Lina ZDANEVIČIŪTĖ
Praėjusį penktadienį Šiaulių "Aušros" muziejus pristatė naują parodą "Gyvenimas už geležinės uždangos". Parodoje, skirtoje Juodojo kaspino dienai paminėti, buvo atskleisti tikrieji sovietmečio paradoksai, vizijos, išlikusiais daiktais ir nuotraukomis parodyta buvusi sunkmečio realybė. Pasak muziejaus direktoriaus Raimundo Balzos, paroda primena skaudžius Lietuvos sovietinės okupacijos metus, kai buvo sugriautos demokratinės valstybės struktūros, įvykdyta ūkio, švietimo, kultūros sovietizacija, vyko žiaurios stalinizmo represijos. Vieniems prisiminti, o jaunimui susipažinti su istorija "Aušros" muziejaus Aušros alėjos rūmuose bus galima iki gruodžio 5 dienos.
 |
Eilinio žmogaus gyvenimo buitis sovietmečio laikais. |
| |
 |
Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Prisikėlimo apygardos vadas Juozas Mocius kalbėjo apie prisiminimus, kurie labai ryškus, tartum buvę vakar, tačiau skaudūs ir nemalonūs prisiminti. Autorės nuotr.
|
Raudonos spalvos simbolika
"Muziejus, prisimindamas tą skaudžią istoriją, norėjo sugrįžti prie sovietinių laikų nuotaikos, vyraujančios raudonos spalvos atributikoje. Svarbu, kad jaunimas susipažintų su laikais, kai buvo kalinami žmonės. Norime priminti, kad ta istorija nėra tokia maloni, kurią noriai prisimename dabar, būdami laisvi. Sunku net įsivaizduoti, kad buvo varžoma lietuvių kalba, raštas, net mąstymas, todėl ypač svarbu visa tai parodyti ir perteikti jaunimui, kuris yra to nepatyręs", – pasakojo Šiaulių "Aušros" muziejaus direktorius R. Balza.
Kovos už laisvę kaina
"Nors ir nemalonu, bet reikia prisiminti tuos bjaurius laikus, dešimtmečius. Laisvasis pasaulis nelabai tiki ir įsivaizduoja sunkiąją okupaciją. Daugelio nepasiekdavo tikrieji istorijos faktai. Ne vienam teko sunki dalia būti ištremtam. Bandė atskirti nuo žemės, išrauti tautinius ir religinius jausmus. Norėta jaunąją kartą išauklėti kita dvasia", – savo prisiminimais ir patirtomis nuoskaudomis dalijosi Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prisikėlimo apygardos vadas Juozas Mocius.
J. Mocius džiaugiasi, kad "Aušros" muziejus mini ne tik linksmas, bet ir liūdnas, kančių atnešusias datas. Pasak jo, svarbios datos yra įsirėžusios mūsų atmintyje, todėl apie jas negalima nekalbėti.
Istoriją liudijantys prisiminimai
Prisiminimai apie sovietinį gyvenimą, kovas dėl laisvės ir žmonių susivienijimą, kuris atvedė iki visiškos laisvės, priverčia susimąstyti apie tautų vienybę, laisvės troškimą ir didžiulę jėgą, kuri neleido pasiduoti. Iki šiol užfiksuota daugybė faktų, išliko nuotraukų, buities daiktų, kurie ir supažindina jaunosios kartos žmones su istorija, sunkmečiu ir laiku, kurio neištrinsime iš savo tautos istorijos.
"Parodos eksponatai fragmentiškai atskleidžia sovietinio gyvenimo momentus: represijas, ideologizuotą visuomeninį gyvenimą, kuklią eilinio žmogaus buitį. Parodoje gausu ir sovietinės sistemos atributų: vėliavų, periodinės spaudos, knygų, faleristikos, suvenyrų ir kt. Ypač įdomūs XX a. penktojo dešimtmečio plakatai, atskleidžiantys totalitarizmo epochos dvasią", – pasakojo Šiaulių "Aušros" muziejaus Naujausios istorijos sektoriaus vedėja Birutė Lukošiūtė. Pasak jos, į parodos eksponatus buvo siekiama pažvelgti su ironija ir skepticizmu.
