Kontaktai
Naudingos nuorodos
|
 |
Archyvas
2010-03-%7barticle_url%7d
Projektai
- Kviečiame į Chorų karų atranką
-
Nuo 2012 m. sausio 22 d. iki balandžio 8 d. TV3 kanalu vėl bus transliuojamas projektas „Chorų karai“. Kaip ir pernai metais, projekte susikaus įžymiausi Lietuvos atlikėjai, kurie, pasikvietę talentingas charizmatiškas asmenybes, suformuos savo gimtojo miesto chorą.
 | Kasmet „Kitava“ surengia per pusšimtį koncertų, yra dažna televizijos laidų viešnia. |
Atlikėjų paruošti chorai savaitgaliais tiesioginiame eteryje kovos už savo miesto garbę. Laimėtas prizas bus skirtas miestui – nugalėtojų pasirinktam labdaros objektui (vaikų ligoninei, senelių namams, kūdikių globos namams ir kt.). Tai bus ne tik chorų, bet ir miestų karai! Atlikėjų misija šiame projekte bus atskleisti naujus gimtojo miesto talentus, nes kiekvienoje laidoje savo chore jie turės rasti vis kitų solistų, kuriems choristai atliks pritariančiąją partiją. Išgirdę žodį „choras“, daugelis įsivaizduoja akademinį chorą, išsirikiavusį keliomis eilėmis ant laiptelių, pasipuošusį ilgomis suknelėmis, kostiumais ar tautiniais drabužiais, dainuojantį akademinį repertuarą. Viso to šiame projekte ir nebus. Tai bus modernūs chorai, kurie atliks visų laikų lietuviškus bei pasaulio hitus ar dainas iš atlikėjo, prodiusuojančio savo miesto chorą, repertuaro. Su kiekviena „Chorų karų“ komanda dirbs ne tik patys atlikėjai, chormeisteris, bet ir režisieriai, choreografai, muzikos prodiuseriai. Choro įvaizdžiu rūpinsis stilistai, kirpėjai, grimuotojai. Žiūrovai kiekvienoje laidoje išvys ne tik dainuojantį, bet ir šokantį bei vaidinantį chorą. Kiekvienas choras turės savo spalvą: raudoną, mėlyną, žalią, baltą, geltoną ar kt. Projekte formuoti Šiaulių miesto choro, ginti miesto garbės ir tapti Šiaulių miesto choro generolu pakviesta Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakulteto grupė „Kitava“. 10-metį švenčiantis kolektyvas jau daug metų Lietuvos žiūrovus žavi tik gyvai atliekama koncertine programa, kurios išskirtinumą lemia autorinės lietuvių liaudies muzikos interpretacijos, jaunatviškas šėlsmas ir energija. Kasmet „Kitava“ surengia per pusšimtį koncertų, yra dažna televizijos laidų viešnia, dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose ir yra mėgiama savo miesto žiūrovų. Chorui vadovauti pakviesta ilgametė Šiaulių universiteto Menų fakulteto dėstytoja, choro „Studium“ vadovė, Šiaulių miesto dainų švenčių dirigentė, įvairių kultūros renginių organizatorė ir režisierė Birutė Janonienė-Savickaitė. ***
Lapkričio 17 d. 18 val. Šiaulių klube „Havana“ vyks Šiaulių miesto choro atranka. Organizatoriai tikisi sulaukti jaunatviškų, energija pulsuojančių, charizmatiškų ir talentingų asmenybių, kurios suformuos Šiaulių miesto studentiškąjį chorą. Į choro atranką kviečiami būsimi, esami ir buvę studentai. Ateik ir įrodyk, kad Šiauliai turi jaunatviško, talentingo, kūrybingo ir veržlaus potencialo!!! „Kitava“, choro vadovė Birutė Janonienė-Savickaitė ir TV3 „Chorų karų“ prodiuseriai *** Pirmadienį, lapkričio14-ąją, 14 val. tiesioginėje naujienų portalo „Etaplius.lt“ vaizdo konferencijoje dalyvaus netradicinio folkloro grupė „Kitava“, kuri projekte „Chorų karai“ sutiko tapti Šiaulių miesto choro generolu. Laidoje bus kalbama apie „Kitavos“ muziką, „Chorų karų“ atranką, pasiruošimą chorų kovoms ir lūkesčius. Klausimus laidos pašnekovams Kęstučiui ir Rasai Stoškams jau galima pateikti „Etaplius. lt rubrikoje „Videokonferencija“ arba tiesioginės laidos metu.
- Elektroninės operos fantazija
-
Oksana LAURUTYTĖ Spalio 23-iąją Šiaulių arenoje vyks pernai beveik penkis tūkstančius operos mėgėjų pritraukęs „Bohemiečių“ ir elektroninės muzikos kūrėjų eksperimentas – muzikinis teatralizuotas reginys XYZ. Režisierės Dalios Ibelhauptaitės sprendimus, pasidabinusios Juozo Statkevičiaus kostiumais, įgyvendins geriausios „Bohemiečių“ operos solistų pajėgos. Asmik Grigorjan, Jeronimas Milius, Joana Gedmintaitė, Rafailas Karpis, Sigutė Stonytė ir kiti atliks dvylika naujų garsių arijų ir duetų interpretacijų, skambant elektroninei muzikai.
 | Bohemiečiai Lietuvoje nori daryti tokius dalykus, kokių negali daryti kitur, net Paryžiaus nacionalinėje operoje. „Bohemiečių“ archyvo nuotr. |
„Bohemiečiai“ – kūrybinis reiškinysPenktąjį gimtadienį švenčiantys „Bohemiečiai“ savo koncertų ir spektaklių ilgai negalėjo išgabenti į kitus miestus. Pasak režisierės Dalios Ibelhauptaitės, pastatymai buvo grandioziniai, juose dalyvaudavo daug žmonių, padabintų galybe kostiumų. Nusprendus spektaklius kurti drauge su elektroninės muzikos kūrėjais, todėl atsisakius orkestro bei choro, „bohemiečiai“ dabar gali atvykti į kitus miestus ir netikėtus sprendimus bei projektus parodyti kitų šalies miestų gyventojams, įvairiam žiūrovų ratui. Praėjusiais metais „Bohemiečiai“ ryžosi improvizuoti su stipriausiais Lietuvoje elektroninės muzikos kūrėjais Mario Basanov, Leon Somov ir Few Nolder. Taip gimė unikalus spektaklis, kurio metu gyvai atliekamos klasikinės operų arijos susipina bendroje dermėje su šiuolaikinės elektroninės muzikos garsais, o simfoninį orkestrą pakeičia kompiuteriai. Solistai – iš įvairių kampeliųProjektas XYZ šiemet sugrįžta atsinaujinęs – ne tik su nauja dekoracija, netikėtais režisūriniais sprendimais bei J. Statkevičiaus kostiumais, bet ir su dvylika naujų garsių arijų ir duetų interpretacijų. Šiauliuose dainuos rimčiausios „Bohemiečių“ pajėgos – iš Anglijos sugrįžta Lauryna Bendžiūnaitė, po sėkmingų premjerų Berlyno ir Kelno operose iš Austrijos parvyks Asmik Grigorian, atvyks ir Laimonas Pautienius, šiuo metu dainuojantis pagrindines baritono partijas Diuseldorfo operoje, o Leon Somov grįš iš Briuselio. XYZ spektaklyje pasirodys ir Joana Gedmintaitė, Rafailas Karpis, Jeronimas Milius, Audrius Rubežius bei Dainius Stumbras. Tai unikali proga vienoje scenoje išvysti visus, kuriuos dėl sėkmingai besiklostančios karjeros užsienyje vis rečiau galima matyti Lietuvoje. Pirmą kartą projekte XYZ pasirodys į kolektyvą įsiliejusi Lietuvos operos primadona Sigutė Stonytė bei Vaidas Vyšniauskas. Kiekvienas koncertas – premjeraD. Ibelhauptaitė sakė nenusivylusi sumanymu pateikti elektroninės muzikos kūrėjams kūrinius originaliai interpretacijai. Pasirinko žymiausias arijas, o kūrėjams ir dainininkams linkėjo naujų patirčių ir net priešinfarktinės būklės. „Vaikinai manęs nenuvylė. Visi 16 kūrinių yra atliekami gyvai. Prisimenu pirmąjį koncertą. Jų veido išraiška buvo tokia, kokios daugiau niekada nepamatysi – visi buvo priešinfarktinės būklės“, – juokėsi režisierė sakydama, kad kiekvienas jų koncertas – premjera ir atlikėjams, ir žiūrovui. Visi improvizuoja, visi nepaprastai jaudinasi. Operos primadona Joana Gedmintaitė teigė maniusi, kad opera ir elektroninė muzika – visiškai nesuderinami. Pakviesta į projektą ji ilgai svarstė, ar pavyks. „Kai muzikoje esi lyg žuvis vandenyje, net 30 kilogramų svorio rūbai tampa lengvais pūkeliais“, – sakė ji. Solistai koncerte turi nematomus mikrofonus, dainuoja gyvai, improvizuoja, o kostiumus keičia tokiu greičiau, kad, D. Ibelhauptaitės teigimu, pokštaujama, ar nevertėtų bilietų pardavinėti ir užkulisiuose. Jeronimas Milius atviravo, kad pakviestas dalyvauti projekte iš pradžių visiškai nesijaudinęs. Buvo pripratęs prie visokios muzikos, bet sužinojęs, kad dalyvaus ne miuzikle, ėmė stresuoti. „Kai sulaukiu kūrinių, ploju iš laimės katučių, o vėliau imu manyti, kad man nepavyks“, – atviravo jis. D. Ibelhauptaitė teigė J. Milių pakvietusi į komandą, nes „Triumfo arkoje“ pamačiusį jį, žmogų degančiomis akimis. „Aš jį bandau atversti į operos dainininką, jis nepasiduoda, tad taip ir kovojame“, – pokštavo režisierė. Elektroninės muzikos kūrėjas Few Nolder (Linas Strockis) teigė, kad jiems buvo kilęs tikrai nelengvas uždavinys. Yra įprasta, kad elektroninė muzika skamba netradicinėse erdvėse, bet ją suderinti su opera buvo sudėtinga. Solistai būna įmesti lyg į šaltą vandenį. Jaudinasi ir elektroninės muzikos kūrėjai, vadinami elektroniniais berniukais. Jie ne šiaip „maigo, spaudo ir sukioja“ – aprengti sunkiais kostiumais privalo ir improvizuoti, ir net nesujudėti.
- Kompostas nauda kišenei ir ūkiui
-
Oksana LAURUTYTĖ Kitąmet dalis Šiaulių regiono nuosavų namų gyventojų privačiose valdose turės kompostavimo dėžes arba konteinerius bioskaidžioms atliekoms. Konteinerį arba kompostavimo dėžę gyventojams nemokamai duos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras (ŠRATC), įgyvendinantis projektą „Šiaulių regiono komunalinių atliekų sistemos plėtra“. Kuo skiriasi kompostas nuo bioskaidžių atliekų ir kaip apsisprendimas kompostuoti atliekas gali pasitarnauti žmogui ir gamtai?
 | Kompostavimo dėžės yra gana išvaizdžios. Dėžės neturi dugno, o jo apačia atsidaro lyg stalčius, tad kompostą lengva paimti ir juo tręšti augalus. |
Nauda – keleriopaProjektas „Šiaulių regiono komunalinių atliekų sistemos plėtra“, kurį 85 proc. finansuoja ES Sanglaudos fondas ir 15 proc. projekto rengėjai – labai reikšmingas. Jį įgyvendinus pasikeis atliekų tvarkymo sistema, o į sąvartynus bus išvežama vos 20-30 proc. dabartinio atliekų kiekio. Atliekos bus perdirbamos, panaudojamos, tad pasikeis ir gyventojams teikiamos paslaugos. Monika Narbutienė, ŠRATC viešųjų ryšių specialistė, sako, kad projektu tikimasi pasiekti, jog 2013 metais į sąvartyną atkeliautų dvigubai mažiau bioskaidžių atliekų nei yra dabar. 2020-aisiais metais į sąvartyną galės patekti vos 25 proc. 2000 m. atliekų kiekio. Įgyvendinant projektą visam Šiaulių regionui bus nupirkti 38 tūkst. konteinerių bioskaidžioms atliekoms ir kompostavimo dėžių. Kompostavimo dėžės, kuriose privačių valdų gyventojai galės kompostuoti atliekas, bus ne mažesnės nei 600 litrų talpos. Konteineriai bioskaidžioms atliekoms bus 140 arba 240 litrų talpos. Individualių valdų gyventojai turės pasirinkti, ar nori naudoti kompostavimo dėžę, ar konteinerį bioskaidžioms atliekoms. Jei žmonės norės dėžėse kompostuoti suyrančias atliekas, mokestis už kitas išvežamas atliekas jiems bus mažesnis. Kiek mažesnis, dar nėra įvertinta, tačiau aišku, kad jei žmogus išmeta mažiau atliekų, mokėti už paslaugą irgi turi mažiau. Jei gyventojai nenorės turėti komposto ir naudosis specialiais konteineriais, už išvežamas atliekas mokės nustatyto dydžio mokestį. Pasak pašnekovės, kompostavimo dėžės nebus dalijamos gyvenvietėms, kur yra mažiau nei šimtas privačių namų. Kokias atliekas bus galima mesti į konteinerius bioskaidžioms atliekoms ir kokias – į kompostavimo dėžes? Pasak M. Narbutienės, į konteinerius bioskaidžioms atliekoms negalima mesti mėsos, žuvies, pieno produktų, daržovių, kurias apdorojant termiškai naudojamas aliejus, kiti riebalai. Į konteinerius galima mesti tik žaliąsias atliekas – daržoves, vaisius, žolę, lapus. Sukauptas bioskaidžias atliekas vežėjai išveš į kompostavimo aikšteles, kur atliekos bus kompostuojamos pramoniniu būdu. Jei gyventojai pasirinks kompostavimo dėžes, į jas galės mesti žolę, lapus, vaisius, daržoves, arbatos ir kavos tirščius, termiškai apdorotus riebius maisto likučius, popierių, smulkintą kartoną, smulkintas šakeles. Į kompostavimo dėžes nepatartina mesti kaulų, mėsos ir žuvies atliekų, nes jie gali vilioti graužikus. „Pasirinkus kompostavimo dėžes gyventojams nauda bus keleriopa – jiems bus taikoma mažesnė rinkliava bei galės pasigaminti natūralios trąšos. Kompostavimo dėžės yra didesnės nei konteineriai, tad atliekų galima išmesti daugiau“, – sako M. Narbutienė.  | Kompostui susidaryti tinkamas atliekas rekomenduojama į dėžes dėti jas tarpusavyje pamaišius. Naudojant specialias bakterijas, kompostas susiformuoja jau po dviejų mėnesių.
|
Natūrali trąšaKompostavimo dėžė yra be dugno ir statoma ant žemės. Taip yra todėl, kad besigaminantis perteklinis skystis gertųsi į žemę, o iš jos į dėžę galėtų lengvai patekti sliekai, bakterijos, kurie pagerina komposto gamybą. Į kompostavimo dėžę nepatartina mesti piktžolių su subrendusiomis sėklomis. Sėklos gali nespėti suirti, tad tokiu kompostu tręšiant žemę galima piktžoles pasėti. Kompostuojant atliekas, patartina jas pamaišyti, įberti smulkintų šakelių, nes pastarosios suformuoja oro tarpus, reikalingus sėkmingam puvimo procesui. Kompostui formuotis reikia drėgmės, tad dėžės turinį rekomenduojama palaistyti. Per daug drėgmės nėra gerai, todėl tam, kad neprilytų, komposto dėžės turės dangčius. Pasak M. Narbutienės, kompostas dėžėse susiformuoja per metus, bet jei norima jo gauti greičiau, galima parduotuvėse įsigyti specialių bakterijų. Panaudojus bakterijas komposto galima turėti jau po pusantro mėnesio. „Į kompostavimo dėžes negalima mesti nepūvančių atliekų, pavyzdžiui, polietileno. Nerekomenduojama mesti ir žurnalų popieriaus. Susiformavęs kompostas panašus į juodą purią žemę. Mokslininkai įrodė, kad natūraliu kompostu tręšiami augalai rečiau serga, auga vešlesni ir jų derlius būna gausesnis. Tai ekologiška trąša, tad juo tręšiami vaisiai ir daržovės yra ekologiški“, – sako pašnekovė. Kaip rūšiuoti kitas atliekas? Atliekas, kurių negalima mesti nei į kompostavimo dėžes, nei į bioskaidžių atliekų konteinerius, gyventojai turės rūšiuoti: atskirti stiklą, popierių, metalą ir plastmasę. Likusias šiukšles bus galima išmesti į mišrių komunalinių atliekų konteinerius. Į konteinerius, skirtus stiklui, galima mesti butelius, stiklainius, duženas, indus. Stiklo tara turi būti švari, tačiau etikečių pašalinti nebūtina. Plastmasės ir metalo atliekas galima mesti į plastmasei skirtus konteinerius. Galima išmesti tik švarų plastiką, o pačią pakuotę rekomenduojama suspausti. Išmetamas popierius gali būti su sąvaržėlėmis, lipnia juostele. Kartonines dėžes rekomenduojama išlankstyti ir susmulkinti. Įgyvendinant projektą mokesčiai didėsProjektas „Šiaulių regiono komunalinių atliekų sistemos plėtra“ pradėtas įgyvendinti 2010-aisiais. Aplinkos projektų valdymo agentūrai buvo pateikta paraiška gauti ES struktūrinę paramą projektui, o praėjusių metų pabaigoje buvo pasirašyta projekto „Šiaulių regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos plėtra“ finansavimo ir administravimo sutartis. Projekto biudžete numatyta didžiausia projekto tinkamų finansuoti išlaidų suma – 54.486.875,00 Lt. ES Sanglaudos fondo lėšos projektui įgyvendinti – iki 46.313.843,00 Lt. Projekto veiklų įgyvendinimo pradžia 2010 m. liepos 2 d. Projekto veiklų įgyvendinimo pabaiga 2013 m. gruodžio 30 d.(su galimybe pratęsti 6 mėn.). Įgyvendinus projektą bus išplėsta komunalinių atliekų tvarkymo sistema, sukurta infrastruktūra 114 000 tonų komunalinėms atliekoms sutvarkyti, bei užtikrinta, kad ne mažiau nei 50 proc. Šiaulių komunalinių atliekų, tvarkymo regiono teritorijoje, susidarančių komunalinių biologiškai skaidžių atliekų būtų perdirbamos ar kitaip panaudojamos. Jau nuo 2013 m. Aplinkos ministerija numato įvesti mokestį už aplinkos teršimą nepavojingų atliekų sąvartynuose pašalintomis atliekomis (sąvartyno mokestį), kuris turėtų būti 75 Lt/t ir kasmet didėti po 20 Lt/t, kol pasiektų 155 Lt/t. Tikimąsi, kad įgyvendinus projektą mokesčiai didės, tačiau jie bus mažesni, nei tuomet jei projektas nebūtų įgyvendintas“, – sako ŠRATC atstovė. Anot M. Narbutienės, informacija apie projektą bus viešinama per televiziją, radiją, spaudą.
- Dovana muziejui - ir žmogiškumo aktas
-
Oksana LAURUTYTĖ Rugpjūčio 1-ąją Šiaulių arenos Sporto muziejus pasipildė nauju eksponatu - Tibeto nacionalinės sporto asociacijos futbolo komandos marškinėliais. Marškinėlius muziejui padovanojęs Vaidas Gasickas sako, kad dovanojimo esmė - ne tik praturtinti muziejaus archyvą. "Tibetas - didžiausia ir ilgiausiai iki šiol okupuota pasaulio valstybė, kuri pirmoji pripažino Lietuvos Nepriklausomybę. Marškinėlius dovanoju norėdamas paskatinti žmones atkreipti dėmesį į žmogaus teisių padėtį pasaulyje ir pirmiausia - Tibete".
 | | |
Dovaną priėmusi 5-osios TAFISA pasaulio sporto visiems žaidynės "Šiauliai-2012" sekretoriato administratorė Sigita Vaitkaitytė sakė, kad muziejus mielai priims ir tuos marškinėlius, ant kurių autografus bus palikę visi Tibeto futbolo komandos nariai. Pasaulis mažai žino apie tai, kad Tibeto futbolo komanda įkurta išeivijoje - šiaurės Indijoje. V. Gasickas, šią žiemą lankydamasis Dharamshaloje, pargabeno marškinėlių kopiją būtent tam, kad kuo plačiau paskleistų informaciją apie Pasaulio stogu laikomą okupuotą valstybę. Vyras žadėjo muziejui Šiauliuose padovanoti ir futbolininkų autografais papuoštus marškinėlius.  | |  | Dovanodamas futbolo komandos marškinėlius Vaidas Gasickas sakė, kad dovanojimo tikslas - atkreipti dėmesį į žmogaus teisių padėtį pasaulyje ir pirmiausia - Tibete. "S plius" žinių tarnybos archyvo nuotr. |
V. Gasickas yra virtualios organizacijos - Jungtinės Tautos už laisvą Tibetą ambasadorius Lietuvai. Šį titulą vyrui organizacija skyrė įvertinusi jo pastangas skatinti žmonių sąmoningumą žmogaus teisių klausimais. Pirmiausia - ne smurtu už laisvę kovojančiose valstybėse.
- Ventos ištakose - istorijos lopšys
-
Alvydas JANUŠEVIČIUS Užventis - miestelis, kuriame kadaise gyveno ir kūrė Šatrijos Ragana. Čia įžiebta ir viena pirmųjų elektros lempučių šalyje. Šio krašto muziejininkai pastaraisiais metais atsikvėpė - Užvenčio istorijos lobiai sulaukė ES struktūrinių fondų paramos. Už skirtas lėšas čia gaivinamas dvaro svirne įkurtas Kraštotyros muziejus.
Gamtos ir istorijos prieglobstyje Kelmės krašto muziejaus specialistas muziejininkas Rimantas Serva pasakoja, kad Užventyje gausu gamtos ir istorijos paminklų: "Miestelį supa Užvenčio, Patumšių, Pašilvės, Pavandenės miškai. Netoliese auga 16 metrų aukščio ir 320 centimetrų apimties Švento Martyno pušis. Ant Perkūnkalniu vadinamo kalnelio auga ir Perkūno pušis. Prieš Želvių mišką yra Kartuvių kalnas. Teigiama, kad per 1863 metų sukilimą čia buvo žudomi sukilėliai. Apylinkėse yra ir Pilikės kalnelis, Perkūnkalnis, Naboro kalnas. Apie jį kalbama, kad ten senovėje rinkdavosi lietuvių kariuomenė. Kuršių kaime ant Beržynkalnio yra mūro liekanų, randama žmonių kaulų ir įvairių senovės dirbinių." Miestelis didžiuojasi ir tuo, kad čia gimsta viena gražiausių Žemaitijos upių - Venta. Išsivadavusi iš pelkių ji kaupia savo vandenis užtvankoje. Krisdama per užtvarą, Venta suka Užvenčio dvaro malūno elektros turbiną ir nuvingiuoja miestelio parku. Malūnas jau senai atiteko į privačias, tačiau patikimas rankas. Jo savininkai, stengdamiesi išsaugoti autentiškumą, suremontavo pastatą ir elektros turbiną, sutvarkė užtvankos prieigas. Dabar čia ateina pailsėti kone visi Užvenčio gyventojai. Nepasisekė tik senajam dvaro gyvenamajam namui, kuris yra prasčiausios būklės. Jame gyvena kelios nepasiturinčios šeimos, neišgalinčios naujam gyvenimui prikelti 300 metų senumo pastato.  | |  | Užvenčio malūnas vis dar gamina elektrą, kaip ir J. Stulginskio laikais Autoriaus nuotr. | | Suremontuoto svirno išorė bus autentiška, o vidus – modernus. Užvenčio kraštotyros muziejaus archyvo nuotr.
|
Amžiai po žeme Pasak R. Servos, Užventis - ne tik nuo seno apgyvendinta teritorija, bet ir kažkada buvusi viena svarbiausių šio krašto vietovių valstybine prasme. Istorikai ir muziejininkai mini Žemaitijos širdį. Tai keliolikos piliakalnių grandinė, sukanti ratu ir išsidėsčiusi trijų upių ištakose. Tai širdis, kurios kryžiuočiams niekada nepavyko pakirsti. Istoriniuose šaltiniuose Užvenčio dvaras minimas nuo XV a. Žygimantui Senajam perėmus dvarą savo žinion, šis tapo karališkuoju dvaru. Praėjus keliems amžiams, čia prabėgo gražiausios Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos gyvenimo dienos. Kambarėlyje, kuriame ji gyveno, ant sienos palubėje išlikęs angelas. Čia ji sutiko ir Povilą Višinskį, kuris tuomet tebuvo paprastas gimnazistas, tačiau jau turėjo puikių iškalbos savybių, kurios paskatino prolenkiškos kilmės M. Pečkauskaitę atsiduoti lietuvybei visa savo kūryba. Dvaras susijęs ir su kitu įžymiu žmogumi – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru Jonu Smilgevičiumi (1870-1942). 1910 m. jis nusipirko Užvenčio dvarą, kurį pavertė pavyzdiniu ūkiu. Įsteigė pirmąją Lietuvoje tabako plantaciją, įsigijo pavyzdinių galvijų, įrengė modernų malūną, spirito varyklą, elektrinę, lentpjūvę. J. Smilgevičiaus vardu pavadintas parkelis, o prie buvusio Užvenčio dvaro 2009 m. iškilo jam skirta akmens skulptūra. Dabar šį kraštą garsina Kelmės rajono kraštotyrininkas Vaclovas Rimkus, kuris šalies ir rajoninei spaudai yra parengęs apie 1400 publikacijų apie Užventį. Nuo 1965 iki 2007 m. jis įkūrė ir tvarkė Užvenčio kraštotyros muziejų.  | |  | Šiame dvare yra gyvenusi rašytoja Šatrijos Ragana. Užvenčio kraštotyros muziejaus archyvo nuotr.
|
Rekonstruojamas muziejus Dabar dvaro svirne veikia Kraštotyros muziejus, įkurtas 1973 m. Tiesa, keletą metų prieš tai muziejus veikė kitose patalpose. Jau metus jame įgyvendinamas projektas "Užvenčio muziejaus restauravimas ir jo pritaikymas kultūrinio turizmo reikmėms". Projektas didžiąja dalimi finansuojamas iš 2007-2013 m. ES struktūrinių fondų. Prie muziejaus atnaujinimo savo lėšomis prisideda ir Kelmės rajono savivaldybės administraciją. Muziejininkas R. Serva atskleidė, kad čia bus įrengta ekspozicinė trijų dalių salė, kurioje lankytojai galės susipažinti su eksponuojama medžiaga apie Šatrijos Raganą, Joną Smilgevičių, Užvenčio miestelio istoriją. Šatrijos Raganos ekspozicijoje bus galima paklausyti jos kūrinių įrašų, J. Smilgevičiaus – pasižiūrėti filmų apie Lietuvos valstybės ir pramonės kūrimąsi. Butaforinė pinigų kalimo mašina padės nusikaldinti senovinių pinigų. Bus informacinis terminalas, kur lankytojai galės plačiau sužinoti apie Užvenčio apylinkes ir visą Kelmės rajoną. Bus įrengta ir edukacinių užsiėmimų bei parodų salė. Joje turistai ir vietos gyventojai galės susipažinti su tradiciniais Užvenčio krašto amatais, bus organizuojami amatų mokymai, rengiamos vietos tautodailininkų parodos. Numatoma sutvarkyti teritoriją prie pastato: įrengti poilsio aikštelę su suoliukais, dviračių stovus, sutvarkyti liepų alėjos taką.
- Regionų komitetas - savivaldų junginys Briuselyje
-
Eva JAGMINAITĖ-KAZLAUSKIENĖ Regionų komitetas, Briuselio koridoriuose vadinamas arčiausiai žmonių esančia institucija, įgyja vis stipresnę galią. Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, į Regionų komiteto nuomonę privalo atsižvelgti Europos Parlamentas ir Europos Komisija. Neatsižvelgus gresia Teisingumo teismas. Devyni iš 344 Regionų komiteto narių – lietuviai, savivaldybių atstovai, tiesiogiai dalyvaujantys Europos Sąjungos teisėkūroje. Šiauliams atstovauja vicemerė Daiva Matonienė. Nors ji komiteto narė yra vos metus, jai suteiktas žodis, leista pateikti nuomonę.
 | Nors Šiaulių atstovė D. Matonienė Regionų komitete tėra pirmus metus, jai suteikta teisė pristatyti nuomonę, kurią, truputį pataisytą, priėmė Regionų komitetas. Aurelijos PAULAUSKAITĖS nuotr. |
Įtaka stiprėja Paklausta, kodėl reikėjo sukurti Regionų komitetą, Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovė Briuselyje Karolina Štelmokaitė įvardija dvi priežastis. Anot jos, buvo juntamas atotrūkis tarp Europos Sąjungos institucijų ir savivaldos bei trys ketvirtadaliai Briuselyje priimamų teisės aktų buvo skirti savivaldai, tačiau nebuvo kam patarti juos sprendžiant: Europos Parlamentas atstovavo Europos piliečiams, Europos Taryba - šalims narėms, Europos Komisija - Europos Sąjungai, o savivaldai neatstovavo niekas, todėl ir buvo sukurtas Regionų komitetas, t. y. Regionų vadovų asamblėja. "Dabar Regionų komitetas įgyja vis didesnę galią. Kažkada juk ir Europos Parlamentas buvo patariamoji institucija, kaip dabar Regionų komitetas. Nors jis nedalyvauja galutiname balsavime, į jo nuomonę privaloma atsižvelgti, priešingai gresia teismas", - sako K. Štelmokaitė. Regionų komitete iš viso yra penkios komisijos, vienai kurių vadovauja lietuvis. Dabar Lietuvos europinę komandą Briuselyje sudaro komisaras, ES nuolatinė atstovybė, atstovaujanti Vyriausybei, 12 parlamentarų ir 9 Regionų komiteto nariai, viena kurių – Šiaulių miesto mero pavaduotoja D. Matonienė. Lietuva Regionų komitete devynias vietas gavo iškart po to, kai mūsų šalis 2004-aisiais įstojo į Europos Sąjungą. Iki šiol narių tebėra devyni, tačiau priklausomai nuo savivaldos rinkimų rezultatų jie keičiasi. Regionų komiteto nariai dirba be atlygio, kompensuojamos tik jų kelionės ir apgyvendinimo išlaidos. TAFISA ir Šiauliai žinomi Briuseliui Nuo Regionų komiteto narių aktyvumo ir lobistinio darbo priklauso ir Europos dėmesys Lietuvai. "Pavyzdys - TAFISA žaidynės Šiauliuose. Jos turbūt Briuselyje geriau žinomos nei Lietuvoje. Jei prieš pusmetį nebuvo vilčių iš ES gauti finansavimą žaidynėms, tai pristačius žaidynes Europos Parlamente sužibo viltis gauti du milijonus eurų joms organizuoti, - sako LSA atstovė Briuselyje K. Štelmokaitė. - Europos komisarė Androulla Vassiliou bei Regionų komitetas suteikė šiam renginiui oficialią globą, todėl neabejoju, kad Šiauliai sulauks labai įtakingų svečių per žaidynes." Regionų komitete, kuris renkasi šešiskart per metus, kaskart išklausoma apie 20 nuomonių, pranešimų. Žodis Lietuvai suteikiamas jau ketvirtą kartą per penkerių metų kadenciją. Nors D. Matonienė Regionų komitete tėra metus, jai buvo suteikta teisė išsakyti nuomonę, kurią, truputį pataisius, patvirtino Regionų komitetas. Šiaulių atstovės pristatyta nuomonė – tai siūlymai, kaip tobulinti aplinkosaugos programą "LIFE". "Ši programa iki šiol buvo orientuota į didesnes šalis, mažosios likdavo užribyje. Pasekmė – pagal programą Lietuvoje įgyvendinti vos du projektai, Šiaulių regione – nė vieno, - sako D. Matonienė. - Siūliau priartinti prioritetus prie regionų poreikių, pavyzdžiui, orientuoti programą ne tik į biologinės įvairovės išlikimo klausimus, bet ir į taršos problemas, padaryti informaciją apie programą prieinamesnę, supaprastinti paraiškų sąlygas." Priėmus nuomonę atsirado viltis, kad europinį finansavimą galės gauti ir įvairūs Šiaulių objektai – Talkšos ežeras ar miesto parkai. Lietuvos žodis girdimas Lietuva Regionų komitete priskiriama prie mažų valstybių, tačiau sakyti, kad jos balsas negirdimas, būtų neteisinga. Be abejonės, norint dirbti vieningu unisonu, tenka atsižvelgti į kitų narių siūlymus, sulaukti jų palaikymo. Vis dėlto, neturint šios vienos jauniausių ES institucijų, būtų sudėtinga išsireikalauti dėmesio savivaldai europiniu lygmeniu. Kaip ir mūsų Seime, neturint Lietuvos savivaldybių asociacijos, taip ir Europos Komisijoje ar Europos Parlamente be Regionų komiteto būtų padaroma daugiau klaidų, svarstant vietinius, savivaldos klausimus, paviršutiniškiau būtų sprendžiamos problemos. Regionų komitetas sprendžia visus klausimus, kurie ir Lietuvoje priskirti savivaldai, - švietimo, kultūros, komunalinio ūkio. Kadangi skirtingų valstybių savivaldos kompetencija skirtinga, Lietuvos atstovams tenka konsultuotis ir su Lietuvos ministerijų specialistais, įvairiomis valstybinėmis institucijomis, nes tenka spręsti ir Lietuvos savivaldos kompetencijai nepriskirtus klausimus, pavyzdžiui, oro uostų, jūrų transporto. Nuo pat įstojimo į ES Regionų komitete Lietuvai atstovaujantis Gediminas Paviržis vadina šio komiteto narius dvigubais ambasadoriais, kurie Europoje atstovauja Lietuvai, o Lietuvoje populiarina Europos institucijas. "Dažnas galvoja, kad mes čia fondų lėšas skirstome. Taip nėra. Mes galime patarti, kur kreiptis, norint gauti fondų lėšų, - sako G. Paviržis. - Regionų komitetas, nors ir užsiima teisėkūra, tačiau yra patariamoji institucija. Kadangi atstovaujame vietinei, savivaldos lygmens valdžiai, iš tiesų esame arčiausiai žmonių, geriausiai žinome jų problemas, todėl galime patarti, koks turėtų būti vienas ar kitas teisės aktas, kad būtų prieinamesnis ir suprantamesnis eiliniam piliečiui."
- "Avilio teatras" skatins tausoti gamtą
-
Oksana LAURUTYTĖ Rudenį šalies mokyklas ir darželius aplankys Lašelis - viešosios įstaigos "Avilio teatras" sukurtas personažas, kuris žaismingai mokys vaikus aktyviai priiminėti aplinkosaugos problemoms spręsti svarbius sprendimus, būti atsakingus už savo elgesį su juos supančia aplinka. Teatro režisierius Arūnas Pakulevičius sako, kad padedant Europos Sąjungos Sanglaudos fondui bus sukurtas spektaklis, kuris bus rodomas "gyvai" ir transliuojamas per televizijas, bus kuriamos laidos, akcijos, socialinė reklama aplinkosaugos tema.
 | Režisierius Arūnas Pakulevičius: "Šiltas, jaukus, kupinas gerumo ir meilės – toks turėtų būti teatras vaikams. Teatras, iš kurio žiūrovas nenorėtų išeiti, tarsi tai būtų antrieji namai..." |
Pasaulį išgelbės Berniukas, nugalėjęs Šiukšlių "Avilio teatras" penkerius metus buvo įsikūręs Šiauliuose. Spektaklius vaikams kūrę ir rodę teatro aktoriai prieš metus išsikėlė į sostinę. Ištikimų gerbėjų kūrėjai nepamiršo - Arūnas Pakulevičius ir Rita Kiškūnaitė parašė projektą "Vaikų aplinkosauginio aktyvumo skatinimas, informuojant juos apie aplinkos būklę, sudarant sąlygas dalyvauti priimant sprendimus bei skatinant pasirinkti aplinkai palankų gyvenimo būdą" ir sulaukė ES Sanglaudos fondo atsakymo - projektas patvirtintas ir jam įgyvendinti skirta 336 384,36 Lt. pagal 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programą. Įgyvendinant projektą, žiūrovams talkins "Avilio teatro" sukurtas pagrindinis personažas Lašelis. Laidų metu vaikai kartu su juo ieškos būdų, kaip spręsti įvairias aplinkosaugos problemas. Spektaklis ir kitos priemonės skatins vaikus pasirinkti aplinkai palankų gyvenimo būdą. "Avilio teatras" žada ne tik pastatyti spektaklį - projekto paketą sudaro keletas veiklų: bus sukurtas ir per televiziją rodomas interaktyvus kompiuterinis 3D animacijos spektaklis (bus žiūrimas su specialiais 3D akiniais), taip pat bus kuriama socialinė reklama, vaizdo klipai, ketinama sukurti ir televizijos laidą, rengti piešinių, rašinių, fotografijos konkursus, aplinkos tvarkymo akcijas Šiaulių ir Kelmės rajonų mokyklose. "Be abejo, spektaklis bus rodomas visoje Lietuvoje, kartu išplečiant konkursų ir akcijų geografiją. 3D animacijos spektaklį "Sugrįžimas" rodys dideliame ekrane, spektaklio herojus valdys ir įgarsins aktoriai, sėdintys už ekrano. Žiūrovai spektaklio metu turės galimybę rinktis, ką personažai turėtų daryti, kuriuo keliu eiti. Pats spektaklis - fantastinio žanro kūrinys, tačiau turintis realų pagrindą", - sako A. Pakulevičius. Anot režisieriaus, spektaklio veiksmas vyks neapibrėžtoje Žemės vietoje, veiksmo laikas nukels į galbūt netolimą ateitį, kai pasaulį valdys valdovas Šiukšlius ir jo sukurti šiukšlių robotai. Pagrindiniai veikėjai – Paskutinis Tyro Vandens Lašas ir Berniukas - išgelbės pasaulį, kai suras gyvąjį vandenį ir gyvybės medį. "Siekdami tikslo, jie turės įveikti įvairias kliūtis, prašyti pagalbos gamtos jėgų. Beje, Berniukas bus dabarties vaikas, kad žiūrovas galėtų lengvai susitapatinti ir priimti sprendimus. Kuo viskas baigsis, priklausys nuo žiūrovų sprendimų", - pasakoja A. Pakulevičius. "Avilio teatro" spektakliui jau sukurta muzika, sceninis ekrano apipavidalinimas. Muziką sukūrė Šiaulių kompozitorius Juozas Lygutas, scenografiją – dailininkė Alfreda Kazakauskaitė. Pasak režisieriaus, projektas bus pradėtas įgyvendinti rugsėjo mėnesį, kai bus sukurtas spektaklis. Būti atsakingais - nuo vaikystės Aplinkos projektų valdymo agentūra prie Aplinkos ministerijos šių metų kovą konkurso būdu skyrė lėšų daliniam aplinkosaugos projektui finansuoti pagal "VP3 Sanglaudos skatinimo veiksmų" programą.  | Šiauliuose lėlių teatras "Avilys" kiekvieną sezoną pristatė po kelis spektaklius. Scena iš spektaklio "Ėduoniukas ir Bakteriukas". Sauliaus JANKAUSKO nuotr. |
Pasak A. Pakulevičiaus, projektu siekiama prisidėti prie vaikų skatinimo dalyvauti sprendžiant pasaulyje aktualias problemas, pavyzdžiui, transporto priemonių, vandens, pramonės taršos. "Be ES paramos šis projektas nebūtų įgyvendintas. Geriausiu atveju būtume sukūrę tik spektaklį, kuris būtų rodomas Šiaulių apskrities mokyklose. Dabar, sulaukę palankaus sprendimo ir sukurdami priemonių paketą, galėsime pasiekti didesnių tikslų. Nuo vaikystės ugdoma būti atsakinga už savo poelgius, išaugusi jaunoji karta nebijos priimti ir, svarbiausia, priimti aplinkosaugai svarbių sprendimų net nacionaliniu lygiu", - sako A. Pakulevičius. Informacija bus pateikiama vaikams lengvai suprantama ir priimtina forma, panaudojant kompiuterių technologijas. "Planuojama, kad po šios informacinės kampanijos visuomenės aktyvumas padidės ne mažiau nei 15 proc. Patrauklūs spektaklio personažai nė vieno nepaliks abejingo", - sako režisierius. Teatras - vaikams ir suaugusiesiems 2001 metų kovo mėnesį Panevėžyje įkurtas lėlių teatras "Arūno Pakulevičiaus teatras". Dirbdamas Panevėžyje, jis aplankė daugumą Panevėžio apskrities miestų ir miestelių, vaidino stacionarinius spektaklius Muzikinio teatro scenoje, rengė ir įgyvendino ugdomuosius projektus "Debesėlių pasakos", "Pašnabždukų brolija" miesto vaikams, organizavo šventes Nepriklausomybės aikštėje Panevėžio miesto bendruomenei. 2005 metais teatras persikėlė į Šiaulius ir tapo Šiaulių lėlių teatru "Avilys". Pirmieji teatro žingsniai mieste, kuriame niekada nebuvo profesionalaus lėlių teatro, buvo labai sunkūs, tačiau per 2006 metus buvo sukurti net trys nauji spektakliai vaikams: "Bitė Maja" (iš gyvenimo vabalėlių...), "Tikroji Pelenės istorija" ir "Arklio Dominyko meilė". Buvo sukurtas ir spektaklis suaugusiesiems Sl. Mrožeko "Serenada". Kiti Šiauliuose "Avilio" sukurti spektakliai: "Princesė ir Kiauliaganys", "Ėduoniukas ir Bakteriukas", "Rėdos ratas, arba Pasaka apie Laumės užburtą vaiką". Šiuo metu teatras įsikūręs Vilniuje.
- Bioskaidžios atliekos sąvartynų neturi pasiekti
-
Oksana LAURUTYTĖ Kitų metų pavasarį dauguma Šiaulių regiono privačių namų savininkų turės apsispręsti, ar privačioje valdoje turės kompostavimo dėžę, ar konteinerį bioskaidžioms atliekoms. Konteinerius ir kompostavimo dėžes gyventojams nemokamai dalys Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras (ŠRATC), įgyvendinantis projektą "Šiaulių regiono komunalinių atliekų sistemos plėtra". Projektu, kurį 85 proc. finansuoja ES Sanglaudos fondas ir 15 proc. projekto rengėjai, tikimasi pasiekti, kad 2013 metais į sąvartyną atkeliautų dvigubai mažiau bioskaidžių atliekų nei dabar. 2020-aisiais į sąvartyną galės patekti vos 25 proc. 2000 m. atliekų kiekio.
 | Siekiama kad atliekos, kurias galima perdirbti ar kompostuoti, nepasiektų sąvartyno. |
Turintiems kompostavimo dėžę mokestis bus mažesnis "Šis ŠRATC'o projektas - labai reikšmingas. Jį įgyvendinus pasikeis atliekų tvarkymo sistema, o į sąvartynus bus išvežama vos 20-30 proc. dabartinio atliekų kiekio. Atliekos bus perdirbamos, panaudojamos, tad pasikeis gyventojams teikiamos paslaugos", - sako Monika Narbutienė, ŠRATC viešųjų ryšių specialistė. Projektas "Šiaulių regiono komunalinių atliekų sistemos plėtra" pradėtas įgyvendinti 2010-aisiais. Jo galutinis tikslas - į sąvartyną atvežti kuo mažiau atliekų. Tos, kurias galima perdirbti ar kompostuoti, sąvartyno pasiekti neturi. Anot M. Narbutienės, pirminis atliekų rūšiavimo rezultatas nedžiugina - į sąvartyną išvežama apie 96 proc. rūšiuotų atliekų, todėl Aplinkos ministerija bioskaidžių atliekų Lietuvoje infrastruktūrai sukurti buvo numačiusi skirti 450 milijonų litų. Įgyvendinant projektą, Šiaulių regionui bus nupirkti 38 tūkst. konteinerių bioskaidžioms atliekoms ir kompostavimo dėžių. Kompostavimo dėžės, kuriose privačių valdų gyventojai galės kompostuoti atliekas, bus ne mažesnės nei 600 litrų talpos. Konteineriai bioskaidžioms atliekoms bus 140 arba 240 litrų talpos. Anot M. Narbutienės, individualių valdų gyventojai jau kitų metų pavasarį turės pasirinkti, ar nori naudoti kompostavimo dėžę, ar konteinerį bioskaidžioms atliekoms. Jei žmonės norės dėžėse kompostuoti suyrančias atliekas ir naudosis nemokamai duotomis dėžėmis, mokestis už išvežamas atliekas jiems bus mažesnis. Kiek - dar nėra įvertinta, tačiau aišku, kad jei žmogus išmeta mažiau atliekų, mokėti už paslaugą irgi turi mažiau. Jei gyventojai nenorės turėti komposto ir naudosis specialiais konteineriais, už išvežamas atliekas mokės nustatyto dydžio mokestį. Surinktos atliekos iš bioskaidžių atliekų konteinerių keliaus į kiekviename regiono rajone įrengtas kompostavimo aikštelės, o Kelmės ir Akmenės rajonuose žaliosios atliekos bus kompostuojamos kartu su nuotėkų dumblu. Į sąvartyną - vos 25 procentai atliekų "Be abejo, konteineriai ir kompostavimo dėžės atliekų, atvežamų į sąvartyną, kiekio visiškai nesumažins. Antrojo etapo metu, kad sumažėtų į sąvartyną vežamų atliekų, prie Aukštrakių bus pastatyti Mechaninio biologinio apdorojimo įrenginiai, Mišrių atliekų rūšiavimo gamykla. Joje mišrios atliekos bus rūšiuojamos. Tos, kurios tinkamos perdirbti (stiklas, popierius, plastikas ir metalas), bus išrenkamos. Bus atskiriamos ir bioskaidžios atliekos, ir kaloringa degi frakcija", - sako M. Narbutienė. Tinkamos deginti atliekos Akmenės cemento gamykloje taps kuru. Visa kita (apie 25-30 proc. atliekų) pateks į sąvartyną. Anot pašnekovės, antrinės žaliavos bus parduodamos perdirbėjams. Atskirta bioskaidi masė keliaus į biodžiovinimo įrenginius. Išdžiovinta ji taps kuru ir bus panaudota cemento gamykloje. Nuo 2013 m. Aplinkos ministerija numato įvesti mokestį už aplinkos teršimą nepavojingų atliekų sąvartynuose pašalintomis atliekomis (sąvartyno mokestį), kuris turėtų būti 75 Lt už toną ir kasmet didėti po 20 Lt/t, kol pasiektų 155 Lt/t. Jei dabar komunalinių atliekų šalinimo sąvartyne įkainis yra 50,09 Lt/t, tai 2013 m. prie jo turėsime pridėti dar 75 Lt/t sąvartyno mokestį (iš viso 125,09 Lt/t). Todėl tikimąsi, kad įgyvendinus projektą mokesčiai didės, tačiau jie bus mažesni, nei jei projektas nebūtų įgyvendintas", - sako ŠRATC atstovė. Anot M. Narbutienės, prioritetas skiriamas pirminiam rūšiavimui, gyventojai bus skatinami atliekas rūšiuoti ir į konteinerius išmesti tik tai, kas liko išrūšiavus. Informacija apie projektą bus viešinama per televiziją, radiją, spaudą. Pasak pašnekovės, kompostavimo dėžės nebus dalijamos gyvenvietėms, kur yra daugiau nei šimtas privačių namų. Projektus dėl komunalinių atliekų sistemos plėtros įgyvendina ir kiti šalies regionai. Eiga Pernai liepą ŠRATC pasirašė sutartį dėl Šiaulių regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos infrastruktūros plėtros, sukuriant biologiškai skaidžių atliekų tvarkymo infrastruktūrą, ir dėl atliekų panaudojimo energijai gauti projekto galimybių studijai parengti.  | |  | Panašios kompostavimo dėžės ar bioskaidžių atliekų konteineriai kitąmet bus pastatyti kone kiekvienoje privačioje valdoje. Gyventojams už jas mokėti nereikės.
|
2010 m. rugsėjo 14 d. Aplinkos projektų valdymo agentūrai pateikta paraiška gauti ES struktūrinę paramą projektui, o praėjusių metų pabaigoje buvo pasirašyta projekto "Šiaulių regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos plėtra" finansavimo ir administravimo sutartis. Projekto biudžete numatyta didžiausia projekto tinkamų finansuoti išlaidų suma – 54 486 875,00 Lt. ES Sanglaudos fondo lėšos projektui įgyvendinti - iki 46 313 843,00 Lt. Projekto veiklų įgyvendinimo pradžia 2010 m. liepos 2 d. Projekto veiklų įgyvendinimo pabaiga 2013 m. gruodžio 30 d. (yra galimybė pratęsti 6 mėn.). Įgyvendinus projektą, bus išplėsta komunalinių atliekų tvarkymo sistema, sukurta infrastruktūra 114 000 tonų komunalinių atliekų sutvarkyti, bei užtikrinta, kad ne mažiau nei 50 proc. Šiaulių komunalinių atliekų tvarkymo regiono teritorijoje susidarančių komunalinių biologiškai skaidžių atliekų būtų perdirbama ar kitaip panaudojama. Panašios kompostavimo dėžės ar bioskaidžių atliekų konteineriai kitąmet bus pastatyti kone kiekvienoje privačioje valdoje. Gyventojams už jas mokėti nereikės. ŠRATC archyvo nuotr.
- Kairų sąvartynas "gamins" elektrą ir šilumą
-
Oksana LAURUTYTĖ Po 45 veiklos metų uždarytas Šiaulių Kairių sąvartynas tapo ne tik aplinkai grėsmės nebekeliančia žalia kalva. Jis jau naudojamas kaip biodujų telkinys Kairiuose pastatytai biojėgainei. Investicinį konkursą "Kairių sąvartyno išskiriamų dujų utilizavimo elektros ir/ar šilumos energijos gamybai investuotojo parinkimui" laimėjusi UAB "Energijos parkas" balandžio 22 dieną baigė darbus ir pradėjo išgauti dujas. Projektui įgyvendinti buvo investuota apie 7,5 milijono litų. Jam gauta 2007-2013 ES struktūrinė parama, sudaranti 50 procentų reikalingų lėšų.
Projektas - pažangus ir ekologiškasĮgyvendinant projektą įrengus sąvartyno nudujinimo sistemą jau nutiesta trijų kilometrų trasa biodujoms tiekti į Kairių katilinę, priklausančią "Šiaulių energijai". Kairių katilinėje jau pastatyta biojėgainė, kuri pradėjo gaminti elektrą ir šilumą. Pasak "Energijos parkas" akcininkės UAB "Naujoji šiluma" generalinio direktoriaus Vytenio Daunoravičiaus, nudujinimo sistema, trasos Kairių link ir pati jėgainė - labai sėkmingas projektas. "Esame patenkinti pasirinktomis technologijomis. Projektas, bendradarbiaujant su Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro (ŠRATC) administracija - rimtas žingsnis į priekį ir visa galva lenkia tą, kuris buvo įgyvendintas Kauno rajone, Lapėse", - sakė jis. Pasak V. Daunoravičiaus, sutartis pasirašyta 20-čiai metų, tad manoma, kad sąvartyno dujas tiek metų ir bus galima eksploatuoti. "Sąvartynas "kvėpuotų" - būtų teršęs gamtą, didėtų šiltnamio efektas, ozono skylė. Dujas pradėjome naudoti balandžio 22-ąją. Matote, oras atšalo. Matyt, todėl, kad šiltnamio efektas sumažėjo", - pokštauja pašnekovas. V. Daunoravičiaus teigimu, jėgainės pagaminama "žalia" elektra pateks į nacionalinį tinklą - bus parduodama įmonei "Lesto". Pagaminama šiluma bus parduodama bendrovei "Šiaulių energija". "Energetikai spręs šilumos kainą. Elektros ir šilumos tiekėjams parduodama energija - tik lašas jūroje. Mes, parduodami šią energiją, prisidedame prie ekologijos ir prie to, kad kiek įmanoma būtų sustabdyta šilumos kaina, kylanti dėl dujų brangimo", - sako jis. Sąvartynas tapo žalia kalvaAtliekos į Kairių sąvartyną buvo vežamos iki 2007-ųjų balandžio mėnesio. Manoma, kad jame gali būti palaidoti du milijonai tonų atliekų. Tikslių duomenų nėra, nes apskaita pradėta vesti tik 1999 metais. Sąvartyno uždarymo darbai vyko dviem etapais. Pirmojo etapo darbus vykdė konkursą laimėjusi bendrovė "Šiaulių plentas", kuri įrengė asfaltuotą kelią, filtrato surinkimo sistemą su žiedine kaupo drena ir siurblinėmis. Gruntu buvo uždengti sąvartyno vakarinis, pietinis ir pietrytinis šlaitai. Antrąjį etapą pradėjo bendrovė "Plungės lagūna". Ji uždengė kaupo šiaurinį ir šiaurės rytinį šlaitus bei jo viršūnę. Kaupas buvo užsėtas žole, pastatyti atvirkštinio osmoso principu veikiantys filtrato valymo įrenginiai. Iš viso Kairių sąvartyną uždaryti kainavo 45,6 milijono litų. 85 procentus reikalingų lėšų sudarė Europos Sąjungos Sanglaudos fondo parama. Įrengtų filtrato valymo įrenginių rezultatai parodė, kad grioviais į Švedės tvenkinį teka visiškai švarus vanduo. Jame cheminių elementų kiekis yra dešimt kartų mažesnis nei leistinos normos. Išvalytas skystas dumblas perpumpuojamas atgal į sąvartyną. Filtratą valyti susirūpinta 2002-ųjų pavasarį, kai sąvartyne kilo ekologinė nelaimė - griuvo apsauginis pylimas ir sąvartyno filtratas išsiliejo į aplinką. Tada buvo įrengti filtrato surinkimo baseinai, iš kurių filtratas po pirminio apvalymo pradėtas pumpuoti į miesto nuotekų valymo įrenginius. Sąvartyne prie filtrato baseinų buvo pastatyti šiuolaikiški valymo įrenginiai.
- Keičiasi valčių registravimo tvarka
-
Alvydas JANUŠEVIČIUS Valčių ir laivų mėgėjai sunerimo, ar neteks po gegužės 12 dienos savo vandens transporto priemonių gabenti į Klaipėdą ar Kauną techninei apžiūrai atlikti. Lietuvos saugios laivybos administracija keičia regioninių inpektorių pareigybes, tačiau tikina, kad laivų vežti į kitą Lietuvos galą nereikės.
 | Mažų valčių ir jachtų savininkai dar šiais metais gali būti atleisti nuo privalomos registracijos. Autoriaus nuotr. |
Inspektoriai nežinomybėje Saugios laivybos administracijos Šiaulių zonos inspektorė Sigita Stašienė sako gyvenanti nežinioje. Jai įteiktas atleidimo iš darbo įspėjimas, tačiau niekas dorai nepaaiškino, kas bus toliau. Taip pat ji sako neinformuota apie naujas vandens transporto priemonių techninės apžiūros taisykles. "Jei regionuose neliks inpektorių, gal žmonės turės kviesti specialistus iš Klaipėdos? O gal teks vežti laivus techninei apžiūrai į pajūrį? Regionų inspektoriai gyvena chaose ir nežinomybėje", - sako S. Stašienė. Inspektorė pasakoja, kad iki šiol ji pati atlikdavo vandens transporto priemonių kasmetinę techninę apžiūrą, registruodavo naujas valtis ir laivus: "Atvažiuodavau į vietą ir sutvarkydavau visus dokumentus. Dabar nežinia, kokia tvarka bus po gegužės 12 dienos." S. Stašienė tikina, kad dabar viską žino tik Susisiekimo ministerija, o paprastiems darbuotojams niekas nepaaiškinama: "Norima padaryti kaip užsienyje. Gal tikimasi sutaupyti pinigų? Teigiama, kad inspektorių neatleidžia, tačiau nė vienas regionų darbuotojas nėra tuo tikras." Valčių gabenti į Klaipėdą nereikės Lietuvos saugios laivybos administracijos direktorius Evaldas Zacharevičius sako, kad iš esmės laivų registravime ir techninės apžiūros procedūrose niekas nesikeičia. Vietiniai inspektoriai gavo atleidimo iš darbo įspėjimus dėl to, kad jiems yra keičiamas pareigybių aprašymas. Visi darbuotojai liks dirbti toliau, tačiau nuo jų nuimta šiek tiek atsakomybės. Anksčiau inspektoriai vietoje sutvarkydavo visus dokumentus, o dabar jie atliks tik techninę apžiūrą. Nebegalės registruoti naujų laivų ir valčių. Šeimininkai turės patys pasiimti visus dokumentus, o taip pat techninės apžiūros dokumentą ir viską atvežti į Saugios laivybos administraciją Klaipėdoje arba Kaune. Direktorius akcentavo, kad naujoji registravimo tvarka ne tik palengvins inspektorių darbą, sumažins atsakomybę, bet ir užkirs kelią vogtų laivų ir valčių įregistravimui. E. Zacharevičius tvirtina, kad inspektorius neturi galimybių vietoje patikrinti, ar transporto priemonė vogta, tačiau Saugios laivybos administracijos laivų savininkams apgauti nepavyks. Direktorius priminė, kad laivo techninė apžiūra kasmet vykdoma, jį nuleidus į vandenį. Tai dažniausiai daroma pavasarį, nes po žiemos gali būti pažeistas laivo korpusas. Visų galingumų varikliams privaloma tik vienkartinė registracija, o ne techninė apžiūra. Permainos vandens transporto sektoriuje prasidėjo prieš metus. Lietuvos saugios laivybos administracija buvo reorganizuota ir prie jos prijungta Valstybinė vidaus vandenų laivybos inspekcija. Įsteigtas vienas bendras Laivų registravimo skyrius, kuris rūpinasi jūrų ir vidaus vandenų laivų registravimu. Dokumentai įforminami Klaipėdoje, bet išlieka padaliniai Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžyje, Šilutėje, Molėtuose, Ignalinoje, Marijampolėje. Mažų valčių savininkams numatomos lengvatos Susisiekimo ministerija parengė teisės aktų pataisas, kuriomis siūloma atsisakyti irklinių ir guminių valčių (iki 4 metrų ilgio) ir nedidelių jachtų (iki 6 metrų ilgio) registravimo. E. Zacharevičius teigia, kad minėtų pasikeitimų galima tikėtis dar šiais metais, jei Seimas ras laiko šį klausimą išspręsti. Dabar yra privaloma registruoti ir techniškai kasmet apžiūrėti visas vandens transporto priemones. Net medines valtis. Netikrinamos tik pripučiamos guminės valtys, kurios išlaiko vieną ar du žmones. Ministras yra viešai pareiškęs, kad tokios nedidelės valtys ir jachtos yra naudojamos asmeniniais tikslais, tačiau vargo su registravimu - tarsi su tikru laivu. Dauguma medinių valčių iki šiol yra neregistruotos, nes jos į ežerą ar upę išplaukia tik tuomet, kai savininkas sumano užmesti meškerę ar tiesiog paplaukioti. Kol įstatymai nepasikeitė, galioja sena tvarka. Privalomai registruojamos visos vidaus vandenų transporto priemonės, nepriklausomai nuo jų dydžio ir paskirties. Kasmet registruojama apie 2000 valčių, apie 20 burinių jachtų. Perspėjama, kad, panaikinus privalomąją registraciją, gali padaugėti tokių valčių ir jachtų vagysčių. Savininkai gali priregistruoti savo transporto priemonę, net jei tai nėra būtina.
- Fotografuok vandenį - dalyvauk konkurse
-
Laura AUKSAITYTĖ Kabėjo lašelis ant žalio lapelio, tik kapt ir nukrito ant žemės. Po jo kitas lašelis, po to dar keli kapt kapt... Ir teka mažas, mažytis upeliukas – gur gur gur. Gurgena, gurgena ir girdi iš šono kažkas čiur-čiur, čiur-čiur. Maži lašeliai sukapsėjo į mažą upeliuką. Maži upeliukai susiliejo į didesnius upelius ir upes. Taip ir nučiurleno, nugurgėjo lašeliai iki pat jūros - vandenyno.
Pastabūs vaikai tikrai geba išgirsti, ką kalba lietaus lašeliai, snaigės, upeliukai, net - ką ošia vandenynas. Todėl VšĮ "Šiauliai plius" pastabiems ir kūrybingiems moksleiviams rengia nuotraukų konkursą: "Vanduo metų laikais". Šiaulių moksleiviai, o ypač gyvenantys Medelyno, Kalniuko, Pabalių mikrorajonuose bei Tilžės, Verdulių, Kanapių, Girulių gatvių kvartale, kviečiami įamžinti įvairiais metų laikais besikeičiančio vandens paveikslą. Konkursas pratęsiamas iki gegužės 23 dienos, fotografijas reikia siųsti el. paštu. Moksleivių, suskirstytų į dvi amžiaus grupes - iki 12 metų ir nuo 12 iki 18 metų - fotografijos gegužės 23 - 30 dienomis bus patalpintos naujienų portale www.etaplius.lt . Visą savaitę jame bus galima balsuoti už moksleivių fotografijas. Du geriausius darbus išrinks konkurso komisija. Trečioji vieta bus skirta tai fotografijai, kurią išrinks portalo skaitytojai. Fotografijas siųsti tikrai verta, mat prizinis fondas - net 700 litų. Abiejų grupių pirmųjų trijų vietų laureatams bus įteikti diplomai ir piniginiai prizai bei suvenyrai. Nugalėtojai bus paskelbti žiniasklaidos priemonėse. Geriausi darbai bus eksponuojami parodoje. Konkursas organizuojamas pagal vandentvarkos projektą "Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtra Šiauliuose", kurį įgyvendina UAB "Šiaulių vandenys". Konkurso tikslas - sukurti nuotraukas, kurios būtų susijusios su vandeniu ir atskleistų meniškas vandens metamorfozes įvairiais metų laikais. Nuotraukos gali būti spalvotos arba nespalvotos. Įkeliamos nuotraukos formatas – JPG, pageidautinas nuotraukos dydis – iki 1 Mb. Prie kiekvienos nuotraukos turi būti nurodyti: nuotraukos autoriaus vardas, pavardė, amžius, klasė, telefono numeris, gyvenamosios vietos adresas, mokyklos pavadinimas. Kviečiame jaunuosius menininkus kūrybinei užduočiai. Labai laukiame visų Jūsų darbų. Daugiau informacijos tel. 8~700 121 21.
- ŠAMA apdovanojo geriausius
-
Alvydas JANUŠEVIČIUS Šiauliuose vykę Šiaulių apskrities muzikos apdovanojimai (ŠAMA) buvo ne prastesni nei "Oskarų" teikimai. Prabangūs automobiliai stojo prie mėlyno kilimo. Muzikos pasaulio žvaigždės žengė laiptais į "Saulės" koncertų salę. Teko tik stebėtis, kiek daug mūsų krašte muzikuojančių ir dainuojančių žmonių.
 | Gediminas Dapkevičius pelnė kelias nominacijas ir buvo apdovanotas LATGA'A specialiu prizu. Artūro STAPONKAUS nuotr. |
ŠAMA - pirmasis renginys Šiaulių apskrityje, kuriame pagerbiami nusipelnę visų sričių muzikos atstovai. Nors jis truko kelias valandas, bet nebuvo laiko nuobodžiauti. Iš pradžių apdovanojimai vyko santūriai, tačiau vėliau atsipalaidavo ne tik renginio vedėjai, bet ir atlikėjai. Muzikos apdovanojimų šventė prasidėjo įžanginiu šokiu. Specialią dainą atliko Rūta Ščiogolevaitė. Susirinkusiems koncertavo ir neįgaliųjų "Spalvų orkestras". Į sceną vienas po kito lipo nominacijų nugalėtojai. Apdovanojimus nutraukdavo daina, muzikinis kūrinys arba visai nesuplanuoti "incidentai": kažkas atnešė šviežios sulos, kažkas liaudišką muziką pertraukė elektrinėmis gitaromis, kažkas atėjo į sceną su šautuvu ir pranešė, jog Estrados nominacijoje nugalėjo ne žmogus, o briedis. Estrados briedžiu vadinamas septyniasdešimtmetis dainininkas Adolfas Jarulis scenoje pasirodė su ragais. Visi atlikėjai koncertavo "gyvai". Vienas ŠAMA organizatorių Remigijus Ruokis džiaugiasi sėkmingu renginiu: "Jeigu ne mes, tai kas tada parodys Šiaulius pasauliui? Jei nebūtų iniciatyvių žmonių, per penkerius metus Lietuva taptų skustagalvių šalimi, o tauta išnyktų per pusšimtį metų. ŠAMA parodė, kad yra daugybė talentingų žmonių." Garbi komisija, sudaryta iš įžymių muzikos pasaulio atstovų ir ŠAMA tinklalapio www.sama.lt lankytojai nusprendė kad metų dainininkas yra Gytis Paškevičius, o dainininkė - Rūta Ščiogolevaitė. Ji nugalėjo ir džiazo kategorijoje. Geriausi roko muzikos atstovai - "Colours of Bubbles". Pop muzikos - grupė "Vairas". Už elektroninę muziką laurus nuskynė kompozitorius Gediminas Dapkevičius. Šis muzikantas taip pat pelnė ambient muzikos nominaciją, buvo išrinktas metų kompozitoriumi ir gavo specialų LATGA'A prizą - žvaigždę. Geriausiu didžėjumi pripažintas DJ Vidis. Geriausias dainuojamosios poezijos atlikėjas - Virgis Stakėnas. Metalo muzikos nominacija skirta grupei "Stranger aeons". Tarp "Hip-hop" kultūros atstovų nugalėjo grupė "Slayus". Folkloro statulėlė atiteko grupei "Kitava". Nepamiršta ir akademinė muzika. Čia nominaciją pelnė akordeonininkas Martynas Levickis. Jis taip pat gavo ir geriausio instrumentalisto titulą. Metų renginiu pripažintas jubiliejinis koncertas "Vairui-50". Chorų kategorijoje nominaciją pelnė berniukų choras "Dagilėlis". Už geriausią albumą "Today" statulėlė įteikta grupei "Colors of Bubbles". Skolos nominacija paskirta muzikantui Kęstučiui Gascevičiui, kuris prieš kelis mėnesius žuvo autoavarijoje. Metų naujokas - grupė "Outsider". Vaikų kategorijoje statulėlė atiteko Lauros Remeikienės auklėtiniams. Geriausiu prodiuseriu pripažintas Paulius Jasiūnas.
- "Vilties kalnas" kviečia padėti našlaičių šeimoms
-
Oksana LAURUTYTĖ Šeštadienį, balandžio 16 d. 10 val., Pabalių turgaus patalpose "Aukcionas 1,2,3" (Serbentų g. 92) vyks aukcionas, kurio metu bus galima įsigyti buvusių globos įstaigų gyventojų rankdarbių. Aukcioną, kuriam galima pateikti ir savo gamybos daiktų, rengia septintus metus Šiauliuose gyvuojantis labdaros ir paramos fondas "Vilties kalnas".
Visuomeninis labdaros ir paramos fondas "Vilties kalnas" rūpinasi buvusiais įvairių globos įstaigų globotiniais. Šiuo metu jis globoja 25 šeimas. Ne paslaptis, kad neaugę šeimoje vaikai neturi šeimos modelio, nežino, pavyzdžiui, nuo ko pradėti ieškoti darbo, kaip sumokėti mokesčius, tvarkyti buitį, auklėti vaikus. Fondo koordinatorės Reginos Zabielienės teigimu, globos namuose ugdytiniai neįgyja paprasčiausių įgūdžių: nemoka elgtis su pinigais, gaminti valgio, turi bendravimo, psichikos sutrikimų. "Ne vienai mūsų globojamai šeimai grasinama atimti vaikus, būstą dėl skolų", - sako ji. 2006-aisiais "Vilties kalnas" pradėjo įgyvendinti projektą "Globokime vaikus padėdami šeimai", o prieš dvejus metus Dubijos pagrindinės mokyklos patalpose buvo įkurta Atsakingos tėvystės ugdymo mokyklėlė. Fondas rengia įvairias akcijas, labdaros vakarus, aukcionus, kuriuose surinktos lėšos yra skiriamos Atsakingos tėvystės ugdymo mokyklėlės veiklai palaikyti ir šeimoms paremti. R. Zabielienė sako, kad visos 25 fondo globojamos šeimos turi įvairių problemų - jas slegia skolos, skurdas. Fondas šiemet surinko vos 2,5 tūkstančio litų, tad padėti šeimoms galima minimaliai. Pinigų surenkama iš fonde dirbančių žmonių, jų bendradarbių, pažįstamų, draugų, kurie skiria du procentus gyventojų pajamų mokesčio. Šiek tiek lėšų gaunama pagal projektus. Fonde savanoriais be jokio atlygio dirba psichologė, pedagogai, nemažai jaunimo. Šeimos ir pačios rūpinasi, kaip užsidirbti. Kasmet rengiami rankdarbių aukcionai ir mugės, kuriuose nebrangiai galima įsigyti jų sukurtų darbų. Į šiųmetį aukcioną jau atnešta apie 50 rankdarbių: servetėlių, siuvinėtų paveikslų, vazonų, dekupažo technika išgražintų daiktų, tapytų paveikslų, megztų suknelių ir kitokių meniškų dirbinių. "Džiaugiamės, kad aukcionų rengėjas Virginijus Sipavičius sutiko mums padėti. Daiktų aukcionui žada skirti ir jaunieji rotariečiai, baikerių klubas. Džiugu, kad atsiranda norinčiųjų paremti likimo nuskriaustuosius, nes kartais iš nevilties jau svyra rankos", — sakė R. Zabielienė. Fondo nariai būtų dėkingi visiems geros valios žmonėms, įmonėms, bendrovėms, kurie padovanotų savo gamybos produkcijos, kurią taip pat būtų galima parduoti aukcione. Daiktus galima atvežti į Pabalių turgaus patalpas "Aukcionas 1,2,3" (Serbentų g. 92). Labdaros ir paramos fondą "Vilties kalnas" galima paremti pervedant 2 procentus gyventojų pajamų mokesčio į fondo sąskaitą: labdaros ir paramos fondas "Vilties kalnas", Kražių g. 17, Šiauliai, Į.k. 300024837, Sąsk. Nr. LT667300010084418453, AB bankas "Swedbank".
- ŠAMA - visas Šiaulių muzikinis pasaulis Alvydas JANUŠEVIČIUS
-
Alvydas JANUŠEVIČIUS Šiaulių apskrities muzikos apdovanojimai (ŠAMA) nenumaldomai artėja. Jau veikia festivalio tinklalapis www.sama.lt, kuriame visi lankytojai gali pamatyti nemažai atlikėjų, kuriančių, dainuojančių ir muzikuojančių Šiauliuose bei aplinkiniuose rajonuose. Svetainėje jau dabar kasdien apsilanko per tūkstantį lankytojų. Visi nori sužinoti, kas yra kas Šiaulių muzikos padangėje.
 | Būgnininkas Gintas Gascevičius - vienas ŠAMA organizatorių. |
Idėja ŠAMA idėjos autoriai - Remigijus Ruokis, Gintas Gascevičius ir neseniai anapilin iškeliavęs Kęstutis Gascevičius. Gintas sako, kad analogiškas ŠAMA`ai reiškinys turėtų būti kiekviename mieste: "Dažnai būna, kad idėjos pasiveja tikrovę. Mūsų tikslas buvo padaryti ką nors, kas turėtų išliekamosios vertės. ŠAMA - savotiška meno žmonių inventorizacija." Garsus būgnininkas ir kultūros veikėjas G. Gascevičius tvirtina, kad meno žmones retkarčiais reikia "sureikšminti" - parodyti visuomenei. ŠAMA skirta tiems, kurie gyvena muzika. Ko nors panašaus nusipelnė visų meno sričių atstovai. "Būtent tinklalapis galutinai subrandino mūsų idėją. Šiauliai - regiono kultūros centras, kuris neužmiršta savo "pakraščių" ir padeda visiems patekti į dienos šviesą, sužibėti savo talentais. Galime pasididžiuoti, kad įvyko tai, kas turėjo įvykti jau anksčiau", - aiškina Gintas. Pašnekovas akcentuoja, kad ŠAMA orientuojasi į profesionalumą. Ne vien į muzikos, bet ir į muzikos pasaulio pristatymo aukštą lygį. Tinklalapyje nėra akcentuojama tai, kas dabar populiaru: "Orientuojamės į ilgalaikius dalykus. Privalomai į nominacijų sąrašą įtraukti akademinės muzikos ir folkloro atstovai. Deramas dėmesys skiriamas ir vaikų muzikai." Muzikantas primena, kad tinklalapis bus nuolat atnaujinamas. Jame galės prisistatyti visi, kurie gyvena Šiaulių muzikos padangėje arba kurie kadaise čia kūrė, grojo ir dainavo: "Meno žmonių inventorizacija plėsis tiek, kiek reikės. Planuojame suburti Šiaurės Lietuvos atlikėjus. Jei renginys taps respublikiniu, ŠAMA vis tiek išliks, nes labai svarbu vietinius pagerbti ten, kur jie ir kuria." "Kaifas" padėti Susipažinę su ŠAMA idėja, daugelis sako: "Vyrai, jei jums pavyks nors trečdalį įgyvendinti, būsite nuvertę neregėtus kalnus." Remigijus Ruokis sako, jog trečdalis jau nuveikta: "Vien ką reiškia tinklalapis! Vilniečiai žiūri išplėtę akis. Mums pavyks, nes labai daug padarome iš idėjos. Tinklalapis unikalus tuo, kad jis veiksmingas ne tik prieš festivalį, bet ir po jo. Čia yra ne tik tie, kurie gyvuoja dabar, bet ir tie, kurie šiuo metu "miega". Pavyzdžiui, "Brainers" šiemet planuoja išleisti albumą, todėl kituose ŠAMA apdovanojimuose tikrai dalyvaus. Visai gali būti, kad ir "Gin`Gas" kada nors išleis albumą, tačiau ŠAMA svetainėje šis vardas jau džiugina muzikos mėgėjus." Remigijus tikina, kad apdovanojimuose dalyvaus ir atliks dainą Rūtą Ščiogolevaitė. Daina ir muzika sukurti specialiai ŠAMA renginiui. "Bus dar daug staigmenų, kurių atskleisti nesinori. Žmonės nustebs, koks margas Šiaulių muzikos pasaulis", - sako jis.  | Bene daugiausiai muzikos sričių save priskyrė žinomas atlikėjas Virgis Stakėnas. Autoriaus nuotr. |
Organizatoriai ketina apdovanoti ir paminėti per 300 kolektyvų net 28 nominacijose. Remigijus sako, kad neseniai sulaukė jaunos muzikos grupės narių vizito. Jie atnešė įrašą ir prisipažino, kad truputį gėda dėl kokybės: "Paklausėme ir pakvietėme kitą dieną pas mus pasidaryti rimtesnį įrašą. Juk tai mūsų vaikai groja. Štai kur tikras "kaifas" - tokiems padėti iškilti, o ne juos nuvertinti." Vaizdas ir garsas Jonas Šablickas yra tarsi ŠAMA visažistas. Jis atsakingas už "veidą", kurį matys ŠAMA stebėtojai. Jonas tvirtina, kad Šiauliai turi iš naujo įrodyti, kad yra tikros muzikos miestas, turintis plačią stilių paletę. Ne visi pastebės, kad ŠAMA logotipe esanti "Š" raidė jau yra mirgėjusi Šiauliuose. 1979 metais čia vyko respublikinis slidinėtojų "Snaigės" žygis. Šio renginio logotipo fragmentas ir buvo "pasiskolintas". Tinklalapyje akcentuojamas mikrofonas. Ne kiekvienas žino, jog toks būna skirtas lūpinei armonikėlei įgarsinti. Tai nereiškia, kad bus atkreiptas dėmesys būtent į šį instrumentą, tačiau akcentuojama, kad bus išgirstas kiekvienas. "Daiktas arba limpa, arba ne. Toks mikrofonas tikrai limpa ir dera su šūkiu "Nes šou turi tęstis". Iš tiesų šou privalo tęstis, o žmonės balsuodami tai įrodys", - sako R. Ruokis. Renginio vizualizaciją, nominacijų vinjetes ir reklamines užsklandas gamina Simas Gineika. Už garsą atsakingas "Brainers" muzikantas Paulius Jasiūnas.
- Prie Rėkyvos ežero - Savarankiško gyvenimo namai
-
Laura AUKSAITYTĖ Metų pabaigoje Šiauliuose, Energetikų g. 20a esančiame keturių aukštų pastate, įsikurs Savarankiško gyvenimo namai. Juose galės gyventi 87 pagyvenę žmonės ir žmonės su fizine ar psichine bei proto negale. Pastatas rekonstruojamas Šiaulių miesto savivaldybei gavus Europos Sąjungos struktūrinių fondų 2007-2013 metams paramą. Projektui įgyvendinti skirta 6,6 milijono litų.
 | Metų pabaigoje Energetikų g. 20a esančiame keturių aukštų pastate, įsikurs Savarankiško gyvenimo namai. |
Pro langus matys ežerą Specialistams idėja Rėkyvoje, buvusiame UAB "Šiaulių energija" administracijos pastate, įsteigti Savarankiško gyvenimo namus kilo 2004-aisiais. Projektas buvo patvirtintas, lėšos pastatui rekonstruoti ir įrengti gautos ir pasirašyta darbų rangos sutartis su UAB "Mobusta". Statybininkai šiuo metu jau pluša pastate. Atlikta didžioji dalis darbų, pavasarį ir vasarą bus atlikti apdailos darbai, tad iki Naujųjų metų Savarankiško gyvenimo namuose jau įsikurs pirmieji gyventojai. Šie žmonės, kurie iš dalies gali savimi pasirūpinti, gyvens labai gražioje vietoje - pro langus matys ežerą. Keturių aukštų pastatas yra kone dviejų tūkstančių kvadratinių metrų ploto. Jame bus įrengtos 87 gyvenamosios vietos. Pirmame ir antrame aukštuose įsikurs pagyvenę žmonės ir žmonės su fizine negale, o trečiame ir ketvirtame - su proto ir psichikos negale. Pirmajame pastato aukšte bus įrengtos ir bendro naudojimo patalpos, valgykla, užimtumo kambariai. Rekonstruojant pastatą bus pašiltintos sienos, stogo perdanga, pakeisti langai ir durys, rekonstruota šildymo ir karšto vandens sistema, katilinė, modernizuotas šilumos punktas, pašiltintos grindys. Aistė Žalevičienė, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Investicijų ir miesto plėtros skyriaus vedėja, džiaugiasi, kad darbas vyksta sklandžiai. Rangos darbų vertė - 5,7 milijono litų. Už likusius pinigus bus nupirkti baldai, įranga, automobilis. Savarankiško gyvenimo namų gyventojai projekto lėšomis įsigyta transporto priemone bus vežami į dienos užimtumo centrą "Goda" ir Psichikos dienos stacionarą, kuris bus įrengtas Varpo g. 9.  | Rekonstruojant pastatą bus pašiltintos sienos, stogo perdanga, pakeisti langai ir durys, rekonstruota šildymo ir karšto vandens sistema, katilinė, modernizuotas šilumos punktas. |
ES finansuojamas projektas yra iš dviejų dalių ir turi skirtingus biudžetus. Pirmojo projekto įgyvendinimo metu bus įkurti pagyvenusių žmonių ir žmonių su negale namai, antrojo - žmonių, turinčių proto ir psichikos negalę, namai. Projektus koordinuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei VšĮ Centrinė projektų valdymo agentūra. Į Rėkyvą ketinama iškelti ir Senelių namus Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriuje užregistruota apie 70 žmonių, kurie pageidautų įvairių paslaugų. Socialines paslaugas tikslinės grupės asmenims teikia vos keturios įstaigos, kurios neužtikrina teikiamų paslaugų kokybės ir netenkina esamos socialinių paslaugų paklausos. Juk Šiauliuose gyvena per 40 tūkstančių pagyvenusių žmonių ir žmonių su negale. Trakų g. įsikūrusiuose Globos namuose, kurie skirti gyventi vienišiems senyviems ar žmonėms su negale, šiuo metu gyvena 32 žmonės. Vadinamuosiuose Senelių namuose apgyvendinami tie, kuriuos atsiunčia socialinių paslaugų teikėjai. Šiuo metu eilėje laukia 20 žmonių. Šiaulių savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja Rita Blauzdavičienė sako, kad Savarankiško gyvenimo namai Rėkyvoje bus Globos namų padalinys. Šiuo metu rengiami naujo padalinio nuostatai, dokumentai. Savarankiško gyvenimo namai nebus ta vieta, kur senyvi ar proto bei psichinę negalę turintys žmonės gyvens iki paskutinių gyvenimo dienų. Žinoma, tokių bus, tačiau dauguma ten įsikurs laikinai, tam tikrą gyvenimo etapą, pavyzdžiui, patyrus traumą pagyvens tol, kol nuosavas būstas bus pritaikytas neįgaliajam ar pan. Gali būti, kad kai kurie gyventojai vėliau išsikels į Slaugos ligoninę. "Nebus taip, kad žmogus užsirašys į eilę ir išsyk apsigyvens Savarankiško gyvenimo namuose. Ar žmogui reikia priežiūros bei slaugos, nustatys gydytojai, tada žmogus gaus siuntimą", - sakė skyriaus vedėja. Anot R. Blauzdavičienės, gali atsitikti taip, kad Trakų g. esantys vadinamieji Senelių namai taip pat bus iškelti į Rėkyvą. Socialinės paramos skyrius pateikė ministerijai prašymą stacionarioms miesto globos įstaigoms renovuoti. Į pirmąjį renovacijos etapą pateko Vaikų globos namai ir Senelių namai. Dabar manoma, kad būtų geriau ne renovuoti Senelių namus, o juos pastatyti Rėkyvoje šalia Savarankiško gyvenimo namų.  | |  | Pro langus naujakuriai matys Rėkyvos ežerą. | | Statybininkai šiuo metu jau atliko didžiąją dalį darbų. Artūro STAPONKAUS nuotr.
|
"Renovuojant Senelių namus, reikėtų labai didelių pertvarkymų, juos plečiant reikėtų naikinti virtuvę, o maistą atvežti iš Savarankiško gyvenimo namų. Kol kas neaišku, ar ministerija tam pritars, tačiau statyti naują pastatą būtų geriau. Juk Rėkyvoje yra ir ambulatorija, ir aktyvi vietos bendruomenė, tad Senelių namams ten būtų tinkama vieta", - sakė R. Blauzdavičienė. Akivaizdu, kad Savarankiškų gyvenimo namų poreikis mieste yra, ir tai, kad Rėkyvoje tokie namai atsiras - gera žinia. Valstybės pareiga rūpintis tais, kurie savimi nepajėgia pasirūpinti, ir pasistengti juos integruoti į darbo rinką ar bendruomenę. Jei projektas nebūtų įgyvendintas, Šiaulių miesto socialinės priežiūros sistema būtų tobulinama tik fragmentiškai, o naujos paslaugos nebūtų taikomos tokiu mastu, koks reikalingas siekiant sumažinti socialinę atskirtį.
- Šiaulių parkas taps gėlių kampeliu
-
Kovo 26 dieną (šeštadienį) 12-13 val. Šiaulių centriniame parke šiaulietė floristė Miglė Plukienė rengia floristikos ir dekoravimo studijos "Plukė" antrojo gimtadienio šventę. Šia proga dideli ir maži, mamos ir tėčiai, dar vežimėliuose gulintys kūdikiai, tetos ir dėdės kviečiami papuošti parką gėlėmis.
Pasak Miglės, šventės idėja – ekologiška ir smagi. "Pasveikinkime vieni kitus su pavasariu, išlįskime iš prekybos centrų, įkvėpkime gaivaus pavasariško oro, pabūkime "žaliaisiais", pabūkime vaikais ir miesto centrinį parką bent vieną valandą paverskime gėlių kampeliu!" - sako ji. Šventės dalyviai kviečiami rinktis prie parko estrados 12 val. ir atsinešti savos gamybos maždaug vieno metro aukščio gėlę. Jomis bus papuošti sutvarkyti parko plotai. Reikia nepamiršti šiukšlių maišelio ir darbinių pirštinių - parke bus renkamos šiukšles. "Neužmirškite atvykti su šypsena - šventę daryti kitiems yra didelė laimė", - sako Miglė. "Šiauliai plius" informacija
- Jaunųjų pūtikų šventė Šiauliuose
-
Ričardas JAKUTIS Kovo 19 d. Šiaulių 1-ojoje muzikos mokykloje vyko mokyklos organizuojamas IV muzikos ir meno mokyklų pučiamųjų instrumentų ansamblių festivalis "Šiauliai 2011". Džiugu, kad nedrąsiai 1999 metais gimęs festivalis jau pelnė pripažinimą, muzikinis Šiaulių gyvenimas be jo jau neįsivaizduojamas, svarbiausia - jis tapo ypač reikalingas vaikams kaip profesionalaus grojimo ugdytojas ir skatintojas. Muzikos mėgėjams, mokytojams ir moksleivių tėvams miela matyti, kaip jaunieji skinasi kelią į muziką.
 | Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos saksofonininkų kvartetas. Dešinėje - vadovas A. Jonaitis. |
Savo muzikinius gebėjimus šiemet demonstravo beveik 150 vaikų ir jaunimo iš įvairių Lietuvos regionų. Drauge su jais muzikavo ir jų vadovai bei mokytojai. Šis festivalis unikalus tuo, kad mokiniai groja drauge su mokytojais, mat rengėjai nenori daryti konkurso, varžytuvių, o tiesiog stengiasi, kad tai būtų šventė kiekvienam. Tokie festivalio nuostatai leidžia visiems drauge koncertuoti. Kolektyvai atliko po du tris kūrinius. Festivalis "Šiauliai 2011" pirmuosius į sceną pakvietė Kuršėnų meno mokyklos atlikėjus. Paskui pasirodė Telšių muzikos mokyklos Varnių skyrius. Šiauliečiai išgirdo 12 mokyklų atstovus. Pirmą ir antrą festivalinio koncerto dalis baigė stipriausi kolektyvai: pirmąją - Gargždų muzikos mokyklos pūtikai, antrąją – šeimininkai, Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos kolektyvai. Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos direktorius ir festivalio organizacinės grupės narys Vygintas Ališauskas pasidžiaugė festivaliu bei visų gera nuotaika ir prisiminė pirmąjį festivalį 1999 metais. Iš pradžių festivalyje dalyvaudavo tik Šiaulių apskrities kolektyvai, vėliau renginys tapo respublikiniu, dar vėliau susilaukė ir svečių iš užsienio – Latvijos ir Olandijos vaikų muzikos kolektyvų. Įdomu, kad Olandijoje pučiamųjų instrumentų muzikos ansamblių ir orkestrų daugiau nei Lietuvoje, muzikuojama net šeimomis. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, mūsų šalyje pučiamųjų instrumentų ansamblių ir orkestrų tik mažėjo. Reikia tikėtis, kad tokie festivaliai suaktyvins ansamblių veiklą, sudomins vaikus, kad jie mielai rinktųsi muzikos mokyklas ir grotų pučiamaisiais instrumentais. Grįžtant prie festivalio, labiausiai verta pasidžiaugti tobulėjančiais jaunaisiais muzikantais. Pasiteisino pasirinktas kelias nekonkuruoti, nesivaržyti, o draugiškai groti. Muzikantams tai atgaiva, kai be įtampos, jaudulio ir konkurencijos jie gali parodyti visa, ką moka. Pučiamųjų instrumentų orkestrus ir ansamblius žmonės dažniausiai įsivaizduoja tik grojančius maršus. Iš tikro šiems kolektyvams pavaldūs visi žanrai - nuo klasikos iki džiazo. Šis festivalis kaip tik ir parodė, kad pučiamųjų kolektyvai gali labai daug. Skambėjo klasikų Jozefo Haidno ir Liudviko van Bethoveno kūriniai, garsiųjų džiazo meistrų D. Elingtono, O. Petersono, S. Joplino, C. Evanso, G. Milerio ir kitų instrumentinės pjesės. Miela, kad atlikėjai nepamiršo ir lietuvių kompozitorių - atlikti populiarūs J. Navakausko, T. Adomavičiaus, M. Vaitkevičiaus ir kt. kūriniai. Šiauliai - senas pūtikų miestas. Juk mūsų mieste susibūrė pirmieji Lietuvoje bigbendai. Deja, vėliau šių instrumentų populiarumas šiek tiek apmirė. Reikia tikėtis, kad šio festivalio sumanytojų ir organizatorių pastangomis pučiamieji instrumentai vėl išsikovos savo pozicijas.  | |  | Festivalyje dalyvavo 12 mokyklų atstovai, kurie atliko po du tris kūrinius. Šeimininkai visus pakvietė į kitą festivalį, kuris vyks po dvejų metų. Tikimasi, kad į Šiaulius, senas pūtikų tradicijas turintį miestą, suvažiuos dar didesnis pučiamųjų instrumentų gerbėjų būrys. Artūro STAPONKAUS nuotr. |
Sėkmingą šiauliečių pasirodymą festivalyje, be abejo, lėmė gabūs mūsų miesto muzikos mokytojai: Anatolijus Kavaliauskas iš 2-osios Šiaulių muzikos mokyklos ir 1-osios muzikos mokyklos pučiamųjų instrumentų skyriaus specialistai Asta Krikščiūnaitė, Vygintas Ališauskas, Ramūnas Zubrickas, Algimantas Danilaitis bei Audrius Jonaitis. Po gražaus koncerto festivalio šeimininkai atsisveikino su į Šiaulius atvykusiais jaunaisiais pūtikais, jų mokytojais ir pakvietė visus į kitą festivalį, kuris vyks po dvejų metų. Tikėtina, kad jame vėl dalyvaus nuo 2003 metų su Šiaulių 1-ąja muzikos mokykla glaudžius ryšius užmezgusi Olandijos Eteno Lero "Sint Frans" menų mokykla, Latvijos Valmieros muzikos mokykla ir, aišku, visos Šiaulių apskrities muzikos mokyklos bei daug jaunųjų pūtikų iš Lietuvos.
- Skiautinių meistrės paroda
-
Šiaulių PRC Statybos ir mechanikos skyriaus Statybos sektoriaus bibliotekos skaitykloje veikia mokytojos ekspertės Adelės Adomaitienės tautodailės darbų paroda "Skiautiniai".
 | Angelė Adomaitienė, susidomėjusi skiautiniais, šio meno paslapčių mokėsi JAV. Šiaulių PRC archyvo nuotr. |
Pristatydama savo autorinę parodą profesijos mokytoja ekspertė Adelė Adomaitienė kalbėjo: "Į skiautinius sudėjau viską: brangius prisiminimus, džiaugsmą, idėjas ir... laiką. Įkvėpimas kyla bendraujant su žmonėmis, lankant parodas, vartant leidinius. Vis dėlto potraukis šiam žanrui yra lemtingiausias." Nuo 1994 metų autorė kasmet dalyvauja Šiaulių miesto parodose ir pati jas organizuoja. 1998 metais savo darbais prisidėjo garsindama Lietuvą - dalyvavo JAV Indianos valstijoje vykusioje skiautinių parodoje, kur pristatė kūrybinį darbą "Tai mano Lietuva". 1998 metais A. Adomaitienė Šiauliuose įkūrė skiautinių meno klubą "Kamena". 1999-aisiais metais ji buvo išvykusi į JAV, kur mokėsi skiautinių meno "paslapčių". Daug kartų pabuvota ir nemažai parodų aplankyta Danijoje, Vokietijoje. Bendraudama su vokietėmis menininkė susipažino su jų tradiciniais ir moderniais skiautiniais bei požiūriu į šį taikomąjį meną. Skiautinio siuvimas yra labai kruopštus darbas. Skiautinys siuvamas rankomis, reikia kantrybės, meninio pajautimo, didelės ištvermės. Seniau šia tekstilės technika buvo kuriamos lovatiesės, staltiesės, pagalvėlės. Šiuolaikiniai dirbiniai įgyja naujas formas ir tampa meno kūriniais, kurie puikiai pritampa šiuolaikiškame interjere. Parodoje eksponuojama 11 darbų. Sukurti skiautiniai yra išvaizdūs, patrauklūs, meniški. Skoningai suderintos spalvos papildo viena kitą. Regina Matulienė, Šiaulių PRC bibliotekininkė
- Fotomenininko A. Ostašenkovo paroda
-
Šiauliečio fotomenininko Aleksandro Ostašenkovo meninių fotografijų paroda "Kitas krantas" atidaryta Alytaus miesto teatro galerijoje.
Joje mėnesį bus eksponuojami fotografijų ciklai "Kitas krantas", "Mirties sodas", "Neįvardyto laiko portretas" – 70 originalių atspaudų, gerai žinomų Lietuvos fotografijos meno žinovams ir menotyrininkams. Į parodos atidarymą gausiai susirinkę alytiškiai, kolegos ir net jaunystės draugai bei bičiuliai iš kitų miestų galėjo pabendrauti su autoriumi, prisiminti, susipažinti su A. Ostašenkovo išleistais fotografijų albumais, pasiklausyti autoriaus žmonos aktorės Irenos Liutikaitės skaitomos poezijos.  | |  | Aleksandras Ostašenkovas "Nuojauta rudens pabaigoje", 1999 m. | | Aleksandras Ostašenkovas "Raudonoji vėliava", 1973 m. |
Parodos kuratorės Alytaus miesto teatro aktorės, režisierės Loretos Liausaitės išprovokuoti klausimai A. Ostašenkovui šiek tiek atvėrė autoriaus gyvenimo ir meno pasaulį, požiūrį į menininko ir valstybės santykius, santykius tarp kūrėjų, meno kūrinio ir turinio interpretacijų. Daug dėmesio autoriui, jo kūrybai skyrė Alytaus miesto radijas, televizija, spauda. Tai menininkų sambūrio "Erdvės" įgyvendinamo projekto "Fotografija. Apie laiką, erdvę ir kasdienę būtį" renginys, kurį remia Alytaus miesto savivaldybė. Balandžio pabaigoje šios parodos iškeliaus į Druskininkų meno erdves, rudenį paroda "Neįvardyto laiko portretas" bus eksponuojama Vilniuje, o lapkritį mėnesį retrospektyvinės A. Ostašekovo jubiliejui skirtos parodos "Kitas krantas", "Mano miestas", "Mirties sodas", "Neįvardyto laiko portretas" Rusijos fotomenininkų sąjungos kvietimu bus eksponuojamos Maskvoje, vėliau - kitų Rusijos miestų meno galerijose. A. Ostašenkovas jau parengė spaudai naują spalvotų fotografijų albumą "Mano Šiauliai". Skaitytojus pasiekti jis turėtų jau greitai. "Šiauliai plius" informacija
- Pasaulinio garso muzikų šeima koncertinį turą baigs Šiauliuose
-
Kovo 26 d. Šiaulių koncertų salėje "Saulė" koncertuos "Amerikos virtuozai". Kartu su pasaulyje garsiais muzikantais Šiauliuose koncertuos berniukų ir jaunuolių choras "Dagilėlis" bei Šiaulių kamerinis orkestras.
Borowsky šeima, žurnalistų pakrikštyta "Amerikos virtuozais", savo muzikiniais pasiekimais garsi visame pasaulyje. Ši šeima rado kelią į milijonų klausytojų širdis, koncertuodama Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Azijoje, Artimuosiuose Rytuose ir Europoje, dalyvaudama radijo ir televizijos laidose, leisdama savo kompaktinius diskus. Muzikantus įvairiais prizais ir premijomis yra apdovanojusios prestižinės JAV bei kitų šalių muzikos, socialinės ir kultūrinės organizacijos. Žiūrovai ir muzikos žinovai entuziastingai "Amerikos virtuozams" plojo ne tik už jų muzikinius pasiekimus, bet ir už tai, kad jie savo pavyzdžiu rodo, ką gali pasiekti darniai dirbanti šeima. Neseniai Borowsky šeima grįžo iš turo po Kiniją, prieš tai tris mėnesius praleido Dilsbergo pilyje Vokietijoje (šeimai buvo paskirta Reino-Nekaro kultūros rėmimo fondo stipendija), koncertavo su Vokietijos jaunimo simfoniniu orkestru šio orkestro turo po JAV metu, taip pat surengė turus Ukrainoje, Lenkijoje ir Vokietijoje. 2010 m., globojama JAV fondo Šopenui atminti, Borowsky šeima surengė daug koncertų 200-osioms Frederiko Šopeno gimimo metinėms paminėti. Elizabeth (fortepionas), Emmanuel (smuikas) ir Frances Grace (violončelė) pradėjo koncertuoti būdami ankstyvo amžiaus ir nuo to laiko sukaupė nemažą tarptautinių konkursų nugalėtojų ir prizininkų kraitį. 2004 m. jie buvo apdovanoti bendru Erick'o Friedman'o prizu, skirtu talentingiems jauniems muzikantams, ir surengė savo debiutinį koncertą Karnegio koncertinėje salėje Niujorke. Šiauliuose "Amerikos virtuozai" baigs savo koncertinį turą Lietuvoje. "Saulėje" vyksiantis koncertas - labdaringas. Už koncertą surinkti pinigai bus skirti medicininei įrangai, reikalingai vaikams, sergantiems cukriniu diabetu. Koncerto pradžia 18 val. Organizatorius - Šiaulių moterų LIONS klubas. "Šiauliai plius" informacija
- Konservatorijos dėstytojai grojo šiauliečiams
-
Alvydas JANUŠEVIČIUS Filharmonijoje skambėjo Šiaulių konservatorijos dėstytojų koncertas. Į sceną vienas po kito lipo 26 atlikėjai - beveik pusė šios įstaigos dėstytojų.
 | Dėstytojai scenoje būrėsi ir į įvairius ansamblius. Artūro STAPONKAUS nuotr. |
Konservatorijos dėstytojų koncertai Šiauliuose vykdavo ir anksčiau, tačiau ši tradicija nutrūko prieš penkerius metus. Anksčiau dėstytojai koncertuodavo visuomenei prieš Kalėdas. Dabar koncertas neplanuotai sutapo su buvusio ilgamečio Šiaulių konservatorijos direktoriaus Jono Lamausko 70 metų jubiliejumi. Konservatorijos direktorė Irena Asauskienė atskleidė, kad idėja surengti tokį koncertą kilo dėstytojai Irinai Tautkuvienei. Ji grįžo į konservatoriją po vaiko auginimo atostogų ir buvo lyg šviežias oro gurkšnis įstaigos bendruomenei. Direktorė sako, kad idėja nuo minties iki rezultato užaugo gana greitai. Dėstytojai prisiminė, kad ne tik augina puikius muzikantus, bet ir patys nepriekaištingai muzikuoja. I. Asauskienė pažymėjo, kad geriausių buvusių konservatorijos auklėtinių koncertas būtų dar geresnis. Juk geras mokinys turi pralenkti mokytoją. Koncerto dalyvės jautėsi laimingos, galėdamos savo talentą pademonstruoti visuomenei. Susirinko nemažai mokinių paklausyti, ką geba jų mokytojai. Direktorė pripažįsta, kad groti vaikams ir kolegoms yra sudėtinga, tačiau koncertas buvo labai profesionalus. Koncertas truko dvi valandas, tačiau klausytojams neprailgo. Vakarą vedė konservatorijos fortepiono dėstytoja Raimonda Sližienė. Direktorė I. Asauskienė įsitikinusi, kad jei nors vienas dėstytojas degs tokia ugnimi kaip dėstytoja I. Tautkuvienė, koncertas taps tradiciniu.
- Auksiniai 1-osios muzikos mokyklos merginų choro balsai
-
Vasario 25–27 dienomis Kaune vykusiame pirmajame tarptautiniame sakralinės muzikos festivalyje "Kaunas Musica Religiosa 2011" Šiaulių 1–osios muzikos mokyklos mergaičių chorui "Gama" (vad. Daina Kavaliauskienė, koncertmeisterė Renata Stauskienė) įteiktas aukso diplomas.
"Ausis džiugino protingas akompanimentas, palaikantis chorą, o ne jį tempiantis ar gožiantis. "Gamos" mergaitės pasižymėjo skaidriais, švariais balsais, atlikimo tvarka, darna ir klausymusi viena kitos. Chorisčių amžius ir labai geri dainavimo įgūdžiai kloja aukštas šio choro ateities perspektyvas", - taip šiauliečių pasirodymą įvertino muzikos specialistai. Tokiu pat apdovanojimu džiaugėsi merginų kamerinis ansamblis iš Minsko "Vdohnovenie" bei ansamblis "Cantatores Narvensis" iš Estijos Narvos miesto. Festivalio "Grand Prix" nugalėtoju tapo Daugpilio vidurinės muzikos mokyklos mišrus choras iš Latvijos. Tai choras, įkurtas 1923 metais ir rimtosios muzikos tradicijas puoselėjantis iki šiol. Festivalyje dalyvavo trys chorai iš Latvijos, kamerinis choras iš Baltarusijos, du ansambliai iš Estijos ir lenkų atstovai iš Ščesino, vienuolika chorų ir ansamblių – iš įvairių Lietuvos miestų. Chorus ir ansamblius vertino žiuri: "Ąžuoliuko" meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas, pedagogas prof. Vytautas Miškinis, Kauno valstybinio choro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas prof. Petras Bingelis, kompozitorius Vidmantas Bartulis, Lietuvos chorų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkė Leokadija Januškienė ir turbūt visų Kauno chorinių renginių generatorius, "Kaunas Musica Religiosa 2011" meno vadovas bei choro "Cantate Domino" meno vadovas ir dirigentas Rolandas Daugėla. "Šiauliai plius" informacija
- "Patrepsynė" vėl atbilda į Šiaulius
-
Alvydas JANUŠEVIČIUS Šiaulių kultūros centre vyko tradicinių liaudies šokių festivalio "Patrepsynė" apžiūra. Festivalio organizatoriai sako, jog panašios apžiūros vyko arba vyks visoje Lietuvoje, o geriausi šokėjai šoks "Patrepsynės" finale balandį Šiauliuose.
 | Artūro STAPONKAUS nuotr. |
Diana Martinaitienė, "Patrepsynės" pagrindinė organizatorė, Šiaulių kultūros centro Etnokultūros skyriaus vedėja, ŠU Meno edukologijos katedros asistentė ir folkloro ansamblio "Vaiguva" vadovė, sako, jog apžiūra neatsitiktinai surengta vasario 16-ąją. Tradiciniai lietuvių liaudies šokiai - tai svarbi mūsų kultūros dalis. Pernai "Patrepsynės" dalyviai į Šiaulius atvyko iš 19 miestų ir rajonų: Šiaulių miesto ir rajono, Kauno miesto ir rajono, Vilniaus, Klaipėdos ir Neringos miestų, Panevėžio, Radviliškio, Kelmės, Pasvalio, Pakruojo, Kėdainių, Trakų, Šilutės, Biržų, Mažeikių ir Šilalės rajonų. Iš viso dalyvavo 117 porų. Šiemet laukiama ne mažiau šokėjų, nes liaudies šokiai populiarėja kone kiekvienoje šalies mokykloje.
- Fotografijų parodoje medikų kelio punktyrai
-
Nijolė JURGILIENĖ, Šiaulių ligoninės atstovė spaudai Šiaulių ligoninėje eksponuojama fotografijų paroda "Lietuvos medikai. 20 Nepriklausomybės metų. Kelio punktyrai..." Ši paroda pernai rugsėjį buvo pristatyta Seimo parodų galerijoje. Ekspozicija eksponuota ir Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose.
Paroda - grupės Sveikatos apsaugos ministerijos specialistų ir Lietuvos gydymo įstaigų bendros kūrybos rezultatas. Fotografijų stendų kūrėjams pasiūlymų bei patarimų negailėjo dauguma ministerijos darbuotojų, nuotraukų atsiuntė daugelis šalies gydymo įstaigų. Fotografijos eksponuojamos Šiaulių ligoninės I korpuso antro aukšto vestibiulyje šalia I kardiologijos skyriaus. Prsitatoma 20 fotografijų stendų, kuriuose – nuotraukos, sugrupuotos atsižvelgiant į sveikatos apsaugos raidą, įvykius, įsimintinas datas, asmenybes. Į parodą pateko ir trys Šiaulių ligoninės nuotraukos: Moters ir vaiko klinikos pagrindinio fasado nuotrauka, akimirka, kai generalinis direktorius Petras Simavičius sveikina Moters ir vaiko klinikos pirmąją gimdyvę, ir "Metų šiaulietė 2009" - vaikų ligų gydytoja, skyriaus vedėja Liuda Bekerienė. Paroda "Lietuvos medikai. 20 Nepriklausomybės metų. Kelio punktyrai..." kiekvienam sveikatos sektoriaus specialistui gali priminti nepamirštamų nueito kelio epizodų.
- Konkursas "Dainuok, žiemužėle" - šį savaitgalį
-
Vasario 12-13 d. Šiaulių kultūros centre vyks respublikinis vaikų ir jaunimo populiariosios muzikos konkursas "Dainuok, žiemužėle 2011".
Pirmasis respublikinis vaikų ir jaunimo populiariosios muzikos festivalis-konkursas "Dainuok, žiemužėle" įvyko 2006 m. sausį. Į festivalį atvyko per 200 dalyvių iš įvairių Lietuvos miestų. 2008 metais festivalis "Dainuok, žiemužėle" išaugo į konkursą. Šiuo metu renginys vyksta kasmet: vienus metus - festivalis, kitus - konkursas. Konkurso išskirtinumas tas, kad vertinimo komisiją sudaro dalyvius parengę mokytojai, vadovai. Konkursas "Dainuok, žiemužėle" sėkmingai puoselėja gyvo dainavimo tradicijas, nes kasmet renginio dalyvių gausėja, plečiasi geografija. Šeštadienį koncertuos kolektyvai "Tu ir aš" (Kaunas), "Šypsena" (Kėdainiai), "Vivo" (Utena), "Ro-ko-ko" (Šiauliai), "Kregždutė" (Mažeikiai), "Linksmoji šypsena" (Kaunas), "Drugys" (Plungė), "Trakšt brakšt" (Klaipėda), "Do re mi fa" (Vilnius), "Smaids" (Jelgava), "Momo" Ryga, Vokalinis ansamblis (Šiauliai), "En-den-du" (Šiauliai), sekmadienį - solistai iš Vilniaus, Kauno, Palangos, Ventos, Skuodo, Mažeikių, Klaipėdos, Plungės, Panevėžio, Šiaulių, Ventspilio, Jelgavos, Cėsio, Daugpilio, Rygos. Renginį organizuoja Šiaulių moksleivių namų vaikų muzikos studija "En-den-du" (vadovės Stanislava Rusevičienė ir Laura Dudnikienė). Koncertų pradžia šeštadienį ir sekmadienį - 14 val. "Šiauliai plius" informacija
- "Literatūriniame žiemkelyje" pristatyta knyga apie Šiaulių menininkus
-
Milda LEVICKAITĖ "Laiptų galerija", kaip ir kasmet, laukdama pavasario, surengė "Literatūrinio žiemkelio" festivalį. Šiųmetis festivalis pradėtas knygos "Šiauliai: kūrėjai. Ketvirtas išmatavimas", kurios leidimą inicijavo pati "Laiptų galerija", pristatymu.
 | | Knygos bendraautorė "Šiauliai plius" žurnalistė Oksana Laurutytė džiaugėsi, kad jos rašiniai pateko į knygą: "Jeigu statytume namą ir panaudotume visą energiją, kurią naudojame rašydami tekstus, tai pamatytume rezultatą. Mes, žurnalistai, to rezultato nematome - parašome straipsnį ir nežinome, kiek žmonių jį perskaitė – laikraštis po kelių dienų iškeliauja į šiukšlyną, o darbai, sudėtį į vieną leidinį, išliks." Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.
|
Joje – šešiasdešimt straipsnių, publikuotų Šiaulių spaudoje, apie kūrybingus, Šiaulių miesto kultūrą puoselėjančius žmones: dailininkus, aktorius, architektus, muzikus, skulptorius, meno pedagogus. Publikacijų autoriai – Ričardas Jakutis, Romualda Urbonavičiūtė ir "Šiauliai plius" žurnalistė Oksana Laurutytė. Knygoje panaudotos Algimanto Jakubausko, Sauliaus Jankausko, Algirdo Musneckio, Vadimo Simutkino, Alvydo Šalkausko bei asmeninių archyvų nuotraukos. Knygos redaktorius R. Jakutis įžangoje rašo: "Ši knyga – bendravimo su Šiaulių menininkais pirmajame XXI a. dešimtmetyje pokalbių, pamąstymų, svarstymų, svajonių akimirkos. Ketvirtas išmatavimas apibūdina kūrinius – erdvę ir jų dvasią, kartu – kūrėjus kaip Šiaulių dvasią." R. Jakutis apgailestavo, kad į leidinį negalėjo sudėti straipsnių apie visus Šiaulių menininkus, tačiau ši knyga galėtų būti leidinių serijos pradžia. Šio leidinio mecenetas - Edmundas Armoška, gal atsiras ir kitų mecenatų, paremsiančių panašių knygų leidybą. Šiaulių universiteto dėstytojas, filosofas Jurgis Dieliautas pastebėjo, kad uždavinys viename leidinyje aprašyti visus kūrėjus – neįmanomas, nes knyga būtų nepakeliama, sunkesnė už Tūkstantmečio albumą, visus enciklopedijos tomus. Ši knyga, anot filosofo, nėra garbės lenta ar pseudoreprezentacinis leidinys - joje leidžiama išsisakyti patiems kūrėjams, o ne pateikiama ataskaita apie jų darbus. Tiesa, J. Dieliautas išsakė ir kritinę pastabą – leidinyje galėtų būti daugiau jaunų veidų, tačiau, anot jo, negalima reikalauti iš galerijos padaryti tai, ką turėtų daryti oficialios institucijos, kūrybinės sąjungos. Knygos pristatyme dalyvavusio kamerinio ansamblio "Ars Vivo" vadovas Sigitas Vaičiulionis savo kolektyvo pasirodymą susiejo su knyga – dainininkai atliko XVI amžiaus kūrinius. Būtent šiame amžiuje imtos spausdinti knygos. "Saulės deltos" leidykla knygą išleido tūkstančio tiražu.
- Žagarė sužydės ne tik vyšniomis
-
Alvydas JANUŠEVIČIUS Žagarės regioninio parko direkcija kelsis į pagrindinį dvaro pastatą. Taip tikimasi atgaivinti šį puikų istorinį palikimą ir pritaikyti jį visuomenei. Tačiau ne tik dvaro pastatu šiais metais planuoja pasirūpinti parko direkcija. Portale "Etaplius.lt" galima pasižiūrėti sausio 31 dieną įrašytą vaizdo konferenciją, kurioje dalyvavo Žagarės regioninio parko direktorius Mindaugas Balčiūnas, kuris plačiau papasakojo apie tai, kodėl sakoma, jog Joniškis yra Žagarės priemiestis.
 | Dvaro pastate įsikurs regioninio parko direkcija. |
Istoriją reikia išsaugoti Žagarė skaičiuoja jau 813 gyvavimo metus. Tai ypatingas miestelis, kuris dar prieš porą šimtų metų gyventojų skaičiumi buvo didesnis už dabartinį Joniškį. Deja, keletas gaisrų suniokojo medinę miestelio architektūrą, tačiau liko kiti įvairių kultūrų sandūros liudininkai: lietuvių, latvių ir žydų kapinės, dvaras, parkas. Baltas "U" formos neogotikinio stiliaus pagrindinis dvaro pastatas dabar tarnauja miesto socialinėms reikmėms, tačiau netrukus keliolika čia globojamų vaikų bus perkelti į patogesnes ir gerai įrengtas regioninio parko patalpas. Pastaroji institucija įsikels į dvarą ir stengsis prikelti istoriją naujam gyvenimui. Žagarės dvaras laimingai išvengė masinio privatizavimo ir per pastaruosius du dešimtmečius nebuvo smarkiai suniokotas. Apverktinos būklės tik tie dvaro pastatai, kurie tapo privačių asmenų nuosavybe: malūnas, svečių namas. "Dvaras turėtų tapti Joniškio krašto vizitine kortele. Parko tikslas išsaugoti Žagarės gamtą ir kultūrą. Džiaugiamės, kad perkeliame veiklą į centrinį dvaro pastatą. Bus gerokai sunkiau, bet pastato restauracijos darbai bus prasmingi. Privatizuoti dvarus blogai dar ir todėl, kad toks statusas neleidžia kultūros palikimu džiaugtis visiems. Kartu su dvaru kiek galima tiksliau bandysime atkurti parką, kurio tarpukariu pavydėjo net Kaunas. Tai vienas gražiausių peizažinių parkų Lietuvoje", - sako Mindaugas Balčiūnas. Kaip žydėjimas vyšnios Dvaro apylinkėse ir stadione kasmet rengiamas Vyšnių festivalis. Šis kraštas garsėja vyšniomis jau nuo seno, tačiau festivalis pradėtas rengti prieš kelerius metus. Legenda byloja, kad kažkur netoliese, Latvijos teritorijoje, buvo dvaras su gražiu sodu ir parku. Dvarininkai daug keliaudavo. Kartą savo dukroms iš Italijos parvežė labai skanių vyšnių. Dvarininkaitės vaikščiojo po apylinkes ir spjaudė kauliukus, iš kurių išdygo pirmosios žagarvyšnės. M. Balčiūnas sako, kad Žagarėje yra keletas išmoningų žmonių, kurie kasmet sugalvoja ką nors naujo Vyšnių festivaliui. Vieną kartą sukvietė į festivalį garsiausius Lietuvos Vyšniauskus. Vėliau kilo graži tradicija rengti kaliausių konkursą. Juk jos labai susijusios su vyšniomis. Nuo šiol kiekvienas, pasistatęs sode kaliausę, yra savotiškas Vyšnių festivalio gerbėjas.  | Žagarės regioninio parko direktorius Mindaugas Balčiūnas tiki, kad Žagarė sužydės ne tik vyšniomis. |
Tiesioginėje vaizdo konferencijoje M. Balčiūnas išsamiau papasakojo apie regioninio parko ateities planus, kurie iš tiesų intriguoja. Planuojama parke dar labiau išvystyti turizmą. Tikimasi nutiesti ilgiausią pažintinį taką į Žagarės pelkes. Medinis takas turėtų nutįsti net septynis kilometrus į žmonių menkai pažintą gamtą. "Kiekvienam metų laikui – po šventę", - šypsosi didrektorius. Jau dabar Žagarė švenčia tas šventes, bet tikimasi, jog jos taps artimos ne tik vietiniams, kaip ir Vyšnių festivalis. Ketinama pasodinti vyšnių sodą, kuriame kiekvienas galės pasodinti savo medelį. Tai suteiktų veiklos vietiniams sodininkams, kurie pasižymi meistriškumu, kaliausės dirbtų savo darbą. Gal vyšnią pasodintų ir prezidentė Dalia Grybauskaitė. Apie šių metų Vyšnių festivalį jau sklinda garsas. Tai bus tikros Latvijos dienos. Latvija žadėjo į festivalį atvežti viską, ką turi geriausio - nuo kompozitoriaus Raimundo Paulso iki Vaikulės. Daugiakultūrinis kraštas Žagarė – unikalus mietelis, kurio didinga praeitis ir iniciatyvūs žmonės, daugybė unikalių kultūrinių dalykų. Čia visi nuo senovės turi neužgaulias vaizdingas pravardes. Prieškario gegužinėse merginos vaikinams į atlapus įsegdavo po mažytę lėlę. Čia teka upė Švėtė. Vienoje jos pusėje - senoji, kitoje – naujoji Žagarė. Dunkso Žvelgaičio kalnas ir Raktuvės piliakalnis. Visai Žagarės istorijai, padavimams ir legendoms prireiktų storos knygos. Vien tyrinėjant aplinkines kapines galima nemažai sužinoti apie unikalius vietos papročius ir įvairių tautų sugyvenimą. Kai kurie tyrinėtojai mano, jog dvejos žydų kapinės abiejuose Švėtės krantuose čia atsiradusios todėl, jog Toros knyga neleidžia mirusio žmogaus nešti per vandenį. Kadaise čia žydų buvo gerokai daugiau nei lietuvių, tačiau sakoma, jog likęs vos vienas. Dvaro parkas – mišraus stiliaus. Priešais fasadą galima įžvelgti aiškią prancūzišką simetriją, visa kita – angliško stiliaus. Parke auga daugiau nei 200 rūšių medžių. Parko teritorija kadaise buvo aptverta aukšta akmenine tvora, tačiau dabar likę tik keli jos fragmentai.
|  | | Žagarė nuo seno garsėja savo žirgynu... | ...ir unikalia architektūra. Autoriaus nuotr. | |
- Kapelų muzikos melodija liejosi Kuršėnuose
-
Saulius BARASA Kuršėnuose vyko tradicinė jau tryliktoji Lietuvos kaimo kapelų šventė "Griežk, smuikeli". Šį kartą geriausiais pripažinti vien žemaičiai. Magiško skaičiaus sulaukęs renginys praturtėjo naujomis tradicijomis.
 | | Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centro liaudiškos muzikos kapela "Salduva". Autoriaus nuotr.
|
Kiekvienų metų pradžioje, kai laukuose karaliauja žiema, o didžiųjų metų šventinis šurmulys – tik prisiminimai, šauniausi Lietuvos muzikantai suvažiuoja į tradicinę kaimo kapelų šventę "Griežk, smuikeli". Retas renginys gali pasigirti ilgaamžiškumu. Į baigiamąjį renginį buvo kviečiami geriausiai per metus pasirodę kolektyvai. Šventės sumanytojas Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centro direktoriaus pavaduotojas Zenonas Gestautas pastebi, kad šiemet lyg tyčia geriausios kaimo kapelos vien iš Žemaitijos. Jo teigimu, Lietuvoje įsišaknijęs stereotipas mitas, kad žemaičiai yra nelinksmi ir lėtapėdžiai. "Reikia pabūti kapelų šventėje, kad pajustum linksmą, nuotaikingą, pakerinčią nuoširdumu šventės dvasią. Šis mitas yra visiškai sugriautas", - gera nuotaika dalijasi Z. Gestautas. Amžius - ne riba Šventė prasidėjo garbaus amžiaus kuršėniškių atliekamu kūriniu. Nuo pirmųjų garsų smuiko melodija užvaldė salę - grojo instrumentinis folkloro trio iš Kuršėnų. Tai savamoksliai liaudies muzikantai Augustinas Rugelis, Algis Kuniauskas (smuikai) ir Antanas Kavaliauskas (basedlė). Daug metų praleidę scenoje, jie žiūrovus žavi nesenkančia jaunystės energija. "Mes seni muzikantai, savamoksliai, grojam jau po 50 metų ir dar ilgai turbūt grosim..." – po pasirodymo optimizmu tryško atlikėjai. Instrumentinio folkloro trio yra Kuršėnų krašto instrumentinio folkloro atstovai. Trio muzikantai - tai buvę Kultūros centro kaimiškos kapelos, kuriai ilgai vadovavo S. Jagminienė, vėliau - A. Bitis, A. Kavaliauskas, dalyviai. Kolektyvas - ilgametis konkursų bei festivalių dalyvis, dalyvaus Lietuvos dainų šventėse bei įvairiuose tarptautiniuose instrumentinio folkloro festivaliuose. "Smagu žiūrovam dovanoti ką nors gero" Koncerto estafetę perėmė Drąsučių filialo liaudiškos muzikos kapela "Ringuva". Kolektyvo repertuare – vadovo Kęstučio Rupšio aranžuotos lietuvių liaudies dainos ir kūriniai, skirti kapeloms. Susikūręs prieš septynerius metus kolektyvas koncertuoja savo kaimo bendruomenei, rajono ir apskrities renginiuose, dalyvauja tradicinėse kapelų ir liaudies muzikantų šventėse. "Ringuva" turi paruošusi dvi koncertines programas, viena kurių – kartu su Drąsučių moterų vokaliniu ansambliu. "Ringuvą" keitė Šedbarų kultūros namų liaudiškos muzikos kapela, vadovaujama Stasio Butkaus. Įžengusi į šeštą savo kūrybinės veiklos dešimtmetį, kapela išliko jauna ir energinga, gerą nuotaiką skleidžia ne tik šalyje, bet užsienyje. Šmaikštumu savo broliui, "gyvuoju klasiku" vadinamam Juozui Erlickui nenusileido Mažeikių rajono Tirkšlių kultūros centro liaudiškos muzikos kapelos "Subatvakaris" vadovas Antanas Erlickas. Salė prapliupo juokais išgirdusi, kad muzikantai padainuosią dainą "Varnas" "brolio Jūzapo žodžiais". "Didelės šventės - tai visų pirma susipažinimas ir bendradarbiavimas, - džiaugiasi kapelos "Subatvakaris" vadovas A. Erlickas. - Visada smagu žiūrovam dovanoti ką nors gero." Kapelų šventės senbuviai Senbuve vadinama Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centro liaudiškos muzikos kapela "Salduva" tryško entuziazmu. Vadovas Algimantas Jonas Bartašius priminė, kad už kelerių metų švęs kūrybinės veiklos keturiasdešimtmetį. Kolektyvas daug koncertuoja rajone, apskrityje, dalyvauja šventėse ir festivaliuose. Šiuo metu įrašyta kompaktinė plokštelė "Saulėtekis", kurioje skamba populiariausi kolektyvo atliekami kūriniai. Visose trylikoje švenčių dalyvavo ir Šiaulių universiteto liaudiškos muzikos ansamblis "Saulė", tarptautinės organizacijos IOV narys, gyvuojantis nuo 1972 metų. Per kolektyvo gyvavimo metus ne kartą keitėsi jo dalyviai ir vadovai. Šiuo metu ansamblyje groja, dainuoja ir šoka per 30 Šiaulių miesto studentų, dėstytojų, mokytojų ir kitų profesijų atstovų. Gerai kuršėniškiams žinoma šventėje dalyvavusi Šiaulių aklųjų ir silpnaregių kultūros namų kapela "Šelmiai". Kolektyvas per metus dalyvauja per 40 koncertų. Kapela - nuolatinė pasaulio lietuvių dainų švenčių dalyvė, aktyvi regioninėse ir šalies liaudiškos muzikos kapelų šventėse bei festivaliuose. "Šelmiai" yra dalyvavę folkloro festivaliuose Portugalijoje, Prancūzijoje, Olandijoje ir Italijoje. Kapelų šventė Kuršėnuose - vis nuotaikingesnė Tryliktoje Lietuvos kaimo kapelų šventėje "Griežk, smuikeli" pasirodė kapelos iš Šiaulių krašto, Kelmės bei Mažeikių rajono. Organizatoriai juokauja, jog tryliktosios šventės metu negalėjo nepasiūlyti ką nors magiško - iliuzionistė Nina Kundrotienė kerėjo žiūrovus savo išradingais triukais. Koncerto vedėjai - Raudėnų pagrindinės mokyklos mokytoja, etnografinio ansamblio "Gerviki" vadovė Jovita Lubienė bei Kultūros centro direktoriaus pavaduotojas Zenonas Gestautas - buvo tikri renginio šeimininkai. Daug dėmesio skirta maestro Jurgio Gaižausko, daug metų dalyvavusio šioje šventėje, kūrybai paminėti. Lietuvos kaimo kapelų šventė "Griežk, smuikeli" per savo gyvavimo metus išsaugojo savitumą bei išugdė kelias muzikantų bei ištikimų žiūrovų kartas. Tai puikus renginys, kurio metu ne tik skamba liaudiška muzika, bet ir puoselėjamos gražios liaudies tradicijos bei papročiai.
- Fotomenininko duoklė džiazui - paroda
-
Oksana LAURUTYTĖ Praėjusį penktadienį sostinės Teatro, muzikos ir kino muziejuje atidaryta šiauliečio fotomenininko Ričardo Dailidės paroda "Gyvenimas džiaze". Šios muzikos koncertus ir jos atlikėjus menininkas fotografuoja per 30 metų.
 | 1973-ieji. Triūbos akvamarinas O. Stepurenko. Ričardo DAILIDĖS asmeninio archyvo nuotr. |
Fotografuodamas džiazo koncertuose R. Dailidė fiksuoja ne tik tai, kas vyksta scenoje. Jis įamžina ir džiazo klausytojų veidus, susikaupimą, emocijas. "Užkulisinio gyvenimo vaizdais aš pagerbiu pasišventusius džiazui, puoselėjančius šį muzikos žanrą klausytojus", - sako menininkas. R. Dailidei rūpi ne tik klausytojai ir atlikėjai - jam rūpi ir jo paties santykis su muzika. "Džiazas - tai muzika, kupina aistros, netikėtų pasažų, improvizacijos čia ir dabar. Ta muzika žmogaus jausmus nuneša į sąmonės paribes. Džiazas - labai demokratiškos muzikos žanras, bet itin intelektualus. Klausytis džiazo reikia pasiruošti, nes į jį telpa visa muzikos kultūra. Džiazas, kaip muzikos srovė, Amerikoje įvardyta 1917-aisiais", - sako pašnekovas. Fotografuodamas džiazo koncertuose R. Dailidė nesirenka lengviausio varianto - neieško vaidų per vaizdo ieškiklį, nenaudoja modernios technikos. "Aš fotografuoju iš arti, noriu matyti akių blizgesį, veido išraišką, prakaituotus veidus", - sako jis. Parodai "Gyvenimas džiaze" fotomenininkas pateikė per 30 fotografijų. Joje - ir akimirkos iš pirmojo Birštone vykusio džiazo festivalio 1980-aisiais, ir iš Liepojoje, Klaipėdoje, Vilniuje vykusių festivalių. Parodai pateiktos ir kelios fotografijos iš Šiaulių "Saulės" koncertų salės "Vitražų" salėje vykusių džiazo vakarų. Jam labai džiugu, kad ir Šiauliuose džiazas populiarėja ir atsiranda vis daugiau savo gerbėjų. "Džiazas sovietmečiu buvo laikomas buržuazijos diegu, o saksofonas - išsigimusios visuomenės ruporu. Džiazas intelektualių muzikantų dėka net sovietmečiu buvo propaguojamas - organizatoriai imdavosi nepiktos apgaulės, festivalius skirdami partijos suvažiavimų garbei", - šypsosi pašnekovas. Į parodą Teatro, muzikos ir kino muziejuje susirinko būrys garbių žmonių. Parodos lankytojai išvydo ir memorialinius lakštus - R. Dailidė įamžino šviesios atminties Liudą Šaltenį, Gintautą Abarių, Romualdą Grabštą.
- Konkursas "Rodom" tapo respublikiniu
-
Oksana LAURUTYTĖ Vakar "Forum Cinemas" salėje Šiaulių "Akropolyje" apdovanoti naujienų portalo "Etaplius.lt" moksleiviams surengto videofilmų konkurso "Rodom" nugalėtojai. Konkurso organizatorių lūkesčiai viršyti su kaupu - videofilmus siuntė ne tik šiauliečiai, bet ir kitų šalies miestų, miestelių kūrėjai, kurie parodė esantys itin kūrybingi bei taikliai vertinantys jaunimo nūdienos džiaugsmus ir rūpesčius.
 | Konkurso "Rodom" nugalėtojams apdovanojimus įteikė prizų steigėjų atstovas Žilvinas Putramentas. Artūro STAPONKAUS nuotr. |
Naujienų portalo "Etaplius.lt" moksleivių videofilmų konkursas startavo pernai rugsėjo 20 dieną. Organizatoriai jauniesiems kūrėjams ne tik pasiūlė laisvai kurti videofilmus, bet ir pateikė temas: "Paauglio gyvenimo istorija", "Mano karta", "Jūsų laikais taip nebuvo", "Mokyklos koridorių aidai", "Vėjas mano galvoje", "Aš – prieš smurtą mokykloje" ir "Skiriu mokytojams". Konkursas akimirksniu sudomino moksleivius. Juk ne paslaptis, kad jaunimas savo malonumui kuria filmukus naudodamasis mobiliaisiais telefonais, fotoaparatais, kompiuteriais. "Etaplius.lt" kūrybinė komanda todėl ir nusprendė kūrybingam jaunimui pasiūlyti konkursą, kad jų pomėgis kurti filmus būtų kryptingas ir sulauktų įvertinimo. Eva Jagminaitė, naujienų portalo "Etaplius.lt" redaktorė, džiaugiasi, kad konkursas iš regioninio tapo respublikiniu. "Tokio aktyvumo nesitikėjome. "Filmukų atsiuntė net Anykščiuose ar senojoje Varėnoje besimokantys jaunuoliai. Tikimės ir viliamės, kad šis konkursas taps tradiciniu ir visi kūrybingi žmonės turės galimybę išeiti iš savo kiemo - parodyti savo gebėjimus visiems", - teigė redaktorė. Konkurso dalyviams buvo iškelta sąlyga pateikti ne daugiau nei penkis 5 filmukus, o juos vertino profesionali komisija: S. Pučinskas, "S plius" televizijos programų direktorius; E. Jagminaitė, Etaplius.lt redaktorė; S. Gilienė, "S plius" televizijos reklamos gamybos skyriaus vadovė; R. Parafinavičius, fotografas; I. Norkutė, Šiaulių dramos teatro aktorė; V. Gundajevas, Šiaulių kino meno klubo pirmininkas. Pirma vieta ir 300 litų atiteko vilniečiams Dominykui Morkūnui ir Artūrui Buivydavičiui už filmą "Perku brangiai". Antroji vieta ir 200 litų skirta šiauliečiui Elvinui Skabeikiui už filmą "Šiaulių ruduo". Trečia vieta ir 100 litų skirta vilniečiams Silvestrui Samsonui ir Tomui Lavrinavičiui už filmą "Namų darbai". Nugalėtoją balsuodami išrinko ir portalo lankytojai. Linai Gedaminskytei ir kompanijai atiteko galimybė "S plius" televizijos žinių studijoje, padedant profesionalams, sukurti savo žinių laidą. Nugalėtojai konkursui pateikė filmą "Nano radijas". Be apdovanojimų neliko ir kiti konkurso dalyviai: kaunietė Augustė Tamutytė, sukūrusi filmą "SMS kultūra"; Senosios Varėnos moksleivė Julita Slipkauskaitė, sukūrusi filmą "Rašytojas"; anykštietės Akvilė Jakutytė ir Urtė Gaidytė, sukūrusios filmą "Plona mėlyna linija"; šiaulietis Lukas Oleinikovas, sukūręs filmą "Sekmadienis"; Ignas Puleikis ir Ieva Poškutė, sukūrę filmą "Ar vertini tai, ką turi"; radviliškietė Audronė Cirkelytė, sukūrusi filmą "Atsisveikinimas"; klaipėdietė Aurelija Iždonaitė, sukūrusi filmą "Jų istorija"; kaunietis Gabrielius Pilkauskas, sukūręs filmą "Stepukas"; kaunietis Ernestas Jasilionis, pateikęs projektą "Menas"; šiaulietis Karolis Milius, sukūręs filmą "Paukščiais išskrisime mes"; šiaulietė Greta Pauzaitė, sukūrusi filmą "Fone" - už geriausią montažą; šiauliečiai Arnoldas Dapkus ir Artūras Bagdonas, sukūrę filmą "24"; gruzdiškis Vitalijus Šufinskas, sukūręs filmą "Vėjas mano galvoje"; šiaulietis Ričardas Gečas, sukūręs filmą "Koridorių aidai"; Sigutė Mackevičienė, pateikusi filmą "Mažeikių Sodų vidurinė mokykla"; Martyna Daunytė ir Karolina Kančiauskytė, pristačiusios filmą "Mūsų karta"; Jonas Tamulis ir Gvidas Bielskis, sukūrę filmą "Būk drąsus"; šilališkis Justinas Urbonas, sukūręs filmą "Rugsėjo 1". Interviu su konkurso nugalėtojais skaitykite portale www.etaplius.lt .
- Klaipėdoje atidaroma šiauliečių paroda "Padermė"
-
Sausio 14 d. (penktadienį) 17 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Aukštoji g. 1/ Didžioji Vandens g. 2) atidaroma grupinė Vidmanto Zarėkos, Jono Vaitkevičiaus, Vaidoto Janulio, Ričardo Garbačiausko, Vilmanto Dambrausko, Martyno Gaubo ir Lauros Guokės tarpdisciplininė paroda "Padermė".
Kolektyvinė kūryba pasižymi kolegialumo, solidarumo, atvirumo, dialogiškumo aspektais bei nuorodomis į bendruomeniškumą, o pastarasis suvokiamas kaip sudarytas iš tam tikro skaičiaus individų, kurie turi ką nors bendra – koncepcinę sąrangą, plastinę kalbą. Bendruomeniškumo bei kooperatyvumo dermės aktualumas itin paklausus tarpdisciplininių menų kūrimo projektams. Tačiau polemika iškyla, nes Vakarų kultūroje menininkų bendruomenė neretai savo tapatumą brėžia ne dermės, panašumo, vienybės principais, o skirtingumo, individualumo bei savo identiteto apibrėžčių akcentavimu. Tokiu būdu skirtybės, kitoniškumo charakteristikos priešinamos vieningam kūrėjų padermės pradui. "Padermės" dvipoliškumo tematika žaidžiantys autoriai pristato profesionalius – nuo abstrakčios iki figūrinės kompozicijos - tapybos darbus, šiuolaikiškus šilkografijos ir fotografijos jungčių sprendimus, daugiakalbes skulptūros formos traktuotes bei menines socialinės kritikos provokacijas. Ar menininkai, kuriuos vienija kūrėjo padermė, išlaiko dermės išbandymą? Paroda veiks iki vasario 6 d. KKKC informacija
- Kardo nepakėlę kardų išvengia?
-
Oksana LAURUTYTĖ Prieš pat Naujuosius metus Vilniaus g. šalia viešbučio "Šiauliai" po arka buvo ketinta pakabinti naują Viliaus Purono kūrinį - kardą-milžiną. Dizaineris įsitikinęs, kad bene dešimt kartų padidinto XVI a. lietuviško šveitraus kardo kopija būtų originali mūsų miesto įžymybė. "Tai būtų ne tik meninis akcentas. Doriems žmonėms jo nevertėtų bijoti - po juo nors baletą šok, svečius vedžiok, su turistais kvatokis – grandinės patikimai laikys. Miesto teigiamo įvaizdžio komisija šiai idėjai tarė "Ne", - linksmai dūsauja kūrėjas ir dėsto savo pamąstymus apie kardo prasmę ir save apnuoginusios komisijos veiklą.
 | Kardas-milžinas visuomenei pristatytas per Šiaulių miesto gimtadienį. O dabar ar jo miestui reikia? Artūro STAPONKAUS nuotr. |
Kardas pavojingas tik "parazitams"? Vilius Puronas kardą-milžiną visuomenei pristatė per Šiaulių dienas ir sulaukė daug klausimų, kur kardas bus sumontuotas. Dauguma šiauliečių kardą siūlė pakabinti po arkomis Vilniaus gatvėje. Taip gimė "Šiaulių Damoklo kardo" idėja prie Šiaulių dviračių muziejaus. Dizaineris įsitikinęs, kad tai iš tiesų geniali šiuolaikiška mintis. Damoklo kardo legendą žino visas pasaulis. Šiauliškis kardas-milžinas būtų pavojingas tik visokio plauko vagims biurokratams ar politikams nedorėliams. "Kardas verkdamas lauktų tokio "parazito", todėl tokie apačioje vaikščioti vengtų, o pasaulis linksmą kardo-milžino savybę ir Šiaulius išgarsintų plačiai", - juokiasi pašnekovas. Miesto teigiamo įvaizdžio komisija kardo kabinimo idėjai tarė "Ne". Kūrėjui suprantama, kad tokia komisija – vien atsitiktinių dorų žmonių grupė ir nieko daugiau. "Menu, kaip raukiausi, kai prieš trejus metus ji sutaršė kartu su studentais paruoštą miesto pastatų numeracijos sistemą. Tai, ką priėmė vietoj jos – visiška nesąmonė, net techniškai neįgyvendinama. Kur ji? Būtent anas komisijos sprendinys lėmė mano profesinę taktiką – jei nori ką nors sukurti Šiauliams, apeik tokius barjerus. Paprastam mirtingajam jų neįveikti, bet man, bene tris dešimtmečius valgiusiam savivaldybininko duoną, tai buvo sunkus, bet garbingas uždavinys. Ne lengvesnis, kaip sugalvoti, suprojektuoti, pagaminti ir padovanoti miestui kūrinį, kuris garsintų Šiaulius, mūsų Lietuvą", - šypsosi pašnekovas. Teoriškai V. Puronas turėjo atnešti ir "Geležinės lapės" idėją, kad išgirstų draudimą ją gaminti. "Tokios pačios aistros buvo kilusios ir dėl "Šiaulių dvylio", sumontuoto ant stogo Vilniaus ir Tilžės gatvių sankryžoje. Dabar jo niekas nebemato, niekam jis neužkliūva, o kiek buvo tulžies ištaškyta, kiek komisijų svarstyta! Rėkyvos "Bajoras Karpis" tyliai praslydo, bet mažai kas žino, kad studentų sugalvoti metalo akcentai ant šešių gelžbetonio stulpų pietiniame miesto rajone, Tilžės gatvėje, vieniems suvėlė suplanuotą milijoninę aferą iš miesto biudžeto, kitus apnuogino akademinio broko kepykloje. Tik durneliai čirškia apie "skardinukus", - įsitikinęs dizaineris. Intuicija – tai savybė ateitį pajusti užpakaliu V. Puronas norėtų, kad Miesto teigiamo įvaizdžio komisija šiauliečiams paviešintų savo darbo pasiekimus. "Kai išgirsite vien protingus postringavimus, prisiminkite Dievo žodį: "Netikrus pranašus pažinsi iš jų darbų." Kiek toji komisija inicijavo kūrybinių konkursų? Surado lėšų meno kūriniams? Nustatė miesto veido gairių? Kiek kūrėjų gali jai padėkoti už dėmesį? Nė vienas", - sako jis. V. Puronas sako, jog be reikalo galvojama, kad biurokratai neturi intuicijos. "Intuicija – tai savybė ateitį pajusti užpakaliu. Juk biurokratai pajuto, kad miesto patriotų pagamintas kardas simboliu pakibs virš jų sprandų 2011-aisiais. Kartu su rinkimais, kai vėl eisime balsuoti už švarias ir kvailas savo iliuzijas vildamiesi, kad nauja kadencija bus geresnė. O kai ir anoji baigsis, atsikvošėsime, kad ji dirbo ne žmonėms, o popierizmui, kurį jie patys susikūrė ir pavadino "tvarka". Jų "tvarka" – klampi biurokratinė netvarka, niežiulys, kasdien naikinantis mūsų patriotizmą, pilietiškumą", - sako jis. Dizaineris nesidžiaugtų, jei kardas-milžinas iškeliautų į kitą miestą kaip atsitiktinė keistenybė, be to, kūrinį jau reikia truputį restauruoti. Milžiną paveikė tąsymas po metalo sandėlius. "Užtat "Šiaulių Damoklo kardas" apnuogino katastrofišką miesto įvaizdžio politikos, neprofesionalios, prarūgusios, bailios, padėtį. Čia būtinos permainos", - įsitikinęs jis. V. Puronas yra Lietuvos dizainerių sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, ne atsitiktinis žmogus, kuriantis Šiaulių miesto veidą. "Puikiai matau mūsų miesto galimybes, pramonininkų patriotizmą ir gamybinę potenciją, formuotą kuriant "Beržynėlį", pirmuosius atitvarus, nelegaliąją "Geležinę lapę", kitus kūrinius. Esu optimistas, tikiu, kad būsimoji Miesto teigiamo įvaizdžio komisija atstovaus kūrėjams-kolegoms, o ne biurokratijai", - sako jis. Ką V. Puronas siūlo pakabinti po arka? "Komisiją, išlietą iš "špyžiaus" ar plastmasės. Kūrinio dydis priklausys nuo lėšų, kurias skirs miestas. Juk tai – konkretūs žmonės, atstovavę savo epochai",- sako jis.
- Žaliūkių malūnininko sodyba nauja kultūros, pažinimo ir pramogų erdvė
-
Netrukus muziejininkai šiauliečius pakvies į naują kultūrinio laisvalaikio erdvę – Žaliūkių malūnininko sodybą, esančią miesto pietinėje dalyje prie Architektų gatvės. Jau seniai pravažiuojančiųjų dėmesį traukia čia verdantis gyvenimas – 2,5 metų vyko intensyvūs malūno restauravimo ir malūnininko trobos atstatymo darbai. Sausį bus baigtas įgyvendinti Šiaulių "Aušros" muziejaus projektas "Žaliūkių medinio vėjo malūno restauravimas ir pritaikymas visuomenės reikmėms". Projekto vykdytojai – vadovas Raimundas Balza, finansininkė Danguolė Pupinienė ir Edita Rudminaitė, atsakinga už projekto stebėseną, visuomenei pristato konkrečius projekto rezultatus.
 | Žaliūkių vėjo malūnas ir malūnininko gyvenamasis namas. Fot. V. Radavičius, 1967 m.
"Aušros" muziejaus archyvo nuotr. |
Restauruotas Žaliūkių vėjo malūnas yra vienintelis išlikęs ir saugomas medinės architektūros technikos paveldo objektas Šiauliuose ir pirmasis Lietuvoje grūdų apdirbimo istorijos muziejus. Buvusiame Žaliūkių kaime Lietuvos vokiečio Gustavo Danielio pastatytas ir per 130 savo gyvavimo metų skaičiuojantis vėjo malūnas ir jo grūdų malimo technologinė įranga prieš restauruojant atrodė apgailėtinai. Nors malūno būkle pagal išgales buvo rūpinamasi, išsaugota visa įranga, tačiau medinio malūno nykimo procesų nepavyko sustabdyti. 2004 m. Žaliūkių vėjo malūnas pripažintas avarinės būklės. 2008 metais jam išsaugoti buvo gauta parama iš Norvegijos finansinio mechanizmo ir valstybės biudžeto lėšų. Įgyvendinant projektą įsisavinta beveik 2,2 milijono litų. Restauruotas malūnas ir atnaujinta ekspozicija Restauruotame Žaliūkių vėjo malūne pasitiks atnaujinta ekspozicija, muziejininkas-malūnininkas supažindins lankytojus su sudėtinga malūno įranga ir grūdų malimo procesu. Smalsuoliai sužinos įrangos pavadinimus ir liaudiškus jų vedinius: statvolį su žvaigždiniu krumpliaračiu, sparninį veleną, sparninį krumpliaratį, kūginį krumpliaratį – "šulratį", juostinį stabdį, sparnų stabdymo mechanizmą – "mešką", girnas, girnų kubilus ir "ausis", girnų pakėlimo svertinį mechanizmą – "žirkles", miltų byrėjimo įrengimus – "rankoves" arba "aulus", kepurės pasukimo įrangą – "ožiuką" ir kt. Visi technologiniai įrengimai per keturis aukštus yra tarpusavyje susiję ir, vėjui padedant, mala grūdus. Žaliūkių vėjo malūno kepurė turi visą kepurės sukimo mechanizmą, tačiau dėl šalia nutiestos aukštos įtampos linijos, pasukus kepurę, sparnai gali kliudyti elektros laidus, todėl malūnas gali malti tik pučiant vakarų ar šiaurės vakarų vėjui. Esant palankiam vėjui, įprastai malimo procesas prasideda ketvirtame aukšte atleidus sparnų stabdymo mechanizmą "mešką" ir kartimi išjudinus arba įsukus sparnus. Į malūną atvežti grūdai iš pirmo aukšto maišų pakėlimo mechanizmu per angą pakeliami į trečią aukštą. Čia grūdai pasveriami ir supilami į piltuvus – "kašes". Pro angą grūdai subyra į antrame aukšte sukamas girnas. Girnos grūdus sumala, o miltai pro girnų angą byra į pirmąjį aukštą per medines rankoves – "aulus" – į užkabintus maišus. Atrodo, viskas paprasta, tačiau ypatinga ir vertinga yra tai, kad kiekvienas malūnas turi tik jam vienam sukonstruotą technologinę įrangą. Kitos tokios pat nėra, kaip nėra ir dviejų vienodų malūnų. Malūnų konstrukcijos ir įrenginiai liudija meistrų nagingumą, gebėjimą suderinti funkcinę jo paskirtį su praktiškumu bei ekonomiškumu. Dabar Žaliūkių malūno įrengimai dar "miega". Muziejininkai tikisi malūną prikelti, duoti jam darbo, tačiau pirmasis bandymas atkurti tvirtus malūno sparnus nepasisekė. Pagal autentišką ikonografinę medžiagą atkurtų vėjo sparnų konstrukcija neatlaikė pernykščio rugpjūčio liūčių ir gūsingo vėjo. Akivaizdu, kad nebėra senosios meistrų kartos, išmanančios vėjo malūnų konstrukcijas ir jų technologinę įrangą. Vietos meistrų tradicija – perduoti iš kartos į kartą vėjo malūnų statybos ir jų veikimo priežiūros patirtį – dabar yra nutrūkusi. Naujoji specialistų karta, architektai, inžinieriai neturi pakankamai medinių vėjo malūnų technologinės įrangos atstatymo žinių, ypač – projektavimo patirties, kadangi tai yra specifinė veikla. Stipraus vėjo neatlaikė ir anksčiau restauruotų Kleboniškių ir Paežerių (Radviliškio r.) vėjo malūnų sparnų konstrukcijos. Tikimasi, kad surasti sparnų techniniai sprendimai jau pavasarį leis Žaliūkių vėjo malūnui sukti tvirtesnius sparnus. Atstatyta malūnininko troba Šalia malūno stovėjo dviejų galų malūnininko namas. Gaila, jis neišliko – miestui plečiantis ir tiesiant Architektų gatvę buvo nugriautas. Vis dėlto, nors ir ne tiksliai toje pačioje vietoje, 2010 metais jis buvo atstatytas. Atkurti pastatą leido išlikusi Žaliūkių malūnininko gyvenamojo namo fotografija ir Radviliškio rajone, Mockiškio kaime, surastas labai panašus malūnininko namas, kurio tūris, fasadų, durų ir langų angų išdėstymas beveik analogiški Žaliūkių malūnininko namui. Pastato skardinė stogo danga pasirinkta siekiant atskleisti bei išsaugoti tradicines statybos amato technologijas ir medžiagas. Statinys išore primena XIX–XX amžių ir reprezentuoja vieną to laikotarpio kaimiškos sodybos pastatų. Muziejininkai, siekdami sugrąžinti tikrąjį valstiečių gyvenimą liudijančius senuosius pavadinimus, atstatytą pastatą pavadino Malūnininko troba. Pirmasis trobos aukštas skirtas lankytojams, antrasis – muziejaus reikmėms. Pastatas suplanuotas pagal tradicinio dvigalio gyvenamojo namo patalpų išdėstymo principą – viename gale įrengta seklyčia, kitame – gryčia. Seklyčia pritaikyta konferencijoms, susirinkimams ir pan. reikmėms, o gryčioje įrengta edukacinė patalpa su duonkepe – lankytojai galės stebėti, kaip kepama duona, o iškeptos – paragauti. Raiškūs kaimiškos gryčios interjero akcentai – etnografiniai baldai - didelis stalas ir suolai. Antrame aukšte įrengtos dvi mansardos, pritaikytos muziejaus reikmėms. Mansardos atspindi XX a. vidurio krašto architektūros tradicijas. Tiek Žaliūkių malūnas, tiek malūnininko troba pritaikyti ir neįgaliesiems - į pirmuosius pastatų aukštus jie lengvai pateks įrengtu prievažu.  | |  | | Restauruotas Žaliūkių vėjo malūnas, 2009 m. | | Žaliūkių vėjo malūno ekspozicija |
Sukurta nauja etnokultūrinės veiklos erdvė Senoji lietuvių architektūra visuomet suvokiama sodybos kontekste. Sodyba yra pagrindinė šeimos gyvenimo vieta, stabilus ūkio vienetas. Sodybą įprastai sudaro darni pastatų (gryčia, klėtis, tvartas, klojimas, pirtis), želdinių (sodas, gėlių darželis, pavieniai medžiai), kiemo erdvių (vidinis ir išorinis) ir mažosios architektūros (kryžius, koplytstulpis, tvora, vartai, šulinys, suoliukai) formų visuma, atspindinti regiono žmonių gyvenseną ir jos specifiką. Sodyba yra lietuvių etninės kultūros pagrindas. Šiuo metu atotrūkis tarp etninės ir miesto kultūros vis didėja, tad autentiškos kultūros poreikis auga. Žaliūkių vėjo malūnas, atstatytas malūnininko namas, šulinys, suoliukas, tvora – visa juos supanti aplinka sudaro darnų infrastruktūros vienetą – Žaliūkių malūnininko sodybą. Laikui bėgant, didžiulį sodybos plotą (1,2 ha) užpildys ne tik gėlynai, sodas, bet ir medinės skulptūros, žaidimų erdvės, sūpynės, lipynės ir kiti statiniai. Žaliūkių malūnininko sodybai jaukumo suteiks joje vykdoma etnokultūrinė veikla. Muziejuje rengiama interaktyvių pramogų ir kultūrinio laisvalaikio renginių programa. Lankytojai drauge su malūnininku galės apžiūrėti vėjo malūno ekspoziciją. Vaikai, moksleiviai, šeimos, turistų grupės bus kviečiami į įvairius edukacinius tradicinių amatų užsiėmimus ne tik malūnininko troboje, bet ir lauke. Muziejininkai ves duonos kepimo ir duonos istorijos, juostų audimo, senųjų tradicinių karpinių, vilnos vėlimo pradmenų, lyginimo kočėlais ir rumbėmis užsiėmimus. Kiek vėliau, įsibėgėjus veiklai, bus mokoma lipdyti bei žiesti puodus, iš vytelių, šiaudelių pasigaminti žaislų, vašku dažyti margučius, iš molio ir iš karklo žievės pasidaryti švilpukų ir daugybę kitų įdomių dalykų. Lankytojai susipažins su tradicinių amatų technologijomis, patys mėgins pasigaminti daiktų senoviniais būdais. Laisvalaikį etnografinėje sodyboje paįvairins galimybė įsitraukti į tradicinių liaudies žaidimų varžytuves. Vaikai išmoks seniausių tradicinių lietuvių žaidimų – "Ripkos", "Kiaulės varymo į dvarą" ir pan. Balandį numatyta ir pirmoji paroda iš Šiaulių "Aušros" muziejaus rinkinių "Duonos istorija", pasakojanti lietuviškos duonos kelią nuo grūdų sumalimo iki duonos valgymo, nuo archeologinių laikų iki dabarties. Po ketverių metų pertraukos birželį prie Žaliūkių malūno vėl bus surengtos didžiulio šiauliečių dėmesio susilaukusios Senųjų amatų dienos. Atviroje teritorijoje prie malūno vyks ir kiti lauko renginiai, kalendorinės šventės, kūrybinės dirbtuvės ir plenerai.  | |  | Malūnininko gyvenamojo namo atstatymas, 2010 m. | | Malūnininko trobos gryčia. |
Daugiau galimybių ateities darbams Šis projektas gerokai sustiprino etnokultūrinei veiklai – kasdieniam muziejininkų darbui ir įvairiems renginiams – reikalingą įrangą. Įsigyti du kompiuteriai, projektorius, spausdintuvas, darbo, etnografiniai baldai, mobili lauko scena su įgarsinimo ir apšvietimo įranga, žolės pjovimo ir sniego valymo įranga. Įrengta sodybos lauko apšvietimo sistema, o abu svarbiausi sodybos pastatai apšviesti specialiais prožektoriais. Restauruotas Žaliūkių vėjo malūnas su autentiškais vidaus įrengimais, malūnininko troba bei sutvarkyta teritorija yra unikali bei patraukli vieta, galinti sukviesti tūkstančius lankytojų. Neabejotina, kad sodyboje vykdomos edukacinės programos, ekskursijos, organizuojamos tradicinės šventės bei renginiai pritrauks gausų lankytojų būrį, pagyvins miesto kultūrinį gyvenimą. Sodyba taps ir vienu patraukliausių Šiaulių miesto turizmo objektų, tradicinių amatų puoselėjimo židinių. Profesionaliai ir patraukliai plėtojama etnokultūrinė veikla daugeliui leis geriau pažinti Šiaulių miesto ir krašto kultūros paveldą, suvokti jo vertę. Etninės architektūros paveldas atgims naujam gyvenimui, o tradicinė kultūra taps pažinimo šaltiniu ateities kartoms. Informaciją teikia projekto vadovas, Šiaulių "Aušros" muziejaus direktorius Raimundas Balza. Projektavimo darbus ir projekto autorinę priežiūrą vykdė UAB "Projektavimo ir restauravimo institutas" architektė, projekto vadovė Saulutė Domanskienė. Techninę projekto priežiūrą vykdė vadovas Jaunius Kavaliauskas. Konsultacijas praktiniais tradicinių statybos technologijų klausimais teikė Egidijus Prascevičius. Restauravimo ir statybos darbus vykdė UAB "Meba". Galimybių studiją parengė Fotografijos skyriaus vedėja Vilija Ulinskytė-Balzienė. Malūno istorijos faktai 1875–1880 m. – malūno statyba ir jo veiklos pradžia; 1880–1941 m. – malūno veiklos klestėjimas; 1957–1967 m. malūnas nustojo malti, stovėjo apleistas; 1967 m. objektas buvo perduotas Šiaulių "Aušros" muziejui; 1970 m. atidaryta grūdų malimo ekspozicija; 1977 m. paskelbtas vietinės reikšmės architektūros paminklu; 1997 m. malūnas su jame esančia technologine įranga įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą; 1998 m. Žaliūkių vėjo malūnas suremontuotas ir atidarytas lankytojams; 2000–2006 m. Žaliūkių malūne ir jo aplinkoje rengiamos Senųjų amatų dienos; 2009 m. – restauruotas Žaliūkių vėjo malūnas; 2010 m. – atstatytas malūnininko gyvenamasis namas; 2011 m. Žaliūkių malūnininko sodyba atidaryta lankytojams.
- Holistinis judėjimo teatras "S", arba Vabalai šamanai...
-
Visa ši vasara ir ruduo skendėjo keistoje kūryboje, tarsi svyruoklės sūpynės - iš vienos pusės miestas ir mūsų teatriukas su dideliais balkonais į Vilniaus gatvę, kuriuose dažnai po repeticijos spontaniškai šokdavome, iš kitos pusės kaimas - senas namukas, daržas su pomidorais ir be galo daug įvairių vabalų - kūrybos bendraautorių. Iš vienos ar iš kitos pusės, tai ta pati buveinė, apšviesta tos pačios saulės, kurioje gera būti ir dalytis meile bei mokytis.
Kai žiūrėjau į vabalą, kuris sugebėjo atsiauginti nutrauktą uodegą, nejučiom pajutau savo bejėgiškumą. Šitas mažas padaras sugeba sukurti savo paties vibraciją, o aš galvoju, kad išmanau muziką... Štai ir žlugo visos iliuzijos. Žiūriu į akmenį ir girdžiu jo garsą, bet pati nesugebu skambėti kaip jis. Grįžtu į repeticiją ir bandau girdėti žmones, taip pat kaip akmenis, bet girdžiu chaosą ir negaliu atrasti esminio garso... Ir vis tik neprarandu vilties artėti link tiesos. Repetuojam daug, ieškom kelių. Nors ne, negalėčiau šito veiksmo vadinti repeticija, iš tikrųjų niekas nesikartoja, einame nepramintais keliais, pasiklystame nepažįstamose erdvėse, griūname ir vėl keliamės. Daug mėlynių, nudaužytų alkūnių ir kelių, bet mes judam į priekį. Tai nauja holistinio judėjimo teatro "S" grupė, atsitiktinai arba neatsitiktinai susitikusi čia. Kokie mes skirtingi bendrakeleiviai. Šiuo metu scenoje dirba devyni žmonės. Nė vienas iš naujokų anksčiau nedarė nieko panašaus. Bet, matyt, mus sujungė bendras tikslas, mes visi išgirdome tą patį garsą ir dabar bet kuria kaina artėsime prie jo šaltinio. Dabartinėje teatro trupėje kai kurie žmonės turi "nestandartinį" kūną, arba kaip priimta sakyti mūsų visuomenėje – negalią. Keisčiausia tai, kad iki šiol negaliu suprasti šito žodžio prasmės ir paskirties. Negalia reiškia kažko negalėti. Bet kyla klausimas - o kodėl viską reikia galėti? Pažiūrėjus į vabalą galima būtų pasakyti: neturi uodegos, tai užsiaugink naują. O jei nesugebi? Tada judėk be uodegos. Kartais nutinka nenumatytų dalykų, vietoj norimos uodegos gali išaugti koja. Taip irgi nutinka! Matyt, vabalas - šamanas dar ne aukščiausio lygio. Bet jei taip nutinka, jis tikrai nenusimena, o tiesiog pradeda judėti penkiomis kryptimis. Dar gali kilti klausimas, kodėl tai nutiko man? Tada vabalas atsakytų, kad geriau turėti penkias kojas, negu neturėti uodegos. Tai vis dėlto kuris iš šių vabalų turi negalią? Kai mąstau apie gyvenimą ir jame kuriamas roles, nejučiom pagalvoju, koks tai subtilus gynybos būdas. Užsidėti kaukę tam, kad paslėptum tai, ką kiti gali pavadinti negalia. Tada galima mažiau bijoti. Iš tikrųjų mes, melagiai ir apgavikai, apgaudinėjam net patys save, slepiame tai, kas neatitinka standarto. Galbūt tai, kas atrodo gerai pažįstama ir artima, tėra tik kaukė. Galima tik spėlioti ir galvoti, kad žinai, pažįsti. Bet kaip žinoti, kas dėvi kaukę, o kas - ne? Įdomiausia tai, kad tarp visų šitų kaukių yra viena, kurią užsidedi tada, kai vėl nori būti savimi. Turbūt dabar yra tas laikas, kai mes ieškome šitos kaukės. O kai surasim, tada įžiebsim šviesą toje magiškoje erdvėje, kuri vadinasi scena, ir pakviesime jus į fantastišką kelionę. Kad darže išaugtų pomidorai, jų sėklos turi būti subrandintos. Tam reikia laiko, bet laiko paprastai nėra. O pavasaris ima ir ateina nesiklausęs. Tada klausi savęs - kas čia vyksta? Bet niekas neatsakinėja, o laukia tavo veiksmų. Tada imi kastuvą ir eini kasti daržo, kad nereikėtų niekam aiškintis ar pasakoti biografijos. Tada netyčia suvoki, kad esi gyvas tiek, kiek tavo širdis plaka, ir gyveni tiek, kiek sugebi prisiminti, kad gyveni. Iš tikrųjų gyvenimas niekada neklausia, nori tu to ar ne, bet mes įsigudriname nuspręsti - gyventi ar negyventi. Keisčiausia tai, kad dažniausia renkamės negyventi, nes taip kažkodėl patogiau. Bet po kurio laiko kažkas pradeda graužti iš vidaus. Gal tai užpernykščių pomidorų sėklos, kurių vis dar nepasėjai? O gal tas garsas, kuris gimsta žemės širdyje, kuris mus jungia ir neleidžia sustoti? Mums užtenka įkvėpti oro ir mūsų balsas susijungia su tuo ypatingu garsu, kuris mums duotas didžiuliame visatos orkestre. Turėtume sekti juo, kad atvertume erdvę, kuri taip pat duota mums. Toje erdvėje jungtis su kitais harmoningais garsais ir taip tęsti kelionę link savo dvasios šaltinio. Mums reikia tobulėti, lavintis, plėsti savo ribas, ieškoti išraiškos priemonių, mokytis, bet nenutolti nuo esminės prigimties, kuri duota kiekvienai sielai, ir yra ypatingos, tik jai vienai būdingos spalvos, tik jai vienai būdingos vibracijos. Kiekvienas iš mūsų yra muzika, gimstanti iš visatos instrumento. Kiekvienas iš mūsų turime šią neįkainojamą dovaną, tik ar vertiname... Zita Vilutytė, holistinio judėjimo teatro "S" vadovė
- Gerumui visuomet tinkamas laikas
-
Šiaulių "Rotary" klubas "Harmonija" gruodžio 21 dieną koncertų salėje "Saulė" rengia labdaringą koncertą, skirtą Šiaulių ligoninės onkologijos klinikai paremti. Tai pirmas didelis šio klubo renginys.
Besirengdamos šiam koncertui, rotarietės iki išnaktų kepė sausainius, kuriais pavaišins visus atvykusius ir prie gerumo akcijos prisidėjusius žmones. Koncerte surinktos lėšos bus skirtos ilgalaikėms implantuojamoms infuzijoms įsigyti, kurios naudojamos gydant onkologines ligas. Aparatas implantuojamas pacientui į kūną, pro švirkščiami vaistai tiesiai į kraują, nežalojant venų. Aparatas kainuoja apie 700 litų, jis ligoniams nėra kompensuojamas. Aparatą galima ilgai naudoti. Jis tausoja venas ir atlaiko apie 600 dūrių. Labdaringame koncerte skambės roko opera "Prisikėlęs", pastatyta pagal italų kompozitoriaus Daniele Ricci kūrinį. Režisierius - Nerijus Petrokas. Operoje pagrindinius vaidmenis atlieka Ovidijus Vyšniauskas, Milda Krikščiūnaitė, Ramūnas Urbietis, Vaidas Vyšniauskas ir kiti. Gros Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčios kamerinis choras "Cantate Domino" (vadovas Rolandas Daugėla). "Šiauliai plius" informacija
- Kurtuvėnų dvaro ateitis - žirgai ir turizmas
-
Naujas dvarų gyvenimasAlvydas JANUŠEVIČIUS Apsnigtas Kurtuvėnų dvaras nemiega žiemos miegu. Čia kasdien atvyksta vaikų susitikti su Kalėdų Seneliu, pasivažinėti jo rogėmis, senoviškai atšvęsti Kalėdas. Nesnaudžia ir žirgai. Šią žiemą jie jau turi kur treniruotis, nors maniežas dar ne visai užbaigtas.
 | Kurtuvėnų dvaro svirnas vilioja turistų akį ir žiemą. |
Žiemos linksmybės Kurtuvėnų regioninio parko direkcija gyvuoja kalėdiniu ritmu. Turistų beveik neatvyksta. Niekas neapsistoja sodininko namelyje. Neatsiranda norinčių pajodinėti. Visi šių pramogų mėgėjai laukia pavasario. Tačiau dvare tylu tik rytą. Vėliau praburzgia traktorius, nustumdamas pripustytą sniegą. Atrieda autobusas, iš kurio pabyra pulkas vaikų. Visi lekia pas Kalėdų Senelį, žaidžia su juo įvairius žaidimus, buria laimę iš šiaudų ir grūdų. Lauže degina pernykštes nuoskaudas. Pagal seną lietuvių tradiciją tempia per sniegą kelmą, vėliau važinėja senelio rogėmis. Rekreacijos vadybininkė Lina Kinčinienė sako, kad vaikams patinka atvykti prie Kurtuvėnų svirno, kur galima išmokti senoviškai švęsti Kalėdas, sužinoti daugiau apie Kūčių papročius. Ilgai lauktas maniežas Kurtuvėnų regioninio parko direktorius Rimvydas Tamulaitis teigia, kad žirgai ir žuvininkystė nuo seno buvo Kurtuvėnų dvaro "arkliukas". Anksčiau tai buvo daugiau verslas, dabar - pramoga, turizmas. Pirmuosius tvenkinius buvusiems dvarininkams padėjo įžuvinti garsus to meto mokslininkas Mykolas Kazimieras Girdvainis. Daugiau nei šimtą metų dvarą valdė grafai Zyberg-Pliateriai. Jie ir pastatė žirgyną, kuris yra išlikęs iki šiol. Tiesa, gerokai pakitęs.  | Rekreacijos vadybininkė Lina Kinčinienė sako, kad vaikams patinka atvykti į Kurtuvėnus. Naujasis maniežas bus gerai ventiliuojamas ir gana šviesus. |
Prieš penkiolika metų Kurtuvėnų žirgynas atgimė. Pradėjo savo veikla nuo keturių žirgų ir šiek tiek savo rankomis aptvarkyto žirgyno pastato. Laikui bėgant žirgų gausėjo. Vaikai ir suaugusieji važiavo į žirgyną pajodinėti, pasivažinėti vežimais, rogėmis. Žirgų ištvermės varžybos Kurtuvėnuose jau tapo tradicija. Rekreacijos vadybininkė Lina veda snieguotais takais iki didžiausios šiais metais Kurtuvėnų dvaro naujovės - žirgų maniežo. Prieš penkerius metus uraganas Ervinas sugriovė senąjį maniežą. Dabar, pasitelkus Europos fondus beveik pastatytas naujas. Pastatui trūksta tik vienos sienos, dėl kurios konstrukcijos pastaruoju metu iškilo techninių diskusijų. Smėlis manieže jau išpiltas, stogas užbaigtas. Kasdien čia pastatomi konkūrai - treniruojasi žirgai. Lina sako, kad žirgui reikia kasdien pajudėti, kad neprarastų sportinės formos. Pavasaris dar toli. Jei nebūtų maniežo, žirgai negalėtų runtyniauti su kitų žirgynų augintiniais. Pasiekimai ir planai "Turėdami naują maniežą, galime teikti jodinėjimo paslaugą žiemą", – džiaugiasi parko direktorius R. Tamulaitis. Jis nekantrauja, kada bus užbaigta statinio siena. 66 metrų ilgio 22 metrų pločio statinys - tai standartinis žirgų treniruočių ir varžybų maniežas. Tame pat pastate įrengta mokymo klasė, trenerių kambariai, persirengimo, administracijos ir buitinės patalpos. Nuo miestelio pusės privažiavimas ir takelis išgrįstas trinkelėmis. Yra planų pastatyti dar didesnį maniežą, o dabartinis taptų tik pasirengimo varžyboms patalpomis, tačiau tai tik graži ateities svajonė.  | Žirgas su rogėmis laukia atvykstančių vaikų. Autoriaus nuotr. |
Kasmet Kurtuvėnų regioninio parko Jojimo centre apsilanko po 8-12 tūkstančių lankytojų. Čia galima ne tik pajodinėti, bet ir pasivažinėti dviračiais, pažinti vaizdingas apylinkes. Pastaraisiais metais Kurtuvėnų regioninis parkas yra Tarptautinės žirginio sporto federacijos ištvermės jojimo varžybų organizatorius. Todėl čia vyksta pagrindinės šalies varžybos ir tarptautiniai čempionatai. Pažymėtina, kad Kurtuvėnų regioninis parkas 2012 metų pasaulio neolimpinėse sporto žaidynėse "Sportas visiems" kuruos ištvermės jojimo rungtį. Apie Kurtuvėnus ir dvarą: - Čia gyveno garsios dvarininkų giminės: Skaševskiai, Karpiai, Nagurskiai. Trumpai dvarą valdė ir Tiškevičiai, Pliateriai. - Kurtuvėnų vardas paminėtas 1597 metais dvaro inventoriaus knygoje. - XVIII amžiaus pabaigoje Kurtuvėnus valdęs Jokūbas Nagurskis, tuomet ėjęs ir žemaičių seniūnijos matininko pareigas, buvo vienintelis Kurtuvėnų bažnyčios fundatorius. Teigiama, kad jis palaidotas kriptoje po bažnyčia. - Medinis Kurtuvėnų svirnas, išstovėjęs apie 200 metų, 2001-aisiais sudegė. Prieš porą metų atkurtas pagal tikslius brėžinius. Čia vyksta parodos, koncertai, meniniai projektai. - Jokūbas Nagurskis svirne rengdavo vaidinimus. Kviesdavo gana įžymius artistus net iš Italijos. Vaidinimus ir kitus pasilinksminimus stebėdavo nemažai turtingų Nagurskio svečių iš Anglijos, Prancūzijos. Kurtuvėnuose atgaivinta ši graži tradicija. Čia vyksta klojimo teatrų festivaliai.
- "Laiptų galerija" pakvietė į 18-ąją miniatiūrų parodą
-
Ričardas JAKUTIS Gruodžio 3-iosios vakarą gausus meno gerbėjų būrys rinkosi į "Laiptų galeriją", kur buvo atidaryta 18-oji kalėdinė miniatiūrų paroda. Kalėdines miniatiūrų parodas ši galerija rengia kasmet nuo savo įkūrimo, todėl šiemet ir galerijai aštuoniolika, ir paroda 18-oji.
Tiesa, tą vakarą galerijoje buvo ne tik paroda atidaryta, bet ir vyko šventė "Jau atvažiuoja šventa Kalėda". P. Bugailiškio sodelyje surengta šviesos instaliacija "Lux lucet in tenebris", kurią pagyvino Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos būgnininkų grupė "Ritmas kitaip". "Laiptiečiai" su lankytojais pasidalijo duona, atliko rankų plovimo ritualą. Kalėdinio laukimo pradžią skelbiančiame koncerte grojo vilniečių duetas "Duo Strimaitis" - smuikininkas Aidas Strimaitis ir pianistė Eglė Strimaitienė, skambėjo lietuviškos kalėdinės giesmės, atliekamos folkloro ansamblio "Salduvė", eiles skaitė aktorius Vladas Baranauskas, o artėjančių Kalėdų nuotaika dalijosi kunigas Ramūnas Mizgiris OFM.  | |  | V. Janulis. "Natiurmortas su segtuku". | | V. Žabarauskaitė. "Kalėdų dvasia virš Šiaulių".
"Laiptų galerijos" archyvo nuotr. |
Miniatiūrų parodų tradicijos Lietuvoje beveik išnyko. "Laiptų galerija" liko bemaž vienintelė salelė, kuri tokias parodas vis dar rengia. Šiemet parodoje dalyvauja 67 autoriai iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Bulgarijos, Danijos, o lietuvių dailės klasiko Adomo Galdiko miniatiūros atkeliavo iš JAV. Eksponuojama per 200 kūrinių: atvirukai, grafika, tapyba, skulptūra, lėlės, meno objektai, šviesaus atminimo tapybos patriarcho Algirdo Petrulio ir jo sūnaus Klaudijaus tapyti laikrodžiai. Pirmą kartą pateiktas ir trumputis filmas, atitinkantis miniatiūrų kategoriją. Tarp dalyvių yra ir šiauliečių, tačiau, palyginti su ankstesniais metais, mūsų miesto atstovų šiek tiek mažiau. Be profesionalių dailininkų, Šiaulius atstovauja Menų fakulteto studentai. Daugelis jų šioje parodoje dalyvauja pirmą kartą. Džiugu, kad išsiplėtė lietuvių autorių geografija – dalyvauja ne tik vilniečiai, kauniečiai, klaipėdiečiai, panevėžiečiai, bet ir menininkai iš Raseinių, Ukmergės, Mažeikių, Joniškio, Rokiškio, Baisiogalos, Dusetų ir kt. miestų. Trylika parodos dalyvių apdovanoti prizais. Vertintas formatas, atlikimas, forma, medžiaga, technika, debiutas ir kt. Prizus įsteigė bankas "Snoras", kolekcininkai Edmundas Armoška, Erminegildas Juras, vicemerė Alma Javtokienė ir "Laiptų galerija". Miniatiūrų paroda "Laiptų galerijoje" veiks iki Trijų karalių, t. y. iki sausio 6 dienos, o sausio 7-ąją "Laiptai" kvies į pirmąją 2011-ųjų parodą – šiauliečiai išvys Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininko Eugenijaus Nalevaikos akvareles. Kitąmet "Laiptų galerija" visus vėl pradžiugins ne viena prasminga paroda, tęsis festivalis "Literatūrinis žiemkelis", vyks daug kitų renginių.
- Virtuali erdvė veržiasi į senjorų gyvenimą
-
Saulius BARASA Žvarbų pirmadienio rytą, eidamas į Kuršėnų biblioteką abejojau, ar rasiu nors vieną senjorą, nepabūgusį kandaus šiaurės rytų vėjo ir 15 laipsnių šaltuko.
 | | Vyriausioji bibliotekininkė Joneta Selenytė senjorams padeda susigaudyti kompiuterio labirintuose. Autoriaus nuotr.
|
Klydau – senjorų grupė jau buvo šalia kompiuterių ir įdėmiai studijavo naujus klavišų derinius. Virtualioje erdvėje virė gyvenimas – šiurkštūs, laiko paženklinti pirštai neklusniai priversdavo vienu kitu klaviatūros mygtuko paspaudimu patekti į dar nebūtas erdves, pasidomėti naujausiomis žiniomis, pasidžiaugti savais ir bendraminčių laimėjimais. Kuršėnų miesto bibliotekos vyresniosios bibliotekininkės Jonetos Selenytės padedami, veiklūs ir žingeidūs Trečiojo amžiaus universiteto studentai, lyg ištroškę žinių pirmokai, ryte rijo pirmąsias kompiuterinio raštingumo pamokas. "Knygikės" paieškos, arba "Primenantys užrašai" "Aišku, įdomu, tik reikia daugiau praktikos", - pirmas atsakyti suskubo bene drąsiausias grupėje Eduardas Bumblauskas. "Namie kompiuterio nėra, vaikai retai teaplanko – vienas Šiauliuose kasdien dirba, kitas - Ispanijoje. Žmona į kursus eiti nenori, galva "neišneša", nebedirba – pagedo "kompiuterinis aparatas", dar liga prisidėjo", - naujienomis dalijasi užkalbintas senjoras. "Kad būtų instrukcijų knygelės, nereikėtų mokytojo - su mumis reikėtų mažai ką beveikti. Literatūros lyg ir būtų, bet knygos yra visai netikusios, blogai padarytos – labai moksliškai", - mintija apie mokymosi praktiką senjoras Eduardas. Pageidautų paprastesnės mokomosios medžiagos, kur būtų viskas aiškiai drūtai išdėstyta. "Matot, Vilniuj labai daug išminčių yra, bet jie tenusileidžia ant žemės – tęsia pradėtą diskusiją E. Bumblauskas. - Radau vieną knygikę, plonesnę tokią – ji jau panašesnė, suprantamiau parašyta." Visas sužinotas naujienas, klavišų bei jų kombinacijų, iksiuko, minuso ar kvadratėlio, esančių puslapio viršuje dešinėje, reikšmes skrupulingai pasižymi sąsiuvinyje, vėliau džiaugiasi, kad labai gerai, kai yra "primenantys užrašai" – jei kas nors "užkrito", žvilgteri, prisimeni. "Rytinės pamaldos" Senjoras Eduardas jau sulaukė pensinio amžiaus. Nedirba. Diena prasideda radiju – "rytinėmis pamaldomis". "Žinios, spaudos apžvalga, orai – tai mano rytinės pamaldos", - sąmoju džiaugiasi ne tik jis, bet ir šalia esantys senjorai. Kartais vidurdienį pasitikslina naujausius pranešimus. O tada vakare kai sėda, tai kol nebaigia išklausyti "tų visų cirkų, tų "kakadu", tol neatsitraukia nuo televizoriaus. "Serialų, "muilo operų" nežiūriu. Geriausias serialas dabar yra..." - ir pradeda vardyti labiausiai "pasižymėjusių" politikų bei šou žvaigždžių pavardes. Kantriai patyliu, stebėdamasis nepaprastai aukštu išprusimu, kartu mandagiai išvengiu aštresnių diskusijų apie politikus ir temą nukreipiu malonesne linkme. Šį kartą pavyko. "Pagal mokytojos (taip vadina vyr. bibliotekininkę J. Selenytę - aut. past.) nustatytą laiką ir programą čia lankomės, mokomės. Nors laisvo laiko per daug nelieka, manome, kad reikės užeiti dažniau", - įsijungia į pokalbį ligi šiol tylėjęs Bolius Jakutis. "Iš ryta pečiaus kūrenims, malkų prinešims, sniegų atkasti kai prisning, vuot ir prasided nuo ryta",- kuršėniškių tarme "rokoujasi" Bolius. Veiklos užtenka, nesiskundžia, kad reikėtų pro langą žiūrėt ir liūdėti. Tai su automobiliu, tai garaže - darbų atsiranda sočiai, tik dirbk. "Gatvė neasfaltuota, duobikes žvyru užpilti reik. Pavasarį vasarą yra darba – kova su kolioradais, bulves pasodinti, nuravėti. Žmogus be darbo – beždžione tapsi, delnai apaugs plaukais", - juokiasi. Sklypas 12 arų, tačiau ariamos žemės sumažino iki 3,5 aro - "daržas, bulvės, šiltnamiukas". B. Jakutis tepasilikęs pusę aro – nebe jaunystė, jėgos ne tos. "Ir visumet man piktums jam" "Sumažino pensijas. Finansų ministrės nuomone, nerealiai mums paskaičiavo pensijas, per dideles davė, o kad nuėmė, tai čia normalu yra. Sako, kad per mažai savo laiku dirbom..." - neišvengiamai priartėjame prie skaudžiausios temos. "Kokia korupcija, kokie valdininkai, kontrabanda! Ir nieko nedaroma! "Kovosim, kovosim", – o patys valdininkai į darbą važiuoja su tarnybinėmis mašinomis, po darbo atgal, šeštadieniais, sekmadieniais. Visi šneka – ir nė vieno nėra bendraujančio su eiliniu žmogum. Turiu "satelitą", pasižiūriu – ir Medvedevas, ir Putinas bendrauja su žmonėm, televizijoje užduoda klausimus, atsakinėja. O pas mus nė vienas – bijo išlįsti. Tiesa, A. Šedžius dar pasirodo Šiaulių televizijoj, aš jam buvau uždavęs klausimą, dar buvo A. Brazauskas gyvas. Sakau, esi su socialdemokratais, paklausk Brazausko, kur tie "Alitos" privatizavimo 32 milijonai. Mykė mykė, sako - nežinau, nebuvau. Bet juk čia ne paprastas reikalas! Ir visumet man piktums jam – saka, vuot užsieny taip yr, anaip yr, tai kudie pas mus nėra nė atlyginimų, nė pensijų tų užsienietiškų... Vis nuor lygint, bet kad čia nesulyginami dalyka", - sutartinai reziumuoja valdžios žodžius senjorai. Internetas senjorams tampa kasdienybe "Garbaus amžiaus žmonėms dažnai būna itin sunku priimti naujoves, todėl svarbu juos supažindinti su interneto galimybėmis bei mokyti įvaldyti kompiuterį, o po to visu tuo pasinaudoti, - teigia J. Selenytė. - Į biblioteką renkasi vyresni, sulaukę senjoriškų metų, tačiau būna ir trisdešimtmečių, kurie mokėsi tik mokykloje arba nesimokė visai. Net keista, kad toks jaunas žmogus dar nemoka naudotis kompiuteriu." Jauniausiam projekto "Bibliotekos pažangai" dalyviui dvidešimt septyneri. Iš viso mokslus krimto ir tai patvirtinantį dokumentą gavo aštuoniasdešimt vienas Kuršėnų miesto ir aplinkinių gyvenviečių gyventojas. Kas mėnesį renkama nauja grupė, tačiau retkarčiais žmogus mokosi ir tris mėnesius. Baigę mokslą garbaus amžiaus gyventojai gauna pažymėjimą apie išklausytą kompiuterinio raštingumo pradmenų kursą. Bibliotekose vyksta gyventojų pritraukimo į bibliotekas ir aktyvesnio naudojimosi vieša interneto prieiga akcijos, konkursai. Juose gali dalyvauti visi norintys. "Žmonės, gebantys naudotis internetu, gali daug problemų išspręsti ir darbų atlikti neišvykdami iš savo gyvenvietės, o užsukę į biblioteką, - mano J. Selenytė. - Bendravimas su toliau gyvenančiais artimaisiais, atsiskaitymas už paslaugas ar registracija pas gydytojus, lengvai internete prieinamos naujienos, radijo ar televizijos laidų įrašai – visa tai senjorams gali tapti kasdienybe".
- Alternatyvi VIRUS MADA profesionalėja
-
Modestas NAVICKAS Šiemet jubiliejinio VIRUS festivalio MADA buvo itin džiugi. Anksčiau dizainerių išmonė mažai testebindavo meno pasaulio gurmanus ar šiaip atklydusius žiūrovus, tačiau šiemet padėtis itin pagerėjo – džiugino kolekcijų įvairovė, gausaus dizainerių būrio išmonė.
Šiųmečiame VIRUS'e dalyvavo Dailės akademijos bei Dizaino kolegijos studentai, kūrėjai iš Telšių, Panevėžio. Šiauliams atstovavo Rasa Ruginytė, Bronius Rudys su Šiaulių universiteto gimnazijos komanda bei žinomi šiauliečiai menininkai Arūnas ir Reda Uogintai su kolekcija "Žalis". Pastaroji ir buvo renginio kulminacija. Ant podiumo drabužis tampa meno kūriniu, galinčiu sujungti daugelį meno šakų – skulptūrą, vaizduojamąjį meną, grafiką, tapybą, fotografiją, architektūrą ir t. t. Alternatyvi mada, kaip ir šiuolaikinis menas, iš autoriaus reikalauja koncepcijos paaiškinimo, kitaip žiūrovas gali neįžvelgti idėjos ar menininko konstatuojamos aktualijos. Taip galėjo atsitikti dizainerės Karinos Bagdonavičiutės kolekcijai "Nedelsk". Talentinga menininkė į vientisą šešių modelių kolekciją sudėjo ne tik daug kruopštaus darbo, bet parodė ir vizualine išraiška itin reikšmingos šiandieninės moterų problemos refleksijas per estetinę prizmę. Gaila, kad pristatant kolekciją nebuvo paminėta esminė jos koncepcija, todėl daliai žiūrovų kilo klausimas dėl moteriškų liemenėlių panaudojimo netradicinėse vietose. Pakalbinta autorė atskleidė esmę: "Kolekcija buvo kurta sveikatinimo projektui "Nedelsk". Šis projektas skirtas kovai su krūties vėžiu. Mano kūriniuose dominuoja kūno spalvos medžiagos, drabužio konstrukcinės detalės nurodo esminę vėžio problematiką. Siuvinėti dekoratyviniai perlai simbolizuoja vėžio navikus. Kolekcijos pagrindinė tema ir idėja - moters nebijojimas, išlaisvėjimas, paskatinimas nedelsti – kovoti prieš krūties vėžį." Asta Labžentytė save suvokia mados pasaulio dalimi ir pateisina tai kolekcija "Pažintis Hirosimoje". Kolekcijos pavadinimas gal šiek tiek aštrokas ir perdėtas, tačiau pačios kolekcijos vaizdas sukelia didelį įspūdį. "Japonų geišos", pasidabinusios kukliais apdarais, primenančiais kimono, žingsniavo podiumu mažais žingsneliais. Prie basų manekenių kojų dizainerė pririšo "pliauskų" – getų (tradicinio medinis japonų apavo) imitacijų. Japonų tradicijas autorė niveliavio su amerikiečių militaristine subkultūra. A. Labžentytė sako norėjusi pažiūrėti į kolekciją per istorinę-kultūrinę prizmę: "Norėjau sugretinti dviejų skirtingų kultūrų, rasių, filosofijų bei estetinių principų elementus į vientisą neschematišką visumą, kurioje susilieja Rytai ir Vakarai. Viską mėginau paremti idėjos išgyvenimo jausmu, to jausmo realizavimu kostiume, kolekcijos visumoje ir pavadinime, kuris turėtų nukelti žiūrovo prisiminimus į Antrąjį pasaulinį karą, kuomet Hirosima tapo pirmosios atominės bombos auka ir tas istorinis įvykis atkreipė viso pasaulio dėmesį į Japoniją." A. Labžentytė, nors dar studentė, jau aktyviai dalyvauja įvairiuose mados renginiuose ne vien Lietuvoje. "Dizaino dienose" jos kolekcija užėmė antrą vietą ir buvo pripažinta estetiškiausia kolekcija. Be šių dviejų autorių, norėtųsi paminėti Redą Budvilaitienę, Juliją Žilytę, Indrę Giedraitytę, Faustą Gaidytę, Juliją Šafranskają ir Jovitą Vaičiulytę, kurių kolekcijos "užkabino". Iš tiesų šiemet VIRUS MADA buvo įvairiapusiškesnė, sumažėjo groteskiškų kolekcijų, padaugėjo estetinių sprendimų, kolekcijų vientisumo. Artūro STAPONKAUS nuotr. Šiauliečių menininkų Arūno ir Redos Uogintų kolekcija "Žalis" buvo renginio kulminacija. Astos Labžentytės "Pažintis Hirosimoje". Karinos Bagdonavičiutės kolekcija "Nedelsk" skatina kovoti prieš krūties vėžį.
- Paroda "Šviečiančios pusnys" Trakų gatvės galerijoje
-
Barbora ORAKAUSKAITĖ Gruodžio 9 d. 18 val. Trakų gatvės galerijoje atidaroma įžymios kaunietės dailininkės keramikės Aldonos Barščiauskaitės-Višinskienės personalinė paroda "Šviečiančios pusnys". Nors žaismingo pavadinimo parodoje bus eksponuojami įvairių laikotarpių kūriniai, didžioji dalis ekspozicijos byloja, kad autorė kūrė įkvėpta kalėdinės nuotaikos, besirengdama šiai šventinei parodai.
 | A. Barčiauskaitė-Višinskienė. Autoportretas. "Šiauliai plius" archyvo nuotr. |
A. Barščiauskaitės-Višinskienienės kūryba šiauliečiams turėtų būti žinoma iš įvairiose mūsų miesto parodų erdvėse eksponuotų autorės kūrinių anksčiau, tačiau toks kiekis darbų, apimantis tapybą, keramiką bei kitas neseniai dailininkės atrastas technikas, į Šiaulius atkeliauja pirmą kartą. Nors autorė - nesiliaujanti ieškotoja ir eksperimentuotoja, savo kūryboje neretai panaudojanti netikėčiausius medžiagų derinius, jos kūriniai pasižymi užbaigtumu, nepriekaištinga atlikimo technika bei medžiagų savybių pajautimu. A. Višinskienė nemažai metų dirbo su moliu, vėliau, kaip ir dauguma šios srities menininkų, sužavėta kaulinio porceliano galimybėmis tapo viena įžymiausių šios srities autorių. Jos darbai eksponuoti daugelyje parodų Lietuvoje ir užsienyje, ji - nuolatinė tarptautinių kaulinio porceliano seminarų dalyvė. 1992 m. tarptautinio seminaro metu sukurtą porceliano servizą "Gaja" Kauno miesto vadovai padovanojo Švedijos karaliui Karlui Gustavui XVI ir karalienei Silvijai jų viešnagės metu Kaune. Kalbant apie A. Barščiauskaitės-Višinskienės kūrybos siužetus akivaizdu, kad dailininkė nėra abejinga portreto žanrui. Ji tapo savo artimųjų potretus ir autopotretus, juose atskleisdama portretuojamojo asmens individualybę. Portretuose nepaprastai tiksliai perteikdama asmens būseną, kūrinio neperkrauna nebūtinomis detalėmis, todėl šie paveikslai dvelkia gyvybe ir palieka galimybę kiekvienam savaip interpretuoti šviesa alsuojančius kūrinius. Ne vienas autoportretas bei potretinė kompozicija įkūnyti ir dailininkės mažosios skulptūrinės plastikos kūriniuose. Kartais net abstraktaus indų dekoro piešiniuose akylesnis žiūrovas nesunkiai įžvelgia juos turint autorei būdingų bruožų, ypač kai šie kūriniai eksponuojami drauge su tapytais autoportretais. Apibendrinant Aldonos Barščiauskaitės-Višinskienės kūrybą norisi pastebėti, kad jos tapyba išsiskiria šviesiomis spalvomis, lipdyba - minkštomis formomis, grakštumu bei neretai prašmatniu dekoru, o visa kūryba - muzikalumu. Netoli autorės senųjų dirbtuvių Totorių gatvėje Kaune gyvenusi muzikologė Alina Ramanauskienė per paskutinį autorės parodos atidarymą Keramikos muziejuje prasitarė, kad Aldonos kūrybinį procesą neretai išduodavo ne krosnies dūmai ar aliejinių dažų kvapas, o klausoma muzika. Autorės idėjų brendimą ir naujų kūrinių gimimą paprastai lydėdavo iš jos meno dirbtuvių besiliejantys Bacho, Bethoveno, Debiusi muzikos garsai. Ne veltui autorės kolegos ją apibūdina kaip labai kūrybingą tyros ir šviesios sielos žmogų. Tad, norėdami pasidalinti stebuklinga kalėdine nuotaika, kviečiame aplankyti Aldonos Barščiauskaitės- Višinskienės parodą Trakų gatvės galerijoje (Vilniaus g. 100-1, Šiauliai), kuri veiks iki sausio 8 d.
- Paroda "Dagilėlio" dainavimo mokykloje
-
Šiaulių "Dagilėlio" dainavimo mokyklą lanko per 300 berniukų ir jaunuolių iš įvairių Šiaulių miesto ugdymo įstaigų.
 | Kryptingojo muzikinio ugdymo klasės mokinys Paulius Dirginčius "Dagilėlyje" atidarė savo darbų parodą. "Dagilėlio" archyvo nuotr. | Mokyklos berniukų ir jaunuolių choras "Dagilėlis" kasmet surengia dešimtis koncertų, jo atliekamos muzikos klausosi šimtai klausytojų įvairiuose Lietuvos miestuose ir užsienyje. Tačiau šios mokyklos berniukai ir jaunuoliai turi ir daugiau pomėgių nei dainavimas – vieni sportuoja, kiti vaidina, piešia. Vienas tokių mokinių kryptingojo muzikinio ugdymo klasės mokinys Paulius Dirginčius. Vaikino darbų paroda "Hipnozė" atidaryta "Dagilėlio" mokyklos galerijoje. Pirmoji Pauliaus paroda buvo surengta 2008 metais "Dailu" parduotuvėje. Šių metų rugsėjį Pauliaus ir jo mokyklos draugų iš J. Janonio gimnazijos paroda buvo surengta Vokietijos Plaueno mieste, kur jaunuolis lankėsi su projekto "Jaunimas Europoje" dalyviais. Šioje Pauliaus Dirginčiaus parodoje eksponuojama penkiolika A3 formato grafikos darbų. Vaikinui patinka piešti, tačiau daugiau ir rimčiau tam skirti laiko jis negali, nes pirmiausia – "Dagilėlis". Paulius dar nežino, kuo jis norėtų ateityje būti, kokią pasirinks profesiją, bet žino, kad daina ir dailė jį lydės visada. "Dagilėlio" dainavimo mokyklos informacija
- Estrados teatras gimtadienį švenčia premjeromis
-
Oksana LAURUTYTĖ Trejų metukų gimtadienį švenčiantis Šiaulių estrados teatras žiūrovams parengė net tris premjeras. Šeštadienį, lapkričio 27 d., 18 valandą Šiaulių universiteto mokomajame teatre (Vytauto g. 103a) bus pristatyta premjera "Žiaurūs" romansai". Sekmadienį, lapkričio 28 d., 12 valandą bus rodomas spektaklis pagal V. V. Landsbergio "Obuolių pasakas", o 18 valandą - "Kaip svarbu būti Ernestu".
Estrados teatro vadovas, Šiaulių dramos teatro aktorius Juozas Žibūda sako, kad apie valandą trunkantis scenos vaizdelis "Žiaurūs" romansai" - tai devynių aktorių parengtas spektaklis. Daugelio mūsų arba mūsų tėvų ar senelių prisiminimuose skamba romansai, tremtinių dainos, miesto, vadinamieji "žiaurūs", romansai. "Tu guli ligoninėj, be rankų, be kojų, ir liūdnas laiškelį rašai", - tokie ir kitokie iš širdies plūstantys tekstai skambės grojant gitarai, akordeonui. Aktoriai ne tik dainuos ir gros - šoks fokstrotą ir kadrilį, spektaklyje liepsnos meilės aistros, kankins nusivylimai ir praradimai. Vis dėlto liks viltis, jog meilė - tai pats gražiausias žmogaus gyvenimo laikmetis, o mylintis ir kenčiantis dėl meilės žmogus – pats gražiausias. Sekmadienį rodomą spektaklį "Obuolių pasakos" režisavo aktorė Vaida Kavaliauskaitė. Žiūrovai turės galimybę pamatyti ir išgirsti, kaip obuoliukai auga, noksta, kaip garma į sulčių spaudyklos pragarą, kaip rūgsta stiklainiuose. Remdamiesi subtilaus humoro kupinais Vytauto V. Landsbergio tekstais, jaunieji aktoriai praskaidrins vaikų bei visos šeimos nuotaiką. Vakare bus rodomas režisierės Virgilijos Staševičiūtės režisuotas spektaklis "Kaip svarbu būti Ernestu". Tai Oskaro Vaildo dviejų dalių komedija - įdomūs personažų charakteriai, ironija ir subtilus humoras. Pagrindinė spektaklio tema – savasties ieškojimas. Veikėjai ieško savo gyvenimo vietos, ieško atsakymo į amžiną klausimą - kas aš esu? J. Žibūda sako, kad Šiaulių estrados teatre dvejus metus vaidino studentai, o dabar tai savarankiškas teatras, aktoriai turi etatus. Teatras privalo išsilaikyti pats, mat pagalbos iš miesto nesulaukiama. Per trejus metus teatras parengė 20 pavadinimų vakarus vaikams, moksleiviams, suaugusiesiems, teatro aktoriai veda renginius, vakarus.
- Ten, kur šilta...
-
Ernesta ŠIMKIENĖ Vieną lapkričio vakarą "Skizze" dailės galerijoje buvo labai šilta. Šilta, nes lankytojų akis šildė paveikslai, o fizinę kūnų šilumą kėlė čia pat verdamos žolelių arbatos skonis ir kvapas. Šilta, nes tiesiog taip vadinosi Rūtos Kučinskaitės tapybos darbų paroda, o autorę atlydėjusi jos mama, žinoma žolininkė Jadvyga Balvočiūtė, dalijosi žolelių "alchemijos" paslaptimis.
Jaukus ir net šiek tiek sakralus dviejų kuriančių moterų duetas alsavo labai natūraliu stipriu dvasiniu ryšiu. Skirtingos sritys – tapyba ir žolininkystė – kažkuriame taške susilieja, o po to vėl pasuka skirtingomis vagomis. Tas bendrumo taškas – tai betarpiškas santykis su Motina gamta. Iš čia ir gimsta abiejų moterų kūryba. J. Balvočiūtė, tarsi žiniuonė, maišanti ir kurianti įvairius mūsų krašte augančių augalų mišinius, padeda kurti sveikesnį žmogaus kūną. Rūta perima dvasinius reikalus – ji keliauja tapybos pasaulyje, kviesdama žiūrovus pasinerti į jos paveikslų stačiakampius ir išgyventi nors trumpą džiugesio ir pasigėrėjimo emociją.  | |  | Autorę atlydėjo jos mama, žinoma žolininkė Jadvyga Balvočiūtė | | R. Kučinskaitės paveiksluose, atrodo, gali pajusti svilinantį karštį ar malonią vasarišką drėgmę.
|
R. Kučinskaitės tapyba iš tiesų labai šilta. Jos darbų koloritas toks pozityvus, kad niūrų darganotą rudenį veikia kaip terapijos priemonė. Autorė savo paveiksluose nesiekia pavaizduoti nors konkretaus ir apčiuopiamo. Abstrakčiuose jos kūriniuose karaliauja emocijos, pojūčiai, išgyvenimai. Rūtos darbus galima būtų pavadinti būsenų portretais. Čia svarbiausias tas momentas, kuomet tam tikras regėtas vaizdas ar akimirka persismelkia autorės jausmais ir apsigyvena drobėje. Ten jie įgyja savitą apibendrintą pavidalą ir tampa teigiamos labai skaidrios energijos nešėjais, atskleidžiančiais vidines autorės sąsajas su aplinkiniu pasauliu. Autorės kūrybos inspiracijos kyla iš natūralaus, nesumeluoto, labai gamtiško santykio su aplinka. Ramus pastelinis paveikslų koloritas, kuriamas ekspresyviais potėpiais, įgyją tarsi antrą kvėpavimą. Tai atskleidžia autorės būdą – vidinė ramybė joje galynėjasi su veržlumu ir ekspresija. Rūtos darbuose galima apčiuopti lietuviškos tapybos tradicijas, tačiau siekis ne tik ką nors pavaizduoti, bet ir išjausti bei perteikti įspūdį primena ir impresionistinę tapybos manierą. Dar įdėmiau žvilgtelėjęs, gali pajusti čiurlionišką švelnumą ir paslaptingumą. R. Kučinskaitės kūryba turi tam tikro virpėjimo ir medžiagiškumo – paveiksluose, rodos, gali pajusti svilinantį karštį ar malonią vasarišką drėgmę. Būtent tai ir išduoda autorės gebėjimą perteikti būsenas. Švelni skaidri tapyba, pasakojanti tam tikras įspūdžių ir pojūčių istorijas, atskleidžia artimą autorės santykį su visomis keturiomis gamtos stichijomis. Šildantys ir raminantys kūriniai ganėtinai greitai randa savo tiltus į žiūrovų širdis. Tad belieka užsikaisti puodą žolelių arbatos ir pasinerti ten, kur šilta...
- Dailininkų namuose atgaivinta sena graži tradicija
-
Ričardas JAKUTIS Senieji šiauliečiai gal dar prisimena, kaip 1970-aisiais miesto dailininkai kviesdavo meno mėgėjus į Ežero gatvėje šalia senųjų kapinių įsikūrusius Dailininkų namus, kur vykdavo mini parodos, ką tik nutapytų paveikslų prezentacijos, literatūriniai vakarai.
 | Naujojo savo kūrinio pristatyme S. Prancuitis papasakojo, kaip gimė jo kūrinys. Sigito PRANCUIČIO asmeninio archyvo nuotr. |
Tų vakarų sumanytojai ir organizatoriai buvo Dailės institutą baigę į Šiaulius dirbti atvykę dailininkai Eduardas Juchnevičius ir Sigitas Prancuitis. Nors tuomet atrodė, kad Dailininkų namai įsikūrę tarsi miesto pakraštyje, todėl pačių dailininkų ironiškai buvo praminti šabakštynu, į juos sugužėdavo nemenkas dailės mėgėjų būrys. Vėliau tokių renginių tradicija prigęso, o ilgainiui ir visai buvo primiršta. Šiais metais, besibaigiant rudeniui, maloniai nustebino dailininko Sigito Prancuičio kvietimas apsilankyti naujo paveikslo prezentacijoje šiame pastate esančioje jo studijoje. Susirinkęs dailininkų ir Sigito draugų būrelis išvydo triptiką "Moters genezė". Moters aktas, įsiteisinęs senovės graikų ir renesanso dailėje (mitologinės, alegorinės tematikos kūriniuose), dailės žanrų hierarchijoje vyraujančią vietą užėmęs XIX amžiaus pradžioje (Ž. D. Engro ir kitų to meto dailininkų dėka), skirtas grožio idėjai pasitarnauti. Tiesa, nemažai aktų buvo užsakoma mecenatų buduarams papuošti kaip išskirtinai, privačiai naudoti skirti erotinio turinio paveikslai, tačiau ši grožio idėja niekad nebuvo pamiršta. Ryto, dienos ir vakaro moteris S. Prancuičio kūrinyje tiesiog maloni akiai. Triptike nėra sudaiktinimo, moteriai po kojomis padėtas garuojančios kavos puodelis ar šalia tupintis šuo skirti tik nuotaikai atskleisti. Mėnulis, pusmėnulis, žvaigždės ar kiti dangaus elementai bei ženklai byloja moters ir visatos artimumą. Griežtų dėsnių atsisakymas, lakios moters figūros vaizdavimo formos suteikia kūriniui paslaptingą nuotaiką. Pgrindinė vizualioji triptiko jėga - skaistybės ir erotiškumo dvikova. Galima būtų daug kalbėti apie naująjį Sigito Prancuičio kūrinį, tai gal padarys ne vienas menotyrininkas, o šiuo trumpu tekstu norima tik pasidžiaugti atgaivinta Dailininkų namų tradicija, nes meno įvykių mieste tikrai nėra per daug ir kiekvienas jų yra laukiamas bei sveikintinas.
- Po bažnyčios skliautais chorų festivalis
-
Saulius BARASA Kuršėnai praėjusį savaitgalį tapo mišrių chorų muzikos gerbėjų Meka - Kuršėnuose po Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios skliautais vyko vienuoliktas buvusių tremtinių ir politinių kalinių mišrių chorų festivalis, skirtas šv. Cecilijos garbei.
 | Jungtinis politinių kalinių ir tremtinių choras pradėjo festivalį ir atliko keletą bendrų dainų. Autoriaus nuotr. |
Tradicija tapusiame festivalyje melodijos liejosi iš Kauno, Kėdainių, Gargždų, Radviliškio, Kalvarijos ir Kuršėnų dainos gerbėjų lūpų. Jungtiniam chorui akompanavo Šiaulių rajono savivaldybės Kultūros centro jaunimo instrumentinės grupės "Intro" ir "Neto". Dirigavo visų kolektyvų vadovai. Šiais metais į šventę atvyko apie 200 žmonių. Viena organizatorių, Kuršėnų politinių kalinių ir tremtinių choro "Tremties varpai" vadovė Jovita Bražukienė apgailestauja, kad pasikviesti visus norinčius nėra galimybių – riboja ir finansinės, ir patalpų galimybės. Vadovė kartu džiaugiasi, kad šventinę nuotaiką praskaidrina įsiliejęs jaunimas. Grupių "Intro" ir "Neto" jaunimas į tremtinių chorų dainas įpūtė gaivaus vėjo – jų dėka skambėjo Atgimimo laikotarpio kūriniai. Šv. Cecilijos šventė Romos bažnyčioje švenčiama nuo IV a. Vardas Cecilija reiškia "akloji". Šventoji gimė apie 200 m. Romoje, mirė, manoma, 230 m. lapkričio 22 d. Ši diena laikoma Pasauline muzikos diena. Šventąja ji buvo paskelbta tik V a. Nuo XV a. pabaigos šv. Cecilija yra laikoma bažnytinės muzikos, vargonininkų, instrumentų gamintojų, dainininkų, muzikantų ir poetų globėja. Skambančias chorų dainas, jaunimo atliekamus kūrinius papildė ir vienijo D. Kembrienės ir B. Prokopavičienės vokalinis bei A. Bernoto (birbynė) ir D. Streckienės (klavišinis instr.) instrumentinis duetai. Festivalis kasmet vis populiarėja. Tai vienintelis šalyje tokio žanro renginys. Anicetos Grikšienės, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kuršėnų skyriaus pirmininkės, teigimu, kitų metų festivalio dalyvių sąrašai jau beveik užpildyti. Norą dalyvauti pareiškė Tauragės, Klaipėdos, Alytaus bei Jurbarko chorai. Chorų festivalis – tarsi savotiška ataskaita klausytojui, norinčiam išgirsti ir pamatyti kuo įspūdingesnę programą. "Džiaugiamės mielomis šventės akimirkomis, galimybe susitikti su likimo draugais, nuostabiu priėmimu. Tai buvo visų choristų svajonė", - vieni kitiems pritarė pašnekinti festivalio dalyviai. Po koncerto šiltus žodžius tarė bei festivalio dalyvius sveikino LR Seimo narė Vincė Vaidevutė Margevičienė ir LR Seimo narės R. Baškienės padėjėja D. Miliauskienė, Šiaulių rajono savivaldybės Kultūros skyriaus ir Kultūros centro vadovai. Vidinė ramybė, laimės pojūtis, gera nuotaika, beveik nepriekaištinga organizacija, kvapą gniaužianti atmosfera ir ilgai netylantys atsiliepimai grįžus namo – tarsi įspaudas žemėje liko kiekvieno dalyvio širdyje. "Chorinė daina nebuvo ir nebus primiršta, dainuoti mėgsta ir jauni ir seni", - įsitikinę šio festivalio organizatoriai - Šiaulių rajono savivaldybės Kultūros centro darbuotojai.
- Džiazo gurmanai kviečiami į "Saulę"
-
Oksana LAURUTYTĖ Lapkričio 16 dieną 19 val. koncertų salės "Saulė" "Vitražų" salėje - vėl džiazo vakarai. Šį kartą koncertuos aukščiausio lygio muzikantai: Francesco Angiuli iš Italijos (kontrabosas), rusas Aleksandr Mashin (mušamieji), kartu muzikuos ir geriausias 2010 m. Lietuvos džiazo muzikantas Kęstutis Vaiginis (saksofonai).
 | Geriausias 2010 metų džiazo muzikantas Kęstutis Vaiginis muzikavo daugelyje tarptautinių projektų. "Saulės" archyvo nuotr. |
K. Vaiginis - brandus jaunosios kartos džiazmenas – saksofonininkas, kompozitorius, grupių lyderis. Sopraninį ir tenorinį saksofonus bei pučiantis muzikas išsiskiria skaidriu kontroliuojamu skambesiu, lyriškumu ir emocionalumu. K. Vaiginis džiazą pradėjo groti 1999 metais ir labai sparčiai įsitvirtino Lietuvos džiazo scenoje, pasirodydamas ir su savo kartos, ir su patyrusiais džiazo meistrais. Visi trys muzikantai turi didžiulę muzikinę patirtį, dažnai groja su įžymiausiais Europos, pasaulio džiazo atlikėjais, koncertuoja geriausiuose džiazo klubuose bei salėse. Džiazo koncerte bus atliekamos originalios kompozicijos, kurioms būdingi nacionalinio kolorito, moderniojo džiazo ir akademinės muzikos raiškos priemonių deriniai. "Koncerte tikrai skambės gera muzika. Tie, kurie mėgsta gurmaniškus dalykus, iš pusės žodžio supranta, kas yra kas, todėl visus kviečiu į džiazo koncertą", - sakė K. Vaiginis. Restoranas "Žemaitis" pasirūpino, kad "Vitražų" salėje džiazo mėgėjams būtų kur patogiai atsisėsti. Restoranas pasirūpins ir tuo, kad koncerto metu būtų kuo pasivaišinti, tad lankytojai į "Saulę" jau gali ateiti ir likus valandai iki koncerto. Bilieto kaina 15 Lt arba 20 Lt.
- Prasidėjo konkursas "Puošiu namus Kalėdoms"!
-
Dar nesibaigus rudeniui, bet jau pasirodžius pirmosioms snaigėms, suskambus kalėdinėms giesmėms ir parduotuvių lentynose pasirodžius galybei kalėdinių puošybos elementų, naujienų portalas www.etaplius.lt skelbia konkursą "Puošiu namus Kalėdoms".
Įamžinkite nuotraukoje šventinio namų interjero detales: išradingą lango dekorą, kalėdinę puokštę, žaislais nusagstytą eglutę, iškarpytą snaigę, šventinį Kūčių stalą, vaikus, besidžiaugiančus Kalėdų Senelio atneštomis gėrybėmis, jūsų pačių pagamintą atviruką. Galbūt originaliai papuošėte savo parduotuvės virtiną, darbo stalą ar automobilio saloną? Leiskite laisvai pasireikšti fantazijai! Tai gali padėti Jums tapti nugalėtoju, kuriam atiteks pagrindinis prizas – 200 litų čekis apsilankyti sveikatingumo SPA centre "Aronija". Antrosios vietos laimėtojams padovanosime kvietimą į Šiaulių dramos teatrą keturiems asmenims. Spektaklį galėsite pasirinkti patys. Pelnę trečiąją vietą bus apdovanoti kvietimu dviem asmenim į "Forum Cinemas". Visus tris nugalėtojus išrinks naujienų portalo lankytojai. Dar vieną laimėtoją specialiu prizu apdovanos ir išrinks naujienų portalo www.etaplius.lt redakcija. Vienas konkurso dalyvis gali atsiųsti keturias nuotraukas, tai padidina jo šansą laimėti. Vienas konkurso dalyvis gali pretenduoti tik į vieną prizą. Dalyvių nuotraukas patalpinsime vos tik jas atsiuntus, o balsuoti už patikusias galėsite nuo gruodžio 13-os iki gruodžio 28 d. Kiekvienai patikusiai nuotraukai galite skirti nuo 1 iki 5 balų. Nuotraukas reikia atsiųsti iki gruodžio 28 d. el. paštu konkursas@splius.lt arba konkurso rubrikoje paspaudus mygtuką "Atsiųsk nuotrauką". Būtina nurodyti el. pašto adresą, telefono numerį, vardą, pavardę bei nuotraukos pavadinimą. Tiesa, laimėti gali padėti ir įdomus nuotraukos aprašymas, išradingas pavadinimas. Gruodžio 30-ąją paskelbsime ir apdovanosime daugiausia portalo lankytojų balų surinkusius konkurso dalyvius. Tad puoškite namus šv. Kalėdoms ir siųskite mums nuotraukas! "Etaplius.lt" informacija
- Apdovanoti kino festivalių nugalėtojai
-
Praeitą savaitę Šiauliai gyveno kinu. Čia praūžė net du mėgėjiško kino festivaliai: "Žvilgsnis į gamtą" ir "Šeimyninių filmų festivalis". Šiauliečiai ir miesto svečiai galėjo mėgautis kinu, o savaitgalį festivalio organizatoriai pakvietė į Lietuvos kino mėgėjų sąjungos salę, kur paaiškėjo festivalių favoritai.
 | Vertinimo komisijos nuomonė sutapo su portalo "Etaplius.lt" skaitytojų nuomone. Vienbalsiai geriausiu namų vaizdeliu pripažintas Arno Šukio atsiųstas filmukas "Rikis". Šiaulių kino meno klubo archyvo nuotr. |
Paskutinę festivalių dieną, lapkričio 6-ąją, kompetentinga komisija apdovanojo geriausius kino darbus, atsiųstus iš visos Lietuvos. Organizatoriai džiaugėsi, kad abiejuose festivaliuose aktyviai dalyvavo Kauno jaunimo žiniasklaidos centro vaizdo studija "Kadras", Vilniaus "Skalvijos" kino akademija, Šiaulių jaunųjų technikų centro vaizdo studija, Klaipėdos moksleivių saviraiškos centro studija "Febas" pradžiugino savo animaciniais filmais. "Įdomių darbų pateikė ir Kaišiadorių kultūros klubas "Voras", – sakė vienas iš organizatorių Viktoras Gundajevas. "Šeimyninių filmų festivalio" nugalėtoju pripažintas kauniečio Vitalijaus Renson vaidybinis filmas "Kai laikas išeiti". Autoriui atiteko renginio globėjos Radvilės Morkūnaitės įsteigtas prizas – kelionė į Europos Parlamentą – Briuselį. Antroji vieta, suskaičiavus komisijos balus, atiteko taip pat kaunietei Augustei Tamutytei už jos dokumentinį filmą "Jaunystės dienoraštis". Morkūno dokumentinis filmas, sukurtas Vilniuje, - "Senelis, teatras ir krepšinis". Tai "Skalvijos" kino akademijos moksleivio pristatytas darbas. "Šeimyninių filmų festivalio" metu paskelbtas geriausias namų vaizdelis. Vertinimo komisijos nuomonė sutapo su portalo "Etaplius.lt" skaitytojų nuomone. Vienbalsiai geriausiu namų vaizdeliu pripažintas Arno Šukio atsiųstas filmukas "Rikis" apie šunelį, laukiantį savo šeimininko. Gamtos filmų festivalis "Žvilgsnis į gamtą" taip pat pateikė malonių staigmenų žiūrovams bei komisijos nariams. Pirmoji vieta skirta Daliaus Baranausko filmui "Maldininkas". Tai jauno menininko iš Panevėžio, šiais metais baigusio Šiaulių universiteto audiovizualinio meno bakalauro studijas, darbas. Po ilgų komisijos svarstymų antroji vieta skirta dviem konkursantam – vilniečiui Vitalij Gulbickij už filmą "Gamtos šokis" ir kauniečiui Saturnui Gergeliui už "Nemuno kilpas". Trečioji vieta atiteko taip pat Kauno atstovui – Ridui Beržauskui, kuris pristatė vaidybinį filmą "Žalias". "Šiauliai plius" informacija
- Jaunimo centre - juodojo "undergraundo" labirintai
-
Oksana LAURUTYTĖ Sekmadienį Šiaulių jaunimo centre atidaroma nauja erdvė norintiems kurti ir rengti renginius menininkams. Trys kūrybingi vyrai - Gintas Gascevičius, Ugnius Ratnikas ir Donatas Zacharovas - "atrado" pastato rūsį - kone 200 kvadratinių metrų įvairių patalpų, kuriose atidarymo metu bus kuriama, tapoma, skambės muzika ir vyks kitokia veikla.
 | Gintas Gascevičius, Donatas Zacharovas ir Ugnius Ratnikas "įvykį" "Juodojo undergraundo labirintuose" rengia savo iniciatyva ir savo lėšomis. Jie įsitikinę, kad meno reiškiniai negali būti "nuleisti iš viršaus", o turi išdygti lyg gerybiniai augliai. Autorės nuotr. | Atidarymo dieną, lapkričio 14-ąją, Šiaulių jaunimo centre vyks net trys nemokami patalpų atidarymai - 15, 16 ir 17 val. Į "įvykį" bus leidžiama po 20-30 žmonių. Juk rūsyje - klaidūs labirintai, išvedžioti kanalizacijos vamzdžiai, o oras čia kaip ir dera - prisotintas pelėsių kvapo. Renginio atidarymo metu per pusvalandį lankytojai aplankys kelias "dėžes" keistais pavadinimais "šaukesiai", "singulerumas", "eigos", "seifūnai", "įeigos rožė". Jose bus tapoma gyvai, skambės muzika, eilės, stebins video medžiaga ir net kvapas. Žiūrovai, pasak rengėjų, gaus trumpą koncentruotą meno užtaisą. Renginio organizatoriai viliasi, kad nauja erdvė bus pamėgta menininkų - čia jie galės kurti ir pasireikšti. "Jau bendraujame su žmonėmis, kurie yra "gilūs", kuriems šlykštūs pinigai ir kurie nori čia kurti", - sakė G. Gascevičius.
- "Laiptų galerijoje" - siurprizas meno gurmanams ir dovana meno gerbėjams
-
Lapkričio 5 d. 18 val. "Laiptų galerijoje" (Žemaitės g. 83) bus atidaryta Žibunto Mikšio (Paryžius) ir Rainerio G. Mordmiulerio (Bremenas) kūrybos darbų paroda "Draugystės kūriniai".
 | | R. G. Mordmiulerio (kairėje) ir Ž. Mikšio draugystė tęsiasi jau keturiasdešimt metų. "Šiauliai plius" informacija
|
Šios parodos darbai - tai bendri R. G. Mordmiulerio ir Ž. Mikšio sukurti ofortai, pradėti dar 1964 m. kartu mokantis ofortavimo Paryžiuje, Friedlaenderio grafikos studijoje, o vėliau pas Jaegues Desjoberto litografavimo. Bendri ofortai būdavo kuriami, kai abu kūrėjai dirbdavo tomis pačiomis vario plokštėmis. Jas jie siuntinėdavo vienas kitam, kol kuris nors nepasakydavo, kad darbas jau baigtas (R. G. Mordmiuleris gyveno ir kūrė Bremene, Ž. Mikšys - Paryžiuje). Bendros temos, mintys kildavo ne tik vario paviršiuje, bet ir bendraujant laiškais, telefonu, susitikinėjant tai Vokietijoje, tai Paryžiuje, kartu lankant muziejus, parodas, teatro spektaklius. Tai jau trunka keturiasdešimt metų. Jautrūs, skoningi, didelio kantrumo reikalaujantys darbai Ž. Mikšio labai dera su R. G. Mordmiulerio darbų dinamika. Paroda veiks iki lapkričio 25 d. "Šiauliai plius" informacija
- Ar žinote, kaip norite gyventi?
-
Pastaruoju metu Lietuvoje kviečiama į įvairius mokymus, konsultacijas. Kai kurių jų pavadinimams net kalbininkai neranda vertimo. Vienas tokių yra "koučingas" (angl. coaching). Kas tai yra, pasakoja Gitana, studijuojanti Baltic Coaching Centre mokykloje.
"Koučingo" sesija (pokalbis) iš pažiūros panaši į asmeninę ar net psichologo konsultaciją - dviejų asmenų pokalbį. Jis yra konfidencialus - nubrėžtos lentelės, diagramos, užrašyti pastebėjimai paliekami klientui. Dažniausiai būna ne viena "koučingo" sesija. Pirmojo pokalbio metu aptariama žmogaus dabartinė padėtis ir numatomi pagrindiniai tikslai (jeigu konkrečių tikslų nėra, jie apibrėžiami), aptariamas tolimesnis veiksmų planas. Būna taip, kad pakanka ir vieno pokalbio. "Koučingo" specialistas pateikia klausimus klientui, kuris iš savo "vidinio žinojimo", atsakydamas į klausimus, priartėja prie tos minties, svajonės, tikslo, uždavinio, kurie jam atrodo šiuo metu neišsprendžiami, neaiškūs ar, jo nuomone, nerealūs siekti. Juk sakoma, jog visi atsakymai yra mūsų viduje, tik mes nežinome, kaip juos surasti. Vieni įsivaizduoja, kad į "koučingo" sesijas reikia eiti tik turint rimtų bėdų ar problemų, kiti - kad kažkas duos daugybę patarimų, kurių dėka žmogus taps laimingas, jo gyvenimas bus laimingas ir nereikės pastangų ką nors daryti pačiam. Tačiau "koučingas" nėra psichologo konsultacija, asmeninis mokymas, draugo patarimas ar kt. "Koučingas" – tai pagalba žmogui, kuris siekia išsiaiškinti asmeninius tikslus ir nori juos pasiekti. Žmogus sprendžia tokius uždavinius, kurie susiję su jo dabartimi ir (ar) ateitimi. Per psichologo konsultacijas dažniausiai ieškoma problemos priežasčių praeityje ir suteikiamos konsultacijos - teikiami patarimai. Konsultantai, t. y. tam tikros srities specialistai, savo žinių dėka teikia patarimus klientui. Pas draugus einame, kai žinome, kad jie tikrai mums patars, pagelbės ir paguos. Puiku, jei turite nuostabių draugų, tačiau kaip tuomet, kai patarimai nepadeda arba viskas vyksta ne taip, kaip tikėjotės gavę patarimų. Kas kaltas, kad vėl įvyko viskas ne taip? "Koučingo" sesijos metu svarbiausia tai , kad išsiaiškinama, kaip pasiektas tikslas sąlygoja gyvenimą ir kokią naudą duoda. Tokios sesijos metu stengiamasi, kad žmogus atrastų kuo didesnę motyvaciją veikti, aiškiai numatytų savo tikslą ir žinotų, kaip jo siekti. Stengiamasi, kad pats žmogus pradėtų suvokti, kaip jam siekti svajonių, tikslų. Vėliau pats žmogus gali sau pateikti klausimų ir ieškoti sprendimų būdų. Ieškoma ne problemos priežasčių, o sprendimų. "Koučingas" ugdo tokius įgūdžius, kurie vėliau leidžia kitus išsikeltus uždavinius sėkmingai spręsti savarankiškai. Siekiama, kad žmogus išsiugdytų pasitikėjimą veikti. "Koučingas" suteikia pasitikėjimo savimi, sąmoningumo. Visa tai ugdo asmenybę. Jau po kelių susitikimų žmogus supranta, kad yra stiprus pats judėti pasirinkta kryptimi. Jis suvokia, kad eidamas savo tikslų link jis keičiasi pats, keičia savo požiūrį, nuostatas, o ne keičia kitus ir aplinką aplink save. Žmogus pats prisiima atsakomybę už savo sprendimus ir veiksmus. Daugelis mūsų turime du gyvenimus - tikrąjį, kurį gyvename, ir kitą, kurį iš tikrųjų norėtume gyventi, bet dėl tam tikrų priežasčių negyvename. Kad gyventum gyvenimą, apie kurį svajojame, reikia pasiryžti tam tikriems pokyčiams. Negalima tikėtis, kad kas nors kardinaliai pasikeis į gera, jei ir toliau elgsimės taip, kaip esame įpratę. Kurkime patys tuos pokyčius, kaip rašė "koučingo" specialistė Agnė savo straipsnyje "Neduok Dieve, man pasiseks" (www.aztraining.lt). Kurkime patys gyvenimą tą, kurį norime gyventi. Tie, kuriems kyla klausimai - nežinau ką daryti, ko aš noriu - ar paprasčiausiai dažnai sako "nesugebėsiu", "tai neįmanoma", "neturiu laiko" - kviečiami į nemokamas gyvenimo "koučingo" sesijas Šiauliuose šių metų lapkričio-gruodžio mėnesiais. Vieta ir laikas (ir savaitgaliai) derinami asmeniškai. Registruoja el. paštu koucingas@splius.lt. Parašykite savo vardą, el. pašto adresą, mobiliojo telefono numerį (nebūtina, bet jis pagreitintų susitarimą dėl susitikimo) ir kokiu laiku patogiau susitikti. Tai ar norėtumėte gyventi kitaip? Pažiūrėkite filmą, esantį internetiniame tinkle - http://www.youtube.com/watch?v=ZK3l9MxHyU0&feature=related . "Šiauliai plius" informacija
- Menų inkubatorius jau ieško ambasadoriaus
-
Oksana LAURUTYTĖ Šiaulių miesto savivaldybė įsigijo vieną labiausiai apleistų buvusio "Elnio" fabriko pastatų. Pavasarį čia prasidės Menų inkubatoriaus statyba. Pastatą suskubta pirkti, mat iš 2007-2013 m. ES struktūrinių fondų gauti net 8 milijonai litų menininkų mekai rekonstruoti ir įrengti. Valdžios atstovai džiaugiasi, kad puiki vieta menininkams atsiras mieste, o pačių menininkų nuomonės įvairios - nuo visiškai skeptiškų iki pagiriamųjų. Ko gi nori patys Šiaulių menininkai?
 | Pavasarį pastate, kuriame įsikurs Menų fabrikas, prasidės statybos darbai. |
Meno žmonės "Elnio" teritoriją mėgsta seniai Savivaldybė už pastatą sumokėjo 325 tūkst. litų. Teigiama, kad pastato kaina buvo priimtina, o jis, nors ir apleistas, yra tvirtas. Už vieną kvadratinį metrą pastato, kurio plotas - 3,8 tūkst. kv. metrų, sumokėti 84 litai. Pastatas pastatytas 1911 metais ir yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Aistė Žalevičienė, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Investicijų ir miesto plėtros skyriaus vedėja, sako, kad Savivaldybės administracijos Statybos skyriaus specialistai įvertino pastato būklę ir patikino, kad jis - itin tvirtas. Nors pastatas degė, įgriuvo jo stogas, senoviškas konstrukcijas sugriautų nebent galingas sprogimas. "Kitas savininkas, kuris dalyvavo konkurse ir siūlė pirkti pastatą šalia gatvės, už vieną kvadratinį metrą prašė 500 litų. Abu konkurse dalyvavę pastatai yra tos pačios būklės, tad galime sakyti, kad pastatą nusipirkome kone už dyką. Kartu su pastatu įsigijome ir kaminą, kuris taip pat pripažintas kultūros vertybe", - sakė A. Žalevičienė. 2007-aisiais Savivaldybė buvo parengusi galimybių studiją, kurioje numatyta, kas galėtų įsikurti Menų inkubatoriuje. Šiuo metu Savivaldybė ieško aktyvaus žmogaus, kuris galėtų tapti fabriko ambasadoriumi - pasišvęstų darbui ir galėtų įkvėpti gyvybę Menų fabrikui. "Laukiame įvairių aktyvių žmonių, jų nuomonių, minčių, pasiūlymų. Kai turėsime kelis kandidatus, galėsime skelbti konkursą "Menų fabriko" ambasadoriaus pareigoms eiti", - sako pašnekovė. A. Žalevičienės nuomone, daug menininkų veikia savo dirbtuvėse. Menų inkubatoriuje jie galėtų dirbti ir čia pat eksponuoti darbus, kuriuos būtų galima įsigyti. "Meno mėgėjai galėtų pabendrauti su menininkais, asmeniškai susipažinti su autoriumi, kurio darbą įsigijo", - sako A. Žalevičienė. Pašnekovės teigimu, ne tik vaizduojamojo meno kūrėjai gaus patalpas kūrybai - bus šokio, teatro, audio- ir videomeno studijos. "Menų inkubatoriaus poreikis ne iš dangaus nukrito. Būti nihilistu - lengviausias dalykas. Meno žmonės "Elnio" teritoriją mėgsta ir čia neabejotinai veikla vyks", - įsitikinusi A. Žalevičienė. Ateityje "Elnio" teritoriją ketinama plėtoti kaip vientisą, į Industrinį parką iškelti odų fabriką. Siūloma netgi į "Elnio" teritoriją įleisti vandenį - iškasti vandens kanalą, įrengti uostą. Vandens kanalas sujungtų Talkšos ežerą su Prūdeliu, čia būtų galima net jachtomis plaukioti. "Tik laiko klausimas, kada visi teritorijos pastatai bus nupirkti privačių investuotojų", - mano pašnekovė ir sako, kad kai bus sukurta infrastruktūra, bus ir menininkų. Techninis projektas bus parengtas per mėnesį Menų inkubatoriaus techninį projektą jau parengė įmonė "Vakarinis fasadas". Pasak architekto Dariaus Jakubausko, Savivaldybė paprašė parengti projektą, nes buvo pradėjusi jį rengti buvusio pastato savininko Stasio Karitono užsakymu. "Šis pastatas - techninis-kultūrinis paveldas. Pagal Savivaldybės užduotį 3 aukštų pastate numatyta daug erdvių: konferencijų, parodų salė, kavinė, šokių, teatro studijos. Numatytos patalpos profesionaliems dailininkams ir tautodailininkams - audėjams, keramikams, kalviams, medžio drožėjams. Kalvės ten nebus - tik salonas kalvystės darbams eksponuoti", - sakė D. Jakubauskas. Numatytos patalpos skulptoriams, dailininkams, grafikams, architektams, taikomosios dailės atstovams, numatomos ir radijo, foto-, audio-, audiovizualinių menų studijos. Gal bus leidžiamas vietos laikraštis, tad ir jam leisti vieta numatyta. Pusaukštyje projektuojamos ir keturios laikino apgyvendinimo patalpos, kuriose galės apsistoti pagal mainų programas į Šiaulius atvykstantys menininkai. Jiems numatytos ne tik gyventi, bet ir dirbti skirtos patalpas. "Išsaugojome pastato pobūdį. Jis liks raudono molio plytų. Į kompleksą įtraukėme ir kaminą, kuriame galima įrengti sraigtinius laiptus, iškabinti fotografijas, o kamino viršuje kelti miesto vėliavą", - svarsto architektas. Architektai turi užduotį Elnio gatvę nuo Ch. Frenkelio rūmų "atidaryti" iki pat Talkšos ežero. "Baigiami tvarkyti Ch. Frenkelio rūmai, bus įrengtas Menų inkubatorius, ims tvarkytis ir kiti pastatai. Nuo ko nors juk reikia pradėti", - sako D. Jakubauskas. Tiesa, architektas užsiminė apie kitą tvarkomą pastatą "Elnio" teritorijoje. Vienas miesto verslininkų nupirko sinagogą ir joje ketina įkurti senovinių motociklų muziejų. "Parengsime ir projektą, kaip sutvarkyti aplinką aplink pastatą. Teritorija bus apželdinta, bus suformuoti kiemeliai, kuriuose bus galima pastatyti staliukų", - kalbėjo pašnekovas. A. Jakubausko nuomone, sunkmečiu labai geras laikas pasirinkti "žemą startą" būsimiems projektams.  | "Elnio" fabriko teritorijoje esantis pastatas atrodo apgailėtinai, tačiau ekspertai tikina, kad jis itin tvirtų konstukcijų ir jį sugriautų nebent sprogimas. Artūro STAPONKAUS nuotr.
|
Šiauliuose nėra pakankamai menininkų ir žiūrovų? Šiaulietis skulptorius Gintautas Lukošaitis labai skeptiškai nusiteikęs dėl kuriamo Menų inkubatoriaus. "Ko aš labiausiai nenoriu, tai pastatų. Pilni Šiauliai tuščių pastatų. Menininkams reikia duoti darbo, o kur dirbti jie patys susiras. Tūkstantį litų šventei surengti savivaldybė sunkiai randa, o čia įdės 8 milijonus ir mieste bus kultūra?" - retoriškai klausia jis. G. Lukošaičio nuomone, Šiauliai yra per mažas miestas, kad jame būtų galima Menų fabriką kurti. "Žmonės iš Šiaulių baigia išvažiuoti, čia gyvena per mažai žmonių. Vaikšto po miestą keturi neįvertinti-nesuprasti menininkai ir viskas. Kas tame fabrike dirbs? Vytelių pynėjai ir medžio drožėjai? Pas mus visada taip - daro, o kokia funkcija - neaišku. Valdovų rūmams milijonai kišami, o kokia jų funkcija? Ūkininkas, kai sandėlį stato, žino, kad jame grūdus pils, o Menų fabriko kokia funkcija bus?" - klausia pašnekovas. G. Lukošaitis sako, kad jo dirbtuvės - jo galva. Jei yra užsakymas, jis ir patalpas randa. Tik nuo užsakymo priklauso, ar jis Niujorke, ar Žagarėje dirbs. "O kas mokės už to pastato šildymą? Mes todėl ir esame skurdžiai, kad milijonus litų pastatams šildyti išleidžiame. O kai reikia kokiam nors projektui įgyvendinti pinigų, tada jų ir nebebūna. Šildys tuščią pastatą ir galvos, ką dabar daryti", - sako skulptorius. Ką darytų pats G. Lukošaitis, jei būtų jo valia? "Prieš įgyvendinant tokius projektus reikia turėti komandą, viziją, partnerių užsienyje. Reikia iš anksto atlikti analizę, ką pastatas duos miestui. Miesto meras turi būti intelektualiai smalsus", - sako jis. G. Lukošaitis, lankęsis ne viename panašiame Menų fabrike pasaulyje ir yra tikras, kad Šiauliai - per mažas miestas tokiam objektui. "Šiauliuose reikia paremti patį kūrybos procesą, o ne vieną objektą. Reikia palaikyti ir mezgančią močiutę, ir vytelių pynėją. Ne grot viena fanfara, o palaikyti procesą. Turime mieste parką, o realiai nėra kur vaikų nuvesti. Štai ten galima pinigus kišti, o ne į pastatą, kuris dar kartą demoralizuoja ir liūdnai nuteikia", - sako skulptorius. Menų fabrikas turi sugrąžinti pasitikėjimą valdžia Prieš trejus metus Šiaulių valdžia buvo sumaniusi griauti šimtmetį stovėjusį Ch. Frenkelio fabriko kaminą. Jo ginti stojo menininkai. Reda ir Arūnas Uogintai kaminui gelbėti surengė piketą ir performansą. Kaminas nugriautas nebuvo. "Saugojome kaminą ne todėl, kad jo mums asmeniškai reikia. Juk gamtosaugininkai upes saugo ne todėl, kad į jas savo žąsis galėtų suleisti. Žmonės prisiriša prie įvairių dalykų ir šio jausmo negali taip paprastai atimti", - sakė A. Uogintas. Menininkas sako, kad jam asmeniškai Menų fabriko patalpų nereikia. "Gėda prisipažinti, kad mes jau išmokome be niekieno pagalbos rengti performansus, spektaklius, parodas. Jau pasigirdo politikų pasipiktinusių kalbų, kodėl menininkai dar neužsisakinėja ploto būsimajame Menų fabrike. Visame pasaulyje operas, muziejus, teatrus išlaiko valstybės, o mums gėda prisipažinti, kiek uždirba aktoriai, gėda prisipažinti, kad kūrinių neparduodi", - sako pašnekovas. Menininkas pyksta, kad Lietuvoje kultūrą formuoja profanai politikai, ir yra tikras, kad politikų prie Menų fabriko prileisti negalima. Politikas su krepšinio kamuoliu žmonių dainuoti neišmokys, todėl, A. Uoginto nuomone, Menų inkubatorių reikia atiduoti jauniems menininkams. Ne tik atiduoti, bet ir nesikišti ir nekontroliuoti, ką jie ten darys. Juk jaunimas Šiauliuose rengia renginius ir valdžios malonės neprašo. "Šis ES finansuojamas projektas turi padėti susigrąžinti pasitikėjimą politikais. Labai gerai, kad Menų fabrikas bus, o jaunimas ir taip "eina" su savo kultūra. Kiekviena karta turi savo kultūrą ir mes negalime jiems nurodinėti, mauti ant jų savo klišės. Antraip jų požiūris į pasenusius žmonės tik blogės", - sakė pašnekovas. Vienas žmogus veiklos neišsiūbuos Šiaulių universiteto lektorė Edita Musneckienė, aplankiusi ne vieną menininkų meką, yra visiškai tikra, kad pastatas Šiaulių menų fabrikui nei per didelis, nei žmonių Šiauliuose per mažai. Pasak pašnekovės, Lietuvoje yra problema – jei kuriasi kas nors nauja, neįprasta, žmonės dažnai tai vertina įtariai, skeptiškai. Sakoma, kad skeptikas ir gerą idėją gali paversti niekais. Galbūt vertėtų surengti daugiau viešų diskusijų, konferencijų visuomenei apie Menų fabriko galimybes. "Menininkai seniai pamėgę "Elnio" teritoriją ir gerai, kad čia atsiras vieta, kuri galbūt paskatins burtis menininkus, atsiras alternatyvi erdvė jaunimo iniciatyvoms. Gerai, kad yra galimybė pasinaudoti ES lėšomis ir įvaldyti šią unikalią vietą Šiauliuose. Ir jei pavyktų įgyvendinti Menų fabriko idėją, tai mūsų miestui suteiktų tik daugiau patrauklumo ir spalvingumo", - sako pašnekovė. Anot E. Musneckienės, pasaulio menų fabrikuose, kurie dažniausiai įsikūrę senuose fabrikuose, cechuose, transporto angaruose, gyvuoja studijos, kūrybinės dirbtuvės, informaciniai-edukaciniai centrai, vyksta kultūriniai mainai, rezidencinės programos. Vykdoma veikla yra labai įvairi ir kintanti. Meno fabrikai orientuojasi ne į kūrybinio produkto eksponavimą, ne į rezultatą, o į gyvą veiklą, į kūrybos procesą. Lankytojai gali stebėti, kaip dirba menininkai, kaip vyksta kūrybos procesas, taigi fabrikas turėtų būti kiek įmanoma atviresnis visuomenei. "Turint tik pastatą, visa tai iškart neatsiras. Galbūt inkubatoriaus veikla prasidės nuo mažų dalykų - parodos, dirbtuvėlių, įvairių projektų, kūrybinių stovyklų. Šiaulių universiteto Menų fakulteto studentams ši vieta bus išties itin naudinga kaip galimybė susikurti savo darbo ir kūrybos vietą, pradedant savo karjerą. Menų inkubatoriaus veikla iš esmės turėtų skirtis nuo kultūros centrų, galerijų, muziejų, koncertų salių veiklos. Naujas kultūros židinys neturėtų konkuruoti, o bendradarbiauti su jau esamais kultūros centrais, tapti alternatyvia erdve kūrėjams", - sako pašnekovė. E. Musneckienės nuomone, Menų fabrike gali vykti ir komercinė veikla, žinoma, jei ji susijusi su menais ir kultūra. Menininkams turi būti suteikta galimybė užsidirbti, realizuoti savo kūrinius. Pasak pašnekovės, menininkams šiais laikais reikėtų išmokti per įvairius projektus gauti lėšų savo veiklai, pretenduoti į stipendijas, mainų ir bendradarbiavimo programas, o ne tik laukti pelningų užsakymų ir dejuoti, kad niekas meno neperka. E. Musneckienės įsitikinimu, visi menininkai, norintys kurti Menų fabrike, turėtų turėti vienodas galimybes ir sąlygas. "Yra Šiauliuose menininkų bendruomenė ir tik nuo mūsų pačių priklausys, kas fabrike bus. Ne politikai ir ne meno tarybos ar sąjungos turėtų nuspręsti kuria linkme bus vystoma fabriko veikla, o patys menininkai ir laikas suformuos ir parodys, kurios sritys apsigyvens fabrike, o kas gal ir neprigis. Juk sostinės Užupyje natūraliai susiformavo menininkų bendruomenė ir jų alternatyvūs projektai išsivystė į meno inkubatorių pačių menininkų iniciatyva",- sako ji. Vis dėlto, E. Musneckienės nuomone, vienas žmogus, tebūnie jis ambasadorius, rimtos veiklos neišsiūbuos. "Turime suburti aktyvių ir kūrybingų žmonių komandą, kuri aiškiai suformuluotų fabriko idėją, filosofiją, veiklos gaires ir vertybes. Greitai reikės ir administratorių komandos, vadybininkų. Pradžia bus nelengva, tačiau ir Lietuvoje, ir užsienyje panašių menų fabrikų yra, tad mokytis bus iš ko", - sakė E. Musneckienė.
