardas JAKUTIS

Sako, knygynuose daugiau perkama ávairiø astrologiniø ir pranašysèiø knygø. Perkamos visos knygos, kuriuose yra pamokymø, kaip išgyventi. Tiesa, jos perkamos ne tik pas mus - ir Vakarø pasaulyje. Skaièiau, kad pradëtas pirkti net K. Markso "Kapitalas". Netekæ darbo ar pajamø, sunkmeèiu griûvant verslui, þmonës daþniau paguodos ieško pas astrologus, bûrëjus ar bioenergetikus. Ištikus krizei pagausëja ir gelbëtojø. Ádomu, kad padaugëjo stojanèiøjø á astrologø kursus. Seniesiems astrologams gerai – ne tik patys pranašauja, bet ir kitus moko. Štai spaudoje uþtikau skelbimø apie savaitgaliais vykstanèius astrologø ruošimo kursus, kurie trunka 10 mënesiø, kaina - 2,5 tûkst. litø. Verta mokytis, nes vieno horoskopo sudarymas pas astrologus, sako, kainuoja nuo 100 iki net 500 litø. Ir skaièiuoti nereikia, kad išleisti mokslui pinigai þaibiškai atsipirks.

Kokia seniausia profesija? Sakote, þinote. O gal vis dëlto klystate? Labai realu, kad tai gali bûti ir astrologija. Na, jei ne pati seniausia, tai bent viena seniausiø. Šumerø rašytiniuose šaltiniuose aptinkama, jog apie 4000 m. prieš mûsø erà astrologija buvo susiformavusi. Istoriniai šaltiniai teigia, kad 1800 m. prieš mûsø erà pasirodë pirmasis þvaigþdþiø sàrašas, 652 m. pr. m. e. – anksèiausiai išlikæs astrologinis dienoraštis, na, o 432 m. pr. m. e. buvo uþfiksuotas pirmasis þinomas Zodiako þenklø panaudojimas. Taigi akivaizdu, jog astrologijos mokslas - itin senas, astrologinëms tiesoms – galybë metø. Šis mokslas plëtësi ir kito, vis kitoms kartoms aiškinantis naujus dalykus.

Kà dabar þmonës nori daþniausiai išgirsti iš astrologø? Astrologai teigia, kad anksèiau daugumà jø klientø domindavo širdies reikalai, o dabar daþniau klausiama, kaip išvengti rûpesèiø dël tolesnës veiklos ar neprarasti darbo vietos. Kodël daugelis nekantraudami laukia astrologiniø prognoziø naujame laikrašèio ar þurnalo numeryje? Girdëjau netikëtà atsakymà – todël, kad astrologinës prognozës ar pranašystës pasitvirtina. Taip atsitinka todël, kad jos yra miglotos, bendro pobûdþio ir bet kas jas sau gali pritaikyti. Štai dar prieškarinëje pranašysèiø knygelëje radau tokius aiškinimus: "Jûs mëgstate šiokias tokias ávairoves gyvenime, tam tikrà permainø laipsná ir imate nuobodþiauti, jei jus slopina ávairiais suvarþymais ir grieþtomis taisyklëmis." O štai ne vienam gal girdëta istorija, kaip 1960 metais vienas prancûzø psichologas laikrašèiuose išspausdino reklamà, kad teikia astrologo paslaugas. Gavæs šimtus uþsakymø, savo klientams išsiuntë tà patá horoskopà, sudarytà iš nekonkreèiø fraziø. Ir kà gi – daugiau nei pora šimtø klientø atsiuntë jam dëkingumo laiškus uþ stebëtinai tikslø, meistriškai paruoštà horoskopà...

Štai vienos astrologës paskutiniø Seimo rinkimø prognozë: "Sekmadienis, kai rinksime naujà Seimà, gana pasyvi diena – Mënulis Þuvø þenkle gali skatinti tingumà, todël tikëtina, kad ir rinkëjai nebus aktyvûs. Tik po 17.20 val., kai Mënulis pereis á Avinà, gali uþvaldyti entuziazmas, noras atlikti savo pilietinæ pareigà. Kai kurie tos dienos þvaigþdþiø padëties ypatumai gali lemti perdëtà optimizmà, pernelyg gerà politikø nuomonæ apie save, norà þadëti nerealius dalykus. Tiesa, rinkimø metu kai kur galimi trukdþiai – elektronikà valdanti Urano planeta gali lemti kompiuteriø gedimà, klaidas dokumentuose." Ar prisimenate kokius nors ankstesnius rinkimus Lietuvoje, kur nebûtø iškilæ kokiø nors techniniø nesklandumø? O rinkimus, kuriuose þmonës dalyvavo aktyviai, prisimenate?

Kartà kavinukëje gurkšnodamas kavà, tokias savo mintis išdësèiau vienai astrologei. Ji taip supyko, kad tëškë ant stalo du litus uþ savo kavà ir lëkte išlëkë iš kavinës. Prieš tai ji gyrësi, kad viskà þinanti ir viskà pramatanti, o net neþinojo, kad kava toje kavinëje kainuoja tris litus, tad man teko lità uþ jà pridadëti.

Nors štai draugas parodë iš kaþkur išsikirpæs vienà sveikatos horoskopà - aiškino, kad visiems jis tinka. Keista, tiko ir man. Todël já pateikiu ir jums.

Avinai daþnai skundþiasi galvos skausmais, jiems bûdinga galvos smegenø aterosklerozë, be to, jie daþniau nei kiti patiria traumø. Jauèiams lemta sirgti gerklës ligomis. Dvyniai paprastai bûna silpnø nervø, daþnai serga bronchø ligomis. Vëþiai labai emocionalûs, nervingi, linkæ á depresijà, be to, daþniau uþ kitus skundþiasi virškinimo sutrikimais, serga gastritu, opalige. Liûtai skundþiasi širdimi ir turi silpnokà stuburà. Mergeles kamuoja nervø sutrikimai ir þarnyno ligos. Svarstyklës linkusios sirgti odos ir inkstø ligomis. Skorpionus kamuoja infekcijos (ypaè šlapimo bei lytinës sistemos), jie daþnai patiria traumø. Šauliai paprastai bûna sveikesni uþ kitø þenklø atstovus, taèiau leidþia sau persivalgyti. Oþiaragiai, atvirkšèiai, silpni ir liguisti, juos daþniau nei kitus kamuoja radikulitas, osteochondrozë, taèiau bûtent tarp jø daugiausia ilgaamþiø. Vandeniai linkæ sirgti "keistomis" ligomis (neþinia kodël išsivystanèiomis ir neþinia nuo ko išnykstanèiomis), jiems daþnai lûþta kulkšnys, išsipleèia venos. Þuvys "amþinai" serga virusinëmis kvëpavimo takø ligomis ir ávairiomis infekcijomis.

Negana to, buvo aiškinama, kad Zodiakas ne tik lemia tam tikras ligas, bet ir sàlygoja jø eigà, pavyzdþiui, gimusieji po Vandens þenklais (Vëþys, Skorpionas, Þuvys) astrologø vertinami kaip flegmatiški þmonës, todël paprastai serga ilgai ir vangiai. Ugnies þenklams (Avinas, Liûtas, Šaulys) - verþliems, karštakošiams - ligos išsivysto staiga, pasireiškia audringai ir greitai praeina. Melancholiškiems Þemës þenklams (Jautis, Mergelë, Oþiaragis) nuo maþens lemta bûti liguistiems, taèiau metams bëgant jø sveikata vis gerëja. Þvalûs ir judrûs Oro þenklai (Dvynys, Svarstyklës, Vandenis) paprastai serga lengvai, be komplikacijø.

Tiko ir jums? Štai kur tas horoskopø universalumas.

Jei eidamas gatve uþmini ant kanalizacijos dangèio, reikia, kad šalia einantis trinktelëtø per pakaušá. Jei nëra kam trinktelëti, tai reikia tai padaryti paèiam. Taip pat prieš kà nors svarbaus darant reikia papûsti. Tuomet sekasi, nes nupuèiamos blogos dvasios. Dar visai netikëtai suþinojau, kad jeigu sugalvosi norà ir priliesi nëšèiai moteriai pilvà, tai noras išsipildys. Kitas prietaras: jeigu iš ryto pirma sutiksite vyrà - diena bus sëkminga, jeigu moterá – nesëkminga. Tai labai suprantamas prietaras (galiojantis tik vyrams greièiausiai), nes jeigu sutikta moteris bus graþi, tai po to visà dienà apie jà galvosi ir, aišku, darbai nesiseks. Sako, ypaè didþiulë sëkmë lydës, jei rytà pirmàjá sutiksite þydà - išrinktosios tautos atstovà.

Gal prieš aštuonetà metø draugai Vilniuje nutempë á prancûzø astrologo Šarlio Ridu paskaità. Ásiminiau, pavyzdþiui, kà prelegentas kalbëjo apie islamo reikalus. O jis dëstë, kad nuo 1989 m. prasidëjo treèiasis islamo plëtros etapas. Pirmasis vyko VII a., po pranašo Muhamado mirties, já þenklino didþiuliai arabø uþkariavimai. Antràjá europieèiai pajuto XV-XVII a. Treèiasis, girdi, bus toks pat ilgas ir stiprus. Savo paskaitoje sveèias taip pat apibûdino spalvingà Prancûzijos astrologijos panoramà, pasakojo apie tyrimus, kurie esà stebina savo išmone, jiems pasitelkiami didþiuliai duomenø masyvai, taikomi statistikos metodai, antai buvo ištirti 6 mln. santuokos registracijos árašø ir suþinota, kad sutuoktiniø, kuriø gimimo dienos sutampa, yra gerokai daugiau, nei turëtø bûti pagal tikimybiø teorijà. "Saulë Zodiake ieško panašios Saulës", - komentavo šá reiškiná Šarlis Ridu. Jo lûpose astrologija yra ne tik rimta, bet ir þavi.

Skaièiau, kad Lenkijoje praëjusiais metais uþ ezoterines paslaugas buvo surinkta 1,90 milijardas zlotø (apie 1,66 milijardo litø). Ádomu, kiek Lietuvoje? Nors, anot lenkø mokslininkø, jei þmogus galëtø nuspëti ateitá ir matyti praeitá, tautos atminties institutui nereikëtø tiek istorikø ir nurimtø ginèai, kas buvo saugumo agentas, o kas - ne.

Viena mûsø televizijø net pradëjo transliuoti laidà "Ekstrasensø mûšis". Ir nors joje vedantysis bando áteigti, kad laidoje dalyvaujantys ekstrasensai tuoj atskirs, kas yra kas, praneš stulbinanèiø ir siaubingø dalykø, nieko nesulauki, tik regi tø vadinamøjø ekstrasensø bejëgiškumà ir tiesiog bandymus spëti – gal pasiseks. Jei ir toliau taip bus, atrodo, laidos rengëjams, kad išlaikytø þiûrimumo reitingus, teks griebtis gudrybiø, kà, tiesà sakant, televizijos jau áprato daryti - suvaidinti, kad susirinkæ ekstrasensai atspëja, kas kur padëta, paslëpta, teisingai pranašauja ir t. t.

Iš pramogø verslo atstovø kaþkodël ypaè simpatizuoju Algiui Ramanauskui-Greitai, todël atkreipiau dëmesá, kà jis galvoja apie astrologijà, o jo nuomonë apie jà - tvirtai skeptiška. Jis pripaþásta, kad þmoniø, gimusiø tada, kai uþ lango snigo, charakteris skiriasi nuo tø, kurie gimë, kai uþ lango krito lapai ar švietë saulë. Bet, anot Algio, tam nedaro átakos jokios þvaigþdës, nes èia yra tiesiog fizika. Iš Šaulio þenklo charakterio bruoþø, nes jis po juo gimæs, Algis sau priskyrë tik tai, kad visà laikà yra uþ tiesà. Taèiau dievagojosi, kad horoskopai jam nereiškia visiškai nieko ir jam nuoširdþiai gaila tø þmoniø, kurie skaito visà "tà šûdà". "Tokie þmonës yra riboti", - tiesiai šviesiai màsto A. Ramanauskas. Tuo ir baigsiu.

Rièardas JAKUTIS

Graikø kalboje nëra þodþio, kuris bent apytikriai reikštø kultûrà. Keista, kad kultûros ištakø šalyje nëra tai apibrëþianèio þodþio. Supratau, kad kultûros á þodá "kultûra" nesutalpinsi. Þodþio nëra, o kultûra yra. Gali bûti ir atvirkšèiai. Pas mus þodis "kultûra" yra, tiesa, neteigsiu, kad paèios kultûros nëra. Kaip èia be kultûros. Þodyne kultûringas þmogus apibûdinamas kaip asmuo, kuris domisi ir yra susipaþinæs su tuo, kà áprasta laikyti tobuliausia menø, literatûros, elgesio ir mokslo dalimi. Kadangi gyvenimo pradþioje mes visi, suprantama, esame nekultûringi – iš kultûringø þmoniø áþvelgiame paþadà, kad tokie galime tapti. Vieniems kultûra yra tiesioginis darbas, kitiems tai – savaitgalio pramoga, tretiems – nelabai suvokiama þemë. Gyvasis klasikas Juozas Erlickas šmaikštauja, girdi, þmonës skundþiasi, kad neturi sveikatos, bet negirdëjo, kad skøstøsi neturintys kultûros. Ádomi ir þodþio "menas" etimologija. Lietuviø kalba "menas" yra tai, kas uþduoda mintá, iškelia klausimà, kartais provokuoja, bet nebûtinai duoda atsakymà. Anglø kalba "art" yra ir meistrystë, taèiau "menas" daugiau nei amatas.

Kiek reikëjo nusivaþiuoti televizijai, kad þmonës imtø diskutuoti, ar televizoriø ekranuose bent kiek kultûros regime, ar jos ten visai nëra. Ko tik maþajame ekrane neišvysi! Nusikaltimai, pilstantys iš tušèio á kiaurà Seimo nariai, aukštuomenei save priskirianèios damos, seksualinës maþumos, bûrëjos - viskas viename televizijos þurnale, kiekvienam po 15-20 minuèiø šlovës.

Nuo "Atgimimo bangos", Algimanto Þuko vedamo "Monitoriaus" (po tø laidø startavo ir ilgiausiai išsilaikæs Audriaus Siaurusevièiaus "Spaudos klubas") iki 1996 m. þiûrovams patraukti uþteko mokëti protingai ir átaigiai dëstyti mintis. 1997 m. atsirado normas lauþantys pokalbiø šou, o turëti bent porà pokalbiø laidø buvo kiekvienos televizijos prestiþo reikalas. Nacionalinis transliuotojas rinkosi nuosaikesnæ þurnalistikà, komerciniai kanalai - itin dràsià. Tuo pat metu pradeda ásibëgëti þaidimø ir humoro laidos. 1999 m. - televizijos þiniø tarnybø, ypaè komerciniuose kanaluose, stiprëjimo metas. Novatorë èia - LNK televizija. Jos þinios buvo panašios á vakarietiškas informacines laidas. Televizijos investavo milijonus á technikà ir þmones. Tuo pat metu visose televizijose sustiprëjo publicistinës laidos. Jos išgyveno pakilimà iki 2003 m. Nuo 2004 m. prasidëjo visiško televizijos nuopuolio metai. Þurnalistikà iš televizijø išgujo pramogos. Visuose kanaluose rimtø laidø vietà uþëmë reitingus garantuojanèios šokiø, dainø, þaidimø, realybës šou laidos, koncertai. Profesionaliø kûrëjø sukurtas laidas pakeitë prodiuseriø parduodamos pigesnës, o laidø vedëjais tapo samdomi greitai išpopuliarëjæ realybës šou dalyviai.

Tai ne mano mintys. Visa tai surinkta mûsø televizijø tyrinëtojø. Aš tik norëjau prisiminti po televizijø raidà atkûrus Nepriklausomybæ.

Tik metai praëjo nuo Zvonkës ir Mijos susikibimo, o "Nuo... iki...", "Gyvenimas yra graþus", "Dviraèio šou", "Kakadu", "TV antis" vël èiupo Zvonkø istorijà. Laida "Akistata" net ásiverþë á biurà, kuriame yra D. Zvonkaus studija, ir puolë jame dirbanèios sekretorës klausti, ar prodiuseris nëra prie jos priekabiavæs, o á laidà "Roþiø kerai" Natalija atsitempë du apsaugininkus, gynusius jà nuo þurnalistø. Ar kas nors televizijø ekranuose begali bûti svarbiau uþ Zvonkø šeimynëlæ? Abejoju, ar Ignalinos atominës elektrinës avarija juos nurungtø. Matydami tà patá per tà patá net neþinome, kad popmuzika gali bûti kitokia, kad yra, pavyzdþiui, ir "Pieno lazeriai", ne tik "Yva". Apkvailintas pasijunti, kai išgirsti, kad Natalija Zvonkë ir Zvonkaus išprievartauta ar neišprievartauta Gintarë yra draugës. Todël visai tikëtina, kad netrukus sulauksime naujo Zvonkø koncertinio turo ar albumo ir paaiškës, kad tai tebuvo reklaminë akcija.

"Stilius". Niekaip nesuprantu, ar tai laida apie stiliø, ar apie mûsø atseit elito gyvenimà. O juk stilius ir mûsø elitas visiškai priešingi dalykai. "Puikusis šou". Blogiausia laida Lietuvoje. Laidos rengëjai parsiduoda popsininkams. Net kekšës išdidesnës. Tiesa, atrodo, laida iš eterio dingo. Bet daug á jà panašiø ("Dzin", "Supertortas", "Auksinë blykstë"...). "Muzikinë karuselë". Lietuvos popmuzikos skleidëjai pristatinëja naujus savo albumus ir dainuoja dainas pagal fonogramà. Nuo scenos nustumtø "dainininkø" paradas (Alinos Orlovos, Jurgos Šeduikytës ar Andriaus Mamontovo nei "Puikusis šou", nei "Muzikinë karuselë" neprisikvieèia). Kas antros laidos sveèiai – vis tie patys. Henriko Vaitiekûno laida "To dar nebuvo". Laidos vedëjas - visø galø meistras. Laida netelpa á jokià kategorijà, nes yra apie niekà. Nors yra net neþinanèiø, kad tokia laida egzistuoja. Tiesa, jei apie publicistines laidas, tai jø tiek daug, kad visø pavadinimø, manau, niekas neišvardytø ("Prieš srovæ", "Paskutinë instancija", "Þurnalistinis tyrimas", "Abipus sienos"...), be to, kam to reikia, nes jei pradëtum ieškoti tarp šiø laidø skirtumø, devyni prakaitai išpiltø. Ádomus paradoksas: tà vakarà, kai Klaipëdos "Þuvëdros" šokëjai Vilniuje tapo Europos èempionais, kà þiûrëjo per televizijà, uþ kà sirgo Lietuva? Ne Europos èempionatà þiûrëjo - jo niekas nerodë. Ne profesionalø šokiais groþëjosi, o saviveiklos laida "Šok su manimi". Sirgo uþ susidirbusiø politikø þmonas. Ir dar viena – laidos prastëja. Prisiminiau Nomedà Marèënaitæ ankstesnëje laidoje ("Pokalbiai su Nomeda" ar kaip ji ten vadinosi) ir dabartinëje "Be grimo". Ankstesnë laida bent turëjo savo linijà, braiþà, o dabar viskas padrika. Kam reikalingos ir dvi vedëjos (antroji - Daiva Tamošiûnaitë-Budrë), kurios tik viena kità bando pranokti.

Linksmiausia, kai "gyvenimo bûdo" laidose pamaldþiu balsu aptarinëjami þmoniø iškrypimai. Taèiau, geriau pagalvojus, komerciniø televizijø laidos ir negali bûti orientuotos á bent šiek tiek màstantá þiûrovà. Komercijos misija - ugdyti vartotojà. Nors ir vël - televizijos apeliuoja á kaþkoká neegzistuojantá vidutiná lietuvá, kenèiantá nuo aiškiai išreikšto debilizmo. Kuo labiau komercinis kanalas, tuo maþiau jame laidø apie kultûrà ar tiesiog kultûros laidø. Šnekuèiavausi su bièiuliu dailininku, vasaras praleidþianèiu kaime. Gyrësi, kad nenuobodþiauja. Televizorius, sakë, nereikalingas, nors já turás ir dþiaugësi, kad LTV2 programà rodo. Tiesa, kad šis kanalas kultûrai skiria didþiausià dëmesá. Neþinau ar per nacionalinæ LTV televizijà pradëta rodyti laida apie kultûrà "Durys atsidaro", vedama Lolitos Sutkaitienës, geresnë uþ anksèiau buvusià "Kultûrà", vestà Þilvino Piekarsko. Atrodo, pradëta apie kultûrà kalbëti linksmai, bet vis tiek nuobodu. Dar vangesnë "Lietuvos ryto" televizijos laida "Mûzos". Jeigu reikëtø kà nors išskirti, tai paminëèiau nebent LTV "Legendas". Tiesà sakant, daugiau laidø apie kultûrà ir neþinau. Pagalvojau, kaip bûtø gerai, jei mûsø valstybë kultûrai skirtø bent 10 procentø lëšø, skiriamø sportui, o televizijos irgi bent 10 procentø laiko, skiriamo sportui, atiduotø kultûrai.

Teigiama, jog aukšèiausià kultûros lygá pasiekæ asmenys televizoriaus nebeþiûri. Bent jau tie asmenys taip teigia. Tai ne taip, kad jûs gráþtate namo, ásijungiate televizoriø ir tik po to einate á virtuvæ ir lendate á šaldytuvà. Aš irgi norëèiau sakyti, jog televizoriaus neþiûriu, bet nugaliu gëdà ir netgi padorioje draugijoje prisipaþástu já þiûrás. O statistika byloja, kad sunkmeèiu þmonës prie televizoriaus praleidþia gerokai daugiau laiko, nes kitoms pramogoms stokoja pinigø.

Bet norisi pakalbëti apie kitokias laidas. Besibaigiant rugsëjui, LTV2 þiûrovai buvo nustebinti prieš kelerius metus sukurtu Sophie Fiennes filmu "Perversiškas kino gidas". Tai trijø daliø filmas-paskaita. Jà skaito slovënas Slavomiras Þiþekas, laikomas vienu originaliausiø šiø dienø màstytojø ir psichoanalitikø. Jis yra išleidæs per 50 knygø, rašo apie operà, religijà, kinà, šiuolaikinæ kultûrà, Irako karà. Filosofas aiškina paslëptà mëgiamø filmø prasmæ, kalba apie seksualumà, mirtá, etikà, nes "kinas - perversiškiausias iš menø, neduoda mums to, ko geidþiame, bet moko mus geisti". Ne vienas kino kritikas pastebi, jog šis filmas apie kinà, kuris moko prisijaukinti mûsø slaptus jausmus, pasiþiûrëti á save iš šalies. "Perversiškas kino gidas" - savotiškas vieno þmogaus šou, taèiau neskirtas televizijos uþsiaugintiems idiotams. Ypaè daug dëmesio Þiþekas skiria Alfredui Hitchcockui, analizuoja Ingmarà Bergmanà, Charley Chaplinà, Davidà Lynchà, Krzysztofà Kieúlowská. Svarbiausia, kad Slavomiras kalba ne tik apie filmus, bet ir apie visà šiuolaikinæ kultûrà.

Tiesa, sekantieji per televizijas rodomus kino filmus, gali televizijas ir pagirti bei mesti akmenukà á kino teatrø repertuarus, mat pastaruosiuose þiûrovai tik bukinami (Europos valstybiø filmø èia beveik nëra, vien tik Holivudo produkcija), o teleekrane gali išvysti ne vienà vykusià juostà.

Kas dar ádomesnio kultûriniame rugsëjo gyvenime? Norëdamas rasi ir ne vienà nusisekusià parodà, teatro spektaklá, koncertà. Štai "The Beatles" gerbëjus lygiai prieš mënesá, naujojo amþiaus devintø metø devinto mënesio devintà dienà pradþiugino þinia, kad pirmà kartà nuo 1987 metø iš naujo išleistas jø mëgiamos grupës albumø rinkinys, kurio árašø kokybë buvo pagerinta naudojant šiuolaikines technologijas. Gal ir devintukø magija, kad iškart Didþiosios Britanijos hitparaduose vël ëmë karaliauti legendinio Liverpulio ketvertuko muzika. Britø muzikiniame "Top 100" – net 17 grupës "The Beatles" albumø, iš kuriø keturi puikuojasi pirmajame dešimtuke – "Sgt. Pepperr’s Lonely Hearts Club Band", "Abbey Road", "Revolver" ir "Rubber Soul". 2009 metø rugsëjo 9-àjà pasirodë "Harmonix Music Systems", "MTV Games" ir korporacijos "Apple" bendro darbo vaisius – videoþaidimas "The Beatles. Rock Band". Skaièiuojama, kad iki šiø metø pabaigos þaidimà ásigys apie penkis milijonus "bitlø" gerbëjø, norinèiø bent virtualiame pasaulyje pasijusti vienu iš muzikantø ir išgyventi keturiø Liverpulio berniukø tapsmà muzikinio Olimpo dievais.

Koks mano mëgiamiausias anekdotas apie kultûrà? Naujieji verslininkai, apsilankæ parodoje, dalijasi áspûdþiais:

- Jokios naudos, išskyrus estetinæ.

Spalio 8 dienà 18.30 val. Šiauliø arenoje skambës ávairiø þanrø ir stiliaus dainos ir melodijos: "ZZ Top", "ABBA", "Boney M", "Ottawan", Eros Ramazoti, Adriano Èelentano. Tiesa, visos šios dainos sklis iš mûsø tautieèiø lûpø – pripaþintø roko muzikantø ir naujøjø popþvaigþdþiø. Anot maestro Vytauto Kernagio, senos dainos - geros dainos.

Grupë "Rondo", susibûrusi dar 1976 metais, atliks ir savo dainø iš auksiniø laikø. Jø repertuare ir þinomiausios pasaulio dainos nuo Sinatros iki "ZZ Top". Neblëstanèios energijos Aleksandras Ivanauskas (Fara) primins senàjá rokà, kuris uþ sovietmeèio geleþinës uþdangos mums buvo sunkiai pasiekiamas.

Grupë "4FUN", susibûrusi 2001 metais Vilniuje, atliks dvylika "ABBA", "Boney M", "Ottawan" bei kitø grupiø ir atlikëjø disko þanro kûriniø: "Mamma mia", "Hands up", "D.I.S.C.O", "Kur Neris ir kur Nemunas" ("By the rivers of Babylon" lietuviška versija), "Švieski man vël".

Legendinë grupë "Pelenai" su Èeslovu Gabaliu atliks geriausias B. Adamso balades.

"Br. Adams" - tai antras grupës "Pelenai" dviejø daliø gyvo garso projektas, kuriame skamba geriausios Kanados atlikëjo dainos.

Dainø autorius ir atlikëjas Mino virpins šiaulieèiø širdis garsiausiomis itališkomis melodijomis. Jis daþnai tituluojamas itališkos muzikos dievuku.

Atlikëjai dainuos ne tik lietuviškai, bet ir originalo kalba.

"Šiauliai plius" informacija

(Ch. Frenkelio vila, Vilniaus g. 74)

Spalio 2 d. (penktadiená)

18 val. speciali programa "Negalia – ne kliûtis" (90 min.).

20 val. Suomijos trumpieji filmai (84 min.).

Spalio 3 d. (šeštadiená)

16 val. Latvijos trumpieji filmai (64 min.).

18 val. Švedijos trumpieji filmai (85 min.).

20 val. Norvegijos trumpieji filmai (90 min.).

Spalio 4 d. (sekmadiená)

16 val. Serbijos trumpieji filmai (66 min.).

18 val. Lenkijos trumpieji filmai (81 min.)

20 val. Lietuvos trumpieji filmai (103 min.).

Spalio 8 d. (ketvirtadiená)

18 val. Èekijos trumpieji filmai (68 min.).

20 val. Berlyno trumpø filmø festivalio programa (95 min.).

Spalio 9 d. (penktadiená)

18 val. Baskø krašto trumpieji filmai (102 min.).

20 val. Estijos trumpieji filmai (80 min.).

Spalio 10 d. (šeštadiená)

16 val. Rumunijos trumpieji filmai (60 min.).

18 val. Airijos trumpieji filmai (73 min.).

20 val. Prancûzijos trumpieji filmai Nr. 2 (70 min.).

Spalio 11 d. (sekmadiená)

16 val. Jungtinës Karalystës trumpieji filmai (76 min.).

18 val. Vengrijos trumpieji filmai (83 min.).

20 val. Vokietijos trumpieji filmai Nr. 2 (75 min.).

"Amerikos fragmentai – JAV dokumentika šiandien"

Spalio 20 d. (antradiená)

18 val. "Gatvës kova". 2005 m. (82 min.).

Spalio 21 d. (treèiadiená)

18 val. "Mis Navaho". 2007 m. (60 min.).

Spalio 22 d. (ketvirtadiená)

18 val. "Ásimintina mugë". 2007 m. (59 min.).

Spalio 23 d. (penktadiená)

18 val. "Sputniko manija". 2007 m. (87 min.).

Spalio 24 d. (šeštadiená)

16 val. "Išdavystë". 2008 m. (96 min.).

18 val. "Sodas". 2008 m. (60 min.).

Spalio 27 d. (antradiená)

18 val. "Mitø tvarka". 2008 m. (80 min.).

Spalio 28 d. (treèiadiená)

18 val. "Per kurèias akis". 2007 m. (120 min.).

Spalio 29 d. (ketvirtadiená)

18 val. "Autizmas, miuziklas". 2007 m. (93 min.).

Spalio 30 d. (penktadiená)

18 val. "Þmoniø prezidentas". 2006 m. (57 min.).

Spalio 31 d. (šeštadiená)

16 val. "Malda su Lioru". 2008 m. (87 min.).

18 val. "Tëkmë. Iš meilës vandeniui". 2008 m. (84 min.).

Rièardas JAKUTIS

"Toks þmogelis klausia, kà daryti?" – dainuoja Kostas Smoriginas. Gal meniniu aspektu ne taip profesionaliai kaip garsusis aktorius, bet to paties savo dainoje klausia ir Radþi. Tiesa, to jau, berods, klausë Leninas ar Èernyševskis. Amþinas klausimas.

Kiek dabar mûsø šalyje nelaimingø þmoniø, ir visi jie nelaimingi savaip. Apie kà šiandien vieni kitiems pasakoja þmonës? Ogi apie savo bëdas. Tikras bëdø turgus.

Vis prisimenu istorijà apie dëstytojo uþduotá trim studentams rasti darbe klaidas. Visi trys studentai klaidas rado, taèiau vienas buvo ávertintas dešimtuku, kitas – devintuku, treèias - aštuntuku. "Kodël?" – klausë gavusieji maþesnius balus. Dëstytojas paaiškino, jog gavæs aštuntukà klaidas rado, gavæs devintukà – rado klaidas ir jø atsiradimo prieþastis, o ávertintas dešimtuku – rado klaidas, jø atsiradimo prieþastis ir nurodë bûdus, kaip tø klaidø išvengti.

Dabar visi politikai, ekonomistai ir kas tik netingi nurodinëja Vyriausybës klaidas, bet niekas konkreèiai nepasako, kà daryti. Štai klausau ekonomikos guru þodþiø ir, be bendrø samprotavimø apie "skriaudþiamà" smulkøjá verslà ir per didelius mokesèius, daugiau nieko neišgirstu. Gal kà nors aiškesnio pasakys opozicija? Bet ji netgi bijo paskelbti, kas yra jos šešëlinës Vyriausybës nariai, suprask, kad prieš laikà jø nesudirbtø priešininkai. Mat jei paklaus, kà daryti su milijardinëmis skolomis, šie neturës kà atsakyti, o jei atsakys, þiûrëk, visi išsijuoks ir iš atsakymø, ir iš "ministrø". Telieka sëdëti krûmuose ir dejuoti. O kà veikia Ekonomikos institutas su daugybe mokslininkø? Irgi tik apie klaidas ir blogus sprendimus tekalba. O kad bent vienas pateiktø paskaièiavimus - tokius, kad net aiktelëtume, kaip lengvai galima prasigyventi! Bet greièiausiai tik prisijuoktume iki soties iš tø atsakymø.

Nors girdëjau nuomonæ, kad kartais geriau nieko nedaryti, pavyzdþiui, jei Vyriausybë praëjusiø metø pabaigoje ir šiø metø pradþioje bûtø nieko nedariusi, rezultatas bûtø buvæs geresnis - ne 5 mlrd., o 4 mlrd. litø biudþeto skylë. Jeigu Vyriausybë bûtø pasirinkusi ekonomikos gaivinimo planà ir rinkoje skatinusi vartojimà, ekonomikos nuosmukis dabar nebûtø toks didelis. O biudþeto maþinimas tik garsiai propaguotas. Išlaidos sumaþëjo vos 0,7 procento.

Vokietijos eksportas atsigauna. Šios šalies statistikos departamento paskelbtais naujausiais duomenimis, šiø metø antràjá pusmetá eksportuota 7 proc. daugiau nei pirmàjá. Tai net aukšèiausias rodiklis nuo 2006-øjø rugsëjo. Ekonomistai šá 7 proc. pakilimà vadina milþinišku, nes prieaugio eksporto sektoriuje buvo tikëtasi tik 1,1 procento. Ekspertai prognozuoja, jog Vokietija dël veiksmingos konjunktûros programos ekonominës krizës liûnà Europoje paliks pirmoji. Dar prieš keletà savaièiø buvo abejojama dël šio ekonomikos këlimo modelio, taèiau pastarøjø dienø rodikliai leidþia tvirtinti, jog Vokietijos vyriausybës konjunktûros gelbëjimo modelis, besiorientuojantis á pusæ šalies ekonomikos rodiklio sudarantá eksportà, yra veiksmingas. Tas pats ir Prancûzijoje. Tas pats ir kitose šalyse. Jos geba rasti kelià.

Lietuviams tereikia atsikratyti blogøjø savo áproèiø. Gyventume kitaip. Nors ir kyšininkavimo. "Kyšininkavimas yra kaip raupsai. Daugybë prieþasèiø, kuriø èia neávardysiu, nes ne apie jas noriu kalbëti, sukelia tai, dël ko tas reiškinys ypaè ima klestëti ir plisti. Kyšiai imami nuo viršaus iki apaèios. Valdininkø luomas yra demoralizuotas kyšininkavimu iki gyvo kaulo. (...) Šiaip jau ima beveik visi. Ima kareiviai ir policininkai, ima magistratø ir ávairiausiø valstybinës tarnybos skyriø tarnautojai; þemesni ima dešimtimis ir šimtais, aukštesni – tûkstanèiais..." (1919 metø rugpjûèio 28 diena, Mykolas Riomeris, "Dienoraštis"). O jûs kà pamanëte? Kad citata iš vakarykšèio laikrašèio?

