Ričardas JAKUTIS
Elektra šiek tiek atpigo, bet, uždarius Ignalinos atominę, vėl, sako, brangs. Sovietmečiu ji kainavo 4 kapeikas (1 kWh), dabar - vos ne dešimteriopai daugiau. Pykstame, bet juk viskas gerai. Sovietmečiu nedidelis atlyginimas buvo 80 rublių, dabar nedidelis – 800 litų. Viską reikia dauginti iš 10. Tad 4 kapeikos lygios 40 centų. Tiesa, anais laikais bažnyčia už elektrą (už tą patį 1 kWh) privalėjo mokėti 11 kapeikų, dabar turėtų – 1,10 lito. Anais, t. y. tarybiniais laikais į bažnyčią, buvo sakoma, vaikščioja tamsūs žmonės, todėl suprantama, kad tokiems apšviesti reikėdavo daugiau elektros. Komunistai, mokytojai, garsieji menininkai, net personaliniai (nusipelnę) pensininkai anksčiau į bažnyčią neidavo. Šiais laikais, kai į bažnyčią vaikšto net komunistai ir visa šviesuomenė, elektrą bažnyčiai branginti iki 1,10 lito būtų netikslinga ir net nepadoru. Bet šis tekstas ne apie tai. Šis tekstas - tai klausimas, ar tikrai dabar mūsų gyvenime kas nors negerai.
Anais laikais degtukų dėžutė kainuodavo 1 kapeiką. Kokią krūvą degtukų dėžučių galėdavai nusipirkti už 80 rublių! Dabar degtukų dėžutė kainuoja 10 centų ar net šiek tiek mažiau. Tad pagalvojus už 800 litų gali nusipirkti lygiai tiek pat tų dėžučių ar net daugiau. Bet taip negalvojama. Tiesiog atrodo, jog anksčiau degtukų dėžučių buvo galima nusipirkti daugiau ir tiek. Tiesa, tokie įrodinėjimai dabar dažnai tampa beprasmiai, nes degtukų retai kas beperka - naudoja žiebtuvėlius ar kokius nors kibirkščiuojančius degiklius.
"Viskas pabrango!" – pyksta liaudis. Paklausinėji pavyzdžių. Sako, batonas anksčiau kainavo 12 kapeikų, pačios aukščiausios rūšies – 22 kapeikas. Atsakau, jog dabar - nuo 1,20 iki 2,20 lito, o jeigu aną kainą padauginsi iš 10... Sako, dešra irgi anksčiau buvusi pigesnė. Nors, pamenu, daktariška anksčiau kainavo 2,10 (1 kg), tai dabar turėtų būti 21 litas, o antai prekybos centre mačiau – 14 litų. Pabrango kuras, šildymas, vanduo ir kitos komunalinės paslaugos, o labiausiai pabrango laikraščiai. Net 10 kartų! Buvo 2 kapeikos, o dabar 2 litai, kai turėtų būti 20 centų. Bet buvo keturių puslapių, o dabar – 24.
Labiausiai atpigo televizoriai ir alkoholis. Keletą šimtų rublių tekdavo pakloti už juodai baltą televizorių. Dabar už plazminį moki tūkstantį ar daugiau, bet kad įsigytum paprastutį spalvotą, užtenka kelių šimtų litų, t.y. tiek, kiek anksčiau rublių, bet juk 1x10, tad 10 kartų pigiau. Degtinė kainavo 3,62 ar 4,12 (0,5 l). Dabar turėtų būti 36 ar 41 litas. Ji dabar kainuoja 2,5 karto pigiau (15 Lt).
Atpigo ir automobiliai. Jei anksčiau, kad įsigytum automobilį, tekdavo išleisti, tarkime, 10 tūkstančių rublių, tai dabar už 100 tūkstančių litų oi oi oi kokį automobilį įsigysi. Net už 10 tūkstančių litų (10 kartų pigiau!) gausi gerai riedantį. Gal be reikalo taip pigu. Būtų brangiau, būtų mažiau avarijų.
Nepaisant brangstančio kuro, taksi atpigo. Buvo 10 kapeikų už kilometrą, nuo 1975 metų pabrango dvigubai (20 kapeikų už tą patį kilometrą) ir iš pradžių liaudis taksi nebevažinėjo, bet vėliau vėl priprato. Dabar turėtų būti 2 litai už kilometrą. Vienu metu taip ir buvo, bet šiuo metu vėl pigiau.
