Egi­di­jus VA­REI­KIS, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo na­rys

Šian­dien vi­siems ádo­mu pa­ly­gin­ti pa­sau­lio vals­ty­biø pra­gy­ve­ni­mo ly­gá, inf­lia­ci­jà, ko­rup­ci­jà ir pa­na­šiai. Ta­da leng­viau su­pras­ti, ko­kie esa­me – ge­res­ni, blo­ges­ni, dau­giau ar ma­þiau pa­na­šûs á kai­my­nus ir to­li­mus kraš­tus. Praei­tà sa­vai­tæ „The Eco­no­mist“ pa­skel­bë dar vie­nà ádo­mø pa­sau­lio ša­liø rei­tin­gà – kiek kas val­go më­sos ir jos pro­duk­tø. Sta­tis­ti­ka api­ma 177 pa­sau­lio ša­lis, tai­gi be­veik vi­sà pa­sau­lá.

Ty­ri­mà at­li­ko Jung­ti­niø Tau­tø Þe­mës ûkio ir mais­to or­ga­ni­za­ci­ja. Tai ádo­mu ne šiaip sau, nes ga­li pa­šnibþ­dë­ti spren­di­mus þe­mës ûkiui, mais­to pra­mo­nei, svei­ka­tos ap­sau­gai, ga­liau­siai – uþ­sie­nio po­li­ti­kai, nes pre­ky­ba mais­to pro­duk­tais ir jø þa­lia­va yra svar­bi uþ­sie­nio pre­ky­bos kom­po­nen­të. Ar tik­rai më­së­dþiai mai­ti­na­si ne­svei­kai – val­gan­tys më­sà gy­ve­na trum­piau? Ar tik­rai þmo­gus at­si­ra­do iš be­þdþio­nës ve­ge­ta­rës?

 Paþ­vel­gus á ty­ri­mo re­zul­ta­tus ga­li­ma teig­ti, kad ve­ge­ta­rai pra­lai­mi – þmo­nës nie­kaip ne­ga­li ap­siei­ti be më­sos, më­sos val­gy­to­jø ne­su­lai­ko­mai dau­gë­ja. Prieš pen­kias­de­šimt me­tø su­val­gy­da­vo­me 70 mln. to­nø më­sos per me­tus, 2007 me­tais (tø me­tø duo­me­nys ir skel­bia­mi) – be­veik ke­tu­ris kar­tus dau­giau. Aiš­ku, ir þmo­niø pa­dau­gë­jo, bet ne ke­tu­ris kar­tus.

Tai pat skai­èiuo­jant ga­li­ma pa­tir­ti, kad sta­tis­ti­nis Ho­mo sa­piens 1961 me­tais su­val­gy­da­vo 22 kg më­sos per me­tus, o štai mi­në­tais 2007-ai­siais – jau be­veik 40. Prieš pen­kias­de­šimt me­tø tai bû­tø bu­væs deš­re­lës dy­dþio më­sos ga­ba­lë­lis per die­nà, šian­dien – jau be­veik dvi deš­re­lës.

Pa­si­kei­të ir sko­nis. Prieš pu­sæ am­þiaus jau­tie­na ir ver­šie­na su­da­rë apie 40 pro­c. më­sos, da­bar jai ten­ka tik 23 pro­c. Daþ­niau­siai pa­si­ren­ka­mas gy­vû­nas val­gy­ti – kiau­lë, su­da­ran­ti dau­giau kaip treè­da­lá su­val­go­mos më­sos. Kiau­lë ne­nu­ga­li­ma. Ke­lias­de­šimt tûks­tan­èiø kiau­liø kas­dien virs­ta mû­sø mais­tu – nuo au­sø prie alaus iki ámant­riai pa­ruoš­tø kum­piø. Pra­mo­ni­në paukš­ti­nin­kys­të ir svei­ko mais­to pro­pa­gan­da ski­na ke­lià paukš­tie­nai – jos su­var­to­ji­mas išau­go nuo 12 iki 31 pro­c.

Kas gi tie di­dþiau­si pa­sau­lio më­së­dþiai? Nors spar­èiau­siai au­gan­tis më­sos var­to­to­jø re­gio­nas yra Ki­ni­ja, vis dël­to di­dþiau­si më­së­dþiai te­bë­ra Eu­ro­po­je. Pa­gal bend­rà më­sos su­var­to­ji­mà pa­sau­ly­je, skai­èiuo­jant vie­nam gy­ven­to­jui, pir­mau­ja Liuk­sem­bur­gas. Ma­tyt, „ham­bur­ge­rius“ teks per­va­din­ti „liuk­sem­bur­ge­riais“. Sta­tis­ti­nis biur­ge­ris èia su­val­go më­sos be­veik ke­tu­ris­kart dau­giau uþ pa­sau­lio vi­dur­ká. Liuk­sem­bur­gie­èiai yra ant­ri pa­sau­ly­je pa­gal jau­tie­nos su­var­to­ji­mà, nu­si­leis­da­mi tik ar­gen­ti­nie­èiams. Pas­ta­rie­ji yra vie­ni di­dþiau­siø pa­sau­ly­je jau­tie­nos tie­kë­jø. Ma­tyt, su­val­go tai, ko ne­pa­vyks­ta par­duo­ti.

Di­dþiau­siø pa­sau­lio më­sos val­gy­to­jø pen­ke­tà, be liuk­sem­bur­gie­èiø, su­da­ro ame­ri­kie­èiai, aust­ra­lai, nau­ja­ze­lan­die­èiai ir is­pa­nai. Di­dþiau­si kiau­lie­nos fa­nai – aust­rai. Sta­tis­ti­nis aust­ras per me­tus pa­siun­èia á sa­vo skran­dá 66 kg kiau­lie­nos, nu­kon­ku­ruo­damas ser­bus, is­pa­nus ir vo­kie­èius. Be­je, di­dþiau­si aviø ir oþ­kø val­gy­to­jai yra mon­go­lai, o paukš­tie­na mie­liau­sia Ka­ri­bø ba­sei­no ir Per­sø álan­kos ša­lims.

Len­te­lës apa­èio­je – In­di­ja, Bang­la­de­šas ir Af­ri­kos ša­lys. Sta­tis­ti­nis kar­viø gar­bin­to­jas per me­tus te­su­val­go šiek tiek dau­giau nei 3 kg më­sy­tës.

Ne­nus­te­bin­siu pa­sa­ky­da­mas, kad lie­tu­viai yra vi­sai ne­blo­gi më­së­dþiai – esa­me 36-ti pa­sau­ly­je. Lie­tu­vis per me­tus su­val­go 77 kg më­sos, t. y. dvi­gu­bai dau­giau nei pa­sau­lio vi­dur­kis. Kiau­lë ir Lie­tu­vo­je ne­nu­ga­li­ma. Lie­tu­viui ten­ka 44 kg kiau­lie­nos per me­tus, t. y. tri­gu­bai dau­giau nei pa­sau­lio vi­dur­kis, nors nuo pir­mau­jan­èiø šio­je sri­ty­je aust­rø at­si­lie­ka­me treè­da­liu.

Daþ­nai verkš­le­na­me, kad gy­ve­na­me blo­giau uþ kai­my­nus. Pra­dþiu­gin­siu. Pa­gal më­sos su­val­gy­mà kai­my­nus len­kia­me. Len­kai sà­ra­še yra 38-ti, bal­ta­ru­siai – 43-ti, lat­viai – 55-ti, ru­sai – 56-ti. Ne­men­ka pa­guo­da.

Ka­dan­gi šven­èia­me na­rys­tës Eu­ro­pos Sà­jun­go­je me­ti­nes ir mi­ni­me vi­so­kiø pa­vi­da­lø Eu­ro­pos die­nas, ver­ta pa­ste­bë­ti, kad Eu­ro­pos Sà­jun­gos ša­lys yra gar­bin­gos më­sos val­gy­to­jos. Ma­þiau­siai Eu­ro­pos Sà­jun­go­je më­sos val­gan­èios ša­lys – Es­ti­ja ir Slo­va­ki­ja – uþi­ma ati­tin­ka­mai 59 ir 60 vie­tas, tad vi­sa ES yra pir­ma­me pa­sau­lio treè­da­ly­je. Në vie­nos ES ša­lies në­ra tarp ša­liø ve­ge­ta­riø. Pa­na­ši si­tua­ci­ja ir NA­TO, ten tik Tur­ki­ja – išim­tis.

Ana­li­zuo­jant skai­èius, ga­li­ma priei­ti iš­va­dà, kad më­sos var­to­ji­mas svei­ka­tai tik­rai ne­ken­kia, svei­ka­tà, ma­tyt, uþ­tik­ri­na ne më­sos ar dar­þo­viø kie­kis, o ge­rai ar blo­gai or­ga­ni­zuo­ta svei­ka­tos ap­sau­ga. Më­sos dau­giau­sia val­go tur­tin­ges­nës bend­ruo­me­nës, ma­tyt, ga­lin­èios sau leis­ti ávai­res­ná mais­tà. Tad, kaip be­bû­tø liûd­na, ten­ka kons­ta­tuo­ti, kad kuo sto­res­në pi­ni­gi­në, tuo ir më­sy­tës la­biau no­ri­si. O jei pi­ni­gø në­ra, vien oru ir dar­þo­vë­mis svei­kas ne­bû­si.

Egi­di­jus VA­REI­KIS, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo na­rys

Bu­vo kaþ­ka­da to­kia po­li­to­lo­gi­jos at­mai­na so­vie­to­lo­gi­ja. Ji ty­ri­në­jo so­vie­ti­nës sis­te­mos rai­dà ir pro­gno­za­vo jos atei­tá. Ga­liau­siai so­vie­to­lo­gi­ja to­ta­liai su­si­komp­ro­mi­ta­vo, nes ne­nu­ma­të to, kas ávy­ko – SSSR ir vi­sos sis­te­mos þlu­gi­mo, atë­ju­sio iš „gel­miø“, iš so­vie­ti­nës sis­te­mos þmo­niø pa­nie­kos jai.

Da­bar at­ro­do, kad so­vie­to­lo­gai ga­li ras­ti nau­jo dar­bo. Tai Ki­ni­ja. Ši ša­lis pa­sau­liui tam­pa vis svar­bes­ne pla­taus var­to­ji­mo pre­kiø ga­min­to­ja, jos „vi­daus rei­ka­lai“, tam­pa ne ma­þiau svar­bûs nei kaþ­ka­da so­vie­ti­niai. O šio­mis die­no­mis pa­si­ro­dæ gan­dai apie per­vers­mà Pe­ki­ne yra aki­vaiz­dus reiš­ki­nys, ku­rá da­bar­ti­niams si­no­lo­gams rei­kia iš­tir­ti... Sup­ran­ta­ma, kad gan­dai pa­neig­ti, nes to­kio­se ša­ly­se kaip Ki­ni­ja ar SSSR per­vers­mø ne­tu­rë­tø bû­ti pa­gal san­tvar­kos api­brë­þi­mà. Þi­nia, gy­ve­ni­mas daþ­nai pa­ro­do, kad api­brë­þi­mai yra ne­tei­sin­gi.

XXI am­þius, tie­sa sa­kant, tu­ri sa­vo spe­ci­fi­kà. Gan­dai da­bar grei­èiau­siai plin­ta in­ter­ne­tu, ku­ria­me jau sun­ku su­si­gau­dy­ti, kur tei­sy­bë, o kur tik nuo­mo­në apie jà. Ka­dan­gi Ki­ni­jos val­dþia uþ­blo­ka­vo ke­lias de­šim­tis in­ter­ne­to sve­tai­niø, nu­bau­dë dvie­jø so­cia­li­niø tink­lø ad­mi­nist­ra­to­rius ir net su­lai­kë ke­le­tà ak­ty­viø in­ter­ne­to „blo­ge­riø“, jos val­dþios struk­tû­ro­se kaþ­kas nea­be­jo­ti­nai ávy­ko. Pe­ki­ne ne­va bu­vo gir­dë­ti šû­viai, lai­ki­nai uþ­da­ry­tas oro uos­tas (for­ma­liai ant­ra­sis pa­gal dy­dá pa­sau­ly­je) ir uþ­draus­tas áva­þia­vi­mas á gat­væ, ve­dan­èià á Tia­nan­me­nio aikš­tæ,  ku­rio­je yra svar­bûs vy­riau­sy­bës pa­sta­tai. Nuo 1989 m. Tia­nan­me­nio pro­tes­tø nie­ko pa­na­šaus në­ra bu­væ.

Ta­èiau šio­je is­to­ri­jo­je në­ra nie­ko iki ga­lo pa­tik­rin­ta, to­dël ávy­kiø mo­zai­kà teks dë­lio­ti iš gan­dø. Toks tad šian­dien ne­nuo­bo­dþio­sios po­li­ti­kos pa­vyz­dë­lis.

Svar­biau­sias gan­das tas, kad Ki­ni­jo­je ga­lë­jo bû­ti më­gi­na­ma ávyk­dy­ti vals­ty­bës per­vers­mà. Per­vers­mi­nin­kai, jei gan­dai ne­me­luo­ja, yra Ki­ni­jos val­dþios no­menk­la­tû­ros na­rio Bo Xi­lai ša­li­nin­kai.

Gan­dai by­lo­ja, kad mi­në­tas Bo Xi­lai prieš po­rà sa­vai­èiø bu­vo nu­ša­lin­tas nuo re­gio­no gu­ber­na­to­riaus pa­rei­gø. Jis – po­pu­lia­rus po­li­ti­kas, gar­së­jan­tis sa­vo kai­ruo­liš­kai po­pu­lis­tiš­kais pa­si­sa­ky­mais, su mei­le pri­si­me­nan­tis il­ga­me­tá kom­par­ti­jos dik­ta­to­riø Mao Tze Dun­gà ir jo „kul­tû­ri­næ re­vo­liu­ci­jà“. Ke­le­tà me­tø Bo Xi­lai ëjo ko­mer­ci­jos mi­nist­ro pa­rei­gas. Si­no­lo­gi­jos spe­cia­lis­tai Sin­ga­pû­re tei­gia, kad tai ne­kas­die­nis reiš­ki­nys. Anot gan­dø, Bo bu­vo „paau­ko­tas“, sau­gant par­ti­jos vie­ny­bæ, tiks­liau, jis ne­be­ti­ko har­mo­nin­gos par­ti­jos po­li­ti­kos vaiz­de­liui... Sa­ko­ma, jog pre­zi­den­tas Hu Jin­tao ir bu­væs pre­zi­den­tas Jiang Ze­min‘is (yra net gan­dø, kad jis mi­rë) su­ta­rë, kad rei­kia paau­ko­ti Bo, truk­dan­tá nau­jai „ke­pa­mam“ ša­lies ly­de­riui Xi Jin­ping‘ui. Pi­kan­tiš­ka šio­je is­to­ri­jo­je ir tai, kad Bo pri­klau­së va­di­na­ma­jam „ku­ni­gaikš­tu­kø“ kla­nui, ku­rá su­da­ro bu­vu­siø par­ti­jos ve­te­ra­nø vai­kai ir vai­kai­èiai, o Bo kaip tik toks. Gan­dai tvir­ti­na, kad „ku­ni­gaikš­tu­kai“ yra ne­lie­èia­mi – aukš­èiau­siø po­stø neu­þi­ma, ta­èiau iš no­menk­la­tû­ros nie­kad neišk­ren­ta.

Lyg ty­èia, lyg ne­ty­èia praei­tà sa­vai­tæ sun­kià ava­ri­jà pa­ty­rë Bo Xi­lai sû­nus Gua­gua, pui­ka­væ­sis rau­do­nu „Fe­ra­riu“. Sklin­da gan­dai, kad jis ga­lë­jo net þû­ti. Taip pat sa­ko­ma, kad ava­ri­jo­je sun­kiai su­þeis­tos ke­lios Gua­gua drau­gës. Jis pa­ts, dar ne­se­niai rek­la­muo­tas kaip vie­nas per­spek­ty­viau­siø jau­no­sios kar­tos Ki­ni­jos spe­cia­lis­tø, be­si­mo­kan­èiø Va­ka­ruo­se, yra sa­vo­tiš­ka Ki­ni­jos atei­ties iko­na. Gan­dai, kaþ­ka­da já pie­šæ kaip rim­tuo­lá, šá kar­tà ro­dë esant ga­në­ti­nai lais­vo el­ge­sio iš­pui­kë­lá. Pask­leis­ta gan­dø, kad jis bu­vo pa­më­gæs ap­si­lan­ky­mus JAV dip­lo­ma­ti­në­se ástai­go­se, kur, be­je, ne­va prie­globs­èio ieš­ko­jæ ir vy­res­nio­jo Bo ko­man­dos na­riai. Kà jie ten vei­kë, sklai­do vi­so­kie gan­dai...

Pe­ki­no val­dþios vir­šû­niø ste­bë­to­jai ku­rá lai­kà  pa­si­gen­da ir po­lit­biu­ro na­rio Zhou Yongkang’o, ti­kë­ti­na, Bo drau­go. Kal­ba­ma, kad jis areš­tuo­tas. Jei tai tie­sa, tai yra aukš­èiau­sio ly­gio areš­tas Ki­ni­jo­je nuo vals­ty­bës ákû­rë­jo Mao mir­ties 1976 m. Tai kaþ­kas pa­na­šaus á va­di­na­mo­sios ke­tu­riø gau­jos lik­vi­da­vi­mà – Mao þmo­nos ir jos bend­ri­nin­kø, ne­va, no­rë­ju­siø uþ­grob­ti val­dþià.

Kas gi tie maiš­ti­nin­kai? Tarp ga­li­mø per­vers­mi­nin­kø mi­ni­mas dar vie­nas „ku­ni­gaikš­tu­kas“, pa­ts tik­riau­sias Mao anû­kas ge­ne­ro­las Mao Xi­nyu. Tie­sa, jo ge­ne­ro­liš­kais ge­bë­ji­mas dau­ge­lis abe­jo­ja. Pa­sak „Fi­nan­cial Ti­mes“ ap­þval­gi­nin­ko Ja­mil An­der­li­ni, Mao anû­kas uþ­sii­ma dau­giau­sia ne ka­ry­ba, bet þars­to­si se­ne­lio „iš­min­ties“ ci­ta­to­mis, o pa­þvel­gus á nuo­trau­kas ga­li­ma spë­lio­ti, ar dar yra kur nors pa­sau­ly­je la­biau nu­tu­kæs ge­ne­ro­las. Pa­na­šu á ki­niš­kà Ka­ra­liaus Ubo ver­si­jà, nors kà ga­li þi­no­ti...

Pa­na­šu, kad si­no­lo­gams, kaip ir kaþ­ka­da so­vie­to­lo­gams, dar­bo ne­trûks, ypaè kai jo­kios ofi­cia­lios in­for­ma­ci­jos në­ra. So­vie­ti­në pa­tir­tis ro­do, kad jei ty­li­ma, va­di­na­si, yra apie kà kal­bë­ti. Jei kal­ba­ma apie ne-i­šar­do­mà par­ti­jos vie­ny­bæ, tai par­ti­ja sky­la, o jei sa­ko­ma, kad sos­ti­në­je pa­brëþ­ti­nai ra­mu, yra vi­sai ne taip.

Bû­tø links­ma, jei ne­bû­tø liûd­na. Juk Ki­ni­ja – vals­ty­bë, ku­riai pra­na­šau­ja­ma pa­sau­lio ly­de­rës atei­tis. Da­bar, tie­sa, dau­ge­liu gy­ve­ni­mo ko­ky­bës pa­ra­met­rø ji ge­ro­kai at­si­lie­ka, ta­èiau kie­ky­bë svar­biau. Pa­sak gan­dø, kol kas ji ne­pra­len­kia­ma pa­gal mir­ties baus­mës vyk­dy­mà – per­nai per 1000 at­ve­jø.

Kaip èia áti­kin­ti, kad tie­sa mus pa­da­ro lais­vus, o gan­dai klai­di­na.

Egi­di­jus VA­REI­KIS, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo na­rys

Po­li­to­lo­gai lai­ko juos ne­si­ste­mi­në­mis par­ti­jo­mis ar­ba kla­si­ki­nës po­li­ti­nës sis­te­mos grio­vë­jais, kar­tais va­di­na ult­ra­de­ši­niai­siais, kar­tais – ra­di­ka­lais. Þi­niask­lai­da daþ­nai va­di­na kvai­liais, at­ska­lû­nais, ne­su­sip­ra­të­liais, po­pu­lis­tais, ra­sis­tais ir dar dau­ge­liu ki­tø ne­i­gia­mø var­dø. Ta­èiau to­kios par­ti­jos eg­zis­tuo­ja, agi­tuo­ja uþ sa­ve. Kai ku­rios stai­ga at­si­ran­da ir grei­tai iš­nyks­ta, o kai ku­rios skai­èiuo­ja ir ne vie­nà sa­vo gy­va­vi­mo de­šimt­me­tá. Šiø pa­sta­bø tiks­las – at­ver­ti ke­liø ti­pi­niø ne­si­ste­mi­niø par­ti­jø pa­slap­ties šy­dus.

Be­ne po­pu­lia­riau­sia ap­ta­ria­mo ti­po ne­si­ste­mi­në or­ga­ni­za­ci­ja Eu­ro­po­je – Pran­cû­zi­jos na­cio­na­li­nis fron­tas, ku­riam šie­met su­kan­ka jau ke­tu­rias­de­šimt. Par­ti­jà ákû­rë la­bai ne­vie­na­reikš­miš­kai ver­ti­na­mas po­li­ti­kas Jean Ma­rie Le Pe­nas, ban­dæs pro­pa­guo­ti idë­jà, kad Pran­cû­zi­ja pri­klau­so tik­riems pran­cû­zams, o ne imig­ran­tams. Le Pe­nas nie­ka­dos ne­si­dro­vë­jo ra­sis­ti­nës fra­zeo­lo­gi­jos, lais­vai in­terp­re­tuo­da­vo ša­lies is­to­ri­jà pa­reikš­da­mas, kad net na­ciø oku­pa­ci­ja ant­ro­jo Pa­sau­li­nio ka­ro me­tu „ne­bu­vo jau to­kia ne­hu­ma­niš­ka.“ Di­dþiau­sias par­ti­jos ir jos ákû­rë­jo lai­më­ji­mas – 2002 m. Pran­cû­zi­jos pre­zi­den­to rin­ki­mai, ku­riuo­se Le Pe­nas pateko á ant­rà tu­rà ir, nors pra­lai­më­jo Jeac­que Chi­ra­cui, áro­dë, kad ga­li bû­ti Pran­cû­zi­jos po­li­ti­kos dë­me­sio cent­re.

Le Pe­nas pa­de­monst­ra­vo gra­þø išë­ji­mo iš po­li­ti­kos pa­vyz­dá, 2011 m. per­duo­da­mas val­dþios vai­rà sa­vo duk­rai Ma­ri­ne. Pas­ta­ro­ji pa­si­ro­dë ne šiaip sau pai­ka të­ve­lio duk­ry­të, bet ge­rai pa­ruoš­ta po­li­ti­kë, pa­sta­ruo­ju me­tu ban­dan­ti „švel­nin­ti to­nà“ ir áro­dy­ti esan­ti ne tik ver­ta rim­tos po­li­ti­kës var­do, bet ir va­do­vau­jan­ti pa­do­riai pran­cû­ziš­kai par­ti­jai. Na­cio­na­li­nis fron­tas da­bar ne­be­var­to­ja an­ti­se­mi­ti­niø šû­kiø, sim­pa­ti­jas ren­ka vei­kiau „de­mas­kuo­da­mas“ mu­sul­mo­nus ir imig­ran­tus, ne­va pra­val­gan­èius Pran­cû­zi­jos ge­ro­væ. Šiaip ar taip, kan­di­da­tams á pre­zi­den­tus su Ma­ri­ne teks rim­tai skai­ty­tis.

Ki­ta po­li­ti­kos il­gaam­þë – Ita­li­jos Šiau­rës ly­ga, gar­si ne tik ra­siz­mu, bet ir re­gio­ni­në­mis as­pi­ra­ci­jo­mis. Ly­gos ly­de­riai ne­sle­pia, kad jø ga­lu­ti­nis tiks­las – at­si­sky­ri­mas nuo Ita­li­jos ir kles­tin­èios Pa­da­ni­jos vals­ty­bës su­kû­ri­mas kles­tin­èio­je Ita­li­jos šiau­rë­je.

Par­ti­ja ákur­ta 1991 m. Nuo ta­da jos ákû­rë­jas Um­ber­to Bos­si ne­si­trau­kia nuo po­li­ti­nës sce­nos. Di­dþiau­si pa­sie­ki­mai, tie­sa, jau be­veik pa­mirš­ti (10 pro­c. bal­sø Ita­li­jos par­la­men­to rin­ki­muo­se 1996 m.), ta­èiau ne­prik­lau­so­mos Pa­da­ni­jos idë­ja ne­pa­lai­do­ta. Ly­ga tu­ri ir da­ly­va­vi­mo vy­riau­sy­bë­je pa­tir­ties. Jà á koa­li­ci­jà pa­kvie­të ne kas ki­tas, o ne­vie­na­reikš­miš­kai ver­ti­na­mas Syl­vio Ber­lus­co­ni. Jis, tie­sa, ne­prik­lau­so­my­bës ša­lies šiau­rei ne­þa­dë­jo, bet ne­truk­dë Um­ber­to Bos­si kom­pa­ni­jai ra­gin­ti Ita­li­jos ka­ro lai­vus šau­dy­ti á imig­ran­tø lai­ve­lius ir nie­kin­ti me­èe­tes. Da­bar­ti­nis prem­je­ras Ma­rio Mon­ti koa­li­ci­jos Šiau­rës ly­gai ne­siû­lo, ta­èiau yra pri­vers­tas pri­pa­þin­ti, kad su bo­si­nin­kais rei­kia elg­tis rim­tai.

Li­ki­mas lë­më, kad 1999 m. Va­šing­to­ne, mi­në­da­mas NA­TO pen­kias­de­šimt­me­tá, su­si­pa­þi­nau su tuo­met kuk­liu olan­du Geer­tu Wil­der­su švie­siai da­þy­tais plau­kais. Jis di­dþia­vo­si at­sto­vau­da­mas ne­di­de­lio Ny­der­lan­dø mies­te­lio rin­kë­jams. Vë­liau su­þi­no­jau, kad 2006 m. šis vai­ki­nas ákû­rë Lais­vës par­ti­jà, puo­se­lë­jan­èià dau­giau­sia an­tiimg­ran­tiš­kà ir an­tiis­la­miš­kà ideo­lo­gi­jà.

2010 m. par­ti­ja Ny­der­lan­dø rin­ki­mus bai­gë uþim­da­ma tre­èià vie­tà. Sëk­mës ka­ta­li­za­to­riu­mi ta­po G. Wil­der­so da­ly­va­vi­mas trum­pa­met­ra­þia­me fil­me „Fat­na“, kur skai­to­mas Ko­ra­nas ro­do­mas pa­ra­le­liai su te­ro­ro iš­puo­liais. G. Wil­der­sas ar­šiai rei­ka­lau­ja ri­bo­ti mu­sul­mo­nø at­vy­ki­mà á Ny­der­lan­dus, uþ­da­ry­ti is­la­miš­kas mo­kyk­las ir pan. Sa­vo ideo­lo­gi­jos jis ne­lai­ko ra­siz­mu, sa­ko, kad tai tie­siog lais­vës ir li­be­ra­lios de­mok­ra­ti­jos gy­ny­ba. Ban­dy­mai teis­ti po­li­ti­kà uþ ne­ko­rek­tiš­kas kal­bas tik pa­di­di­no jo po­pu­lia­ru­mà.

Dar vie­nas ti­piš­kas pa­vyz­dys at­si­ra­do mû­sø kai­my­nø pa­dan­gë­je. Per­nai vy­ku­siuo­se Suo­mi­jos par­la­men­to rin­ki­muo­se dau­ge­liui ne­ti­kë­tai ge­rai pa­si­ro­dë Tik­rø­jø suo­miø par­ti­ja, pel­niu­si net 19 pro­c. rin­kë­jø pa­si­ti­kë­ji­mà ir ta­pu­si tre­èia pa­gal po­pu­lia­ru­mà. Nors par­ti­ja ákur­ta dar 1995 me­tais, á po­li­ti­næ are­nà ji išë­jo la­bai ne­se­niai. Jos ly­de­ris Ti­mo Soi­ni da­ly­va­vo ir pre­zi­den­to rin­ki­muo­se, ta­èiau ne­sëk­min­gai. Á vy­riau­sy­bæ „tik­rie­ji“ taip pat ne­bu­vo pa­kvies­ti.

Par­ti­ja griau­na ne tik eu­ro­pie­tiš­kà to­le­ran­ci­jà ra­sëms ir re­li­gi­joms, bet ir kai ku­rias skan­di­na­viš­ko gy­ve­ni­mo dog­mas. Jø pro­gra­ma tei­gia, kad mo­te­rims rei­kia ma­þiau da­ly­vau­ti po­li­ti­nia­me ir vi­suo­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me, o dau­giau lai­ko skir­ti šei­mai. „Tik­rie­ji suo­miai“ prie­ši­na­si mu­sul­mo­nø imig­ra­ci­jai, šve­dø kal­bos mo­ky­mui Suo­mi­jos mo­kyk­lo­se ir Suo­mi­jos na­rys­tei Eu­ro­pos Sà­jun­go­je.

Ga­liau­siai ke­li sa­ki­niai apie „ra­miuo­sius“ bel­gus. Fla­man­diš­ko­je ša­lies da­ly­je 1979 m. ákur­tas va­di­na­ma­sis Fla­man­dø blo­kas, prieš aš­tuo­nerius me­tus pa­va­din­tas Fla­man­diš­kuo­ju in­te­re­su (Vlaams be­lang). Di­dþiau­sias par­ti­jos ir jos ly­de­rio Fi­li­po De Win­te­ro lai­më­ji­mas – 12 pro­c. bal­sø 2007 m. Bel­gi­jos par­la­men­to rin­ki­muo­se. Kaip ir Šiau­rës ly­ga, Fland­ri­jos at­sto­vai ne­sle­pia sa­vo no­ro tu­rë­ti ne­prik­lau­so­mà vals­ty­bæ. Jie siû­lo re­pat­ri­juo­ti mu­sul­mo­nus, „ne­su­ge­ban­èius in­teg­ruo­tis“ á Bel­gi­jos vi­suo­me­næ. Pas­ku­ti­nis par­ti­jos rek­la­mi­nis triu­kas – vie­no iš par­ti­jos na­riø duk­ra nu­fo­tog­ra­fuo­ta su bi­ki­niu ir ni­ka­bu. „Is­la­mas ágri­so“, skel­bia pla­ka­tas.

