Kontaktai
Naudingos nuorodos
|
 |
Archyvas
2009-03-27
Tradicijos
- Kada krikščionys nusigręžė nuo erotikos
-
Eva JAGMINAITĖ Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau. Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia. [1 Kor 13, 1 - 13]
 | Šiaulių vyskupas E. Bartulis išreiškė susirūpinimą dėl pasakų apie du princus, tuo tarpu psichologas-psichoterapeutas A. Petronis sako, kad žmogus turi savyje neišsemiamus meilės lobynus. Autorės nuotr.
|
Šį Šventojo Rašto Himną meilei turbūt mintinai moka kone visi tikintieji ir ne kartą girdėjo nieko bendro su krikščionybę neturintys. Būtent apie meilę, erotiką, geismus ir žmogiškąjį troškimą būti mylimam šimtai žmonių kalbėjo konferencijoje "Nuo eroso iki agapės". Erosas reiškia meilės geismą, aistrą ir troškimą turėti meilę, kuria siekiama malonumo ir pasitenkinimo. Agapė daug kartų minima Naujajame testamente. Ji reiškia pasiaukojančią meilę, kuria siekiama kito žmogaus gerovės. Mes visi - eroso kaliniai "Tarptautinių žodžių žodynas skelbia, kad erosas - tai vyriškojo prado skverbimasis į grožį ir gėrį. Jeigu taip iš tiesų būtų, ir vyrai labai norėtų pažinti tiesą, grožį ir gėrį, eitų tikruoju meilės keliu, pažintų meilę teikiančią pilnatvę, turėtume daug tvirtų šeimų", - konferencijoje kalbėjo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Iš tiesų dažnas, apibūdindamas meilę šeimoje, pasako, jog meilė - tik santykių saulėtekis, kuris vėliau išauga į pasitikėjimą ar pagarbą. "Meilė prasideda glamonėmis, o baigiasi visišku pasiaukojimu. Tam kartais reikia viso gyvenimo, o jo neužtenka", - kalbėjo Dalia Lukėnienė, Lietuvos šeimos centro vadovė. Psichoterapeutas Gintautas Vaitoška savo pranešime visą žmoniją pavadino eroso kaliniais ir priminė, kad krikščionybė nesmerkia aistros ir žmogiškojo geismo mylimam žmogui, tačiau įsimylėjėlių ar sutuoktinių aistringa meilė turi būti dviejų žmonių artumo išraiška, o ne sportinių rodiklių pasiekimas. Vilniaus universiteto docentas daktaras Paulius Subačius priminė, jog visi esame nuodėmingi, tačiau dažnas krikščionis veidmainiauja, užsidėjęs netikrą padorumo kaukę. "Krikščionys dažnai bando užgniaužti savo prigimtį ir aistrą, nuodėmės kauke paslėpę nuodėmingą gyvenimą, bijo apie tai prisipažinti", - teigia P. Subačius. Meilė gali patirti sunkumų, tačiau ji neišnyksta Vilnietis psichologas-psichoterapeutas, Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centro vadovas Algirdas Petronis konferencijos dalyviams aiškino, kaip išgyventi šeimose bei porų santykiuose pasitaikančias krizes ir sunkumus. "Tada kyla klausimas - gal jau tos meilės limitas ir baigėsi? Na, turėjome pora kibirų meilės, labai taupiai eikvojome, o štai vis tiek tie du kibirai ir pasibaigė, - šmaikštavo A. Petronis. – Iš tiesų mes juk turime ne du kibirus, ir net ne vieną vandenyną meilės, tik reikia ieškoti būdų, kaip mes tos meilės ieškome, kaip ji atsiskleidžia." Jis įsitikinęs, kad visi privalo skleisti meilę neribotais kiekiais ir kasdien, o išgyvenamas krizes ir išbandymus vadina laikinu, praeinančiu reiškiniu. Kalbėta ir apie du princus Šiaulių vyskupo manymu, ES finansuojamos pasakos apie laimingą dviejų princų gyvenimą, įsivaikinus mergaitę, neišvengiamai kreipia mažamečius link patologijos. "Žmogaus teisių gynėjai perlenkė lazdą ir bruka vaikams