Ričardas JAKUTIS
Dabar žodžiai "atostogos", "ilgieji savaitgaliai" ir "kurortas" mūsų sąmonėje yra, rodos, neatskiriami. Tiesa, visos šios sąvokos bent jau Lietuvoje iki šiol daugiausia sietinos su miestietiškąja gyventojų dalimi. Ilgieji savaitgaliai prieš kelerius metus, kai jų buvo labai daug, ėmė kelti vos ne siaubą, girdi, ką per juos veikti, o dabar, kai jų mažiau (šiais metais, pavyzdžiui, po keturias dienas jų yra keturi, po tris – trys), tapo vėl džiugiais. Net ir iš pačios sostinės, net ir autobusais, kelis kartus persėsdami, galime suspėti parvežti džiaugsmo savo tėveliams į Prienus, Subačių ar Akmenę. Tik keista, dirbame dirbame, o sulaukę laisvalaikio praleidžiame jį ne itin talentingai.
Į ilguosius savaitgalius reikia žiūrėti kaip į injekciją, kuri reikalinga, kitaip tikriausiai niekas jų nelauktų. Reikia pabūti kitaip. Šiaip kitaip. Tiesiog pakeisti vietą, būklę, kad suprastum, jog dabartis, kurią gauni kaip atostogas, kupina smulkios buities ir nerimasties ne mažiau nei kasdienybė, tik viskas kitoje vietoje ir kita smegenų dalis įjungta, tai ir yra poilsis - rūpintis kitkuo nei kasdienybėje. Rūpinimasis kitais nei įprasta dalykais ir yra atostogos.
Nors įvairiais duomenimis apie du trečdalius Lietuvos gyventojų pritaria idėjai ilgiau poilsiauti, tuo pat metu absoliučiai visi įsitikinę, kad ilgieji šventiniai savaitgaliai yra viena iš priežasčių, kodėl daugėja nusikaltimų, nelaimių keliuose bei tragiškų gaisrų. Lietuviai nemoka linksmintis, konstatuoja medikai ir patys lietuviai, jau trečią švenčių parą prarandantys sveiką nuovoką. Nuo to laiko, kai atsirado ilgieji savaitgaliai, vis kalbame – kam lietuviams daugiau poilsio dienų, vis tiek jie nemoka ilsėtis. Net nemaža dalis viename interneto portale šiuo klausimu diskutavusių moksleivių sakė, kad daugiau nei dvi iš eilės poilsio dienos "vargina" arba per jas paprasčiausiai "nebūna ką veikti". Pasirodo, pasaulio politikai laisvalaikiu bėgioja, lietuviai – mezga ir obliuoja, mūsų prioritetai – televizorius, sodas ir draugai, o populiariausias laisvalaikio praleidimo būdas internete – žaidimai. Apskritai mes negerbiame poilsio.
Visi poilsį savaitgaliais įsivaizduoja standartiškai - kepsninė, šašlykai, gėrimai, benzinas, kurio reikia šioms gėrybėms nuvežti prie ežero. Kitais metų laikais ežerą, kaip tinkamo poilsio vietą, pakeičia sauna. Deja, taip yra.
Gyventojų nuomonės tyrimai byloja, jog net 40 proc. apklaustųjų įsitikinę, kad agresijos keliuose ir buityje sumažės, kai lietuviai ims turtėti ir daugiau pinigų skirs savišvietai bei kultūrai. Iš tikrųjų mūsų tautiečiai rečiau nei kiti europiečiai keliauja, lankosi teatre ar kine, skaito knygas. Tokią išvadą galima padaryti pažvelgus į Europos Komisijos užsakymu atlikto "Eurobarometro" tyrimo duomenis. Pavyzdžiui, kine per pastaruosius metus nors kartą buvo tik kas trečias apklausoje dalyvavęs Lietuvos gyventojas. Labiausiai kinas domina švedus – bent kartą per metus jame apsilanko 71 nuošimtis Švedijos gyventojų. Nedaug nuo švedų atsilieka danai ir airiai. Tyrimas rodo, kad lietuviai ne itin mėgsta ir skaityti knygas. Per paskutinius 12 mėnesių knygą buvo atsivertę 64 proc. mūsų šalies gyventojų, ES vidurkis – 71 proc. Vieni didžiausių kultūros mėgėjų mūsų regione, anot tyrimo, yra estai. Jie dažniau nei bet kurie kiti europiečiai vyksta į pažintines keliones, lankosi koncertuose ar teatruose.
