Kontaktai
Naudingos nuorodos
|
 |
Archyvas
2009-09-%7barticle_url%7d
Tradicijos
- Neturėsi žolynų velnias uodegą delnan įkiš
-
Oksana LAURUTYTĖ Nuo senų senovės lietuviai rugpjūčio viduryje šventė Žolinę, kuri Dzūkijoje dar buvo vadinama Kopūstine. Lietuvoje įvedus krikščionybę, ši šventė sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena. Kodėl su jokiais gamtos ir kosmoso reiškiniais nesusijusi diena kažkada buvo pradėta minėti ir kokios šios šventės tradicijos?
 | Per Žolinę į bažnyčią žmonės turi atsinešti žolių puokštes, kad kunigas jas pašventintų. Alvydo JANUŠEVIČIAUS nuotr. |
Tradicija – lankyti giminesDiana Martinaitienė, Šiaulių kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėja, sako, kad senovės lietuviai konkrečios datos Žolinei minėti ko gero nebuvo nustatę. Švęsdavo Žolinę tada, kai javai jau buvo nupjauti ir suvežti, uogos surinktos, privirta uogienių. Juk negalėjo žemdirbiai švęsti, jeigu, pavyzdžiui, oro sąlygos trukdė ir ūkio darbai dar nenudirbti. Tik įvedus krikščionybę, Žolinė, pavadinta Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena, buvo pradėta minėti konkrečią dieną – rugpjūčio 15-ąją. Anot D. Martinaitienės, Žolinė, kitaip nei Kalėdos, Velykos, Joninės, kurios minimos atsižvelgiant į astronominius reiškinius, yra nesusijusi nei su Saule, nei su Mėnuliu. Ji sietina su nuimtu pirmuoju derliumi. Buvo tikėta, kad iki Žolinės draudžiama valgyti obuolius, kopūstus. Dzūkijoje Kopūstinė buvo laikoma atsisveikinimo su želmenimis ir gėlėmis diena. Moterys šią dieną rinkdavo gražiausias laukų gėles, vaistažoles, dėkodavo Žemei už derlių ir grožį. „Senosios Žolinės tradicijos, matyt, yra išnykusios ir etnologai nelabai daug jų gali pasakyti. Ir patys žmonės dažnai kalba, kad nelabai žino, ką per Žolinę reikia veikti, todėl tradiciškai Žolinė liko giminių lankymo diena“, – sako D. Martinaitienė. Miestelius, kuriuose per Žolinę vyksta atlaidai, šventinį savaitgalį tiesiog užplūsta žmonės. Pasiėmę žolių puokštes, jie eina į bažnyčią, kad kunigas jas pašventintų. Dzūkės nuo seno į gėlių puokštę įdėdavo morką, griežtį, buroką ar net kopūsto galvą. Pašventintų daržovių valgydavo visa šeimyna, padalydavo su pašaru gyvuliams, tikėdami, kad taip visi bus apsaugoti nuo ligų. Merginos nusipindavo ir pašventindavo devynis skirtingų augalų vainikėlius. Sudžiovinti žolynai būdavo laikomi pirkioje už šventųjų paveikslų. Užėjus griaustiniui jais smilkydavo namus, o susirgę gerdavo iš pašventintų žolių išvirtą arbatą. Jei per Žolinę į bažnyčią kas nors eidavo tuščiomis rankomis – be žolių puokštės – būdavo sakoma, kad tam velnias savo uodegą į saują įkiš palaikyti. Jei kas nors atsisakydavo aplankyti gimines per Žolinę, buvo tikima, kad tam nesiseks ir jis bus neturtingas. Manoma, kad tradicija lankyti gimines susiformavo todėl, kad rugpjūčio viduryje pavaišinti svečius nėra sudėtinga – vaisių ir daržovių apstu. Ūkininkai šiai šventei iškepdavo duonos iš šviežio derliaus ir padarydavo alaus, giros. Manyta, jog ir vėlės dalyvaudavo giminių susitikimuose. Į mirusių karstus dėdavo žolynų, todėl ši šventė buvo ir kaip gyvybės apytakos ratas, malda už gyvuosius ir išėjusius.
Marijos karste liko gėlėsŽolinė buvo minima ir kitose šalyse. Romėnai šią dieną garbindavo deivę Dianą, graikai – Artemidę. Šios deivės buvo laikomos augalų ir gyvūnų globėjomis. Aptinkama žinių, kad 500 m. prieš Kr., rugpjūčio 15 dieną, buvo atidaryta deivės Dianos šventykla Romoje, ant Avetino kalvos. Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena tapo Žolinė, nes pasakojama, kad po Jėzaus motinos Marijos mirties, apaštalai budėjo prie jos kapo. Petras išvydo, kaip Marija prisikėlė iš numirusiųjų ir Viešpats ją paėmė į dangų. Atidarę karstą, apaštalai Marijos kūno neberado – karste buvo tik daugybė gražių gėlių. „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“, – taip apaštalas Jonas aprašė regėjimuose matytą Saulėtąją moterį – bažnyčios, kovojančios prieš žemės blogį, biblinį slibiną, simbolį. Marijos dangun ėmimo dogma paskelbta tik 1950 m., tačiau liturginis šio įvykio minėjimas žinomas nuo V a. Senovės baltai Žolinę skyrė apeigoms deivei gimdytojai Ladai atlikti ir jai atiduoti užaugusio ir subrendusio derliaus aukas.
- "Saulės žiedas" - penkios dienos muzikos ir geros nuotaikos
-
Liepos 6-ąją Šiauliuose prasideda ketvirtasis tarptautinis folkloro konkursas-festivalis "Saulės žiedas". Visi darbai jau surikiuoti, pasirengimas - finišo tiesiojoje. Pirmadienį atvyks pirmosios šventėje dalyvausiančios grupės, o trečiadienį miestą sudrebins įvairiais muzikos instrumentais atliekama muzika, margaspalviai šokiai ir dainos iš viso pasaulio.
 | "Saulės žiedo" direktorė Rūta Stankuvienė ir meno vadovas Darius Daknys nekantriai laukia konkurso-festivalio.
Artūro STAPONKAS nuotr. |
Kokiomis mintimis šį atsakingą renginį sutinka "Saulės žiedo" direktorės Rūta Stankuvienė ir meno vadovas Darius Daknys? - Rūta, šis festivalis jau ketvirtasis. Ar lengviau jį organizuoti? Žodį "lengviau" visuomet reikia užmiršti, kuomet imiesi organizuoti renginį. Tai paliudys kiekvienas, bent kartą bandęs tai daryti. Šis darbas kupinas įtampos, tačiau rezultatas yra toks žavus, kad visi vargai tuojau pasimiršta. O žavesys tas, kad penkias dienas šoka, dainuoja ir šypsosi visas miestas. Mums visada pavykdavo "Saulės žiedą" paversti kiekvieno šiauliečio švente. Tikimės, kad liepos 6-oji vėl bus ta diena, kai mieste prasideda šventė. - Ko labiausiai norėtumėte iš žiūrovų, festivalio svečių? - Festivalio dalyviai, sugužėję iš viso pasaulio, tikrai sukurs ypatingą atmosferą, tad norėtųsi, kad šiauliečiai nepatingėtų būti kartu su mumis, išeitų į gatves. Tai sakau neatsitiktinai, nes liepos 6-ąją rengiama didžiulė festivalio dalyvių eisena miesto gatvėmis. Tikimės, kad miestelėnai ir miesto svečiai plojimais ir šypsenomis sveikins bei palydės kolektyvus, kurie 18 val. pajudės nuo "Saulės miesto" prekybos centro Tilžės, Aušros al., Žemaitės, Vilniaus gatvėmis iki didžiosios scenos prie "Senojo dvaro" (Vilniaus g. 212). Taigi dalyviai žygiuos ne bulvaru, o pagrindinėmis miesto gatvėmis. - Programoje perspėjate, kad smarkiai lyjant parado nebus. - Smarkiai lyjant, deja, žygiavimas nesuteiktų džiaugsmo nei dalyviams, nei žiūrovams, be to, tautiniai drabužiai yra labai brangūs, atlikėjai juos labai tausoja, todėl jie tikrai neturėtų būti merkiami lietaus. - "Saulės žiede" - ne tik folkloro kolektyvų pasirodymai. Numatytos mugės, veikia parodos, bus organizuojami žaidimai... Kodėl vis plečiate programą? - Manau, kad tai vyksta palaipsniui, kiekvienas festivalis pasiūlo ką nors nauja. Labai norime, kad "Saulės žiedo" metu malonių užsiėmimų rastų kiekvienas, todėl pakviesime ir į paveldo mugę-ragavimą, miestą gražinsime floristinėmis kompozicijomis, gyvų augalų kilimas "775 Saulės miesto žiedai" papuoš P. Višinskio aikštę, bulvare prie Didždvario gimnazijos surengsime šachmatų simultaną, kurį su renginio žiūrovais žais tarptautinė didmeistrė, Europos moterų šachmatų čempionė Viktorija Čmilytė. Dar niekada neturėjome tiek gražių parodų. Jos visos jau eksponuojamos: Dailės mokyklos mokytojų ir mokinių – miesto Kultūros centre ir vitrinose prie "Verpsto", Jovaro pagrindinės mokyklos – trijose bulvaro parduotuvių vitrinose. Laukiame Rygos Saulės muziejaus parodos ir kūrybinių dirbtuvių. Turizmo ir informacijos centras siūlo gražių ekskursijų. Programa išties didelė, tereikia išsirinkti labiausiai patinkantį renginį. Interneto mėgėjai programą gali rasti šventės tinklalapyje www.saulesziedas.su.lt. Ją spausdins miesto ir regiono leidiniai, tad labai visų lauksime šventėje. - Grįžkime prie pagrindinės festivalio programos dalies - folkloro kolektyvų pasirodymo. Kiek kolektyvų žada dalyvauti konkurse-festivalyje, o kiek - festivalyje? - Rungtyniauti nusiteikę 11 kolektyvų iš 10 pasaulio šalių. Iš viso laukiame apie 600 festivalio dalyvių. Manau, kad "Saulės žiedas" yra tikra šventė ir šiauliečiams folklorininkams - šventėje dalyvauja beveik visi Šiaulių miesto folkloro ir liaudiškos muzikos kolektyvai, nemažai ir ansamblių iš mūsų regiono. Šventę baigsime liepos 10 d. 19 val. Tuomet pagrindinėje festivalio scenoje vyks baigiamasis koncertas ir "Grand Prix" įteikimas. Koncerte dalyvaus visų užsienio šalių ir Lietuvos kolektyvai. Tuomet jau laukia diena su išsiskyrimo ašaromis. - Dariau, konkurso-festivalio meno vadovo vaidmuo - itin atsakingas. Kaip atrenkamos grupės į "Saulės žiedą"? - Į mūsų kvietimą dalyvauti festivalyje visuomet atsiliepia daug daugiau kolektyvų, negu galime priimti. Ir šį kartą į Šiaulius norėjo atvažiuoti indai, paraišką atsiuntė anglai, tačiau šių šalių grupės čia jau yra buvusios. Visuomet ieškome naujų įdomių atlikėjų. Itin aktyvūs buvo Afrikos valstybių kolektyvai, šio kontinento muzika išties mums yra labai įdomi ir egzotiška. Žinodami, kaip nelengvai afrikiečiai tvarkosi vizas, atsirinkome ir į festivalį šiemet pakvietėme tik Nigerijos kolektyvą, tačiau dėl situacijos šiame regione ir jie laiku negavo vizų. Džiaugiamės, kad šiemet mūsų konkurse-festivalyje pirmą kartą dalyvaus Rusijos kolektyvas iš Karelijos. Pašokti ir padainuoti pakvietėme net du kaimynų latvių kolektyvus, su kuriais puoselėjame baltų idėjas. - Kokius reikalavimus organizatoriams kelia folkloro muzikos atlikėjai? Gal sulaukėte kokių nors neįprastų, žvaigždėms būdingų pageidavimų? - Jokių specialių pageidavimų tikrai nebūna. Folklorininkai yra išskirtinai puikūs žmonės, kuriems šokis, daina, muzikavimas yra jų laisvalaikis, todėl visi jaučia didžiulį malonumą koncertuoti, pasirodyti žiūrovams, aplankyti naujus kraštus. Apie kaprizus čia nekalbama, tokie žmonės kolektyve niekada neprigis, todėl kokie nors reikalavimai ar įnoringi pageidavimai čia neegzistuoja. - "Saulės žiedas" - konkursas-festivalis. Ką tai reiškia atlikėjams ir žiūrovams? - Galiu pasakyti, kad pasaulyje rengiama ne tiek daug konkursų, dažniausiai apsiribojama festivaliais: visi šoka, dainuoja, groja, linksminasi... Kai važiuoji į konkursą, supranti, kad turi parengti konkursinę programą, rungtyniauti su kitomis grupėmis, būsi įvertintas. Tai didelė atsakomybė. Dažnai kyla ginčai, ar iš tiesų reikia konkursų. Čia nuomonių yra visokių. Atlikėjams irgi reikia profesionalų įvertinimo, tai padeda tobulėti, analizuoti programas. Žinoma, rengti konkursą gerokai sudėtingiau negu tik festivalį. - Kaip objektyviai įvertinti konkurso dalyvių pasirodymą? Kaip galima lyginti lietuvišką ir, sakykim, afrikietišką šokį? - Lyginti ir nereikia. Komisija sudaroma iš profesionalų, yra aiškūs vertinimo kriterijai, tad sunkumų čia nebūna. Žinoma, atsakomybė didelė, tačiau profesionalai gali gana objektyviai įvertinti, kiek kolektyvas atitinka tuos kriterijus, kurie yra keliami skirtingose kategorijose rungtyniaujantiems atlikėjams. Be to, komisijai vadovauja itin patyrusi folklorininkė, režisierė Zita Kelmickaitė, komisijos nariai irgi yra vertinę ne vieną konkursą, tad jais pasitikima. Šiemet į komisiją įtraukta ir šiaulietė, Šiaulių universiteto dėstytoja, folkloro ekspertė-konsultantė Diana Martinaitienė. Rungtyniaujama bus tradicinių kolektyvų grupėje ir stilizuotų šokių konkurse. Konkursantai mielai dalyvauja festivalio programoje, tad žiūrovams yra kur paganyti akis, kartu pašokti ir padainuoti. - Kuo ypatingas bus šis konkursas-festivalis? - Šiemet visi koncertai bus pradedami sutartinėmis. Pernai sutartinės buvo įtrauktos UNESCO nematerialaus kultūros paveldo objektų sąrašą, tad tikrai turime kuo didžiuotis ir ko pasiklausyti. "Saulės žiedas" tikrai bus margas ir įvairus, šiauliečiai ir miesto svečiai jau yra išlepinti puikių festivalio koncertų, tad stengsimės nenuvilti ir šį kartą. Kalbino Nijolė Veršinskienė Liepos 4 d., pirmadienį, 14 val. naujienų portalo "Etaplius.lt" studijoje lankysis IV tarptautinio folkloro festivalio-konkurso „Saulės žiedas“ direktorė Rūta Stankuvienė ir meno vadovas Darius Daknys. Klausimų jiems galite pateikti portalo rubrikoje "Videokonferencijos" iš anksto arba tiesioginės transliacijos metu.
- Nuvykite pasveikinti kaimyno Janio!
-
Viktorija BARKAUSKAITĖ Jei mūsų kaimynų latvių paklaustume, kokia šventė jiems yra svarbiausia, tikriausiai sulauktume atsakymo, kad tai yra Joninės, vietinių vadinamos Jani arba Lyguo. "Tai pagrindinė šventė Latvijoje", - teigia etnokultūros ir baltų papročių specialistė Rūta Stankuvienė. Šiai šventei skiriamas didžiulis dėmesys, ruoštis pradedama iš anksto, o šventimas dažnai trunka net 4-5 dienas.
 | Lietuviškos ir latviškos Joninės turi daug bendro: ieškoma paparčio žiedo, deginami laužai, vyksta įvairūs būrimai. Alvydo JANUŠEVIČIAUS nuotr. |
Šiaulių universiteto dėstytoja, docentė Regina Kvašytė, ilgai gyvenusi Latvijoje, pasakojo, kad lietuviškos ir latviškos Joninės turi daug bendro: ieškoma paparčio žiedo, deginami laužai, vyksta įvairūs būrimai. Žmonės dažniausiai stengiasi išvažiuoti iš miestų ir švęsti gamtoje, tačiau ir miestuose yra organizuojama nemažai įvairių renginių. "Šiais metais Rygoje, Dauguvos pakrantėje, Joninių šventei paruošta didelė programa. Įvairūs renginiai organizuojami miesto parkuose, senamiestyje. Išvykti į gamtą nebėra būtina", – teigia R. Kvašytė. Išliko senosios tradicijos R. Stankuvienė pasakoja, kad Joninių šventimo tradicijos Latvijoje yra labai senos ir gajos: "Nuo prieškario laikų, net sovietmečiu žmonės, nebijodami jokių draudimų, švęsdavo Jani." Nuo tų laikų išliko paprotys per šią šventę vilkėti tautinį kostiumą. Lietuvoje ši tradicija dar tik bando sugrįžti, o Latvijoje niekuomet nė nebuvo išnykusi. Vien Bauskės mieste yra trys amatų cechai, kuriuose siuvami tautiniai kostiumai. Jie ten yra tokie populiarūs, kad minėtieji amatų cechai tiesiog lūžta nuo užsakymų gausybės. Tautinius kostiumus vilki ne tik folkloro grupių nariai, bet ir paprasti žmonės, šeimos kostiumus siuvasi specialiai šventėms. Kai kur dar išliko paprotys papuošti iš laukų pargintas karves ir pagerbti piemenis. Tokio papročio laikymasis esą atneša daug gero šeimai. Didelė reikšmė dainoms Dar vienas svarbus latviškų Joninių akcentas – dainos, vietinių vadinamos lyguo (nuo žodžio linguoti). R. Kvašytė pasakoja, kad dainos būna įvairios - nuo rimtų ir pašiepiančių iki humoristinių ar net erotinių: "Senovėje buvo gajus paprotys šeimynoms vaikščioti vienoms pas kitą. Ir jei kas nors pastebėdavo kokį nors nenuravėtą darželį, tai kaipmat imdavo dainuoti dainą, pašiepiančią šeimininkus." Paparčio žiedo ieškojimas sietinas su antrosios pusės paieškomis, todėl nemažai ir erotinio pobūdžio dainų. Joninių dainas gali dainuoti kiekvienas – jas sudaro ketureiliai, kuriuos moka visi šventės dalyviai. Jie patys gali juos sudėlioti norima tvarka, dainuoti taip, kaip moka, nes nėra reikalaujama laikytis griežtų dainavimo taisyklių. Sūris ir alus – neatsietina šventės dalis Per Jonines nėra labai sureikšminamas maistas, kaip, pavyzdžiui per Kūčias, kuomet būna patiekiama būtinai dvylika patiekalų, tarp kurių negali būti mėsos, ar Šv. Velykas, kai pagrindinis maistas yra kiaušiniai. Janio šventės metu paprastai valgoma tai, kas tuo metu gaunama iš gamtos. Anot R. Stankuvienės, latviai stengiasi paruošti kuo gausesnį vaišių stalą, kuris būtų nukrautas geriausiu turimu maistu, esą tai užtikrina namams sėkmę. R. Kvašytė pasakojo, kad Joninių stalas Latvijoje neįsivaizduojamas be specialaus Joninių sūrio "Janio", kuris yra geltonas apvalios formos, turi priminti saulę. Žinoma, vaišių stalas ir čia neįsivaizduojamas be alaus, populiariausias - miežinis. Šie du produktai – sūris ir alus – dažnai minimi net liaudies dainose. Taip pat tradiciškai valgoma ruginė duona bei kepami pyragėliai su mėsa. Tradicija Nors lietuviškos Joninės ir latviška Lyguo šventė turi nemažai panašumų, Latvijoje ši šventė turi itin senas tradicijas, išsaugotas iki šių dienų. Kita vertus, sunku dar rasti tokių švenčių, kurios būtų švenčiamos taip masiškai. Visa latvių tauta tas kelias dienas leidžia sau atsipalaiduoti ir visa širdimi įsilieja į šventės sūkurį. Todėl jei švęsti Jonines, tai tik Latvijoje!
- Stebuklingos nakties paslaptis
-
Paslaptingąją Joninių naktį, kai laukymėse įsižiebdavo laužai, vaikinai ir merginos šokinėdavo per ugnį ir plukdydavo vainikus, o undinės ir kitos dvasios įgydavo neregėtų galių, gūdžiame miške pražysdavo paslaptingas paparčio žiedas. Daugybė žmonių išsiruošdavo ieškoti jo – reto, neregėto, stebuklingo. Tam, kuris suras, dovanos žiedelis laimę, nurodys, kur žemės gelmėse užkasti lobiai, ir padės užvaldyti nesuskaičiuojamus turtus.
 | Romantiškos sakmės apie stebuklingą žiedą slepia stulbinamą gyvosios gamtos reiškinį. Karen STANCLIFFE nuotr.
|
Nors paparčių miške daug, retas laimingasis gali pasigirti stebuklingu radiniu. Kodėl? Ogi jie paparčiai dauginasi ne sėklomis, o sporomis, todėl žydėti niekaip negali! Tačiau nedaugeliui žinoma, kad romantiškos sakmės slepia visai realų, tačiau nuo to nė kiek ne mažiau stulbinamą gyvosios gamtos reiškinį. Rask, Joneli, ugninį žiedelį... Bandymai atskleisti mitinio paparčio žiedo paslaptį jaudino gamtininkus nuo seniausių laikų. Bet rado jį, juk taip dažnai pasitaiko, visiškai atsitiktinai. Laiminguoju pasirodė esąs rusų botanikas Konstantinas Serebriakovas. 1970 metais jis vadovavo ekspedicijai, kuri aprašė Rusijos vidutinio klimato juostos florą. Gūdžiame miške mokslininkas ir aptiko slėpiningąją "gėlytę". Tiesa, radinys neatnešė savo radėjui nesuskaičiuojamų turtų, tačiau leido atspėti daugelio amžių istorinę paslaptį, o tikram mokslininkui tai kur kas svarbiau už bet kokius turtus. Bet sugrįžkime prie laimingojo radinio. Juo pasirodė esąs neišvaizdus grybas iš diktiforų šeimos. Mūsų miškuose randamas gana retai ir pasižymi keista savybe – vieną vienintelę naktį per metus "pražysta". Ir ši naktis dažnai sutampa su Joninėmis. Žydėjimo metu iš žemės išdygsta plonas grybas, kuris išskleidžia savo švelnų "skėtuką". Tuo metu po kepurėle pasirodo lakšteliai, nuausti iš ploniausių šviečiančių siūlų, skleidžiančių ryškią tamsiai raudoną šviesą. Suprantama, grybui ši šviesa reikalinga paprasčiausiai daugintis - į ją, kaip į ugnį, sulekia naktiniai vabzdžiai. Be šviesos, grybas skleidžia ir svaiginantį kvapą. Šis sklinda iš gleivių, kuriose esama grybo sporų. Aromato ir šviesos suvilioti, drugiai ir musės puotauja drebučius primenančia grybiena, o pasisotinę nuskrenda, nusinešdami mažytes grybo sporas. Grybas-gėlė, paliktas naktinių svečių, virsta bjauroka gličia mase ir nuo žemės paviršiaus dingsta iki kitų Joninių. Nors jo sporas vabzdžiai išnešioja gana toli, jis vis tiek yra reta ir mažai ištirta rūšis, kadangi gali gyventi tik po vešliais paparčio lapais. Šio keisto grybo grybieną ir paparčių šaknis sieja biologinė simbiozė, todėl sporos, patekusios ne po svetingais paparčių lapais, o ant kitų augalų, paprasčiausiai žūva. ...ir pamatysi tu lobius didžiausius Anksčiau, kai miškų ir jų gyventojų buvo nepalyginamai daugiau, o žmonių - kur kas mažiau, drąsūs lobių ieškotojai dažnai susidurdavo su šiuo slėpininguoju fenomenu. Kadangi grybo "žydėjimas" būdavo matomas tik ten, kur augo paparčiai, po jų lapais sklindanti šviesa ir plonytės grybienos gijos vadintos paparčio žiedu. Ir kokių tik stebuklingų galių jam nepriskirta! Štai ką rašė garsusis rusų rašytojas Nikolajus Gogolis: "Žmogus metė paparčio žiedą žemyn. Ir – koks stebuklas! – žiedelis nenukrito tiesiai, o ilgai skriejo ugniniu rutulėliu rūke, tarsi plaukė oru. Pagaliau pamažu ėmė leistis ir nukrito taip toli, kad jo žiedelis, ne didesnis už aguonos grūdą, vos buvo matyti. - Čia, - niūriai sušnibždėjo žmogui senė. – Kask čia, Piotrai. Tu pamatysi tiek aukso, kiek tau niekada net nesisapnavo". Kita paslaptingą augalą supančių legendų dalis pasirodo esanti gana arti tiesos - grybas tikrai turi psichotropinių galių. Žolininkai, gerai žinantys "liepsnojančio žiedelio" specifinį poveikį žmogaus psichikai, iš jo gamino ypatingus nuovirus. Bet koks žmogus, jų paragavęs, tarsi šamanas po musmirių viralo, įpuola transo būsenon – jį ištinka haliucinacijos ir fantastiški reginiai. Taigi galima sakyti, kad kurį laiką jis tampa savotišku aiškiaregiu. Visi jo pojūčiai be galo paaštrėja. Iš čia, matyt, ir kilo legendos apie paparčio žiedo gebėjimus suteikti žmogui galių matyti paslėptus turtus. Liaudies sakmių pagrindą, matyt, visada sudaro racionalūs dalykai, tik iki jų reikia sugebėti prisikasti, o tai tikrai nelengva. Parengė Kamilė Vitkutė
- "Resurrexit" - su džiazo prieskoniu
-
Oksana LAURUTYTĖ Kartu su šv. Velykomis į Šiaulius ateina festivalis "Resurrexit". Balandžio 25 - gegužės 8 dienomis vyksiančio festivalio programoje - vieni geriausių šalies profesionalių kolektyvų pasirodymai kupini staigmenų.
Tradicinis festivalis "Resurrexit" prasidės balandžio 25-ąją (pirmadienį) 18 val. Šiaulių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje. Atidaryme koncertuos Šiaulių valstybinis kamerinis choras "Polifonija" (vadovas Tomas Ambrozaitis). Fortepijonu gros Saulius Šiaučiulis, jam antrins buvęs šiaulietis Romualdas Lukošius. Skambės paties dirigento Vytauto Miškinio "Light Mass" - šviesios mišios, kurios labai tinka šį vėlyvą, bet šiltą ir šviesų Velykų laiką. Įėjimas į koncertą, kuriame persipins lietuvių liaudies muzikos intonacijos su džiazu, roku ir pop - nemokamas. Balandžio 26 d. (antradienį) 18 val. Šiaulių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje koncertuos pučiamųjų kvintetas "Penki vėjai" (vadovas Šarūnas Kačionas). Programoje skambės W. A. Mozart, P. Vasks, J. Damase, A. Part, V. Striaupaitės-Beinarienės ir kitų kompozitorių kūriniai. Balandžio 27 d. (trečiadienį) 18 val. Šiaulių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje pasirodys viena šalies žvaigždžių – vokalinis ansamblis "Balsai". Šviesūs, gražūs ir šaunūs atlikėjai, vadovaujami meno vadovo ir dirigento Egidijaus Kavecko, puikiai dainuoja, yra kupini kūrybinių ambicijų, tad nuolat tampa įvairių konkursų nugalėtojais. Balandžio 28 d. (ketvirtadienį) 18 val. Šiaulių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje koncertuosiantis Valstybinis choras "Vilnius" (meno vadovas ir vyr. dirigentas Povilas Gylys, dirigentas Artūras Dambrauskas) žada staigmeną - Ar. Ramirez "Missa Criolla". Šios Mišios - Lotynų Amerikos ritmų kupinas kūrinys. Kūrinio natas atrado garsus šalies tenoras Algirdas Janutas, kuris dainuos solo. Mušamaisiais gros Pavelas Giunteris. "Resurrexit" festivalio rengėjai tęsia tradiciją kviesti į festivalį atlikėjus iš susigiminiavusių miestų. Vieni jų - Plaueno konservatorijos džiazo grupė "Jazz-Combo Futur" (Vokietija). Lengvą "skanų" džiazą atliekantis jaunimas balandžio 30 dieną, šeštadienį, 15 val. koncertuos "Saulės" koncertų įstaigos vitražų salėje, o balandžio 29 d. (penktadienį) 14 val. - Kelmės rajono Tytuvėnų gimnazijoje. Balandžio 29 d. (penktadienį) 18 val. Šiaulių "Aušros" muziejaus Ch. Frenkelio viloje - dviejų dalių koncertas, kurio metu gros garsus pianistas iš JAV Martin Labazevitch ir koncertuos Valstybinis Vilniaus kvartetas. Tai - vienas geriausių Lietuvos kvartetų, kurio Šiauliai jau seniai negirdėjo. Gegužės 1 d. (sekmadienį) 16 val. Šiaulių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje vyks koncertas, skirtas Motinos dienai. Jame koncertuos Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijos styginių instrumentų orkestras, vadovaujamas Tomo Ambrozaičio. Programoje - J.S. Bach koncertas klavyrui ir orkestrui d-moll. Solo fortepijonu gros Klaipėdos universiteto Menų fakulteto absolventė Raimonda Juciūtė. Festivalio uždarymas - gegužės 8 d. (sekmadienį) 16 val. Šiaulių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje pasirodys Lietuvos kariuomenės orkestras (vadovas kapitonas Egidijus Ališauskas) ir Šiaulių valstybinis kamerinis choras "Polifonija" (vadovas Tomas Ambrozaitis). Programoje - G. Verdi, M. Ravel, J. de Meij, J. Rutter, J. Naujalio kūriniai. Lietuvos kariuomenės orkestras buvo praėjusių metų "Resurrexit" festivalio žvaigždė. Daugelis iš kariuomenės orkestro tikisi trankių maršų, tačiau orkestras geba nustebinti neįtikėtina dinamine amplitude - nuo subtiliausio "piano" iki griausmingo "forte". Festivaliui "Resurrexit" rengti lėšų skyrė Kultūros rėmimo fondas, Šiaulių miesto savivaldybė, akcinė bendrovė "Teo".
- Teatralai šventė Teatro dieną
-
Svajūnas SABALIAUSKAS Praėjusį šeštadienį Šiaulių dramos teatre paminėta Tarptautinė teatro diena. Vakaro metu apdovanoti geriausi metų aktoriai, pagerbti senjorai.
 | |  | Šiaulių miesto savivaldybės premija paskirta Juozui Bindokui. | | Šventinį vakarą Sigitas Jakubauskas skaitė Antano A. Jonyno eiles "Krioklys po ledu". |
Susirinkusiai publikai parodytas poezijos-muzikos spektaklis pagal Antano A. Jonyno eiles "Krioklys po ledu", kurias skaitė šiųmetės Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas aktorius Sigitas Jakubauskas. Jam talkino mušamaisiais Gintas Gascevičius, gitaristas Eligijus Žilinskas ir klavišininkas Gintaras Dzidolikas. Po spektaklio prasidėjo iškilminga ceremonija, kurios metu apdovanoti geriausi metų aktoriai ir pasirašyta sutartis tarp Šiaulių dramos teatro ir Šiaulių universiteto. Ant scenos Šiaulių dramos teatro vadovas Antanas Venckus ir Šiaulių universiteto rektorius Vidas Lauruška iškilmingai pasirašė sutartį ir užtvirtino antspaudais. Sutarčiai įsigaliojus, Menų fakulteto studentai galės dalyvauti spektaklių generalinėse repeticijose, semsis patirties iš profesionalų, studentai teatro fojė rengs parodas, savo darbų pristatymus. Vakaro metu tradiciškai įteiktos dvi Šiaulių miesto savivaldybės premijos, kurios šiais metais atiteko aktoriams Juozui Bindokui ir Nijolei Mirončikaitei.  | |  | Premija įteikta ir Nijolei Mirončikaitei, švęsiančiai savo 70-metį. | | Ramūno Karbauskio dovana - į sceną įvežtas vežimas su "Naisių vasaros" varškės sūriu. "Šiauliai plius" archyvo nuotr.
|
Verslininkas, meno mecenatas Ramūnas Karbauskis įteikė savo įsteigtas pinigines premijas dar dviem aktoriam: Jūratei Budriūnaitei už Lainos vaidmenį spektaklyje "Ponas Puntila ir jo tarnas Matis" bei Mirandolinos vaidmenį "Viešbučio šeimininkėje" bei Aurimui Pintuliui už kavalieriaus Ripafratos vaidmenį spektaklyje "Viešbučio šeimininkė". R. Karbauskis nepamiršo ir kitų teatro darbuotojų - į sceną įvežtas vežimas, prikrautas "Naisių vasaros" varškės sūrio, kuris po renginio išdalytas visiems Šiaulių dramos teatro darbuotojams. Šiaulių dramos teatro gildija kolegų prizus įteikė aktoriams Aidui Matučiui ir Donatai Kielaitei, kurie Šiaulių dramos teatre dirba pirmą sezoną. Prizas "Aktoriai dėkoja" įteiktas teatro archyvarui Rimantui Vaitiekūnui, kuris šiais metais išėjo į pensiją. Šiaulių dramos teatro vadovas A. Venckus priminė, jog rudenį teatras švęs 80-metį, ir pakvietė publiką dalyvauti šventiniuose renginiuose. A. Venckus šypsodamasis sakė, kad publika nepamirštų ir dar iki jubiliejaus dažniau lankytųsi spektakliuose. Teatras jubiliejų švęs rugsėjo 23 dieną. Jubiliejaus išvakarėse bus parodyta premjera Eugenijaus Švarco "Šešėlis". Spektaklį kurs legendinė režisierė Nataša Ogay, kuri jau šį savaitgalį atskrenda iš JAV.
- Šiaulių lopšeliui-darželiui "Dainelė" 30 metų
-
Jubiliejinis gimtadienis aplankė lopšelį–darželį "Dainelė". Savaitę įstaigoje vyko renginiai, skirti gimtadieniui paminėti.
 | | Net savaitę lopšelyje-darželyje "Dainelė" vyko įvairūs renginiai - ugdytiniai šventė darželio gimtadienį. "Dainelės" archyvo nuotr. |
Lopšelio-darželio ugdytiniai svečiams vaidino, šoko, deklamavo. Dainavo ne tik vaikai, bet ir moterų ansamblis. Renginio vedėjos pristatė ugdymo įstaigos viziją ir misiją. Lopšelio–darželio direktorės Alisės Andriuškevičienės teigimu, "Dainelė" yra stipri ir išskirtinė mažuoju teatru "Šypsenėlė", kuris jau 10 metų dalyvauja respublikiniuose lėlių teatrų šventėse–festivaliuose "Molinuko teatras" ir yra apdovanotas pagyrimo ir padėkos raštais. Mažojo teatro spektaklius matė ne tik Šiaulių, bet ir daugelio šalies miestų miestelių mažasis žiūrovas. Darželyje įgyvendinamas projektas "Vaidina visas lopšelis–darželis "Dainelė": vaiko kompetencijos ugdomos pasitelkus vaidybą, lėlės moko vaikus pažinti raides, skaičiuoti, saugaus eismo taisyklių, dalyvauja visuose renginiuose ir šventėse, išlydi ugdytinius į mokyklą, padeda adaptuotis lopšelyje. Šis projektas atnaujinamas ir įgyvendinamas kiekvienais mokslo metais. Vaikai, žaidžiantys teatrą, yra linksmi, drąsūs, savarankiškesni, laisvesni, darbštesni, draugiškesni. Jau 11 metų ši įstaiga vykdo Sveikos gyvensenos ugdymo programą, yra pripažinta sveikatą stiprinančia mokykla. Mažasis teatras formuoja vaikų sveikos gyvensenos, higienos įgūdžius. Sveikos gyvensenos projektai įgyvendinami ne tik įstaigoje, mieste, bet ir šalyje, lopšelio-darželio pedagogai yra respublikinės ikimokyklinių įstaigų darbuotojų asociacijos "Sveikatos želmenėliai" nariai. Įstaigos bendruomenei leidžiamas laikraštis "Naujienų kraitelė". Esame dėkingi visiems, kurie aplankė ir pagerbė mūsų bendruomenę jubiliejaus proga. Nijolė Kiškūnienė, direktorės pavaduotoja ugdymui
- Prieš linksmybėms nutrūkstant...
-
Aišku, Užgavėnės nuo seniausių laikų švenčiamos kūrybingai - visi trokšta iki valios prisisiautėti prieš rimtąjį gavėnios metą. Kai kuriose valstybėse Užgavėnių linksmybės trunka savaitę, o kiekviena diena tituluojama vis kitaip. Štai Rusijoje pirmadienis vadinamas susitikimų diena, antradienis - žaismingąja, trečiadienis – saldžiąja, ketvirtadienis – plačiąja, penktadienis – uošvės mėgiamąja, šeštadienis – svainės išrinktąja, sekmadienis - nubučiuotąja.
Visas krikščioniškasis pasaulis žiemai baigiantis persisunkia Užgavėnių nuotaikomis. Neatsiejamu šventės atributu tampa blynai. Vaišinamasi jais pagal kiekvienoje šalyje įsišaknijusias tradicijas, pavyzdžiui, ukrainietė šeimininkė stengiasi nudžiuginti savo šeimos narius, draugus ir giminaičius blynais, iškeptais tik pagal jai vienai žinomą receptą. Jo paslaptį ji kruopščiai stengiasi nuo visų nuslėpti. Kulinariniu meistriškumu garsėja mūsų kaimynės baltarusės. Čia blynais pradedama rūpintis jau Užgavėnių išvakarėse. Tešlos užmaišymas yra laikomas magišku veiksmu, tad baltarusės laikosi ypatingų apeigų. Ruošiama tešla vakare, dangaus skliaute pasirodžius mėnuliui. Maišant kalbama: "Mėnuli mėnulėli, auksiniai tavo rageliai, žvilgtelk pro langelį, papūsk į tešlelę." Tikima, kad nuo ištartų apeiginių žodžių blynus pavyksta iškepti ypatingus: aukso spalvos, nėrinių rašto, begalinio plonumo... Ne veltui kiekvienuose namuose Užgavėnių išvakarėse pasklinda mielinės blyninės tešlos aromatas, o rytą pasigirsta į keptuves pilamo skysčio šnypštimas. Neįtikėtina daugybė blynų suvalgoma per žiemos pabaigos šventę Serbijoje, tik blynus čia įprasta valgyti ne su tradicine grietine, uogiene ar spirgučiais, o su žuvimi, silkėmis ir ikrais... Itin įdomių tradicijų laikomasi Slovakijoje. Užgavėnių savaitės trečiadienį slovakų uošvės kviečia į savo namus pasisvečiuoti neseniai ištekėjusias dukteris su žentais. Tą dieną mylimo žentelio garbei susirenka papuotauti visa giminė. Tos pačios savaitės penktadienį jau žentas kviečia pas save uošvius blynų. Tiesa, šios vaišės yra gana specifinės. Pagal paprotį žentas su savo žmona prašo atėjusių uošvių pamokyti juos proto, išminties, ir tokį prašymą tėvai paprastai laiko didele garbe. Apie tai tuoj pat sužino visi kaimynai ir giminės. Užtat jeigu žentas imtų šį paprotį ignoruoti, nesantaikos tarp jo ir žmonos giminių būtų sunkoka išvengti. Seniau apskritai laikytasi kuriozinės šio papročio pusės: pakviestoji uošvė turėdavo išvakarėse atgabenti į jaunosios poros namus visą "blyninį rekvizitą": keptuvių, dubenėlių, semtuvėlių... Uošvis duodavo miltų ir sviesto. Užgavėnes yra aprašę daugelis rašytojų. Štai ištrauka iš vaizdingo rusų rašytojo Antono Čechovo apsakymo: "Blynai buvo apskrudę, porėti, putlūs, tarsi pirklio dukters pečiai... Podtykinas nusišypsojo ir susižavėjęs apipylė juos karštu sviestu. Po to, tarsi kaitindamas savo apetitą ir mėgaudamasis pagunda, lėtai aptepė juos ikrais. Vietas, ant kurių nepateko ikrų, jis užpylė grietine... Dabar teliko mėgautis valgymu, ar ne tiesa? Betgi ne!.. Podtykinas žvilgtelėjo į savo kūrinį... Šiek tiek pamąstęs, užkrovė ant blynų patį riebiausią lašišos gabalą, kilkę ir sardinę. Ir tik po to, kone alpdamas ir dusdamas, susuko abu blynus į tūtelę, jausmingai išlenkė taurelę degtinės, atsikrenkštė ir prasižiojo"... Patys blynai skirtingose valstybėse kepami nevienodai: iš kvietinių ir grikinių, miežinių ir žirninių miltų; užmaišyti su mielėmis ir su rūgusiu pienu; su įdaru ir be jo. Tad kažin ar verta stebėtis, kad per Užgavėnes blynus kerta visi – ir turčiai, ir vargšai, už paskutinius skatikus nusipirkę gatvėje parduodamą blynelį... Varžybose atsigauna širdis Prisivalgius blynų puolama laukan - juk reikia išlieti susikaupusią energiją... Rusijoje, Čekijoje ir kitose slaviškuose kraštuose itin mėgstama su vėjeliu palenktyniauti į roges pasikinkius grynakraujus ristūnus. Lekia, švilpia keliais margaspalvės vežėčios, išdabintos spalvotais kaspinais, popierinėmis gėlėmis, skamba žirgų pakelėse pririšti metaliniai varpeliai... Kiek juoko, krykštavimo, nutrūktagalviškumo, veržlumo... Itin gausiai pasilinksminimų vietas lanko graikai - su draugų būriais jie įsiveržia į vyno restoranėlius. Užgavėnių karnavalų metu paprastai neveikia jokios kontoros, prekybos įstaigos, netgi vaikai nelanko mokyklų. Visos pramogų įstaigos vakarais būna perpildytos šiaip jau santūrioje Austrijoje. Ramieji austrai savo siautėjimą aiškina taip - nepasilinksminsi per Užgavėnes, vadinasi, visi metai bus liūdni. O sielą ir kūną sušildo šios šalies miestų miestelių gatvėse pardavinėjamas karštas vynas, alus ir dešrelės. Bulgarijoje šių švenčių proga visur surenčiamos laikinos scenos, išdabintos spalvingomis iškabomis ir vėliavėlėmis. Ant pakylų užkopę artistai, pasipuošę maskaradiniais kostiumais, kviečia žmones rinktis pasižiūrėti linksmų vaidinimų, pantomimos, akrobatų, fokusininkų pasirodymų, pasiklausyti kupletų. O jau palapinių gausybė – su įvairiais saldumynais ir, žinoma, pyragais. Skambias melodijas groja dūdų orkestrai, armonikas virkdo kaimo muzikantai, vaikai krykštauja sūpuoklėse ir karuselėse. Makedonijoje Užgavėnės neįsivaizduojamos be tradicinių sporto šakų varžybų – imtynių, iš sniego nulipdytų tvirtovių šturmo, stipruolių galios išbandymo. Ši "plačios sielos šventė" daugelyje šalių pradeda rimti tik savaitės pabaigoje. Įsišėlus sunku apsiraminti, juo labiau – priprasti prie minties, kad linksmybėms atėjo pabaiga. Juk savo rūsčius reikalavimus jau pateikia didysis pasninkas. Parengė Kamilė Vitkutė
- Šeimyninis šlagerių duetas
-
Alvydas JANUŠEVIČIUS Dainininkė Birutė Petrikytė su dukra Andželika planuoja netrukus koncertuoti Šiauliuose. Garsus šeimyninis duetas sako, kad dainuoja tiek, kiek širdis liepia. Dainininkės dabar organizuoja tarptautinį šlagerių festivalį.
 | Birutė Petrikytė ir jos dukra Andželika puikiai viena kitą papildo ne tik scenoje. Birutės PETRIKYTĖS asmeninio archyvo nuotr. |
"Vogtos" dainos - laisvės gurkšnis Birutę Petrikytę ir jos dukrą Andželiką žino visi, o jų dainas mėgsta tie, kuriems patinka garsiausi pasaulio šlageriai. Šlagerių primadona Birutė dabar gyvena su vyru Igoriu, dainuoja su dukra Andželika ir džiaugiasi anūku Antanu. Kai Birutė uždainuodavo dainą "Tik tu ateik", žiūrovai jos nepaleisdavo nuo scenos. Šią dainą parašęs Vytautas Kernagis dedikavo savo kūrinį būtent B. Petrikytei. Dainininkės dukra Andželika dažniausiai koncertuoja kartu. Moteriškas šeimyninis duetas vienas kitą papildo. Birutės balsas skamba tarsi krištolas, o Andželikos - lyg plaukiantis smėlis. Mama – skambių šlagerių karalienė, o dukra – roko ir džiazo atstovė. Likimas lėmė, kad dauguma B. Petrikytės kartos dainininkų turėjo dainuoti "vogtas" dainas. Tokie buvo laikai – daina, radijo bangomis prasiskverbusi pro geležinę sovietinės santvarkos uždangą, pamalonindavo klausytojų ausis. Tai buvo laisvės gurkšnis muzikos mėgėjams, o muzikantams - galimybė tobulėti. Muzikantai skubėdavo užrašinėti natas, kompozitoriai kūrė žodžius, o dainininkai jas perdainuodavo visų muzikos mėgėjų džiaugsmui. Taip gebėjome neatsilikti nuo pasaulio muzikos tendencijų. Brangus kiekvienas žiūrovas Abi dainininkės sako, kad liptų į sceną, net jei susirinktų vos dešimt ar mažiau gerbėjų. Andželika prisimena niekada nesiekusi tapti jokių konkursų nugalėtoja. Jai nereikėjo oficialaus pripažinimo. Pakako sužavėto klausytojo žvilgsnio ir gėlių puokštės. "Išmokau vieną mamos dainą ir sudainavau ją restorane. Po žiūrovų reakcijos supratau, kad dainuosiu", - prisimena Andželika, kuriai turėjo būti sudėtinga išgarsėti mamos šešėlyje. Likimas lėmė kitaip. Birutės klausytojai mielai priėmė Andželikos dainas. Andželika savo repertuarui renkasi daugiau roko balades, kurias dainavo Celine Dione, Whitney Houston. Dainininkė nuo mažens lydėjo mamą į visus koncertus. Dar būdama maža, ji jau spaudė ranką estrados briedžiui Adolfui Jaruliui, scenos princui Ryčiui Cicinui: "Užaugau tarp garsių dainininkų ir mačiau, kad jie yra paprasti žmonės. Gal todėl niekada nejaučiau noro pakilti virš visų, o tiesiog dainuoti tai, kas man patinka." Birutė sako, kad pirmasis ją estrados primadona pavadino Arūnas Valinskas. Nuo to laiko taip ją vadina daugelis renginių vedėjų. "Dabar kiekvienas, užlipęs ant scenos, žvaigždė, nors daugelis nespėja nė žybtelėti", - sako ji. Dainininkė pamena, kad anksčiau į sceną bet kam užlipti nepavykdavo. Veikė stipri kompozitorių sąjunga, kuri tarsi filtras praleisdavo tik pačius geriausius. Pripažinimas Birutė 1976 metais tapo festivalio "Vilniaus bokštai" nugalėtoja. Po šio triumfo laimėjimai pažino tarsi iš gausybės rago. Tais pačiais metais ji pripažinta populiariausia Lietuvos dainininke. 1979 m. - festivalio "Liepojos gintaras", Jerevane vykusio tarptautinio ansamblių ir solistų konkurso laureatė. 1981 m. – tarptautinio Jaltos muzikinio konkurso laureatė. Tais metais ji vienintelė iš Lietuvos buvo pakviesta dalyvauti tarptautiniame Maskvos festivalyje "Daina" ir tapo laureate. Kovo 8-oji – Tarptautinė moters diena. Apie kokias dovanas ir staigmenas galvoja dainininkės? Birutė nusišypso: "Kaip bebūtų keista, labai norėčiau, kad man per šią šventę padainuotų ne vyras, o moteris – Barbra Streisand. Labai norėčiau ir su ja padainuoti." Andželikos svajonė - "Scorpions". Ji būtų laimingiausia, patekusi į šių roko baladžių liūtų koncertą. Padainuoti su jais kokią nors garsią baladę būtų tiesiog palaima. Dabar abiem dainininkėm scena – tik širdies atgaiva. Didžiausias jų muzikinis darbas ausimis negirdimas. Jos abi organizuoja tarptautinį šlagerių festivalį, kuris vyks rugpjūtį. Abi moterys sako labai mėgstančios dainas apie jūrą, nes gimusios ir užaugusios pajūryje. Vos įvažiavusios į Klaipėdą pajunta jūros kvapą. Užplūsta vaikystės prisiminimai.
- Žiemos šventėje - sportas ir linksmybės
-
Praėjusį sekmadienį prie Rėkyvos ežero įvykusi Žiemos šventė sulaukė dalyvių ir svečių lyg vasarą. Apie tris tūkstančius žmonių pramogavo ant ežero ledo ir paplūdimyje.
 | Ledrogių varžybose rungėsi "Ice-Optimist" ledo jachtų klasė - 8-15 metų berniukai ir mergaitės. Artūro STAPONKAUS nuotr. |
Itin geras oras prie ežero pritraukė būrius rėkyviškių ir šiauliečių. Tradicinėje Žiemos šventėje, be jau įprastų sporto atrakcionų, poledinės žūklės varžybų, sniegomobilių ir jėgos aitvarų, šunų vikrumo varžybų, žiūrovų susidomėjimo sulaukė parodomieji aviamodelių skraidymai. Balto ledo ir žydro dangaus fone radijo bangomis valdomi pilotažiniai aviamodeliai atliko įvairias figūras. Žiemos šventė niekad neapsieina be sveikuolių, tie, kurie nesimaudo ledinėje eketėje, propaguoja šiaurietišką vaikščiojimą. Grojant liaudiškai kapelai "Šelmiai" buvo uždegtas šventės laužas, koncertavo vaikų studija "Svirplys", grupė "Patruliai". Žiemos šventę ryškiai nuspalvino, pagyvino ir pagražino poledinės žūklės dalyviai. "Tiek daug žvejų ant Rėkyvos ežero anksčiau nebuvau mačiusi", - teigė šventės organizatorė Olga Osterova, Šiaulių kultūros centro Rėkyvos skyriaus vedėja. Poledinės žūklės varžybų organizatorius - Arvydas Kšivickas, "Klevo" sporto mokyklos instruktorius-metodininkas. Varžybose dalyvavo 36 žmonės, visi šiauliečiai. Keturiolikmetis Ignas Musnickas buvo jauniausias žvejys, o vyriausias - 72-ejų Adolis Stafeckis. Vasario 6-ąją ant Rėkyvos ežero ledo vyko žiemos šventės "Šiauliai 2011" ledrogių varžybos. Ledrogių varžybų organizatorė - Šiaulių buriuotojų klubo viceprezidentė Irutė Žičkuvienė. "Šiauliai plius" informacija
- XVI vyskupo M. Valančiaus skaitymų konkursas
-
Šiauliuose surengtas tradicinis, jau šešioliktasis, vyskupo M. Valančiaus skaitymų konkursas. Baigiamajame ture dalyvavo dešimt 5-9 klasių ir dvidešimt 10-12 klasių moksleivių iš 11 miesto mokyklų ir Šiaulių rajono Žarėnų pagrindinės mokyklos.
 | "Juventos" pagrindinės mokyklos septintokės G. Kavaliauskytė, G. Andriūnaitė ir D. Budinavičiūtė. Alberto GRIGANAVIČIAUS nuotr. |
Jaunesniųjų grupėje pirmą vietą laimėjo "Juventos" pagrindinės mokyklos septintokės Gabija Kavaliauskytė, Gabrielė Andriūnaitė ir Dominyka Budinavičiūtė (mokytoja Rita Liutkevičiūtė), parengusios programėlę pagal M. Valančiaus kūrinį "Vingrai". Antroji vieta atiteko "Romuvos" pagrindinės mokyklos aštuntokei Vaidai Visockytei (mokytoja Jolanta Stulgienė) – pagal K. Gudonytės "Blogos mergaitės dienoraštis", trečioji vieta – Aurelijai Kavitovai (mokytoja Dalia Vėlaitienė) už M. Karčiausko "Prūsijos karo vado pamokslą lietuviams". Vyresniųjų grupėje pirmąją vietą laimėjo daugkartinis šių konkursų laureatas "Romuvos" gimnazijos 11 klasės mokinys Armandas Lazdauskis (mokytoja Dalia Vėlaitienė) už J. Erlicko "Žygius Jeruzalėje ir kitur". Antroji vieta atiteko Šiaulių universiteto gimnazijos vienuoliktokėms Astai Petreikytei, Orintai Noraitei ir Gintarei Visakavičiūtei (mokytoja Violeta Šukienė) už publicistinę kompoziciją "Laumės", trečioji vieta – Didždvario gimnazijos abiturientei Daliai Traškinaitei (mokytoja Vida Balčiūnienė) už E. Mikulėnaitės "Jurą". Laureatai, juos parengusios mokytojos apdovanoti diplomais, atminimo dovanėlėmis ir knygomis. Devyniems moksleiviams įteikti paskatinamieji diplomai ir knygos, kitiems – padėkos raštai ir knygos, mokytojoms – padėkos raštai. Dėkojame "Žiburio" knygynui, "Saulės deltos" leidyklai už paramą knygomis, miesto ir rajono Švietimo skyriams ir Moksleivių namams už organizacinę ir metodinę paramą. Didžiuojamės, kad 1994 metais surengto pirmojo konkurso nugalėtoju tapęs ir skaitovų sąskrydyje Nasrėnuose geriausiu vyskupo M. Valančiaus vaikaičiu pripažintas Deivydas Staponkus yra skelbiamas kandidatu į kultūros ministro postą. Albertas Griganavičius, Vyskupo M. Valančiaus Blaivystės sąjūdžio Šiaulių sk. pirmininkas
- Žurnalistai vėl "badėsi" vinimis
-
Oksana LAURUTYTĖ Penktadienį Šiaulių žurnalistai jau aštuntą kartą "kalė" vinis - tradicinės šventės metu buvo apdovanoti ne už gerus darbus, bet patirtas tragikomiškas situacijas, padarytas juokingas klaidas, prasprūdusį netikusį žodį. Unikalaus šalyje žurnalistų renginio "Metų vinys" laukė ne tik patys žurnalistai, bet ir jų nuolat kritikuojami valdininkai - juk tai puiki proga pasijuokti ir šventės proga įteikti dovanas plunksnos broliams ir sesėms.
 | "S plius" televizijos žinių tarnybos vadovei Nijolei Visockienei "vinį" pakviesta įteikti Loreta Liubavičienė, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ryšių su visuomene specialistė. Centre - šventės vedėjas Rolandas Parafinavičius.
Alvydo JANUŠEVIČIAUS nuotr. |
"Čiulbingala" Šiųmetis renginys "Metų vinys", palyginti su ankstesniaisiais, surengtas vėlokai. Dėl skurdaus biudžeto lėšų šventei surengti buvo mažoka, tad žurnalistai ilgai diskutavo, ar besusirinkti švęsti ir pasijuokti iš savo klaidų. Šventė įvyko ir kolegos vienbalsiai sutiko, kad šioje situacijoje labiausia nusipelnė žurnalistas Sidas Aksomaitis. "Respublikos" žurnalistas sukūrė eilėraštį, kuris tapo stimulu neatsisakyti tradicinės šventės: Vinims, nors sunkmečio kūju daužytoms ir lankstytoms, Nebaisios anei rūdys, anei Landsbergis, anei mirtis. Net ir aptalžyta vinis tvirtesnė bus už šimtą plytų, Greičiau jau priekalas suskils į šipulius, nei užsilenks vinis... Nuolatinis šventės vedėjas Rolandas Parafinavičius prisipažino, kad "naujojo klasiko" Sido eilės vertos apdovanojimo nominacijoje "Čiulbingala negali nelakštėti". Vis dėlto "Lakštingala 2010" buvo pripažintas Šiaulių televizijos žurnalistas Gediminas Beržinis už parašytą scenarijų filmui apie Šeduvos gimnaziją. Pagal šį scenarijų montuotojas turėjo "suklijuoti" rimtą pristatomąjį filmą apie gimnazijos veiklą ir gyvenimą. Scenarijus skambėjo taip: "Šeduvos vaizdas, arkliukas važiuoja. Atvažiuoja prie bažnyčios. Atsisėda. Meldžiasi. Kepurytė, kepurytė, kepurytė. Važiuoja į gimnaziją, išlipa iš vežimo (viskas juodai balta). Iš juodo fono - kojos, nusileidžiančios į batukus (jau spalvota), plaunasi dantis, spaudžia rankeną ir išeina..." Atsiimdamas "vinį" - kalvio Alberto Martinaičio nukaldintą meno kūrinį - G. Beržinis prisipažino esąs itin pagerbtas. Jis yra pelnęs tarptautinių apdovanojimų, tačiau pastarasis įvertinimas jam esąs mieliausias. "Geras klausimas" Nominacijoje "Geras klausimas" nugalėtoju pripažintas Šiaulių televizijos operatorius Algis Dilinskis. "Vinis" jam įteikta dėl susiklosčiusios paradoksalios situacijos dėl jo pavardės. Algis "Šiaulių televizijoje" dirba nuo 2003 metų. Karjerą televizijoje pradėjo dirbdamas vairuotoju, vėliau tapo operatoriumi. Jau keletą metų jo pavardė figūruoja "Žinių" reportažuose ar laidų titruose. Visai neseniai Algis paklausė: "O kodėl jūs rašote titruose, kad aš Dilinskas?" Žinių tarnyba ėmė juoktis: "O tai kokia tavo pavardė?" Vyras atsakė: "Šiaip aš Dilinskis". Kolegoms kilo klausimas, kodėl jis niekada nesakė, kad ne taip jo pavardė rašoma "A man gerai ir taip, ir taip", - atsakė Algis ir nuėjo. Žinių tarnybos vadas iškart paliepė montuotojui pakeisti Algio pavardę. Taip po kelerių metų žurnalistai ir sužinojo, su kuo dirba. "Gudrutis" ir "Metų dainius" Itin daug apdovanojimų pelnė Šiaulių televizijos darbuotojai. Štai nominacijoje "Gudrutis" apdovanojimas įteiktas pastarosios televizijos žurnalistui Aleksandrui Apočkinui. Žurnalistas atvyko į Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate duris atvėrusią atnaujintą cheminę laboratoriją. Joje tiriama naminė degtinė iš visos apskrities. Atvykusius žurnalistus pasitiko darbuotojos ir aštrūs tiriamų gėrimų kvapai. Aleksandras ėmė svarstyti, kokiais vaizdais iliustruoti reportažą, todėl pareigūnams pasiūlė: "Gal papilstykit?" Po nejaukios tylos Aleksandrui teko teisintis: "Čia ne kvietimas išgerti, tik neteisingai ištartas prašymas". "Metų dainiumi" pripažinta Šiaulių televizijos darbuotoja Aina Valčiukaitė už parengtą reportažą apie Užgavėnes. Tekstas skambėjo taip: "Nuo seno buvo tikima, kad jei per Užgavėnes gerai ir sočiai privalgysi, būsi sveikas ir sotus visus metus. Tad riebiais, namuose keptais blynais ir kitais tradiciniais valgiais vieni kitus vaišino patys šventės dalyviai. Daugelį viliojo ir pakrantėje kepamų blynų kvapas. Ne ką linksmiau Užgavėnės buvo švenčiamos ir Šiaulių rajone." "Kamasutra" "Vinimi" buvo apdovanota "Kamasutros" nominacijoje nugalėjusi "S plius" žinių tarnybos vadovė Nijolė Visockienė už itin juokingą situaciją, kurioje jai teko atsidurti. Žurnalistė atvyko į daugiabučius administruojančią bendrovę kalbinti jos naujo direktoriaus Justino Vištorto. Šis valdininkas kažkada dirbo Savivaldybėje ir pagarsėjo tuo, kad po darbo šoko striptizą. Nijolei valdininkas pasirodė matytas, tad ji ėmė sukti galvą kur. Pokalbio metu ji vis bandė prisiminti, iš kur jį žino, ir vis klausinėjo: "Gal Jūs koks nors aktyvus studentas buvote, kad aš Jus įsidėmėjau?" "Ne", - atsakė naujasis bendrovės direktorius ir bandė nukreipti kalbą, kad nebūtų demaskuotas, tik spėjęs užlipti ant naujo karjeros laiptelio. Nijolė bandė dar: "Tai gal Jūs iš J. Janonio gimnazijos? Ar nebuvome ten susitikę?" Jaunuolis paneigė, bet Nijolė neatlyžo: "Tai gal kokiame nors kolektyve šokote?" (Jau šilčiau - aut. past.). "Ne. Tikrai nežinau, kur Jūs galėjote mane matyti", - pokalbį užbaigė direktorius, buvęs striptizo šokėjas. Tik grįžusi į redakciją Nijolė "atgamino", kas toks buvo J. Vištortas. "Provokatorius 2010" Metų provokatore pripažinta "Šiaulių krašto" žurnalistė Nijolė Koskienė. Žurnalistė rengė laikraščio priedą apie dinastijas. Ieškodama pašnekovų, paskambino Šiaulių vyskupui Eugenijui Bartuliui: "Laba diena. Rengiame priedą apie dinastijas. Gal žinote mūsų krašte kokią nors kunigų dinastiją? Bet kad būtų mažiausiai trys kartos: tėvas, sūnus..." Šioje vietoje Nijolė suprato, kad vyskupas gali ir nesuprasti klausimo: "Na, nebūtinai tėvas ir sūnus (ot, velnias, ir vėl, - aut. past.), ta prasme, gali būti dėdė..." Vyskupas pažadėjo paieškoti, bet ar surado, istorija nutyli. Dėl savo "kliurkų" juokėsi ne tik nominantai - publika net ašaras šluostėsi. Plojimais į sceną plunksnos broliai lydėjo kolegas ne tik atsiimti nominacijų - plojo ir nominantus įvardijusiems, netuščiomis į žurnalistų šventę atėjusiems valdžios atstovams - Šiaulių vicemerei Almai Javtokienei, Šiaulių savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojui Deniui Michalenko, Šiaulių rajono savivaldybės vicemerei Ingridai Venciuvienei, atstovams spaudai bei Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkui Dainiui Radzevičiui. Juoko ašaras spaudė ir dviejų Šiaulių televizijų parengti siužetai iš televizininkų gyvenimo.
- Regiono tautodailininkai prisistatė bendroje parodoje
-
Irena BUDRIENĖ Šiaulių dailės galerijoje atidarytoje 44-ojoje Šiaulių regiono tautodailės parodoje galima pamatyti daugiau nei pusantro tūkstančio darbų, kuriuos pateikia 351 autorius. Iš darbų margumyno išsiskiria keturios autorinės parodos – tai Eugenijaus Arbušausko kaukės, Reginos ir Vytauto Mataičių keramika, Angelės Steponavičienės karpiniai ir Algirdo Zibalio akvarelės.
 | Eugenijaus Arbušausko Užgavėnių kaukės. |
Tautodailininkų dėka išsaugojami senieji kaimo amatai, tautinių juostų ir lovatiesių audimo paslaptys perduodamos iš kartos į kartą. Parodoje eksponuojami ne tik tradicinių raštų rankšluosčiai, staltiesės, lovatiesės, lino kostiumai, bet ir šiuolaikiniai rankdarbiai – megztos suknelės, šilkiniai šaliai, karoliukais puoštos riešės, veltiniai papuošalai ir kiti meniškai sukurti niekučiai. Parodoje ypač gausu keramikos darbų – ir tradicinių, ir modernių. Įprastai išmargintos puodynės primena senelių kaimą, kiti darbai akį traukia ryškiomis spalvomis ir ekspresyviomis formomis. Kalvių darbai solidūs ir pritaikomi namuose: šviestuvai, baldai, židinio įrankiai. Įdomios akmens skulptūros. Medžio darbai taip pat tinka interjerui papuošti: verpstės, milžiniški samčiai, mažos skrynelės ir kraičio skrynios, originalios skulptūrėlės. Mažųjų parodos lankytojų dėmesį traukia žaislinis mažai apdirbto medžio traukinukas. Šiaulių regiono tautodailininkai stiprūs tapybos darbais, tarp kurių daugiausia peizažo, senojo kaimo vaizdų, natiurmortų. Neatsisakoma papročių meno: gausu įspūdingų kaukių, meniškų karpinių, spalvingų verbų, tradicinių margučių ir sodų. Lankytojų žvilgsnius ypač traukia retrospektyvinė Elenos Adomaitienės iš Akmenės rajono primityviosios tapybos ekspozicija. Ne vienoje šalyje vykusiose meno parodose pripažinimo sulaukę darbai mėgiami ir gimtajame krašte. Prabangi juodoji Reginos ir Vytauto Mataičių keramika išsiskiria meniškumu ir subtilumu. Neseniai penkiasdešimtmečio jubiliejus atšventę autoriai parodai pristato pastaraisiais metais sukurtą kolekciją. Kitos autorinės – Užgavėnių kaukių – parodos kūrėjas Eugenijus Arbušauskas ne tik demonstruoja lankytojams daugybę profesionaliai išdrožtų kaukių, bet ir atsiprašo, kad šios nepadėjo laiku išvaryti žiemos... Tautodailės parodos atidaryme dalyvavę miesto, apskrities vadovai bei šalies įstaigų atstovai nemažam būriui tautodailininkų už etnokultūros puoselėjimą įteikė apdovanojimus. Šiaulių miesto mero padėkos raštai atiteko karpinių meistrei Angelei Steponavičienei ir tapytojui Algirdui Zibaliui, apskrities viršininko padėkos raštai už liaudies tradicijų puoselėjimą ir aktyvų dalyvavimą parodose – Užgavėnių kaukių meistrui Eugenijui Arbušauskui, keramikui Vytautui Mataičiui. Lietuvos tautodailininkų sąjungos padėkos raštas įteiktas keramikei Reginai Mataitienei, o kultūros ministro padėkos raštai – tapytojai Elenai Adomaitienei ir menotyrininkui Vyteniui Rimkui. Šiaulių regiono parodoje Lietuvos liaudies kultūros centro atstovai išrinko taikomosios ir vaizduojamosios tautodailės laureatus, o pirmųjų vietų laimėtojas Eleną Adomaitienę bei Reginą Mataitienę pakvietė dalyvauti aukščiausiojo šalies tautodailės apdovanojimo "Aukso vainikas" finale, kuris vyks Rokiškyje kitais metais per Tris karalius. Į Šiaulių regioną garbingas apdovanojimas jau yra atkeliavęs – 2009-aisiais "Aukso vainiku" apdovanotas šiaulietis Antanas Dundulis už juostų kolekciją, kurią etnokultūros specialistų komisija pripažino meniškiausia. "Aukso vainiko" apdovanojimai Lietuvoje teikiami jau šeštus metus.