Nuvykæs á kaimà, mëgstu paklausyti visà gyvenimà su þeme susietø þmoniø minèiø. Tie þmonës it lietuviškieji šmukštarai, jø mintys ádomios ir šviesios, pavyzdþiui, nuomonë, jog kam atleidinëti iš darbo policininkus ir po to mokëti jiems bedarbio pašalpas, jei galima tuos paèius pinigus, kurie bûtø panaudoti toms pašalpoms, ir toliau jiems mokëti – tegul dirba kaip dirbæ. Ir dar daugiau bedarbiø á policininkø gretas pasiøsti. Tegul vaikšto gatvëmis, tvarkà priþiûri.

Bent šiek tiek màstantiems keista, kad nëra kam priþiûrëti miesto gëlynø ar dirbti kitø panašiø darbø, kai tiek bedarbiø. Koks sukrypæs tas sovietmetis buvo, bet bedarbiams švaistyti pinigø niekas nesiruošë, tuos paèius pinigus naudojo bent kà nors dirbanèiam pilieèiui. Darbø atsirasdavo.

Trûksta mums ir ironijos. Moteris sutinka savo svajoniø vyrà, o paskui - jo nuostabià þmonà. Ar tai ne ironiška? Anksèiau pienà parduotuvëje rinkdavomës pagal tai, kuris ilgiau galioja, dabar - atvirkšèiai. Nes pienas tinkamas vartoti keturis mënesius. Juk irgi ironiška?

VŠÁ Šiauliø regiono atliekø tvarkymo centras šiaulieèiams sàskaitas uþ šiukšliø išveþimà atsiuntë uþ metus, t. y. prašo susimokëti uþ darbus, kuriø dar neatliko. Girdëjau šio centro atsakingà darbuotojà televizoriaus ekrane aiškinantá, girdi, tai todël, kad daug miesto gyventojø kreipiasi á juos norëdami iš anksto uþ jø paslaugas susimokëti. Ásivaizduokit šiaulieèius, lekianèius bulvaru su viena mintimi, kaip èia iš anksto susimokëjus uþ šiukšliø išveþimà.

O kaip parlamentarai tvarkosi su parlamentinei veiklai skirtomis išlaidomis? Pasirodo, daugiausia išleidþia prabangiø automobiliø eksploatacijai, aiškindami, jog jiems ne lygis vaþinëti su prastuèiais automobiliais (tik prestiþinis automobilis gali paliudyti, kad atvaþiavo ne koks nors piemuo, o parlamentaras). Ypaè krinta á akis Tautos prisikëlimo partijos nariø išlaidos. Þmonës, kurie nuo rinkiminiø plakatø šaukë "Ateiname, kad viskà pakeistume" ar kaþkà labai panašaus, pripuolæ prie lovio labai greitai pamiršo lozungus ir puikiai pritapo prie senbuviø.

Turinèiuosius ironijos reikia gerbti, nes ne visiems ji ákandama. Net televizininkams. Štai atvaþiavo naujojo televizijø sezono pramogø traukinys. Palyginimas vykæs – tuoj pamàstai apie broliø Liumjerø filme atvykusá traukiná. Bet tik tiek. Pavyzdþiui, laidoje "Dzin" atëjusi á Petriuko namus mokytoja teiraujasi mokinio, kodël šis nebuvæs mokykloje. "Vedþiau karvæ pas buliø", - atsako Petriukas. "O tëvelis negalëjo?" – tæsia mokytojà vaidinanti Kristina Kazlauskaitë. "Galëjo, bet bulius geriau", - girdi atsakymà ir susimàstai apie laidos kûrëjø intelektà. Tuo viskas nesibaigia. Cololo, vaidinantis trenerá, auklëja slidininkus: "Jeigu taip prastai šliuošite, aš jums tepalu patepsiu vienà vietà ir bûsiu iš uþpakalio."

Dþonatanas Sviftas sau paèiam rašë: "Kai aš bûsiu senas. Nevesti jaunos. Bûti jaunø þmoniø draugëje tik tuomet, jei jie patys to norëtø. Nebûti bambekliu, niûriu ar átariu. Nesišaipyti iš šiuolaikiniø paproèiø, nuomoniø, mados ir t. t. Nepasakoti tos paèios istorijos tiems patiems þmonëms. Nebûti gobšiam..."

Legendinis disidentas Vladas Šakalys manë apie þmogaus padorumà (citata iš knygos "Antarktidos imperatorius"): "Norëdamas susidaryti tikrà vaizdà apie þmogø, pirmiausia pradëk nuo jo finansinio padorumo. Visai nesvarbu, kà jis kalba garsiai. Jei jis nesistengia nusukti mokesèiø, laikosi þodþio skolindamasis ar skolindamas, gyvena pagal išgales ir t. t. – gali tyrinëti já toliau. Jei ne, toliau vargti neverta."

Tiesa, kalbant apie mûsø politikus ironijos nebepakanka, nes jà daþnai jau nori nenori nugali pyktis. Anglijoje save pavadinti politiku gali þmogus, kurio senelis, tëvas ir jis, baigæs socialinius, humanitarinius ar politinius mokslus Kembridþe ar Oksforde, nuosekliai savo veiklà ir nuostatas identifikavæs su vienos ar kitos partijos pasaulëþiûra, gauna rinkëjø pasitikëjimo mandatà. O mûsø politikai? Nebent gali pasigirti, kad profesionalo statusà jiems yra suteikusi KPSS partinë mokykla, sovietinës politekonomijos ar mokslinio komunizmo studijos. Bet baisiausia, kad išniekinami priesaikos þodþiai: "Prisiekiu visomis išgalëmis stiprinti Lietuvos Nepriklausomybæ, sàþiningai tarnauti Tëvynei, demokratijai, Lietuvos þmoniø gerovei."

Buvo toks sovietinis anekdotas. Po bolševikø perversmo uþplûdus masinei utopijai apie rojø þemëje ("iš kiekvieno pagal sugebëjimus, kiekvienam pagal poreikius"), daug kas degë noru dirbti, bet nelabai kas verþësi vadovauti. Po Josifo Stalino "rojaus" atëjus vadinamajam "atšilimui", kai Nikita Chrušèiovas, Amerikoje patrankæs batu á stalà, o sovietijà uþmëtæs kukurûzø sëklomis, paskelbë jau matàs komunizmo šviesà, visiems prapuolë noras dirbti, visi panoro vadovauti. Auksinëmis þvaigþdëmis apsikabinëjusio Leonido Breþnevo ar Jurijaus Andropovo laikais (pamenate sausà ástatymà, kai degtinæ pilstydavom iš kavinukø á kavos puodelius) niekas jau nebenorëjo nei dirbti, nei vadovauti. Visi norëjo tik kontroliuoti. O koks laikmetis, jei niekas nei dirbti, nei vadovauti, nei kontroliuoti nebenori?

Paèioje teksto pabaigoje reikëtø pasirinkti paprastesná anekdotà. Viršininko anekdotai visada juokingiausi, bet tebûnie anekdotas apie dailæ ir dailininkus. Ar ir èia gali bûti ironijos? Gali.

Turtingos šeimos dukra sumanë tekëti.

- Kas tavo išrinktasis? – klausia tëvai.

- Dailininkas, - atsako mergina.

- Netekësi uþ dailininko, - tëvø nuomonë kategoriška. – Visi dailininkai pijokai ir paleistuviai. Mûsø šeima garbinga ir tokiø neásileisime.

Dukra verkia. Mënesá, du, tris... Tëvui pagailo dukros ir jis jos klausia:

- Norëèiau pamatyti, kaip tas tavo dailininkas tapo?

- Kaip tik šiuo metu vyksta jo paroda, - apsidþiaugia mergina.

Tëvas apsilanko parodoje, gráþta ir sako:

- Þinai, gali uþ jo tekëti. Joks jis dailininkas.

Rièardas JAKUTIS

Gustavas Floberas, prancûzø rašytojas, "Madam Bovari" autorius, daþnai draugams sakydavo: "Na, pakalbëkim apie tikrà gyvenimà." "Norint kalbëti apie mûsø tikrà šiandieniná gyvenimà, reikia kalbëti apie pensininkus", - girdëjau vieno garbaus amþiaus þmogaus pamàstymà.

O štai vaizdelis. Prie staliuko sëdi vokieèiø porelë – abu praþilæ, jau pensininkai, taèiau jø akys linksmos lyg jaunuoliø. Anksèiau jie, þinoma, dirbo, taèiau ir uþdirbo, kad galëtø vaþinëti po uþsiená. Jø tokia senatvë, apie kokià mûsø þmonës net nesvajoja. Nors skaièiau, kad ir Vokietijos valdþia ruošiasi þmones išleisti á pensijà tik kai jie sulauks 69 metø. Mat Vokietijos visuomenë vis labiau sensta.

Analogiška padëtis ir kitose Vakarø Europos valstybëse, nes joms taip pat bûdingas maþas gimstamumas, o dirbanèiøjø peèius slegia vis didesni mokesèiai. 2050 metais kas treèias europietis bus pensininkas. Tai reiškia, kad du treèdaliai gyventojø turës išlaikyti pensininkus iš savo mokesèiø. Radikaliausiø priemoniø ëmësi Jungtinë Karalystë, kur pensinis amþius jau pailgintas iki 65 metø ir ketinama apskritai panaikinti pensinio amþiaus ribà. Vyriausybë nutarë, kad jau šiemet sàvokà "pensinis amþius" apskritai reikia panaikinti ir tik nustatyti, nuo kurio amþiaus gali bûti mokama minimali pensija.

Lietuvoje gyvena beveik 600 tûkst. pensinio amþiaus þmoniø. Jø pensijoms pernai išmokëta 5,5 mlrd. litø. Skaièiuojant eurais, pirmàjá šiø metø ketvirtá vidutinë senatvës mënesio pensija Lietuvoje siekë 235 eurus, Latvijoje - 251, Estijoje - 291 eurà. Vyriausybë þada dar keletà nepopuliariø reformø, kurios pablogins pensininkø gyvenimà. Socialiniø mokslø specialistai teigia, kad Lietuvos pensininkø padëties bloginti nereikëtø, nes ji ir taip bloga. ES šalyse pensijoms skiriama vidutiniškai 10 proc. BVP. Lietuvoje - dvigubai maþiau. Paskaièiuota, kad Europoje á pensijà išëjusiam nedirbanèiam þmogui, sumaþëjus jo poreikiams, pakaktø išmokø, kurios sudaro 70 proc. gautos algos. Tuo tarpu Lietuvos pensininkø pensijos sudaro vidutiniškai 40-43 proc. buvusios algos. 64 proc. apklaustø pensininkø teigia, kad jie yra vidutiniokai, 31 proc. - kad vargšai.

Šiuo metu Lietuvoje moterys á pensijà išeina 60 metø, vyrai – 62,5. Numatoma pensiná amþiø ilginti iki 65 metø bei suvienodinti já vyrams ir moterims. Norint pratæsti pensiná amþiø, reikia dviejø paprastø dalykø: darbo ir sveikatos. Daugelio ES šaliø gyventojai á pensijà išeina vëliau, pavyzdþiui, Norvegijoje – 67 metø, Austrijoje, Lenkijoje vyrai – 65-eriø, moterys – 60-ies, Portugalijoje ir daug kur kitur – 65-eriø. Šis pensinis amþius yra Europos šaliø vidurkis. Taèiau vidutinë vyrø gyvenimo trukmë Norvegijoje yra 77,8 meto, moterø – 82,5, Austrijoje atitinkamai 76,9 ir 82,6, o Lietuvoje vyrø – 65,3 metø, moterø – 77,2. Vadinasi, išëjæ á pensijà vyrai gyvens tik kelis mënesius?

Lietuviai, baltarusiai, ukrainieèiai vis dar negali pasigirti sveikata ir ilgëjanèia gyvenimo trukme. Pastarosiose šalyse á pensijà išleidþiami 60 metø vyrai ir 55-eriø moterys. Jø vidutinë gyvenimo trukmë trumpesnë nei mûsø. Gráþtant prie Lietuvoje numatomo 65-eriø metø pensinio amþiaus galima prisiminti, jog bûtent 65 metø pensininku galëjai tapti ir 1883 m., kai Otas fon Bismarkas, pirmasis Vokietijos kancleris, pristatë pensijø sistemà, nors vidutinë gyvenimo trukmë tuomet siekë tik apie 40 metø net turtingesnëse šalyse. Skamba gal ir þiauriai, bet tuomet "laimingøjø" pensininkø buvo tikrai nedaug.

Dabar visi kovoja uþ savo teises: daugiavaikës ir vienišos motinos, karo veteranai ir kiti apdovanotieji, þemæ atsiimantieji ir jos neatiduodantieji, religinës bei tautinës maþumos, þalieji, þydrieji, raudonieji, nuteistieji ir reabilituotieji... Tai nejaugi tos kovos nuošalyje gali likti pensininkai? Kà pirmadiená valgëte pusryèiø? Jei neprisimenate, vadinasi, gyvenate dar ne blogiausiai. Skurdieji tai prisimena.

Gal jûs þinote lietuviø pensininkø porelæ, išvykusià pasigroþëti Gaudi katedra Barselonoje, pailsëti Turkijos paplûdimiuose ar bent turistaujanèià kur nors arèiau, pavyzdþiui, besiþvalganèià Prahos senamiestyje? Net Nidos ar Palangos kainos mûsø pensininkams neáveikiamos. Mûsø pensininkai - tai ne šio teksto pradþioje paminëti sëdintys bare jø kolegos vokieèiai ar, pavyzdþiui, amerikieèiai pensininkai, atostogas praleidþiantys keliaudami po Europà ar bent savo šalyje nuo Rytø iki Vakarø pakrantës. O gal mûsø pensininkai bent turi savo klubø, kur renkasi pasikalbëti, ko nors išmokti, pavyzdþiui, skambinti pianinu ar naudotis kompiuteriu? Sveikintinas reiškinys – kai kurios kavinës, kartà per metus nemokamai vaišinanèios pensininkus puodeliu kavos ar arbatos (turtingesnës pridedanèios dar sausainá ar saldainá), tà dienà nemokamai pensininkus priimantys muziejai ir teatrai.

Ar matëte šešiasdešimtmetá barmenà ar padavëjà? Bet juk nuo seno þinoma, kad restoranuose, kur pagyvenusios padavëjos, maitinama geriau ir skaniau nei ten, kur padavëjos jaunutës - pastarøjø savininkai tikisi, kad tokiø padavëjø kojos atpirks maisto kokybæ. Ir nors minëjau, jog pensininkø gausëja ir Vakarø pasaulio šalyse, abejoti netenka, jog savo senjorais tos šalys vis tiek vienaip ar kitaip deramai pasirûpins.

Tiesa, dël tø pramogø pensininkams, tai "veksas", t. y. Europos kultûros sostinës organizatoriai, sumanë šokanèiø pensininkø projektà. Girdi, sostinës Sereikiškiø parke pagyvenæ miestieèiai galëtø susirinkti, polkutæ sutrenkti ar valso þingsneliu pajudëti. Graþi mintis! Tik spræskite patys, ar organizatoriams pensininkai rûpëjo, ar jø paèiø kišenës, nes projektà jie ávertino 250 tûkst. litø. Nes kvietësi kaþkoká šokiø þinovà brità su asistentais - kaip kitaip pinigus "išplausi". Gerai, kad yla iš maišo laiku išlindo.

Pabuvojæ netoli Krokuvos esanèiuose Velièkø druskø kasyklose pastebi, jog bilietai patekti á kasyklas moksleiviams, studentams ir pensininkams yra pigesni. Lengvatos galioja ne tik Lenkijos, bet ir iš kitø šaliø atvykusiems moksleiviams ir studentams, girdi, tai visø mûsø ateitis, o lengvatos pensininkams skirtos tik jø šalies gyventojams. Atvykæ iš kitur turi mokëti visà bilieto kainà. Kodël? Lenkai atsako, kad ne Lenkijos vyriausybë, o ta valstybë, iš kurios atvykæ pensininkai, turëjo pasirûpinti savo šaliai dirbusiø ir dabar á uþtarnautà poilsá išëjusiø þmoniø gerove, kad šie galëtø pasiturinèiai gyventi ir laisvai, neprašydami išmaldos keliauti.

Girdëjau klausiant, kodël, priešingai nei Lietuvoje, bet kurioje Vakarø pasaulio ástaigoje aptarnaujantis personalas randa laiko maloniai pabendrauti su kiekvienu besikreipianèiu. Kodël? Nes Lietuvoje kone vëliausiai panaikinta baudþiava (Skandinavijoje, pavyzdþiui, jos išvis nebuvo), o dar tas bolševizmo periodas.

Vis prisimenu, kaip kalantis pirmiesiems Atgimimo daigams á kaimyninæ Lenkijà atvyko tuometis popieþius Jonas Paulius II. Á susitikimà su juo Lomþos mieste vyko ir šimtai autobusø su tikinèiaisiais iš Lietuvos. Beveik kiekvienas veþësi kokià nors Lenkijoje paklausià prekæ ar net keletà jø vildamiesi, kad muitininkai á keliaujanèius maldininkus pro pirštus paþiûrës. Taèiau šie visus tikrino ir iš tø, kurie veþësi per daug, atimdavo. Muitininkø namelyje atimti daiktai vos tilpo. Viename autobusø muitininkai pamatë vykstantá kunigà Alfonsà Svarinskà ir, þinodami jo kovingà bûdà, pakvietë á savo namelá, kur, be abejo, ne be pašaipos parodë: "Štai kaip maldininkai vyksta pas popieþiø!" Kunigas nepasimetë ir konstatavo: "Kà penkiasdešimt sovietiniø metø mûsø þmonëms padarë!"

Mûsø valdininkai tegeba tik uþsidegæ þvakæ melstis, kad kuo greièiau atsigautø Amerikos, o vëliau ir viso pasaulio ekonomika. O pats kvailiausias dalykas – màstyti, kad šalá gali išgelbëti pensininkai. Kaip galima tiesti nagus á þmogaus uþdirbtà pensijà? Juk þmogus dirbo, iš jo buvo išskaièiuojami mokesèiai. Valstybë jau seniai pasiëmë, kas priklauso, ir jei liko trupinys, kuris vadinamas pensija, niekas negali jos maþinti, visai atimti ar palikti dalá.

Baigti norisi matytos televizijos laidos apie pagyvenusius Olandijos þmones prisiminimais. Šios šalies pensininkai tvirtina, kad išëjus á uþtarnautà poilsá gyvenimas tik prasideda. Tuomet gali nupûsti dulkes nuo jaunystës svajoniø. "Jeigu esi dirbæs daugiau nei 14 metø, išëjæs á pensijà gausi 70 procentø savo buvusio uþdarbio", - laidos rengëjams pasakojo solidaus amþiaus vyriškis. Laidos herojus pasakojo, kad išëjæs á pensijà kelis mënesius neþinojo, kuo uþsiimti, taèiau vienà dienà laikraštyje rado skelbimà, kad rengiami mediniø valèiø statytojø kursai. "Valtá gaminau visà þiemà, - pasakojo senjoras olandas. - Dabar ja jau plaukioju."

Vilkimës, kad bent mûsø vaikai, išëjæ á pensijà, bus sulaukæ to, kas dabar Olandijoje.

Rièardas JAKUTIS

Internetas, sukurtas kaip karinis árankis, kurá uþsakë JAV gynybos ministerija, tapo komercijos, þiniø ir laisvalaikio šerdimi. Aišku, pasipiktinimo internetu yra. Labiausiai piktinasi turbût tie, kurie nelabai supranta, kas jis yra. Iš tiesø pats internetas èia apskritai niekuo dëtas. Tai tik langas á pasaulá, o langas net norëdamas nelemia vaizdo, kuris pro já matomas. Internete matomas ne vienas vaizdas, o milijonai. Tai fantastiškai veiksminga priemonë, pavyzdþiui, labai naudinga kultûros sklaidai. Prisijungæ prie kabelinës televizijos tinklo galime matyti dešimtis kanalø, taèiau perþvelgæ juos tik viename kitame rasime gerà filmà, turiningà diskusijà ar kultûros naujienas. Internete mums atsiveria visas pasaulis.

Yra tik riba tarp normalaus ir þalingo naudojimosi internetu. Ši riba, sako, sunkiai apèiuopiama, bet pastebëti jà galima, ypaè kalbant apie interneto komentarus ir komentatorius. Skirtingai nuo antikiniø Atënø, nebereikia susirinkti aikštëje tam, kad galëtum diskutuoti pamatiniais valstybës ir politinës bendruomenës klausimais. Spaudos ir þurnalistikos epochoje (XIX-XX a., ypaè XXI a. pirmaisiais metais) agora, viešoji erdvë ir politinës bendruomenës susirinkimo aikštë, persikëlë á spaudà, o interneto ir televizijos eroje ji tapo virtuali.

Internete pateikti tekstai turi šleifà – juos lydinèius komentarus. Komentarai sudaro galimybæ tekstui gyventi, o komentarø autoriai tokiu bûdu diskutuoja su teksto autoriumi. Diskusija yra gerai, nes autorius gauna unikalià gráþtamojo ryšio galimybæ, gali tiesiogiai iš karto suþinoti skaitytojø atsiliepimus, jø vertinimà. Be to, komentaruose kristalizuojasi nuomonës, formuojasi paþiûros ir t. t. Bet tai iliuzija. Kiekvienas matëme pamiškëje primëtytø plastikiniø buteliø ir kitokiø šiukšliø. Bent man dauguma komentarø asocijuojasi bûtent su jomis. O dar tas "šveplavimas" – lietuviškø raidþiø nenaudojimas (tik 40 proc. lietuviø internete "nešvepluoja"). Mus gerokai lenkia latviai (Latvijoje "nešvepluojanèiøjø" 78 proc.), o su estais (98 proc. "nešvepluojanèiøjø") nëra në ko lygintis. Kai þmonës neturi kà pasakyti, tai ir drebia purvà. Ankstesnis etapas buvo uþrašai ant tualeto sienø. Vienas interneto dienrašèiø paskelbë optimistiná sinoptikø pranešimà "Savaitë bus šilta". Reikia tik dþiaugtis. Bet paskaitykime šio pranešimo komentarus. Jø nëra daug, taèiau jø patosas išties iškalbingas: gal 20 procentø komentuotojø replikavo teigiamai arba neutraliai, o kiti – neigiamai. Taip pat ir necenzûriškai. Gera prognozë daugumà straipsnelio skaitytojø sunervino, ko gero, në kiek ne maþiau, nei ji bûtø buvusi bloga.

Interneto komentarai daþnai bûna pikti, subjektyvûs, áþeidinëjamas autorius arba komentatoriai tiesiog šnekasi tarpusavyje pamiršæ, kà komentavo. Ne vienas pastebi, kad èia galima uþèiuopti ištisà socialiniø sentimentø ir aistrø paletæ - kerštà, anoniminius gandus, norà paþeminti, puolimà iš desperacijos, kad su autoriumi, kurio negali pakæsti dël jo paþiûrø ar veiklos, niekada nepajëgtum diskutuoti garbingai ir atvirai - auditorijoje, spaudoje, prisistatæs, o ne apgailëtinai besislepiantis ir besimaskuojantis. Galëtø koks nors psichologas ar net psichiatras perskaityti vadinamuosius "komentarus" internetiniuose puslapiuose ir pabandyti paaiškinti, kodël iš jø liejasi niekuo nepaaiškinamas anoniminis purvas bei keiksmaþodþiai. Apmaudu - norëtøsi, jog vyktø normali diskusija, kuri galëtø bûti naudinga visiems skaitantiems internetinius komentarus bei padëtø autoriams pamatyti jo nepastebëtus problemos aspektus. Tokiø komentarø yra, bet, deja, jie paskæsta nepaaiškinamo pykèio bei vulgarumo jûroje.

Save gerbiantys þmonës sako jokiø komentarø nerašantys, juo labiau jø neskaitantys. Suprantu, skaitai – esi paþemintas, bet neskaitai – neþinai tautos kolektyvinës pasàmonës, jos patologijos. Parašyk straipsná apie Irakà, Iranà, Kinijà, komentarø daug nesulauksi. Bet štai á bet kokià Rusijos valdþios kritikà atsiras daugybë piktai reaguojanèiøjø, kà bekalbëti apie straipsnius apie Lietuvos problemas, Seimà, Vyriausybæ, Vytautà Landsbergá, krizæ, sunkmetá. Bièiulis pasakojo, jog kai jis parašo didesná straipsná, apie tai pasako ar parašo kai kuriems savo paþástamiems ir pasiûlo pakomentuoti. Bet beveik niekas nekomentuoja. Paklaustas kodël, bièiulis išgirsta daug atsakymø: jie niekada nekomentuoja, jiems paprasèiausiai nekilo tokia mintis, tingëjo, jie geriau pasakytø savo nuomonæ asmeniškai, jie nenori atsistoti šalia pamazgø pylëjø, jie nenori lásti á jau susiformavusias komentuotojø grupes, jei negali pasakyti ko nors reikšmingo, tai geriau nieko nesakyti, ir t. t. Bet tokia tyla nëra gerai. Ir ne vien todël, kad ji sudaro dirvà agresyviesiems komentatoriams plëtotis. Ji sunki ir rašanèiajam, nes tyla tarsi parodo, kad straipsnis niekam neádomus. Juk nesunku kà nors perskaièius bent parašyti, ar patiko, ar ádomu, ar pritariate. Juk bet kuriam kurianèiam þmogui labai svarbu kontaktas ir palaikymas. Todël jei norime palaikyti gerus dalykus, geriau bûkime visuomeniški.

O iš kur atsiranda blogieji komentatoriai? Koks tai þmoniø tipas? Ásivaizduoju, jog komentatorius jauèiasi pakišantis straipsnio autoriui kiaulæ ir pajuntàs pasitenkinimà. Juk niekas niekada nesugaus! Kritiškas, piktas komentuotojas toks pritvinkæs skauduliø, kad vis keršytø neþinia kam ir dël ko. Tiesa, yra ir kitas kritiškumo motyvas - nevisavertiškumo jausmas. Juk kai nuvertini kità, pats tampi tarsi vertesnis. Ir dar vienas neadekvatumo šaltinis – komentuotojas supranta rašantájá pagal savo paties sugedimo lygá, kaip, pavyzdþiui, prastas mokinys yra ásitikinæs, kad mokytoju gali dirbti tik niekur nepritampantis nevykëlis.

Beveik kiekviena interneto svetainë perspëja apie turimà teisæ pašalinti tuos skaitytojø komentarus, kurie yra nekultûringi. Taèiau susidaro áspûdis, kad svetainiø tvarkytojai kalbos darkymo nepaiso arba komentarø apskritai neskaito. Pagal LR baudþiamojo kodekso 170 straipsnio 1 dalá baudþiamojon atsakomybën traukiamas tas, kuris viešais pareiškimais þodþiu, raštu ar panaudodamas visuomenës informavimo priemonæ tyèiojosi, niekino, skatino neapykantà ar kurstë diskriminuoti þmoniø grupæ ar jai priklausantá asmená dël lyties, seksualinës orientacijos, rasës, tautybës, kalbos, kilmës, socialinës padëties, tikëjimo, ásitikinimø ar paþiûrø. Pagal LR baudþiamojo kodekso 170 straipsnio 2 dalá baudþiamojon atsakomybën traukiamas tas, kuris viešai kurstë smurtauti, fiziškai susidoroti su þmoniø grupe ar jai priklausanèiu asmeniu dël lyties, seksualinës orientacijos, rasës, tautybës, kalbos, kilmës, socialinës padëties, tikëjimo, ásitikinimø ar paþiûrø arba finansavo ar kitaip materialiai rëmë tokià veiklà.

Daugelyje šaliø á internetinius komentarus niekas nekreipia dëmesio. Suprask, nesubrendëliø reikalas ir tiek.

Skaièiau, kad 2008 metais Lietuvoje iškelta 21 byla dël áþeidþianèiø komentarø. O šiø metø birþelá Estijos aukšèiausiasis teismas nutarë, kad vietiniai internetiniai portalai yra atsakingi ne tik uþ skelbiamas naujienas, bet ir uþ lankytojø komentarus. Teismo nuomone, interneto portalas turi neleisti skelbti panašaus pobûdþio komentarø, o jei jie vis dëlto bûna paskelbti, juos privalu kuo greièiau pašalinti. Savo sprendimà teismas argumentavo tuo, kad komentarai yra integrali straipsnio turinio dalis.

Bet norisi paþvelgti á reikalà ir iš kitos pusës. Juk pyktis ir áþeidimai yra svarbûs bei reikalingi màstymui. Pykèio išsiliejimas internetiniuose komentaruose - gerokai geriau nei sudauþytas telefonas automatas ar iškultas parduotuvës vitrinos stiklas. Daþniausiai nieko gero neperskaitau ir komentaruose apie save. Nepykstu ir dþiaugiuosi, kad skaito. Ne vienas rašantysis teisingai pastebëjo, jog jei norëtø vien argumentuotø, išmàstytø atsakymø, rašytø akademiniams þurnalams. Ten bûtø kokie septyni skaitytojai (áskaitant já patá, redaktoriø ir korektoriø). O šališki, agresyvûs, be kompromisø išdëstyti komentarai ir nuomonës – tradicinë visø laisvo pasaulio leidiniø "vinis". Visi redaktoriai þino, kad jie skaitytojø pritraukia daugiausia. Dalis skaito mëgiamus komentarø rašytojus, nes sutinka su jø mintimis ir ieško savo paèiø ásitikinimams pritarimo, kiti nekantriai skuba prie nemëgiamos pavardës ("negerbiamam autoriui"), kad perskaitytø labiausiai nekenèiamas ir nepriimtinas mintis dar kartà bei patvirtintø sau, kur jie yra, kà myli, o ko - ne. Supriešinimas ir pyktis turi prasmæ ir svarbià funkcijà. Šalèio ar alkio jausmas – nemalonus ir neigiamas, bet reikalingas. Jis padeda nuspræsti ir pasirinkti.

Kiek girdëjome pakvietimø diskutuoti kultûringai, viena televizijos laida net buvo vadinama ne pagal tai, kas joje yra, o pagal tai, ko ten nebûna: "Be pykèio." Nenoras pripaþinti pykèio ir neigiamø emocijø yra tolygus nenorui, kad kaþkur bûtø árengtas sàvartynas. Taèiau be atliekø galima apsieiti tik tuomet, kai nieko negaminama. Eseistas Andrius Uþkalnis, savo esë vis prisimenantis sovietmetá ir já lyginantis su šiuo laikmeèiu, pastebi, kad bandymas átikti visiems, nenuliûdinti në vieno – tai sovietinio dviveidiškumo reliktas. Stoji á komjaunimà, bet valgai Kûèias. Paskui stoji á partijà, bet tuokiesi baþnyèioje. Dirbi kolûkyje, bet pinigai iš jautuko, auginamo prie namø, ir agurkø, palaistytø vogtu amoniako vandeniu. Daugybë pasisakanèiøjø uþ soèius vilkus ir sveikas avis (tiems, kurie atsimena – "Lietuvos suverenitetà TSRS sudëtyje", kaip sakydavo vienas tuometis partijos sekretorius). Visiems gerai. Kam tø konfliktø? Daug kas net per rinkimus geba pasirinkti aukso vidurá, atiduodami balsus uþ juokais kandidatuojantá aktoriø-kaliausæ, girdi, nebus mano balso nei tiems, nei kitiems, visi jie melagiai. Aukso vidurys – daþnai lyg uþrakintas automobilis. Nedyla, degalø nenaudoja, á avarijà nepatenka. Bet niekur ir nenuveþa.

Statistiškai pati populiariausia veikla internete - el. pašto tikrinimas ir laiškø rašymas, antroje vietoje tvirtai karaliauja þiniø bei naujienø skaitymas. Ávairiausios informacijos paieška - irgi stipri dingstis naršyti internete: orø prognozës, laisvalaikis, švietimas, turizmas, sveikata ir medicina patenka tarp didþiausio susidomëjimo sulaukianèiø temø. Beveik 50 proc. apklaustøjø teigë reguliariai perkantys ávairiose el. parduotuvëse. Keista, kad net 47 proc. interneto vartotojø nuolat lankosi valdþios institucijø tinklapiuose. Taigi komentuotojai tarp populiariausiø interneto vartotojø nepatenka. Nors bûna, kad po kai kuriø straipsniø lietuviškuose portaluose komentarø skaièius perkopia ir tûkstantá.

Ar yra protingø komentarø? Yra. Gaila, kad nedaug. Pastarieji komentarai labai ádomûs autoriui, padeda tobulëti, pamatyti kitus poþiûrio kampus. Kartais verta pamatyti ir tai, jog jau "nusirašei á pievas". Kartais pasitaiko iš tiesø visiškai realybæ iškreipianèiø, kitus kaltinanèiø straipsniø, tuomet net labai kritiški komentarai yra adekvatûs. Bet daþniau vis dëlto paskaièius komentarus apima siaubas ir liûdesys - iš kur þmonëse tiek kanèios, piktumo ir nesusivokimo realybëje? Aišku, komentuotojai – tai dar ne visi þmonës, bet jie mums primena, kad realybë, deja, nëra tokia tobula, kokià jà norëtume matyti.

Rièardas JAKUTIS

Šie du daiktai yra gerai þinomi kiekvienam iš mûsø, taèiau jø sukeliami ávaizdþiai skiriasi. Stalas - švaros, duonos kepalo, laikrašèio, knygos, kompiuterio, màstant atremtø alkûniø vieta. Tai bûtinas baldas, gerø namø šilumà primenàs. Lovys yra kur nors pakiemy ištremtas rakandas, neturintis jokio ryšio su þmogaus sielvarto, meilës ar dþiaugsmo mintimis. Prie lovio renkasi ávairûs keturkojai, kurie prie jo stumdosi, drabstosi ëdalu, þviegia.

Yra didelis puošnus saloninis stalas, nors dabar svetainës centre vietoj jo daþniausiai regime nedidelá þurnaliná stalelá, yra rašomasis stalas, miegamojo staliukas, kortø ar šachmatø staleliai ir t. t. Stalas lydi mus visà gyvenimà: kvieèia prie savæs kasdien, ypaè švenèiø dienomis, sutuokia, pasendina ir numarina. O ko tik ant stalo nestovëta! Jei visus daiktus, bent syká buvusius ant stalo, sustatytume vienà šalia kito, jø virtinë nusitæstø nuo Šiauliø iki Radviliškio, o gal ir dar toliau. Þinau tik vienà atvejá, kai stalas buvo išnaudojamas nedorais tikslais. Vienas mûsø miesto dailininkas, pasinaudodamas stalu, gàsdindavo savo þmonas. Jis išpjaudavo stale apvalià skylæ, pro tà skylæ iškišdavo galvà, aplink kaklà paliedavo raudonø daþø ir laukdavo namo sugráþtanèiø þmonø.

