Ričardas JAKUTIS
"Kukurukuku, Paloma" – senas senas šlageris. Mano galva, gana ironiškas. Ir tinkantis dabarčiai. Šou turi tęstis. Fredis Merkuris tik akcentavo, kas ir taip visiems aišku.
Pastaruoju metu regime begalę mitingų ir paradų. Atrodo, kad įvairios eitynės Lietuvėlėje vyksta beveik kasdien. Tampa net sunku apsispręsti, kuriuose iš jų dalyvauti su vėliava, o kuriuose – su plyta. Prastu kvapeliu mitingai ir paradai dvelkia nuo sovietmečio laikų. Tiesa, kai žmogus yra įsimylėjęs Rusiją ir sovietmetį, tai diskusijos beprasmiškos. Nors ne geriau atrodė ir jau laisvės laikais masinis susibūrimas sveikinant didžiai gerbiamą draugą Bushą. Jei "Naujų karaliaus drabužių" berniukas šiandien sušuktų: "Karalius visiškai nuogas", niekas į tai nekreiptų dėmesio. Paradas žygiuoja toliau. Jo šūkiais niekas, net jo vadovai, visiškai nebetiki.
Šį pavasarį Vyriausybė paskelbė nuotaikingą metinę 131 puslapio ataskaitą: "Biudžeto deficito mažinimo priemonės buvo būtinos ir davė gerų rezultatų." Linksminama, pavyzdžiui, kai skelbiama, jog pavyko įgyvendinti šeimos politiką ar "daug dėmesio skirta užimtumui skatinti ir nedarbui mažinti", "pasiekėme proveržį energetikos srityje", kai lietuviai už elektrą jau moka daugiau nei kai kurių eurozonos šalių vartotojai, o privačiuose pokalbiuose arba kartais net viešai energetikai prasitaria, kad ji dar labai brangs. Gal teisingiausiai ataskaitą įvertino peliukai politologai Mauzeris ir Sūrskis mąstydami, jog po tūkstančio metų, kai kaip kokioj Pompėjoj archeologai atkas pelenus ir suras tą 131 puslapį, juos perskaitę sakys - kokia čia šalis ta Lietuva? Gal čia ta prapuolusi Atlantida, kur žmonės gyveno pertekliuje ir taikoje.
- Mama, visur pilna kraujo.
- Tačiau šalis stabili.
(iš Asuka Fujimori romano "Mikrokosmas, arba Sogos teorema").
Vieną rytą užsimaniau kiaušinienės. Kaip ir daugelis, pripratau prie jos rytais. Bet tą rytą atsidarau šaldytuvą, žiūriu, baigėsi kiaušiniai. Susiruošiau į parduotuvę. Išeinu pro duris ir nustembu – minia. "Tėve mūsų" atsiklaupę kartoja, manęs išleisti į gatvę nenori. Sako, tai kova prieš korumpuotą prokurorų ir teisėjų liūną. Ką darysi, teks apsieiti be kiaušinienės.
Duonos ir žaidimų! Ko jau ko, bet stengiamasi, kad žaidimų pakaktų. "LNK vasara. Viskas įskaičiuota" – jau kurį laiką reklamuojama. Pasaulio futbolo čempionatas, pasimatymų šou "Kitas", "Pirmas kartas su žvaigžde", Algio Ramanausko sarkastiška šypsena, "Oplia" juokeliai ir koncertai iš pajūrio. TV3 nenusileidžia reklamuodama "Aistrų pakrantę". Pagalvojau nors ir apie realybės šou "Kitas" fenomeną. Pasirodo, jog tik paskelbus atranką, jau užsiregistravo daugiau nei pusė tūkstančio ieškančiųjų antros pusės. Šį įžūlų, seksualų, žaibišką šou praėjusią vasarą pažiūrėjo net 2,2 mln. Lietuvos žiūrovų. Pamąsčiau, ar nėra teisi besiskundžianti moteris: "Kuo labiau mane linksmina, tuo liūdniau man. Gal nori mano neviltį ar neturtą paslėpti?"
