Ričardas JAKUTIS
Eilinis Seimo narys, neužimantis jokio posto Parlamente, nevadovaujantis jokiai frakcijai, komitetui, komisijai ar pakomitečiui, keliskart sumažinus algą "ant popieriaus" uždirba 6912 litų. Atskaičius mokesčius, parlamentaras gauna apie 5,2 tūkst. litų. Bet čia ne apie tai, o apie priedus. Paprastai su darbu susijusios išlaidos darbuotojams niekur nėra apmokamos, o realiame gyvenime pasitaiko atvejų, kai žmogus, gavęs gerą darbo pasiūlymą kitame mieste, su šeima persikelia gyventi ir pats apmoka visas su tuo susijusias išlaidas. Kodėl tada pieštukus Seimo nariams turi pirkti mokesčių mokėtojai? Valdžios vyrai aiškina, kad sunkmečio naštą reikia dalytis visiems. Bet kai reikalaujama, kad pensininkai išgyventų už 650 litų ar mažiau, kai ketinama mažinti pensijas ir visas kitas socialines išmokas, daugelis Seimo narių ramių ramiausiai laukia, kad valstybė kas mėnesį sumokėtų 2000 ar net 3000 litų už jų automobilių nuomą.
Birželio mėnesį paaiškėjus, kad seimūnas Gediminas Navaitis nusipirko brangų servizą, kultūros ministras Remigijus Vilkaitis - brangų kostiumą, o tuometis socialinės apsaugos ir darbo ministras Rimantas Dagys - odinę rankinę, atrodė, kad padėtis pasikeis. Liberalų sąjūdis nutarė mėnesį sustabdyti G. Navaičio narystę partijoje, premjeras A. Kubilius griebėsi priemonių korupcijai sutramdyti. Apžvalgininkas Kęstutis Girnius tuomet, t. y. birželį, naiviai rašė: "Dabar atrodo, kad gal pasiekta kritinė masė ir žmonių pasipiktinimas bei žiniasklaidos išviešinama informacija neleis politikams užmerkti akių prieš nesąžiningą kolegų elgesį." Klydo. Lietuva per du laisvės dešimtmečius matė visokių Seimo narių – ir kliukinančių brendį čia pat, posėdžių salėje, pagautų girtų už vairo ir nusitašiusių kokiame nors bare, perkančių diplomą ir paperkančių apskrities viršininko pavaduotoją. Tai, ką tauta mato dabar, pranoksta lakiausią fantaziją.
Mūsų valdantiesiems viskas "dzin". Tai blogiausia. Atrodytų smulkmena, bet valdžios įstaigų darbuotojai kompiuterius naudoja ne tik darbui, bet ir pramogoms – skaito anekdotus, smaginasi žiūrinėdami juokingas nuotraukas, filmukus. Ne vienas randa laiko ir žaidimams. Pagal iš kelių lietuviškų pramoginio turinio tinklalapių gautus mėnesio lankomumo statistinius duomenis, iš kai kurių valdžios įstaigų kompiuterių šiuose puslapiuose per mėnesį apsilankyta kelis šimtus kartų, o puslapyje praleistas laikas yra nuo kelių iki keliolikos minučių per vieną apsilankymą. Kokios darbui reikalingos informacijos galima rasti anekdotų tinklalapyje arba puslapyje, kurio aprašyme skelbiama: "Geros nuotaikos portalas: humoras, "prikolai", linksmi paveiksliukai, juokingi video, anekdotai nemirtingi "bajeriai". Pagal minėtus statistinius duomenis daugiausia pramogų tinklalapiuose naršo Vidaus reikalų ministerijos (VRM) darbuotojai, nuo kurių nedaug atsilieka Nacionalinė teismų administracija. Pramogų tinklalapiai šimtais skaičiuoja ir apsilankymus iš Krašto apsaugos ministerijos (KAM). Pramogauja ir įstatymų leidėjai. Pramogų tinklalapiuose lankosi ne tik ministerijų, bet ir Prezidentūros, Ministro pirmininko tarnybos, Seimo darbuotojai.
Premjeras Andrius Kubilius dar rugsėjo pradžioje išplatino pranešimą, kuriame paskelbė tautai gerąją naujieną – pasaulis nebekrinta ir mes nebekrintame (po žinios, kad krizė baigsis birželio 21 dieną, regis, pasimokyta nebuvo). Verslas į šią naujieną sureagavo labai savotiškai: per tris pastarąsias savaites išmetė iš darbo dar 19,4 tūkst. žmonių – 2,4 tūkst. daugiau nei per ankstesnes tris savaites. Todėl ir kova su krize Lietuvoje – lyg iš nesąmonių muziejaus: mažiau uždirbantiems privačių įmonių darbuotojams užkraunami didesni mokesčiai, kad valstybės sektoriaus darbuotojų gyvenimas būtų dar sotesnis.