"Kam tie ilgieji savaitgaliai, jei nėra pinigų?" – atrodo, girdžiu ne vieną priekaištaujant. Tiesa, kad bedarbis ilgųjų savaitgalių džiaugsmo nepajunta. Tad kalbant apie savaitgalių poilsį nori nenori tenka kalbėti ir apie pinigus. Moteris skundėsi: "Gaunu 600 litų pensijos, už buto šildymą ir kitas komunalines paslaugas žiemą moku 800 litų, pragyventi vos vos belieka." Keista aritmetika. Vis prisimenu bičiulį, kuris guodėsi, kad pinigų labai trūksta, bet pokalbio pabaigoje paprašė patarti, kur geriausia saugoti santaupas. O jei jums pinigų trūksta, galite ir pasidžiaugti - esate kūrybingas žmogus. Keista, kai žmonės sako, esą jiems nereikia pinigų. Reiškia, jie nėra kūrybingi. Neturi idėjų. Mažoms idėjoms pakanka mažai pinigų. Skaičiau, kad Kalifornijoje amerikiečiai vynuogių neskina, jas skina meksikiečiai ir lietuviai vergai. O vynuogyno savininkas atsisėdęs žiūri, kaip vynas rūgsta ir kaip pinigai statinėje randasi. Tiesa, taip visur, ne tik Kalifornijoje.
Ką geriausia pirkti? Gyvenimas yra trumpas, todėl atsakysiu – geriausia pirkti laiką (juk laikas poilsiui labai svarbus ir reikalingas). Labai greitai suskaičiuoji, kiek praleidi betikslio laiko. Juk pinigai ir laikas yra kertiniai akmenys. Šiaip jau, su pinigais yra dvi problemos: kai pinigų neturi ir kai pinigų turi. Daugiau problemų lyg ir nėra.
Sako, pinigai suteikia džiaugsmą. Tačiau žmonės, kurie patiria per daug džiaugsmo, neišvengiamai bunka. Jeigu pinigai neatpažįstamai pakeičia žmogų, labai blogai. Daug kas priklauso nuo šeimos, kurioje žmogus augo, nuo auklėjimo. Žinantieji paprastą taisyklę, kad pinigai ant obels neauga, praturtėję kažin ar labai pasikeis, nes žino – be darbo pinigų nebus. Sunkiai uždirbantieji pinigus suvokia jų vertę, nešvaisto jų ir jokių staigaus praturtėjimo egzaminų jiems laikyti nereikia. Dažniau pasikeičia tie, kuriems pinigai nukrinta lyg iš dangaus – išlošusiems loterijoje arba tiems, kurie turėdami dešimt tūkstančių paspekuliavo ir staiga uždirbo šimtą tūkstančių. Perkant loterijos bilietą reikėtų prisiminti, kad greičiau užsidirbsi pinigus, negu juos išloši loterijoje. Aišku, loterijos bilietą nusipirkti lengviau, negu dirbti.
Jei nebūtų atostogų ir ilgųjų savaitgalių, pinigai turėtų gerokai mažesnę prasmę. O jei jaučiatės vargšas, nustokite žiūrėti TV gyvenimo būdo laidas ("Gyvenimas yra gražus", "Gyvenimas pagal moteris" ir kt.) bei skaityti žurnalus ("Žmonės", "Stilius" ir pan.). Sovietmečiu partinio elito vilos buvo toliau nuo akių.
Turtuoliai verkia, save lygindami su dar turtingesniais. Skaičiau, kad Bengalijos valstiečiai gyvena ilgiau negu Niujorko turtuoliai. Nors gyvenant skurde džiaugtis gera sveikata yra sunku. O verkti, kad turi mažai pinigų, geriau nuosavame automobilyje negu autobuse, juo labiau – Turkijos kurorte, nei prie daugiabučio namo slenksčio.
Bet grįžkime prie pagrindinės temos. Geriau apsieikime be kokio nors daikto, nenusipirkime jo, bet pakeliaukime, išnaudokime atostogas ir ilguosius savaitgalius. Ar mėgstame keliauti? Kad mūsų krašte turizmas nėra deramai išvystytas, liudija, pavyzdžiui, ir tai, kad mes dar neturime jokios didesnės studijos apie mūsų kurortus. Kukli lietuviškojo kurorto istorija, bet jos pradžia, kaip ir kitose Europos šalyse, susijusi su aristokratiškomis pavardėmis. Štai grafų Tiškevičių pastangomis Palangoje pradėta plėtoti kurorto infrastruktūra. Besiformuojantis lietuvių miestiečių sluoksnis kūrė kokybiškai naują kultūrą, o tautinio kurorto idėja buvo sudedamoji jos dalis.