Be šio atvejo stalas, asocijuoja tik su graþiais, maloniais prisiminimais. Jis tarsi namø altorius. O lovys, þinia, ir yra lovys. Tik dabar, jei kà nors išrinko á Lietuvos Respublikos Seimà, sakome, kad jis prilindo prie lovio, o jei kas nors turi valdiškà tarnybà, tai jau srebia iš to valdþios lovio. Šie posakiai, daþnokai vartojami, kelia siaubà. Ar Seimo nariai ir valdininkai krito iki lovio lygmens?

Lietuvoje yra þmoniø, kurie nori lengvai, "vakarietiškai" gyventi kitø þmoniø sàskaita. Tarp jø yra politikø, ir ávairiø verslininkø, kurie, liaudiškai tariant, "nori iššokti aukšèiau bambos". Išvysti tokio naujosios valdþios veido, tiksliau - fizionomijos, greièiausiai nesitikëjo ne tik jà uoliai rinkusieji mylëtojai, bet ir aršiausi priešininkai bei kritikai. Tiesà sakant, daugelio išrinktøjø elgesiui ir veiksmams apibûdinti vargu ar betinka politologijos sàvokos ir analizës bûdai - èia gal bûtø naudingiau pasitelkti gyvûnø elgsenos tyrinëjimo metodus - nevarþomà kiauliø šëlsmà prie lovio. Dar Aleksandras Puškinas poemoje "Eugenijus Oneginas" rašë: "Èinom od uma izbavlen" (panaudosiu laisvà vertimà – "Pareigos nuo proto atleidþia").

Patarlæ "Aukšèiau bambos neiššoksi" daug kartø girdëjome dar vaikystëje. Taèiau jos negirdëjo, o jei ir girdëjo, tai neprisitaikë në vienas, nors ir uþ skolintus pinigus lengvai gyventi norintis þmogus. Ir tiek prasiskolino, kad savo skolose skæsta. Bet prasiskolinæs, tai prasiskolinæs. Toks kenèia, bet visai kitas atvejis, kai norima gyventi kitø sàskaita.

Mano galva, ydinga tvarka, kad pusë Seimo nariø nëra renkami visuomenës, o uþima Seimo këdes pagal partijø sàrašus, kai piniguoèiai gali nusipirkti tuose sàrašuose pirmàsias vietas. Taip patekæ á Seimà seimûnai-aferistai nëra pasiruošæ valstybinëms pareigoms, savo planuose jie neturi jokios vietos Lietuvos valstybës ir jos þmoniø gerovei. Ar ši Seimo rinkimø sistema nëra vienas pagrindiniø korupcijos þidiniø valstybëje? Be to, pas mus nesunkiai galima pakeisti ministrà pirmininkà, esame vienintelë Europos valstybë, pakeitusi prezidentà, deja, taip susitvarkëme, kad Seimo keisti nepavyktø. Svarbiausia tapo, kad valdininkas bent nevagia, ir nebesvarbu, kad nemàsto.

Noriu naujo namo, naujo automobilio, jachtos, lëktuvo... "Troškimas turëti tai, ko negali turëti, yra tikroji kanèia", – sako senoji Rytø išmintis, nors šiandien kai kam tai dþiaugsmas.

Kiekviena ekonominë sritis ir þmoniø profesija bando šalyje ágyti privilegijø, specialiø teisiø. Kas ávyksta, kai viena profesija ágyja visiškà laisvæ krašte, mes matome, kas atsitiko su bankininkø savivale JAV. Ji sukëlë didþiulæ finansinæ ir po to atslinkusià ekonominæ krizæ. Atsikartoja tai ir Lietuvoje. Bankininkai turëjo sukûræ juos pateisinanèià graþià teorijà: "Nevarþomi ástatymø finansai ir rinka patys geriausiai save reguliuoja."

Korumpuoti, neaiškiais bûdais praturtëjæ ir vis turtëjantys valdininkai, kurie net nepagalvoja, kad stovi ant pjedestalo, pastatyto Sàjûdþio ir V. Landsbergio griaunant Sovietø Sàjungà, yra nusistatæ prieš progresiniø ir nekilnojamojo turto mokesèiø ávedimà. Jie visokiais nepagrástais, kartais net juokingais argumentais kvailina visuomenæ ir bando jà átikinti, kad tokiø mokesèiø ávedimas bûtø tolygus paties dangaus uþgriuvimui Lietuvos þmonëms ant galvø. O juk Vakarø valstybës - Vokietija, Olandija, Danija, Švedija, Šveicarija, JAV, Kanada - jau seniai turi ásivedusios tokius mokesèius. Tokiø mokesèiø nebuvimas Lietuvoje ne tik maþina valstybës pajamas, bet ir veda visuomenæ prie didesnës socialinës gyventojø atskirties ir viduriniosios klasës slopinimo. Neabejotinai tai yra kelias atgal prie buvusios Lietuvos ir Lenkijos valstybës socialinës prarajos atkûrimo, kai valstybëje buvo tik dvi þmoniø klasës – bajorai ir baudþiauninkai.

"Visi plosimës á dugnà", – vienoje televizijos laidoje kalbëjo kaþkuris iš dalyviø. Laidoje dalyvavæs oligarchas Bronislovas Lubys á já paþvelgë it á koká debilà, tame þvilgsnyje aiškiai buvo galima áskaityti mintá: "Tai jau ne visi."

Anot Tomo Venclovos, blogiausia yra primityvëjimas ir provincialëjimas. Grësmæ kelia ir skurdas, ir per didelis turtas. Nors kai neturi ko valgyti, yra kà pasakyti, smegenyse atsiveria nauji vingiai.

Nedelsiant reikia spræsti ir kità su gyventojø perkamàja galia susijusià problemà. Energetikos, vaistø ir kitø bûtinøjø prekiø bei paslaugø kainø lygis Lietuvoje yra pernelyg aukštas. Tai – monopoliniø bei oligopoliniø dariniø kainodaros kontrolës stokos padarinys.

Atrastas naujas þodis – "biudþeto konsolidavimas". Ar nereikëtø sakyti paprasèiau – skirtumas tarp pajamø ir išlaidø. Mes dabar gyvename sovietmeèio tikëjimu, kai buvo sakoma, kad 1980-aisiais bus pastatytas komunizmas, o dabar, kad biudþetas susireguliuos, nors ir tada buvo aišku, kad jokio komunizmo nesulauksime, kaip ir dabar aišku, kad ekonomikà skatinti galima tik maþinant mokesèius. Ásivaizduokite šeimà, kuri kas mënesá gauna 2,5 tûkst. litø pajamø, o išleidþia 3,5 tûkst. litø. Susidarantá skirtumà šeima kas mënesá padengia pasiskolindama iš banko uþ 8 ar 9 proc. metiniø palûkanø. Ar norëtumëte taip gyventi jûs? Ir ar ilgai skolintumëte tokiai šeimai?

Gal reikëtø ieškoti nestandartiniø sprendimø? Gal vertëtø valdantiesiems išeiti kurá laikà ne tik mokamø, bet ir nemokamø atostogø ir per tà laikà su savo vaikais paþaisti koká nors kompiuteriná þaidimà, kuriame statomi ir valdomi miestai su jø dël mokesèiø didinimo maištaujanèiais ar dël pajamø maþinimo badaujanèiais gyventojais? Net ir pilotai mokosi simuliacinëmis programomis lëktuvus valdyti, o èia juk valstybë!

Dar vienas ydingas dalykas – aferizmo nebaudþiamumas, pavyzdþiui, kokios baudos laukia aptvërusiøjø eþerus? O jos turëtø bûti nepaprastai didelës. Áskaièiuojant viskà. Ir þmoniø orumo paþeminimà, ir gamtos paniekinimà. O tai labai daug kainuoja.

Keistas ir lietuviø áprotis, kad lyderis gali bûti tik kitatautis (net D. Grybauskaitë išrinkta prezidente prieš tai pagyvenusi uþsienyje). Jei kas nors iš saviškiø ágyja valdþià, iškart klausiama – kuo jis geresnis uþ mane?

Dar keisèiau, kad nors ir krizë, bet taupyti neišmokstame. Pagalvojau apie vokieèius, kurie taupo visur ir visada. "Niekas nieko neišmeta. Ir lëkštæ pavalgæ palieka švarià lyg išplautà, ypaè jei valgo restorane. Uþ kà sumokëjo, në trupinëlio nepaliks", - teigia šiek tiek ilgiau Vokietijoje pabuvæ. Jei neperspëjæs ateisi á sveèius, niekuo nepavaišins, net kavos nepasiûlys. Anksèiau toks taupumas keldavo juokà, taèiau sunkmetis verèia pagalvoti, ar nereikëtø šio to iš vokieèiø pasimokyti.

Nugirdau štai tokià istorijà. Verslininkas moteriai, kuri skundësi sunkiai besiverèianti, pasiûlë tvarkyti šalia jos pagrindinës darbo vietos esantá jo biurà du kartus per savaitæ (viskà ámanoma per pusvalandá sutvarkyti) ir uþ tai paþadëjo mokëti 400 litø per mënesá (atskaièius mokesèius, á rankas – 250 Lt) algà (tai bûtø 25 proc. jos pagrindinës algos, nes ji sakë uþdirbanti 1000 litø á rankas). Dirbti pasiûlë vakarais, po jos darbo, apie 18–19 valandà arba šeštadieniais, nes šeštadieniais biuras dirba. Kiek laiko ji dirbo? Vienà kartà - vienintelá pusvalandá. Vëliau pareiškë, kad vakarais ji negali, nes vyrui reikia vakarienæ paruošti, savaitgaliai jiems yra šventi, o vienintelis laikas, kuriuo galëtø tvarkyti biurà, yra šešta valanda ryto, bet tuomet jai reiëktø atvaþiuoti specialiai pusës valandos kelià ir gráþti vël iki aštuntos á namus, nes rytà, aštuntà ji eina á parduotuvæ, perka valgyti ir gamina šeimai pusryèius. Verslininkas nustebæs: "Moteris pasakojo, jog sûnus iš darbo atleistas, vyras dirba epizodiškai, bet në vienas neprisiverèia išmokti pasidaryti valgyti!"

Nebûkime kaip kai kurios pietø tautos, kurios aiškina, kad gatvëje álipti á šuns "minà" reiškia laimæ. Aišku, lengviau sugalvoti prietarà, negu apsikuopti.

Reiškia, pernelyg blogai dar negyvename. "Koks èia sunkmetis, jei vyras nepastebi, kad nusipirkau naujà suknelæ", - skundësi moteris. O štai storuliukas draugas išgyvena, kad niekaip nesugeba atsilaikyti vakare nelindæs á šaldytuvà. Nors tai bûdinga ir man, bet drásau já pamokyti: "Prisiversk vakarais šaldytuvo rankenëlës neliesti." "Atrodo, prisiverèiu, bet kyla mintis atidaryti šaldytuvà, kad bent paþvelgèiau ar niekas nedingæ", - teisinasi draugas.

Amerikieèiø þurnalo "Time" atliktos apklausоs rezultatai rodo, kad sunkmeèiu pirkëjai atsigræþia á tas prekes ir paslaugas, kurios padeda uþsimiršti, sumaþinti átampà, tinka leidþiant laikà namuose, pavyzdþiui, daugiau negu gerais laikais perkama buitinës technikos, laisvalaikio prekiø, kelis kartus padidëjo meilës romanø, komedijø vaizdajuosèiø pirkimas. Maþiau perkama drabuþiø, avalinës, maisto produktø. Suprask, þmonës nenori prarasti geros nuotaikos ir labiau rûpinasi dvasiniais dalykais, atsisakydami kûniškøjø. Lietuvoje, skaièiau, didþiausi antirekordai priklauso vaizdo ir muzikos árašø prekybininkams (-88 proc.), kompiuteriø (-47 proc.), baldø ir kitø namø ûkio prekiø (-46 proc.), telekomunikacijos árangos (-45 proc.) pardavëjams. Knygø parduodama 28 proc. maþiau, restoranuose išleidþiame vidutiniškai 19 proc. maþiau. Taèiau kur kas maþiau taupome drabuþiø, avalynës bei maisto produktø sàskaita - šiø prekiø nuperkama vidutiniškai 5–7 proc. maþiau.

Girdëjau ne vienà dabar padëtá vertinantá labai skeptiškai. Girdi, iš mûsø šalies jau beveik viskas išmelþta, liko tik iliuzija, kad padëtá galima sureguliuoti priëmus porà nereikšmingø ástatymø. Importo ir eksporto balansas senai perpjovë Lietuvai pilvà, uþsienietiški bankai nuleido kraujà. Belieka, kad ateitø "gelbëtojai" (tai ir planuojama), uþnertø grandinæ ant kaklo ir parodytø šuniui šuns vietà. Mes kaip buvome vergai, taip likome, koks skirtumas, koks šeimininkas ateis, šeimininkui rûpës jo reikalai ir kokià naudà galima iš mûsø išspausti. Sureguliuos mûsø kieká, kad be reikalo nešertø. Jau dabar tai daroma.

Sako, metai nelaimingi. Nebûna laimingø ar nelaimingø metø. Štai, girdi, ir skaièius 13 - nelaimingas. O kiti skaièiai ar laimingi? Kà Dþeksonui davë skaièius 50? O treèiam broliui - skaièius 3?

Rièardas JAKUTIS

Kokia buvo ši vasara?

O prasidëjo ji istorija apie vienos musës galà, nes beveik visi televizijos kanalai vienà birþelio vakarà parodë, kaip JAV prezidentas Barackas Obama pribaigia musæ. It ištæstame kino filme matëme, kaip duodamas interviu kaþkuriam amerikieèiø kanalui prezidentas pliaukštelëjo per á kadrà nuolat áskrendanèià musæ ir po taiklaus kirèio ši negyva nukrito šalia, o prezidentas dar paspyrë jà grakšèiu juodos odos bateliu apauta koja. Paskui dar ilgai rodë kojà ir musæ stambiu planu. Vieni komentatoriai þavëjosi prezidento miklumu, kiti - gera reakcija, treti - tuo, kad šis incidentas net nenutraukë prezidento minties. Neátikëtina, kad tai buvo sakoma visiškai rimtai. Norisi paklausti, kur dingo Amerikos intelektualai? Bent jau ádomu, kà jie apie tai mano, kai neþinomos musës galas tampa pasaulinës þiniasklaidos ávykiu?

Lauke neapsakomai graþu. Rytas saulëtas, danguje vartosi balti debesys, o gaivaus oro gurkšnis tampa tarsi atgaiva. Iš tikrøjø niekas nesikeièia - namai tie patys, miestas tas pats, þmonës tie patys, tik kalendoriuje keièiasi skaièiai ir vis girdëti tas ákyrus þodis "krizë". Jau esu rašæs apie moterá, kuri gráþdama iš atostogø skundësi, kad beveik pusantros savaitës ilsëjosi nuo visokiø kalbø apie krizæ, beveik net buvo jà uþmiršusi, bet vos tik álipo á lëktuvà ir pasiëmë lietuviškà laikraštá, kur pirmasis þodis buvo "krizë", iškart pakeitë já á kaþkoká uþsieniná laikraštá ir, nors beveik nieko nesuprato, tapo lengviau.

Dabar retas skaitytojas beþino, kad lietuviø literatûros klasikas Vincas Mykolaitis-Putinas, romano "Altoriø šešëly" autorius, yra parašæs romanà "Krizë". Leidëjai priminë. Jei ne mus uþklupusi krizë, vargu ar kas nors šá romanà bûtø prisiminæs. Nors kûriniui jau per septyniasdešimt metø, "Krizë" vël skaitoma kaip kà tik parašytas romanas. Tiesa, skaitytojas turës ištverti gana senoviškà ir sodrià kalbà, o kà daryti, kad taptø lengviau gyventi, taip ir nesuþinos. Beje, perskaitæs supranti (iš to studento charakterio, kuris penkiolika semestrø studijavo teisæ ir galop sugalvojo studijuoti medicinà), kad neteisingai ligi šiol gyventa. Ar paskatins knyga skaitytojà viskà mesti ir pradëti iš naujo? Nors verta prisiminti ir faraono sapnà: septynios karvës riebios, septynios liesos – septyneri metai geri, septyneri blogi...

Gyvename paradoksø pasaulyje. Pirmosiomis vasaros dienomis ministras pirmininkas Andrius Kubilius "Sodros" vadovà Mindaugà Mikailà apkaltino kalbant "neapgalvotai ir neatsakingai", kai šis neatmetë tikimybës, kad toliau blogëjant ekonominei padëèiai gali bûti maþinamos pensijos ir išmokos vaikus auginanèioms mamoms. "Gal kada nors kur nors kas nors Amerikoje ar Italijoje maþins pensijas", – ironizavo premjeras, bet guldë galvà, kad Lietuvoje në minties apie tokius svarstymus nëra. Tuomet spëliota, ar premjeras bando nuslëpti tikràjà padëtá ir planuojamus Vyriausybës veiksmus, ar nemoka prognozuoti. Abu simptomai pasitvirtino. Ápusëjus birþeliui premjeras per Lietuvos radijà vis dar kartojo: pensijø maþinimas – tabu, taèiau jau birþelio ir liepos sandûroje jis prisipaþino, kad bus perþiûrimos vadinamosios antrosios pensijos (valstybinës, našliø, dirbanèiø pensininkø ir kt.), o jei tai nepadës gelbëti biudþeto (ir nepadës, nes jos sudaro tik menkà pensijoms skirtø pinigø dalá), Vyriausybë siûlys perþiûrëti senatvës pensijas.

Spëjimas – naujai patvirtinta Vyriausybë gyvuos apie pusmetá, nes þiemà sulauksime krizës dugno, kurá dar pagilins dël atominës elektrinës uþdarymo pakilusios elektros kainos, smogsianèios dar vienà labai skausmingà smûgá pramonei. Tada prasidës kaltøjø paieškos, naujoji Prezidentë, netekusi dalies populiarumo, bandys reabilituotis keisdama Vyriausybæ. Kita labai tikëtina Vyriausybës pasikeitimo þiemà prieþastis – nesutarimai tarp dabartinës valdanèiosios koalicijos partneriø, kurie vis labiau ryškëja sunkëjant gyvenimo sàlygoms.

Lietuvos kaime þmonës geria "bambaliná" alø, prastà naminæ. Geria iš plastikinës taros prišnerkštose pirkiose arba suvirtæ kur nors kieme, neretai – prie pat šuns bûdos. Vilki jie kaþkieno jau nudëvëtais drabuþiais iš Vokietijos, Belgijos ar dar iš kur nors. Ir baigia dabartiniai Lietuvos kaimo þmonës savo gyvenimà sudegdami girti rûkydami lovoje...

Ateina laikas, kai pradedame gëdytis esà lietuviai. Prisiminkime Lietuvos didikus Pacus, kurie net savo kilmës dokumentus klastojo - bûdami þemaièiai pirko iš italø giminystæ. Kiek mûsø laikais esama Pacø?

Tûkstantmeèio proga Vingio parke pastatëme Vienybës medá – tokià didelæ verpstæ. Pirmas dalykas, kuris krenta á akis – vardø spiralëje nëra gyvøjø. Suprask – vienybæ tauta pasieks tik po mirties? Gyviausi yra tie mirusieji, kurie ant Vëliø suolelio prisëdo kà tik. Kaþkam pasirodë keista, kad verpstëje yra Vytautas Kernagis, bet nëra Jurgos Ivanauskaitës, Gintaro Beresnevièiaus, Sigito Gedos. Nuostabus tas Vytautas Kernagis, bet sutikime, kad jis neprilygsta nei Ivanauskaitei, nei Beresnevièiui, nei Gedai (tikiu, tai patvirtintø ir jis pats). Gal èia lemia populiarumas? Greièiau – atsitiktinumai. O tušèios vietos ant Vienybës medþio – apsèiai. Kodël sàrašas negalëjo bûti ilgesnis? Apskritai apvalusis 100 yra iš esmës ydingas, nes jame yra pretenzija á išbaigtumà, kyla visokiø aliuzijø á knygynus uþplûdusius popsinius albumus ("100 didþiøjø pasaulio stebuklø", "100 graþiausiø pasaulio miestø", "100 graþiausiø pasaulio katedrø", "100 graþiausiø pasaulio aikšèiø" ir t. t.) Ar ausiai ne harmoningiau skambëtø "102 iškiliausi lietuviai"?

Senovëje vienas þmogus yra pasakæs: "Jeigu pasaulyje nebûtø gëliø, mënulio ir graþiø moterø, tai nevertëtø net gimti." Prisiminiau ir kinø poetà Èþan Èao: "Jeigu pasaulyje nebûtø tušo, šaškiø ir vyno, nebûtø verta ir gyventi." Vienam daugiau, kitam maþiau, bet visiems kaþko reikia. O tokiø pastebëjimø be galo daug... Tik þvelgdamas iš šiø dienø kasdienybës išsigàsti, kad pats ne tik plauki paviršiumi, nepastebëdamas brangaus ir išnykstanèio paprastø malonumø þavesio, bet savo galvà prikemši neesminiø svetimø dalykø, pasakymø, blevyzgø, baimiø, gandø nuotrupø ir dar visokiausiø šiukšliø. Jei tau trisdešimt, o tu dar nevedæs, jei keturiasdešimt, o dar neturi vaikø, jei penkiasdešimt, o dar nepasistatei namo ar bent neturi kokio nors kito bûsto, visa tai tu gali turëti bûdamas šešiasdešimties, bet tikro dþiaugsmo jau nebepajusi.

Kà daryti? Skaitydamas ávairiø politologø, psichologø ir ekonomistø pamàstymus, susidarai tokià reikalingø priemoniø sekà:

Pirma. Dël vienokiø ar kitokiø prieþasèiø visi buvæ prezidentai nepasinaudojo jiems suteiktomis Konstitucijos teisinëmis ir vadybinëmis galiomis. Prezidentas yra valstybës vadovas ir juo jis iš tikrøjø turi bûti.

Antra. Seimo nariø skaièiø sumaþinti iki 79 (dël skaièiaus galima diskutuoti). Ástatymai byra lyg miltai tarp girnø, taèiau jø kokybë yra bloga. Ástatymø kûrëjai turi gerai suvokti ástatymø kûrimo ir jø taikymo ekonominá, socialiná ir psichologiná kontekstà.

Treèia. Ministerijø skaièiø sumaþinti iki 8-9. Reikia pagaliau iš esmës pertvarkyti iki šiol vis dar egzistuojanèià kvazinomenklatûrinæ, biurokratinæ vykdomàjà valdþià. Valstybës valdyme galima taikyti Europoje ir pasaulyje pasitvirtinusius naujosios viešosios vadybos ir kitus viešojo administravimo modelius. Tenka tik stebëtis, kad tokioje nedidelëje valstybëje kaip Lietuva vis dar nesutvarkytas efektyvus valstybës valdymas. Kodël Lietuvoje yra tokia didelë korupcija, kodël uþ šilumà mokame brangiausiai Europoje, kodël pirmaujame pagal saviþudybiø skaièiø Europoje, kodël mûsø vaikai yra vieni nelaimingiausiø ir agresyviausiø Europoje? O juk uþ šiø problemø sprendimà didelë atsakomybë tenka vykdomajai valdþiai.

Ketvirta. Atlikti visos teisinës sistemos reformà, apie kurià (gal tik išskyrus teismø) beveik iš viso nekalbama. Turime gana tankø ávairiausiais pavadinimais pavadintø teisësaugos institucijø tinklà. Taèiau jø veikla yra neefektyvi. Ekspertø skaièiavimais, Lietuvoje kyšiams kasmet išleidþiama apie 1,5 mlrd. litø. Pasaulio patirtis rodo, kad su korupcija aktyviai kovojanèios valstybës savo nacionalines pajamas gali padidinti iki keturiø kartø. Šešëlinës ekonomikos dalis Lietuvoje gali sudaryti apie 20 proc. bendrojo vidaus produkto. Premjeras Andrius Kubilius, norëdamas pateisinti mokesèiø didinimà ir atlyginimø maþinimà, mëgsta retoriškai klausti: "Pasakykite, iš kur galima paimti pinigø, norint subalansuoti biudþetà?" Korupcija ir šešëlinë ekonomika - štai kur potencialus fantastiškas rezervas papildyti valstybës biudþetà taip trûkstamais milijardais, nedidinant mokesèiø. Dabar elgiamasi priešingai - mokesèiai didinami, todël korupcija ir šešëlinë ekonomika didës.

Lengviausia, aišku, biudþeto problemas išspræsti sàþiningai mokesèius mokanèiøjø sàskaita. Esminë problema ta, kad politikai iki šiol nenori realiai kovoti su korupcija ir kitokiais vadinamøjø baltøjø apykakliø daromais nusikaltimais. Ir tai suprantama, nes politinës partijos ir jø rinkiminës kompanijos yra "dotuojamos" iš šešëliniø pinigø. Kadencijà baigæs prezidentas Valdas Adamkus ne kartà dël to yra "pareiškæs apgailestavimà". Deja, tik já.

Jeigu dar apie knygas, tai prisiminus senàjá V. Mykolaièio-Putino veikalà "Krizë" norisi šiek tiek stabtelti ties šiø dienø knyga – SEB banko analitikës Julitos Varanauskienës finansø romanu "Pinigø medis". Negalima dëti rankinës ant grindø, nes iš jos išeis pinigai, piniginëje kaupiami èekiai išstumia iš jos pinigus - tai tik keletas finansiniø prietarø iš jaunos autorës knygos. Romane tarp intriguojanèiø moteriško romano siuþeto linijø autorë ápynë nesudëtingas asmeniniø pinigø valdymo taisykles. "Jokie prietarai, jokie neva pinigus pritraukiantys stebuklingi ritualai neišgelbës piniginës ir nepalengvins mûsø gyvenimo. Pinigus reikia skaièiuoti, o svarbiausia – planuoti juos á ateitá", – sako J. Varanauskienë, dràsiai dedanti rankinæ ant grindø. Bûna romanø, kuriuos perskaièius norisi išmokti gaminti šokoladà ar megzti, šis moko elgtis su pinigais. Þodþiu, tai vertingiausi pamokymai, kokie tik begali bûti šiomis dienomis.

Šiandien labai trûksta geros nuotaikos, pakantumo kitiems. Štai bièiulis man papriekaištavo:

– Kai tik aš paskambinu, amþinai tu širsti. Amþinai kartoji, kad jau pusë trijø nakties.

O štai Izia Šapira taip sugebëjo pagirti savo þmonà, kuri vis bruzda virtuvëje: "Ir vis dëlto ji sukasi!.."

Aš tik pagalvojau, kad Dievas davë man tai, ko aš visà gyvenimà prašiau. Jis padarë mane eiliniu literatu. Juo tapæs supratau, kad pretenduoju á šá tà daugiau. Bet buvo per vëlu. Iš Viešpaties priedo neprašoma.

Rièardas JAKUTIS

Kaþkaip net liûdna pasidarë... Taip lauki, lauki, ir viskas staiga praeina. Tada atrodo, kad laukime ir buvo paslëpta ta magiška nuotaika. Juk viskas praëjo: šventës, atostogos, vasara... Kà per šias atostogas nuveikei, kuo gali pasigirti? Kad pasiekei miego rekordà - miegojai apie 16 valandø, kad niekur iš miesto kojos nebuvai iškëlæs, kad net në vienos knygos neperskaitei, jokios parodos, jokio koncerto nematei?! O jei ir buvai kur išvykæs, tai dabar keikies, jog ne tà kurortà pasirinkai, ne taip laikà suplanavai?!

Daugeliui atostogos susijusios su rûpesèiais ir átampa. Nenusisekusiø atostogø prieþastys gali bûti ávairios, taèiau jas daþniau gadina ne prastas oras, o vidinë átampa, nepasitenkinimas, nuolatinis skubëjimas ar susikaupæs nuovargis.

Geroms atostogoms susikurti, sako, labiausiai reikia lakios fantazijos. Draugas sakë nevyksiàs á Palangà, o apsistosiàs kaimo turizmo sodyboje. Kokie áspûdþiai? Spjaudësi: kaimynai triukšmauja, šašlykus be paliovos kepa, alø ar stipresnius gërimus geria, nuo ryto iki vëlaus vakaro "Keliautojø á þvaigþdes" dainos skamba. Tiesa, atsidûræs tokioje sodyboje anksèiau ir aš bûèiau gëræs. Bet dabar, kai gerti meèiau, be to, visi mano draugai meta gerti, nes vienas prisiklausë paistalø apie kepenø cirozæ, su kitu gerai pagërusiu pasikalbëjo Dievas, atostogos kaimo turizmo sodyboje ágyja kitoká charakterá.

Girdëjau ir kità nuomonæ, jog bûdamas net ir banaliausiame kurorte nors savaitæ vis tiek persikeli á kità bûvá. To sieki sàmoningai, bet nutinka tai netikëtai. Tokios jau tos atostogos ir toks jau tas išvykimas iš namø (aplinkos pakeitimas). Sako, jog tas kitas bûvis ir yra poilsis.

Kodël mes keliaujame? Kodël mëgstame keliauti? Keliaujame, kad atitrûktume nuo ágrisusios aplinkos, nuo kasdieniø darbø ir rûpesèiø, nes, pasak seno lotyniško posakio, "juodas rûpestis uþ raitelio sëdi". Bet pagrindinis kelioniø variklis, sako, yra smalsumas. Mokslininkai tvirtina, jog smalsumas, tai yra poreikis tirti aplinkà, išlieka visà gyvenimà ir tai yra savitas þmogaus bruoþas. Þmonës iš smalsumo keliauja á ávairiausias maþai ištirtas, grësmingas vietas, þûva lipdami á kalnus arba olø nasruose.

Jei manæs paklaustø, kur keliauti, kad patirtum netikëtø áspûdþiø, nekalbëèiau apie Italijà, Paryþiø, Londonà, o pasiûlyèiau maþytá Belgijos miestelá Briugæ. Per televizoriø neseniai þiûrëjau "Briugës bylas". Ne todël, kad paèios detektyvinës istorijos bûtø ádomios ar nusisekæs filmas, bet miela buvo pamatyti Briugës vaizdø.

Prie Šiaurës jûros ásikûrusi Belgija savo plotu perpus maþesnë uþ Lietuvà. Šalis maþa, taèiau gyventojø èia net triskart daugiau nei Lietuvoje. Ir nors ši valstybë turi tik 67 kilometrus jûros (Lietuva, þinia, 99), laivyba èia itin klesti.

Briugë laikoma geriausiai išsilaikiusiu viduramþiø miestu Šiaurës Vakarø Europoje, vienu iš klestëjusiø Hanzos lygos miestø, kuriam buvo lemta tapti ir didþiø menininkø miestu. Uþsiminus apie Hanzos miestus, galima rasti net sàsajø tarp Briugës ir Šiauliø. Briugë - kerinèio groþio miestas, dràsiai galima tarti, Europos stebuklas. Laimë, ástabios miesto architektûros nesugriovë nei modernizacijos epocha, nei abu pasauliniai karai. Viešëdamas Briugëje atsiduri tarp XIII-XVII a. Išvysite nuostabaus meno kûriniø. Nes vëliau, nuo XVII a. vidurio iki XIX a. pradþios, buvo nuosmukis, klestëjo manierizmas, saloninë tapyba. Belgijoje miela ir Briuselyje, ir Antverpene, ir Gente, bet jei trûksta laiko, prioritetas - Briugë! Grášit turtingi. Turiu galvoje áspûdþius.

Svarbiausia Briugës vieta yra Turgaus aikštë, o joje dominuoja áspûdinga 83 m aukšèio (lyg Pizos bokštas pasvirusi á rytus) viduramþiø varpinë su 47 varpø kariljonu. Šiame pastate buvo saugomi svarbiausi miesto dokumentai, jis drauge buvo ir stebëjimo bokštas. Skirtingo skambëjimo varpai turëjo pranešti miestieèiams apie gaisrà, gresiantá pavojø ar svarbià naujienà. 1399 metais varpinës audiniø salëje veikë net 384 prekystaliai (Briugës aukso amþius). Kita svarbi aikštë – miesto siena apsuptas Burgas, kur ásikûrusi rotušë ir XII amþiaus Šv. Kraujo baþnyèia. Joje saugoma Kristaus kraujo relikvija. Jà galima pamatyti kiekvienà penktadiená ištisus metus arba kasdien nuo geguþës 3 iki 17 dienos.

Dievo Motinos baþnyèios 122 metrø bokštas yra aukšèiausias plytinis pastatas Europoje. Taèiau turistus á šià baþnyèia traukia iš Kararos marmuro nukaldinta Mikelandþelo "Madonos su kûdikiu" skulptûra. Viktorinø metu kartais pasitaiko klausimas, jog visos Mikelandþelo skulptûros yra Italijoje ir tik viena - ne. Klausiama, kur yra toji skulptûra. Taigi – Briugëje, jà èia 1506 metais pargabeno vietos pirkliai.

Briugë vadinama Šiaurës Venecija. Bet juk šiuo vardu vadinamas ir Amsterdamas, ir Sankt Peterburgas, kartais net Stokholmas. Visi graþûs miestai prie vandens siekia šio garbingo vardo, bet Briugë yra išskirtinë pretendentë á šá vardà. Èia daugybë laivybai pritaikytø kanalø ir namø, stovinèiø tiesiog vandenyje. Paplaukioti Briugës kanalais gana miela. Iš valties gali pamatyti tai, ko neámanoma regëti vaikštinëjant gatvëmis. Tai taip pat suteikia gana ádomios informacijos. Briugëje labai daug gulbiø. Paèiame miesto centre prie Meilës tvenkinio (Briugëje yra ir Meilës tiltas – mëgiamiausia ásimylëjëliø vieta) turistams parodomas didþiulis gulbiø lizdas su savo bûsimus jauniklius bešildanèia ilgakakle mama. Miesto centre tai netikëta ir graþu. Gulbës – vienas Briugës simboliø. Su šiais paukšèiais susijusi legenda. 1488 metais Briugëje buvo mirties bausme nuteistas miesto administratorius Pieteris Lanchalsas, kurio pavardë išvertus reiškia "ilgakaklis". Jo šeimos herbe taip pat puikavosi balta gulbë. Legenda byloja, kad nuo to laiko Briugës gyventojai buvo pasmerkti amþius auginti šiuos paukšèius miesto tvenkiniuose ir kanaluose. Gal ir ne pats blogiausias prakeiksmas.