Vi­du­rio Eu­ro­pa ir kar­tu mû­sø ša­lis kol kas ne­tu­ri nei re­gio­ni­nës ly­gos, nei na­cio­na­li­nio fron­to, ta­èiau an­tii­mig­ra­ci­niø ir kse­no­fo­biš­kø nuo­tai­kø ima ir pa­si­tai­ko. Tai­gi dar ne­þi­nia, ka­da ko su­lauk­si­me.

Egi­di­jus VA­REI­KIS, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo na­rys

Pro­tes­tuo­to­jai, praë­ju­siais me­tais oku­pa­væ pa­grin­di­ná Niu­jor­ko vers­lo ra­jo­nà, tei­gë at­sto­vau­jan­tys di­dþia­jai ne­tur­tin­ga­jai vi­suo­me­nës da­liai – 99 pro­c. þmo­niø. Ne­se­nai ávy­kæs Da­vo­so fo­ru­mas pa­tvir­ti­no, kad ne­ly­gy­bë tarp di­dþiau­sias ir ma­þiau­sias pa­ja­mas gau­nan­èiø þmo­niø tik­rai di­de­lë ir ne­ma­þë­ja. Ki­tas klau­si­mas – ar tai na­tû­ra­lus pro­ce­sas, ar pa­sau­lio eko­no­mi­kos iš­si­gi­mi­mo po­þy­mis?

Ne­ly­gy­bæ cha­rak­te­ri­zuo­ja va­di­na­ma­sis Gi­ni koe­fi­cien­tas, ku­rio reikš­më svy­ruo­ja nuo 0 iki 1 (ar­ba nuo 0 iki 100, nes kai kas tie­siog la­biau mëgs­ta šià ska­læ). 0 reiš­kia idea­lià ly­gy­bæ, 100 – teo­ri­në reikš­më, kai vi­sos pa­ja­mos pri­klau­so tik vie­nam þmo­gui – tai to­ta­li ne­ly­gy­bë. Dël in­dek­so skai­èia­vi­mo me­to­di­kos gin­èi­ja­ma­si, skir­tin­guo­se sta­tis­ti­niuo­se lei­di­niuo­se pa­tei­kia­mi skai­èiai taip pat daþ­nai ski­ria­si, nes ty­rë­jai skir­tin­gai áver­ti­na pa­ja­mas ir jø sta­tis­ti­kà, at­si­þvelg­da­mi ar neat­siþ­velg­da­mi á mo­kes­èius, per­ka­mà­jà ga­lià ir pa­na­šiai. Kar­tu pa­tei­kia­ma, kiek pa­ja­mø gau­na­ma, ar tur­tà val­do 1, 10 ar 20 pro­c. vi­suo­me­nës na­riø. Ne­pai­sant ne­su­ta­ri­mø ir skir­tin­gø nuo­mo­niø dël tiks­lu­mo, Gi­ni in­dek­sas vis dël­to pa­ro­do, ku­riø ša­liø vi­suo­me­në dau­giau, o ku­riø ma­þiau „iš­si­sluoks­nia­vu­si“ pa­gal gau­na­mas pa­ja­mas ar gy­ve­ni­mo ge­ro­væ.

Ne­no­rë­da­mas gi­lin­tis á be­si­ski­rian­èius skai­èius, pa­sau­lio pa­ja­mø ne­ly­gy­bës vaiz­dà ga­lë­èiau api­bû­din­ti maþ­daug taip. Har­mo­nin­giau­sios ly­giø þmo­niø bend­ruo­me­nës gy­ve­na Skan­di­na­vi­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Aust­ri­jo­je, èe­kø, slo­va­kø ir veng­rø þe­më­se. Tik­riau­siai tai nie­ko ne­ste­bi­na. Jø Gi­ni koe­fi­cien­tas ne­vir­ši­ja 30. Šiek tiek dau­giau ne­ly­gy­bës Bri­ta­ni­jo­je, Pran­cû­zi­jo­je, Is­pa­ni­jo­je, Len­ki­jo­je ir mû­sø kraš­tuo­se, kur koe­fi­cien­tas svy­ruo­ja 30-40 ri­bo­se. Lie­tu­va, be­je, la­bai neiš­sis­ki­ria – tik­rai esa­me pa­na­šûs á len­kus, lat­vius, net á uk­rai­nie­èius, dar á ka­na­die­èius, in­dus ir ja­po­nus. Pa­na­šu á vi­du­ti­nio­kus...

Di­die­ji ga­min­to­jai, pi­ni­gø skirs­ty­to­jai ir po­li­ti­niø spren­di­mø au­to­riai mus len­kia. Ru­si­ja, JAV, Ki­ni­ja pri­klau­so ka­te­go­ri­jai ša­liø, ku­riø Gi­ni koe­fi­cien­tas nuo 40 iki 60, ki­taip ta­riant, tei­sûs tie, ku­rie sa­ko, kad pa­sau­lio di­dë­ji to­li gra­þu neats­to­vau­ja har­mo­nin­goms bend­ruo­me­nëms. Be­lie­ka pri­dur­ti, kad dar blo­ges­në si­tua­ci­ja Lo­ty­nø Ame­ri­ko­je, o pa­ti blo­giau­sia – pie­ti­në­je Af­ri­kos kon­ti­nen­to da­ly­je. Bots­va­na, Zim­bab­vë, Na­mi­bi­ja ir Pie­tø Af­ri­kos Res­pub­li­ka – tai ša­lys, ku­riø Gi­ni koe­fi­cien­tas di­dþiau­sias. Gal tai bu­vu­sio apart­hei­do po­li­ti­kos pa­sek­më.

Ti­riant ne­ly­gy­bës prie­þas­tis, svar­bu pa­sek­ti ir Gi­ni koe­fi­cien­to ki­ti­mo ten­den­ci­jas.

Su ba­do pro­ble­ma ko­vo­jan­ti or­ga­ni­za­ci­ja „Ox­fam“ (Ox­ford Com­mit­tee for Fa­mi­ne Re­lief) ne­se­niai pa­skel­bë ádo­mius duo­me­nis apie tai, kaip Gi­ni koe­fi­cien­tas ki­to per pa­sta­rà­já dvi­de­šimt­me­tá vie­no­je ar ki­to­je ša­ly­je. Tarp G-20 (dau­giau­sia bend­ro­jo vi­daus pro­duk­to ga­mi­nan­èios vals­ty­bës) rei­kë­tø pa­gir­ti Bra­zi­li­jà, Pie­tø Ko­rë­jà ir Mek­si­kà, ku­rio­se koe­fi­cien­tas ki­to vi­suo­me­nës ly­gy­bës kryp­ti­mi. Bra­zi­li­jo­je Gi­ni koe­fi­cien­tas su­ma­þë­jo 5 pro­c., Pie­tø Ko­rë­jo­je – 3, Mek­si­ko­je – 1. Kuk­lu, bet svei­kin­ti­na.

Ge­ro­kai il­ges­nis sà­ra­šas ša­liø, ku­rio­se koe­fi­cien­tas kei­të­si ne­ly­gy­bës nau­dai. Tur­ki­jo­je, Ka­na­do­je ir JAV jis pa­di­dë­jo ati­tin­ka­mai 1, 3 ir 4 pro­c. Jei šio­je vie­to­je jau ky­la no­ras kal­tin­ti tra­di­ci­ná ka­pi­ta­liz­mà, ne­sku­bë­ki­me to da­ry­ti. Kur kas blo­ges­ni re­zul­ta­tai ne mi­në­to­se ša­ly­se. Tarp G-20 vals­ty­biø ne­ly­gy­bë au­ga spar­èiau­siai Pie­tø Af­ri­kos Res­pub­li­ko­je ir Ja­po­ni­jo­je, ku­rio­se po­ky­tis vir­ši­ja 5 pro­c. Tad ne­kal­tin­ki­me ir apart­hei­do, jis jau bai­gë­si. Re­kor­di­nin­kës yra Ki­ni­ja, kur Gi­ni koe­fi­cien­tas pa­ki­lo 13 pro­c., ir Ru­si­ja. Šiai ten­ka pir­mo­ji vie­ta tarp iš­si­vys­èiu­siø­jø – per 20 me­tø bû­tent šio­je ša­ly­je ne­ly­gy­bë išau­go la­biau­siai, Gi­ni koe­fi­cien­tas èia pa­di­dë­jo net 25 pro­c.

Di­dþiau­si sëk­miø ir ne­sëk­miø èem­pio­nai yra Tre­èio­jo pa­sau­lio ša­lys. Ge­riau­si re­zul­ta­tai, ma­þi­nant ne­ly­gy­bæ, pa­siek­ti Ma­ly­je, Ma­la­vy­je, Sie­ra Leo­në­je, Etio­pi­jo­je ir Gam­bi­jo­je. Tie­sa pa­sa­kius, tai re­gio­nas, ku­ria­me tai­sy­tis ne taip jau sun­ku.

Ame­ri­kie­èiai pro­tes­tuo­ja aud­rin­gai, 99 pro­c. ru­sø, ku­riø tu­rë­tø vis dau­gë­ti, kol kas pro­tes­tuo­ja kuk­liai. Ádo­mu ko­dël?

Psi­cho­lo­gai sa­ko, kad ne­ly­gy­bë yra ne tik so­cia­li­në, bet ir psi­cho­lo­gi­në pro­ble­ma. Ji kan­ki­na ne tik „ne­tu­rin­èius“, bet ir „tu­rin­èius“. Kny­go­je „Dva­sios lyg­muo“, pa­si­ro­dþiu­sio­je 2009 m., Ka­te Pic­kett ir Ri­char­das Wil­kin­so­nas tei­gia, kad to­kio ti­po stre­sas ska­ti­na hor­mo­no kor­ti­zo­lio iš­si­sky­ri­mà, o pa­sta­ra­sis slo­pi­na­mai vei­kia sme­ge­nis ir imu­ni­næ sis­te­mà. Ki­tas hor­mo­nas, ku­rio sek­re­ci­ja dël ne­ly­gy­bës stre­so stip­riai su­ma­þë­ja – tai ok­si­to­ci­nas, va­di­na­ma­sis „gla­mo­niø hor­mo­nas“. Jo sto­ko­jan­tis þmo­gus vis la­biau jau­èia­si vie­ni­šas. Ga­li bû­ti, kad so­cia­li­nes pro­ble­mas ims spræs­ti en­dok­ri­no­lo­gai. Ga­liau­siai tik­rai vis­kas mû­sø sà­mo­në­je. Kla­si­ki­nës eko­no­mi­kos të­vas Ada­mas Smit­has prieš daug daug me­tø pra­si­ta­rë, kad þmo­gus, ku­riam kil­tø grës­më pra­ras­ti ma­þà­já pirš­te­lá, tik­riau­siai ne­mie­go­tø ir la­bai kan­kin­tø­si. O jei nie­ka­da jo ne­bû­tø tu­rë­jæs, tai tik­riau­siai vi­sai ne­si­jau­din­tø.

Sa­ky­si­te, smulk­me­na. Bet jei li­ga api­ma 99 pro­c. þmo­ni­jos, tai jau pan­de­mi­ja.

 Egi­di­jus VA­REI­KIS,
Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo na­rys

Sa­vait­raš­tis „Ti­me“ lai­ko­mas pres­ti­þi­niu po­li­ti­kos ana­li­zës ir vie­šo­sios nuo­mo­nës for­ma­vi­mo lei­di­niu. Vie­na iš jo pri­vi­le­gi­jø kas­met me­tø pa­bai­go­je iš­rink­ti me­tø þmo­gø – as­me­ny­bæ, ku­ri lai­ky­ti­na tø me­tø pa­sau­lio po­li­ti­nës ir vi­suo­me­ni­nës áta­kos sim­bo­liu. Šie­met „Ti­me“ pa­si­rin­ko ne ko­ká nors konk­re­tø as­me­ná, o ano­ni­mà, ku­rio var­das – Pro­tes­tuo­to­jas. 2011-ie­ji pa­teks á is­to­ri­jà kaip me­tai, kai daþ­niau­siai þi­niø su­ves­ti­në­se, TV ko­men­ta­ruo­se mir­gë­jo þo­dis „pro­tes­tas“, o ek­ra­nuo­se šmë­þa­vo lyg ir pa­pras­ti, emo­cin­gai nu­si­tei­kæ ávai­riø tau­tø, ra­siø ir ti­kë­ji­mo at­sto­vai.

Ko­kiø tik pro­tes­to veiks­mø per­nai pa­sau­lis ne­ma­të. Mi­në­ta­me lei­di­ny­je pa­teik­tas þe­më­la­pis ro­do, kad pro­tes­tuo­ta prieš vis­kà: ti­be­tie­èiai vie­šai su­si­de­gin­da­vo pro­tes­tuo­da­mi prieš Ki­ni­jos val­dþios po­li­ti­kà, ru­sai, ne­pai­sy­da­mi ru­dens dar­ga­nø, reiš­kë ne­pa­si­ten­ki­ni­mà dël su­klas­to­tø rin­ki­mø, Šiau­rës Af­ri­kos ša­liø gy­ven­to­jai pro­tes­tais su gink­lu ran­ko­se ver­të sa­vo ágri­su­sius va­do­vus, grai­kai ne­no­rë­jo su­tik­ti su sa­vos val­dþios tau­py­mo po­li­ti­ka, ame­ri­kie­èiai oku­pa­vo Niu­jor­ko vers­lo ra­jo­nà ir ap­lin­ki­nes gat­ves. Net san­tû­rûs lie­tu­viai, nors ir ra­miai, ta­èiau pro­tes­ta­vo, tie­sa, ne dël glo­ba­liø da­ly­kø.

Sie­kian­tie­ji per­mai­nø „Ti­me“ rin­ki­muo­se ap­len­kë Bin La­de­nà su­nai­ki­nu­siø pa­jë­gø va­dà, áþy­mø me­ni­nin­kà-re­zis­ten­tà Ki­ni­jo­je, prin­ce­sæ ir ki­tus kan­di­da­tus. Ga­li­ma daug kal­bë­ti apie tai, kas vi­sus pro­tes­tuo­to­jus jun­gia, kas ski­ria, kiek jie nuo­šir­dûs, kiek – sam­do­mi, ta­èiau „Ti­me“ sig­na­las aiš­kus – ti­piš­kas 2011 me­tø ávy­kis yra ne­su­ti­ki­mas su eg­zis­tuo­jan­èia tvar­ka ir sie­kis keis­ti jà ne de­ry­bø ke­liu, o nau­do­jant so­cia­li­ná ar net fi­zi­ná spau­di­mà. Ne vi­si su­tin­ka su tuo, kad pro­tes­tai, o ne koks nors pro­gre­sas yra ge­ras „Ti­me“ pa­si­rin­ki­mo kri­te­ri­jus, ta­èiau jis ver­èia su­si­màs­ty­ti. Kas ga­lë­tø pa­neig­ti, kad pra­de­da­ma vers­ti nu­si­sto­vë­ju­si pa­sau­lio tvar­ka, ku­rio­je pa­brë­þia­ma, kad vals­ty­bë yra tei­si­në, o þmo­gaus tei­sës – vie­na iš pa­sau­lio tvar­kà lai­kan­èiø ko­lo­nø.

Me­tø þmo­gus yra ren­ka­mas nuo 1927 me­tø, kai to­kiu pa­skelb­ti su­ma­ny­ta At­lan­tà per­skri­du­sá JAV pi­lo­tà Char­le­sà Lind­berg­hà.

„Ti­me“ pa­gar­së­jo kar­tais drà­siais, kar­tais ir ne­leng­vai paaiš­ki­na­mais spren­di­mais. Be­je, ne vi­sa­da me­tø þmo­gu­mi skel­bia­mas tei­gia­mas he­ro­jus. Pa­si­rin­ki­mo kri­te­ri­jus, anot lei­dë­jø, yra ne do­ry­bë, o rea­li áta­ka, ku­ri ne vi­sa­da yra iš do­ro­sios pu­sës. Bu­vo, tie­sa, Jo­nas Pau­lius II ir Ro­nal­das Rea­ga­nas, bu­vo Le­chas Wa­læ­sa ir ka­ra­lie­në Elþ­bie­ta II, 1956 me­tais bu­vo veng­rø lais­vës ko­vo­to­jas, ta­èiau po me­tø – Veng­ri­jà krau­jy­je skan­di­næs Chruš­èio­vas. Me­tø þmo­në­mis bu­vo iš­rink­tas Sta­li­nas ir Hit­le­ris, And­ro­po­vas ir Cho­mei­ni... Lie­tu­viams tu­rë­tø ádo­miai nu­skam­bë­ti, kad Hit­le­ris me­tø þmo­gu­mi ta­po at­kû­ræs Vo­kie­ti­jos ga­lià, Sta­li­nas 1939 me­tais su­da­ræs su Hit­le­riu Eu­ro­pà pa­da­li­ju­sá pa­ktà, mums þi­no­mà Mo­lo­to­vo-Ri­bent­ro­po pa­ktu, o ant­rà kar­tà uþ tai, kad 1942 me­tais su­stab­dë vo­kie­èius prie Sta­ling­ra­do.

Eu­ro­pie­èiø tarp me­tø þmo­niø nuo 1927 m. pa­si­tai­kë ne­ma­þai – 25 as­me­nys, iš ku­riø pen­ki moks­li­nin­kai, ke­tu­ri SSSR va­do­vai, trys Vo­kie­ti­jos, du Pran­cû­zi­jos va­do­vai, du po­pie­þiai, po vie­nà bri­tø ir Ru­si­jos ly­de­rá ir t. t.

Ga­li­ma nea­be­jo­ti, kad Crur­chi­lis, Mars­cha­las, De Gau­le, Ade­naue­ris ar Brand­tas pa­tei­si­no á juos su­dë­tas vil­tis. Ga­li­ma abe­jo­ti dël And­ro­po­vo ir Pu­ti­no. Ga­li­ma ne­mëg­ti di­dþiø JAV pra­mo­ni­nin­kø, kny­gø lei­dë­jø, ka­ra­liš­kos di­nas­ti­jos grio­vë­jø ar Tre­èio­jo pa­sau­lio ly­de­riø, ta­èiau jie vis tiek da­rë áta­kà vi­sø mû­sø gy­ve­ni­mui. Kiek­vie­nam siû­lau pa­stu­di­juo­ti pa­gal sa­vo sko­ná. Tik­rai ádo­mu.

Ar pro­tes­tuo­to­jai pa­keis pa­sau­lá, ga­liau­siai ar tik­rai jis su­konst­ruo­tas taip blo­gai, kad tik su­grio­vus esa­mà ga­li­ma pa­sta­ty­ti kà nors ge­res­nio?

Me­tams bë­gant ir mes ne­atmes­ki­me ga­li­my­bës pa­da­ry­ti dar daug kà ádo­maus ir pa­tys gau­ti áta­kin­go as­mens var­dà. Be­je, ar þi­no­te, kad dau­gu­ma iš jû­sø ir da­bar ga­li­te sau pri­si­skir­ti me­tø þmo­gaus ti­tu­là. 2006-ai­siais me­tø þmo­gu­mi ta­po vi­si, be­si­nau­do­jan­tys in­ter­ne­tu ar tu­rin­tys sa­vo tink­la­la­pius. To­kiu bû­du jûs kaip nie­kad stip­riai sà­ly­go­ja­te pa­sau­lio li­ki­mà. To­kia ta glo­ba­li­za­ci­ja.

O gin­èà, kas le­mia gy­ve­ni­mà – po­li­ti­niai spren­di­mai ar moks­lo tie­sos, lai­mi pa­sta­ro­ji. 1999 me­tais „Ti­me“ iš­rin­ko ir šimt­me­èio þmo­gø, ti­tu­là ati­duo­da­mas Al­ber­tui Einš­tei­nui. Nors vis­kas re­lia­ty­vu, ta­èiau tai tik­riau­sia tie­sa.

Egi­di­jus VA­REI­KIS, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo na­rys

Po­li­ti­kams, þi­nia, Eu­ro­pa ne­bû­ti­nai nuo At­lan­to iki Ura­lo ar Bos­fo­ro. Štai Vil­niu­je praû­þë Eu­ro­pos sau­gu­mo ir bend­ra­dar­bia­vi­mo or­ga­ni­za­ci­jos (ES­BO) mi­nist­rø su­si­ti­ki­mas. Jiems Eu­ro­pa ge­ro­kai di­des­në – nuo Ka­na­dos Van­ku­ve­rio iki Ru­si­jos Vla­di­vos­to­ko. Di­des­nës Eu­ro­pos ne­beá­ma­no­ma net ási­vaiz­duo­ti. Ki­ta gar­bin­ga struk­tû­ra – Eu­ro­pos Ta­ry­ba – sa­vo sà­ra­še mi­ni 47 ša­lis – tu­ri Ru­si­jà, bet ne­tu­ri Ame­ri­kos. Tai tik pra­dþia. Bri­tø po­li­ti­kos ap­þval­gi­nin­kas Ti­mot­hy Gar­ton Ash ma­no, kad dau­gu­mai mû­sø tik­ro­ji Eu­ro­pa – Eu­ro­pos Sà­jun­ga, ang­lams – EU-ro­pe (angl. Eu­ro­pos Sà­jun­gos kil­pa). Ne­se­niai at­si­ra­du­sià eu­ro zo­nà jau spë­ta pa­krikš­ty­ti EU­RO-pa (angl. eu­ro të­ve­lis). Áþy­mus bri­tø is­to­ri­kas Nor­ma­nas Da­vie­sas mû­sø þe­my­nà va­di­na Azi­jos pu­sia­sa­liu, be­je, la­bai vi­du­ti­niš­kai ap­gy­ven­din­tu.

Lie­tu­viai, iš­si­va­da­væ iš So­vie­tø Sà­jun­gos, grá­þo á Eu­ro­pà. Ta­po EU-ro­pos da­li­mi, bet á EU­RO-pà ne­pa­te­ko.

Eu­ro­pa nie­ka­da ne­bu­vo vie­no­da ir vie­na­ly­të, tad jos vi­du­je daug ir ávai­riø for­ma­liø, ir ne­for­ma­liø keis­te­ny­biø. Idea­li Eu­ro­pos Sà­jun­ga tu­ri bû­ti ly­giø ir kuo la­biau pa­na­šiø iš­si­vys­ty­mo ir in­teg­ra­ci­jos ly­giu ša­liø bend­ri­ja. Rea­li si­tua­ci­ja yra kur kas su­dë­tin­ges­në. „La­biau pa­þen­gu­sios“ bend­ri­jos ša­lys ke­lis de­šimt­me­èius puo­se­lë­jo vil­tá tap­ti Eu­ro­pos „bran­duo­liu“, ku­ris in­teg­ruo­ja­si kur kas stip­riau nei „pe­ri­fe­ri­ja“. Ša­lys, ku­rios tar­pu­sa­vy­je su­si­ta­ria glau­dþiau in­teg­ruo­tis, ga­lë­tø priim­ti at­ski­rus spren­di­mus sa­vo gru­pës at­þvil­giu. Ga­li­me da­ry­ti prie­lai­dà, kad tos ša­lys atei­ty­je su­for­muo­tø vi­siš­kai vien­ti­sà eko­no­mi­næ ir po­li­ti­næ erd­væ. O jei­gu tas va­di­na­ma­sis klu­bas su­si­da­ry­tø iš eko­no­miš­kai stip­riau­siø ES ša­liø, li­ku­sios ES ša­lys nu­ken­të­tø nuo ma­þes­nio bend­ra­dar­bia­vi­mo su tuo bran­duo­liu. Tai ti­piš­kas va­di­na­mo­sios dvie­jø grei­èiø Eu­ro­pos mo­de­lio pa­vyz­dys. Po­li­to­lo­gai áspë­da­vo, kad dvie­jø grei­èiø (gal­bût atei­ty­je ir ke­liø grei­èiø) Eu­ro­pa yra vi­sai ne­blo­ga pir­mau­jan­tiems, ta­èiau at­si­ran­da grës­më vi­sos sà­jun­gos ero­zi­jai. Skir­tin­gai in­teg­ruo­ti re­gio­nai ga­li pa­pras­èiau­siai su­skil­ti á glau­daus ir ne­la­bai glau­daus vie­ni­ji­mo­si da­lis.

Pa­na­ši grës­më ga­li kil­ti ir svars­tant va­di­na­mà­já kin­ta­mos geo­met­ri­jos mo­de­lá, pa­gal ku­rá skir­tin­gos ša­lys in­teg­ruo­ja­si ne pa­gal vi­sus Eu­ro­pos stan­dar­tus, bet tik to­se sri­ty­se, ku­ri vie­nai ar ki­tai ša­liai yra nau­din­ga, pa­vyz­dþiui, vie­niems tin­ka bend­ra þe­mës ûkio po­li­ti­ka, ki­tiems priim­ti­nes­në bend­ra gy­ny­ba...

Ne­pai­sant pro­gno­zuo­ja­mø grës­miø, Eu­ro­pos Sà­jun­ga vis dël­to su­kû­rë kaþ­ko­ká dvie­jø grei­èiø ir kin­tan­èios geo­met­ri­jos Eu­ro­pos hib­ri­dà. Jis va­di­na­si eu­ro­zo­na, ku­riai pri­klau­so dau­gu­ma, bet ne vi­sos sà­jun­gos vals­ty­bës. Eu­ro­zo­na iš­gy­ve­na kri­zæ, nuo ku­rios ken­èia ir eu­ro ne­tu­rin­èios vals­ty­bës. Ga­li­mas zo­nos iš­ny­ki­mas në­ra šiaip sau pi­ni­gø pa­nai­ki­ni­mas. Eu­ro­pa su­da­ry­ta taip, kad ne­ga­li nu­si­mes­ti vie­nos ki­tos blo­gos vals­ty­bës. Ji ga­li su­by­rë­ti, juo­lab kad da­bar var­gin­ges­ni jau ima gel­bë­ti tur­tin­ges­nius.

Ga­li at­si­tik­ti ir taip, kad Eu­ro­pos iš­skai­dy­mas á ko­kias nors ge­res­nes ir blo­ges­nes da­lis bus vie­nin­te­lë išei­tis. Ga­li at­si­ras­ti AAA ša­liø gru­pë ir pra­stes­niø, to­kiø kaip mû­sø – BBB, ta­èiau nie­kas dar ne­ban­dë mo­de­liuo­ti, kaip to­kios dvi Eu­ro­pos sà­vei­kaus vie­no­je struk­tû­ro­je. Jei ne eu­ras, ne fon­dai ir ne pi­ni­gai, kas lai­kys eu­ro­pie­èius kar­tu, juk tos bu­vu­sios mei­lës se­niai ne­bë­ra. Be­li­ko po­pu­liz­mas, he­do­niz­mas ir ci­vi­li­za­ci­në se­nat­vë.

Po­li­to­lo­gai pa­ste­bi, kad Eu­ro­pos Sà­jun­ga kai ku­riais bruo­þais pri­me­na Se­no­vës Ro­mà, ku­rios gy­ven­to­jai tu­rë­jo ge­rà so­cia­li­nio ap­rû­pi­ni­mo sis­te­mà, di­de­lius tei­së­tus lû­kes­èius, ta­èiau vis ma­þiau at­sa­ko­my­bës uþ vals­ty­bës li­ki­mà. Pak­lau­sus apie pa­si­ruo­ši­mà au­ko­ti sa­vo as­me­ni­ná tur­tà Eu­ro­pos sta­bi­lu­mo la­bui, tei­gia­mai at­sa­ko apie treè­da­lá ap­klaus­tø­jø. Maþ­daug pu­së sa­ko ne­siau­ko­sià, ki­ti iš­vis nie­ko ne­no­ri þi­no­ti.

Di­dþiau­sia vi­sø lai­kø „tik­ro­sios“ Eu­ro­pos vals­ty­bë, kaip po­li­ti­nis da­ri­nys, bai­gë sa­vo eg­zis­ta­vi­mà prieš 1535 me­tus. No­mi­na­laus ti­tu­lo at­si­sa­kë ma­þa­me­tis im­pe­ra­to­rius Ro­mu­las Au­gus­tas, po­pu­lia­riai va­din­tas Au­gus­tu­lu („Au­gus­të­liu“). Pats Ro­mu­las tik­riau­sia ne­la­bai ir su­pra­to, kas vyks­ta, o dau­gu­ma pi­lie­èiø á tai iš­vis ne­krei­pë dë­me­sio. Ir mes net ge­rai ne­þi­no­me, kas fi­ziš­kai pri­bai­gë Ro­mà, prieš kà ji pra­lai­më­jo le­mia­mà ka­rà. Gal ir ne­pra­lai­më­jo, nes išau­go á ki­tà Ro­mos for­mà – Bi­zan­ti­jà. Vë­liau Ro­mos ti­tu­là ban­dë pe­rim­ti Mask­va ir t. t. Vi­sos ano­sios Eu­ro­pos taip pat bu­vo ávai­riø Eu­ro­pø mi­ši­nys.

At­ro­do, kad mes min­ty­se kû­rë­me Fren­cio Fu­kuya­mos ap­ra­šy­tà ne­konflik­ti­ná pa­sau­lá – ra­mià ir tai­kià Eu­ro­pos Sà­jun­gà, ma­ny­da­mi, kad to­kia ji ir mums pa­vyks. Fe­de­ra­lis­tø šû­kis „Dau­giau Eu­ro­pos“ reiš­kë ma­þiau emo­ci­jø ir po­li­ti­kos, dau­giau fi­nan­si­nës vie­ny­bës, eko­no­mis­tø, ban­ki­nin­kø ir kom­for­to. Ta­èiau dar praei­to šimt­me­èio pa­bai­go­je pra­na­šiš­kai sa­kë Lor­das Ral­fas Da­hen­dor­fas, jog „ne­ma­to­ma rin­kos ran­ka ga­li suar­dy­ti net ir pa­èius gud­riau­sius struk­tû­ri­nius pla­nus“.