klaidingas mintis, ugdydami iškreiptą šeimos suvokimą, šeimos kulto išsigimimą, - kalbėjo vyskupas. – Pasaulyje tėra vienas šeimos modelis. Tai vyras, žmona ir jų atžalos. Visa kita yra išsigimimai ir šeimos modelio griovimas." A. Petronis sako, jog dėl neteisingo vaikų ugdymo darželiuose šiek tiek kalti patys tėvai, kurie abejingi vaikų ugdymui švietimo įstaigose. "Kartais žmogus, palikęs automobilį servise, trypčioja aplinkui ir žiūri, kas jam daroma, o čia rytą į darželį atiduodamas vaikas, vakare parsivedamas ir visiškai nesidomima, ko jį ten moko, ką jis ten veikia. O juk tik tėvai ir turi teisę spręsti, kaip ugdomi ir auklėjami jų vaikai, to negali už juos padaryti darželis, mokykla ar kita įstaiga", - kalbėjo psichologas. Krikščionybė neprieštarauja seksualiniam gyvenimui Visi pranešėjai sutiko, kad krikščionybė nesmerkia seksualinio šeimos gyvenimo net ir tuomet, kai mylimasi be tikslo pratęsti šeimą, tačiau P. Subačius priminė britų dvasininkų idėją ir seksą palygino su valgymu. "Žmogus gali suvalgyti vieną ar dvi porcijas, tačiau kas nutinka tuomet, kai jis apsiryja?! – alegoriškai kalbėjo Vilniaus universiteto dėstytojas. – Kiekvieną dalyką žmogui Dievas davė tam tikru tikslu. Žmogus gali mylėtis, ir tai nėra smerktina, tačiau seksualinis persivalgymas ar palaidumas turi neigiamų pasekmių."
- Į parodą kviečia šventieji žmonių veidais
-
Vita MORKŪNIENĖ "Šventųjų istorijos lietuvių liaudies mene" - tokia paroda kovo 24-ąją pristatyta Šiaulių "Aušros" muziejaus Ch. Frenkelio viloje. Dviejose salėse eksponuojami 47 XVIII a. pabaigos – XX a. pradžios nežinomų autorių sakraliniai kūriniai – medžio skulptūrose, raižiniuose, tapybos darbuose įkūnyti šventieji. Iš Šiaulių "Aušros" muziejaus rinkinių parengta paroda papildyta keliais vertingais Lietuvos dailės muziejaus eksponatais. Parodos kuratorė – muziejaus Dailės skyriaus darbuotoja Regina Tamašiūnaitė.
 Parodos pristatyme dalyvavo Šiaulių vyskupijos vyskupo generalinis vikaras dr. Saulius Matulis, kunigas jėzuitas Algimantas Gudaitis, Šiaulių universiteto profesoriai Vytenis Rimkus ir Antanas Visockis, docentė dr. Dalia Jakaitė, Šiaulių dramos teatro aktorė Nomeda Bėčiūtė.
Parodos pristatymas muziejuje tapo įsimintinu ir prasmingu pokalbiu ne tik apie šventųjų vaizdavimo lietuvių liaudies mene tradiciją, bet ir laikui nepavaldžias žmogaus dievoieškos pastangas, amžinųjų vertybių siekį, tikėjimo, meilės ir vilties poreikį, pastangas suprasti save ir supantį pasaulį. Be šventųjų, kuriems skirta misija būti tarpininkais tarp žmogaus ir Dievo, užtarėjais pas Dievą, tas pasaulis būtų buvęs daug beprasmiškesnis, šaltesnis ir grėsmingesnis. Kas apgintų žmogų nuo bado, maro ar netikėtos žūties? Kas pažadėtų jam gerą derlių? Kas nuramintų motiną, į rekrūtus išlydinčią sūnų? Kas apsaugotų nuo gaisro? Kas lydėtų tolimoje kelionėje? Kieno užtarimo, globos, pastiprinimo prašytų silpnas ir vienišas žmogus? Iš ko pasimokytų ir kuo sektų? Gal todėl tokie mylimi ir tokie reikalingi, savi ir artimi lietuviui buvo šventieji, budintys koplytėlėse prie namų, pakelėse ir kryžkelėse, žvelgiantys iš medinių kaimo bažnyčių paveikslų, gimstantys čia pat akyse, kaimyno dievdirbio rankose? Ekspozicijoje dominuoja skulptūra. Šventųjų skulptūros buvo dedamos į koplytėles, stogastulpius, kalamos