Ričardas JAKUTIS
Apie humoro jausmą gal ir per dažnai rašau, bet tai, mano galva, ypač aktuali tema, nes norisi, kad jo nestokojantys pagaliau jo rastų. Girdėjau, jog Didžiojoje Britanijoje humoro jausmo neturėjimas blogiau vertinamas negu neištikimybė.
Kaip ugdyti humoro jausmą? Labai paprasta – ieškoti gyvenime humoristinių situacijų. Kuo daugiau jų sugebėsi įžvelgti, tuo tobulesnis humoro jausmas atsiras. Pavyzdžiui, ar ne juokinga, kad mūsų Seimo pirmininkas duoda 2 tūkst. kyšio, viceministras – 20, savivaldybės tarnautojas – jau 50 tūkst. Kuo žemiau – tuo daugiau.
Linksmi gali būti ir gyvenimiški patarimai ar pasvarstymai, pavyzdžiui, jeigu jums nieko neskauda, tai nieko ir nedarykite, svarbiausia – neikite pas gydytoją. Jeigu nuolatinis vaikščiojimas būtų naudingas, paštininkai būtų nemirtingi. Orkos visą gyvenimą plaukioja, minta žuvimi geria vandenį, vis dėlto jos - storos. Kiškiai bėgioja ir šokinėja be paliovos, bet gyvena ne ilgiau nei 15 metų. Vėžliai nebėgioja ir nieko neveikia, bet gyvena 450 metų.
Dėl nevykusio ar, švelniai tariant, kvailo humoro gali būti net gėda, pavyzdžiui, mane gėda aplanko, kai pamatau "Ambroziją" ar Pračkailą. Ar tikrai jiems moka tiek daug, kad jie gali taip kvailintis? Ar kam nors pokštai juokingi? Sakote, čia Lietuva. Jeigu nors vienas arabas, nors vienas alkajedistas ar nors vienas somalietis ekstremistas būtų atvežtas į CŽV kalėjimą Lietuvoje, po pusmečio jis būtų dalyvavęs laidose "Lietuvos talentai", "2 minutės šlovės", "Kelias į žvaigždes" ar "Žvaigždžių duetai".
Linksmi, ironiški žmonės verti pagarbos, pavyzdžiui, karalienės Elžbietos II sutuoktinis princas Filipas. Štai kalbėdamas su naktiniame klube laisvalaikiu barmene dirbančia mergina jis paklausė, iš ko ji pragyvena. "Aš jam atsakiau, kad dirbu naktiniame klube prie baro, o jis tada paklausė: "Oho, kokiame striptizo klube?" – pasakojo mergina interviu dienraščiui "The Daily Telegraph". "Aš, žinoma, pasakiau - ne striptizo klube, o jis atsakė: "Šiandien, kaip bebūtų, šaltoka", – pasakojo ji. "Aš buvau gana nustebusi, bet manau, kad taip jis mėgino praskaidrinti nuotaiką. Tai buvo sąmojis ir mes visi juokėmės. Nemanau, kad jis pasielgė netaktiškai, tai buvo pokštas, ir aš visai neįsižeidžiau. Manau, jis norėjo, kad žmonės laisviau jaustųsi", – tęsė mergina.
"Ar vis dar mėtote ietis?" – paklausė princas 2002 metais, susitikęs su Australijos aborigenais. O kalbėdamas su 13–mečiu berniuku, svajojančiu apie skrydį kosminiu laivu, jis pareiškė: "Niekada juo neskrisi, nes esi per storas." "Jeigu liksite čia ilgiau, tapsite siauraakiais", – perspėjo princas britų studentų grupelę, lankydamasis Kinijoje.
Pakalbėkime apie Europarlamento ir Lietuvos ryšį. Ar nerasime čia ironijos?