Tai ko­kios nau­jos Eu­ro­pos lau­kia­ma mû­sø šio­je ge­ro­kai su­di­no­zau­rë­ju­sio­je Eu­ro­pos Sà­jun­go­je? Kri­zë yra glo­ba­li, bal­suo­ja­me uþ smul­kius po­li­ti­kus, ku­rie pa­dë­tø kaps­ty­tis mums as­me­niš­kai, o šie kri­zës ne­spren­dþia – ga­liau­siai ati­duo­da vi­sas ga­lias Vo­kie­ti­jos ban­ki­nin­kams? Vo­kie­ti­jos Eu­ro­pa – mo­ky­ki­mës vo­kiš­kai. Gal jau lai­kas kur­ti Vi­du­rio Eu­ro­pos Sà­jun­gà su sos­ti­ne Pra­ho­je ar Vil­niu­je, nes da­bar mes ge­ro­kai draus­min­ges­ni eu­ro­pie­èiai nei bro­liai Va­ka­ruo­se? Gal èia mus dar ga­li val­dy­ti jaus­mai, o ne sko­los ir de­fi­ci­to ro­dik­liai.

Tie­sa, Azi­jos pu­sia­sa­liu ar Eu­ra­zi­jos pa­kraš­èiu ge­riau ne­tap­ti.

Egi­di­jus VA­REI­KIS,  Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo na­rys

Psi­cho­lo­gai sa­ko, kad dau­ge­liui dik­ta­to­riø bû­din­gas po­li­ti­nis na­ciz­mas. Jie no­ri bû­ti ce­za­riais, sa­la­di­nais, na­po­leo­nais, þmo­niø ir þvë­riø ka­ra­liais. Ta­èiau, pa­þvel­gus ádë­miau, ne­re­tai ga­li­ma iš­vys­ti pra­stà sko­ná ir keis­tus po­më­gius. Apie juos daþ­niau­siai su­þi­no­me, kai dik­ta­to­rius bû­na nu­ver­èia­mas ar pa­si­trau­kia iš šio pa­sau­lio.

Bet ko­kiu at­ve­ju ne vi­sai de­mok­ra­tiš­kø ly­de­riø po­lin­kis ko­lek­cio­nuo­ti tik­rai në­ra jiems sve­ti­mas.

Ira­ko dik­ta­to­riui at­ro­dë, kad jis yra me­no ger­bë­jas ir ko­lek­ci­nin­kas. Ta­èiau jo ne­do­mi­no nei imp­re­sio­niz­mo, nei Re­ne­san­so me­no še­dev­rai. Vie­no­je iš Sad­da­mo Hu­sei­no re­zi­den­ci­jø JAV spe­cia­lu­sis da­li­nys ap­ti­ko kaþ­kà pa­na­šaus á praë­ju­sio am­þiaus sep­tin­to­jo de­šimt­me­èio men­ka­ver­tæ ki­èi­næ ero­ti­næ fan­ta­zi­jà: mie­ga­mà­já veid­ro­di­në­mis sie­no­mis, lem­pas, pri­me­nan­èiais mo­te­rø fi­gû­ras, pa­veiks­lus su pus­nuo­gë­mis di­dþiak­rû­të­mis nim­fo­mis ir rau­me­nin­gais ka­riais. Me­no kri­ti­kai ne­re­tai va­di­na vi­sa tai vieš­na­miø sie­nø ta­py­ba, o psi­cho­lo­gai sa­ko, kad to­kio „me­no“ ko­lek­ci­nin­kas tu­rë­tø tu­rë­ti ne­svei­ko ero­ti­nio šëls­mo po­lin­kiø. Ne­ge­riau nei mû­sø se­ne­liø na­muo­se ka­bë­jæ „brie­dþiai miš­ko lau­ky­më­se“…

Egip­to ka­ra­lius Fa­ru­kas I, pa­sku­ti­nis šios ša­lies mo­nar­chas, nu­vers­tas per 1952 m. per­vers­mà, ko­lek­cio­na­vo ki­èi­nius men­ka­ver­èius daik­tus, pa­puo­ša­lus ir po­rno nie­ku­èius. „Ti­me“ ko­res­pon­den­tas, pa­ma­tæs pri­va­èius eks­mo­nar­cho apar­ta­men­tus, ap­ra­šë juos kaip di­de­lius kam­ba­rius, pri­grûs­tus me­ni­nës ver­tës be­veik ne­tu­rin­èiø daik­tø: „at­mi­ni­mui“ sau­go­mø ru­le­tës lo­ši­mo dis­kø, þai­di­mo kor­tø sta­lø, smul­kiø ir stam­biø mo­ne­tø, pa­što þenk­lø, mu­zi­kos inst­ru­men­tø, sta­tu­lë­liø, me­da­li­kë­liø ir ki­tø „su­ve­ny­rø“, po­rnog­ra­fi­niø pie­ši­niø, skel­bi­më­liø ir pro­gra­më­liø, lyg vi­su tuo bû­tø no­rë­ta gin­tis nuo sle­gian­èios vie­nat­vës, kas­kart pri­si­me­nant jau­nys­tæ. Jø tur­tas – tai me­ta­lo ver­të, bet ne es­te­ti­nis ar kul­tû­ri­nis pa­vel­das.

Ne­to­li ir Kim Jong Ilas, Šiau­rës Ko­rë­jos dik­ta­to­rius. Dar te­be­šei­mi­nin­kau­jan­tis sa­vo ko­lek­ci­jo­se, bet apie jas jau þi­no­ma ir daug tei­sy­bës, ir le­gen­dø.

„My­li­ma­sis va­das“ ser­ga ke­lio­mis men­ka­ver­èio ko­lek­cio­na­vi­mo li­go­mis. Vie­nà jø CNN þur­na­lis­tai 2003 m. pa­va­di­no ki­no­fi­li­ja. Vaiz­do juos­tø „më­gë­jo“ ko­lek­ci­jo­je apie 20 tûkst. ka­se­èiø, dau­giau­sia veiks­mo fil­mø su Go­dzi­los, Dþeim­so Bon­do ti­po he­ro­jais. Þur­na­lis­tai ne­þi­no, ar ko­lek­ci­jo­je yra ir 2002 m. su­kur­tas fil­mas „Ki­ta die­na“, ku­ria­me agen­tas 007 kan­ki­na­mas Šiau­rës Ko­rë­jos ka­lë­ji­me. As­me­ni­niu dik­ta­to­riaus pa­gei­da­vi­mu su­kur­ta Šiau­rës Ko­rë­jos Go­dzi­los at­mai­na – me­ta­là ry­jan­tis monst­ras Pul­ga­sa­ris. Fil­mà su­kû­rë Pie­tø Ko­rë­jos re­þi­sie­rius, ku­rá dik­ta­to­rius nu­pir­ko ar tie­siog... pa­gro­bë.

Lie­tu­viai, be­si­de­dà di­de­liais krep­ši­nio eks­per­tais, tu­rë­tø nu­lenk­ti gal­và prieš Ki­mo vi­deo­bib­lio­te­kà, ku­rio­je su­kaup­tos be­veik vi­sos rung­ty­nës, ku­rio­se þai­dë Mi­chae­las Jor­da­nas. „My­li­ma­sis va­das“ tu­ri ir krep­ši­nio ka­muo­lá su vi­sos „Bulls“ ko­man­dos þai­dë­jø au­tog­ra­fais, ku­rá jam pa­do­va­no­jo pa­ti Ma­de­li­ne Alb­right kaip bû­si­mos drau­gys­tës þenk­là. Dar Ki­mas mëgs­ta kon­ja­kà, ku­rio im­por­tà for­ma­liai drau­dþia eko­no­mi­nës san­kci­jos. Spë­ja­ma, kad „Hen­nes­sy“ kon­ja­kui vals­ty­bës gal­va iš­lei­dþia per me­tus apie 650 tûkst. do­le­riø.

Bu­væs Ira­no ša­chas Re­za Peh­le­vi tu­rë­jo šiek tiek ge­res­ná sko­ná, nors per­si­so­ti­ni­mas, þi­nia, já ga­di­na. Jo ga­ra­þuo­se sto­vë­jo apie pu­sant­ro šim­to re­tø au­to­mo­bi­liø, áskai­tant ne­per­šau­na­mà 1953 m. „Rolls-Roy­ce Phan­tom IV“ ar 1974 m. „Lam­borg­hi­ni Coun­tach“, pa­do­va­no­tà vai­ruo­to­jo pa­þy­më­ji­mo ga­vi­mo pro­ga. At­ro­do, ko­lek­ci­jo­je bu­vo ir „Mer­ce­des 500K“, ku­ris ne­va pri­klau­së Hit­le­riui.

Ne­se­niai nu­vers­to Li­bi­jos ly­de­rio ko­lek­ci­niai po­më­giai nu­ste­bi­no net ir daug ma­èiu­sius po­li­ti­kø psi­cho­lo­gi­jos þi­no­vus.

Pri­pa­þin­si­me, kad auk­si­niai ar bran­gak­me­niais puoš­ti gink­lai ga­li bû­ti bran­gûs dël jiems ga­min­ti su­nau­do­tø me­dþia­gø, bet ne dël tie­sio­gi­nës funk­ci­jos to­bu­lu­mo. Ke­le­tas auk­si­niø pis­to­le­tø, net ir gel­to­no me­ta­lo „ka­laš­ni­ko­vas“ – tik­ras ki­èas.

Moa­ma­ras bu­vo pa­me­tæs gal­và dël bu­vu­sios JAV vals­ty­bës sek­re­to­rës Con­zo­lez­zos Ri­ce, kau­pë jos nuo­trau­kas ir spau­dos iš­kar­pas, vaiz­do me­dþia­gà, o jos gar­bei ne­tgi dai­nuo­da­vo dai­nà „Juo­da­sis þie­das Bal­tuo­siuo­se rû­muo­se“. Keis­ta ta ko­lek­ci­ja, bet blo­gu es­te­ti­niu sko­niu jos sa­vi­nin­ko šiuo at­ve­ju tik­rai ne­kal­tin­èiau.

Tai­gi bû­ti dik­ta­to­riu­mi ne­leng­va, nors gal ir sa­vaip ádo­mu. Bu­væs Ugan­dos pre­zi­den­tas Idi Ami­nas bu­vo ne tik pre­zi­den­tas iki gy­vos gal­vos, bet ir ti­tu­la­vo sa­ve vi­sø þvë­riø ir þu­vø val­do­vu. Bu­væs Ki­ni­jos dik­ta­to­rius Mao re­tai prau­së­si, ne­va­lë dan­tø. Dan­tø ne­pri­þiû­rë­jo ir Hit­le­ris. Fi­li­pi­nø pre­zi­den­to þmo­na Imel­da Mar­cos, sa­ve va­di­nu­si „ge­le­þi­ne plaš­ta­ke“, ko­lek­cio­na­vo ba­tus, ku­riø tu­rë­jo apie tris tûks­tan­èius po­rø.

Tie­sa, yra ki­ta me­da­lio pu­së. Tik­ra­sis im­pe­ra­to­rius Na­po­leo­nas bu­vo ka­riø ger­bia­mas „ma­þa­sis kap­ra­las“, vi­sà gy­ve­ni­mà mie­go­jæs su­de­da­mo­je ka­rei­viš­ko­je lo­vo­je. At­ro­do, vi­sai ne taip, kaip na­po­leo­nais no­rin­tys bû­ti nar­ci­zai. Toks ir šios is­to­ri­jos mo­ra­las.

Egi­di­jus VA­REI­KIS, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo na­rys

Moa­ma­ras Gad­da­fis, nors dar be­si­slaps­tan­tis, jau nu­ra­šy­tas. Je­me­no dik­ta­to­rius Sa­le­has sun­kiai su­þeis­tas, Si­ri­jos val­do­vas As­sa­das vis la­biau izo­liuo­tas. Dau­ge­lis klau­sia, ar tai ne pa­bai­gos pra­dþia? Ne­pai­sant eu­ro zo­nos ne­gan­dø, pa­sau­lio þi­niask­lai­da vis dau­giau dë­me­sio ski­ria spë­lio­nëms, koks dar dik­ta­to­rius su­lauks sa­vo ei­lës.

Nu­ša­lin­ti dik­ta­to­riø në­ra pa­pras­ta. Pro­tes­tø ir mi­tin­gø ne­pa­kan­ka. Ne­re­tai ten­ka ka­riau­ti ir net þû­ti, ne­re­tai pa­sta­ruo­sius gi­na so­li­dþios ban­kø sà­skai­tos Va­ka­ruo­se ar net slap­ti san­dë­riai su de­mok­ra­tiš­kais lai­ko­mais po­li­ti­kais. Nu­pur­ty­ti nuo pra­ban­gos me­dþiø, šie „vai­siai“ ne­re­tai tu­ri kie­tà lukš­tà, mo­ka pri­þa­dë­ti re­for­mas, mai­tin­tis vals­ty­bës re­zer­vu ar ki­taip pra­tæs­ti sa­vo po­li­ti­næ bû­tá.

Nu­ša­lin­ti­nø dik­ta­to­riø sà­ra­šas yra ne­trum­pas ir spal­vin­gas. Þur­na­las „Fo­reign Po­li­cy“ ret­kar­èiais já at­nau­ji­na, iš­brauk­da­mas nu­vers­tuo­sius ar „pa­si­tai­siu­sius“, átrauk­da­mas nau­jus „am­bi­cin­gus“ ar šiaip „nu­šo­ku­sius nuo pro­to“.

Sà­ra­šo ly­de­ris Oma­ras al-Bas­hi­ras Su­da­nà val­do jau 21 me­tus. 2009 me­tais jam suim­ti iš­duo­tas tarp­tau­ti­nis kri­mi­na­li­nis areš­to or­de­ris uþ nu­si­kal­ti­mus, kur kas bai­ses­nius uþ mû­suo­se þi­no­mo Go­lo­va­to­vo veiks­mus. Vien pre­zi­den­to Oma­ro „or­kest­ruo­tas“ ka­ras Dar­fu­ro re­gio­ne, pa­rei­ka­la­væs šim­tø tûks­tan­èiø gy­vy­biø, ko ver­tas. Šie­met ban­dþiu­sius maiš­tau­ti stu­den­tus, nu­si­þiû­rë­ju­sius á „ara­bø pa­va­sa­rá“, iš­vai­kë be jo­kiø komp­lek­sø. Oma­ras al-Bas­hi­ras neiš­sau­go­jo Pie­tø Su­da­no ir uþ­si­trau­kë net sa­vo ša­li­nin­kø ne­ma­lo­næ. Ga­li bû­ti, kad su­lauks ko­kio nors „rû­mø per­vers­mo“, ku­riam, tie­sa sa­kant, Va­ka­rai la­bai ne­prieš­ta­rau­tø.

Ant­ra­sis ša­lin­ti­nø „blo­gie­èiø“ sà­ra­še yra Ira­no pre­zi­den­tas Mah­mou­das Ah­ma­di­ne­ja­das, ne vie­ne­rius me­tus be­si­sten­gian­tis tram­dy­ti pro­va­ka­rie­tiš­kai nu­si­tei­ku­sià opo­zi­ci­jà ir pel­ny­ti po­pu­lia­ru­mà is­la­miš­kos bran­duo­li­nës bom­bos kû­ri­mu. Da­bar­ti­nis Ira­nas, prieš ke­lis de­šimt­me­èius at­si­ra­dæs kaip is­la­mo re­vo­liu­ci­jos pro­duk­tas, yra la­biau­siai dog­ma­tiš­ka is­la­mo ša­lis, ta­èiau ne vie­nas po­li­ti­kos eks­per­tas pri­pa­þás­ta, kad Ah­ma­di­ne­ja­das yra ne toks jau kvai­las ir ties­mu­kas – ga­li nu­tik­ti taip, kad ara­bø ša­liø dik­ta­to­rius pa­keis is­la­miš­kuo­ju fun­da­men­ta­liz­mu pa­þenk­lin­ti ly­de­riai, ku­riems Ira­nas yra aiš­kus „vy­res­ny­sis bro­lis“. Va­ka­rie­èiams blo­giau­sia tai, kad jie ne­la­bai ga­li èia kà nors sà­ly­go­ti ar pa­keis­ti – Ira­nas yra per di­de­lë vals­ty­bë, kad jà bû­tø ga­li­ma per­tvar­ky­ti jë­ga, juo­lab kad ir Va­ka­rai kaip nie­kad ne­vie­nin­gi.

Lie­tu­viai vis dar ma­þai do­mi­si Af­ri­ka, ta­èiau ne­nus­tebs, kad Af­ri­kos dik­ta­to­riai taip pat yra þi­no­mø „blo­gie­èiø“ sà­ra­še. Ugan­dos pre­zi­den­tas Yo­we­ri Mu­se­ve­ni tik­rai ser­ga am­ne­zi­ja. 1986 me­tais nu­ver­tæs tuo­me­tá pre­zi­den­tà Mil­to­nà Obo­tæ Y. Mu­se­ve­ni pri­sie­kë, kad joks Af­ri­kos ly­de­ris ne­tu­ri bû­ti val­dþio­je dau­giau nei 10 me­tø, nors pa­ts jau uþ­si­bu­vo 25 me­tus, lai­mi rin­ki­mus, pa­pras­tai „su­rink­da­mas“ du treè­da­lius bal­sø, ku­rie daþ­nai net ne­sus­kai­èiuo­ja­mi. Lai­më­jo ir „re­fe­ren­du­mà“, lei­dþian­tá bû­ti am­þi­nuo­ju pre­zi­den­tu, ir ruoš­ti sa­vo sû­nø pe­rim­ti val­dþià, kai jau tai taps neiš­ven­gia­ma. Pro­tes­tø šio­je ša­ly­je taip pat pa­si­tai­ko, ta­èiau ba­do šmëk­la kol kas bai­ses­në uþ pre­zi­den­to pa­ra­no­jas.

To­liau – ge­riau pa­þás­ta­mi vei­dai. Ku­bie­tis bro­lis Rau­lis Cast­ro dar kar­tà ap­mo­vë nai­vius va­ka­rie­èius, be­si­ti­kin­èius, kad re­for­mos Ku­bo­je pa­ga­liau pra­si­dës. Lyg ir kir­ba kaþ­kas to­kio kaip „pe­rest­roi­ka be vie­šu­mo“, ta­èiau to­kios re­for­mos sëk­me, at­ro­do, ne­ti­ki net pa­tys jos su­ma­ny­to­jai. O gal tie­siog nie­ka­dos ir ne­ti­kë­jo, nes jos ne­sie­kë. Šiaip ar taip, am­þi­nai mirš­tan­ti Ku­ba gy­ve­na jau šeš­tà de­šimt­me­tá ir Va­ka­rams be­lie­ka vël ko nors lauk­ti.

Gráþ­tant at­gal á Af­ri­kà, pa­mi­në­ti­nas ka­me­rû­nie­tis Paul Biya, šiø me­tø lapk­ri­tá pre­ten­duo­jan­tis bû­ti dar kar­tà iš­rink­tas pre­zi­den­tu (be­je, „de­mok­ra­ti­niø“ rin­ki­mø kan­di­da­tø sà­ra­še net 51 pa­var­dë, o rin­ki­mus or­ga­ni­zuo­ja vy­riau­sy­bës pa­da­li­nys). Val­dþio­je P. Biya – nuo 1982 me­tø. Opo­zi­ci­ja, pa­ban­dþiu­si kel­ti gal­và šiø me­tø pra­dþio­je, bu­vo kaip­mat pa­skelb­ta grës­me na­cio­na­li­niam sau­gu­mui ir pra­ktiš­kai su­nai­kin­ta. Tie­sa, yra blo­gø þi­niø – Švei­ca­ri­jos ban­kai „uþ­šal­dë“ P. Biya sà­skai­tas – apie 200 mln. JAV do­le­riø…

Ga­liau­siai Lie­tu­vai ne itin ge­rus pri­si­mi­ni­mus (lai­vo areš­tas prieš ke­le­tà me­tø) pa­li­ku­si Pu­siau­jo Gvi­në­ja. Jo­je jau dau­giau nei 30 me­tø šei­mi­nin­kau­ja po­nas ámant­ria Teo­do­ro Obiang Ngue­ma Mba­so­go pa­var­de. 2009 me­tais pre­zi­den­to rin­ki­muo­se jis „su­rin­ko“ 95 pro­c. bal­sø. Nie­kas re­zul­ta­tais ne­ti­ki, ta­èiau pre­zi­den­tas de fac­to yra ne­di­de­lës, bet naf­ta tur­tin­gos vals­ty­bë­lës „blo­gie­tis“, ku­rá pa­keis­ti taip pat në­ra leng­va. Ne pa­slap­tis, kad val­dþia jau ruo­šia­ma dik­ta­to­riaus sû­nui Teo­do­ri­nui („Teo­do­riu­kui“). Iro­niš­ka tai, kad pir­mi­nin­kau­da­mas Af­ri­kos Sà­jun­gai Mba­so­go dek­la­ruo­ja ne­pap­ras­tà mei­læ de­mok­ra­ti­jai ir þmo­gaus tei­sëms.

Kiek­vie­nas mû­sø ga­li sà­ra­šà pa­pil­dy­ti ko­kiu nors ar­èiau mû­sø esan­èiu dik­ta­to­riu­mi ar ma­ni­pu­lia­to­riu­mi val­dþia. Ga­li bû­ti, kad tai nyks­tan­ti, bet taip ir neiš­nyks­tan­ti rû­šis. O gal kas nors ára­šë jà á Rau­do­nà­jà kny­gà ir ne­no­rë­tø, kad dik­ta­to­riai iš­mir­tø di­no­zau­rø mir­ti­mi?

Egi­di­jus VA­REI­KIS,
LR Sei­mo na­rys, sa­ve áver­ti­næs III gro­þio ka­te­go­ri­ja

Gy­ve­na­me grieþ­tai. Pa­sa­ky­mas, kad kaþ­kas gau­na pi­ni­gus uþ gra­þias akis, reiš­kia ar­ba tar­ny­bi­ná ro­ma­nà, ar­ba sek­sua­li­ná iš­nau­do­ji­mà, ar­ba ge­riau­siu at­ve­ju at­ly­gi­ni­mo mo­kë­ji­mà ne­ge­ban­tiems dirb­ti. Þo­dþiu, pi­ni­gai uþ gra­þias akis – be­veik pro­sti­tu­ci­ja. Rim­ti darb­da­viai ir rim­ti dar­bi­nin­kai taip ne­siel­gia...

Ame­ri­kie­èiai for­ma­liai taip pat pa­sa­kys, kad uþ gra­þias akis ne­ver­ta mo­kë­ti nei in­þi­nie­riams, nei tech­ni­kams, nei gy­dy­to­jams, ta­èiau gy­ve­ni­mas ro­do, kad gra­þûs þmo­nës ne tik tu­ri pa­si­se­ki­mà tarp ar­ti­mø­jø. Jie ir dau­giau uþ­dir­ba. Tek­sa­so uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius eko­no­mis­tas Da­niel Ha­mer­mesh ne­se­niai pa­skel­bë stu­di­jà „Gro­þis ap­si­mo­ka. Ko­dël pa­trauk­liems þmo­nëms ge­riau se­ka­si“.

Pa­sak stu­di­jos ir ko­men­ta­ro, rugp­jû­èio më­ne­sá pa­skelb­to þur­na­le „Ti­me“, per sa­vo gy­ve­ni­mà gra­þus þmo­gus uþ­dir­ba 230 tûkst. do­le­riø dau­giau nei vi­du­ti­ny­bë, t. y. dau­giau nei pu­sæ mi­li­jo­no li­tø, ku­rie mû­sø sà­ly­go­mis reikš­tø ne­blo­gà na­mu­kà did­mies­èio priei­go­se.

Bu­vo tir­ta 2774 as­me­nø gru­pë. Pa­gal iš­vaiz­dà þmo­nës bu­vo su­skirs­ty­ti á pen­kias ka­te­go­ri­jas: I – „pa­bai­sos“ (apie 1 pro­c. vy­rø ir 2 pro­c. mo­te­rø), II – pra­stos iš­vaiz­dos (11 pro­c. vy­rø ir 13 pro­c. mo­te­rø), III – vi­du­ti­nio gro­þio – (59 pro­c. vy­rø ir 51 pro­c. mo­te­rø), IV – gra­þiai at­ro­dan­tys (27 pro­c. vy­rø ir 31 pro­c. mo­te­rø), V – tik­ri gra­þuo­liai (2 pro­c. vy­rø ir 3 pro­c. mo­te­rø). Tie­sa, dau­gu­ma ti­ria­mø­jø su­ti­ko su jø pri­sky­ri­mu vie­nai ar ki­tai ka­te­go­ri­jai.

Ty­ri­mø re­zul­ta­tai, api­bend­rin­ti pa­gal su­dë­tin­gas ma­te­ma­ti­nes for­mu­les, pa­tvir­ti­no hi­po­te­zæ, kad uþ gra­þias akis ga­li­ma uþ­dirb­ti. Gra­þûs vy­rai (IV ir V ka­te­go­ri­ja) uþ­dir­ba vi­du­ti­niš­kai 17 pro­c. dau­giau uþ vi­du­ti­ny­bes ir bjau­riuo­sius. Mo­te­rims ir­gi se­ka­si, nors skir­tu­mai në­ra di­de­li. Gra­þioms mo­te­rims mo­ka­ma 12 pro­c. dau­giau nei ne­gra­þioms. Tra­di­ciš­kai á iš­vaiz­dà dau­giau in­ves­tuo­ja mo­te­rys, ta­èiau dau­giau iš to uþ­dir­ba vy­rai.

Iš ty­ri­mo duo­me­nø ga­li­ma da­ry­ti ir dau­giau iš­va­dø. Tarp ne­gra­þiø­jø dau­giau uþ­dir­ba mo­te­rys. Ma­tyt, tai tos am­þi­nai su­rû­gu­sios kom­piu­te­riø þiur­kës, ku­rios dirb­ti su­ge­ba, ta­èiau ner­vi­na vi­sus ap­lin­ki­nius. Tarp vi­du­ti­ny­biø ir gra­þiø­jø di­des­ná at­ly­gi­ni­mà gau­na vy­rai (ma­tyt, gau­na ir at­sa­kin­ges­ná dar­bà). Tai­gi nie­ko nau­jo po sau­le – uþ gra­þias akis gy­ve­ni­mas at­sei­kë­ja pus­mi­li­jo­ná li­tø.

Pro­fe­so­rius D. Ha­mer­mesh, þur­na­lis­to pa­klaus­tas, ar ver­ta dël at­ly­gi­ni­mo im­tis plas­ti­nës chi­rur­gi­jos, at­sa­ko nei­gia­mai. Ko­rë­jos eko­no­mis­tø at­lik­tas ty­ri­mas ro­do, kad kol kas plas­ti­nës ope­ra­ci­jos kai­nuo­ja per daug – pi­ni­gai, in­ves­tuo­ti á chi­rur­go pa­slau­gas, neat­si­per­ka. Ga­li­ma ma­ny­ti, kad „ap­mo­ka­mas“ vei­kiau na­tû­ra­lus gro­þis, o plas­ti­niø ope­ra­ci­jø daþ­nai þmo­gus ima­si per vë­lai.

So­cia­li­nës at­skir­ties apo­lo­ge­tai kol kas ne­su­gal­vo­jo, kad ne­gra­þûs þmo­nës ga­li pa­si­jus­ti disk­ri­mi­nuo­ja­mi ir pra­dë­ti rei­ka­lau­ti kom­pen­sa­ci­jø ar iš­mo­kø uþ tai, kad gam­ta neap­do­va­no­jo jø pa­trauk­lia iš­vaiz­da. Ta­èiau atei­ty­je ga­li nu­tik­ti, kad prii­mant á dar­bà bus ver­ti­na­mas ir gro­þio fak­to­rius. Juk þi­no­ma, kad gra­þios stiuar­de­sës ke­lia avia­li­ni­jø pa­ja­mas, o gra­þios pa­da­vë­jos – res­to­ra­nø. Grakš­tûs vieš­bu­èiø tar­nau­to­jai, sim­pa­tiš­ki tak­si vai­ruo­to­jai leng­viau gau­na ar­bat­pi­ni­giø. Ge­ras nuo­trau­kø re­tu­šuo­to­jas ar „fo­to­šo­pø“ meist­ras ga­li tur­tus su­si­krau­ti iš þmo­niø no­ro bû­ti gra­þiais. Net pra­gma­tiš­ki po­li­ti­kai sa­vo pla­ka­tuo­se sie­kia vi­sø pir­ma gra­þiai at­ro­dy­ti... Juk tai taip na­tû­ra­lu. Tai­gi, ger­bia­mie­ji, ne­suk­lys­ki­me. Ei­ki­me á dar­bà pa­si­puo­šæ, pa­si­tem­pæ ir su šyp­se­na. Spor­tiš­kos iš­vaiz­dos bo­sas ir grakš­èios kaip stir­nos jo dar­buo­to­jos – štai kur kles­tin­èios fir­mos idea­las. At­ro­do, tai se­niai þi­no­jo­me, ta­èiau tai bu­vo tik jaus­mas, ku­rá da­bar pa­tvir­ti­no moks­las.

Tek­sa­so uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riaus D. Ha­mer­mesh‘o dar­bus ga­li­ma lai­ky­ti sa­vo­tiš­ku eko­no­mi­kos ir es­te­ti­kos jun­gi­niu. Anks­èiau jis ty­rë, kaip es­te­ti­niai fak­to­riai vei­kia kon­ku­ren­ci­jà dar­bo rin­ko­je, kaip rei­kë­tø reng­tis ir elg­tis dar­bo­vie­të­se, mo­ky­mo ástai­go­se ir ki­to­se vie­šo­se vie­to­se. Nau­jau­si so­cio­lo­go dar­bai pa­tvir­ti­na dar vie­nà ba­na­lià tie­sæ – gra­þûs þmo­nës yra lai­min­ges­ni. Bent jau pa­gal ame­ri­kie­tiš­kà lai­mës for­mu­læ.