- Fotomenininko dovana kolegoms
-
Ričardas JAKUTIS Spalio 22 dieną Filharmonijos mažojoje salėje fotomenininkas Alvydas Šalkauskas pakvietė į savo kūrybos parodą "Portretas +".
 | | Filharmonijos direktorė N. Saimininkienė (kairėje) pristato parodos autorių A. Šalkauską (centre). Rasos LABINAITĖS nuotr. |
Portretas visais laikais buvo labai svarbus vaizduojamuosiuose menuose. Viena fotografijos atsiradimo priežasčių - irgi noras portretuoti žmogų, o Lietuvoje fotografinis portretas visad buvo dėmesio centre ir sunkiai rastume fotografą, nedirbusį šiame žanre. Tokių tradicinių minčių vedinas įžengi ir į šią fotomenininko Alvydo Šalkausko parodą. Įžengęs nustembi fotografijų autoriaus išmone, fantazija ir gebėjimu savitai mąstyti. Jauti, kad fotomenininko noras - įamžinti tai, kas rytoj bus istorija, bet drauge faktai jo nuotraukose ne tokie svarbūs kaip reiškiniai. Alvydas Šalkauskas nesistengia tradiciškai pabrėžti sufokusuotą vietą nuo nesufokusuotos, tačiau įtampos tarp tradicijų ir naujoviško portreto nėra. Maloniai nuteikia parodos vientisumas. Nuotraukų centre - žmogaus veidas, tik kartais už jo tarsi per rūką šmėkšteli paveikslo kontūrai, lango rėmai, medžių šakos, pieva... Visi užfiksuotieji nuotraukose šiauliečiams pažįstami. Jie - miesto menininkai, parodos autoriaus kolegos. Galima sakyti, jog tai fotomenininko dovana jiems. Dar viena Alvydo Šalkausko fotografijų savybė – jas galima skaityti. Fotomenininkas geba taip užfiksuoti žmogų, kad jo žvilgsnis į objektyvą tampa netikėtai kitoniškas ir čia iškyla postmodernizmo sąvoka, kuri nepripažįsta asmenybės nekintamumo įvairiose situacijose. Alvydo Šalkausko fotografijoms būdingas natūralumas, nes fotografuojamieji dažniausiai net nežino, kad yra fotografuojami, todėl kiekvienas portretas vis kitoks - kiti veidai, kita aplinka. Kritikas Skirmantas Valiulis ir fotomenininkas Stanislovas Žvirgždas, kalbėdami apie fotografiją, mėgsta pateikti pavyzdį iš kitų menų, kai Vincento van Gogho "Suplyšę batai" ar Marcelio Prousto romano "Prarasto laiko beieškant" herojus kalba ne siužetu, o įstrigusiomis atmintyje lyg ir atsitiktinėmis detalėmis. Šis palyginimas taikliai apibūdina ir Alvydo Šalkausko kūrybą. Fotomenininkas išeina į kitą mąstymo lauką, nepataikauja fotografuojamiesiems, išryškina veido reljefo smulkmenas, improvizuoja. Juk mes gyvename erdvėje tarp skepticizmo, malonumo ir teisybės, o joje ir dokumentiški vaizdai yra traktuojami kur kas sudėtingiau. Šiaip Alvydas Šalkauskas išsiskiria branda ir tempu, nors visi jo žingsniai nuoseklūs. O labiausiai džiugina jo noras, kad meninėje fotografijoje neišnyktų žmogaus veidas.
 | |  | Parodoje eksponuojamuose portretuose A. Šalkauskas įamžino savo kolegas. Nuotraukose aktorius Vladas Baranauskas, dailininkas Vidmantas Zarėka. |
- Šiaulių arenoje skambės legendinė "The QUEEN Symphony"
-
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius) lapkričio 12 d. 19 val. Šiaulių arenoje atliks šią bene populiariausią visų laikų simfoniją.
Britų kompozitoriaus Tolga Kashifo sukurtas kūrinys pagal legendinės grupės "QUEEN" ir Freddie Mercury dainas - tai šešių įspūdingų dalių simfonija, parašyta solistams, chorui ir orkestrui. Jei reikėtų iš roko istorijos puslapių išrinkti grupę, labiausiai tinkančią simfoninės muzikos inspiracijoms, tai, be abejo, būtų "QUEEN". "QUEEN" siela - prieš devyniolika metų miręs Freddie Mercury - sakydavo, kad norėtų, jog žmonės savaip interpretuotų jo muziką. Ryškus charakteris ir su niekuo nesulyginamas dramatiškas Freddie Mercury vokalas, kūrybinė laisvė ir skambesio unikalumas – jau savaime didelės jėgos reiškinys. Sujungtas su orkestro spalvomis, jis nubloškia mus į tolimą nostalgiškų jausmų pasaulį. Nostalgiškų ne todėl, kad "QUEEN" nebeliko, o todėl, kad šios grupės muzika daugeliui mūsų siejasi su gražiausiais gyvenimo momentais. Sunku rasti žmogų, negalintį paniūniuoti bent vienos "QUEEN" melodijos. Turkų kilmės Didžiosios Britanijos kompozitoriui Tolga Kashif užsakymą sukurti simfoninį kūrinį grupės "QUEEN" dainų pagrindu 2002 metais pateikė EMI įrašų kompanija. "QUEEN" nariams patiko kompozitoriaus idėja daryti ne "pliką" dainų aranžuotę, o naudojant "QUEEN" muziką sukurti naują originalų kūrinį. Simfonijos muzikiniam audiniui naudojamos garsiausios grupės dainos: "Champions", "Rock You", "The Show Must Go On", "Love of my Life", "Who Wants to Live Forever" ir kt. T. Kashif pabrėžia, kad "QUEEN" muzika yra vertingas audinys akademinės muzikos kompozitoriui. Grupės "QUEEN" pompastika ir teatrališkumas siejamas su jos lyderiu Freddie Mercury, kurio dėka grupė koncertuodavo prestižinėse salėse, pvz., English Music Hall, ar net operos teatruose – Freddie Mercury juk taip mėgo operą! "QUEEN" skambesys - gana eklektiškas dainų eilės - apgaulingos, jei iš dainos "We are the Champions" pašalintume rokenrolą, pamatytume jausmingumą ir lyriką. Aš norėjau perteikti šį paradoksą, nors ir naudodamas visiškai skirtingus žanrus", - teigė kompozitorius T. Kashif. Įkvėptas milžiniškos "The QUEEN Symphony" sėkmės, Tolga Kashif aranžavo dar vienos legendinės roko grupės kūrybą. "The Genesis Suite" premjera įvyko šių metų spalio 11 d., Londono simfoniniam orkestrui dirigavo pats kompozitorius. Kūrinį atliks Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, solistės – smuikininkė Saulė Rinkevičiūtė, pianistė Rūta Rinkevičiūtė, violončelininkė Vita Šiugždinienė, dainuos Kauno valstybinis choras (vad. Petras Bingelis). Diriguos maestro Gintaras Rinkevičius. "Šiauliai plius" informacija
- Kuršėnų mokykloje atidarytas profesoriaus dailės kabinetas
-
Vytautas KIRKUTIS Šiaulių rajono Kuršėnų Stasio Anglickio pagrindinė mokykla atšventė septyniasdešimtmetį. Dvi dienas vyko renginiai, skirti jubiliejui. Mokykloje atidarytas Vilniuje gyvenančio profesoriaus Konstantino Mateckio vardinis dailės kabinetas, surengti buvusių mokinių susitikimai, koncertas, išleista jubiliejui skirta knyga. Kuršėnų gimnazijos (dabar Kuršėnų Stasio Anglickio pagrindinės mokyklos) auklėtinis, architektūros profesorius, habilituotas daktaras Konstantinas Mateckis pakvietė mokinius į savo pamoką, po kurios susitiko ir su mokytojais.
 | Profesoriaus Konstantino Mateckio dailės kabinete dirbs mokytoja Gražina Miknienė. Autoriaus nuotr.
|
Medalio "nedavė" Stasys Anglickis Susitikime su S. Anglickio pagrindinės mokyklos mokytojais paklaustas apie savo mokyklos laikų svajonę, profesorius Konstantinas Mateckis sakė, kad didžiausioji jo svajonė neišsipildė. Jis jaunystėje svajojęs apie jūreivystę, netgi plačias jūreiviškas kelnes dėvėdavęs, o vasarą mėgdavęs apsivilki jūreiviškus marškinėlius. "Ir dabar vyras sode tokius jūreiviškus turi", - sakė jo žmona Dalila. Gyvenimo keliai Konstantiną Mateckį nuvedė į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti architektūros mokslų. O prieš tai buvo Kuršėnai. Prasidėjus karui, 1941 metais šeima persikėlė gyventi į iš senelių paveldėtą Micaičių palivarką. Konstantinas mokėsi Kuršėnų progimnazijoje, vėliau gimnazijoje, kurią baigė 1948 metais. Ta progimnazija bei gimnazija ir buvo dabartinės Stasio Anglickio pagrindinės mokyklos pirmtakė. "Būčiau mokyklą baigdamas ir aukso medalį gavęs, tik mokytojas ir poetas St. Anglickis iš lietuvių kalbos ketvertą parašė, - prisimena Konstantinas Mateckis. – Dar mokyklos direktorius bandė siūlyti mokytojui kaip nors man padėti, bet S. Anglickis buvo principingas – ne, ir viskas. Taip ir negavau medalio. Ir nesigailiu. Gera buvo principingumo pamoka." "Mokykloje atradau save..." Užlipęs į trečiąjį mokyklos aukštą prie vienų durų pamatai lentelę su Konstantino Mateckio bareljefu ir užrašu "Architektūros profesoriaus Konstantino Mateckio vardo dailės kabinetas". Ant kabineto sienų – Konstantino Mateckio portretai, nuotraukos iš jo gyvenimo, veikos, susitikimų akimirkos. Pasiekimai, įgyvendinti projektai, darbas Vilniaus Gedimino technikos universitete, mokslinė veikla Lietuvos ir užsienio aukštosiose mokyklose... "Mokykla man davė labai daug, - sako Konstantinas Mateckis. – Aš atradau save. Už tai jai esu dėkingas." Pirmieji piešimo mokytojo paraginimai apipavidalinti sienlaikraštį, nupiešti plakatą, pirmieji pagyrimai ir įvertinimai – viskas prasidėjo Kuršėnuose, mokykloje, kurią baigė. Ir pirmasis projektas, šiek tiek nutolęs nuo architektūros – Konstantinas sukūrė mokyklos komandai sportinę aprangą, su kuria jie dalyvavo spartakiadoje Vilniuje. Ją pasiuvo Kuršėnų siuvėjai. Ir pirmasis didelis įvertinimas - kai komanda žygiavo pro tribūnas, pasigirdo šūksniai: "Valio – uniforma!" Po tokių minčių kažin ar beverta klausti, kodėl jo vardo kabinetas atsirado mokykloje, kurią jis baigė.
- Katinų muziejus perduotas savivaldybei
-
20-metį šiemet minintis Katinų muziejus iš jo įkūrėjos ir ilgametės puoselėtojos Vandos Kavaliauskienės rankų perduotas Šiaulių miesto savivaldybei. Naujieji muziejaus vadovai tikisi, kad savivaldybė prisidės prie muziejaus puoselėjimo ir apie 3900 eksponatų išlaikymo.
 | 87-erių Vanda Kavaliauskienė pažadėjo būti muziejuje dažna viešnia ir patarti naujajai vadovei. Artūro STAPONKAUS nuotr. |
Katinų muziejaus šeimininkei, sulaukiančiai lankytojų iš Japonijos, Kinijos, Amerikos, Kanados, katė Filomena pati brangiausia. Nuo šiol ir ja rūpinsis Šiaulių miesto savivaldybė. Katinų muziejui suteiktas Vandos Kavaliauskienės vardas, atidengta atminimo lenta. Naujoji vadovė, buvusi Menų fakulteto studentė Asta Lukošiūtė žada tęsti savo pirmtakės veiklą. Už dovaną V. Kavaliauskienei dėkojo miesto vadovai, buvę bendradarbiai, bičiuliai, kurių susirinko pilna muziejaus salė. Šiaulių miesto meras Genadijus Mikšys kolekcininkei įteikė padėkos raštą, o Švietimo skyriaus vedėja Violeta Damskienė — dar vieną suvenyrą kolekcijai — puodelį su katino atvaizdu. "Jaučiuosi neįtikėtinai, beveik kaip kino žvaigždė", — šmaikštavo V. Kavaliauskienė kalbėdama, kad Katinų muziejuje yra jos širdis ir siela. Muziejininkė džiaugiasi, kad šis muziejus žinomas pasaulyje, lankomas ir vaikų, ir suaugusiųjų. Kolekcininkė muziejaus nepamirš — kas savaitę čia ateis visuomeniniais pagrindais. Katinų muziejus ir toliau liks senosiose patalpose — Jaunųjų gamtininkų centre. "Atiduodu ramia širdimi", - sakė V. Kavaliauskienė. "Šiauliai plius" informacija
- Visaginiečiai atvežė parodą į Šiaulius
-
Šiaulių kultūros centre eksponuojama fotografijų paroda "Visagino fotografai - Lietuvai ir Europai". Visaginas pristatomas kaip jaunas, tik 35 metus gyvuojantis Europos miestas, specifinis savo multikultūriškumu, tradicijomis, istorija.
Parodos tikslas – Visagino fotografijos menininkų žvilgsniu atkreipti visuomenės dėmesį ne tik į technines Ignalinos atominės elektrinės uždarymo problemas, bet ir į šalia gyvenančių žmonių socialinę aplinką. Parodoje pristatomos Vitalijaus Bogdanovičiaus, Aleksejaus Musatovo, Andrejaus Judino, Larisos Romanovos ir Nijolės Kliučinskienės fotografijos dvelkia optimizmu, jaunatviškumu, meniškai pateikta gamtos grožio ir architektūros harmonija. Paroda Šiauliuose veiks iki spalio 27 d. "Šiauliai plius" informacija
- Markas Rothko - įspūdingo plenero įkvėpėjas
-
Vaidotas JANULIS Rugsėjo pabaigoje Daugpilyje (Latvija) septintą kartą vyko Marko Rothko (Markuc Rothkowitz) vardo pleneras, į kurį kviečiami dailininkai iš viso pasaulio.
 | Į plenerą buvo atrinkta keturiolika dailininkų iš vienuolikos šalių.
Vaidoto JANULIO asmeninio archyvo nuotr. |
Markas Rothko - ekspresyvaus abstrakcionizmo dailininkas, gimęs 1903 m. rugsėjo 25 d. Dvinske, Vitebsko provincijoje, Rusijos imperijoje (dabar Daugpilis). Mirė menininkas 1970 m. Amerikoje. Ši išskirtinė asmenybė ir suteikė impulsą Daugpilio miesto savivaldybės Kultūros skyriui, Latvijos dailės akademijai ir kultūros ministerijai rengti tarptautinius plenerus. Idėja įdomi tuo, kad projektas aprėpia gerokai daugiau nei pats pleneras: Daugpilio pilies teritorijoje atiduotas arsenalas, kurio patalpose steigiamas M. Rothko kultūros centras, muziejus, kūrybinės studijos, galerija, patalpos dailininkų rezidencijoms. Iš šalies - po dailininką Dinamiškai plėtojant šį projektą, daug metų kviečiami dailininkai iš įvairių pasaulio šalių bendrauti ir kurti šiame mieste. Į plenerą dailininkai patenka pateikę gyvenimo aprašymą, vaizdinę medžiagą, pagrindinių darbų sąrašą, parodų sąrašą, parodų katalogus ir apdovanojimų diplomus, jeigu tokių yra. Šiais metais buvo atrinkta keturiolika dailininkų iš vienuolikos pasaulio šalių: Anglijos, Airijos, Belgijos, Baltarusijos, Danijos, Prancūzijos, Italijos, Ukrainos, Nyderlandų, Latvijos ir Lietuvos. Šalai atstovauja vienas menininkas. Tuo vieninteliu atstovu garbė teko būti man. Tiesa, šeimininkams ir kaimynams baltarusiams toks apribojimas negalioja - M. Rothko kilęs iš Daugpilio, buvusios Vitebsko gubernijos (Baltarusija), tad daroma išimtis. Plenere dailininkams buvo sudarytos puikios gyvenimo sąlygos, jie buvo aprūpinti medžiagomis ir priemonėmis, o kūrybinių studijų plotą lėmė burtai. Komanda - spalvinga, darbai - saviti Reikia pasakyti, kad ši spalvinga komanda ir amžiumi daug aprėpianti: nuo jauniausio - dvidešimt dvejų metų dalyvio iki vyriausio - šešiasdešimt ketverių metų. Nepaisant amžiaus skirtumo, kolektyvas buvo darnus ir draugiškas. Kiekvieno plenero dalyvio kūryba - savita. Plastika, mąstymas ir technika - skirtingos. Christian Breed, jaunas menininkas iš Romos (gimęs Niujorke), tapo didžiules drobes, naudoja mišrią techniką, plastika panaši į J. Polloko. Tai ieškantis menininkas, bet turintis tvirtą savo nuomonę apie kūrybą ir mielai apie tai diskutuojantis. Teigiantis, kad jo darbai atsirado iš urbanistinio peizažo fragmentų, kurie vėliau išsivystė į abstrakčią kalbą ir visiškai galimas daiktas, kad fragmentai restruktūrizuosis į ką nors kita. Daugiau patirties turintis Sergey Grynevič iš Baltarusijos, kuriam teko matyti sovietinius paradus ir Brazilijos karnavalus, teigia, kad metams bėgant vis mažiau supranta, kaip reikia tapyti, ir kartu suvokia, kaip nereikia dirbti. Tas nepasitikėjimas ir stimuliuoja kurti. Savita autorė - elegantiška dama Anne Harkin–Peterson iš Airijos - meno istorijos daktarė, aktyviai dirbanti tapybos srityje, savo žinias atiduodanti Airijos nacionalinės dailės ir dizaino kolegijos studentams. Į tapybą ji žiūri filosofiškai. Anot Anne, tapyba - ta sritis, kuri leidžia pasireikšti vaizduotei ir tyrinėti už verbalinių galimybių ribų. Menininkės darbai - provokacija ir žaidimas, jausmas ir racionalumas, visaapimantys ir prieštaraujantys. Tai iššūkiai, kurie jaudina. Ukrainietis Oleh Bezyuk, besilaikantis tradicijos ir pripažįstantis aliejinę tapybą, vis kartojo: "Jūs - Europa." Nors savo tapyba jis "neiškrito" iš viso konteksto, tačiau atrodė kažko įsitempęs. Nina Stoupina iš Belgijos - plenero siela, įdomi menininkė, dirbanti mišria technika. Ninai tapyba - tai gyvas organizmas, kuris išsiurbia iš jos energiją ir perduoda žiūrovui. "Forma ir jausmas sukuria balansą tarp pasaulio ir manęs ir baigiasi dinamiška kompozicija. Aš nenaudoju daug įvairių technikų, apsiriboju drobe ir popieriumi, šilko popieriumi. Tai man suteikia galimybę einant šiuo koridoriumi kalbėti savo plastine kalba", - sako dailininkė. Apie pragaro virtuvę - meną Kūrybinį plenero procesą stimuliavo įvairi programa - koncertai, kino filmų peržiūros, aptarimai, dailininkų studijų lankymas, diskusijos. Viena diena buvo skirta mokslinei konferencijai. Pranešimą "Abstraktusis ekspresionizmas XXI amžiaus žvilgsniu" skaitė įžymus šios srities menotyros daktaras profesorius, devynių pasaulio meno akademijų garbės narys, Deivyd Amfam iš Amerikos. Autorius pateikė abstrakčiojo ekspresionizmo formulę: kubizmas + siurrealizmas = abstraktusis ekspresionizmas = Amerikos meno suklestėjimas. Drąsus teiginys, savo argumentais gana įtikinantis. Kito pranešėjo - menotyrininko Peterio Cedrinš - pranešimas "Pragaro virtuvė: menas poezijoje, poezija mene – naujame pasaulyje" buvo įdomus ir kartu kontraversiškas. Pranešimą jis skaitė trim kalbomis - latvių, anglų ir rusų, sukeldamas tam tikrų minčių pragarą. Pranešimas įgijo meninės akcijos, performanso atspalvį ir tikrai pagyvino pokalbį bei diskusijas. Iki kito karto Plenero pabaigoje darbus parodai atrinko Latvijos kultūros ministerijos atstovas, Latvijos dailės akademijos rektorius profesorius Janis Andris Uosis, menotyrininkas iš Amerikos Deivid Amfam, Daugpilio savivaldybės Kultūros skyriaus atstovai, Daugpilio muziejaus parodų organizatorė, tapytoja Valda Mežbalde. Plenero dalyvių paroda buvo atidaryta Daugpilio muziejuje. Susidomėjimas - didžiulis, publika - spalvinga: nuo moksleivių ir studentų iki verslininkų ir savivaldybės klerkų. Daug pasisakančiųjų ir vertinančiųjų. Įstrigo Latvijos dailės akademijos rektoriaus profesoriaus Janio Uosio pastebėjimas: "Nors pleneras ir skirtas Markui Rothko, reikia pasakyti, kad dailininkas niekada plenere nebuvo ir jis jam nebuvo aktualus." Taiklus pastebėjimas neliko be atsako. Projekto kuratorė Sarmite Teivane atsakė, kad įkūrus kultūros centrą jame bus dailininkų rezidencijos, skirtos plenero dalyviams. Taigi šurmulys nutilo iki kito karto. Vakarėjantys Šiauliai pasitiko rausva dangaus drobe. Šiauliai–Daugpilis–Šiauliai
- "Blusyno pasakojimai" "Versmė '10" festivalyje
-
Svajūnas SABALIAUSKAS Šiaulių dramos teatras dalyvavo nacionalinės dramaturgijos festivalyje "Versmė '10". Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) šiauliečiai parodė naujausią režisieriaus Antano Gluskino spektaklį "Blusyno pasakojimai" pagal Gendručio Morkūno to paties pavadinimo knygą.
 | | Aktoriai Aurimas Žvinys, Dalius Jančiauskas, Inga Norkutė ir Viktorija Krivickaitė dalyvavo nacionalinės dramaturgijos festivalyje "Versmė". Sauliaus JANKAUSKO nuotr.
|
Festivalio "Versmė" sumanytojas ir koordinatorius LNDT generalinio direktoriaus pavaduotojas Jonas Korenka po spektaklio savaitraščiui "Šiauliai plius" tikino esąs sužavėtas Šiaulių teatro darbu. "Tai tikrai šiltas sceninis kūrinys. Mūsų jaunasis žiūrovas yra labai išpaikintas sceniniais kūriniais, 3D "multikais". Šiaulių kūrybiniam kolektyvui pavyko "paimti" žiūrovą ir visą valandą vesti teatro takeliais. Žiūrovai tikėjo, juokėsi. Jie pritildavo nesutikdami su vienu ar kitu veiksmu. Jie palaikė vaidinamus vaikus, nesutikdavo su vaidinamų tėvų nuomone. Šiauliečiai pasiekė pagrindinį teatro tikslą. Tai gražus pavyzdys, kad turime puikių lietuviškų autorių", - sakė J. Korenka. Festivalio sumanytojas dėkojo šiauliečiams už indėlį organizuojant "Versmę" - Šiaulių teatro vadovas Antanas Venckus yra organizacinės tarybos narys. "Versmės" vertinimo komisijos pirmininkė Aušra Martišiūtė gyrė buvusius studentus: Aurimą Žvinį, Ingą Norkutę ir Dalių Jančiauską, vaidinančius spektaklyje "Blusyno pasakojimai". "Nors jų veidus galima matyti televizijoje, bet jie gebėjo išlaikyti kontaktą su teatru, su scena ir žiūrovų sale. Aktoriai puikiai perėmė vaikų psichologiją, nes žiūrovų reakcija buvo gyva. Spektaklis pasiekė savo tikslą. Režisierius pasirinko puikų autorių ir puikų kūrinį. Spektaklyje patiko tai, kad nėra fantastinių personažų, sugebėta spektaklį sukurti iš žmogiškųjų santykių, kurie vaikams yra labai svarbūs", - sakė A. Martišiūtė. Apie festivalį Nacionalinės dramaturgijos festivalis "Versmė" – tęstinis Lietuvos nacionalinio dramos teatro projektas, kurio tikslas – sudominti teatro profesionalus bei žiūrovus klasikine ir šiuolaikine lietuvių dramaturgija, skatini naujų lietuviškų kūrinių teatrui atsiradimą, stiprinti Lietuvos teatro ryšius su mūsų kultūros paveldu bei aktualiais mūsų šalies visuomeniniais procesais. Pirmą kartą nacionalinės dramaturgijos skaitymai surengti 2005 metais. Tai ir buvo festivalio "Versmė" pradžia. Festivalį sudaro dvi pakopos – iš pradžių pjesės pristatomos skaitymuose, rodomi eskizai, o po metų festivalio metu sudaromos galimybės įvairiems Lietuvos miesto teatrams sostinės publikai pristatyti užbaigtus nacionalinės dramaturgijos pastatymus. Festivalis vyksta Lietuvos nacionaliniame dramos teatre bei kituose sostinės teatruose. Festivalio organizatorius – Lietuvos nacionalinis dramos teatras, tačiau jam talkina visi norintys dalyvauti profesionalūs Lietuvos teatrai, kūrėjai, teoretikai. Svarbus festivalio "Versmė" komponentas – viešos paskaitos ir diskusijos, kurių metu sudaroma galimybė užmegzti ryšį tarp šiuolaikinio teatro kūrėjų – dramaturgų, režisierių – bei žiūrovų. Festivalio pavadinimą pasufleravo garsaus lietuvių skulptoriaus Stanislovo Kuzmos skulptūra "Versmė", esanti teatro fojė ir simbolizuojanti gyvosios lietuvių teatro tradicijos šaltinį.
- Autorinė darbų paroda
-
Regina MATULIENĖ "Menas – pats žavingiausias, pats griežčiausias, pats džiugiausias ir geriausias amžino, nepavaldaus protui žmogaus veržimosi į gėrį, tiesą, tobulybę simbolis", - teigia vokiečių rašytojas Tomas Manas.
 | | Šiaulių profesiniame rengimo centre M. Navickas savo parodą surengė jau ne pirmąkart Autorės nuotr.. |
Rugsėjo 6 d. Šiaulių PRC Statybos ir mechanikos skyriaus Statybos sektoriaus bibliotekos skaitykloje, plataus profilio (fotografija, grafika, drabužių dizainas) menininkas Modestas Navickas pristatė savo autorinę darbų parodą iš ciklo "Išsinėręs". Šis menininkas "verda" įvairiose srityse, tačiau mėgiamiausia jo kūrybos sritis – drabužių dizainas. Mokykloje M. Navickas pristato individualų mezgimo dizainą. Žiūrėdamas į eksponuojamus megztus gobelenus, matai didelę menininko fantaziją. Tai jau ne pirma M. Navicko eksponuojama paroda Statybos sektoriuje. Džiugu paminėti, jog jis - buvęs ŠPRC mokyklos mokinys ir, pasiekęs tokias aukštumas, nepamiršta, mielai rengia parodas joje. PM. Navickas parodose dalyvauja nuo 1996 metų, daug kartų yra dalyvavęs ir tarptautinėse parodose. Gal mažiau žinomas dėl to, kad dirba su žmonėmis, individualiai.
- Siekis - gyventi jaukiai ir taupiai
-
Osvaldas JOKUBAITIS Spalio 16 d. (šeštadienį) 10 val. Šiaulių miesto savivaldybės posėdžių salėje (Vasario 16-osios g. 62, I a.). laukiami visi, kurie domisi daugiabučių renovacija, energijos taupymu, alternatyviais energijos šaltiniais. Energijos taupymo dienų renginyje "Daugiabučio renovacija ir energijos taupymas" specialistai supažindins su įstatymų pataisomis, analizuos sukauptą patirtį, pristatys alternatyvius energijos šaltinius, atsakys į šiauliečiams rūpimus klausimus.
Iš tūkstančio - vos dvidešimt Šiauliuose, kaip ir visoje Lietuvoje, daugiabučių renovacija vyksta ne tokiais sparčiais tempais, kaip tikėtasi: mieste yra daugiau nei tūkstantis daugiabučių, kol kas modernizuotų arba pradėtų renovuoti nėra nė dvidešimties. Atnaujintuose namuose gyvenantys šiauliečiai akivaizdžiai pajuto tokių permainų naudą – sąskaitos už šildymą gerokai sumažėjo, gyventi tapo jaukiau ir švariau, todėl nenuostabu, kad taupiuose namuose visi norėtų gyventi. Pernai rugpjūtį LR Vyriausybė patvirtino naują daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programą. Pagal ją Šiaulių regione jau patvirtinti dviejų daugiabučių namų modernizavimo investicijų planai, rengiami dar penkių namų. "Reikia tikėtis, kad Vyriausybė ras tinkamą būdą paspartinti daugiabučių namų renovacijos procesą, nes leisti šilumą vėjais ir už ją mokėti didžiulius pinigus nenaudinga ne tik gyventojams, bet ir valstybei, kuri daugeliui priversta kompensuoti tas išlaidas. Tačiau kol Vyriausybė priiminėja naujus dokumentus, mes privalome rengtis daugiabučių modernizavimui – gyventojai turi kuo daugiau žinoti apie būdus taupyti energiją, apie galimus renovacijos finansavimo modelius, apie grėsmes, kurios gali kilti, jeigu modernizuojama bus neprofesionaliai. Todėl į renginį Savivaldybėje kviečiu visus, kurie iš pirmų lūpų norėtų išgirsti, ką ir kaip reikėtų daryti, kad daugiabučio namo atnaujinimo projektas būtų sėkmingas", - sako renginio koordinatorė, Šiaulių miesto mero pavaduotoja Daiva Matonienė. Pagalba - aktyviausiems "Daugiabučių gyventojai dabar turi būti labai aktyvūs ir apsisprendę, tuomet greičiau sulauks ir reikiamos pagalbos. 2009 m., kuomet Šiaulių savivaldybė kartu su partneriais buvo pakviesta įgyvendinti projektą "Darni, energijos išteklius taupanti miestų plėtra" (Baltijos jūros regiono 2007-2013 m. programa), projektui buvo pasirinktos itin aktyvios Lieporių ir Sukilėlių kalnelio mikrorajonų bendruomenės, kurios kryptingai siekė kuo geriau susitvarkyti namus ir aplinką, kurioje gyvena", - sako Šiaulių miesto savivaldybės vyriausioji architektė Rasa Budrytė. Pasibaigus projektui, šie du Šiaulių miesto gyvenamieji rajonai (185 ha teritorija) turės ne tik parengtus detaliuosius planus, bet ir išanalizuotas šių rajonų galimybes bei pasiūlymus, kaip racionaliausiai tvarkytis, kad šių teritorijų plėtra būtų darni, kad būtų taupoma energija. "Labai svarbu, kad šis projektas leis peržiūrėti ir šilumos ūkio problemas, bus bandoma sutvarkyti lauko inžinerinę infrastruktūrą taip, kad ji neneštų papildomų nuostolių. To pasiekti bandysime bendradarbiaudami su "Šiaulių energija", - sako R. Budrytė. Jaukiai ir taupiai Projektas "Darni, energijos išteklius taupanti urbanistinė plėtra" truks iki 2012 metų pabaigos. Projekto iniciatorė ir pagrindinė vykdytoja – Vokietijos būsto, miestų ir erdvinio planavimo asociacija. Lietuvos partnerės – Šiaulių miesto savivaldybė ir Lietuvos būsto ir urbanistinės plėtros agentūra. Iš viso Projekte dalyvauja 15 partnerių iš šešių skirtingų Baltijos jūros regiono šalių. Anot miesto vyriausiosios architektės R. Budrytės, darnios urbanistinės plėtros rekomendacijomis bei pasiūlymais, kurie bus pateikti dviem mūsų miesto rajonams, galės vadovautis ir kiti Šiaulių gyvenamieji rajonai. "Savo butus žmonės susiremontuoja, išsiblizgina, o tai, kas dedasi laiptinėse, kiemuose, gyvenamajame rajone, stengiamasi nematyti. Žinoma, norimi procesai juda labai palengva, tačiau be mūsų pastangų permainų tikrai nesulauksime. Manau, kad šiuo projektu aktyviname kiekvieno šiauliečio norus gyventi jaukioje aplinkoje ir taupiai, todėl pačių gyventojų pastangos tvarkytis ir versti tvarkytis kitus yra labai svarbios", - sako R. Budrytė. Energijos taupymas - ne tik daugiabučiuose Specialistai įsitikinę, jog energijos taupymas nėra tik daugiabučių renovacija, todėl Šiauliuose stengiamasi įgyvendinti kuo daugiau projektų, leidžiančių ieškoti alternatyvų iškastiniam kurui. Šie vietiniai projektai padeda spręsti globalias klimato kaitos problemas. "Šiaulių energija" siekia bent dalį iškastinio kuro pakeisti biomase. Bendrovė "Šiaulių vandenys" įgyvendina projektą, kuris leis iš valymo įrenginiuose gauto dumblo išgauti elektros ir šilumos energiją. Energijai gaminti bus panaudotos ir dujos iš dabar jau uždaryto Kairių sąvartyno. Šį projektą įgyvendina privati bendrovė. Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras planuoja panaudoti komunalines atliekas jas apdorojant, tokiu būdu gauta kaloringa atliekų frakcija galėtų pakeisti iškastinį kurą. "Pirmieji trys paminėti projektai Šiauliuose jau pradėti įgyvendinti, paskutinysis yra parengimo stadijos. Manome, kad privalome išnaudoti visas taupymo galimybes, kurios paprastai susijusios ne vien su taupymu, bet ir su ekologija – alternatyvūs energijos šaltiniai, alternatyvus kuras mažiau teršia aplinką, o jų naudojimas sudaro sąlygas darniai miesto plėtrai", - sako Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Aplinkos skyriaus vedėjas Romaldas Šemeta. Tad spalio 16 dieną Šiaulių savivaldybėje vyksiančiame renginyje specialistai iš Šiaulių ir Vilniaus supažindins ne tik su dabartine daugiabučių namų renovacijos situacija, pasidalys sukaupta patirtimi, kalbės apie projektų finansavimą, bet ir pristatys galimybes atnaujinant daugiabučius pastatus naudoti alternatyvius energijos šaltinius. Norintys dalyvauti renginiuose kviečiami iš anksto registruotis telefonu (8~41) 596 287 arba elektroniniu paštu l.sablinskiene@siauliai.lt. Susitikime laukiami ir nesuspėjusieji užsiregistruoti.
- Šiaulių universiteto dailininkų paroda Liubline
-
Arūnas UOGINTAS Išvažiavome iš Šiaulių darganotą rytą su universiteto dailininkų paroda į Liubliną. Tolyn į pietus orai taisėsi ir vakare, kai pasiekėme tikslą – Marii Curie–Sklodovska universitetą, jau ryškiai švietė debesis išsklaidęs pats didžiausias šiais metais Mėnulis, nes, pasak astronomų, pastarosiomis dienomis šis naktinio dangaus šviesulys arčiausiai priartėjąs prie Žemės.
 | Parodos autoriai prie Jaunimo centro. |
Su šio Lenkijos universiteto Menų fakultetu bendradarbiaujame jau septintus metus. Pirmąsias parodas Liublino galerijose surengė dailininkai Meda Dilinskienė, Ričardas Garbačiauskas ir Vaidotas Janulis, pas mus savo grafikos darbus eksponavo žinomi Lenkijos grafikai Grzegorz Dobieslaw Mazurek ir Piotr Lech. Pasikeitėme studentų parodomis. Puikiai kalbantis lenkiškai R. Garbačiauskas vadovavo ir šiam projektui – šiauliečių parodai, įtrauktai į VII Liublino mokslo festivalį, kuriame dalyvavo keliolika aukštųjų mokyklų. Liubline gyvena beveik tris kartus daugiau žmonių nei Šiauliuose, čia veikia penki universitetai, yra puikus senamiestis su keliolika bažnyčių, tačiau didelės šiuolaikinės meno galerijos dar nėra... Šiauliai su savo Dailės, "Laiptų" galerijos ir kultūros centro parodų plotais lenkia šį seną Lenkijos miestą. Dailininkų parodos čia eksponuojamos Rotušėje, Istorijos muziejuje ir galerijose, įrengtose įvairių interjerų rūsiuose ar palėpėse. Liublino dailininkai juokiasi, kad jų galerijos pagal išsidėstymą konkuruoja su aludėmis ir barais, kurie ypač senamiestyje užima galybę rūsių... Taigi ir ši nemaža šiauliečių dailininkų, universiteto dėstytojų, paroda eksponuota Jaunimo kultūros namų Nr. 2 palėpėse. Trys dailininkai - profesoriai A. Visockis, R. Garbačiauskas ir šių eilučių autorius geras kokias valandas suko galvą, kaip deramai sutalpinti keturiasdešimt du meno kūrinius, kuriuos parodai pateikė septyniolika universiteto menininkų. Gausiausiai pristatyti profesorius V. Janulis, kuris parodai atrinko šešis naujausius savo serigrafijos estampus, ir dizaineris Vilmantas Dambrauskas, eksponavęs didelį fotografijų ciklą "Ir jie nusprendė išplaukti". Juo autorius, derindamas raiščiais ir turbanais iš dalies prisidengusius nuogus vyrų ir moterų kūnus, senų medinių rakandų, sijų, linijinių virvių fone kūrė naujo mito modelį. Beje, palėpės atmosfera šiam nuotraukų ciklui buvo kaip tik ta vieta. R. Garbačiauskas parodai atrinko tris figūrines nuogų merginų kompozicijas. Šie aktai sužavėjo žurnalistus kasmetėje šiauliečių dailininkų parodoje, menininkas davė išsamų interviu vienam mūsų miesto laikraščiui apie nuogumo fiksavimą tapyboje. Lenkai savitai pastebėjo nuogumo problemą mene - jie tiesiog pridengė šiuos tris darbus, kai parodos apžiūrėti atvyko būrys vaikų. O nuogales, užfiksuotas V. Dambrausko fotografijose, nukabinti tiesiog užmiršo... Tačiau jei gerai pagalvoji, ar tas nuogumas – tapyboje ar fotografijoje, puikiai stilizuotas ir tikrai negašlus - yra toks jau pavojingas jaunimui. Figūrų kompozicijų atrastume Irenos Ambrazienės, Arūno Uoginto, Aldonos Visockienės kūriniuose. Edmundas Birgėla savo grafikoje paskendo ornamentinės ritmikos tyrinėjimuose. Vidmanto Zarėkos kūriniuose žmogaus figūros nėra. Jis stebi, dažniausiai tiria patį žmogaus prisilietimą, tarkim, lango stikle ar mokyklinės lentos plokštumoje, natiurmorto daiktuose ir visa tai fiksuoja trijose, dar "Baltijos tiltai. Gelmė" bienalę Vilniuje menančiose akvarelėse. Pastarųjų metų aliejinės tapybos kūriniai, kuriuos parodai pateikė Gražina Arlauskaitė-Vingrienė, sakyčiau, tarytum susišaukia su V. Zarėkos žmogaus interjerų tyrinėjimais ("Izraelis. Mėlynos durys"), nors, kita vertus, gal autorė tokia tapybine plastika tiesiog savaip interpretuoja peizažo struktūras, kaip ir Antanas Visockis savo akvarelėse...  | Ruošiama parodos ekspozicija. Autoriaus nuotr. |
Albinas Kavaliauskas ir Ieva Kavaliauskaitė reprezentavo taikomąją dailę, jų odos objektai – skulptūros lyg sustingę vynmaišiai ar knygos - tiesiogiai iliustravo pačią anksčiau minėtą sąvoką, nes palėpėje šalia stogo perdengimo konstrukcijų šie kūriniai iš odos tiesiog nuostabiai tiko ir metaforiškai pratęsė Vilmanto Dambrausko fotografijų ciklo naujo mito kūrimo idėją. Kiti taikomosios dailės darbai – tekstilė (Salvinijos Anikinienės, Reginos Vaitkevičienės, Vilijos Lesauskienės, Danutės Kaučikienės kūriniai) - puikiai tilpo atskiroje patalpoje šalia senovinių lenkų tautodailininkų audimo staklių. Liublino jaunimo centre eksponuojama ne tik tapyba, grafika, fotografija, bet ir tekstilė, keramika, didelės apimties odos dirbiniai – tai išsami ir solidi universiteto, Menų fakulteto dėstytojų kūrybos paroda, fiksuojama parodos kuratorių (dailininkai Agnieszka Zawadska ir Robert Rabiej) išleistame parodos kataloge, kurį lenkai pavadino "Wspolczesna sztuka litewska", lietuviškai būtų – šiuolaikinis lietuvių menas. Jei šį lietuvišką vertimą galėtume suprasti kaip šių dienų lietuvių – šiauliečių - dailininkų meną, tai tokiu atveju būtų keista kai kurių kitų universiteto dėstytojų pozicija pateikti kūrinius, sukurtus dar aname amžiuje, pvz., dailininko V. Šimoliūno darbams jau būtų per dvidešimt metų... Pabaigoje – visai graži paralelė, kaip jau rašiau, apie arčiausiai Žemės priartėjusį Mėnulį... Taip jau yra, kad retkarčiais Liubline susitinka Lietuva ir Lenkija. Visi žinome Liublino uniją, Lietuvių aikštę tame mieste ir paminklą tai įvairiai interpretuojamai sąjungai. Manau, kad mes "pasmerkti" gražiai ir nuoširdžiai bendrauti su kaimynais...
- Kur vyras ir moteris, ten drama neišvengiama
-
Oksana LAURUTYTĖ Šį savaitgalį 80-ąjį sezoną pradedantis Šiaulių dramos teatras žiūrovų teismui ir džiaugsmui pristato režisierės Reginos Steponavičiūtės spektaklį pagal Carlo Goldoni pjesę "Viešbučio šeimininkė". Dviejų dalių komediją kūrusi režisierė ir aktoriai žada puikų reginį, kuriame gausu ir išminties, ir pudros kvapo, bus daug šokama, o spektaklį lydės geros manieros. Vien repeticijos trupei suteikė milžinišką pasitenkinimą - aktoriai mylėjo vienas kitą ir pačias repeticijas.
 | "Jeigu kas nors atsitiktų, prisiminkite viešbučio šeimininkę. Visada gali rasti išeitį", - tikina Šiaulių dramos teatro aktoriai, sukūrę "Viešbučio šeimininkę" ir kviečiantys į premjerą šį savaitgalį. Autorės nuotr. |
Ir drama, ir poezijos debesėliai Carlo Goldoni komediją "Viešbučio šeimininkė arba Mirandolina" ("La locandiera") parašė 1753 metais. Tai bene populiariausia Carlo Goldoni pjesė apie Mirandoliną - viešbučio šeimininkę, smuklininkę. Jos grožis vyrus traukia, suvilioja, bet renkasi visada tik ji. O jie kantriai laukia savo valandos... Režisierė Regina Steponavičiūtė spaudos konferenciją naujam spektakliui pristatyti pradėjo ant kelių pasidėjusi scenografo Galiaus Kličiaus nutapytą paveikslą - sumažintą spektaklio scenos veidą. Gondolų į spaudos konferenciją neatnešta, tačiau jomis spektaklyje bus irstomasi. Be šio romantiško pliūpsnio, spektaklyje "Viešbučio šeimininkė bus ir daug aistrų. "Daug šilumos ir meilės įdėjome, kostiumai yra nuostabūs. Spektaklis yra ir komedija, ir tragedija, nes kur susiduria vyras ir moteris, ten yra ir dramos, ir poezijos debesėliai sklando", - sakė aktorė Jūratė Budriūnaitė, kuri su kolege Danguole Petraityte kuria žaviosios Mirandolinos vaidmenis. Pasak J. Budriūnaitės, kuriama viešbučio šeimininkė - ambicinga, savo laisvę vertinanti gražuolė. Pasičiupusi išgirstą mintį, kad pasaulis laikosi ne ant bobų, Mirandolina bando įrodyti, kad vyras ir moteris gali būti partneriai, o ne priešingi krantai... Kavalieriaus Ripafrato vaidmenį kuriantis aktorius Aurimas Pintulis sako nepritariantis C. Goldoni mintims, bet vaidinti stengiasi - juk darbas toks. "Goldoni kalba apie žmogiškas ydas: puikybę, gobšumą, pasipūtimą, pretenzingumą. Volteras Goldoniui yra pasakęs, kad pastarasis išvadavo tėvynę nuo kaukių - pradėjo kalbėti apie tikrą vyrą ir tikrą moterį bei jų tikrus jausmus", - komentavo režisierė. G. Steponavičiūtė džiaugiasi, jog jai teko dirbti su itin puikia kūrybine grupe. Be jau minėtų aktorių, vaidmenų kurti pakviesti Juozas Bindokas, Romanas Dudnikas, Lina Bocytė, Nomeda Bėčiūtė, Mindaugas Jurevičius ir Vladas Baranauskas. "Teatras stiprus savo aktoriais. Dėkoju visiems iš esmės ir labai", - sakė režisierė. "Esu dvidešimt metų teatre ir didžiuojuosi, kad čia dirbu. Džiaugiuosi ir lenkiuosi kolegoms, kurie dirbo prie šio spektaklio", - emocingai kalbėjo N. Bėčiūtė.
- Koncerte Šiauliuose Alina Orlova pristatys naują albumą
-
Kurį laiką užsienio klausytojams koncertavusi Alina Orlova sugrįžo į Lietuvą. Ji savo gerbėjams pristato antrąjį savo albumą.
Liepos 1 dieną išleisto albumo pavadinimas "Mutabor". Tai vienas iš Vilhelmo Haufo pasakos "Kalifas gužas" magiškų elementų. "Tie, kurie žino žodį "mutabor", žino jį kaip burtažodį. Kaip žodį, kuris pasakoje paverčia žmogų gyvūnu", – albumo pavadinimą pakomentavo A. Orlova. Birželio pradžioje klausimus apie būsimą Alinos Orlovos albumą dainininkė atrėmė išleisdama pirmą dainą "Šilkas" iš tuo metu dar nepavadinto antrojo albumo. Radijo stočių eteryje ir socialiniuose tinkluose pristatyta daina sukėlė daug diskusijų apie dainininkės kūrybos pokyčius. "Šis albumas buvo kuriamas dvejus metus. Jis man ir reiškia pasikeitimą, ilgą kelionę, dvejų metų įvykius, emocijas ir kūrybą. Todėl ir dainos albume labai skirtingos – vienos panašesnės į pirmo albumo kūrinius, kitos nurodo kryptį, kuria mano muzika juda dabar. Tai, matyt, ir yra mano virsmas. Šis albumas yra virsmas", – pasakojo Alina. Šio dainininkės virsmo išgirsti kviečiami ir šiauliečiai - spalio 2 d. 18 val. naujasis albumas bus pristatytas koncertų salėje "Saulė". Kiekvienai Alinos albumo "Mutabor" dainai kūrybinė komanda "pvz.lt" (Rudolfas Levulis, Kamilė Kaniušonytė ir Paulius Mazuras) sukūrė po vaizdonovelę. Keturiolikoje videodarbų vaizduojamos skirtingos visuomenės grupės. "Visi sukurti filmukai - dokumentiniai. Kaliniai, senelių namų gyventojai, šokių "kam per 30" lankytojai – visi personažai, situacijos ir vietos – tikri ir nesuvaidinti", – pasakojo videomenininkas Rudolfas Levulis. Dainininkės kuriamai muzikai pagyrų negaili ir Didžiosios Britanijos spauda. Rašoma, jog dainininkės kūryba yra naujos pasaulyje įsivyraujančios tendencijos – jungti modernią muzikinę techniką su liaudies muzika – pavyzdys. Nusistovėjusias muzikines tradicijas griaunanti Alina angliškoje spaudoje aprašoma kaip XXI amžiaus folk muzikos atradimas.
- SEL koncerte - specialiųjų efektų šou
-
Donata VELIŪTĖ, www.etaplius.lt Į Saulės miestą spalio 1-ąją kartu su grupe SEL atvyksta bene skandalingiausias visų laikų Lietuvos muzikantas Egidijus Dragūnas. Šiaulių arenoje dainininkas miestiečiams žada įspūdingą specialiųjų efektų šou.
 | | SEL grupės muzikos gerbėjams dainininkas pažadėjo dovanoti koncertą, vertą išskirtinio dėmesio. Po renginio E. Dragūnas gerbėjams dalys autografus, bet nekantriausieji muzikantą, vaikštantį Šiaulių gatvėmis, galės sutikti dieną prieš koncertą. Roberto Dačkaus nuotr.
|
Dvi valandos šėlsmo Šiauliuose bus pristatoma maždaug dviejų valandų trukmės programa. Skambės septyni visiškai nauji kūriniai iš lapkritį pasirodysiančio albumo. Grupės gerbėjai išgirs žinomas dainas "Ten, kur sapnai", "Laiškas iš Paryžiaus", "Nupiešiu" ir kt. SEL'as pažada, jog žiūrovus džiugins ir senais kūriniais. Dieną prieš koncertą E. Dragūnas atvyks kartu su grupe ir aptarnaujančiu personalu. Muzikantas pasakoja, jog net 31 žmogus rūpinsis, kad renginys padarytų įspūdį. SEL'as, paklaustas, kodėl atvyksta į Šiaulius, atvirauja, jog Lietuvoje mažai salių, kuriose būtų galima surengti reginio vertą koncertą. "Lietuvoje yra tik nedaugelis miestų, kuriuose galėčiau koncertuoti. Vis dėlto mes dažnai važiuojame į pačius mažiausius miestus. Į Šiaulius vykstame todėl, kad arenoje yra geros sąlygos koncertams su visais specialiaisiais efektais rengti: garso kolonėlės, apšvietimas, lazeriai ir kt. Manau, kad miestui itin trūksta panašių renginių. Aš jaučiu pareigą taisyti padėtį",- sako E. Dragūnas. Dainininkas Šiaulių arenoje gerbėjams pademonstruos nepakartojamą specialiųjų efektų šou - bus panaudotas 50 kv. m pažangios SMD technologijos ekranas. Jame bus transliuojamos konkrečios dainos dvasią atskleidžiančios vaizdo projekcijos. "Visada svajojau rengti tokius įspūdingus šou, kokius sau gali leisti daug uždirbančios pasaulio žvaigždės – geras garsas, įspūdingas apšvietimas, didžiuliai ekranai, tūkstančiai gerbėjų... Atrodo, šiai mano svajonei atėjo laikas išsipildyti", – džiaugiasi SEL lyderis, kuriam savo idėjas įgyvendinti padėjo pasirašyta milijono vertės bendradarbiavimo sutartis su viena telekomunikacijų bendrovių Lietuvoje. Su tokia programa, kurią pristatys Šiauliams, SEL pasirodo trečius metus. Muzikantas pasakoja, kad šis dvi valandas trunkantis 28 dainų repertuaras džiugino ne tik Lietuvos, bet ir JAV, Vokietijos, Anglijos ir Švedijos grupės gerbėjų ausis. "Turą užbaigsime lapkričio 19 d. Vilniuje, Teatro arenoje. Tai bus mūsų aštuonioliktas grupės gimtadienis", - pasakoja dainininkas. "Šiauliečiams, mačiusiems Rusijos žvaigždes ar Europos muzikantus, galiu pasakyti, kad mes nuo jų niekuo nesiskirsime, o už kitus galbūt pasirodysime netgi geriau", - atskleidžia E. Dragūnas. Kas bus naujausiame albume - paslaptis Grupės SEL lyderis šiemet dar nebuvo įsivėlęs į jokį skandalą, tačiau naujausia jo daina "Nes aš tik vėjas" sukėlė sąmyšį tarp klausytojų, kadangi pasirodė anksčiau, negu buvo planuota. "Atsirado tokių, kurie pasisavino ne savo kūrinį. Buvo kreiptasi į policiją, jau yra iškeltas ieškinys. Už tokį elgesį šis asmuo turės atsakyti ir jam tai kainuos", - teigia dainininkas. Muzikantas pasakoja, kad dabar jis gyvena albumo įrašymo nuotaika, todėl nenuostabu, kad šiuo metu jam mėgiamiausios naujos dainos, kurių dar niekas negirdėjo. "Dainos yra skoningos, melodingos. Įrašai buvo daryti Vokietijos studijose, kuriose savo kūrinius įrašo Craig David, D. Bilanas ir kt. Porą kūrinių įrašėme JAV, trejetą dainų - su Mario Basanovu. Dabar aš klausausi naujos muzikos", - sako SEL'as. Kas bus naujausiame albume, vis dar slepiama. Dainininkas atskleidė, kad kaip tik vėluoja į fotosesiją, kurią rengia svečias iš Prancūzijos. Būtent jis darys SEL grupės albumo viršelį. E. Dragūnas žada, kad pinigai, gauti už parduotą albumą (planuojama gauti apie 300 tūkst. litų), bus paaukoti vaikams, sergantiems leukemija. "Neaukočiau tų pinigų, jei tuo užsiimtų Sveikatos apsaugos ministerija", - atvirauja skandalistas. E. Dragūnas sako, kad mieliau surinktus pinigus paaukotų kovai su dabartine Lietuvos valdžia. Muzikantas pasakoja, jog vaikams, sergantiems nepagydoma liga, aukoja todėl, kad jaučia moralinę skolą. Prieš dvejus metus pro langą iškrito E. Dragūno sūnus. Atlikėjas atvirauja, kad tada labai išgyveno. "Slaugydamas sūnų, pats buvau pakilęs keletą aukštų aukščiau Santariškių ligoninėje, kur guli leukemija sergantys vaikai. Visą pelną, gautą už albumą, pasiimsiu grynais ir, GARBĖS ŽODIS, nunešiu atiduoti sergantiems vaikams", - sako dainininkas. Koncertas Šiauliuose vyks jau kitą penktadienį, spalio 1-ąją dieną, 19 val.
- Bajanistas virtuozas koncertuos ir Šiauliuose
-
Praėjus vos keliems mėnesiams nuo pirmojo savo apsilankymo Lietuvoje, vienas geriausių bajanistų pasaulyje Alexander Hrustevich (Ukraina) sugrįžta į Lietuvą su nauja programa. Jis koncertuos penkiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Šiauliuose bajanistą bus galima išgirsti spalio 10 d. koncertų salėje "Saulė". Koncertų seriją organizuoja VŠĮ "Naujoji muzikų karta".
"Neeiliniai atlikėjo gebėjimai, nepriekaištinga technika ir nepaprastas jautrumas muzikai tiesiog užburia publiką. Užsienio kritikai bei klausytojai praminė A. Hrustevich "žmogumi orkestru". Visiškai su tuo sutinkame. Jis didysis musų įstaigos atradimas", - džiaugiasi "Naujosios muzikų kartos" atstovai. Vienoje scenoje su įžymiuoju Bobby McFerrinu Koncertuodamas jau aplankęs pusę pasaulio - JAV, Lenkiją, Ispaniją, Austriją, Italiją, Vokietiją, Serbiją, Rusiją ir daugelį kitų šalių, - A. Hrustevich vos prieš keletą mėnesių koncertavo Kijeve kartu su muzikos megažvaigžde, kelių "Grammy" apdovanojimų laimėtoju, dainininku ir kompozitorium Bobby McFerrinu. Lietuviams šis legendinis dainininkas labiausiai žinomas iš dainos "Don't worry, be happy". "Kartą sulaukiau netikėto skambučio iš koncertų organizatorių Kijeve. Pasirodo, Bobby McFerrinas, ruošdamasis koncertui, perklausė daug bajanistų ir iš viso sąrašo pasirinko kartu koncertuoti būtent mane. Iš pradžių dvejojau dėl šio koncerto, kadangi mano repertuare daugiau klasikinės muzikos kūrinių, o Bobby McFerrino muzikoje daug improvizavimo. Siūliau organizatoriams, kad ieškotų kito atlikėjo, tačiau dainininkas nenorėjo nieko kito, tik manęs. Taip ir susitikome viename koncerte, kurio klausėsi daugiau nei trys tūkstančiai klausytojų. Tai, žinoma, nepamirštamas įvykis mano gyvenime", - pasakojo A. Hrustevich. Priverčia sulaikyti kvėpavimą Jau pirmosiosmis natomis bajanistas priverčia sulaikyti kvėpavimą - A. Hrustevich geba atlikti pačių sudėtingiausių smuiko, fortepijono, orkestro kūrinių transkripcijas nuo P. Čaikovskio koncerto smuikui ir orkestrui iki ištraukos iš A. Vivaldi "Metų laikų". Dešimčia pirštų vienu metu jis lengvai sugroja ir orkestro, ir smuiko partijas. "Savo pirštais, aukštyn žemyn skraidančiais per dešimtis mygtukų, jis kuria stebuklingą spektaklį, preciziškai švariai išgrodamas kiekvieną natą." ("The Musical Patriot", D. Yearsley, 2009). Beje, neeiliniais A. Hrustevich gabumais bei virtuoziškumu gali įsitikinti interneto svetainės "Youtube" lankytojai. Svetainėje galima rasti daug šio atlikėjo įrašų, kuriuos jau peržiūrėjo per pusę milijono klausytojų iš viso pasaulio. "Klausantis įrašų sunku patikėti, kad taip galima groti, tad įsivaizduokite, kas darosi salėje, klausantis jo gyvai", - sako "NMK" atstovai. A. Hrustevich yra daugelio tarptautinių konkursų laureatas - "Golden accordeon" Niujorke, "Nuo baroko iki džiazo" Lenkijoje, "Accoholiday" Ukrainoje. Groti bajanu jis pradėjo būdamas šešerių metų, baigė Ukrainos nacionalinę muzikos akademiją Kijeve. Šiuo metu, be savo solinės veiklos, yra Nacionalinio nusipelniusio akademinio ansamblio narys. Bajanas - populiarus instrumentas pasaulyje, tačiau Lietuvos publikai gana mažai žinomas. "Jis suteikia atlikėjui dideles galimybes, juo galima groti nuo liaudiškos iki klasikinės muzikos, nuo P. Čaikovskio iki šiuolaikinių kompozitorių kūrinių", - sako A. Hrustevich. Anot muzikanto, bajanas dažnai lyginamas su akordeonu. Tačiau šis palyginti neseniai - 1907 m. - išrastas instrumentas skiriasi ne tik savo struktūra (dešinėje pusėje yra mygtukinė klaviatūra), bet ir didesnėmis kūrinių atlikimo galimybėmis. "Šiauliai plius" informacija
- Liepsnojantys karžygiai Salduvėje įžiebs vienybės ugnį
-
Laura AUKSAITYTĖ Prieš kelerius metus latviai kreipėsi į pasaulio baltus švęsti rugsėjo 22 dieną - Baltų vienybės dieną. Rytoj, rugsėjo 25-ąją, Šiauliuose vyks šiai dienai paminėti skirti renginiai. Šventės globėja vicemerė Daiva Matonienė įsitikinusi, kad renginys sulauks didelio šiauliečių ir miesto svečių dėmesio. Juk šventės metu žadamas įspūdingas reginys - maža ugnelė įžiebs didelę dviejų tautų vienybės ugnį, kuri nušvies Salduvės piliakalnį vienybės šviesa. "Atėjusiųjų laukia daugybė renginių, pramogų, koncertas bei įspūdingas karžygių skulptūrų, judančių nuo ugnies, pasirodymas. Todėl visus kviečiu rytoj 13 valandą atvykti prie Salduvės piliakalnio kartu su broliais latviais paminėti Baltų vienybės dienos",- sako D. Matonienė.
 | Baltų vienybės dienos globėja vicemerė Daiva Matonienė ir karžygių skulptūrų autorius Vilius Puronas tikisi, kad eksperimentinis projektas – nuo ugnies pajudėję karžygiai – taps tradiciniu šventės akcentu. |
Šventėje alkoholiu nebus prekiaujama "Baltų vienybės diena labai svarbi mūsų miestui, todėl jaučiu didelę atsakomybę ruošdamasi šiai šventei. 1236 metais Šiaulių vietovardis "Soule" pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose, aprašančiuose Saulės mūšį. 1236 m. rugsėjo 22 d. tapo Šiaulių miesto gimimo diena. Ši diena primena lietuvių ir latvių genčių pergalę Saulės mūšyje prieš kalavijuočių ordiną. Tai buvo mūšis, sustabdęs svetimųjų agresiją į baltų žemes. Dabar Saulės mūšis simbolizuoja baltų tautų bendros kilmės ir likimo idėją, o vienybė yra mūsų jėga. Puikiu pavyzdžiu galime prisiminti ir Baltijos kelią, kuris sujungė Baltijos šalis bendru visiems labai svarbiu tikslu", - sako šventės globėja D. Matonienė. - Ar renginiuose dalyvaus Latvijos savivaldų, kultūros institucijų atstovai? - Jeigu jau mūšyje kovojome kartu, tai ir šventę reikia švęsti kartu, todėl paminėti Baltų vienybės dienos pakvietėme Šiaulių apskrities rajonų, Lietuvos ir Latvijos kultūros institucijų atstovus. Ch. Frenkelio viloje bus surengta konferencija, kurioje aptarsime Baltų kultūros parko plėtros idėją. Sieksime, kad parkas taptų realus, ir tarsimės, ką konkrečiai reikėtų daryti Salduvėje. Konferencijoje susitarsime dėl 2011-aisiais įvyksiančio renginio – 775-ojo Saulės mūšio jubiliejus - minėjimo, pasirašysime bendradarbiavimo protokolą. - Kokie renginiai laukia šiauliečių? - Šventė prasidės bėgimo akcija "Ugnies keliu", kurios metu akcijos savanoriai - šventės kviesliai - neš ugnies fakelus nuo Saulės mūšio vietos iki Salduvės piliakalnio. Ši maža ugnelė nušvies Salduvės piliakalnį vienybės šviesa. Tradiciškai lietuviai ir latviai ugnelėmis išreikšdavo pagarbą protėviams ir baltų vienybei. Nuo 13 val. prie Salduvės vyks Šiaulių miesto, apskrities, svečių iš Latvijos folklorinių ansamblių pasirodymai, šokiai, žaidimai. Šventės lankytojai galės paragauti kulinarinio paveldo patiekalų, susipažinti su jų gamybos ypatumais, veiks tautodailininkų mugė, bus galima pavažnyčioti karietomis, pajodinėti žirgais. Noriu pasidžiaugti, kad Baltų vienybės dienai labai atsakingai rengiamasi. Miesto mokyklos rengė talkas Salduvės aplinkai sutvarkyti. Su mokyklų vadovais aptarėme, kokių senovinių patiekalų bus pagaminta, kokius pasirodymus moksleiviai parengs. Noriu pabrėžti, kad Baltų vienybės dieną šventėje nebus prekiaujama alkoholiu. Jei jau skelbiama kova prekybai alkoholiu, reikia kovoti principingai ir atsakingai. Karžygiai pakels lankus į dangų Baltų vienybės dieną šiauliečių lauks siurprizas, kurį jau visus metus rengia dizaineris Vilius Puronas. - Žadama, kad Baltų vienybės dienai vainikuoti rengiate eksperimentinį projektą, kuris šiauliečiams ir miesto svečiams padovanos nepakartojamą reginį. - Mano rengiamas siurprizas – avantiūristinė idėja, nes panašaus žanro kūrinių Lietuvos istorijoje dar nebuvo. Tai du 6,5 metro aukščio karžygiai, kurie iškels rankas su lankais į dangų. Kinetiniam efektui išgauti bus panaudota ugnis. Šis užmanymas – simbolinis, kaip ir priklauso žvelgiant į mūsų garbingus protėvius. Lietuvos ir Latvijos karžygiai – figūros, pagamintos iš metalo tinklo. Jos pusiau ažūrinės, todėl bus prikimštos degios medžiagos – žagarų. Baigiantis šventei žagarai bus uždegti ir kažkuriuo momentu, kai ugnis nudegins vidaus atotampas, abu milžinai iškels rankas, kuriomis laiko milžiniškus lankus, į dangų. Tai šauliai – Šiaulių praeitis ir vardas. Suprantu, kad toks kinetinis įrenginys gali pateikti netikėtumų, tačiau ko tik gyvenime nepasitaiko. Ištisus metus prie jo dirbu, o efektas gali trukti vos penkias minutes. Vis dėlto manau, kad man pasiseks ir šiauliečių bei svečių lauks įspūdingas reginys. - Ar skulptūra liks Salduvėje? - Tai vienkartinis kūrinys, kuris gali tapti tradicija. Kitą dieną skulptūras išvešime. Plėtoju idėją, kad iš konteinerių pagamintas skulptūras galima pastatyti parkuose. Tvarkant parkus, į konteinerius galima prikrauti žagarų ir panaudoti kitos šventės metu. - Ar skulptūra miestui kainuos? - Skulptūros daromos iš metalo atliekų. Jos – pramonininkų dovana Šiauliams. Kodėl skulptūras sugalvojau? Paklauskit Dievo, iš kur kyla idėjos. Turiu galvoje ikikrikščioniškąjį periodą...
- "Mes kartu" kviečia fotografuotis su neįgaliaisiais
-
Oksana LAURUTYTĖ Rugsėjo 30 dieną (ketvirtadienį) 18 val. Šiaulių universiteto pirmųjų rūmų kieme (P. Višinskio g. 25) vyks tarptautinė akcija "Mes kartu", kuria siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į asmenų su negale ugdymą ir integraciją, skatinti tarpusavio supratimą, toleranciją, bendravimą. Akcijos organizatorius Šiaulių universiteto Socialinės gerovės ir negalės studijų fakultetas kviečia visus neabejingus atvykti ir nusifotografuoti su neįgaliaisiais. Susikibimas rankomis ar kitas bendrai atliekamas veiksmas turi būti pagrindinis nuotraukų akcentas, o fotografijų laukiama iki spalio 15-osios.
Pasak akcijos "Mes kartu" sumanytojo, ŠU doktoranto, dėstytojo Beno Gudinavičiaus, kas dešimtas žmogus turi vienokią ar kitokią negalę, tačiau dažnai jis būna atskirtas nuo visuomenės ir yra "įkalintas" savo pasaulyje. Visuomenė nėra subrendusi dialogui su neįgaliaisiais, todėl žmonės ir kviečiami pabūti kartu su jais. Jei oras bus netinkamas renginiui kieme, akcija vyks vienoje universiteto auditorijų. Susirinkusieji ne tik fotografuosis - išvys šokių studijos pasirodymą, klausysis grojimo vinilinėmis plokštelėmis, bus piešiama ant smėlio, filmuojama ir visa tai demonstruojama dideliame ekrane. Nuotraukas, padarytas per renginį arba kitu patogiu metu, su trumpais aprašymais iki spalio 15 d. reikia atsiųsti el. paštu arba Šiaulių universiteto Socialinės gerovės ir negalės fakultetui adresu P. Višinskio g. 25, Šiauliai. Akcijos organizatoriai sako, kad fotografijos nedalyvaus jokiame konkurse. Iš pradžių jos bus eksponuojamos virtualioje parodoje internete, vėliau, padarius nuotraukas, fakultete ar kitose viešose erdvėse. "Pageidautina, kad neįgalių žmonių veidų fotografijose nesimatytų, tačiau jei jie bus matomi, fotografavęs žmogus turi turėti fotografuojamųjų sutikimą. Jei fotografija atsiųsta, bus traktuojama, kad fotografiją siuntėjas leidžia patalpinti svetainėje, nes sutikimą yra gavęs. Tikimasi, kad su neįgaliaisiais fotografuosis ir įžymus šiauliečiai. Susikibimas rankomis taps bendros veiklos, draugystės pradžia. B. Gudinavičius džiaugiasi, kad akcija tapo tarptautinė - prie jos prisijungė kolegos iš Švedijos, Lenkijos, Italijos, Prancūzijos bei Šiaulių universitete besimokantys užsieniečiai. Akcija "Mes kartu" skirta specialiosios pedagogikos specialybės 50-mečiui Lietuvoje paminėti ir Specialiosios pedagogikos fakulteto Šiaulių universitete 35-mečiui.
- Šikšnosparnių prieglobstis - Renavo dvaras
-
Naujas dvarų gyvenimasJūratė SOBUTIENĖ "Kai buvau dešimtmetis, šitoje oficinoje porą metų su tėvais gyvenome. Po to daugybę metų čia nesu buvęs", - ištiesęs ranką rodo garbaus amžiaus vyriškis, atvažiavęs su būriu ekskursantų. Renavo dvaras įtrauktas į turistinius maršrutus, savaitgaliais į jį užsuka ne vienas žingeidžių žmonių autobusas, tačiau dvaro darbuotojai neneigia, kad didesnio lankytojų srauto sulaukę po "Tadas Blinda. Pradžia" filmavimo vasarą. Vis dėl to jie sako, kad dar reikia poros metų, kol šis vaizdingoje vietoje prie Varduvos upės esantis klasicistinio stiliaus dvaro ansamblis su milžinišku parku taps tikru traukos centru.
Gaures pakeitė Renė Renavo kaime netoli Sedos esantis dvaras ne visada turėjo tokį vardą – rašytiniuose šaltiniuose nuo XVI a. minimas Gaurų dvaras, o vėliau, kai XVII a. pabaigoje jo šeimininkais tapo Renė (Röne) giminė, dvarui palaipsniui prigijo Renavo pavadinimas. Iš medinio dvarelio šiaudiniu stogu puošniais rūmais tapęs dvaras garsėjo vertingomis meno kūrinių kolekcijomis, tačiau spalvingą ir turtingą praeitį turėjęs dvaras tarybiniais metais tapo kolūkio kontora ir trąšų sandėliu. "Keletą metų pagrindinis pastatas buvo be stogo, tad gerokai nukentėjo. Mažeikiai išgyveno savo aukso amžių, kai jiems vadovavo Stanislovas Giedraitis. Būtent jo iniciatyva 1981 metais imtas rekonstruoti Renavo dvaras. Neseniai buvo atvažiavę restauratoriai, tai pasidžiaugė, kad taip gerai atkurti gipso lipdiniai, - pasakoja Adelė Gružienė, vesdama į geltonąją svetainę. – Čia buvo ponių kambarys, jos čia šnekučiuodavosi, gerdavo arbatą. Šios svetainės veidrodžio rėmai autentiški, padengti auksine plėvele." Iš šios salės einame į vyrų svetainę, mat moterys ir vyrai vakarodavo atskirai. Joje ugnį užkurti būtų galima autentiškame židinyje, tačiau dabar židinio anga uždengta. "Smalsūs vaikai mėgdavo landžioti", - šypsosi A. Gružienė. Laiptai ir Eifelio bokštas - iš tos pačios gamyklos Šalia esanti salė žvilgsnį patraukia ne autentika, o besilupančiomis sienomis. "Čia buvo trąšų sandėlys. Ką bedarytų, dažai vis tiek nusilupa. Trąšų pripilta buvo ir kambarinių kambarėlyje", - pasakoja Renavo dvaro darbuotoja, vesdama į biblioteką. Į ją mielai užsuka Renavo gyventojai, nes ji – tebeveikianti, tarsi tęstų senas tradicijas. Senųjų dvaro šeimininkų rūpesčiu anksčiau joje buvo daugiau nei 1000 tomų knygų, daugiausia vokiečių ir lotynų kalbomis. Bibliotekoje ir laiptai, ir knygų lentynos – tokie, kokie buvę dvaro klestėjimo laikais. "Laiptai pagaminti toje pačioje gamykloje kaip ir Eifelio bokštas. Palipkit jais ir įsitikinsit, kaip patogu, kaip tiksliai viskas apskaičiuota", - siūlo palydovė. Besiklausydama entuziastingo A. Gružienės pasakojimo nesusilaikau nepaklaususi, kiek metų ji muziejininke dirbanti. "Aš dirbau šitame pastate. Buvau kolūkio vyriausioji agronomė. Taip ir likau čia. Tiek mūsų čia ir tėra – su vedėju trys darbuotojai ir keturi sargai. O vien parkui nušienauti kiek žmonių reikia..." - pasakoja ji. Iki dvaro - upe "Tie trys žmonės turi du etatus, - patikslina Deividas Makavičius, Mažeikių muziejaus Renavo dvaro filialo vedėjas. - Teritorija - per 50 ha, o mes net neturime lauko darbininko. Šiek tiek gelbėja viešųjų darbų programos, bet jei nėra pinigų, neturime ir kas dirbtų." Tačiau D. Makavičius sako tikintis dvaro ateitimi: "Svarbiausia, kad dvaras neprivatizuotas, jis atviras visuomenei. Yra parengta keletas projektų, o darbai prasidės jau šiemet. Dvaras per 2-3 metus bus sutvarkytas, maksimaliai išsaugant autentiką."  | |
| Šie laiptai buvo skirti ne dvaro gyventojams ar svečiams, o žirgui treniruoti. Pasakojama, kad dvarų žirgai turėjo būti labai gerai treniruoti ir, staiga sustabdyti, gebėti kanopa prispausti monetą. | | Bibliotekos laiptai pagaminti toje pačioje gamykloje kaip ir Eifelio bokštas. |
Filialo vadovas pasakoja, kad pirmajame etape bus tvarkomas pagrindinis pastatas, vėliau - aplinka. "Projekto, finansuojamo iš ES, tikslas dvaro kompleksą pritaikyti turizmo reikmėms. Žinoma, jame išliks muziejus, bet užsiimsime ir kita veikla - ketiname nuomoti senovinius rūbus, su kuriais bus galima fotografuotis, bus įrengta kavinukė. Šalia esamame pastate numatytas amatų centras. Turėdami modernią apsaugos įrangą galėsime lankytojus, pavyzdžiui, pakviesti į ekspoziciją "Daiktai grįžta į senąją vietą", - mat dvaro turtas yra išsibarstęs po įvairius Lietuvos muziejus." Vaizdingame Varduvos upės vingyje esantis dvaras - patrauklus objetas ir vandens turizmo, ir dviračių turizmo mėgėjams. "Savo jėgomis esame sutvarkę išsilaipinimo aikštelę, prižiūrime laužavietes, bet gavę finansavimą turėsime visai kitokias galimybes. Esu pats baidare plaukęs nuo Sedos iki dvaro. Tai būtų pusdienio maršrutas, istorinėmis-gamtinėmis vietomis yra sudarytas maršrutas dviratininkams ir pėstiesiems. Viskas apgalvota, išbandyta, belieka įrengti. Be to, prie upės yra numatyta vieta šiuolaikiškai kemperių stovyklavietei", - sako D. Makavičius. Romantikos ir paslapties aura Puikus upės kraštovaizdis atsiveria nuo pagrindinių rūmų terasų, romantiškai nuteikia ir pasivaikščiojimas vadinamąja pergula, apsodinta vijokliais. "Pergulą atnaujinsime, tai dar vienas mūsų projektas. Fotografijų, kas čia buvo anksčiau pasodinta, nerandame, užfiksuoti tik žmonių pasakojimai, kad čia augo vijoklinės rožės. Tokios pergulos būdingesnės Pietų Europos dvarams, tai svarstome, gal reikėtų pasodinti vynuogių, o paskui per dvaro šventę kviesti svečius degustuoti Renavo dvaro vyno. Reikėtų tik įdomesnę datą sugalvoti", - svarsto jis. D. Makavičius atskleidžia dar vieną sumanymą - auginti šilkverpius, bet tam reikėtų specialaus šiltnamio, nes medeliai mūsų sąlygomis nušąla. Būtų pratęsta sena dvaro tradicija bei atsirastų dar vienas traukos objektas turistams.  | Dvaro pergula apsodinta vijokliais. Tokios pergulos būdingesnės pietų Europos dvarams. Autorės nuotr.
|
Šikšnosparniais besidomintis muziejininkas pasakoja, kad Renavo parko medžių uoksuose gyvena apie 500 šikšnosparnių: "Jų skaičiuojame 11-12 rūšių. Vasarą jų čia gyvena kolonijos, pas mus veda vaikus, o rudenį, kaip paukščiai, išskrenda kur šilčiau - į ppietų Europą. Šikšnosparniai žmonėms - paslaptingi padarai. Dvaras turi ir daugiau paslapčių. Šienaujant atsivėrė anga - žmonės pasakoja, kad po dvaru esančiais požemiais galima patekti į kitą upės krantą, tačiau norint sužinoti visas Renavo dvaro paslaptis reikia čia atvažiuoti", - kviečia D. Makavičius. Rašytiniuose šaltiniuose apie Renavo dvarą užsimenama jau XVI a. Dvaro pastatas tada buvo medinis šiaudiniu stogu. Spėjama, kad nedidelis mūrinis pastatas čia jau turėjo stovėti XVIII a. pabaigoje ar XIX a. pradžioje. XIX a. pirmoje pusėje Renavo dvarą valdė Antanas Renė, plačiai garsėjęs savo pomėgiu sodininkauti. Po jo mirties dvaras atiteko Eugenijui Renė, vėliau - grafui F. Mielžinskiui, kuris šalia Varduvos upelio gražioje vietoje įkūrė naują apie 6 ha ploto parką. Apie 1880 m. šlaito viršuje buvo perstatyti kuklūs, bet gana puošnūs rūmai. Manoma, kad rūmus statė Antanas Renė. Jie garsėjo vertingomis paveikslų bei antikvarinių meno dirbinių kolekcijomis. Yra žinoma, kad Mielžinskiai itin didžiavosi Europos miestuose pagamintais senovinio porceliano dirbiniais. 1869 m. dvare mokytojavo Laurynas Ivinskis, pirmųjų lietuviškų kalendorių rengėjas ir liaudies švietėjas. Šiuo metu rūmuose veikia Mažeikių muziejaus filialas. Salėse eksponuojami meno kūriniai, veikia kilnojamosios parodos. Dvaro pastatą juosia angliško tipo parkas. XIX a. pradžioje Žemaitijoje, kol XIX a. Antroje pusėje susiformavo garsieji Rietavo, Plungės, Plinkšių, Biržuvėnų, Palangos ansamblių parkai, Renavo parkas buvo vienas pirmaujančių. XIX a. pabaigoje parkas buvo išplėstas už vaizdingo Varduvos upės posūkio. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Renavo dvare buvo bandoma auginti šilkverpius ir įrengti šilko kokonų auginimo ūkį. Šiuo metu parke yra įrengti pažintiniai stendai, laužavietės, pastatyta lauko pavėsinė, suolai. Reprezentacinę parko dalį su kraštovaizdžio parku per Varduvos upę jungia neseniai pastatytas medinis pėsčiųjų tiltas.
- "Skizze" galerijoje - kūrybingas laisvalaikis
-
Milda LEVICKAITĖ Užbėgusi paplepėti pedagogė, ruošiamą eksponuoti parodą apžiūrėti atėjusi dailininkė, arbatą gurkšnojantis menotyrininkas – tai įprastas "Skizze" galerijos vaizdas. "Esame visiems atviri, - sako šios įstaigos darbuotoja Daiva Skrupskelytė. - Gal kam nors ir keistai atrodo, kad galerijoje-parduotuvėje gurkšnojama arbata ar kava ir šnekučiuojamasi, bet manau, kad taip ir turėtų būti, o ne priešingai, kai gražios vitrinos, gražios prekės, tačiau nėra gyvybės, tik vienišas pardavėjas."
 | | Į galeriją kviečiami užsukti visi, norintys kūrybingai praleisti laisvalaikį. Per miesto šventę, penktadienį nuo 15 iki 18 val., joje labai laukiami vaikai. Artūro STAPONKAUS nuotr. |
Lygiai prieš metus per Šiaulių miesto dienas atidarytas menų centras pirmuosius lankytojus patraukė būtent savo atviromis durimis - čia nuo šventiško šurmulio pailsėti ir įvairių darbelių pasidaryti galėjo kiekvienas užsukęs. "Per miesto šventę menais besidominčius kviečiame ir šiemet, penktadienį nuo 15 iki 18 val. Esame įsikūrę Varpo g. 28. Gal kam nors ir pretenzingai skamba, kad pasivadinome menų centru. Tiesiog ieškojome žodžio, tinkančio mūsų veiklai apibūdinti. Tai ir suaugusiųjų dailės studija, kuri veiks ir šiemet, ir vasaros stovykla vaikams, kurią šiemet išmėginome, ir kas mėnesį labai sėkmingai vykstančios "Idėjų dienos", įvairios parodos", – pasakoja Daiva. Ji suskaičiuoja, kad per metus "Skizze" galerijoje jau surengta dešimt parodų. "Mūsų nedidelė galerijos erdvė – būtent ta vieta, kurioje savo darbus gali eksponuoti jauni dailininkai, pradedantys menininkai. Tiesa, tai nėra taisyklė - pirmąją parodą pas mus surengė jau gerai žinomi akvarelininkai, plenero Užventyje dalyviai. Buvo ir kolektyvinė dvidešimties autorių paroda "Tikiu", o Šiaulių gimtadienio proga atidarome garsaus metalo skulptoriaus Edmundo Frėjaus parodą", - vardija Daiva. Ji kviečia užsukti ne tik per miesto šventę: "Šeimas kviečiame kiekvieną šeštadienį. Tikrai rasime, kaip kūrybingai praleisti laiką. Spalio 1-ąją, Pagyvenusių žmonių dieną, senjorus mokysime piešti anglimi arba pieštuku." Galerijoje-parduotuvėje, kurioje parduodamos ne tik dailės prekės profesionalams, ekologiškos prekės vaikams, bet ir laisvalaikio prekės, dirbanti Daiva sako pastebėjusi, kad norinčiųjų kurti daugėja, tačiau tai jos nestebina: "Lietuvės moterys visada buvo kūrybingos, sumanios, tik anksčiau tokių priemonių, kaip dabar, neturėjo. Pastebiu, kad vertinamos rankų darbo dovanos: išmokusios tapyti ant šilko, daryti lėles moterys paatvirauja, kad tai – dovana. Bet populiarėjantys įvairūs kursai greičiau reikalingi ne rankdarbiams mokytis. Žmonėms trūksta bendravimo, todėl ir buriasi", - pastebi ji.
- "Šiaulių dienose" - duoklė vaikams ir jaunimui
-
Miesto šventės metu apstu renginių vaikams ir jaunimui.
 | | Muzikos studija "Nieko tokio" Šiaulių miesto šventėje pasirengusi įtikinti, kad scenoje kartu su vaikais puikiausiai gali dainuoti ir jų tėveliai – šeimų pasirodymai suteikia nepakartojamo žavesio ir galimybių visiems išbandyti kūrybinį jaudulį. Šeštadienio popietės programoje "Saulės ratu" šis kolketyvas pristatys visiems žinomą amerikietišką šlagerį "Graži istorija" ("Minnie the Moocher"). Anot studijos vadovo Vadimo Kamrazerio, šis pasirodymas sulaukė didžiulio publikos palaikymo "Laumės juostos" festivalyje Palangoje. "Kūrinys skamba puikiai, be to, mes parodėme, jog scenoje gali ir nori kartu su vaikais dainuoti ir tėveliai – mamos ir tėčiai. Tikimės, kad po šio pasirodymo sulauksime gausybės naujų studijos narių, nes kaip tik dabar vyksta priėmimas į "Nieko tokio". Prieš gerus metus bandymas pakviesti į sceną su vaikais dainuoti ir tėvelius ne tik pasiteisino, bet ir tapo kolektyvo vizitine kortele", - sako V. Kamrazeris. Sauliaus JANKAUSKO nuotr. |
Dvi dienas Šiaulių kultūros centre vyks VIII vaikų ir jaunimo teatrų festivalis "Baltoji varnelė". Festivalio organizatorė Dalė Dargienė kviečia žiūrovus į atidarymą rugsėjo 10-ąją 12 val. ir sako, kad šiemet festivalyje dalyvaus dešimt kolektyvų. "Atvažiuoja mūsų seni ir nauji draugai. Festivalį pavyko organizuoti, nors ir nedidelę pinigų sumą gavome, tik gaila, kad jis truks ne tris dienas, kaip anksčiau, bet dvi", - sako režisierė. Rugsėjo 10 d., penktadienį, 19 val. Vilniaus g. pėsčiųjų take prie Kaštonų alėjos vyks Šiaulių regiono gimnazistų lietuviškos dainos festivalis "2G". Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėjos pavaduotojos Astos Lesauskienės teigimu, festivalyje dalyvaus gimnazistai iš aštuonių Šiaulių miesto ir penkių Šiaulių regiono gimnazijų, o klausytojai galės išgirsti apie 50 dainų. Rugsėjo 11-ąją, šeštadienį, nuo 11 iki 16 val. Prisikėlimo aikštėje vyks festivalis "Saulės ratu". Laura Remeikienė, viena organizatorių, pasakoja, kad festivalyje vaikai dainuos ir šoks kartu su žinomais atlikėjais: "Jau žinoma, kad skambės 48 kūriniai, o vaikams padės Lietuvos žvaigžės Virgis Stakėnas, Asta Pilypaitė, Jūratė Budriūnaitė, Vitalija Katunskytė ir jos dukra Monika, Diana Tiškovaitė ir kiti. Tai naujas dalykas, kuris, manau, tikrai papuoš šį festivalį."
- Per "Šiaulių dienas" atgis bigbendai
-
Alvydas JANUŠEVIČIUS Per Šiaulių gimtadienį Rugsėjo 11 dieną nuo 12 valandos aidės pučiamųjų instrumentų muzika. Pirmą kartą šalyje vyks bigbendų festivalis. Iki šiol bigbendai "prisiderindavo" prie įvairių džiazo festivalių. Organizatoriai teigia, jog tai bigbendų muzikos renesansas.
 | Šiaulių bigbendas - vienas iš trijų profesionalių muzikinių kolektyvų Šiauliuose |
Šiaulių koncertinės įstaigos "Saulė" administratorė Roma Urlakienė primena, kad pokario metais Šiauliuose buvo net trys bigbendai. Pučiamųjų ansamblių muzika buvo mėgiama visur - nuo vestuvių iki miesto švenčių. Šeštadienį nuo 12 valandos pėsčiųjų bulvaro scenoje koncertuos Krašto apsaugos savanoriškų pajėgų bigbendas iš Vilniaus, Šiaulių, Kauno ir Jelgavos bigbendai. "Nesumeluosiu sakydama, kad bigbenduose groja geriausi šalies muzikantai pūtikai. Dauguma jų - Petro Vyšniausko mokiniai, kurie jau pralenkė savo mokytoją", - teigia R. Urlakienė. Organizatoriai stengsis, kad bigbendų festivalis taptų tradiciniu ir pasiektų tokias aukštumas kaip Birštono festivalis. Remigijus Rančys, Šiaulių bigbendo dirigentas ir meno vadovo asistentas, taip pat neprisimena, kad Lietuvoje kada nors būtų į krūvą subėgę tiek bigbendų. R. Rančys patikslino, kad bigbendo pavadinime ne veltui yra žodis "big" (angl. "didelis"). Šiais laikais bigbendo sudėtis šiek tiek kitokia nei prieš pusšimtį metų. Tuomet jame grodavo ne mažiau nei 20 muzikantų. Šiais laikais - šiek tiek mažiau, tačiau atsirado vietos elektronikai. Standartiniame bigbende groja penki saksofonai, keturi trombonai, trimitai, kontrabosas, gitara ir mušamieji. Su bigbendais dažnai "užauga" ir daug puikių solistų, apie kuriuos vėliau kuriami filmai. Vienas garsiausių bigbendinių solistų yra Duke Elingtos. R. Rančys informavo, kad į koncertą susirinkę šiauliečiai išgirs ir klasikinių, ir naujoviškų kūrinių. Po koncerto numatomas "Jamm session" klube "Juonė pastuogė". Tai savotiškas džiazavimas - į sceną lipa tie, kurie nori. Dažnai būna, kad tokie vakarai pralenkia oficialius koncertus savo gyvybingumu ir originalumu.
- "REALI Lietuva" prasideda Šiauliuose
-
Milda LEVICKAITĖ "Kai Lietuvos radijas ir LATGA-A paskelbė konkursą "Daina Lietuvai", nemažai muzikantų ir atlikėjų buvo nusivylę, - pasakoja kito konkurso - "Daina apie REALIĄ Lietuvą" - sumanytojas Remigijus Ruokis. - Klausytojams ir komisijai vertinti buvo atrinktos tik "saldžios" dainelės, o kritikuojančios, keliančios problemas buvo atmestos. Tada ir kilo sumanymas surengti dainos apie realią Lietuvą konkursą."
Pirmasis šio konkurso turas vyks Šiauliuose šeštadienį, rugsėjo 11 d. 18 val., iškart po bigbendų festivalio Vilniaus g. pėsčiųjų take prie Kaštonų alėjos, nes konkursas gimsta būtent Šiauliuose ir jau įgyja pagreitį. Šiauliuose dalyvauti jau užsiregistravo keli kolektyvai. Už nufilmuotas dainas bus galima balsuoti portale www.etaplius.lt. Tie, kurie nespėjo šiam turui parengti dainos, bet nori dalyvauti konkurse, tai padaryti galės bet kuriame mieste. Antrasis turas vyks spalio 9 d. Panevėžyje. "Vieni mano bičiuliai muzikantai, gyvenantys Vilniuje, nusprendė dalyvauti konkurse Panevėžyje. Gyvenamoji vieta neturi reikšmės. Šis konkursas - pagalba vadinamajam "neformatui", alternatyviai muzikai, - aiškina R. Ruokis. - Pagal nuostatus jame gali dalyvauti ir neofolko grupės, ir netgi chorai. Tariamės, kad su koncertais galėtų keliauti fotografijų paroda "REALI Lietuva", kurios darbai vėliau atsirastų fotografijos albume. Pirmajam turui parodos surengti nespėsime, bet gal šią mintį pavyks įgyvendinti kituose miestuose. Viliuosi, kad mūsų sumanytas konkursas sujudins užkerpėjusias smegenų ląsteles. Nes man ne vis vien, kas dabar vyksta Lietuvoje - kaip saujelė tautiečių lobsta, išnaudodami ir skurdindami kitus. Taip gyvendami ne artėjame, o tolstame nuo tos išsvajotosios Europos." R. Ruokio teigimu, planuojama 18, gal net daugiau konkurso etapų skirtinguose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Mažeikiuose, Jonavoje, Utenoje, Kėdainiuose, Telšiuose, Tauragėje, Visagine, Ukmergėje, Pasvalyje, Plungėje, Druskininkuose. Finalinis konkurso koncertas vyktų didelėje arenoje sostinėje pavasarį. Renginys kiekviename mieste bus filmuojamas, o žiūrovai galės balsuoti už savo favoritus pasižiūrėję jų konkursinius kūrinius internete. Žiūrovai gali nesibaiminti, kad konkurso programa truks trumpai. Atlikėjai atliks ir keletą nekonkursinių kūrinių, nes taip lengviau su kolektyvu bus susipažinti komisijai ir žiūrovams. "Daina apie REALIĄ Lietuvą" – tai muzikinis vienos dainos konkursas, kuriame gali dalyvauti atlikėjai arba kolektyvai, kurie mokosi/studijuoja Lietuvos aukštosiose, aukštesniosiose ar bendrojo lavinimo mokyklose, dirbantis jaunimas bei laisvi Lietuvos piliečiai. Plačiau apie nuostatus ir naujienas galima paskaityti tinklalapyje www.atomas.lt ir naujai sukurtame oficialiame portale reali.lt.
- "Menojoje" - G. Beniušienės lėlių paroda
-
Rugsėjo 9-ąją (ketvirtadienį) 17 valandą dekoravimo studijoje "Menoja" atidaroma Galinos Beniušienės autorinė lėlių paroda "Tiems, kuriuos myliu...". Gerai žinomai lėlių kūrėjai lėlės - visas jos gyvenimas.
Kūryba – tai žaidimas, kurį žaidžia pamiršti žaislai, vaikai ir suaugusieji. Galinai lėlės – tai jos gyvenimas. Autorė - gerai žinoma lėlių kūrėja, aktyviai dalyvaujanti parodose Lietuvoje ir užsienyje. Dailininkės darbai vertinami lėlių kolekcininkų, jie puošia privačius ir viešus interjerus. Išskirtinis Galinos kūrybos štrichas - lėlių aksesuarai. Pasak autorės, pats likimas sudėliojo taip, kad pirmąją autorinę parodą ji surengė būtent gimtajame mieste Šiauliuose. "Todėl dabartinė paroda skirta tiems, kuriuos myliu - mano artimiausiems žmonėms, šeimai, draugams, bičiuliams, mokytojams, tiesiog pažįstamiems ir visai nepažįstamiems – visiems jums!" - sako kūrėja. Paroda "Menojoje" vyks iki rugsėjo 24 dienos. "Šiauliai plius" informacija
- Dvišalės partnerystės rezultatas - neformalus vaikų ugdymas virtualioje erdvėje
-
Laura AUKSAITYTĖ VšĮ Vaikų ir jaunimo papildomo ugdymo centras, Šiaulių miesto savivaldybė ir nevyriausybinė organizacija "Innovation Circle network" metus įgyvendina projektą "Šiaulių regiono darbuotojų, atsakingų už neformalųjį vaikų ugdymą, įgūdžių darbui virtualioje ir integralioje www.bureliai.lt erdvėje stiprinimas, skatinant dvišalę partnerystę". Paprojekčio, kuriam įgyvendinti skirta suma - 131 962 litai rezultatas - toliau bus išlaikoma interneto svetainė, kurioje bus talpinama informacija apie neformalųjį ugdymą Šiauliuose ir net šalyje.
 | "Pramogauk, kurk, tobulėk", - visa tai kiekvienas gali atrasti interneto svetainėje www.bureliai.lt. Autorės nuotr. |
Projektą įgyvendinant dalytasi patirtimi VšĮ Vaikų ir jaunimo papildomo ugdymo centras projektą su Norvegais pradėjo pernai spalio 22 d. Jis tęsis iki šių metų rugsėjo 30 dienos. Projekto dėka buvo surengti darbuotojų, atsakingų už neformalųjį vaikų ugdymą, mokymai, kurių metu suteikta praktinių ir teorinių žinių bei gebėjimų, kaip efektyviai ir patraukliai pristatyti savo kuruojamą būrelį, kaip siekiant efektyviai komunikuoti pritraukti kuo daugiau moksleivių ir kaip sudominti bei informuoti mokinių tėvus apie būrelių veiklą. Surengtos stažuotės Norvegijoje metu buvo pristatyta ir aptarta galimybė interaktyviai ir virtualiai bendradarbiauti virtualioje www.bureliai.lt erdvėje. Buvo surengti mokymai tema "Efektyvus komunikavimas, patrauklus ir efektyvus informacijos perteikimas potencialiems būrelių klientams". Mokyti 25 darbuotojai, organizuoti du apskritieji stalai kuriuose dalyvavo apie 50 dalyviu. Projekto metu svetainė www.bureliai.lt buvo išplėsta ir pritaikyta interaktyviai naudoti. Surengtų mokymų metu Šiaulių miesto mokymo įstaigų būrelių vadovai ir švietimo skyriaus darbuotojai, atsakingi už neformalųjį ugdymą, buvo išmokyti naudotis ir patiems tiesiogiai atnaujinti informaciją apie savo kuruojamą būrelį, suteikiant kiekvienam būreliui prisijungimo kodą. Paprojektį vainikavo tarptautinė baigiamoji konferencija tema "Patirties pasikeitimo nauda tarptautinio bendradarbiavimo kontekste, pristatant tarptautinę interaktyvią www.bureliai.lt svetainę". Baigiamoji konferencija buvo skirta paprojekčio įgyvendinimo metu pasiektiems rezultatams pristatyti, supažindinti Šiaulių miesto savivaldybės darbuotojus, Šiaulių miesto neformaliojo ugdymo pedagogus, būrelių vadovus, kitus suinteresuotus asmenis bei konferencijos svečius su dvišalės (Lietuvos ir Norvegijos) partnerystės svarba. Buvo pristatyta interaktyvi tarptautinė svetainė www.bureliai.lt, svetainės galimybės ir naudojimosi ypatumai. Baigiamosios konferencijos metu skaityti pranešimai, vieną kurių pristatė projekto partnerio ekspertas iš Norvegijos. Pramogaujantiems, kuriantiems, tobulėjantiems - www.bureliai.lt Remiantis Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus pateikta informacija buvo nustatyta, kad neformaliojo ugdymo pedagogams trūksta kompetencijos efektyviai ir patraukliai pristatyti savo kuruojamą būrelį, efektyviai komunikuoti siekiant pritraukti kuo daugiau moksleivių, juos sudominti ir informuoti mokinių tėvus apie būrelių veiklą. Projekto dėka viešosios įstaigos įkurtoje interneto svetainėje www.bureliai.lt buvo apskelbta apie 1200 unikalių būrelių. Jaunimas yra mūsų ateitis. Norint turėti gražesnę ir šviesesnę ateitį, visuomenę, reikia ugdyti vaikų ir jaunimo gebėjimus, skatinti jų užimtumą. Svarbu, kad vaikai ir jaunimas turėtų galimybę realizuoti save užsiimant jiems patinkančia veikla, atrasti savo talentus, susirasti draugų ir linksmai praleisti laisvalaikį. Toks VšĮ Vaikų ir jaunimo papildomo ugdymo centro tikslas. Siekiama, kad interneto svetainėje būtų visa naudinga informacija apie popamokinę veiklą. Čia galima ne tik surasti patinkantį būrelį savo mieste, bet ir dalytis nuomonėmis, susirasti bendraminčių, sužinoti daug naudingų dalykų įvairiomis temomis. Interneto svetainė skirta ne tik jaunimui, bet ir būrelių vadovams, tėveliams. Būrelių vadovai gali keistis profesine patirtimi, kelti neformalaus ugdymo kokybę, visapusiškai remti iniciatyvas papildomo ugdymo srityje, rasti tarptautinius partnerius bendriems projektams įgyvendinti. Tėveliai svetainėje gali rasti daug naudingos informacijos, kuri padės lengvai išsirinkti būrelį pagal vaiko interesus ir gebėjimus.
- Kelias gyvas organizmas
-
Alvydas JANUŠEVIČIUS Tai didžiausia šiuo metu Lietuvoje kelio rekonstrukcija. Čia kasdien dirba apie 130 vyrų. Ūžia per pusšimtį traktorių ir specialių mašinų. Lietus ar saulė – darbai čia beveik nesustoja. Tai vyksta ne sostinėje ir ne kažkur šalia Kauno, o čia – tarp Šiaulių ir Radviliškio. Šio kelio vertė – per 60 milijonų litų. Bus išlieta 90 tūkstančių tonų asfalto.
 | Kelio ženklai reguliuoja eismą ir informuoja. |
Užmojai ir realybė Vairuotojai, riedėdami į Radviliškį, dažnai pasuka nauju keliu – pro Rėkyvos sodus, Šilėnus ir Mankiškius. Kerta geležinkelį ir romantiškai rieda lygutėliu nauju plentu tiesiai į Radviliškio centrą. Lekiantys į Vilnių ar Panevėžį suka Pakruojo kryptimi. Kodėl? Jau beveik metus trunka kelio Šiauliai–Radviliškis rekonstrukcija. Šis procesas taip vadinamas vien dėl to, kad šioje vietoje jau buvo kelias. Tačiau tai neabejotinai naujo kelio statyba. Vietoj siauro dviejų eismo juostų keliuko jau tiesiama keturių eismo juostų magistralė su servisiniais keliais. Vairuotojai stengiasi aplenkti remontuojamą kelio ruožą, tačiau ne paslaptis, jog kartais tyčia juo važiuoja. Nori pasigrožėti čia vykstančių darbų didingumu. Važiuodami skaičiuoja techniką, bando įsivaizduoti, kaip greitai teks įsukti į šį kelią iš Mankiškių kelio ar Šniūraičių. UAB "Šiaulių plentas" technikos direktorius Vitalijus Andrejevas pristabdo visureigį dar prie Kairių. "Štai čia bus nutiestas Šiaulių aplinkkelis. Tačiau tai – dar tolima ir brangiai kainuojanti ateitis. Yra tikslas apjuosti Šiaulius žiedu, kuriuo sunkvežimiai galėtų aplenkti miestą, į jį neužsukę", - pasakoja direktorius ir rieda toliau Radviliškio link. Ne kiekvienas čia važiuodamas žino, jog rieda transeuropinio tinklo keliu. Jis driekiasi nuo Klaipėdos iki Lydos (Baltarusija). Direktorius primena, jog vykstame į šiuo metu didžiausią kelio rekonstrukciją Lietuvoje bei vieną paskutinių rimtų užsakymų šalyje. "Šiaulių plentas" rengiasi didžiąją dalį veiklos perkelti į Lenkiją, kur darbo niekada nepritrūks. Čia liks tik kelių priežiūros specialistai ir įranga. Transeuropinė kokybė Visureigis stabteli, kur prasideda kelio rekonstrukcijos darbų ruožas. Ženklai čia ne tik riboja greitį ir nukreipia eismą. Didžiulis ženklas informuoja, jog vykdomi darbai finansuojami iš Europos Sąjungos struktūrinės paramos 2007–2013 metų programos lėšų. Apačioje – užrašas "Kuriame Lietuvos ateitį". "Tai tiesa – ES visiškai apmoka šį projektą", - patvirtina direktorius. Vėliau jis žemėlapyje parodo, jog šis magistralinis kelias priklauso europinės reikšmės keliui Klaipėda–Palanga–Šiauliai–Panevėžys–Ukmergė–Vilnius. Lietuvoje yra dar keletas transeuropinės reikšmės kelių. Vadinasi, kelio remontai atliekami pagal ES standartus? "Ne. Visi standartai lietuviški, tačiau jie atitinka europinius", - paaiškina V. Andrejevas. Kelią rekonstruoti planuojama baigti iki šių metų pabaigos. Juo jau galės laisvai važiuoti automobiliai, tačiau įvairiausi pakelės darbai gali užtrukti iki gegužės mėnesio. Kol kas visi darbai vyksta pagal planą, kurį šiek tiek sujaukė karščiai ir liūtys. Ar tikrai būtina į šį kelią tiek investuoti? Direktorius iškart argumentuoja faktais: "Prieš remontą šiuo keliu pravažiuodavo apie 12 300 lengvųjų automobilių ir apie 1400 sunkvežimių. Tai didelis srautas. Po rekonstrukcijos automobilių gali dar padaugėti." Įdomiausia tai, kad kelininkai į lengvųjų automobilių skaičių mažai kreipia dėmesio. Plačiaračiai traktoriai taip pat nelabai pavojingi keliui, tačiau "fūromis" vadinami sunkvežimiai kelią pjaute pjauna. Vieno sunkvežimio daroma žala prilyginama 10 tūkst. lengvųjų automobilių. Direktorius nuogąstavo, kad per Mankiškius pasukę sunkvežimiai greitai sugadins ten paklotą asfaltą, nes jis tokiam krūviui nepritaikytas.  | |  | Darbininkai viską matuoja milimetro tikslumu. | | "Šiaulių plento" technikos direktorius Vitalijus Andrejevas sako, jog kelio statybos darbuose verda gyvenimas. |
Kelias – gyvas daiktas Kelininkams dainos žodžiai "numegzk man, mama, kelią" sukelia šypseną. Vilnonių siūlų čia tikrai nepakaks, tačiau poezijos kelių statybose yra. Šio kelio rekonstrukcija – didžiausia šiuo metu šalyje. Brangesnis buvo tik Vilniaus aplinkkelis. Taip pat šį projektą galima palyginti su Šiaulių-Bubių keliu. Jie kainavo panašiai. Skirtumas tas, kad kelias Radviliškio link bus rekonstruotas per metus, o kelio į Bubius darbai užtruko trejus. Taip pat skiriasi kelio kokybė. "Savivaldybė stengiasi visur sutaupyti, o ES finansuoja taip, kad viskas būtų be priekaištų", - paaiškina V. Andrejevas. Rekonstruojamas kelio ruožas – pusseptinto kilometro, tačiau čia sudėta visa kelininkų fantazija. Kelyje Radviliškis–Šiauliai bus viskas, ko reikia tikram keliui: pėsčiųjų ir dviračių takas, žiedinė sankryža, tunelinis viadukas, apšvietimas, servisiniai keliai. Tikimasi, kad šis kelias, iki šiol "tituluojamas" kone avaringiausiu šalyje, taps saugesniu. Kas yra servisinis kelias? Tai abiejose kelio pusėse nutiestos dar dvi kelio juostos, kurios su magistraliniu keliu nesikerta. Jomis naudosis ūkininkai ir kitos transporto priemonės, kurioms "įšokti" į transeuropinį kelią nėra būtina. Taip bus nuo kelio nukreipta nemažai sunkios technikos. Direktorius pamoja ranka į kairę: "Štai mūsų smėlio karjeras. Iš čia imame smėlį. Skalda atkeliauja iš Pakruojo rajono Petrašiūnų arba Klovainių karjerų. Daug kitų keliams reikalingų medžiagų pagaminta Lietuvoje." Stabtelime prie didžiulio metalinio tunelio. Kuris netrukus bus visas "pakištas" po keliu. Galinga konstrukcija pasitarnaus saugumui kelyje. Visi išvažiuojantys iš Šniūraičių kaimo ir norintys pasukti į Radviliškį turės pravažiuoti šiuo tuneliu ir įsilieti į automobilių srautą. Čia pat sukrautos didžiulės medinės konstrukcijos. Jų vidus pripildytas minkštos medžiagos, kuri gerai sugeria triukšmą. "Tai apsauginė sienelė nuo triukšmo. Ties Šniūraičiais palei kelią jau statoma ši konstrukcija. Keliu riedančių sunkvežimių keliamas triukšmas gyventojus vargins gerokai mažiau", - pasakoja direktorius. Sienelei įrengti jau išgręžti gręžiniai, į kuriuos leidžiama erdvinė armatūra, pripilama betono. Tvirtas pamatas reikalingas, nes vėjas tokio dydžio sieną stums tarsi laivo bures. Sienelė galėjo būti ir iš metalinių konstrukcijų, tačiau architektai nusprendė, kad ji turi būti artima gamtai.
| |  | Gofruoto plieno tunelis ties Šniūraičiais greitai atsidurs po keliu. | | Visų kelio darbų vertė - 60 milijonų litų. |
Saugumas - svarbiausia Sustojame prie posūkio į Šniūraičius. Čia iš gelžbetonio blokų iš metalo konstrukcijų jau pastatyta požeminė pėsčiųjų perėja. Meistrai kruopščiai matuoja nuolydžius. Rengiamasi perėją užkloti keliu. Saugaus eismo priemone galima laikyti ir pačią kelio dangą, kurią sudaro trys asfaltbetonio sluoksniai. Nemažai sluoksnių dar yra po pačia danga. Kokybiška asfaltbetonio danga yra elastinga. Pravažiavus ji šiek tiek deformuojasi, tačiau atsistato į vietą. Kai sunkvežimių srautas būna per didelis, asfaltbetonio danga "pavargsta" ir deformuojasi negrįžtamai. Dėl didėjančių srautų Lietuvoje jau pradedama kalbėti apie betoninius kelius. Jie geresni už įprastą asfaltą, tačiau mažai kas moka jį kokybiškai pakloti. Išgriauti tokį kelią būtų nemažai vargo. Direktorius priminė, kad Lietuvoje yra tik vienas betoninis kelias, nekokybiškai nutiestas senais laikais. Iki šiol nežinoma, ką su juo daryti. Dabar galima per dešimt minučių pamatyti kone visus kelio statybos etapus. Vienoje vietoje ekskavatoriai kabina gruntą – žemina būsimo kelio lygį. Šioje vietoje anksčiau buvo kalnas. Magistralėse tai nesaugu.  | |  | Ekskavatoriai žemina kelią. Šioje vietoje jis buvo gerokai per aukštas. | | Rekonstruojamo kelio ruožas driekiasi 6,55 kilometro. |
Du traktoriai atlieka maišytuvų arba atvirkštines funkcijas. Jie lėtai slenka gruntu, jį iškasa ir atskiria reikiamas sudėtines dalis. Kitu atveju – nieko neatskiria, bet daugiau nei pusmetrio gylio sluoksnį kruopščiai permaišo su kalkėmis. Pastarosios gerai sugeria drėgmę. Sausas kelias – patikimas. Direktorius pasipiktinęs parodo pirštu akivaizdų "broką", kurio paprastas praeivis nepastebės: "Kažkas užvažiavo ant paruošto grunto. Provėžose ėmė kauptis vanduo. Ši vieta džius ilgiau. Sulėtės darbai." Skiriamojoje magistralinio kelio juostoje sumontuoti drenažo įrenginiai, kurie neleis vandeniui kauptis ant kelio ar pylimo. Vienas kelio darbininkas su kastuvu pripažįsta, kad lietus jau pridarė nemažai eibių. Kruopščiai supilta kelio sankasa per liūtis buvo išgraužta vandens upelių. Tenka viską vėl sukelti ant kelio pylimo. Abiejose kelio pusėse bus įrengta metalinė tvorelė. Sprogus padangai ar nesuvaldžius automobilio, skristi nuo kelio jau neteks. Visi išvažiavimai iš kelio įrengti taip, kad netrukdytų toliau važiuojantiems automobiliams. Šis kelias turės pirmąjį Lietuvoje "turbo" žiedą. Tai toks pat kelio žiedas, tik gerokai didesnis. Į kelią įsukantys vairuotojai galės tai padaryti nesustodami, o keliu riedantiems reikės tik truputį pristabdyti. Didelė kelio dalis bus apšviesta taip pat, kaip kelias pro Radviliškį.  | Kelio rekonstrukciją 100 procentų finansuoja ES struktūriniai fondai. Autoriaus nuotr. |
Privatininkai stengiasi pasipelnyti Kelyje vyksta darbas, verda teismai, nenuspėjamai keičiasi situacija. Maža to, jog į darbą kasdien ateina asmenybės, dirba sudėtinga technika. Dar nežinia, kokius žemės sluoksnius atkas traktoriai. Juodžemis – visiškai nereikalingas keliams. Tai augalinės kilmės sluoksniai, kurie visai nelaiko kelio. Bekasant paaiškėja, kad po keliu turės tekėti upelis ar šaltinis. Dar galima pamatyti akivaizdžios kovos apraiškas tarp kelininkų ir privačios žemės savininkų. "Bylinėjamės teismuose. Privačios žemės savininkai nesistengia suprasti, kad kelias reikalingas visiems. Vos tik imama tartis, šie savininkai pradeda garsiai šaukti, jog norėjo šalia kelio plėtoti verslą. Dabar viskas žlugo – prašom kompensuoti", - pasakoja V. Andrejevas ir parodo ant kalno sukrautus statybinius blokus. Ant jų užrašyta "neparduodama". Kaip sprendžiami tokie konfliktai? Teismas nustato, kokia suma žemei ir padarytiems nuostoliams išpirkti būtų protingiausia. Darbas tokiuose objektuose reikalauja nuolat siekti naujausių žinių. V. Andrejevas apgailestauja, kad ne visi darbų vadovai ir patys darbininkai tai supranta. Dažnai dirba aklai, "įsikandę" senų metodų. Vienos srities specialistai dažnai nieko neišmano apie kitų kelio darbuotojų veiklą. Kartais verta kelininkams pasidomėti tiltų statyba ir atvirkščiai. Darbas kelyje sustyguotas taip, kad automobiliai čia visada gali važiuoti. Tačiau ne visi tai daro protingai. Vienas mersedesas kaktomuša trenkėsi į kelyje dirbančio sunkvežimio galą. Džiugina tai, kad sąmoningų ir kultūringų vairuotojų tik daugėja.
- Naujas dvarų gyvenimas. Joniškėlio dvaras apipintas legendomis
-
Joniškėlis (Pasvalio raj.) ir jo dvaras legendomis apipintas labiau nei Lochneso ežero pabaisa ar Gedimino pilis. Norite pamatyti grafo Karpio vaiduoklį? Užsukite į Joniškėlio dvaro parką per audrą.
 | Dvaro rūmuose įsikūrusi Lietuvos žemdirbystės bandymų stotis.
|  | | "Siaurukas" - iš jo liko tik paminklas, nors buvo didžiausias mazgas Lietuvoje. |
Johaniškėlis Johaniškėlis – taip buvo vadinamas Joniškėlis pagal dvarininko Karpio užgaidą. Mat jo pirmoji žmona buvo Johana. Bet apie viską – nuo pradžių. Istorikas Viktoras Stanislovaitis, dirbantis Joniškėlio istorijos muziejuje, pirmiausia parodo naująjį muziejų, kuriame gausu senovinių prietaisų ir rakandų. Sienos nukabinėtos šimtametėmis nuotraukomis. Muziejuje yra net spaudos draudimo metus menančių knygų. Jos sukapotos, tačiau nesudegintos - kažkam jų pagailo. Joniškėlis buvo kaimas ir vadinosi Janiškiais. Tai buvo Švobiškio dvarininko Martyno Švobos nuosavybė. Jau 1606 m. Švobiškis buvo miestelis ir turėjo savo bažnyčią. Martynui Švobai priėmus kalvinizmą, katalikų šventovė buvo paversta reformatų bažnyčia. Netrukus už keturių kilometrų nuo Švobiškio buvo pastatyta katalikų bažnyčia. Sudegus senajai bažnyčiai, tuometis Karpių šeimos atstovas 1792 metais pastatė mūrinę Švč. Trejybės parapijos bažnyčią. Bažnyčia, anot pasakojimų, iškilo po labai lietingų metų. Paskendo visas derlius. Karpis įdarbino visus Joniškėlio vyrus. Mokėjo jiems algą, o šie statė bažnyčią. Nuo plytinės plytos buvo perduodamos iš rankų į rankas. Štai jums ir pirmoji legenda - kažkur Italijoje, iš kur save kildina Karpiai, stovi tokia pat bažnyčia. Tiesa tai ar melas, tačiau šis pastatas gana skoningas. Prie legendų būtų galima priskirti ir itališką Karpių kilmę. Kruvinos legendos Dar viena legenda paaiškina, kodėl bažnyčios pastatas yra karsto formos. Sakoma, jog Karpis nužudė savo brolį. Nelaimėlis visą laiką kankino savo žudiką sapnuose. Kažkas dvarininkui patarė pastatyti bažnyčią. Svarbiausia, kad ji matytųsi per miegamojo langą. Kai kurie seni žmonės prisimena, kad netoli altoriaus aukštai kabojo karstas. Jie kalbėjo, kad ten buvo laikomi nužudytojo brolio palaikai. Joniškėlio parkas - unikalus kraštovaizdžio kūrinys. Vienur jis angliškai padrikas, kitur - tvarkingos prancūziškos simetrijos. Faktas - Karpiai skoningai tvarkė ne tik pastatus, bet ir parką. Dar viena legenda byloja, kad čia niekaip neprigijo medžiai. Kažkoks miestelio keistuolis, anuometis ezoterikas Pšibilskis pasakė, kad reikia nužudyti devynis kūdikius berniukus bei devynias nekaltas mergaites ir jų krauju palaistyti būsimo parko žemę. Karpis taip ir padarė - medžiai prigijo ir suvešėjo. Ten, kur liejosi berniukų kraujas - ąžuolai stojo, kur mergaičių - liepos sužaliavo. Tačiau Karpiui neatleido nužudytų vaikų tėvai. Jie prakeikė dvarininką ir jo sielą blaškytis po parką tol, kol jame žaliuos ąžuolai. Sakoma, kad žaibuojant ąžuolų vainikuose galima matyti Karpio veidą, maldaujantį, kad žaibas trenktų - sudegintų ąžuolus. Tik tuomet jis gaus ramybę. "Aš pats du kartus mačiau. Trečiąkart nenorėčiau", - gudriai šypteli V. Stanislovaitis. Parke ne tik ąžuolai ir liepos auga - čia galima suskaičiuoti apie 120 skirtingų rūšių medžių. Dvaro pastatai Joniškėlio dvaras ir pats miestelis nuo XVIII amžiaus vidurio priklausė Karpių giminei. Karpiai Joniškėlyje įsikūrė 1723 m., kai Povilas Karpis nusipirko dvarą iš Aleksandro Puzino.  | | Viktoras Stanislovaitis, gudriai šyptelėjes, sako, jog pats yra matęs dvarininko Karpio vaiduoklį. |  | | Karvidės. | Dvaro istorija ir paties miestelio ekonominis pakilimas prasidėjo po to, kai dvarininkai paprašė tuometės valdžios leisti rengti turgus ir taip pagerinti ekonominę situaciją. 1736 m. birželio 30 d. karalius Augustas suteikė Karpiams teisę įkurti miestelį ir rengti turgus bei tris metines muges. 1763 metais kilo gaisras, sunaikinęs visus dvaro medinius pastatus. Netrukus vietoj stojo mūriniai rūmai, rytinė oficina bei svirnas. XIX amžiuje buvo pastatytas centrinių rūmų priestatas, svečių namas arba vakarinė oficina, oranžerija, arklidė-žirgynas, vežiminė. 1871 metais pastatyta karvidė. Jos statybos metus galima išvysti vėjarodėje, besisukiojančioje virš karvidžių. Dvaro rūmai - tai du ne vienu metu statyti korpusai. Naujieji rūmai stovi į pietvakarius nuo pagrindinių senesnių rūmų. Pagrindiniuose klasicistinio stiliaus rūmuose dabar įsikūrusi Lietuvos žemdirbystės instituto bandymų stotis. Rūmuose yra dvaro ir bandymų stoties kūrimo istorijos ekspozicija. To paties pastato rūsyje įsikūręs ir Joniškėlio krašto muziejus, kuriam vadovauja V. Stanislovaitis. Pažanga Kita Joniškėlio istorijos dalis panaši į legendą, tačiau čia nėra nė lašo prasimanymo. Paskutinis tikras Karpių dinastijos atstovas Ignacas Karpis Joniškėliui nusipelnė daugiausia. Jis buvo išsilavinęs ir daug keliavęs žmogus. Paveldėjo visą tėvų turtą, tačiau likimas rėžė skausmingai – Ignacas sirgo nežinoma liga. Gydėsi pas geriausius gydytojus, tačiau niekas jam negalėjo padėti. Mirė būdamas vos 28-erių, tačiau prieš tai spėjo parašyti testamentą. Karpis atleido nuo baudžiavos visus jam pavaldžius žmones. Jis žinojo, kad varu verčiamas žmogus dirba gerokai prasčiau. Testamentu paliko 400 tūkst. auksinių rublių mokyklai ir ligoninei statyti. Keisčiausia, kad administruoti palikimą ir vykdyti jo valią parinktas ne vietinis klebonas, o Vilniaus universitetas. Taip atsirado kone pirmoji Lietuvoje ar net pasaulyje universitetinė ligoninė ir universitetinė mokykla. Pastarojoje buvo mokoma žemės ūkio gudrybių. Joniškėlio dvaras šiaurinėje Lietuvos dalyje buvo svarbus įvairiais laikotarpiais. Sparčiai kylančio miesto ambicijos prilygo Niujorkui. Čia įkurtas geležinkelis. Darbams vadovavo žmogus, kuris geriausiai iš visų joniškėliečių išmanė traukinius, nes buvo dirbęs tikroje stotyje lagaminų nešiotoju. Nepaisant to, Joniškėlyje buvo didžiausias siaurojo geležinkelio mazgas Lietuvoje.  | | Vėliau statyti rūmai. Juos planuojama restauruoti. |
"Mirties batalionas" Nenuostabu, kad Joniškėlis, būdamas rajono centru, turėjo ambicijų tapti net atskira respublika. Tokia jis pasiskelbė po to, kai sukūrė savo kariuomenę. 1918 metais kovose su bolševikais puikiai pasirodė Joniškėlio kovotojai. Paslaptingai susibūrė nemaža kuopa - 850 vyrų. Ši paslaptis apipinta legendomis. Bolševikų valdžia draudė žmonėms burtis i didesnius sambūrius, tačiau... vestuvių juk niekas neuždraus! Joniškėlyje tuomet nebuvo nė vieno savaitgalio be laidotuvių ar vestuvių. Nesvarbu, kad jaunoji vis ta pati, o karste visai ne kūnas, o krūva šautuvų. Beje, klebonas laikėsi ypatingos dietos, nuo kurios labai keitėsi jo apimtys. Išvyksta klebonas į Šiaulius plonytis. Vos kelioms dienoms. O grįžta visas nusipenėjęs. Joniškėlyje, ištraukęs iš sutanos kelis šautuvus ir tuziną granatų, "sulieknėja". Vieną dieną pačiame Joniškėlio centre iškilo juoda vėliava su kaukole ir sukryžiuotais kaulais bei užrašas – Joniškėlio mirties batalionas. A. Stapulionio vadovaujamame štabe buvo per 20 karininkų. 1919 metų balandį šis batalionas gynė apie 70 kilometrų ilgio fronto liniją – nuo Latvijos sienos iki Bernatonių kaimo prie Panevėžio. Vėliau šis Joniškėlio batalionas buvo prijungtas prie reguliarios Lietuvos kariuomenės.
- "Šiaulių Monmartro Respublika" atsisveikino iki kitų metų
-
Ričardas JAKUTIS Šeštadienį baigėsi aštuntą kartą "Laiptų galerijos" organizuojamo tarptautinio menų festivalio "Šiaulių Monmartro Respublika" renginiai.
Penktadienį, rugpjūčio 6 dieną, gausus operos gerbėjų būrys susirinko į Šv. Jurgio bažnyčią, kurioje koncertavo Kristina Zmailaitė ir Edmundas Seilius. Savo pasirodymu pora sužavėjo klausytojus. Stiprūs, reto ryškumo balsai ir puikus repertuaras nė vieno nepaliko abejingo. Skambėjo ištraukos iš dviejų lietuviškų operų – V. Klovos "Pilėnų" ir B. Dvariono "Dalios". Po to atlikėjai, džiaugdamiesi, kad dalyvauja "Monmartro" festivalyje, visus užbūrė prancūzų muzikos kerais. Dainininkų šeima padainavo Jules Massenet, Henri Duparco įsimylėjusių žmonių nuotaikas atskleidžiančias romantiškas dainas bei duetus. Kūriniu "O, nesibaik niekados!" Kristina ir Edmundas, atrodo, išpažino tiek dainų herojų, tiek savo jausmus. Šiauliuose augusi ir vidurinę mokyklą čia baigusi Kristina Zmailaitė džiaugėsi, kad pagaliau buvo pakviesta koncertuoti savo gimtajame mieste. Marijampolietis Edmundas Seilius pašmaikštavo, jog gražų rugpjūčio 6-osios vakarą jo ryšiai su Šiauliais tapo irgi itin glaudūs, nes jis dainuoja Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčioje, o Marijampolės herbe kaip tik pavaizduotas šis šventasis.  | |  | Dvi dienas "Šiaulių Monmartro Respublikos" dailininkai kūrė P. Bugailiškio sode. | | Kristinos Zmailaitės ir Edmundo Seiliaus balsai visus sužavėjo. |
Gražiai šiame koncerte įsipynė Šiaulių dramos teatro aktoriaus Sigito Jakubausko skaitomos A. Nykos-Niliūno eilės. Šeštadienį, rugpjūčio 7 dieną, "Šiaulių Monmartro Respublika" persikėlė į miesto bulvarą. Dvi dienas kūrę prie "Laiptų galerijos" esančiame P. Bugailiškio sode, dailininkai tą dieną įsikūrė prie P. Višinskio paminklo ir Eugenijos Jankutės namo antrajame aukšte. Festivalis bulvare prasidėjo raitelių rūbų kolekcijos "Žirgų šokis" (Kurtuvėnų regioninio parko žirgai) pristatymu, kuris vyko Tilžės ir Žemaitės gatvių atkarpoje. Bulvare praeiviai apžiūrinėjo gyvąsias skulptūras, nepraėjo nestabtelėję "blusų" turguje, stebėjo mimų pasirodymus, klausėsi pražygiuojančių 1-osios vaikų muzikos mokyklos būgnininkų programos "Kitas ritmas". Šalia Dvaro gatvės vyko akcija-projektas "Himnas kėdei" (visi stebėjosi, kokių tik kėdžių besama). Prie Didždvario gimnazijos ypač daug žiūrovų ir klientų sulaukė vizažistas, tarptautinių konkursų nugalėtojas Martynas Šalkauskas, čia pat rodantis savo meistriškumą, o drabužių dizaineris Modestas Navickas pateikė programą "Pėsčiųjų bulvaro mados namai". Poezijos mėgėjai prie "Žiburio" knygyno buvo pakviesti į prancūzų poetų eilių popietę, kurią pateikė Šiaulių dramos teatro aktorius Eduardas Pauliukonis ir jaunieji estrados teatro aktoriai. Visų renginių net neišvardysi. Iš visų bulvare esančių kavinių skambėjo lyrinės prancūziškos melodijos.  | |  | Vaikštinėjantys bulvare nustebo išvydę atjojančius žirgus ir važiuojančią karietą. | | Paskutinę plenero dieną visi darbavosi bulvare. Artūro STAPONKAUS nuotr.
|
Dailininkai sakė besijaučią lyg tikrajame Monmartre, nes žmonės prieina ir stebi, kaip gimsta kūrinys. Dailininkas Kornelijus Užuotas panoro netgi ištapyti vieną bulvaro vitriną. Šeimininkai neleido, net pagrasė policija. Ką darysi, o galėjo turėti lange originalų meno kūrinį bei be jokių investicijų pretenduoti į gražiausią miesto vitriną. Kai prie "Žiburio" knygyno prancūzų poetų eiles skaitančiai estrados teatro aktoriai įgėlė širšė, ši net nekrustelėjo, toliau skaitė it niekur nieko. Menas "Šiaulių Monmartro Respublikoje" buvo svarbiausias. Vakare "Laiptų galerijoje" buvo atidaryta plenere kūrusių dailininkų darbų paroda, o P. Bugailiškio sode holistinis teatras "S" (vad. Z. Vilutytė) parodė spektaklį "Žvaigždžių knyga". "Iki kitų metų Šiaulių "Monmartro", - vienas su kitu atsisveikino renginio dalyviai.
- Trijų populiarių solistų koncertas Šiauliuose
-
Ričardas JAKUTIS Šiandien rugpjūčio 6-ąją, vakare Šv. Jurgio bažnyčioje vyks dar vienas "Laiptų galerijos" organizuojamo menų festivalio "Šiaulių Monmartro respublika" koncertas. Išgirsime tris populiarius solistus – Rafailą Karpį, Kristiną Zmailaitę ir Edmundą Seilių. Prieš pasirodymą Šiauliuose atlikėjai maloniai sutiko atsakyti į "Šiauliai plius" klausimus.
 | Rafailas Karpis operos scenoje sukūrė jau ne vieną vaidmenį. Rafailo KARPIO asmeninio archyvo nuotr. |
Šiandien Jūs jau garsūs vokalistai, bet visada būna pradžia. Kas buvo tas pirmasis žmogus, įvertinęs Jūsų balsą ir galimybes? Kas Jums, siekiantiems balso tobulumo, yra davęs daugiausia? R. Karpis: Mano muzikinis kelias prasidėjo berniukų ir jaunuolių chore "Ąžuoliukas", kuriame dainavau nuo mažens. Dar prieš balso mutaciją turėjau puikią vokalo pedagogę Mariją Bederfaitę, kuri išmokė puoselėti savo balsą. "Ąžuoliuke" lankiau Algirdo Januto dainavimo pamokas, būtent po darbo su šiuo aukščiausio lygio menininku bei pedagogu nusprendžiau studijuoti vokalą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kurioje likimas man padovanojo galimybę mokytis pas vieną ryškiausių mūsų dienų Lietuvos operos dainininkų – Virgilijų Noreiką, kuris išugdė mane kaip dainininką. Kristina Zmailaitė: Pirmoji dainavimo mokytoja buvo Rima Gumuliauskienė. Ji yra tas žmogus, kuris nulėmė mano ateitį pasirenkant profesiją. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje mokiausi pas prof. Reginą Maciūtę, tada ir prasidėjo tikrasis vokalo paieškų etapas. Studijos Vokietijoje pas prof. Woldemar’ą Wild’ą atvėrė vokiečių muzikos klodus. Vėliau galimybė mokytis JAV man suteikė pasitikėjimo savimi. Prof. Barbara Hill Moor tiksliai nusakė mano balso tipą, patvirtino mano dvejones dėl repertuaro. O paskutinį tašką padėjo Paryžiuje prof. Peggy Bouveret, kuri man suteikė daugiausia žinių apie vokalo techniką. Buvo iš tiesų nerealu. Esu laiminga, kad turėjau tokių galimybių. Edmundas Seilius: Pirmoji dainavimo mokytoja buvo Danutė Šurmaitienė. Ilgos repeticijos ir mėgavimasis muzika užkrėtė mane nepataisomai. Vėlesnės studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas įvairius dėstytojus suteikė gana margą požiūrį į dainavimą. Tai buvo akstinas plėsti žinias ir toliau. To pasekmė buvo įvairūs meistriškumo kursai ir studijos užsienyje. Didžiausią balso technikos ir interpretacijos postūmį man turėjo pasaulyje vyraujančios JAV ir Italijos vokalo mokyklos. Paskutinis profesorius, prisidėjęs prie balso technikos, buvo Micheal Paul. Ar pasitaiko koncertų, kai susirenka publika, kuri ateina ne mėgautis iš tiesų aukštos klasės Jūsų galimybėmis, o todėl, kad tai - mados reikalas? Ar Jūs tai jaučiate? R. Karpis: Koncertų metu dažniausiai mąstau apie kūrinio interpretaciją, apie publikos nusiteikimą, retai kada lieka laiko pagalvoti. Mano manymu, profesionaliai kokybiškai bei nuoširdžiai atliktas kūrinys nepaliks abejingo nė vieno klausytojo. O mada bei jos tendencijos aktualios daugeliui menininkų. K. Zmailaitė: Noriu tikėti, kad per prievartą į koncertus nevaikščiojama, be to, kartais žmonėms norisi parodyti, kad yra puikios muzikos, ne vien tik ta, kurią jie anksčiau girdėjo. Nepasakyčiau, kad mūsų profesija yra madinga, bet aš ją be galo myliu. Manau, atsirado daugiau žmonių, kurie yra pamilę operų arijas ir klasikines dainas visai ne dėl mados. E. Seilius: Į koncertus ateina tie, kurie nori mūsų pasiklausyti. Suprantama, gali ateiti žmonių, kurie laukia kažkokių populiarių kūrinių, ypač skambėjusių televizijos ekrane, tačiau prieš einant į koncertą siūlyčiau paskaityti jo programą atidžiau. Nežinau, ar tai mada, bet tikrai jaučiame didesnį susidomėjimą rimtąja ir gyvai atliekama muzika. Puiku, kad daugėja žmonių, kuriems atsibodo klausytis koncerte garsiai grojamos kompaktinės plokštelės. Nesivaikau madų muzikoje. Man yra trys muzikos rūšys: gera, blogai atliekama gera ir tikrai bloga muzika. Jaučiu pareigą, būdamas profesionalas, ištaisyti padarytas blogų muzikų klaidas ir parodyti, koks turtingas ir didelis yra geros muzikos sąrašas.  | Kristina Zmailaitė ir Edmundas Seilius ir scenoje, ir gyvenime visada drauge. Edmundo SEILIAUS asmeninio archyvo nuotr. |
Nuolat esate dėmesio centre, Jūsų gyvenimas - spalvingas. Tik jau nesakykite, kad ne. Kokių spalvų jame daugiau? Ar lengva ir malonu būti populiariam? R. Karpis: Nesakyčiau, jog esu dėmesio centre. Suprantu, jog esu žinomas, nes mano specialybė tiesiogiai su tuo susijusi, tačiau kad būčiau nuolat dėmesio centre... Manau, jog ne visai taip. Savo asmeniniu gyvenimu esu tikrai patenkintas, jame daug visko: skirtingų spalvų, atspalvių, potėpių. Populiariu būti ir malonu, ir tuo pat metu gana sudėtinga, nes populiarumas yra didžiulė atsakomybė. Būti vien populiariu neužtenka. Dabar Lietuvoje, deja, yra daug populiarių, tačiau neprofesionalių atlikėjų, kurie yra populiarūs vien dėl jiems sukurto įvaizdžio, bet ne dėl vokalinių ar muzikinių gebėjimų. Manau, jog svarbiau būti ne populiariam, o profesionaliam. Tik su profesionalumu ateina tikrasis populiarumas, kuris ir pačiam atlikėjui kelia satisfakciją. K. Zmailaitė: Spalvas žmogus susikuria pats. Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi. Mes laimingi, turime tai, kas svarbiausia - vienas kitą (Kristina Zmailaitė ir Edmundas Seilius yra šeima – aut. past.), o šiaip gyvenime viskas pasiekiama, tereikia kantrybės ir be galo daug darbo įdėti. E. Seilius: Nežinau, kaip dėl spalvų, bet sąskambių mūsų gyvenime tikrai daug įvairių stilių. Populiarumo nesivaikome, tačiau labai malonu, kad į mūsų triūsą atkreiptas dėmesys. Dabar turime vis didesnius įsipareigojimus nenuvilti savo klausytojų ir atskleisti jiems vis naujesnius muzikos klodus. Jūsų dienotvarkė dažnai būna labai intensyvi. Tam juk reikia didžiulių vidinių išteklių. Kaip atgaunate jėgas? Ar turite laisvalaikio, ištikimų draugų, su kuriais norisi bendrauti? R. Karpis: Dienotvarkė išties dažnai būna labai įtempta, ypač naujų spektaklių pastatymų metu. Laisvalaikio lieka nedaug, todėl stengiuosi jį praleisti turiningai. Mėgstu keliauti, skaityti. Dar nuo mokyklos laikų išsaugojome labai glaudžius ryšius su bendraklasiais, vertinu gerų draugų kompaniją ir džiaugiuosi ją turįs. K. Zmailaitė: Gerai išsimiegam, skaniai pavalgom ir stengiamės pabūti tyloje. E. Seilius: Geriausias poilsis - tai tyla ir gamta. Stengiamės kiek įmanoma dažniau pabūti su artimaisiais, nes laiko trūkumas dažnai mums nesuteikia tokios laimės.
- Trys klausimai Augustinui Vasiliauskui
-
Ričardas JAKUTIS "Laiptų galerijos" organizuojamas menų festivalis "Šiaulių Monmartro Respublika" rugpjūčio 5 d. vakarą persikels į Šv. Jurgio bažnyčią, kurioje vyks Valstybinio Vilniaus kvarteto koncertas.
 | Iš kairės: Artūras Šilalė (II smuikas), Augustinas Vasiliauskas (violončelė), Audronė Vainiūnaitė (I smuikas), Girdutis Jakaitis (altas). Valstybinio Vilniaus kvarteto archyvo nuotr.
|
Šis kolektyvas Šiauliuose ne kartą koncertavo, tačiau kiekvienas jo pasirodymas klausytojus maloniai stebina, nes kaskart miestelėnai supažindinami su naujais kūriniais. Šiemet gal ir ne apvalus, bet vis tiek Valstybinio Vilniaus kvarteto jubiliejus, mat kolektyvo debiutas įvyko 1965 m. Po trejų metų, kvarteto nariams baigus Maskvos konservatorijos aspirantūrą ir stažuotę Budapešte, prasidėjo intensyvi veikla. 1972 m. ansamblis laimėjo aukščiausią kvartetų konkurso Lježe (Belgija) apdovanojimą, 1973 m. kolektyvui buvo suteiktas Vilniaus kvarteto vardas. 1979 m. kvartetui paskirta Valstybinė premija, 2002 m. jis pelnė Lietuvių fondo kultūrinę muzikinę dr. Antano Razmos premiją (JAV), o 2004 m. - Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją. Kvartetas apkeliavo per 50 pasaulio šalių, kasmet surengia 80 ir daugiau koncertų. Didžiuliame beveik 500 kūrinių kvarteto atliekamų kūrinių repertuare - visi 83 J. Haydno kvartetai, visi L. van Beethoveno kvartetai, koncertų ciklai "Europos Sąjungos šalių kamerinės muzikos vakarai", "Naujųjų Europos Sąjungos šalių kamerinė muzika". Koncerto išvakarėse kalbamės su kvarteto senbuviu violončelininku Augustinu Vasiliausku. - Valstybinis Vilniaus kvartetas nužengė jau ilgą kūrybinį kelią. Gal galima šį kelią skirstyti etapais, kokie ryškiausi kvarteto kūrybinės veiklos momentai? Ar kolektyvo nariai pasiskirstę darbais? - Be abejo, 45-eri metai - ilgas laiko tarpas, bet kažkokių etapų išskirti negalėčiau. Tiesiog kiekvieni metai, kiekvienas sezonas pažymėtas įdomia ir intensyvia veikla bei naujovių ieškojimais. Visi 45-eri kūrybos metai reikšmingi ir galime pasidžiaugti, kad kvartetą lydi sėkmė. Didžiausias kvarteto atspirties taškas - pergalė pasaulinio garso kvartetų konkurse Lježe 1972 m. Kiek prakaito išliejome, kol ten patekome, mat pirmiausia reikėjo laimėti konkursą sovietinėje imperijoje, nes tuomet tik šie vartai tebuvo galimybė išvykti į Vakarų pasaulį. Dabartiniai atlikėjai, važinėjantys po įvairiausius konkursus ir nesunkiai ten patenkantys, vargu ar supras anuos laikus. O ir gerai, nes kam šito reikia. Sveikintina kiekvieno kvarteto nario iniciatyva, kiekvienas dirbame dėl kvarteto. Kvartetas nėra tik repeticijos ar koncertai. Kvartetas – gyvenimo būdas vardan didžiojo meno. - Visi pastebi, jog kvartetas pasirenka įdomias programas. Štai ir šį kartą Šiauliuose klausytojų laukia mieli kūriniai – Kristinos Vasiliauskaitės "Trys lietuvių liaudies dainos styginių kvartetui", L. van Beethoveno ir R. Schumano kvartetai. Kolektyvas propaguoja ir garsina lietuvišką muziką, atlieka garsiausius pasaulio kūrinius. Kaip sugebate išlaikyti aukštą atlikimo lygį savo krašto koncertų salėse ir užsienio šalyse? - Koncertines programas padiktuoja gyvenimas: kompozitorių jubiliejai, lietuvių kompozitoriai parašo naujų kūrinių, skambina užsieniečiai ir, žinodami mūsų kvarteto muzikavimą, prašo atlikti jų kūrinius. Pasirinkimas begalinis. O kiek daug kūrinių dar nesugrota. Kiekvieną dieną repetuojame, kvarteto darbas nematuojamas valandomis. Yra tekę repetuoti ir vidury nakties. Visada turime būti pasiruošę groti ir gerai groti. - Ar skiriasi įvairių šalių klausytojai? Kokie jie Lietuvoje? Ką galėtume pasakyti apie Šiaulių publiką, nes mūsų mieste ne kartą koncertavote? - Publikos neskirstome. Vis tik sunkiausia groti lietuviams. Lietuvis lietuviui atlikėjui didžiausias kritikas. Kas kita į Lietuvą atvykusiems užsienio muzikantams. O užsienyje, atrodo, kiekvienas klausytojas tau nori padėti. Tiesa, publika ir Lietuvoje išprususi. Kai daug masinės kultūros, rimtam menui sunkiau. Žmonės į mūsų koncertus ateina, o kiek jų dar ateitų, jei mus reklamuotų taip, kaip reklamuojamas koks popsinis šlamštas. Publika priklauso ir nuo organizatorių. Antrą kartą dalyvausime festivalyje "Šiaulių Monmartro respublika" ir žinome, kad mums čia bus gera. Nuostabu, kad mieste yra toks festivalis, kuriame susilieja dailė, poezija, muzika. Ypač malonu į Šiaulius atvykti mūsų kvarteto sielai Audronei Vainiūnaitei, nes tai jos gimtasis miestas. Bet ir mes visi trys vyriškiai mylime Jūsų miestą.
- Šiauliuose vėl viešpataus "Monmartro Respublika"
-
Irena BUDRIENĖ Rugpjūčio 4–7 dienomis jau aštuntą kartą mūsų mieste šurmuliuos "Laiptų galerijos" organizuojami "Monmartro Respublikos" renginiai. Pasak galerijos direktorės Janinos Ališauskienės, miestą apglėbs vakarietiška tradicija – festivalio veiksmas vyks ramiau ir subtiliau, o visose bulvaro kavinėse skambės šansonetės.
 | Festivalio iniciatorė Janina Ališauskienė žada gražų reginį. |
Prancūziškų meilės dainų įrašų Šiaulių bulvaro kavinėms parūpino renginio organizatoriai. Pastarieji užsibrėžė nemažą tikslą – negaudami jokio finansavimo net keletą dienų mieste skleisti europietiškos kultūros bendravimo ir tolerancijos dvasią. "Stengsimės kaip įmanydami, manau, viskas pavyks sklandžiai", – viliasi direktorė. Šiauliuose to dar nebuvo Renginių maratonas prasidės rugpjūčio 4 d. 18 val. teatralizuotu festivalio atidarymu galerijos sode. Pačioje galerijoje bus pristatyta paroda "Lietuvos aukso fondas", apie kurią J. Ališauskienė sako: "To dar Šiauliuose nėra buvę". Ekspozicijoje bus galima išvysti geriausius XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių dailininkų darbus. Susirinkusiesiems dainuos Nacionalinio dramos teatro aktorė Rasa Rapalytė. Nuo koncertų bažnyčioje iki mojavimo dalgiu Koncertai Šv. Jurgio bažnyčioje šiauliečiams nėra naujiena, tačiau skambėsiantys šio festivalio metu išties bus solidūs ir pamalonins net išrankiausio klausytojo ausį. Rugpjūčio 5 d., 18 val., čia koncertuos Vilniaus Valstybinis styginių kvartetas, o rugpjūčio 6-ąją dainuos Edmundas Seilius, Kristina Zmailaitė ir Rafailas Karpis. Kūrybinės "Šiaulių Monmartro Respublikos" dirbtuvės suburs 25 dailininkus iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir Baltarusijos. Tarp menininkų bus ir nemažai šiauliečių. Popietėmis P. Bugailiškio sode dailininkai kurs darbus, kuriuos galerijoje pristatys festivalio uždarymo dieną – rugpjūčio 7-ąją. Uždarymą vainikuos holistinio judėjimo teatro "S" vaizdo projekcija "Žvaigždžių knyga", kartu su judesiais demonstruojama galerijos sode. Beje, menininkai ne tik kurs, bet ir turės iš peties padirbėti mosuodami dalgiu. Organizatoriai sumanė nušienauti dalį senojo parko, kad šiauliečiams ir miesto svečiams čia būtų jaukiau. Iš nupjautos žolės bus sukurtas meninis objektas. Rugpjūčio 6-ąją nuo 7 val. su dalgiu prasidėsianti akcija, J. Ališauskienės žodžiais, nėra joks priekaištas, tiesiog noras prisidėti prie gražios aplinkos kūrimo ir kvietimas tvarkytis.  | JAV gyvenančių menininkų performansas "Giro", 2009-ieji. |
Raiteliai ir blusų turgus Nors ir ankstesniais metais buvo bandymų išsiveržti į platesnes erdves, vis dėlto šiemet pirmąkart net šešiolika festivalio renginių bus surengta pėsčiųjų bulvare. Visi jie vyks tą pačią dieną – rugpjūčio 7-ąją. Vienas įspūdingiausių – raitelių rūbų kolekcijos "Žirgų šokis" pristatymas. Vienuoliktą valandą į bulvarą užsukę šiauliečiai galės pasigrožėti ne tik Kurtuvėnų regioninio parko žirgyno ristūnais, bet ir puikiais jojikais, pasidabinusiais XIX amžiaus antrosios pusės raitelių rūbais. Šią rūbų kolekciją ypač palankiai įvertino archeologė Birutė Salatkienė, teigianti, kad prašmatniais drabužiais vilkintys raiteliai ir raitelės padeda suvokti praėjusios epochos dvasią. Mintimis nusikelti į praėjusius laikus ar net įsigyti širdžiai mielą niekutį padės ir prie "Gaidžio" veiksiantis "Blusų" turgus. Jį surengti žada žinomas kolekcininkas Ermenegildas Juras. Einančiuosius bulvaru užgrius įspūdžių lavina: prie P. Višinskio paminklo veiks dailininkų kūrybinės dirbtuvės, šalia Vasario 16-osios gatvės – šiuolaikinio meno paroda, ekspozicinėje vitrinoje – fotografijos ir tapybos darbų paroda "Monmartro Respublikos veidai 2009". Meninės akcijos trauks žiūrovus prie "Žiburio" knygyno ir buvusios "Baltijos" kavinės. Smaližiai galės skanauti prancūziško deserto "Centro šokoladinėje", norintieji pasikeisti – susišukuoti prancūziškai - prie Didždvario gimnazijos, o trokštantieji įsiamžinti – nusifotografuoti ateljė prie Radijo ir televizijos muziejaus. O kur dar prie Dailės galerijos demonstruojamos mados, mažųjų gėlininkių turgus, gyvos skulptūros, muzikinės grupės eitynės ir taip toliau.
| Praėjusiais metais "Monmartro" lankytojai galėjo apžiūrėti Lietuvos tūkstantmečiui skirtą Šarūno Saukos paveikslą. |
Ar kultūrininkų svajonės taps tikrove? Janina Ališauskienė sako svajojusi į bulvarą atgabenti prašmatnų fortepijoną, pakviesti juo skambinti garsų atlikėją ir sukurti šiauliečiams ir miesto svečiams tikrą šventę. Deja, dėl lėšų stygiaus teko apsiriboti paprastu pianinu... Bet negi dėl to nukabinsi nosį ir nustosi fantazuoti? "Kaip nuostabu būtų prie Talkšos suformuoti koncertinę erdvę, o sceną įrengti tiesiog ant vandens – akustika būtų tokia, kad net įgarsinimo nereikėtų, – vėl nerimsta direktorė. Koncerto klausytis galėtume irstydamiesi valtelėmis..."
- Šiaulių bulvare skambės ir vokiška, ir lietuviška muzika
-
Zenonas RIPINSKIS Rugpjūčio 4 d. 17 val. šiauliečiai ir miesto svečiai kviečiami į puikų koncertą Šiaulių bulvare. Scenoje prie "Senojo dvaro" vyks festivalio "Šiaulių bulvaro vasara" renginys – draugystės koncertas. Jame dalyvaus viena įdomiausių Vokietijos folkloro grupių – švabų ansamblis "Frommern".
 | Manfredas Štingelis – vienas žymiausių švabų kultūros tyrinėtojų ir puoselėtojų. |
Kartu su svečiais iš Vokietijos koncertuos du geriausi Šiaulių miesto kolektyvai – Šiaulių universiteto liaudiškos muzikos ansamblis "Saulė" ir Šiaulių kultūros centro "Laiptų galerija" folkloro ansamblis "Salduvė". Nuo 20 val. "Juone pastuogėje" bus surengta smagi vakaronė, kurioje skambės ir vokiečių, ir lietuvių liaudies muzika. Kas yra švabai? Daugeliui turbūt kyla klausimas, kas yra švabai? Trumpai būtų galima pasakyti, kad šiuo vardu nuo senų senovės buvo vadinamos kai kurios dabartinės Vokietijos teritorijoje gyvenusios alemanų gentys. Istorinis Švabijos regionas, neišeinantis iš dabartinės Vokietijos ribų, administraciškai sudarytas iš dviejų dalių: Badeno−Viurtembergo žemės ir Švabijos apskrities Bavarijoje. Ilgą laiką šis regionas politiškai vystėsi kaip atskiras ir iš dalies sutapo su XVI a. apibrėžta Švabijos apskritimi, Šventosios Romos imperijos administraciniu vienetu. Švabijos lingvistiniam regionui be Vokietijos teritorijoje esančios Badeno-Viurtenbergo žemės ir Švabijos apskrities taip pat priklauso Forarlbergo žemė Austrijoje, dabartinis Lichtenšteinas, vokiškoji Šveicarijos dalis ir dabartinės Prancūzijos Elzaso regionas. Čia kalbama alemanų tarme. Manfredas Štingelis – žymiausias švabų kultūros tyrinėtojas Be abejonės, vienas iškiliausių ir didžiausių švabų tradicinės kultūros puoselėtojų ir tyrinėtojų yra į Šiaulius atvykstančio Balingeno švabų folkloro ansamblio "Frommern" įkūrėjas ir vadovas Manfredas Štingelis (Manfred Stingel). Jis visą savo gyvenimą yra pašventęs švabų muzikinės kultūros tyrinėjimams, parašęs ir išleidęs daugybę mokslinių straipsnių ir leidinių apie tradicinę švabų muziką, muzikos instrumentus, šokius, švenčių papročius ir kt. Jo ir ansamblio narių iniciatyva Balingene yra atidarytas švabų kultūros centras, kuriame įkurtas unikalus švabų muzikos instrumentų muziejus. Tarp daugybės iškiliųjų švabų asmenybių taip pat galime paminėti kompozitoriaus V. A. Mocarto (W. A. Mozart) tėvą Lepopoldą Mocartą (L. Mozart), istoriką ir rašytoją Fridriką Šilerį (Friedrich Schiller), netgi dabartinį Vokietijos futbolo rinktinės trenerį Joachimą Liovą (Joachim Low). "Frommern" propaguoja švabų muzikos tradicijas Pirmą kartą į Šiaulius atvykstančio ansamblio programoje – tradicinė švabų muzika, dainos ir šokiai. Grupė "Frommern" įkurta 1965 m. iki šiol jai vadovaujančio Manfredo Štingelio. Vienas svarbiausių ansamblio uždavinių – švabiškų tradicijų perdavimas vaikams ir jaunimui.  | Švabų folkloro ansamblis "Frommern" - viena įdomiausių Vokietijos folkloro grupių. Autoriaus nuotr. |
Prieš keletą metų ansamblio nariai baigė rekonstruoti du Balingeno miestelio centre esančius senovinius namus ir įrengė puikų švabų kultūros centrą su muziejumi, repeticijų sale, nedideliu viešbučiu bei klubu, panašiu į šiaulietišką "Juone pastuoge". M. Štingelis sako, kad švabų liaudies kūrybos centras Balingene atsirado tik ansamblio narių, įdėjusių daug meilės ir pastangų, dėka. "Mūsų liaudies kūrybos centras jau tapo ir svarbia tarptautinių susitikimų vieta. Daugiau nei 250 grupių iš užsienio viešėjo pas mus, nes mums labai svarbus tautų bendradarbiavimas ir jaunimo kultūriniai mainai. Ypač tai aktualu žvelgiant į istoriją, kurią vokiečių jaunimas kartais vertina nevienareikšmiškai. Mes džiaugiamės galėdami aplankyti Šiaulius ir puikius liaudies tradicijas puoselėjančius kolektyvus "Saulę" ir "Salduvę", kurie jau viešėjo mūsų liaudies kultūros centre, dalyvavo mūsų rengiamuose folkloro festivaliuose. Tikimės svetingo priėmimo ir Šiauliuose", – sako švabų kultūros tyrinėtojas M. Štingelis.
- Etaplius.lt kino mėgėjams skelbia konkursą
-
Naujienų portalas Etaplius.lt kartu su bendrove "Garsų pasaulio įrašai" pristato specialiųjų efektų filmo "Pradžia" konkursą. Klausimus kino mėgėjai ras portale www.etaplius.lt konkursų skiltyje, o atsakymai laukiami iki rugpjūčio 4 dienos el. paštu -.
Siunčiant el. laišką nepamirškite nurodyti "Filmo konkursui". Būtinai nurodykite savo el. pašto adresą, telefono numerį, vardą ir pavardę, amžių. Konkurso nugalėtojai paaiškės burtų keliu rugpjūčio 5-ąją. Jie bus paskelbti naujienų portalo etaplius.lt rubrikoje "Laisvalaikis". Nugalėtojai gali laimėti firminę filmo atributiką, kvietimus į filmą dviems asmenims, Etaplius.lt dovanas. Nugalėtojai prizus privalo atvykti atsiimti iki rugpjūčio 12 dienos į elektroninių ryšių paslaugų bendrovės "S plius" Marketingo skyrių, esantį Tilžės g. 74, pirmajame aukšte. Konkurse gali dalyvauti ne jaunesni nei 16 metų asmenys. Konkurse negali dalyvauti elektroninių ryšių paslaugų bendrovės "S plius" darbuotojai ir jų artimieji. Etaplius.lt informacija
- Atostogauji gimtajame krašte įamžink!
-
Naujienų portalas Etaplius.lt paskelbė vasarišką, smagų ir pilietišką konkursą - "Atostogauju gimtajame krašte".
 | Gyvybę pulsuojančios lelijos – ryte pražysta, vakare "užmiega". Evos JAGMINAITĖS nuotr. |
Jei dar nespėjote atsiųsti nuotraukų su savo atostogų akimirkomis, pats laikas tai padaryti. Iki rugpjūčio 24 d. siųskite įamžintus gražiausius, smagiausius, išradingiausius, neįtikėtinus atostogų vaizdus el. paštu konkursas@splius.lt ir galbūt Jums atiteks automobilio navigacinė sistema ar kiti konkurso prizai. Siųsdami nuotraukas nepamirškite nurodyti vardą, pavardę, el. pašto adresą, telefoną. Padėti Jums laimėti pagrindinį prizą gali net originalus nuotraukos pavadinimas ar išradingas jos aprašymas. Nežinote, ką nufotografuoti? Galbūt esate įamžinę ryto rasą kaime ar savo močiutę, laukiančią anūkų prie namų? O gal lieptelį per tvenkinį ar pajūryje smėlio pilis statančius vaikus? O gal metų metus kompiuteryje saugote gimtojo miestelio gražiausių kampelių nuotraukas? Konkurso nugalėtoją išrinks portalo Etaplius.lt lankytojai. Padėti laimėti gali draugai, artimieji ar šeimos nariai, balsuodami už Jūsų atsiųstą nuotrauką Etaplius.lt portale, rubrikoje "Konkursai". Nugalėtojai bus išrinkti ir paskelbti rugpjūčio 26 dieną. Etaplius.lt informacija
- Šiaulių "Salduvė" tarptautiniame folkloro festivalyje atstovavo Lietuvai
-
Ričardas JAKUTIS Liepos 8–13 dienomis Šiaulių "Laiptų galerijos" folkloro ansamblis "Salduvė" dalyvavo Estijoje vykusiame tarptautiniame folkloro festivalyje "Baltica 2010". Šiauliečių ansamblis iškovojo teisę šiame garsiame festivalyje atstovauti Lietuvai, kai 2008 metais buvo pripažintas geriausiu folkloro ansambliu Lietuvoje. "Salduvė" buvo vienintelis mūsų šaliai atstovavęs kolektyvas.
 | | Šiaulių "Laiptų galerijos" folkloro ansambliui "Salduvė" buvo didelė garbė atstovauti Lietuvai tarptautiniame festivalyje "Baltica 2010". "Salduvės" ansamblio archyvo nuotr.
|
Tarptautinis folkloro festivalis "Baltica", kurį kuruoja Tarptautinė folkloro festivalių organizavimo taryba prie UNESCO, rengiamas nuo 1987 metų ir vyksta trijose Baltijos šalyse – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Festivalis skiriamas pasaulio tautų tradicijų įvairovei pažinti ir reprezentuoja autentišką folklorą, natūraliai besitęsiančias arba rekonstruotas istorines skirtingų tautų kultūros tradicijas. Šiųmečiame festivalyje dalyvavo folkloro ansambliai iš Meksikos, Kipro, Italijos, Portugalijos, Suomijos, aišku, ir trijų Baltijos šalių. Festivalis vyko Viljandi apskrityje, Pernu, Tartu, Talino miestuose. Estijoje "Salduvė" surengė šešis pasirodymus: Karksi-Nuia mieste, prie Karksi pilies griuvėsių, Šv. Antony kiemelyje, Tartų ir Pernų koncertinėse salėse, Talino rotušės aikštėje ir koncertų salėje, taip pat mokė lietuvių liaudies šokių festivalio dalyvius ir žiūrovus. "Salduvės" vadovai Violeta ir Darius Dakniai pasidžiaugė, kad šiauliečių kolektyvas Estijoje buvo šiltai sutiktas. Be abejo, po ramių estų dainų ir lėtų šokių lietuviai visus patraukė savo linksmumu ir energija. Šilti festivalio žiūrovų aplodismentai drąsiai leidžia tvirtinti, kad "Salduvė" deramai atstovavo Šiauliams ir Lietuvai bei pateisino visas į kolektyvą dėtas viltis, o festivalio šeimininkai šiauliečių kolektyvui liaupsių nepagailėjo.
- Pasidžiaugta gerų žmonių gerais darbais
-
Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ Jau dešimtą vasarą iš eilės Kristianstado švedų ir lietuvių bendruomenės bei tarptautinio LIONS klubo dėka gausus būrys vaikų vasaros atostogas praleidžia pajūryje. "Neįgalūs vaikai mėgsta poilsį pajūryje, tačiau dažna šeima negali suteikti vaikui šio malonumo", - sako Šiaulių vaikystės invalidų globos draugijos "Spindulėlis" pirmininkė Janina Bačanskaitė.
 | | Kristianstado švedų ir lietuvių bendruomenės narė Laima Andersson (antra iš kairės) su Šiaulių vaikystės invalidų globos draugijos "Spindulėlis" nariais. "Spindulėlio" archyvo nuotr.
|
Vasaros stovykloms – 10 metų Dešimt metų Kristianstado švedų ir lietuvių bendruomenės nariai bendrauja su įvairiomis Lietuvos kaimo mokyklomis, draugijomis, bendruomenėmis. "Mūsų bendruomenė labai didžiuojasi, galėdama vaikams padovanoti kelias nuostabias dienas stovyklauti pajūryje", - šventėje, į kurią Palangos Vlado Jurgučio pagrindinėje mokykloje buvo susirinkta pasidžiaugti gerų žmonių gerais darbais, sakė Kristianstado švedų ir lietuvių bendruomenės narė, darbo su Lietuvoje remiamomis organizacijomis koordinatorė Laima Andersson. Anot koordinatorės, prieš dešimtmetį jų bendruomenė buvo labai maža ir nedrąsi, tačiau visus joje susibūrusius žmones vienijo kilnus bendras tikslas – ištiesti pagalbos ranką tiems, kuriems labiausiai jos reikia. "Lankydamiesi Lietuvoje pamatėme, kad vaikų namai pagalbos nestokoja, tad nusprendėme padėti mažuose kaimeliuose gyvenantiems vaikams", - prisiminė pirmuosius pagalbos žingsnius ponia L. Andersson, džiaugdamasi, jog bendruomenėje susibūrę labai nuoširdūs, geri žmonės. "Mes tęsime savo misiją tol, kol girdėsime pagalbos šauksmą, todėl mums labai svarbu žinoti, jog mūsų pagalba duoda naudos tiems, kuriems ji gyvybiškai būtina", - pažadėjo viešnia iš Švedijos. Ne tik poilsiavo, bet ir tobulėjo Šventės dalyviams buvo pristatyti Kristianstado švedų ir lietuvių bendruomenės komiteto nariai, supažindinta su jų veikla. "Švedijoje sukurta nereikalingų daiktų atidavimo sistema. Žmonės į parduotuvėles atneša viską, kas jiems nebereikalinga. Labdaros rūšiavimas nėra labai lengvas darbas. Vienus daiktus pakuodavome ir siųsdavome į Lietuvą, kitus sudėdavome į lentynas ir kantriai laukdavome pirkėjų, trečius tiesiog išmesdavome, - pasakojo viešnia iš Švedijos. - Pagalbos siuntinių lietuviai sulaukdavo net aštuonis kartus per metus. Didžioji dalis labdaringos siuntos atitekdavo šiauliečiams, kita dalis keliaudavo į Visaginą, Jurbarką, Mažeikius bei kitus Lietuvos kampelius. Už parduotas prekes gauti pinigėliai skiriami labdarai." Pirmojoje vasaros stovykloje atostogomis džiaugėsi 28 vaikai iš įvairių Lietuvos kampelių, taip pat ir iš Šiaulių. Šiemet vasaros poilsiui švedai pakvietė net 250 vaikų. Nuo 2003 metų stovyklautojams rekomenduojama pasirinkti temą, skatinančią savarankišką veiklą, plėtojančią saviugdos motyvaciją. 2004 metais švedų dėka pirmąkart surengta amatų mokykla, o norintiems tobulėti buvo pasiūlyta mokytis anglų kalbos. 2005 metų vasaros poilsį nuspręsta pašvęsti aplinkai bei sveikatai. "Mes įgyvendiname daug projektų, tarp kurių ypatingą vietą užima prevencinis kovos su prekyba žmonėmis projektas, todėl 2007 metais didelį dėmesį skyrėme jaunimui mokyti, kad esant reikalui gebėtų pajusti pavojų bei žinotų, kur ieškoti pagalbos. 2008 metais kartu su lietuvaičiais pajūryje vasarojo dvi mergaitės iš Švedijos. Vaikai bendromis jėgomis sprendė itin opias aplinkosaugos problemas, - pasakoja ponia Laima Andersson. - Mes norėtume suburti kuo daugiau vaikų į vasaros stovyklas prie jūros, tačiau įgyvendinti šiuos norus darosi vis sunkiau. Gerus mūsų norus apriboja kaskart didėjantys reikalavimai, brangstančios paslaugos, organizaciniai nesklandumai, tačiau jūsų rodomas džiaugsmas mums yra didelė paskata eiti tolyn." Pagalbos ranka kupina dosnumo "Finansavimą vaikų poilsiui pajūryje gauname iš švedų. Didžiąją lėšų dalį skyrė tarptautinis LIONS klubas, likusią - Kristianstado švedų ir lietuvių bendruomenė, - sako Šiaulių vaikystės invalidų globos draugijos "Spindulėlis" pirmininkė Janina Bačanskaitė. – Į stovyklą kartu su neįgaliais vaikais atvyksta ir jų mamos, kadangi daugeliui vaikų reikalinga nuolatinė priežiūra bei pagalba." Draugijos nariai geranoriškai susitarė, kad vaikai stovykloje atostogautų ne visą pamainą, o tik kelias dienas, mat taip galės kuo daugiau vaikų pasidžiaugti atostogomis prie jūros. Pirmą kartą Lietuvoje viešintys tarptautinio LIONS klubo atstovai džiaugėsi galėdami suteikti pagalbą neįgaliems vaikams, todėl savo viešnagės Lietuvoje metu pažadėjo būtinai apsilankyti ir Šiaulių vaikystės invalidų globos draugijoje "Spindulėlis". Savo padėką geradariams rėmėjams vaikai išreiškė dainomis, šokiais, rankdarbiais ir net pačių keptais pyragais, o jų vadovai svečius švedus apdalijo garbės raštais ir išsakė jiems daug šiltų žodžių. Regėjimo negalę turintis šiaulietis Lukas, jau ne vienerius metus stovyklaujantis vasaros stovykloje, džiaugėsi susipažinęs su įvairia rankdarbių technika, geromis gyvenimo sąlygomis, visaverčiu maitinimu. Anot jaunuolio, jūros kerintys kvapai, sielos gelmes palytėjantys jausmai, naujai išgyventi pojūčiai bei kiti atostogų malonumai ilgam suteikia jėgų, kad galėtum eiti pirmyn savo užsibrėžto tikslo link.
- Gabiausių moksleivių idėjos Šiauliams
-
Irena BUDRIENĖ Šiaulietis dizaineris Vilius Puronas sako buvęs nustebintas išradingomis moksleivių idėjomis, skirtomis gimtajam Šiaulių miestui. Bendravimo su jaunimu ir atradimo džiaugsmą Vilius Puronas patyrė gabiausių miesto vaikų "Tauro" vasaros stovykloje, kurią finansavo Šiaulių miesto savivaldybė. Norėdami atsidėkoti miestui už surengtą stovyklą, apie trisdešimt talentų – šalies ir tarptautinių olimpiadų dalyvių – dizainerio paraginti pasiūlė tris idėjas, kurias įgyvendinus Šiauliai taptų nepamirštami.
 | Renginį paįvairino čia pat sukurtas improvizuotas šokis. |
Stovyklautojai pasiskirstė į tris grupes, iš kurių kiekviena gavo po užduotį. Improvizuotose kūrybinėse dirbtuvėse moksleiviai kūrė savo kolektyvines idėjas, kurias vėliau pristatė visiems stovyklautojams, čia dirbusiems pedagogams ir pačiam dizaineriui. "Mes esame dar XX amžiaus žmonės, o jaunimas priklauso labiau pažengusiam XXI–ajam. Tai, ką sugalvojo jie, mums į galvą neateitų", – įsitikinęs Vilius Puronas. Pirmoji užduotis skambėjo taip: "Šiauliečiams už šimto metų." Moksleiviai, atlikdami šią užduotį, pasiūlė sukurti žiedo formos seifą ir užprogramuoti jį taip, kad jis po šimto metų nustatytą dieną ir valandą išsiskleistų. Į šį žiedą–seifą reikėtų po truputį įdėti visko, kas dabar aktualu: leidžiamų laikraščių, naujausių knygų, mieste veikiančių įmonių gaminių, nusipelniusių žmonių nuotraukų ir kt. Jaunimo nuomone, seifas turėtų būti po žeme, tačiau užklotas stiklo platforma, kuria žmonės vaikščiotų ir spėliotų, kas gi ten yra. Po šimto metų, kai žiedas išsiskleistų atverdamas jame paslėptą lobį, jį saugoti galėtų perimti Šiaulių "Aušros" muziejus. Spręsdami antrąją užduotį: "Pamačiau – Šiaulių nepamiršau", gabūs jaunuoliai sugalvojo sukurti milžinišką dviratį, tarkim, keturių aukštų namo dydžio. Tokiu būdu moksleiviai siūlė dar kartą priminti atvykstantiems svečiams, kad Šiauliai – dviračių miestas. Besvarstant, kur geriausia būtų pastatyti šį milžiną, buvo nuspręsta, kad dviratis atsirastų prie Prūdelio ir kartu tarnautų kaip vandens ir ugnies fontanas. Vandens turbinos suktų jo gigantiškus ratus, iš vairo ragų trykštų vanduo, o iš dviračio stebulių lėktų pirotechninės ugnies žiežirbos. Kadangi toks įrenginys būtų šiek tiek pavojingas, jį nuolat saugotų ten įkurtas policijos postas. Tačiau dėdės policininkai ne baustų, o miesto svečiams dalytų atvirukus su Šiaulių panorama. Idėjos autorių nuomone, vaizdas būtų toks pritrenkiantis, kad jį pamatęs negalėtum ištrinti iš sąmonės. Grupė, atlikusi trečiąją užduotį, anot Viliaus Purono, nustebino labiausiai. Temai "Niekur nematyta, bet miela" įgyvendinti jaunimas pasiūlė sukurti Saulės mergytę – Šaulytę – Saulės berniuko Šauliuko draugę. Skulptūra galėtų būti pastatyta netoliese, gal net Prisikėlimo aikštėje (aišku, ne tokioje garbingoje vietoje, kur numatytas paminklas Prisikėlimo apygardos partizanams – aut. pastaba). Moksleivių nuomone, ir vienos, ir kitos skulptūros pjedestalas turėtų švytėti lazerių šviesa, o lazerių spinduliai tarp jų vienąkart per metus susijungtų, sudarydami širdies formos hologramą. Ta įsimintina diena galėtų būti rugsėjo 22–oji, Šiaulių miesto gimtadienis. Paklausti, kodėl ne vasario 14–oji, moksleiviai buvo kategoriški: Valentino dieną švenčia visame pasaulyje, o Šiaulių gimtadienį – tik pas mus. "Jaunimas savo idėjas miestui kūrė su didžiausiu džiaugsmu ir malonumu, o tai, manau, yra svarbiausia. Linkiu, kad gabių ir imlių moksleivių kūrybinė gyslelė nenutrūktų ir tolimesniame jų gyvenime. Labiausiai bijau, kad mes, XX amžiaus žmonės, jų nestabdytume ir neištremtume į užsienį", – sakė Vilius Puronas.  | |  | Grupės pristatė savo idėjas. | | Dizainerio Viliaus Purono paraginti gabiausi vaikai siūlė idėjas, kurios neleistų pamiršti Šiaulių. Neringos BARŠAUSKINĖS asmeninio archyvo nuotr. |
- Lietuvos jaunimo dienos "Kelkis ir eik!" sukvietė apie 600 šiauliečių
-
Viktorija BARKAUSKAITĖ Į birželio 26-27 dienomis vykusias Lietuvos jaunimo dienas Panevėžyje susirinko apie 7 tūkst. jaunuolių. Daugelis jų namo grįžo su šypsenomis ir gausybe prisiminimų, kuriais gyvens dar kelias savaites.
Į jaunimo dienas atvyko žmonės iš įvairių Lietuvos kampelių. Šiauliečiai šiame renginyje taip pat buvo labai aktyvūs – užsiregistravo apie 600 dalyvių bei apie 30 savanorių. Sulaukta ir svečių iš Airijos, Ispanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Didžiosios Britanijos, Italijos bei kitų šalių. Visi galėjo dalyvauti pamaldose, teminiuose užsiėmimuose bei koncertuose. Savanorė Deimantė pasakojo, jog jaunimo dienos parodė jai kitą bažnyčios ir tikėjimo pusę. Mergina domisi religijomis, tačiau nėra uoli katalikė, nes tas domėjimasis paprastai ją tik nutolindavo. "Tačiau per šias jaunimo dienas bažnyčia tarsi priartėjo, - kalbėjo ji.- Kai pamatai ir susiduri su daugybe jaunų, veiklių, gražių ir dar tikinčių žmonių, supranti, jog tikėjimas yra suderinamas su visais kitais dalykais." Deimantei pritarė ir jaunimo dienų dalyvė Greta. Seniau mergina manė, jog jaunuoliai nėra labai tikintys, o religija domisi ir ją išpažįsta tik liaudiškai "davatkomis" vadinamos vyresnio amžiaus moterys. Ji pasakojo, jog pamatė, kad tikėjimas jungia visus. Merginos džiaugėsi, jog viskas buvo pritaikyta jaunimui - atsisakyta ilgų, retai kam suprantamų ir neįdomių pamokslų, kuriuos pakeitė šiuolaikiški, visiems suprantami ir nuotaikingi vienuolių pasisakymai. Ilgalaikė savanorė Kristina labiausiai džiaugėsi patirtu bendrystės jausmu. Kiti pakalbinti savanoriai bei dalyviai taip pat buvo sužavėti tuo dalyku. Viena dalyvė prasitarė, jog keista, kai tokia daugybė žmonių kartu meldžiasi, tačiau tuomet pajunti tą bendrystę. Dalyviams itin patiko šokis pagal specialiai jaunimo dienoms sukurtą himną. Nesudėtingą šokį galėjo šokti visi. Savanorė Deimantė kalbėjo, jog tai buvo ne tik tikėjimo, bet ir žmogiškumo bei gerumo šventė. Galėjai pasijausti vienos milžiniškos šeimos nariu. Mergina atskleidė, jog nepradės kiekvieną sekmadienį vaikščioti į bažnyčią ar nuolatos melstis, tačiau tai buvo laikas, kai galėjai pabūti, pabendrauti su daugybe skirtingų žmonių, susipažinti su religija kitokiu, jaunimui suprantamu būdu. Tai penktosios Lietuvos jaunimo dienos. Pirmosios įvyko 1997 metais. Tai buvo piligriminis žygis į Trakus. Kalbama, jog kitos Lietuvos jaunimo dienos vyks Kaune. 2011 metais Madride (Ispanija) vyks Pasaulinės jaunimo dienos.
- "Menopolis" kūrybiško mąstymo mokykla
-
Viktorija BARKAUSKAITĖ "Menopolis" – tai edukacinis projektas vaikams ir jaunimui, Šiauliuose organizuojamas jau ketvirtą kartą. Šiaulių dailės galerijos organizuojama dienos stovykla, vykstanti birželio 29 – liepos 2 dienomis, kviečia kūrybiškai praleisti laiką, susipažinti su menininkais, Šiaulių dailės galerija.
 | Stovyklos dalyviai bandė perprasti kompiuterių programas. Artūro STAPONKAUS nuotr. |
Jurga Sutkutė, projekto "Menopolis" kuratorė, džiaugiasi šiuo projektu ir vis augančiu dalyvių aktyvumu. Kasdien organizuojama skirtinga veikla skatina vaikus ir jaunimą kūrybiškai mąstyti. Povilas Uogintas, vienas iš stovyklos vadovų, vedęs du interaktyviosios grafikos kūrimo užsiėmimus, kalbėjo, jog dabar labai svarbu kūrybiškai mąstyti ir nebijoti daryti kažką neįprasto, originalaus. Vaikinas, šiuo metu studijuojantis grafinį dizainą viename Anglijos universitetų, sakė, jog tokios stovyklos Didžiojoje Britanijoje, vadinamieji "workshop‘ai", yra labai populiarios. Toks būdas mokytis, anot Povilo, yra naujas, smagus ir perspektyvus. P. Uogintas dvi dienas mokė vaikus kurti užsklandas, filmukus ir reklamas kompiuterių programomis. Medijų meninkas Andrius Grigalaitis pasakojo, jog yra daugybė būdų, kaip fotografuoti be fotoaparato. Jis mokė, kaip daryti fotografijas skanografijos būdu, t. y. nuskenuoti kokius nors daiktus kompiuterio skaitytuvu, juos įvairiai komponuojant ir judinant. Vaikai patys trumpam buvo tapę fotomenininkais. A. Grigalaitis žadėjo surengti vaikų darbų ekspoziją dailės galerijos rūsyje. Šiandien, animatorius ir videomenininkas Viktoras Gundajevas atgaivins nulipdytus herojus ir supažindins stovyklos dalyvius su lipdytos animacijos kūrimu. Visą savaitę vadovai stengėsi išmokyti stovyklos dalyvius mąstyti kitaip, kūrybiškai, nesilaikant jokių stereotipų ar taisyklių. "Svarbu, kad jums būtų gražu", - kalbėjo jie. Artūro STAPONKAUS nuotr.
- Zubovų skveras atveria Šiaulių istoriją
-
Alvydas JANUŠEVIČIUS www.etaplius.lt Aplink Šiaulių universiteto Menų fakultetą atliekami kasimo darbai uždavė nemažai galvosūkių archeologams ir istorikams. Atkasti radiniai žada daug pasakyti apie senąją Šiaulių istoriją.
 | Šalia Zubovų dvaro atkastas XVI amžiaus grindinys. |
Jono Kazimiero šilingai Archeologė Virginija Ostašenkovienė atlieka archeologinius kasinėjimus aplink Menų fakulteto pastatą. Aplinkui pastatą aptiktas smulkesnių akmenų grindinys, tiksliau – nuogrinda. Giliau po ja rastas iš plytų mūrytas lietaus nutekėjimo drenažas. Panašu, kad jis yra to paties laikmečio kaip ir akmenų grindinys. Lygiai toks pat drenažas, rastas pietvakarinėje pastato pusėje, yra šiek tiek praardytas ir pataisytas. Keletas monetų liudija, jog tai vyko tarpukariu – apie 1923 metus. Greičiausiai mokytojų seminarijos laikais buvo tvarkoma užsikimšusi lietaus kanalizacija. Prie pastato pietrytinės sienos aptikta senesnių pamatų. Puikiai išlikęs pamatas galėtų būti mūrytas XVII amžiuje. Apie tai liudija mūrijimo būdas, plytų forma, įmūrytos keramikinės šukės. Būsimos drenažo trasos vietoje aptikta daug keramikos šukių: koklių, puodynių. Kurį laiką apie šių radinių amžių buvo galima tik spėlioti, tačiau netrukus aptiktos aštuonios monetos – Jono Kazimiero šilingai, nukalti 1666 metais. Archeologė V. Ostašenkovienė rado keistą radinį, panašų į koklinę virtuvinę krosnį. Kol kas sunku nustatyti, kuriam laikmečiui priklauso šis statinys. Istorija – po kojomis ŠU Istorijos katedros vedėja Rita Regina Trimonienė tvirtina, kad toks archeologinis radinys – ne smulkmena. Lietuvos dvarai yra menkai ištirti. Labiausiai ištyrinėta yra Kurtuvėnų dvarvietė. Istorikė džiaugiasi, jog dabar Šiauliai gali šiek tiek užriesti nosį ir nesivadinti karo suniokotu ir atstatytu pramoniniu miestu.  | Dvarvietės kasinėjimai mažai ką pasako apie paprastų miestiečių gyvenimą, nes čia jiems nebuvo leidžiama įžengti. Aurelijos PAULAUSKAITĖS nuotr. |
XVII amžiaus akmenimis grįstas keliukas bei kiti radiniai liudija apie aukštą ekonominį išsivystymą. Istoriniai šaltiniai patvirtina, jog Šiaulių ekonomija buvo pati pelningiausia Lietuvos kunigaikštystėje. Rastas plokštinis koklis su Radvilų herbu. Radiniai leidžia daryti prielaidą, jog būtent šioje vietoje galėjo būti ir istorinė Šiaulių užuomazga. Šiaulių žemė minima nuo Saulės mūšio. Vėliau, kai karalius Mindaugas išžudė šią žemę valdžiusius Bulionis (Bulevičius), valdžią visam laikui perėmė Lietuvos kunigaikštystė. Nuo XVI amžiaus vidurio iki pat XVIII amžiaus čia gyvavo Šiaulių karališkoji ekonomija, kuri privalėjo išlaikyti valdovą. Šiaulių ekonomiją valdęs Antanas Tyzenhauzas pastatė pirmąjį mūrinį dvarą. Ši ekonomija buvo geriausia – valdžiai duodavo daugiausia pajamų. Po trečiojo Lietuvos padalijimo Šiaulių dvarą, jau šiek tiek apirusį, perėmė Zubovai, kurie čia įkūrė vasaros rezidenciją.
- Europos Sąjungos milijonai atgaivins ir Šiaulių senamiestį
-
Oksana LAURUTYTĖ Šiauliai - vienas šalies miestų, rodos neturinčių, senamiesčio. Turėjo, tačiau visa griaunantys karai taip suniokojo miestą, kad Šiaulių senamiestį galima pamatyti tik istoriją menančiuose atvirukuose. Vis dėlto gabalėlis senamiesčio - Ch. Frenkelio kadaise įkurtas fabrikas - yra ir netrukus atgims. Iš Europos Sąjungos gauti net aštuoni milijonai litų, kurių dėka "Elnio" teritorijoje jau kitų metų pavasarį prasidės menininkų mekos - Menų fabriko - statybos darbai. Aistė Žalevičienė, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Investicijų ir miesto plėtros skyriaus vedėja, sako, kad jau paskelbtas konkursas pastatams pirkti. "Jei ne ES parama, miestas savo jėgomis galėtų tik skylėtas gatves lopyti. Per metus į Šiaulius įplaukia apie 200 milijonų litų ES investicijų", - sako A. Žalevičienė ir pasakoja, kas bus daroma mieste gaunant ES struktūrinę paramą.
 | Ch. Frenkelio odų fabriko teritorija - Šiaulių senamiestis, kuris bus atgaivintas. |
ES pinigai į bankrotą neveda Lietuvai įstojus į ES pasikeitė ne tik šalies statusas. 2007-2013 metais Lietuvą pasieks 23 mlrd. litų iš ES struktūrinių fondų. Pagrindinis struktūrinės paramos tikslas – sumažinti Lietuvos atotrūkį nuo senųjų ES narių ir iki 2015 metų jas pasivyti tiek ekonominės, tiek socialinės gerovės prasme. Lietuvą pasiekiančios sumos - išties milžiniškos. Vienas litas iš trijų šalies biudžete - ES lėšos. A. Žalevičienė sako, kad Šiaulių situacija tokia pat - vienas litas iš trijų biudžete - ES struktūrinės paramos lėšos. Per metus Šiauliai sulaukia apie 200 mln. litų. Vien Vandens tiekimo ir nuotėkų tvarkymo infrastruktūros plėtros projekto vertė - 70 mln. lt. Projektas įgyvendinamas Medelyno, Kalniuko, Pabalių mikrorajonuose, Tilžės-Verdulių-Kanapių-Girulių gatvių kvartale. Projektą įgyvendinus, prisijungti prie tinklų turės galimybę 2886 sklypai arba 7 tūkst. gyventojų. "ES pinigai į bankrotą tikrai neveda. Nepaisant to, kad kai kuriems projektams po 15 procentų lėšų turi skirti pati Savivaldybė ir valstybė, miestas gauna milžinišką naudą. Ne visur ir tuos 15 procentų lėšų reikia skirti, pavyzdžiui, viešosios paskirties pastatams renovuoti ES skiria 100 procentų lėšų. Lieporių, Gegužių mokyklos, Didždvario, "Romuvos" gimnazijos renovuojamos gavus 100 proc. lėšų", - sako pašnekovė. A. Žalevičienės teigimu, itin milžiniška nauda, kad buvo gauta 40 milijonų litų Šiaulių pramoninio parko plėtrai. Lietaus nuotekų tinklai jau pradėti tiesti, antrasis etapas truks iki 2013-ųjų, projektas finansuojamas 100 procentų. "Problema ta, kad įgyvendinant projektą būna dalis veiklų, kurias būtina įgyvendinti (projekto viešinimas, administravimas), o pinigai tam neskiriami. Juos reikia rasti biudžete, bet šios papildomos lėšos - lyg ašara vandenyne. Miestui ES struktūrinių fondų parama - neįkainojama ir ilgalaikė. Gyventojai turi darbo, o gyvenimo sąlygos ir galimybė gyventi vis geriau - akivaizdi",- sako vedėja. Be jau išvardytų projektų, finansuojamų ES struktūrinių fondų, 2009-2011 metais už 16 milijonų litų bus modernizuojamos ir tiesiamos kelių jungtys tarp Šiaulių miesto gatvių ir aplinkkelių. Bus tęsiami darbai plečiant Šiaulių industrinį parką, renovuojamos Gytarių, Zoknių mokyklos, ikimokyklinio ugdymo įstaigos. Buvusioje Vaikų poliklinikoje Varpo gatvėje kitąmet turi įsikurti Psichikos dienos stacionaras, O Rėkyvoje atsiras 8,2 milijono litų vertės Savarankiško gyvenimo namai, kur galės gyventi senyvi žmonės ir žmonės su negale. 2012 metais bus rekonstruotos Dubijos, Vijolių, Medelyno, Rėkyvos mokyklos.  | |  | Talkšos ežero pietinė pakrantė su ją pralinksminusia "lape" bus tvarkoma - čia atsiras daugiau suoliukų, bus įrengtas apšvietimas. | | "Elnio" teritoriją menininkai jau seniai pritaikė kūrybai - čia vyksta festivaliai, rengiami performansai. |
Menininkų meka - "Elnio" fabriko teritorijoje Vis dėlto pats svarbiausias projektas, apie kurį šnekama kelerius metus ir kuriam įgyvendinti vasarį pagaliau gauti 8 mln. litų iš ES, Šiaulių menų fabriko įkūrimas "Elnio" fabriko pastatuose. XIX a. statyto odų apdirbimo fabriko pastatus su katakombomis yra įsigiję keli savininkai. Šiuo metu Savivaldybė yra paskelbusi konkursą pastatams įsigyti, kuriame ir įsikurtų menininkų meka. A. Žalevičienė sako, kad projekto esmė - finansuoti pramoninio paveldo objektą. Pamiršti ir nebesaugomi objektai gali būti pritaikyti menininkams kurti, parodoms, šventėms rengti. Projektas ES finansuoti buvo parengtas prieš dvejus metus, šiauliečiai orientavosi gauti apie 3-4 milijonus litų ir pastatą išsinuomoti iš verslininkų 20 metų. Paaiškėjus, kad gauti aštuoni milijonai, nuspręsta pastatą nusipirkti. "Elnio" fabrikas turi pramoninio paveldo statusą. "Nežinau, kas pirmas pasakė, kad "Elnio" fabrikas ir jo teritorija - Šiaulių senamiestis. Jį turime galimybę išsaugoti ir atgaivinti. Ketiname teritoriją plėtoti kaip vientisą, odų gamyklą iš ten iškelti į Industrinį parką", - sako A. Žalevičienė. Šalia "Elnio" esantys Ch. Frenkelio rūmai - pati gražiausia vieta mieste, rudenį jų teritoriją jau ketinama baigti tvarkyti. Pasigirdo siūlymų netgi į "Elnio" teritoriją įleisti vandens - iškasti vandens kanalą, padaryti ten uostą. Vandens kanalas sujungtų Talkšos ežerą su Prūdeliu, čia būtų galima net jachtomis plaukioti. "Pirmasis žingsnis - mažosios Venecijos sukūrimas Šiauliuose. Nėra nenuperkamų dalykų. Tik laiko klausimas, kada visi teritorijos pastatai bus nupirkti privačių investuotojų", - mano pašnekovė. A. Žalevičienė džiaugiasi, kad jau rengiamas techninis projektas Talkšos ežero pietinei pakrantei tvarkyti. Ši pakrantė - vieta, kur stovi milžiniška V. Purono lapė. Teritorijoje ketinama įrengti apšvietimą, pastatyti suolelių. "ES pinigai, ką kas bekalbėtų, ne butaforija. Galime sutvarkyti tai, ko savo biudžeto lėšomis tikrai nepadarytume. Ši milžiniška parama - procesams kurti, ir man sunku patikėti, kad bent vieną milijoną litų dabar patys būtume radę ilgalaikiams projektams finansuoti", - sako pašnekovė.  | |  | Medelyno mikrorajone vandens ir nuotekų tinklai jau tiesiami. | | Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Investicijų ir miesto plėtros skyriaus vedėja Aistė Žalevičienė įsitikinusi, kad be ES struktūrinės paramos Šiauliai būtų pajėgę tik skyles duobėtose gatvėse užlopyti. |
Pasak A. Žalevičienės, dabar verčiamasi per galvą, kad iki liepos 31-osios pastatas Menų fabrikui būtų nupirktas. Už vieną kvadratinį metrą savivaldybė ketina mokėti 60-70 litų. "Labai dėkinga dabar situacija patalpoms pirkti. Jei pasiseks, Menų fabriko statybos darbai prasidės kitąmet pavasarį ir Šiaulių senamiestis bus atgaivintas", - tikisi ji. Logistikos centras išgelbės Šiaulius A. Žalevičienė sako, kad Šiauliams itin pasisekė, kad buvo palaiminta Šiaulių logistikos centro idėja, kurio vertė - 50 mln. litų. "Jei Šiauliuose išplėtotume logistiką, miestas gyventų be problemų", - įsitikinusi pašnekovė. Kitų Europos miestų (pavyzdžiui Vokietijos Grosbareno miestas), kuriuose išplėtota logistika, gyventojai gyvena be problemų - turi darbo, neturi kur dėl pinigų. "Mušėmės" ilgai dėl šio projekto būtinumo, konkurentai mums kišo koją, bet mes nugalėjom. Logistkos centras bus didelis dalykas. Kažkas sostinėje apie Šiaulius yra pasakęs, kad mes nematomai dalyvaujame, tyliai ramiai padarome namų darbus. Ministerijoms telieka palaimint", - šypsosi ji. Pasak A. Žalevičienės, jei ne ES struktūrinių fondų pinigai, nieko nebūtume turėję. Juk Šiauliuose nesėkmingai buvo kurtas LEZ'as, Oro uostas vos kruta, o šie projektai įstrigo būtent dėl pinigų trūkumo. Jei tada būtų buvusi galimybė gauti ES paramą, politinės pažiūros būtų sėkmingai susidėliojusios. "Didžiausią padėką dabar reikėtų reikšti tiems, kurie išsaugojo Oro uostą. Juk Oro uostas ir Logistikos centras vienas be kito negali, vienas kitam labai reikalingi", - sako Investicijų ir miesto plėtros skyriaus vedėja. Lietuvoje šiuo metu įgyvendinami 2879 projektai, finansuojami iš ES struktūrinių fondų. Bendra šių projektų vertė – 15,7 mlrd. litų, o projektams skirto finansavimo iš ES fondų dalis – 11,9 mlrd. litų. Nemaža dalis šių projektų įgyvendinama ne tik viename rajone ar regione, bet aprėpia didelę arba net visą Lietuvos teritorijos dalį.
- Bistrampolio dvaras kultūros sostinės oazė
-
Alvydas JANUŠEVIČIUS Panevėžio rajone, Ramygalos seniūnijoje, gyvuojantis Bistrampolio dvaras jau aštuntus metus rengia muzikinį vasaros festivalį. Čia vyksta įvairūs kultūriniai renginiai. Ne paslaptis, kad dėl aktyvios dvaro veiklos šių metų Lietuvos kultūros sostine yra praskeltas Ramygalos miestelis.
 | Rūke skęsta Bistrampolio vartai. |
Išlikimas Nuo Panevėžio važiuojant 15 kilometrų Kauno link, kairėje kelio pusėje ima boluoti dvaro pastatai. Rodyklės nurodo, jog tai Bistrampolio dvaras. Savo grožiu jis jau lyginamas su Kelmės, Pakruojo, Užutrakio dvarais. VšĮ Jaunimo integracijos galimybių centras kartu su kunigu Rimantu Gudeliu administruoja ir prižiūri dvarą. Pastarasis daug prisidėjo prie to, jog Bistrampolio dvaras apskritai atgijo. Prieš penkiolika metų jo rūpesčiu buvo pastatyta Berčiūnų bažnyčia. R. Gudelis pasakoja, jog dvaras per 300 metų buvo valdomas Bistramų giminės, kuri iš kartos į kartą perdavė dvarą savo vaikams ir vaikaičiams pagal vyrišką liniją. Šis dvaras garsėjo tuo, jog jo šeimininkai laikė save kilmingais lenkais. Tuo metu, kai visi dvarininkai - Zubovai, Romerisai, Tiškevičiai – atvirai pareiškė lojalumą Lietuvai, Bistramai išliko ištikimi Lenkijai. Jie buvo vieni "armijos krajovos" organizatorių. Tai pakenkė dvarui. Prezidento Smetonos valdymo laikais prolietuviškų dvarininkų dvarai buvo laikomi pavyzdiniais ir buvo kruopščiai saugomi. Bistrampolio dvaras pradėjo menkti dar tarpukariu, nes šeimininkai daugiau gyveno Varšuvoje arba Lietuvos kalėjimuose. Paskutinis tiesioginis Bistramų giminaitis mirė 1994 metais. Prieš tai Panevėžio savivaldybė parašė jam laišką į Londoną. Pasiūlė grąžinti dvarą su sąlyga, jog jis bus restauruotas. Giminaitis atsakė, jog gyvena iš socialinės pašalpos socialiniame bute, ir atstatymui lėšų neturi. Simboliška, kad dvaras palaiko puikius ryšius su paraleline Bistramų gimine. Jie Lenkijoje priklauso Lietuvos mylėtojų draugijai. Istorija Istoriniai šaltiniai teigia, jog lietuviškosios Bistramų giminės šakos pradininkas buvo karaliaus Vladislovo IV dvariškis Jonas Kazimieras Bistramas. Jis už nuopelnus gavo 26 valakus žemės vidurio Lietuvoje. Ilgainiui visa teritorija buvo padalyta į šešis palivarkus. Iš buvusio dvaro sodybos ansamblio šiuo metu išlikę rūmai, vežiminė, žirgynas, ledainė, sodininko namas, rūsys su pavėsine bei parkas,  | |  | Bistrampolio dvaras - šiandien tai kultūros židinys šalia Ramygalos, Lietuvos kultūros sostinės. Bistrampolio dvaro archyvo nuotr. | | Arklidės dabar yra puiki koncertų ir konferencijų salė. |
Naujieji mūriniai dvaro rūmai užbaigti statyti 1850 metais. Dvare buvo nemažai meno kūrinių, ginklų, vertingas giminės archyvas. Bibliotekoje buvo apie 2000 knygų. Vertybių likimas nežinomas. Autentiškų detalių dabartiniame restauruotame dvare nėra daug. Kunigas R. Gudelis pasakoja, kad po karo dvaras priklausė Panevėžio hidromelioracijos technikumo tarybiniam ūkiui, vėliau – Uliūnų tarybiniam ūkiui. Čia gyveno kelios šeimos. Pirmame aukšte buvo laikomi gyvuliai. Vėliau dvaras kurį laiką buvo be šeimininko. 1997 metais Bistrampolio dvaras perduotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedrai. Šiuo metu dvaru rūpinasi Jaunimo integracijos galimybių centras. Rimti rekonstrukcijos darbai pradėti vos prieš aštuonerius metus. "Čia buvo vien krūmai, - prisimena R. Gudelis. - Pradėjome statyti tuomet, kai kaštai buvo didesni, o turizmo prognozės puikios. Dabar – viskas atvirkščiai. Mūsų finansinę padėtį gelbėja vestuvininkai."  | |  | Jurgio Bielinio kryžius, po kuriuo jis gavo širdies smūgį ir mirė. | | Koplyčia |
Tiesa, kunigas sugebėjo kai kur sutaupyti. Svarbu sekti pasaulio įvykius. Visi dvaro ūkyje esantys antikvariniai baldai, šviestuvai pigiai pirkti Argentinos sendaikčių prekyvietėse. Tiesa, dabar taip nepavyktų. Argentina buvo atpiginusi savo antikvarą, nes pasaulis pirko mažiau sojos. Tai pagrindinis šios šalies pragyvenimo šaltinis. Dabar sojos rinka atsigavo, todėl antikvaras – pabrango. Visi buities reikmenys – nuo užuolaidų iki lėkščių – parvežti iš Kinijos. Ten viskas keliskart pigiau. Gyvybė Ramygalos miestelis šiemet yra Lietuvos kultūros sostinė. Beveik visi šia proga rengiami koncertai vyksta ir vyks Bistrampolio dvare, specialiai koncertams ir konferencijoms įrengtame buvusių arklidžių pastate. Vasarą kone kiekvieną sekmadienį čia vyksta Bistrampolio festivalio renginiai: koncertai, plenerai, parodos. Šiuo metu dvare veikia danų menininkų paroda. Centrinių rūmų pirmame aukšte veikia restoranas, lankytojus aptarnauja išskirtiniais istoriniais drabužiais vilkintis personalas. Čia galima ir apsinakvoti – veikia viešbutis, taip pat įrengtas retro stiliumi. Dvare gyvuoja knygnešių dvasia. Čia saugomas kryžius, po kuriuo mirė Jurgis Bielinis. Kunigo artimieji tiesiogiai susiję su šiuo žmogumi: "Bielinis lankydavosi pas mano proprosenelį, kuris irgi buvo knygnešys. Mitkų sodyboje, kur buvo viena iš slėptuvių, kartą paslėpė knygas ir išėjo į nepaprastąją konferenciją. Po pusdienio, eidamas pro mūsų sodybą, gavo širdies smūgį. Nešamas į sodybą mirė." Kunigui netrūksta naujų idėjų dvaro veiklai plėsti: "Reikia kad jau daromi darbai "susikratytų". Viską galima pasiekti atkakliu nuoširdžiu darbu."
- Pakruojo dvaro istorijas pasakoja malūnininkas
-
Aušra VAITKEVIČIENĖ "Norisi, kad žmonės ne tik prisipildytų skrandžius, bet gautų ir šio to daugiau", - Pakruojo dvaro smuklėje pristatant malūnininko edukacinę programą sakė verslininkas Giedrius Klimkevičius, iš Pakruojo rajono savivaldybės 99 metams išsinuomojęs dvarą. Naujojo dvaro šeimininko laukia iššūkiai: milijoninės investicijos ir įsipareigojimai dvarą paversti turistų traukos centru bei rekreacine zona vietiniams gyventojams. G. Klimkevičius žada juos kviesti ir į įvairius festivalius, ir į kamerinius muzikos vakarus.
 | Pakruojo dvaras - didžiausias Lietuvoje, jis užima 49 ha plotą. Alvydo JANUŠEVIČIAUS nuotr. |
Ne vien tik alus "Pakruojis garsus savo alumi, tačiau aplink prekiaujama tik keliomis jo rūšimis, pavyzdžiui, pakruojietiškas "Varniukų" alus populiariausias Vilniaus "Alaus namuose". Norisi atgaivinti šio krašto kulinarinį paveldą, tačiau ne vien tokiais dalykais žmogus gyvas. Norisi, kad čia atvažiavusios šeimos ne tik skrandžius prisipildytų, bet dar ką nors ir į galvą, ir širdį įsidėtų. Todėl ir kviesime į įvairius užsiėmimus: pažintį su įvairiais amatais, malūnininko ar bitininko edukacines programas", - sako G. Klimkevičius. Ir apie žoles, ir apie bites Tad malūnininkas į dvaro smuklę susirinkusiems svečiams užduočių negailėjo: teko atskirti, kokie grūdai dubenėlyje suberti, paspėlioti, kokios žolelės į puokštę suskintos. Svečiams teko ir senovinį grūdų malimo būdą išmėginti, ir atsakyti, kokių rūšių malūnų būna. Su tais, kurie nepatingėjo užsiropšti į malūno pastogę, energingasis malūnininkas dainą sudainavo ir papasakojo, kad čia įsimylėkėliai ar jaunavedžiai galės palikti savo meilės įžadų laiškelius. Istorijas pasakoti jis baigė centriniame dvaro pastate, kuriame leido užlipti ant stogo ir apžvelgti Pakruojo dvaro apylinkes. Blindos istorijos Naujieji dvaro šeimininkai žada į tokius pristatymus pakviesti dažniau, o šiaip užsukusiems siūlo užeiti į dvaro smuklę, kur kiekvieną svečią pasitiks Tado Blindos portretas. Ant jo puikuojasi Vytauto Tomkaus, vaidinusio garsųjį svieto lygintoją, autografas. Atidarymo šventėje dalyvavęs aktorius pasakojo apie filmavimo metu vykusias linksmas istorijas. Antrame smuklės aukšte jis atidarė Tado Blindos muziejų, kuriame eksponuojami svieto lygintojo ūsai, batai ir marškiniai.  | |  | Nauji malūno sparnai neilgai užsibuvo - juos nuplėšė vėtra. Tačiau malūnas kupinas gyvybės ir be jų - viršutiniame jo aukšte jaunavedžiai gali palikti savo meilės laiškus. | | Svečiams teko išbandyti senovinį grūdų malimo būdą. Algio PADOROS nuotr.
|
Sakralumo paieškos Apie Pakruojo siekį tapti humoro, alaus ir varnų sostine teprimena parūdijusi skardinė varna prie miesto įvažiavimo. Dabar miesto vadovai, vedžiodami po dvaro parką, pristatinėja kitokius planus: "Gerai, kad visi ąžuoliukai prigijo. Tiesa, du kažkokie vandalai nulaužė. Akmenų mandala, ąžuolų mandala – šių sumanymų didžiausias entuziastas mūsų seniūnas Virginijus Grigonis, - pasakoja Pakruojo rajono savivaldybės meras Saulius Gegieckas. – Sodinta, dėliota milimetro tikslumu. Konsultuojamės su Vincu Dineika, projektą palaiko Vidmantė Jasukaitytė. Projektuose – ir gėlių mandala. Norime, kad dvaras trauktų žmones ir savo sakralumu, nereikėtų į indijas, tibetus važiuoti."  | | Pakruojo dvare 1973 metais buvo nufilmuotos kelios kultinio serialo "Tadas Blinda" serijos. Dvaro atidarymo proga svečiai galėjo išbandyti savo vaidybinius gebėjimus filme "Tadas Blinda. Pradžios kronikos". "Šiauliai plius" archyvo nuotr.
|
Verslas - ne savivaldybės funkcija Pakruojo rajono savivaldybės meras, iš opozicijos sulaukęs ne vieno priekaišto, neva už dyką atidavęs dvarą verslininkui, atremia: "Norint gauti Europos Sąjungos paramą, vien savivaldybės veiklos ir iniciatyvos neužtenka. Turi būti privatus verslas, operatorius. Konkursą skelbėme ne kartą, kol atsirado norintis. Dvaro pastatus valdyti perduodame etapais, ne iš karto. Žiūrime, ar verslininkas įvykdė savo įsipareigojimus, ir tik tada judame pirmyn. Mūsų, savivaldybės, pareiga - kad nebūtų pažeistas viešasis interesas. Tad teritorijos nesiruošiame atiduoti jokiems verslininkams. Užtikriname, kad nebus bilietų, kaip Burbiškyje, ir į dvaro teritoriją žmonės gali laisvai patekti. Mūsų rūpestis - muziejus centriniuose rūmuose mums priklausys amatų centras, kur bus galima susipažinti su kalvystės amatu. Numatėme vietą kempingui, bet jį valdyti turėtų verslininkai, o ne savivaldybė. Verslas - ne savivaldybės funkcija. Mes tik turime sudaryti jam sąlygas." Didžiausias dvaras Netoli Pakruojo miesto įsikūręs klasicistinio stiliaus dvaro ansamblis yra vienas iš penkių vertingiausių Lietuvos dvarų. Jis neabejotinai didžiausias šalyje - užima 49 ha plotą. Iš 48 buvusių statinių išlikę 43. Tiesa, agentūra "Factum" užfiksavo tik 34 pastatus, tačiau to pakanka, kad dvaras būtų pripažintas didžiausiu šalyje. Įspūdingas ir 6 ha dydžio retų rūšių medžių angliško stiliaus parkas. Penkių arkų dolomito tiltas – vienintelis toks Lietuvoje.
- Birželio 14-ąją - minėjimas prie rampos ir naktinė kantata
-
Šiemet pradėti skaičiuoti 70-ieji metai nuo pirmųjų trėmimų. Paminėti masinių areštų ir trėmimų į Sovietų sąjungos gilumą šiauliečiai tradiciškai rinkosi prie geležinkelio rampos, kur 1941-ųjų birželio 14-ąją prasidėjo trėmimai į Rusijos šiaurės ir rytų regionų lagerius. Šių metinių minėjimą vainikavo ir netradicinis renginys – naktinis koncertas po atviru dangumi.
Skverelyje prie Šiaulių miesto savivaldybės administracijos pastato pirmą kartą skambėjo specialiai šia proga sukurtas šiuolaikinės muzikos kūrinys - kompozitoriaus Tado Žukausko kantata "Žingsniai". Po atviru dangumi kūrinį atliko chorai "Atžalynas", "Studium", Radviliškio miesto jaunimo choras ir Šiaulių kamerinis orkestras. Skverelyje šiauliečiai pradėjo rinktis apie pusę vienuoliktos, kuomet buvo pradėti rodyti unikalūs to laikmečio kadrai. Jaunesnei kartai – tai istorija, kurią žino iš knygų, tėvų, senelių pasakojimų. Okupacija, prasidėję suėmimai, tremtys visiškai pakeitė žmonių gyvenimą. 23 valandą suskambėjo pirmieji kantatos "Žingsniai" garsai. Simboliškai suskambo grandinės ir kūjai. Kūrinį atliko daugiau nei šimtas muzikų. Vidurnaktį suskambo ir Šiaulių katedros varpai. Renginio iniciatoriai skulptorius Gintautas Lukošaitis ir muzikantas Gintautas Gascevičius - ne vienos visuomeninės akcijos sumanytojai, kvietę ir į poezijos skaitymus, ir į Vasario 16-osios minėjimą partizanų būstinėje Balandiškėse. "Šiauliai plius" informacija
- Nebūtina būti kariu, kad paragautum kareiviškos košės
-
Eva JAGMINAITĖ Tuomet, kai mokyklos suole svajojau tapti žurnaliste, bendraklasė atkakliai kartojo būsianti kariške. Ji nuolat mus pamokydavo įvairių kareiviškų gudrybių, pavyzdžiui, kaip sukurti laužą be degtukų arba ką daryti pasiklydus miške. Kur ji išmoko visų šių įdomybių, nežinau, tačiau Šiaulių regiono vaikai jau šią vasarą kareiviškai pagyventi ir kareiviškos košės paragauti galės karinio miestelio teritorijoje Smilgių kaime vasarą pilietinėje septynių dienų stovykloje "Mes būsime kariai".
 | Stovykla įsikurs buvusio karinio miestelio zonoje, Smilgiuose. |
Tam, kad būtų ką papasakoti Taktinės užduotys, kariniai mokymai, žygiavimas, maskuotės menas, išgyvenimo žygis – tokia kasdienybė laukia į stovyklą "Mes būsime kariai" atvyksiančių vaikų, kurie jau dabar kviečiami registruotis adresu www.suvis.lt skiltyje "Vaikų sukarinta stovykla". Stovyklos organizatoriai sako, kad poilsis laukia tik vakare prie laužo, visas kitas laikas – įdomi, neįprasta, įtempta programa. "Siekdami ugdyti vaikų pilietiškumą, patriotiškumą ir lyderystę, stovyklos programą sudarėme taip, kad vaikai, grįžę į mokyklą, galėtų pasidalyti ne tik įspūdžiais, bet ir įgytais naujais įgūdžiais: mokysime virvės mazgų kombinacijos, kurią pasitelkę vaikai bus mokomi persikelti per upę ir perkelti daiktus taip, kad patys nesušlaptų, - sako vienas stovyklos organizatorių Arūnas Buja. - Užduotys yra saugios, o jas rengs ir prižiūrės profesionalūs esami ir buvę kariškiai. Ekskursijos į karinį dalinį metu vaikai bus mokomi rikiuotės pradmenų, taktinio judėjimo įdomybių bei turės progą pašaudyti aerosoftiniais ginklais (tikrų ginklų imitacija – aut. past.)." Pirmą kartą Šiaulių regiono vaikams nuo 12 iki 17 metų rengiama sukarinta stovykla "Mes būsime kariai". Stovykloje laukiami ne tik apie kareivišką košę svajojantys berniukai, bet kariškėmis savaitę pabūti norinčios mergaitės. Tam, kad galėtų ir kitus pamokyti Septynių dienų stovykloje ketinama mažuosius "karius" išmokyti to, ką moka kiekvienas karys: nepulti į paniką ir elgtis miške pasiklydus, rasti kelią iš miško stebint skruzdėlynus, augalus, o giedrą naktį ir Paukščių Taką, ką daryti įgėlus gyvatei. "Ši informacija praverčia ne tik kariškiams - kasmet gyvatės įgelia neatsargiems mėlynių uogautojams samanynuose, o grybų gausos apakintiems grybautojams tenka lūkuriuoti ant kelmo, kol juos suras. Vaikai bus mokomi dirbti būryje, komandoje, tačiau su kiekvienu ketiname kalbėtis ar mokyti individualiai", - sako A. Buja. Stovyklautojai išmoks nebylių valdymo signalų, taktinių komandų, evakuacijos, pasitraukimo, turės įveikti kliūčių ruožus. Kiekvieną stovykloje išdėstytą teorinę dalį lydės išradingi žaidimai ir pratybos. Vaikai bus supažindinti ir su krašto istorija.  | |  | Bene kiekvienas vaikas bent kartą yra svajojęs palaikyti rankose tikrą ginklą. | | Stovykloje laukiamos ir mergaitės. Neretai būtent jos puikiai moka skaityti žemėlapius ir tampa rungčių ruožų nugalėtojomis. |
Pietus pakeis lauže keptos bulvės Kasdien gardų maistą žaidžiantiems karą jauniesiems "kariškiams" pristatys specialiai maistą ruošianti maitinimo įstaiga, tačiau vaikai ragaus ir pačių pagamintos žuvienės, lauže keptų bulvių, o išlikimo žygio metu išmoks ir žuvį be meškerės pasigauti. Būtent išlikimo žygis – didžiausias stovyklautojų išbandymas ir stovyklos pabaigos egzaminas. Vaikai visą parą truksiančio žygio metu turės išgyventi ekstremaliomis sąlygomis tik su būtiniausiais daiktais – kompasu, peiliu ir nedideliu maisto daviniu.  | | Stovykloje "Mes busime kariai" vaikai bus mokomi alpinizmo įgūdžių. Arūno BUJOS asmeninio archyvo nuotr.
|
"Šio žygio tikslas išmokyti vaikus pasinaudoti tuo, kas yra gamtoje – pademonstruosime net kelis paprastus būdus, kaip negeriamą vandenį paversti geriamu, uždegti laužą be degtukų, pasigaminti maistą iš to, kas yra gamtoje, ir kaip įsirengti saugią stovyklavietę miške, kad naktį saugiai išmiegotum", - apie stovyklos kulminaciją pasakoja A. Buja. Paskutinę stovyklos dieną grįžę iš žygio bus apdovanoti visi, sėkmingai išlaikę septynių dienų pradedančiojo kario kursą.
- Paroda apie tėčio ir vaiko meilę
-
Modestas NAVICKAS Šią savaitę Šiauliuose svečiavosi viešnia iš pajūrio fotomenininkė Jūratė Čiakienė, kuri pristatė savo parodą "Tėtis".
 | Fotomenininkė Jūratė Čiakienė įamžina tik momentą trunkančią emocinę būseną. Autoriaus nuotr. |
Parodos pristatymas vyko Šiaurės Lietuvos kolegijos pirmo ir ketvirto aukšto fojė. Darbų ciklas, susidedantis iš dvidešimt šešių fotografijų, dedikuotas dviem šventėm, kurios minimos kasmet – tai Vaikų gynimo diena ir Tėvo diena. Paroda gyvuoja jau trejus metus, per tą laiką yra apkeliavusi daugelį ekspozicinių erdvių. J. Čiakienė yra Klaipėdos fotografų klubo ir tarptautinės fotografų asociacijos narė. Autorės fotokompozicijos turi labai savitą meninį braižą. Jos kūriniai kupini šildančios meilės, gėrio ir ištobulinto estetinio žvilgsnio. Pasak filosofo Jurgio Dieliauto, kūriniuose užfiksuotos socialinės kompozicijos yra intymios, sensorinės ir momentinės. Tokių sąveikų žmogaus psichika neužfiksuoja ilgai, jos tiesiog išnyksta, ištirpsta. Tačiau menininkė įamžina jautrias akimirkas, tad kūriniai ilgai primins vienus reikšmingiausių šeimos gyvenimo momentų. Autorės profesionalumo, pasiryžimo ir kantrybės dėka fotografijos tampa ne tik šeimos fotoalbumo objektais, bet ir viešais meno kūriniais. Priėjus arčiau fotografijų, ramiai į juos įsižiūrėjus galima pajausti keistą jaudulį, trikdymą, nuostabą ir abejonę. Iš pirmo žvilgsnio nepastebėsi nieko paslėpto ar užkoduotos filosofinės minties. Užfiksuotose akimirkose išryškėja tėvo ir vaiko ryšio bruožai, atskleista tik momentą trunkanti išraiška, natūralios emocijos. Pati autorė pakalbinta prasitarė, kad tikrai nebuvo lengva "gaudyti" akimirkas. Per fotosesijas būta visko, nuo džiaugsmingų krykštavimų iki šeimyninių barnių. Tačiau J. Čiakienė visada stengėsi išlaikyti optimizmą. Fotografuoti vaikus tarsi "medžioklė", juk vaikai nepozuoja, jų emocijos natūralios, be to, ir tėvai pravirkus vaikučiui labai greitai pamiršta, kad juos fotografuoja. "Tėčio" ciklui parinktas sepijos filtras suvienija skirtingus kūrinius, suveda į vieną kolekciją ir neakcentuoja apnuoginto kūno. Autorės idėja buvo ne išryškinti kūno nuogumą, bet sumažinti nereikalingų detalių, akcentuoti natūralumą.
- Tytuvėnų vasaros festivalis
-
Asta STANKŪNIENĖ Tarptautinio Tytuvėnų vasaros festivalio muzika į Šiaulių kraštą sukvies jau septintą kartą.
Tytuvėnų bendruomenė jau laukia atidarymo birželio 6-ąją Tytuvėnų vienuolyno ansamblyje ir pirmiesiems atlikėjams – Valstybiniam kameriniam chorui "Polifonija", Klaipėdos ir Valstybiniam kameriniam orkestrams - kepa bandeles. Pasak festivalio meno vadovo, Nacionalinės premijos laureato, dirigento Roberto Šerveniko, jau festivalio pradžios koncertas praneša būsiant daug puikių kūrinių, pavyzdžiui, F. J. Haidno koncertas violončelei C-dur, A. Martinaičio "Agnus Dei", W. A. Mocarto "Divertismentas F-dur KV 138". Koncerto solistai: Mindaugas Bačkus (violončelė), Aistė Širvinskaitė (sopranas), Julius Andrašūnas (tenoras) ir Mindaugas Žalalis (bosas).  | |  | Tytuvėnų festivalio situacija vis prastesnė, tačiau programos turtingesnės, orientuotos į išprususį klausytoją. | | Festivalio meno vadovas - Nacionalinės premijos laureatas Robertas Šervenikas. Šiaulių filharmonijos archyvo nuotr.
|
Finansinė festivalio situacija vis prastesnė, tačiau programos turtingesnės, orientuotos į gerą, išprususį klausytoją. Atvyksta atlikėjai iš šešių pasaulio šalių - Izraelio, Vokietijos, Olandijos, Pietų Afrikos Respublikos, Lenkijos, Rusijos. Kartu su Šiaulių atlikėju Raimondu Butvila (smuikas) koncertuos Izraelio fortepijonininkas Zecharia Plavin. Ansamblis "Africa sonante" iš Pietų Afrikos Respublikos suteiks festivaliui ir lietuviškoms Joninėms egzotikos birželio 24 dieną. Bus galima ne tik klausytis aranžuotos liaudies muzikos, bet ir sužinoti apie instrumentų garso, pagaminimo subtilybes. Festivalio įvykis - saksofonų kvartetas "Blattwerk" iš Vokietijos, kuris į festivalį pakviestas dėl savo ypatingo grojimo, tad Kurtuvėnų svirne laukiama improvizacijų ir energijos kupino koncerto. Duetas iš Lenkijos "Duo Wasko" pakvies fortepijoninės muzikos gerbėjus, o grigališkojo choralo specialistas prof. Eugeen Liven d‘Abelardo iš Olandijos diriguos Grigališkojo choralo studijų savaitės "Ad Fontes 2010" jungtiniam chorui. Tytuvėnų festivalio sėkme vadinamas liepos mėnesį numatytas koncertas "Dedikacija", skirtas kunigui, poetui ir kolekcininkui Ričardui Mikutavičiui atminti. Jo pažibos - 50-metį šiemet švenčiantis Lietuvos kamerinis orkestras ir pasaulyje gerai žinomas smuikininkas Maksim Fedotov iš Rusijos. Svajonių muziką atliks Valstybinis Vilniaus kvartetas, taip pat žiūrovų mėgiamas tenoras Merūnas Vitulskis. Žiūrovų laukia ir premjera "Žalgiris, arba Du kalavijai". A. Klovos opera bus atlikta be orkestro su puikiais solistais Sabina Martinaityte, Liudu Mikalausku, Andriumi Apšega, Egidijumi Bavikinu, Sandra Grigaityte. Festivalio pabaigos koncertas - rugpjūčio 28-ąją. Jame dalyvaus kvartetas "Arco": Irma Belickaitė (I smuikas), Dalia Suraučiūtė (II smuikas), Ramūnas Zakaras (altas), Dainius Palšauskas (violončelė), taip pat solistė Joana Gedmintaitė (sopranas) ir aktorė Eglė Gabrėnaitė. Dvylika festivalio programų sklis po visą Šiaulių regioną: Kelmės, Baisogalos dvarus, Kurtuvėnų svirną, Joniškio bažnyčią. Valstybės skirtas festivalio biudžetas šiemet – vos 50 tūkstančių litų, prisideda seniūnijos ir privatūs rėmėjai. Tytuvėnų festivalio organizatoriai sako, kad šiemet neturėjo kitos galimybės, tik sukviesti aukštos prabos garsius užsienio atlikėjus, mat lietuvius menininkus valstybė reketuoja dideliais mokesčiais. Tytuvėnų festivalio bilietų kainos - nuo 15 iki 20 litų, kai kurie koncertai nemokami.
- Gilvyčių moksleivių kūryba keliaus į Taliną
-
Ketvirtadienį Šiaulių studijoje, galerijoje, parduotuvėje "Skizze" apsilankė būrys Gilvyčių (Šiaulių raj.) pagrindinės mokyklos moksleivių. Apsilankė ne šiaip sau - antros ir šeštos klasių Gilvyčių mokyklos mokiniai nugalėjo tarptautiniame konkurse "Colors&co idėjų kolekcija", tad buvo apdovanoti prizais ir dovanomis.
 | Gilvyčių mokyklos antrokai ir šeštokai ne tik atsiėmė dovanas, bet ir piešė kartu su dailininku Voldemaru Barakausku. Artūro STAPONKAUS nuotr. |
Galerijos "Skizze" skelbtame idėjų konkurse dalyvavo trylika mokyklų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Dalyvauti tarptautiniame konkurse ir parodyti, ką geba sukurti su priemonėmis, kurių galima įsigyti dailės parduotuvėje "Skizze", panoro vos viena mokykla iš Šiaulių apskrities. Vaikų, vadovaujamų mokytojų Vidos Mockuvienės ir Ingridos Špūraitės-Grinkienės, pastangos nenuėjo veltui. Už itin aukšto lygio kūrybą, kuri konkurso rengėjams atsiųsta įamžinta fotografijose, Gilvyčių mokyklos antrokams ir šeštokams įteiktas 500 litų vertės čekis ir nuolaidų kuponas dailės reikmenims įsigyti. "Esame apdovanoti nuo galvos iki kojų. Smagu ir tai, kad mūsų idėjos nukeliaus į muziejų Taline, kur bus eksponuojamos", - džiaugėsi mokytoja Ingrida. Konkurso dalyviai galerijoje "Skizze" buvo ne tik apdovanoti ir pavaišinti saldumynais. Ekskursijos į Šiaulius metu jie dar aplankė Šiaulių dailės galeriją. "Šiauliai plius" informacija
- Miesto dailininkų parodoje autorių ir darbų įvairovė
-
Irena BUDRIENĖ Šiaulių dailės galerijoje atidarytoje 49-ojoje miesto dailininkų parodoje savo darbus pristato 45 autoriai: ir garbaus amžiaus dailininkai, ir studentai, ir iš kitų miestų pakviesti menininkai. Autoriams nebuvo taikomi ypatingi reikalavimai, todėl paroda yra ne tik gana liberali, bet ir įvairi, apimanti visus žanrus – tapybą, skulptūrą, grafiką, fotografiją, tekstilę, taikomąją dailę ir instaliaciją. Pasak Arūno Uoginto, šiųmetės parodos išskirtinumas – į tapybą ir fotografiją sugrįžtanti figūra. Anksčiau dominuodavo abstrakcijos. "Įdomi paroda, kiekvienas šiaulietis čia ras ką pasižiūrėti", – apibendrino A. Uogintas.
Šiaulių miesto savivaldybė ne vienerius metus skiria kultūros ir meno premijas. Daiva Matonienė, mero pavaduotoja, įteikė šią premiją Arūnui Uogintui už geriausią Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus parodoje eksponuojamą kūrinį "Ubagų madona". "Džiugu, nes išrinko kolegos. Kasmet būna geriausio darbo, geriausio autoriaus rinkimai ir įdomu, kas bus pripažintas. Šiemet pasisekė man, – su šypsena kalbėjo A. Uogintas. - Ubagais ir keistuoliais aš seniai domiuosi – jie kaip kontrastas Lietuvos dabarčiai. Darbe pavaizduota Rožytė iš Vilniaus, invalidas iš autobusų stoties, kurį dar jaunystėje tapiau, Aldona, tampanti šiukšles, ir kiti. Žiemą su žmona rengsime parodą ir visi šie personažai bus eksponuojami." Dailininkas pasakojo vientisą kūrinį sudėliojęs iš kelių dalių, specialiai pasirinkęs juodą ir sidabrinę spalvas bei šiuo metu madingą atlikimo manierą – trafaretinę grafiką.  | |  | Arūnas Uogintas apdovanotas premija už "Ubagų madoną". | | Nijolė Sitonytė. "Netinkami ryšiai", "Salos". |
Ričardas Garbačiauskas skyriaus vardu pasveikino A. Uogintą jubiliejaus proga. Jis pasidžiaugė, kad labai daug žmonių susirinko į eilinę šiauliečių dailininkų parodą. "Turime savo žiūrovą, kuris domisi daile. Laikas irgi geras parodai, kai visa gamta atbunda", – sakė jis. R. Garbačiausko nuomone, darbus pavyko gerai pateikti, todėl paroda įgijo tam tikrą estetinį lygmenį. Šiaulių skyriaus pirmininkas dėkojo rėmėjams – Savivaldybei, merui, Šiaulių dailės galerijai ir bendrovei "Salda", įsteigusiai Šiaulių kūrėjams dvi premijas. Pirmoji premija, skirta jaunajam menininkui už jo kūrybinius darbus šioje parodoje, įteikta Žanetai Jasaitytei. Antroji premija už solidžių darbų kolekciją atiteko dailininkui Vidmantui Zarėkai. "Norime skatinti ir jaunuosius, ir apskritai menininkus, nes jiems labai svarbu būti pastebėtiems, pripažintiems. Dabar situacija tokia, kad Šiaulių dailės gyvenimas remiasi į viduriniosios kartos menininkus ir jų kūrybą, iš kurios atsiranda nauji reiškiniai, naujos meno formos, visa įvairovė", – kalbėjo R. Garbačiauskas. Šiuo metu Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriuje yra apie 50 narių, bet, anot pirmininko, aktyviai dirba tik trečdalis, nemaža dalis – jau senjorai, todėl norima, kad kuo daugiau naujų narių ateitų į organizaciją. Šiemet įstojo Kornelijus Užuotas, pernai priimti keturi, užpernai – nė vieno naujo nario. R. Garbačiauskas akcentavo, kad parodoje dalyvauja ne tik sąjungos nariai. "Labai demokratiška paroda – čia galėjo dalyvauti visi. Net studentai galėjo laisvai atnešti darbų. Žinoma, atranka buvo", – neslepia jis.
- Šiaulių jaunimas miesto gyventojus ir svečius ragina prasmingai leisti laisvalaikį
-
Šiaulių moksleiviai savo jėgomis ketina pagyvinti miesto gyvenimą ir gegužės pabaigoje organizuoja renginį "Ką šende?", kurio metu šiauliečiams ir miesto svečiams norima parodyti, koks prasmingas ir įdomus gali būti laisvalaikis mieste
"Jaunimas Šiauliuose neturi daug įdomių pramogų. Artėjant vasaros mėnesiams norime priminti, kad net ir mieste laisvalaikis gali būti įdomus ir turiningas. Atėjusieji nustebs renginių gausa", - sako renginio ir "Sėkmės mokyklos" Šiaulių skyriaus koordinatorė Dovilė Meliauskaitė. Renginio "Ką šende?" metu ant "Saulės miesto" stogo karaokė padės dainuoti Baltasis Šiaulių choras, muzikos ritmus muš DJ Funky M, vyks jaunimo sukurtų trumpametražių filmų apie laisvalaikį šiauliuose peržiūra, Šiauliečiai galės išmokti šokti salsą, pasigaminti žongliravimo kamuoliukų ir jais pažongliruoti, taip pat "supakuoti" vėją pūsdami neįtikėtino dydžio muilo burbulus. Pasak renginio koordinatorės, itin svarbu ir tai, jog renginį organizuoja patys moksleiviai. "Tai pirmas bandymas įrodyti sau ir kitiems, kad norint ką nors keisti savo bendruomenėje ar mieste reikia ir patiems prisiimti nors dalį pareigų ir parodyti šiek tiek iniciatyvos", - sakė D. Meliauskaitė. Miesto šventė Šiauliuose "Ką šende?" vyks gegužės 22 d. nuo 18 val. ant "Saulės miesto" stogo (III aukštas). "Sėkmės mokyklos" informacija
- Smagus šurmulys paskaidrina kasdienybę
-
Milda LEVICKAITĖ Tamsius rudens vakarus miestiečiams skaidrino nemokamų renginių ciklas "Kultūros vakarai", o vasarą šiauliečiai pakviesti akcijų ir atrakcijų į pėsčiųjų bulvarą – jau prasidėjo kultūrinis projektas "Šiaulių bulvaro vasara". Šių idėjų autorė ir organizatorė - Šiaulių mero pavaduotoja Alma Javtokienė.
 | Almos Javtokienės manymu, sumažinti mokesčiai bulvare esančioms patalpoms naudingi tik jų savininkams ir bulvaro neatgaivins. Jūratės RAUDUVIENĖS nuotr. |
- Kam Jums prireikė minėtų kultūrinių projektų? Ar Šiauliuose buvo nuobodu? - Iš tiesų dažnai girdėdavau, jog mieste nėra kur nueiti, trūksta renginių. Kadangi kultūra yra mano kuruojama sritis, dažnai tenka bendrauti su kultūros įstaigomis, kolektyvais, atlikėjais, mačiau jog jie kupini noro pasirodyti ir atsidavę savo miestui – Šiauliams. Kai pradėjome organizuoti "Kultūros vakarus", kai kurie kultūrininkai manęs nesuprato. Renginių ciklas? Pinigų juk neskirta. Kaip be pinigų? O kai aptarinėjome rezultatus, patys džiaugėsi ir pripažino, jog idėjos ir entuziazmas daug ką gali. Patys kultūrininkai siūlo, kad šie projektai taptų tradiciniais ir vyktų kasmet. - Ar teisinga, kad renginiai gimsta iš kultūrininkų entuziazmo, kai už viską šiais laikais yra mokama? - Profesionalai gauna etatinius atlyginimus. O mėgėjų, visuomenininkų kolektyvai džiaugiasi turėdami progą pasirodyti. Kai per "Šiaulių bulvaro vasaros" atidarymą ėmė pliaupti lietus ir buvo nuspręsta atšaukti koncertą, vienas vaikų šokių kolektyvas ėmė prašyti, kad leistume pašokti per lietų. Toks begalinis noras buvo pasirodyti. - "Šiaulių bulvaro vasara" yra didžiulis projektas, gal net didesnis už "Šiaulių dienas", kurioms skiriama per šimtą tūkstančių litų... - Prizams, informacijos skaidai, būtiniausiai įrangai surinkome pinigėlių iš rėmėjų. Džiaugiuosi, jog neatsisakė padėti nė vienas verslininkas, į kurį kreipiausi. Manau, jog visiems smagu, kai mieste vyksta linksmas šurmulys. Visas projektas paremtas idėja "Šiauliečiai – savo miestui". Nesamdome didelių žvaigždžių, todėl ir su nedidelėmis lėšomis padarysime mieste smagių savaitgalių. - Ar sulaukėte bulvaro verslininkų palaikymo? - Mūsų tikslas – sukviesti žmones į atnaujintą gražų mūsų bulvarą. Manau, jog sumanūs verslininkai pasinaudos situacija, prisijungs savo sumanymais. Mūsų tikslas vienas – kad bulvaras būtų judrus ir gyvas. Dalis verslininkų palaiko ir ruošiasi renginiams. Kita verslininkų dalis mano, jog bulvarą gali išgelbėti tik sumažinti nekilnojamojo turto, žemės nuomos mokesčiai, ir į renginius žvelgia skeptiškai. Sumažinti mokesčiai naudingi tik patalpų savininkams. Kavinių, parduotuvių, kurios nuomojasi patalpas, verslą gali atgaivinti tik jose apsilankę žmones. Susitikimuose su bulvaro verslininkais išgirdome skundų, kad sudėtinga kasmet susitvarkyti leidimus lauko kavinėms. Kitą mėnesį Tarybai siūlysime priimti sprendimą leidimą lauko kavinėms suteikti trejiems metams. Manau, jog mums pavyksta rasti bendrą kalbą.
- Portugališkas bučinys atgaivins Raudonės pilį
-
Osvaldas JOKUBAITIS Visos pilys turi paslapčių. Vienintelis klausimas – kaip jas atskleisti? Ant Nemuno kranto turistus viliojančios Raudonės burtažodis paprastas – pavasario bučinys vasarai. Kaskart pasikeičiant metų laikams, pilis atgyja laukdama po žiemos grįžtančių šeimininkų ir svečių.
Šiemet festivalio "Panemunių žiedai" ir Raudonės veidas – portugališka meilės istorija, kuri prieš šimtmečius užsimezgė tolimos šalies miestelyje Madeiroje tarp portugalų rašytojo Žozė Karlo de Faria e Kastro ir Raudonės pilies savininkės anūkės Sofijos Lvovnos. Vasarą sutikti Raudonėje kviečianti teatralizuotos pilies šventės "Panemunių žiedai" organizatorė Iveta Balserienė sako, kad šią svaigią meilės istoriją Raudonėje paskutinį gegužės savaitgalį atkurs dešimtys geriausių Lietuvos aktorių ir atlikėjų, o kiekvienas į šventę atvykęs žmogus pasijus šio įspūdingo vaidinimo dalyviu. Jau kelerius metus iš eilės specialiai Raudonei pasirodymus rengia Klaipėdos pilies teatras. Pilies šventės svečiams mintimis sugrįžti į devynioliktą amžių padės spektaklyje "Tokie balti balti" improvizuotas Raudonės pilies laikrodis. Jo rodyklės rodys ne minutes ir valandas, o šimtmečių istorijos tarpsnius. Žiūrėdami į grakščius šokėjus, lyg vaikai kvailiojančius klounus, ugnies spjaudytojus, dvimetrį, banderšą, pantaplinį, arafatinį, "žmogeliukus iš praeities" ir kitus linksmus personažus įkūnijančius mimus, patys pasijusime neįtikėtino devynioliktam šimtmečiui būdingo karnavalo dalyviais. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus istorinių rūbų kolekcijos pristatymą rengianti režisierė Janina Armonaitė pasakoja, kad į Raudonę bus atvežti patys gražiausi "Gyvieji paveikslai": "Panemunės žiedų" šventėje atgis vienintelės Holivude vaidinusios lietuvių aktorės Unės Babickaitės, dainininkės Onos Zabelaitės-Karvelienės, aktoriaus Fedoto Sipo-Sipavičiaus ir daugelio kitų ano šimtmečio pramogų pasaulio žvaigždžių personažai." "Panemunių žiedų" šventę puoš portugališkos muzikos garsai ir amžinu pavasariu vadinamos Madeiros salos kvapai, o pilies svečius vaišins vienas garsiausių Portugalijos virėjų – Antonio Rodrigues. Kai į senąjį Raudonės pilies parką nusileis sutemos, Balio Sruogos istorinė kronika "Milžino paunksmė" nukels į XV a., kai po Žalgirio mūšio rūpindamasis Lietuvos išlikimu Lenkijos karalius Jogaila sugebėjo atsisakyti savo interesų ir leido Vytautui tapti Lietuvos karaliumi. Šio spektaklio režisierius - Vytautas Rumšas. Į Raudonę jis atsiveš garsiausius Lietuvos aktorius – Rimantą Bagdzevičių, Adriją Čepaitę, Remigijų Bučių, Jūratę Vilūnaitę, Evaldą Jarą, Saulių Balandį, Džiugą Siaurusaitį, Joną Braškį, Vytautą V. Rumšą ir daugelį kitų. Bilietus į tradicinę tearalizuotą pilies šventę "Panemunių žiedai" platina "Bilietų pasaulis". Iš anksto pirkti bilietą kainuoja 5 Lt pigiau. Bilieto kaina iki šventės pradžios – 15 Lt. Bilietų bus galima įsigyti ir atvykus šventės dieną į Raudonę. Susitikime gegužės 29 d. 14 val. prie Raudonės pilies!
- Skandalingos mados "Apkalbos"
-
Naglis SKROMNAUSKAS Kaune vykusiame tradiciniame, jau dvyliktame mados šou "Apkalbos", kuriame dalyvavo dizaineriai iš Suomijos, Baltarusijos ir Lietuvos, Šiauliams atstovavo žinomas kontraversiškas dizaineris Modestas Navickas. Jis atsivežė neseniai sukurtą ir jau Šiauliuose pristatytą jubiliejinę vyriškų rūbų kolekciją "30".
"Apkalbų" organizatoriai labai stengėsi, kad renginys nenusileistų "Mados infekcijai". Buvo pasakota apie kolekcijas, kurios pranoks net mados korifėjų A. Mcqueen‘ą. Žinoma, toks teiginys kelia šypseną. Visų pirma buvo pasirinktos prastos patalpos, labiau primenančios sovietinį restoraną nei šiuolaikinį europinio lygio klubą. Antra – kai kurių modelių jau geriau būtų atsisakę, nei leidę juos ant podiumo dėl "skaičiaus". Tačiau reikia pagirti darnią komandą, kuri profesionaliai rūpinosi organizaciniais dalykais. Vietinių mados žinovų M. Navicko vyriškų rūbų kolekcija buvo puikiai įvertinta. Pagyrimų šiauliečiui dizaineriui netrūko, tačiau po renginio dizaineris truputį nuogąstavo. - Kaip Jūs pats vertintumėte šį mados šou? - Renginio organizuotumas pakitęs į gera. Žinoma, renginio dieną suvaldyti masę dalyvių, modelių, vizažistų, kirpėjų, asistentų ir apie šešiolika dizainerių tikrai nėra lengva. - Mano nuostabai, į renginį buvo investuota tikrai daugybė energijos bei kitų išteklių, vis dėlto šou nesusilaukė deramo dėmesio. - Ar daug nesklandumų kilo pristatant kolekciją? - Nebuvo to, su kuo nesusidoročiau. Sugebėjau Šiaulių dailės galerijos visas erdves užpildyti ir tris kolekcijas pristatyti, suvaldyti per du šimtus žmonių, tad "Apkalbose" man buvo tik poilsis. Didžiausias akibrokštas buvo, kad kažkas pavogė vieną vyrišką sijoną iš mano kolekcijos. Nekreipiau į tai dėmesio, išsisukau ir vis tiek ant podiumo išleidau vienuolika vaikinų. Be to, kauniečiai modeliai puikiai gebėjo perteikti kolekcijos nuotaiką ir vaidmenį. - Ar kam nors tai sakėte, jog pavogė sijoną? - Ne, tikrai tuo metu niekam nieko nesakiau, nenorėjau niekam gadinti nuotaikos ir kelti papildomo erzelio. Nesu aš supermega žvaigždė, kad dėl kiekvieno mažmožio visi šokinėtų aplink mane. Jei dizaineris ramus, tai ir aplinka rami, tuomet ir renginys sėkmingesnis. Labai paprasta formulė tikslui pasiekti. - Ar dažnai tenka susidurti su tokiais trukdžiais? - Prieš dešimt metų, kai buvau jaunas, naivus, atlapaširdis, niekam nieko negailėdavau - nei gero žodžio, nei patarimo ar pagalbos. Bet gyvenimas nėra paprastas - tuos "rožių spyglius" teko ne kartą patirti. Viename renginyje manekenė iškėlė sceną su ašaromis prieš pat lipdama ant podiumo, neva suknelė per daug persišviečia ir ji negali tokios vilkėti. Išsisukau, liepdamas jai rankomis sugniaužti suknelės atlapus ties krūtine. Išleidau modelį paraudusiomis akimis, netvarkingu makiažu. Ir tik vėliau kiti modeliai netyčiom atskleidė, kad toji manekenė yra gera kitos dizainerės draugė, kuri taip pat dalyvavo tame pačiame renginyje. Ir kiekvieną kartą bendruose renginiuose kažkas panašaus nutinka. - Kas tave skatina toliau judėti ta pačia linkme? - Kaip paukštis negali neskraidyti, o žuvis neplaukioti, žmogus negali nekvėpuoti, taip ir aš jau nebegaliu nekurti. Kiekviena mano diena kūrybinga, gyvenimo džiaugsmą patiriu tik kurdamas ir mylėdamas. Mane skatina judėti meilė, meilė savo kūriniams, žmonėms, draugams ir artimiesiems. Netgi meilė priešams, kurių elgesį stengiuosi suprasti. - Kokius įspūdžius parsivežei iš "Apkalbų"? - Renginyje patyriau tikrai daug džiaugsmingų akimirkų. Visose srityse vadovavo profesionalai – vizažistai, kirpėjai, choreografai ir įvaizdžio kūrėjai. Džiugino puikūs modeliai, kurie suvokė, kur atėjo ir koks jų darbas. Mano nuostabai, jie dėkojo man, sveikino su kolekcijos pristatymu ir visą laiką draugiškai bendravo, sukurdami nuostabų mikroklimatą. "Apkalbų" podiumo mada sulaukė mažiau žurnalistų dėmesio tikriausiai dėl kitą dieną vykusių gėjų eitynių, kurioms buvo skiriamas vos ne visas žiniasklaidos eteris. Smulkūs trikdžiai ir gėjai pakišo koją "Apkalboms".
