Ričardas JAKUTIS
Kažkaip net liūdna pasidarė... Taip lauki, lauki, ir viskas staiga praeina. Tada atrodo, kad laukime ir buvo paslėpta ta magiška nuotaika. Juk viskas praėjo: šventės, atostogos, vasara... Ką per šias atostogas nuveikei, kuo gali pasigirti? Kad pasiekei miego rekordą - miegojai apie 16 valandų, kad niekur iš miesto kojos nebuvai iškėlęs, kad net nė vienos knygos neperskaitei, jokios parodos, jokio koncerto nematei?! O jei ir buvai kur išvykęs, tai dabar keikies, jog ne tą kurortą pasirinkai, ne taip laiką suplanavai?!
Daugeliui atostogos susijusios su rūpesčiais ir įtampa. Nenusisekusių atostogų priežastys gali būti įvairios, tačiau jas dažniau gadina ne prastas oras, o vidinė įtampa, nepasitenkinimas, nuolatinis skubėjimas ar susikaupęs nuovargis.
Geroms atostogoms susikurti, sako, labiausiai reikia lakios fantazijos. Draugas sakė nevyksiąs į Palangą, o apsistosiąs kaimo turizmo sodyboje. Kokie įspūdžiai? Spjaudėsi: kaimynai triukšmauja, šašlykus be paliovos kepa, alų ar stipresnius gėrimus geria, nuo ryto iki vėlaus vakaro "Keliautojų į žvaigždes" dainos skamba. Tiesa, atsidūręs tokioje sodyboje anksčiau ir aš būčiau gėręs. Bet dabar, kai gerti mečiau, be to, visi mano draugai meta gerti, nes vienas prisiklausė paistalų apie kepenų cirozę, su kitu gerai pagėrusiu pasikalbėjo Dievas, atostogos kaimo turizmo sodyboje įgyja kitokį charakterį.
Girdėjau ir kitą nuomonę, jog būdamas net ir banaliausiame kurorte nors savaitę vis tiek persikeli į kitą būvį. To sieki sąmoningai, bet nutinka tai netikėtai. Tokios jau tos atostogos ir toks jau tas išvykimas iš namų (aplinkos pakeitimas). Sako, jog tas kitas būvis ir yra poilsis.
Kodėl mes keliaujame? Kodėl mėgstame keliauti? Keliaujame, kad atitrūktume nuo įgrisusios aplinkos, nuo kasdienių darbų ir rūpesčių, nes, pasak seno lotyniško posakio, "juodas rūpestis už raitelio sėdi". Bet pagrindinis kelionių variklis, sako, yra smalsumas. Mokslininkai tvirtina, jog smalsumas, tai yra poreikis tirti aplinką, išlieka visą gyvenimą ir tai yra savitas žmogaus bruožas. Žmonės iš smalsumo keliauja į įvairiausias mažai ištirtas, grėsmingas vietas, žūva lipdami į kalnus arba olų nasruose.
Jei manęs paklaustų, kur keliauti, kad patirtum netikėtų įspūdžių, nekalbėčiau apie Italiją, Paryžių, Londoną, o pasiūlyčiau mažytį Belgijos miestelį Briugę. Per televizorių neseniai žiūrėjau "Briugės bylas". Ne todėl, kad pačios detektyvinės istorijos būtų įdomios ar nusisekęs filmas, bet miela buvo pamatyti Briugės vaizdų.
Prie Šiaurės jūros įsikūrusi Belgija savo plotu perpus mažesnė už Lietuvą. Šalis maža, tačiau gyventojų čia net triskart daugiau nei Lietuvoje. Ir nors ši valstybė turi tik 67 kilometrus jūros (Lietuva, žinia, 99), laivyba čia itin klesti.