Atskira tema būtų apie lietuviškuosius oligarchus. Politinės ekonomijos vadovėliuose skaičiau, kad oligarchija pagal klasikinį apibrėžimą yra politinė santvarka, nusakoma trim savybėm. Pirmiausia - tai turtingos ir pinigauti linkusios mažumos valdžia, antra - godumas yra šios santvarkos varomoji jėga, trečia - tai visuomenės vertybių hierarchijos padarinys, kai labiau už viską vertinamas turtas, o sėkmingai pinigaujantys žmonės laikomi verčiausiais valdžios. Dar skaičiau Platono "Valstybėje", kad esant oligarchinei santvarkai "ambicingieji ir garbėtroškos tampa godūs pinigams ir trokšta turtų, jie giria turtingąjį, juo žavisi, sodina į valdžios vietas, o vargšą niekina". Mūsų oligarchai vadovaujasi liaudies išmintimi: pastatyti namą (pageidautina prabangų, už gautus kyšius ir aferų pinigus, neleistinoje vietoje), užauginti sūnų (pageidautina pasidvigubinus atlyginimą prieš pat motinystės atostogas) ir pasodinti medį (pageidautina plynai iškirtus toje vietoje buvusį gražų mišką ir pelningai pardavus medieną).
Žvelgiant į pastaruosius įvykius Lietuvoje, Jonathano Franzeno romanas "Pataisos" nebepiktina, juolab, kad amerikiečių literatūrinis žurnalas "The Millions" paskelbė dvi 20 geriausių XXI amžiaus knygų sąrašo versijas. Vienas variantas buvo sudarytas atsižvelgiant į žurnalo skaitytojų nuomonę, kitas - remiantis žurnalo ekspertų - leidėjų, kritikų ir rašytojų - vertinimais. Specialistų nuomone, geriausia šio amžiaus knyga yra Jonathano Franzeno romanas "Pataisos" ("The Corrections"), išleistas 2001 metais (prieš keletą metų jis pasirodė ir lietuviškai), kuriame veiksmas vyksta ir Lietuvoje, o pats romanas buvo sukėlęs net tuomečio Lietuvos ambasadoriaus JAV V. Ušacko pasipiktinimą. Tiesa, skaitytojų nuomone, ši knyga geriausiųjų dvidešimtuke užima tik aštuntąją vietą.
Lietuvius knyga papiktino todėl, kad trisdešimt iš jos beveik šešių šimtų puslapių skirta Lietuvai. Aprašytas mūsų mielas kraštas kaip vieta, kurioje vyksta keisčiausi dalykai. Vos nusileidęs Vilniaus oro uoste pagrindinis knygos herojus amerikietis Čipas Lambertas pamato, kaip nušaunamas arklys (matyt, maistui), o netrukus "Musmirytės" bare išvysta ir kaip nušaunamas žmogus. Laukinis kapitalizmas, politiniai perversmai, nusikaltėlių valdomas Vilnius, lietuvaitės, pardavinėjamos už porą dolerių, anglių, elektros trūkumas... Nors tie, kurie perskaitė šią knygą, pastebėjo, kad nepaisant visų baisybių pagrindinis romano herojus Čipas kaip tik Lietuvoje gyvena įdomiausią savo gyvenimo laikotarpį. Tiesa, kaip jis Lietuvoje atsidūrė? Praradęs darbą, įsipainiojęs į smerktinus ryšius su studente, nežinąs, ką daryti dėl santykių su kita moterimi, įsiskolinęs savo seseriai, jis priima lietuvio Gitano Misevičiaus, buvusio vicepremjero, tuomet Lietuvos atstovo prie JT, pasiūlymą atvykti į Lietuvą. Vilniuje jis lankosi puikiuose restoranuose, gyvena prašmatnioje kažkada aukštai sovietų nomenklatūrai priklausiusioje viloje ir kuria interneto svetainę, kurioje siūloma investuoti Lietuvoje. Tiesa, sėkmingai prasidėjęs projektas ir viltys pagaliau uždirbti pinigų žlunga Lietuvoje kilus perversmui, kurio vienas pagrindinių vykdytojų yra milijonierius parlamentaras Viktoras Ličenkovas, su jam ištikima ginkluota komanda užimantis svarbius valstybės objektus, tarp jkurių - ir atominę elektrinę. Autorius gerai išmano ir Lietuvos geografiją, mini Alytų, Eišiškes.