- Tarp tikėjimo ir pasitikėjimo
-
Remigijus VENCKUS Galerijoje "Skizze" atidaryta grupinė paroda "Tikiu". Parodos kuratorius Valdas Barakauskas subūrė devyniolikos autorių komandą (V. Eitutis, E. Sudžiūtė, M. Gaubas, A. Šalkauskas, A. Vasiliauskas, V. Zarėka, K. Bimba, D. Trumpis, J. Vaitkevičius, R. Grebenkovaitė, L. Zadonskij, R. Venckus, V. Kurtinaitienė, V. Barakauskas, V. Rimkus, A. Jurevičiūtė, A. Kavaliauskas, V. Žabarauskaitė, S. Pransuitis) ir surengė konceptualią parodą, kuri veiks iki gegužės 27 dienos.
 | Nedidelėje galerijos erdvėje eksponuojama 19 autorių darbai. "Skizze" archyvo nuotr. |
Plakate po šios parodos pavadinimu regimas keistas nutylėjimų kupinas prierašas "nes, o, bet, tačiau..." Jis verčia susimastyti apie tikėjimo reikšmę ir prasmę. Šie žodžiai ne tik kvestionuoja paties tikėjimo sampratą, jo autentiką ir tikslą, bet ir sąlygoja kitą, netradicinį menininko žvilgsnį į kūrybos aktą ir kūrinio išraišką. Kitaip tariant, parodoje meninė kūryba atsiveria kaip išsilaisvinimas iš tikėjimo arba kaip savo laisvės pažinimas, kokybiškai gimstantis kūrybinio akto metu. Parodoje eksponuojamuose kūriniuose galima regėti ne tik katalikų religijos ir jos dogmų bei reliktų kvestionavimą, bet ir religijos, kaip įtakingo propagandos gesto, demaskavimą. Man be galo įdomu parodoje regėti altorių (supraskite perkeltine prasme), pakeistą kasdieniais, neretai realybėje įsiterpusiais bereikšmiais daiktais. Parodoje tikrinama tikėjimo akto reikšmė ir tikėjimo kaip, savotiškos pasaulio mitologizavimo priemonės, esmė. Parodoje gausu įvairių daiktų ir iš daiktų sudarytų instaliacijų, kurios iš dalies verčia jausti mūsų erdvėje tvyrant savotišką Dievo sudaiktinimą. Daiktai rodo vienakryptį, siaurą tikėjimą, įprasmintą paviršių ir kūnų sąlyčiuose. Sąlyčiai nuromantina viso tikėjimo koncepcijos esmę, kuri iš prigimties turi būti nukreipta į vidinį pajautimą ir į humaniškąjį Aš. Menininkai savo kūriniais kelia klausimą - ar galima tikėti abstraktumu, kai, anot filosofo Alvydo Šliogerio, visas žmogaus pasaulis pirmiausia suvokiamas liečiant? Dabartyje, kuri yra įstrigusi progreso formuojamose afekto būsenose, pasaulis atrodo pernelyg sudaiktinamas (todėl daiktai, virstantys kūrybos žaliava, parodoje yra ypač svarbūs). Nors galerijoje ir maža vietos, leidžiančios kokybiškai eksponuoti visus kūrinius ir nevaržomai išsiskleisti kūrinių turiniui, drįstu pastebėti, kad dauguma kūrinių yra aktualūs ir taikliai atspindi mūsų visuomenėje tvyrančią nuomonių kokybę ir kiekybę, kuri patį tikėjimą ir pasitikėjimą nuveda toliau už religijos ribų - į mūsų visų viešąsias ir privačiąsias erdves. Norėčiau įsigilinti į keturis po parodos pavadinimu užrašytus žodžius, kurie patį tikėjimą glaudžiai susieja su abejonėmis ir netikėjimu. Žodis "nes" tikintįjį verčia pasiteisinti arba netgi viešai pripažinti savo tikėjimą, galbūt materialiai įrodyti savo tikėjimo tikrumą. Žodelis "o" verčia tikėti ir įsipinti į tikinčiųjų masę, įsipynimo metu slėpti savo bailumą, tapti išverstaskūriu padaru, prisitaikiusiu prie tikinčiųjų. "Bet" - kompromiso paieška arba baili prieštara. "Tačiau" - išsisukinėjimas nuo tikėjimo normų, kuriuo siekiama užmaskuoti savo išsisukinėjimą. Šie glausti žodelių paaiškinimai leidžia tikėjimo aktą suvokti kaip išviešintą ir išprievartautą mūsų visuomenės ir kiekvieno individo atskirai tapatybės dalį. Tikėjimą išprievartauja dabartinė mūsų valstybės politika ir politikuojanti bei žmones diferencijuojanti bažnyčia; tikėjimą išprievartauja be saiko pliurpiantis televizorius; tikėjimą išprievartauja beveik visa mūsų spauda, pasidengusi geltona spalva. Tikėjimas tampa propagandos įrankiu, naudojamu iškrypėliškai siekiant asmeninės naudos. Tikėjimas, kaip tikslų siekimo įrankis, taip pat yra gausiai kvestionuojamas šioje dailės parodoje.
- Graikus šildė draugystė
-
Prieš savaitę Šiaulių "Juventos" pagrindinė mokykla atsisveikino su dešimties svečių iš Graikijos delegacija. Trys mokytojai ir septyni moksleiviai buvo atvykę pagal mokinių apsikeitimo programą, kuri yra tarptautinio daugiašalės partnerystės projekto "Sveikos gyvensenos kompetencijų ugdymas Europos mokykloje" dalis.
 | | "Juventiečiai" su svečiais iš Graikijos pranciškonų vienuolyne prie Kryžių kalno. "Juventos" mokyklos archyvo nuotr.
|
Projekto veikla finansuojama Mokymosi visą gyvenimą programos lėšomis, kurią Lietuvos Respublikoje administruoja Švietimo mainų paramos fondas. Lietuva svečius pasitiko gana šaltais darganotais orais. Visą savaitę graikai dėvėjo šiltas pūkines striukes, vilnones pirštines bei šalikus. Atėnuose tuo metu termometro stulpelis siekė +30°C ar daugiau. Toks didelis temperatūrų skirtumas buvo vienas dalykų, nustebinusių svečius. Ne mažiau nustebę gerąja prasme graikai buvo matydami švarias, tvarkingas mokyklas, gana aukštos erudicijos Lietuvos mokinius, rimtą, jų manymu, mūsų valdininkų požiūrį į švietimą ir su juo susijusius reikalus. Svečius sužavėjome ir trumpu "juventiečių" koncertu. Savaitę trukusio vizito metu graikų mokiniai gyveno lietuvių šeimose, lankė pamokas, susipažino su Lietuvos švietimo nūdiena, lankėsi Didždvario, J. Janonio, "Romuvos" gimnazijose, Šiaulių universitete, Savivaldybėje. Be to, visi projekto dalyviai mokėsi teikti pirmąją pagalbą nelaimingo atvejo metu, lankėsi Moters ir vaiko klinikos Reanimacijos skyriuje. Nė vienas svečias iš Graikijos turbūt nepamirš pirmo jų gyvenime apsilankymo "Akropolio" ledo arenoje bei įspūdingų Šiaulių "Šiaulių" bei Utenos "Juventus" rungtynių, edukacinių užsiėmimų "Aušros" muziejuje. Visiems patiko mokyklos direktoriaus Vytauto Girčiaus vesta istorijos pamoka, kurioje svečiai buvo trumpai supažindinti su pagrindiniais Lietuvos istorijos faktais. Daug įspūdžių mūsų naujieji draugai parsivežė iš ekskursijų po Vilnių, Kryžių kalną, pajūrį. O kur dar lietuviškų patiekalų degustacija, folklorinių šokių vakaras skambant uždegančiai "Kitavos" muzikai... Savaitė prabėgo kaip viena diena. Liūdna buvo išsiskirti ir vaikams, ir suaugusiesiems. Tikime, jog tai tik gražios tikros draugystės pradžia. Asta Zajankauskaitė, tarptautinio "Comenius" daugiašalės partnerystės projekto "Sveikos gyvensenos kompetencijų ugdymas Europos mokykloje" koordinatorė Šiaulių "Juventos" pagrindinėje mokykloje.
- Europos dieną - senjorų pomėgių mugė
-
Balionais ir ES šalių vėliavėlėmis gegužės 8-osios rytą pasipuošė aikštelė šalia pėsčiųjų bulvaro Dainų mikrorajone. Europos dieną paminėti kvietė Šiaulių miesto savivaldybės viešoji biblioteka ir Dainų mikrorajono bendruomenė.
 | | Renginyje savo pomėgius ir širdžiai mielus užsiėmimus demonstravo ir visiems besidomintiems apie juos pasakojo šešiolika Dainų mikrorajone gyvenančių senjorų. Bibliotekos archyvo nuotr.
|
2010-ieji Europos Sąjungoje paskelbti kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais. Tai tolerancijos visoms atskirties grupėms, pagalbos integracijai į visuomenę metai. Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje pakvietė prisijungti prie jų ir paminėti Europos dieną kartu, pateikiant įdomias idėjas projektuose. Dainų mikrorajono bendruomenė vienija per šimto daugiabučių namų gyventojus, čia yra įsikūrę Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Bibliografijos-informacijos ir Skaitytojų aptarnavimo skyriai bei "Aido" vaikų filialas. Dauguma mieste organizuojamų švenčių vyksta centrinėje miesto dalyje, į kurias ne visada gali atvykti tolimesnių miesto mikrorajonų gyventojai. Be to, daug švenčių, renginių skiriama vaikams ar jaunimui. Dėl šių priežasčių Šiaulių miesto savivaldybės viešoji biblioteka nusprendė ypatingą dėmesį ir pagarbą skirti pietinėje miesto dalyje gyvenantiems senjorams. Jie buvo pakviesti į senjorų pomėgių mugę. Šventė prasidėjo talka. Dainų bendruomenės nariai ir bibliotekos darbuotojai Dainų pėsčiųjų take esančiose klombose sodino gėles po to rinkosi į bibliotekos kiemelyje surengtą pomėgių mugę. Visus susirinkusiuosius pasveikino Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Irena Žilinskienė ir Dainų mikrorajono bendruomenės pirmininkas Virgilijus Balčius. Skambėjo akordeono muzika, buvo skaitomos savos kūrybos eilės. Akį traukė tautiniais rūbais papuoštos lėlės, nerti velykiniai žaisliukai, servetėlės, skrybėlaitės, velti papuošalai, segės, megzti vaikiški rūbeliai, ypatingo kruopštumo, kantrybės reikalaujančios siūlinės kompozicijos. Visus šventės dalyvius ir žiūrovus gražiomis dainomis bei šokiais linksmino Dainų mikrorajono kolektyvas "Dainų dainoriai" ir Šiaulių širdininkų klubo ansamblis. Uždeganti šių žmonių daina kvietė bulvaru einančius žmones sustoti ir pasidomėti mugėje pristatomais pomėgiais. Šventė sukvietė Dainų bendruomenės narius, senjorus pabūti kartu, paragino atverti širdį vieni kitiems ir džiaugtis gyvenimu kartu. Tai pirmas toks renginys Šiauliuose. Ne vienas, dalyvavęs šventėje, kalbėjo, jog norėtų, kad tokia šventė taptų tradicija, kur vyresnio amžiaus žmonės galėtų susiburti. Inga Andruškevičiūtė, Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos specialistė projektinei veiklai
- Meninė kūryba - nuo ankstyvųjų dienų
-
 | Meninės pakraipos lopšelis-darželis "Berželis", dalyvaujantis respublikiniame meniniame projekte "Bitelė ratuota", Mamos dienos proga surengė akciją skverelyje priešais Savivaldybę. Jame projekto dalyviai demonstravo savo kūrinius - biteles ir meninius objektus, simbolizuojančius pavasarį, atgimimo metą ir meilę. Skverelyje vaikai šoko, dainavo, leido balionus į dangų su laiškeliais-linkėjimais mamoms ir netgi vaišinio Savivaldybės tarnautojus medumi. Modesto NAVICKO nuotr. |
- Kurtuvėnų regioninis parkas kviečia savanorius
-
Irena BUDRIENĖ Kurtuvėnų regionini parkas vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo kviesti žmones savanoriškam darbui. Iki šiol čia dirbo tik savanoriai iš užsienio (pagal ES remiamas programas). Dabar nuspręsta, kad savanorystė gali būti patraukli ir lietuviams, todėl žmonės kviečiami įsijungti į šią veiklą ir padėti tvarkyti Kurtuvėnų dvaro sodybos sodą bei parką, kitus lankomus objektus.
 | Dažniausiai manoma, kad savanoriais trokšta būti tik jaunimas, bet savanoriauti gali ir senjorai. |
Savanoriai laukiami gegužės 14 dieną 10 valandą Kurtuvėnuose prie regioninio parko direkcijos. Organizatoriai pasirūpins savanoriu atvežimu ir parvežimu, todėl pageidautina išankstinė registracija telefonu 8~618 299 64. Savanoriai bus vaišinami arbata, sumuštiniais, turės galimybių susipažinti su Kurtuvėnų regioniniame parke saugomomis vertybėmis. Savanoriai patys pasakys, kiek laiko gali skirti tokiai veiklai. Ir kiek beskirs - bus įvertinta. Dažniausiai manoma, kad savanoriais trokšta būti tik jaunimas, bet tai netiesa. Savanoriauti gali ir senjorai, juolab, kad jie turi nemažai laisvo laiko, kurį gali turiningai praleisti gamtoje – juk ne visi užgyveno kolektyvinį sodą ar kaimo sodybą. Savanorių judėjimas Lietuvoje palyginti jaunas, prasidėjęs prieš kelerius metus. Pirmosios jį ėmė propaguoti nevyriausybinės organizacijos. Palyginti su kitomis ES šalimis, Lietuvoje į savanorišką veiklą yra įsitraukę gerokai mažiau žmonių. NVO informacijos ir paramos centro duomenimis, mūsų šalyje savanorystę yra išbandę ne daugiau nei penki procentai gyventojų, o, pavyzdžiui, Vokietijoje – dvidešimt procentų. Savanoriškas darbas ypač populiarus JAV, kur savanoriu yra pabuvęs kas antras pilietis. Galima tik spėlioti, kodėl lietuviai tokie pasyvūs. Galbūt nėra pakankamai informacijos. Be to, sovietmečiu gyvavusi iškreipta savanoriško darbo forma – lenininės talkos – suformavo neigiamą visuomenės požiūrį į darbą be užmokesčio. Kodėl dirba savanorišką darbą? Yra daug įvairių priežasčių, kodėl žmonės dirba savanorišką darbą. Kai kuriems patinka atliekamo darbo tikslai, kiti siekia įgyti naujos patirties ir įgūdžių. Gana populiarus savanorių motyvas yra noras aktyviai įsitraukti į visuomeninį gyvenimą ar tiesiog būti reikalingiems. Dar kiti savanoriauja norėdami susirasti naujų pažįstamų, draugų. Kartais savanorišką darbą skatina labai elementarios, kartais – keistokos priežastys, tačiau nėra blogų priežasčių savanoriškam darbui. Štai keletas atsakymų iš savanorių apklausų: dirbu todėl, kad turiu laisvo laiko; kad nuveikčiau kažką, visiškai priešinga nei oficialiame darbe; kad turėčiau užsiėmimą; kad turėčiau dėl ko atsikelti rytą; kad būtų smagu; kad pabūčiau gamtoje; kad pažinčiau savo kraštą; kad išbandyčiau save; kad atitrūkčiau nuo kasdienės rutinos; kad patirčiau gyvenime kažką naujo, kad įrodyčiau, jog ne piniguose laimė. Noriu būti savanoris. Nuo ko turėčiau pradėti? Prieš susisiekiant su organizacija, gera mintis būtų apmąstyti, ką norėtumėte veikti savanoriaudami, apsvarstykite, kiek laiko galite tam skirti. Sudarykite savo pomėgių, interesų bei galimybių sąrašą. Pagalvokite apie tai, kokios sritys ar problemos jus domina, kokio pobūdžio darbą norėtumėte dirbti. Kiek laiko turiu skirti savanoriškai veiklai? Tai priklauso tik nuo to, kiek laisvo laiko turite ir kiek jo norėtumėte skirti savanoriškai veiklai. Tai gali būti valanda, keletas valandų per dieną, kartą per savaitę ir netgi kartas per mėnesį. Ar galiu nutraukti savanorišką veiklą, jeigu man nepatinka? Žinoma. Jūs nesate oficialiai įsipareigoję savanoriauti organizacijoje, ypač jeigu jums ten nepatinka. Kokiais būdais galima dalyvauti savanoriškoje veikloje? Galima dirbti savanoriu organizacijoje, padedančioje kitiems (Lietuvoje populiariausia savanorystės forma). Tai gali būti organizacijos, besirūpinančios vaikų ar pagyvenusių žmonių globa, aplinkos apsauga ar kitomis sritimis. Galima teikti profesionalią pagalbą ir konsultacijas, pavyzdžiui, teisininkai, gydytojai, buhalteriai, menininkai, dizaineriai gali pritaikyti savo patirtį savanoriškai padėdami žmonėms (bendruomenėms). Galima padėti organizuoti konkrečius renginius (priėmimus, seminarus, muges, šventinius renginius, koncertus ir t. t.). Ką suteikia savanorystė? Savanoris – tai bet kokio amžiaus žmogus, kuris be jokio piniginio atlygio dirba visuomenei naudingą darbą. Jis skiria savo laiką, žinias, patirtį, energiją darbui organizacijoje ir neima už tai piniginio atlygio. Savanoriškas darbas suteikia galimybę kiekvienam, nepriklausomai nuo lyties, tautybės, religinių bei politinių įsitikinimų, amžiaus ir sveikatos, panaudoti savo gebėjimus ir patirtį, realizuoti savo pomėgius, įgyti naujų žinių bei įgūdžių, susirasti naujų draugų, tapti reikalingu kitiems, gerai praleisti laisvalaikį, įsitraukti į darbą ir dalyvauti visuomenės gyvenime ir keisti jį pagal bendruomenės poreikius.
- Ekspertas: vienos kalbos mokėti neužtenka
-
Vinco Kudirkos pagrindinėje mokykloje viešėjo Vilniaus Getės instituto švietimo ekspertas Andreas Rodenbeck, kuris kalbėjo apie 1-osios ir 2-osios užsienio kalbų pasirinkimo galimybes mokyklose.
Vienas svarbiausių dabartinio europiečio įgūdžių yra gebėjimas bendrauti daugiau nei viena kalba. Kita vertus, neįmanoma nuslėpti ir to, kad nemažai sunkumų kyla tada, kai reikia savo vaikui mokykloje parinkti kalbą, kurios jis mokysis. Nusipirkę bet kokią prekę, perskaitome ant etiketės parašytą informaciją. Kyla klausimas - keliomis kalbomis užrašyta ši informacija? Mūsų žemynas yra daugiakalbis, bet tik nedaugelis mūsų apie tai susimąsto. Jaunimas gali keliauti po Europos šalis, dirbti, studijuoti, mokytis kalbos ir pažinti tos šalies kultūrą. Šių laikų jaunuoliui prireikia mokėti kelias kalbas. Švietimo eksperto A. Rodenbeck teigimu, kalbai išmokti, ypač pradedant nuo mažens, didelę reikšmę turi geras kalbos mokytojas. Koks turi būti geras kalbos mokytojas? Mokymas turi būti aktyvus, nesąmoningas reikšmių kūrimo procesas. Mokant ir mokantis turi vyrauti žaismingumas, emocionalumas, "klaidų tolerancija", mokymasis be baimės, "maudymasis kalboje", arba vadinamasis "natūralusis" bendravimas užsienio kalba. Labai svarbus ankstyvasis kalbos mokymas. Tėvai turėtų neversti vaiko kalbėti užsienio kalba, jei jis to nenori. Gimtąja kalba tėvai turėtų nuolat ką nors skaityti, užuot leidę žiūrėti televizorių, kalbėtis su vaiku, skirti tam laiko, skatinti, girti. Mokantis užsienio kalbos, labai svarbu tą šalį pažinti gyvai – mokiniai turėtų dalyvauti moksleivių mainų programose, įvairiuose projektuose. Daugiakalbiai piliečiai yra svarbūs, siekiant užtikrinti kiekvienos šalies ekonominę ateitį. Daugiakalbis pilietis tas, kuris moka bendrauti bent trim kalbomis. Lina Juškevičienė, Vinco Kudirkos pagrindinės mokyklos vokiečių kalbos mokytoja
- Knyga apie pastaruosius Lietuvos istorijos amžius
-
Ričardas JAKUTIS Visi prisimename, kaip kalantis Atgimimo daigams puolėme domėtis iki tol slėpta savo krašto istorija. Iš knygynų bemat išgraibstėme perleistą Adolfo Šapokos "Lietuvos istoriją".
Jos nepakako. Ieškojome senojo Alberto Vijūko-Kojelavičiaus veikalo, didžiosios Teodoro Narbuto "Lietuvių tautos istorijos", populiarių Vandos Daugirdaitės-Sruogienės ir kitų leidinių apie savojo krašto praeitį. Vėliau sulaukėme dabarties istorikų solidžių leidinių: Edvardo Gudavičiaus Lietuvos istorijos nuo seniausių laikų iki 1569 m. ir Alfredo Bumblausko istorijos nuo 1009 m. iki 1795 m. Žinant, kad ir A. Šapokos stipriausia tyrimų sritis – XVII a. Lietuvos ir Lenkijos Respublikos istorija, didesnio leidinio apie Lietuvos istoriją nuo 1795 m. taip ir neturėjome. Džiugu, kad šią spragą šiomis dienomis užpildė šiauliečio istoriko, Šiaulių universiteto dėstytojo Arūno Gumuliausko 427 puslapių studija "Lietuvos istorija (1795–2009 m.)" (leidykla "Lucilijus", 2010 m.). Visi patvirtins, jog rašyti apie pastarųjų metų ar net pastarųjų šimtmečių krašto istoriją yra daug sunkiau nei nagrinėti tolimos senovės įvykius. Reikia jau žvelgti į tautinę-kultūrinę bendriją arba tiesiog - politinę tautą. Diskutuodami istorikai E. Gudavičius ir A. Bumblauskas yra prasitarę, kad dabartiniam istorikui reikia išsiveržti iš "Šapokos istorijos" ribų ir atsisakyti lietuvių paieškos Lietuvos istorijoje principo bei neverta skirstyti istorijos į "savąją" ir "ne savąją", kadangi šiais laikais skirtumai ir ribos tarp valstybių ir tautų akivaizdžiai nyksta. Tą pačią mintį pratęsia kultūrologas Evaldas Gelumbauskas: "Norint neištirpti bendrame tautų ir kultūrų katile, būtina sukurti atviresnį, į lotyniškosios Vakarų civilizacijos vertybių sistemą integruotos Lietuvos visuomenės ir kultūros istorijos modelį, kuris leistų pasijusti lygiaverčiais Europos Sąjungos piliečiais, tuo pat metu išliekant ir lietuviais." Šiaulietis istorikas išsamioje savo studijoje būtent tokiu principu ir remiasi. Drąsiai galima pasakyti, jog A. Gumuliausko "Lietuvos istorija (1795–2009 m.) - istorinės sąmonės formavimo priemonė ar kultūros paminklas. Reikia manyti, kad besidominčių šia studija tikrai bus.
- Pasaulinę akordeono dieną akordeonininkai švęs Šiauliuose
-
Eva JAGMINAITĖ Daugiau nei 23 metus Lietuvos akordeonininkų asociacija vienija akordeonininkus profesionalus. Asociacija bendradarbiauja su viso pasaulio akordeono organizacijomis. Pastaraisiais metais, įsteigus LAA jaunimo sekciją, labai suaktyvėjo jaunųjų akordeonininkų veikla.
Pasak LAA jaunimo sekcijos pirmininko Raimondo Sviackevičiaus, savo veiklą su akordeonu siejantis Lietuvos jaunimas turi dideles galimybes. "Nauji vėjai" - tai Lietuvos akordeonininkų asociacijos projektas, apjungiantis jaunus idėjų nestokojančius žmones, kurie tiki ateitimi Lietuvoje ir nori kurti bei puoselėti aukšto lygio meną ir kultūrą. Projekto tikslas - populiarinti profesionalųjį akordeono meną tarp jaunimo. Visos Lietuvos akordeonininkus jungiantis projektas vyks bent tris kartus per metus skirtingoje šalies vietoje. Šiais metais Lietuvos akordeono "jaunimiečiai" su projektu planuoja apkeliauti beveik visą šalį. Renginį sudarys dvi dalys – jaunimo konferencija-forumas bei vakarinis šventinis koncertas. Konferencijos metu planuojamas internetinis tiesioginis ryšys tarp jaunųjų Lietuvos akordeonininkų, susirinkusių Šiauliuose, ir Prancūzijos akordeono menininkų. Jo metu lietuviai bendraus bei pasidalys muzikiniais sveikinimais su garsiu prancūzų pedagogu Frederic Deschamps ir jo tarptautinės akordeono mokyklos auklėtiniais. Antroje konferencijos dalyje Lietuvos akordeonininkai pasisakys ir diskutuos svarbiomis meninėmis bei akademinėmis temomis, pasidalys pasiūlymais ir idėjomis. Spalvingas koncertas "Akordeono tiltai", kuriame dalyvaus ir šiaulietis Martynas Levickis, vyks Šiaulių kultūros centre. Tiltai - tai simbolis, jungiantis du krantus, pasidalyjant informacija, susipažįstant, bendraujant ir bendradarbiaujant. Tiltais akordeonininkai siekia susivienyti ir kurti kartu. Šiaulių miesto publika talentingus jaunuolius turės galimybę išvysti gegužės 3 dieną 18 val. Kultūros centre. Geriausi Lietuvos akordeonininkai miesto visuomenei dovanos koncertą, skirtą Pasaulinei akordeono dienai paminėti. Šia svarbia proga iš Londono į Šiaulius grįš akordeonininkas M. Levickis, kuris pristatys kontrastingą šiuolaikinės muzikos programą. Koncerte skambės įvairių stilių muzika, pristatanti šiuolaikinį, klasikinį, pramoginį bei džiazinį akordeoną. Konferencija Šiaulių universiteto bibliotekos konferencijų salėje prasidės 12 val., koncertas - 18 val. Šiaulių kultūros centre.
- Renginys, nepalikęs abejingų
-
Modestas NAVICKAS Tarptautinių žodžių žodynas terminą homofobija (iš graikų k. ὁμός homo (seksualus), "toks pat, lygus" + φοβία (fobija), "baimė") apibrėžia kaip ne klinikinį baimės, paniekos ir neapykantos jausmą, nukreiptą prieš homoseksualios orientacijos asmenis.
 | Menotyrininko Remigijaus Venckaus teigimu, kūnas arba seksualumas yra instrumentas, leidžiantis kurti socialaus pobūdžio meną. Autoriaus nuotr. |
Lietuvoje šiuo metu kyla daug triukšmo dėl organizuojamų gėjų eitynių Vilniuje. Susidaro įspūdis, kad prasidėjo "raganų medžioklės" sezonas. Visuomenėje sklandančių homofobiškų nuotaikų paskatinti menininkai Remigijus Venckus ir Kęstutis Venskūnas surengė performansą. Meninis vaidinimas pristatytas tarptautiniame medijų meno festivalyje "Enter". Po pirmos pasirodymo dalies tarp žiūrovų įsivyravo įtampą nusakanti tyla. Pasibaigus kūriniui kilo triukšmingos ovacijos. Ši žiūrovų reakcija gali atrodyti panaši į natūralų dėkojimą už kūrinį arba į paniekos homoseksualumui išraišką. Kyla klausimas - ko reikėjo tikėtis iš lietuvių, šiauliečių, kai scenos viduryje šoko du apsikabinę vaikinai? Vėliau, tarsi meditacinio pobūdžio rituale, vaikinai malė duoną, šlakstė vyną, burnomis skynė rožių žiedus, simbolizuojančius erškėčius Kristui ant galvos. Grojo gyva muzika, buvo atliekama daina, kurioje gausu nuorodų į krikščionybę. Žiūrovui buvo sunku likti abejingam, neparodyti natūraliai kylančių emocijų – paniekos ir pasibjaurėjimo ar žavėjimosi ir palaikymo už revoliucingą drąsą. Į klausimus apie renginį atsako menotyrininkas, Šiaulių ir Kauno Vytauto Didžiojo universitetų dėstytojas, kūrinio bendraautorius ir pagrindinis generatorius Remigijus Venckus. - Koks tai kūrinys, kas jį inspiravo? - Kūrinį galima pavadinti muzikinės improvizacijos ir performanso deriniu, kuriame įvairius judesius atliekanti jaunuolių komanda siekia atkreipti dėmesį į šiuolaikinėje neva demokratiškoje visuomenėje egzistuojančias problemas. Tai ir mano pirmasis bandymas parašyti dainai žodžius ir juos dainuoti pagal Kęstučio Venskūno sukurtą muziką. Per Velykas dalyvavau Šiaulių katedroje aukotose šv. Mišiose. Regėjau ir girdėjau senyvas moteris, agituojančias pasirašyti dokumentą - užkirsti kelią homoseksualų eitynėms Vilniuje. Man buvo apmaudu girdėti, kad nenorima suvokti eitynių esmės, nesistengiama suvokti kitos orientacijos (neva neleistinos) ir dėl jos kylančių sunkumų ir problemų. Eitynių klausimas susietas su asmenine laisve, tvyrančia demokratinėje visuomenėje, su leidimu laisvai pripažinti save kaip visavertį asmenį, nesislėpti ir lygiateisiai dalyvauti vieningos visuomenės gyvenime. Su netolerancija susiduria kiekvienas iš mūsų. Skaudžiausia, kad problema nėra eliminuojama, bet, atvirkščiai, paskatinama ar akcentuojama kaip mūsų tautos ir visuomenės tapatumo dalis. Baisiausia ir labiausiai verkti norisi, kai regi politikuojančią Bažnyčią, kuri turėtų vienyti žmones, nesmerkti savo kryžių nešančių žmonių, veikti kaip moralinis atramos taškas. Nemalonu man gyventi tokioje fobijose ir moraliniame smurte skęstančioje šalyje. Manau, kad menininkai, būdami imlūs ir atviri egzistuojančios problemoms, gali išreikšti savo nuomonę. Aš ir mano performanso bendraautoriai tai ir daro. - Ką tu norėjai pasakyti vaidindamas ir dainuodamas? - Man įdomus litanijos fenomenas. Litaniją suvokiu kaip tam tikrą meditacijos formą, ne tik kaip atgailą ir nugrimzdimą į savo nuodėmingą praeitį, bet ir kaip susitikimą su savimi, kaip savęs pažinimą ir tikrojo savęs, tokio, koks esi, priėmimą. Norėjosi sukurti dainas, kurios primintų litanijas, o pats atlikimas būtų artimas muzikiniam žanrui, skirtam šokti. Nesu geras muzikos žinovas, bet mano dainavimas ir K. Venskūno muzika priminė hiphopo ir džiazo junginį. Tiesa, šokti niekas nesiryžo, tikriausiai buvo nustebinti performanso reginiu. Performansą sudarė trys dalys. Pirmoje dalyje "Laiškas" mano balsas buvo labai ramus. Pagal muziką ritmingai išsakomi žodžiai turėtų būti suvokiami kaip laiškas, kuriuo apsinuogini, kaip žinia ir prašymas, kuriuos siunti litanijos pavidalu. Antroje dalyje "Aukojimas" dažnai skambėjo žodžiai "atgailauk už mane". Dėl ko atgailauti? Žmogui tenka atgailauti dėl savo prigimties, kuri visuomenėje atrodo nenormali ir netoleruotina. Manau, kad atgailautojas, šiuo atveju homoseksualus asmuo, priverstas patirti traumą, slėpti savo prigimtį, išsisukinėti ir rizikuoti savo orumu ir garbe, kurią visuomenė gali skaudžiai nuplėšti. Argi ne absurdiška atgailos situacija? Atgailautojas priverčiamas atgailauti tų asmenų, kurie niekada neatgailauja ir nesupranta atgailos misijos. Jis priverstas atgailauti ir aukoti save. Na, o trečioji performanso dalis yra specialiai pavadinta "Atgaila". Čia atgailos tarsi atsisakoma, ji nebėra reikšminga, nes ją visi nori matyti kaip viešą aktą. Kam tokia atgaila, kam žmogaus prigimtis duota, jei ji naikinama ir nuolat lydima kančios? - Ar tu pats neužsiėmei "raganų medžiokle", demaskuodamas homofobus? - Labai ilgai kartu su K. Venskūnu generavome performanso idėją. Paruošiamieji darbai truko tris savaites. Nemanau, kad įdėtas triūsas turėtų būti paverčiamas niekais ir kūrinys neturėtų būti aštrus ir provokuojantis. Iš dalies galima sakyti, kad renginio metu patys homofobai atsivėrė. Įdomu buvo regėti jų suglumusius žvilgsnius, nepatogią savijautą išreiškiantį raudonį jų veiduose. Manau, kad ir menininkų bendruomenėje yra homofobų, ir netgi labai piktų, aršių homofobų. - Kodėl šios temos ėmeisi? Ar nebijojai paniekinimo ir tapatinimo? - Nesu bailys ir nenoriu būti bailys. Žinau, kad sakydamas savo nuomonę ir gerbdamas kitą, užstodamas silpnesnį tikrai nepralošiu ir nenukentėsiu. Ši tema man aktuali, nes man aktualus kūno vaizdavimo ir kūno raiškos kultūroje nevienodumas, t. y. vyriško ir moteriško kūno grožio netapatumas. Kūnas ir seksualumas yra priemonė arba instrumentas, leidžiantis kurti socialaus pobūdžio meną ir kūrybiškai demaskuoti bei naikinti mūsų aplinkoje įsisenėjusias piktžaizdes. Paniekinimo aš tikrai nebijau. Man svarbiausias mano asmeninis jausmas, kuris mane veda kūrybos keliu. Aš privalau jausti tai, ką darau, ir tai, ką turiu daryti. Jei pripažįstu savo jausmus, jei neišsižadu savo kūrybos ir nesivaikau patogių ar pelningų temų, tuomet ir paniekinimas savaime neutralizuojamas. O tapatinimas tik juoką sukelia. Man ir mano artimųjų santykiams ir ramybei labai svarbu atskirti viešąsias ir privačias erdves. Viešoje erdvėje tegul mąsto kas ką nori, tapatina su kuo nori. Tačiau savo ir savo šeimos privatumą gyniau ir ginsiu. Gyniau ir ginsiu kito privatumą, teisę į privačius socialinius ir seksualinius santykius, kuriuose nėra smurto ir nenusižengiama moralei. Jei kas nors veržtųsi į mano privatų gyvenimą ir siektų jį paversti viešos pramogos objektu arba pikantiška naujiena, tikriausiai gerai pamąstęs pasistengčiau besiveržiantįjį paversti savo kūrinio objektu. Tai tik viena iš daugybės formulių, kaip galima neutralizuoti piktžoles.
- "Saulę" drebins Merūnas Vitulskis
-
Balandžio 26 dieną 18 valandą Šiaulių koncertų salėje "Saulė" koncertuos Merūnas Vitulskis (tenoras) ir Valstybinis Vilniaus kvartetas.
Garsus daugelio mėgiamas atlikėjas yra ne vieno konkurso laimėtojas, laureatas, kviečiamas į užsienio ir Lietuvos festivalius. Už muzikinius pasiekimus ir Lietuvos bei Kauno vardo garsinimą M. Vitulskį yra apdovanojęs LR Prezidentas Valdas Adamkus, LR Vyriausybė ir Kauno meras. Dainuoti Merūnas pradėjo septintoje klasėje, paskatintas muzikos mokytojos Giedrės Druskienės. Muzikos žinias gilino Juozo Gruodžio konservatorijoje, šiuo metu studijuoja LMTA Kauno fakulteto Vokalo katedros IV kurse. Dainavimo subtilybių Merūną mokė ne vienas muzikos pedagogas, tačiau bene didžiausią pagarbą ir pasitikėjimą pelnė LMTA dėstytojas Jonas Antanavičius, kurį dainininkas vadina "gyvenimo mokytoju". Šiuo metu Merūnas studijas tęsia pas Virgilijų Noreiką. Per pastaruosius septynerius metus atlikėjui teko dainuoti diriguojant įžymiausiems užsienio ir Lietuvos dirigentams - Gaetanno Calosante, Jachimov Zvaneckij, Gintarui Rimkevičiui, Donatui Katkui, Vygantui Rekašiui, Jonui Janulevičiui, Modestui Pitrėnui - ir dainuoti grojant geriausiems Lietuvos ir užsienio orkestrams: Baltarusijos Nacionaliniam orkestrui, Lescalos akademiniam orkestrui, Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui, Kauno valstybiniam simfoniniam orkestrui ir daugeliui kitu. Atlikėjo mėgiamiausi kompozitorių Ruggiero Leoncavallo, Gaetano Doniceti, Giacomo Pucini, Dziuzepė Verdžio kūriniai, kuriuos yra įtraukęs į savo muzikinę programą. "Šiauliai plius" informacija
- Mamos dieną kviečia švęsti pirmieji
-
Šokių kolektyvas "Želmenėliai" šį savaitgalį sveikins visas Šiaulių mamas. Šiaulių kultūros centre beveik dvi valandas truksiančioje programoje smagiausi šokiai, gražiausios poezijos eilės bus skirtos mamoms, močiutėms, promočiutėms.
Balandžio 24 d., šeštadienį, 14 val. Šiaulių kultūros centre vyks koncertas mamos "Tu - vyturio giesmė". Koncertą ves ir eiles mamoms bei močiutėms skirs aktorė Virginija Kochanskytė, kanklėmis skambins kanklių trio "Aušrinė". Savo gražiausius šokius šiauliečiams dovanos šokių kolektyvas "Želmenėliai" - daugkartiniai įvairių konkursų laureatai. "Į koncertą pakvietėme Šiaulių publikai jau žinomus, tačiau kaskart kuo nors žiūrovus nustebinančius šokėjus iš Latvijos - Rygos kolektyvą "Dzintarinš". Šis kolektyvas skaičiuoja 55-uosius gyvavimo metus, nepaliauja stebinti savo užkrečiamu energingumu, originaliais šokiais", - sako "Želmenėlių" vadovė, Šiaulių miesto garbės pilietė Aldona Masėnienė. Svečiai iš Latvijos atliks ir ištrauką iš miuziklo, kuriam muziką parašė Raimondas Paulsas. "Šiauliai plius" informacija
- Spalvoti chorai koncertuos Šiaulių arenoje
-
Alvydas JANUŠEVIČIUS Balandžio 30 dieną 19 valandą Šiaulių arenoje koncertuos Kauno šampaninis choras, kurio programą papildys Šiaulių baltasis, Marijampolės mėlynasis, Klaipėdos žydrasis chorai. Šiauliečiai, pasibaigus televiziniam projektui "Chorų karai", neišsibėgiojo - toliau repetuoja, dainuoja.
 | |  | Šiaulių baltasis choras, koncertuodamas "Saulės mieste", tikėjosi didesnio žiūrovų palaikymo. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr. | | Mindaugas Žalalis, baltojo choro vadovas, džiaugiasi, kad Šiauliuose yra dar daugiau galimybių norintiems dainuoti. |
Raigardo Tautkaus Kauno šampaninis choras - naujas kolektyvas Lietuvos muzikinėje padangėje. Muzikinio televizinio projekto "Chorų karai" nugalėtojas surengs įspūdingą koncertą Šiauliuose, kur atliks ne tik televizijos ekranuose jau matytus ir girdėtus kūrinius, bet ir kitus muzikos šedevrus. Šiame koncerte kiekvienas pateks į vieną nuostabiausių metų renginių, nes viskas skambės kitaip. Parengta įspūdinga koncertinė programa, parašytos modernios aranžuotės, spalvingos partitūros, parengti soliniai choristų numeriai. Koncerte taip pat dalyvaus Šiaulių baltasis choras, Marijampolės mėlynasis choras, Klaipėdos žydrasis choras, gyvo garso grupė. Šiaulių baltasis choras įtemptai repetuoja ir džiaugiasi susibūręs. Kolektyve yra 16 narių. Choro vadovas ir lyderis - Mindaugas Žalalis. Choras nuolat repetuoja su dainininke Evelina Anusauskaite. Šią kompaniją ir išvys koncerto žiūrovai. Gaila, kad negalėjo toliau bendradarbiauti Dima Šavrovas. Baltojo choro vadovas Mindaugas minėjo, kad iki šiol Šiauliuose buvo vienintelis mėgėjiškas "Atžalyno" choras. "Kuo daugiau galimybių dainuoti, tuo geriau", - sako optimistiškai nusiteikęs Mindaugas.
- Minutės ilgos, o metai trumpi
-
Ričardas JAKUTIS Pačiam pavasario vidury, balandžio 15 dieną, o ši diena dar ir Kultūros diena, Šiaulių dailės mokyklos mokytojai visus pakvietė į kasmetę savo kūrybos parodą. Tokias parodas savo mokykloje mokytojai rengia kiekvieną pavasarį nuo 1999 metų. Šiemet ji pavadinta "Laikas".
 | Pirmieji savo mokytojų kūrinių vertintojai - jų mokiniai. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr. |
Mokyklos direktorė Irena Šliuželienė sako, jog tokios parodos labai reikalingos, nes ką gali pasakyti vaikui, jeigu pats nieko nekuri. Anot jos, mokytojų parodos – ataskaita sau, mokiniams ir jų tėvams. Jei kasdien visus metus mokytojai vertina mokinius, tai parodos metu mokiniai gali įvertinti mokytojus ir net parašyti jiems pažymį. Direktorė yra užtikrinta, jog parodą aplankys mažiausiai 500 žiūrovų, nes tiek yra mokinių ir jų tėvelių. Besimokantys Šiaulių dailės mokykloje gali džiaugtis ir didžiuotis, kad jų mokytojai yra žinomi, gabūs ir populiarūs dailininkai. Jei Lietuvos dailės padangėje, atrodo, dominuoja vyrai, tai Šiaulių dailės mokykloje ypač ryškios kūrėjos moterys. Šiemet mokytojai pateikia po vieną du tikrai brandžius kūrinius. Įvairi technika, savitas kūrybos braižas ir netikėtai vientisa paroda. Nepasakysi, kad yra ryškių lyderių, nes visi kūriniai pasižymi kruopštumu ir profesionalumu, todėl prie kiekvieno darbo norisi ilgėliau stabtelti. Eglė Bičkienė žiūrovų teismui pateikia kūrinius "Papės švyturys vakarėjant", "Sidabriniai vasaros žolynėliai" (mišri technika), Gitana Kaltanienė - "Laikmena" I, II (mišri technika), Violeta Kiznienė - "Akimirka: pavasaris" I, II (akv., popier.), Vitalija Kurtinaitienė - "Kančios kelias" (medis, metalas), "Puokštė" (keramika), Nijolė Ošurkovienė - "Laiko miražai. Artėjantis laikas", "Laiko miražai. Tolstantis laikas" (batika, medvilnė), Irena Šliuželienė - "Urna sudegusiam laikui" (keramika), Viktorija Visockytė - "Laikas" (al., drobė), Jūratė Žuklienė - "Žuvies diena" I, II, "Amžinybės duona" (mišri technika). Tiesa, po pagiriamojo žodžio moterims nepasakysi, kad vyrų kūriniai mažiau ryškūs. Savo tiesa žavi Rinaldas Damskis, Kazys Kasperavičius, Vladimiras Ošurkovas, Sigitas Prancuitis, Alvydas Šalkauskas, Vilius Šliuželis, Dalvytis Udrys, Arūnas Vasiliauskas. "Minutės - ilgos, o metai - trumpi", - dailės mokytojų parodos "Laikas" moto.
- Vis tiek pasidžiaukim
-
Albumo "Šiaulių dailininkai" pristatymas Ričardas JAKUTIS Kultūros dienos, balandžio 15-osios, išvakarėse Šiaulių universiteto bibliotekos kongresų salėje pristatytas albumas "Šiaulių dailininkai".
 | | Šiauliečiai dailininkai rinkosi išvysti leidinį apie savo kūrybą. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr. |
Knygos sudarytojas, praėjusių metų pabaigoje mus palikęs dailininkas (supratau, kad knyga pradėta sudarinėti jau tada, kai jis buvo Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas) Vytautas Tribandis, projekto vadovas Ričardas Garbačiauskas (dabartinis Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas), kuriam, atrodo, ir teks aiškintis, kodėl vieni dailininkai knygon pateko, o kiti – ne, redaktorė Gražina Aidienė, dailininkas Kęstutis Musneckis, fotografas Albinas Mataitis, vertė Klaipėdos pirmasis vertimų biuras (gal ir tikrai Klaipėdoje daugiau gabesnių vertėjų iš lietuvių į anglų kalbą nei Šiauliuose). Reikia manyti, jog prie knygos pasirodymo prisidėjo ir tarp Vytauto Tribandžio bei Ričardo Garbačiausko buvę Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkai Rimantas Plungė (tik keista, kodėl pastarojo darbų albume nėra, juk puikus dailininkas) ir Arūnas Vasiliauskas. Knygoje pateikiamas Šiaulių miesto mero Genadijaus Mikšio žodis - trumpas ir solidus, menotyrininkės Ernestos Šimkienės tekstas irgi trumpai aiškiai apibūdina esamą miesto dailės situaciją. Albume trys skyriai: pirmasis aprėpia tapybą, antrasis – grafiką, trečiasis – skulptūrą, keramiką ir kitas meno rūšis. Viskas aišku, paprasta, dozuota – kiekvienam autoriui vienas ar du puslapiai. Nors, reikia manyti, albumo kritikų atsiras. Pirmiausia, kodėl knygon nepateko ne vienas solidus dailininkas? Pavyzdžiui, Vitolis Trušys. Tiesa, šiuo metu jis nebegyvena Šiauliuose, bet keturis dešimtmečius kūrė mūsų mieste, būtent dėl savo kūrybos ir tapo Šiaulių garbės piliečiu. Arba Eduardas Juchnevičius? Dailininkas legenda, šiais metais už savo kūrybą apdovanotas Vyriausybine premija. Lietuvos dailės mėgėjai, panorę susipažinti su jo kūryba, be abejo, jos ieškos albume "Šiaulių dailininkai"... Arba Antanas Krištopaitis. Tiesa, dailininkas - savamokslis, į Dailininkų sąjungą nepriimtas, nes neturi aukštojo meninio išsilavinimo. Bet kaip jis gali jį turėti, jeigu jaunystės metais buvo ištremtas ten, kur jokių aukštųjų dailės mokyklų nėra. Išleisti trys dideli Antano Krištopaičio kūrybos albumai, dailininkui irgi suteiktas Šiaulių garbės piliečio vardas. Nepateko knygon ir dar keletas tikrai vertų joje būti kūrėjų. O kur pats Gerardas Bagdonavičius? Ar ne nuo jo reikėtų pradėti Šiaulių dailininkų pristatymą? Ką šiuo albumu norėta aprėpti? Jeigu visą mūsų miesto dailės istoriją, tai, be abejo, nei šis, nei tas, bet jei albumas skirtas pastarųjų penkerių metų ar paskutiniojo dešimtmečio miesto dailininkų kūrybai (atrodo, taip ir reikėtų suprasti), tuomet viskas normalu. Tiesa, ir tokiu atveju atsirastų priekaištų. Kur tuomet Mindaugas ir Gintautas Lukošaičiai? Visai neseniai viename iš didžiausių pasaulio miestų - San Paule (Brazilija) - vykstančioje pasaulinėje šiuolaikinio ir modernaus meno parodoje jų ekspozicija apie rezistenciją Lietuvoje neištirpo tarp 140 pasaulio dailininkų darbų ir garsino Šiaulius bei Lietuvą. O kur dar Helsinkis, Bazelis, Frankfurtas, Amsterdamas, Majamis ar prasmingos bei įdomios akcijos gimtinėje. Kitas klausimas – ar albume tik Dailininkų sąjungos nariai? Tuomet į albumo turinį reikėtų žvelgti vienaip. Bet regi jame ir ne sąjungos narius. Gaila, kad albumo sudarytojai aiškiai nepasako, ką norėjo albumu parodyti, todėl ir gali kilti visokių kritinių pasvarstymų. Nors su miesto albumais, atrodo, nuolat nepasiseka. Kaip Lietuvai su kultūros ministrais. Tiesa, bent mane pralinksmino albumo spalva. Tokią salotinę spalvą tikrovėje sunku rasti. Kai kam tai bus mielas sovietmečio taksi automobilių priminimas, be to, knygų lentynoje šį leidinį iškart pastebėsi. Žodžiu, pasak Merfio, viskas, kas vyksta, vyksta į gera. Tad, mano galva, nepaisant kritikos, albumo pasirodymu vis tiek pasidžiaukim. Nedaug tokių leidinių turime (tokio didesnio miesto dailininkų albumo visai neturėjome). Kiekvienas kultūrinis įvykis yra džiugus.
- Irenos Milkevičiūtės sopranas skambės "Saulėje"
-
Oksana LAURUTYTĖ Balandžio 19 dieną 18 valandą Šiaulių koncertų salėje "Saulė" vyks įspūdingas koncertas - koncertuos viena ryškiausių nūdienos Lietuvos muzikos kultūros asmenybių, pasaulio pripažinimą pelniusi dainininkė Irena Milkevičiūtė. Garsioji dainininkė, daug metų dėstanti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, koncertuos drauge su savo studentais ir Šiaulių kameriniu orkestru, vadovaujamu Boriso Traubo.
 | Balandžio 19-ąją "Saulės" koncertų salėje dainuosianti I. Milkevičiūtė yra surengusi per 100 solinių koncertų Lietuvoje ir svetur. Ji surengė daug įsimintinų koncertų JAV (Niujorko "Carnegie" salėje, Bostone, Filadelfijoje, Baltimorėje, Los Andžele, Čikagoje, Detroite, Klivlende), taip pat Pietų Amerikoje (Rio de Žaneire, San Paule, Buenos Airėse, Montevidėjuje). "Saulės" koncertų salės archyvo nuotr. |
"Šiauliečiai turėtų veržtis į I. Milkevičiūtės koncertą, nes tokio lygio dainininkė sukurs tikrą šventę Šiauliuose", - sakė Lietuvos muzikos rėmimo fondo direktorė Liucija Stulgienė. Anot pašnekovės, I. Milkevičiūtė - geriausia šalies dainininkė sopranas. "Nepaprastai gerbiu šį žmogų. Dainininkė rūpestinga, sąžininga, nuoširdi, atsidavusi savo darbui, be galo kukli. Ši jos būdo savybė neatitinka jos talento didingumo. Į spektaklius einu klausytis specialiai jos nepaprasto grožio soprano skambėjimo. Ką ji bedainuotų, jos balsas skamba įspūdingai. Bet kuri valstybė gali Lietuvai pavydėti tokios atlikėjos", - teigė L. Stulgienė. Dar kartą pabrėžusi I. Milkevičiūtės kuklumą, L. Stulgienė teigia, jog jei dainininkė būtų veržlesnė, būtų užkariavusi visą pasaulį. "Tie, kurie ateis į koncertą, pasijus atėję į nepaprasto grožio renginį. Pirmoje dalyje I. Milkevičiūtė koncertuos su savo studentais, antroje - su Šiaulių kameriniu orkestru",- sakė pašnekovė. I. Milkevičiūtė Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre dirba nuo 1976 metų - dainuoja visas pagrindines lyrinio ir dramatinio soprano partijas. Studijuodama garsiojoje Milano "La Scaloje", ji parengė Madam Butterfly, Mimi, Violetos bei soprano G. Verdi "Requiem" partijas, dainavo to teatro rengiamuose koncertuose "Piccola Scala" scenoje, Romoje, Parmoje, Busete, Fidencoje. I. Milkevičiūtė ne kartą apdovanota premijomis, prizais, 1996 m. jai įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinas, o 1997 m. jai suteiktas geriausios metų dainininkės Lietuvoje titulas, įteiktas Operos bičiulių draugijos prizas "Kipras". Tarptautinį pripažinimą I. Milkevičiūtė pelnė dainuodama daugelyje įžymių pasaulio teatrų bei koncertų salių. 1987 m. ji dainavo Aidos ir Dezdemonos partijas Splito tarptautiniame festivalyje Kroatijoje, 1988m. su LNOBT gastroliavo Varšuvos didžiajame teatre, 1993 m. – garsiajame Savonlinos festivalyje Suomijoje. 1988 m. parengė Lizos vaidmenį Varšuvos didžiajame teatre ir atliko jį gastrolėse Paryžiuje. I. Milkevičiūtė nuolat dalyvauja Čikagos lietuvių operos premjerose kartu su Čikagos "Lyric" operos orkestru (Leonora "Trubadūre", Dezdemona "Otele", Norma "Normoje", Aldona operoje "I Lituani", Eglė "Pilėnuose"). Su Latvijos nacionaline opera dainavo "Turandot" ir "Abigaile" Brigit Nillson rengiamame festivalyje Dalhaloje (Švedija), dalyvavo Sankt Peterburgo "Baltųjų naktų" festivalyje (Elisabeth), Rygos operos festivalyje (Aida), Mendeno operos festivalyje Vokietijoje.
- Sužibėjo "Vaikystės vaivorykštė"
-
Alvydas JANUŠEVIČIUS Šiaulių kultūros centre vyko choreografinių kolektyvų festivalis konkursas "Vaikystės vaivorykštė", kurį tradiciškai organizuoja Šiaulių moksleivių namų choreografinis kolektyvas "Incognito". Tai jau ketvirtasis festivalis. Jame dalyvauja 4-12 metų vaikai iš Lietuvos ir užsienio.
Šiaulių kultūros centro fojė šurmuliavo šimtai spalvotų šokėjų, persirengusių visais pasaulio gyvūnais ir net "pokemonais". Jie po vieną lipo ant scenos ir rodė savo parengtus šokius. Festivalyje vyksta ne tik šokių pasirodymai. Fojė išeksponuoti vaikų piešiniai tema "Garso spalva". TGalima paskaityti vaikų eilėraščių su žodžiais "vaikystė" ir "vaivorykštė". Scenoje vyko grandiozinis vaikų šou. Šiame festivalio baigiamajame etape dalyvo 39 šokio ir dainų kolektyvai. Tarp jų - svečiai iš Ukrainos "Rosi svitanku". meninės gimnastikos ir sportinių šokių kolektyvai "Mazas fejas" bei "Riki tiki" iš Latvijos.  | |  | | Kolektyvas "Incognito" ketvirtą kartą organizuoja festivalį "Vaikystės vaivorykštė". | | "Grand Prix" atiteko spalvingiesiems svečiams iš Ukrainos "Rosi svitanku". (ukrainieciai) Autoriaus nuotr. |
Iš daugybės festivalio svečių galima paminėti tuos, kurie su kolektyvu "Incognito" draugauja jau ne vienerius metus. Tai Pabradės meno mokyklos šiuolaikinių šokių kolektyvas "Gelmė", Klaipėdos choreografijos studijos kolektyvas "Inkarėlis", Klaipėdos jaunimo centro šokių kolektyvas "Junga", Mažeikių choreografijos mokyklos modernaus šokio ansamblis "Niuansas". Šokio studijos "Incognito" meno vadovė Virginija Medžiaušienė sako, jog komisijai teko sunkus darbas išrinkti geriausius. Pirmąją festivalio dieną profesionaliausio kolektyvo nominaciją ir "Grand Prix" laimėjo svečiai iš Ukrainos "Rosi svitanku". Nominaciją už tautinio ir modernaus šokio sintezę pelnė Švenčionių rajono Pabradės meno mokyklos šokių kolektyvas "Gelmė". Žaismingiausio kolektyvo nominacija atiteko Mažeikių moksleivių namų šokio studijai. Antroji festivalio diena komisijai nebuvo lengvesnė. Stilingiausio kolektyvo nominaciją ir "Grand Prix" laimėjo Jurbarko kultūros centro šokių kolektyvas "Šypsena".Profesionaliausio kolektyvo nominacija atiteko Klaipėdos jaunimo centro šokių kolektyvui "Junga". Pačių mažiausiųjų grupėje pirmąją vietą laimėjo Jonavos šiuolaikinio šokio studija "Pienė - tau".
- Žmogiškas Lietuvos tūkstantmečio veidas
-
Vita MORKŪNIENĖ Balandžio 9 dieną Šiaulių "Aušros" muziejaus Ch. Frenkelio viloje pristatytas Lietuvos fotomenininkų sąjungos leidinys "Lietuvos tūkstantmečio veidas". Formaliai tai kasmet leidžiamas sąjungos metraštis "Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien", realiai – įspūdingas fotoalbumas, viena įsimintiniausių Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui skirtų knygų. Didelės apimties puikios poligrafinės kokybės leidinyje iš daugybės įvairiais istorijos tarpsniais Lietuvą garsinusių žmonių veidų ir vardų kuriamas apibendrintas ir atpažįstamas Lietuvos portretas. Šiauliečiai su albumu susipažino pirmieji Lietuvoje.
 | Tarp albumą pristačiusiųjų buvo televizijos ir kino kritikas Skirmantas Valiulis (kairėje), leidinio sudarytojas fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius (viduryje) ir istorikas profesorius Algirdas Bumblauskas. |
Leidiniu paminėtas ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos 40-metis. "Lietuvos tūkstantmečio veidą" šiauliečiams pristatė solidžios "jungtinės pajėgos": Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Jonas Staselis, sąjungos valdybos atsakingasis sekretorius Stanislovas Žvirgždas, leidinio sudarytojas fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius, televizijos ir kino kritikas Skirmantas Valiulis, istorikas profesorius Alfredas Bumblauskas, menotyrininkas profesorius Vytenis Rimkus, filosofas Jurgis Dieliautas, Šiaulių "Aušros" muziejaus direktorius Raimundas Balza. Kaip atskleisti tapatybę Leidinio sudarytojas Algimantas Aleksandravičius, prisimindamas įdomaus intensyvaus darbo metą, prisipažino, kad sunkiausia buvo apsispręsti dėl principo, asmenybių atrankos kriterijų. "Istorijos tėkmėje Lietuvos vardą aukštino, saugojo, gynė, jos garbę ir legendą kūrė daugybė žmonių, kurie patys taip pat turi vardą ir istoriją. Akivaizdu, kad visų į albumą, net ir didžiausią, nesudėsi. Kai supratau, kad tai turi būti žmonės legendos, tapo jeigu ne lengviau, tai bent aiškiau", – kalbėjo A. Aleksandravičius. Daugiau nei 300 puslapių leidinyje mėginta sutalpinti per tris šimtus iškiliausių, neatsiejamų nuo mūsų istorijos ir šalies identitetą formavusių žmonių portretų. Kai kurių – Algirdo Juliaus Greimo, Marijos Gimbutienės, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir daugelio kitų vardai – legendomis tapo ir pasauliniame kontekste. Ar sudarytojui nebuvo sunku rinktis tarp panašaus mąsto asmenybių, ar nesibaimino, kad užgrius autorių nepasitenkinimas: "Tą įdėjo, aną įdėjo, o manęs – ne"? A. Aleksandravičius prisipažįsta, kad lengva tikrai nebuvo, kad reikėjo ir drąsos, ir valios prisiimti atsakomybę. Kodėl menininkų daugiau negu kitų Portretų galeriją albume papildo epizodai iš lietuvių gyvenimo skirtingais laikotarpiais. Čia atrasime Sibirą, partizanus, įžymių svečių vizitus ir turgus, mokslo pasiekimų parodas ir dainų šventes. Tai daro leidinį įvairiapusišką, atsiranda vaizdų ir emocijų ritmas, darnos ir visumos pojūtis. Žmonės legendos albume pristatomi pagal nujaučiamą sudarytojo valią, kuri dėlioja juos tarsi į savotiškus stalčiukus, grupuodama pagal veiklos sritis. Fotografijų dydis įvairus – vienos užima visą leidinio puslapį, kitos – lyg savotiškos miniatiūros. Fotografijų formatas nebūtinai pagrįstas asmenybės svoriu. Sudarytojas neslepia siekęs įvairovės, įsijautęs ir atsižvelgęs į maketavimo subtilumus. Būta ir visiškai proziškos priežasties - kai kurių legendų atvaizdus pavyko rasti kone nago dydžio ir labai prastos kokybės. Juos atgaivinti teko pasitelkus visą šiuolaikinės fotografijos galimybių arsenalą. Vėliau su nuoskauda prof. A. Bumblauskas pastebėjo, jog, deja, ne visi mūsų didieji surinkti, ne į visų veidus galime pažvelgti patys ir palikti juos ateities kartoms. Atidesnis skaitytojas, Lietuvos istorijos žinovas, greičiausiai pasiges vieno kito itin reikšmingo istorijai veido. Knygos kūrėjai pripažįsta - deja, tai tiesa. Kai kurios spragos itin skaudžios. Pavyzdžiui, nėra Antano Maceinos, Kazimiero Pakšto, Ernesto Galvanausko. Jų fotografijų tiesiog nepavyko rasti net ir labai stengiantis. Nesunku pastebėti, kad leidinyje dominuoja menininkų portretai. Politikų, diplomatų, mokslininkų – kur kas mažiau. A. Aleksandravičius aiškina, kad tai neturėtų labai stebinti, matyt, per visą Lietuvos istoriją įžymių politikų ar mokslininkų "išaugo" kur kas mažiau nei įžymių menininkų. Kalbant apie mokslo sritį, tikėtina, kad mokslo žmonės gyveno uždariau, buvo mažiau matomi viešumoje.  | Metraštyje "Lietuvos tūkstantmečio veidai" - ir šiauliečių Antano Dilio, Ričardo Dailidės, Aleksandro Ostašenkovo darbai. Artūro STAPONKAUS nuotr. |
"Dar tenka apgailestauti, kad fotografija yra viena iš jaunesnių meno šakų, kad jos atmintis nesiekia valstybės lopšio laikų, tad, suprantama Vytauto Didžiojo albume ieškoti neverta. Šią spragą, manau, profesionaliai užpildė istoriko profesoriaus Alfredo Bumblausko įžanginis tekstas – tai, kas negalėjo būti nufotografuota, yra aprašyta", – teigia leidinio sudarytojas tikėdamasis, kad detalaus ir vaizdingo A. Bumblausko teksto bei fotografijos darna vis dėlto pavyko sukurti Lietuvos veidą. A. Bumblausko tekstas nusipelno atskiro dėmesio, gerokai pranokdamas įžanginiam tekstui tenkančią misiją. Straipsnyje kalbama ne tiek apie fotografiją, kiek apie tai, kokia Lietuva yra 1000 metų, koks yra lietuvis, koks jo santykis su kaimynais. Apžvelgiami ne vien Lietuvos istorijos ir kultūros etapai, bet ir atskleidžiamas jos veidas, kintantis su įvairiais istorijos laikotarpiais. Dabarčiai ir istorijai Jau dabar akivaizdu, kad albumui lemtas ilgas gyvenimas, kad žmonėms jis bus įdomus ir po dešimties, ir po penkiasdešimties metų, gal net po šimto. Tad galima pasidžiaugti sudarytojų kūrybiškumu ir apdairumu kuriant leidinį. Reikšmingos yra visos trys leidinio dalys: tekstas, fotografijos ir kruopščiai, originaliai pateikta Stanislovo žvirgždo parengta kronika. Fotografinę knygos dalį sudaro du pagrindiniai skyriai: "Laikas ir legendos" bei "Kitas laikas". Jie skiriasi ir apimtimi, ir turiniu. "Laikas ir legendos" užima didžiąją leidinio dalį. Portreto žanras joje dera su reportažu. Monochrominės fotografijos sukuria vaizdo vientisumo, dokumentiškumo, archyviškumo nuotaiką. Laikas, kai buvo sukurtos šios fotografijos, tampa nebe toks svarbus – fotografijos tarnauja bendrai leidinio idėjai. Šiame skyriuje publikuojamos žinomų Lietuvos fotografijos meistrų sukurtos nuotraukos, priskirtinos jau ne tik fotografijos istorijai. "Kitas laikas" telpa keliuose didžiulio leidinio lapuose. Jie šviečia spalvomis, meninės raiškos įvairove ir jaunų autorių vardais, atstovaujančiais jaunajai Lietuvos dabarties, gal ir ateities fotografijai. Šiuose puslapiuose – daug nerimo ir klausimų apie būsimo Lietuvos tūkstantmečio veidą. Koks jis bus? Šiaulietiški Lietuvos veido bruožai Pristatyme kalbėjęs menotyrininkas Vytenis Rimkus ne tik išsakė nuomonę apie knygą, negailėdamas jai komplimentų, bet ir pasidalijo asmeniniais prisiminimais apie vieną kitą albume pristatytą asmenybę. Įdomi pasirodė profesoriaus išvesta paralelė tarp šio ir jubiliejiniais Vytauto metais išleisto jau istorija tapusio albumo. Profesorius atkreipė dėmesį ir į šiaulietiškus "Lietuvos tūkstantmečio veido bruožus". Metraštyje tarp 100 autorių – ir įžymių Šiaulių fotomenininkų Antano Dilio, Ričardo Dailidės, Aleksandro Ostašenkovo darbai. Albumas pradedamas 1963 metų sukilimo vadų nuotraukomis iš Šiaulių "Aušros" muziejaus fondų. Renginio dalyviai Ch. Frenkelio viloje galėjo išvysti specialiai šia proga išeksponuotus dvidešimties sukilėlių fotografijų originalus – muziejaus fonduose jų saugoma per pusšimtį. Pristatyme eksponuoti ir šiauliečių fotomenininkų albume publikuoti darbai. Artūros STAPONKAUS nuotr.
- "Lietuvos tūkstantmečio veidas" - Šiauliuose
-
Ričardas DAILIDĖ, Lietuvos fotomenininkų sąjungos valdybos narys Balandžio 9 d. 17 val. Šiaulių Ch. Frenkelio viloje bus pristatytas Lietuvos fotomenininkų sąjungos parengtas metraštis "Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien 2009". Tai jau 21-oji minėtos kūrybinės organizacijos išleista šios serijos fotografijų knyga, atskleidžianti Lietuvos fotografijos raidą, jos potencialą laiko ir skirtingų autorių kartų panoramoje.
Šio naujojo didelės apimties folianto šilko viršelyje aukso raidėmis įspaustas ir kitas pavadinimas: "Lietuvos tūkstantmečio veidas". Albumą, skirtą iškilmingam Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti, sudarė dailininkas Algimantas Aleksandravičius. Ši knyga nėra tradicinis kūrybos metraštis, nes jos puslapiuose per iškilias asmenybes (net kontraversiškas) ir nevienareikšmiai lemtingų įvykių vaizdus atskleidžiami lemtingi mūsų tautos istoriniai įvykiai, lūžiai. Greta nūdienos mūsų šviesoraščio meistrų darbų puikiai dera fotografijos, rastos muziejuose, archyvuose, asmeninėse kolekcijose. Daugelis jų publikuojama pirmą kartą. Galima tik įsivaizduoti, kokį titanišką darbą, rinkdamas fotografijas albumui, atliko A. Aleksandravičius. Daug jam talkino kronikos sudarytojas fotomenininkas, istorikas Stanislovas Žvirgždas. Albume Lietuvos veidą "piešia" istorikas prof. Alfredas Bumblauskas. Jo tekstas išsamus ir intriguojantis. Neatsitiktinai gerbiamas istorikas yra šio folianto fotografijos herojus. Susipažinęs su albumu, įžymaus švedų Hasselblado fotografijos centro vadovas Hasse Person su pavydo gaidele pasakė, kad tokios apimties ir užmojo folianto negalėtų sau leisti. Gal pasimokys ir išleis. Pasirodžius "Lietuvos tūkstantmečio veidui", ji imta lyginti su istoriniu albumu, išleistu prieškaryje Vytauto Didžiojo jubiliejaus proga. Į susitikimą su šiauliečiais, kuris įvyks Ch. Frenkelio vilos menėse, be minėtų svečių, atvyks Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Jonas Staselis, buvęs šiaulietis fotografijos ekspertas, kritikas, istorikas Skirmantas Valiulis. Į folianto pristatymą bus atvežta fotomenininkų išleistų albumų, kuriuos bus galima įsigyti už savikainą.
- Naujoje bažnyčioje - senos stacijos
-
Karolina OZOLAITĖ Per Velykas tikinčiųjų akis naujojoje Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčioje džiugino nauja ekspozicija. Po įrengimo bažnyčioje trūko Kristaus Kryžiaus kelio stočių, tad "Aušros" muziejus bažnyčiai paskolino unikalias kunigo skulptoriaus Antano Rimavičiaus XX amžiaus pradžios medines stacijas.
Naująją bažnyčią prieš pat Velykas papuošė unikali ekspozicija. Ant Švenčiausios Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo bažnyčios sienų – kunigo skulptoriaus Antano Rimavičiaus bareljefai – Kryžiaus kelias. Medines stacijas Bažnyčiai paskolino Šiaulių "Aušros" muziejus, kurio fonduose savamokslio skulptoriaus kunigo Antano Rimavičiaus darbų - per kelis šimtus. Praėjusio amžiaus pirmojoje pusėje sukurtomis stacijoms eksponuoti neabejotinai tinkamiausia vieta – bažnyčia. Raimundo Balzos, Šiaulių "Aušros" muziejaus direktoriaus, teigimu, naujasis interjeras dera su senaisiais A. Rimavičiaus darbais, kurie - labai įspūdingi, daugiafigūriai. Skulptorius juos tobulino nuo pat kunigavimo pradžios iki savo mirties. Kol kas muziejaus ir bažnyčios sutartis – metams, tačiau muziejaus direktorius neatmeta galimybės, kad unikalūs darbai – Kryžiaus kelias – bažnyčios sienas puoš kur kas ilgiau.
- Jovaro name bus įrengtos naujos ekspozicijos
-
Vita MORKŪNIENĖ Poeto Jovaro namo Šiauliuose laukia didelės permainos. Vakar ŠU Humanitarinio fakulteto surengta XIV bakalaurantų ir magistrantų mokslinių darbų konferencija, skirta 165-osioms rašytojo, knygnešio Juozapo Miliausko-Miglovaros ir 130-osioms poeto Jono Krikščiūno-Jovaro gimimo metinėms, buvo paskutinis renginys prieš netrukus čia prasidėsiančią ekspozicijų rekonstrukciją.
 | Po rekonstrukcijos poeto Jovaro namo muziejinė paskirtis nepakis. |
Rekonstrukcijos koncepciją rengusiai darbo grupei vadovavo Šiaulių "Aušros" muziejaus Naujosios istorijos skyriaus vedėja Irena Nekrašienė. Ji teigia, kad rekonstrukcija buvo būtina, nes 15 metų veikusi dabartinė ekspozicija nebeatitinka nūdienos muziejininkystės reikalavimų. Pasak I. Nekrašienės, ir toliau bus išlaikyta poeto Jovaro namo muziejinė paskirtis: atnaujinti memorialiniai Jovaro kambariai, sukurta poeto gyvenimo ir kūrybos ekspozicija bei įrengta nauja ekspozicija, pristatanti Šiaulių spaudos paveldą XX a. I pusėje. Pagrindinis naujosios ekspozicijos akcentas – stilizuotas knygynas. Muziejininkai svarstė ir kitokias Jovaro namo ateities perspektyvas, viena kurių – sukurti mažo tarpukario Lietuvos miestelio mokyklėlės modelį. Šios minties atsisakyta, bet panašų projektą ketinama įgyvendinti muziejaus Aušros alėjos rūmuose, kuriuose kadaise iš tikrųjų buvo mokykla. Galvota ir apie tipišką sovietmečio (XX a. 6-7 dešimtmečių) miestiečių interjero ekspoziciją. Prieita išvados, kad ši tema iš dalies bus atskleista įrengiant memorialinius kambarius. Knygyno idėjos pasirinkimą nulėmė tai, jog muziejuje yra sukaupti turtingi įvairaus pobūdžio spaudinių rinkiniai, kurie niekada iki šiol nebuvo išsamiai pristatyti lankytojams. Dabar XX a. I pusės spaudos istorija Šiauliuose bus pristatyta visapusiškai. Nors knygynas bus įrengtas remiantis ikonografine medžiaga, tai nevaržys ekspozicijos rengėjų kūrybiškumo, nes tarpukario knygynai Lietuvoje nebuvo vien knygų ir kitų spaudinių parduotuvės. Tai buvo ir savotiškos skaityklos, nemažai knygynų užsiėmė leidybine veikla, prekiavo raštinės reikmenimis, kitomis smulkiomis prekėmis. Jovaro name taip pat bus kuriamas "gyvas" knygynėlis - lankytojai galės susipažinti su Šiaulių spaudos paveldu, pavartyti ir paskaityti senųjų laikraščių ir knygų. Jie galės netgi įsigyti laikraščių, atvirukų, žemėlapių, miesto planų kopijų. Ekspozicijos tęsinys "Iš spausdinimo istorijos" bus pristatytas edukacinei veiklai skirtame kambaryje. Jame stovės raidžių rinkimo mašina, iliustruojanti kelis šimtmečius nuo J. Gutenbergo (XV a.) iki pat XX a. 6–7 dešimtmečių gyvavusį rankinį raidžių rinkimo procesą. Daug metų tokia mašina tekstai buvo renkami ir Šiaulių "Titnago" spaustuvėje. Lankytojai galės pasigaminti klišę ir sukurtą vaizdelį atsispausti rankiniu presu. Atnaujintoje Jovaro gyvenimui ir kūrybai skirtoje ekspozicijoje taip pat nestigs "gyvų" momentų: čia bus galima pasiklausyti ne tik populiarių poeto žodžiais sukurtų dainų, literatūrinių įrašų, pažiūrėti vaizdo medžiagą.  | |  | Mokslinių darbų konferencijoje muziejuje vos tilpo dalyviai. | | Bus atnaujinti ir memorialiniai Jovaro kambariai. Artūro STAPONKAUS nuotr. |
Vienas populiariausių XX a. pradžios lietuvių poetų, liaudies daina tapusio eilėraščio "Ko liūdi, berželi?" autorius Jonas Krikščiūnas-Jovaras (1880–1967) gyvenimo saulėlydyje buvo šiek tiek primirštas. Šiauliuose, namuose Vytauto gatvėje, jis gyveno paskutinį savo gyvenimo dvidešimtmetį. 1983 m. namas atiteko "Aušros" muziejui, 1986 m. jame buvo atidarytas memorialinis poeto Jovaro muziejus. Muziejuje veikė dvi poeto Jovaro gyvenimą ir veiklą atskleidžiančios ekspozicijų salės, o antrajame aukšte buvo atkurti poeto memorialiniai kambariai. 1995 m. ekspozicija buvo pertvarkyta, vienoje pirmojo aukšto salių buvo įrengta ekspozicija "Literatūros kūrėjų pasaulis ir likimai", pasakojanti apie Žemaitės, P. Višinskio, G. Petkevičaitės-Bitės, Šatrijos Raganos, M. Untulio, M. Slančiausko, J. Miliausko-Miglovaros, J. Janonio, M. Grigonio, K. Korsako, F. Kiršos, L. Jakavičiaus-Lietuvanio bei kitų autorių gyvenimą ir kūrybą. Po rekonstrukcijos šios ekspozicijos medžiaga sugrįš į muziejaus fondus. Ryškiausia Jovaro name gimusi ir gyvavusi tradicija – daugiau nei du dešimtmečius vykę "Poezijos pavasarėliai" – prieš porą metų persikėlė į atgimusią Ch. Frenkelio vilą.
- Knygą milžinę jau įvertino svėrėjai
-
Oksana LAURUTYTĖ Knygų mugėje pristatęs knygą milžinę "Aukuras Salduvei" ir pabučiavęs prezidentę Dalią Grybauskaitę, knygos sudarytojas Vilius Puronas su bendraminčiais toliau tęsia žygius, kad knyga būtų įrašyta į Lietuvos Gineso rekordų knygą. Unikalus leidinys metalo viršeliais pretenduoja į sunkiausios ir didžiausios Lietuvos knygos titulą, tad buvo nugabentas svėrėjams, kad šie oficialiu raštu patvirtintų knygos unikalumą. "Agentūra "Factum", gavusi leidinio svorio ir dydžio patvirtinimą, fotografijas ir filmuotą medžiagą, spręs, ar "Aukuras Salduvei" yra šalies rekordininkas. Tai turėtų paaiškėti artimiausiu metu", - sakė knygą spausdinusios Šiaulių knygrišyklos-spaustuvės rinkodaros direktorius Gintaras Ovsiukas.
 | Pirmadienį Vilius Puronas susitiko su knygos leidėjos Šiaulių knygrišyklos-spaustuvės rinkodaros direktoriumi Gintaru Ovsiuku ir aptarė, ką privalo padaryti, kad "Aukuras Salduvei" būtų užregistruotas Lietuvos Gineso rekordų knygoje. Autorės nuotr. |
Knygos milžinės masę nustatė, patvirtino ir oficialų raštą išdavė valstybės įmonė Šiaulių metrologijos centras. Nustatyta, kad knygos "Aukuras Salduvei" masė - 113,6690 kg. Knygos matavimai atlikti kalibruotomis matavimo priemonėmis. Manoma, kad knyga milžinė, ją įregistravus Gineso rekordų knygoje, bus saugoma Šiaulių miesto savivaldybėje. "Tai dar nenuspręsta, tačiau užsienio investuotojai, pamatę savivaldybėje, kokią knygą turi mūsų Šiauliai, supras, kad reikalų turi ir kalbasi su rimtais žmonėmis", - sakė V. Puronas. Knygos sudarytojas teigė, kad unikalioji knyga gali būti saugoma ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje, universitete ar net kolegijoje. Tiesa, neseniai gautas pasiūlymas knygą atgabenti vienos knygos parodai Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimtinės muziejuje. Primename, kad didžioji Šiaulių knyga išleista Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo proga. Ji skirta Salduvės piliakalniui ir baltų istorijai. Tai straipsnių rinkinys, iliustruotas nuotraukomis ir piešiniais. Straipsniai parašyti lietuvių, latvių ir net prūsų kalbomis. Knygos aukštis - 1 metras 25 centimetrai, plotis - 90 centimetrų, storis - 25 centimetrai. Metalinį viršelį puošia iš plieno lakštų iškarpyti ąžuolo lapai. Knyga suskirstyta į keturias dalis. Pirmojoje - archeologinėje - pateikiamos archeologijos žinios, pristatomi mokslininkų tyrinėjimai. Kraštotyros dalyje spausdinamos legendos, pasakojimai apie piliakalnį. Dabarties skirsnyje - šių dienų piliakalnio ir miesto istorija, ateities - Salduvės sutvarkymo ir Baltų parko įkūrimo vizijos. Knygą milžinę spausdino didžiausios šalies knygos idėjos sumanytoja Šiaulių knygrišykla-spaustuvė, viršelį pagamino Šiaulių uždaroji akcinė bendrovė "Elga". Tiesa, yra išleista ne tik knyga milžinė, almanachai "Aukuras Salduvei", bet ir delno dydžio "Kukli knygelė prie knygos milžinės". "Knygelės, kurių kraštai papuošti sidabru - tai gyvas mūsų gyvenimas. Toks gyvenimas man labai patinka", - šypsojosi V. Puronas.
- Pakruojo dvaras atgimė
-
Didžiausias Lietuvos dvaras pradeda naują gyvenimą. 14 milijonų litų pastatams tvarkyti iš įvairių fondų gavęs Pakruojo dvaras turi naują šeimininką.
 | Pakruojo simboliu tapęs dvaro arkinis tiltas - vienintelis toks Europoje. Alvydo JANUŠEVIČIAUS nuotr. |
Naujasis "dvarininkas" - Giedrius Klimkevičius, pramogų pasaulyje žinomas kaip "Be2gether" festivalio iniciatorius. Pakruojo dvarą 99 metams išsinuomojęs verslininkas sako stengsis skatinti vietinio alaus darymo tradicijas. Dvaras bus nuomojamas ne tik šventinėmis progomis, bet kvies ir į įvairius festivalius, kamerinius muzikos vakarus, taps turistų traukos centru. Jiems jau dabar parengtos kelios programos. Į dvaro dalies - smuklės, viešbučio, vandens ir vėjo malūnų - atidarymo šventę kvietę organizatoriai svečiams pasiūlė atvykti su XX a. pradžios rūbais. Dvaro dvasią palaikė ne tik to laikmečio rūbai, bet ir po smuklę laisvai vaikštinėję įspūdingi šunys. Svečiai galėjo išbandyti savo vaidybinius gebėjimus filme "Tadas Blinda. Pradžios kronikos". Būtent Pakruojo dvare 1973 m. buvo filmuotas kino klasika jau tapęs filmas "Tadas Blinda". Tado Blindos portretas nuo šiol pasitiks kiekvieną, užsuksiantį į dvaro smuklę. Ant jo puikuojasi Vytauto Tomkaus, vaidinusio garsųjį svieto lygintoją, autografas. Atidarymo šventėje dalyvavęs aktorius pasakojo apie filmavimo metu vykusias linksmas istorijas. Antrame smuklės aukšte jis atidarė Tado Blindos muziejų, kuriame eksponuojami svieto lygintojo ūsai, batai ir marškiniai. Klasicistinio stiliaus Pakruojo dvaro ansamblis yra vienas iš penkių vertingiausių Lietuvos dvarų. Jis neabejotinai didžiausias šalyje - užima 49 ha plotą. Iš 48 buvusių statinių išlikę 43. Pakruojo miesto pradžia siejama su dvaro atsiradimu prie Kruojos upės. 1531 metais čia dvarą įkūrė Rietavo tijūnas M. Vakavičius. Vėliau dvarą valdė didikai Zabielos, grafai Miunsteriai. Istoriniai šaltiniai byloja, jog apie 1780 metus Vilhelmas fon Ropas vedė grafaitę Miunsteraitę ir kraičio gavo Pakruojo dvarą. Vilhelmas ir jo sūnus Teodoras fon Ropas (1783–1852) suprojektavo ir pastatė dvaro statinius, kurie išliko iki šių dienų. Ropai Pakruojo dvare nuolat negyveno. Dvaras buvo tarsi jų vasarvietė, o šalia veikė stiprus ir pelningas ūkis. Klestėjimo metais Pakruojo dvarui priklausė apie 30 tūkst. ha žemės ir miškų. "Šiauliai plius" informacija
- Eilės liejosi autobuse
-
Ričardas JAKUTIS Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo 20-metis atšvęstas skaitant eilėraščius autobuse.
 | Tik įlipę į autobusą keleiviai atrodė abejingi, bet greitai juos sužavėdavo skambantys poezijos posmai. Klausytojus stebino, kad dažniausiai neigiamus herojus daugiaserijiniuose filmuose vaidinantis Rolandas Dovydaitis skaito lyrinius eilėraščius. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.
|
Šiaulių "Laiptų galerija" nuo 2003-iųjų organizuoja "Literatūrinį žiemkelį". Jau antrą kartą poezijos fiesta vyko netradicinėje erdvėje - maršrutiniame miesto autobuse. Prieš metus, vasario 16-ąją, minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, "laiptiečiai" surengė akciją "Jovaro poezija autobuse". Keliavusieji autobusu buvo maloniai nustebinti ir atidžiai klausėsi aktorių, todėl nutarta renginį pakartoti, tik šiais metais - kovo 11-ąją, Lietuvai švenčiant valstybės nepriklausomybės atkūrimo 20-metį. Nuo 11 val. miesto 12 maršruto autobuse Šiaulių dramos teatro aktoriai Nomeda Bėčiūtė, Juozas Bindokas ir Rolandas Dovydaitis net kelias valandas skaitė Valerijos Valsiūnienės, Jono Aisčio, Henriko Radausko ir, kaip ir praėjusiais metais, liaudies poeto Jono Krikščiūno-Jovaro eilėraščius. Valerija Valsiūnienė, baigusi Telšių mokytojų seminariją, 1930-1940 m. mokytojavo Šiaulių apskrities ir miesto mokyklose, 1941 m. buvo ištremta į Krasnojarsko kraštą, kur buvo kalinama lageryje. Grįžusi į Lietuvą, ji buvo konsultante Rašytojų sąjungoje, išleido poezijos knygelių vaikams, eilėraščių rinkinius "Šviesi diena", "Iš širdies", "Lyrika", poemą "Veronika". Jonas Aistis – vienas didžiausiųjų lietuvių lyrikų - rašė, kad lietuvių tautos likimas - vienintelė jo gyvenimo mįslė. Lietuvių tautos mįslę - jos gamtos, kalbos grožio, jos istorijos tragiškumo - Aistis sprendė eilėraščiuose, laiškuose, straipsniuose apie poeziją ir eseistikoje. Henrikas Radauskas – lietuvių poetas modernistas. Jo kūryba yra nauja ir savita. H. Radausko kūrybai būdingas nusikėlimas į pasakų pasaulį, gilinimasis į žmogaus emocijas, ieškojimas grožio buityje bei jį supančioje aplinkoje. Jonas Krikščiūnas-Jovaras - mūsų krašto draudžiamos spaudos platintojas ir dainius, rašyti eilėraščius pradėjęs paskatintas P. Višinskio. Eilėraščius poetas daugiausia rašė 1904-1910 m., todėl jiems būdinga ir jaunatviška nuotaika, ir to meto revoliucinis patosas. Eilėraščiams būdingi vargdienio sunkaus gyvenimo skundai, gamtos motyvai, tautosakinės intonacijos, natūralus melodingumas. Daugelis jo eilių, pavyzdžiui, "Ko liūdi, berželi?", "Tylus tylus vakarėlis", tapo liaudies dainomis. Kodėl šiais metais buvo pasirinkti šie poetai? Akcijos organizatoriai sako, kad šiuos kūrėjus jungia trys dalykai – gamta, tėvynė, žmogus. Jų eilės - lyriškos, todėl ne į poezijos vakarą atėjusius, bet tik savo tikslais kažkur keliaujančius žmones jos nesunkiai patraukdavo. Kaip ir praėjusiais metais, visi autobuso keleiviai atidžiai klausėsi aktorių balsų, jiems dėkojo ir, anot jų, išlipo iš autobuso šventiškai pakylėti. "Laiptų galerijos" direktorė Janina Ališauskienė džiaugiasi pasisekusiu renginiu. Ji sakė, jog "Literatūrinis žiemkelis", kurio tikslas užpildyti tuščią literatūros renginių nišą, aktyvinti Šiaurės Lietuvos (Pasvalio, Pakruojo, Joniškio, Kelmės, Radviliškio, Šiaulių) kūrėjus ir plėsti literatūros gerbėjų ratą, dar turi kuo nustebinti.
- Šiauliečiams koncertuos "čiurlioniukai"
-
Kovo 19 d. koncertų salėje "Saulė" koncertuos Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos styginių orkestras.
Senas tradicijas puoselėjantis kolektyvas įkurtas 1952 metais Vilniaus dešimtmetėje mokykloje (dabar Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla). Styginių orkestrui iš pradžių vadovavo Povilas Bekeris, 1955 m. prieš orkestrantus su batuta rankoje atsistojo prof. Saulius Sondeckis. Po puikaus pasirodymo Maskvos Kremliaus rūmuose 1964 m. pirmą kartą buvusiai Tarybų Sąjungai dalyvaujant ISME tarptautinėje konferencijoje "Šiuolaikinė muzika ir muzikinis auklėjimas" Budapešte, į jį buvo deleguotas būtent šis orkestras. Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos styginių orkestras tapo pirmuoju orkestru Lietuvoje, išvykusiu koncertuoti į užsienį. Po šio pasirodymo iki Herberto von Karajano konkurso laukė dar ilgas kelias – koncertai Lietuvoje, Maskvoje, gastrolės Olandijoje ir Belgijoje. 1976-ųjų rugsėjis. Gausūs aplodismentai Herbeto von Karajano konkurse geriausią kolektyvo vardą bei aukso medalį pelniusiam styginių orkestrui, diriguojamam Sauliaus Sondeckio. Šiame pasaulio jaunimo orkestrų konkurse jauniausi dalyviai buvo "čiurlioniukai", surinkę patį aukščiausią įvertinimą – geriau nei labai gerai. "Jei šitaip muzikuojama, nėra ko bijoti dėl muzikinio gyvenimo ateities. Tarybų Sąjungos orkestras, kurio dalyviams tik 14-18 metų ir kuriam diriguoja Saulius Sondeckis, kiekvienam kameriniam orkestrui gali parodyti tikrai įkvėpto, įdvasinto, preciziško muzikavimo pavyzdį", – po konkurso Herberto von Karajano pasakytus žodžius išspausdino Vakarų Berlyno dienraštis "Der Tagesspiegel". Legendinis maestro dėmesingai išklausė "čiurlioniukų" griežimo, po to ilgai plojo, virš galvos iškėlęs rankas. Šiuo metu mokyklos styginių orkestrui vadovauja Pranas Stepanovas. 2005 m. orkestrui įteikta pirmoji premija su pagyrimu tarptautiniame jaunimo orkestro konkurse Neerbelte, Belgijoje. Penkti metai repetuoja ir koncertuoja simfoninis orkestras, vadovaujamas dirigento Martyno Staškaus. Jo parengtos programos jau skambėjo Nacionalinės filharmonijos salėse, orkestro gastrolių maršrutai pasiekė Kauną, Šiaulius, Klaipėdą, Plungę, Alytų, Panevėžį. Orkestras yra išleidęs jau kelias savo kompaktines plokšteles. 2009 m. rudenį šis orkestras koncertavo Austrijoje, Gratzo mieste, įgyvendindamas bendrą abiejų šalių projektą. Koncerto "Saulėje" pradžia - 19 val., į jį kviečiami tėvai, seneliai su savo atžalomis. Koncerto metu skambės F. Šopeno, P. Čaikovskio, C. M. Veberio, J. Bramso ir kitų kompozitorių kūriniai. Bilieto kaina 15 Lt arba 10 Lt, o moksleiviams, studentams ir senjorams – tik 5 Lt. "Šiauliai plius" informacija
- Senasis viadukas laukia pinigų ir remonto
-
Eva JAGMINAITĖ Šiauliai neretai peikiami dėl to, kad yra vienas iš dviejų Lietuvos miestų (kitas miestas - Mažeikiai), kurį "skrodžia" į dvi dalis geležinkelis. Išeitis buvo rasta beveik prieš pusšimtį metų, kai vietoj buvusios pervažos buvo pastatytas viadukas.
 | | 1915 metų nuotraukoje galima pamatyti, jog vietoj viaduko tuomet buvusi pervaža. Nuotrauka iš Šiaulių "Aušros" muziejaus fondų
|
Tilžės gatvės transporto tiltu tapęs viadukas jau šią vasarą laikinai sustings. Daugelį metų tik kosmetinio remonto sulaukdavęs senasis viadukas bus iš dalies uždarytas rekonstrukcijai. Prieš keletą metų paskaičiuota, kad viaduko remontas kainuotų apie 10 milijonų litų. Dabar šią sumą viliamasi sumažinti bene perpus. Kad miesto transporto arterijos remonto atidėlioti nebegalima, paaiškėjo šią žiemą, kai paspaudus speigui viadukas virto slalomo trasa, kurioje vairuotojai manevravo aplenkdami duobes, iškilnotas sandūras, atsiradusius įtrūkimus. Pervažą pakeitė tiltas "Nežinia ar tiesa, tačiau buvo kalbama, kad didžiausią postūmį dėl viaduko padarė LTSR Aukščiausiojo tarybos prezidiumo pirmininkas Justinas Paleckis. Važiavęs per Šiaulius jis ilgam įstrigo prie pervažos, mat čia formuodavo sąstatus, manevruodavo vagonai. Vieną sykį eidamas esu matęs prie pervažos automobilyje sėdintį J. Paleckį. Tačiau ar iš tiesų viaduko Šiauliuose nuopelnus galima jam priskirti, tikrai nežinau", - sako Šiaulių miesto tarybos narys Kazimieras Šavinis. K. Šaviniui teko pačiam stebėti ir šiek tiek prisidėti prie viaduko statybos. "Gavome užsakymą nuo autobusų stoties iki K. Donelaičio gatvės sukelti pylimus ir pritaikyti, išasfaltuoti, visiškai paruošti gatves iki viaduko", - pasakoja tuomet darbų vadovu dirbęs K. Šavinis. Iki 1962 metų viaduko mieste nebuvo, buvo tik pervaža, todėl nusidriekdavo milžiniškos mašinų, norinčių pervažiuoti į kitą Šiaulių pusę, kolonos. Eismas sutrikdavo. Viaduką statė Rygos tiltų statybos įmonė "Mostostroj". Kol statė viaduką, automobiliai buvo nukreipiami specialiai šiuo tikslu išasfaltuota Rėkyvos gatve, kurioje buvo pervaža. Įvažiavimas į ją buvo iš Dubijos gatvės. Baigus statybos darbus, atlikti bandymai, pastačius tenzometrus (prietaisus kietųjų kūnų deformacijoms matuoti – aut. past.) užvaryti didžiuliai sunkvežimiai ir nustatytose vietose matuotas įlinkis. "Tais laikais reikėjo gauti gausybę techninių pasų ir leidimų, todėl tik atlikus visus bandymus ir gavus visus leidimus 1963 m. pradžioje atidarytas viadukas", - prisimena K. Šavinis Kapitaliai suremontuotas prieš 20 metų Bemaž pusšimtį metų svarbiausiu šiauliečiams tiltu tapęs viadukas ne kartą buvo tvarkytas – lopytos duobės, tvarkytos siūlės. Paskutinįkart viadukas kapitaliai suremontuotas buvo beveik prieš du dešimtmečius. Tuomet pakeistos sijos, sutvarkytos atramos, atlikti būtiniausi darbai saugumui užtikrinti. Dar pernai Vilniaus Gedimino technikos universiteto mokslininkai, atlikę Tilžės viaduko tyrimus, nustatė, kad jį reikia neatidėliotinai rekonstruoti. Jau tada buvo aišku, kad per siūles bėga vanduo, armatūra apsinuoginusi ir iki nelaimės trūksta labai mažai. Vis dėlto dėl lėšų stygiaus pernai apsiribota tik kosmetiniais darbais ir duobių užlopymu. Prieš keletą metų savivaldybė buvo parengusi ir Tilžės gatvės viaduko rekonstrukcijos planą, kuriam įgyvendinti reikėjo 10 milijonų litų. Dabar valdininkai prašneko, kad šią sumą galima sumažinti iki 6 milijonų, mat darbai atpigo.  | Kol kas viaduku važiuojantys vairuotojai keikia kelininkus dėl netvarkingos dangos. Miesto savivaldybės atstovai sako, kad jau šią vasarą senasis miesto viadukas bus suremontuotas. Autorės nuotr.
|
Viaduką sugadino speigas Silpnoji viaduko vieta – siūlės, kurias jau ne kartą reikėjo tvarkyti. Pasak Miesto infrastruktūros skyriaus vedėjo A. Adomaičio, kaltinti kelininkus dėl šiuo metu iškilnotos viaduko dangos ir įtrūkimų negalima. Panašios problemos kyla kiekvieną žiemą labiau atšalus: per siūles, jungiamąsias konstrukcijas bėgantis vanduo greitai atšąla ir sustingęs į ledą suskaldo bei iškilnoja asfaltbetonio dangą. Buvo svarstoma galimybė viaduką renovuoti kuo skubiau, tačiau teks palaukti šiltesnio oro, mat, anot kelininkų, neįmanoma per šalčius kokybiškai sutvarkyti kelio dangą. Šiuo metu rūpinamasi, kad viadukui kuo mažiau kenktų drėgmė, tad nuolat nukasamas ir išvežamas sniegas. Laukia Kelių direkcijos pinigų K. Šavinis įsitikinęs, kad rekonstruojant viaduką miestas susidurs su transporto srautų problema. "Nežinau, ar įmanoma rekonstruoti uždarius tik pusę viaduko. Visiškai uždarius senąjį viaduką liktų tik Architektų gatvės viadukas ir Serbentų gatvė kaip apvažiavimai. Būtų irgi blogai. Galbūt reikėtų palikti tik po vieną juostą ir tik viešajam transportui, - svarsto Tarybos narys. - Juk per parą senuoju miesto viaduku pravažiuoja daugiau nei 25 tūkstančiai automobilių. Galbūt reikėtų pasirinkti atostogų metą, kai žmonės mieste mažiau važinėja automobiliais, išvyksta poilsiauti, mažiau įtampos. Vis dėlto reikėtų kuo anksčiau pastatyti informacinius skydus, kad šioje vietoje galimos automobilių spūstys, patartina pasirinkti alternatyvų kelią." Prieš porą savaičių miesto vadovai jau sutarė, kad Kelių direkcija skirs lėšų Tilžės g. viaduko rekonstrukcijai, nors kol kas neaišku, kiek Šiauliams bus atseikėta. Savo lėšų miestas skirti viadukui remontuoti negali, mat ir taip trečdaliu mažesnė suma nei pernai skirta miesto kelių priežiūrai. Pasak Šiaulių m. savivaldybės administracijos Miesto infrastruktūros skyriaus vedėjo Arūno Adomaičio, jau pradėtos ruošti konkurso sąlygos senojo viaduko rekonstrukcijos darbams ir jau šią vasarą planuojama pradėti darbus. "Kol bus rekonstruojamas viadukas, jame veiks tik po vieną juostą priešingomis kryptimis. Greitis taip pat bus ribojamas. Tačiau bus leista važiuoti ne tik viešajam transportui, bet visiems", - sako A. Adomaitis.
- "Saulėje" - afrikiečio iš Togo "džiazai"
-
Kovo 11-ąją Šiaulių koncertų salėje "Saulė" vyks Remigijaus Rančio kvinteto džiazo koncertas. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną koncertas bus tikrai neeilinis - koncertuos afrikietis iš Togo (Vakarų Afrika) Plazi Halaoui, atliekantis nuotaikingas regio stiliaus dainas, patį koncertą apibūdinantis sakiniu: "Bus daug karštis."
Pirmojoje karšto koncerto dalyje skambės įvairios instrumentinės kompozicijos, o antroje prie grupės prisijungs afrikietis iš Togo – Plazi Halaoui. Afrikietis yra dainų autorius ir aranžuotojas, dainuojantis "afrobeat" ir regio stiliaus muziką. Atvykęs į Lietuvą Plazi nusprendė išpildyti seniai brandintą idėją – suburti "Bob Marley tribute" projektą. Dažnai Plazi koncertuoja su įvairiais Lietuvos džiazo muzikantais klubuose, džiazo vakaruose. Remigijus Rančys, kurio vadovaujamas kvintetas atvyks į "Saulę", groti saksofonu mokėsi Vilniaus J. Tallat–Kelpšos konservatorijoje, Den Rytmiske Hojskole (Danija), privačiose pamokose pas Danijos džiazo meistrus Hans Ulrik ir Fridirik Lundin. Baigė studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dvejus metus studijavo Amsterdamo konservatorijoje. Šiuo metu aktyviai koncertuoja džiazo, klasikos ir popscenose, kuria ir aranžuoja muziką. R. Rančys yra Šiaulių bigbendo meno vadovo asistentas. Kiti kvinteto nariai - gitaristai Paulius Volkovas ir Laimis Jančas bei būgnininkas Darius Rudis. P. Volkovas jau nuo studijų metų dalyvauja įvairiuose džiazo festivaliuose ir konkursuose, projektuose. Su įvairiomis muzikos grupėmis koncertavo Vokietijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Turkijoje ir kitur. L. Jančas, grojantis bosine gitara, aktyviai koncertuoja su įvairaus žanro atlikėjais. Dėsto Artūro Noviko muzikos mokykloje, kuria muziką įvairiems projektams. D. Rudis – vienas geriausių ir labiausiai užimtų būgnininkų Lietuvoje. Koncertavo su V. Ramoška, P. Jaraminu, A. Anusausku, N. Malūnavičiūte, "Happyendless" ir daugeliu kitų. Dėsto LMTA ir Vilniaus kolegijoje. "Šiauliai plius" informacija
- Kultūros forume Lietuvos ateities vizija
-
Mindaugas ZIMKA Lietuvos kultūros fondas 2007 m. Seime surengė forumą "Šiandieninė Lietuva: viltys ir realybė", turėjusį įtakos formuojant valstybės ir jos institucijų politiką. Jo temas, anot Lietuvos kultūros fondo Valdybos pirmininko Huberto Smilgio, pratęsė vasario 25 d. Seimo Konstitucijos salėje surengtas antrasis forumas "Lietuva: dabarties realijos ir ateities vizija".
 | Lietuvos politinė kultūra yra žemo lygio ne tik todėl, kad mes ją tokią paveldėjome iš Sovietų Sąjungos, bet ir todėl, kad pati visuomenė nėra linkusi pripažinti savo atsakomybės už valstybės valdymą. |
Forumą pasveikinęs kultūros ministras Remigijus Vilkaitis pabrėžė, jog mūsų valstybės iššūkiai kur kas didesni, kur kas sunkesni nei didžiųjų ekonomikų, bet žmonių kantrumo ir supratimo dėka jau pradedame lipti iš didžiausių iššūkių duobės. Didžiausia šių laikų bėda – socialinė atskirtis, nors Lietuvos žmonės dar masiškai neina į gatves protestuoti kaip Graikijoje. Seimo narė Rima Baškienė atkreipė dėmesį į vertybių devalvaciją, tradicinės šeimos svarbą šių laikų visuomenėje ir kritikavo šios kadencijos Seimą, panaikinusį Šeimos reikalų komisiją. Lietuvos kultūros fondo prezidiumo narys Julijonas Šalkauskas, palyginęs Stasio Šalkauskio įžvalgas dabarties Lietuvos realijų fone, pabrėžė, kad mokslas, kultūra, švietimas dabartiniu metu praktiškai tapo verslu, siekiančiu gauti pelno. Visos krizės kyla dėl to, kad senoji visuomenės santvarka nebeatitinka laikmečio reikalavimų, dabarties realijų, todėl būtina grįžti prie tradicinės vertybių sistemos. "Tapusi Europos Sąjungos nare, Lietuva prarado savo nepriklausomybę – ES teisės aktai tapo viršesni už nacionalinę teisę, o Lisabonos sutartis net turi Konstitucijos galią. Valstybė praskolinta, jos aukso atsargos išvežtos, planuojama atsisakyti nacionalinės valiutos, uždarius atominę elektrinę praradome paskutinį energetinės nepriklausomybės šaltinį", - sakė Kovo 11-osios Akto signataras Romualdas Ozolas. Lietuvos kultūros kongreso tarybos pirmininkas doc. Krescencijus Stoškus kalbėjo apie valdžios ir žiniasklaidos įvarytus kompleksus, apie kasdienes ir uniformines kaukes, apie žmonių nusivylimą viskuo, nors tai, pasirodo, nebuvo svetima ir senovės egiptiečiams. Nėra Lietuvoje nepaperkamų žmonių, viską lemia kaina, konstatavo filosofas. Bet kurį politiką ir net milijonierių televizija gali priversti viešai apsinuoginti ir tyčiotis iš savęs. Tad ar bereikia stebėtis, kad klesti patyčios netgi mokyklose? Jam pritarė ir forumo darbe dalyvavę Joniškio moksleiviai, atkreipę dėmesį, kad dabartinėse mokyklose nebedėstomas krašto pažinimas, neugdomas patriotiškumas ir pilietiškumas. "Ar Lietuva yra respublika kaip politinė bendruomenė? Ar Lietuvoje egzistuoja pilietinė visuomenė?" – klausė Pilietinės visuomenės instituto direktorius Darius Kuolys. Per 20 metų taip ir nesukurta bendruomeninė savivalda, o dabartinis vietvaldos modelis veda tik į visuomenės ir valdžios supriešinimą. "Kai prieš dvidešimtmetį prof. Kazimieras Antanavičius kalbėjo apie gerovės valstybės sukūrimą, sakiau, kad Lietuvoje Švedijos analogo sukurti neįmanoma, - prisiminė ekonomistė, Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto docentė dr. Aušra Maldeikienė. - Deja, tai pasitvirtino. Dabar Lietuvos gyventojai ir verslas moka vienus mažiausių mokesčių, bet socialinė atskirtis yra viena didžiausių. Netgi JAV 60 proc. gyventojų gauna iš valstybės daugiau, negu sumoka mokesčių. O Lietuvoje vienas geriausių pavyzdžių – Seimo narys A. Šedžius, gavęs 1,4 mln. Lt pajamų, bet sumokėjęs tik 9329 Lt, arba 0,65 proc., mokesčių. O valstybė už du vaikus jam primokėjo 11 tūkst. Lt, kuriuos iš savo mokesčių sudėjo tie, kurie gauna tik minimalų ar vidutinį atlyginimą." Dabartiniai atskirų jaunųjų parlamentarų šėliojimai yra tik atspindys to, kas vyksta Lietuvos politinėje kultūroje nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, pastebėjo istorikas Arūnas Gumuliauskas. "Lietuvos politinė kultūra yra žemo lygio ne tik todėl, kad mes ją tokią paveldėjome iš Sovietų Sąjungos, bet ir todėl, kad pati visuomenė nėra linkusi pripažinti savo atsakomybės už valstybės valdymą. Žmonių nesidomėjimas politika ir tuo besinaudojantys partijų lyderiai leido suvešėti politiniam nihilizmui ir populizmui", - teigia istorikas. Viena svarbiausių žemos politinės kultūros priežasčių jis įvardijo politinių partijų ideologijos nebuvimą, netinkamą partijų finansavimą. Kai partijos ir politikai vykdo rinkimus finansavusiųjų užsakymus, konservatoriai po rinkimų vykdo kairiųjų politiką, o socialdemokratai – liberalų. "Galime konstatuoti, jog sukūrėme neaiškią oligarchinės demokratijos politinę sistemą su visiškai išsiderinusiais jos komponentais", - sakė Šiaulių universiteto docentas. Jis siūlė griežtinti politinės veiklos kontrolę ir priimti politinės atsakomybės įstatymą. Parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas priminė, kad Lietuva už savo kultūrą mokėjo labai brangiai – knygnešių, rašytojų, kitų kultūros skleidėjų ir gaivintojų tremtimis, žūtimis Sibire. Baugina, kad Laisvosios rinkos institutas jau rengiasi iš mūsų vaikų ir anūkų pavogti Lietuvos miškus. Bet iki šiol negalime susigrąžinti pagrindinio ir svarbiausio mūsų kultūros paveldo paminklo - Lietuvos Metrikos. Tai gerokai svarbiau už visas okupacijų laikotarpio kompensacijas. Buvusi Seimo narė Laima Mogenienė atsvara viskam, kas vyksta, pasiūlė sušaukti Lietuvos senatą, kuriame pačių žmonių pasiūlyti garbingiausi Lietuvos protai galėtų parengti tokią Lietuvos ateities viziją, kuri būtų priimtina visiems. Forume istorikas Romas Batūra ir architektas Algimantas Černiauskas pristatė Saulės mūšio memorialo projektą. Forumo medžiaga bus išleista atskiru leidiniu.
- Prasidėjo filmų festivalis "Budos kine"
-
Vakar dokumentiniu filmu "Tibetiečių žinia: budizmas" Šiaulių "Aušros" muziejaus Ch. Frenkelio viloje prasidėjo dokumentinių ir vaidybinių filmų apie budizmą festivalis "Budos kine". Bendradarbiaudamas su Tibeto kultūrinio ir dvasinio palikimo išsaugojimu besirūpinančia asociacija "Tibeto kultūros namai", muziejus kovo 4–7 dienomis šiauliečiams pristato žinomus įvairių šalių režisierių filmus. Filmo "Tibetiečių žinia: budizmas" režisierius Arnaud Desjardin buvo vienas pirmųjų vakariečių, keliavusių po Aziją septintajame dešimtmetyje. 1964-1965 m. jam pavyko nufilmuoti unikalią dokumentiką apie Tibeto budizmą ir įvykius po okupacijos.
Festivalio filmai suskirstyti į tris programas - "Budizmas Vakaruose: Rytų išmintis šiuolaikiniame gyvenime", "Kelionės į Rytus" ir "Tibeto akimirkos", - siekiant kuo išsamiau pristatyti budizmo vertybes, istoriją ir plėtrą Vakaruose. Pagrindinės festivalio programos "Budizmas Vakaruose: Rytų išmintis šiuolaikiniame gyvenime" filmai atskleidžia istorinį lūžį 2500 metų religijoje. Prasidėjus komunistinės Kinijos okupacijai, Tibete buvo uždrausta praktikuoti budizmą, sugriauti tūkstančiai vienuolynų, žuvo milijonai žmonių. Tibeto lamos suprato, kad nebegali išsaugoti budizmo mokymų Tibete, todėl nusprendė perduoti juos vakariečiams. Dokumentiniai filmai "Skaidrusis Lama" bei "Budizmas šiuolaikiniame pasaulyje" pristato vakarietiško budizmo veidą. Filmai pasakoja apie du lamas bei jų mokinius, atradusius praktiškąjį budizmo požiūrį. "Tobulo mokytojo žodžiai" pasakoja apie Lamą Dzongsar Kjentse Norbu - vieną garsiausių Njingma tradicijos mokytojų, Bernardo Bertolucci konsultantą, kai šis kūrė "Mažąjį Budą". Lama yra ir aistringas futbolo sirgalius, charizmatiškas filmų kūrėjas bei pasaulio pilietis. Kas žingsnį jis griauna mokinių įsivaizdavimus apie tai, koks turi būti budistų lama. Filme pasirodo Bernardo Bertolucci, Stevenas Seagalas bei Keanu Reevesas. "Prabusk! Kelyje su Dzen meistru" - dokumentika, kurioje žaismingai pristatoma Dzen mokymų esmė. Programoje "Tibeto akimirkos" – du meniniai filmai, atskleidžiantys tibetiečių gyvenimo momentus. Filmus "Išdykę vienuoliai" ir "Keliautojai ir magai" sukūrė ne profesionalus režisierius, o budistų lama, B. Bertolucci draugas ir "Mažojo Budos" konsultantas Dzongsar Kjentsė Norbu. "Išdykę vienuoliai" pasakoja apie aistringus futbolo sirgalius vienuolius, kuriančius planus, kaip į vienuolyną atsigabenti televizorių ir pasižiūrėti pasaulio taurės finalą. "Keliautojų ir magų" herojus - mažo kaimelio valdininkas - svajoja pasprukti į Ameriką, tačiau atsiduria visiškai kitokioje kelionėje. Penktadienį kino seansas prasidės 19.30 val., šeštadienį ir sekmadienį – 16 ir 18 val. Kovo 6 d. 14 val. vyks pažintinė paskaita apie budizmą "Informacija, meditacija ir požiūrio įgyvendinimas". "Šiauliai plius" informacija
- "Pasaulis nėra toks tikras, kaip manome"
-
Festivalyje "Budos kine" pristatomą premjerą "Senovės Tibeto beieškant" Šiauliuose bus galima pamatyti kovo 6 d. 16 val. Šiaulių "Aušros" muziejaus Ch. Frenkelio viloje. Skaitytojams pateikiame interviu su šio filmo režisieriumi Thomu Schmidtu.
 | | Filmo režisieriui Thomui Schmidtui keliaujant po niekada baltojo žmogaus nelankytas vietas Rytų Tibete pavyko užfiksuoti unikalius kadrus apie antgamtinių gebėjimų turinčius jogų tradicijos tęsėjus. Asociacijos "Tibeto kultūros namai" informacija
|
Kilęs iš Hamburgo, 45 metų Thomas Schmidtas yra profesionalus operatorius, dirbęs Berlyno kino industrijoje nuo 1990-ųjų – kūręs vaidybinius filmus, reklamą, televizijos laidas ir muzikos klipus. Jau keletą metų Thomas kuria dokumentinius filmus. Thomas tapo budistu prieš 15 metų, o prieš porą metų nusprendė sukurti kelis filmus apie budizmą. Keliaujant po niekada baltojo žmogaus nelankytas vietas Rytų Tibete, Thomui ir jo komandai pavyko užfiksuoti unikalius kadrus apie antgamtinių gebėjimų turinčius jogų tradicijos tęsėjus. - Jūs ne naujokas kine, tačiau tai pirmasis autorinis Jūsų filmas. Kas paskatino jį sukurti? - Buvau operatoriaus asistentas – kūrėme reklamą, televizijos ir kino filmus. Pats darbas man patiko, tačiau tai, ką kūrėme, nebuvo labai įdomu. 1995 metais tapęs budistu pasakiau sau: noriu panaudoti savo profesinius įgūdžius tam, kad kurčiau filmus, kuriuos pats norėčiau žiūrėti. Filmus, kurie būtų ne tik įdomūs, bet ir turiningi bei prasmingi. - Kokia svarbiausia filmo idėja? - Tibeto Himalajuose dar galima rasti gyvai perduodamų aukščiausių Budos mokymų. Tai neįkainojamas žmonijos lobis, tačiau šis giliausias tikrosios mūsų proto prigimties suvokimas nenumaldomai nyksta. Tikiuosi, kad savo darbu padėsiu išsaugoti šią išmintį. - Iš kur Jūsų susidomėjimas Tibeto budizmo tema? - Turbūt visada buvau budistas – net ir tuomet, kai to nežinojau. Ir štai vieną gražią dieną (tuomet jau buvau trisdešimties) mano mergina vos ne prievarta nusitempė mane į paskaitą apie budizmą. Ten ir išgirdau lamos žodžius: "Viskas tėra tik sapnas, kurį sapnuoja mūsų pačių protai". Mintis man patiko, tad norėjau pats įsitikinti, jog ji teisinga. - Kaip sekėsi kurti filmą? Ar kildavo kokių nors sunkumų, ar, priešingai, viskas vyko sklandžiai? - Išorinių sunkumų buvo. Gauti iš kinų valdžios leidimą filmuoti Tibete tiesiog neįmanoma. Bet jei esi panašus į turistą – viskas gerai, tačiau reikia būti labai atsargiam. Svarbiausias mūsų tikslas buvo sutikti ir nufilmuoti Tibeto jogus. Tai žmonės, atsisakę visų žemiškų dalykų, kad praleistų likusį gyvenimą medituodami kalnuose. Rasti šiuos jogus labai sunku. Net ir atradęs juos negali būti tikras, kad jie panorės nutraukti savo atsiskyrimą ir duoti interviu. Tenka įtikinėti, kad filmavimas bus kažkuo naudingas. O kaip tai padaryti, jei jų nedomina nei pinigai, nei šlovė? Pamenu, kaip vienas didis jogas pasakė mums: "Įveikėte tokį didelį kelią, kad sutiktumėte mane. Žinau, kaip galite pasiekti nušvitimą dar šiame gyvenime. O jūs filmuojate ir užduodate vaikiškus klausimus." Kita vertus, mums kažkaip sekėsi atsirasti reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Nemanau, kad tokį filmą įmanoma suplanuoti – tiesiog kuri jį ir tiek. - Su kokiais keisčiausiais ir netikėčiausiais dalykais susidūrėte kurdami filmą? - Išvykdami į Tibetą neturėjome supratimo, ar rasime ką nors, ką verta filmuoti. Bandėme to klausinėti, bet niekas Vakaruose nežinojo, ar jogų tradicijai pavyko išgyventi Kinijos kultūrinę revoliuciją. Todėl tiesiog netekome žado, kai pagaliau sutikome žmones, praktikuojančius tantrinį budizmą tais pačiais būdais, kaip tai darė paslaptingieji senojo Tibeto budizmo pradininkai, pavyzdžiui, prieš 900 metų gyvenęs jogas Milarepa. Man labiausiai jaudinanti akimirka buvo susitikimas su Repa Tsultrimu Tachinu. Tuo metu jis buvo atsiskyręs, tačiau mums buvo leista su juo pasimatyti. Deja, kalbėtis su mumis jis nepanoro. Jis sėdėjo oloje pusiau pramerktomis akimis, nugrimzdęs į gilią meditaciją. Nepajudinamas kaip uola protas. Kai man leido jį nufilmuoti, vos įstengiau nulaikyti rankose kamerą. Daugumai žmonių, ypač medituojančių, šios 40 sekundžių bus labiausiai sukrečiantis filmo epizodas. - Ką filmo kūrimas davė Jums kaip žmogui. Ko išmokė? - Mano pamatyti dalykai ir sutikti jogai yra labai toli nuo mūsų suvokimo, kaip viskas yra iš tikrųjų. Jie tiesiog netelpa į materialistines vidurinės mokytojų koncepcijas. Gyvenime yra svarbesnių dalykų nei dirbti, pasistatyti namą, sumokėti mokesčius ir numirti. Daug svarbesnių. Sakau tai, kaip vokiečio inžinieriaus sūnus. Tibete dar liko žmonių, galinčių įrodyti kad šis gyvenimas tėra sapnas. Po to rimtai žiūrėti į "problemas" labai sunku. Tai suvokęs greičiausiai pažvelgsi į viską nebe iš dėžės vidaus, o iš išorės. Seniai svajojau nukeliauti į Tibetą ir pamatyti paskutiniuosius gyvus jogus. Atrodo, kad svajonės pildosi, jei ilgai laiką sutelki į jas dėmesį. Taigi elkitės su savo svajonėmis atsargiai. Tam tikru metu susiklostė visos būtinos sąlygos ir viskas vyko labai sklandžiai. Svarbu turėti kantrybės ir laukti, kol tos sąlygos pribręs. - Toks darbas reikalauja nemažų išteklių: laiko, pinigų, energijos ir t. t. Iš kur Jūs visa tai gavote? - Jei esi tikras, kad darai tai, ką turi daryti, nei laikas, nei pinigai nebeturi tiek reikšmės. Tiesiog negalvoji, kiek iš to uždirbsi, ir nesvarstai, ar tas dalykas vertas pastangų. Paprasčiausiai darai tai, ką reikia. Galimybė daryti ką nors naudingo teikia didelį pasitenkinimą. Kadangi lėšų filmui kurti neturėjome, į Tibetą iškeliavome kaip stovime. Trys idealistai draugai ryžosi nuotykiui su visiškai neaiškia pabaiga. Mes net neieškojome finansavimo, nes net nežinojome, ar rasime ką nors, ką verta filmuoti. Žinoma, buvo ir džiaugsmingų akimirkų, ir nusivylimų. Šiaip ar taip, dabar džiaugiuosi, kad viską darėme būtent taip. Manau, jog filmo žiūrovai galės pajusti, kad viskas jame autentiška. - Tad kokia svarbiausia filmo žinia žiūrovams? "Senovės Tibeto beieškant" nėra mokomasis budistinis filmas. Atvirai sakant, kai kurių savo nufilmuotų dalykų ir pats negaliu paaiškinti. Tačiau tikiuosi, kad jis leis žmonėms pažvelgti į aukščiausią Budos išmintį: šis pasaulis nėra toks tikras, kaip mes paprastai manome. Viskas yra sapnas, kurį susapnavo mūsų pačių protas.
- Buvę Vijolių mokyklos auklėtiniai varžysis dėl Direktorės taurės
-
Jūratė PLUNGIENĖ Vasario 27-28 d. Šiaulių Vijolių vidurinėje mokykloje organizuojamas XI krepšinio turnyras Direktorės taurei laimėti.
Turnyras rengiamas buvusiems mokiniams, kurie turi galimybę bent trumpam sugrįžti į savo mokyklą, paminėti jos gimtadienį, pabendrauti su klasės draugais, savo pavyzdžiu paskatinti jaunimą siekti gerų mokymosi ir sporto rezultatų. Turnyras – svarbus akcentas mokyklai kaip bendruomenės kultūros židiniui sukurti, kadangi Vijolių vidurinė mokykla, svarbiausiu uždaviniu pasirinkusi sveikos gyvensenos ugdymą, nuo seno garsėja sportiniais pasiekimais. 2004 metais mokyklai suteiktas naujas statusas. Joje mokosi didelis būrys perspektyvių įvairių sporto šakų sportininkų iš visos apskrities. Čia jiems suteikta galimybė sėkmingai suderinti mokymąsi su treniruotėmis bei varžybomis. Šių metų turnyre susitiks 8 komandos, daugiausia sudarytos iš Vijolių vidurinę mokyklą baigusių mokinių. Bus organizuota 18 rungtynių. Varžybų pradžia vasario 27 d. 9.30 val., iškilmingas turnyro atidarymas 12.45 val. Vasario 28 d. varžybų pradžia 10 val., iškilmingas turnyro uždarymas 16 val. Krepšinio turnyro organizatorė – Vijolių vidurinės mokyklos direktorė Irma Abromaitienė.
- Asmeniškas neįvardyto laiko portretas
-
Šiaulių dailės galerijoje atidaryta Aleksandro Ostašenkovo fotografijų paroda "Neįvardyto laiko portretas" apima keturis menininko kūrybos dešimtmečius – nuo 1968 iki 2010 metų. Tai viena didžiausių bei brandžiausių jo eksponuotų parodų.
 | Šiauliai, 1972-ieji. Autorius sako sąmoningai nepavadinęs fotografijų, tik įvardijęs laiką ir vietą. Aleksandro OSTAŠENKOVO nuotr. |
Fotografo Ričardo Dailidės nuomone, ši labai kruopščiai parengta paroda ne tik reprezentuoja Šiaulius, bet ir parodo Aleksandro, kūrėjo, nueitą kelią, kartu ir Lietuvos fotografijos raidą. Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis Aleksandro Ostašenkovo fotografijas pavadino laiko ikonomis. "Aleksandro kūryboje nerasime komercinei ar pramoginei kultūrai būdingų dalykų, koketavimo su žiūrovu, nes jo fotografija priklauso gilių ir kryptingų ieškojimų erdvei. Skausmingai išskaidrintame menininko objektyve – žmogaus, kaip trapios būtybės, akistata su galutine gyvenimo prasme, su pačiu savimi", – sako menotyrininkas. Parodos atidarymo metu apskrities viršininkas Rimundas Domarkas Aleksandrui Ostašenkovui įteikė garbės ženklą "Už nuopelnus Šiaulių apskričiai". Su Aleksandru Ostašenkovu kalbamės, kaip gimė "Neįvardyto laiko portretas" ir ką paroda reiškia pačiam kūrėjui. – Dažnai fotografuoji ir dedi tas fotografijas nejudindamas, po to ateina toks laikas, kai norisi išsisakyti. Man seniai rūpėjo pasižvalgyti po savo archyvą. Paprastas žmogaus noras šiek tiek atsukti savo laiką, atgal atversti puslapius, kai atsiduri prie ribos, kai apmąstai, apibendrini gyvenimą. Juk daug laiko praėjo – taip greitai viskas prasisuko, bet vartydamas prisimeni, daug ką iškeli į paviršių – tai, kas tau užkliūva, kokį ženklą tau laikas atrenka ar būsena primiršta sujaudina. Tai nebuvo noras dirbtinai sukurti, pasipuikuoti – tiesiog 40 metų apimantys pamąstymai amžinybės tema. Jausdamas savo laikinumą, natūraliai nori sugrįžti į tą laikmetį, kai buvai jaunas, kupinas jėgų optimistas, žiūrėjai į gyvenimą visai kitaip. Po to išsiplečia gyvenimo apžvalgos zona – daugiau pradedi suprasti, klausimų iškyla, nors ir nenori, jie vis tiek tau lenda į galvą, norisi pasižvalgyti ir atsakyti į kai kuriuos. – Į savo darbus jau kitaip žiūri per laiko atstumą? - Iš gyvenimiškos patirties, lyg iš aukštesnio taško, žiūri į tai, kas buvo, koks tu buvai tame laike, koks apskritai buvo tas laikas, kokia buvo santvarka, kokie žmonės buvo toje santvarkoje, kokie santykiai juos siejo, kokie kompromisai buvo daromi. Tų klausimų yra labai daug, jie tokie asmeniški ir tarsi permeti juos kitiems – visiems, kurie patyrė, išgyveno tuos laikus. – Kodėl neįvardytas laikas? - Net ne laikas čia svarbiausias. Tame kontekste neįvardytas laikas – tai savęs paieškos, savos dimensijos paieškos ir jos aptikimas, įvardijimas. Aišku, žmogus keičiasi - vienoks buvo jaunystėje, kitoks vėliau. Kompromisai jį suformuoja – sunku išlikti žmogui neutraliam ir be priekaištų sau neįmanoma pragyventi gyvenimo.  | Parodos atidarymo proga apskrities viršininkas R. Domarkas A. Ostašenkovui įteikė garbės ženklą. Irenos BUDRIENĖS nuotr. |
– Jūsų fotografijas V. Kinčinaitis pavadino laiko ikonomis... – Jis, menotyrininkas, mato konkrečius dalykus. Aš pastebėjau – jaunimas eina tolygiai pro visus darbus ir lyg skenuoja. Jie žiūri tik paviršutinį sluoksnį – pirmą, giliau įžvelgti jiems gal neleidžia patirtis. "Neįvardyto laiko portretas" – paieška, kodėl tu toks, laike, slinktyje. Žinoma, jeigu tu suvoki, jeigu tau svarbu. Pamatai fotografijoje užfiksuotą vaizdą: guli žmogus gatvėje, stovi mašina, kiti du žmonės abejingai žiūri, trečias irgi žiūri. Šiame vaizde yra kitas planas, reikia jį suvokti. Parodoje daug fotografijų neturi pavadinimo, nurodyti tik metai – sąmoningai jų nepavadinau, nebent nusakoma vietovė. Tai nukrypimas į dvasinę dimensiją. Užfiksuotas konkretus laikmetis, ir kai žiūri į fotografiją, turi prisiminti, kas tada buvo, reikia paimti savo gyvenimą ir perkratyti tiesiog prieš akis – savo potyrius, pojūčius. Nėra konkrečių ir labai siaurų atsakymų. Patirtis eina ratu, pojūtis kartojasi, žmogus nenutolsta nuo savo patirties. Pavyzdžiui, fone užfiksuoti plakatai, šūkiai – bendra tarybinio žmogaus erdvė, nepriklausomai nuo teritorijos – Moldavija, Latvija ar Lenkija. Matyti, kad keturi vyrai Varšuvos senamiestyje geria vynelį ir kalbasi apie savo gyvenimą, panašiai kaip mes paslapčia virtuvėse kalbėdavom. Laikmečio pateikimas atgaivina patirtį, būseną, provokuoja žiūrovą. Arba nufotografuota tiesiog telefono būdelė. Dabar žiūri – dokumentas – taip, buvo tokia civilizacija su telefonų būdelėmis, bet yra ir kita – uždaros erdvės metafora, dvasinės būsenos metafora, tos būdelės siejasi ir su dabartiniu laiku. Tiesiog išliko kodai nuo tų laikų, kai menininkas turėjo kalbėti kita, daugiasluoksne kalba. – Į ką atkreipi dėmesį šiuolaikinėse fotografijose? – Parodoje pateiktas visas laikmečio pjūvis, aiškiai matyti ir vėliau vykę procesai. Pasižiūri į metus, jie parodo mūsų valstybės žaizdas ir sukelia minčių. Pavyzdžiui, 1990 metai, fotografijoje senukas sėdi, o senutė lentas rankioja, izoliuoti tokie. Arba 1993 metai – šuo išlindęs pro tvorą įnirtingai loja. Tas šuo - susvetimėjusio laikmečio, politinio proceso, atsitvėrusių, nenorinčių bendrauti žmonių metafora, bet čia siaurąja prasme, aišku. Parodoje yra keletas šiuolaikinių portretų, kuriuose matyti, kaip keičiasi žmogus. Socializmas mums neatrodė didelė grėsmė, tokia santvarka, ir viskas. Baigiau, gavau paskyrimą, 30 rublių algos ir šiaip taip išgyvenau. O dabar žmogus pragyvena visą gyvenimą ir matyti, kad jis niekam nerūpi. Fotografijoje nėra dirbtinių simbolių. Daug daugiau pasako žmogaus akys – pažiūrėjai į jas ir matai gylį, viskas ten – ir gailestis, ir vienišumas. Kintantis žmogus besikeičiančių ženklų, santvarkų, socialinės aplinkos fone ir yra tas neįvardyto laiko portretas. Nori įvardyti, turi analizuoti ir laikmetį, ir save, ir santykius. – Kiek užtrukai rengdamas parodą? – Ilgiau nei metus rinkau negatyvus. Dar ne viskas peržiūrėta, žurnalistiniai archyvai liko. – Vadinasi, dar ką nors iškelsi iš tų archyvų? – Nežinau, ar bus poreikis, ar bus kam įdomu. Norisi, kad tavo tas darbas nebūtų veltui, kad būtų naudingas, kad keltų, judintų mintis, kad nebūtų žmonės amebos, kad ugdytųsi. Baisiausia, kai žmonės slysta paviršiumi, virsta į masę, vartotoją. Rengi parodą ne tam, kad formaliai dvi savaites pakabėtų. Kai knygą išleidi, ji turi savo gyvenimą – jei ne vienas, tai kitas pavarto, o paroda – trumpalaikė, nepamatei, ir viskas. "Ai, tai žinom tą Aleksandrą – daro niūrias nuotraukas. Jau mums užtenka, vis tiek visos vienodos" – prisiklausau nuomonių. Arba klausia, kodėl taip darai, kodėl taip pasaulį matai, ir panašiai. Todėl, kad labai daug visokio kitokio pasaulio. Ne todėl, kad mano užduotis būtų daryti kitaip, lyg daryčiau kenkdamas tam gražiam pasauliui. Žiūri iš savo patirties ir reikia pragyventi gyvenimą, kad suvoktum, jog tas darbas yra reikalingas - jei ne kitiems, tai tau pačiam – asmeniška labai ta mano paroda. Kalbino Irena Budrienė
- Pasimatymai ir autografai Vilniaus knygų mugėje
-
Mindaugas ZIMKA Vasario 18–21 dienomis Vilniuje vyko tarptautinė 11-oji knygų mugė, kurios metu buvo galima ne tik įsigyti įvairių knygų su nuolaida, bet ir pasigrožėti parodomis, dalyvauti diskusijose, susitikti su knygų autoriais bei leidyklų atstovais. Mugėje veikė kūrybinė studija "Tu gali sukurti knygą", salė vaikams, "Gurmanų susitikimo kampas" ir daug kitų įdomybių.
 | "Filosofijos istorija yra idėjų istorija", - teigia norvegų literatūros žvaigždė, knygos "Sofijos pasaulis" autorius rašytojas Jostein Gaarder. Autoriaus nuotr. |
11-oji tarptautinė knygų mugė sulaukė išties nemažai lankytojų – 59 200 - daugiausia per visus vienuolika jos gyvavimo metų - ir tapo viena lankomiausių iš visų "Litexpo" rengiamų parodų. Lankytojai ne tik skubėjo į mugę, bet ir gausiai pirko knygas, nuo lentynų buvo šluojami ir komerciniai, ir nekomercinai leidiniai. Knygų penktadienis Tądien "Rašytojų kampe" buvo pristatyta biografinė knyga "Pasivaikščiojimai su Larisa Kalpokaite". L. Kalpokaitė noriai atsakinėjo į gerbėjų užduotus klausimus. "Nesu rašytoja ir ja nebuvau. Tai galbūt kūrybinis užmojis", - teigė ne vieno lietuviško TV serialo žvaigždė. Susirinkusieji negailėjo aktorei malonių žodžių. Penktadienį vienoje salių vyko ir "Lietuvos ryto" teatro apžvalgininkės, teatro ir kino kritikės Rūtos Oginskaitės knygos "Nes nežinojau, kad tu nežinai" apie Vytautą Kernagį pristatymas. Knygą komentavo Lietuvos teatro ir kino kritikas Vaidas Jauniškis. Maestro Vytauto Kernagio duktė Eglė Kernagytė sakė, kad Rūta Oginskaitė – "vaikštanti Vytauto Kernagio sceninės kūrybos enciklopedija". E. Kernagytė prisipažino, jog knygos apie tėčio kūrybą dar neskaitė. "Kai rankos pakyla, paimu knygą ir perskaitau kelis puslapius, po to padedu atgal", - atviravo ji. "Baltų lankų" stende buvo galima susitikti su publicistu ir keliautoju Andriumi Užkalniu, populiarios knygos "Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį" autoriumi, pasirašinėjančiu "Šviesiausi linkėjimai" ant savo knygos. Be to, šūkiu "Tapk mūsų autoriumi!" buvo skelbiama apie Lietuvoje darbą bepradedančią naują "Baltų lankų" autorių agentūrą. Nekasdienių pasimatymų diena Šeštadienį "Rašytojų kampe" vyko geriausių praėjusių metų knygų dvyliktuko aptarimas ir LLTI (Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto) premijos laureato paskelbimas. Kūrybiškiausia knyga pripažinta poeto, eseisto, vertėjo Marcelijaus Martinaičio "Mes gyvenome". Laureatu, žinoma, tapo Marcelijus Martinaitis. Pasak Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto darbuotojų, knygas pagal originalumą, kūrybingumą pradėta rinkti nuo 2003 metų. Dvylika geriausių knygų renka kritikai. Paskelbus laureatą kalbą sakęs rašytojas Valentinas Sventickas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos redaktorius, sulaukė ne tik aplodismentų, bet ir nepasitenkinimo šūksnių iš salės. "Manau, jog buvo žinoma iš anksto, kas laimės", - sakė pagyvenęs vyriškis. "Jauniems rašytojams prasimušti neįmanoma", - neslėpė nusivylimo jauna debiutantė. 13 val. konferencijų salėje skaitytojai ir smalsuoliai galėjo susitikti su vienu intelektualiausių norvegų rašytojų bei visuomenės veikėjų – nepavargstančios knygos "Sofijos pasaulis" autoriumi Josteinu Gaarderiu. "Esu paslapties dalis", - teigė norvegų literatūros žvaigždė. Jo manymu, gyvenimas per trumpas, todėl jis nori perduoti tai, ką sunku nusakyti. "Yra du keliai, kaip tapti rašytoju: vieniems patinka dirbti su kalba, kiti turi ką pasakyti. Aš rašau, nes noriu kai ką pasakyti", - sakė Jostein Gaarder. Rašytojas prisipažino, jog mėgsta dirbti su intrigomis ir būdamas vaikas užsiminėdavo fokusais. Rašytojas sakė sutikęs Lietuvos finansų ministrą, jam pasakytų, kad reikia panaikinti PVM knygoms. Norvegų rašytojas kalbėjo ir apie gyvenimo prasmę, jo grožį bei laikinumą, pasakojo apie keistokus suartėjimo atvejus. "Atsibudęs suvokiau gyvenąs su ateiviu, bet tas ateivis – juk aš pats", - pokštavo jis.
- "F.I.X Junior 2010" - ne tik konkursas
-
Vasarį Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakultete vyko olimpiada "F.I.X Junior‘ 2010", kurioje varžėsi moksleiviai.
 | Olimpiadoje dalyvavusių komandų laukė trys nelengvos rungtys. "Šiauliai plius" archyvo nuotr. |
Norinčios dalyvauti olimpiadoje mokyklų komandos turėjo pateikti rašinį "Mūsų pasiūlymai Lietuvos Respublikos Prezidentūrai (Seimui, Vyriausybei)". Per antrąją rungtį komandos turėjo sugalvoti prekę, naudingą ne tik asmeniškai ją naudojančiam (vartojančiam) žmogui, bet ir vienaip ar kitaip padedančią spręsti aplinkosaugos problemas. Vertinimo komisijai buvo pristatyti ne tik įvairūs prietaisai, pvz., "PestoScan", matuojantis pesticidų ir kitų cheminių medžiagų kiekį vartojamuose daržovėse ir vaisiuose, bet ir elektromobilis, telefonas su integruotu mini projektoriumi ar net elektros energiją gaminantys sportiniai bateliai. Trečioji užduotis buvo virtualus ekonomikos žaidimas "Kietas riešutas", kurio metu dalyviai, pasiskirstę vaidmenimis, pvz., tapę įmonės direktoriumi, rinkodaros skyriaus vadovu ar finansų skyriaus vadovu, parengia prekybinius, gamybinius, personalo bei finansinius sprendimus. Rungties laikui pasibaigus, buvo nustatyta konkrečios įmonės padėtis rinkoje, priklausoma nuo darbo grupių priimtų sprendimų bei socialinių-ekonominių veiksnių. Po visų užduočių geriausia pripažinta Šiaulių universiteto gimnazijos komanda "Bekas", antroji vieta atiteko "Romuvos" gimnazijos komandai "T.I.E.K", treti buvo Šiaulių Simono Daukanto gimnazistų komanda "Daukmintė". Nugalėtojai buvo apdovanoti rėmėjų - Šiaulių banko, "Omnitel", "Saulės miesto" ir "Mega pramogų" - įsteigtais prizais. "Šiauliai plius" informacija
- Gavėnios vakarai parodoje "Prie kambario lango"
-
2010 m. vasario 23–kovo 23 d. 17.30 val. Šiaulių "Aušros" muziejaus Aušros al. rūmuose (Aušros al. 47, Šiauliai)
Vasario 23 d. "Užuolaidos: tradicijos ir dabarties mados" Lektorės: Sigita Milvidienė, Šiaulių "Aušros" muziejaus Etnografijos skyriaus muziejininkė, tautodailininkė; Rima Kabašinskienė, užuolaidų salono "Flokonės idėjos" vyr. dizainerė. Paskaitoje bus pasakojama apie užuolaidų istoriją, parodoje eksponuojamas užuolaidas, labiausiai paplitusius tradicinius langų dekoravimo būdus ir dabarties tendencijas bei naujoves. Kovo 2 d. "Prie lango: nuo tradicinių kambarinių gėlių iki šiuolaikinės floristikos" Lektorės: prof. habil. dr. Asta Klimienė, Šiaulių universiteto Botanikos sodo direktorė; Vilma Busilaitė, floristė, Šiaulių universiteto Taikomosios dailės ir technologijų katedros asistentė. Paskaitoje bus pasakojama apie parodoje eksponuojamas tradicines kambarines gėles, jų auginimo ypatybes, gydomąsias savybes; tradicines ir šiuolaikines floristikos technologijas, jų pritaikymą interjere, langų dekoravimą. Kovo 9 d. "Pavasario ciklo dainos: pasidainavimai" Lektorė - Diana Martinaitienė, Šiaulių universiteto folkloro ansamblio "Vaiguva" vadovė. Vakare bus pasakojama apie pavasario ciklo dainų specifiką. Susirinkusieji galės dainuoti šias dainas kartu su folklorininke Diana Martinaitiene. Kovo 16 d. "Stebuklingas šv. Velykų margutis" Lektorė - Rūta Stankuvienė, Šiaulių "Aušros" muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja. Paskaitoje bus pasakojama apie apeiginę kiaušinio reikšmę ir parodoje eksponuojamų margučių raštų, ornamentų simboliką, marginimo būdus. Kovo 23 d. "Gavėnios giesmės" Dalyvaus Šv. Cecilijos religinės sakralinės muzikos ansamblis (vadovė Rolanda Kalakauskienė). Gavėnios giesmes giedos Šv. Cecilijos religinės sakralinės muzikos ansamblis. Informaciją apie gavėnios vakarus teikia Šiaulių "Aušros" muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja Rūta Stankuvienė tel. 8~650 121 42.
- Akys languose
-
Modestas NAVICKAS Vasario pradžioje miestiečius nustebino videoinstaliacija, Šiauliuose pristatyta pirmą kartą. Instaliaciją dvilypiu pavadinimu WINDOWS/AŠTUONI sukūrė Šiaulių Dainų vidurinės mokyklos neformalaus ugdymo Naujųjų medijų mokyklos auklėtiniai Saulė Gimžūnaitė, Aivaras Skrodenis ir jų vadovė Aritonė Plungienė. Netradicinis videomeno kūrinys buvo demonstruojamas sutemus mokyklos languose.
 | | Netradicinis videomeno kūrinys buvo demonstruojamas sutemus Dainų mokyklos languose. Artūro STAPONKAUS nuotr.
|
Kai visuomenė vis garsiau skundžiasi mokinių smurto proveržiais, Dainų vidurinė mokykla suteikė sąlygas atsirasti šiuolaikiškai neformalaus ugdymo Naujųjų medijų mokyklai, kuri nukreipia jaunimo energiją kūrybine kryptimi. Universiteto dėstytoja, viena Naujųjų medijų mokyklos vadovių Aritonė Plungienė yra šiuolaikiška mokytoja, gebėjusi įžvelgti moksleivių poreikį – naujumo ir šiuolaikiškumo siekį. A. Plungienė gebėjo sudominti ir "uždegti" moksleivius kūryba, pasitelkdama jauniausią ir įdomiausią meno šaką – medijas (video-, foto- ir kompiuterių technologijas). Pati A. Plungienė teigia, kad tikėjosi aktyvesnio kolegų palaikymo, tačiau džiaugiasi moksleivių rezultatais. – Kas ta Medijų mokykla? Kaip ją apibūdintumėte? – Dainų vidurinėje mokykloje jau dvejus metus veikia neformaliojo švietimo Naujųjų medijų mokykla, kurioje gali mokytis mokiniai iš viso miesto. – Kokio amžiaus Jūsų mokiniai? – Nuo antrokų iki vienuoliktokų. Net apie aštuoniasdešimt vaikų lanko mūsų užsiėmimus. – Kaip kilo idėja sukurti langų projektą? – Jau pernai buvome numatę surengti instaliaciją. Vaizdai ir trumpi videobandymai jau buvo sukurti, bet ieškojome tinkamo techninio sprendimo – kaip visa tai parodyti ant mokyklos sienų. Projektuoti iš lauko trukdė ribotos turimos technologijos ir neprognozuojamos oro sąlygos. Kita vertus, inspiravo dėkinga erdvė, be to, pietiniame miesto rajone dar nieko panašaus nebuvo daryta. Kilo mintis, kad reikia rodyti vaizdus pro langus, projektuojant ant baltų žaliuzių. Nukreipėme projektorių į langą ir įsitikinome, kad toks sprendimas yra tinkamas. Šį projektą rengėme trise, darbus pasidalijome ir kibome į videokūrybą. Dvylika projektorių buvo nukreipta į dvylika langų, prie kiekvieno projektoriaus buvo prijungtas kompiuteris. Deja, neturime naujausių profesionalių įrengimų, leidžiančių automatiškai sinchronizuoti vaizdus, todėl visus kompiuterius teko įjungti rankomis vienu metu. Prašėme budėtojos, kad paskambintų skambučiu. Visi buvome sutarę, kad tik nutilus skambučiui įjungsime visus dvylika kompiuterių vienu metu. Visuose monitoriuose vaizdas negalėjo skubėti ar atsilikti. Langai turėjo sekundės dalies tikslumu rodyti vaizdus. Mūsų sukurtos improvizacijos - tai bėgantis žmogus, žmogaus akys ir besisveikinančios rankos - turėjo tiksliai nustatytu laiku pasirodyti languose, kad sukurtų norimą vaizdų seką. – Kas buvo sunkiau - kūrybinė ar techninė dalis? – Techninė, organizacinė dalis buvo sunki todėl, kad resursai buvo riboti. Pavyko pasiskolinti papildomų projektorių. Dėkingi esame mokyklos direktoriui, kuris visapusiškai parėmė mūsų idėjas, nes reikėjo atlikti daugybę paruošiamųjų darbų - patraukti baldus bibliotekoje ir muzikos kabinete, kad liktų pakankamai erdvės projekcijoms. Net negalvojau, kad mokiniai taip susidomės – ėjo, siūlė savo pagalbą ir dvyliktokai, ir mažesnieji. Kas vakarą teko visą techniką sunešti, sujungti laidus, pasiruošti, po demonstracijos viską sutvarkyti, nes rytą kabinetuose vyksta pamokos. – Kokia buvo praeivių reakcija? – Labai įvairi, beveik visų teigiama. Vaikai ir savo tėvelius atsivedė parodyti, nes niekaip nesugebėjo jie suprasti, kas ir kaip ten šokinėja, pulsuoja. Mikrorajono, miesto bendruomenei buvo labai įdomu - ir tiems, kurie šunis vedžioja, ir praeiviams, grįžtantiems po darbo, ir priešais gyvenantiems žmonėms, kurie stebėjo instaliaciją pro savo butų langus.
- 600 kostiumų, arba Kaip persirengti per 15 sekundžių
-
"600 kostiumų, arba Kaip persirengti per 15 sekundžių" – taip galima pavadinti reginį, matytą Vilniuje, Ūkio banko teatro arenoje, vasario 14-ąją dieną. Šou teatras "Moonlight eXpress", trumpai grįžęs į Lietuvą iš gastrolių Europoje, pristatė analogų Lietuvoje neturintį šou spektaklį "Miuziklų magija", o pasirodymą Vilniuje įvardijo kaip puikų startą turui po Lietuvą.
"Šou teatras "Moonlight eXpress" geriau žinomas Europos publikai nei gimtinėje. Per savo 12 gyvavimo metų yra tekę pasirodyti didžiausių Europos kazino scenose, kruiziniuose laivuose Baltijos jūroje, o šou spektaklis "Miuziklų magija" kitose šalyse rodytas jau bene 250 kartų. Norėjosi šį reginį padovanoti ir Lietuvai", – teigia trupės vadovas Tomas Misevičius. Spektaklyje "Miuziklų magija" - daugiau nei dvidešimt ištraukų iš pasauliniams aukso fondams priklausančių miuziklų, kurie laikui bėgant tapo bestseleriais bei susilaukė tarptautinio pripažinimo ir kuriuos drąsiai galima pavadinti žanro klasika: "Chicago", "Cabaret", "Victor Victoria", "Priscilla Queen of desert" ir kt. Brodvėjaus stiliaus choreografija, plastinė oro akrobatika, filmų "The Mask", "Batman forever", "MoulynRouge", "Spice world", "Lullaby of Broadway", "Blues Brothers", "Sister act", "High school musical" motyvai, įkvėpę šou spektaklio kūrėjus, nepalieka nė vieno abejingo šio įspūdingo reginio žiūrovo. Žiūrovai negalėjo atsistebėti, jog solistė Indrė Zaleskytė (Indraya), daugeliui žinoma iš televizinio projekto "Žvaigždžių vartai", kūrinius scenoje išties dainuoja gyvai ir dar puikiai šoka. Pašėlusiu tempu besikeičiant šio šou numeriams, 14 šokėjų ir solistės be perstojo keičia kostiumus, glumindami žiūrovus ir versdami svarstyti, kaip artistai spėja persirengti, nekalbant apie pačių kostiumų įspūdingumą. Anot teatro atstovų, šiame šou naudojama per 600 kostiumų. Tai - vienas brangiausių lietuviškų pastatymų per pastaruosiuosius dešimt metų. Paklausta, kaip šokėjai spėja pakeisti kostiumus ir išeiti į sceną kitam numeriui, viena iš "Moonlight eXpress" choreografių Aleksandra Baloban juokdamasi atsako, jog kartais tam turima tik 15 sekundžių, bet labai norint bei daug treniruojantis ir per tiek laiko persirengti įmanoma. Šou teatras "Moonlight eXpress", jau startavęs Vilniuje ir Trakuose, žada iki gegužės aplankyti didžiąją Lietuvos dalį, po to vėl išvyks gastrolių. "Mes norime padovanoti šventę, norime, kad žiūrovas ateitų pailsėti nuo kasdienybės, atsipalaiduotų, pasilinksmintų ir per pusantros valandos, kiek tęsiasi šis spektaklis, susipažintų su nuostabiu, kerinčiu ir viliojančiu miuziklų pasauliu. Kai kam - pažįstamu, kai kam - nelabai. Specialiai parinkome tik linksmas ir greitesnio tempo ištraukas iš muzikinių filmų ir miuziklų, kad šou būtų dinamiškesnis, užvedantis žiūrovą. Spektaklyje nėra vienos bendros siužetinės linijos, nes tai pramoginio pobūdžio spektaklis. Mūsų teatro stilistika – šou. Manančius, kad šou ir teatras – du nesuderinami dalykai, norėčiau pakviesti įsitikinti, kad gali būti kitaip! Manau, kad mūsų šou – geriausias vaistas nuo blogos nuotaikos ir ekonominės krizės", – sako šou teatro "Moonlight eXpress" vadovas T. Misevičius. "Moonlight eXpress informacija"
- Valentiniškiausioms poroms meilės kupinos dovanos!
-
Eva JAGMINAITĖ Naujienų portalas www.etaplius.lt skelbia valentiniškiausios nuotraukos konkurso, skirto Meilės dienai, pabaigą. Per dvi savaites portalo lankytojai atsiuntė daugiau nei šimtą įsimylėjusių porų nuotraukų bei įvairių nuotraukų montažų romantiška meilės tema. Konkurso nugalėtojus taip pat išrinko portalo lankytojai, už patikusias poras atidavę savo balsus.
 | |  | | Daugiausiai portalo lankytojų balsų - 1432 - pelnė ir aukščiausio 3,3 įvertinimo sulaukė Irenos ir Alfrito žiemiška nuotrauka | | Naujienų portalo redakcijos įsteigtas specialusis prizas - kvietimas dviems į "Forum Cinemas" kino teatrą ir 30 litų vertės čekis papietauti "Brodvėjaus Picoje" - atitenka Agnės ir Aivaro nuotraukai. |
Daugiausiai portalo lankytojų balsų - 1432 - pelnė ir aukščiausio 3,3 įvertinimo sulaukė Irenos ir Alfrito žiemiška nuotrauka, kurioje įsimylėjėliai laiko iš sniego nulipdytą širdį. Šiai porai atitenka 200 litų vertės čekis pirkti erotinių prekių interneto parduotuvėje www.meileslaivas.lt . Antrosios vietos nugalėtojams Eglei ir Andriui, nuo konkurso lyderių atsilikusiems vos trim balsais ir surinkusiems 1429 portalo lankytojų balsus bei sulaukusiems 3,2 įvertinimo už įamžintą romantišką bučinį pajūryje, portalas www.etaplius.lt dovanoja kvietimą dviems romantiškai paskanauti šokolado fondiu "Centro šokoladinėje" ir kvietimą dviese apsilankyti pačių pasirinktame filme "Forum Cinemas" kino salėse. Trečiosios vietos laimėtojams Gretutei ir Armonui už nuotrauką, pačių pavadintą "Myliu labiau už viską!", naujienų portalas dovanoja 50 litų vertės pramogų klubo "Mega" čekis bei nemokamą valandą "Mega" boulinge. Ši pora surinko 1243 skaitytojų balsus ir sulaukė 3,1 įvertinimo. Naujienų portalo redakcijos įsteigtas specialusis prizas - kvietimas dviems į "Forum Cinemas" kino teatrą ir 30 litų vertės čekis papietauti "Brodvėjaus Picoje" - atitenka originaliai, išradingai itin palankių skaitytojų įvertinimų sulaukusiai Agnės ir Aivaro nuotraukai.  | |  | | Antroje vietoje Eglė ir Andrius | | Antroje vietoje Eglė ir Andrius |
Sveikiname visus konkurso nugalėtojus ir kviečiame atsiimti prizus vasario 12-ąją, penktadienį, 13 val. bendrovės "S plius" Tilžės g. 74, pirmajame aukšte, Reklamos skyriuje. Primename, kad dvidešimt pirmųjų, atsiuntusių nuotraukas į konkursą, gavo dovanų kvietimą dviems į vasario 13-ąją Šiaulių arenoje vyksiantį renginį "Spectrum Valentino", tačiau ne visi kvietimus atsiėmė. Kviečiame ir juos užsukti vasario 12-ąją į "S plius" Reklamos skyrių. Dėkojame visiems, aktyviai dalyvavusiems ir siekusiems pergalės konkurse. Visi Jūs nuostabūs, gražūs, linkime Jums gražios meilės šventės. Norėtųsi, kad ateityje rengiamuose konkursuose poros kovotų tik sąžiningais būdais. Šį kartą sukčiavusių porų vardų neskelbiame ir iš konkurso nepašalinome, tačiau ateityje bandantys nesąžiningai siekti pergalės portalo konkursuose bus pašalinti iš konkurso. Nugalėtojų sąraše – tik sąžiningai kovojusios poros. Kitą savaitę portalas ww.etaplius.lt paskelbs naują linksmą konkursą. Kviečiame dalyvauti.
- "Aušros" muziejus pirmasis pavasario šauklys
-
Irena BUDRIENĖ Nors meteorologai ir barsukas pranašauja dar ilgą žiemą, Šiaulių "Aušros" muziejus jau laukia jos baigties: neseniai atidaryta pavasario šventes – Užgavėnes ir Velykas - simbolizuojančių kaukių ir margučių bei užuolaidų ir floristinių darbų paroda "Prie lango".
 | "Aušros" muziejaus direktoriaus pavaduotoja Virginija Šiukščienė varto naująjį amatininkų katalogą. Šalia - tautinių juostų audėja Sigita Milvydienė, kurios darbai taip pat puikuojasi leidinyje. |
Atidarant parodą buvo pristatytas katalogas "Šiaulių ir Žiemgalos pasienio regionus garsinantys tradiciniai amatai", kurį iš Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos projekto lėšų išleido Šiaulių apskrities viršininko administracija. Susipynė senosios ir šiuolaikinės tradicijos Parodoje pristatomos Užgavėnių kaukės ir margučiai yra iš "Aušros" muziejaus rinkinių. Lankytojai kviečiami įsižiūrėti į vertingiausias muziejaus užuolaidas ir portjeras, atskleidžiančias XX a. valstiečių ar miestiečių gyvenseną. Rankų darbo austomis, siuvinėtomis, tinklinėmis užuolaidomis namai būdavo puošiami pagal to meto madą, stilių bei poreikius. Užuolaidos saugojo nuo dulkių, vabzdžių, saulės šviesos, sulaikydavo šilumą ar, anot parodos kuratorės Rūtos Stankuvienės, paslėpdavo nuo pernelyg smalsių žvilgsnių. Kintanti langų forma, dydis, tekstilės technologijos, gyvenimo sąlygos keitė ir užuolaidų formas bei spalvas. Tai atskleidžia salono "Flokonės idėjos" parodai pateikti šiuolaikinių užuolaidų pavyzdžiai. Na, o kokie gi langai be gėlių, teikiančių namams grožio, jaukumo ar gydančių savo galiomis. Tradicinių kambarinių gėlių – alijošių, fikusą, mirtą, filodendrą, pelargoniją, ėglį - parodai paskolino ŠU Botanikos sodas bei Edukologijos fakulteto Ugdymo sistemų katedra. Interjero puošybos raidą iliustruoja eksponuojami muziejaus rinkinio XIX a. pab.–XX a. vazonai. Užtat ŠU dekoratyviosios želdininkystės specialybės studentai patys šiuolaikiškai papuošė vazonus, o Taikomosios dailės ir verslo specialybės studentai ir dėstytojai naujausias fitodizaino tendencijas atskleidžiančias floristines kompozicijas priderino prie šiuolaikinių užuolaidų. Taigi parodoje supažindinama su lietuvių tradicijomis, gyvensena, užuolaidų, vazonų, floristikos istorija. Iš viso parodoje pristatyta 300 margučių, 60 tekstilės darbų, 12 senų vazonų. Parodą "Prie lango" galima aplankyti iki balandžio 10 dienos.  | |  | | Užuolaidos ir margučiai. | | Senieji vazonai ir margučiai. Autorės nuotr.
|
Kataloge – pasienio amatininkai ir jų darbai Gausiai į parodą susirinkę lankytojai nepraleido progos pamatyti neseniai išleisto regiono amatininkus populiarinančio leidinio – "Šiaulių ir Žiemgalos pasienio regionus garsinantys tradiciniai amatai". Kataloge pristatoma daugiau nei 160 lietuvių ir latvių amatininkų, jų tradicinių bei nykstančių amatų, nurodomi liaudies meistrų adresai ir telefonai. Katalogas 1 500 egzempliorių tiražu išleistas pagal bendrą Šiaulių apskrities ir Latvijos Žiemgalos regiono pasienio projektą.
- Šunų išmatos kilo į dangų
-
Alvydas JANUŠEVIČIUS, www.etaplius.lt Šuns balsas į dangų neina, tačiau išmatos gali pakilti į tam tikrą aukštį. Tai įrodė Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto studentai, surengę pilietinę akciją, raginančią keturkojų šeimininkus susirinkti gyvūnėlių paliktas išmatas.
 | Nežinia kam ant galvos nusileido balionų gabenamas krovinys. Autoriaus nuotr.
|  |
Vaikų laisvalaikio ir žaidimų parke "Beržynėlis" Šiaulių universiteto studentai surengė pilietinę akciją "Mylėk savo augintinį iki galo – susirink, ką jis padaro". Baltais "kosminiais" kostiumais pasipuošę studentai dalijo vedžiojamiems šunims skanėstus, dovanojo šunų savininkams maišelių išmatoms surinkti bei informavo apie tai, jog pavasarį "Beržynėlyje" nebebus saugu vaikščioti – visur bus pilna šuniškų "minų". Studentai paleido į dangų keletą baltų balionų, kurie simbolizavo švarą mūsų parkuose, skveruose ir stadionuose. Paleisti ir du dalmantinai-balionai, prie kurių pririšti maišeliai su šunų išmatomis. Balionai, kurį laiką kyboję beržų viršūnėje, vatsikabino ir nuskrido per miestą. Nežinia, kam ant galvos ar kieno kieme nusileido dviejų heliu pripildytų šunų gabenamas krovinys, tačiau organizatoriai buvo patenkinti savo sprendimu. Iš pradžių planuota įdėti butaforinių išmatų, tačiau žmonių abejingumas šiai problemai privertė imtis drastiško sprendimo. Tiesa, net ir surinktų išmatų nėra kur išmesti, mat į paprastus šiukšlių konteinerius jų dėti negalima, o specialių šiukšliadėžių nėra.
- "Mama Afrika" cirkas iš juodojo žemyno
-
Pirmą kartą Lietuvoje lankysis pasaulyje gerai žinomas afrikiečių cirkas "Mama Afrika". Savo nepaprastu šou "Mama Afrika" žavės jaunuosius Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių žiūrovus ir jų tėvelius. Tai spektaklis, kurį stebėti įdomu įvairaus amžiaus žiūrovams.
Pastaraisiais metais afrikiečių cirkas su dideliu pasisekimu gastroliavo Europoje, pasirodė daugelyje didžiųjų Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos, Ispanijos ir kitų šalių miestų. Suskaičiuota, kad per 2008-2009 metų gastrolių turą cirko šou buvo parodytas 200 kartų, o vaidinimus pamatė daugiau nei 300 tūkstančių žiūrovų. Po trumpos viešnagės Lietuvoje cirko trupė net trim mėnesiam iškeliaus į Australiją, kur surengs daugiau nei 70 spektaklių. Afrikietiškas cirkas "Mama Afrika" - tikra pasaulinės scenos legenda. Šiame originaliame cirke susirinko patys geriausi artistai iš įvairių Afrikos kampelių: Tanzanijos, Etiopijos, Kenijos, Sudano, Egipto ir Pietų Afrikos Respublikos. Pasirodymuose dalyvauja artistai, demonstruojantys ištisą unikalių nacionalinių kostiumų kaleidoskopą. Muzikos grupė "InAfrika" iš Tanzanijos visą pasirodymą palydi egzotiškais Afrikos ritmais. "Mama Afrika" – tai devynios šalys, dar daugiau religijų ir kalbų, susijungiančių ant scenos draugiškam ir džiaugsmingam pasirodymui. Lietuvoje "Mama Afrika" pristatys naujausią programą. Tai žongliravimas, akrobatika, numeriai ant lyno, palydimi gyvos muzikos, šokių ir papuošti spalvingais kostiumais. "Mama Afrika" – tai dviejų valandų žaižaruojantis spektaklis. Vinston Ruddle, "Mama Afrika" meno vadovas, pats kadaise buvo gatvės artistas. Prieš kelerius metus V. Ruddle įkūrė meno koledžą Tanzanijoje. Šioje artistų buveinėje jis moko jaunus talentingus afrikiečius, kurie vėliau dalyvauja spektakliuose, kuriais žavisi įvairių pasaulio šalių žiūrovai. "Mama Afrika" - daugiau nei cirkas. Tai pažintinė kelionė per džiaugsmo šalį, supažindinanti kitas tautas su juodojo kontinento kultūra ir gyvenimo būdu. Naujasis "Mama Afrika" šou nustebins ne tik savo naujaisiais artistais, bet ir jau gerai žinomom cirko žvaigždėm. Tarp visų numerių bus afrikietiškas Rola-Rola, kuomet atlikėjas balansuoja ant lentelės, padėtos ant skridinio. Pirmą kartą "Mama Afrika" bus parodytas numeris ant lyno, kurį atliks grakšti atlikėja iš Tanzanijos. Bus ir įspūdingas artisto ant vienaračio pasirodymas - Jonas iš Etiopijos yra aukščiausiose BMX dviračių lenktynių pasaulio čempionato pozicijose. Jis šokinėja, laipioja ir juda su įvairaus dydžio vienaračiais, lengvai ir linksmai atlikdamas sudėtingus triukus. "Mama Afrika" tikslas - ne tik pristatyti Afrikos kultūrą ir linksminti publiką išskirtine akrobatika ir muzika. Dalis pinigų, surinktų už bilietus, bus paaukota Rudiger Nehbergs žmogaus teisių organizacijai TARGET. Prie šio kilnaus tikslo prisidės visi žiūrovai, ateisiantys pamatyti Afrikos cirko meną. Šiaulių arenoje pasirodymai vyks vasario 18 d. Vasario 19 d. pasirodymai vyks Panevėžyje, "Cido" arenoje, vasario 20 d. - Kaune, Sporto halėje, vasario 21 d. - Vilniuje, "Siemens" arenoje, vasario 22 d. - Klaipėdoje, Žvejų rūmuose. Bilietais prekiauja TIKETA.
- Pirmoko diena muziejuje
-
2010 metų vasario–gegužės mėnesiais Šiaulių "Aušros" muziejus Šiaurės Lietuvos regiono pirmokams rengia akciją "Pirmoko diena muziejuje". Ilgametė muziejaus iniciatyva sulaukė palankaus mokytojų ir mokinių įvertinimo ir tapo gražia tradicija. Vienas svarbiausių akcijos tikslų – supažindinti mažuosius su muziejumi ir jo vertybėmis, plėsti jų pažinimo ribas netradicinėje aplinkoje, skatinti domėtis savo krašto, tautos praeitimi, senąja kultūra, papročiais.
Kviečiame pirmokus į "Aušros" muziejaus rengiamas temines ekskursijas ir edukacines programas. Čia jiems bus pasiūlyta apsilankyti dvare, pabuvoti slaptoje lietuviškoje mokyklėlėje, sužinoti saugaus dviračių eismo taisykles, susipažinti su elektros gamybos paslaptimis, susikurti originalius suvenyrus, priminsiančius apsilankymą muziejuje. Aušros alėjos rūmai (Aušros al. 47) * Kiaušinių marginimas. Apžiūrimi XX a. margučiai, esantys etnografijos ekspozicijoje. Pasakojama apie spalvas, dažymo būdus, ornamentiką, marginimo techniką, simboliką. Rodomas filmas "Margučių raštai" (28 min.). Paskui mokoma marginti kiaušinius karštu vašku. Išmargintus kiaušinius moksleiviai nešasi į namus. Į pratybas reikia atsinešti vieną arba du virtus kiaušinius. * Senolių kaimo gryčioj... Ekskursija vedama etnografijos ekspozicijoje. Moksleiviai supažindinami su senovės buities daiktais, išsiaiškina jų paskirtį. Prisimindami senolių išmintį, moksleiviai dalijasi patirtimi apie orų spėjimus, mena mįsles, mokosi buities darbų. Žinioms įtvirtinti atliekama kūrybinė užduotis "Surask panašų daiktą ekspozicijoje". * Atvirukų kūrimas. Moksleiviai supažindinami su atvirukų raida ir įvairove. Mokoma kurti originalius meninius atvirukus, aiškinama jų kompozicija, kūrimo technika ir pranašumas, palyginti su masine produkcija. Siūlomos įvairios atvirukų kūrimo technologijos ir priemonės: piešimas ant popieriaus rapidografais, herbarinė medžiaga (sausi lapai, žiedlapiai, samanos), popieriaus karpinių modeliavimas ir klijavimas. Pratybos ugdo fantaziją, kruopštumą, meninę saviraišką, moko suvokti originalų atviruką kaip savitą autorinį kūrinį. * Puodų lipdymas senoviniais būdais. Pratybos vyksta Senovės amatų troboje. Remiantis archeologine Lietuvos medžiaga, moksleiviai supažindinami su atskirų istorinių laikotarpių keramika, jos tipais ir formomis, aptariama keramikos gamybos technologija. Moksleiviai gilinasi į senovės žmonių gyvenseną, buitį bei pasaulėžiūrą, paskui nusilipdo iš molio puodą. * Daraktorinė mokykla. Pasakojama apie spaudos draudimo laikotarpiu (1864–1904 m.) Lietuvoje veikusias daraktorines (slaptąsias lietuviškas) mokyklas. Supažindinama, kokios buvo mokymosi sąlygos, mokymo priemonės, dėstomi dalykai, kaip dirbo ir gyveno daraktoriai. Per pratybas moksleiviai gali pabandyti parašyti žąsies plunksna ant medinių lentelių ar medine arba metaline lazdele ant vaško lentelių. Ch. Frenkelio vila (Vilniaus g. 74) * Dvaro istorijos - apsilankius dvare. Moksleiviai pasivaikščioja po stilizuotą dvarą ir sužino, kokia buvo dvarininkų kasdienybė, kuo jie domėjosi, koks buvo ponių ir ponų laisvalaikis. Siūloma sukurti savo dvaro kambario interjerą ar jo fragmentą. Moksleiviai žinias pasitikrina piešdami. * Dvaro istorijos. Dvaro mada ir gyvensena. Moksleiviai supažindinami su kostiumo raida Europoje ir Lietuvoje, būdingiausiomis įvairių laikotarpių kostiumo detalėmis, skirtingų epochų gyvenimo būdu, stiliumi, grožio suvokimu. Žaisdami su dėlione ar kaladėlėmis, ant kurių pavaizduotos kostiumo detalės, suranda ir sudeda tam tikro stiliaus kostiumą bei papasakoja jo istoriją. Dviračių muziejus (Vilniaus g. 39) * Važiuok dviračiu saugiai. Moksleiviai supažindinami su saugaus dviračių eismo taisyklėmis, su techniškai tvarkingu dviračiu ir jo aksesuarais, tinkama važiavimo apranga. Žinioms įtvirtinti jie sprendžia kryžiažodžius, rebusus. Bilieto kaina vienam moksleiviui – 2 Lt. Radijo ir televizijos muziejus (Vilniaus g. 174) * Kalbanti dėžutė. Moksleiviai atras, kaip beldimais galima pasakyti norimą žinią, kas yra kompaktinio disko prosenelis ir kaip atrodė "pirmųjų judomųjų paveikslų per radijo priėmimo aparatai". * Elektros energijos gamyba. Specialiu prietaisu moksleiviai galės pasimatuoti ir sužinoti, kokį energijos potencialą sukuria jų kūnai, bus mokomi dviračiu pagaminti elektros srovę. Bilieto kaina vienam moksleiviui – 1,50 Lt. Išsamią informaciją apie akciją "Pirmoko diena muziejuje" teikia Šiaulių "Aušros" muziejaus Ryšių su visuomene skyrius (tel. (8~41) 433 680, el. paštas info@ausrosmuziejus.lt). Edukacinių programų užsakymus priima ekskursijų vadovė Birutė Kielienė (tel. (8~41) 524 394). Maloniai kviečiame apsilankyti! Šiaulių "Aušros" muziejaus informacija
- Šiaurės ministrų tarybos biuras - ir verslininkams, ir menininkams
-
Irena BUDRIENĖ Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje Šiaulių apskrityje pristatė savo veiklą viešojo administravimo, verslo ir pramonės, nevyriausybinių organizacijų atstovams bei menininkams. Į susirinkusiuosius, ragindamas kuo aktyviau dalyvauti Šiaurės šalių remiamose programose, kreipėsi Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje direktorius Bo Harald Tillberg.
 | | Į Šiaulius su potencialiais paramos gavėjais susitikti atvyko Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje direktorius Bo Harald Tillberg, jo pavaduotojas Šarūnas Radvilavičius, patarėjos Brigita Urmanaitė ir Vida Gintautaitė. Autorės nuotr.
|
Pernai, palyginti su kitomis Baltijos šalimis, pareiškėjų iš Lietuvos buvo gana nedaug, tad šiemet Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje darbuotojai nusprendė apsilankyti regionuose ir paraginti pareiškėjus aktyviau dalyvauti remiamose programose. Pasak Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje direktoriaus pavaduotojo Šarūno Radvilavičiaus, bendradarbiaujant Šiaurės ir Baltijos šalims išskiriamos kelios pagrindinės veiklos sritys - tai švietimas, mokslas ir inovacijos, verslas ir kūrybinės industrijos, aplinka, klimatas, ir energetika, socialinė gerovė ir regioninis bendradarbiavimas per sieną, skatinant demokratiją, lygias lyčių teises ir toleranciją. Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje buvo įsteigtas 1991 metais ir yra seniausiai šalyje veikianti tarptautinės organizacijos atstovybė. Išsamesnė informacija apie Šiaurės šalių institucijas ir organizacijas, teikiančias finansinę paramą – www. norden.lt arba www.norden.org . Kviečiami menininkai Šiemet Lietuvos menininkai ir meno bei kultūros sričių darbuotojai vėl kviečiami dalyvauti Šiaurės ir Baltijos šalių kultūrinėje mobilumo programoje. Šią programą sudaro trys skirtingos dalys, kurios atskirai finansuoja menininkų mobilumą, bendradarbiavimo tinklų kūrimą ir menininkų rezidencijas. Programą finansuoja Šiaurės ir Baltijos šalių vyriausybės. Programos dėka menininkai gauna galimybę pristatyti savo darbus, rengti bendrus projektus su kitų šalių menininkais ir kurti naujoje aplinkoje. Pareiškėjai, pasirinkę iš trijų programos modulių, gali gauti finansavimą nakvynės ir kelionės išlaidoms, menininkų rezidencijoms. Paraiškas gali teikti kultūros ir meno įstaigos, organizacijos ir menininkai, veiksmingai kuriantys tarptautinius tinklus visais lygmenimis ir tarp visų šalių. Nevyriausybinės organizacijos Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje kviečia nevyriausybines organizacijas (NVO) teikti projektų idėjų paraiškas. Paraiškų, kuriose būtų numatyta veiklos klimato kaitos ir darnaus vystymosi srityse, laukiama iki š. m. kovo 1 d. "Teikiamų projektų veiklos turėtų atskleisti stiprėjantį nevyriausybinių organizacijų vaidmenį viešajame administravime. Jos turėtų sugebėti siūlyti sprendimus valdžios institucijoms bei būti pasirengusios juos įgyvendinti", - teigia programos koordinatorė Vida Gintautaitė. Projektuose turi dalyvauti partneriai iš trijų ar daugiau šalių ir Šiaurės–Baltijos šalių regiono (įskaitant ir paraišką teikiančios organizacijos šalį). Iš jų bent vienas partneris turi būti iš Šiaurės šalių (Danijos, Švedijos, Norvegijos, Suomijos ir Islandijos) ir bent vienas partneris - iš Estijos, Latvijos ar Lietuvos. Palankiai bus vertinamos paraiškos, kuriose nurodyti daugiau nei trys partneriai. Skatinamas verslumas ir bendradarbiavimas Šiaurės ir Baltijos šalių verslo ir pramonės mobilumo programa siekiama sustiprinti ekonominį bendradarbiavimą bei skatinti verslumą, regioninį klasterių bendradarbiavimą ir inovacijas Šiaurės-Baltijos šalių regione. Mobilumo programa teikia finansinę paramą verslo ir pramonės sričių atstovų stažuotėms, praktikoms ir tinklų veiklai Šiaurės ir Baltijos šalyse. Programa gali finansuoti ne daugiau nei 70 procentų tinkamų projekto išlaidų: kelionės ir draudimo, nakvynės ir pragyvenimo. Paraiškas gali teikti mažos ir vidutinės įmonės, verslo inkubatoriai, valstybinės įstaigos, dirbančios verslo sąlygų gerinimo srityje, verslo organizacijos. Viešojo administravimo mobilumas Šiaurės ir Baltijos šalių viešojo administravimo mobilumo programa skiria finansinę paramą valstybės tarnautojams bei kitiems viešojo sektoriaus darbuotojams, norintiems vykti į stažuotes, mokymus, trumpalaikius darbinius vizitus Šiaurės ir Baltijos šalyse arba vykdantiems bendradarbiavimo tinklų veiklą minėtame regione. Remiamuose projektuose privalo dalyvauti bent trys partneriai iš skirtingų valstybių, tarp kurių būtų bent po vieną iš Šiaurės šalių. Programa skatina žinių perdavimą siekiant abipusės naudos įvairių sričių ir visų administracinių lygių (nacionalinio, regioninio, vietos ) viešojo sektoriaus atstovams. Paraiškas individualia tvarka arba grupėmis gali teikti Šiaurės ir Baltijos šalių valstybės tarnautojai ir panašias funkcijas vykdantys viešojo administravimo darbuotojai.
- Netradicinėse erdvėse - meno kūrinių ekspozicijos
-
Modestas NAVICKAS Net meną mėgstantys žmonės ne visuomet turi galimybę ir laiko lankytis parodose, muziejuose ar kitose kultūrinėse įstaigose, ką bekalbėti apie pasyviuosius, abejingus meno kūriniams. Šioks toks sprendimas, greičiau idėja, yra meno kūrinius eksponuoti žmonių lankomiausiose erdvėse.
 | Meną į savo erdves įsileido "Saulės miestas". | | |  | Prieš keletą metų Šiaulių bulvarą papuošė "Bitės" meno erdvių" paveikslai. Autoriaus nuotr.
|
Ant pirštų suskaičiuojamos Vakarų Europoje ši idėja eksploatuojama jau seniai, Lietuvai ji taip pat ne svetima, tačiau Šiauliuose tokias ekspozicijas lengva suskaičiuoti: ekspoziciniai langai bulvare, "Verpsto" fabriko tvoroje, kur parodos nuolat keičiamos, prie Dailės galerijos retkarčiais išnešami kūriniai į bulvarą, 2002 metais bulvare stikliniuose kubuose eksponuotos keramikos skulptūrėlės, 2006 metais devyni "Bitės" meno erdvių" didžiulio formato paveikslai, puošę Šiaulių bulvarą, gatves ir aikštes, nuo 2004 metų vasaromis Dailės galerijos organizuojamuose "Kontrapunkto" pleneruose sukurtos metalo laužo skulptūros stebina praeivius įvairiose erdvėse, pastaruoju metu - Zubovų rūmų parke. Tiesa, sunkmečiu menininkai suaktyvėjo, tad ir Šiauliuose per praėjusius metus padaugėjo meno kūrinių ekspozicijų įvairiose netradicinėse erdvėse. Įvairios bibliotekos, viešosios įstaigos, prekybos centras "Saulės miestas" kvietėsi profesionalius menininkus. Ekspozicija prekybos centre - neįprasta Šiauliuose Idėja parodas rengti prekybos centruose į Šiaulius itin lėtai kėlė koją. Ar tai išdidžių menininkų arogancija ir stabmeldiškas konservatyvumas, ar organiškas nepasitikėjimas naujumu ir perdėtas savo talento vertinimas? O gal vietinių verslininkų tingumas ir atsiribojimas novatoriškom tendencijom, kai daug kas yra stabdoma, slopinama, nepriimama? Tarsi baimintųsi būti pavadinti baltomis varnomis. Vilniuje dideliuose prekybos centruose profesionalūs ir mėgėjiški kūriniai eksponuojami senokai. Galima įžvelgti pragmatišką motyvaciją, tarsi vieni iš kitų bandytų pasipelnyti ir rasti daugiau klientų. Bet yra ir kita medalio pusė, kai menininkas savo kūrinius pateikia viešai, kad daugiau žmonių juos pamatytų. Žiūrovas skatinamas lavinti estetinį skonį, bet tikrai neverčiamas pirkti. "Madamorfozės" "Saulės mieste" Šiuo metu "Saulės mieste" eksponuojama trečioji tarptautinė mados fotografijos paroda. Parodoje-konkurse žiūrovai gali balsuoti už patikusią fotografiją, savo išreikštą nuomonę įmesti į balsadėžę, stovinčią šalia informacijos. Eksponuojami darbai atrinkti iš daugybės konkursui pateiktų fotografijų. Jame dalyvavo profesionalūs fotografai ir mėgėjai, tačiau kaip dabar atskirti profesionalų fotografą nuo mėgėjo, jei šiais laikais technologijų dėka jau kiekvienas gali būti fotografas, tereikia įdomios idėjos, keistesnio jos sprendimo, estetinio skonio ir t. t. Įspūdį daro fotografijų formatas ir kokybiškai atlikti darbai. Daugumos lietuvių autorių fotografijose juntamos lietuviškos fotografijos tradicijos, nuo kurių sunkoka atsiplėšti. Užtat užsieniečių fotografijos išsiskiria savo keistumu, netradicišku žvilgsniu į madą ir originaliais sprendimais. Dažnas nesusimąsto, kad visą mūsų gyvenimą supa menas - ir mėgėjiškas, ir profesionalus, ir pramoninis. Juk menininkai samdomi kurti ir dovanų dėžutes, ir mobiliųjų telefonų dizainą. Tam įtakos turi ir mados tendencijos, kurios aprėpia kur kas platesnį vartojimo spektrą nei drabužiai ir aksesuarai. Džiugu, kad į Šiaulius atvežamos ne tik meno klasikų darbų, bet ir šiuolaikiškos, aktualios daugumai žmonių bei madingos parodos. Jei žmonės "neina" pas meną, tai menas randa būdų "ateiti" pas žmones.
- "Ervino" suniokotam žirgyno maniežui - ES pinigai
-
Irena BUDRIENĖ Neseniai Kurtuvėnų regioninio parko direkciją pasiekė žinia – pagal ES paramos projektą skirta lėšų jojimo maniežui atstatyti.
Pagrindinis projekto tikslas – nekilnojamos kultūros paveldo vertybės, Kurtuvėnų dvaro sodybos buvusios arklidės ir karietinės uragano nugriautos pastato dalies, atkūrimas bei aplinkos sutvarkymas, pritaikant viešajai turizmo infrastruktūrai. Įgyvendinant projektą, numatoma atkurtoje pastato dalyje įkurti mažąjį jojimo maniežą. Projektui Europos Sąjunga skyrė 2,5 milijono litų. Statybos darbai jau prasidėjo - maniežo statybvietėje sumontuotos pagrindinės pastato kolonos. Užsakytos pagaminti klijuoto medžio arkinių sijų stogo konstrukcijos, kurias tikimasi gauti pavasarį. Būsimajame šildomame 60 metrų ilgio 22 metrų manieže bus jojimo aikštė, administracinės patalpos, vieta maniežo lankytojams, nedidelė konferencijų salė ir ūkinės patalpos.  | |  | Šitaip atrodė senasis maniežas po uragano 2005 metų sausio 10–ąją. Autorės nuotr.
| | Būsimojo maniežo šoninių sienų kolonos jau sumontuotos. |
Pastatas bus užbaigtas dar šiemet. Kitą pavasarį liks sutvarkyti kelią, įrengti automobilių aikštelę. Pastatą stengiamasi pastatyti greičiau dėl 2012 metais Šiauliuose vyksiančių Pasaulio neolimpinių sporto šakų varžybų. Pernai Kurtuvėnuose vyko tarptautinės ištvermės jojimo varžybos. Tarptautinė žirginio sporto federacija gerai įvertino jų organizavimą. Tikėtina, jog ištvermės jojimas bus įrašytas ir į Pasaulio neolimpinių sporto šakų varžybų Šiauliuose programą. Šiokį tokį maniežą Kurtuvėnų regioninio parko direkcija yra turėjusi anksčiau. Tam buvo pritaikytas sovietmečiu statytas ūkinis pastatas. 2005 metų sausį maniežo neliko – jį nuvertė uraganas "Ervinas". Nelikus sąlygų jodinėti žiemą, Kurtuvėnuose gerokai sutrumpėjo turizmo sezonas. Netrukus po uragano buvo surasta konsultacinė firma užsienyje. Tada Kurtuvėnų regioninio parko direkcijos jojimo treneris Vytautas Martinavičius, architektė Regina Januškevičienė ir tuometė rajono vyriausioji architektė Rasa Budrytė važiavo į Vokietiją, kad apžiūrėtų ten esančius maniežus. Tais pačiais metais buvo parengtas naujo maniežo Kurtuvėnuose projektas. Kurtuvėnų regioninio parko direktorius Rimvydas Tamulaitis sako, kad penkiolika metų buvo atliekami archyviniai, architektūriniai, archeologiniai, kraštotyriniai, dendrologiniai tyrimai, padėję susidaryti gana tikslų vaizdą, kaip atrodė Kurtuvėnų dvaro sodyba XIX a. ar net XVIII a. pabaigoje. Remiantis tyrimais, buvo atliktas pirmasis rekonstrukcijos etapas – sutvarkyta reprezentacinė dvaro sodybos dalis, pamažu įgyjanti tą pavidalą, kaip ji atrodė XIX a. pabaigoje, kai dvaras buvo gerai prižiūrimas. Daugelyje Lietuvos dvarų sodybų šiuo metu restauruoti arba vien tik rūmai, arba vien tik reprezentacinė dalis. "Visiškai neaišku, iš ko tie bajorai taip lėbavo, mecenatai buvo, pinigus dalijo, tačiau nenorima žinoti, kaip buvo uždirbami tie pinigai. Dvaras išsiskyrė ne tik savo kultūrine veikla, bet ir ūkine. Retai kur Lietuvoje – yra tik keletas tokių pabandymų – atkuriama ir ūkinė dvaro dalis. O jau jei ji atkuriama, tai kokiose nors arklidėse atsiranda biblioteka, kultūros namai ar restoranas, bet jokiu būdu ne arklidės ar panašiai. Mes siekiame, kad reprezentacinė dalis liktų tokia, kokią atkūrėme, ir kad po truputį būtų prikeliama ir atgytų ūkinė dalis. Ūkinėje dvaro dalyje vyktų tiesiog gyvas dvaro sodybos gyvenimas. Pas mus, kur buvo arklidės, ten ir yra arklidės, kur buvo priestatas, įsikurs maniežas. Ir tas maniežas, esant tokiai dvaro sodybos struktūrai, bus kaip širdis, kuri privers varinėti kraują ištisus metus. Tai bus ir traukos objektas, ir ūkinės veiklos galimybė, nereikalaujant papildomų pastovių lėšų kasdieniam išlaikymui. Tikimės, kad įgyvendinus šį tęstinį projektą ūkinė dalis padės išlaikyti ir patį parką, kad tai, kas sukurta, nenyktų", – mintimis dalijasi Rimvydas Tamulaitis.
- Suaugusiųjų dailės studija traukia it magnetas
-
Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ Septyniolika moterų keliomis grupėmis šeštadieniais renkasi į Šiaulių "Aušros" muziejaus Aušros alėjos rūmus. Ten, pabėgusios nuo buities ir kasdienybės rūpesčių, jos kone visą dieną kuria nuostabius meno kūrinius, eksperimentuoja, išbandydamos įvairius meno stilius ir techniką. Dauguma moterų nebuvo iki tol susidūrusios su daile, bet degė begaliniu noru išmokti piešti. Suaugusiųjų dailės studija "Geltonoji ochra", vadovaujama dailininkės Birutės Kuicienės, "Aido" bibilotekoje surengė jau trečią dailės darbų parodą ir yra pakviesta į ketvirtąją Kražiuose.
 | Aldona, Justina ir Irena sako, kad užsiėmimuose jos pasisemia dvasinės stiprybės. |
Nemokėjo piešti Suaugusiųjų dailės studija skaičiuoja septintus metus. Šią studiją įsteigė Nijolė Jankutė. Studija netruko įsikurti Šiaulių "Aušros" muziejaus patalpose. Porą metų moteris piešti mokė Lolita Putramentienė (buvusi Zalogienė). Išeidama auginti mažylio, ji vairą perdavė miesto dailininkei Birutei Kuicienei, kuri moteris meno paslapčių ir gudrybių moko iki šiol. Moterys į studiją atėjo pačiais įvairiausiais keliais: pagal skelbimą, išgirdusios iš kaimynių ar tiesiog sutikusios dailininkę ir paprašiusios jos pamokyti piešti. Tik viena kita mokėsi dailės mokykloje. "Nors ir gerų dalykų dailės mokykloje išmoko, tos, kurios ją lankė, jau yra "pagadintos", nes jaučiasi uždėtas antspaudas. Man norisi išlaikyti kiekvieno individualumą", - sako studijos vadovė Birutė Kuicienė, pati dailės mokykloje besimokiusi nuo aštuntos klasės. Kuria ateičiai Dailės mokykloje įtakos B. Kuicienės kūrybai turėjo Sigitas Prancuitis. Permainas savo kūryboje dailininkė pajuto antrame kurse, kai savitai kurti pastūmėjo Jonas Kaučikas. Šiaulių universitete net skaudžių tapybos pamokų nepagailėjo Bonaventūras Šaltis. Jis buvo Birutės diplominio darbo vadovas. "Žavėjausi savo diplominiu darbu, o jis paėmė skiediklio ir nuvalė jį. Pagalvojau, kad kitą kartą mano darbo nepavyks nuvalyti, bet supratau, kaip reikia tapyti", - prisimena Birutė. Menininkė sako, kad žodžiai neatskleidžia tapybos, net kai kalba meno kritikai. Ji nemėgstanti saldžių dalykų, todėl žiūrovui nepataikaujanti. Savo darbus vadinanti nekomerciniais, o brolio įvertinimą, kad darbai esą skirti anūkams, nutapyti ateičiai, priimanti kaip komplimentą. Į klausimą, ar visi, atėję į suaugusiųjų dailės studiją "Geltonoji ochra", taip gražiai ima piešti, dailininkė atsako, kad ne, nes tai duota Dievo. Studijoje moterys išbando visus meno stilius, kuria įvairia technika ir vadovės pasiūlytomis temomis. Ne tik mokosi piešti Moterys sako, kad "Geltonojoje ochroje" ne tik mokosi piešti, bet ir bendrauja, maloniai praleidžia laiką, pasisemia energijos. "Man net ligos atsitraukė", - atskleidžia Aldona, namuose visą antrą aukštą papuošusi savo kurtais darbais. Moteris sako, kad visi draugai jau yra gavę dovanų jos piešinių. "Tai tarsi magnetas. Jeigu šeštadienį negali nueiti, tai kitą jau veržte veržiesi, taip pasiilgstame užsiėmimų. Mes čia lankomės kaip bobutės į bažnyčią kiekvieną sekmadienį", - sako Justina. "Draugai jau žino, kad į gamtą važiuoju tik sekmadieniais, nes šeštadieniais su mergaitėmis būnu studijoje", - pritaria studijos vadovė. Dailės studijoje "Aušros" muziejuje visos darbo vietos buvo užimtos. Prie senbuvių tądien prisijungė naujokė Edita. Kai oras sušyla, moterys eina piešti į lauką. Vasarą važiuoja į plenerus. Kai dienos šviesos nepakanka, vadovė siūlo savo mokinėms piešti portretus iš nuotraukų, daiktus, iliustracijas į albumą ir taip lavinti ranką.  | Birutė Kuicienė, rodydama Zitos namų darbus, sako, kad ir naktis gali būti labai įdomi. Autorės nuotr.
|
Kaip pagauti Mūzą Vadovė papasakoja, kaip jai ateina arba dingsta įkvėpimas kurti. Stimulu tapyti gali tapti išgertas kavos puodelis, tačiau mintis jį išplauti gali Mūzą atbaidyti. "Kartą nusipirkau drobės ir pagalvojau, kad reikia sumokėti mokesčius - tapyti tąkart nebenuėjau. Galvodama, kaip padėti sau ir kitiems, savo mokiniams leidžiu per dvidešimt minučių trunkančias pratybas atitrūkti nuo namų, buities. Tada jie išlaisvėja ir kuria nesuvaržyti", - sako ji. Moterims paskelbiama grafikos užduotis - žiemą reikės pavaizduoti taikant koliažo techniką. Kai už lango saulė žaidžia apšerkšnijusiose šakose, Aldona pasiūlo eiti į lauką: "Juk sniegas ne baltas, jame tiek daug atspalvių, o medžiai tokie pasakiški." Vis dėlto šaltu oru geriau grožėtis pro langą. Moterys įsijautusios klijuoja iš įvairių faktūrų audinių iškirptas medžių figūras, vėliau jas padengia akvareliniais dažais ir atspaudžia ant balto popieriaus lapo. Atspaudą dar papildo tušu nupiešdamos smulkesnes detales. Klišę galima panaudoti dar kartą – vėl užtepus dažų, kol šie nenudžiūvo, uždedamas švarus lapas. Darbeliai pavyksta netikėti ir originalūs. "Jeigu nežinočiau, tai ir nesuprasčiau, kaip jūs tai sukūrėte. Grafikai ir neatskleidžia savo meno virtuvės. Yra dailininkų, turinčių savitą kūrybos stilių, kuriuo išsiskiria iš kitų", - paaiškina B. Kuicienė. Eksperimentai pasitarnauja paveikslams Tą pačią užduotį net ta pačia technika moterys atlieka skirtingai. Įpusėjusius darbus vadovė parodo visoms, negaili nuoširdžių pagyrimų ir patarimų. Staiga ištaria, kad naujokė Edita – priimta. Tai tarsi savotiškos krikštynos - nieko neįspėjus paskelbti, kad tampama dailės studijos nare. Metas parodyti namų darbus - Birutės rankose atsiduria vienas už kitą įdomesni jos mokinių darbai. "Net seilė nutįso, - išvydusi nakties peizažus sako dailininkė. – Padėkite į stalčių, jokiu būdu neišmeskite. Jie vėliau gali pasitarnauti kaip eskizai kuriant didelio formato darbą. O gal už juos mokės tūkstančius, kai numirsime." Užduotis baigta. "Kaip jūs, atlikdamos šią užduotį, išlaisvėjote, neužkankinote savo piešinių", - apibendrina Birutė rezultatus. Eksperimentai vėliau padeda gimti rimtiems paveikslams. Didelio formato aliejumi nutapytų darbų galima pamatyti "Aido" bibliotekoje pietiniame miesto rajone. Paroda veiks iki mėnesio pabaigos, o pavasarį keliaus į Kražius.
- Dar vienas žvilgsnis į Kryžių kalną
-
Ričardas JAKUTIS, Irena BUDRIENĖ Kryžių kalnas – dailininkų ir fotografų pamėgtas kūrybos objektas. Atrodo, tiek daug kartų jis jau įamžintas tapybos drobėse ir nuotraukose, kad nieko naujo čia nebepasakysi. Bet nauji kūriniai su šia unikalia mūsų krašto vieta vis gimsta. Gal tai ir gerai, nes kiekvienas menininkas į šią sakralinę erdvę pažvelgia savaip ir naujai. Netikėtų Kryžių kalno rakursų išvystame ir "Laiptų galerijoje" skaudžios Lietuvai datos - Sausio 13-osios - išvakarėse atidarytoje šiauliečio fotomenininko Eduardo Manovo parodoje, kurioje jis pateikia 22 nuotraukas.
 | Eduardas Manovas į Kryžių kalną žvelgia savaip ir naujai. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr. | | |  | Nors kryžius ir apsnigtas, bet vis tiek labai šiltas... Irenos BUDRIENĖS nuotr. |
Išgirdęs Eduardo Manovo gyvenimo istoriją nustembi. Gyvenimas vienas, o atrodo, jog jame telpa daugybė gyvenimų. Vos trejų metų su tėvais ir broliu iš Tėvynės ištremtas į Tadžikiją, nuo pasaulio atskirtą Vachšo slėnį. Norėjo tapti lakūnu, tačiau tremtinių vaikui nebuvo leista įgyvendinti svajonės. Tuomet baigtos žurnalistikos studijos. Žurnalisto darbas Maskvoje, Lenkijoje, Vokietijoje. Dabar Eduardas vėl gimtinėje. Žilstelėjęs, bet tiesus, nors gyvenimo daug laužytas vyras nesėdi rankų sudėjęs, nors, atrodytų, gyvenimo vargai ir pensininko statusas ragintų ilsėtis. Eduardas fotografuoja, rašo, rengia parodas... Ilgai atskirtas nuo tėvynės jis jos labai ilgėjosi ir grįžęs nusprendė gimtinės grožį įamžinti nuotraukose. Ypač gražių įvertinimų sulaukė praėjusiais metais Seimo rūmuose surengta jo fotografijų paroda "Gamtos paletė". Lietuvą apkeliavo ir kita paroda – "Lietuva mano širdyje". O Kryžių kalnas – viena mėgiamiausių jo temų. Parodos atidarymo metu Eduardas Manovas papasakojo susirinkusiesiems, kodėl nusprendė fotografuoti Kryžių kalną. "Prisimenu, Vachšo slėnio smėlynuose buvo tremtinių gatvelė – moliniai namai šiaudiniais stogais, be langų stiklų – su skudurais užkabintomis angomis. Netoliese iš kalnų bėgo vanduo, šaltas ir juodas kaip kava. Beveik kiekvieną dieną žmonės nešė karstus iš tos gatvelės. Tokiu baisiu bado ir maro metu mamos paklausiau, ką gi reiškia mano krikštas, nes žinojau, kad esu krikštytas Šiaulėnų bažnyčioje. Motina atsakė, kad kai tave krikštija, Dievas dovanoja kryžių, kurį tu turi nešti, sunku tau ar ne, visą gyvenimą. Pastebėjau, kad žmonės neša tą kryžių, O kai būna sunku – pameta ar nudildo galiuką, kad būtų lengviau. Po to gyvenimo pabaigoje prieina prarają, skiriančią dangų nuo pragaro. Ir tik tie gali pasikloti kryžių per prarają, kurie sąžiningai jį nešė. Labai iš toli nešiau savo kryžių. Visko buvo, bet jo neatsisakiau. Iki Lietuvos prinešiau, jau matau horizonte savo tėviškę, tėvų kapus, atnešiau iki Kryžių kalno. Apie tai ir yra ši paroda", – sakė jos autorius. Menotyrininkė Michalina Adomavičienė prisipažino buvusi sujaudinta ir šios, ir anksčiau matytų autoriaus parodų. "Ši ekspozicija aiškiai parodo, kad kiekvienas menininkas tą patį reiškinį mato kitaip. Eduardas Manovas ne tik jaučia Kryžių kalno visumą, harmoniją, bet ir atskleidžia atskiras detales. Kiekviena fotografija turi savo dvasią, tai – profesionaliai pajaustas Kryžių kalnas", – kalbėjo menotyrininkė. Pats autorius irgi pripažino, kad fotografuojant jį ypač žavėjo liaudies meistrų sukurti elementai, rūpintojėliai, skulptūros. Eduardas Manovas yra aktyvus Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šiaulių filialo narys, tad menininkas drauge su šia sąjunga nutarė visas 22 Kryžių kalno nuotraukas padovanoti Šiaulių vyskupijos kurijai. "Laiptų galerijoje" ir įvyko šis dovanojimo aktas. Nuotraukas į parodos atidarymą atvykusiam Šiaulių vyskupijos generaliniam vikarui kunigui Sauliui Matuliui įteikė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šiaulių filialo pirmininkas Vytautas Deveikis. Šiaulių vyskupijos generalinis vikaras Saulius Matulis Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio vardu padėkojo autoriui už šią parodą. "Vyskupas dėkingas kiekvienam, kas prisiliečia prie Kryžių kalno. O kas geriau, nei tremtiniai, gali suprasti Kryžių kalno prasmę – skausmo, kančios, vilties prasmę. Stengsimės, kad paroda keliautų per parapijas, kad kuo daugiau žmonių ją pamatytų", – sakė vikaras. Paroda "Laiptų galerijoje" veiks iki vasario 3 dienos, tada nuotraukos bus perduotos Šiaulių vyskupijos kurijai.
- Lietuvos išeivio fotografijos Šiauliuose
-
Modestas NAVICKAS Šiaulių apskrities P. Višinskio bibliotekoje eksponuojama Arūno Kulikausko jubiliejinė 50-mečio fotografijų paroda.
A. Kulikauskas gimė 1959 m. Kaune. 1982 metais baigė Vilniaus dailės institutą. Fotografuoja nuo 1978 metų. Pastaruosius 20 metų gyvena JAV, yra pasaulyje žinomas ir pripažintas fotomenininkas. Jo kūryba pristatyta prestižiniuose JAV leidiniuose "Photographic Possibilities", "The pinhole camera". Yra parengęs Jono Meko fotografijų albumą. Jubiliejinę fotomenininko parodą sudaro du ciklai – apie dviračius ir šventoves. Sakralinė tema itin dažnai naudojama mūsų vartotojiškoje visuomenėje, taikoma daugelyje sričių - nuo bažnyčios atvirukų, suvenyrų, skirtų turistams, iki reklaminių stendų gatvėse, televizijos laidose ir pan. Taip atsiranda sakralumo rūšis, kuri yra vieša ir buitiška. A. Kulikausko fotografijose pastebimas supratingas požiūris į šventyklų sakralumo svarbą, jaučiama išlaikyta pagarbi ir etiška distancija šventiems dalykams. Fotografijai parinktas rakursas, kuris daugiau atskleidžia objekto individualumą, o ne atpažįstamą geografinę padėtį.  | |  | Arūnas Kulikauskas savo fotografijoms parenka rakursą, kuris atskleidžia objekto individualumą, o ne atpažįstamą geografinę padėtį. Autoriaus nuotr. |
A. Kulikausko fotografijas racionaliai įvertinti iškart gali ir nepasisekti. Apžiūrint parodą, gal reikėtų išlaisvinti fantaziją, įsijausti į kūrinį bei trumpo instruktažo apie autorių bei fotografijos atlikimo techniką. Savo jubiliejinę parodą A. Kulikauskas surengė taikydamas senąją fotografijos techniką pinhole, arba camera obscura (lot. tamsus kambarys), – optinį įrenginį, naudotą dailininkų ir turėjusį įtakos fotografijai atsirasti. Tai nėra itin sudėtinga technika, tereikia sumanumo ir išradingumo. Sudėtingas procesas suturėti, suspausti laiką, jį vizualizuojant paversti statine materija, istoriniu faktu. Tuo tikslu menininkas ir pasitelkė vieną paprasčiausių ir seniausių fototechnikų. Tikslingai grįždamas prie fotografijos istorijos ištakų, A. Kulikauskas apmąsto jos nueitą kelią, kad rastų menui reikalingą atsinaujinimą. Arūno Kulikausko fotografijų paroda P. Višinskio bibliotekos antro aukšto fojė veiks iki 2010 m. sausio 17 d.
- "Džiazo vitražuose" - kylančios džiazo žvaigždės
-
Laura AUKSAITYTĖ Nuo sausio 2-osios Šiaulių koncertų salės "Saulė" Vitražų salėje vėl prasidėjo džiazo vakarai.
 | Juozo Kuraičio kvartetas. Koncertinės įstaigos archyvo nuotr. |
Sausio 14-ąją 19 valandą džiazo gerbėjai kviečiami į koncertų ciklą "Džiazo vitražai", kuriame koncertuos Juozo Kuraičio kvartetas. Roma Urlakienė, koncertinės įstaigos administratorė, sako, kad J. Kuraičio kvartetas garsus jau ne tik Lietuvoje. "Jauni džiazmenai yra kupini ambicijų ir yra neabejotinai kylančios džiazo žvaigždės", - teigia ji. Šiauliuose kartu su Juozu Kuraičiu (saksofonas) koncertuos Dmitrij Golovanov (piano), Vytis Nivinskas (kontrabosas) ir Darius Rudis (mušamieji). Kas šie jauni atlikėjai? Dmitrij Golovanov - pianistas, klavišininkas ir pedagogas, tarptautinių bei respublikinių konkursų laureatas, "Jazz Improvizacija 2008" ir "Vilnius Jazz Young Power 2007" "Grand Prix" laimėtojas. Nuo 2000-ųjų jis nuolat pasirodo Lietuvos ir užsienio džiazo festivaliuose su daugeliu Lietuvos džiazo muzikantų. Šiuo metu yra kvarteto "Saga" narys, Maksomovič, Golovanov ir Gotesman trio narys, nuolatinis tarptautinio ansamblio "Beat Freisens Spelunkenorchester" (Vokietija, Lietuva ir Taivanis) narys. Kontrabosininkui Vyčiui Nivinskui priskiriami šie bruožai: brandus muzikinis mąstymas, technikos meistriškumas, garso sodrumas bei ekspresyvumas. Muzika susidomėjo būdamas keturiolikos ir susižavėjo džiazu. Filosofijos studijas Vilniaus universitete iškeitė į kontrabosą. Studijavo Vilniaus konservatorijoje, Lietuvos muzikos akademijoje, Carlo Nielseno muzikos akademijoje Danijoje, baigė magistratūrą DePaulo universitete Čikagoje. Nuo 2001 m. V. Nivinskas gyveno ir studijavo JAV. Grupėje, grojančioje tik originalias kompozicijas, V. Nivinskas atsiskleidė ir kaip kompozitorius. Grįžęs į Lietuvą, Vytis Nivinskas įpūtė gaivaus vėjo į Lietuvos džiazo gyvenimą. Dėl savo kūrybinių, estetinių ir žmogiškų principų Vytis tapo geidžiamiausiu Lietuvoje džiazo kontrabosininku. Juozas Kuraitis - tai jaunosios kartos lietuvių saksofonininkas, gebantis atlikti ypač skirtingą muziką nuo mainstream, free, pop džiazo iki latin, tango bei klasikinės muzikos. Šis saksofonininkas baigė magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akdemijoje pas P. Vyšniauską ir L. Mockūną. Kelerius metus stažavosi Suomijoje J. Sibelijaus akdemijoje pas M. Dunkel. Kartu grojo su viena žinomiausių grupių Graikijoje - "Baby Trio", šiuo metu bendradarbiauja su muzikantais H. Kopf, R. Aristorenas, J. Kontrafouris, K. Christodoulou. Darius Rudis būgnais pradėjo groti būdamas penkiolikos metų. Mokėsi B. Dvariono muzikos mokykloje (fortepijonu ir akordeonu), Gröningeno konservatorijoje Olandijoje. Dabar destytojauja Vilniaus kolegijoje ir LMTA. Aktiviai dalyvauja koncertinėje veikloje klubose bei festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje, groja ivairių stilių muziką: jazz, pop, latin, club, experimental, jam band, rock, reggae.
- Šiauliuose rodytas paveikslas papuošė Prezidentūrą
-
Ričardas JAKUTIS Meno mėgėjai tikrai pamena 2009-aisiais Šiaulių kultūros centro "Laiptų galerijos" organizuotame festivalyje-plenere "Šiaulių Monmartro Respublika" rodytą didžiulį Lietuvos tapybos guru Šarūno Saukos paveikslą, skirtą Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui. Dabar šiauliečiai gali pasipuikuoti, jog daugiau niekur nerodytas paveikslas (iš sostinės tik į Šiaulius ir tebuvo atkeliavęs) papuošė Lietuvos Respublikos Prezidentūros Posėdžių salę.
 | Šarūnas Sauka Šiaulių "Laiptų galerijoje". | | |  | Šiauliečiai gausiai rinkosi pamatyti Šarūno Saukos Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui skirtos drobės. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.
|
"Norėjau, kad Lietuvos tūkstantmetis Prezidentūroje būtų paminėtas netipiškai, kad truputį visus sukrėstų. Šarūnas Sauka - drąsus ir originalus menininkas, kurio kūryba ne tik stebina, bet ir sukrečia, priversdama kitaip pažvelgti ir į praeitį, ir į dabartį", - pristatydama Lietuvos vardo tūkstantmečiui skirtą paveikslą Prezidentūroje teigė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Šalies vadovė pabrėžė, kad Lietuvos istorija ir tūkstantmetis nebuvo lengvi. Šiauliečiai turėjo galimybę ne tik garsiąją drobę - į vieno paveikslo parodos atidarymą "Laiptų galerijoje" buvo atvykęs ir pats tapytojas. Paveikslą įvertino šiaulietis menotyrininkas profesorius Vytenis Rimkus, apie paveikslo atsiradimą papasakojo garsus vilnietis kolekcininkas, dailės mecenatas Edmundas Armoška, šio paveikslo sukūrimo iniciatorius. "Tai pats didžiausias mano tapybos darbas, nors jo ploto negalėčiau pasakyti", - teigia autorius, tapęs paveikslą dvejus metus. Paveikslą sudaro tarsi devynios dalys. Šis trisdešimt šešių kampų paveikslas glumina savo sudėtinga konfigūracija, tariamu kompozicijos paprastumu. Paveikslo centre iškyla milžiniški rūmai, pastatyti iš žmonių kūnų, matomų tik priėjus prie pat paveikslo. Detaliai ištapyti tušti puošnūs rūmai primena paskendusį laivą. Viena menotyrininkė pastebėjo, jog tai tarsi Franco Kafkos pilis, kuri kartais išnyra ir kviečia matininką K. artėti jos link. Tačiau tai pilis, į kurią taip ir nepatenkama. Vargu ar Š. Saukos nutapyta pilis kada nors bus apgyvendinta. Šalia sėdintis žaizdomis ir pūliniais aptekęs Rūpintojėlis Š. Saukos veidu sielojasi dėl Lietuvos likimo. Jam po kojomis - daugybė atpažįstamų pusnuogių Lietuvos politikos, meno, kultūros veikėjų: kompozitorius Juozas Naujalis, istorikas Simonas Daukantas, filosofas Vydūnas, dailininkas ir kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas, poetė Salomėja Nėris, kalbininkas Jonas Jablonskis, daktaras Jonas Basanavičius, dainius Maironis, rašytojai Vaižgantas ir Balys Sruoga, poetas Paulius Širvys ir daugybė kitų. "Saukiškame" Tėvynės panteone Žemaitė kaimyniuojasi su poetu Juliumi Janoniu. Šalia - dainingasis Virgilijus Noreika. Poetas Bernardas Brazdžionis glaudžiasi greta prezidento Antano Smetonos, netoliese - prezidentai Aleksandras Stulginskis ir Kazys Grinius, kardinolas Vincentas Sladkevičius. Paveikslo autorius prisipažįsta, kad pamatę paveikslą žmonės pirmiausia ir klausia, kaip šie veikėjai buvo atrinkti. Š. Saukos atsakymas paprastas: "Nežinau." Š. Saukos paveikslas Prezidentūroje bus eksponuojamas visą prezidentės D. Grybauskaitės kadencijos laikotarpį. Paveikslą galės apžiūrėti ir Prezidentūros svečiai, ir ekskursijų dalyviai.
- Nevyriausybininkai sulaukė pripažinimo
-
Alvydas JANUŠEVIČIUS Šiaulių nevyriausybininkas Vladimiras Karpovas sako šiais metais sulaukęs visokeriopo įvertinimo. Visos jo vadovaujamos nevyriausybinės organizacijos gavo finansavimą savo veiklai plėtoti. "Nuo pat pradžių siekėme eiti profesionalumo keliu", - sako V. Karpovas, labdaros ir paramos fondo "Agapao", paramos ir labdaros fondo "KRIS - Šiaurės Vakarų Lietuvoje", Lietuvos krikščioniško labdaros ir gailestingumo fondo „Samarija“ vadovas.
Pasiekimai Vladimiras Karpovas pberie savo vadovaujamų fondų visada pamini ir savo žmonos Tatjanos Karpovos vadovaujamą VšĮ "Mūsų draugas". "Tai mums artima organizacija, nes užsiima socialine veikla - organizuoja vaikų laisvalaikį, dirba tam, kad vaikas neišeitų gyventi į gatvę", - aiškina V. Karpovas.  | Vytautas Dilinskis (kairėje) ir Andrejus Karpovas, projektų koordinatoriai, džiaugiasi, jog vykdomi projektai padės atsitiesti daugybei likimo luošinamų žmonių. Autoriaus nuotr. |
Nevyriausybinių organizacijų "Agapao", "KRIS - Šiaurės Vakarų Lietuvoje" ir "Samarija" vadovas džiaugiasi, kad po daugelio intensyvaus darbo metų sulaukė tikro įvertinimo. Visos organizacijos ėmėsi įgyvendinti didelius projektus. "Agapao" darbo objektas - priklausomybių kamuojamas vyras. Organizacija pradėjo įgyvendinti 4,3 milijono vertės projektą, kuris truks ketverius metus - „Asmenų, vartojančių narkotines ir psichotropines medžiagas, reabilitacija ir socialinė reintegracija, novatoriško socialinių paslaugų modulio kūrimas". "KRIS - Šiaurės Vakarų Lietuvoje" šiuo metu įgyvendina projektą, kurio biudžetas - 100 tūkstančių litų. Tai tarptautinis projektas, skirtas AIDS prevencijai tarp kalinčių žmonių. "Samarija" daugiausia dirba su šeimomis, atsidūrusiomis krizinėse situacijose. Centras šiuo metu konsultuoja 63 šeimas. Keturios šeimos gyvena "Samarijos" patalpose ir bando čia atgauti dvasinę pusiausvyrą. Centro įgyvendinamas projektas, skirtas minėtoms šeimoms, vertas per 1,7 milijono litų. Vytautas Dilinskis ir Andrejus Karpovas, projektų koordinatoriai, džiaugiasi, jog projektai padės atsitiesti daugybei likimo luošinamų žmonių. Ateities planai - komuna V. Karpovas teigia, kad nuo pat pradžių jo vadovaujamos organizacijos siekė eiti profesionalumo keliu. Vadovo nuomone, tokių organizacijų Lietuvoje yra ne taip jau ir daug - ant vienos rankos pirštų suskaičiuotum. Yra nemažai siekiančių iš tokios veiklos pasipelnyti. Ateityje V. Karpovas planuoja įkurti komuną, kurioje galėtų apsigyventi žmonės, neturintys kur eiti: grįžę iš įkalinimo įstaigų, išsivadavę iš alkoholio ar narkotikų gniaužtų. Pašnekovas įsitikinęs, kad kiekvienas, kuris nežemiškomis pastangomis ir kančiomis grįžo į blaivų gyvenimą, metė narkotikus ir alkoholį, kitą dieną vėl gali atsidurti gatvėje. Kartais reikia net kelerių metų, kad žmogui visiškai sugrįžtų visi darbo ir bendravimo įgūdžiai. Pradžia jau padaryta, nors komuna dar neįregistruota. Šiuo metu "Samarijoje" ganosi ožkos - kelios dešimtys latviškų raguotų padarų, kurių pieną žinovai vadina vaistu. "Dabar vietoj aguonų melžiame ožkas", - sako ūkyje dirbantys žmonės. Tikimasi ateityje komunoje ugdyti ne tik ožkų pieno specialistus, bet ir kitų ūkio šakų žinovus. Komunoje atsiras ir automobilių meistrų, sodininkų, miškų ir parkų prižiūrėtojų, būsto remontuotojų. V. Karpovas minėjo, jog laukia dideli darbai. Teks pirkti žemės, kuriose ganysis ožkos ir avys. Reikia erdvesnio tvarto. Tikimasi pagalbos ir iš supratingų žmonių, kurie nenaudoja savo pievų.
- JAV ugdo, Lietuva nepastebi
-
Eva JAGMINAITĖ Ar galima pykti, kad Lietuvoje nepastebėtus jaunuosius perlus ugdo ir tobulėti skatina amerikiečiai? Ne pirmus metus vykdomoje Lietuvos jaunimo lyderių programoje šiemet vėl dalyvavo du šiauliečiai - J. Janonio gimnazijos dešimtokas Arnoldas Dapkus ir Didždvario gimnazijos vienuoliktokas Edvinas Vitkus. Jaunuoliai, išmokę lyderystės pamokų viešnagėje JAV, bandys jas pritaikyti Lietuvoje. Ar JAV patirti įspūdžiai nepaskatins jaunuolių pakelti sparnų iš Lietuvos, kol kas yra paslaptis.
 | Jaunuoliai, išmokę lyderystės pamokų viešnagėje JAV, bandys jas pritaikyti Lietuvoje. LJL archyvo nuotr.
|
Beveik kaip filmuose Pirmąją vizito į JAV dieną jaunieji lyderiai susipažino su šia šalimi. "Buvo ir mums neįprastų dalykų, mat Amerikos įvaizdį kuria keturi miestai – Majamis, Niujorkas, Los Andželas ir Čikaga, todėl patekę į Sietlą pamatėme ne įprastinį JAV vaizdelį. Tiesa, kultūrinio šoko nebuvo, o štai miego labai trūko, - įspūdžiais dalijasi E. Vitkus. – Teko dalyvauti Mokyklos dienoje, kuri įvairiuose JAV regionuose yra viena svarbiausių švenčių, vadinama "Home coming", kuomet vietinė futbolo komanda žaidžia pirmas rungtynes namie. Būtent Mokyklos diena parodė mums tą įprastą amerikietiškuose filmuose matytą vaizdą, kuomet futbolo žaidėjai jaučiasi bene dievaičiai - jiems pastatomas atskiras stalas valgykloje, jie jaučiasi svarbūs". Tiesa, amerikiečiai klausinėjo, ar anglų kalba yra vaikinų gimtoji ir valstybinė Lietuvoje, mat stebino puikios vaikinų kalbos žinios ir gebėjimas kalbėti beveik be akcento. Jaunuoliai gyveno juos priėmusiose šeimose. A. Dapkų globojusi šeima - antrąkart susituokę vyresnio amžiaus žmonės: žmona - pensijon neseniai išėjusi teisininkė, aktyviai dalyvaujanti visuomeniniame gyvenime, vyras - inžinierius "Boing" kompanijoje, pasirašęs ne vieną "Top secret" segtuvą. Bendram poros vaikui - penkiolika. E. Vitkų priėmusioje šeimoje tėtis dirba "Microsoft" inžinieriumi, mama – psichologė. Šeimoje auga Edvino vienmetis sūnus. Vaikinai sako, kad dažniausiai su šeimomis teko bendrauti organizaciniais klausimais – kur ir kada juos reikia nuvežti, kada pasiimti. "Turtuoliai tik amerikiečiai" – mitas Per beveik dvi vizito savaites penkių jaunimo lyderių iš Lietuvos darbotvarkė buvo labai gausi. Jiems teko garbė spausti ranką ne tik smulkių įmonių, bet ir pasaulyje garsių bendrovių atstovams. "Pagarba ir paprastumas išties buvo didžiuliai. Į susitikimus su mumis ateidavo jei ne patys aukščiausi stambių firmų vadovai, tai padalinių viršininkai ar vadovų "dešiniosios rankos". Teko bendrauti su įmonių savininkais. Bene didžiausią įspūdį paliko apsilankymas "Theo Chocolate", kuri gamina brangesnį nei įprastą šokoladą, tačiau dalyvauja "Fair Trade" programoje, kuri užtikrina, kad gaminant šokoladą ir auginant pupeles nebūtų išnaudojami vaikai. Šios įmonės savininkas pats kadaise pradėjo nuo pupelių auginimo ir dėl to gerai supranta, kur galima sutaupyti. Aukšta aptarnavimo kokybe stebino "Nordstrome" tinklas. Šioje prabangių rūbų parduotuvėje viskas iki smulkmenų apgalvota, yra net baras laukiantiems savo apsipirkinėjančių žmonų", - pasakoja A. Dapkus. Vaikinai sako pastebėję, kad sunkiausius darbus dažniausiai dirba emigrantai iš Azijos ir Afrikos šalių, tačiau tai, jog turtingiausi ir daugiausia pasiekę JAV yra tik amerikiečiai, anot vaikinų, tėra mitas. "Teko pabuvoti ir labai turtingų kinų namuose. Beje, kinai užima aukštus postus, daug uždirba. Todėl manyti, kad emigrantams tenka tik juodžiausi darbai, būtų klaidinga. Net "Microsoft'e" yra dirbančių lietuvių", - sako E. Vitkus. Skatins savanoriauti Paklausti, kokią patirtį parsivežė iš JAV, vaikinai sako, kad pirmiausia išmoko mylėti tai, ką daro. "Juk labai paprasta: darai tai, kas tau patinka, ir atsiriboji nuo to, kas neteikia malonumo. Reikia atsiriboti nuo stereotipų, nestatyti barjerų ir likti "open-minded" (angl. plačiau mąstantiems), tuomet galima pasiekti puikių rezultatų", – sako A. Dapkus. Jo bendrakeleivis E. Vitkus sako, jog vertingiausios JAV buvo savanorystės pamokos, mat apstulbo sužinojęs, kad stambios įmonės be jokio atlygio ir jokio savanaudiško intereso labdaringai remia smulkųjį verslą, smulkias įmones. O štai "Microsoft" darbuotojai gali tris dienas per metus ne tik savanoriauti kokioje nors labdaros organizacijoje, bet ir patys neretai paprašo jų tų dienų atlyginimą paaukoti toms labdaros organizacijoms, kuriose savanoriauja. Pati įmonė suteikia darbuotojams tokią galimybę ir ją skatina. "Lietuvoje savanoryste neretai vis dar laikoma tai, kas brukama per prievartą, primetama. Bet, pavyzdžiui, jei man patinka sportas, juk man nesunku be atlygio vesti sporto renginį. Jei valdžia neturi pinigų miesto parkui sutvarkyti, o šiauliečiams norisi, kad jis būtų švarus, mums tereikia, kad vienas iš dešimties šiauliečių ateitų savanoriškai tvarkyti parko ir jau turėtume apie 12 tūkstančių savanorių. O norint sutvarkyti lankytinas vietas pakaktų mažiau nei tūkstančio. Reikia įtikinti, kad savanorystė yra gerai, kad savanorystė patiems teikia malonumą", - sako vaikinai. Anot jų, dažnai jaunimas ką nors daro vedini "bandos jausmo", todėl jei pritrauksime bent dalį jaunimo ar į tokias savanoriškas akcijas trauks žinomi, autoritetingi žmonės, savanorystė taps dažnesnis reiškinys.
- Kūrybos lauke S. Prancuičio ir P. Rakštiko pasauliai
-
Vita MORKŪNIENĖ Šiaulių dailės galerija metus užbaigia šiauliečių dailininkų Petro Rakštiko ir Sigito Prancuičio kūrybos parodomis. Dviejuose galerijos aukštuose atsiveria paprastas ir drauge nepakartojamas dviejų kūrėjų pasaulis, kuriame maža buities, bet daug dvasios ir būties. Greta šių parodų eksponuojama ir Dailės mokyklos moksleivių, S. Prancuičio mokinių, kūryba.
 | Petro Rakštiko darbus galima ne tik žiūrėti, bet ir skaityti - linija dera su tekstu. |
Per parodos atidarymą abiem autoriam buvo skirta daug komplimentų ir daug epitetų, pradedant tuo, kad šie vyrai – pačiame jėgų žydėjime, baigiant tuo, kad jie – grandai, ant kurių laikosi Šiaulių dailės gyvenimas. Ir epitetus, ir komplimentus galime laikyti savotišku žodinės kūrybos žanru ir žiūrėti į juos su išlygomis, tačiau tiesos juose yra – nenuginčysi. Ir pasidžiaugti tikrai yra kuo. Sunku nesutikti su prof. Vytenio Rimkaus žodžiais, kad šventė yra jau vien tai, kad tokią solidžią, gražią, profesionalią, reprezentatyvią parodą miesto galerijoje surengė ne svečiai iš kitų miestų, ne atvykėliai iš kitų šalių, bet savi kūrėjai. Šiauliečiai, gyvenimą mieste skaičiuojantys jau dešimtmečiais, būtent čia subrendę kaip talentingi, originalūs pripažinti menininkai, savitos asmenybės. Ir dar viena mintis: pačiame ekonominės ir finansinės krizės įkarštyje surengta tokio lygio paroda liudija, kad kūryboje ši krizė arba dar neprasidėjusi, arba jau pasibaigusi. Parodos rengėjai ir autoriai teigia, kad tai dvi savarankiškos parodos. P. Rakštikas pristato grafiką ir skulptūrą, S. Prancuitis – tapybą ir asambliažus, kuriuose dera, regis, visai nesuderinami dalykai. Įsižiūrėjus atidžiau, nejučia kyla noras abi šias parodas žiūrėti ir vertini kaip visumą, juolab kad ir anksčiau P. Rakštikas savo kūrybą žiūrovui dažniausiai pristatydavo ne vienas, o drauge su kuo nors iš kolegų. Daugelis šiauliečių neabejotinai įsidėmėjo P. Rakštiko ir B. Šalčio bendras kūrybos parodas. Tačiau tai tik išorinis bendrumo ženklas. Svarbesnės – giluminės bendrumo, vienijančios gijos paieškos. Viena tokių, gal net pagrindinė – abu autoriai savo kūryboje yra spontaniški ir autentiški, per daugelį kūrybos metų išsaugoję "šviežią" žvilgsnį į supantį pasaulį, jo reiškinius ir žmones. Jiems įdomu tai, ką jie daro šiandien, o ne tai, ką mokėjo, suprato ir gebėjo kūryboje atskleisti vakar, prieš metus ar dar seniau. Kitas į akis krentantis dalykas tai, kad abiems svarbiausia ir didžiausią džiaugsmą teikia ne pats kūrybos rezultatas – tapybos, grafikos darbas, kompozicija ar asambliažas – bet pprocesas: tai, dėl ko tokio darbo imtasi, kas įskėlė kūrybinę kibirkštį, kokios mintys, kokia būsena lydėjo paties tvėrimo metu. Abiejų kūrinai – išgyventų akimirkų, meditacijų liudytojai. Brangu, kad į tą savo jausmą, būseną, dvasinę patirtį jie įsileidžia ir žiūrovą. Tarp autoriams skirtų epitetų nuskambėjo ir toks – jie romantikai. Ne tik dailės profesionalai, savo amato meistrai, bet ir poetai, šiame beprotiškai lekiančiame, skubančiame, pamatines vertybes negailestingai į miltus malančiame pasaulyje sugebėję nepavargti į pasaulį žvelgti kaip į amžiną paslaptį, neįmintą mįslę, nesibaigiančią intrigą. Nuostabiausia, kad toji paslaptis, suteikianti gyvybės jų kūriniams, glūdi čia pat – yra ranka pasiekiama: kieme už lango, kaimyno sode už tvoros, senuose, žmogui jau atitarnavusiuose rakanduose, atsitiktinio praeivio žvilgsnyje. Vadinasi, jie ir mus moko atpažinti pasaulio paslaptį, mažuose dalykuose atrasti didelius ir nepamiršti, kad vis dėlto gyvenimas yra nuostabus.  | Sigitas Prancuitis, pristatęs tapybą ir ansambliažus, nustebino visus savo haiku. Šiaulių dailės galerijos archyvo nuotr. |
Abu autoriai, palyginti su ankstesnėmis jų parodomis, atpažįstami, bet besikeičiantys, "neklonuojantys" savęs ir nedemonstruojantys vakarykščių laimėjimų. S. Prancuitis – prancuitiškas, bet kitoks, P. Rakštikas - šįkart itin ryškai žibantis grafikos darbais. Beje, juos ne tik žiūri, bet ir skaitai – linija neatskiriamai dera su tekstu. Tai ne naujiena - P. Rakštikas savo gerbėjus jau pripratino prie tokios dermės. Stebina ir džiugina tai, kad kad būtent tokiu savo kūrybos formatu P. Rakštikas yra unikalus tiek dailės, tiek literatūros kontekste ir vis tvirčiau jaučiasi savo "išsikirstoje" nišoje. Gal net nebereikia priminti, kad P. Rakštikas yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys, pastaraisiais metais išleidęs dvi savo paties originaliai iliustruotas miniatiūrų, tiksliau, proza surašytos poezijos, knygas. Nustebino S. Prancuitis. Kai aktorius Vladas Baranauskas skaitė pluoštą S. Prancuičio parašytų haiku, beveik visiems tai buvo naujiena. Tad gal Rašytojų sąjunga ateityje pasipildys dar vienu šiauliečiu. Ir gal kada nors ir P. Rakštikas susiruoš įstoti į Dailininkų sąjungą, kurią iki šiol aplenkdavo ne dėl to, kad tam reikia ne krūvos brandžių dailės darbų, bet kaugės popierių. Nieko baisaus, jeigu taip ir neatsitiks – abu sėkmingai kurs, kaip kūrė iki šiol. Ne taip trumpai. S. Prancuitis šia paroda mini savo kūrybinio kelio 35-metį, P. Rakštikas nuo jo atsilieka beveik dešimtmečiu. Būtų neteisinga nutylėti dar vieną jungtį. Abu – pedagogai. P. Rakštikas jau daug metų dirba Šiaulių universitete, yra Menų fakulteto docentas, S. Prancuitis per kelis dešimtmečius nebeįštrinamai įsirašė į Šiaulių dailės mokyklos istoriją. Abu pedagoginio darbo nesibodi ir džiaugiasi, kad pirmieji jų mokiniai jau seniai tapo kolegomis. Sigitas Prancuitis kartą yra išsitaręs, jog nepripažįsta kūrybos skirstymo pagal sferas, sritis, šakas – į literatūrą, dailę, muziką, nes kūryba – tai dvasios laukas, kuriame atsiskleidžia kuriantis žmogus ir jo akimis matomas pasaulis. Atrodo, kad šįkart pasakytų tai už du - save ir kolegą Petrą Rakštiką.
- Režisieriui įdomus silpnas žmogus
-
Oksana LAURUTYTĖ Spektaklį "Kova" pagal Franco Kafkos kūrybą Šiaulių dramos teatre statantis jaunas režisierius Paulius Ignatavičius mano, kad spektakliai turi kelti klausimus, todėl jis su džiaugsmu ėmėsi statyti spektaklį, kurio pagrindinis herojus - silpnas žmogus. "Žmogus yra ne tai, ką jis yra padaręs ar ko pasiekęs, o tai, ką jis naktį palindęs po antklode mąsto, ant ko pyksta, ką sapnuoja nemiegodamas ir kokį susikuria pasaulį, kuriame jaučiasi laimingas. Taip lengva tapti vienišu ir silpnavaliu. Kafka toks tapo, bet jis buvo genialus rašytojas", - sako režisierius.
 | Spaudos konferencija naujajam spektakliui pristatyti surengta Patrulių rinktinės pastate. Čia kažkada buvo vienuolynas, caro laikais - kalėjimas, kuriame kalinti kovotojai. Apie "kovą" spektaklyje kalbėjo ir aktoriai. Autorės nuotr. |
Spektaklio objektas - abejojantis žmogus Gruodžio 19-ąją Šiaulių dramos teatre ilgai laukta premjera - 25-erių režisierius Paulius Ignatavičius publikai pristatys vieną pirmųjų savo darbų pagal mėgiamo rašytojo F. Kafkos kūrybą. "Jaunas esi, suklysti juk kažkada reikia, - šmaikštauja režisierius, paklaustas, kodėl ėmėsi kurti spektaklį pagal sudėtingo rašytojo kūrybą. - Man įdomu tai, kas sudėtinga". P. Ignatavičius keletą metų domėjosi F. Kafkos gyvenimu ir kūryba. Jį sudomino tai, kad rašytojo kūryboje labai daug autobiografinių momentų. "Man įdomu, kad jis kalba apie silpną žmogų. Mes dažnai norime matyti herojų - kovojantį ir laimintį, o Kafkos personažas man įdomus tuo, kad jis nežino, už ką kovoti, nes viskuo abejoja. Juk mes esame tai, ką sapnuojame nemiegodami, tai, ko neturime, tai, ko trokštame. Sapnuose atoku ir gražu. Ten lengva filosofuoti, lengva mylėti, lengva užsidaryti ir tapti vienišiems silpnavaliams. Man įdomu tyrinėti, ką toks žmogus daro, kaip mąsto ir kaip gyvena. Kafka turbūt vienintelis iš autorių, kuris kaip rašė, taip ir gyveno. Jis matė žmogų abejojantį, nežinantį, ar yra šviesa tunelio gale", - sako pašnekovas. Pasak režisieriaus, F. Kafkai nebuvo svetimi žmogiški troškimai - jis ketino kelis kartus vesti, tačiau to padaryti taip ir nesiryžo. Jis buvo parašęs laišką tėvui, kuriame aiškino, kad jei vestų, būtų toks, kaip tėvas. Tačiau vedęs negalėtų būti toks kaip tėvas, nes šeima būtų netvirta. Laiško tėvui sūnus taip ir neišsiuntė - neįveikė jausmų tėvui. Pasak P. Ignatavičiaus, F. Kafka sakydavo, kad jam niekas netrukdo gyventi išskyrus stalą, ant kurio rašo, ir jei ne stalas, jis galėtų visas atsiduoti kūrybai. Dar talentingasis rašytojas sakydavo: "Knyga turi būti kirvis mumyse užšąlusiai jūrai. (...) Milžiniškas tas pasaulis, kurį aš turiu savo galvoje. Bet kaip man save ir jį išlaisvinti, jo nesugriaunant. Ir tūkstantį kartų geriau sugriauti, negu jį pasilaikyti arba palaidoti savyje. Tam ir esu čia, tai yra man labai aišku". Kitaip mąstantį žmogų režisierius ir ketina pristatyti žiūrovams. Iššūkis aktoriams Trečiadienį surengtoje spaudos konferencijoje P. Ignatavičius sakė parinkęs muziką spektakliui, o vaidmenis kurti pakvietęs aktorius Aurimą Žvinį, Rolandą Dovydaitį, Ingą Norkutę, Moniką Šaltytę, Aurimą Pintulį, Viliją Paleckaitę, Juozą Bindoką. Pagrindinio vaidmens atlikėjui patikėta sukurti naivaus, žingeidaus, tyro personažo vaidmenį, o jo antiherojui - gašlaus apgaviko. Konfliktas kyla, nes herojus turi blogųjų savybių, bet neleidžia joms išsiveržti, baimindamasis visuomenės reakcijos. Pagrindinį vaidmenį būtent to žmogaus, kuris lenda po antklode, sukūręs Aurimas Žvinys sakė galintis pasidžiaugti, kad spektaklį kurti patikėta jaunam režisieriui. Kai nežinai, su kuo dirbi - didelis iššūkis, tačiau įgytą patirtį Aurimas laiko viena brangiausių gyvenime. "Net jei šimtą metų spektaklį rodysime, kiekvienąkart jis bus vis kitoks", - žadėjo aktorius. Inga Norkutė prisiminė režisieriaus žodžius, kad visi spektaklyje vaidinantys aktoriai turi "susituokti" ir gyventi skausme ir varge, o skyrybų - nebus. Aurimas Pintulis, kuriantis herojaus vaizduotės vaisiaus vaiduoklio vaidmenį, sakė, jog jam iškilę problemų, vis dėlto bendra kalba su režisieriumi rasta. Visi aktoriai patikino neabejojantys, kad spektaklis tikrai patiks žiūrovams.
