Ričardas JAKUTIS
Gal prieš trisdešimt metų, kai gyvenau tuomet šalia Vilniaus esančiame Nemenčinės miestelyje, mane aplankė šiaulietis dailininkas Antanas Krištopaitis ir abu keliavome Baltarusijon. Mūsų tikslas buvo Benekonys, Naugardukas ir Nesvyžius. Benekonyse norėjome aplankyti Adomo Mickevičiaus meilės Marilės kapą. Marilė palaidota bažnyčios šventoriuje. Mus pasitiko nesutvarkytas šventorius ir krūmais bei žole apaugęs Marilės kapas. Pati bažnyčia buvo paversta grūdų sandėliu. Tiesa, prieš tai joje buvo kolūkio mechaninės dirbtuvės, tad nuo to laiko buvo užsilikęs traktoriais išvažinėtas šventorius. Dauguma Lietuvos bažnyčių tuo metu buvo sovietinės valdžios iš tikinčiųjų atimta, tačiau mūsų krašte jų paskirtis buvo šiek tiek kilnesnė – jose dažniausiai įsikūrė muziejai, o ne sandėliai (nebent teatro dekoracijų) ar traktorių remonto dirbtuvės.
Ne ką geresnį vaizdą pamatėme ir Naugarduke bei Nesvyžiuje. Antanas Krištopaitis visur piešė, viską stengėsi įamžinti. Bet tas senovės paminklų negerbimas, netvarka, nešvara anuomet apie Baltarusiją sudarė slogų įspūdį, tad daugiau ten vykti nebesinorėjo. Baltarusija nuo mūsų tolo. Juo labiau ten netraukė pas mus prasidėjus pertvarkai ir laisvo krašto atsikūrimui iš Baltarusijos sklindančios žinios apie Aleksandro Lukašenkos diktatą, žmogaus teisių pažeidimus. Tad ėmė stebinti pastaruoju metu pasigirdę balsai, kad Baltarusijoje daug kas keičiasi. Ir kai iš Šiaulių kilęs muzikantas ir verslininkas Ričardas Anusauskas praėjusiais metais pakvietė apsilankyti Vitebske vykstančiame populiariame dainų festivalyje, kur lietuvių pasirodymus prodiusuoja jo žmona Jurga, vos kvietimu nesusigundžiau, bet vėliau pamąsčiau, jog geriau keliauti ten vienam ar su nedidele draugų grupele, kad pavažinėtume po pačią Baltarusiją ir daugiau visko pamatytume.
Tiesa, pasakojimas, kad važiavai į Baltarusiją, kai visi giriasi viešnagėmis Paryžiuje ar Londone, atostogomis Graikijoje ar Turkijoje, atrodo, netaps populiarus (girdi, ko ten nematęs?), bet juk iškyla po Baltarusiją – tai kelionė Lietuvos bajorų keliais. Taip jau atsitiko, kad kadaise Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didybę liudiję istoriniai paminklai atsidūrė Baltarusijoje.
Baltarusija šalia, bet žinome apie ją mažai. Gal tik tiek, kad joje tris kartus daugiau gyventojų negu Lietuvoje (o po mūsų intensyvios emigracijos tie skaičiai gal ir dar kiek kitokie), keičiant pinigus sužinai, kad už tūkstantį Baltarusijos rublių reikia mokėti 92 lietuviškus centus. Tenka pasukti galvą, kol ką nors perkant pasiskaičiuoji, kiek tai kainuotų Lietuvoje. Tiesa, beveik viskas ten pigiau. Pavyzdžiui, benzinas A-95 kainuoja 2,30 lito už litrą, dyzelinas – 1,80, teatro bilietas - 8 litus (Minske), vienkartinis transporto bilietas Minske – 60 centų (metro – 90 centų), keturiese už 50 litų restoranėlyje puikiausiai privalgėme ir atsigėrėme alaus. Tiesa, maistas priminė sovietmečio patiekalus. Už šildymą žiemą metu baltarusiai, sako, mokantys apie 60 litų, o visas būsto išlaikymas (elektra, dujos, telefonas, kabelinė televizija...) šalčiausiu metu jiems vos vos viršija 100 litų. Tiesa, 800 litų pas mus mažas atlyginimas, pas juos toks (900 tūkstančių Baltarusijos rublių) labai didelis (daug kas tegauna 400 litų). Būsto išlaikymo kainos net verčia susimąstyti, ar mes ne vargingiau už juos gyvename, tiesa, akivaizdu, kad tai valstybės dotacijų dėka ir neaišku, kiek ilgai ji tai galės daryti.
