Ričardas JAKUTIS
Ilgai svarsčiau, kokia tema tiktų tekstui prieš Kalėdas ir Naujuosius metus. Nusprendžiau parašyti apie prestižą. Prestižinis namas, prestižinis restoranas, prestižinis sporto klubas, prestižinė įmonė, prestižinė šeima, o svarbiausia – šalies prestižas. Per TV šou esu matęs, kaip Lietuvos vėliava šluostomos grindys. Keista, nes juk lietuvių pirmasis prestižo vadovėlis – Gedimino laiškai. Bet, pasirodo, prestižas - sudėtinga sąvoka, kurią sunku tiksliai apibrėžti. Kalbėdami apie prestižą, paprastai galvoje turime gerą vardą bei palankų vertinimą.
Skaičiau, kad mūsų krašte kalbant apie prestižą reikia grįžti ir į sovietinius laikus. Ką darysi, mes iš ten atėję. Nors anuomet visuotinai buvo deklaruojama, kad komunistinė ideologija nepripažįsta jokios prestižo kūrimo reklamos, visi sovietmečio plakatai su įvairiais įkvepiančiais šūkiais privalėjo tą prestižą kurti (pvz. "Skraidykite "Aeroflotu"). Vis dėlto komunistų partijos prestižas netobulėjo, stabarėjo, kol galiausiai žlugo, nors vis dar mes matome nemažai valdžios žmonių, kurie sąmoningai ar nesąmoningai laikosi sovietinės propagandos principų.
Kaip formuojami politikai? Sovietinės valdžios atstovai eidavo į liaudį, susitikdavo su ja kolūkių kultūros rūmuose ir atseit išklausydavo jos balsą. Tą patį mes stebime dabar: važiuojama į rajonus, demonstruojamas tariamas artumas žmonėms ir jų problemų supratimas, pažeriama gausybė pažadų. Sovietmečiu per rinkimus veikdavo bufetai, buvo galima įsigyti deficitinių prekių. Dabar tokio pobūdžio priemonės tapo modernesnės, tačiau esmė liko ta pati, pavyzdžiui, ledų mėtymas iš sraigtasparnio. Ne vienas apžvalgininkas pastebi, kad iš Vakarų atėjusi prestižo formavimo strategija mūsų terpėje, deja, dar nepritampa. Kad ir tas pats politiko prestižas, kuris Vakaruose formuojamas aktyviau, artimiau žmogui, nes tai turi patirtį, įgytą labai konkurencingoje rinkoje, mūsų dirvoje kartais atrodo savotiškai. Pavyzdžiui, senas amerikietiškas rinkimų kampanijų triukas, kai kandidatas, kopdamas į sceną, įvaizdžio specialistų primokytas, paskutines laiptelių pakopas įveikia bėgte arba ant paskutinės tiesiog užšoka. Tai esą turi įrodyti jo jaunatviškumą, gyvumą ir puikią sportinę formą. Be to, žinome pavyzdžių, kai buvo kreiptasi į kitų šalių įvaizdžio profesionalus. Bet štai rinkimai laimėti, samdytieji specialistai išvyksta, realus gyvenimas ir oponentų pastangos sugriauna pasakas bei išsklaido mitus, o kurtas prestižas ima ir subliūkšta.
Bet ką čia apie tuos atsibodusius politikus, gal verčiau pamąstyti apie mūsų įmonių prestižą. Ar toks išvis reikalingas? Lietuviai teigia, kad įmonės prestižas nelemia nei jų apsisprendimo pirkti ar nepirkti tam tikros bendrovės produkto, nei pasirinkimo dirbti ar nedirbti joje. Norą pirkti pirmiausia lemia produkto kokybė ir kaina, o darbdavio pasirinkimą - atlyginimas bei jo priedai. Apie įmonės reputacijos privalumus lietuviai mąsto, kad svarbiausias jų - galimybė pritraukti ir išlaikyti darbuotojus, o antras pagal svarbą - galimybė daugiau parduoti. Moralinių svarstymų čia nėra.
