Vita MORKŪNIENĖ
Antradienį, gegužės 26 dieną, Ch. Frenkelio viloje įvyko tradicinė, jau 22-oji poezijos popietė, kurią rengia "Aušros" muziejus ir Šiaulių literatų susivienijimas.
Tai ne tik vienas seniausių muziejaus renginių, bet ir giliausias šaknis turinti Šiaulių miesto ir Šiaulių krašto literatūrinė tradicija.
Šiųmetis renginys paliudijo, kad poezijos šventės idėja nekinta. Ja siekiama įsilieti į bendrą šiemet jau 45-ąjį kartą Lietuvoje rengiamo "Poezijos pavasario" vyksmą bei palaikyti vietos literatūrinio gyvenimo gyvastį, pristatyti nuo seno veikiančius literatų sambūrius (Šiaulių literatų susivienijimas, "Verdenė", "Taškas", "Plėviasparniai", "Įkvėpimas"), naujas grupes, įvairių rašytojų sąjungų narius ir kūrėjus "individualistus", nepriklausančius jokioms oganizacijoms, literatus iš Šiaulių, Radviliškio, Pakruojo, Kelmės, Joniškio, Plungės rajonų, supažindinti su naujausia jų kūryba, leidiniais, pasidalyti ateities planais. Popietė atskleidžia realią miesto ir krašto literatų veiklos panoramą, savitumą ir problemas. Tai ir netokia jau dažna galimybė krašto kūrėjams susieiti draugėn, būti išklausytiems, išgirsti draugišką ar kritišką bičiulių žodį apie savo kūrybą, pasirodyti viešai.
Poezijos popietė tapo savotiškais metiniais literatų "atlaidais", į kuriuos susirenka ne tik rašantys, bet ir jiems prijaučiantys, besidomintys kūryba, neabejingi kultūriniam miesto gyvenimui žmonės. Būrys susidaro gana margas ir gausus. Šiemet Ch. Frenkelio vilos salė buvo pilnutėlė. Joje - pastebimai daugiau jaunų veidų.
Vis dėlto renginio turinys per daugiau nei du dešimtmečius šiek tiek kito. Buvo metų, kai šventė buvo skiriama vienam ar kitam reikšmingam įvykiui, temai, dedikuojama tam tikrai visuomenės grupei ar vienam žmogui. Buvo pagerbti tremtiniai, išeiviai, prisiminta šiauliečių mylima, talentinga, anksti Anapilin išėjusi poetė Auksė Vasaitytė. Tačiau ilgainiui, daugėjant literatų organizacijų, augant dalyvių būriui, liko tik viena dedikacija – Kūrybai.
Per visus metus išliko nepakitusi poezijos popietės dominantė – meilė ir pagarba poetui Jonui Krikščiūnui–Jovarui. Šiauliečiams šis vardas itin brangus. Vienas populiariausių XX amžiaus pradžios poetų, nemirtingosios dainos "Ko liūdi, berželi?" autorius, knygnešys, lietuviškosios spaudos platintojas J. Krikščiūnas-Jovaras - Šiaulių krašto žmogus. Gimęs netoli Šiaulių, vėliau Šiauliuose praleido kelis savo gyvenimo dešimtmečius, čia, senosiose K. Donelaičio kapinėse atgulė amžino poilsio.
Dabar jo gyventame name įrengtas memorialinis literatūros muziejus, pasakojantis ne tik apie liaudies poetu vadinamo Jovaro gyvenimą ir kūrybą, bet ir daugelį kitų šio krašto šviesuolių.
Poezijos popiečių tradicija siekia 1987-uosius metus, kai pirmąkart Šiaulių ir aplinkinių rajonų literatai savo kūrybą pristatė Poeto J. Krikščiūno-Jovaro namo kieme. Nuo 2008-ųjų poezijos "pavasarėlis" rengiamas Ch. Frenkelio viloje. Jovaro namą būtina rekonstruoti, sutvarkyti jo aplinką, rasti būdų atsiriboti nuo gatvės triukšmo. Kai tai bus padaryta, poezijos popietė galbūt sugrįš į senąją vietą. Galbūt liks po Ch. Frenkelio vilos stogu, kur taip greitai prigijo ir kur gerai jaučiasi ir kūrėjai, ir jų kūrybos gerbėjai.