Alvydas JANUŠEVIČIUS
Tai dvaras, kuriam atsirado vietos Lietuvos rekordų knygoje. Čia filmavo "Tadą Blindą". Tai viena iš penkių vertingiausių Lietuvos dvarų sodybų. Ji tokia vertinga, jog... neparduodama. Dar žmonės kalba, jog čia vaidenasi. Einame aplink Pakruojo dvarą, kuris šiomis dienomis tarsi naujai gimęs, o rūmų vidus kvepia dažais.
 | |  |
Pakruojo dvaro tiltas – vienintelis toks Europoje. | | Visas malūno kompleksas – tiltas su užtvanka, malūno įrenginių pastatas ir viešbučiu virtęs didžiulis malūnininko namas. |
Gyvybės dar laukiama
Dar visai neseniai apie Pakruojo dvarą buvo kalbama kaip apie praeitį. Dabarties ir ateities, deja, nebuvo. Ilga įspūdinga istorija, tačiau pabaigoje viską apvainikuodavo trumpa frazė – apleistas. Tiesa, nurodoma, jog dvarą galima lankyti ir apžiūrėti bet kurią savaitės dieną.
Prieš keliolika metų vietos valdžia susigriebė, ką pašonėje turi. Nusprendė dvarą išsaugoti. Tuomet dar nepavyko kažko rimto nuveikti, tačiau pradėjus į Lietuvą plaukti įvairių fondų pinigams reikalai pajudėjo. 14 milijonų litų "injekcijos" neįmanoma nepastebėti.
Pakruojo kultūros paveldo tarnybos vedėjas Mindaugas Veliulis apie dvarą dabar kalba ramiai - tik laiko klausimas, kada šį didžiulį turtą savo žinion perims privačios rankos. Nenusipirks, tik išsinuomos iš valstybės ir plėtos čia platų kultūrinį ir turistinį verslą.
 | |  |
Dolomito luitai panaudoti beveik visuose dvaro pastatuose. | | Apvalioji šokių salė. |
Dabar Pakruojo dvare dar tuštoka – atvyksta pulkai smalsuolių. Juos lyg magnetas traukia parkas, puikus pagrindinis pastatas, arkinis tiltas, malūno pastatai. Kartais užsuka vestuvininkai. Tačiau tikros gyvybės čia dar teks palaukti. "Tikiuosi, kad koncesijos būdu dvarą perėmęs privatus asmuo žvelgs į dvaro galimybes plačiai, - svarsto M. Veliulis. – Jau dabar kalbame, jog sodyba liks atvira visiems, juk šalia puiki išvalyta ir maudynėms tinkama užtvanka. Žinoma, vestuvininkai už fotosesijas greičiausiai turės susimokėti, tačiau galimybės visiems bus didesnės."
Kartu su M. Veliuliu pradedame kelionę po didžiausią Lietuvoje Pakruojo dvarą, kuris sparčiai atnaujinamas. Vietinių nuomone, dvaro sodybą galėjo ištikti ir liūdnesnis likimas. Daugumą pastatų išsaugojo tai, jog sovietmečiu čia buvo įkurtas technikumas. "Stogai ir parkas bent jau buvo prižiūrimi", - dėkojo likimui kelionės palydovas M. Veliulis.
Grafų vasarvietė
Klasicistinio stiliaus Pakruojo dvaro ansamblis yra tarp penkių vertingiausių Lietuvos dvarų. Jis neabejotinai didžiausias šalyje - užima 49 ha plotą. Iš 48 buvusių statinių išlikę 43. Tiesa, agentūra "Factum" užfiksavo tik 34 pastatus, tačiau to pakanka, kad dvaras būtų pripažintas didžiausiu šalyje.
 | |  |
Mindaugas Veliulis tikisi, jog dvaras pateks į gero šeimininko rankas. | | Barono fon Ropo vasarnamis dabar atrodo puikiai. |
Pakruojo miesto istorijos pradžia siejama su dvaro atsiradimu prie Kruojos upės. 1531 metais čia dvarą įkūrė Rietavo tijūnas M. Vakavičius. Vėliau dvarą valdė didikai Zabielos, grafai Miunsteriai. Istoriniai šaltiniai byloja, jog apie 1780 metus Vilhelmas fon Ropas vedė grafaitę Miunsteraitę ir kraičio gavo Pakruojo dvarą.
