Ričardas JAKUTIS
"Skurdas ir vargas - du mano draugu", - taip XIX amžiuje rašė poetas. Šiandien, XXI amžiuje, jo žodžius pakartotų beveik trečdalis Lietuvos gyventojų. Ir nors sakoma, jog didžiausi ekonominiai sunkumai dar ateityje, tačiau jau dabar neturinčių kuo pamaitinti dideles šeimas, užuovėjos ieškančių tarp šiukšlių konteinerių ar dar likusių neužplombuotų landų šiluminėse trasose nevaldomai daugėja. Skurdas, nepriteklius, asocialūs asmenys, girtuoklystės, benamiai – dabar bene populiariausi žodžiai. Sugalvota, kaip įmantriau pavadinti skurdą, kad šis žodis nerėžtų ausies - socialinė atskirtis, galimybių mažėjimas, motyvacijos stoka. Vadink kaip nori, bet skurdas yra skurdas. Dar suprantama, jei skursti neturėdamas darbo, bet keisčiausia, kad skursti ir dirbdamas. Gerai dar, kad valdžia liaudies neramina cituodama Seneką: "Niekas nėra toks skurdžius, koks buvo gimdamas." Tiesa, valdžia gali džiaugtis, nes Lietuvoje skurdas savęs nedemonstruoja. Nemažai žmonių savo vargą slepia tarsi ydą, dalis su skurdu net geba susigyventi ar susitaikyti.
Simboliška, kad Seimo pirmininke išrinkta gydytoja reanimatologė, anesteziologė. Nors jau Platonas "Valstybėje" rašė: "Kur valstybėje pamatysi skurdžių, žinok, kad ten slepiasi ir tie, kurie vagia, pjausto pinigines, išniekina šventyklas ir daro kitokius piktus darbus."
Mažiau nei lietuviai Europos Sąjungoje (ES) uždirba tik rumunai ir bulgarai, atskleidė Europos darbdavių federacijos atliktas tyrimas. Beje, ši tendencija nepakito per visą narystės ES laikotarpį. Net ir tuomet, kai buvome vieni iš Baltijos "tigrų", tad ką bekalbėti apie dabartinius laikus. Štai šalies klestėjimo metu buvo skelbta, kad vidutinio atlyginimo Europos šalyse tyrimo duomenys liudija, jog Lietuva iš 48 Europos valstybių užima tik 39 vietą, nors mūsų ekonomikos augimas buvo vienas sparčiausių ES. Daugiau už mus vidutiniškai uždirba visi ES priklausantys mūsų kaimynai: latviai (37 vieta), estai (35 vieta) ir lenkai (34 vieta). Vidutinis atlyginimas mažesnis tik Makedonijoje, Rumunijoje, Serbijoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Albanijoje, Bulgarijoje, Ukrainoje ir Moldovoje. Vidutinis atlyginimas Europoje didžiausias Danijoje, Norvegijoje, Šveicarijoje, Lichtenšteine ir Liuksemburge.
Tačiau šie duomenys – tik dramos prologas. Neseniai Darbo ir socialinių tyrimų institutas paskaičiavo, kad absoliutus skurdo lygis šiemet – 1092 litai. Prieš kelerius metus Lietuvoje skurdo lygis buvo 450, praėjusių metų pradžioje – 975 litai. Jei žmogus iš savo pajamų nebeišgali patenkinti minimalių poreikių, jis laikomas skurdžiumi. Lietuvoje skurdo lygis tuoj susilygins su atlyginimu. Tiesa, Italijoje, skaičiau, skurdo riba yra 600 eurų (2072 litai). Apie 7,5 milijono italų gyvena žemiau šios skurdo ribos, o dar tiek pat pelno 10-50 eurų daugiau. Taigi Italijoje 15 milijonų žmonių, arba ketvirtadalis, skursta. Pas mus asmuo, kurio pajamos 2200 litų per mėnesį, laikomas vidurinės klasės atstovu. Žinoma, mūsų supratimu. Jei žmogaus pajamos siekia 3500 litų, jis iš vidurinės klasės pakyla į aukštesnį sluoksnį. Lietuvoje šie du sluoksniai nėra labai gausūs. Beveik pusę mūsų šalies gyventojų sudaro tarpinis sluoksnis tarp skurdžių ir vidurinės klasės. Vakaruose išsilavinimas, kokį darbą žmogus bedirbtų, automatiškai permeta jį į vidurinę klasę, sudarančią daugiau nei du trečdalius visuomenės. Kita dalis – dideli turtuoliai ir skurdžiai. Tačiau daugelis išsilavinusių žmonių Lietuvoje taip pat balansuoja ties skurdo riba. Nors Lietuvoje, kur pusė gyventojų laiko save skurdžiais (kitaip juk nemanytų, kad yra remtini, o paramos jau prašo 43 proc. Lietuvos gyventojų), yra daugiau aktyvių mobiliojo ryšio telefono vartotojų, skaičiuojant vienam gyventojui, nei bet kurioje kitoje pasaulio šalyje. Lengvųjų automobilių Lietuvoje užregistruota beveik 1,8 mln. (jų padaugėja beveik 100 tūkstančių kasmet).