Nuo 1795 iki 1814 metø, per Prancûzijos revoliucijà ir Napoleono karus, Briugë buvo valdoma Prancûzijos. Nuo 1814 iki 1830 metø jà valdë Nyderlandai, o 1830 m. susikûrë Belgijos valstybë. Kaip bebûtø, Briugë vis dëlto labiau susijusi ne su frankofonø valonø, o su olandiškai kalbanèiø katalikø flamandø istorija bei kultûra. Sykiu ir su tuo, kas Flandrijà išgarsino visoje Europoje - su nemirtinga flamandø tapyba. Jei Briuselyje daugiau tenka kalbëti prancûziškai, Briugëje, vartodamas šià kalbà, deja, maloniai nebûsi priimtas. O šiaip vienu poþiûriu Briugë labai skiriasi nuo kitø miestø - ji išlaikë ne tik savo architektûros formas bei senovinæ senamiesèio struktûrà, bet ir daugybæ maþyèiø alaus daryklø bei alaus rûšiø. Šiuo poþiûriu Briugës restoranai ir alaus barai tiesiog stulbina, pavyzdþiui, yra aludë, kurioje 300 alaus rûšiø. Pilstomas daþniausiai geriamas alus, o po alude yra dideli šalti rûsiai, kur kaþkiek buteliø kiekvienos rûšies alaus visad saugoma. Èia atsiveria sunkiai nusakomas alaus pasaulis, neturintis lygiø Europoje. Be to, nuo seno Briugë Europoje garsëja savo avikailiø perdirbimo ir verpalø manufaktûromis. Tai išskirtiniai nëriniai, iš kuriø gaminamos uþuolaidos, staltiesës, drabuþiai ir net suvenyriniai atvirukai, gobelenai, kurie talentingø meistrø rankose pavirsta pagalvëliø uþvalkalais, lovatiesëmis, rankinëmis, piniginëmis ir kitomis praktiškomis smulkmenomis. Trumpai - miestas laikomas tarptautiniu verpalø, tekstilës, alaus daryklø ir saldumynø (visø pirma nuostabaus belgiško šokolado) centru.

Briugë neatsiejama nuo ástabios Hanso Memlingo (1435-1494) kûrybos. Šis didis flamandø religinis tapytojas gimë Zeligenštate netoli Frankfurto prie Maino, Vokietijoje. Briugës pilieèiu jis tapo 1465 metais. H. Memlingui didelæ átakà padarë flamandø meistras Rogiras van der Veidenas. Tylus pasišventimas, kilnus susikaupimas, šviesø harmonija ir tobula figûrø simetrija, bûdinga H. Memlingo diptikams ir triptikams, lydi visus didingus jo darbus, esanèius H. Memlingo muziejuje. Tai vienas svarbiausiø Briugës muziejø. Memlingo kûriniams bûdingi subtilûs spalvø niuansai ir harmoninga kompozicija. Jis nutapë daug didelio formato altoriniø paveikslø, tarp jø monumentalius "Visuotinio teismo altoriø" ir "Septynis Marijos dþiaugsmus". XV a. pabaigoje H. Memlingas tapo þinomu Briugës portretistu. Jis gaudavo daug uþsakymø iš èia ásikûrusiø italø pirkliø. H. Memlingas daþnai jungdavo portretà ir dekoraciná paveikslà á diptikà.

Kitas puikus Briugës muziejus, þërintis genijø darbais, - Groeninge Museum. Jame esama ir Jeronimo Boscho (Hieronymus Bosch, 1450-1516), ir Jano van Eiko (Jan van Eyck) darbø. Iš Maseiko (Maaseick) miesto (Limbourg provincija) kilæs Janas van Eikas (1390-1441) pradëjo Ars Nova (naujojo meno) kryptá XV a. šiaurinëje gotikinëje tapyboje, kuri skelbë Renesanso gimimà Šiaurës Europoje. Novatoriškas tapytojas, neprilygstamas miniatiûrininkas, detalës ir perspektyvos meistras Janas van Eikas net XVI a. savo tëvynainiø buvo išdidþiai vadinamas tapytojø karaliumi.

Briugë ir pati yra kolektyvinio meno kûrinys - miestas, kuriame istorija yra nesuklastota, neperrašyta ir nepasaldinta. Ji ásakmiai primena mums, kiek kartø autentiška istorija ir architektûra yra vertingesnë uþ absurdiškus politinës savivalës ir galios projektus, kaip seniai neegzistuojanèiø rûmø atstatinëjimas ir istorijos fabrikavimas, uþuot ásiklausius ir išsaugojus tai, kas mus pasiekë savo tikrus pavidalu.

Rièardas JAKUTIS

Kas vaikystëje nesvajojo bûti aktoriumi, visiems þinomu, populiariu, tiesiog þvaigþde? Ar tos svajonës uþaugus ir subrendus išnyko, ar - ne? Niekuo neádomiø pilieèiø, nusprendusiø tapti televizijos þvaigþdëmis, - daugiau, nei galima ásivaizduoti. Vienà rytà atsibundi garsus. Prie durø tavæs jau laukia limuzinas. Kirpëja teikia dideliø nuolaidø, nes jai garbë tave kirpti - galës girtis klientams. Visi graþûs ir garsûs - tavo geri paþástami. Fotografai kaulija pozuoti. Vakarëliuose visi tave pastebi, tavimi rûpinasi, maloniai bendrauja, siûlo geriausià vietà ir skaniausiø kàsneliø.

Psichologai pripaþásta, kad šiuolaikinë visuomenë mano, girdi, populiarumas yra kaþkas absoliutaus, nenuginèijamo – realybë, su kuria visi turi skaitytis, svarbiausia - á kurià visi turi orientuotis. Šiandien gyvename visuomenëje, kurioje bûti negarsiam – negarbë, gal net gëda. Visi nori bûti þvaigþdëmis. O kas tai yra þvaigþdë? Vikipedijoje radau paaiškinimus, kad þodis "þvaigþdë" reiškia kelis dalykus: 1. šviesulys, dangaus kûnas, saulë iš toli; 2. daugiakampë figûra, turinti spindulius (smailius iškyšulius), þvaigþdës formos simbolis; 3. ordinas ar kitoks apdovanojimo þenklas; 4. tam tikras supynimas pintiniø pynime; 5. garsus savo nuopelnais þmogus (dainininkas, aktorius, sportininkas ir pan.); 6. dygiaodþiø gyvûnø grupë; 7. atskyrio þenklas kariškiø ir kitø pareigûnø antpeèiuose, antsiuvuose ir panašiose uniformø dalyse; 8. viešbuèiø ir restoranø kokybës þenklas; 9. konjakø ir kai kuriø brendþiø kokybës þenklas.

Keista, kad dabar daþniausia þodþio "þvaigþdë" reikšmë – garsus savo nuopelnais þmogus. Nors jeigu bûtø garsus savo nuopelnais, tai nëra blogai. Daþniausiai garsus skandalais, kvailumu. Ir švieèianèios tokios þvaigþdës atrodo tik paèios sau. Todël esi priverstas nepatikliai þiûrëti á bet kokias populiarumo – arba pavadinkime já šlove – rûšis, nes populiarumas dabar tapo neskoningumo sinonimu. Þmogus tampa garsus visai ne dël to, kad pasiþymi protu, intelektu, jausmais. Ne vienas klausiame, kaip jauèiasi þmogus, þurnalistui pasakojantis apie savo pilvo dienoraštá, padidintas krûtis ar n-tàsias skyrybas. Kodël vieni be to nemato galimybës bûti ekrane, o kiti išbûna zenite kelis dešimtmeèius, nepraskleisdami namø uþuolaidø? Kodël iš bûrio tø, kurie pateikia save anatomiškai, tik nedaugelis išlieka šiek tiek ilgiau nei vienà projektà? Jaunieji menininkai daþniausiai nepageidauja su niekuo šnekëtis, jie nori paprasèiausiai pasireikšti. Jie nesupranta, kad iš tikrøjø yra neádomûs. Štai viena, kita, treèia jaunoji rašytoja kûriniuose ima ir maksimaliai išsako savo seksualinæ patirtá. Joms atrodo, kad tai labai dràsu. Gal ir taip, jei nebûtø vieno "bet" - ši visø jø patirtis yra tokia pat.

Psichologai áþvalgiai teigia, jog yra prieþastis, dël kurios reikia su šypsena, bet ne paniekinamai þvelgti á bet koká garsumà. Ta prieþastis susijusi net ne su tuo, kaip tapai garsus. Ji susijusi su visai kitokiu aspektu – kas dabar apskritai yra populiarumas? Ar jis išvis nëra fikcija, turint galvoje visuomenæ, kurioje esi þinomas? "Á scenà kyla ir á jus prabyla", - tarsi girdi konferansjë pristatymà. Imk ir pradëk pasakoti apie savo arba kito populiarumà. Tokios šnekos ir sukuria populiarumà. Suveikia elementarus átaigos mechanizmas: jei þmogui nuolat kartojama, kad juoda yra balta, jis pamaþu tuo patiki. Šiuo þmogaus gebëjimu ar silpnumu remiasi reklama. Tiesiog ákalama á galvà, kad tam tikras šampûnas yra labai geras, todël já reikia pirkti. Nors nëra jokios garantijos, kad šis šampûnas iš tiesø pats geriausias. Jis gali bûti toks pat arba kur kas prastesnis negu jums neþinoma šampûno rûšis. Tai tik reiškia, kad šio šampûno gamintojai turi daugiau pinigø jo reklamai ir "ákalinëjimui". Tas pats mechanizmas veikia ir tada, kai kalbama apie garsius vardus. Tie vardai - "ákalti".

Gerai, jei populiarumas išsikovojamas gerais darbais (esi puikus menininkas, mokslininkas, sportininkas...). Bet jei priešingai – per garsias gyvenimo klaidas? Einu gatve su þymiu aktoriumi. "Þiûrëkit, Jakutis eina!" – pastebi praeiviai. Abu nusiminëme: aktorius - kad jo nepaþásta, aš – kad paþásta. "Tai áþymus aktorius, - aiškinu. - Šekspyrà vaidina. Deja. Visiems ádomesnë neigiama informacija apie þmogø. Kaip toje istorijoje apie bjaurøjá anèiukà ir baltàsias gulbes. Visø þvilgsniai krypsta á bjaurøjá anèiukà, apie já tekalbama, jis nuolatos dëmesio centre. Koks bjauriojo anèiuko ir baltøjø gulbiø šeimininkø noras? Kad tik bjaurusis anèiukas nevirstø baltàja gulbe. O baltøjø gulbiø noras? Tapti bjauriaisiais anèiukais.

Išnešu šiukšles. Atidarau konteinerá, o ten iš laikrašèio puslapio man šypsosi Violeta ir Vilius Tarasovai. Neišdrásau mesti šiukšliø jiems á veidus, todël pasistengiau, kad maišas jø neuþkabintø... Šiukšliø konteineris mane paskatino susimàstyti, kad jei pateksi á laikraštá ar þurnalà, tai pateksi ir á "tûlikus", á konteinerius, voliosies gatvëje, á tave vynios silkæ ir panašiai.

Jeigu jau apie Violetà Riaubiškytæ-Tarasovienæ, tai neseniai viename þurnale skaièiau straipsná apie jos atvykimà iš Klaipëdos vienam vakarui á Vilniø. Pasirodo, ji atvaþiavo tranzuodama ir be makiaþo. "Violeta yra puikus šiuolaikinës stiprios moters pavyzdys, árodantis, kad atstumas kelionei - ne kliûtis. Dþiaugiuosi tokiu jos poelgiu ir tikiu, kad jis ákvëps ir kitas moteris spjauti á mûsø visuomenëje gajus stereotipus ir taip pat vaþiuoti sveèiuotis iš Klaipëdos á Vilniø", - þurnalo puslapiuose ávyká komentavo buvæs tranzuotojas Karolis Jachimavièius. O buvusi kretingiškë Anastasija Zemdliauskaitë paporino dar linksmiau: "Esu þemaitiškos kilmës þmogus, todël šis þygis man iškart primena þemieèio Simono Daukanto kelionæ á sostinæ. Netikëtas, daukantiškas Violetos kuklumas ir nesirûpinimas išvaizda suteikë jos ávaizdþiui pogimdyminio pikantiškumo, o Lietuvos gyventojams - peno pamàstymams. Juk savaime kyla klausimai: kur mes lekiam, bëgam, skubame gyventi? Ar reikëtø gyventi taip, kad senatvëj nesigailëtum? Kodël dangus mëlynas?" Þurnalas, atrodo, norëjo áteigti, kad 300 km per vakarà pirmyn, ir dar 300 km atgal yra nepalyginamai sensacingesnë naujiena net uþ Þiulo Verno herojaus 80 dienø kelionæ aplink pasaulá. Net ir lietuvis, dalá kelio pësèiomis iš Vokietijos parëjæs, èia nublanksta.

Atrodo, kad mes jau niekad nebesugrášime á palaimingus kultûrai laikus, kai garsûs buvo tik vienetai - karaliai ir jiems artimi kunigaikšèiai bei grafai. Visi kiti net nepamàstydavo, kad reikia tapti garsiems. Tiesa, ar tapsi garsiu, priklauso ir nuo auditorijos. Anuomet auditorija, kuriai kurti visi kûriniai, buvo išsilavinusi, kultûringa, gerai þinanti kultûros istorijà, mokanti kalbø. Skaièiau, kad dar XX a. pradþioje leidëjai ieškojo neþinomø, studijuojanèiø filosofø, siekdami iš jø gauti filosofijos rankrašèiø. Þinoma, ir XVIII ir XIX a., ir XX a. pradþioje gyveno autoriø, rašanèiø paviršutiniškai, besistengianèiø átikti prastesniam skoniui. Lengvas skaitalas, mûsø masinës kultûros analogas, egzistavo ir tada. Esama pavyzdþiø, kai vidutiniø gabumø, taèiau populiaraus autoriaus pavardë kartais buvo garsesnë negu gilaus, tik ne tokio populiaraus. Vis dëlto tai nepaneigia tendencijos ir nesugriauna bendro vaizdo. Net lengvas skaitalas, lengva muzika tuo laikotarpiu pasiþymëjo tam tikra gelme, bet negalëjo uþgoþti dëmesio centre esanèios rimtosios kultûros. Pavyzdþiui, to meto tyrinëtojai pateikia lengvà Johano Štrauso muzikà, taèiau ji nebuvo Liudviko van Bethoveno ar Nikola Paganinio muzikos konkurentë. Taip pat prisimenama, kad daugelis to meto iškiliø asmenybiø garsumà tiesiog ignoravo arba bandë ignoruoti, pavyzdþiui, Levas Tolstojus tyèia nesilankë salonuose, rengësi valstieèio drabuþiais, gyveno kaime.

Populiarumas yra árankis. Kaip tu juo pasinaudosi? Tie, kuriems populiarumas yra ego tenkinimo priemonë, eina á niekur. Tad tegul eina. Populiarumas, atvirai pasakius, yra gera dovana. Populiarûs gali daryti átakà, jø pavyzdþiu sekama. Populiarûs gali padëti tiems, kuriems reikia pagalbos, savo átakos dëka priversti priimti sprendimus tuos, nuo kuriø priklauso þmoniø ir pasaulio gerovë. Pavyzdys - Bono. Savo populiarumà jis naudoja teisingai - lanko pasaulio lyderius, derasi, kad turtingos valstybës padëtø treèiojo pasaulio šalims, kad bûtø imtasi dar didesniø priemoniø prieš AIDS ir t. t. Tai – teisingas kelias. O visa kita, susijæ su populiarumu, yra niekas, kaip tušèia puodynë - skamba graþiai, o viduje nieko nëra.

Klausausi Vytauto Kernagio atliekamø "Baltojo Nieko daineliø" Sigito Gedos tekstais. Abu Anapilin išëjo tais paèiais pernykšèiais metais. Abu buvo populiarûs. Abu buvo paprasti, nesididþiavo.

Manau, kad populiarus turëtø bûti tas þmogus, kuris yra kitiems mielas. Parinkau keletà patarimø, kaip reikëtø elgtis, kad patiktum kitiems ir sau: kasdien pasakyk komplimentà trim þmonëm, nors kartà per metus pasigroþëk saulëlydþiu, visada tvirtai paspausk tau ištiestà rankà, daþniau tark þodelius "Aèiû" ir "Prašau", dainuok, kai prausiesi duše, visada pirmas pasisveikink, pirk geras knygas, net jeigu jø ir neskaitai, kasdien valyk batus, išmok atskirti Mocarto, Šopeno ir Bethoveno muzikà, ásigyk naujø draugø, bet saugok ir senus, mokëk saugoti paslaptá, gerbk savo vaikus (áeidamas á jø kambará pasibelsk), jei pyksti, niekada neskubëk kà nors daryti, nevenk naujø minèiø, vesk tik iš meilës, paskambink mamai...

Bet maþai beliko þmoniø, kurie populiarumo siektø tik tiesioginiu darbu. Nueik á realybës šou ir tave kas nors pastebës. Gali neturëti balso, bet tapsi þvaigþde. Kalama á galvà, kad viskas pasiekiama ne darbu, o pasikliovus atsitiktinumu. Jaunuoliui sukuriama iliuzija, kad tai – tiesa. Ir jis tuo patiki. "Esu daininykë", – raštu á þurnalisto klausimus atsako gimstanti þvaigþdë.

XXI a. pradþioje patys populiariausi þmonës nepasiþymi ypatingais protiniais gebëjimais. Tai televizijos laidø vedëjai ir ávairiausiø šou dalyviai, raumeningi sportininkai, rëksmingi politikai, krûtingos, bet ne visada talentingos kino aktorës. Lietuviškoms popþvaigþdëms trûksta tokiø draugø, kaip Saljeris... Be to, populiarumas, skirtingai nuo praëjusiø epochø, neatsiranda pats savaime – jis kuriamas naudojant tam tikras technologijas, veikia ištisa populiarumo kûrimo pramonë. Senasis naivus pasaulis išnyko – gyvename ciniškame, kuriame viešpatauja reklama bei rinkodara. Dabartinis populiarumas, deja, daþniausiai byloja apie laisvës ir dvasingumo pabaigà. Tai tas pats, kaip nuogam atsistoti gatvës vidury, uþsikabinti uþrašà "Aš - lochas. Spjaudykit á mane". Tikroji laisvë ámanoma tik uþ populiarumo ribø. Tad pabaigoje keli þodþiai apie nepopuliarumà. Nepopuliarumas leidþia turëti daugiau privatumo. Nieko nëra smagiau, kai sëdi kavinëje ir dþiaugiesi, kad tavæs niekas nepaþásta. Neslëpsiu, kad tuštybës viduje yra ir kad kartais norisi pelnyto pripaþinimo. Antra vertus, tai suteikia ir išminties. Esu tikras, kad visos nesëkmës - tik á gera. Normalu eiti á sveèius, kai tave kvieèia, siaubinga eiti á sveèius, kai tavæs nekvieèia, bet uþvis geriau – kai tave kvieèia, o tu neini.

Naimanas su vienu savo paþástamu þiûri televizoriø. Rodo dailøjá èiuoþimà.

– Ádomu, – sako paþástamas, – ar taps Belousova ir Protopopovas šákart pasaulio èempionais?

Naimanas staiga ásiunta:

– Jûs dël Protopopovo nesijaudinkit! Jûs dël savæs jaudinkitës!

Rièardas JAKUTIS

Elektra šiek tiek atpigo, bet, uþdarius Ignalinos atominæ, vël, sako, brangs. Sovietmeèiu ji kainavo 4 kapeikas (1 kWh), dabar - vos ne dešimteriopai daugiau. Pykstame, bet juk viskas gerai. Sovietmeèiu nedidelis atlyginimas buvo 80 rubliø, dabar nedidelis – 800 litø. Viskà reikia dauginti iš 10. Tad 4 kapeikos lygios 40 centø. Tiesa, anais laikais baþnyèia uþ elektrà (uþ tà patá 1 kWh) privalëjo mokëti 11 kapeikø, dabar turëtø – 1,10 lito. Anais, t. y. tarybiniais laikais á baþnyèià, buvo sakoma, vaikšèioja tamsûs þmonës, todël suprantama, kad tokiems apšviesti reikëdavo daugiau elektros. Komunistai, mokytojai, garsieji menininkai, net personaliniai (nusipelnæ) pensininkai anksèiau á baþnyèià neidavo. Šiais laikais, kai á baþnyèià vaikšto net komunistai ir visa šviesuomenë, elektrà baþnyèiai branginti iki 1,10 lito bûtø netikslinga ir net nepadoru. Bet šis tekstas ne apie tai. Šis tekstas - tai klausimas, ar tikrai dabar mûsø gyvenime kas nors negerai.

Anais laikais degtukø dëþutë kainuodavo 1 kapeikà. Kokià krûvà degtukø dëþuèiø galëdavai nusipirkti uþ 80 rubliø! Dabar degtukø dëþutë kainuoja 10 centø ar net šiek tiek maþiau. Tad pagalvojus uþ 800 litø gali nusipirkti lygiai tiek pat tø dëþuèiø ar net daugiau. Bet taip negalvojama. Tiesiog atrodo, jog anksèiau degtukø dëþuèiø buvo galima nusipirkti daugiau ir tiek. Tiesa, tokie árodinëjimai dabar daþnai tampa beprasmiai, nes degtukø retai kas beperka - naudoja þiebtuvëlius ar kokius nors kibirkšèiuojanèius degiklius.

"Viskas pabrango!" – pyksta liaudis. Paklausinëji pavyzdþiø. Sako, batonas anksèiau kainavo 12 kapeikø, paèios aukšèiausios rûšies – 22 kapeikas. Atsakau, jog dabar - nuo 1,20 iki 2,20 lito, o jeigu anà kainà padauginsi iš 10... Sako, dešra irgi anksèiau buvusi pigesnë. Nors, pamenu, daktariška anksèiau kainavo 2,10 (1 kg), tai dabar turëtø bûti 21 litas, o antai prekybos centre maèiau – 14 litø. Pabrango kuras, šildymas, vanduo ir kitos komunalinës paslaugos, o labiausiai pabrango laikrašèiai. Net 10 kartø! Buvo 2 kapeikos, o dabar 2 litai, kai turëtø bûti 20 centø. Bet buvo keturiø puslapiø, o dabar – 24.

Labiausiai atpigo televizoriai ir alkoholis. Keletà šimtø rubliø tekdavo pakloti uþ juodai baltà televizoriø. Dabar uþ plazminá moki tûkstantá ar daugiau, bet kad ásigytum paprastutá spalvotà, uþtenka keliø šimtø litø, t.y. tiek, kiek anksèiau rubliø, bet juk 1x10, tad 10 kartø pigiau. Degtinë kainavo 3,62 ar 4,12 (0,5 l). Dabar turëtø bûti 36 ar 41 litas. Ji dabar kainuoja 2,5 karto pigiau (15 Lt).

Atpigo ir automobiliai. Jei anksèiau, kad ásigytum automobilá, tekdavo išleisti, tarkime, 10 tûkstanèiø rubliø, tai dabar uþ 100 tûkstanèiø litø oi oi oi koká automobilá ásigysi. Net uþ 10 tûkstanèiø litø (10 kartø pigiau!) gausi gerai riedantá. Gal be reikalo taip pigu. Bûtø brangiau, bûtø maþiau avarijø.

Nepaisant brangstanèio kuro, taksi atpigo. Buvo 10 kapeikø uþ kilometrà, nuo 1975 metø pabrango dvigubai (20 kapeikø uþ tà patá kilometrà) ir iš pradþiø liaudis taksi nebevaþinëjo, bet vëliau vël priprato. Dabar turëtø bûti 2 litai uþ kilometrà. Vienu metu taip ir buvo, bet šiuo metu vël pigiau.

Gydytojai, mokytojai ir milicininkai (dabar policininkai) anksèiau uþdirbdavo irgi nedaug (80–120 rubliø per mënesá). Bet nestreikuodavo. Gal todël, kad, pavyzdþiui, visi gydytojai sugebëdavo ásigyti 7000–8000 rubliø kainuojanèius kooperatinius butus.

Pasiklausæs mano minèiø bièiulis paironizavo, jog tada uþ kelis rublius galëjai nusipirkti geltono, þalio ir raudono audeklo gabalus, pasiûti trispalvæ, iškelti jà virš vandens bokšto ir nemokamai pervaþiuoti visà plaèiàjà tarybinæ tëvynæ, o dabar net miesto autobuso bilietëlis pabrangæs keturis kartus, mat turëtø kainuoti 40 centø (anksèiau - 4 kapeikos). O jei pensininkui tenka sumokëti treèdalá pensijos uþ buto šildymà?

O kiek anksèiau kainuodavo dvasinë kultûra? Ar brangu buvo þmonëms šviestis ir ar gerai buvo menininkams gyventi? Geras menas visad brangiai kainuoja. Rimanto Dichavièiaus albumà "Þiedai tarp þiedø" sunkiau buvo gauti negu šaldytuvà. Tiesa, anksèiau retas buvo skaitæs Alberà Kamiu, Hermanà Hesæ, juo labiau Dþeimsà Dþoisà. Beje, anais laikais rašytojai negalëjo taip dràsiai rašyti visokiø nešvankybiø, nes, anot ideologiniø darbuotojø, liaudis tokiø dalykø nenori skaityti (girdi, nebus paklausos, kaip buvo dingusi ikrø paklausa).

Anksèiau ar dabar daugiau kultûringø þmoniø? Vyrai savo namuose anksèiau daþniausiai vaikšèiodavo su "maike" ir "triusikais". Bet bûdavo, kad pabeldi á duris, atidaro jas šeimininkas, vilkintis ilgu chalatu (kartais pûkuotu, kartais net iš kokios nors blizganèios medþiagos), ir supranti – prieš tave stovi inteligentas, aukštos kultûros þmogus.

Seniai þinoma, kad kultûringumà lemia ir tai, kokios muzikos klausomasi. Kadangi tai þinoma seniai, be abejo, á tai buvo kreipiamas dëmesys ir anais laikais. Vis prisimenu vieno Lietuvos kultûros ministrø pasakotà istorijà, kaip vienas partinës nomenklatûros darbuotojas buvo paskirtas Sovietø Sàjungos kultûros ministrës J. Furcevos pavaduotoju. Pradëdamas susipaþinimà su kultûros padëtimi SSSR, pirmiausiai jis nusprendë apsilankyti Didþiajame Maskvos teatre. Taip sakant, pradëjo nuo operos ir baleto. Áterpsiu dar vienà prisiminimà, kaip vienas kaþkurio Lietuvos miesto gatvëje sutiktas þmogelis, paklaustas, kiek Lietuvoje teatrø, atsakë, jog du - operos ir baleto. O tas viceministras pataikë á P. Èaikovskio "Gulbiø eþerà". Þiûrëjo, þiûrëjo ir ávertino: "Nu i kultûra, jofana!"

Gráþtant prie pinigø, gal lito devalvavimas bûtø visai nieko. Uþ 10 duoti vienà. Vël atlyginimai bûtø 100, 120, 150, 200 ir pan. litø. Uþ elektrà mokëtume 4 centus, uþ batonà - 12 centø, uþ daktariškos dešros kilogramà - 2 litus 10 centø, uþ degtukø dëþutæ - 1 centà ir t. t. Viskas bûtø kaip anuomet, t. y. viskas pigu. Internete susiradau komentarø apie anø dienø gyvenimà. Štai vienas rašo: "Atsimenu, tëvas pasakojo, koks stiprus pinigas Smetonos laikais buvo litas, kokie dori ir darbštûs tada buvo þmonës, kokia protinga valdþia ir skaisèios lietuvës mergelës. Sëdëdavau apsvaigæs, gerdamas gruziniškà arbatà su sausainiais, o namuose bûdavo šilta ir gera. Šilta nuo rusiškø dujø po 4 kapeikas, o gera, nes visada buvome pavalgæ, nes tais laikais tai buvo savaime suprantama. Dabar sëdþiu šaltam kambary ir pasakoju dukrai, nes abu sûnûs dirba Airijoje, kaip po kaþkiek laiko bus gerai Lietuvoj, kokia bus protinga valdþia, koks bus stiprus pinigas ir kokie dori ir darbštûs lietuviai berneliai. Bet atsipalaiduoti niekaip negaliu, nes vis lenda mintis, kiek šá mënesá reikës uþ dujas mokëti."

Mano galva, juo labiau prisiminus tradiciná pasakymà, kad lietuviui smagu, kai kaimyno tvartas dega, tautai ne pats kainø kilimas skaudþiausia, o tai, kad atsiranda daug geriau gyvenanèiø. Tai yra riba tarp turtingøjø ir vargingøjø didëja, o viduriniosios klasës nëra labai daug. Apie šià klasæ ir jos egzistavimà bûtø galima pavartoti gana ádomø lietuviškà posaká "nelabai yra". Ar anais laikais buvo turtuoliø? Jei ir buvo, jiems nebuvo leista iškišti galvos ir puikuotis. Elito ar panašiø liaudá piktinanèiø þurnalø ar televizijos laidø nebuvo. CK vadai irgi privalëjo gyventi kukliai, bent jau tautai demonstruoti, kad taip gyvena. "Laisvë! Lygybë! Brolybë!" – lygybë buvo labiau pabrëþiama net negu laisvë. O kaip šiandien gali nepapiktinti þinia, kad mûsø Seimo nariø bendras turtas lygiai toks pat, kaip Klaipëdos metinis biudþetas?!

Þodþius "Niekas neturi alkti ir šalti" yra ištaræs Hitleris ir pridûræs: "O kas taip darys, eis á koncentracijos stovyklà."

Kà šiuo tekstu norëjau pasakyti? Paklausti, kà daryti tiems, kurie neturi humoro jausmo. Kartais pagalvoju, jog bent vienà gyvenimà jau esu gyvenæs. Be abejo, šito negali bûti. Taèiau nors uþsienio spauda, pastaraisiais metais konstatuodama domëjimosi Rytø mistika atoslûgá, tiesiog sako, jog Indijos mada praëjo, mûsø šalyje yra nemaþa þmoniø, kuriems Rytø filosofija bei mistika dar patraukli. Persikûnijimo teorija pas mus kaip tik atëjusi iš ávairiø indiškø mokymø. Pirmoji krikšèionybës akistata su sielø persikûnijimo teorija vyko pagoniškame graikø ir romënø pasaulyje. Seniausi tikëjimai, matyt, bus teigæ, kad þmogaus siela galinti áeiti á bet koká kûnà – net gyvulio ar augalo. Tai savotiška kosminë loterija, it dabartinë "Teleloto", tik vykstanti ne kas savaitæ, bet kas dešimtis ar šimtus metø. Vëlesnë graikø mistika susiejo sielos pomirtiná persikûnijimà su þmogaus ankstesnio gyvenimo darbais: prieš ásikûnydami blogieji atkenèia uþ piktus darbus, gerieji – pasidþiaugia palaima arba iš karto po mirties gauna naujà kûnà (drauge ir naujà likimà) pagal ankstesnius nuopelnus (apie tai galima paskaitinëti Platono "Valstybëje"). Atgimimø ratas suksis, kol siela suvoks, kad pasaulis yra iliuzija, o to neþinoti – tikroji blogybë.

Kà šiø teorijø akivaizdoje gali pasakyti krikšèionis? Jis, kaip ir šiø teorijø išpaþintojas, tiki, kad þmogaus siela nemari, kad jos likimas priklauso nuo gerøjø ir piktøjø gyvenimo darbø. Jis, kaip ir visi þmonës, patiria išoriniø aplinkybiø naštà, ne kartà išgyvena savo situacijà kaip svetimà, primestà. Taèiau klausia - ar gali man duoti moraliniø paskatø bûsimojo persikûnijimo kentëjimai, jeigu aš jau nebeþinosiu savo tapatumo su vakarykšèiu aš? Sàmonei tikras yra tik šis vienkartinis gyvenimas. Juk þmogaus laisvë ir meilë yra nepakartojamos ir neatšaukiamos. Todël ir gyvenimas visada yra vienatinis, o jo rezultatas – neatšaukiamas. O tikëti ar netikëti persikûnijimu (inkarnacija) - kiekvieno þmogaus reikalas. Juk kiekvienas turi savo kvailysèiø. Laivyno aksioma: jei daiktas juda - atiduok pagarbà, jei nejuda – nudaþyk.

Rièardas JAKUTIS

"Aš sutikau Dievo vaikà,/ jis ëjo gatve./ Aš paklausiau jo, kurgi jis eina?/ Ir štai kà jis man atsakë:/ Aš einu á Jasguro fermà, grosiu rokenrolo grupëje,/ einu stovyklauti á gamtà,/ einu gelbëti savo sielos/..."

(Iš Joni Mitchell dainos, tapusios Vudstoko himnu).

Rugpjûtá sukanka 40 metø nuo legendinio Vudstoko festivalio, kuris tapo visos kartos taikos manifestu ir á roko muzikos istorijà pateko kaip vienas átakingiausiø ir reikšmingiausiø renginiø. Mes, anuomeèiai jaunuoliai, apie Vudstokà suþinojome iš Liuksemburgo radijo ir lenkø radijo laidos "Liato z radiem" (tiesa, iš pastarosios labai trumpai). Dar šiek tiek iš "Amerikos balso", netgi Vatikano radijo. Vienam bièiuliui iš JAV atsiuntë trigubà vinilinæ Vudstoko festivalio plokštelæ. Tai buvo tarsi stebuklas. Mes Vudstokà suvokëme kaip savo kartos revoliucijà, kurioje, anot maestro Vytauto Kernagio, patys nedalyvavome. Supratome, jo tai buvo didelë jëga. Nieko galingesnio ir stipresnio nebuvo nei iki šio festivalio, nei po jo.

Vudstokas – roko muzikos festivalis, vykæs JAV esanèiame Bethelo mieste 1969 m. rugpjûèio 15–18 d. Festivalis puikiai atskleidë 7-ojo dešimtmeèio – hipiø epochos – kontrkultûros nuotaikà. "Trys dienos taikos ir muzikos", - bûtent toks buvo šio legenda tapusio festivalio šûkis. Trisdešimt du to meto áþymiausi muzikantai pusei milijono klausytojø pasirodë renginyje per vienà lietingà savaitgalá. Tai Janis Joplin - bliuzo karalienë, Joan Baez, Carlos Santana, Ravi Shankara, Joe Cocker, Jimmi Hendrix - geriausias pasaulio gitaristas, grupës "The Who", "Ten Years After", "Blood, Sweаt and Tears", "Creedence Clearwater Revival", "The Jefferson Airplane", "Grateful Dead"... Festivalis pavadintas Vudstoko festivaliu arba tiesiog Vudstoku, nes jis iš pradþiø turëjo vykti Vudstoko mieste, taèiau miestas nedavë leidimo rengti tokio masto renginá, nes manë, jog já aplankys per milijonà þmoniø. Tada festivalis buvo perkeltas á Volkilo miestà, taèiau vietiniai gyventojai jam nepritarë, todël jis vos nebuvo atšauktas. Galiausiai koncertas buvo perkeltas á didelæ fermà maþdaug 65 kilometrai á pietvakarius nuo Vudstoko ir vyko milþiniškame lauke (600 akrø - 2,4 kv. kilometro), kuris priklausë vienam ûkininkø. Festivalio organizatoriai jam sumokëjo 50 tûkstanèiø doleriø uþ šio sklypo nuomà koncertui, kuris truko tris dienas.

