Ričardas JAKUTIS
Gustavas Floberas, prancūzų rašytojas, "Madam Bovari" autorius, dažnai draugams sakydavo: "Na, pakalbėkim apie tikrą gyvenimą." "Norint kalbėti apie mūsų tikrą šiandieninį gyvenimą, reikia kalbėti apie pensininkus", - girdėjau vieno garbaus amžiaus žmogaus pamąstymą.
O štai vaizdelis. Prie staliuko sėdi vokiečių porelė – abu pražilę, jau pensininkai, tačiau jų akys linksmos lyg jaunuolių. Anksčiau jie, žinoma, dirbo, tačiau ir uždirbo, kad galėtų važinėti po užsienį. Jų tokia senatvė, apie kokią mūsų žmonės net nesvajoja. Nors skaičiau, kad ir Vokietijos valdžia ruošiasi žmones išleisti į pensiją tik kai jie sulauks 69 metų. Mat Vokietijos visuomenė vis labiau sensta.
Analogiška padėtis ir kitose Vakarų Europos valstybėse, nes joms taip pat būdingas mažas gimstamumas, o dirbančiųjų pečius slegia vis didesni mokesčiai. 2050 metais kas trečias europietis bus pensininkas. Tai reiškia, kad du trečdaliai gyventojų turės išlaikyti pensininkus iš savo mokesčių. Radikaliausių priemonių ėmėsi Jungtinė Karalystė, kur pensinis amžius jau pailgintas iki 65 metų ir ketinama apskritai panaikinti pensinio amžiaus ribą. Vyriausybė nutarė, kad jau šiemet sąvoką "pensinis amžius" apskritai reikia panaikinti ir tik nustatyti, nuo kurio amžiaus gali būti mokama minimali pensija.
Lietuvoje gyvena beveik 600 tūkst. pensinio amžiaus žmonių. Jų pensijoms pernai išmokėta 5,5 mlrd. litų. Skaičiuojant eurais, pirmąjį šių metų ketvirtį vidutinė senatvės mėnesio pensija Lietuvoje siekė 235 eurus, Latvijoje - 251, Estijoje - 291 eurą. Vyriausybė žada dar keletą nepopuliarių reformų, kurios pablogins pensininkų gyvenimą. Socialinių mokslų specialistai teigia, kad Lietuvos pensininkų padėties bloginti nereikėtų, nes ji ir taip bloga. ES šalyse pensijoms skiriama vidutiniškai 10 proc. BVP. Lietuvoje - dvigubai mažiau. Paskaičiuota, kad Europoje į pensiją išėjusiam nedirbančiam žmogui, sumažėjus jo poreikiams, pakaktų išmokų, kurios sudaro 70 proc. gautos algos. Tuo tarpu Lietuvos pensininkų pensijos sudaro vidutiniškai 40-43 proc. buvusios algos. 64 proc. apklaustų pensininkų teigia, kad jie yra vidutiniokai, 31 proc. - kad vargšai.
Šiuo metu Lietuvoje moterys į pensiją išeina 60 metų, vyrai – 62,5. Numatoma pensinį amžių ilginti iki 65 metų bei suvienodinti jį vyrams ir moterims. Norint pratęsti pensinį amžių, reikia dviejų paprastų dalykų: darbo ir sveikatos. Daugelio ES šalių gyventojai į pensiją išeina vėliau, pavyzdžiui, Norvegijoje – 67 metų, Austrijoje, Lenkijoje vyrai – 65-erių, moterys – 60-ies, Portugalijoje ir daug kur kitur – 65-erių. Šis pensinis amžius yra Europos šalių vidurkis. Tačiau vidutinė vyrų gyvenimo trukmė Norvegijoje yra 77,8 meto, moterų – 82,5, Austrijoje atitinkamai 76,9 ir 82,6, o Lietuvoje vyrų – 65,3 metų, moterų – 77,2. Vadinasi, išėję į pensiją vyrai gyvens tik kelis mėnesius?