Ar žinome europarlamentarų programas? Ar perskaitėme? Ar kas nors davė perskaityti? Kiekvienam ES gyventojui? Norinčiam. Tarkime, ką su mumis veikti programuoja eurokomisaras vengras. Arba portugalas. Aišku, ne! Niekas šito nežino. Europarlamente, be lietuvių, išskiriame gal tik EK pirmininko Žozė Manuelio Barozo galvą. Šiek tiek panašus į A. Šemetą. Mūsiškis gal tik smulkesnis. Girdėjau mintį, jog kai galioja tokia eurokomisarų parinkimo sistema, ES šalis, norinti iš vidaus pakenkti ES vykdomajai valdžiai, lengvai galėtų pasiūlyti ir visišką nemokšą ar psichopatą. Aišku tik, kad mažai žinomai saujelei žmonių suteikiamos milžiniškos galios. Psichopatui tokia galia labai tiktų. Ar saujelė net nekontroliuojamų žmonių tikrai žino, ko reikia Lietuvai? Gal apsiriboja žinojimu, kad lietuviams būtina prisipirkti daug brangesnių elektros lempučių? Galų gale kaip ES narės Lietuvos gyventojams perduoti tiems juos valdantiesiems savo lūkesčius? Per savo šalies 12 europarlamentarų? Tarpusavyje nesutariančių? Paskendusių 786 europarlamentarų būryje? Ar toks dvyliktukas ką nors gali pagąsdinti? Nesutikti? Katapultuoti? Nepatvirtinti kokio nors nežiniuko komisaru? Aišku, ne! Nebent tas nežiniukas darbo metu užsisakytų prostitutę. Arba pristatytų programą visiškai girtas. Kad mūsiškiai nustebtų, jog tik tiek promilių pakelia. Tad mums tik tenka konstatuoti, kad nieko negalime lemti...
Rytoj Tarptautinė teatro diena, tad norisi linksmai ir apie teatrą pakalbėti. Pirmiausiai - patarimas neiti į teatrą, ant kurio durų kabo skelbimas, jog teatras ieško aktorių. Ar šiauliečiai myli savo teatrą? Vienas šiaulietis, pavadintas drauge nueiti į teatrą, atsakė: "Šiais metais teatre jau buvau." Šiaip jau Šiaulių žiūrovai rimti bei imlūs. Nuoširdžiai kvatojasi žiūrėdami komedijas, o regėdami rimtų spektaklių įdomesnes scenas ar klausydamiesi herojų dialogo žingeidžiai stebi. Šiauliečiai visur tokie. Nustebę. Net per spektaklių pertraukas vaikščiodami fojė ratu stebi vienas kitą ir bando suprasti, ar ir kiti žiūrovai matė tą patį, ką jie. Vienas dalykas Šiaulių dramos teatre man užkliūva. Tai durys. Sunkios sunkios, stumi stumi jas. Tai ne bankų, parduotuvių ar kavinių durys, kurios atsidaro vos tik prie jų priėjus. O šiaip, mano nuomone, teatras miestui gėdos nedaro. Teatras geresnis nei miestas.
"Dėkojame blaiviam protui, kuris nugalėjo", – ištarė grupės "InCulto" nariai, laimėję teisę varžytis "Eurovizijoje". Linksmos dainelės pasirinkimas tokiame konkurse, kur kiti striksi ir žvygauja, yra teisingas sprendimas. Nors lietuvį nuo raudos, tragedijos ir verksmo, nuo guodimosi ir aimanų atpratinti yra sunku, ir jei galėtume, mes kiekvieną dieną paverstume Vėlinėmis, apsirištume juodais kaspinais, minėdami praradimą ir kančią. Šįkart pavyko. Kaip begerbčiau Aistę Pilvelytę, bet tas dirbtinis sniegas, kurį dar naudoja nebent saviveikliniai teatrai, apšvietimas, išryškinantis visas jos esamas ir menamas veido raukšles, viską akivaizdžiai pablogino. "InCulto" sceninė apranga ir visas sceninis dainos sprendimas buvo puikūs. Kažkas teisingai pastebėjo, jog nežinia, ar tai laimės mums pirmą vietą "Eurovizijoje", bet puikiai tinka viduj naudoti: blizgančias kelnaites verta rodyti jau vien dėl terapinio poveikio labiausiai susitaurinusiai, labiausiai mėgstančiai besipiktinti tautos daliai. Pavykęs ir pasiūlymas tą muzikinį klipą kiekvieną vakarą rodyti prieš vakaro žinias, kad visas davatkynas pradėtų apsiprasti su XXI amžiumi. Mes galime save tikinti, kad esame iš viso pokomunistinio taboro švariausi, vakarietiškiausi, darbščiausi ir labiausiai panašūs į tikruosius Vakarus, bet jei kas nors mano, kad kur nors Vakarų Europoje kas nors apie lietuvius galvoja geriau nei apie rumunus, albanus ar Čekijos romus, tai jis, švelniai tariant, klysta. Britai, vokiečiai ir prancūzai net graikus, ispanus ir portugalus, kurie ES atsirado gerokai anksčiau už mus, vadina bankrutavusiais nevykėliais, išlaidūnais ir, sukeldami Graikijoje įsiūtį, piešia žurnaluose antikines skulptūras, laikančias iškeltą į viršų didįjį pirštą. Labiausiai, deja, šalis ir žmonės verti tik tiek, kiek pinigų yra jų bankų sąskaitose.
Girdėta istorija apie marsiečių santykį su Žeme. Sakyčiau, ji priskiriama prie sudėtingesnių humoro jausmo pamokų.