Tad bû­ki­me gra­þûs. Mer­gi­nos, „ne­ma­ri­nuo­ki­te“ va­ka­rø prie kom­piu­te­rio ek­ra­no, nes akys gen­da, o kom­piu­te­ris gro­þio ne­sup­ran­ta ir at­ly­gi­ni­mo ne­mo­kës.

Egi­di­jus VA­REI­KIS,
Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo na­rys

Lauk­tas, nors ir sun­kiai ti­kë­ti­nas da­ly­kas ávy­ko. Rei­tin­gø agen­tû­ra „Stan­dard & Poor‘s“ su­ma­þi­no Jung­ti­niø Ame­ri­kos Vals­ti­jø sko­li­ni­mo­si rei­tin­gà nuo aukš­èiau­sios ka­te­go­ri­jos AAA, iki vie­na pa­ko­pa þe­mes­nës  AA+. Ne­þi­nan­tiems kà tai reiš­kia, ga­li­ma trum­pai pa­sa­ky­ti – Ame­ri­kai sko­lin­ti ne­bë­ra ab­so­liu­èiai pa­ti­ki­ma. O jei di­dþiau­sia pa­sau­lio eko­no­mi­ka da­ro­si ne­pa­ti­ki­ma, tai kas ta­da pa­ti­ki­mas? JAV par­la­men­ta­rai, po il­gø de­ry­bø, lyg ir bu­vo su­ta­ræ pa­di­din­ti va­di­na­mà­sias sko­li­ni­mo­si lu­bas, ta­èiau tai ne­pa­dë­jo. Ar tai ne vi­sos mû­sø su­kur­tos, pa­sau­lio tvar­kos pa­bai­gos pra­dþia? Pa­bai­ga ateis ne dël ka­rø, epi­de­mi­jø ar mar­sie­èiø ant­plû­dþio. Ateis dël sko­lø.

Dël sko­lø á bë­das pa­te­ko la­biau­siai pra­si­sko­li­nu­sios Eu­ro­pos ša­lys – Grai­ki­ja, Ai­ri­ja, Por­tu­ga­li­ja, kil­pa ver­þia Is­pa­ni­jos bei Ita­li­jos kak­lus, ta­èiau tai nie­kis, pa­tai­so­ma, jei pa­tai­so­ma Ame­ri­ka. Pa­sau­lio eko­no­mi­nës tvar­kos lo­gi­ka, di­de­le da­li­mi ir yra pa­rem­ta tuo, kad JAV yra ta­ry­tum at­skai­tos taš­kas, nuo ku­rio skai­èiuo­ja­mas vi­so li­ku­sio pa­sau­lio pa­ti­ki­mu­mas.

Ko­dël rei­kia dis­ku­tuo­ti ir svars­ty­ti sko­li­ni­mo­si „lu­bas“? Pa­gal JAV ásta­ty­mus, ne­ga­li­ma sko­lin­tis dau­giau nei ásta­ty­mas nu­ma­to, tad lu­bos sa­vo­tiš­kai sau­go ša­lá nuo leng­va­bû­diš­ko sko­li­ni­mo­si. Šá kar­tà su­tar­ta bend­ro­mis pa­stan­go­mis pa­kel­ti JAV sko­li­ni­mo­si lu­bas dar 900 mi­li­jar­dø do­le­riø, tuo pa­èiu me­tu su­ma­þi­nant biu­dþe­to iš­lai­das 917 mi­li­jar­dø do­le­riø su­ma. JAV Kong­re­so ko­mi­te­tas, su­da­ry­tas ly­gio­mis da­li­mis iš res­pub­li­ko­nø ir de­mok­ra­tø, ápa­rei­go­tas ras­ti bû­dà su­tau­py­ti dar pu­sant­ro tri­li­jo­no, ir to­kia su­ma pa­di­din­ti sko­li­ni­mo­si lu­bas. Tai reiš­kia sko­lin­tis vie­nø pro­jek­tø vyk­dy­mui, nai­ki­nat ki­tus. Iš tik­ro, per de­šimt me­tø ame­ri­kie­èiams reik­tø su­tau­py­ti be­maþ ke­tu­ris tri­li­jo­nus, kad sko­la gráþ­tø á „pa­do­ru­mo“ ri­bas. Pa­þy­më­ti­na, kad per pa­sta­ruo­sius 30 me­tø JAV Kong­re­sas prië­më 35 ásta­ty­mus, vis ke­lian­èius sko­li­ni­mo­si lu­bas. 1981 m. sko­li­ni­mo­si lu­bos bu­vo 985 mi­li­jar­dai, da­bar ga­lio­jan­èios (prieš su­si­ta­ri­mà) – 14,2 tri­li­jo­no. Da­bar­ti­në ad­mi­nist­ra­ci­ja lu­bas kë­lë jau tris kar­tus.

Ádo­mu, kur sko­li­na­si ame­ri­kie­èiai, kam tu­rë­tø ati­tek­ti „pro­cen­tai“?

Ofi­cia­liai šian­dien Ame­ri­kos sko­la ver­ti­na­ma 14,27 tri­li­jo­no JAV do­le­riø (kam ádo­mu, tai 14 270 000 000 000, be­veik 150 kar­tø dau­giau nei Lie­tu­vos me­tø BVP). Dau­giau kaip 9 tri­li­jo­nai – tai sko­los pub­li­ka, ku­rià su­da­ro in­di­vi­dua­lûs in­ves­tuo­to­jai JAV ir uþ­sie­ny­je, uþ­sie­nio ban­kai ir vy­riau­sy­bës. Li­ku­si sko­la, tai vy­riau­sy­bës ob­li­ga­ci­jos, ki­ti ver­ty­bi­niai po­pie­riai, sko­la uþ so­cia­li­nes ir pan. pro­gra­mas.

Kas gi tie, kam Ame­ri­ka sko­lin­ga? Ki­ni­jai ne­su­mo­kë­ta 1,1 tri­li­jo­no, Ja­po­ni­jai – 907 mi­li­jar­dai, Jung­ti­nei Ka­ra­lys­tei – 333 mi­li­jar­dai, Bra­zi­li­jai – 200 mi­li­jar­dø. Net­gi Ru­si­jai ten­kan­ti JAV sko­los da­lis su­da­ro 125 mi­li­jar­dus do­le­riø. Dau­giau kaip 200 mi­li­jar­dø Ame­ri­ka sko­lin­ga naf­tos tie­kë­jams, pu­sant­ro šim­to mi­li­jar­do – Ka­ri­bø (of­šo­ri­niams) ban­kams. Šim­tai mi­li­jar­dø sko­los to­kioms ne­di­de­lëms ša­lims kaip Švei­ca­ri­ja yra be­veik to­kia pa­ti kaip Ru­si­jai (112 mi­li­jar­do). Vos ke­lis šim­tus tûks­tan­èiø gy­ven­to­jø tu­rin­èiam Liuk­sem­bur­gui JAV sko­lin­ga be­veik 80 mi­li­jar­dø, vos ke­lis mi­li­jo­nus gy­ven­to­jø tu­rin­èiam Sin­ga­pû­rui – apie 60 mi­li­jar­dø, pa­na­šiai tiek pat kiek ir di­dþiau­siai ES vals­ty­bei – Vo­kie­ti­jai.

Ats­ki­ro in­di­vi­do sko­los dy­dis tu­ri ri­bas. Sup­ran­tama, kad þmo­gui ne­reik­tø sko­lin­ti da­ugiau, negu ga­lës ati­duo­ti iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos. Pap­ras­tai ma­no­ma, kad sko­la ne­pa­vo­jin­ga, jei ji ne­vir­ši­ja 60 pro­cen­tø bend­ro­jo vi­daus pro­duk­to, ta­èiau pa­sau­ly­je yra dau­gy­bë ša­liø, ku­riø ási­sko­li­ni­mo ly­gis šià pa­da­là jau se­niai vir­ši­jo. Vals­ty­bë gy­ve­na kur kas il­giau nei at­ski­ras jos pi­lie­tis, tad sun­ku nu­ma­ny­ti kiek lai­ko jai rei­kia sko­lai gra­þin­ti. Grai­kai, ai­riai, po­rtu­ga­lai sa­vo sko­lo­mis ge­ro­kai vir­ši­jo vi­sà BVP.

Sko­lø naš­tà nu­si­mes­ti ne­leng­va – šian­dien ma­þai norinèiø su­ma­þin­ti var­to­ji­mà, kad su­mo­kë­tø të­vø sko­las. Leng­viau jas pa­lik­ti vai­kams ir anû­kams, tad sko­los daþ­nai ne ma­þi­na­mos, o ati­de­da­mos. Sup­ran­ta­ma, ne uþ dy­kà.

Kas gi šian­dien ga­li ne­si­bai­min­ti sko­lø naš­tos (nors ne­sko­lin­gø kam nors uþ kaþ­kà se­niai ne­bë­ra)? Aukš­èiau­sià pa­sau­ly­je rei­tin­gà AAA iš­lai­ko ke­le­tas ša­liø – Aust­ra­li­ja, Aust­ri­ja, Da­ni­ja, Jung­ti­në Ka­ra­lys­të, Ka­na­da, Lich­tenš­tei­nas, Liuk­sem­bur­gas, Ny­der­lan­dai, Nor­ve­gi­ja, Pran­cû­zi­ja, Suo­mi­ja, Vo­kie­ti­ja, Sin­ga­pû­ras, Šve­di­ja, Švei­ca­ri­ja.

Šia­me kon­teks­te ap­rau­da­ma Lie­tu­vos sko­la yra vi­sai ne­di­de­lë – vos 40 pro­cen­tø bend­ro­jo vi­daus pro­duk­to. Sko­li­ni­mo­si rei­tin­gas pa­gal „Stan­dard & Poor’s“ yra BBB su sta­bi­lia per­spek­ty­va. Tai va­di­na­mos vi­du­ti­nës kla­sës sko­li­nin­ko rei­tin­gas, lei­dþian­tis ir to­liau sko­lin­tis su pu­së­ti­nai pa­do­rio­mis pa­lû­ka­no­mis.

Mû­sø kai­my­nai at­ro­do ávai­riai. Ru­si­jos rei­tin­gas yra toks pa­ts – BBB, Lat­vi­ja yra vie­na pa­ko­pa þe­miau – rei­tin­gas BB+, Len­ki­ja – vie­na pa­ko­pa aukš­èiau, t. y. A-. Bal­ta­ru­si­ja – þy­miai pra­sèiau – rei­tin­gas B su nei­gia­ma per­spek­ty­va. Pa­gal ki­tus rei­tin­gus mû­sø ir kai­my­nø ver­ti­ni­mai pa­na­šûs.

Tai­gi, ne­sa­me blo­gi, ta­èiau esa­me pa­sau­lio rin­kos da­lis, o jo­je nei­gia­mà po­vei­ká da­ro ne tik sa­vos, bet ir sve­ti­mos sko­los.

Egi­di­jus VA­REI­KIS, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo na­rys

Va­sa­rà neiš­ven­gia­mai pri­si­me­na­me Ant­rà­já pa­sau­li­ná ka­rà ávai­riais kon­teks­tais – oku­pa­ci­jos, anek­si­jos, trë­mi­mai. Apie ka­rà, já su­kë­lu­siø­jø spren­di­mus, lai­më­ji­mus ir klai­das pri­ra­šy­ta daug ir dar daug bus ra­šo­ma, nes te­ma iš tik­ro neiš­se­mia­ma.

Net­ru­ko ge­nia­liø kar­ve­dþiø ir drà­siø ka­riø, ta­èiau rei­kia pri­pa­þin­ti, kad di­dþiau­sià ka­ro ma­ši­nà Eu­ro­po­je pa­jun­gu­sios ša­lys – SSSR ir na­ciø Vo­kie­ti­ja – bu­vo val­do­mos dik­ta­to­riø, pa­si­þy­min­èiø ma­þø ma­þiau­siai ne­nus­le­pia­mais psi­chi­nës elg­se­nos su­tri­ki­mais. O tai reiš­kia, kad ka­ro veiks­mø pla­na­vi­mas kar­tais pra­si­lenk­da­vo ne tik su rea­ly­bës po­jû­èiu, bet net ir svei­ku pro­tu. Ki­ta ver­tus, pro­tin­gi ka­ro va­dai su­ras­da­vo bû­dø, kaip ko­vo­ti su di­de­lës fi­zi­nës jë­gos, bet ne svei­ko pro­to ka­riau­noms.

Štai ke­le­tas skai­èiø, ku­rie, nors ir ne slap­ti, skel­bia­mi ne daþ­nai, nes nu­vai­ni­kuo­ja ne­va šau­nias per­ga­les, at­sklei­dþia stra­te­gi­nio màs­ty­mo ba­na­lu­mà.

SSSR pra­dë­jo Ant­rà­já pa­sau­li­ná ka­rà kaip ag­re­so­rius – 1939 me­tais pri­si­jun­gë 51 pro­cen­tà Len­ki­jos te­ri­to­ri­jos, oku­pa­vo Bal­ti­jos ša­lis, ëmë­si Suo­mi­jos (uþ šá ka­rà bu­vo pa­ša­lin­ta iš Tau­tø ly­gos).

Lie­tu­va, þi­nia, So­vie­tø Sà­jun­gai ne­pa­sip­rie­ši­no. Sup­ran­ta­ma, kad prie­ši­ni­ma­sis at­ro­dë ne­lo­giš­kas ir ne­duo­dan­tis vil­ties lai­më­ti. Suo­miai, ma­ty­da­mi pa­na­šià ne­lo­gi­kà, su­vo­kë, kad ne per­ga­lë, o pa­si­prie­ši­ni­mas – „dan­ties iš­muš­imas“ ag­re­so­riui – yra svar­biau. Pus­ket­vir­to mi­li­jo­no gy­ven­to­jø su pra­stai gink­luo­ta 130 tûks­tan­èiø ka­riø gy­ny­ba gy­në­si nuo be­veik mi­li­jo­ni­nës so­vie­ti­nës ar­mi­jos. Ar­ti­le­ri­jos pa­bûk­lø san­ty­kis 1:14, avia­ci­jos – 1:20, tan­kø – 1:13. Vis dël­to pro­tin­gai or­ga­ni­zuo­ta gy­ny­ba ne­lei­do oku­puo­ti ša­lies, o Ry­tø Ka­re­li­ja kai­na­vo so­vie­tams pa­gal kuk­liau­sius pa­skai­èia­vi­mus 200 tûks­tan­èiø þu­vu­siø­jø. Ar ne pa­ra­noiš­kos po­li­ti­kos re­zul­ta­tas? Pa­ly­gin­ki­me – an­ti­hit­le­ri­nës koa­li­ci­jos sà­jun­gi­nin­kø nuo­sto­liai nuo iš­si­lai­pi­ni­mo Nor­man­di­jo­je iki ka­ro pa­bai­gos su­da­rë 156 tûks­tan­èius. Vo­kie­ti­ja, oku­puo­da­ma Nor­ve­gi­jà, pra­ra­do 3700 ka­riø, nu­ka­riau­da­ma Be­ni­liuk­so ša­lis ir Pran­cû­zi­jà – 49 tûks­tan­èius.

Vo­kie­ti­ja pra­dë­jo ka­rà, ma­tyt, ir­gi neá­ver­ti­nu­si rea­ly­bës. Dar 1939 me­tais SSSR tu­rë­jo 12677 ka­ro lëk­tu­vus – dau­giau nei vi­si ki­ti pra­si­dë­ju­sio ka­ro da­ly­viai. Pa­gal tan­kø skai­èiø (14 544) Rau­do­no­ji ar­mi­ja dau­giau nei dvi­gu­bai len­kë Vo­kie­ti­jà (3419), Pran­cû­zi­jà (3286) bei Di­dþià­jà Bri­ta­ni­jà (547). Lo­giš­kai màs­tant, SSSR tech­niš­kai ir ka­riø gau­sa bu­vo pra­na­šes­në uþ Vo­kie­ti­jà. Apie tai, ko­dël Hit­le­ris ëmë­si ne­lo­giš­ko (ne vien tech­niš­kai, bet ir geo­po­li­tiš­kai) ka­ro, pri­ra­šy­ta ga­ly­bë kny­gø. Gal tai pa­pras­èiau­sia pa­ra­no­ja?

1941 me­tais Vo­kie­ti­ja ir sà­jun­gi­nin­kai pra­dë­jo ka­rà tu­rë­da­mi tri­jø mi­li­jo­nø ar­mi­jà ir vi­so la­bo 3266 tan­kus bei 1036 lëk­tu­vus. SSSR pa­sie­ny­je lai­kë gau­ses­næ – 3,5 mi­li­jo­no – ar­mi­jà su 11 029 tan­kais (dar 2000 pa­teik­ta pir­mo­mis ka­ro sa­vai­të­mis), 4200 lëk­tu­vø (dar 400 pri­si­dë­jo pir­mo­mis die­no­mis). Be­je, tech­ni­nis So­vie­tø Sà­jun­gos gink­luo­tës ly­gis ir­gi bu­vo ge­res­nis.

Ko­dël taip pra­stai ka­riau­ta? So­vie­ti­në pro­pa­gan­da ban­dë tvir­tin­ti, kad Vo­kie­ti­ja ver­þë­si á SSSR di­de­liø nuo­sto­liø dë­ka (mi­ni­mi skai­èiai – 4-6 mi­li­jo­nai þu­vu­siø vo­kie­èiø), ta­èiau da­bar pa­tvir­tin­ta, kad vo­kie­èiai su sà­jun­gi­nin­kais 1941 me­tais pra­ra­do apie 900 tûks­tan­èiø þu­vu­siø­jø, su­þeis­tø­jø ir din­gu­siø­jø, tad vi­so la­bo ma­þiau nei mi­li­jo­nà. Tuo pat me­tu þu­vo 567 tûks­tan­èiai so­vie­tø ar­mi­jos ka­rei­viø ir ka­ri­nin­kø, apie pu­sant­ro mi­li­jo­no su­þeis­ta, dar apie pu­sant­ro mi­li­jo­no de­zer­ty­ra­vo, á ne­lais­væ paim­ta 3,8 mi­li­jo­no ka­riø, mi­li­jo­no li­ki­mas ne­þi­no­mas. Vo­kie­èiai ir jø bend­rai su­nai­ki­no ar pe­rë­më 21 tûks­tan­tá tan­kø, 17 tûks­tan­èiø lëk­tu­vø, per 6 mi­li­jo­nus šau­na­mø­jø gink­lø... 1941 me­tø pa­bai­go­je vo­kie­èiams pri­trû­ko re­sur­sø be­lais­viams sau­go­ti ir iš­lai­ky­ti, tad ke­li šim­tai tûks­tan­èiø ne ru­sø tau­ty­bës be­lais­viø tie­siog bu­vo pa­leis­ta.

Per ka­rà nu­teis­ta apie 900 tûks­tan­èiø de­zer­ty­rø, iš ku­riø apie 160 tûks­tan­èiø su­šau­dy­ta, áskai­tant 23 ge­ne­ro­lus (vo­kie­èiai uþ pa­na­šius nu­si­þen­gi­mus su­šau­dë apie 8 tûks­tan­èius – 20 kar­tø ma­þiau). Ne­si­no­ri bû­ti ku­rio­je nors ka­riau­jan­èio­je pu­së­je, tad èia tik skai­èiai, su ku­riais vi­si daug­maþ su­tin­ka.

Iki ga­lo ne­pas­kai­èiuo­ta, kiek gy­vy­biø kai­na­vo no­rai pa­siek­ti ka­ri­nes per­ga­les tam tik­ro­mis „šlo­vin­go­mis“ da­to­mis, kiek paau­ko­ta gar­bës troš­ki­mo pil­no­je mar­ša­lø Þu­ko­vo ir Ko­ne­vo kon­ku­ren­ci­jo­je, ku­ris pir­mas ateis iki Ber­ly­no.

Ko­dël gi ka­rà lai­më­jo SSSR? Hit­le­rio stra­te­gi­nës klai­dos ar keis­ti pa­ra­noiš­ki spren­di­mai, dar 1941 me­tais pri­ver­tæ ka­riuo­me­næ ke­lis kar­tus keis­ti ata­kø kryp­tá... Oku­pa­ci­nës ka­riuo­me­nës el­ge­sys oku­puo­to­se te­ri­to­ri­jo­se ir­gi ne­pri­si­dë­jo prie na­ciø Vo­kie­ti­jos trium­fo...

1942 me­tais ka­ro be­lais­viø skai­èius be­veik iš­si­ly­gi­no, Vo­kie­ti­jai vei­kiai ëmë trûk­ti tech­ni­kos ir ka­rei­viø. Ta­èiau spren­di­mai ir to­liau dvel­kë kaþ­ko­kia gi­gan­to­ma­ni­ja ir vi­siš­ku ne­si­skai­ty­mu su þmo­niø li­ki­mais. Ko­dël Va­ka­rø sà­jun­gi­nin­kø nuo­sto­liai kur kas ma­þes­ni? Gal to­dël, kad ka­ria­vo ne pa­ra­noi­kai?

Ka­ro nuo­sto­liai: SSSR – 10,7 mi­li­jo­no ka­riš­kiø ir 12,4 mi­li­jo­no ci­vi­liø – apie 40 pro­c. vi­sø pa­sau­lio ša­liø ka­ro nuo­sto­liø, Vo­kie­ti­ja vi­suo­se fron­tuo­se ne­te­ko apie 5,5 mi­li­jo­no ka­riš­kiø ir 1,7 mi­li­jo­no ci­vi­liø. Apie 5 mln. for­ma­liø SSSR pi­lie­èiø, ka­rui pa­si­bai­gus, at­si­dû­rë uþ SSSR ri­bø, da­lis bu­vo prie­var­ta grà­þin­ta at­gal. Jø li­ki­mas daþ­nai ir­gi bu­vo tra­giš­kas (uþ­sie­ny­je li­ko apie pu­së mi­li­jo­no – kas de­šim­tas).

O jei spren­di­mai bû­tø bent kiek pro­tin­ges­ni...

Egidijus VAREIKIS, Lietuvos Respublikos Seimo narys

Apie Europos Sàjungos ir bendrai Europos krizæ dabar kalba kas tik netingi. Tai madinga. Jau ásitikinome, kad nei euras, nei Šengeno zona, nei maisto ar vaistø standartai nëra panacëja, garantuojanti jei ne amþinà, tai bent ilgalaikæ laimæ.

Neþinia, ar ta Europos baigtis arti, taèiau svarbiau gal ne tai, kada èia kas bus, o kaip bus, kokia ateitis pakeis dabartinæ Europà, koká þemëlapá nupieš vis didëjanti Europos Sàjunga bei vis besitraukianti ir átakà prarandanti buvusi sovietø zona.

Kalbas apie ateitá politologai ir futurologai daþniausiai pradeda banaliu pastebëjimu, kad sukursime greièiausiai tokià politinæ sandarà, kuri atitiks mûsø vertybinæ orientacijà.

O vertybiø bûta visokiø. Kaþkada europieèiams atrodë, kad svarbiausia jø misija tikëti Dievu, išvaduoti nuo musulmonø Kristaus karstà, eksportuoti savo tikëjimà á Amerikà bei Afrikà. Vëliau pasiduota mokslo pasiekimams ir tikëjimu karine jëga. Nûdienos Europos integracija pradëta siekiant kurti saugumo ir taikos zonà tarp Europos tautø, šimtmeèius paskendusiø tarpusavio karuose.

Dabar, reikia prisipaþinti, Europos Sàjunga labiau asocijuojasi su dideliø pinigø valdymu, ekonomine galia ir neátikëtinai didelëmis laisvëmis bei socialinëmis garantijomis. Tad jei mûsø vertybës jau nebe tokios kaip praeità šimtmetá, neišvengiamai keièiasi valstybës ir jø sàjungos. Jungia ir skiria nebe taikos ir saugumo jausmo puoselëjimas, o kiti dalykai. Prisiminkime – Graikija finansiškai visada buvo savaip nuostolinga, taèiau priimta á Europà, kad jos pas save "nepriimtø" rusai. Dabar tûlas vokietis jau visai nenori apmokëti graikiškø sàskaitø, nes nesupranta, kam ta "nuostolinga" Graikija išvis reikalinga... Gal be jos tik geriau, gal nereikia në diskusijø apie Turkijà ar Rusijà.

Daugeliui europieèiø pagrindinë vertybë dabar yra ekonominë galia ir vis didëjanèios gyvenimo komforto galimybës. Jei taip, tai nëra ko puoselëti tautiniø valstybiø ir kitokiø emocinës politikos atgyvenø.

Štai švedø istorikas Gunnar Wetterberg siûlo atgaivinti jau tik istorikø menamà skandinaviškà integracijà – Kalmaro unijà. XIV-XVI a. Šiaurës Europos šalys, nominaliai valdomos vieno monarcho, turëjo pakankamà suverenitetà ir ganëtinai racionaliai derino unijos ir nacionalinius interesus. Jei dabar Šiaurës Europos šalys (su visomis salomis - Islandija ir Grenlandija - bei kokia nors Estija) susijungtø á vienà dariná, tai, sudarytø áspûdingà 3,5 milijonø kvadratiniø km plotà (daugiau nei Indija) ir apie 26 milijonus gyventojø. Svarbiausia, kaip tai bûtø aštuntoji pagal dydá ekonomika pasaulyje, komfortiškai esanti toli nuo karø ir neramumø. Prie tokios unijos galëtø prisijungti olandai ar net flamandai, kuriems Belgijos karalystë jau atsibodo. Tada jau galima rimtai ir lygiomis teisëmis šnekëtis su britais ar net Amerika. Pinigai dideli, karai toli – skandinavai nebenori bûti vikingais, o patogiai ir soèiai gyventi geidþia. Kodël nepabandþius?

Kita galima Europos integracijos naujiena – Šveicarija. Kaþkada "iš bëdos" sujungusi skirtingø kalbø ir skirtingo tikëjimo europieèius, ji ne paskendo karuose, o labai pragmatiškai sukûrë "þemiškàjá rojø". Šalis, nepriklausanti jokioms ekonominëms ar karinëms sàjungoms, nepalieka pasaulio lyderiø grupës pagal inovacijas, konkurencingumà ir kitus ekonomiškai naudingus dalykus. Átakinga Italijos Šiaurës lyga jau dabar siûlo "nebemaitinti" nors ir itališkai kalbanèiø, bet atsilikusiø šalies pietø, o veikiau galvoti apie naujo tipo aljansà su šveicarais, pietvakarine Vokietija ir, pavyzdþiui, Belgija. Slovënai irgi tesijungia. Sëkmës atveju gautume 450 tûkstanèiø kvadratiniø kilometrø ploto dariná su 70 milijonø gyventojø ir jau ketvirtàja pasaulyje (po JAV, Kinijos ir Japonijos) ekonomine galia. Ne šiaip sau... Gal naujoji Šveicarija bus geriau nei senoji Europos Sàjunga?

Vokieèiø politologas ir istorikas Gunnar Heinsohn, neseniai "Die Welt" paskelbæs kelis galimus Europos "reorganizavimo" pavyzdþius, pastebi, kad ne visiems rûpi tik pinigai. Vidurio Europos šalyse didþiausia politinë problema yra Rusijos baimë. Jà išspræstø Naujoji Þeèpospolita, apimanti Baltijos šalis, Lenkijà, Baltarusijà ir Ukrainà. Prašau – 110 milijonø þmoniø ir teritorija nuo jûros iki jûros. Tai, anot Zbigniew'o Brzezinski'o, priverstø Rusijà kitaip þiûrëti á savo ekspansines galimybes. Romos imperija kaþkada skilo á Vakarus ir Rytus. Juk ne vienas dabar tiki, kad lietuviams, lenkams ir nemaþai daliai vakarø ir vidurio slavø anie laikai buvo "aukso amþius". Kodël nepabandþius?

O jei sujungti visas europinës Vidurþemio jûros pakrantës šalis – sukurti ketvirtàjà Romà? Su 100 milijonø gyventojø galima bûtø rimtai sàlygoti auganèià Turkijà ir tramdyti Vidurio Rytus. Kodël ir to nepabandþius?

O kas tada prancûzams ir vokieèiams? Jie kaþkada pradëjo dabartinæ integracijà. Gali tæsti. Taèiau be visokiø šiaurietiškø ir pietietiškø priedø... O kaip Amerika, be kurios vis dar jauèiamës nesaugûs? O kaip Rusija, kuri caro Petro laikais, anot Norman'o Davies’o, tapo niekaip neišsprendþiama Europos problema?

Galimybiø svarstyti ir kurti nestinga. Teisus buvo kareivis Šveikas, sakydamas, kad kaþkaip vis tiek bus. Juk niekados taip nebuvo, kad niekaip nebûtø...

Egidijus VAREIKIS, Lietuvos Respublikos Seimo narys

Osama jau sunaikintas. Visi þino, kad teroristas Nr. 1 jau išbrauktas iš nusikaltëliø sàrašo, taèiau kas gi toliau, kas gi kiti – antras, treèias ir t. t?

Suprantama, kad nëra oficialaus sàrašo. Savàjá turi JAV Federaliniø tyrimø biuras, labiausiai þinomø ir politikø bei jø rinkëjø susidomëjimà kelianèiø ieškomøjø suvestinæ paskelbë þiniasklaidos bendrovë "Forbes". Tai šiek tiek amerikietiška paþiûra, taèiau mûsø skaitytojui taip pat turëtø bûti ádomi.

Taigi sàrašo viršuje dabar 54 metø Meksikos narkomanijos bosas Joaquínas Guzmánas Loera, kuklia pravarde El Chapo (“Neûþauga”), nes tëra 1,68 metro ûgio. Narkotikø kartelis, veikiantis Meksikos Ramiojo vandenyno pakrantëje, yra bene pagrindinis kokaino ir kitø panašiø produktø kelias iš Kolumbijos á Šiaurës Amerikà. "Forbes" duomenimis, Joaquinas priklauso šimtui galingiausiø pasaulyje asmenø. 1993 metais suimtas ir nuteistas, jis sugebëjo ne tik kalëti komforto sàlygomis, bet ir galiausiai 2001 metais pabëgo, matyt, papirkæs kalëjimo vadovybæ (manoma, kad pabëgimo “operacija” kainavo apie 2,5 mln. doleriø). Besidomintiems bus ádomu tai, kad uþ informacijà apie nusikaltëlio buvimo vietà iš JAV valdþios galima gauti iki 5 mln. doleriø.