Į duobę įkrito vilkas, šernas ir lapė. Vilkas sumąstė, jog nėra ko pergyventi, šerną pasipjaus ir mėsos bus, lapė yra, sekso irgi pakaks. Tai supratęs šernas paprašė:
- Žinau, kad mane suėsi, bet išpildyk paskutinį mano norą.
- Gerai, - sutiko vilkas. – Ko nori?
- Noriu prieš mirtį padainuoti.
- Dainuok, - leido vilkas.
Šernas ėmė žviegti, išgirdo medžiotojai, atbėgo ir visus nušovė. Vilkas dar spėjo pagalvoti – visko turėjau, ir maisto, ir sekso, bet va – šou užsigeidžiau!
Prisitaiko ir didesnieji menininkai. Laidoje apie kultūrą literatūros specialistas beviltiškai nuobodžiai pasakoja anekdotą "iš rašytojų gyvenimo". Vėliau buvo siūlomos perskaityti kelios knygos, kurios, anot siūlytojo skirtos vienišoms ir svajingoms moterims. Žodžiu, ironiškiau už A. Valinsko "bobą". Bet labiausiai pralinksmino vienos TV laidos vedėjo komplimentas politikui Alvydui Medalinskui: "Esate gyva Lietuvos politikos istorija." O štai priminęs, kad Japonijos parlamento narys, vieną kartą paspaudęs kolegos balsavimo mygtuką, iš karto atsistatydino, apkaltos komisijos pirmininkas konservatorius K. Masiulis taip mokė Seimo narius Rytų politikos subtilumų: "Tiesą sakant, Japonijoje yra daug geresnės tradicijos, ten paprastai dar ir žarnas pasileisdavo po tokio poelgio." "Būkim biedni, bet teisingi... "- ilgai man įstrigs šie Jūsų žodžiai. Bet ačiū", - nebepamenu kurio čia seimūno žodžiai. "Laiptų galerijoje" vykusiame kūrybos vakare aktorius Andrius Bialobžeskis, užklaustas, ką manąs apie dabartinius Seimo narius, atsakė, jog jo Miroslavas Gaulė iki seimūnų niekaip nepritrauks. Tiesa, dar prisiminė, kad viename bankų jam tarstelėjo, jog jo personažas pats realiausias, tai yra lygiai toks, kokie dabar yra visi žmonės.
Kartą su žmona sėdėjome prie televizoriaus, kalbėjome apie gyvenimą ir kažkaip pasisuko kalba apie eutanaziją... Aš pažiūrėjau savo žmonai į akis ir pasakiau:
– Niekada neleisk aparatams palaikyti mano gyvybės. Jei atsitiktų taip, kad gulėsiu prijungtas prie įvairių aparatų, būsiu priklausomas nuo išorinių serumų, kai tik tai palaikys mano gyvybę ir nebebus mano kūne sielos, prašau, padaryk viską, kad leistumei man numirti.
Žmona nusišypsojo ir išjungė televizorių, kabelinę anteną, internetą, DVD leistuvą, kompiuterį, telefonus, muzikos centrą, ipodą, xboxą ir išmetė visą alų.
Johno Irvingo romano "Pasaulis pagal Garpą" herojus gyvenimo saulėlydyje ėmė suvokti, kad žemėje, be jo, gyvena ir kiti žmonės, kurie irgi nori, kad pasaulis būtų sutvarkytas tik pagal juos. Bet jeigu pasaulis būtų surėdytas tik pagal vieną kokį nors žmogų, koks jis nuobodus būtų! Visi kartotų tas pačias kvailas tiesas, visi vienu metu šypsotųsi ar springtų nuoskaudomis ir pykčiu.
Vienas aktorius pasakojo:
– Garsi režisierė dėl mano mažo ūgio prognozavo tokią karjerą: "Kol jaunas, vaidinsi vaikus. Vėliau sėdėsi ant atsarginių suolelio. O senatvėje gal gausi senukų vaidmenis..."
Taip žmogus ir rezignavo.
Rytų išmintis.