Baltarusijoje išlikusios beveik visos didžiosios, daugiausia valstybės valdomos gamyklos (stebiesi sužinojęs, kad jose 4 ar 5 tūkst. darbininkų) ir iš sovietinių laikų paveldėti kolūkiai stengiasi nemažinti darbuotojų, nors eksportas kritęs ir smuktelėjęs vidaus vartojimas. Valdžios "raginimų išlaikyti kadrus" gamyklų savininkai laikosi nepriekaištingai ir nedarbo beveik nėra (bent jau jų statistika skelbia, kad šalyje 0,4 proc. bedarbių). Valstybės reguliuojama ekonomika daugeliui paprastų baltarusių suteikia viltį, kad krizė neatims iš jų darbo vietos ir jie užsidirbs tiek, kad galėtų patenkinti savo nedidelius poreikius. Tačiau verslininkų valdžios "patarimai" išlaikyti darbo vietas žavi ne per daugiausia: neturint užsakymų, atlyginimus darbuotojams tenka mokėti iš anksčiau sukauptų rezervų, o pagamintą produkciją laikyti sandėliuose. Nors vis dėlto pagalvoji, ar nevertėjo ir pas mus išsaugoti tas didžiąsias gamyklas. Pavyzdžiui, Šiauliuose, nes juk mūsų miestas tiesiog susiklostęs būti pramoniniu.
Pervažiuojant sieną pas baltarusius reikia surinkti krūvas lapelių: kada atvažiavome, kiek laiko būsime, kur ir pas ką būsime, ką vežame, ką išvešime, deklaruoti automobilį, kad jo neparduotume, ir t. t. Pervažiavus Lietuvos ir Baltarusijos sieną, pirmi įspūdžiai kaimyninėje respublikoje - labai panašu į Lietuvą. Krenta į akis spalvingi plakatai (ypač akį rėžia mėlyna spalva): "Būk atsargus kelyje", "Saugok mišką", "Nepadek". Toliau nuo sienos gerokai suprastėja kelias, prie Minsko jis vėl geresnis.
Ekskursiją po Baltarusiją pradedame apsilankydami Gardine. Dabar jis - kontrastų kupinas miestas. Tai pats vakarietiškiausias miestas Baltarusijoje, turėjęs išskirtinę ir itin komplikuotą geopolitinę poziciją tarp Lietuvos, Kijevo Rusios, jotvingų žemės, Prūsijos, Mazovijos. Šalia karališkų pilių ir didikų rūmų stūkso nykūs pokariniai pastatai, tebestovi paminklai Leninui ir Dzeržinskiui. Lietuviams įdomiausia senoji miesto dalis. 1128 metais ant kalno šalia Nemuno buvo pastatyta pilis, kuri dabar vadinama Senąja. Jos papėdėje – paminklas Vytautui.
Labiausiai miestas suklestėjo XIV ir XV amžių sandūroje. Būtent iš Gardino savo pulkus į Žalgirio mūšį vedė Vytautas, į jį sugrįžo ir pasiekęs pergalę. Į Gardino pilį mėgo atvykti Jogaila, joje lankėsi ir Steponas Batoras, įsakęs pastatyti Gardine vieną gražiausių tų laikų tiltų.
Gardinas – mini Vilnius. Bažnyčių miestas. Pačiame miesto centre stūkso barokinė Šv. Kryžiaus bažnyčia su bernardinų vienuolyno kompleksu ir katalikų seminarija. Centrinėje Sovietskaja (!) aikštėje stovi Pranciškaus Kseverijo katedra ir jėzuitų vienuolyno kompleksas. Katedroje yra 21 m aukščio altorius. Komplekse tebeveikia seniausia Baltarusijoje vaistinė. Netoliese puošnus Šv. Apsireiškimo bažnyčios ir brigitiečių vienuolyno kompleksas su 1630 metų mediniu statiniu, kurio statybai nepanaudota nė viena vinis. Šalia pravoslavų - Šv. Mergelės Marijos cerkvė, o šiek tiek toliau - Šv. Globėjo soboras. Tačiau pats žinomiausias Gardino bažnytinis pastatas yra Šv. Boriso ir Glebo cerkvė, paprastai vadinama Koloža. Ji statyta XII a. ir yra vienintelė bažnyčia Baltarusijoje, kuri niekad nebuvo perstatyta. Tiesa, dar Baltarusijos ryšį su Lietuva paryškina parduotuvėje matyta degtinė "Gedimin" bei alus "Vytovt".
