Ričardas JAKUTIS
"Aš sutikau Dievo vaiką,/ jis ėjo gatve./ Aš paklausiau jo, kurgi jis eina?/ Ir štai ką jis man atsakė:/ Aš einu į Jasguro fermą, grosiu rokenrolo grupėje,/ einu stovyklauti į gamtą,/ einu gelbėti savo sielos/..."
(Iš Joni Mitchell dainos, tapusios Vudstoko himnu).
Rugpjūtį sukanka 40 metų nuo legendinio Vudstoko festivalio, kuris tapo visos kartos taikos manifestu ir į roko muzikos istoriją pateko kaip vienas įtakingiausių ir reikšmingiausių renginių. Mes, anuomečiai jaunuoliai, apie Vudstoką sužinojome iš Liuksemburgo radijo ir lenkų radijo laidos "Liato z radiem" (tiesa, iš pastarosios labai trumpai). Dar šiek tiek iš "Amerikos balso", netgi Vatikano radijo. Vienam bičiuliui iš JAV atsiuntė trigubą vinilinę Vudstoko festivalio plokštelę. Tai buvo tarsi stebuklas. Mes Vudstoką suvokėme kaip savo kartos revoliuciją, kurioje, anot maestro Vytauto Kernagio, patys nedalyvavome. Supratome, jo tai buvo didelė jėga. Nieko galingesnio ir stipresnio nebuvo nei iki šio festivalio, nei po jo.
Vudstokas – roko muzikos festivalis, vykęs JAV esančiame Bethelo mieste 1969 m. rugpjūčio 15–18 d. Festivalis puikiai atskleidė 7-ojo dešimtmečio – hipių epochos – kontrkultūros nuotaiką. "Trys dienos taikos ir muzikos", - būtent toks buvo šio legenda tapusio festivalio šūkis. Trisdešimt du to meto įžymiausi muzikantai pusei milijono klausytojų pasirodė renginyje per vieną lietingą savaitgalį. Tai Janis Joplin - bliuzo karalienė, Joan Baez, Carlos Santana, Ravi Shankara, Joe Cocker, Jimmi Hendrix - geriausias pasaulio gitaristas, grupės "The Who", "Ten Years After", "Blood, Sweаt and Tears", "Creedence Clearwater Revival", "The Jefferson Airplane", "Grateful Dead"... Festivalis pavadintas Vudstoko festivaliu arba tiesiog Vudstoku, nes jis iš pradžių turėjo vykti Vudstoko mieste, tačiau miestas nedavė leidimo rengti tokio masto renginį, nes manė, jog jį aplankys per milijoną žmonių. Tada festivalis buvo perkeltas į Volkilo miestą, tačiau vietiniai gyventojai jam nepritarė, todėl jis vos nebuvo atšauktas. Galiausiai koncertas buvo perkeltas į didelę fermą maždaug 65 kilometrai į pietvakarius nuo Vudstoko ir vyko milžiniškame lauke (600 akrų - 2,4 kv. kilometro), kuris priklausė vienam ūkininkų. Festivalio organizatoriai jam sumokėjo 50 tūkstančių dolerių už šio sklypo nuomą koncertui, kuris truko tris dienas.
Renginį, iš viso kainavusį 2,4 milijono dolerių, finansavo keturi turtingi išsilavinę jaunuoliai - Johnas Robertsas, Jonelis Rosenmanas, Artie‘is Kornfeldas ir Michaelis Langas. Robertsas, dvidešimt šešerių metų amžiaus vaistinių ir dantų pastos gamybos turtų paveldėtojas, taip pat turėjęs savo vardo multimilijoninį globos fondą, parūpino lėšų. Dar jis turėjo Pensilvanijos universiteto diplomą ir Jungtinių Valstijų kariuomenės leitenanto laipsnį, tačiau susižavėjo jo kartoje vešėjusia hipių kultūra. Taigi 1969 m. balandžio pradžioje festivalio rėmėjai jau uoliai puoselėjo Vudstoko viziją pogrindinėje spaudoje, tokiuose leidiniuose kaip "Village Voice" ir "Rolling Stone".