Renginá, iš viso kainavusá 2,4 milijono doleriø, finansavo keturi turtingi išsilavinæ jaunuoliai - Johnas Robertsas, Jonelis Rosenmanas, Artie‘is Kornfeldas ir Michaelis Langas. Robertsas, dvidešimt šešeriø metø amþiaus vaistiniø ir dantø pastos gamybos turtø paveldëtojas, taip pat turëjæs savo vardo multimilijoniná globos fondà, parûpino lëšø. Dar jis turëjo Pensilvanijos universiteto diplomà ir Jungtiniø Valstijø kariuomenës leitenanto laipsná, taèiau susiþavëjo jo kartoje vešëjusia hipiø kultûra. Taigi 1969 m. balandþio pradþioje festivalio rëmëjai jau uoliai puoselëjo Vudstoko vizijà pogrindinëje spaudoje, tokiuose leidiniuose kaip "Village Voice" ir "Rolling Stone".

Internetiniuose aukcionuose vis dar pasirodo Vudstoko bilietø, kurie, tada kainavæ apie dvidešimt doleriø, dabar ágijo keliskart didesnæ vertæ. Kolekcininkai stengiasi ásigyti bilietø kaip prisiminimà apie patá didþiausià ir reikšmingiausià ávyká roko muzikos istorijoje. Vudstoke susirinkæ þmonës buvo ne tik muzikos mëgëjai. Tada muzikinis skonis bylojo ir politines preferencijas. Vudstokas tapo pacifistinio judëjimo simboliu. Šis koncertas tapo hipiø judëjimo kulminacija ir naujosios roko muzikos pradþia. Rokas tapo mëgiamiausia to meto paaugliø muzika, kurios populiarumas neblësta iki šiol. Daugelis dabartiniø roko atlikëjø groja muzikà, kuri kaþin ar bûtø dabar tokia populiari, jei ne tø laikø muzikantai. Tiesa, dabar daug kam Vudstokas atrodo tik kaip neátikëtinas, nepaprastas ávykis iš kito pasaulio: marga antimada, ilgi plaukai, primityvi koncertinë technika ir pagal nûdienos kriterijus gana nuobodus scenos šou. Kokie idealistai turëjo bûti organizatoriai, galëjæ festivalá padaryti nemokamà (iš pradþiø buvo pardavinëjami bilietai, bet vëliau nutarta þiûrovus áleisti nemokamai)! Dabar iš pelno paskatø, esant tokiai paklausai, bûtø pareikalauta dar ir priemokos.

Þiûrint iš nûdienos perspektyvos Vudstokas, tiesà sakant, savo dvasia labiau priminë pamaldas po atviru dangumi arba Taizë sàskrydá nei roko koncertà. Tiesioginiai religiniai elementai buvo labiau panašûs á "New Age" krikšèionybæ. Pavyzdþiui, Joan Baez dainavo gospelsongus, tarpe kuriø ir "Amazing Grace" ("Malonë Dievo suteikta"). Dauguma dainø buvo kupinos meilës, taikos ir laisvës ilgesio. "Laisvë", "Freedom" - taip vadinosi pirmojo atlikëjo Richie Havenso improvizuota daina, kuriam neleido nulipti nuo scenos, nes dar nebuvo numatytas kitas pasirodymas. Havensas jau buvo atlikæs visà savo repertuarà, tad spontaniškai sugrojo "Laisvæ" - su visišku atsidavimu ir iš paskutiniøjø sugrota daina buvo tinkama festivalio uvertiûra ir išgarsino Havensà (Jis populiaresnës dainos daugiau ir nesukûrë). Apskritai Vudstokas pateikë ávairiausiø muzikiniø stiliø kokteilá su daug folklorinio ir trankaus roko, trupuèiu egzotikos (indas Ravis Shankaras) ir faktiškai tik vieno ilgesnio papildomo šou - šeštadienio naktá britø grupë "The Who" pagrojo visà koncertinæ programà ir daug dainø iš savo roko operos "Tommy". Palyginti su angeliška Joan Baez, "The Who" atstovavo priešingam - brutaliam ir beviltiškam - poliui, o tai kas ypaè buvo ryšku jø 1965-øjø "himne" "Mano karta" ("My Generation").

Su Vudstoko festivaliu susieta ir Kurto Vonneguto knyga "Skerdykla Nr. 5", pasirodþiusi festivalio dienomis. Juodasis humoras ir aštri socialinë kritika, pavertë K. Vonnegutà vadinamosios kontrkultûros simboliu. "Skerdykla Nr. 5", kaip ir daugelis kitø K. Vonneguto knygø, pateko á JAV vadinamøjø "þalingø" leidiniø sàrašà. Romanas buvo išiminëjamas iš bibliotekø - argumentuota tuo, kad jame apstu nešvankybiø. Tai paskatino kûrëjà aktyviai ásitraukti á kovà prieš cenzûrà. "Jeigu kai kuriems þmonëms pavyktø pasiekti savo, šioje šalyje negalëtø laisvai sklisti idëjos, - sakë K. Vonnegutas viename interviu. - Visada viena puikiøjø šios šalies ypatybiø laikiau tai, kad galiu sakyti viskà, kà noriu, ir kad bet kuris kitas þmogus gali sakyti viskà, kà sugalvojæs. O tada mes sulyginsime visø poþiûrius ir padarysime išvadas."

Vudstoko festivalá vis planuojama pakartoti. Nors vargu ar á tà paèià upæ beábrisi. 1999 m. bandymas pakartoti festivalá nenusisekë. Lenkijos miestelyje Kostšyne (Kostrzyn), esanèiame prie Vokietijos ir Lenkijos sienos, jau nuo 1995 metø iš viso pasaulio renkasi muzikos fanai, norintys sudalyvauti vadinamosios "Vudstoko stotelës" ("Przystanek Woodstock") festivalyje. Á šiø metø festivalá, kuris prasideda šiandien ir tæsis tris dienas, organizatoriai pakvietë daug jaunø talentingø grupiø, dalyvaus ir veteranai.

Vudstokas uþkrëtë ir jaunimà Lietuvoje. Svarbus ávykis Lietuvos muzikiniame gyvenime buvo Kæstuèio Antanëlio 1971 metais pastatyta roko opera "Jëzus Kristus – superþvaigþdë". Roko operos entuziastai natø neturëjo. Iš draugo gavæs kà tik išleistà vinilinæ plokštelæ su minëta opera, iš jos Kæstutis atkûrë visà partitûrà. Pirmà kartà "Jëzø Kristø - superþvaigþdæ" atliko entuziastai Dailës institute gruodþio 25 dienà. Tais paèiais metais Vilniaus "Þirmûnø" restorane ávyko ir roko muzikos festivalis. Kadangi organizatoriai suprato, jog leidimo tokiam renginiui negaus, tiesiog uþsisakë ("uþpirko") visà restoranà ir sukvietë savus draugus. Iš Rygos atvyko "Natural Product" - bliuzo ansamblis, kuriame grojo garsusis Pete Andersen. Renginio pretekstas buvo gitaristo Olego Sartakovo gimimo diena. Lietuvai atstovavo Olego Sartakovo trio, "Gëliø vaikai", "Rupûs miltai" ir "Nuogi ant slenksèio". Publika buvo fantastiška. Sartakovo trio uþgrojus Dþono Lennono "Cold Turkey", visi ëmë šokti. Dalyvavusieji prisimena - pilna salë laisvo šokio ekstazëje paskendusiø þmoniø, o uþ lango nyki sovietinë santvarka... Šis renginys iš tiesø precedentø neturëjo Tarybø Sàjungoje ir apskritai buvo bene vienintelis tokio pobûdþio susibûrimas.

Tiesa, jau prieš Vudstokà Lietuvoje bûta hipiø judëjimo þenklø. "Nuo tada, kai 1964 metais per Liuksemburgo radijo stotá išgirdau "The Beatles" dainà "Love Me Do", visas mano gyvenimas pasikeitë," - dar prieš Vudstokà yra ištaræs ir pats Kæstutis Antanëlis. Nuo 7-ojo dešimtmeèio vidurio Lietuvos jaunuoliai entuziastingai puolë droþti gitarø ir burtis á muzikines grupes. Beveik visos šio laikotarpio grupës buvo susikûrusios vidurinëse ir aukštosiose mokyklose. Vilniuje - "Vienuoliai", Kæstuèio Antanëlio grupë, "Këkštai", pagrindinës Kauno roko grupës buvo "Kertukai" ir "Aitvarai". Iš kitø Lietuvos miestø minëtini Druskininkai, kur 1965 metais susikûrë Miko Surauèiaus vadovaujama grupë. Šiauliuose grupë "Saulës vaikai" susibûrë 1970-aisiais ir tai jau daugiau Vudstoko pasekmë. O ir 8-ojo dešimtmeèio pradþioje šalia oficialiosios bigbyto scenos ëmë rastis alternatyvioji. Tad nors ir galima sakyti, kad maištaujanèio jaunimo buvo jau ir prieš 1969-uosius, tai yra prieš Vudstokà, visgi Vudstokas davë patá didþiausià postûmá jaunimo iššûkiui. Kaip mitinis festivalis, Vudstokas buvo vilties arba geriau - ilgesio þenklas. Geresnio pasaulio, þemiškosios taikos viešpatijos arba, kaip dainavo "Ten Years After", tëvynës ilgesio: "I’m going home" - "Aš gráþtu namo". Gaila, kad dabar beveik neliko bendraminèiø, kurie siektø vidinës laisvës, išpaþintø meilæ ne tik sau, bet ir aplinkiniams.

Rièardas JAKUTIS

Juodkrantë – širdþiai mielas kampelis poilsiui, kur nuostabiai gaivus oras, laukinë ir drauge sutvarkyta gamta, dþiovinamos þuvys, tabaluojanèios þemyn galva mariø pakrantës namukø kiemuose ir net languose, publika ta, kaip kaþkas taikliai pastebëjo, kuriai Nida per snobiška ir per brangi, o Palanga pernelyg primityvi ir pernelyg priekabiaujanti, o Juodkrantë - tam tikras vidurys, toks tarpas tarp miesto ir kaimo, jûros ir mariø, pušø šlamesio ir kopø tylumos. Ar kas nors paprieštaraus, kad tai nëra vienas graþiausiø Lietuvos kampeliø? Ir gamta, ir architektûra, ir þmonës èia tarsi kitokie. Atrodo, kad esi ne Lietuvoje.

Kaþkada esu rašæs apie Seišelius, kuriuos pavadinau kitu pasauliu arba pasaulio Juodkrante. Seišeliai kitokie nei visà parà šurmuliuojantys Turkijos, Kanarø ar Egipto kurortai. Èia nëra triukšmingø barø, klubø ir viešbuèiø, èia ramu, tobula ir skoninga. Aplink nepaliesta gamta ir puikûs, su niekuo pasaulyje nesupainiojamomis pasaulio kûrëjo granito uolø skulptûromis papuošti šiø nuostabiø salø krantai. Iš tikro – pasaulio Juodkrantë.

Dþiaugiuosi, kad šià vasarà Juodkrantëje teko nors trumpai paviešëti. Vykau su "Laiptø galerijos" kolektyvu. Keliavome Lietuvos kariniø jûrø pajëgø kapeliono Romualdo Ramašausko kvietimu. Atsisveikinæ su pasilikusiais galerijos saliø budëtojais (kà darysi, kad ne visiems lemta keliauti, galerija negali uþsidaryti, juk turi kas nors likti ir pasitikti ateinanèius á parodas), rëmëjø autobusëliu pajudëjome uostamiesèio link. Apsilankëme mûsø karo laivuose ir kapeliono ákurtoje kadetø mokykloje, kuri yra bûtent Juodkrantëje ir vadinasi L. Rëzos vardu.

Kapelionas papasakojo, jog Lietuvos karinës jûrø pajëgos visiškai atkurtos 1992 m. liepos 4 d. 1992 m. rugsëjo 29 d. Krašto apsaugos ministerijos ásakymu nurodyta Jungtiniam štabui išvesti iš Pakranèiø apsaugos rinktinës sudëties atskirà laivø divizionà ir jo bazëje sukurti Kariniø jûrø pajëgø flotilæ. Nuo tada Lietuvos karinis laivynas tapo savarankiška Lietuvos gynybos làstele.

Laivai, aišku, labiau domino galerijos vyrus, kuriø, tiesà sakant, ne tiek jau daug. Bet ir moterys kapeliono lydimos, leidosi laipteliais á giliausius triumus.

Á kadetø mokyklà kapelionas vykti dar negalëjo, nukreipë ten mus vienus, pasakë, jog mûsø jau laukia mokyklos direktorë, o pats atvyks šiek tiek vëliau. Išties Juodkrantëje, sustojus šalia mokyklos ir vos ëmus lipti iš autobusëlio, mus pasitiko kadetø mokyklos direktorë Audronë Grigalionienë ir surengë ekskursijà po mokyklà bei po šalia esanèià Juodkrantës parodø salæ. Suþinojome, kad vaikai èia mokomi pagal Didþiosios Britanijos gimnazijos "British Royal Hospital School" metodikà. Be bendrojo lavinimo, kadetai mokosi ir jûriniø disciplinø, jûrlapiø, bendrojo laivø paþinimo, laivavedybos, buriavimo pagrindø. Ugdyti kadetus padeda Klaipëdos universitetas, Jûreivystës kolegija ir Lietuvos karinës jûrø pajëgos. Moksleiviai gyvena Juodkrantës kariniø oro pajëgø bazëje. Mokyklà remia Almos Adamkienës labdaros ir paramos fondas. Mus pasivijæs kariniø jûrø pajëgø kapelionas sakë, kad kadetø mokykla buvo ásteigta ne tam, kad joje bûtø ruošiami bûsimieji jûrininkai, o siekiant vaikus lavinti jûrine dvasia. "Kadetø mokykla yra maþytë þuvëdra, kuri jaunimà moko mylëti jûrà rakursu iš jûros á krantà", - pasakojo R. Ramašauskas.

Uþsibuvome ir parodø salëje, á kurià galima patekti iš centrinës gatvës, o iš mokyklos atveda stiklo koridorius. Galerininkai su galerininkais turi apie kà pašnekëti.

Nors buvome kupini áspûdþiø, bet, be abejo, nejau išvyksi, nepavaikšèiojæs po miestelá.

Istoriniai šaltiniai Juodkrantæ mini nuo 1429 m., taèiau archeologiniai radiniai siekia akmens amþiø. 1599-1600 m. slenkantis smëlis vos neuþpustë tuomeèio kaimo. Manoma, kad gyvenvietei pavadinimà davë netoliese esanèios Pilkosios kopos, kurios nuo kito mariø kranto atrodë juodos, dël to èia esanti gyvenvietë pradëta vadinti juodu krantu - Juodkrante. 1854-1855 m. prie Juodkrantës rasta gintaro. Iš viso jo buvo iškasta 2250 tonø ir tai paspartino miestelio plëtrà. Taip pat Juodkrantës teritorijoje 1882 m. rasta vertingø priešistoriniø gintaro dirbiniø. Nuo XIX a. vidurio Juodkrantë tapo þinoma kaip kurortas ir á jà pradëjo plaukti garlaiviai. O prieš Antràjá pasauliná karà Juodkrantë jau garsëjo kaip europinio lygio kurortas. Skaièiau, kad Nidoje 1932 m. ilsëjosi 417, Juodkrantëje - 197 þmonës, o Palanga priëmë 3133 poilsiautojus. Dabar tokie skaièiai neatrodo áspûdingi, bet reikia prisiminti, kad tuo metu didþiausiame Lietuvos mieste gyveno apie 100 tûkstanèiø gyventojø, iš kuriø tik nedidelë dalis buvo finansiškai pajëgûs ir leido sau gana brangø poilsá kurorte.

Viena áþymesniø vietø Juodkrantëje yra Raganø kalnas, išpuoštas medinëmis skulptûromis. Dar brandþiu sovietmeèiu liaudies meistrai èia ëmë droþti raganas ir velnius su Bangpûèiais ir Perkûnais, Neringa ir Nagliu. Sovietams raganos ir velniai pernelyg baisûs nebuvo, tad lietuviai, prispaudus dievdirbystæ, ëmë juos droþti vietoj rûpintojëliø ir šventø Marijø, Antanø, Jurgiø ar kitø šventøjø. Šiek tiek pribloškia ant tako tarp raganø ir velniø, Lietuvai atkûrus Nepriklausomybæ, pastatytas kryþius. Kryþius su tautine ir valstybine simbolika skirtas Raganø kalno kûrëjams. Šviesios atminties rašytojas Gintaras Beresnevièius šmaikštavo, kad lietuviø liaudies meistrams kryþius stovi uþ tai, kad tie talentingi šaunûs meistrai pridroþë raganø ir velniø.

1885 m. iškilo Juodkrantës baþnyèia - áspûdingas gotikinio stiliaus raudonø plytø pastatas. Pokario metais ši baþnyèia buvo paversta sandëliu ir tik aštuntajame dešimtmetyje jà imta remontuoti, langai papuošti vitraþais. Kurá laikà èia veikë Miniatiûrø muziejus. Atgimimo laikotarpiu Juodkrantës baþnyèia atgavo ankstesná savo statusà, ir nuo 1989 m. èia vël vyksta pamaldos.

Stabtelëjome prie skulptoriaus Arûno Sakalausko paminklo Liudvikui Rëzai, pasivaikšèiojome akmeniniø skulptûrø parke, árengtame pakrantëje prie Juodkrantës pësèiøjø tako. Nuvykome ir iki Pilkøjø garniø ir didþiøjø kormoranø perimvietës. Vaizdas neátikëtinas, kaip iš siaubo filmo.

Be abejo, maloniausia pasiþvalgyti, pavaikštinëti naujàja mariø krantine, pasigërëti dailiai sutvarkytais, priþiûrimais kurorto statiniais, aká glostanèia tvarka ir švara, jaukiais restoranais ir lauko kavinëmis. Apdairiai panaudotos investicijos á šios nedidelës, në 1000 nuolatiniø gyventojø neturinèios (juokaujama, kad Juodkrantëje 999 gyventojai) gyvenvietës infrastruktûrà iš esmës pakeitë buvusio þvejø kaimelio veidà, kuris dar neseniai, atrodë, niekuo neišsiskyrë. Juodkrantë - tai pušys. Daug jø, pušø pušeliø, ir anèiø. Kai karštis sekina miestus, èia jokiø rûpesèiø - ilsëkis, graþu, miela ir tušèia galvoje, nors tai nëra blogai.

Šákart Juodkrantëje buvome trumpai, bet kaip nuostabu èia ilgëliau pabûti. Net klimato atšiaurumas èia malonus. Bûna, kad visà dienà atkakliai siauèia vëjas, kuris it botagu vis gena baltus debesis, gebanèius tik trumpai uþdengti saulæ. Ádienojus patrauki pasivaikšèioti siauromis gatvelëmis ir ásivaizduoji, kad maþdaug tokiais tarp gyvatvoriø á kalnà kylanèiais keliukais rašytojas Tomas Manas (rašytojas vasarodavo Nidoje ir á Juodkrantæ, be abejo, buvo atklydæs) ar tapytojas Gustavas Fenkolis (šis vokieèiø dailininkas gyveno bûtent Juodkrantëje) siuntë savo romanø ar paveikslø personaþus. Draugas skundësi, kad vëjo kauksmas Juodkrantëje jam neduoda miegoti, o aš èia miegu puikiausiai, tiesiog liûliuojamas vëjo ûbavimo.

Juodkrantës gyventojai kalbûs – pasiûlo kokioje kavinëje papietauti, prognozuoja orus - visada jie tik geri! Þvejai it tikri vokieèiai dràsiai taria fiunfuncvancig, ir visi bent man èia primena maþà (dar gal mokyklos nelankanèià) mergaitæ iš Andrejaus Tarkovskio filmo, lininiais plaukais, smaila ilga nosim, pakliuvusià á ligoninæ. Ji èia paþásta visus (net sienos tinko átrûká), þino, kas kuo serga, kas valgë, kas dar ne. Vos nubudusi þiûri pro antklodës kamputá...

Kiekvienas rytas Juodkrantëje mielas. Ilgas skanus miegas. Ilgas voliojimasis šiltoje lovoje. Karšta arbata geltoname puodelyje, sëdint prie lango ir þiûrint á lietø arba á prasidëjusià giedrà dienà. Kaip gera rytais neskubëti. Kai gali mëgautis nauja diena. Kai darai tai, kà esi suplanavæs. Spëji pasimëgauti vaizdais ir pastebëti smulkmenas. Tas paslaptingas rûkas, paverèiantis miestelá paslaptinga vietove. Ir supranti, kad tik dabar atsibudai, nors jau seniai galvojai, kad nemiegi. Tyla, ramybë... Net baruose èia miela - tyli muzika, niekas niekad nepapriekaištaus dël decibelø. Bûtent èia apie daug kà susimàstai. Nors ir apie baltiškojo epo likimà. Savuosius epus turi germanai, turi finai, turi galai, net tokios klajokliø gentys kaip kirgizai, o mes, daugybës tûkstanèiø dainø paveldëtojai, já pamiršome ar pametëme. Kodël taip ávyko? Mokytojai teigdavo, kad taip galëjo atsitikti dviejø šimtmeèiø kare su ordinu, senøjø tikëjimø kriviø ir vaidilø persekiojimo laikais, kitø istoriniø sukrëtimø ir savosios kalbos negerbimo metais. Gal ir taip. Juk giesmes apie protëviø darbus kûrë vaidilos, o þodinæ tautos kûrybà iš kartos á kartà perduodavo motinos kartu su pirmaisiais gimtosios kalbos þodþiais, prie audimo stakliø ir drobes saulëje balinant. O kad ir motinos uþmirštø vaidilø ir savo kurtas giesmes, turi jø likimuose nutikti kaþkas tokio, tolygaus Tëvynës praradimui.

Bet gráþkime prie paèios Juodkrantës. Èia pajunti, kad tikrai atostogauji. Karštai rekomenduoju dar šiais metais spëti á šá nuostabø Kuršiø nerijos kampelá ir patirti tikro poilsio malonumà. Sakysite, kad šiais metais tai jau bûtø pavëlavæs potyris? Netiesa, pavëlavæs potyris – tai jausmas, kilæs laiku.

O apie kà galvoji išvykdamas iš Juodkrantës? Kad mes esame barbarai. Ne tik dël nusikalstamumo, bet ir dël kasdienio elgesio, dël kone norma tapusiø prišlapintø laiptiniø, liftø, išlauþytø pašto dëþuèiø... Kad Lietuva galëjo šokti didelá šuolá klestëjimo link, bet nešoko ir turbût nešoks. Kaip bebûtø, išvyksti iš Juodkrantës pasisëmæs dvasiniø jëgø. Ir kas šià vietovæ pavadino juodu krantu, kai reiktø vadinti šviesiu?

Rugpjûèio 1 dienà uostamiestyje prasidës XII operos ir simfoninës muzikos festivalis "Muzikinis pajûris". Já atidarys kompozitoriaus Giedriaus Kuprevièiaus miuziklo "Veronika" premjera.

Klaipëdos valstybinio muzikino teatro vadovës Audronës Þigaitytës-Nekrošienës teigimu, uostamiesèio publikai pristatomas áspûdingas kûrinys, kurá sunku apibûdinti áprastais apibrëþimais. "Jame persipina vizija ir tikrovë, meilë ir vienišumas. Taèiau svarbiausia èia yra groþis: scenografija, muzika, tekstai..." - sakë A. Þigaitytë-Nekrošienë.

Pasak kompozitoriaus G. Kuprevièiaus, ágyvendinti Klaipëdos valstybinio muzikinio teatro pasiûlymà ir atgaivinti kone šimtmeèio senumo Antano Vienuolio apsakymo "Paskenduolë" istorijà nebuvo lengva. Jis neslëpë, kad susipaþinæs su miuziklo medþiaga pirmiausia suabejojo jos aktualumu. Taèiau besigilindamas pastebëjo, kad per šimtà metø nelabai daug kas mûsø gyvenime ir pasikeitë. "Gal pasikeitë apranga, technologijos, bet Lietuvoje dar labai daug liko prietarø, kaltinimø, maþai savikritikos. Gal todël ir atsirado dedikacija nepasikeitusiai dabarèiai, nes emigracija, baþnyèia, skaistumas, išdavystës liko...", - sakë miuziklo kompozitorius G. Kuprevièius. Pirmajame partitûros puslapyje jo ranka uþrašyta: "Antano Vienuolio apsakymo šimtmeèiui ir nepakitusiai dabarèiai."

Dviejø veiksmø miuziklo libretà A. Vienuolio apsakymo "Paskenduolë" motyvais parašë Birutë Mar. Kompozitorius G. Kuprevièius pasidþiaugë, kad jødviejø duetas buvæs sëkmingas ir ákvëpë ádomiems netradiciniams sprendimams. Labiausiai intriguojantis - sukurtas kitoks finalas, nei apsakyme. "Vienas mano tikslø buvo parašyti labai daug graþios muzikos, todël išgirsite nuostabiø arijø ir duetø. O miuziklo finalas turëtø bûti netikëtas ir perspëjantis", - atviravo kompozitorius.

G. Kuprevièius sakë besidþiaugiàs tuo, kad spektaklá stato reþisierius Jonas Vaitkus. "Tai sàþiningas ir ádomus reþisierius, kurio sprendimas turëtø bûti ádomus visiems. Dþiaugiuosi ir dailininku Artûru Šimoniu, kuris pateikë skaidrià ir tikslià scenografijà, o kostiumø dailininkë Jolanta Rimkutë sukûrë ádmius kostiumus, kurie nekliudo ir padeda išryškinti miuziklo idëjà", - sakë G. Kuprevièius.

Miuziklo "Veronika" muzikos vadovas ir dirigentas Vytautas Lukoèius, reþisierius Jonas Vaitkus, scenografas Artûras Šimonis, kostiumø dailininkë Jolanta Rimkutë, choreografë Agnija Šeiko, chormeisteris Vladimiras Konstantinovas. Atlikëjai: Klaipëdos valstybinio muzikinio teatro solistai, baleto šokëjai, choras ir orkestras.

Klaipëdos muzikinio teatro informacija

Gyvenime mums bûna suteiktas tas vienintelis šansas, kuriuo nepasinaudoti tiesiog neracionalu. Tai padarëme ir mes, šiaulieèiø choro "Vasara" dalyviai. Galimybë aplankyti Norvegijoje gyvenanèius kolegas atsirado pernai, chorui "Vice Versa" viešint Lietuvoje.

Norvegø chorà "Vice Versa" po koncerto sveikina šiaulieèiai. Jam vadovauja ŠU absolventas (kairëje) Saulius Trepekûnas. Bendras choro "Vasara" koncertas su norvegais praëjusiais metais ávyko Šiauliø filharmonijoje. Choras "Vasara" Lifjell kalno viršûnëje.

Jungiamàja grandimi tapo Šiauliø universiteto absolventas Saulius Trepekûnas, vadovaujantis Hommersako miestelio (netoli Stavangerio) chorui "Vice Versa".

Šiauliø miesto kamerinio choro "Vasara" vadovas Kornelijus Luotë, pasitaræs su choro "Vice Versa" vadovu Sauliumi, nutarë surengti bendrà norvegø ir lietuviø chorø koncertà Šiauliø filharmonijos salëje. Ilgas vakarojimas po koncerto sustiprino choristø norà pratæsti paþintá. Kai ko nors labai nori - visuomet pasiseka. Pasisekë ir mums – pabuvojome Norvegijoje.

Birþelio 13–14 dienomis Hommersako miestelyje (apie 7 tûkst. gyventojø), švenèianèiame gimtadiená, skambëjo šiaulieèiø choro "Vasara" dainos bei nuotaikinga Panevëþio rajono Šilagalio kultûros centro jaunimo puèiamøjø orkestro "Sklepuèini" muzika.

Chorai "Vasara" ir "Vice Versa" koncertavo miestelio baþnyèioje, chorinë ir puèiamøjø orkestrø muzika skambëjo miestelio aikštëje, gatvëse. Jautëme, kad lietuviškos melodijos patiko vietiniams gyventojams.

Dþiugino "Vice Versa" choristø nuoširdumas ir svetingumas. Per tris prasmingas viešnagës Norvegijoje dienas suspëjome šiek tiek susipaþinti su norvegø gyvenimo bûdu, paproèiais, paplaukiojome laivu álanka, pasigroþëjome fiordais, kalnuotomis pakrantëmis ir gausybe salø. Mûsø gidës ir vertëjos buvo lietuvaitës, atvykusios èia ir mokytis, ir dirbti, netgi sukûrusios èia savo šeimas. Stavangerio - praëjusiø metø Europos kultûros sostinës - katedroje giedama "Lietuva brangi" lietuvaitei gidei Agnei net ašarà išspaudë.

Norvegijoje visi metø laikai beveik vienodi. Þiemà temperatûra nesiekia net dešimties laipsniø šalèio, o vasaros bûna - šaltokos ir lietingos, bet tai šiaurieèiø netrikdo, nes jie pripratæ prie vëjuoto šaltoko klimato.

Patiko norvegø drausmingumas keliuose bei tausojant gamtà - nematëme, kad pakrûmëse vëjas gainiotø šiukšles arba gojeliuose bûtø statybiniø atliekø. Juntama visiška gamtos ir þmogaus harmonija: einant paupiu èiulba paukšteliai, prie tvenkinio, kurio viduryje trykšta 10 metrø aukšèio fontanas, randa vietos ir antys, ir paplûdimio tinkliná þaidþiantis jaunimas bei smëlio dëþëse ar sûpynëse krykštaujantys vaikai.

Stebino norvegø gebëjimas statyti namus ant uolø ir graþiai sutvarkyti aplinkà, nedarkant gamtos. Viskas natûraliai susipynæ á vientisà erdvæ, pritaikytà patogiai gyventi. Prie namø árengtos terasos tarsi kvieèia pabûti gryname ore, pasigroþëti nuostabiais vaizdais.

Darbštumas ir išradingumas gali padaryti stebuklus. Apie tai ádomià istorijà papasakojo gidë Nijolë - vienas þmogus prieš dešimtmetá nupirko akmeninæ salà, o dabar ten augina subtropinius augalus - apelsinus ir citrinas.

Norvegijoje dominuojantis verslas - þemdirbystë ir þvejyba. Mums buvo parodytos áspûdingai atrodanèios lašišø šëryklos. Plaukëme á apþvalginæ ekskursijà seniausiu istoriniu Hommersako laivu. Klausëmës smuikavimo aštuoniø stygø smuikais, gërëjomës nuostabiais vaizdais ir skanavome jûros gërybiø patiekalø.

Daug emocijø teko patirti kopiant á 252 m aukšèio Lifjell kalnà. Þvyruotas kelias ávairaus nuolydþio ákalnëmis iki viršûnës tæsësi apie du kilometrus. Dþiugino vaizdai nuo kalno, kalnø eþerai, jûros pakrantë su salomis, gyvenvietës, prieplaukos.

Ko mes galëtume pasimokyti iš norvegø? Ogi visø pirma meilës savo šaliai, pasididþiavimo savo tauta. Tai patvirtina ir plevësuojanèios prie daugelio namø Norvegijos vëliavëlës.

Šeimø vertybes ginantys norvegø ástatymai numato didþiulæ abiejø tëvø atsakomybæ uþ savo atþalø ateitá. Tad vaikø psichine, emocine ir materialine gerove rûpinasi abu tëvai, netgi jeigu tenka išgyventi skyrybas, kad tik, gink Dieve, nebûtø traumuota jaunoji karta.

Neteko matyti në vieno apgirtusio norvego, agresyvai besielgianèio jaunimo, pakampëse rûkanèiø moksleiviø.

Kalnø šlaituose šaknis á uolienas áleidæ berþeliai tarsi simbolizuoja norvegø tautos stiprybæ, susiliejimà su gamta, atsparumà bet kokiai netikusiai átakai.

Sunkoka buvo atsisveikinti su savo kolegomis norvegais, su jø nuostabia šalimi, su neregëto groþio gamta. Tikimës naujø susitikimø ir ilgo nuoširdaus bendravimo ateityje.

Jûratë Šlitë ir Birutë Ramonienë, choro "Vasara" dalyvës

Rièardas JAKUTIS

Gal ir keista, kad liepos mënuo man atrodo tylus ir ramus. Kiti pasakys – vidurvasaris, reikia siausti. Atsakysiu - vaþiuokite á savo vyriškus ir moteriškus pliaþus, kur jûsø laukia jûsø paèiø šlapimo kvapas, alaus lakimas ir visokie tepalai nuo persikaitinimo saulëje. Aš noriu ramumos. Tiesa, ir gerø dienø, o vëliau dar geresniø. Taèiau geresniø nebûna, nes dabar paèios geriausios.

Romos senatas, atsiþvelgdamas á Julijaus Cezario nuopelnus, septintajam metø mënesiui davë "Julijaus" vardà. Skaièiau, kad valams šis mënuo - šieno, airiams – uodø, pievø, škotams – griaustinio. Lietuviškas liepos mënesio pavadinimas irgi yra senas – já jau randame K. Sirvydo þodyne. Liepa turëjo labai maþai pakaitalø. Lietuviai šá mënesá yra vadinæ šienpjûèiu arba šienpjûviu. Daþniausiai vadindavo liepa, liepiniu arba liepþiedþiu. Dar pasitaikydavo plaukjavio ir plûkio pavadinimai.

Liepa baigia þydëti liepos, kartais jos þydi ir anksèiau, manytum – mënuo pavëlavo. Taèiau to niekada nebûna, viskas vyksta kaip ir turi gamtoje vykti, todël ir liepos, jei nuþydi anksèiau, tai tik dël to, kad liepà jau galëtume mëgautis švieþiu liepø medumi.

Lietuviams didþiausia liepos mënesio šventë - liepos 6-oji, kai paminime pirmojo suvienytos Lietuvos valstybës valdovo, kunigaikšèio Mindaugo vainikavimo karaliumi šventæ – Valstybës dienà. Mindaugas – asmenybë, pranokusi savo epochà politine strategija, mentalitetu, dvasine jëga. Istorijos šaltiniuose jis vadinamas Mindaugu Išmintinguoju. Nesunku atspëti, kodël lietuviai jam suteikë toká garbingà vardà – jis tuo metu (XIII a. pradþioje) sugebëjo vykdyti lanksèià politikà, niekais pavertusia begales Kryþiuoèiø ordino planø.