- "Laiptų galerija" švenčia 18-ąjį gimtadienį
-
Ričardas JAKUTIS Atrodo, taip neseniai duris atvėrusi "Laiptų galerija" kvietė šiauliečius į pirmąją parodą, kurioje fotografijas, aplikacijas ir monotipijas demonstravo italų menininkai Enzo, Nando ir Pepe Rosamilia. Atrodo, neseniai, bet tai buvo prieš 18 metų, 1992-ųjų pavasarį. Per 18 metų "Laiptuose" surengtos 442 parodos, sėkmingai vyksta festivaliai "Šiaulių Monmartro respublika", "Literatūrinis žiemkelis", "Pažink save mene"...
 | | Svetingoji "Laiptų galerijos" direktorė Janina Ališauskienė (centre) džiaugiasi nauja, šįkart - tėvo Edmundo (dešinėje) ir sūnaus Martyno Gaubų paroda. |
Galerijoje savo parodas rengė, drąsiai galima pavadinti, lietuvių dailės žvaigždės – Nomeda ir Šarūnas Saukos, Valentinas Antanavičius, Ričardas Bartkevičius, Rimas Bičiūnas, Jonas Daniliauskas, Stasys Eidrigevičius, Gintaras Palemonas Janonis, Vaclovas Krutinis, Mindaugas Skudutis ir kt. Neseniai Vilniuje vyko mūsų dailės klasiko Vytauto Kasiulio paroda. Pirmoji šio dailininko paroda Lietuvoje buvo surengta "Laiptų galerijoje". Į ją Šiauliuose tuomet plūdo dailės mėgėjai iš visos šalies. Ne mažesnį susidomėjimą buvo sukėlusi ir kito lietuvių dailės klasiko Jono Mackevičiaus tapybos darbų paroda. "Laiptų galerija" savo fonduose turi didžiausią Lietuvoje mūsų egzilio dailininkų grafikos darbų kolekciją, kurią rodo ne tik galerijoje, bet ir kituose šalies miestuose ar net už Lietuvos ribų. Kolekcijos branduolį sudaro dviejų generacijų dailininkų - Pauliaus Augiaus–Augustinavičiaus, Prano Gailiaus, Žibunto Mikšio, Viktoro Petravičiaus, Telesforo Valiaus, Alberto Veščiūno - kūryba. Kad "Laiptų galerija" šiauliečių mėgiama, liudijo ir kovo 19-osios vakaras, kai čion rinkosi gausus būrys meno mėgėjų paminėti 18-ąją jos brandą. "Laiptų galerijos" direktorė Janina Ališauskienė trumpai prisiminė tą 18 metų kelią, sėkmes ir problemas, pati direktorė ir galerijos darbuotoja Reda Juzulėnienė su Šiaulių dramos teatro aktoriais Juozu Bindoku ir Rolandu Dovydaičiu bei saksofonininku Audriumi Jonaičiu "sužaidė" literatūrinį-muzikinį montažą, kuris nukėlė į mokyklos baigimo dienas (juk 18 metų), o vakaro centrinė ašis buvo menininkų tėvo ir sūnaus Edmundo ir Martyno Gaubų parodos atidarymas. Dailės kritikai vieningai pripažįsta, kad nepaisant jų kūrybos skirtumų šie menininkai turi daug bendra. Radviliškietis Edmundas Gaubas - elektrikas, laisvalaikiu - medžio drožėjas, Tautodailininkų sąjungos narys. Parodoje jį išvydome kaip kūrėją monumentalistą, drauge - ir kaip kamerinių skulptūrų autorių. Stebiesi Edmundo medžio pajautimu, atsidavimu tam, ką daro, tad drąsiai galima tvirtinti, jog jis lygiuojasi į geriausių Lietuvos medžio drožėjų gretas. Istoriškai prasmingas jo išdrožtų Lietuvos kunigaikščių ciklas, bet, be abejo, visų dėmesys krypo į didžiulį medžio bareljefą "1410 metai. Lietuviai grįžta" (1,0 x 3,4 m.), skirtą Žalgirio mūšiui. Bareljefe autorius išdrožęs net per šimtą skulptūrų. Prie šio kūrinio, kuris skirtas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui ir pergalingo Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejui, dailininkas triūsė aštuonerius metus, bet baigė laiku – 2009-aisiais. Edmundo sūnus Martynas – profesionalus menininkas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, galintis pasipuikuoti savo parodomis Lenkijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Danijoje, Švedijoje - sakė, jog tai pirmoji jo ir tėčio paroda. "Laiptų galerija" – antrieji Martyno namai. Čia jis dirba, kuria, o su galerijos 18-uoju gimtadieniu sutapo ir jo asmeninis jubiliejus – trisdešimtmetis. Martyno Gaubo kūriniai kaip visad kupini ironijos, bet nepasakysi, kad jis į meną žiūri nerimtai. Tiesiog jo kūriniai turi subtilaus humoro užtaisą. Manau, kad nesuklysiu teigdamas, jog menas Martynui atsiranda iš žaidimo. Regi, jog jam patinka šėlioti, padaryti kokią nors netikėtą nesąmonę. Žmonės kitų akyse nori būti gražūs ir protingi. Nori, bet būna kaip visada. Martynas Gaubas tai žino ir tai atsispindi jo kūriniuose. Parodoje regime Martyno skulptūras, piešinius, tapybos darbus ir net parinktus objektus. Visi jie sudaro vientisą mielą ekspoziciją.
| |  | Didžiulį kūrinį, skirtą Žalgirio mūšiui, Edmundas Gaubas drožė aštuonerius metus. | | Šmaikštūs Martyno Gaubo kūriniai ne vieną stebino. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.
|
Parodos proga Edmundas ir Martynas Gaubai apdovanoti Šiaulių apskrities viršininko administracijos padėkos raštais, o miesto mero ir administracijos direktoriaus padėkos raštai įteikti "Laiptų galerijoje" dirbantiems nuo jos atidarymo dienos. Pati "Laiptų galerija" irgi apdovanojo per tuos metus jai talkinusius žmones. Apdovanoti dailininkai, aktoriai, žurnalistai, meno mecenatai, beveik nė vieno renginio nepraleidę lankytojai. Šventinį vakarą dalyvavęs Šiaulių apskrities viršininkas Rimundas Domarkas, linkėdamas "Laiptų galerijos" kolektyvui tolesnės sėkmės, linksmai bei taikliai pastebėjo, jog jau daug padaryta, bet dar ne viskas. Su tuo sutinka ir patys "laiptiečiai". Laukia daug naujų darbų. Balandžio 9 d. bus atidaryta paroda In Memoriam, skirta du kartus Lietuvos Nacionalinės premijos laureato Algirdo Petrulio kūrybai, paminint autoriaus 95-ąsias gimimo metines, gegužės 7 d - šiomis dienomis Vyriausybės kultūros ir meno premija apdovanoto Eduardo Juchnevičiaus retrospektyvinė paroda. Liepą "Laiptų galerija" šiauliečius kvies į galerijos bičiulio, menų mecenato Edmundo Armoškos kolekcijos aukso fondo parodą, kurioje išvysime Pranciškaus Smuglevičiaus, Vincento Sledzinskio, Kazimiero Stabrausko, Neemijo Arbitblato, Prano Domšaičio, Vlado Eidukevičiaus, Antano Samuolio, Justino Vienožinskio, Viktoro Vizgirdos, Antano Gudaičio, Jono Švažo ir kitų lietuvių dailės grandų kūrinius. Rudenį bendrą parodą surengs Paryžiuje gyvenantis Žibuntas Mikšys ir jo bičiulis Rainer Gottlieb Mordmueller (Vokietija). Vyks ne tik parodos, bet ir įvairios tematikos renginiai, pavyzdžiui, gegužės mėnesį Europos dienai skirtas vakaras "Taikos iššūkiai: R. Rilkė ir R. Šumanas", dalyvaujant Panevėžio dramos teatro aktoriams. Šiaulių "Laiptų galerija" visad maloniai laukia meno mėgėjų.
- Šiemet vasario 16ąją švęsime partizanų vadovybės būstinėje
-
Irena BUDRIENĖ Į iniciatyvinę grupę susibūrę skulptorius Gintautas Lukošaitis, muzikantai Kęstutis ir Gintautas Gascevičiai bei aktorius Rolandas Dovydaitis organizuoja pilietinę akciją 1949 m. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio vyriausiosios vadovybės būstinei išsaugoti. Menininkai ne tik renka lėšas ir stato stoginę irstančiai Balandiškių sodybai, bet ir ketina čia surengti įsimintiną Vasario 16–osios minėjimo koncertą.
 | Partizanų vadai pakeliui į suvažiavimą 1949 m. Archyvo nuotr. |
Istorija 1990 m. atkūrus Lietuvos valstybę, Mėnaičių ir Balandiškių sodybos Radviliškio rajone buvo paskelbtos nacionalinės reikšmės objektais. Tokį statusą sodybos gavo neatsitiktinai. 1949 metais partizanų vadovybė nusprendė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos suvažiavimą rengti Radviliškio rajono Balandiškių kaime. Buvo pasirinktas atokus Sajų vienkiemis. Sodyboje apsistojo aštuoni partizanų vadai. Devintą suvažiavimo dieną sužinota, kad gretimame kaime prasidėjo čekistų kratos, todėl naktį partizanai persikėlė tęsti pradėtų darbų į Mėnaičių kaimą. Čia laikinai partizanus priglaudė sodybos šeimininkai Mikniai. Partizanų suvažiavimas truko dvidešimt dienų. Istorinė deklaracija pasirašyta simbolinę dieną – vasario 16-ąją - prie trispalvės, degant žibalinei lempai bei giedant Tautinę giesmę. Deklaracijoje buvo paskelbta, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio organizuotas pasipriešinimas okupantams yra teisėtas, o pagrindinis tautos siekis – nepriklausoma Lietuva. Garsiajame visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime buvo apsvarstyta apie dvidešimt klausimų, patvirtinti pagrindiniai kariniai dokumentai – statutai, LLKS (Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio) sukūrimo direktyviniai dokumentai, aptarta vadovybės struktūra. Čia buvo formaliai patvirtinta sričių sistema ir demokratiškai išrinktas LLKS tarybos pirmininkas, Vakarų Lietuvos (Jūros) srities partizanų vadas Jonas Žemaitis–Vytautas. Aštuoni suvažiavime dalyvavę partizanų vadai tapo deklaracijos signatarais. Šis dokumentas buvo skirtas tam laikui, kai bus galimybė atkurti nepriklausomą valstybę, nesvarbu, kiek teks laukti. Dabartis Sodybai Mėnaičiuose pasisekė labiau -joje gyvena senieji šeimininkai. Kazimiero Sajaus sodybai Balandiškių kaime likimas buvo nepalankus – sodyba, likusi be nuolat gyvenančių šeimininkų, yra ties visiško sunykimo riba. Pilietinės akcijos iniciatoriai teigia, kad per dvidešimt metų laisvos Lietuvos valstybinės institucijos neparodė valios išsaugoti šį nacionalinį turtą. Skulptorius Gintautas Lukošaitis pasakoja, kad idėja pastatyti stoginę ir čia atšvęsti Vasario 16–ąją jam kilo spontaniškai, lankantis Balandiškiuose.  | Šiuo metu sparčiai statoma sodybą apsaugosianti stoginė.
Gintaro LUKOŠAIČIO nuotr. |
"Mes su architektu Algimantu Černiausku apžiūrėjome apylinkes ir pamatėme nykstančią sodybą. Vietoje iš karto aptarėme, kad reikia kažko imtis, saugoti ją, nes pastato būklė – katastrofiška", – prieš pusantro mėnesio kilusias mintis prisimena skulptorius. Grįžęs į Šiaulius jis pristatė savo idėją draugams ir pradėjo rinkti lėšas stoginei, kuri neleistų pastatui toliau irti. G. Lukošaitis paskaičiavo,jog stoginei reikėtų septynių tūkstančių litų. "Jau dabar turiu beveik penkis tūkstančius litų, ir darbai bus iki vasario 9 dienos baigti. Pats lėšų rinkimas truputį partizaninis. Žmonės skirtingai reaguoja į prašymą prisididėti prie partizanų vadovybės būstinės išsaugojimo – vieni išsigąsta ir pradeda panikuoti, kiti dar neužbaigus sakinio pasiūlo paramą", – sako skulptorius. Jis priduria, kad Žemaitis ir Vanagas irgi neatsiklausė Sniečkaus, ar jiems leidžiama priešintis. Pilietinės akcijos iniciatoriai nesigilina, kodėl yra neveiklios už paveldo išsaugojimą atsakingos institucijos (ši sodyba – nacionalinis paveldo objektas). Jie tiesiog siekia atkreipti visuomenės dėmesį į ypač reikšmingą istorinį įvykį ir jo vietą. "Ta sugriuvusi troba labai stipriai paveiks žmonių sąmonę, nes išryškės kontrastas tarp fizinės pastato būklės ir turinio, kas ten vyko. Lietuvos istorijoje Balandiškių sodyba gali tapti tam tikru tautos vienybės ir kovos centru. Reikia įsivaizduoti, kad 1949-ieji jau buvo laisvės kovos saulėlydis. Stebuklas, kad partizanų vadai iš visos Lietuvos čia susirinko ir kaip testamentą prieš visiems žūvant pasirašė Nepriklausomybės deklaraciją, suprasdami artėjančią savo kovos pabaigą. Ši vieta yra viena svarbiausių šalyje lietuvių tapatybės mentalitetui", – mano G. Lukošaitis. Šventė Iniciatyvinė grupė Vasario 16–ąją visus kviečia šiemet švęsti Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio vyriausiosios vadovybės būstinėje. Šventė vyks Radviliškio rajono Balandiškių kaime – nuo Šiaulėnų miestelio bus nuorodos. Renginys, kuriame dalyvaus Aistė Smilgevičiūtė ir grupė "Skylė", "Bix", "G&G Sindikatas", prasidės 14 valandą.  | 1949 m. pasirašytoje deklaracijoje - nepriklausomos Lietuvos siekis. Archyvo nuotr. |
"Norime, kad ta šventė būtų "su paraku", kad neprailgtų. Ji planuojama kaip atsvara tradiciniams lietuvių renginiams, pasižymintiems ištęstumu ir nuobodybe", – mintimis dalijasi G. Lukošaitis. Jis sako trokštantis, kad šventėje dalyvautų kuo daugiau merginų ir vaikinų – jaunų patriotų, nes šis renginys kyla iš žmogaus vidaus, yra neprimestas. Tikimasi, kad šventę tiesiogiai transliuos vienas iš nacionalinių kanalų. Ir dar. Aukoti būstinei išsaugoti galima pavedimu į Gintauto Lukošaičio sąskaitą: AB Swedbank, LT82 7300 0100 3545 2662, nurodant pavedimo paskirtį "būstinei išsaugoti" arba asmeniškai. Jei bus surinkta daugiau lėšų, nei reikia stoginei, jos bus pervestos vaikų globos namams.
- Istorija bajorams turi prasmę
-
Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos "Aido" filiale iki sausio 30-osios veikia unikali paroda. Savo šeimų herbus, dokumentus, asmeninius daiktus eksponuoja Šiaulių krašto bajorai.
 | "Dauguma Šiaulių krašto bajorų suvokia savo kilmės tapatybę ir žino, kad šiuolaikiniame pasaulyje bajorai neturi jokių privilegijų", - sako Algimantas Jukna. Autorės nuotr.
|
Surengtoje parodoje pateikiami 29 Šiaulių krašto bajorų herbų pavyzdžiai (nepavyko gauti vienintelio Grotusų giminės herbo), išlikusios autentiškos nuotraukos, asmeniniai daiktai: senovinė skaičiavimo mašinėlė, rašymo priemonių rinkinys, antspaudai, dėžutės. Iki šių dienų išliko tik nedidelė dalis nuotraukų, dokumentų. Daug kas pražuvo per karus, tremtį. Kiekviena bajorų giminė turi savo garbingą istoriją, kuri siekia net XIII-XVI a., ir kiekviena giminė turėjo savo herbą. Mažai bajorų yra išsaugoję autentiškus dokumentus, o dauguma savo kilmę įrodė pasitelkę dokumentus, rastus valstybės istorijos archyve. Šiaulių krašto bajorų vadas, architektas Algimantas Jukna mielai papasakojo savo šeimos istoriją, kelią, nueitą ieškant dokumentų, įrodančių bajorišką kilmę. Atkūrė bajorystę pagal kelias linijas Iš paauglystės ponui Algimantui iškyla šviesus močiutės Onos Petrauskaitės pasakojimas apie jos kilmę iš bajorų šeimos ir jos gražų gyvenimą. Tarybiniais laikais ši informacija buvo laikoma paslaptyje. "Žinodamas, kad Lietuvoje yra atkurta bajorų sąjungą, 2002 metais nusiunčiau paklausimą apie šeimos praeitį į Valstybės istorijos archyvą ir 2005 metais sulaukiau dokumentų, patvirtinančių, kad mano prosenelis Jonas Petrauskas yra bajoras. Jo šeima turėjo "Jaunuolio" herbą. Buvo pridėti XVIII a. bažnytiniai dokumentai lenkų ir rusų kalbomis. Juose buvo paminėta, kad mano prosenelė Judita Marcinkevičiūtė yra kilusi iš dvarininkų šeimos. Šis faktas mane paskatino paieškoti ir prosenelės šaknų. Paklausiau dar sykį Valstybės istorijos archyvo 2007 m. ir neseniai sulaukiau išsamios medžiagos, kurioje paaiškėjo, kad ji taip pat bajorė, kilusi iš Marcinkevičių šeimos, turinčios "Gulbės" herbą. Be to, paaiškėjo, kad prosenelės mamos šeima buvo bajoriškos kilmės", - pasakoja Šiaulių krašto bajorų vadas. Ne asmeninė, o tautos praeitis "Prosenelės šeimai, kilusiai iš Marcinkevičių, XV amžiuje kunigaikštis Vytautas už nuopelnus skyrė žemių Braslavos teritorijoje (dabartinėje Baltarusijoje). Po jų mirties XVI a. įpėdiniai važiavo pas Lenkijos karalių Aleksandrą, kad šis patvirtintų jų privilegijas. 1589 m. Tamošius Mikalojus Marcinkevičius savo ir visos giminės vardu gavo Lenkijos karaliaus Zigmanto III privilegijas. Sužinojęs tokių faktų, buvau maloniai nustebintas. Visuomenėje požiūris į bajorus ne visada būna pozityvus, todėl apie savo kilmę kalbėdavome privačiai. Suprasdami, kad bajorija, tai ne tik bajorų palikuonių reikalas, bet ir Lietuvos istorijos dalis – bandome eiti į viešumą", - sako A. Jukna. Pilnavertis aristokratų luomas dėl istorinių kataklizmų Lietuvoje neišliko. Nuvertinti visuomeninės moralės principai, kuriuos per amžius puoselėjo kilmingieji. Teisingumo, garbės, orumo žodžius keičia kiti žodžiai ir kiti darbai. Lietuvos bajorai prieš savo protėvius įsipareigoja vadovautis savo šūkiu "Tiesa, garbė, orumas", - tvirtina pašnekovas.  | |  | "Labedz"("Gulbės") herbas kildinamas iš Danijos, į Lietuvą patekęs per Lenkiją, Marcinkevičių protėvių naudojamas nuo 1630 metų. | | "Junosza" ("Jaunuolio") herbas kildinamas iš Vokietijos, į Lietuvą pateko per Lenkiją. |
A. Jukna sako, kad legitimavimo dokumentuose nurodoma, jog bajorė turėjo ištekėti už kilmingojo. Jeigu ji iki 1917 metų ištekėjo už nekilmingojo, tai kilmingumas tuo ir baigiasi, o po 1917 m., kai buvo sunaikinta luominė sistema, buvo galima ištekėti už bet ko. Ponui A. Juknai knieti nuvykti į protėvių žemes, kur užplūstų sentimentai. Ukmergės rajone esantis Taujėnų dvaras, kuriame gyveno kunigaikščiai Radvilos, stovi ant jo protėvių žemės. "Išlikusių daiktų, pastatų iš protėvių laikų, deja, neturiu, išskyrus dvi XVII-XVIII a. kėdes, kurios labai keistu būdu pas mane atkeliavo. Išvydęs jas supratau, kad jos kažkuo artimos ir savos", - prisimena jis. Bajorų vadas norėtų rasti ir kitų giminaičių. Juk jis ne vienintelis kilmingų protėvių Marcinkevičių palikuonis. Tiesa, ši procedūra nėra paprasta, mat lengviau dokumentus atsekti atgaline seka. Istorijos nuotrupos Lietuvos bajorija, valdžiusi ir gynusi Lietuvą, susiformavo daugiau nei prieš 600 metų. 1413 m. didysis kunigaikštis Vytautas, atstovaujantis Lietuvos bajorams, ir karalius, Jogaila, atstovaujantis Lenkijai, pasirašė Horodlės uniją. Lietuvos didikams buvo suteikta teisė naudoti lenkų didikų herbus. Didėjant Rusijos galiai, LDK bajorai ieškojo sąjungininkų. 1569 m. Lenkija ir Lietuva sudarė Liublino uniją. Buvo įkurta Dviejų Tautų Respublika. Nors Lenkija siekė prisijungti visą Lietuvą, bajorai apgynė savo kraštą. Lenkija ir LDK turėjo atskirą vietinę valdžią, atskiras kariuomenes ir jų vadus, savo iždus ir teismus. Karų ir vidinių nesutarimų nuniokota Abiejų Tautų Respublika buvo padalyta. Lietuva 1795 m. buvo prijungta prie carinės Rusijos. Po 1831 ir 1863 m. sukilimų tautinei bajorijai buvo apribotos politinės ir turtinės teisės, daugeliui bajorų teko tremtinių ir emigrantų dalia.  | Šiaulių krašto bajorų draugijos taryba 2009 m. Pirmoje eilėje (iš kairės) - Valdonė Kaminskienė, Algimantas Jukna, Diana Valskienė, Kęstutis Gascevičius; antroje eilėje - Stanislovas-Algimantas Blinstrubas, Mindaugas Sadauskas, Jonas Montvilas, Petras Tracevskis, Juozas Lisas. Šiaulių krašto bajorų archyvo nuotr.
|
Bajorijos atkūrimas Tarpukario Lietuvoje, siekiant suburti bajorus ir jų palikuonis, buvo įkurta Lietuvos bajorų draugija, kuri veikė nuo 1928 iki 1940 metų. 1994 m. balandžio 23 d. Vilniuje vykusiame bajorų palikuonių suvažiavime, kuriame dalyvavo ir septyni Šiaulių krašto atstovai, buvo įkurta Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga - LBKS. 1994 m. liepos 23 d. Šiauliuose buvo įkurta LBKS Šiaulių krašto draugija, šiuo metu vienijanti 100 bajoriškos kilmės šeimų, kurių bajorystė nustatyta remiantis išlikusiais šeimos dokumentais, liudijančiais bajorišką kilmę, arba tokių dokumentų, rastų Lietuvos istorijos archyve, patvirtintomis kopijomis. Šiuos dokumentus patikrina LBKS krašto legitimacijos komisija ir LBKS legitimacijos taryba ir jai pritarus tvirtina LBKS seimas. 100 legitimuotų bajoriškų šeimų pagal kilmingų protėvių vyriškąją ir moteriškąją liniją priklauso 30 herbų. Pagal LBKS senato nutarimą Lietuvos bajorų herbai yra unifikuoti pagal lenkų istoriko ir heraldikos specialisto Tadeušo Gailio paruoštus LDK bajorų herbų pavyzdžius. Dabar Lietuvoje yra apie 3000 kilmę įrodžiusių bajorų. Pirmieji vadai ir garbės bajorai Šiaulių krašto bajorų pirmuoju vadu buvo išrinktas Jonas Montvilas. 1996-2006 m. Šiaulių krašto bajorams vadovavo rašytojas Leonas Peleckis-Kaktavičius. Labai aktyvi draugijos veikloje buvo šviesaus atminimo bajorė Aldona Buožienė. 2006 m. išrinktas naujas Šiaulių apskrities bajorų vadas. Juo tapo Algimantas Jukna. Jis ir Kęstutis Gascevičius - LBKS senato nariai. Už nuopelnus bajorų draugijai Leonui Peleckiui–Kaktavičiui ir Aldonai Strumylaitei Čepulienei buvo suteikti garbės bajoro vardai. Šiaulių krašto draugijos nariai užsiima švietėjiška veikla, domisi savo giminių istorija, dažnai susitinka, kartu keliauja, palaiko ryšius su kitais Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos skyriais. Bajorai dalyvavo Valdovų rūmų paramos fondo akcijose bei labdaros akcijose remiant Šiaulių vaikų namus, LBKS dešimtmečio proga dalyvavo statant kryžių Kryžių kalne.
- Kūčios - studentiškai ir senoviškai
-
Alvydas JANUŠEVIČIUS Dažnas iš mūsų Kūčias ir Kalėdas sutinkame šeimos rate. Tačiau kai kurie Šiaulių universiteto studentai prieš didžiąsias šventes susirenka į senovines Kūčias. Folkloro ansamblis "Vaiguva" tradiciškai susirenka atšvęsti Kūčių pagal senovės tradicijas.
Prie stalo – tik švariems "Vaiguviečiai" prieš keletą savaičių išsirinko savo šventės šeimininkus. Šiais metais jais tapo Zenonas ir Justina. Šeimininkai Kūčių vakarą tarsi tampa tėvu ir motina, vadovaujančiais prie šventinio stalo. Studentiškos ir folklorinės Kūčios prasideda. Zenonas ir Justinas paima į rankas ąsotį vandens ir lininį rankšluostį. Sėsdami prie stalo visi turi nusiprausti. Kalėdos – virsmo šventė. Gamta verčiasi – saulė grįžta pas žmones. Dienos pradeda ilgėti. Prasideda naujas gyvenimo ratas, į kurį žmogus turi įžengti kūniškai ir dvasiškai švarus. Šeimininkai pakviečia prie stalo. Pirmiausia Zenonas laužia duonos riekę ir siunčia ją ratu. Šiuo ritualu siekiama, kad kiti metai visiems būtų sotūs. Paskui duoną seka alaus ragas. Kiekvienas, paragaudamas alaus, pasako po gerą žodį visiems susirinkusiems. Jau galima valgyti Kūčių gėrybes. Dvylika patiekalų – tiek pat, kiek mėnesių. Patiekalų skaičiaus reikšmė aiškinama įvairiai. Dvylika Kūčių patiekalų gali simbolizuoti ir dvylika apaštalų. Kai kur ant stalo dedami devyni patiekalai. Senajame kalendoriuje buvo tiek mėnesių.  | |  | Bulvės su lupenomis jau įaugo į mūsų tradicijas. Jos valgomos su trintomis ir skrudintomis kanapėmis arba sėmenimis. Autoriaus nuotr. |
Gamtos dovana ant stalo Ant studentiško stalo nėra mėsos ir pieno patiekalų. Pasninkas per Kūčias ne vien dėl to, kad Lietuva - katalikiškas kraštas. Virsmą išgyvena visas pasaulis – Kūčios kupinos ritualų ir stebuklų. Po stebuklingos Kūčių nakties jau galima gyventi įprastą gyvenimą, tačiau per Kūčias viskas turi būti neįprasta ir stebuklinga. Etnologai teigia, jog Kūčių naktis – tarsi pats tamsiausias periodas žmogaus dvasiai. Mėnesį iki Kūčių visi stengiasi nedirbti destruktyvių darbų – kapoti malkų, plėšyti plunksnų ir net gliaudyti pupų. Pasaulis ir taip jau griūva – saulė baigia pasislėpti, medžiai numetė lapus. Per Kūčias žmonių pasaulis tarsi persidengia su dvasių ir vėlių pasauliu. Jos mūsų pasauliui tampa tokios tikros, kad mirusiems reikia ant stalo padėti ir lėkštelę. Etnologai teigia, jog tradiciškai ant lietuvių Kūčių stalo turi būti gamtos stichijų dovanos. Žuvis - vandens dovana. Pupos, kviečiai ir žirniai yra tai, ką sudaigino laukai. Medus – bičių sunešta gėrybė, o grybai, riešutai ir uogos - miško gėrybes. Studentai pradeda nuo pačių archajiškiausių patiekalų – žemaitiškos "cibulynės" ir virtų bulvių su trintomis kanapėmis bei sėmenimis. Sauja kūčiukų. Gurkšnis aguonų pieno. Netrukus pajunti, koks vis dėlto sotus yra su meile paruoštas Kūčių maistas.  | Kulnu į duris - kai kas šiais metais neištekės. |
Burtų naktis Kai visi užkanda, prasideda burtų vakaras. Šią naktį žmogus yra menkas, o dvasios – galingos. Per įvairius burtus galima išgirsti, ką jos nori mums pasakyti. "Vaiguviečiai" vienas po kito traukia iš po staltiesės šiaudą. Pagal jį galima pasakyti, kokie bus kiti metai. Žinovai pastebi, kad tiksliausiai iš šiaudo buria kiekvienas sau. Kokia mintis neduoda ramybės jaunoms merginoms? Ogi ištekės šiemet ar - ne? Vienas iš būdų tai sužinoti – mesti per petį batą. Jei kulnu į duris – liksi pas mamą, jei atvirkščiai – ištekėsi. Batai jau nuauti, todėl visi nusprendžia išbandyti kitą burtą – nuo sutartos vietos deda batą už bato. Kieno batui neliks vietos iki durų – ta ištekės. Šiek tiek tikėjimas burtais išblėsta, kai jie vienai draugaujančios porelės pusei išburia vestuves, o kitai – viengungio dalią. Galima labai lengvai sužinoti savo antrosios pusės vardo pirmąją raidę. Visi pasiima po obuolį ir lupa nuo jo kuo ilgesnę žievę. Tuomet meta per petį. Kokią raidę "nupiešė" obuolio žievelė, tokia ir išsvajoto princo vardo pirmoji raidė.
- "Juonė pastuogė" kalėdinėje eglėje įrengė jurtą
-
Alvydas JANUŠEVIČIUS Klubas "Juonė pastuogė" savo kieme pastatė neįprastą kalėdinę eglutę. Ji panaši į žalią jurtą. Viduje yra suoliukas ir staliukas. Jurtoje telpa keletas mažų vaikų.
 | "Juonė pastuogės" Kalėdų Senelis jau laukia vaikų su dovanomis ir staigmenomis Autoriaus nuotr.. |
"Nusprendėme pasipuošti ypatingai", - sako klubo savininkas Pranciškus Trijonis ir parodo ką tik papuoštą tuščiavidurę eglę. Netrukus kieme pasirodo Kalėdų Senelis ir pasislepia eglutėje. Tai staigmena mažiesiems šiauliečiams, kurie greitai į "Juonė pastuogę" ateis pulkais. Pirmąją Kalėdų dieną "Juonė pastuogė" rengia tradicinį vakarą su "Jonio" muzikantais ir baltomis staltiesėmis. Antrą Kalėdų vakarą klubas kviečia pašokti svingą kartu su nauja sparčiai populiarėjančia grupe "Rhytm Junkies". Per Naujuosius P. Trijonis pažadėjo kamerinę aplinką ne daugiau nei pusšimčiui žmonių: "Priimame tiek svečių, kad būtų vietos pašokti ir gerai jaustis."
- "Menoja" atšventė vienerių metų gimtadienį
-
Oksana LAURUTYTĖ Lietuvoje turbūt nėra tokio laimingo Kalėdų Senelio, kuris jau praėjusią savaitę būtų pasibučiavęs su kone pusšimčiu moterų ir merginų bei įteikęs joms dovanų – tokia netikėta staigmena Kalėdų Senelio laukė dekoravimo studijoje "Menoja". Kalėdinėms dovanoms lyg ir dar būtų ankstoka, tačiau Kalėdų Senelis į "Menoją" atėjo dvigubos šventės proga - atšvęsti vienerių metų studijos gimtadienio ir užkrėsti studijos lankytojas ir gerbėjas besiartinančių švenčių nuotaika.
 | Vienerių metukų sukaktį atšventusios dekoravimo studijos "Menoja" vadovė Ineta Vaitekūnienė studijos lankytojams ir visiems šiauliečiams linki švenčių, kurios apdovanotų gerumu ir išsipildytų visos spalvotos svajonės. Autorės nuotr. |
Prieš metus Šiauliuose dailininkės Inetos Vaitekūnienės įkurta dekoravimo studija "Menoja" tapo nauju miesto kultūros ir meno židiniu. Čia ne tik renkasi moterys ir vaikai išmokti įvairių dekoravimo paslapčių – studijoje nuolat rengiamos parodos. Artinantis vienerių metų jubiliejui, studijos vadovė Ineta sako ilgai sukusi galvą, kaip sukaktį paminėti. Sugalvojo surengti ir mokymus, ir parodą, ir linksmybes prie vaišių stalo, dalyvaujant Kalėdų Seneliui ir Snieguolei. Per keturiasdešimt studijos lankytojų, lankančių Inetos rengiamus kursus, šventės proga buvo pakviestos į žinomų lėlininkių Marijos Malickaitės ir Galinos Beniušienės kalėdinę lėlių parodą. Parodoje buvo eksponuojamos rankų darbo lėlės ir nauji, dar niekam nematyti kalėdiniai žaisliukai - taip pat lėlės. Abi autorės jau daug metų dalyvauja tarptautinėse lėlininkų parodose, o šiaulietės dailininkės Galinos Beniušienės sukurtos naujos lėlės bus eksponuojamos Rygos tarptautinėje lėlių parodoje. Jubiliejinės parodos atidarymo metu dailininkė M. Malickaitė vedė pamoką, kaip pasidaryti originalių kalėdinių žaisliukų papjė mašė technika. Po mokymų ir parodos moterys susirinko kavinėje, kur galėjo išreikšti savo dėkingumą studijos įkūrėjai ir kartu su Kalėdų Seneliu atšvęsti gimtadienį. Dovanų gavo ne tik Ineta, bet ir visos moterys. Tuo pasirūpino Kalėdų Senelis, kuris, prieš įteikdamas dovanas, moteris dar ir pašokdino bei pakštelėjo joms į skruostą. Kalėdinių lėlių ir eglutės žaisliukų paroda "Menojoje" veiks iki gruodžio 31 dienos.
- "Saulaukis" žemaičius buria jau 20 metų
-
Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ Žemaičiai kasmet kviečia susiburti draugėn. Šiemet proga ypatinga - Šiaulių žemaičių kultūros draugija "Saulaukis", vienijanti žemaičiais save laikančius šiauliečius, mini 20 metų jubiliejų. Šiaulių kultūros centre lapkričio 28 d. 16 val. bus eksponuojami kalendoriai, žemaitiški litai ir pasai, linksmins folkloro ansambliai, apetitą žadins žemaičių patiekalai, vilios šokiai ir žaidimai.
 | Tautiniais rūbais pasipuošę žemaičiai kasmet kviečia prie tradicinių patiekalų stalo. "Saulaukio" archyvo nuotr.
|
Šiaulių žemaičių kultūros draugijos "Saulaukis" pirmininkas Jonas Bartkus pasakoja, kad žemaičiai išspausdino savo valiutą 1989 metais. Apie lietuviškus pinigus tada Lietuvoje dar nė kalbos nebuvo, o žemaičiai savo rankose jau laikė žemaitiškus litus, kuriuos galėjo išleisti Šiaulių lengvosios atletikos manieže surengtoje mugėje. Tada pinigus buvo galima iškeisti įrengtoje pinigų keitykloje. Nors žemaitiški litai dabar nefunkcionalūs, numizmatai žino jų vertę. Vėliau buvo išleisti žemaitiški pasai - buvo išdalyta apie 200 tokių asmens tapatybę liudijančių dokumentų žemaičiais save laikantiems šiauliečiams. Kasmet "Saulaukis" išleidžia ir žemaitišką kalendorių. Pirmuosius dešimt kalendorių sukūrė Vaidotas Janulis, kitus dešimt - dizainerė Gražina Šimoliūnienė. Atmintinų datų kalendoriams informaciją rinkdavo kraštotyrininkas, fotografas Jonas Tamulis. Trečius metus iš eilės kalendorių puošia piliakalnių fotografijos. 2010 metų kalendoriuje puikuojasi Šatrijos kalno vaizdas. Šventės ir paminėtinos dienos surašytos žemaitiškai Juozo Pabrėžos, kuris yra parašęs ne vieną straipsnį apie žemaičių kalbos vartojimo taisykles. Žemaičiai į Šiauliuose vykstančias sueigas renkasi paskutinį šeštadienį prieš advento pradžią. "Manome, kad Šiauliai priklauso Žemaitijos kunigaikštystei, kuri tęsėsi iki Nevėžio. Mes turime savo kalbą, kultūrą, tradicijas, papročius. Mūsų įkurta draugija jokiu būdu nepretenduoja į politiką ir separatizmą. Žemaičių draugija - kultūrinė. Manome, kad žemaičių kultūra yra vertybė, todėl mūsų tikslas ją puoselėti ir išsaugoti", - sako Jonas Bartkus. Draugijos pavadinimas "Saulaukis" kilęs nuo žodžių "saulės laukas", kur vyko Saulės mūšis. Ji yra išgyvenusi įvairių laikotarpių. Seniau vykdavusios varžytuvės "Kaip bus, kaip nebus, bet žemaitis nepražus" nunyko. Žemaičiai kasmet renkasi švęsti Užgavėnių ir Joninių, kitų tradicinių lietuvių ir žemaičių švenčių. Draugėn susibūrę žemaičiai stengiasi bendrauti sava kalba, tačiau ne visi drįsta baimindamiesi suklysti. "Esame patyrę dvigubą okupaciją. Iš pradžių mus užėmė vokiečiai, po to - lietuviai, todėl ganėtinai blogai kalbame žemaitiškai", - juokauja J. Bartkus, pats kilęs iš Žemaičių Naumiesčio. Jam, prieš šešerius metus tapusiam "Saulaukio" pirmininku, vertėjaudavo iš Salantų kilusi jo žmona. Šiaulių kultūros centre po parodos pristatymo Petras Turskis demonstruos filmą apie "Saulaukį", žemaičių veiklą Šiauliuose apžvelgs Juozas Pabrėža, paskaitą apie žemaičius po Durbės mūšio skaitys Vacys Vaivada. Koncertuos Palangos folkloro ansamblis "Mėguva", koncertavęs ir prieš dvidešimt metų. Susirinkusiems gros ir kaimiškos muzikos ansamblis "Jonis" bei nuolatinis renginių dalyvis Kultūros centro žemaičių folkloro ansamblis "Auda", kuriam vadovauja Mykolas Žalnieravičius. Į svečius atvyks Žemaičių draugijos prezidentas iš Telšių Stasys Kasparavičius. Laukiama žemaičių iš Joniškio, Kelmės, Panevėžio. Žemaičiai, kaip ir kasmet, atsineš savo tradicinių valgių. "Žmona mėgsta gaminti kastinį. Būdami studentai, važiavome į sąskrydį, kur reikėjo pristatyti tradicinį žemaitišką patiekalą. Kastinis tada iš parduotuvėje pirktos grietinės nepavyko - liko rūgęs pienas su neluptom bulvėm. Kadangi dabar naminės grietinės sunku gauti, žmona išmoko pagaminti iš pirktinio kefyro ir sviesto", - atskleidžia J. Bartkus.
- 35-metį švenčianti "Polifonija" skleidžia muziką pasauliui
-
Osvaldas JOKUBAITIS Šiaulių valstybinis kamerinis choras "Polifonija" – vienas žinomiausių Lietuvos profesionalių chorų – švenčia 35-erių metų jubiliejų. Kone kas savaitę koncertus rengiančio, Lietuvą reprezentuojančio choro vadovas Gediminas Ramanauskas sako, kad "Polifonijos" sėkmės paslaptis – komandinis darbas ir choristų meilė savo darbui. "Jei dainuotume be dvasios, klausytojas tai pajustų ir muzika jo neužkabintų. To negali pačiupinėti, bet mūsų pasirodymuose ta dvasia yra ir mes tikime, kad turime skleisti muziką pasauliui", - sako G. Ramanauskas. Jubiliejinis koncertas vyko Nacionalinėje filharmonijoje, o negalėję nuvykti į sostinę gerbėjai "Polifoniją" galės pasveikinti koncerto metu Šiaulių katedroje lapkričio 21 dieną 19 val.
Didžioji gyvenimo meilė - dainuoti "Polifonija" savo veiklą pradėjo 1974 metais. Tai buvo tuomečio Šiaulių pedagoginio instituto choras, kuriam ėmėsi vadovauti gabus dirigentas ir didelis entuziastas Sigitas Vaičiulionis. Tiesa, iš pradžių studentai tebuvo susibūrę į vokalinį senosios muzikos ansamblį "Polifonija", kuris vienintelis šalyje atliko Renesanso ir baroko epochų kompozitorių kūrinius. Iš pradžių kolektyvą globojo Šiaulių pedagoginis institutas, vėliau – Šiaulių aukštesnioji muzikos mokykla. "Visus 35-erius metus mūsų kolektyve dainuoja įvairių šalies aukštųjų mokyklų studentai, muzikos mokytojai ir kiti dainuoti mėgstantys žmonės, turintys muzikinį išsilavinimą. Choristai keičiasi, tačiau yra du žmonės, chore dainuojantys nuo pat jo įsikūrimo – tai Regimantas Lukoševičius ir Vitalija Ščiogolevienė – Rūtos Ščiogolevaitės mama", - sako G. Ramanauskas. "Polifonija" buvo įvertina - 1979 metais kolektyvui suteiktas liaudies kolektyvo vardas, o 1986 metais "Polifonijai" suteiktas profesionalų statusas ir ansamblis tapo Lietuvos valstybinės filharmonijos Šiaulių valstybiniu kameriniu mišriuoju choru. Naujojo kolektyvo branduolį sudarė buvę "Polifonijos" dainininkai, turintys muzikinį išsilavinimą. 1998 metais "Polifonija" atsiskyrė nuo Lietuvos nacionalinės filharmonijos Šiaulių skyriaus ir tapo atskira koncertine organizacija. Nuo 2006-ųjų sausio "Polifonijai" ėmėsi vadovauti Šiaulių universiteto docentas Gediminas Ramanauskas. "Padariau taip, kad lemiamą žodį mūsų veikloje – kur mums judėti, kur plaukti - turėtų meno taryba. Aš vairo nevairuoju, tik pasakau, kur vairuoti, kaip laivo kapitonas. Dabar "Polifonija" yra komanda – kuriame kartu, kartu diskutuojame ir koncerto metu aš nematau nė vieno abejingo veido", - sako G. Ramanauskas. Jis negaili gerų žodžių kolektyvo nariams. Kai iš užsienio atvyksta dirigentai, jie itin džiaugiasi, kad "Polifonijos" choristai į savo darbą žiūri ne valdiškai, yra nuoširdūs, profesionalūs. "Polifonijos" choristai gauna atlygį iš biudžeto už savo darbą, ateina kasdien dainuoti ir repetuoti. Šiuo metu chore yra 43 dainininkų etatai, moterų ir vyrų - beveik po lygiai. Kas traukia žmones burtis, aukoti savaitgalius, šventines dienas tam, kad dainuotų? G. Ramanauskas įsitikinęs, kad tokiems žmonėms dainavimas – didžioji gyvenimo meilė. Choro repertuaras ypač gausus: nuo Renesanso ir baroko iki šiuolaikinės muzikos, nuo chorinių miniatiūrų iki didelių formų kūrinių. Iš "Polifonijos" mokosi kiti šalies kolektyvai Per trisdešimt penkerius choro gyvavimo metus surengta apie 2000 koncertų, gastroliuota Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Bulgarijoje, Vokietijoje, Italijoje, Argentinoje, Brazilijoje. Pelnyti laureatų vardai tarptautiniuose konkursuose Lenkijoje, Italijoje, Brazilijoje. Dalyvauta daugelyje tarptautinių festivalių, parengta nemažai paskaitų-koncertų "Lietuvos chorinė muzika", kurie atlikti tarptautiniuose seminaruose Latvijoje, Italijoje, Brazilijoje. Daugelyje straipsnių užsienio spaudoje "Polifonijos" veikla priskiriama prie ryškiausių Europos meno kolektyvų pavyzdžių. Choras yra koncertavęs su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, Šv. Kristoforo orkestru, Lietuvos kameriniu orkestru, taip pat su įžymiais Švedijos, Italijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos orkestrais. Su "Polifonija" yra dainavę žinomi solistai: G. Kaukaitė, R. Maciūtė, I. Milkevičiūtė, G. Skėrytė (ilgametė "Polifonijos" dainininkė), A. Krikščiūnaitė, L. Jonutytė, A. Širvinskaitė, J. Prakelytė, I. Prudnikovaitė, V. Noreika, V. Prudnikovas, V. Juozapaitis, A. Janutas, A. Rubežius, I. Misiūra-Tumanov, M. Zimkus, E. Prutkauskas-Montvidas ir kiti. Chorui yra dirigavęs S. Sondeckis, D. Katkus, G. Rinkevičius, V. Miškinis, V. Augustinas, M. Pitrėnas, R. Gražinis, T. Ambrozaitis, G. Mais (Vokietija), M. Nilsson-Sindenius (Švedija), M. Wassenius (Švedija), I. E. Reihl (Vokietija), A. Trecek-King (JAV), R. Bjella (JAV) ir kiti. Ypatingas ryšys užsimezgęs su trim Vilniaus kolektyvais – Nacionalinės filharmonijos "Muzika humana", Lietuvos kameriniu orkestru ir Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos orkestru. Su šiais kolektyvais daugiausia koncertuota, dalyvauta įvairiose šventėse, vykta vieniems pas kitus į svečius. "Polifonija" rengia Lietuvą reprezentuojančius koncertus, tarnauja savo valstybei ir jos žmonėms, mokesčių mokėtojams. Kasmet surengiama apie 50 koncertų - anot G. Ramanausko, tai yra daug. Rengdama koncertus "Polifonija" užsidirba lėšų, kurios yra skiriamos techninei bazei atnaujinti, atlikėjų rūbams įsigyti. "Esame viskuo apsirūpinę, rūbus turime puikius, tad galime reprezentuoti Lietuvą. Šiemet Prezidentūroje "atidarėme" mokslo metus koncerte "Beauštanti aušrelė" drauge su Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos orkestru", - pasakoja vadovas. G. Ramanauskas džiaugiasi, kad "Polifonija" jau yra tokia stipri, kad jai patikima pateikti idėjas visą šalį sudrebinančiai Dainų šventei. Pateiktą repertuarą "Polifonija" atlieka, o šventės rengėjai tuomet priima sprendimus, kas tinka, kokie kūriniai bus atliekami, kiti kolektyvai mokosi būtent iš "Polifonijos" įrašų. Daug keliaujanti "Polifonija" turėjo vykti į JAV, tačiau dėl finansinės krizės, apėmusios pasaulį, gastrolės neįvyks. "Koncertų užsakymų mažėja, todėl visą dėmesį dabar žadame skirti atliekamos muzikos įrašams. Išbandėme nemažai erdvių, kurios galėtų tikti įrašams, tačiau paaiškėjo, kad geriausia erdvė – Šv. Petro ir Pauliaus katedra", - kalba G. Ramanauskas. L. Ramanauskas džiaugiasi, kad Šiauliuose neseniai įsikūrusi jų konkurentė - Koncertinė įstaiga - turi puikią salę, tad joje vykstantys koncertai neleis "užmigti" ir "Polifonijai". "Ieškosime ypatingų siurprizų klausytojams, sieksime, kad mūsų koncertai būtų įdomūs", - sako G. Ramanauskas. Prisipažinęs, kad labiausiai bijo pesimizmo, "Polifonijos" vadovas sako, kad ateitis bus šviesi. "Valdžios ir Vyriausybės požiūriu esame reikalingi ir svarbūs Lietuvai. Kol mūsų reikės, stengsimės koncertuoti ir tai daryti gerai. Nesvarbių dalykų nėra – svarbu viskas. Aš tikiu grožiu, meile ir menu", - šypsosi "Polifonijos" vadovas.
- "Varpai" netyla jau dvidešimt metų
-
Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ Šiauliuose leidžiamas į lietuvių literatūros istoriją įėjęs literatūros almanachas "Varpai" – vienas iš nedaugelio šių dienų sulaukusių Atgimimo metais atnaujintų leidinių. Į jį sugula žinomų šalies klasikų, išeivijos rašytojų kūryba, jame literato kelią pradėjo ne vienas talentingas naujokas.
 | Memorialinę lentą ant Šiaulių apygardos teismo rūmų atidengiant 2004 m. rugsėjo 10-ąją. Šalia teisėjų - pagerbti pirmojo "Varpų" redaktoriaus atminimo atvykę rašytojai Mykolas Sluckis, Marcelijus Martinaitis, Jonas Mikelinskas, Vytautas Martinkus, Donaldas Kajokas, Viktoras Rudžianskas ir Leonas Peleckis-Kaktavičius. Leono PELECKIO-KAKTAVIČIAUS archyvo nuotr.
|
Almanachas apima visą Lietuvą Idėja leisti "Varpus" priklauso Algirdui Juliui Greimui. Jį redaguoti buvo pakviestas prozininkas Kazys Jankauskas. Pirmasis literatūros almanacho "Varpai" 328 puslapių numeris buvo išleistas 1943 metais, antrasis, gerokai pastorėjęs, - po metų. Abu – dešimties tūkstančių egzempliorių tiražu. Juose spausdinta įžymiausių tuomečių Lietuvos rašytojų kūryba. Nors politinio atspalvio "Varpuose" nebuvo, sovietmečiu leidinys buvo uždraustas, o redaktorius K. Jankauskas buvo nuteistas 25 metams. Vieni autoriai atsidūrė tremtyje, kiti pasitraukė iš Lietuvos. 2004 m. rugsėjo 10 d. antrojo "Varpų" redaktoriaus Leono Peleckio-Kaktavičiaus iniciatyva ant Šiaulių apygardos teismo rūmų atsirado memorialinė lenta, skirta K. Jankauskui, gimusiam šiame pastate, atminti. Čia buvo įsikūrusi ir pirmoji "Varpų" redakcija. L. Peleckis-Kaktavičius pritarimo iš pirmojo redaktoriaus atnaujinti almanachą sulaukė 1988 metais. Neprieštaravo ir idėjos autorius, Sorbonos universiteto profesorius A. J. Greimas. Antroji "Varpų" redakcija Šiauliuose buvo įkurta 1989 m. spalio 16 d. "Man buvo iškelta vienintelė sąlyga, kad almanachas netaptų parapiniu, o apimtų visą Lietuvą", - sako vyriausiasis redaktorius. Duoklė Šiauliams Šiaulių apskričiai duoklė vis dėlto buvo atiduota, nes pirmasis atnaujintas numeris - grynai šiaulietiškas. Nors vėliau buvo spausdinama tik žinomų rašytojų kūryba, nepamiršti ir iš Šiaulių krašto kilę, čia mokslus baigę kūrėjai, šiaulietiška tematika. Be to, dar vienas, tik Šiaulių apskričiai skirtas numeris ("Šiaulių Varpai") išleistas 2006 metais. Vyriausiajam redaktoriui talkina žmona Silvija Peleckienė, "Varpų" redakcijos kolegijos nariai profesorė Viktorija Daujotytė, rašytojas, doc. dr. Vytautas Martinkus, poetas, prozininkas, eseistas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Donaldas Kajokas, UAB "Rūta" direktorius Algirdas Gluodas. Atnaujinti "Varpai" prieš 20 metų išėjo 10 tūkstančių egzempliorių tiražu. Vėliau tiražas, kaip ir visų leidinių Lietuvoje, mažėjo, dabar dažniausiai siekia 1600 egzempliorių.  | "Varpų" redaktoriai Leonas Peleckis-Kaktavičius ir Silvija Peleckienė. |
Nuo romano ištraukos iki interviu Šiųmečiame "Varpų" numeryje – T. Venclovos esė apie Cz. Miloszą, pasikalbėjimas su A. M. Sluckaite-Jurašiene, naujos S. Peleckienės noveletės, ištrauka iš J. Užurkos rašomo romano "1009. Nuo Netimero iki Rimgaudo", latvių poetės S. Orinskos eilėraščių ciklas, publikacija, skirta Maironio lietuvių literatūros muziejui, E. Budreikos pasakojimas apie Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios atstatymo istoriją, R. Vaitiekūno atsiminimai apie aktorių P. Piauloką, V. Sventicko pamąstymai apie A. Baltakio kūrybą, gabaus debiutanto G. Kraptavičiaus poezija ir kt. Almanache spausdinta Vydūno, V. Krėvės, V. Mykolaičio-Putino, B. Sruogos, J. Grušo, J. Aisčio, A. Miškinio, B. Brazdžionio, K. Bradūno, J. Avyžiaus, Just. Marcinkevičiaus, G. Kanovičiaus, V. Bložės, M. Martinaičio, J. Apučio, S. Gedos, V. Bubnio, K. Platelio ir kitų literatūros klasikų kūryba. Skaitomas visame pasaulyje Akademinė visuomenė, literatai, skaitytojai jau žino, ko ieškoti "Varpų" rubrikose "Varpų svetainė", "Mūzos", "Dialogai", "Literatūrinis palikimas", "Šviesa iš gilumos", "Atmintis", "Kultūros istorija", "Pasaulis" ir kitose. Literatūros almanachas keitė rūbą, tapo solidžiu, visos šalies literatūros problemas atspindinčiu leidiniu, kuriame bendradarbiauja apie 100 poetų, 80 prozininkų, per 30 literatūros tyrinėtojų, kitų menininkų. Užmegzti ryšiai su rašytojais, literatūros tyrinėtojais, literatūros istorikais, kultūrologais, menotyrininkais, muziejininkais ne tik Lietuvoje, bet ir išeivijoje – JAV, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Australijoje, Prancūzijoje, Izraelyje. Anot vyriausiojo redaktoriaus, išskirtinis dėmesys "Varpuose" skiriamas pokalbiams su rašytojais ir kitais kultūros žmonėmis, stengiamasi parengti išskirtines publikacijas. Almanacho autoriams keliama sąlyga, kad jų kūriniai turi būti niekur kitur nepublikuoti. Svarbi ir jų išliekamoji vertė. Nors leidžiami Šiauliuose, "Varpai" skaitomi visame pasaulyje. "Varpus" lydi ir vertingos knygos "Varpai" ragino rašyti ir sovietinės lietuvių literatūros klasikus. Už sugrįžimą į literatūros vandenis jiems dėkingi rašytojai Eduardas Mieželaitis, Mykolas Sluckis. "Laikomės dar vieno principo – tolerancijos. Nesvarbu, kokiu laikotarpiu kūrė vienas ar kitas rašytojas, mums visi lygūs. Nėra raudonųjų ar baltųjų. Yra kūryba. Nuo devynioliktojo numerio savo moto pasirinkome vieno susitikimo metu monsinjoro Kazimiero Vasiliausko pasakytus žodžius: "Kad jūs sugebėtumėt visus suburti prie savo "Varpų"! – sako vyriausiasis almanacho redaktorius. Kasmet pristatant naują "Varpų" numerį Lietuvos rašytojų sąjungos klube literatai ir almanacho skaitytojai susirenka draugėn, kad sužinotų, kas tapo almanacho laureatu, kam skirta premija, rėmėjų dovanos. Neretai leidinį lydi ir naujos "Varpų" redakcijoje redaguotos knygos. Čia savo kelią pradėjo Kazio Jankausko apsakymų ir apysakų rinkinys "Šermukšnis prie ežero", Jurgio Jankaus "Papelkių Skirpstūnas", Kazimiero Barėno "Apsakymų rinktinė", pirmieji du trilogijos tomai ir kt. "Varpų" leidykloje spausdinama tik dėmesio verta literatūra. Per 20 metų žinomu rašytoju tapo ir vyriausiasis redaktorius, beje, šiuo metu vienintelis Šiauliuose Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Šiuo metu spaustuvėje jau dvidešimt antroji L. Peleckio-Kaktavičiaus knyga – monografija "Vytautas Alantas: gyvenimas ir kūryba". Nelinkusi nusileisti ir redaktorė S. Peleckienė – literatūros kritikų gražiai įvertinta neseniai pasirodžiusi jos nauja, jau šeštoji novelečių knyga "Laukianti stebuklo". Ant redakcijos darbo stalo - būsimo almanacho tomo rankraščiai. Skaitytojus "Varpai 2010 (25)" pasieks pavasarį.
- Po šiaurės dangum - Europos literatūra
-
Ričardas JAKUTIS, Irena BUDRIENĖ Jau tapo tradicija, kad rudenėjant Šiauliuose vyksta Europos literatūros dienos gražiu pavadinimu "Po šiaurės dangum". Šiais metais, besibaigiant spaliui, jos vyko jau penktą kartą.
 | Silvia Alcantara ir vertėja Eglė Naujokaitytė. |
Europos literatūros dienų sumanytojas, organizatorius ir siela Markus Roduner sako, kad poezijos festivalių Lietuvoje daug - kiekvienam metų laikui tenka bent po vieną, o prozos festivalių nėra. Be to, į lietuvių kalbą verčiami įdomiausi Europos šalių autoriai, kuriuos norisi pristatyti skaitytojams. Taip ir gimė "Po šiaurės dangum". Ne vienas pripažįsta, kad Šiauliuose gyvenantis šveicaras Markus Roduner į miesto bei šalies gyvenimą įpūtė šviežio vėjo. Šis lietuvių kalbą puikiai mokantis bei ją tyrinėjantis vyras verčia knygas, dirba Lietuvių kalbos institute ir Šiaulių universitete. Markus Roduner šiais metais tapo Šv. Jeronimo premijos, kuri skiriama lietuvių literatūros vertėjams, laureatu. Penktosios Europos literatūros dienos vyko Šiaulių universiteto bibliotekos salėje bei "Laiptų galerijoje", kur rašytojai svečiavosi galerijos rengiamame festivalyje "Literatūrinis žiemkelis". Be to, kadangi Europos literatūros dienų šiauliečiams pavydi kitų Lietuvos miestų ir net sostinės gyventojai, vieną vakarą buvo surengta išvyka į Vilniaus rašytojų klubą. Anot organizatoriaus M. Roduner, pasiteisino ir šiemetė naujovė – literatūros skaitymai nedideliame miestelyje Biržuose, kur taip pat susirinko nemažai literatūros mėgėjų. Todėl ateityje rašytojus planuojama pakviesti ir į atokesnes vietas – kitąmet vienas festivalio renginių vyks Kražiuose. Kaip ir ankstesniais metais, Europos literatūros dienos sulaukė garsių rašytojų, tarp kurių - 2009 metų Baltijos asamblėjos literatūros premijos laureatė, rašytoja ir dramaturgė Inga Abelė iš Latvijos, kurios pjesės statomos Vokietijos, Suomijos, Danijos teatruose, taip pat šių metų Valensijos miesto Constanti Liombart prozos premijos laureatas, romanų ir novelių rinkinių autorius Vicent Borra iš Ispanijos, dar viena šiųmetė laureatė romanistė Vesna Lemaic iš Slovėnijos, apdovanota "Zlata Ptica" ir "Lapis Histriae" premijomis. Ne mažiau garsūs ir kiti šiųmečių Europos literatūros dienų svečiai: Silvia Alcantara, Unai Elorriaga (Ispanija), Igor Bratož (Slovėnija), Gundars Ignats (Latvija).  | Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė mielai atsakė į skaitytojų klausimus. |
Šiųmečiai autoriai stebina savo jaunumu, veržlumu ir talentu – visi jie pripažinti gimtosiose šalyse, pelnę įvairių premijų ir apdovanojimų, jau spėję atrasti savo skaitytoją ir jį pavergti. Markus Roduner sako, kad jaunus kūrėjus lengviau prisikviesti, jie mobilesni nei sulaukusieji garbaus amžiaus. Vis dėlto viena festivalio autorių katalonė Silvia Alcantara primena mūsų Žemaitę. Moteris pradėjo rašyti tik sulaukusi brandos. Franko diktatūros laikais ji negalėjo studijuoti ir rašyti gimtąja katalonų kalba, kuri buvo uždrausta. Kai draudimas buvo panaikintas, Silvai Alcantarai atsivėrė naujas gyvenimas – ji tapo rašytoja. Už savo pirmąjį romaną "Kolonijos kvapas" moteris pelnė keletą premijų. 145 tūkstančių knygos tiražas Ispanijoje jau išgraibstytas iš knygynų lentynų. Pasak Markus Roduner, festivalis ne tik padeda skaitytojus supažindinti su įvairių užsienio šalių rašytojų kūryba, bet ir suteikia galimybę kūrėjams bendrauti tarpusavyje. "Manau, kad bendraujant mūsų ir kitų šalių autoriams atsiras ir naujų ryšių, galimybių mūsų autoriams pasirodyti ar būti išleistiems kitose Europos šalyse, bus stiprinama Lietuvos kultūrinė integracija. Be to, užsienio autoriai, pabuvoję čia, pasakoja, o kartais net parašo apie mus", – sako M. Roduner. Apie atsiveriančius naujus horizontus, skaitomo žodžio ir bendravimo su publika, vertėjais ir kitais rašytojais galią puikiai galvoja ir lietuvių rašytojai. Jurgos Ivanauskaitės premijos laureatė, rašytoja, žurnalistė ir mokslininkė Kristina Sabaliauskaitė atvyko į festivalį tiesiai iš Londono, kad pristatytų pripažinimą pelniusią knygą "Silva Rerum". Kai rašytoja skaitė ištrauką iš savo romano, ištempę ausis klausėsi ir profesoriai, ir studentai. Knygą ketinama išversti į kelias užsienio kalbas, nes kiekvienas jos pristatymas nelieka nepastebėtas. Lietuvių literatūros gerbėjams buvo šventė sulaukus ir mūsų rašytojų Ievos Gudmonaitės, Andriaus Jakučiūno, Kęstučio Navako ir kultinio Rolando Rastausko, kuris perskaitė naują savo apsakymą, dedikuotą Markui Roduner. Gaila, kad dėl ligos negalėjo dalyvauti garsiosios "Pijoko chrestomatijos" autorius Herkus Kunčius. Paklaustas, kaip pavyksta į festivalį pakviesti tokius išskirtinius ir talentingus autorius Markus Roduner sako, kad jam rekomenduoja vertėjai, rašytojai, įvairių šalių literatūros centrai, su kuriais tenka bendrauti. Be to, per ne vienerius darbo metus susikūrė savotiškas pažinčių tinklas, padedantis susigaudyti giliuose literatūros vandenyse.
- Liaudiška muzika rudens depresijai išsklaidyti
-
Alvydas JANUŠEVIČIUS Spalio 24 dieną Šiaulių arenoje pirmą kartą vyks Didysis liaudiškos muzikos paradas. Arenos holas virs tautodailininkų muge, o didžiojoje salėje koncertuos visuotinai pripažinti liaudiškos muzikos atlikėjai.
 | Tarp koncertuosiančių liaudiškos muzikos atlikėjų bus ir "Sadūnai". |
"Šiaulių arenos" vadybininkė Rasa Benediktavičienė priminė, kad liaudiškos muzikos renginys prasidės 15 valandą, likus dviem valandom iki koncerto. Dar gerokai prieš užgrojant ansambliams arenos fojė rinksis taudodailininkai ir liaudies meistrai. Jau dabar norinčiųjų parodyti ir parduoti savo gaminių – beveik pusšimtis. Bus galima įsigyti įvairiausių liaudies meno kūrinių – nuo medžio drožybos, iki stiklo ir metalo gaminių. Visus mugės svečius pasitiks gyva liaudiška muzika. Vienas šventės organizatorių Zenonas Ripinskis teigia, jog šį rudenį Šiauliams būtinai reikėjo tokios liaudiškos šventės rudeninei depresijai išsklaidyti. "Pakvietėme geriausius atlikėjus, kurie įtinka įvairiausio amžiaus žmonėms. Šventėje bus linksma ir seneliams, ir anūkams. Stengėmės, kad ji būtų įspūdinga – kiekvienas svečias kartu yra ir dalyvis. Bus galima laisvai šokti, dainuoti, šėlti su kompanija". Didysis liaudiškos muzikos paradas vyks netradicinėje aplinkoje. Organizatoriai paliks nemažai vietos aplink sceną šokėjams. Bus pasirūpinta staleliais didesnėms kompanijoms. Visos arenos maitinimo įstaigos pasiruoš liaudiškų patiekalų – dešrelių, cepelinų. Šokti ir dainuoti kvies "Jonis", "Saulė", "Kitava", "Prūsai ilgi ūsai", "Sadūnai", "Subatvakaris" ir svečiai iš lietuviško Lenkijos kampelio Punsko - "Klumpė". Šventinio šeštadienio šurmulio netrūks. Humoro grupė ir šio renginio šou vedėjai - "Ambrozija". Bus konkursų, prizų ir siurprizų. Organizatoriai primena, kad vietų prie staliukų, prie pat scenos ir šokių aikštelės gali visiems nepakakti - jų bus apie 90. Z. Ripinskis įsitikinęs, jog kaina visiems prieinama – nuo 10 litų. Vaikams iki 6 metų įėjimas nemokamas.
- Alfonsui Šešplaukiui-Tyruoliui 100 metų
-
Lina ZDANEVIČIŪTĖ Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto Literatūros istorijos ir teorijos katedra surengė jau 57-uosius "Tekstų skaitymus", kurių metu buvo paminėtas 100-asis šviesuolio Alfonso Šešplaukio-Tyruolio jubiliejus.
Šiam garbiam žmogui atminti buvo pristatyti lektoriaus Jono Nekrašiaus ir doc. dr. Dalios Jakaitės pranešimai, Janonio gimnazijos pirmosios klasės moksleiviai skaitė A. Šešplaukio-Tyruolio tekstus, buvo klausomasi įrašo, kur jis pats skaito eiles, atidaryta paroda, kuri surengta artimųjų dėka. Gyvenimą paskyręs lietuvių literatūrai, vertimams, bibliografijai, Šiaulių krašto žmogus, linkuviškis – taip apie A. Šešplaukį-Tyruolį renginyje kalbėjo kraštiečiai. "Aš esu rašto žmogus, vadintis poetu ar kuo nors kitu nelabai drįstu", - apie save kalbėdavo Tyruolis. Kaip ir daugelis poetų, savo kūriniuose apdainavo tėvynės grožį, kūrybai būdingos ilgesio, vienatvės temos. Nežinia kas lėmė slapyvardžio "Tyruolis" atsiradimą. Gal tai, kaip pats A. Šešplaukis-Tyruolis dar gyvas būdamas prasitarė, jog šiuo būdvardžiu nusakoma savybė laikytis nuošaliai. Nuošaliai laikytis nuo kaimo vaikų jam patarė motina. Mokėsi Linkuvoje, būdamas šeštokas pradėjo domėtis kalbomis, mokslą tęsė Kauno universitete. Čia jis turėjo galimybę klausytis didžių dėstytojų - V. Mykolaičio-Putino, St. Šalkauskio, J. Balčikonio, J. Mačiulio-Maironio - paskaitų. Baigęs Kauno universitetą dirbo pedagoginį darbą. Mokėjo septynias kalbas (lotynų, romanų, ispanų, esperanto, vokiečių, rusų, anglų), puikiai vertė knygas. Vienas pirmųjų pradėjo versti Rilkės ir kitų poetų tekstus. Apie savo gyvenimą ir darbą Šiauliuose rašė: "Įspūdžiai atvykus į Šiaulius labai geri, daug inteligentų." Prieš karą pasitraukė į Linkuvą, vėliau iškeliavo iš Lietuvos. Laiškuose iš Čikagos teiravosi apie Lietuvą, siuntė knygas. Būdamas ten, nepamiršo Lietuvos. "Tekstų skaitymuose" buvo prisiminta ir "Šatrijos" draugija, su kurios nariais ir idėjomis A. Šešplaukis-Tyruolis buvo artimai susijęs. Savo atsiminimuose A. Tyruolis iškyla ir kaip istorikas, kritikas, literatūrinės sąmonės formavimuisi daręs įtaką atstovas. Jis - produktyviausias žiemgalis, išleidęs per 80 darbų. "A. Šešplaukis-Tyruolis savo biografijoje visada pripažindavo ir akcentuodavo, kad yra žiemgalis. Jo biografiją išleisti ketina "Šiaurės Lietuvos" leidykla", - sakė Šiaulių universiteto dėstytojas docentas Stasys Tumėnas. Docentas prisimena, kad 1978-aisiais, dar būdamas Linkuvos moksleivis, išgirdo, jog Čikagoje pasirodė monografija "Linkuva", kurios redaktorius ir buvo linkuviškis A. Šešplaukis-Tyruolis. "Tada tą monografiją turėjo tik keli asmenys – mums ta knyga buvo mįslė. Man profesorius 2003 metais padovanojo knygą su autografu – tai leido prisiminti vaikystę. Nemažai su juo bendravau, kai buvau Čikagoje", - pasakojo S. Tumėnas. "Džiugu ir prasminga, kad Šiaurės Lietuvos sostinėje pagerbiamas iškilaus krašto šviesuolio atminimas. Mes dažnai kalbame, kad iš mūsų krašto išėjo daug garbių žmonių, kuriuos minime. A. Šešplaukis-Tyruolis - ankstesnės kartos atstovas, mažiau kam girdėtas ar žinomas. Didesnis dėmesys kraštiečiams duos impulsą ateities tyrinėjimams", - sakė Žiemgalos draugijos prezidentas Alfredas Šimkus.
- Šventė visiems ir kiekvienam!
-
Eva JAGMINAITĖ 773-iasis Šiaulių miesto gimtadienis parodė, jog krizė šiauliečiams nė motais! Išsiilgę masinių renginių šiauliečiai dar nesibaigus darbo dienai penktadienį plūdo į miesto centrą. Mugėje tris dienas prekiavę tautodailininkai pirkėjų gausa nesiskundė, o kai kurie net nuogąstavo per mažai prekių atsivežę. nors tradiciškai kepamo jaučio panorę paragauti turėjo sumokėti 3,5 lito, susidarė eilė ir nedidukės porcijos buvo greitai išgraibstytos.
 | |  | Miestas atšventė 773-iąjį gimtadienį. | | Kepto jaučio paragauti neatsispyrė retas šventės dalyvis. |
"Šiaulių dienos", prasidėjusios iškilmingu miesto garbės pilietės A. Masėnienės pagerbimu, spalvinga motorizuota kolona ir teatrališka pėsčiųjų eisena, į miesto širdį, Prisikėlimo aikštę, atgynė net ir didžiausius skeptikus, nemėgstančius masinių sambūrių. Retas atsispyrė pagundai ne tik pražygiuoti pėsčiųjų bulvaru lyg muziejaus sale, besigrožint tautodailininkų, menininkų pagamintais "eksponatais", bet ir įsigyti juvelyrinių dirbinių, buities reikmenų, sausų gėlių puokščių, ištaigių suvenyrų arba tik per šventes mugėse randamų skanėstų. Prekeiviai gyrėsi, kad prekyba jau pirmąją šventės dieną sekėsi puikiai, baiminosi galintys pritrūkti prekių.  | |  | Nuolatinė šventės mecenatė elektroninių ryšių paslaugų bendrovė "S plius" kasmet miestui dovanoja ne tik įspūdingą finalinį reginį, bet ir dalyvauja šventinėje eisenoje bei motorizuotoje kolonoje. |
Mažuosius šventės dalyvius galima buvo pamatyti ne tik jiems skirtuose renginiuose ir koncentruose, bet ir ant kelių miesto centre išdygusių šokinėti skirtų pripučiamų pilių. Šventinį atidarymo koncertą drauge su Šiaulių miesto koncertinės įstaigos kameriniu orkestru pradėjęs svečias iš Moldovos Konstantinas Moskovičius ragino šiauliečius linksmintis, šokti ir negalėjo miesto gyventojams gerų žodžių. "Žinau, kad esate labai smagūs, nebijokite to parodyti. Šiandien susirinkote linksmintis. Su gimtadieniu Jus visus!" - keliskart pakartojo svečias. Lietuviams ne visai įprasto instrumento panfleitos garsai išjudino visą aikštę. Įsismaginusią šėlstančią minią vėliau linksmino ir su 773-iuoju gimtadieniu Šiaulius sveikino žinomi Lietuvos atlikėjai. Šventinį šeštadienį iš pat ryto į centrą šiauliečius viliojo ne tik Aušros alėjoje amatus demonstravę amatininkai, bet ir gardus kvapas Prisikėlimo aikštėje - čia keptas nekasdienis patiekalas - 200 kilogramų sveriantis, prieskoniais ištrintas, ilgai marinuotas jautis. Pirmųjų Šiauliuose surengtų miesto švenčių liudininkai pasakoja, kad tai autentiškiausia šventės tradicija, prasidėjusi mūsų mieste, nors dabar paplitusi ir kitų miestų renginiuose.  | |  | Kazū rekordo repeticijoje dalyvavo ir miesto meras G. Mikšys. Artūro STAPONKAUS nuotr.
|
Pernai per Šiaulių miesto gimtadienį vyko ir Lietuvos kaimo muzikantų bei kapelijų festivalis "Ant rubežiaus", tačiau nors šiemet jo nebūta, kantri muzikos motyvai "Šiaulių dienų" metu nuskambėjo. Miesto gimtadienio švęsti atvykęs Virgis Stakėnas džiaugėsi, kad nėra pamirštas šiauliečių, nors Šiauliuose nebegyvena. Jam skambinant kantri melodijas, gimtadienio svečiai mokėsi kantri šokio žingsnelių. "Linijų šokius gali šokti kiekvienas, nesvarbu amžius ar kūno sudėjimas", - mokytis šokti kvietė kantri muzikos atlikėjas. Jis sumąstė pabandyti Šiauliuose užfiksuoti ir neįprastą grojimo kazū dūdelėmis rekordą. Tiesa, šiemet rekordas neužfiksuotas, surengta tik jo repeticija. Per tris valandas trukusį koncertą "Aukso paukštė" prie P. Višinskio paminklo šiauliečiai išvydo geriausiųjų miesto šokių ir dainų kolektyvų pasirodymus. Vakare šiauliečius bei miesto svečius sveikino geriausi Lietuvos atlikėjai. Krepšinio varžybos tądien daugeliui šiauliečių tapo mažiau svarbiu reginiu nei miesto padangę valandą iki vidurnakčio nutvieskę lazeriai ir fejerverkai. Įspūdingo šviesos reginio liudininkai sakė, kad net pasitinkant Naujuosius metus Šiauliuose fejerverkai būna gerokai mažiau įsimintini. Jau daug metų baigiamąjį įspūdingą "Šiaulių dienų" reginį miestui dovanoja nuolatinė šventės mecenatė, elektroninių ryšių paslaugų bendrovė "S plius".
