Egidijus VAREIKIS, LRS narys
Apie Kiniją sunku kalbėti be emocijų. Tad su emocijomis ir kalbame. Vieną dieną laikraščiuose gali paskaityti apie "bloguosius" mūsų demokratus, kurie vis prisimena Tibetą ar Taivanį ir tuo neva trukdo geriems mūsų santykiams su didžiąja gerąja Kinija, vienintele pasaulyje galinčia apipilti pigiomis geromis prekėmis bei atnešti laimę į krizės nustekentą Lietuvą. Kitą dieną ta pati žiniasklaida jau lieja krokodilo ašaras dėl kinų prekeivių, steigiančių vis daugiau krautuvėlių bei restoranėlių, konkuruojančių su mūsiškiais.
Neseniai matėme Kinijos Liaudies Respublikos 60-mečio minėjimą. Vieniems jis pasirodė kaip į neviltį varanti sovietinių laikų "pokazucha", kitiems - pavyzdys šalies, kuriai nebaisios krizės ir ekonominės negandos. Vieni su pagarbia baime žvelgia į augančią ekonominę galią, kiti tiesiog aikčioja iš susižavėjimo, matydami šalies pasiekimus, treti desperatiškai reikalauja žmogaus teisių.
Kaip suprasti Kiniją ir jos politiką – nenuobodžiai, bet ir nebanaliai?
Daugelis politikos ekspertų sutinka, kad yra daug bendro tarp dabartinės bei buvusios Rusijos ir Kinijos. Viena ir kita dabar yra šalys, turinčios vadinamojo Trečiojo pasaulio šalių bruožų, tačiau turinčios daug ambicijų gauti supervalstybių statusą.
Abi šalys remia ir keistą, tačiau vis populiarėjančią alternatyvią pasaulio tvarką. Svarbiausias pastarųjų metų Kinijos politikos bruožas – gyventi be politikos. Šalies "arkliukas" – tai kalbos apie prekių mainus, gamybos augimą ir vertingus sandorius. Net užuominas apie kokias nors vertybes kinų politikos elitas nustelbia "pragmatiškais" pamąstymais, kad gerovei sukurti reikalingi fabrikai, o ne politinės partijos ar žodžio bei susirinkimų laisvė. Didžiausia vertybė ir didžiausia teisė yra leisti žmonėms dirbti ir užsidirbti, išbristi iš skurdo ir fiziškai padoriai gyventi. Kaip bepradėtum pokalbį su Kinijos atstovais, vis tiek neišvengsi skaičių ir faktų apie šalies ekonominį augimą, globalią prekybinę perspektyvą ir poreikį žvelgti į pasaulį taikiai, draugiškai "ekonomiškai". Juk tai neva svarbiausias visų žmonių interesas.
Kaip ir buvusi SSSR, Kinija plečia gamybą, pasinaudodama pigia darbo jėga, netaupydama resursų ir neatsižvelgdama į ekologijos reikalavimus. Beje, jau sakiau, leidžia užsidirbti. Tačiau, skirtingai nuo buvusios sovietų valstybės, gamyba skiriama daugiausia eksportui, galią įtvirtinti siekiama ne tiek karine jėga (nors jos galimybės neignoruojamos), kiek padarant pasaulį savotiškai priklausomą nuo Kinijos prekių. Kinija pabrėžia, kad ir Taivanio klausimus galima išspręsti juos "depolitizavus". Argi ne taip buvo Sovietų Sąjungoje, be perstojo įrodinėjančioje, kad šalis tik auga ir klesti, nori tik taikos, o jos gyventojai su neišsenkamu optimizmu žiūri į ateitį. Tai ir matėme šešiasdešimtmečio parade...
Apžvalgininkai randa ir daugiau panašumų. Žvelgdami į senas raudonas vėliavas ir jaunus veidus tribūnose, istorikai bei politologai įžiūri bent tris skirtingas Kinijos politikų kartas, kurios savaip atkartoja marksizmo-leninizmo kūrimą, augimą ir galbūt nelinksmą ateitį.
