Egidijus VAREIKIS, LRS narys
Minint Baltijos kelio sukaktį, nestigo ir Molotovo-Ribentropo pakto slaptųjų protokolų pasekmių analizės, netrūko gėdinimų ir piktinimosi parašus padėjusiais asmenimis bei jų atstovaujamomis valstybėmis. Tačiau mažai kas domėjosi ir domisi tuo, kas gi galėjo sumanyti tokį Europos padalinimą. Ar jis gimė diktatoriams galvose, ar minėtų protokolų sprendimą pašnabždėjo kokie nors ekspertai?
Europos padalijimo sumanytojų paieškos veda į geopolitikų stovyklą. Geopolitika - labai populiari diktatorių svajonėse - pateikia savąją Hitlerio ir Stalino sumanymo logiką.
Klasikinės geopolitikos požiūriu ir Vokietija, ir Rusija yra sausumos imperijos, kurios savo problemas sprendžia dalydamosi kaimynines teritorijas. Vienas įžymiausių XX amžiaus Vokietijos geopolitikų Karlas Haushoferis (1869-1946), įvardijamas pagrindiniu Hitlerio patarėju, savo tekstuose teigė, kad Vokietija – tai dinamiška sausumos valstybė, nesėkmingai "uždaryta" kaimyninių valstybių apsuptyje. Norint Vokietiją sustiprinti ar net norint vokiečiams valdyti pasaulį, reikia visų pirma sudaryti sąjungą su Rusija, kaip sausumos valstybe, antra - kariauti su Europos jūrinėmis valstybėmis, įskaitant Didžiąją Britaniją, ir įsitvirtinti Europoje. Vėliau turėtų vykti karas su JAV, o galiausiai, kai jau niekas netrukdys - karas ir su ta pačia Rusija. Ar kas nors gali paneigti, jog buvo ne taip? Molotovo-Ribentropo paktas – tai sandėris, leidęs Hitleriui "laisvai jaustis" kare su prancūzais ir britais. Didžiausia bėda buvo ta, kad nekantrus Hitleris pradėjo karą su Rusija, nebaigęs jo Vakaruose.
Tai dar ne viskas. Pasak minėto geopolitiko, vienos sausumos imperijos (pavyzdžiui, Vokietija) plinta metastazių principu - užima strategiškai svarbius taškus ir paverčia juos naujais ekspansijos centrais. Taip vokiečiai, užimdami Klaipėdą, skverbėsi į Baltijos regioną, panašiai elgėsi Silezijoje ir kitur. Kitos sausumos imperijos plinta bangos principu – žingsnis po žingsnio "praryja" kaimynines teritorijas. Būtent tokia yra Rusija. Jos plėtimosi logika - į visas puses nuo centro, į visas puses nuo vieno vandenyno iki kito.
Rusijos prigimtis rodo šios imperijos siekį turėti kuo trumpesnes sausumos sienas, savotiškai įtvirtinti trumpesnę gynybinę liniją prieš potencialius priešininkus. Tuo būdu, norint sužinoti, kur yra Rusijos imperinių interesų ribos, pakanka pasiimti Europos žemėlapį, pieštuką bei liniuotę ir pamatuoti atstumus "nuo jūros iki jūros".
Veikiai įsitikinsime, kad siauriausia vieta Vidurio Europoje yra tarp Rostoko buvusioje Rytų Vokietijoje ir Triesto Italijoje prie Adrijos - tik 860 km. Nubrėžę liniją per šiuos du taškus pamatysime, kad ji beveik idealiai sutampa su riba, atskyrusia Rytų ir Vakarų įtakos sferas šaltojo karo metu. Vokietija ir Austrija dalijasi pagal okupacines zonas, Rytų įtakos sferoje lieka Čekoslovakija, Vengrija ir Jugoslavija, Vakarų - Italija ir Šveicarija. Vadinasi, 1945 metais Rusija tuometės SSSR vardu turėjo vieną patogiausių sienų savo ekspansijos istorijoje. Toliau eiti Stalinui neužteko jėgų, mat sekanti patogi vieta sustoti buvo jau tik Pirėnai.
Toliau. Trumpiausias atstumas tarp Baltijos ir Juodosios jūrų, pasirodo, besanti linija, jungianti Karaliaučių su Odesa ir ganėtinai gerai sutampanti su buvusios SSSR vakarine siena. Tie 1180 km - antroji Rusijos imperijos linija, Maskvos ideologų laikyta savąja teritorija. Geopolitiniu aspektu Rusijos dalimi laikytina ir Suomija (kai kurie rusų politikai šitaip ir mano). Siauriausia vieta Skandinavijoje gerai sutampa su dabartine Suomijos ir Švedijos, o praeityje - su Rusijos imperijos ir Švedijos karalystės siena.
Eidami toliau įsitikinsime, kad linija tarp Sankt Peterburgo ir Rostovo prie Dono (1500 km) gerai atskiria Rusiją ne tik nuo Baltijos valstybių, bet ir nuo Baltarusijos ir Ukrainos. Gal tai trečioji Rusijos "gynybinė" linija?
Reikia pastebėti, kad ne visur pasaulyje liniuotė ir pieštukas padeda lengvai nustatyti šalių sienas ir įtakos sferas. Būtina pastebėti, kad nuo Atlanto kranto iki Uralo, nuo Skandinavijos iki Alpių bei Karpatų yra lyguma, nesudaranti jokių didesnių gamtinių kliūčių ir natūralių sienų. Sienų nustatymas ir kitimas yra politinių ar karinių veiksmų rezultatas.
Kiekvienas nukrypimas nuo minėtų trumpųjų sienų Rusijai tampa imperinės strategijos problema. Žvelgdami į Europos ir buvusios SSSR žemėlapius veikiai pamatysime, kad viena iš tų nepatogiųjų sienų yra tarp Suomijos ir Rusijos. Dabar, kai Suomija jau tapo Europos Sąjungos nare, vargu ar Rusija į ją kėsinsis, tačiau sausumos imperijai, neatsisakiusiai savų imperinių ambicijų, tai visada bus problema.
Kita "nepatogi" Rusijai siena atsirado, kai Baltarusija ir Ukraina liko Rusijos interesų sferoje, o Baltijos šalys tapo nepriklausomos. Rytinės mūsų sienos su Rusija ir Baltarusija dabar yra panašios į tą, kuri yra tarp Rusijos ir Suomijos. Rusijos interesas yra ją "patrumpinti".
Akylesnis žemėlapio skaitytojas pastebės dar keletą įdomių linijų. Linija Ryga-Odesa yra ne ką ilgesnė už liniją Karaliaučius-Odesa - tik 1260 km. Žinia, jog Molotovo-Ribentropo paktas 1939 metais Latviją ir Estiją paliko SSSR interesų sferoje. Beveik pagal Rygos-Odesos liniją. Beje, po Pirmojo pasaulinio karo riba, skirianti dviejų sausumos imperijų - Vokietijos ir Rusijos - interesų sferas ėjo Dauguvos upe. Štai kur pakto genezė ir esmė.
Na, o pabaigoje verta prisiminti, kad Karlas Haushoferis, netekęs Hitlero palankumo, nukeliavo į koncentracijos stovyklą, o 1946 metais baigė gyvenimą savižudybe. K. Haushoferio sūnui Albrechtui buvo įvykdyta mirties bausmė už dalyvavimą vadinamajame liepos 20-osios sąmoksle prieš Hitlerį.
Štai kokie istorijos ir politikos paradoksai.