- Šventė su kartėlio prieskoniu
-
Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ Rugpjūčio pradžioje XVI a. menančiame gatvinio rėžinio tipo Dargaičių kaime (Gruzdžių seniūnija, 25 km nuo Šiaulių) vyko tradicinė senųjų amatų šventė, į kurią šiemet suvažiavo kaip niekad daug žmonių. Turistai ne tik pirko rankų darbo tautodailininkų dirbinių, bitininkų ar ūkininkų produkcijos, vaišinosi firminiais dargaitiškių patiekalais, bet ir fotografavo archajiškų formų namus, papuoštus išlikusiais medžio raižiniais, klausėsi koncerto ir varžėsi kilnodami gires, mėtydami kamuolį į kubilą. Nors šventinė nuotaika buvo užkrečianti, kaimo bendruomenės nariai išsitarė apie nesutarimus.
 | Dargaičiai - unikalus mažai pakitęs gatvinio rėžinio tipo kaimas Šiaurės Lietuvoje - kasmet sulaukia vis daugiau turistų. |
Nuo skudurinių takų iki lietų žvakių Nuo seno Dargaičiuose buvo puoselėjami amatai, tad dargaitiškiai, 2003-iaisiais susibūrę į bendruomenę, ėmė rengti šventes - Jurgines, senųjų amatų dienas. Šiemet gausus amatininkų ir tautodailininkų būrys atvyko iš Kuršėnų, Panevėžio, Biržų, Kelmės, Tytuvėnų, Šiaulių, Gruzdžių, Bridų ir Aukštelkės. Dargaitiškiai vaišino arbata, bandelėmis, sūriais, lauže kepta silke ir barščiais (tiesa, virtais pagal šių dienų receptą, be senovinio rasalo, kurio seniau turėdavo kaimo moterys ir dalydavosi tarpusavyje, kad barščiai būtų rūgštesni). Akį traukė kuršėniškės Joanos Petronienės iš skudurėlių austi kilimėliai. Moteris sako, kad sintetinio kilimo jau nebepajėgianti į lauką išnešti, tad nusprendė pati išausti, o kadangi Lietuvoje skudurų labai daug, tai ausdama norėjusi ir jų apmažinti. Ji pasidžiaugė išvydusi, kaip jos austą kilimėlį paėmusi močiutė rodo ir aiškina anūkei, kur yra ataudai, o kur metmenys. Tautodailininkė nesiskundė - prekyba vyko puikiai - išgraibstė trečdalį margų takų. Lieti, iš vaško lakštų vynioti ir merkimo būdu gaminti žvakes mokė jaunasis bitininkas iš Tytuvėnų. Arvydo Maziuko ekologinio ūkio atstovas dvylikametis Linas - jau trečios kartos bitininkas. Žvakes sakė išmokęs pats daryti, nes reikėjo kažkur liekantį vašką panaudoti. Dabar populiariausios plaukiojančios žvakės. "Ekologiniam ūkiui keliami labai aukšti reikalavimai. Vietų, kur būtų galima statyti avilius, ieškojome pagal karinius žemėlapius. Kai kur negalima net privažiuoti - nešiojame medų ir reikalingas priemones rankomis pusę kilometro", - sunkaus darbo subtilybes atskleidė Edita Maziukienė. Tautodailininkas iš Aukštelkės Juozas Švirikas, rugpjūčio 1-ąją šventęs 75-erių metų jubiliejų, sako be užsiėmimo negalintis nė dienos ištverti. Nors paauglystėje buvo išdrožęs medinį dviratį, avilį laukinėms bitėms, rimčiau užsiimti medžio darbais ėmėsi tik išėjęs į pensiją. Jo sodybą puošia rankų darbo malūnas, tvora, gėlės žydi mediniuose kubiluose, o anūkė mėgsta sėdėti puošniame vežime. "Kol žmogus judi, tol gyveni. Dariau pavėsinę kaimynui, kitas paprašė didelio malūno, tai jo brėžiniai naktį gimė", - sakė J. Švirikas. Bendruomenė jaučiasi apgauta Tradicinę amatų šventę pirmą kartą ėmėsi rengti Dargaičių bendruomenė ir Gruzdžių kultūros centras. Seniau šios iniciatyvos imdavosi buvusi bendruomenės pirmininkė Birutė Peledienė. Šiemet ji surengė konferenciją apie bendruomenių veiklą, tačiau nė vienas lektorius negalėjo atvykti. Bendruomenės nariai piktinosi buvusia pirmininke.  | |  | "Latvijoje tokie rankų darbo takai kainuoja 60 litų, o aš už 20 parduodu. Manau, tautiečių labai nenuskriaudžiu", - šypsosi J. Petronienė. | | Juozas Švirikas pastebėjo, kad žmonės domisi medžio dirbiniais, nori puošti savo gyvenamąją aplinką, bet pirkti jų neskuba - dauguma tik užsirašo telefono numerį. |
"Dabar bendruomenė sau, o Birutė su turizmu - sau. Mes nepražuvom ir šventę savo jėgom surengėme ne ką prasčiau nei kasmet. Ji per kaimą į turizmą išėjo. Pinigų iš valstybės gavo bendruomenės namams, o susitvarkiusi vyro sodybą nuo gyventojų nusigręžė. Siūlė bendruomenei panaudos sutartį pasirašyti, neva žmonės galės penkerius metus naudotis Peledžių nuosavybe, bet kaimo žmonės sutarčiai nepritarė. Peledienė kaimo vyrus alumi pagirdė, tie pasirašė, ir dokumentai Vilniuje atsidūrė. Už 20 tūkstančių litų, skirtų bendruomenės namams, sutvarkė vyrui priklausančią sodybą, kurią dabar savo tikslams naudoja - kelia puotas, rengia vestuves, o bendruomenei nė cento nenubyra", - nuoskaudą jaučia bendruomenės tarybos narė Vanda Gudienė. "Nebesu pirmininkė, kad nesikirstų viešieji ir privatūs interesai (Birutė Peledienė yra asociacijos "Šiaulių rajono vietos veiklos grupė" pirmininkė - aut. past.). Kai ėmiausi privataus verslo, atsisakiau šių pareigų. Daug projektų parašiau, daug labdaros gavome. Ir dabar sąskaitoje yra muziejui įrengti vokiečių skirtas tūkstantis litų. Už projekto pinigus ir labdarą buvo remontuojama etnografinė sodyba - pakeistos grindys, lubos, apšiltinta pastogė, įrengtas šildymas, nupirkti trys kompiuteriai, fotoaparatas, baldai. Žmonės pavydūs, todėl visko ir šneka. Niekas nenori dirbti, o gauti pinigų ir dalytis rezultatais - pirmi. Esu siūliusi prisidėti, niekas nesutiko", - sakė Birutė Peledienė, turistams rengianti pažintines ekskursijas po Dargaičius, edukacines programas vaikams. B. Peledienė tikina, kad kaimo bendruomenė gali naudotis jos vyrui priklausančios sodybos patalpomis ir kompiuteriais, tik gyventojams esą to nereikia. "Kompiuterių apsauga turi būti užtikrinta, tad patalpos yra grotuotos ir užrakintos, o raktai guli pas bendruomenės narę Danutę Mackevičienę. Kai reikia, tegul eina", - tvirtino B. Peledienė.
- Lietuva ekslibrisuose pasaulio akimis
-
Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ Į renginių, skirtų Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui, kroniką pateko ir Dailės galerijoje surengtas ekslibrisų konkursas-paroda. Iš 29 pasaulio šalių suplaukė per 200 ekslibrisų, kuriuos sukūrė 86 menininkai. Geriausieji premijuoti, surengta ekslibrisų paroda iš Jono Nekrašiaus kolekcijos bei pristatyta jo monografija "Lietuva knygos ženkluose XVI-XXI a. pr."
 | "Lietuvių autoriai šiame konkurse buvo pranašesni, nes jie žino daugiau šalies istorijos ir simbolių nei užsieniečiai" , - įsitikinęs Jonas Nekrašius. Autorės nuotr.
|
Parodos kuratorius Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto Filosofijos katedros dėstytojas Jonas Nekrašius sako, kad anksčiau ekslibrisas buvo naudojamas kaip knygos ženklas. Dabar jis tampa parodų, konkursų objektu. Tai tiražuojamas nedidelės apimties grafikos darbas, atliekamas įvairiomis technikomis - lino ar medžio raižiniu, mecotinta, šilkografija, ofortu, cinkografija, litografija, fotobūdu, kompiuterine grafika. Konkursui buvo iškeltas reikalavimas ekslibrisą kurti tradiciniu būdu. "Pasaulis mažai sulaukė informacijos apie Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, o mes, paprašydami menininkų sukurti ekslibrisą, susijusį su šia data, pranešėme apie šį faktą. Sulaukę konkurso rezultatų, gavę išleistą katalogą, dailininkai apie tai papasakos ir kitiems žmonėms. Ekslibrisai, likę Dailės galerijos archyvuose, turės išliekamąją vertę, juos galės tyrinėti studentai", - sako J. Nekrašius. Konkurso komisija nusprendė neskirti pirmos vietos, nes menininkams skirta tema labai plati ir sunkiai įgyvendinama. Antros vietos nugalėtojais tapo šiaulietis Vaidotas Janulis ir Plamenko Čengič iš Kroatijos. Trečią vietą pasidalijo trys autoriai - Alfonsas Čepauskas, Arpad Šalamon iš Slovėnijos ir Torrill E. Larsen iš Norvegijos. Paskatinamaisiais prizais apdovanoti dar keturi kūrėjai - Jame Todd iš JAV, buvę Šiaulių universiteto studentai Arūnas Augutis ir Laura Guokė bei Šiauliuose gyvenęs Savinijus Katauskas. Paskatinamąjį prizą gavo ir jauniausias konkurso dalyvis - devynmetis Justas Savinijus Petrulis, kurį kurti paskatino senelis. "Komisijos nariai nežinojo autorių pavardžių, matė tik jų darbus, o komisijos pirmininku buvo išrinktas išeivis lietuvis Adolfas Vaičaitis, trumpai atvykęs į Lietuvą. Darbai buvo vertinami atsižvelgiant į jų meniškumą, originalumą, kompoziciją, kaip buvo atskleista tema ir pasirinkti Lietuvos simboliai", - aiškina parodos kuratorius. Vaidoto Janulio konkursui pateikti nespalvoti reljefiški darbai dvelkia sakrališkumu tarsi perregimi kalėdaičiai, bylojantys apie krikščionybės pradžią. Anot ekslibrisų autoriaus, pirmasis pasikrikštijo karalius Mindaugas, tad ekslibrisuose vaizduojama ir karaliaus karūna. Kiti autoriai Lietuvos simboliu pasirinko Kryžių kalną, lietuvių ornamentiką, treti - Vilniaus katedrą, tautinės vėliavos spalvas. Kita ekspozicijos dalis - istorinė. Jonas Nekrašius per 30 metų yra surinkęs tūkstančius ekslibrisų, o parodai pateikė lietuvių autorių darbus, skirtus įžymiems Lietuvos žmonėmis ar įvykiams įprasminti. Parodoje eksponuojami ekslibrisai nuo XVIII a., daugiausia iš tarpukario laikotarpio. Nuo 1982 m. Lietuvos ekslibrininkų klubui priklausantis J. Nekrašius tvirtina, kad seniausiu Lietuvos ekslibrisu laikomas 1533 metais nežinomo dailininko sukurtas Vilniaus vyskupo knygos nuosavybės ženklas. Šiaulių krašte tarptautiniai ekslibrisų konkursai rengiami nuo 1985 m. Buvo sukurtas ekslibrisas jubiliejų mininčiam Pakruojui, alaus daryklai "Gubernija", ŠU Humanitariniam fakultetui. Pakruojo dvare veikia Ekslibriso muziejus, o prieš aštuonerius metus toks muziejus įsteigtas ir Šiaulių apskrities P. Višinskio bibliotekos Meno skyriuje. Jonas Nekrašius pasakoja, kad ekslibriso tradicijos Lietuvos kultūroje yra išskirtinės. Net sovietmečiu menininkai galėjo dalyvauti tarptautiniuose konkursuose, kur laimėdavo prizų. "Grafikai, atradę laisvą nišą, dėdavo ekslibrisus į voką ir siųsdavo konkursams, o kadangi kūrinys atrodydavo kaip atvirukas, tai niekam niekur ir neužkliūdavo", - teigia jis. Ekslibrisus Lietuvoje kūrė Gerardas Bagdonavičius, vienas pirmųjų gavęs tarptautinio konkurso, vykusio Los Andžele, diplomą. Jo sukurtas ekslibrisas puikuojasi ir Dailės galerijoje greta Pauliaus Galaunės, Eduardo Juknevičiaus ir V. Kosciuškos parodai išdidintų ekslibrisų. "Rengdamas senesnių didelio formato ekslibrisų ekspoziciją atrinkau tokius, kurie vienaip ar kitaip susiję su Šiauliais. Kauniečio dailininko P. Galaunės kurtas knygos ženklas skirtas Vaižgantui, kuris yra kunigavęs Kurtuvėnų miestelio bažnyčioje. E. Juknevičius yra šiaulietis, o V. Kosciuška knygos ženklą skyrė kolekcininkui, menotyrininkui Edmundui Laucevičiui, irgi gyvenusiam mūsų mieste. Tarsi filme "Da Vinčio kodas" - kiekvienas ekslibrisas turi savo kodą", - šypsosi parodos kuratorius.
- Tūkstantmetį liudijantys pėdsakai
-
Lina ZDANEVIČIŪTĖ 1009-uosius ir 2009-uosius skiria lygiai 1000 metų. Visa Lietuva švenčia šią svarbią datą, kai Lietuvos vardas buvo pirmą kartą užfiksuotas Kvedlinburgo rankraščiuose. Liepos 6-ąją šventėme Lietuvos valstybės, drauge dalyvavome istorinėje Dainų šventėje. Liepos 5-ąją kartu giedojome "Tautišką giesmę" ir didžiavomės esą lietuviai. Visi šie ir daug kitų renginių suvienijo, leido prisiminti, kuo skiriamės nuo kitų, kuo esame dabar ir kuo galime didžiuotis.
 | 1009-ieji sveikino 2009-uosius pasidabinę praeities rūbais, įmantriais papuošalais ir ginklais. Artūro STAPONKAUS nuotr.
|
Netradicinė paroda Fotografijos muziejuje Renginių maratonas, įsiplieskęs Lietuvoje, neaplenkė ir Šiaulių. Tarp Jubiliejinių renginių įsiterpė paroda, skirta Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti. Liepos 3 d. Šiaulių Fotografijos muziejuje buvo atidaryta archeologinė paroda "Lietuva prieš tūkstantį metų. Praėjusio gyvenimo pėdsakai", kuri sulaukė lankytojų susižavėjimo ir nuostabos. Paroda skiriasi nuo daugelio kitų pirmiausia todėl, kad tai paskutinė paroda, veiksianti Fotografijos muziejuje iki spalio 3 d. prieš rudenį prasidėsiančią pastato rekonstrukciją. Be to šios parodos įgyvendinimas ir mintis skiriasi nuo paprastų, jau nusibodusių eksponatų pateikimo visuomenei būdų. "Lietuva prieš tūkstantį metų. Praėjusio gyvenimo pėdsakai" – tai unikali proga išvysti, kokią žymę Lietuvos žemėje paliko jos gyventojai. Parodos atidarymo dieną lankytojus prie durų pasitikę senoviniais rūbais pasipuošę kariūnai leido įžengti į muziejų kaip į praeitį, kurią skiria tūkstantis metų nuo šiandienos. "Aušros" muziejus taip pat norėjo parodyti, kokia yra ta mūsų Lietuva, tik į ją pažvelgė archeologo akimis. Tad Lietuva atsiveria prieš mus iš 1009-ųjų. Šią parodą rengė archeologai, jos iniciatorė ir sumanytoja Šiaulių "Aušros" muziejaus Archeologijos skyriaus vedėja Audronė Šapaitė. Fotografijos muziejus pasirinktas neatsitiktinai: ruošiamės rekonstrukcijai, o ši paroda - paskutinė prieš muziejaus remontą", – kalbėjo "Aušros" muziejaus direktorius Raimundas Balza. Pasak direktoriaus, Fotografijos muziejus gali būti uždarytas net keletui metų, todėl archeologams, dizainerei ir parodos rengėjams buvo leista šiek tiek pažaisti - rengiant parodą prieš pastato rekonstrukciją nereikėjo saugoti nei sienų, nei lubų, buvo nevaržomos kūrybinės idėjos. Archeologo akimis Muziejininkė A. Šapaitė sugalvojo, ką eksponuoti, o idėjas įgyvendinti padėjo dizainerė Zita Šulcienė. "Norėjome sukurti aplinką, kad įėję į muziejaus erdves žmonės nusikeltų į 1009 metus ir trumpai užmirštų dabartį. Parodos atidarymo metu 1009-ieji sveikino 2009-uosius", - kalbėjo A. Šapaitė. "Jau prieš porą metų buvo kuriami planai, rašomi šios parodos projektai. Mes nuolat rengiame parodas, tačiau vitrinose sudėti daiktai jau seniai pabodo. Norėjome padaryti kažką neįprasto, naujo, subtiliai pateikti žiūrovams turimus eksponatus", – kalbėjo parodos sumanytoja A. Šapaitė. "Pagrindinė mintis buvo ta, kad tie, kurie gyveno iki mūsų, nedingo. Praėjusiame tūkstantmetyje, kaip ir šimtus metų iki tol, žmonės gyveno gyvenvietėse, gynėsi nuo priešų piliakalniuose, meldėsi dievams, laidojo mirusiuosius kapinynuose. Jų gyvenimo pėdsakai yra visai šalia, tik juos dažniausiai slepia storas žemės sluoksnis. Šių dienų archeologiniai kasinėjimai – tai pagrindinis informacijos šaltinis, teikiantis žinių apie gyvenimą Lietuvoje prieš tūkstantį metų", - pasakojo A. Šapaitė. Apie nematomus kapus gali papasakoti tik tyrinėtojai, kurie kasinėdami aptinka protėvių pėdsakų. Iš mažų dalelių archeologai geba sudėlioti praeito tūkstantmečio vaizdą lyg mozaiką. "Mes orientavomės į savo regioną. Kadangi gyvename tarp žemaičių ir žiemgalių, tai ir parodą išskyrėme - vienoje pusėje parengėme žiemgalių, kitoje – žemaičių kapų ekspoziciją", – pasakojo archeologė A. Šapaitė. Tinkamas apšvietimas, dekoracijos, tarp kurių eksponuojami archeologų rasti ir iš Vilniaus nacionalinio, Joniškio krašto istorijos ir kultūros muziejaus pasiskolinti radiniai bei Šiaulių "Aušros" muziejaus eksponatai, sukūrė vieningą nuotaiką ir leido pasijustilyg tikroje šventvietėje, kur guli mūsų protėvių palaikai. Kiekvieno kapo forma, skirtingi papuošalai, įrankiai ar ginklai bei kaulų liekanų imitacijos vertė elgtis santūriai, tarsi nužengus tūkstantį metų į praeitį pagerbti mirusiųjų kapų. Protėvių atminimas Senovėje protėviai per priešų antpuolius brangiausius daiktus slėpdavo – užkasdavo žemėje. Tai metaliniai papuošalai, brangūs ginklai. Pelkėse paskendę guli ir kitą prasmę turintys daiktų lobiai – dievams skirtos aukos. Parodos eksponatai – akivaizdus įrodymas, kas liko iš to praėjusio tūkstantmečio. Iš gyvenvietėje stovėjusio rąstinio namo per tūkstantį metų teliko tamsi dėmė, iš geležies lydymo krosnelės – perdegęs molinis padas ir krūvelė šlako, iš kapavietės – kapo duobės kontūras, griaučiai ir metalinės įkapės. Visa tai glūdi giliai po žeme. Pasak archeologų, aiškiausiai iš visų paminklų matomi piliakalniai. Tačiau ir čia žemė dengia sudėtingas medines ir akmenines pylimų konstrukcijas, piliakalnio aikštelėje stovėjusių pastatų liekanas, gynybinėje sienoje įstrigusius geležinius strėlių antgalius. "Lietuva prieš tūkstantį metų buvo kitokia, bet ji vis dar čia, po žeme, kuria vaikštome. Gerbkime šį palikimą", – skatina parodos rengėja Audronė Šulcienė.
- Tūkstantmečio odisėja nesibaigia
-
Eva JAGMINAITĖ Prieš devynis mėnesius į kilnią misiją apiplaukti pasaulį ir pakviesti 26 įvairiuose žemynuose išsibarsčiusias lietuvių bendruomenes kartu švęsti Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį išplaukusi jachta "Ambersail" sekmadienį buvo iškilmingai sutikta Klaipėdoje.
 | 120 įgulos narių pasaulį apkeliavusią vėliavą iškilmingai nešė dainų šventės uždarymo eisenoje. |
120 geriausių Lietuvos buriuotojų, Lietuvai minint svarbią datą, kvietė svetur išsibarsčiusius tautiečius liepos penktąją, Valstybės dienos išvakarėse, 21 valandą Lietuvos laiku drauge sugiedoti "Tautišką giesmę". Pietų Afrikos Respublika, Šri Lanka, Kanada, Argentina, Didžioji Britanija, Naujoji Zelandija ir kitos valstybės tapo šalimis, kuriose pamainomis plaukę devynių "Ambersail" įgulos nariai su tautiečiais giedojo Lietuvos himną ir ne kartą kartojo kelionės devizą "Vienas vardas - Lietuva". Būtent šiuo šūkiu Klaipėdos uoste pasitikti iš ilgos kelionės aplink pasaulį grįžtantys buriuotajai. Būta išbandymų, vainikavo - piršlybos Per devynis mėnesius trukusią kelionę girdėjome nuolat atnaujinamas žinias apie "Ambersail" jachtos tūkstantmečio odisėją. Tapo įprasta džiaugtis buriuotojams palankiu oru ir išgyventi užklupus audroms. O išgyventi būta dėl ko - prie Danijos krantų teko nuleisti bures ir plaukti iki Kopenhagos genamiems variklio, mat lūžo jachtos gikas - horizontalus stiebas, skirtas pagrindinėms laivo burėms ištempti ir palaikyti. Ramųjį, Atlanto, Indijos vandenynus įveikusiems buriuotojams nesvetingi buvo gimtosios Baltijos jūros vandenys. Pirmajam jachtos plaukimo etapui vadovavo kapitonas Saulius Pajarskas, o 11-ajame odisėjos etape į Klaipėdą per Londoną, Oslą, Kopenhagą, Gdanską, Stokholmą, Sankt Peterburgą, Taliną, Rygą, Kaliningradą parplukdė kapitonas Paulius Kovas. Jis per iškilmingą prezidento Valdo Adamkaus buriuotojų pagerbimo ceremoniją pasipiršo ilgametei draugei Nijolei Narmontaitei. "Per ilgus vakarus, stebėdamas mėnesieną, turėjau progos daug ką apgalvoti ir įvertinti. Turiu čia žiedą. Nijole, ar tekėsi už manęs?" - nuskambėjo iš kapitono lūpų, o drauge plaukę kolegos ėmė dainuoti "Ilgiausių metų". Vienintelis plaukė visą laiką Įgulos nuolat keitėsi, tačiau buriuotojas Linas Ivanauskas "Ambersail" nepaliko laivo visus devynis mėnesius. Nors kelionė kėlė įvairių emocijų, skirtingų įspūdžių, paklaustas, kas labiausiai įsirėžė atmintin, nedvejodamas tarė, jog nebuvo nieko įspūdingesnio ir labiau netikėto nei sutiktuvės Klaipėdoje. "Žinojome, kad prie Klaipėdos pasitiks apie keturiasdešimt jachtų, išsirikiavusių dviem eilėmis. Mes turėjome pro jas praplaukti, ties uosto vartais apsisukti ir praplaukti dar kartą link jūros. Viskas atrodė labai paprasta, o kai patiri tai realiai, visus mus užplūdo sunkiai žodžiais įvardijamas jausmas", - teigia L. Ivanauskas.  | Vilkikas "Tak" tūkstantmečio šauklius lydėjo purkšdamas vandens fontanus. |
Sutiktuvėms Klaipėda rengėsi visą savaitę. Sekmadienio rytą imta montuoti didžiulė scena, repetuotos sutiktuvių iškilmes. Vakarop jūros vartai ir uosto teritorija tapo sausakimša katerių, jachtų ir laivelių, pasipuošusių trispalvėmis. "Įspūdis, kad kone kiekvienas vandens transporto priemonę turintis lietuvis skubėjo pasitikti grįžtančių iš tūkstantmečio odisėjos", - kalbėjo krantinėje tūkstantmečio šauklius ovacijomis, šūksniais ir aplodismentais pasitinkantys žmonės. Šventės dalyviams abejonių nekilo, kad Lietuva drąsiai gali vadintis jūrine valstybe. Horizonte trispalvė - lyg burė Nors pasitinkantys jachtą pradėjo buriuotis gana anksti, oficialiai sutiktuvės prasidėjo septintą valandą vakaro. Nekantriai į jūros vartų pusę žvilgčiojantys tautiečiai tik po daugiau nei valandos išvydo tolumoje didžiulę trispalvę. Akimirksniu jachtą apspito laiveliai, iš paskos plaukiantis vilkikas "Tak", pagerbdamas keliautojus, purškė vandens fontanus, kiti iš odisėjos grįžtančius sutiko ūkimu ir lydėjo iki pat kruizinių laivų terminalo. Odisėjos dalyviai atviravo, kad ne vienam, pamačiusiam tokį vaizdą, nuriedėjo džiaugsmo ašara, mat niekas nesitikėjo tokių didingų iškilmių. Stereotipui, kad vyrai neverkia, tą vakarą teko sugriūti. Milžinišką burę primenančią trispalvę, vasario 16-ąją plevėsavusią Horno rage, plukdytą aplink pasaulį, "Ambersail" buriuotojai padovanojo Klaipėdos uostui. Sutiktuvių metu ji iškelta kruizinių laivų terminale, netoli berniuko skulptūros. Čia pat įrengta bronzinė plokštė, skirta pasaulį apiplaukusios jachtos "Ambersail" įguloms. Plokštės skulptorius - Svajūnas Jurkus, kalviai - Andrius Janulis ir Albinas Jukumas. Odisėjos atminimo simbolis yra ne išlietas, o pagamintas specifine technologija - lakšte sendinimo būdu. Graži iniciatyva užkrečiama Grįžus "Ambersail" jachtai, Lietuvos trispalvė vandenynuose ir jūrose nenustos plėvesavusi. Tūkstantmečio odisėjos dalyviai Las Palme susitiko su buriuotuoju Andriumi Varnu iš Kintų, kuris drauge su dukterimi ir basku draugu tebeplaukia apie pasaulį. Į Lietuvą jis turėtų grįžti kitąmet. Malonus susitikimas su tautiečiu neapsiėjo be dovanų - "Ambersail" įgula A. Varnui įteikė medikamentų, o jachtos "Ragainė II" dovana - baskų dešros. Pasaulį apiplaukti ketina ir Klaipėdos universiteto burlaivis "Brabander".
- Greit į kaliošus ir lauk iš puotos!
-
Eva JAGMINAITĖ Lietuvos politologų asociacijos narys, daugiau nei dešimtį metų žinomas kaip diplomatinio protokolo ir tarnybinio etiketo ekspertas konsultantas Arminas Lydeka sako, jog prasidėjus vakarėlių ir pobūvių sezonui būtina nepamiršti, kad kiekvienoje puotoje galioja tam tikros etiketo taisyklės, kurias pamiršę galime tapti vakarėlio pajuokos objektu. Priimantiems svečius etiketo ekspertas primena, kad perdėtas vaišingumas ne visada reikalingas, kartais pakanka kokteilių vakarėlio su šampano taure ir braškėmis.
 | "Visų etiketo taisyklių žinoti neįmanoma", - sako A. Lydeka. |
Kiekvienam vakarėliui – savitas aprangos kodas Prieš einant į furšetą, pobūvį ar tiesiog į svečius reikėtų įvertinti, kokio pobūdžio vakarėlis tai bus, kiek bus svečių, ar šventė vyks namuose ar salėje, ar bus švediškas stalas ar užstalės pasisėdėjimas, ar kuklus paminėjimas ar furšetas. "Neteisingai klausia tie, kurie sako: "Einu pas Marytę į balių, ką man apsirengti? Ar tai - pietūs, ar - piknikas?" Į pirtį ar iškylą gamtoje galite ir su sportiniu kostiumėliu ir sportbačiais atvažiuoti, o štai į pietus restorane gali tekti eiti su smokingu, - apie vakarėlių madas dėsto A. Lydeka. – Atėjus į pobūvį, itin svarbūs yra keli momentai: kaip jūs pasisveikinsite su šeimininkais, koks bus jūsų pirmas pasisveikinimas su susirinkusiais svečiais, kur pasirinksite atsisėsti prie stalo, kokius įrankius naudosite valgydami, kaip bendrausite prie stalo, kiek užsibūsite svečiuose ir kaip atsisveikinsite." Etiketo ekspertas sako, kad visų vakarėlio taisyklių žinoti neįmanoma, tačiau būtina visuomet atsiminti pagrindines. Kur jūsų vieta prie stalo? Pobūvio šeimininkai dažniausiai palengvina svečiams, padėdami stalo korteles ir taip patys nuspręsdami, kuriuos svečius norėtų matyti arčiau savęs, o kurie turėtų sėdėti atokesnėse stalo vietose. Vis dėlto Lietuvoje vakarietiška stalo kortelių sistema nėra dar labai prigijusi ir bijodami įžeisti svečius pokylio šeimininkai jų vengia. Tačiau kaip atrasti savo vietą prie stalo be suflerio, be kortelių? Protokoliškai reglamentuota, kad svečiai skirstomi į skirtingus rangus. Priklausomai nuo stalo formos, vadovaujamasi skirtingomis susodinimo schemomis. Pasak A. Lydekos, atėjus į svečius ir įvertinus, kokios formos yra stalas, reikėtų gerai pamąstyti, kur atsisėsti. "Nebus gerai, jei save sureikšminsite ir atsisėsite šeimininkui iš dešinės, tai yra garbingiausio svečio vieton, jei matote, kad yra garbingesnių ir svarbesnių už jus svečių. Bet taip pat nebus gerai, jei nulįsite į tolimiausią kampą, nors esate ne paties žemiausio rango svečias, - sako etiketo specialistas. – Populiariausi yra apskriti, kvadrato ar stačiakampio formos stalai, taigi bus teisinga, jei šeimininkai susės skirtinguose stalo galuose ir atitinkamai sės svečiai: šeimininkei iš dešinės bus garbingiausieji svečiai, šeimininkui iš dešinės antrieji pagal garbingumą, tuomet šeimininkei iš kairės – tretieji, šeimininkui iš kairės – ketvirtieji ir taip toliau." Vestuvėse bei pobūviuose populiarus U formos stalas, kurio šeimininkai sėdi centre. Tuomet garbingiausiųjų pora sėda šeimininkams iš dešinės, antrieji pagal garbingumą - iš kairės, tačiau prie tokio stalo svarbūs žmonės sėdi ir priešais šventės kaltininkus, o visi kiti – šoniniuose staliuose. Kaip prisistatyti nepristatytam Jei vakarėlyje yra vieni kitų nepažįstantys žmonės, šeimininkų pareiga yra juos vienus kitiems pristatyti. "Jei šeimininkai yra kultūringi ir raštingi, jie stengsis prieš pradedant vaišintis vienus su kitais bent jau minimaliai supažindinti, - sako A. Lydeka. – Jei taip nenutiko, nenusižengsite nė vienai etiketo normai, patys priėję prie bet kurio jums nepažįstamo svečio ir prisistatydami: pasisveikindami, pasakydami vardą, kas toks esate, iš kur, koks ryšys su vakaro šeimininkais. Jei tai firmos vakarėlis, tai, be abejo, privalote pasakyti ir savo pareigas." Kuomet asmuo, kurį užkalbinote, irgi prisistato, galima užduoti klausimų, toliau vystyti pokalbį. Tiesa, moterys, į pobūvį atėjusios su pirštinaitėmis, dažnai suglumsta, kai džentelmenai nori pabučiuoti joms ranką. "Jei tai yra plonos pobūvio pirštinaitės, derančios prie jūsų suknelės, mūvėkite jas ir tuomet, kai jums bučiuojama ranka. Nusimauti jas turėtumėte tik tuomet, jei tai žieminės, storos pirštinės, nepritaikytos pokyliui." Belstis reikia visada, o išeiti svarbu laiku Į klausimą, ar būtina visuomet pasibelsti, kai ateini į svečius, direktoriaus ar gydytojo kabinetą, A. Lydeka griežtai atsako, jog belstis būtina net ir tuomet, kai vos prieš pusę minutės pranešėte, kad ateinate, arba jus pakvietė ateiti. Beldimu į duris duodamas ženklas, kad kažkas tuoj įeis. Tuomet reikia luktelėti ar būsite pakviestas, jei niekas nepakviečia – galima praverti duris. Taip pat svarbu vakarėlio metu neužsimiršti išeiti laiku. "Išėjimas reglamentuotas etiketo taisyklėmis, o nuo skubėjimo, mūsų noro ar nenoro likti ilgiau ar išeiti anksčiau ne tiek jau daug priklauso. Pirmas išeina aukščiausio rango garbingiausias svečias, vėliau rangai žemėja, - sako etiketo specialistas. – Vaikštote, dairotės, bendraujate su vyno taure rankose, apsižvalgote ir pastebite, kad garbingiausių svečių nė vieno nebėra, tai jei jau nenorite likti tuo pačiu žemiausiuoju - tik greit į kaliošus ir pro duris." Jei aukščiausiojo rango svečiai maloniai leidžia laiką ir neskuba išeiti, tai pirmieji pobūvį gali palikti ir žemesnio rango, svečiai. Nepersistenkite nukrauti stalus vaišėmis Nors lietuvišką vaišingumą A. Lydeka vadina pozityvia savybe, vis dėlto primena, kad etiketas numato ir tam tikrą vaišių kiekį įvairiomis progomis. "Jeigu organizuojamas neįpareigojantis kokteilių vakarėlis prie švediško stalo, tiks lengvi užkandžiai, vos kelių patiekalų. Stalo perkrovimas ar padėklus išnešiojančios padavėjos tokiame vakarėlyje bus didelis trūkumas, o ne privalumas. O rengdami kviestinius pietus turite ruošti tris patiekalus: šaltą užkandį, karštą pagrindinį patiekalą ir desertą", – sako A. Lydeka. Beje, per mažas vaišių pasirinkimas nėra gerai, mat pasitaiko, kad žmonės, nevalgantys jūros gėrybių, patenka į vakarėlį, kur vaišinama vien jūros gėrybėmis, arba dar blogiau, - alergiški pieno produktams svečiai pakviečiami į sūrių degustaciją. Rolando PARAFINAVIČIAUS nuotr.
- Seni, galingi ir nuostabūs
-
Alvydas JANUŠEVIČIUS Prieš savaitę Šiaulius sudrebino senovinių automobilių šventė. Ją jau antrą kartą savo jėgomis surengė ir miestui padovanojo šiaulietis Gintautas Rimkus. Antikvarinių automobilių kolekcininkas į šventę subūrė per pusšimtį automobilių. Kai kurie atvyko net iš Baltarusijos. Susirinko senovinių automobilių mėgėjai iš visos Lietuvos.
 | |  | Tokie automobiliai praėjusį šeštadienį plūstelėjo į Šiaulių gatves. Šias transporto priemones kadaise kūrė tam, kad džiaugtumėmės kelione, o ne tik įveiktume atstumą. | | Kolona pajudėjo. Tegyvuoja karališki automobiliai! |
"Šie automobiliai puikios techninės būklės, - konstatavo karališką koloną lydintis policininkas. - Šiuo metu joks amžiaus cenzas negali uždrausti tvarkingam automobiliui riedėti gatvėmis. – Šeimininkai juos daugiau blizgina, nei jais važinėja." Šventės garbės svečias – legendinis lenktynininkas ir senovinių automobilių kolekcionininkas Stasys Brundza. Jis iš Vilniaus į Šiaulius atvyko naujutėlaičiu "Rolls Royce Coupe Phantom". Beveik milijoną kainavęs pirkinys, anot S. Brundzos, save pateisina. "Tai pats komfortiškiausias automobilis, kokiu man teko važiuoti", - lenktynių legenda turėjo omenyje ne salono elektroniką, o tylų ir malonų riedėjimą. S. Brundza turi per šimtą senovinių automobilių, kuriuos planuoja eksponuoti savo įkurtame muziejuje. Daugiau nei pusė jų – įvairūs legendiniai amerikietiški "Cadillac" modeliai. Muziejus – didžiulis ir žingsnis po žingsnio įgyvendinamas šio automobilių sporto žvaigždės užmojis.  | |  | Aleksandro Šurino "GAZ-12 ZIM" kadaise galėjo vežioti kokį nors partinį sekretorių. | | Pasvalietis Sigitas Zajarskas šventėje dalyvavo su "Ford T", kuris buvo puikiai įvertintas žiūrovų |
Iš Baltarusijos Aleksandras Šurinas atvyko sovietmečio limuzinu - 1953-ųjų "GAZ-12 ZIM". Tokiais važinėjo draugas Stalinas. "Tuometės sovietinės valdžios buvo liepta gaminti tokias pat geras mašinas, kokias gamina vokiečiai ar amerikiečiai. Nenuostabu, kad visi senesni sovietiniai automobiliai tarsi du vandens lašai panašūs į "Dodge" ar "Shevrolet". Turbūt vienintelė "Tavrija" yra rusiškas automobilis, bet negarantuoju", - pasakoja baltarusis. Anot A. Šurino, jo limuzinas, palyginti su vėlesniais vyriausybiniais "ZIM"ais, skirtas vaikams vežioti. Tik gerokai vėliau rusai sugalvojo šiuos limuzinus šarvuoti, į juos įmontuoti po dvi kuro ir elektros sistemas.  | |  | | Šventės organizatorius prie savo naujausios automobilinės meilės – "Buick". | | "Auburn White" dizainas pribloškia ne tik prieškario, bet ir šių laikų automobilių gurmanus. Autoriaus nuotr.
|
Šventės dalyviai balsavo ir rinko gražiausią automobilį. Pats G. Rimkus šventėje vairavo prieškarinį amerikietišką "Packard" kabrioletą, restauruotą iki menkiausios smulkmenos: "Nežymėjau automobilio jokiu numeriu. Nenorėjau, kad žiūrovai balsuotų už šventės šeimininko "ratus". Rinktis buvo iš ko." Šiaulių centrinio parko estradoje buvo galima pamatyti net kelis "Cadillac" markės automobilius. Daugiausia jų buvo iš tų laikų, kai automobiliai mokėsi "skraidyti". Jų forma ir sparnai priminė greičiau ne automobilius, o lėktuvus. Nekeista, kad daugiausia žiūrovų simpatijų pelnė skaudžiai raudonas 1959-ųjų "Cadillac Eldorado", kadaise sukurtas popkaraliaus Elvio Preslio užsakymu. Dainininkas norėjo, kad jo "kadilako" dydžiui nebūtų lygių. Galima ginčytis, kas buvo tikroji šventės puošmena - ar pasvaliečio Sigito Zajarsko vairuojamas vienas seniausių automobilių "Ford T", pagamintas 1926 metais, ar panašaus amžiaus prabangus G. Rimkaus "Buick". Pastarojo trūkumas tas, kad šio automobilio G. Rimkus sava eiga neleido riedėti. Tarp daugybės automobilių buvo galima pastebėti ir legendinių "Vabalų", "Porche 911", "Corvette", "Mercedes 190 SL", "Cobra", "Excalibur", "Prowler", "Volgų", "Pobedų" ir dar daug kitų nuostabių automobilių.
- Pasveikinti geriausi apskrities Metų moksleiviai
-
Irena BUDRIENĖ Šią savaitę geriausiems regiono moksleiviams Šiaulių apskrities administracijoje įteiktos atminimo dovanos, o jų mokytojams – padėkos.
Jau tradicija tapo išrinkti talentingiausią kiekvienos apskrities savivaldybės moksleivį. Šįsyk išskirtinį dėmesį pelnė aštuoni: Justina Norbutaitė, Akmenės rajono Ventos muzikos mokyklos mokinė, Vytautas Norvaiša, Joniškio meno mokyklos fortepijono specialybės 6 klasės mokinys ir "Saulės" vidurinės penktokas, Kornelija Žvybaitė, Kelmės rajono Šaukėnų Vlado Pūtvio-Putvinskio vidurinės 9 klasės mokinė, Dominykas Girčius, Šiaulių konservatorijos 11 klasės fortepijono specialybės mokinys, Mykolas Jarašiūnas, Radviliškio rajono Šiaulėnų Marcelino Šikšnio vidurinės 12 klasės mokinys, Milda Baronaitė, Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos 3c klasės mokinė, Mantvydas Lopeta, Šiaulių rajono Bazilionų vidurinės mokyklos 11 klasės mokinys, Kornelija Dūdaitė, Pakruojo "Atžalyno" gimnazijos abiturientė.  | Nuotraukoje iš kairės: M. Jarašiūnas, K. Žybaitė, M. Baronaitė, M. Lopeta, Šiaulių apskrities viršininkas R. Domarkas, K. Dūdaitė, J. Norbutaitė, D. Girčius ir V. Norvaiša. Autorės nuotr. |
Metų moksleiviai išgarsėjo neeiliniais gebėjimais ir pasiekimais įvairiose srityse. Bene daugiausia iš apdovanotųjų yra muzikos talentai, dalyvavę šalies ir tarptautiniuose konkursuose. Kiti išgarsėjo mokslo olimpiadose. Populiarios grupės "Belekuoks" solistė iš Akmenės rajono J. Narbutaitė šiemet televizijos projekte "Talentų ringas" laimėjo profesionaliausios atlikėjos titulą, o rajone buvo pripažinta "Metų talentu". Mergina dalyvavo ne viename dainininkų konkurse. Ją muzikos moko Genovaitė Bučiuvienė. K. Žvybaitė iš Kelmės rajono yra daugkartinė pirmųjų vietų laimėtoja respublikinėse technologijų olimpiadose. Ją moko technologijų mokytoja metodininkė Danutė Rimkevičienė. Pianistas V. Norvaiša iš Joniškio respublikiniame Balio Dvariono jaunųjų pianistų ir stygininkų konkurse apdovanotas diplomu, o respublikiniame jaunųjų pianistų konkurse "Vaikystė su muzika" tapo laureatu. Vytautą moko vyriausioji mokytoja Daiva Stankuzevičienė. Šiaulietis D. Girčius Stasio Vainiūno jaunųjų pianistų konkurse laimėjo pirmąją vietą, o Prancūzijoje vykusiame tarptautiniame pianistų konkurse buvo antras. Kitą savaitę Dominykas vyks į Italijoje rengiamą jaunųjų talentų konkursą. Vaikiną moko fortepijono specialybės mokytoja ekspertė Laimutė Mameniškytė. M. Jarašiūnas iš Radviliškio rajono yra šalies moksleivių programavimo, jaunųjų matematikų konkursų nugalėtojas, informacinių technologijų konkurso "Bebras" antros vietos laimėtojas, tarptautinio matematikos konkurso "Kengūra" prizininkas. M. Lopeta iš Šiaulių rajono yra Europos Sąjungos jaunųjų mokslininkų konkurso nacionalinio etapo baigiamojo turo dalyvis, šalies biologijos olimpiados antros vietos, astronomijos olimpiados specialaus prizo laimėtojas. Mantvydo mokytojos – biologijos vyresnioji mokytoja Edita Lopetienė ir fizikos mokytoja metodininkė Jolanta Aksenavičienė. Šiaulietė M. Baronaitė – "Dainų dainelės" respublikinio turo laureatė, jaunųjų dainininkų konkurse, skirtame Lietuvos vardo tūkstantmečiui, pelnė pirmojo laipsnio diplomą, yra televizijos konkurso "Talentų ringas" superfinalininkė. Šiemet Milda sukūrė pagrindinį vaidmenį muzikiniame spektaklyje "Geležinė princesė". Merginos muzikos mokytoja – "Balso" studijos vadovė Loreta Stankuvienė. Pakruojietė K. Dūdaitė – televizijos žaidimo "Lietuvos tūkstantmečio vaikai" antrosios vietos ir prancūzų kalbos olimpiados rajone laimėtoja, respublikinio turo dalyvė. Ją prancūzų kalbos moko mokytoja Inga Ušinskaitė.
- Ch. Frenkelio vilos festivalis rodo vasaros laiką
-
Vita MORKŪNIENĖ Šeštus metus iš eilės Šiaulių kamerinio orkestro ir "Aušros" muziejaus rengiamas Ch. Frenkelio vilos festivalis neklysdamas skelbia mieste vasaros pradžią. Pirmasis festivalio koncertas tradiciškai vyksta birželio 1-ąją ir skiriamas Tarptautinei vaikų gynimo dienai. Šie metai ne išimtis - festivalį pradėjo Šiaulių kamerinis orkestras, Ch. Frenkelio vilos salėje koncertavęs su Šiaulių, kitų Lietuvos miestų ir užsienio jaunaisiais atlikėjais.
Šis festivalis – gražiai subrandinta ir puoselėjama miesto muzikinė tradicija. Pirmasis festivalis, 2004 metais apie save paskelbęs keturių koncertų ciklu, greitai išaugo į visą vasarą trunkantį įspūdingų koncertų maratoną. Šiemet festivalio programoje - 11 įspūdingų koncertų, o jų afišose - įžymūs ne tik Lietuvos, bet ir Europos, pasaulio scenose laukiami atlikėjai. Festivalio idėjos autorius ir iniciatorius, meno vadovas, Šiaulių miesto kamerinio orkestro dirigentas Borisas Traubas, palydėdamas "į žmones" šeštąjį festivalį, rado kuo pasidžiaugti. Pirmiausia tuo, kad nebuvo labai sunku prikalbinti dalyvauti festivalyje Lietuvos ir užsienio atlikėjų. Svarbu ir tai, kad nepaisant ekonominio sunkmečio festivaliui pinigų skyrė Šiaulių miesto savivaldybė ir Lietuvos kultūros ministerija. Tiesa, paramos gauta mažiau nei planuota, festivalio biudžetas "sutilpo" į 50 tūkstančių litų, tačiau koncertų kokybei tai neturėtų turėti įtakos. Ką įspūdingo, netikėto rimtosios muzikos gerbėjai išgirs ir patirs šiemet? Išskirti vieną ar kitą koncertą festivalio meno vadovui nelengva užduotis – programa buvo sudaroma taip, kad kiekvienas koncertas, kiekvienas pasirodymas būtų patrauklus ir su intriga. Vis dėlto klausytojui bus žingeidu išgirsti Izraelio atlikėjus, svečius iš JAV, Moldovos, Vokietijos. Be abejonės, dėmesį trauks ir pats Borisas Traubas, keliuose festivalio koncertuose griešiantis smuiku. Simpatijų susilauks ir rusų romansų vakaras. Naujų spalvų suteiks ir pirmąkart festivalyje dalyvausiantis Kelmės mažasis teatras su lyriniais dialogais apie lietų, vyną ir meilę. Festivalis išlaikys dar vieną tradiciją – dovanos publikai premjerą. Šiemet tai bus Vaidos Striaupaitės-Beinorienės koncertas obojui ir smuikui su orkestru, įtrauktas į festivalio pabaigos koncertą. Ir dar dvi smulkmenos, rodančios, kad festivalis pasirengęs augti. Šiemet jis "netilpo" į jam numatytą vasaros laiką. Festivalio prologas įvyko balandžio 30 dieną surengtu įspūdingu koncertu, o baigiamasis koncertas vyks jau peržengus vasaros slenkstį - rugsėjo 6 dieną.
- Jaunieji stygininkai trečiąkart varžysis Šiauliuose
-
Vita MORKŪNIENĖ Birželio 6-11 dienomis Šiauliai taps jaunųjų stygininkų sostine – mieste vyks trečiasis tarptautinis S. Sondeckio jaunųjų smuikininkų ir violončelininkų konkursas.
 | S. Sondeckio jaunųjų smuikininkų ir violončelininkų konkursas yra nuoširdus pagarbos ženklas profesoriui Sauliui Sondeckiui. Šiaulių 1-osios muzikos m-klos archyvo nuotr. |
Kas trejus metus rengiamo konkurso organizatorė – Šiaulių pirmoji muzikos mokykla, jo iniciatorė ir "amžinasis variklis" – šios mokyklos Styginių instrumentų skyriaus vadovė, mokytoja ekspertė Nijolė Prascevičienė, išugdžiusi visą plejadą jaunųjų talentų, skinančių laurus įvairaus lygio konkursuose Lietuvoje ir toli už jos. Būtent jos ir jos mokinių nuopelnas, kad vis dažniau kalbama apie stiprią ir savitą Šiaulių jaunųjų smuikininkų mokyklą. Jaunieji muzikantai Šiauliuose parengiami taip gerai, kad drąsiai konkuruoja su nacionalinių menų mokyklų auklėtiniais. Konkurso rengėjai kelia sau nemenkus tikslus: ieškoti talentingų naujų atlikėjų, populiarinti klasikinę muziką, puoselėti moksleivių kūrybinę iniciatyvą ir meninį intelektą, skatinti bendradarbiauti šalies ir užsienio muzikos ir meno mokyklas. Konkursas ir mokytojams suteikia galimybę pagilinti savo žinias, pasidalyti profesine patirtimi su kolegomis. Yra ir kitų tikslų, nesutelpančių į konkurso laiko, geografijos ir konkrečios programos rėmus. Konkursu pratęsiamos ilgametės smuiko muzikos tradicijos Šiauliuose. Miestas gali didžiuotis, kad daugelio įžymių Lietuvos smuikininkų gyvenimo ir kūrybos kelias glaudžiai susijęs su Šiauliais. Eugenijus Paulauskas, Kazimieras Kanišauskas, Jurgis Fledžinskas, Jurgis Banevičius, Rimantas Armonas, Remigijus Vitkauskas – šį sąrašas galėtų būti gerokai ilgesnis. Konkursas yra ir nuoširdus pagarbos ženklas profesoriui Sauliui Sondeckiui, kurio šeimos pėdsakai Šiaulių kultūros istorijoje yra itin ryškūs ir reikšmingi. Naujam konkursui atsirasti ir įsitvirtinti šalies muzikinės kultūros kontekste nėra paprasta. Paklausta apie priežastis, paskatinusias imtis tokio sudėtingo uždavinio, mokytoja N. Prascevičienė įvardija keletą. Jos manymu, Lietuvai nepakako daug metų rengiamo Balio Dvariono jaunųjų atlikėjų konkurso – bene vienintelio, skirto vaikams ir jaunuoliams iki septyniolikos metų. Kita priežastis buvo noras suteikti vaikams galimybę varžytis iš tiesų su savo bendraamžiais. "Mūsų konkursas - unikalus. Jis - vienintelis, kuriame vaikai suskirstyti į penkias amžiaus kategorijas - kas dvejus metus. Mano manymu, neteisinga, kai vaikai varžosi grupėje nuo šešerių iki dvylikos ar net šešiolikos metų. Toks konkursas rengiamas Rygoje. Kaip gali lyginti penkerių ir penkiolikos metų vaiko grojimą? Vieneri metai augančiam muzikantui yra labai daug", - sako N. Prascevičienė. Mokytojos nebaugina, kad toks dalyvių suskirstymas organizatoriams ir vertinimo komisijai suteikia daugiau darbo ir rūpesčių. Svarbiausia, kad jis palankesnis vaikams. Kitas išskirtinis šio konkurso bruožas – kiekvienai dalyvių amžiaus grupei parinkti privalomi atlikti kūriniai. Mokytoja neslepia, kad šie kūriniai nėra labai paprasti, tačiau tai garantuoja ir aukštą konkurso lygį. Jei muzikantas įveikė privalomąjį kūrinį, tai ženklas, kad jis šio to vertas. Pirmasis konkursas, surengtas 2003 metais, tapo įsimintinu kultūros įvykiu. Juo patenkinti ir dalyviai, ir organizatoriai, sulaukę daug gerų žodžių iš konkurso garbės pirmininko prof. S. Sondeckio ir vertinimo komisijos narių. Tuomet po konkurso jo dalyviams buvo surengta stovykla, vyko meistriškumo pamokos, kurias vedė pats S. Sondeckis. Antrasis konkursas taip pat nenuvylė – pageidaujančiųjų dalyvauti nestigo, dalyviai buvo aukšto lygio. Iš šiųmečio konkurso tikimasi taip pat daug. Į Šiaulius suvažiuos 60 jaunųjų atlikėjų - tiek, kiek maksimaliai leidžia konkurso laikas ir finansai. Džiugina išsiplėtusi dalyvių geografija – atvažiuos dalyvių iš Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos (iš Maskvos, garsėjančios itin stipria smuiko mokykla), Kroatijos ir Austrijos. Įgytą gerą vardą liudija ir jaunuosius muzikantus vertinsianti komisija – septyni profesoriai iš Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Kroatijos ir Rusijos, kurių vardai muzikos pasaulyje jau savaime yra muzikinės brandos ir kokybės garantai. Konkursas vyks Ch. Frenkelio viloje. Organizatoriai tikisi, kad bus išlaikyta ankstesniuose konkursuose gimusi tradicija – pilna salė klausytojų, susirinkusių pasidžiaugti jaunaisiais talentais.
- Ch. Frenkelio viloje - metiniai literatų "atlaidai"
-
Vita MORKŪNIENĖ Antradienį, gegužės 26 dieną, Ch. Frenkelio viloje įvyko tradicinė, jau 22-oji poezijos popietė, kurią rengia "Aušros" muziejus ir Šiaulių literatų susivienijimas.
Tai ne tik vienas seniausių muziejaus renginių, bet ir giliausias šaknis turinti Šiaulių miesto ir Šiaulių krašto literatūrinė tradicija. Šiųmetis renginys paliudijo, kad poezijos šventės idėja nekinta. Ja siekiama įsilieti į bendrą šiemet jau 45-ąjį kartą Lietuvoje rengiamo "Poezijos pavasario" vyksmą bei palaikyti vietos literatūrinio gyvenimo gyvastį, pristatyti nuo seno veikiančius literatų sambūrius (Šiaulių literatų susivienijimas, "Verdenė", "Taškas", "Plėviasparniai", "Įkvėpimas"), naujas grupes, įvairių rašytojų sąjungų narius ir kūrėjus "individualistus", nepriklausančius jokioms oganizacijoms, literatus iš Šiaulių, Radviliškio, Pakruojo, Kelmės, Joniškio, Plungės rajonų, supažindinti su naujausia jų kūryba, leidiniais, pasidalyti ateities planais. Popietė atskleidžia realią miesto ir krašto literatų veiklos panoramą, savitumą ir problemas. Tai ir netokia jau dažna galimybė krašto kūrėjams susieiti draugėn, būti išklausytiems, išgirsti draugišką ar kritišką bičiulių žodį apie savo kūrybą, pasirodyti viešai. Poezijos popietė tapo savotiškais metiniais literatų "atlaidais", į kuriuos susirenka ne tik rašantys, bet ir jiems prijaučiantys, besidomintys kūryba, neabejingi kultūriniam miesto gyvenimui žmonės. Būrys susidaro gana margas ir gausus. Šiemet Ch. Frenkelio vilos salė buvo pilnutėlė. Joje - pastebimai daugiau jaunų veidų. Vis dėlto renginio turinys per daugiau nei du dešimtmečius šiek tiek kito. Buvo metų, kai šventė buvo skiriama vienam ar kitam reikšmingam įvykiui, temai, dedikuojama tam tikrai visuomenės grupei ar vienam žmogui. Buvo pagerbti tremtiniai, išeiviai, prisiminta šiauliečių mylima, talentinga, anksti Anapilin išėjusi poetė Auksė Vasaitytė. Tačiau ilgainiui, daugėjant literatų organizacijų, augant dalyvių būriui, liko tik viena dedikacija – Kūrybai. Per visus metus išliko nepakitusi poezijos popietės dominantė – meilė ir pagarba poetui Jonui Krikščiūnui–Jovarui. Šiauliečiams šis vardas itin brangus. Vienas populiariausių XX amžiaus pradžios poetų, nemirtingosios dainos "Ko liūdi, berželi?" autorius, knygnešys, lietuviškosios spaudos platintojas J. Krikščiūnas-Jovaras - Šiaulių krašto žmogus. Gimęs netoli Šiaulių, vėliau Šiauliuose praleido kelis savo gyvenimo dešimtmečius, čia, senosiose K. Donelaičio kapinėse atgulė amžino poilsio. Dabar jo gyventame name įrengtas memorialinis literatūros muziejus, pasakojantis ne tik apie liaudies poetu vadinamo Jovaro gyvenimą ir kūrybą, bet ir daugelį kitų šio krašto šviesuolių. Poezijos popiečių tradicija siekia 1987-uosius metus, kai pirmąkart Šiaulių ir aplinkinių rajonų literatai savo kūrybą pristatė Poeto J. Krikščiūno-Jovaro namo kieme. Nuo 2008-ųjų poezijos "pavasarėlis" rengiamas Ch. Frenkelio viloje. Jovaro namą būtina rekonstruoti, sutvarkyti jo aplinką, rasti būdų atsiriboti nuo gatvės triukšmo. Kai tai bus padaryta, poezijos popietė galbūt sugrįš į senąją vietą. Galbūt liks po Ch. Frenkelio vilos stogu, kur taip greitai prigijo ir kur gerai jaučiasi ir kūrėjai, ir jų kūrybos gerbėjai.
- Raudonės pilis atgims sveikinti vasaros
-
Daiva BARTKIENĖ Paskutinį gegužės šeštadienį visų žvilgsniai nukryps į Raudonę, kur aštuntą kartą rengiama teatralizuota pilies šventė "Panemunės žiedai 2009". Jos organizatorė VšĮ "Panemunės žiedai" direktorė Iveta Balserienė tikisi gegužės 30 d. Raudonėje sulaukti kelių tūkstančių svečių, nes vasaroti į savo rezidenciją grįžtanti dvaro ponia Olga visai Lietuvai rengia iškilmingą priėmimą.
Šiemet šventės dalyviai senosios pilies grožį pamatys tokį, kokį kažkada savo vaikiškomis akimis matė Raudonės mokyklos vedėjos Eugenijos Čičirkienės dukrelė Onytė. Ją, jau ūgtelėjusią, paskutinė Raudonės pilies ponia Olga de Faria e Kastro mokė prancūzų kalbos. "Labai džiaugiamės, kad pavyko rasti gyvą Raudonės pilies istorijos liudininkę. Jos papasakotą autentišką istoriją ir panaudojome šventės scenarijui", - sakė I. Balserienė. Teatralizuota šventė prasidės ponios Olgos ir istorinės šeimos iškilmingu sutikimu. Kaip ir kadaise, pavasarį, pražydus gražiausiems žiedams, į pilį sugrįš jos šeimininkai, o paskui juos atvyks pulkas svečių. Pilies šeimininkų garbei pirmą kartą nuskambės specialiai Raudonei sukurta daina, garsiausias Lietuvos orkestras užgros fanfaromis, tarnaitės sušoks "Tarnaičių šokį". Pilies šeimininkų pakviesti pokylio svečiams koncertuos talentingiausi Lietuvos menininkai – "Auksinio balso" titulo savininkas Liudas Mikalauskas ir operos solistė Rita Preikšaitė, gros Panevėžio pučiamųjų orkestras "Garsas", šoks grakščiausios balerinos, parko alėjose atgis gyvosios skulptūros. Greta pilies įsikurs ponios menų dirbtuvė, dvaro aromatų kiemelyje kvepės levandomis, šokoladinėje šeimininkaus garsiausias šokolado meistras Algimantas Jablonskas, o ponios Olgos svečius firminiu patiekalu vaišins kulinarijos ekspertas, televizijos laidų vedėjas ir skaniausių patiekalų virėjas ponas Robertas. Ponų sugrįžimas į Raudonę švente tapdavo ir pilies dvariškiams, todėl panemunės žvejų kiemelyje ne tik kvepės kepamais žiobriais, bet ir putos alus, smagiai gros ir žiūrovus šokti kvies geriausia Lietuvoje kaimo kapela "Prūsai ilgi ūsai". Dvaro ūkvedys visiems norintiems parodys savo ūkį ir geriausius gyvulius, šeimininkės smagiai suksis dvaro pieninėje ir sūrinėje, savo produkciją siūlys amatininkai, plokštainiu, didžkukuliais, naminiais meduoliais, rūgštelinčiais barščiais, virtinukais, rugine koše ir kitais pamirštais skanėstais vaišins iš viso Jurbarko krašto susirinkę kulinarinio paveldo puoselėtojai. Antrąją šventės dalį organizatoriai pavadino "Pasimatymu Raudonės pilyje". Žiedais kvepiančiose parko alėjose, kur pilies klestėjimo laikais tarp jaunų karininkų ir aristokračių panelių megzdavosi meilės romanai, skambės muzika – specialiai šventei sukurtas dainas kartu su Krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendu atliks Egidijus Sipavičius, dvaro ponios Olgos pakviesta koncertuos Rūta Ščiogolevaitė, svečius linksmins šmaikštieji dvaro vyrukai – grupė "ŽAS", atvyks visų ponių ir panelių numylėtinis, Raudonės pilies garbės svečias Stasys Povilaitis. Šiemet šventės "Panemunės žiedai" rengėjai svečiams dovanos įspūdingą Lietuvos istoriją primenančią dramą "Mindaugas Karalius". Spektaklį, sukurtą pagal Justino Marcinkevičiaus dramą "Mindaugas" ir Martino Zyverto tragediją "Valdžia", atnaujino Vytautas Rumšas. Vidurnaktį Raudonės pilies šventę vainikuos įspūdingi fejerverkai. Iškilmingos vasaros pobūvio nuotaikos šiemet nebegadins ir eilės prie šventės bilietų kasos. VšĮ "Panemunės žiedai" direktorė I. Balserienė pasirūpino, kad bilietus į teatralizuotą Raudonės pilies šventę visoje Lietuvoje būtų galima įsigyti iš anksto. Šiemet pirmą kartą juos pardavinės nacionalinis bilietų platintojas Bilietai.lt.
- Botanikos sode - tūkstantmečio ženklas iš gėlių
-
Antradienio pavakarę Šiaulių universiteto Botanikos sodas miestiečius ir akademinę visuomenę pakvietė į tradiciniu tapusį renginį "Odė pavasario džiaugsmui". "Meldėme dangaus gražaus oro ir jis mus pagerbė", - džiaugsmo neslėpė Botanikos sodo vadovė Asta Klimienė.
 | Nebe pirmus metus šventę papuošia J. Janonio gimnazijos dailės studijos "Koloritas" mimai. | | |  | Lietuvos tūkstantmečio ženklas - iš gėlių. Jolantos ŠIDLAUSKIENĖS nuotr. |
Antradienio rytą "pratrūkęs" dangus šventės rengėjams optimizmo nekėlė. Rodės, lis ištisą dieną ir atviroje Botanikos sodo teritorijoje joks renginys negalės vykti. Dangus, pasirodo, papokštavo - popiet išlindusi saulė buvo tokia dosni, jog sodą užplūdo vasariškai apsirėdę svečiai. Šventės organizatoriai - Šiaulių universiteto Botanikos sodas, Edukologijos, Menų, Humanitarinių, Socialinių mokslų fakultetų dėstytojai ir studentai, J. Janonio gimnazijos dailės studija "Koloritas", folkloro ansamblis "Vaiguva", Šiaulių moksleivių namų vaikų ir jaunimo teatro studija "Kompanija šauni" svečiams pateikė daug džiugių akimirkų. Negana to, kad "Kolorito" moksleiviai lyg žydinčios gėlės papuošė alpinariumą ir parodė programą, šventės lankytojams buvo pasiūlyta smagių užduočių. Su "žemėlapiais" teko aplankyti 15 punktų ir atlikti užduotis. Šių būta įvairiausių - išbandyti masažą, iš iškarpų suklijuoti sodą, pabūti oratoriumi, poetu ar skaitovu, atspėti į "Raudonąją knygą" įrašytą augalą, plaustu pasiekti Pasaulio galą, priversti užgroti instrumentą daudytę, padūkti su gėlių vaikais - hipiais. Užduotys atliktos ne šiaip sau - išlaikę "egzaminus" šventės dalyviai gavo po žalios, geltonos ar raudonos spalvos gėlę. Jos buvo panaudotos Lietuvos tūkstantmečio ženklui "išausti". Šventėje buvo pristatytos kelios ŠU Menų fakulteto Taikomosios dailės ir technologijų katedros auklėtinių sukurtos drabužių kolekcijos, o ansamblis "Vaiguva" ne tik grojo, bet ir pašokdino šventės dalyvius. Tiesa, renginys Botanikos sode šįmet buvo jau tarptautinis - jame dalyvavo studentai, Šiauliuose viešėję pagal "Erasmus" programą. "Šiauliai plius" informacija
- Tulpės sukvietė tūkstantines minias
-
Alvydas JANUŠEVIČIUS Prieš savaitę Burbiškio dvare (Radviliškio raj.) tūkstančiai žmonių plūdo į tradicinę tulpių žydėjimo šventę. "Jau nebesutalpiname nei žmonių, nei mašinų", - susirūpinęs ištarė Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktorius Egidijus Prascevičius, akimis apžvelgdamas automobiliais nusėtus laukus. Jo manymu, jei kitais metais bus dar daugiau žmonių, reikės ieškoti išeities.

Dvaras pražydo tulpėmis Antrasis gegužės šeštadienis iš ryto gero oro nežadėjo, tačiau netrukus debesis išsklaidė saulė. Daugiau nei dvi dešimtys tūkstančių žmonių, nežiūrėdami į permainingus orus, suvažiavo į Burbiškio dvarą, kuriame vyko kasmetė tulpių žydėjimo šventė. Joje buvo galima išvysti ir ne vieno politiko veidą. Kai kurie jų taiko į prezidento postą. Didžiulis žmonių sambūris – puiki reklama.  | Burbiškio dvarą per vieną dieną aplankė daugiau nei dvi dešimtys tūkstančių žmonių. | | |  | Pražydusios tulpės kasmet vilioja žmones į Burbiškio dvarą. | | |  | | Šventėje buvo eksponuojami senoviniai traktoriai ir automobiliai. Autoriaus nuotr.
|
Tūkstančiai automobilių nutūpė aplinkinius laukus. Šalikelėse nutįso kilometrinės autobusų eilės. Žmonės lyg skruzdėlės rinkosi į Burbiškio dvarą pasigėrėti daugiau nei 300 rūšių tulpių žiedais. Tiesa, ankstyva kaitra nemažai tulpių rūšių šiemet privertė išskleisti žiedus anksčiau nei įprasta - nemažai jų jau buvo nužydėjusios. Tačiau gėlių specialistai teigia, jog tulpių žiedai dvarą puoš iki pat gegužės pabaigos. Susirinkusieji apžiūrinėjo eksponuojamus senus traktorius ir automobilius. Kiti galėjo pajodinėti žirgais, pasivažinėti karieta. Dauguma, pasivaikščioję po tulpynus, ėjo arčiau scenos, kur koncertavo populiarūs estrados atlikėjai, gaivinosi alumi, sotinosi šašlykais. Linksmybės truko visą dieną. Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktorius Egidijus Prascevičius priminė, jog tulpių žydėjimo šventė organizuojama jau devintą kartą iš eilės. Šventė neįvyko tik pernai, kai Burbiškių dvaras buvo renovuojamas. Išsaugota istorija Burbiškio dvaro gidai pasakoja, jog dvaras įkurtas dar XVII amžiuje. Dabartinė dvaro išvaizda tokia, kokia ji buvo XIX a. pabaigoje. Paskutinis dvaro savininkas buvo Mykolas Baženskis, kuriam Antrojo pasaulinio karo pradžioje teko bėgti iš Lietuvos. Dvaro savininkas paliko nuostabiai sutvarkytą dvarą su daugybe tiltų, kanalų ir tvenkinių. Tuomet, 1941-aisiais, dvare stovėjo paminklai Adomui Mickevičiui ir Vytautui Didžiajam. Sovietmečiu dvaras nebuvo sunaikintas. Dėl savo puikiai suręstų sienų jis buvo panaudotas... kiaulidėms. Dabar galima teigti, kad būtent dėl savo praktinės naudos dvaras ir išliko nenugriautas. Direktorius E. Prascevičius priminė, jog į tulpių šventę anksčiau atvažiuodavo ir tikras dvaro paveldėtojas Adomas Baženskis, anapilin iškeliavęs prieš dvejus metus. A. Baženskis, dvarą dovanodamas Lietuvos valstybei, iškėlė sąlygą, kad dvaras būtų gerai prižiūrimas. Šventę dažnai aplanko A. Baženskio artimieji. Pernai Burbiškio dvare atlikta darbų už aštuonis milijonus litų. Įvairūs remonto darbai buvo atliekami ir anksčiau. Tvenkiniai, kuriais buvo leidžiamos kiaulių srutos, buvo kruopščiai išvalyti, tilteliai - atstatyti. Restauruotas ir pagrindinis dvaro tiltas, kuris buvo laiko ir vandalų nuniokotas. Pagal visus ano laikmečio architektūrinius kanonus atstatyti dvaro pastatai: rūmai, ledainė, arklidė, svirnas, tvartas, sodininko namas, karvelidė. Šiuo metu dvaras rengia didžiulę nuolatinę ekspoziciją apie šio dvaro istoriją.