Ką pagalvotų marsiečiai ir ką jie pamatytų, pažvelgę į Žemę iš savo planetos pro galingą teleskopą arba atskridę kosminiu laivu? Nesunku įsivaizduoti. Žmogaus žvilgsnis į skruzdėlyną būtų analogiškas. Tarkime, atskrenda marsiečiai savo modernia skraidančia lėkšte ir stebi Žemės gyventojus iš aukštai. Jie mato, kaip laksto mažos skruzdėlytės, kaip jos kažką daro, kartais sustoja, leidžia keistus garsus ir toliau juda. Pavargsta, sutemus sulenda į savo lizdus ir miega. Būna išimčių, kai kas nors nemiega, o ką nors veikia tada, kai kiti miega, tačiau tai nekeičia bendro vaizdo esmės.
Ir štai marsiečiai dalijasi įspūdžiais, ką matę. Pirmasis, atsakingas už augalus, sako, kad Žemės gyventojai yra labai laimingi, nes jie Žemėje turi labai daug gražių ir įdomių augalų, kurie jiems padeda išgyventi ir sukurti nuostabias gyvenimo sąlygas. Antrasis, atsakingas už gyvūnus, sako, kad Žemės gyventojai yra labai laimingi, nes jie Žemėje turi labai daug įvairių gyvūnų, kurie ne tik vieni kitais minta, bet ir vieni kitiems padeda išgyventi bei vieni kitiems sukuria geresnes gyvenimo sąlygas. Trečias, atsakingas už keistus dvikojus padarus, kurie stato namus, skraido lėktuvais, važiuoja traukiniais, automobiliais, garsiai triukšmauja vieni su kitais ką nors aiškindamiesi susiėję į krūvą, bet išsiskirstę ir toliau nieko nedarantys, buvo nustebęs ir nieko gero negalėjo pasakyti. Vis dėlto kolegos marsiečiai pradėjo suprasti, apie ką tie Žemės padarai, save laikantys žmonėmis, šneka. Suprato, kad tie padarai yra nepatenkinti viskuo, ypač - ekonomine padėtimi Žemėje. Kokią puikią gamtą jie turi, kokios geros gyvenimo sąlygos yra Žemėje, o jie skundžiasi. Kažkas čia negerai, pamanė marsiečiai. Bet kai tik pradėjo gilintis į reiškinio priežastis, tai visai sutriko ir nieko nebesuprato. Ar jūs galite įsivaizduoti, kad jie kalba apie kažkokios ekonomikos augimą ir plėtrą, sakė vienas kitam marsiečiai. O kai pamėgino išsiaiškinti, kiek ta plėtra gali tęstis, ir gavo atsakymą, kad ji yra begalinė, juos apėmė siaubas ir nerimas, todėl nedelsdami jie viską metė ir pabėgo.
Dažnai humoro jausmo turėjimas ar neturėjimas vertinamas vos vienu aspektu, kokius anekdotus žmogus pasakoja ir ar kitų pasakojamus anekdotus supranta.
Neseniai paminėtos Antono Čechovo 150-osios gimimo metinės. Ta proga prisiminta jo užrašų knygelė. Ir toks įrašas joje:
- Nuo ko mirė jūsų dėdė?
- Jis vietoj 15 Botkino lašų, kaip paskyrė daktaras, išgėrė 16.
Pabaigoje keli paprastučiai, bet, mano galva, mieli anekdotai.
Vienas kaimynas kitam:
- Įsivaizduoji, kokia mano žmona nesugyvenama: guliu sau ant sofos, žiūriu TV, lauke čiulba paukšteliai, saulytė šviečia, lapeliai skleidžiasi, o žmona vis tą patį: "Išnešk eglutę! Išnešk eglutę!"
Per tikybos pamoką kunigas klausia vaikų:
- Ar aš patekčiau į dangų, jei daryčiau gerus darbus?
- Ne, - atsako vaikai.
Tuomet kunigas vėl klausia:
- O ar aš patekčiau į dangų, jei išparduočiau visus savo turtus ir pinigus atiduočiau vargšams?
- Ne, - vėl atsako vaikai.
Kunigas nustemba:
- Tai ką pagaliau, vaikai, man reikia padaryti, kad patekčiau į dangų?
Vaikai vienbalsiai:
- Numirti.
Belieka priminti: šviesa sklinda neįtikėtinu greičiu – per sekundę tris šimtus tūkstančių kilometrų. Tačiau kaip greitai bekeliautų šviesa, pirma jos visada būna tamsa. Taip ir tiems, kurie neturi humoro jausmo. Kartais jį išsiugdyti nėra lengva. Bet įmanoma.