Retai išgirsi, kad didžiausios mūsų šalies bendrovės kalbėtų apie nacionalinį pasididžiavimą, vertybes ir lietuviškumą. Jos daugiausia kalba apie produktą ir jo kainą. Kartais dar kokybę. Ir viskas. Lietuvoje labai mažai įmonių ar bendrovių, kurios reklamuoja savo vardą, o ne tik paslaugas. Reta ir tokių, kurios ima rodyti rūpestį aplinka, pradeda kalbėti apie savo funkcijas platesniame kontekste nei apie vienadienius verslo rezultatus. O galbūt Lietuvos gyventojų tiesiog buvo per anksti paklausta: "Kas yra įmonės prestižas?" Atrodo, kad lietuviai kol kas painioja prestižą su paprasčiausiu žinomumu ir iki Vakaruose susiformavusios prestižo sampratos mums dar toloka.
O kas tai yra prestižinė šeima ar tiesiog prestižiniai žmonės? Štai tokia istorija. Žinau šeimą, kuri gyvena taip, kaip dabar gyvena beveik visa Lietuva. Jiems daug ko trūksta, bet dėl prestižo jie laiko užrakintą saloną ir atrakina jį tik svečiams. Patys neieško išrankesnio maisto, drabužių, o svečius vaišina skilandžiu, ikrais ir tauriaisiais gėrimais. "Kaip gerai gyvenate!" - jiems malonu išgirsti tokius žodžius. Kas tai? Iškreiptas, neteisingai suprantamas prestižas. Kodėl negali būti prestižinė šeima, gyvenanti pagal savo galimybes?
Bene kasdien iš vadinamojo visuomenės elito kronikomis tapusių žurnalų puslapių, TV laidų į mus žvelgia žmonės, skambiai pristatomi verslininkais. Jie linksminasi prabangiuose vakarėliuose, vilki vardinius drabužius, gurkšnoja nepigius tauriuosius gėrimus. Dalydami interviu porina apie savo nemažai kainuojančius pomėgius, turiningą laisvalaikį, egzotiškas keliones. Galėtum pamanyti, kad visų jų gyvenimas – nesibaigianti šventė. Tačiau nustebau perskaitęs, kad užtenka vieno skambučio ir akinamas spindesys virs skurdu. Sugrįžti į realybę dažną tokį žurnalų viršelių verslininką priverčia iš telefono ragelio atsklindantis skolų išieškotojų balsas: "Laba diena. Kaip reikalai? Norime pranešti, kad turime jums šiokių tokių pretenzijų dėl neapmokėtų sąskaitų." Tada ir paaiškėja, kad Lietuvos elito atstovai ne daug kuo skiriasi nuo autobuse kontrolieriaus pagauto "zuikio". Prasideda karštligiški pasiteisinimai, pažadai – visai kaip mokykloje neatlikus namų darbų. Man keisti ir VIP vakarėliai, kai viskas dvelkia prabanga, o pateikiamas prastas vynas. Girdi, taurėse, o iš kokio butelio įpiltas, niekas nematys. Panašiai kaip ir verslininkai, nusipirkę prabangų automobilį ir į jį įmontuojantys dujų įrangą.
Ir apie šalies prestižą. Mūsų kaimynai, atrodo, juo labiau rūpinasi. Kadangi prestižui reikalingas ir įvaizdis, tai štai lenkai neseniai nusipiešė patrauklų blondiną, kuris skelbia: "Aš lieku Lenkijoje – aplankykite." Nors mūsų šalis irgi turi ką parodyti, tačiau gerieji dalykai reklamuojami šykščiai. Daugiau kalbama apie nusikaltimus, korupciją, Lietuvos politikas ir ekonomikos veikėjai vis dar sėkmingai geba įtikinti, kad jus verta apvogti. Mes nepaliaujamai ieškome nuodėmių. Bet jei taip, tai jų nesunkiai surastume ir Vytauto Didžiojo, ir Jogailos elgsenoje. Jei ne pastarojo karių vėlavimas, Vytautas gal nebūtų pralaimėjęs Vorsklos mūšio Aukso ordai ir Lietuvos valstybės istorija būtų daug sėkmingesnė.
Aplankę mūsų kraštą vakariečiai iškart pastebi, kad žmonės čia nesišypso, yra liūdnoki, uždari, o nuotaika - gana niūri. Niekas nesako "ačiū", tačiau kai kurie užsieniečiai tai pateisina manydami, kad pas mus tokia kultūra. Atvykusieji iš kitos terpės stebisi, kodėl daugelis mūsiškių skundžiasi aptarnavimo kultūra, kai yra sena tiesa, jog prekybos centruose darbuotojai elgiasi taip, kaip su jais elgiasi klientai.
