Bumcės konkursas
Žiemužė išėjo, pavasaris ją nugalėjo. Pavasario nuotaikos - jūsų gražiuose, spalvinguose, išmonininguose pasakojimuose. Dar prieš mėnesį Bumcė paskelbė konkursą "Vieną ankstų pavasario rytą". Visada labai aktyvūs yra Lieporių pradinės mokyklos vaikučiai. Už gražias mintis dėkojame šios mokyklos 4c klasės moksleiviams Mantui Jankauskiui, Benui Radzišauskui, Akvilei Garbačiauskaitei, Beatričei Tabokaitei, Edvinui Daukšai, Nomedai Pakalnytei, Deina Uzdraitei, Rokui Bereišai, Laurynui Norkui, Austėjai Milaševičiūtei bei jų mokytojai Jūratei Markūnienei. Spausdiname keleto jų kūrinėlius.
Vieną ankstų pavasario rytą atsikėliau ir pažvelgęs pro langą pamačiau, kaip skaisčiai ir gražiai teka saulutė. Danguje lengvai plaukė debesys. Pradėjo tirpti sniegas. Prie lango pradėjo čirškėti žvirbliai. Sušilus orui, pradėjo kai kur žaliuoti žolė, sprogti medžių bei krūmų pumpurai.
Apsirengiau ir susiruošiau pasivaikščioti po mišką. Pamiškėje pamačiau iš sniego išlindusias pirmąsias žibutes, ant medžių bei krūmų šakų išsprogusius pumpurus - kačiukus. Miške per medžių vainikus saulutės spinduliai nepasiekė žemės, todėl buvo dar daug sniego. Buvo nuostabi tyla. Gamta pradėjo busti po žiemos. Beeidamas išgirdau paukščių klegesį, kažkur sutraškėjo medžių šakos. Pakėliau galvą ir pamačiau, kaip nuo šakos ant šakos šokinėja voverytė. Bevaikščiodamas tolumoje pamačiau, kaip prabėgo stirna, kitoje pusėje prašuoliavo kiškis. Po žiemos miego pradėjo busti miško žvėreliai. Iš šiltų kraštų parskrenda pirmieji paukščiai. Sušilus orui ir žemei, prasidėjo naujas gyvenimas iki ūkanoto ir žvarbaus rudens.
Kaip gražu miške pavasarį. Priskyniau žibučių ir šakelių su kačiukais, kad galėčiau pasveikinti mamytę su pavasariu.
Mantas Jankauskis
* * *
Vieną ankstyvą gražų kovo mėnesio rytą mes su šeima išvykome į mišką. Man patinka važiuoti į mišką bet kuriuo metų laiku, tačiau pavasarį labiausiai, nes tuomet atbunda gamta. Nuvykusi aš pamačiau, kokia gamta nuostabi! Ant medžių matosi pumpurėliai, girdisi, kaip krebžda žolės - jose pilna įvairiausių vabaliukų, atbudusių po žiemos. Ir kvapas nuostabus! Kvepia žibuoklėmis ir gaiviu pavasario rytu. Šiuo metų laiku sugrįžta paukščiai.
Staiga aš išgirdau gegutę kukuojant. Ji kukavo vientisai ir monotoniškai. Labai norėjau išgirsti volungę ir mano noras išsipildė. Ji labai gražiai čiulbėjo, ji buvo geltona su juodais sparneliais. Nuėjome prie ėdžių, įdėjome laukiniams gyvūnams ėdalo. Po kelių akimirkų susirinko stirnos. Mes atsitraukėme ir jas stebėjome. Jų buvo keturios. Viena iš jų atėjo su jaunikliu. Stirniukas nepasiekė ėdžių, todėl mama vis numesdavo ant žemes ėdalo. Artėjant vidurdieniui mes patraukėme į poilsiavietę. Netoli miško aikštelėje žaidė du jauni zuikučiai. Jie ritosi vienas per kitą, vienas kitą stūmė. Jiems buvo labai smagu. Kai mes atsisėdom pailsėti, atpupsėjo ežių šeima. Tėtis, mama ir dar trys vaikai. Mano šuo norėjo juos apuostyti, bet jie susigūžė į kamuoliukus. Mums buvo labai smagu stebėti, kaip Reksas bando prie jų prieiti.
Artėjant vakarui mes išvykome namo. Man buvo labai smagu praleisti pirmą pavasario dieną su šeima miške!
Akvilė Garbačiauskaitė
* * *
Vieną ankstyvą pavasario rytą aš su šeima išvykome į gamtą. Nusprendėme aplankyti gražias vietas ir pabūti gamtoje. Važiavome prie Dubysos upės, nes ten gražūs pušynai.
Palikę mašiną toliau, ilgai ėjome pėsčiomis. Skaisčiai švietė pavasarinė saulė. Mama nusprendė, kad gali būti žibučių, todėl visi nuėjome jų ieškoti. Bet staiga išsigandome, nes miškas pilnas šiukšlių: buvo primėtytą skardinių, maišelių nuo traškučių, butelių. Šito mes nesitikėjome, negalėjome išbristi pro šiukšlynus. Nuotaika sugedo visiems, vietoj žibučių radome sąvartyną. Nusprendėme eiti gilyn į mišką. Padėtis truputį gerėjo, šiukšlių buvo mažiau. Tėtis sustojo ir liepė įsiklausyti į garsus, sklindančius iš miško gilumos. Išgirdau įvairių paukščių čiulbėjimą. Tai tarsi graži daina, kuri mums pakėlė nuotaiką. Staiga muziką užgožė kažkoks netikėtas garsas. Visi suklusome. Toje pusėje pamatėme sprunkantį zuikį, kurį mes išgąsdinome.
Išvyka į gamtą man labai patiko, nes įkvėpiau gryno oro, kuris mieste labai užterštas, pamačiau zuikelį labai gražų ir išgirdau paukštelių nuostabią melodiją. Tik labai norėčiau, kad niekas neterštų miško, o saugotų gamtos turtą.
Edvinas Daukša
* * *
Iš debesėlio išlindo saulutė ir apsidairė. Žemė dar tokia balta. Saulutė ėmė šildyti, varyti sniegą. Sniegas pažliugo, sučiužo, ištižo.
Išbėgo vaikučių būrys į lauką. Jie linksmai krykštauja. Rogutės skrieja nuo kalno. Tačiau pakeliui jos įstringa į sniego pusnį. Vaikučiai virsta iš rogučių. Naktį nulijo. Rytą saulutė išvaikė debesėlius. Šilta. Ritosi vanduo nuo kalnelių. Vandenėlis bėga grioviais į upeliuką. Upeliukas čiurlendamas sako: "Jau pavasaris!!!"
O jau medžiai! Ką ir besakyti... Visi puošiasi mažučiais pumpurėliais. Tuoj iš mažų žalių spurgelių jie taps dideliais gražiais lapais, kurie nuo piktų vaikų slėps paukštelių lizdelius visą vasarą. Taip gražu aplink! Ir žolytė, atsigavusi po žiemos, žaliuoja kaip niekad. Ir gėlytės skleidžiasi darželiuose, kur močiutės rūpestingai pasodino. O saulytė tas gėlytes šildo. Tirpstantis sniegas girdo. Mažosios gėlytės auga ir džiugina mūsų akis. Toks gražus ir saulėtas šventų Velykų rytas...
Laurynas Norkus