- Audiovizualinio meno katedros studentų projektas - prieš vartotojišką kultūrą
-
Arūnas UOGINTAS Gruodžio 9 dieną Kultūros centre vyko Šiaulių universiteto Audiovizualinio meno katedros ketvirto kurso studentų meninio projekto "Kubas" pristatymas.
 | Projekto autoriai. |
Studentai dar kūrybinio proceso pradžioje bandė keliomis sąvokomis nusakyti šių dienų visuomenės būseną, nuotaiką ar įvardyti tautiečiams žiniasklaidos siūlomą požiūrio į krizę, vaizdinę išraišką. Pavadinimui buvo siūlomi įvairūs žodžių junginiai. Išryškėjo sąvokos: miegas, depresija, pažeminimas, gyvūnai. Šie keturi žodžiai asociatyviai priminė garsaus Ispanijos dailininko Francisko de Goya grafikos darbą "Proto miegas gimdo pabaisas". Manau, kad tam tikrų paralelių su mūsų projektu ir garsiu dailininko darbu galėtume įžvelgti... Žiūrovai į ekspozicijų salę žengė per ant grindų gulinčią mergaitę - "kilimėlį", jaunos menininkės Vidmantės Sirusaitės sumanytą performanso mizansceną. Jauno, besimokančio žmogaus siekis kita ar neįprasta meno forma iliustruoti nūdieną sutinkamas gana priešiškai. Ir tikrai, kitą rytą kažkokia moteriškė, matyt, pripratusi gainioti į šokius ateinančius jaunuolius, tik įėjusi į ekspozicijų salę, sušuko: "šlykštynės!" Nejaukiai pasijutau, nes balkone taisiau šiek tiek pakrypusį studentės darbą... Įsivaizduokite anekdotišką situaciją - chirurgas, perpjovęs pacientui pilvą, turi kviesti liudininkus iš gatvės ar ūkvedį konsultuotis, ką toliau operuoti... Taip, šių laikų profesionalas – menininkas ar mokslininkas - dažnai politikų ar kitų propagandininkų paliekamas miniai įvertinti. Negi gydytoją gali pakeisti ekstrasensas, skulptorių - namudininkas ar koks nors kitas visų galų meistras? Šiaulių kultūros centras, dažniausiai atstovaujantis saviveikliniam judėjimui, prisiėmė sau labai gerą misiją čia rodyti ir jungti profesionalų, mėgėjų meno reiškinius, padėti žmonėms juos analizuoti, nes edukacijos ir lavinimo šiais klausimais dabartinėje Lietuvoje akivaizdžiai trūksta. Sugrįžkime į ekspozicijų salę. Į parodos atidarymą atėjo daug jaunų žmonių. Buvo visa Menų fakulteto vadovybė. Arūnas Kačinskas ir Lina Blūmė pristatė ką tik sukurtus 5-10 min. trukmės filmus apie žmogaus būsenas. Jei Arūnas savo videoprojekcijoje "Kiekviena diena" norvegų tapytojo ekspresionisto Edvardo Muncho klyksmo temą interpretuoja aktoriaus šokio fragmentuose (beje, fotografinę tos temos versiją pateikia Laima Penekaitė, kurios ilgoje horizontalioje nuotraukoje, tarytum komiksų estetikoje, fiksuojamas klyksmas, šauksmas), tai Lina filmuke "Paskalos" juodo ir balto, purvo ir tyrumo dilemą sprendžia "macro" kadrais... Ir vienas, ir kitas filmukas labai išraiškingas ir vertas būti rodomas videokonkursuose. Ezopišką pasakėčių temą fotografijoje nagrinėja Danas Fedulovas ir Ernesta Gudaitė. Dano fotodarbuose vaizduojamas briedis "gezo" drabužiais ar povas su funkcionieriaus kostiumu šiek tiek nublanksta prieš Ernestos "Ją". Didelio formato nuotrauka, vaizduojanti nuogą merginą mėsininko antspauduota kiaulės galva, sukuria daugiau klausimų negu atsakymų. Jos sukurtas vaizdinys tiesmuką žiūrovą, turintį vartotojiškų kėslų, verčia jaustis nejaukiai.  | | Ernesta Budaitė. "Ji". Autoriaus nuotr.
|
Depresijos kamuojamas, prispaustas žmogus yra pagrindinis Modesto Bakanausko, Dominyko Lauručio, Sandros Urmonaitės, Daliaus Baranausko, Juliaus Gintauto fotodarbų personažas. Modestas šią temą sprendžia labai estetiškai, lyg tapytojas neoekspresionistas Hansas Hartungas dideliais štrichais, juostomis supina žmogų triptike "Laiko tėkmė". Sandra savo nuotraukų ciklo siužeto įtampą išlaiko suraišioto portreto fragmentuose. Beje, visi trys studentės darbai labai dera prie juodo fortepijono, stovinčio čia pat, salėje. Suspausto laiko ar spengiančios tylos prieš šūvį koncepciją tęsia, tarkim, holivudinių trilerių ar videožaidimų sąlygotas plastmasinis revolveris, su energijos baterijomis vietoj kulkų, pakabintas kriminalisto-bylų tyrėjo įkalčių maišelyje. Labai įdomus Pauliaus Ramanausko piešinių ciklas "Anomalija", šiam studentui patarčiau susidomėti tolesnėmis grafikos studijomis. Mažiau įdomūs kompiuterinės tapybos Vitalij Mirnij darbai - trūksta ir formato, ir stiliaus. Bet tai jauno kūrėjo pradžia, o eksperimentams jis turi visą gyvenimą... Puikų šokį šalia videoprojekcijos Daliaus Jonaičio sumanytame performanse atliko aktorius Aivaras Vaičiulis. Tik klausimas - kokią funkciją čia pasiliko sau pats Dalius? Gal vadybininko? Svarūs Andriaus Grigalaičio darbai. Jis pats pagamino juodą kubą ("Juodoji dėžė") su lėktuvo monograma ir fotografavo jį įvairiose realiose situacijose šalia karinio aerodromo. Nuotraukų ciklas - tarsi šio kubo kelionės fiksacija. Beje, autoriui buvo patikėtas parodos plakato kūrimas. Jo sėkmingos fotosesijos rezultatas – šio studentų meninio projekto pavadinimas "Kubas". Emilijus Jocas savo fotografijomis "grįžta" į Lietuvos kaimą, tik miestiečiai - "gezai" - nemoka naudotis plūgu, be to, ir žemės ūkis mums nebereikalingas – prekybos centruose pilna maisto produktų iš Olandijos, Ispanijos, Lenkijos ir kitų šalių žemių. Gintarės Strikaitės "marionečių teatro" fotografijose galime įžvelgti ir kryžiaus simboliką, kai ant lėlės-varlytės valdymo kryžmos lyg mini kartuvės lieka keistai nutrūkusios virvutės... Fotografijų kolekciją užbaigia Algirdo Tamoševičiaus fotokoliažas anksčiau minėto dailininko Francisko de Goya grafikos lakšto tema. Tai tarsi studentų anksčiau gana populiaraus dokumento – "pusdiplomio" variantas. Šis "pusiau meninis" koliažas palieka žiūrovui spręsti ir vertinti, kas iš šios ketvirto kurso studentų laidos darbų kolekcijos yra vertinga, o kas - ne. O gal kiekvienas čia eksponuojamas jauno kūrėjo darbas yra vertingas jau vien tuo, kad jis tiria mus - visuomenę - ar savo menine raiška aktyviai bando atskleisti dabartį ir nepasiduoti vartotojiškai kičą reklamuojančiai prekybos centrų propagandai – pirk, valgyk, vartok viską, ką tik tau pasiūlysim – tapk mūsų valdoma pilka marionete...
- Post scriptum: "Virusas"
-
Modestas NAVICKAS Gruodžio 10 dieną Šiaulių dailės galerijoje skambėjo paskutinis šių metų "Viruso" festivalio aidas - renginys "Virus post scriptum".
"Virus" festivalyje toks renginys organizuotas pirmą kartą. Jame grupė "Sintezija" (Vilnius) pristatė savo koncertą–projektą "Muzika yra labai svarbi". "Sintezija" yra šiuolaikinės muzikos akademinis kolektyvas, susibūręs prieš penkerius metus. Šis kolektyvas nusprendė atsisakyti klasikinės muzikos atlikimo formų ir pasinėrė į novatoriškas idėjas. Ir šiame renginyje "Sintezija" dirgino ne tik klausos, bet ir regos, uoslės bei vaizduotės receptorius, tačiau vaidinimas buvo "sunertas" ant garsų. Atrodė, kad viskas skirta provokacijai sukelti, publikai įtraukti. Keisti atlikėjų judesiai, netikėtai bildantys, čežantys, šniokščiantys ar aikčiojantys garsai bei muzikos instrumentai, kuriuos papildė buitiniai daiktai, skirti platesnei skambesių gamai išgauti. Tai visiška priešingybė tradiciniam ir klasikiniam koncertui. Koncerte buvo girdėti kai kurių žiūrovų pastebėjimai, neva pasirodymas labai jau mėgėjiškas ir nieko naujo neparodantis šiuolaikinio meno "vandenyne". Tačiau norėtųsi apginti grupę-eksperimentatorę - be refleksijos mėgėjiškumui eksperimento neatliksi.
| |  | Karvėms ant šonų - įvairūs žodžiai. Joms vaikštinėjant, žodžiai keičia savo vietą, taip karvutės "kuria" eiles. | | Keisti atlikėjų judesiai, netikėti garsai, kurie išgaunami ir buities daiktais - "Sintezijos" projektas - priešingybė klasikiniam koncertui. Autoriaus nuotr. |
Pasak poeto, "Sintezijos" nario Juliaus Žėko, specialiai renginiui buvo sukurta scenografija, režisūra bei kostiumai. Koncertą sudarė septynių profesionalių kompozitorių režisuoti muzikiniai vaidybiniai kūriniai. Anot kompozitorės Rūtos Vitkauskaitės, bandyta muziką perteikti ne tik garsu, bet ir vizualiai. Muzika ir vizualinis vaizdas nėra pasakojimas. Jie labai abstraktus, todėl palikta daug vietos žiūrovo vaizduotei. Taip atsakomybė perkeliama išprusimui, gebėjimui analizuoti ar tiesioginiam atsisakymui priimti ir suvokti veiksmą. Bet kokiu atveju laimi abi pusės – aktoriams pavyksta įtraukti žiūrovą. Jie net jei ir lieka abejingi, tampa muzikinio spektaklio liudininkais. Tuo pat metu galerijoje vyko ir kitas renginys. Ta pati "Sintezija" atvežė audiovizualinį projektą, kurį pademonstravo galerijos pusrūsyje. Anot J. Žėko, šios audiovizualinės instaliacijos pirmasis komponentas buvo "žodis", ant kurio "užvilkti" kiti menų žanrai – performansas, vaizdas, muzika, poezija. Demonstruoto filmo vaizdelis: ganykloje vaikštinėja karvės, ant kurių šonų puikuojasi užrašyti įvairūs žodžiai. Karvėms vaikštinėjant, žodžiai keičia savo buvimo vietą. Taip karvutės kuria "baltas" eiles. Kodėl karvės? Konkretaus atsakymo nebuvo. Tai jaukus gyvulys, kai kur net laikomas šventu. Karvė ir poezija bendrų sąsajų gal ir neturi, bet menininkams dažniausiai imponuoja vaizduotė ir asmeninė patirtis. Kaip ir ką išgyvena, su kokiomis problemomis susiduria, kokį aplinkinį pasaulį pastebi, menininkas dažniausiai ir bando pavaizduoti savo kūryboje - šiuolaikiškoje ar klasikinėje.
- Drauge - jau penkerius metus
-
Gruodžio 3 d. Šiauliuose vyko trečioji Šiaurės vakarų Lietuvos konferencija "Drauge nuo 2004-ųjų metų". Renginį kasmet rengia Klaipėdos, Šiaulių ir Telšių Europos informacijos centrai - "Europe Direct", bendradarbiaudami su Europos Komisijos (EK) atstovybe, Europos Parlamento (EP) informacijos biuru Lietuvoje bei Užsienio reikalų ministerija.
Per šimtą konferencijos dalyvių pasveikino Šiaulių apskrities sekretorius Vytautas Simelis ir Šiaulių miesto vicemerė Daiva Matonienė. Europos strategiją kūrybiškumo ir naujovių klausimais aptarė Lina Rimkutė, EK atstovybės Lietuvoje Komunikacijos skyriaus vadovė. Apie komunikacijos naujovių iššūkius ES institucijoms mintimis pasidalijo Rolandas Pyragis, EP informacijos biuro Lietuvoje administratorius ryšiams su žiniasklaida. Vilniaus universiteto profesorius Dobilas Kirvelis pranešimu "Demokratinės visuomenės raida – kūrybinės visuomenės link" prikaustė auditorijos dėmesį, sudarydamas atvirą erdvę diskusijoms, kurias pratęsė doc. dr. Teodoras Tamošiūnas, Šiaulių universiteto tarptautinių ryšių ir plėtros prorektorius, pranešime papasakojęs ir apie Šiaulių universiteto inovacinius projektus. Jaunimą ypač sudomino verslumo inovacijų temos, kurias gyvai aptarė Lietuvos inovacijų centro (LIC) projektų vadovas Artūras Jakubavičius ir LIC atstovas Šiaurės Lietuvoje projektų vadybininkas Jurgis Damkus. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Regioninės plėtros departamento Teritorinio planavimo skyriaus vedėja Regina Leknickienė supažindino su Šiaulių apskrities teritorijos urbanizacijos naujovėmis. Apie inovatyvumo patirtį Ukrainoje kalbėjo Iya Dehtyarova, Ukrainos prezidento Nacionalinės akademijos valstybinio valdymo doktorantė, Viešosios teisės instituto viceprezidentė. Auditorija įdėmiai klausėsi gydytojo psichiatro, Visbedeno pozityviosios psichoterapijos konsultanto Vytauto Bartkevičiaus minčių, kaip naujovės veikia žmogų, kaip priimti negatyvias naujoves, pozityviai mąstyti. Konferencijos dalyvius pralinksmino klaipėdietis aktorius Benas Šarka, vizualiai pademonstravęs kūrybiškumo galias... Vienintelio šalyje Jaunųjų fizikų klubo narius - Juliaus Janonio gimnazijos moksleivius, dalyvavusius ES jaunųjų mokslininkų konkurse ir pristačiusius savo mokslinę veiklą, bei šiaulietę, buvusią Didždvario gimnazijos moksleivę Moniką Urbietytę, laimėjusią ES konkursą leidinio "Europos dienoraštis" viršeliui sukurti, Europos informacijos centrai apdovanojo prizais ir padėkos raštais. Konferencijoje apdovanotas ir trečiojo tarpregioninio jaunimo konkurso "Idėjos smigis" nugalėtojas - ŠU studentas Matas Zaloga. Už trumpametražį filmą "Saugok" jam įteiktas nešiojamasis kompiuteris. Šiaulių Europos informacijos centro informacija
- Senjorams kompiuteris nebe baubas
-
Oksana LAURUTYTĖ Ketvirtadienio vakaras, 17 valanda, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos interneto skaitykla. Prie kompiuterių palinkusios žilos galvos, sugrubę pirštai atsargiai judina "peles", nedrąsiai spaudžia mūgtukus – čia vyksta mokymai, kuriuose biblioteka padeda senjorams tapti aktyviais žinių visuomenės nariais. Norinčių išmokti naudotis kompiuteriu vyresnio amžiaus šiauliečių tiek daug, jog nauji nariai į kursus užsirašyti gali tik kitąmet.
 | Kompiuterių kursus lanko įvairaus amžiaus šiauliečiai, ateina net aštuoniasdešimtmečių. |
Labiausiai bijo kompiuterio virusų "Namuose kompiuterį seniai turime, kompiuteriu dirba vyras, vaikai, o aš bijodavau. Labiausiai bijojau ką nors sugadinti", - nusijuokia 53-ejų šiaulietė Laimutė Janauskienė. Kompiuteriu dirbti mokanti bibliotekos atstovė ima aiškinti kursų dalyviams, kaip bendrauti "Skype", tačiau Laimutė sako šia programa jau mokėjusi naudotis. Dar ji mokėjo kompiuterio ekrane paspausti nuorodą su iš anksto surinktais kelių svetainių adresais. Tai buvo viskas, ką moteris mokėjo, o dabar ji jau sako sužinojusi pagrindinius dalykus apie kompiuterį, jau išmoko rasti svetainių adresus, aplankyti šias svetaines, mokosi rašyti laiškus. "Apie kursus sužinojau ieškodama darbo. Viską stengiuosi padaryti, kad šiais sunkiais laikais darbą rasčiau. "Darbo birža" užregistravo mane į administratorių kursus, tad juos lankydama prie kompiuterio jau nebebijosiu prieiti. Tai, ką čia sužinojau, man tikrai padės", - šypsosi moteris. Laimutė kursus lanko savaitę. Kasdien po tris valandas vakarais – tiek vienam pagyvenusiam žmogui skiriama laiko. Vėliau ji galės ateiti į biblioteką ir dirbti kompiuteriu individualiai. Žinoma, ji visada sulauks pagalbos, nes besitobulinantiems darbo kompiuteriu įgūdžius padės bibliotekos darbuotojai. "Kompiuteris man padeda ieškoti darbo. Esu žingeidi, tad besinaudodama internetu skaitau straipsnius - viską, kas papuola. Kompiuteriui dar jaučiu šiokią tokią baimę, bet ją tikrai įveiksiu. Labiausiai bijau kompiuterių virusų", - nusijuokia pašnekovė. Internetas - lietiniams ir burėms Algimantas Blinstrubas - kone pats drąsiausias senjoras, panoręs išmokti naudotis kompiuteriu. Nors jam jau 74-eri, vyras žingeidus lyg jaunuolis. Senjoras sako apie kursus sužinojęs iš laikraščio ir išsyk pasišovęs mokytis. Kompiuterį jam atidavė Vilniuje gyvenantis vaikaitis. Algimantas sako išsyk atėjęs į įmonę "S plius", kad įvestų internetą. "Kompiuteris be interneto - tik tuščia dėžutė. Žaidimus gal žaisti ir gali, bet aš per senas tokiems žaidimams", - nusijuokia jis. Vaikaitis Algimantą pamokė elementarių darbo kompiuteriu dalykų – įkelti fotografijas, parašyti laišką ir jį priimti. "Atėjau į kursus sužinoti pagrindinių dalykų - viską nuo A iki Ž. Man viskas įdomu. Kaip buvau nustebęs, kai klaviatūroje lietuviškas raides radau", - nusišypso.  | Algimantas Blinstrubas sako kompiuteriui jokios baimės nejautęs, klaviatūra jam nebaisi, nes jis mokėjo rašyti rašomąja mašinėle. |
Labiausiai Algimantas prisipažino laukiantis penktadienio mokymų. Penktadieniais iš banko atėję atstovai senjorams aiškina, kaip naudotis elektronine bankininkyste, sumokėti mokesčius internetu. "Labai daug džiaugsmo patiriu mokydamasis, daug sužinau skaitydamas laikraščius internete, lankydamasis svetainėse. Visada buvau žingeidus, per mėnesį 2-3 knygas perskaitau. Kompiuteriu bendrauju ir su žmonėmis, štai su lenku susirašinėju. Esu buriuotojas, tad konsultuojuosi su juo burių gamybos klausimais", - sako pašnekovas. Lyg kažko drovėdamasis vyras pripažįsta, jog kompiuteris jam talkina ir buityje. Užsimanė lietinių pasigaminti - panaršė internete ir susirado receptą. Tiesa, laiškų ir sveikinimų kompiuteriu rašyti jis neketina. "Gauti ranka rašytą sveikinimą ar pačiam užrašyti atviruką – nuoširdžiau", - sako Algimantas. Su senjorais bendraujama kaip su tėvais Kas yra kompiuterių kursai senjorams, kur jie vyksta ir kas gali juos lankyti? Šiaulių apskrities P. Višinskio viešosios bibliotekos Informacijos skyriaus vedėja Kristina Kazlaitė sako, kad akcija "Esenjoras.lt", bendradarbiaujant su Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacija, rengiama įgyvendinant projektą "Bibliotekos pažangai". Projektu siekiama paskatinti vyresniojo amžiaus gyventojus aktyviai naudotis internetu kasdienio gyvenimo reikmėms. Bibliotekos skaitykloje telpa tik dešimt žmonių, tad norinčiųjų užsiregistravo į priekį jau penkios grupės. "Manau, kad nedrįsime žmonėms pasakyti, kad mokymai yra baigti, priimsime visus norinčius", - sako K. Kazlaitė. Senjorai į kursus pradėjo rinktis lapkričio 10 dieną. Garbaus amžiaus gyventojai čia ne tik nemokamai mokosi naudotis kompiuteriu, bet ir gali dalyvauti virtualiuose susitikimuose, kuriuose kalbama apie interneto teikiamas galimybes pagyvenusiems žmonėms. Pasak K. Kazlaitės, pagyvenusiems žmonėms dažnai būna itin sunku priimti naujoves. "Kartais išgirstame, jog žmogus sako, kad yra beviltiškas – tokia pagyvenusių žmonių baimė. Taikomės prie kiekvieno charakterio, tenka net nuglostyti, padrąsinti, paguosti, apsikabinti. Mums smagu, kad žmonės išdrįsta, kad nebebijo, su kiekvienu elgiamės kaip su savo tėvais ar seneliais – su meile", - kalba projekto koordinatorė.  | Šiaulių apskrities P. Višinskio viešosios bibliotekos Informacijos skyriaus vedėja Kristina Kazlaitė įsitikinusi, kad vyresnio amžiaus žmonės neturėtų likti žinių visuomenės užribyje. Informacijos viešojoje erdvėje yra labai daug, ne paslaptis, kad dauguma senjorų negali sau leisti pirkti spaudos leidinių. Išeitis – internetas, todėl naudotis kompiuteriu ir mokoma. Autorės nuotr. |
Gali dalyvauti "Tūkstantmečio senjoro" rinkimuose K. Kazlaitė pastebėjo, kad senjorai labiau domisi elektronine prekyba, elektronine bankininkyste, o ne, pavyzdžiui, sveikatos temomis. "Senjorai nori gyventi, o ne apie ligas informacijos ieškoti", - šypsosi ji. Senjorus domina bendravimas su toliau gyvenančiais artimaisiais, atsiskaitymas už paslaugas ar registracija pas gydytojus, naujienos, radijo ar televizijos laidų įrašai. Akcijos pristatymo dieną bibliotekose susirinkusiems senjorams buvo surengta tiesioginė transliacija internetu. Joje etnologė Gražina Kadžytė, "Swedbank" asmeninių finansų valdymo ekspertė Odeta Čičkauskaitė, televizijos laidos "Sveikatos ABC" vedėja Rima Balanaškienė ir kiti dalyviai dalijosi patirtimi, kaip internetas gali padėti pagyvenusiems žmonėms spręsti kasdienius rūpesčius. Kad vyresni lankytojai internete jaustųsi drąsiau, sukurta būtent jiems pritaikyta interneto svetainė www.esenjoras.lt. Šiame tinklalapyje senjorai gali rasti naudingos informacijos, mokomosios medžiagos apie naudojimąsi internetu, bendrauti skirtą erdvę. Svetainės lankytojai kviečiami dalyvauti žaidime "Tūkstantmečio senjoras". Jo dalyviams teks atsakyti į nesudėtingo testo klausimus - pasitikrinti savo žinias. Projektas "Bibliotekos pažangai" truks iki 2012-ųjų. Jį Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka įgyvendina kartu su Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir šalies viešosiomis bibliotekomis. Projektą drauge finansuoja Billo ir Melindos Gatesų fondas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir savivaldybės bei bendrovė "Microsoft", padovanojusi naujausios programinės įrangos. Projekte dalyvauja daugiau kaip 1200 viešųjų bibliotekų.
- "Saulėje" - Aistės Smilgevičiūtės ir grupės "Skylė" koncertas
-
Šių metų rudens lygiadienį paminėję dviem anšlaginiais koncertais Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje, grupė "Skylė" ir Aistė Smilgevičiūtė gruodžio 5 d. kviečia gerbėjus susitikti Šiauliuose.
Neseniai išleista dviguba rinktinė kompaktinė plokštelė "Sapnų trofėjai". Ant siūlo suvertas įvairių spalvingos grupės istorijos tarpsnių dainų vėrinys sugulė į dviejų diskų leidinį. "Mėlynojoje" ir "Raudonojoje" albumo pusėse išsiskleidžia nuotaikų, jausmų ir ieškojimų paletė, vyriška ir moteriška linijos išsiskiria ir vėl susieina. Koncerte bus atliekamos dainos iš šio albumo bei iš vieno sėkmingiausių grupės darbų "Povandeninės kronikos", klausytojų pamėgti kūriniai iš albumų "Babilonas", "Lukiškių pieva", roko operos "Jūratė ir Kastytis" duetai, kiti kūriniai iš kompozitoriaus Roko Radzevičiaus ir grupės "Skylė" bagažo. Atėjusieji išgirs visiškai naujų dainų iš šiuo metu kuriamo grupės projekto "Broliai", skirto Lietuvos partizaniniam judėjimui. Jau septynioliktus metus gyvuojanti grupė yra išleidusi 14 studijinių albumų, kurių dalis yra muzika spektakliams. Grupės "variklis" – savito braižo kompozitorius Rokas Radzevičius - yra keleto roko operų autorius ("Jūratė ir Kastytis", "Žuviaganys", "Pranašas"). Prie "Skylės" prieš dešimtmetį prisijungė Aistė Smilgevičiūtė, atsinešdama etninių spalvų, skaidrios energetikos ir moterišką poetinę giją. 2007 m. išleistos "Povandeninės kronikos" "Skylę" užtikrintai išvedė į lietuviškos scenos frontą bei pelnė vis gausėjančio klausytojų būrio palaikymą, palankius kritikų vertinimus. 2008 metais "Skylei" albumo daina "Jūržolių šokis" pelnė "Radiocentro" apdovanojimą "Šviežio garso gurkšnis", Alternatyvios muzikos apdovanojimuose "A.LT" "Povandeninės kronikos" paskelbtos 2007 metų albumu, o pati grupė – metų roko grupe. Praėjusius 2008-uosius vainikavo dar viena staigmena - albumo daina "Baltas brolis" Lietuvos nacionalinio radijo klausytojų buvo išrinkta metų populiariausia. Šiemet "Baltas brolis" – tarp "Radiocentro" "APDO 2009" metų dainos nominantų. Atlikėjai: Aistė Smilgevičiūtė – vokalas, Rokas Radzevičius – akustinė gitara, vokalas, Mantvydas Kodis – akordeonas, Kęstutis Drazdauskas – fleita, Jonas Krivickas – elektrinė gitara, Gediminas Žilys - bosinė gitara, kanklės, Salvijus Žeimys - mušamieji. Koncertas vyks gruodžio 5 d. 18 val. koncertų salėje "Saulė". Bilietus platina "Bilietų pasaulis". Vaikai iki 12 metų įleidžiami nemokamai. "Šiauliai plius" informacija
- Garsių juvelyrų darbai - Trakų galerijoje
-
Barbora ORAKAUSKAITĖ Nors jauni, tačiau jau spėję pelnyti ne vieną prestižinį apdovanojimą Lietuvoje ir sėkmingai garsinantys mūsų šalies vardą tarptautinėse parodose, kūrybinės juvelyrų grupės nariai - Šarūnė Vaitkutė, Dainius Narkus, Ugnė Blažytė, Julius Vaitkus, Laura Kavaliūnaitė ir Sandra Malaškevičiūtė - savo kūrybą šiauliečiams pristato Trakų gatvės galerijoje. Tai šeši autoriai, kurių pavardės rikiuojamos greta grupinių parodų pristatomuose leidiniuose, beveik kasdien susitinkantys kūrybinėse dirbtuvėse Vilniuje.
 | Galerijos šeimininkė Barbora Orakauskaitė neabejoja, kad bet kuris šios kolekcijos autorinis papuošalas padėtų jums užkariauti mylimo žmogaus širdį. Lorento PALIŠKIO nuotr.
|
Šie jauni žmonės labiau primena darnią šeimą nei karjera susirūpinusių ambicingų menininkų grupę. O konkuruoti, regis, priežasčių jiem netrūktų, nes peržvelgus minėtų juvelyrų biografijas kyla klausimas - kaip įmanoma suspėti taip greitai sukaupti tokią solidžią parodų patirtį bei pasiekti tokio pripažinimo? Belieka tik stebėtis, nes grupės koordinatorė Šarūnė Vaitkutė mano pastebėjimo nesureikšmina, kaip ir savo bei savo kolegų pasiekimų, tad retorinis klausimas taip ir lieka neatsakytas. Ji tik nuoširdžiai nusišypso: "Kuriame, nes tik taip galime save išreikšti bei pasidalyti savo džiaugsmais su kitais." Visų šešių autorių darbai, eksponuojami Trakų gatvės galerijoje, išsiskiria savitumu. Kūriniais autoriai perteikia tai, kas jiems svarbiausia, asmeniškiausia. Štai Ugnės Blažytės segė, kurioje lyg veidrodyje sustingusi galbūt autorę, o gal tiesiog gražų jaunos moters veidą primenanti tapybinė portreto miniatiūra emalėje, grakščiai užbaigiama gėlavandeniu perlu. Subtilios elegancijos bei prabangos pusiausvyra pastebima visuose autorės kūriniuose. Tai liudija ir įspūdingi iškilmingo vakaro verti auskarai - iš gotikinių formų juodinto sidabro ornamentų aukso gijomis nutekėję kristalo lašeliai, ir ypač preciziškai atlikta sidabro šakelė - segė, žaismingai žaižaruojanti savo įvairiaspalvėmis granato akutėmis, ir "Nakties angelu" pavadinta juodinto sidabro auksuota nuostabi dviguba segė. Julius Vaitkus savo taisyklingos geometrijos pakabukuose (jie, beje, tinkami nešioti ir jai, ir jam) kuklia apskritimo forma sujungia archajiškąjį juodmedį su prabangiomis medžiagomis, kurios kitame kūrinyje jau naudojamos titano paviršiaus manieringumui išryškinti. Sandros Malaškevičiūtės organinio stiklo, sidabro ir vario kompozicijos, prabangios juvelyrikos pakerėtą, bet vis dar naujų įspūdžių tebetrokštantį žvilgsnį patraukia savo žaismingumu, nepretenzinga, tekstilę primenančia stikle "užšaldyta" piešinio faktūra. Šios stilistikos segės bei auskarai ir dėl savo pobūdžio, ir dėl kainos galėtų tapti puikia kalėdine dovana bet kuriai jaunai merginai arba jaunatviškai poniai. Lauros Kavaliūnaitės žiedai "Jai" ir "Jam" stabtelti privers kiekvieną - jeigu ne pasimatuoti, tai bent jau paspėlioti, kuriam sutuoktiniui (sužadėtiniui) kuris iš šių skulptūriškos formos žiedų yra skirtas. Šie kūriniai verti ekscentriškos asmenybės arba fatališkos poros rankų. Prie Šarūnės Vaitkutės ir Dainiaus Narkaus bendrų autorinių kūrinių prabėga bene daugiausia laiko gal dėl to, kad šių autorių pateikta kolekcija yra gausiausia, o gal dėl subtilių, beveik tobulų kūrinių formų, kurias taip ir norisi vėl palytėti žvilgsniu, kiekvienasyk atrandant vis naujų detalių, netikėtų medžiagų fragmentų. Nepaisant kūrinių formato, jie gana monumentalūs, todėl stebina efektingumu bei idėjos originalumu. Gruodžio 10 d. Tarkų gatvės galerijoje (Vilniaus g. 100) juvelyrikos ekspozicija bus papildyta naujais autoriniais kūriniais. Kviečiame apsilankyti.
- "Berniūkščių rudenį" dviejų draugų gyvenimo istorija
-
Svajūnas SABALIAUSKAS Šiaulių dramos teatre šeštadienį numatoma premjera – Kosto Smorigino režisuotas Bernard Sabath spektaklis "Berniūkščių ruduo". Spektaklyje vaidina du aktoriai – Sigitas Jakubauskas ir Antanas Venckus. Spektaklis žiniasklaidai pristatytas antradienio popietę.
Pasak K. Smorigino, "Berniūkščių ruduo" jį sudomino, nes tai istorijos apie Tomą Sojerį ir Heklberį Finą tęsinys. Šioje pjesėje draugai susitinka po 50 metų. "Jei manęs paklaustų, kokia perskaityta knyga vaikystėje padarė didelį įspūdį, tai būtų Tomo Sojerio ir Heklberio Fino istorija. Ir staiga atradau puikią pjesę apie šiuos vaikystėje pamėgtus herojus. Puiki, liūdna, beviltiška, bet teisinga. Tomas ir Hekelberis vėl susitiks, draugaus, vienas kitam padės... Tik čia - viskas atvirkščiai, viskas ne pagal taisykles. Tomas, nors ir turėjo baigti mokslus, kilti karjeros laiptais, to nepadarė. Heklberis išsilavino, sėkmingai vedė, mylėjo, sukūrė namus. Tomas - nevykęs aktorius, iššvaistęs gabumus ir svajones - nesukūrė nieko, išskyrus "įgimtą jautrumą", kuris jį ir pražudė. Gyvenimas kupinas paradoksų, netikėtumų ir klaidų. Mano gyvenimo ruduo - irgi ne už kalnų. O jei tiksliau - jau ruduo. Mano likimas sėkmingesnis nei šių dviejų. Tai istorija apie du vyrus, apie du aktorius ir skirtingus jų likimus gyvenimo teatre. Istorija apie Dievą žmoguje. Istorija apie vienišumą, sąžinę, apie rojų ir pragarą. Pagaliau tai istorija apie draugystę, kurios lieka vis mažiau gyvenime. Pjesėje - daug paralelių menininko likime: kas yra sėkmė, likimas, klaidos ir ydos, kuriuos menininką supa ir gundo. Manau, kad tai - tiesiog sąžininga pjesė. Ir dar labai romantiška. O šiandien to man žiauriai trūksta", - spektaklį pristato režisierius Kostas Smoriginas. Pjesė, pasak režisieriaus, netikėta, nes tai, kas turėjo atsitikti Heklberiui, atsitiko Tomui. Tomą Grėjų vaidina Sigitas Jakubauskas, Henrio Finegano vaidmenį kuria Antanas Venckus. Režisierius sako norįs, kad S. Jakubauskas ir A. Venckus papasakotų istoriją, pridėdami ir savos patirties. Kad tai būtų senų bičiulių nuoširdus susitikimas. Anot režisieriaus, žmonės kartais pamiršta, jog aktoriai taip pat žmonės, turintys savo silpnybių. A. Venckus sako, jog režisierius skyrė nelengvą užduotį – dviem aktoriams papasakoti gyvenimą. Kai scenoje tik du aktoriai, negali "pasislėpti" už kitų.
- Latvijos nepriklausomybės dienos proga išvyka į Rygą
-
Lina ZDANEVIČIŪTĖ Latvijos renginių ciklą Šiauliuose užbaigė Baltų centro narių išvyka į Rygą. Kelionė buvo vienas renginių, skirtų Latvijos nepriklausomybės dienai, lapkričio 18-ajai, paminėti.
 | Rygos Jugendo stiliaus muziejaus darbuotoja rodo šio stiliaus knygą. Reginos KVAŠYTĖS nuotr. |
Pernai, kai buvo švenčiamas Latvijos nepriklausomybės 90-metis, Šiauliuose buvo surengta Latvijos savaitė, o šiemet su šia švente susiję renginiai vyko daugiausia Baltų centro arba Humanitarinio fakulteto patalpose ir buvo skirti asociacijos nariams bei studentams. Architektūra liudija buvusią prabangą Atvažiavę gerokai prieš spektaklį Nacionalinėje operoje – Boriso Asafjevo baleto "Bachčisarajaus fontanas" turėjome laiko pasivaikščioti po miestą ir juo pasigrožėti. Baltų centro vadovė doc. dr. Regina Kvašytė supažindino su gimtąja Latvija ir aprodė Rygos miestą. Pro Laisvės paminklą per Bastejkalno ir Kronvaldo parkus pasukome į miesto dalį, kurioje įsikūrusios daugelio šalių ambasados. Prieš tai dar stabtelėjome prie paminklo Latvijos prezidentui Karliui Ulmaniui, apžiūrėjome buvusį miesto tarybos pastatą ir vietą, kur paminklinis akmuo žymi latvių teatro pradžią 1868 metais. Pasak mūsų kelionės vadovės R. Kvašytės, tokio maršruto pasirinkimo tikslai net du: pamatyti Lietuvos ambasadą ir pasigrožėti Jugendo stiliaus Rygos miestą puošiančiais pastatais. R. Kvašytė minėjo, kad šis architektūros stilius būdingas XIX a. pabaigai – XX a. pradžiai ir liudija Rygos klestėjimo laikus. Daug tokių pastatų išlikę Rūpniecybos (lietuviškai - Pramonės) gatvėje, kurioje įsikūrusi Lietuvos ambasada, tačiau daugiausia jų - Alberto gatvėje. Vėliau mūsų grupelės keliai išsiskyrė: vieni patraukė Rygos senamiesčio link ir klaidžiojo po aplinkines miesto gatves, kiti lankė parodas ir domėjosi Latvijos menu. Alberto gatvės 12-ajame name šių metų pavasarį buvo atidarytas Rygos Jugendo stiliaus muziejus. Jį aplankius galima pamatyti, kaip gyveno šio stiliaus pastatų kūrėjas – architektas Konstantinas Pėkšėnas. R. Kvašytės teigimu, šiuo metu Rygoje išlikę net 250 šio meistro darbų. 2007 metais pradėto įgyvendinti projekto dėka muziejuje jau įrengtos kelios patalpos: prieškambaris, svetainė ir židinio kambarys, dabar restauruojami valgomasis ir virtuvė. Lankytojus pasitinka to laikotarpio (namas, kuriame įkurtas muziejus, pastatytas 1903 metais) rūbais apsirengusi ponia, kuri parodo visas buto detales, buities reikmenis, net knygas, kurių viršeliai puošti tuo pačiu stiliumi. Galima pasižiūrėti ir filmą apie Jugendo stiliaus atsiradimą ir raidą Europoje. Pagalvota ir apie kitas pramogas, pavyzdžiui, lankytojai gali ir apžiūrėti, ir pasimatuoti minėto laikotarpio galvos apdangalus, kurie išrikiuoti prieškambaryje. Didžiulį įspūdį palieka ir paties pastato erdvės – pirmiausia laiptinė, tarsi spiralė besisukanti aukštyn (namas yra penkių aukštų). Tiesa, muziejus kol kas dar negali sutalpinti daug lankytojų vienu metu – tenka susitarti dėl laiko arba tiesiog tikėtis, kad pavyks būti vieninteliems lankytojams bent kurį laiką. Viršutiniame namo aukšte įkurtas dar vienas – dailininko Janio Rozentalo ir rašytojo Rūdolfo Blaumanio – muziejus. Ryga ne visiems buvo taip gerai pažįstama kaip kelionės organizatorei R. Kvašytei. Kadangi į Latviją važiavome ir mes, studentai, tai kai kuriems, pavyzdžiui, ŠU Lietuvių filologijos trečio kurso studentei Sandrai Rimkutei, ši kelionė buvo pirmoji. "Mane labiausia sužavėjo Rygos architektūra. Didžiulį įspūdį paliko tramvajai ir akmenim grįstos gatvės. Gražiausiais Rygos miestas naktį o visas tiesiog švyti ir atrodo įspūdingai", – taip Rygą apibūdino studentė.
- "Gintarinė ašara" sulaukė būrio vertintojų
-
Šiaulių meno galerija "Akis" buvo surengusi papuošalų konkursą-parodą "Gintarinė ašara", kurioje dalyvavo šešiolika autorių iš Šiaulių, Kauno, Vilniaus, Klaipėdos, Palangos, Panevėžio ir Prancūzijos. Konkurso dalyvių – profesionalių kūrėjų ir laisvalaikiu kuriančių meninio išsilavinimo neturinčių moterų - prašyta sukurti papuošalų, susijusių su Lietuvos auksu – gintaru.
 | Sauliaus JANKAUSKO nuotr. |
Menininkės parodai buvo pateikusios aštuoniasdešimt darbų - auskarų, apyrankių, segių, diržų. Galerijos "Akis" šeimininkė Janina Kildušienė parodos atidarymo metu buvo paskelbusi, jog sudaryta komisija išrinks parodai pateiktą originaliausią ir gražiausią papuošalą, pačios kūrėjos išrinks savo favoritą, o žiūrovai galės per tris savaites išrinkti jiems labiausiai patinkantį papuošalą. Praėjusią savaitę suskaičiavus rezultatus paaiškėjo, kad visiems labiausiai patiko profesionalios kūrėjos Agnės Šemberaitės gebėjimas kurti iš porceliano. Ir žiūrovams, ir komisijai, ir pačioms kūrėjoms labiausiai patiko vilnietės menininkės A. Šemberaitės sukurta auskarų kompozicija "Laimingai nelaimingai meilei". Nugalėtojos aptarti parodos ir pasveikinti nugalėtojos ketino susirinkti praėjusį penktadienį, bet tai padaryti sutrukdė gripas. Pasak J. Kildušienės, A. Šemberaitę žinia, kad ji nugalėjo, pasiekė slaugant sergantį vaiką. Nepaisant įsismarkavusio gripo, nugalėtoja bus apdovanota, o kiekvienai dalyvei bus įteikta po panevėžietės menininkės Ritonės Klizienės sukurtą diplomą iš plastiko. J. Kildušienė džiugiai pastebėjo, kad šiųmetėje parodoje apsilankė itin daug lankytojų ir kad kone kiekvienas prisipažino informaciją apie tai perskaitęs savaitraštyje "Šiauliai plius".
- Kalėdinė lėlių paroda
-
Kalėdos – šeimos, linksmybių ir švenčių metas. Tai gerumo laikas, kai pildosi spalvotos savjonės, skamba kalėdinės giesmės ir gera nuotaika per žvaigždėtą dangų sklinda...
Dekoravimo studija "Menoja" vienerių metų gimtadienį mini kviesdama į žinomų lėlininkių Marijos Malickaitės ir Galinos Beniušienės kalėdinę lėlių parodą, kurioje bus eksponuojamos rankų darbo lėlės ir nauji, dar niekam nematyti kalėdiniai žaisliukai - lėlės. Abi autorės jau daug metų dalyvauja tarptautinėse lėlininkų parodose. Jubiliejinės parodos atidarymo metu dailininkė Marija Malickaitė ves atvirą pamoką norintiems sužinoti, kaip pasidaryti orginalių kalėdinių žaisliukų iš papjė mašė. Jaukios, besišypsančios, liūdnos ar šmaikščios lėlės - kiekvienos autorės savito braižo meno kūriniai, turintys savo nuotaiką bei emocijas - kiekvienuose namuose padės sukurti šventinę nuotaiką, "Menojos" gimtadienį pavers džiugiu stebuklu kiekvienam parodos lankytojui. Gruodžio 4 d. 17 val. kalėdinės ugnelės nušvies dangų Šiauliuose! Paroda vyks iki gruodžio 31 d. "Šiauliai plius" informacija
- Žirgų ir vyšnių dvaras
-
Alvydas JANUŠEVIČIUS Žagarė – prie Latvijos sienos įsikūręs miestelis, turintis ir savo šventąją – Barborą Žagarietę. Sakoma, kad 1814 metais čia gyveno 14 tūkstančių gyventojų, iki 1953-įųjų egzistavo Žagarės rajonas. Dabar miestelyje gyvena vos keletas tūkstančių. Žagarės turtinga istorija nenusileidžia sostinėms, o dvaras iki šiol puoselėja žirgininkystės tradicijas. Ar žinote, kaip Žagarėje išvesta garsioji vyšnių veislė, kurios garbei rengiamas kasmetis vyšnių festivalis?
Žiemgalių lopšys Tiesus kelias nuo Joniškio. Drėgnos lygumos, agrariniai laukai. Akis slysta horizontu ir niekur neužkliūva. Tačiau kažkas neduoda sielai ramybės - kažkas svarbaus ir artimo. Pro automobilio langą pralekia nuoroda į Sidabrės piliakalnį. Jis siejamas su paskutine žiemgalių pilimi Sidabre, kuri buvo apgyvendinta V-XIII amžiuje. Tą vardą teko girdėti lietuvių ir latvių liaudies dainose. Gal tai ir nėra visos Lietuvos lopšys, tačiau žiemgalių protėviai kilę iš čia.  | |  | Pagrindinis Žagarės dvaro pastatas - baltas "u" formos neogotikinis statinys. | | Raudondvario puošmena – žirgynas, vienintelis tokio tipo Baltijos šalyse. |
Žagarės miestelis ir dvaras - kelionės tikslas. Čia teka jau kita upė – Švėtė. Vienoje jos pusėje senoji, kitoje – naujoji Žagarė. Dunkso Žvelgaičio kalnas ir Raktuvės piliakalnis. O gal vietoj "dunkso" reikėtų sakyti "žvelgia"? Lygumų krašte nuo tokio gali toli pamatyti. Tai buvo vieta, kur sukurtas didelis laužas perspėdavo Žemaitiją apie artėjančius kryžiuočius. Žagarė istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1198 metais. Būtent šie metai ir laikomi jos įkūrimo data. Žagarės regioninio parko vyriausioji kraštotvarkininkė Modesta Stočkutė pripažįsta, kad visai Žagarės istorijai, padavimams ir legendoms prireiktų labai storos knygos. Vien tyrinėjant aplinkines kapines galima nemažai sužinoti apie čia buvusią ir esančią kultūrų sankirtą – lietuvių, latvių, žydų kapinaitės, senkapiai. Kai kurie tyrinėtojai mano, jog dvi žydų kapinės abiejuose Švėtės krantuose čia atsiradusios dėl to, jog Toros knyga neleidžia mirusio žmogaus nešti per vandenį. Kadaise čia žydų buvo gerokai daugiau nei lietuvių, tačiau sakoma, jog likęs vos vienas. Vienas senosios Žagarės bažnyčios altorių vadinamas šv. Barboros vardu - skirtas Barborai Umiastauskaitei (1628 - 1648 m.) atminti. Barbora Žagarietė garsėjo pamaldumu, stebuklingai gydė žmones. Žagariečiai ją laikė šventąja. Dabar bažnyčios rūsyje pastatytas simbolinis karstas, o šventąją primena ant durų pritvirtinta lenta. Sustingusi istorija Ekskursija po Žagarės dvarą prasideda nuo paties dvaro centro. Baltas "U" formos neogotikinis pastatas dabar tarnauja miesto socialinėms reikmėms. Čia – senelių namai. Daugelyje pastatų įsikūrusios įvairios institucijos, tačiau žirgynas atlieka tą pačią funkciją kaip ir prieš porą šimtmečių – užsiima žirgininkyste.  | |  | Žagarės žirgai garsėja visame pasaulyje. Vienas jų dalyvavo net Seulo olimpinėse žaidynėse. | | Draugiški žirgyno poniai. |
Praveriame maniežo duris. Čia treniruojami žirgai. Vienas čia augintų žirgų dalyvavo net Seulo olimpinėse žaidynėse. Kairėje pusėje įrengta dvarininko ložė. Stogo konstrukcijos buvo tiksliai atkurtos pagal senąsias, išgriautas per karą. Tarpukaryje šiame manieže ne kartą vyko pramonės parodos. Žirgų laikymo patalpose išlikęs originalus grindinys, keletas senų, įmantriai išlankstytų aptvarų, senutėlis metalinis stalas, kurį du vyrai sunkiai pakeltų. Tarp aukštų stačiaausių žirgų yra ir keletas mažyčių ponių. Jie jau priprato, kad kiekvienas atėjęs nori paglostyti jiems karčius. Dvaro parkas – mišraus stiliaus. Priešais fasadą galima įžvelgti aiškią prancūzišką simetriją, o visa kita – angliško stiliaus. Parke auga daugiau nei 200 rūšių medžių. Visa parko teritorija kadaise buvo aptverta aukšta akmenine tvora, tačiau dabar likę tik keli jos fragmentai. Kraštotvarkininkė Modesta įsitikinusi, kad tvoros likučius reikėtų apsaugoti nuo tolesnio irimo.  | |  | 1801 metais pastatytas Žagarės malūnas laikomas unikaliu. | | Raudonų plytų angliško kotedžo stiliaus namas – šiuo metu nenaudojamas. |
Važiuojame Žagarės senamiesčiu. Raudonų plytų smailėjančiais stogais pastatai yra angliškų kotedžų stiliaus. Netoliese 1801 metais pastatytas Žagarės malūnas – seniausias tokio tipo statinys Lietuvoje, laikomas unikaliu. Malūnas yra olandiško tipo, statytas iš lauko riedulių. Jo apačią juosia galerija. Joje matyti užmūrytos arkos, pro kurias įvažiuodavo vežimai. Prieš porą dešimtmečių malūnas buvo naudojamas kaip pobūvių salė, o miltų jis nemala jau beveik šimtmetį. Po pastatu buvo įrengti skliautuoti rūsiai. Raudonos Raudondvario vyšnios Modesta paskambina žirgyno savininkams – vokiečių ir lietuvių šeimai, kuri dabar valdo vienintelį tokio tipo žirgyną Baltijos šalyse. Šeimininkai mielai leidžia apsilankyti.  | Vyšnių festivalyje kai kurie prekybininkai verda uogienę. |
Žirgynas ir kiti aplinkiniai raudonų plytų pastatai vadinami Raudondvariu. Ankstesniais amžiais čia vyravo medinė architektūra, tačiau liepsnos viską prarijo - dėl vieno užsidegusio namo supleškėdavo didžioji Žagarės dalis. Archeologai randa storus, nuo anglies juodus įvairių amžių kultūrinius sluoksnius. Pirmąjį dvaro sodybos kompleksą sudarė - rūmai, ledainė, pieninė, 4 gyvenamieji namai, arklidė, ratinė, maniežas, sandėlis, arklininko namas, sodininko namas, aludarių namas, vėjo malūnas, šėriko namas, pietų, rytų ir šiaurės rytų sargų namai. Dvaro apylinkėse ir stadione kasmet rengiamas Vyšnių festivalis. Šis kraštas garsėja vyšniomis jau nuo seno, tačiau festivalis pradėtas rengti vos prieš kelerius metus. Legenda byloja, kad kažkur netoliese, Latvijos teritorijoje, buvo dvaras su gražiu sodu ir parku. Dvarininkai daug keliaudavo. Kartą savo dukroms iš Italijos parvežė labai skanių vyšnių. Dvarininkaitės vaikščiojo po apylinkes ir spjaudė kauliukus, iš kurių išdygo pirmosios Žagarės vyšnios.
- Šiaulių filharmonijoje - Vologdos vyrai dainuoja
-
Viktorija PALUBINSKAITĖ Šiaulių filharmonijos salėje šiandien, lapkričio 20 dieną, muzikos gurmanai galės mėgautis svečių iš Rusijos – Vologdos vyrų choro - parengta programa "Vyrai dainuoja". Šiam žinomam kolektyvui vadovauja Albertas Mišinas, su kurio vardu ir siejama Vologdos vyrų choro atsiradimo istorija.
Meninė šio kolektyvo biografija prasidėjo Vologdos mieste Rusijoje, kur Albertas Mišinas dirbo bažnytinio choro dirigentu. Nuo tų laikų bažnytinė muzika visuomet sudaro šio choro pasirodymų pagrindą. Profesionali koncertinė choro veikla prasidėjo 2000-aisiais, kai jis tapo Vologdos miesto filharmonijos dalimi. Choras tapo populiarus Rusijoje, o populiarumo suteikia, tesiekiantis 35 metus. Repertuaro savitumą atskleidžia pirmą ištikimybė rusų stačiatikių ir bažnytinės muzikos tradicijoms. Pasirodymų metu choras atlieka rusų muzikos šedevrus iš Bortnianskio, Česnokovo, Golovanovo, Nikolskio, Ipolitovo-Ivanovo ir kitų žinomų kūrėjų repertuaro. Be to, A. Mišinas į choro repertuarą įtraukia ir moderniosios muzikos Rusijos kompozitorių - G. V. Sviridovo, V. A. Gavrilino, V. Salmanovo, M. Gogolino - kūrinius. "Šio choro gastroles Lietuvoje organizuoja Tarptautinis kultūros ir meno centras. Džiaugiamės, jog mums pavyko sutarti, kad vienas koncertas butų surengtas ir "Muzikinio turo" klausytojams Šiauliuose", - sako Šiaulių filharmonijos direktorė Nijolė Saimininkienė. Šis Vologdos vyrų choro koncertas – tai įpusėjusio kasmečio "Muzikinio turo per Šiaurės Lietuvą" tęsinys. Savo pasirodymais šiauliečius jau spėjo sužavėti garsūs Lietuvos atlikėjai Judita Leitaitė ir Valstybinis Vilniaus kvartetas, Lietuvos vokalo legenda Regina Maciūtė, lydima muziko Gedimino Kviklio ir vokalo specialybės studenčių, taip pat šopenistė Šviesė Čepliauskaitė.
- "Budos mieste" lankytojus lydi gidas
-
Oksana LAURUTYTĖ Praėjusį ketvirtadienį Šiaulių dailės galerijoje Tibeto kultūrino ir dvasinio palikimo išsaugojimu besirūpinanti asociacija Tibeto kultūros namai pristatė renginių ciklą "Budos mieste". Iki lapkričio 28-osios visi norintys, lydimi asociacijos gido, gali išsamiai susipažinti su budizmo kultūros paveldu, budizmo mokymų pagrindais bei pirmą kartą Lietuvoje pamatyti unikalias penkių metrų dydžio thankas (ritininius piešinius).
 | Kiekvienos iš thankų centre pavaizduotas vienas iš penkių Dhjani Budų, kurie reiškia penkių trikdančių emocijų - pykčio, prisirišimo, išdidumo, pavydo ir nežinojimo - transformavimą į nušvitimo išmintį. Sauliaus JANKAUSKO nuotr. |
Eglė Rašimaitė, Tibeto kultūros namų narė, į spaudos konferenciją susirinkusius žurnalistus pakvietė į ekskursiją, rodė eksponatus ir pasakojo, kam jie naudojami ir kokie unikalūs yra. Kiekvienas parodos lankytojas ekspoziciją gali apžiūrėti lydimas gido - parodos organizatoriai supranta, kad be papildomos informacijos eksponatai yra tik paprasti gražūs dalykai. Parodoje galima išvysti tibetietiškas thankas – tai senoji Tibeto budizmo dailė, vaizduojanti tradicinio budizmo atvaizdus: Budos aspektus, jų mandalas, istorinius mokytojus. Pasak E. Rašimaitės, į ritinius susukami paveikslai tibetiečių klajoklių tautoje atsirado dėl patogumo. Thanka yra sudėtingas objektas, susidedantis iš piešinio, kuris gali būti tapytas ar siuvinėtas, tekstilės rėmo bei vieno iš papildomų elementų: šilkinio uždangalo, odinių kampų, medinių kraštų. Tradiciškai thankos tapomos ant šilko ar medvilnės, o dažų pigmentui gali būti naudojamas auksas ir brangakmeniai. Religiniu požiūriu jos tarnauja kaip tikslios dvasinės gairės, jų simbolizmas yra itin gilus, suteikiantis daug erdvės studijoms bei atradimams. Pagrindiniai parodos eksponatai – pirmą kartą Lietuvoje eksponuojamos unikalios penkių metrų dydžio thankos. Jas Tibeto kultūros namų renginių ciklui "Budos mieste" paskolino Ispanijos Malagos budizmo centras. Kita parodos eksponatų dalis – budų statulos bei įspūdingi ritualiniai reikmenys – atgabenta iš Vokietijos ir Austrijos budizmo centrų bei privačių kolekcijų. Tibeto kultūros namų asociacijos vadovė Karolina Levanaitė džiaugėsi, kad pastaroji paroda, rengta Vilniuje ir Kaune, sulaukė itin daug lankytojų, o muziejų lankytojų padaugėjo net trigubai. Šiauliečiai parodoje supažindinami su viena Tibeto budizmo mokyklos krypčių - Deimantinio kelio budizmo Karma Kagju tradicija. Lietuvoje tokie centrai yra keturi, vienas kurių veikia Šiauliuose. Lapkričio 21-ąją 16 valandą Dailės galerijoje vyks Mindaugo Stankūno paskaita "Deimantinio kelio budizmo požiūris ir praktika".
- Kultūros vakarai atgaiva sielai
-
Irena BUDRIENĖ Kultūrą kuruojanti Šiaulių miesto savivaldybės vicemerė Alma Javtokienė sako: "Nereikia bijoti naujovių." Vicemerei dar neteko gailėtis dėl šioje srityje priimtų sprendimų. Atvirkščiai, galima tik pasidžiaugti, kad iškeltos idėjos leidžia šaknis ir mieste kuriasi naujos tradicijos.
 | Vicemerė Alma Javtokienė džiaugiasi, kad šiauliečiai gausiai renkasi į nemokamus kultūros vakarus. |
Su vicemere kalbamės prieš prasidedant "Muzikiniams rudenims" koncertų salėje "Saulė". Tai vienas iš šiauliečiams siūlomų nemokamų renginių. Žmonės gausiai renkasi, naudodamiesi proga išgirsti Šiaulių miesto kamerinio ir pučiamųjų orkestrų bei bigbendo koncertą. Mintis tamsiais rudens vakarais surengti mėnesį truksiantį nemokamų renginių ciklą, kur dalyvautų visos miesto kultūros įstaigos, kilo vicemerei ir jos komandai. – Originalūs kultūros renginiai vyksta visur, jais bandoma garsinti mūsų sostinę. Kilo noras - o kodėl mums Šiauliuose nepadarius? Juk turime tiek daug kultūros įstaigų, kurios jos gali prisistatyti Šiaulių miesto gyventojams, parodyti, ką veikia, kuo gyvena. Ne šiaip prisistatyti, o įdomiai, intriguojančiai, kad keistųsi pačios ir turtintų repertuarą. Dabar žmonės prislėgti sunkmečio, tad norisi nors kiek praskaidrinti niūrią nuotaiką. – Gal pasibaigus šiam renginių ciklui įstaigos bus vertinamos? – Pačios įstaigos vertins save. Kai kepamas pirmas blynas, visada žiūrime, ar prisvils, ar - ne. Nematau nieko blogo, jei kas nors nepavyks, nes matydami savo klaidas ateityje galėsime geriau padaryti. Tiesiog kviečiame visus kultūros darbuotojus pagal galimybes dalyvauti. Paskui susirinksime aptarti, ar šie renginiai pasiteisino. Vis dėlto pagrindinis akcentas yra tas, kad visi renginiai - nemokami. Šiauliečiams suteikiama proga išeiti iš namų, patirti naujų įspūdžių. Ateina tie žmonės, kurie negalėtų brangių bilietų į koncertus nusipirkti. Svarbu ir tai, kad ne vienas kultūros centras ar skyrius organizuoja, bet visos miesto įstaigos. Mielai dalyvauja net miesto savivaldybei nepavaldūs Šiaulių "Aušros" muziejus, Šiaulių filharmonija, Povilo Višinskio viešoji biblioteka, "Polifonija". Tai nebuvo įsakymas, tik prašymas ir patiems prisijungti, ir į kitus pasižiūrėti. Be to, tarp įstaigų darbuotojų formuojasi kolegiški tarpusavio santykiai. Galbūt net įstaigos šiek tiek konkuruoja tarpusavyje, kiekviena nori kuo geriau pasirodyti. Ši idėja svarstyta ne kartą, visi sukviesti į darbo grupę. Noriu, kad Šiauliuose kultūra būtų atgaivinta. Aktyviau ir pati įsijungsiu į šį darbą. Trūksta judesio pas mus. Kritikuoti lengviausia, bet reikia išjudinti įstaigas, kad jos dirbtų gerai.  | Nuotaikingus kūrinius atliko Šiaulių miesto bigbendas ir solistė Kristina Svolkinaitė Autorės nuotr.. |
– Ar naujovės lengvai prigyja? – Naujos idėjos skinasi kelią pamažu, ne iškart sulaukia entuziazmo. Tradicija ne per vienerius metus formuojasi. Prisimenu, kaip sunku buvo įtikinti visus dėl naujos koncertinės įstaigos "Saulėje" įkūrimo. Idėja pasiteisino. Ypač populiarūs čia vykstantys džiazo vakarai – daug klausytojų, visi bilietai išpirkti. Tie, kurie lankosi čia, žino, kad per koncertus nebūna nė vienos laisvos vietos. Sudaryta jau kitų metų džiazo koncertų programa. Yra kuo pasidžiaugti, kai naujovės pasiteisina. Todėl nereikia bijoti priimti naujų sprendimų, nebijoti kritikos. Tik nemalonu prisiminti, kad laikraščiai pliekė ir politikai abejojo, kai buvo kuriama ši koncertinė įstaiga. Kultūroje svarbu ne interesai, o idėjos. Pavyzdžiui, Kultūros centras savo pasiūlytu renginiu "Nemokamas kultūros kokteilis nakčiai" įrodė, kad kai nori, moka dirbti ir žmones sudomina. Kokios laimingos jautėsi šokių kolektyvo "Aušrelė" mamos, kai ir jos buvo pakviestos šokti. Organizatorių pateikiama intriga visada pasiteisina – manau, tai net gali pritraukti tuos žmones, kurie paprastai nesilanko renginiuose. Nemokamų kultūros vakarų programoje staigmenų žada "Laiptai", Dailės galerija. Štai Rėkyvoje lapkričio 21-ąją renginiai vyks visą dieną iki pat vėlaus vakaro. Žinoma, buvo ir tokių įstaigų, kurios naujam projektui pasiūlė jau žinomus ir įprastus renginius. – Ar nemokami kultūros renginiai taps tradiciniai? – Kol aš dirbsiu šioje srityje, stengsiuosi, kad taptų tradicija, o ateityje, manau, geros mintys turėtų irgi prigyti. Svarstėme, gal ne rudenį, gal pavasarį tokius vakarus reikėtų organizuoti. Gal programa turėtų būti intensyvesnė – išdėstyta per savaitę ir panašiai. Be abejo, labai svarbu minčių šviežumas, originalumas. Manau, kad tam daug nereikia – tiesiog postūmio, gero kontakto. Ir kultūros darbuotojų veikla turi būti įvertinta – jiems turi būti padėkota. Įdomaus darbo nesikrato jaunimas. Kultūros vakarų informacinį plakatą ir skrajutes sukūrė studentė Karolina Visockytė. Remiamės Šiaulių universitetu ir jo studentais, kurie yra labai kūrybingi.
- "Kitas krantas" iškeliavo į Baltarusiją
-
Spalio pabaigoje Minsko fotografijos galerijoje "Mir foto" atidaryta šiauliečio Aleksandro Ostašenkovo meninės fotografijos paroda.
Baltarusijos fotomenininkų sąjungos kvietimu autorius pristatė personalinę parodą "Kitas krantas". Ekspozicijoje – 42 originalūs atspaudai, gerai žinomi Lietuvos fotografijos meno žinovams ir menotyrininkams. "Viskas turi pradžią ir pabaigą. Tik kitas krantas, keliaujantis laiku, niekada nepriartėja. Tiesiasi begalybėn, Amžinybės link", - taip savo parodą apibūdina A. Ostašenkovas. Baltarusijos visuomenei A. Ostašenkovas pristatė ir savo fotografijos albumus "Kitas krantas" (1976-2005), "Mano miestas" (2004-2005), "Mirties sodas" (2002-2008), šiemet pristatytus Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premijai. Autoriaus dienotvarkėje buvo susitikimai su Baltarusijos fotografais, kolekcijų ir parodų aptarimai, pokalbiai apie Lietuvos fotografiją. Šiuo metu šiaulietis fotomenininkas ruošiasi ir parodoms Lietuvoje. Kitų metų pradžioje paroda ir fotografijų albumas "Mirties sodas" bus pristatyti Vilniuje, Lietuvos Respublikos Seimo galerijoje, o vasario mėnesį naują fotografijų parodą "Neįvardyto laiko portretas" A. Ostašenkovas eksponuos Šiaulių dailės galerijoje. Jau pusmetį Aleksandras kuria ir savo autorinį filmą. Ekrane - reminiscencinių būsenų, tylių išgyvenimų ir meditacijų pasaulis. "Šiauliai plius" informacija
- "Menojos" kūrėjos sekė pasakas ant šilko
-
Oksana LAURUTYTĖ Praėjusį ketvirtadienį dekoravimo studijoje "Menoja" pristatyta tapybos ant šilko paroda "Pasaka ant šilko". Per dvidešimt kūrinių parodai pateikė moterys, kurios menui skiria tik savo laisvalaikį ir nėra profesionalės. Kai kurios kūrėjos ant šilko tapė pirmą kartą, tačiau prie plonyčio audinio prisilietė jautriai ir lengvai.
 | Paroda "Menojoje" veiks iki lapkričio 22-osios. Sauliaus JANKAUSKO nuotr. |
Į "Menojoje" surengtą parodą ant šilko susirinkusios laisvalaikiu tapančios kūrėjos džiūgavo - jų darbai turbūt pirmą kartą eksponuojami viešai. Ant šilko nutapyti gėlių, augalų motyvai, žmonių veidai ar jų siluetai atskleidė jautrią, romantišką moterų prigimtį. "Menojos" šeimininkė Ineta Vaitekūnienė pasirūpino, kad parodos atidarymas atskleistų šilko dvasią. Jos teigimu, šilkas - tai lengvumas, jautrumas, prisilietęs prie jo jau nieko nepataisysi, neištrinsi nei kontūro, nei piešinio. Paroda surengta nostalgiška, jos metu neatsitiktinai buvo skaitomos ištraukos iš Aleksandro Baricco romano "Šilkas". Juk tai klasikine forma papasakota meilės istorija, kurioje žodžių ir detalių nedaug, kurioje leitmotyvai vos juntami, lyg rašytojas tapytų plonučiu teptuku porcelianą. Dekoravimo studija "Menoja" – nauja kultūros erdvė Šiauliuose, įkurta norintiems pažinti įvairius dekoravimo būdus ir techniką. Studija "Menoja" glaudžia suaugusiųjų meninės raiškos klubą, kuris gyvuoja jau šešerius metus. "Menoja" - universali vieta žiūrovui ir kūrėjui. "Menjoje" organizuojami įvairūs meninės raiškos seminarai, rengiamos parodos. Studijoje suteikiama galimybė kurti kiekvienam, populiarinama laisvė kurti visiems, skatinamos kūrybingos asmenybės, mokoma, kaip įžvelgti kūrybiškumą mums įprastoje aplinkoje.
- Ketvirtasis vyskupo kalendorius
-
Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ Visuomenei pristatytas jau ketvirtasis Šiaulių ir Lietuvos kariuomenės vyskupo Eugenijaus Bartulio kalendorius, iliustruotas įvairiais metų laikais fotografuoto Kryžių kalno nuotraukomis.
 | "Kryžius yra mūsų viltis, jėga ir stiprybė", - sakė vyskupas Eugenijus Bartulis, pristatydamas savo ketvirtąjį kalendorių. Autorės nuotr. |
Ketvirtasis kalendorius pavadintas "Kryžių kalnas 2010". Pirmasis buvo "Kryžiai kalnuose", antrasis - "Šventovės kalnuose", trečiasis - "Šventoji Žemė". Šiųmečio Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmečiui skirto kalendoriaus tematika, anot vyskupo, pasirinkta siekiant parodyti, ką turime gražaus patys. "Kryžių kalnas yra vyskupijos ir net Lietuvos širdis. Jis unikalus, todėl verta pasidžiaugti jo sakralumu", - sako vyskupas. Kryžiaus kalno nuotraukos puošia ir sieninį, ir stalinį kalendorius. Kalendorius išleistas trijų tūkstančių egzempliorių tiražu. Pristatytas ir habilituoto humanitarinių mokslų daktaro Alfonso Motuzo "Kryžių kalno maldynas ir giesmynas". Leidinys skirtas ir kaip mokomoji priemonė. Ja domisi Vilniaus, Kauno kunigų seminarijos, Vilniaus pedagoginio universiteto tikybos katedra. Leidinį sudaro 14 stočių Kryžiaus kelio giesmių ir maldos, tradicinės, jaunimo ir grigališkojo choralo giesmės. Knygą papildo kompaktinė plokštelė. Giesmes iš leidinio giedojo Šv. Cecilijos ansamblio nariai.
- Latvijos dailės klasikas pristatytas Šiauliuose
-
Irena BUDRIENĖ Šiaulių "Aušros" muziejus atvertė naują savo parodų organizavimo veiklos puslapį – pradėjo pristatinėti ne tik saugomas vertybes, bet ir užsienio šalių dailės paveldą. Pirmą kartą Lietuvoje, Ch. Frenkelio viloje, atidaryta latvių dailės klasiko Gederto Eliaso (1887–1975) kūrybos darbų paroda.
 | | Nuotraukoje iš kairės: Šiaulių miesto meras G. Mikšys, Latvijos delegacija: Seimo narė J. Kursite-Pakule, ambasadorius H. Baumanis, G. Eliaso Jelgavos istorijos ir dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja M. Kaupere ir direktorė G. Grase, Šiaulių "Aušros" muziejaus direktorius R. Balza, ŠU dėstytoja R. Kvašytė ir Seimo narys V. Valkiūnas. Centre - vieną vakarą Šiauliuose eksponuotas paveikslas "Maja su skėčiu". Autorės nuotr. |
Į Latvijos Nepriklausomybės dienai skirtą renginį atvyko gausi delegacija iš kaimyninės šalies: Latvijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje Hardijas Baumanis, Seimo narė J. Kursite–Pakule, Jelgavos meras A. Ravinš, G. Eliaso Jelgavos istorijos ir dailės muziejaus direktorė G. Grase ir jos pavaduotoja M. Kaupere. Svečių nuomone, šiauliečiams turėtų būti artimi žiemgališka pasaulėjauta persmelkti Gederto Eliaso darbai. Šiauliuose eksponuojami specialiai šiai parodai atrinkti brandžiausi menininko ankstyvojo laikotarpio paveikslai, labiausiai tinkantys puošniai Ch. Frenkelio vilos salių aplinkai. Šiuose darbuose dailininkas atsiskleidžia kaip portreto, natiurmorto ir peizažo meistras. Šiaulių "Aušros" muziejaus direktoriaus pavaduotoja Virginija Šiukščienė sakė jau seniai svajojusi surengti Gederto Eliaso darbų pristatymą Šiauliuose, bet tai padaryti nebuvo lengva. Ir Latvija, ir Lietuva turi savo vertybių išvežimo iš šalies ir pristatymo užsienyje tvarką, todėl parodos organizavimas užtruko ilgiau nei metus. Ekspozicija veiks iki sausio 30 dienos, tačiau vienas ypač brangus paveikslas – "Maja su skėčiu" - buvo parodytas tik atidarymo vakarą ir pargabentas atgal į Jelgavą. Paroda įvežta tik gavus Lietuvos valstybės garantą –eksponatai įvertinti vienu milijonu eurų. Pasak Jelgavos istorijos ir dailės muziejaus direktorės G. Grase, nors G. Eliasas yra pasaulinio lygio menininkas, jį žino ne visi. Taip atsitiko dėl to, kad jo darbų neįmanoma nusipirkti, nedaug jų ir privačiose kolekcijose. Pats menininkas brangino savo paveikslus, tikėjosi, kad jie taps Latvijos dailės paveldu. G. Eliasas paliko daugiau nei tūkstantį aliejinių paveikslų, šimtus akvarelių ir pastelių, tūkstančius piešinių, straipsnių. Didžioji dalis G. Eliaso kūrybinio palikimo saugoma jo vardu pavadintame Jelgavos istorijos ir meno muziejuje. Šio muziejaus direktorės pavaduotoja Marija Kaupere pasakojo, jog G. Eliasą su Lietuva sieja ne tik baltiškoji pasaulėjauta, bet ir jo lietuvė žmona Halina Kairiūkštytė–Jacinienė. Įdomu tai, kad tarpusavyje pora bendravo prancūzų kalba. Apie savo vyrą Halina sakė: "Kūryba yra tikroji jo meilė ir sužadėtinė." Parodos globėjas Latvijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje Hardijas Baumanis akcentavo su džiaugsmu pristatantis tokį įvairialypį, talentingą ir išsilavinusį menininką. Ambasadorius prisipažino, kad maloni kultūrinė misija jam tenka nedažnai. Ambasados darbuotojams įprasta kuruoti bendradarbiavimą ekonomikos, verslo srityse.
- Susitikimas "Per kalbą į kultūrą" Turkijoje
-
Pagal ŠMPF "Comenius" projektą "Per kalbą - į kultūrą" 2009 m. spalio 5 d. dvidešimt moksleivių bei keturi mokytojai - L. Gricienė, K. Ališauskaitė, R. Pozniakovas ir M. Šlapelis - iš Šiaulių Lieporių gimnazijos išvyko į Kastamonu miestą Turkijoje.
 | Delegaciją iš Šiaulių lydėjo šilta Turkijos saulė. Lieporių gimnazijos archyvo nuotr.
|
Projekto tikslas - pažinti Turkijos kultūrą ir švietimo sistemą, pasitelkiant anglų bei turkų kalbas. Projektas finansuotas remiant Europos Komisijai. Turkijoje praleidome 12 saulėtų dienų. Projekto metu turėjome galimybę susipažinti su mums nauja Turkijos kultūra, kalba, tradicijomis, religija, pamatyti įvairius miestus bei miestelius, palyginti mokyklas, mokymosi lygį, susipažinti su daugybe naujų žmonių. Vykome iki Juodosios jūros ir, žinoma, joje maudėmės. Mes pristatėme Lietuvą, mokykloje surengėme koncertą. Dėl didžiulio Turkijos mokinių noro pamatyti, kaip šoka, dainuoja ir kalba lietuviai, pasirodymą reikėjo parodyti net du kartus. Mes, mokiniai, gyvenome turkų šeimose. Jei pačią pirmą dieną buvo truputį nejauku ar keista būti su visai nepažįstamais žmonėmis, tai po dienos, praleistos drauge, visi apsiprato, labai susidraugavo, juolab kad susitikome ir senų bičiulių, kurie praėjusiais metais pagal tą patį projektą viešėjo mūsų mokykloje. Išsiskiriant ne vienas braukė ašarą. Lietuvaičių delegacija visur ir visada buvo sutikta labai maloniai bei draugiškai. Įspūdingas sutikimas buvo Kuzeikento licėjuje bei itin daug dėmesio suteikęs priėmimas pas Kastamonu miesto merą. Mokiniai ir mokytojai parsivežė ne tik įvairiausių turkiškų suvenyrų, bet ir didelę skrynią gėrybių: patobulintas užsienio kalbos žinias, geras emocijas, tolimos šalies pažinimą, užsimezgusią ar dar labiau sustiprėjusią draugystę ir, žinoma, nepamirštamus įspūdžius. Kristina Medžiaušytė, Šiaulių Lieporių gimnazijos 2b kl. mokinė, projekto dalyvė
- Šiaulių veide Zubovų dvaras
-
Alvydas JANUŠEVIČIUS Ne kiekvienas šiaulietis žino, kad grafų Zubovų dvaras gerokai pakoregavo dabartinį miesto veidą. Kaštonų alėja – tai ta pati, kuria vaikščiojo Zubovai, tik kaštonai ir kelio danga jau kita. Senasis miesto parkas – dvaro palikimas. Apygardos teismo rūmai – dvaro arklidės. Dabar restauruojamas universiteto Dailės fakultetas – Zubovų rezidencija, kur būdavo priimami garbingiausi svečiai.
 | |  | Miesto parkas – Zubovų dovana Šiauliams. | | Zubovų rūmuose dabar studijuoja Šiaulių universiteto menininkai. Autoriaus nuotr.
|
Zubovų palikimas Žiniomis apie Zubovų palikimą sutiko pasidalyti Šiaulių "Aušros" muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Irena Nekrašienė. Ji sako, jog Zubovų palikimas Šiauliams – neišdildomas. Tokių dalykų - Zubovų rūmų, Kaštonų alėjos ir centrinio miesto parko - jau nesunaikinsi. Istorikė yra surinkusi daugybę medžiagos apie Zubovų palikimą Lietuvoje ir Latvijoje. Rengiamasi tai sudėti į specialų leidinį. Dabartinė Kaštonų alėja buvo pagrindinis įvažiavimas į dvaro rūmus. Apygardos teismas šiuo metu įsikūręs buvusiose arklidėse. Tarnų name veikia žiniasklaidos kontora ir įsikūrusios partijų būstinės. Pagrindiniuose rūmuose studijuoja menininkai. Akivaizdu, kad buvę pastatai ir želdynai padiktavo šios, vienos seniausių miesto dalių, dabartinį veidą. Reikia pažymėti, kad dabartinė Didždvario gimnazija (anksčiau - mergaičių gimnazija) buvo pastatyta Zubovų pastangomis.  | Kaštonų alėja kažkada vesdavo tiesiai pro pagrindinius dvarvietės vartus. Autoriaus nuotr.
|
Nepasisekė Ginkūnuose esančiam Zubovų dvaro pastatui. Jis buvo suremontuotas taip, kad prarado autentišką išvaizdą. Anot pašnekovės, puikiai išsilaikęs Bubių dvarvietės kompleksas, tačiau ten reikėtų gero ir supratingo šeimininko. Bubiuose veikia viešbutis, pavadintas grafo Zubovo vardu – tai istoriškai labai teisingas žingsnis. Galėtų ir daugiau panašių sutapimų nutikti. I. Nekrašienė paminėjo, jog vienas įdomiausių grafų Zubovų paliktų dalykų – parkai. Tiesa, pats įspūdingiausias jų yra ne Šiauliuose zonoje, o Kretingoje. Bubiuose esantis parkas garsus ne tik savo alėjomis ir stiliumi. Čia vykdavo garsiosios gegužinės, kurios turėjo didelę reikšmę mūsų valstybingumui. Prieš 105-erius metus nedidelės Bubių gyvenvietės vardas suskambo per visą Lietuvą. Vietovę išgarsino gegužinės - pirmieji neformalūs lietuvių inteligentų suvažiavimai, kuriuose buvo ne tik šokama, bet ir diskutuojama dėl tautos likimo. Senojo Bubių dvaro pagrindinio pastato nėra išlikę, tačiau gegužines bandoma atgaivinti. Zubovų dinastija Istorikės I. Nekrašienės surinktoje medžiagoje galima rasti daugybę smulkmenų apie 200 metų Lietuvoje gyvavusią Zubovų dinastiją. Per šią epochą Zubovai nuėjo sudėtingą kelią nuo Rusijos imperinių tikslų vykdytojų iki Lietuvos patriotų. Anot istorikės, gana simboliška, kad dabar Zubovų palikimas tarnauja visuomenei. Zubovai rėmė švietimą, kultūrą, o lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu teikė pagalbą knygnešiams. Viskas prasidėjo nuo to, kai po paskutiniojo 1795 metų Lietuvos ir Lenkijos Respublikos padalijimo Rusijos imperatorė Jekaterina II Bubius, kaip ir visas Šiaulių apylinkes, padovanojo savo meilužiui Platonui Zubovui. Šiam mirus, dvarą paveldėjo jo brolis Dmitrijus Zubovas, vėliau - jo sūnus Nikolajus Zubovas.  | Šiaulių "Aušros" muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Irena Nekrašienė sako, jog Zubovų palikimas Šiauliuose paliko gilų matomą pėdsaką. Artūro STAPONKAUS nuotr.
|
Dabar vienas žinomiausių Zubovų palikuonių – pianistas Rokas Zubovas. Jis yra ne tik šios grafų giminės atstovas, bet ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio proanūkis. Muzikantas neretai apsilanko Šiauliuose koncertuoti, pasigrožėti grafų palikimu. Rūmai - buvusio stambaus dvaro centras - kartais vadinami grafų Zubovų Didždvariu. Tačiau tai, pasak istorikės, – ne pavadinimas, greičiau – ūkinis terminas, pavirtęs gražiu vietovardžiu. Valdant grafams Zubovams, iki XX a. pr. pagrindiniai rūmai buvo giminės rezidencija, miesto įžymybė. Vėliau dvaras ir rūmai neteko rezidencinės reikšmės, dvaras ir ūkiniai pastatai buvo nuomojami arba suteikiamos patalpos įvairioms miestiečių visuomeninėms kultūrinėms reikmėms: visuomeninei bibliotekai, Piliečių klubui, Šiaulių ekonomijos archyvui, Mokytojų seminarijai, kultūriniams renginiams. Rūmuose dominuoja koridorinis planas. Išlikusi autentiška vestibiulio erdvė, kurią skaido centrinė kolona bei dvi puskolonės šonuose, puoštos marmuro imitacija. Patalpose išlikę autentiški dekoro elementai: karnizai, baltų glazūruotų koklių krosnis. Pažanga ir legendos Rūmų pastatas svarbus XX a. Šiaulių kultūriniame gyvenime. Vladimiro Nikolajevičiaus Zubovo pasiūlymu antrame rūmų aukšte 1902 m. įsikūrė visuomeninė biblioteka ir buvo saugomas Šiaulių ekonomijos archyvas. Archyvą studijavo ir tvarkė įžymūs Lietuvos mokslininkai Augustinas Janulaitis ir Jonas Jablonskis. 1900 m. į rūmus persikėlė turiningo laisvalaikio organizacija Piliečių klubas. Didždvario dvaro sodyba bei parkas tapo grafų Zubovų nuosavybe. 1922 m. parkas padovanotas Šiaulių miestui. Didždvario parke vykdavo žemės ūkio parodos, kurių pagrindiniai iniciatoriai buvo Vladimiras ir Dimitrijus Zubovai. Parodų tikslas buvo skatinti pažangesnį ūkininkavimą, auginti veislinius gyvulius, derlingesnių veislių javus, ūkyje naudoti mineralines trąšas, modernesnius žemės ūkio padargus. Vienas tituluočiausių svečių Zubovų rūmuose buvo pats Rusijos caras. Žinomas faktas, kad rūmuose 1838 m. lankėsi Rusijos caras Nikolajus I su žmona. 1856 m. rūmus važiuodamas iš užsienio aplankė Rusijos caras Aleksandras II. Šiaulių miesto legendos pasakoja, kad iš rūmų ėjo paslaptingi mūro urvai, kurie vedė į miesto senąsias kapines ir Katedros požemius. Pasakojama, kad požemių skliautai buvę sumūryti iš raudonų plytų, šonuose – nišos. Grindys buvo gana lygios, leidosi gilyn. Urvu galėdavai gana toli nueiti. Kai kuriose nišose buvo matyti matėsi užmūrijimų pėdsakų.  | |  | | Bubiuose kai kurie ūkiniai dvaro pastatai puikiai išliko. | | Bubių dvaro parko alėja mena legendinių gegužinių laikus. Autoriaus nuotr.
|
- Paroda iš tolimojo Milano
-
Ričardas JAKUTIS Lombardijos regiono (Šiaurės Italija) turizmo direkcijos pastangomis ir iniciatyva surinkta ekspozicija "Krucifikso tema Europos dailėje", paviešėjusi Vilniuje, Europos kultūros sostinėje, "Laiptų galerijos" iniciatyva surengta ir Šiauliuose.
 | | Parodoje apsilankė Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčios klebonas Egidijus Venckus. |
Iš Milano atkeliavusios parodos tikslas – priminti visuomenei, kokia tikroji istorinė Krucifikso prasmė ir interpretacija meno, religijos, moralinių vertybių ir filosofinėje erdvėje. Pirmą kartą ekspozicija pristatyta visuomenei 2008 metais Vittorio Emanuele galerijoje "OTTAGONO" Milane, Italijoje. 2009 m. vasarį paroda rodyta Milano mugėje "Tarptautinė turizmo birža". Parodoje pristatomos pasaulyje garsių menininkų Rafaello Sanzio, Paul Gauguin, El Greco, Salvador Dali kūrinių reprodukcijos. Nors originalūs darbai atlikti skirtingais laikotarpiais (seniausi net XIII amžiuje, vėlesni – XX amžiaus viduryje), visus juos vienija bendra kryžiaus, nukryžiavimo, aukojimosi tema. Kryžių nedvejodami galime laikyti mūsų laikų simbolių simboliu. Jis jau seniai drąsiai peržengė ne tik krikščionių Bažnyčios, bet ir Vakarų pasaulio meno istorijos ribas. Naudojamas visur ir kokiomis tik nori prasmėmis, kryžius praranda savo pradinę simbolinę reikšmę ir galų gale ima simbolizuoti ką tik nori. "Manau, kad per daug pripratome prie gražių krucifiksų ant sienos ir pamiršome, kas iš tikrųjų įvyko. Manau, jog mes žinome, kad Jėzus buvo plakamas, kad jis nešė savo kryžių, kad jam pėdos ir rankos buvo pervertos vinimis, deja, retai pamąstome, ką tai reiškia", – apie reikalingumą grįžti prie kryžiaus prasmės ištakų sako filmo apie Jėzaus Kristaus kančią režisierius Melas Gibsonas. Tiesa, Evangelijos apie nukryžiavimą pasakoja tikrai nedaug: "Ir jie jį nukryžiavo." Daugiau sužinome apie tai, kas dėjosi aplinkui, kai vyko nukryžiavimas. Todėl mums, norintiems geriau suvokti pagrindinius Biblijos įvykius ir apskritai Naujojo Testamento idėją, būtina išsamiau kalbėti ir apie kryžių, ir apie patį nukryžiavimą.  | Parodoje "Krucifikso tema Europos dailėje" galima išvysti kūrinius nuo XIII a. iki XX a. vidurio. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.
|
Parodoje "Laiptų galerijoje" regimos įžymių kūrinių reprodukcijos byloja, kokią kryžiaus ir nukryžiavimo prasmę įžvelgė Europos dailės klasikai. Girdėjau klausiant, ar paroda labiau turi sudominti religingus žmones, ar meno mėgėjus. Manau, vienodai ir tuos, ir tuos. Religingas žiūrovas, regėdamas nutapytą kryžių ir nukryžiuotą Jėzų Kristų, pamąstys apie kryžiaus giluminę prasmę, meno mėgėjus gėrėsis dailės grandų teptukų vedžiotomis linijomis. Šiaurės ir apskritai visos Lietuvos bažnyčios bei muziejai negali pasidžiaugti gerų dailės kūrinių nukryžiavimo tema gausa, todėl ši paroda ypač reikšminga edukacine prasme. Nepaneigsi, kad paroda "Krucifikso tema Europos dailėje" yra įvykis Šiaulių dailės padangėje, tačiau visų vilčių, deja, ji nepateisina. Tikėjomės, kad iš Milano – Europos dailės Mekos - sulauksime dar aukštesnės kokybės reprodukcijų. Nemanau, kad pasiteisina jų atspaudimas ant drobės, gal aukštos kokybės popieriuje labiau atsiskleistų originalios paveikslų spalvos. Kaip bebūtų, parodoje apsilankyti verta.
- Kuršėnų L. Ivinskio gimnazija - tarp novatoriškiausių pasaulio mokyklų
-
Kuršėnų L. Ivinskio gimnazija vienintelė iš Lietuvos mokyklų dalyvaus pasaulinėje programoje "Novatoriška mokykla".
Pasaulinėje novatoriškų mokyklų atrankoje dalyvavo 104 mokyklos iš 41 pasaulio šalies, kiekviena šalis vertinimui galėjo pateikti penkias mokyklas. Iš Lietuvos pasaulinėje atrankoje dalyvavo Kauno "Aušros", "Jėzuitų" ir "Santaros" gimnazijos, Panevėžio J. Miltinio bendrojo lavinimo mokykla bei Kuršėnų L. Ivinskio gimnazija. Atrinkta 31 novatoriška mokykla, tarp kurių yra ir Kuršėnų L. Ivinskio gimnazija, dalyvaus pasaulinėje mokyklų pradininkių (angl. Pathfinder Schools) programoje. Jos metu atrinktų mokyklų atstovai susitiks ir dalysis patirtimi, vyks bendri seminarai, diskusijos ir mokymai. Dauguma šių susitikimų jau vyksta virtualiai, tačiau visi mokyklų atstovai susirinks Brazilijoje bendram novatoriško švietimo forumui. Lapkričio 3-6 dienomis Salvadore vyksiančiame renginyje susitiks 250 novatoriškų mokytojų. Renginio metu bus įteikta ir 12 Pasaulinių mokytojų novatorių apdovanojimų. "Šiauliai plius" informacija
- Jaunųjų regiono talentų laukia Vilniaus rotušė
-
Irena BUDRIENĖ Šiaulių filharmonijoje susirinkę gabiausi Šiaulių apskrities muzikos mokyklų ir konservatorijos auklėtiniai surengė nemokamą koncertą šiauliečiams. Koncerto organizatorė, Šiaulių filharmonijos direktorė Nijolė Saimininkienė mano, kad jaunieji talentai turi būti žinomi savo krašte, todėl pirmasis žvaigždučių pasirodymas ir surengtas Šiauliuose, o lapkričio 12 dieną jų laukia Vilniaus rotušė – čia koncertuoti jaunuosius Šiaulių apskrities atlikėjus kviečia Lietuvos muzikų rėmimo fondas.
 | |  | Smuikininkės Augustė Emilija Janonytė ir Izabelė Lanauskaitė. | | 2-osios muzikos mokyklos mušamųjų instrumentų ansamblis publiką sužavėjo orginaliu grojimu. |
Tarptautinių konkursų ir festivalių dalyviai Šiaulių filharmonijos žiūrovus stebino virtuozišku grojimu ir profesionaliu dainavimu. Ypač sužavėjo sodraus vokalo savininkė Milda Baronaitė. Šiaulių J. Janonio gimnazistė atliko Ž. Vekerleno pastoralę "Kalnų gėlės". Solistė yra daugelio respublikinių dainų konkursų laureatė, garsina Lietuvą ir užsienyje. Kaip visad profesionaliai smuiką virkdė mokytojos ekspertės Nijolės Prascevičienės auklėtinės Augustė Emilija Janonytė ir Izabelė Lanauskaitė. Duetu ir po vieną griežusios mergaitės dar kartą įrodė, kad Šiauliuose yra puiki smuikininkų rengimo tradicija. Jaunosios smuikininkės yra pelniusios respublikinių ir tarptautinių konkursų laimėjimų. Augustė grojo solo su įžymiausiais Lietuvos orkestrais, atstovavo Lietuvai tarptautiniame muzikos projekte "Geriausios pasaulio scenos – vaikams", koncertavo Sankt Peterburgo M. Glinkos valstybinės kapelos salėje. Smuikininkams profesionalumu nenusileidžia ir akordeonininkai. Šiaulių konservatorijos akordeono specialybės mokytoja Marytė Markevičienė džiaugiasi, kad į Vilniaus rotušę pakviesti net penki mūsų regiono akordeonininkai. Koncertuoti sostinėje jiems ne naujiena – Marytės Markevičienės auklėtiniai nuolat kviečiami groti Karalienės Mortos premijų įteikimo ceremonijose, Stasio Vainiūno, Beatričės Grincevičiūtės namuose, ambasadose. Mokytoja sako, kad koncerto Vilniaus rotušėje jos mokiniai laukia nekantriai, trokšta kuo geriau pasirodyti, nes groti šioje prestižinėje sostinės scenoje vaikams malonu – čia nuolat gausu žiūrovų, juntamas publikos palaikymas. Lietuvos muzikų rėmimo fondo direktorės, buvusios šiaulietės Liucijos Stulgienės nuomone, tradicija tapę koncertai Vilniaus rotušėje atvėrė kelią ne vienam talentingam mokiniui į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, paskatino dalyvauti tarptautiniuose konkursuose. Ilgametė švenčių patirtis atskleidžia renginio svarbą ir muzikos mokyklų moksleiviams, ir jų pedagogams bei regiono ir sostinės visuomenei. Koncertas tampa meninio ugdymo rezultatų patvirtinimu, paskata tobulėti, turtinti tautos kultūrą. Kartu su Šiaulių apskrities jaunaisiais atlikėjais koncertuos ir žvaigždės, kilusios iš Šiaulių krašto – Virgilijus Noreika ir Algirdas Budrys. Vilniaus rotušėje Šiaulių regionas pristatys ne tik muzikus - dvi savaites čia bus eksponuojama neįgalių vaikų darbų paroda. Darbus parodai surinko Klovainių neįgalių vaikų centras bei Šiaulių moksleivių namai kartu su apskrities vaikų globos namais.
- Prasidėjo šeštasis muzikinis turas per Šiaurės Lietuvą
-
Irena BUDRIENĖ Antradienį šeštasis muzikinis turas per Šiaurės Lietuvą prasidėjo vokalistės Juditos Leitaitės ir Vilniaus valstybinio kvarteto koncertu Šiaulių filharmonijoje.
J. Leitaitė Šiaulių publiką žavėjo ne tik ypač gražiu vokalu, bet ir įtikinamu kūrinių perteikimu. Šiaulių filharmonijoje vykusio koncerto programoje skambėjo M. K. Čiurlionio, Ž. B. Vakerleno, F. Šuberto, E. Grygo, S. Franko kūriniai styginių kvartetui ir vokalui. J. Leitaitė yra viena ryškiausių kamerinės muzikos atlikėjų, tarptautinių konkursų laureatė, 2004 m. už nuopelnus Lietuvos muzikinei kultūrai apdovanota Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžiumi. Solistė gastroliavo JAV, Pietų Afrikos Respublikoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Suomijoje, Danijoje, Norvegijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Jugoslavijoje, Švedijoje, Olandijoje, Izraelyje, Kanadoje. Įvairiame solistės repertuare dominuoja moters meilės ir išgyvenimų tema. "Mano atliekamose dainose, romansuose labai daug kančios ir nelaimingos meilės. Tiek įsijaučiu, kad galiu scenoje apsiverkti", – sako solistė. J. Leitaitės pastangos nelieka nepastebėtos – tarptautiniuose festivaliuose solistė pelnė publikos pripažinimą. JAV vykusiame Niuporto festivalyje ji tituluota "Vasaros žvaigžde", o santūrūs skandinavai J. Leitaitę vadina "Šiaurės žvaigžde". Kiti muzikinio turo koncertai skambės pačiose gražiausiose Šiaulių regiono vietose: Pakruojo, Kelmės, Baisogalos, Ginkūnų dvaruose. Pakruojo ir Kelmės dvarų sodybose spalio 25 dieną, sekmadienį, koncertuos dar viena įstabi vokalistė – Regina Maciūtė, dvarų programą parengusi kartu su vargonininku Gediminu Kvikliu bei savo mokinėmis. Spalį prasidėjęs muzikinis turas per Šiaurės Lietuvą tęsis tris mėnesius, siūlydamas koncertus įvairiausių muzikos žanrų gerbėjams. Lapkritis džiugių akimirkų dovanos fortepijoninės muzikos klausytojams. Šiaulių krašto melomanai galės išgirsti bene geriausius šalies fortepijonų duetus programoje "Skiriama Norai", skirtoje šią vasarą mirusiai fortepijonų dueto "Riga duo" pianistei Norai Novik atminti. Rečitalį surengs pianistė Šviesė Čepliauskaitė. Grafo Vladimiro Zubovo šimtųjų metinių sukakčiai skirtą programą Šiauliuose pristatys grafo proanūkis Rokas Zubovas. "Stengsimės aplankyti tas vietas, kur prosenelio pavardė siejama ne tik su titulu, dvarais, bet ir su muzikine patirtimi. Prosenelis su žmona Ginkūnų dvare buvo sukūręs ir pats grojo kameriniame ansamblyje. Taigi kamerinės muzikos vakarai Šiaulių krašte prasidėjo būtent šios šeimos iniciatyva",- sako programos autorius, pianistas R. Zubovas. Ture planuojama surengti netradicinės muzikos koncertų, sudaryti galimybę pasireikšti jauniems miesto ir šalies menininkams, šiuolaikinės muzikos kūrėjams. Turas baigsis gruodį įspūdingu dviejų scenos grandų - perkusininko Arkadijaus Gotesmano ir saksofonininko Petro Vyšniausko - projektu "Kinas".
- Aklojo fenomenas mene
-
Daiva GRIKŠIENĖ Statistika "sunki": tyrimai rodo, kad net 60 proc. Lietuvos gyventojų požiūris į neįgaliuosius specifinis – neigiamas arba grynai medicininis, t. y. negalių turintis žmogus tematomas tik kaip vienokių ar kitokių sveikatos sutrikimų, kuriuos reikia gydyti, visuma. "Nors požiūris į neįgaliuosius keičiasi, tačiau labai nežymiai ir iš lėto – per pastaruosius metus jis pagerėjo tik 1,37 procento", – teigia Vytautas Gudonis, socialinių mokslų habilituotas daktaras, Šiaulių universiteto profesorius.
 | Vytauto Gudonio teigimu, tyrimai rodo, jog šalia neįgaliųjų sveikieji jaučiasi nejaukiai. Daivos KAZLAUSKIENĖS nuotr. |
Minint Baltosios lazdelės dieną ir prisijungiant prie pasaulinės LIONS Aklųjų dienos (jau daugiau nei 10 metų Baltosios lazdelės dieną tarptautinis LIONS judėjimas vadina "World LIONS Sight Day") iniciatyvos, Šiaulių moterų LIONS klubas susitiko su V. Gudoniu. Profesorius yra paskelbęs ne vieną straipsnį apie asmenų su regos sutrikimais psichikos reabilitacijos, auklėjimo ir integracijos problemas, yra nagrinėjęs neregių kūrybingumo fenomeną, analizavęs, kaip keičiasi kiti įgūdžiai, sutrikus regėjimui. Anot mokslininko, tyrimai parodo, kad šalia neįgaliųjų sveikieji jaučiasi nejaukiai, nes juos veikia stereotipai ir nežinojimas, kaip elgtis. Įdomiausia tai, kad dalis neįgalių vaikų realiai dar nesuvokia savo negalės, jos pasekmių ir kritiškai nevertina savo galimybių. Lygiai taip pat ir jų bendraamžiai. Vaikai labai lengvai priima neįgalų žmogų ir bendraudami su juo nejaučia jokio diskomforto, žinoma, jeigu suaugusieji jiems nesuformuoja išankstinės nuostatos. Reikia laiko, sako profesorius, ir per integruotą ugdymą nauja karta ateis, turėdama kitokį požiūrį. "Požiūris – labai rimtas fenomenas, kuris lėtai kinta", – teigia šiaulietis. V. Gudonis, Šiaulių "liūtėms" pristatydamas savo pranešimą "Aklieji mene kaip specifinis visuomenės nuostatų atspindys", kalbėjo apie aklumą įvairiose kultūrose bei apie akluosius mene. Profesoriaus pranešimas grindžiamas jo asmenine reprodukcijų kolekcija. V. Gudonis sako, jog žmonių požiūris į neįgaliuosius vienaip ar kitaip parodo to laikmečio visuomenės vertybių brandą bei pilietiškumo lygį. Neregys muzikantas užfiksuotas net freskose – vienoje reprodukcijų matyti, kad ir Egipto aukštuomenės damos klausėsi nereginčio muzikanto. Mituose, legendose ir Biblijoje taip pat daug aklųjų personažų, pvz., neregių globėjos šv. Liucija, šv. Sicilija, šv. Otilija. Atskira tema – regos negalę turintys garsūs žmonės, personalijos ir jų vaizdavimas dailėje: aklas dainius Homeras, aiškiaregė Vanga, rusų rašytojas N. Ostrovskis, lietuvių poetas A. Jonynas, eruditas ir žurnalistas V. Jerošenka, dainininkė B. Grincevičiūtė. Kartais aklasis paveiksle yra tiesiog simbolis, pavyzdžiui, aklojo pavidalu vaizduojamas aklas Laikas, aklas Pyktis, akla Viltis, akla Naktis, beraštis ir pan. Beje, V. Gudonio ir bendraautorių parengtame "Tiflologijos vardų žodyne" (tiflologija – mokslas apie neregius, regos sutrikimo priežastis) yra aprašytos 1134 skirtingų šalių ir įvairių laikmečių įžymių aklųjų biografijos. Surinkti faktai byloja, kad ir patys neregiai dažniausiai renkasi profesijas, susijusias su menu – tampa muzikantais, dainininkais, muzikos mokytojais, rašytojais.
- Tarpukario šuolį lėmė laisvė
-
Irena BUDRIENĖ "Aušros" muziejus ir Šiaulių universiteto Istorijos katedra pradėjo keturių istorijos vakarų ciklą Lietuvos ir Šiaulių istorijos temomis. Šie vakarai tarsi papildo ir pratęsia parodą "Šiauliai istorijos šaltiniuose". Antradienį vyko pirmasis istorijos vakarų ciklo renginys – Šiaulių universiteto docentas Jonas Sireika skaitė paskaitą "Šiauliai tarpukariu. Iš pelenų pakilęs miestas" apie tarpukario metais suklestėjusius Šiaulius, savivaldos kūrimąsi, miesto burmistrus.
 | | Docentas Jonas Sireika - pirmasis istorijos vakarų lektorius Autorės nuotr.. |
Pirmojo pasaulinio karo metais Šiauliai labai nukentėjo – sugriauti 75 procentai miesto pastatų, Antrojo – 85 procentai. Tačiau kuo didesnės netektys, tuo nuostabiau atrodo spartus miesto augimas tarpukariu. Tuomet Šiauliai savo svarba tenusileido laikinajai sostinei Kaunui (Vilniaus ir Klaipėdos neturėjome). Pasibaigus nepriklausomybės kovoms, buvo pradėti miesto atstatymo darbai. Centre, kur buvo leidžiama tik 2-3 aukštų mūrinių namų statyba, iškilo administracinės įstaigos, visuomeniniai pastatai, gražūs gyvenamieji namai. Ekonominis gyvenimas taip pat vyko sparčiai. Nutiestas geležinkelis per Šiaulius leido plėtoti pramonę. Šiauliai buvo odos apdirbimo ir maisto pramonės centras. Miestas garsėjo Chaimo Frenkelio produkcija, daugiausia - batais. Anot Jono Sireikos, Ch. Frenkelis praturtėjo iš didelio Carinės Rusijos užsakymo – batų kariuomenei. Jo sūnus Jokūbas atkūrė fabriką, gaminusį ne tik avalynę, bet ir lagaminus, rankines. Tuomet fabrike dirbo apie 500 žmonių. Pasak J. Sireikos, miestas ypač suklestėjo 1925 metais, kai Šiaulius valdė Jackus Sondeckis – labai veiklus ir racionalus, Vakaruose išsilavinimą įgijęs ekonomistas. Jis rūpinosi neturtingais žmonėmis, daug lėšų skyrė socialinei ir sveikatos apsaugai, švietimui. Pagal miesto reikmėms leidžiamus pinigus Šiauliai lenkė ne tik Panevėžį, bet ir Kauną. Tuo metu pastatyta moderni mokykla, sutvarkytos pradinės mokyklos. Šiauliuose veikė dvi gimnazijos. J. Sireika akcentavo vyrų – vienos seniausių šalies gimnazijų – reikšmę. Joje mokėsi daug įžymių, Lietuvai nusipelniusių žmonių. Paklaustas, kodėl mes, šiuolaikiniai žmonės, per Nepriklausomybės dvidešimtmetį nesugebėjome pasiekti tokių gerų rezultatų, kokie buvo tarpukariu, J. Sireika pradeda iš toli. Pasak docento, tauta gali būti nežinoma istorijoje, bet staiga, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, ji iškyla, suspindi, sužydi. Tai gali būti kultūriniai, kariniai ar kitokie laimėjimai. Iki XIII a. lietuviai Europoje buvo nežinomi, XIII a. pradėjo kilti, sukurta valstybė, o XIV a. lietuvius jau visi žinojo: tai buvo valstybė nuo jūros iki jūros. Tauta išreiškia savo energiją susidarius palankioms sąlygoms. Tą didžiulį tarpukario šuolį, pasak J. Sireikos, lėmė tai, kad tauta tapo laisva. Tauta, kuri buvo ir fiziškai, ir morališkai daug sveikesnė nei dabar – daugiausia kaimo žmonės, pripratę daug ir sunkiai dirbti. Carinėje Rusijoje nebuvo galima pasireikšti, tauta buvo prispausta, o kai našta pavyko atsikratyti, žmonės atgavo pasitikėjimą savimi. Atsirado galimybių gauti pagalbos iš užsienio, nes atsivėrė siena. Veiklieji atsidūrė Vakarų universitetuose, žmonių energija buvo panaudota tikslingai, kad būtų sukurtas geresnis gyvenimas sau ir valstybei. Dabar, anot J. Sireikos, visai kitas žmogus: ne tas doras valstietis, pripratęs daug dirbti, o homo sovieticus. Neatmeta docentas ir žydų vaidmens. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą mieste gyveno 56 procentai žydų, po karo jų teliko 25 procentai. "Jei Šiauliuose nebūtų buvę žydų, nebūtų taip miestas vystęsis. Žydų iniciatyva, drąsa, tarptautiniai ryšiai lėmė spartesnį kilimą", – sako jis. Bet sovietmečiu ir žydai negalėjo pasireikšti. Tik laisvė suteikia galimybę panaudoti tai, ką turi tauta.
- Regiono "Žvaigždės ir Žvaigždutės" koncertuos Šiaulių ir Vilniaus publikai
-
Irena BUDRIENĖ Lietuvos muzikų rėmimo fondas, nuolat organizuojantis "Žvaigždžių ir Žvaigždučių" koncertus Vilniaus rotušėje, kuriuose dalyvauja talentingiausi muzikos mokyklų, konservatorijų moksleiviai bei jų mokytojai iš įvairių Lietuvos regionų, šiemet atsigręžė į Šiaulių apskritį.
Lapkričio 12 dieną 18 val. Vilniaus rotušė vienam vakarui bus atiduota talentingiausiems jauniesiems Šiaulių regiono atlikėjams, kartu koncertuos ir rimtos žvaigždės, kilusios iš Šiaulių krašto – Virgilijus Noreika ir Algirdas Budrys. Tikimasi koncerte išgirsti ir Gintarę Skėrytę bei Kristiną Zmailaitę. Kad jaunieji talentai pirmiausia būtų žinomi savo krašte ir mes galėtume jais didžiuotis, spalio 16 dieną 14 valandą Šiaulių filharmonijoje koncertuos visi į Vilniaus rotušę pakviesti Šiaulių regiono tarptautinių konkursų laimėtojai. "Juk ne visi šiauliečiai galės nuvažiuoti į Vilniaus rotušę, o nematyti savo vaikų – didelė skriauda", – mano viena koncerto iniciatorių Šiaulių filharmonijos direktorė Nijolė Saimininkienė. "Mes žinome televizijos žvaigždes, o savo regiono vaikų dažnai nepažįstame", – sako ji. Direktorė džiaugiasi, kad viename televizijos projektų sužibėjo buvęs Šiaulių konservatorijos auklėtinis Martynas Levickis – žinią apie talentingą jaunuolį tuoj pasigavo tarptautinės radijo ir televizijos stotys. "Kiek pastangų buvo įdėta, kol Martynas tapo populiarus. Malonu prisiminti, kad jis išaugo mūsų akyse – šis jaunuolis yra mūsų regiono savastis", – įsitikinusi N. Saimininkienė. Ne tik Martynui, bet ir kitiems talentingiems Šiaulių regiono moksleiviams atveriamos galimybės tapti žinomiems ir pripažintiems. Dažniausiai tai būna neeilinių muzikos mokytojų nuopelnas, mano "Žvaigždžių ir Žvaigždučių" koncerto Šiaulių filharmonijoje organizatorė, apskrities kultūrą kuruojanti Natalija Borgerdt. "Vaikas gimsta su tam tikrais gebėjimais, kuriuos reikia pamatyti, ugdyti bei parodyti. Talentingus vaikus svarbu ne tik išmokyti, bet ir išvežti į tarptautinius konkursus", – sako ji. "Duok, Dieve, kiekvienam suaugusiajam tiek pasiekti, nuskinti tiek laurų tarptautiniuose konkursuose, kaip, pavyzdžiui, Augustė Janonytė ar Dominykas Girčius", – jaunųjų talentų pasiekimais džiaugiasi N. Borgerdt. Vilniaus rotušėje Šiaulių regionas pristatys ne tik muzikus. Dvi savaites čia bus eksponuojama neįgalių vaikų darbų paroda. Darbus parodai surinko Klovainių neįgalių vaikų centras bei Šiaulių moksleivių namai kartu su apskrities vaikų globos namais.
- "Toastmasters" - klubas oratoriniam meistriškumui ugdyti
-
Oksana LAURUTYTĖ Gebėjimas sklandžiai ir įtaigiai dėstyti mintis viešai - neabejotina lyderio savybė, tačiau daugeliui žmonių baimė kalbėti auditorijai gali sutrukdyti pasiekti užsibrėžtų tikslų. Neturintiems gebėjimo valdyti publiką pasiduoti nevertėtų. "Nemirti" iš baimės kalbant viešai, tobulinti oratorinius gebėjimus ir nugalėti jaudulį galima mokytis. Spalio 22-ąją 19 valandą Šiaulių verslo inkubatoriaus konferencijų salėje įvyks pirmasis klubo "Toastmasters" susitikimas.
Klubo nariai pasiskirsto vaidmenimis "Toastmasters International" - tai tarptautinė organizacija, įkurta 1924 metais Kalifornijoje (JAV). Dabar ji vienija per 12 tūkstančių pelno nesiekiančius iškalbos meno ir lyderystės klubus 92 pasaulio šalyse. Du tokie klubai veikia Vilniuje, vienas - Kaune, o šį mėnesį klubas, kuriame bus mokomasi nugalėti viešo kalbėjimo baimę ir tapti puikiu oratoriumi, pradeda veiklą Šiauliuose. Klubo iniciatyvinė grupė - septyni šiauliečiai, kurie į "Toastmasters" narių susitikimus vykdavo sostinėn ir susipažino su jo veikla. Šiauliečiams talkins ir klubo veiklą plėtoti padės "Toastamasters Vilnius" klubo prezidentas Igoris Vasiliauskas bei viceprezidentė Kristina Kovaitė. Pasak vieno klubo kūrėjų, šiauliečio Naglio Bakščio, klubą "Toastmasters" lankantys žmonės išmoksta suvaldyti savo jaudulį, netgi jį paverčia privalumu. Žingsnis po žingsnio kalbėdami viešai tam tikra tema, sulaukdami vertintojų (klubo narių) komentarų ar patys vertindami kalbantįjį, žmonės suformuoja įgūdžius ir tampa geresniais oratoriais. Kaip vyksta klubo narių susitikimai? Pasak Naglio, susitinkama tradiciškai du kartus per mėnesį. Sukuriama draugiška atmosfera, nes pirmą kartą kalbantys viešai žmonės labai jaudinasi, bijo būti išjuokti. Pajuokos susitikimuose nėra - patariama nuoširdžiai, neįžeidžiant, nes juk ir klausytis reikia mokėti. Gebėjimas klausytis, mandagiai replikuoti - taip pat gero oratoriaus savybė. Be jokios abejonės, klubo veikla yra reglamentuota - tai ne šiaip sau eiliniai pasikalbėjimai. Susirinkusieji į susitikimus gauna atitinkamus vaidmenis. Pagal pageidavimus ar pasiūlymus klube atsiranda šeimininkas, gramatikas, laiko fiksuotojas, seržantas, vertintojai. Pirmojoje dalyje keletas klubo narių ar naujokų kviečiami pakalbėti ekspromtu 1-1,5 minutės, o vertintojai padeda jiems sulaukti grįžtamojo ryšio ir suprasti kur galima patobulėti. Antrojoje dalyje sakomos iš anksto paruoštos kalbos, kurias taip pat vertina vertintojai. Vėliau vertinamos ir vertintojų kalbos, o publika rašo atsiliepimus, tad ir kalbėtojai, ir vertintojai sulaukia puikaus atgalinio ryšio. Naglis sako, kad išmokti profesionaliai vertinti taip pat reikia mokytis. Vienas sunkiausių vaidmenų - gerai įvertinti ekspromto kalbas, kuomet per tris minutes tenka įvertinti keturis penkis kalbėtojus. Įdomi veiklos dalis yra ta, kad kalbėtojui talkina laiko fiksuotojas - pasitelkdamas spalvotas korteles jis rodo, ar kalbėtojas dar turi laiko. Gramatikas nurodo išgirstas kalbos klaidas ir pataria, kaip jų išvengti. Tada publika renka geriausią vakaro kalbėtoją ir geriausią vertintoją. Labai svarbus vyriausiojo vertintojo vaidmuo. Jis visą vakarą stebi klubo veiklą, o pabaigoje komentarais ir pastebėjimais paaiškina klubo nariams, ko trūksta, kad šie palypėtų laipteliu aukščiau. Jaudulį galima paversti teigiamais dalykais Pasak Naglio, viešai kalbantis žmogus visada jaudinasi. Nepatyręs kalbantysis gali sustingti ar atlikti nervingus judesius. Beveik 60 procentų informacijos kalbantysis auditorijai perduoda kūnu, tad labai svarbu, kad kūno kalba atitiktų žodžiais perduodamą informaciją. Daugelis mano, jog patyrę oratoriai visiškai nesijaudina. Tai - netiesa. Jie jaudinasi, tačiau jaudulį geba suvaldyti. Svarbiausios gero oratoriaus savybės - kalbėjimas iš širdies, jaudulio pavertimas emocijomis, akių kontaktas su klausytojais, ryšio su auditorija užmezgimas ir "dirigavimas" jai. Klubo "Toastmasters" veikloje dalyvauja maždaug 20-40 metų žmonės, tačiau mielai kviečiami ir vyresni, nes amžiaus cenzo nėra. Pasak pašnekovo, kalbantysis dažnai galvoja, kaip atrodys prieš publiką. Tuomet visos mintys yra nukreipiamos ne į tai, ką ir kaip kalbėti, o kaip nesusimauti. Nesėkmė tokiu atveju beveik garantuota. Koją kalbančiajam gali pakišti ir tai, kad jis neparengia plano "B", jei kalbėdamas ir tikėdamasis reakcijos iš publikos, gali jos nesulaukti. Klube "Toastmasters" kiekviena pasiruošta kalba yra skirstoma į tam tikrus lygius. Kiekvienam aukštesniajam lygiui yra keliami papildomi reikalavimai. Norintys tapti patyrusiais oratoriais turi pasakyti daugiau nei 20 pasiruoštų skirtingo lygio kalbų. Klube "Toastmasters" žmonės lengvai, smagiai ir greitai įgyja pasitikėjimo ir išmoksta gerai jaustis prieš publiką. Kokia klubo sėkmės paslaptis? Ogi ta, kad kalbant įgyjama patirties, o stebint kitus mokomasi iš jų klaidų. Tokiu būdu ir formuojasi oratoriaus įgūdžiai, o tie, kurie bendrauja pasitikėdami, lengvai tampa lyderiais. "Nėra buvę žmogaus, kuris atėjęs į susitikimą pasakytų, kad jam buvo neįdomu", - sako Naglis. Ateiti svečio teisėmis į pirmąjį Šiauliuose klubo "Toastmasters" susitikimą kviečiami visi norintys. Užsiregistruoti galima interneto svetainėje www.minciuakademija.lt .
- Dailės mokytojai piešia šviesiau
-
Ričardas JAKUTIS Ar pastebėjote, kad dailės mokytojai piešia šviesiau? Manau, jog taip piešti juos skatina jų mokiniai, kupini optimizmo, regintys gražų, spalvingą ir šviesų pasaulį. Tokios mintys kilo spalio 5-ąją, Mokytojų dieną, "Laiptų galerijoje" atidarant ketvirtąją Šiaulių dailės mokytojų parodą, kuri taip ir vadinasi - "IV".
 | Niūrią rudens dieną visi užsukę į "Laiptų galeriją", gali pasigrožėti ryškiais ir šviesiais miesto dailės mokytojų kūriniais. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.
|
Ilgai negyvenau Šiauliuose, o kai prieš keletą metų likimas vėl mane čion grąžino, nustebau, kad šiame sename pramoniniame mieste daug puikių dailininkų. Pamąsčiau, jog gerų dailininkų atsiranda ten, kur yra gerų dailės mokytojų. Gerardas Bagdonavičius, pradėjęs Šiauliuose dailės mokytojų tradicijas, regis, ne vieną įkvėpė pamėgti dailę, o ją pamėgus, norėti, kad pamėgtų ir kiti. Parodoje regime visko – nuo mažosios grafikos kūrinių (ekslibrisų) iki didžiulių tapybos drobių. Regime skulptūrą, vitražą, net gražias lėles. Darbai atlikti kruopščiai, su meile, todėl kūriniai alsuoja gyvastimi. Miela, kad mokytojų sukurtos tapybos drobės, grafikos darbai neperkrauti objektais - leidžia susitelkti ties viena mintimi. Be abejo, nustebino vykusiai pasirinktas koloritas. Kiekvienas geras dailės mokytojas pasakys, kad piešti gali visi. Mokiniai, kurie mokslo metų pradžioje sako: "Aš nemoku piešti", susidūrę su geru dailės mokytoju metų pabaigoje jau puikiausiai piešia. Tik blogas dailės mokytojas gali pasakyti: "Tu nemoki piešti." Garsi tapytoja ir dailės mokytoja Eglė Velaniškytė tvirtina: "Žmogus neištvertų šioje žemėje be kūrybos, nes kūryba nėra vien menas siaurąja prasme. Pirma, tai žvilgsnis į pasaulį - smalsus, tiriantis, naivus. Antra, pastangos suvokti tai, ką matai, ir noras dalytis tuo, ką suvoki." Šviesią ir gražią dailės mokytojų parodą norisi palydėti linksma istorija. - Pažiūrėkite, vaikučiai, kaip gražiai piešia Onutė, - sako piešimo mokytoja. - Dabar nupiešk mums stiklinę arbatos. - Su cukrum ar be? - pasiteirauja Onutė.
- Tulpių dvarą lanko tūkstančiai
-
Alvydas JANUŠEVIČIUS Burbiškio dvarą, tarsi piligrimai šventvietę, lanko tūkstančiai keliautojų. Vien per šiuos metus jų – beveik 70 tūkstančių. Vienus vilioja čia vykstantys renginiai, kitus – ekspozicijos, dar kiti čia sustoja tiesiog pailsėti kanalų, tiltų ir medžių prieglobstyje.
 | Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktorius Egidijus Prascevičius sako, jog dvaras dirba ištisus metus – čia nuolat būna lankytojų. |
Estetikos oazė "Dirbame ištisus metus", - sako Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktorius Egidijus Prascevičius ir priduria, jog lankytojų kitais metais gali dar pagausėti: dvaras šviežiai restauruotas nuo pastatų iki daugybės tiltų. Burbiškio dvaras savo metus skaičiuoja ne pagal kalendorių, o pagal tulpių žydėjimo metą. Gegužės pradžioje čia organizuojama tulpių žydėjimo šventė sutraukia minias žmonių ne tik iš Lietuvos. Reginys pribloškiantis – milijonai žiedų, marios žmonių, senoviniai automobiliai. Šiais metais žmonių automobiliai netilpo apylinkėse. Žmonės, palikę mašinas kur nors laukuose, ėjo iki dvaro po keletą kilometrų. Nusidriekė kolonos autobusų. Pažiūrėti 300 rūšių tulpių susirenka ne tik floristai, bet ir politikai. Dešimtys jų naudojasi masinio susibūrimo vieta – puiki reklama net ir tada, kai rinkimai toli. Direktorius E. Prascevičius priminė, jog į tulpių žydėjimo šventę anksčiau atvažiuodavo ir tikras dvaro paveldėtojas Adomas Baženskis. Deja, jis mirė prieš dvejus metus. A. Baženskis dvarą padovanojo Lietuvos valstybei. Sąlyga - kad dvaras būtų gerai prižiūrimas. Šventę dažnai aplanko A. Baženskio artimieji. Kas vilioja žmones į Burbiškį? Direktorius E. Prascevičius nedrįsta visko suversti atsitiktinumams. Buvo įdėta nemažai darbo. Reikėtų priminti, kad dabartinis dvaro vaizdas gana panašus į tą, kuris buvo "auksiniais" metais, kai jį valdė ir puoselėjo Baženskiai.  | |  | Dvaro parko tiltai restauruoti, lyg būtų grįžę Baženskių laikai. | | Dabartinėje ekspozicijoje – fajetonai ir kitos kinkomos transporto priemonės. |
Gyvos istorijos muziejus Burbiškio dvaro istorija prasideda XVII amžiuje. Tuomet pasodintas ir peizažinio tipo dvaro parkas, užimantis 28 hektarus. Parke daugybė tvenkinių ir kanalų bei tiltų per juos. Tvenkiniuose - 15 salų. Dvaro pastatai sudaro didelį uždarą kiemą ir savo kuorais primena tvirtovę.  | Galima sakyti, kad sovietmečiu kiaulės išgelbėjo dvarą nuo visiško sunykimo. |
Parke yra skulptoriaus Kazimiero Uliansko sukurtas poeto Adomo Mickevičiaus paminklas, pastatytas 1911 m., Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklas, pastatytas 1912 m., švč. Mergelės Marijos skulptūra, parko vartai ir liūtų tiltas. Tiesa, švč. Mergelės Marijos skulptūros papėdėje yra ir akmuo su mažyte pėda. Pasirodo, Dievo motina mindžiojo akmenis ir čia. Parke įrengti takai, tvenkinių salos sujungtos 12 tiltų. Ne visi žino, kad netoliese esantis Kleboniškio buities muziejus priklauso tam pačiam Daugyvenės kultūros ir istorijos kompleksui. Muziejaus direktorius paaiškina, jog Kleboniškis istoriškai su Burbiškio dvaru nėra susijęs - dvare dirbdavęs kitas kaimas. Tačiau Kleboniškis dabar dažnai vadinamas antrosiomis Rumšiškėmis. Čia, senovinėse trobose ir klojimuose, sukaupta visa, ko prireikdavo mūsų senolių ūkiuose - nuo senoviškų skrynių ir rakandų iki pirmųjų mašinų ir traktorių. "Dvaras ir etnografinis kaimas tarsi papildo vienas kitą", - teigia E. Prascevičius. Muziejuje yra ir unikalus vėjo malūnas, kuris jau dabar galėtų malti miltus, tereikia sutaisyti sparnus. Kiti malūno agregatai entuziastų restauruoti prieš porą dešimtmečių. Dvaras žydi Pernai Burbiškio dvare atlikta darbų už aštuonis milijonus litų. Įvairūs remonto darbai vyko jau ir anksčiau. Nenuostabu, kad reikėjo nemažai investicijų – sovietmečiu dvaras buvo paverstas kiaulide, kanalais tekėjo srutos. Tvenkiniai dabar kruopščiai išvalyti, tilteliai - atstatyti. Restauruotas ir pagrindinis dvaro tiltas su liūtais, kuriam teko patirti ir vandalų išpuolių.
| |  | Pražydusios tulpės vilioja žmones į Burbiškio dvarą kiekvieną pavasarį. Autoriaus nuotr. |
Dvi dešimtys pastatų atstatyta pagal ano laikmečio architektūros standartus: pagrindiniai rūmai, ledainė, arklidė, svirnas, tvartas, sodininko namas, karvelidė. Dvaras turi nuolatinę ekspoziciją apie savo istoriją. Įvairiuose pastatuose ekspozicijos keičiamos. Šiuo metu čia galima išvysti vilnų karšimo įrankių ir arkliais kinkomų transporto priemonių ekspozicijas. Vasarą kartą per savaitę čia būdavo rodomi istoriniai, dokumentiniai, senoviniai filmai. Dvaras žydi. Tiesa, tulpių jau neišvysite, tačiau rožių - į valias.
- "Menoja" kviečia į "Gundymus"
-
Oksana LAURUTYTĖ "Leiskite Jus sugundyti", - tokiu paslaptingą šypseną keliančiu kvietimu dekoravimo studija "Menoja" šiauliečius kviečia į suaugusiųjų kūrybos parodos "Gundymai" atidarymą. Šiandien, spalio 2-ąją, 17 valandą atvykę į parodą lankytojai išvys net 50 kūrinių – gundymo vaisiumi laikomų obuolių, sukurtų iš modilino, gintaro, karoliukų, dekoruotų dekupažo technika.
"Menojos" direktorė Ineta Vaitekūnienė džiaugiasi, kad kai soduose bumbsi obuoliai rudens nurausvintais skruostais, jos vadovaujamoje studijoje – neregėtas obuolių derlius. "Tai meno kūriniai iš spalvingos kasdienybės, sukurti aplankius mūzai bei leidus sau geriau pažinti save bei atrasti paprastus dalykus per spalvą, formą, išreikšti svajas", - sako I. Vaitekūnienė. Kiekvienas parodos kūrinys yra savito stiliaus, nepakartojamas savo forma ir plastika, tinkantis tapti interjero detale. Meno įkvėptų šiauliečių sukurti "Gundymai" - tai orginalūs, šilti, niekur anksčiau dar nematyti kūriniai. "Užsukite ir pamatysite. Pasimėgaukite užburiančiu obuolio skoniu. Leiskitės sugundomi, ir miestas pakvips obuoliais", - sako studijos vadovė. Parodos atidarymo metu parodą apžvelgs ir pristatys tapytoja Vita Žabarauskaitė. Paroda veiks iki spalio 23 dienos. Dekoravimo studija "Menoja" – tai nauja kultūros erdvė, prieš metus atvėrusi duris Šiaulių miesto gyventojams, norintiems pažinti įvairius dekoravimo būdus ir techniką. Studija "Menoja" "glaudžia" suaugusiųjų meninės raiškos klubą, kuris gyvuoja jau šešerius metus. "Menoja" - universali vieta žiūrovui, kūrėjui, gamintojui. Joje organizuojami įvairūs meninės raiškos seminarai, rengiamos parodos, suteikiama galimybė kurti kiekvienam. Kūryba čia vertinama kaip fantazijos laboratorija, skatinamos kūrybingos asmenybės, mokomasi įžvelgti kūrybiškumą įprastoje aplinkoje.
- Meilė muzikai išugdoma vaikystėje
-
Eva JAGMINAITĖ Mokykla, kurioje nerašomi pažymiai, nėra egzaminų, o mokytojai, mokiniai ir tėveliai vienas kitą vadina kolegomis... Tai ne fantastinė ateities mokyklos vizija, o jau 15 metų Šiauliuose gyvuojančioje YAMAHOS muzikos mokykloje kasdienybė.
 | YAMAHOS muzikos mokyklos vadovė Ala Gascevičienė sako, kad vaikai ir tėveliai mielai mokosi ne tik klasėje, bet įsigiję knygelių bei kompaktinių diskų pamokeles kartoja namie. Autorės nuotr.
|
Visame pasaulyje garsios YAMAHOS muzikos mokyklos kelias prasidėjo 1954-aisiais Japonijoje, sukūrus ankstyvojo muzikinio lavinimo projektą. Šiuo metu pasaulyje YAMAHOS mokyklose mokosi per 700 tūkstančių mokinių, Šiauliuose jų - beveik 300. Šiaulių YAMAHOS muzikos mokyklą apžiūrėję šioms mokykloms programas sudarantys vokiečiai pareiškė: "Neturime jokių priekaištų, tai pavyzdinė mokykla." "Pats dalyvavau įkuriant šią mokyklą, todėl itin skrupulingai žiūrėjau, kad patalpos atitiktų visus pedantiškųjų vokiečių keliamus reikalavimus - nūtų reikiamas apšvietimas, spalvos, patalpų planas. Galbūt todėl mūsų mokykla yra laikoma viena geriausių Europoje, - pasakoja Kęstas Gascevičius. - Dabar sulaukiame svečių iš kaimyninių šalių, juos čia atveža tam, kad pažiūrėtų, kaip reikia įrengti YAMAHOS mokyklos patalpas." Varomoji pasaulio jėga - ritmas Ikimokyklinukams YAMAHOS mokykloje skirtos net trys programos. Ruoniukas Robis kūdikių nuo 4 iki 18 mėnesių amžiaus programai pasirinktas dėl to, kad mokslininkai nusprendė, jog tai labiausiai kūdikį primenantis gyvūnas. Klysta tie, kurie mano, jog mažiausieji supažindinami tik su muzikos garsais. Kiekviena pamoka turi savo temą, pvz. maudymasis, miegas, dantukai, judėjimas, gimtadienis ir pan.. Taip mažyliai pažindinami su juos supančia aplinka, lavinami jų pagrindiniai pojūčiai, padeda vystytis, skatinama smegenų veikla, mokoma socialinių įgūdžių. "Šią programą nuo 3 mėnesių lanko mūsų anūkėlis. Dabar jam pusantrų metukų, todėl labai džiaugiamės, kai keletą užsiėmimų praleidęs vaikas, atėjęs į užsiėmimų kambarį, ima krykštauti atsidūręs jam mieloje erdvėje", - pasakoja YAMAHOS mokyklos vadovė Ala Gascevičienė. "Viskas gyvenime turi savo ritmą - dieną keičia naktis, vasarą - žiema. Laikas taip pat turi savo ritmą, matuojamą minutėmis, sekundėmis, valandomis. Per mažylių pamokėles kai kurių dainelių ritmas atkartoja mamos širdies dūžio ritmą, o tai labai svarbu, nes tuomet kūdikiai atsipalaiduoja, jaučiasi saugūs ir linksmi", - sako K. Gascevičius. Jo teigimu, mokslininkai yra nustatę, jog egzistuoja vaikų "vystymosi langeliai", kurie atsiveria tam tikru metu, o vėliau užsiveria, todėl įsisavinant informaciją natūraliu būdu be specialistų pagalbos reikia daugiau pastangų. Ūgtelėję "keliauja" į programą "Mažyliai ir muzika" Po pažinties su ruoniuku Robiu vaikai susipažįsta su aštuonkoju. Tokioje pamokoje dalyvauja aštuoni vaikai, kiekvienam kurių priklauso po aštuonkojo koją. "Programoje "Mažyliai ir muzika" dalyvauja ūgtelėję vaikai nuo 1,5 iki 4 metukų. Jie dainuoja, žaidžia ritminius, judesių, pirštų žaidimus, pasakoja įvairias istorijas, - sako A. Gascevičienė. - Tokio amžiaus vaikai labai sparčiai vystosi, didėja jų savarankiškumas, tobulėja motorika." Vadovė sako pastebinti, kad tokio amžiaus vaikai labai mėgdžioja suaugusiuosius, todėl net tie tėveliai, kurie skeptiškai žiūrėdavo į dalyvavimą pamokose drauge su vaikais, nevalingai įsitraukia į užsiėmimus ir džiaugiasi vaiko pasiekimais. "Iš pradžių buvo labai sunku tėvelius įtikinti kartu dalyvauti pamokose, mat užuot tai dariusios, mamos norėdavo palikusios vaikus atsigerti su draugėmis kavos. Dabar tėveliai patys labai nori dalyvauti pamokose", - sako A. Gasvecičienė. Trečioji ikimokyklinukų programa skirta vyriausiesiems mažyliams, kurie keliauja į "Muzikos šalį". Jau susipažinę su muzikos garsais vaikai, perkopę ketvirtuosius metus, gali pradėti muzikuoti ir geriau valdyti savo kūną. "Skirtingai nei įprastoje mokykloje, čia nėra atskirų solfedžio ar dainavimo pamokų. Mokomės kompleksiškai, t. y. dėmesį skiriame ir balsui, ir muzikinės klausai, ir muzikalumui pavinti. Žaizdami vaikai išmoksta ir solfedžiuoti, ir groti ansamblyje, ir dainuoti nelengvus kūrinius", - teigia A. Gascevičienė. Galima įgyvendinti svajones Instrumentu groti vaikai mokosi grupėse, tiesa, pageidaujant su vaiku mokytojai gali dirbti ir individualiai. YAMAHOS mokykloje nuo 6 metų galima mokytis groti fleita, klavišiniais, mušamaisiais instrumentais, vokalo, nuo aštuonerių - groti gitara. Tai programos ne tik vaikams - suaugusieji taip pat yra laukiami įgyvendinti senų svajonių groti kokiu nors instrumentu. "Mokykloje laukiami visi nuo 3 mėnesių iki 99 metų. Tėvai visuomet gali dalyvauti pamokose. Mokykloje nėra pažymių ir egzaminų, tačiau mūsų moksleiviai sėkmingai tęsia muzikinę karjerą muzikos akademijose, kolegijose, muzikuoja išvykę į užsienį, - sako A. Gascevičienė. - Didžiausias metų išbandymas vaikams - koncertas tėveliams. Jam jie rengiasi itin kruopščiai." Kartą per metus vyksta respublikinis konkursas, kuriame Šiaulių YAMAHOS mokykla dukart tapo laureatė ir atstovavo Lietuvai Europos tarptautiniame konkursuose Čekijoje ir Vokietijose. YAMAHOS moksleiviai, išklausę pagrindinę programą, jei pageidauja, gali laikyti egzaminą ir gauti muzikos mokyklos baigimo diplomą. Tam, kad YAMAHA taptų pasiekiamesnė, netrukus planuojama atidaryti ir muzikos mokyklos padalinius pietinėje miesto dalyje. "Mes duodame laisvę vaiko kūrybai, išklausome jo norus. Groti vaikas išmoksta visų žanrų muziką: nuo klasikos iki džiazo ar "popso", tačiau kas jam mieliau pasirenka pats. Kartais vaikai pareiškia norą susiburti į roko grupes, tokią galimybę jiems irgi suteikiame", - sako YAMAHOS mokyklos vadovė. A. Gascevičienė pasakoja, kad kartais tenka įgyvendinti ir įdomius suaugusiųjų norus, kurie sumąsto originaliai pasveikinti artimuosius pramokę groti kieno nors itin mėgiamą kūrinį. Vaikai nuo keturiolikos metų vis dažniau atėję bando įgyvendinti savo svajonę tapti didžėjais. YAMAHOS muzikos mokykloje laukiami ne tik norintys mokytis - šiuo metu vadovai ketina priimti ir su mažyliais bei kūdikiais galinčią dirbti dar vieną muzikos vadovę.
- Užvenčio vaizdai išsiliejo akvarelėse
-
Vita MORKŪNIENĖ Neseniai Šiauliuose duris atvėrusiame menų centre surengta pirmoji paroda. Savo darbus čia pristato vasarą Užventyje vykusio tarptautinio akvarelininkų plenero "Jungtys II" dalyviai. Skaidrios akvarelės spalvos primena vasarą, atkuria Užvenčio apylinkių vaizdus ir kūrėjų patirtus išgyvenimus, skatina pamąstyti apie akvarelės - dailės žanro - situaciją ir perspektyvas.
 | Užvenčio malūną įamžino Vidmantas Zarėka. |
Dairantis po ekspoziciją, maga iš darbų atpažinti, atspėti jų autorius. Dažnai tai padaryti pavyksta nesunkiai – dauguma jų šiauliečiai, daug metų ištikimi akvarelei, ją tobulinantys ir puoselėjantys, pasirinkę pagrindine savo kūrybos sritimi ir meninės saviraiškos būdu. Tai Antanas Visockis, Vidmantas Zarėka, Voldemaras Barakauskas. Vienas ištikimiausių Šiaulių akvarelės riterių Arūnas Vasiliauskas parodoje dalyvauja su plenero metu sukurtais piešiniais, kurie pasitarnaus vėliau, autoriui kuriant akvareles etnografiniais, liaudies meno motyvais, neatskiriamais nuo pastarųjų metų jo kūrybos. Parodoje matome ir menotyrininko prof. Vytenio Rimkaus akvarelių, prie kurių jis gana dažnai "nuklysta" nuo pagrindinės savo veiklos. Akis nepraslysta pro savitas Remigijaus Bielskaus akvareles. Tai savotiškas "sūnaus palaidūno" sugrįžimas. Anksčiau gana intensyviai liejęs akvareles, paniręs į įvairius kūrybinius ieškojimus, autorius buvo gana ilgam stabtelėjęs, nuo jos atsitraukęs. Smagu, kad kūrybinė pauzė baigėsi, o nežinantys net neįtartų ją buvus. Daugiau spalvų ir įvairovės parodai suteikia ir telšiškio Valdo Eitučio, plenero svečių Viktorijos Visockytės ir Aldonos Visockienės darbai. Vilnietei autorei Saulei Urbonavičiūtei ir pleneras, ir paroda kelia nostalgiškų jausmų – jos tėvas šviesios atminties dailininkas Eduardas Urbonavičius kilęs iš Užvenčio. Būtent Eduardas Urbonavičius Lietuvos akvarelininkus subūrė į grupę "Aqva 12". Trys šiauliečiai - Antanas Visockis, Vidmantas Zarėka ir Voldemaras Barakauskas - yra aktyvūs šios grupės nariai. Žiūrovų žvilgsnį parodoje neabejotinai patrauks žinomų latvių akvarelininkų Janio Spalvinš ir Ievos Spalvinios darbai, bendrame fone išsiskiriantys spalvingumu ir jiems vieniems būdinga kūrybos maniera. Beje, šie menininkai bendruose projektuose su lietuviais dalyvauja jau ne pirmą kartą. Ekspozicija - gyva, nenuobodi, joje akivaizdus patyrusių akvarelės meistrų profesionalumas, preciziškumas, kitų darbuose nestinga spontaniškumo ir ekspresijos, šiam žanrui suteikiančių ypatingo žavesio ir gyvybės.  | |  | Akvarelėse liejosi spalvos, o parodos atidarymo metu - smuiko garsai. | | Plenerą Užventyje, kurio darbai pristatyti parodoje, organizavo klubas "7,20 m2". Klubą subūrė Daiva Skrupskelytė (centre). |
Per parodos atidarymą ne kartą geru žodžiu buvo prisimintas pleneras. Savaitė, pralėkusi Užventyje, buvo tikra kūrybos ir bendravimo šventė. Už ją dailininkai dėkingi svetingiems plenero šeimininkams, Užvenčio malūno savininkams ir krašto kultūros tradicijų puoselėtojams Mildai ir Alvydui Knyzeliams. Plenerą organizavo Šiaulių miesto visuomeninis kūrėjų klubas "7,20 m2", suburtas Daivos Skrupskelytės. Apie akvarelę žinota jau senovės Egipte, Graikijoje, Romoje, tačiau kaip savarankiška dailės sritis ji yra gana jauna. Iki XVIII amžiaus akvarele dažniausiai buvo kuriami paveikslų eskizai ir kopijos. Vėliau atsirado nemažai dailininkų, susižavėjusių akvarele, įvertinusių jos teikiamas raiškos galimybes, pažabojusių jos būdą, derinusių su kitais dailės žanrais. Kūrėsi akvarelininkų grupės, sąjungos, kilo sąjūdžiai, buvo rengiamos bendros parodos, akvarelės bienalės, trienalės. Akvarelė išgyveno pakilimo ir nuosmukio laikus. Akvarelei, dažniau negu kitoms dailės šakoms, tenka išgirsti ir "mirties nuosprendžius" - esą ji jau pasenusi, atgyvenusi, nešiuolaikiška ir pan. O akvarelė jos neigėjų pykčiui bei kūrėjų ir gerbėjų nuostabai tebėra gyva ir gyvybinga. Kaip gyvas skaidrus sraunus upelis ji teka per mūsų metus, per spalvingą ir kintantį gyvenimą, provokuodama kūrėjus, teikdama džiaugsmą žiūrovams, teigdama nesenkančią kūrybos galią. Prie šio teigimo prisideda ir menų centre veikianti paroda.
- Šiauliuose - Pasaulio jaunimo rūmų nacionalinė konferencija
-
Alvydas JANUŠEVIČIUS Beveik pusantro šimto žmonių šeštadienį susirinko naujojoje Šiaulių universiteto bibliotekoje išklausyti seminarų apie modernius būdus lavinti žmogų, pažinti save. Pasaulio jaunimo rūmų (JCI) nacionalinė konferencija Šiauliuose vyko pirmą kartą.
 | Aktorius Andrius Žebrauskas tikino, kad neišsakyti jausmai niekur nedingsta – jie kaupiasi, kol išsiveržia. Autoriaus nuotr.
|
JCI – pasaulinė organizacija, vienijanti veržlius ir iniciatyvius verslininkus nuo 18 iki 40 metų. Dar ši organizacija vadinama lyderių kalve. Viena iš jos veiklų – mokymų ir seminarų organizavimas, todėl retas šios organizacijos renginys praeina be mokymosi. Pirmasis paskaitą skaitė Šiaulių universiteto prorektorius Juozas Pabrėža. Jis priminė visiems, kokia nustabi yra mūsų kalba – gausi tarmių ir tarmelių, išsamiau nagrinėjo šiauliškių tarmę – čia susiduria net penkios stambios tarmių grupės. Pranešėjas Aurimas Vietrinas aiškino, kas yra bendravimo "ping-pongas". Tai žaidimas, kai norima atsikalbinėti ar atidėlioti darbus. Akivaizdu, kai šį žaidimą žaidžiame su kitais, tačiau kartais jį žaidžiame su savimi. Pranešėjas Darius Čibonis dėstė "koučingo" (angl. coaching) pradmenis. Tai asmeninio efektyvumo plėtojimo metodika, kuri padeda savyje rasti didžiulius gebėjimų klodus. Ši metodika remiasi mintimi, kad žmogus gali daug daugiau, nei įsivaizduoja. Aktorius Andrius Žebrauskas mokė per šokį ir judesį pažinti save. Siūlė vėl tapti vaikais – ne ūgiu ar protu, bet judrumu ir žingeidumu. Juk nuo vaikystės mus mokė susikaupti, surimtėti, neverkti. Aktorius įsitikinęs, kad emocijos niekur nedingsta. Derybų ir asmeninio efektyvumo srities guru Darius Pietaris tęsė paskaitų ciklą apie baimes, kurias mes kiekvienas turime įveikti, kitaip neišsilaisvinsime nuo... savęs. Pranešėjas Artūras Blinstrubas, socialinių mokslų daktaras, docentas, savo seminarą skyrė visiems, siekiantiems išmokti efektyviai ir rezultatyviai bendrauti su klientais, partneriais, oponentais, įgyti ar patobulinti socialinio įtikinimo įgūdžius, ugdyti pasitikėjimą savimi.
- "Rėdos ratas" į vaikų širdis belsis per sielą
-
Oksana LAURUTYTĖ Penktąjį sezoną Šiaulių lėlių teatras "Avilys" pasitinka nauju spektakliu "Rėdos ratas". Spektaklyje, kuris labiau skirtas vyresniems vaikams, pasakojama, rodos, paprasta istorija - laumės apkeitė savo ir žmonių kūdikį, laumiuko žmonės nepamėgo. Vis dėlto aktorių sukurta istorija - milžiniškas etnokultūros lobynas. Spektaklyje daug lietuvių liaudies švenčių akcentų, papročių, apeigų, mitologijos elementų ir yra suprantamas... širdimi. "Per vaikų širdis belsimės į jų sielas", - sako spektaklio režisierius, "Avilio" teatro vadovas Arūnas Pakulevičius.
 | "Rėdos ratas" - spektaklis, kupinas simbolių, ženklų, mitologinių būtybių. Autorės nuotr. |
Siužetas kuriamas ženklais ir simboliais Spaudos konferenciją ir spektaklio pristatymą lėlių teatras "Avilys" surengė neįprastoje vietoje - etnografinėje sodyboje "Žemaitiška troba". Klėtyje, kvepiančioje dūmais ir dvelkiančioje senove, užgroję senoviniai instrumentai - vežimo ratas, daudytės - paskelbė spektaklio pradžią. Žodžių ir teksto spektaklyje nedaug - skamba kone niekur negirdėtos lietuvių liaudies dainos, sutartinės, šnabždami užkalbėjimai, naudojami šiais laikais nebenaudojami buities rakandai. Kalbėjimas ženklais ir simboliais kuria siužetą. "Spektaklyje vaidina ir šaukštai, juk gimdamas žmogus atsineša šaukštą, o mirdamas - palieka. Šį šaukštą - žmonių vaiką - laumės pasiima vietoj jo palieka Laumiuką. Šleivą, kreivą, kitokį vaiką palieka gyventi su sveikais žmonėmis, o šie vaiko nepriima. Tėvas jį tik pakenčia, o Laumiuką myli tik mama. Kai vaikui iškyla pavojus, laumės jį atsiima", - sako spektaklio režisierius Arūnas Pakulevičius. Laumiukas, gyvendamas su žmonėmis, mato tradicines lietuvių kalendorines šventes - Užgavėnes, Velykas, Sekmines, Rasas, Žolinę, Ilgę - ir prieina iki Kalėdų. Anot režisieriaus, jis ilgai mąstęs, kaip vaikams, gyvenantiems "makdonaldų" laikais, parodyti, kas seniau buvę svarbu lietuviams, kokį stiprų ryšį jie turėję su gamta - saule, medžiais, ugnimi. "Tai spektaklis ne tik apie kitokį vaiką. Tai spektaklis apie mus visus, apie tai, koks mūsų ryšys su praeitimi, kiek mums svarbios vertybės. Kalbėdami ženklais beldžiamės į vaiko sąmonę, į tai, kas joje giliai giliai užkoduota. Į vaiko širdį beldžiamės per jo sielą", - sako A. Pakulevičius. Premjera - spalio pradžioje Spektaklis "Rėdos ratas" skirtas vyresniems vaikams, jam pasibaigus aktoriai dar pabendrauja su žiūrovais, paklausia vaikų, kokias šventes jie matė, kokias švenčia namie. Premjerą žiūrovai išvys spalio pradžioje Šiaulių filharmonijos salėje, spektaklį "Avilys" vežios ne tik po Šiaulių apskrities, bet ir visos šalies mokyklas. Naujajame spektaklyje vaidina pats režisierius ir aktoriai Rita Kiškūnaitė, Renata Savickaitė bei pradedantis aktorius Justinas Misius. "Rėdos ratas" skirtas Lietuvos tūkstantmečiui paminėti. Spektaklį remia Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija prie Lietuvos Prezidento kanceliarijos. A. Pakulevičius sako, kad "Avilys" kažkaip norėtų paminėti ir penktąjį teatro sezoną. Norima surengti lėlių teatrų festivalį, bet neaišku, ar leis piniginė. Tiesa, visai neseniai "Avilys" lankėsi tarptautiniame lėlių teatrų festivalyje Armėnijoje, kur ir pristatė spektaklį "Rėdos ratas". "Vienas garsus vengrų profesorius, pažiūrėjęs spektaklį, pasakė, kad dabar jis žino, kas yra Lietuva", - sėkme džiaugiasi A. Pakulevičius. Kitų metų pradžioje "Avilys" vyks į festivalį Slovėnijoje, kurio tema - "Betliejaus spektakliai". Į šį festivalį ketinama vežti naują spektaklį apie Kristaus gimimą. "Prieš Kalėdas užsidirbsime pinigų ir vyksime", - optimizmo nepraranda režisierius.
- Kurtuvėnų dvaras turizmo oazė
-
Alvydas JANUŠEVIČIUS Jei Šiaulių apylinkėse plėtojamas turizmas, tai – Kurtuvėnų dvaro sodyboje. Atvykėlius čia vilioja daug kas – graži gamta, kultūriniai renginiai ir pramogos. Šiandien akies krašteliu apžvelgsime dvaro įdomybes, kurių per dieną tikrai neišbandysi.
 | |  | Kuzniuko ežeras – vienas iš daugybės, kuriame galima pažvejoti. | | Žirgynas dabar teikia ne tik jodinėjimo, bet ir žirgų terapijos paslaugą. |
Žirgai ir jų terapija Kurtuvėnų dvaro sodyba prisikėlė iš laiko dulkių ir pelenų. Dvaro sodyba jau pritaikyta turizmui - Kurtuvėnai turi ambicijų tapti vienu svarbiausių Šiaulių rajono turistinių objektų. Vasarą bene labiausiai čia traukia atvykti žirgai. Senieji Kurtuvėnų dvaro savininkai nuo seno didžiavosi savo žirgais. Dvaro žirgynas ir ratinė stovėjo švariajame dvaro sodybos kieme, šalia rūmų ir svirno. Ir dabar regioninio parko jojimo paslaugų centras įsikūręs buvusiose grafo Pliaterio-Zyberko arklidėse. Lankytojų laukia daugiau nei keturios dešimtys žirgų, prižiūrimų profesionalių trenerių. Organizuojami kelių valandų, ar net dienų žygiai, savaitgaliai ar visos atostogos su žirgais. Norinčių tapti tikrais jojikais laukia jojimo mokykla, kuri veikia ištisus metus. Daugiausia džiaugsmo žirgai teikia vaikams. Neabejojama, kad žirgai yra tarsi delfinai – gerai veikia žmogaus psichiką. Čia ne juokais jau užsiimama žirgų terapija. Kurtuvėnuose tradiciškai organizuojamas Lietuvos ištvermės jojimo čempionatas - "Kurtuvėnų taurės" varžybos. Kalvotomis miškingomis vietovėmis raiteliai turi įveikti nemažą atstumą. Būtina tausoti žirgo jėgas: menkas kojos nikstelėjimas, ir varžybos - baigtos. Kurtuvėnų regioninio parko direktorius Rimvydas Tamulaitis priminė, kad šalia dabartinių arklidžių greitai bus įrengtas maniežas, kuriame žirgai galės treniruotis ir žiemą.  | |  | Sodininko namelis, šalia kurio galima apsistoti su palapinėmis ir "kemperiais". | | Rekonstruojamas kalvio namelis greitai taip pat pasitarnaus turistams. |
Kultūros židinys Daugelis istorinių šaltinių teigia, kad į Kurtuvėnus atvykdavo nemažai turtingų ir kilmingų svečių iš užsienio dalyvauti gegužinėje, šv. Jokūbo atlaiduose ir pažiūrėti baudžiauninkų spektaklių. Praėjus kone 200 metų, klojimo teatrų tradicija atgaivinta. Prieš vienuolika metų pradėti rengti kasmetiniai Klojimo teatrų festivaliai, suburiantys mėgėjiškus teatrus iš visos Lietuvos bei užsienio. Kaip ir senovėje, festivalį lydi Šv. Jokūbo atlaidai Kurtuvėnų bažnyčioje. Artimiausia šventė, kuri vėl sukvies minias vaikų – Kalėdos. Porą savaičių prieš jas svirnas pasipuošia šiaudiniais papuošalais, nendriniais baltų simboliais. Vaikai pulkais atvažiuoja čia tam, kad susitiktų su tikru Kalėdų Seneliu, broliu Gruodžiu. Vaikai važinėja rogėmis, žaidžia prie laužo liaudiškus žaidimus, velka ir degina blukį. Kurtuvėnai nuo seno garsėja Užgavėnių eitynėmis, kurių neatsiejama dalimi tapo unikalusis svirnas. Čia po visų kelionių ir elgetavimų susirinkdavo persirengėliai. Šokdavo iki vėlumos ir varydavo žiemą iš kiemo. Dabar ši tradicija taip pat gyva. Žmonės nebijo per Užgavėnes atverti durų kaukėtiems personažams. Į "ubagų balių" pasivaišinti keptais karpiais, alumi, pasilinksminti vakaronėje susirenka visas miestelis ir jo svečiai.  | |  | Kurtuvėnų regioninio parko direktorius Rimvydas Tamulaitis džiaugiasi, kad Kurtuvėnai jau patrauklūs turistams. | | Obelys veda senovinių veislių vaisius. |
Šimtametis sodas Įprasta, kad mūsų šalyje pagalvojama apie pramogą, tačiau užmirštama buitis, kuri reikalinga turistams. Kurtuvėnų dvare jau yra kelios vietos, kur galima apsistoti keliautojams. Kai svirne baigiasi koncertai ar parodų pristatymai, dalis lankytojų lieka miestelyje ilgesniau ir apsistoja oficinos viešbutyje. Galima apsistoti ir sodininko namelyje. Šalia jo gausu atrakcionų vaikams. Aptverta teritorija, skirta palapinėms ir "kemperiams" pastatyti. Pastaruosius galima prijungti prie reikiamų komunikacijų. Aplink sodininko namą – senos obelys, kurios įskiepytos dar senesnėmis šakomis. R. Tamulaitis tvirtina, kad atkurtos ir išsaugotos senosios sodybos obuolių rūšys. Sode bandoma atkurti kroketo žaidimo tradicijas. Tai aristokratiškas žaidimas, nereikalaujantis didelio fizinio pasirengimo.  | Klojimo teatrų festivalis šalia Kurtuvėnų svirno - atgaivintas ir gyvas. Autoriaus nuotr. |
Vizija pildosi Dar prieš porą metų Kurtuvėnų dvaro sodyboje buvo numatyta įkurti aktyvaus ir pažintinio turizmo centrą su išplėtota infrastruktūra. Dabar tai jau realybė. Kurtuvėnai tapo pamėgtu keliautojų objektu. Tai paskatino parko rekreacinių zonų plėtrą, žuvininkystę, žirginį turizmą, teikiamos maitinimo, nakvynės ir poilsio paslaugos. "Mes net savo svirno alų turime, - džiaugėsi direktorius. – Per šventes žmonės nepagaili sumokėti keliais litais daugiau, kad galėtų nusipirkti šio gėrimo autentiškame butelyje su originalia etikete." Atstatytasis Kurtuvėnų svirnas pritaikytas informacinei, kultūrinei ir švietėjiškai veiklai. Čia vyksta parodos, spektakliai, pavyzdžiui, Tytuvėnų vasaros festivalis jau neįsivaizduojamas be šios erdvės.
- Anglų kalbos kursai Didždvario gimnazijoje
-
"Tas, kuris nemoka svetimų kalbų, nesupranta ir savosios" (J. V. Getė).
Šiaulių Didždvario gimnazijoje jau nuo 1963 metų yra pagilintai mokoma anglų kalbos. Per daugelį metų išugdyta daug puikių anglų kalbos specialistų, puoselėjamos gilios mokymo tradicijos, sukurta efektyvi dėstymo metodika. Todėl šioje gimnazijoje jau septintą rugsėjį atveria duris anglų kalbos kursai. Gimnazijoje siūlomomis anglų kalbos paslaugomis naudojasi vis daugiau įmonių ir organizacijų. Kursuose anglų kalbos jau yra mokęsi Baltijos informacinių duomenų centro, Šiaulių teritorinės muitinės, AB "Lietuvos geležinkeliai" Šiaulių infrastruktūros darbuotojai, įvairių mokyklų pedagogai iš Kelmės, Akmenės, Mažeikių bei miesto. Ir šią vasarą, liepos mėnesį, šešių pedagogų, aktyviai lankiusių kursus, grupė iš Didždvario gimnazijos buvo išvykusi į Angliją tobulinti kalbos vartojimo įgūdžių. D. Jautakienė, Šiaulių apskrities ligoninės Priėmimo skyriaus vedėja, teigia, kad džiaugiasi pasirinkusi anglų kalbos kursus gimnazijoje, nes labai pažangiai dėstoma, vedami įdomūs ir naudingi užsiėmimai, puikios specialistės R. Alminienės dėka jau geba skaityti įvairią literatūrą anglų kalba, todėl tvirtai pasiryžusi ir šiais metais tęsti kursus, mokytis laisvai vartoti kalbą. Taigi kursuose mokoma ne tik gramatikos, bet ir supažindinama su anglišku "gatvės žodynu", vartojamu neformalioje aplinkoje. Dvejojantiems siūloma užsirašyti į kursus ir pabandyti - mokymosi trukmę ir lygį galima pasirinkti. Kursuose, atsižvelgiant į besimokančiojo žinias bei interesus, sudaromos nedidelės grupės. Norintiems tobulėti organizuojama grupė-klubas, kur galima daugiau bendrauti su angliškai kalbančiais miesto svečiais, rengiami įvairūs susitikimai. Didždvario gimnazijoje taip pat organizuojami kursai abiturientų grupėms ir TOEFL kursai lankantiems egzaminus užsienyje. Abiturientai, lankę kursus, paprastai sėkmingai išlaiko valstybinius egzaminus, štai ir šiemet būriavosi prie mokytojos E. Skinkienės kabineto, džiaugsmingai dėkodami už puikius rezultatus. Studentai, mokęsi šioje gimnazijoje, bet kuriame universitete dėl anglų kalbos neturi jokių sunkumų. Pasirinkite gimnaziją, turinčią anglų kalbos mokymo tradiciją ir norinčią su kiekvienu pasidalyti sukauptomis žiniomis. Išsilavinęs žmogus šiuolaikiniame pasaulyje, vadinamame informaciniu, priverstas mokėti net keletą užsienio kalbų, kad galėtų bendrauti ir gauti naujos informacijos. Didždvario gimnazijos informacija
- Menų centre užsimezgė verslininkų ir menininkų draugystė
-
Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ Šiauliuose duris atvėrė naujas menų centras, kuriame dailės reikmenų galės įsigyti ir profesionalai, ir mėgėjai, ir lopšelinukai, ir moksleiviai. Pačiame miesto centre, Varpo g. 27, dailės ir laisvalaikio prekių parduotuvėje "Skizze" kurti kviečiami visi kūrybingi ar norintys išmokti meno paslapčių žmonės. Čia vyks ne tik piešimo, tapybos ar lipdymo kursai, bet ir bus rengiamos dailininkų parodos. Rugsėjo 24-ąją 17 val. naujame meno centre bus atidaryta šią vasarą Užvenčio plenere kūrusių šiauliečių akvarelininkų darbų paroda.
 | Daiva Skrupskelytė viliasi, kad į menų centrą užsukę žmonės patirs kūrybos džiaugsmą ir puikiai praleis laisvalaikį. |
Estijos "Skizze" parduotuvių tinklas išplėtotas visose trijose Baltijos šalyse. Nuo 1991 metų pradėję veiklą Estijoje, prieš septynerius metus – Latvijoje, jau ketvirtus metus tinklas šaknis leidžia Lietuvoje. Estijos verslininkų požiūris į verslumo ir meno sintezę yra šiuolaikiškas ir grįstas bendradarbiavimo principu. "Esame nedidelės šalys, todėl kartu dirbti lengviau. Nesame suinteresuoti tik parduoti prekę. Mums svarbu, kad klientas, prieš pirkdamas, galėtų ją išbandyti", - sako "Skizze" atstovas iš Estijos. Parduotuvėje prekės išdėliotos šiek tiek neįprasta, tačiau klientui naudinga tvarka. Teptukų, dažų ar popieriaus galima rasti keliose vietose, tik skirtingų garsių, kokybę garantuojančių firmų: "Raphael", "Marabu", "Lefrance & bourgeois" ir kt. Dailės priemonės čia suskirstytos į kelias grupes – profesionalams dailininkams, mėgėjams ir mokyklinio amžiaus vaikams. Nepamiršti ir mažiausieji kūrėjai, kurie pasaulį pažįsta daiktus kišdami į burną. "Be be" serijos ryškiaspalvis plastilinas ar modelinas yra nekenksmingas, neturi kvapo, skonio, nelimpa prie rankų, netepa kilimo ar baldų. Geometrinių formų su įspaustais skaičiais vaškinės kreidelės - ne tik patogios paimti, bet ir atlieka lavinamąją, pažintinę funkciją", - sako su partneriais iš Estijos bendradarbiaujančios bendrovės "Dailės prekės" atstovė Daiva Skrupskelytė. Dailės priemonių įvairovė labai didelė. Kiekvienas ras tai, ko jam labiausiai reikia – minkšto, kieto, ore stingstančio ar mažas detales lipdyti tinkančio plastilino ar modelino. Pagalvota ir apie kuriančius tamsiuoju paros metu. Ilgėjant vakarams, nepamainomas rankdarbių kūrėjams ir dailininkams gali būti natūralų dienos apšvietimą sukuriantis ir dėl to spalvų neiškraipantis anglų firmos "Daylight" šviestuvas.  | | "Skizze" įsikūrė pačiame miesto centre, Varpo g. 27, priešais Prisikėlimo aikštę. Autorės nuotr.
|
"Estai didelį dėmesį skiria ekologijai, aplinkosaugai, todėl parduotuvėje galima įsigyti dailės ar kanceliarijos reikmenų, pagamintų iš antrinių žaliavų, pavyzdžiui, estų gamybos bloknotas ar japonų "Pilot" serijos rašiklis. Tai ekologiški, švarūs, neteršiantys aplinkos ir labai kokybiški produktai. Ant kiekvieno jų parašyta "be green", - pabrėžia D. Skrupskelytė. Menų centre galima ne tik dailės reikmenų įsigyti. Čia organizuojami piešimo pastele, anglimi, tapybos akvarele, aliejumi, akriliniais dažais kursai, kuriuos pagal individualią programą veda profesionalus dailininkas. Specialistai moko dekupažo, tapybos ant šilko, žvakių, stiklo, marškinėlių dekoravimo, lipdymo, karoliukų vėrimo paslapčių. Laukiami bet kokio amžiaus meno mėgėjai. Maža to, čia rengiamos teminės parodos, kurios bus keičiamos kas tris savaites. "Jeigu parodoje bus eksponuojami tapybos ant šilko darbai, tai visą mėnesį priemonėms, skirtoms tapybai ant šilko, bus taikomos nuolaidos. Užsukusieji į meno centrą sulauks patarimų, galės priemones išbandyti ir tik tada įsigyti", - žada "Dailės prekių" specialistė Kristina Taurosevičiutė. Jeigu širdies kertelėje kirba noras kurti, registruokitės į meno kursus. Daugiau informacijos galima sužinoti telefonu (8~41) 200 267 arba užsukus į "Skizze" parduotuvę, Varpo g. 27.
- "Sėkmės mokyklos" konferencija, kurioje gali dalyvauti ir tu!
-
Rugsėjo 19 d., šeštadienį, 11 val. Šiaulių kolegijoje (Aušros al. 40) Giedrius Dranevičius skaitys paskaitą "Kur slypi tikroji mūsų jėga?" Laukiami 9-12 klasių moksleiviai. Renginys truks iki 13 valandos, yra nemokamas.
G. Dranevičius – karatė čempionas, stažavęsis pas geriausius savo srities mokytojus, turintis pasaulinio lygio renginių organizavimo patirties, vedęs seminarus Lietuvoje ir užsienyje asmenybės ugdymo, streso valdymo, lyderystės ir daugeliu kitų temų. Kelerius metus G. Dranevičius dirbo su "TMD Partners" organizuojant mokymus temomis: "Pasitikėjimas ir įtaka", "Emocinė kompetencija", "Streso valdymas", "Kaip išnaudoti beprotišką tempą ir nuolatinius pokyčius asmeniniam augimui", "Kelias, kuris veda į save", "Mentorystė", "Psichologinis pasiruošimas derybose", "Išorinė ramybė ir vidinė energija", "Ideali lyderio būsena", "Kur slypi tikroji mūsų jėga?", "Asmenybės įtaka aplinkiniams – indukcija", "Kaip susiję klientų aptarnavimo principai ir standartai su juodu diržu". "Sėkmės klubas" – tai šeštadieninė mokykla 9–12 klasių moksleiviams. Klubo programą sudaro dvejų metų kursas. Užsiėmimai vyksta kas antrą šeštadienį po keturias akademines valandas (iš viso 32 akademinės valandos per semestrą). Paskaitas ir praktinius užsiėmimus veda profesionalūs lektoriai iš Lietuvos ir užsienio. Moksleiviai gauna visas mokymuisi reikalingas priemones. Išklausiusiems atskirus semestrus įteikiamas pažymėjimas, vienų metų kursą – sertifikatas. Lankiusųjų "Sėkmės klubą" dvejus metus laukia specialios dovanos. "Sėkmės klubas" naujus mokslo metus pasitinka atnaujinta programa bei naujais lektoriais. Naująją programą sudaro keturi semestrai. Pirmasis 2009 m. rudens semestras vadinasi "Supermokymasis", antrasis - "Savęs pažinimas ir tobulinimas", trečiasis – "Bendravimas", ketvirtasis – "Verslumas". Daugiau informacijos 8~631 525 94 arba el.paštu dovile@sekmesmokykla.lt .
- Organizacija AIESEC: "Ne asmeninė nauda dabar yra svarbiausia"
-
Jorūnė ŠIUIPYTĖ "Jaunuolis, studijų metais dalyvavęs AIESEC veikloje, – tikrai kitoks. Visų pirma jis tampa tolerantišku, paragavusiu lyderystės duonos. Atėjęs į naują darbovietę jis gerokai greičiau susidraugaus su kolektyvu, nes jo komunikaciniai gebėjimai bus ištobulinti dalyvaujant įvairiose mūsų rengiamose konferencijose, bendraujant su stažuotojais iš tolimiausių pasaulio kontinentų. Čia studentui suteikiamos visos galimybės pakilti nuo nulio iki tikro visuomenės lyderio", – taip žmogų, studijų metais aktyviai dalyvaujantį tarptautinės organizacijos AIESEC veikloje, apibūdina Šiaulių filialo prezidentas, Šiaulių universiteto studentas Kęstutis Bardauskas.
 | AIESEC Šiaulių filialo kolektyvas išsiskiria draugiškumu bei stipria charizma. AISEC archyvo nuotr.
|
Tarptautinė organizacija – ne tik besidomintiems verslu "Stereotipą, kad mūsų organizacija vienija tik jaunuosius verslininkus, iš karto noriu paneigti. Turime ne vieną Menų fakulteto atstovą, humanitarą, socialinius ar gamtos mokslus studijuojantį. Kiekvienas jų mums yra reikalingas, pavyzdžiui, esant užduočiai sumaketuoti plakatą ar lankstuką, pagalbos kreipiamės į menininkus bei informatikus, o Šiaulių filialo finansų skyriuje veikia ekonominius mokslus studijuojantys ŠU studentai. Neneigiu, kad didžiąją dalį sudaro socialinės srities studentai, bet juk verslu domisi ir menininkas, ir informatikas – studentai šiais laikais domisi ne viena sritimi", - sako Kęstutis. Šiaulių filialo pirmininkas teigia, kad jų suburtas kolektyvas išsiskiria būtent draugiškumu bei stipria charizma. Kęstutis pasakoja, kad atvažiavę į bet kokią konferenciją šiauliečiai išsiskiria iškart: draugiškumas, vieningumas ir labai gera komandinio darbo atmosfera dominuoja. Į šią organizaciją įstoję studentai dirba ne dėl finansinės ar materialinės naudos, o, anot Kęstučio, iš idėjos bei gerų norų, stipraus potencialo tobulėti bei įgyti kuo daugiau naujų žinių. Susidomėjimas organizuojamais renginiais – milžiniškas Moksleivių lyderių projektas praėjusiai metais vyko daugumoje Šiaulių mokyklų. Įdomu tai, kad nors užsiėmimai ir vykdavo po pamokų, mokinių susidomėjimas bei lankomumas buvo be galo didelis. Pasak Kęstučio, AIESEC kasdien sulaukdavo skambučių iš mokyklų - buvo prašoma leisti įtraukti dar daugiau moksleivių į šias paskaitas, kurias vedė stažuotojai ne tik iš Europos, bet ir iš Barbadoso, Gruzijos. Šis projektas buvo be galo sėkmingas ir dalyvavusiems mokiniams, ir stažuotojams, ir pačiai organizacijai. Šiemet taip pat rengiamam projektui kyla sunkumų – 400 Lt dalyvavimo mokestis mokykloms tapo tikru iššūkiu. Didžioji dalis Šiaulių mokyklų vis dėlto įvertino projekto "I‘m a Leader" naudą XXI amžiaus mokiniui ir sutiko prisijungti ir šiemet. "Projekte "I‘m a Leader" pradėjau dalyvauti praėjus savaitei po mano atvykimo į Šiaulius. Galiu drąsiai pasakyti, kad projektas – puikiai organizuotas. Kartu su dar dviem stažuotojais aplankėme daugybę Šiaulių miesto vidurinių mokyklų bei gimnazijų, kur vedėme kursus mokiniams lyderystės tema. Rezultatas – fantastiškas! Mes ne tik žaidėme, diskutavome, bet ir susiradome draugų. Manau, kad iš šio projekto patirties pasisėmė ne tik jo dalyviai, bet ir mes, stažuotojai, pavyzdžiui, aš atsikračiau scenos baimės bei išmokau lakoniškai dėstyti savo idėjas", - savo įspūdžius apie projektą Šiauliuose pasakojo stažuotoja Lesley Husbands iš Barbadoso. SYNERGY bei ENERGY – konferencijos naujokams bei senbuviams "Iš daugybės rengtų konferencijų galiu paminėti SYNERGY (Baltijos šalių konferencija), bei ENERGY. Pastaroji daugiausia buvo orientuota į naujokus "AIESEC" veikloje. Šiais metais tėra likusi vienintelė SYNERGY konferencija. Šiemet šiauliečiams suteikta proga ją organizuoti savo mieste - laukiame beveik 300 delegatų iš daugiau nei 10 šalių. Pagrindiniai konferencijos dalyviai bus Latvijos ir Estijos AIESEC" nariai – pasakoja K. Bardauskas. Kęstutis pamini dar vieną AIESEC renginį "Patraukliausias Šiaulių miesto darbdavys", kurį su bendrove "Šiaulių personalo valdymo grupė" rengia jau trečius metus. Titulas "Patraukliausias darbdavys" pelnomas ne taip paprastai. Atrankos metu yra rengiama anketinė apklausa bei klausiama konkrečios įmonės personalo nuomonė. Praėjusiais metais "Paslaugas teikiančių įmonių sektoriuje" pirmoji vieta ir nominacija "Studento svajonių darbdavys" atiteko UAB "Telerenai" ("S plius"). Esi aktyvus bei pilietiškas? Prisijunk prie mūsų! "Mūsų organizacijai reikia motyvuotų žmonių. Tokių, kurie nereikalautų vien atlygio už atliktą darbą, o veiktų tobulėjimo bei naujų perspektyvų link", - teigia Kęstutis. Pasak Kęstučio, kasmet aukštąsias mokyklas vidutiniškai baigia daugiau nei 40 tūkstančių studentų, tačiau Lietuva tiek itin perspektyvių darbo vietų nesuteikia – svarus įrašas gyvenimo aprašyme bei išugdytos asmeninės savybės šiuo atveju yra itin svarbūs aspektai. Atranka į organizaciją AIESEC nėra sudėtinga, tačiau reikalauja daug pastangų. Ją sudaro keturi etapai. Po kiekvieno etapo vis mažinamas pretendentų skaičius, o po paskutiniojo lieka apie 25 studentus, verčiausius įsitraukti į veiklą. Norintys išbandyti savo jėgas iki rugsėjo 16 d. turi užpildyti anketą, esančią tinklalapyje www.aiesec.lt . Antrasis etapas – simuliacija – suburia pretendentus į įvairius žaidimus, kurių metu, pasak Kęstučio, puikiai atsiskleidžia pretendentų komandinis darbas bei asmeninės savybės, kurias vertina jau sudaryta AIESEC senbuvių grupė. Trečiasis etapas – interviu. Kiekvieną interviu sudaro keturi skirtingai kambariai, kuriuose tikrinamos pretendento žinios apie pačią organizaciją, domimasi studento laisvalaikiu, kūrybiškumu bei išbandomos anglų kalbos žinios. Po interviu likusieji pretendentai yra kviečiami į konferenciją DISCOVER, kurioje dar kartą pristatoma visa organizacija, o jos metu pretendentai taip pat yra stebimi, analizuojami įvairūs jų gebėjimai, kompetencijos. Po šios konferencijos paskelbiami naujai priimti nariai. Lyderiais nėra gimstama – jais tampama. "Noriu paminėti dar kartą – nepraleiskite savo šanso. Visuomeninė veikla ugdo jus kaip asmenybes, o to juk neišmokstama iš vadovėlių", - pokalbį baigė Kęstutis.
- Kurtuvėnų dvaras kultūros lopšys
-
Alvydas JANUŠEVIČIUS Jei kalbame apie Kurtuvėnų miestelį, apylinkes ar parapiją, turime visų pirma kalbėti apie dvaro sodybą. Čia gyvenusios garsios Lietuvos giminės, galima sakyti, viską aplinkui ir sukūrė. Šiais laikais dvaras Kurtuvėnų kultūriniame gyvenime taip pat labai svarbus, tačiau apie tai – kitame "Šiauliai plius" numeryje. Dabar nusikelkime daugiau nei keturis amžius į praeitį ir keliaukime iki pat senojo svirno gaisro.
 | |  | Senasis svirnas archyvinėse nuotraukose. | | Dvaro pastatas stovėjo dar sovietmečiu, tačiau dabar iš jo nieko nelikę. |
Kilo dvaras Kurtuvėnų regioninio parko direktorius Rimvydas Tamulaitis teigia, jog Kurtuvėnų dvaro sodyba ištirta kone tiksliausiai ir nuodugniausiai Lietuvoje. Čia dirbo nemažai mokslininkų – nagrinėjo rašytinius šaltinius, atliko archeologinius tyrimus. Dabar galima teigti, kad sodybos planas atkurtas gana tiksliai. Džiugu tai, kad reprezentacinė sodybos teritorija pateko į regioninio parko rankas ir tapo patraukliu turistiniu objektu. Direktorius lenkia pirštus ir vardija garsias gimines, kurios kadaise čia gyveno: Skaševskiai, Karpiai, Nagurskiai. Trumpai dvarą valdė ir Tiškevičiai. Kurtuvėnų vardas paminėtas 1597 metais dvaro inventoriaus knygoje. Tuomet Jonas Skaševskis Kurtuvėnus užstatė Mikalojui Karpiui ir jo žmonai, savo seseriai Skaševskytei. 1664 metais dvaro sodyba atiteko Petrui ir Zuzanai Skaudvilams. Vėliau priklausė Nagurskių dinastijai. Daugiau nei šimtą metų dvarą valdė grafai Zyberg-Pliateriai: Henrikas (1811-1903), Liudvikas (1853-1939) ir Stanislovas (1889-1955). Pastarasis dvarą valdė iki pat 1940-ųjų. Bene daugiausia Kurtuvėnų dvarui davė Nagurskiai. XVIII amžiaus pabaigoje Kurtuvėnus valdė Jokūbas Nagurskis, tuomet ėjęs ir žemaičių seniūnijos matininko pareigas. Jis buvo ir vienintelis bažnyčios fundatorius. Teigiama, jog jis palaidotas kriptoje po bažnyčia. J. Nagurskis pastatė daugumą dvaro pastatų, tarp kurių ir garsųjį dviaukštį svirną, kuris, skaičiuodamas daugiau nei dviejų amžių naštą, 2001 metais buvo padegtas.  | |  | Grafas Pliateris po medžioklės su grobiu, šalia savojo "Shevrolet". | | Nagurskių valdymo laikų dvarvietės planas, kuris dabar yra atkuriamas. |
Žuvys ir žirgai Kad senoji dvarvietė atgimtų, nemažai prisidėjo kultūrologas Salvijus Kulevičius. Jis pastebi, jog XVI amžiaus pabaigoje Kurtuvėnuose buvusios 32 sodybos. Tik dviejose iš jų nebuvo karčemos. Dėl to galima manyti, kad Kurtuvėnai - svarbi kelių sankryža, tačiau su miestelio geografine padėtimi tai gali būti nelabai susiję. "Greičiausiai visi gyventojai buvo savo namuose oficialiai įforminę karčemą. Tokiu būdu būdavo vengiama baudžiavos darbų. Jei turi karčemą, tai mokesčius ir duokles gali atseikėti pinigais, o ne lažu. Gana greitai karčemų sumažėjo keliskart", - teigė S. Kulevičius. Negalima teigti, kad Kurtuvėnai buvo tik paprasta gyvenvietė. Anot S. Kulevičiaus, - ne Šiauliai, tačiau už tuometį Joniškį gerokai svarbesni. Tai kuo vertėsi Kurtuvėnų dvarininkai? "Praktiškai viskuo, - sako parko direktorius R. Tamulaitis. – Nuo gyvulininkystės iki žuvininkystės. Gal tik spirito varyklos nebuvo." Kurtuvėnų žuvininkystės tvenkiniai net turėjo pavadinimus, kuriuos kai kurie išsaugojo iki šiol, pavyzdžiui, už kalvės esantis tvenkinys vadinamas Kuzniuku. Žuvininkystė ir žirgų auginimas buvo, galima sakyti, reprezentacinės Kurtuvėnų dvaro ūkio šakos. Tvenkinius dvarininkams padėjo įžuvinti garsus to meto mokslininkas Mykolas Kazimieras Girdvainis. Užklupus sovietmečiui, Kurtuvėnuose veikė didžiausias žuvininkystės ūkis Lietuvoje buvo 370 ha tvenkinių.  | |  | Sovietmečiu čia buvo tiesus kelias traktoriams važiuoti. Dabar atkurtas garbės ratas, kuriuo suko karietos. | | Daržinės pastato liekanos. |
Kurtuvos upelio maitinami tvenkiniai rudenį būdavo nuleidžiami. Žuvis likdavo giliau iškastuose grioviuose. Kai žuvis išgaudydavo, pavasarį tvenkinių dugną suardavo ir apsėdavo ankštiniais augalais. Kai augalai pradėdavo bręsti, tvenkinius užtvindydavo ir suleisdavo žuvis. Veislinės žuvys ir mailius žiemodavo atskiruose tvenkiniuose. 1992 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu dvaras įtrauktas į privatizuotinų su paminklosaugos sąlygų dokumentacija dvarų sodybų sąrašą. Dabar parkas prižiūrimas atstatytoje oficinoje įsikūrusios Kurtuvėnų regioninio parko direkcijos.  | Kurtuvėnų regioninio parko direktorius Rimvydas Tamulaitis teigia, jog daugybė dvarų sunyko ne sovietmečiu, o Nepriklausomybės laikais – apylinkės buvo išdalytos daugybei šeimininkų. Kurtuvėnų dvaras tokio likimo išvengė. |
Spektakliai svirne Nagurskiai buvo kultūros puoselėtojai. Jų pastangomis buvo įkurtas mėgėjų teatras Kurtuvėnuose. Vaidindavo paprasti miestelio žmonės. Medinis dviejų aukštų svirnas tapdavo scena. Apie Nagurskių teatrą sklido įvairių legendų, neva jame vaidindavo baudžiauninkų teatras, o prasti aktoriai būdavo nuplakami. Sunku būtų patikėti šia legenda, nes kurtuvėniškiai šią gražią tradiciją atgaivino prieš dešimtmetį. Pasakojama, kad svirno teatre lankėsi artistai iš Italijos, o į vykstančius vaidinimus ir kitus pasilinksminimus atvykdavo turtingų svečių iš Anglijos, Prancūzijos. Jokūbas Nagurskis kurtuvėniškius lepino aukšto lygio pasilinksminimais. Po vaidinimų vykdavo ir garsiosios Kurtuvėnų gegužinės, kurios atgaivinamos ir šiomis dienomis. Pasilinksminus reikėdavo nuplauti visus "griekus" Švento Jokūbo atlaiduose. Grafo Pliaterio vaikams mokyti 1901-1903 metais buvo pasamdytas Povilas Višinskis, žinomas lietuvių atgimimo veikėjas, visuomenininkas. Kurtuvėnų dvare lankėsi rašytojai Žemaitė, Šatrijos Ragana, J. Biliūnas. P. Višinskis rinko etnografinę medžiagą apie Vainagių ežerą, fotografavo prie pat parko esančias Kurtuvėnų kapines, užrašė pasakas ir siuntė J. Basanavičiui. Kurtuvėnų regioninio parko direktorius Rimvydas Tamulaitis teigia, jog daugybė Lietuvos dvarų sunyko ne sovietmečiu, o Nepriklausomybės laikais – apylinkės buvo suskaldytos smulkiais plotais ir išdalytos. Kurtuvėnų dvaras tokio likimo išvengė. Parko direkcija įsikūrė senojoje dvarvietėje, kurioje išlikę per 20 dvaro pastatų.
- Pradinukai mokosi atpažinti ir valdyti emocijas
-
Oksana LAURUTYTĖ "Vaikui, kuris geba atpažinti savo jausmus, valdyti emocijas, susitvarkyti su pykčiu, geriau sekasi mokytis, jis lengviau bendrauja, įgyja pasitikėjimo savimi ir kitais. Pradinių klasių mokytojai, kurie kartą per savaitę vaikams rengia programos "Second Step" (liet. "Antrasis žingsnis") pamokas, jau pastebėjo pamokų naudą", - sako psichologė Žydrė Arlauskaitė, programos koordinatorė Lietuvoje. Praėjusią savaitę būrys iniciatyvių ir aktyvių pradinių klasių mokytojų mokėsi, kaip pradinukams vesti "Antrojo žingsnio" pamokas. Tai reiškia, kad Šiauliuose daugėja klasių, kuriose vaikai mokomi vieno svarbiausių dalykų - padėti sau pasiekti sėkmę moksle bei gyvenime.
 | Psichologė, programos "Second Step" vadovė Žydrė Arlauskaitė sako, kad tėvai neretai nekalba su vaikais apie jausmus, nes patys nemoka jų reikšti ir atpažinti. Sauliaus JANKAUSKO nuotr. |
Medžiaga pamokoms vesti - nemokama Švietimo ir mokslo ministerijos remiamos programos "Second Step" mokymai, kurie tris dienas vyko Šiaulių savivaldybės administracijos Švietimo skyriuje, sulaukė gausaus būrio pradinių klasių mokytojų. Ir visai nenuostabu, nes prevencinė programa labai sėkminga, suprantama, paprasta naudoti. Pasak Ž. Arlauskaitės, beveik visi pradinukų mokytojai yra patyrę, kad kasmet vis sunkiau dirbti su vaikais ir šeimomis, vaikai darosi vis agresyvesni, neprognozuojami, jiems sunku dirbti kolektyve. Ne tik vaikai, bet ir suaugusieji nei moka reikšti emocijas, nei jas atpažinti, nei su jomis tvarkytis, tad tai, kad vaikai nuo mažumės yra to mokomi - didelis pasiekimas mokykloms ir apskritai visuomenei. "Visuomenėje gajus agresyvumas, smurtas, nesusikalbėjimas, susipriešinimas, nesąžininga konkurencija, žiaurumas. Žmonėms trūksta teigiamų šiltų emocijų, saugumo, atjautos, gražaus bendravimo įgūdžių. Programa nuosekliai ir tikslingai formuoja emocinius įgūdžius, moko sutarti, sėkmingai gyventi, bendrauti, žodžiu, būti sveiku, brandžiu visuomenės nariu",- sako Ž. Arlauskaitė. Kaip mokytojai ruošiami "Antrojo žingsnio" pamokoms, kaip jos yra vedamos? Programos "Antrasis žingsnis" metodikos pagrindas - 26 didelės kortos, vaizdo medžiaga, mokytojų knygos. Visą šią medžiagą mokytojai gauna nemokamai. Viena korta yra viena pamoka. Jos vienoje pusėje yra fotografija su gyvenimiška situacija, kitoje - kurią priešais save laiko mokytojas - atskiros pamokos apie empatiją, impulsų kontrolę bei problemų sprendimą ir pykčio valdymą aprašymas. Per savaitę pradinukams vedama viena pamoka. Per savaitę - per pertraukas, pamokų metu, iškilus įvairioms situacijoms - pakartojami išmokti įgūdžiai bei pastiprinami mokytojo pritarimu. Vaizdo medžiaga - kasdieninės gyvenimo situacijos, kuriose demonstruojami skirtingi vaikų jausmai tose pačiose situacijose, mokoma, kaip elgtis sudėtingose situacijose. Mokytojai ne tik mokomi dirbti pagal šią programą, bet ir aptariamos galimos kliūtys, klausimai, kurie gali kilti. Nusiraminti ar duoti į galvą? "Antrojo žingsnio" pamokas pradinukų klasėms praėjusiais metais vedusios mokytojos, dabar jau mokymų konsultantės Aušra Simavičiūtė ir Rasa Blikertienė teigia, jog vaikai labai mėgsta šias pamokas, o tėvai yra labai patenkinti. Pasitaiko atvejų, kad šias pamokas lankantys vaikai vyresniems broliams ar seserims ir net tėvams ima patarti, kaip elgtis susinervinus - liepia giliai kvėpuoti, pagalvoti, nepanikuoti ir paklausti savęs, ką gi dabar daryti. Šiaulių apskrityje ir mieste yra jau apie šimtas mokytojų, kurie veda "Antrojo žingsnio" pamokas pradinukams. Priminus mandagaus bendravimo taisykles ir patarus kalbant žiūrėti į akis ir lūpas vaikams, pavyzdžiui, rodoma fotografija, kurioje nusiminęs vaikas kalbasi su seneliu. Pasakoma, kad vaikui skauda pilvą, su juo draugas nenorėjo žaisti. Su vaikais kalbamasi, iš ko jie sprendžia, kad berniukas nusiminęs, klausiama, kodėl jis seneliui išlieja širdį, ką jam pataria senelis, ką patartų vaikai ir panašiai. Nusiraminti ar "duoti į galvą", pabėgti ar kalbėtis, paguosti ar pasijuokti, kaip susitvarkyti su savo jausmais, atsispirti impulsyviam elgesiui, spręsti konfliktus, problemas ir suprasti savo elgesio pasekmes - šie ir kiti dalykai yra "Antrojo žingsnio" pamokų esmė. Informacija nuolat kartojama - palaipsniui formuojami įgūdžiai. Ž. Arlauskaitė, psichologijos magistrė, Paramos vaikams centro psichologė psichoterapeutė, programų koordinatorė, kviečia registruotis mokytojus, kurie nori padėti savo mokiniams tapti savarankiškesniems, brandesniems, motyvuotiems, mokytis ir tinkamai bendrauti. Mokymų trukmė - trys dienos ( 24 akademinės valandos). Pasak psichologės, tėvai gali prašyti mokyklų administracijos ir vaikų mokytojų, kad šie išmoktų vesti "Antrojo žingsnio" pamokas ir dirbtų su jų vaikais. Šiauliuose pradinių klasių mokytojai pagal "Antrojo žingsnio" programą jau dirba šiose m-klose: V. Kudirkos pagrindinėje, Jovaro pagrindinėje, "Juventos" pagrindinėje, Medelyno pagrindinėje, Dubijos pagrindinėje, Rėkyvos pagrindinėje, Zoknių pagrindinėje, Salduvės pagrindinėje, Tėvo Benedikto Andruškos pradinėje, Centro pradinėje, Aukštabalio vidurinėje, Aukštabalio pradinėje, Vijolių vidurinėje, Specialiajame ugdymo centre. Radviliškyje - Radviliškio rajono Šiaulėnų Marcelino Šikšnio vidurinėje mokykloje.
- Sovietinio gyvenimo randai neišnyksta
-
Lina ZDANEVIČIŪTĖ Praėjusį penktadienį Šiaulių "Aušros" muziejus pristatė naują parodą "Gyvenimas už geležinės uždangos". Parodoje, skirtoje Juodojo kaspino dienai paminėti, buvo atskleisti tikrieji sovietmečio paradoksai, vizijos, išlikusiais daiktais ir nuotraukomis parodyta buvusi sunkmečio realybė. Pasak muziejaus direktoriaus Raimundo Balzos, paroda primena skaudžius Lietuvos sovietinės okupacijos metus, kai buvo sugriautos demokratinės valstybės struktūros, įvykdyta ūkio, švietimo, kultūros sovietizacija, vyko žiaurios stalinizmo represijos. Vieniems prisiminti, o jaunimui susipažinti su istorija "Aušros" muziejaus Aušros alėjos rūmuose bus galima iki gruodžio 5 dienos.
 | Eilinio žmogaus gyvenimo buitis sovietmečio laikais. | | |  | Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Prisikėlimo apygardos vadas Juozas Mocius kalbėjo apie prisiminimus, kurie labai ryškus, tartum buvę vakar, tačiau skaudūs ir nemalonūs prisiminti. Autorės nuotr.
|
Raudonos spalvos simbolika "Muziejus, prisimindamas tą skaudžią istoriją, norėjo sugrįžti prie sovietinių laikų nuotaikos, vyraujančios raudonos spalvos atributikoje. Svarbu, kad jaunimas susipažintų su laikais, kai buvo kalinami žmonės. Norime priminti, kad ta istorija nėra tokia maloni, kurią noriai prisimename dabar, būdami laisvi. Sunku net įsivaizduoti, kad buvo varžoma lietuvių kalba, raštas, net mąstymas, todėl ypač svarbu visa tai parodyti ir perteikti jaunimui, kuris yra to nepatyręs", – pasakojo Šiaulių "Aušros" muziejaus direktorius R. Balza. Kovos už laisvę kaina "Nors ir nemalonu, bet reikia prisiminti tuos bjaurius laikus, dešimtmečius. Laisvasis pasaulis nelabai tiki ir įsivaizduoja sunkiąją okupaciją. Daugelio nepasiekdavo tikrieji istorijos faktai. Ne vienam teko sunki dalia būti ištremtam. Bandė atskirti nuo žemės, išrauti tautinius ir religinius jausmus. Norėta jaunąją kartą išauklėti kita dvasia", – savo prisiminimais ir patirtomis nuoskaudomis dalijosi Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prisikėlimo apygardos vadas Juozas Mocius. J. Mocius džiaugiasi, kad "Aušros" muziejus mini ne tik linksmas, bet ir liūdnas, kančių atnešusias datas. Pasak jo, svarbios datos yra įsirėžusios mūsų atmintyje, todėl apie jas negalima nekalbėti. Istoriją liudijantys prisiminimai Prisiminimai apie sovietinį gyvenimą, kovas dėl laisvės ir žmonių susivienijimą, kuris atvedė iki visiškos laisvės, priverčia susimąstyti apie tautų vienybę, laisvės troškimą ir didžiulę jėgą, kuri neleido pasiduoti. Iki šiol užfiksuota daugybė faktų, išliko nuotraukų, buities daiktų, kurie ir supažindina jaunosios kartos žmones su istorija, sunkmečiu ir laiku, kurio neištrinsime iš savo tautos istorijos. "Parodos eksponatai fragmentiškai atskleidžia sovietinio gyvenimo momentus: represijas, ideologizuotą visuomeninį gyvenimą, kuklią eilinio žmogaus buitį. Parodoje gausu ir sovietinės sistemos atributų: vėliavų, periodinės spaudos, knygų, faleristikos, suvenyrų ir kt. Ypač įdomūs XX a. penktojo dešimtmečio plakatai, atskleidžiantys totalitarizmo epochos dvasią", – pasakojo Šiaulių "Aušros" muziejaus Naujausios istorijos sektoriaus vedėja Birutė Lukošiūtė. Pasak jos, į parodos eksponatus buvo siekiama pažvelgti su ironija ir skepticizmu.
- Pakruojo dvaras atgyja kartu su vaiduokliais
-
Alvydas JANUŠEVIČIUS Tai dvaras, kuriam atsirado vietos Lietuvos rekordų knygoje. Čia filmavo "Tadą Blindą". Tai viena iš penkių vertingiausių Lietuvos dvarų sodybų. Ji tokia vertinga, jog... neparduodama. Dar žmonės kalba, jog čia vaidenasi. Einame aplink Pakruojo dvarą, kuris šiomis dienomis tarsi naujai gimęs, o rūmų vidus kvepia dažais.
 | |  | Pakruojo dvaro tiltas – vienintelis toks Europoje. | | Visas malūno kompleksas – tiltas su užtvanka, malūno įrenginių pastatas ir viešbučiu virtęs didžiulis malūnininko namas. |
Gyvybės dar laukiama Dar visai neseniai apie Pakruojo dvarą buvo kalbama kaip apie praeitį. Dabarties ir ateities, deja, nebuvo. Ilga įspūdinga istorija, tačiau pabaigoje viską apvainikuodavo trumpa frazė – apleistas. Tiesa, nurodoma, jog dvarą galima lankyti ir apžiūrėti bet kurią savaitės dieną. Prieš keliolika metų vietos valdžia susigriebė, ką pašonėje turi. Nusprendė dvarą išsaugoti. Tuomet dar nepavyko kažko rimto nuveikti, tačiau pradėjus į Lietuvą plaukti įvairių fondų pinigams reikalai pajudėjo. 14 milijonų litų "injekcijos" neįmanoma nepastebėti. Pakruojo kultūros paveldo tarnybos vedėjas Mindaugas Veliulis apie dvarą dabar kalba ramiai - tik laiko klausimas, kada šį didžiulį turtą savo žinion perims privačios rankos. Nenusipirks, tik išsinuomos iš valstybės ir plėtos čia platų kultūrinį ir turistinį verslą.  | |  | Dolomito luitai panaudoti beveik visuose dvaro pastatuose. | | Apvalioji šokių salė. |
Dabar Pakruojo dvare dar tuštoka – atvyksta pulkai smalsuolių. Juos lyg magnetas traukia parkas, puikus pagrindinis pastatas, arkinis tiltas, malūno pastatai. Kartais užsuka vestuvininkai. Tačiau tikros gyvybės čia dar teks palaukti. "Tikiuosi, kad koncesijos būdu dvarą perėmęs privatus asmuo žvelgs į dvaro galimybes plačiai, - svarsto M. Veliulis. – Jau dabar kalbame, jog sodyba liks atvira visiems, juk šalia puiki išvalyta ir maudynėms tinkama užtvanka. Žinoma, vestuvininkai už fotosesijas greičiausiai turės susimokėti, tačiau galimybės visiems bus didesnės." Kartu su M. Veliuliu pradedame kelionę po didžiausią Lietuvoje Pakruojo dvarą, kuris sparčiai atnaujinamas. Vietinių nuomone, dvaro sodybą galėjo ištikti ir liūdnesnis likimas. Daugumą pastatų išsaugojo tai, jog sovietmečiu čia buvo įkurtas technikumas. "Stogai ir parkas bent jau buvo prižiūrimi", - dėkojo likimui kelionės palydovas M. Veliulis. Grafų vasarvietė Klasicistinio stiliaus Pakruojo dvaro ansamblis yra tarp penkių vertingiausių Lietuvos dvarų. Jis neabejotinai didžiausias šalyje - užima 49 ha plotą. Iš 48 buvusių statinių išlikę 43. Tiesa, agentūra "Factum" užfiksavo tik 34 pastatus, tačiau to pakanka, kad dvaras būtų pripažintas didžiausiu šalyje.  | |  | Mindaugas Veliulis tikisi, jog dvaras pateks į gero šeimininko rankas. | | Barono fon Ropo vasarnamis dabar atrodo puikiai. |
Pakruojo miesto istorijos pradžia siejama su dvaro atsiradimu prie Kruojos upės. 1531 metais čia dvarą įkūrė Rietavo tijūnas M. Vakavičius. Vėliau dvarą valdė didikai Zabielos, grafai Miunsteriai. Istoriniai šaltiniai byloja, jog apie 1780 metus Vilhelmas fon Ropas vedė grafaitę Miunsteraitę ir kraičio gavo Pakruojo dvarą. Vilhelmas ir jo sūnus Teodoras fon Ropas (1783–1852) suprojektavo ir pastatė dvaro statinius, kurie išliko iki šių dienų. Dvaro savininkams fon Ropams be galo patiko klasicizmas, todėl šie bruožai būdingi ir daugeliui ūkinių pastatų. "Ropai čia nuolat negyveno. Tai buvo tarsi jų vasarvietė, o šalia veikė stiprus ir pelningas ūkis", - komentavo M. Veliulis. Klestėjimo metais Pakruojo dvarui priklausė apie 30 tūkst. hektarų žemės ir miškų. Ropai mėgo inovacijas. Jie pirmieji Pakruojo apylinkėse įkinkė užtvankos vandenį ne tik miltams malti, bet ir elektrai gaminti. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, grafai iš Lietuvos pasitraukė. M. Veliulis priminė, jog mūriniai dvaro pastatai akivaizdžiai statyti iš vietinių medžiagų. Visur galima įžvelgti dolomito plokščių. Būtent Ropai surado Pakruojo auksą – dolomito klodus. Greta dvaro rūmų - sandėlis, arklidės, alaus darykla, pieninė ir kiaulidės pastatai, tvartas, gyvenamieji korpusai, du svirnai. Dvaro rūmuose buvo gausu meno vertybių ir kitų turtų. "Tai buvo turtingas dvaras, - sako M. Veliulis. – Gausybė brangių paveikslų, kurių likimas iki šiol nežinomas. 19 kolekcijos paveikslų pateko į Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejų, keletas eksponatų – į Šiaulių "Aušros" muziejų. Nenustebčiau, jei dvaro vertybių rastume Maskvoje ar Sankt Peterburge."  | |  | Kalvio namelis. | | Vartai į angliško stiliaus parką. |
Po remonto - vaiduokliai Už angliško stiliaus parko - kalvė, smuklė, vėjo malūnas, arkinis tiltas, kuris atlieka ir Kruojos užtvankos vaidmenį. Kalvė iki šiol išlikusi kokia buvusi, o tiltas jau seniai tapo Pakruojo simboliu. Teigiama, jog toks tiltas – vienintelis Europoje. Beeinant tiltu apima keistas jausmas, tarsi persikeltum laiku. Įspūdį sustiprina už tilto stovintys milžiniški žilvičiai – trijų žmonių neapkabinami. "Malūnininko name jau įrengtas viešbutis, kavinė. Karčiamoje jau viskas parengta smuklei. Visi kiti aplink malūną išsidėstę pastatai taip pat turės funkcionuoti - bus pritaikyti pagal poreikius. Rengiame projektą kalvei atkurti", - dėstė ekskursijos palydovas M. Veliulis.  | Galimas daiktas, jog šios sparnuotės greitai pradės suktis. Alvydo JANUŠEVIČIAUS nuotr.
|
Pabandėme užeiti ir į centrinius rūmus. Sargas įtariai nužvelgė: "Nežinau, kas jūs tokie, neleisiu." Pažymėjimai įtikino uolųjį sargą. Prieš akis atsivėrė nemažai restauruotų patalpų, anksčiau paverstų žemės ūkio technikumo klasėmis. Viena įspūdingiausių – šokių salė, kurios parketas atkurtas kone idealiai. Rūmų gale nauja atkurta laiptinė, tačiau ant sienų palikta originalių fragmentų – laiptų viršuje mėlynuoja senojo vonios kambario plytelės. Keista barono fon Ropo poilsio patalpa, kurioje jis mėgdavo ilsėtis. Kai turėdavo ūpo, užsiropšdavo į palubėje įrengtą savotišką sieninę spintą, kurioje buvo barono biblioteka. Damų kambarėlis – čia jos gražindavosi. Abiejuose rūmų galuose baronas buvo įrengęs modernius tualetus. Nejučia prakalbome apie vaiduoklius. Teko girdėti, jog vienas aštrių pojūčių mėgėjas nusileido į rūmų požemius ir pajuto tiesiai į jį artėjančius žingsnius, tarsi kas kiaurai kūną būtų perėjęs. Sargas patvirtino: "Taip, girdėti įvairūs garsai, žingsniai, savaime užgęsta ir užsidega lempos, atsidarinėja langai. Tai ne vienas sargas paliudytų." Oda pašiurpsta, o mes nusprendžiame, jog greičiausiai vieno iš fon Ropų, garsėjusio žiaurumu, siela ieško ramybės.
- Menų festivalio "Šiaulių Monmartro respublika" dalyviai: "Festivalio pasiilgsime"
-
Ričardas JAKUTIS Kažkas iš šiauliečių pastebėjo, jog jei Šiauliuose nebūtų festivalių "Saulės žiedas" ir "Šiaulių Monmartro respublika", kultūrinis gyvenimas mieste vasarą būtų visiškai miręs. "Saulės žiedas" atidaro vasarą, "Šiaulių Monmartro respublika", deja, ją baigia. Tik linksmas, spalvingas festivalis vasaros nuotaikos nepradangina.
 | Visi "Šiaulių Monmartro respublikos 2009" dalyviai. |
Šiais metais "Laiptų galerija" jau šeštą kartą kvietė į "Monmartro respubliką". Sunkmetis festivalio organizatorių neišgąsdino - keturias rugpjūčio dienas meno mėgėjų laukė ne viena dailės ir muzikos šventė. Į šiųmetį festivalį atvyko dailininkų iš Latvijos, Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos, Graikijos, JAV ir įvairių Lietuvos vietovių. Pagrindinis visų noras buvo geras oras, nes kiekvieną dieną dailininkai P. Bugailiškio sode šalia "Laiptų galerijos" piešė, tapė, kalė skulptūras, o meno mėgėjai ar norintys jais tapti galėjo visą tą procesą stebėti. Ir nors sinoptikai gąsdino lietumi, Aukščiausiasis, regis, pamilo menininkus – visas dienas šildė saulutė. Atėjusiųjų pasižiūrėti, kaip gimsta meno kūriniai, šiais metais buvo gerokai daugiau nei ankstesniaisiais. Keli dailininkai pabandė piešti portretus. Tai visus ypač patraukė – atsisėdi prieš dailininką ant kėdutės ir po 20 minučių turi savo portretą. Čia nepakeičiamas buvo svečias iš Latvijos Aldis Klavinš. Daugelis dailininkų savo kūriniuose įamžino tai, ką matė: P. Bugailiškio sodo obelis, mimus, kurie sukinėjosi, pagyvindami atėjusiųjų nuotaiką, prie molbertų palinkusius kolegas... Jei šiauliečių ar iš kitų šalies miestų atvykusių dailininkų kūryba meno mėgėjams daugmaž žinoma, tai visi norėjo išvysti, ką nutapys jau minėtas Aldis Klavinš, Andris Millers ar Inta Klasonė iš Latvijos, Ana Klonovska iš Lenkijos, Natalija Jenekina iš Rusijos, Jurijus Lešik iš Baltarusijos, Sarantis Gagas iš Graikijos ar JAV gyvenantys lietuvių menininkai Gintaras Jocius ir Rolandas Kiaulevičius. Labiau išprusę menuose iškart pastebėjo skirtingas menų mokyklas, netgi didelį lietuvių ir latvių kūrybos skirtumą, kiti tiesiog žavėjosi gimstančiais kūriniais. Svečiai svečiais, bet kartais pranašų svetur neverta ieškoti, kai jie yra šalia, pavyzdžiui, puikiausiai pasirodė visi "Monmartro respublikoje" dalyvavę šiauliečiai. Vien ko vertas mūsų tapybos metras Sigitas Prancuitis, savo kūrinį pavadinęs "Žolinė", nes "Monmartro respublika" vyko šios šventės išvakarėse, ar originaliausią festivalio kūrinį - floristinę sofą - pateikusi Vitalija Kurtinaitienė, solidžiais darbais pasirodžiusi Marytė Ruzgytė, Vita Žabarauskaitė, Irena Šliuželienė, Vilius Šliuželis, Martynas Gaubas, Vaidotas Janulis (šiųmetės "Šiaulių Monmartro respublikos" plakato autorius), Kazys Bimba, Vilius Biskis, Alvydas Šalkauskas, Remigijus Venckus.  | |  | Svečias iš Latvijos Aldis Klavinš it tikrame Monmartre piešė portretus. | | Šiaulietė dailininkė Vitalija Kurtinaitienė nustebino originaliu kūriniu – floristine sofa. |
Kokios šiųmetės "Monmartro respublikos" staigmenos? Ypač šventiškas buvo festivalio atidarymas, nes jo metu prasidėjo ir vieno paveikslo paroda – šiauliečiai antrieji Lietuvoje po vilniečių galėjo išvysti didžiulę Lietuvos tapybos guru Šarūno Saukos drobę, skirtą Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui (pamatyti šią drobę pageidauja ir Rygos, Talino bei Stokholmo muziejai). Atvyko ir pats tapytojas. Paveikslą vertino šiaulietis menotyrininkas profesorius Vytenis Rimkus, apie paveikslo atsiradimą pasakojo garsus vilnietis kolekcininkas, dailės mecenatas Edmundas Armoška, šio paveikslo sukūrimo iniciatorius. Kai žodį reikėjo tarti pačiam tapytojui, šis su pauzėmis ištarė penkis žodžius: "Taip... Ne... Nežinau... Gal... Ačiū!" Kas pažįsta nekalbųjį Šarūną Sauką, pripažins, jog ir penki žodžiai iš jo lūpų yra labai daug. E. Armoška tuoj akcentavo, kad tai ilgiausia tapytojo kalba iš kada nors pasakytų per jo parodų atidarymus - atidarant parodą Vilniuje jis tepasakė "Ačiū". Tą dieną įvyko ir dar viena graži akcija – kolekcininkas Edmundas Armoška Šiaulių miestui iš savo kolekcijos padovanojo 13 dailininko Gerardo Bagdonavičiaus paveikslų, 12 kurių iškeliavo į Šiaulių miesto savivaldybę, o vienas papuoš "Laiptų galerijos" sienas. Galima tik pasidžiaugti, kad paklajoję garsaus šiauliečio menininko paveikslai sugrįžo.  | |  | Kolekcininko Edmundo Armoškos dovana Šiauliams užtvirtinama parašais (kairėje – Edmundas Armoška, centre – miesto meras Genadijus Mikšys, dešinėje – "Laiptų galerijos" direktorė ir "Šiaulių Monmartro respublikos" prezidentė Janina Ališauskienė). | | Lietuvių tapybos guru Šarūnas Sauka dedikuoja savo kūrinių albumą kolegai šiauliečiui dailininkui Martynui Gaubui. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.
|
"Šiaulių Monmartro respublikoje" dalyvavę JAV gyvenantys lietuvių dailininkai Gintaras Jocius ir Rolandas Kiaulevičius antrąją festivalio dieną pakvietė į performansą "Giro", kurį menininkai jau yra rodę Čikagoje, Bostone, Los Andžele. Tie, kurie šiai meno rūšiai yra abejingi, be abejo, ir iš šio daug nesitikėjo, net žodis "Amerika" ne ką tegelbėjo. Tad džiugu, kad skeptikai buvo nuvilti. Šių metų muzikinės "Monmartro" programos "vinis" buvo "Triumfo arkoje" išgarsėjęs tenoras Vaidas Vyšniauskas, pasirodęs Šv. Jurgio bažnyčioje, kurią "Šiaulių Monmartro respublika" yra pasirinkusi savo šventove, kaip Paryžiaus Monmartras neįsivaizduojamas be Šventos Širdies (Sacre Coeur) bažnyčios. Vaidas Vyšniauskas ilgai dainavo JAV ir Kanadoje: Niujorke, Vašingtone, Čikagoje, Los Angeles, Klyvlende, Detroite, Toronte, Monrealy ir kt., su M. Viotti, P. Domingu ir V. Urmana Miunchene dalyvavo įrašant A. Ponchielli operą "Džokonda" (įdainavo Isepo partiją), 2005 m. buvo pakviestas į G. Bizė operos "Karmen" pastatymą Marinskio teatre (Sank Peterburgas, Rusija), kur atliko Chosė vaidmenį. Šv. Jurgio bažnyčioje solistas atliko daug sakralinės muzikos (ypač puikiai nuskambėjo G. Bizė "Agnus Dei") bei lietuviškų dainų (S. Šimkaus "Kur bakūžė samanota", J. Tallat-Kelpšos "Dainą apie Nemunėlį"...), o bisui - E. di Kapua "O sole mio". Festivalio dalyviai buvo išvykę į Kryžių kalną, kur pranciškonų vienuolyno koplyčioje dalyvavo šv. Mišiose už menininkus. Keturios bendravimo dienos pralėkė kaip akimirka. "Festivalio pasiilgsime", – atsisveikindami sakė "Šiaulių Monmartro respublikos" dalyviai. Jau pradėta galvoti ir apie kitų metų festivalį. Gintaras Jocius ir Rolandas Kiaulevičius pažadėjo sukurti ir atvežti naują performansą, skirtą vaikams, šiaulietis festivalio dalyvis Remigijus Venckus, gal paskatintas kolekcininko Edmundo Armoškos dovanos miestui, iškėlė įdomią ir prasmingą mintį skirti festivalį ar bent vieną jo dieną Šiaulių menininkų legendai Gerardui Bagdonavičiui. "Laiptų galerijos" direktorė ir "Šiaulių Monmartro respublikos" prezidentė Janina Ališauskienė visiems šiems planams energingai pritarė, tad visi išsiskyrė su viltimi, kad prieš šešerius metus užgimęs festivalis tęsis ir taps dar įdomesnis. O šiauliečiams galima pranešti, kad Šarūno Saukos Lietuvos tūkstantmečiui skirtą paveikslą, JAV gyvenančių lietuvių dailininkų Gintaro Jociaus ir Rolando Kiaulevičiaus paveikslų parodą bei "Šiaulių Monmartro respublikoje" kūrusių menininkų parodą galima aplankyti "Laiptų galerijoje" iki rugsėjo 10 dienos.
- Monmartras - vėl Šiauliuose
-
Ričardas JAKUTIS Rugpjūčio 11-14 dienomis "Laiptų galerijos" organizuojamas tarptautinis menų festivalis "Šiaulių Monmartro respublika" vyks jau šeštąjį kartą. Dar neišblėso prisiminimai iš praeitų metų "Monmartro" ir jo svečio dailininko Stasio Eidrigevičiaus parodos, Nacionalinio Vilniaus kvarteto, solistės Irenos Milkevičiūtės, vargonininko Leopoldo Digrio koncertų, o "laiptiečiai" vėl džiaugiasi, kad šiais metais miestelėnų pamėgtas festivalis dovanos dar daugiau nuostabių akimirkų.
 | Lietuvos tūkstantmečiui skirtą paveikslą Šarūnas Sauka tapė dvejus metus. |
Šiųmečiame "Monmartre" dalyvaus 25 dailininkai iš įvairių mūsų respublikos miestų, Latvijos, Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos, Graikijos, JAV. Festivalio "vinis" – dailininko Šarūno Saukos paveikslo, skirto Lietuvos vardo tūkstantmečiui, paroda. Jau dvidešimt metų Š. Sauka yra vienas įžymiausių tapytojų, kuriam užtenka nutapyti vieną paveikslą ir jis tampa Lietuvos meninio gyvenimo įvykiu. 1989 m. trisdešimtmečiui menininkui už paveikslą "Žalgirio mūšis" buvo paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Naujausio paveikslo, kurį dailininkas kūrė dvejus metus, idėja, pasak Š. Saukos, priklauso kolekcininkui ir mecenatui Edmundui Armoškai, kuris penkerius metus įkalbinėjo tapytoją sukurti Lietuvos tūkstantmečiui skirtą monumentalią drobę. "Tai pats didžiausias mano tapybos darbas, nors jo ploto negalėčiau pasakyti", - teigia autorius. Paveikslą sudaro tarsi devynios dalys, tačiau jos nėra savarankiškos. Šis trisdešimt šešių kampų paveikslas glumina savo sudėtinga konfigūracija. Paveikslo centre iškyla milžiniški rūmai, pastatyti iš mažų žmonių kūnelių, pamatomų tik priėjus prie pat paveikslo. Detaliai ištapyti tušti puošnūs rūmai primena paskendusį laivą. Viena menotyrininkė pastebėjo, jog gal tai Franzo Kafkos pilis iš to paties pavadinimo jo romano, kuri kartais išnyra ir kviečia matininką K. artėti jos link? Tačiau tai pilis, į kurią niekada taip ir nepatenkama. Vargu ir ar Saukos nutapyta pilis kada nors bus apgyvendinta. Šalia sėdintis žaizdomis ir pūliniais aptekęs Rūpintojėlis Š. Saukos veidu, reikia manyti, sielojasi dėl Lietuvos likimo. Kairėje – puošnia suknele pasipuošusi mergaitė. Manau, reikia suprasti, jog Rūpintojėlis – Lietuvos praeitis, o mergaitė – ateitis. Rūpintojėliui po kojomis - daugybė ppusnuogių Lietuvos politikos, meno, kultūros veikėjų: kompozitorius Juozas Naujalis, istorikas Simonas Daukantas, filosofas Vydūnas, dailininkas ir kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, mūsų himno autorius Vincas Kudirka, lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas, kalbininkas Jonas Jablonskis, daktaras Jonas Basanavičius, prezidentai Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis, Kazys Grinius, dainius Maironis, rašytojai Vaižgantas, Balys Sruoga, Žemaitė, poetai Salomėja Nėris, Julius Janonis, Bernardas Brazdžionis, kardinolas Vincentas Sladkevičius ir kt. Tiesa, galima rasti čia ir gyvųjų, pavyzdžiui, dainingąjį Virgilijų Noreiką ar patį paveikslo mecenatą Edmundą Armošką. Ir, atrodo, ne visi tik žinomi - yra ir žmonių tiesiog iš gatvės. Daug ir kitokių netikėtumų, pavyzdžiui, Lietuvos įžymybėms po kojomis besivoliojanti šventojo Brunono galva. Paveikslo autorius prisipažįsta, kad pamatę paveikslą žmonės pirmiausia paklausia, kaip šie veikėjai buvo atrinkti. Š. Saukos atsakymas paprastas: "Nežinau." Yra paveiksle įžiūrinčių Vytautą Petkevičių, Oną Juknevičienę, Mečį Laurinkų... Paveikslo autorius aiškina, girdi, mes visi panašūs. Paveikslas šiauliečiams "Laiptų galerijoje" bus atidengtas pirmąjį "Monmartro" vakarą, rugpjūčio 11 d. 18 val., dalyvaujant autoriui Šarūnui Saukai ir paveikslo savininkui kolekcininkui Edmundui Armoškai. Beje, tą dieną vyks dar viena akcija - kolekcininkas Edmundas Armoška Šiaulių miestui padovanos 12 dailininko Gerardo Bagdonavičiaus paveikslų. Dovana vertinga ir finansine prasme, bet svarbiausia, kad paklajoję šiauliečio menininko kūriniai grįš į gimtinę. Antrąjį vakarą, rugpjūčio 12 d. 18 val., JAV gyvenantys lietuvių dailininkai Gintaras Jocius ir Rolandas Kiaulevičius šiauliečius žada nustebinti spalvingu performansu "Giro", po kurio bus atidaryta šių dviejų menininkų paroda.  | |  | | Spalvingasis menininkų iš JAV performansas "Giro". "Laiptų galerijos" archyvo nuotr.
| | Šiųmečiame "Monmartre" visi laukia "Triumfo arkoje" išpopuliarėjusio Vaido Vyšniausko. Vaido Vyšniausko asmeninio archyvo nuotr.
|
Vienas ryškiausių šių metų koncertinės "Šiaulių Monmartro respublikos" programos akordų - rugpjūčio 13 d. 18 val. Šv. Jurgio bažnyčioje vyksiantis "Triumfo arkos" finalininko Vaido Vyšniausko (tenoras) koncertas. Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje Vaidas Vyšniauskas debiutavo dar būdamas studentu. Pirmuosius muzikos ir dainavimo įgūdžius įgijęs "Ąžuoliuko" chore ir jo mokykloje, vėliau mokslus dainininkas tęsė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur jo mokytojas buvo Lietuvos operos grandas prof. Virgilijus Noreika. 1997 m. baigęs studijas, V. Vyšniauskas debiutavo Sankt Peterburgo Mažajame teatre P. Čaikovskio operoje "Eugenijus Oneginas" Lenskio vaidmeniu. Tais pačiais metais V. Vyšniausko koncertiniai keliai pasuko į JAV ir Kanadą. 2001 m. Niujorke ir Vašingtone jis dainavo su Violeta Urmanavičiūte. Po metų su ja ir pačiu P. Domingo dalyvavo įrašant A. Pončelio operą "Džokonda". Koks Vaidas Vyšniauskas dabar, pamatęs daug pasaulio, įvairių šalių prestižinėse scenose sukūręs tokius rimtus tenorų vaidmenis, kaip Alfredo (Dž. Verdžio "Traviatoje"), Džozė (G. Bizė "Karmen"), Kanio (R. Leonkavalio "Pajacuose"), Kavaradosio (G. Pučinio "Toskoje"), Germano (P. Čaikovskio "Pikų damoje") ir kt? Atsakymo šiauliečiai sulauks jo pasiklausę. Dainininkui talkins viena puikiausių NOBT koncertmeisterių Olga Taškinaitė. Tiesa, muzikologai ypač šiltai vertina V. Vyšniausko Chosė (G. Bizė "Karmen"), kaip itin dramatišką ir impulsyvų. Anot jų, pati įspūdingiausia, labiausiai sukrečianti finalinė "mėšlungiško" Don Chosė ir Karmen dialogo ir Karmen mirties scena. Don Chosė čia - ir nevilties apimtas, nuolankiai maldaujantis įsimylėjėlis, ir impulsyvaus, nevaldomo šėlsmo apimtas karštakošis. Kai Chosė, neleisdamas Karmen eiti pas Eskamilją, ją nuduria ir pats išgyvena nenusakomą siaubą ir skausmą, ima šiurpas. Muzikologai pabrėžia, kad tai nepaprastai įtaigi, kvapą gniaužianti scena, kurios, išėjęs iš teatro, negali pamiršti. O užsidarys "Šiaulių Monmartro respublika" rugpjūčio 14 d. 18 val. plenere dalyvavusių dailininkų sukurtų darbų paroda. Taigi, "Laiptai" laukia šiauliečių. Visi renginiai nemokami.
- Medžio drožėjai Zasoje
-
Arūnas UOGINTAS Vasara dailininkams - plenerų metas. Liepos 15-23 dienomis teko dalyvauti medžio drožėjų plenere Latvijoje, Zasoje.
 | Iš ąžuolo skulptūras plenere Zasoje drožė Arūnas Augutis ir Sandris Jaudzemis Autoriaus nuotr.. |
Ši nedidelė gyvenvietė (apie 1000 žmonių), garsėja savo parku, sodintu laikantis romantizmo tradicijų, XVIII a. šalia barono Heinricho von Zasso dvaro. Kalbama, kad šis kraštovaizdžio kūrinys yra tarsi miniatiūrinė Gatšinos parko (Gatchina Park), esančio šalia Sankt Peterburgo kopija. Latvijoje tai poilsiautojų vieta. Čia rengiamos stovyklos, plenerai. Vietos mokykloje mokosi per šimtą moksleivių, kurie suvažiuoja iš aplinkinių gyvenviečių. Čia veikia dailės mokyklos skyrius su gera keramikos baze. Andai Svaranei, profesionaliai keramikei, dailės mokyklos įkūrėjai, prieš dešimt metų gimė idėja Zasoje įkurti tradicinių amatų (keramikos, drožybos, kalvystės ir pirtininkų) centrą, kuriame būtų ruošiami geri savo srities amatininkai. "Atsibodo stebėti, kaip švaistomi Europos Sąjungos ir Latvijos žmonių pinigai įvairiems projektams, kur dažnai su menu ar tradiciniais amatais mažai susiję žmonės moko jaunimą... Jei jau yra galimybė, tai viso to reikia mokyti iš pagrindų, nes yra labai gerų savo srities specialistų",- teigia Anda. Po ilgų ir sunkių projekto kūrimo ir dokumentų rengimo procedūrų Andai Svaranei ir jos draugams pavyko gauti finansavimą ir liepos 15 dieną čia buvo pakviesti Lietuvos ir Latvijos medžio drožėjai, kad sukurtų meninių akcentų iš ąžuolo būsimam amatų centrui. Su šia dailininke dalyvavome keliuose pleneruose Rokiškyje, todėl kviečiami sutikome pažiūrėti, kaip menininkai drožia ąžuolą. Medžio meistrų darbo atmosfera buvo tokia užkrečianti, kad kažkaip nejučiomis įsijungėme į darbą ir kartu su Reda, sūnumi Povilu išdrožėme skulptūrą - krėslą... Įdomu, kad plenere drauge dirbo profesionalūs dailininkai ir tautodailininkai, įsijungė ir vietiniai žmonės. Arūnas Augutis, Rokiškio dailininkų klubo "Roda" vadovas, su vietiniais meistrais išdrožė kelias skulptūras - svirtis, tautodailininkas Gintaras Varnas ėmėsi bene didžiausio - beveik keturių metrų - ąžuolo ir sukūrė tradicinę raganos skulptūrą. Sandris Jaudzemis išdrožė kumeliuką, papuošdamas jį tautišku ornamentu su svastikomis ir žirgeliais. Etnografinių namų statybos meistras Dainis Vecums pastatė nedidelį namelį ir kelias skulptūras žaidimams animalistiniais motyvais. Ši maža, bet kūrybinga žmonių grupė per savaitę sukūrė aštuonis skulptūrinius akcentus, pradėdama tolesnę tradicinių Latvijos amatų centro statybą. Šių skulptūrų kompleksas dar pasipildys vėlesniais metais ir gali tapti nauju miestelio viešųjų erdvių objektu. Šiuolaikinio meno kūrėjų ir tautodailininkų, tarkim, medžio drožėjų skulptūros atsiranda miestų ir miestelių viešose erdvėse ir neretai jų pastatyti objektai sukelia diskusijas, kas tai yra - menas ir tradicija. Dažnai ginčai ir diskusijos tampa svarbesni už patį objektą, tačiau kičo ir pakelės kavinių "skulptoriams" tai netrukdo uždarbiauti. Turi būti tam tikras šių statinių meninės kokybės įvertinimas. Latvijoje visa tai iš dalies kontroliuoja Latvijos amatų rūmai (Latvijas Amatniecibas kamera). Andos Svaranes iniciatyva Zasoje įkurtas nedidelis amatų centras, manau, sustiprins meniškumo, profesionalumo ir tautinių tradicijų puoselėjimą. Dar maloniau, kad prie to prisideda ir kaimyninių šalių - Lietuvos ir Latvijos - dailininkų bendradarbiavimas.
- Sukilėlių ir indėnų dvaras
-
Alvydas JANUŠEVIČIUS Kelmės dvaras dabar kaip niekad gyvybingas. Čia ne tik eksponuojami įvairūs šio krašto istorijos reliktai, bet ir vyksta edukacinės programos moksleiviams. Ir nemaža dalis valstybinių švenčių pastaraisiais metais iš miesto centro persikėlė čia, kur ir prasidėjo Kelmės istorija.
| |  | Kelmės dvare vyksta įvairios edukacinės programos moksleiviams, miesto šventės, koncertai ir parodos.
| | Seniausias Lietuvoje svirnas. |
Kelmės pradžia Kelmės dvare – remontas. Kruopščiai restauruojamas medinis svirnas. Vasarą dvare įsikūrusio Kelmės krašto muziejaus darbuotojams truputį ramiau – moksleivių ekskursijų antplūdis būna paprastai rudenį ir pavasarį. Kelmės dvaro ansamblis vertinamas kaip retai kur sutinkama baroko stiliaus Lietuvos provincijos dvaro sodyba. Iki šių dienų yra išlikę devyni šios sodybos pastatai. Vertingiausi iš jų – centriniai dvaro rūmai (1780-1790 m.), vartų pastatas (1668 m.) ir svirnas (1716 m.). XVI a. antroje pusėje Radvila Našlaitėlis paskyrė Joną Gruževskį Šiaulių vietininku, Kelmėje tuomet tebuvo kelios dešimtys medinių trobų. Gruževskiai 1591-aisiais įsigijo Kelmės miestelį su 54 miestiečių namais. Praėjus šimtui metų, Gruževskių giminė jau valdė per aštuonis šimtus valstiečių ūkių Žemaitijoje. Tai buvo viena turtingiausių Žemaitijos dinastijų. Dabar dvare iš Gruževskių turtų praktiškai nelikę nieko, tik vaza, kurią atkūruus Nepriklausomybę, pavyko išpirkti iš Nacionalizavimo komiteto viršininko žmonos. Kelmės krašto muziejaus direktorė Danutė Žalpienė minėjo, jog po dvaro rūmų pamatais buvo aptikta į vartus panaši mūrinė niša. Akivaizdu, jog mūrinis pastatas čia buvęs prieš pastatant dabartinius rūmus. Mokslininkų žiniomis, Kelmės dvaro svirnas - seniausias šalyje. Vartų pastatas – kone vienintelis toks, buvęs panašaus tipo dvaruose. Jis pastatytas valdant Jurgiui ir Marijanai Gruževskiams. Tuomet vyko aršūs nesutarimai tarp katalikų ir evangelikų-reformatų. Net trys vartų patalpos buvo naudojamos kaip kalėjimas įvairaus plauko nusižengėliams ir kitaminčiams. Čia galėjai atsidurti ir dėl netinkamų politinių pažiūrų.  | Kelmės krašto muziejaus direktorė Danutė Žalpienė pastebi, jog nemažai valstybinių švenčių iš miesto centro persikėlė į Kelmės dvarą, nuo kurio prasidėjo miesto istorija. |
Gruževskiai buvo aktyvūs reformacijos šalininkai. Jų pastangomis Kelmėje 1596 metais įkurta protestantų parapija, o 1622 metais pastatyta bažnyčia. Dabar tai seniausias Kelmės miesto pastatas. Žaidimų rojus Dvarą pavasarį ir rudenį užplūsta moksleivių ekskursijos. Vaikų čia laukia įvairios programos apie senovės lietuvių gyvenimą. Natūralu, kad šiuolaikiniai vaikai ne visi žino, kas yra kočėlas, kultuvė, kalatauka, bezmėnas, lekas, naščiai, ližė, gelda, gorčius, kvorta. Atkeliavę į dvarą moksleiviai gali pamatyti, kaip žmonės išsiversdavo be pramonės ir šiuolaikinių parduotuvių. Liaudies buities ir kultūros ekspozicijos salėje mokoma austi. Prie audimo staklių gali prisėsti kiekvienas ekskursijos dalyvis. Taip pat kiekvienas savo akimis gali išvysti, iš kur žmonės gaudavo siūlų, kaip ausdavo medžiagą ir pasisiūdavo drabužių. Vaikams kone labiausiai patinka Amerikos indėnų buities ekspozicija. Čia galima pasėdėti indėniškame vigvame ir, skambant indėniškai muzikai, pasiklausyti pasakojimo apie indėnų gyvenimo papročius, atlikti keletą praktinių užduočių su indėniško rašto pavyzdžiais. Vėliau vaikai lekia į kiemą pašaudyti lanku. Galiausiai visi susirenka prie stalo ir valgo indėnų kukurūzinius paplotėlius, geria ant laužo virtą arbatą. Muziejaus direktorė D. Žalpienė prisimena, jog indėniškoji programa prigijo ne iš karto. Idėją apie indėnus mestelėjo literatas Jokūbas Skliutauskas – apie indėnus rašiusio Karlo Majaus draugijos narys. Juk būtent Kelmėje gyveno Jonas Vadeikis, pirmasis į lietuvių kalbą išvertęs Karlo Majaus romaną "Vinetu". Tačiau vien strėlių ir mokasinų ekspozicija neviliojo daug smalsuolių. Moksleivių grupės ėjo viena po kitos, kai programoje atsirado galimybė pašaudyti lanku, pasipuošti plunksnuotu kostiumu ir pajusti tikrą indėno gyvenimą. Dvaro vartų pastate, kuriame anksčiau net trys salės buvo skirtos prasikaltusiems įkalinti, veikia baudžiavos laikų įvairių bausmių įrenginių ekspozicija. Įrenginius galima išbandyti praktiškai: pagulėti plakimo lovyje, pavaikščioti su rekrūtų kaladėmis. Muziejininkai vaikams perskaito nuosprendį, koks buvo skaitomas prasikaltusiems baudžiauninkams.  | 1831 metų sukilėlių vėliava. |
Maištininkų dvaras Muziejaus direktorė D. Žalpienė veda prie sienos, kur eksponuojama sudūlėjusi vėliava. "Žinovų nuomone, tai vienas seniausių šalyje tokio tipo eksponatų. Vėliavos paprastai neišlieka - visai sunyksta. Ant vėliavos esantys užrašai skelbia, jog tai buvo 1831 metų sukilėlių vėliava. Kelmės dvaro vaidmuo 1831 metų sukilime - išskirtinis. Tuometis dvaro savininkas Julius Gruževskis priklausė Raseinių apskrities sukilėlių komitetui. Komitetas nutarė sukilimą pradėti rekrūtų pristatymo į Raseinius dieną – kovo 26–ąją - ir parašė sukilimo aktą. Sukilimas prasidėjo Kelmės dvare anksčiau, negu buvo numatyta. Likus kelioms dienoms iki sukilimo Kelmėje beliejančius kulkas sukilėlius užklupo caro valdininkas rotmistras Poplonskis. Tada komitetas nutarė sukilimą pradėti nedelsiant. J. Gruževskis apginklavo 400 dalgininkų ir 50 raitininkų. Sukilėlių būrys, vadovaujamas matininko K. Jautoko, 1831 m. kovo 25 d. rytą užėmė Kelmę, išvaikė carinę administraciją, paleido rekrūtus ir sukvietęs miestelėnus paskelbė, kad prasidėjo sukilimas. Kovo 26 d. rytą jungtinės sukilėlių pajėgos užpuolė Raseinius. Po sukilimo J. Gruževskiui jau nebebuvo Kelmėje vietos, todėl dvarininkas emigravo į Prancūziją. Kelmės dvaras neišvengė caro sankcijų. Dvarui buvo uždėtas sekvestras - caro valdžios draudimas naudotis turtu - grėsė konfiskacija. Situaciją išgelbėjo moterys - Liudvika Gruževskaitė buvo ištekėjusi už caro kariuomenės "paručiko" grafo Nikolajaus Saltykovo, o jos sesuo Darata – už kariškio Bazilijaus Chrystianovičiaus. Dėl tokių šeiminių ryšių dvarą pavyko išsaugoti. Tarpukariu Kelmės dvarą valdė seserys Adolfina ir Sofija. 1940-aisiais paskutinės dvaro savininkės išvarytos iš dvaro, vėliau ištremtos į Sibirą. Pokario metais čia buvo įsikūrusi mokykla, vėliau - Paukštininkystės tarybinio ūkio centras.  | |  | Moksleiviai į muziejų plūstelėjo, kai atsirado galimybė pašaudyti lanku. | | Antvartinis statinys – unikalus. Tokio tipo ir paskirties statinių panašiuose Lietuvos dvaruose neaptinkama. |
- Ateities kartai paramos gaili
-
Eva JAGMINAITĖ Į antrus metus vykdomą Lietuvos jaunimo lyderių programą šiemet pateko du šiauliečiai. Neįkainojamą patirtį iš vizitų Amerikos įžymiausiose pasaulio įmonėse pernai parsivežę jų pirmtakai sako, kad į programą patekti nėra lengva - stipri atranka, būtinos puikios anglų kalbos žinios, visuomeninės veiklos patirtis privaloma. Vis dėlto pernai į JAV važiavę J. Janonio gimnazijos auklėtiniai Jorūnė Šuipytė ir Rokas Bučiūnas sako, kad jiems kur kas lengviau buvo sulaukti verslininkų paramos. Šiais metais į programą atrinktas J. Janonio gimnazijos dešimtokas Arnoldas Dapkus ir Didždvario gimnazijos vienuoliktokas Edvinas Vitkus baiminasi, kad nepavyks surinkti net programos nario mokesčio - 3500 JAV dolerių.
 | 2008 metų lyderiai R. Bučiūnas ir J. Šuipytė, Lietuvos jaunimo lyderių programos vadovė Christina Bruning, 2009 metų lyderiai A. Dapkus ir E. Vitkus. |
Sunkmečiu paramos jaunimui šykšti ne visi "Intensyviai bendraudami buvome supažindinti su ekonomika, aplinkosauga, politika, žmogaus teisėmis. Tik nuo mūsų priklausė, kiek mes pasisemsime iš programos. Grįžome turėdami įsipareigojimų. Tai, ką išmokome, turime paskleisti kuo platesnei auditorijai Lietuvoje, todėl jau surengėme keletą mokymų ir paskaitų. Praktines JAV įgytas žinias pritaikysime savanoriaudami "Gelbėkit vaikus" veikloje", - taip mažiau nei prieš metus įspūdžius iš Amerikos pasakojo R. Bučiūnas. Drauge su J. Šuipyte iš JAV parsivežę galingiausių pasaulio įmonių bei verslininkų perduotą patirtį, jie apie ją pasakoja ir stengiasi pritaikyti Lietuvoje. Į Lietuvos jaunimo lyderių programą patekti nelengva - norinčiųjų begalė. Vis dėlto laimė joje dalyvauti šiemet nusišypsojo dar dviem šiauliečiams - Arnoldui Dapkui ir Edvinui Vitkui. Vasarą vaikinai ilsėtis laiko neturi, iki rugpjūčio 15-osios jie privalo surinkti visą programos nario mokesčiui skirtą sumą, susimokėti už lėktuvo bilietą. "Kol kas rinkti sekasi labai sunkiai. Verslininkai, kurių prašome paramos, neretai siūlo paskambinti kitą savaitę, teisinasi neturintys laiko ar kaltina visuotinę ekonominę krizę dėl to, kad negalės mūsų paremti. Žinoma, mes juos suprantame, jiems dabar tikrai ne kas, - atvirauja Didžvario gimnazijos auklėtinis E. Vitkus. - Kol kas didžiausia suma mano išvykimą į JAV parėmė "S plius" įmonė. Pokalbis su jos vadovu Arymantu Klapatausku man apie jį ir įmonę paliko labai gerą įspūdį." Vaikinai sunerimę, kad likus vos dviem savaitėm yra surinkę vos trečdalį reikiamos sumos, todėl spėlioja, kad už lėktuvo bilietą teks susimokėti patiems. "Pernai man pavyko surinkti visą nario mokestį, regiono verslininkų paramos užteko ir lėktuvo bilietui. Tik šiek tiek savo pinigų teko išleisti, mat kaip tik kito dolerio ir lito kursas. Tačiau verslininkai buvo geranoriški ir visus reikiamus pinigus nesunkiai surinkau", - pasakoja J. Šuipytė. Jaunieji lyderiai įsitikinę, jog privalo padaryti viską, kad išvyktų, mat unikali tarpkultūrinė programa numato apsilankymus JAV įmonėse, kur per metus įleidžiamos vos kelios ekskursijų grupės. Jaunuoliai tiki, kad susitikimai su žinomais verslininkais, garsiais žmonėmis juos įkvėps naujiems iššūkiams Lietuvoje. Iš vizito Amerikoje tikisi novatoriškumo A. Dapkus įsitikinęs, kad dalyvauti programoje buvo atrinktas todėl, kad jau vaikystėje jautėsi esąs stiprus lyderis. Keturiolikos metų jis jau dirbo vaikų, tarptautinėse stovyklose vadovu ir buvo jauniausias vadovas, mat kiti buvo šešiolikmečiai. "Mėgstu aiškiai kalbėti, formuluoti mintis konkrečiai, nebijau atsakomybės ir pasitikiu savimi - ko gero, būtent dėl šių savybių ir patekau, buvau išrinktas į Lietuvos jaunimo lyderių gretas", - teigia A. Dapkus. Į JAV vaikinas sako norintis išvykti dėl to, kad pamatytų sritis, kurios išplėtotos geriau nei Lietuvoje. "Pavyzdžiui, reklama. Juk mes viską tik kopijuojame iš užsienio ir tai pavėluotai, dažniausiai po kokių trejų metų, - sako dešimtokas. - Tikiu, kad galimybė pabūti dvi savaites JAV paskatins naujus projektus. Visą ten įgytą patirtį neabejotinai norėsiu pritaikyti savo šalyje." Tiesa, pats Lietuvos jaunimo lyderių projektas įpareigoja dalyvius po išvykos į JAV tęsti lyderystės veiklą savo šalyje.  | | Pasitikėjimo žaidimą žaidžia 2008 metų Lietuvos jaunimo lyderis Rokas Bučiūnas ir 2009 metų lyderis Edvinas Vitkus. Autorės nuotr.
|
Išvykę lietuviai bus supažindinti su adaptacijos ir integracijos procesu, kultūrų skirtumais, žmogaus teisių galiomis. E. Vitkus ir A. Dapkus įsitikinę, kad mūsų šalyje žmogaus teisėmis jau imta piktnaudžiauti. "Kartais teisės paisomos labiau nei pareigos. Manau, pirmiausia reikėtų gerai žinoti ir atlikti savo pareigas, o tik tada porinti apie teises", - įsitikinęs A. Dapkus. Nutolimas nuo akademinio ugdymo Vaikinai pripažįsta, kad Lietuvos mokyklose daugiau laiko skiriama žinioms mokyti nei asmenybėms ugdyti. Būtent dėl šios problemos neretai mokyklą paliekantis abiturientas pirmūnas neturi tvirtų gyvenimo nuostatų ar prioritetų. E. Vitkus tarptautinėje veikloje taip pat ne naujokas. Jis - tarptautinių projektų dalyvis. "Ši programa skirta asmenybėms ugdyti. Skatinamas bendravimas, atskleidžiamos stipriosios žmogaus savybės ir formuojama pasaulėžiūra, - pasakoja E. Vitkus. - Anksčiau atrodė, kad milžiniškas kompanijas, tokias kaip "Microsoft", valdo ne žmonės, o kažkokie žmonėms neprieinami, nesuprantami robotai. Pačios kompanijos atrodė utopinės, o jų vadovai nerealūs - tarsi iš kito pasaulio. Manau, galimybė su jais susitikti ir jų nuo nulio pradėtos verslo sėkmės istorijos leis suprasti, kad jie visiškai niekuo nesiskiria nuo mūsų. Jų sėkmė gali aplankyti kiekvieną. Tereikia noro, užsispyrimo ir ryžto."
- Ar Šiauliams reikia gidų?
-
Eva JAGMINAITĖ Šiaulių kolegijoje turizmo administravimo diplomą šiemet gavusi Evelina Gudavičiūtė jau antrus metus apdovanota už geriausią projektą Šiaulių miestui ir verslui. Dviejų tūkstančių litų premiją mergina gavo mažiau nei prieš metus, parašiusi projektą "Šiaulių miesto vandens telkinių rekreacinių teritorijų patrauklumo didinimas". Šįkart tokio pat dydžio premija įvertintas jos projektas "Sužinok apie Šiaulius pats!"
 | Šiaulių kolegijos absolventė E. Gudavičiūtė į premiją laimėjusio projekto "Sužinok apie Šiaulius pats!" maršrutą pirmuoju lankytinu objektu įtraukė fontaną "Pelikanai". Autorės nuotr.
|
Lankytinų vietų apstu "Vienos dienos išsamiai ekskursijai po Šiaulius tikrai nepakanka!" - nusistovėjusį stereotipą, jog Šiauliuose be Kryžių kalno, nėra ką pamatyti ir turistui parodyti, paneigia E. Gudavičiūtė. Ji sako, kad projektui "Sužinok apie Šiaulius pats!" beveik nereikia papildomų lėšų, nebent vertėtų išleisti lankstukus, skirti pinigų reklamai. Maršrutu eiti siūloma be gido. Evelina sako maršrutą iš dvidešimties lankytinų objektų sudariusi smalsiems žmonėms, kurie mėgsta aplinką tyrinėti patys. Absolventės sudarytas pažintinis maršrutas pėsčiomis prasidėtų prie TIC'o. Pirmasis lankytinas objektas būtų fontanas "Pelikanai". "Sukurti skulptorės B. Kasperavičienės, 1978 metais pastatyti Vilniaus gatvėje, rekonstruoti po 25 metų. Ne vienas praeivis susimąsto, kaip tokie egzotiški paukščiai - pelikanai - atsirado Šiauliuose. Kartą du įsimylėję pelikanai atsiliko nuo savo būrio. Jie supainiojo kryptį ir, užuot skridę į pietus, pasuko šiaurėn. Skrisdami pro Šiaulius nutūpė baloje troškulio numalšinti, tuomet juos pikta burtininkė pavertė akmenimis," - tokią legendą ekskursijos dalyviams siūlo Evelina. Mergina įsitikinusi, kad jei būtų įgyvendintas jos projektas, Šiaulių gyventojai turėtų galimybę turiningiau praleisti laisvalaikį, būtų populiarinamos miesto vertybės, išplėstos miesto kultūrinės sklaidos ribos. Gido duonos ragavo tik praktikos metu Ar baigusi turizmo administravimą mergina dirbs gide, kol kas neaišku. "Esu gana sėslus žmogus, o gidams reikia daug keliauti. Šiauliuose kažin ar yra gidų poreikis", - svarsto E. Gudavičiūtė. Gido darbo patirties ji įgijo tik praktikos metu. "Nejauku, kad visi laurai atitenka man. Jei ne Šiaulių kolegijos turizmo administravimo studijų programos lektorė Judita Stulpinaitė, galbūt būčiau antrojo projekto premijai neparuošusi. Būtent lektorė paskatino dalyvauti konkurse ir neleido tingėti, kai jau norėjau pailsėti. Už abi premijas dėkinga esu būtent jai. Net ir baigusi kolegiją, ją visada norėsiu aplankyti", - sako E. Gudavičiūtė. Evelina sako nustebusi, kai sužinojusi, jog nepraėjus nė metams jai vėl skirta dviejų tūkstančių litų premija. Tiesa, mergina prisimena, kad pernai teikiant premiją miesto vadovai užsiminė, kad galbūt Talkšos ežerui skirtą projektą pavyks įgyvendinti. Šiemet pažadų valdininkai nežarstė ir įteikę premiją pasiūlė Evelinai jį įgyvendinti pačiai.