Tolesnis mūsų kelionės tikslas - Naugardukas. Maždaug nuo 1219–1239 m. iki 1795 m. Jis priklausė Lietuvai (tikėtina, kad XIII-XIV a. Naugardukas buvo viena iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijų). Miestas išsidėstęs ant kelių aukštų kalvų. Kartais Naugardukas pavadinamas Baltarusiškąja Šveicarija. Viešpaties atsimainymo bažnyčioje, funduotoje XIV a. Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto, ketvirtąjį kartą vedė Jogaila. Būdamas 72 metų jis tuokėsi su 50 metų už save jaunesne Jadvyga. Bažnyčioje buvo krikštytas Adomas Mickevičius. Naugardukas - gimtasis A. Mickevičiaus miestas. Tai liudija daug atminimo ženklų - čia tebestovi Mickevičių dvarelis, keletas jo paminklų, XX a. I p. A. Mickevičiaus garbei supiltas pilkapis. Užlipome ant aukšto kalno, kuriame styro karaliaus Mindaugo pilies griuvėsiai. Belikusios tik dvi sienos. Šiuo metu planuojama pilį restauruoti.
Nepravažiuojame pro Nesvyžių. Nuo XV a. net iki pat 1939 m., kai sovietų kariuomenė užėmė miestą, jis priklausė bajorams Radviloms. Nesvyžiaus Dievo kūno bažnyčios, pirmojo baroko statinio Rytų Europoje, rūsiuose sarkofaguose ilsisi net septyniasdešimt Radvilų giminės palaikų. Pirmasis palaidotas tuose rūsiuose Radvila Našlaitėlis, kuris medinį Nesvyžių pavertė akmeniniu ir vienu svarbiausių Rytų Europos miestų. Jo dėka čia atsirado minėta bažnyčia, rotušė su aukštu bokštu, mokykla, ligoninė, kirpykla, rytiniai miesto vartai, arba vadinamoji Slucko broma, kurie dabar vieniši stūkso asfaltuotų kelių sankryžos viduryje. 1562 m. Nesvyžiuje išleista pirmoji baltarusiška knyga. O visas Radvilų pastatytas Nesvyžiaus architektūrinis kompleksas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Didžiuliame miesto parke šmėžuoja žinomų asmenybių biustai, tarp kurių - ir Barboros Radvilaitės.
Minskas – erdvus miestas, jokios automobilių spūsties. Gatvėse nematyti nei daug valkatų, nei oligarchų su blizgančiais limuzinais (Baltarusijoje stengiamasi pabrėžti žmonių lygybę). Stebina milžiniška deimanto formos biblioteka, kuri sukaupusi 14 mln. knygų. Minske daug paminklų. Štai vienas jų primena 1990 metais įvykusią tragediją. Prie sporto rūmų vyko koncertas, kurio metu prasidėjo didžiulė liūtis ir nuo jos slėptis minia nuskubėjo į metro. Beskubėdami žmonės vienas kitą sutrypė. Toje vietoje dabar pastatytas paminklas žuvusiems. Nuo šio paminklo truputį paėjus į priekį prasideda senamiestis, deja, išlikę tik keli pastatai (Antrojo pasaulinio karo metais Minskas buvo visiškai sugriautas). Reikėtų išskirti Jėzuitų Dievo Motinos bažnyčią ir vienuolyną (XVIII a. pr.), sovietmečiu perstatytus į sporto kompleksą, XX a. pabaigoje grąžintus katalikams ir atstatytus, bei Bernardinių bažnyčią ir vienuolyną (XVII, XVIII a.), dabar stačiatikių Šv. Dvasios soborą, kurį daug kas laiko vertingiausiu sakralinės architektūros paminklu Minske. Čia saugoma stebuklingoji Minsko Dievo Motinos ikona.
Visur švaru, tvarkinga. Mielą įspūdį palieka parkai, gėlių vejos, medžių alėjos, veikia įvairūs fontanai, visur važinėja laistomosios mašinos ir plauna gatves, o visuose Baltarusijos miestuose iš didžiulių metalinių statinių gali atsigerti giros. Kažkokie jaunuoliai gatvėje sutriukšmavo. Pas mus tai būtų įprasta. Čia tuoj išdygo milicija, triukšmautojus už parankių ir į mašiną. Naktį gatvėse saugu, viskas apšviesta.
Su menu Baltarusijoje, atrodo, irgi nėra prastai. Valdžia dailininkams suteikia dirbtuves, perka jų paveikslus. Tik jei kalbi su minskiečiais apie teatrą, jie tuoj kalbėti pradeda apie cirką. O kino teatruose nustebino dar kabančios ir ekraną dengiančios užuolaidos, kurios prieš pradedant demonstruoti filmą atitraukiamos, jam pasibaigus vėl iškart ekraną uždengia. Nors žmonės malonūs ir geranoriški: padės, paaiškins, patars, parodys kelią. Jaunuoliai, sėdintys viešajame transporte, bemat sugėdinami. Garbaus amžiaus žmonėms rodoma visapusė pagarba.
Išvykstant iš Baltarusijos pamąsčiau, ar norėčiau ten gyventi. Nusprendžiau – geriausia gyventi ten, kur gyveni.