Kitas sàraše – Indijos kriminalinio pasaulio lyderis 55 metø Dawoodas Ibrahimas, vadovaujantis ne tik Indijos, bet ir, spëjama, visos Pietryèiø Azijos teroristø tinklui. Buvusio vargingo policijos pareigûno sûnaus veikla siejama su daugeliu teroristiniø išpuoliø, taip pat ir su sprogdinimais Mumbajuje 2008 metais. Šalutinis jo verslas – kontrabanda, kurios pajamos ir skiriamos terorizmui finansuoti. Dawoodo Ibrahimo gyvenimui nesvetima ir masinë kultûra – apie ieškomàjá ir jo nusikaltimus jau sukurta kone dešimt indiško Bollywoodo filmø.

O dabar – arèiau mûsø sienø. Ieškomøjø sàraše – iš Ukrainos kilæs 65 metø amþiaus Semionas Mogilevièius, laikomas didþiausiu pasaulyje šiø dienø gangsteriu. Jis yra ar buvo maþiausiai keturiø valstybiø – Rusijos, Ukrainos, Vengrijos ir Izraelio – pilietis. Átariama, kad pastarasis reketuodamas kontroliuoja Rusijos ir Ukrainos energetikos ámones, pvz., "RosUkrEnerg", kurios rankose yra dujø eksportas iš Turkmënistano á Europà. Apie jo turimas akcijas Rusijoje ir Vakaruose sklinda ávairios legendos. Semiono nusikaltimø sàraše - þudymai, prekyba ginklais, dokumentø klastojimas, pinigø plovimas. Átariama, kad nesurandamasis gangsteris gyvena Maskvoje. Tiesa, S. Mogilevièius baigë Lvovo universiteto Ekonomikos fakultetà, o praturtëjo aštuntajame devintajame dešimtmeèiais, pardavinëdamas Izraeliui masiškai emigruojanèiø SSSR þydø turtà. Akivaizdu, bet neátikëtina tai, kad 2008 metais S. Mogilevièius buvo (matyt, netyèia) sulaikytas uþ vengimà mokëti mokesèius, taèiau greitai paleistas, nes kaltinimai pasirodë pernelyg nereikšmingi. Kas gali paneigti, kad vadinamàjá Donà Semionà tiesiog reikëjo paleisti…

Gaudytojai ne visada bûna stropûs.

Nepamirškime ir Sicilijos mafijos. Labiausiai ieškomø asmenø sàraše yra tariamas dabartinis jos vadovas Matteo Massina Denaro, kurio “sàskaitoje” - ne tik kaltinimas vadovavimu nusikalstamai organizacijai, bet ir teroro aktai, uþsakomos þmogþudystës, pinigø plovimas bei reketas. Šis dar penkiasdešimties metø neturintis mafiozas (spëjama, kenèiantis nuo stiprios trumparegystës), pastebimai skiriasi nuo savo tradiciniø pirmtakø, garsëjusiø konservatyviomis paþiûromis ir demonstravusiø prieraišumà “tradicinëms” šeimos vertybëms. Matteo gavo pravardæ Diabolik pagal septintojo dešimtmeèio Tado Blindos tipo komiksø herojø. Þinomas kaip mafijos pleibojus lëbautojas, mëgstantis prabangius automobilius, garsiø dizaineriø drabuþius ir “gerà” kompanijà. Manoma, kad 2006 metais jis laimëjo konkurencinæ kovà dël mafijos bosø boso statuso. Italijos teisësauga teigia, kad Denaro sulaikymas ne uþ kalnø – vienas po kito išaiškinami jo bendrininkai ir konfiskuojamos didelës pinigø sumos bei bosui priklausantys akcijø paketai. Pasak Palermo prokuroro Francesco Messineo, “sausiname vandená, kuriame jis plaukioja, tad pagaliau ir pats pasirodys…”

Šiek tiek ir “kultûriniø bei sportiniø” nusikaltimø. 62 metø, teigiama, uigurø tautybës Alimþanas Tochtachunovas þinomas kaip Uzbekistano bei Rusijos gangsteris. Jaunystëje bandæs þaisti futbolà Taškento “Pachtakoro” komandoje, vëliau nepriimtas á CASK, pasuko nusikaltëlio keliu – ëmësi kontrabandos, prekiavo ginklais ir vogë automobilius, teistas uþ veltëdþiavimà. Taèiau nepamiršo sporto bei kultûros. Átariama, kad 2002 metø þiemos olimpiniø þaidyniø metu bandë papirkti dailiojo èiuoþimo teisëjus, kurie po to pirmà vietà skyrë Rusijos, o ne Kanados èiuoþëjø porai. Átariama, kad A. Tochtachunovas yra ir Rusijos teniso mafijos šulas. Rusø teniso þvaigþdë Jevgenijus Kafelnikovas net oficialiuose interviu já vadina draugu. A. Tochtachunovas, pravarde Taivanietis (“Taivanèik”), yra artimas buvusiø sovietiniø þvaigþdþiø Josifo Kobzono, Sofijos Rotaru ir net Alos Pugaèiovos mecenatas. Ne tik pastarieji geru þodþiu mena “Taivanèikà” – 1999 metais jis apdovanotas garbingu Šv. Konstantino ordinu – iškilmës vyko Eliziejaus laukuose, dalyvaujant Prancûzijos ir Rusijos kultûros bei sporto elitui.

Istorijas galima tæsti, taèiau aišku, koks gaudomø nesugaudomø elitas. Ir niekas taip ir nesupras, kodël jie nesugaunami – ar patys labai gudrûs, ar gaudytojai ne itin stropûs…

Egidijus VAREIKIS, LR Seimo narys

Yra mëgstanèiø sakyti, kad istorija kartojasi - kartais kaip tragedija, kartais kaip komedija, o gal net ir kaip farsas. Beveik prieš mënesá savaitraštis "Time" pasiûlë kai kurias ne iki galo išmoktas istorijos pamokas pakartoti árodydamas, kad dabartiniai ávykiai Šiaurës Afrikoje ir islamo pasaulyje ganëtinai tiksliai pakartoja ávykius, persiritusius per Europà 1848-aisiais. Jei kas nors nepamena mokyklinës istorijos pamokëlës, trumpai priminsiu, kad 1848 metais vyko vadinamasis Tautø pavasaris, kurio metu per Europos imperijas nusirito spontaniška protestø prieš tironijà ir laisvës troškimø banga.

1948 pavasará Paryþiø apëmë protestai, gatvëse iškilo barikados. Valdþia iš pradþiø bandë brutaliai slopinti protestus, bet tik ápylë þibalo á ugná. Galiausiai karalius Louis-Philippe pasitraukë á Didþiàjà Britanijà, Prancûzijoje paskelbta Antroji respublika, numatyti rinkimai. Tunise taip pat bandyta neramumus malšinti jëga, taèiau po keliø savaièiø prezidentas Ben Ali "nešë muilà" á Saudo Arabijà. Jau pasitraukë, þinia, ir egiptietis.

1848 metais, vos savaitei praëjus po ávykiø Paryþiuje, "sukunkuliavo" Miunchenas ir nuvertë Bavarijos karaliø, po to sekë Prûsijos sostinë Berlynas. Monarchija irgi iš pradþiø parodë jëgà, taèiau vëliau karalius atitraukë karius, panaikino cenzûrà, sutiko surengti rinkimus ir pasitraukë iš miesto. "Virusas" persimetë á Vienà, priversdamas atsistatydinti faktiná Austrijos vadovà Metternichà, Vëliau sekë Budapeštas, Milanas ir Venecija, sujudëjo Danija, Šveicarija, Belgija, Portugalija, daug nedideliø vokieèiø valstybiø (deja, Rusijos aneksuota Lietuva tuomet buvo per silpna). Kas vyksta šiuo metu, þinome. Po Tuniso - neramumai Alþyre, Jordanijoje, Omane, Jemene, Bahreine, Maroke bei Irane, revoliucija Egipte, kruvini susidorojimai Sirijoje, karas Libijoje. Anuomet chaosas Europoje sukëlë naujà emigracijos á Amerikà bangà, dabar pabëgëliai plûsta á Europà.

Tai dar ne viskas. XIX amþiaus viduryje Europà smaugë menkas derlius, augo maisto kainos, plito nedarbas, didëjo skurdas. Komunistai suskato rašyti manifestus ir rengtis savajai "laimës valandai", Europa ëmë aiškiai atsilikti nuo Didþiosios Britanijos ir JAV. 2010 m. ëmë sparèiau augti maisto kainos, aptarinëjamame regione didëja skurdas, akivaizdus atsilikimas ne tik nuo Europos ar JAV, bet ir pralaimima konkurencija Azijai, o valdþiai ruošiasi islamo radikalai. Prieš 163 metus Europoje vyravo "tvirtos rankos" politika, kurià gynë brutali policija, ástatymus "štampavo" silpni parlamentai, galimybë kà nors pakeisti rinkimø bûdu buvo menka. Beveik tas pats "vaizdelis" iki 2010 metø pabaigos buvo bûdingas ir didelei islamo pasaulio daliai. Paralelëmis galima laikyti ir tai, kad 1948 metø Tautø pavasariui padëjo tuometës technikos naujovës – þiniø perdavimas telegrafu ir masinis laikrašèiø spausdinimas, pagerëjæs þmoniø judëjimas geleþinkeliais. Dabartiniø revoliucijø varikliu tampa internetas, mobilieji telefonai ir palydovinë televizija.

Yra, deja, ir ne tokiø simpatiškø sutapimø. Pasaulio galingieji revoliucijø išvakarëse buvo linkæ ne grieþtai smerkti antidemokratines jëgas, o veikiau su jomis rasti taikø sambûvá ir net savotiškai palaikyti reþimus stabilumo vardan. Anuomet JAV kûrë Prûsijos laivynà, dabar – išlaikë Egipto karinæ mašinà. Ir anuomet, ir dabar netruko baimës, kad revoliucijos gali atvesti á valdþià kairuolius, radikalus, administravimo neišmananèius populistus, kurie, tegu ir laisvæ mylintys, bus dar didesnë problema nei tvirtos rankos tipo reþimai. Þurnalas "Time" 2011 m. kovo 21 d. pateikë net áþymiø politikø kalbø citatas, kurios akivaizdþiai rodo màstymo paralelizmà. Besidomintiems labai rekomenduoèiau pasiskaityti.

Istorijos daþniausiai mokomasi tam, kad klaidos nebûtø kartojamos. Liûdnai tenka prisiminti, kad 1948 metais prancûzø revoliucionieriai, atrodo, tikëjosi per daug, naujos jakobinø diktatûros þmonëms nereikëjo. Monarchija gráþo, atsigavo ir Habsburgø valstybë, kurios elitas labai mikliai sukiršino imperijos tautas – vengrus pjovë jø neva engiami slovakai, nusisuko èekai, paskendæ panslavizme ëmæ save vadinti austroslavais. Rusijos caras pasiuntë apie 300 tûkst. kareiviø á Vengrijà stabilumui garantuoti ir kolegoms monarchams pagelbëti. Vengrija skendo kraujyje, revoliucijos pralaimëjo ir, regis, pasaulyje nedaug kas pasikeitë. Stabilumas nugalëjo prieš laisvës idëjas ir kitas politines naujienas, kurioms teko laukti dar pusšimtá metø.

Kas gi dabar – stabilumas su Gaddafiu, Saudo Arabijos pasiryþimas veikiau padëti reþimams nei juos versti? O kaip su tuo diktatûroms palankiu šiandieninës Europos pragmatizmu? Ar jis, siunèiantis ne pagalbos ir nesikišimo signalus, apsaugos mus nuo karo, ar tik atneš gëdà, po kurios, kaip taikliai pastebëjo Churchillis, neišvengsime ir karo. Toks tad tas XXI amþius, turëjæs bûti ramus, pragmatiškas ir politiškai patogus.

Egidijus VAREIKIS, LR Seimo narys

Gavënios pradþia priminë, kad beveik visi šioje šalyje esame krikšèionys. Priminë ir senà ne kartà nagrinëtà problemà, koks turi bûti tikëjimo ir politikos santykis nûdienos pasaulyje.

Reikia pastebëti, kad diskusija Europoje ir pasaulyje vyksta ir intensyvëja. Postûmá šioms mintims davë neseniai savaitraštyje "Newsweek" pasirodþiusi kritiška publikacija apie tai, kad Europos politika pramiegojo, o gal net prasimuliavo galimybæ atšvieþinti politikos veidà, sugráþtant prie tikëjimo vertybiø, kà nors tai, beje, padarë kitos pasaulio civilizacijos. Pasak teksto, Europa, uoliai gindama valstybës pasaulietiškumo dogmà, dabar tapo panaši á pasenusià hipæ, per savo biurokratiškai protestantiškai nepalauþiamà ásitikinimà mananèià, kad valstybë turi bûti pasaulietiška, mananèià, kad ji vis dar gëliø vaikas ir buvimas gëliø vaiku yra uþkreèiantis. Þinomas italø politikas, màstytojas ir publicistas Rocco Buttiglione, beje, nepaskirtas Europos Komisijos nariu dël savo religiniø ásitikinimø, dar prieš porà dešimtmeèiø rašë, kad Europai trûksta dràsos tikëti, kad krikšèionybë gali vienyti ir spræsti visas integracijos problemas. Pasirinko biurokratijà. Gal tai vël ta pati racionalumo pagunda - jëgos ir proto autoritetas aukštesnis nei moralinis.

Prieš kelis šimtmeèius jokia politika nebuvo ámanoma be Baþnyèios pritarimo (todël ir Vytautas Didysis nespëjo tapti karaliumi), dabar atvirkšèiai – Baþnyèiai liepiama "ásiklausyti" á vadinamàsias realijas. Kada buvo geriau – anuomet ar dabar? Reikëjo ar nereikëjo á Europos Konstitucijà árašyti krikšèionybæ? Reikia ar nereikia melstis Seime? Ar gali Lietuva viešai didþiuotis, kad yra katalikiškas kraštas? Yra mananèiøjø, kad Baþnyèios ir valstybës atskyrimas buvo tiesiog Apšvietos epochos išmonë. Epocha baigiasi, tad ir išmones reikia pamiršti.

Europinëje diskusijoje - reikia ar nereikia krikšèioniškos valstybës - keliamas ne vienas klausimas, á kurá atsakyti ne taip jau lengva.

Ar galioja þinoma Jëzaus pasakyta frazë: "Kas ciesoriaus – ciesoriui, kad Dievo – Dievui"? Ar tai nëra priesakas Tikëjimo ir valstybës administracijos dalykams atskirti? Tai rimtas klausimas, nes nedaug tëra šaliø, kurios nori vadintis krikšèioniškomis. Katalikiškø valstybiø formaliai vos keletas: Argentina, Kosta Rika, Lichtenšteinas, Malta, Monakas.... Ir viskas, kaip bebûtø keista. Yra valstybiø, átvirtinanèiø valstybinæ religijà, taèiau tai jokiu bûdu negarantuoja jø krikšèioniškumo.

Jei norime kurti krikšèioniškà valstybæ, reikia atsakyti á kelis fundamentalius klausimus.

Pirma – ar valstybë turi imtis krikšèionybës gynëjo vaidmens? Einant toliau – ar legalizuojame kryþiaus þygius, o klaidatikius stumiame á visuomenës pakrašèius? Ginant þmogaus teises sovietø okupacijos metais, atkuriant Lietuvos nepriklausomybæ Baþnyèia tikrai atliko politiná vaidmená, taèiau tai laikytina veikiau išimtimi, o ne taisykle.

Antra - kas turi teisæ viešai vertinti politiniø sprendimø atitikimà krikšèionybei? Išimtinai popieþius, vyskupai, visi dvasininkai, tikintys pasaulieèiai, krikšèioniø partija? Kam tenka teisë transformuoti Kristaus mokymà á teisës aktus? Koká politiná vaidmená tada suteikiame baþnyèios hierarchams? Galiausiai - ar jie nori bûti politiniø sprendimø vertintojai? Kitais þodþiais kalbant, jei jau turime Konstituciná teismà, tai turëtume sukurti ir teismà, kuris turëtø neapskundþiamà galimybæ nutarti, krikšèioniškas ar ne krikšèioniškas yra vienas ar kitas politiná sprendimas. Jei pagalvosime, tarkime, apie šeimos politikà ar toká nedidelá dalykà, kaip alkoholio pardavimas naktá, pamatysime, kad ir Baþnyèia tikriausiai nelabai norës kà nors diktuoti, o ir mes patys nelabai þinosime, kas politikoje krikšèioniška, o kas - ne.

Dabar Seime yra tiek krikšèioniø (TS-LKD, Krikšèioniø partija), kiek, regis, nebûta niekados istorijoje. Bet ar politika krikšèioniška? Prisipaþinsiu, kad nelaikau krikšèioniškais nei karo prievolës, nei motinystës ástatymø, nei progresiniø mokesèiø. Taèiau nebûtinai esu teisus.

Treèia – kaip bus su nevyriausybiniø organizacijø statusu. Dauguma jø laikosi depolitizacijos principo, taèiau ne viena deklaruoja esanti krikšèioniška.

Praeitais metais atšventëme Þalgirio pergalës metines. Tai buvo tikra pergalë prieš formaliai tikrà krikšèioniškà valstybæ ir laikyta pozityviu þingsniu Lietuvos valstybës likimui. XXI amþiuje pasaulyje religija tampa vis svarbesniu faktoriumi politikoje. Ne paslaptis, kad kai kuriose tolerantiškuose kraštuose religiniø nesutarimø nestinga.

Kita vertus, ar valstybës misija tëra uþtikrinti BVP gamybà ir teisingà biudþeto paskirstymà, ar kas nors daugiau?

Egidijus VAREIKIS, LR Seimo narys

Ávairiose diskusijose neretai kyla klausimas – reikia ar nereikia karo ir kas yra tas þmogus su ginklu – taurus gynëjas ar bjaurus þmogþudys, tëvynës patriotas ar tiesiog specifinæ misijà vykdantis valstybës tarnautojas? Ir Lietuvoje netyla diskusijos, ko mums reikia – šauktiniø ar profesionalø. Šiame kontekste prisimenama, kad 1940 metais, turëdami daug neblogø profesionalø, vis tiek nepasipriešinome, o pokariu partizanai, daugiausia savanoriai, išsilaikë ilgai.

Bûtø didelë klaida sakyti, kad kokia nors sistema – šauktiniø, samdiniø ar profesionalø - paþangesnë ir viešpataus visà laikà. Istorija byloja, kad kariuomenës sudëtis keitësi daþnai ir daugeliu krypèiø. Keitësi ir kario – ginkluoto asmens - vizija. Koks tad yra þmogus, valdantis ginklà?

Vienas pirmøjø karo teoretikø, kinø strategas Sun Tzu kariuomenæ laikë mašina, kuri šiaip jau nei kokia nors patriotiška, nei turinti savàjà ideologijà, tiesiog mašina, kurià laiku sustabdo ir paleidþia civilinë valdþia. Šiuo atveju pagrindinë kario savybë bûti ginkluota jëga. Svarbu tik, kad jëga bûtø valdoma, kad ji pati nedarytø politiniø sprendimø. Antikinëje Graikijoje spartieèiai buvo pirmieji reglamentavæ tarnybà kariuomenëje, todël atsirado karinë prievolë. Visi Spartos vyrai iki 60 metø amþiaus buvo karo prievolininkai, neatsiþvelgiant, ar jie to nori.

Profesionalios kariuomenës pradþia – Romos Respublika, kurioje dar 115 metais pr. Kr. atsirado karo profesionalai, paprastai sudarydami sutartá 25 metams. Didþiausia Romos oponentë Kartagina kûrë kitokias ginkluotàsias pajëgas - samdomà kariuomenæ. Dar vëliau, viduramþiais, karinë tarnyba ir karas buvo daugiausia kilmingøjø privilegija ir pareiga, taèiau, be poreikio jëgai ir profesionalumui, reikëjo ir samdiniø ir prievolininkø.

Tikriausiai áþymiausias visø laikø teoretikas Carlas von Clausewitzas (beje, árodæs, kad tikroji karo baigtis yra ne pergalë, o taika), daug dëmesio skyrë ne kario-mašinos, o kario-patrioto koncepcijai. Bûdamas Prûsijos, vëliau - Napoleono armijos karininku, jis suprato, kad ginklas patrioto rankose yra labai galinga politinë jëga, todël karo vadai ir politikai, atsakingi uþ karo pradþià bei pabaigà, turi ir gudriai, ir atsargiai manipuliuoti patriotizmu. Dar daugiau galios ginkluotame þmoguje áþiûrëjo marksizmo klasiku laikomas Fridrichas Engelsas, teigæs, kad dël klasinio visuomenës susipriešinimo þmonës-proletarai netenka patriotizmo ir tëvynës jausmo. Jie tampa proletarinio internacionalizmo politinë jëga.

Praeito šimtmeèio pabaigoje imta kurti ginkluoto þmogaus, dirbanèio demokratinëje visuomenëje, konceptà. Pasibaigus Šaltajam karui manyta, kad nei pasauliniø, nei "purvinø" karø nebebus - karai vyks pagal taisykles ir tiesiog nereikës priešo þiauriai bausti – tiesiog priversti já vykdyti mûsø politinæ valia. Imta konstruoti ginklus, kuriais ne nuþudoma, o tik laikinai apsvaiginama, ginklus, kurie maþai griauna, bet efektyviai pašalina priešà. Juk tikrai nenorime þudyti. Tad visai ne juokais imta manyti, kad kariškis dabar - tik uniformuotas valstybës tarnautojas, kuriam galioja valstybës tarnybos ástatymai ir atsakomybës uþ savo veiklà kodeksas.

Ivan FREANER nuotr.

Pasirodo, klydome. Iššûkiu tapo terorizmas, kai kariaujama kaip tik be taisykliø. Tradicinis terorizmas – sudëtingas reiškinys, kurá galima apytikriai apibûdinti kaip veiksmà ar iš anksto suplanuotø veiksmø visumà, pasiþyminèià smurtu, siekiant ábauginti pilietinæ visuomenæ ir daryti spaudimà valdþiai, kad pastaroji imtøsi priimti teroristams palankius politinius sprendimus. Sakoma, kad kariaujame jau nebe tradicinius, o vadinamuosius postmodernius karus, kuriems iš tiesø ir nebuvome pasiruošæ. Tai karai, kintantys, painûs ir nekontroliuojami, be aiškios vadovø atsakomybës, be aiškaus tikslo, pradþios ir pabaigos. Jei prieš teroristus norime kariauti pagal taisykles, pralaimësime. Mes turime daug galingø ginklø, taèiau galiausiai viskà lemia tas nedidelis, kurá ginkluotas þmogus laiko rankoje... O já ir teroristas paneša. Tad išsvajotasis gerietis - uniformuotas ginkluotas biurokratas - tampa bejëgis...

Kiek gi tø ginkluotø þmoniø mums reikia? Didþiausias kariuomenes (viršijanèias milijonà) turi Kinija, Šiaurës Korëja, Indija, Rusija ir JAV. Taèiau šalies ginkluotumo ir pasiruošimo lygá galima kur kas geriau apibûdinti atsiþvelgdami á gyventojø skaièiø.

Lietuvoje tûkstanèiui gyventojø tenka 2,5 þmogaus, pasiruošusio iš karto imti ginklà. Latvijoje situacija panaši – 2,6, taèiau latviø rezervas šiek tiek menkesnis. Estai ir šioje srityje mus lenkia – šalyje šis rodiklis siekia 3,4, o rezervistø vidutiniškai dar daugiau. Beje, palyginti su kitomis valstybëmis Lietuva, yra maþdaug sàrašo viduryje tarp beveik dviejø šimtø šaliø. Mûsø kaimynai lenkai kariø santykinai turi dar maþiau – 1,9. Rusija ir Baltarusija ginkluotos kur kas geriau. Jø rodikliai atitinkamai - 7,3 ir 7,6. Taigi iš kur grësmë?

Taèiau ne mes ir ne jie pirmauja pasaulyje. Ne paslaptis, kad Šiaurës Korëjoje tûkstanèiui gyventojø tenka 48,8 ginkluoto þmogaus, o rezervistø dar dešimt kartø daugiau. Taigi galima sakyti, kad beveik kas antras šiaurës korëjietis yra armijos rezervistas. Maþiau tikëtina (bet faktas), kad antroji sàraše – Eritrëja, viena skurdþiausiø pasaulio valstybiø, niekaip nebaigianti karø su Etiopija, nuo kurios atsiskyrë praeito amþiaus pabaigoje. Jos rodiklis – 35,5. Toliau - Izraelis, Armënija, Libanas, abu Kiprai, Persø Álankos valstybës, Pietø Korëja. Tikriausiai, logiška. Beje, tarp NATO šaliø didþiausias ginkluotø þmoniø tankis... Graikijoje (14,7), tuo tarpu JAV – tik 5,1.

Ir kas jie visi tokie – patriotai, karo intelektualai, šauktiniai? Neþinia.

Egidijus VAREIKIS, LR Seimo narys

Lietuva imasi pirmininkauti Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO). Pirmà kartà vadovaujame Europos saugumo struktûrai, jungianèiai 56 šalis ir atstovaujanèiai Europai, kuri tæsiasi kur kas toliau nei mûsø áprasta Europa nuo Atlanto iki Uralo. Áprasta sakyti, jog ESBO Europa yra nuo Vankuverio iki Vladivostoko, t. y. nuo Kanados Vakarø iki Rusijos Rytø. Apie tai, kà ESBO gali ir ko negali, girdësime šiemet dar ne kartà. Taèiau pastarasis pasakojimas – pikantiška diplomatinë ir politinë istorija apie ESBO uþuomazgas.

Diskusijø apie Europos saugumà poreikis atsirado po Antrojo pasaulinio karo, blogëjant tarptautiniam klimatui, prasidëjus šaltajam karui. Visiems tapo aišku, kad geriau diskutuoti karo ir taikos klausimais, negu kariauti, nes karà, ypaè branduoliná, vargu ar kas nors laimës.

SSSR uþsienio reikalø ministras V. Molotovas 1954 m. pasiûlë, kad Europos valstybës pasirašytø taikos paktà: 50 metø nekvestionuoti status quo, kai kalbama apie valstybines sienas. V. Molotovo siûlymas atrodë patrauklus pacifistams, taèiau buvo politiškai nepriimtinas Vakarø Europai ir JAV – reiškë Vokietijos padalijimo, Baltijos valstybiø aneksijos ir bendrai Sovietø Sàjungos teritoriniø laimëjimø Antrajame pasauliniame kare átvirtinimà. Dar pavojingesnis atrodë siûlymas atskirti Europos problemas nuo JAV, suardyti transatlantinius ryšius. Pasak Sovietø Sàjungos ministro, JAV nëra Europos valstybë. Sovietams visada rûpëjo, kad amerikieèiai iš Europos pasitrauktø, juk tada mûsø kontinento valstybës taptø maþos ir silpnos. Suprantama, kad NATO šalys ir JAV toká pasiûlymà atmetë. Paþymëtina, kad Maskva vis dar dþiûgauja bet kokiu nesusipratimu tarp Europos ir JAV.

Prie Europos saugumo idëjos SSSR gráþo po dešimties metø, jau po to, kai buvo pastatyta Berlyno siena, pasibaigusi Kubos krizë. 1964 m. SSSR uþsienio reikalø ministras A. Gromyka pasiûlë naujà, švelnesná, planà Vakarams – konferencijà, t. y. pasikalbëjimà apie taikà. Tai reiškë šiek tiek maþiau ápareigojanèius dalykus. Vakarø valstybiø bendruomenë iškëlë keletà išankstiniø sàlygø, kurias ávykdþius galima buvo pradëti dialogà. Sàlygø sàraše buvo sutarimas, kad procese bûtinai dalyvauja JAV ir Kanada, iki pokalbiø pradþios sutartinai apibrëþiamas Berlyno statusas pastaèius sienà, á dialogo darbotvarkæ átraukiami þmogaus teisiø klausimai ir áprastiniø ginklø kontrolës problemos. Sovietai su reikalavimais sutiko, o tai reiškë, kad transatlantinis ryšys išlaikomas, pasibaigs ginèai dël Berlyno, bus diskutuojamas Sovietø Sàjungai nemalonus þmogaus teisiø klausimas ir diskusija dël áprastiniø ginklø, kuriø srityje SSSR bei jø sàjungininkai turëjo pranašumà. Diplomatinës ekvilibristikos pavyzdþiu galima laikyti Berlyno klausimo sprendimà. Iš tiesø sprendimas nepasiektas, taèiau Berlynas... ištrintas iš þemëlapio. Vakarinë, sàjungininkø kontroliuojama, miesto dalis oficialiuose popieriuose imta vadinti Westberlin, rytinis – sovietinis sektorius – Berlin - Hauptstadt der DDR, t. y. Rytø Vokietijos sostinë. Ir vienu, ir kitu atveju tai jau nebe Berlynas...

Tuo kartu ekvilibristika ir neoficialioji diplomatija padëjo. 1975 m. buvo priimtas vadinamasis Helsinkio baigiamasis aktas, kurá pasirašë 33 Europos valstybës bei JAV ir Kanada, uþfiksuoti šaliø bendradarbiavimo principai. Tai labai mieli širdþiai principai, pavyzdþiui, suvereniø valstybiø lygybë ir pagarba suverenitetui, atsisakymas grasinti jëgos panaudojimu, sienø nelieèiamumas, teritorinis integralumas, taikus ginèø sprendimas, pagarba þmogaus teisëms ir laisvëms. Beje, dokumente buvo prierašas, kad visa tai, kas sutarta, niekaip nekeièia kai kuriø valstybiø deklaruojamo Baltijos šaliø aneksijos nepripaþinimo...