Apie šià didþià Lietuvai dienà tekalba istorikai, o mano tekstai daþniausiai skirti kitoms datoms ir kitoms šventëms. Štai tà paèià liepos 6-àjà yra dar viena šventë – Buèiniø diena. Nëra þinoma, kada tiksliai atsirado buèinys. Nëra jo išradëjo. Taèiau aišku, kad dabar buèinys yra kultûros reiškinys. Besibuèiuojanèius þmones matome filmuose, gatvëje. Buèiuojamasi išvykstant, parvykus, sveikinantis, sveikinant su kokia nors švente ir t. t. Formuojasi stereotipas, kad tam tikru metu turime buèiuotis. Meilæ galima išreikšti anaiptol nebûtinai buèiniu, bet kitomis glamonëmis, taèiau mûsø visuomenëje šá jausmà pirmiausia reiškia buèinys: "Pakelk taurelæ, priglausk prie lûpø, kaimynà pabuèiuok!" Pakapsèiau faktø iš buèiniø istorijos. Pirmàjá buèiná ekrane išvydome 1896 m. jis priklausë Mei Irvin ir Dþonui Rëjui 30 sekundþiø Tomo Edisono filme "Buèinys". Daugiausia buèiniø uþfiksuota kino filme "Donþuanas" (1926 m.) – 191. Ilgiausià buèiná sugebëjo pateikti Dþeinë Vaimer ir Redþis Tumis - filme "Dabar tu armijoj" (1940 m.) jie buèiavosi 3 minutes 5 sekundes. Áþymiø buèiniø kategorijai priskiriami Kazanovos buèiniai, Judo buèinys, Drakulos buèinys, Dþeimso Bondo buèiniai, Merlin Monro oro buèiniai. Buèiniø rekordas: amerikietis А. Volframas 1990 m. rugsëjo 15 d. Minesotoje festivalio metu per 8 val. pabuèiavo 8001 þmogø.

Šiandien - liepos 10-àjà - Septyni broliai miegantys. Mûsø protëviai tikëjo, kad jei šià dienà be perstojo lyja, lis dar septynias dienas, o gal ir septynias savaites, vadinamas septyniais broliais mieganèiais arba "myþniais". Jei šià dienà išvis nelyja, irgi nëra gerai, gresia sausra. Viena smalsi ponia pasakojo "lindusi" á internetà, bandydama išsiaiškinti legendos šaknis. Rado tik kaþkokias nuotrupas apie septyniø broliø motinà Felicità, jø šuná Kalebà, uþuominas, kad septyni broliai buvæ kankiniai. Taèiau uþ kà jie kentëjo, kodël ásišaknijo prietaras apie septyniø dienø ar savaièiø lietø,- jokiø paaiškinimø. Sakë, radusi ir dar vienà legendà, pasak kurios, Kijeve šie broliai statæ katalikø šventovæ. Bedirbdami jie pavargæ, prigulæ pokaièio ir... neatsibudæ iki šiol. Etnologai sako, kad jie turëjo septynias Kristaus þymes ir galià nulemti vasaros orus.

Kiek þinau, priimta vadovautis pirmàja legenda, kuri byloja, kad antrajame mûsø eros amþiuje šie septyni broliai buvo nukankinti kartu su jø motina Felicita. Ji buvo romënë našlë, kuri apaštalavo tarp pagoniø. Krikšèioniø persekiotojai vertë Felicità išsiþadëti savo tikëjimo. Motinos akyse vienà po kito kankino sûnus, taèiau Felicita tik dràsino vaikus numirti garbingai. Jai paskutinei nukirto galvà. Kaip bebûtø, septyni miegantys broliai liepos 10-ajai auštant trumpai pasirodo danguje Sietyno pavidalu. Kiekvienas brolis - þvaigþdelë. Paþiûri, pasvarsto mûsø darbus ir, saulei tekant, vël uþmiega. Galbût sapnuoja þemiškàjá gyvenimà?

Jei dar apie šià dienà, tai prisiminiau psichologø išvestà formulæ laimei išmatuoti: Laimë = ŠO+ (G+B), Ats/T+L. Reikšmës: ŠO – švieþias oras, G – gamta, B – bendravimas, Ats – atsiminimai apie vasaros atostogas vaikystëje, T – temperatûra, L – artëjanèio savaitgalio laukimas. Liepos 10-ajai viskas tinka. Tai gal šioji diena pati laimingiausia? Kas galëtø paneigti? Tiesa, manant, kad liepos 10-oji yra laimingiausia diena per metus, paklaida gali ásivelti, nes mokslininkas, matyt, neatsiþvelgë á tai, kad, tarkime, klimato sàlygos skirtingose Þemës vietose yra skirtingos.

Iš liepos mënesio šventøjø ryškiausias, be abejo, šventasis Benediktas – Europos globëjas. Jo diena rytoj – liepos 11-àjà. Šventøjø sàraše dabar yra 31 šventasis ir 21 palaimintasis, vardu Benediktas. Taèiau Senojo þemyno krikšèionims svarbiausias yra šv. Benediktas Nursietis. Pasiturinèiø italø sûnus, gyvenæs V–VI amþiø sandûroje, studijavæs teisæ ir literatûrà, nepaisydamas išsilavinimo pasitraukë iš pasaulio triukšmo ir ákûrë pirmàsias krikšèioniø atsiskyrëliø bendruomenes, vëliau pavadintas benediktinais. Šie vienuoliai tebegyvena pagal šv. Benedikto parašytà taisykliø rinkiná "Regula". Malda, mokymasis ir fizinis darbas á tris lygias dalis padalija benediktino dienà. Toks religinio gyvenimo bûdas paplito Vakaruose ir tapo visø vienuolynø esme. "Ora et labora" ("Melskis ir dirbk") – ir mûsø dienas pasiekë ši šv. Benedikto tezë. Tiesa, vienuoliai veikë plaèiai – rûpinosi kultûra ir net kitais malonumais (benediktinø likeris). Todël 1964 metais šv. Benediktas buvo paskelbtas Europos globëju. Šv. Benediktas gelbsti nuo apsinuodijimo, akmenligës bei roþës. Jis daugelio specialybiø atstovø globëjas. Þemdirbiai, chemikai, melioratoriai, inþinieriai, architektai, speleologai bei moksleiviai liepos 11-àjà lenkiasi savo globëjui šv. Benediktui. Šá vardà pasirinko ir dabartinis popieþius.

Liepos 15-oji - Þalgirio mûšio diena. 1410 m. liepos 15 d. Vytauto ir Jogailos vadovaujama Lietuvos ir Lenkijos kariuomenë sumušë vokieèiø ordino kariuomenæ. Šis mûšis nulëmë ordino galybës galà. Mûšis ávyko dabartinëje Lenkijos teritorijoje, á pietvakarius nuo Olštyno, prie Griunvaldo (lietuviškai "Þaliagiris") kaimelio, tad lietuviai šá mûšá vadina Þalgirio mûšiu, vokieèiai ir kitø vakarø Europos šaliø þmonës – Tannenbergo mûšiu (lietuviškai "Egliø kalno"). Kryþiuoèiai tà dienà turëjo iš viso 32 tûkstanèius kariø, Lietuvos ir Lenkijos kariuomenë – 51 tûkstantá. Vokieèiai buvo daug geriau ginkluoti. Dauguma lietuviø ir lenkø pëstininkø buvo ginkluoti vëzdais. Kryþiuoèiai turëjo apie šimtà patrankø. Kryþiuoèiø kariuomenëje, be vokieèiø, buvo anglø, prancûzø, vengrø, austrø, bavarø, tiuringieèiø, èekø, liuksemburgieèiø, flamandø, olandø. Manoma, kad Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei pavyko sutriuškinti vokieèiø kariuomenæ suvaidinus, jog traukiasi. Tuomet vokieèiø kariuomenë išsisklaidë ir tapo paþeidþiama.

Iš religiniø liepos švenèiø negalima neišskirti nuo seno Lietuvoje prisimenamos Škaplierinës. Švenèiausioji Mergelë Marija Škaplierinë, arba tiesiog Škaplierna, arba Prapjovos, švenèiama liepos 16 d. Liaudies tikëjimuose Mergelë Marija, Dievo Motina, šià dienà sielas iš skaistyklos išvaduoja. Škaplierinë, arba Karmelio kalno Marijos šventë, pradëta švæsti karmelitø ordine 1376 metais. Lietuvoje daug kur vyksta iškilmingi atlaidai. Pagal senàjá kalendoriø ši diena buvo laikoma rugiapjûtës pradþia (pabaiga - per Jokûbines ar Onines).

Liepos 22-àjà savo dienà švenèia Marijos. Marija Magdalietë buvo bûtent toji, kuri stovëjo prie kryþiaus ir á tauræ supylë Kristaus kraujà. Ta taurë vadinama Šventuoju Graliu. Marija Magdalietë baþnyèios minima kaip išlaisvintoji iš septyniø demonø. Ji ëjusi paskui Kristø iki nukryþiavimo vietos, o Velykø rytà pirmoji pamaèiusi já prisikëlusá ir pranešë jo mokiniams. Su kitomis moterimis pamaèiusi tušèià kapà ir du angelus jame, nubëgo pranešti apaštalams; paskui Jëzus jai pasirodë ir ji, kolei atpaþino, palaikë já sodininku. Marijos Magdalietës kultas labiausiai paplitæs Prancûzijoje. Po visø gyvenimo vingiø savo apaštališkà veiklà Marija Magdalietë pradëjo Marselyje ir Eks an Provanse. Po mirties jos kûnas buvo pagrobtas iš Eks an Provanso ir nugabentas á Vezlë. Iš èia nuo XII amþiaus jos kultas paplito po visà Prancûzijà. Vezlë puošia didelë Marijos Magdalietës bazilika. Jà lanko maldininkai, nuo jos prasideda jø kelionës á Santjago de Kompostelà.

Dar viena iškili šio mënesio šventoji – Ona (liepos 26 d.). Šventoji Ona yra ypatinga moterø globëja ir uþtarëja. Seniau kai kur Lietuvoje ji kartu su šventàja Agota buvo laikoma ir saugotoja nuo ugnies bei gaisro. Oniniø liaudiškà sampratà taikliausiai nusako prieþodþiai: "Šventa Ona - duonos ponia", "Šventa Ona - gera þmona: aptepa duonà su smetona", "Šventa Ona - gera þmona: duoda pieno po uzbonà". Tai ir prinokimo šventë, nes jau apstu prisirpusiø uogø, pasikasama švieþiø bulviø, iškepama naujo derliaus duonos ir rengiamos vaišës, o temstant – vakaronës. Tikëta, kad kopûstai geriau suks gûþes, jei per Onines arba išvakarëse jas gerai apspaudysi rankomis. Šventoji Ona – Mergelës Marijos motina. Derëtø tà dienà prisiminti ir šv. Joakimà – Mergelës Marijos tëvà.

Po religiniø švenèiø šá mënesá bûtina prisiminti minimà Pasaulio lietuviø vienybës dienà - liepos 17-àjà. Didëjant þmoniø emigracijai á uþsiená, kasmet jà turëtø švæsti vis daugiau tautieèiø. Ne alus turi vienyti lietuvius, o daug tauresni dalykai. Simboliška, kad tà dienà paminime ir mûsø lakûnø S. Dariaus ir S. Girëno þûties metines.

Liepos 20-oji - Tarptautinë šachmatø diena. Ji švenèiama nuo 1966 m. Pasaulinës šachmatø federacijos FIDE sprendimu. Šachmatai – labai senas þaidimas. Archeologiniai kasinëjimai rodo, kad šiam þaidimui apie 2000 metø. Šachmatai atsirado Indijoje. "Šach-mat" reiškia "valdovas mirë". Pasaulyje šachmatai paplito per pastaruosius du šimtmeèius. Filidoro laikais (XVIII a.) šachmatø centru tapo Paryþius ir Londonas. Prancûzijos ir Didþiosios Britanijos šachmatininkai pradëjo rengti tarpusavyje turnyrus. XIX a. metais susiformavo dar keli šachmatø centrai Vokietijoje, Rusijoje, Austrijoje-Vengrijoje. XIX a. šachmatai išplito po visà Europà. Šiais laikais šachmatais þaidþiama beveik visose pasaulio šalyse. Pasaulinë šachmatø federacija (FIDE) ákurta 1924 metais. Lietuvoje šachmatais pradëta þaisti apie XVII a. Tuomet tarpusavyje rungtyniavo Lietuvos didikai. 1887 m. Vilniuje buvo ákurtas pirmasis šachmatø bûrelis (šachmatø susirinkimas pagal Peterburgo pavyzdá). Šiuo metu Lietuvos šachmatø meistrai gerai þinomi ir lenkia Europos šachmatø þaidëjus. Áþymiausi Lietuvos didmeistriai: Eduardas Rozentalis, Viktoras Gavrikovas, Aloyzas Kveinys, Vidmantas Mališauskas, Darius Ruþelë, Šarûnas Šulskis, Viktorija Èmilytë, Dagnë Èiukšytë ir kt.

Galbût pabaigoje reikëtø pasakyti kà nors labai rimto, aktualaus. Paskutiniame rusø þurnalo "Teatr" numeryje klausiama: "Ar, atsiþvelgiant á pastaruosius dvidešimt metø, galima kalbëti apie rusø inteligentijos neatsakingumà? Ko tikitës vertindami dabartinæ jos situacijà? Ar inteligentija dar gali susigràþinti prarastas pozicijas, ar pokyèiai negráþtami?" Šie klausimai aktualûs ir Rusijoje, ir Lietuvoje. Be abejo, kaip ir minime tame pat þurnale, dauguma atsakymø neguodþia: nëra reikalo kalbëti ne tik apie vientisà, inteligentams priskiriamà sluoksná, nes tai dvasios bûsena, bet akivaizdu ir tai, kad dabartinë keturiasdešimtmeèiø plaèiàja prasme karta pasauliui siûlo tik ciniškà ironijà ir pragmatizmà. Galima kalbëti apie protiniu darbu uþsiimanèiø þmoniø sluoksná, taèiau tas, kuris gynë dorovinius, etinius principus, išnyko. Nes esant demokratijai inteligentø nëra, yra tik intelektualai.

O paèioje liepos mënesio teksto pabaigoje, vël prisimenant tuos septynis brolius, orus lemianèius, pacituosiu mano mëgiamo poeto Jono Strielkûno eilërašèio "Liepa su jaunystës draugu" posmelá:

Nei septyneto broliø, nei draugø neturëjom iš tikro.

Buvom du. Vieniši. Ir ilgëjomës moterø mes.

Neþinojom, kad jos vienusyk meldþias Velnio ir Dievo šventykloj,

Kad nusiaubs ir kad vël apvaisins nelaimingos jaunystës þemes.

Rièardas JAKUTIS

Šopoholizmas, arba šopomanija, praktinëje psichologijoje apibrëþiama kaip sunkiai paþabojama arba nepaþabojama liguista aistra, potraukis pirkti nereikalingus, neapgalvotus daiktus. Kitaip dar šis potraukis vadinamas "parduotuviø liga", "liguistu apsipirkinëjimu", o šià aistrà turintysis - šopomanu, parduotuviø maniaku. "Parduotuviø liga" priskiriama prie tokiø priklausomybiø kaip alkoholizmas, rûkymas, narkotikø vartojimas, lošimas, priklausomybë nuo interneto ir pan. Pirkimo manija daþniau serga moterys nei vyrai. Tai paaiškinama tuo, kad moterims, labiau nei racionaliesiems vyrams, reikia jausmø, emocijø. Šis poreikis tenkinamas perkant. Iki šio proceso moterys daug laiko praleidþia besišnekuèiuodamos apie naujas parduotuves, nuolaidas, madø tendencijas, šios diskusijos sëkmingai tæsiamos ávairiose stiliaus ir mados forumuose, kuriuose nesunku susirasti bendraminèiø ir reikiamos informacijos.

Neskirstykime šopoholizmo á vyriškà ar moteriškà, o tiesiog šiek tiek panagrinëkime šá reiškiná. Pirkdamas þmogus daþniausiai jauèia malonià átampà, nelieka jokio racionalumo ir kritikos. Vëliau, kai spintoje ir lentynose daiktai nebetelpa, kai jie pamirštami, tampa aišku, kad jie buvo pirkti impulsyviai. Imama grauþtis, kyla kaltës jausmas, neretai pasiþadama "viskas, uþtenka", taèiau pakanka pamatyti magiškà þodelá "sale" (liet. išpardavimas) ir situacija kartojasi. Ypaè lengva ranka ir impulsyviai perkama internetinëse parduotuvëse, kur nematai savo tuštëjanèios piniginës. Visa tai turi dvi neigiamas pasekmes: ekonominæ ir psichologinæ. Ekonominë pasireiškia tuo, kad perkant metu visai negalvojama apie tai, kaip vienas ar kitas pirkinys sàlygos šeimos biudþetà, trauka norimam daiktui tampa nevaldoma. Neigiamas poveikis psichikai - kaltës jausmas, kylantis po kurio laiko, kai ávertinamos impulsyvaus pirkimo pasekmës biudþetui. Savigrauþa neapsieina be galvos skausmo, prislëgtos nuotaikos, agresijos, pablogëjusiø socialiniø santykiø. Uþsitæsus prislëgtai nuotaikai, daþnai vël gráþtama á parduotuvæ jos praskaidrinti - ir vël naujas pirkinys, naujos geros emocijos. Uþdaras ratas. Ieškodami prieþasties psichoanalitikai aiškina, kad polinká pirkti turi tie þmonës, kurie vaikystëje jautë šilumos, artumo, meilës stygiø. Šis vidinis neišspræstas konfliktas ir atveda juos prie parduotuviø lentynø, kur jie pajunta aibæ gerø emocijø.

1883 m. garsus prancûzø rašytojas Emilis Zolia romane "Moterø laimë" labai tiksliai aprašë ligà, kuri truputá daugiau nei po šimto metø medicinoje buvo ávardyta kaip "parduotuviø liga". Ilgalaikiai tyrimai leido mokslininkams padaryti ádomià išvadà, kad ši liga nevargina Rytø tautø – tai Vakarø visuomenës yda. Rytieèius veikiausiai apsaugo jiems bûdinga išmintis ir gebëjimas taupyti. O štai Amerikoje buvo atvejis, kai moteris išëjo apsipirkti ir negráþo. Artimieji paskelbë paieškà, bet praþuvëlë parsirado pati, kai tik uþsidarë visos parduotuvës. Pasirodo, ji visà dienà vaikšèiojo po parduotuves.

Merilin Monro yra pasakiusi: "Ne piniguose laimë, o pirkiniuose." Šopoholizmui sudarytos visos sàlygos. Masinës informacijos priemonës tau sako - pirk! Leidi pinigus – atsikratai depresijos, bereikalingos naštos, esi populiarus, turi draugø, ir taip toliau, ir panašiai. Toks "idealus vaizdelis" peršamas ne tik reklamø, bet ir televizijos serialø. Ar pastebëjote - pastarøjø herojai vis leidþia pinigus kavinëse, vis kaþkà perka prekybos centruose. "Siaubas, ne diena! Neištversiu, jei ko nors nenusipirksiu..." - tikriausiai esate girdëjæ darbe, bare ar gatvëje.

XIX a. viduryje Amerikoje protingos galvos suprato siauro asortimento parduotuviø trûkumus ir ëmë kurti universalines parduotuves, kuriose prekiavo maisto ir namø apyvokos prekëmis. XX a. treèiajame dešimtmetyje pradëti statyti pirmieji prekybos centrai. Juose prekiø asortimentas buvo dar didesnis. Taigi dabar didelio dëmesio sulaukiantys prekybos gigantai turi savo netrumpà istorijà. Lietuvoje pirmieji centrai išdygo prieš 18 metø. Prognozuojama, kad 2010 m. Lietuva pagal prekybos centrø plëtrà peršoks ES vidurká (Šiauliai su prekybos centrais jau peršoko Lietuvos vidurká). Didþiøjø prekybos centrø apyvarta per metus skaièiuojama milijonais. Milþiniškas pelnas leidþia sparèiai plësti tinklà. Antai 2000 m. švedai atidarë pirmà Rimi "supermarketà" mûsø šalyje, o dabar jau turime per 50 šio tinklo parduotuviø. 1991 m. trys broliai belgai pradëjo Lietuvoje kurti "Iki" prekybos centrø tinklà. Dabar jø Lietuvoje ir Latvijoje daugiau nei 200.

Neseniai JAV neurofizikai paskelbë, kad iš tiesø pirkimas – teigiamø emocijø, kurios organizme kyla dël išsiskiriamos cheminës medþiagos dopamino, šaltinis. Dopaminas išsiskiria smegenyse. Jis susijæs su malonumo ir pasitenkinimo bûsena ir išskiriamas tuo metu, kai þmogus išgyvena kaþkà naujo, malonaus ir jaudinanèio, pavyzdþiui, ásimylima. Medþiaga neišskiria þmoniø, serganèiø Parkinsono lyga, smegenyse.

Sàvoka "pirkimas" skirstoma á dvi grupes: pirma - interaktyvus: internetu, telefonu, paštu, katalogu; antra - realus: "vitrinos nuþiûrëjimas", akcijø pagrindu, apgalvotas arba impulsyvus.

Pirkimas mûsø dienomis yra ne tik pirkiniø ar tam tikrø paslaugø ásigijimas. Tai visas pirkimo kompleksas arba, jei norite, ritualas, pradedant vitrinø nuþiûrëjimu, auskarø pirkimu ar drabuþiø ásigijimu ir baigiant nupirktø auskarø ávërimu, drabuþiø matavimusi ir demonstravimu artimiesiems, vakariene jaukioje kavinëje arba paskutiniu siaubo filmo seansu. Šá ritualà paávairina tam tikri rinkodaros veiksmai: parduotuvës, dirbanèios 24 valandas per parà 7 dienas per savaitæ; pirkimà skatinanti muzika jose; ádomus vitrinø papuošimas, skatinantis apsilankyti parduotuvëje; psichologinës kainos (Europos šalyse – 0,99, 0,19; Azijos – tam tikri "laimës" skaièiais, pavyzdþiui, skaièiø kombinacija "28" skamba taip pat, kaip hieroglifai "lengvi pinigai", "1" – "garbë", "9" – "ilgaamþiškumas", "4" neigiamai – "mirtis"); pardavimo sezoniškumas (religiniø, tokiø kaip Kalëdos, Velykos, švenèiø; metø laikø; veiklos: ruduo – mokslo metø pradþia, vasara - atostogø).

Mûsø dienø perpildytos prekiø ir paslaugø rinkos reiškinys – pirkimo manija, kai norima daugiau, negu yra galimybë sumokëti. Kitaip sakant, tai psichologinis priklausymas nuo pirkimo. Pirmoji pirkimo manijos "apsëstoji" 1956 metais tituluota amerikietë Barbara Zelinski, kuri savo vyro (bene mënesinæ) algà sugebëjo išleisti per 2 minutes 34 sekundes. Naujas jos pasaulio rekordas siekia vos minutæ 55 sekundes.

Skaièiau, kad Jungtinëje Karalystëje ávyko jau antras atvejis, kai þuvo pirkimo manija sergantis šalies gyventojas. Britø policija pranešë, kad nuosavame name Manèesterio priemiestyje, Stokporte, aptiktas 77-eriø metø Dþoanos Kenein kûnas. Moteris buvo gyva palaidota po neišpakuotø pirkiniø krûva. Nedideliame moters bûste jau beveik nebebuvo vietos gyventi - visos patalpos buvo uþverstos 16 metø pirktomis ir net neišpakuotomis elektros prekëmis, lagaminais su drabuþiais ir ávairiais papuošalais. Pensininkës kûnas buvo aptiktas po to, kai ji neatvyko sutartu laiku pas savo gydytojà. Šiek tiek anksèiau iš troškulio, uþgriuvus prekiø krûvai, savo name Brugtone þuvo 74-metis Gordonas Stiuartas.

Pirkimo maniakas paklaus - jog kuo blogas pirkimas, jeigu išëjote iš prekybos centro laimingi? Ir gráþæ namo turite dvi galimybes: toliau dþiaugtis gyvenimu matuojantis naujus pirkinius arba susiëmus uþ galvos atsisësti tarp visø tø gërybiø ir atsiduoti sàþinës grauþaèiai. Kas geriau?

Yra psichologø, teigianèiø pirkimo naudà (kirba mintis, ar tik ne didieji prekybos tinklai jiems sumokëjo uþ tokius teiginius!). Toji nauda, anot jø, tai pastangos dar daugiau uþsidirbti. "Pirkite - ir bûsite amþinai jaunos!" – teigia kai kurie amerikieèiø psichologai ir pateikia savo tyrimø rezultatus:

1. Moterys, kurios vaikšèiojo po parduotuves 17 valandø per savaitæ ar daugiau ir vieno apsilankymo metu išleisdavo daugiau nei 200 doleriø, pasirodë besanèios lieknesnës, stipresnës ir kur kas sveikesnës uþ moteris, kurios pirkdavo reèiau ir išleisdavo maþiau pinigø.

2. Uþkietëjusiø parduotuviø lankytojø veiduose maþiau raukšliø, jos trykšta energija ir jauèiasi kur kas jaunesnës nei iš tikrøjø.

3. Didþioji dalis mëgstanèiøjø pirkti yra labai pasitikinèios savimi moterys, retai kenèianèios nuo depresijos.

Stokholmo mokslininkai taip pat apklausë parduotuviø lankytojus. Štai kà nustatë švedai:

1. Moterys, nusiperkanèios drabuþiø, jauèiasi geriau nei tos, kurios perka virtuvës reikmenis ir buities prekes.

2. Moterø, kelis kartus per savaitæ perbëganèiø per parduotuves, nuotaika bûna geresnë nei tø, kurios ištrûksta á parduotuves vienà dienà per savaitæ.

3. Mëgëjos prisipirkti ko nors ir kuo daugiau pralenkia savo kuklesnes drauges savigarbos poþiûriu.

Sëkmës "mokytojai" sukuria savo mokiniams iliuzijø pasaulá, o patys gyvena realiame gyvenime uþ tø paèiø mokiniø sugeneruotus pinigus. Ar niekad nesusimàstët, kodël pranašai neišlošia loterijose? O ar norit suþinoti, kaip uþdirbti milijonà per 3 metus? Norint uþdirbti milijonà per 3 metus, reikia pradëti vesti seminarø ciklà "Kaip uþdirbti milijonà per 6 metus". Skaièiau, kad daugiau nei penkerius metus pirkimo maniakus Nyderlanduose gydo psichoterapeutë ir konsultantë Karien Karsten, knygos "Apsipirkinëti! Aistra, kanèios ir malonumas" autorë. Uþ trijø valandø kursà iš vieno þmogaus olandë uþdirba 75 eurus.

Jei galvojate tik apie pirkinius, raskite koká kità uþsiëmimà. Pavyzdþiui laukite tikros vasaros, ilgojo savaitgalio ir Dalios.

Kokia šio teksto mintis? Jeigu negalite iškæsti nenusipirkæ visko, kà tik matote parduotuvëje, laikas atidëti dalá pajamø psichologo konsultacijoms. Kita vertus, reikia dþiaugtis, kad sergate tik pirkimo manija. Išlaidumas nëra baisi liga, palyginti su šykštumu. Pirmàjá atvejá dar galima reguliuoti. Antrasis nepasiduoda jokiai átakai.

Tëtis su sûnumi vaikšèiojo po krautuvëles ir dideles universalines parduotuves. Tëtis nešë plastikiná krepšá, pilnà pirkiniø, ir kreipdamasis á berniukà sušnopavo:

- Nupirkau tau roþiná kombinezonà, nupirkau judantá robotà, nupirkau futbolininko kepuraitæ... Kà dar turëèiau tau nupirkti?

- Paimk mane uþ rankos, - paprašë sûnus.

Prizà laimës pirmasis, teisingai atsakæs á Šiauliø regiono televizijos "S plius" laidos "S plius informacija" klausimà, pagal kokius kriterijus galima ieškoti norimo renginio interneto svetainëje www.eb.lt .

Atsakymà siøskite el. paštu info@splius.lt . Nepamirškite nurodyti vardo, pavardës ir telefono numerio.

"S plius" informacija

Rièardas JAKUTIS

Tikriausiai mano màstymas klostytøsi kitaip ir mano uþsiëmimai bei apskritai gyvenimas bûtø kitoks, jeigu jaunystëje bûèiau perskaitæs kai kurias knygas, nuo kuriø šiandien lûþta knygynø lentynos. Skaitymo bûta ávairaus. Buvo vaikystës knygos, kurios daug bylojo apie tolimus miestus, kalnus, jûras, šalis, þmones, jø paproèius, apie Lietuvos senovæ. Viena, kai knygos skaitomos sau, ir visai kas kita, kai tenka skaitymo imtis norint iš knygos mokytis, jà recenzuoti, vertinti autoriø, pristatyti, pasinaudoti jos medþiaga, t. y. tuos tekstus reikia skaityti daugiausia vien tam, kad apie juos galëtum kà nors pasakyti ar parašyti. Taip, esu perskaitæs tûkstanèius knygø ir galiu pasakyti, kad negerai "ásikirsti" á vienà, nors ir á iškilø autoriø ar veikalà. Mano galva, yra etapinës knygos.

Þiûrëk, tau iškiliausias F. Dostojevskis, vëliau H. Ibsenas, kitu laiku E. Remarkas, V. Folkneris, dar kitu - A. Kamiu ar F. Kafka, jaunystës brandoje juk negalëjai apseiti be Dþ. Selindþerio ir Dþ. Keruako... Kartais skaitoma ir dël to, kad vienà ar kità knygà "labai skaito", kad reklamuoja kaip perkamiausià, parašytà išgarsintos skandalingos áþymybës ir t. t.

Vienas daug skaitantis bièiulis sakë nemëgstàs, kai já mato skaitantá. O man skaitantis þmogus graþus. Á mane skaitantá tegul þiûri kas tik nori ir kiek tik nori. Skaitydamas jauèiu malonumà. Tegul mato, kad man malonu. Nors tø, kurie skaitymà vadina pramoga, nëra daug – maþdaug 10 procentø visø mokanèiø skaityti. Prisiekusio skaitytojo niekas niekada negali paþeminti. Tiesa, skaitymas yra morališkai neutralus - pats savaime jis neugdo dorybiø. Skaitymo malonumu gali mëgautis ir tironas, ir mizantropas. Skaito, ko gero, ir þmogþudþiai.

Visi mes, išpaþástantys krikšèioniø Dievà, esam sugundyti þalèio, obuolio ar Ievos. Skaitymo malonumas ir yra pats didþiausias šio liûdno gyvenimo malonumas, atperkantis ar turintis atpirkti visa, kà þmogus, išvarytas iš Rojaus sodø, tolydþio vis praranda.

Apie knygas dabar sakoma: skaitomiausia, perkamiausia... Anksèiau bûdavo - vertingiausia, geriausia... Kai nuo knygos nutolstama, "Klausimëlio" laidoje Hamletas virsta seimûnu, alkaniems – omletu. Ir tik šiek tiek apsišvietæs þmogus suvokia, kad didþiausias pragaras yra ne Dantës, o išpardavimø metu eilë prekybos centre, nes ji veda á Niekur. O juk tuo metu verèiau pabûti miške pievoje. Taip ir negirdi paukšteliø èiulbëjimo, medþiø ošimo, nejauti gëliø kvapo... O kiek knygose minèiø! Nors ir J. L. Borgeso: "Galø gale visi tampa panašûs á savo priešus." "Kaþkas, matyt, apšmeiþë Jozefà K., nes, nepadaræs nieko bloga, jis buvo vienà rytà areštuotas", - vis prisimenu šá pirmà F. Kafkos romano "Procesas" sakiná, kuris, manau, daugeliui tapo vienu áspûdingiausiø ir nuostabiausiø sakiniø pasaulio literatûroje. Politikoje tie, kurie þada rojø kitiems, pirmiausia galvoja apie rojø sau. Rašytojai – atvirkšèiai.

Skaitytojà labiausiai vertina rašytojas. Juk pastarasis tam ir rašo, kad kas nors skaitytø. Þingsniuodami su draugu bulvaru sutikome garsø filosofà. Nustebau pastarajam prabilus.

- Skaièiau naujausià jûsø straipsnelá, - á mane kreipësi filosofas.

Na, manau, dabar tai drëbs, net susigûþiau. Bet nieko, svarstau, vëliau vis tiek paklausiu savo draugo nuomonës. Kaip jis pasakys, taip ir bus.

- Þinote, - sako man filosofas, - tai vienas puikiausiø jûsø straipsneliø...

Nejau? Juk toks þmogus turëtø atsakyti uþ savo þodþius.

- Svarbiausia, kad tekstas labai natûralus. Aš jums nepataikauju. Èia jau meistriškumas.

Ankstesni jûsø rašiniai man atrodë pernelyg manieringi. Tas amþinas jûsø noras teisintis. Viskà paaiškinti iki galo. Šákart palikote erdvës skaitytojui.

Na, manau, viskas aišku, bet dar galiu paklausti ir draugo, juolab kad likome dviese.

- Niekalas tas tavo straipsnelis, - netikëtai sako mano draugas, - bet jau toks niekalas, kad paieškoti reikia! Lëkštas, drumstas, su baisiomis pretenzijomis. Tas filosofas apie literatûrà nieko nenutuokia.

Nors skradþiai þemæ prasmek. O jau maniau...

Rašanèiais þmonës pasitiki. Visai neseniai bulvare mane sustabdë vyriškis. Pasisakë nuolat skaitantis mano skiltá ir kad ramybës jam neduoda vienas klausimas. Paþadëjau, kad pamëginsiu jam atsakyti, tad jis ir nelaukë: "Kada reikalai pasitaisys?" "2010-aisiais. Tikriausiai", – atsakiau jam. Ar galëtumëte apkaltinti mane išsisukinëjus?