prie kryžių, laikomos garbingiausiose namų vietose. Šventųjų vaizdavimo tradicija Lietuvoje ypač įsigalėjo baudžiavos ir carinės Rusijos priespaudos laikotarpiais, 1864 metais caro buvo uždrausta. Pristatomi raižiniai, neretai vadinami "žemaičių grafika", nes pagrindiniai jų gaminimo ir platinimo centrai XIV a. pirmoje pusėje buvo Žemaičių Kalvarija, Kretinga, Šiluva. Raižiniai buvo žmonių mėgiami, namuose klijuojami tiesiog prie sienų, ant lentų ar storos drobės, įrėminami į namų darbo rėmus. Akį traukia aliejinės tapybos darbai – ir dėl savaiminio grožio, originalumo, ir dėl to, kad Lietuvoje jų išlikę palyginti nedaug. Sakralinė tapyba atsirado gerokai vėliau už kitas meno šakas. Daugiausia jų surinkta Žemaitijoje. Paveikslai buvo tapomi ant lentų, drobės, popieriaus, kartais – skardos, juose atsiranda peizažas ar dangaus fonas, angelų galvutės, dangaus kūnai ir Apvaizdos akis. Ekspozicijoje matome tuos šventuosius, kurie Lietuvoje nuo seno buvo populiariausi: šv. Kazimieras, šv. Jurgis, šv. Jonas Nepomukas, šv. Rokas, šv. Agota, Pieta ir Nukryžiuotasis, šv. Florijonas, šv. Pranciškus, šv. Agnietė, Nekaltai Pradėtoji švč. Mergelė Marija, švč. Mergelė Marija su Kūdikiu, Šventoji Šeima. Prie kiekvieno šventojo pateikiama jo istorija. Į muziejų jie atkeliavo daugiausia iš Šiaurės Lietuvos, surinkti 1933-1943 metais etnografinių ekspedicijų metu. Parodos kuratorė muziejininkė R. Tamašiūnaitė juokauja, kad daugiau negu dešimt metų, tiek, kiek dirba muziejuje, "gyvena su dievukais" ir jau seniai norėjo parodyti juos žmonėms, priartinti prie jų.   Ekspozicija įvairi. Joje galima įžvelgti, kaip kito šventųjų vaizdavimo maniera, meistro santykis su pasirinktu vaizdavimo objektu. Šventieji skiriasi dydžiu - nuo keliolikos centimetrų iki beveik žmogaus ūgio skulptūrų. Akivaizdu, kad vieni šventieji sutverti įgudusio, mokslų ragavusio meistro, kiti - savamokslio drožėjo ar tapytojo. Tačiau akivaizdu ir kitka: visi šventieji, jų veidai, figūros, gyvenimo scenos sukurti ne kaltu, ne teptuku – visi jie sukurti net ne meistro ranka, o širdimi. Būtent tai suteikia jiems gyvybės, šilumos, iškalbingumo, kurie neblėsta bėgant metams ir kurių šiuolaikiniam žmogui reikia ne mažiau, negu reikėjo mūsų senoliams.
Parodoje eksponuojamų šventųjų autorystė nežinoma. Senieji dievdirbiai ant kūrinių nerašė savo inicialų. Galima dėl to gailėtis, tačiau galima ir didžiuotis - jie dirbo aukštesniu tikslu, negu trokšdami save įsiamžinti. Įdomu, kad Visuotinės Bažnyčios hierarchijoje kai kurie šventieji globoja visai kitas srtitis, saugo nuo kitų dalykų, negu įvardija lietuviai. Mūsų senoliai šventuosius pritraukdavo prie savo gyvenimo realijų, prie savo rūpesčių ir vargų, padarydami juos dar savesnius ir artimesnius. R. Tamašiūnaitė atkreipia dėmesį į šventųjų veidus: "Senieji mūsų dievdirbiai nesiekė ryškaus šventųjų kanonizavimo. Vieną ar kitą šventąjį meistrai droždavo, piešdavo ar tapydavo, nusižiūrėdami į artimiausius savo žmones, tuos, kuriuos pažino, kuriuos mylėjo ir kuriais pasitikėjo. Dėl to iš jų vis dar pulsuoja šiluma. Gavėnios laikas tinkamas šiai parodai: yra apie ką pamąstyti, pažvelgti į save giliau, ieškant atsakymų į amžinuosius klausimus. Gal ir dievukai po šias sales vaikštančiam žmogui pašnibždės ką nors svarbaus?"
|
|
 |
|
|
|
|