- Lietuvos tūkstantmečiui paminėti - tūkstančiai Taize piligrimų
-
Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ Vilnių gegužės 1-3 dienomis užtvindinsianti jaunimo iš įvairių Europos šalių banga įprasmina krikščionybės pradžią Lietuvoje. Susitelkti, pasimelsti ir pabendrauti susirinko per šešis tūkstančius jaunuolių iš įvairių Europos šalių. Tai vienas didžiausių Lietuvos tūkstantmečio paminėjimo renginių.
 | Taize jaunimas renkasi ne tik Europos šalyse, bet ir Afrikoje - Kenijoje susitikimas vyko rudenį. Juozo DAPŠAUSKO asmeninio archyvo nuotr.
|
Idėja surengti tarptautinį Taize jaunimo susitikimą "Pasitikėjimo piligrimystė Vilniuje" Krikščionybės žiniasklaidos tarybos vadovui Juozui Dapšauskui kilo prieš dvejus metus. Šią mintį, pasiūlytą kardinolui Audriui Juozui Bačkiui, įgyvendino Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centras ir Taize bendruomenė. "Lietuvos vardo paminėjimas yra susijęs su krikščionybės atėjimu į šalį, taikiai nešta vokiečių vienuolio Brunono, kuris buvo nužudytas, evangelija ir vokiečių ordino žygiais į pagonių kraštą. Prieš beveik 70 metų norėdamas suvienyti susiskaldžiusius krikščionis, Prancūzijos Taize kaimelyje Roger Schutz įkūrė nedidelę bendruomenę. Norėjosi aiškaus akcento, sujungiančio du laikotarpius - kaip krikščionybė buvo įvesta ir kaip ji skelbiama dabar. Šio metu jaunuolius sudomina krikščionybė, pateikta naujomis formomis - jie mielai dalyvauja Taize susitikimuose", - kaip gimė idėja suburti jaunimą Vilniuje, aiškina Juozas Dapšauskas. "Pasitikėjimo piligrimystė Vilniuje", kaip ir kiti jaunimo susitikimai, rengiami įvairiose šalyse, sutelkia jaunimą bendrai veiklai, ugdo toleranciją, solidarumą, stiprina ryšį tarp įvairių organizacijų. Taize broliai ragina jaunimą tapti taikos, ramybės, pasitikėjimo skleidėjais savo miestuose, kaimuose, parapijose. Į Kultūros sostinę suvažiavo ir po šeimas išsibarstė tūkstančiai jaunuolių iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Italijos, Skandinavijos, Ukrainos, Baltarusijos, kitų Europos šalių. Priimti jaunuolius mielai ėmėsi šeimos, kurių nariai jau yra pabuvoję Europos jaunimo arba Taize susitikimuose. Iš Šiaulių į sostinę išvyko apie 20 savanorių, padėsiančių koordinuoti susirinkusio jaunimo veiklą. Atvykusiųjų laukia kultūrinė programa, pamaldos ir Taize susitikimams būdinga atmosfera. Visų norinčiųjų prisijungti laukia piligrimystės renginiai parapijose ir Vilniaus centre. Pamaldos vyks du kartus per dieną keturiose bažnyčiose - Vilniaus katedroje, Bernardinų, Šv. Jonų ir Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje. Tiesiogines laidas iš Taize jaunimo susitikimo Vilniuje žiūrovai gali išvysti per Lietuvos nacionalinę televiziją.
- Vestuvės Šveicarijoje be šveicarų
-
Finas ŽVAKINAS Amerikietis ir lietuvė susipažino Anglijoje. Ketino tuoktis Lietuvoje, bet susirašė Šveicarijoje. Jaunųjų automobilį vairavo Navaro genties indėnas. Į svečius atėjo britų ir lietuvių. Nė vieno šveicaro.
 | Lietuvei ir amerikiečiui Šiauliuose susituokti nepavyko dėl biurokratinių pinklių. |
O štai iškilmėms skirti pinigai nusėdo Šveicarijoje, nors galėjo likti Lietuvoje. Ne milijonai, žinoma, bet vis dėlto... Kodėl taip atsitiko? Sutuoktiniai tvirtina, kad neįveikė Lietuvos biurokratų užtvarų. Kovo mėnesį už JAV piliečio ištekėjusi šiaulietė taip išsigando gimtosios šalies valdininkų, kad paprašė neminėti jos tikrojo vardo. Jai pritarė ir sutuoktinis. Todėl pavadinkime juos Maryte ir Džonu. Nesuprantu, ko čia reikėtų nerimauti, tačiau jei bijo galingiausios pasaulio valstybės pilietis, pasislėpsiu ir aš. Būsiu Finas Žvakinas. Maža kas... Popieriniai labirintai Teksase užaugęs kaubojus Džonas ir studijas baigusi šiaulietė Marytė vestuvėms ruoštis ėmė dar rudenį. Džonas tuo metu dirbo viename Šveicarijos bankų. Pora nusprendė, kad Amerika toli, o Šveicarija tegu ir lieka neutrali – reikia tuoktis Lietuvoje. Na, ir prasidėjo. Pilaitė užsakyta, gero tono muzikantai repetuoja, vestuvių planuotojos dūzgia. Tuo metu įsimylėjėliai mynė taką nuo Šiaulių santuokų rūmų iki ambasadų bei ministerijų ir atgal. Popierėlius rinko. Tačiau iki numatytos datos vasario mėnesį nespėjo. Vestuves nukėlė į kovą. Galų gale pirmąjį pavasario mėnesį skambina Džonas ir praneša: "Mums nepavyko. Šveicarijoje dokumentus susitvarkėme per savaitę ir tuokiamės čia. Gal pafotografuotum mus Alpėse?" O man tai kas. Lagaminą į rankas ir - atia, biurokratai! Geriečiai ir blogiečiai Marytė ir Džonas pasiguodė, kad norint susituokti Lietuvoje vestuves būtų reikėję nukelti dar mėnesį. Popierių vis negana ir negana. Nejučia jaunikis ėmė lyginti panašių institucijų darbą skirtingose šalyse. Vakaruose, pasak Džono, tarnautojas stengiasi surasti išeitį iš padėties ir padeda įveikti kliūtis, nes gerai jas išmano. O Lietuvoje tarnautojas visada suranda dar vieną priežastį, kuri sutrukdytų atlikti formalumus. "Kaip aš galėčiau tuoktis santuokų rūmuose, kur mane vaikė į kairę ir į dešinę, kur net nesijaučiau žmogumi?" – jausmingai atsiduso Marytė. Prisipažinsiu – grįžęs į Šiaulius su nerimu pravėriau Civilinės metrikacijos skyriaus vedėjos Videtos Samienės duris. Ir labai nustebau prie stalo išvydęs ne aštriadantę biurokratę užlopytomis alkūnėmis, o elegantišką damą. Tik gal negerai, kad prisistačiau tikrąja savo pavarde. Išorė gali būti apgaulinga – juk net amerikietis jos bijo! Tiesa slypi kažkur... "Labai liūdna, jeigu jie supykę ant mūsų,- apgailestavo V. Samienė, - asmeniškai aš nesijaučiu padariusi kažką, kas jiems pakenktų. Visada padedu žmonėms, jeigu tik nereikia apeiti įstatymų." Natūralus klausimas – kodėl tuomet pora atsisakė planų tuoktis Šiauliuose ir labai greitai formalumus susitvarkė Ciuriche? "Nežinau, gal įstatymai skirtingi. Pavyzdžiui, Amerikoje įstatymai labai liberalūs – ten neprašoma net ištuokos liudijimo. O Vokietijoje, kiek girdėjau, įstatymai labai griežti..." - paaiškino ji. Pasak V. Samienės, Lietuvoje, jei santuoka yra pirmoji, užtenka dviejų dokumentų: pažymos, kad nevedęs (netekėjusi) ir gimimo liudijimo kopijos. Tačiau bet koks dokumentas iš užsienio turi būti su Apostille (aukštesnės institucijos patvirtinimas). "Keblumų nebūna, jeigu jaunavedžiai atsiveža tiek dokumentų, kiek reikia", - patikino V. Samienė. Na va – aišku. Aišku, kad niekas neaišku. Jaunieji susituokė Šveicarijoje, nes negalėjo Lietuvoje. Vedėja sako, kad galėjo, bet neturėjo. Kažkokių dokumentų. O gal ir be reikalo aš jai tikrą savo pavardę... Tautų katilas Vestuvės Šveicarijoje buvo kuklios, gražios, tačiau be šveicarų. Manau ir Lietuvoje jos būtų buvusios be šveicarų. Į Ciurichą atvyko svečių iš Lietuvos. Jaunieji svarstė, kaip smagiau važiuoti – tramvajumi ar taksi. Nugalėjo tingumas. Taksi vairuotojas prisipažino esantis Navaro genties indėnas, vedęs tos pačios genties moterį. Be to, jie turi dukterį, vardu Mėlynoji uogelė. O gal mėlynė? Šeimoje visi bendrauja Navaro kalba. Džonas buvo "apakęs" – net Amerikoje jis kaip gyvas nebuvo sutikęs nė vieno šios beveik išnaikintos tautos atstovo. O čia prašom – beveik vaiduoklis veža tuoktis. Santuokos ceremonija vyko anglų kalba su vokišku akcentu. Buvo darbo diena, tad Džono draugai atvyko tik į vakarėlį. Visi – britai. Nepraleidau progos įgelti dėl vis suklumpančios futbolo šalies rinktinės. Tačiau anglas Gavinas net nesuirzo: "Nekenčiu futbolo. Išpaikinti berniukai, už nieką gaunantys milijonus. Tikras žaidimas yra regbis. Tik regbio aikštėse pasirodo tikri vyrai ir kaunasi, gaudami šimtą kartų mažesnį atlyginimą." Labai svarbūs pastebėjimai Dėmesio, nikotino vergai! Mus apgavo! Kai uždraudė rūkyti baruose, mums aiškino, kad visa Europa to reikalauja! Melas. Pernai plėšiau dūmą Amsterdamo kavinėse, o šiemet negalėjau tuo atsidžiaugti Ciuricho baruose. Žalingi įpročiai toleruojami net "Makdonaldo" restoranuose! Kas dar? Kainos Šveicarijoje yra žiauresnės už mūsų biurokratus. Tiesa, aš jų nemačiau. Kai tik prieidavau prie parduotuvės lentynų, akys pačios užsimerkdavo. Per daug žiaurus vaizdas. Šveicarijoje labai daug laikrodžių ir šokolado. Tik kainų neklauskite... Labai norėjau nufotografuoti vietinį policininką, bet man nepavyko. Nemačiau nė vieno. Žmonės tikino, kad tikrai yra... Gal tuo metu jie atostogavo? Šveicarijoje labai gražu. Ypač – Alpėse. Na, ne taip gražu, kaip Lietuvoje, bet gražu. Pamatyti verta.
- Dailininkas Sigitas Prancuitis Velykas pasitinka kurdamas
-
Ričardas JAKUTIS Septintojo ir aštuntojo dešimtmečių sandūroje baigę Dailės institutą ir į Šiaulius atvykę dirbti dailininkai Raimondas Trušys (jo vyresnysis brolis Vitolis į Šiaulius atvyko dar anksčiau), Eduardas Juchnevičius, Sigitas Prancuitis ir Romanas Vilkauskas įdiegė miesto kultūriniam gyvenime daug naujovių. Dailės gyvenimas mieste tiesiog atgimė. Prasidėjo įdomios parodos, vakarai-susibūrimai dailininkų name šalia senųjų kapinių, į miestą su parodomis ar paskaitomis apie dailę atklysdavo tų naujųjų šiauliečių draugai, įžymūs Lietuvos menininkai.
 | Religinės temos Sigitas Prancuitis ėmėsi jau tapęs subrendusiu dailininku. Ypač jam artima gavėnios laikotarpio, kančios ir prisikėlimo tema, atskleista paveiksle "Jėzus Getsemanės soduose". Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.
|
Sigitas Prancuitis iš šios grupelės neišsiskyrė. Buvo tylus ir kuklus. Vis dėlto meno vertintojai greitai suprato: Šiauliuose - puikus menininkas. Dailininko paveikslai patraukė savo giluma. Jis pats irgi neslėpė, jog nemėgstąs buitinių, žanrinių scenų. Tapymas jam tarsi meditacija, netikėtų dalykų gretinimai, filosofija... Net ir tapydamas portretus jis renkasi menininkus, plačios sielos žmones, nes jie jam artimesni (Vydūno, Maironio, Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus, Mato Slančiausko ir kt. portretai). Taip Sigitas Prancuitis artėjo prie paveikslų religinėmis temomis. Tiesa, ir artėti prie šios temos jam pernelyg nereikėjo. Gimtajame Joniškyje jaunuoliui nebuvo kur piešti, tad praverdavo bažnyčios duris ir ten piešdavo. O juk Joniškio bažnyčią puošė Jono Varno paveikslai. Religinės temos Sigitas Prancuitis ėmėsi jau tapęs subrendusiu dailininku. Ypač jam artima gavėnios laikotarpio, kančios ir prisikėlimo tema: "Pieta", "Jėzus neša kryžių", "Jėzus Getsemanės soduose"... Apie pastarąjį paveikslą ir norisi šnektelėti. Tiesa, jis turi ir kitą, daugiau filosofinį pavadinimą – "Naktis, žmogus ir miestas". Kiekvienas žmogus daugmaž žino, ar jis yra reikalingas, žino, kad Kristaus prisikėlimas, kaip skaitome religinėse knygelėse, yra pats nuostabiausias Dievo stebuklas, įamžintas Šventajame Rašte, ir svarbiausia Dievo žinia mums, gyvenantiems laikų pabaigoje. Sigitas Prancuitis sako, jog tapydamas prieš akis nebuvo pasidėjęs jokio religinio paveikslėlio, Izraelyje taip pat nėra buvęs. Skaitytas Šventasis Raštas, bendros žinios, gal bent kiek iš atminties išplaukiantys pasaulinio garso dailininkų darbai, Rytų miesto įvaizdis inspiravo menininką kurti. Kai dailininkas parodė man šią savo drobę ir paklausė, ar nuo Getsemanės sodų matoma Jeruzalė panaši, nustebau tuo panašumu ir atkurta nuotaika, rodos, tuose soduose būtum. Evangelistas šv. Lukas rašo, jog Jėzus po Paskutinės vakarienės kaip visada užkopė į Alyvų kalną ir, atsitolinęs nuo mokinių, ėmė melstis. Ar tikrai po šiais bibliniais alyvmedžiais ilsėjosi Jėzus? Ar tikrai tai tas akmuo, ant kurio Jėzus sėdėjo ir meldėsi tą paskutinį vakarą? Paslaptingas Judo pabučiavimas - amžina mįslė, kas yra išdavikas, kodėl, ar tokia skirtis, Dievo valia? Iš Getsemanės sodo žvelgiant į tolį matyti senosios šventyklos užmūryti auksiniai vartai, pro kuriuos Jėzus eidavo į Jeruzalę, pro kuriuos ant asilo įjojo ir Velykų išvakarėse. Žemai Kedrono slėnis, į jį susirinksime paskutinei Teismo dienai... Lengvai svaigsta galva, nes visko yra per daug, reikia bent valandėlės vienatvės, ramybės. Jeruzalės Getsemanės sode surinktos alyvuogės spaudžiamos netoliese esančioje abatijoje, garsėjančioje visame regione ne tiek aliejumi, kiek vienuolių daugiau kaip šimtmetį gaminamu skirtingų rūšių vynu. Aliejaus išspaudžiama nedaug - Getsemanės sode auga tik dešimt medžių. Alyvuogės nuraškomos per penketą dienų. Iš Getsemanės alyvuogių spaustas aliejus vartojamas Šventosios žemės šventyklų žibintams. Alyvuogių kauliukai atiduodami apdirbti kelioms palestiniečių katalikų šeimoms, o šios iš jų veria rožinius. Teigiama, kad tarp šio nedidelio Getsemanės sodo alyvmedžių yra ir dviejų tūkstančių metų senolių. Todėl tūkstančius kasdien pro sodą praeinančių žmonių žavi supratimas, jog yra tikra galimybė, kad po tais pačiais alyvmedžiais Jėzus ėjo, stovėjo, sėdėjo, klūpėjo ir meldėsi. Getsemanės sodo vardas ypač suskambėjo popiežiaus Jono Pauliaus II vizito metu 1982 m., kai Jo Šventenybė skatino vienytis visų tautų ir tikėjimų žmones. Nuo tada šalia Getsemanės sodų esanti bazilika vadinama Tautų šventove. Sigito Prancuičio paveiksle Jėzus Kristus kitoks nei iš evangelijų – nepagaunamai tolimas ir drauge artimas kaip žmogus – liūdnas ir vienišas, paprastas ir kenčiantis. Atskleisdamas istoriją, filosofiškai panirdamas į pasirinktą temą, pats Sigitas Prancuitis pasirodo esąs savitas ir ryškus dailininkas.
- Dar vienas Viliaus Purono amplua
-
Ričardas JAKUTIS Kas nepažįsta Viliaus Purono? Jo vardas siejamas su miesto bulvaru, Beržynėliu, įvairiais miesto architektūriniais akcentais, daugybe idėjų, kaip pagražinti ir pagyvinti gyvenimą Šiauliuose. O šiomis dienomis "Laiptų galerijoje" veikia jo grafinių piešinių paroda "Nupieštos vizijos".
 | Kiekvienas Viliaus Purono piešinys atrodo vėl kitaip, kai išgirsti, ką apie jų gimimą, simbolinę prasmę pasakoja autorius. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.
|
V. Puronas visad buvo žinomas kaip dizaineris, todėl netikėta, kad ir piešėjo talentą turi. Tiesa, vadinti tai vien piešinių paroda būtų netikslu. Kiekviename piešinyje slypi vaizdinė miesto istorijos vizija ar politinis šių dienų šaržas. Kaip prieš šimtmečius atrodė bažnyčia, nameliai, pirmosios gatvelės, turgaus aikštė, ežeras (keturių paveikslų ciklas "Šiauliai amžiuose", grafinis diptikas "Kovojantiems garbė!", "Šiauliai saksonų laikais", "Šiaurės Lietuvos siena" ir kt.)? O kaip pavaizduoti nūdienos politinį gyvenimą, tą sergančią aplinką, kuriai nerandama vaistų ("Išsikovota investicija", "Nekompetencija", "Skepticizmo tvirtovė!" ir kt.)? Viliaus Purono piešinių parodos temos, atrodo, viena kitai prieštarauja (ekspozicijoje – praeitis ir ateitis, nuožmumas ir romantika), tačiau suvoki, jog jos drauge ir harmoningos. Karikatūros žanras kuo puikiausiai įsipina. Ar sunku piešti vizijas? V. Puronas sako, kad nieko nėra paprasčiau – pamatei mintyse ir nupiešei. Daug sunkiau, anot jo, tai įvertinti, nes tam reikalingas protas. Net piešdamas praeitį autorius improvizuoja, savitas jo Vytautas, laisvai perteikiama jotvingių ir kita mūsų istorija. Parodos lankstuke menotyrininkas profesorius Vytenis Rimkus pamini garsųjį Jano Mateikos paveikslą "Žalgirio mūšis" ar XIX amžiaus dailininkų romantikų sukurtus didžiųjų Lietuvos kunigaikščių Mindaugo, Algirdo, Kęstučio ir kitų portretus, kurie jau lyg ir įgijo istorinio patikimumo statusą. V. Purono piešiniuose realybė ir fantazija irgi egzistuoja lygiagrečiai, draugėn susipindamos. Profesorius Vytenis Rimkus taip įvertina parodą: "Savo piešiniais-vizijomis V. Puronas pasirodo kaip daugiaplanis menininkas, kupinas naujų sumanymų, naujų jų reiškimosi formų, keliančių susidomėjimą, diskusijas, ginčus." Žaismingi Viliaus Purono piešiniai sąlygojo ir žaismingą parodos atidarymą. Kadangi jis vyko Teatro dienos išvakarėse, "Laiptų galerija" pagerbė ir galerijai talkinančius Šiaulių dramos teatro aktorius Nomedą Bėčiūtę, Vladą Baranauską, Juozą Bindoką, Rolandą Dovydaitį ir Eduardą Pauliukonį, kurie po apdovanojimų linksmai stebėjo parodą, sėdėdami ant milžiniškų kėdžių. Viliaus Purono paroda vyksta pagrindinėse "Laiptų galerijos" salėse, o III aukšto fojė jis priragino pirmą kartą fotografijos parodą surengti savo kolegę Rasą Šeikuvienę (abi parodos atidarytos tuo pačiu metu). Rasa Šeikuvienė – viena geriausių maketuotojų mieste, menininkė. Tai matyti nuotraukose, kurių kiekviena - tarsi užbaigtas tapybos darbas. Nuotraukose - turintys savo nuotaiką peizažai, tad žiūri ir medituoji. Vilius Puronas, kalbėdamas apie kolegę, pasidžiaugė, kad jau pirmąja paroda ji atsiskleidė kaip savita menininkė.
- 1-ojoje muzikos mokykloje - trečioji pūtikų šventė
-
Ričardas JAKUTIS Kada pirmą kartą pasaulis išgirdo grojant pučiamuosius instrumentus? Niekas tiksliai ir neatsakys, bet, be abejo, tai buvo labai seniai. Jau Kronikų knygoje rašoma, kad karaliaus Saliamono laikais, šventinant jo maldos namus, grojo 120 trimitininkų.
Šiauliai - senas pūtikų miestas. Juk mūsų mieste susibūrė pirmieji Lietuvoje bigbendai. Deja, vėliau šių instrumentų populiarumas šiek tiek apmirė, bet štai miesto 1-osios muzikos mokyklos mokytojai ir moksleiviai nutarė jų skambesį atgaivinti. Lygiai prieš dešimt metų, kovo 28 dieną, Šiaulių 1-ojoje muzikos mokykloje įvyko grojančių pučiamaisiais instrumentais koncertas-popietė, kuris išaugo į tarptautinį pučiamųjų instrumentų ansamblių festivalį, vykstantį kas dvejus metus. Šiemet, kovo 28 dieną, jis vyko jau trečią kartą. Nepaisant sunkmečio, šiais metais atvyko daugiausia dalyvių – 42 kolektyvai (užpernai dalyvavo 36 ansambliai). Tolimiausi svečiai į Šiaulius atkeliavo iš Olandijos Eteno Lero miesto, su kuriuo šiauliečiai draugauja, Sint Frans (Šv. Pranciškaus) menų mokyklos. Jų dalyvavimą festivalyje jau ne pirmus metus remia Nyderlandų Karališkoji ambasada. Svečių kolektyvas pasivadinęs "Trimito" vardu. Tiesa, tokio žodžio olandų kalboje nėra, muzikantai taip pasivadino didžiuodamiesi draugyste su Lietuva. Eteno Lero pūtikai pasirodė ir vieni, ir su savo mokyklos dėstytojų akordeonininkų ansambliu "Virtuosa" (šiųmečiame festivalyje kai kurie kolektyvai grojo pritariant gitaroms, akordeonams, klavišiniams instrumentams, mušamiesiems).  | |  | | Svečiai iš Olandijos Eteno Lero miesto... | | ...ir jų vadovas, kartais inteligentiškai rimtas, o kartais judrus bei linksmas Gerard Smits. |
Dažnai iš Vakarų pasaulio atvykstantys kolektyvai būna silpnoki, regis, organizatoriai gerų neprisikviečia, o dėl tarptautinio festivalio vardo "paukščiuko" priimami bet kokie muzikuotojai. Apie svečius iš Olandijos to nepasakysi. Puikiai nuskambėjo olandų muzikantų atliekami klasikiniai ir džiazo kūriniai (festivalyje daugiausia ir skambėjo klasika, džiazas, na, ir dar šiuolaikinė populiarioji muzika), klausytojų meilę bemat išsikovojo tai inteligentiškai rimtas, tai judrus ir linksmas jų vadovas bei dirigentas Gerard Smits. Festivalyje pasirodė svečiai iš Latvijos, kitų Lietuvos miestų. Šiaulių apskričiai atstovavo kolektyvai iš visų miestų, išskyrus Radviliškį, Šiauliams – 1-osios ir 2-osios muzikos mokyklos, konservatorijos ir "Juventos" pagrindinės mokyklos ansambliai. Iš viso festivalyje dalyvavo 227 muzikantai - ir mokiniai, ir jų mokytojai.  | Daugiausia klausytojų plojimų sulaukė Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos putikai. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr. |
Muzikos mėgėjus daug kas nustebino, pavyzdžiui, Gargždų muzikos mokyklos saksofonininkų kvintetas, virtuoziškai sugrojęs F. J. Haydno, S. Stalmoko (kolektyvo vadovas - aut. past.) ir L. Armstrongo kūrinius. Jaunatviškai nuotaikingai pasirodė ne vienas Mažeikių muzikos mokyklos ir Mažeikių muzikos mokyklos Sedos filialo kolektyvas, profesionaliai Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos klarnetininkų trio, populiarius kūrinius iš "The Beatles", "Abba" repertuaro, lietuvių kompozitorių B. Gorbulskio ir M. Vaitkevičiaus instrumentuotas dainas pasirinko Raseinių meno mokyklos muzikantai... Visko neišvardysi - vyko net du dideli festivalio koncertai. Šiauliečiai, kaip ir dera šeimininkams, nes juk ir savos sienos padeda, pasirodė itin sėkmingai. Šiaulių konservatorijos pūtikai, paruošti dėstytojo Kęstučio Poškaus, grojo klasiką (J. S. Bachas, F. J. Haydnas), didžiųjų klasikų (F. Listo, L. Bethoveno), džiazo kūrinius (I. Clerke, S. Joplin, F. Meinken) rinkosi 2-osios muzikos mokyklos muzikantai, vadovaujami Petro Kryžanausko ir Anatolijaus Kavaliauskio, daugiausia žiūrovų plojimų sulaukė festivalio organizatoriai, 1-osios muzikos mokyklos atlikėjai, vadovaujami Rimantės Storožišinienės, Algimanto Danilaičio ir Audriaus Jonaičio. Festivalis pavyko. Negalima nepaminėti, kad daugiau tokių pučiamųjų instrumentų festivalių, kur mokiniai grotų kartu su mokytojais, šiuo metu Lietuvoje nevyksta. Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos direktorius ir festivalio organizacinio komiteto narys Vygintas Ališauskas pasidžiaugė festivaliu bei visų gera nuotaika ir atsisveikino su muzikantais iki kito festivalio. Pasiteiravome, ar nėra festivalio prizų. V. Ališauskas atsakė, jog tai draugystę skatinantis renginys, kuriam nenorėta pasirinkti varžybinių elementų ir kurio tikslas - kad dalyviai muzikuotų be jokios įtampos. Tiesa, pasibaigus festivaliui, patys muzikantai išrinko geriausiai, anot jų, pasirodžiusį kolektyvą. Šiais metais laurai (festivalio karaliaus titulas) atiteko puikiai muzikavusiam Gargždų muzikos mokyklos saksofonininkų kvintetui.
- Kada krikščionys nusigręžė nuo erotikos
-
Eva JAGMINAITĖ Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau. Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia. [1 Kor 13, 1 - 13]
 | Šiaulių vyskupas E. Bartulis išreiškė susirūpinimą dėl pasakų apie du princus, tuo tarpu psichologas-psichoterapeutas A. Petronis sako, kad žmogus turi savyje neišsemiamus meilės lobynus. Autorės nuotr.
|
Šį Šventojo Rašto Himną meilei turbūt mintinai moka kone visi tikintieji ir ne kartą girdėjo nieko bendro su krikščionybę neturintys. Būtent apie meilę, erotiką, geismus ir žmogiškąjį troškimą būti mylimam šimtai žmonių kalbėjo konferencijoje "Nuo eroso iki agapės". Erosas reiškia meilės geismą, aistrą ir troškimą turėti meilę, kuria siekiama malonumo ir pasitenkinimo. Agapė daug kartų minima Naujajame testamente. Ji reiškia pasiaukojančią meilę, kuria siekiama kito žmogaus gerovės. Mes visi - eroso kaliniai "Tarptautinių žodžių žodynas skelbia, kad erosas - tai vyriškojo prado skverbimasis į grožį ir gėrį. Jeigu taip iš tiesų būtų, ir vyrai labai norėtų pažinti tiesą, grožį ir gėrį, eitų tikruoju meilės keliu, pažintų meilę teikiančią pilnatvę, turėtume daug tvirtų šeimų", - konferencijoje kalbėjo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Iš tiesų dažnas, apibūdindamas meilę šeimoje, pasako, jog meilė - tik santykių saulėtekis, kuris vėliau išauga į pasitikėjimą ar pagarbą. "Meilė prasideda glamonėmis, o baigiasi visišku pasiaukojimu. Tam kartais reikia viso gyvenimo, o jo neužtenka", - kalbėjo Dalia Lukėnienė, Lietuvos šeimos centro vadovė. Psichoterapeutas Gintautas Vaitoška savo pranešime visą žmoniją pavadino eroso kaliniais ir priminė, kad krikščionybė nesmerkia aistros ir žmogiškojo geismo mylimam žmogui, tačiau įsimylėjėlių ar sutuoktinių aistringa meilė turi būti dviejų žmonių artumo išraiška, o ne sportinių rodiklių pasiekimas. Vilniaus universiteto docentas daktaras Paulius Subačius priminė, jog visi esame nuodėmingi, tačiau dažnas krikščionis veidmainiauja, užsidėjęs netikrą padorumo kaukę. "Krikščionys dažnai bando užgniaužti savo prigimtį ir aistrą, nuodėmės kauke paslėpę nuodėmingą gyvenimą, bijo apie tai prisipažinti", - teigia P. Subačius. Meilė gali patirti sunkumų, tačiau ji neišnyksta Vilnietis psichologas-psichoterapeutas, Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centro vadovas Algirdas Petronis konferencijos dalyviams aiškino, kaip išgyventi šeimose bei porų santykiuose pasitaikančias krizes ir sunkumus. "Tada kyla klausimas - gal jau tos meilės limitas ir baigėsi? Na, turėjome pora kibirų meilės, labai taupiai eikvojome, o štai vis tiek tie du kibirai ir pasibaigė, - šmaikštavo A. Petronis. – Iš tiesų mes juk turime ne du kibirus, ir net ne vieną vandenyną meilės, tik reikia ieškoti būdų, kaip mes tos meilės ieškome, kaip ji atsiskleidžia." Jis įsitikinęs, kad visi privalo skleisti meilę neribotais kiekiais ir kasdien, o išgyvenamas krizes ir išbandymus vadina laikinu, praeinančiu reiškiniu. Kalbėta ir apie du princus Šiaulių vyskupo manymu, ES finansuojamos pasakos apie laimingą dviejų princų gyvenimą, įsivaikinus mergaitę, neišvengiamai kreipia mažamečius link patologijos. "Žmogaus teisių gynėjai perlenkė lazdą ir bruka vaikams klaidingas mintis, ugdydami iškreiptą šeimos suvokimą, šeimos kulto išsigimimą, - kalbėjo vyskupas. – Pasaulyje tėra vienas šeimos modelis. Tai vyras, žmona ir jų atžalos. Visa kita yra išsigimimai ir šeimos modelio griovimas." A. Petronis sako, jog dėl neteisingo vaikų ugdymo darželiuose šiek tiek kalti patys tėvai, kurie abejingi vaikų ugdymui švietimo įstaigose. "Kartais žmogus, palikęs automobilį servise, trypčioja aplinkui ir žiūri, kas jam daroma, o čia rytą į darželį atiduodamas vaikas, vakare parsivedamas ir visiškai nesidomima, ko jį ten moko, ką jis ten veikia. O juk tik tėvai ir turi teisę spręsti, kaip ugdomi ir auklėjami jų vaikai, to negali už juos padaryti darželis, mokykla ar kita įstaiga", - kalbėjo psichologas. Krikščionybė neprieštarauja seksualiniam gyvenimui Visi pranešėjai sutiko, kad krikščionybė nesmerkia seksualinio šeimos gyvenimo net ir tuomet, kai mylimasi be tikslo pratęsti šeimą, tačiau P. Subačius priminė britų dvasininkų idėją ir seksą palygino su valgymu. "Žmogus gali suvalgyti vieną ar dvi porcijas, tačiau kas nutinka tuomet, kai jis apsiryja?! – alegoriškai kalbėjo Vilniaus universiteto dėstytojas. – Kiekvieną dalyką žmogui Dievas davė tam tikru tikslu. Žmogus gali mylėtis, ir tai nėra smerktina, tačiau seksualinis persivalgymas ar palaidumas turi neigiamų pasekmių."
- Į parodą kviečia šventieji žmonių veidais
-
Vita MORKŪNIENĖ "Šventųjų istorijos lietuvių liaudies mene" - tokia paroda kovo 24-ąją pristatyta Šiaulių "Aušros" muziejaus Ch. Frenkelio viloje. Dviejose salėse eksponuojami 47 XVIII a. pabaigos – XX a. pradžios nežinomų autorių sakraliniai kūriniai – medžio skulptūrose, raižiniuose, tapybos darbuose įkūnyti šventieji. Iš Šiaulių "Aušros" muziejaus rinkinių parengta paroda papildyta keliais vertingais Lietuvos dailės muziejaus eksponatais. Parodos kuratorė – muziejaus Dailės skyriaus darbuotoja Regina Tamašiūnaitė.
Parodos pristatyme dalyvavo Šiaulių vyskupijos vyskupo generalinis vikaras dr. Saulius Matulis, kunigas jėzuitas Algimantas Gudaitis, Šiaulių universiteto profesoriai Vytenis Rimkus ir Antanas Visockis, docentė dr. Dalia Jakaitė, Šiaulių dramos teatro aktorė Nomeda Bėčiūtė. Parodos pristatymas muziejuje tapo įsimintinu ir prasmingu pokalbiu ne tik apie šventųjų vaizdavimo lietuvių liaudies mene tradiciją, bet ir laikui nepavaldžias žmogaus dievoieškos pastangas, amžinųjų vertybių siekį, tikėjimo, meilės ir vilties poreikį, pastangas suprasti save ir supantį pasaulį. Be šventųjų, kuriems skirta misija būti tarpininkais tarp žmogaus ir Dievo, užtarėjais pas Dievą, tas pasaulis būtų buvęs daug beprasmiškesnis, šaltesnis ir grėsmingesnis. Kas apgintų žmogų nuo bado, maro ar netikėtos žūties? Kas pažadėtų jam gerą derlių? Kas nuramintų motiną, į rekrūtus išlydinčią sūnų? Kas apsaugotų nuo gaisro? Kas lydėtų tolimoje kelionėje? Kieno užtarimo, globos, pastiprinimo prašytų silpnas ir vienišas žmogus? Iš ko pasimokytų ir kuo sektų? Gal todėl tokie mylimi ir tokie reikalingi, savi ir artimi lietuviui buvo šventieji, budintys koplytėlėse prie namų, pakelėse ir kryžkelėse, žvelgiantys iš medinių kaimo bažnyčių paveikslų, gimstantys čia pat akyse, kaimyno dievdirbio rankose? Ekspozicijoje dominuoja skulptūra. Šventųjų skulptūros buvo dedamos į koplytėles, stogastulpius, kalamos prie kryžių, laikomos garbingiausiose namų vietose. Šventųjų vaizdavimo tradicija Lietuvoje ypač įsigalėjo baudžiavos ir carinės Rusijos priespaudos laikotarpiais, 1864 metais caro buvo uždrausta. Pristatomi raižiniai, neretai vadinami "žemaičių grafika", nes pagrindiniai jų gaminimo ir platinimo centrai XIV a. pirmoje pusėje buvo Žemaičių Kalvarija, Kretinga, Šiluva. Raižiniai buvo žmonių mėgiami, namuose klijuojami tiesiog prie sienų, ant lentų ar storos drobės, įrėminami į namų darbo rėmus. Akį traukia aliejinės tapybos darbai – ir dėl savaiminio grožio, originalumo, ir dėl to, kad Lietuvoje jų išlikę palyginti nedaug. Sakralinė tapyba atsirado gerokai vėliau už kitas meno šakas. Daugiausia jų surinkta Žemaitijoje. Paveikslai buvo tapomi ant lentų, drobės, popieriaus, kartais – skardos, juose atsiranda peizažas ar dangaus fonas, angelų galvutės, dangaus kūnai ir Apvaizdos akis. Ekspozicijoje matome tuos šventuosius, kurie Lietuvoje nuo seno buvo populiariausi: šv. Kazimieras, šv. Jurgis, šv. Jonas Nepomukas, šv. Rokas, šv. Agota, Pieta ir Nukryžiuotasis, šv. Florijonas, šv. Pranciškus, šv. Agnietė, Nekaltai Pradėtoji švč. Mergelė Marija, švč. Mergelė Marija su Kūdikiu, Šventoji Šeima. Prie kiekvieno šventojo pateikiama jo istorija. Į muziejų jie atkeliavo daugiausia iš Šiaurės Lietuvos, surinkti 1933-1943 metais etnografinių ekspedicijų metu. Parodos kuratorė muziejininkė R. Tamašiūnaitė juokauja, kad daugiau negu dešimt metų, tiek, kiek dirba muziejuje, "gyvena su dievukais" ir jau seniai norėjo parodyti juos žmonėms, priartinti prie jų.  Ekspozicija įvairi. Joje galima įžvelgti, kaip kito šventųjų vaizdavimo maniera, meistro santykis su pasirinktu vaizdavimo objektu. Šventieji skiriasi dydžiu - nuo keliolikos centimetrų iki beveik žmogaus ūgio skulptūrų. Akivaizdu, kad vieni šventieji sutverti įgudusio, mokslų ragavusio meistro, kiti - savamokslio drožėjo ar tapytojo. Tačiau akivaizdu ir kitka: visi šventieji, jų veidai, figūros, gyvenimo scenos sukurti ne kaltu, ne teptuku – visi jie sukurti net ne meistro ranka, o širdimi. Būtent tai suteikia jiems gyvybės, šilumos, iškalbingumo, kurie neblėsta bėgant metams ir kurių šiuolaikiniam žmogui reikia ne mažiau, negu reikėjo mūsų senoliams. Parodoje eksponuojamų šventųjų autorystė nežinoma. Senieji dievdirbiai ant kūrinių nerašė savo inicialų. Galima dėl to gailėtis, tačiau galima ir didžiuotis - jie dirbo aukštesniu tikslu, negu trokšdami save įsiamžinti. Įdomu, kad Visuotinės Bažnyčios hierarchijoje kai kurie šventieji globoja visai kitas srtitis, saugo nuo kitų dalykų, negu įvardija lietuviai. Mūsų senoliai šventuosius pritraukdavo prie savo gyvenimo realijų, prie savo rūpesčių ir vargų, padarydami juos dar savesnius ir artimesnius. R. Tamašiūnaitė atkreipia dėmesį į šventųjų veidus: "Senieji mūsų dievdirbiai nesiekė ryškaus šventųjų kanonizavimo. Vieną ar kitą šventąjį meistrai droždavo, piešdavo ar tapydavo, nusižiūrėdami į artimiausius savo žmones, tuos, kuriuos pažino, kuriuos mylėjo ir kuriais pasitikėjo. Dėl to iš jų vis dar pulsuoja šiluma. Gavėnios laikas tinkamas šiai parodai: yra apie ką pamąstyti, pažvelgti į save giliau, ieškant atsakymų į amžinuosius klausimus. Gal ir dievukai po šias sales vaikštančiam žmogui pašnibždės ką nors svarbaus?"
- Rankų darbo lėlių paroda jau Šiauliuose
-
Oksana LAURUTYTĖ Rankų darbo lėlės vis dažniau apsigyvena lietuvių namuose. Įprasta, kad lėlė – daiktas, skirtas vaikams žaisti, tačiau ji nuo seno turi ir kitą prasmę – kūrybingo žmogaus sukurta džiugina akį, puošia interjerą. Šiandien, kovo 20 dieną, dekoravimo studijoje "Menoja" atidaroma lėlių paroda, kurios eksponatai - tarsi iš pasakos nužengusios būtybės. Šios lėlės – garsių šalies menininkių ir studiją "Menoja" lankančių moterų kūriniai. Maždaug penkiasdešimties lėlių ekspozicija – per Lietuvą keliaujančių lėlininkių kūrybos darbų turnė.
 | Dekoravimo studijos "Menoja" vadovė Ineta Vaitekūnienė tikina, kad menininko sukurta lėlė galėtų būti perduodama iš kartos į kartą kaip šeimos relikvija. (5385) Povilo LUNGĖS nuotr. |
Ironiškos ar jaukiai besišypsančios, liūdnos ar šmaikščios lėlės į Šiaulius atvyko iš Vilniaus. Prieš tai jas galėjo pamatyti klaipėdiečiai – būtent šiame mieste salono "Artmanija" ir studijos "Menoja" vadovių dėka ir startavo lėlininkių darbų parodos turnė. Dekoravimo studijos "Menoja" vadovė Ineta Vaitekūnienė sako, kad kūrybingų moterų sukurtos lėlės – tikrai ne žaislai, o meno kūriniai. Sukurti lėlę nėra paprasta, kartais ji kuriame netgi metus. Kad pagamintum lėlę, tenka išmokti naudotis įvairiausia technika - papjė mašė, specialiu ore džiūvančiu moliu, krosnyje kepamu modelinu. Šios technikos praverčia kuriant lėlės veidą, rankas, o kiek vaizduotės prireikia, norint parinkti drabužius... Net paprastai skudurinukei pasiūti reikia ne tik žinių, bet ir atplasnojančios mūzos. Žinoma, ir auksinės kantrybės. Šiaulius pasiekusioje parodoje bus galima išvysti ką tik sukurtų dar niekur nematytų šiaulietės menininkės Galinos Baniušienės lėlių. Šios lėlės netgi keliaus į parodą Maskvoje. Galima pasigrožėti ir vilniečių Jūratės Dovydėnaitės, Ingridos Grigorevič, Irinos Smirnovos, klaipėdiečių Linos Rekašienės ir Auksės Drazdienės bei kitų šalyje žinomų lėlininkių kūriniais. Paroda atidaroma šiandien 17 valandą, o ją aplankyti galima iki kovo 30 dienos. I. Vaitekūnienė žada, kad ši paroda nebus paskutinė – vadovė turinti idėjų, kokių originalių darbų ekspozicijas dar atgabenti į Šiaulius.
- Gyvenimo tėkmė tekstilės darbuose
-
Lina ZDANEVIČIŪTĖ Keičiasi laikai, keičiasi ir požiūris į rankdarbius. Dabar merginos dėl laiko trūkumo atsisako siuvinėjimo, mezgimo, nėrimo vąšeliu, o juk neseniai tai buvo populiaru ir įprasta kiekvienai. Rankdarbių vertė gerokai išaugo, bet juk malonu dovanoti ar gauti dovanų rankdarbių, kurie yra vieninteliai ir nepakartojami.
 | Parodos autorė Eglė Jesulaitytė (viduryje) su Šiaulių universiteto Edukologijos fakulteto dekane Aušra Kazlauskiene ir ŠU studentėmis, kurios parodos atidarymą pagyvino lietuvių liaudies dainomis. Autorės nuotr.
|
Dovana universitetui Trečiadienį Šiaulių universiteto Edukologijos fakulteto šokių salėje buvo atidaryta Eglės Jesulaitytės tekstilės darbų paroda "Tėkmėje...". Audinių margumas ir rankdarbių technikos įvairumas papuošė ir sušildė fakultetą. Už tai visos akademinės bendruomenės vardu autorei padėkojo ŠU Edukologijos fakulteto dekanė Aušra Kazlauskienė. "Nuostabi kolekcija, tiesiogiai susijusi su pavasariu, leidžia mums susimąstyti, stabtelėti, dar kartą pamatyti žiemą, pavasarį - tai, kas gražu, - kalbėjo dekanė. - Kartais patys gražiausi dalykai nėra blizgantys - jie paprasti rankų darbo kūriniai, kurie daug brangesni ir gražesni už tviskančius parduotuvėje pirktus daiktus." Šventumo simboliai "Parodos mintis mus sujungia ir suvienija. Mes visi keliaujame į amžinojo Dievo namus. Darbuose vaizduojamas kryžius, kuris mus jungia. Kiekvienam duotas tam tikras laikas, sąlygos, tam tikra erdvė, kurioje žmogus turi išpildyti Dievo valią. Tai noras, kurio trokšta kūrėjas. Eglutė kurdama supranta, kad tik vienybėje su pasaulio kūrėju galima kurti. Tad tereikia padėkoti Dievui už šį naują talentą ir naują parodą, kurią Eglė Jasulaitytė padovanojo Šiaulių miestui", - parodos atidaryme kalbėjo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. "Atidžiai paržiūrėjus, visi kūriniai susiję su laiku - viskas susiję su būtimi, kuri atskleidžia metų laikus, mėnesius. Yra du įvaizdžiai - žmogus ir kryžius, kuriuos galima įžvelgti beveik visuose darbuose", - įvertino menotyrininkas, profesorius, habilituotas mokslų daktaras Vytenis Rimkus. Rankų darbas - džiaugsmas sielai Vilniaus dailės akademiją baigusi Eglė Jasulaitytė teigia, kad rankdarbiai jai - ne darbas, o malonumas. Šiauliuose jos paroda - pirmoji, savo darbus menininkė yra eksponavusi Kaune, Vilniuje, Vokietijoje. "Man tekstilė - vaizduojamasis menas, tai paveikslas su potekste. Man tai būdas išreikšti tai, kas yra mano viduje", - sakė autorė. Anot E. Jesulaitytės, rankų darbas. Tai džiaugsmas, malonumas, gyvenimo būdas, o menas yra planeta, kurioje gyvena žmonės. Kitaip tariant, menas - tai šviesesnioji gyvenimo pusė. "Savo darbuose stengiuosi naudoti tik tekstilės priemones, esu labai tradiciška. Nenaudoju jokios plastmasės, popieriaus, nors tai populiaru šiuolaikinių menininkų darbuose. Man įdomi siūlo, audinio šiluma", - apie kūrinių techniką pasakojo autorė.
- Dievo apdovanotieji negali nekurti
-
Oksana LAURUTYTĖ Praėjusį šeštadienį Šiaulių dailės galerijoje buvo tikra apgultis – ir garbaus amžiaus žmonės, ir tėvai, nešini kūdikiais, rinkosi pasižiūrėti, ką įdomaus sukūrė Šiaulių krašto tautodailininkai – čia vyko retrospektyvinė tautodailės paroda "Lietuviškas suvenyras Lietuvos tūkstantmečiui". Tautodailininkai, panašu, pastaraisiais metais padirbėjo iš peties – parodai pateikta per 1400 darbų nuo mažučių nertų angeliukų iki masyvių medžio drožinių.
 | Šiaulių krašto tautodailininkų paroda Dailės galerijoje vyks visą mėnesį – iki kovo 28 dienos |
Apdovanoti šeši geriausi tautodailininkai Tradicine tapusi tautodailininkų paroda kasmet sulaukia maždaug tiek pat liaudies meistrų ir jų darbų. Parodoje panoro dalyvauti beveik 400 tautodailininkų, vis dėlto šįmet rengiama paroda "Lietuviškas suvenyras Lietuvos tūkstantmečiui" yra išskirtinė – jos atidarymas pritraukė itin daug lankytojų. "Labai džiaugiuosi, kad tautodailininkų nemažėja ir kad jų menas sulaukia vis didesnio visuomenės susidomėjimo", - savaitraščiui "Šiauliai plius" sakė parodos rengėja, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių bendrijos vadovė Laima Kelmelienė. Kartu su Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti skirta paroda atidarytos ir dvi autorinės - Virgilijos Silvestros Šufinskienės keramikos ir Antano Dundulio tautinių juostų - parodos. Šie autoriai itin pagerbti – jų darbai pripažinti vertais gauti "Aukso vainiką". Pasak L. Kelmelienės, parodos metu išaiškinami tie autoriai ir darbai, kurie verti keliauti į respublikinę, Kėdainiuose vyksiančią tautodailininkų darbų parodą – čia geriausiems kūrėjams bus užkabinti "Aukso vainikai". Geriausiu tautodailininku taikomojo meno kategorijoje pripažintas radviliškietis Edmundas Gaubas, kuris net penkerius metus iš medžio drožė milžinišką paveikslą "Lietuviai grįžta". Antroji vieta skirta tapytojai iš Akmenės Elenai Adomaitienei. Nors moteriai jau 79 metai, ji yra nuolatinė parodų dalyvė. Trečiosios vietos verta kūrėja komisija pripažino Angelę Steponavičienę. Moters karpiniai reikalauja daug kantrybės ir fantazijos – tuo galėjo įsitikinti ir parodos lankytojai. Taikomosios dailės kategorijoje pirmoji vieta atiteko šiauliečiui Antanui Dunduliui, kuris juostas audžia jau dvidešimt penkerius metus. Pasak L. Kelmelienės, anksčiau vyras audė su žmona, bet šiai išėjus amžinybėn pomėgio neatsisakė. A. Dundulio profesija - inžinierius, matematikas, tad šie dalykai jam turbūt padeda kurti. A. Dunduliui talkina ir jo dukra Edita Dapšienė. Juostos išskirtinės tuo, kad audžiamos atsižvelgiant į šalies regionų tradicijas, dominuojančius raštus.  | Radviliškiečio Edmundo Gaubo darbas "Lietuviai grįžta" pristatytas "Aukso vainiko" nominacijai gauti. Artūro STAPONKAUS nuotr.
|
Antroji vieta skirta keramikei iš Kuršėnų Virgilijai Silvestrai Šufinskienei, trečioji - Nijolei Smailienei už senoviniu pynimo būdu kuriamus pinikus, audimą. Kryždirbystės kategorijoje nugalėtojų neišrinkta. Apdovanoti Dievo Tautodailininkų parodoje eksponuojamos visos vaizduojamojo ir taikomojo liaudies meno šakos: tapyba, grafika, karpiniai, skulptūra, medžio dirbiniai, keramika, tekstilė, rankdarbiai, kalvystė, pynimas iš vytelių, juvelyrika, paprotinis menas (verbos, margučiai, kaukės, sodai). Šiaulių krašto tautodailininkai ir balsingi. Parodos atidarymo metu žiūrovams dainavo jų ansamblis "Margulis". Devyniolika metų dainuojantiems marguliečiams vadovauja Birutė Poškienė. Pasak L. Kelmelienės, tautodailininkais tampa tie, kurie yra Dievo apdovanoti įvairiais gabumais ir nori tai parodyti. "Jie negali nekurti", - sakė ji ir pridūrė, kad daugelis liaudies meistrų ir gyvena iš savo kūrybos – dalyvauja mugėse, darbus neša į vienintelę tautodailininkų parduotuvę Šiauliuose "Devyni broliai". L. Kelmelienė tautodailininkams vadovauja jau 23 metus. Per šį laiką tautodailininkų nesumažėjo, nors karta ir pasikeitė. Tautodailininkais tapęs jaunimas iš aktyvios veiklos kurį laiką pasitraukia, tačiau, susikūręs gerbūvį, paauginęs vaikus ir perkopęs per 40 metų, vėl grįžta prie savo pomėgio kurti. Užaugo nauja keramikų karta, atgaivinami audimo amatai. "Svarbiausias dalykas – žmonės įtraukiami į bendrą veiklą. Jie lanko seminarus, dalijasi patirtimi. Kartais žmogui pakanka vien pasakyti gerą žodį, kaip gražiai jis darbuojasi, ir jis kūrybos neapleidžia",- sakė L. Kelmelienė.
- Ištapytas šilkas kvepia pavasariu
-
Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ Nors už lango apstu sniego, meno reikmenų parduotuvėje-galerijoje "Dailu" jau dvelkia pavasariu. Ant Ingridos Špūraitės-Grinkienės tapytų šilko skarų ir šalių žydi karklai, tulpės ir dobilai. Į jas galima žvelgti kaip į paveikslus arba pasipuošti sušilus.
 | Ingrida Špūraitė-Grinkienė sako, kad moterys visą laiką užsiimdavusios rankdarbiais. Tapyti ant šilko ji pradėjusi tada, kai parduotuvėse nerasdavusi originalios dovanos. | | |  | Tapybos ant šilko parodą "Pavasarėjant" parduotuvėje-galerijoje "Dailu" galima aplankyti dar savaitę. |
Ir praktiška, ir gražu Užsukęs į parodą "Pavasarėjant", atrodo, nusikeli į pievą lauko gėlių. Dvelkia pakalnutėmis, ramunėmis, rugiagėlėmis ir žolynais. Vienos išmargintos simetriškai ar ratu sugulusiomis gėlėmis, kitos primena mandalas, trečiose - ornamentai artimi lietuvių liaudies prieverpsčių, koplytstulpių ar kryžių simbolikai. Keturios kvadratinės skaros pavasario tema nutapytos ką tik, o šaliai išmarginti gerokai anksčiau. "Pagalvojau, kad geriau tegul žmonės išvysta, negu spintoje guli. Turėjau jų daugiau, įvairaus dydžio ir raštų - gal per pusšimtį, tačiau daug padovanojau, draugams išdalijau. Ne tik skaras, bet ir vitražinius šilko paveikslėlius kurdavau, vyrišką kaklaryšį, į kišenėlę įkišamą "fantaziją" esu tapiusi. Pirma kitais rūpiniesi, o po to savo vaikus ir save prisimeni. Aš - kaip batsiuvys be batų ar siuvėjas be savo siūtų rūbų", - sako parodos autorė, neseniai skarą pagaliau nutapiusi ir sau. Pačią pirmą tapytą šilkinę skarelę dabar nešioja puspenktų dukra Austėja. Ne tik ji, bet ir pustrečių Astijus nori mamai padėti tapyti. "Kuo daugiau moterys vaikų turi, tuo jos daugiau kuria", - taip tapytoją ant šilko parodos atidarymo dieną pristatė parduotuvės-galerijos "Dailu" vadovė Daiva Skrupskelytė. Šioje galerijoje savo darbus pristato jau trečia mažus vaikus auginanti menininkė. "Tai ypač moteriška, kur taikomoji paskirtis persipina su menine", - apibūdina skaras ir šalius dailininkas Voldemaras Barakauskas. Tapo spalvomis, kurių pasiilgsta Ingrida sako, kad tapybos motyvai kyla iš gamtos, mat Ingrida gimė ir augo Dzūkijoje, kur žmones supa girios. Dirbdama dailės ir technologijų mokytoja Gilvyčiuose vasarą atostogų ji grįžta pas mamą, tad kūrybai erdvės yra daug. Jeigu ne kieme prisiskynusi gėlių piešia, tai pievoje žiedus eskizuoja, o grįžusi juos ant šilko lieja. "Tapyti ant šilko galima įvairiais būdais: tiesiog lieti spalvas, nupiešti kontūrą ir tik tada spalvinti detales arba kaip batikoje - įmerkti į dažus suraišiotą šilką ir ištraukti. Tikimybė, kad nepasiseks, labai nedidelė. Rezultatas dažniausia bus džiuginantis. Tai technika, leidžianti patirti atradimo džiaugsmą. Ant popieriaus lieti akvarelę sunkiau, nei dažus - ant šilko", - atskleidžia grafikė. Ingridai patinka pats kūrybos procesas. Tapo tokiomis spalvomis, kokių labiausiai būna išsiilgusi. Ir dažniausiai tamsiuoju metų laikotarpiu, kai jų ypač trūksta. Tokia spalvų terapija bemat padeda atsikratyti slogios nuotaikos. Šalius, margintus įvairiomis spalvomis, lengviau pritaikyti prie bet kokios spalvų gamos garderobo. Jeigu aprangoje dominuoja žali tonai, tai šalį atsuki ta puse, kurioje daugiau žalių atspalvių. Kai reikia geltono akcento - vėl šalį apsuki. Universalios skaros - jos mėgiamiausios ir itin patinkančios moterims. Ateityje Ingrida norėtų daugiau vaikiškų skarelių primarginti bei monotipijos techniką ant šilko išbandyti. Jai patinka dovanoti darbus draugams, tačiau neslepia, kad tapo ir pagal užsakymą. Ne dėl sunkmečio. Tiesiog menininkui nėra lengva vien iš meno gyventi. "Neįsivaizduoju, kas turėtų atsitikti, kad jo atsisakyčiau. Nors tapyba ant šilko brangus malonumas, pirkdama medžiagas paskaičiuoju, kiek šilko ir dažų reikės. Norinčios išbandyti šią techniką moterys iš pradžių gali nusipirkti kelias spalvas, o kitas išgauti jas maišydamos. Patarčiau bandyti tapyti ant nedidelio formato šilko", - pataria Ingrida Špūraitė-Grinkienė.
- Norite idealios šventės? Patikėkite ją profesionalams
-
Eva JAGMINAITĖ Jei bent kartą jums teko planuoti draugo jubiliejų, vaikų vestuves ar mažylio krikštynas, turbūt dabar su nerimu laukiate pakvietimo piršliauti, būti krikšto tėvais ar šventės vedėju. Vis dėlto turbūt nė vienas iš šių jausmų neprilygs panikos jausmui, kurį neretai patiria susituokti besiruošiančios poros. "Patiems tiesiog neįmanoma numatyti kiekvienos smulkmenos, todėl kartais paskutinę minutę iškilę nesklandumai išmuša jaunas poras iš vėžių, o tai gali sugadinti jų svarbiausią gyvenimo šventę", – sako salono "Tavo šventė" savininkė, vestuvių planuotoja Diana Tamutienė.
 | Šią salę puotai paruošė salono "Tavo šventė" darbuotojai, kurie sako, kad kaip niūriai beatrodytų salė, nesunkiai ją galima paversti puošnia, originaliai dekoruota patalpa. | | |  |
Planuotoja – nepastebima viešnia Jungtinėse Amerikos Valstijose įgijusi renginių planuotojos diplomą ponia Diana sako nesuskaičiuojanti, kiek kartų yra tekę piršliauti vestuvėse ar vesti renginius. Būtent todėl dabar jai puikiai sekasi organizuoti prabangias šventes ir iš anksto numatyti visas smulkmenas ar galimus nesklandumus. Teko įsigyti net didesnį automobilį, kad vestuvių dieną ji būtų jaunųjų "greitoji pagalba", mat mašinoje yra visko – nuo plaukų segtukų iki papildomų staltiesių, žvakidžių. "Jei ko prireiks, privalau turėti viską. Jaunųjų šventė man – didžiulė atsakomybė. Jie turi mėgautis svarbia diena ir švytėti, o pati privalau likti nepastebima", – sako ponia Diana. Konkrečiai apibūdinti savo pareigų moteris negali, mat kiekvienos vestuvės - skirtingos. "Kartais su jaunomis poromis pradedame bendrauti prieš pusę metų, tada pakanka laiko išsiaiškinti jų pageidavimus, poreikius, galima numatyti šventės planą. Tačiau būna, kad pasiruošti šventei tenka per savaitę, o šventė turi būti įsimintina", – sako renginių planuotoja. Vestuvių dieną ji keliasi anksčiau už jaunuosius, vyksta jaunajai padėti pasipuošti, atsakinėja į jos telefono skambučius, pasirūpina, kad nuotraukose jaunųjų rūbai atrodytų nepriekaištingai, neleidžia gėlėms nuvysti. "Rūpinuosi absoliučiai viskuo. Svečiai ir jaunieji labiau atsipalaiduoja žinodami, kad šventėje yra už viską atsakingas žmogus, į kurį galima kreiptis bet kokiu klausimu", – pasakoja ponia Diana. Darbas – taupyti jaunos poros pinigus Diana Tamutienė įsitikinusi, kad ideali šventė be pagalbos neįmanoma. "Tik pradėję planuoti vestuves jaunieji įsivaizduoja turintys marias laiko ir galintys padaryti viską patys. Kai iki šventės lieka savaitė ir paaiškėja, kiek dar nepadaryta, sutrikusios poros puola ieškoti pagalbos. Juk vestuvių šventė – tai kerintis renginys. O kad renginys pavyktų, jo eiga turi būti gerai suplanuota ir apgalvota. Kitaip šventė gali virsti rūpesčių, problemų, galvos skausmo rinkiniu. Gražios vestuvės nebūtinai turi būti brangios. Pirmiausia poros turi apsispręsti, kiek vestuvėms gali skirti pinigų, o renginių planuotojos darbas, žvilgtelėjus į galimų išlaidų sąrašą, nuspręsti, kur galima būtų sutaupyti. "Svečiai pamirš, kokį kepsnį valgė per vestuves, tačiau nuotraukas ir filmą jūs žiūrėsite visą gyvenimą, todėl čia reikėtų nepagailėti pinigų, – pataria planuotoja. – Kai žmonės patys planuoja vestuves, dažnai viršijamas numatytas biudžetas, o mano darbas – sutaupyti jų pinigus, pvz., vestuvinei kelionei. Jaunieji dažnai galvoja, kad puošnios stalo puokštės yra labai brangios, tačiau juk didžiulius rožių žiedus galima pakeisti ne mažiau žaviais bijūnais – atrodys prabangiai ir nekainuos daug." Vestuvių planuotoja teigia, kad šventės sėkmė – laimingi jaunųjų veidai. Stalo kortelės ir kvietimai padeda išvengti problemų Ponia Diana paneigia nuomonę, kad nemandagu už svečius nuspręsti, kur jie sėdės. "Stalo kortelės padeda išvengti kai kurių problemų, yra geros nuotaikos garantas, nes šventės šeimininkai geriausiai pažįsta svečius, žino jų įpročius, būdą ir nesodins greta nesutariančių giminaičių ar draugų. Kvietimas taip pat gali padėti išvengti problemų, kadangi kvietime galima pateikti daug informacijos, kurią turėtų žinoti į šventę atvykstantis asmuo. Esu įsitikinusi, kad kvietimas svečiui turi byloti apie tai, kad jis yra laukiamas." Kartais drauge su kvietimu pridedama atsakymo kortelė, kurią grąžinę pakviestieji informuoja apie savo ketinimą dalyvauti šventėje. Ponia Diana sako, kad svetur populiaru rengti vestuvių repeticijas. Artimiausi žmonės, palyda susitinka bažnyčioje nebūtinai repetuoti būsimų vestuvių ceremonijos. Vien pabuvimas toje aplinkoje kitą dieną leidžia mažiau jaudintis. Šventės išvakarėse pavakarieniavę ir pasikalbėję apie rytojaus iškilmes, žmonės labiau atsipalaiduoja. Repeticijos naudingos tik tada, kai vestuvių dienos organizavimo rūpesčiai yra patikėti profesionaliam renginių organizatoriui – be jo šventės išvakarėse būna nebaigtų darbų, nenumatytų problemų sprendimo metas, taigi ramų vakarą su artimaisiais galima tik pasvajoti. Kursai jaunosioms Diana Tamutienė negaili patarimų tuoktis besiruošiančioms poroms. "Visas vestuvių planavimas prasideda nuo jaunosios suknelės – tai svarbus ženklas, lemiantis tolesnę šventės temą ir jos pristatymą: kvietimus, stalo korteles, gėles, transportą, pobūvio vietos puošybą ir kt.", – teigia renginių planuotoja. Profesionali renginių organizatorė nedirba be tikslios, suplanuotos šventės programos. Poros, netikėjusios, kad vestuvių planuotoja yra nepakeičiamas pagalbininkas, vestuvių dieną vos minutę pasigedusios planuotojos, sunerimsta. "Kaskart jaučiuosi taip, lyg šventę organizuočiau savam žmogui, todėl renginį apgalvoju nuo pradžios iki kulminacijos ir pabaigos. Man nebūna jokių netikėtumų, privalau būti pasiruošusi visoms situacijoms", – sako ponia Diana. Nuotakoms ar poroms, nenorinčioms ar nedrįstančioms pasikviesti į pagalbą planuotojos, netrukus bus pradėti rengti kursai. "Planuoju rengti susitikimus keturis kartus per mėnesį, per kuriuos nuotakos susipažins su vestuvių šventės planavimu, sužinos, į ką reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį, kas yra svarbu, o kas - nelabai. Patarsiu, kaip organizuoti savo šventę, kad ir be planuotojos ji būtų puiki", – sako Diana Tamutienė. Saloną "Tavo šventė" rasite Vytauto g. ir P. Višinskio g. sankryžoje, adresu P. Višinskio g. 32, Šiauliai. Pasiteirauti ar susitikimo laiką su renginių planuotoja aptarti galite tel.: (8~41) 42 35 00, arba 8~612 259 63, 8~685 518 21. Papildomą informaciją apie salono "Tavo Šventė" teikiamas paslaugas rasite interneto svetainėje www.tavosvente.com, o klausimus galite pateikti el. paštu vest.diana@gmail.com.
- Užgavėnių tradicijos gyvos
-
Lina ZDANEVIČIŪTĖ Viena savičiausių ir linksmiausių lietuvių tradicinių švenčių - Užgavėnės. Šiais metais jos bus švenčiamos vasario 24 dieną, tačiau Šiaulių "Aušros" muziejuje Aušros alėjos rūmuose jau vasario pradžioje buvo prisimintos senosios Užgavėnių tradicijos.
 | Šiaulių rajono kultūros centro vaikų ir jaunimo teatras "Ikaras" susirinkusiuosius linksmino improvizuodamas albumą "Užgavėnės Kurtuvėnuose". |
Tradicijas reikia saugoti Muziejaus Aušros alėjos rūmuose atidaryta paroda "Kaukės ir dievybės" iš Šiaulių "Aušros" ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejų rinkinių, taip pat pristatytas albumas "Užgavėnės Kurtuvėnuose". Šia proga surengta diskusija "Koks išliks liaudiškas karnavalas XXI amžiuje?", kurioje dalyvavo Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas profesorius Libertas Klimka, kraštotyrininkė Irena Seliukaitė, Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai Gintautas Mažeikis ir Arūnas Vaicekauskas bei kiti etnokultūra besidomintys žmonės, jaučiantys tradicijų svarbą. Kuo savitos Užgavėnės? "Reikia atkreipti dėmesį, kad "Aušros" muziejaus stiprioji pusė yra etnokultūra, kurią kaupiame ir saugome. Nors pagrindinis etnokultūros "aukso klodas" surinktas Vidurio Lietuvoje, mes taip pat turime sukaupę nemažą etnokultūros bagažą, - sakė "Aušros" muziejaus direktorius Raimundas Balza. - Šis renginys tik įrodo, kad domimasi kultūra. Fondai gausūs ir įvairūs, todėl norisi parodyti viską, ką turime geriausia." "Artėjant tradiciniams renginiams, norima atskleisti reiškinį, kuris yra lietuvio sąmonėje, kultūroje. Net plakate pavaizduota nelietuviška kaukė, norint parodyti, kad kaukės yra naudojamos visose pasaulio šalyse", - sakė "Aušros" muziejaus šeimininkas. Muziejaus direktorius tikisi, kad atstačius Žaliūkių malūną bus galima keliauti į platesnes erdves ir ten kaupti etnokultūrinę medžiagą.  | Čigoniškos melagystės ir būrimas iš kortų - senas ir puikiai žinomas Užgavėnių paprotys. |
Norint išryškinti ir parodyti lietuviškų kaukių tradicijas, parodoje eksponuojamos pasiskolintos kitų šalių - Mongolijos, Pietų Afrikos Respublikos, Meksikos - ritualinės kaukės. Parodos dalyviai taip pat gali žvilgterėti į veidrodį, kad pamatytų savo kaukę... Pristatytas albumas Į renginį buvo pakviesti ir albumo "Užgavėnės Kurtuvėnuose" sudarytojai: Vidmantas Lopeta, Salvijus Kulevičius, Vytis Budrys. Albumas išleistas praėjusią vasarą, tačiau nereklamuotas ir mažai kam žinomas. "Kiekvienas regioninis parkas ieško, kuo yra savitas ir įdomus kitiems. Prieš penkiolika metų susikūręs Kurtuvėnų regioninis parkas džiaugiasi pagrindine Kurtuvėnų miesto švente, kuri net buvo nominuota Lietuvos mastu", - pasakojo vienas albumo "Užgavėnės Kurtuvėnuose" sudarytojų V. Lopeta. Kurtuvėnų regioninis parkas renka Užgavėnių nuotraukas ir medžiagą. "Nuo seno buvo atrenkamos kaukės, būdingos tik mūsų kraštui, todėl galima teigti, kad šios kaukės yra unikalios ir perteikia tikrąją kurtuvėniškių Užgavėnių tradiciją", - tvirtino V. Lopeta. Etninės globos tarybos narys prof. Libertas Klimka teigė, kad prisidėti prie kurtuvėniškių albumo pasirodymo nebuvo sunki misija. Tai savotiška tradicijos kronika, džiugu, kad Kurtuvėnuose ji labai ryški. Prof. L. Klimka panoro į Užgavėnes pažvelgė kitu kampu. Jo žodžiais, kaukė yra virsmo, pasikeitimo ir išėjimo į kitą pasaulį ženklas. Švenčių sakraliuoju metu kaukė vaidina svarbų vaidmenį. Kuo toliau į praeitį, tuo kaukės pranašesnės, reikšmingesnės. L. Klimka teigė, kad pasaulis taip pat švenčia Užgavėnes. Venecijos bei Rio de Žaneiro karnavalai, pasak jo, yra puikūs pavyzdžiai, kurie vienija persirengėlius Lietuvoje ir užsienyje. Pagal albumą "Kurtuvėnų Užgavėnės" improvizavo Šiaulių raj. kultūros centro vaikų ir jaunimo teatras "Ikaras". Jų pasirodyme išryškintos įvairios kaukės ir Užgavėnių personažai leido prisiminti tikruosius papročius. L. Klimka visiems palinkėjo, kad vaidinime rodyta kaukė - gervelė (meilės deivė) - kiekvieną savo sparneliu užkabintų. Ritualas artimesnis Vėliau renginį pratęsė diskusija, kurioje buvo nagrinėjami karnavališkumo motyvai bei Užgavėnių tradicijos išlikimas XXI a.  | Parodoje "Kaukės ir dievybės" eksponuojamos kaukės iš Šiaulių "Aušros" ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejų rinkinių. Autorės nuotr.
|
Seniau persirengimas buvo ritualas, dabar tai tapo paprotine kultura. Filosofas Gintautas Mažeikis teigė, kad dabar ryškus suaugimas tarp ritualo ir sakralumo. Ritualas nėra skirtas stebėti, o karnavalas, priešingai, reikalauja žiūrovo, todėl labai svarbu išlaikyti senąsias tradicijas. Politikoje - karnavalas "Keista, kad šiuolaikiniai politikai menkai domisi etnokultūra. Būdamas Seime matau kasdien ir ožių, ir arklių, ir visokių kitokių būtybių. Tų kaukių yra visur, tik politiniame gyvenime tos kaukės yra labai ryškios", - kalbėjo Seimo narys Laimontas Dinius. L. Dinius pastebėjo, kad kai kurie politikai yra nenuoširdūs - būna visada su kaukėmis. "Jie nebepajėgia nusiimti tų kaukių ir nebesuvokia jų paskirties",- kalbėjo Seimo narys. L. Dinius neneigė, kad pats tokią kaukę turįs, tačiau bijo, kad jam neatsitiktų kaip kitiems. "Aš tokią kaukę turiu, tik baisu, kad ji nesuaugtų su manimi. Žmogus, užsidėjęs kaukę, visai kitaip vertina padėtį. Be to, kiti visai tų kaukių neturi ir jų desperatiškai bijo", - sakė L. Dinius.