Lietuviai, baltarusiai, ukrainiečiai vis dar negali pasigirti sveikata ir ilgėjančia gyvenimo trukme. Pastarosiose šalyse į pensiją išleidžiami 60 metų vyrai ir 55-erių moterys. Jų vidutinė gyvenimo trukmė trumpesnė nei mūsų. Grįžtant prie Lietuvoje numatomo 65-erių metų pensinio amžiaus galima prisiminti, jog būtent 65 metų pensininku galėjai tapti ir 1883 m., kai Otas fon Bismarkas, pirmasis Vokietijos kancleris, pristatė pensijų sistemą, nors vidutinė gyvenimo trukmė tuomet siekė tik apie 40 metų net turtingesnėse šalyse. Skamba gal ir žiauriai, bet tuomet "laimingųjų" pensininkų buvo tikrai nedaug.
Dabar visi kovoja už savo teises: daugiavaikės ir vienišos motinos, karo veteranai ir kiti apdovanotieji, žemę atsiimantieji ir jos neatiduodantieji, religinės bei tautinės mažumos, žalieji, žydrieji, raudonieji, nuteistieji ir reabilituotieji... Tai nejaugi tos kovos nuošalyje gali likti pensininkai? Ką pirmadienį valgėte pusryčių? Jei neprisimenate, vadinasi, gyvenate dar ne blogiausiai. Skurdieji tai prisimena.
Gal jūs žinote lietuvių pensininkų porelę, išvykusią pasigrožėti Gaudi katedra Barselonoje, pailsėti Turkijos paplūdimiuose ar bent turistaujančią kur nors arčiau, pavyzdžiui, besižvalgančią Prahos senamiestyje? Net Nidos ar Palangos kainos mūsų pensininkams neįveikiamos. Mūsų pensininkai - tai ne šio teksto pradžioje paminėti sėdintys bare jų kolegos vokiečiai ar, pavyzdžiui, amerikiečiai pensininkai, atostogas praleidžiantys keliaudami po Europą ar bent savo šalyje nuo Rytų iki Vakarų pakrantės. O gal mūsų pensininkai bent turi savo klubų, kur renkasi pasikalbėti, ko nors išmokti, pavyzdžiui, skambinti pianinu ar naudotis kompiuteriu? Sveikintinas reiškinys – kai kurios kavinės, kartą per metus nemokamai vaišinančios pensininkus puodeliu kavos ar arbatos (turtingesnės pridedančios dar sausainį ar saldainį), tą dieną nemokamai pensininkus priimantys muziejai ir teatrai.
Ar matėte šešiasdešimtmetį barmeną ar padavėją? Bet juk nuo seno žinoma, kad restoranuose, kur pagyvenusios padavėjos, maitinama geriau ir skaniau nei ten, kur padavėjos jaunutės - pastarųjų savininkai tikisi, kad tokių padavėjų kojos atpirks maisto kokybę. Ir nors minėjau, jog pensininkų gausėja ir Vakarų pasaulio šalyse, abejoti netenka, jog savo senjorais tos šalys vis tiek vienaip ar kitaip deramai pasirūpins.
Tiesa, dėl tų pramogų pensininkams, tai "veksas", t. y. Europos kultūros sostinės organizatoriai, sumanė šokančių pensininkų projektą. Girdi, sostinės Sereikiškių parke pagyvenę miestiečiai galėtų susirinkti, polkutę sutrenkti ar valso žingsneliu pajudėti. Graži mintis! Tik spręskite patys, ar organizatoriams pensininkai rūpėjo, ar jų pačių kišenės, nes projektą jie įvertino 250 tūkst. litų. Nes kvietėsi kažkokį šokių žinovą britą su asistentais - kaip kitaip pinigus "išplausi". Gerai, kad yla iš maišo laiku išlindo.