Tiesa, teko skaityti ir linksmesnę žinią, jog šoko efektas dėl netikėtai prasidėjusio sunkmečio jau baigiasi - pratinamės gyventi pagal suplonėjusią kišenę. Niekur neradau duomenų apie šiauliečius, bet štai, pasirodo, per pastaruosius penkerius ekonominio pakilimo metus Panevėžio apskrities gyventojų išlaidos per mėnesį nuo 466,90 lito buvo šoktelėjusios iki 772,30 lito asmeniui. Didesniu išlaidumu už panevėžiečius pasižymėjo tik vilniečiai ir kauniečiai. Jie praėjusiais metais per mėnesį išleisdavo atitinkamai 925,40 litų ir 867 litų. Statistinis Klaipėdos apskrities gyventojas pasirodė kur kas taupesnis - jam per mėnesį pakako 706,90 litų.
Manau, panašūs ir šiauliečiai. Ekonomikos suklestėjimo laikais lietuviai daugiau valgyti nepradėjo. Tačiau kone 100 proc. šoktelėjo išlaidos būstui ir jo apstatymui, apie 50 proc. - restoranams ir viešbučiams. Ekonomistai paskaičiavo, jog užtektų sugrįžti prie 2003-iųjų pirkimo įpročių, ir pavyktų sutaupyti vidutiniškai 159 litus žmogui per mėnesį. O žmonės ir pradeda mažinti išlaidas, atsisakydami įprastinio patogumo ir tai, už ką anksčiau mokėdavo pinigus, pradeda daryti patys: remontuoti namus, gaminti valgį, grožio procedūras iš salonų perkelia į savo vonias. Kita gyventojų dalis stengiasi išlaikyti tą patį gyvenimo lygį, tačiau mažesnėmis sąnaudomis - ieško pigesnių prekių, drąsiau derasi dėl kainos.
Per pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvos gyventojai daugiausia sumažino išlaidas muzikos ir vaizdo įrašams, telekomunikacijos įrangai. Tiesa, ekonomistų nuomone, sunkmečiu leisti pinigus buitinei technikai, baldams ar kitiems didesniems pirkiniams verta, jei parduotuvėje nepaklojamos juodai dienai sukauptos santaupos. Gerai, kad lietuviai taupūs ir daugelis turi santaupų kritinėms situacijoms, todėl ne vienas sako sunkmečio dar nepajutęs.
Visi žino, kad vaikams iš skurdžių šeimų blogiau sekasi mokykloje, nepriteklių kupina vaikystė sąlygoja smegenų fizinį vystymąsi ir mažesnį intelekto potencialą. Kitaip tariant, skurdas daro konkrečią žalą - griauna smegenis. Tačiau dar blogiau yra tai, kad pažeistos smegenys neleidžia žmogui ištrūkti iš skurdo – priimti teisingus sprendimus. Klasikinis pavyzdys: duok skurdžiui pinigų, jis prisipirks visokiausių produktų ir su taksi grįš namo - per kelias dienas išleis tai, kas buvo skirta mėnesiui.
Tiesa, yra ir tokių, kurie iš skurdo tik išlošia, pavyzdžiui, prie visokių sąlygų prisitaikantys reklamos kūrėjai. Gal teko matyti reklamą, kurioje akivaizdžiai bauginama neturtingaisiais? Šiurpus, siaubo filmus primenantis tamsus fonas pridengiamas susiliejusia laikraščio iškarpa, kurioje daug kartų paminėtas žodis "žmogžudystė". Pirmame plane ranka laiko lapelį. Užrašas jame prasideda teiginiu, kad per sunkmetį Lietuvoje daugybė žmonių prarado darbą. Toliau pateikiamas klausimas - kaip manai, kur jie pasidėjo? Dar toliau – pagąsdinimas, kad yra nesaugu vaikščioti gatvėmis. Ir galiausiai - kvietimas užsirašyti į kovos menų kursus.