Gydytojai, mokytojai ir milicininkai (dabar policininkai) anksčiau uždirbdavo irgi nedaug (80–120 rublių per mėnesį). Bet nestreikuodavo. Gal todėl, kad, pavyzdžiui, visi gydytojai sugebėdavo įsigyti 7000–8000 rublių kainuojančius kooperatinius butus.
Pasiklausęs mano minčių bičiulis paironizavo, jog tada už kelis rublius galėjai nusipirkti geltono, žalio ir raudono audeklo gabalus, pasiūti trispalvę, iškelti ją virš vandens bokšto ir nemokamai pervažiuoti visą plačiąją tarybinę tėvynę, o dabar net miesto autobuso bilietėlis pabrangęs keturis kartus, mat turėtų kainuoti 40 centų (anksčiau - 4 kapeikos). O jei pensininkui tenka sumokėti trečdalį pensijos už buto šildymą?
O kiek anksčiau kainuodavo dvasinė kultūra? Ar brangu buvo žmonėms šviestis ir ar gerai buvo menininkams gyventi? Geras menas visad brangiai kainuoja. Rimanto Dichavičiaus albumą "Žiedai tarp žiedų" sunkiau buvo gauti negu šaldytuvą. Tiesa, anksčiau retas buvo skaitęs Alberą Kamiu, Hermaną Hesę, juo labiau Džeimsą Džoisą. Beje, anais laikais rašytojai negalėjo taip drąsiai rašyti visokių nešvankybių, nes, anot ideologinių darbuotojų, liaudis tokių dalykų nenori skaityti (girdi, nebus paklausos, kaip buvo dingusi ikrų paklausa).
Anksčiau ar dabar daugiau kultūringų žmonių? Vyrai savo namuose anksčiau dažniausiai vaikščiodavo su "maike" ir "triusikais". Bet būdavo, kad pabeldi į duris, atidaro jas šeimininkas, vilkintis ilgu chalatu (kartais pūkuotu, kartais net iš kokios nors blizgančios medžiagos), ir supranti – prieš tave stovi inteligentas, aukštos kultūros žmogus.
Seniai žinoma, kad kultūringumą lemia ir tai, kokios muzikos klausomasi. Kadangi tai žinoma seniai, be abejo, į tai buvo kreipiamas dėmesys ir anais laikais. Vis prisimenu vieno Lietuvos kultūros ministrų pasakotą istoriją, kaip vienas partinės nomenklatūros darbuotojas buvo paskirtas Sovietų Sąjungos kultūros ministrės J. Furcevos pavaduotoju. Pradėdamas susipažinimą su kultūros padėtimi SSSR, pirmiausiai jis nusprendė apsilankyti Didžiajame Maskvos teatre. Taip sakant, pradėjo nuo operos ir baleto. Įterpsiu dar vieną prisiminimą, kaip vienas kažkurio Lietuvos miesto gatvėje sutiktas žmogelis, paklaustas, kiek Lietuvoje teatrų, atsakė, jog du - operos ir baleto. O tas viceministras pataikė į P. Čaikovskio "Gulbių ežerą". Žiūrėjo, žiūrėjo ir įvertino: "Nu i kultūra, jofana!"
Grįžtant prie pinigų, gal lito devalvavimas būtų visai nieko. Už 10 duoti vieną. Vėl atlyginimai būtų 100, 120, 150, 200 ir pan. litų. Už elektrą mokėtume 4 centus, už batoną - 12 centų, už daktariškos dešros kilogramą - 2 litus 10 centų, už degtukų dėžutę - 1 centą ir t. t. Viskas būtų kaip anuomet, t. y. viskas pigu. Internete susiradau komentarų apie anų dienų gyvenimą. Štai vienas rašo: "Atsimenu, tėvas pasakojo, koks stiprus pinigas Smetonos laikais buvo litas, kokie dori ir darbštūs tada buvo žmonės, kokia protinga valdžia ir skaisčios lietuvės mergelės. Sėdėdavau apsvaigęs, gerdamas gruzinišką arbatą su sausainiais, o namuose būdavo šilta ir gera. Šilta nuo rusiškų dujų po 4 kapeikas, o gera, nes visada buvome pavalgę, nes tais laikais tai buvo savaime suprantama. Dabar sėdžiu šaltam kambary ir pasakoju dukrai, nes abu sūnūs dirba Airijoje, kaip po kažkiek laiko bus gerai Lietuvoj, kokia bus protinga valdžia, koks bus stiprus pinigas ir kokie dori ir darbštūs lietuviai berneliai. Bet atsipalaiduoti niekaip negaliu, nes vis lenda mintis, kiek šį mėnesį reikės už dujas mokėti."