Koks tekstas, jei nepaminėčiau krizės. Bet jei prisikeltų mūsų senoliai ir išgirstų apie krizę, labai nustebtų – kaip gali atsirasti krizė krašte, kuriame tokie darbštūs žmonės? Tiesa, ne vienas gali paprieštarauti, girdi, lietuviai labiau linkę švęst, negu dirbti. Pasiginčysiu – Londone kalėdinis šurmulys prasideda jau spalio mėnesį. Lietuviai sulaukia Vėlinių, dar kokią savaitę po Vėlinių patyli ir tik tuomet ima skanduoti apie artėjančias šventes. O ir iš tų švenčių turime tik tokias tris tradicines, lietuviškas, kasmet suburiančias šeimą ir giminę, – tai Velykos, Kūčios ir Vėlinės. Šias šventes jungia tai, kad praeityje jos buvo susijusios su vėlių kultu, ir tas ypatingas ryšys su mirusiųjų pasauliu veikiausiai ir buvo jų išlikimo priežastis. Kai Lietuvoje atsirado naujos švenčių dienos, o už tas, kurios sutampa su laisvomis savaitės dienomis, buvo pradėtos duoti papildomos laisvos dienos, kiek daug tautiečių liko nepatenkintų. Girdi, kam mums to reikia. Ir nuspręsta tokias laisvas dienas panaikinti. Normalu Lietuvoje dirbti ir viršvalandžius, daugiausia nemokamus. Statistiškai tik 6 proc. tautiečių niekada nedirba viršvalandžių, o daugiau nei 50 proc. juos dirba nuolat. Tokie internetinės apklausos rezultatai. Gal čia koks nors tautinis genas, jei mėgstame dar pasėdėti darbe oficialiam darbo laikui jau pasibaigus?
Iš statistikos rinkėjų sužinojau, kad lietuviai labiausiai vertina darbštumą, norą dirbti, kurti. Ar šie duomenys išskiria mus iš kitų tautų? Pavarčiau lenkų spaudą. Nežinau, gal itin religinės ir dorovinės pakraipos leidiniai man pateko į rankas, bet juose buvo rašoma, kad 72 procentams lenkų vertingiausias dalykas yra šeima, 50 procentų mūsų kaimynų tarp labiausiai vertinamų dalykų nurodė darbą. Net sveikata jų vertybių sąraše liko trečiojoje vietoje. Tarp didžiausių vertybių buvo nurodyta ramybė, padorumas, sąžiningumas ir kitų žmonių pagarba. Vertybių sąraše – draugai, religingumas, patriotizmas, išsilavinimas, gerovė, žodžio laisvė, dalyvavimas visuomeninėje veikloje. Net 92 procentai mūsų kaimynų respondentų pritarė minčiai, kad darbas žmogaus gyvenimui suteikia prasmę. Žodžiu, savo padorumu ir noru dirbti mes nesame išskirtiniai. Nors gal statistikos duomenų rinkėjams tiek mes, kiek kiti bando pasirodyti geresni, negu iš tikrųjų yra.
Aišku, būtų galima dar pakalbėti apie mūsų nesirūpinimą prestižu, bet juk vis savo tekstams ieškau optimistiškesnės pabaigos. Labai reikia, kad be kitų civilizacijos diktuojamų dalykų atsirastų verslo bei politikos pasaulio dėmesys kultūriniam ir visuomeniniam šalies gyvenimui ir garbės bei solidumo reikalu taptų vizitai į dailės parodas, garsesnius koncertus ar spektaklius bei šių renginių rėmimas. Derėtų suprasti, kad dėmesys kultūrai nėra tuščias laiko ir lėšų švaistymas. O jei apie bendroves, tai svarbu parodyti, kad jos rūpinasi ne tik verslu, bet ir šalies gyvenimu. Įmonės, prioritetais skelbiančios kultūrą, mokslą, išsilavinimą, visuomenei yra priimtinesnės nei tik savo interesais besirūpinančios.
Netekti prestižo galima akimirksniu, o kurti jį tenka daug metų. Ekspertų teigimu, kai kuriais atvejais gali tekti laukti, kol užaugs nauja karta.