Ieškodamas duomenų apie lietuviškus kurortus sužinojau, kad, pavyzdžiui, 1933 m. Lietuvoje kurorto statusą turėjo 30 vietovių. Garsiausi tarpukario kurortų buvo Kulautuva, Birštonas ir, žinoma, Palanga. Būtent čia vasarą suvažiuodavo Kauno elitas. Po 1923 m. prijungtasis Klaipėdos kraštas tarpukariu taip ir netapo tikrąja Didžiosios Lietuvos dalimi, tad klaipėdiečiai ilsėtis rinkdavosi Kuršių neriją, kur, pasak amžininkų, vasarą lietuvišką žodį išgirsti buvo retenybė. Nepalyginami buvo ir vasarotojų skaičiai: Nidoje 1932 m. ilsėjosi 417, Juodkrantėje - 197 žmonės, o Palanga priėmė 3133 poilsiautojus. Dabar tokie skaičiai neatrodo įspūdingi, bet reikia prisiminti, kad tuo metu didžiausiame Lietuvos mieste tebuvo apie 100 tūkstančių gyventojų. Tuometė valdžia dėjo pastangas, kad pritrauktų užsienio turistų, tuo tikslu buvo leidžiama speciali literatūra, pavyzdžiui, 1932 m. švedų kalba pasirodė iliustruotas leidinys "Litauens Badorter" ("Lietuvos maudyklės").
Šią vasarą du ilgieji savaitgaliai beveik vienas paskui kitą. Jais, be abejo, labiausiai gali džiaugtis futbolo aistruoliai. Nors ilgųjų savaitgalių kodas turėtų būti - marš iš namų! Šiaip už šį ilgąjį savaitgalį dėkingi turime būti šv. Jonui Krikštytojui. Mūsų žinios apie Jono Krikštytojo asmenį yra gana ribotos. Evangelijoje apie šį šventąjį yra tik trumpų nuorodų. Tiesa, informacijos apie jį galime aptikti žydų istoriko Juozapo Flavijaus, rašiusio I a. pabaigoje, raštuose. Tikėtina, jog Jonas Krikštytojas tuo metu buvo labai svarbus asmuo. Iš Flavijaus aprašymo atrodo, kad jis buvo pagarsėjęs keistuolis, bet kartu ir pranašas, kvietęs pasikeisti. Jonas Krikštytojas norėjo būti atsiskyręs nuo žmonių ir jų tuštybės, todėl pasitraukė į dykumą, maitinosi laukinių bičių medumi ir skėriais, dėvėjo neįprastus drabužius ir kritikavo visuomenę, žemiškus reikalus, taip kviesdamas permainoms. Žmonės mielai jo klausydavosi, nes jis pats gyveno taip, kaip skelbė ir kitus mokė. Dabar šis šventasis, manau, rausta iš gėdos ir slepiasi kur nors dangaus kamputyje nuo kitų šventųjų, matydamas, kaip žemėje per jo paminėjimo šventę kiaurą naktį žmonės išsidirbinėja.
Savaitgaliui reikėtų kokio nors anekdoto. Manau, šis bus tinkamiausias ir vasarai, ir ilgajam savaitgaliui, ir jausmams.
- Ar vyras gali būti ištikimas vienai moteriai?
- Gali.
- Kokia ta moteris turi būti?
- Tokia, kad vyras jai būtų ištikimas.
O pabaigoje dar praskaidrinkite sau nuotaiką. Įsivaizduokite, kad jūs sulaukėte pakvietimo į aukštosios mados dienas Paryžiuje, Grand Palais rūmuose:
Pirmadienis, liepos 5
CHRISTIAN DIOR - 2.30 pm
Antradienis, liepos 6
GIORGIO ARMANI PRIVÉ - 11.00 am
GIVENCHY - 4.00 pm
CHANEL - 8.00 pm
Trečiadienis, liepos 7
ELIE SAAB - 12.30 pm
JEAN PAUL GAULTIER- 2.30 pm
VALENTINO - 6.30 pm.
