Dr. Egidijus Vareikis, LRS narys
Viena įdomiausių politologijos sričių – ateities prognozės. Žinoti, kas bus, svarbu visiems – ir politikams, ir verslo atstovams, galiausiai mums visiems. Į kokias vertybes orientuoti savo vaikus, kokiu tikslu taupyti pinigus?
Prieš 10-20 metų pasikeitus pasaulio tvarkai, ateities planuotojų buvo gerokai padaugėję. Amerikietis Francis Fukuyama pranašavo istorijos pabaigą – žlugus komunizmui, turėjo išnykti prielaidos karams ir nesantaika, įsigalėti liberali demokratija ir sveika konkurencija. Kitas amerikietis – Samuelis Huntingtonas - teigė, kad ateina civilizacijos karų laikas – krikščionybė susikaus su islamu, o Afrikos civilizacija priešinsis visoms kitoms. Zbigniewas Brezinskis civilizacijų santykių gerinimo bandė ieškoti moralinio atsinaujinimo sferoje, o nekuklus šio teksto autorius kalbėjo apie civilizacijų "dinozaurėjimą" – senėjimą ir nenorą atsinaujinti.
Dabar teigiama, kad istorija nesibaigė – demokratija netapo globaliu reiškiniu, civilizacijų karai neįvyko – tai viso labo organizuotas nusikalstamumas – terorizmas, o moralinis atsinaujinimas vos juda...
Kas gi iš tikro laukia mūsų, jau gerokai įsigyvenusių į XXI amžių? Vienas iš jo likimo pranašų - Thomas L. Friedmanas, 2005 metais išleidęs knygą "Pasaulis yra plokščias. Trumpa XXI amžiaus istorija". "Plokščiasis pasaulis" nėra aliuzija į kokį nors senovinį geografijos supratimą, veikiau į šachmatų ar kitų žaidimų lentą, kurios plokštuma pabrėžia neva susidariusias vienodas galimybes visiems žaidimo dalyviams.
Thomas Friedmanas teigia, kad dabar mažiausiai dešimt faktorių daro pasaulį tokį, kuriam jau nebesvarbu, kas buvo supervalstybės ir kas buvo trečiasis pasaulis, kas atrado Ameriką ir kas joje buvo atrasta, kas sukaupė resursus, o kas sukaupė sąskaitas banke.
Autoriui reikšmingas įvykis, pradėjęs XXI amžiaus istoriją, buvo Berlyno sienos griuvimas, suvienodinęs vadinamą Pirmąjį ir Antrąjį pasaulį, bei internetas, suvienodinęs mus visus savo komunikacijų galimybėmis, nes jos kokioje nors Afrikoje iš principo nesiskiria nuo galimybių Europoje. Dar vienas pasaulį "plokštinantis" faktorius – galimybė dirbti ir kurti visiškai nepriklausomai nuo geografijos, t. y. nuo darbo vietos. Veikiau protas ir kompiuterio greitis, o ne atstovavimas kokiam nors kontinentui ar šaliai lemia darbo kokybę. Kompiuterių tinklų vartotojai net nežino, kokioje šalyje, kokiame konkrečiai kompiuteryje atliekama viena ar kita techninė operacija. Prisipažinkime, kad daugelis mūsų net nenutuokia, kur stovis tas "Google" kompiuteris ir kas jį prižiūri, mums tai visiškai tas pats. Visi 6 mlrd. Žemės gyventojų tampa vienodi ne todėl, kad atsilikusieji pasiveja pirmaujančius, silpni prilygsta stipriems, bet todėl, kad XXI amžiaus galimybės yra visiškai vienodos.
Dominuoti indams ir kinams leis ir tai, kad XXI amžius bus ne pasaulinių karų, o tarpusavio priklausomybės amžius. Anot autoriaus, saugumą nulems tai, kad visi žmonės, skirtingos šalys tiesiog priklausys tai pačiai gamybos ir vartojimo grandinei, tam pačiam kompiuteriniam tinklui, kurio griauti niekas neturės jokio intereso. Galutinis pasaulio vaizdas teoriškai turėtų būti rasių bei tautų harmonija, kuriai, beje, visiškai netrukdo skirtingos pažiūros į Dievą, šeimą ir kitus "namų pomėgius".
Ne ką mažiau už Th. Friedmaną žinomas Nobelio premijos laureatas Josephas Stiglitzas pabrėžia, kad pasaulio "plokštėjimas" nėra toks absoliučiai vienareikšmis, ir jei jis "plokštėja" kai kuriose gyvenimo sferose, tai dar ne viskas. Yra sferų, kur vyksta net priešingi procesai. Mes nesame jau tokie globalūs, kaip manome - turime internetą su globaliomis galimybėmis, tačiau dažniausiai jį naudojame lokaliems poreikiams. Naujausių konfliktų sąrašas nepatvirtina, kad makdonaldai su makdonaldais nekariauja. Dar ir kaip. Transnacionalinės korporacijos nesustabdė nei konfliktų Balkanuose, nei kokio nors Rusijos ir Gruzijos karo. Žmonės savo gyvenime renkasi ne tik darbą - renkasi kitus žmones, gyvenimo (ne tik darbo) sąlygas. Geografija čia buvo ir yra svarbi, svarbi ir istorinė praeitis bei ekonominė dabartis. Galiausiai lieka galimybė ką nors išspręsti ir iš jėgos pozicijų.
O jeigu pasaulis ne "plokščias", tai koks? Richard Florida regis tais pačiais 2005 m. "Atlantic Montly" žurnale išspausdino straipsnį "Pasaulis yra "dygliuotas". Straipsnis, pilnas žemėlapių, įrodo, kad teorinis Th. Friedmano modelis yra fikcija. Pasaulis pilnas "kalnų ir klonių" – yra vietos, kur koncentruojasi, gyventojai, kur gimsta ir panaudojamos technines inovacijos, yra "daubų", kur niekas iš minėtų gėrybių neateina ir greit neateis. Tad pasaulis yra primenantis rutulį su aiškiai išsikišusiais progreso ir inovacijų "dygliais". Daugiausia jų Šiaurės Amerikoje ir Europoje, atskiri "styro" Azijoje, o Afrika – tikra "žemuma". Jei atskiros Amerikos valstijos būtų tikromis valstybėmis, jos sudarytų mažiausiai pusę aukštai išsivysčiusių valstybių sąrašo, tuo tarpu panašiai tiek Afrikos valstybių būtų toli nuo jo.
Galiausiai žmogus nėra racionalus, linkęs į konfliktus, kylančius ne iš ekonomikos racionalumo ar superkompiuterių galimybių. Kylančius veikiau iš širdies. Tad populiarusis Th. Friedmano modelis gali likti tik graži svajonė apie XXI amžiaus istoriją.