- Sūriai, dėl kurių... pastojama
-
Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ Pieno produktais turguje prekiavusios dvi bičiulės, gavusios kulinarinio paveldo sertifikatą, dabar su sūriais važinėja po visą Lietuvą ir užsienio šalis. Nijolės Šopienės iš Šiaulių rajono ir Stefos Strakšienės iš Joniškio rajono ūkiuose spaudžiami devynių rūšių sūriai. Per šventes juos graibstyte išgraibsto. Galbūt dėl magiškų savybių. Moterys juokauja - jei nepagimdysite, tai pastosite tikrai.
 | Laukiant svečių puikiai tinka kelių rūšių sūriai. Šventinei progai tinka didžiulis sūris, vadinamas "Trys viename". |
Į kaimą - dėl vaiko Į kaimą prieš aštuoniolika metų Nijolė su šeima išsikėlė dėl sūnaus sveikatos. Gydytojai rekomendavo bronchine astma sergančiam sūnui bent vasaroti nuomotoje sodyboje. Šiauliečiai nusprendė iškeisti miesto gyvenimą į kaimo. Kuo iš pradžių jie tik nesivertė: augino daržoves, nutrijas, kiaules, turguje pardavinėjo raugintus kopūstus ir agurkus, kol neįsigijo karvių. "Ožkos, kurią laikėm dėl vaiko, nemelždavau. Vyras prie jos eidavo, o kai jau negalėdavo, tai man tekdavo - tada ožka ratais eidavo. Tačiau kai nori, visko išmoksti. Dabar ir karves moku melžti", - ūkininkavimo pradžią prisimena N. Šopienė. Dabar Nijolės šeima augina penkiolika karvių. Kol sūrių poreikis būdavo mažesnis, ji spėdavo viena, dabar, be vyro, padeda ir marti, du sūnus, atsikėlę iš miesto. Ūkininkė į turgų ne tik pieno produktų iš pradžių veždavo - megzdavo pirštines, siuvinėdavo kryželiu. Būdama Lietuvos ūkininkų draugijos narė, dalyvavo tarptautinėje parodoje. Vienai anglei labai patikusios Nijolės megztos pirštinės. Paprašiusi paieškoti įvairesnių tautinių raštų, ji užsakė greitai daug pirštinių numegzti. Nijolė senoviškų mezginių ėjo žiūrėti į "Aušros" muziejų ir nunešė darbuotojoms paragauti sūrio. Šios pakvietė ūkininkę ir jos draugę į Senųjų amatų dienas. Kitą kartą moterys sūrius vežė į Kuršėnus, per Jonines - į Vilnių. Tąkart jos sutiko etnologę Gražiną Kadžytę. Paragavusi gardaus sūrio, ši pasiūlė kreiptis į Kulinarinio paveldo fondą ir sūrį, pagamintą pagal tradicines technologijas ir receptūrą, be konservantų, priedų, pardavinėti po Lietuvą. Kulinarinio paveldo fondo tarybos narys etnologas Libertas Klimka įteikė sūrininkėms sertifikatą. Nuo tada bičiulės ėmė dar aktyviau dalyvauti įvairiose šventėse. Moterų sūriais Užsienio reikalų ministerijoje vaišinosi visų šalių ambasadoriai, sūrių ragavo Seimo nariai. Jos dalyvavo Londono kalėdinėje mugėje, o šiemet pirmą kartą - Vokietijoje vykusioje tarptautinėje maisto ir žemės ūkio bei sodininkystės parodoje "Žalioji savaitė". Subalansuoti vyrams, bet tinka ir moterims Nijolė Šopienė su Stefa Strakšienė iš šviežio ir rauginto pieno gamina devynių rūšių sūrius. Jie, žinoma, skirtingi, kaip ir kiekvienos, nors ir šalia viena kitos stovinčios, šeimininkės virti barščiai.  | Nijolė Šopienė ir Stefa Strakšienė sūriais sėkmingai pradėjo prekiauti festivalyje "Ant rubežiaus". Skareles, sijonus, prijuostes dažniausiai pasiuva Nijolė, tad abi vienodai pasipuošia. Nijolės ŠOPIENĖS asmeninio archyvo nuotr.
|
Mažiausias sūrelis sveria 50 gramų, o didžiausias proginis sūris siekia ir aštuonis kilogramus. Pasak Nijolės, prie kavos ar arbatos tinka desertiniai sūriai su razinomis ir aguonomis, vaisių gabaliukais. Žmonės mielai renkasi sūrį su kmynais, žolelėmis ir česnaku arba vien tik įtintą žolelėmis. Prie alaus ar vyno nepamainomas rūkytas ar keptas sūris, o gurmanai renkasi aštrų sūrį. Sūrį be jokių priedų pirkėjai pavadino "Su be nieko", tad sūrininkės jį taip ir vadina. "Aštrų sūrį vadiname subalansuotu vyrams, bet tinkančiu ir moterims. Kartą Rumšiškėse priėjo moteris ir sako: "Nuo jūsų aštraus sūrio ir pagimdyti galima." Ir pastoti - pridūrėme. Po to draugams siūlėme receptą, kaip vaikų susilaukti: romantiškai vakarienei nusiperki vyno, papjaustai aštraus sūrio, uždegi žvakę ir vakare pastojimas garantuotas. Vienai draugei šis receptas padėjo", - šypsosi Nijolė. Nijolės marti juokauja, kad aštraus sūrio dar nėra valgiusi, o sūnus išvis sūrio nemėgsta, tad anūkai kieme dar nebėgioja. "Kai tapsiu močiute, sūrių nebespausiu, auginsiu anūkus", - teigia ūkininkė. Sūrius moterys daro, pasiremdamos žemaičių patirtimi, receptus pačios kuria, o kartais pasiūlymų išgirsta iš pirkėjų. Tik ne visada šie pasiteisina. "Mėginau su morkomis, mėtomis, šokoladu, žiedadulkėmis, bet nelabai pavyko. Jeigu atrodo išvaizdžiai, tai skonis nei šioks, nei toks. Būna skanus, bet neestetiškai atrodo", - sako Nijolė. Moteris pasakoja, kad kasdien sūriai nedaromi. Pienas laikomas 700 l talpos puode, o iškart verdama 70 litrų pieno. Jis aušinamas, įmaišoma rūgštaus pieno ir iš sutrauktos varškės "spąstais" spaudžiamas sūris. Vienam sūriui pagaminti reikia nuo 8 iki 10 litrų pieno. "Vienas aludaris sako: "Ką jums čia reiškia tuos sūrius daryti - kaip litras, taip sūris". Kaip ir kiekviename darbe, taip ir čia reikia įdėti daug pastangų. Spaudžiant sūrį reikia daug meilės, šypsenos. Sakoma, kad jeigu alų gaminsi piktas, tai visi pasigers. Jeigu dirbsi atmestinai, tai ir bulvienės skaniai neišvirsi", - tikina pašnekovė. Varškės sūris - išskirtinis Parodoje "Žalioji savaitė" sūrininkės prekiavo penkių rūšių sūriais. Skrabalais dvi dienas grojęs lietuvis sutraukdavo minias, tad smalsuolių ir prie sūrių vitrinos netrūko. Sūrių daugiausia pirko vokiečiai, lenkai, rusai. Tiesa, vokiečiams nenugriebto pieno sūris atrodė per riebūs. "Liesesnis sūris būna sprangus. Vien iš rūgštaus pieno gaminamas sūris lūžta, rūgštėja, tad jį netinka transportuoti, - sako N. Šopienė. - Nieko panašaus į lietuvių pristatytus sūrius parodoje nebuvo. Vietiniai gamintojai prekiavo fermentiniais, pelėsiniais, tepamais, ožkos sūriais." Moterys sako, kad jeigu Žemės ūkio ministerija į parodą pakviestų ir kitąmet, tai jos žinotų, iš kokių klaidų reikia pasimokyti. "Būtų geriau, jeigu būtume kalbą mokėjusios. Težinojome vokiškai, ką pasiūlyti, o kaip ir iš ko vienas ar kitas sūris pagamintas, nemokėjome pasakyti", - sako N. Šopienė. Trūko ne tik kalbos žinių, bet ir mažų indelių, nes užsieniečiai sūrį perka tik tada, kai jo paragauja. Po parodos Vokietijos lietuvių bendruomenės narys ūkininkes pavežiojo po Vokietiją limuzinu. Per tris valandas jos spėjo pamatyti visas įžymias Berlyno vietas. Sūriais moterys kiekvieną savaitgalį prekiauja viename ar kitame Lietuvos mieste. Ne už kalnų ir Kaziuko mugė. Šeimos ūkio atstovės jau trečią kartą ten ruošiasi važiuoti. Kaip tik kovo trečiąją Nijolei sukaks 62-eji. Šiųmetė Kaziuko mugė žada būti išskirtinė. Globoti šventę ėmėsi Vilniaus meras Juozas Imbrasas, kuris dalyvauti tradicinėje šventėje kviečia kulinarinio ir kultūrinio paveldo atstovus su tradiciniais lietuvių valgiais ir dirbiniais, o Gariūnų prekių mugės lankytojai neras. Visi prekiautojai bursis Gedimino prospekte.
- Kalėdų tradicijos svetur
-
Eva JAGMINAITĖ Gruodžio 25–oji - viena svarbiausių metų švenčių daugeliui pasaulio žmonių. Nors pastaruoju metu dėl kultūrų asimiliacijos bei natūralaus "pasaulio mažėjimo" vis daugiau atsiranda bendrų, visoms tautoms būdingų Kūčių bei Kalėdų tradicijų, kiekviena šalis stengiasi išlaikyti savo autentiškumą ir savo papročius. "Šiauliai plius" domėjosi, kokias unikalias tradicijas išlaikė įvairios tautos, ir kokios bendros tradicijos yra visose šv. Kalėdas švenčiančiose kultūrose.
 | Didžiojoje Britanijoje šv. Kalėdoms pradedama ruoštis kur kas anksčiau nei Lietuvoje. Miestai šventiškai šurmuliuoti ima jau lapkričio pabaigoje. Privačių namų kiemuose išdygsta milžiniškos dekoracijos. Autorės nuotr.
|
Vienijančios tradicijos Jau tapo įprasta, kad šv. Kalėdų spalvos - raudona, simbolizuojanti Kristaus kraują, ir žalia - aliuzija į gyvenimo tąsą ir amžinąjį gyvenimą. Kalėdiniai vainikai ir eglės byloja apie žiemos speigus nugalinčią gyvenimo jėgą. Įvairiose šalyse krikščionių bažnyčiose gruodį pastatomos prakartėlės, kuriose vaizduojamas kūdikėlio Jėzaus gimimas. Dauguma tautų turi ir įprastą advento kalendorių. Moderniosios technologijos baigia išstumti pasaulį per šventes jungusią tradiciją - šventinių atvirukų siuntimą. Šventė Amerikoje - su britišku atspalviu Daugelis amerikietiškų Kalėdų tradicijų atkeliavo iš Jungtinės Karalystės. Virš durų kabindami amalo šakelę britai bei amerikiečiai tiki, kad žmonės, susitikę po ja, turi teisę pasibučiuoti. JAV populiarūs giedotojai, kurie vaikšto po namus ir Kalėdas praskaidrina giesmėmis, už tai gaudami smulkių pinigų, skanėstų, dovanėlių. Anglijoje buvo įprasta tokius giedotojus vaišinti karštu punšu, pagamintu iš obuolių, kiaušinių, alaus bei prieskonių. Dabar punšo receptas paprastesnis - jis maišomas iš įvairių alkoholinių gėrimų, vaisių ir prieskonių. Velso gyventojai, iki Kalėdų likus kelioms savaitėms varžosi giedojimo varžybose. Škotai taip pat puošia elgę bei gieda giesmes, tačiau didesne švente laiko Naujuosius metus. Kalėdų išvakarėse amerikiečių ir britų vaikai ant židinio kabina kojines, kurias rytą randa pilnas Kalėdų Senelio dovanų. Tradiciniai britiški Kalėdų pietūs neapsieina be mėsos pyrago, slyvų pudingo ir, žinoma, kalakuto. Airijoje Kūčių vakarą languose sužiba žvakutės kaip svetingumo ženklas Marijai ir Juozapui. Vakaruose Kalėdos didesnė šventė nei Naujieji Prancūzai vaikai prie židinio išrikiuoja batus laukdami, kad Tėtis Kalėda pripildytų juos dovanų. Prancūzų šeimos prie šventinio stalo sėda tik grįžusios iš vidurnakčio mišių. Būtinas Kalėdų atributas prancūzų namuose - prakartėlė. Ispanai, namus ir bažnyčias taip pat puošiantys prakartėlėmis, po vidurnakčio mišių išeina švęsti ir linksmintis į gatves. Dovanas ispanai vaikai gauna tik sausio šeštąją. Pasak legendos, sausio penktosios naktį namus aplanko išminčiai ir balkone ar kieme paliktus vaikų batukus pripildo dovanų. Švedai, norvegai ir danai šventinio stalo neįsivaizduoja be ryžių pudingo su migdolais. Šios tautos tiki, kad radusiajam migdolą metai bus ypač geri. Skandinavijos vaikai laukia ne Kalėdų Senelio, o jo pasiuntinio - šmaikštaus elfo, kuris atneša dovanas. Norvegijoje Kūčių vakarą, lygiai penktą valandą, visoje šalyse skamba varpai. Švedijoje Kalėdų šventės prasideda gruodžio tryliktąją, Šv. Liucijos dieną. Tos dienos rytą baltai pasidabinusi ir galvą vainiku pasipuošusi vyriausioji šeimos duktė su uždegtomis septyniomis žvakėmis atneša visai šeimai pusryčius. Olandai, belgai bei Liuksemburgo gyventojai tiki, kad Šv. Nikolo (Mikalojaus) dienos išvakarėse laivu iš Ispanijos atplaukia pats Šventasis Nikolas, kuris su tarnu Juoduoju Peteriu, baltu žirgu jodamas, nusileidęs per kiekvieno namų kaminą į židinį palieka batuose ar kojinėse dovanų šeimos nariams. Vokiečiai taip pat laukia prakalbančių gyvūnų Italų vaikai, kaip ir ispanai, dovanų sulaukia per Trijų Karalių šventę nuo gerosios burtininkės. Legenda byloja, kad geroji burtininkė buvo pakviesta kartu su išminčiais aplankyti gimusio kūdikėlio Jėzaus, tačiau ji atsisakiusi, mat turėjusi tuo metu svarbų užsiėmimą - susitvarkyti namus. Praleidusi didįjį stebuklą, burtininkė keliauja iš namų į namus per Kalėdas ieškodama Jėzaus ir palikdama dovanas mažiesiems. Kūčių vakarą įprasta melstis, o mama ant stalo turi pastatyti skulptūrėlę, vaizduojančią Jėzaus gimimą. Kalėdiniai pietūs Italijoje neįsivaizduojami be ungurio bei kalėdinės duonos su razinomis ir cukruotais vaisiais. Metų pabaigoje temperamentingieji italai turi ir dar vieną, tik jų tautai būdingą tradiciją - atsikrato senų baldų, išmesdami juos pro langą. Vokiečiai, kaip ir lietuviai, tiki, kad Kūčių vakarą prabyla gyvūnai. Prie eglutės Kalėdų išvakarėse rengiami vaidinimai apie Adomą ir Ievą. Šv. Nikolo dienos (gruodžio 6 d.) išvakarėse vokiečiams vaikams duodama saldumynų, kuriuos valgyti galima tik kitądien. Vokietijos pietuose gyvenantys Romos katalikai įsitikinę, kad dovanas vaikams siunčia Kūdikėlis Kristus. Šiaurinės dalies vokiečiai tiki Kalėdų Seneliu, o namus puošia ne tik margaspalvėmis girliandomis, bet ir aromatingais keksiukais, kitais skanėstais. Kalėdų Senelis gali ateiti ir su "šortais" Linksmos ir triukšmingos Kalėdos Pietų Amerikoje. Ta proga čia rengiamos procesijos, ceremonijos ir vaidinimai. Meksikoje įprasta, kad per Kalėdas pakabinama ryškiai nuspalvinta tuščiavidurė elfo, žvaigždės ar gyvulėlio formos figūrą, pripildyta skanėstų ir dovanėlių. Vaikai paeiliui pakabintą figūra daužo lazdomis, kol praplėšia ir ant grindų pabyra viduje buvę saldainiai ir dovanos. Vaikai skuba susirinkti kuo daugiau gėrybių. Venesuelos gyventojai prie šventinio stalo sėda po vėlyvųjų vidurnakčio mišių. Svarbiausias Kūčių vakarienės patiekalas - iš kukurūzų miltų ir įvairių rūšių mėsos padaryti pyragėliai, pagardinti prieskoniais ir riešutais, iškepti susukant į bananų lapus. Kone labiausiai neįprastos mūsų kultūrai Kalėdos - Australijoje. Kalėdų Senis čia taip pat vaikšto su kupinu dovanų maišu, tačiau jo apranga pritaikyta prie karšto oro: melsvos spalvos nertinis, derantys "šortai" ir rudas galvos apdangalas. Turi Australijos Kalėdų Senelis ir ištikimą pagalbininką - šunelį Dingą, su kuriuo visus metus gyvena paslaptingoje Uluru saloje, o atėjus Kalėdoms sėda į milžinišką keturratį vežimą ir, sukeldamas raudonų dulkių kamuolius, skuba dalynti dovanų. Kadangi dauguma didžiųjų Australijos miestų įsikūrę prie vandenyno, per Kalėdas visi suguža į paplūdimius, kur žaidžiamas kriketas ir beisbolas. Australai nevengia per šventes pasivaišinti, o vėliau skuba atsigaivinti vandenyne, tad po Kalėdų padaugėja rimtų sveikatos sutrikimų, būna ir nuskendusiųjų.
- Jaunieji menininkai krizės akivaizdoje
-
Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ Šiaulių miesto savivaldybės jaunojo meno ir kultūros kūrėjo premijos laureatai jau gyvena mintimis, kaip įgyvendinti savo projektus. Šiemet keturiems premijos laureatams skirta 4800 litų premija, kas mėnesį jiems bus mokoma po 400 litų.
 | Jurga Sutkutė odines rankines ir diržus kūrė įkvėpta pasaulį apėmusios ekonominės krizės. Jurgos SUTKUTĖS asmeninio archyvo nuotr.
|
Odos dirbiniai meninėje akcijoje Menininkės Jurgos Sutkutės teigimu, skirta premija reiškia ne tik finansinę paramą, bet ir jauno kūrėjo pripažinimą, išskirtinumą. Tai ne mažiau svarbu nei finansinė parama. "Skirtų pinigų aukšto lygio renginiui parengti nepakaktų. Šios stipendijos užteks projektui reikalingoms medžiagoms įsigyti. Reikia tikėtis, kad atsiras gerų žmonių, kurie sutiks prisijungti kuriant projektą", - viliasi premijos laureatė. Projektas "Pažymėta", kuriame bus pristatyti originalūs odos dirbiniai, bus įgyvendintas Šiaulių dienų proga buvusio "Elnio" fabriko teritorijoje. Šiauliečiai ir miesto svečiai išvys meninę akciją, kurios metu tatuiruočių meistrai simboliškai pažymės norinčius dalyvauti projekte. "Nors Lietuvoje meno situacija sudėtingesnė, jau imamas vertinti rankų darbas. Kitose šalyse požiūris į kultūrą ir meną šiek tiek kitoks. Metas, kai šalį apima krizė, menininkams nėra palankus, tačiau nereikia savo darbų pristatinėti tik Lietuvoje. Kūrėjas turi judėti į priekį, būti daugialypis", - mano Jurga Sutkutė. Šiaulių dailės galerijoje dirbanti menininkė kuria labai produktyviai, yra dalyvavusi ne viename festivalyje, pristačiusi diržų kolekcijas "Migracija" ir "Analizatorius", dalyvavusi per dvidešimt parodų, įvairiuose projektuose. Šiuo metu šiaulietė dalyvauja prancūzų inicijuotame jaunųjų Europos kūrėjų projekte, kuris įgyvendinamas nuo 2007 iki 2009 metų šešiose Europos valstybėse - Prancūzijoje, Lietuvoje, Austrijoje, Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje. Iki Naujųjų metų Nacionalinėje dizaino ir mados galerijoje Vilniuje veikia J. Sutkutės odos diržų ir rankinių paroda "Susiveržkime diržus".  | | Grafikė Laura Guokė mano, kad jaunas menininkas gali daug pasiekti savo darbštumu. Lauros GUOKĖS asmeninio archyvo nuotr.
|
Grafikos paroda trijuose miestuose Grafikė Laura Guokė rugsėjį arba spalį planuoja surengti grafikos darbų parodą "Balsas per debesis" Šiauliuose, Klaipėdoje ir Kaune. "Jaunam menininkui sunku įsitvirtinti, tačiau iš savęs daug reikalaujant, ieškant būdų, kaip darbus eksponuoti, nuoširdžiai dirbant, įmanoma daug pasiekti", - sako naujovėms imli grafikė. Menininkė yra surengusi dvi personalines parodas, grafikos darbus eksponavusi per dešimt grupinių parodų ne tik Lietuvoje, bet ir svetur. Ji iliustravo knygą vaikams "Maža širdelė - didelė ašarėlė", kitą išleido drauge su norvegais. Laura Vilniaus dailės akademijoje yra įgijusi taikomosios grafikos specialybę, studijavo Lenkijos Radomo universitete, šiuo metu studijuoja Šiaulių universitete grafikos magistrantūroje. "Premija - didelė paspirtis plėtoti meninę veiklą ir ne mažiau svarbus dėmesys, įvertinimas. Skirtos premijos parodoms, manau, pakaks, o jeigu ir pritrūktų, pridėsiu savų lėšų. Projekte esu numačiusi parengti per dvidešimt grafikos darbų", - sako grafikė. Muzikinės dovanos miestams Akordeonistas Deividas Jocius - jauniausias premijos laureatas. Kurtuvėniškis į Šiaulių konservatoriją pas Daivą Vasauskienę važinėja nuo septynerių metų. Gabus, užsispyrimo turintis vaikinas ketina rinktis profesionalaus muzikanto kelią. Penkiolikmetis atlikėjas yra dalyvavęs 15-oje konkursų, kurių 13 - tarptautiniai. Jaunasis akordeonistas šiemet sėkmingai dalyvavo trijuose tarptautiniuose konkursuose. Estijoje ansamblių kategorijoje su ansambliu "Trio" jis laimėjo "Grand Prix", Italijoje solo kategorijoje, atlikęs varjetė programą, užėmė antrą vietą, o "Linksmajame akordeone" Šiauliuose pelnė "Grand Prix".  | |  | | Deividas Jocius groja nuo penkerių metų ir ketina pasukti profesionalaus muzikanto keliu. Autorės nuotr.
| | Unikalaus balso savininkė Kristina Svolkinaitė dainuoja Klaipėdos universiteto orkestre ir Šiaulių senjorų bigbende. Ričardo DAILIDĖS nuotr. |
Deividas už skirtą kultūros premiją su draugais, grojančiais įvairiais instrumentais, šiauliečiams ketina surengti koncertą "Aš ir accodraugai". Finansinė parama, jo manymu, pravers ne tik projektui, bet ir vykstant į tarptautinius konkursus, kur įgyjama patirties. Šiauliuose gimusi ir Klaipėdos universitete džiazo vokalą studijuojanti Kristina Svolkinaitė už avansu gautas lėšas ketina surengti muzikos koncertą. Unikalaus balso savininkė dainuoja Klaipėdos universiteto orkestre ir Šiaulių senjorų bigbende. Mergina aktyviai dalyvauja džiazo vokalistų konkursuose ir festivaliuose Lietuvoje, Skandinavijos šalyse. Pernai K. Svolkinaitė laimėjo "Grand Prix" džiazo vokalistų konkurse "SonyJazz Stage" Latvijoje, antrą vietą - "Nomme jazz" Estijoje. Šiemet ji tapo absoliučia nugalėtoja tarptautiniame džiazo vokalistų konkurse "Jazz voices".
- Populiariausios knygos šiemet
-
Lina ZDANEVIČIŪTĖ Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos "Saulės" filiale pristatytas šių metų skaitomiausių knygų dešimtukas, kurį kasmet sudarinėja Šiaulių universiteto dėstytojas, profesorius Vytautas Bikulčius. Anot jo, skaitymas yra didžiulis darbas, yra sunku išrinkti pačias geriausias knygas, todėl jis atsižvelgia į skaitytojų pasirinkimą bibliotekose ar knygynuose.
 | Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos "Saulės" filialo vedėja Nijolė Ostrauskienė dėkojo V. Bikulčiui už bendradarbiavimą, kuris jau yra tapęs tradicija. Autorės nuotr.
|
Šiais metais labiausiai skaitoma Johno Irvingo knyga "Kol tave rasiu". Johnas Irvingas - vienas garsiausių bestselerių autorių, lankęsis Vilniaus knygų mugėje, kur pristatė šį romaną. Kadangi J. Irvingo knygos lengvai skaitomos ir nuo jų sunku atsitraukti, jo knygos greitai buvo pamėgtos skaitytojų. Į antrąją vietą užkopė Juano Marsė knyga "Driežo uodegėlės", o trečiąją vietą V. Bikulčius skyrė lietuvių autoriui Sigitui Parulskui, kurio romanas "Murmanti siena", pasak profesoriaus, yra tikrai dėmesio verta knyga. "Populiauriausių knygų dešimtuko pristatymas mūsų bibliotekoje tapo tradiciniu metų užbaigimo renginiu. Nors knygos brangsta, tikimės, kad mūsų bibliotekoje jų niekad nepritrūks ir sulauksime vis daugiau skaitytojų, kurie padės išrinkti populiariausias knygas", – kalbėjo Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos "Saulės" filialo vedėja Nijolė Ostrauskienė. "Bibliotekos iniciatyva ši graži tradicija gyvuoja jau keletą metų. Net nereikėjo specialiai skelbti Skaitymo metų, kad būtų renkamos skaitomiausios knygos Šiaulių miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje", – sakė V. Bikulčius. "Galbūt nesidomintis literatūra ir neskaitantis žmogus nesupras knygų dešimtuko eiliškumo ir svarbos, bet tas, kuris yra visas perskaitęs, pritars man", - teigė profesorius. 2008–ųjų populiariausių knygų dešimtukas 1. John Irving "Kol tave rasiu" 2. Juan Marse "Driežo uodegėlės" 3. Sigitas Parulskis "Murmanti siena" 4. Stephane Audeguy "Debesų ganytojas" 5. Gilles Leroy "Alabama song" 6. Bernhard Schlink "Sugrįžimas" 7. David Lodge "Terapija" 8. Douglas Carlton Abrams "Prarastas Don Žuano dienoraštis" 9. Herbjorg Wassmo "Stiklinė pieno" 10. Federic Beigbeder "Gelbėkit, atsiprašau"
- Praskleidus advento paslapties šydą
-
Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ "Mergaitė ėjo vis tolyn be jokios baimės, nes žinojo, kad ją saugo angelas. Ji pastatė savo raudoną obuolį su degančia žvake tamsiame kelyje ir šis tapo šviesesnis", - šios auklėtojų pasektos pasakos herojais tapo ir advento mįslę įminė Šiaulių logopedinio lopšelio-darželio auklėtiniai. Skubant, lekiant, prekybininkams brukant Kalėdų nuotaiką, pamirštama tikroji švenčių laukimo prasmė. Jos su "Šiauliai plius" ieškojo Logopedinio lopšelio-darželio pedagogės.
 | Angelas sargas lydi tamsiu keliu kiekvieną, linkėdamas likti geram ir laimingam. Autorės nuotr. |
Vaikai mokosi laukti Į renginį "Advento spiralė", jau trečią kartą rengiamą Logopediniame lopšelyje-darželyje, rinkosi priešmokyklinių grupių auklėtiniai ir svečiai iš ikimokyklinės įstaigos "Gintarėlis". Vaikai, kaip pasakoje apie adventinį sodą, skambant ramioms giesmėms, po vieną ėjo spiralės formos taku ir dėjo ant žvaigždės angelo įduotą obuolį su žvake, uždegta nuo centre degančios liepsnelės. Iki renginio pradžios šurmuliavę darželinukai salėje nuščiuvo, susikaupę klausėsi ir tylomis stebėjo, kas vyksta, kumštelėdavo, jeigu kuris nors bandydavo ką nors pasakyti. Renginio organizatoriai sako, kad taip vaikai mokosi susikaupti, kantriai išlaukti, pajausti ramybę, visai nesvarbu, kad tikrosios advento esmės jie dar nesuvokia. Spiralė, anot jų, simbolizuoja harmoniją, ėjimą į save, obuolys - žemę, žvaigždė - dangų, o ugnis - tarpininką, jungiantį juos abu. Kiekvienoje grupėje auklėtojos Kalėdų laukimą - 24 dienas, skaičiuojamas nuo lapkričio 30-osios, - įprasmina savaip, vaikams kūrybingai pateikdamos advento kalendorių. Vienoje darželio grupėje nykštukas 24-iose kišenėlėse slepia po smulkmenėlę, kurią gauna geriausiai tą dieną besielgiantis vaikas, kitoje - advento kalendorių atstoja kopetėlės, kuriomis kasdien kopia nykštukas, trečioje ant stilizuotos eglutės tą laikotarpį kabinamos knygutės ar lapeliai su vaikų palinkėjimais, kurie perskaitomi per Kalėdas. Kalėdos - komercinė šventė? Kaip advento laikotarpį praleidžia, kokių tradicijų laikosi su vaikais dirbančios pedagogės? Šiuolaikinis gyvenimo ritmas koreguoja tradicijas ir perša šiek tiek kitokias taisykles. Kalėdų Senelis, net ir turėdamas pagalbininkų, nespėja dalyvauti visuose kalėdiniuose vakarėliuose, todėl pradeda užsakymus vykdyti kone prieš mėnesį. Nusistovėjusi tvarka griūva, kai vos žiemai prasidėjus išvysti spindinčias parduotuvių vitrinas, kvieste kviečiančias pirkti. Taip tarsi viskas skubinama ir praleidžiamas pasiruošimo šventei momentas, laukimo laikotarpis, kai tamsą ims keisti šviesa... "Seniau kaime per adventą negalėdavai linksmintis, močiutė neleisdavo garsiai šūkauti, bartis. Pamenu, nuo ankstaus ryto ji giedodavo ir taip trukdydavo mums, vaikams, miegoti. Laikydavomės pasninko, o keturis sekmadienius degindavom advento žvakes, - prisimena meninio ugdymo mokytoja Janina Monstavičienė. - Eglutės eidavome ieškoti į mišką su tėvu Kūčių vakarą. Parsinešę ją puošdavome sausainiais ir rojaus obuoliukais. Tada šeima eidavo praustis, rengtis švariais rūbais, močiutė pakeisdavo patalynę ir dengdavo stalą, paruošusi dvylika patiekalų. Prie jo sėsdavome patekėjus vakarinei žvaigždei." Mokytoja sako, kad advento laikotarpis būdavęs svarbus ne tik kaip saulės grįžimo laukimas, bet ir kaip susikaupimas, pasiruošimas Kristaus gimimo šventei. "Kalėdos neapsiriboja vien tik dovanomis. Jos pirmiausia turi religinę prasmę, apie kurią dažnai pamirštame. Tik vienas kitas vaikas pasako, kad kūdikis, gimęs per Kalėdas ėdžiose, yra Jėzus", - sako mokytoja Janina. Pasninkas iki šiol Tris vaikus užauginusi auklėtoja Liljana Rimkienė sako, kad seniau Kūčių vakarienės rinkdavosi pas seniausią giminės atstovą. "Dabar jau vaikai ir anūkai pas mane suvažiuoja. Eglutę puošiame tik tą patį vakarą, kad ji teiktų tikrą džiaugsmą. Tegul parduotuvių vitrinos puošiasi anksčiau, o namie laikykimės senų tradicijų. Stenkimės, kad papročiai neišsigimtų, išliktų šventės sakrališkumas. Tai skiepykime jaunoms šeimoms, kad jos turėtų ką perduoti kitoms kartoms", - įsitikinusi ji. Iki šiol auklėtojos šeima prieš Kūčias pasninkauja - nevalgo mėsiškų ir pieniškų produktų, nevartoja alkoholio. Net suaugę ir savo šeimas sukūrę vaikai laikosi senų papročių. Kūčių stalas iki šiol neįsivaizduojamas be senoviškos, močiutės austos staltiesės, virtinukų su grybais, be riešutų, obuolių, silkės ar kūčiukų. Kalėdoms auklėtoja Liljana kepa aguonų pyragą, kurio labiausiai trūko Amerikoje gyvenusiam sūnui. Kokios Kalėdos be eglės? Gyvos pakeisti, anot pašnekovės, negali jokia dirbtinė. Net šaka neatstoja žaliaskario gyvybės simbolio. "Iki šiol, prieš sėsdami Kūčių vakarienės sustojame ratu ir, šeimos galvai sukalbėjus maldą, pasidalijame kalėdaičiu. Kadangi mūsų būrys gausus, tai vieno neužtenka. Po to dalijamės gerumu - pabučiuojame vienas kitą ir linkime visa ko geriausio", - sako auklėtoja L. Rimkienė. Susitaikymo, apsivalymo metas Pedagogės nepamiršta ir burtų, be kurių neapsieinama Kūčių vakarą. Tiesa, dabar šiaudus keičia blizgus "lietutis", tačiau nerimas dėl ateities ar rūpestis dėl sveikatos ištraukus trumpesnįjį išlieka toks pat. "Malkų nešdavome, kiek pajėgdavome apglėbti. Jeigu porinį skaičių į trobą parnešdavome, vadinasi, tie metai bus poringi. Iš vaško iki šiol buriame, bandome įžiūrėti kokias nors figūras", - prisimena auklėtoja Liljana. "Pamenu, kaip su tėvu eidavome į tvartą klausyti, ką kalba gyvuliai", - priduria mokytoja Janina. Pedagogės sako, kad Kūčių vakarą nevalia atsakyti kaimynui, jeigu šis ko nors paprašyti atėjo, nederėtų tą vakarą užmiršti vienišų žmonių. Iki Kalėdų ne tik skolas skubama grąžinti, bet ir susitaikyti su tais, su kuriais teko pasibarti. Taigi per šventes ne tik visos namų pakampės švyti, bet ir širdžiai gera, sąžinė tyli ir jokie nesutarimai neslegia.
- Šokoladas skaniausias antidepresantas pasaulyje
-
Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ Viduramžių Europos medikai pacientus tikino, kad šokoladas raminamai veikia kepenis, gerina virškinimą, mažina širdies skausmus. Šokoladą žmonės valgė gydydamiesi nuo tuberkuliozės, anemijos, podagros, juo buvo mažinama net kūno temperatūra. Šiais laikais Amerikos dietologų asociacijai priklausantys medikai tvirtina, jog šokolade esantys mineralai ir antioksidantai padeda apsisaugoti nuo kai kurių ligų. Ar iš tiesų cheminė šokolado sudėtis daro teigiamą poveikį mūsų sveikatai? Ką apie tai mano patys šokolado gamintojai? Apie šokolado struktūrą, naudingasias medžiagas bei trūkumus kalbamės su UAB "Rūta" technologinės laboratorijos vyriausiąja technologe Daiva Tamošiūniene.
Kuo išties naudingas šokoladas? Anot Daivos Tamošiūnienės, mėgavimasis šokoladu visų pirma sukelia malonumo pojūtį. Manoma, jog tam įtakos turi kofeino bei teobromino derinys. Pagrindinė šokolado stimuliuojanti medžiaga teobrominas kartais dar vadinamas šokolado narkotiku. Tai stipriai veikianti medžiaga, skatinanti tam tikrų mediatorių kaupimąsi ląstelėse, dėl to pagerėja kraujotaka, šlapimo išsiskyrimas, raumenų pajėgumas, sustiprėja galvos smegenų žievinių centrų veikla, nes jo valgymas padeda išsiskirti laimės hormonu vadinamai medžiagai seratoninui. Šokoladas tonizuoja bei didina darbingumą. Šokolado dėka smegenyse padidėja junginio feniltalamino koncentracija. Šis junginys sukuria pojūčius, panašius į tuos, kuriuos jaučiame, kai įsimylime. Manoma, jog moterims šokoladas padeda geriau iškęsti "kritinių dienų" negalias. Moksliškai yra įrodyta, jog šokoladas mažina trombų susidarymo riziką ir gerina kraujospūdžio rodiklius, todėl tiems, kurie rūpinasi savo sveikata, kardiologai rekomenduoja kavą pakeisti šokoladu. 40 gramų juodo šokolado teikia tiek pat naudos, kiek raudono vyno taurė. Mokslininkų teigimu, juodojo šokolado poveikis yra toks pat, kaip ir aspirino. Be to, juodasis šokoladas sumažina infarkto riziką. Technologė sako, jog kakavos sėklose raugų yra daugiau nei skaidulų ir vandens – iki 5,8 proc., todėl žmonėms, kuriems dažnai užkietėja viduriai, šokolado plytelė tik į naudą. Aukštos kokybės šokolade yra vitaminų A, B, C, D, E, mineralinių medžiagų – kalcio, magnio bei fosforo. Malonus šokolado aromatas padidina imunoglobulino A sekreciją, o ši medžiaga saugo nuo mikrobų bei virusų. Saikingas šokolado vartojimas, kaip, beje, ir vyno, pailgina žmogaus gyvenimo trukmę 5-6 metais. Kakavos svieste esantys aliejai stiprina kaulus ir plaukus, išsaugo jaunatvišką odą. Gali būti ir žalingas Anot technologės, net ir geriausias vaistas gali pakenkti, jeigu jį vartosime be saiko. Tai galima pasakyti ir apie šokoladą, todėl juo mėgautis reikia saikingai. Kakavos svieste yra daug riebalų, kurie didina cholesterolio kiekį kraujyje, o aukštas jo kiekis sukelia širdies ligas. Kakavos sėklose yra daug azotinių junginių, ypač šlapimo rūgšties, kuri neigiamai veikia medžiagų apykaitą, todėl šokoladu nereikėtų piknaudžiauti tiems, kurie turi antsvorio, sergantiems cukriniu diabetu, kepenų bei inkstų ligomis. Bene didžiausas šokolado trūkumas – jo kaloringmas: suvalgę 100 gramų šokolado gauname net 550 kalorijų, todėl jas itin skaičiuojantiems bei mažai judantiems šokoladą patartina pakeisti kakavos gėrimu. Piknaudžiauti šokoladu nepatartina alergiškiems žmonėms, ypač vaikams. Manoma, jog šokoladas gali sąlygoti košmariškus sapnus, nes jame esantis kofeinas sumažina organizmo išskiriamų cheminių medžiagų, kurios paralyžiuoja žmogaus kūną miegant, gamybą. Šokolado širdis – kakava Paprastai žmonės šokoladą pasirenka pagal skonį, todėl į receptą ar pakuotę per daug dėmesio nekreipia. Natūralaus šokolado ingredientų sąraše kakavos sviestas dažniausiai būna pirmasis. Kakavos sviestas maloniai tirpsta burnoje. Priešingai, kiti augaliniai riebalai, įsidėjus į burną, tik veliasi joje, kadangi jiems tirpti reikalinga aukštenė nei kakavos sviestui temperatūra. Anot technologės, kuo kakavos šokolade yra daugiau, tuo jis yra labiau vertinamas, yra tikresnis bei maistingesnis. "Vadovaujantis ES patvirtintais teisės aktais, gaminant šokoladą, į jo sudėtį gali būti pridedama ne kakavos pupelių, bet kitokios augalinės kilmės riebalų, - sako technologė, - tačiau jų kiekis neturi viršyti 5 proc. Viršijus šį kiekį, produktas vadinamas saldžiąja plytele, o ne šokoladu. Saldžioji plytelė yra gerokai pigesnė nei tikras šokoladas." Kakavos sviesto pakaitalai dažniausiai gaminami iš palmių aliejaus, kuris neturi gydomųjų bei mitybinių kakavos sviesto privalumų. Sausosios kakavos medžiagos, kurios gaunamos iš sutrintos kakavos specialiais presais išspaudus kakavos sviestą, yra vienas svarbiausų kriterijų šokolado kokybei nustatyti. Kuo daugiau šių medžiagų, tuo šokoladas juodesnis ir vertingesnis, tuo išraiškingesnis jo skonis bei kvapas. Iš viso kakavos milteliuose randama daugiau nei 800 komponentų. Į baltąjį šokoladą vietoj sausųjų kakavos medžiagų beriama pieno miltelių. Balta spalva visuomet atrodo rimtai, šventiškai bei iškilmingai, todėl baltasis šokoladas dažniausiai naudojamas papuošti. Žinoma, šokolade yra ir cukraus. Paryžiaus šokoladininkai tvirtina, jog cukrus šokoladui būtinas kaip mėsai - druska. Geriausi šokolado gamintojai šokoladui paskaninti visuomet naudoja vanilę. Palaima gomuriui ir uoslei "Šokolado kokybę nulemia burna ir nosis. Atidarę saldainių dėžutę ar išvyniojus šokolado plytelę, turime jausti gerą šokolado aromatą. Gero šokolado viršus turi būti blizgus, o jeigu šokolade yra priedų, jo paviršius yra matinis. Spalvai įtakos turi ir pieno riebalų kiekis, – pasakoja technologė. - Laužiant plytelę, turi pasigirsti specifinis pokštelėjimas. Kokybiškas šokoladas lengvai lūžta, netrupa, o ragaujant lengvai ir švelniai tirpsta burnoje, nepalikdamas sūroko skonio. Tai vienas svarbių rodiklių, vertinant šokolado kokybę. Skonis priklauso ir nuo kakavos pupelėse esančių junginių bei cukraus. Įsidėję gabalėlį šokolado į burną galime pasakyti, ar jis riebus, ar vaškinis, rūgštus ar klampus ir pan. Šokoladas sugeria aplinkos kvapus, todėl netinkamai laikomas netenka savo malonaus aromato. Be to, jis yra jautrus temperatūrai bei drėgmei. Šokolado laikymo temperatūra turi būti tarp –3 ir +18 laipsnių, o esant aukštesnei nei 24 laipsnių temperatūrai pradeda tirpti kakavos sviestas, tuomet šokoladas deformuojasi, pasikeičia jo spalva. Jei šokoladas yra be priedų, jo tinkamumo vartoti laikas yra pusė metų, jei su priedais – trys mėnesiai. Baltas šokoladas laikomas tik mėnesį. Pirkdami šokoladą prekybos centruose atkreipkite dėmesį į jo pagaminimo datą, tinkamumo vartoti laiką bei tai, prie kokių prekių parduotuvėje šokoladas buvo laikomas". Gardžiuokitės! Iš folijos, į kurią buvo įvyniotas šokoladas, jo neišėmę suformuokite apvalų dubenėlį, o šokolado plytelę sulaužykite į mažesnius gabalėlius. Atidarę šokoladinių saldainių dėžutę, jos viršelį padėkite įstrižai po saldainiais piešiniu į viršų, kad valgantieji galėtų jį matyti. Jeigu esate vaišinamas saldainiais, įvyniotais į popierėlį, paėmę saldainį į rankas apžiūrėkite jo popierėlį ir išvynioję saldainį trumpai padėkite jį į lėkštutę. Sulankstę popierėlį ir padėję jį į lėkštelę, galite mėgautis saldainiu.
- Šiaulių kavinių istorija
-
Ričardas JAKUTIS (Pabaiga. Pradžia Nr. 228 ) "Sigutė" - pirmoji ir bene vienintelė vaikų kavinė. Būtų galima jos atsiradimą priskirti madai, nes visai neseniai Vilniuje buvo atsiradęs "Nykštukas", Kaune - "Pasaka", Klaipėdoje - "Du gaideliai". Baldai buvo pritaikyti vaikams, nors prie jų ir ant jų galėjo sėdėti ir suaugusieji. Interjero autorė - architektė Apolonija Nistelienė.
 | Lauko kavinė "Skalsa" netoli turgaus. |
"Kaštonas" įsikūrė Kapsuko g. (dabar Aušros alėjos) ir Vaisių gatvelės sankryžoje. Kavinė įdomi ne tiek savo interjeru, kiek tuo, kad septintajame dešimtmetyje čia užsidegė pirmoji šviečianti reklama. Grožybė neišpasakyta, progreso švyturys, nakties grožio pionierius, revoliucinga naujiena Šiauliuose. Sakydavo: "Kaip užsienyje!" "Kaštone" kurį laiką rinkdavosi miesto "princai", kol, atsidarius kitoms kavinėms, jie išsikraustė ten. "Skalsa" - apie 8-ojo dešimtmečio pabaigą bulvaro gale priešais universalinę parduotuvę išgarsėjusi maitinimo įstaiga, liaudies praminta "Malkine". Nedidelės kavinukės sienos buvo dekoruotos medžio nuopjovomis (aut. arch. Vladas Naujikas). Jaunimas čia lankydavosi todėl, kad tai buvo vienintelė vieta, kur labai skani buvo varškė, smulkiai trinta, šaukštu uogienės pagardinta. Buvo šnekama, kad tokią varškę valgo tik kultūristai, kurie "pumpuojasi raumenis". Toji varškė, o ne interjeras šią kavinę ir išgarsino. Beje, kavinė - revoliucionierė ne tik varške, bet ir grynu oru. Ji - pirmoji Šiaulių miesto lauko kavinė ("Gulbė" buvo be stogo, bet aukštos sienos dengė stalelius ir prie jų sėdinčius nuo gatvės praeivių žvilgsnių), palangėje buvusiame podiume tilpdavo kokie šeši staliukai vasarą. Anuomet tai buvo išties revoliucinis reginys, kai motina su bambliu lauke prie staliuko kabindavo ledus iš plastmasinio indelio. Tarybinė medicina anuomet taip narsiai gynė žmonių sveikatą, kad centralizuoti cirkuliarai visoje mūsų plačiojoje Tėvynėje, nuo Baltijos iki Vladivostoko, draudė centralizuotai maitinti žmones ne patalpoje, nes lauke į lėkštę galėjo įkristi musių, į šnicelį - suodžių iš industrijos gigantų. Taigi bamblys su mama buvo išties naujiena, švaresnės epochos pranašai. "Milda" ir kitos pietinio rajono kavinės. "Milda" - pirmoji kavinė pietiniame rajone. "Vienanavė" ilga patalpa, centre scena ir šokių ratas, bet vakarinių linksmybių mėgėjus traukė, nes naujiena. Grojo nedidukas instrumentinis ansamblis, kurio siela buvo saksofonininkas Gediminas Einikis, muzikantas legenda, grojęs pirmajame Lietuvos filharmonijos estradiniame ansamblyje "Nemuno žiburiai" ir garsiajame Juozo Tiškaus bigbende. Šiek tiek tolėliau už "Mildos" architektai ir dailininkai iš Jelgavos (skatinant draugystės ryšius) įrengė kavinę "Lieporių" prekybos centre. Viliaus Purono nuomone, kavinė buvo apipavidalinta "raštingai", bet šaltai ir ypatingo populiarumo neturėjo. Galbūt dėl savo geografinės padėties – labai toli nuo centro. Draugystės vardan 1976 metais ir Jelgavos miesto (su šiuo miestu šiauliečiai dar ir lenktyniavo – draugiškos socialistinės varžytuvės) vyriausioji dailininkė Baiba Krūminia pasiūlė Jelgavos centre įrengti kavinukę su lietuvišku interjeru. Kaimynai baigė statyti raudonų plytų prekybinį centriuką miesto centre prie gatvės, vedusios į Lietuvą, todėl interjerą įrengti pasiūlė šiauliečiams, tos pačios nuomonės buvo ir tuometė Jelgavos prekybininkų vadovė V. Ramelitė, kuri pasiūlė temą – Jūratės ir Kastyčio legendą. Čia vis minimas Vilius Puronas buvo pakviestas suprojektuoti interjerą ir, nepaisant remontų, pertvarkų ir privatizacijų, iki šių dienų tas jo suprojektuotas interjeras išliko su visais gontais ir su šviesaus atminimo skulptoriaus Vitalijaus Lukošaičio ąžuolinėmis "Jūratės", "Perkūno" ir "Kastyčio" skulptūromis. Grįžtant prie pietinio rajono kavinių, deja, tenka konstatuoti, jog išsiskiriančiu interjeru ar kuo kitu nė viena jų nepasižymėjo, nesukūrė savo auros, kaip Vilniuje - "Žirmūnai", Kaune - "Pasimatymas", Klaipėdoje - "Neringa". Na, gal reikėtų paminėti "Vaivorykštę", nes puošnesnio interjero "Vaivorykštė" bandė išsiskirti iš daugiaaukščių namų rajono kitų tokių įstaigų. Tiesa, tarp pietinio rajono ir miesto centro buvusi kavinė "Kregždutė", prigludusi prie "Vairo" gamyklos administracinio pastato (dabar televizijos "S plius" būstinė), pertvarkyta, nes anksčiau buvo tiesiog gamyklos valgykla, nestokojo populiarumo. Šiek tiek populiarumo atiteko ir kelyje iš centro į naujuosius rajonus įsikūrusiam "Tomui". Įsikūrė jis buvusiame Šiaulių melioracijos valdybos ūkio pastate bei pačių "Tomo" savininkų pristatytame priestate. Kai teko šioje kavinėje lankytis, prisiminiau, jog kur šiandien baras, buvo sudėtos daugiakaušių ekskavatorių detalės. Aišku, nieko blogo apie tokį pasikeitimą nenoriu pasakyti.  | | Klasikinė padavėjos apranga (net dabar nedaug pasikeitusi). Viliaus PURONO asmeninio archyvo nuotrauka ir piešinys
|
"Geluva" – 1973 m. nuošaliau, Varpo gatvėje, bet vis tiek netoli bulvaro duris atvėręs pirmasis Šiauliuose naktinis baras su programa. Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje naktiniai barai jau veikė (Vilniuje garsėjo net trys – "Dainava", "Šaltinėlis", "Erfurtas", Kaune – "Orbita"), tad ideologai leido tokį atidaryti ir darbininkų mieste. Programą organizavo konkurso "Vilniaus bokštai" 1972 m. diplomantas, tuo metu populiarus dainininkas Saulius Lileikis, šokius ruošė garsioji choreografė Aldona Ivanauskienė, kurios dėka šiauliečių šokėjai tarp kitų Lietuvos naktinių barų šokėjų atrodė bemaž geriausiai. Dainavo Lina Urnikytė, vėliau prisijungė į gimtąjį miestą grįžęs Staso Namino grupės solistas Juozas Garbenis. Ideologų buvo norima, kad ir naktinių barų programos atspindėtų mūsų kultūrinį gyvenimą, atitiktų socialistinio realizmo kanonus ir Valstybinės filharmonijos nuostatas. Antrą valandą nakties publika pro Varpo gatvės "bromą" keliaudavo į bulvarą. Kelnerius išvežiodavo asmeniniai taksistai. Ilgametis "Baltijos" ir "Geluvos" nedidukas, žvitrus padavėjas Viktoriukas (kas jo nepažinojo!), kaip ir kiti kelneriai, juokaudavo: "Visi vynai rislingai, visi konjakai – 5 žvaigždučių." Mat nešdavo stalan tik taurėmis. Vėliau miesto viešbutyje atsidarė "Šiauliai", irgi su programa, o vietoj "Geluvos" šiuo metu parduotuvė "Norfa". Paskutinį XX a. dešimtmetį atsirado "Alita", "Max’as", "Prie teatro" ir po teatru ("Repeticija"), "Granto smuklė" (angliškas pabas, tiesa, panaši aplinka ir "Prie teatro"), "Juonė pastuogė", neatskiriama nuo ansamblio "Jonis", ir bemaž labiausiai Šiaulius garsinanti mažylė "Kišenė", kuri priminė Rygos senamiestyje dviejų aukštų kavinę, bet tik su dviem staleliais viename ir kitame aukštuose. Kas išvardys visas pastarojo meto kavines? Visų neišvardysi, kitų jau nebeliko. Vėl pacituosiu Vilių Puroną, kuris apie naująsias kavines sako: "Kiekviena naujai atidaryta kavinė, tarsi šviežia bandelė, pakvipdavo populiarumu, o vėliau palaipsniui nurimdavo, integruodavosi į aplinką ar net visai išnykdavo iš šios ašarų pakalnės." Kavinių dabar Šiauliuose daug, bet gurmanui mieste - ne pyragai. Kad kur nors būtų labai skanu, tiesiog dešimtukui, nerasi. Dienraštis "Verslo žinios" kas savaitę renka geriausių Lietuvos restoranų šimtuką. Pastaruoju metu pirmauja sostinės restoranai, šimtuke daug Kauno, Klaipėdos restoranų, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Visagino, be abejo, keletas Palangos, Nidos, Trakų ir t. t. barų, bet šiauliečių sąraše nematyti. Kur nuvesti papietauti iš kito miesto atvykusį svečią? Imi ir paklausi miestelėnų, kur jie pasiūlytų. Šie ilgai mąsto. Ir dažniausiai nieko nepasako, o jei ką nors ir pasiūlo, tai tris ar net keturias vietas, bijodami įsipareigoti ir suklysti. Atrodo, Šiauliuose neįsigali "fast food", t. y. greito maisto restoranai ir tuo, mano galva, reikėtų tik pasidžiaugti. Juk valgymas ir saikingas gėrimas – tai vienas iš žemiškojo gyvenimo malonumų, kuriam reikėtų rasti laiko, kad galėtume neskubėdami pasimėgauti kvapais ir skoniu. Ir pabaigoje vėl grįžtu prie minties apie kavines, kurių visi lankytojai - seni geri pažįstami. Tokias užeigėles sutveria gandai ir iš lūpų į lūpas perduodamas ten vyraujantis folkloras, barmenas žino, ką tu valgysi, ką gersi, pašalinis čia įsisuka nelengvai, iš gatvės patenka toli gražu ne kiekvienas. Sakote, jog kavinėse nesilankote ir nesilankysite? Gal nebus kavinių reklama, jei pasakysiu, jog jūsų gyvenimas tuomet, deja, nėra visavertis. Vienas bičiulis, šiaip jau nevengęs kavinių, kartą nusprendė ten nebesilankyti. Bet šalia kavinių praeiti tai reikia. Ėjo, knietėjo užsukti, bet sukaupė valią ir praėjo pro šalį. Tuo būtų galima istoriją ir užbaigti, tik sukilo vėjas ir nupūtė jam nuo galvos skrybėlę atgal prie kavinės durų. Ruošiant šį straipsnį autoriui daug prisiminimų apie Šiaulių kavines papasakojo Vilius Puronas. Būtų įdomu, jei kas iš skaitytojų taip pat pasidalytų savo prisiminimais, papasakotų linksmų Šiaulių kavinėse nutikusių istorijų. Juo labiau, kad ne visos kavinės, vertos paminėjimo, buvo aprašytos.
- Visą savaitę liesis akordeono muzika
-
Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ Šiauliuose prasidėjo septintasis tarptautinis festivalis-konkursas "Linksmasis akordeonas", sukvietęs gausų būrį atlikėjų iš įvairių šalių. Šiaulių moksleiviai gali pasidžiaugti ir šviežiais laimėjimais Italijoje vykusiame IX tarptautiniame akordeono konkurse "Citta di Lanciano". Penki jame dalyvavę Šiaulių konservatorijos ir Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos mokiniai tapo laureatais.
 | Grįždami iš IX tarptautinio akordeono konkurso, laureatai (iš kairės) Tadas Motiečius, Jovita Pociūtė, Aurimas Goris, Deividas Jocius ir Vykintas Jasaitis su mokytojomis (iš kairės) Daiva Vasauskiene, Maryte Markevičiene ir Vitalija Poneliene stabtelėjo įsiamžinti Vienoje prie J. Štrauso skulptūros. Šiaulių konservatorijos archyvo nuotr.
|
Iš konkurso grįžo su laurais Šiaulių akordeonistai moka nustebinti. Į IX tarptautinį akordeono muzikos konkursą "Citta di Lanciano", kuriame varžėsi vaikai ir jaunuoliai iš viso pasaulio, vyko penki moksleiviai iš Šiaulių. Visi jie pelnė prizines vietas. Kiekvienas konkursantas atliko 15 minučių varjetė (grupėje iki 18 m.) arba klasikinio (grupėje iki 15 m.) žanro programą. Net tris konkurso laureatus paruošė Šiaulių koservatorijos mokytoja Marytė Markevičienė. Jos auklėtinis Tadas Motiečius klasikiniame žanre pelnė pirmą vietą. Tame pačiame žanre Jovita Pociūtė užėmė antrąją, o varjetė žanre Aurimas Goris - trečią vietą. Varjetė žanre Šiaulių koservatorijos mokytojos Daivos Vasauskienės auklėtinis Deividas Jocius buvo antras. Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos mokytojos Vitalijos Ponelienės auklėtinis Vykintas Jasaitis varjetė žanre užėmė trečią vietą. Festivalis gausesnis ir ilgesnis Nespėję atsikvėpti po vieno konkurso, akordeonistai ir jų mokytojai jau pasinėrė į dar vieną tarptautinį renginį. Šiauliuose prasidėjo jau vienuoliktus metus skaičiuojantis festivalis "Linksmasis akordeonas". Iš pradžių buvęs tik Šiaulių krašto, kasmet jis plėtėsi geografiškai, gausėjo dalyvių ir ilgėjo. Septintą kartą festivalis rengiamas nebe šalies mastu. Į festivalį-konkursą "Linksmasis akordeonas" šiemet atvyko dalyvių iš Baltarusijos, Estijos, Latvijos bei Rusijos. Grandiozinis renginys truks net devynias dienas įvairiose Lietuvos vietose - ne tik Šiauliuose, bet ir Kelmėje, Kuršėnuose, Mažeikiuose ir Žagarėje. "Linksmajame akordeone" koncertuos daugiau nei 30 ansamblių, dalyvaus per pusšimtį atlikėjų. Festivalio organizatoriai žada įvairių žanrų, epochų, skirtingų tautų, linksmą ir rimtą, sakralinę ir originalios kūrybos muziką. Festivalyje, be atlikėjų iš svečių šalių, dalyvaus jungtinis Šiaulių konservatorijos ir Šiaulių krašto mokytojų akordeonų orkestras, Šiaulių miesto kamerinis orkestras, vyks tarptautinis jaunųjų atlikėjų konkursas bei seminarai. Šiauliuose - pasaulinė premjera Penktadienį (spalio 17 d. ) 18 val. Šiaulių filharmonijos salėje vyks koncertas "Akordeono ekvilibristika", kuriame dalyvaus visi konkurso "Linksmasis akordeonas" laureatai. Šeštadienį (spalio 18 d.) 11 val. Šiaulių filharmonijos salėje vyks koncertas, kuriame dalyvaus Šiaulių krašto muzikos mokyklų ir svečių ansambliai. Ten pat tą pačią dieną trečią valandą popiet visi laukiami pramoginės akordeono muzikos koncerte "Jausmai", kur dalyvaus ansambliai "Mozaika" (Lietuva) ir "Tremolo" (Estija). Jaunieji talentai Ieva Ravkaitė ir iš Londono grįžęs Martynas Levickis žiūrovus sukvies spalio 21 dieną (antradienį) 18 val. į Dailės galerijoje vyksiantį improvizacijų vakarą "Akordeonas, kava ir visi kiti dalykai..." Spalio 22 d. (trečiadienį) 18 val. Ch. Frenkelio viloje skambės koncertas "Nuo J. S. Bach iki A. Piazzolla", kuriame akordeonu gros Raimondas Sviackevičius, o viololončele pritars Mindaugas Bačkus. Festivalio uždarymo dieną, penktadienį (spalio 24 d.), 18 valandą Šiaulių filharmonijoje skambės specialiai festivaliui sukurtas kūrinys - šiauliečio kompozitoriaus Algirdo Bružo koncertas dviem akordeonam ir kameriniam orkestrui "Pušų šešėliai". Iki šiol Lietuvoje niekas dviem akordeonam nėra kūręs.
- Šiaulių kavinių istorija
-
Ričardas JAKUTIS (Tęsinys. Pradžia Nr. 228) 1961 metais Šiaulių mieste buvo du restoranai - "Baltija" miesto centre ir restoranas geležinkelio stotyje. Telefonų knygoje buvo pažymėta kavinė Nr. 11, buvusi Vilniaus g. 181 (kavinės "Kapitonas Morganas" kaimynystėje), ir 6 valgyklos. Vilius Puronas mano, jog to meto restoranų ir kavinių raidos vaizdą geriausiai galima susidaryti būtent peržvelgus telefonų knygas, nes tokios įstaigos telefonus turėdavo.