- Šiauliečių studentų paroda Liubline
-
Ričardas JAKUTIS Šią vasarą Liublino universitete duris atvėrusi jungtinė mūsų miesto ir Liublino grafikos studentų paroda, skirta 1569 m. liepos 1 d. sudarytos Lietuvos ir Lenkijos sąjungos-Liublino unijos 440 metų jubiliejui, ilgai tarp universiteto sienų neužsibuvo - dėl savo populiarumo persikėlė į Liublino rotušę.
 | Parodos sumanytoja ir kuratorė Agnieška Zavadska parodos atidarymo metu Liublino M. Skladovskos universitete. Vaidoto JANULIO asmeninio archyvo nuotr.
|
Liublino M. Skladovskos universiteto Menų fakulteto dėstytoja Agnieška Zavadska ne kartą svečiavosi Šiaulių universitete, čia vedė grafikos paskaitas, yra tapusi vieno iš tarptautinių ekslibrisų konkursų, kurie vyksta mūsų mieste, laureate. Būtent jai ir kilo mintis surengti bendrą Šiaulių universiteto ir Liublino M. Skladovskos universiteto grafikos studentų ekslibrisų parodą. Kodėl parodai pasirinkta grafika? Iš pradžių tik knygos ženklu buvęs ekslibrisas tapo atskiru smulkiosios grafikos kūriniu. Šiaulių universiteto Menų fakulteto Piešimo katedros profesorius Vaidotas Janulis studentus moko kurti ekslibrisą tam, su kuo jie bendrauja, ką geriausiai pažįsta, įsibrauti į tokias vidines žmogaus kertes, kurios neretai tik autoriui ir ženklo savininkui težinomos. Parodos kuratorė A. Zavadska ragino studentus kuriant ekslibrisus didžiausią dėmesį skirti juodos ir baltos spalvos žaismui. Jos nuomone, ekslibrisas - tarsi poezijos kūrinys – visko nedaug, o pasakyti reikia esmę. Parodos tikslas – įrodyti, kad ekslibrisai tapo mažais meno kūrinėliais, kuriais galima pažymėti mielas knygas ar įsirėminus tiesiog papuošti kambarį. Rudenį jungtinė Šiaulių ir Liublino studentų ekslibrisų paroda iš Lenkijos atkeliaus į Šiaulius.
- Meno dirbtuvėse mokė pinti ir iš klevo lapų
-
Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ Janinos ir Algirdo Dambrauskų sodyboje Šniūraičiuose (Radviliškio raj.), vienoje gražiausių Šiaulių apskrities sodybų, šurmuliavę Lietuvos ir Latvijos menininkai sukūrė šventinę nuotaiką vietos bendruomenei, surengė darbų parodą ir mokė įvairia technika pasigaminti meno dirbinių - nuo žalvarinių žiedų iki iš klevo lapų pintų kepurių. Kūrybinės dirbtuvės "Vasaros sesija" atgrasiai netyla iki šiol, o projekto iniciatorė Danutė Kaučikienė, ŠU Menų fakulteto dėstytoja, jau planuoja kitų metų susitikimą.
D. Kaučikienei "Vasaros sesiją" surengti mintis kilo susitikus su savo bendraskursiais, prieš 32-ejus metus drauge įgijusiais tuomečiame Šiaulių pedagoginiame institute piešimo, braižybos ir darbų specialybę. Įprasminti Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimą siūlė ir Šniūraičių bendruomenės pirmininkė Diana Muraulienė, o gyventojai geranoriškai sutiko ir prisidėjo kas kuo galėjo - vieni į šventę sūrio nešė, kiti - naminio alaus. "Vasaros sesijon" lietuvių menininkai sugužėjo iš įvairių Lietuvos mokyklų bei universitetų, o latviai atvyko iš Jelgavos žemės ūkio universiteto. Šniūraičių gyventojai išmoko tapyti ant šilko, medžio lentelių, kurti papuošalus iš suvertų karoliukų, lipdyti keramikos dirbinius, nerti saulės nėrinius, kurti sgrafito technika. Didelio dėmesio sulaukė Radviliškio Gražinos pagrindinės mokyklos technologijų mokytojo Donato Kurmanskio sukurti žalvariniai žiedai ir latvių dėstytojų Ligitos Danenbergos iš klevo lapų pintos kepurės. Jų kūrybos paslaptis Latvijoje buvo ilgai saugojama ir visai neseniai atskleista. "Atrodo, sunku, kol nepabandai. Nereikia nei siūlo, nei kitokių priemonių, - tik krūvos klevo lapų. Perlenktus lapus, pradūrus aštriu daiktu, reikia verti vieną prie kito į skylutę įkišant lapo kotelį. Pinama nuo centro ratu. Kepurę galima papuošti liepų žiedais ar kitokiais tuo metu žydinčiais augalais, - pasakoja kepurę išmokusi pinti Jūratė Kaučikaitė. - Tokiomis klevų lapų kepurėmis latviai puošiasi per Jonines."  | |  | "Vasaros sesijos" dalyviai kruopščiai dėliojo kilimą iš vilnos gabalėlių, kuriuos vėliau specialia technologija apdorojo seminaro vadovė. | | Kepurę iš klevo lapų dabar moka nusipinti ne tik latviai, bet ir Šniūraičių gyventojai. Jūratės KAUČIKAITĖS nuotr.
|
Vieni gyventojai meno dirbtuvėse gerai išmoko vienos technikos, kiti spėjo aplėkti ir išbandyti kelias - nė vienas neliko be savo kūrybos darbo. Kūrybinės mintys liejosi ir kuriant kolektyvinį darbą - visi pritūpę dėliojo vilnos gabalėlius spalvingam gėlių pievą primenančiam kilimui, kurį D. Kaučikienė su dukterimi suvėlė jau po šventės. Dėstytoja iš vilnos veltų didelio formato kilimų yra sukūrusi ne vieną - prieš pusantrų metų Šiaulių universiteto Dailės galerijoje buvo surengta personalinė jos paroda "Vilnonis pasaulis". Velti kilimus ji yra mokiusi ir Šniūraičių bendruomenės moteris. Spalvingų dėstytojos ir jos mokinių kilimų buvo galima išvysti ir "Vasaros sesijoje". Šventę papuošė Andriaus Mosiejaus, menininko iš Druskininkų, ir jo vadovaujamų vaikinų kurti totemai, išmarginti baltų ženklais. Savo kurtų skulptūrų parodą surengė Šiaulių dailės mokyklos mokytoja keramikė Vitalija Kurtinaitienė, o Šiaulių universiteto dėstytoja Regina Vaitkevičienė pristatė žaismingus tekstilės darbus. Visi seminare dalyvavę darbo grupių vadovai buvo pagerbti pažymėjimais. "Kitąmet kviesime latvius prieš Jonines, bet jau pas mus į sodybą, kurią būsime susitvarkiusios", - žadėjo D. Kaučikienė, į Šniūraičius iš Šiaulių persikėlusi gyventi prieš pusantrų metų.
- Grafito anglies tamsoje
-
Virginijus KINČINAITIS Praeitą savaitę Vilniaus "Litexpo" parodų rūmuose šurmuliavo taptautinė šiuolaikinio meno mugė "ArtVilnius 2009". Tai buvo pirmas, didžiausias tokio pobūdžio meno renginys Baltijos šalyse. Šiauliams šioje margoje tarptautinėje scenoje atstovavo Šiaulių dailės galerija, pristačiusi jauno skulptoriaus Mindaugo Lukošaičio piešinius.
 | Mindaugas Lukošaitis. "Gyvulys", 2006. | | |  | Meno parodoje "ArtVilnius 2009" Šiauliams atstovavo Šiaulių dailės galerija. Šiaulių dailės galerijos archyvo nuotr. |
Kodėl šis autorius? Ką pagaliau reiškia piešinys šiuolaikinio meno kontekste? Į klausimą atsako per pasaulinius meno centrus vilnijanti piešinių, komiksų, iliustracijų, grafičio meno parodų banga. Iš naujo atrandami reklaminių piešinių, alternatyvaus komikso, knygų iliustracijų, naiviojo, brutalaus piešinių meno autoriai. Kodėl? Nepaisant įvairių naujų meninės išraiškos priemonių atsiradimo, piešinys išlieka jautriausiu menininko "mąstymo organu". Įsivaizduokite muzikantą, savo kūnu, balsu, kvėpavimu, širdies ritmu niūniuojantį būsimą kūrinį. Panašiai ir piešėjas savo kūno pulsavimu, atodūsiais ir valingu judesiu brėžia klaidžiojantį diafragminį grafito pėdsaką. Tai archetipinis vaizduojamojo meno brėžis. Piešinys atsiranda pradinėje vizualaus pasaulio simbolizavimo stadijoje, todėl jis toks subjektyviai gyvybingas, nenuspėjamas, asmeniškai aistringas ir veržlus. Tai dar nematomą ir jau regimą pasaulį jungianti linijų membrana, kurios pulsavimuose gimsta mums pažįstami ir neregėti formų pavidalai. Tai tikroji meno pasaulio "fauna", dar nesutramdyta, kandi, baiminga, laisva ir beprotiška. Nepaprasta išlikti šios gyvybingos piešinio stadijos lygmenyje. Juk taip greitai jis tampa tik pagalbine kitų meno rūšių priemone. Labiausiai tokiam nesutramdytam piešiniui paskutinių dešimtmečių Lietuvos grafikoje pakenkė besaikis grafikų troškimas stilizuoti piešinį, suteikti jam įmantraus rafinuotumo pavidalą. Taip piešinys tapo bekrauje ir beasmene stilistine įmantrybe. Todėl džiugu matyti, nors ir nedrąsias, bet vis ryškesnes jaunų Lietuvos menininkų ir kuratorių pastangas reabilituoti pirmapradę subjektyvaus, formalių klišių nevaržomo piešinio reikšmę. Šitokio piešinio supratimo nereikėjo mokytis Mindaugui Lukošaičiui. Jis tiesiog visada piešė. Ir piešė ne taip, kaip piešiama dailės akademijoje, kur piešinys yra akademinė techninio įgudimo priemonė arba formalaus puikavimosi atributas. Mindaugui piešinys yra jo asmeninė istorija, jo biografija, vizualus supančio ir įsivaizduoto pasaulio išradimas. Todėl jo piešinio samprata netelpa į formalių ir susvetimėjusių žaidimų rėmus. Jis primityvus, brutalus, fiziškas, realistinis, sapniškas. Jo piešinio linijos lūžta kartu su dūžtančio automobilio stiklais, gęsta su šąlančiu lavono kūnu, viepiasi vandenžmogio dantų smaigaliais. Tai vienu metu save drąsinantis ir savęs bijantis piešimas, juk nežinia kuo viskas baigsis, juk viskas gimsta akyse, todėl įvykiai tikri ir privalu istoriją išgyventi iki galo, kokia nejauki bebūtų jos pabaiga. Iš čia ir šio menininko perteikiamų istorijų akibrokštai, jų netikėtumai, neužbaigtumas, bestilistiškumas ir (nekro)realistinis primityvumas. Todėl šiuose piešiniuose taip keistai susibėga vaikiško piešimo įgūdžiai ar socrealizmas, reklaminė ar vadovėlinė iliustracija, neorealistinio filmo ar ankstyvojo komikso kadras. Tai kliedintis, karščiuojantis, persekiojantis arba persekiojamas piešimo procesas, kuris neturi nieko bendra su mūsų meistrams būdingu "atrasto piešimo stiliaus" reprodukavimu. Tai tik piešinio apskritai pėdsakai, mėtomi, užpustomi, užnešami lapais ir dingstantys medžių viršūnių tamsoje. Neatsitiktinai šis paradoksalus Mindaugo Lukošaičio piešinių iliustratyvumo ir jo pasakojamų istorijų individualumo ryšys iš karto sudomino parodų kuratorius ir galerijas. Tiesiog mes visi jau buvome pasiilgę intymesnių piešinio intonacijų. Tai, kad Mindaugas Lukošaitis kartu su broliu Gintautu atstovavo Lietuvai 26-ojoje San Paulo bienalėje ir dalyvavo daugelyje reikšmingų tarptautinių projektų, kad "Phaidon" leidykla jį pristato kaip vieną įdomiausių šių dienų piešėjų, kad jis kartu su komanda šmaikščiai perkėlė Vilniaus valdovų rūmus į Kurtuvėnų miškus, tik parodo jo gebėjimą nepaskęsti šiuolaikinio meno pasaulio margumyne ir likti savitu menininku ir archetipinių piešinio galių tarpininku. Tai patvirtino ir atsiliepimai apie Šiaulių dailės galerijos ekspoziciją - geriausia Lietuvos menininke mugėje išrinkta tapytoja Agnė Jonkutė interviu "Lietuvos rytui" išskyrė vienintelę Šiaulių dailės galeriją.
- Audiogidas naujovė "Aušros" muziejaus lankytojams
-
Lina ZDANEVIČIŪTĖ Trečiadienį Ch. Frenkelio viloje vykusioje spaudos konferencijoje buvo pristatyta nauja muziejaus paslauga – audiogidas. UAB "Audiogidas" direktorius Artūras Laskauskas, Šiaulių "Aušros" muziejaus direktoriaus pavaduotoja Virginija Šiukščienė ir Dailės skyriaus vedėja Odeta Stripinienė supažindino su interaktyvaus gido teikiamomis paslaugomis, kuriomis nuo šiol galės naudotis visi užsukę į Šiaulių "Aušros" muziejaus Ch. Frenkelio vilą ar Dviračių muziejų.
 | Šiaulių "Aušros" muziejaus direktoriaus pavaduotoja Virginija Šiukščienė, Dailės skyriaus vedėja Odeta Stripinienė ir UAB "Audiogidas" direktorius Artūras Laskauskas pristatė "Ašros" muziejaus naujovę - audiogidą. Nuotr. iš Šiaulių "Aušros" muziejaus fondų
|
Lankytojų patogumui – permainos Pavasario ir vasaros sezonais vis daugiau žmonių suplūsta į "Aušros" muziejų. Vien per 2008-uosius muziejų aplankė apie 72 tūkstančiai lankytojų. Kone daugiausia jų rinkosi Ch. Frenkelio vilą (apie 22 tūkstančius) ir "Dviračių" muziejų (apie 14 tūkstančių), todėl šie "Aušros" muziejaus padaliniai ir buvo pasirinkti ekskursijai su audiogidu rengti. Šių muziejų ekspozicijų lankytojų laukia naujos kartos profesionalūs audiogidai. Tokius pat aparatus naudoja ir didžiausias Austrijos muziejus – Šenbruno rūmai. "Daugiau nei dvejus metus rengėme šį projektą. Specialaus finansavimo muziejinei veiklai neturime, todėl kiekvienai idėjai įgyvendinti reikalingos rėmėjų lėšos, būtina rasti būdų finansavimui. Audiogidas - brangi naujovė. Kultūros rėmimo fondas mums padėjo įgyvendinti šią idėją",- pasakojo V. Šiukščienė. Lietuvoje veikia keli muziejai, kurie naudoja mp3 grotuvų įrangą, tačiau "Aušros" muziejus pirmasis, įsigijęs profesionalią naujesnės kartos audiogido įrangą, panašią į turimą Vilniaus turizmo informacijos centre, Grūto parke ir Genocido aukų muziejuje. "Aušros" muziejus gali didžiuotis, turėdamas naujausią įrangą", - kalbėjo UAB "Audiogidas" direktorius Artūras Laskauskas. Audiogido privalumai Naujojo aparato garsas skirtas vienam žmogui klausytis, o su papildomu išoriniu garsiakalbiu - grupėms. Tačiau konferencijos metu besiklausant dešimčiai žmonių garsas buvo puikiai girdimas ir be papildomos garso įrangos. Aišku, žmogaus nepakeis aparatai, tačiau esant sezonui, kai sulaukiama daugiau lankytojų, audiogidas yra puikus pagalbininkas muziejininkams. "Tai interaktyvi priemonė. Muziejaus lankytojas gali pasirinkti bet kurią salę, nuo kurios nori pradėti ekskursiją. Paspaudus atitinkamą numerį galima sužinoti, kas toje salėje eksponuojama, susidomėjus - tęsti ekskursiją ir savarankiškai susipažinti su ekspozicijomis", - su nauja įranga supažindino Dailės skyriaus vedėja Odeta Stripinienė. "Aušros" muziejų pasiekė du aparatai, ateityje laukiama daugiau, rengiami nauji projektai. Šiuo metu garso ekskursijos pristatomos lietuvių kalba, rengiamas ir anglų kalbos variantas. Pasak V. Šiukščienės, anglų kalba reikalingesnė nei lietuvių, nes Dviračių muziejų lankantys latviai ir kiti svečiai mielai pasinaudos šia naujove. "Ekskursijos dažniausiai užsakomos iš anksto, tai ir audiogidas turi būti užsakomas, nes keli pavieniai ar grupėmis atėję muziejaus lankytojai negalės vienu metu naudotis audiogido paslaugomis", - primena V. Šiukščienė. "Ekskursijose lietuvių kalba bus girdimi du balsai – Gintaro Gudo ir Violetos Mickevičiūtės. Lietuvoje daug gerų aktorių, bet kai reikia įgarsinti penkiasdešimties lapų tekstą per kelis seansus, kyla problemų, tad ne kiekvienas gali skaityti tekstus audiogidui. Garsas turi būti nepriekaištingos kokybės", - aiškino "Audiogido" direktorius A. Laskauskas.
- Karalienės Mortos premijos įteiktos šešioliktą kartą
-
Ričardas JAKUTIS 1993 m. buvo įsteigta ir kasmet liepos 6-ąją - Mindaugo karūnavimo dieną - iškilmingai įteikiama Karalienės Mortos premija talentingiems vaikams iki 16 metų amžiaus už laimėjimus muzikos, dailės, literatūros ir kitose meno srityse.
Premija įsteigta Šiauliuose (steigėja - Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto taryba, fundatoriai - JAV verslininkas ir kultūros mecenatas Antanas Mikalajūnas, knygų leidykla "Saulės delta", Šiaulių miesto savivaldybė bei kitos organizacijos ir garbūs asmenys), todėl iš pradžių ji ir buvo įteikiama tik Šiaulių krašto vaikams. Greitai premijos populiarumas peržengė mūsų krašto ribas ir ją imta teikti visos Lietuvos vaikams - premijos teiktos ir Vilniuje, Kaune, Trakuose, Kernavėje.  | |  | Tadui Motiečiui premiją įteikia istorikas Romas Batūra. | | Premijos laureatai prie Gedimino pilies. Rimanto LAZDYNO nuotr
|
Šiais metais, minint Lietuvos vardo tūkstantmetį, iškilminga apdovanojimų ceremonija surengta Gedimino pilies bokšte Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos išvakarėse. Karalienės Mortos premijos laureatais pripažintos dvi Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos auklėtinės - violončelininkė Elena Daunytė ir smuikininkė Rūta Mažolytė, taip pat Šiaulių konservatorijoje akordeono subtilybių besimokantis Tadas Motiečius, dailėje gabi Gabrielė Taminskaitė, kuri mokosi Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje, Skuodo meno mokykloje klarnetu groti besimokantis Artūras Šukys. Lietuvos Karalienės Mortos premijos diplomantais paskelbtas visas Skuodo meno mokyklos kanklininkių ansamblis, taip pat Šiaulių konservatorijos auklėtinis akordeonu grojantis Aurimas Goris, Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokyklos mokinys voltornistas Gediminas Jurgis Pažėra, smuikininkė iš Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos Deimena Petkauskaitė ir Kauno pirmosios muzikos mokyklos akordeonistas Simonas Paulauskas. Laureatams įteiktos piniginės premijos, originalūs odiniai medaliai bei diplomai ir padėkos raštai, diplomantams - pažymėjimai bei originalūs skulptoriaus, medalininko Juozo Kalinausko sukurti medaliai "Morta - Lietuvos Karalienė". Lietuvos kultūros fondo valdybos pirmininkas Hubertas Smilgys šiauliečius patikino, jog apsukusi ratą aplink Lietuvą premijos įteikimo ceremonija grįš į Šiaulius - miestą kuriame užgimė, o šį rudenį vyks Karalienės Mortos premijos laureatų (šalyje jau yra pusė šimto šios premijos laureatų ir per 30 diplomantų) koncertai, kurie prasidės būtent Šiauliuose.
- Žvilgsnis į muziejų - pro objektyvą
-
Lina ZDANEVIČIŪTĖ Fotografijos muziejuje atidaryta tarptautinio vaikų ir jaunimo fotografijų konkurso "Muziejiniai susitikimai su fotografija" laureatų fotografijų paroda. Joje pristatyta per šimtą geriausių darbų, kuriuose jaunieji fotografai mėgino kitaip pažvelgti į praeities objektus, atskleisti jų savitumą ir ryšį su dabartimi. Konkurso fotografijomis šiauliečiai grožėtis galės iki rugpjūčio 9 dienos.
 | 2007 m. plenere pozavo 6-osios Košalino gimnazijos ir Melno baleto mokyklos auklėtinės. |
Konkursas-paroda Jau devintus metus iš eilės konkursą "Muziejiniai susitikimai su fotografija" organizuoja Lenkijos Košalino muziejus. Konkurse, pradėtame rengti 2001 m., dalyvavo iš viso 2 300 jaunų žmonių, pateikusių 12,5 tūkstančio darbų. Renginyje dalyvauja pradinių, vidurinių mokyklų ir gimnazijų moksleiviai, kuriuos globoja Lenkijos Respublikos kultūros ir nacionalinio paveldo bei nacionalinio švietimo ministrai. Kasmet baigiamojo konkurso metu Košalino muziejuje surengiama paroda, kurioje eksponuojami laureatais tapusių jaunuolių darbai. Vėliau paroda keliauja po įvairias Europos šalis. Šie darbai buvo eksponuojami ir Lietuvoje - Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune. Šiemet - Fotografijos muziejuje "Konkurso paroda - geriausių jaunuolių darbų "miksas" nuo 2001 m. Parodoje dalyvauja jaunimo iš Lietuvos, žinoma, ir iš Šiaulių. Fotografijos muziejus gerai žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų, todėl konkurso organizatoriai kreipėsi į mus dėl parodos eksponavimo", - apie parodą kalbėjo Šiaulių "Aušros" muziejaus Ryšių su visuomene skyriaus vedėja Deimantė Kondrotaitė. "Nors dalyvių iš Šiaulių būta daugiau, jiems nepavyko patekti į laureatų gretas, priešingai nei mums, - sakė Šiaulių "Saulėtekio" vidurinės mokyklos dailės mokytoja Rasa Prišmontienė. - Džiaugiuosi savo mokine Kristina Bartkevičiūte, kuri dvejus metus iš eilės tapo laureate ir keliavo į Lenkiją, kur vyksta pleneras. Fotografijos menas Daugelyje fotografijų užfiksuota nūdiena, nors dalį jų galima pripažinti meno kūriniais. Darbai verčia susimąstyti apie muziejų paskirtį ir jų funkcijas. Vieni darbai stebina, kiti moko. Žvelgdami pro fotoaparato objektyvą, jaunuoliai gali ne tik pamatyti dalelę istorijos, bet ir ją įamžinti.  | Kristina Bartkevičiūtė "Pilka diena", 2008 m., iš triptiko "Kryžių Kalnas". |
Kasmet konkursui pateikiamos tobulesnės fotografijos, kadangi kaskart naudojama vis geresnė technika. Gausėja skaitmeninių fotografijų, nors, pasak Rasos Prišmontienės, juostinė fotografija yra tikresnė ir labiau vertinama. Vis dėlto keletas nuostabių darbų leidžia gėrėtis monochrominių atspaudų žavesiu. Be klasika dvelkiančių darbų, yra ir kūrybinių ieškojimų pavyzdžių, kuriems atlikti pasitelktas ilgesnis ekspozicijos laikas, kameros perkėlimas ekspozicijos metu, grafinių taškų susmulkinimas, kontrasto nebuvimas, antro plano išryškinimas, pagalbinis apšvietimas ar bandymai su makrofotografija. Pasak parodos kuratoriaus Dionizy Rypniewski, konkurso turinį ir pagrindinę idėją atskleidžia tai, kiek pavyko įskiepyti vaikams ir jaunimui poreikį lankyti muziejų, ar organizatoriai rado bendraminčių, spręsdami šį klausimą. Pleneras Melne Neatskiriama konkurso dalis - pleneras laureatams bei seminaras mokytojams ir laureatus lydintiems asmenims, kasmet vykstantis antroje rugsėjo pusėje Melno pajūrio kurorte netoli Košalino. Kristina Bartkevičiūtė, paskatinta savo mokytojos, pasiryžo dalyvauti konkurse dar būdama dešimtoje klasėje. Tada ji pateikė Ch. Frenkelio rūmų fotografijas, o antrus metus dalyvaudama fotografijų objektu pasirinko Kryžių kalną, kurį užfiksavo skirtingu metų laiku. Šiuos darbus pastebėjo pats organizatorius D. Rypniewski. Jo dėmesį patraukė subtili fotografijų spalva, kuri beveik nematoma, bei aistra, kuria vedina mergina važiuodavo į Kryžių kalną. Šiemet mergina atsisakė dalyvauti konkurse, nes laikė abitūros egzaminus ir manė, kad tai būtų pakenkę mokslams. Anot Kristinos, konkursas - puiki galimybė pamatyti naują šalį, susipažinti su žmonėmis, sužinoti naujų dalykų ir gerai praleisti laiką.
- Šiauliečių lėktuvėlis nusileido Pernu
-
Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ Šiaulių menininkų desantas nusileido tradiciniame, šiemet Pernu (Estija) vykusiame meno festivalyje "B3", kuriame susitinka trijų draugaujančių Baltijos miestų - Šiaulių, Jelgavos ir Pernu - menininkai. Kitąmet šiųmečiai dalyviai žadėjo susitikti Saulės mieste.
 | Lėktuvėlį menininkai apklijavo ne tik vietinio Pernu laikraščio ir kitų spaudos leidinių pavadinimais - ant jo puikuojasi ir savaitraščio "Šiauliai plius" logotipas. |
Paveiksluose - miesto planas ir asfalto fragmentai Lietuvių delegacijos vadas - Virginijus Kinčinaitis. Jaunųjų menininkų būrys - Geistė Marija Kinčinaitytė, Jurga Sutkutė, Dalius Jonaitis, Donata Jansonaitė, Viktorija Mostavičiūtė, Mindaugas Kundrotas, Dovilė Varanavičiūtė, Simona Šveikauskaitė, Edgaras Pisčikas ir Andrius Grigalaitis - modernioje Pernu viešojoje bibliotekoje pristatė fotografijų parodą. "Sunkioji artilerija" - Vidmantas Zarėka ir Asta Jurevičiūtė - tapė didžiulio formato darbus aliejumi, o kuriant skulptūrinį objektą aikštėje prisijungė ir skulptorius Jonas Vaitkevičius. Pleneras vyko šešias dienas. Oras ne visada oras buvo palankus - pliaupė lietus, pūtė smarkus vėjas. Menininkams pleneruose skiriamas ribotas laikas ir jie negali kurti tik tada, kai sąlygos palankios, todėl tapybos misiją, apsiginklavus didelėm mentelėm, įvykdyti teko per dieną. Du metrinius paveikslus Vidmantas Zarėka tapė nuo dešimtos ryto iki pirmos nakties. Antrąjį paveikslą kurti padėjo Asta Jurevičiūtė. V. Zarėkos sukurtame Pernu plane vietiniai gyventojai ieškojo savo gyvenamosios vietos bei mėgavosi ekspresyvia išraiškinga abstrakcija, kurioje buvo galima įžvelgti suskeldėjusio, įdomių faktūrų asfalto fragmentus. Lėktuvėlis įkūnija daug reikšmių Šiaulių menininkai skulptūrinį objektą buvo pasišovę kurti savo rankomis. Nors patirties virinti metalą jie buvo įgiję metalo laužo skulptūrų plenere "Kontrapunktas", vis tiek mokėsi, kaip reikia suvirinti skardą, kad nepradegtų. Įgūdžių neprireikė, nes karkasą suvirino estų firma. Estų skulptorius Rait Pärg, kuriam polistireną skulptūrai pjaustė gamykloje, stebėjosi, kodėl lietuviai nusprendė virinti patys, kai yra firmos, kurios darbą gali atlikti su specialia įranga. "Estai nežino, kaip mes metalo laužo pleneruose vargstame ir viską patys darome. Jų nuomone, užtenka turėti gerą idėją", - sako Jonas Vaitkevičius.  | Vidmantas Zarėka nutapė abstraktų Pernu miesto planą, kuriame žiūrovai galėjo surasti savo gyvenamąją vietą. |
Idėja turėjo būti paprasta, įgyvendinta greitai, skulptūra - stabiliai stovinti aikštėje. Daug idėjų atkrito, todėl buvo nuspręsta kurti lėktuvą. "Kai gryninome idėją, galvojome, ar ją kreipti politine, ar ekonomine linkme, ar palikti neutralią, kad įgytų platesnę prasmę. Iš pradžių norėjome lėktuvėlį susieti su vaikystės prisiminimais, žaislu, išlankstytu iš mokyklinio sąsiuvinio, o atvykus į Pernu kilo noras sukurti monumentalią skulptūrą. Kaip tik tuo metu įvykusi aviakatastrofa Atlanto vandenyne sustiprino tikėjimą, kad tai, ką darome, yra tarsi vykstančių įvykių rezonansas", - aiškina Vidmantas Zarėka. "Lėktuvėlis - tarsi vaikystės atgarsio ir modernių technologijų, esančių naujame bibliotekos pastate, sąsaja. Galima įsivaizduoti, kad jis sklendžia iš bibliotekos. Jis gražiai derėjo prie šiuolaikiško griežtų linijų stiklo ir metalo konstrukcijų pastato. Interneto svetainėje Pernu biblioteka savo simboliu pasirinko būtent mūsų sukurtą lėktuvėlį", - kalbėjo Asta Jurevičiūtė. Skulptūros - ne į metalo laužą Estų skulptorius Üllar Kallau, "Kontrapunkte" pristatęs šokiruojančių modernaus meno darbų, festivalyje "B3" irgi nustebino - mišria technika sukūrė tris besišlapinančius berniukus, simbolizuojančius Baltijos seses ir Briuselio simbolį. Autorius šmaikštaudamas siūlė atpažinti, kuris berniukų yra lietuvis, o dar įvairesnių skulptūros reikšmių atsirado po to, kai ji buvo pastatyta ir ant postamento buvo užrašytas festivalio pavadinimas "B3". Festivalis vyksta trijose Baltijos šalyse pakaitomis. Kitąmet dalyviai turėtų rinktis Šiauliuose, jeigu krizė visai neužspaus. Šiųmečiai kūriniai pusę metų stovės Pernu aikštėje. "Skirtingai nei Šiauliuose, požiūris į meno kūrinius Estijoje yra pagarbesnis. Ten jie turi savo vietą, yra prižiūrimi. Saugomi net mažiau patvarūs darbai. Paradoksas - kitame mieste mūsų menininkų darbai stovi reprezentacinėse vietose, o Šiauliuose jie kai kurių mūsų politikų net nelaikomi menu", - svarsto Asta.  | Trys Baltijos šalis simbolizuojantys Briuselio simbolį atitinkantys berniukai "sisioja" tiesiog aikštėje, tad vanduo, nespėdamas susigerti, bėgo į gatvę. Asmeninio archyvo nuotr.
|
"Negi projektui estai skirtų 10 tūkstančių kronų (apie du tūkstančius litų), o po to pažaidę išmestų, kaip išmetamos į metalo laužą mūsų "kontrapunktiškos" skulptūros", - priduria V. Zarėka. "Mūsų idėjos gal net geresnės, darbai užbaigti", - tęsia Jonas. Plenere lėktuvėlio autoriams kilo idėja ateityje jį apklijuoti ne laikraščių pavadinimais, o vietoj jų panaudoti Europos Sąjungos konstituciją. "Nebrangų estetišką, išraiškingą monumentą iš plieno galima būtų pastatyti Šiauliuose, naujoje bulvaro dalyje. Tai būtų intelektualesnio lygio atsvara Tilžės gatvės stotelėse stovinčioms banalybėms, nepatraukliems, nepatogiems ir net nesaugiems metaliniams suoliukams, kuriuos drauge su tom baidyklėm kur nori stato įtakingas žmogus", - tvirtina Jonas Vaitkevičius. Menininkai pažadėjo kurti ten, kur jiems bus pasiūlytos palankios sąlygos.
- Kurtuvėnuose jau atstatyti... Valdovų rūmai
-
Irena BUDRIENĖ Šiaulių rajone, Liepkalnyje šalia Kurtuvėnų, menininkų surengtoje akcijoje atidaryti Valdovų rūmai pritraukė būrį smalsių žiūrovų ir vieną kitą politiką. Nuo šiol Valdovų rūmai ir Lietuvos centras persikėlė į mišką šalia Kurtuvėnų.
 | Valdovų rūmų Kurtuvėnuose atidarymo ceremonija prasidėjo iškilminga eisena. |
Akcijos sumanytojai iš Kurtuvėnų kilę menininkai broliai Gintautas ir Mindaugas Lukošaičiai šiemet įsigijo muliažinį paviljoną "Valdovų rūmų vartai", kurį nugabeno į Liepkalnį. Šis statinys, kaip informacinis centras, buvo naudojamas prie Vilniaus katedros atstatomų Valdovų rūmų. Rūmų atidarymo ceremonija prasidėjo iškilminga eisena. Priekyje ant žirgų jojo valdovas ir valdovė, kuriuos vaidino aktoriai, juos lydėjo orkestras, folkloro ansamblio dainininkai plėšė dainas. Eisena traukė keletą kilometrų už Kurtuvėnų, kol miške atsivėrė puikus vaizdas į Liepkalnį su atkurtais Valdovų rūmais. Po to, kai buvo atidaryti rūmų vartai, medžiotojai iššovė iškilmingas salves, o juokdariai – perkusininkai Kęstutis ir Gintautas Gascevičiai – grojo daužydami į medį. "Galima drąsiai teigti, kad tai tikrieji atkurtieji Valdovų rūmai. Teisybės dėlei, kad šis kūrinys nebūtų sumaišytas su istoriniais sugriautaisiais rūmais, jie skelbtini Antraisiais valdovų rūmais", – susirinkusiesiems skelbė akcijos organizatoriai, o niekaip neužbaigiamas statinys prie Katedros pavadintas tik Trečiaisiais valdovų rūmais. "Tretieji valdovų rūmai – tai XXI a. naujadaras, bandantis apsimesti vieninteliais ir tikraisiais Valdovų rūmais. Šie rūmai, įgyvendinant dalies visuomenės norus bei valdžios priimtus sprendimus, pradėti statyti 2002 m. buvusių Valdovų rūmų vietoje. Statyti ketinta užbaigti 2009 m. Chronologinė seka ir kokybinė skalė šiam objektui leidžia suteikti Trečiųjų valdovų rūmų vardą. Rūmų statytojai realizuoja vienintelį požiūrį – norą turėti Pirmųjų valdovų rūmų imitaciją ir dar vieną tradicinį muziejų", – pranešime teigia akcijos rengėjai.  | KRPD Gamtos ir kultūros paveldo apsaugos skyriaus vedėjas Vidmantas Lopeta rašo protokolą skulptoriui Gintautui Lukošaičiui. Autorės nuotr.
|
Pasak organizatorių, Liepkalnyje atstatyti rūmai savo verte kur kas pranašesni už statinį, mokesčių mokėtojams kainavusį milijonus. Šie rūmai atstatyti greičiau, be to, jie neapsimetinėja istorine tiesa, o yra autentiški. Svarbu ir tai, kad jiems atkurti prireikė tik kuklios sumos – kelių dešimčių tūkstančių litų. Menininkų ironiją suprato ne visi. Valdovų rūmų informacinio paviljono budėtoja dirbusi Aldona Makšimienė gyrė valdovę Mortą ir deklamavo eiles Žygimanto Augusto mylimajai Barborai, o buvęs Valdovų rūmų paramos fondo valdybos pirmininkas Edmundas Kulikauskas sakė: "Nemenkinkime kitų, kurie daug nusipelnė. Aš esu fondo savanoris devynerius metus ir skiriu tam didžiąją laiko dalį." Miške ant kalno aukštai iškilę rūmai yra valstybės saugomoje teritorijoje, o už savavališkas statybas, žinia, gali būti skiriama bauda. Kaip tik taip ir padarė Kurtuvėnų regioninio parko direkcija, už nelegalų statinį (Valdovų rūmus) skyrusi 75 litų baudą ir įpareigojusi jį nugriauti per du mėnesius. Jei nustatytu laiku akcijos rengėjai savo statinio nenugriaus, medžiaga bus perduota Statybų inspekcijai. Jos baudos – tūkstantinės, konkrečiai – nuo 5 iki 10 tūkstančių litų. Statybos iniciatoriams bausmės pavyktų išvengti nebent tuo atveju, jei Antrieji valdovų rūmai būtų pripažinti kultūros vertybe. Jeigu statinį vis dėlto teks nugriauti, apie jį būsimoms kartoms papasakos filmas, kurį tikimasi parodyti rudenį vyksiančioje X Baltijos tarptautinio meno trienalėje "Miesto istorijos".
- Valdovų rūmų kelionė į Kurtuvėnus baigsis kino salėje
-
Irena BUDRIENĖ Antrųjų Valdovų rūmų klubu pasivadinusi išradingų piliečių grupė metė iššūkį Valdovų rūmų Vilniuje statytojams, tiksliau, atstatytojams. Klubo pastangomis Šiaulių rajone, netoli Kurtuvėnų, iškilo pastatas, savo formomis labai panašus į istorinę Lietuvos valdovų buveinę. Jo pagrindas - Valdovų rūmų vartai - tikrai atkeliavo iš Katedros aikštės, kur puikavosi kelerius metus. Dabar šis atnaujintas statinys laukia lankytojų - jeigu kam nors pavyks jį surasti naujoje aplinkoje su naujomis interpretacijomis.
 | Valdovų rūmų vartai atkeliavo iš Katedros aikštės. Autorės nuotr. |
"Šiandien mes, Antrųjų Valdovų rūmų klubo nariai, drąsiai teigiame, kad tai pirmieji lietuvių tautos istorijoje atstatyti Valdovų rūmai. Vilniuje baigiami statyti rūmai bus atidaryti vėliau, todėl galės vadintis tik trečiaisiais", - sakoma klubo manifeste. Netikėtu kampu pasuktas Valdovų rūmų aktualizavimas jau sulaukė krašto kultūros visuomenės susidomėjimo. Tačiau neišvengta ir konfliktų. Miške ant kalno aukštai iškilę rūmai sukėlė rūpesčių Kurtuvėnų regioninio parko direkcijai. Valstybės saugomoje teritorijoje savavališkos statybos netoleruojamos - už tai gali būti skiriama net iki šimto litų bauda. Tiesa, kol kas bausti nėra ką, nes Antrųjų Valdovų rūmų klubas viešumoje pasirodys tik biželio 27 d. per objekto atidarymo ceremoniją. Statybos iniciatoriams bausmės pavyktų išvengti nebent tuo atveju, jei Antrieji valdovų rūmai būtų pripažinti kultūros vertybe. Jeigu statinį vis dėlto teks nugriauti, apie jį būsimoms kartoms papasakos filmas, kurį tikimasi parodyti rudenį vyksiančioje X Baltijos tarptautinio meno trienalėje "Miesto istorijos".
- Pasaulis be ribų Zitos Vilutytės kūryboje
-
Ričardas JAKUTIS Jau tapo tradicija, kad kasmet vasaros saulėgrįžą "Laiptų galerija" pasitinka su daugiaplane kūrėja Zita Vilutyte. Ji - vienintelė moteris Lietuvoje, kurios kūryba tokia įvairialypė, kad ją sunku sutalpinti į bet kokius rėmus. Kūrėja - itin produktyvi muzikantė, kompozitorė, dailininkė, vienintelio Lietuvoje holistinio judėjimo teatro "S" įkūrėja ir vadovė, mąstytoja. Žiūrovai kviečiami į "Laiptų galerijoje" surengtą jos paveikslų parodą "Mandalaluna".
 | Zitos Vilutytės kūryboje nėra už ko pasislėpti - nėra klišės, iš anksto numatyto veiksmo ar proceso - yra improvizacija ir spontaniškumas. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.
|
Terminas "holistinis" kilęs iš graikiško žodžio "holos" - visas. Pagrindinis holizmo principas sukurtas dar Aristotelio, teigusio jog visuma yra daugiau nei jos dalių suma. Norėdami suvokti save, pasaulį, visatą, turime žiūrėti į visumą. Tik suvokdami visumą, suvoksime, kaip veikia atskiros jos dalys. Lietuvoje holistinio meno pradininkais tapo šiauliečiai menininkai Zita Vilutytė, Gediminas Dapkevičius ir klaipėdietis kompozitorius Gintaras Kizevičius. Įdomu, kad holistinis judėjimas Lietuvoje prasidėjo tais pačiais metais kaip ir pasaulyje - 1981. Beje, holizmui labai artimas baltiškasis tikėjimas - mūsų protėviai siekė darnos su augalais, gyvūnais, gamtos reiškiniais. Kūrybinį kelią Z. Vilutytė pradėjo nuo muzikos, bet greitai pajuto, kad vibraciją, skambesį galima išreikšti linija ir spalva. Menininkė keletą kartų lankėsi Indijoje, kur dalyvavo poezijos projektuose, organizuotuose Delio poetų sąjungos ir "Soul Art Society". Ten rengė grafikos darbų parodas, iliustravo dvi knygas - I. K. Angiro poezijos knygą "Gajre" ir į hindi kalbą išverstas "Lietuvių liaudies pasakas". "Laiptų galerijoje" menininkė kasmet pristato naują dailės parodą ir naujus muzikinius kūrinius. Šiemet pristatyta ir nauj kompaktinė kūrybos plokštelė "Mandalaluna". Tai jau dvyliktasis menininkės kūrybos albumas, nuo 2001 metų jų pasirodė vienuolika. Z. Vilutytė ir toliau lieka ištikima savo kūrybiniam moto: "Ieškoti kūrybos impulsų gamtoje, suvokti juos ir matyti jų atspindžius savyje, ieškoti ištakų, gelmės. Kiekvienam menininkui grįžti prie tikro sielos išgyvenimo priežasties, taip pat grąžinti meną prie jo ištakų, kai jis buvo naudojamas kaip priemonė, išreikšti gyvenimo paslaptis. Ir kuriant išgyventi pačią didžiausią paslaptį - atskleisti, kas mes esame". Menininkė stengiasi aprėpti viską, kas už horizonto, kas anapus, ir kartu visa tai suvesti atgal į vieną molekulę, vieną atomą, atskleidžiant pasaulio harmoniją. Zitos Vilutytės paroda "Laiptų galerijoje" veiks iki liepos 9-osios.
- Prasideda Tytuvėnų vasaros festivalis
-
Irena BUDRIENĖ Šeštadienį, birželio 13 dieną, prasideda VI tarptautinis Tytuvėnų vasaros festivalis. Atidarymo koncerte Tytuvėnų vienuolyno bažnyčioje skambės atlikėjų iš Vokietijos "Trio Avance" parengta programa "Stebuklinga fleita ir daugiau".
 | Lietuvos kultūros ir meno tarybos narys A. Krutkevičius ir festivalio siela N. Saimininkienė. Autorės nuotr. |
"Tradiciškai festivalis baigiamas opera. Dėl sunkmečio to įgyvendinti negalime, todėl rodysime G. F. Händel pastoralinę operą "Acis ir Galatėja", pastatytą pernai. Tai išties įspūdingas spektaklis", - sako festivalio organizatorė, Šiaulių filharmonijos direktorė Nijolė Saimininkienė. Operos statytojas – Lietuvos Nacionalinės operos ir baleto teatro režisierius Gediminas Šeduikis, atlikėjai - Šiaulių valstybinis kamerinis choras "Polifonija" ir Lietuvos kamerinis orkestras, solistai Raminta Vaicekauskaitė, Kęstutis Alčauskis, Viktoras Gerasimovas ir Ignas Misiūra. Anot N. Saimininkienės, šiemet dėl lėšų stygiaus koncertų bus mažiau – devyni, bet Šiaulių filharmonija remiasi principu, kad gali sumažėti koncertų, bet nei kokybė, nei lygis negali būti žemesni. "Šiaulių regiono žmonės verti geriausio. Kadangi mes jau esame kartelę užsikėlę neparastai aukštai, tai, matyt, jos niekada ir nenuleisime", - sako N. Saimininkienė. Festivalio biudžetą šiemet sudaro 40 tūkstančių litų iš Kultūros rėmimo fondo, 10 tūkstančių iš Kelmės raj. savivaldybės ir privačių rėmėjų lėšos. Spaudos konferencijoje dalyvavęs Lietuvos kultūros ir meno tarybos narys, Kelmės rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas Algis Krutkevičius kalbėjo apie kultūros padėtį regionuose ir kaip šiame kontekste atrodo Tytuvėnų vasaros festivalis. Pasak A. Krutkevičius, dažnai ginčijamasi, kas yra regionas. "Aš sakyčiau, kad regionas yra kompleksas savybių, kurios identifikuoja jį kaip savitą. O Tytuvėnų festivalis kaip tik ir parodo Šiaulių regiono savitumą", – mano A. Krutkevičius. Tytuvėnų festivalį pamėgo klausytojai ne tik iš mūsų regiono, bet ir iš Kauno, Vilniaus, Klaipėdos, jis jau tapo reiškiniu. A. Krutkevičiaus nuomone, į regiono kultūros rėmimą reikalingas respublikinis požiūris. Jeigu palygintume Vilniaus ar Kauno festivalių finansavimo ir Tytuvėnų festivalio sumas, skirtumas būtų labai didelis. Šiemet apskritai labai sumažintas finansavimas regionų kultūrai – iš 450 tūkstančių teliko 274 tūkstančiai litų. "Aplaižyta" ir profesionalaus meno sklaidos regionuose programa. "Sunkmečiu turime mąstyti, kaip nesužlugdyti šio festivalio, kad aukštas lygis butų išlaikytas", – įsitikinęs A. Krutkevičius. Jį stebina, kad net garsūs užsienio atlikėjai važiuoja į Tytuvėnus vedini vidinės saviraiškos, be honoraro. O liūdina tai, kad provincijoje ne visi suvokia, ką turi. "Reikia daug metų, kad sukurtume festivalį, kuris būtų prestižinis. Tai savotiškas publikos ugdymas, nes reikia augti, tobulėti, kad suprastum tokią muziką. A. Krutkevičius pabrėžia ir Šiaulių filharmonijos, kaip institucijos, propaguojančios akademinį meną regione, svarbą. Finansuojamos, A. Krutkevičiaus nuomone, turėtų būti tokios programos, kurias teikia regioninį statusą turinti institucija. "Visi siunčia paraiškas, norinčiųjų gauti kultūros pinigų apstu, bet reikėtų atsirinkti, kas svarbiausia, ir suteikti finansavimą regioninės reikšmės programoms", – sako A. Krutkevičius. Tytuvėnų festivalis galėtų populiarinti turistinį piligrimų popiežiaus Jono Pauliaus II kelią, kuris eina pro Tytuvėnus. "Reikėtų platesnio požiūrio – svarbūs kultūros klausimai galėtų būti sprendžiami Regiono plėtros taryboje", – mano A. Krutkevičius.
- Džiazmenams krizė nė motais
-
Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ Šiauliuose tris dienas pramogų centre "Max'as" vyko net keli festivaliai - dešimtasis džiazo festivalis "Šiauliai Jazz", dvyliktasis alternatyvios muzikos festivalis "Rumshk" ir ketvirtasis Šiaulių bigbendų festivalis "BB4". Džiazo garsus keitė rokas, išaugantis į "metalą", suklusti vertė bigbendų atliekama muzika. Šiauliečiams koncertavo per dvidešimt atlikėjų bei muzikos grupių iš Lietuvos ir užsienio.
 | |  | "Strange Doors" atliko roko muzikos interpretaciją, nesiekdami atkartoti J. Morrisono ir "The Doors" kūrybos, bet mėgindami ją pateikti naujai. | | Muzikiniams eksperimentams atvira daininikė Daiva Starinskaitė klausytojams pristatė JAV kompozitoriaus George Gershwin kūrybą. |
"Visais savo veiksmais rodome, kad krizė yra įveikiama. Esame patriotai. Norime paraginti visus būti savo miesto patriotais. Jeigu Birštonas, Nida turi džiazo festivalį, Panevėžys - vokalistų džiazo festivalį, tai kodėl Šiauliuose negali to būti?" - klausia festivalių meno vadovas Remigijus Ruokis. Pirmą dieną alternatyvios muzikos festivalį pradėjo kelmiškiai "Fire it up", publikai grojo kylančios džiazo žvaigždės "Šiauliai Junior Jazz Band". "Madas gali diktuoti ne tik profesionalai, bet ir mažai patyręs Šiaulių jaunimas, surinktas iš įvairių vietų. Kai kurių jaunų muzikantų laukia nebloga ateitis", - atlikėjų pasirodymą vertino žinovai.  | Muzikos kūrinius savitai perteikti padėjo saksofonininkas Liudas Mockūnas. |
Šeštadienį džiazo festivalis prasidėjo Jaunimo banko gimtadieniu. Improvizavo vilniečiai "Strange Doors", džiazavo Daiva Starinskaitė, pasirodė geriausia latvių džiazo atstovų naujos kartos grupė "The Twin Town". Kodėl tiek mažai šiauliečių džiazo atlikėjų? "Sovietmečiu jaunuoliai, klausęsi ar groję džiazą, buvo metami iš mokslų. Dabar originalūs žmonės gyvena ir dirba Vilniuje", - sako R. Ruokis. Trečiąją dieną bigbendų festivalyje "BB4" puikiai pasirodė ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje koncertuojantis Vilniaus KASP bigbendas, kuriame dalyvauja žinomi šalies atlikėjai, savitu ritmu užbūrė "The Magic Time Orchestra" iš sostinės, išsiskyrė Muzikų sąjungos auksinį diską pelnęs "Dainius Pulauskas group". D. Pulauskas pirmą kartą pristatė savo originalų projektą. Jis yra buvęs Šiauliuose ir anksčiau, bet dalyvavo kituose projektuose. Festivalio rengėjai sako, kad festivalis yra mažai finansuojamas, ir pateikia skaičius palyginti: sporto renginius lanko ir aktyviai mieste sportuoja nuo 8 iki 12 procentų, o kultūrą "vartoja" - 45 procentai miesto gyventojų, tačiau lėšų skiriama atvirkščiai - sportui - 50 procentų lėšų, o kultūrai - 10. "Krepšinio komanda išsilaiko, o kultūros projektams lėšos mažinamos. Gal Šiauliams nereikia sporto? Valdininkai šaukia, kad reikia, nes kitaip galvažudžiai išbėgs į gatvę ir nutraukios galvas senutėms. Kai prabylama apie sportininkų honorarus, viskas lyg ir gerai, tačiau, kai kalba pasisuka apie kultūrininkų darbo atlygį, imama įžvelgti povandenines sroves. Kultūrininkai gi net streikuodami surengia koncertą, nors to ir neturėtų daryti. Noriu palinkėti miesto valdžiai supratimo, kad kultūrai reikia skirti daugiau dėmesio. Mes nepamirštame nė vieno rėmėjo, parėmusio bent dešros gabalu. Prieš keletą metų esu domėjęsis, kiek pinigų kultūrai skiriama Radviliškyje. Nustebau, kad tai perpus didesnė suma, nei skirta Šiauliams. Žinoma, mes galime pasiūlyti renginį rengti kitame mieste ir, manau, jie neatsisakytų priimti. Tačiau mums, aktyvistams, svarbu, kad miestas nesukaimėtų", - ironizuoja R. Ruokis.
- Mokėsi gestų kalbos
-
Irena BUDRIENĖ Ketvirtadienį Šiaulių apskrities gestų kalbos vertėjų centre baigėsi keturis mėnesius trukę nemokami lietuvių gestų kalbos mokymo kursai.
Mokymų baigimo pažymėjimai įteikti 23 klausytojams, tarp kurių yra policijos pareigūnų, ugniagesių, socialinių, medicinos darbuotojų ir kitų profesijų atstovų, savo darbe susiduriančių su kurčiaisiais. Kursus aktyviai lankė ir klausos negalę turinčių vaikų tėveliai. Pareigūnai pirmieji šalyje mokėsi pagal specialiai parengtą programą, o jų grupė buvo sudaryta atsižvelgiant į Europos Sąjungos šalių operatyviųjų tarnybų veiklos patirtį. Įgytos žinios policininkams ir ugniagesiams gali praversti bendraujant su kurčiaisiais ekstremaliose situacijose. Kursus finansavo Neįgaliųjų reikalų departamentas prie SADM. Užsiėmimus vedė VšĮ Surdologijos centras lektoriai bei kurtieji specialistai. Vienas iš kursų organizatorių, Šiaulių apskrities gestų kalbos vertėjų centro direktorius Ramūnas Maciulevičius pasidžiaugė, kad idėja surengti lietuvių gestų kalbos mokymus pasiteisino: kursai sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo, o pageidaujančiųjų mokytis gestų kalbos buvo daugiau, nei leido galimybės. Šiaulių apskrityje gyvena apie 900 asmenų, turinčių klausos negalę. Kurtiesiems ir Šiaulių apskrities institucijoms bei organizacijoms nemokamas gestų kalbos vertimo paslaugas teikia Šiaulių apskrities gestų kalbos vertėjų centras.
- Keturi vakarai "Laiptų galerijoje"
-
Ričardas JAKUTIS Gegužės-birželio sankirtoje "Laiptų galerija" net keturis vakarus iš eilės kvietė į renginius. Meno mėgėjai galėjo pasirinkti profesionalųjį meną, tautodailę arba vaikų piešinius.
 | |  | 1 vakaras. Aurelijos Filipauskytės portretai psichologiniai, atskleidžiantys žmogaus paslaptingumą. "Viena". | | 2 vakaras. Rolana Čečkauskaitė parodai Šiauliuose pateikė naujausius savo tapybos ir keramikos darbus. |
Pirmas vakaras. Ketvirtadienis, gegužės 28 diena. Pirmą kartą "Laiptų galerijos" III aukšto fojė tapybos parodą "Ten, už horizonto" surengė Aurelija Filipauskytė. Dailininkė yra tautodailininkų sąjungos narė, su teptuku draugauja jau dešimtmetį, o ši paroda skirta jos 30-mečiui. Parodoje vyrauja portretai. Regis, dailininkė atsiliepia į šiomis dienomis vykstantį portreto atgimimą. Tiesa, autorė nesistengia nustebinti pasaulio, nei jo pakeisti, vengia įmantrių sudėtingų kompozicijų, nors yra savita ir net šiek tiek ambicinga. Dailininkės tapomus veidus nustato dvasiniai kriterijai, o ne socialinės nutartys. Aurelijos Filipauskytės vaizduojamas žmogus vienišas, bet sutvertas ne vienatvei. Pati tapyba - santūri. Portretuose išsiskiria žmogiškumas, kūno ir sielos vientisumo pilnatvė, dvasinis gyvenimas, intelektas. Dailininkei būdinga santūri toninė interpretacija, įžvalga, portretuojamų charakterių įvairovė, jų nuotaika, dvasinė būsena. Kūrėjos tikslas prasmingas – įminti žmogaus mįslę. Žmogaus veidas dailininkei – akstinas portretui, paslaptis ir pilnatvė. Portretuojamųjų veidai tarsi kalba, apranga čia visiškai nesvarbi. Vyrauja rami, meditacinė nuotaika. Nutapyti veidai mistiniai, jiems būdingas susimąstymas, liūdesys, bet drauge ir būdo giedrumas, taurumas. Aurelijos Filipauskytės paveikslai lyriški, etiudiški, kameriniai, apgaubti individualaus romantizmo. Sakytum, tai menininkės lyrinė išpažintis, vizualinis laiškas gerbėjams.  | |  | | 3 vakaras. Simonas Gutauskas į Šiaulius atvežė šviesius stilingus natiurmortus ir peizažus. | | 4 vakaras. Su visais savo jėgas tapyboje išbandė ir meno šventėje P. Bugailiškio sode dalyvavę mimai. |
Antras vakaras. Penktadienis, gegužės 29 diena. 40-ąją personalinę parodą "Kaip danguje – taip ir žemėje" gimtojo miesto meno mėgėjams dovanojo Rolana Čečkauskaitė. Savo pirmąją personalinę parodą prieš penkiolika metų Rolana Čečkauskaitė irgi surengė "Laiptuose". Dailininkė gimė Šiauliuose, yra baigusi Vilniaus dailės akademiją, įgijusi keramikos specialybę. Menininkė gerai žinoma ne tik kaip tapytoja, bet ir kaip keramikė. Šiuo metu Rolana gyvena Vilniuje. Kaip pakito menininkės kūryba per tuos penkiolika metų? Rolanos Čečkauskaitės darbuose naudojama sluoksninės tapybos technika. Drobė, medis arba kartonas padengiami keliais akrilinių dažų sluoksniais, vėliau darbo paviršius nulakuojamas, todėl įgyja tam tikrą blizgesį. Išsiskiria paveikslų žaismingumas, ironiškasis retro. Kūrėja nemėgsta niūrumo, jos darbai linksmi ir optimistiški, personažai šelmiški ("Pleputės", "Šeima", "Trys draugės", "Romantikė", "Meilė" ir kt.). Įdomu, jog šioje parodoje menininkė linkusi demonstruoti stipriąsias savo tapybos, o ne keramikos puses (parodoje ir vyrauja tapyba, regime vos kelis keramikos darbus). Dailininkės paveikslų herojų toli ieškoti nereikia – jie iš banalios kasdienybės. Ironija - neatsiejama Rolanos Čečkauskaitės kūrybos dalis, ji skverbiasi visur – ir į pačią tapyseną, į motyvus, plastiką, net į formatus. Dažniausi dailininkės personažai - moterys ir visa, kas susiję su dailiosios lyties išgyvenimais. Marga ir spalvinga paveikslų ornamentika primena mauriškus raštus ir primityvų piešinį. Rolanos Čečkauskaitės parodą drąsiai galima pavadinti geros nuotaikos švente.  | Parodoje "Vandenų gelmėje" moksleiviai bandė atskleisti jūrų bei vandenynų gilumų paslaptis. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.
|
Trečias vakaras. Šeštadienis, gegužės 30 diena. Du garsūs dailininkai, klaipėdietis Simonas Gutauskas ir kaunietis Antanas Obcarskas, šįkart savo darbus pristatė šalia "Laiptų galerijos" esančiame P. Bugailiškio sode. Ant pastato sienų ir ant žaiginių sudėti paveikslai besileidžiančios saulės spinduliuose netikėtai sušvito, o pats sodas tapo didele galerija (dailininkai išdėstė 40 ryškių tapybos darbų ir noriai dirbo savo parodos gidais). Abu dailininkus vienija meilė gamtai, vandeniui, žvejybai, todėl jų darbuose yra laivų, vandens gelmių, žuvų ir žvejų motyvų. Dailininkų grupės "Angis" narys Antanas Obcarskas daugiau gilinosi į laivų, laivelių ir vandens siužetus. A. Obcarsko tapybą bemaž tiksliausiai vienu sakiniu yra apibūdinusi menotyrininkė Daiva Baliutytė: "Tai tam tikras dvasios poilsis, mėgavimasis tapymu, ryškiomis, skambiomis, kontrastuojančiomis spalvomis, tai nuostabiai vasariškų spalvų puota." Kadangi dailininkų pageidavimu ši paroda turėjo daugiau komercinį charakterį, Simonas Gutauskas šalia marinistinių drobių pateikė ir daug dekoratyvių natiurmortų bei peizažų, ypač tinkamų interjerams. Simonas Gutauskas tęsia menininkų Gutauskų dinastiją. Jo tėvas Leonardas Gutauskas - garsus dailininkas, poetas, rašytojas, brolis Tadas irgi žinomas skulptorius, tapytojas. Nemažai vitražo srityje dirbančio menininko (S. Gutauskas yra tikrasis Amerikos vitražistų asociacijos narys) kūrinių yra visuomeniniuose ir privačiuose interjeruose. Vitražisto monumentalumas nori nenori regimas ir jo tapyboje. Mielai prabėgo tos kelios bendravimo su dailininkais valandos. Ketvirtas vakaras. Pirmadienis, birželio 1 diena. Džiugu, kad be didžių dailininkų parodų "Laiptų galerija" daug dėmesio skiria ir mažiesiems menininkams ugdyti, pritraukti prie meno. Birželio 1-ąją, Tarptautinę vaikų gynimo dieną, čia kasmet vyksta tarpdisciplinis projektas "Pažink save mene", kuriame miesto mokyklų ir iš kitur atvykstantys moksleiviai (šiais sunkmečio metais, deja, teko apsiriboti tik šiauliečiais) piešia, tapo, kuria skulptūras ir surengia savo kūrybos parodą. Šiais metais moksleiviai savo kūrinius dedikavo gimtajam miestui, šventę paįvairino 1-osios muzikos mokyklos būgnininkai bei J. Janonio gimnazijos mimai. Projektą vainikavo Dubijos pagrindinės mokyklos dailės studijos "Palėpė" mokinių kūrinių paroda "Vandenų gelmėje". Nustebino jaunųjų dailininkų vaizduotė, vandenų gelmėse slypinčių paslapčių atskleidimas, nes beribių jūrų bei vandenynų platybių gamta yra žmonių mažiausiai pakeista, laukinė ir nesutramdoma. Moksleivių kūriniuose keistų keisčiausi juodųjų gelmių padarai šviečia tamsybėse lyg milijonai išsisklaidžiusių neoninių reklamos lempučių; gležnos, švelnios, lengvutės, permatomos medūzos iš lėto juda susirikiuodamos į nepakartojamą meno kūrinį; stulbinantys koralų rifai su savo gyvūnija pažeria tokį spalvų margumyną, kad atrodo, jog egzistuoja tūkstančius kartų daugiau spalvų, negu mes pažįstame.  | |  | "Laiptų" galerija daug dėmesio skiria ir mažiesiems menininkams ugdyti. | | Žveją ir buriuotoją Antaną Obcarską žavi laivai. |
Nepoilsiaus "Laiptų galerija" ir vasarą. Jau tapo tradicija, kad vasaros saulėgrįžai savo parodą skiria šiaulietė menininkė Zita Vilutytė, kuri šiemet pateiks piešinių parodą "Mandalaluna", LRT spaudos apžvalgininkas, skaitovas ir fotografas Juozas Šalkauskas pristatys savo fotografijų parodą "Sakurų žydėjimas" ir parodos atidarymo metu skaitys japoniškuosius haiku, vyks tradicinis tarptautinis festivalis-pleneras "Šiaulių Monmartro respublika", kuriame dalyvaus per 20 dailininkų, o koncertinėje programoje išgirsime "Triumfo arkos" finalininką Vaidą Vyšniauską ir populiarius džiazo atlikėjus. Tad "Laiptų galerija" visad kviečia.
- Bibliotekose - netradicinė pažintis su internetu
-
Lietuvos viešųjų bibliotekų lankytojams buvo suteikta ypatinga proga smagiai pradėti ar atnaujinti pažintį su internetu.
Aštuonios Lietuvos viešosios bibliotekos dalyvavo varžytuvėse, kurių metu kiekvienas lankytojas galėjo patikrinti ir pagilinti savo kompiuterinio bei internetinio raštingumo žinias, spręsdamas edukacinio žaidimo "Paskutinis valdovas" (www.paskutinisvaldovas.lt) galvosūkius ir užduotis. Geriausiai žaidimo "Paskutinis valdovas" galvosūkius perprasti sekėsi Šiaulių apskrities P. Višinskio viešosios bibliotekos lankytojams, iš viso pelniusiems 8499 taškus. Nedaug nuo lyderio atsiliko Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka (8089 taškai), trečioje vietoje – Alytaus r. savivaldybės viešoji biblioteka (6650 taškų). Visų pirmą vietą iškovojusios Šiaulių bibliotekos komandos narių laukia projekto "Bibliotekos pažangai" prizai – USB atmintinės. Be to, iš visų varžytuvėse dalyvavusių lankytojų burtų keliu buvo išrinkti laimingieji, apdovanoti projekto "Bibliotekos pažangai" suvenyrais. Žaidimas "Paskutinis valdovas" vyksta nuo balandžio mėnesio, jame jau dalyvauja beveik 3 tūkst. interneto vartotojų. Kad įveiktų užduotis, žaidėjai turi pasitelkti naudingas interneto svetaines, įrankius ir informacijos šaltinius. Tokiu būdu gyventojai skatinami artimiau susipažinti su žiniatinklio teikiamomis galimybėmis bei kuo efektyviau jomis naudotis kasdien. "Varžytuves bibliotekose surengėme tam, kad pakviestume nelabai drąsius ar naujovėms imlius lankytojus pasidomėti viešos interneto prieigos bibliotekose teikiamomis galimybėmis. Juk gilinti pažintį su internetu yra drąsiau ir įdomiau, kai darai tai ne vienas, o su bendraminčiais – kitais lankytojais ir bibliotekų darbuotojais, – sako edukacinį žaidimą organizuojančio projekto "Bibliotekos pažangai" vadovas Kęstutis Juškevičius. – Džiaugiamės, kad Lietuvos gyventojai gana aktyviai dalyvavo varžytuvėse." "Šiauliai plius" informacija
- Muzika ir menas - tarptautinė kalba
-
Gegužės 10-16 d. Šiaulių Lieporių vidurinėje mokykloje vyko baigiamasis trejus metus trukusio tarptautinio ŠMPF "Comenius" projekto "Muzika ir menas" susitikimas. Projekto dalyviai - Lenkijos, Vokietijos, Rumunijos, Italijos, Ispanijos, Bulgarijos mokiniai ir mokytojai. Pagrindinė projekto tema – savo šalies muzikos ir meno studijos bei patrauklus perteikimas užsienio šalių partneriams. Įgyvendindami projektą mokiniai gilinosi į folklorą, tautinių rūbų subtilybes, domėjosi architektūros, dailės savitumais, bendravo su šiuolaikiniais menininkais, analizavo moderniojo meno paslaptis.
 | Svečiai sutikti su duona ir druska. Lieporių vid. m-los archyvo nuotr.
|
Baigiamasis susitikimas – tai lyg visos veiklos vainikavimas. Sudarytas ir mokinių piešiniais iliustruotas visų dalyvių kalbų žodynėlis, kuriame - populiariausi bendravimo žodžiai bei muzikos ir meno terminai, išleista kompaktinė plokštelė su visų šalių populiariausiomis dainomis, sukurta interneto svetainė, pristatanti trejų metų veiklą - tai mokinių piešiniai, pačių pagaminti muzikos instrumentai, dailės ir meno kūriniai, fotografijos. Baigiamajame koncerte skambėjo įvairių tautų dainos, melodijos, šokių ritmai. Kiekvienas projekto dalyvis akimirką muzikos ar šokio ritmu galėjo persikelti į savo gimtąjį kraštą, pasigėrėti įvairių šalių mokinių rankdarbiais. Keliaudami po Lietuvą, lankydamiesi Šiaulių berniukų dainavimo mokykloje "Dagilėlis" bei Vaikų dailės mokykloje, svečiai nenustojo žavėtis mokytojų profesionalumu, mokinių darbštumu ir talentais. Mokytojus ir mokinius iš įvairių Europos kampelių stebino lietuvių punktualumas, gebėjimas sutartinai dirbti, nepaprastas žmonių nuoširdumas, nuostabūs Aukštaitijos ir Žemaitijos peizažai, švara ir tvarka. Mokytoja Grazia iš Italijos sakė: "Man iki šiol neteko matyti tokios tautos, kuri būtų sukūrusi tokią nuostabią šiuolaikinę kultūrą ir kartu išlaikiusi senąsias savo tradicijas bei nepaprastą nuoširdumą." Nė vienas projekto dalyvis neliko abejingas romantiškoms legendoms apie Jūratės ir Kastyčio, Eglės ir Žilvino meilę, jaudinančiam istorinių asmenybių Kęstučio ir Birutės, Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto likimui, nuostabiai barokinei Vilniaus architektūrai. Projekto dalyviai iš įvairių Europos valstybių nuolat tvirtino, kad menas - tarptautinė kalba, kuriai vertimo nereikia, tai kalba, kuri lengviausiai suranda kelią į kiekvieno širdį ir, kartą atklydusi, pasilieka ten amžinai. Loreta Tamulaitienė, Šiaulių Lieporių vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja, projekto koordinatorė
- Kokia turi būti jauna moteris europietė?
-
Eva JAGMINAITĖ Informacijos centras "Jaunimas kelyje į Europą" gegužės 8-14 dienomis į Šiaulius buvo sukvietęs projekto "Jaunos moters šiandiena Europoje" dalyvius iš Belgijos, Lenkijos, Graikijos, Turkijos, Bulgarijos, Lietuvos. Projektą finansavo Jaunimo tarptautinio bendradarbiavimo agentūros programa "Veiklus jaunimas". Tai buvo aptariamasis susitikimas, nes projekto partneriai šia tema buvo surengę seminarus Graikijoje ir Prancūzijoje.
 | Iš visų Europos Sąjungos kampelių į Šiaulius atvykę seminaro dalyviai savaitę aptarinėjo jaunos moters nūdieną Europoje. Autorės nuotr.
| | |  | "Mes turime didžiuotis tuo, kad esame lietuviai, ir parodyti, jog nesame trečiojo pasaulio šalis", - sako viena seminaro organizatorių Rita Jasmontienė, sumaniusi užsieniečiams pristatyti mūsų šalies kultūrą ir net išmokyti lietuvių liaudies šokių. |
Savaitę Šiauliuose viešėję svečiai - Turkijos, Bulgarijos, Belgijos, Graikijos, Lenkijos ir Lietuvos atstovai - į Saulės miestą buvo susirinkę aptarti jaunos moters nūdieną Europoje. Tarptautinį seminarą organizavusios informacijos centro darbuotojos sako, kad aptariant dabartinės jaunos moters problemas ir ateitį Europoje netrūko įdomių pastebėjimų, netikėtų pasisakymų ir humoro. Tarptautinio seminaro "Jaunos moters šiandiena Europoje" viena iš organizatorių Rita Jasmontienė įsitikinusi, kad mūsų šalies moterys gali daug ko išmokyti užsieniečius, tik kitų šalių atstovai būtinai turi aplankyti Lietuvą. "O kaip neatvykus jiems paaiškinti, kad Lietuva nėra trečiojo pasaulio šalis?! Net ruošiantis šiam susibūrimui sulaukėme klausimų, ar yra Lietuvoje internetas, - pasakoja R. Jasmontienė. – Tokie seminarai – puiki galimybė parodyti, kaip gyvena, dirba, kuo "kvėpuoja" jauna moteris Lietuvoje." Pirmąkart Lietuvoje R. Jasmontienė prasitaria, kad seminarą organizuoti Šiauliuose paskatino ir noras užsienyje įgytą patirtį perduoti ne tik užsienio kolegoms, bet ir Lietuvos moterims. "Visų moterų apie savo padėtį visuomenėje susimąstyti nepriversiu, tačiau tos, kurios dalyvavo, manau, tikrai išgirdo, ką papasakoti kitiems", – teigia R. Jasmontienė. Šis susitikimas išskirtinis tuo, kad vyko Lietuvoje, Šiauliuose. "Kiek mes galime važinėti į svečius! Reikėjo pagaliau ir jų pasikviesti. Manau, savo tikslą pasiekėme, pristatėme tai, ką turime savo šalyje unikalaus ir kuo galime pasidalyti su kitais. Unikali, analogų pasaulyje neturinti liaudies muzika, tad svečiams surengėme ir smagią vakaronę su liaudies ansambliu, lietuviška polka ir mūsų tradicijomis. Esu tikra, kad svečiai norės čia sugrįžti." Ar moterys tebėra diskriminuojamos? Seminaro organizatorės jaučiasi nuveikusios didelį darbą, mat vienas seminaro tikslų - leisti moterims pasijusti laisvomis, nediskriminuojamomis - pasiektas. "Jei belgui atrodo, kad turkai išnaudoja savo moteris, tai toli gražu taip neatrodo turkei. Ji tiesiog žino savo pareigas namuose ir patarnaudama vyrui jaučiasi gerai, - sako R. Jasmontienė. – Tiesa, pati diskriminaciją esu patyrus 2000-aisiais, kai įkūrėme Jaunimo ir moksleivių informacijos centrą. Ilgai registravausi į seminarus, tačiau gaudavau tik malonius atsakymus, kad manęs nekvies. Tuomet pabandžiau pameluoti savo metus ir patekau į pirmąjį seminarą, vykusį Kulautuvoje." Nors jau seniai diskutuojama apie lygias galimybes, ne paslaptis, kad Lietuvoje per 40 perkopusi moteris sunkiai gali rasti darbą, o dirbančios vengia permainų gyvenime, mat jaučiasi nesaugios, galinčios bet kada papildyti bedarbių gretas, kad retai atsižvelgiama į moters kompetenciją, darbo patirtį, pasiekimus. Vyrauja nuomonė, kad geriau kuo jaunesnė moteris, tačiau vis tiek neaišku, kur ta amžiaus riba, mat jei jauna, graži ir, neduokdie, blondinė, iškart – kvaila. Taigi vienodai "nurašomos" ir vyresnio amžiaus, ir gražios jaunos moterys. Pagarbos senjorams ir gebėjimo išsiaiškinti jaunos moters galimybes mums reikėtų mokytis iš vakariečių, mat lietuviai darbdaviai, net priimdami dirbti valytojos darbą, pageidauja 25 metų amžiaus moters, turinčios mažiausiai 10 metų stažo, išsilavinusios, gražios, kelias kalbas mokančios... Sulaukė tęstinumo Seminaro "Jaunos moters šiandiena Europoje" organizatorės vieningai sutaria, kad pirmiausia turėtume spręsti nacionalines moterų problemas, dalydamiesi patirtimi su kitomis šalimis, kurios galbūt jau šias problemas yra išsprendusios. Turkijos Agri regiono švietimo departamento direktorius Turgut Kocak buvo nustebintas moterų nevyriausybinių organizacijų veiklumu, nepriklausomybe nuo politikos. Jis stengsis savo regione moterų organizacijų veiklą atskirti nuo politikos, nes šiuo metu visos NVO labai politizuotos. Seminaras sulaukė netikėto tęstinumo. Partneriai iš Lenkijos pasiūlė Šiaulių universiteto studentams prisijungti prie tarptautinio projekto "Ar yra lyčių diskriminacija Europoje?" Partneris iš Gento miesto organizacijos "Igra vzw" pasiūlė organizuoti seminarą Belgijoje "Seksualinis moterų išnaudojimas".
- Istorijos pelenai ant Nemuno kranto
-
Eglė JANUŠEVIČIENĖ Tuzinas spaudos fotografų praėjusį savaitgalį susibūrė šalia Vilkyškių (Pagėgių sav.) miške įsikūrusioje sodyboje. Iš čia važiavo į aplinkinius kaimus šalia Nemuno ir bandė nuotraukose išsaugoti bent dalelę to, kas kadaise buvo didinga.
Šiapus – Lietuva. Už Nemuno – Karaliaučiaus kraštas, Mažoji Lietuva. Istorinėje kelių ir įvykių kryžkelėje dabar vaizdelis nekoks. Vėžininkai, Sokaičiai ir dar daug kitų mažų apleistų panemunės kaimelių iš tiesų mena ir auksinius laikus.  | |  | Krepšinio šalyje. | | Už Nemuno – rūkstanti Rusija. Nuolat dega Sovietsko celiuliozės fabriko atliekos. |
Anot vietinio fotografo ir kultūrologo Eugenijaus Skipičio, Vėžininkuose dar tarpukariu veikė trys prieplaukos. Nemunu buvo gabenama praktiškai viskas - nuo maisto produktų iki statybinių medžiagų ir karo pramonės. Laivai ir baržos švartuodavosi kone kiekviename šalia Nemuno įsikūrusiame kaimelyje. Šie apleisti panemunės kaimai kadaise buvo pavyzdinės gyvenvietės su puikia vokiška architektūra ir tvarka. Dar likę žymių, jog kaimų keliai buvo grįsti akmenimis tarsi didelio miesto senamiestyje. Pokario laikais šie kaimai ištuštėjo. E. Skipitis akcentuoja, kad ne visi čia atsikėlę naujakuriai buvo geri šeimininkai. Dauguma jų buvo žmonės be vietos, per karą nevengė pakelti ginklą net prieš tautiečius. Čia jų laukė rojus – puikūs namai su prašmatniais baldais, nuostabi gamta. Deja, liko tik gamta.  | |  | Čerpės, saugojusios gyvenamąjį namą, dabar dengia pašiūrę. | | Įspūdingas Vėžininkų kaimo pastatas, kuriame anksčiau buvo mokykla. Tiesa, mokyklų būta kone kiekviename panemunės kaime.
Autorės nuotr.
|
Viename kaime sutikti ūkininkai šeštadienio rytą pasitiko prie rusiškos degtinės butelio, užkandos ir kontrabandinių cigarečių. Suskubo teisintis – geria, nes visi Lietuvoj kažką turi, o jie – ne. Iškeikė visas pažinotas valdžias ir nepamiršo pridurti, kad prie ruso buvo geriau. Jiems tyliai pritarė pulkas šunyčių. Šis kraštas turi skambią istoriją. Nuo kryžiuočių laikų šioje Nemuno vietoje buvo svarbus kelių mazgas. Pirmąją perkėlą per Nemuną čia įrengė dar 1600-aisiais Prūsijos hercogas Albrechtas. Vėliau pastatytas legendinis karalienės Luizos tiltas, kuriuo dabar zuja mašinos į Tilžę, dabar vadinamą Sovetsku. Kiekvienas, besidomintis istorija, žino ir faktą, kad šioje vietoje ant Nemuno bangų Napoleonas su Aleksandru I sudarė taikos sutartį. Ne viskas prarasta. Bitėnuose veikia Martyno Jankaus muziejus – čia buvo spausdinamas lietuviškas žodis. Vieną savo tradiciją panemunės gyventojai išsaugojo iki šiol. Laukuose galima pamatyti besiganančius trakėnų veislės žirgus. Šie žirgai buvo specialiai išvesti Vokietijos karo pramonei. Šiomis dienomis tiek daug žirgų jau nebereikia, tačiau vis dar atsiranda vokiečių, kurie į šį kraštą atvyksta įsigyti trakėnų veislės žirgo. Kartu ganosi mėsinės karvės. Jos to greičiausiai nežino, nes bėgioja ne lėčiau už žirgus.
- Muziejaus naktį lankytojai išvydo save
-
Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ Jau penktus metus iš eilės Šiaulių "Aušros" muziejuje miesto bendruomenė dalyvauja tarptautiniame projekte "Europos muziejų naktis", skirtame gegužės 18 dieną minimai Tarptautinei muziejų dienai. Šiemet kultūros puoselėtojai pateko į naktinę veidrodžių karalystę, galėjo išvysti savo portretus, nusifotografuoti improvizuotoje fotoateljė, išgirsti eilių, styginių instrumentų improvizacijų, gėrėtis moderniu šokiu ir filmais.
 | Ch. Frenkelio vilos salėse greta senoviškų paveikslų lankytojai galėjo pasigėrėti savo atvaizdu veidrodyje. Artūro STAPONKAUS nuotr.
|
Nuo aštuntos vakaro iki vidurnakčio Ch. Frenkelio viloje nemokamame projekto renginyje "Naktis muziejuje. Veidrodžio metamorfozės" apsilankė apie 2600 žmonių. "Daugiausia jų buvo iki dešimtos valandos vakaro. Matyt, didžioji dalis išėjo žiūrėti "Eurovizijos" dainų konkurso, o kai kurie dėl to išvis neatėjo. Šis tradicinis renginys kasmet sulaukia didelio visuomenės susidomėjimo", - sako "Aušros" muziejaus direktorius Raimundas Balza, besidžiaugiantis pavykusiu renginiu. Veidrodžio tema pasirinkta todėl, kad jis vaidina svarbų vaidmenį žmogaus gyvenime, yra apipintas mistikos elementų, sukelia įvairių asociacijų. Neveltui veidrodis yra tapęs stebuklinių pasakų dalimi. Žmones seniai domino jų atvaizdas, tačiau išvysti veidrodyje jį pavyko tik XIII a. Nuo tų laikų jis apipintas prietarais, nepaaiškinamais reiškiniais. Prietarų tebesilaikoma iki šiol. Vienas jų - veidrodžiai sugeria neigiamą energiją ir turi blogos įtakos žmogaus sveikatai. Tikima, kad kitapus egzistuoja paralelinis pasaulis, todėl veidrodžiai, mirus žmogui, uždengiami juodu audeklu. Fizikinius reiškinius, susijusius su veidrodžiais, demonstravo Šiaulių universiteto Gamtos mokslų fakulteto fizikai. Filosofai, menotyrininkai, muziejininkai diskutavo, kam reikalingi veidrodžiai, koks žmogaus ryšys su savo atvaizdu. Žiūrovai kino salėje "Kapitol" išvydo mistiškų filmų veidrodžio tema, pasivaišino miesto šokoladinės siūlomais rankų darbo saldainiais. Tarptautiniame projekte, kurį prieš penkerius metus inicijavo Prancūzijos kultūros ir komunikacijų ministerija, šiemet dalyvavo per 2000 Europos muziejų, iš 100 Lietuvos muziejų į projektą įsijungė apie 30. Pavyzdžiui, Trakų pilį tąnakt aplankė apie 2000 kultūros mėgėjų. "Kai kurie Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos muziejai nerengia jokios papildomos programos, neorganizuoja jokio renginio, tik nemokamai atveria duris. Žmonės neįprastu metu gali apžiūrėti, pavyzdžiui, Luvro ekspoziciją", - sako R. Balza. Renginyje "Naktis muziejuje. Veidrodžio metamorfozės" šiauliečiai savanoriškai galėjo paaukoti pinigų, už kuriuos "Aušros" muziejus ketina įsigyti fortepijoną. Ši akcija, anot muziejaus direktoriaus, tęsis iki rudens. Tada už surinktą sumą bus išrinktas tinkamas muzikos instrumentas. Šiuo metu yra surinkta per 23 tūkstančius litų, o geras fortepijonas gali kainuoti apie 100 tūkstančių litų.
- Kūrybingų vaikų lauks dienos stovykla "Menučiai"
-
Pasibaigus mokslo metams tėvai suks galvas, kuo užimti vaikus, kad šie nesišlaistytų gatvėmis. Neseniai Šauliuose įkurta dekoravimo studija "Menoja" siūlo išeitį - visą vasarą studijoje veiks meninės saviraiškos studijos dienos stovykla "Menučiai".
 | Ineta Vaitekūnienė per Velykas vaikus mokė dekupažo technika dekoruoti margučius. "Menojos" archyvo nuotr. | 7-12 metų vaikai dienos stovykloje galės lavinti savo kūrybinius gebėjimus, kurs darbelius, lankys miesto parodas, galerijas, žais gamtoje. Ineta Vaitekūnienė, studijos "Menoja" vadovė, sako, kad pagrindinis dienos stovyklos tikslas - padėti vaikams išreikšti save, atskleisti talentus, gabumus, tobulėti dvasiškai. Organizuojamos septynios penkias darbo dienas truksiančios stovyklos pamainos. Vaikai mokysis dekupažo technikos, pieš, lipdys, žais, sužinos meno istorijos paslapčių. Tėvams nereikės rūpintis nei priemonėmis kūrybai, nei vaikų maitinimu - stovyklos organizatoriai viskuo pasirūpins. Paskutinę stovyklos dieną vaikai sulauks siurprizų ir dovanų. Dienos stovyklos laikas - nuo 10 iki 15 valandos, savaitės stovyklos kaina 299 litai. Vaikai registruojami telefonu 8~682 43 408. "Šauliai plius" informacija
- Savivaldybės viešojoje bibliotekoje paminėta Europos diena
-
Praėjusį penktadienį Šiaulių miesto savivaldybės viešoji biblioteka ir Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje jau penktą kartą pakvietė šiauliečius ir Šiauliuose gyvenančius, dirbančius, studijuojančius Europos Sąjungos šalių piliečius paminėti Europos dieną.
Šventės simboliu pasirinktas vėjo malūnėlis, simbolizuojantis kūrybiškumą, išradingumą, laisvę, nepriklausomybę. Prieš renginį vyko edukacinė pamoka, kurios metu vaikai gamino vėjo malūnėlius. Vaikai su vėjo malūnėliais buvo pakviesti į bibliotekos kiemelį, kur vyko Europos dienai skirta šventė "Keliaukim kartu Europos miesto keliu". Šventėje koncertavo vaikų kolektyvai bei dalyvavo Karinių oro pajėgų bazėje dislokuoti NATO kariškiai iš Čekijos bei Šiaulių universitete studijuojantys studentai iš Čekijos ir Latvijos. Geros nuotaikos, gražaus oro ir besisukančių vėjo malūnėlių dėka šventė buvo dar vienas pavasario akcentas, skatinantis mūsų miestui pražysti įvairiomis Europos Sąjungos spalvomis, suvienyti įvairių ES šalių žmones. Parengė Kristina Mikliuvienė
- Gatvės muzikos diena
-
Idėja surengti gatvės muzikos dieną kilo vilniečiams.
 | Šiauliai tapo grojančio pasaulio dalimi, kur nesvarbi nei socialinė padėtis, nei statusas visuomenėje. Artūro STAPONKAUS nuotr.
|
Kasmet Gatvės muzikos dienos rengiuose dalyvauja vis daugiau šalies miestų. Šiemet Šiauliuose į gatves išėjo ir profesionalai, ir mėgėjai, turintys balsą ar bet kokį muzikos instrumentą. Dagilėlio mokyklos choristai prikaustė praeivių dėmesį liaudies dainų improvizacijomis, Šiaulių pirmosios muzikos mokyklos būgnininkai sudrebino bulvarą, gitarų ir smuikų garsai virpino širdis, pantomimos virtuozai kalbino šiauliečius.
- "Archeologai" Kuldygoje
-
Arūnas UOGINTAS Kažkada apie 1980-uosius Ryga garsėjo savo "Meno dienomis". Tai būdavo labai vizuali ir santykinai laisva, nors ir sovietinių laikų, šventė. Atrodydavo, kad visa Latvijos sostinė pasipuošusi instaliacijomis ir paveikslais. Vykdavo teatralizuoti muzikiniai renginiai. Visa tai darė įtaką ir mums, studentams, nes šiauliečiams tuomet Ryga buvo lengvai pasiekiama...
 | "Archeologai", performansas Kuldygoje. Autoriaus nuotr. |
Matyt, tos šventės dvelksmas dar gyvas, ir kiekvienas Latvijos miestas kasmet savaip interpretuoja tą gražų vizualų vyksmą. Kuldyga, vienas seniausių Latvijos miestų, garsėja pavasarine žuvų migracija Ventoje. Kasmet iš jūros aukštyn upe plaukia dideli žiobrių būriai į tik jiems vieniems žinomas neršto vietas. Deja, ties Kuldyga šioms atkaklioms žuvims tenka įveikti plačiausius Europoje (apie 270 m) Ventos upės slenksčius, kurių aukštis vietomis siekia pustrečio metro. Senieji vietos gyventojai, ant slenksčių pritvirtindavę specialius krepšius, pagaudavo nemažai žuvies. Kuldyga šio įdomaus gamtos reiškinio stebėtojams, turistams kiekvieną pavasarį, tiksliau, balandžio viduryje, organizuoja šventę, kuri virsta muzikos, meno reginiu. Šiais metais balandžio 25 dieną į Kuldygą buvo pakviesta ir mūsų "Archeologų" performanso grupė dalyvauti meno šventėje "Lido zivis Kuldyga". Įvairiose senamiesčio vietose latvių menininkai eksponavo savo kūrinius. Paminėta Kristinos Lazdane, Andos Poikone keramikos instaliacija, Ingos Melderes "Nepaprasta restauracija" ir Rygos meno akademijos studentų ekspozicija, stiklo meno paroda ir kt. Mūsų performansas vyko Kuldygos muziejaus parke, senos pilies piliakalnio papėdėje. Galima sakyti, kad susiformavo tam tikra mizanscenų seka, kai performansą atliekame lauke. Pati vietovė keičia pasirodymo scenarijų: ar tai būtų Šiaulių amfiteatras, ar seno Ch. Frenkelio fabriko teritorija, ar Klaipėdos laivų prieplauka, ar Kuldygos senos pilies papėdė. Rengti performansus ar neįprastai eksponuoti meno kūrinius mes su Reda pradėjome 1993 metais Šiaulių dailės galerijoje, parodoje "Archeologai", o nauja pasirodymų koncepcija susiformavo po 2007 metų performanso "Asfaltas". Kiekvienam pasirodymui Reda sukuria naujų kostiumų. Mūsų spektakliuose dalyvauja dvi pagrindinės personažų grupės: darbininkai su "Krokodilų" kaukėmis, kurie nuolat kažką dirba, pavyzdžiui, lieja statybines plytas (pasirodymas " Asfaltas"), kala perspėjamuosius ženklus (akcija "Wake up, Frenkeli") ar kabina ir degina virves (performansai Klaipėdos "Platformos" menų festivalyje ir Kuldygoje), ir keistų berankių merginų grupė su tautinio kostiumo elementais (studentės–aktorės Milda Mineikytė, Lina Jankauskaitė). Jos - lyg išmestos iš virtualios erdvės į realią aplinką, vos vos joje pritampa ir atlieka keistus judesius, funkcijas: viename pasirodyme nosimi bando sukti verpimo ratelį ar, pavyzdžiui, Kuldygoje lyg skalbėjos–kambarinės ilgai ir kantriai kabina pirštines ant tarp medžių degančių virvių... "Besmegenis" (Donatas Jokūbaitis), vasarą neįprastai atrodantis, vaizduojantis biurokratiją, dažnai imasi iniciatyvos, bando "įvesti tvarką" – gali imti ir užsukti pusės metro skersmens veržlę ant iš žemės išlindusio didelio varžto ar sakyti prezentacinę kalbą... Kiekvienas pastebime, kad valdžios vyrai dažnai nei iš šio, nei iš to ima ir pareiškia, pavyzdžiui, kad litą devalvuos, ir sukelia visuotinę paniką... Visiškai ką kitą spektaklyje veikia Mergelės (studentė Dovilė Stankutė) personažas, tarytum vaiduokliška vizija pasirodantis kur nors ant kalno ar neįprastoje šviesoje. Stebukloieška visada buvo būdinga mums, lietuviams. Prisiminkime, kiek kartų mergelė yra pasirodžiusi vaikučiams, mamoms ar šiaip žmonėms Lietuvos pakraščiuose ir didmiesčiuose... Tiko ši personalija ir Kuldygoje, buvusios garsios pilies prieigose. Mūsų pasirodymai nevyksta be klounados, eisenos. Kartais tai - juodi varnai, vis padeginėjantys degias virves, kartais - koks nors ryškus gyvūnas. Reda specialiai Kuldygai pasiuvo milžinišką "kojų" kostiumą, į kurį įlindusi aktorė (Inga Remeikaitė) blaškėsi prie berankių merginų ir kartu su besmegeniu vadovavo visos klounados eisenai. Šiame festivalyje organizatorių sumanymu teko pasirodyti dieną. Ugnis, dūmai, pelenai labiau dera vakare, todėl personažus iškirti iš aplinkos stengėmės ryškių spalvų kostiumais. Galima sakyti, kad mūsų performansų pagrindiniai dalyviai - nuolatiniai. Visų pirma tai mes su Reda, sūnūs Ignas ir Povilas. Jau nuo 1996 metų muzikines interpretacijas pasirodymams kuria "Bix" būgnininkai Aurimas Povilaitis ir Gintas Gascevičius. Nuo 2008 metų prie mūsų prisijungė tapytojas iš Dusetų Eugenijus Raugas, savitai grojantis armonika. Įdomu, kad per tuos keliolika metų, kai meno festivaliuose atliekame performansus, mūsų trupėje jau dalyvavo per penkiasdešimt įvairių jaunų žmonių, kurių daugelis savo gyvenimą susiejo su kūryba. Pastaraisiais metais tenka vis daugiau bendradarbiauti su latvių menininkais (2008 m. kūrėme kostiumus ir scenografiją bendram Šiaulių ir Jelgavos muzikiniam projektui Lygos Celmos oratorijai "Ačiū, Saule", šiais metais teko skaityti paskaitas Daugpilio universiteto Menų fakultete), manau, kad dalyvausime ir kituose Kuldygos miesto kultūros projektuose, nes jau esame "pakrikštyti" šio nuostabaus, tik šiam miestui būdingo gamtos reiškinio – žiobrių šokinėjimo per slenksčius reginio, kurio pamiršti neįmanoma.
- Pilietiškumas puoselėjamas "Juventos" mokykloje
-
Lina ZDANEVIČIŪTĖ Lietuvos vardo tūkstantmečio sukaktis verčia susimąstyti apie šalies praeitį, dabartį ir ateitį, kokie mes esame ir ką mums reiškia būti Lietuvos piliečiais. Šia proga Šiaulių "Juventos" mokykloje vyko 5-11 klasių mokinių pilietiškumo ir tautiškumo ugdymo konferencija "Lietuva - mano Tėvynė". Renginyje dalyvavo net septynių mokyklų moksleiviai bei jų mokytojai. Kalbėta apie šalies istoriją, papročius bei nuo seno ją garsinančius žmones.
 | Mokiniai po konferencijos nešė trispalvius balionais su norais ir palinkėjimais mokyklai ir sodino medelius. Autorės nuotr.
|
Gausi dalyvių "Kaip istorikas, dažnai kalbu šia tema studentams, mokiniams. Tėvynė - tai didžiulė vertybė, todėl reikia didžiuotis, kad galime minėti Lietuvos vardo tūkstantmetį būdami nepriklausomi. Norėčiau palinkėti, kad keliautume nepriklausomos Lietuvos ateities keliu, o jaunosioms kartoms - kad sėkmingai kurtų ir puoselėtų mūsų brangią Tėvynę", - konferenciją pradėjo "Juventos" mokyklos direktorius Vytautas Girčius. Į konferenciją susirinko net 146 mokiniai, kuriuos paruošė 48 mokytojai. Konferencijos dalyviai - Juliaus Janonio gimnazijos, S. Šalkauskio vidurinės mokyklos, "Saulėtekio" vidurinės, Gytarių pagrindinės, Ragainės pagrindinės ir Veliuonos miesto vidurinės mokyklos mokiniai. Gausiausiai dalyvavo konferencijos organizatoriai - Šiaulių "Juventos" mokyklos atstovai. Paruošti net 75 pranešimai įvairiomis Lietuvą garsinančiomis istorijos, gamtos, geografijos, kalbos, pilietiškumo, muzikos, dailės, etnokultūros temomis. Medeliai - dovana mokyklai Pasak "Juventos" mokyklos direktoriaus pavaduotojos neformaliam ugdymui Violetos Juodpusienės, Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti planuojama surengti viktoriną "Ką aš žinau apie Lietuvą" miesto mokiniams ir dalyvauti dainų šventėje "Amžių sutartinė", kurioje dalyvaus net šeši mūsų mokyklos chorai. Jie buvo puikiai įvertinti komisijos ir pakviesti dalyvauti Vilniuje liepos 3-6 dienomis", - kalbėjo pavaduotoja. Konferenciją "Lietuva - mano Tėvynė" vainikavo juventiečių - tėvo ir sūnaus Aukselių - kalba ir dovana mokyklai - trys medeliai: ąžuolas, liepa ir eglė. Pasak Kęstučio Aukselio, šie medžiai simbolizuoja mokyklos bendruomenę: berniukus, mergaites ir jų mokytojus. Medeliai buvo pasodinti mokyklos kieme, kuomet į padangę pakilo trispalviai balionai su palinkėjimais ir vaikų norais "Juventos" mokyklai.
- S. Daukanto mokiniai Strasbūre atstovavo Lietuvai
-
Šiaulių Simono Daukanto vidurinės mokyklos mokiniai balandžio 16 dieną lankėsi Europos Parlamente (EP) Strasbūre, kur tarptautiniame "Euroscola" renginyje atstovavo Lietuvai. Tokia garbė 25 mokinių grupei teko, nes Šiauliuose ši komanda iškovojo pagrindinį projekto "Euroscola" prizą – kelionę į Strasbūrą ir teisę kartu su kitų šalių atstovais varžytis dėl daugiausiai apie Europos Sąjungą (ES), jos institucijas ir šalis žinančios komandos titulo.
Tarptautinis "Euroscola" renginys, kuriame dalyvavo daugiau nei 800 mokinių ir apie 60 mokytojų iš 20 Europos Sąjungos šalių, vyko plenarinėje Europos Parlamento salėje. Tuo metu, kai vyko konkurso "Euroscola" baigiamasis etapas, Europos Parlamento nariai atostogavo, tad mokiniams buvo suteikta proga padirbėti jų vietose bei sužinoti europarlamentarų darbo ritmą, metodiką ir principus. Mokiniai dirbo grupėse, kuriose įvairių šalių atstovai sprendė socialines ir politines problemas, diskutavo apie dabartines ES aktualijas, dalyvavo debatuose. Kiekviena iš šešių komandų privalėjo išsirinkti pirmininką bei sekretorių, parengti pranešimą. Po kiekvienos grupės pasisakymo jaunieji europarlamentarai kėlė klausimus, balsavo. Vėliau įvyko "Eurožaidimas", skirtas išsiaiškinti tarptautinio renginio nugalėtojus. Į finalą buvo atrinktos keturios komandos, kurios toliau varžėsi dėl nugalėtojos vardo. Į finalininkų gretas pateko Mindaugas Giniotis. Jo komanda liko antra. Pasibaigus konkursui, mokiniai galėjo atsipalaiduoti ir džiaugtis viešnagėmis Reimse, Paryžiuje, Briugėje, Kvedlinburge ir Berlyne. Aštuonias dienas trukusioje kelionėje mokiniai aplankė daug miestų, istorinių vietovių, muziejų. Mokinių grupę į kelionę lydėjo "Euroscolos" konkursui padėjusi pasiruošti Neformaliojo švietimo ir pagalbos skyriaus vedėja Laima Tiepelienė, istorijos mokytojas ekspertas Virginijus Navickas, fotografijos būrelio vadovas Gediminas Beržinis. Kelionei ir mokinių kultūrinei–pažintinei veiklai pinigų skyrė Europos Parlamentas. Parengė Laima Tiepelienė, Neformaliojo švietimo ir pagalbos skyriaus vedėja
- Kultūrinis atminimas - net gatvių pavadinimuose
-
Eva JAGMINAITĖ Kažin ar kasdien prabėgami P. Višinskio gatve link universiteto, skubėdami į Savivaldybę, įsikūrusią Vasario 16-osios gatvėje, ar autobusu riedėdami link ligoninės ir akį užmetę į "Aušros" paminklą susimąstome, jog visus šiuos objektus – gatvės pavadinimus, atminimo lentas, paminklus - jungia kažkas bendra. Tai kultūrinė atmintis. Dvi dienas trukusioje Šiaulių universiteto surengtoje tarptautinėje konferencijoje, skirtoje Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti kalbėta apie kultūrines atminties kaitą ir lokalinę istoriją.
Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto Istorijos katedra bei Šiaurės Lietuvos istorijos centras jau keliolika metų organizuoja tarptautines ir respublikines mokslines konferencijas, skirtas įvairioms Vakarų Europos ir Lietuvos istorijos, paveldosaugos, archeologijos problemoms organizuoti. Šįkart organizuota interdisciplinė tarptautinė mokslinė konferencija "Kultūrinės atminties kaita ir lokalinė istorija" subūrė gausų būrį įvairių sričių specialistų iš skirtingų šalių – istorikus, archeologus, paveldosaugos specialistus, muziejininkus, filosofus, antropologus, kultūrologus, kalbininkus, menotyrininkus, tautosakos ir etnokultūros specialistus, edukologus, mokslininkus. Neatsilikdami nuo kultūrinę atmintį tyrinėjančių kolegų, Šiaulių universiteto dėstytojai dvi dienas drauge su kolegomis iš kaimyninių šalių Latvijos, Lenkijos, Estijos, Baltarusijos - diskutavo apie kultūrinės atminties įprasminimą lokalioje erdvėje. Nors prancūzai, britai ir vokiečiai kultūrinės atminties tyrimus įgyvendinti pradėjo iškart po Antrojo pasaulinio karo, daugiau nei pusšimtį metų gyvuojančią vakariečių kultūrinės atminties tradicija lietuviams parūpo prieš metus. Kultūrinės atminties studijos ir tyrimai Vakarų Europoje labai populiarios, tačiau, pasak istorikų, Rytų Europos šalys šią sritį tirti imasi tik dabar. Latvijos ir Estijos visuomenė susiduria su ta pačia problema – ilgai buvus atskirtiems nuo vakarietiškosios kultūros, atkūrus nepriklausomybę, pirmiausia parūpo nacionaliniai klausimai. Atidavus duoklę pastariesiems, pagaliau imta rūpintis ir kultūros atmintimi. Šiuo metu labiausiai Lietuvos kultūrinę atmintimi rūpinasi Lietuvos istorijos institutas, šiuo metu drauge su kitomis šalimis ruošiantis projektą kultūrinei atminčiai tirti. Kultūrinės atminties analizė leidžia pateikti įvairiapusę visuomenės vietos bendruomenės analizę. Tokie interdiscipliniai tyrimai suteikia galimybę naujai pažvelgti į vietos bendruomenę, jos teikiamus prioritetus praeičiai, dabarčiai ir ateičiai. Pasak vienos iš konferencijos organizatorių doc. dr. Ritos Reginos Trimonienės, kultūrinės atminties esmė – kaip skirtingos kartos suvokia praeitį dabartyje. Konferencijos dalyviai turėjo galimybę supažindinti su naujausiais tarpdisciplininiais tyrimais atliktais Lietuvoje ir užsienyje. Šiuolaikinėje istoriografijoje "mažojo žmogaus" ir "mažos bendruomenės" istorijoje kultūrinės atminties paieškos susilaukė nemažai dėmesio. Tyrimai leidžia kokybiškai išplėsti istorinio ir kultūrinio pažinimo galimybes. Kolektyvinė atmintis išsaugo istorinius įvykius, todėl formuojasi įvykiais paremtas lokalinis, nacionalinis, kultūrinis identitetas. Kultūrinės atminties objektas yra ne konkretūs istoriniai įvykiai ar istorinės asmenybės, o prisiminimai apie juos. Atskiros istorinės asmenybės ar įvykiai atsirenkami pagal jų suvokiamą reikšmę dabarčiai ir projektuojamą vaidmenį ateityje. Panašūs vaizdiniai apie praeitį visuomenėje išplatinami menine forma - literatūroje, teatre, kine, televizijoje. Kartais kultūrinę atmintį visuomenei padiktuoja valdžia, pavyzdžiui, valstybinės šventės, paminklai, gatvėvardžiai, istorinių asmenybių valstybiniai apdovanojimai. "Nuo istorijos pabėgti galima – neskaitykite istorinių knygų, neįsidėmėkite datų, ir istorija liks nuošalyje. O štai nuo kultūrinės atminties niekaip nepabėgsite. Norite jūs to ar ne, liepos 6-ąją, nepriklausomai nuo to, ar esate gydytojas, bankininkas ar ūkininkas, į darbą jums eiti nereikės, taigi esate visiškai priklausomas nuo kultūrinės atminties, - sako R. Trimonienė. – Ankščiau kultūrinę atmintį perduodavo žyniai, kronikų rašytojai, vėliau - istorikai." Istorikai sako, kad kultūrinėje atmintyje mes gyvename, todėl neįmanoma jos išvengti. Prisikėlimo aikštė, Aušros paminklas, Ch. Frenkelio vila, Vytauto ar Tilžės gatvė – visa tai kultūrinės atminties atspindžiai. Todėl nenuostabu, kad vieni pasidžiaugia, kiti paburnoja, kodėl vienam ar kitam įvykiui ar iškiliai istorinei asmenybei įamžinti suteikta garbė pavadinti gatvę. "Iki XVIII amžiaus įsimintinos datos bei vietos daugiausia minimos religiniuose raštuose. Po Prancūzijos revoliucijos kultūrinę atmintį imta dirbtinai įprasminti formuojant kultūrinę istoriją - atsiranda gatvių pavadinimai, susiję su tam tikrais įvykiais ar žmonėmis, paminklai", - kultūrinės atminties fenomeną paaiškina doc. dr. Rita Regina Trimonienė. Jos teigimu, kone labiausiai kultūrinės atminties srityje yra pažengę estai ir lenkai, mažiau – lietuviai, latviai, baltarusiai. "Latviai turi skausmingą patirtį, todėl jų valstybingumas tarsi prasideda nuo XX amžiaus. Jie dirbtinai stengiasi pamiršti, kas buvo iki tol. Panašiai valstybingumo problemas sprendžia ir baltarusai", - sako R. Trimonienė.
- ERASMUS studentams oras - ne kliūtis
-
Eva JAGMINAITĖ Šie metai Šiaulių universitetui - jubiliejiniai, sukanka dešimt metų, kai čia studijuoti pagal ERASMUS studentų mainų programą atvyko pirmieji savanoriai. ERASMUS programos tikslas - stiprinti europinį bendradarbiavimą aukštojo mokslo srityje, skatinti bendradarbiavimą tarp aukštojo mokslo institucijų ir įmonių, skatinti studentų ir aukštojo mokslo institucijų personalo mobilumą. Per metus, pasinaudoję šia programa, į ŠU atvyksta apie 60-70 studentų.
 | ERAZMUS studentai sako pamilę Šiaulius ir planuojantys čia dar sugrįžti pasibaigus mainų programai. Autorės nuotr.
|
Šiuo metu įvairiose studijų programose savo žinias gilina per trisdešimt studentų iš Prancūzijos, Nigerijos, Portugalijos, Turkijos, Čekijos ir Latvijos. ŠU atstovai pasakoja, kad daugiausia sulaukia Turkijos ir Portugalijos studentų. Benjamin Lazaro, atvykęs iš Prancūzijos prerijų regiono, pasakojo, kad jį labiausiai sužavėjo galimybė palyginti lietuvių ir prancūzų edukacinę sistemą. Prancūzijoje planuojantis tapti pradinių klasių mokytoju jaunuolis sako, kad didžiausias skirtumas tas, kad Lietuvoje pradinėse mokyklose nėra pažymių, o štai jo gimtojoje Prancūzijoje pradinukams rašomi pažymiai. "Tiesą sakant, buvau priverstas suabejoti, ar pažymiai pradinėse klasėse iš tiesų tokie svarbūs, kaip mes pratę Prancūzijoje. Abiejų šalių žmonių mąstymo skirtumai yra labai ryškūs, todėl aš čia įgyju ne vien darbinės patirties, bet kyla ir apmąstymus sukeliančių minčių", - sako Banjamin Lazaro. Vaikinas sako, kad matė įdomių klasių apipavidalinimo, suolų išdėstymo pavyzdžių, kuriuos bandys pritaikyti grįžęs į savo šalį. Iš Nigerijos atvykęs studentas Tagbo Chukwuka Ofole pasakojo, kad jį labiausiai viliojo galimybė patobulinti anglų kalbos įgūdžius bei pažinti visiškai svetimą kultūrą. Jis neslėpė iki šiol apie Lietuvą mažai tegirdėjęs, todėl čia atvažiavo ir smalsumo vedamas. Tiesa, iš pradžių atvykėlį išgąsdino oras, mat pratęs prie karšto Afrikos klimato studentas buvo šokiruotas net mums atrodžiusios šiltos žiemos. Dėl savo išvaizdos mieste sakė sunkumų nepatiriantis, priešingai, šiauliečius vadina draugiškais, geranoriškais ir mielais žmonėmis. Turkijoje meną ir tekstilės dizainą studijuojantis Kemal Kivanci sakė, kad didžiausią įspūdį jam padariusios paskaitos, be to, turkas teigia pamėgęs ir miestą, kartais apsilanko Šiaulių katedroje ir nekantrauja pamatyti Kryžių kalną. "Tiek daug girdėjau apie šią unikalią vietą ir niekas nėra pasakęs, kad ten nuvykęs nusiviltų ar nepamatytų, ko tikėjosi. Gal žinote, kiek ten kryžių?" - klausė studentas. Turkas tikino, kad kol kas sunku spręsti, kokios patirties parsiveš į savo šalį, mat studijuoti Lietuvoje dar liko trys mėnesiai. Jam, kaip ir svečiui iš Nigerijos, vos atvykus vasario pradžioje, oras pasirodęs didžiausiu išbandymu, mat trūko saulės ir šilumos, o sniegas ir lietus atrodė, kad niekad nesibaigs. Istoriją studijuojantis Arturs Lubans, atvykęs iš kaimyninės Latvijos, svajoja tapti istorijos arba geografijos mokytoju. "Latvijos ir Lietuvos studijų sistemos labai panašios, todėl mane mažai kas stebina. Juk mes esame ta pati gentis, tai negalime labai skirtis. Turbūt norite paklausti,kodėl tuomet atvykau? - už akių užbėga latvis. – Norėjau išmėginti gyvenimą gerokai didesniame mieste nei tas, kuriame studijuoju, taip pat žavėjo savęs išbandymo galimybė, pabūti krašte, kur nė žodžio nesuprantu. Žinoma, čia sparčiai tobulinu ir anglų kalbos žinias." Humanitariniame fakultete studijuojanti čekė Magdalena Zalabakova sakė esanti sužavėta dėstytojų paslaugumo ir geranoriškumo, o ypač to, kad kone kiekvienas jų puikiai šneka angliškai, mat, anot merginos, Čekijoje retas dėstytojas gerai moka užsienio kalbą. "Smagu, kad čia atvykusi galiu pažinti ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių kultūrą, mat ERASMUS studentai čia sugužėję iš įvairių Europos kampelių", - sako studentė. Šiauliuose didžiausią įspūdį jai palikęs Kryžių kalnas, kurio nepralenkusi net ir viešnagė Vilniuje. Čekė neabejoja, kad pasibaigus mainų programai dar ne kartą apsilankysianti Šiauliuose. Ji yra lankiusis Latvijoje ir Lenkijoje, tačiau neslepia, kad diidesnį įspūdį kol kas jai palikusi Lietuva. Jau metus Šiauliuose verslo vadybą studijuojantis portugalas Tiago Castro sako, kad visiškai nenori sugrįžti namo, mat kol kas vis dar atranda įdomybių čia. "Turiu puikius dėstytojus, kurie visada pasiruošę padėti. Kasdien įžvelgiu vis daugiau skirtumų tarp Rytų ir Vakarų Europos edukacinės sistemos. Na, turbūt ir oras man buvo nemažas išbandymas, nes tai buvo pirmoji mano žiema ne saulėtoje Portugalijoje, o snieguotoje Lietuvoje, - sako portugalas. – Džiaugiuosi, kad ERASMUS yra tarsi didelė šeima, kurion patekęs pasilieki visą gyvenimą, todėl grįžęs į Portugaliją neprarasiu to, kas man šioje programoje brangiausia, t. y. čia sutiktų žmonių, tapusių mano gerais bičiuliais."
- Menas, suprantamas lytėjimu
-
Lina ZDANEVIČIŪTĖ Šiuolaikiniame pasaulyje puikiai plėtojamas menas bei kultūra, tačiau net nesusimąstome, kad menas prieinamas ne visiems. Šviesos bei spalvų nematantiems žmonėms - neregiams - daug sunkiau suvokti aplink mus esantį pasaulį, ką jau bekalbėti apie kūrinio suvokimą, jo nematant. "Liečiu - matau" - tai edukacinė meno pažinimo paroda, kuri apkeliavusi Lietuvą, praeitą ketvirtadienį pasiekė Šiaulius. Ši paroda atidaryta Lietuvos aklųjų bibliotekos Šiaulių filiale.
 | Neregiai meną galėjo ne tik paliesti, bet ir užuosti. Autorės nuotr.
|
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) vyresnioji specialistė bei parodos koordinatorė Danutė Cidzikienė šiauliečiams pristatė išskirtinę parodą ir aiškino akliesiems ar silpnai regintiesiems, kaip jie turėtų suprasti meną, liesdami kūrinius rankomis, juos užuosdami. Pavasariškai nuotaikai pakelti buvo pakviesti Šiaulių konservatorijos akardeonistai. Neregiai yra matomi "Mes labai džiaugiamės atvykę į Šiaurės regiono sostinę - Šiaulius. Neseniai paminėjome Pasaulinę kultūros dieną, todėl paroda - puikus būdas dienai paminėti. Aklųjų bendruomenė veržiasi į tą kultūrą, nori pažinti, suprasti ir pajausti, - sakė A. Cidzikienė. - Kyla klausimas, ar susimąsto visuomenė, kad yra pusė žmonių, kurie nemato? Muziejininkai išsigąsta, kai apsilankome. Jie nenori mums parodyti eksponatų, nors ir turi dublikatų. Mūsų bijomasi. Visuomenė turėtų susimąstyti, kad menas priklauso ir tiems, kurie nemato saulės." Tarpukario darbai - modernios formos "Liečiu - matau" - trečioji neregių meninio ugdymo paroda ir pirmoji paroda, organizuota be Europos šalių patirties. Iš septynių menininkų - Adomo Galdiko, Justino Vienožinskio, Vlado Drėmos, Antano Gudaičio, Antano Samuolio, Vlado Eidukevičiaus ir Vytauto Kairiūkščio, kūrusių tarpukariu, darbų šiuolaikiniai dailininkai parengė sumodernintus kūrinius. Jie ne visiškai atitinka ant drobės nutapytus paveikslus, tačiau kiekvieno menininko bandyta nenutolti nuo orginalo temos. Naudotos įvairios medžiagos: stiklas, medis, vanduo, akmuo, metalas. J. Vienožinskio "Lietinga diena" - susilaukė parodos lankytojų ovacijų ir susidomėjimo. Nideta Jarockienė leidžia pajusti, kaip rankas užlieja vanduo, glostyti smėlį, net nendrės pasvirusios į tą pusę, kur vėjas pučia. A. Samuolio paveikslus tekstilininkė Sigita Blažiūnaitė perteikė įvairiomis audimo technikomis. Būtent taip autorė įsivaizdavo lytėjimu suvokiamą paveikslą. Žalumą pavaizdavo įvairiomis medžiagomis, kiekviena faktūra skirtinga. Pasvirusi obelis - kaip ir sulinkęs žmogaus gyvenimas. A. Gudaičio Šv. Mykolą Arkangelą Vygantas Vasaitis perkėlė į negilią dėžę, kurios kraštai atstoja paveikslo rėmus. Priėjus prie šio darbo, galima užuosti samanas, sudžiovintus valerijonus. Dabar akliesiems rengiama paroda "Magiškas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pasaulis". Tai liečiamoji paroda pagal jo paveikslų ciklą "Zodiakas". Būsima paroda bus įmantresnė, su sensorine įranga, tad bus galima ir šaltį, ir šilumą pajusti. Lietuvos tūkstantmečio vardui paminėti skirtą parodą tikimasi atidaryti birželio pabaigoje, naujojoje Vilniaus Nacionalinėje galerijoje.
- Su elektra draugauju, bet neišdykauju
-
Šį pavasarį mūsų mokykloje įgyvendinamas aplinkosaugos projektas "Senasis žibintas ir tyli jo svajonė".
Projekto metu mokinukams siekiama suteikti kuo daugiau informacijos apie elektros energijos gamybą, racionalų jos naudojimą. Stengiamės organizuoti kuo įvairesnės edukacinės veiklos: vaikai apsilankė "Aušros" muziejuje, susipažino su senovinių žibintų ekspozicija, kiekvienas turėjo galimybę nulipdyti molinę žvakidę, lankėsi Radijo ir televizijos muziejuje. Labiausiai laukiama ir didžiausio susidomėjimo sulaukė akcinės bendrovės "VST" organizuota pamoka-paroda "Su elektra draugauju, bet neišdykauju". Jau trečius metus akcijos komanda lanko Vakarų Lietuvos mokyklas, kur pradinių klasių mokinukams rengia pamoką–parodą. Jos metu išradingai, suprantamai ir kūrybingai pateikiami faktai bei palyginimai apie galimus elektros ir gyvūnų pavojus. Mokiniai įdėmiai klausėsi pasakojimo, aktyviai dalyvavo diskusijoje, susipažino su taisyklėmis, kaip saugiai elgtis su elektra, ką daryti, jei įvyko nelaimė. Pamokos pabaigoje visi iškilmingai prisiekė, kad su elektra draugaus, bet neišdykaus. Savo smalsumą patenkinti galėjo visi pamokos dalyviai, mat į mokyklą akvariumuose atkeliavo smauglys, voras, driežas ir kiti egzotiniai gyvūnai. Iš pamokos mokiniai išskubėjo su akcijos dovanomis – kiekvienas pasipuošė dailia apyranke, kuri primins pamoką. Akcija "Su elektra draugauju, bet neišdykauju" šiais metais aplankys apie 60 Vakarų Lietuvos mokyklų. Džiaugiamės, kad ir mūsų mokyklos mokinukai dalyvavo tokioje šaunioje pamokoje. Jūratė Markūnienė, Šiaulių Lieporių pradinės mokyklos mokytoja, aplinkosaugos projekto mokykloje koordinatorė
- Praeitis, kuri išliks atmintyje
-
Pilietiškumo ugdyti - į SibirąPabaiga. Pradžia - Nr. 244 Eva JAGMINAITĖ M. Romerio universitete teisę ir vadybą studijuojanti šiaulietė 21-erių Ilona Skokova pasakoja, kad "Misija Sibiras" - puiki pilietiškumo ugdymo mokykla. Anot jos, aptikus informaciją internete, graži projekto idėja iškart "užkabino". Užgniaužusi kvapą Ilona peržiūrėjo praeitų ekspedicijos dalyvių nuotraukas ir nusiuntė užpildytą anketą.
- Kas iš ekspedicijos labiausiai įsiminė? - Labai sunku išskirti kažką iš gerų, šiltų, neįprastų įspūdžių visumos. Džiaugiuosi, kad susipažinau su tokiais patriotiškais, įdomiais ir veikliais jaunais žmonėmis, kuriems ne "dzin". Taip pat džiaugiuosi, kad galėjau prisidėti prie lietuvių tremtinių kapų sutvarkymo - tai buvo mūsų pagrindinis tikslas. Kapinės Sibire atrodo labai prastai - apleistos, netvarkomos. Nors teko dirbti sunkų fizinį darbą, pasibaigus dienai visi būdavo laimingi ir šypsodavosi. Šio šviesaus, pakilaus jausmo ilgiuosi. Nustebino ir vietinių gyventojų nuoširdumas. Buvo keista ir malonu bendrauti su paslaugiais ir smalsiais sibiriečiais, kurių paprastumas - tikras ir nesuvaidintas. Kartais kaimo žmonės, kurie patys varganai gyvena, atnešdavo mums maišą bulvių ir sakydavo: "Imkit. Kiek galit valgyt tuos savo makaronus." - Ar ekspedicija neišvargino? - Buvo ir sunkesnių dienų, ypač kai tekdavo pėsčiomis keliauti pažliugusiais Sibiro keliais lyjant, ar brautis per tankiai sužėlusią taigą, tačiau nė karto nepasakiau sau: "Viskas, daugiau nebegaliu..." Tiesą sakant, net pailsėjau nuo telefono, SMS'ų ir interneto. Supratau, kad be šių dalykų gyventi visai nesunku, netgi labai malonu ir gera. - Ko išmokote ir kas paliko liūdniausią ar netikėčiausią įspūdį? - Liūdniausia buvo matyti kapines. Jas pamačius bet kam gali suspausti širdį - apleistos, kryžiai supuvę, primėtyta daug šiukšlių. Vietiniai pagal savo tradicijas mėgsta kapinėse pavalgyti, išgerti, o plastmasiniai buteliai, stiklinės, vazelės sumetamos ant neprižiūrimų lietuvių kapų. Keistas jausmas, kad tu esi paskutinis lietuvis, kuris pakels nuvirtusį kryžių, nuvalys samanas nuo antkapio, išraus krūmokšnius nuo kapų. Dauguma Sibiro lietuvių kapinaičių pasmerktos po kelių ar keliolikos metų susilyginti su žeme. Vienintelė vieta, kur jos išliks – tai nuotraukos ir mūsų atmintis. Kai tai suvoki, pasidaro liūdna, nes kiekvienos kapinaitės, nors ir pačios mažiausios, yra lyg kultūros paminklas, unikalios ir išskirtinės, su keturių metrų aukščio maumedžio kryžiais ar kukliomis tvorelėmis iš nutašytų beržinių kuoliukų. Nuliūdino rasti vaikų ar kūdikių kapai, kurių Sibire labai daug. Juk vaikas niekuo nenusikalto tarybų valdžiai, tačiau iš jo buvo atimta galimybė užaugti. Nuotykių Sibire netrūko. Pamenu, kaip persimainė visų veidai, kai radome šviežią meškos pėdą, įspaustą purve. Ji buvo maždaug 30 cm skersmens. Net patys drąsiausi vaikinai susiglaudė į krūvelę ir ėmė išsigandę dairytis aplink. Nustebino ir tai, kad mažose Sibiro parduotuvėlėse vis dar galima rasti lygiai tokio pat plombyro, kokį valgėme būdami vaikai, prieš 18 metų. Be abejo, didžiulį įspūdį paliko didinga Sibiro gamta, kuri žmogaus dar beveik nepaliesta. - Ko išmokė ši kelionė? - Visi išmokome dirbti komandoje be žodžių, iš anksto nesitarę. Praėjus savaitei visi žinojome savo pareigas dirbant kapinėse, ruošiant maistą, nešant malkų ir tvarkantis, nors keisčiausia, kad specialiai pareigų neskirstėme. Išmokau, kaip apsiginti nuo uodų – reikia atsiminti, kad nuo jų niekaip neapsiginsi... - Ar vyktumėte dar kartą į panašią ekspediciją? - Taip, vykčiau dar tikrai ne vieną kartą! Jei kas nors pasakytų: "Kraukis daiktus, už valandos išvažiuojame", - tai susiruoščiau per pusvalandį nedvejodama. Bet būtų nesąžininga, jei tie patys žmonės galėtų į ekspediciją vykti kelis kartus, nes norinčiųjų yra išties daug.
- 20-ojoje respublikinėje ekslibrisų parodoje - ateitininkų istorija
-
Ričardas JAKUTIS Balandžio 17 dieną "Laiptų" galerija pakvietė į 20-ąją respublikinę ekslibrisų parodą. Respublikinės ekslibrisų parodos pradėtos rengti 1960 metais ir vyko kas dvejus ar trejus metus. 20-oji paroda, 2008 metų rudenį startavusi Vilniuje, jau aplankiusi keletą Lietuvos miestų atkeliavo į Šiaulius.
 | 20-osios respublikinės ekslibrisų parodos atidarymas "Laiptų" galerijoje. | | |  | Rasa Prišmontienė pristato ne tik garsių ateitininkų ekslibrisus, bet ir su šiuolaikinių iškilių žmonių ženklus, pavyzdžiui, Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos direktoriaus Vyginto Ališausko. | | |  | Šiaulietis dailininkas Vaidotas Janulis parodoje eksponuoja kardinolo Vincento Sladkevičiaus ir kitų įžymių Lietuvos asmenybių ekslibrisus. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.
|
Parodoje dalyvauja 26 Lietuvos dailininkai. Iš viso eksponuojami 144 darbai, sukurti oforto, lino, medžio raižinių, skaitmeninės spaudos ir kitomis technikomis. 20-oji Lietuvos ekslibrisų paroda skirta 2010 metais savo šimtmetį švenčiantiems ateitininkams, todėl ekspozicijoje nemažai ekslibrisų, skirtų iškiliausiems šios organizacijos nariams. Prieš šimtmetį žurnalas "Ateitis" buvo tas šaltinis, iš kurio tryško jaunos kūrybinės jėgos ir kurio aplinkoje brendo nepriklausomos Lietuvos kūrėjai. Žurnalo pavadinimas ir suteikė vardą organizacijai. Parodoje dailininkė Dalia Grybauskaitė savo ekslibrisą skiria Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui, ministrui pirmininkui, filosofijos mokslų daktarui Pranui Dovydaičiui, Taida Balčiūnaitė - dvasininkui ir politikui, žemės ūkio ministrui, prelatui Mykolui Krupavičiui, Vytautas Petronis - filosofui Stasiui Šalkauskiui, Povilas Šiaučiūnas - filosofui Juozui Girniui, Viktorija Daniliauskaitė - Sibiro kankinei Adelei Dirsytei, Joana Danutė Plikionytė - partizanui Juozui Lukšai-Daumantui, Augustinas Virgilijus Burba - poetams Bernardui Brazdžioniui ir Kaziui Bradūnui, Valerijonas Vytautas Jucys - poetui Vytautui Mačerniui... Galime vardyti bei stebėtis, kokių šviesių asmenybių buvo ateitininkų gretose. Parodos kuratorius – Valerijonas Vytautas Jucys, garbaus amžiaus menininkas, šiandien pagrįstai tituluojamas lietuvių ekslibriso metru. Liūdna, kad parodoje turėjo atsirasti skyrius in memoriam, nes po paskutinės respublikinės ekslibrisų kūrėjų parodos 2007 m. lietuvių ekslibrisų šeimą paliko dailininkai Gražina Didelytė ir Algis Kliševičius, kurių darbai eksponuojami šioje parodoje. Parodoje dalyvauja ir du šiauliečiai dailininkai – Rasa Prišmontienė ir Vaidotas Janulis. Knygos ženklas ekslibrisas - labai senas meno kūrinys. Pirmasis ekslibrisas, rastas XIV a., priklausė Egipto faraonui Amenhotepui III ir jo žmonai Tėjai. Lietuvoje seniausias spausdintas yra renesansinis Povilo Alsėniškio ekslibrisas, sukurtas nežinomo dailininko apie 1533 m. Ekslibrisus kūrė M. K. Čiurlionis, G. Bagdonavičius, M. Bulaka, M. Dobužinskas, P. Galaunė, P. Rimša, K. Šimonis ir kt. žymūs lietuvių menininkai.
- Misijoje dalyvavo ir šiauliečiai
-
Tęsinys. Pradžia Nr. 255 Eva JAGMINAITĖ Šiaulietis, Vilniaus universiteto Medicinos fakultelto studentas Marius Anglickis pasakoja apie savo neišdildomusgyvenimo įspūdžius.
 | Marius Anglickis sako nuovargį pajutęs tik grįžęs iš Sibiro į Lietuvą. Tolimajame krašte apie nuovargį galvoti nebuvo kada, jį užgožė nauji įspūdžiai.
"Misija Sibiras 2008" archyvo nuotrauka |
- Kaip sumanėte dalyvauti projekte "Misija Sibiras"? - Tai buvo spontaniškas spendimas. Buvau girdėjęs apie šį projektą, bet niekada negalvojau, kad kada nors jame dalyvausiu. Klajodamas po interneto tyrus aptikau nuorodą į "Misijos Sibiras" tinklalapį. Užpildydamas anketą nieko nesitikėjau. Lietuva - giminių ir pažįstamų kraštas. Buvau internete prisiskaitęs piktų komentarų, kad LiJOT‘as ( Lietuvos jaunimo organizacijų taryba - aut. past.) į panašius projektus ima tik saviškius ir panašiai. Po kurio laiko visai netikėtai sulaukiau skambučio - su pasiūlė dalyvauti atrankiniame žygyje. Didžiausia bėda ta, kad bandomasis žygis buvo kelios dienos prieš vieną svarbiausių egzaminų medicinos studijose. Ilgai galvojau, ar verta dalyvauti, tačiau smalsumas nugalėjo ir savo sprendimu nenusivyliau. Gavau gerą pažymį egzamine bei patekau į "Misijos Sibiras 2008" komandą. - Ar bandomasis žygis neprivertė suabejoti, ar verta dalyvauti misijoje? - Priešingai, dar labiau panorau keliauti į Sibirą, mat bandomojo žygio metu sutikau daug jaunų, patriotiškų, entuziastingų ir įdomių žmonių. Nebetikėjau, kad Lietuvoje dar yra tokio jaunimo. Projekto organizatoriams teko nemenkai pavargti, kol atrinko pačius verčiausius, nes, mano manymu, keliauti į Sibirą buvo verti visi bandomojo žygio dalyviai. - Ką apie Sibirą žinojai prieš dalyvaudamas projekte? - Prisipažinsiu, prieš šį projektą beveik nieko nežinojau apie masines lietuvių represijas, tremtinius ir jų likimą. Džiaugiuosi, kad šis projektas padėjo pažinti vieną sudėtingiausių bei skaudžiausių Lietuvos istorijos tarpsnių. Visi mūsų išbandymai prasidėjo antrąją bandomojo žygio dieną. Nutrinti kojų padai, patirtas karštis ir troškulys yra niekis, palyginti su tuo, ką patyrė už tūkstančių kilometrų atsidūrę tautiečiai. - Kas šioje misijoje paliko didžiausią įspūdį? - Labiausiai sužavėjo projekto pristatymai mokyklose. Buvau "nurašęs" Lietuvos provinciją, tačiau keliaudami po Lietuvą ir pristatydami "Misija Sibiras 2008" sutikome daug entuziastingų jaunuolių. Nesvarbu, kur tu gyveni. Svarbiausia turėti svajonę ir pakankamai ryžto, kad ją įgyvendintum. Gargžduose, pristatę projektą,susipažinome su dviem istorijos ir vienu archeologijos studentu, kurie savo rankomis įkūrė Gargždų krašto muziejų, sukūrė ne vieną dokumentinį filmą apie Lietuvos ir savo gimtojo krašto istoriją. Viešėdami Kuršėnų L. Ivinskio gimnazijoje, sutikome labai veiklų istorijos mokytoją Rolandą, kuris savo kabinete įkūrė tikrą istorijos muziejų. Tai istorijos kalvė, kurioje neįmanoma nesusižavėti ir nesusidomėti istorija. Nepaisant varganos mokytojo algos, šis jaunas vyras naktimis kuria vaizdines priemones, keliauja po Lietuvą ieškodamas istorinių vertybių, kuriomis galėtų papildyti turtingą istorijos kabineto kolekciją. Labai šiltai buvome priimti Šiaulių J. Janonio gimnazijoje. - Ar nepavargote misijoje? - Nuovargį pajutau pirmąjį vakarą, po trijų projekto savaičių sugrįžęs į Lietuvą, kai išmiegojau mažiausiai 18 valandų. Tiesą sakant, ir Sibire buvo akimirka, kai pagalvojau - kokio velnio čia važiavau? Buvau išvargęs nuo ilgo ėjimo bei sunkios kuprinės nešimo. Norėjosi griūti ir niekur nebeiti, tačiau į priekį vedė noras pažinti. Keliaujant po Sibirą norėjosi kiek įmanoma daugiau pamatyti, užuosti, paragauti. Nustebino tai, kad nesijaučiau už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos. Gal todėl, kad tas kraštas permirkęs tūkstančių lietuvių ašaromis, krauju bei skausmu. Tie patys medžiai, saulė, dangus. - Ko išmokote ir kas paliko didžiausią įspūdį? - Išmokau vertinti tai, ką turiu. Reikia džiaugtis šia diena, juk rytojaus gali ir nebūti. Nesvarbu, kas tu esi - mokytojas, ministras, studentas, vieną dieną tu gali atsibusti už tūkstančių kilometrų, netekęs visko, kas brangiausia: artimųjų, draugų ir net pastogės, rūbų, maisto. Mes nuolat skubame, siekdami laikinų blizgučių, tačiau dažnai pamirštame tikrąsias vertybes. Nepakeičiamų nėra, yra tik nepakeisti. Gaila, kad nebėra išlikę nė vieno lagerio, gyvo tų laikų atminimo. Pasak G. Aleknos, apie 1990 metus šių lagerių dar buvo nemažai, tačiau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, buvo suskubta juos sunaikinti. Keliaudami po Sibirą pravažiavome vietą, kur buvo sušaudytos dešimtys nepriklausomos Lietuvos karininkų. Matėme būsimųjų mamų lagerio vietą, kur kalėjo nėščios moterys. Po gimdymo motinos su vaikais buvo atskiriamos. Daugumos vaikų likimas nežinomas iki šiol. - Ar spėjote susipažinti ir su rusų kultūra? - Nustebino lietuvių kryžiai bei rusų svetingumas, vaišingumas ir draugiškumas. Daugumai kryžių - 50-60 metų, o jie, meno kūriniai, vis dar stovi, ir reikia tikėtis, kad stovės dar šimtą metų. Mūsų tikslas nebuvo atstatyti visus Sibire esančius lietuvių kryžius. Tai praktiškai neįmanoma. Mūsų tikslas - pagerbti su šaknimis iš gimtosios žemės išrautus žmones bei paskatinti jaunosios kartos diskusiją, nes ši karta apie šiuos įvykius labai mažai žino. Esu sužavėtas rusų nuoširdumu. Kur bebuvome, visur prie mūsų prieidavo, pasidomėdavo, ką veikiame. Kartą šeimininkai net įsižeidė, kad į kelionę neįsidėjome jų siūlytos šviežios žuvies. Nuo Stalino vykdomų represijų rusai nukentėjo kur kas daugiau nei lietuviai. Kiekvienoje tautoje galima rasti didvyrių, tačiau galima sutikti ir pašlemėkų. Gaila, kad rusai nepasimokė iš savo klaidų ir vėl grįžta prie sovietinių laikų ir Stalino garbinimo. Kaip bebūtų gaila, žmonės, nežinantys savo istorijos, yra priversti pakartoti protėvių klaidas. - Ką rusai kalba apie mūsų tautiečius? Ar pasakoja istorijų? - Visi rusai, kurie kažkada pažinojo lietuvių, atsiliepia apie mus kaip apie be galo darbščius, sąžiningus ir dainingus žmonės. Gaila, kad dabar Europoje garsėjame visai kitais gebėjimais, deja, ne pačiais gražiausiais. Reikia tikėtis, kad ši situacija pasikeis, kadangi pasaulis vėl atranda mūsų menininkus, režisierius, muzikus.
- Sukurtas tūkstantmečio margutis
-
Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto lietuvių filologijos ir ryšių su visuomene specialybės ketvirtakursės, norėdamos prisidėti prie Lietuvos tūkstantmečio vardo paminėjimo, Šiauliuose sukūrė įspūdingą didžiausią Lietuvoje velykinio margučio aplikaciją.
 | "Tūkstantmečio margutis", džiuginęs "Saulės miesto" lankytojus, padovanotas Šiaulių miesto "Aušros" muziejui. Neringos KAMINSKAITĖS asmeninio archyvo nuotrauka
|
Tūkstantį margučių aplikacijai nupiešė dešimties Šiaulių miesto mokyklų, vienuolikos Šiaulių ir Meškuičių lopšelio-darželio auklėtiniai, Radviliškio mokyklų mažieji moksleiviai. Prie akcijos prisidėjo Radviliškio vaikų globos namų "Nykštukas", Šiaulių miesto savivaldybės dienos socialinės globos centro "Goda" globotiniai ir Šiaulių miesto sutrikusios klausos vaikų ugdymo centro vaikai. Vaikų piešinėliai sujungti į vieną didžiulį kiaušinio formos piešinį ir suklijuoti ant reklaminio tento. "Tūkstantmečio margutis" suklijuotas 4 m pločio 6 m ilgio plokštumoje. Kiaušinius jaunieji talentai margino ir kūrė kaip tik išmanė: lipdė iš plastilino, klijavo popieriaus skiauteles, pieštuko drožles, odos lopinėlius, piešė spalvotomis kreidelėmis, guašu, akvarele, netgi puošė makaronais, vaisių sėklomis. Per dvi savaites buvo surinktas 3541 piešinys. Iš jų atrinktas tūkstantis pačių spalvingiausių ir išradingiausių piešinių. Studentės tūkstantmečio margutį klijavo net pusę paros. "Šiauliai plius" informacija
- Pasisemti patirties į Didžiąją Britaniją
-
Ilona JONAITYTĖ, Bazilionų vid. m-klos anglų k. vyr. mokytoja Kiekvienas pedagogas privalo kelti savo kvalifikaciją. Mokytojai tai daro aktyviai ir su malonumu. Dažniausiai vykstama į seminarus Lietuvoje. Esu anglų kalbos mokytoja ir man nusišypsojo laimė išvykti į kursus Anglijoje, Plymouth mieste.
Į dviejų savaičių kursus išvykau pagal "Comenius" programą. Tellus koledže dirba labai kvalifikuoti dėstytojai. Gilinau gramatikos žinias. Buvo mokoma laikų, žodyno, tarimo. Natūrali kalbinė aplinka praturtino žodyną: - išmokau posakių, skambančių tik toje terpėje. Joks Lietuvos universitetas tokių žinių negalėtų suteikti. Koledžo dėstytojai profesionaliai kaitaliojo metodus ir veiklą: skaitymą, klausymą, rašymą, darbą su žodynu. Buvo akivaizdžiais pavyzdžiais mokoma, kaip nesakyti neigiamų įvertinimų. Vietoj to buvo sakoma: "Paaiškinime yra tiesos, bet jis ne visas", "Esi teisi (-us) 50", "Šis paaiškinimas tiktų kitu atveju, o dabar tai aiškinama taip..." Tradiciškai būdavo pagiriama, kai darbas būdavo atliktas gerai. Buvo skiriamos ir kūrybinės užduotys, skatinančios susitelkimą, pavyzdžiui, reikėjo pristatyti savo šalį, paneigiant ar patvirtinant stereotipus, kuo šalis gali būti patraukli turistams. Grupės buvo nedidelės, tad buvo galima spėti individualias klaidas ištaisyti užsiėmimo metu. Paskaitos trukdavo ilgai, tačiau neprailgdavo. Viskas būdavo pateikiama labai vaizdžiai bei linksmai, būdavo labai lengva įsiminti pateikiamą informaciją. Mus mokiusio dėstytojo dėka ne tik aplankėme keletą lankytinų vietų, bet ir įgijome žinių iš Didžiosios Britanijos istorijos, susidarėme įspūdį apie žmonių elgesį, bendravimo ypatumus įvairiose gyvenimiškose situacijose. Iš pirmo žvilgsnio Plymouth atrodo nedidelis miestas. Iš tikrųjų jis panašaus dydžio kaip Vilnius. Kursų metu gyvenau šeimoje. Buvo įdomu paragauti namuose ruošto maisto. Tai buvo tikrai angliška virtuvė. Vakarai bendraujant su šeimininkais Jeny ir Johnu pralėkdavo akimirksniu. Kartu teko gyventi su mokytoja iš Ispanijos. Manau, ji daugiau sužinojo apie Lietuvą, aš - apie Ispaniją. Džiaugiuosi dviem savaitėm, praleistom Didžiojoje Britanijoje, ir šiltai prisiminsiu žmones, su kuriais teko bendrauti. Įgytos žinios labai pravers darbe. Prieš išvykdama į kursus gavau daug patarimų, sulaukiau pagalbos iš Švietimo mainų paramos fondo darbuotojų bei "Studijų gido" darbuotojos. Esu jiems už tai dėkinga. Informacijos apie kursus, dotacijas galima rasti www.smpf.lt arba www.studijugidas.lt tinklalapiuose. Švietimo mainų paramos fonde "Comenius" kursus kuruoja Laura Šlepavičienė. "Studijų gide" už tai atsakinga Elena Rinkūnaitė. Noriu palinkėti ir kitiems mokytojams išvykti į kvalifikacijos tobulinimo kursus Didžiojoje Britanijoje, įgyti daug žinių ir parsivežti daug pačių maloniausių įspūdžių.
- Piešinys rašto ir kalbos atspindys
-
"Dailės terapija suteikia galimybę kalbėti rankomis, klausytis akimis, liesti širdimi." (H. B. Landgarten)
 | Dailės terapijos užsiėmime - Logopedinės mokyklos penktokai. Onutės NAVICKIENĖS nuotr. |
Šiaulių logopedinėje mokykloje mokosi vaikai, turintys kompleksinų kalbos ir komunikacijos sutrikimų: nežymų protinį atsilikimą, neprigirdėjimą, silpnaregystę, emocijų, elgesio ir socialinės raidos sutrikimų, judesio sutrikimų. Šie sutrikimai yra stabilūs ir savaime neišnyksta, todėl gali nulemti mokymosi sunkumus, neigiamai veikti asmenybę. Vaikui, turinčiam negalę, saviraiškos galimybė dažnai yra ribota arba apsunkinta, o kartais net blokuota. Daug psichologinių problemų pasireiškia negebėjimu realiai matyti savęs ir kitų, teisingai įvertinti aplinkybių, išreikšti savo norų, nemokėjimu užmegzti artimų kontaktų. Visos šios psichologinės problemos kyla dėl perdėto gynybos mechanizmo, kuris saugo vaiką nuo išorinio pasaulio, trukdo jam įsilieti į visuomenę. Tokia izoliacija neleidžia vaikui patirti artumo, draugiškumo jausmo, nors jis tikrai trokšta ir tikisi artimų, šiltų santykių. Ieškodama naujų darbo su vaikais metodų, norėdama geriau pažinti savo ugdytinius bei padėti jiems įveikti įvairias vidines baimes, pradėjau domėtis dailės terapija, dalyvavau specialiame seminare. Įgijusi patirties, pakviečiau bendradarbiauti kolegę vyresniąją auklėtoją Rasą Šukienę. Drauge parengėme projektą 5-6 kl. mokiniams. Projektą įgyvendinome sėkmingai. Organizuojame dailės terapijos valandėles, mokinių piešinių parodas, bendradarbiaujame su Šiauliuose neseniai įsikūrusiu Dailės terapijos centru. Balandžio 29 d. drauge su Šiaulių tęstinių studijų institutu planuojame organizuoti seminarą "Dailės terapijos metodų panaudojimo galimybės". Numatome suburti kelias mokytojų grupes praktiniams dailės terapijos užsiėmimams. Tikimės sulaukti ir kitų Šiaulių miesto bei apskrities švietimo įstaigų mokytojų dėmesio ir sudominti juos vis daugiau Lietuvos mokyklose taikomu dailės terapijos metodu. Tenka apgailestauti, kad mūsų mieste dailės terapija kol kas mažai domimasi ir šis puikus ugdymo metodas kitose mokyklose dar nėra taikomas. Onutė Navickienė, Šiaulių logopedinės mokyklos auklėtoja metodininkė
- Knyga tai jungtis tarp dviejų
-
Lina ZDANEVIČIŪTĖ Jau antrą kartą Šiauliuose atidaryta bendra Šiaulių universiteto Menų fakulteto Taikomosios dailės bei technologijų katedros ir Kauno kolegijos Vienožinskio menų fakulteto studentų konceptuali bei meninė knygrišystės darbų paroda "Knyga dviems". Prieš trejetą metų vykusi paroda susilaukė nemažai dėmesio ir aplankė net tris miestus. Šiųmetė paroda bus eksponuojama iki balandžio 24 dienos ir tik Šiauliuose, Dailės galerijoje.
 | Kelio ženklai kaip knyga, kurią kaskart skaito keliaudama pas brangų žmogų į Angliją ŠU studentė M. Lapinskaitė. |
Parodos tikslai "Prieš pusmetį buvo duota tema, pagal kurią studentai kūrė darbus. Reikėjo ir žinių, ir įgūdžių, todėl parodai darbai buvo atrenkami. Neatitinkantys temos ar neoriginalia technika atlikti darbai buvo atmesti", – kalbėjo parodos sumanytoja menotyrininkė Rūta Taukinaitytė-Narbutienė. "Skatinau studentus, kad knyga būtų kuo įvairesnė, kad būtų konceptualių sprendimų, dėmesys knygos konstrukcijai, tačiau viskas išsiplėtė iki meno objektų, kuriuose akcentuojama knyga", - teigė menotyrininkė. Pasak R. Taukinaitytės-Narbutienės, parodoje yra labai netikėtų ir įdomių darbų, pavyzdžiui, ŠU studentės M. Lapinskaitės kūrinys "Mano kelias iš taško A į B". Anot menotyrininkės, studentai parodė tai, ką moka ir ką gali. R. Taukinaitytė-Narbutienė dar užsiminė, kad kauniečiai taip pat norėtų šią parodą atsivežti į Kauną, nors buvo sakyta, kad paroda iš Šiaulių niekur nekeliaus. ŠU studenčių įspūdžiai ir kūrybiniai sumanymai Šiaulių universiteto Menų fakulteto Taikomosios dailės bei technologijų katedros studentės pasakojo apie parodą ir darbus, kuriems atlikti reikėjo ne tik žinių ir įgūdžių, bet ir išradingumo. "Esame Šiaulių universiteto Menų fakulteto magistrantės. Dalyvauti parodoje mus paskatino dėstytoja Dalia Marija Šaulauskaitė. Kūrėme darbus galvodamos, kad jie keliaus ir į parodą. Kiekviena galėjome individualiai susigalvoti idėją, o tik vėliau konsultavomės su dėstytoja, kuri padėjo mums išplėtoti mintis", - pasakojo studentės.  | Šiaulių universiteto Menų fakulteto Taikomosios dailės magistro studijų studentės ir jų dėstytoja dailininkė Dalia Marija Šaulauskaitė (trečia iš dešinės). Autorė nuotr. |
Keletas merginų savo darbus pristatė plačiau. "Konceptualioji knygrišystė - tai santykis tarp dviejų žmonių, kurį norima pabrėžti, išryškinti. Rišimai dviem, gilinimasis į socialinius reikalus ar istorinius aspektus. Mano darbe vietoje raštų yra mazgeliai, kurie turi savo reikšmę. Stengiausi prisiminti, nuo ko viskas prasidėjo. Nuo priešistorės iki šių laikų, - apie savo kūrinį kalbėjo ŠU magistrantė J. Povilaitienė. - Man labiau patinka daiktai, kuriuos galima kažkur panaudoti, todėl šis darbas man buvo labiau iššūkis." Anot merginų, kūrybinis darbas parodai - tai kiekvienai sudėtinga užduotis. Didžiausias iššūkis buvo, kad darbas būtų netikėtas. Kitaip tariant - netradicinė knyga. Viena parodos dalyvių ėmėsi net socialinės temos – neregių pasaulio. Pasak autorės, šiuo darbu ji norėjusi pasakyti, kad jie mums svarbūs. "Mano kelias iš A į B – kaip ir knyga dviem. Dažnai keliauju į Angliją. Ten yra mano brangus žmogus. Tie kelio ženklai – kaip knyga, kurią kaskart skaitau keliaudama. Kitaip tariant knyga man yra kelionė pas brangų žmogų", - pasakojo M. Lapinskaitė. Kūryba reikalauja kruopštumo "Studentai dirbo entuziastingai. Tikslas buvo, kad jie pajaustų temą, ją prisijaukintų ir varijuotų ja. Kiekvienas pradeda ieškoti savo keliuko, rakto į temą. Pats kūrybingiausias procesas, kai randamas tas tinkamas keliukas ar raktas. Tema – "Knyga dviem" – labai gili, todėl bandėme kiekvienai studentei parinkti temą, kuri būtų mažiau plėtota. Magistrantės turėjo galimybę nueiti visą kūrybinį kelią, nuo idėjos iki darbų eksponavimo Dailės galerijoje", - sakė merginų dėstytoja Dalia Marija Šaulauskaitė.
- Gatvių istorija - Lietuvos vardui paminėti
-
Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ Šie metai - Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo metai. Vyksta kultūros renginiai, dygsta statiniai, rengiamos akcijos. Siekiama, kad šalies vardas būtų pagerbtas kuo įspūdingiau. Tik ar susimąstome, kas iš tikrųjų yra Lietuva?
Tai mes patys, mus supanti aplinka ir įvykiai. Kur esame mes, ten ir yra tėvynė. Kiekvienas esame atsakingas už žingsnį savo šalyje. Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Bibliografijos-informacijos skyriaus vedėja Rima Giržadienė sako, kad sureikšminame šią datą ir trokštame ją kažkaip įprasminti, paminėti didingai ir pakiliai. Juk Lietuva - tai miestai, gatvės, pastatai ir žmonės. Šiauliai - taip pat tėvynės dalis. Mieste esančios gatvės, jų istorija neatsiejama nuo Lietuvos. Pasitarusi su kraštotyrininkais, vedėja sumanė įgyvendinti projektą "Lietuva nuo mano žingsnio" ir kviečia visus Šiaulių bendruomenės narius palaikyti gražią idėją. "Visi gyvename vienoje ar kitoje gatvėje, turinčioje ne tik pavadinimą, bet ir savo istoriją. Juk gatvė - ne tik pilkas, nieko nesakantis grindinys. Čia vyksta judėjimas ir verda savitas gyvenimas", - sako ji. Juk seniau Prisikėlimo aikštėje buvo turgus, Vilniaus gatve riedėdavo autobusai, o kitapus Aido gatvės, nutiestos Dainų kaime, stovėjo privatūs namai, kurie vėliau buvo nugriauti. Gal kas nors žino įžymų žmogų, gyvenusį ar tebegyvenantį toje pačioje gatvėje, prisimins svarbų įvykį, susirinkimą, demonstraciją, piketą ar reikšmingą susitikimą, bus įamžinęs grindinį, šalia esančius pastatus ar prie jų esančius žmones. "Gyvas pasakojimas, smagus nutikimas, sena fotografija atgaivins praeitį, o surinkti jos trupinėliai gali pasitarnauti ateičiai. Taip išliks istorinė medžiaga ateities kartoms", - įsitikinusi R. Giržadienė. Rugsėjį Aido g. bibliotekos skyriuje ketinama surengti "Gatvių istorijos" parodą. Šiauliečiai, norintys papasakoti savo gatvės istoriją ar ją užrašę, savo albumuose radę fotografijų, gali užsukti į Aido g. 27 esantį bibliotekos filialą arba į "Šiauliai plius" redakciją, įsikūrusią Tilžės g. 74 (IV a.). Galima skambinti telefonu 8~700 121 61 arba rašyti el. p..
- "Polifonija" vėl kviečia į festivalį "Resurexit"
-
Oksana LAURUTYTĖ Jau dvidešimt šeštąjį kartą Šiauliuose rengiamas tarptautinis velykinis muzikos festivalis "Resurexit" kasmet būna vis kitoks. Jo metu koncertuoja pasaulyje garsūs muzikos atlikėjai. Šiemet balandžio 13-19 dienomis vyksiančio festivalio muzika skambės ne tik Šiaulių Šv. Petro ir Povilo katedroje, bet ir Šv. Jurgio bažnyčioje, Dailės galerijoje, Kuršėnuose bei Papilėje. Koncerto puošmena ir staigmena - dvasingą, spindinčią, angelišką muziką atliekantis duetas "Glass Duo" iš Lenkijos, grojantis stiklo arfa (stiklo taurėmis).
Atidarymas - Šv. Jurgio bažnyčioje Balandžio 13-19 dienomis vyksiantis festivalis "Resurexit" - seniausias Šiaurės Lietuvoje, klausytojus į koncertus kviečiantis visą Velykų savaitę. Pasak Šiaulių valstybinio kamerinio choro "Polifonija" vadybininkės Vitos Butvilienės, neatsitiktinai tradicinis Šiaulių tarptautinis velykinis muzikos festivalis pavadintas "Resurexit" vardu (lot. resurexit - prisikėlė). Šis žodis simbolizuoja sugrįžtantį pavasarį, gamtos ir dvasios atgimimą. Įprastai dauguma festivalio koncertų vyksta Šv. Petro ir Povilo katedroje, kuri yra vienas ryškiausių miesto širdies - Prisikėlimo aikštės - akcentų, tačiau ieškoma ir naujų erdvių, tad šiemet koncertai vyks ir Dailės galerijoje, Šv. Jurgio bažnyčioje. Jau kelerius metus Didįjį trečiadienį prieš nutylant bažnyčių varpams "Polifonija" katedroje atlikdavo J. Haydno "Septynis Kirstaus žodžius ant kryžiaus". Šiemet balandžio 8-ąją "Polifonija" koncertuos Šv. Jurgio bažnyčioje. 17 valandą 30 minučių, iškart po šv. Mišių, čia skambės kompozitoriaus Th. Dubois "Septyni paskutinieji Kristaus žodžiai". Muzikos kūrinį atliks trys solistai, choras "Vilnius", diriguojamas profesoriaus Povilo Gylio. Žinoma, tradiciškai Velykų rytą, balandžio 12-ąją, Šiaulių katedroje giedos "Polifonija". Programoje skambės W. A. Mozart, G. A. Homilius, S. S. Wesley, G. Šukio, J. Naujalio kūriniai. Oficialus festivalio atidarymas vyks balandžio 13-ąją, pirmadienį, 16 valandą Šiaulių katedroje. Festivalio atidarymo koncerte skambės Sh. Woodborne, E. Balsio, G. Fauré, A. Brukner, E. Whitacre, F. Mendelssohn-Bartholdy, P. Lukaszewski, V. Miškinio, F. Hidas, A. Reed, G. F. Handel kūriniai. Atlikėjai - Latvijos universiteto pučiamųjų ansamblis, Latvijos universiteto choras "Juventus". Balandžio 14 dieną 18 valandą katedroje J. S. Bacho kūrinius chorui ir orkestrui atliks ansamblis "Musica Humana" ir Šiaulių valstybinis kamerinis choras "Polifonija".  | Šiųmečio "Resurexit" festivalio puošmena - išskirtinis dueto "Glass Duo" (Anna ir Arkadiusz Szafraniec) iš Lenkijos, grojančio stiklo arfa (stiklo taurėmis), pasirodymas. "Polifonijos" archyvo nuotr. |
Stiklo arfų koncertas - Dailės galerijoje Festivalyje "Resurexit" koncertuoja aukšto profesinio lygio kolektyvai, kasmet į festivalį pakviečiamos pasaulyje žinomos garsenybės. Šiemet išskirtinį pasirodymą surengs duetas "Glass Duo" (Anna ir Arkadiusz Szafraniec) iš Lenkijos, grojantis stiklo arfa. Svečiams pritars Klaipėdos kamerinis orkestras. Koncertas vyks Šiaulių dailės galerijoje balandžio 15 dieną 18 valandą. Gediminas Ramanauskas, festivalio rengėjo - Šiaulių valstybinio kamerinio choro "Polifonija" - vadovas, sako, kad dueto "Glass Duo" pasirodymas Šiaulių dailės galerijoje rengiamas neatsitiktinai. Stiklo taurių garsai nuo temperatūros pokyčių nebedera, tad katedroje, kur gana vėsu ir juntami oro gūsiai, atlikėjams koncertuoti būtų sudėtinga. Norint, kad muzikos instrumentai skambėtų, reikalinga gera akustika, šiluma, tad pasirinkta nauja erdvė. "Glass Duo" groja įvairią muziką, linksta prie klasikinės. Muzika apibūdinama kaip kerinti, spindinti, angeliška. Duetas unikalus ne tik Lenkijoje. Pasaulyje tėra vienetai, grojantys stiklo taurėmis", - sakė V. Butvilienė. Šiųmečio "Resurexit" festivalio garbės svečias - pasaulinio garso dirigentas profesorius Saulius Sondeckis, spalį atšventęs garbingą 80-mečio jubiliejų. Svečio diriguojamas koncertas vyks katedroje balandžio 16 dieną 18 valandą. Be nuolatinių renginio dalyvių - ansamblio "Musica Humana" iš Vilniaus, Lietuvos ir Šiaulių kamerinių orkestrų, festivalyje laukiama kamerinės muzikos ansamblio "Arco" iš Baltarusijos Baranovičių miesto. Šiauliai su šiuo miestu yra susigiminiavę, tad vyksta kolektyvų mainai. "Arco" koncertuos Šiaulių katedroje balandžio 17 dieną 18 valandą. Svečių koncertai vyks ne tik Šiauliuose, bet ir Kuršėnų Šv. Jono krikštytojo bažnyčioje bei Papilės kultūros ir laisvalaikio centre. Tradiciškai festivalio rengėjai skiria dėmesio ir jauniesiems klausytojams. Balandžio 18 dieną 18 valandą katedroje skambės jaunųjų talentų iš Klaipėdos - Eduardo Balsio menų gimnazijos - atliekama muzika. Festivalio uždarymas - sekmadienį, balandžio 19 dieną, 16 valandą. Katedroje vyksiančio koncerto atlikėjai - "Polifonija" ir nuolatinis partneris Lietuvos kamerinis orkestras - atliks W. A. Mozart, E. Grieg, B. Britten, G. F. Handel kūrinius. "Polifonija" vyks į stačiatikių velykinį festivalį G. Ramanausko vadovaujamas Šiaulių valstybinis kamerinis choras "Polifonija" rengiasi dalyvauti ir stačiatikių velykiniame festivalyje Rusijoje. Balandžio 19 - gegužės 9 dienomis įvairių šalių chorai koncertuos Rusijos miestuose ir pirmą kartą pasieks Armėniją. Maskvos velykinis festivalis yra bene vienintelis Rusijoje chorų festivalis, kurį sudaro chorų ir simfoninės programos, taip pat išskirtinė tradicinė varpų muzikos programa, šiemet vyksianti ne tik Maskvos šventovėse, bet ir Petro ir Povilo tvirtovėje bei sobore Sankt Peterburge.
- Menininkai "Aprilyje" šaiposi ir šmaikštauja
-
Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ Balandžio pirmosios proga Šiaulių miesto visuomeninio kūrėjų klubo įkurtoje meno galerijoje "7,20 m2" (Vilniaus g. 126, II a.) atidaryta paroda "Aprilis". Net dešimt menininkų įvairiomis išraiškos priemonėmis pašiepia socialinius, politinius mūsų gyvenimo reiškinius.
 | Apie patikimu save skelbiantį dienraštį jis kalbėjo ironiškai: "Kuo jis gali būti patikimas? Neperšlampamas ar nedegantis? "Šiaulių naujienos" ima dalį tiesos, apaugina ją prielaidomis ir padaro išvadas "į vienus vartus". |
Atvirukuose - ydos ir gyvenimo būdas Vienas parodos organizatorių Voldemaras Barakauskas sako, kad mintis surengti parodą kilo žinant profesoriaus, menotyrininko, Šiaulių miesto garbės piliečio Vytenio Rimkaus pomėgį kolekcionuoti atvirukus. Humoristiniai, pašiepiantys, ironiški atvirukai paskatino parodos rengėjus įtraukti ir menininkus. "Tai pirmoji mūsų galerijoje surengta tokia solidi paroda. Komiška jau vien tai, kad kūriniai eksponuojami šiek tiek daugiau nei septynių kvadratinių metrų patalpoje. Tilpo tiek daug darbų ir jie nesugrūsti", - sako V. Barakauskas. V. Rimkaus kolekcija siekia per du šimtus atvirukų. "Atvirukai man atiteko po tėvo mirties. Bėgant laikui ėmiau kolekciją pildyti. Iš Rygos man jų dažnai parveždavo Antanas Krištopaitis", - atvirukų kolekcijos atsiradimo istoriją pasakoja profesorius. Humoristiniai atvirukai, anot jo, buvo skirti pašiepti, ironizuoti žmogaus ydas, būdo bruožus, o melagių dieną jie būdavo siunčiami draugams ir pažįstamiems. Atvirukuose dažniausiai pasišaipoma iš neištikimų sutuoktinių, taurelės nevengiančių, apkalbėti mėgstančių ar antsvorį turinčių žmonių. Latviškas "Aprilis" ar lietuviškas "Balandis" yra tiesioginė nuoroda į balandžio pirmąją. "Šis žanras gimė XX a. I pusėje. Reiškinio užuomazgų galima rasti XIX a. II pusėje Rusijos imperijoje. Tai ir Kijevo studentų piešti komiški vaizdai, politiniai piešiniai. Prancūzų dailininkas Onorė Domjė XIX a. viduryje atvirukuose pajuokdavo teisėjus, advokatus", - sako V. Rimkus. Dabar šis žanras yra užgesęs. Atvirukus išstūmė sveikinimai internetu, trumposiomis sms žinutėmis. Kaip išmatuoti patikimumą? "Parodos eksponatai nevienareikšmiški, išradingi, su potekste, smagūs ir provokuojantys, - parodą "Aprilis" apibūdino Šiaulių universiteto Filosofijos katedros dėstytoja Asta Jurevičiūtė. - Juokų forma menininkai kritikuoja socialinius reiškinius, politiką, asmens savybes. Kartais kūrinį gelbsti pavadinimas, o kartais turinys būna iškalbingesnis už patį kūrinį. Darbas "Patikimumas" sakyte sako, kad pakliuvęs į "Šiaulių naujienų" puslapius patenki tarsi į mėsmalę. Kūrinio pavadinimas ironizuoja šio laikraščio garsiai skelbiamą reitingavimą, atlikto užsakyto tyrimo rezultatą, neva jis yra patikimiausias. Kokiais kriterijais remiantis galima įvertinti patikimumą? O kauliukas demonstruoja, kad žmonės rinkimuose, tarsi žaidime, mes jį ir žiūrės, kas iškris."  | |  | "Žmonės dažnai pasirenka, kurių iš dešimties Dievo įsakymų laikytis, taip tarsi sukurdami vienuoliktą - su išlygomis", - Vidmantas Zarėka aiškino Biblijos, įspraustos į spaustuvą, prasmę kolegai Jonui Vaitkevičiui, sukūrusiam prazidento rinkimų kauliuką. Autorės nuotr.
| | V. Zarėkos taupyklė su peiliu, pavadinta "Krize", pašiepia dabartinės Vyriausybės politiką, mokesčių sistemą, kai bet kokiu būdu iš gyventojų atimamos paskutinės santaupos. |
Net keturis darbus parodoje pristatęs Vidmantas Zarėka sako, kad kūrybai dabar yra palanki ekonominė ir politinė situacija. Apie patikimu save skelbiantį dienraštį jis kalbėjo ironiškai: "Kuo jis gali būti patikimas? Neperšlampamas ar nedegantis? "Šiaulių naujienos" paima dalį tiesos, apaugina ją prielaidomis ir padaro išvadas "į vienus vartus". Filosofijos dėstytoja A. Jurevičiūtė pritaria V. Zarėkai: "Žmonės jau ima vieni kitus gąsdinti "Šiaulių naujienomis". Kartą kino salėje užgeso šviesa ir dingo garsas. Iš salės pasigirdo klausimas ironišku tonu: "Tai gal "Šiaulių naujienoms" reikės pranešti?" Visuomenėje plintanti nuomonė po truputį tampa folkloru." Nors balandžio 1-osios pokštai jau praeityje, šypsnį keliančių kūrinių parodoje "Aprilis" galima išvysti iki balandžio 20-osios.
- Nemesk šiukšlės, geriau pakelk
-
Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ Salduvės piliakalnio teritorijoje pilietiški šiauliečiai renka šiukšles, kurias lengva ranka paliko kiti. Taip ruošiamasi visuotinai aplinkos švarinimo akcijai "Darom 2009", kuri vyks balandžio 18-ąją ne tik Baltijos šalyse, bet ir Rusijoje bei Lenkijoje. Akcijos metu bus tvarkomos sudėtingesnės ar atokesnės užterštos vietos.
 | Šiukšles padėjo rinkti net Artūro Visocko šuo. Jo atneštas tuščias butelis greitai pradingo šiukšlių maiše. Autorės nuotr. |
Renka šiukšles savo noru Akcijos organizatorius prisijungti tvarkyti Salduvės piliakalnio pakvietė aktyvus šiaulietis, kasdien renkantis šiukšles savo noru. Artūras Visockas, bėgiodamas su augintiniu po Salduvės parką, ne tik savo sveikata rūpinasi, bet ir gerą darbą padaro - surenka išmėtytas šiukšles. "Nesunku gerą darbą padaryti. Jau žinau vietas, kurios būna dažniausiai lankomos ir yra prišiukšlinamos labiausiai. Nuoširdžiai sakau, kad jeigu nesurenku rytą šiukšlių, blogai jaučiuosi. Prisimenu sovietmetį, kai Salduvėje buvo gyva, pilna žmonių, o takai neužželdavo. Norisi, kad žmonės čia vėl imtų lankytis, nebijotų ateiti mamos su vežimėliais", - sako A. Visockas. Vyras leidžia savo pinigus, pirkdamas maišų šiukšlėms, kviesdamas į talką per televiziją. Jis atlieka pilietinę pareigą niekieno neatsiklausęs, darydamas tai, kas jam atrodo reikalinga. "Šitie vaikai, kurie pakelia šiukšlę, patys tikrai niekada nenumes. Ir jų vaikai nešiukšlins", - rodydamas į aplinką švarinančius jaunuolius sako A. Visockas. Už dalyvį - po ąžuoliuką Mintis surengti švaros akciją kilo estams. Pernai gegužės pradžioje jie sukvietė per 50 tūkst. savanorių, kurie per dieną surinko per 10 tūkst. tonų šiukšlių. Tą pačią dieną akcija "Darom 2008" įvyko ir Lietuvoje, tik kuklesnė dalyvių. Keli tūkstančiai lietuvių surinko kelis šimtus tonų šiukšlių. Vėliau aplinkos švarinimo akcija įvyko ir Latvijoje. Šiųmetėje akcijoje internetu užsiregistravo apie 7000 dalyvių. Šiauliuose - apie 200. Kol kas aktyviausiai registruojasi širvintiškiai. "Tikimės sulaukti daugiau norinčiųjų dalyvauti akcijoje, nes dar yra dvi savaitės. Registruotis galima iki balandžio 18-osios", - sako akcijos Šiaulių apskrityje koordinatorius Edgaras Adomaitis. Drauge su asociacija "Žaliojo miško fondas" viešoji įstaiga "Darom 2009" kiekvienam užsiregistravusiam akcijos dalyviui žada pasodinti po medelį. "Norėtųsi paraginti net tinginius. Kuo daugiau bus užsiregistravusiųjų dalyvauti akcijoje, tuo daugiau galėsime Lietuvoje pasodinti ąžuoliukų", - registruotis interneto svetainėje www.darom09.lt ragina Edgaras. Jeigu žinote gausiai prišiukšlintų vietų, miškuose atsiradusių nelegalių sąvartynų, galite juos pažymėti minėtoje interneto svetainėje nurodytame žemėlapyje. Iniciatyvinė grupė sutelktas savanorių pajėgas nukreips ten, kur labiausiai reikės pagalbos. Numesti lengviau nei pakelti Aktyvus, pilietiškas ir iniciatyvus jaunimas trokšta, kad per trejus metus būtų išvalyti visi Lietuvos miškai. Akcijos organizatoriai paskaičiavo, kad šiuo metu šalies miškuose yra per 500 tūkst. tonų šiukšlių. "Numesti lengviau nei pakelti. Mieste aplink savo namus juk galime apsitvarkyti patys. Norisi, kad ir viešos vietos būtų švarios. Varu varyti neketiname, o savanoriškos akcijos ugdo pilietiškumą", - sako E. Adomaitis. Bus surengta ir fotografijų paroda. Jaunimas kviečiamas fotografuoti, kaip atrodo viešos vietos prieš ir po akcijos. Nuotraukos bus eksponuojamos šalia viena kitos, kad būtų galima įsitikinti, ar akcija buvo naudinga.
- Karjera - darbdavių rankose
-
Lina ZDANEVIČIŪTĖ "Studente, formuok savo, kaip būsimo darbuotojo, įvaizdį jau dabar!" - šiuo šūkiu jau šeštus metus vykstantys "Karjeros dienų" renginiai šiemet pritraukė didelį būrį studentų. Darbdaviai gali būti ramūs, besirinkdami ką tik "iškeptus" specialistus, tik ar turės šiuo metu ką jiems pasiūlyti?
 | "Karjeros mugėje 2009" dalyvavo keli šimtai antrakursių ir trečiakursių studentų, kurie pildė anketas tikėdamiesi gauti darbo. Karjeros centro archyvo nuotr.
|
Universitetas - darbdavių partneris "Šiemet "Karjeros mugė 2009" buvo šiek tiek mažesnė nei pernai", - sakė Karjeros centro direktorė Vilma Tubutienė. Daugelio įmonių atstovai, pakviesti dalyvauti šiame renginyje, sakė, kad dabar - ne tai galvoje. Karjeros centro direktorė pasidžiaugė, kad į "Karjeros mugę 2009" susirinko stiprios įmonės ir bendrovės, kurios tikrai išliks ir galės sukurti darbo vietų naujiems specialistams. "Noriu palinkėti darbdaviams, kad universitetą matytų ne tik kaip mokslo įstaigą, bet ir kaip potencialių darbuotojų sferą. Universitetas - naudingas partneris, galintis padėti darbdaviams rasti tinkamų specialistų, o studentams - kelti savo kartelę ir siekti užsibrėžtų tikslų", - kalbėjo Socialinių mokslų fakulteto dekanas Teodoras Tamošiūnas. Šiaulių universiteto "Karjeros dienų" renginiuose buvo kviečiama įsigilinti į įvairius karjeros vadybos ir valdymo aspektus. Renginiuose kalbėta apie asmeninę rinkodarą karjeros sėkmei, kūrybiškas strategijas, studento, kaip būsimo darbuotojo, įvaizdį, darbo paieškos strategijas bei kaip tapti patraukliu darbdaviui. Išrinkti geriausieji Šiemet Karjeros centras pirmą kartą inicijavo sėkmingiausių 2008 m. ŠU studentų rinkimus. "Šių rinkimų tikslas - pristatyti universiteto ir regiono bendruomenei, ypač darbdaviams, studentus, kuriais fakultetai didžiuojasi", - sakė V. Tubutienė. Pirmą kartą surengtuose studentų rinkimuose buvo pateiktos 55 pretendentų paraiškos. Atsižvelgiant į įvardytus pasiekimus bei juos patvirtinančius dokumentus buvo išrinkti studentai, surinkę daugiausia balų. Geriausiai besimokančiais ŠU studentais tapo D. Bareikienė(SMF), R. Rudžinskienė (EF), K. Grigencaitė (SMF),K. Remeikaitė (SMF), K. Patapaitė (SMF), V. Voverytė (SMF), Mindaugas Kiriliauskis (GMF). E. Balčiūnaitė (SMF), G. Petraitis (SMF), P. Viktoravičius (EF), A. Šileikytė (SMF), M. Kuzminskas (SMF) išrinkti geriausiais ŠU sportininkais. Geriausiais ŠU menininkais pripažinti V. Bardauskaitė (MF), K. Kuprytė (SMF), L. Guokė (F), S. Kilius (MF), A. Čižauskaitė (SMF), Ž. Ivickas (SMF). Daugiausia dėmesio sulaukė nominacija "Iniciatyviausias ŠU studentas", kurios kriterijai buvo ne tik visuomeninis aktyvumas studijų procese, bet ir studento aktyvumas visuomeninėje veikloje. Jais išrinkti V. Kybartas (EF), E. Šimkutė(HF), V. Kasparavičius (SMF), G. Trijonis (SMF), E. Švedaitė (SMF). Nominacijos "Tarptautiškiausias ŠU studentas" nugalėtojais tapo E. Švedaitė (SMF), P. Morkūnas (SMF), V. Kasparavičius (SMF), J. Akmenskytė (SMF), K. Ramonaitė (SMF), R. Kazarjan (SMF), S. Andrulytė (TF), A. Daugmaudytė (SMF), J. Kuizinaitė (SMF), V. Baranauskaitė (HM). "Tikimės, kad geriausių studentų dešimtukų rinkimai taps kasmečiu renginiu, kuriant sėkmingo ŠU studento įvaizdį ir informuojant regiono darbdavius apie perspektyvius studentus", - sakė Karjeros centro konsultantė S. Spetylaitė.
- Šiaulių miesto mokiniai drąsiai sako: "Mes verslūs!"
-
Šiuo metu dažnai girdime apie ekonominę krizę, vis augantį nedarbą. Tačiau nereikėtų pamiršti ir kitos mūsų visuomenės problemos – negebėjimo pačiam susikurti darbo vietos, baimės rizikuoti ir imtis savo verslo.
 | Verslumo konkurse mokiniai turėjo įrodyti, kad yra ypatingi, kažkuo išsiskiriantys iš kitų |
Statistiškai daugumą Lietuvos dirbančių gyventojų (98 proc.) sudaro įvairių lygių samdyti darbininkai arba tarnautojai, o darbdavių ir verslininkų yra tik 1,2 proc., samdančiųjų save - vos 0,5 proc. Vadinasi, savarankiškai gebančių susikurti darbo vietą darbuotojų šalyje nėra nė 2 proc. (smulkiųjų ir vidutinių įmonių Lietuvoje yra dukart mažiau nei Europoje). Kas lemia tokį žemą verslumo gebėjimų lygį Lietuvoje? Gal profesionalių mokytojų stoka, auklėjimas šeimoje, o gal tam įtakos turėjo ilgas mūsų šalies gyvavimas planinės ekonominės sistemos sąlygomis? Sunku pakeisti jau subrendusių žmonių požiūrį į verslumą, tačiau juk auga nauja karta! Šiaulių profesinio rengimo centro Buitinių paslaugų skyriaus ekonomikos ir verslo mokytoja Reda Valiukienė ir reklamos mokytoja Lina Mišeikienė ėmėsi iniciatyvos - organizavo Šiaulių miesto mokinių konkursą "Mes – verslūs!" Projektas pradėtas prieš du mėnesius. Jo tikslas – ugdyti mokinių verslumą, skatinti jų aktyvumą ir kūrybinę iniciatyvą, skatinti bendravimą ir bendradabiavimą tarp miesto mokyklų. Mokiniai užsibrėžė tikslą – rasti projektui rėmėjų. Nepaisant ekonomikos sunkmečio, jų pastangos nenuėjo veltui. Net dešimt įmonių sutiko tapti renginio rėmėjais. Tai kino teatras "Saulė", pramogų klubas "Mega", UAB "Rūta", UAB "Šiaulių popierius" ir kt. Mokiniai įrodė, jog jie – verslūs, o verslininko atsakymas – "Negaliu skirti paramos" - reiškia, kad reikia nenuleisti rankų ir bandyti dar kartą. Teatralizuotame renginyje buvo lyginama, kas geriau – gyventi ir dirbti planinės ar rinkos ekonomikos sąlygomis. Renginio vedėjai svarstė, ar reikalingas žmogui verslumas. Neretai žodis verslumas vis dar baugina piliečius, juk sovietiniai žmonės buvo mokomi būti dvasingais, pakilusiais "aukščiau" materialaus pasaulio. Sovietinė ideologija formavo neigiamą požiūrį į verslą, kaip į "nešvarią" veiklą, ir į verslininkus kapitalistus, dirbančios liaudies išnaudotojus. Paradoksas, kad ne tik socialistinė ideologija, bet ir mūsų sistema vis dar labiau priima vidutinio intelekto, vidutinio mąstymo, neambicingus, paklusnius individus – juk nuo vaikystės labiausiai "vertinami" ramūs, niekam problemų ir iššūkių nekeliantys vaikai. Verslumo konkurse mokiniai turėjo įrodyti, kad yra ypatingi, kažkuo išsiskiriantys iš kitų. Jie turėjo atlikti įvairias kūrybines verslumą įrodančias užuotis, vykti į parduotuves, pagaminti produktą, suskaičiuoti savikainą, nustatyti kainą, sukurti produkto reklamą ir ją pristatyti. Projektas "Mes – verslūs!" įrodė, jog jaunuoliai moka toleruoti su verslu neatsiejamai susijusias psichologines būsenas – konkurenciją, nežinomybę, riziką, nesaugumą. Beje, tai gali tik asmenybės, kurioms nuo vaikystės ugdomas pasitikėjimas savimi, savarankiškumas, kūrybiškumas, intuicija, iniciatyvumas, lavinamas ekonominis mąstymas, o ne tik "gebėjimas būti geru žmogumi, niekur nesikišti, kuo greičiau baigti mokslus, įsilieti į darbo rinką" ir t. t. Šiaulių miesto mokinių konkurso "Mes - verslūs!" nugalėtojais tapo Šiaulių Didžvario gimnazijos, Šiaulių universiteto gimnazijos ir Šiaulių profesinio rengimo centro Prekybos ir verslo skyriaus komandos. ŠPRC ekonomikos ir verslo mokytoja Reda Valiukienė ir reklamos mokytoja Lina Mišeikienė
- Iš kur stiprybę semiam
-
Tūkstantmečio jubiliejus - itin svarbi šio laikmečio data kiekvienam iš mūsų. Šiam jubiliejui paminėti Lieporių pradinėje mokykloje organizavome projektą "Iš kur stiprybę semiam".
Nepriklausomybei skirti renginiai susipynė su tautinėmis šventėmis. Paminėjome gimtosios kalbos dieną, sukūrėme tūkstančio lapų knygą "Tūkstantis žingsnelių po mano šalelę", organizavome viktorinas "Ką aš žinau apie Lietuvą?", surengėme mažojo nacionalinio diktanto, dailyraščio konkursus. Kovo 9–ąją organizavome akciją, kurios tikslas – apjuosti mokyklą mokinių pieštomis tautinėmis juostomis ir paminėti artėjančią Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Visi džiaugėsi darniu spalvingų juostų žiedu. Kovo 10 d. Lieporių pradinėje mokykloje vyko respublikinė mokinių konferencija "Iš kur mes, lietuviai, stiprybę semiam". Ši konferencija – tai gražus tautiškumo ugdymo pavyzdys, kuris vainikavo Lietuvai skirtus renginius. Į mažą mūsų mokyklėlę sugužėjo tautiniais kostiumais ir liaudiškais instrumentais nešini konferencijos dalyviai iš įvairių miesto ir apskrities mokyklų. Svečius pasitiko ir į atidarymo šventę palydėjo sraigutėmis pasipuošę mokiniai, juk sraigė – mūsų mokyklos simbolis! Konferencijos atidarymo metu, sulaikę kvapą, dalyviai klausė mokinių eiliuotų minčių, dainų ir šokių, skirtų Lietuvai. Po intensyvaus darbo net šešiose sekcijose dalyviai, nešini geltonomis, žaliomis ir raudonomis vėliavėlėmis, išsirikiavo mokyklos kiemelyje. Iš aukštai fotografai išvydo vieną svarbiausių lietuviškųjų simbolių – Gediminaičių stulpus. Kupini lietuviškumo dvasios, vienybės sudainavome dainą "Žemė Lietuvos". Nešini vėliavėlėmis mokiniai dėkojo už puikų sutikimą ir atmosferą, už suteiktą galimybę pasisemti žinių, pasidalyti idėjomis. Rozita Kyšlienė ir Kristina Vaidilienė, Lieporių pradinės mokyklos mokytojos
- "Gintaro kelias" - elektroninėje erdvėje
-
Mokiniams dažnai siūloma dalyvauti įvairiuose konkursuose, projektuose. Tik spėk! Daugelis jų nuvilia savo organizacija, nes ne visada pasiekiami skelbiami tikslai. Todėl mokytojas turi atidžiai sekti informaciją ir mokėti ją atsirinkti. Juk visur nesudalyvausi, visur nesuspėsi.
Šiais mokslo metais pirmą kartą IV-XII klasių mokiniams buvo sudaryta galimybė dalyvauti lietuvių kalbos interneto konkurse "Gintaro kelias 2008-2009". Organizatoriai kvietė skatinti moksleivius elektroninėje erdvėje vartoti lietuviškus rašmenis bei taisyklingą lietuvių kalbą, naudojant neformalius mokymo metodus padėti mokiniams harmoningai lavintis, lavinti darbo kompiuteriu įgūdžius, mokyti bei lavinti gebėjimą naudotis šiuolaikiniais mokymo metodais. Be to, šis konkursas supažindino mokytojus ir mokinius su šiuolaikiniais tyrimo testais, metodais ir kompiuterių technologijų pasiekimais. Kvietimas - intriguojantis. Kodėl nepabandžius? Interneto konkurse dalyvauti panoro 6759 IV-XII klasių mokiniai. Juos ruošė ir konkursą savo mokykloje organizuoti bei padėjo 1226 mokytojai. Daugeliui moksleivių iš skirtingų Lietuvos rajonų ir mokyklų tai suteikė galimybę pasijusti lygiems ir vienodomis sąlygomis pasitikrinti savo lietuvių kalbos žinias bei patobulinti naudojimosi internetu įgūdžius. Šiaulių Lieporių pradinės mokyklos mokiniai dalyvavo pirmo lygio etape, kaip ir 906 užsiregistravę ketvirtokai iš visos Lietuvos. Užduotis atlikti galėjome per savaitę laisvu grafiku. Nuo pat pirmų valandų, daugelis dalyvių nekantraudami pasitikrinti savo žinias, prisėdo prie kompiuterių. Nieko nuostabaus, kad dėl techninių nesklandumų jie to padaryti negalėjo. Organizatoriai nesitikėjo tokio dalyvių aktyvumo. Konkursą aptarnavo šeši inžinieriai–programuotojai. Veikė du serveriai: vienas Lietuvoje, kitas – Danijoje. Testui atlikti buvo skirta daugiau nei valanda. Laukė net šimtas užduočių. Atrodo, kad ketvirtokui tai labai sudėtinga. Baugino nežinia, tačiau mokinukai nurimo pamatę, kad klausimai ir užduotys atitinka jų turimas programines lietuvių kalbos žinias. Užbaigęs darbą kiekvienas žinojo, kiek surinko taškų. Ir ką manote? Visų nuostabai, net keturios mūsų mokyklos ketvirtokės - laureatės! Pirma vieta pasidalijo 4c klasės draugės – Deina Uzdraitė ir Austėja Milaševičiūtė, antra vieta teko tos pačios klasės mokinei Akvilei Garbačiauskaitei (mokytoja Jūratė Markūnienė). Trečiąja vieta patenkinta liko 4a klasės mokinė Airida Djakonovaitė (mokytoja Laima Varnavičienė). Daugiau informacijos apie kitus laimėtojus galima rasti konkurso tinklalapyje. Džiaugiamės, kad pirmasis blynas tikrai neprisvilo, nei organizatoriams nei mums – dalyviams. Smagu, kad Lietuvoje yra žmonių, kurie dirba, stengiasi dėl mūsų, vaikų, dėl mūsų ateities. Su nekantrumu laukiame kelionės į Vilnių, kur esame pakviesti į iškilmingą konkurso uždarymą. Kviečiu visus pedagogus sekti informaciją ir skatinti savo mokinius aktyviai dalyvauti konkurse kitąmet. Tikėkimės, kad jis taps gražia tradicija. Jūratė Markūnienė, Šiaulių Lieporių pradinės mokyklos mokytoja
- Europos širdyje - įsimintini susitikimai
-
Elžbieta URLAKYTĖ Vasario mėnesį mums, dviem J. Janonio gimnazijos vienuoliktokam, pasitaikė nuostabi galimybė aplankyti Europos Sąjungos širdį – Briuselį. Kelionės metu teko bendrauti su aukštais pareigūnais, dirbančiais Europos Sąjungos institucijose, į Briuselį emigravusiais lietuviais intelektualais, įvairių organizacijų nariais, įžymiais žmonėmis. Kelionės tikslas buvo panagrinėti Roberto Šumano, Europos Sąjungos įkūrėjo, sugalvotų trijų metaforų – Europos širdies, veido, sielos - apraiškas šiuolaikiniame kontekste, daugiau sužinoti apie ES kūrimosi pradžią bei dabarties aktualijas. Išvykos organizatorius ir sumanytojas - Naujamiesčio parapijos kunigas Algirdas Dauknys, apsiskaitęs poliglotas, besidomintis kultūra bei politika.
 | J. Janonio gimnazijos III b klasės mokinys Kazimieras Norkus su Paul Collowald, įžymiu Europos žurnalistu, Roberto Šumano, Europos Sąjungos įkūrėjo, amžinininku. Autorės nuotr. |
Viešnagės Briuselyje metu turėjome daug susitikimų, iš kurių labiausiai įstrigo susitikimas su Poliu Kolovaliu (Paul Collowald)- įžymiu Europos žurnalistu, Roberto Šumano, Europos Sąjungos įkūrėjo, amžinininku, užfiksavusiu itin svarbius Europos Sąjungos kūrimosi įvykius. Šis inteligentiškas bei charizmatiškas senukas per keturiasdešimt penkias minutes sugebėjo mūsų grupelei vaizdžiai perteikti pokalbių su Robertu Šumanu nuotaiką tais lemtingaisiais 1950-aisiais – Europos Sąjungos gimimo - metais. Įsiminė susitikimas su Lietuvos ambasadoriumi prie NATO Linu Linkevičiumi, kuris mums surengė ekskursiją po NATO būstinę bei papasakojo apie dabartinę organizacijos veiklą. Pokalbio metu ambasadorius ne kartą priminė, jog turėtume labai džiaugtis, kad Lietuva priklauso NATO. Mūsų grupė buvo viena pirmųjų moksleivių grupių iš Lietuvos, aplankiusių NATO, todėl įvertinome mums parodytą dėmesį bei suteiktą galimybę užduoti rūpimus klausimus. Nepraleidome progos aplankyti ir ES parlamento, pabendrauti su Entraide d’Eglises organizacijos nariais – organizacijos, kuri Centrinės ir Rytų Europos šalių krikščionims sovietų okupacijos metu teikė dvasinę ir materialinę pagalbą. Ši organizacija iki šiol bendradarbiauja su Lietuva. Kelionės metu apie gimtąją šalį privertė susimąstyti ir dalyvavimas Briuselio lietuvių bendruomenės Vasario 16-osios šventėje, kuri buvo geriausias įrodymas, jog lietuviškos tradicijos gajos ir emigrantų susibūrimuose. Svarbi buvo ir kultūrinė kelionės programa, įžymių Belgijos vietų aplankymas. Apsilankėme senoviniame miestelyje Briugėje, Gente, Antverpene, patyrinėjome gyvenimą Briuselyje. Dieną buvome išvykę į Paryžių, taip pat pabuvojome Roberto Šumano gimtinėje, esančioje netoli Metz miesto Prancūzijoje. Miesto katedrą puošia įspūdingi Marko Šagalo vitražai. Gyvenimas Rafaelio pabėgėlių centre taip pat buvo įdomi patirtis, mat teko pagyventi po vienu stogu su skirtingų tautybių bei likimų žmonėmis. Sutiktas jaunas afrikietis iš Ruandos, užsimindamas apie po karo gimtinėje mirusį tėvą, priminė apie kituose žemynuose vykstančius žiaurumus, privertė susimąstyti apie taikos Europoje vertę. Dalyvavimas Briuselio imigrantų Mišiose atskleidė skirtingą kitataučių, daugiausia afrikiečių, kultūrą. Dieną pabuvojome vadinamajame "arabų turguje", kurį verta aplankyti ne tik dėl to, kad gali įsigyti puikių vaisių, bet ir todėl, kad išvystum įspūdingai apsirengusias čigones, vienas per kitą šaukiančius temperamentingus pardavėjus, išgirstum skambančią rytietišką muziką. Ši patirtis paskatino suvokti, jog ne tik Briuselio, tapusio musulmonišku miestu, bet ir visos Europos veidas vis dar kinta.
- "Euroscola" konkursą laimėjo S. Daukanto vidurinė mokykla
-
Vaida MILIŪTĖ Kelionė į Europos Parlamentą Strasbūre (Prancūzija) - tokį prizą pelnė Šiaulių Simono Daukanto vidurinės mokyklos moksleiviai, laimėję "Euroscola" konkursą Šiauliuose.
 | S. Daukanto vidurinės mokyklos dvyliktokai balandžio 16 dieną lankysis Europos Parlamento būstinėje Strasbūre ir dalyvaus tradiciniais tapusiuose jaunimo debatuose su savo bendraamžiais iš kitų Europos Sąjungos šalių. S. Daukanto vid. m-klos archyvo nuotr. |
"Euroscola" – tai kasmetė Europos Sąjungos programa, suteikianti galimybę mokiniams iš visos Europos nuvykti į Strasbūrą, Europos Parlamentą (EP). Šios programos tikslas - jauniesiems europiečiams suteikti daugiau žinių apie EP. Konkursą Europos Parlamento informacinis centras Lietuvoje organizuoja nuo 2007 metų pabaigos. Pirmą kartą jis buvo surengtas Telšių apskrityje. 2008 metais Strasbūrą aplankė šešios Lietuvos moksleivių grupės. Šiemet į EP vyks devynios komandos. Šiaulių miesto "Euroscola" konkurso tikslas - skatinti mokinius aktyviau domėtis EP veikla bei birželio mėnesį vyksiančiais Europos Parlamento rinkimais. Jie šiemet vyks birželio 4-7 dienomis. Lietuvos gyventojai balsuos birželio 7 dieną. Pirmajame konkurso etape dalyvavo Šiaulių miesto gimnazijų, vidurinių ir pagrindinių mokyklų komandos. Jos turėjo sukurti filmuką, kuris skatintų jaunimą balsuoti EP rinkimuose. Konkurso organizatoriai geriausiais išrinko Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos, Stasio Šalkauskio vidurinės mokyklos ir Simono Daukanto vidurinės mokyklos komandų sukurtus filmus. S. Daukanto vidurinės filmukas pripažintas originaliausiu ir kūrybiškiausiu darbu. Geriausius įvertinimus gavusios komandos susitiko finaliniame "Euroscola" konkurso etape, kuriame buvo parodyti šių ekipų darbai. Vėliau moksleiviai dalyvavo viktorinoje, kurioje kiekviena komanda turėjo atsakyti į penkiolika klausimų apie Europos Sąjungą. Viktorinoje geriausiai sekėsi S. Daukanto vidurinės ir J. Janonio gimnazijos moksleiviams. Jie surinko po lygiai taškų. S. Šalkauskio mokyklos komanda liko trečia. Po viktorinos moksleivių laukė praktinė užduotis - reikėjo nustatyti, kuris teiginys kokiai valstybei tinka. Šioje rungtyje geriausiai sekėsi S. Daukanto mokyklos moksleiviams. Suskaičiavus dviejų rungčių rezultatus paaiškėjo, kad pirmąją vietą ir pagrindinį prizą laimėjo S. Daukanto vidurinės dvyliktokai. Prieš konkursą savo sėkme dvejoję moksleiviai pergalę pasitiko audringais šūksniais ir plojimais. Antrąją vietą pelnė J. Janonio gimnazijos komanda, trečiąją - S. Šalkauskio mokyklos ekipa.
- Istorijos liudininkai seni daiktai
-
Lina ZDANEVIČIŪTĖ Baigėsi 2009 m. sausio viduryje prasidėjęs respublikinis mokinių fotografijų konkursas "Istorijos liudininkai", kurį organizavo Šiaulių Simono Daukanto vidurinė mokykla kartu su Šiaulių miesto dailės mokytojų metodine taryba. Kovo 9 dieną Šiaulių kultūros centre buvo atidaryta konkurso "Istorijos liudininkai" paroda ir paskelbti bei apdovanoti jos nugalėtojai.
 | Respublikiniame mokinių fotografijų konkurse, 12-15 metų grupėje, trylikametė Greta Pocevičiūtė iš Šiaulių "Saulėtekio" vidurinės mokyklos tapo II vietos laureate. Jos šeimoje istorijos liudininkai - žiedai, kurie keliauja iš kartos į kartą. Tai šeimos relikvija. S. Daukantos vidurinės mokyklos archyvo nuotr.
|
Meniškos fotografijos - Lietuvos garbei Paroda skirta Lietuvos vardo tūkstantmečiui bei Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui – Kovo 11-ajai - paminėti. Konkursui pateikta 60 darbų, kurie atkeliavo iš daugiau nei dešimties mokyklų. "Džiaugiamės idėja, kurią pasirinko konkurso organizatoriai. Konkursas dvigubai naudingas. Pirma, nuotraukos labai meniškos ir gražios, antra, suteikia galimybę susipažinti su savo šeimos istorija, sužinoti, kaip tėvai, seneliai gyveno, kokia jų buvo buitis, kokie daiktai buvo naudojami, kokia buvo jų paskirtis ir atsiradimas šeimoje", - parodos atidarymo metu kalbėjo S. Daukanto vidurinės mokyklos direktorius Vytautas Kantauskas. Laiku ir vietoje Anot vienos iš renginio organizatorių dailės mokytojos Elidos Ignatavičienės, ši paroda - laiku ir vietoje. "Konkurso tikslas - paskatinti mokinius domėtis savo šeimos, giminės praeitimi, fotografuojant išsaugotas šeimos relikvijas. Kai šnekame apie istoriją, tautos praeitį, dažnai minime tik didžius, įžymius žmones, tačiau istoriją kuria visa tauta ir paprasti, niekuo nepasižymintys žmonės. Mūsų tėvų ir protėvių naudoti, sukurti, pagaminti daiktai – gyvas mūsų tautos gyvenimo atspindys" – teigė ji. Nugalėtojai Konkurse dalyvavo vaikai ir jaunimas nuo 12 iki 19 metų. Pateikta per 60 fotografijų iš įvairių mokyklų. Pirmosios vietos laureatais tapo Kupiškio ir Zarasų miesto moksleiviai. Šiauliečiams atiteko II ir III vietos. Antros vietos laimėtoja aštuoniolikametė S. Daukanto vidurinės mokyklos moksleivė Viktorija Grigorijovaitė džiaugėsi konkursu ir paroda. "Man patinka senovinius daiktus fotografuoti. Nuotraukų turiu labai daug, net sunku buvo išrinkti fotografiją konkursui", – kalbėjo moksleivė. Viktorija apie praeitį, kaime užsilikusius daiktus klausinėjo savo 82 metų močiutės. "Įdomu sužinoti praeitį, kuri dabar yra labai blanki, daugelio daiktų net nėra išlikę. Tai mūsų praeitis,kurią reikia ją saugoti. Esu baigusi dailės mokyklą, seniai su daile gyvenu. Kadangi visur dalyvauju, nusprendžiau ir šio konkurso neaplenkti",- kalbėjo šiaulietė V. Grigorijovaitė.
- Bent kartą gyvenime privaloma!
-
Eva JAGMINAITĖ Savanoriavimas lietuviams dar kol kas neįprasta veikla. Nors savanorių veiklą skatina ir remia Europos Komisija, lietuviai vis dar vengia tapti savanoriais ir įgyti darbo praktikos bei gyvenimiškos patirties svečiose šalyse. Tiesa, užsienio savanoriai vis dažniau atvyksta į Lietuvą. Šiuo metu keturi jų dirba Didždvario gimnazijos "Radijo klube".
 | Juodkalnietis Eldin Efovic sako atvykęs turėjo atsikratyti savo pomėgio - tinginiauti. | | |  | Rugpjūtį į Liuksemburgą grįšianti portugalų kilmės savanorė Catarina Monteiro Ferreira ne tik dirba radijuje, bet ir talkininkauja vokiečių kalbos pamokose. | | |  | Vokietis Johannes Beryunder juokauja, kad skatina Lietuvos turizmą, mat kai jo mama užsimena apie šalį, kur savanoriauja sūnus, kaip mat atsiranda norinčiųjų čia apsilankyti. Autorės nuotr.
|
Kas kliudo tapti savanoriu? Baigę vidurinę mokyklą, nemažai užsieniečių išvyksta padirbti savanoriais į svečias šalis, kad įgytų darbo, gyvenimo atskirai nuo tėvų patirties bei susipažintų su kitų šalių kultūra ir tradicijomis. Metai, praleisti savanoriaujant, dažnam padeda apsispręsti dėl studijų ar pageidaujamo darbo. Tuo labiau, kad jaunuoliai gali pasirinkti savanoriško darbo specifiką, kuri svyruoja nuo socialinio darbo senelių ar neįgaliųjų namuose iki žurnalistikos, pedagogikos ar kitų profesinių įgūdžių įgijimo. Europos Komisijos remiamoje Europos savanorių tarnybos veikloje gali dalyvauti ne tik ES šalys narės, bet ir kai kurios kitos valstybės. Ar sudėtinga tapti savanoriu? Visiškai ne. Šiauliečiams ar Šiaulių rajono gyventojams užtektų susisiekti su Didždvario gimnazijos atstovais, kurie tarpininkauja keičiantis savanoriais. Amžius - nuo 18 iki 30 metų, nereikalaujama jokios savanoriavimo patirties, diplomo ar sertifikato. Keliones, apgyvendinimo, maisto išlaidas bei dienpinigius skiria Europos Komisija, taigi moksleiviui ar abiturientui savanoriavimas nekainuoja nė cento, o įgyjama patirtis vargu ar įkainojama. Nuo paties priklauso ir pageidaujamas savanoriavimo laikas. Nors dažniausiai išvykstama savanoriauti metus, galima rinktis ir trumpesnį laikotarpį nuo dviejų mėnesių. Stiprina ryšius su kitų šalių skautais Didždvario gimnazijos neformalaus ugdymo mokytojai "Radijo klube" daugiau nei pusę metų dirba su keturiais užsienio savanoriais. Pastarieji ruošia radijo laidas, lankosi pamokose ir sako, kad Šiauliai jiems - gražus, jaukus ir svetingas miestas. Devyniolikmetė portugalė iš Liuksemburgo Catarina Monteiro Ferreira mano, kad į Lietuvą atvykti lėmė likimas, mat rinkosi ne šalį, o dominantį projektą. Atvykusi į Šiaulius nustebo, nes miestas pasirodė gana didelis, palyginti su gimtuoju miesteliu, kuriame gyvena vos 11 tūkstančių gyventojų. Ji vienintelė "Radijo klube" dirbanti užsienietė, kuriai savanoriavimas nėra naujovė. Mergina jau keletą metų savanoriauja Liuksemburge. Į skautų veiklą 11 metų aktyviai įsitraukusi mergina ne tik rengia laidas apie skautus, bet ir stiprina lietuvių skautų ryšius su kitų Europos šalių skautais. "Stengiuosi savo vedamose radijo laidose informuoti apie lietuvių skautų veiklą, gaunu muzikos įrašų, kuriuos mėgsta viso pasaulio skautai, informuoju apie jų rengiamus susitikimus, įdomią veiklą, - sako Catarina, balandį planuojanti vykti į Vilniuje rengiamą skautų stovyklą. - Vienas svarbiausių mano tikslų čia atvykus - ne tik įgyti žiniasklaidos darbo patirties, bet ir susipažinti su vietinių skautų veikla ir išsiaiškinti bendradarbiavimo galimybes rengiant bendrus seminarus, renginius, stovyklas bei mainų projektus." Mergina taip pat talkininkauja vokiečių kalbos pamokose, kur pristato karnavalų tradicijas. "Lietuvoje neturite labai smagios fiestos - karnavalo, o kitose šalyse, kaip ir Vokietijoje, tai labai populiari atrakcija, pritraukti tūkstančius dalyvių, - sako Catarina. - Žinau, kad pas jus yra rengiami oficialūs paradai. Tai šiek tiek panašu į karnavalus, tačiau karnavaluose dalyvauja minia persirengėlių ir visi linksminasi, o ne tik marširuoja gatvėmis." Mergina sako, kad į Liuksemburgą grįš įgijusi savarankiško gyvenimo patirties. Catarina pramoko lietuvių kalbos, kurios ketina grįžusi pamokyti ir tautiečius, o pačiai dažniausiai mieste tenka pasinaudoti fraze "Aš nekalbu lietuviškai." Tinginiauti mėgsta, tačiau nėra kada Dvidešimt dvejų metų juodkalnietis Eldin Efovič teigia, kad teko išbandyti visiškai naują gyvenimą. Pirmąkart savanoriu tapęs ir iki šiol dirbti niekur nebandęs jaunuolis labiausiai džiaugiasi, kad atsirado galimybė išbandyti savo jėgas dirbant. Eldin domėjosi kelių šalių savanoriavimo projektais - ketino vykti į Braitoną Anglijoje, kur galėjo dirbti su neįgaliaisiais, galėjo socialiniu darbuotoju būti Vokietijos mieste Kelne, tačiau Didždvario gimnazijos projektas, siūlantis padirbėti radijo stotyje, pasirodė įdomiausias ir naudingiausias. "Tėvynėje buvau pratęs daug miegoti, tiesiog mėgdavau patinginiauti. Galėjau būti neatsakingas, neplanavau savo laiko, neprivalėjau dirbti, - atvirai kalba juodkalnietis. - Atvykęs čia, turėjau kardinaliai pakeisti savo įpročius. Rengiu laidas apie repo muziką ir jau sulaukiu gerų atsiliepimų." Valandos trukmės laidose savanoris aptaria rap'o kultūrą, tradicijas ir naujoves. Baigęs laidų ciklą apie repą, jaunuolis imsis radijo eteryje kalbėti istorinėmis temomis. "Mokykloje man labiausiai patiko istorijos pamokos, nors, žinoma, mieliau kalbėčiau apie repą", - neslepia jaunuolis. Savo laidoje juodkalnietis šiauliečiams pasakoja ir apie hiphop'o kultūrą. Grįžęs į Juodkalniją, jis planuoja studijuoti sociologiją arba kompiuterių technologijas, o antraisiais namais dabar tapusius Šiaulius mini tik geruoju. "Šiame mieste jaučiuosi patogiai. Vienintelė bėda - mažai šiauliečių šneka angliškai, todėl bendravimo barjeras išėjus už gimnazijos ribų iškyla dažnai. Mieste sunku rasti žmogų, kuris galėtų paaiškinti, kuria kryptimi eiti, kad rastum kokį lankytiną objektą", - sako jis. Šaltibarščiais spėjo pavaišinti artimuosius Devyniolikos metų vokietis Jonannes Beryunder į Šiaulius atvyko beveik metams. "Norėjau apsispręsti, ar žiniasklaida iš tiesų yra tai, ką norėčiau dirbti ateityje", - teigia vaikinas. "Radio klube" dirbantys neformalaus ugdymo mokytojai sako, kad nemažai Šiaulių moksleivių, išbandę jėgas radijuje, supranta, kad žurnalisto darbas - ne jiems, mat tai nėra vien gudrus pašnekėjimas eteryje, o juodas darbas, reikalaujantis daug pastangų, kantrybės ir kruopštumo. Vokiečio toks darbas neišgąsdino. Radijo eteryje jis rengia "virtualias keliones" į įvairias šalis, įdomius renginius. Radijo bangomis savo klausytojams savanoris padeda keliauti, supažindina su netradicinėmis šventėmis. Advento kalendoriaus laidas prieš Kalėdas bei apie Vokietijoje vykstantį "Oktoberfest" vėliau pakeitė pasakojimai apie "Apres Ski" šventę Austrijoje, rengiamą kone kas vakarą iš trasų grįžusiems slidininkams. "Jiems įprasta triukšmingai linksmintis grįžus. Šventė prasideda slidininkams nė nepersirengus kombinezonų. Slidinėjimo trasos užsidaro apie penktą valandą vakaro, po to prasideda linksmybės, bet šiek tiek kitokios, nei mes pratę įsivaizduoti", - sako vokietis. Slidininkų sambūriuose skamba paprastos melodijos, kad visi ateinantys galėtų kartu dainuoti ir šokti, geriami tradiciniai gėrimai. Johannes džiaugiasi, kad čia atvykęs išmoko milžinišką savarankiškumo pamoką. Jo tėvai jau antrąkart šį pavasarį lankysis Lietuvoje. Dažnai savo draugams pasakoja apie šalį, kur savanoriauja jų sūnus, tad skatina turizmą, mat, pasak jaunuolio, Baltijos šalių regiono šalys vokiečiams - paslaptinga teritorija. Pats Johannes per Kalėdas buvo grįžęs į namus ir sako paruošęs artimiesiems šaltibarščius, kurios gyrė ir ragavo visa giminė. Iš Vokietijos atvykusiam savanoriui patinka cepelinai, bet jŲ paruošti nemoka. Jaunimo lyderiu bei savanoriu vietinėje Vokietijos televizijoje dirbęs jaunuolis sako, kad savanoriauti užsienyje buvo minčių dar mokantis vidurinėje, tačiau tėvai įkalbėjo atidėti šiuos planus iki mokyklos baigimo. Vidurvasarį savanoriauti Didždvario gimnazijoje baigiantis vokietis dar tvirtai neapsisprendė, ar toliau savanoriaus, ar pradės studijuoti. "Laikas mane spaudžia. Klausiu tėvų ir draugų patarimo, ką man studijuoti. Jei rasiu įdomią programą, galbūt tęsiu savanorio misiją, - dėsto jaunuolis. - Jei visgi nutarčiau studijuoti, pasirinkčiau žiniasklaidos, socialinių mokslų ar pedagogo specialybę."
- Pavasaris atbudo "Aušros" muziejuje
-
Lina ZDANEVIČIŪTĖ Su pavasariu ir moteriškumu siejama paroda nutūpė Šiaulių "Aušros" muziejaus Aušros alėjos rūmuose. Jau antrus metus rengiama Menų fakulteto studentų darbų paroda šiemet pavasario ir artėjančių šv. Velykų proga nustebino orginalumu ir margučių iš Šiaulių "Aušros" muziejaus Aušros alėjos rūmų rinkinių raštų įvairumu.
 | Pavasarį savo darbuose budino Šiaulių universiteto studentai. Autorės nuotr.
|
Renginį pasveikino žemaitiška daina, kurią atliko "Juventos" pagrindinės mokyklos ir Jaunimo gimnazijos folkloro ansamblis "Jorė" bei jų vadovė Angelė Kavaliauskienė. Į renginį atėjusias moteris ir merginas pasitiko gėlės žiedas. Kovo 8-oji - Tarptautinė moters diena - nebuvo pamiršta. "Norėjosi, kad kiekvieną moterį ar merginą, atėjusią į parodą, pasitiktų duonos kvapas ir gėlių aromatas, kad nepamirštume, kokios mes esame gražios, šaunios, visada plušančios ir rūpestingos", - sakė parodos organizatorė Rūta Stankuvienė. Parodoje eksponuojama beveik 200 darbų: 31 kompozicija ir begalės margučių iš Šiaulių "Aušros" muziejaus rinkinių. Margučiai ir kompozicijos kurtos taip, kad atskleistų žemės motyvą, o žemė yra susijusi su žmogumi. "Keturi metų laikai, keturi vėjai, keturios kambario kerčios ir viskas, kas susiję su moteriškumu", - tai, pasak R. Stankuvienės, atskleista parodoje eksponuojamose darbuose. Parodoje aktyviai dalyvavo taikomosios dailės ir verslo specialybės studentai, turintys floristikos specializaciją. Jie bandė kuo kūrybingiau įgyvendinti savo idėjas, tiesiogiai susijusias su pavasario atbudimu ir naujos gyvybės gimimu. "Pavasaris prasideda "Aušros" muziejuje. Smagu, kad paveldą gebama susieti su šiuolaikinėmis kompozicijomis", - sakė Šiaulių "Aušros" muziejaus direktoriaus pavaduotoja Virginija Šiukščienė.
- Drugio efektas Šiaulių universitete
-
Lina ZDANEVIČIŪTĖ Šiaulių universiteto Edukologijos fakulteto ketvirtajame aukšte įsikūręs Gamtos muziejus sulaukė naujos kolekcijos. Jame dirbantis gamtininkas Stasys Gliaudys dovanojo per 30 metų surinktą drugių kolekciją, kurioje susisteminta 600 įvairių rūšių Šiaulių rajone esančių drugių.
 | Drugiai ir kiti vabzdžiai, atvežti iš S. Gliaudžio namų, amžinai liks palikimas Šiaulių universiteto muziejuje. |
Rinko beveik trisdešimt metų Stasys Gliaudys drugius pradėjo rinkti kartu su šviesaus atminimo inžinieriumi Petru Motiekaičiu. S. Gliaudys dėstė zoologiją ir botaniką, nebuvo vaizdinių priemonių, todėl reikėjo jas kaupti. "Pradėjome tirti Šiaulių rajono drugius. Pats tyrimas buvo paremtas moksliniais pagrindais", - sakė gamtininkas. Entuziastus konsultavo VU profesorius, žinomas mokslininkas bei vienas įžymiausių drugių specialistų Ričardas Kazlauskas. "Tyrėme Gubernijos miško drugius ir Kurtuvėnų regioninio parko naktinius drugius. Gubernijos miške suradome daug retų drugių, net dalis miško buvo paskelbta draustiniu. Aptinkame per 300 drugių, kurie yra išlikę nuo tundros laikotarpio",- džiaugėsi S. Gliaudys. Iš arti - pagal kvapą, iš toli - pagal spalvą Gamtininkas pasakojo, kad dieniniai ir naktiniai drugiai skiriasi antenomis ir spalvomis, kurios atlieka tam tikras funkcijas. "Naktinių drugelių spalvos - pilkos, dieninių - ryškesnės. Tamsesnės spalvos padeda pasislėpti, prisitaikyti prie aplinkos, o ryški raudona dieninio drugio spalva įspėja, kad jis - nuodingas. Drugiai vieni kitus atpažįsta pagal spalvą iš toli, o pagal kvapą - iš arti. Kiekviena drugių rūšis turi tam tikrą kvapą. Vieni kvepia rūtomis, kiti - vanile ar net mėtomis. Savo rūšies giminaičių atpažinimas būtinas daugintis", - teigė gamtininkas. "Didelė drugių dalis maitinasi surūgusiomis sultimis, sula, duonos gira, alumi. Tai vadinamieji drugiai "alkoholikai". Dažniausia drugius naktį viliodavome šviesa. P. Motiekaitis buvo sukonstravęs kilnojamą generatoriuką, kuris gamindavo energiją lempai", prisimena S. Gliaudys. S. Gliaudys taip pat pasakojo, kad pagautus drugius dėdavo į stiklainius su nuodais ir numarindavo, mat plasnodami jie būtų susilaužę sparnus ir sugadinę savo sparnų rašto grožį. Tropinių drugių subtilybės Muziejuje eksponuojama per 600 drugių, ekspozicijoje yra daugiau nei 100 tropinių drugių. Šiaulių universiteto dėstytoja docentė Ingrida Šaulienė padovanojo S. Gliaudžiui egzotinių drugių, kurie gyvena tik tropikose ir subtropikuose. Eksponuojami drugiai iš Kinijos - pirkti. Pasak S. Gliaudžio, gražius ir spalvingus drugius užsienyje specialiai augina ir pardavinėja kaip suvenyrus. Pats jis neslepia, kad yra ne vieną atlyginimą išleidęs egzotiniams drugiams įsigyti. "Egzotiniai drugiai yra bespalviai, jie atspindi tam tikrą šviesos bangos ilgį kaip vaivorykštė. Nuo šviesos kritimo kampo priklauso spalva, nes sparnai padengti optiniais žvyneliais. Yra toks ir lietuviškas drugys - vaivadrugis. Bet dauguma lietuviškų drugių yra pigmentiniai, todėl spalvoti drugiai turi būti laikomi tamsoje, kad nenubluktų", - tvirtino gamtininkas.  | ŠU Gamtos muziejuje eksponuojami ne tik lietuviški, bet ir nuostabiomis spalvomis pasidabinę egzotiniai drugiai. |
Pats S. Gliaudys ne tik drugelius gaudė, bet rinko ir įvairiausius vabzdžius. Yra surinktas nemažas rinkinys iš Kurtuvėnų regioninio parko - per 300. Rinktos blakės, musės, vabalai, kiti vabzdžiai. Gamtininkas aiškino, kad reikia gudrauti su gamta. Gaudant vabalus, nereikia imti jų už galvos, kad neįkastų, kadangi vabalai yra plėšrūnai. Muziejuje - didžiulė ekspozicija S. Gliaudys, drugių kolekciją padovanojęs universitetui, sako, kad muziejuje laukiami ir moksleiviai, ir vyresnio amžiaus žmonės. "Mes turime beveik 200 rūšių paukščių iškamšų. Net Ventės rage nėra tiek daug, kiek pas mus. Gamtos muziejų Lietuvoje ne tiek ir daug. Klaipėdoje yra Jūrų muziejus, Kaune - Tado Ivanausko, Vilniaus universiteto gamtos muziejui beveik 250 metų ir, aišku, mūsų muziejus. Šiais laikais būtų be galo sunku surinkti kolekciją muziejui, kadangi dauguma paukščių, vabzdžių ir žinduolių surašyta į raudonąją knygą", - sako gamtininkas. "Mūsų muziejus atlieka ne tik pažintinę, bet ir auklėjamąją funkciją. Į muziejų atėję mažieji gali pamatyti gamtos meną, kuris nėra nuplagijuotas. Senovės žmonės galvojo, kad drugiai kilo iš gėlių, kadangi spalvingumu net gėlėms nenusileidžia", - pasakoja stasys Gliaudys. Drugių gaudymo menas "Nuo metų laiko priklauso, kiek galima sugauti drugių. Dosniausias metas - liepa, kai galima rasti daug drugių, laumžirgių, įvairių vabaliukų. Yra drugių, kurie pasilieka žiemoti suaugusio drugio stadijos. Jei žiemą yra 5-6 laipsniai šilumos, drugiai mano, kad jau pavasaris, ir ima skraidyti, todėl galima drąsiai teigti, kad drugius galima gaudyti ir žiemą",- kalbėjo gamtininkas S. Gliaudys. Vis dėlto jis sako, kad drugiams gaudyti reikia įgūdžių. Pirštais jų negalima liesti, kadangi palietus sparnai gali būti sugadinti. Drugius geriau gaudyti rytą, kai jie ieško pusryčių, nes pasimaitinę drugiai blaškosi ir juos sunku sugauti. "Laisvalaikiu stengiuosi surasti drugių, kurių nėra rasta Lietuvoje. Šylant klimatui, galima rasti atklydusių drugių ir iš Pietų", - teigė S. Gliaudys. "Yra buvę, kada radome vikšrų ir auginome iki suaugusio drugelio stadijos. Radus vikšrą svarbu atkreipti dėmesį, ant kokio augalo jis buvo, kad žinotumėme, kuo jį maitinti. Drugiui per 15 min. išauga sparnai, todėl vikšrui reikia vietos, kad būtų vietos sparnams išskleisti", - aiškino gamtininkas. Auklėja jaunąją kartą "Nereikia skriausti gamtos. Esu seno kirpimo, augęs kaime. Mano auklėjimas buvo visai kitoks nei dabartinių jaunuolių. Gamta pradėjau domėtis nuo mažų dienų. Kai išeidavau į kiemą, eidavau į mišką. Draugystė su medžiais, augaliukais, su paukščiukais buvo labai glaudi. Jei mama manęs nerasdavo, žinodavo, kur ieškoti. Vasarą aš rūsyje maitindavau varles ir driežiukus, jiems nešdavau musių", - apie santykį su gamta pasakoja S. Gliaudys. "Reikia prisiminti V. Kudirkos žodžius: "Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdus ir dirvos neapleiski.". Mano visos atostogos buvo su tinkleliu. Jei nebūčiau dirbęs, tai nebūtų ir šio muziejaus", - sakė gamtinininkas ir Šiaulių garbės pilietis. Tačiau didžiausias laimėjimas gamtininkui - kad gali auklėti jaunimą. S. Gliaudys tikisi, kad ŠU Edukologijos fakulteto Gamtos muziejus sulauks geresnių laikų ir bus galima išplėsti muziejų, kad tiltų dar daugiau gamtos grožybių.
- Gimnazijų bendradarbiavimą liudija sutartis
-
Lina ZDANEVIČIŪTĖ Vasario 14 d. Vokietijoje buvo pasirašyta dvišalė sutartis, kuria Šiaulių universiteto direktorius Juvitas Giniotis ir Lietuvių Vasario 16-osios gimnazijos direktorė Irena Greivienė įtvirtino bendradarbiavimą. Buvo pasirašyta ir trišalė bendradarbiavimo sutartis tarp Šiaulių universiteto, Šiaulių universiteto gimnazijos ir Lietuvių Vasario 16-osios gimnazijos.
 | Šiaulių universiteto gimnazijos direktorius Juvitas Giniotis ir grupės "Kitava" atstovai spaudos konferencijoje dalijosi kelionės įspūdžiais ir džiaugėsi pasirašyta sutartimi su Lietuvių Vasario 16-osios gimnazija. Autorės nuotr.
|
Dovanos koplytstulpį Sutartyje numatoma dalytis bendruomenių patirtimi, įgyvendinti įvairius meninio ugdymo ir kultūrinio pažinimo projektus, plėtoti dvasines, intelektines ir fizines asmens galias, įvairius projektus, susijusius su lietuvių etnokultūros puoselėjimu. Numatomos ir kultūrinių mainų programos: keistis mokytojais, moksleiviais ir dėstytojais, kviesti Šiaulių universiteto Menų fakulteto studentus atlikti praktiką Vasario 16-osios gimnazijoje. Šiaulių universiteto gimnazija pažadėjo laikytis susitarimo sąlygų ir prižadėjo padovanoti koplytstulpį Vasario 16-osios gimnazijai. "Koplytstulpio pastatymas Lietuvių Vasario 16-osios gimnazijos teritorijoje Hiutenfelde rodys kryptis į Šiaulius bei kitus su šia gimnazija draugaujančius miestus ar šalis", - sakė Šiaulių universiteto gimnazijos direktorius Juvitas Giniotis. Draugystės koncertas Išvykoje į Vokietiją dalyvavo ir Socialinių mokslų fakulteto netradicinio folkloro grupė "Kitava", vadovaujama Šiaulių universiteto gimnazijos mokytojų Kęstučio ir Rasos Stoškų. Ansamblis surengė koncertą Hiutenfelde, kuris pritraukė ne tik lietuviškos gimnazijos moksleivius, didelį būrį lietuvių, atvykusių iš kitų Vokietijos miestų, bet ir vokiečius ir užsieniečius. "Didžiavomės, kad netradicinė folkloro grupė "Kitava" pritraukė tiek daug žmonių. Vasario 16-osios gimnazijoje dar nebuvo tokių renginių, kuriuose būtų taip gausiai susirinkę vokiečių ar užsieniečių", - sakė Juvitas Giniotis. Grupės "Kitava" koncertas Amsterdame taip pat paliko didžiulį įspūdį, iš 1000 bendruomenės narių susirinko penktadalis. Tai kėlė nuotaiką ir geras emocijas muzikantams. Lietuvių muzika miela ne tik lietuviams, gyvenantiems svetur, bet ir kitataučiams. "Mes, universiteto kolektyvas, puikiai bendraujame su Universiteto gimnazija, mes dar ir mokytojaujame joje. Sukamės bendrame kieme, - sakė Rasa Stoškuvienė. - Mus džiugina, kad galime kitiems suteikti gerų emocijų. Koncertuoti mums visada patinka, tai mums malonumas. Į mūsų koncertą jaunimo atvyko net iš Hamburgo. Yra žmonių, kurie didžiuojasi lietuvybe." Bendradarbiauja ir su kitomis šalimis Šiaulių universiteto gimnazijos direktorius džiaugėsi, kad sutartis pasirašyta tarp svarbių renginių: Europos kraštų lietuvių bendruomenių pirmininkų suvažiavimo ir Vasario 16-osios šventės. Gimnazijos direktorius pasakojo ir apie bendradarbiavimą su kitomis šalimis. Šiaulių universiteto gimnazija draugauja su Italija, Graikija, Kipru, Rumunija, Prancūzija, Lenkija bei Didžiąja Britanija. Kiekvienąkart, vykstant į panašias keliones, yra vežama gimnazistų. Kiek jų važiuoja į svetimą šalį, tiek vėliau gimnazija turi ir priimti. Iš 723 Šiaulių universiteto gimnazistų jau yra keliavę per 200. Dvyliktokė Rasa Mozūraitė, Vokietijoje buvusi prieš dvejus metus, pasidalijo savo prisiminimais. "Gyvenome šeimose, mokėmės vokiečių kalbos. Mums buvo organizuojamos pažintinės kelionės. Vykti į užsienį visada yra prioritetas ten nebuvusiems. Būdavo ir laisvų dienų, kuriomis susigalvodavome sau pramogų, kad turiningiau praleistumėme laiką. Pagrindinis mūsų kelionės tikslas buvo gilinti vokiečių kalbos žinias. Vokiečių kalba skaitėme pranešimus. Tokios kelionės ugdo, padeda pažinti kitų tautų kultūrą", - sakė gimnazistė R. Mozūraitė.
- Vardinis tūkstantmečio suoliukas: įsiamžinimo garbė teko mūsų kartai
-
Oksana LAURUTYTĖ Šiauliai Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį pagerbs neįprastai. Jau šį mėnesį trijose miesto vietose – prie Savivaldybės, prie ligoninės ir prie "Gaidžio" - bus pastatyti keli tvirti suoliukai su tūkstantmečio pavadinimu. Jie – būsimos idėjos pavyzdžiai. Tokius suoliukus su savo vardu galės Šiauliuose, pageidaujamoje vietoje, pasistatyti bet koks žmogus ar organizacija.
 | Dizaineris Vilius Puronas sako, kad mieste apstu vietų, kur žmonės, organizacijos, įmonės gali pageidauti pastatyti vardinius Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio suoliukus. Povilo LUNGĖS nuotr. |
"Užsakant tokį vardinį suoliuką, reikės susimokėti ir užpildyti anketą - nurodyti pageidaujamą suoliuko vardą ir vietą, kurioje fundatorius pageidautų tą baldą išvysti. Mieste suoliukų trūksta, tad vietų apstu: autobusų laukimo stotelėse, prie bažnyčių, ligoninių, parkuose", - sako idėjos generatorius, savivaldybės darbuotojas, dizaineris Vilius Puronas. Anot V. Purono, mes, lietuviai, tebesame savo miesto ir šalies patriotai. Kaip prasmingai paminėti Tėvynės tūkstantmetį? "Samdyto dainininko balaganu Prisikėlimo aikštėje, tuščiu fejerverku? Turkai, pavyzdžiui, savo šalies vardo tūkstantmečiui paminėti per Bosforą tiltą pasistatė. Kodėl mums, šiauliečiams, norintiems parodyti savo brandą ir patriotiškumą, Lietuvos jubiliejaus nepaminėti konkrečiu visiems naudingu daiktu, kuris liktų ir kitoms kartoms? Sunkmetis neleidžia švaistytis pinigais, o esame darbštūs ir gyvybingi", - sako V. Puronas. Kokia vieno suoliuko kaina? Pirmieji 25 vienetai kainuos po 300 litų, kitų kaina bus dvigubai didesnė, nes, pasak pašnekovo, neišsisuksime nuo medžiagų ir darbo savikainos. Suoliukus prižiūrės miesto ūkio tarnybos. V. Purono teigimu, Lietuvos tūkstantmečio proga statyti mieste vardinius suoliukus idėja "neatplasnojo per vieną gražią naktį". Patriotinę akciją palaiko Pagyvenusių žmonių asociacija, Šiaulių bankas nemokamai atidarė sąskaitą paraiškoms priimti, pinigams pervesti. Suoliukus už savikainą atiduodantys geradariai nesieka pasipelnyti, tai miesto gamyklų parama. Dizaineris sako, kad norint mieste pastatyti vieną suoliuką reikia gauti net keliolikos valdininkų parašus. "Tai rodo, kokioje biurokratinėje beprasmybėje mano valstybė atsidūrusi", – teigia pašnekovas, numatęs šią naštą pakelti savais vyriškais pečiais. Ar mieste atsiras suoliukas, vardu "Vilius"? "Jei Tėvynė liepia – bus! Manau, kad vienam suoliukui užsidirbau", – šypsosi dizaineris. Vilius tikisi, kad ir kitų šalies miestų žmonės norėtų savo miestuose pasistatyti vardinių tūkstantmečio suoliukų, bet tai – vėliau. Kada bus galima eiti į Šiaulių banką ir užpildyti paraišką vardiniam suoliukui, bus paskelbta spaudoje.
- "Sėkmės klubas" pradeda pavasario sesiją
-
Oksana LAURUTYTĖ Šį šeštadienį aktyvūs ir žingeidūs vyresniųjų klasių Šiaulių miesto ir rajono moksleiviai, netgi studentai, susibūrę į "Sėkmės klubą", skubės į Šiaulių universiteto Gamtos mokslų fakultetą, kur mokysis, kaip pasirinkti tinkamiausią profesiją. Šie mokymai nėra nenuoseklūs - baigėsi klubo rudens sesija ir prasideda pavasario sesija, orientuota į lyderystės, savęs pažinimo bei verslo kūrimo temas. "Ko negauname mokykloje, gauname "Sėkmės klube", - sako klubo steigėja - Didždvario gimnazijos trečiokė Evelina Šaulytė.
 | Rudens sesijos metu "Sėkmės klubo" moksleiviai mokėsi nubraižyti savo minčių žemėlapį. Tai būdas, padedantis lengviau įsiminti reikalingą informaciją. Evelinos ŠAULYTĖS asmeninio archyvo nuotr. |
Dvejus metus šalies mokyklose vyresnieji moksleiviai lanko vadinamąją "Sėkmės mokyklą" - paskaitas apie savęs pažinimą, mokymąsi, profesinį orientavimą. Tai projektas, kuriuo siekiama prisidėti prie sėkmingų, aktyvių ir atsakingų piliečių visuomenės kūrimo Lietuvoje, perteikiant jaunimui sėkmingų pasaulio žmonių žinias ir patirtį. Paskaitos labai naudingos, tačiau aktyvus ir geriau norintis save realizuoti jaunimas žinių norėjo įgyti daugiau. Praėjusią vasarą gimnazistės Evelinos Šaulytės galvoje kilo idėja įkurti klubą, kuris įkvėptų jaunimą tapti lyderiais, tobulinti save, pasiekti gyvenime užsibrėžtus tikslus. Mergina susisiekė su šalyje veikiančios "Sėkmės mokyklos" įkūrėju Nerijumi Buivydu ir išsakė savo pageidavimą. Idėja tapo kūnu - jau praėjusių metų rudenį keturiuose šalies miestuose, kartu ir Šiauliuose, duris atvėrė "Sėkmės klubas". "Kas antrą šeštadienį susirenkame ŠU Gamtos mokslų fakulteto patalpose. Pirmąjį semestrą paskaitos buvo skirtos tam, kaip išmokti geriau mokytis. Patyrę lektoriai aiškino, kaip gerinti atmintį, išmokti greitojo skaitymo, kaip planuoti laiką, pažinti save, pateikti save aplinkiniams. Šį šeštadienį prasideda pavasario semestras, kurio metu mokysimės valdyti savo laiką, kurti verslą, valdyti finansus, sėkmingai mokytis naudojant neurolingvistinį metodą, tapti lyderiais, susipažinsime su "Coaching" metodu profesijai pasirinkti", - sako "Sėkmės klubo" projekto koordinatorė. Anot Evelinos, pavasario sesija truks aštuonis savaitgalius po keturias akademines valandas kas antrą šeštadienį. Už paskaitas, kurias skaito patyrę šalies ir užsienio verslininkai ar treneriai, reikia mokėti. Semestras kainuoja 350 litų, tačiau moksleiviai už paskaitas gali sumokėti dalimis. Jie gauna visas mokytis reikalingas priemones. Išklausę semestrą gauna pažymėjimą, o abu semestrus - sertifikatą. "Rudenį paskaitas lankė 15 moksleivių, tad dėstytojai galėjo su kiekvienu dirbti asmeniškai. Paskaitos, diskusijos, sprendžiamos užduotys išties labai naudingos, nes dažnas moksleivis, net abiturientas nežino, kokią profesiją pasirinkti, o baigiant mokyklą ir rengiantis egzaminams labai naudinga sužinoti, kaip lengviau mokytis, planuoti laiką", - sako Evelina. "Sėkmės klubas" gali priimti visus norinčiuosius, tereikia susisiekti su Evelina elektroniniu paštu evelina@sekmesmokykla.lt, arba skambinti telefonu (8~631) 21 682.
- Menų terapija - ne dailės pamoka
-
Eva JAGMINAITĖ "Meno kūrinys gali būti suprantamas ir naudojamas kaip mūsų vidinio Aš žemėlapis." Peter London "No More Secondhand Art" Daugeliui lietuvių meno terapija atrodo naujas, nepažintas reiškinys, tačiau tai viena seniausių kūrybinės, emocinės, jausmų ir minčių saviraiškos priemonių, padedanti atskleisti žmogaus suvokimą, pažinti jo vidinę ir išorinę realybę. Menų terapija padeda pažinti save arba atskleisti save aplinkiniams. Viena menų terapijos rūšių - dailės terapija.
 | ŠU dėstytoja Asta Vaitkevičienė, dailės terapeutas Dalius Žymantas ir Dailės terapijos centro vadovė Jūratė Mankauskienė vieningai sutaria, kad menų terapija kartais gali pakeisti vaistus. |
Asmeninė pagalba per meną Graikų mitologijoje dailės terapija apibūdinama kaip savęs gydymo priemonė. Nūdienos specialistai linkę šią terapiją vadinti ne gydymu, o pagalba sau ir saviraiškos priemone, padedančia suvokti savo jausmus, emocijas, nuotaiką, išgyvenimus. viešosios įstaigos "Dailės terapijos centras" vadovė Jūratė Mankauskienė sako, kad dailės terapijoje didžiausias demėsys skiriamas kūrybiniam procesui: "Žmogus nebūtinai privalo mokėti piešti. Savo sumišusius jausmus, stresines situacijas, džiaugsmingus išgyvenimus jis išdėsto lape. Kita svarbi dailės terapijos seanso dalis - pokalbis." Piešinys padeda kalbėtis apie žmogaus išgyvenimus, tačiau J. Mankauskienė teigia, kad tarp kalbančiojo ir klausytojo visuomet yra didžiulis pasitikėjimas, mat neretai kalbama apie sunkius išgyvenimus, kurių dailės terapiją praktikuojantis žmogus nenori arba negali niekam daugiau pasakyti. Terapeutai irgi žmonės Dailės terapija sėkmingai taikoma neįgaliesiems, specialiųjų poreikių asmenims, priklausomybių turintiems, psichikos ligoniams, kaliniams, nėščioms moterims ir apskritai visiems, kurie siekia giliau save pažinti. Didžiosios Britanijos kalėjimuose dailės terapija ne kartą yra padėjusi atskleisi šiurpių nusikaltimų detales. Pastaruoju metu dailės terapija sėkmingai taikoma karštose karo bei stichinių nelaimių nusiaubtose vietovėse. Kūrybiškumo skatinimo programas ima taikyti ir stambios verslo kompanijos. Dailės terapeutai Dalius Žymantas, Jūratė Mankauskienė ir ŠU Socialinės gerovės ir negalios studijų fakulteto dėstytoja Asta Vaitkevičienė neslepia, kad patys terapeutai nėra "geležiniai" žmonės. "Esu net kelis kartus išgyvenusi labai sunkią depresiją dėl asmeninių sunkumų. Apie dailės terapija tuomet nieko nežinojau, todėl depresija užsitęsdavo net apie pusmetį ar ilgiau. Dabar dailės terapiją taikau ir sau. Mes, terapeutai, taip pat esame žmonės su emocijomis, galime palūžti", – sako J. Mankauskienė. "Be abejo, gyvenime yra buvę labai sunkių etapų, stresinių situacijų, tačiau dabar įvairios menų terapijos rūšys man padeda atsitiesti, kaip bebūtų sunku. Tai, kad išmanau dailės terapiją ir galiu ją pritaikyti ne tik kitiems, bet ir sau, man padeda "neįsidepresuoti", - teigia A. Vaitkevičienė.  | | Tokį piešinį bendromis jėgomis sudėliojo apie dešimt dailės terapiją lankančių žmonių. Autorės nuotr.
|
Ar reikia "sveikiesiems"? Klaidinga būtų teigti, kad dailės terapija reikalinga tik socialinę atskirtį išgyvenantiems žmonėms. "Visi turime paslapčių, kurių nenorime niekam patikėti, tačiau tylėti būna labai sunku. Kiekvienas mūsų slepiame tam tikras emocijas, o kai kurių išgyvenimų nedrąsu pripažinti net sau patiems", – aiškina J. Mankauskienė. Ugdant kūrybinę vaizduotę per dailės terapijos seansą žmogus gali išsipasakoti pats sau. A. Vaitkevičienė teigia, kad po seanso su žmogumi kalbama pasitelkiant jo piešinį. "Tai nėra privaloma, tačiau jei žmogus nori, yra keletas būdų jo piešiniui aptarti. Pirmasis – jis pats kalba apie simbolius, spalvas, emocijas piešiant. Jei žmogus nori, šiek tiek ir pati jam paaiškinu, ką gali reikšti objektai piešinyje. Tai gali būti padrikos linijos, figūros ar pustuštis lapas, tačiau jis kalba apie jo kūrėją, - sako dailės terapijos specialistė. – Tiesa, jei žmogus, nupiešęs piešinį, nenori apie jį kalbėti, nėra jokios prievartos ar prievartinio klausinėjimo." Vietoj vaistų Dailės terapeutai sutinka, kad dailės terapija nėra vaistas nuo visų ligų, mat vidaus organų sutrikimų ar ūmių ligų ją pasitelkdamas nepagydysi. Vis dėlto vieningai sutariama, kad dailės terapija yra kur kas naudingesnė priemonė nei gydytojų skiriami antidepresantai ar kiti stiprūs medikamentai. Teptukas, akvarelė, flomasteriai kartais puikiai gali atstoti vaistus ir padėti įveikti net ir giliausią liūdesį. "Yra buvę atvejų, kai žmonės, išgyvenantys sunkią depresiją, kovą su savimi, atsitiesė ir toliau sėkmingai gyveno visavertį gyvenimą. Manau, kad tokią terapiją ypač reiktų taikyti paaugliams", - sako A. Vaitkevičienė. "Katastrofiškai daugėja jaunų žmonių savižudybių, mokyklose yra vaikų, kurie jaučiasi atstumti, nesuprasti, engiami. Jiems būtina skubi profesionali pagalba. Nesakau, kad dailės terapija - vienintelis metodas, bet tai gali būti viena priemonių, kad vaikai neužsisklęstų savyje", – teigia J. Mankauskienė. Galima piešti poromis Į dailės terapijos seansus susirenka nuo aštuonių iki penkiolikos žmonių. Dauguma jų piešia individualiai, tačiau spręsti problemų ateinama ir poromis. Kartais ateina visa šeima, kartais - krizę išyvenanti sutuoktinių pora, tačiau dažniausiai bendravimo problemų spręsti, pasitelkiant dailės terapija, ryžtasi mamos su vaikais. "Jie piešia kartu vieną piešinį arba drauge kalbasi nutapę atskirus paveiksliukus. Tai padeda geriau pažinti, suprasti vienas kitą, o kartu ir padeda suvokti, kaip vienas kitam padėti, kaip bendrauti", - sako A. Vaitkevičienė. Dailės terapeutai sako, kad kai kurioms žmonių grupėms menų terapijos nerekomenduotų. "Jei žmogus turi lakią vaizduotę, geba gyventi kurdamas ateities planus, mato ateities vizijas, galbūt jam tokia terapija nebūtų rekomenduotina dėl to, kad tokio žmogaus vaizduotę būtų gana sunku suvaldyti, – teigia A. Vaitkevičienė. – Dailės terapija skirta vaizduotei sužadinti, o ne jai suvaldyti." Dailės terapeutas Dalius Žymantas įsitikinęs, kad dailės terapija taikoma tiems, kurie turi tam tikrų barjerų – bendravimo, saviraiškos, atsiskleidimo. "Turime pripažinti, kad ši terapija betarpiškai susijusi su negalėjimu. Tai kryptinga pagalba be medikamentų, – teigia D. Žymantas. – Terapeutas - ne gydytojas. Jis nereikalaus tyrimų ir nevers gerti vaistų, tačiau svarbu, kad žmogus dailės terapijai ryžtųsi pats, o ne būtų priverstinai atvesdintas." Astos Vaitkevičienės manynu, efektyvi dailės terapija dažnai padeda žmonėms suvokti, kad jie nėra vieninteliai pasaulyje išgyvenantys sunkumus ir problemas. Sutikus panašias emocijas patiriančių žmonių, lengviau atsikvepiama, suvokiama: aš su savo problemomis nesu vienišas, yra daugybė žmonių, išgyvenančių tą patį, o tai padeda atsitiesti ir tvirtai žengti pirmyn.