Be tų puslapių, skirtų Lietuvai, "Pataisos" perteikia XXI a. Ameriką. Ameriką su šaltais ir ciniškais žmonėmis. Romane daug buitinių kasdieniškų dramų, kurios vienaip ar kitaip išplaukia iš šeimos motinos ir žmonos Inidos Lambert isteriško ir galbūt neįmanomo noro paskutinį kartą sukviesti visą šeimą prie Kalėdų stalo, o šalia viso to per šeimos dramą parodomos globalios problemos. Šeimos galva - tėvas Alfredas Lambert, kasnakt kliedintis ir prisimenantis senus laikus, kuomet tikėjosi patobulinti savo išradimą (ir, beje, iš to gyventi senatvėje) ir tapti vienu pirmųjų toje strityje. Inida - jo žmona, nuolat besisukanti neurotiška moterėlė, tikinti, kad savo vyrą galinti išgydyti kompanijos, nupirkusios Alfredo išradimą, abejotinais moksliniais tyrimais ir bandymais. Vyresnėlis sūnus Garis - turintis šeimą, tris vaikus, besisukantis versle, esantis po žmonos Karolinos padu ir besistengiantis nepasiduoti amerikietiškai depresijai nuo beprotiškos rutinos. Inidos ir Alfredo vienintelė dukra Deniza – garsi ir gabi restoranų virėja. Restoranus ji keičia žaibiškai ir dirba ten tol, kol ja domisi restorano valdytojas. Galiausiai ji įsivelia į restorano šeimininko žmonos meilės pinkles. Kol Deniza bando suvokti savo seksualinę orientaciją, praranda viską – ir darbą, ir mylimuosius. Ir vidurinėlis sūnus Čipas - mylimiausias Alfredo vaikas, siekiantis karjeros Lietuvoje tam, kad galėtų atiduoti milžinišką skolą Denizai, nes universiteto dėstytojo alga tol, kol jo iš ten neišmetė už miegojimą su studente, jo poreikių netenkino.
O Lietuvoje rugsėjo pabaigoje įvyko ir netikėtas, dėmesio vertas įvykis. Su kolega iš lenkų monetų kalyklos smagiai vakarojęs buvęs Seimo narys, Lietuvos monetų kalyklos direktorius šešiasdešimtmetis Jonas Valatka pats paliko savo postą. Neprašęs iš pažįstamų gydytojų nei "biuletenio", iš viršininkų - kokių nors staiga suplanuotų atostogų, nors jie, atsižvelgiant į lietuviškos moralės tradicijas, matyt, būtų davę, išleidę pailsėti nuo neapskaičiuotai kilusio triukšmo. Linksminosi Jonas Valatka jau po darbo valandų, ne prie kalamų monetų, ne Lietuvos banko rūsyje, o privačiame restoranėlyje. Padaugino. Tradiciškai policininkus pagąsdino nedarbu nuo rytojaus. Bet už save ir už sparnus užsiauginusį pinigų kalėją iš Lenkijos susimokėjo. Užeiga pretenzijų neturi. Ar kas nors trauktųsi? Vyriausiojo šalies pinigų kalėjo ir buvusio įstatymų leidėjo pasitraukimas savo noru, likus tiek nedaug iki pensijos, tapo pavojingu precedentu. Nejau nuo šiol visi turės taip elgtis? Visokie ateities orechovai, ačai, mikolaičiai, rupulevičiai, baukutės, skamarakai taip pat turės palikti šiltas vieteles? Jau minėtas Kęstutis Girnius tuo patikėtų. Deja, ir vėl suklystų.
Pabaigoje- girdėtas, mano galva, geriausias pasiūlymas kaip valstybei sutaupyti. Reikia gaunantiems 10 tūkstančių litų imti mokėti tik 600. Tie, kurie sugebėjo prasisukti ir gauti 10 tūkstančių, sugebės prasisukti ir už 600 litų. O į geriausią pastarojo meto posakį, manau, pretenduoja premjeras Andrius Kubilius, taip reagavęs į žmonių piketus: "Nežinau, dėl ko jie piketuoja ir kodėl jie nepatenkinti."