Helsinkio procesas inspiravo kovotojus uþ þmogaus teisiø laikymàsi anuometëje Vidurio ir Rytø Europoje, áskaitant Lietuvà. JAV, Kanada, Turkija ir, þinoma, SSSR galutinai "áteisintos" kaip Europos valstybës. Europa "nuo Vankuverio iki Vladivostoko" iš tiesø atstovavo regionui, apëmusiam NATO ir buvusios Varšuvos sutarties organizacijos valstybes. Atrodytø, kad viskas gerai, taèiau ir Vakarai, ir Rytai maþai tikëjo, kad bus laikomasi deklaruojamø principø. Daþniausiai Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje bûdavo reiškiami abipusiai kaltinimai ir konstruktyviø sprendimø nepriimta, taèiau dialogas pats savaime buvo pozityvus reiškinys – geriau negu karas.

Situacija radikaliai ëmë keistis tik baigiantis Šaltajam karui. ESBK parengë Paryþiaus Chartijà, kuri deklaravo nedalomà ir vientisà Europà lyg ir formaliai baigusià šaltàjá karà. Iš konferencijos virtusi organizacija, ši tarptautinë struktûra tapo Europos saugumo forumu – Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO), veikianèia panašiai á JT organizacijà, nors neturi saugumo tarybos tipo struktûros ir veto teisës.

Atsiradus naujoms valstybëms, valstybiø-nariø skaièius jau perkopë penkias dešimtis. Dešimtojo dešimtmeèio viduryje Rusija siûlë ESBO kaip alternatyvà NATO, taèiau reikiamo dëmesio iš Vakarø pusës ši iniciatyva nesulaukë. ESBO vis dar ieško naujø veiklos formø, pastaruoju metu vis daugiau tapdama forumu problemoms, kylanèioms postkomunistinëje erdvëje, aptarti.

Bet tai jau dabartinës ESBO problematika. Apie jos ádomybes pakalbësime kita proga.

Egidijus Vareikis, LR Seimo narys

Kai kas iš karto paklaus, ar gali bûti kokia nors Antarktidos politika, jei tai kontinentas, neturintis nuolatiniø gyventojø (laikinø nedaugiau nei 5000), vieta, kuri formaliai niekam nepriklauso, tiesiog – ledo luitas. Nebent politika pingvinø ir ruoniø atþvilgiu

Reikia atsakyti, kad Antarktidos þemynas turi ne tik savo istorijà, bet ir savo politikà, kuri per pastaruosius šimtmeèius keitësi ne kartà.

Pradësiu nuo to, kad þemyno plotas - beveik pusantros Europos. Net ir tie ledo nepadengti þemyno pakrašèiai ne tokie maþi – sudëjus bûtø daugiau nei keturios Lietuvos - 280 000 km2. Antarktida neturi sostinës, taèiau turi vëliavà ir net pašto þenklus.

Teiginys, kad Antarktida niekam nepriklauso ir nepriklausë, nëra visiškai teisingas. Atradus Terra Australis - tegu ir šaltà þemynà - netruko iniciatyvø já kolonizuoti. Þemynà supanèios salos pradëtos atrasti XVIII pabaigoje, taèiau formalia þemyno atradimo data laikomi 1820 metai. Ir èia puiki proga dar kartà pasigirti mûsø bièiuliams estams, nes Antarktidos atradëjo laurai priklauso Fabianui Gottliebui von Bellingshausenui. Jis buvo Rusijos laivyno karininkas, taèiau jo kilmë – Estijos vokieèiø bajoras. Tiesa, dabartinës enciklopedijos lygiagreèiai atradëjo garbæ priskiria amerikieèiams ir britams (keliø dienø ir keliø mënesiø skirtumas – atradimai nepriklausomi), taèiau svarbiausia, jog bûtent šios trys šalys pirmosios ëmë pretenduoti administruoti Antarktidà. Tuomet vyravo nuomonë, kad pasaulyje iš viso turi nelikti "niekieno" teritorijø. Rusija, pavëlavusi á kolonijø dalybà, norëjo sugraibyti bent jø likuèius, anglai ir taip valdë pasaulá, o amerikieèiai pasauliu smalsiai domëjosi.

Tiesà sakant, administruoti buvo nelengva. Save gerbiantys biurokratai nelabai ten verþësi. Kas kita – mokslininkai ir nuotykiø ieškotojai. Taèiau prireikë beveik šimto metø, kol norvegas Roaldas Amundsenas 1911 metais pagaliau pasiekë Pietø ašigalá, nurungæs tragiškai pasibaigusià Roberto Falcono Scotto ekspedicijà. Politikos padangëje pretendentø á Antarktidà daugëjo: be tradiciniø pretendentø, atsirado naujos globaliø svajoniø turinèios šalys Japonija ir Vokietija, taip pat Antarktidos geografinës kaimynës – Australija, Naujoji Zelandija, Argentina, Èilë, Pietø Afrikos Respublika. Australai ketvirtajame dešimtmetyje išleido net savøjø Antarktidos teritorijø pašto þenklus, o štai rusai prieš keletà metø savo bazëje pasistatë cerkvæ. Niekas Antarktidos neokupavo, taèiau tarptautinëje teisëje Antarktidos atveju terminas "teritorinës pretenzijos" tapo visiškai legalus.

1959 metais pasirašyta Antarkties sutartis (ásigaliojo 1961 m.) su kitais vëlesniais dokumentais sudaro Antarkties sutarèiø sistemà. Sutartá pasirašë 12 šaliø (dabar jø 47, Lietuva - ne, bet Estija – taip, gal dël Antarktidos atradëjo kilmës). Yra net sekretoriatas, tiesa, sëdintis šiltoje vietoje – Buenos Airëse (biurokratams nesmagu sëdëti šaltai). Sutarta, kad kai kurios šalys turi pretenzijø á atskiras Antarktidos teritorijos dalis, taèiau susilaiko nuo pretenzijø ágyvendinimo. Tokiø šaliø – 7 (nesunku atspëti kurios – tebûnie tai jûsø namø darbai), kai kurios kitos, pavyzdþiui, Rusija, pasilieka teisæ pareikšti pretenzijas ateityje, jei situacija pasikeis. Tarptautinës teisës specialistams ir mëgëjams ádomi studijø medþiaga.

Tai išties pirmoji, kaip egzotiškai beskambëtø, šaltojo karo metø ginklø kontrolës sutartis, mat uþdrausti bet kokie kariniai árengimai ar karinës bazës. Kariškiai vis tik èia nereti sveèiai, mat susisiekti su poliarinëmis stotimis ir jas aprûpinti naudojami karinio transporto lëktuvai, o karinë technika daþnai yra vienintelë, veikianti atšiauriomis sàlygomis.

Istorijos analai uþfiksavo tik vienà išties karinæ operacijà kontinente. Jos ëmësi Argentinos kariuomenë, surengusi karo þygá á Pietø ašigalá, pavadintà "Operacion 90". 1965 metais dešimt Argentinos kareiviø, vadovaujamø pulkininko Jorge E. Lealo, "išsilaipino" Antarktidos dalyje, á kurià pretenduoja jø šalis, ir per 66 dienas "suvaikšèiojo" iki Pietø ašigalio ir atgal.

Formaliai tai buvo slapta misija idant nesukelti JAV ir SSSR nerimo, taèiau buvo matyti, kad argentinieèiams reikëjo tam tikro informacijos nutekëjimo, idant visuomenëje išaugtø armijos ir valdþios prestiþas. Atsirado istorikø, tvirtinanèiø, kad narsûs kariai patvirtino, jog tebegalioja vadinamoji Tordesillas sutartis, kuria dar 1493 metais pasaulá per pusæ pasidalijo Ispanija ir Portugalija, tad Argentinai, buvusiai Ispanijos kolonijai, teisëtai priklauso ir Antarktidos dalis. Kaip bebûtø, ekspedicijos vadovas Leal savo atsiminimuose teigë, kad kurioziškiausias momentas buvo tada, kai keliautojus aptiko amerikieèiø radaras ir reikëjo kaþkaip greitai paaiškinti, kad jie nëra sovietø kariai. Vëliau viskas sekësi puikiai – amerikieèiai pakvietë á savo bazæ ir skaniai pavaišino kur kas geriau, nei buvo valgyta pastaràsias kelias savaites.

Taigi, ar Antarktidos ir toliau laukia šviesi ateitis?

Mokslininkai áspëja, kad bent jau kol kas migruoti á Antarktidà neverta. Didelá pavojø tebekelia ozono skylë, klimato kaita tirpdo ledynus ir dar neþinia, kaip pasikeis gyvenimas visame kontinente. Ateities spëjikai – istorikai ir politologai - pradeda kalbëti apie tai, kad ledynams aptirpus Antarktida taps vis svarbesne karine-strategine prasme.

Britø istorikai John Keegan ir Andrew Wheatcroft dar 1986 metais išleistoje knygoje "Konflikto zonos: bûsimøjø karø atlasas" pranašavo, kad ateis laikas, kai mineraliniai Antarktidos resursai bus eksploatuojami, o tada pasikeis ir jos strateginë reikšmë. Jei bus uþdarytas Panamos kanalas, tai vis didesnæ reikšmæ ágis kelionës aplenkiant Horno ragà, strategiškai svarbi bus Ugnies þemë (priklauso Argentinai ir Èilei), taip pat Falklandai, kuriuos, anot autoriø, laimë, tebevaldo britai. Atsiras uostø ir gal net miestø paèioje Antarktidoje. Èia galima tik pridurti, kad autoriai nenumatë SSSR þlugimo ir tikëjosi, jog sovietai skubës ákurti Antarktidoje savo bazes.

Egidijus VAREIKIS, Seimo Tëvynës sàjungos-Lietuvos krikšèioniø demokratø frakcijos narys

Lietuvoje nepaliaujamai vyksta karas. Keistas tas karas – savø prieš savus. Valdþia kaip ámanydama stengiasi surinkti pagal ástatymà prideranèius mokesèius, kuriø reikia þmonëms remti, o þmonës stengiasi tuos mokesèius kuo labiau nuslëpti. Laimi tie, kurie gudresni tà dienà toje vietoje. Karo pasekmë – skurdus biudþetas ir didëjantis tarpusavio nepasitenkinimas.

Jei dabar bûtø kokie nors primityvûs laikai, tai galëtume sakyti, jog neišmanëliai ir tie, ir anie, bet juk gyvename XXI amþiuje, kai visi protingi ir visi supranta. Supranta savaip. Dauguma pilieèiø ásitikinæ, kad bendri pinigai skirstomi neteisingai ir neprotingai, valdantieji stengiasi árodyti, kad viskas daroma tø paèiø pilieèiø gerovei. Daugëja nesusipratimø, pigaus populizmo...

Štai kaip ádomiai atrodo pilieèiø - statistiniø lietuviø - paþiûra á mûsø bendrus pinigus. Ne tiek paþiûra, kiek jos santykis su realybe. Biudþetas dabar yra svarbiausia politikos aktualija.

Pasak ministrës Ingridos Šimonytës (o ji remiasi apklausø, atliktø bendrovës RAIT, duomenimis), lietuviai mano, kad biudþeto išlaidos atrodo maþdaug taip: valdininkø (valstybës tarnautojø) atlyginimai – 47,7 proc., gynyba – 12,7 procento, pensijos ir išmokos 8,8 proc., ûkio plëtra - 7,6 proc., švietimas – 4,1 proc., sveikata - 3,9 proc., aplinkosauga – 1,2 proc. ir t. t.

Suprantama, kad tas pats statistinis manymas, jog valdininkai yra didþiausi tautos kraugeriai, kuriuos išnaikinus pinigø atsirastø viskam – tiesiog rojus þemëje. Dar sumaþinus išlaidas gynybai, þiûrëk, pensijoms ir išmokoms tikrai netrûks. Valdþia neva nenori to daryti, todël yra bloga. O èia netrunka dainuojanèiø, kad valdþia tyèia taip daro, tad nieko èia blogo slëpti pajamas, verstis šešëlinës ekonomikos erdvëse.

Opozicijai labai smagu sakyti, kad valdþia pinigus skirsto blogai (beje, bûdama valdþia, ji skirstë iš esmës taip pat, nes nieko èia stebuklingo nesugalvosi). Smagu ir þadëti likviduoti valdininkus, jie nemylimi, tad paþadas bus maloniai priimtas. Ir taip toliau.

Tiesa yra visai kitokia. Norintieji paskaityti internete skelbiamà biudþeto projektà nustebs, kad yra ne taip, kaip galvojame, o nenorintiems teks patikëti ministrës patikinimu ar šio teksto autoriumi.

Realus biudþeto projektas byloja, kad valdininkø atlyginimai kitais metais sudarys viso labo tris procentus. Ne 33, o tik tris, neþinia, ar kada nors jie bûdavo daugiau nei penki. Net paèiais šviesiausiais valdininkijai laikais. Galime net labai pykti, taèiau daugiausia valdþia (bloga valdþia - aut. past.) išleidþia socialinëms reikmëms – daugiau nei 40 proc. Švietimui skiriama 15,5 proc., sveikatos apsaugai - 12,2 proc. šalies biudþeto. Ekonomikos plëtrai skiriame 6,7 proc., teisësaugai ir tvarkai palaikyti – 4,4 proc. Gynyba – tai menki 2,9 procento valstybës išlaidø... Kas lieka – mizeris.

Valdþia ne prieš norø išsipildymà - daugiau pinigø ligoninëms, mokykloms, daugiau teisësaugai. Taèiau nesunku ásitikinti, kad krašto apsaugos naikinimas ir net visos valstybës tarnybos likvidavimas išmokø ir pensijø nepadidins.

Taip ir pyksimës: valdþia, kol ji atsakinga, gins realià situacijà, populistø chorelis giedos statistiniam pilieèiui malonias dainas. Taèiau kol taip elgsimës, nesusitaikysim – pinigø visada atrodys per maþai, visi kaltinsime vieni kitus vagystëmis. O dabar Lietuvai, vis dar kamuojamai krizës ir jos padariniø, reikia susitaikymo ir savitarpio supratimo. Negalima nepaisyti visuomenës nuomonës, o jei ji neteisinga, tai stengtis, kad tokia nebûtø. Negalima ignoruoti realybës, nes nusivylimas bus labai didelis.

Kad tarpusavio supratimas atsirastø, visø pirma reikia atsisakyti keliø populiariø mitø.

Pirmasis - biudþeto ir kitø bendrø pinigø maišas neišsemiamas. Kitais metais bendrø pinigø su visais biudþetiniais, europiniais, savivaldybiø pinigais bus apie 35 milijardus, t. y. šiek tiek daugiau nei 10 tûkstanèiø "ant þmogaus". O èia jau mûsø pilieèiø ir deleguotø jos atstovø – Seimo – pareiga racionaliai juos paskirstyti.

Antrasis - pinigus galima paimti iš valdininkø ir tarnautojø, policininkø, sekretoriø, tvarkdariø ir kitø. Valdininkijos nebuvimas nuostolingesnis nei jos išlaikymas – tokia istorijos patirtis. Skaitytojas, dar nepamiršæs aritmetikos, nesunkiai paskaièiuos, kad visø labai nemylimas Seimas kasdienà jam kainuoja... apie septynis kuklius lietuviškus centus - per metus net trisdešimties sidabriniø nesiekia.

Treèiasis – laimæ atneš gynybos ar policijos atsisakymas. Dabar á NATO "bendrà katilà" ir savàjà gynybà statistinis lietuvis per metus sumoka šiek tiek daugiau nei 200 litø bendrø pinigø. Ádomu, ar apsigintø kiekvienas individualiai uþ tokius pinigus, jei nebûtø NATO ar valstybës saugumo struktûrø.

Labai norëèiau, kad išmoktume ne tik svajoti apie pinigus, bet ir juos skaièiuoti, tada suvoksime, kad socialiniø išmokø sutvarkymas yra kur kas didesnis pinigø rezervas nei gynybos atsisakymas. Pertvarkymams reikia ne tiek daug pinigø, kiek dràsos. Reikia daugiau biudþeto kûrëjø negu "valgytojø".

Prieš 60 metø Vokietijos kancleris Konradas Adenaueris nepabûgo pertvarkyti socialinës paramos sistemos labai paprastai, nors ir labai radikaliai – jokiø lengvatø tiems, kurie gali uþsidirbti patys, o tiems, kurie negali, – lengvatos, uþtikrinanèios padorø gyvenimà. Socialiniø išmokø procentas sumaþëjo, dirbanèiøjø padaugëjo, galiausiai atsirado tai, kà iki šiol vadiname Vokietijos ekonominiu stebuklu. Ar lengva tai padaryti? Sunku, taèiau ámanoma. Vokieèiai buvo drausmingi. Beje, lietuviai kantrûs, jei ta kantrybë bûtø paremta teisingumu ir pasitikëjimu...

Ne vieno dešimtmeèio praktika byloja, kad investicijos á ilgalaikius perspektyvius projektus duoda pinigø "gràþà" vëliau, taèiau pinigai didesni – investicija á infrastruktûrà atsiperka, investicija á "èia ir dabar" daþnai stumia á nesibaigianèias skolas.

Didþiausià ilgalaiká efektà duoda investicijos á gynybà ir teisësaugà. Tos šalys, kuriomis šiandien þavimës, sunkiu momentu ne naikino teisësaugà ir gynybà, o jas stiprino. Pamenu, kaip buvæs Niujorko meras Rudolfas Guilianis padarë stebuklà: Niujorkà iš nusikalstamumo kamuojamo miesto pavertë saugia ir, svarbiausia, klestinèia vieta – krizës atveju investavo á saugumà ir pilieèiø ir administracijos pasitikëjimà.

Lietuvos ekonomika ëmë gerokai augti, investicijos ëmë plaukti ir gerovë atsirado ne todël, kad viena ar kita vyriausybë padarë koká nors ekonomikos burtà. Šalis tapo saugi ir patikima. Dabar svarbus uþdavinys yra ne dar kartà susipykti dël biudþeto, o susitarti, kà daryti, kad augtø bendrasis vidaus produktas. O pinigø išmokoms bus tada ne taip jau maþai, nors geriausia, kad tø išmokø reikëtø vis maþiau mûsø tautieèiø.

Neaptingusiam skaitytojui siûlau atsiliepti á Finansø ministerijos raginimà paèiam sudaryti šalies biudþetà, paskirstyti bendrø pinigø išlaidas. Rimta treniruotë ir maþiau laiko tarpusavio kivirèams.

Egidijus VAREIKIS, LR Seimo narys

Prieš porà savaièiø Vidurio Europà sudrebino ekologinë katastrofa. Po avarijos metalurgijos ámonëje Vengrijoje á aplinkà pateko šimtai tonø arseno, chromo, gyvsidabrio – metalø ir jø junginiø, kuriø toksiškumas tebekelia grësmæ ne tik Vengrijos, bet ir kitø šaliø þmonëms. Patekusios á Dunojø, nuodingos medþiagos gali patekti á Rumunijà, Bulgarijà, Ukrainà, pasiekti Juodàjà jûrà.

Avarijos pramonës ámonëse - neretas reiškinys. Niekas negali teigti, kad ámanoma šimtaprocentinë garantija, jog gerai tvarkomose ámonëse nelaimë neávyks. Akivaizdu, kad saugumas koreliuoja su vienoje ar kitoje šalyje vykdoma aplinkosaugos politika. Jà galima charakterizuoti keliais parametrais – kiek investuojama á saugumà gamybos procese, ar "piginant" produktà nepaminami saugumo reikalavimai, kas svarbiau – produkcija, þmogaus sveikata ir gyvybë ar ekologinë regiono bûklë?

1999 metais Niujorke ákurtas Blacksmitho institutas – nevyriausybinë organizacija, ieškanti labai uþterštø vietø Þemëje ir tirianti tø regionø raidà. Tai ne šiaip "þaliøjø" organizacija. Institutas ágyvendina apie 30 aplinkos valymo projektø,palaiko ryšius su aplinkosaugininkais beveik 20 šaliø. Sàraše apie 600 vietoviø. Pats labiausiai uþterštø pasaulio vietø sàrašas vienareikšmiškai parodo kai kuriø šaliø poþiûrá á aplinkos apsaugà. Paþymëtina, kad institutas ne tik pateikia labiausiai uþterštø pasaulio vietoviø sàrašà, bet ir koordinuoja jø "valymà". Tuo tikslu surinktas nemenkas fondas – apie milijardà doleriø.

Skaitytojui tikriausiai bus ádomu suþinoti, kokios vietovës pasaulyje labiausia uþterštos.

Arèiausiai mûsø, aišku, yra nelemtasis Èernobylis, kurio katastrofa vis dar daro átakà mums ne tik ekologijos aspektu – tai ir ekonominë problema. Uþdaræ savus Èernobylio tipo reaktorius, uþ elektrà mokame kur kas daugiau. Kovodami su avarijos padariniais, nuo tiesioginio spinduliavimo mirë 28 þmonës, netiesioginiø mirèiø - tûkstanèiai, evakuota per 350 tûkstanèiø regiono gyventojø. Paradoksalu, kad 70 procentø radiacijos teko Baltarusijai, kuri savos branduolinës energetikos iki šiol neturi. Radiacijos lygis maþëja, taèiau, specialistø nuomone, regionas praktiškai neišvalomas, nors atrodytø viskas ten gerai – oras grynas ir vanduo skaidrus.

Paminëtinas kitas postsovietinis monstras – Sumgaito chemijos kombinatas Azerbaidþane, beje, netoli sostinës. Sovietinës chemijos industrijos padarinys – didelis uþterštumas chloru ir sunkiaisiais metalais. Sergamumas vëþiu èia pusantro karto didesnis nei vidutiniškai šalyje.

Chemijos ar metalurgijos gamyklos daþniausiai bûna nešvarios besivystanèiose šalyse, kur á ekologinæ bûklæ tiesiog neatsiþvelgiama, arba ten, kur þmonø negailima. Dzerþinskas - miestas Rusijoje. Jame veikia daugybë chemijos gamyklø, buvo gaminamas netgi cheminis ginklas. Jo gamyba oficialiai nutraukta vos prieš keliolika metø. Apie 250 tûkstanèiø þmoniø gyvena ir dirba nuodingø dujø debesyje.

La Oroya – sunkiøjø metalø lydiniø liejykla Peru kalnuose. Á jà veda legendinis aukštuminis geleþinkelis, pakylantis iki 4781 m virš jûros lygio. Ten išgaunama daug vertingø metalø, net auksas, taèiau gausu nuodingø atliekø, kurios daro regionà visai neviliojantá. Tai labiausiai uþteršta vieta Lotynø Amerikoje.

Didþiulë problema - kasyklos ir rûdos sodrinimas, kurio metu dauguma atliekø paliekama tiesiog kasyklø ir gamyklø apylinkëse. Tianyngo mieste Kinijoje išplëtota švino pramonë. Þinoma, tai labiausiai švinu uþterštas regionas. Sukinda Indijoje garsi chromo ištekliais, èia veikia net 12 chromo rûdos kasyklø, taèiau apie 2,5 mln. þmoniø be perstojo nuodijama chromo junginiais. Norilskas, garsëjantis nikelio lydimo centras, kuriame apie 200 tûkstanèiø gyventojø, aplinkà teršia sunkiaisiais metalais bei radionuklidais. Galiausiai Kabve – miestas Zambijos centre, šalies politinës nepriklausomybës simbolis, vieta, kur randamas taip reikalingas varis ir kiti sunkieji metalai. Tai labiausiai uþteršta vieta Afrikoje.

Galiausiai Linfeno miestas Kinijoje, laikomas nešvariausiu pasaulio miestu. Apie 4 mln. gyventojø šildydamiesi anglimi sukelia nesibaigiantá smogà. Nors pastaruoju metu anglies krosnys palaipsniui keièiamos dujø katilais, smogas išlieka.

Blacksmitho institutas teigia, kad ekologinë situacija šiek tiek keièiasi á gera. Pastangø bent jau išsivalyti dedama nemaþai. Reikëtø pasveikinti Indijà, Indonezijà ar Èilæ, kur bendra ekologinë situacija gerëja pastebimai. Taèiau Kinija, Rusija, kai kurios Afrikos šalys sunkiai suvaldomos, be to, politika visà laikà buvo paprasta – þmoniø saugoti nereikia.

Europos Sàjungos aplinkosaugos politika santykinai grieþta. Iki šiol negalime laikytis kai kuriø jos reikalavimø. Þinia, grieþti reikalavimai – tai papildomos išlaidos. Taèiau galiausiai jos apsimoka – vis tik reikia pasiekti, kad tokiø avarijø, kaip Vengrijoje, bûtø kiek galima maþiau.

Egidijus VAREIKIS, LRS narys

Demokratija turi savybæ periodiškai atnaujinti valdanèiuosius – pašalinti susikompromitavusius ar pabodusius, atiduoti valdþios vairà jauniems ar populiariems. Net jei rinkëjø verdiktas ir ne visada bûna logiškas, visi pripaþásta, kad bûti išrinktu yra ir garbinga ir atsakinga. Politikai turi bûti savikritiški, suprantantys, kad neamþini ir jie, ir jø idëjos.

Taèiau pasitaiko ir labai norinèiø bûti išrinktais ne vienai kitai kadencijai, o kur kas ilgiau – iki dienø šiame pasaulyje pabaigos.

Kai kuriose šalyse yra áteisinta senatorystë visà gyvenimà. Toká ar panašø titulà uþ nuopelnus yra gavæ kai kurie Italijos parlamentarai, ne vienas senatorius Afrikoje ir Lotynø Amerikoje. Beje, britø Lordø rûmø nariai taip pat turi nesibaigianèià kadencijà. Taèiau valstybës vadovai, jei jie ne monarchai, privalo bûti renkami.

Blogos praktikos pradininku laikomas didingas politikas – Romos valdovas Julius Cezaris, 45 metais prieš Kristø save pasiskelbæs Dictator perpetuo, t. y. amþinuoju diktatoriumi. Istorikai pasakoja, jog Cezaris buvo geras valdovas, tad ir amþinàjà valdþià gavo ne taip jau sunkiai. Ne vienas Romos senato atstovas net dþiûgavo. Blogis atëjo tada, kai ir kiti Romos valdovai panoro tæsti "tradicijà". Ne kiekvienas buvo vertas tokios garbës, o tø "ciesoriø", þinia, bûta ir labai nekokiø.

Kitas áþymus veikëjas, spëriai sekæs Cezario pëdomis, – Napoleonas Bonapartas – 1802 metais paskirtas "pirmuoju konsulu iki gyvos galvos". Projektas suþlugo, kai Napoleonas pralaimëjo ir buvo ištremtas, taèiau tradicija liko. Pastaraisiais šimtmeèiais netrûko politikø, gal nuoširdþiai, o gal iš godumo ásitikinusiø, kad yra nepakeièiami.

Istorija sako, kad dalis jø savo tikslo nepasiekë – buvo nuversti, nušalinti, priversti bëgti ar geruoju atsisakë sumanymo valdyti iki gyvos galvos. Paminëtinas Indonezijos vadovas Sukarno, kurio kadencija "iki gyvos galvos" tæsësi vos ketverius metus. Beje, já nušalinæs Suharto valdë gerokai ilgiau. Pasikeitus politinei situacijai, valdþios neteko iki gyvos galvos tikëjæsi valdyti Ganos, Haièio, Malavio, Centrinës Afrikos Respublikos (laikinai pervadintos imperija), Pusiaujo Gvinëjos, Tuniso, Ugandos prezidentai... Pavardës sudëtingai rašomos ir skaitomos, asmenybës gerokai primirštos, tad besidominèius siûlau atsiversti enciklopedijas.

Taèiau kai kuriems savotiškai sekësi. Gvatemalos prezidentas Carrera, Haièio diktatorius Duvalier, turkmënas Nijazovas ar paragvajietis de Francia sugebëjo mirti taip ir neišleidæ valdþios iš rankø. Paminëtinas ir labai nevienareikšmiškai vertinamas buvæs Jugoslavijos lyderis Josipas Broz Tito - lyderis, sugebëjæs išsaugoti Jugoslavijà nuo praþûtingos kito Maskvos "Josifo" átakos ar sukûræs valstybæ, kuriai po diktatoriaus mirties beliko tik pilietiniu karu spræsti paliktas problemas?

Ne vienas "politikas visà gyvenimà" bandë prisisegti karaliaus ar imperatoriaus etiketæ. Taèiau ne taip jau ir verti buvo tapti monarchais. Jau minëtos Centrinës Afrikos Respublikos diktatorius Bokassa neoficialiai buvo kaltintas kanibalizmu. XIX a. Haièio karalius Henrikas I (iš tikro Henri Christophe) nusišovë sidabrine kulka karinio perversmo metu. Kinijos karininkas ir politikas Shikai lyg ir pasiskelbë imperatoriumi, taèiau nesulaukæs visuotinio pripaþinimo šalyje pats panaikino savo sukurtàjà "imperijà". Savotiškas nelaimëlis buvo Kongo (Zairo) faktinis diktatorius Moputu Sese Seko, labai norëjæs bûti amþinuoju prezidentu, bet juo taip ir netapæs. Èia jau net ir artimiausi sàjungininkai pasipriešino. Teko pasitenkinti Feldmaršalo titulu.

Mums neblogai þinomas komunistiniø valdþiø diktatoriø likimas. Dauguma jø de facto buvo valdovai visà gyvenimà, nors formaliai buvo retkarèiais renkami, daþniausiai 99 procentais rinkëjø balsø. Išsiskiria buvæs Šiaurës Korëjos valdovas Kim Il Sungas (pagal sovietinæ rašybà – Kim Ir Senas), kuris buvo visada stropiai išrenkamas ir tik po mirties paskelbtas šalies nepakeièiamu Amþinuoju Prezidentu. Kaip èia neprisiminus šmaikštaus kalambûro apie tai, kad fizinë mirtis yra bûtina sàlyga kelyje á nemirtingumà.

Kompartijos mokymas atrodo "kietas". Amþinø ar á juos panašiø, atrodo, bûsià buvusios SSSR respublikose. Ne vienoje jø nepakeièiamieji kompartijø bosai tampa nebepakeièiamais prezidentais. Galima juokauti, kad tai veikiau azijietiška tradicija, taèiau ádomu, kiek dar bus valdþioje periodiškai vis išrenkamas Baltarusijos vadovas, kiek kartø keisis vietomis gerai þinomi veikëjai Maskvoje. Amþinieji visai netoliese, tik ar jie tikrai amþini. Laikas viskà patikrina.