Internetiniuose aukcionuose vis dar pasirodo Vudstoko bilietų, kurie, tada kainavę apie dvidešimt dolerių, dabar įgijo keliskart didesnę vertę. Kolekcininkai stengiasi įsigyti bilietų kaip prisiminimą apie patį didžiausią ir reikšmingiausią įvykį roko muzikos istorijoje. Vudstoke susirinkę žmonės buvo ne tik muzikos mėgėjai. Tada muzikinis skonis bylojo ir politines preferencijas. Vudstokas tapo pacifistinio judėjimo simboliu. Šis koncertas tapo hipių judėjimo kulminacija ir naujosios roko muzikos pradžia. Rokas tapo mėgiamiausia to meto paauglių muzika, kurios populiarumas neblėsta iki šiol. Daugelis dabartinių roko atlikėjų groja muziką, kuri kažin ar būtų dabar tokia populiari, jei ne tų laikų muzikantai. Tiesa, dabar daug kam Vudstokas atrodo tik kaip neįtikėtinas, nepaprastas įvykis iš kito pasaulio: marga antimada, ilgi plaukai, primityvi koncertinė technika ir pagal nūdienos kriterijus gana nuobodus scenos šou. Kokie idealistai turėjo būti organizatoriai, galėję festivalį padaryti nemokamą (iš pradžių buvo pardavinėjami bilietai, bet vėliau nutarta žiūrovus įleisti nemokamai)! Dabar iš pelno paskatų, esant tokiai paklausai, būtų pareikalauta dar ir priemokos.
Žiūrint iš nūdienos perspektyvos Vudstokas, tiesą sakant, savo dvasia labiau priminė pamaldas po atviru dangumi arba Taizė sąskrydį nei roko koncertą. Tiesioginiai religiniai elementai buvo labiau panašūs į "New Age" krikščionybę. Pavyzdžiui, Joan Baez dainavo gospelsongus, tarpe kurių ir "Amazing Grace" ("Malonė Dievo suteikta"). Dauguma dainų buvo kupinos meilės, taikos ir laisvės ilgesio. "Laisvė", "Freedom" - taip vadinosi pirmojo atlikėjo Richie Havenso improvizuota daina, kuriam neleido nulipti nuo scenos, nes dar nebuvo numatytas kitas pasirodymas. Havensas jau buvo atlikęs visą savo repertuarą, tad spontaniškai sugrojo "Laisvę" - su visišku atsidavimu ir iš paskutiniųjų sugrota daina buvo tinkama festivalio uvertiūra ir išgarsino Havensą (Jis populiaresnės dainos daugiau ir nesukūrė). Apskritai Vudstokas pateikė įvairiausių muzikinių stilių kokteilį su daug folklorinio ir trankaus roko, trupučiu egzotikos (indas Ravis Shankaras) ir faktiškai tik vieno ilgesnio papildomo šou - šeštadienio naktį britų grupė "The Who" pagrojo visą koncertinę programą ir daug dainų iš savo roko operos "Tommy". Palyginti su angeliška Joan Baez, "The Who" atstovavo priešingam - brutaliam ir beviltiškam - poliui, o tai kas ypač buvo ryšku jų 1965-ųjų "himne" "Mano karta" ("My Generation").
Su Vudstoko festivaliu susieta ir Kurto Vonneguto knyga "Skerdykla Nr. 5", pasirodžiusi festivalio dienomis. Juodasis humoras ir aštri socialinė kritika, pavertė K. Vonnegutą vadinamosios kontrkultūros simboliu. "Skerdykla Nr. 5", kaip ir daugelis kitų K. Vonneguto knygų, pateko į JAV vadinamųjų "žalingų" leidinių sąrašą. Romanas buvo išiminėjamas iš bibliotekų - argumentuota tuo, kad jame apstu nešvankybių. Tai paskatino kūrėją aktyviai įsitraukti į kovą prieš cenzūrą. "Jeigu kai kuriems žmonėms pavyktų pasiekti savo, šioje šalyje negalėtų laisvai sklisti idėjos, - sakė K. Vonnegutas viename interviu. - Visada viena puikiųjų šios šalies ypatybių laikiau tai, kad galiu sakyti viską, ką noriu, ir kad bet kuris kitas žmogus gali sakyti viską, ką sugalvojęs. O tada mes sulyginsime visų požiūrius ir padarysime išvadas."
