Mindaugas ZIMKA
Nedidelio ūgio, ilgakailiai, protingų akių bei grakščia lyg ant podiumo eisena šunys, vedžiojami šeimininkų, pavergia praeivių akį ne tik dėl savo mielos išvaizdos, bet ir kilmės mįsle.
 |
Deivido šeltukė nesikuklina pasiimti nuo stalo šeimininko sumuštinį, tačiau tik jam vienam ir pozuoja. |
Mažieji aviganiai iš Šetlando salų, trumpiau tariant šelčiai, dažnai klaidingai vadinami mini koliais, nėra Lietuvoje labai paplitusi veislė, nors pastaraisiais metais sparčiai populiarėja.
Apie Šetlando aviganių auginimą ir priežiūrą su "Šiauliai plius" skaitytojais patirtimi pasidalijo kinologė, Jaunųjų gamtininkų centro kinologų būrelio vadovė, šelčių veislyno savininkė Beruta Simėnienė ir šiaulietis Deividas Rasickas, auginantis šelčių veislės kalytę.
Idealus namų šuo
"Šetlando aviganis – nuovokus, sumanus, vienodai meilus suaugusiajam ar vaikui ir be galo ištikimas savo šeimininkui šuo, nemėgstantis šiurkštaus elgesio, – šelčius giria kinologė Beruta Simėnienė.– Jis tikras aviganis, vadinasi, turi reikalingo protelio! Įsigijusi pirmąjį šeltį greitai pajutau, kad jis supranta mane iš vieno žodžio."
B. Simėnienė sako, kad šelčius galima auginti ir bute, ir lauke, todėl laikomam namuose šuniui specialios erdvės nereikia, pakanka pasilakstyti lauke. Šis šuo išskirtinis ir dėl savo gebėjimo prisitaikyti prie šeimininko: jei šeimininkas sportiškas, tuomet šuo taip pat tampa neblogu kompanjonu, aktyviai bėgioja.
"Manau, jog šeltis yra idealus namų šuo, - tvirtina Deividas Rasickas, šelčių veislės kalytės šeimininkas. - Mano augintinė greitai pajunta mano nuotaiką. Jei esi linksmas - mėgsta šėlioti, jei liūdi – guodžia glaustydamasi ir laižydama rankas."
Deividas sako, kad atėjus svetimam žmogui jo šeltė garsiai šį aploja ir tik tada atsargiai susipažįsta. Taip pat atokiai laikosi net nuo dažnai pas jį ateinančių draugų bei artimųjų. Kinologų manymu, tokia šuns reakcija – ne dėl bailumo. Atsargumu bei nepatiklumu svetimam žmogui pasižymintis šeltis yra neblogas šeimininko ir jo turto sergėtojas.
Priežiūra
Šetlando aviganio priežiūra nėra sudėtinga. Retkarčiais reikia pašukuoti kailį, šėrimosi laikotarpiu, žinoma, dažniau. "Truputį kantrybės gali pareikalauti paausių ir uodegos šukavimas, o pačių ausų bei dantų priežiūra yra tokia pat, kaip ir kitų šunų", – pataria kinologė Beruta Simėnienė.
Nors šelčio kailis ilgas, tačiau neteplus, todėl neišsipurvinus nėra reikalo maudyti. Šios veislės šunų kailis turi pakankamai riebalo, kuris saugo šunį nuo šalčio.
"Kad kailis būtų purus ir žvilgėtų, savo kalytę išmaudau kartą per mėnesį, - pasakojo Deividas. – Maudoma ji ramiai stovi vonioje."
Veterinarai ir kinologai taip pat rekomenduoja šunis maudyti ne per dažnai, t. y. kartą per kelis mėnesius, nes dažnas maudymas gali sukelti odos alergiją ar net odos pakitimus.
Kadangi Šetlando aviganiai yra greitai besimokantys šunys, juos nesunku įpratinti parėjus iš lauko nezuiti po koridorių, o kantriai tupėti prie durų, kol šeimininkas nušluostys letenėles.
 |
Kinologė Beruta Simėnienė su savo augintiniais. Autoriaus nuotr.
|
Mityba
Beruta Simėnienė sako, kad šeltis maistui neišrankus. Tinka sausas šunų ėdalas, tik reikėtų parinkti gerai subalansuotą, kad būtų ir augalinės, ir gyvulinės kilmės riebalų, vitaminų bei mineralų. Kartais reikėtų duoti ir šviežių veršiuko kaulų, kuriuos šelčiai ypač mėgsta. Nereikėtų pamiršti ir to, kad šeriant šunį sausu ėdalu turi būti ir dubenėlis vandens.
"Mano augintinė yra ne kartą ragavusi virtos mėsos, kruopų košės, varškės ar sumuštinių, nes dažnai "streikuoja" prieš sausą ėdalą, išbarstydama jį aplink savo guolį, o sumuštinius, beje, nesikuklindama pasiima nuo stalo", - pasakoja Deividas.
Ne mini kolis
Nors šeltis ir kolis išvaizda bei gyvenimo būdu yra panašūs, vis dėlto jų anatominiai skirtumai yra akivaizdūs: šeltis yra mažas, priklausantis mini šunų ūgio kategorijai šuo, kolis – didelis, šelčio galva skiriasi nuo kolio.
Vienuose šaltiniuose rašoma, jog Šetlando aviganis turi kolio kraujo, kituose tvirtinama, kad ši veislė vystėsi savarankiškai.
Kinologai šelčių niekada nevadina mini koliais - tai atskira veislė, tačiau išsamius šunų anatominius skirtumus gali pastebėti tik įgudusi profesionalo akis.
"Lauke vedžiodamas savo kalytę, dažnai išgirstu ją pavadinant Lese... Manęs klausia: "Kiek šiam jaunam koliui metų...?" - atvirauja Deividas. - Tiesą sakant pavargstu kartoti, jog tai šeltis."
Šeltis "myli" savo veislę
Parodos metu šeltis dažniausiai bėga prie savo veislės šuns. Į kitus nereaguoja. Pasak kinologų, tai labai atsargūs šunys: prie didelių šunų praktiškai nelenda, o bendrauti linkę tik su mažesniais. "Laikant daugiau nei vieną šeltį, jie labai pasiilgsta vienas kito, - teigia Beruta Simėnienė. - Sugrįžus namo su vienu šelčiu, kiti jį džiaugsmingai pasitinka."
Deividas Rasickas sako turintis šiek tiek kitokią patirtį: "Mano augintinė šeltukė aploja visus didelius šunis ir labai išrankiai pasirenka draugą iš mažesniųjų."
Patyrę šunų augintojai bei veisėjai sako, jog kiekvienas šuo turi savo charakterį.
Į tuščius langelius įrašyk daiktų pavadinimus. Išrink raideles ir užrašyk sakinį.
* Džiovintą medžio lapą patepk juodais dažais ir atspausk ant popieriaus - padaryk medžio vainiką.