Egidijus VAREIKIS, LR Seimo narys

Nedaugelis politikø prisipaþintø, kad jiems nesvarbi pasaulinë taika. Taika - þodis, daþnai reiškiantis priešingybæ karui - savotiškas gëris, savotiško blogio – karo – antonimas. Neþinome, kas yra tas taikos matavimo vienetas – taikos sutarèiø ar taikos konferencijø, pabëgëliø stovyklose internuotø potencialiø karo aukø skaièius, ginkluotø konfliktø dinamikos rodikliai ar dar kas nors. Neretai taika, kai siekiama jà išmatuoti, yra tiesiog karo nebuvimas, nors teoretikai jau seniai sako, kad tai nëra tikra taika.

Šaltojo karo metais taikà pasaulyje didele dalimi palaikë baimë patirti branduoliná sunaikinimà. Kariauti tiesiog nesinorëdavo. Kaip paradoksaliai beatrodytø, branduolinis ginklas buvo bene taikiausias ginklas pasaulyje, padëjæs išvengti visø pranašauto treèiojo pasaulinio karo. Dar daugiau – tokio nekariaujanèio pasaulio palaikymas buvo net santykinai pigus. Gaila tik, kad mus priverstinai laikë ne toje, kaip mes kad norëjome, pusëje.

Suþlugus globaliai konfrontacijai, pasaulis, uþuot išnaudojæs progà nekariauti ir nebesipykti, áklimpo á daugybæ vietiniø ilgai trunkanèiø, sekinanèiø ir þiauriai þudanèiø karø, kuriuose, pasirodë, galima laimëti ir visiškai nesusinaikinant.

Dar baigiantis Antrajam pasauliniam buvo sumanyta sukurti Jungtines Tautas - organizacijà, kuri rûpintøsi, kad karø nebûtø, o jei jau jø vyksta – atneštø taikà. Sukurtos taikos palaikymo pajëgos, turëjusios palaikyti ir átvirtinti taikà. Taikos angelai – mëlynieji šalmai – siekë tapti taikos simboliu.

Iš pradþiø norai buvo kuklûs, taèiau darbo jiems padaugëjo pastaraisiais "taikiaisiais" dešimtmeèiais. Dabar ávairiose pasaulio taikos palaikymo pajëgø dalyse dirba per 120 tûkstanèiø kariškiø bei civiliø, kuriuos deleguoja 115 pasaulio valstybiø, daugiausia, beje, Bangladešas, Indija ir Pakistanas.

Per daugiau nei 60 gyvavimo metø Jungtinës Tautos ëmësi 63 taikos palaikymo misijø. 16 jø tebesitæsia ir dabar. Ironiška, kad daugiausia jø Afrikoje - kontinente, kur po dekolonizacijos teoriškai turëjo ásivyrauti romantiška taikiø Afrikos tautø idilë. Liberija, Kongo Demokratinë Respublika, Ruanda – èia vyko þiauriausi pastarojo meto karai. Darfûras – viena pavojingiausiø vietø pasaulyje (èia tarnauja apie 10 tûkst. "þydrøjø").

Liûdna ar juokinga, kad tebesitæsia ir pati pirmoji paliaubø stebëjimo misija, sukurta 1948 metais. Ji buvo pasiøsta á Palestinà ir vis dar egzistuoja. Nuo to laiko, nepaisant UNTSO "þydrøjø šalmø", èia ávyko penki karai, o ta stebima ugnies nutraukimo linija realiai nebeegzistuoja... Neišspræstas ir Kašmyro konfliktas, kuriame taikos palaikytojai taip pat budi nuo 1948 metø.

Galima sakyti, kad Jungtiniø Tautø pastangos buvo sëkmingos Centrinëje Amerikoje, Namibijoje, Kambodþoje ir Mozambike. Šiose šalyse rûpintasi 15 milijonø pabëgëliø, teikta pagalba milijonams kenèianèiøjø nuo bado ir kivirèø kariniø konfliktø, atliktas lemiamas vaidmuo aplinkosaugos reikaluose, padëta sustabdyti ligø plitimà ir uþtikrinti vaikø gerovæ. Irakui paskelbtos sankcijos, kuriø iš esmës buvo laikomasi. Egzistuoja nuomonë, kad be Jungtiniø Tautø pastangø Pietø Korëja taip ir liktø okupuota komunistø, Bosnijoje ir Hercegovinoje seniai bûtø atliktas etninis valymas ir þuvusiøjø bûtø gerokai daugiau.

Problemø, kuriø nepavyko išspræsti, sàrašas ilgesnis. Jungtinës Tautos nesugebëjo ávesti tvarkos Somalyje, Bosnijos Srebrenicoje tiesiog ramiai leista išþudyti 8000 vyrø ir jaunuoliø, Ruandoje išskersta apie 800 tûkstanèiø þmoniø. Jungtinës Tautos kaltinamos neracionaliai naudojanèios resursus, turinèios išpûstus personalo etatus ir panašiai, èia klesti korupcija, nemokšiškumas ir prasta vadyba.

Panašu, kad dabar "þydrieji šalmai" daro viskà - nuo kariaujanèiø atskyrimo iki rinkimø organizavimo. "Darymas" kartais labai keistas ir sunkiai suprantamas vietiniams, kuriø labui, beje, Jungtinës Tautos ir atvyksta.

Taikos palaikymo operacijose taikomas nešališkumo principas veikiai sulygina tvarkos ardytojus ir tvarkos saugotojus, agresorius ir aukas, teisëtas ir neteisëtas ginkluotas formuotes. Emociškai nešališkumas taikos palaikytojus pavertë ne visø kariaujanèiøjø pusiø draugais, o priešais. Prisiminkime nors ir sausio 13-osios ávykius Vilniuje. Ne vienas tarptautinës bendrijos veikëjas siûlë V. Landsbergiui sësti ir tartis su Burokevièiumi kaip dviem lygiavertëm konflikto pusëms. Kvailiau nesugalvosi.

Galiausiai ta pati tarptautinë bendrija nesugalvojo nieko, tik maldauti tvarkos lauþytojus "apsitvarkyti" ir pasirašyti koká nors taikos susitarimà. Jungtiniø Tautø principas atskirti kariaujanèiuosius nuo civiliø tapo dar bjauresne taikos palaikymo grimasa - parama neva kenèiantiems civiliams tampa akivaizdþiausia parama kariaujantiesiems, juk civiliai supranta, kad kariai aukojasi dël jø. Visa humanitarinë pagalba taip ir nukeliauja á karà. Liûdnà juokà kelia taikos pajëgø folklorizacija – noras átikti kariaujanèiøjø paproèiams ir áproèiams. Tai tik pretekstas niekinti taikdarius.

Šiais metais Jungtinës Tautos turi aštuonis milijardus doleriø, kuriuos surenka daugiausia JAV, Japonija, Jungtinë Karalystë, Prancûzija ir Vokietija. Pinigø ne tiek daug, bendrai paëmus kiekvienas statistinis Þemës rutulio gyventojas uþ pasaulinæ taikà moka vidutiniškai po lietuviškà centà per dienà.

Taèiau taika tik brangs, nebent patys išmoktume jà branginti be Jungtiniø Tautø pagalbos.

Egidijus VAREIKIS, Lietuvos Respublikos Seimo narys

Buvo laikai – XIX amþiaus vidurys, kuomet didþiosios pasaulio valstybës nutarë, kad pasaulyje turi bûti tvarka – neturi likti jokiø neatrastø ir nevaldomø teritorijø – viskas pasidalyta ir kontroliuojama. Taip atsirado vadinamoji kolonializmo sistema, kuri beveik šimtà metø laikyta teisëta Pasaulio Tvarkos dalimi.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, imta kalbëti apie kolonializmo nemoralumà ir nutarta pasaulá dekolonizuoti. Procesas iš esmës prasidëjo prieš 50 metø, tad netrukus minësime net keliø dešimèiø valstybiø nepriklausomybës penkiasdešimtmeèius, pradþioje Afrikoje, vëliau – Karibuose ir t. t. 1962 metais Jungtinës tautos net sukûrë specialø komitetà (diplomatø þinomà 24 šaliø komitetà) dekolonizacijos procesui spartinti.

Laimingos šiandien dekolonizuotos šalys, ar ne, palikime vëlesnei diskusijai. Šiandien truputis vasariškos egzotikos. Dekolonizacijos procesas formaliai dar nesibaigë – politikai suskaièiuoja beveik 20 teritorijø, kuriose galioja kolonijø (ar kaþko panašaus) statusas. Kolonijose gyvena beveik pusantro milijono þmoniø, panašiai kaip Estijoje.

Taigi, kas tie kolonizatoriai ir jø kolonijø likuèiai?

Prancûzai – išradingi þmonës. Kai kurios jø buvusios kolonijos virto uþjûrio departamentais ir teisëtomis Prancûzijos Respublikos bei Europos Sàjungos dalimis. Nesistebëkite, kad Europos Sàjunga yra ir Pietø Amerikoje (Prancûzø Gviana), ir Indijos vandenyne (Reunionas). Ten cirkuliuoja eurai ir galioja Prancûzijos pašto kodas. Taèiau Naujoji Kaledonija, esanti Ramiajame vandenyne, tebeturi sudëtingai apibrëþiamà uþjûrio teritorijos (de facto – kolonijos - statusà). Tai apie treèdalio Lietuvos dydþio (su gretimomis salomis) ir apie ketvirtá milijono gyventojø turintis þemës gabalas, kur yra apie ketvirtadalis pasaulio nikelio ištekliø ir puiki vieta turizmui.

Prancûzai paþadëjo Naujajai Kaledonijai galimybæ apsispræsti. Referendumas turi ávykti kaþkada tarp 2014 ir 2019 metø. Paþymëtina, kad vietos gyventojai – polinezieèiai kanakai – jau nebesudaro gyventojø daugumos (apie 45 proc.), tad rezultatas sunkiai nuspëjamas.

Britø laikysena paprasta – kolonijos gali likti, jei þmonës to nori, jei to reikalauja šalies interesai (tiesa, sparèiai besikeièiantys). Šiandien didþiausia britø kolonija – Falklandø salos. Apie penktadaliui Lietuvos prilygstanèiame archipelage gyvena vos per 3000 þmoniø. Didelis kaimas, taèiau britams svarbus ir strategijos, ir valstybës garbës poþiûriu. 1982 metais Argentina pabandë britø Falklandus prisijungti prie "istorinës tëvynës" Argentinos, taèiau Jungtinë Karalystë savo kolonijà bematant išvadavo nuo išvaduotojø.

Ádomi britø kolonija, esanti Europoje – Gibraltaras. Apie jà daug prirašyta ir prikalbëta. Tai jau 30 tûkst. gyventojø, nors pats Gibraltaro iškyšulys yra poros Lietuvos rajonø dydþio. Gibraltaras viena tankiausiai apgyvendintø teritorijø pasaulyje. Ilgai tai buvo vieta, iš kurios kontroliuotas Gibraltaro sàsiauris – Vidurþemio jûros vartai á Alantà. Britams jie buvo labai svarbûs (kelias iš Sueco kanalo vedë pro Kiprà, Maltà ir Gibraltarà, o tai gyvybiškai svarbi linija). Šiandien gal tai ir nebëra strateginis taškas, taèiau jis reikšmingas kaip tradicija ir garbë. Keli referendumai parodë, kad geriau bûti britø karûnos valdomiems, nei tapti vienai dienai nepriklausomais ir po to, jau Ispanijos Karalystës dalimi.

Speciali pastraipa – maþytëms kolonijoms, kuriø pavadinimai daugeliui nieko nereiškia, bet "sumaniems" biznieriams tai labai reikalingos kolonijos – vadinamieji ofšorai. Plotai – minimalûs, bet pajamos artimos maksimaliai ámanomoms. Girdëjote tokius vardus kaip "Turcs", "Coicos", "Mergelës" (kaþkodël mûsø kalbininkai sako – "Mergeliø", neþinodami, kad "Mergelë" buvo viena) salos. Tai vietos, kuriose registruota dešimtys tûkstanèiø firmø ir bankø. Geros vietos, jø gyventojai net neþino, kokius turtus jie áteisina, taèiau visos šios kolonijos (galima sàrašà pratæsti) yra pigaus biznio objektas. Pavyzdþiui, Britø Mergelës salose yra apie 20 tûkstanèiø gyventojø ir apie 800 tûkstanèiø registruotø ámoniø. Norima likti kolonija, o ne savarankiška valstybe....

Na, o desertui – Naujoji Zelandija, valdanti tris mikroskopines Tokelau salas. Ji siûlë joms savivaldà, taèiau referendumo metu 2007 metais pritrûko 16 balsø, kad teritorija taptø savivaldi (beje, priminsiu, kad rinkëjø bûta maþiau nei 700, o bendras salø plotas vos 10 kvadratiniø kilometrø).

Dar šaukštelis deguto visai šiai istorijai. Yra pasaulyje šalis be jokio statuso, nors formaliai reiktø ir jà laikyti kolonija. Tai – Vakarø Sachara, Ispanijos kolonija, kuri, ispanams pasitraukus, taip ir netapo pripaþinta valstybe ar kitos valstybës dalimi. Dël jos bandë kariauti Mauritanija, Marokas ir vietinis POLISARIO judëjimas. Šiandien du treèdaliai Vakarø Sacharos yra administruojami Maroko (taèiau tai nepripaþástama teisëta), likusá treèdalá valdo POLISARIO, kuris taip pat nëra pripaþástamas teisëtu šeimininku. Vadinasi, formaliai tai tebëra Ispanijos kolonija, nors ispanai jà gal jau ir pamiršo.

Egidijus VAREIKIS, LR Seimo narys

Buvæs Jungtiniø Tautø generalinis sekretorius Kofis Ananas respektabiliame "International Herald Tribune" laikraštyje prieš keletà metø išreiškë daug kam netikëtà, bet natûralø susiþavëjimà Pasaulio futbolo taurës, mûsø daþniau vadinamos pasaulio èempionatu, varþybomis.

Su neslepiamu baltu pavydu jis teigë, kad Jungtinës Tautos išties turi ko pasimokyti iš futbolo universalumo. Pasaulio futbolo federacija vienija 208 narius, o Jungtinës Tautos – tik 192. Visi þaidþia bei garbina futbolà: ir elitas, ir "runkeliai". Futbolas yra tema, kuria galima diskutuoti Buenos Airëse ar Pekine, diskutuoti dalykiškai ir visiems suprantamai. Šiam þaidimui plisti netrukdo muitai, tarifai, Šengeno ir ne Šengeno erdvës. Svarbiausia, futbolas patvirtina, kad galime bendrauti nuoširdþiai ir graþiai. Tai ne kokia nors politika...

Taèiau generalinis sekretorius, beje, kilæs iš Ganos, teisus tik iš dalies. Bet kuris þavus reiškinys anksèiau ar vëliau tampa politika, o tas, kuris lengvai surenka daugiatûkstantines minias, be abejo, yra ir politinis reiškinys. Tad šákart – keletas štrichø apie futbolo ir didþiosios politikos sàsajas.

Pats tikriausias karas, išprovokuotas rungtyniø, kilo tarp dviejø Centrinës Amerikos valstybiø – El Salvadoro ir Hondûro. Jis dar þinomas 100 valandø karo vardu. Nors nesutarimø tarp kaimyniniø šaliø buvo daug – migracija, þemës nuosavybë, pasienio ginèai, pretekstu karui tapo atrankos turnyras prieš 1970 metø FIFA Pasaulio tauræ. Komandos tarpusavio rungtynëmis turëjo išsiaiškinti, kuri vyks á finaliná turnyrà Meksikoje. Pirmosios rungtynës 1969 metø birþelá vyko Hondûro sostinëje, jas laimëjo šeimininkai (1-0). Po rungtyniø vyko riaušës ir muštynës tarp abiejø komandø šalininkø. Atsakomajame maèe pergalæ šventë salvadorieèiai (3:0), o pagal to meto taisykles tai reiškë, kad ávyks dar treèios rungtynës neutralioje aikštëje (galiausiai po pratæsimo 3:2 laimëjo El Salvadoras). Taèiau bûtent anose atsakomosiose rungtynëse El Salvadoro sostinëje buvo niekinamos Hondûro vëliavos, tyèiotasi iš himno, Hondûro fanai terorizuojami. Hondûro gyventojai savo neapykantà išliejo ant savo šalyje gyvenusiø salvadorieèiø. Teigiama, kad net keli šimtai þuvo, dešimtys tûkstanèiø buvo priversti bëgti. Visa tai truko beveik mënesá, kol liepos viduryje El Salvadoro armija pradëjo karo veiksmus prieš kaimyninæ šalá. Su bombardavimais ir pëstininkø atakomis. Per 100 karo valandø abi pusës neteko apie 3000 tûkstanèiø þmoniø, keli šimtai tûkstanèiø (daugiausiai Hondûre gyvenusiø salvadorieèiø) buvo priversti palikti šalá.

Toks tad futbolas. Jis ne visada virsta karu, bet politikà apibûdina labai daþnai.

Mano kartos futbolo fanai pamena, kas nutiko, kad sovietø komanda nedalyvavo 1974 metø Pasaulio taurës turnyre. SSSR komandai teko þaisti atkrintamàsias rungtynes su Èilës komanda - šalimi, kurioje kà tik buvo atëjæs á valdþià generolas Augusto Pinochetas. Po lygiøjø Maskvoje sovietinë komanda ne be politinës valdþios spaudimo atsisakë þaisti atsakomàsias rungtynes Santjage neva dël to, kad stadionas buvo laikinai paverstas reþimo priešininkø sulaikymo centru. Mums regëjosi, kad tiesiog grësë politinë gëda - gëdingas Breþnevo pralaimëjimas Pinochetui. FIFA nepasidavë, rungtynës formaliai ávyko ir Èilë laimëjo, neatvykus priešininkui.

Skaudþiai sovietus nubaudë ir lenkai. 1982 metais bûtent po lygiøjø su Lenkija SSSR komanda iškrito iš tolimesniø Pasaulio taurës varþybø. Stadione buvo pilna uþdraustojo "Solidarumo" plakatø – tai kerštas uþ karo padëties ávedimà ir sovietø paramà generolo Jeruzelskio reþimui. Jausmas panašus á tà, kurá patirdavo lietuviai, "Þalgiriui" laimëjus prieš CASK.

Futbolo keršto akcijø bûta ir daugiau. 1986 metø Pasaulio taurëje Argentina, nugalëjusi Anglijà, savaip atkeršijo uþ gëdingà pralaimëjimà Folklandø kare. Tose atmintinose rungtynëse Diego Maradonos ávartis, ámuštas ranka, ir buvo ta garsioji "Dievo ranka", pašalinusi anglus iš tolimesniø varþybø. 1998 metais Iranas pasiekë pergalæ prieš JAV komandà. Tai pirmoji Irano pergalë Pasaulio taurëje ir Islamo revoliucijos kerštas...

Tarptautiniu skandalu vos nesibaigë atkrintamosios 2010 m. Pasaulio taurës rungtynës tarp Airijos ir Prancûzijos, kai pratæsimo metu ávartá ranka ámušë prancûzas Thierry Henry. Tarptautiná skandalà kelti bandë Airijos vyriausybës vadovas Brian Cowen. Prancûzai galiausiai atsipirko panieka ir "varlës rankos" ávarèiu. Matyt, galiausiai juos nubaudë likimas – pasirodymas Pietø Afrikos Respublikoje buvo katastrofiškas...

Politiniø momentø netrûksta ir kituose futbolo lygiuose.

Tarp Kinijos ir Japonijos karas, tiesa, nekilo, bet 2004 metø Azijos taurës varþybose Kinijoje, atliekant Japonijos himnà, nemaþa dalis publikos já niekino, primindama Japonijos nusikaltimus karuose prieš Kinijà, o Kinijai pralaimëjus rungtynes prieš japonus kilo riaušës.

Futbolà galima panaudoti ir geruoju. Netikëtai teigiamu reiškiniu Irakui tapo šios šalies futbolininkø pergalë 2007 metø Azijos taurës turnyre, pergalë, nepaisant nestabilios padëties ir tebesitæsianèio teroro šalies viduje. 2008 metais, pasinaudojæs Turkijos rungtynëmis su Armënija 2010 metø Pasaulio taurës atrankos rungtynëmis, atvyko á Jerevanà. Nors Turkijos himnas ir buvo nušvilptas, susitaikymo procesas tarp abiejø šaliø prasidëjo.

Èia tik politinio futbolo ledkalnio viršûnë. O šiaip jau futbolas – vertas dëmesio politikos objektas.

Egidijus VAREIKIS, LR Seimo narys

Šiandien Pietø Afrikos Respublika (PAR) daugeliui asocijuojasi su futbolu. Ir neatsitiktinai. Šalies vadovai stengiasi ne tik pasiûlyti gerus stadionus ir itin apvalius kamuolius (ne visiems jie átinka), bet ir árodyti, kad dabartinë Pietø Afrikos Respublika - klestinti šalis. Ji buvo paskutinë "sistemiškai bloga" šalis kontinente, bet, panaikinus apartheidà, neva tapo sistemiškai gera, ávardijama kaip vienintelë funkcionuojanèios rinkos ekonomikos šalis kontinente, šalis, formaliai neturinti etninës bei religinës nesantaikos. Netrûksta pasitenkinimo tuo, kad šalies þmonës lyg ir atrado vieni kitus, pasijuto didele bendruomene, išryškëjo visø etniniø ir rasiniø bendrijø veiklos sintezë.

Kadangi šioje šalyje lankiausi ne kartà, turiu savo nuomonæ apie PAR ir visà regionà. Nepakartojama šalis. Bet ar Pietø Afrika – vadinamoji vaivorykštinë tauta - laiminga?

Ne kartà kalbinti politikai (skirtingø rasiø) iš esmës pripaþásta, kad apartheidà reikëjo naikinti. Jis tapo nebe ekonomine ar politine, bet skaudþiausia moraline problema. Problema visiems šalies gyventojams, nesvarbu, kà jie iš tikro manë apie savo šalá ir kokia jø odos spalva. Apartheidas tapo kaltas, kad PAR kaip šalis buvo turtinga, o jos juodaodþiai - skurdþiai, apartheidas kaltas, kad šalá slëgë ekonominës sankcijos, iškreipusios laisvàjà rinkà, apartheidas kaltas net dël to, kad juodaodþiai vis þiauriau skerdë vieni kitus priemiesèiø getuose.

Tarptautiniame kontekste šalis buvo vis labiau izoliuota. Nors natûraliø "apartheidø" galima rasti dešimtyse Azijos ir Afrikos valstybiø, nors dël politiniø prieþasèiø katalikai su protestantais sukûrë apartheidà Šiaurës Airijoje, politikai kaþkada padalijo Berlynà ir Nikosijà, apartheidiniai turkø getai kûrësi Vokietijoje, kalta buvo tik Pietø Afrikos Respublikos valdþia. Šaltojo karo pabaiga atëmë paskutiná argumentà atskiros bendrijø raidos šalininkams. Ekskomunistiniø paþiûrø Nelsonas Mandela formaliai jau nebegalëjo kelti pavojaus, kai pavojaus neva nebekëlë globali komunizmo sistema. Apartheidas - ne atsitiktinumas, jis buvo gana vykusi forma, atsiþvelgiant á galimybes. Nepamirškime, kad Europa ir JAV pirko deimantus, bet ne jø kasëjus, kokios spalvos tie bebûtø. Kasëjai visà laikà buvo juodi, o deimantø pardavëjai – balti.

Tarp vietiniø politikø netrûko suprantanèiø, kad demonstratyvus ir tarptautinës bendrijos stebimas sistemos keitimas kur kas geriau uþ "revoliuciná" šalies išgrobstymà. Dar daugiau – daug baltøjø tikëjosi, kad sankcijø panaikinimas sudarys galimybæ pelningam bizniui regione ir atvers naujas galimybes.

Pietø Afrikos Respublika tapo parodomàja demokratija, formaliai respektuojama valstybe, kalbanèia vienuolika valstybiniø kalbø. Naujosios valstybës baltieji stengësi átikinti save, kad tai ne pralaimëjimas, o tiesiog naujos realijos. Baltøjø bendruomenës socialinis statusas nelabai pasikeitë – iš formalaus elito jie tapo neformaliu, taèiau tiek pat realiu.

Juodaodþiai patyrë transformacijos šokà, jø elitas ágijo visiškà pripaþinimà, išaugo savotiškas vidurinysis sluoksnis, taèiau didþiajai daliai formalios teisës gyvenimo nepakeitë – jie ir toliau gyvena lentø dëþutëse, neturi nuolatinio uþdarbio... Apie 40 procentø þmoniø gyvena þemiau statistinës skurdo ribos, 18 procentø – labai skurdþiai.

PAR yra viena iš labiausiai socialiai diferencijuotø šaliø pasaulyje. Jei anksèiau diferenciacijos prieþastis buvo skirtumai tarp baltøjø ir juodøjø, tai dabar diferenciacija didëja atskirø rasiniø grupiø, ypaè juodøjø, viduje. Pagal Jungtiniø Tautø pateikiamà þmogaus raidos indeksà (HDI) Pietø Afrikos Respublika uþima kuklià 129 vietà netoli Tadþikistano ir Butano. Formaliai ji net nëra geriausia Afrikoje, Atsilieka nuo arabø šaliø, Þaliojo Rago salø, Botsvanos ir Pusiaujo Gvinëjos, per pastaràjá dešimtmetá nukrito iki 1975 metø lygio. Šalies ekonominis augimas beveik nepastebimas, auksas baigësi, svarbiausia deimantø eksportuotoja tapo kaimyninë Namibija. BVP vienam gyventojui aukšèiausià reikšmæ buvo pasiekusi... 1984 metais. Specialistai paþymi, kad iki šiol tenka kalbëti apie dvi ekonomikas, o ta antroji, skirta didþiajai daliai juodaodþiø, yra afrikietiškai silpna. AIDS epidemija vidutinæ gyvenimo trukmæ sutrumpino 15 metø ir paveikë daugiausia prasèiau gyvenanèius. Nusikalstamumo lygis ávairiø rasiø rajonuose skiriasi dešimtis kartø, tarptautinis terorizmas ir visokios "prigimtys", "pagundos" spræsti greitai ir ryþtingai, atimti ir pasidalyti kasdien siunèia pavojaus signalus.

Kalbant apie moralinæ apartheido mirties pusæ tenka pastebëti, kad paveikslas taip pat nevienareikšmis. Keiptauno savivaldybë nutarë pakeisti istorinius gatviø pavadinimus, nes juose per daug apartheidinës praeities. Gal ir tiesa, taèiau tiesa ir tai, kad trafalgarø, regentø, princø ir karaliø, flamandiškø vardø, pakeitus juos vietiniø genèiø þodþiais ir vardais, dalis istorijos bus dirbtinai uþmiršta.

Pagaliau ir estetinë pusë. Vaivorykštinë nacija turi teisæ gyvuoti tokia, kokià jà padarë unikali istorija. XX amþiui tokia valstybë Afrikoje savaip buvo reikalinga, nors savaip ir pavojinga...

Niekas Afrikoje taip nekonsoliduoja tautø kaip futbolas – stebëdami šalies rinktinæ skirtingos etninës prigimties þmonës pasijunta viena tauta. FIFA Pasaulio taurës organizavimas – tai didelë dovana vaivorykštinei valstybei. Taèiau tam reikia ir pergaliø, o jø ne tiek jau daug. Tada dar labiau matyti, kad Pietø Afrikos Respublikos vaivorykštë ne tokiø jau skaidriø spalvø, kaip norëtøsi.

Egidijus VAREIKIS, LRS narys

Þinoma tarptautinë þmogaus teisiø organizacija "Freedom House" kasmet skelbia raportà apie laisvës ir þmogaus teisiø padëtá pasaulyje bei atskirose šalyse. Neseniai pasirodë ir šiømetis raportas. Lietuvoje didesniø pokyèiø neávyko, ji buvo ir tebëra laisva šalis. Ádomu tai, kad šiemet raportas atkreipë didelá dëmesá ne á pirmaujanèias šalis, bet á tas, kurios, sakoma, yra blogiausios iš blogiausiø. Taigi ir šios apþvalgos tikslas – mesti aká á tuos blogiukus.

Pasak "Freedom House", blogiausiomis šiuo aspektu reikëtø laikyti Eritrëjà, Libijà, Mianmarà (Birmà), Pusiaujo Gvinëjà, Somalá, Sudanà, Šiaurës Korëjà, Turkmënistanà, Uzbekistanà bei Tibetà, kuris raporte skelbiamas atskirai nuo Kinijos. Visos šios šalys ir teritorijos susilaukë blogiausiø "paþymiø" pagal politines ir pilieèiø teises. Paþymëtina, kad netoli paþengusi dar viena šaliø grupë, kurioje blogai, bet gali bûti dar blogiau. Jai priklauso Baltarusija, Èadas, Gvinëja, Kinija, Kuba, Laosas, Saudo Arabija, Sirija bei ne visai valstybës – Pietø Osetija bei Vakarø Sachara.

Beveik visose blogiausiose valstybëse ribojama þurnalistø laisvë, blokuojamas internetas, klesti korupcija, þalojami moterø lyties organai, neretai ribojama religiniø organizacijø veikla. Sovietø Sàjungos þlugimas parodë, kad tikëjimas labai pavojingas diktatoriams. Jeigu rinkimai ir vyksta, tai be opozicijos kandidatø. Baltarusijoje, apie kurià nemaþai ir taip þinome, prezidentas sumanë savo administracijos potvarkiais nustatyti, kokia politinë informacija - gera, kokia - ne. Ne visai aišku tik, kodël Lietuva Minsko diktatoriø priëmë taip pagarbiai. Kodël Europos Taryba, nepaisant visa ko, nori atnaujinti su juo ryšius? O gal þinome, tik nesakome?

Matyt, kad bjauriau atrodytø, Mianmarà (Birmà) valdo chunta graþiu pavadinimu "Valstybinë taikos ir vystymosi taryba", kuri valdþios postus daþniausiai skiria karininkijai, o ši netrunka sumanyti savaip slopinti, pavyzdþiui, etniniø maþumø teises. Vyksta nesibaigiantis moterø prievartavimas ir priverstinës mišrios santuokos.