Vudstoko festivalį vis planuojama pakartoti. Nors vargu ar į tą pačią upę beįbrisi. 1999 m. bandymas pakartoti festivalį nenusisekė. Lenkijos miestelyje Kostšyne (Kostrzyn), esančiame prie Vokietijos ir Lenkijos sienos, jau nuo 1995 metų iš viso pasaulio renkasi muzikos fanai, norintys sudalyvauti vadinamosios "Vudstoko stotelės" ("Przystanek Woodstock") festivalyje. Į šių metų festivalį, kuris prasideda šiandien ir tęsis tris dienas, organizatoriai pakvietė daug jaunų talentingų grupių, dalyvaus ir veteranai.
Vudstokas užkrėtė ir jaunimą Lietuvoje. Svarbus įvykis Lietuvos muzikiniame gyvenime buvo Kęstučio Antanėlio 1971 metais pastatyta roko opera "Jėzus Kristus – superžvaigždė". Roko operos entuziastai natų neturėjo. Iš draugo gavęs ką tik išleistą vinilinę plokštelę su minėta opera, iš jos Kęstutis atkūrė visą partitūrą. Pirmą kartą "Jėzų Kristų - superžvaigždę" atliko entuziastai Dailės institute gruodžio 25 dieną. Tais pačiais metais Vilniaus "Žirmūnų" restorane įvyko ir roko muzikos festivalis. Kadangi organizatoriai suprato, jog leidimo tokiam renginiui negaus, tiesiog užsisakė ("užpirko") visą restoraną ir sukvietė savus draugus. Iš Rygos atvyko "Natural Product" - bliuzo ansamblis, kuriame grojo garsusis Pete Andersen. Renginio pretekstas buvo gitaristo Olego Sartakovo gimimo diena. Lietuvai atstovavo Olego Sartakovo trio, "Gėlių vaikai", "Rupūs miltai" ir "Nuogi ant slenksčio". Publika buvo fantastiška. Sartakovo trio užgrojus Džono Lennono "Cold Turkey", visi ėmė šokti. Dalyvavusieji prisimena - pilna salė laisvo šokio ekstazėje paskendusių žmonių, o už lango nyki sovietinė santvarka... Šis renginys iš tiesų precedentų neturėjo Tarybų Sąjungoje ir apskritai buvo bene vienintelis tokio pobūdžio susibūrimas.
Tiesa, jau prieš Vudstoką Lietuvoje būta hipių judėjimo ženklų. "Nuo tada, kai 1964 metais per Liuksemburgo radijo stotį išgirdau "The Beatles" dainą "Love Me Do", visas mano gyvenimas pasikeitė," - dar prieš Vudstoką yra ištaręs ir pats Kęstutis Antanėlis. Nuo 7-ojo dešimtmečio vidurio Lietuvos jaunuoliai entuziastingai puolė drožti gitarų ir burtis į muzikines grupes. Beveik visos šio laikotarpio grupės buvo susikūrusios vidurinėse ir aukštosiose mokyklose. Vilniuje - "Vienuoliai", Kęstučio Antanėlio grupė, "Kėkštai", pagrindinės Kauno roko grupės buvo "Kertukai" ir "Aitvarai". Iš kitų Lietuvos miestų minėtini Druskininkai, kur 1965 metais susikūrė Miko Suraučiaus vadovaujama grupė. Šiauliuose grupė "Saulės vaikai" susibūrė 1970-aisiais ir tai jau daugiau Vudstoko pasekmė. O ir 8-ojo dešimtmečio pradžioje šalia oficialiosios bigbyto scenos ėmė rastis alternatyvioji. Tad nors ir galima sakyti, kad maištaujančio jaunimo buvo jau ir prieš 1969-uosius, tai yra prieš Vudstoką, visgi Vudstokas davė patį didžiausią postūmį jaunimo iššūkiui. Kaip mitinis festivalis, Vudstokas buvo vilties arba geriau - ilgesio ženklas. Geresnio pasaulio, žemiškosios taikos viešpatijos arba, kaip dainavo "Ten Years After", tėvynės ilgesio: "I’m going home" - "Aš grįžtu namo". Gaila, kad dabar beveik neliko bendraminčių, kurie siektų vidinės laisvės, išpažintų meilę ne tik sau, bet ir aplinkiniams.