Briugė laikoma geriausiai išsilaikiusiu viduramžių miestu Šiaurės Vakarų Europoje, vienu iš klestėjusių Hanzos lygos miestų, kuriam buvo lemta tapti ir didžių menininkų miestu. Užsiminus apie Hanzos miestus, galima rasti net sąsajų tarp Briugės ir Šiaulių. Briugė - kerinčio grožio miestas, drąsiai galima tarti, Europos stebuklas. Laimė, įstabios miesto architektūros nesugriovė nei modernizacijos epocha, nei abu pasauliniai karai. Viešėdamas Briugėje atsiduri tarp XIII-XVII a. Išvysite nuostabaus meno kūrinių. Nes vėliau, nuo XVII a. vidurio iki XIX a. pradžios, buvo nuosmukis, klestėjo manierizmas, saloninė tapyba. Belgijoje miela ir Briuselyje, ir Antverpene, ir Gente, bet jei trūksta laiko, prioritetas - Briugė! Grįšit turtingi. Turiu galvoje įspūdžius.
Svarbiausia Briugės vieta yra Turgaus aikštė, o joje dominuoja įspūdinga 83 m aukščio (lyg Pizos bokštas pasvirusi į rytus) viduramžių varpinė su 47 varpų kariljonu. Šiame pastate buvo saugomi svarbiausi miesto dokumentai, jis drauge buvo ir stebėjimo bokštas. Skirtingo skambėjimo varpai turėjo pranešti miestiečiams apie gaisrą, gresiantį pavojų ar svarbią naujieną. 1399 metais varpinės audinių salėje veikė net 384 prekystaliai (Briugės aukso amžius). Kita svarbi aikštė – miesto siena apsuptas Burgas, kur įsikūrusi rotušė ir XII amžiaus Šv. Kraujo bažnyčia. Joje saugoma Kristaus kraujo relikvija. Ją galima pamatyti kiekvieną penktadienį ištisus metus arba kasdien nuo gegužės 3 iki 17 dienos.
Dievo Motinos bažnyčios 122 metrų bokštas yra aukščiausias plytinis pastatas Europoje. Tačiau turistus į šią bažnyčia traukia iš Kararos marmuro nukaldinta Mikelandželo "Madonos su kūdikiu" skulptūra. Viktorinų metu kartais pasitaiko klausimas, jog visos Mikelandželo skulptūros yra Italijoje ir tik viena - ne. Klausiama, kur yra toji skulptūra. Taigi – Briugėje, ją čia 1506 metais pargabeno vietos pirkliai.
Briugė vadinama Šiaurės Venecija. Bet juk šiuo vardu vadinamas ir Amsterdamas, ir Sankt Peterburgas, kartais net Stokholmas. Visi gražūs miestai prie vandens siekia šio garbingo vardo, bet Briugė yra išskirtinė pretendentė į šį vardą. Čia daugybė laivybai pritaikytų kanalų ir namų, stovinčių tiesiog vandenyje. Paplaukioti Briugės kanalais gana miela. Iš valties gali pamatyti tai, ko neįmanoma regėti vaikštinėjant gatvėmis. Tai taip pat suteikia gana įdomios informacijos. Briugėje labai daug gulbių. Pačiame miesto centre prie Meilės tvenkinio (Briugėje yra ir Meilės tiltas – mėgiamiausia įsimylėjėlių vieta) turistams parodomas didžiulis gulbių lizdas su savo būsimus jauniklius bešildančia ilgakakle mama. Miesto centre tai netikėta ir gražu. Gulbės – vienas Briugės simbolių. Su šiais paukščiais susijusi legenda. 1488 metais Briugėje buvo mirties bausme nuteistas miesto administratorius Pieteris Lanchalsas, kurio pavardė išvertus reiškia "ilgakaklis". Jo šeimos herbe taip pat puikavosi balta gulbė. Legenda byloja, kad nuo to laiko Briugės gyventojai buvo pasmerkti amžius auginti šiuos paukščius miesto tvenkiniuose ir kanaluose. Gal ir ne pats blogiausias prakeiksmas.