Po dešimtmečio, 1971-aisiais, Šiauliuose buvo restoranas "Baltija", geležinkelio stoties restoranas, "Rasa", "Žemaitis", kavinės "Inga", "Jaunystė", "Gulbė", vaikų kavinė "Sigutė", "Skalsa", "Elnio" kombinato valgykla ir aludė "Gubernija", valgyklos "Aušra", "Ragas", "Jaunystė", "Baltija", "Dubysa", "Rasa", "Kregždutė", "Skalsa", "Žuvėdra" - iš viso 21 viešojo maitinimo įstaiga.  | Šalia "Baltijos" irgi būta lauko kavinės. Viliaus PURONO asmeninio archyvo nuotraukos ir piešiniai |
"Baltija" - pirmasis pokario restoranas, įkurtas buvusios "Palangos" vietoje priešais "Valerijono" vaistinę. Deja, 1956-aisiais pastatas, šiauliečių žargonu vadintas "Reichstagu", supleškėjo. Degėsių griuvėsius nuvalė, o restoraną "Baltija" iš naujo įsteigė statomo univermago pastate Vilniaus ir Dvaro gatvių sankryžoje. Tą pastatą vis dar tebevadiname "Baltija". Restorano interjeras buvo didelis ir kažkoks valdiškas – nailoninės permatomos užuolaidos, pilka sienų spalva ir baltos staltiesės. Pirmame aukšte, laiptinės apačioje, prie sienos buvo automatas, į kurį įmetus monetą jis apipurkšdavo veidą odekolonu. Tiesa, pakilimas plačiais laiptais į antrajame aukšte esančią salę buvo šiek tiek iškilmingas. Galima sakyti, kad tos salės buvo net dvi – laiptų kairėje ir dešinėje, o viduryje buvo pakila muzikantams ir šokių aikštelė. Tad muzikantus bei šokėjus regėdavo esantys ir vienoje, ir kitoje salėje. Šiokiadieniais veikdavo tik viena salė – Vilniaus gatvės pusėje, per šventes – abi, tai yra ir toji langais į Dvaro (tuomet M. Melnikaitės) gatvę. Sako, pusrūsiuose buvo įrengta gana šauni mėsos rūkykla, tiesa, retai naudojama. Svečių kambarį "puošė" grubi "čekanka" – iš vario skardos prekybos valdybos apipavidalintojų cecho vadovo, dailininko Einaro Osso grubiai iškalinėta undinė (juk kažkas turėjo rodyti sąsają su Baltijos jūra). Taigi pakyli laiptais į "Baltijos" restorano salę, dainininkas traukia dainą apie snaudžiantį seną malūną prie kelio, meniu aiškus, nes visur beveik vienodas, kainos – taip pat. Apie du rublius – geras antrasis patiekalas. Vienodas garnyras. Restorano darbuotojų pagaminta rausva ar gelsva gaiva su stiklinio ąsočio paviršiuje plaukiojančiais keliais citrinos griežinėliais. Kai patiekiant antrąjį patiekalą prie garnyro ėmė pridėti dvi juodas alyvuoges, beveik niekas jų neliesdavo. "Baltiją" buvo pamėgę Šiauliuose tarnaujantys sovietiniai karininkai, čia galėdavai pastebėti ir seniausios profesijos atstovių. Iš dainininkų ilgiausiai "Baltijoje" dainavo berods Jurgis Žukauskas. Čia savo karjerą pradėjo ir Simonas Donskovas, kuris tuo metu mokėsi pedagoginiame institute ir norėjo "prisidurti" prie stipendijos. Iš moterų įsiminė Lena Lesnikova. Dainavo čia ir Vitalija Katunskytė, kurios pavardę anuomet retas žinojo ir dėl jos stoto vadindavo ją iškilmingai – "ponia Vitalija". Ilgai restorano estradiniam ansambliui vadovavo iš Kauno grįžęs garsiųjų "Kertukų" įkūrėjas Gediminas Jurgilas. Tuomet ansamblio lygis tikrai buvo neprastas. "Jaunystė". Šeštojo dešimtmečio pabaigoje pastačius Draugystės prospektą, be abejo, prireikė čia ir laisvalaikio praleidimo įstaigų. Viename prospekto gale duris atvėrė kino teatras "Palydovas", o viduryje – kavinė "Jaunystė". Raudono mūro pastato pirmame aukšte buvo įrengta valgykla, o antrame – kavinė. Tuomečio interjero architektūrinės dalies autorius buvo miesto vyriausiasis dailininkas S. Olechnovičius. Kaip ir "Baltijoje", grojo gyva muzika. O aštuoniasdešimtųjų pradžioje įvyko neeilinis įvykis – antrojo aukšto kavinės interjero rekonstrukcija. Interjerą rengė bei įrengimus gamino "Paged" baldų firma iš Lenkijos Liaudies Respublikos. Lenkų architektas baldininkas J. Skorūpa kūrybiškai pritaikė savąją technologiją "Jaunystės" interjere - taip atsirado pirmasis visuomeninis objektas Šiauliuose, kurį rengė "tikri užsieniečiai" (latvių nelaikėme užsieniečiais, jie – iš broliškos respublikos). Interjero ir idėjos pasitelkti lenkus rengiant vidų autorius buvo architektas R. Šileika, tuo metu dirbęs Šiaulių prekybos valdyboje.  | Jaukus anuometės kavinės kampelis dailininko akimis. |
viščiukai "tabaka". Tiesa, lankytojai dažniausiai čia mėgavosi kava, ledais ir rislingu. Buvo tvirtinančių, jog tuo metu skaniausias maistas Šiauliuose – "Gulbėje". Nors dalis kavinės buvo lauke, aplinka buvo puošni, ant stalų puikuodavosi ilgakojės taurės, kurios dažnai dužo: "Bet širdis trapi, ji dūžta / It Venecijos stiklai" (J. Aistis). Tiesa, poetų Šiauliuose gal daug nebuvo, nes eiles mažai kas skaitydavo, tad teko tik pavydėti nuogirdoms apie poetų pasilinksminimus Vilniaus kavinėse. Nebuvau tuomet dar buvęs jokiame Vakarų pasaulio krašte, net Lenkijoje, bet kažkodėl ši kavinė man asocijavosi su Vakarų pasauliu, nors rusų karininkai čia irgi lankydavosi (kur tik jų nebūdavo). Labiausiai gaila, kad "Gulbė" sudegė. Keista, kad dviejų man labiausiai patikusių kavinių likimas toks pat - antroji mano mėgstamiausia kavinė "Vaidilutė" Palangoje irgi sudegė. "Dubysa" – kavinė priešais autobusų stotį, pasisukus į Stoties (anksčiau Komjaunimo) gatvelę. Dviaukštis pastatas, kurio pirmajame aukšte valgykla, antrajame – kavinė. Nors, kaip minėta, kainos maitinimo įstaigose tuo metu buvo beveik vienodos, "Dubysoje" šiek tiek skyrėsi. Buvo pigiau. Gal maistas buvo ruošiamas iš paprastesnių produktų, gal riebumas kitoks. Gal todėl "Dubysą" labiau mėgo darbo liaudis. Būtent "Dubysoje" šiauliečiai ėmė švęsti vestuves, užsakinėti gedulingus pietus ir t. t. Šiaip jau anuomet viskas vykdavo namuose, nes būdavo pigiau. Nusipirkai kiaulę, išdarinėjai, iš turgaus ar iš kaimo parsitempei daržovių, iš uogų pasidarei vadinamosios gaivos (apie kokakolą niekas nebuvo net girdėjęs), iš parduotuvės be antkainių parsigabenai alkoholinių gėrimų ir švęsk! Tad "Dubysa" - gausių žmonių grupių mūsų miesto kavinėse susibūrimo pionierė. "Inga", anot anuomečių Šiaulių bohemos atstovų, yra pirmoji kavinė, tapusi architektūros kūriniu. Tiesa, bohemos ji ir buvo labiausiai mėgiama. Įsikūrusi 1964 m. tarsi neryškioje vietoje, vieno A. Kleinerio (dabar Trakų) gatvės namo pusrūsyje, "Inga" lankytojų nestokojo. Garsas apie jos interjerą su išmoningai skaldyto akmens sienele buvo pasiekęs net Vilnių (arch. Vladas Naujikas, iki tol buvęs Naujosios Akmenės vyriausiasis architektas). Joje buvo pradėta virti "tikrą kavinių kavą" - turkišką kavą. Vilius Puronas pasakoja, kad kava Lietuvoje atsirado tik XVIII amžiaus pradžioje, kai 1683 metais Lietuvos ir Lenkijos karaliaus Jono III daliniai užgrobė didžiules turkiškos kavos atsargas ties Viena. Šiaulių miesto arbatinėse kava užkvipo prieš Pirmąjį pasaulinį karą, bet nebuvo tokia populiari kaip dabar. Rusiškas virdulys su arbata tuomet buvo ir madingesnis, ir artimesnis. Tik smetoniškiems inteligentams kava tapo būtinybe, o paprastoms darbo bitėms ji atrodė karti ir neskani. Na, nebent gaminama iš cikorijos, gilių ar javų, užbaltinta pienu. "Ingos" kavinėje šeimininkavo visuomet besišypsanti brunetė panelė (vėliau ponia) Zita, tarsi neatskiriama interjero detalė. O legenda apie kavinės vardo atsiradimą byloja, kad "krikšto vardo nešiotoja" buvo svajinga ir žvitri abiturientė, kurios žavesys buvo įamžintas pavadinime, nes interjero architektas simpatizavo merginai. Pasakojama, kad vėliau, kokiais 1968 metais, toji Inga mokėsi Vilniaus konservatorijoje, dainavo merginų ansamblyje ir per televiziją. Kadangi "Ingoje" vakarus bei dienas leisdavo daug, ano meto terminu, "neaiškaus jaunimo", čia vis prisėsdavo ir atitinkamų struktūrų vyrai. Regis, tokia tarnyba jiems patikdavo, nes ką išgirsti neišgirsti, pamatai nepamatai, bet už valdiškus pinigėlius paūlioji. Ir į šią bohemišką kavinukę kartais užklysdavo Zoknių karininkai. Kartą mačiau, kaip ilgaplaukis jaunuolis kažko nepatiko vienam karininkui. "Ja tebia v Afganistan otpravliu!" - šaukė karininkas. "Apynėlis" - snarglinės tipo aludė miesto centre, vėliau šiuose patalpose įsikūrė "Saulutė". Tarsi pereinamasis interjeras, nepalyginamos kultūros aplinka, aukštesnis už eilines musių nutupėtas viešojo maitinimo įstaigas. Apspiestas šlitinėjančių darbo liaudies sūnų, "Apynėlis" iliustravo darbininkų miesto įvaizdį, artimą ir suprantamą ideologinei laikraštijai. Vėliau, kai milicijai įgriso tąsytis su jais, be to, ir ideologų lygis pakilo, snarglinė su visu alumi ir "liaudies sūnumis" buvo nukelta prie turgaus, atsirado ir dar keletas aludžių, kurių garsesnioji - Vilniaus ir Ežero gatvių kampe. O perkeltasis "Apynėlis", pavadintas "Suopiu", buvo vargana užeigėlė – "zabiegalovka" turgaus pastatuke Kapsuko ir Taikos (dabar Aušros alėjos ir J. Basanavičiaus) gatvių kampe. Vilius Puronas taip aprašo savo apsilankymą ten: "Apie 1978 m. užėjau vidun, mat užsinorėjau sardelių. Jos skaniai virė taukuotame sulankstytame puode iš aliuminio. Šalia stovimų staliukų, aplaistytų alumi, trupiniais ir musėmis, "lempėjo" nuolatiniai turgaus pijokėliai. Kita dalis, gal kokie penki, stovėjo eilėje prie bufeto. Juos rikiavo ir tvarką prižiūrėjo diržinga "bufetava". Atsistojau ir aš eilės pabaigoje. Eilė neramiai sujudo – patalpoje pašalinis! Paskutinysis, kuris stovėjo prieš mane, garsiai paskelbė: "Šitą profesorių praleiskite be eilės!" Tai buvo vienintelis kartas ir vienintelė vieta, kur mano žinios ir erudicija buvo deramai įvertintos." Jeigu Viliaus Purono aprašyta "bufetava" buvo energinga, tai aludėje Vilniaus ir Ežero gatvių kampe teko regėti padavėją, kuris, nešdamas užsakymą, griuvo su padėklu ir... užmigo. Turgaus pastatuko alinėje ant stovimo stalelio tilpdavo 12 bokalų alaus, o Vilniaus Ežero gatvių kampe – 30. Galėjai kažko įsigyti ir šalia alinių, pavyzdžiui, "Džentelmeno pusryčius" – buteliuką losjono ir duonos kriaukšlę. "Saulutė" - rekonstruotose senojo "Apynėlio" patalpose įsikūrusi kavinė nuo kokių 1972-ųjų net kelis dešimtmečius pretendavusi būti lydere tarp Šiaulių kavinių. Joje ilgą laiką tvyrojo sienose įsisunkusi aludės aura, kurią bandė neutralizuoti fikusas nukramtytais lapais. Ten veikė muzikos automatas "Hi-Fi", kuris už penkias kapeikas išgergždavo lenkišką šlagerį. Lenkišką, nes tuos automatus į Lietuvą atgabendavo iš Lenkijos, ir lenkai, be abejo, į jį sudėdavo savo muziką. Vilniuje kai kur tokių automatų plokštelės buvo pakeistos į atgabentas iš Maskvos. Rašytojas Jurgis Kunčinas pasakojo vienoje kavinėje su "Hi-Fi" automatu matęs rusą, kuris klausėsi Tamaros Miansarovos ir graudžiai verkė. Vienam draugui tarp atsiųstų iš Vakarų plokštelių buvo ir viena iš tokio automato, matyt sugedęs automatas buvo išardytas. Tai buvo plokštelė su "The Beatles" daina "Tvistas ir šauksmas". Plokštelė buvo nepatogi, nes viduryje buvo su didžiule skyle ir vienoje vietoje perkirpta, gal kad galėtų judėti tame automate, tad grojant paprastu patefonu vis sutraškėdavo. Gera geografinė padėtis "Saulutėn" pritraukdavo ir studentų, ir projektuotojų, ir tarybinės valdininkijos, šiaip publikos. 1980 metais ji buvo šiek tiek rekonstruota, langai pasipuošė Povilo Dobkevičiaus vitražais. (Bus daugiau).
- Lietuvos policijai - 90 metų
-
Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ Eismas centre uždarytas, į aikštę leidžiasi sraigtasparniai su "Aro" pareigūnais, tarnybiniai šunys apieško įtartinus asmenis... Tai ne teroristinis išpuolis, o dalis įspūdingos šventės programos. Šį Lietuvos policijos įkūrimo 90-mečiui skirtą renginį šeštadienį išvydo šiauliečiai ir miesto svečiai. Angelų sargų dieną paminėti Šiauliuose pasirinkta neatsitiktinai, nes ta proga Kryžių kalne buvo pašventintas ir pastatytas kryžius.
 | Pagerbti geriausi policijos pareigūnai ir rėmėjai. |
Apdovanoti geriausieji Pirmiausia už policijos pareigūnus Šiaulių katedroje vyskupas Eugenijus Bartulis aukojo šv. Mišias, po to iškilminga, Vidaus reikalų ministerijos Reprezentacinio pučiamųjų orkestro maršo garsų lydima policijos darbuotojų eisena patraukė miesto gatvėmis, vėliau išsirikiavo Prisikėlimo aikštėje, kur jau laukė smalsuolių būrys. Policijos įkūrimo jubiliejaus proga susirinkusiuosius sveikino Lietuvos policijos generalinis komisaras Vizgirdas Telyčėnas, Vidaus reikalų ministerijos atstovai, Šiaulių apskrities viršininkas Alvydas Šedžius ir Šiaulių meras Genadijus Mikšys. "Ši šventė seniai tapo gražia Lietuvos policijos ir visuomenės bendradarbiavimo tradicija. Prieš 90 metų įkurta Lietuvos policija šiandien siekia, kad policijos pareigūno vardas taptų sąmoningumo, pilietiškumo, ištikimybės priesaikai pavyzdžiu", - sakė generalinis komisaras V. Telyčėnas. Lietuvos policijos generalinio komisaro raštais, policijos pasižymėjimo ženklais, atminimo dovanomis, gėlėmis buvo pagerbti ir apdovanoti puikių rezultatų pasiekę policijos pareigūnai, o už paramą policijai ženklais buvo apdovanoti policijos rėmėjai. Galėjo pasijusti policininkaisĮ iškilmes atvyko ir policijos pareigūnai iš kaimyninių šalių: Latvijos, Estijos, Lenkijos, Baltarusijos ir Vokietijos. Susirinkusieji galėjo apžiūrėti šių šalių policijos automobilius, Lietuvos policijos techniką, ginkluotę, darbo įrankius, priemones. Visi norintys galėjo susipažinti su policijos darbo ypatumais, šaudyti į taikinį, pasėdėti tramdomojoje kėdėje, įlipti į antiteroristinių operacijų rinktinės "Aras" šarvuotį, stebėti, kaip veikia išminavimo darbams skirta technika.  | |  | Miesto gatvėmis žygiavę Lietuvos policijos darbuotojai sulaukė praeivių dėmesio. | | Iškilmingoje eisenoje - pareigūnai su tarnybiniais šunimis. |
Norintys tapti policininkais išsamesnės informacijos galėjo gauti iš Klaipėdos policijos mokyklos atstovų. Po aikštę vaikštinėjo policijos bičiulis Amsis ir mielai fotografavosi su vaikais. Policijos pareigūnai šypsodamiesi dalijo mažiesiems saldainius, balionus, atšvaitus. Įspūdingais triukais stebino Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės Mobiliosios kuopos pareigūnai, parodomąją programą demonstravo Šiauliuose nematytos Raitosios policijos kuopa. Pareigūnai pademonstravo, kaip galima sutramdyti minią masinių renginių metu, kaip palaikyti viešąją tvarką. Norintieji galėjo atsisėsti ant policijos žirgų ir nusifotografuoti. Sulaikė "teroristus"  | |  | Gyventojams įspūdį paliko "Aro" šarvuotis... | | ...policijos ginkluotė... |
Renginio vedėjui Juozui Šalkauskui pranešus, kad į Prisikėlimo aikštę sulaikyti teroristų leidžiasi ginkluoti "Aro" pareigūnai, visų akys nukrypo į dangų. Virš Šiaulių katedros pasirodė du Valstybės sienos apsaugos tarnybos Aviacijos rinktinės sraigtasparniai, kurie, sukeldami dulkių debesį, nusileido tiesiai priešais minią smalsuolių. Operacija pavyko - sprunkantis teroristų automobilis buvo apsuptas, o po šūvių ir atakų tariamieji nusikaltėliai buvo sulaikyti.  | ...ir "teroristų" sulaikymo opercija. |
Kaip visada, didelio dėmesio sulaukė dresuotų gyvūnų pasirodymas. Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro Odorologinių tyrimų ir kinologijos valdyba parodė programą su tarnybiniais šunimis. Keturkojai klusniai vykdė pareigūno komandas, sulaikydavo tariamuosius tvarkos pažeidėjus, apuostydavo įtartinus asmenis ar surasdavo kvaišalų. Po policijos pareigūnų pasirodymo koncertavo Deivis ir Renata. Šventės pabaigoje dalyviai buvo vaišinami didžiuliu tortu. Vėliau policijos atstovai vyko į Kryžių kalną, kur buvo pastatytas specialiai Lietuvos policijos įkūrimo 90-mečiui sukirtas kryžius.
- Šiaulių kavinių istorija
-
Ričardas JAKUTIS Kavinę Havanoje, kurioje laiką leido ir kokteilius siurbčiojo garsusis rašytojas Ernestas Hemingvėjus, iki šiol lanko daugybė keliautojų iš viso pasaulio. Jie mielai įsitaiso prie to paties stalelio, prie kurio mėgdavo sėdėti rašytojas, ir ragauja tų pačių jo mėgtų gėrimų. Prancūzijos miestuose gausu kavinių, kurios nepasikeitė nuo tada, kai jose lankėsi Pablas Pikaso, Polis Sezanas, Vincentas Van Gogas. Vilnius garsėja "Neringos" kavine, nors Lietuvoje ilgamečių kavinių nėra daug. Ar yra Šiauliuose savo dvasią turinčių kavinių?
 | Pirmosios pokario Šiaulių kavinės. |
Dauguma žmonių šiais laikais bent jau vieną kartą per dieną valgo kavinėje ar restorane. Galima juokauti: jei darbas tapo mūsų antraisiais namais, vadinasi, viešojo maitinimo įstaigos – trečiaisiais. Todėl trečiuosiuose mūsų namuose, be skanaus maisto, tikimės gauti jaukumo, šilumos, patekti į ypatingą ir įsimenančią atmosferą. Bičiuliai, užkietėję kavinių lankytojai, sako, kad svarbiausia, jog kavinės savininkai ir darbuotojai į tave žiūrėtų ne kaip į pinigų maišą ir juolab ne kaip į trukdantį gyventi, bet kaip į partnerį, nes juk klientai ir kavinių personalas vienas be kito neegzistuotų. Ar kavinės darbuotojai tave priima kaip asmeninį svečią? Atsakymas į šį klausimą apie daug ką byloja. Šiandien reta prisimenančių senąsias Šiaulių kavines, jų klientus, įvykius juose. Kavinių muzikantai gana anksti miršta, sunku rasti ir kitų darbuotojų. Daugiausia medžiagos apie mūsų miesto kavines yra surinkęs įdomiosios Šiaulių istorijos metraštininkas Vilius Puronas, pavyko pakalbinti vieną kitą sovietmečio kelnerį, dainininką. Pradėti reikėtų nuo pradžių pradžios, nors sunku šiandien pasakyti, kada pirmoji viešo maitinimo įstaiga atsirado Šiauliuose. Turbūt dar XV a. pradžioje, kai buvo pastatyta medinė bažnyčia, o priešais ją susidarė plynė turgui, apstatyta namais, skirta prekybai šurmuliuoti. Toji smuklė (o gal keletas), kaip ir dera anam laikotarpiui, vadinosi ne kavine, o karčema. Ten kaustė arklius, prekiavo alumi ir midumi, kepė duoną ir papločius. Šiauliuose tokių karčemų per XV-XIX amžius, be abejo, būta nemažai. Kaip didesnė gyvenvietė be užeigos? Kur prekybos kelių eita, ten ir karčemų būta – anuomet tai buvo labai reikalingi pastatai: ir viešbučiai, ir valgyklos, ir restoranai, ir kultūros namai vienu metu. Čia buvo galima išgirsti naujienų iš viso plačiojo pasaulio, samdiniui buvo galima slaptai šeimininko šiaudų kūlį ar bulvių terbą išsikeisti į baltakės stiklinę, čia gyvavo kita moralė nei bažnyčioje, čia išgirsdavai juokingų dainų, matydavai, kaip susivaidydavo šlėktelės. Karčemos šeimininkas žydas neturėjo skrupulų, kurių buvo pilnas anuometinis pasaulis – ir nugirdydavo skolon, ir net apnakvindindavo ant suolo, mat įstatymas nuo XVI a. pradžios draudė nusigėrusius lankytojus išmesti į gatvę. Kas, jei ne dizaineris, gali geriausiai apibūdinti tokių užeigų interjerą. Vilių Puroną domina ne tik maistas (prisiminkime jo knygą "Nuo mamutų iki cepelinų, arba Kai kas įdomaus iš Lietuvos kulinarijos istorijos"), bet ir vietos, kurioje maitinamės, aplinka. Anot Viliaus Purono, užeigų būta kelių atmainų, tačiau visose pagrindinis buvo smuklės pastatas – gryčia. Daugumoje atvejų tai buvo troba, kurios viename gale gyveno smuklininko šeima, kitoje buvo smuklės patalpa – visą namo galą užimantis kambarys, dažniausiai plūkomis grindimis. Pro mažus langelius įspisdavo nedaug šviesos, todėl patalpoje vyraudavo prietema. Kambaryje būdavo keli stipriai suręsti mediniai stalai su masyviais suolais – pagrindiniai smuklės baldai. Palei sienas stovėdavo taip pat suolų eilė, dažniausiai pritvirtintų, kad besivaidijantys stipruoliai jais nesinaudotų mušdamiesi. Šalia žydo gyvenamosios patalpos buvo virtuvė su "sklepu" (rūsiu), kur buvo laikomas brangesnis vynas, grietinė, uogienė ir kiti "pusfabrikačiai". Antrame aukšte dažniausiai buvo svečių kambariai. Čia apsistodavo turtingesni pakeleiviai, kurie galėdavo užsisakyti brangesnį kepsnį, užjūrio vyno, patogiau pernakvoti. Užvažiojamasis kiemas - plotas šalia gryčios - buvo naudojamas pagal paskirtį. Tai būdavo dažniausiai aklinas kiemas, aptvertas lentų tvora, kurios perimetru iš vidaus ėjo atvira pavėsinė. Svečiai suvažiuodavo vidun, pavėsinės uždengdavo arklį ir vežimą nuo darganos ar lietaus, kol vežėjas užkandžiaudavo smuklėje. Jei oras gražus – vežime ant šieno ir nakvodavo, jei dargana – apklotu pridengdavo arklį, o pats įsitaisydavo smuklėje ant suolo. Kita karčemos atmaina – "stadala". Ją sudarydavo du pastatai: smuklė ir didžiulis klojimas su dvejomis durimis iš abiejų galų – įvažiuojamomis ir išvažiuojamomis. Tai buvo tarsi užvažiuojamasis kiemas su stogu. Vežimai būdavo sustatomi prie šoninių sienų, o vežikai, smuklėje skaniai užkirtę "kugelio" su spirgučiais, naktį skaniai parpdavo savo vežimuose, nesvarbu, lauke perkūnija ar liūtis. Už nedidelį mokestį buvo galima nakvoti ir virš vežimų, ant žardų, kur buvo laikomas šienas. Tokių pastatų tuomet buvo nemažai. Net iki Antrojo pasaulinio karo jų išliko ir Šiauliuose. Vienas jų – Žemaitės ir Vilniaus g. sankryžoje, kitas – Šimšėje, kažkur ties buitininkų mokykla. Metraščiai mini ir "stadalos" tipo "Šiaudinės" karčiamą, stovėjusią Zokniuose netoli dabar išlikusių ūkinių pastatų, sumūrytų iš skaldytų akmenų. Smuklės noriai įsikurdavo prie bet kurio miestelio turgaus aikščių, tačiau tik viena jų būdavo "viršesnė". Ji vadinosi austerija. Be tipinės karčemos funkcijos, austerija atlikinėjo "notarinės kontoros" funkcijas.  | Norinčiųjų patekti į smuklę buvo daug. Viliaus PURONO asmeninio archyvo nuotr.
|
Pati seniausia ir garbingiausia Šiaulių užeiga, kuri pateko į miesto metraštininkų akiratį, buvo vokiečio Nolteno austerija, stovėjusi turgaus pakraštyje priešais paštą, toje vietoje, kur neseniai iškilo Vilniaus banko pastatas. 1838 metais čia buvo apsistojęs net Rusijos imperatorius Nikalojus I su imperatoriene ir dukra. Pasakojama, kad ten būta gana prašmatnių kambarių. Kasdienybėje smuklė visuomet buvo pilna veiklių ir gerklingų turgaus žmonių, visiškai nepanašių į dabartinius nupiepusius kavinių dykaduonius. Nenuostabu, tuomet turgaus austerija buvo tikra juridinė įstaiga. Vyravo paprotys, kad perkant vertingesnį pirkinį - karvę, arklį, vežimą ar trobą, - būdavo būtina sandėrį įteisinti, "aplaistyti pirkinį", sugeriant "magaryčias" su keliais liudininkais. Tik tokiu būdu vertingasis pirkinys tapdavo legaliu. Austerija klestėjo iki Pirmojo pasaulinio karo, kuomet pastatas supleškėjo. Palaipsniui išblėso atsiminimai apie ją. Tik paskutiniais XX šimtmečio metais, bestatant Vilniaus banką, du didieji šios smuklės pamatų akmenys buvo iškelti, nuvežti prie Kryžių kalno ir įmūryti į vienuolyno pamatus, kad tas sakralinis pastatas per daug neapaugtų dvasingumu. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Šiauliuose buvo kelios karčemos - traktieriai, išsidėstę prie vieškelių. Centre stovėjo solidesnės užeigos, iš kurių paminėtinas Kunstmano viešbutis-restoranas Tilžės ir Vilniaus g. sankryžoje, kur dabar įsikūrusi Specialiųjų tyrimų tarnyba, ir restoranas "Berlin", atsargos dėlei vėliau pervardintas į "Versalį". Viena iš garsesnių vardų, įėjusių į Šiaulių vardų tradiciją, buvo valgykla "Skalsa", įsikūrusi kukliame Vytauto gatvės name netoli dabartinės "Rūtos". Joje valgydavo darbininkai, tačiau viduje dažnai vykdavo miesto šviesuolių pasitarimai, buvo ruošiami bermontininkų išvijimo planai, nuo jos prasidėjo raudonojo Žemaičių pulko kūrimas, išgarsinęs "Skalsos" vardą. Iš tarpukario senųjų šiauliečių atmintyje išliko kavinė "Viktorija" Vilniaus g. 146, vaikučiai mena F. Kavaliausko cukrainę-kepyklą, stovėjusią Vilniaus g. 170 - toje vietoje, kur dabar įsikūręs "Radijo muziejus". Pati garsiausia buvo "Milštein" cukrainė-kavinė Vilniaus g. 134, buvusi Vilniaus bei S. Dariaus ir S. Girėno (dab. Vasario 16-osios g.) gatvių sankryžoje, dabar populiarioji "Presto" arbatinė. Įėjimas buvo iš kampo. Arčiau įėjimo stovėjo bufetas, kur buvo prekiaujama, patalpos gilumoje – staliukai lankytojams. Viduje skaniai kvepėdavo kava ir saldumynais, už lango visą laiką pulsavo gyvas miestas. Šviesios atminties mokytojas, Šiaulių miesto Garbės pilietis Jonas Krivickas savo prisiminimų knygoje "Praskriejo kaip vėjas" pasakoja, kaip jis, dar būdamas moksleivis, Milšteino kavinėje dirbo rūbininku. Mokytojas prisimena, kad kavinėje lankydavosi daugiausia teatralai. Kasdien prie to paties staliuko dešrelių valgyti ateidavo aktorės Potencija Pinkauskaitė, Elena Bindokaitė ir aktoriaus Juozo Zubėno žmona – aukšta juodaplaukė moteris su lapės kailiu ant kaklo. Jaunąjį rūbininką žavėjo Potencijos Pinkauskaitės grimasos, skardus juokas, platūs rankų mostai. Iškilmingai atrodydavo Galina Jackevičiūtė. Pagrindiniai Milšteino kavinės lankytojai vyrai buvo aktoriai J. Zubėnas, K. Simaška, režisierius K. Juršys ir kt. Jonas Krivickas prisimena, jog tuomet buvo mandagu padavėjus, rūbininką ir kitus kavinės patarnautojus gausiai apdovanoti arbatpinigiais. 1938 metais mieste veikė penki restoranai: "Metropolis" Dvaro g. 71, "Palanga" Piliečių klube S. Dariaus ir S. Girėno g. 47, "Šešupė" Vilniaus g. 255, "Versalis" Vilniaus g. 150 ir "Rambynas", įsikūręs Aušros alėjoje, Kaštonų alėjos kaimynystėje, - pirmasis Šiaulių kabaretas, kuriame šoko dvi šokėjos. Keista situacija susidarė po karo, nes karo išvargintiems žmonėms prašmatnių kavinių nereikėjo, o mada išgerti plito. 1945 metais mieste buvo vienintelė vieta, kur buvo galima nusipirkti degtinės - Vilniaus g. 183 (kur Miesto herbas fasade, dabar čia įsikūrusi kavinė "Kapitonas Morganas"). Ji čia veikė ir per visą sovietmetį. Kažkokioje pustamsėje patalpoje iš bidono moteriškė samčiu pilstydavo sveriamą degtinę. Tas skystis buvo matuojamas svoriu, ne litrais. Štai kodėl iki šiol sakoma: "Išgėriau šimtą gramų." Antrą kartą toji mada matuoti skystį svoriu atėjo su kavinių technologija – pilstant konjaką ar kitokius svaigalus, nes svoriu matuoti buvo patogiau ir tiksliau – į kainą įsiskaičiuodavo ir taurelės sienelių sudrėkinimas. (Bus daugiau)
- Šiaulių universiteto lituanistai švenčia jubiliejų
-
Lina ZDANEVIČIŪTĖ Šią savaitę Šiaulių universiteto, Humanitariniame fakultete švenčiamas Lietuvių filologijos 60 metų jubiliejus. Gražiai progai paminėti buvo skirta šventinė renginių savaitė, kurioje dalyvavo ne tik dėstytojai ir studentai, bet ir miestelėnai bei svečiai. Džiugu, kad Šiaulių universitetas gali švęsti kartu su miestu.
 | Prof. Kazimieras Župerka komentuoja iš ŠU muziejaus archyvo nuotraukų parodą. |
Humanitarinio fakulteto turtai Pirmadienį vykusioje spaudos konferencijoje dekanas prof. Bronius Maskuliūnas supažindino su savaitės renginiais. Buvo pasirinkta netradicinė konferencijų vieta – Humanitarinio fakulteto kieme esantis namelis, kuris priklauso fakultetui ir kuriame vyksta paskaitos. Kadangi namas yra senas, jam reikia remonto. Konferencijos idėja - parodyti miestui turimus pastatus ir viziją, kad jie kada nors bus renovuojami. Vėliau konferencija tapo ekskursija po fakultetą. Humanitarinis fakultetas išsiskiria universitete savo vardinėmis auditorijomis, kurių turėjo net aštuonias, o neseniai buvo įrengta devinta - Profesoriumo auditorija. Buvo aprodytoss vardinės auditorijos, papasakotos jų atsiradimo istorijos. Humanitarai nori, kad lituanistus pamatytų ne tik rimtus, bet ir kuriančius, besišypsančius, švenčiančius, keliaujančius ir kitokius. Prisiminimai - nuotraukose Antradienį Šiaulių universiteto Centriniuose rūmuose buvo atidaryta nuotraukų iš ŠU muziejaus archyvo paroda "Lietuvių filologijai Šiaulių universitete – 60 metų". Joje pristatomos pirmosios Šiaulių mokytojų instituto laidų vinjetės, dėstytojų vinjetės bei kitos nuotraukos. Jas komentavo prof. Kazimieras Župerka ir doc. Juozas Pabrėža. K. Župerka teigė, kad šios nuotraukos svarbios ir brangios tik jiems, o ne jaunimui. Anot jo, galima jaunimą priversti domėtis fakulteto istorija, rodyti dėstytojų ir studentų nuotraukas, bet studentams tai nekels didesnių jausmų nei dėstytojam. "Jaunimui tai neaktualu, o mums tai gražu prisiminti", – sakė profesorius. "Lietuvių filologai į knygas nosis sukišę, bet mes mokame ne tik mokytis, bet ir linksmintis, keliauti.", - šypsosi profesorius K. Župerka.  | Linksmąsias dėstytojų ir studentų varžytuves "Mes lituanistai" laimėjo ŠU Humanitarinio fakulteto dėstytojai. |
Lituanistai - ir šmaikštūs Lietuvių filologai jau nuo senų laikų atlieka praktikas. Antro kurso lituanistės pirmadienį surengė etnokultūros vakarą. Praktiką atliekančioms grupėms vadovavo dėstytoja Danguolė Šakavičiūtė. Pirmojo kurso studentai keliavo į Kriukų miestelį, esantį Joniškio rajone, antrojo kurso studentai praktiką atliko Skaistgiryje. Dėstytojams ir svečiams studentai pristatė nuveiktus darbus. Kūrybingumo buvo apstu - buvo rodomi filmukai, skaidrės ar pasakojamos įdomesnės istorijos. Viskas buvo nauja ir negirdėta, todėl klausėmės susižavėję. Smagu, kad yra dar gyvų senolių, kurie gali pasidalyti patirtimi. Etnokultūros vakarą užbaigė lituanisčių surengta puota, kurioje netrūko vaišių. Kaimiška gira, kepta duona ir ragaišiais vaišinosi visi. Kaimiškas sūris su medumi buvo didelis skanėstas – juo buvo pavaišintos lietuvių filologijos antro kurso studentės praktikos metu Kriukuose. Ten jos aplankė bitininkų šeimyną, kur buvo maloniai priimtos ir pavaišintos. Nors ir ne iš to krašto tradicijų atkeliavęs kastinis su karštomis bulvėmis buvo labai gardus ir netradicinis kaimiškas maistas svečiams. Prie vaišių stalo studentai su dėstytojais net dainas traukė. Po praktikos pristatymų tą patį vakarą buvo surengtos dėstytojų ir studentų varžytuvės. Krepšinio varžybose nugalėjo dėstytojai. Anot Humanitarinio fakulteto dekano prof. B. Maskuliūno, laimėjo draugystė. Antradienio vakarą vyko linksmosios dėstytojų ir studentų varžytuvės "Mes – lituanistai". Šiame renginyje dėstytojai pasirodė kitaip, nei įprasta juos matyti. Jie moka juokauti, yra kūrybingi, išradingi, dainuoja, deklamuoja, vaidina, jiems nenusileidžia ir jaunimas. Studentai įnirtingai kovėsi su dėstytojais. Nenorėjo pasiduoti, tačiau, kaip bebūtų gaila, dėstytojai ir šiame renginyje iškovojo pergalę.  | | Šiaulių miesto kamerinis orkestras P. Višinskio bibliotekoje savo koncertu pasveikino Šiaulių universiteto Humanitarinį fakultetą jubiliejaus proga. |
Pagrindinis renginys - šventinis vakaras Savaitės viduryje Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje buvo surengtas šventinis vakaras. Į jį susirinko bene daugiausia žmonių iš visų Humanitarinio fakulteto šventinės savaitės renginių. Renginį pradėjo Šiaulių miesto kamerinis orkestras, kuris sveikino Humanitarinio fakulteto lituanistus su 60 metų jubiliejumi ir linkėjo sveikatos bei kūrybingumo. Orkestras atliko lietuvių kompozitoriaus Juozo Naujalio kūrinį "Svajonė". Pasiklausius nuostabios muzikos, renginį tęsė Humanitarinio fakulteto dekanas B. Maskuliūnas. Jis teigė, kad Šiaulių universiteto negalime įsivaizduoti be lituanistų, tuo labiau Humanitarinį fakultetą - be lituanistų. Tai neatsiejami dalykai. Šventinio vakaro metu buvo pristatomi Šiaulių universiteto naujausi leidiniai. Smagu, kad dėstytojai ne tik moko studentus, bet ir kuria, atiduoda save mokslui. Prof. Kazimiero Župerkos nuomone, filologijos veidas yra liūdnas, nes tik liūdesys yra kūrybingas. Nors oras pasitaikė gražus visą šventinę savaitę, bet, anot K. Župerkos, ruduo - liūdnas laikotarpis. Nors jis lituanistus ir sieja su liūdesiu, bet pripažino, kad ne visada humanitarai yra liūdni. Kad moka linksmintis, įrodė visa šventinė renginių savaitė.
- Nuo rubežiaus atsklidęs aidas
-
Eva JAGMINAITĖ Trylika metų... Tiek praėjo nuo tos dienos, kai Šiauliuose muzikinio klubo "Juonė pastuogė" kiemelyje pirmąkart susirinko liaudiškos muzikos atlikėjai iš visos Lietuvos. Tuomet į nedidelį, niekam nežinomą pirmąjį Lietuvos kaimo muzikantų ir kapelijų festivalį "Ant rubežiaus" atvyko vos keletas kapelijų bei pavienių kaimo atlikėjų. Šiandien jau dvyliktuosius gyvavimo metus skaičiuojantis festivalis "Ant rubežiaus" turi savitas tradicijas ir yra žinomas visoje Lietuvoje.
 | Tarp liaudiškos muzikos atlikėjų vis dažniau galima išvysti jaunų veidų. |
Šventė, išlaikanti tradicijas Per dvyliką metų šiauliečiai spėjo įsitikinti, kad liaudiška muzika į šokių sūkurį traukia ne tik garbaus amžiaus senolius, bet ir jaunimą. Metų metus vykstantis Lietuvos kaimo muzikantų ir kapelijų festivalis "Ant rubežiaus" yra subūręs daugiau nei pusę tūkstančio kaimiškos muzikos atlikėjų. Šiemet renginys šiem tiek kuklesnis, į festivalį atvyko 16 liaudiškos muzikos ansamblių ir būrys pavienių atlikėjų. Į kartą per metus rengiamą šventę pasiklausyti sodriais balsais traukiamų liaudies dainų bei sušokti polkos skambant armonikoms bei koncertinoms susirinko daugiausia vyresnio amžiaus šiauliečiai. Laimėtojai - visi dalyviai Vienas populiariausių ir didžiausių liaudiškos muzikos festivalių mūsų šalyje itin išpopuliarėjo prieš porą metų atšventęs gyvavimo dešimtmetį. Šiam festivaliui skiriamas išskirtinis dėmesys. Keletą metų iš eilės "Ant rubežiaus" sulaukė išskirtinio dėmesio: Lietuvos televizija rodė muzikinius filmus, sukurtus iš festivalyje nufilmuotų vaizdų, o regiono televizija "S plius" rengė tiesiogines transliacijas iš šventės. Keliskart "Ant rubežiaus" miestelėnus linksmino užsienio muzikantai. Kasmet rėmėjų prizais buvo apdovanojami originaliausi atlikėjai ir šauniausiai pasirodžiusios kapelijos. Šiemet bokalus su linksmojo senuko atvaizdu išsivežė visi koncerto atlikėjai.  | Kapelijų pasiklausyti susirinkę šiauliečiai nenustygo vietoje. Vos pasigirdus smagiems liaudiškos muzikos akordams, šiauliečiai neraginami pradėjo šokti poromis. |
Žaidimai, pasiekimai, rekordai Nors festivalis "Ant rubežiaus" skaičiuoja tryliktuosius gyvavimo metus, atrodo, kad jo organizatoriai nestokoja naujų užmojų ir idėjų. Į smagius liaudiškus žaidimus įtraukiama liaudies muzikantų pasiklausyti susirinkusi publika. Brandaus amžiaus žmonės gali prisiminti senokai užmirštus žaidimus, o jaunimas pirmąkart susipažįsta su užmirštomis lietuviškomis tradicijomis. Prieš devynerius metus "Ant rubežiaus" užfiksuotas mūsų šalyje ilgiausias miestelėnų stalas. 2001 metais išleistas tikro garso albumas, kompaktinė plokštelė "Ant rubežiaus 2000". Renkasi ir atlikėjai, ir menininkai Klysta tie, kurie mano, kad į liaudiškos muzikos festivalį susirenka vien kaimo muzikos atlikėjai. Čia nuolat dalyvauja ir liaudies meistrai, tautodailininkai, amatininkai, šventės dalyviams suteikdami galimybę įsigyti rankų darbo gaminių: medienos dirbinių, spalvingų nėrinių, ištaigingų skraisčių. Kadangi šiemet festivalis "Ant rubežiaus" surengtas švenčiant miesto gimtadienį, amatininkai į mugę pėsčiųjų bulvare susirinko itin gausiai. Čia prekiavo ne tik mūsų šalies menininkai, bet amatininkai iš kaimyninės Latvijos.
- Žolinės šventė - Svetainėje prie Kryžių kalno
-
Penktadienį 12 val. pirmą kartą Svetainėje prie Kryžių kalno bus švenčiama Žolinė: svečiuosis garsi žolininkė Jadvyga Balvočiūtė, koncertuos dainininkai ir šokėjai, o pašventintos vaišės šį kartą bus nemokamai.
 | P\enktadienį Žolinės švęsti kviečia įstabių angelų saugoma Svetainė prie Kryžių kalno. |
Anot svetainės vadovės Gražinos Gasaitienės, Žolinė – Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena - ypatinga, viena gražiausių lietuvių švenčių, palydinčių vasarą, todėl nenuostabu, kad tą šventadienį norisi visiems pabūti kartu. "Pagal lietuvių senovės paprotį per Žolinę būtina susitikti su giminėmis ir draugais, pabendrauti, pabūti drauge. Norėtume, kad mūsų Svetainė taptų viena iš tų malonių vietų susiburti", - sako Gražina. Svetainė prie Kryžių kalno svečių sekmadienį laukia apie 12 val. - tuojau po šv. Mišių (jų pradžia - 11 val.) Kryžių kalno vienuolyno koplyčioje. Šventės metu žinoma žolininkė Jadvyga Balvočiūtė pristatys kvapniuosius ir vaistinguosius augalus, įvairias žoleles bei jų savybes, bus galima paragauti karštos ir šaltos žolelių arbatos, nemokamai pasivaišinti šventinėmis vaišėmis nuo pašventinto gausaus stalo, pažiūrėti ir pasiklausyti atlikėjų: Šiaulių katedros vaikų choro, vaikų kolektyvo "Svirplys" ir kitų. Žolynais išpuoštas vežimaitis svečius vėžins po gražias Svetainės apylinkes. "Šiauliai plius" informacija
- Tėvo dieną Lietuvos bočiai rinkosi Šiauliuose
-
Modesta JURGAITYTĖ Pirmąjį birželio sekmadienį - birželio pirmąją - Lietuvoje buvo švenčiama Tėvo diena. Paminėti šios šventės respublikiniame renginyje "Būk sveikas, Tėveli" į Šiaulius suvažiavo Lietuvos pensininkų sąjungos nariai - Lietuvos bočiai iš įvairiausių Lietuvos vietų – nuo Druskininkų iki Palangos.
 | "Saulės" kino teatro salėje vos tilpo visi susirinkusieji į respublikinį tėvo dienos renginį "Būk sveikas, Tėveli". Jį organizavo Šiaulių bočiai. |
Tėvo dienos šventė Šiauliuose prasidėjo šv. Mišiomis Šv. Petro ir Pauliaus katedroje, kurias aukojo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Po Mišių, iš įvairių Lietuvos kampelių atvykusius svečius šventės organizatoriai - Šiaulių "bočiai" - vadovaujami Beno Jokubausko, - pakvietė į "Saulės" kino teatrą. Didžiulėje kino teatro salėje vos tilpo visi susirinkusieji. Sveikinimo žodžius Tėvo dienos proga šventėje tarė Šiaulių vyskupas E. Bartulis, Šiaulių vicemerė Daiva Matonienė, LPS "Bočiai" pirmininkas Petras Ruzgus. Šventinį koncertą tėvams pradėjo Šiaulių bočių ansamblis, vadovaujamas Elenos Sajapinos. Po šiauliečių scenoje koncertavo net iš aštuoniolikos Lietuvos suvažiavę bočių ansambliai. "Saulės" kino teatro scenoje skambėjo ir dzūkiškos, ir žemaitiškos, ir aukštaitiškos dainos. Tad susirinkusieji galėjo išgirsti visų Lietuvos regionų dainų. Tėvo dienai skirtą respublikinį renginį vainikavo visų bendrai atliekama daina "Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos", kadangi tėvas yra tapatinamas su stiprybe simbolizuojančiu ąžuolu. Lietuvos bočiai po koncerto neskubėjo namo – vieni dalijosi veiklos patirtimi, kiti aplankė Kryžių kalną ar kitas įžymias Šiaulių vietas.
- "Saulės vaikai" nuspalvino miestą
-
Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ Tris dienas trukęs tarptautinis vaikų mėgėjų meno kolektyvų festivalis visus - mažus ir didelius - sukvietė jau vienuoliktą kartą. Tarptautinė vaikų gynimo diena ir Tėvo diena buvo nuspalvinta pačiomis gražiausiomis ir ryškiausiomis spalvomis.
 | Į šventę "Aš - mažasis šiaulietis" sugužėjo per 500 šiauliečių šeimų. |
Penktadienį prie "Retro" kavinės vyko Šiaulių apskrities ikimokyklinių įstaigų dviratukų šventė, kurioje dalyvavo po dvi komandas iš beveik trisdešimties lopšelių-darželių. Vieną komandą sudarė darželinukai, o kitą - tėvai ir ikimokyklinių įstaigų darbuotojai. Apskrities šventėje visos prizinės vietos teko šiauliečiams. Vakarop Kultūros centre šiauliečių kolektyvas "Aušrelė" atidarė festivalį. Koncertavo svečiai iš Gruzijos, Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos. Meno akcijos ir mugė Šeštadienį užsienio svečiai viešėjo Kelmėje ir dalyvavo ten vykusioje liaudies meno šventėje. Vakare "Bumcės klubas" žiūrovus sukvietė į muzikinį spektaklį "Tinginių kaimas" pagal V. V. Landsbergio pasaką "Tinginių kalnas". Saulėtą sekmadienį bulvaras atgijo nuo šurmulio. Vidudienį prie "Senojo dvaro" vykęs kermošėlis sukvietė ne tik vaikų folkloro ansamblius, bet ir jaunuosius amatininkus. Kol kolektyvai koncertavo, žiūrovai galėjo ne tik į sceną žvilgčioti, bet ir kokį nors širdžiai mielą daiktą išsirinkti. Savo kūrybos darbus mugėje pristatė Jaunųjų technikų centro pynimo iš vytelių, dailiųjų amatų, žaislų konstravimo, automodeliavimo ir aviamodeliavimo būrelių atstovai. Vos spėję užsidirbti pinigų, vaikai puolė jų leisti netoliese esančiose prekyvietėse. Į Kaštonų alėją tėvelius traukė vaikai, panorę pajodinėti poniais. Akis traukė ryškiaspalviai klounai iš jaunimo teatro studijos "Helijas". Bulvare vyko holistinio judėjimo teatro "S" akcija "Etiudai", prie Didždvario gimnazijos - "Spalvota kėdė", vaikščiojo J. Janonio gimnazijos "Koloritas" mimai, "Kompanija šauni" mergaitės dalijo balionus. Šiauliuose vaikų daugėja Dar neprasidėjus jau ketvirtą kartą Šiaulių savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus rengiamai šventei "Aš - mažasis šiaulietis" bulvare jau buvo matyti geltonais balionais papuošti vaikiški vežimėliai. Balionus su užrašu "Aš - mažasis šiaulietis", pažymėjimus su vaikučio nuotrauka ir miesto mero parašu bei geltonus puodelius gavo 525 nuo praėjusių metų gegužės pirmos dienos gimę vaikai. Per metus Šiauliuose gimė 1100 vaikų. Nuo 2004 metų, kai buvo pradėta rengti ši unikali, jokiame kitame mieste nerengiama šventė, Šiauliai kasmet pasipildo šiek tiek daugiau nei tūkstančiu naujų gyventojų. Demografinė situacija po truputį gerėja. Po to, kai dovanas įteikė pats meras Genadijus Mikšys ir vicemerė Alma Javtokienė, šventės dalyviai traukė į amfiteatrą, kur dalį savo programos parodė užsienio kolektyvai. Visą pasirodymą Gruzijos, Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos kolektyvai parodė vakare vykusiame šventiniame koncerte "Vaikai - gražiausios žemės gėlės". Šiauliams atstovavo konservatorijos moksleivių bigbendas, "Svajokliai", "Mažosios žirniukės", "Ro-ko-ko", "Nieko tokio", "Flamingas", "Šėltinis", "Aušrelė", "En-den-du", "Incognito", "Kosmėja", "Želmenėliai", "Bumcės klubas", Lauros dainavimo studija. Festivalio metu vykusioje labdaros akcijoje "Noriu padėti" surinkti žaislai, knygelės ir kiti daiktai perduoti Vaikų globos namams.  | |  | Jausmingai šoko jaunoji kolektyvo "Pesvebi" atlikėja iš kalnuotosios Gruzijos. | | Tarptautinis festivalis "Saulės vaikai" sulaukė svečių ir iš Ukrainos. Vaišingieji kolektyvo "Podoliančik" atstovai, scenoje nešdami duoną, kvietė ir jų šalyje apsilankyti. |
- Visi šiauliečiai pernai buvo kine
-
Kultūros įstaigų lankytojų daugėja, tačiau darbuotojų algos nedidėja Modesta JURGAITYTĖ Statistikos departamento paskelbta informacija apie kultūros įstaigų veiklą Lietuvoje verčia nudžiugti. Pernai gerokai daugiau lietuvių plūdo į kino ir teatro sales. Žiūrovų skaičius teatruose viršijo milijoną, o kas penktas šalies gyventojas buvo Lietuvos bibliotekų skaitytojas. Ši gerėjanti situacija reiškia, kad Lietuva kultūrėja? Kokia yra Šiaulių kultūros įstaigų situacija, palyginti su bendromis Lietuvos tendencijomis?
 | Ir dramos teatras, ir "Aušros" muziejus, ir kino salės Šiauliuose pernai sulaukė daugiau žiūrovų bei lankytojų nei ankstesniais metais. Lankymasis kultūros įstaigose šiauliečiams pamažu tampa būtinu dalyku. |
Teatras tampa būtina gyvenimo dalimi Lietuvoje 2007 metais veikė 34 teatrai, kurie per metus parodė 4400 spektaklių. Labiausiai stebina tai, kad Lietuvos teatrų spektaklius pernai žiūrėjo 40 tūkstančių žiūrovų daugiau nei 2006 metais. Teatro žiūrovų pernai buvo per milijoną. Pernai Lietuvoje net 17 procentų padaugėjo ir nevalstybinių teatrų, kuriuose lankėsi kas ketvirtas teatro žiūrovas. Šiaulių dramos teatras pernai parodė 168 spektaklius. Į juos susirinko 8 tūkstančiais daugiau žiūrovų nei 2006-aisias - beveik 44 tūkstančiai. Teatro vadovas Antanas Venckus džiaugiasi tokiais teigiamais pokyčiais. "Pernai pajutom, kad žiūrovai atsigręžė į teatrą", - sakė A. Venckus. Ar nekeista, kad blogėjant ekonominei situacijai, kai žmonės beperka būtiniausias prekes, į teatrą ateina vis daugiau žiūrovų? "Malonu, kad teatras tampa būtiniausiu dalyku", - juokdamasis atsako teatro vadovas. Kas lemia, kad žiūrovai vėl ėmė plūsti į teatro sales? "Žiūrovai persisotino pigiais produktais ir nori dvasingumo", - mano A. Venckus. Anot jo, pastebima, kad žiūrovų ne tik daugėja, bet jie ir jaunėja, o tai labai džiugina. Ar nevalstybiniai teatrai, komerciniai spektakliai, kurių Lietuvoje tik daugėja, netampa rimtais konkurentais valstybiniam Šiaulių dramos teatrui? A. Venckus mano, kad Lietuvoje teatrų nedaug ir konkurencija čia nejaučiama. O komercinius spektaklius žmonės gali arba rinktis, arba ne. Optimistiškai nusiteikęs Šiaulių dramos teatro vadovas mano, kad viskas klosis gera linkme, jeigu teatras stengsis – pristatinės premjeras, ieškos naujų režisūros sprendimų. Muziejus – viena lankomiausių kultūros įstaigų Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje vis daugiau lankytojų sulaukia ir muziejai – pernai juos aplankė 200 tūkstančių žmonių daugiau nei 2006 metais. Kol kas daugiausia lankytojų pritraukia Lietuvos jūrų muziejus – daugiau nei pusę milijono per metus. Šiaulių "Aušros" muziejaus direktorius Raimundas Balza sako, kad ir Šiaulių muziejus sulaukia gana daug lankytojų. Pernai Šiaulių "Aušros" muziejaus ekspozicijas pamatė beveik 70 tūkstančių žmonių. Direktorius džiaugiasi, kad daugėja į muziejų užsukančių pavienių, neorganizuotų žmonių. Tai, ko gero, lemia augantis žmonių sąmoningumas. Juk kitų vietų, kur galėtum pamatyti senovinius daiktus, susipažinti su krašto istorija – nėra. Jaunimą, vaikus į muziejų traukia įdomūs edukaciniai užsiėmimai, kuriuose piešiama, žaidžiama. R. Balza pastebi, kad muziejų lankytojų daugėja ne tik Šiauliuose ar Lietuvoje, bet ir Europoje. Apskritai muziejai yra viena lankomiausių kultūros įstaigų. Tačiau Šiaulių "Aušros" muziejus negali pasigirti sulaukiantis daug užsienio turistų, jie sudaro tik 5-7 procentus lankytojų. R. Balzos nuomone, tai lemia nedidelis į Šiaulius atvykstančių turistų skaičius. Tačiau didėjantis lankytojų skaičius nieko gera nežada muziejaus darbuotojams. "Daugėja lankytojų, didėja ir kvalifikacijos reikalavimai darbuotojams. Be to, vyksta bendri projektai su lenkais, vokiečiais, latviais, austrais, danais, švedais – žmonės turi mokėti užsienio kalbas. O atlyginimo požiūriu darbuotojų situacija yra graudoka", - apie muziejaus problemas atvirauja direktorius. Anot jo, dar viena bėda - informacinių naujovių, techninių privalumų trūkumas muziejuje. Jeigu muziejaus eksponatai būtų pateikiami moderniai ir įdomiai, muziejus pritrauktų dar daugiau lankytojų. O ir muziejų pastatų renovacijai skiriama mažai lėšų – šiuo metu remontuojama tik Chaimo Frenkelio vila, nors remonto laukia daugelis muziejaus pastatų. Pagyvenę žmonės laikraščius skaito skaityklose Statistikos departamento duomenis, kas penktas Lietuvos gyventojas 2007 metais buvo Lietuvos bibliotekų skaitytojas. Tačiau skaitytojų skaičius, pernai, palyginti su 2006 metais, sumažėjo 9 tūkstančiais. Ar ir Šiauliuose bibliotekoms trūksta skaitytojų? Šiaulių apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje pernai naujų skaitytojų prisiregistravo daugiau nei 2006 metais, tačiau nuolatinių skaitytojų išties sumažėjo nuo 236 iki 228 tūkstančių. Bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkė Regina Miežetienė sako, kad biblioteka nejaučia lankytojų mažėjimo. Galbūt jų šiek tiek sumažėjo dėl prasidėjusio ir nepatogumų sukėlusio remonto. Anot jos, kasdien biblioteka per dieną aptarnauja maždaug 600 skaitytojų. "Žmonių ateina kaip į gerą koncertą" , - juokiasi R. Miežetienė. Pagrindiniai bibliotekos skaitytojai, kaip ir kasmet, išlieka studentai ir moksleiviai, iš suaugusiųjų – tarnautojai. Pastaruoju metu itin pabrangus periodiniams leidiniams, periodikos skaityklą atakuoja pagyvenę žmonės. "Tad jokio mažėjimo nejaučiame", - sako bibliotekos darbuotoja. Pagrindinė bėda, su kuria susiduria bibliotekų darbuotojai – per maži atlyginimai. "Valytojos uždirba tiek pat, kiek mes, turinčios aukštąjį išsilavinimą. Be to, bibliotekų darbuotojoms keliami aukšti reikalavimai, pavyzdžiui, kompiuterinio raštingumo, o kai kurių darbuotojų atlyginimai nesiekia nė tūkstančio. Moralinio pasitenkinimo tikrai nejaučiame", - nuogąstauja R. Miežetienė. Dar viena Šiaulių apskrities Povilo Višinskio bibliotekos problema – iš Valstybinio investicijų fondo lėšų atliekama renovacija. Moteris abejoja, ar iš išorės pagražėjusiai bibliotekai užteks pinigų rekonstruoti pastato vidų. Į kino sales pritraukia dubliuoti animaciniai filmai Pernai šalies kino teatruose apsilankė daugiau nei trys milijonai žiūrovų, tai yra ketvirtadaliu daugiau nei 2006 metais. Tad kine pernai buvo bene kiekvienas lietuvis. Iš viso Lietuvoje pernai veikė 78 kino salės. Vienoje salėje vidutiniškai buvo parodyta tūkstantis kino filmų seansų. Filmų platintojai kino teatrams pateikė 141 naują filmą, iš kurių 97 (69 proc.) sukurti JAV. Šios šalies kino filmus žiūrėjo 80 procentų žiūrovų. UAB "Amfiteatro filmai", valdančios Šiauliuose veikiančius kino teatrus ir sales, direktorius Eugenijus Civilka sako, kad 2007 metai buvo labai sėkmingi. Žmonių, einančių į kiną, daugėjo. Per metus į Šiaulių kino sales suplūdo beveik 160 tūkstančių žiūrovų, tad bene kiekvienas šiaulietis pernai lankėsi kine. Nors 2007 metais didelio lankytojų šuolio nebuvo. Jis dvigubai išaugo 2006 metais. E. Civilka mano, kad žmonių kino salėse daugėja, nes jie nori pailsėti, gerai praleisti laisvalaikį. Vyras pasakoja, kad kokybiško kino era prasidėjo maždaug 1998 metais. Tuomet žmonės į kiną ėjo ne tik filmo žiūrėti, bet ir patirti naujų įspūdžių, kuriuos suteikė "Dolby Surround" sistema. Dabar žmonės priprato prie šių technikos naujovių ir į kiną eina jau konkrečių filmų žiūrėti. E. Civilka pastebi, kad 2007-aisiais buvo parodyta daug komerciškai naudingų filmų. Žiūrimiausi yra šeimai skirti animaciniai lietuviškai dubliuoti filmai. Sėkmingos yra ir nuotykių juostos, romanų ekranizacijos. Daugiausia į kino sales susirenka moksleivių ir studentų, nes jiems taikoma lanksti nuolaidų sistema. Dažnai čia užsuka ir vidutinio amžiaus vidutines pajamas gaunantys žmonės, kurie gali sau leisti už kino seansą sumokėti 12 litų. Bilietai, palyginti su kitų miestų kino teatrais, Šiauliuose yra pigiausi. Šiuo metu Šiauliuose veikia net keturios kino salės. Pernai mūsų mieste buvo parodyta 150 naujų kino filmų. E. Civilka sako, kad dvi naujos kino salės prekybos centre "Tilžė" buvo atidarytos dėl kino salių trūkumo – dviejų Šiauliuose buvo per maža – nebebuvo įmanoma įgyvendinti visų pasirašytų kontraktų. Dabar šiauliečiai gali greičiau sulaukti nekomercinių filmų, kurių į Lietuvą atkeliauja vos po kelias kopijas.
- Įdomioji muziejaus istorija
-
Istorinis paveldas - palėpės negatyvai Modesta JURGAITYTĖ Muziejininkų darbą ne visada lydi sėkmė ir atradimai. Kartais, ilgai ieškojus eksponato, belieka nuleisti rankas... Nes jis atsiduria kito muziejaus darbuotojų rankose. Šiaulių "Aušros" muziejaus Atvirukų sektoriaus vyriausiasis muziejininkas Almantas Šlivinskas pasakoja, kaip namo palėpėje ieškojo Telšių fotografo Kazimiero Budgino įamžintų unikalių Rainių tragedijos aukų negatyvų.
 | Kazimiero Budgino nuotraukoje - Šilalės Pavasario kuopos 10 metų jubiliejaus šventės gyvasis paveikslas "Girtuokliai", 1929 m. "Aušros" muziejaus archyvo nuotr. |
Telšiuose garsėjęs fotografas Šiaulių "Aušros" muziejaus darbuotojas A. Šlivinskas pasakoja kurį laiką tyrinėjęs fotografiją, fotografų veiklą. "Tyrinėjant fotopaveldą, man pasirodė įdomi Telšių fotografų Alfonso (1912-1985 m.) ir Kazimiero (1906-1987 m.) Budginų veikla, apie juos niekas nebuvo rašęs. Telšiai visą laiką garsėjo fotografais. Mane jie sudomino kaip gerą fotografijos lygį pasiekę savamoksliai. Jų darbai buvo meniški, autoriai pasižymėjo kruopštumu", - teigia A. Šlivinskas. Kazimieras Budginas buvo labiau patyręs fotografas, fotografuoti pradėjęs dar tarpukario Lietuvoje. "Iš pradžių Telšiuose jis atidarė vyninę, išbandė kitus verslus, tačiau pamatė, kad fotografija ir prekyba (turėjo trikotažo, galanterijos parduotuvę) yra pelningiausia", - tęsia muziejaus darbuotojas. Kalbama, kad telšiškiai K. Budginą vertino kaip gerą portretistą, jam niekada netrūko užsakymų, o šiuo amatu jis vertėsi ir sulaukęs pensinio amžiaus. K. Budgino fotografija ypač išpopuliarėjo pokariu, nes daugelis kariškių po karo mėgo įsiamžinti. Tuo metu ypač trūko geros kokybės fotomedžiagų. "Fotografas prisikraudavo lagaminą "červonsų" ir važiuodavo į Rygos turgų, kuriame buvo pardavinėjami vokiški, po karo parsivežti, daiktai. Turguje buvo prekiaujama ir fototechnika, fotomedžiagomis. K. Budginas turguje įsigydavo ryškalų, fotopopieriaus, kitiems parveždavo vokiškų fotoaparatų. Kariškiams ypač patiko fotografijos ant vokiško minkšto fotopopieriaus, nes šis perteikdavo daugiau pustonių nei rusiškas", - pasakoja Šiaulių "Aušros" muziejaus darbuotojas. Fotografavo Rainių aukas ir paslėpė negatyvus A. Šlivinskui domintis A. ir K. Budginų personalijomis, jų fotografija, muziejininką suintrigavo K. Budgino dukters ir jos vyro muziejininkui patikėta informacija, kad K. Budginas fotografavęs Rainių tragedijos aukas, o negatyvus paslėpęs. Juos K. Budginas, sudėjęs į metalinę dėžutę, paslėpė maždaug 1948-1949 metais Telšiuose statydamas namą ir įrengdamas palėpės perdengimą. Šią paslaptį žinojo tik artimiausi žmonės, nes, esant sovietinei santvarkai, už šias fotografijas grėsė ištrėmimas į Sibirą. Net ir Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, K. Budgino artimieji apie tai kalbėjo atsargiai. Be to, K. Budgino žentas buvo įsitikinęs, kad negatyvų ieškoti, juos tyrinėti ir saugoti turi istorijos specialistai, nes tai istorinis paveldas. "Rainių tragedija įvyko 1941 metais, vos tik Lietuvą užėmė vokiečiai. NKVD neturėjo kur dėti kalinamų Lietuvos politinių kalinių ir visus juos išžudė", - apie Rainių žudynes pasakoja muziejininkas. Žudynės vyko netoli Telšių esančiame Rainių miškelyje. Buvo nužudyta apie 80 intelektualų, teisininkų, politikų. Šios žudynės išsiskyrė žiaurumu – vyrams nupjauti liežuviai, pilvai badyti durtuvais, nupjauti ir į burnas sukišti lytiniai organai. Kodėl fotografuoti buvo kviečiamas būtent K. Budginas? "Manau, kad kai vokiečiai užėmė Telšius, dauguma fotografų buvo žydai. Vokiečiai žydų nemėgo ir jų nesikvietė, nors ne vienas jų buvo gerokai aukštesnio meistriškumo ir dirbo su elektros apšvietimu. Nors K. Budginas elektros savo darbuose dar nenaudojo, jis, ko gero, buvo vienas iš nedaugelio to meto fotografų lietuvių, galėjusių viešai dirbti", - svarsto A. Šlivinskas. Anot muziejininko, Rainių žudynių fotografijos yra retenybė. Jų žinoma tik keletas. Dalis tragedijos nuotraukų Nepriklausomybės metais buvo eksponuojama Tešių "Alkos" muziejuje, tačiau A. Šlivinskas abejoja, ar tai buvo K. Budgino darytos fotografijos, greičiau pačių vokiečių. "Kai išgirdome, kad K. Budginas fotografavo aukas ir negatyvus paslėpė savo namo palėpėje, iškart susidomėjome ir nutarėme juos surasti. Naujasis namo savininkas (K. Budginui mirus namas buvo parduotas) leido raustis namo palėpėje, ardyti jos perdengimą", - tęsia A. Šlivinskas. Vyras pasakoja, kad susirado net talkininką su metalo ieškikliu. Palėpėje rasti nepavyko "Sutartą dieną nuvažiavome į Telšius, persirengėme, pradėjome darbus. Išardėme vieną palėpės kraštą, kitą. Galų gale – vos ne visą palėpę... Išlindome juodi, bet nieko neradę. Atrodo, palėpė susisluoksniavusi, niekada neardyta, tačiau nieko nėra. O faktas, kad negatyvai buvo paslėpti - tikras, juk žentui ir dukteriai K. Budginas nemelavo", - nesėkmingąją istorijos dalį pasakoja muziejininkas. Tik čia dar ne istorijos pabaiga. Po kiek laiko fotografo žentas atsiuntė iš Telšių laikraščio iškirptą žinutę, kurioje rašoma, kad Telšių muziejaus kolegos džiaugiasi iš vieno telšiškio gavę dovaną - unikalius Rainių tragedijos negatyvus. Pasirodo, naujasis namo savininkas taip pat buvo fotografas. Matyt, jam kilusi mintis pasirausti palėpėje, kurioje būta visokių K. Budgino fotografijos rakandų. "Ir benaršydamas, matyt, užtiko dėžutę su negatyvais. Ko gero, jis ją turėjo ir kai mes jos palėpėje ieškojome. Po paieškų miestelyje pasklidus gandui, jis sunerimo ir sumanė negatyvus atiduoti Telšių muziejui. Apmaudu, kad tiek įdėjome pastangų, bet nieko nepešėme", - nuogąstauja muziejininkas A. Šlivinskas. Kol kas šie negatyvai dar nėra paskelbti. Dalį jų istorikai jau ištyrė.
- Pavasario džiaugsmo sesija
-
Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ Trečiadienio popietę Šiaulių universiteto Botanikos sodo lankytojai galėjo pasijusti studentais, pakliuvę į pavasario džiaugsmo sesiją. Nuo mažo iki didelio, keliaudami nuo vieno studijų dalyko prie kito, Botanikos sodo lankytojai buvo vertinami, vaišinami ir linksminami. Sklandanti gera nuotaika, rami muzika, sodrios audinių spalvos ir ką tik nupjautos žolės kvapas supynė odę pavasariui. Botanikos sodo inicijuotas renginys visuomenei po metų pertraukos rengiamas jau antrą kartą. Atgaivinti projektą "Odė pavasario džiaugsmui" kilo dabartinei Botanikos sodo direktorei Astai Klimienei.
 | |  | Po sodą tarsi musmirės išsibarstė J. Janonio gimnazijos dailės studijos "Koloritas" mimai. | | Vaikai iš popieriaus klijavo nuotaikingą kiškio logotipą. |
Šį kartą renginyje dalyvavo Šiaulių universiteto Humanitarinio, Edukologijos, Menų, Socialinių, Gamtos mokslų fakultetų studentai, folkloro ansamblis "Vaiguva" ir J. Janonio gimnazijos dailės studija "Koloritas". "Šiek tiek baiminomės, kokį scenarijų reikės parinkti ir kaip viską reikės sujungti, juk pakviesta daug įvairių specialybių studentų ir moksleivių. Sesijos interpretacija labai tiko, - kalbėjo Botanikos sodo direktorė ir renginio kuratorė A. Klimienė. - Renginys pavyko. Nepaisant to, kad jį organizavome darbo dieną ir dar nepasibaigus darbo valandoms, atėjo nemažai įvairaus amžiaus lankytojų. Džiugu, kad jaunuoliai, iškeisdami kompiuterius ar barus, renkasi tokią laisvalaikio formą."  | Pirmakursės demonstravo rūbus, parinktus pavasario tema. |
Taps tradicija Renginio dalyviai vaikščiojo po sodą ir įskaitų lape tarsi studentai sesijos metu rinko parašus – šypsenėles, pliusiukus ar drugelius už atliktą užduotį. Tik čia egzamino baimę keitė smalsumas ir džiaugsmas. Dėstytojais virtę ŠU studentai siūlė kurti logotipą, odę pavasariui, popierinius skalbinius ir paukštelius, vaidinti nebyliame teatre, šokinėti per sukamą virvę ar pūsti ilgą pučiamąjį medinį instrumentą daudytę. Deklamuodami eiles lankytojai galėjo išbandyti oratorinius, o suvaidindami etiudą - aktorinius gebėjimus. Trylika užduočių įveikta – dedamas antspaudas ir sesija išlaikyta! Studentams sumanymus įgyvendinti padėjo dėstytojai Džiuljeta Maskuliūnienė, Marytė Ruzgytė, Asta Šiarekovienė, Jūratė Klimienė, Irena Burneckienė, Vilma Busilaitė, Kęstutis Navickis, Agnė Vaitkevičiūtė, Dalė Dargienė ir Diana Martinaitienė. Tikimasi, kad renginys "Odė pavasario džiaugsmui" taps tradiciniu. "Įgiję patirties ir drąsos, kitąmet ryšimės jį rengti savaitgalį. Tada pakviesime prisijungti dar daugiau mokyklų ir universiteto fakultetų, kad būtų dar daugiau veiklos ir dar gausiau žmonių. Juk esame atviri visuomenei, o mūsų paskirtis – dalyti grožį ir gėrį", - kalbėjo direktorė.  | |  | "Vaiguvos" narių siūlomą, atrodytų, nelengvą užduotį – teisingai pūsti daudytę – įveikė kone kiekvienas. | | ŠU Humanitarinio fakulteto lietuvių filologijos ir leidybos bei lietuvių filologijos ir ryšių su visuomene specialybės studentės kvietė į literatūrinį pikniką ant pavasario žolės. |
- Šventė studentų kalvėje
-
Modesta JURGAITYTĖ Visą balandį Šiauliuose buvo minima 60-oji Šiaulių aukštosios mokyklos sukaktis. Jubiliejus išsiskyrė renginių gausa, įvairove – jų surengta apie 30. Šiaulių aukštosios mokyklos 60-metį vainikavo naujojo Šiaulių universiteto rektoriaus prof. Vido Lauruškos inauguracija. Apie praėjusią šventę, Šiaulių aukštosios mokyklos istoriją, jos svarbą šiandieniam ŠU gyvenimui kalbamės su ŠU studijų prorektoriumi Juozu Pabrėža.
 | Praeitų metų lapkritį išrinktas naujasis rektorius profesorius Vidas Lauruška inauguruotas baigiamajame Šiaulių aukštosios mokyklos 60-mečio renginyje. Į šią šventę susirinko net 12 Lietuvos universitetų rektorių. Zenono RIPINSKIO nuotr. |
Dvi aukštosios mokyklos pradžios "Svarbu, kad kiekvienas jubiliejus būtų paminėtas naujomis knygomis. 60-ajam Šiaulių aukštosios mokyklos jubiliejui skirta trijų autorių – Aloyzo Gudavičiaus, mano ir Stasio Šimaičio – knyga "Šiaulių universitetas: ištakos ir dabartis". Šioje knygoje bandėme apčiuopti galimą ir tikrąją universiteto pradžią, aprašėme, kokia yra dabartis", - pokalbį pradeda ŠU prorektorius. Anot jo, šioje knygoje pirmą kartą iškeliama idėja, kad švietimo, mokslo pradžia Šiaulių krašte, tad ir Šiaulių universiteto, galėjo būti XVII amžiaus vidurys, kai 1654 m. jėzuitai įkūrė Pašiaušės kolegiją. "Mūsų mokslininkas, docentas S. Šimaitis archyvuose surado daug įdomios medžiagos apie šią jėzuitų kolegiją. Ji, būdama 25 kilometrai nuo Šiaulių, veikė daugiau nei šimtmetį, turėjo didžiulę, turtingą biblioteką, čia buvo skaitomi universitetiniai filosofijos ir teologijos kursai", - pasakoja J. Pabrėža. Tačiau šiai kolegijai, kaip būdavo įprasta seniau, nebuvo lemta tapti akademija ar universitetu. Kai buvo panaikintas jėzuitų ordinas, kolegijos veikla buvo nutraukta. "Įdomu, kad iš tos kolegijos plytų, rekonstruotų pastatų buvo pastatyta Šiaulių gimnazija, dabartinė Juliaus Janonio gimnazija. Per jubiliejų ant J. Janonio gimnazijos sienos atidengėme lentą, skirtą aukštojo mokslo Šiaulių krašte istorijai įamžinti", - tęsia J. Pabrėža. Tikroji aukštojo mokslo Šiauliuose pradžia yra 1948-ieji, kai buvo įsteigtas Šiaulių mokytojų institutas. J. Pabrėža pasakoja, kad 1954-aisiais Mokytojų institutas buvo reorganizuotas į Šiaulių pedagoginį institutą. 1959 m. Šiauliuose pradėjo veikti inžinierius rengiantis Kauno technologijos universiteto Politechnikos fakultetas. "Per 38 metus KTU Šiaulių technologijos fakultetas išleido daugiau nei 2200 inžinierių. Per 43 Pedagoginio instituto gyvavimo metus jį baigė daugiau - 28500 absolventų, daugiausia - pedagogų. Nuo aukštosios mokyklos įsikūrimo Šiauliuose iš viso absolventams yra išduota apie 48 tūkstančius diplomų", - Šiaulių aukštosios mokyklos faktus vardija studijų prorektorius.  | Šiaulių aukštosios mokyklos 60-mečio proga išleista knyga "Šiaulių universitetas: ištakos ir dabartis". Nuotraukoje - redaktorių kolegija: (iš kairės) doc. Stasys Šimaitis, prof. Aloyzas Gudavičius, Birutė Lukošiūtė, doc. Juozas Pabrėža (pirmininkas) ir Zenonas Ripinskis. Autorės nuotr. |
Veržlus ŠU dešimtmetis J. Pabrėža sako, kad knygoje "Šiaulių universitetas: ištakos ir dabartis" daugiausia dėmesio skiriama aktyviam, dinamiškam ŠU dešimtmečiui, kuris labiausiai ir išsiskiria per visą Šiaulių aukštosios mokyklos 60 metų istoriją. ŠU buvo įsteigtas 1997 metais – reorganizavus Kauno technologinio universiteto Politechnikos fakultetą ir Šiaulių pedagoginį institutą. "Studentų nuo universiteto įsteigimo metų padaugėjo daugiau nei dvigubai. Dabar jų beveik 12 tūkstančių. Esame vienas aktyviausiai naujas studijų programas kuriančių universitetų. Per universiteto dešimtmetį įdiegtos net 48 naujos studijų programos. Iš viso šiuo metu ŠU yra vykdomos 25 krypčių 86 studijų programos. Įvairios kryptys, studijų programos ir yra klasikinio universiteto modelio įrodymas", - mano J. Pabrėža. 2002 metais universitetas dalyvavo tik aštuoniose tarptautiniuose projektuose, o 2007-aisias – jau net 47 struktūrinių fondų tarptautiniuose projektuose. Per dešimt metų išaugo mokslo pedagoginių darbuotojų skaičius. Iš pradžių universitete jų dirbo 354, dabar - 556. ŠU leidžia 11 periodinių mokslo žurnalų, iš kurių septyni yra referuojami Lietuvos mokslo tarybos patvirtintose tarptautinėse duomenų bazėse. Prorektorius didžiuojasi, kad universitetas jau šį rudenį turės moderniausią Šiaurės regione biblioteką. Jos atidarymas galbūt taps dar vienu jubiliejinių renginių tęsiniu, nes universitetui tai yra svarbus akcentas. "Anksčiau, nebijau sakyti, biblioteka buvo silpnoji mūsų universiteto dalis, dabar turėsime modernią ir aukštų technologijų biblioteką, tenkinančią ne tik mūsų studentų, bet ir viso Šiaurės Lietuvos regiono poreikius", - džiaugiasi pašnekovas. Labai svarbią vietą universiteto gyvenime užima ir neakademinė arba veikla po studijų. "Galime pasigirti ir meno kolektyvais, ir sporto komandomis, jų pasiekimais. Mūsų meninį gyvenimą ir naują gyvybę ne tik ŠU, bet ir miestui suteikė naujai įsteigta studijų programa "Estrados menas". Džiaugiamės, nes šiemet išleidžiame pirmąją laidą", - tęsia J. Pabrėža. Anot jo, universitetas negyvena uždaro gyvenimo – glaudžiai bendradarbiaujama su Šiaulių miesto savivaldybe, Šiaulių apskritimi, miesto įmonėmis. "36 mūsų socialinių mokslų mokslininkai labai svariai prisidėjo kurdami Šiaulių miesto strateginį bei regiono plėtros planus", - su universiteto indėliu miestui supažindina ŠU prorektorius. Ar didelis universitete studijuoti norinčiųjų skaičius negali tapti problema aukštosioms Lietuvos mokykloms? "Mūsų universitete studentų skaičius jau stabilizavosi. Kasmet į visas studijų pakopas ir formas priimame apie 3000 studentų. Universitetą kasmet baigia šiek tiek mažiau - apie pustrečio tūkstančio - absolventų. 11-12 tūkstančių studentų mūsų universitetui užtenka pakankama. Jeigu žmonės trokšta studijuoti, reikia suteikti jiems galimybę. O pagrindinis mūsų siekis yra užtikrinti gerą studijų kokybę. Neseniai senatas patvirtino dėstytojų kvalifikacijos kėlimo nuostatus ir studijų kokybės plėtros strategiją 2008-2011 metams", - atsako studijų prorektorius J. Pabrėža.  | Ant Juliaus Janonio gimnazijos sienos atidengta aukštojo mokslo Šiaulių krašte istoriją įamžinanti lenta. Šiam pastatui statyti panaudotos nugriauto Pašiaušės jėzuitų kolegijos (1654-1773 m.) ansamblio plytos. 1950-1953 metais Juliaus Janonio gimnazijoje veikė Mokytojų institutas. Autorės nuotr. |
Kaip Šiaulių universitetas jaučiasi tarp kitų Lietuvos universitetų? "Mes turime išskirtinę savo vietą. Nesame didžiuliai konkurentai Vilniui ar Kaunui. Esame Šiaurės Lietuvos regiono universitetas ir čia matau didžiulį universiteto pranašumą. Mes didžiuojamės regioniniu universiteto statusu. Šiaurės Lietuvoje su turimu potencialu mes tikrai būsime reikalingi", - mano pašnekovas. Šventinių renginių nuotrupos Begalėje Šiaulių aukštosios mokyklos 60-mečiui skirtų renginių dalyvavusiam J. Pabrėžai įsiminė tarptautinė partnerystės diena. Šiaulių aukštąją mokyklą pagerbė net iš 22 aukštųjų mokyklų ir 11 šalių atvykę svečiai. Į iškilmes atvyko ir nuolatiniai ŠU draugai iš Amerikos Omahos universiteto. Šia proga Šiaulius aplankė ir Amerikos ambasadorius. Anot studijų prorektoriaus, iš viso Šiaulių universitetas turi pasirašęs bendradarbiavimo sutartis su 106 aukštojo mokslo institucijomis iš 33 šalių. Dar praeitų metų lapkritį išrinkto naujojo ŠU rektoriaus prof. Vido Lauruškos inauguracija taip pat buvo atidėta iki Šiaulių aukštosios mokyklos 60-mečio. Į ją atvyko Lietuvos Respublikos Seimo nariai, Mokslo ministerijos atstovai, net 12 Lietuvos universitetų rektorių. Po iškilmingo Senato posėdžio, kuriame buvo prisiminta 60 metų Šiaulių aukštosios mokyklos istorija, buvo įnešta toga, rektoriaus grandinė. "Rektorius buvo papuoštas regalijomis ir prisiekė", - prisimena J. Pabrėža. Inauguruotas buvo septintasis Šiaulių aukštosios mokyklos rektorius. "Rektorius yra labai svarbus, už visą universitetą, jo gyvenimą, plėtrą atsakingas asmuo. Studijų prorektoriumi esu daug metų, dirbau ne su vienu rektoriumi. Ir Aloyzas Gudavičius, ir Vincas Laurutis įnešė didžiulį indėlį į universiteto plėtrą kaip asmenybės, mokslininkai ir vadybininkai. Aš manau, kad lygiai tokį pat, tik kitokį indėlį įneš ir Vidas Lauruška, vesdamas universitetą į naujas aukštumas. Didžiausias jo siekis ir visos kadencijos įsipareigojimas bus įkurti studentų miestelį prie Šiaulių, važiuojant Radviliškio link", - mano J. Pabrėža.