Pabuvoję netoli Krokuvos esančiuose Veličkų druskų kasyklose pastebi, jog bilietai patekti į kasyklas moksleiviams, studentams ir pensininkams yra pigesni. Lengvatos galioja ne tik Lenkijos, bet ir iš kitų šalių atvykusiems moksleiviams ir studentams, girdi, tai visų mūsų ateitis, o lengvatos pensininkams skirtos tik jų šalies gyventojams. Atvykę iš kitur turi mokėti visą bilieto kainą. Kodėl? Lenkai atsako, kad ne Lenkijos vyriausybė, o ta valstybė, iš kurios atvykę pensininkai, turėjo pasirūpinti savo šaliai dirbusių ir dabar į užtarnautą poilsį išėjusių žmonių gerove, kad šie galėtų pasiturinčiai gyventi ir laisvai, neprašydami išmaldos keliauti.
Girdėjau klausiant, kodėl, priešingai nei Lietuvoje, bet kurioje Vakarų pasaulio įstaigoje aptarnaujantis personalas randa laiko maloniai pabendrauti su kiekvienu besikreipiančiu. Kodėl? Nes Lietuvoje kone vėliausiai panaikinta baudžiava (Skandinavijoje, pavyzdžiui, jos išvis nebuvo), o dar tas bolševizmo periodas.
Vis prisimenu, kaip kalantis pirmiesiems Atgimimo daigams į kaimyninę Lenkiją atvyko tuometis popiežius Jonas Paulius II. Į susitikimą su juo Lomžos mieste vyko ir šimtai autobusų su tikinčiaisiais iš Lietuvos. Beveik kiekvienas vežėsi kokią nors Lenkijoje paklausią prekę ar net keletą jų vildamiesi, kad muitininkai į keliaujančius maldininkus pro pirštus pažiūrės. Tačiau šie visus tikrino ir iš tų, kurie vežėsi per daug, atimdavo. Muitininkų namelyje atimti daiktai vos tilpo. Viename autobusų muitininkai pamatė vykstantį kunigą Alfonsą Svarinską ir, žinodami jo kovingą būdą, pakvietė į savo namelį, kur, be abejo, ne be pašaipos parodė: "Štai kaip maldininkai vyksta pas popiežių!" Kunigas nepasimetė ir konstatavo: "Ką penkiasdešimt sovietinių metų mūsų žmonėms padarė!"
Mūsų valdininkai tegeba tik užsidegę žvakę melstis, kad kuo greičiau atsigautų Amerikos, o vėliau ir viso pasaulio ekonomika. O pats kvailiausias dalykas – mąstyti, kad šalį gali išgelbėti pensininkai. Kaip galima tiesti nagus į žmogaus uždirbtą pensiją? Juk žmogus dirbo, iš jo buvo išskaičiuojami mokesčiai. Valstybė jau seniai pasiėmė, kas priklauso, ir jei liko trupinys, kuris vadinamas pensija, niekas negali jos mažinti, visai atimti ar palikti dalį.
Baigti norisi matytos televizijos laidos apie pagyvenusius Olandijos žmones prisiminimais. Šios šalies pensininkai tvirtina, kad išėjus į užtarnautą poilsį gyvenimas tik prasideda. Tuomet gali nupūsti dulkes nuo jaunystės svajonių. "Jeigu esi dirbęs daugiau nei 14 metų, išėjęs į pensiją gausi 70 procentų savo buvusio uždarbio", - laidos rengėjams pasakojo solidaus amžiaus vyriškis. Laidos herojus pasakojo, kad išėjęs į pensiją kelis mėnesius nežinojo, kuo užsiimti, tačiau vieną dieną laikraštyje rado skelbimą, kad rengiami medinių valčių statytojų kursai. "Valtį gaminau visą žiemą, - pasakojo senjoras olandas. - Dabar ja jau plaukioju."
Vilkimės, kad bent mūsų vaikai, išėję į pensiją, bus sulaukę to, kas dabar Olandijoje.