Pirmajai kartai galima priskirti Kinijos kūrėjus ir diktatūros įtvirtintojus. Tai savotiška Lenino, Stalino ir gal Chruščiovo tipo karta. Valstybės kūrėjų ratelis gimė dar XIX amžiuje ir paliko šį pasaulį praėjusio amžiaus septintajame bei aštuntajame dešimtmečiais. Mao Tse Tungas, Džo En Lajus, Ču Tče sukūrė valstybę, armiją ir ideologiją, vykdė kultūrinę revoliuciją, pavergė tibetiečius ir galiausiai susipyko su sovietais. "Senukų" generacija "pagimdė" ir tam tikrų reformų įkvėpėjus, kurių tipiškiausi atstovai – Hua Go fenas, Hu Jao Bangas bei legendinis Deng Siao Pinas. Jie savo patarimais leido sukurti Kiniją, absoliučiai diktatorišką saviems piliečiams, tačiau meiliai besišypsančią kapitalistams.
Tuomet atėjo vadinamoji "raudonųjų menedžerių" karta, gimusi pirmaisiais XX amžiaus dešimtmečiais. Džao Dzi Jangas, Zian Ze Minis bei jų pasekėjai, pvz., Hu Čin Tao, įtvirtino nūdienos politiką be politikos – prekiaukime ir pigiai parduokime, prekėmis "užkimšime" demokratijos ir žmogaus teisių stygių. Ir beveik pavyko - geriau nei sovietiniams reformatoriams, veikiai tapusiems savų reformų aukomis.
Kas toliau? Dabar kalbama apie trečiąją Kinijos Liaudies Respublikos dinastiją – "raudonuosius princus", kurie bus nebe industrinės, o postindustrinės informacinės visuomenės Kinijos valdovai. Bene pirmasis – Khi Džin Pinas, dabartinis viceprezidentas, tačiau Wang Ki Čangas - vicepremjeras ir kiti.
"Raudonieji princai" įtikinėja, kad Šaltojo karo pabaiga galbūt nebūtinai buvo teisinga. Juk Europa ir Šiaurės Amerika pralaimi konkurenciją su Kinija Trečiajame pasaulyje. Pralaimi todėl, kad kol kalba apie demokratiją ir rinkimus, Kinija siūlo sandėrius be jokio politinio fono, moka grynais ir niekuo neįpareigoja. Panašiai siūlo elgtis Rusija, kai kurios Lotynų Amerikos ir Azijos šalys, įskaitant odiozinius Venesuelos ar Kubos režimus. Kol mes verkiame, kad nemoralu mainyti naftą į ginklus Darfūro galvažudžiams ar leisti užsidirbti subsacharinės Afrikos juodaodžiams, galutinai sugriaunant savo ekosistemą, galvažudžiai lobsta, kažkas užsidirba lengvai ir be jokių ekologinių įsipareigojimų. "Princams" galima. Jeigu taip, tai sutarkime, kad su kinų politikais nebekalbėsime apie Taivanį, Tibetą, politinius kalinius.
O kuo čia dėta olimpiada? Olimpiadas daugiausia rengė demokratinės valstybės. Rengė sėkmingai. Autoritarinių režimų buvo keletas. Likimas jiems buvo negailestingas.
1936 metais olimpines žaidynes su didele pompastika rengė Vokietija. Ir gerai surengė, pademonstravusi ne tik savo sporto, bet ir savos valstybės galią. Nepraėjus nė dešimtmečiui šios valstybės jau nebebuvo. 1980 olimpine sostine tapo Maskva, kuri taip pat nepašykštėjo lėšų didybei rodyti ir gniaužė bet kokias mintis apie žmogaus teises. Kas įvyko po dešimtmečio, žinome. Galime prisiminti ir žiemos olimpiadą Sarajeve 1984-aisiais. Sarajevas tuomet buvo taiki ramios Jugoslavijos provincija, tačiau nė dešimtmečiui nepraėjus paskendo kruviname kare... Kinija ėmėsi olimpiados pernai taip pat ne vien dėl sporto, bet ir dėl savo valstybės didybės. Kas bus po dešimtmečio? Nejaugi kaip SSSR?