- Šypsenėlių akcija
-
Su šypsena sutikti savaitgalį ragino tarptautinės organizacijos AIESEC jaunimas. Surengta akcija "Šypsokis, Šiaulieti!" neturi jokio konkrečiai išmatuojamo tikslo.
"Norime, kad pavasaris pasireikštų ne vien šiltu oru, saule, bet ir besišypsančiais žmonėmis", – sako AIESEC Šiaulių skyriaus prezidentas Gediminas Trijonis. Dažnai vyraujanti nuomonė apie jaunimą – "chuliganai" penktadienio vakarais. Norint pakeisti nuomonę bei paskatinti jaunimą rodyti teigiamą pavyzdį visuomenėje, akcijos šypsenos buvo dalijamos "nemokamai ir visiems". Organizacijos jaunimas tiki, kad tokiomis iniciatyvomis bei akcijomis po truputį pavyks pakeisti nuomonę apie jaunimą. Akcijos metu per 45 minutes buvo padovanota lygiai 1000 šypsenų (1000 saldainių su prisegtu lapeliu, vaizduojančiu besišypsantį veidelį). "Vieni mielai priėmė šypsenas ir taip pat linkėjo gero savaitgalio, kiti tiesiog priėmė saldainius, treti net nežiūrėjo į besišypsančio jaunimo pusę. Manau, kad tokiomis ar panašiomis akcijomis pradėsime dažniau šypsotis žmonėms. Juk sakoma - jei tu kažkam šypsaisi, tai ir tau būtinai nusišypsos. Suprantu, kad didelio poveikio nebus vien tik nuo tokios akcijos, tačiau taip pat suprantu, kad jei kiekvienas iš mūsų bent po truputį prisidėtume prie panašių akcijų ar tiesiog būtume šiltesni vieni kitiems, tai tikrai turėtų poveikį", - sakė G. Trijonis. "Šiauliai plius" informacija
- Gimtadienį šventė scenoje
-
Liucija MASAITYTĖ Dvi dienas Kultūros centre nenutilo linksmas šurmulys, tvyrojo šventinė nuotaika – vaikų ir jaunimo teatro studija "Kompanija šauni" šventė savo 15-ąjį gimtadienį. Į šventę susirinkusiems svečiams jubiliatai suvaidino net penkis spektaklius, iš kurių du buvo parodyti pirmą kartą.
 | Vaikų ir jaunimo teatro studija "Kompanija šauni" 15-ąjį gimtadienį paminėjo scenoje. Į šventę susirinkusiems svečiams jie suvaidino net penkis spektaklius, iš kurių du buvo rodyti pirmą kartą. |
Paklausta, kuris studijos gimtadienis iš visų penkiolikos buvo pats įsimintiniausias, vadovė Dalė Dargienė šypteli ir prisipažįsta visų jų nešventusi, o paminėjusi tik dešimtąjį ir šį – penkioliktąjį. "Dešimtojo gimtadienio proga šventę surengėme Šiaulių dramos teatre. Vaikams tai buvo didelė dovana, nes kiekvienam jaunam aktoriui yra be galo malonu suvaidinti tikroje teatro scenoje, o štai šį gimtadienį švenčiame pasikvietę savo draugus - teatro studijas iš Raseinių ir Londono." Per penkiolika gyvavimo metų "Kompanija šauni" susikūrė savas tradicijas. Vadovė pasakoja, kad gražiausia tradicija - kasmet vykstančios dvyliktokų išleistuvės, kurios visada būna unikalios, kiekvienai laidai vis kitokios. Išleistuves kompanija švenčia uždarame savo studijos vaikų ratelyje. Kas antrus metus kolektyvas rengia teatro festivalį "Baltoji varnelė". Ne vienerius metus studiją lankantys vaikai džiaugiasi čia sutikę daug įdomių žmonių, suvaidinę ne viename spektaklyje bei parodę juos ne tik savo miesto, Lietuvos, bet ir užsienio šalių teatro gerbėjams. Pasak jų, kelionės – pats maloniausias atpildas po sunkių repeticijų. Jaunieji aktoriai patenkinti gerais santykiais su vadovais. Dalė ir Virginijus kartais vaikams primena mamą ir tėtį – sunkiais momentais pataria, padeda apsispręsti, jei reikia - pagiria ar pabara. Savo dėkingumą šventės metu vaikai vadovams išreiškė ne tik nuoširdžiomis, originaliomis dovanomis, bet ir šiltais žodžiais, linkėjimais, savo kurtomis dainomis bei trumpais vaidinimais. Surengę didžiulę šventę sau ir kitiems, jaunieji aktoriai, nors ir pavargę, bet be galo laimingi sakė yra pasiruošę vaidinti dar ne vienerius metus bei pastatyti dešimtis spektaklių. Studijos veikla po gimtadienio nė kiek nesulėtės – jau po savaitės spektaklių maratonas bus tęsiamas Anykščiuose, Panevėžyje ir kituose Lietuvos miestuose miesteliuose, kur visada spektaklių pažiūrėti susirenka "Kompaniją šaunią" spėjusi pamilti publika.
- Šešiolikmečiai labiausiai mėgsta sunkųjį roką
-
Atidarydami 350-ąją parodą, "laiptiečiai" atšventė šešioliktąjį gimtadienį Ričardas JAKUTIS Tai straipsnis ne apie muziką, nors Šiaulių kultūros centre "Laiptų galerija" ji dažnai skamba. Šis rašinys skirtas balandžio 18 dieną paminėtam šešioliktajam šios kultūros įstaigos gimtadieniui ir joje atsidariusiai 350-ajai parodai. Paroda - neeilinė. 24 drobes Šiaulių dailės gerbėjams pristato du įžymiausi vidurinės kartos lietuvių tapytojai, vilniečiai Gintaras Palemonas Janonis ir Ričardas Bartkevičius.
 | "Laiptų galerijos" šešioliktojo gimtadienio proga pristatyta tapytojų Gintaro Palemono Janonio ir Ričardo Bartkevičiaus tapybos darbų paroda. |
Gintaras Palemonas Janonis - Vilniaus dailės akademijos dėstytojas, surengęs 30 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, jo darbai eksponuoti daugiau nei 200 grupinių parodų, dailininko kūrinių yra įsigijęs Zimerli meno muziejus (JAV), Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, privatūs kolekcininkai Olandijoje, Vokietijoje, Danijoje, Norvegijoje, Izraelyje ir kitose šalyse. Nuo 1990 m. jis yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys, nuo 1998 m. priklauso grupei "Individualistai". Ričardas Bartkevičius, ieškodamas savo stiliaus, žavėjosi ir įkvėpimo sėmėsi El Greko, Džakopo Tintoreto ir Piterio Breigelio kūryboje. Vėliau domėjosi vokiečių, prancūzų, lietuvių ekspresionizmo atstovais. 1982 m. ir 1984 m. lankėsi Armėnijoje ir Gruzijoje. Šių šalių viduramžių tapybos koloristika, primityvaus meno tradicija rado atgarsį tolimesnėje jo kūryboje. Nuo 1990 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys, 1994 m. inicijavo dailininkų grupės "Ė" susikūrimą, nuo 1996 m. priklauso "Individualistų" grupei. 1997 metais, gyvendamas Vokietijoje (buvo laimėjęs Speyr miesto stipendiją), susipažino su tuometėmis vokiečių meno aktualijomis. Du kartus, 1999 ir 2004 m., pelnė Lietuvos dailininkų sąjungos metinę premiją ir Aukščiausio laipsnio valstybės stipendiją. Nuo 1990 m. profesorius dėsto Vilniaus pedagoginiame universitete, kur yra Dailės katedros vedėjas. Šie dailininkai - skirtingi, bet galima rasti ir daug panašumų. Gal todėl jie parodas dažnai rengia kartu. Šiaulietis dailininkas Sigitas Prancuitis jų kūrybą pavadino sunkiuoju roku. Galerijai šešiolika, o tokio amžiaus paaugliai šią muziką labiausiai ir mėgsta. Šiauliečiai "Laiptų galeriją" yra labai pamėgę. Galerijos įkūrėja ir direktorė Janina Ališauskienė (galeriją ji kūrė su vyru Vygintu Ališausku, kuris šiuo metu yra miesto 1-osios muzikos mokyklos direktorius) sako, kad galerija turi tapti jungiamoji dalis tarp menininko bei jo sukurto kūrinio ir žiūrovo. Galerijos tikslas – menininkus skatinti kurti, o žiūrovams padėti susipažinti su menu. Šiandienė "Laiptų galerijos" veikla laikosi ant trijų banginių – dailės populiarinimo (vaizduojamųjų menų bei jų kūrėjų pristatymas), etnokultūros puoselėjimo (centras džiaugiasi 22-uosius metus gyvuojančiu folkloro ansambliu "Salduvė") ir profesionalaus pramoginio meno propagavimo (koncertai, naujų knygų pristatymai ir kiti literatūriniai vakarai, mini spektakliai). Per šešiolika gyvavimo metų Šiaulių kultūros centras "Laiptų galerija" gali pasidžiaugti 350 surengtų parodų (jos vyksta kas tris savaites), daugybe koncertų, literatūrinių vakarų, naujų knygų pristatymų (daugiau nei 160 renginių kasmet). Palankaus vertinimo bei pripažinimo sulaukė meniniai "Laiptų galerijos" projektai "Himnas kėdei", "Dangaus kukurūzai", "Duona mūsų kasdieninė", "Šventumas", kalėdinės miniatiūrų parodos, pleneras "Šiaulių Monmartro respublika", festivalis "Literatūrinis žiemkelis", kasmet rengiami plenerai jauniesiems menininkams "Pažink save mene", bendras edukacinis-integracinis projektas "Piešiu vaikams ir su vaikais" Šiaulių apskrities globos namų vaikams kartu su Olandijos menininkais ir socialiniais darbuotojais. Šiais metais "laiptiečiai" dalyvavo konkurse dėl Lietuvos kultūros sostinės vardo. Iš 57-ių projektų, kuriuos pateikė mūsų šalies miestai ir miesteliai, "Laiptų galerijos" projektas pateko į finalą, t. y. tarp šešių stipriausių projektų, tarp kurių vyko ypač "aštri" kova. Nugalėjo Zarasų miesto projektas, tačiau šiauliečiai aplenkė visus didžiuosius miestus - Kauną, Klaipėdą, Panevėžį. Regis, komisija daugiau dėmesio skyrė mažiems miesteliams, nes, pavyzdžiui, į finalą pateko ir gerai buvo įvertinti Veliuonos ir Zapyškio projektai. Gal tai ir teisinga. Tiesa, "Laiptų galerija" neliūdi, o pasiruošusi toliau sėkmingai dirbti, įgyvendinti net tai, kas buvo numatyta minėtame Lietuvos kultūros sostinės projekte.
- "Bilduko" teatras bilda dvidešimtus metus
-
Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ Kultūros centre neseniai sklandė šventiška nuotaika - Šiaulių moksleivių namų vaikų ir jaunimo teatrui "Bildukas" sukako 20 metų. Sausakimšoje salėje žiūrovai tris valandas stebėjo žaismingus esamų ir buvusių artistų pasirodymus. Jauniems aktoriams staigmeną pateikė tėvai ir seneliai, vaidinę humoristines scenas apie meilę ir vaikų gimimą.
 | Scenoje atgijo visi personažai iš per dvidešimt metų kurtų spektaklių "Zuikių mokykla", "Linksmieji viščiukai", "Vilkas ir ožiukai", "Kelionė į sapną", "Sumaišytos pasakėlės", "Pelenė - naujai", "Vaikystės išdaigos", "Stebuklingosios Nilso kelionės", "Skrendam į pasakų šalį" ir kitų. |
Nuo pirmos vaikų ir jaunimo teatro įkūrimo dienos su artistais dirba ir spektaklius režisuoja Danguolė Galinienė. Į kūrybinę veiklą ji yra įtraukusi visą savo šeimą - dukrą Violetą ir vyrą Feliksą. Entuziastingoji vadovė per dvidešimt darbo metų yra sukūrusi per dvidešimt spektaklių. Jos iniciatyva režisuoti respublikiniai renginiai "Tų juokelių iki kelių", "Bildukas ir draugai" bei "Jaunojo artisto šou". Koncertų programose jaunieji aktoriai nuo septynerių metų iki studentų per "Bilduko" istoriją yra suvaidinę daugiau nei 180 humoristinių scenų, parodę begalę miniatiūrų, teatrinių klipų, pantomimos, parodijų, klounados pasirodymų, šokių, yra dalyvavę tarptautiniuose vaikų ir jaunimo teatrų festivaliuose, dainų šventėse... "Bilduke" vaikai vaidina net po trylika metų, ne vienas jau studijuoja teatro režisūrą ar tobulina aktorinį meistriškumą mūsų šalyje ar užsienyje. Gimtadienio šventėje vyriausieji teatro artistai žiūrovams padovanojo Žemaitės komediją "Mūsų gerasis", o humoro grupė "Dzin" vaidino geriausias humoro scenas ir pristatė naują programą. Šventę vainikavo D. ir F. Galinių sukurta daina, o padėkos raštais apdovanotos ilgametės teatro artistės Kristina Jokšaitė ir Toma Rimkevičiūtė.
- Įdomioji muziejaus istorija
-
Kriminalinis kunigo Juozapo Žiogo kolekcijos kelias į muziejų Modesta JURGAITYTĖ 85-metį švenčiantis vienas seniausių ir didžiausių muziejų Lietuvoje Šiaulių "Aušros" muziejus sukaupė begalę įvairiausių eksponatų – nuo 10 tūkstančių metų iki šiuolaikinių. Kiekvienas jų turi savo istoriją – kaip atsirado, pateko į muziejų. Rašinių cikle "Įdomioji muziejaus istorija" jūs galėsite perskaityti įdomiausias, netikėčiausias ar linksmiausias Šiaulių "Aušros" muziejaus eksponatų istorijas, kurias pasakoja Šiaulių "Aušros" muziejaus darbuotojai. Be to, ir patys muziejaus darbuotojai, dalyvaudami įvairiose ekspedicijose, patyrė netikėčiausių nuotykių.
 | Nors savo archeologinę kolekciją kunigas Juozapas Žiogas testamentu užrašė Kauno Vytauto Didžiojo kultūros muziejui, prieš mirtį ją pardavė kitam kunigui kolekcininkui. Dabar ši kolekcija saugoma Šiaulių "Aušros" muziejuje. Autorės nuotr. |
Planavo vienaip... Šiaulių "Aušros" muziejaus Archeologijos skyriaus vedėja Audronė Šapaitė pateikia įdomią ir tiesiog kriminalinę kunigo Juozapo Žiogo, gyvenusio 1868-1935 metais, archeologinės kolekcijos patekimo į muziejų istoriją. Pasirodo, kolekcininkams jau iš anksto reikia pasirūpinti kauptų vertybių likimu po savo mirties, nes kolekcijų likimas gali būti labai vingiuotas ir netikėtas. "Tai ne linksma, o pamokanti istorija. Jeigu matai, kad nėra kam perimti kolekcijos, ją reikėtų perduoti muziejui", - konstatuoja archeologė. A. Šapaitė pasakoja, jog kunigas J. Žiogas nebuvo profesionalus archeologas, tačiau archeologiniai radiniai jį labai domino. Kunigas pirmiausia pradėjo rinkti archeologinius radinius, vėliau ir pats šiek tiek kasinėjo archeologijos paminklus Žemaitijoje ir šiaurės rytų Lietuvoje. Surinktą medžiagą, didžiulę archeologinę kolekciją, jis kaupė ir tvarkė iki pat mirties. Kaip rašoma Šiaulių "Aušros" muziejaus darbuotojos Virginijos Ramanauskaitės straipsnyje apie kunigą J. Žiogą, šį darbą jis dirbo itin kruopščiai, stengdamasis užfiksuoti visą informaciją apie kiekvieną dirbinį. Savo eksponatus archeologas mėgėjas tvarkė ne kartą: valė, konservavo, perrašinėjo katalogus, fotografavo. J. Žiogas ne tik kaupė radinius, bet ir skaitė pranešimus Lietuvos mokslo draugijos susirinkimuose, publikavo straipsnius archeologijos tematika. Kruopščiai prižiūrima bei tvarkoma turtinga senienų kolekcija kėlė Lietuvos muziejininkų susidomėjimą. Sulaukęs brandaus amžiaus, kunigas J. Žiogas laiškuose Jonui Basanavičiui rašė, jog kolekciją ketina padovanoti Lietuvių mokslo draugijos muziejui. "Bet į amžiaus pabaigą, galvodamas, koks bus tolesnis jo archeologinio rinkinio likimas, J. Žiogas blaškėsi, kam ją atiduoti", - pasakoja A. Šapaitė. Šia kolekcija domėjosi ir Valstybės archeologijos komisija, kuri net planavo ją įsigyti. Tačiau kolekcija atsidūrė visai kitose rankose, nei buvo planuota. O išėjo kitaip... Mirė kunigas J. Žiogas netoli Šiaulių, Joniškio rajone, Rudiškiuose. 1935 metais rašydamas testamentą, jis visą savo archeologinę kolekciją paliko Kauno Vytauto Didžiojo kultūros muziejui. Tačiau prieš pat mirtį J. Žiogas nuomonę pakeitė ir kolekciją pardavė jį globojusiam kunigui ir kolekcininkui K. Kupriui-Kuprevičiui. "Šis, matyt, J. Žiogą prišnekino", - istoriją tęsia muziejaus darbuotoja. Jau kitą dieną J. Žiogo eksponatus kunigas K. Kuprys-Kuprevičius išvežė į Kretingą. "J. Žiogas nespėjo pakeisti savo testamento. Jis mirė, o kolekcija buvo ir parduota, ir užrašyta Kauno Vytauto Didžiojo kultūros muziejui", - pasakoja A. Šapaitė. O tuomet užvirė tikra košė. Kaip rašo V. Ramanauskaitė, iš pradžių archeologinio rinkinio atgavimu ir perdavimu Kauno muziejui rūpinosi Valstybės archeologijos komisija. Jos atstovai aprašė visus į Kretingą išvežtus eksponatus, sudėjo į dėžes, bet jos liko pas kunigą K. Kuprių-Kuprevičių. Archeologinis rinkinys susilaukė ir tuometės spaudos dėmesio – būgštauta, kad rinkinys nebūtų išsklaidytas ar išvežtas į užsienį. Vėliau šį rinkinį apžiūrėjo ir Kauno muziejaus specialistai, bet ir vėl eksponatai liko pas kunigą. Vėlesnis kolekcijos likimas nėra visiškai aiškus. Galiausiai J. Žiogo archeologinė kolekcija iš dviejų vietų atkeliavo į Šiaulių "Aušros" muziejų. Vieną dalį (dvi dėžes su akmeniniais kirveliais) muziejui atidavė Papilės bažnyčios klebonas S. Pupaleigis, pas kurį paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido kunigas K. Kuprius-Kuprevičius. Kita dalis (žalvariniai ir geležiniai dirbiniai bei keletas dokumentų) buvo nupirkta iš K. Kuprio-Kuprevičiaus giminaitės J. Žilinskaitės. Iš viso Šiaulių "Aušros" muziejuje saugoma daugiau nei tūkstantis J. Žiogo kolekcijos eksponatų. Po kelis daiktus iš kolekcijos dar turi Kretingos ir Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejus. Tačiau visa preciziškai kunigo J. Žiogo tvarkyta kolekcija Šiualių "Aušros" muziejų pasiekė be katalogų ar metrikų. "Archeologijai labai svarbus yra ne tik pats daiktas, bet ir žinios apie jį – iš kur jis, kaip rastas. Bet dingo visa metrika ir dokumentai. Mes turime tik braukytą, taisytą užrašų knygutę lenkų kalba. Dabar muziejaus darbuotoja Birutė Salatkienė verčia ją. Galbūt kažką atseksim. Kaip detektyve reikia ieškoti. Ant daiktų yra numeriukai, bet jie nubraukti, ištaisyti", - su kolekcijos atpažinimo sunkumais supažindina A. Šapaitė. Anot jos, yra vienas rankraštis apie J. Žiogo kasinėjimus, pagal kurį dalis daiktų jau atpažinta. Didžiąją archeologinių radinių dalį sudaro akmeniniai dirbiniai: kirveliai, jų išgrąžos, galąstuvai, buožės. Nors nedaug, tačiau kolekcijoje esama ir žalvarinių, geležinių dirbinių: ietigalių, segių, apyrankių. J. Žiogo kolekcijoje yra tokių radinių, kurie Lietuvoje aptinkami retai, tad nors kolekcija ir neteko dalies vertės, ji tebėra vertinga ir unikali.
- "Dailiokų" kalvė švenčia 40-metį
-
Modesta JURGAITYTĖ Koridoriuose, klasėse, kabinetuose – jauki kūrybinė netvarka. Jauki, artima, žaisminga. Tokius jausmus sukelia Šiaulių dailės mokykla, šiemet švenčianti 40-ąjį jubiliejų. Sava šią mokymo įstaigą galėtų pavadinti daugiau nei du tūkstančiai mokinių – per 40 metų ją baigė 2085 absolventai. Mokykloje tebedirba ir pirmasis jos direktorius Jonas Samulionis, pirmieji mokytojai Birutė ir Kazys Kasperavičiai. Dabartinė Šiaulių dailės mokyklos direktorė Irena Šliuželienė sako, kad savo mokiniams išradingi mokytojai pirmiausia perduoda gerą nuotaiką, vėliau – žinias, o po to jau liejasi kūryba...
 | Šiaulių dailės mokyklos auklėtiniai kuria nuolatos, nesvarbu ar pamoka, ar pertrauka. Maždaug trečdalis Šiaulių dailės mokyklą baigusių vaikų toliau studijuoja dailę. |
Iš Šiaulių dailės mokyklos gyvenimo I. Šliuželienė pasakoja, kad mokyklos istorija prasideda 1967-aisias dabartinės Stasio Šalkauskio vidurinės mokyklos pusrūsyje. Čia įsikūrusiai Dailės mokyklai vadovauti ėmėsi J. Samulionis. Po metų mokykla persikelė į Pelikso Bugailiškio namą – dabartinės "Laiptų galerijos" senąjį pastatą. 1976-aisiais buvo pastatytas dabartinis mokyklos pastatas Gumbinės gatvėje, į kurį "dailiokai" iš P. Bugailiškio pastato persikelė po devynerių metų. "To meto miesto vadovai suprato, kad miestui reikia dailės mokyklos, ir ją statė kaip aštuonmetės mokyklos priestatą", - Dailės mokyklos statybų peripetijas pasakoja vadovė. I. Šliuželienė prisimena ir pati po metų atėjusi mokytis į naujutėlaitę Šiaulių dailės mokyklą. "Mokytojai daug darbo įdėjo. Ir pats direktorius dažydavo klases, o mokyklą lankydavo daug miestiečių ir miesto svečių", - pasididžiuodama kalba dabartinė direktorė. Tuomet mokykloje mokėsi apie 200 vaikų. "Čia mokytojai buvo kitokie – linksmesni. Jeigu kas nors nepavykdavo, sakydavo – pavyks kitą kartą. Jeigu pavyko – esi įvertintas, pamatytas. Iš pradžių man labai imponavo, kad mane moko seniau tik iš tolo matyti dailininkai. Prireikė kokių trejų metų, kol pasijutau lygiavertė", - prisimena mokyklos direktorė. Mokytojų išradingumas užkrečia mokinius Pirmasis mokyklos direktorius J. Samulionis, kurį ligšiolei vaikai labai myli ir lanko jo piešimo pamokas, mokyklai vadovavo 20 metų. Vėliau jį pakeitė Arūnas Vasiliauskas, po jo – Arūnas Uogintas. O jau keturiolika metų Šiaulių dailės mokyklai vadovauja I. Šliuželienė. Iš pradžių mokykloje dirbo vos keli mokytojai, o dabar jų – 21, beveik visi profesionalūs dailininkai. Direktorė pabrėžia, kad mokytojų kolektyvas – labai geras, kūrybingas, žaismingas. "Susėdam prieš pamokas, pasikalbam – ir į darbą. O kartais nereikia nė kalbėti", - atvirauja I. Šliuželienė. Ir išduoda vieną mokytojų tradiciją. Per kiekvieną mokytojo jubiliejų kolegos, apsirengę pačių siūtais rūbais, surengia nedidelį spektakliuką. "Mes džiaugiamės kiekviena diena. Labai gera laukti šventės ir išdykauti. Būnam ir čigonai, ir arabai – haremą dovanojam, ir dievai, ir fėjos", - pasakoja I. Šliuželienė ir rodo nuotraukas, kuriose Šiaulių dailės mokyklos mokytojai apsirėdę a la Venecija. Be to, mokytojai mokytojų kambaryje turi tik jiems priklausančias nuotraukomis pažymėtas kėdes. Jos atlieka ir pašto dėžutės vaidmenį – ant jų galima palikti siuntinuką. Direktorė mano, kad kai mokytojai nuotaikingi, išradingumas persiduoda ir vaikams. "Visada gera šalia išradingo, linksmo žmogaus. Pirmiausia mes perduodame nuotaiką, paskui žinias. O tada jau liejasi kūryba..." - juokiasi mokyklos vadovė. Kasmet vyksta ir tradicinė mokyklos mokytojų kūrybos paroda. "Buvome suplanavę savo jubiliejinę parodą eksponuoti ŠU galerijoje. Derinomės prie galerijos darbo grafiko ir mokyklos jubiliejus persikėlė į kitus kalendorinius metus (40-metį mokykla turėjo švęsti 2007-aisiais – aut. past.), o pasikeitus sąlygoms galerijoje eksponuotis pasidarė per brangu", - atvirauja I. Šliuželienė. 40-mečio proga surengta mokytojų paroda "Miesto ženklai" tradiciškai buvo pristatyta Dailės mokykloje. 40-mečiui paminėti buvo surengtas ir susitikimas su buvusiais mokiniais, koncertas.  | Bendrai nuotraukai susirinko visas Šiaulių dailės mokyklos pedagogų būrys - 21 mokytojas. Trečia iš kairės sėdi dabartinė mokyklos direktorė Irena Šliuželienė, pirmas iš kairės - pirmasis mokyklos direktorius Jonas Samulionis. |
Gabūs Šiaulių dailės mokyklos vaikai Dabar Šiaulių dailės mokykloje mokosi 520 mokinių. O absolventų, kurių paprastai mokykla išleidžia apie 100, šiemet "užderėjo" kaip niekad – 120. Iš viso Šiaulių dailės mokyklą yra baigę 2085 absolventai. Šiaulių dailės mokykloje mokoma piešimo, tarybos, skulptūros, kompozicijos, dailėtyros. Baigiamaisiais, ketvirtaisiais mokymosi metais mokiniai renkasi dailės šaką ir atlieka baigiamąjį akvarelės, aliejinės tapybos, grafikos, medžio skulptūros, keramikos, tekstilės, odos plastikos kūrybinį darbą. Ketverius metus pasimokę mokiniai Dailės mokyklą baigia dar nė nebaigę vidurinės mokyklos. "Kiekviena mokykla turi savo veidą. Mūsų vaga, kurią perėmiau iš ankstesnių mokyklos vadovų – racionalus darbas. Mokiniai įgyja akademinių žinių, dailės pagrindus. Ir visa tai jie gali pritaikyti kūryboje", - teigia I. Šliuželienė. Anot jos, Šiaulių dailės mokykla orientuota į rezultatą, atsižvelgiant į vaiko amžių, galimybes. Moters teigimu, maždaug trečdalis Dailės mokyklą baigusių vaikų toliau studijuoja dailę. Vaikai aktyviai dalyvauja konkursuose. Direktorė sako su kolegomis kalbėjusi, kodėl muzikai taip dažnai parsiveža tarptautinių apdovanojimų, o jie – ne. Tačiau dailės konkursuose dažnai iš tūkstančio dalyvaujančių įvertintas būna tik vienas. Direktorė džiaugiasi paskutinėmis svarbiomis pergalėmis – laureatais Šiaulių dailės mokyklos mokiniai tapo Charkove (Ukraina) vykusioje tarptautinėje vaikų piešimo bienalėje "Nuo 5 iki 10", Torunėje (Lenkija) vykstančiame tarptautiniame mokinių piešinių konkurse "Žalia, mėlyna", Bresto (Baltarusija) dailės mokyklos rengiamame tarptautiniame konkurse "Mokytojas ir mokinys". "Gabūs mūsų vaikai, tik nemokame jų pristatyti", - šypsodamasi reziumuoja vadovė. Reikia vaikų galerijos O ar tiesa, kad seniau vaikai dirbo rimčiau, atsakingiau? "Seniau vaikai ateidavo labiau susikaupę. Šiuo metu jie yra perkrauti informacija, jų buvimas yra nesukoncentruotas. Dabar vaikai labai užsiėmę – tvarkaraščius reikia derinti ir individualiai. Į mokyklą kartais jie tegali ateiti 16-17 valandą, o grįžus dar ir namų darbus reikia ruošti. Tačiau darbai, kūriniai įdomesni dabar. Ar mokytojai subrendo, ar vaikų platesnis akiratis duoda kitokį rezultatą", - svarsto I. Šliuželienė. Moteris sako, kad mokinių darbai yra eksponuojami Dailės mokykloje, taip pat miesto bibliotekose, bendrojo lavinimo mokyklose, "Sodroje", Šiaulių apskrities viršininko administracijoje, Vaikų poliklinikoje, kitose įstaigose. "Poliklinikoje tebekabo darbai, kurių autoriai dabar jau studentai", - džiaugiasi vadovė. Ji teigia, kad prašančių surengti temines, retrospektyvines, kalėdines, pavasarines parodėles netrūksta. Direktorė prabyla ir apie problemines sritis. "Šiauliams reikia vaikų galerijos. Mes netelpame savoje salytėje", - konstatuoja moteris. Anot jos, Dailės mokyklos pastatas yra U raidės formos. Kraštiniai pastatai yra trijų aukštų, o vidurinis – vieno. Tad jeigu virš jo atsirastų patalpa, kurioje galėtų vykti vaikų parodos – būtų idealu, o norinčiųjų yra labai daug. "Verpsto" vitrinos bulvare yra gerokai "padėvėtos", techniškai nebetinkamos, o ir eilė į šią ekspozicijų vietą sudaryta dvejiem metams. Be to, tai privati, ne miesto nuosavybė, - kalba direktorė. - O šiaip mums nieko netrūksta. Reikia fantazijos, o su ja galima išspręsti bet kurią problemą. Ir mokiniams sakau – imk pieštuką ir pamatysi, kaip atsigausi. Todėl ir vaikštom laimingi."
- Dapšauskų šeimos muzikavimas
-
Tarpukariu ir pokariu Lietuvoje buvo susiformavusi savita vestuvių, krikštynų, gegužinių, vakarėlių muzikinė tradicija.
Šiai tradicijai įtakos turėjo ir aplinkinių šalių muzika. Taip susikūrė originali, šiandien jau prie Lietuvių kultūros paveldo priskirtina liaudiška pučiamųjų instrumentų muzika, kuri dešimtmečiais buvo tapusi mūsų krašto kultūrine savastimi. Vyresnės kartos žmonės, ypač Žemaitijoje, dar gerai prisimena varinių pučiamųjų instrumentų muziką, skambėjusią jų vestuvių metu ar kitomis progomis. XX a. 7–8 dešimtmetyje šią "triūbų" muziką palengva išstūmė "sintezatorinė" muzika. Iš Žemaitijos kilusio Šiaulių vyskupijos katalikų evangelizacijos centro direktoriaus, Krikščionybės žiniasklaidos tarnybos ir interneto portalo www.tikiu.lt vadovo Juozo Dapšausko šeimos kapela (kai kas ir šeimos orkestru pavadina) yra unikali ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Senovėje plačiai liaudyje skambėjusią muziką atlieka vienos šeimos nariai. Į aštuntą dešimtį įkopęs Leonas Dapšauskas muzika susidomėjo dar prieš išeidamas į sovietinę armiją. Grįžęs iš armijos, iš senųjų muzikantų įsigijęs pučiamuosius instrumentus ir iš jų pasimokęs muzikuoti, su kitais jaunesniais broliais Stanislovu ir Pranu (dabar pastarasis groja Lietuvos simfoniniame orkestre) Skuodo rajone pradėjo groti vestuvėse ir kitomis progomis. Išskydus pirmajai muzikinei grupei, Leonas (dabar gyvenantis Salantuose, Kretingos raj.) muzikuoti išmokė savo žmoną Genovaitę, o paskui ir penkis savo vaikus. Vestuvėse ir giminių susiėjimuose susirinkusios kelios muzikuojančios Dapšauskų kartos, sustojusios prie "triūbų", atrodo kaip tikras orkestras. Dapšausko Leono senelis Kazimieras taip pat buvo liaudies muzikantas, grodavo smuiku ir baritonu, tėvai – balsingi giedoriai. XIX a. Žemaitijos vestuvėse ir įvairiuose vakarėliuose neretai grieždavo vienas du smuikininkai, grodavo dumpliniu instrumentu, būgnu. Neturtingųjų vestuvėse muzikuodavo po vieną ar kelis muzikantus, o pučiamųjų kapelos grodavo tik turtingesniųjų pokyliuose, atlaiduose ir per kitas šventes. Vestuvėse, žygiuojant jaunavedžiams per miestelį su palyda, muzikantams einant priekyje, buvo grojami maršai. Groti pučiamaisiais vis labiau tapo populiaru Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpiu. Būdavo garbės reikalas į vestuves kviesti ne mišrų, o "gryną" pučiamųjų kapelą. Skambėdavo maršai, polkos, valsai ir kita šokių muzika. Pastarosiomis dienomis šeima išleido kompaktinę plokštelę "Dapšauskų šeimos muzikavimas", kurioje Dapšauskų šeima atlieka kūrinius, kurie buvo populiarūs prieš 30-50 ir daugiau metų. Atlikėjai: tėtis Leonas Dapšauskas – baritonas, mama Genovaitė Dapšauskienė – kornetas, duktė Danutė Venckienė (Dapšauskaitė) - klarnetas, būgnas, sūnus Jonas Dapšauskas – bosas, sūnus Juozas Dapšauskas – tenoras, duktė Regina Dapšauskaitė – klarnetas, būgnas. Kūriniai: maršai "Karališka gėlė", "Nedėlios rytely", "Iškilmingas", "Tėvynė", "Kęstutis", fokstrotai "Šoki trypki", "Paparčio žiedas", "Nepamiršk, brangioji", "Mano rožė", valsai "Sėdėjau aš daržely", "Prie šaltinėlio", "Aviečiavo po šilelį", "Sugrįžki, jaunyste" ir vestuvių polka. Kompaktinės plokštelės trukmė 51 min. Šiauliuose ją galite įsigyti "Žiburio" knygyne. "Šiauliai plius" informacija
- Meno festivalis "Aš mažytė pasaulio dalis"
-
2008 m. balandžio 4-5 d. Šiaulių "Dagilėlio" dainavimo mokykloje vyks penktasis Šiaulių miesto ir apskrities vaikų meno festivalis "Aš – mažytė pasaulio dalis".
Prasidėjęs 2002 m. nuo miesto jaunučių chorų šventės, šis renginys išsiplėtė į Šiaulių miesto ir apskrities vaikų meno festivalį. Jame dalyvaus vaikų meno kolektyvai iš Šiaulių, Kuršėnų, Kelmės, Joniškio, Radviliškio, Pakruojo, Naujosios Akmenės muzikos, meno ir dailės mokyklų, Šiaulių ir Kuršėnų vaikų globos namų - tai jaunučių chorai, dailės ir meno mokyklų mokiniai – mažieji dailininkai (viso per 600 dalyvių), jų mokytojai, tėvai. Graži tradicija, puoselėjama nuo pat pirmojo festivalio – svečių teisėmis dalyvaujantys ryškiausi Lietuvos vaikų meno kolektyvai ir atlikėjai. Šioje šventėje dalyvaus Vilniaus B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos 3 klasės jaunučių choras (vadovai Steponas Mikas ir Diana Mikienė) ir Kuršėnų meno mokyklos mokinė, jaunoji pianistė Živilė Aleksandravičiūtė (mokytojas Igoris Batarginas). Šventė prasidės parodos "Mažytė pasaulio dalis esu" atidarymu. Dvi dienas į festivalio sceną kils jaunučių chorų dainorėliai iš viso Šiaulių krašto. Ypač aktyviai dalyvaus "Dagilėlio" dainavimo mokyklos kolektyvai - skambės net keturių berniukų chorų balsai. Šventės dalyviai ne tik atliks po tris laisvai pasirinktus kūrinius, iš kurių vienas būtinai turi būti lietuvių liaudies daina, bet ir klausysis vieni kitų. Džiugu, kad vaikai turės galimybę pajusti savo bendraamžių klausytojų dėmesį. Festivalis suteiks puikią galimybę muzikos, meno ir dailės mokyklų mokiniams, vaikų globos namų auklėtiniams išreikšti savo kūrybines galias, ugdyti muzikos ir dailės sintezės suvokimą. Šventę vainikuos festivalio himnas – S. K. Albrecht ir J. Althous daina "Mažytė pasaulio dalis esu" (lietuviškas tekstas L. Raudoniūtės), apdainuojanti mažo vaiko didelę svajonę gyventi saugiame, šviesiame pasaulyje. Festivalis "Aš – mažytė pasaulio dalis" – tęstinis projektas, siekiantis įgyvendinti svarbius tikslus: puoselėti vaikų chorinio dainavimo tradicijas, populiarinti lietuvių liaudies dainą, kurti erdvę kiekvienam vaikui atskleisti savo gebėjimus ir talentus, turtinti vaikų meninį akiratį. Ši šventė – tai puiki galimybė 6-12 metų vaikams koncertuoti, eksponuoti dailės darbus ne tik savo mokykloje, savo mieste. Ypač svarbu, kad patys vaikai šventėje aktyviai dalyvauja: klausosi, stebi kitų bendraamžių pasirodymus, turi galimybę pamatyti, pasimokyti iš kitų, realizuoti savo gebėjimus ir talentus tarp bendraamžių. "Dagilėlio" dainavimo mokyklos informacija
- Nepaprasta paprasta tapyba
-
Ričardas JAKUTIS "Laiptų galerija" kviečia į lietuvių dailės klasiko Vinco Norkaus tapybos darbų parodą "Neužmiršti". "Neužmiršti" reiškia, kad ilgamečio Lietuvos dailės akademijos dėstytojo Vinco Norkaus paveikslai nėra užmiršti ir kad neturime šio puikaus peizažisto darbų ir ateityje užmiršti.
 | "Laiptų" galerijoje eksponuojammos 36-ios dailininko Vinco Norkaus drobės. |
Dailininkas gimė 1927 m. sausio 2 d. Gustaičių kaime, Marijampolės rajone. Baigęs gimnaziją, V. Norkus įstojo į Valstybinį dailės institutą ir 1952 m. baigė Tapybos fakultetą, kur studijavo pas profesorių Antaną Gudaitį. Nuo 1952 m. V. Norkus dirbo piešimo ir braižybos mokytoju Vilniaus S. Nėries vidurinėje mokykloje, nuo 1967 m. - Valstybiniame dailės institute Pedagogikos katedros vyriausiuoju dėstytoju, o nuo 1990 m. - docentu. 1957 m. V. Norkus įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą ir nuo 1969 m. vadovavo Estetinio jaunimo auklėjimo komisijai bei dirbo Respublikos piešimo mokytojų tobulinimosi komisijos nariu. Dailininkas V. Norkus, kaip puikus pedagogas, išauklėjo būrį dailininkų pedagogų, iki šiol dirbančių pedagoginį darbą visoje Lietuvoje, yra parašęs mokslinių straipsnių. Per ilgą savo kūrybinį kelią nuo 1953 m. dailininkas surengė apie 20 personalinių parodų, iš kurių įsimintiniausios vienos paskutiniųjų Stasio Juškaus, Parlamento ir "Arkos" dailės galerijose. Tapytojas Vincas Norkus buvo puikus peizažo meistras. Jo jautri tapyba bei švelnus koloritas subtiliai perteikė gimtojo krašto grožį. Dailininko darbų yra įsigiję Lietuvos muziejai bei JAV, Kanados, Vokietijos ir Izraelio meno kolekcininkai. Vincas Norkus mirė 2006 m. lapkričio 7 d., palaidotas Antakalnio kapinėse Vilniuje. Kaip tik minint tapytojo pirmąsias mirties metines ir kilo mintis prisiminti šį kuklų, bet išties puikų menininką. Į Šiaulius atkeliavo 36-ios dailininko drobės. Kovo 27 dieną parodos atidarymo "Laiptų galerijoje" metu kalbėję jo mokiniai, dabar patys puikūs dailininkai šiauliečiai profesorius Aloyzas Toleikis, Sigitas Prancuitis, Vincą Norkų pažinojęs menotyrininkas profesorius Vytenis Rimkus prisiminė bendravimo su šiuo lietuvių dailės klasiku akimirkas. Profesorius Aloyzas Toleikis juokavo, kad Vinco Norkaus niekada nėra regėjęs snaudžiančio vyriausybinėse tribūnuose, nesiveržė menininkas į vadovaujančius postus, o buvo atsidėjęs tik dailei ir pedagoginiam darbui. V. Norkaus tapyba atrodo paprasta, tačiau kai šiandien regime begalę įvairiausių performansų, kinetinio ir kitokio meno pavyzdžių, ji tampa pasiilgta ir tikrai nepaprasta. Reikia taip pat pasidžiaugti, jog Šiaulių "Laiptų galerija" bent kelis kartus per metus numačiusi surengti ir šiek tiek primirštų dailininkų parodas. Štai rudenį išvysime Jono Mackevičiaus dar niekur neregėtus darbus, kitų metų pradžioje prisiminsime jau prieš tris dešimtmečius mus palikusį dailininką Alfonsą Motiejūną.
- Lietuvos aukštųjų mokyklų festivalis - Šiauliuose
-
Tradiciškai Šiauliuose rengiamas Lietuvos aukštųjų mokyklų teatro festivalis "Po saule". Festivalio rengėjai tarsi skelbia - po saule vietos užtenka visiems, todėl į šių metų festivalį pakviesti įvairūs aukštųjų mokyklų teatrų kolektyvai: ir būsimi aktoriai profesionalai, ir mėgėjai.
Šiauliečių ir svečių laukia išties neeilinis teatrinis nuotykis, kuris prasidės balandžio 8 d. Tai, ką publikai ruošiasi parodyti studentai, šįkart ypač intriguoja. Festivalio programoje - šokio, satyros, poezijos, improvizuoti ir estrados žanro spektakliai, lietuvių autorių bei amerikiečių klasikų pastatymai. Tokia teatro žanrų įvairovė tik dar kartą patvirtina neribotas šiuolaikinio teatro galimybes ir perspektyvas, tarsi naikinančias žanrų ribas ir takoskyrą tarp elitinio, pramoginio, mėgėjų ir profesionalų meno. Daugelis festivalio kolektyvų į Šiaulius atvyksta ne pirmą kartą. Tai LMTA vaidybos II kurso studentai (vadovė prof. Algė Savickaitė), LMTA II kurso magistrantai (vadovas Aidas Giniotis), Klaipėdos universiteto Teatro režisūros III kurso studentai (vadovai doc. Gytis Padegimas ir Darius Meškauskas), o "vietinėms pajėgoms" antrą kartą atstovaus Šiaulių universiteto estrados meno specialybės III (vadovas Juozas Žibūda) ir IV (vadovas Albinas Kėleris) kursai. Profesionalų gretas šiemet papildys prof. Vlado Bagdono, Sauliaus Bareikio ir Cezario Graužinio vadovaujami vaidybos II kurso studentai ir įdomūs bei žinomi kitų aukštųjų mokyklų mėgėjų teatro kolektyvai: LŽŪU teatras (vadovė Remigija Sadzevičienė) ir Vilniaus pedagoginio universiteto kolektyvas (vadovas Albertas Vidžiūnas). Vadinasi, kaip šiandien labai populiaru sakyti, festivalio metu mėgėjai turės retą progą "mesti iššūkį" profesionalams. Kita vertus, šio festivalio tikslas - ne konkursinė ir juo labiau ne konkurencinė įtampa, priešingai - atviras ir nuoširdus bendradarbiavimas bei kūrybiniai mainai. Festivalio organizatoriai, tarsi pritardami garsaus britų režisieriaus Peterio Brooko idėjai, kad teatro mene svarbiausia kurti gyvąjį teatrą, šįkart akcentuoja ne vien baigtinį rezultatą - spektaklį, kiek patį kūrybos procesą. Tad greta rodomų spektaklių viso festivalio metu veiks kūrybinės dirbtuvės, kuriose scenos judesio, scenos kalbos ir aktorinio meistriškumo mokys garsūs savo srities specialistai: doc. E. Savukynaitė, doc. J. Ušinskaitė, doc. G. Padegimas ir A. Giniotis. Festivalio organizatoriai - ŠU Menų fakulteto Teatro katedra ir ŠU Studentų reikalų tarnyba - įsteigė diplomus geriausiam kiekvieno pasirodymo aktoriui ir aktorei, įteiks diplomus bei rėmėjų prizus kiekvienam dalyvaujančiam kolektyvui. Norisi tikėti, kad festivalyje vyraus kūrybiška atmosfera, kad, kaip ir ankstesniuose festivaliuose, salė bus pilna žiūrovų, kad intriguojančių momentų, prasmingų susitikimų, teatrinių atradimų, naujų veidų ir pažinčių tikrai netrūks. Sceninės raiškos įvairovė, gyvas teatrinis procesas ir kūrybinis bendradarbiavimas - tokie pagrindiniai šio festivalio akcentai, jo dalyviams galintys tapti išties neįkainojamu ir stipriu postūmiu naujiems darbams. Taigi šįkart "Po saule" buriasi gyvas teatras - ieškantis, kuriantis, improvizuojantis ir, žinoma, šiek tiek rizikuojantis. Teatrologė dr. Nomeda Šatkauskienė, ŠU Menų fakulteto Teatro katedros dėstytoja
- Kas turėtų matuoti mūsų akis
-
Šiaulių universitetas vienintelis šalyje ruošia optometrininkus Gitana ZUBIENĖ Lietuvoje greičiau apaksi, nei pakliūsi pas akių gydytoją. Pas oftalmologus mūsų mieste užsiregistruoti sunkiau nei pas patį popiežių. Ne visi žino, kad šios problemos nebūtų, jei optikose, kurių dabar daugiau nei batų parduotuvių, uždarbiautų ne akių ligų gydytojai, o dirbtų profesionalūs akių matuotojai arba optometrininkai. Taip yra visose kultūringomis save vadinančiose valstybėse.
 | Optometrininko specialybę Šiaulių universitete pirmus metus studijuojantys studentai tvirtina dar nespėję susipažinti su visa optometrijos laboratorijose esančia įranga. Laboratorijos vedėja Ingrida Indrijauskienė sako, kad jiems viskas dar prieš akis. | Netgi Rusijoje. Lietuvoje irgi ne už kalnų tie laikai, nes Šiaulių universitetas - pirmoji ir kol kas vienintelė aukštoji mokykla Lietuvoje, kuri ėmė ruošti optometrijos specialistus. Kaip tik jų kompetencija yra parinkti akinius arba kontaktinius lęšius ir atpažinti akių ligas, kad į optikos saloną akinių pasikeisti užsukęs žmogus laiku būtų nukreiptas pas gydytoją. Daugelyje pasaulio šalių ne akių ligų gydytojai, o optometrininko profesiją įgiję specialistai dirba optikose ir parenka akinius arba atlieka pirminę regos patikrą akių ligų klinikose. Lietuva priklauso tai mažumai šalių, kuriose akinius parinkinėja akių ligų gydytojas. Dar vienas mažai kam žinomas faktas - šiuos specialistus rengia ne medicinos universitetai. "Akis - lęšis, o jis - fizikinis objektas, kurio matavimas yra pagrįstas įvairiais prietaisais. Susiklostė tradicija, kad šiuos specialistus ruošia fizikai. Šiauliuose optometrijos specialybę galima įgyti Gamtos mokslų fakultete, studijuojant optometrijos specialybę", - sako Šiaulių universiteto Gamtos mokslų fakulteto Fizikos katedros vedėja docentė Violeta Šlekienė. Kaip tik ji ir yra šios studijų programos autorė. - Kaip viskas prasidėjo? Kaip Šiaulių universitetas tapo vienintele aukštąja mokykla, ruošiančia optometrijos specialistus? - Viskas prasidėjo nuo to, kai "Baltoptik" generalinis direktorius su kitais optometrijos specialistais ir verslininkais, žinodami Lietuvos situaciją, bandė ieškoti mokymo įstaigos, kuri ruoštų optometrininkus. Buvo tariamasi su keliais universitetais, bet geriausias sąlygas pasiūlė Šiaulių universitetas ir tuometis rektorius profesorius Vincas Laurutis. Optometrija - fizikos sritis. Dėl to paruošti studijų programą buvo pasiūlyta mūsų katedrai. Tos programos autorė esu aš. - Jau ketverius metus ruošiate optometrininkus. Kokie žmonės renkasi šią specialybę? - 2003 metais ŠU buvo užregistruota profesinių studijų programa, kurią galėjo rinktis bakalauro laipsnį turintys asmenys. Po keturių metų - 2007-aisiais - parengta ir bakalauro studijų programa "Optometrija". Iki šiol dažniausiai šią specialybę rinkosi asmenys, dirbantys optikose, bet neturintys optometrininko išsilavinimo. Daugelį jų studijuoti siunčia darbdaviai. Jiems svarbu, kad darbuotojas įgytų žinių, pakeltų kvalifikaciją ir išmoktų naudotis nauja optometrijos įranga. Pamažu ir optikų savininkai supranta, kad optometrijos mokslus baigęs specialistas geriau nei gydytojas. Žinoma, gydytojų neatsisakoma, bet iš pašnekesių su savininkais galima suprasti, kad geriau, jei akinius parenka specialiai paruoštas optometrininkas. Juk akių ligų gydytojas turi gydyti, o ne parinkti akinius. Tai daryti jie turi tik ypatingais atvejais, kai tai susiję su liga. Akinių ar kontaktinių lęšių parinkimas tėra nedidelė oftalmologijos sritis. Be to, dauguma akių gydytojų ruošti prieš 20 metų, o juk dabar viskas pasikeitę - įranga, tyrimo metodai kitokie ir optikos produkcija gerokai įvairesnė. Regos mokslas yra gerokai pažengęs, o Lietuvoje labai trūksta mokslininkų, besispecializuojančių optometrijos srityje. - Ką galėtumėte pasiūlyti jaunimui, kuris dar neapsisprendė, kur tęsti mokslus po mokyklos? - Nuo 2007 metų prasidėjo bakalauro studijų programa, į kurią mes labai kviečiame jaunimą. Pabaigę šias studijas, jie turės fiziko bakalauro laipsnį, optometrininko kvalifikaciją, o svarbiausia - mokės dirbti su visa naujausia optikos aparatūra, pažins žmogaus akį, išmoks atpažinti ligas, kad galėtų optikoje apsilankiusį žmogų laiku nukreipti pas gydytoją. Labai norėtumėme, kad gabiausi studentai liktų pas mus ir išaugtų iki rimtų specialistų. Šioje srityje tikrai yra ką veikti.  | Fizikos katedros vedėja, optometrijos studijų programos autorė Violeta Šlekienė sako, kad šias studijas baigusieji galės dirbti optikos salonuose, švietimo ir mokslo institucijose, valstybinėse ir komercinėse struktūrose. Pageidaujantys galės tęsti studijas šalies ir užsienio universitetų magistrantūroje. |
- O kas dabar ŠU ruošia optometrininkus? - Šiuo metu visus kvalifikuotus dėstytojus turime patys - dirba Fizikos katedros, Technologijos fakulteto Elektronikos katedros dėstytojai. Universitete yra biomedicininis akies regos studijų centras, kurio specialistai mokslininkai - V. Laurutis ir G. Daunys. Be to, studentams dėstyti atvažiuoja kvalifikuoti oftalmologai ir optometrijos įrangos žinovai iš Kauno medicinos universiteto. Esame įsirengę modernias optometrijos laboratorijas. Jose sumontuota visa optometrininkui reikalinga naujausia įranga. - Ką mokės jaunas specialistas, baigęs optometrijos mokslus Šiaulių universitete? - Visų pirma išaiškinti žmogui, kad į optiką reikia ateiti ne tik išsirinkti akinių, bet įvertinti regos kokybę. Optometrininkas kaip tik ir mokės tą regos kokybę įvertinti. Kiekvieno rega turi būti patogi, gera. Rinkdamas akinius specialistas turi išsiaiškinti ne vien tik dioptrijas, bet ir akių būseną - sausumą, jautrumą ir kitus veiksnius. Save gerbiantis optometrininkas prieš siūlydamas akinius pasidomės, ar jūs daug dirbate kompiuteriu, ar sportuojate, ar daug laiko praleidžiate vairuodamas. Įvertinęs tai jis žinos, ką gali pasiūlyti, nes optometrijos specialisto sritis - šiuolaikinė optika. Žmogus turi žinoti, kad jei lęšiai nelabai tinka, tai nereikia prie jų priprasti. Ne save prie akinių reikia pratinti, o akinius prie savęs. Žinoma, akiniai, kaip svetimkūnis, visada reikalaus pripratimo, ypač - progresiniai akiniai. Iki šiol stebiuosi, kodėl vyresni žmonės naudoja dvejus akinius: vienus - žiūrėti į tolį, kitus - žiūrėti arti. Dabar optika tiek pažengusi, kad iš akinių išvaizdos nepasakysi, kad tai senutės akiniai. Progresinių akinių stiklas vientisas, tačiau su tokiais akiniais galima ir skaityti, ir, pavyzdžiui, žiūrėti kiną. Nuostabus jausmas, kai akis pati susiranda, kada per kur žiūrėti. Mažai kas žino, kad pasiturintys žmonės gali sau leisti užsisakyti individualius lęšius - tai tas pats, kaip užsisakyti individualų rūbą pas dizainerį. Šie lęšiai gaminami atsižvelgiant į individualią žmogaus regėjimo charakteristiką, pavyzdžiui, ar žmogus skaito eilutes vedžiodamas akimis, ar sukinėdamas galvą. Optometrija yra ištisas mokslas, jungiantis daug sričių. - Kažin, ar pas mus daug kas užsisakinės individualius lęšius, bet užtat labai populiaru parduotuvėse pirkti akinius už vieną eurą arba kelis litus. Ar tai gerai? - Vakarų šalyse juos vadina "degalinių akiniais". Kai gerdamas kavą degalinėje žmogus nori paskaityti laikraštį ir susigriebia, kad nepasiėmė akinių, jis nusiperka juos degalinėje. Arba nusiperka prekybos centre, nes nepasiėmė iš namų akinių ir turi keletą laisvų akimirkų paskaityti laikraštį. dažnai juk žmonės žino, kokių dioptrijų akinių jiems reikia. Trumpam tie akiniai tinka. Juk jei labai reikia, žmogus net su didinamuoju stiklu gali skaityti. Tačiau užsienyje, pasinaudojęs "degalinių akiniais", jis juos ten ir palieka. Aišku, gal ir ten yra žmonių, kurie neišmeta. Bet kiekvienas savo sveikatą ir įvaizdį vertinantis žmogus to nedaro. Dar vienas ne itin džiuginantis dalykas, kurį pastebėjau - žmonės visus pinigus išleidžia rėmeliams, kad tik jie būtų gražūs, madingi, o kokybiškiems lęšiams pinigų pagaili. O juk turėtų būti atvirkščiai. Reikėtų pasidomėti, kokie stiklai dedami, kokia danga dengiami (būtinai reikalauti antirefleksinės dangos), kiek ultravioletinių spindulių praleidžia. Kai kurie žmonės nežino, kad jie nemato stereovaizdo ir kad jiems būtini specialūs akiniai. Ne visi žino, kad suėjus 40 metų būtina apsilankyti jei ne pas akių gydytoją, tai bent pas optometrijos specialistą ir pasidomėti, gal jau reikia akinių skaityti. Tikimės, kad Šiaulių optikose ateityje netrūks optometrininkų, kurie po truputį išugdys regėjimo kultūrą. Kol kas mūsų optikos gražios, jose daug gražių akinių rėmelių, o gerų specialistų, parenkančių akinius, jose trūksta. Esu įsitikinusi, kad mūsų studijas baigusiems veiklos tikrai netrūks.
- Pranašystės ir tikėjimas
-
Ričardas JAKUTIS "Literatūrinis žiemkelis" Šiaulių "Laiptų galerijoje" šiemet užsitęsė. O gal tik taip atrodo dėl ankstyvo pavasario. Kaip ten bebūtų, viskas tik į naudą – miela pasiklausyti poezijos, prozos skaitymų, filosofinių pamąstymų. Pasitikdama didžiąją pavasario šventę Velykas, "Laiptų galerija" pakvietė į "Literatūrinio žiemkelio" vakarą "Pranašystės", kurį vedė Šiaulių vyskupijos katalikų evangelizacijos centro direktorius, Krikščionybės žiniasklaidos tarnybos ir internetinio portalo www.tikiu.lt vadovas Juozas Dapšauskas.
Tai kas gi tos pranašystės? Juozas Dapšauskas remiasi žymiu lietuvių filosofu ir teologinės minties plėtotoju Antanu Maceina, kuris savo knygoje "Krikščionis pasaulyje" taip nusako pranašą: "Pranašas yra žmogus, atsikreipęs į ateitį, tačiau ne ta prasme, kad ją nuspėtų, bet ta, kad dabartį išmatuotų ateitimi." Kalbėdamas apie tikruosius pranašus vakaro vedėjas akcentavo, jog pranašai visai nenori, kad jų blogos pranašystės išsipildytų. Jie nori, kad įspėjimas paskatintų keistis. Anot prelegento, šiandien vyrauja du kraštutinumai: pirmasis, kad tikima aklu likimu kaip Dievu, ir kitas, kai išdidžiai manoma, kad tik patys esame savo likimo kalviai. Buvo pateiktas įdomus pavyzdys iš Senojo Testamento Karalių knygos - pranašo Izaijo pranašystė karaliui Ezekijui apie jo mirtį. O juk Ezekijas nebuvo kažkoks karalius blogiukas, šios dienos žodžiais tariant "vidutiniokas" - ir tiek. Bet pranašystė yra ne pabaigai (juolab blogai), o pasikeičiančiai, viltingai ateičiai. "Ezekijas nusigręžė veidu į sieną ir meldėsi Viešpačiui: "Atsimink, Viešpatie, maldauju Tave, kaip ištikimai ir nuoširdžiai elgiausi Tavo akivaizdoje, darydamas, kas gera tavo akyse!" Ir Ezekijas graudžiai apsiverkė" (2 Kar 20, 2-3). Pranašystė neišsipildė. Pranašas išpranašavo netgi naujai: karalius nemirs, dar 15 metų gyvens ir bus išlaisvintas iš Asirijos vergovės. Kalba pakrypo ir apie netikrus pranašus, kurių šiais laikais labai daug. Įdomiai į diskusiją įsiterpė Šiaulių dramos teatro aktorius Vladas Baranauskas, siūlydamas pamąstyti apie dvasinę pranašysčių pusę, nes Vakarų pasaulis į pranašystes žiūri materialiau, nors pranašystės juk atplaukia iš Rytų šalių išminties. Vakarą baigė Juozas Dapšauskas mintimi, kad "pranašystės nėra siaubo filmo demonstravimo anonsas, bet išmintinga akistata su realybe tiek šiandien, tiek žvelgiant į ateitį". Ir ji visada viltinga: blogos pranašystės neturės išsipildyti, o geros – išsipildys. Gražios mintys Velykų išvakarėse.
- "Aušros" muziejui - 85-eri
-
Ida SKRICKAITĖ Praėjusią savaitę "Aušros" muziejus šventė 85-erių metų jubiliejų. Ta proga šventės svečiai turėjo galimybę pirmieji išvysti atnaujintas Chaimo Frenkelio vilos sales ir naujausius eksponatus.
 | Sveikintojų gretose buvęs Seimo narys Edvardas Žakaris (centre) "Aušros" muziejui nuo premjero Gedimino Kirkilo įteikė senoviškos graviūros kopiją. |
Atnaujintoje viloje svečius pasitiko retro stiliaus rūbais vilkinčios damos - visų muziejaus filialų darbuotojos ir ŠU Menų fakulteto studentai. "Aušros" muziejaus direktorių Raimundą Balzą sveikino Jo ekscelencija Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, miesto meras Genadijus Mikšys, premjero Gedimino Kirkilo linkėjimus perdavė Seimo narys Edvardas Žakaris. Šiauliečiai ir miesto svečiai išvydo restauruotą secesinio stiliaus dvaro valgomąjį, kuriame pristatytas XIX a. pirmosios pusės prancūziško porceliano pietų servizas šimtui asmenų. Duris atvėrė Rytų meno galerija, kurioje eksponuojama didžiausia Lietuvoje japonų graviūrų kolekcija. Atnaujintos Karalių, Portretų, Paveikslų galerijos, kuriose gausu Vakarų Europos tapytojų darbų, kabo autentiško ūgio karaliaus Stepono Batoro portretas, ginklai, medžioklės trofėjai, dvarininkų kostiumai ir kiti daiktai. Pristatyta biblioteka bei Geltonoji (moters) ir Žalioji (vyro) svetainės. Kita ekspozicija žiūrovus nukelia į įvairių laikotarpių Šiaulius. Šalia retro kino salės "Kapitol" yra "įsikūrusi" stilizuota prieškario bendrovė "Dubysa", prekiavusi savo gamybos radijo imtuvais, motociklais BSA bei dviračiais. Užsukti kviečia Šapiro laikrodžių ir juvelyrinių dirbinių dirbtuvė ir parduotuvė. "Aušros" muziejus buvo įkurtas 1923 metais kovo 11 dieną pirmojo lietuviško laikraščio "Aušra" vardu. Nuėjęs sudėtingą kelią, muziejus iki šiol atlieka vienintelę savo misiją - išsaugoti tautos atmintį. Šiandien muziejus, sukaupęs per 227 tūkstančius vertingų eksponatų, yra vienas didžiausių Lietuvoje. Be atnaujintos Ch. Frenkelio vilos, muziejų garsina Dviračių, Radijo ir televizijos bei Fotografijos muziejai.