Mano galva, juo labiau prisiminus tradicinį pasakymą, kad lietuviui smagu, kai kaimyno tvartas dega, tautai ne pats kainų kilimas skaudžiausia, o tai, kad atsiranda daug geriau gyvenančių. Tai yra riba tarp turtingųjų ir vargingųjų didėja, o viduriniosios klasės nėra labai daug. Apie šią klasę ir jos egzistavimą būtų galima pavartoti gana įdomų lietuvišką posakį "nelabai yra". Ar anais laikais buvo turtuolių? Jei ir buvo, jiems nebuvo leista iškišti galvos ir puikuotis. Elito ar panašių liaudį piktinančių žurnalų ar televizijos laidų nebuvo. CK vadai irgi privalėjo gyventi kukliai, bent jau tautai demonstruoti, kad taip gyvena. "Laisvė! Lygybė! Brolybė!" – lygybė buvo labiau pabrėžiama net negu laisvė. O kaip šiandien gali nepapiktinti žinia, kad mūsų Seimo narių bendras turtas lygiai toks pat, kaip Klaipėdos metinis biudžetas?!
Žodžius "Niekas neturi alkti ir šalti" yra ištaręs Hitleris ir pridūręs: "O kas taip darys, eis į koncentracijos stovyklą."
Ką šiuo tekstu norėjau pasakyti? Paklausti, ką daryti tiems, kurie neturi humoro jausmo. Kartais pagalvoju, jog bent vieną gyvenimą jau esu gyvenęs. Be abejo, šito negali būti. Tačiau nors užsienio spauda, pastaraisiais metais konstatuodama domėjimosi Rytų mistika atoslūgį, tiesiog sako, jog Indijos mada praėjo, mūsų šalyje yra nemaža žmonių, kuriems Rytų filosofija bei mistika dar patraukli. Persikūnijimo teorija pas mus kaip tik atėjusi iš įvairių indiškų mokymų. Pirmoji krikščionybės akistata su sielų persikūnijimo teorija vyko pagoniškame graikų ir romėnų pasaulyje. Seniausi tikėjimai, matyt, bus teigę, kad žmogaus siela galinti įeiti į bet kokį kūną – net gyvulio ar augalo. Tai savotiška kosminė loterija, it dabartinė "Teleloto", tik vykstanti ne kas savaitę, bet kas dešimtis ar šimtus metų. Vėlesnė graikų mistika susiejo sielos pomirtinį persikūnijimą su žmogaus ankstesnio gyvenimo darbais: prieš įsikūnydami blogieji atkenčia už piktus darbus, gerieji – pasidžiaugia palaima arba iš karto po mirties gauna naują kūną (drauge ir naują likimą) pagal ankstesnius nuopelnus (apie tai galima paskaitinėti Platono "Valstybėje"). Atgimimų ratas suksis, kol siela suvoks, kad pasaulis yra iliuzija, o to nežinoti – tikroji blogybė.
Ką šių teorijų akivaizdoje gali pasakyti krikščionis? Jis, kaip ir šių teorijų išpažintojas, tiki, kad žmogaus siela nemari, kad jos likimas priklauso nuo gerųjų ir piktųjų gyvenimo darbų. Jis, kaip ir visi žmonės, patiria išorinių aplinkybių naštą, ne kartą išgyvena savo situaciją kaip svetimą, primestą. Tačiau klausia - ar gali man duoti moralinių paskatų būsimojo persikūnijimo kentėjimai, jeigu aš jau nebežinosiu savo tapatumo su vakarykščiu aš? Sąmonei tikras yra tik šis vienkartinis gyvenimas. Juk žmogaus laisvė ir meilė yra nepakartojamos ir neatšaukiamos. Todėl ir gyvenimas visada yra vienatinis, o jo rezultatas – neatšaukiamas. O tikėti ar netikėti persikūnijimu (inkarnacija) - kiekvieno žmogaus reikalas. Juk kiekvienas turi savo kvailysčių. Laivyno aksioma: jei daiktas juda - atiduok pagarbą, jei nejuda – nudažyk.