- "Literatūrinis žiemkelis" renkasi netradicines erdves
-
Ričardas JAKUTIS Šiaulių miesto kultūros centro "Laiptų galerija" organizuojamas festivalis "Literatūrinis žiemkelis" – tęstinis renginys, prasidėjęs 2003 metais, subūręs savą lankytojų ratą, žinomas ne tik Šiaulių mieste, bet ir Šiaurės Lietuvoje.
 | Akcijos dalyviai (iš kairės): "Laiptų galerijos" direktorė Janina Ališauskienė, aktoriai Juozas Bindokas, Rolandas Dovydaitis ir Nomeda Bėčiūtė. "Laiptų galerijos" archyvo nuotr.
|
"Žiemkelis" prasideda sausio mėnesį ir iki pat kovo vyksta įžymiausių Lietuvos rašytojų naujų kūrinių pristatymai, poezijos ir muzikos vakarai, jaunimo kūrybinės dirbtuvės. Festivalio tikslas užpildyti tuščią literatūros renginių nišą, aktyvinti Šiaurės Lietuvos (Pasvalio, Pakruojo, Joniškio, Kelmės, Radviliškio, Šiaulių) kūrėjus ir plėsti literatūros gerbėjų ratą. Kasmet festivalis "Literatūrinis žiemkelis" turi savitą "veidą", t. y. lyg raudona linija nubrėžiamas tas konkretus metų išskirtinumas – 2008 metais "Žiemkelio" pagrindinis bruožas buvo dvasininkų kūrybinė mintis – poezija, proza, esė, nes, organizatorių manymu, tai mažai žinoma ir nenagrinėta lietuviškos kūrybos dalis. Aštuntus metus "Laiptų galerijos" organizuojamas "Literatūrinis žiemkelis" šiemet vyksta ne tik pačioje galerijoje, bet ir netradicinėse erdvėse. Vasario 16-ąją, minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, "laiptiečiai" surengė akciją "Jovaro poezija autobuse". Nuo 12 val. miesto 12 maršruto autobuse Šiaulių dramos teatro aktoriai Nomeda Bėčiūtė, Juozas Bindokas ir Rolandas Dovydaitis net kelias valandas skaitė liaudies poeto Jono Krikščiūno-Jovaro eilėraščius. Akcijoje buvo primintas šis mūsų krašto draudžiamos spaudos platintojas ir dainius, rašyti eilėraščius pradėjęs paskatintas P. Višinskio. Eilėraščius poetas daugiausia rašė 1904-1910 m., todėl jiems būdinga ir jaunatviška nuotaika, ir to meto revoliucinis patosas. Eilėraščiams būdingi vargdienio sunkaus gyvenimo skundai, gamtos motyvai, tautosakinės intonacijos, natūralus melodingumas. Daugelis jo eilių, pavyzdžiui, "Ko liūdi, berželi?", "Tylus, tylus vakarėlis", tapo liaudies dainomis. Keliavusieji autobusu buvo maloniai nustebinti. Žmonės atidžiai klausėsi aktorių, pasigirsdavo ir plojimų. Neabejotinai renginys praskaidrino šiauliečių nuotaiką. Be to, akcija norėta atkreipti dėmesį, kad būtų išsaugotas Jovaro namas-muziejus, kaip dalis literatūrinio kultūros paveldo. Tinklalapis Bernardinai.lt taip atsiliepia apie šiauliečių "Literatūrinį žiemkelį": "Įvertinus "Žiemkelio" užmojus ir ankstesnių metų įdirbį, neperdedant galima teigti, kad po "Poezijos pavasario" ir "Poetinio Druskininkų rudens" tai yra trečiasis literatūros festivalis šalyje. Tiesa, jo garsą "pritildo" pora šimtų kilometrų, Šiaulius skiriančių nuo sostinės, ir periferijos žmonėms būdingas santūrumas, gal nemokėjimas apie savo nuopelnus garsiai ištrimituoti visai šaliai. Nepaisant to, "Žiemkelis" gyvas šiandien ir ketina gyvuoti ateityje." Kovo 2 dieną "Literatūrinis žiemkelis" iškeliauja į Panaros kaimą, prie Merkinės įsikūrusią "Pilnų namų bendruomenę", kur taip pat bus skaitoma Jovaro poezija bei Šiaulių dramos teatro aktorių dovana tų namų įkūrėjui kunigui Valerijonui Rudzinskui – jo paties eilėraščiai.
- Tautiškumo pamokos Šiaulių filharmonijos galerijoje
-
Arūnas UOGINTAS Praeitais metais vasario šešioliktąją gausus šiauliečių būrys minėjo amfiteatre menininkų ir muzikantų surengtoje akcijoje–koncerte. Tai buvo įspūdingas projektas – nuo pietų iki vėlaus vakaro Lietuvai gerai žinomi Šiaulių muzikantai nemokamai koncertavo apsnigtame amfiteatre, primindami šio nedidelio architektūrinio viešųjų erdvių objekto svarbą miestiečiams.
 | Jonas Vaitkevičius šiai parodai suvirino DNR spiralę ir kartu su kolega tapytoju Vidmantu Zarėka nusagstė ją mūsų valstybės vėliavos spalvų skalbinių spaustukais. |
Šią reikšmingą Lietuvai datą Šiaulių menininkai paminėdavo įvairiai, ypač dažnos buvo parodos ar meninės akcijos pirmaisiais Nepriklausomybės atkūrimo metais. Dailininkai eksponavo savo kūrinius netradicinėse erdvėse, prisimenu kelias dideles dailininkų–mokytojų parodas Šiaulių dailės mokykloje, Viešojoje bibliotekoje ir pan. Šiais metais išrinktas Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas Ričardas Garbačiauskas pakvietė miesto dailininkus prisidėti prie Šiaulių LIONS "Alka" klubo labdaringos akcijos Vasario 16-osios proga Šiaulių miesto filharmonijoje. Dešimt dailininkų Filharmonijos salėje ir fojė pristatė devyniolika savo darbų. Parodoje didžiausią lino raižinių kolekciją Lietuvos istorine tematika pristato Sigitas Prancuitis. Tai Lietuvos didžiavyrių portretai, sukurti 1989-1990 metais. Sigito grafikos darbai daugeliui miestiečių būtų netikėti, nes pastaruoju metu autorius parodose dažniausiai pristato asambliažus ir abstrakčios tapybos kompozicijas. Šalia garsių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir didikų atvaizdų dailininkas iškabino ir prieštaringai istorikų vertinamos asmenybės - generolo Povilo Plechavičiaus - portreto trispalvį spaudinį. Prie dailininko S. Prancuičio grafikos kolekcijos istorine tematika po vieną estampą pridėjo Vaidas Janulis, Arūnas Uogintas ir Irena Ambrazienė. Savitai ir originaliai patriotinę tematiką interpretuoja jauna menininkė Edita Sūdžiūtė. Ji mūsų šalies Nepriklausomybės Aktą, pasirašytą 1918 vasario 16 dieną, patvirtintą parašais garsių žmonių, reprodukuoja ant paprastos nosinės, tokio įprasto ir trapaus moters kosmetikos elemento, paprastai ašaras ir skausmą slepiančio... Beje, šiauliečiai turėtų prisiminti tos pačios autorės beveik dviejų kvadratinių metrų nosinę, iš metalo suvirintą, ilgai centriniame parke ant žolės išskleistą po 2007 metų Šiaulių dailės galerijos metalo laužo skulptūrų projekto "Kontrapunktas". Jonas Vaitkevičius, kasmetis metalo laužo skulptūrų projekto žvaigždė, šiai parodai suvirino DNR spiralę ir kartu su kolega tapytoju Vidmantu Zarėka nusagstė ją mūsų valstybės vėliavos spalvų skalbinių spaustukais. Malonu, kad šie aktyvūs šiauliečiai menininkai skyrė laiko ir kūrė darbus būtent šiai, taip netikėtai atsiradusiai parodai, pabrėždami kilnią dailininko misiją kurti, interpretuoti įvairias, nors ir patriotines temas, nesivaikant nei komercinės (šiais laikais ne dažnai taip būna), nei prestižinės naudos.  | | Edita Sūdžiūtė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą reprodukuoja ant paprastos nosinės. Editos SŪDŽIŪTĖS nuotr.
|
Labai įdomus Valdo Barakausko meninis projektas "Tarp lygių lygi ir laisva". Vyresniajai kartai instaliacijos pavadinimas primena garsias sovietinės epochos tekstų citatas, nors šis vizualinis objektas nagrinėja Lietuvos tautinės vėliavos spalvinio derinio panašumą į keliasdešimt Afrikos ir Pietų Amerikos šalių nacionalines spalvas. Šiuo klausimu tiriu vieną hipotezę. Pasirodo, Portugalija, viena pirmųjų kolonizavusi Pietų Afriką, sukūrė šios užkariautos teritorijos heraldiką, panaudodama savo karalystės valstybines spalvas: raudoną, žalią, auksinę (ši virto geltona). Vėliau vienaip ar kitaip Afrikos šalys "pamėgo" šį derinį, kartais dar pridėdamos juodos (juodasis kontinentas) spalvos ar kitokios, vadinamosios gentinės, ornamentikos. Kodėl dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, kuriam buvo patikėta rinkti medžiagą jaunos Lietuvos valstybės vėliavai sukurti, neatsižvelgė į šį faktą, sunku suprasti, nes būtet jis pasirinko raudoną ir žalią spalvas, o geltona buvo pasiūlyta vėliau... Tapytojas R. Garbačiauskas parodai pateikia 2003 metais tapytą darbą "Besilaukiančioji" ir, anot jo paties, tai galėtų būti aliuzija į basilaukiančią šventąją, kurios žeme mes savo šalį dažnai vadiname. Pernai tarptautinėje akvarelės bienalėje apdovanotas V. Zarėka eksponuoja dvi didelio formato akvareles "Tautiškumo pamokos". Jam savo "Metafizinėmis kompozicijomis" oponuoja žinomas hiperrealistas Romanas Vilkauskas, tik parodai jis pateikia dvi abstrakčias kompozicijas ta pačia Lietuvos heraldikos spalvų tema. Manau, kiekvienam šiauliečiui bus įdomu aplankyti šią nedidelę, bet reikšmingą parodą, eksponuojamą Šiaulių filharmonijos salėje.  | Praėjusiais metais vasario 16-ąją muzikantai nemokamai koncertavo amfiteatre, o sceną papuošė menininkų Uogintų sukurtos lėlės. "Šiauliai plius" archyvo nuotr. |
- Šiauliečiai į Kėdainius atvežė parodą
-
Eva JAGMINAITĖ Pirmąją metų parodą į Janinos Monkutės–Marks muziejų-galeriją Kėdainiuose atvežė šiauliečiai. Iš Šiaulių miesto Kultūros centro "Laiptų galerija" fondų kėdainiečiams pristatyti šiuo metu Paryžiuje gyvenančių dailininkų Žibunto Mikšio ir jo žmonos Miriam Meras darbai.
 | Prieš keletą metų Kėdainių nykstantis Kraštotyros muziejus virto ištaiginga galerija Autorės nuotr.. |
Savo darbus eksponuoti itin reiklus Ž. Mikšys patiki vieninteliam asmeniui - Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos direktoriui Vygintui Ališauskui. Pastarasis neslepia, kad aštuoniasdešimt perkopęs dailininkas labai reiklus ir preciziškai pastabus – pats pataria, kaip turi būti išdėstyti darbai, ir po kiekvienos parodos atsiunčia korektiškų pastabų, kur ir ką buvo galima pakabinti kitaip. Lietuvis iš Prancūzijos Žibuntas Mikšys ir galerijos įkūrėja Janina Monkutė-Marks pažįstami nuo jaunystės. Abu jie negyvena Lietuvoje – Žibuntas Mikšys yra įsikūręs Paryžiuje, Janina Monkutė–Marks – Jungtinėse Amerikos Valtijose. Šios pažinties įprasminimas - Kėdainiuose atidaryta Ž. Mikšio ir jo žmonos Miriam Meras jungtinė paroda. Išvysti darbų atėjo ne tik gausus kėdainiškių būrys, bet ir Ž. Mikšį pažystantys žmonės iš kitų Lietuvos miestų. "Žibuntas Mikšys yra subtilus ofortistas. Jis yra ir įžvalgus linoleumo raižytojas, bet savo ofortuose jis kalba tyriausia poeto kalba. Lyriškumas ir ironija, išsilavinimas ir kūrybinis įkvėpimas, paprastumas yra esminiai jo darbų bruožai. O šviežumo dvelksmas padeda jiems alsuoti", – taip menininkas buvo pristatytas galerijoje "I`Aquilone" Italijoje dar 1971 metais. Daugiau nei 40 metų dalyvaujantis parodose užsienyje menininkas Lietuvoje parodas pradėjo rengti nuo 1974-ųjų. Į parodą Kėdainiuose atvežti 37 įvairia technika atlikti Žibunto Mikšio darbai - linoleumo raižiniai, litografijos, mišria technika sukurti eskizai ir vienas tapybos darbas. 1944 metais karo audrų bei politinės situacijos verčiamas Ž. Mikšys drauge su tėvais paliko Lietuvą ir labai įsižeidžia pavadintas išeiviu. "Laikau save politiniu pabėgėliu, nes ne savo noru, bet aplinkybių verčiamas turėjau palikti Lietuvą", – nuolat savo išvykimo priežastį patikslina menininkas.  | Į parodos atidarymą kėdainiečiai rinkosi ne mažiau aktyviai nei didmiesčių gyventojai. |
ibunto Mikšio kūryba yra labai artima teatrui, jo specifikai, mat teatro užkulisiuose prabėgo jo vaikystė. Mama Zuzana Arlauskaitė – Mikšienė buvo Valstybės dramos teatro aktorė, todėl nenuostabu, kad sūnus šalia tapybos bei kitų dailės technikų studijavo režisūrą ir teatro kostiumus. Dalis Kėdainiuose ekponuojamų darbų - teatro siužetų inspiruoti ciklai. Vietoj žodžių - kūriniai Kiti 22 parodoje eksponuojami darbai yra Ž. Mikšio žmonos Miriam Meras litografijos. Miriam litografijos techniką taiko išradingai eksperimentuodama, pasitelkdama įvairias kombinuotos litografijos technikos priemones. Viską daro savarankiškai – nuo piešinio akmenyje, jo fiksavimo iki spausdinimo. Didžiausia vertybė Miriam – tikrumas. Ji vaizduoja paprastas ir amžinas temas, neieško įmantrių motyvų. Į Kėdainius atvežtose litografijose vyrauja moters bei moters ir vyro tema su šiek tiek erotizuotais motyvais, galima rasti lengvos ironijos. Išlaikant geriausias paryžietiškas tradicijas, kuriamas savitas pasaulis. Iš Vilniaus kilusi meninikė menų mokėsi Izraelyje, kur nuo 1972 gyveno su tėvais. Vėliau persikėlė gyventi į Paryžių. Mieliau save tapytoja vadinanti moteris sako, jog jos litografijoms temų kartais semdavosi ir iš savo tapybos darbų, tačiau niekuomet jų nekopijavo. Autorė prisipažįsta, kad litografija - sunkus ir daug užsispyrimo reikalaujantis menas: kiekvienai spalvai išgauti reikia naujo akmens, galutinį vaizdą būtina iš anksto numatyti, mintyse sukomponuoti. SDaug dėmesio skirdama žmogaus figūrai menininkė paaiškina, kad menininkai visuomet per paveikslus išsako savo mintis – jie gali priešintis kam nors, pritarti, palaikyti, suprasti ir tai pertekti savo darbuose, užuot pasakę žodžiais.
- Vaikai dainavo ne tik apie žiemą
-
Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ Savaitgalį skambėjo į konkursą išaugusio festivalio "Dainuok, žiemužėle" dainos. Atlikėjai suvažiavo iš Lietuvos bei Latvijos, ir tiek daug, kad konkursas vyko dvi dienas.
 | Šiaulių moksleivių namų vaikų muizkos studijos "En-den-du" atlikėjai nė kiek nenusiminė, kad konkurse jie nebuvo vertinami - juk jie šventės šeimininkai ir organizatoriai. |
Konkurse, kurį surengė Šiaulių moksleivių namai ir vaikų studijos "En-den-du" vadovės Stanislava Rusevičienė ir Laura Dudnikienė, dalyvavo per 500 solistų ir vokalinių ansamblių. Trys solistai ir kolektyvas atvyko iš Latvijos. Pirmą dieną pasirodė net 37 ansambliai, o kitą dieną dainavo 40 solistų. Šiauliams atstovavo vokalinis ansamblis "Ro ko ko" (vadovė Rasa Kauneckaitė), Šiaulių "Romuvos" pagrindinės mokyklos vokalinis ansamblis "Lašeliai" (vadovė Aušra Kardašienė), "Chi-chi-cha-cha" (vadovės Jovita Bražukienė ir Ligita Gaigalienė) bei vaikų studija "Svirplys" (vadovai Vita ir Romas Trijoniai). Šiaulių moksleivių namų vaikų studija "En-den-du" atliko tik parodomąją programą ir vertinami nebuvo. Solistų grupėje dalyvavo Loretos Stankuvienės auklėtinė ir A. Gumuliausko duetas. Jeigu prieš dvejus metus festivalyje skambėjo tik dainos apie žiemą, o pernai konkurso organizatoriai reikalavo, kad daina būtų bet kokio metų laiko tema ir atliekama lietuviškai, tai šiemet vokaliniams ansambliams dainų tema ir kalba buvo nebesvarbi. "Vyresni vaikai nenori dainuoti lietuviškai. Be jokios abejonės, neigiamą įtaką vaikų pasirinkimui daro televizija ir per ją transliuojami muzikiniai šou", - apgailestauja L. Dudnikienė. Svečių iš Latvijos vadovė Viola Ninkovska, kurios vadovaujamas kolektyvas dalyvauja Latvijos dainų konkursuose, buvo patenkinta konkurso rezultatais, nes iki tol jai abejonių keldavo kitų Lietuvoje rengiamų dainų konkursų skaidrumas ir objektyvumas. Jos vadovaujamas kolektyvas "Smaids" iš Jelgavos tapo nugalėtoju vokalinių ansamblių 6-9 m. amžiaus kategorijoje, antros vietos laimėtojais tapo Klaipėdos "Trakšt brakšt", o trečiąją užėmė Šiaulių "Ro ko ko". 10-14 m. amžiaus grupėje pirmos vietos laimėtojais paskelbti klaipėdiečiai "Trakšt brakšt", antri tapo Utenos "Vivo", treti - Kauno estradinio dainavimo studija "Tu ir aš". 15-18 m. amžiaus grupėje nugalėtoju paskelbtas šiauliečių vokalinis ansamblis "Ro ko ko", antros vietos laimėtoju tapo praėjusių metų nugalėtojas Mažeikių "Lietutis", o trečią vietą užėmė Šiaulių "Svirplys". Mažiausių solistų grupėje nepralenkiama buvo šešiametė Laura Černiūtė. Antrą vietą užėmė kaunietė Gintvilė Narkevičiūtė, trečią – palangiškė Gabija Paulikaitė. 10-14 m. amžiaus kategorijoje pirmos vietos nugalėtoja tapo Agnė Bubilaitė iš Klaipėdos, antrą vietą pasidalijo vienodai balų surinkusios mažeikiškė Goda Bumbliauskaitė ir latvė Anna Marija Pavlova, trečią užėmė kuršėniškė Milda Rasilavičiūtė. 15-18 m. amžiaus grupėje vienodai balų surinko Milda Baronaitė iš Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos ir Justina Čiukšytė iš Klaipėdos, tačiau komisijos pirmininkės sprendimu nugalėjo šiaulietė. Trečią vietą užėmė Deimantė Meilutė iš Kauno. Prizinių vietų nugalėtojai apdovanoti piniginiais prizais ir žaislais. Apdovanoti neliko ir ketvirtų bei penktų vietų laimėtojai.
- Didždvario gimnazijoje anglų kalbos gali mokytis ne tik vaikai, bet ir suaugusieji
-
Geras užsienio kalbų mokėjimas suteikia laisvę nevaržomai bendrauti, keliauti bei jaustis visaverčiais pasaulio piliečiais. Viena iš labiausiai vartojamų kalbų – anglų kalba, kurios mokėjimas jau seniai tapo būtinybe. Tai ypač svarbu norint išlikti konkurencinėje verslo aplinkoje, studijuoti užsienio universitetuose, dirbti ir gyventi svečiose šalyse.
Šiaulių Didždvario gimnazija nuo seno garsėja sustiprintu užsienio kalbų dėstymu. Dar nuo 1963 metų pradėta mokyti pagilintos anglų kalbos. Išugdyti aukštos kvalifikacijos specialistai. Įrodymas – sėkmingai užsienio aukštosiose mokyklose studijuojantys Didždvario gimnazijos auklėtiniai. Jau 10 metų gimnazija organizuoja anglų kalbos kursus mokiniams ir suaugusiesiems, kurių metu lavinamos visos kalbinės veiklos rūšys: gilinami skaitymo, rašymo, gramatikos įgūdžiai, plečiamas žodynas specifiniais bendravimo, verslo terminais, supažindinama su laiškų rašymo, paraiškų, dokumentų pildymo anglų kalba reikalavimais. Išskirtinis dėmesys skiriamas abiturientams paruošti. Kursų administratorės Eugenijos Bajariūnienės teigimu, nors laikraščiai mirga skelbimais, siūlančiais korepetitorių paslaugas, tačiau retas korepetitorius skelbia apie savo kvalifikaciją bei atsakomybę už suteikiamų žinių lygį. Didždvario gimnazijos organizuojamus anglų kalbos kursus veda mokytojai, turintys aukštą kvalifikaciją ir didelę darbo patirtį. Anglų kalbos žinios yra vienas svarbiausių užsienio mokyklų, koledžų bei universitetų reikalavimų. Didždvario gimnazijoje ruošiama TOEFL ir IELTS testams, kuriuos Europos ir JAV aukštosiose mokyklose turi laikyti iš kitų pasaulio šalių atvykę studentai, jei jiems anglų kalba yra ne gimtoji. Eugenija Bajariūnienė pasakojo, kad Didždvario gimnazija sudaro galimybę anglų kalbos mokytis kiekvienam, nepriklausomai nuo amžiaus ar turimų žinių lygio. Naudojamos naujausios informacinės technologijos, besimokantys aprūpinami vadovėliais. Vis daugiau įmonių ir organizacijų naudojasi mokykloje siūlomomis anglų kalbos mokymo paslaugomis, kalbos įgūdžius kursuose tobulina medikai, mokytojai, verslininkai. Didždvario gimnazijos anglų kalbos kursai – tai puikus ilgametės mokymo patirties ir profesionalumo derinys. Šių kurso tikslas – suteikti pagrindinių kalbos žinių, norint sėkmingai bendrauti profesinėje srityje ir asmeniniame gyvenime.
- Saugiausios bendrijos savo kiemą gražins žoliapjovėmis
-
Oksana LAURUTYTĖ Pačios saugiausios daugiabučių namų bendrijos Šiauliuose - Rasos g. 5, Birutės g. 39 ir Tilžės g. 163. Taip nusprendė miesto policijos pareigūnai, kurie buvo surengę konkursą "Mano kieme - saugu". Saugiausių bendrijų pirmininkams įteikti padėkos raštai ir žoliapjovės, kad graži aplinka šiauliečius skatintų dar labiau rūpintis gyvenamųjų teritorijų saugumu.
 | Jei patys gyventojai bus abejingi savo gyvenamajai aplinkai, nesirūpins savimi, policija nedaug turės įtakos saugumui. Pačių aktyviausių bendrijų pirmininkams - Angelei Braziulienei, Vaidai Delkuvienei ir Arvydui Šnipaičiui - už aktyvumą ir saugumą įteiktos žoliapjovės. Povilo LUNGĖS nuotr. |
Trečiadienį Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato muziejuje buvo apdovanoti konkurso "Mano kieme – saugu" nugalėtojai. Pasak Viešosios tvarkos tarnybos Prevencinio poskyrio viršininko Tautvydo Urbonavičiaus, toks konkursas Šiauliuose surengtas pirmą kartą, įgyvendinant prevencijos projektą "Saugi kaimynystė". Konkurso tikslas – įvertinti iniciatyvių, savo gyvenamosios aplinkos saugumu besirūpinančių, aktyviai su apylinkės inspektoriais bendradarbiaujančių gyventojų pastangas, parodyti sektiną pavyzdį ir pasidalyti patirtimi su bendruomene. Projekto metu miesto bendrijų gyventojai susitikdavo su nuovadų pareigūnais, kurie bendrijų stenduose pateikdavo informaciją, kaip rūpintis savo ir kaimynų saugumu, išvengti vagysčių iš automobilių, plėšimų, viešosios rimties trikdymo. Įvertinus bendrijų gyventojų indėlį, kad būtų sukurta saugi gyvenamoji aplinka, kiemų, automobilių stovėjimo aikštelių tvarką ir apšvietimą, užraktų saugumą, bendradarbiavimą su nuovadų pareigūnais, nuspręsta, kad pačios saugiausios miesto bendrijos - Rasos g. 5, Birutės g. 39 ir Tilžės g. 163. Šiaulių apskrities policijos vadas Egidijus Lapinskas, įteikęs bendrijų pirmininkams - Angelei Braziulienei, Vaidai Delkuvienei ir Arvydui Šnipaičiui - padėkos raštus ir žoliapjoves, teigė, kad graži aplinka įpareigos gyventojus saugoti gyvenamąją vietą, ja rūpintis. Bendrijų pirmininkai paprašė pareigūnų pasirūpinti, kad kiemuose vasarą naktimis rimties netrikdytų girtaujantis jaunimas, automobiliai nebūtų statomi ant žolynų, vaikų žaidimų aikštelėse.
- Aktyvūs ir kūrybingi pedagogai
-
Lina ZDANEVIČIŪTĖ Praeitą savaitę buvo atidaryta trečioji Šiaulių miesto dailės pedagogų kūrybos darbų paroda. Beveik mėnesį vyksianti paroda "Laiptų" galerijoje tampa tradiciniu renginiu, kuris, tikėkimės, bus organizuojamas ir kitąmet.
Menas skatina vaizduotę, jame slypi daugialypės perspektyvos ir asmeninės interpretacijos. Kiekvienas kuriantysis gali savo meninį supratimą išreikšti skirtingai, todėl reikia džiaugtis, kad mokytojai nevengia savo mokiniams ir apskritai visiems parodyti, ką geba.  | Švelnios ir šiltos spalvos vienija parodą. Autorės nuotr.
|
Kūrybingi mokytojai Parodos koordinatorė Marytė Ruzgytė džiaugėsi kolegų darbais ir "Laiptų" galerija, kuri juos visada maloniai priima. "Mūsų visuomenė labai tolerantiška, jos niekas nešokiruoja, nestebina. Visi dalyvavę parodos atidaryme džiaugėsi ir maloniai priėmė mūsų darbus", – teigė M. Ruzgytė. "Šios parodos tikslas yra parodyti, kad mokytojas ne tik moko vaikus, bet ir pats laisvu laiku kuria. Mokytojas nėra pilkas, priešingai - labai spalvinga, kūrybinga ir įdomi asmenybė", - taip meno mokytojo profesiją apibūdino M. Ruzgytė. Pasak M. Ruzgytės, ne kiekvienas pedagogas išdrįsta pristatyti savo kūrinius visuomenei, nes bijo kritikos ar prasto įvertinimo. Šiemet dalyvavo net dvidešimt penki dailės ir technologijų mokytojai, kurie pristatė šešiasdešimt įvairių žanrų kūrybos darbų. Šiauliuose yra daug daugiau dailės ir technologijų mokytojų, parodose pasirodo mažiau nei pusė, tačiau džiaugiamasi šiokiu tokiu dalyvių pagausėjimu. Smagu, kad pedagogai vienijasi, kuria ir dalijasi kūrybinėmis gudrybėmis, įmantresne atlikimo technika, įgyja patirties. Koordinatorė tvirtino, kad paroda naudinga ir mokiniams, ir mokytojams. "Šiuolaikinis jaunimas labiau domisi visuomeniniais renginiais. Be to, atsiranda norinčių aplankyti parodas, kad pamatytų savo mokytojų darbus ir palygintų, ko iš jų reikalaujama per pamokas", - sakė M. Ruzgytė. Parodos įvertinimai Šiai parodai neliko abejingi ir "Laiptų" galerijos šeimininkai. "Laiptų" galerijos pavaduotojas Martynas Gaubas mielai sutiko kalbėti apie parodą ir bandė interpretuoti pedagogų kūrinius. "Jau trečius metus vykstanti paroda renkasi mus. Gal dėl to, kad kažkada čia buvo Mokytojų namai, o gal kad mes susiję su menais", – kalbėjo M. Gaubas. - Visų parodos darbų spalvos labai šiltos ir švelnios, kaip ir mokytojas, bendraudamas su vaikais, teikia šilumą. Kiekvienas piešinys skleidžia tikėjimą ir darnų bendravimą. Paroda vieninga. Net pavadinimai - "Žydėjimas", "Tikėjimas" - vienija parodą", - sakė menininkas. Tiesa, M. Gaubas pastebėjo, kad trūko darbų išskirtinumo, originalumo, tačiau džiaugėsi, kad šioje parodoje dalyvauja ir įžymūs menininkai, ir visai nauji, pirmus metus dalyvaujantys pedagogai. Dalyvių įspūdžiai Anot parodos koordinatorės, ne visi darbai buvo sukurti būtent šiai parodai, daugelis meninikų jų parinko ir iš savo sukauptų archyvų. Visose vykusiose miesto dailės pedagogų kūrybos parodose dalyvavo dailės mokytoja Daiva Leliukienė. Ji šiemet pristatė du darbus: "Užkalbėjimas" ir "Knygos ženklai". Pasak D. Leliukienės, mokytojai laukia šios parodos, nes tada gali pabendrauti, pasidalyti mintimis, atlikimo technikos gudrybėmis. "Visi mes - kaip viena šeima, kurioje stebime vienis kitų darbus, mokomės vieni iš kitų", - sakė dailės mokytoja. Pati D. Leliukienė kūrybai įkvėpimo semiasi iš mokinių. "Besikalbant su mokiniais kyla mintys kurti naujus darbus, o mokiniai džiaugiasi savo mokytojais, juos palaiko ir lankosi parodųose. Man tai labai smagu", - džiaugėsi ji. "Ši paroda, mano manymu, yra vieninga ir stilinga. Smagu žiūrėti į piešinius ir iš potėpių, spalvų atpažinti savo kolegų darbus", - kalbėjo pedagogė D. Leliukienė.
- Smurtą patiriančios moterys turi kur kreiptis
-
Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ Lietuvoje nuo smurto šeimoje kenčia dažna moteris. Jos susigyvena su tokia padėtimi, nežino kur dėtis, bijo apie tai kalbėti ir patiki, kad smurtas nesiliaus niekada. Rasti išeitį, iš atrodytų, beviltiškos padėties padeda Šiaulių moterų inovacijų veiklos centras. Nevyriausybinė organizacija iš naujo atrasti save padėjo dešimtims moterų.
 | Šiaulių regione nėra krizių centro, tad iniciatyvioms šiaulietėms kilo mintis imtis veiklos, padedančios atsitiesti moterims, patiriančioms smurtą. Pernai į Moterų veiklos inovacijų centrą kreipėsi 68 moterys, patiriančios smurtą. Povilo LUNGĖS nuotr. |
Patikėti savo jėgomis Moterų veiklos inovacijų centras (MVIC) naudinga veikla visuomenei užsiima jau septynerius metus. Dvi veiklios moterys atsiskyrė nuo verslininkių draugijos ir įkūrė nevyriausybinę organizaciją. Pensinio amžiaus sulaukusi Violeta Sologubova tapo MVIC valdybos pirmininke, o centrui vadovauti ėmėsi savo verslą turinti Salomėja Jasudienė. Iš pradžių moterys padėdavo savo jėgomis patikėti, persikvalifikuoti darbą praradusioms moterims, organizuodamos buhalterių, kompiuterinių žinių, verslo pradžiamokslio kursus. Nuo 2003 m. MVIC įsijungė į Lietuvos ir JAV partnerystės programą, skirtą seksualinės prievartos aukoms. Iš Šiaulių apskrities specialiuose kursuose buvo apmokyta per 300 seksualiai išnaudotų merginų, daugiausia iš asocialių šeimų. "Savaitės lyderystės kursuose, žaisdamos psichologinius žaidimus, merginos mokėsi pajusti savivertę, suvokti, kad gali būti kitokios, negu buvo iki šiol, kad gali siekti tikslo, buvo mokomos netapti žaislu, o išmokti valdyti savo gyvenimą", - atskleidžia V. Sologubova. Negana to, per 30 merginų mokėsi verslo pradžiamokslio. Paskelbus konkursą, trijų tūkstančių litų vertės premija buvo skirta geriausiai parengtam verslo planui. Jaunai moteriai tai buvusi naujo kelio pradžia. MVIC įkūrėjos padėjo žengti pirmuosius žingsnius, pagelbėjo išnuomojant patalpas Verslo inkubatoriuje, stebėjo, kaip jai vėliau sekasi. Šiauliečių įsteigtas Šiaurės Lietuvos moterų nevyriausybinių organizacijų tinklas vienija per 15 nevyriausybinių moterų organizacijų. Bendraudamos, rengdamos susitikimus, lyčių lygybės kursuose Salomėja ir Violeta suprato, kad moterys nežino, kur kreiptis, susidūrus su smurto reiškiniais. Šonus vanoja ir įmonių vadovai Šiaulių regione nėra krizių centro, tad iniciatyvioms šiaulietėms kilo mintis imtis veiklos, padedančios atsitiesti moterims, patiriančioms smurtą. Pernai į MVIC kreipėsi 68 smurtą patiriančios moterys. "Žmonės klysta manydami, kad smurtaujama tik asocialiose, girtaujančiose šeimose. Pasitaiko, kad ranką pakelia aukštas pareigas užimantys, visuomenėje įtakingi vyrai, įstaigų vadovai. Savo nuomonės dažnai negali pareikšti turtingų vyrų žmonos. Patriarchalinės tradicijos turi gilias šaknis ir yra gajos. Juk net skelbiama, kad moteris yra padaryta iš vyro šonkaulio, tad kodėl šis negali su savo dalimi elgtis kaip tinkamas", - sako V. Sologubova. Pasidomėjusios krizių centrų veikla Kaune ir Vilniuje šiaulietės suvokė, kad smurtą patiriančių moterų problemos aštrios visoje šalyje, daug spragų matyti įstatymuose. MVIC bendradarbiauja su Seimo nariais, kreipiasi pagalbos į Šiaulių miesto savivaldybę. Visuomeninė organizacija yra sudariusi sutartis su miesto policija, Nakvynės namais, Šiaulių universitetu, politikių klubu, Šiaulių vyskupijos Šeimos centru. Diskusijai moterys kviečia Šiaulių apskrities, Socialinės rūpybos skyriaus, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovus, Savivaldybės administracijos darbuotojus. Centras, sulaukęs Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansavimo, išleido lankstukų, kuriuose nurodyta, kas konsultuoja šeiminio smurto klausimais, tarpininkauja moterims, ieškančioms psichologinės, teisinės ir socialinės pagalbos. Moralinė pagalba - kaip duonos kąsnis MVIC darbuotojos sako, kad smurtą patiriančios moterys nepasitiki policija, nes policininkai išsijuokia, kaltina pačią moterį ir į konfliktus šeimoje nesikiša. Jos prisimena atvejį, kai kartą į įvykį atvykusi pareigūnė tapo smurtautojo auka ir dėl sužalojimų atsidūrė ligoninėje. Jam buvo iškelta baudžiamoji byla. "Jeigu būtų sužalota žmona, tai vyras liktų nenubaustas, - suabejoja Violeta. - Nors įstatymai yra priimti, iš tikrųjų jie negalioja." Atlikusios apklausą šiaulietės buvo priblokštos. Didžioji dalis apklaustųjų smurtą traktuoja kaip įprastinį vyro autoriteto išraiškos būdą, dažnai sakoma, kad moterys pačios tampa smurto provokatorėmis. Keisčiausia, kad pusė apklaustų vyrų sutinka su tokia nuostata. Žinoma, pasitaiko atvejų, kai smurtą patiria ir vyrai. Fiziniam smurtui nė kiek nenusileidžia psichologinis, ekonominis smurtas. Moterų veiklos inovacijų centre moterys yra išklausomos, joms suteikiama minimali pagalba, tarpininkaujama ieškant vietos, kur apsistoti, įsidarbinti, kur dėti mažamečius vaikus, kur kreiptis dėl nemokamos teisinės pagalbos. Organizacija užtikrina saugumą, padeda moteriai atsitiesti, tapti savarankiška, savimi pasitikinčia asmenybe. "Psichologinis palaikymas kartais būna kur kas svarbesnis nei materiali pagalba. Jeigu žmogus pats savęs nevertina, sunku sulaukti įvertinimo iš šalies. Mūsų organizacija paspartina institucijų darbą. Juk valdininkai yra įpratę gyventi ramiai - nesigilina į žmogaus problemos esmę, tad jeigu nesugebėsi trumpai pasakyti, ko reikia, išeisi nieko nepešęs. Mes leidžiame moteriai kalbėti kiek reikia, o jeigu neišgirstame, ko reikia, stengiamės išklausti. Po mūsų skambučio valdininkai visai kitaip šneka", - tikina V. Sologubova. Psichologai įsikūrę ne ten, kur reikia Kartais moterims užtenka išsikalbėti. Dažnos, net nuolat patirdamos smurtą ir sunkiai vargdamos, nori išsaugoti šeimą. Veikliosios šiaulietės, suteikdamos moralinę paramą, padeda įsiklausyti, ko iš tikrųjų žmogui reikia, padeda suvokti, kokį tinkamą sprendimą reikia priimti. "Pagalbos reikia ir jauniems, šeimas kuriantiems žmonėms. Jiems reikia padėti suvokti, kad galima gyventi ne tik baudžiant ir rodant viršenybę. Juk keista, kad norėdamas gauti vairuotojo pažymėjimą žmogus turi laikyti vairavimo kursus, o sukūręs šeimą žmogus neturi informacijos, kaip elgtis iškilus problemoms, susidarius vienoms ar kitoms situacijoms. Net suprasdami, kad susivokti gali padėti specialistas, mes varžomės kreiptis į jį. Baimė ateiti pas psichologą atsiranda dėl vietos, kur jis yra įsikūręs. Žmogų atgraso psichikos sveikatos centro iškaba", - mano ponia Violeta. Moterys tiki, kad anksčiau ar vėliau Šiaulių regione atsiras krizių centras arba šeimos namai, kur pagalbos galės ieškoti smurto aukos. Dabar jos laukia nukentėjusiųjų Moterų veiklos inovacijų centre, Aušros al. 64, nuo 11 iki 14 valandos. Skambinti galima telefonu (8~41) 520 239. Smurtą patiriančios moterys gali kreiptis ir nemokama pagalbos telefono linija 8~800 663 66 pirmadieniais-penktadieniais arba 8~800 666 36 kasdien nuo 21 iki 10 val, o savaitgaliais ir švenčių dienomis - visą parą.
- "Vieninervai.lt" - portalas nukentėjusiesiems
-
Laura AUKSAITYTĖ Algos mažėja, pragyvenimas sunkėja, verslas stringa, parduotuvėje nusipirkai žuvies su kirmėlėmis, o valdininkas privertė laukti porą valandų už durų ir netgi pasipiktino, kad esi nepatenkintas. "Vieni nervai", - pasakytum, tačiau gali ne tik pasakyti, bet ir parašyti. UAB "Infotelos linija" įkūrė interneto svetainę www.vieninervai.lt , kurioje šalies gyventojai gali nemokamai išsakyti savo priekaištus fiziniams ir juridiniams asmenims, įstaigoms ir netgi informaciją pranešti norimai žiniasklaidos priemonei. "Mūsų nuomone, tik viešumas gali padėti spręsti problemas, kylančias dėl nekokybiškų prekių, prasto aptarnavimo, nemandagaus bendravimo", - sako "Infotelos linijos" vadovė Rita Balčikonienė.
Ne paslaptis, kad Lietuva pagal vartotojų aptarnavimo kokybę yra viena labiausiai atsilikusių šalių Europoje. "Infotelos linija" dažnai sulaukia pasipiktinusių šalies gyventojų skambučių - žmonės, paskambinę telefonu 1616, ne tik prašo vienos ar kitos institucijos kontaktinių duomenų, bet ir guodžiasi, kaip neatleistinai su jais buvo pasielgta. Dažnai nemaloniai situacijai apibūdinti skambinantieji panaudoja žodžius "vieni nervai", todėl gruodžio pradžioje ir buvo įkurta interneto svetainė www.vieninervai.lt . Tai duomenų bazė, kurioje kaupiama informacija apie vartotojų patirtį, naudojantis įmonių, fizinių asmenų, valdininkų ar kitų asmenų paslaugomis. Svetainėje yra dvi kategorijos įmonių ar asmenų, kuriais galima piktintis: viena kategorija - įmonės ir fiziniai asmenys, kita - valdininkai ir pareigūnai. Parašęs pranešimą, kurį galima papildyti fotografijomis arba filmuota medžiaga, svetainės lankytojas gali nurodyti ir tai, kam informacija skirta, kas turėtų pranešimą perskaityti. Pranešimai gali būti adresuoti šioms institucijoms: Aplinkos apsaugos inspekcijai, Mokesčių inspekcijai, Darbo inspekcijai, Narkotikų kontrolės departamentui, Draudimo priežiūros komisijai, Ne maisto produktų inspekcijai, Duomenų apsaugos inspekcijai, Ryšių reguliavimo tarnybai, Konkurencijos tarnybai, Saugomų teritorijų tarnybai, Kultūros paveldo departamentui, Specialiųjų tyrimų tarnybai, Lietuvių kalbos komisijai, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai, Lošimų priežiūros komisijai, Vaistų kontrolės tarnybai, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai, Vartotojų teisių apsaugos tarnybai, Maisto ir veterinarijos tarnybai, Visuomenės sveikatos priežiūros tarnybai. Rašantieji pranešimus gali ir pageidauti, kad jų pranešimas pasiektų jo pageidaujamą žiniasklaidos priemonę ir ši galėtų parengti publikaciją ar reportažą. R. Balčikonienė sako, kad šiais laikais susiduriama su itin didele nepagarba žmonėms, nesąžiningumu, nekokybiškomis prekėmis, tad naujoji svetainė išties bus naudinga. Vilniečiai ir kauniečiai jau mielai naudojasi svetainės paslaugomis, tikimasi, kad čia savo nuomonę pareikš ir Šiaulių bei kitų šalies miestų gyventojai. "Tikimės, kad kiekvienas pranešimas ar komentaras privers pasitempti visus, apie kuriuos svetainėje bus rašoma. Šiais krizės laikais išgyventi gali tik sąžiningi, kokybiškai paslaugas teikiantys žmonės ir įmonės. Žinoma, pranešimas bus išsiųstas tik po to, kai svetainės moderatorius patvirtins, kad pranešimo turinys atitinka pasirinktų institucijų atsakomybės ribas. Atsakomybę turi jausti ir pats pranešimą rašantis žmogus. Jei skundas bus šmeižikiškas ar žeidžiantis garbę ir orumą, siuntėjo duomenis reikalui esant mes galime perduoti teisėsaugininkams", - sako R. Balčikonienė. Prisidėk ir Tu prie šios misijos. Skambink trumpuoju telefonu 1616 arba rašyk svetainėje www.vieninervai.lt .
- "Pifas" ragina padėti benamiams gyvūnams
-
Kasmet Lietuvoje atsiranda apie 9 tūkstančius valkataujančių šunų ir kačių. Kasmet mūsų šalyje šeimininkai atsisako apie 5 tūkstančius savo augintinių – šunų ir kačių. Kasmet Lietuvoje užmigdomi 8 tūkstančiai beglobių kačių ir šunų. 10 dienų – tiek gyvūnų globos ir kontrolės tarnybose laikomi gyvūnai, kol jie būna užmigdyti. Kasmet Lietuvoje užfiksuojama daugybė smurto prieš gyvūnus atvejų.
 | Gyvūnų globos tarnyba "Pifas" ne tik ieško šeimininkus beglobiams gyvūnams, bet ir rūpinasi visuomenės švietimu. Povilo LUNGĖS nuotr. |
Ar kada norsžiūrėjote į akis benamiui šuneliui, kuris šaltą žiemos dieną priėjo prie jūsų, tikėdamasis gauti nors kąsnelį? Ar matėte, kaip benamė katė iš paskutiniųjų nuo pavojaus, šalčio ir alkio stengiasi apginti savo bejėgius k ačiukus? O juk kažkada šie gyvūnai buvo mylimi ir turėjo namus... Ar kada nors susimąstėte, kiek Lietuvoje yra benamių gyvūnų, ką jie patiria, gyvendami šaltyje ir nuolat kęsdami alkį bei smurtą arba koks likimas jų laukia likimas patekus į rankas šungaudžiams? Anot gyvūnų globos tarnybos "Pifas" vadovės Brigitos Kymantaitės, nors Lietuvoje šiuo metu veikia net keletas gyvūnų globos tarnybų, situacija šalyje nėra džiuginanti: "Esame susirūpinę padėtimi mūsų šalyje – beglobių gyvūnų kasmet nekontroliuojamai daugėja, žmonės vis dažniau smurtauja prieš gyvūnus, nesirūpina tinkama jų priežiūra." B. Kymantaitės teigimu, blogiausia situacija yra regionuose, todėl šiuo metu "Pifas" aktyviai plečia savo veiklą Lietuvos miestuose ir kviečia prisijungti visus gyvūnų mylėtojus bei savanorius iš įvairių Lietuvos miestų. "GGT "Pifas" komandą sudaro įvairaus amžiaus, išsilavinimo ir profesijų žmonės, siejami meilės gyvūnams ir noro jiems padėti. Kiekvienas komandos narys veikia pagal savo galimybes – vieni tiesiogiai dirba su gyvūnais, suteikdami laikiną globą be pastogės likusiems gyvūnams, kiti tvarko juridinius ar finansinius klausimus, užsiima švietėjiška veikla, treti gelbsti transportuojant gyvūnus, ketvirti prisideda kuriant internetinį puslapį. Savanoriai gyvena įvairiuose Lietuvos miestuose ir netgi užsienio šalyse, tačiau atstumas netrukdo siekti užsibrėžtų tikslų. Veiklos tikrai daug, todėl džiaugsimės kiekvienu prisijungusiu, galinčiu ir norinčiu padėti. Juk kartu išties galime daugiau!" - apie "Pifo" veiklą pasakoja ponia Brigita. Gyvūnų globos tarnybos vadovė pasakoja, kad pagrindinis jos tikslas yra benamių gyvūnų mažinimas šalyje, ne tik suteikiant jiems laikiną globą ir surandant naujus namus, bet ir kontroliuojant jų dauginimąsi ar užkertant jų platinamų ligų plitimą. Tarnyba taip pat aktyviai rūpinasi visuomenės švietimu, atsakingo požiūrio į gyvūnus ugdymu bei gyvūnų gerovės įteisinimu Lietuvos įstatymuose. "Kartais būna be galo apmaudu, jog negalima išgelbėti visų benamių gyvūnų, tačiau tikime, jog dideli darbai prasideda nuo mažų. Kiekvienas išgelbėtas keturkojis tampa didžiausia dovana, kuria norisi dalytis su kitais ir nuolat ieškoti naujų išeičių, galimybių ir bendraminčių", - pasakoja Brigita. Daugiau apie gyvūnų globos tarnybą "Pifas", jos veiklą ir globojamus gyvūnus galite paskaityti interneto svetainėje www.pifas.org . Vadovė Brigita Kymantaitė - el. paštas brigita@pifas.org , savanorių koordinatorius - tel. 8~606 475 11, el.paštas savanoriai@pifas.org . Informacija teikiama tel. 8~681 403 09, el. paštu info@pifas.org .
- Gera daryti gera
-
Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ Gerumo niekada nebūna per daug. Ypač to, kuris dalijamas tiems, kurie labiausiai stokoja žmogiškos šilumos. Džiaugsmo nuskriaustiesiems jau ketvirtus metus suteikia Šiaulių moterų LIONS klubas. Dovanos išdalytos dar per šv. Kalėdas, o šventinė nuotaika nesisklaido ir po Naujųjų.
 | Šiaulių apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namų auklėtiniams juos globojančios Šiaulių moterų LIONS klubo narės atvežė vilniečio verslininko dovanotus žaislus. Kūdikių namų archyvo nuotr.
|
Globoja kūdikių namus Šiaulių LIONS klubo moterys nuo savo veiklos pradžios globoti ėmėsi Šiaulių apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namus. Šiuo metu čia auga 55 mažyliai nuo gimimo iki trejų metų. Į kūdikių namus veiklios moterys dažniausia veža tai, ko labiausiai trūksta. "Stengiamės vežti ne bet ką. Labiausiai reikia sauskelnių. Prieš Kalėdas sulaukėme klubo bičiulio dosnaus pasiūlymo. Vilnietis verslininkas padovanojo kokybiškų vokiškų žaislų, skirtų vaikams iki 4 metų. Tai sūpynės, čiuožynės, smėlio dėžės, sujudėjus garsus imantys skleisti žaislai", - sako Šiaulių moterų LIONS klubo prezidentė Roma Urlakienė. Žaislų kūdikių namams padovanota už šešis tūkstančius litų. "Reikėjo pamatyti vaikų akis, kai jie išvydo dovanas. Vienas berniukas nuo dviratuko taip ir nenulipo, tarsi priaugo prie jo. Vieni rado įdomų užsiėmimą iš karto, kiti įsidrąsino vėliau. Vaikai suposi, tyrinėjo, kaip žaislai padaryti. Nors dauguma jų skirti laukui, tačiau darbuotojos sakė, kad didžiąją dalį galima pritaikyti ir patalpose, todėl laikys grupėje", - pasakojo pašnekovė. Dar tik metus Šiaulių apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namams vadovaujanti direktorė Raimonda Mažonavičienė džiaugiasi su Šiaulių moterų LIONS klubu užsimezgusiu ryšiu. Su šia visuomenine organizacija įstaiga bendrauja nuo 2004 metų. Sauskelnių trūksta labiausiai Pirmiausia Šiaulių "liūtės" ėmėsi iniciatyvos atnaujinti virtuvės patalpas. Kūdikių namų 40-mečio proga jos ėmėsi įgyvendinti ilgalaikį, nemažai finansinių išteklių reikalaujantį projektą - atnaujinti vaikų žaidimo ir poilsio aikšteles. Lauke jau pastatytos medinės pavėsinės, atsikratyta asbestinio šiferio dangos, įrengtos sūpynės. "Klubo moterys visada apsilanko per svarbiausias šventes, Tarptautinę vaikų gynimo dieną, nuostabu, kad nepamiršta kolektyvo pirmąjį gegužės sekmadienį ir pasveikina mūsų moteris Motinos dienos proga. Mus paremia priemonėmis, kurių reikia kasdien - atveža pėdkelnių, sauskelnių, patalynės komplektų. Mūsų darbuotojos yra kviečiamos į labdaros kultūrinius renginius", - sako kūdikių namų direktorė R. Mažonavičienė. Paramos, anot įstaigos vadovės, mažieji sulaukia ir iš fizinių asmenų, ir iš įmonių. "Neseniai išmokome pasakyti "ne" tiems žmonėms, kurie išsivalę namus atneša nereikalingų, sudriskusių, nešvarių žaislų. Kartais taip trūksta rankų ūkio darbams atlikti, tai džiugu, kai, pavyzdžiui, moksleiviai pasisiūlo sutvarkyti aplinką", - teigia R. Mažonavičienė. Šventėms - naujas būstas ir baldai Kalėdiniam stebuklui galėtų prilygti ir atvejis, kai vargingai gyvenanti šeima per šventes, tarpininkaujant LIONS klubo narėms, sulaukė paramos. Į Šiaulių miesto savivaldybės skirtą socialinį būstą įsikėlusi šeima galėjo džiaugtis ir virtuvės baldais bei automatine skalbiamąja mašina. "Nieko tokio svarbaus aš nepadariau. Manau, kad daug kas taip galvoja, kaip aš, tik nenumano, kur reikia kreiptis. Buvau taip auklėjama - atiduok tam, kam to labiausiai reikia, o pati nusipirksi. Buvo laikas, kai pačiai reikėjo pagalbos. Su tais žmonėmis, kurie ištiesė pagalbos ranką, iki šiol palaikau ryšį", - sako baldų padovanojusi Edita Pakštytė. Moteris remontavo namus, tad baldus bei buitinę techniką norėjo atnaujinti. "Gaila būtų buvę, jeigu baldai būtų patekę prie konteinerio. Pirkti vargu kas būtų pirkęs, nes išsimokėtinai galima naują įsigyti, tačiau buvau tikra, kad kažkam jų reikia. Nors jie nebuvo nauji, tačiau dar geros būklės ir naudotini. Skelbimų laikraštyje skelbimo spausdinti nenorėjau, nes neturtingas žmogus neturės už ką laikraščio nusipirkti. Pažįstamiems taip pat nesiūliau, nes dažnas į dovaną žvelgia įtariai - ko gero, kas nors negerai. Todėl kreipiausi į labdarą teikiančias organizacijas Šiauliuose. Nuliūdau išgirdusi, kad nei viena, nei kita baldų nepriima. Tik kai užsiminiau, kad būčiau dar skalbiamąją mašiną pridėjusi, sulaukiau klausimo: "Ar ne "Riga"? Atsakiau, kad automatinė ir veikianti. "Šitą paimtume", - išgirdau, bet nusprendžiau nebeatiduoti", - prisimena Edita.  | | Senelių namai iš veiklių Radviliškio moterų sulaukė televizoriaus. Nijolės NASICKIENĖS nuotr.
|
Geradarė nenuleido rankų. Ji paskambino į Vilniaus LIONS klubą, kur sužinojo apie Šiaulių vyrų ir moterų LIONS klubus. Nusprendė kreiptis į moteris ir neapsiriko. Virtuvės baldai, skalbiamoji mašina, indai, rankšluosčiai greitai atiteko naujiems šeimininkams. Tris mažamečius vaikus auginanti išsituokusi moteris šias Kalėdas vadina pačiomis dosniausiomis, mat dovanotieji baldai atkeliavo į ką tik Šiaulių miesto savivaldybės jiems skirtą dviejų kambarių butą. Iki tol devynerius metus moteris su vaikais gyveno vieno kambario bendrabučio tipo bute, įsigytame išsimokėtinai. Išsikėlus į naują butą, baldus būtų tekę pirkti bėgant laikui. Virtuvės baldai atkeliavo pačiu laiku, o automatinė skalbiamoji mašina pakeitė senąją neautomatinę. "Tai geriausia kalėdinė dovana mūsų šeimai. Geriau nei loterijoje. Ne visiems taip pasiseka. Buto sulaukti nesitikėjau tol, kol vienas iš vaikų nebūtų pradėjęs dirbti. Išgirdusi geras naujienas, jaučiausi kaip devintam danguj. Labai dėkoju Editai, padovanojusiai baldų, skalbiamąją mašiną, Odetai Volungevičienei (Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo skyriaus Būsto valdymo poskyrio vedėja - aut. past.), pasirūpinusiai butu", - neslėpdama džiugesio dėkojo siuvykloje dirbanti moteris. Į teatrą - pirmą kartą Šiaulių "liūčių" dėmesio sulaukia ir aklieji bei silpnaregiai, socialiai remtinos šeimos, studentai su negale. Jau antrus metus 2000 litų stipendija Šiaulių LIONS klubo iniciatyva skiriama geriausiai besimokančiam Šiaulių universiteto studentui su negale. Šiemet tokio pat dydžio stipendija bus įteikta tam ŠU studentui, kurio rezultatai, pasibaigus pirmajai egzaminų sesijai, bus geriausi. Jau antrus metus iš eilės Šiaulių moterų LIONS klubas Šiaulių apskrities vaikų globos namų auklėtiniams dovanoja spektaklį. Šiemet sausio 11-ąją per 450 vaikų iš įvairių globos namų, socialiai remtinų šeimų, šeimos centrų Šiaulių dramos teatre išvydo pasaką "Laumė ir Bebenčiukas". Kodėl pasirinktas laikas po švenčių? "Prieš Kalėdas visi būna užsiėmę, vaikams būna žiemos atostogos, todėl ne visi tuo metu gali atvykti į teatrą. Po Naujųjų viskas aprimsta, tad norisi, kad šventė dar tęstųsi", - aiškina Šiaulių moteų LIONS klubo prezidentė R. Urlakienė. Anot jos, vaikai apskritai retai eina į teatrą. Jeigu šiauliečiai dar kokį nors spektaklį pamato, tai vaikai iš atokesnių vietovių į teatrą neretai atvažiuoja pirmą kartą. Jiems tai suteikia daug džiaugsmo. Atrodytų, smulkmena, tačiau jos labai maloniai nuteikia tuos, kurie jų sulaukia. Šiaulių "liūčių" dėka likimo nuskriausti vaikai ne tik į teatrą atvyksta, bet ir pas juos pačius aktoriai atvažiuoja. Štai vaikų ir jaunimo studija "Kompanija šauni", Kuršėnų vaikų globos namams suvaidinusi komediją, geresnių, ramiau sėdinčių ir įdėmiai stebinčių spektaklį žiūrovų tikėtis negalėjo. Dekoracijas ir aktorius "liūtės" nuvežė savo automobiliais. Iš viso per 2008 metus Šiaulių moterų LIONS klubas suteikė per 45 tūkstančius litų paramos įvairioms institucijoms. Fiziniams asmenims buvo surinkta daiktų už daugiau nei 11 tūkstančių litų. Šiaulių apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namams buvo surinkta labdaros už 14 tūkstančių litų, Socialinių paslaugų centrui skirti 9 tūkstančiai litų, studento su negale stipendijai - 2 tūkstančiai. Šiaulių dramos teatre surengti trys renginiai už 6 tūkstančius litų. Plečia bendraminčių ratą Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Šiaulių filialas "liūčių" jau antrą kartą prašo parūpinti siūlų, nes silpnaregės labai mėgsta rankdarbius, kai kurioms tai vienintelis laisvalaikio užsiėmimas. Šį kartą regos negalę turinčios moterys džiaugėsi sulaukusios apie 50 kg siūlų. Šiaulių "liūtės" palaiko ryšį su vyrų LIONS klubais. R. Urlakienė pateikia vieną puikų šių organizacijų bendradarbiavimo pavyzdį. Šiauliuose surengtose "Žemaitijos taurės" spiningavimo varžybose sugautos žuvys pagal tradicijas atitenka varžybas rengusio miesto žvejams. Šių varžybų šeimininkai sugautą laimikį įteikė Šiaulių moterų LIONS klubui, o šis jį padovanojo silpnaregiams. Švedės tvenkinyje maždaug pusšimtis kilogramų sugautų lydekų per keturias valandas pasiekė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Šiaulių filialo narių namus. Geriems darbams nuveikti papildomos rankos visada praverčia, tad LIONS klubų gausėja. Siekiama įsteigti kuo daugiau klubų kituose miestuose. Praėjusių metų pabaigoje bendraminčių atsiliepė Radviliškyje. Nors klubo užuomazgos dar tik ryškėja, septynios veiklios moterys jau ėmėsi iniciatyvos ir, suradusios rėmėjų, senelių namams padovanojo televizorių.
- Catch! arba kelias į sėkmę...
-
Jorūnė ŠIUIPYTĖ Humoras – puiku! Bet ar jis naudingas darbo metu? Kodėl darbas įtakingiausiose pasaulio kompanijose yra lyginamas su "rūstumu", "piktumu", "griežtomis normomis"? Jungtinėse Amerikos Valstijose, Sietle, Pike Place įsikūręs žuvų turgus, garsėjantis savo unikalia filosofija "Catch!" bei rengiantis seminarus darbuotojams bei darbdaviams visame pasaulyje, tai neigia. Tad burtas sunkiai bei varginančiai darbo dienai mestas!
 | Pike Place žuvų turguje dirbantys žmonės nėra eiliniai žuvies pardavėjai. Vaikinai, kuriems nuo 18 iki 25 metų, sukūrė pasaulyje unikalią pozityvaus mąstymo darbe filosofiją, kuri remiasi keturiais aspektais: pasirink požiūrį, žaisk, pradžiugink kitą bei būk čia ir dabar. Autorės nuotr. |
Pike Place žuvų turguje dirbantys žmonės nėra eiliniai žuvies pardavėjai. Tai buvo turbūt pirmoji mano gyvenime aplankyta darbovietė, kur nė vienas darbuotojas nebuvo liūdnas ar prislėgtas. Maža to, darbo sąlygos čia – ne pačios geriausios. Anot pačių žuvų pardavėjų, nuolatinis šaltis, šlapia žuvis bei ne pats maloniausias kvapas – tai darbo diena, kuri paverčiama švente. "Mūsų filosofija remiasi keturiais aspektais: pasirink požiūrį, žaisk, pradžiugink kitą bei būk čia ir dabar", - sako jie. Vaikinai, kuriems nuo 18 iki 25 metų, sukūrė pasaulyje unikalią darbo filosofiją, kuri itin greitai apskriejo nuošaliausius pasaulio kontinentus, nešdama žinią apie pozityvų mastymą darbe. "Tai – neišpūsta. Catch! filosofija parodo, kad pakanka tiesiog pakeisti savo nuostatą, ir darbas taps malonus, o gyvenimas – džiaugsmingas. Tai tikrai verta išmėginti", - sako Spencer Johnson, motyvaciją skatinančios knygos "Who Moved My Cheese" autorius. Taigi, kokia mūsų darbo filosofija? Darbas = 7 h sunkaus bei alinančio protinio ar fizinio darbo + 1,5 h pietums? Ir tai viskas? Turbūt ši trumpa "fishmongerių" apžvalga dar nepadėjo tiksliai sukurti vaizdinio, o kokia gi iš tikrųjų šių garsių asmenybių darbo diena? O ji – apibūdinama visai paprastai, tačiau kartu tai – neįtikėtinas reiškinys. Jau minėjau, jog žuvų turgus yra įsikūręs lauke netoli Sietlo centrinės dalies. Žmonės, atėję nusipirkti šviežios žuvies, ją gauna "nepaprastai" – vienas pardavėjas, sušukęs bendradarbiui apie užsakymą, sviedžia šią žuvį per visą prekystalį kitam, šis, pagavęs žuvį bei sušukęs garsią skanduotę, žuvį suvynioja į popierių bei visą ryšulį sviedžia atgal, taip pat skanduodamas bei laukdamas savo bendradarbių garsaus pritarimo. Galų gale žuvis pirkėjui "atskrenda" tiesiai į maišelį. Visos šios skanduotės atmosferą turguje pakeičia kardinaliai! Anot žuvų pardavėjų, darbą jie turi atlikti tobulai, o šios skanduotės, pozityvus mąstymas padeda ne tik pritraukti lankytojų, bet, svarbiausia, padeda išlikti nuolat linksmiems bei darbingiems. Norėčiau pabrėžti tai, kad lankytojai, atvykę į Sietlo turgų, kartais susidaro klaidingą nuomonę, jog turgus ir šis žuvies svaidymas – tiesiog dalis turistams skirtų pramogų. Anaiptol! Catch! įrodo, jog gyvendami ir įsprausdami save į "paprastus" rėmus mes pasiduodame gyvenimo tėkmei – nors gyvenimo bei darbo sąlygos mūsų ir netenkina, mes nesistengiame aplink save sukurti komforto – laukiame pagalbos iš kitų. Kuomet šiuos "įprastus" rėmus pakeičia "žavūs" rėmai, viskas pasikeičia! Galų gale mes suvokiame, kad gyvenimą kuriame patys ir bet kuris iš mūsų, nesvarbu, ar jis tik žuvies pardavėjas, ar valstybės vadovas – tarpusavio supratimas, bendradarbiavimas, komforto kūrimas darbe – štai ko mums reikia! Įdomu tai, kad Sietlo garsenybės rengia seminarus visame pasaulyje. Šia darbo filosofija vadovaujasi net ir lietuviai! Juk puiku, kad pavyzdį pradėjome imti iš valstybių, kurios laimingais žmonėmis gali didžiuotis. Lietuvių laimės indeksas siekia vos -0,70 (Lietuvoje daugiau nelaimingų nei laimingų žmonių) ir patenka tik į aštuoniasdešimtuką... Įstabioji filosofija dar kartą pabrėžia tai, kad gyvenime mes turime unikalią jėgą, kuri suteikia galimybę pasiekti didingumo gyvenime, jo pilnatvės. Motyvacija džiaugtis darbe yra ne įgimta, o išmokstama. O išmokęs supranti, kad būtent tu esi pagrindinė savojo gyvenimo varomoji jėga. Mums tiesiog reikia į viską pažvelgti pozityviau, su kaitresne ugnele akyse...
- Palendrių vienuolių giesmės - plokštelėje
-
Juozas DAPŠAUSKAS, Šiaulių vyskupijos Katalikų evangelizacijos centro direktorius Advento pradžioje pasirodė Šiaulių vyskupijos Katalikų evangelizacijos centro išleista kompaktinė plokštelė, kurioje įrašytas Palendrių (Kelmės raj.) Šv. Benedikto vienuolyno vienuolių giedamas grigališkasis choralas.
Benediktinai yra didžiausi šio bažnytinio muzikinio stiliaus puoselėtojai. Gruodžio 20 d. (šeštadienį) 18 val. Šiaulių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje dalyvaus Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno vienuoliai ir pristatys išleistą kompaktinę plokštelę. Grigališkasis choralas yra lotyniškosios Romos liturgijos dalis. Skambėjusi daugybę šimtmečių, ši muzika domina ir šiuolaikinį skubantį žmogų. Net ir netikintys žmonės mėgsta klausytis choralo dėl jo raminamo poveikio. Tačiau grigališkasis choralas pirmiausia yra Dievo šlovinimas. Nuo pat Atgimimo pradžios užsimezgusi draugystė tarp lietuvių grigališkojo choralo giedotojų ir Prancūzijoje, Solesmes įsikūrusio benediktinų vienuolyno, davė gražių vaisių: benediktinai įsikūrė Lietuvoje. Pirmoji choralo giedotojų grupė iš Lietuvos į Solesmes vienuolyną atvyko 1989 metais. 1998-aisiais benediktinai įsikūrė Palendriuose (Kelmės r.). Iš pradžių dvylika benediktinų gyveno laikiname pastate. 2001 metų pabaigoje jie persikėlė į naująjį pastatą, o senajame gali apsistoti norintys atlikti rekolekcijas. 2002 metų birželį įvyko iškilminga vienuolyno bažnyčios konsekracija. Grigališkąjį choralą, giedamą vienuolių, galima išgirsti Eucharistijos ir Liturginių valandų metu vienuolyno bažnyčioje. Ši grigališkojo choralo kompaktinė plokštelė yra pirmas Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno choro giedijimo išleistas įrašas. Jis prasideda būtent advento giesmėmis. RORATE COELI – RASOKITE, DANGŪS IŠ AUKŠTYBIŲ, IR DEBESYS TEIŠLYJA TEISŲJĮ! – skamba pirma melodinga advento giesmė.
- Paveldas, pilietis, tauta mokinių akimis
-
Lina ZDANEVIČIŪTĖ Šiaulių "Saulėtekio" vidurinė mokykla kartu su "Aušros" muziejumi parengė nacionalinio lygmens projektą "Paveldas - pilietis - tauta", kuriam vadovavo "Saulėtekio" vidurinės mokyklos muzikos mokytojas Arūnas Stankus. Šio projekto metu buvo rengiamos kraštotyrinės ekspedicijos, tiriama Užgavėnių paveldo tąsa ir raida, surengta penkių dienų vasaros stovykla, respublikinis piešinių konkursas "Lietuvio namai" - veikla, skatinanti jaunimą vertinti, prisiminti, kurti ir dar ilgai atminti tai, kas jau sena ir pamiršta.
 | Šiaulių miesto "Saulėtekio" vidurinės mokykloje baigiamajame projekto renginyje apdovanoti respublikinio piešinių konkurso "Lietuvio namai" nugalėtojai ir įteikti padėkos raštai už aktyvų dalyvavimą projekte. Autorės nuotr.
|
Nuveikti darbai Šis muzikos mokytojo sumanytas renginys, tęsęsis metus, pritraukė didelį būrį paauglių ir jų mokytojų. Projekte dalyvavo apie 200 vaikų ir per 20 mokytojų iš Biržų, Joniškio, Kelmės, Kretingos, Pasvalio, Pakruojo, Radviliškio, Šiaulių ir Telšių rajonų bei Šiaulių miesto. Projektas prasidėjo nuo pažinties su Šiaulių "Aušros" muziejaus etnografinio archyvo medžiaga. Jos skaitymas, atranka, analizavimas, taip pat ekspozicijų lankymas padėjo pasiruošti jaunuoliams tyrinėjant Užgavėnių paveldą bei kraštotyros ekspedicijos metu. Projekte dalyvavę 13–18 metų jaunuoliai pagal parengtą klausimyną turėjo aprašyti, kaip pasikeitė dešimties sodybų, prieš 60 metų įtrauktų į registrą Pašatrijo, Stakminių, Maudžorų, Balsių ir Žemalėnų kaimuose, architektūra ir šeimininkai, užfiksuoti, kas dar yra išlikę originalaus, saugotino. Jei tokia sodyba neišlikusi, ekspedicijos dalyviai turėjo aprašyti seniausią gyvenvietės sodybą. Pasak projekto vadovo, šis darbas labiausiai patiko jaunuoliams. Kadangi jie dirbo savo rajono apylinkėse, buvo labiau suinteresuoti kruopščiai atlikti darbus. Beje, tai buvo ne tik darbas, bet ir galimybė pažinti savo kraštą. Paauglius galima sudominti tautiškumu Skirtingų regionų, skirtingų tarmių projekto dalyviai pabendrauti vienas su kitu galėjo tik stovyklos metu. Stovykla nuobodžiauti neleido. Vaikai sužinojo naujų papročių, užsiėmė liaudies muzikavimu, instrumentų gaminimu, juostų audimu, kitais tautiniais darbais. Vieno iš projekto dalyvių E. Pociaus močiutė "Saulėtekio" viurinei mokyklai padovanojo audimo staklių detalių, kurias A. Stankus tikisi surinkti ir panaudoti mokyklos veikloje. Baigiamajame renginyje pačių pagamintus muzikos instrumentus kiekvienas regionas gavo dovanų. "Projektas "Paveldas – pilietis – tauta" padarė įspūdį jaunajai kartai. Jiems daug kas buvo nežinoma, todėl buvo didesnė paskata dirbti. Stovyklos metu jaunuoliai, iš pradžių prašę diskotekų, vėliau mieliau rinkosi vakarones. Tai tik įrodo, kad tautiškumas pritraukia jaunimą, tik reikia juos tinkamai sudominti", - kalbėjo projekto vadovas A. Stankus. Baigiamasis renginys, kuriame buvo apibendrinti projekto metu nuveikti darbai bei pristatyta virtuali paroda, vėl subūrė dalyvius. Visi geru žodžiu minėjo šį projektą ir jo sumanytoją. Pasiekimai ir atradimai Ekspedicijos metu viena projekto vadovių savo krašte rado senelių namus, kur užaugo dvylika vaikų. Šis įvykis ją ypač sujaudino. Vaikai labiausiai džiaugėsi stovykla ir ekspedicijomis, kurių metu daug pamatė ir sužinojo. Viena iš jaunųjų projekto dalyvių sakė: "Ekspedicija – tai lietuviškumo šaltinis, kurio neatstos televizorius." Gaivinama tai, kas pamiršta Projekto vadovas A. Stankus džiaugiasi atsiradusia galimybe vaikams suteikti žinių, paskatinti juos domėtis savo krašto aplinka, istorija, pastatais ir žmonėmis. Tai, kas jau sena, pamiršta, norima prikelti ir atgaivinti. Labiausiai vadovą džiugina, kad projektą pratęsti ir kitąmet prašė patys vaikai. A. Stankus juokauja, kad projektas bus ir toliau įgyvendinamas, jei mūsų valstybės neištiks krizė.
- Vaizdais ir muzika apie laiką
-
Ričardas JAKUTIS Prieškalėdinis Adventas, Kalėdos ir Naujieji metai, be abejo, ragina pakalbėti ir pamąstyti apie laiką. Tokiu metu "Laiptų galerija" ir pakvietė į parodą-projektą "Laikuotė". Mūsų žodyną, be to, ir sąmonę, šiuo žodžiu praturtino rašytojas Gintaras Beresnevičius.
 | Vladimiras Tarasovas: "Mušamaisiais instrumentais galima vaizdžiai kalbėti apie laiką – nuo tiksėjimo iki trenksmo." |
Penkiolika dailininkų iš Šiaulių ir Vilniaus savo kūriniais prabilo apie laiką: Aleksandra Jacovskytė - kalendoriaus lapeliais (triptikas "Kalendorius"), Jonas Daniliauskas - Lietuvos kaimo peizažais, kaimo žmonių veidais ("Močiutės gėlynas", "Sode su juoda kate", "Ožkos namelis" ir kt.), Ričardas Bartkevičius - didelėmis spalvingomis drobėmis ("Vladislovo dvaras", "Sena žydra melodija"), - šie dailininkai iš sostinės atvyko į parodos atidarymą. Gintaras Palemonas Janonis atsiuntė savo pamėgtos mitologinės temos kūrinių, o kartų kaitai "Laikuotėje" atstovauja garbus lietuvių dailės metras Algirdas Petrulis, jo sūnus Klaudijus Petrulis ir marti Jūratė Mykolaitytė-Petrulienė. Tiesa, šie du dailininkai vasario mėnesį "Laiptų galerijoje" surengs didelę savo darbų parodą. Šiauliečiai irgi maloniai nustebino. Parodos lankytojai tyrinėja Sigito Prancuičio ansambliažus, seniai bematytus Eduardo Juchnevičiaus darbus, originalumu išsiskiria Vitalijos Kurtinaitienės kūriniai, iki mažiausios detalės apgalvoti Bonaventūro Šalčio natiurmortai ir portretai. Tik po kelis ar vieną kūrinį pateikė Vaidotas Janulis, Petras Rakštikas, Vidmantas Zarėka, tačiau geras dailininkas yra geras dailininkas ir tai regi bet kuriame jų kūrinyje. "Laiptų galerijos" dailininkas Martynas Gaubas, išdėstęs ekspoziciją, visad ir pats pateikia ką nors originalaus. Šį kartą tai tapybos darbas "Neapibrėžto amžiaus moteris" (pakabintas ant lubų – nieko naujo, bet žaisminga) ir lipdinys iš plastilino "Nesibaigiančios mūzos paieškos" (tereikia spustelėti, ir per vieną sekundę darbas gali būti sunaikintas). Parodos atidarymo metu prie ant sienų kabančiais paveikslais maloniai derėjo perkusininko Vladimiro Tarasovo muzikinis projektas. Šio perkusininko nereikia pristatyti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šiuolaikinio džiazo mėgėjams. Muzikanto ir menininko kūrybinė geografija jau seniai peržengė Europos ribas. Kadaise grojęs legendiniame Viačeslavo Ganelino trio, V. Tarasovas gali pasigirti ne mažiau įspūdinga solo karjera – ne tik perkusiniais solo projektais, bet ir konceptualiomis garso instaliacijomis bei darbu teatre. "Vladimiras Tarasovas – vienas talentingiausių pasaulyje laisvojo džiazo meistrų, perkusininkų ir kompozitorių", - tokiu sakiniu pradedamas neseniai pasirodęs albumas "Vladimiras Tarasovas: tarp garso ir vaizdo". Knygoje publikuojami įžymių muzikos ir meno kritikų straipsniai apie V. Tarasovo kūrybos kelią, daug pastaraisiais metais sukurtų instaliacijų. O skaičiuojant kiekvieną perkusijos instrumentą atskirai, neabejotinai Vladimiras Tarasovas yra supermultiinstrumentalistas. Tačiau jis sako grojąs tik vienu instrumentu (ir į jį panašiais) ir yra laimingas, kad nesiblaško, o vis daugiau atranda perkusijos garsuose. Elektroniką perkusininkas naudoja labai retai - tik tada, kai kompozicijai ji būtina. Lietuvoje V.Tarasovas retai ir bebūna. Daugiausia laiko leidžia Niujorke. Darbai, projektai, koncertai nesibaigia. Paskaitos Deivido Brubeko institute Kalifornijoje, koncertai trio su Marku Dreseriu ir Lariu Ošu, kitais metais Lince - su Michaeliu Brukneriu...  | |  | Tėvo Stanislovo atvaizdo laikas neišblukins. Bonaventūro Šalčio specialiai šiai parodai nutapytas garsiojo kunigo-vienuolio portretas. | | Drauge grojusiems pirmosios muzikos mokyklos moksleiviams Vladimiras Tarasovas šūktelėjo: "Bravo!" |
Groti šalia paveikslų Vladimirui Tarasovui anokia naujiena. Jis pats turi solidžią kolekciją, kurioje Iljos Kabakovo, Eriko Bulatovo, Fransisko Infantės, Olego Čiuikovo ir daugelio kitų menininkų kūriniai. Literatūros kritikė Aleksandra Fomina, recenzuodama albumą "Vladimiras Tarasovas: tarp garso ir vaizdo", teisingai pastebi, kad su garsiu muziku gali nepaliaudama kalbėti apie kitokią Rusiją – jos Šiaurę, kurioje Vladimiras užaugo, apie garsiuosius menininkus ir disidentus, kurių nemažai pažinojo asmeniškai, apie meną, kaip kalbą, kurios reikia ilgai ir kruopščiai mokytis, kad galėtum išsakyti savo mintis ir taip susirasti bendraminčių, apie menininkus kaip slaptą bendruomenę, kurioje tokia kalba susišnekama nepriklausomai nuo laikotarpių, politinių, ideologinių ar kitokių skirtumų. Prieš koncertą "Laiptų galerijoje" Vladimiras Tarasovas vedė pamoką miesto pirmosios muzikos mokyklos mokiniams. Tačiau vien pamoka neapsiribojo - su moksleiviais bemat sukūrė projektą ir jį pateikė klausytojams.  | "Laikuotė – tik sekundė", - mąsto kunigas Ričardas Doveika. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr. |
"Laikuotės" atidaryme "Laiptų galerijoje" šalia dailininkų ir perkusininko Vladimiro Tarasovo dalyvavo ir populiarus kunigas Ričardas Doveika, kuris prisiminė Gintarą Beresnevičių kaip religijotyrininką, pasidalijo mintimis apie laiką akimirkos ir amžinybės metmenyse. Iš kur tas pasiteisinimas "Neturiu laiko"? Netiesa, kad mūsų proseneliai turėjo daugiau laiko. Mes jo turime lygiai tiek pat - dvidešimt keturias valandas per parą. Laikas – viena pagrindinių materijos egzistavimo formų, pasireiškianti materialių objektų buvimo trukme ir būsenų kaita. Laikas yra skirstomas į objektyvų (minėta materijos egzistavimo forma) ir subjektyvų (vaizdiniai). Fizikai sako, jog laikas nei bėga, nei teka – jis tiesiog yra. Laikas matuojamas jau 20 tūkstančių metų, tačiau niekas tiksliai negali pasakyti, kas jis toks. Gal teisingiausias Einšteinas, kuris pasakė, jog "laikas yra tai, ką rodo laikrodis". O rusų seržantas Petrenka pirmasis sujungė laiką ir erdvę kareiviams liepdamas: "Griovį kasite nuo tvoros iki pietų." Net nežinau, kas gražiausiai yra kalbėjęs apie laiką. Gal Marselis Prustas (kiek išminties jojo "Prarasto laiko beieškant"), gal Alberas Kamiu, sugretinęs meną ir laiką ("Menas – tai nuotolis, kurį kančiai suteikia laikas"), gal T. S. Eliotas, gyvenimą matavęs "kavos šaukšteliais", o gal dar anksčiau antikos išminčiai ("Kiekviena diena – vis naujas gyvenimas", - sakė Seneka)... Sunkiausia jausti, kad laikas nėra tavo, o maloniausia, kai užčiuopi – tavo ir laike lipdai save.
- Skaitovų konkurso nugalėtojas - šiaulietis
-
Oksana LAURUTYTĖ Praėjusį penktadienį Šiaulių universiteto Menų fakulteto Mokomajame teatre vykusio pirmojo Laimono Noreikos vardo skaitovų konkurso nugalėtoju individualių pasirodymų kategorijoje pripažintas ŠU antrakursis Simonas Kilius. Audringais plojimais ir ovacijomis žiūrovai palydėjo šio talentingo studento skaitomą ištrauką iš Sigito Poškaus "Vabaliukų baimė" ištrauką. Tiesa, garbinga komisija, skirdama apdovanojimus, buvo vieninga su žiūrovais - geriausiai įvertinti tie, kurių pasirodymai sulaukė daugiausia aplodismentų.
 | Individualių pasirodymų kategorijoje tarp 15 dalyvių geriausiai pasirodė Šiaulių universiteto antrakursis Simonas Kilius. Juliaus BELANOŠKOS nuotr. |
L. Noreikos skaitovų konkurse tarp nugalėtojų - ne vienas ŠU estrados meno specialybės studentas, nors varžėsi keturių Lietuvos aukštųjų mokyklų teatro krypties studentai. Individualių pasirodymų kategorijoje tarp 15 dalyvių, skaičiusių daugiausia prozą, geriausiai pasirodė jau minėtas ŠU antrakursis Simonas Kilius. Pasiruošti konkursui jam padėjo dėstytoja Virgilija Staševičiūtė ir doc. Janina Švambarytė-Valužienė. Su siaubu akyse S. Kilius pasakojo, kaip vabalų pasaulyje vabalai gasdinami visokiomis pabaisomis, o salė leipo juokais. Skaitovui baigus pasirodymą nugriaudėjo sužavėtos publikos plojimai ir ovacijos. Antrąją šios kategorijos vietą iškovojo tos pačios aukštosios mokyklos estrados meno specialybės ketvirtakursė Vaida Kavaliauskaitė. Merginai, žaismingai skaičiusiai Vytauto V. Landsbergio "Obuolių pasakas", pasiruošti padėjo dėstytojas Juozas Žibūda. Trečioji vieta skirta Klaipėdos universiteto būsimajai renginių režisierei Gretai Kazlauskaitei, kuri žiūrovų sielas virpino ir graudino skaitydama Benediktos Daukšaitės "Perlų žvejo moterį". Meninių kompozicijų kategorijoje tarp septynių studentų kursų nepralenkiami buvo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Teatro ir kino fakulteto pirmakursiai, parengę kompoziciją "Laiškas". Antroji vieta skirta tos pačios akademijos ir specialybės trečiakursiams, kurie atliko kompoziciją "Kol dar miega vaikai, mes privalome skubėti". Jiems įteiktas ir specialus ŠU bibliotekos prizas. Šiaulių universiteto ketvirtakursiai, susibūrę į Estrados teatrą, pelnė trečiąją vietą, pristatę kompoziciją pagal J. Marcinkevičiaus "Mažąsias poemas". Konkurso diplomais įvertinti dar keli skaitovai ir studentų kursai: Klaipėdos universiteto renginių režisūros trečiakursis Karolis Pronckus, elegantiškai skaitęs Augustino Griciaus "Apie kultūrą", Šiaulių universiteto estrados meno ketvirtakursis Deividas Rajunčius, sužibėjęs artistiškumu lyg ponas Bynas, skaitydamas ištrauką iš Jurgio Gimberio "Meilė bei kiti fundamentalieji mokslai" ir to paties universiteto bei specialybės trečiakursiai. Konkurso laureatams ir diplomantams įteikti ypatingi prizai — kompaktiniai diskai, kuriuose Maironio lyriką skaito pats Laimonas Noreika. Be apdovanojimų neliko ir šiaulietis, estrados meno specialybės trečiakursis Agnius Marcinkevičius, kuris publiką vertė kvatotis skaitydamas Liūnės Janušytės-Marsas "Kalėdų baidykles". J. Janonio gimnazijos, kurioje mokėsi L. Noreika, prizas įteiktas ŠU ketvirtakursei Gerdai Vilimaitei, kuri skaitė ištrauką iš Šatrijos Raganos "Irkos tragedijos". Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus prizas atiteko Kauno universiteto renginių režisūros trečio kurso studentei Simonai Riševičiūtei, žiūrovų teismui pateikusiai Gintaro Grajausko "Raktą". ŠU Studentų reikalų tarnybos prizas skirtas Vilniaus pedagoginio universiteto teatro edukologijos ketvirtakursiams.
- Mindaugo Skudučio negalima nemėgti
-
Ričardas JAKUTIS Lapkričio 27 dieną "Laiptų galerija" pakvietė į bemaž garsiausio šių dienų lietuvių tapytojo, Vilniaus dailės akademijos profesoriaus Mindaugo Skudučio personalinę parodą, skirtą autoriaus 60-mečiui.
 | Dailininko M. Skudučio akis pastebi netikėtus miesto kampelius, pastatus, kurie nežinia ar išliks. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.
|
Ironiškai savo drobėmis kalbančių dailininkų reta. Tai nėra lengva. M. Skudutis - vienas iš nedaugelio. Menininkas netikėtai pažvelgia į miestą, į moteris ir į save. Tapo Vilniaus senamiesčio, ypač Užupio (iš Ignalinos krašto kilęs tapytojas jau beveik keturiasdešimt metų gyvena sostinėje), Palangos, Kryžių kalno impresijas, tokias jautrias, kad, kažkas pastebėjo, jauti vėją, moteris, kurios gal šiek tiek erotiškos, šiek tiek pavargusios, nebūtinai labai gražios, vis naujai, bet visada šmaikščiai autoportretais pažvelgia į save. Menininko žvilgsnį traukia kasdienybė ir groteskiškos situacijos, jaunystėje pamėgtas ekspresionizmas perauga į siurrealizmą, sklidiną fantasmagorinių vaizdų. Dailininko kūrybą menotyrininkai suskirstė į tris etapus: nepatrauklaus ekspresionizmo, dematerializuoto siurrealizmo ir nuosaikesnio realistinio ekspresionizmo. Tiesa, į klausimą, kada susiformuoja dailininkas, M. Skudutis atsako, jog jis formuojasi visą gyvenimą. Gal kai kam M. Skudučio paveikslai gali pasirodyti chaotiški, be jokios struktūros, bet taip nėra, o jei šiek tiek ir yra, junti siūlymą viską sujungti. Susipina tikrumas ir paslaptis. Žiūrovui šiek tiek pasirodoma ir vėl pasislepiama. Menotyrininkai sako, jog ne vieną dailininko paveikslą galima perskaityti kaip pasakojimą. Kaip bebūtų, visi pasakys – Mindaugo Skudučio negalima nemėgti. M. Skudutis žinomas kaip menininkas, drąsiai išsakantis savo mintis: "Beveidis menas beveidėse, išskrostose parodinėse erdvėse užtvindė visą civilizuotą pasaulį, beveidėje architektūroje gyvena beveidės žmonių masės, kurioms per šiuolaikines komunikacijos priemones beveidžiai šiuolaikinio meno apologetai savo sofistine retorika kala į galvas "tiesas", kad tai ir yra aukštasis menas. Galutinis ir visuotinis meno degradavimas prasidėjo tada, kai prekybininkai suprato labai paprastą tiesą, kad bet kokios prekės pardavimo sėkmę lemia ne jos kokybė, bet reklama." Kalbant apie Mindaugą Skudutį reikia prisiminti, kad į lietuvių dailę jis atėjo su anuomet ryškiai išsiskyrusia vadinamąja "penkiukės" grupe. Oficialių grupių sovietmečiu negalėjo būti, tad vargo turėjo penki puikūs tapytojai – Bronius Gražys, Henrikas Natalevičius, Mindaugas Skudutis, šiais metais mus palikęs Raimundas Sližys ir Šiauliuose įsitvirtinęs Romanas Vilkauskas. Grupės parodos buvo net draudžiamos. Gal todėl M. Skudutis tuomet pasakė: "Niekad nenutapysiu optimistinio paveikslo." Nors vėliau, atrodo, pats pripažino seną tiesą – niekada nesakyk niekada, ir jo paveikslų spalvos ėmė šviesėti, atsirado linksmesnių motyvų. Tiesa, M. Skudučio paveikslai nėra reprezentaciniai, nes juose dažniausiai regi "miestą-skylę", nelabai dailių formų moterį ar žmogaus veidą su akiniais sudaužytais stiklais. Bet tai yra raginimas atsargiai atsigręžti į tą miestą, kuris įsirėžęs mūsų sąmonėje ir pasąmonėje, pamilti moterį, vaikų gimdytoją, nes ne kartą jo paveikslų moterys nėščios, taip pat atsigręžti į žmogų, gyvenimo netiesos pažeistą. Parodoje Šiauliuose daugiausia regime Vilniaus senamiesčio vaizdus. "Mano Vilnius - melancholiškas, rudeninis, kai medžiai be lapų, lyja lietus. Tačiau jis nėra pilkas ir niūrus. Spalvas, šilumą jam teikia jo istorija", - kažkadaise pasakojo dailininkas. M. Skudutis tapo iš natūros. Išeina į Vilniaus Užupio gatveles, pasistato molbertą ir gimsta paveikslai. Peizažai gyvi, nes šalia pastatų, kad ir apgriuvusių, nykstančių, regime pravažiuojantį automobilį, praeinantį žmogų, dažniausiai moterį, nors kartais, tarkime, girtuoklį ar jų grupelę, nes juk jie yra tikrieji senamiesčio stebėtojai, galintys apie jį daug papasakoti it kokie analitikai. Parodoje "Laiptų galerijoje" ne tik nauji kūriniai, bet galima pamatyti ir chrestomatinių dailininko darbų, pavyzdžiui, vienu gražiausių šio tapytojo paveikslų - darbą "Rita miega" (1979 m.). Atidarymo metu paroda džiaugėsi Mindaugo kurso draugas Romanas Vilkauskas, prisiminęs jų studijų metus, pamąstęs, jog "penkiukei", nors R. Sližio, deja, nebėra, jo darbai likę, laikas atgimti. Gal susirinkusiems netikėtas buvo Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčios klebono Egidijaus Venckaus sveikinimo žodis. Mindaugas Skudutis yra pirmosios šiuolaikinių lietuvių dailininkų krikščioniškojo meno parodos 1993 metais nugalėtojas, antologijai "Lietuvių dvasininkai kūrėjai" nupiešęs 20 iškiliausių lietuvių dvasininkų. Trumpas šįkart buvo profesorius Vytenis Rimkus. Po pagiriamojo žodžio autoriui jis tarė, jog apie paveikslus reikia ne kalbėti, bet naudotis proga ir į juos žiūrėti. O Mindaugas Skudutis buvo ir liko aštrus: "Seniai yra pastebėta, kad dauguma žmonių per visą gyvenimą neatlieka nė vieno savarankiško poelgio, neturi savų minčių. Jie tik seka paskui minią (nes jiems taip ramiau), taigi juos valdyti nėra labai sunku, jie suvalgo viską, ką jiems patiekia ideologijos kulinarai, o tie tai jau žino, kuo reikia šerti publiką, kad ji būtų soti arba, teisingiau, kad visada būtų alkana." M. Skudučio paroda "Laiptų galerijoje" veiks iki gruodžio 12 dienos. Gruodžio 11 d. galerija dailės mėgėjus kvies į tradicinę kalėdinių miniatiūrų parodą trečiajame galerijos aukšte, o 12 d. - į parodą-projektą "Laikuotė". Šį žodį vartojo Gintaras Beresnevičius, tad parodai savo kūrybą pateiks populiarūs kartos, gimusios po 1950-ųjų (dar gyvenusius ir kūrusius sovietmečiu, tebekuriančios šiomis dienomis), dailininkai, muzikinį projektą pristatys būgnininkas Vladimiras Tarasovas.
- "Virusas" keliauja iš mados į meną ir atgal
-
Oksana LAURUTYTĖ Praėjusį ketvirtadienį Šiauliuose prasidėjęs tryliktasis Šiaulių miesto šiuolaikinio meno festivalis "Virus" pažėrė meninių mados šou staigmenų - pristatytos keturios personalinės Agnės Biskytės, Geistės Marijos Kinčinaitytės, Broniaus Rudžio ir Tomo Černiševo šiuolaikinio meno parodos, kurias vienija mados ir kūno tema. Festivalio organizatorius menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis džiaugiasi, kad ne tik paroda, bet ir parodos lankytojai - išskirtinė publika, nes pastariesiems reikėjo pasiryžimo iki galerijos bristi per tranšėjas. Beje, pats organizatorius buvo pasipuošęs išskirtiniu papuošalu - riestainiu, išdabintu blizgančiais "deimančiukais".
 | Fotografo Tomo Černiševo taikiklyje - madingai bandantys atrodyti žmonės. Povilo LUNGĖS nuotr. |
Madų šou manekenai nevaikščiojo Tryliktuoju šiuolaikinio meno festivaliu "Virus" tarsi grįžtama į jo istorijos pradžią, nes pirmuosiuose festivaliuose didžiausias dėmesys buvo skiriamas menininkų kuriamoms rūbų kolekcijoms, meninėms kūno ir rūbo interpretacijoms. Tad festivalyje mados tema plėtojama maksimaliai — nuo ideologines madas tyrinėjančios mokslinės konferencijos iki meninių mados šou staigmenų. Ketvirtadienio vakarą visose Dailės galerijos erdvėse lankytojus pasitiko parodos - rūsyje eksponuojama jauniausios dalyvės Geistės Marijos Kinčinaitytės fotografijų paroda "De corps" ("Apie kūnus"). Šiaulių Didždvario gimnazijos dvyliktokė atkreipia dėmesį į kūniškąją mados pusę: nematomiems dalykams ji suteikė apčiuopiamumą, o fizinius kūnus padarė nematomus. Pirmajame aukšte eksponuojama buvusio šiauliečio fotografo Tomo Černiševo paroda "Houte couture". Kūrėjas demonstruoja milžiniškas ryškiaspalves fotografijas, kuriose užfiksuoti kadrai iš Lietuvos ir užsienio miestų. Čia įamžinta ir garsioji Vilniaus senamiesčio gatvėse puikiai žinoma ekstravagantiška ponia Rožytė, ir spektaklių akimirkos, ir gatvės mada. "Aš gimiau 13 dieną, todėl ir pateikiau parodą tryliktajam "Viruso" festivaliui", - tarstelėjo mažakalbis T. Černiševas. Kišenės ir burbulo improvizacijos  | Burbulų motyvai žaismingai plevėsuojančiose Agnės Biskytės suknelėse. |
Vyriausiasis dalyvis šiaulietis dailininkas Bronislovas Rudys parodai parengė vieno objekto - kišenės, kurią savo parodos pavadinime užšifravo kaip "Detalę K", improvizacijas. Menininkas domėjosi kišenių technologine puse, tai yra kurios jų yra pridėtinės, įpjautinės, paslėptos, atvertos, su atlankais, užsegamos, užtraukiamos ir panašiai. Rengdamasis šiai parodai B. Rudys apėjo ir naujų, ir dėvėtų drabužių parduotuves, skaičiavo, kiek kišenių gali būti ant vienos kelnių klešnės ir kiek mažesnių kišenių gali tilpti didesnėje. Kišenė nagrinėta ir socialine prasme, svarstyta, kas yra "bendra kišenė", kokio dydžio yra kišenė, kuri leidžia įgyvendinti savo svajones, kokios kišenės pakaktų pragyventi. Didžiausia erdvė skirta buvusios šiaulietės Agnės Biskytės drabužių kolekcijai "Buble-eidos" ("Burbulo grynoji esmė" arba "Burbulo pavidalas"). A. Biskytė sako, kad jos kolekcija - apie moteriškumą. Nes moteris neturi aštrių kampų, ji yra apvali. Kolekcijoje net galima rasti moteriškumo simbolio - Merilin Monroe prisiminimą - dvi audinio su burbuliukais suknelės plevėsavo taip, tarsi garsioji aktorė stovėtų virš metro... "Čia kiekvienas pamatys savo moterį", - šypsojosi A. Biskytė, o V. Kinčinaitis džiaugėsi, kad talentingoji kūrėja parengė parodą "Virusui". Agnė buvo jo mokinė Dailės mokykloje, jos darbai nuo mažų dienų, pasak menotyrininko, jau buvę išskirtiniai.
- Pagerbtas šviesuolių muziejininkių atminimas
-
Eva JAGMINAITĖ Ch. Frenkelio viloje vakar prisiminti du Šiaurės Lietuvos krašto šviesuoliai – Peliksas Bugailiškis ir Vincentas Vaitiekūnas. Tradicinė Pelikso Bugailiškio premija, teikiama už muziejininkystės, kraštotyros darbus bei kultūrinę, mokslinę veiklą bei P. Bugailiškio vardo įprasminimą, įteikta vilniečiui inžinieriui, kraštotyrininkui, vienam iš Radijo ir televizijos muziejaus ("Aušros" muziejaus padalinys- aut.past.) įkūrėjų Jonui Rimkevičiui.
 | Šių mūsų krašto šviesuolių veidai pažįstami net mokyklinukams. Savo gyvenimą jie paskyrė kraštotyrai ir muziejininkystei. |
Besibaigiančius metus ženklina dvi svarbios mūsų kraštui sukaktys – 125-osios P. Bugailiškio ir 100-osios V. Vatiekūno gimimo metinės. Abu šviesuliai - gerai žinomi Šiaurės Lietuvos krašto kultūros veikėjai. Į muziejininkystės darbus įtraukę mokytojus, jaunimą ir šviesuomenę, Lietuvos materialaus ir dvasinio pasaulio puoselėjimui jie skyrė visą savo gyvenimą. Teisininku dirbęs P. Bugailiškis gvildeno muziejininkystės ir paminklų apsaugos klausimus. Pats kraštotyrininkas sakė, kad iš pomėgio muziejininkystė jam virtusi pašaukimu. 1923 m. P. Bugailiškio iniciatyva įsteigtas Šiaulių "Aušros" muziejus, vėliau – Šiaulių kraštotyros draugija. V. Vaitiekūnas – P. Bugailiškio pasekėjas. Kone šešis savo gyvenimo dešimtmečius skyręs kraštotyrai ir muziejininkystei, tapo vienų įžymiausių šios srities specialistų. Šviesuolis už darbą muziejuje ir paminklosaugos bei turizmo srityse ne kartą apdovanotas Kultūros ministerijos, Kraštotyros draugijos garbės raštais, atminimo ženklais bei medaliais. Minint aštuoniasdešimtąsias jo gimimo metines įsteigtas Mikelio prizas, kasmet skiriamas geriausiems Šiaulių kraštotyrininkams. Prieš dešimt metų įsteigta kasmet teikiama P. Bugailiškio premija, kurios tikslas pagerbti teisininko, kraštotyrininko, ilgamečio "Aušros" muziejaus vadovo P. Bugailiškio atminimą bei skatinti visuomenės domėjimąsi Lietuvos istorija, Šiaulių krašto kultūros paveldu. Vakar ši premija įteikta inžinieriui, kraštotyrininkui, visuomenininkui bei radijo mėgėjui Jonui Rimkevičiui. Laureatas apdovanotas už savo darbus kraštotyros ir muziejininkystės veikloje. J. Rimkevičius laisvalaikiu po darbo Šiaulių televizorių gamykloje, kruopščiai tyrinėjo radijo ir televizijos istoriją bei rinko eksponatus Radijo ir televizijos muziejui. Dešimtasis P. Bugailiškio premijos laureatas viena iš kraštotyrinio darbo sričių pasirinko sovietmečiu užmarštin nugrimzdusius kultūros ir istorijos paminklus, Lietuvos savanorių, partizanų bei karių kapus. Nebuvo abejingas disidentiniam sąjūdžiui. Prieš daugiau nei dvidešimt metų buvo priverstas palikti mėgiamą darbą muziejuje bei iš gimtojo krašto persikelti į Vilnių, mat už atsisakymą bendradarbiauti su KGB buvo persekiojamas. P. Bugailiškio premijos laureatais jau yra tapę muziejininkas Egidijus Prascevicius, kraštotyrininkas Vidmantas Lopeta, mokytojas kraštotyrininkas Jonas Krivickas, dailininkas Antanas Krištopaitis, kraštotyrininkas, muziejininkas Vaclovas Rimkus, muziejininkė Virginija Šiukštienė, fotografas Antanas Dilys, paveldosaugininkas Romas Olišauskas, kraštotyrininkas, fotografas Jonas Tamulis bei archeologė Birutė Salatkienė.
- "Lietuvos darbdaviams dar daug reikia mokytis"
-
Eva JAGMINAITĖ Tokius žodžius ištarė Didždvario gimnazijos moksleiviai Jorūnė Šuipytė ir Rokas Bučiūnas, grįžę iš dvi savaites trukusios viešnagės JAV, kur turėjo išskirtinę galimybę patekti į įmones, kuriose priimamos vos dvi ekskursijų delegacijos per metus. Antrus metus įgyvendinamo projekto "Lietuvos jaunimo lyderiai" dalyviai į JAV vyko aštuoniese.
 | Aštuoni Lietuvos atstovai dvi savaites mokėsi lyderiavimo paslapčių. Pirmieji iš kairės- R. Bučiūnas ir J. Šuipytė. Jorūnės ŠUIPYTĖS asmeninio archyvo nuotr. |
Jokio šablono ir beribės galimybės R. Bučiūnas džiaugiasi, kad nebuvo jokio iš anksto paruošto šablono ar nuobodžių teorinių paskaitų. Kiekvienas būsimasis lyderis galėjo asmeniškai pasisemti tiek žinių ir praktikos, kiek jam esą reikalinga. "Intensyviai bendraudami buvome supažindinti su ekonomika, aplinkosauga, politika, žmonių teisėmis. Tik nuo mūsų priklausė, kiek mes pasisemsime iš programos. Grįžome turėdami įsipareigojimų. Tai,ką išmokome, turime paskleisti kuo platesnei auditorijai Lietuvoje, todėl jau surengėme keletą mokymų ir paskaitų. Praktines JAV įgytas žinias pritaikysime savanoriaudami "Gelbėkit vaikus" veikloje", - pasakoja R. Bučiūnas. "Nordstrom" darbas itin sužavėjo Jorūnė Šuipytė teigia, kad didžiulį įspūdį paliko būtent prieš išvykstant į JAV visiškai negirdėta "Nordstrom" bendrovė. "Šioje bendrovėje visi lygūs - nuo valytojos iki valdytojo. Nustebau, kad jų pardavimų infrastruktūra tobulai išplėtota. Man tereikėjo stovėti ištiesus rankas, o kelios pardavėjos mane aprenginėjo, derino rūbus", - stebisi J. Šuipytė. R. Bučiūnas sako pasijutęs "Nordstrom" parduotuvėje lyg žvaigždė. "Jie tiesiog stengiasi įtikti klientui. Prekę galima grąžinti bet kada, net po kelerių metų. O jei gavę siuntą specialistai nuspręs, kad štai man dar galbūt tiktų naujas batų modelis ar stilingas paltas, jie visada paskambins ir pasiūlys ateiti šios prekės apžiūrėti", - žavisi Didždvario moksleivis. Patikusi rūbą jie gali persiūti tuoj pat. O jei žmonės renkasi kostiumą ypatingai progai, jiems po kelių dienų paskambinama ar parašomas laiškas - pasidomima, kaip praėjo vakarėlis. R. Bučiūnui įdomu, kad šioje kompanijoje darbuotojams sukuriama išskirtinė galimybė nueiti visą karjeros kelią. "Nordstrom" nenori darbuotojų rotacijos. Ši kompanija didžiulį dėmesį teikia darbuotojams ir gaminių kokybei. "Kainos nėra itin didelės, tačiau esu įsitikinusi, kad mūsų šalyje tokios kokybės rūbų vargu ar kur rasiu", - sako J. Šuipytė. "Microsoft" sunku pralenkti Projekto dalyviams buvo papasakota apie kompanijos plėtrą net Afrikoje. Milžiniški pinigai skirti tam, kad besivystančios Afrikos šalys pirmiausia turėtų elektrą, kad galėtų naudotis internetu. "Microsoft" taip pat stengiasi išlaikyti pastovų kolektyvą, vadovaudamasi šūkiu: "Geriau ilgesnis maratonas negu sprintas". Jei žmogus ima jausti įkvėpimo stoką, pagal jo būdą, charakterio savybes, gabumus jam asmeniškai sukuriama nauja darbo vieta. Gerbiamas tas darbuotojas, kuris ateina pas generalinį direktorių ir pareiškia norįs ateityje užimti jo vietą. Jam sudaromos galimybės tobulėti ir būti paaukštintam. Ko trūksta Lietuvos darbdaviams? Lietuvos kompanijų vadovai klysta iškeldami save į piramidės viršūnę. "Realiai kompanijos lyderiams, vadovams reikėtų pirmiausia suvokti, kad jų verslo sėkmė - įmonėje dirbantys žmonės, todėl dalį pajamų vertėtų investuoti būtent į juos. Dažniau su jais pasikalbėti apie jų tikslus ar siekius, apie jų savijautą kompanijoje, pasitenkinimą, gaunamą iš darbo", - teigia J. Šuipytė. R. Bučiūnas akcentuoja, kad svarbu sukurti stiprų darbovietės bendruomenės ryšį ir gerus vidinius santykius. Moksleivis sako "Microsoft" kompanijoje sutikęs dirbantį lietuvį, kuris teigė, kad geresnio darbo jis neįsivaizduojąs. "Microsoft" rūpinasi net menkiausiomis smulkmenomis. Net ir filialų direktoriai į darbą važiuoja specialiai kompanijos skirtais autobusais - taip įmonė rūpinasi, kad nebūtų teršiamas oras. Visi darbuotojai apgyvendinami netoliese. "Microsoft" - kaip didelis kaimelis, kur žmonės gyvena, dirba, praleidžia laisvalaikį", - pastebi J. Šuipytė. Šiauliečiams buvo keista, kad taupant laiką buvo pietaujama susitikimų ir diskusijų metu. Aplankė daug įmonių ir... kaubojus Susitikdami su įmonių vadovais, paprastais darbininkais, moksleiviai gavo neįkainojamą pozityvaus mąstymo pamoką. Aplankę galybę įmonių, susipažinę su įvairiais atliekų perdirbimo būdais, lietuvaičiai susitiko su privačios mokyklos moksleiviais. "Buvo keista, kad dvylikos metų vaikas klausia mūsų, koks lietuvių požiūris į B. Obamos pergalę ar kaip ši pergalė paveiks Lietuvos politinį gyvenimą", - stebėjosi šiauliečiai. Susipažino moksleiviai ir su limuzinų kompanijos vadovais. "Buvome vežiojami autobusu, kuriuo vežami garsūs roko atlikėjai. Turėjome suvokti, kad visos nerealiausios idėjos gali būti įgyvendintos. Sužinojome, kad garsiame Vašingtono universitete žmonės, niekad nebuvę Lietuvoje ir vargu ar apie ją girdėję, pasirenka Baltijos šalių studijas", - R. Bučiūnas. Viešnagės pabaigoje lietuvaičiai išvyko į Rytų Vašingtone esančią rančą, kur kaubojų padedami jojo į kalnus. "Jie mus vaišino tradiciniu maistu, keturių rūšių ant laužo kepta mėsa. Tiesa, kaubojai niekuomet nepasirašo jokių sutarčių. Didžiausias pasižadėjimo įrodymas - rankos paspaudimas, žodinis pasižadėjimas", - įspūdžiais dalijasi R. Bučiūnas. Stebino geros lietuvaičių anglų kalbos žinios Šeimose gyvenę šiauliečiai nebuvo pirmieji svečiai amerikiečių šeimose, tačiau nustebino geromis anglų kalbos žiniomis. "Stebino tai, kad prie vakarienės stalo susirinkusi šeima sukalba maldą prieš valgydama, o valgydama dalijasi dienos įspūdžiais. Tėvai žino viską apie jaunimo gyvenimą be jokių tabu", - sako R. Bučiūnas. Iki šiol su Europa atostogų planų nesiejusi šeima pažadėjo Roką aplankyti jau šią vasarą. J. Šuipytę priėmusi šeima labai domėjosi mūsų šalies politika. "Mane dešimt prakaitų išpylė, kol išdėsčiau apie visas Lietuvos politines partijas. Jiems nuostabą kėlė tai, kad į Seimą gali kandidatuoti politikos nebaigusios žvaigždės. Stebėjausi, kai stebint B. Obamos ir J. McCaino debatus ir buvo sustabdoma televizijos laida, audringai diskutuojama ir ginčijamasi, pakartojama ištrauka, pasijuokiama ir žiūrima toliau", - stebisi J. Šuipytė. Tiesa, viešnagės metu šiauliečiams teko išgirsti ir netikėtų, ne itin malonių klausimų, ar Lietuva yra miestas, ar valstybė, ar turime elektrą, ar į mokyklą jojame arkliais?
- Latvijos savaitė Šiauliuose
-
Lina ZDANEVIČIŪTĖ Šiauliuose buvo surengta šventinė savaitė skirta Latvijos Respublikos paskelbimo 90-mečiui paminėti. Asociacija Baltų centras šventine programa siekė sudominti įvairių amžiaus grupių žmones, supažindinti juos su Latvijos istorija, kultūra bei tradicijomis.
 | Baltų centro vadovės doc. dr. Reginos Kvašytės pristatyta fotografijų paroda "Latvijos mozaika". Autorės nuotr.
|
Latvijos savaitės idėja Baltų centras įsikūręs Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto patalpose. Tai asociacija, jungianti mokslininkus, dėstytojus, kultūros veikėjus bei kitus specialistus ir visus, norinčius plėsti ryšius ir įgyvendinti bendrus projektus su latviais, tyrinėti ir geriau pažinti baltų kultūrą. Šiai asociacijai vadovauja doc. dr. Regina Kvašytė, kuri ir sugalvojo surengti šventinę Latvijos savaitę Šiauliuose. "Latvijos savaitė – tai pirmas toks renginys Šiauliuose, galbūt net ir Lietuvoje. Tikimės, kad tokie renginiai taps gražia tradicija, – kalbėjo Regina Kvašytė. - Surengti Latvijos savaitę man kilo mintis jau praėjusiais metais. Daug žmonių siūlė savo pagalbą, tik vis mąsčiau, kokia proga reikėtų organizuoti renginį. Kadangi šiemet Latvijos Nepriklausomybei sukanka 90 metų, nusprendžiau šį jubiliejų šventiškai paminėti Lietuvoje." Parodoje - Latvijos vaizdų mozaika Nors dalis renginių skirta siauresniajam ratui, plačioji visuomenė neliko pamiršta. Kino teatre "Atlantis Cinemas" buvo rodomas vaidybinis filmas "Rygos kariai" apie Latvijos valstybės kūrimąsi. Lietuvoje šis filmas jau buvo rodytas šių metų pavasarį Vilniuje ir Kaune. Šiauliečiai šio filmo sulaukė kaip tik Latvijos 90-ojo gimtadienio proga. Doc. dr. Regina Kvašytė surengė Latvijos savaitei skirtą fotografijų parodą. Baltų centro vadovės vienas iš pomėgių yra fotografavimas. Tai ir malonumas, ir saviraiškos būdas, kuris, anot R. Kvašytės, kartais pasireiškia viešai - kai kolegoms dovanojama kokia nors nuotrauka ar kai reikia kokį nors leidinį vaizdais iliustruoti, pavyzdžiui, ŠU 60-mečio kalendorių. ŠU Humanitariniame fakultete R. Kvašytės nuotraukos nėra naujiena. Fakulteto 50-mečio proga II aukšto galerijoje buvo surengta jos paroda "Metų laikai". R. Kvašytės paroda "Latvijos mozaika" skirta Latvijos Respublikos paskelbimo 90-mečiui. Parodai Regina Kvašytė atrinko nuotraukas, darytas skirtingose Latvijos vietovėse. Daugiausia dėmesio skyrė sostinei Rygai. "Ši paroda nepretenduoja į išsamų Latvijos vaizdą - kartais per kokį nors mažmožį lengviau pažinti didelius dalykus", - sako fotografijų autorė. Parodos pristatymo metu Regina Kvašytė susilaukė daug gerų žodžių. Į parodą pasidžiaugti Reginos darbais atėjo ne tik studentai bei kolegos, bet ir Šiaulių miesto žmonės. Proga mokytis kaimynų kalbos Prie Baltų centro prisidėjo ir studentų klubas "Mūzynas", kuriame Latvijos savaitės Šiauliuose metu vyko lietuvių ir latvių poezijos skaitymai. Jaunimui tai buvo puikus būdas pramokti kaimyninės kalbos. Kiekvienam savaitės renginiui buvo kruopščiai rengiamasi ir stengiamasi įtikti visiems skoniams ir stiliams. Kiekvienas galėjo pasirinkti, kur nueiti ir ką pamatyti. Renginių gausa ir įvairovė visą savaitę neleido nuobodžiauti, kadangi programos renginiai buvo vieši ir į juos buvo galima eiti nemokamai, išskyrus filmą ir paskutinį savaitės renginį - šio penktadienio vakaronę "Mes - baltai" "Juonė pastuogėje", kuriame bus vaišinamasi latvių tradiciniais patiekalais. Visuose Latvijos savaitės renginiuose akcentuojami ryšiai tarp Latvijos ir Lietuvos.
- Atkurti atmintį - kūrybiškas darbas
-
Oksana LAURUTYTĖ Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius surengė parodą ir išleido katalogą "Archyvų premjeros". Juose eksponuojamos daugiau nei prieš 30 metų darytos fotografijos. Parodoje ir kataloge yra ir trijų šiauliečių - Ričardo Dailidės, Antano Dilio ir Aleksandro Ostašenkovo - archyvų nuotraukų.
 | Ričardas Dailidė "Sunkus rytas", 1969 m. |
Kūryba, išlaikiusi laiko išbandymą Vos įžengę į kūrybos kelią fotomenininkai kruopščiai saugo užfiksuotus bent kiek geresnius kadrus. Per kūrybos laikotarpį susikaupia nemenkas, ne visada deramai įvertintas archyvas. Dalį sukauptų fotografijų menininkai retkarčiais eksponuoja įvairiose parodose, albumuose, tačiau yra fotografijų, kurios taip ir lieka dūlėti stalčiuose. Parodos "Archyvų premjeros" kuratoriui fotomenininkui Aleksandrui Macijauskui kilo mintis surengti parodą, kurioje būtų eksponuojamos fotografijos, padarytos prieš 30 metų. Išlaikiusios laiko išbandymą ir tik pačių fotografų, kurie yra dar gyvi, atrinktos nuotraukos ir eksponuojamos Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus patalpose. Fotoparodoje pakviesti dalyvauti ir trys šiauliečiai: R. Dailidė, A. Dilys ir A. Ostašenkovas. Garsūs menininkai gavo puikią progą pažvelgti atgal ir pasitikrinti, ar jų kūryba išlaikė laiko - griežčiausio teisėjo - išbandymą. Pasak R. Dailidės, ši paroda sulaukė itin didelio visuomenės susidomėjimo, žiūrovai džiugiai vertino fotomenininkų, kuriems niekada nestigo vidinės laisvės, darbus. "Lietuvos fotomenininkų sąjunga jau brandina idėją surengti parodą ir išleisti sovietmečiu darytų kadrų albumą. Juk tuo metu viskas buvo cenzūruojama, tad yra fotografijų, kurių menininkai niekam negalėjo rodyti. Tai bus puiki proga atkurti atmintį", - sakė R. Dailidė. Kryžių kalno fotografijos žavėjo lenkus Neseniai fotomenininkas R. Dailidė grįžo iš Lenkijos, kur Varšuvos galerijoje "Rampa" vyko Lietuvos menininkų kūrybos paroda. Lenkai parodoje pakvietė eksponuoti savo darbus fotomenininkus Ričardą Dichavičių ir R. Dailidę, dailininkus Joną Daniliauską, Antaną Kmieliauską ir Bronių Grušą. Parodoje eksponuotos didelio formato fotografijos, o menininkams padovanoti puikios kokybės parodos katalogai. R. Dailidė parodai pateikė fotografijų, darytų Kryžių kalne, ciklą. "Eksponuota ir fotografija, kurioje nufotografavau besimeldžiantį popiežių Joną Paulių II, o juk jis ir sakė, kad Kryžių kalną reikia rodyti visam pasauliui kaip unikalų reiškinį. Aš vykdau popiežiaus valią", - šypsojosi R. Dailidė. Menininkas džiaugėsi, kad Lietuvos menininkai sutikti su didžiausia pagarba, o jo kūriniai įvertinti itin palankiai. Juk lenkams tikėjimas ir lenkų kilmės šviesios atminties popiežius yra labai svarbūs dalykai. Lietuvių menininkų parodos atidarymas sutapo su popiežiaus Jono Pauliaus II inauguracijos 30-mečio iškilmėmis Varšuvoje. Šia proga R. Dailidės fotografijų ciklas buvo perkeltas ir į šio renginio ervę. Parodoje netgi dalyvavo 90-metė popiežiaus jaunystės draugė Halina Kvietkovska, kuri su būsimu Dievo tarnu bendravo dar šiam bandant tapti aktoriumi.
- Spalva ir gyvybingas tapančios rankos judesys
-
Ričardas JAKUTIS Miesto dailės galerijoje veikia Viktoro Ostašenkovo jubiliejinė tapybos darbų paroda "Retrospektyva". Gyvybingi bei spalvingi dailininko paveikslai užima visą pirmąjį galerijos aukštą, nors menininkas sako galėjęs užpildyti ir visą galeriją.
| | Viktoras Ostašenkovas sako, jog jo darbuose vaizduojami pastatai taip pat turi savo charakterį, spalvas, šviesas ir šešėlius. Aleksandro OSTAŠENKOVO nuotr.
|
Neabejotina, kad V. Ostašenkovas - produktyvus ir įdomus menininkas. Grožiesi jo nutapytais miestų vaizdais, panoramomis ir netikėtais kampeliais, spalvingais natiurmortais. Kažkas dailininkui yra papriekaištavęs, jog jis tapo miestus, pastatus, o žmogus tik retkartėmis švysteli tose panoramose. Viktoras atsako, jog pastatai taip pat turi savo charakterį, spalvas, šviesas, šešėlius, prisipažįsta, kad jam įdomu atrasti ir atskleisti netikėtą miestą. Jei reikėtų pavadinti šią Viktoro Ostašenkovo parodą, pavadinčiau ją "Čia ir dabar". Nors ir ankstesnėms parodoms šis pavadinimas tiktų – dailininkas stengiasi nuolat būti aktualus. Nesitiki, kad taip galima tapant miestą. Viktoras sugeba – žvelgi į jo nutapytą bet kurį miesto kampelį ir, atrodo, pats neseniai esi ten buvęs. Net savo mėgiama dingusio miesto tema Viktoras kalba ne apie mirusius ir amžiams užmarštin nugrimzdusius pastatus, bet bando priminti, kad jie dar neseniai čia stovėję – bemat juos mintyse "atstatai". Atskirai reikėtų pakalbėti apie spalvas V. Ostašenkovo paveiksluose. Jauti, kad spalva tapyboje jam yra svarbiausia priemonė. Dailininko paveikslai tarsi reikalauja pavasario ir, atrodo, jiems ruduo - ne metas, bet geriau pagalvojus – gal tai ir gerai, kad jie pagyvina rudenį ar net keičia metų laikus. Žiūri, ir spalva užburia, įsuka, nebenori paleisti. Esi ir pasaulyje (kasdienybėje), ir už jos. Gal kai kas leptels apie spalvų chaosą, bet su tuo tikrai negalima sutikti – jei ir yra chaoso, tai jis turi prasmę, nes anapus jo jauti esant tvarką. Dar jauti, kad dailininkas gyvena pojūčiais, o ne simbolių ir ženklų prasmėmis. Tai - gerąja prasme. Kas dar būdinga V. Ostašenkovo kūrybai? Gesto išraiškingumas. O tai, kaip ir spalvų pojūtis, tapyboje jau yra daug. Neveltui dailininkas turi savo gerbėjų ir pasekėjų. Pokalbiuose su Viktoru jauti, kad jo gyvenimo tikslas – kūryba. Gal toks menininko užsidegimas ir leidžia būti produktyviam, rengti parodas. O trumpai ir nedvejojant galima pasakyti – tai išties gera ir gaivi paroda.
- Ar Turkijai reikia Europos Sąjungos?
-
Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ Į Tatvaną (Turkija) savaitei jaunimą iš Rumunijos, Italijos ir Lietuvos sukvietė Europos Sąjungos remiamas projektas "Religijų šokis mėnesienoje". Projekto dalyviai pristatė religiją, kurią išpažįsta, diskutavo apie tikėjimo pasirinkimo laisvę ir toleranciją kitų religijų atžvilgiu. Musulmoniška aplinka ir stebino, ir žavėjo.
 | Neveikianti X a. armėnų bažnyčia. |
Krikščionybę įveikęs islamas Projektas vyko kurdiškoje Turkijos dalyje, svarbioje istoriniu ir religiniu požiūriu vietoje. Tai buvusi Mesopotamijos teritorija, iš kur kildinamas raštas. Rytinėje dalyje Turkijos siena ribojasi su Iranu, o šiauriau - su krikščioniškomis valstybėmis - Armėnija ir Gruzija. Žvilgsnis į istoriją leis suprasti, kaip klostėsi skirtingų religijų kelias. Mažojoje Azijoje krikščionybė klestėjo, kol nusilpo Bizantijos imperija, kurios didžiąją dalį XI amžiuje užkariavo turkai. 1453 m. jiems užėmus Konstantinopolį, krikščionybės era šioje teritorijoje baigėsi. 1923 m. žlugus Osmanų valstybei susikūrė Turkijos respublika. Pirmasis šalies prezidentas Mustafa Kemalis Atatiurkas, kuris tebegarbinamas iki šiol, o jo portretas kabo matomose vietose, siekė šalį paversti vakarietiška. Jo pradėta sekuliarizacija (religijos įtakos mažinimas visuomenėje) stipriai paveikė Turkijos kultūrą. Ji tapo modernesnė ir europietiškesnė. Nepaisant to, gajos musulmoniškos tradicijos išliko gyvos, ypač atokesnėse, turistų mažiau lankomose šalies vietovėse. Moters teisės ribojamos Kadangi Tatvanas yra atvykėlių mažai lankoma vieta, projekto dalyviams teko patiems laikytis nusistovėjusių islamo religijos nuostatų. Europiečiai iš anksto buvo supažindinti su taisyklėmis, kurių derėtų laikytis. Gatvėse poroms geriau nevaikščioti susikibus rankomis, nes vyrų ir moterų atskirtis ypač ryški. Pagal tenykštes religines nuostatas, prisilietęs prie moters, juo labiau pamylėjęs ją, turkas negali eiti į mečetę, prieš tai neapsiplovęs. Moterys į mečetę įeina pro atskirą įėjimą ir meldžiasi atskirtoje nuo vyrų vietoje. Projekto organizatoriams buvo sunkoka net viešbutį rasti, mat administracija, išgirdusi apie galimą alkoholio vartojimą vakarais, griežtai atsisakydavo atvykėlius priimti. "Patyrėme kultūrinį šoką. Stebino tai, kad mieste nebuvo matyti moterų, o jeigu viena kita pasirodydavo, tai būdavo apsigobusi čadra. Gatvėse arbatą gurkšnoja tik vyrai, susitikę jie karštai apsikabina ir pasibučiuoja, - sako projekte dalyvavęs Šiaulių vyskupijos Katalikų evangelizacijos centro direktorius Juozas Dapšauskas. - Net 13-15 procentų mergaičių Turkijoje išteka pagal tėvų norą. Nors pagal įstatymus turėti kelias žmonas draudžiama, tačiau realiai yra visai kitaip."  | |  | Išvysti grupelėmis besišnekučiuojančius vyrus Tatvane įprastas vaizdas. | | Prie mečetės susirinko visi projekto dalyviai. Europietės, eidamos vidun, privalėjo apsigobti galvą skara ir paslėpti nuogas rankas bei kojas. |
Kriminogeninė ir demografinė padėtis kontroliuojama Islamas daro įtaką ir demografinei situacijai šalyje. Turkijoje gyvena apie 70 milijonų gyventojų. Abortai yra uždrausti, o šeimose įprasta auginti po aštuonis ar dešimt vaikų. Islamas įtakos turi ir nusikalstamai veiklai. Daugelį nusikaltimų, anot J. Dapšausko, išprovokuoja alkoholis, o islamo draudimas jį vartoti tampa drausminančia priemone. Gyventojai baiminasi Korane surašytų galimų bausmių. Galūnės netektis - priežastis, dėl kurios nekyla minčių vogti. Bausmės nėra taikomos, nes turkai žino, kas už tai gali laukti. "Projekto koordinatorių buvome įspėti, kad į gatvę nesaugu išeiti dėl to, kad kažkas gali ką nors ne taip... pasakyti. Mat turkams žodis kartais gali būti labiau įžeidžiantis nei veiksmas, - tvirtina šiaulietis. - Musulmonai turi aiškesnes nuostatas, krikščionys yra liberalesni, tačiau jų vertybių skalė pakitusi."  | | Koraną pavartyti panorę lietuviai nežinojo, kad jo negalima liesti neplautomis rankomis. Kiekvienas projekto dalyvis gavo po vieną Korano egzempliorių, tačiau iš dėklo jį ištraukti galėjo tik grįžęs į viešbutį Juozo DAPŠAUSKO asmeninio archyvo nuotr.. |
Keiti tikėjimą - renkiesi mirtį Paklausti, ar islamas nėra susijęs su terorizmu, turkai karštai tai neigė. Norėdama įstoti į Europos Sąjungą, Turkija turi pripažinti, kad vykdė armėnų tautos genocidą. Anot J. Dapšausko, vietiniai pritaria, kad tai buvęs genocidas, tačiau garsiai pripažinti to negalintys, nes valstybė gali būti paprašyta mokėti kompensacijas nukentėjusiesiems. Krikščionių atžvilgiu diskriminacija jaučiama iki šiol. "Jeigu musulmonas sumanė pakeisti tikėjimą, jo laukia mirtis. Moteris, ištekėjusi už musulmono, turi išpažinti jo tikėjimą, ir jokių iliuzijų, kad šeima gyvens krikščioniška dvasia, vadovausis jai įprastomis normomis", - sako Evangelizacijos centro direktorius. Daugiau vakarietiškos kultūros apraiškų turinčiuose Turkijos miestuose gyvenimas liberalesnis. Su kitokia kultūra į musulmonišką šalį ateina ir negerovių. "Mieste, kur ne taip griežtai laikomasi tradicijų, teko matyti bare rūkančią moterį, tad keista, kad šalis nesimoko iš svetimų klaidų. Atrodytų, kad turkai gyvena tame periode, kurį Europa jau praėjo", - pastebi J. Dapšauskas. Anot jo, Europa neturėtų pamiršti, kad priėmusi į savo glėbį turkus turės kęsti ne tik bedarbių antplūdį, bet ir pagreitintą senojo žemyno islamizaciją. Daugelio turkų manymu, ne jiems Europos Sąjungos reikia, o mums, europiečiams, Turkijos narystė yra naudinga. Pigios darbo jėgos ir jaunimo jau dabar Europai trūksta, o Turkija žmogiškaisiais ištekliais gali pasigirti. Savo šalyje turkai darbo neturi, tad ieškodami geresnių ekonominių sąlygų jie mielai imtų plūsti į išsivysčiusias vakarietiškas šalis.
- Mokyklose - naujas valdymo modelis
-
Eva JAGMINAITĖ Jau antrą mėnesį Šiauliuose įgyvendinamas naujas, modernus, šiuolaikiškas valdymo ir struktūros modelis. Tačiau vertinti ir lyginti jo su ankstesniu neskubama. Aštuonios Šiaulių mokyklos prisijungė prie Švietimo ir mokslo ministerijos bei partnerių vykdomos programos, siekiančios įdiegti naują ir modernų, pasaulyje plačiai paplitusį, o Lietuvoje tik išbandomą mokyklų vidaus ir struktūros modelį.
Darbo nesumažėjo Nuo rugsėjo pirmosios naująjį vidaus struktūros modelį 2008-2009 metams įgyvendinančios Didždvario gimnazijos direktorius Vaidas Bacys tikina, kad jam, kaip įstaigos vadovui, darbo nesumažėjo. Tačiau gerokai padidėjo naujai įsteigtų skyrių vedėjų atsakomybė. Didždvario gimnazijos vadovas sako, kad per anksti spręsti apie naujos programos efektyvumą ir pranašumą prieš buvusią sistemą, tačiau tvirtai yra įsitikinęs, kad naujasis modelis išgrynino padalinių funkcijas. Kadangi dabar yra daug skyrių, jų funkcijos labai apibrėžtos ir konkrečios. Taip lengviau organizuoti ir paskirstyti darbą. Įgyvendinama aštuoniose mokyklose Atsižvelgiant į Švietimo ir mokslo ministerijos keliamus reikalavimus, dalyvauti programoje atrinktos aštuonios - Didždvario, J. Janonio ir "Romuvos" gimnazijos, "Saulėtekio", S. Daukanto, S. Šalkauskio vidurinės bei Jovaro ir "Romuvos" pagrindinės mokyklos. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėjos pavaduotojas Rimas Marcinkus sako, kad sėkmingai įgyvendinus naująjį valdymo modelį minėtose mokyklose jis gali būti pradėtas taikyti ir kitose. Viliamasi, kad mokyklose pagerės ne tik mokslo ir metodinio pasirengimo kokybė, bet ir moksleivių pažangumas, stiprės moksleivių lojalumas, bus labiau užtikrintas mokinių ir mokytojų saugumas. Vidaus struktūros ir valdymo modelį šiais mokslo metais išbando ir sostinės bei Kauno mokyklos. Tiesa, kiekvienoje mokykloje modelis šiek tiek skiriasi, tačiau visur yra direktoriaus pavaduotojas ugdymui, veiklos stebėsenos skyrius, ūkio dalis, buhalterija, sekretoriatas, biblioteka-informacinis centras, valgykla bei ūkio dalis. Atsakomybė paskirstyta tolygiai Didždvario gimnazijoje, be jau paminėtųjų, funkcionuoja dar septyni skyriai: lietuvių kalbos, tiksliųjų ir gamtos mokslo, užsienio kalbų, socialinių mokslų, menų ir kultūros ugdymo, tarptautinio bakalaureato, neformaliojo švietimo, pagalbos, ugdymo aprūpinimo skyriai. "Kiekvienas skyriaus vedėjas žino, ką jo skyriui privalu padaryti, dėl to darbas struktūriškesnis", - džiaugiasi V. Bacys. Didždvario gimnazijos vadovas ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus atstovai šią programą vadina sėkmingai prasidėjusiu eksperimentu ir neneigia, kad po kelius metų šis bandymas gali tapti įprasta Šiaulių mokyklų vidaus struktūra.
- Teistiesiems - "Geros dienos" pleneras
-
Eva JAGMINAITĖ Jau ne pirmąkart Šiauliuose - dėmesys Pataisos inspekcijos įskaitoje esantiems asmenims. Šią savaitę jiems "Laiptų" galerijoje surengtas "Geros dienos" pleneras.
 | |  | | Šiaulių regiono pataisos inspekcijos direktoriaus pavaduotojas Regimantas Mikaliūnas džiaugiasi, kad plenere skatinamas įskaitoje esančiųjų kūrybiškumas, padedama įgyti profesionalių žinių apie tapybą. | | Plenero dalyvė Viktorija sako, jog nuo mažens yra neabėjinga menui. Ji ypač mėgstanti dailę. Autorės nuotr. |
Šiaulių regiono pataisos inspekcija, siekianti skatinti nuteistųjų saviraišką ir turiningą laisvalaikio praleidimą, bendradarbiaudama su "Laiptų" galerija, surengė vienos dienos plenerą Šiaulių regiono pataisos inspekcijos įskaitoje esantiems bei buvusiems asmenims. Plenero organizatoriai viliasi, kad pleneras padės menui neabejingiem nuteistiesiems geriau pažinti dailę, lavinti kūrybinius įgūdžius. Plenero dalyvaviai iš pradžių piešė eskizus ant popieriaus, vėliau juos perkėlė ant drobės. "Noriu, kad jūs laisvai kurtumėt. Galite piešti ir vaizduoti bet ką. Padėjau jums kompozicijos pavyzdį, tačiau pasitelkite savo vaizduotę. Tiesiog leiskite rankoms laisvai kurti, piešti. Protas šiuo atveju turi eiti paskui jūsų rankų judesius", - pradėjo plenerą Lietuvos dalininkų sąjungos narys Martynas Gaubas. "Laiptų" galerijos direktorė Janina Ališauskienė nesitiki, kad iš plenero išaugs naujieji, įžymiais tapsiantys menininkai: "Būkime realistai. Gal jie netaps garsiais kūrėjais, bet jie geba kurti. Jau ne pirmąkart rengiame susitikimus meninėje aplinkoje tam, kad iš visuomenės išstumtieji galėtų įgyti meninių įgūdžių, padirbėti su profesionaliomis priemonėmis, gauti meną išmanančių specialistų patarimų." Šiaulių regiono pataisos inspekcijos direktoriaus pavaduotojas Regimantas Mikaliūnas sako, kad integraciniai renginiai vyksta kone kas ketvirtį. "Prieš keletą metų pirmąkart nuteistieji buvo įtraukti į parodą "Šventumas". Vėliau vyko nuteistųjų rankdarbių, piešinių, drožinių paroda. Šiemet norėjome, kad įskaitoje esantys asmenys būtų užvesti ant profesionalesnio kūrybos kelio. Juk ne paslaptis, kad savarankiškai surengti parodos neįmanoma. O dabar jie turi šansą suprasti, kad įgiję kūrybinės patirties, jie gali ją paversti pragyvenimo šaltiniu", - sako jis. Plenero dalyvė Viktorija vadina save savamoksle menininke. Mokykloje dailės mokytojos pamokyta dailės meno subtilybių, mergina vėliau dalyvavo konkursuose, jos darbai buvo pastebėti. Viktorija sako, kad dailėje randa nusiraminimą ir paguodą. "Kai būna liūdna, pradedu piešti ir taip palaipsniui nurimstu", - sako mergina. Plenero dalyvių, kitų Šiaulių regiono pataisos inspekcijos įskaitoje esančių asmenų sukurti darbai jau gruodžio pradžioje bus eksponuojami mažojoje "Laiptų" galerijos salėje. "Tikimės, kad darbus pavyks parduoti ir šie žmonės pajus, kad jų sukurti darbai turi ir piniginę vertę", - sako J. Ališauskienė. Kalėjimų departamento duomenimis, pataisos inspekcijų įskaitoje mūsų šalyje yra per 8 tūkstančius asmenų, 5 lygtinai atleisti nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą, 1651 lygtinai paleistų iš pataisos įstaigų, 1430 taikomas laisvės apribojimas. Šiaulių regiono pataisos inspekcijos įskaitoje šiuo metu yra daugiau nei tūkstantis asmenų.
- Šiaulių arenoje - Jaunimo dienos
-
Eva JAGMINAITĖ Gražus sutapimas: tuomet, kai visa Europa švęs dvidešimtą sėkmingo jaunimui skirtų programų įgyvendinimo jubiliejų, Lietuvoje sukanka dešimt metų nuo tos dienos, kai pradėjome dalyvauti ES programoje "Jaunimas Europai". Nuo to laiko paremta beveik du tūkstančiai neformalaus ugdymo projektų, kurių reikmėms skirta per 10 milijonų eurų.
 | Pernai minint Europos jaunimo savaitę, Vilniuje buvo suformuotas milžinškas "Veiklaus jaunimo" programos logotipas. Petys petin sustojo daugia nei 700 jaunų žmonių. JTBA archyvo nuotr.
|
Europos jaunimo savaitė minima lapkričio 2-9 dienomis. Šiauliuose jaunimui skirtas renginys vyks lapkričio 5 dieną. Tądien miesto, rajono ir apylinkių jaunimas kviečiamas į nemokamą renginį Šiaulių arenoje. Jaunimo savaitė persikelia į regionus Šie metai - pirmieji, kuomet didžioji Europos jaunimo savaitės renginių dalis iš didžiųjų miestų persikelia į mažesnius: Trakus, Jonavą, Panevėžį, Vilkaviškį, Druskininkus, Palangą, Tauragę, Telšius, Ignaliną, Jurbarką, Pagėgius ir Šilalę. Tikimasi, kad juose dalyvaus septyni tūkstančiai jaunuolių iš 57 savivaldybių. Sėkminga programų įgyvendinimo patirtis rodo, kad mūsų šalyje yra daug entuziastingo ir kuriančio, atviro diskusijoms bei turinčio savo nuomonę jaunimo. Gaila, kad gana dažnai jų balsas, idėjos ir nuomonė lieka neišklausyta arba dar blogiau - laikoma nieko verta. Europos Komisijos iniciatyva Jaunimo savaitė organizuojama kas pusantrų metų programos "Veiklus jaunimas" šalyse. Jaunimo savaitė - tai galimybė Lietuvos jaunimui parodyti savo išradingumą, sąmojingumą. 2007-aisiais vykusio renginio metu buvo užfiksuotas neįprastas rekordas: daugiau nei septyni šimtai jaunuolių susibūrė pievoje ir suformavo didžiulį programos "Veiklus jaunimas" logotipą. Pagrindiniai šių metų Europos jaunimo savaitės uždaviniai Lietuvoje yra prisiminti Europos Komisijos programas, kuriose Lietuva pradėjo dalyvauti prieš 10 metų (nuo 1998 m. lapkričio mėn.), bei informuoti visuomenę apie jaunimo programas, kurios tebevyksta Lietuvoje. Taip pat siekiama išplėsti kultūrinį dialogą tarp skirtingos praeities, tautybės ir religijos jaunų žmonių, gyvenančių Lietuvoje. Organizatoriai tikisi išsiaiškinti Lietuvos jaunimo poreikius, problemas bei sužinoti jų ateities vizijas bei lūkeščius. Šiaulių arenoje - lapkričio penktąją Šiaulių jaunuoliai Jaunimo savaitės iškilmes pradės lapričio 5 dienos popietę Šiaulių arenoje. Nuo 14 valandos visus apskrities jaunus žmonės pasitiks skautai. Pirmojo aukšto fojė vyks idėjų mugė, kurioje dalyvaus jaunimo organizacijų, sporto klubų bei kitų jaunimui svarbių kontaktų mugė. Ketinama ne tik pristatyti pastarųjų veiklą, bet ir pasikeisti idėjomis, aptarti ateities bendravimo bei veiklos perspektyvas. Į renginį jau sukviestos neformalios jaunimo organizacijos bei gatvės muzikantai. Atėjusieji į renginį galės susitikti su sporto, kultūros, kosminių raketinių modelių kūrimo, sveikatos problemų ir negalę turinčiųjų, šokių, modeliavimo, ekologijos, gatvės vaikų užimtumo įstaigų bei klubų atstovais. Šventinę nuotaiką palaikys Pakruojo ir Kelmės jaunimo pučiamųjų orkestrai.
| Šiaulių miesto savivaldybės administracijos jaunimo reikalų koordinatorė Loreta Krasauskaitė primena, kad lapkričio 5-osios jaunimo renginys bus nemokamas ir labai turiningas bei įdomus. Autorės nuotr. |
Po iškilmingo šventės atidarymo ir Šiaulių estrados teatro pasirodymo bus pristatyta parodomoji karatė programa. Vėliau vyksiančiose sporto rungtynėse neįgalieji bei visi norintys galės išbandyti boccia ir neįgaliųjų golbolą. Nepamiršti ir krepšinio aistruoliai. Jie žais komandose po tris, du vaikinai ir mergina. "Šiomis rungtynėmis siekiame skatinti solidarumą ir toleranciją. Siekiame, kad renginyje aktyviai dalyvautų žmonės, patiriantys integravimosi į visuomenę, socialinių, geografinių sunkumų ar turintys sveikatos problemų. Nugalėtojai bus apdovanoti medaliais", - sako Šiaulių miesto savivaldybės administracijos jaunimo reikalų koordinatorė Loreta Krasauskaitė. Susitikimai su Šiaulius garsinančiais žmonėmis Nemėgstantys sporto neliks nuvilti. Tuo pat metu Šiaulių arenos spaudos konferencijų salėje bus pristatomos ES programos "Jaunimas" ir "Veiklus jaunimas". Bus pristatoma savanorių veikla. Jaunimas galės neformalioje aplinkoje pabendrauti su sėkmingų ir populiarių projektų dalyviais. Visi norintys galės dalyvauti praktiniuose užsiėmimuose, skirtuose jaunimui tobulėti. "Skatindami jaunimo pilietiškumą, nusprendėme organizuoti susitikimą su garsiais mūsų krašto žmonėmis, kurie Šiaulių vardą išgarsino už šalies ribų. Tai olimpinių žaidynių dalyviai, sportininkai ir treneriai. Jau aišku, kad galima bus pabendrauti su Tomu Gadeikiu, Egle Balčiūnaite, Rasa Drazdauskaite, vos prieš kelis mėnesius atstovavusiais Lietuvai Pekino olimpiadoje", - sako L. Krasauskaitė. Galimybė būti išklausytiems "Apskritojo stalo" organizuojamoje idėjų mugėje jaunimo organizacijos ir neformalios grupės galės savo projektus bei sumanymus pristatyti ekspertams, kurie jiems patars, kaip profesionaliai parengti ir sėkmingai įgyvendinti projektą. Vakare Šiaulių arenos salėje koncertuos apskrities savivaldybių jaunimo meniniai kolektyvai, tarp kurių Šiaulių rokenrolo klubas "Elvis", moksleivių namų šokių grupė "Inkognito", muzikinė grupė "Real dreams and co". Vėliau vyks muzikinių grupių "NEO" ir "BAGGY B" koncertas. "Mes esame ateitis. Mes esame Europa", - su šiuo šūkiu Lietuvos jaunimas susijungs su visos Europos jaunais žmonėmis ir kartu švęs jubiliejines 20-ąsias Europos Sąjungos jaunimo programų metines.
- "Neregėta Lietuva" - bibliotekose
-
Savaitraštis "Šiauliai plius" gavo fotoalbumo "Neregėta Lietuva" autoriaus Mariaus Jovaišos laišką, kad Šiaulių miesto ir rajono bibliotekas pasiekė jo padovanoti devyni fotoalbumai. Tai dalis iš 300 albumų "Neregėta Lietuva", kuriuos autorius padovanojo Lietuvos bibliotekoms.
 | Į fotoalbumą "Neregėta Lietuva" pateko iš paukščio skrydžio darytos nuotraukos, atrinktos iš 20 tūkstančių kadrų. |
P. Višinskio bibliotekos darbuotojos patvirtino, kad dovaną biblioteka gavo, o albumas yra Meno skyriaus saugykloje. Šių metų pradžioje išleista didelio formato fotografijų knyga tapo vienu populiariausių negrožinės literatūros leidinių. Į albumą pateko keli šimtai iš paukščio skrydžio fotografuotų nuotraukų, atrinktų iš 20 tūkstančių kadrų. "Kiekvienas randa savo kelią pažinti gimtąjį kraštą. Kad suprasčiau, kokia nuostabi yra Lietuva, aš turėjau apkeliauti pusę pasaulio. Didžiuojuosi, kad gyvenu tokioje gražioje šalyje, ir norėčiau perduoti šį jausmą savo tautiečiams, svečiams ir visiems pasaulio žmonėms, kurie, pamatę šią knygą, galbūt nuspręs atvažiuoti ir Lietuvą pamatyti savo akimis. Norėčiau, kad šį albumą turėtų kiekviena Lietuvos šeima. Kad ši svajonė bent iš dalies išsipildytų, nusprendžiau padovanoti kelis šimtus knygų bibliotekoms, kad miestuose ir miesteliuose gyvenantys žmonės galėtų pamatyti neregėtus Lietuvos vaizdus. Jei besklaidydami nuotraukas mintyse nuklysite į kokį nors tolimą pasaulio kraštą, neužsimirškite, nes tai – tikrai Lietuva. Neregėta Lietuva", - sako M. Jovaiša. "Šiauliai plius" informacija
- Užburianti akordeono melodija
-
Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ Baigėsi VII tarptautinio festivalio "Linksmasis akordeonas" jaunųjų atlikėjų konkursas. Penkiose amžiaus grupėse varžėsi per 50 jaunųjų akordeonistų. Po dviejų turų paaiškėjo laureatai ir "Grand Prix" laimėtojai. Visi jie dalyvavo akordeonistų koncerte "Akordeono ekvilibristika", kurį vedė Ieva Ravkaitė ir Simona Šukytė.
 | Imrovizacijų vakarą akordeono kvintetas "Acco-Team" papuošė festivalį "Linksmasis akordeonas". Autorės nuotr.
|
Kiekvienas konkurso dalyvis komisijai pristatė du laisvai pasirinkto lengvo žanro, skirtingo charakterio kūrinius. Į antrą turą pateko 30 atlikėjų iš svečių šalių ir 20 - iš Šiaulių apskrities. Savo amžiaus grupėse absoliučiais nugalėtojais paskelbti penki jaunieji akordeonistai, kuriems įteikti "Grand Prix" apdovanojimai. Tai šiauliečiai Greta Pupkutė ir Deividas Jocius, kauniečiai Simas Paulauskas ir Laimonas Salijus bei Baltarusijos atstovė Jekaterina Keizerava. Pirmąsias vietas jaunųjų atlikėjų konkurse savo amžiaus grupėse pelnė šiauliečiai Eglė Bartkevičiūtė, Simona Šukytė ir Tadas Motiečius, kauniečiai Audrius Daučianskas, Orestas Urbonas, Augustinas Rakauskas ir Gražvydas Volkovas, joniškietė Gintarė Marcinkutė, Sergejus Jevdasevas iš Baltarusijos bei Mana Peiseniece iš Latvijos. Konkurso dalyvius vertino kompetentinga komisija - Minsko (Baltarusijos) muzikos akademijos profesorius Nikolajus Ševriukovas, Šiaulių konservatorijos direktorė Irena Asauskienė ir šiaulietis kompozitorius Algirdas Bružas, specialiai festivaliui "Linksmasis akordeonas" sukūręs koncertą dviem akordeonam ir kameriniam orkestrui "Pušų šešėliai". Didžiulio žiūrovų antplūdžio sulaukė antradienį į Dailės galeriją sukvietęs akordeonų kvintetas "Acco-Team". Jaunų akordeonistų komanda improvizavo intarpuose skambant moderniajai poezijai. Performanso autoriai ir atlikėjai Ieva Ravkaitė ir Martynas Levickis ne kartą buvo apdovanoti gėlėmis.
- Įmonėms - galimybė pristatyti save
-
Patraukliausias Šiaulių darbdavysDovilė URMONAITĖ Šiauliuose jau antrus metus iš eilės skelbiami rinkimai "Patraukliausias Šiaulių darbdavys", kuriuos rengia UAB Šiaulių personalo valdymo grupė kartu su tarptautine studentų organizacija AIESEC. Rinkimuose gali dalyvauti visos Šiaulių mieste ir rajone registruotos įmonės, turinčios juridinį statusą. Praėjusiais metais rinkimai sulaukė teigiamų atsiliepimų iš verslo atstovų bei pelnė Šiaulių miesto savivaldybės apdovanojimą kaip geriausias projektas "Verslui ir miestui".
Projektą įvertinti ir išsakyti nuomonę apie panašių renginių reikšmę paprašėme Šiaulių universiteto Socialinių tyrimų mokslinio centro direktorių Artūrą Blinstrubą.  | Šiaulių universiteto Socialinių tyrimų mokslinio centro direktorius Artūras Blinstrubas mano, kad patraukliausio darbdavio konkursas - tai galimybė įmonėms pažvelgti į save iš šalies. Autoriaus nuotr. |
- Kaip vertinate patraukliausio Šiaulių darbdavio rinkimų idėją? - Tokią idėją ir iniciatyvą vertinu palankiai. Pagirtina, kad ją stengiasi įgyvendinti jauni ir ambicingi ŠU Socialinių mokslų fakulteto AIESEC organizacijos studentai, bendradarbiaudami su Šiaulių personalo valdymo grupe. Man pačiam teko susipažinti su šių metų patraukliausio darbdavio rinkimų anketa bei vertinimo kriterijais, nes renginio organizatoriai konsultavosi dėl rinkimų metodologijos. Galiu pasakyti, kad šis tyrimas yra konceptualus, reikalaujantis nemažai organizacinių pastangų, tačiau yra realus ir įgyvendinamas. - Projektas yra unikalus tuo, kad pirmą kartą Lietuvoje darbdavio patrauklumą matuojanti vertinimo sistema yra sudaryta siekiant gauti kiek galima objektyvesnį įmonių rangavimą. Ar teisingai pasirinkti vertinimo kriterijai? - Dešimt optimalių kriterijų, tokių kaip atlyginimas, darbo sąlygos, vadovavimas bei kita, yra labiausiai tinka atskleisti pasirinktam pažinimo objektui. Šiuo atveju įmonės-darbdavio populiarumas bus išreikštas pagal bendrą įmonės konstruktyvumą, kurį rinkimuose atskleis duomenys ne tik apie atlyginimą, bet ir apie tarpusavio santykius, darbuotojų tobulėjimo galimybes, darbo sąlygas ir kita. Manau, kad toks kompleksiškumas – stiprioji projekto pusė. Pasitikėjimą rinkimais didina ir tai, kad organizatoriai neapsiriboja vienu metodu ir siekia rezultatų objektyvumo bei patikimumo. - Kurį iš išvardytų vertinimo kriterijų akcentuotumėte kaip vieną svarbiausių įmonėms ir jų darbuotojams? - Iš dešimties vertinimo kriterijų išskirčiau darbo sąlygas bei vidinį organizacijos įvaizdį ir reputaciją. Sprendžiant pagal tyrimo-rinkimų instrumentus, jie orientuoti į organizacijos mikroklimato, vadovavimo ir santykių konstruktyvumo atskleidimą. Be to, vienas iš netiesiogiai vertinamų ir metodikoje įžvelgiamų kriterijų dar galėtų būti įmonės veiklos konceptualumas. Su šiuo kriterijumi susiję duomenys turėtų atskleisti tai, kaip organizacija suvokia savo veiklą ir kiek socialūs yra jos siekiai. - Kuo šis projektas gali būti naudingas Šiaulių įmonėms? - Pagrindinė nauda – tai galimybė įmonėms pažvelgti į save iš šalies, pamatyti savo stipriąsias puses, kurios galbūt neretai ir nepastebimos, panirus į kasdienybės darbus. Projekto organizatoriai yra numatę rezultatus sugrupuoti pagal įmonių specifiką, todėl šie rinkimai sudaro galimybę palyginti save su kitomis tos pačios veiklos srities įmonėmis. Žinoma, kaip ir visuose rinkimuose, jų dalyviams tai gali sukelti ir kai kurias abejones pasirodyti nepalankiai. - Kaip įveikti tokias įmonių abejones ar uždarumą? - Manyčiau, kad geriausias būdas skatinti įmonių dalyvavimo rinkimuose atvirumą – tokių rinkimų tradicijos susiformavimas, suvokta dalyvavimo rinkimuose nauda bei pasitikėjimas organizatorių objektyvumu. Įmonių veikla grindžiama pragmatiškumu ir labai priklauso nuo viešosios nuomonės apie jas, todėl galimas jų įsitraukimo į rinkimus atsargumas yra suprantamas. Bet reikia tikėtis, kad Šiaulių įmonės nebijos pasirodyti esančios modernios, atviros, besimokančios organizacijos ir bus atviros konstruktyviai patraukliausio Šiaulių darbdavio rinkimų iniciatyvai. Beje, abejojančias įmones dalyvauti rinkimuose galėtų motyvuoti galimybės ateityje pasinaudoti rinkimų rezultatais formuojant savo įvaizdį. - Įžvelgėte, kad šie organizuojami rinkimai beveik tiesiogiai susiję su Šiaulių regiono 2007-2013 m. žmogiškųjų išteklių plėtros planu. Kuo pasireiškia šios sąsajos? - Prisimindamas Šiaulių regiono 2007-2013 m. plėtros planą pastebiu, kad populiariausio darbdavio rinkimai iš dalies atitinka ŠU Socialinių tyrimų mokslinio centro rengtos žmogiškųjų išteklių plėtros programos uždavinio kurti konstruktyvias, asmenybės saviraiškai palankias aplinkas ir organizacijų mikroklimatą paskirtį. Šiaulių miestui ir apskričiai aktuali protų nutekėjimo problema, pasireiškianti kvalifikuotų specialistų ir gabaus jaunimo išvykimu į Vilnių bei kitus didesnius Lietuvos miestus ar užsienio šalis. Todėl patraukliausio Šiaulių darbdavio konkursą galima traktuoti ne tik kaip rinkimus, padėsiančius įmonėms pažvelgti į save iš šalies, bet ir kaip priemonę, pasitarnausiančią skatinant Šiaulių miesto ir rajono darbdavius įmonėse kurti konstruktyvią, specialistų ir darbuotojų saviraiškai palankią aplinką. Žvelgdamas plačiau, bandau drįsti teigti, kad šiauliečiai visada Lietuvoje išsiskyrė gebėjimu kalbėtis ir susikalbėti svarbiais klausimais. Todėl pagrįstai galima tikėtis, kad ir šių rinkimų atveju procesai vyks konstruktyviai bei visiems naudingai.
- Atsitiktinumas archeologams pateikė staigmeną
-
Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ Visą savaitę Joniškyje prie Šiaulių senosios gatvės archeologai ieškojo praeities pėdsakų. Atsitiktinumo dėka, tiesiant vandentiekio vamzdyną, buvo aptiktas XVII a. grindinys ir metalo, keramikos, stiklo dirbinių liekanų. Iki šiol Lietuvoje užmiesčio zonos nebuvo kasinėtos. Anot Šiaulių "Aušros" muziejaus Archeologijos skyriaus muziejininko ir archeologinės ekspedicijos vadovo Ernesto Vasiliausko, šie kasinėjimai bus puiki patirtis vėlesniems tyrinėjimams.
 | Kasinėjama zona nepriklauso senamiesčiui, kaip iš pradžių buvo manyta. |
Geriausiai išlikęs grindinys Atvažiavę į Joniškį, prie Šiaulių senosios gatvės kone metro gylio griovyje randame sėdintį jaunuolį su liniuotėmis ir piešiantį... grindinio akmenis. Jų dydį, formą, kaip vienas prie kito prigludę. Tvarkingai išdėlioti akmenys fotoaparatu jau yra įamžinti, tačiau, anot juos piešiančio Tomo, piešdamas gali įžvelgti daugiau nei fotografijoje. Kasinėjimo darbai šioje atkarpoje jau baigėsi - jau kitą dieną griovys buvo užverstas, kad vandentiekio vamzdžius tiesę darbininkai galėtų baigti pradėtą darbą. Archeologai sulaukdavę ir smalsių praeivių dėmesio, ir nekantraujančių aplinkinių gyventojų klausimų, kada bus galima įvažiuoti į savo kiemus. "Iš pradžių 60 cm žemės sluoksnis buvo nukastas ekskavatoriumi, o toliau rankomis kruopščiai kasė penki archeologijai prijaučiantys jaunuoliai, studijuojantys ar jau baigę studijas, Joniškio jaunimo mokyklos auklėtiniai. Iš per amžius susisluoksniavusio juodžemio, žemės, sumaišytos su plytų duženomis, asfalto likučiais galima pasakyti, kokiame amžiuje kas buvo naudojama. Grindinys ne kartą buvo remontuotas", - pradeda pasakojimą "Aušros" muziejaus Archeologijos skyriaus muziejininkas E. Vasiliauskas. Archeologas tvirtina, kad atkastas grindinys mena XVII amžių ir yra išlikęs geriausiai iš visų iki tol atrastų grindinių Joniškyje bei Šiaurės Lietuvoje.  | "Kai pasakau, jog nieko nebus, pasak draugų, visada atrandame ką nors įdomaus. Prisimenu, kad lygiai taip pat Joniškio dvarą ir rotušę aptikom", - sako Šiaulių "Aušros" muziejaus Archeologijos skyriaus muziejininkas Ernestas Vasiliauskas. |
Vertingiausia - moteriška segė Senovėje žmonės šiukšles pildavę kur papuolė, tiesiog gatvėje ar kieme, nes šiukšlių konteinerių, žinia, nebūdavę, tad archeologai tarp nieko vertų šiukšlių, stiklo šukių randa ir įdomių dalykų iš praeities. Ekspedicijos vadovas E. Vasiliauskas vardija 54 kvadratinių metrų ploto griovyje rastus radinius. Tai segė, gyvūnų kaulai, žiestos keramikos puodų šukės, trys spynos, du galąstuvai, grandinėlė, trys gerai išlikę stiklo karoliukai, kaulinės peilių kriaunos, šratas, molinė švilpynė, dvi XVIII - XIX a. Rusijos imperijos penkių kapeikų monetos, du XVII a. vidurio Jono Kazimiero šilingai, pasaga. Iš viso dėmesio vertų radinių rasta per 20, o mažiau vertinamų įvairaus dydžio keramikos šukių - per 1000. "Spynų Joniškyje rasta pirmą kartą. Iki šiol jų buvo rasta po vieną Šiauliuose ir Žagarėje. Karoliai Joniškyje rasti antrą kartą. Daugiausia randama keramikos dirbinių ir gyvūnų kaulų, dažnokai pasitaiko monetų. Archeologiniu požiūriu vertingiausiu radiniu galima būtų pavadinti moterišką viršutinio rūbo segę", - tvirtina nuo 1999 metų archeologinius kasinėjimus atliekantis muziejininkas. "Šalia kelio karčema" Kai archeologai buvo pakviesti tyrinėti, iš pradžių buvo manyta, kad tai Joniškio senamiesčio vieta, tačiau vėliau paaiškėjo, kad ji nepatenka net į urbanistikos paminklų plotą. "Manėme, kad aptikome senų gatvių tinklą, bet gatves už miesto ribų grįsti buvo per brangu, todėl labiau tikėtina, kad čia stovėjusi užmiesčio sodyba arba karčema, kur buvo užtvirtinami sandoriai prieš vykstant į Šiaulių arba į Livonijos (dabartinės Latvijos bei Estijos) pusę", - mano E. Vasiliauskas. Karčemų Joniškyje būta labai daug. Iš 186 stovėjusių pastatų net 179-iuose buvo įrengtos karčemos, kuriose buvo ir gyvenamosios patalpos, ir užeiga, ir svečių nakvynės vieta. "Tikėtina, kad šioje vietoje stovėjusi pasiturinčio žmogaus sodyba, nes spynų, keramikinių lėkščių valstiečiai įsigyti negalėdavę - jiems tai buvusi per didelė prabanga", - tikina pašnekovas.  | |  | Archeologai džiaugėsi aptikę stiklo karoliukų, molio švilpynę. |
Pasak archeologo, XVII a. Joniškyje, senajame kelyje į Šiaulius, stovėjo viso labo devyni namai ir tie patys arti centrinės miesto dalies. Tai tik dar kartą patvirtina, kad vieta, kur vyko archeologiniai kasinėjimai, yra užmiestyje. Yra kiemas, turi būti ir pamatai Joniškis - seniausias Šiaulių apskrityje Magdeburgo teises įgijęs miestas, kuris tyrinėjamas seniau nei Šiauliai. Senovinio užmiesčio archeologai įprastai nekasinėja - labiau tyrinėjami senamiesčiai. Tai pirmas toks atsitiktinumo lemtas atvejis Lietuvoje.  | |  | Segė.
| | Rasta XVIII amžiaus Rusijos imperijos penkių kapeikų moneta su dvigalviu ereliu. Autorės nuotr.
|
"XVII-XVIII a. Joniškis buvo dukart didesnis už Šiaulius. Čia gyveno per tūkstantį gyventojų. Magdeburgo teisė miestui buvo suteikta 1616 metais. Atlikę archeologinius tyrinėjimus, galime susidaryti išsamesnį Šiaurės Lietuvos, Šiaulių tuomečio pavieto (dabar apskrities) vieno miesto vaizdą", - pateikia išvadą E. Vasiliauskas. Nors senovinis grindinys vėl užpiltas žeme, archeologai nekantraudami laukia, kada darbininkai pratęs darbą ir bus perkasta Šiaulių senoji gatvė iki gyvenamojo namo. Čia tikimasi dar gausesnių radybų. "Juk jeigu atrastas akmenimis grįstas kiemas, vadinasi, kažkur netoliese turi būti pastatų pamatai", - viliasi E. Vasiliauskas. Dar nenuspręsta, kur restauruoti radiniai bus eksponuojami, tačiau manoma, kad greičiausiai jie liks Joniškyje - ten, kur ir buvo rasti.
- "Augink atsakingai!" iš mokinių lūpų
-
Jorūnė ŠUIPYTĖ Spalio 20 d. Baltijos šalys - Lietuva, Latvija bei Estija - minės Tarptautinę aljanso dieną be smurto prieš vaikus. Dienos tikslas – atkreipti dėmesį į smurto problemą, kuriai išspręsti reikia imtis konkrečių veiksmų. Šios dienos renginiuose aktyviai dalyvaus ir šiauliečiai.
 | Organizacijos "Gelbėkit vaikus" nariai šiauliečiai spalio 2O-ąją, dieną be smurto prieš vaikus, žada daug įdomių renginių. Autorės nuotr. |
Organizacija, kurios pamatą sudaro ir Šiauliai Visuomeninė organizacija "Gelbėkit vaikus" yra vienintelė Šiaurės Rytų Europos organizacija, kuri yra įtraukta į "Save the Children" aljanso veiklą. Organizacija nėra politinė ar agitacinė. Kaip ir daugelis – visuomeninė, kupina gražių idėjų. Skirtumas vienas – organizacija turi net 22 struktūrinius padalinius įvairiuose Lietuvos miestuose. Vienas didžiausių bei stipriausių – Šiaulių miesto mokyklų padalinys. Kol kas šiauliečiai savo aktyvumu neretai pralenkia net sostinės narius. "Nėra lengva, kai socialinėje aplinkoje nėra vienodo požiūrio į smurto įvairias apraiškas, ypač patyčias. Kai reikia keisti savo požiūrį, tuo labiau savo bendraamžių, vaikai žino, kad nieko nedarymas nepadeda gyventi geriau, jaustis saugiau. Todėl, organizuodami įvairius renginius, vykdydami švietėjišką darbą, raginame moksleivius atlikti savo pareigas, nebūti abejingus, įsitraukti į patyčių prevenciją ir prisidėti prie saugios ir draugiškos mokyklos kūrimo", - teigia Šiaulių miesto mokyklų struktūrinio padalinio vadovė I. Atkočaitienė. Šiauliuose jaunimas į "Gelbėkit vaikus" veiklą gali įsitraukti savo mokykloje – daugelyje jų yra mokinių grupės prieš smurtą. Tai J. Janonio, Didždvario, "Romuvos" gimnazijos, "Saulėtekio", Lieporių, Gegužių, Gytarių, Šventupio, "Santarvės", Dainų vidurinės, V. Kudirkos, Jovaro, "Juventos", "Romuvos", Zoknių pagrindinės mokyklos. Jų veiklą koordinuoja mokyklų socialiniai pedagogai. Paaugliai – prieš smurtą šeimoje "Norime, jog visi suprastų, kad vaikai – ne labdaros gavėjai, o žmonės, tik mažesni, turintys savo teises, kuriems ir valstybinis, ir privatus, ir nevyriausybinis sektorius privalo užtikrinti tas teises", – rašoma organizacijos tinklalapyje www.gelbvaik.lt . Organizacijos tikslas – lavinti gyvenimiškus įgūdžius, vykdyti socialinę veiklą bei būti aktyviais piliečiais, rodant savo požiūrį į problemas. Kasmet jų veikla tampa įdomesnė – rengiami "Flash Mob'ai" – socialinio pobūdžio įspūdžio akcijos, rašomos peticijos, tęsiama kasmetė mokinių konferencija "Mokykla be pykčio 5", kuri šiais mokslo metais vyks "Romuvos" gimnazijoje. Mokinių grupių veikla gerokai skiriasi nuo kitų klubų ar būrelių. Receptai, kaip tapti gerais tėvais "Mus reikia lipdyti – ugdyti, bet negalima sudėlioti it mozaikos". Laura, 8 kl." (citata iš konkurso "Vaikų receptai, kaip tapti gerais tėvais" dalyvės rašinio). Viena įsimintiniausių akcijų, pritraukusi begalę šalies moksleivių – rašinių konkursas "Vaikų receptai, kaip tapti gerai tėvais". Receptus rašė tūkstančiai Lietuvos moksleivių. Įamžinti geriausi receptai vis dar keliauja per Lietuvos mokyklas. Tiksliau, ši akcija vainikavo mėnesio trukmės renginių ciklą, kurį pradėjo LR Seime vykusi konferencija "Kaip auga smurto medis šeimoje". Konferencijoje dalyvavo garsiausi šalies politikai bei mokiniai, kurie pristatė savo pranešimus. Gegužės pabaigoje įvyko moksleivių debatai tema "Ar smurtas šeimoje - veiksminga vaiko auklėjimo priemonė?" Įdomiausia tai, kad tokio pobūdžio akcijas bei renginius veda bei prie jų prisideda ne kas kitas, tik patys moksleiviai. Spalio 20-oji – diena be smurto prieš vaikus Spalio 20-oji – išskirtinė diena. Visose Baltijos šalyse vyks įvairūs renginiai, siekiantys atkreipti visuomenės dėmesį į smurto prieš vaikus problemą. Šiaulių struktūrinio padalinio mokyklų mokinių grupės prieš smurtą taip pat žada daug įdomių renginių. Akcija "Flash Mob – prieš smurtą prieš vaikus" turėtų pritraukti daugiausia šiauliečių žvilgsnių. Ji vyks miesto centrinėje dalyje. "Flash Mob" (įspūdžio akcija aut. past.) akciją rengs daug moksleivių. Laukite, stebėkite... Nenustebkite - išvysite nepakartojamą bei toli gražu netradicinę akciją bei reginį. Dieną vainikuos kino teatre "Saulė" rodomas prevencinis filmas "Muzika, kuri mus suvedė" ("August Rush"), į kurį nemokamai kviečiami visų mokyklų moksleiviai. Po peržiūros vyks filmo aptarimas. Mieste vyksiantys renginiai – dar ne viskas. Kiekviena mokykla tą dieną paminės savaip – įvairiomis konferencijomis, debatais, diskusijomis ar akcijomis. Spalio 20 d. – tik dalis viso to, ką organizuoja "Gelbėkit vaikus" struktūriniai padaliniai Lietuvoje. Svarbu tai, kad tokie renginiai skatintų smurto šeimoje rizikos mažinimą. Psichologo komentaras Atsako Rasa Slonskienė, J. Janonio gimnazijos psichologė: - Kodėl į smurto šeimoje problemą taip stipriai pradėta reaguoti tik dabar, kai yra matomi aiškūs viso to rezultatai? - Manau, kad visuomenė tampa laisvesnė kalbėti apie tai, kas buvo "tik šeimos reikalas". Priežasčių tam – tikrai daug. Asmenybė, kurią formavo prievarta, nėra tinkamai prisitaikiusi prie suaugusiojo gyvenimo. Daugėja jaunų žmonių, it spąstuose įstrigusių smurto aplinkoje, kuriems iškyla grėsmingas uždavinys – kaip prisitaikyti, kaip rasti saugumą situacijose, kaip įgyti jėgų bejėgiškumo situacijose, kaip kontroliuoti jas, kai jos gąsdina, yra neprognozuojamos. Smurtą patyręs asmuo taip ir lieka neišsprendęs pagrindinių pasitikėjimo, autonomijos, iniciatyvos problemų. Smurtą vaikystėje patyrę vyrai dažniau linkę agresyviai elgtis su kitais, o moterys dažniau tampa aukomis arba būna linkusios žaloti save. Smurtą ir prievartą patyrę vaikai ateityje skriaus savo vaikus, negalės nuoširdžiai prisirišti prie kito žmogaus. Tikrai ne tokia ateities visuomenė gali kurti gerovę.
- "Tai - Aš" Šiauliuose
-
Eva JAGMINAITĖ Svarbiausias bardų kultūros metų įvykis, jau šeštą kartą spalio trečiąją savaitę organizuojamas tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis "Tai - aš", antrąkart užsuka į Šiaulius.
 | Gediminas Storpirštis - festivalio "Tai - aš" siela. Autorės nuotr.
|
Vilniaus mokytojų namai jau įpratinę dainuojamajai poezijai neabejingus žmones laukti rudens, kuomet vyksta keliaujantis per Lietuvą ir Latviją, o šiemet pirmąkart ir į Lenkiją užsuksiąs festivalis "Tai - aš". Festivalio meno vadovas Gediminas Storpirštis šmaikštauja, kad dainuojamoji poezija - labai skanus patiekalas, kurio kartą paragavę negali sustoti. Keliajuntis festivalis šią savaitę užsusko ir į "Laiptų" galeriją. Jo vadovas Juozas Žitkauskas vadina festivalį metafiziniu reiškiniu su vidine būsenos išraiška bei dvasia, plasnojančia virš atlikėjų ir klausytojų. J. Žitkauskas prisimena, kad pirmaisias metais festivalio rengėjams buvo išsakyta daug palinkėjimų, o dabar džiugina tai, kad "Tai - aš" tapo reiškiniu. Anot festivalio meno vadovo G. Storpirščio, keliaujantis renginys neturi specifinio amžiaus publikos: "Ateina daug jaunimo, o štai koncertuojant Skapiškyje turėjom 88-erių metų dainuojamosios poezijos mėgėją." Per trylikos Lietuvos ir kaimyninių šalių miestus keliaujantis festivalis pirmąkart užsuks į Palangą bei ryškiausią Lietuvos kultūros židinį Punską Lenkijoje. Tarptautinis festivalis kasmet pritraukia scenos bardus iš Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Danijos, Italijos, Rusijos, Švedijos ir Latvijos. Pirmąkart šių metų festivalyje koncertuoja svečiai iš Islandijos ir kaimyninės Lenkijos. Viena didžiausių festivalio staigmenų - teminis koncertas, pernai sulaukęs didžiulio muzikos mėgėjų susidomėjimo, šiais metais į teminį vakarą pakvietęs dainuojančius kompozitorius. Neabejingi bardų dainoms gali registruotis į "Naktinėjimus" - gražia tradicija tapusius, vėlyvuosius savaitgalio koncertus, kurių metų pasirodo dar tik kelius į sceną pradėję minti atlikėjai.
- Žiūrovų teismui be cenzūros
-
Eva JAGMINAITĖ Jau tradicija tampančiose, antrus metus rengiamose peržiūrose šįkart savo darbus, trumpametražius bei animacinius filmus, pristatė dešimt Šiaulių universiteto Menų fakulteto Audiovizualinio meno katedros studentai. Per valandą Šiaulių dailės galerijos rekonstruotame rūsyje, Kitokio kino klube, parodyta aštuoniolika darbų. Kai kurie filmai Kitokio kino klube debiutavo pirmąkart, kiti – jau pelnę apdovanojimų.
 | | Kitokio kino klubo kuratorius Andrius Grigalaitis sako, kad ilgą laiką rodytus pasaulinkės klasikos filmus paįvairina nuolat rengiamos studentų darbų peržiūras. Autorės nuotr.
|
Šiauliuose vis daugėja talentingų, jaunų videomeno kūrėjų, kurie vis aktyviau įsilieja į kultūrinį miesto gyvenimą, turi savitą požiūrį, geba kitaip pažvelgti į supančią aplinką. Taip formuojamas naujas kultūrinis sluoksninis. Tačiau ne visi talentingi menininkai gali dalyvauti parodose, ne kiekvienam suteikiama galimybė viešai pademonstruoti studijų metu sukurtus darbus. Vis dažniau rengiamos peržiūros, kurios suteikia jauniesiems menininkams galimybę parodyti savo filmus ne vien kolegoms studentams ar darbus vertinantiems dėstytojams, bet ir sulaukti visuomenės atstovų įvertinimų bei kritikos. Anot Šiaulių dailės galerijos Kitokio kino klubo kuratoriaus Andriaus Grigalaičio, peržiūrų praktika parodė, kad jos yra svarbios ir reikšmingos. Pirmąkart rengtoje peržiūroje prieš porą metų dalyvavo vos trisdešimt žmonių, antroji subūrė kone visą šimtą. "Tai rodo, kad yra kontakto ir bendravimo tarp kūrėjo ir žiūrovo poreikis. Jauniems menininkams ypač svarbi auditorija, jie laukia pastabų, įvertinimo. Kiekvienas viešas jų darbų parodymas yra paskata kurti ir tobulėti", - sako visus darbus įdėmiai peržiūrėjęs Andrius Grigalaitis. Šiai peržiūrai nebuvo taikomi jokie kriterijai: neatsižvelgta į filmų trukmę, nepaisytas darbų atlikimo stilius, nereikalauta specialiai peržiūrai sukurti naujus darbus. "Nevykdėme jokios cenzūros. Norėjome suteikti galimybę kiekvienam parodyti tai, ką sukūrė. Kai kurie filmai jau yra rodyti kitur, pelnę įvarių apdovanojimų. Kiti fimai Kitokio kino klube yra pirmąkart pateikiami žiūrovų teismui. Norėjome suteikti galimybę pasirodyti visiems, nediskriminuojant tų, kurie galbūt yra neteisingai nuvertinami dėl kitokio požiūrio, neįprastos atlikimo technikos ar kiek kitoniškos filmo idėjos" - pasakoja Andrius Grigalaitis. Šį mėnesį Kitokio kino klube planuojamos dar dvi peržiūros, tačiau jose atsiskleis universiteto dėstytojų požiūris į audiovizualinį meną, mat pastarieji atrinks, jų manymu, geriausius ir stipriausius archyve saugomus filmus, diplominius darbus. Anot Andriaus Grigalaičio, kino menininkus itin sunku vertinti, nes kiekvienas turi savitą požiūrį ir itin asmeniškai perteikia jį filmuose. Pats jis išskiria keletą peržiūroje dalyvavusių menininkų darbus. "Negaliu nepastebėti Arūno Kačinsko, kuris kuria gal šiek tiek naivokos tematikos filmus, tačiau tą naivumą moka profesionaliai idėjiškai įprasminti. Gal jo darbai turi šiek tiek techninių trūkumų, tačiau siužetas visuomet įdomus. Jį laikau vienu stipriausių jaunųjų kūrėjų. Techininiu kruopštumu išsiskiria Pauliaus Ramanausko darbai. Linksmomis parodijomis ne kartą jau sužibėjo Emilijus Jocas." Apibendrindamas peržiūrą, Kitokio kino klubo kuratorius sako, kad visuose parodytuose filmuose atskleidžiamas linksmas, šiuolaikiškas, modernus konceptualus požiūris ne tik į kasdienišką mus nuolat supančią aplinką, bet ir į nūdienos problemas bei kūrybą.
- Archeologiniai lobiai Kurtuvėnų dvare
-
Lina ZDANEVIČIŪTĖ Jau trylika metų Kurtuvėnuose vyksta archeologiniai tyrinėjimai. Šiaulių universiteto dėstytoja archeologė Birutė Salatkienė nuo 1995 metų tyrinėja buvusį Kurtuvėnų dvarą. Praėjusį savaitgalį Kurtuvėnų dvaro rekonstruotame svirne surengtoje parodoje istorikė pristatė nudirbtus darbus ir parodė sukauptus radinius. Anksčiau istorikams talkinusius Kurtuvėnų miestelio gyventojus jau antri metai pakeitė studentai.
 | Šiaulių universiteto dėstytoja archeologė Birutė Salatkienė pristatė kurtuvėniškiams radinius. |
Nudirbtų darbų apžvalga Vietiniams gyventojams ir svečiams buvo įdomu, ką archeologai surado, tad buvo nuspręsta svirne surengti viešą pristatymą. "Panaši paroda jau buvo surengta 1998 metais Kurtuvėnų bažnyčioje, o šiemet nusprendėme ją surengti rekonstruotame sodybos svirne, kuriame norėjome pristatyti Kurtuvėnų dvaro tyrinėjimus. Tiems, kuriems rūpi šio dvaro istorija, paroda yra puikus būdas parodyti nuveiktus darbus", - pasakojo archeologė. "Kasinėti pradėta 1995 metais. Tada buvo kasinėta oficina, nes Kurtuvėnų regioninis parkas norėjo jos vietoje pasistatyti savo direkciją. Prieš atstatant pastatą reikėjo atlikti archeologinius tyrimus. Po jų parko direkcija nesiėmė nė vieno darbo be archeologinių tyrinėjimų, todėl prieš bet kokią rekonstrukciją buvome kviečiami pakasinėti tas vietas, kad išsiaiškintume tikslią buvusių statinių vietą", – prisimena B. Salatkienė. Vėliau Kurtuvėnų buvęs dvaras kasinėtas 1998-aisiais. Tuomet buvo tyrinėjama oficinos ir rūmų aplinka, tvoros ir kiemas. Tais metais nuveikta daug darbų, kurie padėjo Kurtuvėnų regioninio parko direkcijai. Po poros metų buvo kasinėjama dvaro virtuvės aplinka. Po ilgesnės pertraukos, 2005 metais, prieitas tyrinėti parkas ir parteris. Dvaro sodybos ir jos aplinkos rekonstrukcijai reikėjo tikslių duomenų galinčių padėti atstatyti buvusius pastatus, todėl Kurtuvėnų regioninio parko direkcija ieškojo informacijos. Parko sodyba yra dvaro sodyba, kuri įtraukta į paminklų apsaugą, todėl pagal paminklosaugos reikalavimus nevalia rekonstruoti nepasitelkus tikslių duomenų. Pasak B. Salatkienės, 2007-ieji kasinėjimo metai buvo patys egzotiškiausi. "Kasėme rūmų vietoje, kur prisikasėme prie pačių seniausių pastatų, bylojančių XVI amžiaus istoriją. Buvo rasta nemažai liekanų, stiklo šukių ir sveikų butelių, indų duženų, degtų koklių ir kitų radinių. Šiukšlių krūvoje rastos XVI-XVII a. duženos, kurias būtų galima suklijuoti į kelis puodus. Kurtuvėnų miestelis nebuvo užkampis - apie tai byloja ten rastos to laikmečio pypkės, indai, kokliai aptinkami ir Vilniuje. Kiekvienas radinys kėlė daug džiaugsmo ir susižavėjimo", - apie radinius kalbėjo istorikė. Šiemet vyko kasinėjimai turgaus aikštėje, kurioje buvo rasti pamatai. Spėjama, kad ten galėjusi būti smuklė, nors tikslios informacijos apie tai kol kas neturima. "Kurtuvėnų dvaras - vienas labiausiai archeologiškai ištyrinėtų Lietuvos dvarų, kurio rekonstrukcija grįsta tyrinėjimais. Tyrinėjimai buvo reikalingi, nes to reikalavo paveldo įstatymai", – teigė archeologė.  | |  | Kasinėjimų metu šiukšlių krūvoje rastos XVI-XVII a. duženos, kurias įmanoma suklijuoti į puodą. | | Kurtuvėnų dvaro rūmų vietoje rasta stiklo šukių ir sveikų butelių. Autorės nuotr.
|
Talkino studentai Aštuoni Šiaulių universiteto trečio kurso studentai šiemet atliko praktiką Kurtuvėnų dvare. "Kai atvažiavome, to darbo specifikos net nežinojome, buvome matę tik per televiziją, kad tokie kasinėjimai vyksta Kurtuvėnuose", – pasakojo studentai. Kurtuvėnuose jie kasinėjo dvi savaites. Kadangi studijuoja istoriją, jiems prisilietimas prie praeities, senų daiktų buvo labai svarbus ir įdomus. Anot studentų, kiekviena rasta smulkmena jiems buvo lobis, nors kai kurie vietiniai gyventojai teigė, kad jei ne monetos, tai nieko, išskyrus šiukšles, nebuvo rasta. Kartu su atliekančiais praktiką dirbo ketvirtakursiai, kurie taip uždarbiavo. Europos Sąjunga remia projektus, pagal kuriuos savanoriai studentai gali važiuoti į bet kurią šalį metus ar trumpiau padirbėti. Už darbą jie gauna stipendijas. Tokių studentų būta ir Kurtuvėnuose. "Į Kurtuvėnus atvykę užsieniečiai taip pat prisidėjo prie archeologinių tyrinėjimų. Nors didesnę motyvaciją turėjo istoriją studijuojantys studentai, atvykėliai taip pat puikiai atliko jiems paskirtus darbus", - džiaugiasi Šiaulių universiteto dėstytoja. 2007-ųjų rugsėjį į Lietuvą atvykusi savanorė iš Prancūzijos Anne Claire Rollois turbūt net nesitikėjo surengti čia parodą. Tačiau pabuvojusi Kurtuvėnuose ir jo apylinkėse padarė daug fotografijų. Ją sužavėjo Lietuvos kraštovaizdis, todėl iš sukauptų nuotraukų atrinko gražiausias ir surengė parodą, kuri dabar eksponuojama Kurtuvėnų dvaro rekonstruotame svirne.
- Darželinukus į gimtadienį pakvietė moliūgas
-
Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ Penktadienį Šiaulių miesto kultūros centre šurmuliavo jau penktą kartą organizuojama lopšelių-darželių šventė "Ikimokyklinukų rugsėjis". Šiemet į muzikinį vaidinimą "Moliūgo gimtadienis" buvo pakviesti dešimties ikimokyklinių įstaigų auklėtiniai.
 | Lopšelio-darželio "Saulutė" darželinukai persikūnijo į spalvingo gyvūnijos ir augmenijos pasaulio personažus. Artūro STAPONKAUS nuotr.
|
Renginio organizacinių darbų ėmėsi net šešios ikimokyklinės įstaigos. Šventės tema "Moliūgo gimtadienis" pasirinkta, siejant ją su spalvingu metų laiku ir derliaus nuėmimo švente. Vaikai, virtę įvairiais miško, laukų ir pievų gyventojais ar augmenija buvo pakviesti švęsti moliūgo gimtadienio. Šventės pradžioje padėkomis buvo įvertintas visų šventėje dalyvavusių ikimokyklinių įstaigų meno ugdymo mokytojų ir vadovių darbštumas ir kūrybingumas. Šiltų emocijų netrūko visą neprailgusį šventės laiką. Ant scenos striksėjo kiškiai, varlytės, ropinėjo vabaliukai, boružėlės, skraidė bitutės, o akys raibo nuo ryškių spalvų, pavergė vaikų ir jų vadovių nuoširdus vaidinimas. Gražius vaizdus skubėjo įmažinti mažųjų tėveliai ir fotografai. Renginio pabaigoje kiškiai ant didžiulio padėklo įnešė įspūdingą tortą, kuriuo vaišinosi visi mažieji šventės dalyviai. Pirmieji "Ikimokyklinukų rugsėjo" renginiai buvo organizuojami Vilniaus gatvės amfiteatre, vėliau šventė persikėlė į Kultūros centrą. Iš pradžių koncerte dalyvaudavo visos Šiaulių ikimokyklinės įstaigos, dabar jos suskirstomos į tris grupes. Pirmasis burtų keliu išrinktas darželių dešimtukas dalyvavo "Ikimokyklinukų rugsėjo" šventėje. Kitų dvidešimties darželių vaikai pasirodys kitose žiemos ir pavasario šventėse.
- Šiaulių estrados teatras pradeda naują sezoną
-
Šiaulių estrados teatras – tai dar vienas naujas teatras mieste. Jame vaidina Šiaulių universiteto Menų fakulteto Teatro katedros estrados meno specialybės studentai. Šiuo metu teatro repertuare trys spektakliai: "Lietuviškos pasakos" – spektaklis vaikams, muzikinis šaržų ir parodijų spektaklis "Bambala" ir Aleksandro Fredro klasikinis vodevilis su dainomis ir šokiais "Damos ir husarai".
 | | Šiaulių estrados teatras pradeda savo antrąjį kūrybinį sezoną A. Fredro "Damų ir husarų" premjera. Zigmo RIPINSKIO nuotr.
|
Galima teigti, jog spalio 9 d. Šiaulių miesto kultūros centre A. Fredro "Damų ir husarų" premjera Šiaulių estrados teatras pradeda savo antrąjį kūrybinį sezoną, nes pirmasis prisistatymas Šiaulių miesto visuomenei įvyko dar pavasarį. Grafas Aleksandras Fredras (1793–1876) – dramaturgas ir poetas - pjesę "Damos ir husarai" parašė 1825 m. Ši ir kitos jo pjesės sulaukė didžiulio populiarumo ir pripažinimo pasaulio teatrų scenose. Jo pjesės išlaikė amžių išbandymus ir tebestatomos iki šiol. Vodevilis "Damos ir husarai" - tai klasikinė meilės istorija su dainomis ir šokiais bei laiminga pabaiga. Tikimės, kad žiūrovams tai bus maloni staigmena ir padės prisiminti gerokai primirštą vodevilio žanrą mūsų teatrų scenose. Šaržų ir parodijų spektaklis "Bambala" bus suvaidintas Kultūros centre spalio 10 d. 19 val. Tai jaunųjų aktorių sukurti ir ypač jaunimui gerai atpažįstami estrados ir pop pasaulio personažai. Tai gera proga pasidžiaugti puikiais jaunųjų aktorių gebėjimais šokti, dainuoti, vaidinti ir nuvainikuoti mūsų pačių susikurtus pop pasaulio stabus, dievukus ir žvaigždes. Abiejų spektaklių režisierius ir teatro vadovas – Šiaulių dramos teatro aktorius Juozas Žibūda. Daug metų profesionalius aktorius rengia Lietuvos muzikos ir teatro akademija, keletą teatro aktorių laidų išleido Klaipėdos universitetas. Šiaulių estrados teatro aktoriai – Šiaulių universiteto Teatro katedros studentų antroji laida, kurios kurso vadovas Juozas Žibūda. Vilniuje garsių pedagogų Rimo Tumino, Aido Giniočio, Jono Vaitkaus studentai dar besimokydami vaidina profesionalioje scenoje, todėl Šiauliuose naujo teatro gimimas yra svarbus ne tik Juozo Žibūdos studentams, bet ir tems, kurie dar studijuoja estrados meno specialybę universitete. Be jau minėtų trijų pastatymų, Šiaulių estrados teatras šį sezoną žiūrovams žada dar keturias premjeras. Numatomi klounados improvizacijos, poezijos, šokio, klasikinės dramos spektakliai. Jaunuosius aktorius išvysite įvairiuose amplua. Linkime žiūrovams malonios ir džiugios pažinties su Šiaulių estrados teatru. Šiaulių estrados teatro informacija
- "Baltajai varnelei" jau septyneri
-
Lina ZDANEVIČIŪTĖ Šiaulių miesto kultūros centre rugsėjo 11 dieną buvo atidarytas VII tarptautinis vaikų ir jaunimo teatrų festivalis "Baltoji varnelė", kuris tęsėsi tris dienas. Jo organizatorius - Šiaulių moksleivių namai - festivalį rengia kas dvejus metus nuo 1996 metų, todėl, anot jų, "Baltoji varnelė" "skraido" keturiolika metų.
 | Brikseno TPZ teatro grupė iš Italijos su savo kūrybiniu projektu "Labirinto paslaptis". |
Festivalis suartina "Sena idėja. Teatro studija yra šio festivalio iniciatorė, o vykdytojai ir pagalbininkai yra Moksleivių namai. Pirmąjį festivalį parėmė Atviras Lietuvos fondas. Buvo labai smagu, kad "Baltosios varnelės" festivalio idėją įgyvendinome ir ji gyvuoja ligšiol", - pasakoja festivalio sumanytoja Šiaulių moksleivių namų vaikų ir jaunimo teatro vadovė Dalia Dargienė. Festivalyje mokosi ir tobulėja ne tik vaikai, bet ir jų vadovai: vyksta seminarai, kuriuose pristatoma nauja teatro metodika. Šiame festivalyje vaikus supažindino Kelmės mažojo teatro dramos studija su šešėlių teatru, kuriame vyrauja judesys ir šviesa. Kelmiškių pasirodymas žiūrovams paliko didelį įspūdį. Vaikai tobulėja teatre "Teatre vaikai draugauja, bendrauja, bendradarbiauja, susipažįsta su kitų šalių kultūra. Vaikai susiranda daug draugų. Toks bendravimas lavina jaunimą. Vaikas tampa drąsesni ir lengviau išreiškia savo mintis. Įvairiose gyvenimo situacijose jie gali pritaikyti, ką yra išmokę teatre. Kas antrus metus vykstantys festivaliai tampa turtingesni – juose dalyvauja vis daugiau vaikų ir jaunimo ne tik iš Lietuvos miestų bet ir iš užsienio", - apie festivalį pasakoja Moksleivių namų direktorė Virginija Daugėlienė. Iš projekto lėšų kasmet stengiamasi pakviesti teatro profesionalų. Šiemet vaikams pavyzdys buvo teatro laboratorija "Atviras ratas", parodęs spektaklį "PRA Vieno aktoriaus vienos dalies prasidėjimas", kurį režisavo Justas Tertelis. Moksleivių namai dalyvauja ne tik šalies mastu, bet ir tarptautiniuose projektuose, daug keliauja, bendradarbiauja su kitai kolektyvais, susipažįsta su naujais. Stengiamasi, kad į festivalį atvyktų kolektyvai su naujomis programomis. Jaunimas vertina savo ir draugų pasirodymus, mokosi teatro gudrybių.  | Septintąjį "Baltosios varnelės" festivalį Kelmės mažojo teatro dramos studija pradėjo parodomuoju spektakliu "Šešėlis išeina". |
Moksleivių namų durys atviros visiems "Prieš keturiolika metų pamatėme "Baltosios varnelės" ledus ir mums gimė mintis suteikti festivaliui šį įdomų pavadinimą. Mus remia "Klaipėdos pienas". Jis yra festivalio generalinis rėmėjas, dovanojantis vaikams "Baltosios varnelės" atributiką - kepuraites, kuprines, ledų. Toks festivalis malonus ne tik vaikams, bet ir jų vadovams", – pasakoja Moksleivių namų direktorė V. Daugėlienė. "Pavadinimas "Baltoji varnelė" labai artimas jaunimui. Vaikas, jaunuolis yra lyg "balta varna" visose gyvenimo srityse, todėl jam reikia daug ko išmokti", – taip apie festivalio pavadinimą kalba jo sumanytoja D. Dargienė . "Mes kviečiame visus, kurie nori dainuoti, šokti, vaidinti. Vaikai čia atranda save. Yra jaunimo, kuris jau 11-12 metų su mumis. Yra kelios amžiaus grupės, todėl kiekvienas vaikas ras savo bendraamžių ir jam bus lengviau pritapti prie naujos aplinkos. Kasmet kuriame spektaklius su skirtingomis amžiaus grupėmis. Vaikai noriai dalyvauja, nori parodyti save scenoje, jiems tai įdomu. Neseniai buvo sukurti nauji spektakliai VII festivaliui, bet vaikai jau nekantrauja, ką naujo vadovė pasiūlys", – jaunų žmonių aktyvumu ir kūrybingumu džiaugiasi Dalia Dargienė.
- Dovana miestui - dar viena švenčių diena
-
Eva JAGMINAITĖ Nors baigiamasis Šiaulių dienų renginys įvyks šeštadienio vakarą ant Talkšos ežero kranto, Šiauliai šurmuliuos ir sekmadienį. VšĮ "Remigijaus akcija", drauge su VšĮ Šiaulių jaunimo centru "Jaunimo bankas" ir "Chekerout" dovanoja miestui dar vieną šventinių renginių dieną. Tiesa, jų organizuojami Šiaulių dienų renginiai gausų smalsuolių būrį surinko jau ketvirtadienį.
Šventinėje eisenoje - "viduramžių kariai" Ketvirtadienį Šiaulių jaunimo centre iškilmingai atidaryta paroda "Like a Jazzman" sukvietė gausų lankytojų būrį. Anot vieno iš renginių organizatoriaus Remigijaus Ruokio, paroda itin stipri šiais metais, nes dėl gausybės norą dalyvauti parodoje pareiškusių dalyvių teko surengti darbų atranką. Vakarop į "Havanos" klubą rinkosi alternatyvios muzikos mėgėjai. Juos pritraukė jau vienuoliktasis tarptautinis alternatyvios muzikos festivalis "Rumshk". Remigijus Ruokis pasakoja, kad penktadienio šventinės eisenos dalyviai "trash trooper'iai" jai ruošėsi kone kruopščiausiai ir ilgiausiai. Iš kartono ir porolono atliekų pasigaminę šarvus, jie ne tik dalyvaus eisenoje drauge su motorizuotos kolonos paradu, bet ir surengs pasirodymus, imituojančius viduramžių kautynes. Penktadienį - "Šiaulių Jazz '08" pradžia Dvi dienas Zubovų rūmų kiemelyje vyks "Šiaulių Jazz '08" koncertai. Pirmąją diena, penktadienį, pasirodys ne tik Lietuvos džiazo atlikėjai, bet ir svečiai iš Lenkijos, Latvijos bei Baltarusijos. Baltarusių grupė "Stop Time Band" susibūrė vos prieš trejus metus, bet jau spėjo save išgarsinti keliuose tarptautiniuose festivaliuose, dalyvavo Alex Andrus iš Kanados solo projekte. Grupė atlieka kompozicijas jazz-rock bei funk stiliumi. Pavyko organizatoriams į "Šiauliai Jazz '08" pasikviesti ir grupę iš Jungtinės Karalystės. Vieni žinomiausių bliuzo atlikėjų Didžiojoje Britanijoje "Eddie Angel Group" nemokamai koncertuos Šiauliuose. Emocionalusis ir itin gabus savamokslis muzikantas Eddie Angel tėra vos perkopęs per dvidešimt, bet jau yra koncertavęs vienoje scenoje su Bill Hurley, Steve Cropper, Big Joe Tunner ir kitais pasaulinio garso atlikėjais. Penktadienį pasirodymus baigę apie vidurnaktį, šeštadienio vakarą džiazo atlikėjai vėl linksmins šiauliečius. Koncertuos grupės "2 Good", Bang Beat" ir "Fink U". Klaipėdiečių grupė "Fink U" tik lapkritį švęs savo antrąjį gimtadienį. "Bango Beat" pasivadinę vyrukai atlieka afrikietiškos, indiškos, Pietų Amerikos muzikinių tradicijų simbiozę. Kiekvienas šios grupės koncertas yra savitas, mat derinamas prie aplinkos ir nuo meditatyvaus etno/elektronik pulso pereinama prie griežtesnių, ekspresyvesnių ritminių formų bei melodingų reggie/dum stiliaus improvizacijų. Ir hip-hop'o gerbėjams, ir hipiams Penktadienio vakarą į Jaunimo centrą kviečiami visi hip-hop'o gerbėjai. Čia 19 valandą prasidės trečiasis hip-hop'o festivalis. Jame, be šiauliečių grupių, pasirodys klaipėdiečių, kuršėniškių, vilniečių grupės. Šventėje dalyvaus ir hip-hop'o kultūrą Lietuvon sugrąžinę Dj Mamania ir Svaras, t. y. grupės "G&G Sidikatas" nariai. Organizatoriai skelbia: jei širdyje esi hipis, tai visiškai nesunku hipiškai apsirengti. Todėl visi, kurie nori smagiai pažygiuoti hipių eisenoje kviečia šeštadienio rytą 11 valandą prisijungti. Eisena prasidės Zubovų rūmų kieme, per Vilniaus gatvę pasuks Vasario 16-osios gatvės link ir baigsis Aušros alėjoje. Eitynių metu bus atidengtas "Ne smurto zonos" ženklas. Vakare Zubovų rūmų kiemelyje numatytas mušamųjų koncertas, kuriame dalyvaus ir svečiai iš Nyderlandų grupė - Quarantine". Šiais metais festivaliams itin gerai pasiruošta. Zubovų rūmų kiemelyje galima bus ne tik įsigyti originalių renginių programėlių, kurias bus patogu pasikabinti ant kaklo. Čia bus prekiaujama ir šventiniais festivalio lipdukais, kepuraitėmis, hipių piniginėmis bei kita atributika. Mokys šiauliečius tolerancijos Šeštadienio popietę Zubovų kiemelyje veiks "Gyvoji biblioteka". Čia jūsų pašnekovais gali tapti bet kuris visuomenės atstumtas ar nesuprastas žmogus. Tai gali būti buvęs kalinys, gėjus, čigonas ar kiti visuomenės atmesti žmonės. "Už įvairovę. Prieš diskriminavimą. Visi skirtingi. Visi lygūs." - tokį šūkį skelbia pažintinės "Gyvosios bibliotekos" organizatoriai. Jie tikisi sulaužyti visuomenės stereotipus, jog žmonės su negale verti tik pasigailėjimo, feministės yra vyrų nekenčiamos monstrės, žydus domina tik pinigai, o čigonai yra vagišiai. Tikra tiesa, jog kiekvienas esame susikūręs stereotipų. Neretai jie tampa ksenofobijos ir diskriminacijos priežastimi. "Gyvoji biblioteka" suteiks galimybę pažinti tuos, kurių nesutinkame ar net vengiame sutikti kasdieniame gyvenime. Tik knygos šioje bibliotekoje bus ne popierinės. Tai bus žmonės. O užuot ilgai skaičius knygas, bus galima gyvai su visuomenės atstumtais žmonėmis pasikalbėti. Arbatos gėrimo tradicijos - ir Šiauliuose Popietę suskubę į Zubovų kiemelį galės susipažinti su arbatos gėrimo tradicijomis. Į arbatos klubą susibūrę vilniečiai šįkart arbatos gėrimo ceremonijos mokys šiauliečius. Kas valandą bus galima paskanauti gardžios arbatos išlaikant pagal visas arbatos gėrimo ceremonijos tradicijas. Ceremonija vyks atskirose palapinėse, dalyvaujant Arbatos Vyksmo vedančiajam, kuris išsamiai supažindins su senąja kinų tradicija, aprašyta Lu Ju traktate "Ča Dzin". Nuo tradicinės kinų arbatos gėrimo ceremonijos, kuri atliekama salėje, pastaroji skirsis savo rituališkumu, nes didžiausias dėmesys skiriamas arbatos paslapčiai. Anot kinų, arbata gali būti tyli, kuomet leidžiama įsiklausyti į nukritusio vandens lašo garsą. Arbata gali tapti ir bendravimu, mat tai tarytum susipažinimas subtilesniame lygmeny, kuomet dalijamasi kvėpavimu. Juk po arbatos gėrimo ceremonijos galima frazė "Aš su šiuo žmogumi gėriau arbatą" įgauna visiškai kitokią prasmę. Sekmadienio šventiniai renginiai - solidesnei publikai Remigijus Ruokis džiaugiasi, kad pavyko padovanoti miestui papildomą šventinę dieną. Sekmadienį vidurdienį vyresnio amžiaus žiūrovus Zubovų kiemelin sukvies renginys "Atgal per 40 metų". Visus linksmins gerai žinomi atlikėjai Simonas Donskovas, Adolfas Jarulis, Onutė Karkauskaitė, Sigitas Jokubauskas. Prieš 40 metų populiarumo viršūnėje buvusias dainas atliks ir jauni atlikėjai. Šventėje dainuosiantis Virgis Stakėnas pažadėjo, jog padovanos miestui dar niekur neišleistus, neįrašytus kūrinius, pritariamus akustine gitara. Po pietų Zubovų rūmų kiemelyje prasidės trečiasis bigbendų festivalis. Drauge su trim Lietuvos bigbendais - "Junior Jazz Band", Šiaulių senjorų ir Klaipėdos universiteto bigbendais - gros ir svečiai iš Latvijos "Jelgava Big Band". Šventės organizatoriai prasitarė, kad ateityje planuoja Šiauliams padovanoti ne tik dar vieną Šiaulių gimtadienio šventės dieną, bet ir papildomą atskirą šventę, kuri testųsi kelias dienas ir būtų suskirstyta į alternatyvios muzikos, hipių, džiažo, estradinės ir kitokios muzikos dienas.
- Metalo laužo atliekos - parodoje
-
Eva JAGMINAITĖ Nenustebkit - nuostabūs meno kūriniai gali gimti ne tik iš dailiai nušlifuoto granito ar kruopščiai supintų vytelių, bet ir iš... šiukšlių. Neįtikėtina? Tuo galite įsitikinti patys, užsukę per Šiaulių dienas į Didždvario parko teritoriją. Čia nuo ketvirtadienio vyksta jau penktasis metalo laužo skulptūrų pleneras "Kontrapunktas'5".
 | Skulptūras penktajam metalo laužo plenerui "Kontrapunktas'5" menininkai pradėjo kurti jau trečiadienį. Justino VISOCKO nuotr.
|
Didždvario parke jau galima pamatyti trečiadienį metalo laužo supirktuvėje besidarbavusių aštuonių profesionalių menininkų kūrinius. Skulptūrų tematika įvairi: vieni menininkai norėjo savo darbuose pašiepti artėjančius rinkimus, kiti - atkreipti dėmesį į socialines ir globalines problemas, dar kiti stengėsi ekspresyviai aplinkai suteikti sakrališkumo. Štai plenero dalyvis Kazys Bimba, norėdamas sukurti ramesnę skulptūrą, iš metalo laužo sukūrė angelą. "Kontrapunktas'5" pirmiausia skiriamas nuolat bėgantiems, savo rūpesčiuose paskendusiems ir gatvėmis skubantiems žmonėms. Tiems, kurie neturi laiko lankytis parodose, tačiau nėra nutolę nuo meno. Pernai per Šiaulių dienas vykęs metalo laužo pleneras pripažintas vienu įdomiausių miesto gimtadienio renginių. Tiesa, atgarsių sulaukta įvairių. Vieni žavėjosi skulptūrų paprastumu, kiti siūlė tokį "meną" kuo skubiau vežti atgal į sąvartyną. Tačiau, anot plenero rengėjų, toks menas provokuoja žmones kitaip pažvelgti į įprastus dalykus, metalo lauže priverčia įžvelgti ne tik kilogramais skaičiuojamą ir skirstomą metalo laužą, bet ir kūrybiškai žaismingas formas, netikėtus pavidalus, neįsivaizduojamas kompozicijas. Plenero kuratorius Virginijus Kinčinaitis pabrėžia ne vien projekto meninę vertę, bet ir primena, kad plenero akcentas - jo ekologinė prasmė. Anot V. Kinčinaičio, senų metalo laužo atliekų panaudojimas naujoms skulptūroms sukūrti yra simboliškai įdomus, mat įvykdoma bevertės atliekos transformacija į vertingą ir brangų meno kūrinį. Taip siekiama paskatinti miesto bendruomenę, o ypač jaunimą, kitaip pažvelgti į atliekų panaudojimo galimybes. "Kontrapunktas'5" kol kas vienintelis tokio pobūdžio renginys mūsų šalyje.
- Vasarą palydėjo įspūdingos operos premjera
-
Lina ZDANEVIČIŪTĖ Penktasis tarptautinis Tytuvėnų vasaros festivalis jau baigėsi. Per tris mėnesius ypatingose erdvėse įvyko penkiolika koncertų. Rugpjūčio 30 dieną klausytojams Tytuvėnuose buvo padovanota G. F. Handelio operos "Acis ir Galatea" premjera.
 | Koncerto dalyviai apdovanoti gėlėmis ir žiūrovų plojimais. |
Festivalio baigiamajame koncerte dalyvavo Lietuvos kamerinis orkestras, valstybinis kamerinis choras "Polifonija" ir solistai Raminta Vaicekauskaitė, Kęstutis Alčiauskis, Ignas Misiūra, Viktoras Gerasimovas. Dirigentas - festivalio meno vadovas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas Robertas Šervenikas. Baigiamąjį koncertą režisavo Gediminas Šeduikis, kuriam pirmą kartą teko pastatyti operą, skirtą rodyti netradicinėje Tytuvėnų bažnyčios vienuolyno ansamblio erdvėje. Koncertą apipavidalino dailininkė Marta Vosyliūtė ir šviesų režisierius Domas Kančiauskas. Opera ne scenoje Operą režisavęs Gediminas Šeduikis pasakojo, kad šis kūrinys nėra tradicinis. G. F. Handelio opera – pastoralinis pasilinksminimas parašytas pagal mitą. "Kartais net neįmanoma paaiškinti, kas ir kodėl taip atsitiko operoje", - sako G. Šeduikis. Apie Tytuvėnų miestelį režisierius kalba kaip apie vieną gražiausių Lietuvos vietų. Pats koncertas pareikalavo daug jėgų ir pastangų, mat Tytuvėnų vienuolyno erdvėje ilgai teko rinktis vietą, kur geriausiai skambėtų kūriniai. "Festivaliu galima tik džiaugtis. Ir provincijoje egzistuoja tokio masto renginiai. Pagal tai, kiek turėjome resursų, aš labai patenkintas rezultatu", – apie ubaigiamąjį koncertą kalba režisierius. Jam tai buvo pirmas kartas, kai operos premjerą turėjo parengti ne scenoje. Netradicinė erdvė truputį baugino, bet, pasak G. Šeduikio, kai yra noras, galima operą pastatyti bet kur. Pati opera "Acis ir Galatea" gimė greičiau nei per du mėnesius. Birželio mėnesį G. Šeduikis išvyko į Angliją kitos operos statyti, tad, pasak režisieriaus, Tytuvėnų festivalio baigiamajam koncertui galėjo ruoštis tik mintimis. Naujoji opera keliaus toliau, bet ką aplankys pirmiausia, režisierius neatskleidė. Tik užsiminė, kad yra vizija parodyti operą "Acis ir Galatea" kitose šalyse. Festivalis garsina Tytuvėnus "Svarbiausia buvo rasti Tytuvėnų vienuolyne vietą, kurioje skambėtų kūriniai ir būtų nepriekaištinga akustika. Kadangi koncertas vyko bažnyčios kieme, reikėjo ir apie orą pagalvoti",– teigė festivalio meno vadovas Robertas Šervenikas. Instrumentams kenkia lietus, todėl orkestrui reikėjo "pasislėpti" po bažnyčios arka. Baigiamojo koncerto pradžia buvo numatyta 20 val., bet operai reikėjo tamsos, todėl koncerto pradžia vėlavo. "Retas reiškinys, kai mažame miestelyje vyksta festivalis. Tytuvėnų vienuolynas turi savo dvasią, kurią reikia prikelti gyvenimui. Šiaulių filharmonijos direktorės Nijolės Saimininkienės dėka atsiradęs festivalis gyvuoja jau penketą metų ir tampa gražia tradicija", – džiaugiasi R. Šervenikas. Festivalio meno vadovo nuomone, Tytuvėnams reikia šio festivalio, nes kasmet jis pritraukia vis daugiau žmonių ir taip garsina miestą. Daugiausia žmonių atvyksta į baigiamąjį festivalio koncertą, kadangi jame kasmet pateikiama stulbinančių naujovių. Jau penketą metų vykstantis festivalis prisitaiko prie skirtingų erdvių, be to, jame skamba tik profesionaliai atliekami kūriniai. Festivalio gimimas Tytuvėnų festivalio direktorė, Šiaulių filharmonijos direktorė N. Saimininkienė tikra, kad po operą Tytuvėnuose bus kasmet. Jos iniciatyva atsiradęs festivalis tęsiasi jau penktus metus ir kiekvieną vasarą užbaigia nauja opera atviroje erdvėje Tytuvėnų bažnyčios vienuolyno ansamblyje. Šiais metais penkiolika festivalio koncertų vyko ne tik Tytuvėnų vienuolyne, bet ir Šiaulių Ch. Frenkelio viloje, Baisogalos bei Kelmės dvaruose, Kurtuvėnų svirne, Joniškio bažnyčioje ir Šiaulių katedroje. Ateityje planuojama koncertus rengti ir Pakruojo dvare, kuris šiuo metu yra restauruojamas. Anot N. Saimininkienės, Tytuvėnų vasaros festivalis tapo žinomas Europoje, kiekvienas dalyvis iš užsienio didžiuojasi, kad turi galimybę dalyvauti jame. Festivalio sumanytoja N. Saimininkienė Tytuvėnų bažnyčią "nusižiūrėjo" jau seniai. O pirmąkart joje apsilankė būdama devynerių. Antrąkart - keturiolikos, ir nuo tada ją pakerėjo Tytuvėnų vienuolyno erdvės. "Kai tapau Šiaulių filharmonijos direktore, tai ir kilo idėja išnaudoti Tytuvėnų erdvę koncertams, – pasakoja N. Saimininkienė. Pirmasis festivalis buvo mano sumanytas, o visus kitus dabar rengia meno vadovas Robertas Šervenikas." Vietiniai gyventojai - nuolatiniai lankytojai "Tytuvėnų vienuolyno ir bažnyčios vidinis kiemas pasižymi gera akustika, todėl šią savybę išnaudoja muzikai. Festivalio pabaigos akcentas - opera - kiekvienais metais suteikia ypatingą malonumą akiai ir ausiai. Netradicinė aplinka leidžia siekti netradicinių sprendimų ir netradicinio rezultato. Šiemet opera sužavėjo savo režisūra. Paslaptinga atmosfera buvo sukurta parinkus tinkamą apšvietimą. Kaip dekoracijos buvo panaudoti arkadose esantys bareljefai. Galima buvo pajusti, kad solo partijas atliekantys dainininkai buvo pagauti įkvėpimo", – taip operos premjerą įvertino koncerto žiūrovė Tytuvėnų gimnazijos chemijos mokytoja-ekspertė Regina Kaušienė. Penktasis tarptautinis Tytuvėnų vasaros festivalis puoselėja tradicijas ir kasmet pateikia naujovių. Anot rengėjų, festivalis nerungtyniauja su kitais. Unikalioje erdvėje pateikiama klasikinė muzika sukuria ypatingą dvasią, kurią pajaučia ir atlikėjai, ir žiūrovai.
- Dėmesys Šiaulių ežerams - studentų projektuose
-
Eva JAGMINAITĖ Jau trejus metus vykstančiame konkurse premijai gauti "Už geriausią projektą Šiaulių miestui ir verslui" šiemet pirmąkart dalyvavo ne tik Šiaulių universiteto, bet ir Šiaulių kolegijos bei Vakarų Lietuvos verslo kolegijos Šiaulių fakulteto studentai.
 | Šiaulių kolegijos studentai šiemet pirmąkart turėjo galimybę dalyvauti projekte premijai gauti „Už geriausią projektą miestui ir verslui“. Sekmė lydėjo Šiaulių kolegijos Turizmo administravimo studijų programos studentę Eveliną Gudavičiūtę. Jos laimėjimu ypač džiaugiasi darbo vadovė Šiaulių kolegijos Turizmo administravimo katedros lektorė Judita Stulpinaitė.
|
Šiais metais Šiaulių miesto savivaldybės administracijos, Šiaulių pramonininkų asociacija ir Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmais rengtame konkurse dėl piniginės premijos varžėsi 13 studentų. Vertinimo komisijos sprendimu pagrindinė premija - 6000 litų - neskirta nė vienam konkurso dalyviui. Už geriausią projektą paskatinamosiomis 2000 litų premijomis apdovanoti du studentai: Šiaulių uiversiteto verslo administravimo specialybės ketvirtakursis Gediminas Trijonis už jau įgyvendintą projektą "Patraukliausias darbdavys 2008" ir Evelina Gudavičiūtė, Šiaulių kolegijos turizmo administravimo studijų programos antrakursė, už projektą "Šiaulių miesto vandens telkinių rekreacinių teritorijų patrauklumo didinimas". Šis projektas dar neįgyvendintas, tačiau Šiaulių miesto vadovai užsiminė, kad galbūt ateityje padės jį įgyvendinti. "Šiauliai plius" domisi, ką apie projekto įgyvendinimą ir aktualumą galvoja pati Evelina Gudavičiūtė bei jos darbo vadovė Šiaulių kolegijos turizmo administravimo katedros lektorė Judita Stulpinaitė. 10 minučių su premijos laimėtoja - Jūsų mokykla pirmąkart dalyvavo projekte ir iškart pelnė apdovanojimą. Ar nuojautei, kad laimėsi? - 2000 litų paskatinamoji premija man buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Kadangi rašiau apie Talkšos ir Rėkyvos ežerų problemas, kurios jau seniai gvildenamos, nesitikėjau aukšto apdovanojimo. Nesureikšminu savo darbo, atrodo, jog kievienas šiaulietis žino šias problemas, kiekvienas galėjo parašyti tokį darbą. Temą projektui pasufleravo darbo vadovė, leidusi rinktis iš keleto galimų variantų. Kadangi su šeima dažnai keliaujame, poilsiaujame ir dievinu gamtą, tai net neabejojau, apie ką pasirinkti rašyti. - Kokias problemas gvildenai? - Darbe gvildenau tai, apie ką jau daug diskutuota - tai užterštumas, šiukšlės, infrastruktūros trūkumas, gamtos apsauga, pažintinės ekskursijos, be to, susisiekimo problema Rėkyvoje. Tačiau Rėkyvoje siūliau ne tik ekskursijas organizuoti, bet ir į pažintinę veiklą įtraukti vietos gyventojus. Tai galėtų tapti vietos gyventojų verslu, juk būtent jie geriausiai pažįsta Rėkyvos apylinkes ir pakrantes. Rėkyva turi puikų jachtklubą, bet ar kiekvienas šiaulietis yra ten lankęsis? Iš tiesų pati įsitikinau, kad šie abu ežerai dar nėra patrauklios rekreacinės zonos. Pakrantėse vargiai galima rasti šiukšliadėžių ar suoliukų poilsiui. - Užsiminei, kad šios problemos seniai gvildenamos, tačiau beveik niekas nėra įgyvendinta. Ar tiki, kad šis tavo projektas nedulkės stalčiuose, o bus įgyvendintas? - Labai norėčiau tuo tikėti. Šį savo projektą šiemet planuoju išplėsti ir paversti baigiamuoju darbu. Tačiau ne nuo manęs prilauso, ar jis bus įgyvendintas. Žinoma, būtų skaudu, jei mano pusę metų trukęs darbas visiškai nesulauktų dėmesio. Juk pasiūliau labai realius ir įgyvendinamus dalykus - tvarkyti sukurti paežeres aktyviam ir pasyviam poilsiui. Esu griežtai prieš viešbučių ar poilsio komplesų statybas paežerėse, nes tai brangiai kainuotų norintiems atvykti pailsėti ir sudarkytų natūralios gamtos grožį. Siūlau įrengti kempingus, maitinimo kioskus, tualetus, persirengimo kabinas. Tačiau neturiu didelių vilčių, kad viskas bus įgyvendinta. - Šiemet paskutnieji tavo metai kolegijoje. Su kokia specialybe sieji savo ateitį? - Stodama į turizmo administravimą, svajojau būti gide. Tačiau tuomet turėčiau likti senmerge, juk šis darbas reikalauja daug laiko, mat reikia daug keliauti. Tikrai neisiu dirbti į kelionių agentūras. Nemokėčiau klientams dumti akių, tiksliau, siūlyti tai, ko pati nemačiau, kur pati nesilankiau... Darbo vadovės, Šiaulių kolegijos Turizmo administravimo katedros lektorės Judita Stulpinaitės, požiūris - Šiais metais Šiaulių kolegijai pirmąkart leista dalyvauti konkurse. Jūsų mokymo įstaiga pateikė daugiausia darbų konkusui. Kaip manote, kuo E. Gudavičiūtės projektas išsiskyrė iš kitų Šiaulių kolegijos studentų darbų, pateiktų konkursui? - Kasmet mūsų studentai rašo baigiamuosius darbus, susijusius su rekreacija, išteklių bei poilsio galimybėmis. Šie darbai pagrįsti tyrimais. Taigi Evelinai pasitaikė galimybė savo projekte sujungti jau atliktų tyrimų rezultatus. Jau buvo atlikti daliniai tyrimai - buvo įvertintos Rėkyvos ežero pakrantės, Talkšos ežero būklė ir parko masyvas. Manau, kad Evelinos projektas kitus pranoko išbaigtumu. - Kas projekte siūloma aktyvesnio poilsio mėgėjams? - Evelina rašo apie ekskursijas bei pasiūlo pažintinius maršrutus. Sudėtingiau tokią veiklą pasiūlyti Rėkyvoje, nes arti pakrantės yra ir pramoninė, ir gyvenamosios zonos. Talkšos ežeras dėkingas tuo, kad greta yra miškų masyvas, kuris gali būti panaudotas pažintinei, gamtinei rekreacijai. Evelina rėmesi jau ŠU botanikų parengtu Talkšos ekologinio tako su aprašytom auginvietėm tyrimu. Studentė ekskursiją padalijo į tris etapus, mat išsami pažintinė ekskursija Talkšos paežėrese gali trukti net iki penkių valandų. - Ar brangus būtų šio projekto įgyvendinimas? - Tiesą sakant, intelektinę, pažintinę šio projekto dalį be didelių lėšų įmanoma būtų įgyvendinti tuoj pat. Galima tiesiog eiti ir rodyti. Žinoma, kad būtų tobula rekreacinė zona, lėšų tektų skirti takams sutvarkyti, informaciniams stendams bei privažiavimams įrengti, šioms vietoms populiarinti. - Tai galbūt pati Evelina galėtų pradėti vesti ekskursijas Talkšos pakrantėmis? - Apmaudu tai, kad studento statusas Evelinai nesuteikia galimybės vesti ekskursijų. Tai gali daryti tik gidai, turintys licenciją šiai veiklai. Jei šiuo projektu susidomėtų Turizmo informacijos centras, pažintinė dalis būtų tikrai labai nesunkiai įgyvendinta. Dar yra galimybė bendradarbiauti su mokyklomis, rengiant nemokamas pažintines ekskursijas mokiniams. Juk kasmet mūsų studentai išbando gido darbą, porą savaičių vesdami Šiaulių moksleiviams nemokamas ekskursijas. Šiaulių kolegijos studentai šiemet pirmąart turėjo galimybę dalyvauti projekte premijai gauti "Už geriausią projektą miestui ir verslui". Sekmė lydėjo Šiaulių kolegijos Turizmo administravimo studijų programos studentę Evelina Gudavičiūtė. Jos laimėjimu ypač džiaugiasi darbo vadovė Šiaulių kolegijos turizmo administravimo katedros lektorė Judita Stulpinaitė.
- Antri Šiaulių arenos metai
-
Į naująjį sezoną su stipriausiais žmonų nešikais ir legendiniais "Modernais" Eva JAGMINAITĖ Jau šį pirmadienį, rugsėjo aštuntąją, Šiaulių arenoje startuos antrasis sezonas. Nepaneigiama tiesa, jog per metus arena išgarsino Šiaulius ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Į pasaulinių garsenybių koncertus bei sporto rungtynes kartais nelikdavo bilietų. Ką gi arena padovanos naująjį sezoną.
 | Jau šį pirmadienį kol kas tuščia Šiaulių arenos salė bus pilnut pilnutelė - čia susirinks Thomo Anderso gerbėjai. |
Į naująjį sezoną - su žmonomis ant pečių "Šias varžybas organizuojame jau antrąkart. Tikimės, kad jos taps tradicinėmis", - pasidžiaugia Šiaulių arenos generalinis direktorius Gintaras Radavičius. Tiesa, varžybose "Nešk ant rankų" vyrai gali nešti ne tik žmonas, bet ir drauges, kaimynes ar bendradarbes. Iš Suomijos kilusi sporto šaka, turi ir oficialias taisykles: nešama moteris privalo būti ne jaunesnė nei 17 metų, o sverti turi ne mažiau nei 49 kilogramus. Varžybų priešistorė Suomijoje turi senas istorines ištakas, mat vyrai patikusią merginą iš gretimo kaimo pagrobdavo ir bėgdami namo parsinešdavo ją ant pečių. "Modern Talking" skambės naujai Po žmonų nešimo varžybų arenoje vyks pirmasis naujo sezono koncertas. Legendinis Thomas Anders su savo muzikantų grupe žiūrovų teismui pateiks roko stiliumi aranžuotas "Modern Talking" dainas. Šios grupės pripažinimo ir populiarumo pavydi šių dienų atlikėjai. Iširę "Modernai" prieš dešimt metų vėl susibūrė, bet šiandien jau nebekoncertuoja kartu, tačiau Thomas Anders sėkmingai tęsia solinę karjerą. Per penkerius metus kompozitorius bei dainų atlikėjas išleido 11 albumų ir per 30 singlų. Įdomu ir tai, kad vos penketą metų gyvavusi atkurta grupė "Modern Talking" pardavė per 25 milijonus diskų, gavo beveik tūkstančio platininių bei auksinių apdovanojimų ir į istorija pateko, kaip labiausiai išgarsėjusi Vokietijos grupė. Papildomos rūbinės žvaigždėms, nauja kavinė lankytojams Nors pirmas blynas tikrai nebuvo prisvilęs, vis dėlto pirmasis sezonas atskleidė keletą arenos trūkumų. Atlikėjams pageidaujant, šiemet įrengtos dvi papildomos rūbinės su atskiru įėjimu. Lankytojams atidaryta nauja kavinė. Netrukus išskirtiniams lankytojams, VIP klientams, bus atidarytas "Alitos" klubas. Tiesa, šiek tiek nuvilti teks vairuotojus, nes automobilių statymo problema tebebus aktuali. Netilpusius į mašinų stovėjimo aikštelę automobilius ir toliau teks statyti gatvių pakraščiuose arba atokiau nuo arenos,tačiau arenos vadovai optimistiškai nusiteikę ir tiki, kad ir ši problema bus išspręsta. Tiesa, guodžia tai, kad pagaliau renovuota Tilžės ir J. Jablonskio gatvių sankryža, o nuo autobusų stotelės į areną pėsčiomis galima pasiekti patogiu pėsčiųjų taku.  | Šiaulių arenos archyvo nuotr. Pernai rudenį Šiaulių arena atvėrė duris lankytojams. Ilgai įspūdingo pastato išore žavėjęsi smalsuoliai pagaliau galėjo žvilgtelėti vidun. |
Pranoko lūkesčius Anot Šiaulių arenos generalinio direktoriaus Gintaro Radavičiaus, pirmasis sezonas viršijo visus lūkesčius. Arenoje įvyko kone dvigubai daugiau renginių nei buvo numatyta. Iš viso arenaą aplankė beveik 300 tūkstančių žmonių. Jau dabar arenos salė turi keletą užsakymų 2011 metams. Arenos vadovai pripažįsta, jog pirmaisiais metais labiau orientavosi į renginių kiekį ir šiek tiek mažiau dėmesio skyrė kokybei. "Daug lankytojų pirmaisiais metais pas mus atvedė smalsumas. Visiems įdomu buvo pamatyti, kas yra tų įvairiaspalvių stiklų viduje. Šiais metais turėsime pritraukti renginiais, nes norėję apžiūrėti moderniai atrodantį, įspūdingą pastatą žmonės jau tai padarė", - pasakoja Gintaras Radavičius ir žada, kad šiemet arena vilios dar Šiauliuose nematytais atlikėjais. Nuolat dūzgia lyg bičių avily Arenos vadovai primena, kad arena lankytojams atidaryta ne vien per koncertus ar sporto rungtynes. Prieš įsibėgėjant naujam sezonui čia plušama lyg bičių avilyje. Kiekvienam renginiui pradedama ruoštis daugiau nei prieš menėsį, o likus iki renginio trim dienom prasideda itin įtemptas darbas. Šiaulių arenos vadybininkė Margarita Taraškutė prisimena, kad daugiausia pasiruošimo reikalauja televiziniai projektai. "Liepsnojančio ledo" programai per tris dienas arenoje buvo supiltas ledas. Renginio dieną paruošiami persirengimo kambariai. "Žvaigždžių pageidavimu įsigijome lyginimo lentų, šaldiklių, kitus buitinių daiktų. Atlikėjų vadybininkai turi interneto prieiga", -pasakoja ji. Kaip ir pernai, karščiausias renginių metas - gruodis. Įžymybės ar pseudožvaigždės? Nors griežti sutarčių reikalavimai draudžia kalbėti apie renginių užkulisius, vis dėlto Šiaulių arenos vadovas Gintaras Radavičius pasakojo keletą savo asmeninių įspūdžių bendraujant su žvaigždėmis: "Atvykus Laimai Vaikulei tikrai jaučiau, kad ji yra žvaigždė. Galbūt šiek tiek įtakos turėjo tai, kad daininikė atvyko prastos nuotaikos, mat Šiauliuose koncertuoti teko netrukus po to, kai nugaišo vienas iš jos augintinių. Tačiau ji pasirodė įnoringa bei išdidi. Žinoma, arogancijos kupinas buvo Filipas Kirkorovas. Šiltus prisiminimus paliko Valerijus Miladzė, Povilas Vanagas su Margarita Drobiazko, italai Pupo ir Riccardo Fogli. Esu sužavėtas Maksimu Galkinu. Šis žmogus ne tik puikus atlikėjas, bet ir gabus, išsilavinęs eruditas, visiškai nesužvaigždėjęs. Paprasti ir nuoširdūs buvo Kostas Smoriginas, Algirdas Kaušpėda." Vadovas prisimina ir Stasio Povilaičio akibrokštą, kuomet atlikėjas jį pasitikusiai renginio organizatorei įbruko nešti savo lagaminą. Vis dar turime provincijos įvaizdį Pirmaisiais gyvavimo metais visus renginius organizuoti patikėjusi Lietuvos organizatoriams, šiemet arena jau pradeda bendradarbiauti su užsieniečiais. Nors nuogastaujama, kad Šiauliai vis dar neatsikrato provincijos įvaizdžio, o dažnas užsienietis dvejodamas paklausia, ar šis miestas turi bent vieną gerą viešbutį. "Ne visus lengva įtikinti, kad ir Šiauliuose į koncertų salę galime nesunkiai surinkti keliatūkstantines minias. Juk ir pernai metų praktika parodė, kad atvažiuoja ir vilniečių ir kauniečių pas mus į koncertus. Jei koncertas vyktų tik Šiauliuose, į jį neabejotinai atvyktų žmonės iš visų Lietuvos kampelių", - įsitikinęs Gintaras Radavičius. Vis dėlto arenos vadovas prisipažįsta, kad vien tik arena Šiaulių įvaizdžio nepakeis - daugiau dėmesio turėtų būti skirta ir paties miesto savireklamai.
- Su gimtadieniu!
-
Orginaliai, stilizuotai, su įvairiausiomis atrakcijomis švęsti savo gimtadienį tampa standartu. Daugelis, švęsdami savo gimtadienį, nebeapsiriboja tik paprastu pasisėdėjimu prie vaišių stalo, o suka galvą, kaip nustebinti ne tik save, bet ir šventės svečius, sukuriant nepamirštamo įspūdžio nuotaiką.
 | "Klip" salono darbuotojos, gimtadienio proga Šiaulių gatvėmis važinėjusios su baikeriais, sakė, kad motociklų riaumojimas uždega. Rolando PARAFINAVIČIAUS ("L. T.") nuotr. |
Griausmingu "Harley Davidson" motociklų riaumojimu pirmajį savo gimtadienį paminėjo grožio salonas "Klip". "Niekadada nemanėm, kad tas motociklų riaumojimas gali būti toks uždegantis ir jaudinantis," – prisimena gimtadienio šventę grožio salono vadovė Daiva Zorkutė pridurdama, jog organizuojant pasivažinėjimą motociklais daugelis salono darbuotojų į šią idėją žiūrėjo skeptiškai ir atsargiai. Tačiau kai į kiemą pradėjo važiuoti baikerių kolona, abejonės dingo. "Visas apėmė azartas, užsidegimas", - prisimena šventės įspūdžius salono darbuotojos. Kas sieja mtotociklus ir grožio meistres? Mintis paminėti pirmajį salono gimtadienį ant "Harley Davidson" motociklo kilo visiškai netikėtai. Gimtadienį padaryti nepamirštamą pasiūlė patys baikeriai. "Vienas mūsų salono klientas yra baikeris. Artėjo jo gimtadienis. Išsikalbėjome apie gimtadienio dovanas, kad mūsų salone galima įsigyti dovanų kuponą. Tuomet jam ir kilo orginali idėja, kaip atšvęsti savo gimtadienį. Jis nutarė nelaukti dovanų iš savo svečių, atvirkščiai - pats jiems ką nors padovanoti, – prisimena Daiva. - Apie tai, kur vyks mūsų kliento gimtadienis, svečiams buvo paslaptis. Kai jie buvo palydėti į mūsų saloną, svečius pasitikome su šampanu, salonas specialiai šia proga buvo papuoštas žvakutėmis". Gimtadienį švenčiantis vyriškis savo svečiams padovanojo kelias valandas grožio procedūrų. "Iš pradžių daugelis jautėsi šiek tiek nedrąsiai, tačiau vėliau prie procedūrų susidarydavo eilutės", - su šypsena prisimena vadovė. "Ypač nedrąsiai jautėsi vyrai, kai jiems siūlėme manikiūrą ir parafino voneles rankoms, – tęsia profesionali manikiūrininkė Nilita Valavičienė. - Pirmąjį vyriškį pasidaryti manikiūrą įkalbėjo jo žmona. Kaip dabar pamenu, jo rankų oda buvo šiurkšti, suskeldėjusi. Po manikiūro ir vaško kaukių jo rankų oda tapo švelni ir glotni. Draugai, pamatę rezultatą, noriai sėdosi išbandyti parafino voneles. Net ne visiems norintiems spėjome padaryti." Originali gimtadienio atrakcija taip patiko svečiams, kad jie pasisiūlė darbuotojas per salono gimtadienį pavėžinti savo "Harley Davidson" motociklais. Baikerių šou nepasamdysi Tai, kad baikeriai sutiko pavėžinti grožios salono darbuotojas gimtadienio šventės metu, tikrai įrodo, kad jie liko patenkinti procedūromis. "Klip" salono vadovė pastebi, kad baikeriai niekuomet nedalyvauja jokiose šou ir jų nepasamdysi "tiesiog kaip pramogos gimtadieniui". Kai kurios salono darbuotojos buvo griežtai pasakusios, kad nevažiuos motociklais, tačiau jiems įvažiavus į kiemą bemat pasigailėjo dėl tokio savo sprendimo. "Tas motociklo riaumojimas tiesiog užveda", – su šypsena prisimena salono darbuotoja Toma. Grožio meistrės kelias valandas motociklais važinėjo Šiaulių gatvėmis, atkreipdamos praeivių dėmesį. "Mes savo šventės dieną ne tik važinėjome motociklais, bet ir pasidovanojome seminarą "Santykiai tarp žmonių" bei vakarienę restorane. Bet daugiausia emocijų sukėlė pasivažinėjimas motociklais. Už tai esame labai dėkingos baikeriams", - įspūdžiais dalijasi Daiva.
- Kuršėnuose - jaunimo demokratiškumo projekto "Vitaminai" atidarymas
-
Rugpjūčio 16 d. Kuršėnuose vyks jaunimo demokratiškumo projekto "Vitaminai" atidarymas. "Vitaminų" atidarymo renginys vyks Kuršėnų St. Anglickio pagrindinės mokyklos teritorijoje prie krepšinio ir futbolo aikštelių.
Projekto vadovės Agnės Navickaitės teigimu, renginio tikslas – supažindinti kuršėniškius su iki 2009 metų vasaros Kuršėnuose vyksiančiu jaunimo projektu bei su interesų atstovavimo svarba. "Mūsų visuomenei trūksta "vitaminų" – žmonės yra nusivylę politika ir politikais, todėl dažnai numoja ranka į savo ar savo bendruomenės interesų gynimą. Šiuo projektu norime padėti jaunimui sužinoti apie įvairias interesų atstovavimo formas, jas išbandyti ir suprasti jų reikšmę", – teigė Agnė Navickaitė. Renginio metu pirmą kartą Kuršėnuose viešoje vietoje bus rodoma tiesioginė olimpinio krepšinio turnyro rungtynių transliacija "Lietuva – Kroatija", bus žaidžiamas penkių valandų krepšinis ir futbolas (žaisti galės visi norintys, surinkę ir užregistravę savo komandą), vyks teminiai mokomieji užsiėmimai, kurių metu bus galima mokytis muzikos, breiko, tapybos, karatė, žongliravimo, latvių kalbos, o vakare bus pristatyti nufilmuoti įžymių žmonių palinkėjimai kuršėniškiams apie interesų atstovavimo svarbą bei vykdoma filmo apie interesų atstovavimą peržiūra. "Vitaminų" atidarymo metu taip pat bus vykdoma visuotinė vienos minutės juoko akcija, skirta nemokamam vitaminui C gaminti. "Vitaminų" atidarymo renginio organizatorius – Kūrybinės raiškos centras. Tai nevyriausybinė jaunimo organizacija, susikūrusi 1999 m. Kuršėnuose. Asociacija vienija aktyvų jaunimą ir su juo dirbančius žmones, kurie ugdo tolerantiškus, besimokančius ir kritiškai mąstančius piliečius. Dalyvavimas visuose "Vitaminų" renginiuose nemokamas. Renginio programa: * 9 val. 15 min. Olimpinio krepšinio turnyro rungtynių Lietuva–Kroatija transliacija palapinėje. Pertraukos metu – 1 min. visuotinė juoko akcija (nemokamam vitaminui C gaminti); * nuo 11 val. 30 min. iki 16 val. 30 min. 5 valandų krepšinio ir futbolo žaidimas; * nuo 11 val. 30 min. iki 16 val. 30 min. teminiai mokomieji užsiėmimai: muzika, breikas, tapyba, žongliravimas, karatė, latvių kalbos pamokos; * 16 val. 45 min. "Vitaminų" pristatymas palapinėje. 1 min. visuotinė juoko akcija (nemokamam vitaminui C gaminti). Filmo peržiūra. Kūrybinės raiškos centro informacija
- "Pavasario diena Europoje 2008"
-
"Pavasario diena Europoje" yra kasmetis renginys, kviečiantis mokyklas vieną ar daugiau savo darbo dienų paskirti renginiams, kurių dėmesio centre būtų debatai, bendravimas ir apmąstymai Europos tema. Jaunimui "Pavasario diena Europoje" yra proga išreikšti savo požiūrį ir būti išgirstiems Europoje. Per pastaruosius metus "Pavasario diena" įrodė turinti pasisekimą ir yra įtraukta į Europos mokyklų renginių kalendorių.