- Margutis - tarpininkas tarp dangaus ir žemės
-
Laura AUKSAITYTĖ Šiaulių "Aušros" muziejaus Aušros alėjos rūmuose veikia paroda "Margutis – danguje ir gėlėse". Parodoje eksponuojamos floristinės kompozicijos, sukurtos Šiaulių universiteto dėstytojų bei studentų pagal naujausias fitodizaino tendencijas. Anot Rūtos Stankuvienės, parodos kuratorės, paroda unikali tuo, kad joje galima išvysti vien kosminiais (saulės, dangaus, žvaigždžių) motyvais dekoruotų margučių, kokius iki šiol lankytojai galėjo matyti tik knygose.
 | Šiaulių "Aušros" muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja Rūta Stankuvienė sako, kad šiųmetė paroda unikali tuo, jog šalia margučių eksponuojamos ir gėlių ekspozicijos. |
Šiaulių "Aušros" muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja Rūta Stankuvienė sako, kad šiųmetė paroda unikali tuo, jog šalia margučių eksponuojamos ir gėlių ekspozicijos. "Šiauliečiai neišpaikinti gėlių kompozicijų, tad sutarėme su Šiaulių universiteto Menų fakulteto dėstytoja, docente Irena Burneckiene, kad su studentėmis floristines kompozicijas Velykų tema sukurtų. Parodai studentai pradėjo ruoštis dar rudenį", - teigė R. Stankuvienė. Parodoje eksponuojama per 20 originalių floristinių kompozicijų, kuriose archainė margučio semantika, įvairios kosmogoninės kiaušinio interpretacijos susipina su naujausiomis fitodizaino tendencijomis, kurioms būdingas minimalizmas, atsigręžimas į gamtą, natūralias, ekologiškas medžiagas. Pasak R. Stankuvienės, velykinėje parodoje nuspręsta derinti puokštes su margučiais todėl, kad kiaušinis ir augalas turi beveik tas pačias galias - jie geba iš savęs išauginti naują gyvybę. Skaisčiau šviečianti saulė, vaiskėjanti dangaus žydrynė ir pirmąja žaluma besipuošiančios samanos - visa tai juntama ir regima laukiant Velykų, kurioms ruošdamiesi mes tampame menininkais ir kuriame savitus margučius, puošiame namus gėlėmis, žolynais. "Pavasario bei artėjančių švenčių dvelksmu veriasi ši paroda, kurioje eksponuojami 166 margučiai iš Šiaulių "Aušros" muziejaus rinkinių. Raštų įvairovė verčia manyti, kad margintojai vadovavosi vien savo vaizduote. Tačiau įsižiūrėjus į raštus iš arti galima aiškiai pastebėti, kad lemiamą vaidmenį vaidino tradicija, tęsiama tipinių ornamentų ir spalvų kalba. Daugiausia čia išpieštų ar išskutinėtų margučių apskritimo, rato ženklais, reiškiančiais saulę bei kitus dangaus šviesulius", - komentuoja parodos kuratorė. Anot R. Stankuvienės, penki Šiaulių krašto tautodailininkai kaip tik šiai parodai išmargino per 60 margučių ir atskaitos tašku pasirinko kosmogoninę (pasaulio kūrimo) reikšmę: saulės, mėnulio, žvaigždžių bei žalčio, jungiančio dangų ir žemę, motyvus. "Išdabintas kosminiais motyvais margutis yra tarsi tarpininkas tarp dangaus ir žemės dovanų, kurias žmogus "prijaukina", "pakeičia", gamtos objektus paversdamas kultūros dalimi. Taip parodoje "Margutis – danguje ir gėlėse" skleidžiasi gyvybės pradžios metafora, prasidedanti nuo kiaušinio, tampančio margučiu, nuo augalo iki kompozicijos, nuo etninės kultūros ir dabartinės kartos užfiksuotos atminties iki šios akimirkos tarp margučių, gėlių, dangaus, gyvybės. Paroda veiks iki kovo 29 dienos.
 | |  | Floristinė kompozicija "Velykų stulpai". | | Margučius kosminiais motyvais specialiai parodai išmargino Šiaulių krašto tautodailininkai. Jolantos ŠIDLAUSKIENĖS nuotr.
|
- Tvarka svetimom rankom
-
Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ Dvokas... Neišsisklaidantis šlapimo ir rūkalų "aromatas". Užmirštos šiukšlių krūvos. Aprūkusios lubos, kartonu užkalti langai. Laiptai, nusėti šunų išmatomis... Tokiu keliu kasdien keliauja vieno Ežero gatvės bendrabučio gyventojai. Kas jiems trukdo susitvarkyti? Turbūt įsitikinimas, kad tai turi padaryti kažkas kitas, nes vietoj to, kad patys imtų šluotas į rankas, jie užsiima kaltų ieškojimu, pagalbos kreipdamiesi net į Seimo narį ir žiniasklaidą.
 | Grįžusi namo Marytė rado nebaigtą pjauti spyną - taip į virtuvę bandė patekti teisėti bendrabučio gyventojai. Ji savavališkai užrakino virtuvę, nes niekas daugiau tvarkos nepalaiko. Vanduo ir dujos virtuvėje seniai atjungtos. |
Edvardas Žakaris gyventojams sutiko padėti. Seimo narys, aišku, ne pats ėmėsi laiptinę ir koridorių kuopti, o kreipėsi į Šiaulių visuomenės sveikatos centrą, prašydamas apžiūrėti ir įvertinti šio Ežero gatvės bendrabučio būklę. Specialistai patvirtino, kad trečio aukšto gyvenimo sąlygos - antisanitarinės ir palankios plisti ligoms. Bendrabutį administruojanti bendrovė "Bendrabutis", nors jai tai ir nepriklauso, buvo įpareigota aplinką sutvarkyti, o gyventojai privalėjo išsinešti nešvarius skalbinius ir asmeninius daiktus iš bendro naudojimo patalpų. Deja, po kurio laiko problemos atsinaujino. Šiukšlės ir netvarka vėl ėmė badyti nosį trečiojo aukšto gyventojams. Dėl to jie kreipėsi pagalbos į redakciją. Gyventojų įsitikinimu, UAB "Bendrabutis" nevykdo savo įsipareigojimų - nevalo šiukšlių ir neteisingai apskaičiuoja mokesčius. Be to, dalis gyventojų pasipiktino, kai ėmė nebepatekti į bendro naudojimo patalpas. Grasinimų pliūpsnis Svečiuotis šiame Ežero gatvės bendrabutyje iš tiesų nebuvo malonu. Sunkiai įsivaizduojama, kaip kasdien galima pakęsti dvoką ir šiukšles bendro naudojimo koridoriuje. Matyt, dažni svečiai čia ir benamiai. Su vienu kaip tik ir teko susidurti su buteliu ir cigarete prie stalą atstojančios sukrypusios taburetės. "Tokiu laiku nieko nerasite namie. Nebent kitame koridoriaus gale", - ištarė jis. Pavyksta prisibelsti į vienas duris. Besikalbant su šio buto gyventoju Broniumi, gretimas duris atlapoja jauna moteris ir ima grasinti žurnalistams: "Nefotografuokite čia. Sudaužysiu fotoaparatą! Baigsis tada. Paduosiu į teismą už tai, kad vaikščiojat po privačią valdą." Eidama į vonią, ji pagrūmoja kumščiu kaimynui, kad šis mažiau kalbėtų, tačiau sužinojusi, koks žurnalistų vizito tikslas, aprimsta. Kol vyriškis aprodo nuo pelėsio pajuodusias vonios lubas ir sienas, ant palaikės spintelės sukrautus kažkieno daiktus, grįžta Marytė - ta pati moteris, kurios savininkišku elgesiu nepatenkinti kaimynai. Moteris pakabinusi spyną ant bendros virtuvės, kurį laiką neleido naudotis ir bendru tualetu. Marytė mielai sutinka aprodyti užrakintą virtuvę. Ji aiškina, kad virtuvę užrakinusi, nes be jos niekas joje tvarkos nesilaikė. "Čia jau seniai nebėra dujų ir vandens. Atjungė už skolas. Virtuvėje esu pasistačiusi savo dujinę viryklę ir dujų balioną. Kai ateinu išsivirti valgyti, atsirakinu ne tik virtuvę, bet ir spintelę, kurioje paslėptas balionas. Išvažiuodama palieku raktus kaimynei, kad ji palietų gėles, - įleisdama į virtuvę beria Marytė. - Mane buvo padavę į teismą už 500 litų dydžio skolą, nes mano vardu sąskaita buvo užrašyta. Dabar visą savaitę nebuvau namie, o sąskaita paskaičiuota už du žmones. Kodėl turiu mokėti už nesamą asmenį? Gal man kokį benamį priskaičiavo?"  | Tokios šiukšlių krūvos pūpso ne tik laiptinėje, bet ir vonioje bei tualete. Apsikuopti gyventojai neskuba - kaltina vienas kitą ir viliasi, kad tvarką padarys "Bendrabutis". Autorės nuotr.
|
Dvokianti kaimynystė Iš pensijos gyvenanti Marytė sako, kad dar dirbdama iš savo lėšų savo jėgomis išdažė koridoriaus ir virtuvės sienas. Vėliau prašė bendrabutį administruojančios bendrovės "Bendrabutis" atstovų sutvarkyti tualetą. Nuolat besikeičiantys gyventojai, anot moters, nepalaikė tvarkos - sugadinę vandens nuleidimo mechanizmą ar sulaužę klozeto dangtį, gamtinių reikalų sukdavo į kitas kabinas. "Paprašiau, kad vieną kabiną sutvarkytų. Pernai pastatė naują klozetą, pasikabinau veidrodį ir papuošiau gėlėmis. Norėdama, kad kabina išliktų tvarkinga, ėmiau rakinti, tačiau gyventojai ėmė skųstis, kad viena naudojuosi bendru geru, todėl įsikišo "Bendrabutis" ir teko kabiną atrakinti. Tualetas dabar vėl baisus", - pasakoja ji. Kaimynystėje, anot Marytės, kartais namo grįžta po konteinerius besikapstantis vyras. Ji sako, kad kaimynas neturi už ką sumokėti mokesčių, nenaudoja nei vandens, nei elektros. Iš jo buto sklinda aštrus šlapimo kvapas, didėja pavojus plisti parazitams ir infekcijoms. "Anksčiau užsukdavau, paklodavau švarią patalynę, atnešdavau ko nors pavalgyti, bet vėliau pamačiau, kad beviltiška ką nors daryti. Jis nesiprausia, miega nenusirengęs ir nenusiavęs batų, tad patalai greitai tampa tokie, kokie buvę", - pasakoja Marytė. Kalti problematiški gyventojai Už bendro naudojimo patalpų remontą atsakingi patys butų savininkai. Ežero gatvės bendrabutyje yra penki Savivaldybei priklausantys butai. Visus kitus butus gyventojai yra privatizavę. Anot Turto valdymo skyriaus Butų poskyrio vedėjos Odetos Volungevičienės, Savivaldybė, kai remontuojamos bendrabučių bendro naudojimo patalpos, sumoka savo dalį. Šiuo atveju sąskaitas ji apmoka už penkis butus. "Su šiuo bendrabučiu vargstame senokai. Problemos ėmė kilti atsikėlus kelioms naujoms šeimoms. Čia išgėrinėjama, mažamečiai vaikai paliekami be priežiūros, vengiama mokėti mokesčius. Apie problemų turinčius butus esame pranešę ir policijai, ir Vaiko teisių apsaugos tarnybai", - pasakoja UAB "Bendrabutis" direktorius Vladas Šemetulskis. Anot pašnekovo, net meras yra liepęs daryti tvarką. "Kiek pajėgiame, tiek auklėjame tuos gyventojus. Iš tikrųjų nei teismas, nei policija tvarkos nepalaikys. Tik patys bendrasavininkiai gali susitvarkyti. Trečiam aukštui mes niekuo negalime padėti, nes jame nėra nė vieno Savivaldybės buto, - sakė bendrovės direktorius. - Nors nesame įpareigoti valyti kaupiamų šiukšlių, jas vieną kartą išvežėme. Valytojai tąkart kone ant galvos šiukšlių maišelis pro laiptinės langą nukrito. Taip gyventojai šiukšles išneša. Tingi net iki konteinerio nueiti." Patalpas žada remontuoti Kovo viduryje bendrabutį administruojanti bendrovė ketina organizuoti viso namo gyventojų susirinkimą. Trečio aukšto virtuvėje numatoma atnaujinti vandens tiekimą, kuris, išaugus didelei skolai, buvo nutrauktas. Dujomis virtuvėje gyventojai negalės naudotis todėl, kad niekas iš gyventojų neprisiima atsakomybės apmokėti sąskaitos savo vardu. Be to, numatomas vonios, tualeto ir virtuvės remontas. Kovo pabaigoje planuojama bendrabučio patalpas dezinfekuoti. "Tai daugiausia mūsų bendrovei įsiskolinęs bendrabutis. Visas namas yra skolingas per 35 tūkstančius litų. Kritiškos būklės bendrabučio stogą, vandenį praleidžiantį net iki trečio aukšto, uždengėme iš kreditavimo lėšų, - kalba V. Šemetulskis. - Bendro naudojimo patalpas remontuosime ir vėl avansu."
- Kam skirti du procentus?
-
Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ Šiemet gyventojai vėl turi galimybę iki gegužės skirti du procentus savo sumokėto pajamų mokesčio vienai ar kelioms ne pelno siekiančioms organizacijoms. Nors teikti paramą derėtų laikantis laisvanoriškumo principo, kartais į klausimą, kam reikėtų skirti pinigus, už tave atsako kiti. Užsienio praktika rodo, kad nevyriausybines organizacijas didesne dalimi remia valstybė, Lietuvoje jos veikia lėšų ieškodamos pačios, o du procentus pajamų mokesčio nusiurbia ir taip valstybės remiamos biudžetinės įstaigos.
 | Čigonų tabore Vilniuje groję ir nuo narkomanijos kenčiantiems čigonams psichologinę pagalbą suteikę "Agapao" nariai ir patys yra priklausomi... nuo kitų gerumo. Nuo priklausomybių besivaduojantys "Agapao" bendruomenės nariai gyvena iš labdaros ir įvairių fondų paramos. Ši bendruomenė iš pervestų dviejų procentų per metus tesurenka du tris šimtus litų. Juozo DAPŠAUSKO nuotr.
|
Įstatymas neveikia, kaip buvo numatyta Nevyriausybinių organizacijų pilietinė iniciatyva už visuomenę Šiaulių vyskupijos katalikų evangelizacijos centro direktoriui Juozui Dapšauskui jau seniai nesvetima. Jis yra nemažai keliavęs po svečias šalis ir yra pastebėjęs, kad mūsų šaliai dar labai trūksta demokratiškumo, pilietinės iniciatyvos ugdymo. Lietuvoje, anot J. Dapšausko, laikomasi nuostatos, kad nevyriausybinės organizacijos - tai kažkoks naivių veikėjų klubas, kuris lėšų tegul susiranda savo keliais. Užsienyje nevyriausybinis sektorius turi lygias teises ir yra remiamas valstybės taip pat, kaip ir verslo sektorius. Ne pelno siekiančios Lietuvos organizacijos, rašydamos projektus, dažnai susiduria su problema, numatant jų veiklai reikalingas lėšas. Miesto biudžetas metams skirstomas kovo mėnesį, o atsiskaityti už įgyvendintus projektus tenka dar gruodį. Vadinasi, sausis ir pusė vasario būna nefinansuotini. Jeigu visuomenininkas idėją sumanė įgyvendinti būtent šį laikotarpį, tai suktis privalo savo lėšomis. "Vakarų šalys į nevyriausybines organizacijas nežiūri kaip į konkurentą. Užsienio valstybės padeda joms išgyventi remdamos ir netiesiogiai - priimdamos palankų gyventojų pajamų mokesčio įstatymą. Lietuva, sekdama užsienio pavyzdžiu, taip pat įtvirtino naują gyventojų teisę. Jie patys gali skirti 2 procentus per kalendorinius metus savo sumokėto pajamų mokesčio ne pelno siekiančiai organizacijai, turinčiai teisę gauti paramą. Tačiau šis įstatymas iš esmės neveikia kaip buvo numatyta, nes pagal jį paramą gali gauti ir biudžetinės įstaigos. Kodėl? Juk jos ir taip gauna finansavimą iš valstybės", - stebisi J. Dapšauskas. Parama iš užsienio - laikina Gyventojų pajamų mokesčio įstatymu besidangstydamos finansinius reikalus tvarkosi ir politinės partijos. Politikai, naudodamiesi sau palankiu įstatymu, sugeba sumokėto pajamų mokesčio dalį susigrąžinti per jaunimo organizacijas. "Verslo ir politikos sritys yra labai persipynusios, o ne pelno siekiančios organizacijos lieka tarsi trečia koja, kuriai kartais numetamas vienas kitas litas. Mūsų jau kelerius metus organizuojamam prevenciniam projektui "Nebūkime zombiai" iš miesto biudžeto skiriama vos 1000 litų per metus. Ką galima už tokius pinigus surengti? Juk kiekvienai idėjai įgyvendinti reikia finansų. Projektų administravimo, buhalterijos išlaidoms pinigai būna net nenumatyti, tarsi šis darbas ir taip savaime suprantamas. Parašydamas projektą, o vėliau atsiskaitydamas, kur buvo išleisti jam skirti pinigai, susiduri su didžiule biurokratija", - sako Katalikų evangelizacijos centro direktorius J. Dapšauskas. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, daugumą nevyriausybinių organizacijų rėmė užsienio paramos fondai, tačiau valstybei sutvirtėjus jie ima paramos nebeteikti. Šaliai tapus Europos Sąjungos dalimi, pinigai ėmė plaukti iš struktūrinių fondų, tačiau ši parama visuomenininkams bus užtikrinta tik iki 2013 metų. Vėliau nevyriausybinės organizacijos, kad pajėgtų išsilaikyti pačios, turės kurti ir plėtoti savo verslą. Anot J. Dapšausko, jeigu projektai būtų pakankamai finansuojami, tai būtų galima ir kitokių rezultatų tikėtis. Kol kas daugumai visuomenininkų rankos svyra, ne vienas pasiduoda emigracijos idėjai. "Nesinori mesti tai, kas pradėta. Praėjusių metų pabaigoje seniai pažįstama JAV lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos pirmininkė Marija Remienė kvietė atvažiuoti į JAV ir siūlė konkretų įdomų darbą. Gaila įdirbio, dėl to išvažiuoti nėra taip lengva. Dar nesu visiškai nusivylęs ir tikiuosi, kad situacija gerės. Mano manymu, turėtų labai didėti finansavimas nevyriausybinėms organizacijoms, o popierizmas mažėti iki minimumo. Tada daugiau laiko liktų idėjai įgyvendinti nei biurokratiniams reikalams tvarkyti", - siūlo J. Dapšauskas. Parama valstybės remiamoms įstaigoms Paramos gavėjo statusą turinčio "Šiaulių" krepšinio klubo direktorius Adomas Klimavičius sako, kad klubui finansinė parama labai reikalinga. Surinktos lėšos greitai ištirpsta pasirašant kontraktus su žaidėjais, įsigyjant reikalingą inventorių, vykstant žaisti svetur ir apsistojant viešbučiuose. A. Klimavičius prisimena pajutęs skirtumą, kai apie galimybę gauti du procentus sumokėto pajamų mokesčio sužinojo biudžetinės įstaigos: "Kol mokyklos ir darželiai apie tuos du procentus nežinojo, po 30 tūkstančių per metus susirinkdavome. Dabar kasmet vis mažiau gauname." Vaikų tėvai avirai sako, kad biudžetinių įstaigų darbuotojai, jiems įbrukdami vokelį su nurodymu, kur pervesti dalį sumokėto pajamų mokesčio, perspėja, kad netinkamas apsisprendimas gali įtakoti vaiko ugdymo rezultatą. Ne visų mokyklų vadovai nori skelbti, kiek lėšų per metus surenkama būtent taip, tačiau tvirtina, kad pinigai labai reikalingi būtiniausioms mokinių ugdymo ir mokyklos ūkio reikmėms įsigyti. Kalbinti direktoriai mano, kad pajamų mokesčio dalis labai praverčia mokyklų gerovei, nes valstybės parama - labai menka. Kai kurių mokyklų tinklalapiai skelbia, kur išleidžia gyventojų pervestus du procentus pajamų mokesčio, dėkoja už paramą ir maloniai kviečia skirti dalį pajamų mokesčio vėl. Per metus surinkta keliasdešimt tūkstančių litų suma išleidžiama kanceliarinėms priemonėms, mokinių draudimui, periodiniams leidiniams ar mokinių ugdymosi sąlygoms kabinetuose gerinti. Nepavargsta daryti gera Labdaros bei paramos fondas "Agapao" buvo įkurtas siekiant padėti žmonėms, turintiems priklausomybę alkoholiui, narkotinėms ar psichoaktyvioms medžiagoms. Organizacija stengiasi padėti priklausomybių kamuojamai visuomenės daliai, bando ją sugrąžinti į socialų gyvenimą. "Agapao" direktorius Vladimiras Karpovas sako, kad fondas išsilaiko iš projektams skiriamų lėšų. Jis pritaria minčiai, kad du procentai sumokėto pajamų mokesčio turėtų būti skirti tik nevyriausybinėms organizacijoms.
- Kam siųsti bučkį pareigūnui?
-
Policininkų apdovanotieji gelbėjo gyvybes, tramdė girtus vairuotojus ir klaidino vagišius Oksana LAURUTYTĖ Jau dvyliktus metus iš eilės Šiaulių miesto policijos pareigūnai rengia konkursus "Pagalbon artimui" ir "Kelių džentelmenas". Šie konkursai organizuojami vykdant prevencinę programą "Stabdyk nusikalstamumą". Praėjusią savaitę Šiaulių vyriausiajame policijos komisariate septyniems šiauliečiams buvo įteikti Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato padėkos raštai ir konkurso "Pagalbon artimui" nominantų graviūros.
 | Policija, būdama labai dėkinga žmonėms, kurie niekada nepalieka savo artimo, draugo ar nepažįstamo nelaimėje ir ištiesia jam pagalbos ranką bei padeda policijos pareigūnams kovoje su nusikaltėliais, dovanojo tokias graviūras. |
Padėjo sučiupti vagis Šiaulių vyriausiojo policijos komisariato atstovės spaudai Gailos Smagriūnienės teigimu, pareigūnų konkursų tikslas - puoselėti pilietiškumą, skatinti piliečių savitarpio pagalbą ir pagarbą bei nepakantumą blogiui. 2007 metų konkursui "Pagalbon artimui" buvo pristatytos 20 asmenų kandidatūros. Šie žmonės padėji kitiems ištikus bėdai, užkirto kelią daromiems teisės pažeidimams arba padėjo policijai atskleisti nusikaltimus. Septynių iš jų poelgius komisija pripažino vertus visuomenės dėmesio bei didelės pagarbos. Vienas šių pagarbos vertų žmonių - Gintaras Kybartas. Jis pernai liepos 16 dieną išgelbėjo plėšiko užpultą moterį. 47 metų šiaulietė rytą buvo užpulta einanti Šiaulių miesto poilsio parku. Nepažįstamas vyriškis, anot nukentėjusiosios, trenkė jai per galvą ir iš rankų išplėšė rankinę, kurioje buvo telefonas, banko mokėjimo kortelės. Tuo metu automobiliu Žemaitės gatve važiavęs G. Kybartas pamatė daromą nusikaltimą, iššoko iš automobilio ir puolė į pagalbą užpultai moteriai. Jis parvertė ant žemės nusikaltėlį ir iškvietė policijos pareigūnus. Sulaikytasis, ne kartą už vagystes teistas vyras, už minėtą nusikaltimą praėjusių metų rugsėjo mėnesį išklausė teismo nuosprendį. Pagarbos vertas ir šiaulietės Vidos Damaševičienės poelgis, nes jos pastangomis buvo sulaikytas vagis. Lopšelyje–darželyje "Berželis" dirbanti moteris pernai spalio 2-osios vidurdienį užėjo į dailės studiją ir pamatė nepažįstamą vyriškį. Šis, nešinas kolegės rankine, jau taikėsi sprukti iš kabineto. V. Damaševičienė bandė ilgapirštį sulaikyti, tačiau šis smogė jai į veidą ir pabėgo. Apie incidentą moteris pranešė policijai, nurodydama neprašyto svečio požymius. Netrukus P. Cvirkos gatvėje patruliai pamatė vyrą, kurio požymiai atitiko nurodytuosius, ir jį sulaikė. Ne kartą už plėšimus ir vagystes teistas, gerai policijai pažįstamas 36 metų vagis buvo uždarytas į areštinę. Šiuo metu jis bausmės laukia Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Moterys - neabejingos blogiui Antrus metus iš eilės "Pagalbon artimui" nominacija įteikta Danguolei Audenienei. 2006 metais ji padėjo sulaikyti telefoninį sukčių, o pernai vasarį nuo mirties išgelbėjo garbaus amžiaus moterį. Vasario 2-ąją Socialinių paslaugų centro lankomosios priežiūros darbuotoja D. Audenienė lankė savo prižiūrimus žmones. Nuvykusi pas Dvaro gatvėje gyvenančią 71 metų moterį ji sunerimo, kadangi jai niekas neatidarė durų. Būdama įsitikinusi, kad prižiūrima moteris turi būti namuose, ji nesitraukė nuo durų, nors iš kolegių ir sulaukė patarimo nesijaudinti bei šią moterį aplankyti kitą dieną. Vis dėlto D. Audenienė, nujausdama kažką negero, iškvietė policiją, priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą, medikus. Specialiosioms tarnyboms patekus į buto vidų, jo šeimininkė buvo rasta be sąmonės. Ligoninėje gydytojai jai diagnozavo išeminį insultą. D. Audenienės poelgis išgelbėjo gyvybę. Neabejinga blogiui ir Regina Sakalauskienė. Jos akylumas ir įžvalgumas padėjo sulaikyti nusikaltėlį, įsibrovusį į svetimą automobilį. Pernai liepos 30 dieną R. Sakalauskienė per savo namų langą pastebėjo, kad kaimynui priklausančiame automobilyje krapštosi nepažįstamas jaunuolis. Ji šūktelėjo nepažįstamajam. Vagis suprato esąs pastebėtas, tačiau vis tiek už striukės užsikišo pavogtą magnetolą ir ramiai nužingsniavo per kiemą. Regina spėjo įsidėmėti jo požymius ir suskubo apie tai pranešti policijai. Netrukus policijos patruliai jaunuolį su įkalčiais sulaikė. Padėjo sulaikyti vagiliaujančius vaikus Padedant Vytautui Jokubaičiui ir Emilijai Pileckienei buvo sulaikyti iš Šiaulių vaikų globos namų ir "Ringuvos" specialiosios mokyklos pabėgę ugdytiniai, mieste vagiliavę iš butų, kuriuose būdavo vieni mažamečiai vaikai.  | Policijos pagerbti asmenys: Gintaras Kybartas, Danguolė Audenienė, Regina Sakalauskienė, Vida Damaševičienė, Vytautas Jokubaitis ir Arijus Ivaškevičius. Povilo LUNGĖS nuotr. |
Rugsėjo 10, 12 ir 13 dienomis buvo apvogti trijų šiauliečių butai. Pareigūnai, tirdami vagystes, įtarė, kad jas gali daryti minėti pabėgėliai iš specialiųjų ugdymo įstaigų, mat minėtos vagystės prasidėjo kaip tik po jų pabėgimo. Dingusių vaikų nuotraukos buvo paskelbtos vietinėje žiniasklaidoje. Netrukus pareigūnai sulaukė pagalbos. Rugsėjo 15-osios popietę budėtojui paskambinęs šiaulietis V. Jokubaitis pranešė, kad jo namo kieme vaikštinėja beglobiai vaikai, prašinėjantys maisto. Jis pridūrė, kad tai, ko gero, vaikai, kurių ieško policija. Jo spėjimas pasitvirtino. Atvykę pareigūnai sulaikė tris berniukus ir išsiaiškino, kad vienas jų - pabėgėlis iš globos namų. Įtarimas, kad jis darė vagystes, pasitvirtino. Nepraėjus nė dviem dienom, areštinė priglaudė ir kitą bėglį. Jį sulaikyti padėjo Emilija Pileckienė. Rugsėjo 17-osios naktį E. Pileckienė savo namo laiptinėje prie kaimyno durų rado gulintį vaiką. Sušalęs ir išalkęs vaikas melavo, kad gyvena K. Korsako gatvėje, tėvai geria, todėl jis nebegalintis gyventi su jais. Emilija suprato, kad visa ši istorija turėtų sudominti pareigūnus, todėl, ilgai nesvarsčiusi, paskambino policijai. Pasirodo, tai buvo antrasis policijos ieškomas keturiolikmetis bėglys. Jei ne minėtų šiauliečių pastabumas ir įžvalgumas, policijos ieškomi vaikai galėjo padaryti dar ne vieną vagystę ar patys tapti nusikaltėlių aukomis. Dar viena policijos apdovanota moteris - Kristina Strazdauskienė. Ji nepagavo nei chuliganų, nei vagių, tačiau jos sąžiningas elgesys sugrąžino vienai šiaulietei prarastus pinigus, dokumentus bei kitus daiktus. Pernai liepos 16 dieną moteris Paukščių take rado piniginę, kurioje buvo 660 litų, vairuotojo pažymėjimas, sveikatos pažymėjimas, Viešosios bibliotekos skaitytojo pažymėjimas, devynios įvairių įmonių nuolaidų kortelės, 13 vizitinių kortelių ir trys fotonuotraukos. Nedvejodama tą pačią dieną Kristina rastus daiktus atnešė į 2-ąjį policijos komisariatą. Kelių džentelmenas - muzikantas Konkurso "Kelių džentelmenas" nominantu tapo šiaulietis muzikantas Arijus Ivaškevičius. Būdamas drąsus ir neabejingas negerovėms kelyje, pernai jis kelis kartus sutramdė šiurkščius kelių eismo taisyklių pažeidėjus. A. Ivaškevičius, važiuodamas keliu Klaipėda-Palanga, pamatė priešpriešiais atvažiuojantį ir keistai keliu vinguriuojantį automobilį. Neliko abejonių, kad vairuotojas girtas. Vyras šį automobilį ėmė persekioti. Signalizavo, gestais reikalavo vairuotoją sustoti, tačiau bėglys nekreipė į tai dėmesio. Nuvažiavus kelis kilometrus, A. Ivaškevičiui savo automobiliu pavyko prie kelkraščio prispausti persekiojamą mašiną. Iš pažeidėjo tik jėga pavyko atimti automobilio raktelį. Pareigūnai A. Ivaškevičiaus sulaikytam vairuotojui nustatė sunkų girtumą. Už tai jam buvo atimta teisė vairuoti. Dar du kelių chuliganus A. Ivaškevičius tramdė ir rugpjūčio mėnesį. Medelyno mikrorajone jis pastebėjo motociklais labai greitai ir pavojingai važiuojančius vaikinus. Arijaus teigimu, jie tik per plauką pėsčiųjų perėjoje nepartrenkė mergaitės. Vyras nusekė paskui motociklininkus. Nuvažiavęs apie tris kilometrus, ties centrine turgaviete juos sulaikė ir perdavė policijai. Išaiškėjo, kad vienas chuliganų yra nepilnametis ir neturi teisės vairuoti. A. Ivaškevičius, pasiėmęs nominaciją, papasakojo ir dar apie vieną juokingą įvykį. Pastebėjęs vagystę vienoje parduotuvėje, jis ėmė sekti vagišių, o telefonu pasakojo policijos budėtojui, kur ilgapirštis eina. A. Ivaškevičiui pasirodė, kad vagis jį pastebėjo. Išsigandęs, kad yra demaskuotas, ir bandydamas suklaidinti vagišių A. Ivaškevičius telefonu pareigūnui garsiai pasakė: "Na, tai bučiuoju tave ir iki." Vėliau vagystės bylą tiriantys pareigūnai A. Ivaškevičiaus klausė: "Tai čia tu tas, kuris mūsų budėtoją bučiavo?"
- Augini vaiką - sėdėk namie?
-
Modesta JURGAITYTĖ "Vaikiškus vežimėlius prašome palikti prie durų. Ačiū už supratingumą", - toks užrašas, priklijuotas ant stiklinių durų, pasitinka užsukus į vieną baldais prekiaujančią parduotuvę Šiauliuose. Taip visoms mamytėms ir tėveliams mandagiai ir korektiškai pasakoma, kad šioje parduotuvėje tėvams su mažais vaikais ir jų "karietomis" nėra ką veikti. Mes mokomės toleruoti gėjus, lesbietes, transvestitus, o ar nėra diskriminuojama pagrindinė visuomenės ląstelė – šeima - ir didysis stebuklas - vaikas?
 | Gal mamas su vežimėliais mieste turėtų prižiūrėti policininkai? Rolando PARAFINAVIČIAUS ("L. T.") nuotr.
|
Seime vis kalbama apie gimstamumo skatinimą ir, rodos, situacija išties gerėja – priimamos vaikus auginantiems žmonėms palankios įstatymo pataisos, rengiamos šeimoms palankios programos. Tačiau verslininkai šiuos norus gali "atmušti". Augini vaiką - sėdėk namie ir "verslo daryti" jiems netrukdyk. Vaikų vežimėliams - ne! Nors neturiu vaikų, toks užrašas sukėlė šoką. Įsivaizduoju, kokį jį patiria su nepageidaujamu vežimėliu čia atvažiavusi mama ar tėtis. Dar keisčiau, kad ši parduotuvė prekiauja ne porceliano indais, o baldais, ir erdvės joje tikrai netrūksta. Parduotuvė yra trečiajame pastato, kuriame įsikūrę ir daugiau parduotuvių, aukšte. Į parduotuvę galima patekti ne tik užlipus laiptais, bet ir pakilus liftu, nes to reikalauja šiandienos statybos įstatymai, kad nebūtų diskriminuojami neįgalūs žmonės. Taigi čia patenka ir vaikus auginantys žmonės. Ir, matyt, su mažylių vežimėliais, kad jau toks užrašas ant durų atsirado. O čia jų laukia du keliai – palikti vežimėlį prie durų, pasiimti mažylį ant rankų ir tuomet apžiūrinėti baldus, arba palikti ir vežimėlį, ir mažylį, nes, tarkime, jis miega. Manau, nė vienas variantas rūpestingų tėvų netenkina. Valdžios skatinamam darbui – vaiko auginimui – pasiryžęs žmogus yra išstumtas iš visuomenės, kadangi jis "nepatogus" – su vaikišku vežimėliu. Kodėl neleidžiama tuo pačiu metu ir auginti vaiką, ir lankytis parduotuvėje? Tėvai turi užtikrinti vaiko saugumą Apie užrašą parduotuvėje papasakojus Šiaulių vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjui Jestifijui Solovjovui ir paklausus jo nuomonės, vyras akcentavo vieną dalyką – vaiko saugumą. "Vaikas turi būti apsaugotas, be priežiūros jo palikti negalima", - sako vaiko teisių apsaugos specialistas. Už tai, kad vaikas trumpai liks vienas, tėvai nebūtų nubausti, nes įstatymiškai nėra apibrėžta, kiek laiko vaikas gali būti vienas, tačiau jeigu kas nors nutiks? Vyras vardija, kas gali nutikti, jeigu vežimėlį mama ar tėtis paliks be priežiūros šalia parduotuvės. Pirmiausia, jeigu jis bus tuščias, jį gali pavogti. Jeigu vežimėlyje lieka ir vaikas – pavojų dar daugiau. Jį gali išgąsdinti, užgauti, smurtauti ar pagrobti. O tuomet jau prasidėtų didelės bėdos. Tad parduotuvė, rašydama tokį prašymą ant durų, turėtų užtikrinti šių vežimėlių ir vaikų saugumą. Klausiu, o kaip šioje situacijoje elgtis į parduotuvę norinčioms užeiti mamoms? J. Solovjovas sako, jog mamos pirmiausia turėtų atsižvelgti į vaiko interesus.  | Gal mamas su vežimėliais mieste turėtų prižiūrėti policininkai? Autorės nuotr.
|
Kvepia žmogaus teisių suvaržymu Lygių galimybių kontrolierė Aušrinė Burneikienė sako, kad tokį užrašą ant durų galima traktuoti kaip žmogaus teisių suvaržymą gauti tam tikras prekes ar paslaugas. Situacija panaši į diskriminaciją dėl šeiminės padėties, nes žmogus diskriminuojamas todėl, kad turi vaiką. Nors, pasak kontrolierės, norint nustatyti, ar šios teisės išties buvo pažeistos, reikėtų aiškintis visas aplinkybes. Tačiau, anot A. Burneikienės, pirmiausia reikėtų kalbėti apie elementarų žmoniškumą. Juk dabar stengiamasi, kad ne tik neįgaliems žmonėms, bet ir mamoms su vežimėliais būtų prieinamas visuomeninis transportas, būtų patogu važiuoti šaligatviu. Visuomeninės paskirties pastatuose, pavyzdžiui, bibliotekose, parduotuvėse, Statybų įstatymas jau numato vaiko ir motinos kambarius, kuriuose galima pamaitinti ar pervystyti kūdikį. Ir išties - tokie kambariai jau įrengti naujausiuose Šiaulių prekybos centruose. Paklausus, kaip lygių galimybių kontrolierė vertina tokį parduotuvės savininkų elgesį, moteris jį pavadina nekorektišku. "Taip daro žmonės, kurie mato tik savo verslą arba nenori suvokti kito žmogaus problemų", - mano A. Burneikienė. Ji sako, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą pasiekia skundai, kurie blogąja prasme šokiruoja. Esama atvejų, kai vyresnės moterys darbdavės tiesiog terorizuoja jaunesnes darbuotojas, kad šios nepastotų. Nuo tokių nusiskundimų kontrolierė sako šiurpstanti - negi šios moterys niekada neturėjo vaikų? O ką "svetingą" užrašą ant durų pamačiusiems tėveliams daryti? A. Burneikienės teigimu, jeigu jis užgauna tėvus ir varžo jų galimybes, jie gali kreiptis į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, kuri šį atvejį ims aiškintis. O labiausiai, moters nuomone, padėtų visuomenės nepakantumas tokiems reiškiniams. Jeigu žmonės nuolatos rodys savo nepasitenkinimą tokiais reiškiniais, jei apie tai bus kalbama, tai pamažu jie išnyks. Reikia kurti mamoms palankią aplinką Seimo narei, Vaiko ir motinos reikalų komisijos pirmininkei Rimai Baškienei užrašas ant parduotuvės durų taip pat sukėlė begalį nusistebėjimą - tokie užrašai atsiranda tuomet, kai bandoma inicijuoti, kad keistųsi požiūris į mamas, į besilaukiančias moteris. Seimo narė stebisi, kad parduotuvė ragina mamas palikti vežimėlius prie durų. Juk mamos nori vaikų nepaleisti iš akių, o parduotuvė jas skatina elgtis atvirkščiai. Seimo narė primena, kad kai kuriose šalyse tėvai baudžiami net už trumpalaikį vaikų palikimą. R. Baškienė mano, kad prekybininkai turėtų sudaryti sąlygas mamoms parduotuvėse jaustis gerai - greičiau apsipirkti ar, jeigu reikia, įrengti vietą vežimėliams pasistatyti. Mamos laukiamos turėtų jaustis visur. Anot Seimo narės, reikia daryti viską, kad motinystė būtų gerbiama ir vertinama, kad šeimos norėtų turėti vaikų, juos auginti būtų patogu, o ne elgtis priešingai. Mamas reikia tik skatinti, kad jos lieka namuose ir augina vaikus, bei sudaryti sąlygas visur joms jaustis gerai. R. Baškienė pasakoja, kad nevyriausybinės organizacijos neseniai inicijavo projektą, kuriuo siekiama keisti visuomenės požiūrį į motinystę. Pavyzdžiui, kad žmonės užleistų vietą eilėje laukiančiai nėščiajai. Moteris džiaugiasi, kad prekybininkai atsiliepė į šią iniciatyvą ir vienas Vilniaus prekybos centras vieną eilę prie kasų paskyrė nėščiosioms. R. Baškienės teigimu, jos vadovaujama Vaiko ir motinos reikalų komisija Seimui pateikė veiksmų planą šeimos politikos srityje. Ja numatomas ne tik pašalpų, bet ir atitinkamų paslaugų teikimas šeimoms, aplinkos pritaikymas, būsto problemų sprendiniai. Seimo narė džiaugiasi, kad atliktas tyrimas parodė, jog dauguma žmonių pasisako už santuoka grįstą šeimą, nors teisės akte numatoma pasirinkimo laisvė. Švietimo ir mokslo ministerija jau parengė pasirengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programą moksleiviams, kad šie nuo mokyklos pradėtų ruoštis šeimai. Šioje programoje bus kalbama apie lytinius santykius, lytiniu keliu plintančias ligas, vaiko užsimezgimą, jo augimą. Seimo narės nuomone, ši informacija padės išvengti kai kurių problemų, vaikai šeimą suvoks kaip vertybę, jaus didesnę atsakomybę. Šis dabar komitetuose svarstomas ir palankiai sutinkamas teisės aktas, R. Baškienės teigimu, finansinės gerovės neužtikrins, bet duos kryptį. Tikėkimės, kad tada jau niekam, auginančiam vaikutį, nebereikės perskaityti užrašo "Vaikiškus vežimėlius prašome palikti prie durų. Ačiū už supratingumą".
- E. Bartulis: "Sutuoktinius galima laiminti kasdien"
-
Gitana ZUBIENĖ "Nepaprastai džiaugiuosi šia švente, nepaprastai džiaugiuosi į ją susirinkusiais žmonėmis", - sakė vyskupas Eugenijus Bartulis apie praėjusį sekmadienį Šiaulių arenoje surengtą šeimų šventę. Nuo 2000-ųjų Šiaulių vyskupo iniciatyva rengiama šventė šiemet sukvietė rekordiškai daug dalyvių iš visos vyskupijos. Anot vyskupo, nors šventėje dalyvavo per penkis tūkstančius tikinčiųjų, norėjusių joje dalyvauti buvo daug daugiau.
 | Šeimų šventė, kokia rengiama Šiauliuose, - Lietuvoje vienintelė. Vyskupo nuomone, prie šventės organizavimo galėtų prisidėti ir miesto valdžia. "Manau, kad su meru šį klausimą būtų galima aptarti", - sakė jis. Autorės nuotr.
| | |  | Santuokas, šeimas ir vaikus palaiminęs vyskupas Eugenijus Bartulis kalbėjo, kad šeimos užduotis - ne tik pagimdyti kūdikį, bet ir užauginti jį dorą. Jaroslavo PROSCEVIČIAUS nuotr.
| | |  | Šv. Mišios Šiaulių arenoje buvo aukojamos pirmą kartą. Praėjusį sekmadienį šv. Mišių kitose vyskupijos bažnyčiose nebuvo. Tik ankstyvosios. Anot vyskupo, taip buvo sugalvota, kad visos parapijos tikintieji šv. Mišias galėtų išklausyti būdami kartu šeimų šventėje. Jaroslavo PROSCEVIČIAUS nuotr.
|
Šiemetės šventės šūkis - "Kurkime dangų žemėje". Šiaulių ganytojo Eugenijaus Bartulio aukojamose šv. Mišiose, beje, pirmą kartą surengtose Šiaulių arenoje, tikintieji meldėsi už šeimų tvirtybę, vaikų auklėjimą. Šv. Mišiose dalyvavo per 40 kunigų. Vienas svarbiausių šeimos šventės akcentų - susirinkusios poros buvo palaimintos vyskupo ir iškilmingoje aplinkoje, sakydamos priesaiką, galėjo atnaujinti santuokos įžadus. Šeimų šventę organizavo Šiaulių vyskupijos Šeimų centras. Ši įstaiga Šiauliuose veikia nuo pat Vyskupijos įsikūrimo - dešimt metų. Organizatoriams šventės metu talkino keliasdešimt savanorių - studentų ir moksleivių. "Šiauliai plius" pakalbino šio renginio sumanytoją ir globėją - Šiaulių vyskupą Eugenijų Bartulį. - Šventėje teko išgirsti ne vieną nuostabos šūksnį - žmonės sunkiai galėjo patikėti, kad visiems, norintiems dalyvauti, arenoje pritrūko vietų. "Turbūt net "Kelias į žvaigždes" mažiau dalyvių sulaukė", - girdėjau stebintis. O juk anksčiau šeimos šventės dalyviai sutilpdavo "Saulėje". - Netilpdavo ir "Saulėje". Tiesiog tada mažiau visiems kvietimų dalydavome - po dešimt, dvidešimt. Šiemet visoms parapijoms po kelis šimtus bilietų išdalijome. Vistiek buvo tokių, kurie dar po keletą šimtų prašė. Tik daugiau nebegalėjome duoti. - Kalbate apie bilietus. Ar renginys buvo mokamas? - Ne. Tiesiog bilietus dalijome dėl tvarkos. Kad žmonės žinotų, kur sėstis, ir kad patys orientuotumėmės, kiek iš viso tikinčiųjų dalyvaus. - Jūs esate šeimų šventės Šiauliuose iniciatorius ir globėjas. Kaip kilo mintis tokią šventę rengti? - Tiesiog kilo tokia idėja organizuoti renginį, kuriame galėtų susirinkti šeimos. Su šiauliečių šeimomis bendrauju nuo pat atvykimo į Šiaulius. Renkamės kokioje nors šeimoje kartą per mėnesį, kartu meldžiamės, skaitome Šventąjį Raštą, diskutuojame. Sutuoktiniai gauna namų užduotis, pavyzdžiui, vyras ir žmona turi rasti laiko per mėnesį bent valandą pasikalbėti vienas su kitu. Jie gali išsakyti priekaištus vienas kitam, išsiaiškinti, kas jiems patinka ar nepatinka. Šios užduoties tikslas - ne susibarti, o ieškoti būdų, kad šeimoje gyventi būtų gera. Juk dažnai bėgame, skubame ir neturime laiko vienas kitam. Ne visiems vienodai sekasi užduotis atlikti. Kai kas prisipažįsta, jog taip ir liko namų darbų neatlikę, taip ir neradę laiko vienas kitam. Bet šeimų bendruomenė po truputį tobulėja. Sutuoktiniai mokosi būti atviresni vienas kitam. Mokau juos, kad išsikalbėti reikia kasdien. Negalima nešioti užanty akmens, laukiant progos kada nors jį paleisti. Reikia nuolat ieškoti galimybės šeimoje kasdien gyventi gerai. Tada ir gyvenimas bus toks, koks šiemet buvo šeimų šventės šūkis - "Kurkime dangų žemėje". Kaip tik bendraujant su šeimomis ir kilo mintis, kad šeimų šventė mieste būtų labai mielas renginys, kuriame šeimos kartu ne tik šv. Mišiose pabūtų, bet ir galėtų santuokos sakramento įžadus atnaujinti. Tai būtų puiki proga kiekvienai šeimai atsinaujinti ir suvirpinti širdis. Pirmąją šventę surengėme 2000-aisiais. Šv. Mišios buvo aukojamos katedroje, po to visi eidavome į "Saulės" kino teatrą. Šiemet norėjome, kad šventėje dalyvautų daugiau žmonių. Norėjome, kad nereikėtų niekur vaikščioti - kad ir šv. Mišios, ir meninė programos dalis vyktų vienoje vietoje. Dėl to ir buvo pasirinkta Šiaulių arena. - Vienos neseniai atliktos apklausos duomenys rodo, kad dauguma lietuvių yra už santuoką, o ne gyvenimą susidėjus. Praėjusių metų Šiaulių miesto statistika skelbia, kad 2007-aisiais Šiauliuose susituokė 119 porų daugiau nei 2006-aisias. - Šaunuoliai lietuviai. Labai džiuginantys rezultatai. Būtinai juos paviešinkite, kad visi galėtų pasidžiaugti. - Vis populiaresni tampa santuokos atnaujinimo įžadai. Madinga laikoma bažnyčioje atnaujinti santuokos įžadus penkerių, dešimties ar dvidešimties metų bendro gyvenimo proga. - Pagal liturginius nuostatus bažnyčioje iškilmingai paminima 25 ir 50 metų bendro gyvenimo santuoka. Šių jubiliejų proga bažnyčioje yra specialios apeigos, kalbamos specialios maldos sutuoktiniams. Po šių apeigų sutuoktiniai gauna vadinamąjį jubiliejinį palaiminimą. Dešimties ar dvidešimties bendro gyvenimo metų proga, žinoma, galima ir šv. Mišias paaukoti, ir įžadus atnaujinti. Mes visada sutuoktinius galime laiminti kasdien. - Kas, jūsų nuomone, turi didžiausią įtaką šeimų gerovei? - Valstybė. Pavyzdžiui, V. Putinas per naujametę kalbą pasakė, kad toms šeimoms, kurios laukiasi antrojo vaiko, skirs 9000 dolerių premiją. O mūsų Lietuvoje kokios premijos numatytos? Valstybė turi sudaryti sąlygas šeimoms auginti vaikus. Jei už įvaikintą vaikutį valstybė moka 500 litų, o globos namuose jo globa valstybei atsieina daugiau nei tūkstančiu, nejau valstybė siekia, kad šeima, neišlaikanti savo vaikų, juos atiduotų į vaikų namus? Juk tai nesusipratimas. Reikia šį klausimą spręsti. Kol valstybė vaikų rėmimo klausimo neišspręs, tėvai nesiryš auginti daugiau vaikų šeimose. - Lietuvoje svarstoma galimybė uždrausti abortus. - Neįsivaizduoju, kokia motina galėtų norėti nužudyti savo vaiką. Gal anksčiau, kai žmonės nesuprato, ką reiškia abortas, jie lengviau tam ryždavosi. Dabar juk patys medikai, o ne kokios nors bobutės yra sukūrę filmų, kuriuose užfiksuota, kaip kūdikis motinos įsčiose reaguoja į instrumentus. išvydusios šiuos filmus moterys praregi. Sako, kad joms akys atsivėrė. Reikia tokius filmus rodyti ir rodyti, kad klausimų dėl abortų nekiltų. Žmonėms reikia aiškinti. Viena moteris pasakojo buvusi pritrenkta, kai pastojusi ir atėjusi pasitikrinti pas gydytoją pirmiausia išgirdo klausimą - tai gimdysite ar darysime abortą? Ar to pirmiausia reikia klausti nėščiosios? Pas mane moterys neretai ateina klausti patarimo, ką daryti - nori gimdyti, o vyras verčia daryti abortą. Antraip grasina skyrybomis. Vyrai žiaurūs - jiems rūpi visai kiti dalykai, o ne atsakomybė. Aš visada buvau ir būsiu prieš abortus. Pats esu užaugęs dešimties vaikų šeimoje, man šeimos prisiminimai labai brangūs. Mes visi lenkiame galvas prieš savo amžinatilsį mamytę. Ji nepaprastai gražiai aukojosi, visą savo meilę ir gyvenimą atiduodama vaikams. Lenkiuosi prieš ją.
- Gyventi be aistros alkoholiui
-
Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ Retas įsivaizduoja šventes be alkoholio, o kompanijose žmogus, atsisakantis išgerti bent šlakelį, atrodo įtartinas. Kaip bebūtų keista - visai neįtartinas, o su lengva šypsenėle priimamas po stalu griuvinėjantis ar vos liežuvį beapverčiantis prisigėręs kompanijos dalyvis. O juk alkoholizmas - viena XXI amžiaus ligų, pasiglemžiančių vis daugiau gyvybių. Kasmet nuo piktnaudžiavimo alkoholiu sukeltų ligų Lietuvoje miršta apie pusantro tūkstančio žmonių.
 | Daugelis tebemano, kad alkoholikas - tai susmirdęs, prie šiukšlių konteinerio besikuisiantis valkata - degradavęs, su mėlynėmis paakiuose. Anoniminiai alkoholikai pasakoja, kad priklausomų nuo alkoholio nemažai ir tarp normalių žmonių - turtingų, turinčių nuosavas įmones, prabangius namus. Rolando PARAFINAVIČIAUS ("L. T.") nuotr.
|
Anoniminiai alkoholikai sako, kad jie kaip niekas kitas žino, ką reiškia aistra alkoholiui, negalėjimas tesėti pažado sau ir artimiesiems mesti gerti. Alkoholikai, norėdami padėti sau ir kitiems sveikti nuo alkoholizmo, buriasi į anoniminių alkoholikų draugijas. Anoniminių alkoholikų būryje galima rasti įvairaus amžiaus, išsilavinimo, visuomeninės ir materialinės padėties žmonių, tačiau dažniausiai tai 26-50 metų žmonės. Vyresni arba nebeišgyvena - alkoholis juos į kapus nuvaro, arba pasveikti jau nebeturi motyvacijos - vaikai užaugę, dažnas šeimos nebeturi, o dėl savęs gyventi blaivų gyvenimą nemato prasmės. Svarbiausia - pripažinti, kad esi bejėgis prieš alkoholį Alkoholizmo pasekmės pasireiškia labai nevienodai - kai kurie į anoniminių alkoholikų grupę kreipiasi jau visiškai smukę, ne kartą kalėję ar gydyti priverstinio gydymo ligoninėse, tačiau yra nemaža dalis tokių, kurie dėl alkoholizmo neprarado darbo, nesuardė šeimos. Jiems nereikėjo peržengti ribos, kad suprastų, jog vieni patys nesugebės kontroliuoti potraukio alkoholiui ir, laimė, jie sustojo pačiu laiku. Visiškai nesvarbu, kiek laiko žmogus gali išbūti blaivas - metus, dešimt ar daugiau, užtenka paragauti tos pirmosios taurelės, ir visos pastangos nueina perniek, tu vėl atsiduri tame pačiame taške, kokiame buvai, arba netgi dar žemiau, - tvirtina anoniminiai alkoholikai, mielai sutikę pasidalyti savo patirtimi. "Pati pradžia - kaip ir visų, - pasakoja Miša. - Gyvenimas buvo pilnas linksmybių: išgėrus linksma į šokius eiti - naujos pažintys. Eini pas draugą - butelį nešiesi, jis pas tave ateina - irgi atsineša. Pabandyk ateiti tuščiomis - liksi nesuprastas. Vėliau - butelis darbe ir būtinai po darbo. Atsisakysi gerti, vadinasi, negerbi draugų. Kad galima gyventi kitaip, aš nesupratau. Kaskart organizmas reikalavo vis daugiau - duok ir duok. Užeidavo tokios ilgos gėrimo daugiadienės, jog nebeskirdavau, kada rytas, o kada vakaras. Manyje tūnojo priklausomybė alkoholiui, todėl liga greitai progresavo. Ėmiau blogai jaustis rytais, prasidėjo "pachmielai": galva skauda, burna džiūva... Kam kankintis, jeigu žinojau vieną gerą vaistą - išgėrus 100 gramų, man palengvėdavo ir vėl pasijusdavau "sveikas". Norėdavau liautis gerti, bet nebegalėdavau. Nusigėriau tiek, kad stovėjau prie parduotuvės ir "šaudžiau" kapeikas. "Parduotuvė - šiukšlių konteineris" - toks maršrutas tęsėsi tol, kol vienas mano pažįstamas parodė kelią, kuriuo einu jau 14 metų. Dabar turiu gausybę draugų, galybę pavyzdžių, gyvenu normalų gyvenimą ir jaučiuosi visaverčiu žmogumi. Ateiti pas anoniminius alkoholikus man nebuvo sunku, juk buvau išbandęs viską, tad nebeturėjau ką prarasti. Varyte čia niekas nieko neatvarė - nori eik, nori - ne, tačiau kai savomis ausimis išgirsti, jog žmogus 3, 5 ar 9 metus nebegeria alkoholio, pradedi tikėti, kad gyvenimas įmanomas ir be jo. Žinoma, buvo ir yra tokių, kurie ateina, išeina, vėl sugrįžta arba daugiau niekada nepasirodo. Svarbiausia sąlyga - pripažinti, kad esi bejėgis prieš alkoholį. Anoniminių alkoholikų dvylikos žingsnių programos dėka prašviesėjo mano protas, atsistatė pašlijusios organizmo funkcijos, pasijutau normaliu žmogumi, tokiu, kaip visi kiti. Anksčiau norėjau liautis gerti, bet nebegalėjau sustoti. Dabar galiu gerti, bet nebenoriu." Miša sako, jog šiandien visuomenė tolerantiška - tie, kurie jį pažįsta, susiėjimuose vietoj "čierkos" sulčių stiklinę padeda, o tie, kuriuos sutinka pirmąkart, sužinoję, jog jis atsisako net ir pirmos taurelės, nesiūlo jos įkyriai. "Gerbi - negerbi" tapo nebereikšminga. Šventes tarp savų, tokių kaip jis, švenčia savaip - be alkoholio, nes jeigu tai veikia kaip nuodai, tai kam jį vartoti? Palengvėja susitaikius su mintimi, kad gyvensi be alkoholio "Kol esi jaunas, negalvoji, jog alkoholizmas yra liga, - sako Marius. - Man alkoholikas - susmirdęs, stovintis prie konteinerio, degradavęs bedantis žmogus su mėlynėmis po akimis, kuris neturi nei darbo, nei šeimos, nes jeigu tai turi - jis dar ne alkoholikas. Kol čia neatėjau, nė nenumaniau, jog žmonės, turintys įmones, kelias mašinas ir visą materialinę gerovę, taip pat gali būti alkoholikai. Tai man buvo tarsi atradimas. Supratau, kad visų širdys vienodai jautrios. Visuomenė linkusi slėpti šią problemą, nes tai yra šeimos gėda. Policija apie tai irgi garsiai nekalba. Galvojama, jog taip ir turi būti - girtas vyras grįžęs namo turi mušti žmoną, o kaip kitaip? O darbdaviai? Jiems, nors ir rizikinga, tačiau labai patogu turėti tokį mėgstantį taurelę nekvalifikuotą darbininką, kuris sutinka dirbti šeštadieniais, sekmadieniais, švenčių dienomis, viršvalandžius darbo dienomis, kad ir nemokamai, nes jaučia kaltę, jog buvo nutvertas girtas darbo vietoje. Taip ir sukasi ratas - žmogus eina į bet kokius kompromisus, nes nenori prarasti darbo, o darbdavys - darbuotojo, dirbančio už dyką." Anoniminių alkoholikų grupę Marius lanko jau 7 metus. "Reikėjo mokytis išstumti iš savo širdies ir proto pyktį, kurį liedavau ant visų, pradedant Seimu ir baigiant kelininkais, nespėjusiais nuvalyti kelio, kad aš nepavirsčiau girtas grįždamas namo. Šiandien man labai gera gyventi, nes dvylikos žingsnių programos dėka viską pradėjau savyje dėlioti į lentynėles, pabudau dvasiškai. Nemanykit, kad čia tarsi laisvalaikio praleidimas. Tai - sudėtingas darbas. Ateiti, pasėdėti ir pažiūrėti neužtenka, reikia bendrauti: aš šneku - aš gyju, jie šneka - jie gyja. Tik būdamas blaivas gali priimti protingus sprendimus", - pasakoja vyras. "Čia ateiti buvo gėda, bet vienai labai sunku, jaučiausi bejėgė prieš alkoholį, bet turėjau didelį norą negerti, - mena savo pirmąjį blaivybės žingsnį ponia Vida. - Mane atlydėjo mano pažįstamas, kuris ir pasiūlė susipažinti su anoniminiais alkoholikais. Eidama galvojau: "Gal jis durnas, o jeigu kokį pažįstamą sutiksiu? Nors mirk iš gėdos!" Tačiau mane labai natūraliai priėmė, man patiko jų atviros širdys, sėdėjau ir klausiausi, kaip susirinkusieji keičiasi patirtimi ir džiaugiasi gyvenimu. Man buvo keista girdėti lyg ir savo istoriją - jie perėjo viską tą patį kaip ir aš! "Vadinasi, kelio atgal nebėra, priėjau ribą", - pagalvojau. Stebėjausi išgirdusi, kai vienas pašnekovų pasakė, jog nebegeria jau dvejus metus. Man tai atrodė neįmanoma. Mane jau buvo palikęs vyras, o ir vaikų labai gailėjausi, nors po kiekvieno užgėrimo grauždavo sąžinė: "Jėzau, kokia aš motina! Kokia gėda! Viskas, reikia sustoti." Bet mano geri norai tęsdavosi iki kitos taurelės. Ir pragertų pinigų beprotiškai būdavo gaila. Šiandien esu dėkinga programai, kad galiu gerai jaustis, nors iš pradžių šventėse, kai dauguma senų gerų draugų nesaikingai puotaudavo, jausdavausi tarsi kokia balta varna, nes kiekvienam ilgai tekdavo aiškintis, kodėl aš negeriu. "Vidute, gal bent šampano?" - vis paklausdavo. Pamenu, tuomet buvo jau dveji metai, kai gyvenau blaivybėje. Grįžtu namo ir galvoju: "Velnias, kokia aš nelaiminga! Net šampano negaliu išgerti." Tačiau greitai nustojau gailėtis savęs, nes jeigu aš esu ligonis, o mano pagrindinis vaistas - "nekelk tos pirmos", tai aš sąžiningai vartoju šį vaistą. Jeigu žmogui, sergančiam sunkia liga, kas nors pasakytų - nedaryk to ar ano, - jis, norėdamas pasveikti, būtinai laikytųsi duotų nurodymų, kaip sunku bebūtų. Žinoma, labai sunki to blaivaus gyvenimo pradžia - aplink pilna pagundų, tačiau kai susitaikai su mintimi, jog nebegersi alkoholio, visai nebaisu. Turiu daug draugų dar nuo mokyklos laikų, su kuriais kartu švenčiame įvairias šventes. Visi geria, linksminasi, o man linksmumo ir blaiviai užtenka. Šiandien nekyla noras pakelti tos lemtingos pirmos taurelės, kuri jau devynerius metus yra išnykusi iš mano meniu. Ir dėl to aš nejaučiu jokio diskomforto." Būtina pačiam norėti gyventi kitaip "Tai jau praeitis, ir aš jos negaliu visiškai pamiršti. Retkarčiais sugrįžtu į praeitį, kad rytojus būtų lengvesnis, - šypsosi Evaldas. - Neteko pažinti žmonių, kurie prieš čia ateidami būtų patys bandę kažkaip kitaip nustoti gerti. Pavargsti gerti, bet vis tiek vienas esi bejėgis prieš alkoholį. Žiūrėdamas į kitus ir klausydamasis jų išpažinties pamatai, kuo baigiasi užgėrimai, prisimeni save, todėl kitą sykį, kai man būna sunku ir kai aš užsinoriu išgerti, pagalvoju apie tai. Aišku, tai tik momentinė akimirka, kurios metu tu suklupsi arba ne, tačiau kai ji tave užklumpa, galima pasiskambinti tokiam pačiam draugui iš anoniminės alkoholikų grupės, išsikalbėti ir viskas palengvėja, atsistato į normalias vėžes." "Nupirkau žmonai butelį vyno, tai jau du mėnesius pasiskanaudama jį geria. O manęs net netraukia po tiek gerti, - sako Evaldas. - Šventėse jeigu kas pasiūlo išgerti, aš nekompleksuoju, pasakau, kad išgėręs pirmą taurelę nebetenku stabdžių, o jeigu ir toliau įkyriai siūlo išgerti, tuomet pasiūlau kartu su manimi pagerti mažiausiai 1-2 savaites. Įkyruoliai iškart atstoja." Anoniminiai alkoholikai - ne terapeutai ir ne narkologai, tačiau jie žino, ką reiškia aistra alkoholiui, pažadai sau ir kitiems mesti gerti ir negalėjimas tesėti pažadų. Vienintelis būdas, kaip jie gali padėti - jų asmeninis pavyzdys. Į anoniminių alkoholikų susirinkimus, kurių metu pasakojama, į ką jie pavirto girtuokliaudami, ką padarė, kad atsikratytų šio įpročio, ir kaip jie dabar gyvena, bet kada panorėję gali ateiti naujokai. Iš pradžių nebūtina kalbėti, galbūt kam nors reikia sulaukti tam tinkamos, jų manymu, akimirkos, kuri padėtų žengti pirmąjį žingsnį blaivybės link, tačiau jokie susirinkimai nepadės gyventi blaiviai, jeigu jūs patys to nenorėsite.
- Botanikos sodui - 10 metų
-
Ida SKRICKAITĖ Nors iš keturių Lietuvos botanikos sodų Šiaulių universiteto botanikos sodas jauniausias ir mažiausias plotu, tačiau turi kuo didžiuotis ir net pasiūlyti idėjų savo kolegoms. Plėtodamas mokslinę veiklą, sukaupęs per 3000 rūšių augalų kolekciją, bendradarbiaudamas su 150 kitų sodų ir rengdamas įvairiausius renginius, botanikos sodas visada atviras visuomenei.
 | ŠU botanikos sodo kolektyvą ir jo direktorę Astą Klimienę 10 metų jubiliejaus proga sveikino Vilniaus universiteto botanikos sodo kolektyvas. ŠU botanikos sodo archyvo nuotr.
|
Sulaukė garbingų svečių Dešimties metų jubiliejaus proga Šiaulių botanikos sodas sukvietė savo kolegas diskusijai apie Lietuvos universitetų botanikos sodų dabartį, misiją ir viziją. Į susitikimą atvyko atstovai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos universitetų botanikos sodų, viešėjo garbūs svečiai: VU profesorius Jonas Remigijus Naujalis, mokslų daktaras Zigmantas Gudžinskas iš Botanikos instituto bei Vida Motiekaitytė, buvusi ŠU botanikos sodo direktorė, dirbanti Mykolo Riomerio universitete. Sodui dėmesį parodė ir vietinės valdžios atstovai. Botanikos sodai Europoje pradėti kurti dar IV amžiuje prie vienuolynų. Juose buvo auginami vaistiniai bei prieskoniniai augalai. Dabar tokie sodai paplitę visame pasaulyje ir tarnauja ne tik mokslui ar švietimui, bet ir poilsiui. Šiaulių agrobiologinė stotis įsikūrė maždaug prieš pusę šimtmečio, o daktaro Kęstučio Vilkonio dėka buvo pavadinta Šiaulių universiteto botanikos sodu tik prieš dešimtmetį. Anksčiau stotyje studentai atlikdavo praktiką, ravėdami ridikėlius ir laistydami daržoves šiltnamiuose, dabar, anot botanikos sodo direktorės Astos Klimienės, viskas pasikeitė 180 laipsnių - auginami įvairiausių retų rūšių augalai, dirba keturi mokslo darbuotojai, atliekami moksliniai stebėjimai ir tyrimai, studentai kuria dekoratyvias kompozicijas, vyksta renginiai. Gyventojai - draugiški ir sąmoningi Per Žolinę, kai nebuvo prekiaujama alkoholiu, Botanikos sodą aplankė per 5000 lankytojų. Iš to direktorė sprendžia, kad žmonėms reikia tokių renginių. Planuodama kitų metų renginius, direktorė tikisi, kad Žolinė taps tradicine švente, juolab, kad puikią idėją pasigavo ir kitąmet įgyvendins Klaipėdos universiteto botanikos sodas, galimybę šventę surengti svarsto ir Kauno universiteto botanikos sodas. Nors kiti trys Lietuvos botanikos sodai lankymąsi juose yra apmokestinę, ŠU botanikos sodas net neplanuoja imti iš lankytojų pinigų. Sodo direktorė A. Klimienė džiaugiasi, kad miestiečiai yra labai sąmoningi - net po renginių nereikia rinkti šiukšlių, neištrypiamos gėlės. "Iš to, ką šiandien matome čia, ŠU botanikos sode, akivaizdu, kiek kūrybinės energijos buvo įdėta per šešerius metus, kai vadovavo prof. hb. dr. Vida Motiekaitytė. Tais metais sodas pasipildė ne tik naujais augalais, bet ir buvo pristatytas visuomenei, užmezgė ryšius su Lietuvos ir pasaulio sodais. Dabar sodui vadovaujanti doc. dr. Asta Klimienė puoselėja gyvuojančias tradicijas, skatina kolektyvo kūrybiškumą. Botanikos sodas yra vertingas ne tik moksliniu požiūriu, bet ir kultūriniu - jis svarbus visam Šiaulių regionui, žmonėms, kurie čia gyvena. Sode galima ne tik maloniai praleisti laiką, bet ir daug sužinoti, pamatyti nauja ir pasimokyti", - sakė profesorius J. R. Naujalis. Botanikos sodai vienijasi Zigmantas Gudžinskas, ne vieno mokslinio leidinio autorius, tyrinėjantis introdukuotus, tai yra iš kitur atvežtus augalus, kalbėjo apie teisinius dalykus, kaip išvengti bėdos, įvežant į Lietuvą kenksmingas augalų rūšis. Taip atsitiko su iš kontrolės išsprūdusiu Sosnovskio barščiu, kuris plinta milžinišku greičiu, užkariaudamas didžiulius plotus ir išstumdamas iš jų vietines augalų rūšis. Negana to, jis turi kenksmingų medžiagų, kurios alergizuoja žmogų. Be minėto barščio, mūsų šalyje savivaliauja dar trys įvežtinių augalų rūšys, yra kenksmingos kai kurių augalų rūšių sėklos. Vida Motiekaitytė kalbėjo apie botanikos sodus tarptautiniame kontekste. Anot jos, atskiri žemynų, regionų, valstybių botanikos sodai vienijasi, norėdami išsaugoti savo kraštų augalų genetinius išteklius. Pasaulio botanikos sodai yra numatę globalią augalų išsaugojimo strategiją. V. Motiekaitytė taip pat akcentavo, jog visiems šiems darbams nuveikti būtina turėti botanikos specialistų. Noras plėstis Planų sodo direktorė ir darbuotojai turi dešimčiai metų. Vieni - artimesni, kiti - tolimesni, tačiau reikalaujantys kūrybinės energijos, minties, polėkio, sveikatos, susitelkimo, geranoriškumo ir savarankiškumo. Viso to sau ir kolektyvui linkėjo direktorė Asta Klimienė. "Susitikimas tik patvirtino mūsų ketinimą įkurti Lietuvos floros skyrių, kuriame augtų įvairių šalies regionų augalai. Šį sumanymą ruošiamės įgyvendinti jau pavasarį remdamiesi magistriniu Jurgitos Tamutytės, gyvenančios ir dirbančios JAV, darbu. Floristiniu kampeliu mes išsiskirtume iš kitų sodų. Kitų botanikos sodų atstovai sako, kad "ant tuščios žemės" kurti kažką nauja yra lengviau", - sako A. Klimienė. Dabar botanikos sodas ruošiasi atstovauti Šiaulių universitetui gruodžio 6-8 dienomis vyksiančioje pramonės ir verslo parodoje "Šiauliai 2007".
|
 |
 |
 |
|
|
|