Jei dar apie susitikimus bulvare, tai neseniai sutikau irgi plunksnà skrebinantá šiaulietá Stasá Navickà. Jis man áteikë jau penktà savo knygutæ. Stasys Navickas, kaip ir visi rašantieji, mielas þmogus. Papasakojo, jog gauna nemenkà pensijà, nuo jos vis keletà šimtø atideda ir per keletà metø gali išleisti naujà knygelæ, pasidþiaugti pats ir pradþiuginti kitus. Penktoji jo knyga "Nematomoji pusë, arba Erirono vizijos" – linksmø istorijø, posakiø ir tostø rinkinys. Bet kuriam stalo tamadai tai labai reikalinga knyga. O man labiausiai ásiminë Stasio posakiai, apibûdinantys laikà: "Kai gyvenimas duoda daugiau, negu þmogus vertas, sunku neišpuikti", "Kas gyvena pagal gamtos dësnius, visada apsaugotas nuo ligø ir ankstyvos senatvës", "Þmogus, nepasitikëdamas savimi, pats savyje gimdo prieštaravimus", "Þmonës daþniau vienas kità geriau paþásta ne bendraudami, o ieškodami tiesos"...

Ar knyga – daiktas, ar kaþkas daugiau? Manyèiau, jeigu neskaitoma – tai daiktas, o perskaityta pranoksta daikto sàvokà. Sako, yra parduodamos tik knygø nugarëlës. Prisistatei tokiø nugarëliø knygø spintà ir gali didþiuotis bibliotekà namuose turás. Aišku, reikia tik akylai stebëti, kad, lankantis sveèiams, kuris nors iš jø nepanorëtø išsitraukti kokià nors "knygà". Dþiaugiuosi, kad Lietuvoje niekur tokiø "knygø" nemaèiau. Lietuviai vos ne visi sakosi perskaitæ tà madingà portugalà, kurio pavardë prasideda raide "C", kurià reikia tarti kaip "K", nors vis tiek toji pavardë neištariama.

- Ar tu skaitei Koeljo?

- O tu?

- Ne, bet aš pirmas paklausiau.

Bet Koeljo jau praeityje. Po jo buvo "Vienuolis, kuris pardavë "Ferrari". Dabar visi, net nerûkantys, skaito patarimus, kaip mesti rûkyti. Madingi autoriai ir madingos knygos keièiasi gana greitai. "Da Vinèio kodà" ar "Hará Poterá" pakeis kitos knygos.

Bûna, kad knygos iškart nepastebime, atrandame tik vëliau. Noriu pakalbëti apie vienà iškart mano nepastebëtà knygà - Anthonio de Mello meditatyvius pasakojimus "Varlës malda" (išleido Dialogo kultûros institutas). Anthonis de Mello – jëzuitø kunigas. Tai suþinojæs pamàstai, jog susidursi su grieþtai kanoniškais tekstais. Pamàstai ir suklysti. Anthonis de Mellas gimë Indijoje, gyveno Niujorke, kur prieš dvidešimt metø mirë. Indijoje ákûrë ir vadovavo sielovados institutui Sodhata, kuriame ruošiami dvasiniai vadovai. Rytø mistikos ir išminties kupinos Anthonio de Mello knygos skirtos ne tik krikšèionims, bet ir kitø religijø atstovams, agnostikams bei ateistams. Autorius perteikia ávairiø kraštø liaudies išmintá, pavyzdþiui, šá chasidø pasakojimà:

Vienà vëlø vakarà gráþdamas iš turgaus neturtingas ûkininkas prisiminë, kad pamiršo savo maldaknygæ. Paèiam girios vidury sulûþo jo veþimo ratas ir nusiminë þmogus, kad ši diena taip ir praeis nepasimeldus:

- Aš taip kvailai pasielgiau, Viešpatie. Šáryt iškeliavau iš namø be maldaknygës, o mano atmintis tokia trumpa, kad be raštø në vienos maldos neprisimenu. Tai štai kà aš padarysiu: penkis kartus labai lëtai pakartosiu abëcëlæ ir Tu, kuriam visos maldos gerai þinomos, galësi iš raidþiø susidëti tas, kuriø neástengiu prisiminti.

Ir tarë Viešpats angelams:

- Iš visø šiandien girdëtø maldø šita tikrai pati geriausia, nes ištryško iš paprastos ir geros širdies.

Þavi Anthonio de Mello istorija apie kaþkur dingstantá rabinà.

Tikintiesiems buvo smalsu, kur jø rabinas dingsta kiekvieno šabo išvakarëse. Jie átarë, kad jis paslapèia susitinka su Visagaliu, tad pasiuntë vienà iš savøjø já sekti. Štai kà jis pamatë: rabinas persivilko prasèioko drabuþiais ir išëjo patarnauti paralyþiuotai moteriai. Kai seklys sugráþo, tikintieji klausë:

- Tai kur dingsta rabinas? Ar jis kyla á dangø?

- Ne, - atsakë siøstasis, - jis kyla dar aukšèiau.

Tyrinëjantys mûsø gyvenimus praneša, jog skaitoma, deja, maþai. Uþmiršta ir tradicija dovanoti knygà. O jei padovanosi, tai knygos gavëjas tuoj þiûrës, kas po ja, vartys, purtys. Tiesa, yra ir dþiugesniø þiniø - iš tos neskaitymo duobës, sako, jau lipama. Nors ir be tyrinëjimø tai aiškëja, tereikia apsilankyti knygyne ar bibliotekoje. Skelbiama, kad mûsø miesto viešosios bibliotekos lankytojø nuo sausio mënesio išaugo 15 744, Ignalinos - 2 300, Plungës - 1049, á Alytaus J. Kunèino bibliotekà ateina 6 350 daugiau lankytojø nei prieš metus. O kaip be namø bibliotekos? Uþsukime á knygynà. Išsirinkime knygà. Kol dar nepabrango.

Rièardas JAKUTIS

Nemëgstu gimtadieniø, o ypaè sveikinimø ir linkëjimø jø metu. Linkima laimës, sveikatos, pinigø... Niekas neišsipildo. Vienas kvailiausiø palinkëjimø, koká esu girdëjæs: "Draugø, kaip tu pats!" Ásivaizduoju, kaip bûtø sunku su bûriu tokiø, kaip aš pats. Šaltas prakaitas išmuša. O dar prisigerti linkint sveikatos... Ar gali bûti linksma šventë, jei tu metais pasenai, taip artëdamas prie kapo duobës? Kiekvienas gimtadienis – laidotuviø repeticija.

Bet gimtadieniø visgi bûna. Tik blogiausia, kad jie bûna kasmet. Tortas, þvakutës, dovanos... Kasmet vis tas pats. Šventë visad bûna ne to, kieno gimtadienis, o tø, kurie á já ateina. Þiûrëk, gimtadienis bus vos uþ savaitës, o aš dar nieko nesuplanavau... Oi, kà darysim? Aplinkiniai nuolat klausinëja: "Tai kada?" "Dar nieko neþinau!" - atsakau kiekvienam. O gal yra burtaþodis ar priešnuodis, kuris panaikintø tà prakeiksmà "gimtadienis"? Jeigu atsiras, apie tai stengsiuos suþinoti pirmas. Gimtadienio vakarëlio sunaikinti visai nenoriu, noriu tik sunaikinti kasmeèius gimtadieniø rûpesèius ir išdrásti sulauþyti paþadus þmonëms, kuriø nenoriu kviesti.

Ypaè nervina ruošimasis gimtadieniui ir, jau minëjau, tie kvaili sveikinimai ir palinkëjimai. Sovietmeèio šûkiai sveikinimus ir palinkëjimus devalvavo. Tušèias buvo jau pagrindinis šûkis "Šlovë TSKP", nors ne kà geresni ir kiti: "Partijos planai – liaudies planai", "Liaudis ir valdþia - vieningi", "Penkmeèio planus - per vienerius metus"... Vëliau buvo šûkiai stojant á NATO, stojant á Europos Sàjungà, tiesa, ne tokie populiarûs. Niekas didesnio dëmesio nekreipë ir á kandidatø á Lietuvos prezidentus šûkius. O juk kandidato á prezidentus šûkis rinkimø kampanijos metu turëtø bûti toks pat svarbus kaip ir pats kandidatas. Vienas skambus sakinys turi atskleisti pretendento asmenybæ, siekius ir kryptá. Kokius šûkius labiausiai prisimename? Ogi tuos, á kuriuos galime þvelgti su ironija: "Nusipelnëme gyventi geriau" (A. Paulauskas) ir "Tvarka bus" (R. Paksas). Netgi pagalvoji, kodël negalëtø bûti: "Blogas oras, geras oras - kandidatas mûsø doras!"

Šiemet A. Butkevièius nusprendë: "Svarbiausia – þmogus." Graþu, aišku, jei tas svarbiausias þmogus nëra jis pats. K. Prunskienë þvelgë á mus geromis akimis: "Uþ Tavo likimà." Tik tuoj peršasi mintis, kad šûkio autorë labiausiai rûpinasi savo likimu. "Valstybë patikimose rankose", - D. Grybauskaitë ypaè pabrëþë þodá "patikimose". L. Grauþinienë kandidatavo su keliais šûkiais: "Valstybæ – á patikrintas, darbšèias, tëvynæ mylinèias rankas" ir "Valstybë – tai šeima" bei panašiu "Gera mama – stipri šeima – teisingas prezidentas". Galëjo kandidatë ir dar daugiau šûkiø pasirinkti – tiek, kiek kostiumëliø. V. Tomaševskis parašë trumpai: "Jûsø prezidentas." Kaþkas taikliai pajuokavo, jog tai tas pats, kaip pomidorø padaþà reklamuoti šûkiu "Pomidorø padaþas". Panašus, tik šiek tiek išsamesnis V. Mazuronio šûkis: "Prezidentas, kurio reikia." O È. Jezersko šûkio net neradau.

Prekybininkai skelbia akcijas pavadinimu "Jamam". Man šis þodis asocijuojasi su rusišku þodþiu "jama", kuris reiškia duobæ. Arba anglišku "jam" - spûstis, sangrûda, o šnekamojoje kalboje - paprasèiausiai bëda. Taip ir visokiausiø šûkiø, sveikinimø, palinkëjimø þodþiai, mano galva, nors atrodo graþûs, bet uþ jø nieko gero, nuoširdaus, tik tušti formalumai.

Kokiø sveikinimø ir palinkëjimø pavyzdþiø galima rasti internete ar tam skirtose knygutëse? Ogi – "Kad svarbûs sumanymai bûtø sëkmingi! Kad visad pavyktø pradëti darbai! Kad brangûs Jums þmonës bûtø laimingi! Draugams atviri bûtø Jûsø namai! Jëgø kad nestigtø! Širdies kad neslëgtø! Kad visad ir viskas Jums bûtø gerai!!!", "Lai vasaros tebûna Tau auksinës, juk širdyje tikrai dar ne ruduo, rugpjûèiai brandà te á delnus pila, o laimë tegu jûromis banguos", "Linkiu tau laimës, kiek kiškis turi baimës, ir dešimtukø, kiek šampane burbuliukø", "Leisk palinkët garbingai Tavo šventei stiprios sveikatos, laimës, ištvermës, þemai þemai šia proga nusilenkti ir su þiedais Tau groþio pavydët", "Lai šie þiedai á uþmiršimo tauræ skandina aitrø nerimà širdies, išlikus þiedu suþydëk iš naujo, ir niekas Tavo laimës nepalies", "Mes linkime, kad širdyje pavasariai skambëtø, linksmai aidëtø dþiugesio daina, kad Tavo širdis niekad skausmo neregëtø, kad lûpas visad puoštø šypsena..."

Gimtadienis – nuovargio šventë. Labiausiai, ruošiantis gimtadieniui, nuvargsta þmona. Tortà uþsako, maistà ruošia, šveièia kiekvienà buto kampelá, vis blizgina peilius ir šakutes, taures ir lëkštes, o dar prieš veidrodá kelias valandas praleidþia. Šventës dienà ji bûna taip nusivariusi ir, nors iš paskutiniø jëgø dar šypsosi, galvoja tik apie pagalvæ. O dar vienas iš sveèiø pasiskeryèiojæs apverèia stiklà ir taurës burbuliuojantis turinys išsitaškæs susigeria á brangiausià staltiesæ ir naujàjà suknelæ.

Net darþelinukai pratinami švæsti gimtadienius. Auklytës ir vedëjos susako vaikuèiams, kad tortelá mamytës atneštø, pasirûpintø visokiais saldumynais, sausainiais, gira, limonadu. Be abejo, gimtadieniø vaikai laukia – gaus kiniškø mašinyèiø ir lëlyèiø. Šiek tiek šviesiau prisimenu nebent gimtadienius studentø bendrabutyje, þygyje, prie lauþo. Studentams ilgai ruoštis nereikia. Nusiperkama vyno ir alaus, konservø, iš namø atsiveþamas svogûnas ir darþoviø mišrainës stiklainiukas. Tokio gimtadienio centras – gitara. Bûtent èia slypi šiandien populiarios dainuojamosios poezijos daigai.

Šiandien per gimtadienius daþnai namuose neišsitenkama. Uþsakoma atkampesnë uþeiga, kavinë. Ypaè dori gimtadieniø šventëjai laukiamus sveèius suveþa autobusu, kad nereikëtø vairuoti ir galëtø soèiai atsigerti. Stalas tokiais atvejais beveik visur vienodas: kas pusmetrá degtinës, šampano, vyno, limonado, mineralinio buteliai, lëkšèiø lëkštës su mësos, þuvies grieþinëliais, darþoviø kuokštais, kaþin ko prikimštos ilgiausios lydekos. Nors, sveèiams susëdus, iškart pateikiamas karštas patiekalas. Já suvalgius pakeièiamos lëkštelës ir susirinkusieji toliau gali vaišintis minëtomis stalo gërybëmis. Ant atskiro stalelio metrinis viliojantis gelsvas šakotis, tortas su viduryje átupdyta pirotechnika, kavos termosai. Ant baro staliuko kiauliškos ausys, sûris, apkepta duona, šaltai rûkyta skumbrë, be abejo, alus. Muzikantai, pasitelkæ pagalbon kompiuterá, skelia valsus, polkas, pabando net tango. Aišku, švenèianèiajam vis skamba pelnyti ir nepelnyti pagiriamieji þodþiai, sveikinimai, linkëjimai, kol galiausiai vakaro kaltininkas pamirštamas ir visi toliau gyvena savo šventiná gyvenimà. O muzikantai kartais stebina. Štai per vienà gimtadiená galëjai pageidauti solenizantui bet kokios dainos ir jie bemat jà atlikdavo. Tiesa, pamàstæs supratau, jog tai jiems nëra pernelyg sunku, nes vis pageidaujami tie patys kûriniai iš Cicino, Butkutës, Povilaièio, Tarasovø ir panašaus repertuaro. Aišku, jog nebus apseita be: "Gimtadienis - pati graþiausia šventë, gyvenimas - toks mielas, nuostabus. Graþiausi metai dar nenugyventi, graþiausi metai tie, kurie dar bus..." arba "Penkiasdešimt metø, tai visai maþai, penkiasdešimt metø pralëkë graþiai, ir darbai prasmingi, ir vargai laimingi, ir draugai širdingi, visad kartu. Penkiasdešimt metø, tai visai maþai, penkiasdešimt metø pralëkë graþiai, penkiasdešimt metø - kelias nuostabus, vël dainuosim, kai ir šimtas bus..." Tik tà kartà muzikantai suklupo – nemokëjo dainos "Keturiasdešimt kaštonø", nors þinojo, kad solenizantas švenèia keturiasdešimtmetá.

Gimtadieniai darbe, sako, suartina bendradarbius. Tik èia bûna paprasti gimtadieniai (eiliniø kolektyvo nariø) ir neeiliniai - boso gimimo diena. Jei boso gimtadienis dar ir apvalus, tai kartais tokios puotos blaiviu protu tampa net nebesuvokiamos. Pradedama ruoštis prieš kelias savaites, o tà dienà visø skyriø vedëjø apzulinti švarkai bûna palyginti, moterys švytëte švyti. Prie boso durø iš pat ryto rikiuojasi pavaldþiø skyriø, seniûnijø, ástaigø, ámoniø, partijø, visuomeniniø organizacijø vadovø, direktoriø ar atstovø, pavieniø architektø, dvasininkø, sekretoriø, buhalteriø ir kitokiø ryškiau blizganèiø interesantø eilë su paslaptingai suraišiotais paketais ir gëliø glëbiais. Iš kabineto sveikintojai išsmunka pralinksmëjæ, bet nesidairydami mauna tiesiai (gali opozicija ar þurnalistai uþfiksuoti - darbo diena!).

Artimiausiø, nuolankiausiø pavaldiniø, draugø ir sugërovø laukia uþsakyta pirtis, kitàsyk nuošalesnë uþeiga, smuklë. Ten viskas taip, kaip aprašyta apie gimtadienius ne namuose. Gerai, jei kita diena - laisvadienis, bet jei tai darbo diena, darbovietëje vos vos ištveriama iki pietø. Po jø su keistai išsipûtusiais krepšeliais sušmëþuoja pasiuntiniai - prasideda atsipagiriojimas.

Aišku, galiu kà noriu rašyti apie gimtadienius, bet jei pilieèiui malonu - jo valia linksmintis. Tûlas man paprieštaraus, jog klaidinga manyti, kad gimtadienis - individuali šventë. Girdi, privataus šventumo nebûna, nes pati šventumo esmë yra ryšys, santykiø kûrimas. Gal ir malonu nors vienà dienà per metus jausti išskirtiná dëmesá, matyti tikras ir nutaisytas šypsenas, girdëti linkëjimus, nors vienintelá kartà pasëdëti darþely tarp gëliø. Be to, dël nešvenèiamø gimtadieniø, girdi, nukenèia kepyklos, gëliø, maisto, suvenyrø parduotuvës, drabuþiø taisyklos ir siuvyklos. Kai prasitariau, jog rašysiu tekstà apie gimtadieniø šventimo bereikalingumà, draugai pasiûlë prisiminti Mikës Pûkuotuko draugo Nulëpausio gimtadienio istorijà. Kiek pamenu, ši istorija - tokia:

Vargšas Nulëpausis, vos atsikëlæs ryte, savo gimimo dienà apibûdino vienu þodþiu – "graudu"... Jis turëjo omeny, jog graudu yra bûti vienam per šià šventæ, visiškai visø uþmirštam. Taèiau ištikimieji jo draugai - Pûkuotukas su Paršeliu - suskubo gelbëti uþmirštà jubiliatà. Mikë sumanë padovanoti puodynæ medaus, o Paršelis – raudonà didelá balionëlá. Deja, pakeliui ávyko šokia tokia nelaimë – meškiukas neiškentæs suvalgë medø, o Paršelis pargriuvo ir balionëlis susprogo... Manote, jog tokie nesklandumai sugadino Nulëpausio gimtadiená?! Tikrai ne! Tušèia puodynë galiausiai tapo nepaprastai patogiu daiktu ávairiem niekuèiam susidëti, o susprogæs raudonas balionëlis – niekuèiu, kurá á tà puodynæ galima ádëti. Nulëpausis, nustebintas tokiom išradingom dovanom, buvo pats laimingiausias gimtadienio šventëjas!

Gal reikia po tokiø draugø árodinëjimø imti ir atšvæsti tà gimtadiená? Susirandu internete, kas organizuoja tokius šventimus: "Artëja Jums brangaus þmogaus gimtadienis ar netgi jubiliejus? Svarstote, kur ir kaip já atšvæsti? Norisi kaþko naujo, nes esate pavargæs nuo banaliø pasisëdëjimø uþstalëje, o nuobodþios kalbos jau ákyrëjo? Šis pasiûlymas kaip tik Jums!" Perskaièiau tuos pasiûlymus ir nusivyliau – viskas sena, tie patys sveikinimai, tostai. Organizatoriai reklamuodamiesi meluoja. Pasirodo, nelengva originaliai atšvæsti gimtadiená. Oi, nelengva!

Rièardas Jakutis

Be ko lietuviai neapsieina? Atsakymas trumpas – be krepšinio ir be televizoriaus. Finišavo muzikiniai TV konkursai "Gero ûpo!", "Þvaigþdþiø duetai", "Lietuvos balsai", "Talentø ringas". Prasideda vasariniai "Kitas!", "Meilës trikampis" ir kt. Kokia buvo televizinë pavasario pabaiga? Atkreipiau dëmesá á vieno tûlo aiškinimà, jog jis tokio þemo lygio laidø, kaip serialas "Nekviesta meilë", neþiûrás. Tiesa, po tokio paaiškinimo jis iškart papasakojo keletà serialo scenø. Pagalvojau - tai iš kur jam þinoti, jei neþiûri? Pasisakome prieš ištisà pramogø karuselæ, teigiame pasiilgæ rimtø laidø, bet "Eurovizija" vis tiek populiaresnë net uþ prezidento rinkimus. Nors vienas geguþës šeštadienis, sekmadienis ir pirmadienis per tris viena paskui kità sekanèias dienas lietuviams dovanojo visà jø pomëgiø puokštæ: "Eurovizijà", prezidento rinkimus ir lemiamas LKL finalo rungtynes. Kadangi mes esame daininga tauta, politikai ir krepšinio treneriai, tai gavome viskà.

Tiesa, þiûrimos ir transliacijos iš Seimo. Pagalvojau, jog bûtø teisinga, kad naujø ástatymø Seime siûlytojai pasakytø, kà jø pasiûlymas duos. Po kiek laiko paþiûrëti, ar tie pasiûlymai pasiteisino. Jei ne, daugiau tiems politikams nieko siûlyti neleisti, kad nebûtø problemø.

Þiniø ir kitos laidos gausiai rodë uþ Dalià Grybauskaitæ balsavusius pilieèius. Ásiklausæs á jø pasirinkimo motyvus, išgirsti aiškiai skambantá tvirtos rankos ilgesá. Kaþkas leptelëjo, jog tauta ilgisi tvirtos rankos, nes lietuviai yra slapti mazochistai. Jie nenustygsta vietoje: arba nori kà nors mušti, arba patys nori bûti mušami, siekia bûti áskaudinti. Jie pajunta palaimà kentëdami ir garbina savo kanèià. Kenèiame ir jauèiamës didingi. Nors vadintis dràsia tauta irgi norime. Nedelsdami duodame išgërusiam NATO lakûnui á snuká. Rûtos Grinevièiûtës ar Audrës Kudabienës laidø personaþai ákûnija specifiná lietuviškà blogá. O kodël lietuviai negalëtø prisistatyti Europai ar pasauliui kaip smalsi, mokslo þiniø siekianti tauta?

Vieni rinkimai baigësi, laukia kiti. Diskusijø laidoje per LTV kalba kandidatai á Europos Parlamentà. Nesigëdydami puèia muilo burbulus á akis, kokius Lietuvai jie ten Briuselyje nuveiks darbus, kad visiems mums èia bûtø gyventi geriau.

Visgi nesitikëjau, kad tiek naujo mano gyvenimui gali duoti skaitmeninë televizija. Tobulas vaizdas ir daugybë filmø kanalø. Geguþë ypaè buvo gausi puikiø filmø. Visø në neišvardysi. Tai ir "Telma ir Luiza", "Vagys kaip mes", "Švytëjimas", "Pinigai dviem", "Kaip nudëti kaimynø šuná", "Šokëja tamsoje", "Talentingasis misteris Riplis", "Informatorius", "Priciø šeimos garbë"... Visai neseniai perskaièiau naujà Aleksandros Marininos romanà. Vyras – kariškis, þmona – beprotë. Jis þino, kad jinai já nuþudys, jeigu jis jos nenuþudys. Jis – profesionalas... Dël to gyvena, gelbsti jà ir gelbstisi pats. Labai kenèia. Tiesiog "Priciø šeimos garbës" siuþetas. O šiaip stabtelësiu tik ties keliais kino filmais. Išskirsiu rumunø šedevrà "4 mënesiai, 3 savaitës ir 2 dienos". Jo reþisierius Cristianas Mungiu, dar nesulaukæs 40-ies, pripaþástamas kaip turintis stulbinamà talentà, puikiai suprantantis ir valdantis kino kalbà. Filmas apie abortà, nors reþisierius nekalba apie patá abortà kaip aktà, jo padarinius ir pan., bet stengiasi parodyti individo vietà tame þiauriame pasaulyje (veiksmas vyksta 1987-øjø sovietinëje Rumunijoje, diktatoriaus N. Ceauşescu valdymo pabaigoje), kuriame þmogus, kaip þmogus, apskritai neturëtø egzistuoti. Þiûrint šá filmà, laikas tarsi išsitempia, pailgëja, pasislenka. C. Mungiu kalba apie dalykus, kurie tada, 1987-aisiais, buvo nutylimi, išgyvenami individualiai, o ne kolektyve. Kamera statiška, daug stambiø planø, todël filmas laviruoja ties vaidybinio ir dokumentinio kino riba. Kameros nebylumas, "ramumas" viskà perteikia kaip natûralø vyksmà, lyg mums, þiûrovams, neturëtø dël nieko skaudëti, bet mums skauda. Filme neskamba muzika. Dël to taip átaigiai perteikiama kasdienë slogi nuotaika, tik tokiu bûdu gali pajusti tà "paprastà" baimæ ir suvarþymus, kuriuos patiria pagrindinë herojë Otilija. Jausmai išgryninti átampos, nesaugumo, baugumo, yra kertinë filmo ypatybë. Viena ádomiausiø scenø – gal 10-ies minuèiø statiškas Otilijos vaikino Adi mamos gimtadienio epizodas. Á gimtadiená mergina buvo priþadëjusi ateiti. Tuo metu Otilijos draugë Gabita guli viena viešbuèio kambaryje po atlikto aborto. Švenèiama prie stalo. Kamera "apglëbia" nemaþai sveèiø, viduryje – filmo herojë. Vykstant tipiškam sovietinës šeimynëlës pokalbiui, kuris sudaro kontrastà filmo tëkmei ir ritmikai, þiûrovas jauèia Otilijos norà pabëgti iš ten ir gráþti pas draugæ. Kontrastas išties áspûdingas: linksmi, ákaušæ, kaþkà beprasmiškai kalbantys þmonës ir ásitempusi, sutrikusi, susijaudinusi mergina. Reþisieriui svarbus ir socialinis bei politinis filmo kontekstas, aplinkos, kaip fono, sureikšminimas. Galima teigti, jog visi šiame filme turi savo vietà: ir nublukæ namo laiptai, ir neveikiantis autobusas, ir nemandagi viešbuèio administratorë, ir paniuræ Adi tëvø draugai.

Dar norëtøsi paminëti Roberto Altmano 1975 m. filmà "Nešvilis". Beveik tris valandas trunkantis filmas pasakoja apie muzikos festivalá – didþiausià JAV kantri muzikos šventæ. Robertas Altmanas (1925-2006) - vienas garsiausiø nepriklausomø ir, ko gero, pats neholivudiškiausias amerikieèiø reþisierius, visà gyvenimà šaipæsis iš Holivudo stereotipø, parodijavæs jo siuþetus ir analizavæs jo mitus. "Nešvilis" - vienas svarbiausiø Altmano filmø. Filme nëra áprasto siuþeto. Jo dramaturginë struktûra - 24 lygiaverèiai personaþai, kuriø istorijos lygiagreèiai rutuliojasi penkias dienas - paveikë visà kinà ir tapo svarbiu modernaus kino lûþiu. Filmas - savotiškas tautos, kolektyvinio savo laikø didvyrio, siekianèio valdþios ir populiarumo, portretas. Šios Amerikos mozaikos herojai - pramogø verslo þmonës ir politikai: kantri ikona Hamiltonas, jo proteguojama þvaigþdutë Barbara Dþin, roko þvaigþdë Tomas ir jo þmona, nuo vyro pabëgusi namø šeimininkë, svajojanti apie þvaigþdës karjerà, naktinio klubo šeimininkë, prisimenanti "visus Kennedy berniukus", kandidatas á prezidentus, BBC komentatorius ir daugybë kitø. Visiems jiems bûdinga tuštybë, apsimetinëjimas, siekis nugvelbti sau kuo daugiau pinigø, šlovës, susiþavëjimo. "Nešvilis" buvo kurtas JAV dviejø šimtø metø jubiliejui paminëti, todël jo alegoriškumas nekelia abejoniø. Filmas sujungia dvi svarbias siuþeto linijas - muzikos festivalá ir rinkimø kampanijà, t. y. menà ir politikà, prabyla apie šiuolaikines šalies vertybes.

Tiesa, jei dienà dar šiaip taip galima ištverti reklamos intarpus þiûrint filmus, tai vëlø vakarà ar naktá šie intarpai nervinti nervina. Naktá atsibunda alkoholio reklama, o aš pagalvojau – ar yra bereikalingesnis dalykas uþ degtinës reklamà?

Visà geguþæ rusø þiniasklaida aptarinëjo naujà, t. y. spalvotà kultinio serialo "Septyniolika pavasario akimirkø" versijà. Rusijos televizijos vadovai nusprendë serialà nuspalvinti, taèiau tai sukëlë didþiulá pasipriešinimà: Sankt Peterburgo komunistai net nusprendë teisme pareikalauti moralinës þalos atlyginimo uþ suþalotà "šviesø Štirlico ávaizdá". Uþtat savo pasitenkinimo neslepia rusø skustagalviai: naciø kostiumai ir simbolika filme švyti ryškiai. Manau, kad spalva filmui apie Štirlicà nei padëjo, nei pakenkë, nors nespalvotas variantas, þinoma, mielesnis.

Be prezidento rinkimø ir "Eurovizijos", geguþæ negalima nepastebëti liberalcentristø lyderio Artûro Zuoko pasiûlymo 100 litø bauda nubausti politikus, vartojanèius þodá "krizë". A. Zuokas teigë siûlantis ásteigti baudos fondà, á kurá politikai ar valstybës tarnautojai, pavartojæ þodþius "krizë" ir "sunkmetis", turëtø pervesti po 100 litø. Iš šio fondo pinigai bûtø pervedami á biudþetà. Liberalcentristø lyderis siûlo þodá "krizë" keisti "iššûkiu".

Televizija kartojo "Operacijà Y ir kitus Šuriko nuotykius". Kaþkuris kino kritikas tokius filmus (komedijas) pavadino atgaiva ir vaistais sielai. Ims ir atsiras tabletë "Šurikas".

Linksmos istorijos visad maloniai nuteikia. Neseniai šiaulieèiai dailininkai ir aktoriai prisiminë tokià istorijà. Leido man jà aprašyti, tik, suprantama, neminint pavardþiø. O buvo tai dar sovietmeèiu. Laikà jie linksmai leido pas vienà dailininkà dailininkø name šalia senøjø kapiniø. Buvo karštos vasaros dienos vakaras, irgi gana šiltas. Sumanë, jog vertëtø išsimaudyti uþ kapiniø esanèiame eþere. Tik, þinia, eþero pakrantës nešvarios, nëra kaip ábristi. Dailininko dirbtuvëje puikavosi baidarë, kurià šis á didþiules patalpas buvo ásinešæs, gal norëjo aplopyti, gal - perdaþyti. Kilo mintis baidare nuplaukti á eþero vidurá, ten švariau, iššokti, paplaukioti ir vël atgal á baidaræ. Viskas bûtø gerai, bet sveèiai, negalvojæ, kad teks eþere pasimaudyti, neturëjo tam jokios aprangos, o suprato, kad dëvimi kelnaitës sušlaps, kaip toliau sëdësi, nejaukiai šlapias vakarà tæsi. Menininkai - laisvi þmonës, nusprendë - maudysis nuogi. Bet ant kranto drabuþëliø nepaliksi, dar kas nors pasisavins, jau tuomet bûdavo, kad vyrai ten atklysdavo buteliukà išlenkti, vaikigaliai pašëlti. Nutarë drabuþius palikti šeimininko dirbtuvëje ir be jø iki eþero nueiti – per kapines kelias juk netolimas. Tarë ir padarë: baidaræ uþsidëjo ant peèiø ir traukia per kapines visi Ievos ir Adomo kostiumais. Gal dëlto, kad jau vakarëjo, nieko nesutiko. Bet scenelæ galime ásivaizduoti. O kiek simboliø: kaip tëvai pagimdë, kapinës tarsi sako, jog ant peèiø nešamas karstas, bet ne – tai baidarë, o laivas – vilties, išsigelbëjimo simbolis! Sakau, kad tai pirmas meninis performansas Šiauliø mieste. Dalyvavusieji su tuo sutinka, tik sako, jog tuomet dar neþinojæ, kad tai performansas.

Pavasará baigë "Poezijos pavasaris". Prieš kelias dešimtis metø aidëjusiø "Poezijos pavasariø" liudininkai pastebi, kad šventë netenka tikrosios savo paskirties, kad poezijos šventëje dalyvaujanèiø menininkø kûryba tampa nesuprantama paprastiems þmonëms, kad dingo laikai, kai laisva këdë salëje buvo áþeidimas kûrëjui. Taèiau poetai pripaþásta – dabartinis "Poezijos pavasaris" – profesionalesnis. Prisiminta, jog totalitarinëje visuomenëje viešasis gyvenimas buvo suvarþytas, árëmintas, o per poezijà þmonës galëdavæ išgirsti laisvesná þodá. Publika suprasdavo menkiausias uþuominas – toks bûdavo publikos ir literato solidarumas. Dabar nebëra tokio þaidimo. Gyvenimà tvarko visokie rinkos dalykai, pinigai. Anksèiau buvo vienoki varþtai, dabar – kitokie. Kà darysi.

Prancûzø komedijoje "Visada norëjau bûti gangsteriu" penki pagyvenæ vyrai uþsuka á pakelës kavinæ. Jiems patinka jaunutë padavëja ir jie pradeda jà "kadrinti". Ši nusišypso išgirdusi jø liaupses ir irgi juos pagiria: "Jûs tokie malonûs, panašûs á mano senelá."

Geros vasaros! Kaip bebûtø, vasara televizijà nugali 1:0.

Rièardas JAKUTIS

Pagalvojau, kaip bûtø gerai, jei neþinotume, kad yra krizë. Verslininkai plëtotø verslà, biudþetininkai netaupytø, nebûtø atiminëjami pinigai iš medicinos, švietimo, kultûros, niekas nebûtø atleidinëjamas iš darbo, nemaþëtø atlyginimai, juo labiau socialinës išmokos, pensijos, þmonës pirktø butus, automobilius, šiaip viskà, ko reikia ir ko nelabai reikia. Ir kam kilo toji nelaba mintis pranešti apie krizæ?! Bet jeigu jau krizë egzistuoja, pamàsèiau, kas jà geriau išgyvena - vyrai ar moterys?