Nuo 1795 iki 1814 metų, per Prancūzijos revoliuciją ir Napoleono karus, Briugė buvo valdoma Prancūzijos. Nuo 1814 iki 1830 metų ją valdė Nyderlandai, o 1830 m. susikūrė Belgijos valstybė. Kaip bebūtų, Briugė vis dėlto labiau susijusi ne su frankofonų valonų, o su olandiškai kalbančių katalikų flamandų istorija bei kultūra. Sykiu ir su tuo, kas Flandriją išgarsino visoje Europoje - su nemirtinga flamandų tapyba. Jei Briuselyje daugiau tenka kalbėti prancūziškai, Briugėje, vartodamas šią kalbą, deja, maloniai nebūsi priimtas. O šiaip vienu požiūriu Briugė labai skiriasi nuo kitų miestų - ji išlaikė ne tik savo architektūros formas bei senovinę senamiesčio struktūrą, bet ir daugybę mažyčių alaus daryklų bei alaus rūšių. Šiuo požiūriu Briugės restoranai ir alaus barai tiesiog stulbina, pavyzdžiui, yra aludė, kurioje 300 alaus rūšių. Pilstomas dažniausiai geriamas alus, o po alude yra dideli šalti rūsiai, kur kažkiek butelių kiekvienos rūšies alaus visad saugoma. Čia atsiveria sunkiai nusakomas alaus pasaulis, neturintis lygių Europoje. Be to, nuo seno Briugė Europoje garsėja savo avikailių perdirbimo ir verpalų manufaktūromis. Tai išskirtiniai nėriniai, iš kurių gaminamos užuolaidos, staltiesės, drabužiai ir net suvenyriniai atvirukai, gobelenai, kurie talentingų meistrų rankose pavirsta pagalvėlių užvalkalais, lovatiesėmis, rankinėmis, piniginėmis ir kitomis praktiškomis smulkmenomis. Trumpai - miestas laikomas tarptautiniu verpalų, tekstilės, alaus daryklų ir saldumynų (visų pirma nuostabaus belgiško šokolado) centru.
Briugė neatsiejama nuo įstabios Hanso Memlingo (1435-1494) kūrybos. Šis didis flamandų religinis tapytojas gimė Zeligenštate netoli Frankfurto prie Maino, Vokietijoje. Briugės piliečiu jis tapo 1465 metais. H. Memlingui didelę įtaką padarė flamandų meistras Rogiras van der Veidenas. Tylus pasišventimas, kilnus susikaupimas, šviesų harmonija ir tobula figūrų simetrija, būdinga H. Memlingo diptikams ir triptikams, lydi visus didingus jo darbus, esančius H. Memlingo muziejuje. Tai vienas svarbiausių Briugės muziejų. Memlingo kūriniams būdingi subtilūs spalvų niuansai ir harmoninga kompozicija. Jis nutapė daug didelio formato altorinių paveikslų, tarp jų monumentalius "Visuotinio teismo altorių" ir "Septynis Marijos džiaugsmus". XV a. pabaigoje H. Memlingas tapo žinomu Briugės portretistu. Jis gaudavo daug užsakymų iš čia įsikūrusių italų pirklių. H. Memlingas dažnai jungdavo portretą ir dekoracinį paveikslą į diptiką.
Kitas puikus Briugės muziejus, žėrintis genijų darbais, - Groeninge Museum. Jame esama ir Jeronimo Boscho (Hieronymus Bosch, 1450-1516), ir Jano van Eiko (Jan van Eyck) darbų. Iš Maseiko (Maaseick) miesto (Limbourg provincija) kilęs Janas van Eikas (1390-1441) pradėjo Ars Nova (naujojo meno) kryptį XV a. šiaurinėje gotikinėje tapyboje, kuri skelbė Renesanso gimimą Šiaurės Europoje. Novatoriškas tapytojas, neprilygstamas miniatiūrininkas, detalės ir perspektyvos meistras Janas van Eikas net XVI a. savo tėvynainių buvo išdidžiai vadinamas tapytojų karaliumi.
Briugė ir pati yra kolektyvinio meno kūrinys - miestas, kuriame istorija yra nesuklastota, neperrašyta ir nepasaldinta. Ji įsakmiai primena mums, kiek kartų autentiška istorija ir architektūra yra vertingesnė už absurdiškus politinės savivalės ir galios projektus, kaip seniai neegzistuojančių rūmų atstatinėjimas ir istorijos fabrikavimas, užuot įsiklausius ir išsaugojus tai, kas mus pasiekė savo tikrus pavidalu.