"Pavasario dienos Europoje" kampanija kiekvienais mokslo metais pasirenka vis kitą temą. 2008 m. ji prisijungia prie Europos kultūrų dialogo metų iniciatyvos, siekiančios skatinti kultūrinį bendradarbiavimą ir išmokyti jaunimą puoselėti kultūrų įvairovę, kaip svarbiausią bendrą Europos kultūros paveldą. Šeštus metus organizuojamos kampanijos pagrindinis uždavinys - padėti mokykloms suplanuoti ir organizuoti renginius, skirtus Europos kultūrų dialogo metams. Šiemet projekte dalyvavo 4311 mokyklų iš Europos, tarp kurių ir 197 mokyklos iš Lietuvos. Šiaulių Lieporių pradinės mokyklos 3c klasės mokiniai kovo mėnesį jau trečią kartą įsijungė į tarptautinio projekto veiklą. Buvo siekiama pakartoti tai, ką jau žinome, ir įgyti naujų žinių. Praėjusiais metais vaikams buvo suteikta galimybė stebėti ir analizuoti filmuotą medžiagą apie savo bendraamžius, gyvenančius kitose valstybėse. Šiemet jie patys rinko informaciją apie pasirinktą ES šalį, taip pat aktyviai dalyvavo bendrame mokyklos renginyje, skirtame Europos dienai paminėti. Projekto organizatoriai tinklalapyje pateikė pamokų veiklų rinkinį, gaires, nurodančias, kaip galima šias veiklas integruoti į pamokas, ir publikavimo priemones, kurioms dalyviai galėjo išsiųsti savo darbus. Veikla buvo suplanuota taip, kad jas galima lengvai pritaikyti prie bet kurios Europos mokyklos mokymo programos. Taip pat buvo pakviesta į keletą konkursų. Mano mokinių amžiaus grupę atitiko siūlomas konkursas "Mano draugas iš užsienio". Konkurso tikslas buvo nupiešti draugą, kuris gyvena kitoje šalyje, pabandyti įsivaizduoti, kaip įvyktų draugų susitikimas. Vaikai susidomėję, panaudodami savo turimas žinias, įsijungė į šį darbą. Tinklalapio galerijoje publikavome per šimtą darbų. Konkurso nelaimėjome, tačiau mokinius labai aktyvina ir skatina tai, kad savo piešinius gali rasti internetinėje svetainėje. Juk tuos darbus pamato tūkstančiai kitų projekto dalyvių iš įvairių šalių. Šiemet Švietimo informacinių technologijų centras ugdymo įstaigoms, kurios dalyvavo projekte, organizavo konkursą "Pavasario dienos Europoje 2008 piešiniai ir filmai iš Lietuvos". Šio konkurso tikslas – paskatinti Lietuvos mokyklas aktyviau dalyvauti projekto "Pavasario diena Europoje 2008" veikloje ir konkursuose, padėti moksleiviams ir mokytojams geriau įsigilinti į 2008 m. projekto temą "Dialogas suartina kultūras", paskatinti moksleivius ir mokytojus aktyviau naudoti informacines technologijas ugdymo procese. Net šešioms aktyviausioms ir kūrybiškiausius darbus pagal konkurso reikalavimus pateikusioms mokykloms rugsėjo mėnesį centras padovanos po nešiojamąjį kompiuterį ir multimedijos projektorių. Liepos pabaigoje centro internetiniame tinklalapyje www.emokykla.lt buvo paskelbti konkurso rezultatai. Piešinių konkurso "Aš užsienio šalyje" nugalėtojos: Šiaulių Lieporių pradinės, Kupiškio Kupos pradinės, Mažeikių "Vyturio" pradinės mokyklos komandos. Vyresnieji mokiniai kūrė filmus. Jų laimėjimai kur kas rimtesni. Net keturi Lietuvos mokinių filmai buvo tinkamai įvertinti ir apdovanoti Briuselyje. Įspūdingi prizai jų laukia ir Lietuvoje. Filmų konkurso "Mano Pavasario dienos filmas" nugalėtojos Karmėlavos Balio Buračo, Vilniaus "Juventos" gimnazijų ir Kuršėnų Pavenčių vidurinės mokyklos komandos. Projektinėje veikloje planuojame dalyvauti ir kitąmet, tuo labiau, kad mūsų mokiniai jau bus vyresni ir bus galima pasirinkti įvairesnę veiklą, atitinkančią jų amžių. Jūratė Markūnienė, projekto koordinatorė Šiaulių Lieporių pradinėje mokykloje
- Iki susitikimo "Monmartre"!
-
Ričardas JAKUTIS, Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ Pelikso Bugailiškio sodas tradiciškai rugpjūtį trumpam pavirsta stilizuota Paryžiaus dalele. Keturias dienas čia vyko penktasis "Šiaulių Monmartro respublikos" festivalis. "Laiptų galerijos" plenere, matant lankytojams, kūrė 22 menininkai iš Lietuvos ir Latvijos. Festivalio kulminacija - Stasio Eidrigevičiaus plakatų parodos atidarymas.
 | Vienas festivalio simbolių - mimai. |
Aktorius skaitė evangeliją Dailininkai buriasi ir į "Monmartrą" Vilniaus Užupyje, tačiau vilniškis šiemet vyko tik antrąjį kartą. Tiesa, Užupio "Monmartras" mūsų miestui pasitarnavo, nes buvo teigiančių apie pretenzingą šiauliečių pavadinimo pasirinkimą, girdi, Monmartras tegali būti tik Paryžiuje. Dabar, kai sužinota, kad ir Vilniuje "Monmartras" yra, atsibudo ir Šiaulių skeptikai, - kodėl mes negalime? Tuoj buvo prisiminta, kad mūsų "Monmartras" dar ir vyresnis už vilnietišką. Rugpjūčio 6-ąją, festivalio atidarymo dieną, žiūrovus pasitiko sargybinis prie muitinės, it musmirės taškuoti mimai. Šventę nuspalvino cirko studijos "Šypsena" atlikėjos, kurių lankstūs kūnai priminė besirangančią gyvatę, bei būgnininkai, energingai ploti kvietę susirinkusiuosius. Jau ne pirmą kartą renginį vedė Vladas Baranauskas. Ąžuolų vainikas papuošė kultūros ministru paskirto Martyno Gaubo galvą. Šis menininkas buvo ir plenero dalyvis, sukūręs ypatingą skulptūrą. Šimtmetį švenčiančioje Šv. Jurgio bažnyčioje vyko koncertai. Skambant Valstybinio Vilniaus kvarteto atliekamam kūriniui, ištraukas iš šv. Jono evangelijos skaitė Šiaulių dramos teatro aktorius Antanas Venckus. Tai buvo pirmas kvarteto ir aktoriaus tandemas ir, kaip sakė muzikantai, tikrai pavykęs - skaitydamas evangelijos tekstus A. Venckus perteikė visas šiam sudėtingam kūriniui būdingas emocijas. Kitą vakarą į Šv.Jurgio bažnyčią kvietė operos primadona Irena Milkevičiūtė ir vargonininkas Leopoldas Digrys. Festivalis augina ir dailininką, ir žiūrovą  | Festivalio sumanytojai ir organizatoriai - "Šiaulių Monmartro respublikos" prezidentė Janina Ališauskienė ir kultūros ministras Martynas Gaubas. |
Negalima nepaminėti ir prasmingo momento - šv.Jurgio bažnyčioje už menininkus buvo aukojamos šv. Mišios, kurių metu visi prisiminė anksti amžinybėn išėjusį praėjusių metų "Šiaulių Monmartro" dalyvį, Dailės akademijos profesorių Algį Kliševičių. Šiaulietė dailininkė keramikė Irena Šliuželienė, ne kartą dalyvavusi "Šiaulių Monmartro respublikos" dailininkų plenere, pastebėjo, jog šiemet buvo ne tik gausesnis kūrėjų būrys, bet ir gerokai daugiau žiūrovų. Ji pastebėjo, jog dauguma iš atėjusių jau žinojo, ko čia eina - per penkerius gyvavimo metus "Monmartras" išsiugdė savo žiūrovą. Žmonai pritarė ir menininkas Vilius Šliuželis: "Kiekviena galerija augina ir lankytoją, ir savo dailininką. Kasmet pamatai kažką naujo, išbandai naujas technikas, pabendrauji ir festivalis tampa tarsi liga - vieną kartą pabandai ir negali vėl čia nesugrįžti." Visus "Šiaulių Monmartro respublikos" piliečiu fotografavo plenero dalyvis fotomenininkas šiaulietis Rolandas Parafinavičius, objektyviai pateikdamas fotografijų ciklą. Solidaus dailininkų desanto sulaukta iš Liepojos. Jiems vadovavo šiomis dienomis 70-metį švenčiantis, Liepojos aukštojoje mokykloje profesoriumi dirbantis ir su ŠU bendradarbiaujantis tapytojas Aldis Klavinš. "Atvykstu ne pirmą kartą, nes man svarbu žinoti, ką daro kaimynai. Žmonės čia labai draugiški ir šilti", - sakė jis. Spalio mėnesį "Laiptų galerijoje" planuojama personalinė A. Klavinšo darbų paroda. Kas penkerius metus po parodą surengiantis autorius pristatys naujausius tapybos darbus, vaizduojančius jūrą, debesis bei žmones. Galėtų trukti ilgiau Šiuo metu Vilniuje gyvenanti šiaulietė menininkė Rolana Čečkauskaitė-Norkūnienė skubėjo iš vieno plenero į kitą. Menininkės nuomone, kūrybinis pleneras turėtų būti ilgesnis - trunkti bent savaitę. "Juk norisi ir pabendrauti, ir piešti. Kita vertus, gerai, kad trumpesnis, nes vasara - laikas, kai visko daug vyksta ir ne visur suspėji. Gerai, kad "Monmartras" vyksta rugpjūtį, nes įprastai stovyklos vyksta liepą", - sakė R. Čečkauskaitė-Norkūnienė. Menininkė pirmą personalinę parodą yra surengusi "Laiptų galerijoje", tad kaskart čia atvykus užplūsta sentimentai miestui. Ji neatmeta galimybės jubiliejinę 40-ąją parodą surengti Šiauliuose.  | |  | Ryškiausia šiųmečio "Monmartro" žvaigždė Stasys Eidrigevičius Šiauliuose savo parodą surengė pirmą kartą. | | Fotomenininkas Rolandas Parafinavičius įamžino visus festivalio dalyvius. |
Viduriniosios kartos dailininkas, dailės akademijos dėstytojas, vilnietis tapytojas Gintaras Palemonas Janonis sakė, jog jeigu reikėtų rinkti šių metų "Šiaulių Monmartro respublikos" dailininką, jis prizą siūlytų įteikti šiauliečiui Martynui Gaubui už jo specialiai "Monmartrui" sukurtą skulptūrą. Festivalio kulminacija Festivalį vainikavo iš Varšuvos atvykusio garsaus dailininko Stasio Eidrigevičiaus plakatų paroda. Ar prisimenate 1978 metais greitai išpopuliarėjusią Vytautės Žilinskaitės knygą vaikams "Robotas ir peteliškė"? Šios knygos iliustracijomis S. Eidrigevičius pirmą kartą ir pasirodė meno pasaulyje. Po to sekė Z. Batko "Atgalios", E. T. A. Hofmano "Aukso puodas ir kitos istorijos", Šarlio Pero "Batuotas katinas", A. Ramachanderio "Mažoji kiaulytė", K. Baumano "Alkanasis" ir kt.  | Rolana Čečkauskaitė-Norkūnienė "Laiptų galerijoje" yra surengusi savo pačią pirmąją personalinę parodą.
|
Po trisdešimties metų jis yra geriausių pasaulio dailininkų gretose. Garsiausią šiuo metu užsienyje gyvenantį lietuvių dailininką dailės gerbėjai pažįsta iš piešinių, grafikos lakštų, ekslibrisų, pastelių, didžiulių tapybos drobių ir tapybos ant sienos, knygų iliustracijų, pašto ženklų, plakatų, scenografijos darbų, kaukių, instaliacijų, performansų, skulptūrų ir meninių fotografijų. Meno kritikų nuomone, viena ryškiausių ir sėkmingiausių S. Eidrigevičiaus kūrybos sričių - plakatai. Juos ir nutarta pasirinkti parodai Šiauliuose. Rugpjūčio 9-ąją plenero dalyviai buvo apdovanoti "Laiptų galerijos" garbės ženkleliais ir specialiai penktajam festivaliui sukurtais šiauliečio grafiko Vaidoto Janulio plakatais. V. Janulis irgi buvo apdovanotas Žibunto Mikšio autoriniu darbu ir pieštu Paryžiaus Monmartru. Sugiedoję "Šiaulių Monmartro Respublikos" himną, visi atsisveikino: "Iki susitikimo šeštajame "Monmartre!" Jei į pirmuosius festivalius dailininkus teko kviestis, tai dabar jau jie patys klausia - ar pakviesite?
- "Šiaurės Lietuvos" knygos - ne tik Šiaurės Lietuvai
-
Ričardas JAKUTIS Pradėdamas straipsnį apie Šiauliuose leidžiamas knygas visada prisimenu, kad pirmąsias lietuviškas knygas mūsų mieste išleido spaustuvininkas Brevda. Jo spaustuvė veikė 1906-1915 m. ir dar kurį laiką po karo. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, Šiauliai tapo vienu svarbiausių knygų leidimo centrų. Tačiau šį reikalingą švietėjišką darbą nutraukė Antrasis pasaulinis karas ir penkis dešimtmečius trukusi okupacija.
 | Susitikimas su Alfonsu Tyruoliu-Šešplaukiu (centre). Kairėje – Čikagos lituanistikos tyrimų ir studijų centro direktorius, Šiaulių universiteto garbės daktaras, profesorius Jonas Račkauskas, dešinėje – Stasys Tumėnas. |
Nors šiandien knyga gal ir nėra tokia populiari kaip ankstėliau, galima pasidžiaugti, jog Šiauliuose yra bent penkios aktyviai veikiančios knygų leidyklos. Viena jų - "Šiaurės Lietuva", sėkmingai gyvuojanti nuo 1995 metų ir išleidusi 250 leidinių. Leidyklą įkūrė ir visus tuos metus jai vadovauja kalbininkas, pedagogas, Šiaulių universiteto Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros docentas, humanitarinių mokslų daktaras Stasys Tumėnas. Kiekvienam gimtinė - mylimiausia Stasys Tumėnas juokauja, jog jį rašyti ir lietuvių kalba domėtis tiesiog privertė jo gimimo diena – gegužės 7-oji – Kalbos diena, Spaudos atgavimo, Knygos diena. Stasio tėvai buvo apsišvietę žmonės, jo vaikystės prisiminimas – tėtis po sunkių dienos darbų su laikraščiu rankose. Toliau vaikinui irgi sekėsi, nes jis susitiko su gimtosios Linkuvos mokytoja, šviesuole, keliolikos linkuvių kartų puoselėtoja Stase Lovčikaite, kuri išmokė atsirinkti, kas gyvenime yra tariama, o kas tikra. Stasys sako, kad mąstydamas apie savo etnines šaknis suvokęs seną tiesą – kiekvienam savo gimtinė yra artimiausia, mylimiausia. Šiaurės Lietuvos lygumos monotoniškos ir nuobodžios tik nesavam, atklydusiam. "Ir tik mylėdamas savo gimtinę gali mylėti ir pasaulį", - mąsto S. Tumėnas. Jis nesutinka su teiginiu, kad Lietuvos rašytojų ir poetų Meka – Anykščių žemė, ir kai tai išgirsta, tuoj į gretą rikiuoja Šiaurės Lietuvos lygumų vaikus: Juozą Paukštelį, Marių Katiliškį, Bernardą Brazdžionį, Eugenijų Matuzevičių, nepralenkiamuosius dvasios darbininkus Peliksą Bugailiškį, Juozą Šliavą ir kitus. Kalba ir Sąjūdis - šalia Neabejodamas Stasys stojo į Vilniaus universitetą ir studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, po to dar mokėsi universiteto aspirantūroje. Mieliausiai jaunasis lituanistas, jau Šiaulių universiteto (tiesa, tuomet dar pedagoginio instituto) dėstytojas prisimena 1988-uosius – Sąjūdžio metus ir įspūdingą Kalbos šventę, mitingus, instituto 225 auditorijoje reguliariai vykusias diskusijas ir darbą Šiaulių Persitvarkymo Sąjūdžio laikraštyje "Krivūlė". Pirmieji trys "Krivūlės" numeriai buvo išleisti slapta Vilniuje. Kitas žingsnis – almanacho "Šiaurės Lietuva" atsiradimas, religinės poezijos publikavimas (autoriai - L. Andriekus, K. Bradūnas, J. Aistis, V. Mačernis, S. Santvaras), Lietuvos Helsinkio grupės narės, tremtinės, senosios Šiaulių inteligentijos atstovės Onos Lukauskaitės-Poškienės "Šiaulių miesto lyrinės kronikos" paviešinimas, sovietiniais metais slėpto A. Baranausko kūrinio "Kelionė Petaburkan" ištraukų spausdinimas. Leidykloje - tai, kas dar nespausdinta 1992–2000 metais Stasys Tumėnas vadovavo didžiausiam Šiaulių universitete Pedagogikos fakultetui, todėl gali puikiai apibūdinti Lietuvos švietimo situaciją atkūrus Nepriklausomybę, švietimo reformą ir t. t. O 1995-aisiais, negalėdamas nurimti be leidybos ir knygos platinimo, kaip minėta, įkūrė "Šiaurės Lietuvą" - knygų leidyklą, kuri stengiasi iškelti į dienos šviesą tai, kas dar nespausdinta. Pavyzdžiui, Mariaus Katiliškio novelių rinkinį "Senojo kareivio sugrįžimas", kuris šešias dešimtis metu laikytas dingusiu karo verpetuose. "Šiaurės Lietuva" glaudžiai bendradarbiauja su dailininkais Vitoliu Trušiu ir Petru Rakštiku. Štai knygoje "Už horizonto" pirmą kartą susipažįstame su Vitolio Trušio poezija. Jo tekstai - savotiški autobiografiniai štrichai, išplečiantys autoriaus kūrybos ribas. Knygoje panaudotos ankstyvojo V. Trušio kūrybos laikotarpio (1974-1975) iliustracijos. "Šiaurės Lietuva" išleido net dvi Petro Rakštiko literatūrinių miniatiūrų knygas: "Vėjas, lapas ir rakursas" bei "Genys kala tylą". Dailininko tekstai - gyvenimo dėlionės, autorius stebina skaitytoją savo grakščia stilistika, meistriška žodžio žaisme, natūralumu. Vientisą tikrovės paveikslą sukurti padeda ir rašytojo piešiniai, primenantys, kad P. Rakštikas - žodinės tapybos atstovas lietuvių literatūroje. Pasirodė ir dvi kunigo Ričardo Mikutavičiaus knygos: eilėraščių rinkinys "Kryžiaus kelio mąstymas" ir filosofinis kūrinys "Kataliko pasaulėžiūros atsinaujinimo keliu", kuriame autorius nagrinėja kataliko pasaulėžiūros santykį su pasauliu ir žmogumi, gilinasi į istorinį religijos ir kultūros lyčių lūžį, ieško būdų šiai santarai atkurti. Mano provincija Naujausi "Šiaurės Lietuvos" leidiniai – Bernardo Brazdžionio poezijos rinkinėlis "Aš čia – gyva" ir paties Stasio Tumėno publicistikos straipsnių rinktinė "Mano provincija". Dar besimokydamas vidurinėje, jaunasis Stasys iš Linkuvos klebono kunigo kanauninko Jurgio Danio gavo dovaną – B. Brazdžiono karo metais leistą rinktinę "Per pasaulį keliauja žmogus". Šiandien leidėjas džiaugiasi galėjęs pats išleisti savo jaunystės poeto rinkinėlį. O "Mano provincijos" straipsnių ciklas – autoriaus bandymas žiūrėti pilietinės visuomenės kūrimo kryptimi. Šiuo metu ant leidėjo stalo guli jau minėtos jo mokytojos Stasės Lovčikaitės pamąstymų knyga "Pokalbiai kasdienybės pavėsyje" (darbinis pavadinimas). Autorė ieško žmogaus santykio su Dievu, su pasauliu, mąsto apie būties ir buities sankirtą. Daug Stasės Lovčikaitės mokinių tapo poetais, mokslininkais, kunigais, meilės gimtajam kraštui pavyzdį gavę iš savo mokytojos. Stasys Tumėnas pasakoja, jog leidyklos "Šiaurės Lietuva" žvilgsnis toliau krypsta į Šiaulių miesto rašytojus. O didžiausias leidyklos "Šiaurės Lietuva" pasiekimas ir jos įvertinimas yra tas, kad jos leidiniais domisi ne tik Šiaurės, bet ir visos Lietuvos skaitytojai.
- "Laiptų galerija": Šiauliai - kultūros sostinė
-
Jūratė SOBUTIENĖ Festivalis "Šiaulių Monmartro respublika" kuria Šiaulių, kaip kultūros miesto, tradicijas ir pristato pasaulinio lygio menininkus. Penktą kartą "Laiptų galerijos" organizuojamame renginyje Mokytojų namų kiemelis virs Paryžiaus dalele - Monmartru, kuriame po atviru dangumi, nesislapstydami nuo žiūrovų, kurs dailininkai iš Šiaulių, Vilniaus, Latvijos, Lenkijos. Personalinę parodą atidarys pasaulinio lygio dailininkas Stasys Eidrigevičius, o į koncertus Šv. Jurgio bažnyčioje kvies Valstybinis Vilniaus kvartetas bei operos primadona Irena Milkevičiūtė ir vargonininkas Leopoldas Digrys. Rugpjūčio 6-9 d. vyksiantis renginys - atgaiva akims, ausims ir širdžiai.
 | | Praėjusių metų plenere dailininkas iš Didžiosios Britanijos Pipas Cozinsas sumanė tolerancijos akciją, raginančią priimti kitokį žmogų. Prie šios akcijos prisijungė ir kiti plenero dalyviai. Centre - grafikas Algis Kliševičius. Modestos JURGAITYTĖS nuotr.
|
Po žaidimų - į solidumą "Penkti metai rengiame festivalį "Šiaulių Monmartro respublika". Ir jau nebereikia įrodinėti, įtikinėti, kad tai, ką darome, reikalinga, prasminga. Dailininkai, važiuodami pas mus, jau žino, ko gali tikėtis. O mes jau galime pasirinkti, ką kviesti", - sako Šiaulių miesto kultūros centro "Laiptų galerija" direktorė Janina Ališauskienė. Pasak direktorės, yra tekę net viešai aiškintis, kodėl renginio pavadinimas skamba pretenzingai, tačiau tai, kad šia idėja pasinaudojo ir vilniečiai, antrus metus Monmartrą įkuriantys Užupyje, rodo, jog sumanymas - geras: "Dabar jau žinau, kad kai susiduri su priešiškumu, nereikia aiškintis, teisintis. Reikia imti ir daryti tai, kuo tiki." Direktorė pasakoja, kad kaip žmogus per penkerius metus paauga, nusibrėžia savąjį kelelį, taip ir jų sumanytas renginys keitėsi, solidėjo: "Jei pirmasis "Monmartas", vykęs per Šiaulių miesto gimtadienį, turėjo daugiau žaidybinių, šou elementų, tai kasmet jis solidėjo, vis daugiau dėmesio skirta kūrybai." J. Ališauskienės teigimu, dailininkai dabar žino, ko tikėtis, ir kviečiami mielai atvažiuoja, nors tikrai yra kviečiami ne į vieną renginį, parodą. S. Eidrigevičius pasirinko Šiaulius Į šiųmetį "Monmartrą" pakviesta 30 dailininkų, didžiausias jų desantas laukiamas iš Vilniaus ir Liepojos. "Norėjosi pakviesti įdomiausius Lietuvos kūrėjus. Jau ne kartą patirta: pakvieti užsieniečius, atvažiuoja, ir supranti, kad Lietuvoje yra ir įdomesnių, ir talentingesnių menininkų", - sako "Laiptų galerijos" darbuotojas Ričardas Jakutis. Tiesa, dėl vieno autoriaus abejonių tikrai nekyla niekam - į "Monmartrą" savo personalinę parodą atveš Stasys Eidrigevičius. Varšuvoje gyvenantis lietuvis - pasaulinio garso tapytojas, grafikas, plakatų kūrėjas. Amerikos filmų kritikų apdovanojimas, kurį menininkas gavo už Andžejaus Kijovskio filmo "Maskaradas" plakatą, yra prilyginamas "Oskarui". "Jei ne Ričardo pažintys, tai nieko nebūtų", - patikina galerijos direktorė ir prisimena, kad kai S. Eidrigevičius rinkosi, kur surengti parodą - Vilniuje ar Šiauliuose, nusprendė: "Viskas, pas mus nebeatvažiuos." Užtat kaip gera buvo sužinojus, kad pasaulinio garso dailininkas pasirinko Šiaulius. O iš mūsų miesto S. Eidrigevičiaus kūriniai iškeliaus į Paryžių, tikrąjį Monmartrą. S. Eidrigevičiaus plakatų parodos atidarymu baigsis "Monmartro" renginiai. Ją apžiūrėti bus galima dar tris savaites. Išėjusiems atminti "Šiųmetė žvaigždė - neabejotinai S. Eidrigevičius. Šiemet jis net pripažintas geriausiu Lenkijos menininku, - sako J. Ališauskienė. - Pernai ryškiausiu kūrėju laikėme Aleksandrą Makovei iš Moldovos. Tačiau jis pats tvirtino, kad įdomiausias plenero dailininkas - grafikas Algis Kliševičius. Liūdna, kad "Laiptų galerijos" autorius, draugas A. Kliševičius, žadėjęs ir šiemet dalyvauti "Monmartre", festivalio nesulaukė. Kaip gražus atminimas miestui liko jo sumanytas įspūdingas laiškas šiauliečiams, kurį parašyti jis pakvietė praėjusių metų plenero dalyvius." Visi plenero dalyviai dovanų gaus autorinį grafiko Vaidoto Janulio sukurtą renginio plakatą, o "Laiptų galerija" išleis S. Eidrigevičiaus kūrinių katalogą. Šiame kataloge bus įamžinta šiauliečio, neseniai mirusio verslininko Donato Juodėno pavardė. "Donatas buvo mano draugas. Žinojau, kad jam labai patiko Stasio Eidrigevičiaus kūryba. Ketinau išleisti savo knygą, Donatas buvo pažadėjęs ją paremti, - pasakoja R. Jakutis. - Po D. Juodėno mirties nusprendžiau, kad mano knyga gali palaukti, o tuos pinigus, kuriuos jis buvo patikėjęs "Rotary" klubui "Saulė", paprašiau skirti S. Eidrigevičiaus katalogui. Tad jame bus ir Donato, kaip rėmėjo, pavardė." Dvasinė šventovė - Šv. Jurgio bažnyčia "Man net nepatogu sakyti, kokį finansavimą esame gavę ir už kokius pinigus turime šį renginį padaryti, - sako "Laiptų galerijos" direktorė. - Užtat viską darome patys, net sumuštinius svečiams, kad tik į biudžetą tilptume. Turime bičiulių, kurie daug prisideda savo darbais, neskaičiuodami pinigų ir laiko." J. Ališauskienė pasakoja, kad būtent dėl pinigų trūkumo atsisakyta gražaus sumanymo bažnyčioje rengti naktinius koncertus, mat tam reikėtų pasirūpinti ir žmonių saugumu. "Renginio dvasine šventove pasirinkome Šv. Jurgio bažnyčią, - sako direktorė. - Ji šiemet švenčia 100-metį. Gražiai bendradarbiaujame su bažnyčios klebonu. O ir Paryžiaus Monmartras sunkiai įsivaizduojamas be ant kalno stovinčios Švenčiausios Širdies (Sacre Coeur) bažnyčios". Rugpjūčio 7-ąją prieš pirmąjį koncertą bažnyčioje bus aukojamos šv. Mišios už menininkus. "Pirmąjį vakarą koncertuosiančio Valstybinio Vilniaus kvarteto yra tekę klausytis Lenkijoje, Sopote, - prisimena R. Jakutis. - Tąsyk lenkai pripažino, kad tokio lygio kvarteto jie neturintys. O operos primadonos Irenos Milkevičiūtės ir vargonininko Leopoldo Digrio, kurie koncertuos kitą vakarą, specialiai pristatinėti nereikia - jų vardai tikrai žinomi muzikos klausytojams." Gros net renginio programa Festivalyje "Šiaulių Monmartro respublika" gros ne tik gerai žinomi muzikos atlikėjai. "Užgros" net "Laiptų galerijos" direktorės pavaduotojo Martyno Gaubo sumanymu į vėduoklę sulankstyta renginio programa. Šiuo "instrumentu" rengėjai mokosi pritarti "Monmartro" himnui, kurį mielai traukia kasmečiai festivalio lankytojai ir dalyviai. M. Gaubas žada ir kitokių staigmenų, bet apie jas turite galimybę sužinoti patys, apsilankydami "Monmartro" respublikoje.
- Vasara su Virvyte, 2008-ieji
-
Po įtemptų mokslo metų net 135 Moksleivių namų mokiniai drauge su mokytojais jau antrą vasarą aktyviai ilsėjosi stovykloje "Vasara su Virvyte 2". Stovykla įsikūrusi Mažeikių rajone, Viekšnių seniūnijoje, Užventės kaime, ant Virvytės upės kranto. Penkias dienas vaikai šauniai leido laiką gamtos apsuptyje.
Džiugu, kad stovyklon susibūrė įvairiausių Moksleivių namų būrelių, kolektyvų, studijų ugdytiniai. Vieni jų – puikūs aktoriai, kiti – talentingi šokėjai, treti – geri dainininkai. Stovyklos idėja buvo ne tik aktyvus ir turiningas laisvalaikis, bet ir visų Moksleivių namų ugdytinių subūrimas bendrai veiklai, pažinčių rato išplėtimas. Stovykloje vaikai buvo suskirstyti į devynis būrius, kurių kiekvienas turėjo savo pavadinimą ("Aguonos", "Lipk ant sienų"...) Čia pasireiškė vaikų kūrybingumas bei fantazija. Stovyklos atidarymo šventėje kiekvienas būrys paruošė prisistatymo programėlę. Projekto autorė "Vasara su Virvyte 2" Moksleivių namų direktorės pavaduotoja Danguolė Masiulienė linkėjo vaikams šioje stovykloje patirti kuo daugiau įspūdžių bei saugiai grįžti į namus. Kiekvienas vaikas bei mokytojai gavo dovanų po stovyklos ženkliuką bei ant kaklo kabinamą dėklą mobiliajam telefonui. Smagu, kad stovykloje vaikai galėjo atrasti savo širdžiai mielą veiklą. Berniukai žaidė krepšinį, tinklinį, futbolą, sportavo sporto salėje. Jie ypač aktyviai dalyvavo sporto šventėje. Mažesniesiems stovyklautojams patiko kvadrato varžybos. Norinčius paplaukioti baidarėmis geranoriškai plukdė fizinio lavinimo mokytojas Martynas. Mergaitės leido laiką žaisdamos stalo tenisą, kurdamos šokius, rinkdamos mėlynes bei žemuoges. Vaikams ilgai prisimins Neptūno šventėje patirtus įspūdžius. Vandens ir geros nuotaikos šioje šventėje tikrai netrūko. Mokytojų paruošta staigmena – apliejimas vandeniu kibirais iš pasalų - vaikams labai patiko. Tiesa, vėliau vyko įvairios "keršto" akcijos. Ne vienas vadovas "netyčia" buvo užrakintas kambaryje. Pats netikėčiausias stovyklos renginys buvo "Miško pažinimo takas", kurio metu kareiviai miške užpuolė stovyklautojus ir pagrobė vieną būrį. Norintiems išlaisvinti savo draugus stovyklautojams teko šokti, dainuoti bei pasakoti anekdotus kareiviams. Kitas netikėtas ir ne ką mažiau emocijų sukėlęs renginys - naktinis žygis, kurio metu vaikai turėjo įveikti 2 km trasą mišku, kur tykojo įvairūs pavojai. Įspūdingai nakties tamsoje atrodė vaikams ant rankų švytinčios apyrankės. Jos tarsi mažyčiai jonvabaliai spindėjo naktiniame miške. Stovyklos uždarymo šventėje vaikai dainavo savo kūrybos dainas apie smagiai praleistas dienas stovykloje. Vaikų kartojamas žodis "ačiū" leido suprasti, kad buvo gera ir kitąmet dar norėtųsi čia sugrįžti. P. S. Grįžtant į Šiaulius mus pasitiko vaivorykštė. Puiki vasara tęsiasi... Mokytoja Laura Margytė
- Vienintelis koncertas Lietuvoje Šiaulių katedroje!
-
Zenonas RIPINSKIS Liepos 21 d., pirmadienį, 19 val. Šiaulių katedroje į vienintelį koncertą Lietuvoje kviečia Latvijos jaunimo simfoninis pučiamųjų orkestras. Koncerto programoje skambės J. S. Bacho, R. Rodrigeso, C. Franko, A. Reedo ir kitų kompozitorių kūriniai. Diriguos orkestro meno vadovas Janis Purinis ir Martinis Birnis. Solistai – Maja Zanderberga (fleita), Inga Slubovska (sopranas).
Latvijos jaunimo simfoniniame pučiamųjų orkestre groja šešiasdešimt 12–20 metų jaunųjų muzikantų iš visos Latvijos. Kiekvieną vasarą jie susiburia į dešimties dienų kūrybinę stovyklą, kur labai rimtai muzikuoja ir rengia koncertines programas. Po to orkestras koncertuoja įvairiuose muzikos festivaliuose Latvijoje, keliauja po užsienio šalis. Per savo gyvavimo laiką orkestras sėkmingai koncertavo Vokietijoje, Suomijoje, Olandijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Estijoje ir kitose šalyse. Lietuvoje šis orkestras yra koncertavęs 2003 metais. Jaunimo simfoninio orkestro įkūrimo idėja 1996 m. kilo profesinio pučiamųjų orkestro "Riga" meno vadovui Janiui Puriniui. Buvo pasinaudota Europoje jau seniai sėkmingai gyvuojančia praktika vasarą į orkestrus suburti geriausius jaunuosius muzikos atlikėjus. Į Latvijos jaunimo simfoninį orkestrą kasmet kviečiami patys gabiausi šalies muzikos mokyklų jaunieji muzikantai, pasižymėję įvairiuose konkursuose. Kartu muzikuodami, vadovaujami geriausių Latvijos muzikos pedagogų, jie įgyja pirmuosius profesionalaus muzikanto įgūdžius ir kelia savo profesinį meistriškumą. Tapti šio jaunimo orkestro nariu Latvijoje yra didelė garbė. Latvijos jaunimo simfoninio orkestro koncertą Šiaulių katedroje organizuoja Baltų centras. Tai puiki proga pamatyti gabiausiuosius Latvijos jaunuosius muzikos atlikėjus. Pasinaudokime šia galimybe!
- Visa vasara su muzika
-
Lina ZDANEVIČIŪTĖ Jau penktus metus Tytuvėnai vasarą tampa kamerinės muzikos gerbėjų traukos centru. Ir praėjusį sekmadienį Tytuvėnų Šv. Mergelės Marijos bažnyčioje vyko kamerinės muzikos koncertas. Jame dalyvavo Lietuvos kamerinis orkestras, solistai - Pavel Berman (smuikas, Italija) ir Roger Vigulf (klarnetas, Norvegija). Koncerto dirigentas - festivalio meno vadovas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas Robertas Šervenikas. Susirinkusieji klausėsi G. F. Handel, P. Sarasate, C. Saint-Saens, A. Malcio kūrinių. Pastarojo kompozitoriaus dėka Tytuvėnų vardas pateks į muzikos istoriją. Čia skambėjo A. Malcio kūrinio premjera.
 | Lietuvos kamerinis orkestras. Centre - P. Berman, dešinėje - koncerto dirigentas Robertas Šervenikas. |
Tytuvėnai - traukos centras Tytuvėnų miestelyje penktus metus iš eilės skamba įvairios muzikos garsai. Festivalis kasmet praturtina Šiaulių regioną naujomis programomis. Kompozitoriaus Arvydo Malcio teigimu, seniau visi kultūros renginiai vykdavo tik Lietuvos sostinėje, todėl mažuose miestuose kultūra merdėjo. Kultūros ministerijoje atsiradus Regionų kultūros fondui, kuris skiria lėšas kiekvienam regionui, - provincijos prisikėlė. Į regionus, anot Arvydo Malcio, ateina kultūra. Į Tytuvėnų vasaros festivalį kviečiami įvairūs atlikėjai, kuriuose dalyvauja garsūs muzikantai iš užsienio šalių. Užsieniečiai turi galimybę susipažinti su Lietuva, jos gamta, architektūros paminklų gausa, istorija ir kultūra. "Reikia populiarinti Lietuvą, kviesti kuo daugiau svečių. Visi, kuriems tenka pabuvoti Lietuvoje, pamilsta mūsų kraštą, nes lietuviai yra labai svetingi, nuoširdžiai bendrauja", - įsitikinęs A. Malcys. Nepramintų takelių ieškotojai Nijolė Saimininkienė, Šiaulių filharmonijos direktorė, apie A. Malcį kalba kaip apie tikrą Lietuvos patriotą. A. Malcys to neslepia. Jis bando visiems įrodyti, kad Lietuvoje yra daug architektūros paminklų ir lankytinų vietų, kurias tiesiog būtina aplankyti bei parodyti kitiems. Jam pažįstami giriasi, kad buvę Lotynų Amerikoje, į tai A. Malcys atsako: "Bet ar tu buvai Šiluvoje"? "Daug objektų neįtraukti į maršrutus, todėl reikia tuos takelius praminti. Patys lietuviai nežinome, ką mes turime", - prieš koncertą Tytuvėnų bažnyčioje kalbėjo A. Malcys. "Rokiškyje nėra vietinių entuziastų, kurie kažką kurtų, organizuotų, nors yra fantastiškas dvaras, bažnyčia, Lauryno Stuokos-Gucevičiaus suprojektuota sena aikštė, kuri labai tinka festivaliams. Kėdainiai - reformatoriškas centras. Ir Kretinga - joje toks puikus vienuolynas ir bažnyčia. Kiekvienas miestas turi savo veidą, bet juose nėra patriotų, kurie rengtų festivalius, panašius į Tytuvėnų vasaros festivalį, - mano A. Malcys. Festivalyje - kūrinio premjera Kompozitorius džiaugiasi, kad jo kūrinio premjera įvyko Tytuvėnų bažnyčioje. Bernardinų vienuolynas ir Šv. Mergelės Marijos bažnyčios ansamblis Tytuvėnuose laikomas vienu gražiausių baroko paminklų Šiaurės Rytų Europoje. "Tytuvėnų bažnyčia ir vienuolynas visai nepasikeitė po šitiek metų", - džiaugiasi A. Malcys. Kompozitorius tikėjosi, kad koncertas vyks šventoriuje, bet buvo nuspręsta jį surengti bažnyčioje. "Namai, kurie turi savo aurą, verčia elgtis santūriai, atsakingai", - sako jis. Prieš koncertą A. Malcys šiek tiek nerimavo dėl akustikos - laukė premjera ir norėjosi, kad viskas būtų kiek galima geriau atlikta. Kūrinio atlikimu Tytuvėnų bažnyčios unikalioje erdvėje kompozitorius buvo patenkintas. "Labai gerai skambėjo", - sakė A. Malcys. Pasak autoriaus, šiuolaikinę muziką atlikti bažnyčioje šiek tiek rizikinga. "Dirigentas valdo visą orkestrą ir atliekama muzika yra jo rankose. Bet šis koncertas yra pavykęs", - kalbėjo kompozitorius. Arvydas Malcys - ne tik kompozitorius, bet ir atlikėjas. Daugelį metų jis griežia violončele Lietuvos nacionalinės filharmonijos simfoniniame orkestre. Į muzikos komponavimo pasaulį pasinėrė vėliau, kūrinius pradėjo rašyti nuo 1989-ųjų metų. Rašo orkestrinę muziką, nes pats dirba su orkestru ir geriausiai jį pažįsta. Yra išleidęs penkias kompaktines plokšteles. Tytuvėnų vasaros festivalio koncerte A. Malcys dalyvavo pirmą kartą, o per trisdešimt metų su koncertais teko aplankyti ne vieną užsienio šalį. A. Malcys džiaugiasi Šiaulių kamerinio orkestro veikla, kuris atlieka ne tik klasikinius kūrinius, bet bando groti ir šiuolaikinius. Tiesa, A. Malcio kūrinius groja beveik visi Lietuvos orkestrai, išskyrus Šiaulių ir Klaipėdos kamerinius orkestrus. Netrukus A. Malcio kūrinį Trakų festivalyje atliks Klaipėdos "Camerata". Šią vasarą kompozitoriaus laukia net keturi festivaliai. Stradivarijaus smuiko burtai Sekmadienį Tytuvėnų bažnyčioje skambėjusi muzikos programa buvo sudaryta tarsi iš dviejų dalių. Iš pradžių skambėjo lietuvių kompozitoriaus kūrinys, o antroje dalyje - XIX a. antros pusės kompozitorių kūriniai, kuriuos kartu su Lietuvos kameriniu orkestru atliko garsūs užsienio atlikėjai. Vienas jų - klarnetistas Roger Vigulf iš Norvegijos. Solistas mokėsi savo specialybės Norvegijoje, vėliau Danijoje, gyvena iš to, ką uždirba keliaudamas po visą pasaulį kaip solistas-atlikėjas. Laisvalaikiu savo malonumui užsiima kompozicija, yra sukūręs nemažai kūrinių. Kitas festivalio svečias - solistas-smuikininkas Pavel Berman kilęs iš labai garsios muzikantų giminės. Jo tėvas - pasaulinio garso pianistas. P. Berman gimė Rusijoje, vėliau iškeliavo su tėvais į Italiją ir dabar kaip muzikantas atstovauja Italijai. P. Berman yra daug metų dirbo Kaune, vadovavo kameriniam orkestrui. Įdomu tai, kad Tytuvėnuose jis grojo smuiku, kurį 1716 metais pagamino pasaulinio garso smuikų meistras, smuikininkas italas Antonijus Stradivarijus. Kiekvienas šio meistro instrumentas turi savo istoriją. Smuiką, kuriuo griežė P. Berman, imperatorius Napaleonas padovanojo savo kariuomenės štabo viršininkui, vėliau smuikas pakeitė daugybę šeimininkų.
- Ar vaikas pasirengęs eiti į mokyklą?
-
Vaiko mokymosi pradžia tėvams sukelia daug rūpesčių. Ar patiks vaikui mokykloje, ar pritaps prie naujos aplinkos, kaip mokysis, ar pažinimo džiaugsmas neapkartins mokymosi nesėkmės? Pirmoji klasė kaip lakmuso popierėlis parodo psichologinį vaiko pasirengimą mokyklai.
Mokyklinė vaiko branda Pirmokėlio, peržengusio mokyklos slenkstį, vienas svarbiausių uždavinių - tapti asmenybe. Mokytojo, pradėjusio dirbti su pirmokais, užduotis - pastebėti, atskleisti ir tobulinti vaiko gabumus, padėti jam pažinti save ir kitus. Mokytojo darbas yra išskirtinis: kas kelerius metus mokytojas sulaukia vis naujų mokinių, turi atsižvelgti į besikeičiančios mokyklos ir visuomenės tikslus bei uždavinius. Norint gerai atlikti savo pareigas, dažnai tenka pabūti ne tik mokytoju, bet ir psichologu, gerai išmanančiu vaiko psichiką. Mokyklinę vaiko brandą sudaro ne tik žinios. Gerą pasirengimą mokyklai lemia keletas faktorių: socialinė aplinka, fizinis brendimas, sveikata, bendros būsimojo pirmoko savybės, pažintiniai gebėjimai, interesai, tėvų mokyklai keliami reikalavimai. Kiekvieno rimtesnio darbo pradžia yra sunki. Mokiniams beveik viskas nauja, neįprasta. Net ir paprasčiausių skaičių sąvokos yra sudėtingos. Galima išskirti keletą mokyklai brandaus vaiko probleminių mąstymo pradmenų: elementariai apibendrina, priskiria daiktus tam tikrai grupei pagal išorinius požymius (pvz. tik mėlynus skrituliukus, tik švilpukus, tik dideles lėles ir t. t.). Jei pastebi, kad tarp daiktų išoriškai panašių pakliuvo į juos nepanašių, gali sudaryti daiktų, žaislų grupes pagal bendrą jų naudojimo situaciją. Gali sudaryti seką pagal kokį nors išorinį požymį: išrikiuoja lėles pagal dydį, sumauna bokštelio žiedus mažėjimo tvarka, išdėlioja juosteles pagal spalvos intensyvumą. Vaikai turi suvokti nuoseklumą, pasakyti, ką darė rytą, numatyti, ką darys vakare, žino, kad knygos puslapiai sunumeruoti iš eilės. Pirmokams svarbus suaugusiųjų palaikymas Vaikui pradėjus lankyti pirmą klasę, prasideda visiškai naujas jo gyvenimo etapas. Vaikas turi būti pasirengęs mokytis, o tai jam suteiks ne tik naujų teisių, bet užkraus ir naujų nelengvų pareigų. Vaikas susidurs su nauja aplinka, kur priimtinas tam tikras elgesys, ritualai ir papročiai. Iš dalies pasikeis ir veiklos forma. Jautresni, užsidarę vaikai susidurs su emocinėmis, psichologinėmis problemomis. Pradėjus lankyti mokyklą, greta tėvų atsiras ir naujų autoritetų – mokytojų, todėl šiai situacijai pradedama rengtis darželyje. Mokykla kelia daug didesnius reikalavimus, reikalaujančius iš vaiko daugiau valios, pastangų sėdėti ramiai, susikaupti, nežaisti, kai reikia - dirbti. Dauguma septynmečių nori būti mokiniais, bet jie ne visada įsivaizduoja, ką tai reiškia. Kartais juos traukia išoriniai dalykai: noras turėti kuprinę, gražius sąsiuvinius, noras būti dideliu. Šiuo laikotarpiu labai svarbi mokymosi motyvacija ir pasitikėjimas savimi. Labai svarbus ir tėvų vaidmuo: reikia paskatinti vaiką, padėti jam piešti, lipdyti, šokti, dainuoti, groti, užbaigti pradėtą darbą, ugdyti pasitikėjimą savimi. Tai ypač svarbu tiems vaikams, kurių namuose psichologinis klimatas nėra geras. Jei suaugusieji į vaiko veiklą žiūri nepakankamai tolerantiškai, nekantriai, ją kritikuoja, laiko nerimta, nevertina šios veiklos rezultatų, nesudaro galimybės vaikui didžiuotis savo pasiekimais, pajusti, kad ir jis gali kai ką padaryti, nuveikti, tada stiprėja vaiko menkavertiškumo jausmas ir įsitikinimas, kad jis yra nevykėlis. Reikėtų daugiau dėmesio skirti vaikų bendravimo ir savitvarkos įgūdžiams lavinti. Juk mokykloje reikės pačiam atlikti elementarius darbelius: persirengti kūno kultūros pamokai, užsirišti batų raištelius, susitvarkyti drabužėlius, knygas, sąsiuvinius, pasiruošti pamokai. Mokykloje reikia įveikti sunkumus Pirmokėliui, pradėjusiam lankyti mokyklą, daugiausia sunkumų sukelia naujas mokyklos režimas. Neturėdami reikiamų įpročių, vaikai pavargsta, jiems nesiseka mokytis. Kiti sunkumai, kuriuos patiria pirmaklasiai kyla dėl santykių su mokytoju, klasės draugais, namiškiais. Trečias sunkumų tipas prasideda mokslo viduryje, kai vaikas pavargsta nuo mokslų. Taigi nuo rugsėjo 1-osios prasidės naujas, rimtas gyvenimas. Netgi labiausiai pasirengusiems vaikams pirmieji mokymosi mėnesiai kupini streso. Dar visai neseniai vaikų darželyje buvę patys vyriausi vaikai atsidurs pačioje žemiausioje pakopoje. Dėl to pirmaklasius ištinka tam tikra sulėtintos raidos būsena. Tai tarsi skydas nuo psichiką užgriuvusios sunkios naštos. Parengė Šiaulių Lieporių pradinės mokyklos pradinių klasių vyresniosios mokytojos Indra Vinickienė, Edita Montvilienė
- Garsus kolekcininkas nepamiršta gimtinės
-
Ričardas JAKUTIS Liepos 3 dieną Šiaulių kultūros centre "Laiptų galerija" atidaryta Lietuvos kolekcininkų sąjungos pirmininko, garsaus kolekcininko vilniečio Edmundo Armoškos kolekcijos paroda. Įvykis neeilinis, nes tuo pat metu Vilniaus Radvilų rūmuose taip pat atidaryta paroda iš šio kolekcininko rinkinių. Vilniuje – lietuvių dailė nuo senųjų laikų iki XX a. pradžios, Šiauliuose – nuo XX a. pradžios iki šių dienų.
 | "Laiptų" galerijoje Šiauliuose eksponuojami kolekcininko E. Armoškos surinkti XX-XXI a. lietuvių dailininkų darbai. |
Svetur parodas rengia labai retai E. Armoškos kolekcijos eksponatus galime išvysti jo privačioje "Maldžio" galerijoje sostinėje, o parodas svetur kolekcininkas rengia labai retai. Galima sakyti, beveik visai nerengia. Ši paroda - antroji už sostinės ribų. Tiesa, ir pirmoji buvo surengta Šiaulių "Laiptų galerijoje" - prieš metus, Šiaulių miesto dienų metu, toje pat "Laiptų galerijoje" šiauliečiai galėjo susipažinti su Šarūno Saukos darbais iš E. Armoškos rinkinio. Kolekcininkas gimęs netoli Šiaulių, Šiluvoje, o jo pase įrašyta, jog jis gimęs Šiauliuose. Tad gal tos parodos - kolekcininko meilė gimtiems kraštams? Šiais metais mūsų miesto dailės gerbėjai gali pasigrožėti žymių lietuvių dailės kūrėjų A. Varno, J. Šileikos, A. Galdiko, S. Ušinsko, P. Kalpoko, L. Kazoko, V. Kasiulio, A. Veščiūno, L. Katino, L. L. Katino, B. Uoginto, V. Kisarausko, A. Savicko, L. Gutausko, J. Daniliausko, R. Sližio, Š. Saukos ir kitų autorių darbais. Kolekciją pradėjo nuo mamos palikimo Edmundas Armoška pasakoja, kad jo pirmoji kolekcija – lingvistinių knygų biblioteka. Ją jam paliko mama, lietuvių kalbos mokytoja. Toliau sekė pašto ženklai, atvirukai, monetos ir t. t., kol galiausiai susidomėjo daile. Tai buvo prieš keturiasdešimt metų. Kolekcininkai sovietmečiu nebuvo toleruojami, bet jie dirbo ir daug nusipelnė Lietuvos kultūrai. E. Armoška sako ypač vertinąs tuos kolegas kolekcininkus, kurie išsiskiria žiniomis ir daiktų vertės supratimu. Tiesa, jis pats visad labiausiai domėjosi su Lietuva susijusia medžiaga ir džiaugiasi galėdamas suprasti, kokią reikšmę ir vertę vienas ar kitas daiktas turi. Kolekcininku tapti labai paprasta, tereikia norėti. O kad norėtum, reikia turėti tam pašaukimą. E. Armoška netiki kalbomis apie dideles pradines investicijas, bent pats jų neturėjo. Prieškariniais lietuvių dailininkų kūriniais, Vilniaus meno mokyklos atstovų darbais domėtis jį paskatino tarp tuomečiame Leningrade įsigytų rusų dailininkų kūrinių rastas Mstislavo Dobužinskio paveikslėlis. Tiesa, lietuvių dailininkų klasikų kūriniais kolekcininkas neapsiriboja, pildo kolekciją ir šiuolaikine mūsų dailininkų tapyba. Dar vienas jo potraukis – Vakarų šalių senoji taikomoji dailė.  | Kolekcininkas Edmundas Armoška mano, kad kolekcijos dydį, reikšmę nusako ne kiekis, bet kokybė, jos kryptingumas, meninė, istorinė, kultūrinė, išliekamoji vertė.
|
Dailė - jaudinanti universali tiesa Dailė lydi žmogų nuo seniausių laikų.Ji atskleidžia žmonių gyvenimą ir istoriją, joje skleidžiasi mūsų rūpesčiai ir džiaugsmai, tai, kas laikina, ir tai, kas amžina. Dailėje slypinti universali tiesa įveikia laiką ir erdvę, pasiekia mus ir jaudina. Dailė yra mūsų gyvenimo veidrodis, nors kartais ir gąsdinantis atveriamais nepažįstamais toliais. Edmundas Armoška pasakoja, kad mėgstąs atsisėsti prieš paveikslą ir jį stebėti. Jam tai - žingsniai tylos ir jausmo link. Grožiesi meno formomis, išvysti nuostabų peizažą, natiurmortą ar žmogaus veidą – kartais liūdną, kartais nutviekstą šviesių minčių. "Mano skausmas nieko vertas, palyginti su jo", - kažkas prasmingai pasakė, žvelgdamas į dailininko drobę. Žiūrovas, anot dailės kritikų, atsargiai bandė priartėti prie to, kas yra už paveikslo ribos, už tamsių potėpių skausmo, pabandė atrasti šviesą toje nevilties juodybėje ir tylą spalvų sąmyšyje. Žvalgaisi, stebiesi ir ilgainiui pradedi rimti. O visa tai vadinasi atradimu. Ir jeigu tikrai skaudėjo menininkui, skaudės ir žvelgiančiam į meno kūrinį. Grožiu dalijasi su kitais Edmundas Armoška prisipažįsta, jog nenorėtų meno kūriniu grožėtis vienas. Malonu, kai tą grožį regi ne tik jo artimieji, draugai, giminės, bet ir kiekvienas, besidomintis menu. Todėl jam ir gimė idėja įkurti "Maldžio" meno galeriją. Džiaugiasi, kad čia suformuotas specifinis - galerijos, meno kūrinių ir antikvarinių baldų salono - institucinis tipas, kuriame neapsiribojama vien parodų rengimu, o dirbamas įvairesnis kultūrinis darbas. "Maldis", kaip ir kiekviena solidesnė galerija, turi savo uzurpuotą sritį (XX a. lietuvių dailė) bei aiškiai besiformuojančią nuosavų dailininkų plejadą. Tai užtikrina ne tik nuosavą publiką, bet ir kryptingą parodų veiklą. Taip pat džiugu, kai girdi atsiliepimus, jog "Maldis" kuria šiuolaikiškos galerijos įvaizdį. Diena, kai atsidaro paroda, – šventė. Galerija atveria čion atėjusių kasdienybės duris ir kviečia juos mylėti meną, kaip mylime vienas kitą. Grįžtant prie kolekcijos, tai nors E. Armoškos kolekcija ir didelė, bet jis mano, kad kolekcijos dydį, reikšmę nusako ne kiekis, o kokybė, jos kryptingumas, meninė, istorinė, kultūrinė, išliekamoji vertė. Kaip ir visi kolekcininkai, E. Armoška turi ir "einamosios medžiagos", ir "aukso" fondą. Ta "einamoji medžiaga" gali būti įvairiausia - ji reikalinga mainams, keitimams, priedams ir t. t. Be jos kolekcija negali egzistuoti, turtėti, be jos kolekcija ne augs, bet mažės. Pagrindinis fondas yra saugomas ir turtėja dėl "einamosios medžiagos".  | Su Šarūno Saukos darbais šiauliečiai "Laiptuose" galėjo susipažinti ir praėjusiais metais. Tąsyk surengta E. Armoškos kolekcijos paroda buvo pirmoji, iškeliavusi už sostinės ribų. |
Kolekcionavimo aistrą įžiebė ir nusivylimai Jaunystėje ir vėliau, kai dar trūko patyrimo ir žinių, kolekcininkas pasakoja praradęs didelės vertės darbų. O kaip būdavo skaudu, kai jau po sandėrio kataloge ar monografijoje surasdavo turėtą kūrinį. Pasitaikė nemaža ir kitokių išgyvenimų – yra tekę apsigauti, nusivilti, bet tai dar labiau įžiebdavo kolekcionavimo aistrą, dar kruopščiau vertė domėtis, gilinti žinias. Dabar jau garsų kolekcininką sunkoka apgauti ar įbrukti menkavertį daiktą. Bėgant metams, nuolat tuo domintis, didėja praktinis patyrimas, kaupiasi žinių bagažas, tobulėja nuojauta, kaupiama tos srities biblioteka, o visa tai praverčia kolekcionuojant. Aišku, įsigyjant šiuolaikinių lietuvių dailininkų kūrinių tokių problemų nekyla. E. Armoška bendrauja su dailininkais ir dažniausiai paveikslai pas jį atkeliauja tiesiog iš dirbtuvių. Čia glūdi kai kas kita – nesuklysti ir atrasti dar nežinomą, bet gerą dailininką. Kolekcininkas irgi savotiškas menininkas, būtent jo surinkta kolekcija jį apibūdina. "Šiandien, žvilgtelėjęs atgalios į nueitą kelią, žinoma, matau klaidų, daugelį dalykų dabar daryčiau kitaip, tobuliau, apgalvočiau. Bet labai didelių nuklydimų nebūta. Koks bebūtų tas nueitas gyvenimo kelias, jis yra mano. Vargu ar kitais takeliais eidamas per gyvenimą būčiau pasiekęs daugiau. Gal ir šiandien padarau klaidų, dėl kurių rytoj gailėsiuos, bet kas žino, kokia situacija bus rytoj. Dabar tolesnio savo gyvenimo niekaip neįsivaizduoju be kolekcionavimo. O tam kolekcionavimui tenka paskirti ir laisvalaikį, ir atostogas. Džiaugiuosi, kad dvi suaugusios dukros irgi domisi menu, gal susidomės juo ir dar augančios atžalos - sūnus ir dukra", - viliasi "Laiptų galerijos" svečias. O "laiptiečiai" savo ruožtu džiaugiasi, kad draugystė su garsiu kolekcininku ir "Maldžio" galerija, atrodo, tęsis ir ne tik šiauliečiai galės pasidžiaugti įžymios kolekcijos fondais, bet ir padarys atsakomąjį vizitą į sostinę, kur pristatys geriausių mūsų miesto dailininkų kūrybos darbus.
- Įspūdinga šokio studijos "Incognito" kelionė į Krymą
-
Mokslo metų pabaiga Moksleivių namų šokio studijos "Incognito" šokėjams buvo ypatinga. Gavęs kvietimą dalyvauti festivalyje-konkurse "Krymskie volny 2008" Feodosijoje, kolektyvas intensyviai ruošėsi, repetavo kasdien po keletą valandų.
Taigi birželio 22 dieną 17 studijos entuziastų atskrido į Simferopolį. Pasitiko karšta per 30 laipsnių saulė, tvankus oras ir neįprastas peizažas - kažkada buvę gražūs statiniai nutrupėję, gatvės, šaligatviai taip pat seniai tvarkyti, seno modelio "Žiguli" automobiliai ir... daug šiukšlių. Iš pradžių mus tai sukrėtė - internete matyti vaizdai buvo daug gražesni... Iš Simferopolio dar dvi valandas keliavome autobusu iki Feodosijos. Pro langus gėrėjomės kalnais, vynuogynais, vaismedžiais. Feodosijoje mus pasitiko festivalio organizatoriai, apgyvendino puikiame viešbutyje, nuo kurio iki Juodosios jūros - vos keliasdešimt metrų, ją mes matėme ir pro savo kambario langus. Į festivalį suvažiavo daugiau nei 300 dainininkų ir šokėjų iš Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos, tolimosios Jakutijos, Bulgarijos, Lenkijos, Gruzijos, Armėnijos. Mes vieninteliai atstovavome Lietuvai. Pirmąją festivalio dieną visi turėjo prisistatyti. Mes pasirodėme kaip tikri savo šalies patriotai - pagal M. Mikutavičiaus dainą "Trys milijonai" sukūrėme kompoziciją, kurioje šoko ne tik studijos šokėjai, bet ir tėveliai, garbingai nešdami Lietuvos trispalvę vėliavą. Renginio dalyviai ir organizatoriai buvo sužavėti ir negailėjo aplodismentų. Gal todėl mūsų studijos "Incognito" šokėjus pakvietė dalyvauti iškilmingame koncerte, skirtame Ukrainos Konstitucijos dienai paminėti. Visų šalių atstovai buvo pakviesti ir pas Feodosijos merę T. Grišiną. Tos dienos susitikimą įamžino Feodosijos laikraščiai "Pobeda" bei "Kafa". Festivalio–konkurso programa buvo sudaryta atsižvelgiant į tai, kokio žanro konkurse dalyvaujama: dvi dienos buvo skirtos dainininkams, dvi – šokėjams, paskutinę dieną vyko laureatų koncertas (Gala koncertas) Feodosijos karininkų kultūros rūmuose. Šokio studijos "Incognito" šokėjai choreografinių kolektyvų konkurse atstovavo dviem amžiaus grupėms – 6-10 m. bei 10-15 m. Konkurso žiuri buvo tikri šokio korifėjai. Žiuri pirmininkas Vladimir Godovskij - Ukrainos nusipelnęs meno veikėjas, Choreografijos katedros vedėjas, Rovno humanitarinio universiteto profesorius, Valentin Lebed - Ukrainos nacionalinio operos ir baleto teatro šokėjas, klasikinio šokio kolektyvo "Divertisment" vadovas, Mchnesa Atlasova - Jakutijos valstybinio universiteto pedagogikos docentė, Marek Krauz - Varšuvos universiteto menų magistras. Studijos šokėjams jaudintis buvo jau vien dėl to, kad į konkursą jie atvažiavo nepilnos sudėties, todėl reikėjo šokti už tuos, kurių nėra... Konkurse varžėsi ir liaudies, ir šiuolaikinės choreografijos, ir klasikinio, ir sportinio šokio kolektyvai bei solistai. Per keturias valandas buvo sušokta daugiau nei 50 įvairiausių šokio kompozicijų. Labai stiprūs šokio kolektyvai buvo iš Ukrainos Krivoj Rog miesto. Jie žavėjo ne tik technišku, išraiškingu judesiu, bet ir ryškiais prabangiais kostiumais. Komisija kolektyvus vertino, atsižvelgdama į šokio žanrą bei šokėjų amžių. Galite įsivaizduoti mūsų džiaugsmą, kai tarp laureatų atsidūrėme ir mes. Gala koncerte iš 50 šokių buvo atrinkti aštuoni, tarp kurių ir studijos "Incognito" šokio kompozicija "Mūsų jausmai". Dar didesnis džiaugsmas apėmė visus, kad abi šokėjų amžiaus grupės pelnė trečios vietos diplomus šiuolaikinės choreografijos žanre. Greitai prabėgo savaitė Kryme. Liko neišdildomi įspūdžiai plaukiant laivu prie Karadago kalno ir Auksinių vartų, maudynės atviroje Juodojoje jūroje, važiuojant į rojaus kampelį – botanikos draustinį Novyj Svet, lankant rašytojo A. Grino, kraštotyros, I. K. Aivazovskio meno muziejų, lankantis Feodosijos apylinkėse, fotosesijos vilkint istorinius dvarų rūbus. O ką jau bekalbėti apie įsigytus naujus draugus, ateities planus, kurie jau siekia Bulgariją, Ukrainos miestą Krivoj Rog ir daugelį kitų. Virginija Medžiaušienė, Šiaulių moksleivių namų šokio studijos "Incognito" meno vadovė
- Raidė, pakeitusi paveikslo autorystę
-
Įdomioji muziejaus istorijaModesta JURGAITYTĖ 85-metį švenčiantis vienas seniausių ir didžiausių muziejų Lietuvoje Šiaulių "Aušros" muziejus sukaupė begalę įvairiausių eksponatų - nuo 10 tūkstančių metų senumo iki šiuolaikinių. Vieni muziejaus eksponatai specialistų tyrinėjimams "pasidavė" lengvai, kiti - ilgai "kankino", kėlė daug klausimų. Vienas tokių - Chaimo Frenkelio vilos Geltonojoje svetainėje kabantis įdomus ir labai gražus "Moters portretas". Specialistams ilgai ramybės nedavė klausimas, kas iš tiesų nutapė šį puikų paveikslą. Galiausiai paaiškėjo, jog sumaištį sukėlė viso labo ne taip perskaityta raidė. Klaidą padėjo atskleisti Šiaulių "Aušros" muziejaus Dailės skyriaus vyriausioji muziejininkė Eugenija Jovaišaitė.
 | 1982-ųjų albume "Vakarų Europos tapyba Lietuvos TSR muziejuose" "Moters portreto" autoriumi nurodytas Fransua Žeraras, nors po kelerių metų išaiškėjo tikrasis šio portreto autorius - Fransua Žiraras. Painiavą sukėlė blogai perskaityta raidė. |
Autoryste suabejota dėl neatitikimų Ch. Frenkelio viloje eksponuojamame paveiksle nutapyta graži moteris, apsirengusi puošniais XIX a. pradžios drabužiais. Šis paveikslas sudomina ir sužavi dažną muziejaus lankytoją. Iš pradžių viskas buvo paprasta ir aišku, nes kiekvienas nesunkiai galėjo įskaityti, kad šį paveikslą nutapė F. Gerard - Fransua Žeraras. Šiaulių "Aušros" muziejus džiaugėsi turėdamas šį paveikslą, nes jo autorius - garsus prancūzų tapytojas, gyvenęs 1770-1837 metais ir nutapęs daug išraiškingų savo amžiaus aristokratijos portretų. Populiariausias jo kūrinys "Madam Rekamjė portretas" yra saugomas Karnavaleto muziejuje Paryžiuje, o Šiaulių "Aušros" muziejuje saugomas kūrinys, net nežinant portretuojamosios tapatybės, buvo laikomas vienu brandžiausių dailininko kūrinių. Tačiau ši ramybė truko iki tol, kol portretą tyrinėti ėmėsi Sankt Peterburgo (tuomet Leningrado) Ermitažo dailėtyros specialistai. Dailės specialistus žavėjo ir šiauliškių turimo paveikslo nuotaika, ir meistriškumas, tačiau jiems kilo neaiškumų. F. Žeraras gyveno XVIII a. antroje - XIX amžiaus pirmoje pusėje. Paveikslo moteris apsirengusi XIX amžiaus pradžios drabužiais, tačiau kūrinys nutapytas XIX amžiaus antros pusės maniera. Tuomet F. Žeraras jau buvo miręs. Be to, paveikslas nutapytas laisvesne maniera, nei tapė F. Žeraras, tad iki tol neabejotina portreto autorystė pakibo ant plauko, - nors ją vis dėlto stipriai laikė neabejotinas autoriaus parašas. E. Jovaišaitė pasakoja, kad paini Šiaulių "Aušros" muziejaus saugomo paveikslo istorija ypač domino dailėtyrininką Joną Sidaravičių. Painiavą atskleidė akyla muziejaus darbuotoja Siekiant išaiškinti painiavą, buvo bandoma ieškoti kito G. Žeraro, kuris galbūt gyveno vėliau ir nutapė šį paveikslą, tačiau paieškos buvo bevaisės. Kito F. Žeraro, kūrusio XIX a. antroje pusėje, nenurodė nė smulkiausi Prancūzijos tapytojų žinynai. Buvo perversti kalnai monografijų, katalogų. Prasidėjo ginčai, kilo įvairiausių prielaidų. Aišku buvo viena - šis paveikslas yra originalas ir parašas tikslus - ne klastotė. Buvo netgi kreiptasi į Prancūzijos senojo meno tyrinėtojus, Luvro muziejaus dailėtyrininkus. Jie patvirtino jau žinomą informaciją - paveikslas originalus, jo autorius - geras dailininkas, piešęs XIX a. antroje pusėje, o portretuojamoji apsirengusi XIX amžiaus pradžios drabužiais. Tad aiškinimasis nejudėjo iš vietos, vis buvo grįžtama prie to paties. Ir kaip tuomet mąstė dailėtyrininkas J. Sidaravičius, galėjo užtrukti dar labai ilgai bei pareikalauti daug jėgų. E. Jovaišaitė juokiasi, kad tikroji šio paveikslo autorystė išaiškėjusi atsitiktinai. Kartą paveikslą apžiūrinėjęs J. Sidaravičius gilinosi į dailininko autografą ir tikėjosi surasti ką nors naujo bei reikšmingo. Kaip tik tuo metu pro šalį ėjusi E. Jovaišaitė ir jam pasakiusi esminį dalyką. Muziejaus darbuotoja buvo pastebėjusi, kad visi, tyrinėjantys paveikslą, jo autorių rašo "F. Gerard", nors ant drobės aiškiai parašyta "F. Girard". Taip buvo padėtas taškas ilgiems ieškojimams. Autorius ne F. Gerard, o F. Girard Iš tikro Ch. Frenkelio viloje eksponuojamo kūrinio "Moters portretas" autorius yra žinomas prancūzų tapytojas Fransua Žiraras, gyvenęs 1789-1870 metais. Kaip remdamasis meno istorija rašo J. Sidaravičius, talentingas tapytojas F. Žiraras mėgęs pamėgdžioti savo pirmtakus - A. Šeferį, P. Delarošą, o ypač - F. Žerarą. Kartais savo maniera jis kopijuodavo šių tapytojų kūrinius, o portretuojamuosius "aprengdavo" puošniais XIX a. pradžios aristokratų rūbais. Tad dailėtyros specialistus suklaidino viena autoriaus parašo raidė. Tiesiog iš inercijos ši pavardė buvo perskaitoma Gerard, o ne Girard, nes F. Žeraras yra žinomas dailininkas. Dailėtyrininkai, pastebėję, kad portretas tapytas ne ta maniera, kuria tapė F. Žeraras, nesigilino į kiekvieną autoriaus parašo raidę, tad atidus Šiaulių "Aušros" muziejaus darbuotojos žvilgsnis iš šalies, padėjęs nustatyti tikrąjį "Moters paveikslo" autorių, padėjo atskleisti tiesą.
- Moksleiviai ir neįgalieji mokėsi tolerancijos
-
Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ Baigėsi kone metus trukęs Šiaulių universiteto Socialinės gerovės ir negalės studijų fakulteto inicijuotas konkursas "Galiu aš, gali ir tu". Šalies mokinių kūrybinių darbų konkursas buvo organizuotas, skatinant specialiųjų poreikių ir bendrojo lavinimo mokyklų mokinių bendravimą. Konkurso dalyvavo mokiniai iš Vilniaus, Utenos, Panevėžio ir Šiaulių apskričių.
 | ŠU Socialinės gerovės ir negalės studijų dekanė doc. dr. I. Baranauskienė (kairėje) įteikė prizą Kužių vidurinės mokyklos pedagogei G. Tarasevičienei, projekto metu vadovavusiai šešių klasių mokiniams bei jaunųjų šaulių būrelio nariams. |
Metai užfiksuoti dienoraščiuose Šalies mokinių kūrybinių darbų konkursui buvo pristatyti 28 kūrybiniai darbai. Dalyviai kuriuos buvo suskirstyti į tris amžiaus grupes. Bendrojo lavinimo mokyklų mokiniai, įgyvendindami kūrybinius sumanymus drauge su specialiųjų poreikių vaikais, mokėsi tolerancijos ir tarpusavio supratimo. Mokiniai įgyvendino pasirinktus projektus, kuriuos įamžino fotografijose arba vaizdo filmukuose. Darbus vertino kompetentinga komisija, kurią sudarė Švietimo ir mokslo ministerijos, akademinės bendruomenės atstovai, Seimo narys Edvardas Žakaris. Jie vertino kūrybinio darbo turinį, idėjos originalumą, vaizdumą, įtaigumą. Nemažiau buvo svarbu, ar naudojamos naujos informacinės technologijos, kaip projektas buvo pristatytas mokykloje. Būtina konkurso sąlyga - visą procesą fiksuoti dienoraščiuose. Vertinti projektus ir nuomonę pareikšti galima buvo ir internetinėje svetainėje. "Siekėme, kad kiekvienas balsuotų ne už savo mokyklą, o rastų gerą žodį jo vertiems. Internete fotografijas ir vaizdo medžiagą pateikė ne visi konkurso dalyviai, o tik tie, kurie pageidavo", - sakė ŠU atstovė Renata Gelžinienė. Apdovanoti visi dalyviai Konkurso dalyvius iškilmingai apdovanojo Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai, ŠU Socialinės gerovės ir negalės studijų fakulteto dekanė doc. dr. Ingrida Baranauskienė. Baigiamojoje konferencijoje laureatai pasidalijo savo patirtimi ir įspūdžiais. Kadangi dalyviai buvo suskirstyti į tris grupes, tai fotoaparatais buvo apdovanoti net devyni prizinių vietų laimėtojai. Visi konkurse dalyvavę dalyviai buvo įvertinti specialiai ŠU Socialinės gerovės ir negalės studijų fakulteto, Švietimo ir mokslo ministerijos bei Seimo nario Edvardo Žakario įsteigtais prizais. Kūrybinių darbų konkurse dalyvavo kelios Šiaulių apskrities ugdymo įstaigos - J. Laužiko specialioji mokykla ir Lieporių pradinė mokykla, Kužių vidurinė, Linkuvos, Gruzdžių, Radviliškio mokyklos. Pirmų-ketvirtų klasių grupėje pirmą vietą už buvimo kartu grožį bei jo atskleidimą draugystės dienoraščiuose laimėjo Kupiškio Kupos pradinė mokykla, įgyvendinusi projektą "Mes - kartu!" (projekto kuratorė logopedė Solveiga Puišienė). Ši mokykla į projektą įtraukė daugiausia moksleivių - net 300. Drauge su pradinukais kūrė ir dienoraščius rašė Vaikų ir jaunimo ugdymo centro auklėtiniai. Antrą vietą pradinukų grupėje užėmė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras, o trečią - Kelmės darželis-mokykla "Kūlverstukas". Per 18 metų - pirmas apdovanojimas 5-8 klasių mokinių grupėje komisijos sprendimu už kūrybos kartu džiaugsmą ir vilties angelus pirmos vietos nusipelnė Jonavos Neries pagrindinė mokykla. Projektą "Kurkime drauge" įgyvendino 5-9 klasių moksleiviai, vadovaujami specialiosios pedagogės-logopedės V. Tatarūnienės. Antra vieta skirta Kužių vidurinei mokyklai, trečia - Vilniaus A. Puškino vidurinei mokyklai. Vyriausiųjų mokinių grupėje pirmos vietos nugalėtojais paskelbti "Užgavėnių kaukių" projekto autoriai. Už nuostabius dienoraščius, veiklos ir kūrybinio darbo dermę puikiai įvertinta buvo Alytaus rajono Butrimonių vidurinė mokykla. Projektą įgyvendino įvairaus amžiaus mokiniai, kuriems vadovavo dailės mokytojas Valentinas Butanavičius. "Per aštuoniolika mano darbo metų apdovanojimą gavome pirmą kartą, - kalbėjo prizą laimėjusio projekto vadovas V. Butanavičius. - Neįgalieji iš tikrųjų yra tie, kurie kažką gali, o kiti žmonės tik... Tebūnie tai bus nutylėta. Žmonės su negale kuria, bendrauja, dirba iš širdies." Antroji vieta tarp vyriausiųjų teko VšĮ Panevėžio Kazimiero Paltaroko vidurinės mokyklos auklėtiniams, trečia - Akmenės rajono vaikų globos namų ir Dabikinės specialiosios mokyklos mokiniams.
- "Laiptiečiai" ruošiasi festivaliui "Šiaulių Monmartro respublika"
-
Ričardas JAKUTIS Šių metų rugpjūčio 6–9 dienomis "Laiptų galerijos" organizuojamas festivalis "Šiaulių Monmartro respublika" vyks jau penktąjį kartą. Nors laiko iki festivalio renginių dar yra, tačiau "laiptiečiai" jam jau ruošiasi ir džiaugiasi, kad šiais metais miestelėnų pamėgtas festivalis dovanos dar daugiau nuostabių akimirkų.
 | Senosios muzikos ansamblis "Ventus Maris" suteikė festivaliui savitą dvasią "Laiptų galerijos" archyvo nuotr.. |
Dailininkai atvyksta, nes įdomu Kodėl dailininkai atvyksta į kelias dienas trunkantį Šiaulių "Monmartrą" "Laiptų galerijos" P. Bugailiškio sode? Juk galėtų rinktis plenerus Nidoje (gamta, poilsis). Dailininkai atvyksta, jeigu jiems įdomu. Kaip tikrajame, taip ir Šiaulių "Monmartre" žmonės gali pamatyti kūrybinį procesą, išplėsti meninį akiratį, įsigyti patinkantį kūrinį. Organizatorių tikslas - kad ir patys menininkai išsivežtų įspūdį apie Šiaulius kaip apie kultūros miestą. Kai kurias festivalio akcijas drąsiai galima pavadinti gerumo dienomis. Vienais metais "Monmartro" dalyviai kėlėsi labai anksti ir prie Šiaulių gimdymo namų pjovė žolę, o grįžę į "Laiptus" jau rado savo nuotraukas su dalgiais rankose. Kitais metais lankėsi Kūdikių namuose ir savo piešiniais išpuošė pavėsines. Štai vilnietis dailininkas Jonas Daniliauskas tapė ant durų - vienas Kūdikių namų duris puošia garsaus dailininko paveikslas. Teatralizuota šventė Festivalis "Šiaulių Monmartro respublika" - teatralizuota šventė. Štai norint patekti į šią "respubliką" pirmiausia reikia pereiti muitinės postą ir jį sergintį sargybinį. Atėjusiuosius sodelyje pasitinka "Skaitantis žmogus", šalia jo įsikuria muzikantai, tolėliau – mimai. Pastarieji visad sulaukia ir suaugusiųjų, ir vaikų dėmesio, šypsenų. Ar Lietuvoje daugiau tokių meno salelių yra? Gal Vilniaus Užupyje? Miela, kad tai prigyja mūsų mieste. Tiesa, yra sakančių, jog festivalio pavadinimas pretenzingas. Bet kai geriau pamąstai – juk Paryžiaus Monmartrui dar linksmiau, jei jis turi jaunesniųjų brolių. Praeitais metais "Šiaulių Monmartro respublikoje" dailininkas iš Didžiosios Britanijos Pipas Cozinsas pateikė projektą, kuriuo išreiškė tolerancijos ir taikos siekį mūsų visuomenėje, ragino priimti kitokį žmogų, nesvarbu, kuo jis besiskirtų nuo mūsų – mąstymu ar išvaizda. Dailės akademijos profesoriaus kaligrafo Algio Kliševičiaus sumanymas buvo visų plenero dalyvių laiškas šiauliečiams. Kai susirikiavo visų parašytos sentencijos, piešiniai, žiūrovai išvydo ilgą spalvingą laišką.  | |  | | Dailininkas iš Didžiosios Britanijos P. Cozinsas į tolerancijos akciją pirmąją pakvietė Šiaulių Monmartro respublikos prezidentę J. Ališauskienę. | | Mimai padeda kurti tikro Monmartro atmosferą. |
Šiųmetės staigmenos Šiais metais mūsų miesto "Monmartrą" atidarys dailininko iš Čilės Ivan Diez piešinių (regis, šis dailininkas pamilo Šiaulius, kad iš tolimojo krašto atvyks jau antrą kartą) ir šiauliečio, "Laiptų galerijos" menininko Martyno Gaubo skulptūrų paroda. "Monmartre" pamatysime dailininkus iš Latvijos, Lenkijos, Ukrainos, Vokietijos, Olandijos, Didžiosios Britanijos ir gausų būrį mūsų respublikos kūrėjų (iš viso - 25). Tarp jų - ir Varšuvoje gyvenantis pasaulinio garso dailininkas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Stasys Eidrigevičius, kurio piešinių ir plakatų parodos atidarymu rugpjūčio 9 dieną baigsis šiųmetis "Monmartras". S. Eidrigevičiaus paroda "Laiptų galerijoje" dar veiks tris savaites. Iš pradžių buvo tartasi, kad dailininkas Lietuvoje surengs dvi parodas – Vilniuje ir Šiauliuose, bet vėliau jis pranešė, kad dėl laiko stokos terengs vieną parodą. "Laiptiečiams" rankos nusviro ir jie negalėjo patikėti, kad svečias pasirinko Šiaulius. Įdomu ir tai, kad iš Šiaulių "Monmartro" dailininko darbai keliaus į Paryžių – tikrojo Monmartro miestą.  | |  | 4-ąjį Monmartrą pradėjo dailininkas iš Ukrainos S. Savčenko (dešinėje). | | Dailės akademijos profesoriaus kaligrafo A. Kliševičiaus sumanymas buvo visų plenero dalyvių laiškas šiauliečiams. |
Festivalio koncertai - Šv. Jurgio bažnyčioje "Šiaulių Monmartro respublika" – ne tik dailės šventė. Kiekvieną vakarą čia vyksta profesionalių atlikėjų koncertai. Įdomi ir šiųmečio "Monmartro" festivalio koncertinė programa. Kaip Paryžiaus Monmartras neįsivaizduojamas be Švenčiausios Širdies (Sacre Coeur) bažnyčios, taip "Šiaulių Monmartro respublika" savo dvasine šventove šiais metais renkasi Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčią, kuri būtent šiais metais švenčia savo 100-metį. Čia vyks festivaliniai koncertai. Rugpjūčio 7 dieną Valstybinis Vilniaus kvartetas atliks F. Šuberto, J. S. Bacho, V. A. Mocarto, J. Naujalio kūrinius bei J. Haidno ciklą styginių kvartetui "Septyni paskutiniai mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus žodžiai ant kryžiaus" (skaitovas - aktorius Antanas Venckus). Introdukcijos ir septynių sonatų muzika jaudina nuoširdumu, gilumu, išradingumu, tragišku patosu. Po sonatų sklindąs žemės drebėjimo garsas - įspūdinga dramatinė kūrinio kulminacija. Žavi tai, kad kompozitorius sugebėjo pačiomis paprasčiausiomis priemonėmis perteikti Kristaus žodžių emocinį turinį, ir tai, kad visų dalių muzika tokia natūraliai širdinga. Dalyviai - garsūs atlikėjai ir kolektyvai Valstybinis Vilniaus kvartetas - Audronė Vainiūnaitė (I smuikas), Artūras Šilalė (II smuikas), Girdutis Jakaitis (altas), Augustinas Vasiliauskas (violončelė)- daugiau nei keturis dešimtmečius gyvuojantis kolektyvas. Jo kūrybinė veikla įspaudė ryškų pėdsaką Lietuvos kultūriniame gyvenime. 1965 m. debiutavęs kvartetas susikūrė ir ištobulino savitą interpretavimo tradiciją, stiprų ansambliškumo pojūtį, plačią raiškos priemonių skalę ir gebėjimą įsigilinti į skirtingų epochų bei stilių muziką. Šie rafinuoti Valstybinio Vilniaus kvarteto bruožai ir pelnė aukščiausius įvertinimus Lietuvoje ir užsienyje. 1972 m. ansamblis laimėjo aukščiausią kvartetų konkurso Lježe (Belgija) apdovanojimą, 2002 m. - Lietuvių fondo kultūrinę muzikinę dr. Antano Razmos (JAV) premiją, 2004 m. – Lietuvos nacionalinę premiją. Rugpjūčio 10 d. vakarą į Šv. Jurgio bažnyčią kvies mūsų operos primadona Irena Milkevičiūtė ir vargonininkas Leopoldas Digrys. I. Milkevičiūtė – scenos karalienė: Violeta ir Elžbieta, Norma ir Turandot... Pelniusi ne vieną garbingą apdovanojimą solistė yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, dainuoja daugelį pagrindinių lyrinio ir dramatinio soprano partijų ne tik Lietuvos operos, bet ir užsienio didžiosiose scenose. L. Digrys - lietuvių vargonavimo mokyklos įkūrėjas, Respublikinės premijos laureatas, profesorius, grojęs daugybėje koncertų bei inicijavęs pirmuosius tarptautinius vargoninės muzikos festivalius Sovietų Sąjungoje. Koncerto Šiauliuose pagrindas - J. S. Bacho ir italų senosios muzikos kūriniai. Ir tą vakarą pasaulio poetų klasikų kūrinius skaitys šiaulietis aktorius Antanas Venckus, kuris sujungs abu festivalio koncertus. Prasminga, kad prieš pirmąjį koncertą Šv. Jurgio bažnyčioje bus aukojamos Mišios už menininkus. Visos festivalio "Šiaulių Monmartro respublika" programos ir neišvardysi, nes renginių labai daug, visa programa bus paskelbta, bet jau ir tai, kas čia paminėta, neabejotinai įrodo, kad šiauliečių laukia puikaus meno šventė. Tad sėkmės tau, penktasis Šiaulių "Monmartre"!
- Projekte dalyvavę neįgalieji nori būti antramečiais
-
Oksana LAURUTYTĖ Šiaulių universiteto Socialinės gerovės ir negalės studijų fakultetas rengė projektą SOCINT, kurio užbaigimą vainikavo praėjusį ketvirtadienį surengta konferencija "Profesinė reabilitacija: kaitos tendencijos". Projekte dalyvavusių mokymo įstaigų vadovai pasidalijo sėkmingais rezultatais, pasidžiaugė, kiek neįgaliųjų pasirinko tiesų savęs realizavimo kelią, o projekte dalyvavę neįgalieji prašė organizatorių palikti juos antriems metams - taip jiems patiko ir buvo reikalingi mokymai.
 | Trejus metus trukusį projektą vainikavo konferencija, kurioje patirtimi pasidalijo ne tik projekto vadovai, bet ir patys neįgalieji. Rolando PARAFINAVIČIAUS ("L. T.") nuotr. |
Neįgaliųjų noras mokytis - begalinis "Įsivaizduokite, kad jums ant akių uždėta polietileno plėvelė, kuri šonuose priklijuota lipnia juosta. Jei įsivaizduojate, tada žinote, kaip matau aš", - labai gyvu pranešimu konferencijos dalyvius nustebino Šiaulių universiteto studentė Vida. Stiprią regėjimo negalią turinti moteris džiaugėsi, kad jai, net ir negalinčiai skaityti įprasto teksto, pavyko mokytis ne taip jau blogai: - jos pasiekimų vidurkis - aštuoni balai. Pranešėja teigė seniai svajojusi studijuoti, bet kaip ir dauguma jos likimo brolių, ji kentė dėl nevisavertiškumo komplekso, bijojo, kad nesugebės, bijojo dėstytojų, bendramokslių, aplinkinių neigiamo vertinimo. Pradėjusi studijuoti Šiaulių universitete Vida jau po savaitės apsipylė ašaromis. Ji buvo tikra, kad nesugebės, nes negalėjo perskaityti tekstų ir jau ketino mesti studijas. Tačiau kai apie problemą sužinojo dekanė I. Baranauskienė, situacija pasikeitė. "Dekanė vėjus sukėlė, dėstytojai sužinojo apie mane, ėmė mane globoti, aš gavau tekstus dideliu šriftu, man buvo siunčiamos skaidrės ir situacija pasikeitė", - džiaugėsi studentė. Vida dėkojo jai padedantiems ir palaikantiems kurso draugams ir sakė, jog nei ji, nei kiti neįgalieji nenori kokių nors lengvatų ar žeidžiančio gailesčio. "Noriu turėti tą patį, įrodyti, kiek aš daug galiu, o ne bliauti. Gal negalėsiu vairuoti automobilio, bet sugebėsiu dirbti ką nors geriau nei kiti", - sakė moteris. Invalido vežimėlyje sėdinti brandaus amžiaus moteris Aldona dalyvavo projekte kartu su kitomis 14 neįgalių moterų. "Penkis mėnesius mes, iš ryto atlaikiusios sekinančią procedūrą - dializę, po pietų skubėdavome į paskaitas. Mus iš namų traukė noras pažinti dėstytojus, kitus žmones, dvasinio tobulėjimo kelių ieškojimas",- kalbėjo neįgalioji ir dėkojo projekto sumanytojams. Moteris itin džiaugėsi išmokusi floristikos, fitodizaino, o svarbiausia - sužinojo, kodėl moteris turi skirti laiko savo sielos ir proto higienai. Aldona sakė, kad jai pritrūko psichologo paskaitų, todėl prašanti ją palikti antriems metams. Projektas gimė suvokiant jo būtinumą Projektą SOCINT (Neįgaliųjų profesinės reabilitacijos paslaugų teikimas taikant novatoriškas veiklas) trejus metus įgyvendino Socialinės gerovės ir negalės studijų fakulteto Socialinės pedagogikos ir psichologijos katedra, projekto vadovė buvo fakulteto dekanė, katedros docentė dr. Ingrida Baranauskienė. Projekto tikslas buvo kilnus - sukurti neįgaliųjų profesinės reabilitacijos proceso novatoriškas programas ir kitas priemones, gerinančias neįgaliųjų integraciją į darbo rinką, plėtojančias darbinės ir profesinės reabilitacijos sistemą, ugdančias neįgaliųjų žmogiškąjį kapitalą, tobulinančias profesinės reabilitacijos specialistų veiklos kokybę bei kompetenciją, keičiant visuomenės nuostatas ir užtikrinant neįgaliųjų lydimąją pagalbą ir įdarbinimą, žodžiu, padėti neįgaliesiems jaustis lygiems su sveikaisiais, rasti savo vietą gyvenime. Juk ne paslaptis, kad žmonės su negale, nors ir įgiję specialybę, darbo rinkoje neturi palankių sąlygų įsidarbinti, o įsidarbinę nesulaukia reikiamos pagalbos. Pagal projektą, pasak I. Baranauskienės, parengta dešimt novatoriškų, Lietuvos profesinės reabilitacijos sistemoje dar netaikomų programų. Visos jos išbandytos praktiškai, vertinamos ir tvirtinamos. Konferencijoje šias programas bei metodines priemones pristatė B. Gudinavičius. Neįgaliųjų profesinės reabilitacijos patirtį Italijoje ir palyginimą su Lietuvos patirtimi apžvelgė prodekanas E. Elijošius. Daug dėmesio sulaukė Radviliškio neįgaliųjų profesinio rengimo centro atstovo J. Pravilionio pranešimas. J. Pravilionis pasidžiaugė, jog centrą baigę projekto dalyviai tęsė mokslus toliau, kai kurie net pasirinko studijas Šiaulių universitete. Dvi klausos negalę turinčios projekto dalyvės stebino tapybos darbais, viena neįgalioji - eilėraščiais. Kauno statybininkų mokyklos atstovė D. Svidrienė pasidžiaugė, kad projekto dalyvės rado darbą siuvyklose, mokymų metu atgavo pasitikėjimą savimi, aplinkiniais.
- Išrinkti konkurso "Aš lyderis" nugalėtojai
-
Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyrius ir Seimo narys Valerijus Simulik surengė mokyklų lyderių konkursą "Aš – lyderis".
Besimokantys 8, 9, 10 ar 11 klasėje, esantys aktyvūs mokyklos gyvenimo dalyviai ir kūrėjai, atstovaujantys mokyklai ar miestui olimpiadose, konkursuose ar varžybose, pateikė savo pasiekimus ir laimėjimus mokyklos, kurioje mokosi, mokinių tarybai, seimui ar parlamentui. Mokyklos vadovų padedami mokinių savivaldos atstovai vertino dalyvių paraiškas ir išrinko po vieną mokinį, surinkusį daugiausia taškų 8-9 bei 10-11 klasių grupėse. Konkurso nugalėtojai: 8–9 klasių grupė Donara Bajoran, Didždvario gimnazija, 1d kl., Liudas Daužvardis, "Romuvos" gimnazija, 1b kl., Vesta Ambrazaitė, Aukštabalio vidurinė mokykla, 8d kl., Paulius Urbonas, Dainų vidurinė mokykla, 8a kl., Kristina Žąsinaitė, Simono Daukanto vidurinė mokykla, 8b kl., Austėja Stankutė, Gegužių vidurinė mokykla, 8b kl., Pijus Gulbinas, Gytarių vidurinė mokykla, 8c kl., Kristina Medžiaušytė, Lieporių vidurinė mokykla, 8b kl., Dominyka Plukaitė, "Saulėtekio" vidurinė mokykla, 8a kl., Sigita Budraitytė, Šventupio vidurinė mokykla, 8b kl., Alvija Putriūtė, Vijolių vidurinė mokykla, 8a kl., Darius Daugvila, Jovaro pagrindinė mokykla, 8a kl., Dovilė Meliauskaitė, "Juventos" pagrindinė mokykla, 8b kl., Odeta Valiuškytė, Medelyno pagrindinė mokykla, 8a kl., Dovydas Gudžiūnas, Ragainės pagrindinė mokykla, 8c kl., Orinta Levanaitė, "Sandoros" pagrindinė mokykla, 9 kl. 10–11 klasių grupė Vytautas Labanauskas, Didždvario gimnazija, 3g kl., Dovilė Rimkevičiūtė, Juliaus Janonio gimnazija, 3b kl., Raminta Petersonaitė, "Romuvos" gimnazija, 3a kl., Orestas Ulčinas, Aukštabalio vidurinė mokykla, 10a kl., Algina Grigaliūnaitė, Simono Daukanto vidurinė mokykla 11c kl., Andrius Daknys, Gegužių vidurinė mokykla 11c kl., Ilona Staupelytė, Gytarių vidurinė mokykla, 11a kl., Gabrielė Gedvilaitė, Lieporių vidurinė mokykla, 11d kl., Simona Vilkaitė, Šventupio vidurinė mokykla, 10a kl., Justina Aldusevičiūtė, Vijolių vidurinė mokykla, 10c kl., Justina Zinkevičiūtė, Profesinio rengimo centras. Apdovanojimo šventė vyks birželio 13 d. 12 val. "Juventos" pagrindinėje mokykloje. Konkurso nugalėtojai bus apdovanoti specialiai šia proga pagamintais rankiniais laikrodžiais su konkurso ženklu. "Šiauliai plius" informacija
- Ar šokiruoja Martynas Gaubas?
-
Ričardas JAKUTIS Olandijos Eteno Lero miesto, su kuriuo Šiauliai bendrauja, vietos merui Hansui van Adtui baigiant kadenciją, jį aplankė Šiaulių eksmerai Alfredas Lankauskas ir Vytautas Juškus, o "Laiptų galerijos" dailininkas Martynas Gaubas atvežė savo parodą.
 | Apie šiauliečio Martyno Gaubo parodą ir jį patį Eteno Lero laikraščiai rašė net pirmuose puslapiuose. "Laiptų galerijos" archyvo nuotr.
|
Šiek tiek anksčiau Šiauliuose lankęsi Eteno Lero menininkai atkreipė dėmesį į Martyno darbus ir nutarė jį pasikviesti. Dailininkas į Olandijos miestą atvežė 15 skulptūrų, 15 tapybos darbų ir 48 miniatiūras. Į parodos atidarymą susirinko ypač daug žmonių, daug buvo lankančių ekspoziciją kitomis dienomis. Atvyko net svečių iš Antverpeno, menų miesto, kurių, atrodo, niekuo nebenustebinsi. Eteno Lero gyventojus nustebinti irgi nėra paprasta, nes mieste yra gyvenęs Van Gogas, čia dažnos įvairios parodos. Menu domimasi rimtai ir visokiu. Net klausimų buvo daug ir įvairių. Pavyzdžiui, šiauliečio dailininko klausė, kodėl jo tapyboje erotikos daugiau negu skulptūrose. Prieš parodą vietos galerininkai paaiškino šiauliečiui, kad jų meras didelis konservatorius ir erotiniai dailininko darbai gali jį šokiruoti. "O ar yra blogai šokiruoti?" - paklausė menininkas. Taip ar panašiai vadinosi ne vienas straipsnis apie šią parodą vietos spaudoje. O mero niekas nešokiravo, paroda jam patiko, Martynas padovanojo jam savo skulptūrą. Į Olandiją atvežti Martyno Gaubo kūriniai - tai jo kūrybos tąsa. Didžiosios Europos parodų salės jam jau nėra naujiena, pavyzdžiui, jis vienintelis menininkas, atstovavęs Lietuvai Vokietijoje vykstančioje pasaulinėje meno parodoje "Nord Art '04". Martynas sako savo darbuose nematąs nei gašlumo, nei vulgarumo. Menininko tapybos darbų ir skulptūrų herojai dažniausiai nuogi. Tačiau nuogi moterų ir vyrų kūnai neprimena išpuoselėtų atletų. Autoriaus pasirenkami siužetai ne tiek erotiški, kiek linksmi. Martynas giria visus menininkus šiauliečius, nes jie, anot jo, išsiskiria netradiciškumu. Meno žinovai greitai pasako - Vilniaus, Telšių mokykla. O šiauliečiai - nenuspėjami ir tuo įdomūs. Olandijoje šiauliečiui didžiausią įspūdį paliko vietos žmonių nuoširdumas, šypsenos. Martynas stebėjosi, kad įdomiai čia renkamas ir meras. Žmonės tik parašo savybes, kokį merą norėtų matyti. Nuo birželio 14 d. Martyno Gaubo kūrinius galima išvysti ir Danijos vakarinių regionų pagrindinėje galerijoje "Galleri Salling" Skivės mieste. Parodoje, kurios pavadinimas "Lietuviai ateina", drauge su Martynu (šįkart šiaulietis pristato tik skulptūras) dalyvauja grafikė Kristina Norvilaitė ir tapytojas Saulius Dastikas. "Martyno Gaubo kamerinės skulptūros iš bronzos, medžio, akmens ar bronzos ir akmens intriguoja autoriaus ironišku žvilgsniu į žmogų ir mus supantį pasaulį. Skulptorius šmaikštauja apie žmogaus prigimtį, parodijuoja pirmykščius instinktus, tyrinėja jame išlikusį gamtišką pradą ar, atvirkščiai, gyvūnuose ieško homo sapiens bruožų. Šiurkšti ir neišdailinta darbų faktūra tarytum priešpastatoma intriguojančiam ar pikantiškam skulptūros "siužetui", - taip Danijoje pristatomas menininkas iš Šiaulių, beje, visai neseniai tapęs Lietuvos dailininkų sąjungos nariu.
- Spektaklyje "Bela, Bosas ir Bulis" sprendžiamos vaikų problemos
-
Modesta JURGAITYTĖ Šiaulių dramos teatre sekmadienį, birželio 15 d., vyks paskutinė šio sezono premjera – dviejų dalių vaidinimas žmonėms nuo penkerių metų pagal vokiečio Volkerio Ludwigo pjesę "Bela, Bosas ir Bulis". Pirmąkart Šiauliuose spektaklį statantis režisierius Antanas Gluskinas sako, kad vaikai irgi yra žmonės, todėl spektaklis skirtas ne vaikams, o žmonėms nuo penkerių metų. Vaikai, kaip ir suaugę, turi problemų, kurias ir bandoma spręsti naujame Šiaulių dramos teatro spektaklyje apie tris septynmečius draugus – Belą, Bosą ir Bulį.
 | Spektaklyje septynmetę už savo tiesą kovojančią Belą įkūnija aktorė Monika Šaltytė, tėvo skriaudžiamą Bulį - Aurimas Žvinys, o turtuolių vaiką Bosą - Dalius Jančiauskas. |
Keliamos vaikams aktualios problemos Naujasis spektaklis pristatytas netradicinėje vietoje – Kaštonų alėjoje šalia skulptūrinės kompozijos "Trys nykštukai". Pristatymas vyko šalia "Trijų nykštukų", nes spektaklis - apie tris draugus, o apie spektaklį pasakojama gatvėje, nes spektaklio žmonės, pasak režisieriaus, tokie pat kaip ir mes – susitinka ir bendrauja gatvėje. "Tai vokiečių autoriaus pjesė, atstovaujanti probleminio teatro vaikams krypčiai. Lietuvoje aš bandau atstovauti šiai krypčiai. Su vaikais kalbama kasdienėmis temomis, apie problemas. Nemėgstu slapstytis už kampo. Šneku atvirai ir be užuolankų", - sako A. Gluskinas. Režisierius yra statęs spektaklius Jaunimo, Keistuolių teatruose. Jo darbas išsiskiria tuo, kad po spektaklių režisierius aktualiomis temomis bando diskutuoti su vaikais. Spektaklyje "Bela, Bosas ir Bulis" kalbama vaikų iš vyresnių ar net suaugusiųjų patiriamą moralinę bei fizinę prievartą ir kaip šią problemą jie bando išspręsti. Bela, Bosas ir Bulis yra pagrindiniai spektaklio veikėjai, kuriuos Šiaulių dramos teatro scenoje įkūnija aktoriai Monika Šaltytė, Dalius Jančiauskas ir Aurimas Žvinys. Tai ne vaikų vardai, o pravardės. Režisierius sako iš pradžių galvojęs šias pravardes sulietuvinti, bet paskui pagalvojęs, kad jos skamba visai lietuviškai. Prisistato Bela, Bosas ir Bulis "Vaidinu Belą. Maždaug septynerių metų mergaitę, kuri nekenčia neteisybės, prievartos, nemėgsta būti antra. Ir visom jėgom kovoja už savo tiesą", - per pristatymą kalbėjo Belos personažą įkūnijanti aktorė M. Šaltytė. Bosą vaidinantis D. Jančiauskas sakė spektaklyje atstovaujantis labai turtingų tėvų vaikui, kuriam trūksta dėmesio, tėviškos ir motiniškos meilės. "Aš esu Bulis. Jeigu Dalius atstovauja turtingųjų vaikų grupei, tai aš - imigrantų, ne vietinių, neturtingųjų klasei. Esu paliktas motinos, gyvenu su tėvu, kuris yra užsivertęs darbais, manimi nesirūpina ir mano ateitį mato tik internate. Už kiekvieną pražangą esu baudžiamas ir mušamas", - vaidinamą personažą Bulį pristatė aktorius A. Žvinys. Anot jo, jo kuriamas personažas yra motiniškos meilės nepatyręs vaikas. Buvimą su draugais jis suvokia per erzinimą, grubų elgesį. Švelnumas, sentimentai jam nebūdingi, nors širdyje jis to labai norėtų. "Visa pjesė baigiasi savotišku "happyendu", nes aš atrandu savo džiaugsmą ir savo problemas išsprendžiu. Vaikas nėra pajėgus išspręsti problemų, jam reikia dialogo su suaugusiuoju. Suaugusieji privalo įsiklausyti į vaikus", - sako A. Žvinys. D. Jančiauskas pabrėžia, kad Šiaulių dramos teatre tai pirmasis vaikiškas spektaklis socialine tema, nes ligšiol vaikams daugiausia buvo statomos pasakos.  | Režisierius Antanas Gluskinas atstovauja probleminio teatro vaikams, kuriame kalbama apie vaikams aktualias problemas, kryptį. Jo režisuotas spektaklis "Bela, Bosas ir Bulis" - apie vaikų patiriamą prievartą. Autorės nuotr. |
Spektaklyje skambės gyva muzika Be vaikų, spektaklyje veikia ir suaugusieji. Belos mamą vaidina Danguolė Petraitytė, jai padedantį Valentiną – Juozas Žibūda, Grėblį, poną Beką – Povilas Liubinas, nešiką – Aurimas Pintulis. Belos mamą vaidinanti D. Petraitytė sako, kad mama myli Belą ir stengiasi suprasti jos problemas. Bet, kaip dauguma žmonių gatvėje, ji per mažai laiko gali skirti savo dukrai. Anot J. Žibūdos, Valentino vaidmenyje parašyta, kad jis nemyli, nekenčia vaikų. "Bet tai yra tik forma, tik priemonė bendrauti su vaikais. Kai mato, kad vaikui blogai, jis randa kelią į jo širdį ir tą problemą padeda išspręsti", - sako J. Žibūda. Pagrindinis jo personažo bruožas – vienatvė. Spektaklyje "Bela, Bosas ir Bulis" beveik visi personažai yra vieniši. Naujasis Šiaulių dramos teatro spektaklis ypatingas dar ir tuo, kad jame skambės tik "gyvais" instrumentais – pianinu ir saksofonu – atliekama muzika, o daineles "gyvai" dainuos spektaklyje vaidinantys aktoriai. Po spektaklio pristatymo trumpai Šiaulių dramos teatro situaciją nusakė teatro vadovas Antanas Venckus. Anot jo, dėl maestro Prano Piauloko mirties Šiaulių dramos teatro trupę papildys nauji žmonės, vyks slinktis repertuare. Teatro vadovas naująjį sezoną žiūrovams iki Naujųjų metų žada net tris premjeras, o iš senojo repertuaro žiūrovai su nauju atlikėju pamatys "Princesę Turandot" ir "Juozapą Šveiką".
- Kompaktinėje plokštelėje - vienos šeimos muzikavimas
-
Birželio 12 d. 18 val. koncerte Šiaulių amfiteatre Dapšauskų šeima pristatys kompaktinę plokštelę "Dapšauskų šeimos muzikavimas".
 | Neeturtingųjų vestuvėse muzikuodavo po vieną ar kelis muzikantus, o pučiamųjų kapelos grodavo turtingesniųjų pokyliuose, atlaiduose, per kitas šventes. Vestuvėse, žygiuojant jaunavedžiams per miestelį su palyda, muzikantams einant priekyje, buvo grojami maršai. DAPŠAUSKŲ asmeninio archyvo nuotr. |
Plokštelėje skamba prieš 30–50 ir daugiau metų vestuvėse, krikštynose, gegužinėse ir kitose šeimos bei tautinėse šventėse skambėję kūriniai: maršai, valsai, polkos, kita senovinė muzika. Tai - tautinės gyvasties atgarsiai, skambėję sovietmečiu bei itin įvertinti Sąjūdžio laikotarpiu. Šis albumas yra pirma ir vienintelė tokio pobūdžio kompaktinė plokštelė, išleista Lietuvoje. Dauguma ano meto muzikantų mirę, o likusieji negali sudaryti tradicinio pučiamųjų orkestro. Leonas Dapšauskas grojo su senaisiais muzikantais ir muzikuoti išmokė penkis savo vaikus. Senovėje liaudies pučiamųjų orkestras turėdavo susidaryti iš šešių narių. Kompaktinę plokštelę "Dapšauskų šeimos muzikavimas" įrašė šeši vienos šeimos nariai. Išsamesnį aprašą ir įrašytos muzikos pavyzdį galima rasti interneto puslapyje www.tikiu.lt . "Šiauliai plius" informacija
- Išnykusį kaimą įamžinęs lobis
-
Įdomioji muziejaus istorijaModesta JURGAITYTĖ 85-metį švenčiantis vienas seniausių ir didžiausių muziejų Lietuvoje, Šiaulių "Aušros" muziejus sukaupė begalę įvairiausių eksponatų – nuo 10 tūkstančių metų senumo iki šiuolaikinių. Kiekvienas jų turi savo istoriją – kaip atsirado, pateko į muziejų. Šiaulių "Aušros" muziejuje saugoma apie 20 Lietuvoje rastų lobių. Vieną jų – Laugiriškių kaimo lobį – 1959-aisiaIs per lauką bėgdama rado antros klasės moksleivė. Šią istoriją pasakoja Šiaulių "Aušros" muziejaus Istorijos skyriaus vyriausiasis specialistas Saulius Bieliauskas.
 | Laugiriškių kaimo lobį sudaro trijų rūšių pusgrašiai - Aleksandro Jogailaičio, Žygimanto II Senojo ir Žygimanto III Augusto laikų monetos. Autorės nuotr. |
Rado bėgdama per arimą Laugiriškių kaimas buvęs Kelmės rajone, Vaiguvos apylinkėje. Dabar jo nė pėdsakų nebelikę. Vietovę mena ir įamžina tik lobis, kurio didžioji dalis saugoma Šiaulių "Aušros" muziejuje, aprašoma istorinėje literatūroje. S. Bieliauskas pasakoja, kad lobį 1959 metais atsitiktinai rado Laugiriškių pradinės mokyklos antros klasės mokinė Aldona Pociukė. Kituose šaltiniuose nurodoma kita šios moksleivės pavardė , tačiau "Aušros" muziejininkas remiasi autoritetingu šaltiniu – E. Ivanausko knyga "Lietuvos pinigų lobiai. Paslėpti 1390–1865 m." Mergaitė, ganydama avis prie miško, esančio tarp kaimo ir buvusio Adodiškės tarybinio ūkio, bėgo per traktoriaus išverstą arimą ir rado į paviršių išverstų monetų. Dalį jų surinko ir nunešė pradinės mokyklos mokytojai Kazei Kardelienei. Mokytoja rastas monetas perdavė Šiaulių "Aušros" muziejaus specialistams. "Matyt, monetas išarė traktorininkai, tačiau jų nepastebėjo. Iš aprašų aiškėja, kad lobis neliestas paviršiuje išgulėjo dvi savaites", - istorijos smulkmenas pasakoja muziejininkas S. Bieliauskas. Buvęs "Aušros" muziejaus darbuotojas Adolfas Nezabitauskas, gavęs Laugiriškio lobio monetų, nusprendė ir pats nuvažiuoti į radinio vietą ir ten atlikti kasinėjimus. "Jis nuvyko pas ūkininkus Pociukus, kurių dukra ir rado šį lobį bei turėjo dalį monetų", - tęsia S. Bieliauskas. Pakasinėjęs nurodytą vietą A. Nezabitauskis rado ir daugiau monetų bei molinių šukių. Iš viso buvo surinktos 432 Laugiriškių lobio monetos. Tačiau muziejininkas nustatė, kad visą lobį sudaryti turėjo apie 500 monetų, tad apie penkiasdešimt monetų, kol A. Nezabitauskis atvyko į Laugiriškių kaimą, dingo, nors muziejininkas užtruko vos dvi dienas. "Su lobiais visada būna problemų, ypač šiais laikais. Kiekvieno lobio bėda, kad jis greitai "tirpsta", - sako muziejaus darbuotojas. Kai kurie kolekcininkai pardavinėja lobių monetas turguje, tačiau tai yra suprantama, jie iš to gyvena". Ko gero, šios dingusios monetos pateko į Kelmės kraštotyros ir Kauno karo muziejus, nes jie taip pat saugo mažą Laugiriškių kaimo lobio dalį, tačiau kitu pavadinimu. Rasti 1492-1599 metų pusgrašiai Laugiriškių kaimo lobis yra pirmasis pokarinis lobis, patekęs į Šiaulių "Aušros" muziejaus fondus. Iš viso čia saugoma apie 20 Lietuvoje rastų lobių. Kaip rašoma 1995 metų E. Ivanausko knygoje, iš viso Lietuvoje rasta apie 400 lobių. "Praėjo dar dešimtmetis, neabejoju, kad buvo rasta dar daugiau, tik jie galbūt dar neįregistruoti", - mano S. Bieliauskas. Daugiausia "Aušros" muziejus saugo ir eksponuoja Šiaulių apskrityje rastus lobius, tačiau muziejuje yra ir Vilniuje bei Trakuose rastų lobių. S. Bieliauskas sako, kad 1959-ieji Šiaulių muziejui buvo "derlingi", nes be pastarojo lobio į muziejų pateko dar du vertingi radiniai. Laugiriškių kaimo lobis ypatingas tuo, kad vienoje vietoje buvo sudėtos vien lietuviškos monetos. Tokie radiniai yra reti. Šio lobio monetų amžius apima net šimtą metų - nuo 1492-ųjų iki 1599-ųjų. Rasta LDK kunigaikščių ir Lenkijos karalių Aleksandro Jogailaičio, Žygimanto II Senojo ir Žygimanto III Augusto laikų monetų. Retesnės yra Aleksandro JOgailaičio laikų monetos - jų lobyje rasta apie šimtą, daugiausia - XVI amžiaus monetų. Visi lobio pinigai yra pusgrašiai. Galbūt šie pinigai yra seniausi, kuriuos saugo "Aušros" muziejus? "Muziejuje saugomi ir senesni – XIV a. pabaigos-XV a. pradžios pinigai, vadinamieji pirmieji Vytauto pinigėliai", - pasakoja S. Bieliauskas. Muziejininkas pasidžiaugia, kad tokio seno laikotarpio - 1492-1599 metų - monetos labai gerai išsilaikė. "Nuvykęs į lobio vietą, A. Nezabitauskas rado ir molinių šukių, matyt, lobis buvo paslėptas puodynėje ar kokiame kitame moliniame inde, kuris jas ir apsaugojo nuo aplinkos poveikio", - mano A. Bieliauskas. Į tą pačią vietą 1992 metais buvo nuvykęs ir mokslininkas E. Ivanauskas, savo knygoje aprašęs Laugiriškių lobį, tačiau nerado ne tik jokių lobio liekanų, bet jau ir kaimo tuomet nebebuvę. S. Bieliauskas samprotauja, kad lobį užkasti galėjo vidutinio turtingumo bajoras, nes rastos vien lietuviškos monetos, kurios visos – pusgrašiai. Pusgrašiai nebuvę labai vertingi pinigai, S. Bieliauskas juos vadina "einamaisiais". Tai - 2 ir 5 dabartinių litų vertės monetos. Jeigu būtų buvę užkasti taleriai, būtų galima sakyti, kad tai padarė turtingas žmogus, nes jie pinigine prasme kur kas vertingesni nei pusgrašiai. S. Bieliauskas pastebi, kad viename inde buvo paslėpti net šimto metų laikotarpio pinigai, tad galima įtarti, kad bent dalis jų jau buvo pasenę, nebenaudojami, išimti iš apyvartos. S. Bieliauskas pasakoja, kad lobiai neretai randami smuklių vietose. Tai, kad Laugiriškių lobis rastas arime, galima spėti, kad toje vietoje anksčiau gyventa. "Galbūt žmonės užkasė ir pamiršo", - spėlioja muziejininkas. Laugiriškių kaimo lobio dalį galima pamatyti Šiaulių "Aušros" muziejaus Aušros alėjos rūmuose, Archeologijos ekspozicijoje. Čia eksponuojamos 46 Aleksandro Jogailaičio laikų monetos.
- "Saugi vasara" prasideda Beržynėlyje
-
Birželio 6 dieną 13 val. Šiaulių policija kviečia vaikus, jų tėvelius ir senelius į Beržynėlį dalyvauti renginyje "Saugi vasara" ir kartu prisiminti pagrindines saugaus elgesio namuose, kieme, gatvėje ir prie vandens telkinių taisykles.
Policijos pareigūnams talkins ir jų patarimus vaikams geriau įsiminti padės renginio vedėja Bumcė. Vaikai ne tik išgirs patarimų saugumo klausimais, bet ir galės apžiūrėti policijos pareigūnų techniką, pasigėrėti kinologų augintinių gebėjimais, pabendrauti su policijos bičiuliu Amsiu. Į renginį net iš Vilniaus atriedės policijos prevencinis autobusas, kuriame - visa informacija apie policijos pareigūnų darbą. Renginio svečiai Wing Tsung Kung Fu kovos meno mokiniai parodys specialiai šiam renginiui parengtą programą. Apie saugų elgesį su ugnimi ir prie vandens telkinių vaikams primins Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnai ir Greitosios medicininės pagalbos tarnybos darbuotojai. Vaikų laukia nuotaikingas "Svirplio" koncertas, policijos pareigūnų parengti konkursai, prizai ir kitos staigmenos. Ateikite, bus tikrai linksma! "Šiauliai plius" informacija
- Prasideda Tytuvėnų vasaros festivalis
-
Šį sekmadienį, birželio 1 dieną, prasideda V tarptautinis Tytuvėnų vasaros festivalis, puoselėjantis tradicijas ir pateiksiantis naujovių.
 | Festivalis prasidės Tytuvėnų vienuolyne birželio 1 d. |
Tradiciškai festivalio atidarymas vyks Tytuvėnų vienuolyno ansamblyje - unikalioje ansamblio erdvėje sekmadienį 14 val. koncertuos Valstybinis pučiamųjų orkestras "Trimitas" (dirigentas Romas Balčiūnas) ir Valstybinis kamerinis choras "Polifonija" (dirigentas Gediminas Ramanauskas). Programoje skambės J. Rutter "Gloria", R. Wagner, K. Kurpinsky, M. K. Čiurlionio ir kitų autorių kūriniai. Solo klarnetu gros Algirdas Budrys. "Manau, jog kiekvienas festivalis privalo turėti du svarbiausius dalykus: išsaugoti tradicijas ir pateikti naujovių. Tytuvėnų festivalis – jau penktasis, tad tradicijų turime nemažai. Visų pirma vienas mūsų koncertas visuomet skirtas kunigui R. Mikutavičiui, kuris dirbo Tytuvėnuose, atminti. Jau trečius metus iš eilės rengiame barokinės muzikos koncertus. Šiemet tai bus choro "Brevis" ir solistės iš Italijos Cristin'os Miatell'i atliekami "Itališki madrigalai ir kansonos Vazų dvare", - apie tradicijas pasakoja festivalio meno vadovas Robertas Šervenikas. Anot jo, festivalyje siekiama pristatyti kokybišką ir įdomią kamerinę muziką, nes tai diktuoja pačios koncertų erdvės: vienuolynas, Baisogalos ir Kelmės dvarai, Ch. Frenkelio vila Šiauliuose, Kurtuvėnų svirnas, Šiaulių katedra ir Joniškio bažnyčia. Tarp penkiolikos numatytų koncertų – ir lietuviško kūrinio premjera: Lietuvos kamerinis orkestras kartu su garsiais užsienio atlikėjais Pavel'u Berman'u (smuikas, Italija) ir Roger'iu Vigulf'u ( klarnetas, Norvegija) atliks kompozitoriaus A. Malcio koncertą obojui su orkestru. Puikia festivalio tradicija jau tapo pristatyti vis kitą muzikinį instrumentą: ankstesniuose festivaliuose atlikėjai grojo solo arfa, smuiku, fleita, o šiemet atėjo eilė obojui - kartu su Klaipėdos kameriniu orkestru obojumi gros solistas Robertas Beinaris. "Festivalio koncertams pakvietėme puikių atlikėjų, džiaugiamės, jog tęsiasi mūsų draugystė su Lietuvos kameriniu orkestru, koncertuose dalyvaus daug atlikėjų iš užsienio. Puoselėjame viltį, jog gražia tradicija taps festivalio uždarymo koncertui pastatyti po premjerą. Pernai didžiulio pasisekimo sulaukė K. V. Gliuk'o opera "Girtuoklio išblaivinimas", kuri Lietuvoje buvo atlikta pirmą kartą. Šiemet gražiu akcentu turėtų tapti rugpjūčio 30 dieną numatyta premjera – romantiška G. F. Hendelio pastoralė "Acis ir Galatea" (režisierius Gediminas Šeduikis). Tytuvėnų vienuolyno erdvėse spektakliai įgyja ypatingą dvasią, kurią pajaučia ir atlikėjai, ir žiūrovai", - sako R. Šervenikas.  | Festivalio meno vadovas Robertas Šervenikas Šiaulių filharmonijos archyvo nuotr.
|
ytuvėnų festivalis, anot jo rengėjų, nerungtyniauja ir nesistengia kopijuoti kitų, gal ir didesnių festivalių. Tiesiog žiūrovams ir klausytojams stengiamasi suteikti galimybę pasiklausyti geros klasikinės muzikos, aplankyti gražius Šiaulių krašto kampelius, išnaudoti kameriniams koncertams ypač tinkamas unikalias erdves. Šiaulių filfarmonijos informacija
- Muziejų naktį - nuogo kūno grožis
-
Gitana ZUBIENĖ Šį šeštadienį Europoje švenčiama muziejų naktis neaplenks ir Šiaulių. Tarptautinis projektas "Europos muziejų naktis 2008" kviečia naktį praleisti Ch. Frenkelio viloje, paslaptingame renginyje "XX a. pr. N-14 XXI a. pr.". Nemokamo renginio programa šiemet itin intriguojanti - nuo pilvo šokių iki pasivaikščiojimo tamsoje tarp nuogų moterų atvaizdų...
 | |  | | | | |
Muziejų naktis Ch. Frenkelio viloje šį šeštadienį, gegužės 17 d., prasidės 20 val. Iš pradžių organizatoriai kviečia į romantišką pasivaikščiojimą po vilą. Vėliau naktiniame muziejuje skambės Afgato Kudirkulovo gitaros sielos virpesiai. Po jų - nakties pokalbiai apie kultūrinius lyčių pavidalus su filosofais, menotyrininkais, kultūrologais, vizualiųjų menų kūrėjais ir muziejininkais. Vėliau vakarą kaitins Ligitos Gaigalienės pilvo šokiai, vilos apžiūrėjimas žvakių šviesoje ir XX a. pradžios kinas suaugusiesiems. Renginio staigmena - vieno įžymiausių XX a. pr. moters akto fotografų prancūzo Juliano Mandelio (1872-1935) nuotraukų reprodukcijų paroda iš Vytenio Rimkaus atvirukų kolekcijos. Maždaug 20 atvirukų šiame renginyje šiuolaikinių technologijų dėka bus paversti didžiulėmis drobėmis, kurių grožiu renginio dalyviai bus kviečiami gėrėtis tamsoje, pasišviesdami prožektoriais. Nuogo kūno grožis nuo seno buvo įvairių menų objektas. XIX a. pradžioje išrastas fotografijos procesas atvėrė naujas erotikos žanro galimybes, erotinės fotografijos sparčiai populiarėjo. Nepralenkiami buvo prancūzai, kurie pirmieji pradėjo leisti erotinius atvirukus. Šiais atvirukais išgarsėjo ir vienas įžymiausių XX a. pradžios moters akto fotografų prancūzas Julianas Mandelis. XX a. 2-4 dešimtmečiais jo moters akto fotografijų atvirukų serijas leido garsios ne tik Prancūzijos, bet ir Vokietijos leidybinės firmos. Beveik 40 J. Mandelio erotinių atvirukų pateko į žinomo pedagogo, dailininko, publicisto Jaroslavo Rimkaus (1888-1976) daugiau nei 200 moters grožiui skirtų atvirukų kolekciją. Dabar kolekciją puoselėja ir pildo J. Rimkaus sūnus šiaulietis menotyrininkas profesorius Vytenis Rimkus. Jis ir sutiko dalį šios kolekcijos eksponuoti parodoje. Idėja senovinius atvirukus paversti drobėmis kilo Ch. Frenkelio vilos muziejininkui Donatui Jokūbaičiui. Sumanymas buvo įgyvendintas, kai UAB "Branduolinis" įsigijo specialią techniką. Bendrovės "Branduolinis" pardavimų vadovas Renatas Porakis sakė, kad iš pradžių buvo baiminamasi dėl kokybės. Juk didinti atvirukus reikėjo ne vieną dešimtį kartų. Tačiau rezultatas nenuvylė. Iš nedidelio atviruko į kvadratinio metro dydžio senovinį paveikslą virtę moterų aktai - įspūdingi. Rugpjūtį šias reprodukcijas bus galima pamatyti ir Fotografijos muziejuje. Renato Porakio teigimu, įsigyta technika bendrovei atvėrė naujas veiklos sritis, kur kas įdomesnes nei reklaminių stendų spausdinimas ant tentų. Viena iš jų - galimybė fotografijas paversti tapytais paveikslais ir atspausdinti juos ant drobės. Netrukus tai pasieks ir plačiają auditoriją, įgyvendinant projektą www.printart.lt .
Lietuvoje muziejų naktys rengiamos vos kelerius metus. Europoje tokie renginiai turi jau kelių dešimtmečių tradicijas. Per šias naktis muziejai atveria savo ekspozicijas tūkstančiams lankytojų jei ne visiškai nemokamai, tai bent už simbolinę kainą. Be nuolatinių ekspozicijų, muziejai rengia ir įvairias atrakcijas, koncertus, netikėtus performansus, ypatingas parodas. Kai kuriuose Europos miestuose muziejų naktys rengiamos net ne vieną, o kelis kartus per metus. Nuo 2005 metų Prancūzijos kultūros ir komunikacijos ministerijos bei Prancūzijos muziejų iniciatyva rengiamas tarptautinis projektas "Muziejų naktis".
- Bręsta naujas tvarkymosi sąjūdis
-
Modesta JURGAITYTĖ Minėdami Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 20-metį, Šiaulių moksleiviai vienijasi pilietinei akcijai "Čia mano namai". Balandį prasidėjusi akcija ne tik moksleivius, bet ir visus miestelėnus ragina tvarkyti, gražinti savo miestą ir atliktus darbus (prieš ir po) fiksuoti fotografijose. Akcija "Čia mano namai" kviečia mąstyti apie pilietiškumą, visuomenę vienijančias vertybes.
 | Pilietinė akcija "Čia mano namai" prasidėjo Beržynėlyje. Plakatą laiko Gytarių vidurinės mokyklos 7a klasės mokiniai ir jų vadovė Inga Urbonienė. |
Apie šią akciją, jos svarbą kalbamės su Švietimo skyriaus vedėjo pavaduotoja Asta Lesauskiene, "Juventos" pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Jūrate Ančerevičiūte, Gytarių vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja papildomam ugdymui Rita Blaževičiene ir Juliaus Janonio gimnazijos vienuoliktoku, Mokinių seimo prezidentu Renaldu Nainiu. Kviečia miestą vaduoti iš šiukšlių Idėja rengti pilietinę akciją, kurios metu būtų švarinamas ir fotografuojamas miestas, organizatoriams kilo prieš 3-4 metus Aukštabalio ir "Juventos" mokyklose. Ją pasiūlė patys moksleiviai. "Kai Sąjūdžio dalyviai paklausė, kaip jaunimas galėtų prisidėti minint Sąjūdžio 20-metį, kilo mintis įgyvendinti šią idėją, kalbėti apie abi kartas vienijančias vertybes. Tuomet žmogui buvo aktualu prikelti Lietuvą, taip kaip dabar laikas ją prikelti iš šiukšlių", - pasakoja Švietimo skyriaus darbuotoja A. Lesauskienė. Sąjūdis buvo dvasinių vertybių - gėrio, grožio, Tėvynės meilės, laisvės suvokimo, kultūrinio paveldo - saugotojas, atsakomybės puoselėtojas. Ankstesnė jo veikla įpareigoja ir šiandien nesėdėti sudėjus rankų, o imtis veiklos. Gytarių vidurinės mokyklos darbuotojos manymu, Sąjūdžio pradžioje žmonės buvo vieningi, o dabar kiekvienas įlindo į savo kampelį. "Tad norisi dalykų, kurie vienytų ir vyresnius, ir jaunesnius, o labiausiai, ko gero, vienija bendra veikla. Akcija vadinasi "Čia mano namai" todėl, kad aš čia gyvenu, čia yra mano artimiausi žmonės", - sako R. Blaževičienė. Akcijos rengėjai kviečia ne tik Šiaulių moksleivius, bet ir visus šiauliečius tvarkyti, gražinti, puoselėti apleistas, netvarkingas miesto vietas - parkus, kiemus, kapines. Sprendžiamos turėtų būti ne tik šiukšlių problemos – galbūt kažkas nenudažyta, neišvežta (senas automobilis), galbūt trūksta šiukšliadėžės. "Tikimės, kad tai nebus vienkartinis šiukšlės pakėlimas, bet bus išspręstos ilgalaikės problemos", - viliasi A. Lesauskienė. O pradėti reikia nuo mažų darbų. Pradėkime nuo savo kiemo Jeigu neužtenka savo jėgų, šiauliečiai raginami kreiptis į verslininkus, įmones, kad šios padėtų. Be to, organizatoriai viliasi, kad prie šios akcijos prisijungs ir Šiaulių įmonės, nes ne visų teritorijos švarios ir tvarkingos. Dar vienas svarbus šios akcijos akcentas – fotografija. Rengėjai kviečia visus miesto tvarkytojus ir gražintojus fotografuoti tvarkomas vietas prieš talką ir po jos, o nuotraukas, įrašytas į kompaktinį diską ar diskelį, atnešti į Švietimo skyriaus sekretoriatą (Pakalnės g. 6a) arba atsiųsti elektroniniu paštu cia.mano.namai@gmail.com. Visos nuotraukos bus eksponuojamos spalį vyksiančioje fotografijos parodoje. Akcija "Čia mano namai" buvo pristatyta Beržynėlyje. Čia vyko ne tik šventė. Moksleiviai tvarkė ir Beržynėlio aplinką, sodino medelius. Gytarių vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Rita Blaževičienė sako, kad vaikai labai gerai pastebi vietas, kurias reikia tvarkyti, žino šiukšlinimo problemų sprendimo būdus. "Šalia "Klevo" futbolo stadiono renkasi žmonės, vaikai, tad ten yra krūvos šiukšlių. Vaikai sako, jog nemestų jų ant žemės, bet kur jas dėti, jeigu nėra šiukšliadėžių? Bandysime išspręsti šią problemą", - pasakoja R. Blaževičienė. "Požiūris, jog jaunimui šiukšlinimo problemos nerūpi, yra neteisingas. Mūsų mokykloje taip pat vyko renginių, kuriuose propagavome pakelti šiukšlę, sutvarkyti mokyklą. Ekologinės problemos yra aktualios visame pasaulyje, tad reikia kažką daryti. Pradėti reikia nuo savo kiemo, mokyklos, miesto. Šitą veiklą reikia padaryti įdomią, tada ji pritrauks daugiau žmonių", - mano J. Janonio gimnazijos vienuoliktokas R. Nainys. Ieškos vienijančių vertybių O kaip miesto tvarkymas siejasi su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 20-mečiu? "Prieš 20 metų Sąjūdis buvo tam, kad atkurtų Lietuvos Nepriklausomybę. Ar dabar negali būti sąjūdžio tam, kad sutvarkytume savo miestą? Be to, tai skatina pilietiškumą, o Sąjūdis iš to ir gimė – meilės Tėvynei, savo aplinkai, kiemui, tam, kas esi", - apie jaunimą ir Sąjūdžio narius vienijančias vertybes pradeda kalbėti moksleivis R. Nainys. "Juk ne ką mažiau nei darbai yra svarbu susitarti, kas mums šiandien yra vertybė. Jeigu šiandien susikalbės skirtingos kartos, šiukšlių bus mažiau ir tiesiogine, ir perkeltine prasme", - sako "Juventos" pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui J. Ančerevičiūtė. Todėl, anot Švietimo skyriaus darbuotojos A. Lesauskienės, spalį Šiaulių televizijose, radijuose vyks mokinių debatai su Sąjūdžio karta apie vertybes – apie tai, kas buvo, kas šiandien svarbu jaunimui ir sąjūdiečiams. "Vyresniems žmonėms smagu, kai moksleiviai ateina tripsalvės pakelti, paminėti svarbių datų. Tačiau svarbu ne tik vėliavą pakelti, bet ir suprasti, kodėl tai daroma, kas yra pilietiškumas, todėl labai svarbu kalbėti. Vėliavą pagerbti galima ir sutvarkius kiemą", - mano Švietimo skyriaus darbuotoja A. Lesauskienė. Anot jos, brandesnio amžiaus ir jaunų žmonių pilietiškumo suvokimas labai skiriasi. "Mes, vyresni, pilietį suvokiame kaip atsakingą, mokantį ginti interesus, visuomenišką žmogų. Jaunimui pilietiškumas yra gimdyti vaikus, turėti daugiau nei vieną vaiką - ko mes nė nepagalvojame, - sako Švietimo skyriaus darbuotoja. - Jei mes kovo 11-ąją nematome jaunimo pilnos aikštės, tai dar nereiškia, kad jie nėra pilietiški. Dažnai moksleivius ir mokyklas be pagrindo kaltina, kad nevyksta pilietiškumo pamokų." Pilietinė akcija "Čia mano namai" baigsis spalio 17 dieną, kai Šiauliuose Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis minės savo 20-metį. Tądien iš Saulės laikrodžio aikštės bus paleisti penki tūkstančiai trispalvių balionų su užrašytais savo kraštui padarytais gerais darbais.
- Įdomioji muziejaus istorija
-
Modesta JURGAITYTĖ Atėję į Šiaulių "Aušros" muziejų kartais nė nepagalvojame, kad kiekvienas eksponatas turi savą, įdomią, kartais net kriminalinę ar juokingai graudžią istoriją. Rašinių cikle "Įdomioji muziejaus istorija" šias istorijas pasakoja Šiaulių "Aušros" muziejaus darbuotojai, kurie dalyvaudami įvairiose ekspedicijose taip pat patyrė netikėčiausių nuotykių.
 | Vaikus Aušros alėjos rūmuose esančioje ekspozicijoje "Šiaulių krašto praeitis: nuo seniausių laikų iki XVII amžiaus" labiausiai traukia ne archeologiniai radiniai, o dailininko Gerardo Bagdonavičiaus katino iškamša, užkelta ant XVI a. vidurio krosnies šalia senovės žmogaus džiovinamų batų. Autorės nuotr. |
Kaip numirėliai išgelbėjo archeologo sandėliuką Ši istorija bus pasakojama anonimiškai, kad Šiaulių "Aušros" muziejaus darbuotojo kaimynai neišsigąstų ir vaiduoklių savo name neimtų ieškoti. O nutiko ji prieš porą metų. Vienas Šiaulių "Aušros" muziejaus archeologas kasinėjo senkapius Pašvitinyje... "Archeologų kasinėjimo objektas yra senų laikų gyvenimo pėdsakai. Dažniausiai tyrinėjami kapinynai, kadangi senovėje buvo paprotys į kapą su numirėliu dėti ginklus, gražiausius papuošalus, kitus daiktus, tad iš jų galima sužinoti daug įdomios informacijos. Senkapiai yra vėlyvi kapinynai, viduramžių laidojimo paminklai. Mes objektą atkasame, atpreparuojame, viską užfiksuojame, nubraižome, užrašome, surenkame įkapes ir žmonių kaulus. Įkapes vežamės į muziejų, jas restauruojame, konservuojame, saugome, rengiame parodas ir ekspozicijas. O kaulus atiduodame Vilniaus universiteto antropologams, kurie juos ištiria, nustato mirusiojo lytį, amžių, ligas. O paskui jie tuos iš visų Lietuvos archeologų surinktus kaulus vienoj vietoj palaidoja. Kaulai pas mus nebegrįžta", - apie archeologų darbą pasakoja Šiaulių "Aušros" muziejaus Archeologijos skyriaus vedėja Audronė Šapaitė. Vis dėlto galima suprasti, kad yra toks etapas tarp kaulų iškasimo ir jų atidavimo antropologams. Juk vos juos iškasęs išsyk į Vilnių neveši. "Kartais veži tuos kaulus į muziejų palaikyti, bet kartais, jeigu nepakeliui ar dėl kitų priežasčių, tądien juos laikai savo namuose", - tęsia A. Šapaitė. Taip nutiko ir Pašvitinyje kasinėjusiam Šiaulių "Aušros" muziejaus archeologui. "Normalūs žmonės savo sandėliukuose laiko uogienes ir raugintus agurkus, o archeologas į savo sandėliuką daugiabučiame name pasidėjo iškastus kaulus", - istoriją toliau pasakoja Archeologijos skyriaus vedėja. Anot jos, tų iškastų kaulų buvę daugokai – prikrauta didelė dėžė nuo televizoriaus, kelios mažesnės dėžės ir porą maišų. "Senkapis buvo nemažas, darbavomės ten netrumpai", - komentuoja archeologė. Lyg tyčia tą naktį, kai iškasti kaulai savo kelionės pas antropologus laukė archeologo sandėliuke, buvo išplėšti viso namo sandėliukai, pavogti vertingi daiktai. Archeologo sandėliuko durys taip pat buvo išplėštos, tačiau nė vienas daiktas nepaimtas. "Matyt, vagys pamatė numirėlių kaulus, pagalvojo, kad šito sandėliuko šeimininkas – maniakas, tad jie tik pasižiūrėjo, apsisuko ir išėjo. Archeologė juokiasi, gal papasakojus šią istoriją vagys atsilieps... O numirėliai tiesiog "padarė" gerą darbą - apsaugojo archeologo sandėliuką nuo vagių. Kaip G. Bagdonavičiaus katinas tapo archeologijos eksponatu Kitas A. Šapaitės pasakojimas - Šiaulių "Aušros" muziejui atitekusio dailininko Gerardo Bagdonavičiaus katino, pagyvinusio archeologijos ekspoziciją, istorija. Brandesnio amžiaus šiauliečiai, ko gero, dar prisimena Šiauliuose 1901-1986 metais gyvenusį ir kūrusį dailininką Gerardą Bagdonavičių. Jis kūrė ekslibrisus, "Rūtos" fabrikui saldainių popieriukus, grafikos darbus, piešinius. Tai buvo ekscentriškas, į save dėmesį atkreipiantis bohemos žmogus. G. Bagdonavičius dėl mažo ūgio ir savo profesijos buvo gavęs net "Penzeliuko" pravardę. Dailininkas dirbo teatre – darė dekoracijas, taip pat dėstytojavo. "Tarybinių laikų pradžioje jis vaikščiojo vilkėdamas šortus ir užsidėjęs skrybėliuką. Turėjo jis tokį katiną, kurį labai mylėjo. Kai tas katinas nugaišo, jis pasidarė jo iškamšą", - pasakoja Archeologijos skyriaus vedėja. Po G. Bagdonavičiaus mirties visi jo daiktai ir katino iškamša liko jo name. Kadangi Šiaulių "Aušros" muziejus kaupė dailininko kūrybinį ir memorialinį palikimą, jo daiktus nupirko iš dailininko giminių. Kartu su G. Bagdonavičiaus dailės kūriniais, paletėmis, stalais, kitais baldais "Aušros" muziejui atiteko ir jo mylimo katino iškamša. "Muziejuje yra rinkinių komplektavimo komisija, kuri peržiūri visus į eksponatus pretenduojančius daiktus ir sprendžia – imti juos ar ne. Komisija nusprendė, kad katinas yra nušiuręs, pasenęs ir neturi jokios meninės ar kitokios vertės, tad į eksponatus netinka. Buvo jį netgi į kampą numetę", - G. Bagdonavičiaus katino istoriją pasakoja A. Šapaitė. Anot moters, muziejaus santechnikas jau buvo pasirengęs sudeginti jį krosnyje, bet tą katiną pamatė Restauravimo skyriaus vedėja ir atėmė iš santechniko. Sakė – gal kur pravers... "Ta istorija vyko maždaug tuo metu, kai ruošėme naują archeologijos ekspoziciją "Šiaulių krašto praeitis: nuo seniausių laikų iki XVII amžiaus". Stengėmės, kad eksponatai būtų ne tik į lentynėles sudėti – ir namuką pastatėme, ir šulinį grindis prakirtę padarėme. Buvo atstatyta ir dubeninių koklių XVI a. vidurio krosnis", - pasakoja A. Šapaitė. Kolegos vis užsukdavę pažiūrėti, kaip sekasi rengti naują ekspoziciją, išsakydavę pastabų. Kolegė Aurelija Malinauskaitė vienąkart pastebėjusi, kad ant tos krosnies būtinai reikia katino. Tuomet buvo prisimintas G. Bagdonavičiaus katinas... "Aš jį suradau ir ten padėjau. Vertės požiūriu tai yra ne pats vertingiausias eksponatas, bet visų lankytojų, ypač vaikų, labiausiai mėgstamas ekspozicijos dalyvis", - juokiasi A. Šapaitė iš vingiuotos G. Bagdonavičiaus katino iškamšos istorijos, kol kas besitęsiančios ant krosnies.
- Kol tėvai pramogauja, vaikai gali žaisti "Bembyje"
-
Modesta JURGAITYTĖ Turbūt visi tėvai yra patyrę "malonumą" apsipirkinėti su mažamečiais vaikais. Net mamai, auginančiai vaikučius, netikėtai gali prireikti išlėkti porai valandų, o auklės taip greitai nerasi. Dabar tėvai turi išeitį – savo atžalas jie gali palikti žaidimų kambaryje "Bembis", įsikūrusiame prekybos centre "Bruklinas". "Bembyje" vaikus nuolat prižiūri auklės, su jais žaidžiama, savaitgaliais čia vyksta teminiai renginiai.
 | Kol tėvai pramogauja ar apsipirkinėja, jų atžalos gali žaisti, dūkti "Brukline" įsikūrusiame žaidimų kambaryje "Bembis". Čia vaikus nuolat prižiūri auklės, jie gali atsigerti sulčių. |
Svarbiausia – dėmesys kiekvienam vaikui Nuo šių metų pradžios veikiantis žaidimų kambarys "Bembis" įsikūręs šalia ketvirtojo įėjimo į prekybos centrą "Bruklinas", už ledo arenos, priešingoje pusėje nei prekybos centras "Norfa". Jis dirba nuo 10 iki 22 valandos. UAB "Sansita" vadybininkė Sigita Brazdeikienė sako, kad paprastai vaikai paliekami nuo vienos iki trijų valandų – per tiek laiko tėvai apsiperka, susitvarko reikalus, papramogauja. "Bembyje" galima palikti vaikus nuo trejų metų, jeigu tėvai pageidauja – ir mažesnius. UAB "Sansita" direktorė Sonata Liutikienė pasakoja, jog vaikus prižiūrinčios merginos dirba atsakingai, mažųjų nepalieka vienų. Vieni vaikai lengvai suranda bendraminčių bei jiems patinkančių žaislų, kitiems reikia padėti, žaisti kartu. Anot pašnekovės, nuolat į vaikų kambarį užsukantys mažieji jau turi net savo mylimiausias auklytes. "Bembio" vadovė teigia, jog pagrindinis šio žaidimų kambario privalumas ir yra nuolatinis dėmesys vaikui. Čia visad atsižvelgiama į mažųjų poreikius. Jeigu vaikams atsibosta žaidimas, jis pakeičiamas kitu. Stengiamasi, kad visi liktų patenkinti. "Bembyje" vaikai gali ne tik žaisti, dūkti, bet ir atsigerti sulčių. Kai tėvai atveda vaikus į žaidimų kambarį "Bembis" visuomet užsirašomi jų telefonai, jeigu netikėtai vaikui prireiktų tėvelių. Todėl tėvai pramogauti ar tvarkyti reikalus gali ne tik prekybos centre "Bruklinas", bet ir kitose miesto vietose. "Bembio" vadovė sako, kad rengdama vaikų kambarį rinkosi tokius žaislus, su kuriais vaikai negalėtų susižeisti. Nors karstynės yra šaunu, vaikai sugeba žaisti, dūkti ir be jų – tokio principo laikomasi žaidimų kambaryje "Bembis". Čia vaikai gali šokinėti ant pripučiamo batuto, berniukus masina vietoje stovinčio motociklo vairavimas. Ant motociklo atsisėdęs vaikas priešais esančiame ekrane mato kelią ir lyg tikru motociklu turi juo manevruoti. "Bembyje" daug mąstyti skatinančių stalo žaidimų. Vadybininkė S. Brazdeikienė pasakoja, jog vienas berniukas net pasidžiaugęs, kad čia nėra žaidimų kambariuose įprastų čiuožynių, tačiau galima rasti įdomių žaislų. Organizuojami smagūs teminiai renginiai Savaitgaliais "Bembyje" rengiami teminiai vakarėliai. Moterys prisimena, jog ypač smagi buvusi "Raudonkepuraitės" šventė. Mergaitės net kitą savaitgalį į vaikų kambarį atėjo raudonais sijonukais, nors tuomet vakarėlio tema jau buvo kita. Per Velykas "Bembyje" vaikai rideno margučius, kovo 8-ąją vyko mergaičių fiesta. Neseniai buvo organizuojamas ir piešimo ant veido konkursas. "Veidukų" nuotraukas vertino tėvai, "Bruklino" lankytojai, o konkurso nugalėtojas galėjo valandą nemokamai žaisti "Bembyje". UAB "Sansita" bendradarbiauja su kitomis "Brukline" įsikūrusiomis įmonėmis ir jegu čia perkate natūralias sultis ar ledus, gaunate 10 procentų nuolaidą apsilankyti žaidimų kambaryje "Bembis". "Bembio" kolektyvas ne tik prižiūri vaikus, bet organizuoja ir vaikų gimtadienių šventes, įvairius vakarėlius. Jie gali vykti "Bembyje", jūsų pasirinktoje ar "Bembio" darbuotojų rekomenduotoje vietoje. S. Liutikienė sako, kad renginių organizavimo poreikis atsirado vos atidarius "Bembį" – tėvai išsyk pradėjo klausinėti, ar įmonė teikia tokias paslaugas. Išsamią informaciją apie vakarėlių vaikams rengimą sužinosite paskambinę telefonu 8~698 10 279.
- Prie Salduvės liepsnojo baltų ugnys
-
Jūratė RAUDUVIENĖ, Savivaldybės atstovė spaudai Salduvėje šurmuliavo graži lietuvių ir latvių draugystės šventė "Baltų ugnys prie Salduvės". Ją pradėjo raiteliai, iškilmingai įnešę Latvijos ir Lietuvos vėliavas. Iš popierinių geltonų vėliavėlių buvo sudėliotas saulės simbolis. Saulėtas dangus leido NATO lakūnams skrydžio metu įamžinti ŠPRC Buitinių paslaugų skyriaus ir lopšelio-darželio "Salduvė" sudėliotą Salduvės piliakalnio puošmeną.
Baltų centro atstovai papasakojo apie baltų kultūrą ir papročius. Salduvės pagrindinė mokykla, Šiaulių ir Jelgavos dailės mokyklos surengė piešinių parodą tema "Baltų mitologija". Šventėje suliepsnojo draugystės laužas. Meninė programoje koncertavo lopšelio-darželio "Salduvė" "Mažieji salduviukai", svečiai iš Jelgavos, Šiaulių pagyvenusių žmonių ansamblis "Sidabrinė gija", Pagyvenusių žmonių asociacija, vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis "Abrūsėlis", kolektyvas "Dainoriai". Renginį užbaigė visi jo dalyviai, užtraukdami bendrą dainą.  | |  | Šventėje "Baltų ugnys prie Salduvės" linksminosi ne tik lietuviai, bet ir latviai. Iš popierinių geltonų vėliavėlių buvo sudėliotas Saulės simbolis. |
- Odos menas verslui
-
Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakultete savo baigiamuosius darbus iš odos pristatė Taikomosios dailės ir technologijų katedros Odos studijų centro bakalauro ir magistro studijų studentai. Parodoje "Odos menas verslui" lankytojai išvydo verslo aplinkai skirtų daiktų: nuo odinio dėklo dokumentams, knygų odiniais viršeliais iki laikrodžių ar interjero akcentų.
 | ŠU Socialinių mokslų fakulteto dekanas Teodoras Tamošiūnas (dešinėje) džiaugiasi originaliais studentų iš odos kurtais darbais. Subtilaus odos meno jaunuolius moko Menų fakulteto Taikomosios dailės ir technologijų katedros vedėjas Albinas Kavaliauskas. |
Šiemet išleidžiami pirmieji taikomosios dailės ir verslo specialybės absolventai. Odos dailininkas ir studentų darbų vadovas Albinas Kavaliauskas džiaugiasi, kad pagaliau šie specialistai ruošiami ir Lietuvoje. Lietuvius išstūmė aukšta studijų kaina Dar sovietmečiu apie 1955 metus Estijos dailės akademija buvo įsipareigojusi ruošti keletą odos meno specialistų iš Lietuvos. Bėgant metams minėta aukštoji mokykla pakėlė studijų įkainius, todėl studentų gretos iš mūsų šalies ėmė retėti. Lietuvai iškovojus Nepriklausomybę, lietuvaičių Estijos dailės akademijoje neliko visiškai. Kaip odą pritaikyti praktiškai, buvo mokoma tuomečiuose mūsų šalies technikumuose, tačiau odos meno specialistai su aukštuoju išsilavinimu nebuvo ruošiami. Atsiradus poreikiui, Šiaulių universitete odos meną dėstantis docentas Albinas Kavaliauskas inicijavo naują specialybę. Taip prieš ketverius metus, bendradarbiaujant su Socialinių mokslų fakultetu, buvo įsteigta studijų programa Taikomoji dailė ir verslas, turinti odos, aprangos dizaino ir floristikos atšakas. Šiemet išleidžiama pirmoji taikomosios dailės ir verslo specialybės studentų laida. Docentas A. Kavaliauskas, Taikomosios dailės ir technologijų katedros vedėjas, sako norėjęs savo patirtį perduoti jaunajai kartai, kad ji nenueitų perniek, kaip koks kampe dūlantis paveikslas: "Per daugelį metų atsirado poreikis kurti tokią studijų programą, nes oda be vadybos žinių ir finansavimo yra pasmerkta. Dabar belieka eiti į priekį, nes trauktis nebėra kur."  | Kai kurios iš odos sukurtos interjero detalės yra ne tik estetiškos, bet ir praktiškos, kaip ir šis laikrodis. |
Įvaizdį kuria ir asmeniniai daiktai Šią žiemą Šiaulių universitetą baigė trys taikomosios dailės magistrantai, o pavasarį taikomosios dailės ir verslo bakalauro studijas baigs šeši jaunuoliai. Vadybos ir meno žinių daugiausia semiasi merginos, grupėje studijuoja tik du vaikinai. "Svarbiausia, kad šios specialybės studentai uoliai lanko paskaitas ir ne ką prasčiau kremta verslo vadybos mokslus nei vadybos specialybės studentai. Baigę studijas, jie galės būti projektuotojais, menininkais ar verslininkais. Jų galimybės rinktis veiklos sritį išsiplečia", - sako A. Kavaliauskas. Sukurtais darbais studentai verslininkams siūlo išlaikyti vientisą stilių - nuo dėklo akiniams, raktų pakabuko iki padėkliuko puodeliui. Už šiuos daiktus ne ką mažiau svarbi ir stilistinė aplinka. "Koks įspūdis apie verslo žmogų susidaro, kai iš kišenės jis išsitraukia vienokios firmos piniginę, o iš kitos - kinišką dėklą telefonui? - klausia studentų darbų vadovas A. Kavaliauskas. - Įvaizdį padeda sukurti ne tik apranga, bet ir vienodo stiliaus asmeniniai daiktai." Bėgant laikui docentas studentų labui viliasi įsigyti naujausių medžiagų, brangių odos pavyzdžių ir per paskaitas taikyti modernias technologijas. Taikomosios dailės ir verslo specialybės trečiakursės studentės Jūratė, Eglė ir Jekaterina pasirinko studijas siekdamos suderinti ir tiksliuosius mokslus, ir menišką prigimtį. Neapsisprendusiam dėl profesijos jaunuoliui ši specialybė, jų nuomone, yra pats idealiausias variantas. Trečiakursės tikina, kad baigusios studijas galės tapti vadybininkėmis ar laikui bėgant pradėti savo verslą.  | Baigiamiasis studento darbas - studijų rezultatas. |
- Savo ateitį "išrinktieji" išsirinko patys
-
Tomas DULINSKAS Išauklėti žmogų lengviau nei perauklėti. Deja, laiku nepadarius vieno, tenka griebtis kito. Statistika negailestinga: kone trečdalis už grotų atsidūrusių asmenų, atlikę bausmę, per metus grįžta atgal. Kas jų laukia išėjus? Dažniausiai niekas, išskyrus senus bendrus ir senus įpročius. Be specialybės, darbo įgūdžių, gyvenamo kampo ir šeimos. Visuomenės požiūris į juos – daugiau nei aiškus. Taigi naujas nusikaltimas, areštas, teismas - ir ratas užsidaro.
 | Šiaulių tardymo izoliatoriuje esanti koplytėlė ne vienam laisvę praradusiam žmogui tampa vieta, kur giliau susimąstoma apie savo gyvenimą ir kuriami šviesesnės ateities planai. Kad išėjusiam į laisvę juos realizuoti būtų lengviau, jau treji metai įgyvendinamas projektas "Išrinktieji". |
Prieš trejus metus, 2005-ųjų kovą, gavęs Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą, Kalėjimų departamentas (KD) pradėjo įgyvendinti nuteistųjų integracijos į darbo rinką projektą "Išrinktieji". Jo trukmė – 30 mėnesių, bendra vertė – apie 2,4 mln. litų. Projekte iki 2007-ųjų rugsėjo dalyvavo 250 nuteistųjų. Įvertinus sėkmingus rezultatus, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Europos socialinio fondo agentūra ir KD pernai rugpjūtį pasirašyta sutartimi pratęsė projektą iki 2008-ųjų liepos. "Išrinktaisiais" tapo dar 45 nuteistieji. Projekte dalyvauja KD pavaldžios įkalinimo įstaigos – Alytaus, Marijampolės, Panevėžio pataisos namai bei Vilniaus 2-ieji pataisos namai ir 17 pataisos inspekcijų, veikiančių vienos ar dviejų savivaldybių teritorijose. "2003 metų pradžioje iš pataisos įstaigų lygtinai paleistų asmenų įsidarbino mažiau nei 13 procentų, – sako projekto "Išrinktieji" vadovė, KD Personalo skyriaus viršininkė Živilė Mikėnaitė. – Tai mus ir paskatino kurti ir įgyvendinti projektą, kuriuo siekiama į laisvę grįžusiems asmenims sukurti paramos ir pagalbos priemonių sistemą, o tai mažina nuteistųjų socialinę atskirtį." Kaip tampama "išrinktaisiais"? Pasak Ž. Mikėnaitės, dalyvauti projekte gali nuteistieji, savo elgesiu atitinkantys lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų sąlygas, turintys motyvaciją įsidarbinti ir dirbti ar mokytis, apsisprendę grįžti į tą teritoriją, kurioje veikia pataisos inspekcija – projekto partnerė. Jiems dėstomi kompiuterinio raštingumo, užsienio kalbų, verslo organizavimo, psichologijos, socialinio adaptavimosi kursai. Projekto dalyviai taip pat turėjo galimybę įgyti statybininko specialybių – plytelių, šaligatvių klojėjo, apdailininko, tinkuotojo, dažytojo, mūrininko – žinių, išklausyti teorinę B ir C kategorijos vairuotojų kursų dalį. Visi projekto "Išrinktieji" programų dalyviai, išklausę verslo organizavimo pagrindų kursus, parengė verslo planus, kuriuose apibūdino, kokia veikla norėtų užsiimti ir kokį nuosavą verslą steigtų, jei turėtų galimybę. Dalyviai aprašė savo svajonių įmonės veiklos pobūdį, jos kryptis, pagrindinius verslo tikslus, rinkodaros priemones, atliko konkurencijos analizę, įvertino riziką, gamybos procesą. "Projektas novatoriškas tuo, kad kuriama nauja pataisos namų ir pataisos inspekcijų bendradarbiavimo sistema, kaupiami, analizuojami duomenys apie nuteistą asmenį, jais keičiamasi, – sako Ž. Mikėnaitė. – Pataisos inspekcijos, būsimosios probacijos tarnybos pagrindas tiesiogine to žodžio prasme perima kiekvieną į laisvę lygtinai paleistą nuteistąjį. Dingsta formalumas, didėja asmeninė pareigūnų atsakomybė už galutinį rezultatą – niekuomet nebesusitikti su tuo pačiu klientu ir neišgirsti, kad jis vėl už grotų." Iš pataisos namų gavę išsamios informacijos apie paleidžiamą asmenį, pataisos inspekcijų pareigūnai dar prieš du ar tris mėnesius pradeda parengiamąjį darbą vietovėje, į kurią turi grįžti nuteistasis. Pareigūnai bendrauja su jo artimaisiais, potencialiais darbdaviais, socialinėmis tarnybomis. Viskas tam, kad į laisvę paleisti nuteistieji tuoj pat gautų visokeriopą pagalbą, o ne vėl neatsidurtų gatvėje. Kad jaustų rūpestį, nebūtų palikti likimo valiai. Kad galėtų toliau mokytis, gilintis, konsultuotis su specialistais, ieškoti ir rasti darbo, pradėti savo verslą. "Iš pradžių žodis "išrinktasis" šokiravo ne tik nuteistuosius, bet ir dalį mūsų prižiūrėtojų, – pripažino projekto koordinatorius Marijampolės pataisos namuose Antanas Baliukevičius. – Tačiau netrukus juokeliai baigėsi. Atrinkdami nuteistuosius ir jau pirmąją grupę komplektuodami problemų neturėjom. Mūsų klientai visuomet į laisvę veržėsi, bet šįkart galėjo tai daryti įgiję anapus grotų jiems labai praversiančių žinių." Į vieną vietą sudaromose grupėse pretendavo po tris ar keturis nuteistuosius. Buvo renkamasi iš sąrašo tų, kurie lygtinio paleidimo sąlygas atitiko ne tik formaliai. Psichologijos ir verslo planų sudarymo, dalykinės kompetencijos ir anglų kalbos paskaitos, žinoma, – patrauklus dalykas, bet projekto "Išrinktieji" sėkmė, A. Baliukevičiaus nuomone, glūdi kitur. Tai – teigiamas psichologinis nuteistųjų nusiteikimas. Projekte dalyvavo beveik šimtas Marijampolės pataisos namų klientų, iš jų atgal grįžo vos vienas. Šiaulietis 46 metų Stasys iš Alytaus pataisos namų į laisvę lygtinai išėjo dar 2007-ųjų birželį. Nepraėjus nė mėnesiui, jis įsidarbino gintaro dirbinių įmonėje. Gaila, bet iš jos teko išeiti. Pablogėjus sveikatai, jam buvo suteikta invalidumo grupė. Stasys optimistas – užsiregistravęs darbo biržoje tikisi dar pasimokyti. Dalyvaudamas projekte "Išrinktieji", pramoko dirbti su kompiuteriu, bet trūksta įgūdžių. "Kas nori, darbo susiranda, – įsitikinęs jis. – Suklupęs visuomet gali atsikelt, tereikia nusiteikti tam. Juk blogį sau pasidarai pats, ne kiti dėl to kalti..." Pasak Šiaulių regiono pataisos inspekcijos administracijos viršininkės Juditos Tamošiūnienės, projekto koordinatorės šiame krašte, "išrinktieji" iš kitų lygtinai paleistų nuteistųjų išsiskiria požiūriu į darbą. Jie kur kas atkakliau jo ieško, turi daugiau žinių, stipriau kabinasi už gyvenimo laisvėje. Iš pataisos namų į Šiaulių regioną (Šiaulių miesto ir rajono, Radviliškio bei Telšių rajonų pataisos inspekcijų veiklos teritorijas) yra grįžę 29 projekte dalyvavę nuteistieji. Keturi dar tebėra inspekcijų įskaitoje, trys iš jų – naujokai, ką tik lygtinai paleisti į laisvę. "Stipresnę motyvaciją įsidarbinti ir dirbti, negrįžti ten, iš kur išėjo, turi nuteistieji, kuriems daugiau liko iki bausmės pabaigos", – sako J. Tamošiūnienė. KD duomenimis, iš 207 dviem pirmaisiais srautais lygtinai į laisvę paleistų nuteistųjų, dalyvavusių projekto "Išrinktieji" adaptacinėse programose ir mokymuose, 126 dirba. Tai – beveik 61 proc. Legalų pragyvenimo šaltinį įgiję, motyvą dirbti jau turintys žmonės tikrai kabinsis į gyvenimą tam, kad už grotų nebegrįžtų. Padėkime jiems. Saugiau gyventi bus visiems.
- Vadovėlių derliaus šventė
-
Doc. dr. Irena RAMANECKIENĖ Velykinių atostogų metu į Šiaulių Centro pradinę mokyklą jau dvyliktą kartą rinkosi pradinių klasių mokytojų elitas: alternatyvių mokymo priemonių autorės, mokytojos, eksperimentuojančios tomis alternatyvomis arba besidominčios naujovėmis ir galinčios dalykiškai diskutuoti įvairiais mokymo(-si) pradinėje mokykloje klausimais.
Respublikinio seminaro-diskusijos tema – "Antrieji darbo metai su komplektu "Pupa", mokant lietuvių kalbos: patirtis, ieškojimai, perspektyvos" (organizatoriai: Šiaulių miesto savivaldybės Švietimo skyrius ir Šiaulių Centro pradinė mokykla). Mokymo priemonių komplekto autorės – pradinių klasių mokytojos ekspertės: Džeralda Kuzavinienė (Gytarių vidurinė mokykla), Jolanta Skridulienė ir Vilija Vyšniauskienė (Šventupio vidurinė mokykla). Tų mokyklų bendruomenės (pedagogai, mokiniai, jų tėvai) turėtų didžiuotis, kad mokymo knygos, plintančios po Lietuvą, kuriamos ir brandinamos jų kolektyvuose. Seminare atkreiptas dėmesys į autorių sizifišką darbą, renkant reikalingą medžiagą ir komponuojant ją į vadovėlius, pratybų sąsiuvinius, kompaktines plokšteles ar padalijamosios medžiagos rinkinius. Džiaugtasi mokymo priemonių originalumu, patrauklumu ir vaizdumu. Seminare mokymo priemonių autorės pristatė "Pupa 3", supažindino su skaitymo tekstų žanrais, seka, dėmesiu lietuvių rašytojams. Atskirose sekcijose nagrinėti mokymo diferencijavimo ir individualizavimo, darbo su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais, mokomųjų dalykų integracijos, antrokėlių kalbėjimo ir klausymo kompetencijų ugdymo bei kiti klausimai, dirbant su komplektu "Pupa 2". Be darbo su "Pupa 2" ir "Pupa 3" aptarimo, buvo pristatytas "Riešuto" - alternatyvus matematikos vadovėlis I klasei. "Riešuto" autorės – ekspertė Jolanta Vengalienė ir metodininkės Salomėja Žeknienė, Jolanta Žvirblienė iš Kauno Dainavos ir S. Daukanto vidurinių mokyklų. Kalbėta ne tik apie matematikos mokymo komplekto ypatumus, bet ir apie "Pupos", "Riešuto", "Gilės" (autorės šiaulietės – Edita Minkuvienė ir Ligita Kukanauzienė) integravimą. Stebėdama mokymo priemonių autorių (Šiaulių miesto mokytojų ir Šiaulių universiteto Edukologijos fakulteto absolvenčių) kūrybingo darbo vaisius, klausydamasi jų moksliškai argumentuotų komentarų, nuoširdžiai džiaugiausi, kad jos pralenkė savo buvusius dėstytojus. Pagarbiai lenkiuosi visoms "Pupos", "Riešuto", "Gilės" autorėms ir kartu sielojuosi, kad potencialių autorių, panašių savo darbštumu, išradingumu, atkaklumu pradinių klasių mokytojų neberuošiama. Prieš 5-6 metus kažkas, apsvaigęs nuo kolegijų steigimo idėjos, visomis išgalėmis ėmėsi naikinti pradinių klasių mokytojų rengimą universitete. Mes neturėjome išmintingo "šeimininko", kuris būtų gynęs mūsų mokslinį ir pedagoginį personalą, branginęs universiteto tradicijas ir žmonių kompetencijas, patirtį bei pačią mokytojų rengimo idėją (būkime teisingi ir nesidangstykime vien demografinėmis ar socialinėmis priežastimis). Ne tik nesaugojo, bet dar ir universitete konkurencinę atmosferą tarp kelių fakultetų sukūrė – edukologus ėmė rengti visi, kurie netingėjo. Edukologijos fakultete pirmiausia buvo išdraskytos rezultatyviai dirbusios Lietuvių kalbos ir Matematikos didaktikų katedros (pastaroji ne vienai autorei suteikė pradinius vadovėlių rašymo įgūdžius). Kadangi buvo nuspręsta, kad lietuvių kalbos žinių niekam nebereikės, nes visko per akis atsinešta iš vidurinės, tai, įkūrus "Ugdymo sistemų katedrą", išdrabstytas ir buvęs metodikos kabinetas. Ta mažytė patalpėlė buvo labai reikalinga naujosios vedėjos kabinetui įrengti (negi sėdės bendroje patalpoje su paprastais dėstytojais!). Todėl šiandien metodika dėstoma "tuščiomis rankomis": studentai nesupažindinami su vadovėliais, pratybų sąsiuviniais, mokytojų knygomis, nebeliko ir vaizdo įrašų pamokų analizei... Daug ko nebeliko. Ir suinteresuotumas kokybiškai dėstyti lietuvių kalbos metodiką dingo. Į jokį kvietimą dalyvauti seminare, susitikti su vadovėlių autorėmis neatsiliepta (nebe pirmas kartas!). Net nesiteikta padėkoti organizatoriams už kvietimą į naujų vadovėlių pristatymo šventę. Gal tai arogantiškas aukštosios mokyklos dėstytojo žvilgsnis į mokytoją? Gal paniekos demonstravimas mokytojų konferencijoms, seminarams, diskusijoms? O gal objektyvus savo menkumo suvokimas ir noras nuslėpti, kad "karalius nuogas"? Kaip bebūtų, bet tai nedaro garbės nei Edukologijos fakultetui, nei universitetui. Ir tada ne be pagrindo imi abejoti studijų kokybės centrais, studijų kokybės komitetais ir kt. Daug kuo imi abejoti: atestacijų ir skelbiamų konkursų reikalingumu, straipsnių pagrįstumu, metodinių priemonių vertingumu, nes ne vienoje vietoje akis bado mokslinio ir pedagoginio darbo imitacija ir simuliacija.
- Zubovų dvaro Ginkūnuose durys atviros
-
Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje ėmė gausiai steigtis pilietinių, demokratinių, filantropinių iniciatyvų reiškėjų – nevyriausybinių organizacijų (NVO). Viena jų - Lietuvos krikščioniškas fondas (LKF), įkurtas 1990 m. Beje, LKF – viena pirmųjų NVO Šiaurės Lietuvoje, įsteigta atkūrus Nepriklausomybę.
 | Nuo pat įsikūrimo pradžios Zubovų dvaras buvo ir tebėra atviras įvairioms socialinėms ir kultūrinėms iniciatyvoms. Socialinė iniciatyva, skirta Šiaulių miesto ir rajono vaikams, gyvuoja jau dešimt metų. |
Staiga nutrūkus planinės ekonomikos saitams su buvusiomis Sovietų Sąjungos respublikomis, Lietuvoje stigo pačių elementariausių žmogaus egzistencijai dalykų, pavyzdžiui, maisto naujagimiams, įvairių medikamentų ar medicininės įrangos. Lietuvos krikščioniškas fondas per atsivėrusias sienas vežė humanitarinę pagalbą, taip prisidėdamas prie nacionalinių ir vietinių valdžios iniciatyvų, sprendžiant socialines problemas. Laikui bėgant keitėsi Lietuvos socialinio, kultūrinio ir politinio gyvenimo kokybė ir poreikiai. NVO filosofijos prigimtis – konstruktyvaus mechanizmo paieška visuomenės palaikomoms mintims ir idėjoms įgyvendinti. Todėl keitėsi ir tebesikeičia NVO teikiamų paslaugų pasiūla, nes joms įtaką daro pilietiškai aktyvios, susirūpinusios Lietuvos ateitimi visuomenės grupelės. LKF nutraukė humanitarinės-socialinės pagalbos organizacinį darbą. Lietuva ėmė gyventi geriau. Laikmetis kėlė naujus uždavinius. LKF kartu su saujele filantropų 1992 m. įsteigė Lietuvos krikščioniško fondo aukštąją mokyklą Klaipėdoje (LCC). Šiandien LCC - tarptautinis universitetas, kuriame studijuoja 600 studentų iš 19 pasaulio šalių. LCC absolventai sėkmingai dirba NVO ir valstybinėse institucijose: teisingumo ir užsienio reikalų ministerijose, užsienio ambasadose. Galima drąsiai teigti, kad LCC turi vieną geriausių materialinių bazių Rytų Europoje (išsamiau - www.lcc.lt). Klaipėda įgijo dar daugiau akademinio patrauklumo. Visa tai – NVO teisingos ir savalaikės sąveikos su žmonėmis altruistais, besirūpinančiais Lietuvos ateitimi, rezultatas. 1995 metais, padedant rėmėjams iš Vakarų, LKF nupirko buvusį Sofijos ir Vladimiro Zubovų dvarą Ginkūnuose. Prisidedant vietiniams verslininkams, buvo iš dalies atlikta dvaro rekonstrukcija. Nuo pat įsikūrimo pradžios dvaras buvo ir tebėra atviras įvairioms socialinėms ir kultūrinėms iniciatyvoms. Socialinė programa, skirta Šiaulių miesto ir rajono vaikams, gyvuoja jau dešimt metų. Šios programos dėka vasaros poilsio stovyklose apsilankė daugiau nei 700 vaikų ir paauglių, išugdyta nauja būsimų vadovų karta. Lietuvos krikščioniško fondo taryba (Z. ir N. Buivydai, K. Ceizaris, V. Balčiūnas, C. Haegele, V. Kurmis ir kt.), girdėdama Šiaulių rajono administracijos, Kultūros skyriaus ir Ginkūnų bendruomenės tarybos išreikštą susidomėjimą galimybe naudotis dvare esančia didele sale rajono kultūros reikmėms, reaguoja palankiai. LKF tarybos nuomone, dvare esančiose erdvėse tikrai pakaktų vietos ne vienai gražiai subrandintai bendruomenės idėjai įgyvendinti. Garsus rusų rašytojas Borisas Pasternakas sakė, kad pasakos yra pasakojamos, o darbai - daromi. Savaime niekas nevyksta. Gražios idėjos gražiu vaisiumi tampa tik tuomet, kai dirba tomis idėjomis "sergantys" žmonės. Sonata ir Rokas Zubovai po koncerto LKF dvare, išgirdę apie čia vykstančias programas, apie socialinę programą vaikams bei palankias šios NVO nuostatas kultūros atžvilgiu, džiaugėsi, kad jų giminės (Rokas - M. K. Čiurlionio provaikis), garsėjančios edukacinėmis ir kultūrinėmis iniciatyvomis, darbas tęsiamas. LKF siekis nėra puikuotis gražia S. ir Vl. Zubovų socialinio paveldo praeitimi. Lietuvos krikščioniško fondo misija – tarnauti visuomenei švietimo, kultūros, religijos ir socialinėje srityse. Per keliolika LKF gyvavimo metų ir iki šiol organizacija nuosekliai, pagal išgales tarnavo visuomenei. Teikia vilties, kad su dabartine Šiaulių rajono valdžia atsirandančios gražios bendradarbiavimo iniciatyvos padės LKF dar veiksmingiau ir brandžiau tarnauti visuomenei. Valdas Vaitkevičius, VPU Socialinės komunikacijos instituto magistrantas
- Vaikai mokomi puoselėti gamtą
-
Jurga SAJENKIENĖ Respublikinis projektas "Ekologinė abėcėlė", kurį paskelbė VšĮ "Žaliasis taškas" įtraukė šešiasdešimt penkias bendrojo lavinimo mokyklas. Projekto tikslas - sudominti vaikus aplinkosaugos temomis ir ugdyti jaunosios kartos savimonę bei atsakomybę už supančią aplinką, skatinti švietimo įstaigų, verslo įmonių, valstybinių institucijų ir visuomeninių organizacijų bendradarbiavimą, siekiant bendro ir svarbaus tikslo - pagerinti mūsų aplinką ir puoselėti gamtą.
Minėtame projekte aktyviai dalyvauja septynios Šiaulių miesto ugdymo įstaigos. Tarp jų - Sutrikusios klausos vaikų ugdymo centras, kurio pedagogams tenka dviguba užduotis - supažindinti ne tik su ekologine abėcėle, bet pirmiausia išaiškinti, kas ta abėcėlė ir nuo ko ji prasideda. Dvikalbis ugdymas Kurtieji iš prigimties yra dvikalbiai, todėl jiems gyvenime reikia išmokti lietuvių gestų kalbą (gestų ir daktilinę pirštų abėcėlę) bei pačią lietuvių kalbą. Lietuvių gestų kalbos mokykloje mokomasi kaip gimtosios kalbos. Lietuvių kalbos natūraliai kurtieji neišmoksta, todėl jos mokomi specialiai. Lietuvių kalba klausos sutrikimų turintiems vaikams yra antroji kalba, be kurios neįmanoma visavertė kurčiųjų integracija į girdinčiųjų visuomenę. Mokantis lietuvių kalbos, pirmenybė teikiama rašytinei formai, o sakytinės kalbos mokomasi pagal individualius vaiko gebėjimus. Šiaulių Sutrikusios klausos vaikų ugdymo centre dirbantys pedagogai, iš visų jėgų besistengiantys vaiką iš tylos pasaulio atvesti į šiek tiek girdimą, organizuodami ugdymo procesą, pasitelkia visas savo profesines žinias ir jau suprato, kad ugdant negirdintį vaiką labai svarbus projektų metodas bei integruota veikla. Patirties jau turi Projektų metodas sutrikusios klausos vaikų ugdymo centre tikrai nėra naujas dalykas - projektus šiame centre trečius metus rašo pradinių klasių mokytoja Rasa Toleikienė, kurios parengti projektai dažnai laimi konkursus ir susilaukia nemažo susidomėjimo bei pagyrimų. Rengdama projektus, Rasa pirmiausia galvoja apie praktinę jų naudą. Savo darbais moteris siekia, kad būtų plečiamas vaikų žodynas, lavėtų kalba, vaikai tarpusavyje bendrautų. Projektus ekologine tema pedagogė pamėgo, nes ši tema vaikams yra labiausiai suprantama, be to, vaikai patys gali ieškoti atsakymų į juos dominančius klausimus. Praėjusiais metais darželio ugdytiniai jau dalyvavo tarptautiniame projekte "Kvėpuokime tyru oru", kuris buvo projekto "Europos judrioji savaitė" sudėtinė dalis. Šiuo projektu buvo siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į globalines, ekologines problemas - klimato kaitą, oro užterštumą. Sutrikusios klausos vaikų ugdymo centro mokiniai rinko medžiagą apie jau minėtas ekologines problemas, remdamiesi ja pagamino 200 informacinių lapelių, kuriuos, pritvirtinę prie pripūstų balionų, išdalijo žmonėms. Įgyvendindama parengtus projektus, Rasa Toleikienė į veiklą neretai įtraukia ir sveikus vaikus. Projekto "Vanduo - gyvybės šaltinis", kuris buvo skirtas miesto gamtinei aplinkai tvarkyti ir saugoti, paskutiniame etape organizuotoje parodoje "Ko vandenėlis liūdi?" dalyvavo 67 miesto pradinių klasių mokiniai, su dideliu užsidegimu piešę piešinius. Mokytojos Rasos Toleikienės žodžiais, įtraukti sveikus vaikus yra būtina, nes vaikams reikia pažinti ir suvokti, kad aplinkui yra ir kitokių vaikų, kurie, nepaisant negalės, yra tokie pat - su savo svajonėmis, troškimais ir pomėgiais. Toks bendravimas yra naudingas ir sutrikusios klausos vaikų ugdymo centro auklėtiniams. Jie, pasak R. Toleikienės, labai nedrąsiai bendrauja ir sunkiai užmezga naujas pažintis. Svarbiausia - išvengti monotonijos "Jei visa veikla vyktų tik Sutrikusios klausos vaikų ugdymo centre, neįtraukiant naujų žmonių ir nekeičiant vietos, ji būtų labai monotoniška", - sakė R. Toleikienė. Į tai buvo atsižvelgiama prieš įsijungiant į respublikinį projektą "Ekologinė abėcėlė". Praėjusių metų lapkričio pabaigoje centro ugdytiniai dalyvavo pamokoje "Ekologija - kas tai?", vykusioje Šiaulių universiteto Gamtos mokslų fakulteto Aplinkotyros katedroje. Vaikams apie ekologiją, jos naudą bei universiteto darbuotojų atliekamus darbus pasakojo katedros vedėja doc. dr. Ingrida Šaulienė. Mokiniai turėjo galimybę apžiūrėti Lietuvos riedulius, augalų herbariumų kolekciją. Laboratorijose per mikroskopus stebėjo augalų molekules ir drugelius. "Visa tai vaikams paliko didelį įspūdį. Jiems buvo atradimas, per mikroskopą pamatyti drugelio sparną", - pasakojo Rasa Toleikienė, centre atsakinga už projektų rengimą ir jų įgyvendinimą. Didelio vaikų susidomėjimo sulaukė Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Aplinkos skyriuje įvykęs susitikimas-diskusija, kurios metu šio skyriaus vyriausioji specialistė Leta Rinkevičienė ugdymo centro mokiniams pasakojo apie šiukšlių rūšiavimo sistemą Šiaulių mieste, pristatė knygelę "Kaip Žiurkius Pilėnas mokė savo vaikus atliekas rūšiuoti". "Ekologinė abėcėlė" bus pratęsta. Šiaulių sutrikusios klausos vaikų ugdymo centro auklėtiniai su "Juventos" pagrindinės mokyklos mokiniais ir mokytojais vyks į Jonavos AB "Achemą". Kūrybinės laboratorijos metu bus siekiama atkreipti dėmesį į vis blogėjančią aplinkos būklę. Sugrįžę iš Jonavos, projekto dalyviai patrauks į VĮ Šiaulių miškų urėdiją. Čia vaikai bus supažindinti su miškininkų darbu, sodins medelius.
- Šiaulių dailininkai atakuoja Bukarešto parodų sales
-
Modesta JURGAITYTĖ Rumunijos sostinėje Bukarešte net trijose skirtingose parodų salėse bus eksponuojama penkių Šiaulių dailininkų – Voldemaro Barakausko, Editos Zarėkienės, Vidmanto Zarėkos, Petro Rakštiko ir Irenos Ambrazienės – paroda "5". Pirmiausia Kovo 11-ąją ji bus pristatyta George Enescu muziejuje, kur vyks ir kiti Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti skirti renginiai. Dailininkas Petras Rakštikas juokauja, kad kol remontuojama Šiaulių dailės galerija, mieste galerijų sumažėjo, tad darbus eksponuoti tenka Rumunijoje.
 | Bukarešte bus eksponuojami penkių Šiaulių dailininkų - (iš kairės) Voldemaro Barakausko, Irenos Ambrazienės, Vidmanto Zarėkos, Editos Zarėkienės ir Petro Rakštiko - kūriniai. Autorės nuotr. |
Pirmoji ambasados organizuojama paroda - šiauliečių Parodos kuratoriai Daiva Skrupskelytė ir V. Barakauskas pasakoja, kad kultūriniai ryšiai su Rumunija yra užsimezgę anksčiau – dailininkas V. Barakauskas yra dalyvavęs plenere Rumunijoje, tačiau šįsyk jiems labai padėjo Lietuvos ambasados Rumunijoje vyriausiasis specialistas Oskaras Večenas. Ambasadorius Vladimir Jarmolenko šią iniciatyvą taip pat priėmė entuziastingai. "Sakė - darykim, rodykim", - perpasakoja D. Skrupskelytė. Viską suderinus, šiauliečiai turėjo darbus nusiųsti į ambasadą, kurios darbuotojai ir rūpinosi, kur šie kūriniai bus eksponuojami. Darbuotojai tarėsi su vietiniais ekspertais, tad paroda, galima sakyti, jau yra įvertinta. "Ambasadai ši patirtis yra nauja. Tokių parodų jie dar nerengė. Sako, pradėję nuo mūsų, galbūt ir kitų parodas rengs", - tęsia D. Skrupskelytė. Ir patiems rumunams, naujiems Europos Sąjungos nariams, užsienio šalių kūryba yra įdomi. Parodos kuratorė pasakoja skaičiusi, kad anksčiau Rumunijos muziejai buvo uždari ir propaguodavo Čaušesko politiką. Autorių darbų transportavimu rūpinasi Užsienio reikalų ministerija, kuri ir apdraudė Šiaulių dailininkų kūrinius. Patiems kūrėjams ar parodos kuratoriams ši našta būtų buvusi per didelė. Šiauliečių darbai pirmiausia bus eksponuojami kompozitoriaus George Enescu vardu pavadintame muziejuje. Paroda atidaroma Kovo 11-ąją, minint Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Čia vyks koncertas, bus rodomas Arūno Matelio filmas "Prieš parskrendant į žemę". Šiauliečių darbai muziejuje bus eksponuojami iki balandžio vidurio. Po to ši paroda keliaus į dar kelias parodų sales. Darbus peržiūrėjęs ir gerai įvertinęs rumunų grafikas Ciprian Ciucle pažadėjo šią parodą pristatyti kitoje dailės galerijoje, o žinoma Rumunijos kultūros ekspertė, nacionalinės "Unesco" komisijos narė Nicoleta Zagura – kad paroda bus eksponuojama Rumunijos valstiečių muziejuje. "Smagu, kad į Rumuniją nukeliavavusi paroda vyks net trijose šios šalies vietose. Iš pradžių galvojome, kad tik vienoje", - džiaugiasi parodos kuratoriai. Darbai pas autorius grįš rugsėjį Į Rumuniją išvežta po aštuonis kiekvieno autoriaus darbus – iš viso 42 kūriniai. E. Zarėkienės teigimu, dauguma darbų šiauliečiams yra matyti. "Galbūt labiau grafiška ta ekspozicija. Autorius vienija siužetiškumas, nes P. Rakštiko, I. Ambrazienės, V. Zarėkos kūriniuose tai vyrauja, nėra abstrakcijos. Sieja meninio mąstymo panašumas. Nors jie vienas kitą papildo, bet ir skirtingi", - atsako V. Barakauskas, bandydamas atrasti visų autorių bendrystę. Jis sako, kad kartais fotografija ir tapyba "nelimpa", o parodoje "5" – "sulipo". E. Zarėkienė parodoje "5" pristato fotografijų ciklą, V. Barakauskas – akvarele, V. Zarėka – akvarele ir mišria technika, P. Rakštikas – markeriu, o I. Ambrazienė pieštuku kurtus darbus. Be to, išleistas ir autorius bei vieną jų darbą pristatantis atvirukų leidinys lietuvių bei anglų kalbomis. Kartu su paroda buvo nuvežta ir P. Rakštiko miniatiūrų knyga "Genys kala tylą". Nors autorius ironizuoja, kad rumunai lietuviškai vis tiek nesupras, tačiau parodos kuratoriai sako jau girdėję gerų atsiliepimų. Darbai iš Rumunijos pas autorius sugrįš rugsėjį. Parodos kuratoriai viliasi, kad galbūt vėliau, bendradarbiaujant, į Šiaulius pavyks atvežti kokį nors rumunų dailininką. O ir šios trys parodos Rumunijoje duos naudos - autoriai bus pastebėti. "Vienur nuveži, patinka, tada paroda keliauja toliau. Tikėkimės, kad Kovo 11-ąją į atidarymą ateis daug ambasadorių", - ir rimtai, ir juokais kalba D. Skrupskelytė. "Įdomu, ką pamatys, ką atskleis rumunai", - nekantrauja I. Ambrazienė.
- Latvijos Seimas įsileido šiauliečių parodą
-
Modesta JURGAITYTĖ Latvijos Seimo Raudonojoje salėje parodos dar nėra organizavęs nė vienas užsienietis – čia būdavo eksponuojami tik latvių darbai. Tačiau minint 90-ąsias Lietuvos Valstybės atkūrimo metines, aktyviai tarpininkaujant Lietuvos ambasadoriui Latvijoje Antanui Vinkui, Latvijos Parlamentas duris atvėrė Šiaulių "Laiptų galerijai", pristačiusiai parodą "Nežinoma, tik atpažįstama grafika".
 | Nuotraukoje kairėje - Latvijos parlamente drauge sustoję Lietuvos išeivių grafikų parodą pristatę "laiptiečiai", ambasados darbuotojai, Šiaulių miesto meras Genadijus Mikšys, Administracijos direktorius Rimundas Domarkas, ambasadorius Antanas Vinkus ir Seimo narys Vytautas Sigitas Draugelis su savo antrosiomis pusėmis. Paroda "Nežinoma, tik atpažįstama grafika" reprezentuoja pokarinės lietuvių grafikos išeivijoje dalį, padeda atkurti jos raidą. Ši paroda Seimo deputatams, parlamento svečiams ir Latvijos visuomenei pristato Lietuvos išeivijos palikimą, apskritai dailės kultūrą. | | |  | | |  | Ambasadorius A. Vinkus (kairėje) rūpinosi, kad "Laiptų galerijos" paroda būtų eksponuojama Latvijos parlamente. Šį sumanymą palaimino Seimo pirmininkas Gudaras Daudzė (dešinėje). Autorės nuotr. |
Dvasinio triumfo renginiai Latvijoje Rygoje lietuvių delegaciją – parodą vežusius "laiptiečius" ir būrelį žurnalistų – ambasadorius A. Vinkus sutiko džiugiai. Įvedęs į Latvijos Parlamento reprezentacinę vietą - Raudonąją salę - trumpai supažindino su renginio eiga. Į parodos atidarymą Latvijos Seime atvyko ir Šiaulių miesto meras Genadijus Mikšys, Savivaldybės administracijos direktorius Rimundas Domarkas, Lietuvos Respublikos Seimo narys Vytautas Sigitas Draugelis. Dar neprasidėjus renginiui pakalbinome ambasadorių, kaip Latvijoje buvo švenčiamas Lietuvos valstybės atkūrimo dienos 90-metis. "Švęsti pradėjome vasario 5-ąją Dobelėje, kur buvo atidaryta tapybos darbų paroda. Tuomet buvo atvykęs Joniškio meras, delegacija iš Akmenės. Jau tada dvasiškai triumfavome, kad mes, lietuviai, pradedame švęsti Lietuvos Nepriklausomybės dieną. Vasario 6-ąją Latvijos akademinėje bibliotekoje lietuvių bendruomenė surengė koncertą ir ten atidarėme Evaldo Šemetulskio darbų parodą", - pasakojo ambasadorius. "Vasario 18-osios vidurdienį Rygoje, katalikų bažnyčioje šv. Mišias aukojo jo ekscelencija vyskupas Eugenijus Bartulis. Susirinko gausus lietuvių bendruomenės būrys. Po šv. Mišių visi iškilmingai su vėliavomis sustojome Rygos centre prie Laisvės paminklo, padėjome gėlių. Buvome pagerbti, nes čia dalyvavo Latvijos ministrai, parlamentarai, politikai. O vakare Nacionalinėje Latvijos operoje koncertavo Virgilijus Noreika, Vladimiras Prudnikovas, Ieva Prudnikovaitė, Vytautas Juozapaitis, baleto artistas Nerijus Juška ir kiti. Salėje skambėjo Lietuvos himnas, po to – Latvijos – ir tai buvo patvirtinimas, kad Lietuva ir Latvija yra dvi baltų tautos, kalbančios panašia kalba. Visi taip didžiavosi, kad Nepriklausomybės 90-metį paminime su Latvijos visuomene", - tęsia A. Vinkus. O kodėl eksponuoti parodą Latvijos Seime pakviesti buvo būtent šiauliečiai? "Su Seimo pirmininku buvo aptarta, kad būtų labai gražu, jei Latvijos Parlamento širdyje mes galėtume surengti parodą. Galų gale Šiauliai yra vienas artimiausių Lietuvos miestų šalia Rygos. Ir latviai seniai bendrauja su šiuo miestu. Janina Ališauskienė, Ričardas Jakutis mane informavo, kad yra nuostabiai gera grafikos darbų paroda - lietuvių, priverstų palikti tėvynę, kurie migracijoje gyveno Prancūzijoje, Vokietijoje. Tada nebuvo jokių diskusijų, juk mūsų Nepriklausomybės 90-metis susijęs su mūsų šalies skausmu, sėkmėmis ir nesėkmėmis. Mes gavome Latvijos Seimo leidimą ir dabar Latvijos Seime galime kalbėti apie Lietuvos praeitį, dabartį, ateitį ir šalių draugystę." Į parodos atidarymą susirinko Latvijos Seimo nariai Artėjant renginio pradžiai, Parlamento salė pilnėjo – aplink didžiulį ovalų stalą būrėsi vis daugiau žmonių. Parodos atidarymą pradėjo Latvijos Seimo pirmininkas Gundaras Daudzė. Jis kalbėjo, kad plėtojant draugišką kaimynystę tokie renginiai yra labai svarbūs. Po Seimo pirmininko pasisakė Lietuvos ambasadorius Latvijoje A. Vinkus, po jo – "Laiptų galerijos" direktorė J. Ališauskienė. Šiaulietė kalbą Latvijos Parlamente sakė latviškai. Po J. Ališauskienės kalbos folklorinio ansamblio "Salduvė" muzikantas pagrojo birbyne, dainininkė užtraukė lietuvių liaudies dainą. Šiaulių meras G. Mikšys Latvijos Seimo pirmininkui įteikė lietuviškos duonos kepalą. Pasibaigus oficialiajai daliai, visi susirinkusieji apžiūrėjo darbus. Ypač šiuo parodos atidarymu džiaugėsi ambasadorius A. Vinkus. Anot jo, dėl parodos atidarymo Latvijos Seimo nariai padarė pertraukėlę ir atėjo į ceremoniją. Parodos kūriniai - iš unikalios kolekcijos Parodoje "Nežinoma, tik atpažįstama grafika" eksponuojami šešių autorių – Telesforo Valiaus, Prano Gailiaus, Viktoro Petravičiaus, Žibunto Mikšio, Albino Elskaus, Pauliaus Augiaus-Augustinavičiaus, Alberto Veščiūno – 33 grafikos kūriniai. Visi šie autoriai dėl Lietuvoje susiklosčiusios situacijos 1944 metais paliko gimtąją šalį. Parodoje eksponuojami kūriniai kurti 1938-1956 metais. Du šios parodos autoriai – P. Gailius ir Ž. Mikšys – dar gyvi. Paroda "Nežinoma, tik atpažįstama grafika" sudaryta tik iš nedidelės kolecijos dalies, kurią "Laiptų galerijai" prieš ketverius metus patikėjimo teise padovanojo jos globėjas, Paryžiuje gyvenantis pasaulinio lygio grafikas Žibuntas Mikšys, vienas parodos "Nežinoma, tik atpažįstama grafika" bendraautorių. Grafikui šią kolekciją padovanojo dr. Povilas Reklaitis, kuris kartu su kitais 1944 metais dėl susiklosčiusios politinės situacijos paliko Lietuvą. P. Reklaitis rinko po įvairius kraštus išsisklaidžiusių lietuvių dailininkų kūrybą, dailininkai jam darbus siųsdavo ir patys. Iš viso šioje kolekcijoje keli šimtai darbų – ne tik grafika, bet ir tapyba, be to, dokumentai, literatūra. Šiuo metu iš Ž. Mikšio kolekcijos yra sutvarkyta ir įrėminta apie 60 darbų. J. Ališauskienė sako, kad tai yra visos Lietuvos kultūrinis paveldas ir jį turėtų pamatyti visa Lietuva. Tad šios kolekcijos kūriniai jau buvo eksponuojami Vilniaus Rotušėje, Panevėžyje, Klaipėdoje, Kelmėje.
- Mokinių ir tremtinių draugystė
-
Ateitį kuriame šiandien, pasiremdami vyresniųjų išmintimi ir patirtimi. Šiaulių skyriaus politinių kalinių ir tremtinių sąjungos filialo pirmininkas N. Deveikis ir tarybos narė V. Jokubauskienė bei visi nariai noriai vykdo kilnią atminties misiją. Pernai lapkritį buvo sudaryta bendradarbiavimo sutartis su Aukštabalio vidurine mokykla. Pirmiausia buvo pradėta ruoštis bendram projektui "Misija – Sibiras".
 | Aukštabalio moksleiviai su Lietuvos šaulių sąjungos vadu Juozu Širvinsku. "Aukštabalio" mokyklos nuotr.
|
Mokykloje buvo parengta anketa, kurios tikslas - sužinoti, kiek yra mokinių, kurių artimieji buvo represuoti ir ištremti. Šį darbą atliko istorijos mokytojos R. Gedminienė ir E. Grigaliūnienė. Surinktos žinios buvo apibendrintos ir pavaizduotos grafiškai. Lietuvių kalbos mokytoja O. Kovoliukienė organizavo rašinių "Ką man sako žodis TREMTIS?" konkursą. Mokiniai su dailės mokytoja J. Šaltiene piešė tema "Ateitį kuriame šiandien". Vaikų rankomis buvo pagamintas kryžius ir pastatytas Kryžių kalne (darbų mokytojai R. Bagdonas, K. Umbražūnienė). Projekto koordinatorė - mokyklos pavaduotoja K. Umbražūnienė. Šios užduoties metu vaikai turėjo progą pakalbėti su savo šeima, seneliais, kaimynais, susieti istoriją su savo šeima. Paaiškėjo, kad jaunoji karta mažai bendrauja su seneliais, retoje šeimoje kalbama ta tema. Moksleivių ir tremtinių draugystę sušildė advento renginys Šv. Jurgio bažnyčioje. Renginį parengė mokytojos I. Petrukonienė ir D. Zevertienė. Klebonas palaimino tremtinius ir jaunimą. Šventos giesmės pripildė visų sielas džiaugsmu. Šiaulių politinių kalinių ir tremtinių sąjungos filialo nariai pakvietė Aukštabalio mokyklą dalyvauti projekte "Lietuvos laisvės kaina". Dar vienas jaunimą ir vyresnio amžiaus žmones susiejęs renginys - Vilniuje vykęs Sausio 13-osios renginys "Gyvybės ir mirties keliu", kuriame dalyvavo Aukštabalio mokyklos jaunieji šauliai. Simboliška, kad jaunieji šauliai iš šio renginio parvežė Sausio 13-osios atminimo medalį, kuris buvo įteiktas tremtinių filialo pirmininkui V. Deveikiui. Tremtiniai Aukštabalio vidurinės mokyklos atstovus buvo pakvietę dalyvauti ir tremtinių konferencijoje. Čia moksleiviai galėjo pasiklausyti partizanų ansamblio "Vidurnaktį nežuvę" koncerto. Artimiausi moksleivių ir tremtinių planai - akcija, skirta Kovo 11-ajai. Aukštabalio mokinių ir Šiaulių skyriaus politinių kalinių ir tremtinių sąjungos filialo narių bendrai organizuojami renginiai ugdo jaunuolių pagarbą istorijai, meilę Tėvynei ir žmonėms. Kartu mokoma ir kurti gyvenimą šiandien, tęsti tai, ką kūrė mūsų seneliai. Džiugu, kad prie šio kilnaus darbo prisideda Aukštabalio mokyklos bendruomenė, jaunieji šauliai. Parengė Aukštabalio vidurinės mokyklos mokytoja Eglė Grigaliūnienė
- NATO darbotvarkėje - ir Zoknių oro uosto klausimai
-
Jūratė SOBUTIENĖ Šią savaitę Vilnius tapo NATO šalių posėdžių vieta. NATO šalių gynybos ministrų susitikime dalyvauja daugiau nei keturiasdešimt delegacijų, tarp jų - ir Aljanso partnerės, dalyvaujančios tarptautinių pajėgų operacijose Kosove ir Afganistane, taip pat Ukrainos, Rusijos ir Afganistano atstovai, aukšti Jungtinių Tautų, Europos Komisijos, Pasaulio banko, kitų įtakingų tarptautinių institucijų ir organizacijų pareigūnai.
 | NATO darbuotojai patikino: prie ženklo, prie kurio buvo leista nusifotografuoti Lietuvos regioninės spaudos žurnalistams, fotografuojasi ir visos oficialios delegacijos bei aukščiausio lygio vadovai. Egidijaus MATULEVIČIAUS nuotr. |
Lietuvos sostinėje surengtas NATO gynybos ministrų susitikimas - pats didžiausias kada nors Lietuvoje organizuotas NATO renginys. Tarp svarstomų klausimų - ir NATO vykdoma oro policijos misija virš Baltijos valstybių. Buvo planuota nuo 2010 metų šią misiją perduoti Baltijos šalims, tačiau tariamasi, kad NATO oro gynyba rūpintųsi iki 2018 metų. Pasirengimo šiam susitikimui metu teko lankytis NATO atstovybėje Briuselyje. Užsienio reikalų ministerijos organizuoto vizito metu regioninės spaudos žurnalistų grupė domėjosi, kaip vertinama Lietuva tarp kitų NATO šalių, kokie Aljanso tikslai dabar, pasibaigus šaltajam karui, kokios partnerystės programos ir vykdomos operacijos. Į būstinę - be fotoaparatų Pamatęs NATO pastatus Biuselyje ne vienas nusivilia: dauguma tikisi patekti į dar vienus Europos Parlamento rūmus. Pilko mūro pastatai nė iš tolo neprimena Europos Parlamento pastatų įmantrybių Briuselyje ar Strasbūre. Bet ir prie jų, juosiamų spygliuotos tvoros, patekti ne taip paprasta. Užsienio reikalų ministerijos darbuotojo Edvardo Vickun lydimi visų pirma turime būti patikrinti saugos tarnybos. Mus pasitikę Lietuvos atstovybės NATO pirmasis sekretorius Tomas Sikorskis bei projektų koordinatorė Neringa Vaizbrodė pasakoja, kad saugos kontrolė čia itin griežta. Bet mus, žurnalistus, šiek tiek nuvilia tai, kad tenka palikti fotoaparatus ir mobiliuosius telefonus su kameromis. Situaciją bando gelbėti NATO darbuotojas, sutikęs bent įamžinti visą grupę prie NATO ženklo. "Į šiuos pastatus, kaip į laikinus, įsikelta 1968-aisiais iš Paryžiaus. Bet juk sakoma, kad nėra nieko amžinesnio už tai, kas laikina, - juokauja N. Vaizbrodė. - Žadama kitąpus gatvės statyti naują pastatą ir jį baigti 2013-aisiais, tačiau prisiminus, kad prieš tai žadėta juos baigti 2008-aisiais, o jie iki šiol net nepradėti statyti, sunku tuo patikėti." T. Sikorskis mosteli ranka į kelis nuplikusius medžius: "Čia gyvena NATO nelegalai - papūgos. Nelabai aišku, iš kur jos čia atsikraustė. Spėliojama, kad galbūt iš netoli esančio oro uosto, gal buvo vežamos kaip kontrabanda ir pabėgo." Visi puolame ieškoti fotoaparatų, bet prisimename, kad jie ilsisi saugos poste... Daugiau egzotiškų vaizdų netenka pamatyti. Užtat laukia rimti pranešimai bei pietūs su Linu Linkevičiumi, ambasadoriumi, Lietuvos Respublikos nuolatiniu atstovas Šiaurės Atlanto Taryboje. "Lietuvos balsas Atlanto Taryboje tikrai girdimas, - pasakoja L. Linkevičius. - Visi sprendimai priimami tik konsensusu." Anot ambasadoriaus, Lietuvos pastangos atkuriant taiką ir stabilumą Goro provincijoje bei specialiųjų pajėgų dalyvavimas operacijoje Afganistane vertinamos labai gerai. Prie pietų su žurnalistais prisijungęs karinio atstovo pavaduotojas NATO pulkininkas Gintaras Ažubalis, palyginti neseniai grįžęs iš misijos Afganistane, pritaria ambasadoriui. Pulkininko nuomone, Lietuvai vis dėlto teks kurti profesionalią kariuomenę, nes tik tokia galės įgyvendinti NATO keliamus tikslus. Realybė kita, tačiau tikslai - tie patys Kaip keitėsi NATO tikslai nuo 1949 metų, kai Aljansas buvo įkurtas? Pranešėjų teigimu, Vašingtono sutartyje numatytas tikslas - karinėmis ir politinėmis priemonėmis užtikrint šalių narių saugumą - iki šių dienų išliko tas pats, niekas nepasikeitė. Tačiau pati politinė ir saugumo realybė šiandien visai kitokia. Tokios grėsmės (TSRS), dėl kurios sukurta NATO - nebėra. Tiesa, pačioje Vašingtono sutartyje konkrečių grėsmių nėra įvardyta, TSRS niekur neminima - tie, kurie kūrė šią sutartį, buvo labai toliaregiški. NATO, kaip organizacijos, patikimumas matuojamas jos gebėjimu prisitaikyti prie esamos situacijos, gebėjimu išlikti aktualia organizacija. Labai svarbus pokytis - tai partnerystė, išplėtoti ryšiai. Jei iš pradžių NATO veikla buvo orientuota į galimo atsako Sovietų Sąjungai kūrimą, tai dabar vyksta dialogas su valstybėmis, kurios šaltojo karo laikotarpiu buvo laikomos priešėmis. Tarp jų yra ir NATO narių, su kitomis vyksta partnerystės programos. Atsirado ir vadinamosios kontaktinės šalys, tai yra valstybės, kurios anksčiau neįėjo į jokį partnerystės dialogą. Anksčiau nebuvo įsivaizduota, kad galima atrasti tiek daug bendrų politinių interesų. Bendradarbiaujama, nes suvokiama bendra grėsmė. Kitas pasikeitęs dalykas - tai NATO operacijos. Jos dabar vyksta Europoje, Afrikoje, Azijoje. Šaltojo karo metu buvo laikomasi principo "vienas karys prie kiekvieno beržo prie sienos", tai yra buvo orientuojamasi į sienos, teritorijos užtikrinimą, sukoncentruojant dideles kariuomenės pajėgas ir laukiant tiesioginės agresijos. Dabar manoma, kad problemas reikia spręsti ten, kur jos kyla, o ne laukti, kol jos priartės prie sienų. Ar didelis NATO biudžetas? NATO biudžetas formuojamas iš kelių šaltinių. Visų pirma tai bendrasis finansavimas, tai yra valstybės pagal tam tikrą formulę susitaria mokėti įmokas, sudėtinga formulė sudaryta atsižvelgiant į ekonominį šalių išsivystymą ir pan. Šios lėšos naudojamos civiliniams ir kariniams komitetams, Civiliniam ir Kariniam štabui išlaikyti, NATO saugumo investicijų programai finansuoti, tai yra lėšos naudojamos toms išlaidoms, investicijoms, kurios peržengia nacionalines ribas. Pavyzdys - Šiaulių oro uostas, iš dalies rekonstruotas už NATO lėšas. Nors jis yra Lietuvos teritorijoje, tačiau jis peržengia nacionalinius poreikius ir gali būti naudojamas bendriems NATO šalių interesams. N. Vaizbrodės skaičiavimu, bendrasis finansavimas sudaro 0,1 procento visų NATO šalių gynybos išlaidų. Lietuvos indėlis, padalytas iš gyventojų skaičiaus, būtų 1 euras per metus žmogui. Tiesa, tai nėra vienintelės išlaidos NATO. Jei valstybės nusprendžia, jog jos neturi užtektinai pajėgumų, o reikia įsigyti, ir daro tai bendrai, tada pagal tam tikrą formulę paskaičiuojama, kiek kuri valstybė turi mokėti. Pavyzdžiui, didelius oro transportavimo lėktuvus vienai valstybei įsigyti yra per brangu, tad 13 valstybių (priklauso ir Lietuva) susitarė tokius lėktuvus pirkti bendrai. Valstybės tariasi, kiek valandų kiekviena jų jais naudosis, lėktuvai bus naudojami ir bendriems NATO poreikiams. Dar viena išlaidų grupė - operacijų finansavimas. Čia taikoma formulė - kiekvienas padengia savo operacines išlaidas. Būtent dėl šių išlaidų vyksta karštos diskusijos, siūloma operacijų pradžios ir transportavimo išlaidas dengti iš bendro finansavimo lėšų. Šis klausimas labai svarbus NATO greitojo reagavimo pajėgoms. Kai 2005 metais po gruodį įvykusio žemės drebėjimo Pakistano vyriausybė kreipėsi į NATO pagalbos, buvo nuspręsta reaguoti greitai, o vienintelis mechanizmas - NATO greitojo reagavimo pajėgos. Tuo metu "budėjimo režime" buvo keletas valstybių, tarp jų ir Lietuva, o vadovaujanti - Ispanija, kuriai ir teko padengti visas transportavimo, dislokavimo išlaidas. Tai buvo didelė našta Ispanijai, nes žemės drebėjimo negali suplanuoti ir gynybos biudžete lėšų tam nebuvo numatyta. Tuomet visus kaštus tos valstybės padengė, tačiau būtent po šių įvykių pradėta svarstyti apie kitokį finansavimą. Diskutuojama apie mechanizmą, kad tokia našta nekristų ant vienos ar trijų valstybių pečių, nes tai prieštarauja solidarumo principui. N. Vaizbrodės įsitikinimu, ar daug kainuoja NATO, didkutuoti gali kiekvienas. Bet tada reikia įvertinti ir tai, kiek gali kainuoti saugumas. Anot jos, šis klausimais dažnai eskaluojamas valstybių viduje, norint susižerti politinius dividendus. Naudojamasi tuo, kad visuomenė nėra gerai informuota apie NATO biudžetą ir jo formavimo principus. Stereotipai apie NATO Vizito rengėjai pasakojo, kad diskutuojant tenka susidurti su įvairiais stereotipais, kurių dauguma išlikę nuo šaltojo karo laikų. Vienas jų - NATO dirba daug biurokratų. Paprašyti įvardyti, kiek, mūsų manymu, NATO dirba žmonių, spėliojome: gal keli tūkstančiai. Atsakymas buvo: Civiliniame štabe - 1200. Ir jie dirba ne tik Briuselyje. Skaičius, palyginti su Europos Parlamentu, yra kelis kartus mažesnis. Dar vienas stereotipas - NATO primetinėja valdžią, o tai prilygsta okupacijai. Anot pranešėjų, jei, pavyzdžiui, pasirinktume Afganistaną, kariuomenė Afganistane yra, bet jos darbas yra padėti vyriausybei, o ne dirbti už ją, tad okupacija - žodis, nelabai atitinkantis realybę. NATO kariuomenė daro tai, ko kol kas nesugeba vyriausybė - užtikrina saugumą. Afganistaną valdė nuskalstamos teroristinės grupuotės, kurios ėmė eksportuoti terorizmą į kitas valstybes, todėl kyla grėsmė Aljanso narėms. Dar vienas stereotipas, jog NATO - šaltojo karo reliktas. Iš tiesų Tarybų Sąjunga žlugo. Tačiau Vašingtono sutartyje nėra nė žodžio apie SSRS, o poreikis saugumui išlieka iki šiol. Žmonės iš savo vyriausybių tikisi, kad saugumas bus užtikrintas. NATO - JAV vasalė, ką JAV nusprendė, tą NATO ir vykdo, - tokį teiginį esame girdėję ne vienas. Anot N. Vaizbrodės, NATO sukūrimo logika buvo JAV laikyti "prie šono", nes po karo Europa buvo labai nukentėjusi. Amerika tada buvo viena iš 12 valstybių, dabar - viena iš 26, tad politinis balansas pasikeitė. Žinoma, JAV yra supervalstybė su didele politine galia, norinti daryti įtaką, bet yra mechanizmai, neleidžiantys to daryti. Visi sprendimai priimami konsensusu, todėl dėl įvairių sprendimų ilgai diskutuojama, deramasi, ir ne taip retai atsitinka, kad nesusitariama. Pavyzdys - Amerika labai spaudė NATO dėl karinės misijos Irake, tačiau tam nebuvo pritarta. Struktūra ir sprendimų priėmimas Svarbiausia NATO sprendimų priėmimo institucija yra Šiaurės Atlanto Taryba, kurioje kiekvienai šaliai narei atstovauja ambasadoriaus rangą turintis nuolatinis atstovas, padedamas nacionalinės delegacijos, susidedančios iš diplomatinio personalo ir gynybos patarėjų. Lietuvos ambasadoriaus L. Linkevičiaus pasakojimu, ambasadoriai susitinka trečiadieniais. Per šiuos susitikimus diskutuojama, sprendimai nepriimami. 2-3 kartus per metus vyksta gynybos arba užsienio reikalų ministrų susitikimai. Nėra nustatyta, kaip dažnai turi vykti NATO valstybių vadovų susitikimai, tačiau yra nusistovėjusi praktika juos rengti kas dvejus metus. Ministrų formalūs susitikimai visada vyksta Briuselyje, jų pabaigoje priimami tam tikri sprendimai ir išleidžiami dokumentai. Neformaliuose susitikimuose ministrai diskutuoja, išsako nuomones, bet sprendimai nepriimami. Beje, diplomatai Briuselyje mums pasakojo, kad Vilniaus neformalus susitikimas turės formalaus susitikimo bruožų. Gali būti, kad kai kuriais klausimais bus priimti sprendimai, nes gynybos ministrai susitinka paskutinį kartą prieš Bukarešte balandžio pradžioje vyksiantį NATO viršūnių susitikimą. Vilniuje yra vykę du aukšto lygio NATO ministrų susitikimai - neformalus užsienio reikalų ministrų susitikimas 2005 m. pavasarį, o tų pačių metų rudenį - gynybos ministrų lygmens neformalios NATO ir Ukrainos konsultacijos.
- Pėsčiųjų viadukas kabo ore
-
Modesta JURGAITYTĖ Šiauliečiai dar atsimena laikus, kai mieste buvo garsiai kalbama apie pėsčiųjų viaduką ties turgumi virš Žemaitės gatvės. Taip buvo apie 1982-uosius. Vėliau buvo pastatyta netgi šio viaduko pradžia – trikampis "Šiaulių mugės" balkonas. Ši idėja dar ilgokai sklandė popieriuose, tačiau kalbama apie ją jau nebuvo. Šiandien ne tik apie viaduko galimybę, bet ir įgyvendinimą prakalbo verslininkas Algimantas Jankauskas. Jau du kartus pėsčiųjų viaduko koncepcija buvo svarstoma viešai, tačiau abu kartus nevaisingai. Kokią pėsčiųjų perėjos viziją mato verslininkas ir kaip ją komentuoja specialistai?
 | Šioje vietoje virš Žemaitės gatvės verslininkai siūlo pastatyti pėsčiųjų perėją. Kol kas šis projektas turi spragų ir neaišku, ar projekto rengėjui pavyks jas ištaisyti. Tačiau viešame šio projekto svarstyme mero Genadijaus Mikšio išsakyti teiginiai verčia suklusti. Anot jo, šį projektą užsakęs verslininkas, nori nemokamai atsiriekti gabalą valstybės žemės ir pasididinti savo prekybos plotus. Klausimas merui - o kodėl amfiteatro erdvė atriekiama verslininkui, jam dar ir primokant? Jolantos ŠIDLAUSKIENĖS nuotr. |
12 metrų pločio dengtas pėsčiųjų viadukas Verslininkas A. Jankauskas sako, kad pasitikėjimas Savivaldybės darbuotojais krito, kai šie viešame svarstyme nepritarė viaduko koncepcijai. Verslininkas stebisi, kodėl taip atsitikę. Juk projektu jis nepažeidė nė vieno įstatymo. Pėsčiųjų viaduko idėja jam kilo prieš trejus metus, kai Šiaulių prekybos namų akcininkai nusipirko kitoje gatvės pusėje esančią UAB "Šiaulių mugė". Ir panoro abu pastatus sujungti. Pėsčiųjų viaduko projekto ėmėsi architektas Remigijus Jurėla. Pagal projektą būtų pastatytas ne tik viadukas, bet ir tvarkoma abiejų pastatų išorė. Verslininkas pasakoja, kad iš Savivaldybės jis prašo dviejų metrų valstybės žemės, kurios trūksta viadukui pastatyti. Iš viso pastatas, palyginti su dabartiniu, kai kuriose vietose paplatėtų trim, kai kuriose – šešiais metrais, kitaip reikėtų griauti pagrindinį Šiaulių prekybos namų pastatą ir statyti naują, o tai jau nuostolinga investicija. Perėja būtų konstruojama antrajame Šiaulių prekybos namų aukšte. Į ją būtų galima patekti iš pirmojo aukšto prekybinių plotų arba tiesiai iš Vilniaus gatvės. Verslininkas numato kelis pasikėlimo į antrąjį aukštą variantus – laiptus, nuolat veikiantį liftą, eskalatorių. Pėsčiųjų viadukas būtų įrengtas maždaug virš dabartinės "Eurovaistinės", kuri būtų perstatyta. Planuojamas pėsčiųjų takas virš Žemaitės gatvės būtų maždaug 12 metrų pločio - pusė šio tako atitektų pėstiesiems, pusė – prekybininkams. Valdininkų priekaištus, kad verslininkas šiuo viaduku ne spręstų pėsčiųjų problemas, o sau pasididintų prekybinius plotus valstybės žemės sąskaita, verslininkas atremia teiginiu, kad jų didėtų tik 17 procentų. Dabar per abu pastatus įmonė turi apie 10 tūkstančių kv. metrų prekybinio ploto, o turėtų apie 11,5 kv. metrų. A. Jankauskas sako, kad ir taip Prekybos namai dalį antro aukšto atiduotų vaikščioti žmonėms, be to, jie turėtų šį viaduką prižiūrėti, saugoti, tad Savivaldybė galėtų į tai atsižvelgti. Viešajame svarstyme buvo pasakyta, kad perėja naktį neveiktų, ir tai sukėlė kai kurių specialistų priešiškumą. Tačiau verslininkas tai vadina architekto klaida ir sako, kad pėsčiųjų viadukas veiks ištisą parą, o šios vietos saugumu rūpinsis Šiaulių prekybos namai. A. Jankauskas pasakoja, kad pėsčiųjų perėja liktų veikti ir apačioje. Ir rodo nuotrauką iš Talino, kurioje matyti panašaus viaduko apačioje vaikštantys žmonės. Projekte planuojama apie 200 vietų automobiliams keliose vietose. Automobilių stovėjimo vieta numatoma vietoj šiaurinėje pastato dalyje esančios rampos. Tuomet statinys būtų išplėstas apie pusę metro. Verlininkas kalba, kad čia galima ir keliaaukštė aikštelė. Šiaulių prekybos namai galėtų nugriauti turimus garažus, tačiau kadangi šalia esama ir kitų savininkų statinių, kurių jie parduoti nenori - tai padaryti sudėtinga. Automobilių statymo vietos numatomos ir šalia "Šiaulių mugės". A. Jankauskas sako išvis nesuprantąs priekaištų, jog vietoj numatomų aikštelių vėliau galbūt iškiltų pastatai. "Jeigu brėžinyje numatyta, kad bus taip, vadinasi, taip ir turi būti, nes kitaip bus pažeisti įstatymai – netvirtins projekto, o mes to nenorime", - sako verslininkas. Kodėl verslininkas nori sujungti du objektus? Jis pripažįsta, kad šiuo metu pro Šiaulių prekybos namus plaukia dideli srautai žmonių, tačiau Šiaulių prekybos namai jų nepritraukia. Po pertvarkos čia veiktų kavinės, būtų pramogų zonos, dirbtų suvenyrų parduotuvės. "Viadukas teigiamai veikia mūsų, kaip prekybinių ir pramogų įmonių, vidinę infrastruktūrą. Kad žmogus drąsiai iš vieno verslo objekto pereitų į kitą verslo objektą", - pasakoja A. Jankauskas. Anot jo, sukūrus naują pastatų kokybę, investicijos į pėsčiųjų viaduką turėtų atsipirkti. A. Jankauskas mano, kad bulvaro rekonstrukcija joje pastatus turintiems verslininkams yra naudinga, tačiau reikia kurti tokią aplinką, teikti tokias pramogas ir paslaugas, kad ši zona būtų gyva, į bulvarą žmonėms norėtųsi eiti. O Vilniaus gatvė trauks tuomet, kai jos vidinė verslo infrastruktūra bus patraukli. Verslininkas mano, kad prie šios idėjos galėtų prisijungti ir kiti - "Senasis dvaras", "Urdulys". "Reikia jungtis į verslo zoną, kad galėtume patraukti žmones. Tuomet ši verslo zona galėtų konkuruoti su kitomis – "Bruklinu", "Saulės miestu", "Tilže". Juk Vilniuje Šiarės miestelis konkuruoja su Gedimino prospektu", - mano A. Jankauskas. Lieka daug architektūrinių ir infrastruktūrinių klaustukų Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo pavaduotoja Rasa Budrytė sako, kad ši pėsčiųjų viaduko koncepcija kelia daug klaustukų, bet, moteris tiki, kad projekto autoriai į juos atsakys ir pasiūlys tinkamus variantus. R. Budrytė drąsina, kad projekto rengėjai, užsakovas neturėtų nuleisti rankų, o tiesiog jį tobulinti, tikslinti, detalizuoti projektą, nes idėja gera. Pagal projektuotojų siūlymą, perėja jau būtų ne elemntarus tiltas, o atraktyvus daugiafunkcis statinys – tai, architektės nuomone, nėra blogai. Tačiau nusprendę statyti tokį pastatą verslininkai prisiimtų ir nelengvai sprendžiamą saugumo klausimą. "Turiu abejonę dėl sklypo platinimo į Vilniaus gatvę. Ten dideli srautai, o pastatas platės kai kuriose vietose trim, kai kuriose - šešiais metrais. Kitoje gatvės pusėje taip pat siaurėtų šaligatvis", - vardija R. Budrytė. Anot jos, reikia ieškoti kitokių techninių sprendimų ir tilpti į sklypo ribas. Architektei abejonių kelia automobilių statymo įrengimas šalia daugiabučių, sklypo platinimas į šiaurinę pusę – ar išlaikomas reikiamas atstumas? Pagal planą architektė mato ir norimą siaurinti erdvę autobusų stotelės link, o čia dideli srautai. R. Budrytė sako, kad dabar trūksta tinkamo sprendimo dėl eismo šalia "Šiaulių mugės", kur numatomas automobilių stovėjimas. "Ar šioje vietoje bus saugu, juk šitas mazgas gana komplikuotas", - klausia vedėjo pavaduotoja. Apskritai, anot jos, reikia viso kvartalo pėsčiųjų ir automobilių srautų analizės. "Buvau prašiusi pateikti skersinių ir išilginių transporto srautų kvartale analizės, bet jos nematau", - teigia architektė. R. Budrytė mano, kad idėja graži, tačiau ties ja susikoncentruota siaurai. Nors R. Budrytė pastebi, kad kai kurių visuomenės atstovų požiūris į šį projektą stebina – jie neklausia, kaip jiems šis statinys pakenks, kas ir turėtų rūpėti gyventojams, bet klausia, kas jiems bus iš to? Architektės nuomone, tai jau kvepia reketu. R. Budrytė mano, kad rengėjai galėtų palaukti ir centrinės miesto dalies transporto plano, kuris spręs automobilių statymo problemas. Tada paaiškės, kiek jų trūksta, kur jas geriau įrengti. Miesto infrastruktūros skyriaus vyriausiasis specialistas Pranas Uleckas pasakoja, kad verslininkui pateikė sąlygas, kurias įgyvendinus būtų galima statyti pėsčiųjų viaduką virš Žemaitės gatvės. "Vilniaus ir Žemaitės gatvės yra didelio eismo intensyvumo gatvės. Skaičiuojama, kad tame mazge per parą pravažiuoja 20 tūkstančių automobilių, o turgaus dienomis per valandą praeina 10 tūkstanči žmonių. Tad srautai yra labai dideli", - tęsia P. Uleckas. Anot jo, pagal reikalavimus ir nuostatas, jeigu šioje Žemaitės ir Vilniaus gatvių sankirtoje yra statoma perėja virš gatvės, turi nelikti automobilių ir pėsčiųjų konflikto. Pėsčiųjų perėjas daryti dviem lygiais tokioje vietoje neleidžia nustatyti reikalavimai. Specialistas aiškina, kad nuo to, jog perėja bus ir viršuj, ir apačioj, eismo sąlygos negerės. Tada nėra tikslo ją statyti. O ar planuojamos perėjos pločio užteks žmonių srautams? "Tai turi skaičiuoti projekto rengėjai", - atsako P. Uleckas. Anot jo, jeigu verslininkai įvykdys visas pateiktas sąlygas – Infrastruktūros skyrius priekaištų neturės. P. Uleckas ramina verslininkus, juk Savivaldybės specialistai nesitiki, kad viskas bus įgyvendinta iš karto. Tačiau detaliajame plane viskas turi būti numatyta, kad palaipsniui būtų įgyvendinta. Specialistas atskleidžia dar vieną problemą. Net jeigu pėsčiųjų perėjos viaduko apačioje neliks, bandančių pereiti važiuojąmą dalį vis tiek atsiras. Nuo tokių pakvaišėlių gelbėtų nebent tvora anapus Prekybos namų. Viadukas būtų riboto naudojimo Architektas Kajetonas Jurėnas 1982 metais konkursui buvo parengęs tuometės universalinės parduotutvės rekonstrukcijos ir pėsčiųjų viaduko-tilto projektą. Tilto dalis – trikampis balkonas - buvo pastatytas, tačiau kitiems darbams pinigų pritrūko. Architektas prisimena, kad tuomet buvo svarstoma ir požeminės perėjos galimybė, tačiau pasirinkta virš gatvės. Požeminėse perėjose padaroma daugiau nusikaltimų, ten nejauku. Be to, Žemaitės gatvė yra dauboje, o Vilniaus gatvė tarp buvusios parduotuvės "Bitutė" ir turgaus – lyg upės krantai. Tad šiuos krantus ir buvo nuspręsta sujungti ir išspręsti eismo problemas. K. Jurėno projektuotas pėsčiųjų viadukas būtų buvęs šešių metrų ilgio nedengtas tiltas. K. Jurėno nuomone, pėsčiųjų viadukas toje miesto dalyje reikalingas. Visiškai nieko keista, jeigu jame būtų prekybinių plotų, juk visame pasaulyje taip daroma šimtus metų. Jeigu verslininkas investuoja, tos investicijos jam turi atsipirkti. Tačiau, anot K. Jurėno, norint pasiekti optimalų variantą, reikėtų rekonstruoti ir Šiaulių prekybos namų pastato vidų, o to daryti neketinama. "Toks viadukas, kokį jį planuoja užsakovas, būtų riboto naudojimo", - mano K. Jurėnas. "Idėja gera, tik ji ydingai sprendžiama. Žmonių srautas turėtų būti "nuvestas" į turgavietę iki centrinio įėjimo. Reikia, kad verslininkas turėtų naudos, bet reikėtų žvelgti plačiau. Reikia atsisėsti ir dirbti prie projekto", - sako K. Jurėnas. Anot jo, pateiktas sprendimas nepatenkintų visuomenės lūkesčių ir verslo suderinamumo.
- Už švarią aplinką reikia mokėti
-
Daugelis iš mūsų kasdienybės nebeįsivaizduoja be švarios ir tvarkingos aplinkos, patikimo atliekų tvarkymo. Šiauliečiams suprantamu dalyku tapo kasdien zujantys atliekų surinkimo automobiliai, švari aplinka ir pamiškės. Įvedus rinkliavą, visi mes turime konteinerius, į kuriuos ir metame visa, kas mūsų gyvenime tapo nebereikalinga. Visas atliekas atiduodami tvarkyti atliekų tvarkytojams, mes užsitikriname sveiką ir švarią aplinką sau ir savo vaikams. Rūšiuodami atliekas, mažiname į sąvartyną patenkančių atliekų kiekį. Perdirbant atliekas kaip antrines žaliavas, ne tik tausojami gamtos ištekliai, bet ir mažinamos atliekų saugojimo sąvartynuose sąnaudos.
 | Nauja bendro naudojimo rūšiavimo aikštelė Stoties g. 9a. Tik nuo pačių šiauliečių priklauso, kiek ilgai naujos aikštelės išliks gražios ir tvarkingos. | | |  | Neretai net tingima atliekas sumesti į konteinerį. Kai kam patogiau jas krauti šalia konteinerio. | | |  | Netvarkingi šiauliečiai, prie konteinerių išpildami statybos atliekas, sukraudami šakas, išmesdami baldus bendro naudojimo konteinerių aikšteles dažnai paverčia šiukšlynais. Zenono KUČINSKO nuotr.
|
Kad šiauliečiams būtų dar patogiau atsikratyti atliekomis, mieste komunalinių atliekų tvarkymo sistema ir toliau tobulinama ir plečiama. Planuojama dar labiau sutankinti antrinėms žaliavoms (stiklui, popieriui, plastmasei) surinkti skirtą bendro naudojimo konteinerių aikštelių tinklą. Jau netrukus Šiauliuose bus įrengtos ir atliekų surinkimo aikštelės, kuriose gyventojai galės palikti nereikalingus baldus, statybos ir griovimo, elektros ir elektroninės įrangos atliekas, antrines žaliavas (stiklą, popierių, plastmasę, metalą), biologiškai skaidžias atliekas. Siekdami geresnio Jūsų poreikių supratimo ir vertindami gerus mūsų tarpusavio santykius, kviečiame pareikšti savo nuomonę. Rašykite mums el. paštu. Šiandien atėjo metas kalbėti ir apie vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir sutvarkymą Šiaulių mieste didinimą. Tam yra keletas priežasčių. Visų pirma, Lietuvoje sparčiai augant ekonomikai ir vartojimui, sparčiai gausėja ir atliekų. Atliekų apskaitos duomenimis 2006 metais Lietuvoje susidarė apie 1,3 milijono tonų komunalinių atliekų arba 392 kilogramai vienam gyventojui. Daugiau atliekų - didesnės atliekų surinkimo ir tvarkymo sąnaudos. Kitas dalykas, kuris paaiškėjo įvedus rinkliavą Šiaulių mieste, yra tas, kad dėl gyventojų atsainaus požiūrio į gyvenamosios vietos deklaravimą Šiauliuose gyventojų realiai yra gerokai mažiau nei nurodo Gyventojų registro duomenys. Vadinasi, vidutiniškai ir atliekų gerokai daugiau sukaupia vienas šiaulietis. Už tą "viršnorminių" atliekų sutvarkymą, aišku, niekas nemoka. Čia ir yra pagrindinė priežastis, kodėl nustatyta rinkliava nesurenkamos visos planuotos lėšos atliekoms tvarkyti. Atliekų surinkimo ir tvarkymo sąnaudas sumažinti nepadeda ir tai, kad daug atliekų turėtojų atliekomis atsikrato nesilaikydami Šiaulių miesto savivaldybės tarybos patvirtintų Komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių. Atliekų turėtojai didžiąsias ir kitas atliekas ne atiduoda vežėjams nustatytomis jų surinkimo dienomis, o bet kada ir bet kaip išmesta šalia konteinerių ir taip teritorijas šalia konteinerių paverčia šiukšlynais - gyventojai ne tik pažeidžia sanitarijos reikalavimus, apsunkina vežėjų darbą, bet ir didina atliekų tvarkymo sąnaudas. Vežėjai turi papildomai siųsti techniką ir žmones kuopti šių šiukšlynų. Vis tiek už šiuos darbus galų gale tenka sumokėti atliekų turėtojams. Bet faktas yra tas, kad technika ir darbo sąnaudos naudojamos neracionaliai. Ne toks retas atvejis, kai konteineriai sudeginami, sulaužomi ar kitaip sugadinami. Jiems pakeisti vėlgi reikalingos lėšos. Juridiniai asmenys, piktnaudžiaudami netobula atliekų apskaitos ir kontrolės sistema, gamybos ir kitos ūkinės veiklos atliekas neretai maišo su komunalinėmis atliekomis, taip išvengdami mokesčio už gamybinių atliekų tvarkymą ir didindami komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo kaštus. Siekiant pagerinti paslaugos kokybę, per pastaruosius metus dar labiau išplėsta atliekų surinkimo infrastruktūra. Pastatytas modernus griežčiausius aplinkosaugos reikalavimus atitinkantis Aukštrakių sąvartynas, kurio eksploatacija dėl sugriežtintų reikalavimų yra taip pat brangesnė. Vien Šiaulių mieste įrengtos 98 naujos bendro naudojimo konteinerių aikštelės, skirtos antrinėms žaliavoms (popieriui, stiklui, plastmasei) surinkti. Senosiose aikštelėse ne tik pakeisti seni susidėvėję, bet daugelyje jų, kur iki tol nebuvo, pastatyti papildomi konteineriai plastmasei surinkti. Daugėjant konteinerių aikštelių, didėja ir šių aikštelių priežiūros, atliekų išvežimo sąnaudos. Nors tokių aikštelių tinklas sutankintas, bet surenkamų antrinių žaliavų srautas taip sparčiai nedidėja, nes atliekų turėtojų požiūris į atliekų rūšiavimą ne taip greitai keičiasi. Nemaža visuomenės dalis atliekų nerūšiuoja arba tai daro atsainiai, todėl antrines žaliavas tenka rūšiuoti. Surinkdami mišrias atliekas, vežėjai taip pat yra priversti tikrinti, ar į joms skirtus konteinerius nėra primesta stiklo, biologiškai skaidžių ir kitokių atliekų, kurias būtina tvarkyti atskirai. Sąvartyne taip pat būtina tikrinti atvežamų atliekų turinį, iš atvežtų atliekų išrinkti naudotas padangas ir kitas sąvartyne neleistinas šalinti atliekas. Dalies visuomenės nepakankamas sąmoningumas šalinant atliekas atsigręžia prieš pačius komunalinių atliekų turėtojus. Toks atsainumas ir nevalyvumas tik didina atliekų tvarkymo sąnaudas, kurias turi padengti visi rinkliavos mokėtojai. 2007 metų spalį Vyriausybė patvirtino naują Valstybinį strateginį atliekų tvarkymo planą, kuriame siekiant užtikrinti, kad komunalinių atliekų tvarkymo paslauga būtų visuotinė, prieinama ir atitiktų aplinkos apsaugos bei visuomenės sveikatos saugos reikalavimus, komunalinių atliekų tvarkymo sistemai keliami dar griežtesni reikalavimai, didinamos atliekų tvarkymo užduotys. Tai pareikalaus ne tik didesnių investicijų, bet ir didesnių atliekų surinkimo ir tvarkymo kaštų. Šiaulių miesto gyvenamuosiuose daugiabučių namų rajonuose turime įrengti ne mažiau nei po vieną antrinių žaliavų konteinerių aikštelę 600 gyventojų. Rūšiavimo aikštelės turės būti ir individualių namų kvartaluose, sodų ir garažų savininkų bendrijose prie pagrindinio įvažiavimo į jas, specialiūs antrinėms žaliavoms surinkti konteineriai bus pastatyti viešose vietose, kuriose dėl dažno gyventojų lankymosi ir aptarnavimo specifikos susidaro daug antrinių žaliavų, bus pastatyti ir laikinieji konteineriai viešųjų renginių metu. Bus atskirai renkamos komunalinėse atliekose esančias antrinės žaliavos iš įmonių, įstaigų ir organizacijų. Be to, konteinerinėms aikštelėms įrengti nustatomi dar giežesni reikalavimai, nei buvo iki šiol. Iki 2009 metų Šiauliuose turės būti įrengtos ir ne mažiau nei dvi (viena 50 tūkstančių gyventojų) baldų, statybos ir griovimo, elektros ir elektroninės įrangos atliekų, naudotų padangų, pavojingų buitinių atliekų, antrinių žaliavų, biologiškai skaidžių atliekų surinkimo aikštelės. Būtent Šiaulių regione, kurio komunalinio atliekų tvarkymo sistema - labiausiai pažengusi, 2008-2010 numatoma įgyvendinti ir bandomąjį biologiškai skaidžių atliekų tvarkymo projektą. Akivaizdu, kad komunalinių atliekų tvarkymo sistemai tampant sudėtingesnei didėja ir šių atliekų surinkimo ir tvarkymo kaštai. Sprendimas, kuriuo nustatytas rinkliavos dydis (40 Lt per metus arba 3 Lt 34 ct per mėnesį vienam gyventojui; 182 Lt už vienos tonos komunalinių atliekų surinkimą ir sutvarkymą), Šiaulių miesto savivaldybės tarybos buvo priimtas dar 2006 m. sausio 26 d. Jos dydžiui apskaičiuoti buvo naudojami 2005 metų atliekų surinkimo ir tvarkymo kaštai. Todėl peržiūrėti esamus atliekų tvarkymo įkainius verčia ir per pastaruosius dvejus metus šalies ekonomikoje įvykę pokyčiai: Lietuvoje pagreitį įgavusi infliacija, brangstanti darbo jėga, degalai (atliekų surinkimas, transportavimas, tvarkymas sąvartyne ir kompostavimo aikštelėje reikalauja itin didelių degalų sąnaudų). Vežėjai atliekų surinkimo ir tvarkymo kaštus didina 20 procentų. Atliekų tvarkymo įstatyme ir kituose teisės aktuose vienareikšmiai konstatuota, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas ir medžiagų bei gaminių gamintojas ar importuotojas. Viešoji įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras naują modernų regiono sąvartyną ir filtrato valymo įrenginius sąvartyne pastatė, atliekų priėmimo punktus ir bendro naudojimo konteinerines aikšteles įrengė beveik nenaudodama atliekų turėtojų lėšų. Tam buvo panaudota Europos Sąjungos fondų finansinė parama, šalies biudžeto lėšos. Kad apskrities atliekų turėtojams finansuoti tolesnę vieningos regiono atliekų tvarkymo sistemos plėtrą nebūtų nepakeliama našta, ir toliau ieškoma kitų finansavimo šaltinių. Tačiau atliekų turėtojai privalo apmokėti bent būtiniausius atliekų tvarkymo kaštus. Ir kituose regionuose, kuriuose kitąmet ketinama įvesti rinkliavą, skaičiuojama didesnė atliekų surinkimo ir sutvarkymo kaina. Alytaus regione planuojama 1 tonos atliekų surinkimo ir sutvarkymo kaina - 256 Lt, Utenos regione – 259 Lt, Telšių regione – 209 Lt. Klaipėdos mieste nuo sausio 1 dienos įvedus rinkliavą daugiabučių namų gyventojai mokės 2 Lt 52 ct už vieną kvadratinį buto bendrojo ploto metrą, individualių namų gyventojai – po 240 Lt už vieną namą. Žinant ir taip didelę komunalinių mokesčių naštą gyventojams, niekada neturėjome siekio maksimaliai apmokestinti komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. 2006 m. vidutinės šeimos išlaidos Šiauliuose atliekoms tvarkyti būtų siekusios 0,49 procento šeimos pajamų. Tuomečiame Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane buvo nustatyta, kad visos buitinių atliekų tvarkymo išlaidos neturėtų viršyti 1 procento vidutinių šeimos pajamų. Tačiau rinkliava už atliekų surinkimą ir sutvarkymą Šiaulių mieste buvo įvesta tik nuo 2007 m. sausio 1 d. 2007 metais vidutinis darbo užmokestis šalies ūkyje didėjo, atitinkamai didėjo ir vidutinės šeimos pajamos, o kartu proporcingai mažėjo šeimos santykinės išlaidos atliekoms tvarkyti. Kita vertus, naujajame Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane didžiausia atliekų tvarkymo silpnybė Lietuvoje įvardijama tai, kad atliekų šalinimas sąvartynuose yra vis dar pigiausias atliekų tvarkymo būdas. Tačiau net neverta kalbėti apie šiuo metu pasaulyje diegiamas šiuolaikines atliekų tvarkymo technologijas, kol rinkliava tik minimaliai padengia būtiniausias atliekų surinkimo ir tvarkymo sąnaudas. Zenonas Kučinskas, VšĮ ŠRATC viešųjų ryšių specialistas
- Keista diskusija apie bulvaro ateitį
-
Modesta JURGAITYTĖ Praėjusią savaitę organizuota diskusija "Bulvaras - miesto širdis" paliko keistą įspūdį. Nors vicemerė Daiva Matonienė tikino, kad diskusija buvo vaisinga, galima tuo suabejoti. Buvo kviesti verslininkai, tačiau jų susirinko ne tiek daug, kiek tikėtasi. Be to, diskusijos metu jie originaliomis mintimis nesižarstė. Gyventojai stebėjosi, kad užmiršta juos pakviesti. Gal šios diskusijos tereikėjo, kad būtų patvirtinta, jog bulvarui reikalingas privatus kapitalas, ir taip atvertas kelias amfiteatro "prichvatizavimui"?
 | Kai kalbama apie bulvaro remontą, visada miesto valdžios žvilgsnis ir kalbos krypsta nuo Tilžės gatvės Žemaitės gatvės link. O kodėl pamirštama bulvaro atkarpa nuo Tilžės gatvės iki Draugystės prospekto? Po diskusijos paskambinus vicemerei ši atsakė, kad pagal techninį projektą rekonstrukcija kol kas numatyta iki Žemaitės gatvės. Kai bus baigta šios atkarpos rekonstrukcija, bus galvojama ir apie kitą bulvaro dalį. Anot jos, viskas remiasi į pinigus - remontuoti visą bulvarą išsyk miestas neturi lėšų. Jau vien trečiajam bulvaro rekonstrukcijos etapui prireiks apie 15 milijonų litų, kuriuos Savivaldybė išsimokės per kelis metus. Trečiosios bulvaro dalies nuo A. Mickevičiaus iki Žemaitės gatvės rekonstrukcija prasidės šiemet. Pagal techninį projektą šioje dalyje numatomi du fontanai. Ties Žemaitės gatve atsiras naujas fontanas, o senasis su "Motinystės" skulptūra įgis naują formą. Autorės nuotr. | | |  | Rplando PARAFINAVIČIAUS ("L. T.") nuotr. |
Bulvaro tuštėjimo metas Tiksliausiai bulvaro situaciją, ko gero, apibūdino trečiosios bulvaro dalies rekonstrukcijos nuo A. Mickevičiaus iki Žemaitės gatvės techninio projekto sprendinius pristačiusi projektuotoja Rūta Stuopelienė. Anot jos, tokios diskusijos reikėjo 2004-aisiais, kai rekonstrukcija buvo pradėta. Galima numanyti, kad ji būtų buvusi naudinga ne tik rekonstrukcijai aptarti, bet ir viso bulvaro plėtrai numatyti. Juk bulvare įsikūriantys verslininkai taip pat formuoja miesto širdies veidą. Dabar bulvaro plėtra buvo palikta likimo valiai, arba, kaip pasakytų patys politikai, – natūraliai eigai. Diskusiją pradėjusi D. Matonienė kalbėjo apie bulvaro unikalumą. Šiaulių bulvaras buvo pirmoji pėsčiųjų gatvė Sovietų Sąjungoje. Europoje, pasak miesto infrastruktūros vyriausiojo specialisto Viliaus Purono, šiauliečiai buvo treti– po Roterdamo ir Leipcigo. Vicemerės nuomone, bulvaro gyvenimas, plėtra remontu neužsibaigia... Kadangi Šiauliuose atsirado labai daug prekybos centrų, daug parduotuvių bulvarą paliko. "Tad bulvaras keis savo veidą", - į verslininkus kreipėsi vicemerė klausdama, ko mūsų bulvarui trūksta. D. Matonienė nurodė ir keletą bulvaro skaudulių – problemas dėl atliekų tvarkymo, pavyzdžiui, "Verpsto" kieme, bei triukšmo. Anot D. Matonienės, ši diskusija turinti keletą tikslų: išsamiau aptarti planuojamus infrastruktūros darbus, pasvarstyti, kaip padidinti bulvaro patrauklumą, kai prekybos centrai "nusiurbė" dalį jo lankytojų. Vicemerės teigimu, iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų ateina nemažai lėšų pėsčiųjų, dviračių takams tvarkyti, tad reikia efektyviai juos įsisavinti. O pagrindinis šios diskusijos tikslas – verslo, savivaldos ir bendruomenės kooperacija, dėl kurios miestas gali tapti patrauklus. Forumo "Bulvaras – miesto širdis" pabaigoje vicemerė susirinkusiųjų prašė užpildyti anketas, kuriose jie galėjo išsakyti savo pageidavimus, siūlymus, skundus. Bulvaro vaizdas nuo A. Mickevičiaus iki Žemaitės gatvės Įdomiausia ir informatyviausia diskusijos dalis – trečiosios bulvaro dalies rekonstrukcijos techninio projekto sprendinių pristatymas. Anot architektės R. Stuopelienės, trečioji bulvaro dalis – tarp A. Mickevičiaus ir Žemaitės gatvių – urbanistiškai labiausiai nesutvarkyta. Senųjų Šiaulių centras baigėsi ties Didždvario gimnazija, o šiandien tai pats miesto centras, tad architektai kardinalių sprendinių siūlyti negali. R. Stuopelienė pasakoja, kad prie Didždvario, pereinant į Kaštonų alėją, išliks žalia oazė, kaip ir želdiniai prie fontano. Fontanas įgis naują formą, tačiau skulptūra "Motinystė" išliks. Ties Didždvario gimnazija numatoma vaikų žaidimo aikštelė. Architektė pasakoja, kad rekonstruojant bulvarą bus bandoma išlaikyti "Buratino" aikštė. Kažkuri aikštės dalis bus šiek tiek paaukštinta lyg scena, kad čia galėtų vykti renginiai. Šioje aikštėje išliks vieta eglutei. R. Stuopelienės nuomone, iš Šiaulių dailės galerijos eksponatai galėtų "išeiti" į miesto erdvę. Be abejo, Šiauliuose visuomet išlieka vagysčių, nuniokojimo galimybė, tačiau skulptūrinis akcentas šioje vietoje yra numatytas. Daugiausia nežinomųjų techninį projektą rengusiems architektams kelia bulvaro vieta ties Prekybos namais – čia viskas priklauso nuo verslo plėtros. Aišku, kad eglės šioje vietoje išliks. Bulvaro pabaigoje ties Žemaitės gatve turėtų iškilti naujas fontanas, kuris bus interaktyvus. Architektė pastebi, kad bulvarui išsyk atitenka daug funkcijų – komercinė, poilsinė, gyvenamoji, tad viską suderinti yra sudėtinga. Tačiau čia ir toliau turi apsigyventi verslas, paslaugos ir pramogos, tik tuomet gatvė vystysis toliau. R. Stuopelienė sako netikinti, kad šiauliečiai palieka bulvarą. "Žmonės dar netapo sintetiniais monstrais. Jiems reikia ne sintetinių, o tikrų medžių", - mano ji. O būtent tai, anot moters, ir suteikia miesto centras. Anot architektės, bulvare turėtų koncentruotis aukštesnio lygio paslaugos. Jeigu tai ir bus batų parduotuvės (dabar bulvaras pravardžiuojamas batų parduotuvių bulvaru), jos bus aukštesnio lygio. Ne ten dėliojami akcentai Galbūt forumas būtų buvęs vaisingesnis, jeigu daugiau laiko būtų skirta diskusijoms, o ne jau pristatytų darbų pristatymams. Praeitų metų vasarį bei rugsėjį skelbėme, kad miestas pasipuoš naujais meniniais dekoratyviniais akcentais, kuriuos sukūrė Darius Augulis. Tačiau šioms idėjom įgyvendinti miesto valdžia pinigų neatranda. Ir neaišku, ar atras, nes, matyt, nelabai žinoma, kur jų ieškoti. Galbūt dėl to bulvaro akcentai, apie kuriuos jau ne kartą rašė ir rodė vietinės informavimo priemonės, ir vėl jų autoriaus buvo pristatinėjami. Deja, apie šių projektų įgyvendinimą diskusijoje dalyvavusi miesto valdžia ir vėl tylėjo. Anksčiau vicemerė prasitarė, kad vienas bulvaro akcentas tikrai bus pastatytas. Koks - ji nepasakė. Galbūt buvo kalbama apie D. Augulio akcentą "Saulės zuikučių laikrodis", kurio valandas rodys ne šešėlis, o saulės spindulys. Jau žinoma, kad jis bus statomas iš Lietuvos tūkstanmečio fondo lėšų. Po visų pasisakymų vicemerė D. Matonienė visus susirinkusiuosius kvietė bendram pokalbiui. Tačiau iš verslininkų jai nepavyko ištraukti nė žodžio. Pasisakyti išdrįso Šiaulių miesto Garbės pilietis Zenonas Eimutis Sabalys, kurio nuomone, verslininkų interesus visada turėtų nugalėti viešasis interesas. Kitas pasisakiusysis - Kazimieras Šavinis, kuris kalbėjo apie kompleksinį miesto tvarkymą ir pasigedo gyventojų iniciatyvos, tvarkant miesto bulvarą. Dar viena moteris, atstovavusi gyventojų interesams, sakė nustebusi, kad į diskusiją taip gausiai buvo kviečiami verslininkai, o gyventojai pamiršti. Anot jos, jie juk taip pat bulvaro dalis. Bulvaro gyventoja kaip vieną esminių bulvaro trūkumų nurodė triukšmo problemą. Ji kalbėjo apie konkretų atveją – gyvenimą šalia naktinio baro "Pegasas". "Susitaikėme, kad bulvare nebus ramu, bet toks triukšmas – nepakeliamas, - sakė moteris. - Bulvaras turi traukti ne tik kavinėmis ir barais. Ramuma - irgi traukos dalykas." Tarybos narys Vidmantas Japertas pastebėjo, kad Šiauliuose nė viena vieta nesulaukia tiek daug investicijų kaip bulvaras. Jo nuomone, gyvybę šiai vietai įkvepia ne verslas, o miestiečiai ir miesto svečiai. Tarybos nario nuomone, reikia išsaugoti gerą šios vietos lygį, natūralumą ir neįsileisti blogų tendencijų. Nuo 1937-ųjų bulvare veikiančios vaistinės "Valerijonas" vedėja baiminosi, kad Šiaulių bulvare greitai gali pasidaryti kaip Kauno Laisvės alėjoje – po 18 valandos bus baisu išeiti. Jos nuomone, viską gadina taip arti miesto širdies pastatytas prekybos ir laisvalaikio centras "Saulės miestas". O bulvaro veidas galėtų būti mažos specializuotos parduotuvėlės. Viename interviu Šiaulių pramonės, prekybos ir amatų rūmų Užsienio ryšių ir informacijos skyriaus vedėjas Adas Sutkus sakė, kad Šiaulių bulvarą patraukliu padaryti gali verslininkai, kurie yra mūsų miesto patriotai ir šiek tiek pakvaišę. Diskusijoje tvyravusi tyla, ko gero, reiškė, kad tokių Šiauliuose nėra.