Neseniai skaièiau, jog nors daugiausia su ekonominës krizës iššûkiais tenka kovoti vyrams – jie dominuoja vadovø postuose, yra pastebëta, kad bristi iš sunkmeèio geriau sekasi bendrovëms, kuriø vairà valdo moterys. Štai Prancûzijos ámoniø rezultatø analizuotojai teigia, kad kuo daugiau moterø vadovauja ámonei, tuo maþiau jos akcijos smunka rinkoje. Britai dþiaugiasi savo bendrove "Hermes", kurios, vienintelës iš didþiøjø šalies kompanijø, akcijø kaina kyla ir kurioje daugiau nei pusë vadovø yra moterys. Švedai sunkmeèiu, pasirodo, taip pat atsigræþë á moteris vadoves. Šalies vyriausybë ëmësi projekto, kuriuo á bendroviø valdybas siekiama átraukti kuo daugiau moterø. Nors yra ir neatiduodanèiø visiškos pirmenybës vadovëms moterims, o iškelianèiø mišrias komandas. Tiesa, ir taip teigiantys pripaþásta, kad vyrai šalia moterø ima daugiau dëmesio skirti etikos dalykams, neneigia, kad sunkmeèiu ypaè praverèia tam tikros stereotipiškai moterims priskiriamos savybës, pavyzdþiui, dailiosios lyties atstovës idealiai geba ávertinti rizikà, pasiþymi puikia intuicija, yra geresnës derybininkës, o sunkmetis labai palankus deryboms. Be to, vienas iš sëkmingo vadovavimo sunkmeèiu receptø – pastovumas ir kantrybë. Moterims pastovumas bûdingas, kantrybës jos irgi turi su kaupu. Svarbu neskubëti, o daugelis ámoniø skuba atleisti þmones, optimizuoti procesus. Moterys geba geriau ásiklausyti. Krizës metu susikaupia daug neigiamø emocijø ir þmonëms reikia išsipasakoti. Be viso šito, moterims geriau vadovauti dar padeda ir jø ágimtas lankstumas, atidumas detalëms. Tad reziumuojant reikëtø pasakyti, jog jeigu ryþtumës krizës sprendimo bûdus skirstyti á "vyriškuosius" ir "moteriškuosius", dailiosios lyties atstovëms reikëtø priskirti derybininkiø, ramintojø ir taikytojø vaidmenis.

Karjeros moterys – atskira moterø kategorija. Išsilavinusi, profesijà ágijusi ir materialiai apsirûpinusi moteris vadovaujasi ir pasikliauja tik savo protu. Tokia stengiasi sveikai gyventi ir viskà numatyti bent dešimtmetá á prieká – kada galës pakilti tarnyboje, kada ištekëti, kada ir kiek turëti vaikø ir t. t. Jokiø netikëtumø, jokios improvizacijos. Tai moteris, pasitikinti tik savimi ir... patenkinta taip pat tik savimi. O sutuoktinis jai egzistuoja tiek, kiek yra susijæs su jos planais. Taigi jis jai labiau rûpi ne kaip þmogus, o kaip priemonë savo tikslams ágyvendinti. Kadangi daþnas vyras nesutinka su tokiu siauru jam skiriamu vaidmeniu ir siekia pakeisti santykius šeimoje, þmonos akyse jis tampa nelaimingas nevykëlis. Iš esmës jai nereikia bendrystës šeimoje, uþtenka savæs paèios. Be to, vienà tikslà pasiekus, siekiama kito. Ir neretai atsitinka, kad vyras, pasirinktas bûti vaikø tëvu, tolesnei moters karjerai pasidaro visai nenaudingas, dël to labai daþnai kyla skyrybø grësmë. Tada vyrui tenka rinktis arba likti šeimoje ir ja rûpintis susitaikant su visišku þmonos atsidavimu karjerai, arba išeiti.

Karjeros moteris, nors ilgai uþtrunka darbe, nenori perleisti vyrui ir šeimos galvos funkcijø. Ji šeimos ryšius stipriai laiko savo rankose. Kitaip tariant, kontroliuoja ir valdo viskà, pradedant finansais ir baigiant... intymiais santykiais. Gyvenime ji mama, kuri uþima vadovaujamà vaidmená ir priima visus svarbiausius sprendimus. Ištekëjusi tuoj ëmësi savàjá vyrà "auklëti", "tobulinti" ir jam nurodinëti. Ilgainiui sutuoktinis pavargsta priešintis tokiems nelygiaverèiams santykiams ir "pasirašo" kapituliavimo aktà guosdamasis, kad "visos bobos tokios". Tiesa, kartkartëmis jis save "apdovanoja" nepaklusimu þmonai ir išgërimu su panašaus likimo draugais. Susiklosèius palankioms aplinkybëms, kai moters "diriguojamas" vyras gauna papildomø pajamø ir nuolat turi "savø", þmonos nekontroliuojamø pinigø (pvz., yra geras santechnikas, kurio paslaugø daug kam prireikia), jis tampa net alkoholiku. Ir tada þmona ágyja nenuginèijamà árodymà, kodël privalo vis tikrinti, auklëti ir persekioti savo antràjà pusæ. Tokia moteris save vertina ir gerbia uþ tai, kad "aukojasi šeimai", kad viena ant savo moteriškø peèiø tempia visà gyvenimo naštà.

Galëjau pririnkti duomenø ir apie kitas moterø kategorijas, bet tik minëtoji simbolizuoja moterá vadovæ. Vadovæ be kompromisø. Štai vyrai panikuoja – krizë, krizë, o moterys visiems pasakoja, kad negalëtø išgyventi be naujausio plazminio televizoriaus, be naujausio mobiliojo telefono ir be jorkšyro terjero. "Mums pabodo kalbos apie krizæ. Kad viskas neprognozuojamai brangs arba þiauriai pigs. Kad skaitytojø gretos retës, reklamos uþsakovai maþins biudþetus, vartotojai nebeturës pinigø pirkti. Pasitarëme ir nusprendëme - krizëje nedalyvausime, o imsime ir išleisime naujà þurnalà", - sako neseniai pasirodþiusio þurnalo moterims redaktorë.

Statistika byloja, kad per pastaràjá pusmetá Amerikoje vyrai neteko 700 tûkstanèiø darbo vietø, o moterø darbo vietø skaièius išaugo 300 tûkstanèiø. Atrodo, tarsi moterims negaliotø ekonomikos nuosmukis. Kodël? Paprastai šnekant, taip atsitiko todël, kad vyrai pasirinko neteisingas profesijas - statybø ir gamybos sektoriuose. Bûtent šie sektoriai labiausiai nukentëjo. Moterys daþniau dirba sveikatos apsaugos, švietimo ar vyriausybinëse institucijose, kuriuos krizë paveikë maþiau. Gamybos sektoriuje dirba 77 proc. vyrø, o statybø - net 80 proc. Sveikatos ir švietimo sektoriuose karaliauja moterys - 78 proc. Atrodo, jog vyrai tiesiog atsidûrë blogesnëse vietose, nors iki šiol jos buvo laikomos geresnëmis. O dar sako, kad gamtoje nëra pusiausvyros... Iki šiol JAV ¾ þmoniø, uþdirbanèiø daugiau nei 100.000$ per metus, buvo vyrai. Taèiau bûtent dël didesnio uþdarbio tenka atleisti dalá darbuotojø iš nukentëjusiø nuo krizës kompanijø. Ekonomistai vis dar ginèijasi, ar pasaulinëje ekonomikoje ásivyravo recesija. Juk akivaizdu, kad vyrams ji prasidëjo. Štai pas mus 80 proc. vyrø gauna vidutiná atlyginimà, bet tik 20 proc. sulaukia vidutinio amþiaus.

Blogoji moterø savybë krizës metu yra tik viena – šopoholizmas (sociologai teigia, kad moterims pirkimas – tai streso, átampos numalšinimo metodas, beje, visai priešingai negu jø oponentams vyrams). Mielos moterys, kiek turite vienetø šampûno, "dušgelio", kvepianèio muilo, rankø kremo, kitokio kremo, kaukiø, losjono ar panašiai? Viena moteris prisipaþino, kad kai suskaièiavo, kiek tokiø dalykëliø pas jà yra, suprato, kad jai kokia treèia šopoholizmo stadija: 7 ávairios dantø pastos, 5 rûšiø šampûnas, 2 plaukø balzamai, 4 plaukø kaukës, 8 ávairiø kvapø dušo þelë, 3 ávairûs naudojami muilai, 6 muilai "atsargoje", 12 kvepalø ir t. t., ir pan. Gerai, kad ji nusprendë þaisti taupymà ir nieko nepirkti, kol nesunaudos to, kà turi! Juk galø gale kosmetika sensta. Dël rûbø ir avalynës toji moteris irgi pripaþino gerà taisyklæ: geriau vienas, bet geras. Batø daug, bet apsiauti nëra kuo. Rengtis taip pat nëra kuo, bet spintos lûþta. Visos mados yra laikinos, todël patiko nuomonë, kad reikia atrasti savo universalø stiliø, detales, aksesuarus, ir jûs visuomet bûsite "ant bangos".

"Krizë yra sukurta vyrø. Tai vis tie patys vyrukai, kuriø 99 proc. baigë tà paèià mokyklà, vaþinëja tomis paèiomis mašinomis, dëvi tuos paèius kostiumus ir turi panašiø pomëgiø. Jie sukëlë šià situacijà, orientuodamiesi á maksimalaus pelno siekimà. Tai tipiškas vyriškas elgesys – svarbiausia, kieno didþiausias", - sako moterys. Aišku, moterys niekad nepamiršta reikalauti savo teisiø. Nors, pavyzdþiui, dël moteriškø pavardþiø, tai visaip palaikau moteriškiø siûlymà, kad nevedæ vyrai turëtø prie pavardës tradicinæ maþybinæ priesagà "-iukas" – Jankauskiukas, Kazlauskiukas ir pan. Lygybë turi bûti.

Finansinës krizës akivaizdoje senas posakis, kad laimë slypi ne piniguose, tampa ypaè aktualus. Tyrimai rodo, kad krizës metu net 48 šalyse iš 51 moterys jauèiasi laimingesnës nei vyrai. Tik Brazilijoje, PAR ir Vietname laimingesni yra stipriosios lyties atstovai. O didþiausias skirtumas tarp moterø ir vyrø laimingumo krizës metu pastebimas Japonijoje: laimingø moterø èia 15 proc. daugiau nei vyrø. Mokslininkai teigia, jog taip yra todël, kad pagrindinis vyrø laimës faktorius yra finansinë gerovë. Moterys laimingiausios jauèiasi tuomet, kai sëkmingai klostosi jø santykiai su sutuoktiniais, vaikais, draugais ir kolegomis. Tik neþinau, ar tai tiktø Lietuvos moterims.

Moterys priekaištauja vyrams - prisivadovavote! Pritariu nuomonei, kad juo toliau, tuo labiau tas lietuviø antikrizinis planas tampa panašus á krizæ gilinantá, o ne nuo jos gelbëjantá priemoniø arsenalà. Labiau primena kilpà pasikarti nei gelbëjimosi ratà skæstanèiai valstybei. Kol kas net ir atleidþiami iš darbo ar dël paskolø susikrimtæ þmonës masiškai dar nepanikuoja, bet nerimas dël ateities – milþiniškas. Viskas, apie kà dabar susitikæ kalba þmonës, kà rašo laikrašèiai, kà girdime per radijà ir matome per televizijà, turi kaip niekad daug bendra. Viskà vienija netikrumo ir nesaugumo jausmas. Niekas nesako, kad nereikia reformø, kad nereikia taupyti, persiorganizuoti, dirbti, kurti, mokytis, tikëti savo valstybe sunkmeèio sàlygomis. Taèiau eksperimentiniais triušiais nesinori bûti. O bûtent šitaip šiandien jauèiamës. Visi esame ne tik natûraliai susiklosèiusios, bet ir dirbtinai gilëjanèios krizinës situacijos ákaitai. Valdanèioji dauguma kalba ne apie koká nors šviesios ateities, o "Krizës áveikimo" planà, kuriame daþniau vartojami þodþiai "naikinti", "maþinti", "apriboti", o ne "skatinti", "vystyti". Prezidento rinkimai parodë, jog viliamës, kad iš susidariusios krizës išves moteris.

Sako, jog þmogaus gyvenimas uþprogramuotas. Girdëjau kalbant apie šešias kartas ir niekur, girdi, nuo šito nepabëgsi (tavo padarytas nuodëmes vilks dar šešios kartos). Abejoèiau. Anekdotas.

Vyriškiai aprauda mirusá draugà:

- Koks geras þmogus buvo. Stipruolis. Kasdien išgerdavo dvylika bokalø alaus ir tris butelius degtinës.

- O nuo ko mirë? – klausia praeivis.

- Niekas neþino.

O apie krizës blogumus net kalbëti nebesinori, kultûra miršta, vasara nešventinë ir nemiela, tad belieka ironija. Klausimas: "Kodël kraštuose, kur anksèiau buvo ramu, šilta, dabar potvyniai, audros, o pas mus Andriaus Kubiliaus vyriausybë?" Atsakymas: "Anie kraštai galëjo rinktis."

Oksana LAURUTYTË

Birþelio 26-àjà Šiauliø dramos teatre vyks konkurso "Mis Šiauliø kraštas 2009" finalas. Graþuolës karûnà pelniusi mergina Šiauliø kraštui atstovaus Lietuvos graþuolës rinkimuose, kitos finale titulus pelniusios merginos bus apdovanotos kelionëmis á pasirinktà Europos šalá.

Konkurso organizatoriai - groþio salonas "Classy beauty" ir renginiø organizavimo studija "Bacio". Salono "Classy beauty" ákûrëja Vaida Þidonytë dþiaugiasi, kad šámet atrankoje á groþio konkursà panoro dalyvauti gausus 16-26 metø graþuoliø bûrys iš visos apskrities. Atranka paskelbta interneto svetainëje, tad aktyvios merginos organizatorëms atsiuntë itin daug savo fotografijø su anketomis.

Á finalà bus atrinkta apie 20 merginø, kurios susirungs áspûdingame renginyje - teatralizuotame šou, kurio tema - Amerikos gangsteriai, Italijos mafija. Renginá ves Oksana Pikul, Vitalijus Cololo ir Karolis Sakalauskas, koncertuos "Olialia pupytës" ir "69 danguje".

V. Þidonytë sako, kad konkurse norinèios dalyvauti merginos labai jaudinasi, kartais jaudulys ir pakiša kojà išskirtinio groþio merginai nenugalëti. "Reikia nebijoti pralaimëti, þaismingai reaguoti á nemalonias situacijas, tuomet ir sëkmë šypsosis. Karûna tikrai atiteks tai, kuri jos verèiausia", - sako renginio organizatorë pridurdama, kad graþuolæ rinks tarptautinë komisija.

Rièardas JAKUTIS

Galima be daug ko apsieiti, bet, aišku, neapsieisime be turgaus. Vieni sako turguje pavargsta, kiti, girdi, pailsi. Girdëjau net turgø lyginant su muziejum. Ne vienas po turgø juk mëgstame paþioplinëti. Turgaus þmonës spontaniški, nevarþomi, gyvenantys èia ir šià minutæ. Tai ne tie anapus turgaus tvoros, besibodintys èion uþsukti, taip ir neturintys kur išreikšti savo laukiniø impulsø, kaip sako estetai, – sterilizuoti ir kirptais nagais, uþstrigæ juridiniø, socialiniø, kultûriniø ir panašiø susitarimø kamšalynëje.

Pats þodis "turgus" XII a. pasiskolintas iš rusø kalbos. Tur̃gus (dkt., vyr. g., pagr. f., vns. vard., 2-a kirèiuotë) – 1) prekiavimo vieta, aikštë, kurioje prekiaujama, 2) pats prekiavimas tokioje aikštëje, 3) triukšmas. Teigiama, kad pirmieji turgûs atsirado arabø kraštuose. Arabø turguose apsilankæ meno ar šiaip jautrios dvasios þmonës pasakoja, kad šie turgûs juos nuteikia filosofiškai ar net poetiškai. Girdëjau ir labai keistà, bet ádomià nuomonæ, jog reta kuri kita viešojo miesto gyvenimo forma veikia taip teisingai. Reikia sutikti su mintimi, jog paskutinis nuo þemës paviršiaus išnyks turgus. Verdantis turgus – gyvybës simbolis. Turgaus svarbà pabrëþia ir tai, kad senovëje jis visuomet ásikurdavo aikštëje šalia baþnyèios – miestelio centre. Net Šv. Rašto istorijos, kad Jëzus nemëgæs prekijø, negelbëjo.

Tiesa, dabartiniai turgûs nebe tokie kaip anksèiau, kokius galime išvysti Aleksandro Macijausko ar kitø ano meto fotografø nuotraukose, bet daug kas dar išlikæ. Turgus – pabendravimo, pasikalbëjimø vieta. Turgaus pokalbiai buvo pavadinti apkalbomis ir irgi nyksta. Be reikalo, nes nors ir paradoksalu, manau, yra ir geroji apkalbø pusë – apkalbos suartina þmones. Lengva prisiminti malonø jausmà, kai su sutiktaisiais dalijatës "naujausiomis þiniomis" apie bendrà paþástamà, aptarinëjate jo ar jos nelaimingos meilës klystkelius. Apkalbos padeda rasti draugø ir rëmëjø, nes lieþuvaujame su tais, kuriuos mëgstame, su kuriais norime suartëti. "Pasakysiu tau paslaptá", – tokiais þodþiais parodome, jog kà nors išskiriame, laikome verta þinoti daugiau negu visi. Apkalbos padeda tapti átakingesniems, nes leidþia bent jau kalbomis priskirti aplinkiniams tai, ko jie, mûsø ir besiklausanèiøjø nuomone, nusipelno. Apkalbos padeda uþmegzti ryšius - kartu su mumis plepantieji tampa mûsø sàjungininkais, jie pripaþásta mûsø nuomonës vertæ, o mes – jø, ir bendrai smerkiame kà nors treèià. Štai taip jau senø senovëje turguose buvo daug kas nusprendþiama. Dabar apkalbos persikëlë á laikrašèiø bei þurnalø puslapius, televizoriø ekranus, internetà. O juk jø vieta turguj.

Kaip elgtis turguje? Taisykliø niekas nëra surašæs, taèiau yra nerašytos taisyklës. Pavyzdþiui, nesusigundyti pirmaisiais prekystaliais. Tiesa, kainos visur daugmaþ vienodos (nemanykite, kad pardavëjai neþino, kokios kainos pas kaimynà, uþ keliø prekystaliø ar net kitoje turgaus pusëje), bet pirmuose prekystaliuose jos visad bent šiek tiek didesnës. Antra nerašyta taisyklë – atidþiai þiûrëti, ar tëvyninius produktus perkate. Kai kur turguose lenkiškø vaisiø ir darþoviø yra net daugiau nei lietuviškø, panašiai kaip ir mësos bei kitø produktø. Treèia taisyklë, kad pirkimas bûtø ekonomiškas – derëtis, derëtumeis ir dar kartà derëtis. Turgus tam ir yra, kad derëtumeis, prekiautojai net nustemba, jei nesideri. Ir linkæ nuleisti, nes supranta, kad tuoj pat gali nueiti pas kità pardavëjà, kuriø aplink daug. Bet kuo daugiau pirkëjø, tuo sunkiau derëtis. Todël reikia þinoti, kada á turgø ateiti. O jeigu jau deratës, reikia bûti dràsiems ir nesigëdyti. Nepaverskite derybø karu, nes ásiutæs pardavëjas gali pradëti laikytis principø ir jam gali pradëti atrodyti, jog geriau nieko neparduoti, negu parduoti tokiam nemandagiam pirkëjui. Šypsokitës, paverskite viskà maloniu pašnekesiu, pasiteiraukite, iš kokios pardavëjas vietovës, gal rasite bendrø paþástamø. Nesipûskite, neatrodykite (ir nebûkite) išdidûs, jokiu bûdu neapsimeskite viršininku, nes pirmiausia, ko dabar paprasti þmonës nemëgsta, yra viršininkai, geresnës kainos reikia prašyti, o ne reikalauti. Prekes girkite, o ne peikite. Gal jums tai pasirodys paradoksalu, bet pagirtos prekës pardavëjas greièiau nuleis kainà nei supeiktos, nes jei nervinga diena, jis net gali atšauti: "Pasiieškok kur geriau". Prieš pasirinkdami prekæ bûtinai apþiûrëkite bent keletà prekystaliø, ant kuriø išrikiuoti tie patys produktai. Stenkitës, kad jûsø pasirinktas pardavëjas tai matytø. Derybos gali bûti sëkmingesnës, jei pasirinksite ne tà prekiautojà, kuris jau dabar siûlo geriausià kainà, o šiek tiek brangesnes prekes siûlantá jo konkurentà, nes po derybø su pastaruoju galite sulygti net dar maþesnæ kainà negu pas anà, pigiau siûliusá. Derëkitës tyliai – prekiautojas tikrai nenori, kad aplink stovintys suþinotø, kiek numušëte kainà. Be abejo, suprantate, jog jeigu prie pardavëjo stovi nors nedaug pirkëjø, derybos nelabai pavyks. Išlaukite savos akimirkos. Ir šioje pastraipos apie derybas pabaigoje tiems, kurie jautrûs, kuklûs ir itin padorûs (nors tokiø, be abejo, nëra daug) – nepergyvenkite, jeigu prekiautojas sutinka sumaþinti kainà, nes jis tai daro pirmiausia todël, kad gali sau leisti ir vis tiek gauti pelno. Nusileiskite þemën, didelis derybø genijus, deja, jûs nesate, nes priešingu atveju bûtumëte politikas, diplomatas ar dar kas nors ir po turgø neslampinëtumëte.

Tiesa, dël šiuolaikiniø turgø bei dël derybø juose girdëjau ir tokià nuomonæ, girdi, ar tikrai dabartiná turgø galima vadinti turgumi. Seniau, eidavo á turgø tam, kad galëtø nusipirkti švieþios produkcijos "iš pirmø" rankø ir galëdavo derëtis. Šiais laikais turguje nepasiderësi, nes visi pardavinëja "kaþkieno" produkcijà ir tas "kaþkas" jau nustatæs kainà. Dingsta visas "sportinis" interesas pirkti turguje. Kur derybos, kur kainos numušimas nors keliais centais? Viso to neliko. Tai gal tada reikëtø sakyti ne turgus, o "pardavykla" ar dar kaip nors? Nenorëèiau su šia nuomone sutikti, bet kiekvienoje nuomonëje yra tiesos.

Tiesa, prekiaujantiems turguje dabar ne paèios geriausios dienos. Krizë visur krizë. "Maþiau perka, kiaušiniø nebeperka tiek daug kaip seniau. Ir po 30 imdavo, dabar 10 nusiperka, kadangi bijo – vis sako, kad reikës verþtis tuos dirþus", - televizijos ekrane guodþiasi kalbinama turgaus pardavëja. Kai kurie prekiautojai baiminasi, kad situacija dar pablogës. Esà klientus akcijomis ir išpardavimais persivilios prekybos centrai. Kiti viliasi kaip tik sulaukti daugiau pirkëjø. Þmonës èia esà eis ieškoti pigesniø prekiø, be to derëtis galima. "Šildymas prasidës, gal daugiau bedarbiø atsiras, tada gal ir patrauks á turgø. Šiuo metu tai jø pilna prekybos centruose", - màsto kita pardavëja.

Jei á turgø paþvelgsi filosofiškai ar poetiškai, tai þodþiai "turgus" ir "teatras" prasideda ta paèia raide. Vakarø miestuose daþnai taip ir yra – turgus ir teatras yra toje pat aikštëje. Pardavinëjami vaisiai, kiaušiniai, pienas, mësa, aktorius ar poetas deklamuoja eiles, triukus demonstruoja cirko artistai. Gaila, kad kai kur pasaulyje, pavyzdþiui, Izraelyje, turgus tapo pavojinga vieta. Bet daug kur tai šventiniai þmoniø susibûrimai. Tai mûsø Kaziuko mugë (mugë – didelis turgus) ar pasaulyje populiarëjantys blusø turgûs (sako, toká vardà turgus gavo dël senuose minkštuose balduose ásikûrusiø blusø). Štai prancûzai pasakoja, kad antikvariniø retenybiø paieškø senienø turguje tradicijos jø šalyje labai senos. Jie mëgsta vaikštinëti po blusø turgø ar antikvariniø daiktø parduotuvëles ieškant senø baldø, aksesuarø. Tai savotiškas pomëgis, kuriam kai kurie Prancûzijos gyventojai skiria kone kiekvienà laisvà valandëlæ. Jei kas nors patinka, perka, nes savo namuose visai nebijo maišyti stiliø. Prancûzø namai rodo šeimininkø pomëgius, neretai - charakterio bruoþus, net specialybæ. Blusø turguje gali rasti visko. Èia miela, nes prekiauja paprasti geri þmogeliai, su visais galima pabendrauti, paplepëti. Galima paklausti parduodamo daikto istorijos (visi daiktai jà turi!). Jei savo kûrinius parduoda menininkas, jam visada ádomu papasakoti, kodël kûriniai yra tokie, kodël tokie motyvai pasirinkti. Tad pats pirkimas pasidaro lëtesnis ir ádomesnis. Beje, galima ne tik pirkti, bet ir parduoti. Tiesa, nors èia paminëjau menininkus, pardavinëjanèius savo kûrinius, daþniausiai blusø turguje parduodami daiktai kam nors priklausë, kam nors buvo brangûs, susijæ su prisiminimais, dramomis ar dþiaugsmais. Taèiau þmonës jø atsikrato - mirdami, kraustydamiesi ar atnaujindami bûstà.

Lietuvoje vakarietiškà blusø turgø atstoja Rietavo turgus, kurio dydþiui blusø turgûs gali tik pavydëti. Rietavo turgaus reklamuotojai sako, kad šiame turguje galima nusipirkti visko – nuo adatos iki kombaino. Rietavo turgus sekmadiená tampa miesteliu su sava policija, medikais ir banku. Dël originalesniø prekiø ir maþesniø kainø þmonës á turgø sekmadienio rytais netingi nuvaþiuoti net šimtus kilometrø. Kiekvienà sekmadiená nuo pat ankstaus ryto laukymëje šalia Rietavo galima stebëti nuostabà keliantá reiškiná. Á 20 hektarø laukà kaip skruzdës vienas po kito susirenka šimtai pardavëjø su savo prekëmis. Paskui juos suvaþiuoja tûkstanèiai pirkëjø, pasiruošusiø atverti pinigines. Automobiliø stovëjimo aikštelës šalia turgaus – sausakimšos. Þmonës vis sugráþta iki automobiliø susidëti išsirinktø prekiø ir vël eina á turgø. Net atkakus á turgø septintà ryto, apþiûrëti visø jame siûlomø prekiø beveik neámanoma. Vëliausiai antrà valandà popiet pardavëjai ima pakuoti savo prekes, o pirkëjai, nespëjæ surasti tinkamos prekës, jau planuoja èia atvaþiuoti kità sekmadiená. Turguje yra net vietinis radijas – groja muzika ir skamba smulkiøjø verslininkø uþsakyta reklama. Rietavo turgaus sendaikèiai, tiesa, daþnai yra didesni uþ paprastai blusø turguose pardavinëjamus. Šiame turguje susirenka ir tie, kurie iš Vokietijos, Olandijos ar Danijos atveþa uþsienieèiams jau nebereikalingus daiktus - garso ir vaizdo aparatûrà, buities technikà, muzikos instrumentus, baldus, buities rakandus. Èia rasi ir smulkmenø – pintø krepšeliø, vazonø gëlëms, indø, þaislø, puodø ir keptuviø, þvakidþiø, vazø, interjerui puošti reikalingø detaliø. Á šá turgø þmonës plûsta ne tik dël milþiniško pasirinkimo. Labiausiai vilioja kainos. Naujakuriai uþ šakutæ ar lëkštæ moka vos 50 centø, o uþ originalià vazà – 6-8 litus. Uþ 1-2 litus galima ásigyti daugybæ smulkmenø.

Šiaulieèiams labiausia tiktø vykti á Rygos turgø. Taip juk darë mûsø tëvai, seneliai. Vykimas á Rygos turgø buvo šventë. Latvijos sostinës turgus – didþiausias Europoje, o mums iki jo tik dvi valandos kelio. Vaizdas tikrai áspûdingas. Turgui statyti buvo panaudoti kaizerinës kariuomenës palikti diriþabliø angarai. Jis buvo statomas nuo 1924 iki 1930 metø, statyba kainavo daugiau kaip 5 mln. latø. Turgø sudaro keturi paviljonai (mësa, þuvis, darþovës ir pieno produktai), kuriø dalis árengta lauke. Rygos turgus stulbina savo dydþiu, kvapø ávairove. Tai puiki vieta pirkti - èia rasite ir maisto produktø, ir rankø darbo vilnoniø kojiniø. Turgus yra netoli autobusø stoties. Jûs tiesiog privalote nusipirkti rûkytà višèiukà, mësos delikatesø, rûkytos þuvies, raikytos duonos, medaus, švieþio sûrio...

Didþiuosiuose miestuose þavi didþiulës turgaus aikštës. Kasmet á Krokuvà atvyksta keli milijonai turistø išvysti puikiø architektûros paminklø, garsiø meno kûriniø, dalyvauti tarptautiniuose kultûros renginiuose ar paprasèiausiai pasinerti á nepakartojamà miesto, kuriame tobulai susipynë menas ir istorija, atmosferà. Visi keliai Krokuvoje veda á senamiesèio Turgaus aikštæ (Sukienicas – Audiniø koridoriø), kuri garsi buvo jau viduramþiais. Didþiausià Europoje kvadratinæ 200x200 metrø aikštæ (tiesa, dël tø didþiøjø aikšèiø ir didþiausiø senamiesèiø - painiava, nes kur tik bûni, visi aiškina, kad pas juos viskas didþiausia) supa senoviniai puošnûs mûriniai pastatai ir rûmai, o aikštës viduryje stovi Sukienicø renesanso stiliaus pastatas, kuris senovëje atliko turgaus vaidmená. Tiesa, tokia pastato paskirtis ir dabar. Pomidorø, agurkø ar bulviø èia nenusipirksi, bet ásigysi suvenyrø, meno dirbiniø, audiniø (nuo pastarøjø ir kilæs pastato pavadinimas). Èia nuo gintaro, sidabro, þalvario dirbiniø, papuošalø, ginklø ir šarvø, nuo medþio raiþiniø, ávairiaspalviø audiniø, drabuþiø ir kailiø gali net galva apsisukti. Pasijunti lyg senoviniame amatininkø turguje, kur nuo besideranèiøjø keliamo triukšmo net susikalbëti sunku. Jei reikia susitikti ar paskirti pasimatymà, pagrindinis adresas - Rotušës bokštas Turgaus aikštëje. Èia gali pasivaþinëti karieta, palesinti iš rankos balandþius, be kuriø ši vieta netektø þavesio. O kur dar saldainiø, ledø ir gëliø pardavëjai, pantomimos aktoriai ir gyvos skulptûros! Aplinkui gausu knygynø ir nebrangiø jaukiø uþeigø.

Štai taip turi atrodyti tikrosios turgaus aikštës – poilsis ir prekyba pramogø apsuptyje. Turgus – šventë. Ir klysta Seimo nariai, Seime kilus barniams vienas kità tildydami: "Nedarykite turgaus!" Jau seniai jûs, mieli ponai, nutolot nuo to doro ir sàþiningo turgaus þmogelio. "Turgus" blogàja prasme persikëlë iš turgaus á jûsø rûmus. Dar yra pašiepiantis posakis "turgaus kultûra", kuris jau taikytinas ne turgui, bet kultûros ministerijai. O koká anekdotà pabaigoje apie turgø prisiminus? Gal teigiantá senà tiesà, kad prekeiviai - nemarûs. Skæsta laivas. Panika, þmonës gelbstisi valtelëmis, o viena moteriškë plaukia valtele ir siûlo: "Karšti èeburëkai, šaltas alus, kepta duona!.."

Rièardas JAKUTIS

Mano jaunystës metais - prieš trisdešimtis metø - kelionës miesto autobusais buvo visai kitokios nei dabar. Keleiviai sudarydavo vienà darnø kolektyvà, tiesa, kiekvienoje stotelëje prarandantá vienà kità savo nará, bet pasipildantá naujais, tik álipusiais. Keleivius vienijo pokalbiai. Autobuse vyravo tvarka, bet kuris sëdintis paauglys bemat bûdavo sugëdintas ir paprašytas uþleisti vietà garbingesnio amþiaus keleiviui.

Pokalbiø temø anuomet nebuvo daug, taèiau viena kita temelë bûdavo randama ir tos diskusijos keleivius suartindavo. Dabar keleiviai autobusuose tyli, nors temø pabendrauti tikrai bûtø. Pagalvojau, kokios temos bûtø svarbiausios. Gal apie emigrantus? Uþsienio lietuviai nori dvigubos pilietybës. Pagrásti norai. Taèiau jei vyktø diskusija, tikiu, kad atsirastø ir kitokiø nuomoniø. Pavyzdþiui, kad pilietybë suteikia teises, bet ir ápareigoja. Ar sutiktø Lietuvos pilietybæ, kaip antràjà, norintys turëti uþsienio lietuviai kasmet mokëti mokesèius Lietuvai ir taip prisidëti prie savo tëvynës ekonomikos? O gal sutiktø atlikti karinæ tarnybà Lietuvos kariuomenëje, kelis mënesius dirbti socialinius ar kitus darbus? Dabar lietuviai dirba uþsienyje, bet ásigudrina nemokamai naudotis Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos teikiamomis paslaugomis, èia paliktiems jø vaikams suteikiamas nemokamas mokslas. Vieno amerikieèio paklausiau, kam jam reikalinga Lietuvos pilietybë. Uþuot bent kà nors bûtø pakalbëjæs apie tëvynæ, jis atsakë tiesiai šviesiai, jog atvaþiavæs á Lietuvà galëtø susitvarkyti dantis.

Kita tema bûtø krizë, nedarbas, atlyginimai ir brangios komunalinës paslaugos. Nustembi suþinojæs, kad elektra Belgijoje pigesnë nei Lietuvoje. Ateina niûrûs laikai. Statybos sustojusios, keliai dar neblogi, bet þinant, kad šiemet lëšos jiems remontuoti gerokai sumaþintos, galima prognozuoti, kaip jie netrukus atrodys. Gatviø apšvietimas išjungiamas, išlaidos kultûrai karpomos... Yra anekdotas-klausimas: kuo dirba Vyriausybë krizës metu? Atsakymas: dviem apvaliais, vidury ilgu, visom bobom reikalingu. Kas tai? Ogi – þirklës.

Kalbant apie tø, kurie prie lovio, machinacijas, ásiminë nuomonë, jog taip yra todël, kad pradingo gëdos jausmas. Gëdà suprantame kaip vienà nemaloniausiø jausmø. Gëda – kai veiksmais ar þodþiais paþeidi moralës reikalavimus. Jei þmogus susivokia, kà nors netinkamo padaræs ar pasakæs, ir já apima gëdos jausmas, vadinasi, dar veikia vadinamoji introspekcija (savistaba). Savistaba ir savikontrolë ypaè bûtinos psichologinës priemonës