XIX a. antroje pusėje Edo mieste (Tokijuje) valdė vienas iš Tokugavų. Šis valdovas (šiogūnas) buvo gimęs Šuns metais, todėl išleido įstatymą, palankų šunims. Prieglaudose jų buvo laikoma apie 40 000... Pasakojama, kad vienas valstietis sunkiai tempė laidoti nusibaigusį šunį ir burnojo šiogūną. Kitas jį sudraudė:
- Neburnok! Jei šiogūnas būtų gimęs Arklio metais, dar sunkiau temptum.
Papasakokite man ką nors iš savo liūdno gyvenimo ir aš jums sukursiu dar liūdnesnę istoriją...
"Viskas niekai, - prasitarė bičiulis, - svarbiausia nevalgyti tų E." Net nepagalvojau, kad E gali būti ir druskoje, kurios tręšti nereikia, ji ne taip, kaip koks nors kečupas, majonezas ar krabų lazdelės, yra tiesiog gamtoje ir tiek. Paskaičiau, kas ant druskos pakelio užrašyta. Ogi nurodyta, kad druskos jame ne mažiau nei 92%. Kas tie likę 8 procentai? Kažkoks E536.
Jei grįžtume prie mitingų ir paradų, skaičiau apie Šv. Patriko dienos žaliąjį paradą Airijoje. Airių dūdmaišininkų ansambliai spalvingais tautiniais drabužiais žygiuoja vienas po kito. Linksma, spalvinga. Tai irgi būdas priminti pasauliui savo istoriją. Airija yra davusi pasauliui visko - ir rašytojų, ir banditų. Iš jos vienu metu irgi buvo gausiai emigruojama. Po to daugelis grįžo. Tėvynė juos priėmė, nė vieno nesigėdijo, gerbė savo istoriją su jos tiesiais ir kreivais kalnų keliais. Tuoj lyginu su Lietuva. Iš palyginimų kartais gali turėti praktinės naudos.
Susikurk nuotaiką pats! Pradžiugink kitus ir kartu save!
Skubėjau į darbą "Laiptų" galerijoje. Užsisakiau taksi. Vairuotojas, sužinojęs, kad vykstu į galeriją, o gal ir šiaip mane pažinęs, pasisakė girdėjęs, kad šiuo metu galerijoje vyksta dailininko Eduardo Juchnevičiaus paroda. Atsakiau, jog taip, ir pakviečiau jį apsilankyti. Vairuotojas papasakojo, kad kartą baigdamas darbą vežė šį dailininką į dirbtuvę. Išsikalbėjo ir dailininkas pakvietė jį į svečius. Vairuotojas nuvažiavo pastatyti automobilio, nusipirko buteliuką ir grįžo pas menininką. Pasėdėjo, apie gyvenimą pašnekėjo, o išeidamas gavo iš dailininko dovanų paveikslą. "Kiek toks paveikslas galėtų kainuoti?" – teiravosi manęs vairuotojas. Išklausinėjau, koks tas paveikslas, ir sužinojęs, kad tai aliejinė tapyba, atsakiau, jog apie 2,5 tūkstančio litų. Regis, vairuotoją tai pribloškė. Supratau, kad iki šiol jis mąstė, ar vertas tas paveikslas butelio. Gal todėl, kai pasiekėme galeriją ir traukiau piniginę atsiskaityti, vairuotojas nustebino: "Nieko nereikia, nieko nereikia!" Atsakiau, jog susimokėti turiu, nes paveikslą reikia pirmiau parduoti, bet nuotaika tą kartą abiem buvo puiki. Jau seniai seniai išminčiai yra pasakę, jog kai perkratome savo gyvenimo įvykius, gali pasirodyti, kad šviesių akimirkų jame būta mažiau. Bet gal mes tiesiog nemokame jų įvertinti ir tik praėjus daugeliui metų suvokiame, kaip buvo nuostabu...
Perskaičiau, ką čia prirašęs. Visko daug ir viskas marga. Gal teisiausias bičiulis estas, paklausęs: "Ar mes čia kalbėt, ar gert susirinkom?" "Kukurukuku, Paloma". Nors išaušo rytas ir reikia pradėt naują dieną.
Džeimsas Bondas palieka lovoje dryksančią mergelę. Šioji:
– Bet, Džeimsai, man tavęs reikia!
Bondas:
– Ir Anglijai reikia!