Teko girdėti ir nuomonę, kad skursta tik nevykėliai. Štai bičiulis aiškina, girdi, kaip galima nerasti darbo. Tik norėk – ir rasi. Net pačiu blogiausiu atveju. Pamąsčiau, jog tiesos tame yra, nes net tapęs benamiu, galvoju, bandyčiau suktis. Tarkim, pabuvęs tarp tokių, rašyčiau straipsnius apie benamių subkultūrą. Gyvenant skurde netgi galima rasti ir ironijos. Pavyzdžiui, suprasti, kad neturėti yra ne taip skausminga, kaip prarasti. O vyras, nebeturintis lėšų ir dėlto prarandantis meilužes, gali pasiguosti, jog kai pro duris įeina skurdas, meilė iššoka pro langą.
Iš knygų apie skurdą išskirčiau "Gyvulių ūkio" ir "1984-ųjų" autoriaus Džordžo Orvelo romaną "Dienos Paryžiuje ir Londone". Nors ši knyga parašyta tarp dviejų pasaulinių karų, tačiau šiomis dienomis leistos knygos anotacijoje pabrėžiama, jog ją turėtų perskaityti ne tik visiški šiuolaikiniai skurdžiai, kad pasimokytų, kaip išgyventi atsidūrus dugne, bet ir visi kiti, ypač sotūs ir velnioniškai savimi patenkinti vadinamieji viduriniosios klasės piliečiai, nes ir jie greitai gali tapti vargetomis. Veiksmo vieta – purviname Paryžiaus vargšų kvartale esantis viešbutis "Trys žvirbliai" ir jo gyventojai: batsiuviai, mūrininkai, akmentašiai, studentai, prostitutės, skudurininkai. Autorius pripažįsta: "Kvartalas, jo purvas, jo keistuoliai gyventojai man davė pirmą vaizdžią skurdo pamoką, paskui tapo ir mano paties patirčių fonu." Dž. Orvelas "paguodžia" tikruosius (ir būsimus) skurdžius, kad ir grimzdimas į skurdą nėra blogai: "Atrandi nuobodulį, poelgių gėdingumą, alkio jausmą, bet atrandi ir išganingąją skurdo ypatybę - jo galią naikinti ateitį. Su tam tikromis išlygomis galima teigti, kad juo mažiau turi pinigų, juo mažiau jaudiniesi. Turėdamas šimtą frankų būni linkęs pulti į paniką. Turėdamas tris frankus daraisi abejingas; trys frankai išmaitins tave iki rytojaus, o kas bus toliau, jau nesvarbu. Tau nuobodu, bet nebaugu." Gyvenimas už kelis skatikus per dieną, apsilankymai lombarde, kol dar turima ką ten užstatyti, valgis – duona su margarinu, amžinas slapukavimas ir apsimetinėjimas, kad gyveni kaip gyvenęs. Ir skurdžius turi tam tikros savigarbos: "Užklysti į respektabilų kvartalą ir pamatai ateinantį pasiturintį draugą. Vengdamas jo metiesi į artimiausią kavinę. Kavinėje norom nenorom turi ką nors užsisakyti, tad savo paskutinius penkiasdešimt santimų iškeiti į stiklinę juodos kavos su plūduriuojančia negyva muse. Panašios nelaimės ištinka šimtais. Jos – neišvengiamos skurdo palydovės."
Knyga – lyg iš dviejų dalių. Pirmojoje pasakojama apie dienas Paryžiuje, antrojoje – apie dienas Londone. Sako, visiems labiau patiko išgyvenimo eksperimentas Paryžiuje. Čia keistesni žmonės ir tirštesni, įspūdingesni vaizdai. Paryžius yra Paryžius. Amžinasis valkatų, klajūnų, nelaimėlių, nepripažintų menininkų miestas. Anglų skurdžiai kažkokie netikri, bent jau neatrodantys didžiai nelaimingi. Kartais patys žmonės pasirenka tokį gyvenimo būdą. Ypač patiko štai tokia knygos mintis: "Šelpiamasis beveik visada nekenčia savo geradario – tai nekintama žmogiškosios prigimties ypatybė." Nuo seno žinoma, kad neapykanta turtingiems yra daug stipresnis jausmas nei atjauta vargšams, nes kvietimą atimti iš turtingų stebime gerokai dažniau nei savo turto išdalijimą neturintiesiems.
Kokios mintys apninka perskaičius tokią knygą? Gali džiaugtis - tu dar ne taip blogai šiandien gyveni. Rytoj bus blogiau? Belieka sutikti su knygos herojumi, kuris teigia: "Vienas dalykas puikiai paguodžia skurstant. Manau, kiekvienas nusigyvenėlis yra jį patyręs. Tai palengvėjimo, bemaž malonumo jausmas suvokus, kad pagaliau atsidūrei dugne. Juk tiek dažnai buvai kartojęs, kad eisi šunims šėko pjauti, - ir štai šunys jau čia, tu atėjai, bet, pasirodo, galima tverti. Tai gerokai palengvina širdį." Šia Džordžo Orvelo mintimi ir baigsiu.