Vilhelmas ir jo sūnus Teodoras fon Ropas (1783–1852) suprojektavo ir pastatė dvaro statinius, kurie išliko iki šių dienų. Dvaro savininkams fon Ropams be galo patiko klasicizmas, todėl šie bruožai būdingi ir daugeliui ūkinių pastatų. "Ropai čia nuolat negyveno. Tai buvo tarsi jų vasarvietė, o šalia veikė stiprus ir pelningas ūkis", - komentavo M. Veliulis.
Klestėjimo metais Pakruojo dvarui priklausė apie 30 tūkst. hektarų žemės ir miškų. Ropai mėgo inovacijas. Jie pirmieji Pakruojo apylinkėse įkinkė užtvankos vandenį ne tik miltams malti, bet ir elektrai gaminti. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, grafai iš Lietuvos pasitraukė.
M. Veliulis priminė, jog mūriniai dvaro pastatai akivaizdžiai statyti iš vietinių medžiagų. Visur galima įžvelgti dolomito plokščių. Būtent Ropai surado Pakruojo auksą – dolomito klodus.
Greta dvaro rūmų - sandėlis, arklidės, alaus darykla, pieninė ir kiaulidės pastatai, tvartas, gyvenamieji korpusai, du svirnai. Dvaro rūmuose buvo gausu meno vertybių ir kitų turtų. "Tai buvo turtingas dvaras, - sako M. Veliulis. – Gausybė brangių paveikslų, kurių likimas iki šiol nežinomas. 19 kolekcijos paveikslų pateko į Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejų, keletas eksponatų – į Šiaulių "Aušros" muziejų. Nenustebčiau, jei dvaro vertybių rastume Maskvoje ar Sankt Peterburge."
 | |  |
Kalvio namelis. | | Vartai į angliško stiliaus parką. |
Po remonto - vaiduokliai
Už angliško stiliaus parko - kalvė, smuklė, vėjo malūnas, arkinis tiltas, kuris atlieka ir Kruojos užtvankos vaidmenį. Kalvė iki šiol išlikusi kokia buvusi, o tiltas jau seniai tapo Pakruojo simboliu. Teigiama, jog toks tiltas – vienintelis Europoje. Beeinant tiltu apima keistas jausmas, tarsi persikeltum laiku. Įspūdį sustiprina už tilto stovintys milžiniški žilvičiai – trijų žmonių neapkabinami.
"Malūnininko name jau įrengtas viešbutis, kavinė. Karčiamoje jau viskas parengta smuklei. Visi kiti aplink malūną išsidėstę pastatai taip pat turės funkcionuoti - bus pritaikyti pagal poreikius. Rengiame projektą kalvei atkurti", - dėstė ekskursijos palydovas M. Veliulis.
 |
Galimas daiktas, jog šios sparnuotės greitai pradės suktis. Alvydo JANUŠEVIČIAUS nuotr.
|
Pabandėme užeiti ir į centrinius rūmus. Sargas įtariai nužvelgė: "Nežinau, kas jūs tokie, neleisiu." Pažymėjimai įtikino uolųjį sargą. Prieš akis atsivėrė nemažai restauruotų patalpų, anksčiau paverstų žemės ūkio technikumo klasėmis. Viena įspūdingiausių – šokių salė, kurios parketas atkurtas kone idealiai. Rūmų gale nauja atkurta laiptinė, tačiau ant sienų palikta originalių fragmentų – laiptų viršuje mėlynuoja senojo vonios kambario plytelės.
Keista barono fon Ropo poilsio patalpa, kurioje jis mėgdavo ilsėtis. Kai turėdavo ūpo, užsiropšdavo į palubėje įrengtą savotišką sieninę spintą, kurioje buvo barono biblioteka. Damų kambarėlis – čia jos gražindavosi. Abiejuose rūmų galuose baronas buvo įrengęs modernius tualetus.
Nejučia prakalbome apie vaiduoklius. Teko girdėti, jog vienas aštrių pojūčių mėgėjas nusileido į rūmų požemius ir pajuto tiesiai į jį artėjančius žingsnius, tarsi kas kiaurai kūną būtų perėjęs. Sargas patvirtino: "Taip, girdėti įvairūs garsai, žingsniai, savaime užgęsta ir užsidega lempos, atsidarinėja langai. Tai ne vienas sargas paliudytų."
Oda pašiurpsta, o mes nusprendžiame, jog greičiausiai vieno iš fon Ropų, garsėjusio žiaurumu, siela ieško ramybės.