- Trečiąkart apdovanoti konkurso "Lietuvos kaimo spindulys" laureatai
-
Pirmadienį, sausio 7 d., Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įteiktos dvidešimt penkios nominacijos šviesiausiems kaimo žmonėms – trečiąkart Žemės ūkio ministerijos organizuoto konkurso "Lietuvos kaimo spindulys 2007" laureatams.
"Tai žmonės, kurie savo darbais, idėjomis, kūrybiniu aktyvumu, tradicijų puoselėjimu pelnė aplinkinių pagarbą, savo pavyzdžiu daro žmonių gyvenimą prasmingą ir šviesesnį", – apie konkurso laureatus sako konkurso idėjos autorė ir iniciatorė žemės ūkio ministrė profesorė Kazimiera Prunskienė.
Apdovanoti angelais ir specialiais prizais Iškilmingoje ceremonijoje, kaip ir ankstesniais metais, konkurso laureatai buvo apdovanoti liaudies meistro Zenono Skinkio iš medžio sukurtais angelais bei specialiais rėmėjų įsteigtais prizais. Apdovanojimas "Gyvybingai kaimo šeimai" atiteko šešiolika vaikų užauginusiems Eugenijai ir Edvardui Ūseliams iš Pagėgių savivaldybės Ropkojų kaimo. Nominacijos "Kaimui paskirtas gyvenimas" laureatu tapo profesorius Česlovas Jukna, dirbantis Lietuvos veterinarijos akademijoje ir parengęs kelis šimtus straipsnių apie galvijininkystę. Konkurse buvo apdovanota kaimo plėtros specialistė Marija Račkaitienė. Šiemet pirmą kartą buvo apdovanota kaimo paštininkė – Marcelė Suchockienė, kaimo policininkas – Romas Žebrauskas, miško puoselėtojas – Kęstutis Antanas Kaltenis, žuvininkystės specialistas – Egidijus Žymančius. Pirmą kartą buvo apdovanota ir apie kaimą rašanti žurnalistė – Akmenės rajono laikraščio žurnalistė Julija Sejavičienė. Atsižvelgiant į anketas pildžiusių žmonių pageidavimus, apdovanojimas buvo įteiktas ir Kęstučiui Levickiui – sporto vertybių bei tradicijų puoselėtojui kaime. Kaimo dvasininko nominacija įteikta Kazimierui Skučui. Svarstant nominacijai "Veiklus seniūnas" pasiūlytus kandidatus, bendru sutarimu buvo nominuoti du asmenys – Rokiškio kaimiškosios seniūnijos seniūnas Aleksandras Svilas ir Skėmių kaimo seniūnė Romualda Rimkuvienė. Už išradingumą gražinant kaimo aplinką apdovanota Kamilė Bajorinienė, kaimo amatų meistro nominacija įteikta Artūrui Narkevičiui, kaimo menininko – Juozui Vasiliauskui, kaimo bendruomenės lyderio nominacija įteikta Linai Kružinauskienei, kaimo kultūros puoselėtojos – Danutei Valuckienei, kaimo mediko – Kornelijui Andrijauskui, kaimo mokytojo nominacija – Stasiui Saladinskui. Kaimo vadybininku šiemet tapo Juozas Jarašūnas, kaimo šviesuolių šeimos nominacija įteikta Linai ir Henrikui Lukošiams, už mokslo naujovių skleidimą apdovanotas prof. Zenonas Dabkevičius, už pažangų ūkį – Juozas ir Genutė Staliūnai. Nominacijos taip pat įteiktos ūkininkui iš pašaukimo Manfredui Skrobliui, veterinarijos gydytojai Daliai Tautkienei ir žemdirbių šeimai – Irenai ir Evaldui Šuminams. Vilties spindulys visiems Konkurso vertinimo komisijos narys kunigas Ričardas Doveika sako, kad šis konkursas yra tikras vertybių susitikimas. "Kiekvienas bendruomenės narys yra didžiulė dovana ir vertybė, tiesa ir atradimas, padedantis kurti ir puoselėti gėrį. Iš šimtų atsiųstų pasiūlymų išryškėjo šviesus kuriančio, o ne tik vartojančio tautiečio paveikslas. Tie žmonės – didelės vilties spindulys visiems", – teigia R. Doveika. Daugiausia anketų atsiuntė ne pavieniai žmonės, o valstybinės institucijos, nevyriausybinės organizacijos, kolektyvai. Itin aktyvios buvo kaimo bendruomenės. Kai kurios jų, siūlydamos savo kandidatus, nepagailėjo laiko ir surinko beveik visų bendruomenės narių parašus. Daugiausia kandidatų buvo pasiūlyta "Kaimo bendruomenės lyderio", "Kaimo kultūros puoselėtojo" ir "Pažangaus ūkininko" nominacijoms. Aktyviausiai balsavo Pakruojo, Raseinių, Šilutės ir Šakių gyventojai. "Atrask spaudą" informacija
- Šiauliečiai išleido lietuvių ir graikų pokalbių knygelę
-
Modesta JURGAITYTĖ Apie Graikiją žinome nemažai, nemažai žmonių yra viešėję šiame Vakarų Europos kultūros lopšyje, tačiau graikų kalbą, bent pagrindines frazes ir posakius, kurios būtinos nuvykus į šią šalį, moka retas. Šiaulietės, asociacijos "Lieporių mokyklos bendruomenė" narės Loretos Tamulaitienės iniciatyva buvo išleistas "Lietuvių - graikų pokalbių" žodynėlis. Šios knygos unikalumas tas, kad abu jos sudarytojai - šiaulietė ir graikas - ne kalbininkai.
 | Knygos pristatyme dalyvavo "Lietuvių - graikų pokalbių" idėjos autorė ir sudarytoja Loreta Tamulaitienė, graikiškosios dalies sudarytojas Antonios Lazaridis ir knygą koregavęs Gianis Teodosiadis. Pastarasis su lieporiškiais traukė ir graikų dainą. Autorės nuotr. | | |  | "Lietuvių - graikų pokalbiai" skirti žmonėms, kurie nori išmokti elementarių, kelionėse reikalingų graikų ar lietuvių kalbos frazių, žodžių. |
Ir lietuviui, ir graikui "Lietuvių - graikų pokalbių" poreikis atsirado dviem nevyriausybinėm organizacijom – Graikijoje įsikūrusiai asociacijai "Baltijos šalių draugai" ir šiauliškei "Lieporių mokyklos bendruomenė" – pradėjus intensyviai bendrauti. Nuolatinės kelionės į Lietuvą ir Graikiją, noras plėtoti kultūros ir švietimo ryšius abiejų organizacijų narius paskatino suartinti dvi geografiškai tolimas, tačiau dvasiškai artimas šalis. L. Tamulaitienė, savo mintis dėl pokalbių žodynėlio išsakiusi graikams, sulaukė palaikymo ir knygą su jos pristatyme dalyvavusiu graiku Antonios Lazaridis sudarė per pusantrų metų. Lietuviškoji knygos dalis ruošta Šiauliuose, graikiškoji - Graikijoje, todėl žodynėlis tinka ir lietuviams, besimokantiems graikiškai, ir graikams, norintiems išmokti pagrindinių lietuviškų frazių. Šią savaitę į knygos pristatymą susirinkę žmonės išvydo "Lieporių mokyklos bendruomenės" folkloro grupės "Spiečius" šokį bei išgirdo lieporiškių traukiamą graikų dainą. Tiesa, šiauliečiams padėjo knygos pristatyme dalyvavęs ir knygą koregavęs Gianis Teodosiadis. Susirinkusieji išvydo ir lieporiškių kelionių po Graikiją nuotraukose įamžintas akimirkas. L. Tamulaitienė, pristatydama knygą, ją vadino Kalėdų stebuklu, nes Šiaulių universiteto leidykla žodynėlį 500 vienetų tiražu išleido prieš pat šventes. Graikų kalbos vadovėlių, žodynų Lietuvoje yra, tačiau jie skirti jau graikų abėcėlę mokantiems žmonėms, be to, jie išleisti mažu tiražu. Šiaulietės ir graiko sudaryta knyga nepretenduoja į akademinio leidinio statusą, ji skirta tiems, kurie nori išmokti elementarios bendravimo kalbos. "Lietuvių - graikų pokalbius" sudaro apie 2000 žodžių ir frazių abiejomis kalbomis, žodžiai ir frazės suskirstyti pagal temas. Čia galima sužinoti, kaip graikiškai skamba kai kurie aforizmai ar priežodžiai, pavyzdžiui, "pirmas blynas - prisvilęs". Kad mokytis būtų lengviau, knygelė suskirstyta į keturis skirsnius. Pirmajame pateikiamas lietuviškas žodis, antrajame - šio žodžio vertimas į graikų kalbą lotyniškomis raidėmis, trečiajame skirsnyje žodis pateiktas graikiškai ir paskutiniame - lietuviško žodžio transkripcija graikiškomis raidėmis. Dėl sudėtingos lietuvių kalbos priegaidžių sistemos, žodynėlyje atsisakyta kirčio ženklų. Paryškinamas tik kirčiuotas skiemuo. Graikiškuose žodžiuose paryškinta kirčiuotą garsą žyminti raidė. "Lietuvių - graikų pokalbių" viršelį puošia vandens ir saulės jungtis - miestų simboliai - Šiaulių "Šaulys" ir Edesos krioklys. L. Tamulaitienė, pristatydama knygą, tikėjosi, kad šis žodynas leis geriau pažinti Lietuvos ir Graikijos kultūrą, padės atviriau bendrauti dviejų šalių žmonėms. "Tai ne pabaiga", - knygos pristatyme sakė "Lieporių mokyklos bendruomenės" narė L. Tamulaitienė.
- "Sodra" Naujuosius metus pradės didesnėmis išmokomis
-
2007-aisiais net keletą kartų buvo didinamos "Sodros" pensijos, pašalpos, augo biudžeto įplaukos. Kiti metai taip pat žada permainų išmokų gavėjams ir draudėjams. Šių metų svarbiausius "Sodros" veiklos etapus ir tai, kas laukia 2008-aisiais, apžvelgė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus direktorius Leonas Strazdauskas.
 | Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus direktorius Leonas Strazdauskas |
Parama vaikus auginančioms šeimoms bus dosnesnė Nuo šių metų sausio 1 dienos, įsigaliojus Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo pataisoms, motinystės (tėvystės) pašalpos buvo mokamos 85 proc. (iki tol buvo 70 proc.) gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. Nuo liepos 1 dienos įsigaliojo nauja nuostata. Motinystės (tėvystės) pašalpa, kol kūdikiui sukanka pusė metų, mokama 100 proc., o nuo pusės metų, kol kūdikiui sukanka vieneri metai, mokama 85 proc. kompensuojamojo uždarbio dydžio pašalpa. Nuo 2008 metų sausio 1 dienos motinystės (tėvystės) pašalpa už vaiką bus mokama dvejus metus. Pirmuosius metus – 100 proc., o kol sukaks 2 metai – 85 proc. gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio pašalpa. Pensininkams išmokos didės Nuo šių metų sausio 1 dienos buvo pradėtos mokėti 70 litų pensijos našlėms ir našliams, sulaukusiems senatvės pensijos amžiaus, nepriklausomai nuo to, kada mirė sutuoktinis. Būtina sąlyga – santuoka turėjo trukti ne mažiau nei 5 metus, o miręs sutuoktinis turėjo turėti minimalų darbo stažą. Dabar šios sąlygos yra peržiūrimos ir numatoma, kad 2008 metais jos bus palengvintos – sutrumpintas santuokoje būtinas išgyventi laikas, galios iki 1992 m. lapkričio 2 d. sudaryta bažnytinė santuoka, jeigu nė vienas iš bažnytinę santuoką sudariusių asmenų nebuvo įregistravęs kitos santuokos civilinės metrikacijos įstaigoje. Šiemet padidėjo vaikams našlaičiams mokamos pensijos, nukentėjusiųjų asmenų, nukentėjusiųjų asmenų našlių ir našlaičių valstybinės pensijos. Teisę gauti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją įgijo buvę beglobiai vaikai ir asmenys, kurie Antrojo pasaulinio karo metais buvo išvežti priverstiniams darbams, ten gimę ar kartu su jais buvę nepilnamečiai šeimos nariai. Nuo vasario 1 dienos bazinė pensija nuo 230 litų padidinta iki 266 litų. O nuo liepos 1 dienos buvo apskaičiuotas ir pradėtas mokėti priedas pensininkams, turintiems didesnį nei 30 metų stažą. Už kiekvienus pilnus metus, viršijančius 30 metų stažą, kas mėnesį mokamas 3 proc. bazinės pensijos dydžio priedas. Didėjant bazinei pensijai, šis priedas taip pat atitinkamai didės. 2008 metais įsigalios Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymas, kuriame numatyta grąžinti neišmokėtą pensijos dalį 1995-2002 metų laikotarpiu dirbusiems pensininkams. Tiems pensininkams, kurie dirbdami nuo 1995-ųjų iki 2001-ųjų negavo dalies pensijos, kitąmet "Sodra" iš viso išmokės apie 200 mln. litų. Kitąmet metais senatvės pensijos didės vidutiniškai 17 proc., o mažiausios – maždaug 20 proc., tai yra 96-105 litais. Draudėjams – elektroninės naujovės Įmokas "Sodrai" mokantys draudėjai 2007-aisiais taip pat sulaukė permainų. Šiemet nuo liepos 1 dienos minimalus atlyginimas buvo padidintas iki 700 litų. Nuo 2008 metų pradžios jis didėja iki 800 litų. Be to, kitąmet "Sodroje" įdiegiama elektroninė draudėjų aptarnavimo sistema (EDAS). Ji padės greičiau ir patogiau bendrauti su "Sodra", teikiant jai pranešimus ir gaunant informaciją iš "Sodros" duomenų bazės. Bus pradėtas naudoti kvalifikuotas elektroninis parašas. Įvedant šias naujoves, nuo 2008 metų pradžios keičiasi ir "Sodrai" teikiamų socialinio draudimo pranešimų bei kitų dokumentų formos. Draudėjų ir "Sodros" tikslesnį, operatyvesnį bendradarbiavimą dar labiau įpareigoja kitų metų biudžetas. Numatyta, jog 2008-aisiais į "Sodros" biudžetą turi įplaukti 11,231 mlrd. litų, o išlaidos sieks 11,230 mlrd. litų. Pajamos viršys išlaidas 579 tūkstančiais litų. Šiemet "Sodros" Šiaulių skyriaus įmokų į biudžetą užduotis buvo vykdoma gana sėkmingai. 2007-ųjų įmokų planas buvo viršijamas apie 15 procentų. "Sodros" kolektyvas dėkoja draudėjams už nuoširdų bendradarbiavimą, laiku mokamas įmokas. Kalėdų ir Naujųjų metų proga 2008-aisiais linkime sėkmingo verslo, gerų idėjų, visokeriopos sėkmės. Visiems mūsų klientams – draudėjams ir apdraustiesiems, pensininkams, vaikus auginančioms šeimoms - linkime sveikatos, gyvenimo džiaugsmo ir kuo geriausios kloties. Parengė Angelė Jonaitienė, "Sodros" Šiaulių skyriaus vyriausioji ryšių su visuomene specialistė
- "Laiptai" prieš Kalėdas kviečia mąstyti apie laisvę
-
Modesta JURGAITYTĖ "Laiptų" galerija gruodžio 11 dieną 18 valandą kalėdinių renginių ciklą pradeda projektu "Laisvė gyventi – gyventi laisvė". Šio projekto tikslas - atkreipti žmonių dėmesį į laisvės laikinumą ir mokytis priimti jau suklydusius – kalėjusius žmones. Trečiajame galerijos aukšte bus atidaryta buvusių kalinių kalėjusių ir pataisos inspekcijos darbuotojų kūrinių paroda.
Po jos atidarymo bus parodytas pagal Jasono Patriko Rothery tekstą "Skrajojančio teatro" aktorių atliekamas spektaklis "Jėga". "Laiptų" direktorė Janina Ališauskienė sako, kad tai itin sunkus spektaklis, žiūrovams galbūt net sukelsiantis šoką. Juk Kalėdos nėra tik kiniški blizgučiai ar dovanos. Nuo to nepasidarome geresni. Kalėdos turėtų būti susimąstymo metas – to "Laiptų" galerija ir siekia įgyvendindama projektą.  | Kalėdinių renginių ciklą gruodžio 11 dieną "Laiptų" galerijoje pradeda projektas "Laisvė gyventi - gyventi laisvė". Galerijos direktorė Janina Ališauskienė rodo darbus, kurie bus eksponuojami buvusių kalinių ir pataisos inspekcijos darbuotojų parodoje. Autorės nuotr. |
Buvusių kalinių ir pataisos inspekcijos darbuotojų darbų paroda Projektas "Laisvė gyventi – gyventi laisvė" "Laiptuose" vyksta jau trečius metus. Anksčiau kūriniai būdavo eksponuojami Mažojoje salėje, dabar persikels į trečiąjį galerijos aukštą. Šiuo renginiu siekiama, kad nuo visuomenės atitolę, o dažnai ir atstumti žmonės vėl pasijustų visateisiais jos nariais, be to - kūrėjais. Galerijoje jie gali ir parduoti savo darbus. Eksponuojami bus ne tik buvusių kalinių, bet ir pataisos inspekcijos darbuotojų darbai. Lankytojai nė nežinos, kuris darbas yra anksčiau teisto, o kuris – jį prižiūrėjusio darbuotojo kūrinys. Taip tarsi skleidžiama žmonių lygybės, tolerancijos idėja. Darbus eksponuos žmonės iš visos Šiaulių apskirties – Pakruojo, Radviliškio, Kelmės. J. Ališauskienė pasakoja, kad šiems kuriantiems žmonėms padeda pataisos inspekcijos darbuotojai, kurie juos skatina dalyvauti projekte. O tai padaryti nėra paprasta. Kalėję žmonės nori išlikti nepastebėti, užmiršti. Tad pataisos inspekcijos darbuotojai, kam reikia, suranda popieriaus, rėmėjų. Kalėjusiems žmonėms retas nori padėti – kam remti tą, kuris yra nusikaltėlis? J. Ališauskienė pastebi mūsų visuomenės nepakantumą. Ji kviečia ir į kalėjusį žmogų žiūrėti kaip į Dievo tvarinį. Anot jos, tolerancijos reikia pradėti mokyti mokykloje, šeimoje. "Pas mus nėra pakantos truputį kitokiems", - sako "Laiptų" galerijos direktorė. Ir klausia - kiek mūsų, esančių šiapus, yra verti būti zonoje? "Šiandienėje visuomenėje labai daug pykčio ir agresijos – jaunuoliai žudo vienas kitą, motinos pakelia ranką prieš savo vaikus, ginti turintys policininkai patys tampa nusikaltėliais. Bet dar baisiau, kai vaikų netekusios motinos prašo kitų motinų linčo teismo", - stebisi J. Ališauskienė. Ir pyktis, lyg kokia nuo kalno besiridenanti sniego gniūžtė, didėja. "Laiptų" direktorė klausia – kur meilė, atlaidumas? Sukrečiančio spektaklio trečioji premjera – Šiauliuose Vienas projekto "Laisvė gyventi – gyventi laisvė" uždavinių - kalėdinius renginius pradėti susimąstymu, šoku. O tai įgyvendinti "laiptiečiams" padės "Skrajojančio teatro" spektaklis "Jėga". Šį nekomercinį ir, anot J. Ališauskienės, sunkų vaidinimą "Skrajojantis teatras" atliks trečią kartą. Dukart jis buvo parodytas Vilniaus žiūrovams. Spektaklyje "Jėga" kalbama apie vis didėjančią agresiją. Jis skirtas visiems, ypač jaunam žmogui, jo tėvams. Spektaklyje klausiama, kodėl žmonės daro nusikaltimus. Kodėl jie nemoka suvaldyti laisvės? Vaidmenis šiame spektaklyje atlieka aktoriai Andrius Bialobževskis, Nerijus Gadliauskas, Irmantas Jankaitis. Spektaklio režisierius, dailininkas, vaizdo projekcijos autorius – Jonas Arčikauskas, kompozitorius – Giedrius Puskunigis. Po spektaklio aktoriai bendraus su susirinkusiais, bus galima diskutuoti apie aštrius spektaklio kampus. Žmonėms gali kilti klausimas, kodėl tokį sunkų spektaklį "Laiptai" kviečiasi prieškalėdiniu laikotarpiu. J. Ališauskienė mano, kad tuo metu reikia ne tik blizgučiais džiaugtis, bet ir mąstyti, klausti apie gyvenimo prasmę. Moteris nuogąstauja, kad dabar žmonių bendravimas nebėra vertybė. O ar mes pasiruošę bendrauti su tais, kurie buvo zonoje? Kuo jie prastesni, kad padarė klaidą. Juk visuomenė iš savo rato į užribį išstumia ir nekalėjusius, o kitokius žmones. "Dabar santykis vartotojiškas, ne krikščioniškas. Ir Kalėdų metas tampa vartotojišku - su vaikais apie šios šventės stebuklingumą, gyvulėlių kalbėjimą nebėra kalbama", - sako J. Ališauskienė. Anot jos, net jeigu spektaklis sulauks neigiamos reakcijos, pasipriešinimo (tokių atvejų buvo Vilniaus mažajame teatre), informacija žmones pasieks, galbūt jie pradės mąstyti. Tai bus žingsnis pirmyn. "Juk kartais geriau parodyti pūlinio skerspjūvį, tai, kas slypi jo viduje, nei gražiai aprištą žaizdą sakant, kad ji užgis", - mano "Lapitų direktorė. Pasak jos, su jaunimu apie šias problemas, laisvės laikinumą reikia kalbėtis dabar. Kitaip Kalėdas švęsime apiplėšti, sužaloti. Į renginį pakviesti J. Janonio gimnazijos, ŠU gimnazijos, Dainų, "Saulėtekio" mokyklų vyresniųjų klasių mokiniai, organizacijų "Agapao", "Caritas", Nakvynės namų, "Ramybės skliauto" nariai. J. Ališauskienė kviečia visus, norinčius prisijungti - renginys nemokamas. Be to, kalėdinę nuotaiką kurs papuošta šventinė eglė. Antrasis kalėdinių renginių ciklo "Laiptų" galerijoje renginys - kalėdinių miniatiūrų paroda "Jau atvažiuoja šventa Kalėda" - vyks gruodžio 14-ąją. Šiųmetė paroda ypatinga tuo, kad joje bus eksponuojama Lietuvos dailės klasika. O gruodžio 22-ąją "laiptiečiai" pakvies pasiklausyti dainininkės Saulės atliekamos Gedimino Dapkevičiaus muzikos, pasidalyti bočių ruginės duonos rieke, išgerti taurę raudono vyno ir prašviesėjusia širdim laukti didžiojo stebuklo - Šv. Kalėdų.
- "Geriausią parodą pasaulyje" pristatė "Geriausio albumo pasaulyje" autorius
-
Ričardas JAKUTIS Praėjusią savaitę Šiaulių kultūros centre "Laiptų galerija" duris atvėrė skulptoriaus ir tapytojo Martyno Gaubo "Geriausia paroda pasaulyje". Lapelyje su rašybos klaidomis parodos autorius prisistato: "27-erių metų radviliškietis neturintis žalingų ypročių, neteistas, mokantis gražiai bendrauti ir gražiai nupiešti ir šeip viską gražiai padaryti susipažintu. Ir dar mėgstu klausyti muzikos ir gerų CD..."
 | Parodos atidaryme Minedas pabuvo ir dailės kritiku. |
Kur žvelgia žmogaus akis Martynui gyvenime sekasi. Jis gauna jaunojo menininko stipendiją, jį pastebėjo ir į kūrybines dirbtuves kviečiasi vokiečiai, 2004 metais Šiauliuose dizainą baigusį jaunuolį "Laiptų galerijos" direktorė Janina Ališauskienė skyrė savo pavaduotoju, Martynas jau yra surengęs beveik 20 personalinių, dalyvavęs keliuose dešimtyse grupinių parodų, jo skulptūras ar tapybos darbus yra įsigyję Lietuvos ir užsienio kolekcininkai... Menininkas sako, jog tai, kad baigė dizaino studijas, jam netgi pasisekę, nes dizainas išmokė kuriant išnaudoti erdvę, jis žino, kur greičiausiai pažvelgia žmogaus akis ir ką skulptūroje išryškinti, o drobėje - įtalpinti. Personažai. O gal čia mes? Martyno Gaubo personažas keliauja per visus dailininko kūrinius. Jis, it koks ateivis, viskuo žemėje stebisi, tyrinėja, bando paliesti, paragauti. Neabejotinai jaunojo menininko kūrybai didelę įtaką daro šiuolaikinio modernaus lietuvių meno guru Šarūnas Sauka, bet jei pastarojo paveikslų herojus - pats autorius ar jo draugai, giminės, artimieji, tai Martynas stebėtis žemiškosiomis keistenybėmis kviečiasi žmogeliukus iš toliau. Nors kartais pagalvoji: o gal tai šalia mūsų gyvenantis pilietis, primenantis poeto Marcelijaus Martinaičio Kukutį, juk yra tokių. Tiesa, nepasakysi, kad tai neigiamas personažas. Naivumas, gyvenimas it sapne, o ypač žingeidumas nėra neigiamos savybės. O gal jaunojo menininko paveiksluose mes patys? Šiukšlynai, sula ir vokiečiai Martyno Gaubo herojų regime įvairiausiuose situacijose: paveikslai "Kelionė", "Prie stalo", "Bendrabutyje", "Miške", "Obuolių vagys"... Parodoje eksponuojamo paveikslo "Ištroškęs" dailininkas ėmėsi Vokietijoje, nors idėją atsivežė iš gimtinės. Važiuodamas iš Šiaulių į Radviliškį, iškart už Šiaulių jis nuolat atkreipia dėmesį į šalia kelio augančią beržų grupę. Už tų beržų daržai, o netoliese - šiukšlynas. Jaunam menininkui pasidarė įdomu, ar sveikos tuose daržuose išaugančios daržovės ir ar varva iš tų beržų sula. Kai vokiečiai, su kuriais Martynas "praktikavosi", išvydo šį paveikslą, klausinėjo, ką tas prie beržo pritūpęs vyrukas veikia. Jie net nežinojo, kad beržų sula geriama, kad jos atsigėrus pasijuntama stipresniu, rečiau skauda galvą, nebekankina nemiga ar ūžesys ausyse, dingsta irzlumas, kraujyje padaugėja eritrocitų ir hemoglobino, pagerėja nuotaika ir savijauta. Vokiečiai klausinėjo apie beržų sulos skonį, ypač jiems buvo įdomu, ar į galvą tas gėrimas "netrenkia". Mat jie tik buvo girdėję, kad iš beržų sulos galima gaminti cukrų, klijus, kažkokius tepalus.  | Martynas Gaubas jau surengė beveik 20 personalinių parodų. |
Žvelk į grožį su ironija Esame pratę, jog dailės parodų atidarymo metu pakalba rimtų veidų menotyrininkai, klasikinį kūrinėlį sugroja muzikantai, kūrybinėmis kančiomis pasidalija pats autorius. Martyno Gaubo "Geriausios parodos pasaulyje" atidaryme nebuvo. "Geriausią parodą pasaulyje" pristatė "Geriausio albumo pasaulyje" autorius Minedas. Padainavęs populiarią savojo repertuaro dainą "Tegu sudegs viskas, kas dega", jis pabuvo ir dailės kritiku. Labiausiai visus pralinksmino jo posakis "parodomoji paroda". Nors apie drąsią ir ironišką Martyno Gaubo parodą "Laiptų galerijoje" ir apie jos atidaryme dalyvausiantį Minedą informacijos daug nebuvo, į parodos atidarymą susirinko itin gausus dailės gerbėjų būrys. Regis informacija "iš lūpų į lūpas" irgi gali daug nuveikti, nors svarbiausias dalykas neabejotinai bus atgimusios poeto eilutės: "Žvelgiu į grožį su ironija".  | "Meilė iki mirties" |
- Fotomenininkas gimtadienį švenčia su "Kriušonu"
-
Oksana LAURUTYTĖ Šiandien vakare Šiaulių galerijoje "Laiptai" atidaroma neįprasta paroda neįprastu pavadinimu "Kriušonas". Parodos kaltininkas šiaulietis fotomenininkas Saulius Jankauskas šiandien švenčia ir 38-ąjį gimtadienį. "Gimimo dieną visada švenčiu linksmai. Pasiilgau normalesnio "tūso", todėl kviečiu draugus ir į parodos atidarymą, ir švęsti mano gimtadienio", - šypsosi Saulius. Jis, beje, parodos lankytojus šįvakar pasitiks ne su fotoaparatu, o prie baro su virėjo skrybėle ant galvos - svečius vaišins kriušonu.
 | "Gyvenimas suka ratu. Viskas kartojasi. Pavasaris, vasara, ruduo, žiema. Keičiasi tik vaizdiniai: žmonės, paukščiai, miestai. Kažkas kažką ištrina, kažką palieka. Ar paliks jis mus?" | | |  | Fotomenininkas Saulius Jankauskas retai fotografuojasi - juk pats yra "ginkluotas" fotoaparatu. Sauliaus JANKAUSKO asmeninio archyvo nuotr. |
Stiklo karoliukai virto planetomis Kas yra kriušonas? Tai svaiginantis kokteilis iš įvairaus skonio - saldžių, rūgščių, karčių - vaisių bei uogų ir įvairaus skonio bei stiprumo gėrimų: likerio, vyno, šampano. Skirtingas skonis susilieja į visumą, gėrimą geriantis žmogus jaučia visą puokštę aromatų. O gerai paruoštas kriušonas atgaivina kaip joks kitas gėrimas ir sykiu turi stimuliuojantį poveikį, skatina bendrauti ir pakelia ūpą. "Todėl ir mano paroda pavadinta "Kriušonu", nes jos esmė - spalvų ir skonių sintezė. Mano fotografijose skirtingi pasauliai, formos, įvykiai, potyriai, išgyvenimai, jausmai, mintys, faktūros, spalvos suliejami į visumą, gaunama jų simbiozė. Siurrealistiniai tie mano darbai, tik juose - realūs daiktai nerealioje aplinkoje", - sako Saulius Jankauskas. Su fotomenininku susitinkame pirmadienio vakarą jo namuose. "Iš kur tiek protingų žodžių žinai?" - šelmiškai Sauliui nusišypso jo žmona Ilona. "Na, į parodas kartais nueinu, išgirstu, ką kalba V. Kinčinaitis", - tokiu pat linksmu tonu žmonai atsako Saulius. Abu pažvelgia vienas į kitą ir nusikvatoja. Lyg suokalbininkai, nors iš tiesų taip ir yra - Ilona yra puiki vyro pagalbininkė. Jis rengia parodą, o ji ruošia vaišes svečiams, jau nupirko taures kriušonui išpilstyti. Beje, ji ir pasiūlė Sauliui parodą pavadinti "Kriušonu". Labai smalsu pamatyti, kokie tie darbai, ir Saulius iškilmingai praneša, kad turiu neeilinę galimybę išvysti parodą anksčiau nei visi kiti. Pritūpęs ant grindų Saulius atsargiai verčia didelius įvairaus formato lapus, kuriuose - neįtikėtinos fotografijos. Jose stiklo karoliukai virtę planetomis, tirpstančio ledo gabaliukas - kalnu, medžiai apsigyvenę debesyse, obuoliai didesni už patį Mėnulį, o moterys – nežemiškos, efemeriškos būtybės. "Saulius darbuose parodo, kaip yra įvaldęs "fotošopą", - sako Ilona ir patikslina, kad jei jos vyras nebūtų ir dailininkas, jo darbai būtų tiesiog "sukalti". Juk kompiuterininkai moka dirbti įvairiomis programomis, bet kurti paveikslus gali toli gražu ne visi. Čia reikia jausti. Juk kūrėjui nepagelbės nei aukštojo mokslo diplomas, nei pažymėjimas, kad esi baigęs dailės mokyklą. Saulius tokių pažymėjimų neturi, tačiau jo nutapyti paveikslai puošia ne vieno šiauliečio namus. Šiandien atidaroma jau antroji Sauliaus darbų paroda. Prieš kelerius metus jis Šiaulių dramos teatro kavinėje yra eksponavęs savo tapybą. "Sudrožė" dešimt fotoaparatų Apie Saulių, kaip apie fotografą, šiauliečiai išgirdo visai neseniai, kai jis pradėjo dirbti spaudoje. Tačiau Saulius fotografuoja nuo penkiolikos metų. "Už 43 rublius ir 8 kapeikas įsigijau pirmąjį savo fotoaparatą "Vilia-auto". Fotografuoti labai patiko. Prisimenu, pirmą juostą išryškinau per šiltais ryškalais. Koks buvo nusivylimas, kai juostos su tiek genialių kadrų buvo tuščios", - nusikvatoja Saulius. Vėliau jis fotografavo armijoje – tarnavo Šiaurės laivyne, o grįžęs iš armijos vedė Iloną. Fotografavo ją, gimusius ir augančius vaikus, gamtą, draugus. 2004-aisiais Saulius panoro dirbti fotografu viename Šiaulių laikraštyje, juo dirba iki šiol. Saulius, kol fotografija buvo ne pagrindinis jo pajamų šaltinis, užsiėmė daug kuo. "Tapytojas, baldžius, reklamos gamintojas, dažytojas, dailidė, pokraninių kelių montuotojas, mezgėjas, pardavėjas, vadybininkas, dizaineris, maketuotojas. Labiausiai man nepatiko baldus gaminti. Juos kurti – dar dar, bet kai reikia skyles pradėti gręžti..." - juokiasi Saulius. Beje, jis iki šiol dirba įmonėje "Šiaulių gatvių apšvietimas" – gamina kelio ženklus, o neseniai jo fotografija panaudota šios įmonės kalėdiniam atvirukui. "Jis gyvena ne kaip menininkas. Keliasi anksti, 7 valandą būna įmonėje, o vėliau lekia į "Šiaulių kraštą", fotografuoja sporto, kultūros renginius, daro reportažus", - sako Ilona. "Spaudai meno nereikia, spaudai reikia informatyvios nuotraukos, o būna, kad darbo metu padarai kokių nors įdomesnių kadrų. Tuo menu ir norisi pasidalyti su kitais", - šypteli Saulius ir prisipažįsta, kad apie parodą visą laiką svajojęs, bet vis pritrūkdavę laiko. Menininkas ima skaičiuoti ir suskaičiuoja, kad nuo pirmojo, iki dabartinio fotoaparato "sudrožė" net dešimt aparatų. Tad nenuostabu, kodėl fotografų darbas ir fotografijos nepigūs - šiuolaikinė fototechnika kainuoja dešimtis tūkstančių litų. Saulius dirba tik su savo technika. "Man nereikia svetimų planetų" Saulius sako, kad jo fotografijose, pristatytose parodai, nė vienas objektas nėra pavogtas iš interneto. Viską fotografavo jis pats, medžiaga kaupta net septynerius metus. Dvylikoje didelių darbų Saulius sujungė apie 200 įdomesnių kadrų. Visi darbai be pavadinimų, bet iš tikrųjų pavadinimai yra. Tik kitokie, nei įprasta būna matyti. "Ar sakiau, kad mano vyras - poetas? Eilėraščiais jis mane ir sugundė, armijoje daug eilėraščių buvo sukūręs", - šypsosi Ilona ir pataria būtinai perskaityti, ką Saulius užrašė po savo darbais. Pavadinimų savo darbams menininkas, beje, niekada nerašo. Jei nutapo paveikslą, kitoje pusėje užrašo kelis sakinius - tai, ką norėjo pasakyti, ką jautė tapydamas. "Kartais žmonės dažnai užsimano namuose turėti Sauliaus paveikslą būtent dėl užrašytų žodžių", - paaiškina Ilona. "Kiekvieną rytą atverčiu savo puslapį. Rašau gyvenimą savo. Ar bus įdomu jį skaityti kitiems?" "Mūsų likimai surišti nematomais siūlais. Dangaus platybėse, saulės spinduliuose užuomazgos naujų likimų". "Dangaus soduose prisirpę obuoliai. Gal kartais verta paragaut obuolių, kad patirtum tikrą gyvenimą Žemėje?" "Sunku bendrauti... Kai vienas tyli, kitas - klauso", - štai tokie ir kitokie žodžiai parašyti prie fotomenininko darbų. Tačiau paskutinio darbo, kuriame Sauliaus šeima - Ilona, šešiametė dukra Ramunė ir penkiolikmetis sūnus Linas - "apgyvendinti" nepaaiškinamos tekstūros rūmuose tarp įvairaus dydžio skriejančių planetų, žodžiai parašyti ypatingi: "Man nereikia svetimų planetų, viską turiu čia. Dabar. Ir keistų tiesų pilnos biblijos, kurios skelbia apie geresnį gyvenimą... Vėliau..." Ilona šypsosi. Vėliau ji sakys: "Geras mano vyras. Na, būna, susipykstame, bet Saulius labai moka taikytis. Man - tai tikras išsigelbėjimas."
- Šiauliečio žodynas - rusakalbių auditorijai
-
Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ Šiaulių universiteto profesorius Vytautas Gudonis, išleisdamas dviejų tomų Defektologijos žodyną rusų kalba, garsina miesto ir šalies vardą. "Juk tik mums atrodo, kad visi žino, kur yra Lietuva, tačiau važiuodamas skaityti paskaitų į Kiniją ar Braziliją turiu vežtis žemėlapį ir rodyti, kur ji yra", - sako žodyno autorius.
 | Profesoriaus Vytauto Gudonio kolega profesorius Gediminas Merkys (dešinėje) domėjosi ką tik išleistu žodynu. Autorės nuotr.
|
Socialinių mokslų, edukologijos, psichologijos specialistas Vytautas Gudonis yra studijavęs ir dirbęs akademinį darbą Rusijoje, stažavęsis Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Kanadoje, Ukrainoje, išleidęs penkias monografijas, tapęs penkių žodynų autoriumi ir bendraautoriumi bei parašęs per 600 mokslinių ir publicistikos straipsnių. 1997 metais šiaulietis tapo Rusijos pedagoginių ir socialinių mokslų akademijos nariu. Tai pačiai akademijai, beje, priklauso dar vienas lietuvis - gerai žinomas psichologas, šeimos psichoterapijos specialistas Gediminas Navaitis. Po trejų aktyvios narystės minėtoje akademijoje metų profesorius Vytautas Gudonis išleido monografiją, o šiemet parengė Defektologijos žodyną, kurį trijų tūkstančių egzempliorių tiražu išleido Maskvos psichologijos ir socialinis institutas. Abu tomus sudaro per 1600 puslapių. Literatūros leidyba Maskvoje itin brangi, todėl žodynas buvo spausdinamas Voroneže. Leidinį recenzavo Šiaulių universiteto docentai, medicinos mokslų kandidatai Jūra Nijolė Daulenskienė ir Jūra Vladas Vaitkevičius, Rusijos profesorius Vitalijus Jermakovas bei Anapilin jau išėjęs profesorius Vladas Rajeckas. Leidinys skirtas socialiniams ir specialiesiems pedagogams, mokslo darbuotojams, universitetų studentams, kvalifikaciją keičiantiems specialistams, būsimiems tėvams ir šeimoms, auginančioms specialiųjų poreikių vaikus. Nors šiauliečio sudarytas žodynas skirtas Rusijos auditorijai, juo jau susidomėjo Šiaulių universiteto bibliotekos direktorė, kuri ieškos kelių, kad mokymo priemonė patektų ŠU Socialinės gerovės ir negalės fakulteto studentams į rankas. Žodynas labai praverstų specialiojo ugdymo mokslinio tyrimo jauniesiems mokslininkams ir doktorantams. Ne vieną žodyno egzempliorių skaityklai ir bibliotekai dovanos pats autorius. Pirmasis Defektologijos žodynas buvusioje Sovietų Sąjungoje buvo išleistas 1964 metais, o 1970 metais pasirodė pirmojo leidimo papildytas variantas. V. Gudonio sudaryto žodyno pirmtakai nebuvę tokie solidūs - tesiekė per 500 puslapių. "Pasikeitė laikmetis, socialinėje sferoje kito samprata, tad naujame leidinyje turėjo atsispindi naujovės. Dalį žodyno sudaro niekada nekintančios sąvokos, ligų apibūdinimai, t. y. klasikinė defektologija, o dalį - autoriniai straipsniai, pavyzdžiui, apie vystymosi sutrikimo priežastis. Nebuvo sunku rašyti rusų kalba, nes nemažai laiko praleidau Rusijoje, žinau rusų mentalitetą, terminologiją, specifinius dalykus", - sako profesorius V. Gudonis. Medžiagą žodynui akademikas kaupė vasaromis, atostogų metu, savaitgaliais, švenčių dienomis ne vienerius metus. Žodynui pasirodžius, anot pašnekovo, nebėra ko baimintis, kad daug metų kaupta patirtis pražus. "Dvitomio leidinio Rusijoje jau tikrai niekada nebeišleisiu. Manau, jog reikia didžiuotis vien tuo, kad lietuvio vardas minimas tokioje didelėje valstybėje. Tai tik dar kartą įrodo, kad lietuvių specialistai yra gerai pasirengę ir turi savo vardą. Jau nuo seno buvo stiprūs keturi defektologijos centrai: Maskvos, tuomečio Leningrado, Kijevo ir Šiaulių. Štai dėl ko iki šiol miesto universiteto specialiojo ugdymo specialistai nori išsaugoti savo fakultetą bei katedrą, ir neketina su niekuo jungtis", - teigia Vytautas Gudonis. Šiaulietis dabar rengia žodyną apie akluosius. Šiais metais pasaulį išvys pirmasis Tiflologijos žodyno tomas, antrasis turėtų pasirodyti kitąmet.
- Virtualiame kraštotyros leidinyje - dėmesys kraštiečiams
-
Šiuolaikiškai pertvarkyta P. Višinskio viešosios bibliotekos svetainė www.savb.lt Keičiasi socialinis bibliotekų vaidmuo. Viena iš svarbiausių bibliotekos funkcijų - spausdinto palikimo kaupimas - jau nebetenkina visuomenės poreikių. Visuomenė reikalauja, kad bibliotekos užtikrintų virtualią prieigą prie turimų šaltinių.
Šiandien informaciją skleisti neįmanoma be naujos komunikacijos įrangos ir laikmenų. Lietuvos bibliotekininkų draugijos Šiaulių skyrius parengė ir išplatino virtualioje erdvėje kraštotyros leidinį "Šiaulių šviesuomenė: 1918-2005". Tai įgyvendinta gavus lėšų iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo. Projekto "Šiaulių šviesuomenė: apie save ir apie kitus. Regiono sklaida internete" vadovė - P. Višinskio bibliotekos Informacijos skyriaus vedėja, svetainės www.savb.lt administratorė Kristina Kazlaitė, projekto įgyvendintoja - bibliotekos ryšių su visuomene specialistė Regina Miežetienė. Kadangi P. Višinskio viešojoje bibliotekoje renkama ir kaupiama informacija apie Šiaulių miestą bei iškiliuosius šiauliečius, Lietuvos bibliotekininkų draugijos Šiaulių skyrius gavo sutikimą šiuolaikiškai pertvarkyti www.savb.lt interneto svetainę, didžiausią dėmesį joje skiriant skyriui "Kraštiečiams". Bibliotekos Kraštotyros skyriuje nuo pat jo gyvavimo pradžios didelis dėmesys skiriamas krašto žmonėms ir įvykiams. Sukurta kartoteka "Šiaulių kronika" (apie 200 tūkstančių įrašų). Visuomenei pateikta informacija iš Kraštotyros skyriuje ilgus metus kauptos personalijų kartotekos (nuo 1950 m.) ir "Šiaulių atmintinų datų kalendoriaus" (spausdintine forma leistas nuo 1982 metų, elektronine - nuo 2000 metų). Kadangi Šiaulių visuomenė ypač domisi kraštotyros informacija apie įvairius asmenis, buvo ryžtasi viename elektroniniame leidinyje suregistruoti asmenis, gimusius ir dirbusius Šiauliuose nuo tarpukario iki šių dienų. Naujas bibliotekos interneto svetainės skyrius "Kraštiečiams" skiriamas informacinei visuomenei, besidominčiai Šiaulių miestą garsinančiais žmonėmis. Į virtualų biografinį žinyną "Šiaulių šviesuomenė: 1918-2005" įtraukti ir dabartiniai Šiaulių miesto veikėjai. Prioritetas teikiamas kultūros ir meno atstovams. Žinyno redaktorė ir sudarytoja – bibliotekos Kraštotyros skyriaus vedėja Danutė Darbutienė. Informaciją žinynui rinko kraštotyros specialistės Domiceta Kazlauskienė ir Audronė Baškienė. Šviesuolių biografijos parengtos remiantis publikuotais šaltiniais, saugomais bibliotekoje. Medžiaga pateikiama pagal asmenų veiklos sritis, kiekvienoje rubrikoje – pavardžių abėcėlės seka. Žinyne įstaigos, organizacijos, aukštosios mokyklos nurodomos pagal tuo metu galiojančius pavadinimus. Kiek pavyko rasti šaltiniuose, stengtasi nurodyti asmenų apdovanojimus (sovietmečio ir dabartinius) bei jų atminimo įamžinimą. Jeigu asmuo yra pasireiškęs keliose veiklos srityse - pateikiamos nuorodos. Dauguma biografijų iliustruotos nuotraukomis. Dėl informacijos stokos ne visi iškilūs šiauliečiai pateko į šį žinyną, ateityje darbą planuojama tęsti ir pildyti. Šiuo metu žinyną sudaro 15 skyrių. Biografinis žinynas pagerbia gyvus ar jau amžinybėn iškeliavusius Šiaulių šviesuolius, suteikia galimybę platesnei visuomenei susipažinti su jų darbais. Žinyne galima paieška ne tik pagal temas ir atskirose temose pagal abėcėlę, bet ir pagal žodį ar frazę. Darbas skiriamas Šiaulių miesto įkūrimo 770-osioms metinėms. Skyriuje "Kraštiečiams" rasite ir šių metų Šiaulių atmintinų datų kalendorių bei nuolat atnaujinamą skyrelį "Virtualūs Šiauliai". Remdamasis Šiaurės šalių - Kopenhagos, Oslo, Bergeno ir Stokholmo - viešųjų bibliotekų patirtimi, Lietuvos bibliotekininkų draugijos Šiaulių skyrius planavo įkurti nuolat veikiančią interaktyvią paslaugą "Klausk bibliotekininko", kur miesto informacinei visuomenei atsirastų galimybė tiesiogiai konsultuotis su bibliotekininkais informacinio raštingumo klausimais. Ši paslauga Šiaurės šalyse yra ypač populiari ir patogi informacijos vartotojams. Vartotojai, būdami nutolę nuo bibliotekos, gali pateikti įvairių su literatūros paieška, jos užsakymu susijusių klausimų ir nedelsiant gauti atsakymą. Šiauliuose planuota atsakinėti "online" nuo 8 iki 20 valandos. Deja, dėl technologinių problemų tai įgyvendinta tik iš dalies, parengus interaktyvią paslaugą "Klausk bibliotekininko". Į klausimus atsakoma kiek įmanoma greičiau, nes prie elektroninio pašto budima nuolat. Dažnas vartotojas įsivaizduoja, kad, užsisakęs literatūrą dialoginiame kompiuteriniame kataloge, galės atsisiųsdinti knygą ar straipsnį internetu tiesiai sau į kompiuterį. Deja, tokios paslaugos dar neteikiamos. Parengė Kristina Kazlaitė
- Šiauliečiai gali nemokamai mokytis esperanto kalbos
-
Modesta JURGAITYTĖ Šiaulių esperantininkų klubas "Rūta" organizuoja nemokamus esperanto kalbos kursus, kadangi mūsų mieste padidėjo susidomėjimas šia kalba. Klubo "Rūta" vadovas Gediminas Kazlauskas mano, kad tai lėmė vasarą Šiauliuose vykusios 43-iosios Baltijos šalių esperantininkų dienos. Visi norintys mokytis esperanto kalbos gali ateiti į pažintinę esperanto kalbos pamoką, kuri vyks lapkričio 11 dieną 13 valandą Šiaulių miesto kultūros centro antroje auditorijoje.
Kalbos vienijamų bendraminčių klubas Šiauliuose Šiemet sukanka 120 metų, kai pasaulyje egzistuoja tarptautinė dirbtinė esperanto kalba, o Šiaulių esperantininkų klubas "Rūta" kitais metais švęs 50 metų jubiliejų. Šiaulių klubas vienija 52 narius, tačiau aktyvių esperantininkų yra apie 20. Į klubą esperantininkai renkasi kas antrą sekmadienį – bendrauja, gilina kalbos žinias. "Rūtos" vadovas G. Kazlauskas sako, kad klubą lanko įvairiausių profesijų ir amžiaus žmonės – bibliotekininkai, inžinieriai, studentai, pensininkai. Esperantininkų klube "Rūta" žmonės ne tik bendrauja su kalbos vienijamais bendraminčiais, bet ir dalyvauja įvairiuose renginiuose. Šiauliečiai kasmet kviečia esperanto kalba besidominčius žmones iš visos Lietuvos į pavasarinį renginį, rudenį tvarko Povilo Matulionio kapą, prižiūri esperantininkų Aleksandrijoje sodintus ąžuolus. Šiaulių klubas bendrauja ir su kitų Lietuvos miestų esperantininkais - keičiasi informacija, kviečia į svečius, dalyvauja seminaruose, koferencijose. Kasmet gruodžio mėnesį visus Lietuvos esperantininkus suvienija L. L. Zamenhofo dienos. Rimtai ir aktyviai šia kalba besidomintys esperantininkai vyksta į įvairiose pasaulio vietose vykstančius pasaulinius kongresus. Šiemet didelio lietuvių susidomėjimo sulaukęs Pasaulio esperantininkų kongresas vyko Jokohamoje, Japonijos uostamiestyje, esančiame vos 30 kilometrų nuo sostinės Tokijo. Tačiau G. Kazlauskas nuogąstauja, kad Šiauliuose esperantininkų judėjimui trūksta veržlumo. "Šiauliuose trūksta aktyvių žmonių, klube mažai jaunimo. Kituose miestuose jo yra daugiau", - sako klubo "Rūta" vadovas. Apie esperantininkų veiklą Šiauliuose knygą "Rūta" kėlė viltį" parašęs Romualdas Rutkauskas Baltijos esperantininkų dienose pasakojo, kad, pavyzdžiui, prieškario žmonės šią kalbą mokėti laikė pareiga. Jeigu esperantiškai nemokėdavo, tai bent suprasdavo. Jiems nerūpėjo pragmatinis kalbos panaudojimas, koks yra pagrindinis šiuolaikinių žmonių siekis. Senovės žmonės siekė šviestis ir šviesti kitiems. Esperanto kalbos mokytis lengva Šiaulių kultūros centre esperanto kalbos mokys Petras Staniūnas – ilgametis, daug patirties sukaupęs esperantininkas. Kursuose bus mokoma esperanto kalbos, taip pat tikimasi, kad kursų dalyviai vėliau įsitrauks į klubo veiklą. Kursų laikas bus derinamas su besimokančiaisiais, kad jis būtų patogus daugeliui - apie tai bus kalbamasi pažintinėje esperanto kalbos pamokoje. Tuomet šiauliečiai galės apsispręsti, ar šiuos kursus lankys. Apie esperantininkų klubą "Rūta" daugiau galima sužinoti ir interneto svetainėje www.ruto.lt . Paskutiniai visiems šiauliečiams skirti esperanto kalbos kursai vyko beveik prieš dešimt metų. Nuolat šios kalbos mokomi Šiaulių universiteto studentai, kurie esperanto paskaitas pasirenka kaip papildomą dalyką. G. Kazlauskas prisimena, kad esperanto kalbos pagyvėjimas buvo 1996-aisiais, kai kursus baigė net 46 žmonės. "Esperanto kalbos mokytis lengva, jos išmokti įmanoma per dvi savaites. Esmė – žodžių mokymasis. Gramatika nesudėtinga, tereikia noro", - sako G. Kazlauskas. Esperanto mokytis lengviau negu kitų kalbų dėl nesudėtingos kalbos struktūros ir žodžių darybos. Jau po kelių savaičių besimokantieji gali susirašinėti esperanto kalba, o po kelių mėnesių – kalbėti. Dažniausiai šios kalbos išmokstama savarankiškai ar susirašinėjant su kitais esperantininkais, vietiniuose esperantininkų klubuose. Ši kalba naudingiausia bendraujant skirtingų tautų žmonėms, kai jie neturi bendros gimtosios kalbos. Ji nepriklauso jokiai tautai ar šaliai. Nė vienam pasaulio žmogui esperanto kalba nėra gimtoji, tad yra neutrali, lygiateisė. Sukurti dirbtinę tarptautinę kalbą daktarui Liudvikui Lazariui Zamenhofui kilo matant, kad tarp įvairių tautų kyla nesutarimai, kuriuos lemia kalbų įvairovė. Todėl 1887 metais buvo paskelbti žmonių bendravimui tarnauti skirtos esperanto kalbos pagrindai. Dabar aktyviausi esperanto bandruomenės nariai sudaro Pasaulinę esperanto asociaciją, kuri savo skyrius turi 62 šalyse, tačiau čia neįskaičiuoti individualūs nariai, kurie šį skaičių padvigubintų. Esperanto kalba parašyta daug knygų, į ją išversta daug literatūros kūrinių, esama muzikos grupių, kurios dainuoja esperantiškai, organizuojami įvairūs kultūriniai festivaliai, turintys savo papročius ir tradicijas.
- Smuikininkės reprezentavo Šiaulius
-
Oksana LAURUTYTĖ Net tris savaites Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos smuikininkių ansamblis "Fiori musicali" ("Muzikos gėlės") praleido Danijoje ir Olandijoje rengtoje koncertinėje kelionėje. Merginos suaugusiuosius ir vaikus kolegas muzikantus stebino savo profesionalumu, išsilavinimu ir pareigingumu, o muzikos mokyklos direktorius Vygintas Ališauskas įsitikinęs, jog tai, kad Šiaulių miesto meras Genadijus Mikšys sulaukė apdovanojimo iš Europos Tarybos Strasbūre už sėkmingą Šiaulių bendradarbiavimą su kitais Europos miestais, nuopelnų dalis atitenka ir 1-ajai muzikos mokyklai.
 | Keturiolika Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos smuikininkių iš ansamblio "Fiori musicali" stebino ir savo bendraamžius, ir jų muzikos mokytojus profesionalumu. Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos archyvo nuotr. |
Į muzikinį turą po Olandiją ir Daniją vyko keturiolika ansamblio "Fiori musicali" 9-18 amžiaus mergaičių. Šiaulių 1-oji muzikos mokykla yra pasirašiusi net tris bendradarbiavimo sutartis su muzikos mokykloms iš 11-os miestų, su kuriais draugauja Šiauliai. Per pastaruosius kelerius metus 1-osios muzikos mokyklos vaikai ne kartą lankėsi Chmelnickyje, Fredericijoje ir Etene Lere, į Šiaulius buvo atvykę ir minėtų miestų muzikuojantys vaikai. "Vykome parodyti miestų bendruomenėms, ką Šiauliai turi, o didžiuotis tikrai turime kuo", - sakė 1-osios muzikos mokyklos direktorius V. Ališauskas. Olandijoje esanti menų muzikos mokykla šventė penkiasdešimtmetį, o Danijos jungtinis mokytojų ir moksleivių kamerinis orkestras šventė 10 metų jubiliejų, tad šiaulietės smuikininkės ne tik dalyvavo šventėje, bet ir joje koncertavo. "Mums buvo didelė garbė, kad mergaitės grojo Tilburgo muzikos akademijoje, įsijungė į Danijos orkestrinio muzikavimo internato, kur mokosi gabiausi danų vaikai, simfoninį orkestrą", - teigė V. Ališauskas. Mergaičių muzikos mokytoja - ekspertė, 1-osios muzikos mokyklos Styginių skyriaus vedėja Nijolė Prascevičienė sakė galinti savo auklėtinėmis didžiuotis. Mergaitės ne tik laisvai bendravo, buvo draugiškos, bet ir labai pavyzdingos. Dvi jauniausios smuikininkės atsisakė siūlomų pramogų vardan repeticijų - tikino jaučiančios atsakomybę koncertams artėjant. Beje, šiaulietės kartais vertė užsieniečius jaustis nepatogiai. Muzikantės žino, kad scena - šventa vieta ir čia reikia eiti atiduoti visą save, būti pasitempus, pasipuošus. "Ten vaikai į sceną lipa vilkėdami kasdieniais rūbais. O juk kaip atrodai, taip ir groji, kaip groji, taip ir atrodai", - juokėsi N. Prascevičienė, pridurdama, kad Lietuvoje muzikantų profesionalumui skiriama daug daugiau dėmesio. "Apšvietė mergaitės olandus, kad ne Olandija baigiasi pasaulis", - šypsojosi muzikos mokytoja. Šiaulietės smuikininkės gyveno šeimose, susidraugavo su kitais muzikuojančiais vaikais, dalyvavo spaudos konferencijose, susitiko su miestų merais, gavo dovanų. Kelionės išlaidas apmokėjo Šiaulių miesto savivaldybė, pati muzikos mokykla, rėmėjai - Seimo narys Valerijus Simulik, UAB "Linos namai". Kitąmet Šiaulių 1-oji muzikos mokykla švęs 60 metų jubiliejų, tad V. Ališausko galvoje jau sukasi mintys, kaip garbingą jubiliejų padaryti įsimintiną - patirties įgyta Danijos ir Olandijos muzikos mokyklų šventėse.
- "Aušros" paminklo kūrėja Šiaulius vadina bundančiu miestu
-
Rita SAUNORYTĖ Skulptorė, Vilniaus dailės akademijos profesorė Dalia Matulaitė šiuo metu gyvena džiugiais įsikūrimo rūpesčiais. Tiesa, keliasi ne į Šiaulius, kurio apylinkėse prieš daugelį metų prasidėjo jos kelias, vingiavęs per Lietuvą, o tik iš vieno sostinės mikrorajono į kitą. Tačiau ir ši kelionė per Vilnių – didelio pasiryžimo reikalaujantis žingsnis. Kaip ir "Aušros" paminklo pastatymas prie senojo parko Šiauliuose.
 | Skulptorė Dalia Matulaitė neslepia, kad jos patirties bagažą nenoromis gausiai pildė vingiuotas gyvenimo kelias, prasidėjęs Šiaulių apylinkėse. Autorės nuotr.
|
Namai šalia dirbtuvių Sutariame susitikti skulptorės dirbtuvėse sostinės Antakalnio mikrorajone. D. Matulaitė ramiai ir nuolat šypsodamasi aprodo savo valdas – seną apleistą pastatą, kur jau daugelį metų įsikūrusios jos ir kitų menininkų dirbtuvės. Moteris rodo kasdienę kūrėjų buitį, pasakoja ir, prieš atverdama kitas, vis kitokią istoriją turinčias duris, kaskart perspėja: "Tik niekuo nesistebėkite..." Iš tiesų maloniai stebina nebent viena – tikrumas. Apgriuvusios sienos, dailios medinės durys, matinio stiklo stogas lyg šiltnamyje ar spragančios malkos krosnelėje – pajunti už šių sienų skubančio pasaulio butaforiškumą... Čia įdomu bus užsukti pavasarį, kai šalia dirbtuvių turėtų būti baigta įrengta D. Matulaitės gyvenamoji erdvė ir nedidelė privati galerija. Nuolatinis judėjimas Jei pradėtume vardyti visus D. Matulaitės darbus ir nuopelnus, tikriausiai neužtektų viso šio puslapio – tiek visur menininkės pilna, jos darbai puošia ne vieną Lietuvos ir kitų šalių miestą. Šiauliečiams taip pat pasisekė – Aušros alėjoje jau ketverius metus "gyvena" viena D. Matulaitės sukurtų moterų – "Aušra". Pasak pašnekovės, ši skulptūra, skirta aušrininkams atminti, buvo pradėta kurti prieš daugiau nei dvidešimt metų, iš kurių beveik dešimtmetį ji laukė leidimo įsikurti dabartinėje erdvėje. Ir ne vienintelės "Aušros" kelias buvo ilgas ir nelengvas – beveik visi monumentalieji kūriniai pasmerkti tokiai daliai, nes pretenduoja į dalelę kruopščiai saugomos viešosios erdvės, tad šios srities menininkams telieka linkėti kuo ilgiausių metų. Tačiau pati profesorė, atrodytų, metų neskaičiuoja. Kad ir čia, besikuriant naujuosiuose namuose – daugelis D. Matulaitės kartos moterų jau ne vienerius metus ramiai namie mezga anūkams kojines, o apie paskolą, remontą ir planus iš apleisto šabakštyno kurti jaukų kiemelį net negalvoja. Laukia šventė Tuomet supranti, kad kiekviena D. Matulaitės akmeninių ar bronzinių moterų veidų raukšlelė ar kitų skulptūrų virptelėjimai kažkada pajausti pačios autorės – ne veltui geriausių žodžių skulptorės kūrybai negaili menotyrininkai, o jos darbai stovi pačiose garbingiausiose vietose. Čia galėtume paminėti "Gražiną" didžiajame Seimo kieme, "Neringą" Klaipėdoje, "Stumbrą" Kaune, "Ramybę" Berznikuose bei kitus darbus. Atskleisime ir dar vieną paslaptį, kuria pati D. Matulaitė nebuvo linkusi girtis – lapkričio pabaigoje skulptorė minės jubiliejų, tiesa, besibaigiantį penketu. Patirtis – kūryba D. Matulaitė neslepia, kad jos patirties bagažą nenoromis gausiai pildė vingiuotas gyvenimo kelias, prasidėjęs Šiaulių apylinkėse, Kelmės rajone, Jukniškėse. Po to sekė Kelmė, Klaipėda ir kiti miestai bei miesteliai, su kuriais susipažinti tekdavo kas keletą metų. Nors kūryba, skulptorės nuomone, pirmiausia yra prigimties dalykas, vis dėlto ir patirtis čia suvaidina savo vaidmenį. "Visi gyvenimo padovanoti atsitiktinumai labai svarbūs. Kad ir atsidūrimas Kelmėje, Gruževskių rūmų kalno papėdėje, toje duobėje, kaip paprastai sakau. Kiek iš ten man kyla ryškiausių kūdikystės atsiminimų, garsų, reginių... Paskui persikėlėme į pokario Klaipėdos kraštą ir kas trejus metus tėvą atleisdavo iš darbo, nes buvo pavogti jo mokslų baigimo dokumentai bei archyvo nuorašai. Tėvams, žinoma, tai buvo kančia, iš dalies ir mums, nes nuolat keisdavosi vaikai, mokyklos. Tačiau gyvenant tik Jukniškėse arba tik Kelmėje gal niekada manyje nebūtų susikaupę tiek laike įprasmintų ir skulptūromis tapusių regėjimų", – įsitikinusi skulptorė. Be destrukcijos Kalbėdama apie Šiaulius, D. Matulaitė pirmiausia pamini profesines ar artimas jai miesto vertybes, pro kurias patys šiauliečiai neretai praeina iš įpratimo net nepastebėdami. "Kokio įspūdingumo Šiauliuose bažnyčia ar "Šaulys". Taip pat kokios pastangos atstatyti, atgaivinti miestą. Tai bundantis miestas..." – sako pašnekovė. Pasak jos, Šiauliai taip pat turi stiprią ir įdomią menininkų bei meno mylėtojų bendruomenę. Vilniaus dailės akademijoje su studentais iš Šiaulių, pasak profesorės, netenka dažnai susidurti – daugelį būsimų menininkų pavilioja šalia namų esantis Šiaulių universitetas. Kalbai pakrypus apie studentus, D. Matulaitė užsimena apie pastaraisiais metais pastebėtą nemenkos dalies jaunųjų kolegų destruktyvios kūrybos tendenciją. "Tikiu žmogaus sąmonės galios didingumu, todėl pati sąmoningai neįleidžiu į savo kūrybą "Niekio" filosofijos. Tuo tarpu studentų jaunos galvelės neretai būna taip užterštos, lyg siektų iš savęs išplėšti kažkokią bjaurastį, puvėsius – jei daro žmogų, jis būtinai bus kokių nors grimasų iškreiptas, supūliavęs mutantas, – pasakoja pašnekovė. – Vis dėlto manau, kad tai laikina – kol supras, jeigu apskritai supras..." Pasak D. Matulaitės, žmogus į kūrinį įveda savo galią. Toji galia atspindi, kaip kūrėjas jaučia savo gentį, tautą, gimtąją žemę. "Dar senovės Kinijoje prieš maždaug penkis tūkstančius metų buvo įvardyta, kad į kūrinį nevalia įvesti juodosios energijos, nes toks kūrinys, pats būdamas energijos pulsaru, aktyvina destrukciją, o tai veda į žūtį – asmenybės, tautos, civilizacijos..." – sako skulptorė, besidominti senosiomis, gilias tradicijas turinčiomis pasaulio kultūromis. Tarp jų ir Japonijos – ne vienerius metus D. Matulaitė priklauso lietuvių ir japonų asociacijai. Ištikima kompanionė Pilstydama arbatą į dailius japoniško stiliaus puodelius, D. Matulaitė vis rodo savo darbų nuotraukas ir pasakoja apie juose įkūnytas idėjas. "Ar neplanuojate išleisti savo darbų albumo?" – natūraliai kyla klausimas, nes darbų ir jų nuotraukų išties daug, o jos tiesiog sudėtos į du dėklus be jokių aprašymų ar rūšiavimo. "Dabar esu užsiėmusi. Galbūt kada nors", – nusišypso menininkė ir tęsia savo kalbą. Tuomet ji kaip tik ištraukia vieno pastarųjų savo kūrinių fotografiją – tai Medvėgalio kalno papėdėje pastatytas lyg ir kalnyno maketas, tačiau iš tiesų tai paminklas kadaise čia gyvenusiai žemaičių dūnininkų genčiai. Vienoje nuotraukų autorė įsiamžinusi su nedideliu šuniuku. "Tai mano kalytė Pika Pikutė. Kai išsiruošiu kur nors toliau, ji visa net akelėmis ir auselėmis prašo – tik nepalik jos", – prisipažįsta D. Matulaitė. Kasdieniais reikalais, nors tektų ir iki vėlyvo vakaro užtrukti, augintinė šeimininkę išleidžia. "Bet jei einu apyrankę iš stalčiuko segtis, ji iškart pajunta, kad kažkur kitur ruošiuosi, tuomet bėga į vonią, tempia savo dirželį, kad ir ją paimčiau kartu – tokia labai įdomi šunytė", – savo augintinę įvertina šeimininkė. Nuo pavasario D. Matulaitei teks rečiau išsiskirti su savo augintine, nes darbo ir gyvenamoji erdvė bus šalia. O kol kas Pika Pikutė šeimininkės laukia senuosiuose namuose sostinės Karoliniškių daugiabutyje.
- Dėl augalų apsaugos produktų naudojimo politikos ateityje gali keistis visa žemės ūkio gamybos strat
-
Lietuva siekia, kad daugiabalsiame Europos valstybių chore dėl augalų apsaugos produktų naudojimo ateities būtų išgirstas ir jos balsasŽemės ūkio ministerijoje 2007 m. spalio 16 d. įvyko pasitarimas dėl Europos Parlamento (EP) ir Europos Tarybos (ET) direktyvos dėl Bendrijos veiksmų programos, siekiant tausaus pesticidų naudojimo bei EP ir ET reglamento dėl augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką.
Pasitarime dalyvavo Žemės ūkio, Aplinkos ministerijos, Valstybinės augalų apsaugos tarnybos, Respublikinio mitybos centro, Žemės ūkio rūmų, Lietuvos augalų apsaugos asociacijos, Lietuvos grūdų augintojų asociacijos, Lietuvos ūkininkų sąjungos, Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto, Lietuvos daržovių augintojų asociacijos, Lietuvos žemdirbystės instituto, Pramoninių uogynų augintojų asociacijos atstovai.
Lietuva siekia, kad daugiabalsiame Europos valstybių chore dėl augalų apsaugos produktų naudojimo ateities būtų išgirstas ir jos balsas Valstybinės augalų apsaugos tarnybos (VAAT) viršininkas Edmundas Morkevičius pabrėžė, kad šis pasitarimas yra labai svarbus, svarstant du itin reikšmingus dokumentus: Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl augalų apsaugos produktų tiekimo į rinką bei EP ir ET direktyvą dėl Bendrijos veiksmų programos, siekiant tausaus pesticidų naudojimo. "Klausimas yra sudėtingas, paliečiantis daug žinybų: mokslo ir mokymo institutų, augalų apsaugos kompanijų, šią sritį administruojančių institucijų, socialinių partnerių interesų. Šie du dokumentai gali iš esmės pakeisti visą žemės ūkio gamybos strategiją. Nors direktyva yra dar tik projektas, tačiau joje labai aiškiai atsispindi bendra tendencija – mažinti augalų apsaugos produktų naudojimą. Iš esmės pritariant šiai idėjai reikia akcentuoti, kad direktyvoje pateiktoms nuostatoms įgyvendinti galimi įvairūs būdai. Ir reglamento, ir direktyvos projektai svarstyti ET žemės ūkio klausimų Pesticidai/augalų apsaugos produktai darbo grupėje jau 11 kartų, tačiau kartu šių dokumentų projektai buvo svarstomi ir Europos Parlamente. Europos Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos, Ekonomikos ir socialinių reikalų, Regionų komitetai jau svarstė Europos Komisijos pateiktus dokumentus. Dabar yra parengtas dokumento projektas, dėl kurio spalio 23 d. bus balsuojama Europos Parlamento plenarinėje sesijoje. Ne visi būdai, kurie siūlomi šiuose dokumentuose, yra priimtini Lietuvai, kuri ir taip, palyginti su kitomis šalimis, labai mažai naudoja augalų apsaugos produktų, todėl kuo skubiau turime pateikti Lietuvos poziciją Europos Parlamente vyksiančiam pirmajam pasiūlymų svarstymui", – akcentavo VAAT viršininkas. Susitikimo dalyviai iš esmės pritarė EP ir ET direktyvos dėl Bendrijos veiksmų programos, siekiant tausaus pesticidų naudojimo bei EP ir ET reglamento dėl augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką projektuose numatytam pagrindiniam tikslui – siekti tausaus pesticidų naudojimo, mažinant riziką ir poveikį žmonių sveikatai ir aplinkai. Susitikime akcentuota, kad iš esmės yra palaikomas šių projektų tekstas, koks jis yra pateiktas Komisijos pasiūlyme bei dabar svarstomiems pakeitimams, pateiktiems Tarybos darbo grupėje. Europos Sąjungos institucijų pozicija Dėl pesticidų ypatybių jie yra sąmoningai išleidžiami į aplinką, ypač augalų apsaugos tikslais, tačiau pesticidų naudojimas yra reglamentuojamas visose ES šalyse. Nepaisant veikiančios reglamentavimo sistemos, aplinkos terpėse (dirvoje, ore, vandenyje) vis dar aptinkamas nepageidaujamas kai kurių pesticidų likutis, todėl Europos Parlamentas ir Taryba savo sprendimu, nustatančiu 6-ąją aplinkosaugos veiksmų programą, pripažino, kad pesticidų, ypač augalų apsaugos produktų, poveikį žmonių sveikatai ir aplinkai būtina toliau mažinti. Jie pabrėžė poreikį pereiti prie tausojančio pesticidų naudojimo, nustatantį dvipusį metodą: visiškai įgyvendinti jau veikiančius teisės aktus ir taip pat juos persvarstyti, parengti tausiojo pesticidų (augalų apsaugos produktų) naudojimo teminę strategiją. VAAT Augalų apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Kristina Valionienė informavo apie reglamento dėl augalų apsaugos tiekimo į rinką svarstymą Europos Tarybos žemės ūkio klausimų Pesticidai/augalų apsaugos produktai darbo grupėje. Ji paaiškino, kad Europos Komisija 2006 m. liepos mėnesį pateikė pasiūlymą Europos Parlamento ir Tarybos reglamentui dėl augalų produktų tiekimo į rinką. Reglamento projektas keičia dabar galiojančią ET direktyvą 91/414/EEB dėl augalų apsaugos ir panaikina ET direktyvą 79/117/EEB, draudžiančią tiekti į rinką ir naudoti augalų apsaugos produktus, kurių sudėtyje yra tam tikrų veikliųjų medžiagų. Reglamento projektas nustato, kaip sudaryti priimtinų veikliųjų ir apsauginių medžiagų sąrašą ir kaip ES valstybėse registruoti augalų apsaugos produktus, turinčius savo sudėtyje šių medžiagų. Taip palengvėtų ES šalių darbas, nes patvirtintų veikliųjų medžiagų sąrašas pagal reglamentą įsigaliotų tiesiogiai, jo nebereikėtų perkelti į nacionalinę teisę. Valstybės narės suskirstomos į zonas (Lietuva priskirta "A" – Šiaurės šalių – zonai kartu su Danija, Švedija, Suomija, Latvija ir Estija). Reglamentu nustatoma, kad visos tos pačios zonos šalys privalo pripažinti augalų apsaugos produktų registraciją ir taip išvengti darbų dubliavimo. Pavyzdžiui, jei vienoje iš tos pačios zonos šalių augalų apsaugos produktas yra įregistruotas, tai ir kitos tos pačios zonos valstybės, jei joms yra pateikiama paraiška įregistruoti tokį produktą, registraciją privalo pripažinti. Reglamento projektas įpareigoja vesti augalų apsaugos produktų apskaitą ir atlikti augalų apsaugos produktų kontrolę, nustato veikliųjų medžiagų ir apsauginių medžiagų vertinimo kriterijus. Įvedama ir nauja nuostata: jei veikliosios medžiagos yra identifikuojamos kaip keliančios riziką žmonių ir gyvūnų sveikatai bei aplinkai, kiekviena valstybė narė pati turi atlikti augalų apsaugos produktų, į kurių sudėtį įeina tos veikliosios medžiagos, lyginamąjį vertinimą. Šalys, registruodamos augalų apsaugos produktus, kurių sudėtyje yra keistinų veikliųjų medžiagų, privalo pakeisti juos augalų apsaugos produktais, kurių sudėtyje yra mažiau kenksmingos veikliosios medžiagos. Laikantis šios reglamento nuostatos, kad riziką keliančios veikliosios medžiagos augalų apsaugos produktuose turi būti pakeistos mažiau kenksmingomis, pagerėtų vartotojų sveikatos ir aplinkos apsauga. Privalomas augalų apsaugos produktų registravimas tarp tos pačios zonos šalių būtų naudingas pramonei, nes, supaprastinus procedūras, valstybinės institucijos greičiau priimtų sprendimus dėl augalų apsaugos produktų registravimo, rinkoje atsirastų daugiau ir įvairesnių augalų apsaugos produktų. Valstybinės institucijos, vertindamos duomenis, pateiktus augalų apsaugos produktams registruoti, turės atsižvelgti ne tik į savo šalies sąlygas, bet ir į visos zonos ypatumus. Lietuvos pasiūlymai VAAT pareigūnė Kristina Valionienė pabrėžė, kad Lietuva pateikė ir savo atskirus pasiūlymus dėl tam tikrų reglamento nuostatų. Rengiant Lietuvos pasiūlymą 2006 m. rugpjūtį dėl reglamento, pozicijos buvo derinamos su Žemės ūkio, Sveikatos apsaugos, Aplinkos ministerijomis, Žemdirbystės, Sodininkystės ir daržininkystės institutais, Augalų apsaugos asociacija, Žemės ūkio rūmais. Ši pozicija buvo išsakyta Europos Tarybai, tačiau reglamentas ir direktyva dar svarstomi, todėl šalys gali teikti savo siūlymus. Lietuva siūlė įtraukti nuostatą, kad kiekviena ES šalis galėtų pati pripažinti augalų apsaugos produktų registraciją ir iš kitų ES zonų, kurių klimatinės, žemės ūkio ir fitosanitarijos sąlygos yra panašios, jei toks augalų apsaugos produktas šaliai yra reikalingas. Mūsų šalies ūkininkams ir sodininkams labai trūksta augalų apsaugos produktų mažais plotais auginamiems augalams, todėl reglamento projekte Lietuva siūlė įrašyti atskirą nuostatą dėl tokių produktų registravimo, kad būtų sudarytos sąlygos tiekti į rinką daugiau šių augalų apsaugos produktų. Daug problemų kyla dėl paralelių (analogiškų) augalų apsaugos produktų importo, nes nėra vieningų kriterijų dėl jų kilmės ir identiškumo įvertinimo. Todėl Lietuva siūlo reglamentuoti ir analogiškų augalų apsaugos produktų tiekimą į rinką. Lietuva siūlė reglamentuoti ir augalų apsaugos produktų, skirtų individualiems (neprofesionaliems) naudotojams, registravimą, nes ES šalyse nėra bendrų tokių produktų vertinimo kriterijų. Pasiūlymas reglamentui pristatytas 2006 m. rugsėjo 18 d. Žemės ūkio ir žuvininkystės taryboje ir jau net 11 kartų svarstytas ET žemės ūkio klausimų darbo grupės Pesticidai/augalų apsaugos produktai posėdžiuose. Suomijos ir Vokietijos ET pirmininkavimo laikotarpiu apsvarstytas reglamento tekstas. 2007 metų liepos mėnesį Vokietija parengė naują reglamento tekstą, atsižvelgdama į šalių narių išsakytus komentarus, pateiktus žodžiu ir raštu. Portugalijos pirmininkavimo laikotarpiu šis tekstas toliau svarstomas ir koreguojamas. VAAT viršininkas akcentavo, kad šie dokumentai bus svarstomi Europos Parlamente, taigi šalys savo pasiūlymus gali teikti, tačiau labai svarbu aiškiai išdėstyti savo poziciją ir pateikti ją Lietuvos atstovams Europos Parlamente, kad ir jie galėtų aktyviai dalyvauti, ginant šalies interesus. E. Morkevičius atkreipė pasitarimo dalyvių dėmesį, kad šie dokumentai strategiškai svarbūs Lietuvai, nes jei būtų priimtas dabartinis Parlamento ir Tarybos pateiktas direktyvos projektas, tai šalyje gali visiškai nebelikti ūkininkaujančiųjų. Jo nuomone, direktyva neadekvačiai sutelkia dėmesį į žmonių sveikatą ir aplinkosaugą, tačiau nėra integruoto požiūrio į žemės ūkį, ar jis galės išlikti konkurencingas, ar pajėgs gaminti saugius ir kokybiškus produktus. "Europos Komisijos pateiktame dokumente buvo akcentuojama, kad svarbu sumažinti riziką žmonių sveikatai ir aplinkai, tačiau Europos Parlamento direktyvos variante jau rašoma, kad rizika turi būti visiškai panaikinta. Tačiau 100 proc. panaikinti riziką įmanoma tik visiškai nenaudojant augalų apsaugos produktų", – stebėjosi VAAT viršininkas. Radikalus pesticidų naudojimo mažinimas vers žemės ūkį ieškoti atsparių kenkėjams augalų veislių. Šiuo metu tai dažnai reikštų genetiškai modifikuotų augalų auginimą (GMO). ES šiuo metu dar nėra aiškios praktikos GMO klausimais – vienos valstybės skelbiasi laisvos nuo GMO, o kitur leidžiama auginti GM augalus. E. Morkevičius išsakė susirūpinimą dėl specifinio kiekvienam augalui pasiūlyto integruoto kenkėjų valdymo, kuriame biologiniams, mechaniniams ir kitiems ne cheminiams metodams turi būti teikiama pirmenybė prieš augalų apsaugos produktų naudojimą. Šie metodai turėtų būti taikomi, tačiau jie ne visada yra efektyvūs. E. Morkevičius pabrėžė, kad yra likę dar labai daug diskutuotinų klausimų, todėl būtina sutelkti jėgas bendrai šalies pozicijai pateikti ir apginti. VAAT viršininkas kalbėjo, kad didžiausią nerimą jam kelia faktas, kad priėmus dokumentus, kurie lems artimiausią ateitį iki 2014 metų, visą teisinę bazę reikės sukurti per metus, o tai per trumpas laikas. Lietuvos grūdų asociacijos atstovas A. Macijauskas akcentavo, kad pritaria pagrindiniams direktyvoje nurodytiems tikslams, tačiau Europos Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto pasiūlymas 25 proc. sumažinti purškimų dažnį per 5 metus ir 50 proc. per 10 metų yra labai griežta nuostata. Jis pabrėžė, kad purškimo dažnumo indeksas nėra tinkamas rodiklis, nes, pvz., auginant cukrinius runkelius, ta pati herbicidų naudojimo norma gali būti purškiama per 3 kartus, per 2 kartus ir per vieną kartą, tačiau sunaudotas augalų apsaugos produktų kiekis 1 hektarui būtų tas pats. Praktika rodo, kad, purškiant 3 kartus, galima sunaudoti netgi maženį kiekį betanalo, negu rekomenduojama. A. Macijauskas atkreipė dėmesį, kad ši strategija nelabai dera su biokuro didinimo strategija. Respublikinio mitybos centro direktoriaus pavaduotojas A. Kranauskas akcentavo, kad sveikatos statistika rodo, jog didėja vėžinių susirgimų. Augalų apsaugos produktų naudojimas, oro užterštumas yra vienos iš svaresnių ligos plitimo priežasčių. Šiuo metu tiriamuose pavyzdžiuose nustatoma, jog kas antras mėginys turi pesticidų liekanų, tačiau didžiausios leistinos koncentracijos jos neviršija. Todėl Sveikatos apsaugos ministerija, siekdama apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką, pritaria idėjai, kad pesticidai būtų naudojami tinkamai. Žemės ūkio ministerijos Bendrosios rinkos departamento direktorius Rimantas Krasuckis, apibendrindamas diskusiją, akcentavo, kad, turint mintyje prekybos globalizaciją ir liberalizaciją, toks vienpusis ir savanoriškas Europos šalių teritorijos apribojimas griežtais draudimais panašėja į savo galių ir konkurencingumo menkinimą, todėl požiūris į žmonių sveikatą, aplinką, augalų apsaugą bei vartotojo interesus turėtų būti labai integruotas ir visapusiškas. VAAT informacija
- Ir vaikai, ir suaugusieji pažino baletą
-
Modesta JURGAITYTĖ Sekmadienio popietę į Šiaulių kultūros centro salę susirinkę vaikai ir suaugusieji buvo tiesiog pakerėti Vaikų filharmonijos reginio - šokio spektaklio "Nuo žingsnelio iki baleto". Žiūrovai negailėjo aplodismentų ir ovacijų šokėjams - vaikų choreografiniam kolektyvui "Želmenėliai" ir baleto artistei Loretai Bartusevičiūtei.
 | Pirmajame Vaikų filharmonijos renginyje "Nuo žingsnelio iki baleto" "Želmenėlių" šokėjai ir baleto artistė Loreta Bartusevičiūtė šoko baleto pamoką. | | |  | Vaikų filharmonijos renginyje sutikusi dalyvauti Loreta Bartusevičiūtė sulaukė daug aplodismentų ir ovacijų. |
Scenoje šokėjai "pasakojo" baleto pamoką Pirmąją Vaikų filharmonijos popietę pristatė projekto autorė Nijolė Saimininkienė. Ji džiaugėsi, kad čia susirinkę vaikai pamažu mokysis pažinti profesionalųjį meną. Taip pamažu augs būsimas meno žiūrovas, klausytojas. "Nuo žingsnelio iki baleto" buvo šokama baleto pamoka - šokti mokėsi "Želmenėlių" vaikai, o baleto žingsnelių juos mokė baleto artistė Loreta Bartusevičiūtė. Baltai apsirengę baleto vingrybių besimokantys mokiniai ir juoda suknia pasipuošusi jų mokytoja plastiškais, grakščiais judesiais Šiaulių kultūros scenoje pasakojo baleto kelią. Vaikai pirmiausia mokėsi žingsnelių, kurie pasirodymo pabaigoje susiliejo į bendrą šokį su mokytoja. Scenoje šoko ir vyresni, ir "Želmenėlių" mažieji šokėjai. Juos ruošė kolektyvo vadovė Aldona Masėnienė. Nors Vaikų filharmonija orientuojasi į vaikus, salėje sėdėjo ir paauglių, ir močiučių. Balerinos gyvenimas - nuolatinis tobulėjimas Ypač audringai publika priėmė Loretą Bartusevičiūtę. Po pasirodymo ji atsakė į popietės vedėjos N. Saimininkienės ir publikos klausimus. L. Bartusevičiūtės teigimu, šokti balerinos pradeda dar ankstyvoje vaikystėje. Būti baleto artiste, reiškia, šokti ir mokytis visą gyvenimą. Balerina turi nuolatos tobulėti - kuo ji daugiau šoka, dirba, tuo daugiau pasiekia. Paklausta, kas balerinai svarbiau - ilgas kaklas ar kojos, - L. Bartusevičiūtė juokėsi, kad geriausia, jeigu šokėja turėtų abu dalykus išsyk. Publiką domino, ką valgo tokios grakščios šokėjos ir ar apskirtai jos valgo. L. Bartusevičiūtė atsakė, kad jaunos šokėjos turi valgyti, nes joms reikia augti, o jau suaugusios, norinčios būti grakščios, nesunkios partneriams, turi laikytis dietos, kartais ir badauti. Vaikų filharmanija yra unikalus projektas Lietuvoje, kurio idėją šiauliečiai parsivežė iš Sankt Peterburgo. Rimtąją muziką reikia mokėti klausyti, o baletą - žiūrėti, tad pasirodymų programos pritaikytos vaikams nuo 7-8 metų. Vaikų filharmonijos renginiuose susirinkusieji ne tik stebės pasirodymus - jie galės užduoti rūpimus klausimus. Kitas Vaikų filharmonijos renginys, vyksiantis lapkričio 11 dieną - Šiaulių kamerinio orkestro popietė-koncertas Antonio Vivaldžio "Metų laikai". Šiame koncerte dalyvaus solistas Borisas Traubas.
- Vaikų filharmonija pradeda nuo šokio
-
Šiemet pirmąjį savo sezoną pradeda Vaikų filharmonija. Tai unikalus Šiaulių filharmonijos projektas, skirtas vaikams ir jaunimui.
 | Nijolė Saimininkienė: "Pirmasis Vaikų filharmonijos renginys šį sekmadienį bus lyg šokio pamoka, kurią ves baleto artistė Loreta Bartusevičiūtė, o jai talkins šiauliečių kolektyvas "Želmenėliai". Modestos JURGAITYTĖS nuotr.
|
"Lietuvoje Vaikų filharmoniją atidarome pirmieji. Seniai brandinome idėją augintis savo žiūrovą ir klausytoją. Juk dabar visi linkę nubėgti popso link, o rimtai tikrai muzikai, šokiui, dailei lyg ir nebelieka laiko. Be to, šią muziką reikia suprasti, reikia mokėti jos klausytis. Todėl šiemet pradedamą Vaikų filharmonijos veiklą siejame su daugybe projektų vaikams ir jaunimui. Jungsime visus menus, kviesime vaikus ne tik klausytis ir žiūrėti, bet ir aktyviai diskutuoti, užduoti atlikėjams klausimus, bandyti patiems suvirpinti smuiko ar gitaros stygas, pabandyti išgauti saksofono melodiją, perbraukti pirštais per fortepijono klavišus", - apie Vaikų filharmonijos tikslus pasakoja Šiaulių filharmonijos direktorė Nijolė Saimininkienė. Anot jos, nepelnytai yra pamirštos muzikinės pasakos, vaikai nebeturi progos iš pačių artistų išgirsti, kas iš tiesų yra opera, iš ko susideda ir kaip groja orkestras, kokios instrumentų savybės ir kaip jie dera tarpusavyje. Visas šias spragas ir bandys užpildyti Vaikų filharmonija, pasiūlydama jaukias muzikines popietes, dailės užsiėmimus ne tik vaikams, bet ir visai šeimai. Pirmasis Vaikų filharmonijos renginys "Nuo žingsnelio iki baleto" šį sekmadienį turėtų susilaukti itin didelio būsimųjų balerinų dėmesio. Tai bus lyg šokio pamoka, kurią ves baleto artistė Loreta Bartusevičiūtė, o jai talkins vaikų ir jaunimo šokių kolektyvas "Želmenėliai" su nenuilstančia jo vadove Aldona Masėniene. Kolektyvas jau daug metų puoselėja klasikinio šokio tradicijas ir pats drąsiai gali vadintis puikia šokio mokykla, todėl vaikams tikrai bus ko pasimokyti. Be to, žiūrovai iš pirmų lūpų galės sužinoti, ar balerinoms skauda vaikščioti ant pirštų galų, ar šokėjai valgo saldainius, kiek trunka išmokti šokti valsą ir daug kitų dalykų. Šių metų Vaikų filharmonijos sezono programoje be jau minėtos šokių pamokos numatyta popietė-koncertas su Šiaulių kameriniu orkestru, kuris atliks Antonio Vivaldi kūrinį "Metų laikai". Kitas renginys - "Kelionė per operos šalį" - nudžiugins jaunuosius žiūrovus gausiu žinomų vokalistų pasirodymu bei nuoširdžiu pokalbiu apie operos paslaptis. Pirmasis Vaikų filharmonijos renginys - popietė-koncertas "Nuo žingsnelio iki baleto" – jau šį sekmadienį 16 val. Kultūros centre. "Šiauliai plius" informacija
- Vilkinama pradėti aukštojo mokslo reformą
-
Šiauliuose viešėjęs Demokratinės politikos instituto (DPI) vadovas Mantas Adomėnas kalbėjo apie aukštojo mokslo reformos būtinybę. Jo manymu, aukštasis mokslas turėtų būti reformuojamas keliomis kryptimis: įvedamas mokestis už aukštąjį mokslą, keičiamas valdymo modelis, universitetus turėtų padėti išlaikyti ne tik valstybė, bet ir privatus sektorius. Aukštojo mokslo reformą yra bandyta įgyvendinti ir anksčiau, tačiau tai žlugo taip ir nepasiekus teigiamų rezultatų. M. Adomėno manymu, dabar neišvengiamai atėjo laikas naujoms pertvarkoms, tačiau Vyriausybė aukštojo mokslo reformos pradėti neskuba.
 | Demokratinės politikos instituto vadovas Mantas Adomėnas kritikuoja Vyriausybę, nesiimančią ryžtingesnių veiksmų, ir yra įsitikinęs, kad atitolinus aukštojo mokslo reformą nyksta ir viltis, kad padėtis ims palaipsniui gerėti. Jolantos ŠIDLAUSKIENĖS nuotr.
|
Prognozės - mokslo situacija tik blogės Universitetai, anot M. Adomėno, turėtų būti atsakingi, kovodami su korupcija ir įsišaknijusiomis blogybėmis jų valdžios institucijoje. Aukštosios mokyklos privalėtų turėti daugiau laisvės. "Jeigu dabartinis stagnacinis mąstymas tebesitęs, po kelerių metų galima laukti dar blogesnės situacijos visame aukštajame moksle", - kalbėjo Demokratinės politikos instituto vadovas M. Adomėnas. Apie mokamą mokslą jau kalba ir ekonomiškai stiprios valstybės Vokietija ir Prancūzija. Mokamas mokslas studentus verčia atsakingai rinktis specialybę, siekti žinių bei reikalauti aukštos studijų kokybės iš dėstytojų, o universitetai tampa suinteresuoti pritraukti ir išlaikyti gabiausius studentus bei geriausius dėstytojus. "Įmokos - nei pagrindinis, nei lemiamas aukštojo mokslo pertvarkos sandas. Iš akių išleistas kur kas svarbesnis reformos principas - studentų, o ne vietų finansavimo principas, kad patys gabieji studentai atsineštų į aukštąsias mokyklas valstybės patikėtus jiems pinigus. Tai leistų pastatyti studentą - tą žmogų, kuriam universitetas, manyčiau, ir yra labiausiai skirtas, - į aukštojo mokslo sistemos centrą, suteikti jam realią galimybę rinktis kokybę ir pagrįstai jos reikalauti", - sakė M. Adomėnas. Negaudami kokybiškos paslaugos iš Lietuvos universitetų, gabiausi abiturientai priversti rinktis užsienio aukštąsias mokyklas, iš šalies išvažiuoja ir didesnio darbo užmokesčio nusipelnę, tačiau jo negaunantys mokslininkai. Dėstytojų atlyginimai iki šiol nenustoja stebinti. Anot M. Adomėno, kitąmet, vėliau, nei buvo žadėta, pakėlus atlyginimus 20 procentų, dėl sparčiai didėjančios infliacijos dėstytojai uždirbs mažiau nei gerai apmokami firmų sekretoriai. Ekonomiškai stipriose šalyse, tokiose kaip Suomija, didesnė dalis studentų renkasi kolegijas, profesines mokyklas ir tik nedidelė dalis mokslo žinias gilina universitetuose, tačiau šalis klesti. Lietuvoje aukštojo mokslo siekia ir nemotyvuoti studentai, kuriems diplomo reikia tik kaip dokumento, o ne kaip žinių įvertinimo. M. Adomėnas įsitikinęs, kad reikėtų skatinti studentų srautų persiskirstymą tarp universitetų ir kolegijų bei profesinio rengimo sektoriaus. Už mokslą studentai daugiau nemokės Švietimo ir mokslo ministerija Vyriausybei buvo pasiruošusi siūlyti, kad mokslas universitete per metus kainuotų nuo 1040 litų iki 5200 litų, o kolegijose – nuo 1040 litų iki 1820 litų. Tačiau praėjusią savaitę politikai vis dėlto nutarė nuo kitų metų rugsėjo aukštojo mokslo reformos nepradėti, vadinasi, studentai už mokslą daugiau nemokės. Švietimo ir mokslo ministrė Roma Žakaitienė tikino, kad pertvarkos bus pradėtos įgyvendinti vėliau, nes joms dar nėra tinkamai pasirengta - nėra sutvarkytas paskolų fondas, iš kurio studentai skolinsis mokslui reikalingus pinigus. Išgirdęs Vyriausybės apsisprendimą, Demokratinės politikos instituto vadovas Mantas Adomėnas apgailestavo, kad kitąmet nebus skirta pinigų studijų paskolų fondui - ilgalaikiam reformos pamatui - sukurti, o vietoj to iš Privatizavimo fondo universitetams bus skirta vienkartinė 70 milijonų litų išmoka. M. Adomėnas teigė, kad aukštojo mokslo nustūmimas nuo prioritetinių sričių nulėmė, kad Lietuva po 2000 metų taip ir nepajėgė išsiveržti iš pigios darbo jėgos į aukštos pridedamosios vertės žinių ekonomiką. Jis prognozuoja, kad toliau aukštasis mokslas bus šlubuojantis, atsiliekantis, universitetai nepateks į geriausių, pripažintų universitetų sąrašą. Parengė Jolanta Šidlauskienė
- Į "Tinklus" įkliūva vis daugiau žiūrovų
-
Modesta JURGAITYTĖ Šiauliuose antrąkart žiūrovus "žvejoja" devintasis tarptautinis mažųjų kino formų festivalis "Tinklai". Dalis programos jau parodyta praeitą savaitgalį, o kita filmų dalis bus demonstruojama šį penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį (spalio 5-7 d.) Chaimo Frenkelio viloje. "Tinklų" direktorius Arturas Jevdokimovas sako, kad renkantis filmus šiam festivaliui bendradarbiaujama su įvairių šalių kino institutais, tarptautiniais festivaliais. Tai padeda sudaryti aukšto meninio lygio programą, kurios galėtų pavydėti ne vienas kino festivalis Europoje. Tad šiauliečiai turi galimybę pamatyti įvairių pasaulio šalių trumpųjų kino filmų "perliukus".
 | Trumpametražius įvairių Europos šalių filmus dar galite pamatyti šį savaitgalį - penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį - Chaimo Frenkelio viloje. Filmų peržiūros vyks 16, 18 ir 20 val. Antrąkart Šiauliuose besisvečiuojantys "Tinklai" šiemet pritraukia daugiau žiūrovų nei pernai. "Tinklų" trumpieji filmai žiūrovus ir žavi, ir juokina, ir sukrečia. |
Šiauliuose – sutrumpinta programa Šiauliečiai praeitą savaitgalį Ch. Frenkelio viloje turėjo galimybę pamatyti Airijos, baskų, Suomijos, Prancūzijos trumpuosius filmus, specialią programą "Britų humoras" ir Gintaro Makarevičiaus dokumentinio filmo "Žiemos paralelės" premjerą. Šį penktadienį jų laukia Belgijos, Vokietijos ir Lietuvos trumpieji filmai. Šeštadienį – Norvegijos bei Lietuvos trumpieji filmai ir specialioji moterų režisierių programa "Vyšninis lūpdažis". O sekmadienį bus rodomi Švedijos trumpieji filmai ir net dvi specialiosios programos: "Britų drama" ir "Ir vėl britų humoras". Festivalis "Tinklai" "suregztas" 1998-aisias, tačiau jo filmus tuomet matė tik vilniečiai ir klaipėdiečiai. Dabar trumpuosius filmus žiūrėti gali ir Kauno, Šiaulių, Alytaus bei Panevėžio gyventojai. "Festivalis išsiplėtė ne tik geografiškai. Dvidešimt trijose filmų programose žiūrovai išvys beveik 200 trumpametražių filmų, tarp kurių bus ne vienas "Oskaro", "Cezario", Kanų, Berlyno, Oberhauzeno, Roterdamo ir kitų garsių festivalių laureatas", - teigia A. Jevdokimovas. Tačiau šiauliečiai išvys sutrumpintą šio festivalio programą, nes Ch. Frenkelio viloje nėra galimybės demonstruoti juostinių filmų. Dėl šios priežasties Šiaulių gyventojai, kitaip nei Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Panevėžio, nerinks labiausiai patikusių "Tinklų" filmų, kuriems bus įteikti "Auksinio", "Sidabrinio" ir "Bronzinio žiūrovo" prizai. Šiemet festivalis žiūrovams grąžins ir skolas. Rodomos dvi lietuviškų filmų programos atskleis mūsų režisierių kūrybinių ieškojimų įvairovę – nuo pripažintų meistrų iki videochuliganizmo. Plačiau apie šį festivalį, jo lankomumą, žiūrovus ir bendrą kino situaciją Lietuvoje kalbamės su "Tinklų" direktoriumi Arturu Jevdokimovu. - Kokie pagrindiniai šio festivalio tikslai, uždaviniai, siekiai? - Kai prieš devynerius metus pradėjome festivalį, trumpametražių filmų Lietuvoje beveik niekas nerodė. Šiuo metu situacija pasikeitė į gera, bet vis tiek viskas koncentruojasi sostinėje. O norint patenkinti žiūrovų poreikius reikėtų dar ne vieno rimto tarptautinio kino renginio: Lietuvoje nėra eksperimentinio kino festivalio, vyksta labai nedaug retrospektyvų. Augantis žiūrovų skaičius ir kinematografinis išprusimas skatina net ir lietuviškų filmų gamybą, susidomėjimą kinu, keičia kino, kaip meno, įvaizdį. Juk dar prieš keletą metų buvo trimituojama, kad kinas "mirė". Akivaizdu, kad visoje Lietuvoje yra daugybė žmonių, ieškančių naujų meninių potyrių, intelektualesnių pramogų, taigi mes stengiamės bent iš dalies tą spragą užpildyti. Kinas yra plati sąvoka, aprėpianti daug žanrų ir formų, todėl reikia šviesti žiūrovą, suteikti jam galimybę rinktis. Tačiau mes užpildome tik nedidelę dalį tos tuščios erdvės, kuri lieka už holivudinio kino. - Praeitą šeštadienį ir sekmadienį Šiauliuose jau vyko filmų peržiūros. Kaip vertinate šiauliečių aktyvumą? Gal galėtumėte jį palyginti su kitų miestų - Klaipėdos, Panevėžio – žiūrovų aktyvumu? - Šiemet šiauliečiai aktyvesni negu pernai, tikiuosi, kad ir šį savaitgalį aktyvumas nenuslūgs. Net sekmadienį, nors šią savaitės dieną žiūrovai prasčiausiai eina į kiną, susirinko pilna salė. Tai atitinka bendras kino lankomumo tendencijas – žiūrovų daugėja. Vilniuje ir Klaipėdoje festivalis vyksta jau devintą kartą, šiuose miestuose lankosi festivalio svečiai, tad nenuostabu, kad į seansą gali susirinkti keli šimtai žiūrovų. Panevėžyje lankosi mažiau žiūrovų, bet, turint omeny, kad šiame mieste filmus rodome pirmą kartą ir jame beveik nėra studentų, lankomumu esu patenkintas. - Gal būtų galima nusakyti, kas ir koks yra pagrindinis šio festivalio lankytojas, žiūrovas Šiauliuose? Ar jis kuo nors skiriasi nuo kitų miestų žiūrovų? - Didžiąją dalį žiūrovų sudaro studentai ir jaunimas "prie meno", tą patį galėčiau pasakyti ir apie Šiaulių žiūrovus. Tiesa, Vilniuje į festivalį ateina ir vyresnio amžiaus žiūrovai, kino profesionalai. Nemažą dalį žiūrovų sudaro ne tik kino mylėtojai, bet ir jaunimas, savarankiškai mėginantis arba ketinantis kurti filmus. Klaipėdoje į festivalį užklysta ir buriuotojai, užsienio turistai, kruizinių laivų keleiviai. Vilniuje irgi apsilanko nemažai užsieniečių, paprastai jie ateina pažiūrėti savo šalies filmų. - Kaip vertinate festivalio vietą Šiauliuose – Chaimo Frenkelio vilą? Ar ji tinkama "Tinklams"? - Visom prasmėm festivaliui tinkamiausia vieta buvo, yra ir bus kino teatras. Tačiau, mano žiniomis, Šiaulių kino teatrai neseniai neįsileido net naujausio, garsiausio, apipilto įvairaus kalibro tarptautiniais prizais Arūno Matelio filmo "Prieš parskrendant į žemę". Jį vis dėlto rodė Ch. Frenkelio viloje. Toks pavyzdys daug ką pasako. Nebesinori eiti ir nuolankiai prašyti, kad leistų parodyti "filmukus". Juolab, kad mūsų festivalis yra solidus europinis renginys – Lietuvoje kol kas esame vieninteliai Europos kino festivalių asociacijos nariai. Be to, iniciatyvą rodyti mūsų filmus Šiauliuose parodė būtent "Aušros" muziejus, už ką ir esu jam labai dėkingas, nes svarbiausia – ne vieta, o entuziazmas, iniciatyva, noras judėti į priekį. - Šiaulių kino teatruose karaliauja holivudiškas kinas. Kaip manote, kieno ir kokios iniciatyvos reikia, kad ši situacija keistųsi? - Holivudas karaliavo ir karaliaus ne tik Šiauliuose, nes jis siūlo aukščiausio lygio pramoginį kiną. Festivaliams kino teatrai dažniausiai būna nepritaikyti, be to, jie reikalauja didesnių sąnaudų nei įprastas filmų demonstravimas. Su kino teatrų problema susiduriame visoje Lietuvoje, pavyzdžiui, Klaipėdoje vienintelis normalus kino teatras yra parduotuvėje, rengti jame festivalį būtų tiesiog gėdinga. Vilniuje Holivudas užgožia net masiškiausią "Kino pavasarį", rengiamą "Coca Cola Plaza" kino centre, lieka vienintelė "Skalvija", į kurios nedidelę salę žiūrovai tiesiog nebesutelpa. "Aušros" muziejaus ir jo darbuotojo Donato Jokūbaičio iniciatyva situacija Šiauliuose jau keičiasi. Tą rodo augantis susidomėjimas ir žiūrovų skaičius. Geriausia Lietuvoje yra Panevėžio kino teatro "Garsas" situacija, nes jis turi didžiąją ir mažąją sales, nuolat rengia neholivudinio kino renginius, lietuviškų filmų retrospektyvas, skatina jaunimo kūrybą. Didžiausia Panevėžio problema – miestui labai trūksta studentų. Gal laikui bėgant pradės keistis ir Šiaulių kino teatrų požiūris į naujoves, bet tam reikia plataus akiračio ir rūpesčio ne tik savo pinigine. Vis dėlto šiauliečius galima tik pasveikinti, kad jie turi net du kino teatrus, nepaisant to, kad jie demonstruoja Holivudo produkciją. Kiti miestai net tuo negali pasigirti, išskyrus Vilnių, kuriame yra trys kino teatrai, bet žmonių gyvena keturgubai daugiau.
- Šiaulių mokyklos taps moderniomis institucijomis
-
Populiari, patraukli, veiksmingai veikianti institucija – taip šiuolaikinę mokyklą įsivaizduoja susirūpinusieji jos ateitimi. Būtent prie šios vizijos įgyvendinimo sėkmingai artėja ir aštuonios Šiaulių miesto mokyklos, dalyvaujančios Mokyklos struktūros tobulinimo 2006-2009 m. programoje (MSTP), siekiančioje gerinti mokyklos struktūrą ir valdymą.
Prisijungti prie Švietimo ir mokslo ministerijos bei partnerių nuo praėjusių metų įgyvendinamos programos mokyklų atstovus paskatino lūkesčiai dėl patikimos institucijos kūrimo, modernesnio veiklos valdymo, biurokratizmo mažinimo, mokinių lankomumo ir pažangumo gerinimo, veiksmingesnio skirtingo amžiaus vaikų ugdymosi poreikių tenkinimo. Pokyčiai reikalingi visose mokyklose Įgyvendinant programą, svarbus vaidmuo teko Šiaulių miesto savivaldybei. Anot Švietimo skyriaus vedėjo pavaduotojo ugdymui Rimo Marcinkaus, Savivaldybė įsipareigojo sudaryti palankias sąlygas MSTP įgyvendinti bei užtikrinti Šiaulių miesto mokyklų dalyvavimą organizuojamuose mokymuose, pasitarimuose bei darbo grupėse. "Programoje dalyvaujančias mokyklas atrinkome atsižvelgdami į Švietimo ir mokslo ministerijos reikalavimus bei mokyklose jau įgyvendintas valdymo struktūros naujoves. Be to, vadovavomės ir savanoriškumo principu", - pabrėžia R. Marcinkus. Šiuo metu programa jau pradėta įgyvendinti aštuoniose Šiaulių miesto mokyklose – Didždvario, Juliaus Janonio ir "Romuvos" gimnazijose, "Saulėtekio", Simono Daukanto, Stasio Šalkauskio vidurinėse bei Jovaro ir "Romuvos" pagrindinėse mokyklose. Savivaldybės atstovas įsitikinęs, kad pokyčiai reikalingi ir kitose ugdymo įstaigose, tačiau jos į programą bus įtrauktos pamažu, išsiaiškinant visus proceso eigos privalumus ir trūkumus. Švietimo skyriaus darbuotojas tikisi, jog MSTP padės mokykloms patobulinti vidaus struktūrą, išsiaiškinti, ko trūksta efektyvesniam mokyklų valdymui, geriau tenkinti mokinių poreikius, informuoti visuomenę apie teikiamas švietimo paslaugas. "Be to, mokyklose neišvengiamai atsiranda naujų veiklų – tai vidaus auditas, duomenų bazių administravimas ir t. t. Todėl tikimasi, kad dalyvavimas programoje padės apibrėžti mokyklos darbuotojų funkcijas ir atsakomybės pasiskirstymą", - teigia R. Marcinkus. Mokykla taps patraukli mokiniams ir mokytojams Šiaulių Didždvario gimnazijos vadovas Vaidas Bacys teigia, kad jų mokykloje jau regimi pirmieji struktūros tobulinimo programos rezultatai. Tai ne tik materialūs dalykai, bet ir administracijos vadovų tobulėjimas, naujų žinių įgijimas seminaruose. "Šiuo metu vyksta diskusijos dėl mokyklos darbuotojų funkcijų, kuriamas mokyklos valdymo struktūros modelis ir ruošiamasi jį išbandyti, konsultuojamasi su specialistais. Be to, rengiamasi efektyviau naudoti kompiuterizuotas darbo vietas – mokykloje darbuotojams jau vyko kompiuterinio raštingumo kursai, kuriuos planuojama tęsti rudenį", - sakė direktorius. Pasak V. Bacio, svarbiausias prioritetas - kad mokykla būtų patraukli mokiniams. Todėl iš MSTP tikimasi pagerinti mokinio situaciją mokykloje. Įgyvendinus Mokyklos struktūros tobulinimo programą, turėtų pagerėti mokinių pažangumas, sumažėti praleistų pamokų skaičius, padidėti lojalumas, mokinių ir mokytojų saugumas. "Prisijungėme prie programos, siekdami ugdyti mokinių ir mokytojų saviraišką, kūrybingumą. Svarbiausia, kad visi mokyklos nariai nebijotų veikti – žinotų, kad net suklydę, bus palaikomi, – pabrėžia Didždvario gimnazijos vadovas. – Būtina, kad mokykloje kasdieniame mokytojo darbe sumažėtų "popierių" ir liktų daugiau laiko tiesioginiam darbui. Todėl labai svarbu atskirti kompetencijas, kad kiekvienas aiškiai žinotų, už ką jis atsakingas ir kokios jo sprendimų galios. Įgyvendinę programą, tikimės visų mokyklos darbuotojų didesnio įsitraukimo į mokyklos valdymą." Mokyklos struktūros tobulinimo programa įgyvendinama ne tik Šiaulių miesto, bet ir Vilniaus miesto bei Kauno rajono mokyklose. Tikimasi, kad efektyvus ir savalaikis programos darbų atlikimas bei visos programos dalyvių įsitraukimas padės kurti modernią, saugią ir šiuolaikiškai veikiančią mokyklą, kuri gali tapti švietimo rinkos lydere. Manoma, kad mokykla taps populiaresnė ir patrauklesnė, labiau atitinkanti šiuolaikinius bendruomenės poreikius.
- Bankai - ir kultūros puoselėtojai
-
Oksana LAURUTYTĖ Šiaulių miesto bankai atlieka ne tik įvairias finansines operacijas, bet ir vis aktyviau įsilieja į miesto kultūrinį gyvenimą, yra aktyvūs bendruomenės nariai. Pavyzdžiui, banko "Snoro" Šiaulių filiale yra įkurta nedidelė galerija, kur eksponuojami šiauliečių menininkų darbai, Šiaulių bankas turi bibliotekėlę. Kam bankams, kurie yra laikomi konservatyviais ir uždarais, prireikė kultūros gurkšnio?
 | Banko "Snoras" Šiaulių filialo direktorius Vidmantas Šulčius pasiūlė fotomenininkui Ričardui Dailidei surengti fotografijų parodą banko galerijoje, o autoriui parodos atidarymo proga įteikė atminimo dovaną. Aleksandro OSTAŠENKOVO nuotr. |
Ne tik rengia parodas, bet ir perka meno kūrinius Neseniai banko "Snoras" Šiaulių filiale surengta šiauliečio fotomenininko Ričardo Dailidės fotografijų paroda. Nedidelėje galerijoje eksponuotos tos menininko fotografijos, kurias įsigijo vienas garsiausių pasaulyje Maskvoje esantis Valstybinis vaizduojamojo meno A. Puškino muziejus. Banko "Snoras" Šiaulių filialo direktorius Vidmantas Šulčius sako pats pasiūlęs fotomenininkui surengti darbų parodą, mat ir pačiam buvę įdomu, kuo susidomėjo A. Puškino muziejaus ekspertai, be to, norėta parodyti banko darbuotojams ir klientams meno kūrinius. V. Šulčius rūpinasi, kad jo vadovaujamo banko Šiaulių filialo patalpose vyktų menininkų darbų parodos, jis pats ir pasiūlė idėją banko patalpose įkurti nedidelę galeriją. "Maždaug prieš metus man kilo tokia mintis. Pažvelgiau į tuščias koridoriaus sienas, į nedidelę patalpą ir pamaniau, kad šias erdves reikėtų išnaudoti", - sakė V. Šulčius. Filialo vadovas sako nedrįstantis erdvės, kur rengiamos parodos, vadinti galerija. Tačiau rimtesnė erdvesnė galerija su geru apšvietimu filiale yra numatyta, mat pastatą ketinama rekonstruoti. Pirmasis menininkas, kurio darbų paroda surengta banko patalpose - tapytojas Stasys Buzas. Į parodos atidarymą atėję menininko kolegos pasiūlė surengti kitų autorių darbų parodas. Banke jau eksponuoti tapytojų Ričardo Garbačiausko, Voldemaro Barakausko, Vytauto Tribandžio, kitų menininkų darbai. V. Šulčius sako, kad pradėjus rengti parodas užmegzti ryšiai su galerija "Laiptai", Šiaulių universiteto galerija, sutarta keistis parodomis. "Mūsų patalpos pasipuošė, banko darbuotojai ir klientai turi galimybę pažinti šiauliečius menininkus, susipažinti su jų darbais. Juk dažnai verslininkai neturi laiko aplankyti parodas, o vaikščiodami po banką verslo reikalais gauna dvigubą naudą - ir parodą apžiūri, ir reikalus susitvarko", - komentavo V. Šulčius. Filialo vadovas teigia, kad kai kuriuos menininkų darbus bankas įsigijo, o kai kuriuos patikusius darbus įsigyja ir banko klientai. Menininkų darbai eksponuojami vieną du mėnesius, parodų atidarymo proga menininkai yra pagerbiami, bankas padeda išleisti skrajutes. "Galeriją įkūrėme, nes nenorime, kad bankas nebūtų uždaras, konservatyvus. Norime dalyvauti bendruomeniniame ir kultūriniame gyvenime", - sakė V. Šulčius ir paaiškino, kad daugiau joks kitas "Snoro" banko filialas Lietuvoje neturi panašios galerijos, kokia yra Šiauliuose. Dažniausiai skaito Juozo Erlicko knygas Bendrovės "Šiaulių banko lizingas" darbuotojai jau ketverius metus turi galimybę pasinaudoti 150 knygų bibliotekėle. Henrieta Siliuvienė, "Šiaulių banko lizingo" rinkodaros vadovė, sako, kad idėja įkurti bibliotekėlę darbuotojams kilo pradėjus kolektyvui keistis populiariomis knygomis. Aktyviausiai žmonės ima skaityti prasidedant atostogoms, tačiau egzistuoja nelabai graži praktika - jei paskolinai knygą, reiškia, ją atidavei. Knygas kolegoms paprastai užmirštama atiduoti ir tada, kai išeinama iš darbo. "Todėl ir kilo mintis įkurti bibliotekėlę. Mūsų bibliotekoje yra ir naujai išleistų populiariausių knygų, ir mokslinės literatūros apie finansus, rinkodarą, apskaitą. Bibliotekoje kaupiama ir literatūra, įsigyta seminarų metu", - sakė H. Siliuvienė. Bibliotekos nariu tampama, kai bibliotekai padovanojama kokia nors knyga. Tada galima naudotis kitomis knygomis. Administratorė skaitytoją užregistruoja, patikrina, ar knyga grąžinta. Įmonėje sukurta ir vidaus kompiuterių tinklo programa, kur galima sužinoti, kokios knygos yra bibliotekoje. Anot H. Siliuvienės, dažniausiai įmonės žmonės skaito Juozo Erlicko knygas. "Šiaulių banko lizingo" kolektyvą vienija ne tik knygų skaitymas. Vasaros pabaigoje įmonė švęs gimtadienį, tad ketinama surengti darbuotojų fotografijų parodą. Parodoje, kuri bus organizuota banko patalpose, bus iškabintos nuotraukos darbuotojų, ne vilkinčių oficialius darbo drabužius, o laisvalaikio metu. Banko darbuotojai ir fotografuoja, ir fotografuojasi "Hansabanko" Šiaulių regiono kolektyvas itin daug dėmesio skiria fotografijai. Šio banko Šiaulių filialo klientų aptarnavimo salėje buvo surengta fotografo mėgėjo Andriaus Mačiūno fotografijų paroda, kurioje įamžinti banko darbuotojai - ne oficialūs pinigus skaičiuojantys rimtuoliai, o linksmi darbuotojai. Kolegas fotografas fotografavo ir darbe, ir švenčiančius, ir jiems nepastebint, ir noriai pozuojant. "Hansabanko" Šiaulių regiono skyriaus valdytojas Edmundas Čėsna sako, kad banko darbuotojai apskritai mėgsta fotografuoti, tad mėgėjams buvo surengtas fotografijų konkursas. Šiame konkurse "Hansabanko" Šiaulių regiono fotografams mėgėjams labai pasisekė - net keturi darbuotojai pelnė prizines vietas. Šios fotografijos taip pat eksponuotos parodoje, vėliau panaudotos banko kalendoriui išleisti, kabinetams papuošti. "Konkursai, apdovanojimai - tai stimulas darbuotojams fotografuoti. Juk žmogui svarbu ne tik darbas, daugelis turi savo pomėgių. Tokių renginių metu banko darbuotojai geriau vienas kitą pažįsta, susidraugauja", - sakė E. Čėsna. "Hansabanko" Šiaulių filialo darbuotojai ir toliau rengs fotografijų konkursus, o E. Čėsna žada, kad banko patalpose planuojama surengti ir paveikslų parodas - apie tai jau kalbamasi su "Aušros" muziejaus vadovais.
- Arena atidaryta. Kas toliau?
-
Osvaldas JOKUBAITIS Prieš savaitę įvyko oficialios Šiaulių arenos atidarymo iškilmės. Išsiskirstė garbūs svečiai, išvažiavo atlikėjai, išvyko krepšinio komandų žaidėjai ir žiūrovai. Tačiau arenos valdytojams, VšĮ "Pramogų sala" vadovams, po atidarymo darbų nesumažėjo – arena veikia kasdien, todėl poilsiauti nėra kada. Apie artimiausius arenos planus paprašėme papasakoti "Pramogų salos" generalinio direktoriaus Gintaro Radavičiaus.
 | VšĮ "Pramogų sala" generalinis direktorius Gintaras Radavičius tikisi, kad Šiaulių arena bus populiari kiekvieną dieną. Autoriaus nuotr. |
Arenos atidarymo renginiai, anot G. Radavičiaus, pavyko. Žinoma, buvo visokiių nuomonių bei vertinimų, tačiau, vadovo nuomone, visiems niekada neįtiksi. "Pramogų salos" generalinis direktorius sakė, jog jis ir visa komanda (dabar įmonėje dirba vienuolika žmonių) priėmė visą kritiką dėl pirmosios atidarymo dienos renginių, dėl koncerto, todėl tokių klaidų, tikisi, nebekartos. Tačiau kitos dvi dienos, kurios buvo skirtos krepšiniui, G. Radavičiaus nuomone, atpirko visus nesklandumus. "Manau, jog tie, kurie buvo antrosios ir trečiosios dienos renginiuose, pritars, kad arenoje pamatyti Klaipėdos "Žuvėdros" šokėjai ar pasaulyje garsūs krepšinio akrobatai iš Prancūzijos "Crazy Dunkers" padarė didžiulį įspūdį. Jau nekalbu apie pačias krepšinio rungtynes, kuriose virė aistros. Žinoma, apmaudu, kad mūsų komandos pralaimėjo. Tačiau turime būti dėkingi vyrams, kurie tęsėjo savo žodį ir atvyko į Šiaulius, nes Lietuvos nacionalinės rinktinės vyriausiasis treneris Ramūnas Butautas sakė, kad rinktinei dar nebuvo laikas rungtyniauti", - sako G. Radavičius. Pasibaigus atidarymo renginiams prasidėjo tikrasis arenos gyvenimas. Anot G. Radavičiaus, nuo aštuntos valandos ryto arenos durys atvertos visiems, randantiems čia užsiėmimų. Ne renginių metu automobilį galima pasistatyti bet kurioje arenos automobilių stovėjimo aikštelės vietoje, o patekti į areną galima per kelis įėjimus. Tie, kurie norės užsukti į barą "Arena", į suvenyrų parduotuvę ar liftu pakilti į įmonių ofisus, turėtų rinktis vieną iš pagrindinių – antrąjį įėjimą. Sportuojantiems "Arena gym" sporto klube, atėjusiems pažaisti į krepšinio treniruočių salę ar pasirinkusiems mini SPA centro "Agnetė" malonumus, patogiausias - tarnybinis įėjimas nuo parko pusės. Sporto prekių parduotuvė turi savo atskirą įėjimą. "Šią savaitę jau visi, įsikūrę arenoje, pradėjo savo veiklą. Tikimės, jog ta veikla bus aktyvi, nes jau dabar jaučiame didelį domėjimąsi, ką ir kur galima rasti, kokios paslaugos siūlomos. Krepšinio treniruočių salės užimtumo tvarkaraštis jau beveik baigtas užpildyti. Malonu, kad čia treniruosis miesto įmonių ir įstaigų žmonės, mėgėjų klubai. Žinoma, tai suderinta su "Šiaulių" klubo krepšininkų treniruočių, sporto mokyklų tvarkaraščiais", - sako G. Radavičius. Artimiausias renginys arenoje – Didysis kinų cirkas, kuris vyks rugpjūčio 16 dieną. Šiaulių arenoje numatyta rengti ir rugsėjo 1-osios šventę – įvairius renginius vaikams ir suaugusiems. Krepšinio mėgėjai į areną galės rinktis rugsėjo 7-9 dienomis, kai vyks tarptautinis vyrų krepšinio turnyras, kuriame dalyvaus šešios komandos. Be aikštelės šeimininkų, "Šiaulių" krepšininkų, turnyre rungtyniaus "Lietuvos ryto", Kazanės "Unics", Dnepropetrovsko "Dnipro" Sankt-Peterburgo "Spartako" komandos bei Čekijos čempionai – "Prostejov" krepšininkai. "Tikimės, kad arenos renginiuose dalyvaus po 2,5–3 tūkstančius žiūrovų, o arena bus populiari kiekvieną dieną", - sako G. Radavičius.
- "Monmartro respublika" vėl Šiauliuose
-
Modesta JURGAITYTĖ Šiauliuose, Pelikso Bugailiškio ("Laiptų galerijos") sode, keturias dienas gyvuos kūrybinė respublika – tarptautinis pleneras "Šiaulių Monmartro respublika". Rugpjūčio 1-4 dienomis ketvirtą kartą rengiamame plenere šiauliečiai gamtos apsuptyje galės stebėti ant pievelės piešiančius Lietuvos ir užsienio dailininkus, klausytis muzikos, stebėti mimų pasirodymus. Šioje "respublikoje" bus mokoma ir tolerancijos. Iš Didžiosios Britanijos ir Vokietijos atvykę menininkai Šiauliuose skleis "Mėlynų rankų" projekto idėją – mokėti priimti kitokį žmogų.
 | "Laiptų galerijos" direktorė Janina Ališauskienė ir jos pavaduotojas Martynas Gaubas kviečia visus šiauliečius ir miesto svečius į rugpjūčio1-4 dienomis Pelikso Bugailiškio ("Laiptų galerijos") sodelyje vyksiantį tarptautinį plenerą "Šiaulių Monmartro respublika". Čia sklandys laisva kūrybinė dvasia – vyks dailininkų kūrybinės dirbtuvės, vyks koncertai, mimų pasirodymai. Autorės nuotr. |
Monmartras – laisva kūrybinė dvasia "Laiptų galerijos" direktorė Janina Ališauskienė pasakoja vis sulaukianti kritikos dėl neva pretenzingo plenero pavadinimo "Šiaulių Monmartro respublika", kodėl šis lygiuojasi į Paryžiaus Monmartrą. "Monmartras nėra konkreti vieta, tai – reiškinys, abstrakti vieta, kurioje sklando laisva kūrybinė dvasia, tai artimo bendravimo salelė", - mano "Laiptų galerijos" direktorė. Anot jos, esama reiškinių, kurie išsiplėtoja ir tampa globaliais, taip nutiko ir su Monmartru. Jo dvasia gali būti jaučiama bet kurioje pasaulio vietoje. Direktorė svarsto, kodėl šiauliečiai negali turėti tokios vietos ir kodėl ji negali būti pavadinta šiaulietišku Monmartru? Svarbu, kad žmonės pajustų laisvą, bohemišką "Šiaulių Monmartro respublikos" aplinką. Šiuo pleneru nebandoma kopijuoti ar pakartoti Paryžiaus Monmartro, tiesiog norima sukurti jo dvasią Šiauliuose. J. Ališauskienė perfrazuoja Ričardą Jakutį: "O gal tam Paryžiaus Monmartrui tik linksmiau, kad yra daug Monmartrų?" Šiauliuose tolerancijos mokys mėlynos rankos Pora menininkų iš Didžiosios Britanijos ir Vokietijos į "Šiaulių Monmartro respubliką" atvažiuoja su ypatinga misija – "Mėlynų rankų" projektu skatinti žmonių toleranciją ir pakantumą kitiems. Projekto autoriai specialiais mėlynais dažais nusidažys viršutinę plaštakos dalį ir patrauks į miesto bulvarą, kviesdami visus prisijungti – būti pasveikintiems "mėlynarankių". Jie bus apsirengę specialiais rūbais, turės pagalbininkų. Kitą žmogų pažymint mėlyna spalva bus skleidžiama projekto idėja – priimti žmogų tokį, koks jis yra. Mėlyna spalva pažymėta ranka taps tolerancijos simboliu. "Rizikinga šią akciją rengti Šiauliuose, mes dar nesuprantame rimtų meno žaidimų. Bus sunku, tačiau bandyti reikia", - optimistiškai kalba J. Ališauskienė. Reakcijos į šią lengvą provokaciją tikimasi visokios – vieni šių atspaudų nenorės, nuo jų bėgs, kiti supras šią akciją ir norės būti pažymėti, dar kiti galbūt tik šypsosis matydami šį žaidimą. Tačiau šypsena jau bus žingsnis laisvesnio, šviesesnio, tolerantiškesnio požiūrio link. J. Ališauskienė kviečia visus šiais skubėjimo, nuolatinių trūkūmų laikais įsitraukti į šį žaidimą ir taip bendrauti su kitais. Šį projektą užsienio menininkai jau pristatė visuose pasaulio žemynuose. J. Ališauskienė nemano, kad ši akcija išsyk mus išmokys tolerancijos. Tai bus tik įžanga į ją. Kasmet Šiaulių Monmartras – vis kitoks Plenero organizatorė J. Ališauskienė džiaugiasi, kad kasmet pleneras vis kitoks. Keičiasi dalyvių geografija, daugėja norinčiųjų dalyvauti, o ir į, rodos, turistiškai nepatrauklų miestą – Šiaulius - menininkai vyksta noriai. Specialiai šiam plenerui Edmundas Birgėla sukūrė autorinius šilkografijos plakatus. "Šiaulių Monmartro respublikoje" dalyvauti ketina beveik 30 menininkų iš septynių pasaulio šalių – Lietuvos, Latvijos, Ukrainos, Moldovos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir Čilės. Šiemet į tarptautinį plenerą atvyksta aukšto meninio lygio dailininkas iš Ukrainos – Sergej Savčenko. Jo tapybos paroda bus atidaryta "Šiaulių Monmartro respublikos" atidarymo šventėje ir veiks viso plenero metu. Plenere šiauliečiai galės išvysti dažnai paslaptimis apipinamą kūrybos procesą – visi plenero dalyviai kurs viešai, taip kurdami monmartrišką Šiaulių dvasią. Vienas lies akvarėlę, kitas galbūt meistraus skulptūrą. Šiauliečiai galės ne tik stebėti, bet ir bendrauti su kūrėjais, nusipirkti jų darbų. "Šiaulių Momartro respublikoje" bus galima sutikti ir mimų, kuriais persirengs kelių Šiaulių miesto mokyklų vyresniųjų klasių moksleiviai. Kiekvieną vakarą P. Bugailiškio sodelyje skambės gyva muzika – koncertuos senosios muzikos ansamblis "Ventus Maris", Klaipėdos muzikinio teatro dainininkai dainuos populiarias arijas iš operų ir operečių, Šiaulių dramos teatro aktorė Nomeda Bėčiūtė rodys teatralizuotą koncertą "Marlene Ditrich dainos". Paskutinę plenero diena – rugpjūčio ketvirtąją - visi "Šiaulių Monmartro respublikos" autoriai kurs bendrą kūrinį – laišką šiauliečiams. Šiai plenero daliai vadovaus kaligrafas profesorius Algis Kliševičius. J. Ališauskienė tikisi, kad menininkai sukurs darbų, kurie galerijai bus naudingi ir praktiškai – iš Martyno Gaubo tikimasi kilnojamos sulptūros – skelbimų lentos, iš Žagarėje gyvenančio, iš medžio kurti ketinančio Sauliaus Aliejūno – suolelio. Tačiau viskas priklausys nuo menininkų kūrybinės nuotaikos. Po plenero J. Ališauskienė svajoja išleisti "Šiaulių Monmartro respublikos" dienoraštį, kuriame skaitytojai rastų įamžintas renginio akimirkas, autorių mintis apie renginį, Šiaulius, kūrybą. Pernai taip pat buvo išleistas plenerui skirtas leidinys, kuriame buvo spausdinami jame dalyvavusių autorių darbai, jų nuotraukos ir mintys apie kūrybą. Plenerą užbaigs jame sukurtų darbų pristatymas ir Moldovos dailininkų sąjungos nario Aleksandr Macovei darbų parodos atidarymas. Visi plenero "Šiaulių Monmartro respublika" renginiai – nemokami.
- Pasakiška vasara su "Incognito"
-
Šokio studijoje "Incognito" visus metus šoka vaikai nuo 4-17 m., kurie itin aktyviai koncertuoja, važinėja į konkursus, festivalius. Tad ir vasarą norėjosi praleisti įsimintinai.
 | Šokio stovykloje-seminare tobulinosi 70 vaikų nuo septynerių metų amžiaus. "Incognito" archyvo nuotr. |
Puikiame gamtos prieglobstyje, prie Virvytės upės, Balsiuose birželio pabaigoje susirinkome į pirmąją šokio stovyklą–seminarą "Vasara su Incognito". Tai pirmoji kryptingo ugdymo stovykla, kurios nė vienas Šiaulių miesto ir apskrties kolektyvas nebuvo surengęs. Dešimčiai dienų "Incognito" kolektyvo šokėjai į Balsius pakvietė savo draugus iš Jonavos, Molėtų, Pabradės bei Šiaulių miesto kolektyvų. Džiugu, kad idėjai pritarė ir net rėmė Šiaulių miesto savivaldybė. Stovykloje šokėjai buvo suskirstyti į grupes: patys mažiausi – "Klaustukai" (7-8 m.) , "Pėdutės" bei "Šypsenėlės" (9-12 m.), "Labas" (12-14 m.), o patys vyriausi – grupė "Žvaigždynas". Šokėjai kasdien tobulinosi klasikinio, šiuolaikinio šokio, akrobatinio rokenrolo, aktorinio meistriškumo, dailės ir dizaino seminaruose. Jie turėjo visas galimybes palyginti įvairias šokio technikas moderniame (šiuolaikiniame) šokyje, išbandyti kojų tvirtumą, vikrumą akrobatinio rokenrolo triukuose, susipažinti su teatro specifika ir estetika, pažaisti spalvomis, kūrybiškai lavėti. Vaikus ir jaunimą ugdė vieni geriausių Lietuvos lektorių: Birutė Monstavičiūtė – LOBT šokėja, pedagogė, Dovilė Petkūnaitė - A. Cholinos šokio teatro šokėja, Lietuvos muzikos akademijos diplomantė, Edita Montvilienė - akrobatinio rokenrolo klubo "Elvis" prezidentė, Jūratė Budriūnaitė – Šiaulių dramos teatro aktorė, na, o dailės paslaptis atskleidė neformalaus vaikų švietimo mokytoja-metodininkė Eglė Grotuzienė. Seminaro lektoriai buvo nustebinti "Incognito" šokėjų fiziniu pasirengimu, ištverme, artistiškumu. Tad stovyklos rezultatas – judesio, garso ir muzikos dermės kompozicija - buvo parodytas laiku, kaip ir suplanuota – liepos 6 d. Kompozicijai pavadinimą rinko visi 70 šokėjų, prisidėjo lektoriai, ir tik paskutinę valandą aš, kaip stovyklos vadovė, atsiklaususi "liaudies", priėmiau verdiktą – "Kada nors ateis toks laikas...". Kompozicija parodyta sausakimšoje Balsių sporto salėje, palydint gausiems aplodismentams ir šūksniams "Bravo!" Visiems stovyklos–seminaro šokėjams buvo įteikti pažymėjimai, kad stovyklautojas plėtojo specialiąsias choreografines bei meno kompetencijas respublikiniame projekte. Šokėjus pamalonino ir puikios dovanos – minkšti žaislai, kolektyvinė nuotrauka, diplomai bei nominacijos. Stovyklos savininkas Aloyzas Jarošaitis buvo sužavėtas šokėjų energija, užsispyrimu ir noru šokti: "Jūs fantastiški. Lauksime jūsų ateity." Stovykloje vaikai ne tik profesionaliai augo, bet ir mokėsi gyventi vienminčių bendruomenėje, sprendė iškylančias problemas savarankiškai, be tėvų pagalbos (juk stovyklavo ir septynerių metų šokėjai), ugdė pasitikėjimą savimi. Drąsiai galiu teigti, kad šokis, kaip vienas iš meninių ugdymo dalykų, atveria savitą, turtingą vertybių pasaulį, ir jo pažinimas toks pat reikšmingas kaip ir mokslinis, religinis ar kitoks... Virginija Medžiaušienė, Šiaulių moksleivių namų šokio studijos "Incognito" meno vadovė
- Kai Lietuva priartėja prie Graikijos
-
Jurga SAJENKIENĖ Tris dienas Šiauliuose šurmuliavo graikų kultūros ir švietimo asociacijos "Baltijos šalių draugai" delegacija, kuri praėjusio pirmadienio vakarą kartu su asociacija "Lieporių mokyklos bendruomenė" surenge koncertą Aukštelkės pensionate. Pirmadienio rytą abiejų asociacijų atstovai lankėsi pas miesto merą Genadijų Mikšį. Miesto meras įteikė pakvietimą Edesos miesto merui Ioaniui Sontra dalyvauti Šiaulių dienose. Graikų delegacija pateikė pasiūlymus dėl bendradarbiavimo galimybių. Kitą dieną svečiai, lydimi lieporiškių, keliavo po Anykščius ir jų apylinkes.
 | Ne pirmą kartą Lietuvoje besilankantys graikai įsitikinę, kad kitus kraštus pažinti geriausiai padeda draugai. Lieporių mokyklos archyvo nuotr. |
Minėtų asociacijų nariai bendrauja jau ne vienerius metus, o jų veikla vis labiau plečiasi bei įtraukia vis daugiau narių. Reikalingi vieni kitiems Pirmieji šiauliečių ir graikų kontaktai užsimezgė 2004-ųjų rugsėjį, kai buvo įgyvendinama Socrates Comenius Europos mokyklų mainų programa. Jai pasibaigus, graikai apgailestavo, jog vos užsimezgusi draugystė nutrūks bei nebeliks šilto ir įdomaus bendravimo. Kad viskas būtų išsaugota, graikai nusprendė įkurti asociaciją, kuri šiuo metu buria ir vienija įvairių profesijų žmones, tarp kurių dauguma mokytojų, besidominčių Graikijos ir kitų šalių istorija, kultūra ir jos puoselėjimu. Beveik tuo pačiu metu mūsų mieste buvo įkurta asociacija "Lieporių mokyklos bendruomenė". Jos tikslas ir pagrindinė užduotis - kiek įmanoma labiau įtraukti tėvus į mokyklos gyvenimą, siekti, kad jie domėtųsi savo vaikų veiklą. Pasak Lieporių vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojos Loretos Tamulaitienės, kuri yra ir šios asociacijos narė, dirbant su vaikais, tai yra pats didžiausias sunkumas, nes dauguma tėvų mano, kad jų pagrindinis tikslas - atvesti vaiką į mokyklą, o toliau - jau mokytojų reikalas. Tėvai, įsitraukę į asociacijos veiklą, mokosi anglų kalbos, dirbti su kompiuteriu, lanko šokių pamokas. Šiais metais buvo įkurtas folkloro ansamblis, kuriame dainuoja, šoka ir groja mokytojai, vaikai ir jų tėveliai. Naujai įkurtas ansamblis paruošė programą. Ji kartu su graikų pasirodymu buvo pristatyta pirmadienį Aukštelkės pensionate. Čia graikams buvo perduota Aukštelkės pensionato ir sutrikusios klausos vaikų ugdymo centro ugdytinių rankdarbių paroda, kuri iškeliavo į Graikiją. Parodos organizatoriai siekia atskleisti, gal būtent menas yra ta kalba, kuri gali suartinti neįgaliuosius su sveikaisiais, graikus su lietuviais. Lietuviai panašūs į graikus? Anot asociacijos "Lieporių mokyklos bendruomenė" narės ir dešimtoko Tomo mamos Rasos Toleikienės, bendraujant su svečiais teko išgirsti, jog graikai panašūs į mus. "Graikai turi daug saulės, todėl jie nuolat šypsosi, moka ir labai nori bendrauti", - pokalbį tęsė Loreta Tamulaitienė. Netgi juokaujama, kad graikai yra asociacijų meistrai, nes nemėgsta būti vieni, jiems yra reikalia bendrauti ir būti kartu. Šis tautos bruožas lėmė, jog kurdami savo asociaciją "Baltijos šalių draugai" graikai pirmumą suteikė kitokio turistavimo galimybei. Graikai įsitikinę, kad svetimus kraštus geriausiai padeda pažinti draugai. Puikiausiai viskas atsiskleidžia bendraujant, ragaujant patiekalus, kartu keliaujant. Neatsitiktinai į Anykščių kraštą važiavo dvidešimt devyni graikai ir dvidešimt penki lietuviai. Praėjusiais metais asociacijos "Lieporių mokyklos bendruomenė" organizuotoje vasaros palydų išvykoje į Venspilį dalyvavo per trisdešimt žmonių. Pasak L. Tamulaitienės, kartu keliauti ir bendrauti yra smagu visiems, tuo labiau, kad kartu važiuoja ir vaikai. Toks būdas suartina ne tik tautas, bet ir, visuotinio susvetimėjimo laikais, tėvus su vaikais. Lūkesčių išsipildymas Tėvams įsitraukus į mokyklos veiklą, asociacijos "Lieporių mokyklos bendruomenė" idėja pasiteisino. Abi asociacijos narės patvirtino, kad visai kitoks bendravimas atsirado tarp mokytojų ir tėvų, bendra veikla ne tik suartina, bet ir atskleidžia naujų temų poklabiams, mokinio pažangumas - nėra pagrindinė diskusijų tema. Čia mokiniai jaučiasi vertinami kitose saviraiškos srityse. Prakalbus apie šiomis dienomis pasibaigusio graikų vizito įspūdžius, asociacijos narė Loreta Tamulaitienė paminėjo, jog šiauliečiai graikus stebino ir šiek tiekvargino savo punktualumu. Tai yra bene didžiausias lietuvių ir graikų skirtumas. Svečiai nuolat pabrėždavo, jog žmonės ne mechanizmai, todėl negali visur ir visada būti laiku. Tačiau viešnagės metu šią savo nuostatą graikai kiek įmanydami stengėsi apeiti ir laikytis punktualumo. Tačiau tai, jų žodžiais, visiškai neįmanoma Graikijoje. Svečiams labai keistai atrodo ir tuščios miestų gatvės vakarais. Jie negali atsistebėti, kad kavinės uždaromos dvyliktą valandą - tuo metu, kai jų šalyje gyvenimas tik prasideda. Paneigdami mūsų pačių susikurtą paniurėlio lietuvio stereotipą, graikai sako, kad lietuviai - labai šilti, mieli, svetingi ir nuolat besišypsantys žmonės. Dalis žmonių iš šios grupės Lietuvoje lankėsi jau trečią ar net ketvirtą kartą, bet teigė kaskart patiriantys naujų įspūdžių, o svarbiausia – atrandantys nuoširdų bendravimą. Galbūt vienas esminis skirtumas lietuvių ir graikų bendravime tas, kad graikai išsako tai, ką jaučia, o lietuvaičiai geras emocijas ir jausmus linkę slėpti. Šiomis dienomis Šiauliuose vieši dar vieni Asociacijos "Lieporių mokyklos bendruomenė" svečiai - tarptautinio Socrates Griuntvig projekto "Europos pilietybė" partneriai - ispanų ir turkų delegacijos. Toks intensyvus tarptautinis bendradarbiavimas ne tik puikiai reprezentuoja Lietuvą ir Šiaulius Europoje, bet atveria galimybę pažinti kitas šalis, žmones, jų papročius ir kultūrą, skatina mokytis užsienio kalbų.
- Šiaulių moksleivių namų vasara
-
Vasara! Atostogų ir aktyvaus poilsio gryname ore metas. Visi trokštame pailsėti nuo kasdienių darbų ir mokslų... Šiaulių moksleivių namų mokiniai ir mokytojai ilsėjosi ir linksmai leido laiką vaikų vasaros stovykloje "Virvytė". Stovykla įsikūrusi ant Virvytės upės kranto Mažeikių rajone, Užventės kaime.
 | Neptūno šventėje vaikai priėmė vandens dievo, atplaukusio baidare iš upės gelmių, priesaiką. Moksleivių namų archyvo nuotr. |
Stovyklavimo tikslas - skatinti vaikų iniciatyvą įvairiose veiklose, suteikiant džiaugsmo, pasitikėjimo, vidinės laisvės pojūtį. "Virvytėje" susirinko įvairaus profilio būrelių mokiniai: vieni - puikūs šokėjai, kiti - dainininkai, treti - jaunieji aktoriukai, muzikantai, tapę aktyviais renginių sumanytojais ir organizatoriais stovykloje. Vaikai puikiai vieni kitus papildė ir draugiškai bendradarbiavo. Stovykloje buvo net 10 būrių. Tradiciškai kiekvienas būrys turėjo savo pavadinimą ("Linksmosios pėdutės", "Bobos", "Lietaus sargai", "Padūkėliai" ir kt.), šūkį bei vėliavą. Smagu, kad čia atsiskleidė vaikų fantazija ir kūryba. Išradingai būriai prisistatė stovyklos atidarymo šventėje. Šiaulių moksleivių namų direktorė Virginija Daugėlienė, dovanodama stovyklautojams ženklelius, linkėjo visiems gero oro ir įdomių, turiningų renginių. Kiekvienos dienos linksmybės baigdavosi diskoteka. Išklausant vaikų norus, šokti jie norėjo iki paryčių, tačiau tvarka buvo griežta ir vidurnaktį visi jau gulėdavo savo lovelėse. Rytus stovyklautojai pasitikdavo mankšta ant upės kranto. Kai kuriems vaikams ji būdavo tikra kančia, ypač po nakties nuotykių. Didelį įspūdį vaikams paliko naktinis žygis. Miško tankmėje buvo ieškoma tariamai dingusio stovyklautojo. Tačiau kai iš krūmų ėmė lįsti įvairios "šmėklos", vaikai suprato, jog tai nakties nuotykis miške. Įdomi buvo ir Neptūno šventė, kurios metu vaikai priėmė vandens dievo, atplaukusio baidare iš upės gelmių, priesaiką. Renginių tikrai netrūko. Buvo ir "Penktadienio muzikinis šou", sporto šventė, žaidimas "Taip ir ne". Kiekvienas vaikas galėjo atskleisti savo gabumus. Laisvalaikiu stovyklautojai taip pat buvo aktyvūs. Vieni žaidė krepšinį ar tinklinį, kiti - stalo tenisą, treti rašė laiškus artimiesiems kompiuterių klasėje, žiūrėjo kino filmą ar maudėsi upėje. Projekto "Vasara su Virvyte" autorė, moksleivių namų direktorės pavaduotoja ugdymui Danguolė Masiulienė džiaugėsi, kad stovyklos aplinka puikiai pritaikyta įvairiausiems vaikų norams ir sumanymams tenkinti. Maitinimas vyko 4 kartus per dieną, vaikai gyveno butų tipo bendrabutyje po 2, 3, 4 viename kambaryje. Smagu, jog stovyklos uždarymo šventėje stovyklos "Virvytė" direktorė Salomėja Krupovisovienė kvietė vaikus ir vadovus čia sugrįžti ir kitą vasarą. Žvelgiant į vaikų akis buvo galima pastebėti, jog jiems stovykloje buvo gera. Rodos, vos spėjome visi susibičiuliauti, o jau laikas namo. Vaikai prašė sugrįžti į stovyklą prie Virvytės kitąmet. Iš stovyklos kiekvienas išsivežė ne tik gerų emocijų, bet ir kiekvienas "laimės šulinyje" rado savo pliušinį žaisliuką, kuris primins projektą "Vasara su Virvyte". Laura Margytė, Moksleivių namų mokytoja
- Jie irgi mato
-
Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ Užsimerkime ir pabandykime įsivaizduoti, kaip reikėtų gyventi, jei nieko nematytume. Sunku įsivaizduoti? O juk ir nematantis žmogus gyvena visavertį gyvenimą: aklumas nėra barjeras, trukdantis gyventi. Tas barjeras yra mumyse. Tas barjeras - mūsų egoizmas. Aš pati, pabuvusi ekskursijoje Kaune kartu su regėjimo negalią turinčiais žmonėmis, pasaulį pamačiau iš kitos, man nepažįstamos pusės.
 | Parodos eksponatus galima paliesti, jie kabo žemiau nei įprasta. Aklųjų kultūros centro archyvo nuotr. |
Rankomis pamatyti formas ir spalvas Nutarę apsilankyti muziejuje arba galerijoje regėjimo negalią turintys žmonės susiduria su nemenkomis kliūtimis: jiems sunku patekti į patį pastatą arba jame vaikščioti, negali perskaityti užrašų prie meno kūrinių, o muziejaus darbuotojai varžosi kalbėti su akluoju, nedrįsta pasiūlyti savo pagalbos. Lietuvoje yra vienintelis muziejus, pritaikytas neregiams - Kaune, M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, 14 menininkų pristato 15 moderniausių ir postmodernistinių kūrinių - skulptūrą, grafiką, tapybą, tekstilę, objektus, instaliacijas, atspindinčias medžiagų, technikos ir žanrų įvairovę, skirtingą autorių stilių ir mąstymą. Parodoje nepataikaujama nereginčiam lankytojui, nes norima pabrėžti, kad nėra esminių skirtumų tarp reginčio ir aklo žmogaus. Žinoma, yra specifinių dalykų - tekstai parašyti brailio raštu, žemiau nei įprastai pakabinti meno kūriniai, kad juos būtų patogiau apžiūrėti pirštais, grafika pristatoma klišėmis, kuriose galima užčiuopti įrėžtą piešinį ar vaizdą. Muziejaus darbuotoja iš pradžių lankytojams pateikia bendrą vaizdą, papasakoja apie paveikslo dydį ir formą, tada apibūdina medžiagas, iš ko padarytas paveikslas, vėliau papasakoja apie spalvas, motyvus ir galiausiai - apie jų išsidėstymą paveiksle. Visus labiausiai sudomina gana patogi mirtininko kėdė, kurioje sėdint reikia klausytis muzikos - jeigu ji patiks - mirsi laimingas, jei ne - mirtį pasitiksi su siaubu akyse ir širdyje. Džiugu buvo išgirsti, kad ateityje numatoma parodą plėsti, papildant ją naujais kūriniais ir muziejaus saugyklų eksponatais. Visiška tamsa leidžia suprasti, ką jaučia neregiai Dauguma mūsų miglotai įsivaizduoja bendravimą su silpnaregiais ir visiškai nematančiais žmonėmis, o dažnas net nežinome, kaip su jais elgtis ir kalbėtis. Tam, kad bent trumpai pajustume, ką aklieji išgyvena nuolat, Nacionalinės premijos laureato Roberto Antinio kūrybinius sumanymus įgyvendino Lietuvos ir kitų šalių studentai tarptautinio mainų projekto "XXI amžiaus katakombos" metu. Įveikti katakombų labirintus, esančius Kauno soboro rūsiuose, pabandėme ir mes. Pasiskirstę mažomis grupelėmis požemio laiptais nusileidome į rūsį. Ekspozicija yra visiškai nematoma, ją galima pajusti tik per garso, lytėjimo, uoslės pojūčius: kažkur klampu, kažkur pasigirsta garsai, kažkur pūsteli vėjo gūsis... Šis muziejus tarsi sujungia reginčiųjų ir nereginčiųjų žmonių vidinius pasaulius. Ne visiems iš karto pasisekė įveikti katakombų labirintus - viena grupelė žmonių pasiklydo ir grįžo atgal. Deja, rūsio durys jau buvo užrakintos, tad teko grįžti atgal į labirintą... Išėjus į šviesą dažnam reginčiajam antrąkart paklaidžioti po katakombų labirintus nebesinorėjo, tuo tarpu akliesiems ši atrakcija atrodė įdomi ir linksma. Pažaislio vienuolynas - Lietuvos baroko perlas Kauno pakraštyje, marių pusiasalyje ant kalvos Pažaislyje iškilusi Švenčiausiosios Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia su vienuolynu. Bažnyčią bei vienuolyną statė italų architektai, o freskomis ir gipsatūromis rūpinosi Lombardijos skulptorių grupė. Nuo įkūrimo pradžios vienuolynas vadintas keletu vardų: Mons Pacis (Ramybės kalnas), vėliau - Kamalduliu, dar vėliau vienuolynas pavadintas Pažaislio vardu. Kasmet Pažaislio vienuolyno rimtį sudrumsčia jame vykstantis tarptautinis muzikos festivalis, kurio metu liejasi operos, džiazo, simfonijos ir kitokio žanro muzikos garsai. Tądien, kai mes lankėmės, buvo ruošiamasi paskutiniam tarptautinės muzikos festivalio koncertui. Kieme mus pasitiko Šv. Kazimiero seserų vienuolyno vienuolė. Įžengus bažnyčios vidun, vienuolė pasiūlė paliesti marmurą, kad pajustume skirtumą tarp tikrojo ir dirbtinio. Tikrasis marmuras buvo ledo šaltumo, o dirbtinis - daug šiltesnis. Įtaigų vienuolyno grožį mano bendrakeleiviams perteikti padėjo ir vienuolės, ir gidė Ilona Amankavičiūtė, gebėjusi spalvingai perteikti ir vaizdus už autobuso lango.
- Ar dera studijos, darbas ir asmeninis gyvenimas?
-
Loreta BERŽANSKYTĖ Šiaulių universiteto studentų atstovybė (ŠUSA) organizavo konferenciją "Ar dera studijos, darbas ir asmeninis gyvenimas?" Savo pozicijas apie tai išsakė Lietuvos studentų atstovybių sąjunga (LSAS) ir Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT).
 | Konferencijos dalyvių nuomone, jaunimui trūksta informacijos apie galimybę derinti studijas, darbą ir šeimą. Autorės nuotr. |
Su Europos Bendrijos iniciatyvos EQUAL projekto "Šeimos planeta: šeimai palanki organizacija" gairėmis konferencijos dalyvius supažindino projekto metodininkė Renata Raukaitė. Ji pristatė jau nuveiktus darbus, pasiektus rezultatus. R. Raukaitė akcentavo, kad vaikų turintiems studentams siūloma studijuoti pagal lanksčius tvarkaraščius. Įgyvendinamo projekto dėka universitete plėtojamos nuotolinės studijos – bus sukurta ir išbandyta 10 nuotolinių studijų modulių, kurie leis didinti studijų prieinamumą, lankstumą ir efektyvumą. Projekto įgyvendinimo laikotarpiu įkurtos dvi distancinio mokymosi klasės (24 kompiuterizuotos mokymosi ir darbo vietos), kuriose universiteto darbuotojams ir studentams suteikta galimybė nemokamai naudotis distancinių klasių paslaugomis. Šalia distancinio mokymo klasės ŠU IV bendrabutyje įkurtas vaikų priežiūros kampelis. Svarbi šio projekto naujovė – didelio dėmesio sulaukusios projekto lėšomis antrus metus teikiamos kvalifikuotos teisinės, medicininės, psichologinės konsultacijos dėstytojams ir studentams, kurios teikiamos tiesiogiai ir nuotoliniu būdu. Viena iš patraukliausių ir didžiausio dėmesio sulaukusių projekto naujovių - Vaikų priežiūros centro įkūrimas ŠU Socialinių mokslų fakultete. Šiame centre kasdien nuo 17 iki 21 val. studentai ir dėstytojai gali palikti savo 3-12 metų vaikus, kurie lavinami dailės, muzikos, teatro, savęs ir aplinkos suvokimo srityse. Centre dirba trys auklėtojos moterys ir vienas auklėtojas vyras, kurį, projekto koordinačių teigimu, vaikai ypač mėgsta. R. Raukaitė informavo, kad pasiteisino ir didelio dėmesio sulaukė eksperimentinė mobiliųjų auklių ir padėjėjų paslauga, kai universiteto darbuotojai ir studentai galėjo išsikviesti į namus auklę vaikui prižiūrėti ar namų darbų ruošai, vaikui ar neįgaliam šeimos nariui slaugyti, nesavarankiškiems artimiesiems prižiūrėti. LSAS prezidentė Indrė Vareikytė džiaugėsi, kad šis sėkmingai įgyvendinamas projektas Šiaulių universitete yra puikus pavyzdys kitoms aukštosioms mokykloms Lietuvoje. I. Vareikytė pristatė LSAS iniciatyva šį vasarį atliktą Lietuvos studentų socialinės ir ekonominės padėties tyrimą. Konferencijos dalyviams ji pristatė LSAS poziciją dėl darbo, studijų ir asmeninio gyvenimo derinimo: "Šeima – sėkmingo asmeninio žmogaus gyvenimo pagrindas, tvirtos valstybės pamatas ir vertybė. Valstybė turi rūpintis šeimos įvaizdžiu, ypač jaunimo tarpe, skatinti ir remti šeimas." I. Vareikytės teigimu, būtina atkreipti dėmesį į studentų šeimų gyvenimo sąlygas, lankstesnes studijų galimybes, sąlygų sudarymą motinoms studijuoti, lankstesnes darbo sąlygas. LiJOT atstovas Šarūnas Frolenko pritarė I. Vareikytės išsakytoms mintims ir džiaugdamasis gerąja Šiaulių universiteto patirtimi kuriant palankią šeimai organizaciją pabrėžė, kad tai puikus pilotinis projektas, kurį reikia tik "instaliuoti" kituose universitetuose. Š. Frolenko apgailestavo, kad šiandien studentams nėra sukuriamos tinkamos sąlygos derinti studijas, darbą ir šeimą. Ne tik universitetai, bet ir valdžios institucijos turi atkreipti deramą dėmesį į jaunimą šiandien, ne ateityje. "Jei jaunimas – ateitis, tai valdžia tik ateityje ir pasirūpins juo", - ironizavo LiJOT atstovas. Šiaulių universiteto studentų atstovybės organizuota konferencija sulaukė ir studentų dėmesio. Kristina, kuri studijuoja ŠU ir augina vaiką, minėjo, kad svarbiausia – šeimos palaikymas. Studentės manymu, jaunimui vis dar trūksta informacijos apie galimybę derinti studijas, darbą ir šeimą.
- Mokytojai skatinami padėti pažinti gamtą
-
Vita NAUJOKAITYTĖ Visuomenės abejingumas aplinkosaugai kelia vis didesnį susirūpinimą. Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės "Spinter tyrimai" atlikta apklausa parodė, kad dauguma Lietuvos piliečių nepuoselėja gamtos (61 proc.) ir visiškai nesidomi aplinkosaugos temomis (92,2 proc.). Jų rūpinimasis aplinka dažniausiai yra pasyvus ir apsiriboja pozicija "nešiukšlink ir nekenk".
Švietimo ir mokslo ministerija kartu su aplinkosaugine iniciatyva "Žalioji karta", vienijančia pramonės įmones "Achema", "Lifosa" bei "Mažeikių nafta", pradeda įgyvendinti bendras edukacines programas, skirtas ugdyti aplinką tausojančią kartą. Bendros edukacinės programos bus paremtos darnaus vystymosi principais, skatins jaunimą aktyviau domėtis aplinkosaugos problemomis ir jas spręsti. Švietimo ir mokslo ministrė Roma Žakaitienė pabrėžia, kad būdami gamtos dalis privalome su ja elgtis dorai ir atsakingai. "Bendras darnaus vystymosi ir švietimo uždavinys yra spręsti žmogaus egzistencijai aktualius dalykus", – teigia ministrė. Rinks geriausią žaliosios pamokos scenarijų Pasiryžusi užauginti aplinkai draugišką kartą, aplinkosauginė iniciatyva "Žalioji karta" kviečia mokytojus jau dabar suvienyti jėgas, siekiant bendro tikslo. Mokytojai skatinami dalyvauti Žaliosios pamokos konkurse "Žalioji pamoka: mokau pažinti gamtą", kuriame jie galės pritaikyti sukauptą patirtį bei organizacinius gebėjimus. Taip siekiama šalyje suformuoti žaliosios pamokos tradiciją ir visus šalies mokinius supažindinti su darnaus vystymosi principais bei aktualiausiomis aplinkosaugos problemomis, paskatinti juos aktyviai puoselėti gamtą. Pasak švietimo ir mokslo ministrės R. Žakaitienės, šis konkursas – tai dar viena galimybė skatinti šalies mokytojus skleisti mokiniams darnaus vystymosi švietimo idėjas. Mokytojai, kurdami pamokos scenarijų, gilinsis į ekonomikos, socialinės plėtros ir aplinkos apsaugos tarpusavio priklausomybę, ieškos būdų, kaip galima kurti saugesnį, sveikesnį ir turtingesnį pasaulį. Originalios, bet įgyvendinamos idėjos Konkurso metu šalies pedagogai varžysis dėl geriausios "žaliosios" pamokos idėjos. Konkursui mokytojai turi pateikti pamokos idėją ir detalų pamokos scenarijų, kuriame turėtų būti apibrėžti pamokos moto, tikslai, uždaviniai, taikomi mokymo metodai ir ugdymo priemonės. Pamokos scenarijuje turi būti nurodyta, kokiai amžiaus grupei pamoka yra skiriama, aptartos galimybės pritaikyti pamoką kitoms amžiaus grupėms. Konkurso dalyvių darbai bus vertinami atsižvelgiant į novatoriškumą, galimybę įgyvendinti pamoką praktiškai bei pritaikyti įvairioms vaikų amžiaus grupėms, taip pat į sąsajas su dėstomu dalyku. Beje, kadangi gegužės 29 dieną kai kurie mokytojai vedė Žaliąją pamoką, šis konkursas – puiki proga apibendrinti savo idėjas, naudotas pamokos metu, ir patirtį. Ir pažinimas gali būti pramoga Kad aplinkosauginės pamokos patrauklios ir mėgstamos vaikų, rodo jų populiarumas užsienio šalyse. Organizuojant jas, pasitelkiamos pačios įvairiausios priemonės – nuo testų iki animacinių filmukų. Pavyzdžiui, vaikams rodomas filmukas "Šiukšlių dieta" pasakoja, kaip elgtis, kad gamta išliktų švari. Žaliosios pamokos scenarijus mokytojai gali siųsti iki liepos 1 dienos adresu: Sandra Kanapeckaitė, konkursui "Žalioji pamoka: mokau pažinti gamtą" EURO RSCG PR, Jakšto g. 12, LT-01105 Vilnius arba elektroniniu paštu sandra.kanapecakaite@eurorscg-pr.lt. Daugiau informacijos apie konkursą galima sužinoti paskambinus telefonu (8~5) 204 24 50. Trijų geriausių pamokų autoriai bus apdovanoti aplinkosauginės iniciatyvos "Žalioji karta" įsteigtomis piniginėmis premijomis (1500 Lt, 1000 Lt ir 500 Lt), o jų parengti scenarijai bus įgyvendinti.
- Voldemarui Barakauskui kūryba - kalbėjimo būdas
-
Rita STUPELIENĖ Voldemarui Barakauskui šiemet buvo įteikta Šiaulių miesto kultūros ir meno premija už geriausią Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių dailininkų organizacijos metinės parodos kūrinį "Daikčiukai" I, II (2007 m.). Dailininkas 1985 metais baigė studijas tuomečio Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultete. Nuo tada tapytojas aktyviai dalyvauja grupinėse parodose, rengia personalines parodas. Dailininkas yra sukūręs tapybos darbų viešuose interjeruose Airijoje bei meno kūrinių Lietuvos ir Vokietijos bažnyčiose. Menininkas tapo akvarele, aliejumi, užsiima sienų tapyba (freskomis) bei kitomis technikomis. "Šiauliai plius" skaitytojams pateikiame interviu su Voldemaru Barakausku apie kūrybą, spalvas ir svajones.
 | Voldemaras Barakauskas: "Nenoriu prisirišti prie konkrečių raiškos priemonių ar tradicijų. Menai liejasi, persipina tarpusavyje - tai šiuolaikinė kalba. Ir tai kelia džiugesį." |
- Ką jums reiškia ši 2007 metų kultūros ir meno premija? - Džiugesį... Pirmiausia džiugesį. Tačiau tas premijų skyrimas tam tikra prasme yra sąlyginis. Menininkų daug, o skiria tik vienam. Smagu, kad Savivaldybė, Kultūros skyrius skiria tokias premijas, nes tai skatina kūrybiškumą, gal ir konkurenciją, kuri iš esmės vyksta nuolatos, tačiau tai nėra blogai. Konkurencija pažadina snaudžiantįjį ir skatina tobulėti. - Kokia yra jūsų kūryba? - Kūryba – tai kalbėjimo būdas. Materializuoju, transformuoju į popierių tai, ką mąstau, galvoju, ką sapnuoju. Įvardyti konkrečių temų neįmanoma – tai iš tikrovės ateinantys impulsai. Nėra užsibrėžto tikslo daryti vieną ar kitą temą, tiesiog eksperimentuoji, bandai. Yra pasaulis, o tu reaguoji į tą pasaulį, kiek galimybės leidžia. Tai tarsi karoliukų vėrinukas: jei atsiranda vienas, už to – kitas, taip ir tempiasi... iš nežinomybės. Kartais būna, kad tapai viena, o išeina kita, kažkas artimo ir brangaus. Ir abstrakcija, ir konkretūs dalykai vienas kitą papildo, tai tarsi sluoksniai, sudarantys prasminius klodus. Kuo daugiau klodų paveiksle, tuo geriau, bet tai turi būti daroma ne dirbtinai. Kartais būna, kad konkretus pavidalas ištirpsta, o abstraktus – sukonkretėja. Kažkodėl pastaruoju metu norisi naudoti fotografinio tikslumo daiktinę išraišką, kurią leidžia daryti šiuolaikinės naujovės, išplaukiančią kitomis priemonėmis – akvarele ar aliejumi. Labai svarbu idėjos realizavimo principas, pats atlikimo būdas. Techniškai netinkamai išreikšta gili mintis tampa bevertė. - Ar mėgstate eksperimentuoti? - Manau, kad daugumai menininkų būdingas eksperimentavimas ir kiekvienas tai daro savaip. Bet, ar tai įdomu žiūrovui? Dabar yra be galo daug priemonių, leidžiančių dailininkui eksperimentuoti, atrasti įvairius niuansus. Bet tai yra labai subtilu. Įdomu daugiau tau pačiam, žiūrovas gali to ir nepastebėti. Kartais reikia "grubinti" tuos dalykus, reikšti idėją, meninį sumanymą konkretesnėmis priemonėmis. - Ar tai reiškia, kad tapydamas didelį dėmesį skiriate auditorijai? - Žinoma, be jokios abejonės. Kūryba, kaip jau minėjau, yra kalbėjimas, todėl gerai būtų rasti su kuo kalbėti. Tai gali būti vienas žmogus, gali būti didesnė auditorija. Turi stengtis, siekti, kad žiūrovas suprastų tavo kalbą. - Ar liksite ištikimas akvarelei? - Anksčiau akvarelė buvo skirta tik eskizams, paruošiamiesiems darbams. Savarankišku žanru ji tapo tik vėliau. Šiandien išgrynintos, nekaltos akvarelės beveik nebėra. Dabartinė akvarelės "nekaltybė" yra juokinga. Akvarelės-tapybos darbai priskiriami akvarelei. Nenoriu prisirišti prie konkrečių raiškos priemonių ar tradicijų. Menai liejasi, persipina tarpusavyje – tai šiuolaikinė kalba. Ir tai kelia džiugesį. - Ar galima kalbėti apie tam tikrų spalvų dominavimą? - Ne. Yra visa paletė. Kartais net atsisakau spalvų. Buvo laikotarpis, kai spalvos buvo prigesintos: smėlio, žalsva samaninė. Tuomet idėjai išreikšti naudojau pustonius, pusšešėlius – spalva nebuvo svarbu. Dabar kūriniuose vėl atsiranda spalva. Nėra kažkokios griežtos nuostatos, tie dalykai kinta. - Jūsų gyvenimo filosofija... - Jeigu ji tokia ir buvo ar yra, tai viešai aš apie ją nekalbu. Rytų filosofija... Ji tam tikra prasme gyva, bet kartu ir užmiršta. Niekada nepriklausiau jokioms organizacijoms ar struktūroms, tai daugiau vidinis dalykas, asmeninis išgyvenimas. - Dabartinis kūrybos procesas? - Vyksta fiksavimas. Naudoju ir užrašų knygutę. Jeigu šauna, praplaukia kokios nors mintys, tai jos yra užrašomos. Tai galimybė vėliau sugrįžti prie to, kas buvo pamatyta, užfiksuota. Po to atsirenku, kas tinka, o kas - ne. Jeigu procesas nevyksta popieriuje, drobėje, tai jis vyksta mintyse. - Jūsų planai, svajonės? - Tęsti, tęsti... O svajoti yra pavojinga. Svajones reikia tramdyti. Uždarau jas į dėžutę. Jeigu išlenda, gerai.
- Kai žirgas - terapeutas
-
Asta ŠIUKŠTERIENĖ Neįgaliųjų gydymas padedant gyvūnams pripažintas ir plačiai taikomas užsienio šalyse, Lietuvoje neremiamas, nefinansuojamas ir net neįteisintas. Klaipėdiečiai, bandę iškovoti, kad delfinų terapiją apmokėtų Ligonių kasos, atsimušė į nepritarimo sieną. Dabar ledus bando pralaužti žirgininkai – Šiauliuose norima steigti hipoterapijos centrą.
 | "Josim, josim, kumele", - džiaugėsi glausdamasis prie žirgo Izidorius. | | |  | Gydomajam jojimui reikia ne tik specialiai išmokyto žirgo, bet ir kvalifikuoto padėjėjo, kartais net kelių.
| | |  | Gydomasis jojimas taikomas kaip papildoma terapija žmonėms su fizine negalia, sergantiems nervų sistemos ligomis, negalintiems judėti po traumų. "S plius" archyvo nuotr.
|
Gyvūnų terapija – veiksminga, bet nelegali Apie gyvūnų teigiamą poveikį žmogui ir pagalbą ligoniui sklando legendos. Taikant gyvūnų gydymą, užsienyje pasiekiama stulbinančių rezultatų. Tačiau Lietuvoje jis nėra įteisintas. Hipoterapija arba gydymas žirgais egzistuoja tėvų, auginančių neįgalius vaikus, žirgų trenerių ir kineziterapeutų entuziazmo dėka. Jei tai, kas vyksta, vadintume gydymu, apšauktume tuos žmones užsiimant nelegalia veikla. Todėl uteniškė žirgų trenerė, žirgyno "Bėra vėjas" savininkė Vita Jašinauskaitė tokia kategoriška, kalbėdama apie gydomąjį jojimą. "Lietuvoje hipoterapijos nėra, ji nėra įteisinta ir nėra praktikuojama. Mes užsiimame tik vaikų ugdymu, taip pat neįgalių vaikų ugdymu, naudodamiesi užsienio šalių patirtimi, metodika, literatūra, tačiau tai nėra gydymas, tai nėra terapija", - tikina jauna moteris, pati jau trejus metus neįgaliems vaikams padedanti pasijusti savarankiškesniems, judresniems ir sveikesniems. Žirgo judesiai, išmokę vaikščioti Dirbdami visuomeniniais pagrindais, taikydami įstatymiškai neteisėtą Lietuvoje gydymą, žirgininkai ir medikai pasiekia tokių rezultatų, kad beviltiškais vadinti vaikai pradeda vaikščioti. Gydomasis jojimas taikomas kaip papildoma terapija žmonėms su fizine negalia, sergantiems nervų sistemos ligomis, negalintiems judėti po traumų. Negalintys judėti vaikai, sėdėdami ant žirgo, patiria žmogaus eisenos įspūdį. Žingsniuojančio arklio nugara judesiai persiduoda raitelio kojoms, liemeniui, dubeniui, pečiams, rankoms. Jie ima judėti tarsi sveiko žmogaus. Raumenys sustiprėja, padidėja pasitikėjimas savimi, savarankiškumas, pagerėja nuotaika. Sistemingų tyrimų nėra, tačiau kartais ir keleto sėkmingų atvejų užtenka įsitikinti, kad gydomąjį jojimą išbandyti verta. Tuo neabejoja Vasiliauskų šeima, auginanti cerebriniu paralyžiumi sergantį Izidorių. Jis jodinėti pradėjo pernai lapkritį, o dabar, po pusmečio, berniuko mama Jurgita Vasiliauskienė neatsidžiaugia, kad sūnus išmoko žengti šoninį žingsnį, nors iki tol negalėdavo pastatyti kojos į šoną. Pagerėjo berniuko rankų, ypač pirštukų judesiai ir kalba, o kur dar bendravimas su žirgu, suteikiantis daug teigiamų emocijų. Žinoma, visiško išgijimo tėvai nesitiki, bet jodinėjant ilgiau jie tikisi pasiekti ir daugiau rezultatų. Gydomasis jojimas – brangus ir nefinansuojamas Izidorius - vienas iš nedaugelio, galinčių naudotis tokiu gydymu, nes hipoterapija brangi ir nefinansuojama. Jurgita Vasiliauskienė sako, kad jiems labai pasisekė. Nors besigydydami sanatorijoje "Saulutė" sužinoję apie gydomąjį jojimą iš kitų mamų tėvai buvo pasiryžę mokėti kiek reikės, dabar už užsiėmimus nieko nemoka – geranoriški treneriai dirba dovanai. Mama juokauja, kad jojimas kainuoja tik duonos kepalą arkliui. Beje, dar ir kelionė, nes iki Utenos žirgyno pirmyn ir atgal susidaro net 160 kilometrų. Pasak specialistų, hipoterapija brangi dėl keleto priežasčių: reikia kvalifikuotų trenerių, turinčių medicininį išsilavinimą, specialiai paruoštų žirgų, tinkamai įrengtų centrų. Nors gydomasis jojimas taikomas užsienio šalyje, pavyzdžių toli ieškoti nereikia – Latvijoje jį kompensuoja Ligonių kasos, Lietuvoje jo efektyvumą ir reikalingumą dar teks įrodinėti įvairiais tyrimais. Žirgas - terapeutas Kol hipoterapija nėra įteisinta, jos taikymas nėra sistemingas. Gerai, jei tuo užsiima išmanantys specialistai. Priešingu atveju, vietoj tikėtinos naudos ji gali atnešti ir žalos. Todėl gydomajam jojimui reikia ruoštis. Vien žirgui keliama daugybė reikalavimų, juk jis atlieka terapeuto vaidmenį. Vienas svarbiausių – saugumas ir patikimumas. Žirgas turi ramiai reaguoti į garsus, prisilietimus, netikėtą aplinkos pasikeitimą. Tam jis ruošiamas maždaug trejus metus, prieš terapiją išbandomas: pagalbininkas plekšnoja, šūkčioja, patąso už karčių ar ausų. Mat taip pasielgus neįgaliam vaikui, žirgas turi išlikti ramus. Gydomojo jojimo žirgai negali būti naudojami nei darbui, nei sportui, netinka ir dalyvavę varžybose – netikėtoje situacijoje jie gali prisiminti savo patirtį ir sureaguoti netinkamai. Žirgas turi būti ne jaunesnis nei aštuonerių metų, geriau - kumelė. Beje, per dieną vienas žirgas tegali būti kelias valandas naudojamas gydomajam jojimui. Ypač svarbi ir anatomija – žirgas turi būti ne per aukštas pagal pagalbininko ūgį, plačia nugara, tolygaus žingsnio. Specialistų nuomone, tam puikia tinka lietuviški žemaitukai. Gydomoji terapija – Šiauliuose? Nors klaipėdiečiams taip ir nepavyko įrodyti, kad delfinų terapija veiksminga, reikalinga ir turi būti finansuoja iš Ligonių kasų, nuleisti rankų neketina Šiaulių jaunųjų gamtininkų centras, kuris, bendradarbiaudamas su Šiaulių universitetu, bandys gauti finansavimą taikomosios biologijos – zooterapijos programai. Šiaulių universiteto docentė Asta Klimienė įsitikinusi, kad biologija – labai platus mokslas, todėl baigusieji biologijos studijas nebūtinai turi tapti tik mokytojais. Galvojama apie taikomosios biologijos programos, tačiau ji Švietimo ministerijos nebuvo patvirtinta dėl to, kad esą neaiški tokios veiklos paklausa, ar suinteresuoti žmonės, nėra materialinės bazės. Šiaulių jaunųjų gamtininkų centrui pasisiūlius bendradarbiauti (priimti į praktiką studentus, leisti naudotis centro materialine baze, susipažinti su gyvūnais), bus bandoma dar kartą gauti finansavimą zooterapijos programai. Gintaras Oliškevičius, Šiaulių jaunųjų gamtininkų centro direktorius, per neseniai įsteigtą asociaciją tikisi padaryti įtaką Sveikatos apsaugos ministerijai, kad būtų akredituota ši programa, o vėliau, pasak jo, turės būti ir atitinkamas finansavimas. Šaulių jaunųjų gamtininkų centro žirgynas galėtų būti viena iš keleto Lietuvoje įsteigtų gydomojo jojimo bazių. Specialistai tikisi, kad ilgainiui ir Lietuvoje gyvūnų terapija bus įteisinta ir finansuojama kaip papildomo gydymo rūšis, o hipoterapijos centrų, kur neįgalieji galės jodinėti specialiai išmokytais žirgais, Lietuvoje bus ne vienas. Ir žirgas–terapeutas grąžins neįgaliajam prarastą judesį, žingsnį, šypseną ir pasitikėjimą.
- Šiauliuose pravertas "Ekolangas"
-
Raimonda STRAZDAUSKAITĖ Šiauliuose duris pravėrė viešas informacijos apie aplinką punktas. "Ekolangu" pavadintame centre gyventojai nuo šiol ras visą informaciją aplinkosaugos tema. Anot punkto rengėjų, tai baigiamasis didžiulio projekto žingsnis, kad šiauliečiai geriau pažintų savo gyvenamąją aplinką ir galėtų spręsti opias aplinkosaugos problemas.
Sėkmingas aplinkosaugos projektas Šiaulių miesto savivaldybės administracijosAplinkos skyriuje, įsikūrusiame Pakalnės g. 6a, nuo šiol gyventojai galės naudotis sukauptais ekologiniais leidiniais bei kompiuterių įranga, kurioje ras susistemintą informaciją apie aplinką. Šiuo punkto atidarymu, pasak Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Aplinkos skyriaus vedėjo Romaldo Šemetos, baigiamas net dvejus metus įgyvendintas ekologinis projektas. "Svarbiausia yra ne tik projekto metu įsigyta literatūra ir įranga, bet ir jų teikiama nauda. Rezultatas ilgalaikis, šiauliečiai galės pasinaudoti "Ekolango" informacija kada tik panorėję", – sako projekto vadovas. Jis džiaugiasi, kad įgyvendinti visi projekto "Šiaulių miesto informacijos apie aplinką valdymo ir sklaidos sistemos sukūrimas" sumanymai. Įkurtos kelios mini ekobibliotekos, išleista knyga "Šiaulių krašto geologija" bei daugybė kitų informacinių leidinių. Suorganizuota tarptautinė konferencija "Informacijos apie aplinką sklaida: problemos ir galimybės, reikšmė ir patirtis". Surengta keletas seminarų, televizijos reportažų bei radijo laidų. Pasak projekto rengėjos Letos Rinkevičienės, svarbu, kad informavimas apie gamtą ir jos apsaugą paskatintų šiauliečių sąmoningumą puoselėti aplinką bei dalyvauti priimant svarbius savivaldos sprendimus. Dideli darbai Rėkyvoje Rėkyvos seniūnijoje taip pat atidaryta mini ekobiblioteka, kurios lentynas papildė daugiau nei 50 įvairiausių leidinių ekologijos tema. Europos regioninės plėtros fondo ir Lietuvos biudžeto lėšomis įsigyti žinynai, enciklopedijos, vadovėliai ir kiti spaudiniai prieinami ne tik Rėkyvos gyventojams, bet ir jų svečiams. "Šis projektas turi ilgalaikę išliekamąją vertę. Knygomis tikrai ne vieną dieną naudosis ir vaikai, ir suaugusieji", - džiaugėsi Rėkyvos seniūnė Vaida Čelkienė. Vienoje iš labiausiai nuo Šiaulių miesto centro nutolusių teritorijų įrengti ir keli lauko bei vidaus stendai su visa reikalingiausia informacija apie seniūnijos teritorinį planą, poilsiavietes, augmeniją bei gyvūniją. Apie Rėkyvą sukurtas ir trumpametražis filmas. "Neabejoju, kad dalyvavusieji filmo kūrime sužinojo įvairiausių naujų ir įdomių dalykų apie savo gyvenamąją aplinką. Tas atsiradęs ryšys paskatins naujas iniciatyvas puoselėjant seniūnijos gamtą", – įsitikinusi Rėkyvos seniūnė. Nors projekto rengėjai gali džiaugtis sėkmingai baigtu darbu, jie sako nesėdėsią sudėję rankų: svarbu padėti šiauliečiams geriau pažinti jų gyvenamąją aplinką ir taip ją tausoti.
- Arenoje - vidaus darbai
-
Šiaulių arenos statybos kronika
 | Projekto vadovas Edvardas Peleckas |
Šiaulių Aukštabalio multifunkcio komplekso statyboje – pats pastato vidaus darbų įkarštis: įrengiama vėdinimo sistema, tiesiami elektros laidai, montuojama apšvietimo įranga. Projekto vadovas architektas Eugenijus Miliūnas nuo šio mėnesio tapo laikinu mūsų miesto gyventoju – architektas daugiau laiko praleidžia Šiauliuose negu Kaune. Anot E. Miliūno, dabartiniai darbai yra itin reikšmingi arenos funkcionalumui, jos jaukumui, todėl jis nori žinoti ir matyti, kur bus sumontuotas kiekvienas šviestuvas, kaip derės vėdinimo sistemos ir kitų komunikacijų vamzdynai ir pan. Kadangi pirmojo arenos aukšto vestibiulyje, pagal architektų sumanymą, lubų nebus, todėl komunikacijų išdėstymas lems, ar šis sprendimas pasiteisins. Per didžiuosius šalčius arenos konstrukcijos atlaikė pirmuosius išbandymus, kurie buvo sėkmingi – jokių nesklandumų nebuvo pastebėta. Kadangi sausio ir vasario mėnesiais arena jau buvo šildoma, tai darbai joje irgi vyko nenutrūkstamai. Sandari, visus (ir varstomus, ir ne) langus, visas laukujes duris bei specialius vartus jau turinti arena išoriškai nedaug besikeis - nėra baigtos įrengti tik vėdinimo sistemos vietos fasade. Į areną renginių lankytojai pateks pro du pagrindinius įėjimus. Įrengti specialūs 4.20 m aukščio vartai pasitarnaus renginiams – pro juos galingais automobiliais į areną bus galima įvežti įrangą koncertams, varžyboms ar kitiems suėjimams. Kitas įėjimas bus skirtas tarnybiniam naudojimui, kasdieniams sporto klubo, SPA centro, restorano lankytojams. Šiuo metu jau baigtas koreguoti techninis arenos projektas, suprojektuotos visos vidaus patalpos, įrenginėjamos pertvaros. Numatytos konkrečios vietos restoranui, SPA centrui, sporto muziejui, patalpos sporto mokykloms, rūbinės ir kt. Pamažu ryškėja ir būsimos treniruočių salės, ir šalia esančių bokso bei imtynių sporto salių kontūrai.
| Arenos tribūnos jau sumontuotos. Lino TOLEIKIO nuotr.
|
Pačios sporto arenos, kurioje turėtų vykti renginiai, vidus irgi jau įgijo aiškią formą: sumontuotos surenkamos tribūnos, aiškiai matyti būsimųjų ložių vietos, balkonai. Artimiausiu metu žadama betonuoti arenos grindis. Tuomet beliks laukti įrangos, kuri jau užsakyta ir gaminama – kėdžių, surenkamųjų grindų, krepšinio stovų ir kt. Arenoje vienu metu galės tilpti iki 5,5 tūkstančio žiūrovų. Sceną koncertams ir kitokiems renginiams arena jau turi. Tai bene pirmasis įsigytas įrenginys, laukiantis būsimųjų arenos renginių. Arenoje įrengiami trys liftai, iš kurių vienas tarnaus lankytojams, kitas pritaikytas kroviniams gabenti, o trečiasis bus skirtas arenoje įsikursiančiam restoranui, kuris maistą planuoja tiekti per tris aukštus. Šiuo metu jau oficialiai suderintas ir arenos darbų grafikas – Lietuvos verslo agentūrai neprieštaraujant statybos darbų įgyvendinimo terminas pratęstas dviem mėnesiais. Multifunkcį kompleksą statantis Panevėžio statybos trestas įsipareigojo baigti statybą birželio pabaigoje, tad liepą jau galima tikėtis šiauliečių laukiamos sporto arenos atidarymo.
- Šiauliuose antrąkart vyko lietuvių kalbos olimpiada
-
Jau antrus metus mūsų mieste organizuota gimtosios kalbos olimpiada 5-12 klasių mokiniams. Dar pernai iniciatyvos ėmėsi keturios mokyklos: Šiaulių Dubijos pagrindinė, Simono Daukanto, "Saulėtekio" bei Gegužių vidurinės.
Šių mokyklų lietuvių kalbos mokytojai rengė užduotis, vertino dalyvių atliktus testus ir džiaugėsi sumanymu. Ko gero, niekada Šiauliuose ir apskritai Lietuvoje nėra rengtos lietuvių kalbos olimpiados, kai kitų mokykloje dėstomų dalykų olimpiados jau tapo tradicinės ne tik mieste, bet ir šalyje. 2007 m. Šiaulių miesto 5–12 klasių mokinių lietuvių kalbos olimpiados laureatai 5 klasė I vieta – Santa Milaševičiūtė (Lieporių vidurinė, 5b kl.). Mokytoja A. Valantinavičienė. II vieta – Kipras Stanelis (Gegužių vidurinė, 5b kl.). Mokytoja I. Turovaitė. III vieta – Monika Pervazaitė (S. Daukanto vidurinė 5b kl.). Mokytoja G. Špukienė. 6 klasė I vieta - Gintarė Juknaitė ("Juventos" pagrindinė, 6c kl.). Mokytoja L. Tomanaitė. II vieta - Aistė Maziliauskaitė (Jovaro pagrindinė, 6e kl.). Mokytojas R. Žuklija. III vieta - Marija Daniločevaitė (Lieporių vidurinė, 6d kl.). Mokytoja I. Petrauskienė. 7 klasė I vieta - Ugnė Marcinkutė (Jovaro pagrindinė, 7b kl.). Mokytoja S. Paunksnytė. II vieta - Gerda Bernotaitė (Lieporių vidurinė, 7e kl.). Mokytoja S. Puzarienė. III vieta - Paulius Urbonas (Dainų vidurinė, 7a kl.). Mokytoja L. Tumosienė. 8 klasė I vieta - Jurgita Galkutė (Lieporių vidurinė, 8b kl). Mokytoja R. Jautakienė. II vieta - Greta Paužaitė ("Juventos" pagrindinė, 8b kl.). Mokytoja L. Tomanaitė. III vieta - Tomas Klimantavičius (Šventupio vidurinė 8a kl.). Mokytoja A. Šliažienė. 9 klasė I vieta - Eglė Norvaišaitė ("Romuvos" gimnazija). Mokytoja D. Četvergienė. II vieta - Kamilija Girgždytė (J. Janonio gimnazija). Mokytojas R. Sruogis. III vieta - Karolina Petkutė (V. Kudirkos pagrindinė). Mokytoja R. Balčiūnienė. 10 klasė I vieta - Raminta Petersonaitė ("Romuvos" gimnazija). Mokytoja R. Laurinavičienė. II vieta - Dovilė Rimkevičiūtė (J. Janonio gimnazija). Mokytoja A. Šeputienė. III vieta - Vytautė Kačinskaitė (Didždvario gimnazija). Mokytoja J. Dombrovskienė. 11 klasė I vieta - Agnė Valeckaitė (Lieporių vidurinė, 11d kl.). Mokytoja S. Puzarienė. II vieta - Lina Jacinaitė (J. Janonio gimnazija, 3b kl.). Mokytoja A. Šeputienė. III vieta - Marta Kantauskaitė (S. Daukanto vidurinė, 11d kl.). Mokytoja L. Narbutienė. 12 klasė I vieta - Pavelas Sažinas (J. Janonio gimnazija, 4 kl.). Mokytoja M. Sirutavičienė. II vieta - Gintarė Smalinskaitė (Gegužių vidurinė, 4 kl.). Mokytoja A. Puzinienė. III vieta - Agnė Mažeikytė ("Romuvos" gimnazija, 4c kl.). Mokytoja D. Vėlaitienė. III vieta - Agnė Povilaitytė (Didždvario gimnazija, 4c kl.). Mokytoja J. Dombrovskienė. Olimpiada – tai galimybė parodyti literatūrinį išprusimą, nuovoką, gebėjimą suvokti bei interpretuoti kultūros ženklus. Užduotys buvo parengtos ne tik gebėjimui taisyklingai rašytis tikrinti, bet ir atsakyti į sudėtingus, aktualius teksto suvokimo klausimus. Taip jau sutapo, jog ir Nacionalinis diktanto konkursas organizuojamas antrąkart. Turbūt pribrendo laikas pasitikrinti, kiek mokame ir ką galime. Mums, gimtosios kalbos mokytojams, labai malonu, kad auga raštinga, išprususi karta. Esama gabių ir perspektyvių gimtosios kalbos mokytojų bei žinovų. Ačiū visiems lietuvių kalbos mokytojams bei jų ugdytiniams už puikų darbą, už mokyklos vardo reprezentavimą. Viliamės, jog lietuvių kalbos olimpiada mūsų mieste taps tradicinė. Gal ji virs šalies olimpiada. Pagyvensim – pamatysim. Tikėkimės, jog taip ir bus. Angelė Urbietienė
- Žaidžiame Seimą
-
Septyniuose Šiaulių miesto lopšeliuose-darželiuose visą savaitę vyko projektas, kurio metu mažiesiems šiauliečiams auklėtojos pasakojo apie Lietuvos Respublikos Seimą. Paskutinę projekto dieną į lopšelį–darželį "Berželis" susirinko visi projekto dalyviai. Į svečius ikimokyklinės įstaigos pasikvietė Seimo narį Edvardą Žakarį.
| Seimo narys Edvardas Žakaris, atsisveikindamas su vaikais, padovanojo šokoladinių pinigėlių. |
Nors ikimokyklinukams lyg ir ankstoka kalbėti apie Seimą, lopšelių-darželių darbuotojos sudomino vaikus. Auklėtojos sako, kad darbą palengvino tai, kad kai kurie vyresniųjų grupių vaikai praėjusiais metais Seimo nario Edvardo Žakario iniciatyva koncertavo Seime. Šįkart vaikai, susirinkę viename darželyje, kurį pavadino "Pepe", kalbėjo apie Seimą ir kalbino Seimo narį Edvardą Žakarį. Mažieji statybininkai Lopšelio–darželio "Varpelis" vaikai save pavadino kelininkais, kadangi iš įvairiaspalvių kaladėlių tiesė kelią į Seimo rūmus. Vienas iš mažųjų statytojų drąsiai tvirtino buvęs Seime ir žinąs, kur yra šis didžiulis pastatas. Tačiau per kiek laiko galima nuvykti iš Šiaulių į Vilnių, berniukas nežinojo. Seimo narys Edvardas Žakaris mažiesiems šiauliečiams papasakojo, kad autobusu iš Šiaulių į Vilnių jis važiuoja tris valandas, automobiliu – dvi. Na, o nuo Seimo viešbučio iki Seimo rūmų – penkios minutės kelio pėstute. Ne mažiau smalsūs ir lopšelio-darželio "Bangelė" auklėtiniai, iš įvairiausių kaladėlių pastatę Seimo rūmus. Tačiau bėda, kad statytojai niekaip negalėjo suskaičiuoti, kiek Seimo rūmuose yra kambarių, ar didelė posėdžių salė. Edvardas Žakaris papasakojo, kad Seime dirba 141 Seimo narys ir maždaug 700 padėjėjų, kurie turi savo kabinetus. Didelė ir Seimo salė, kadangi, be Seimo narių, posėdžiuose dalyvauja svečių. Saldainių nauda ir popietinis miegas Lopšelių–darželių "Ąžuoliukas" ir "Berželis" vaikai vaidino Seimo posėdį. Kaip tikri politikai jie svarstė du klausimus: "Dėl saldainių naudos" ir "Dėl popietinio miego". Pirmininkaujantis suteikdavo žodį, o mažieji pasisakydavo. "Aš manau, kad kasdien reikia suvalgyti po vieną kilogramą saldainių, nes jie su vitaminais ir vaisiais", – sakė Kristijonas. Lukas kalbėjo apie pietų miegą: "Nereikia miegoti, nes galima žaisti, eiti į lauką". Mažieji Seimo nariai priėmė įstatymų pataisas, kurias įteikė svečiui – Seimo nariui Edvardui Žakariui. Laisvalaikis ir laiškai "Ar visi žmonės, net Seimo nariai, turi laisvo laiko?" – klausinėjo vaikai iš lopšelio-darželio "Eglutė". Pasirodo, turi. Seimo narys Edvardas Žakaris papasakojo, kad Seimo nariai, kaip ir jų tėveliai, vakarais ir savaitgaliais nedirba, todėl gali pailsėti - paskaityti knygas, klausytis muzikos, pasivaikščioti, sportuoti ir panašiai. Dar vienas svarbus Seimo nario darbas – rinkėjų priėmimas. Lopšelio–darželio "Klevelis" vaikai užduotį atliko puikiai. Jie patys priėmė savo draugus ir bandė jiems padėti, o apsilankius Seimo nariui Edvardui Žakariui, viską išsamiai išsiaiškino. Pasirodo, Seimo narys Edvardas Žakaris per dvejus metus priėmė 1000 rinkėjų, kurie pas jį atėjo su įvairiomis problemomis. Tačiau ne visada pavyksta padėti, nors kasdien Seimo narys dirba po 12 valandų. Lopšelio–darželio "Kūlverstukas" vaikai Seimo narį Edvardą Žakarį pasitiko kompiuterių klasėje. Tai vienintelis Šiauliuose darželis, kur vaikai turi galimybę dirbti kompiuteriu, todėl jie gebėjo parašyti elektroninį laišką. Seimo narys Edvardas Žakaris padėkojo mažiesiems talentams ir paprašė, kad šie rašytų jam laiškus el. paštu.
| |  | Lopšelio-darželio "Bangelė" vaikai stato spalvotus Seimo rūmus. | | Kelias į Seimą jau nutiestas, todėl lopšelio-darželio "Varpelis" vaikai leidosi į kelionę. |
- Arena pastatyta per metus
-
(Tęsinys. Pradžia "Šiauliai plius" Nr. 126, 128, 131) Šiaulių miesto Aukštabalio multifunkciame komplekse statybininkai nusiteikę darbuotis iki pat paskutinės metų dienos.
Anot Panevėžio statybos tresto darbų vadovo Rimgaudo Stašaičio, atliekami paskutiniai arenos stogo dengimo darbai, dar šiemet bus baigtos montuoti ir surenkamos tribūnos.  | Projekto vadovas Edvardas Peleckas |
Jau baigiamos montuoti surenkamos arenos tribūnos. Statybininkams bene sudėtingiausia buvo dirbti su gelžbetoninėmis laiptuotomis sijomis, kurių reikėjo net keturiasdešimt aštuonių. Lietuvos gamintojai atsisakė gaminti tokį nestandartinį gaminį, tad Panevėžio statybos trestas nusprendė pats lieti sijas. Darbų aikštelė buvo įrengta arenos statybos vietoje. Keturiasdešimt aštuonioms sijoms išlieti buvo sunaudota apie 180 kubinių metrų gelžbetonio. Ant sijų buvo surinktos L formos tribūnos, kurių arenoje – 230. Tribūnoms prireikė 328 kubinių metrų gelžbetonio. Šiomis dienomis bus baigtas dengti ir arenos stogas. Beveik aštuonių tūkstančių kvadratinių metrų plotas dengiamas keliais įvairių medžiagų sluoksniais. Ant santvarų pirmiausia buvo paklotas akustinis skardos paklotas, paskui - garso izoliacija. Buvo paklota ir įvairaus storio bei kietumo akmens vata, ant kurios vėliau - ruloninė stogo danga. Vien akmens vatos stogo darbams prireikė apie 2244 kub. metrus. Bituminės ritininės stogo dangos sunaudota per 17 tūkst. kv. metrų. Lietaus surinkimo įlajos bus šildomos, kad neapledėtų. Arenoje tęsiami vidaus inžinerinių tinklų montavimo darbai. Intensyviai dirba ir projektuotojai, nes pagal arenos operatoriaus pageidavimus reikėjo suprojektuoti būsimas komercines patalpas. Šie darbai sutrukdė numatytą statybos grafiką, kuris po Naujųjų metų turėtų būti pakoreguotas. Statybininkai viliasi, jog statyba ilgai neužsitęs – jau vasaros viduryje bus galima planuoti arenos atidarymo šventę. Gruodžio 19-ąją sukako lygiai metai, kaip prasidėjo arenos statyba. Tuomet Dainų parko prieigose, J. Jablonskio gatvėje buvo aptverta daugiau negu trijų hektarų teritorija, kurioje vaizdas ėmė kasdien keistis. Šių metų sausio 24-ąją į arenos pamatus jau buvo įbetonuota kapsulė su laišku apie šį projektą ateities kartoms. Iki rudens iškilo visi penki arenos aukštai, rugsėjį statinio fasadas buvo pradėtas stiklinti: pirmasis aukštas – skaidriu stiklu, kiti keturi – specialiai Šiaulių arenai Panevėžio stiklo bendrovėje pagamintu holografiniu stiklu. Iš viso stiklu padengtas maždaug šešių tūkstančių kv. metrų plotas. Baigiami gaminti ir varstomi arenos langai, kurių bus 45. Šiuo metu sudėtos ir arenos durys, liko atviri tik specialūs vartai, pro kuriuos galės įvažiuoti didelių gabaritų mašinos su renginių įranga. Arenos viduje toliau montuojami vidaus inžineriniai tinklai, kyla vidaus pertvaros. Arenos vidus pamažu įgyja būsimą savo vaizdą – atskirti persirengimo kambariai, koridoriai, pagalbinės patalpos ir pan.
| Per metus arenos pastatas jau baigtas statyti, teliko vidaus įrangos darbai. |
- Mokykla siekia ryšio su šeima
-
Praėjusį penktadienį Šiaulių Lieporių vidurinės mokyklos mokytojai, suvokdami, koks svarbus mokyklos ir joje besimokančių vaikų šeimų ryšys, surengė netradicinį renginį - atvirųjų durų dieną ir projektą "Tėvelių klasė".
Visą pusdienį moksleivių tėveliai sėdėjo vaikų pamokose ir savo kailiu patyrė, jog mokykloje nuo tada, kai jie patys buvo mokiniai, pasikeitė viskas.  | Po pamokų tėvai dalyvavo užklasinėje veikloje - pynė advento vainiką. |
Nuo ankstaus ryto tėveliai, mielai priėmę kvietimus dalyvauti mokyklos rengiamame projekte, sėdo į mokyklinius suolus, kur vėl prisiminė fizikos, muzikos, matematikos, lietuvių, anglų kalbų ir kitų pamokų paslaptis. Jie susipažino ir su informacinėmis technologijomis, integruoto ugdymo galimybėmis bei kitais ugdymo turinio pokyčiais. Tėveliams pasiūlyta galimybė vėl pasijusti moksleiviais tikrai patiko. "Nuostabus jausmas, puikūs mokytojai, džiaugiamės, kad jūs mokote mūsų vaikus", - taip po pamokų vykusiame forume mokytojams kalbėjo tėvai. Pasak Lieporių vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojos Loretos Tamulaitienės, idėja skatinti mokyklos ir tėvelių bendradarbiavimą nėra nauja. Mokykla yra subūrusi Lieporių mokyklos bendruomenę, kuri organizuoja įvairią veiklą tėveliams, šokių, anglų kalbos pamokas, rengia bendruomenes šventės. "Projektas "Tėvelių klasė" - tik nauja bendruomenės veiklos forma. Juk tėvai dažnai neobjektyviai supranta, kas vyksta mokykloje, mat vaikai tėveliams dažnai perteikia tik jiems patogią informaciją. Susirinkimuose tėvai tikrosios situacijos - kaip mokomi vaikai, kokie mokytojai dirba ir kaip kokios mokyklos idėjos - dažnai nesužino", - teigė L. Tamulaitienė. Pasibaigus projektui, tėveliai užpildė anketas, kuriose nurodė, jog patirtis, kurią įgijo per pusdienį moksleivių suoluose, jiems tikrai pravers. Tėveliai teigė, jog mielai tokiame pat projekte sudalyvaus ir kitą kartą. Iš viso "Tėvelių klasę" lankė apie 40 tėvų.
- Paauglystė: kaip pasirinkti tinkamiausią laisvalaikį?
-
Vilija BALTRUKONYTĖ "Protesto amžiumi" vadinama paauglystė – vienas sudėtingiausių laikotarpių ir jaunuoliui, ir jo tėvams.
Paaugliai dažnai jaučiasi "įsprausti į rėmus", nori išsilaisvinti iš suaugusiųjų nustatytų normų, todėl ima maištauti, renkasi pavojingą laisvalaikį. Neformaliojo ugdymo specialistai pabrėžia, kad šiame amžiaus tarpsnyje vaikus būtina paskatinti ieškoti savęs, pasirinkti gyvenimo tikslą ir parodyti, kad tai daug lengviau padaryti, turint gerą laisvalaikį.
| Maištauti paauglystėje yra natūralu. Juk nemažai garsių atlikėjų, šou verslo pasaulio atstovų ar sėkmingą karjerą padariusių verslininkų anksčiau taip pat buvo maištininkai. Labai svarbu paaugliui paaiškinti netinkamo ar pavojingo laisvalaikio pasekmes. |
Renkasi ekstremalų laisvalaikį Jaunuoliai "madingu" laisvalaikio praleidimo būdu linkę laikyti pavojingą ir ekstremalią veiklą. Vaikinams patinka greitai važinėti automobiliu neturint vairuotojo pažymėjimo, o merginos renkasi pasyvų laisvalaikį - su draugėmis vaikšto mieste, demonstruoja naujus rūbus. Tokią tendenciją atskleidė Švietimo ir mokslo ministerijos užsakymu Marijampolėje atlikta kokybinė paauglių apklausa. Tyrimas parodė, kad paaugliai jaučiasi esantys suaugę ir laisvalaikiu elgiasi taip, kaip, jų manymu, daro vyresni, pavyzdžiui, vartoja svaigalus. Jaunuoliai mano, kad lankydami tradicinius būrelius jie nebus išskirtiniai ir neatrodys savarankiški. Vilniaus pedagoginio universiteto Socialinės komunikacijos instituto asistentė Daiva Šukytė pabrėžia, kad maištauti paauglystėje yra natūralu. Juk nemažai garsių atlikėjų, šou verslo pasaulio atstovų ar sėkmingą karjerą padariusių verslininkų anksčiau taip pat buvo maištininkai. Tačiau labai svarbu paaugliui paaiškinti netinkamo ar pavojingo laisvalaikio pasekmes. "Mes nemokome paauglių, kaip įvertinti savo elgesį. O juk svarbu paaiškinti: "Jei važiuoji automobiliu per greitai, tai važiavimas gali pasibaigti avarija, tu gali užmušti žmogų, susižaloti ir likti neįgalus. Dėl šios klaidos tavo tikslas, pavyzdžiui, siekis tapti teisininku, gali likti niekada neįgyvendintas", - teigia D. Šukytė. Specialistė pabrėžia, kad tėvai nuo vaikystės turi mokyti savo atžalas išsikelti gyvenimo tikslus ir parodyti, kaip juos pasiekti. "Svarbu klausti paauglio, ką jis nori veikti pabaigęs mokyklą, kokią profesiją svajoja įgyti. Jaunuoliai, kurie siekia įstoti į universitetą ar tapti verslininkais, linkę rinktis turiningesnį laisvalaikį. Jie dažniausiai neturi laiko "tuštiems" pasisėdėjimams ar alaus buteliui", - aiškina specialistė. Trūksta tėvystės įgūdžių D. Šukytės teigimu, paauglius, kaip ir vaikus, galima suskirstyti į dvi grupes: turinčius įvairiausių užsiėmimų ir turinčius daug "tuščio" laiko. Kad jaunuoliai nebūtų nei per daug užsiėmę, nei per dauglaisvi, specialistė pataria jiems planuoti savo laiką – susidaryti 24 valandų grafiką ir numatyti, kiek laiko skirti pamokoms, pareigoms šeimoje ir kiek - miegui, poilsiui, pomėgiams. "Paaugliams reikia visko: poilsio, pramogų, bendravimo su draugais. Jaunuoliui svarbu lavinti savo kūrybiškumą, švęsti šventes, turėti galimybių pabūti vienam, pamąstyti. Ypač tai svarbu mergaitėms, kurios turi kompleksų – galima paskatinti jas rašyti dienoraštį, rekomenduoti paskaityti gerą knygą ar draugiškai pasikalbėti", - prasmingai planuoti laisvalaikį moko specialistė. Tėvų pareiga – nuolat bendrauti su paaugliu sūnumi ar dukra, ugdyti jų atsakomybės jausmą. Anot D. Šukytės, daugelis tėvų neturi pakankamai įgūdžių rūpintis vaikais, nes tarybiniais metais ši funkcija iš šeimų buvo atimta - viskuo rūpinosi visuomenė. "Dėl šios priežasties šeimos laukia, kol jų vaikais pasirūpins kiti, ir todėl kalta tampa aplinka, bet tik ne tėvai. Tėvai turi padėti paaugliui planuoti laisvalaikį, aptarti jo dienos darbus", – pastebi specialistė. Nors kasdien pasiteirauti savo vaiko, ką jis šiandien veiks, nėra sunku. Tėvai dažnai net nežino, kaip tai svarbu. Organizuoti būrelius gali patys moksleiviai Vienas iš turiningo laisvalaikio leidimo būdų – įvairūs būreliai. Tačiau Marijampolėje atliktas tyrimas parodė, kad jaunuoliai jaučiasi "išaugę" iš būrelių amžiaus. D. Šukytės nuomone, būrelis yra prasmingas laisvalaikio leidimo būdas, tačiau jis turėtų būti pritaikytas paauglių amžiui ir orientuotas į jų pomėgius. Vieni paaugliai nori lankyti būrelius, kur jie galėtų gauti žinių ir lavinti būsimai profesijai praversiančius įgūdžius, pavyzdžiui - diskusijų klubą ar anglų kalbos užsiėmimus. Kiti nori aktyviai leisti laiką arba pabendrauti su bendraamžiais. Anot pašnekovės, geriausias būdas paauglių nuomonei sužinoti – atlikti mokinių poreikių apklausą kiekvienoje mokykloje. Švietimo ir mokslo ministerijos užsakytos apklausos rezultatai parodė, kad paaugliams labiausiai patiktų žaisti futbolą, lankyti dailės būrelį, breiko treniruotes, dainuoti, groti, važinėtis riedučiais, žaisti kompiuteriu. Sveikintina tendencija – paskatinti pačius paauglius inicijuoti būrelius. "Leisti paaugliams spręsti, ko jie nori, yra geras dalykas – atiduokite erdvę paaugliams ir jie sugebės kažką veikti. Tačiau turi būti nustatytos taisyklės, ko jie negali daryti: ne narkotikams, ne alkoholiui, ne smurtui, ne keiksmažodžiams", - įsitikinusi D. Šukytė. Inicijuodami būrelius, mokiniai ne tik gali užsiimti mėgstama veikla, betir auginti savo savarankiškumą bei atsakomybės jausmą. Juk būti suaugusiu – tai ne tik turėti daugiau laisvės, bet ir prisiimti daugiau pareigų bei atsakomybės. Švietimo ir mokslo ministerija kviečia mokinius ir jų tėvus aplankyti interneto svetainę www.popamoku.lt, kurioje galima rasti informaciją apie būrelius ir kitokią popamokinę veiklą, kurią organizuoja įvairios šalies savivaldybės.
- Betono kolonos arenos puošmena ir stiprybė
-
Šiaulių arenos karkasas išlietas iš monolito gelžbetonio. Statybai jau panaudota daugiau negu penki tūkstančiai kubinių metrų betono ir 600 tonų armatūros.
 | Projekto vadovas Edvardas Peleckas. |
Paprastai į statybos vietą atvežami jau išlieti gelžbetonio gaminiai, kurie paskui tik sumontuojami. Šiaulių arenoje visas procesas vyko vietoje – kelios Šiaulių miesto įmonės vos spėjo gaminti betoną, kuris buvo vežamas į statybos aikštelę, kur iš jo buvo liejamos statinio sienos, perdengimai, kolonos ir kt. Gelžbetoniui naudojamas C20/25-XC1 markės betonas. Statinio perdengimai yra gana sudėtingi ir įdomūs – jie yra be sijų, išlietos vientisos plokštės. Kiekvieno aukšto perdanga susideda iš keturių dalių, tarp kurių buvo palikti ir vėliau užbetonuoti deformaciniai tarpai. Laiptinių ir liftų šachtų sienos taip pat yra monolitinio betono. Arenos architektas ir projekto vadovas Eugenijus Miliūnas siekia, kad statinio apdailoje būtų kuo daugiau natūralaus betono. Ši medžiaga, anot architektų, pasaulyje ypač mėgiama, betono struktūros niekas nebeslepia tinku ir dažais. Sunku atspėti, kaip tokį sumanymą įvertins šiauliečiai, tačiau norisi tikėti architektais, kurie įsitikinę, kad tokios paskirties objektui betonas bus pati tinkamiausia medžiaga. Šiaulių arenoje yra net 413 kolonų. Viena didžiausių arenos puošmenų turėtų būti apvalios gelžbetonio kolonos. Jos kaip tik ir bus natūralaus betono. Apvalioms kolonoms lieti buvo naudojami vienkartiniai klojiniai. Jie sudarė galimybę išlieti itin kokybiškas kolonas, kurioms nebereikia papildomos apdailos. Aštuonios stačiakampės gelžbetonio kolonos yra pagrindinės - į jas remiasi pagrindinės stogą laikančios konstrukcijos. Šiaulių arenos statyba ypač domisi ir architektai, ir konstruktoriai, ir statybininkai, nes visiems įdomu, kaip sprendžiamos vienos ar kitos problemos, kokie sprendimai priimami. Daugelį žavi tai, kad arenos konstrukcija suteikia statiniui estetiškumo, kolonos sukuria lengvumo pojūtį. Betono grožį bus galima įvertinti ir pirmame arenos aukšte – fojė lubos bus natūralaus betono. Beje, pagal architektų sumanymą, pirmame aukšte vamzdynai nebus slepiami pakabinamomis lubomis ar gipso plokštėmis.  | Apvalioms kolonoms lieti buvo naudojami vienkartiniai klojiniai. |
- Šiauliai prisistatys saulės simboliais
-
Modesta JURGAITYTĖ Šiauliai Saulės miestu dažniausiai vadinami dėl 1236 metais netoliese vykusio Saulės mūšio. Tačiau mieste esama ir daugiau saulės simbolių – Saulės laikrodis ant Šiaulių Katedros sienos, Saulės laikrodžio aikštė, Saulės berniuko – Šaulio - skulptūra. Turizmo informacijos centras, jų suskaičiavęs septynis, išleidžia naują Šiaulius pristatantį leidinį – "Šiauliai – Saulės miestas".
| "Čia – mūsų gyvenimas. Kiekvieną rytą, saulei užkliudžius dangaus skliautą remiantį katedros špilį, Šiauliai keliasi naujai dienai: iš tamsos pamažu išnyra nakties rūkus nusipurtę namai ir medžiai, skverai ir gatvės, ryškėja skubančių žmonių ir riedančių automobilių siluetai". |
Pirmasis Šiaulių, kaip saulės miesto, įvaizdį pristatantis leidinys "Šiauliai – Saulės miestas" skiriamas Šiaulių miesto 770 metinėms paminėti. Šiauliai čia pristatomi kaip kultūriniu paveldu ir piligimystės tradicijomis turtinga turistinės traukos vieta. Informacija jame pateikiama ne "sausu" dalykiniu stiliumi, o šiltu nuoširdžiu pasakojimu. Leidinyje esantis tekstas – lyg susitikimas su aprašomais objektais – Chaimo Frenkelio batų fabriku, Dviračių, Radijo ir televizijos, Katinų muziejais, festivaliais "Šiauliai Jazz", "Ant rubežiaus" ir kitais. Leidinyje "Šiauliai – Saulės miestas" pateikiama apie 90 miesto realijas iliustruojančių meninių fotografijų. Jos, kaip ir tekstai, miestą pristato per verslo, kultūrinį, urbanistinį, paveldo, rekreacinį bei pramoginį turizmą. Išvysti galima ir Kryžių kalną, ir įspūdingą Šiaulių areną, ir Šiaulių ežerus – Rėkyvą, Talkšą. 7500 vienetų tiražu leidžiamas leidinys skirtas ne tik šiauliečiams, bet ir atvykstantiems turistams. Jis išverstas į anglų, rusų, lenkų kalbas ir platinamas nemokamai. Leidinys "Šiauliai – Saulės miestas" pravers ir tarptautinėse turizmo parodose, mugėse, kuriose Šiaulių turizmo informacijos centras propaguos miesto ir apskrities turizmo išteklius.
- Prieš Kalėdas duris atvers nauja Šiaulių autobusų stotis
-
Šias Kalėdas Šiauliai švęs turėdami naują, modernią autobusų stotį. Naujajame prekybos ir laisvalaikio centre "Saulės miestas" autobusų stotis keleiviams duris atvers gruodžio 22 dieną – kaip ir visas "Saulės miesto" centras.
| Netrukus bus baigtas įrengti stoties peronas, šiuo metu jau įpusėjo patalpų vidaus apdailos darbai. |
Prekybos ir laisvalaikio centras "Saulės miestas" iškilo toje pačioje vietoje, kur anksčiau buvo senoji autobusų stotis. "Šiaulių ir aplinkinių miestelių gyventojai pageidavo, kad autobusų stotis nepakeistų savo vietos. Projektuojant "Saulės miestą", į tai buvo atsižvelgta. Ši vieta iš tiesų yra patogi – greta magistralinių kelių, į ją nesunku atvažiuoti iš bet kokios miesto dalies", – sakė "Saulės miesto" direktorius Eligijus Barista. Stotis netrukus bus perduota "Busturui" Netrukus bus visiškai įrengtas stoties peronas, šiuo metu jau įpusėjo patalpų vidaus apdailos darbai. Užbaigtos stoties patalpos iki gruodžio vidurio bus perduotos bendrovei "Busturas". Jai tereikės susinešti baldus ir įrangą. "Busturo" generalinio direktoriaus Viliaus Laužiko teigimu, naujosios stoties patalpos nuo ankstesnių skirsis ir funkcionalumu, ir geresniu planu. "Tikiuosi, kad autobusų stotis bus ir ekonomiškesnė bei šiltesnė. Be to, šiauliečiams pasiūlysime aptarnavimo naujovių", – sakė V. Laužikas. Naujojoje autobusų stotyje bilietus šiauliečiai galės įsigyti mokėdami mokamąja kortele. Bus įrengta kasa, skirta tarptautinių linijų "Ecolines" ir "Eurolines" keleiviams aptarnauti. Planuojama, kad investicijos į stoties įrangą sieks iki 100 tūkstančio litų. Ateityje stotyje ketinama įrengti ir elektronines švieslentes. Šiauliai – vienas pirmųjų šalies miestų Vietoj senojo stoties pastato vos daugiau nei per metus išdygęs modernus centras su autobusų stotimi pasiūlys keleiviams kur kas daugiau paslaugų. "Palyginti su senąja stotimi, tai bus visiškai naujas objektas, išsiskiriantis modernumu, papildomomis galimybėmis – keleiviai galės čia pat, "Saulės mieste", apsipirkti, pavalgyti, pailsėti", – kalbėjo E. Barista. Teigiama, kad užsienyje tokie daugiafunkciai statiniai, kuriuose integruojami transporto mazgai – autobusų, geležinkelio stotys - ir prekybos bei laisvalaikio centrai, yra populiarūs. Lietuvoje Šiauliai bus vieni pirmųjų, turėsiančių tokio tipo objektą. Tvarkoma prekybos centro aplinka Nuo lapkričio 3 dienos "Saulės mieste" jau veikia pirmoji Šiauliuose "RIMI Hypermarket" parduotuvė. Beveik visos centro patalpos jau yra perduotos nuomininkams, kurie įsirengia savo parduotuves, kavines. Projektą "Saulės miestas" įgyvendinanti bendrovė "E. L. L. Nekilnojamas turtas" tvarko ir naujojo prekybos centro aplinką, gatves palei jį. Šiuo metu platinamos Tilžės ir P. Cvirkos gatvės. Jose įrengiamos visuomeninio transporto bei taksi stotelės, saugumo salelės pėstiesiems. Jau įrengti ir veikia nauji šviesoforai Tilžės gatvėje, bus pakeistas ir gatvių apšvietimas.
- Daugiau informacijos apie gamtą mažiau problemų
-
Raimonda STRAZDAUSKAITĖ Šiandien, kai vis aktualesnė tampa oro bei vandens tarša, triukšmas, gyvosios gamtos niokojimas, visuomenė skatinama aktyviai dalyvauti ne tik sprendžiant gamtosaugos problemas, bet ir stengiantis užkirsti joms kelią.
Šiuo tikslu Šiauliuose sėkmingai įgyvendinamas projektas. Jau galima pasidžiaugti pirmaisiais jo rezultatais - įkurtas viešas informacijos apie aplinką punktas, rengiama tarptautinė konferencija. Pravertas "Ekolangas" Rėkyvos seniūnijoje atidaryta mini ekobiblioteka. Pasinaudojus ES struktūrinių fondų teikiama parama, seniūnijos lentynas papildė net 50 įvairi leidinių ekologijos tema. Enciklopedijos, žinynai, vadovėliai ir kiti spaudiniai nuo šiol prieinami ne tik Rėkyvos gyventojams, bet ir jos svečiams. Anot projekto "Ekolangas" vadovų, ekobibliotekos paskirtis - ne tik kaupti įvairius leidinius, bet ir tapti aktyviu informacijos apie aplinką sklaidos punktu. Tai ypač svarbu vienoje iš labiausiai nuo Šiaulių miesto centro nutolusių teritorijų. "Svarbu, kad šis projektas turi ilgalaikę išliekamąją vertę. Knygomis tikrai ne vieną dieną naudosis ir vaikai, ir suaugusieji", - džiaugėsi Rėkyvos seniūnė Vaida Čelkienė. Projektui iš Europos regioninės plėtros fondo ir Lietuvos biudžeto skirta apie 136 tūkstančius litų. Šiuo metu yra nupirkti visi sutartyje numatyti leidiniai: 250 įvairių knygų, monografijų, enciklopedijų, žinynų ir videofilmų. Projekto vadovai tikisi, kad seniūnijos gyventojai noriai naudosis bibliotekoje kaupiamais leidiniais. Manoma, kadnuoseklus informavimas apie gamtą ir jos apsaugą skatins šiauliečių sąmoningumą puoselėjant aplinką. "Nors rėkyviškiai gana aktyvūs ir įgyvendina daug projektų, bet šiuo projektu ypač galima pasidžiaugti", - pripažino projekto vadovas Romaldas Šemeta. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Aplinkos skyriaus vedėjas džiaugėsi, jog žmonėms rūpi gyvenamoji aplinka ir sulaukiama vis didesnė gyventojų iniciatyvos ją puoselėjant. Iki projekto pabaigos, kuri numatyta 2007-ųjų kovą, didesnė ekobiblioteka bus įrengta ir Šiaulių miesto savivaldybėje. Ja galės naudotis ne tik šiauliečiai, bet ir miesto svečiai. Artėja tarptautinė konferencija Viena iš projekto veiklų – konferencijos organizavimas. Miestiečiai kviečiami į tarptautinę konferenciją "Informacijos apie aplinką sklaida: problemos ir galimybės, reikšmė ir patirtis". Pranešimus pakviesti skaityti lektoriai iš Lietuvos geologijos tarnybos (dr. Jonas Datkūnas), Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimatologijos ir metodikų skyriaus (dr. Audronė Galvonaitė), LR Aplinkos ministerijos Visuomenės informavimo ir viešųjų ryšių departamento (Romas Jankauskas). Laukiama svečio iš Fredericijos miesto (Danija) - Hanne Greve Dall. Konferencija vyks lapkričio 23 d. 9 val. 30 min. Šiaulių verslo inkubatoriaus konferencijų salėje (Aušros al. 66a, Šiauliai). Ketinantiems dalyvauti renginyje reikėtų užsiregistruoti Šiaulių verslo inkubatoriaus telefonu (8~41) 595 500 arba el. paštu iki lapkričio 6 d.
- Aistros aukcione - tik dėl vienos fotografijos
-
Oksana LAURUTYTĖ Praėjusią savaitę Šiaulių fotografijos muziejuje rengtas šiauliečių fotomenininkų darbų aukcionas didelio visuomenės susidomėjimo nesulaukė. Vos keturi šiauliečiai įsigijo aštuonias patikusias Šiaulių ir kitų miestų menininkų fotografijas.
| Aukcione už parduotas fotografijas surinkta beveik 700 litų.
|
Parduoti net trys vienos autorės darbai Fotografijos muziejaus darbuotojai kelioms dešimtims miesto verslininkų išsiuntė kvietimus dalyvauti aukcione, tačiau aukciono dieną dalyvauti jame panoro vos septyni asmenys. Iš viso aukcione savo darbus pristatė 25 fotomenininkai. Daugiausia nuotraukų aukcione "pardavė" Deimantė Kondrotaitė – grafikė, piešėja, fotografijos mėgėja, grafikos magistrė. D. Kondrotaitė aukcionui pateiktus darbus "Efemeriniai jutimai" įvertino po 55 litus 55 centus. Trys jos darbai aukcione parduotas po 65 litus 55 centus. "Ugnies įpylė" 1 litas Aukciono dalyvius mažiausiai domino meninės fotografijos su gamtos vaizdais. Jų parodoje buvo daugiausia, tačiau įsigyti panorėta kažko įdomesnio. Labiausiai į aukciono varžytuves "ugnies įpylė" šiauliečio fotografo Rolando Parafinavičiaus sumanymas. Aukcionui fotografas pasiūlė tris fotografijas, už kurias norėjo gauti po 250 litų, ir dar vieną, už kurią prašė lito. Kaip tik dėl šios fotografijos ir susirungė aukciono dalyviai. Jie tol kėlė kainą, kol ji išaugo iki 161 lito. Fotografiją įsigijo vienas muziejaus darbuotojas. "Žirgo šilti prisiminimai" - brangiausiai aukcione parduotas darbas. Organizatoriai nenusimena Aukciono dalyviai įsigijo ir gana netradicišką Tomo Andrijausko fotografiją "Berlynas - Juodkrantė". Autorius už fotografiją prašė 130 litų, ji parduota už 140 litų. Fotografijoje užfiksuoti Berlyno "Sony" centro stogas ir Juodkrantės peizažas - du vaizdai vienoje nuotraukoje susiliejo, atsitiktinai pamiršus prasukti fotokameros užraktą. Savo gerbėją surado ir jauno kūrybingo žurnalisto Jurijaus Muravskio darbas "Geri – neatsidurk dugne". Fotografija parduota už 40 litų, autorius prašė 30 litų. "Į parodą užsukę žmonės aikčiojo, kiek puikių darbų eksponuojama, sakė norintys jų įsigyti, tačiau fotografų paprašytos sumos, nors ir yra realios, išgąsdino daugelį", - sakė Vilija Ulinskytė, Šiaulių "Aušros" muziejaus Fotografijos skyriaus vedėja. Anot jos, penkiolika procentų nuo parduotos fotografijos kainos aukciono rengėjai ketino skirti vienos ryškiausių Šiaulių asmenybių - "Aušros" muziejuje saugomam Gerardo Bagdonavičiaus kūrybiniam palikimui restauruoti. Kadangi susidarė nedidelė suma, tai jos užteks tik organizacinėms aukciono išlaidoms padengti. To bus siekiama ateity, kai fotografija gal pagaliau bus pripažinta kaip brangiai vertinamas menas
| |  | | Bene didžiausią azartą pirkėjams sukėlė fotografo Rolando Parafinavičiaus darbas "Žirgo šilti prisiminimai". | | Butelio dugną nufotografavęs J. Muravskis savo kūrinį pardavinėjo už 30, o pardavė už 40 litų. | | | | |  | | | | Tomo Andrijausko fotografija, kurioje užfiksuotas Berlyno "Sony" centro stogas ir Juodkrantės peizažas, parduota už 140 litų. | | |
- Arenoje kėdžių per septynis tūkstančius
-
Šiaulių arenos statybos kronika (Tęsinys. Pradžia "Šiauliai plius" Nr. 126)
 | | Kompiuterinis Šiaulių arenos vidaus vaizdas. | Aukštabalio multifunkcis kompleksas krepšinio rungtynių metu talpins per penkis tūkstančius žiūrovų. Skeptikai mano, kad tiek vietų turinti salė mūsų miestui yra per didelė. Tačiau reikia neužmiršti, kad arena bus patraukli ne tik šiauliečiams, bet ir visos Šiaulių apskrities, galbūt ir Telšių bei kitų aplinkinių apskričių žmonėms. Be to, statinys tarnaus ne vienerius metus, tad situacija gali smarkiai pasikeisti. Pagrindinis renginys, kuriam ir buvo sumanyta statyti areną – tai 2011 metų Europos vyrų krepšinio čempionatas. Pagal FIBA (Tarptautinės krepšinio federacijos) reikalavimus, tokio lygio varžybos negali būti rengiamos mažesnėje negu penkių tūkstančių vietų arenoje. Šiauliečiai jau turi karčią patirtį, kai prieš penkerius metus LKL čempionate trečią vietą iškovoję ir kitose varžybose gerai pasirodę "Šiaulių" krepšininkai įgijo teisę dalyvauti Europos lygos varžybose, tačiau šia teise pasinaudoti negalėjo – miestas neturėjo atitinkamo lygio sporto salės. Pastačius areną, tokių problemų nebeiškils. Atvirkščiai, miesto klubai galės rengti aukšto lygio turnyrus, tarptautines varžybas, nes visa arenos įranga atitiks FIBA reikalavimus. Kol kas vyksta intensyvios derybos dėl arenos ir treniruočių salės grindų, kokios bus arenos tribūnos ir kėdės jose – jau žinoma. Šiaulių arenai pasirinkta žinomos amerikiečių firmos "Irwin Seating Company" salės įranga. Iš viso arenoje numatyta įrengti daugiau negu septynis tūkstančius kėdžių. Žinoma, tiek žiūrovų vienu metu arena negalės sutalpinti, nes įvairių varžybų ir kultūros renginių metu arena bus transformuojama. Kai vyks krepšinio varžybos, arenoje bus galima sutalpinti per pusšešto tūkstančio žiūrovų. Dalis tribūnų (1552 kėdės) bus stumdomos. Šias tribūnas bus galima sustumti, kai bus reikalinga už krepšinio aikštelę didesnė erdvė. Pavyzdžiui, ledo ritulio aikštės matmenys yra dideli, tada žiūrovams vietos truputį sumažėja. Stumdomos, vadinamosios teleskopinės tribūnos bus sustumiamos mechaniniu būdu, nes automatika labai brangiai kainuoja. | Edvardas Peleckas, projekto vadovas
| Koncertų ar kitų kultūros renginių metu parteryje bus galima pastatyti 750 kėdžių, tačiau tada bus "nurinktos" tribūnos ten, kur bus įrengiama scena. Kultūros renginių metu arena bus truputį talpesnė negu per varžybas. Šiaulių arenoje numatytos 348 komfortiškos kėdės. Dalis jų stovės penkiolikoje ložių. Dvylika ložių turės po 10-12, dvi ložės – po 15-16 vietų, o viena ložė bus didesnė - talpins 40-50 vietų. Įrengti tokią didžiulę ložę buvo nuspręsta apsilankius Rygos arenoje. Jos vadovai papasakojo, kad didžioji ložė yra labai populiari, nes ją vienam ar kitam renginiui mielai nuomojasi kolektyvai. Jau tampa populiaru darbuotojams padovanoti kokį nors renginį – nuomojama ložė, nuperkami bilietai. Kolektyvas gali pažiūrėti rungtynes ar koncertą, pabendrauti ir panašiai. Likusias komfortiškas kėdes, vadinamąsias VIP kėdes, bus galima išsinuomoti ir asmeniškai, nes jos nebus sujungtos ložių - stovės atskirai. Arenos kėdžių spalva – truputį pamarginta juoda. "Šiaulių" krepšinio klubo spalvos yra juoda ir geltona, tad buvo pasirinkta viena iš klubo spalvų. Kėdės korpusas bus plastikinis, o sėdimoji dalis su atlošu – minkšti. Visa arenos tribūnų ir ložių įranga - kėdės bei mechanizmai - kainuos per penkis milijonus litų. "Irwin" firma buvo pasirinkta todėl, kad ji pasiūlė patogias, sporto arenoms itin tinkančias kėdes. Pasiūlymo kaina irgi buvo priimtiniausia. Ši firma gamina kėdes dramos ir kino teatrams, auditorijoms ir, be abejo, sporto arenoms. "Irwin" kėdės įrengtos daugelyje JAV sporto arenų, amerikiečių kėdės yra ir Atėnų olimpiniame stadione Graikijoje. Tikimės, kad daugiau nei šimto metų "Irwin" firmos patirtis pasiteisins ir Šiaulių arenoje. Edvardas Peleckas, projekto vadovas
|
 |
 |
 |
|
|
|