Dabar jau dràsai sakoma, kad Èade dar në karto gyvenime rinkimai nebuvo demokratiški. Valdþia buvo keièiama veikiau perversmais ar pilietiniu karu, kai laimi viena ar kita etninë grupë su savo "genties vadu". Po 2008 metø karo dël šalies sostinës þiniasklaida prarado bet kokià galimybæ skelbti administracijos necenzûruojamà informacijà, šalyje gausiai taikomi ne valstybës, bet šariato ástatymai. Tiek vyriausybë, tiek opozicija savo karinëms formuotëms naudoja nepilnameèius, moterys daþnai tampa kariaujanèiø grupuoèiø ákaitëmis arba jomis sumokama išpirka. Belieka spëti, kiek dabar kainuoja èadietë.

Buvo vilèiø, kad Kinija olimpiados metu pagerins þmogaus teisiø situacijà, taèiau pasirodë, kad padarë priešingai. Tibetieèiø rëmëjai, bandæ gesinti olimpinæ ugná, sulaukë dar daugiau represijø, o þinomas þmogaus teisiø gynëjas Liu Xiabo – 11 metø kalëjimo uþ bandymà siûlyti vyriausybei Chartijà 08, t. y. šalies demokratizacijos planà. Kà bekalbëti apie vieno vaiko politikà. Pasirodo, net šeimos augimo laisvë gali bûti paneigta...

Pusiaujo Gvinëjos laisvë - tai rinkimai, kuriuos lengvai laimi ponas Teodoro Obiang Ngema Mbasogo, kol kas ilgiausiai valdantis prezidentas á pietus nuo Sacharos. 99 iš 100 vietø parlamente priklauso tai paèiai partijai. Norint išvykti á uþsiená, reikia specialiø išvykimo vizø. Dabar gal aišku, kodël Lietuvos laivas buvo ástrigæs šioje šalyje. Nesumokëjo.

Libijos diktatorius vaidina tautiná klajoklá berberà ir valkiojasi po pasaulá bûtinai su savo palapine, Eritrëjos diktatoriai represuoja net savo karius, ginanèius šalies nepriklausomybæ taip ir nepasibaigusiame kare su Etiopija. Šiaurës Korëjoje išvis neaišku, ar diktatorius gyvas ir sveikas, ar jau ne visai, sprendimus jo vardu priima kaþkokia draugija. Teismo prieš politinius oponentus išvis nëra, nes oponentø pagal apibrëþimà neturi bûti. Valdovø teisiø "Freedom House" nematuoja.

Kai kurie lyderiai vis dëlto "pamatuojami". Tarptautinis kriminaliniø nusikaltimø teismas išdavë arešto orderá Sudano prezidentui Omar Al-Bachirui uþ nusikaltimus þmoniškumui, be to, tebesitæsia þudynës Darfûre, atsinaujina nesutarimai Pietø Sudane. Rinkimai, þadëti ávyksiantys 2009 metais, vis atidedami. Neaišku, ar ávyks 2011 metais planuotas referendumas dël Pietø Sudano nepriklausomybës. Þurnalistë, pasirodþiusi viešoje vietoje su kelnëmis, nubausta 40 rykšèiø bausme.

Jei jau apie moteris kalbama, vertas dëmesio Saudo Arabijos atvejis. Moterys neturi teisës vairuoti automobilá ir pasirodyti be vyro palydos daugelyje viešø vietø. Pagal šariato teisæ vienas vyras lygus dviem moterims.

Apie paminëtas ir nepaminëtas šalis kalbëti galima daug. Daþniausiai tai tie patys argumentai, taèiau þeidþia þmones savaip. Skaitytojus tik galiu paraginti paskaityti "Freedom House" raportà.

Bendrai pastebimas situacijos blogëjimas. Prieš dvi dešimtis metø atsiradæs optimizmas gerokai priblëso – susirinkimø ir organizacijø laisvë, maþumø teisës smunka, daugëja represijø prieš þurnalistus, pilieèius, reiškianèius nesutikimà su valdþios sprendimais, daugëja be þinios dingstanèiø ar tiesiog nuþudomø politikø. Nors 89 šalys iš 194 yra laikomos laisvomis, 30 - iš dalies laisvomis, nelaisvës vis daugiau – 47 šalys iš principo yra nelaisvos. Laisvai gyvena tik kas antras pasaulio pilietis – ar ne per maþai?

Egidijus VAREIKIS, LRS narys

Lietuva tampa apkaltø šalimi. Esame vieninteliai Europoje, nušalinæ prezidentà, dabar apkaltos kardas grësmingai kabo virš dviejø parlamentarø galvos. Parlamentarø šalinimas, beje, itin retas pasaulinëje praktikoje, tad ir èia, panašu, tapsime pirmeiviais.

Taigi apkalta, arba "impyèmentas", yra formalus procesas, per kurá iš posto gali bûti pašalintas išrinktas pareigûnas. Politikos istorikai sako, kad tai britø parlamentarizmo išradimas, átvirtintas dar XIV amþiuje, vëliau perkeltas á JAV ir kitø šaliø teisinæ sistemà. Tai ne teismas - tik pašalinimas ir daþniausiai draudimas sugráþti á anksèiau uþimtas pareigas. Apkaltà numato beveik visos šaliø konstitucijos, taèiau tokiai galimybei kelia didelius reikalavimus - dviejø treèdaliø ar dar didesnës balsø daugumos. Apkalta nëra pareigûno atšaukimas, kurá, jei ástatymas leidþia, rinkëjai gali atlikti ir be oficialiai pareikštø kaltinimø, tiesiog dël nemeilës.

Kai kuriose šalyse galima tokiu bûdu pašalinti prezidentà, gerokai reèiau – parlamentarus, o JAV konstitucijoje numatyta apkalta ir blogai besielgiantiems teisëjams.

Nors ir nedaþnas reiškinys, apkalta turi savo pikantiškà istorijà bei politinæ patirtá.

Bene pirmoji apkaltos auka buvo JAV senatorius Williamas Blountas, Amerikos išsivadavimo karo herojus, vëliau nušalintas uþ neva indënø kurstymà padëti britams. Atstovø rûmai surengë jam apkaltà, taèiau Senatas vëliau kaltinimus paskelbë nepagrástais. W. Blountas paliko Kongresà, bet tapo populiariu politiku savoje Tenesio valstijoje, savøjø niekada net neátartas blogais ketinimais.

"Švieþiausias" atvejis – JAV teisëjo iš Luizianos nušalinimas. Teisëjas Thomas Porteousas buvo apkaltintas tuo, kad daug kartø melavo ir priëmë šališkus sprendimus. Apkalta jam pareikšta šiø metø kovo 11 dienà (kai šventëme savo šalies dvidešimtmetá).

Per visà JAV istorijà nuo 1789 metø apkalta buvo paskelbta 64 kartus, taèiau tik 19 atvejø surinktas pakankamas balsø skaièius. Sàraše keli prezidentai, vienas JAV senatorius (jau minëtas W. Blountas), vienas ministras ir vienas Aukšèiausiojo teismo teisëjas, bei 14 federaliniø teisëjø. Prezidentas Andrew Johnsonas 1868 metais apkaltintas paþeidæs tarnybos administravimo ástatymà. Minëtas ástatymas vëliau, beje, pripaþintas antikonstituciniu, taèiau apkaltos procedûra buvo jau atlikta. Gerai mums þinomas Billas Clintonas, ásipainiojæs á sekso skandalus ir apsimelavæs, atsipirko tuo, kad Senatui nepavyko surinkti pakankamo balsø skaièiaus jam nušalinti. Dar vienas prezidentas - Richardas Nixonas - atsistatydino, kai suprato, kad apkalta neišvengiama.

Ádomus atvejis JAV apkaltø istorijoje buvo teisëjas Alcee Hastings, apkaltos bûdu pašalintas iš teisëjø luomo uþ kyšininkavimà, taèiau vëliau išrinktas á JAV Kongreso Atstovø rûmus nuo Floridos valstijos. Dar ádomiau ir tai, kad prieš kelerius metus šis JAV politikas buvo išrinktas Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos parlamentinës asamblëjos pirmininku. Šiame forume turëjau garbës asmeniškai su juo susitikti ir net drauge vakarieniauti. Štai taip.

Kitose šalyse apkaltø bûta kur kas maþiau.

Filipinuose, kur apkaltos procedûra panaši á JAV, 2000 metais apkalta buvo pareikšta prezidentui Josephui Estradai, taèiau iki galo taip ir neágyvendinta dël procedûriniø neaiškumø.

Brazilai prieš beveik dvidešimt metø nušalino prezidentà Fernando Collor de Mello, kaltintà kyšininkavimu ir išeikvojimais. Bûdamas tuo metu Brazilijoje paklausiau, kas laukia tokio politiko, kurio nusikaltimai akivaizdûs. Atsakymas buvo ádomus – Brazilijoje þmoniø, turinèiø universiteto diplomus, á kalëjimà nesodina. Galës ramiai gyventi kokioje nors savo nors viloje.

1981 metø revoliucinio Irano parlamentas apkaltos bûdu nušalino prezidentà Abolhassanà Banisadrà. Prezidento kaltë buvo islamo lyderiø nuomonës kvestionavimas. Skirtingai nei kolegai Brazilijoje Banisadrui teko slapstytis dar prieš apkaltà, o jai pavykus beliko emigruoti.

Europoje apkaltø praktika minimali. Lietuvos valstybës vadovui Rolandui Paksui pareikšta apkalta kol kas vienintelë iki galo atlikta tokia procedûra mûsø kontinente. Bûta, tiesa, dar vieno bandymo - Rumunijos, kurios vadovà Trajanà Basescu parlamentas kaltino ágaliojimø viršijimu, neteisëta parama vienai partijai ir manipuliavimu viešàja nuomone. Apkaltà prezidentui šioje šalyje gali pareikšti parlamentas, taèiau jo sprendimas tik suspenduoja prezidento galias, bet jo nepašalina iš pareigø. Pašalinti gali tik referendumas. Ávyko taip, kad parlamente apkalta "praëjo", taèiau tautos referendumas 2007 metais prezidentà Traianà Basescu paliko savo poste (tik 25 procentai rinkëjø balsavo uþ prezidento nušalinimà).

Taigi matome, kad su apkaltomis nelengva, bent jau piktnaudþiauti tikrai nereikia, juolab kad priesaikos lauþymas, Konstitucijos paþeidimas yra daugiau emocijø nulemti. Kà bekalbëtume, šiame procese "myli-nemyli" daþnai yra svarbiau nei ištyrimas "kaltas–nekaltas".

Egidijus VAREIKIS, LRS narys

Amerikieèiai þino daug bûdø, kaip prasimanyti pinigø. Neatsitiktinai daugelis knygø, patarianèiø, kaip tapti turtingu, pasirodo bûtent ten. Pastaruoju metu atgimë primiršta idëja praturtinti juodaodþius JAV gyventojus - atgaivinta diskusija apie tai, kad jie – buvusiø vergø palikuonys – turi teisæ á kompensacijà uþ nesumokëtus atlyginimus jø proseneliams. Momentas neblogas, juoba kad ir JAV prezidentas, nors ne iš vergø kilæs, bet – afroamerikietis.

Jungtinëse Amerikos Valstijose bei kaimyninëse šalyse gyvena per 50 mln. juodaodþiø. Jei pridësime Karibø regionà bei Pietø Amerikos šalis, tokiø bus gerokai per 100 mln. O kur dar mulatai, metisai ir kiti afrikietiško kraujo turintys abiejø Amerikø gyventojai. Priverstinë juodaodþiø migracija tapo pirmuoju globaliniu rasës perkëlimu þmonijos istorijoje, iš anksto nesuplanuotu kultûrø "persodinimu", o vëliau ir maišymusi, dirva savitiems politiniams ir socialiniams eksperimentams. Jei ne vergø prekyba, neturëtume dþiazo ir Karibø jûros muzikos stiliø, unikalaus Brazilijos futbolo ar nepakartojamo JAV krepšinio. Neturëtume ir savitos amerikietiškos civilizacijos istorijos.

Apie vergijà prikurta ávairiø istorijø – nuo neþmoniškai baisiø iki meiliai romantiškø. Á klausimà, kas yra didþiausià paklausà turëjusi Juodosios Afrikos eksporto prekë, galima atsakyti makabriškai – gyvoji prekë. Pirmoje XV a. pusëje portugalai, sukûræ galingà pasaulinæ jûrø imperijà, gerokai prieš Amerikos atradimà išsilaipino Vakarø Afrikos pakrantëse. Istorikai teigia, kad Vakarø Afrikos islamiškøjø genèiø vadai siûlë portugalø prekeiviams ne tik auksà, bet ir druskà, tekstilæ, þuvá, dramblio kaulà bei... vergus. Pati Afrika pasiûlë "prekæ" ar atsiskaitymà ja uþ europietiškas gërybes. Kai kurios Afrikos gentys ir valstybës ëmësi specializuotis puldinëti kaimynines gentis, siekdamas paruošti gyvosios prekës partijas, "medþiojo" vienos kitas, grobá parduodamos prekybos tarpininkams. Legendinë Pietvakariø Afrikos (dabartinës Angolos) XVII a. karalienë Ndþinga, priëmusi krikšèionybæ, á vergijà pardavë savo gentainius - senojo tikëjimo išpaþinëjus. Apytikriais paskaièiavimais iš Afrikos buvo išgabenta apie 12 milijonø vergø.

Daug prirašyta apie vergø transportavimo laivo triumuose sàlygas, daþnai charakterizuojamas kaip neþmogiškas. Laivuose mirdavo tik apie 13 proc. vergø - ne kà daugiau nei paprastø keleiviø ilgose ransatlantinëse kelionëse. Pirkliai buvo suinteresuoti patiekti savo "prekæ" kuo geresnës prekinës išvaizdos. Gerokai daugiau kanèiø vergai patirdavo stovyklose paèioje Afrikoje, pirkliø belaukdami. Pastarieji "išbrokuodavo" ne vienà iškankintà belaisvá, kurio daþniausiai èia pat laukë mirtis. Prieštaringos þinios pasiekia mus ir apie vergø gyvenimo sàlygas Amerikoje. Kainø svyravimai vergø prekybos rinkoje neretai vertë plantatorius tausoti gyvàjà darbo jëgà, skatinti jos natûralià reprodukcijà ir sveikà gyvensenà, nors nebuvo në kalbos apie kokias nors pilietines ar politines vergø teises.

Beje, JAV nebuvo pagrindinë vergø importuotoja. Per keturis milijonus vergø sutraukë Brazilija, kuri jø darbo dëka tapo didþiausia pasaulyje kavos eksportuotoja. Dabartinë Brazilijos juodaodþiø ir mulatø populiacija tapo dominuojanèiu šalyje antropotipu. Dar keturi milijonai pasklido britø, olandø ir prancûzø bei danø Vest Indijose. Šie þmonës daugeliu atvejø vienaip ar kitaip susimaišë su indënais, suformuodami ne tik savità antropologiná, bet ir kultûriná tipà. Tik apie pusæ milijono buvo atveþta á dabartines Jungtines Valstijas bei Kanadà, kiti atsidûrë Europoje ir kitose šalyse.

Po daugelio vergijos ribojimo ir naikinimo peripetijø sulaukëme dienos, kai kaþkada negrais vadinti þmonës dabar pagarbiai tituluojami afroamerikieèiais, galinèiais sàlygoti galingiausios pasaulio valstybës politikà. Niekur kitur juodaodþiai nepasiekë tokio aukšto statuso bendruomenëje kaip šalyje, kaþkada importavusioje vergus.

Þinia, ne viskas èia gerai. XIX a. pradþioje susikûrë nepriklausoma Haièio Respublika, kurioje didþiàjà gyventojø dalá sudarë išsilaisvinæ vergai. Bet èia eksvergai nesukûrë ne tik laisvës rojaus, bet ir padoresnës demokratijos. Haitis buvo ir tebëra viena problemiškiausiø šaliø regione, pragyvenimo standartais ne daug kà pralenkianèiame skurdþiàsias Afrikos šalis. Neseniai ávykusi Haièio tragedija situacijos, aišku, nepagerino.

Brazilijoje, anksti panaikinus vergovæ, susidarë sàlygos rasëms maišytis ir skirtingø rasiø þmoniø teisiø klausimai buvo sprendþiami kur kas maþiau skausmingai nei JAV. Rio karnavalas yra bene geriausia vieta patirti, kokia savaip globali yra brazilø etninë kultûra ir kiek joje europietiškø ir afrikietiškø elementø. Unikalus kultûrø simbiozës ar net sinergijos efektas gautas Karibø regione. Afrikos átaka èia gal net didesnë nei Europos.

XXI a. pradþioje milijonai afrikieèiø iš dabartiniø Afrikos valstybiø svajotø dirbti JAV plantacijose ar šachtose, nenusisuktø nuo galimybës atsidurti Brazilijoje ar Karibuose. Taèiau dabar vergø Amerikai nereikia, o juodøjø savanoriø niekas nepageidauja.

Gráþkime prie klausimo - ar reikia kompensacijø uþ vergijà, o jei taip, tai kas jas moka ir kas gauna? Þinoma, visi tikisi, kad mokëti turi tie, kurie juos išnaudojo ir gabeno, taèiau ar be kaltës ir tie, kurie pardavinëjo. O šmaikštautojai priduria, kad iš ir taip neturtingø Afrikos šaliø maþai kà sukrapštysi.

Gal Kanada ir JAV sugalvos, taèiau ar saviems vergø palikuonims sumokës Haitis ar Karibø šalys, kuriose visi – vergø palikuonys.

Taigi klausimas ádomus, bet sprendimas tikriausiai vël bus atidëtas.

Egidijus VAREIKIS, LRS narys

Viena svarbiausiø politikos aktualijø, atsiradusiø patvirtinus Lisabonos sutartá, yra Europos Sàjungos uþsienio politika. Tiksliau, klausimas paprastiems þmonëms yra toks – ar dabar, ástojus á Europos Sàjungà, belieka gyventi ilgai ir laimingai, ar vis dëlto atskiros ES šalys privalo išlaikyti kà nors tokio, kas vadinama tos šalies uþsienio politika. Europa jau seniai norëjo kalbëti vienu balsu. Dabar gali, net uþsienio reikalø "ministrà" turi. Taèiau ar kalba? Dabar gali turëti net bendrus diplomatus. Ar nori?

Su Lietuvos uþsienio politika dabar dar sunkiau. Ástojæ á Europos Sàjungà ir NATO, mes lyg ir nebeturime ilgalaikiø uþsienio politikos prioritetø, prioritetø, dël kuriø bûtume pasiruošæ aukotis. Apima sàstingis ir tingulys. Gal kas nors prisimena linksmai liûdnà Lietuvos raidos laikotarpá, kuomet turëjome Europos reikalø ministerijà. Tuomet sprendëme klausimà, ar Europa mums uþsienis. Nusprendëme, kad vis dëlto – uþsienis. Dabar reikia pasakyti, kad mes esme Europoje, turime uþsienio reikalø misterijà (pagal biudþeto dotacijas – maþiausià šalyje), taèiau tas neišspræstas klausimas, kas yra Europa – uþsienis ar vidaus reikalai – nedingo.

Europos uþsienio politika formaliai nëra naujas dalykas. Nesunku prisiminti, kad tokia politika buvo áteisinta dar 1992 metrø Mastrichto sutartimi. Tuomet atrodë, kad kalbëti vienu balsu bus lengva, politika bus pigesnë, nes sumaþës jos biurokratija, politika bus aiškesnë, propaguos simpatiškas Europos vertybes...

Taèiau tuomet Europa patyrë didelá fiasko, bandydama árodyti, kad Europos politika realiai egzistuoja. Bandë spræsti Balkanø krizæ – veltui. Karas baigësi tik ásikišus amerikieèiams su NATO. Bandë mokyti, kaip elgtis Kaukaze, Kipre ar Albanijoje – be didesnës sëkmës. Turëjo net Misterá Europa Xavierà Solanà, taèiau ir jis nepadëjo. Tapo aišku, kad vadinamasis BUSP'as (bendroji uþsienio ir saugumo politika) yra niekis, kai neturi institucinës sandaros ir autoritetingo vadovavimo.

Neseniai ásigaliojusi Lisabonos sutartis suteikë naujas galimybes ne tik paèiai politikai, bet ir jos formaliai institucijai. Pagal šià sutartá, nelabai suprasdami, kà darome, mes patys išsirinkome Sàjungos prezidentà ir uþsienio reikalø ministrà. Pastaràjá postà, þinia, gavo Catherinë Ashton, dabar vienø vis dar giriama, kitø (o jø daugëja) vis labiau kritikuojama. Taigi, ar Ashton institucija funkcionuos patenkinamai, ar britës planai ir kolektyvas taps eiline ES fikcija?

Kol kas ta politika buvo labai nevienareikšmë arba labai silpna. Europa. Reklamuodama save esant pasaulio "minkštàja galia" daþniausiai galios išvis nerodo. Po gëdingos Balkanø "akcijos" praeitame šimtmetyje politika veikiau nuolaidþiavo Rusijai, nei vertë jà laikytis taisykliø. Paskutinis politinis mazochizmas šioje srityje - tai visiškas abejingumas, reaguojant á Rusijos agresijà prieš Gruzijà. Europa leido sau atšaukti aukšèiausio rango susitikimà su Kinijos vadovais, kai tie "supyko" dël Prancûzijos prezidento susitikimo su Dalai Lama. Po Izraelio ir Gazos konflikto pasiûlë pinigø Gazos rekonstrukcijai net nepasidomëjus, kas dël šio karo vis dëlto kaltas. Galiausiai pademonstravo absoliutø bejëgiškumà Kopenhagos konferencijoje klimato kaitos klausimais, kurioje didþiosios šalys (visø pirma Kinija ir JAV) lengviau rado bendrà kalbà nei išreklamuotas Europos vienas ir reikšmingiausias balsas.

Dabar 27 Europos Sàjungos šalys turi pasaulyje didelæ diplomatø armijà. Jà sudaro 2172 ambasados ir 933 konsulatai. Tai atskirø šaliø "nuosavybë". Be jø, dar veikia 125 Europos Komisijos delegatûros. Viso labo apie 110 000 darbuotojø – diplomatø ir tarnautojø. Apie pusæ jø – nacionaliniø valstybiø deleguojami ir išlaikomi darbuotojai, kita pusë – vietiniai samdyti þmonës. Ar reikia jas pakeisti unifikuota ES diplomatine tarnyba, kuri bûtø maþesnë ir kur kas pigesnë? Yra argumentø ir uþ, ir prieš. Formaliai dabar Europos Sàjungos pilieèiai turi teisæ kreiptis á bet kurios ES šalies diplomatijos atstovus vadinamosiose treèiosiose šalyse. Aišku, kreipiasi visø pirma á savo tautieèius, jei tokiø yra. Kai kuriose treèiojo pasaulio šalyse Europos Komisija ir atskirø šaliø misijos (jose neretai tik 2-3 darbuotojai) dubliuoja vienos kitas ar apskritai nedaug kà veikia.

Galima pridurti, kad JAV (savotiškai unifikuota sistema) turi tik 170 ambasadø ir 63 konsulatus. 48 tûkst darbuotojø yra JAV pilieèiai, 18 tûkst. vietiniai samdiniai. Tai reiškia, kad šalis su kur kas maþesnëmis sànaudomis "dengia" pasaulá.

Galima manyti, kad atsakymas aiškus – konsoliduokimës. Taèiau tautinë garbë ir noras turëti savà nacionalinæ diplomatijà daþnai nugali. Èia, beje, ir rinkëjai galëtø tarti savo nuomonæ.

Skeptikai sako, kad Europos diplomatijai bus tas pats, kas jau dabar nutiko su bendràja ES gynybos politika. Visi apie jà kalbà, taèiau nieko nedaro. Laimë, kad NATO vis dar stiprus aljansas ir amerikieèiai vis dar Europoje. Tad tegu nacionalinë diplomatija lieka kuo ilgiau. Tepasilieka Prancûzija ar Švedija uþsienio valstybës, kurios tiesiog padeda viena kitai, jei to prireikia, bet viena kitai neatstovauja.

Egidijus VAREIKIS, LRS narys

Pretekstà šiam komentarui davë paþástamas santuokø rûmø tarnautojas. Kalbëdamas apie savo darbà pastebëjo, kad nuotakos Lietuvoje vis labiau "sensta", jei prieš porà dešimtmeèiø "prie altoriaus" skubëjo dvidešimtmetës, tai dabar daþnai joms jau per trisdešimt. Visuomenës senëjimas – tai ne vien ilgesnis gyvenimas bei daugiau pensininkø. Tai ir vëlesnës šeimos. Nuostabûs Romeo ir Dþuljetos laikai, kai ištekëti buvo galima net keturiolikos metø, seniai pamiršti.

Paþvelkime á statistikà. Senyvø santuokø rekordus muša, be abejo, Europa. Pasak statistikos metrašèiø vidutinis pirmàkart ištekanèios moters amþius Austrijoje – 27,9 m., Belgijoje – 29,1, Danijoje – 30,3. Rekordas priklauso Ispanijai, kur pirmàkart ištekanèios moters amþius – 32,9 m. Ukrainoje ar Moldovoje statistinei nuotakai nëra në 25-riø. Vyrai irgi "neatsilieka". Dabar ne vienas jaunikis yra jau gerokai pliktelëjæs ar uþsiauginæs pilvukà. Štai minëtoje Austrijoje vidutiniam jaunajam jau per 30, Belgijoje - 30,5, Danijoje – 32,8. Ir èia pirmauja ispanai, pirmà kartà besituokiantys maþdaug 33,6 m. Skandinavai beveik neatsilieka.

Jei tai tinginystë, tai didþiausi tinginiai – kanadieèiai. Jie savotiški pasaulio rekordininkai – moterys šioje šalyje išteka sulaukusios vidutiniškai 31,7, o vyrai – 34,3 m. Nemanykite, kad Afrikoje ar Okeanijoje vis dar galima sutikti jaunø nuotakø. Ir èia statistika rodo tas paèias – "senëjimo" - tendencijas.

Daugelyje pasaulio šaliø dabar leidþiama kurti šeimas 16-18 metø amþiaus jaunuoliams, kad iš esmës yra ir ilgametë tradicija ir biologija. Tai amþius, kai lytinis gyvenimas jau beveik norma. Taip siûlo ir Pasaulio sveikatos organizacija. Tiesa, egzotiškø išimèiø ir èia netrûksta. Biologai sako, kad geriausias biologinis amþius santuokai – 20-25. Vadinasi, dabar beveik visas pasaulis jau vëluoja á biologiná traukiná. Þinoma, galima daug postringauti apie medicinos progresà ir padidëjusias galimybes susilaukti palikuoniø artëjant pusës amþiaus jubiliejams, taèiau savo biologijos iš esmës nepakeisime. Kita vertus, galima suprasti tokius kinus – jiems vaikø nelabai reikia, tad ir santuokinio amþiaus minimumas èia 22 metai vyrams, 20 – moterims.

Madagaskare oficialiai galima ištekëti ir keturiolikmetëms, ne vienoje Afrikos šalyje santuokinis amþius moterims išviso nëra nustatytas arba pagal vietiniø teismø sprendimà ištekinti galima dvylikametes. Beje, 12-14 metø yra norma, taikoma daugelyje Lotynø Amerikos šaliø. Nepale galima "parduoti" uþ vyro net dešimtmetes mergaites, nors tai daugiau tarnaitës nei þmonos ar motinos.

O jei ne ištekinti, tai tikrai seksualiai išnaudoti. Statistika stulbinanti – nëštumas, jo nutraukimas, gimdymo komplikacijos yra daþniausia 15-18 metø merginø mirties prieþastis.

Tiek statistikos. O kokia politika èia galima – ar mums svarbu sveika jauna visuomenë, ar patenkinta savimi, bet gerokai "pabuvusi"? Sakoma, kad anksèiau, kai šeimos bûdavo gausesnës, irgi daug vaikø išleisdavo á šá pasaulá tëvai, kuriems gerokai per trisdešimt. Tik pirmieji gimdavo anksèiau.

Tenka konstatuoti, kad rimtos politikos, kaip sumaþinti besituokianèiøjø amþiø Europos ar Šiaurës Amerikos valstybës iš esmës neturi. Veikiausiai nelabai ir nori jos turëti, nes ir šiaip jau siûlyti moteriai motinystæ dabar politiškai nekorektiška. Kur kas korektiškiau versti moterá dalyvauti bekompromisëje kovoje darbo rinkoje, rinkti diplomus, kariauti su vyrais, o ne tapti nuotakomis ir dþiaugtis motinyste. Labiausiai iš to laimi gerokai aptingæ mûsø laikø vyrai, kuriø niekas nebeápareigoja dirbti šeimai ir rûpintis savo þmonø gerove. Tegu paèios rûpinasi, jei taip nori... Liûdna, bet taip.

Sociologai pastebi ne tik nuotakø ir jaunø motinø senëjimà, bet ir tam tikrà diferenciacijà tarp jø – vaikus gimdo arba jaunos moterys, matyt, nusprendusios pasišvæsti motinystei, arba gerokai pagyvenusios. "Vidurys" išnyksta.

Sociologai aiškina, kad santuokø senëjimà lemia visø pirma tai, kad postindustrinëse bendruomenëse reikia vis didesnio išsilavinimo ir didesnës asmeninës nepriklausomybës, o tai ir atima laiko bei reikalauja keisti gyvenimo bûdà. Apie pusæ Vakarø Europos jaunuoliø, sulaukusiø 20-24 metø amþiaus, vis dar intensyviai mokosi arba uþdarbiauja "šviesiai ateièiai". Auginantys vaikus patys sau atrodo labiau pririšti prie namø, turintys maþiau laisvës, tad ir maþiau galimybiø.

Svarbu ir tai, kad senø þmoniø gyvenimas dabar beveik nepriklauso nuo to, kiek ir kokius vaikus jie išaugino. Tad ir tø vaikø ne taip jau labai reikia. O šeima - veikiau teisinis institutas, nei sàjunga iš meilës.

O jei jau kalbësime apie savos valstybës politikà, visø pirma turësime atsakyti á klausimà – ko mums labiau reikia – darbo jëgos ir darbo našumo didinimo ar didesnës þmoniø populiacijos?

Tai ar nereikës gailëtis, kad nevedëme jauni?

Egidijus VAREIKIS, Seimo narys

Nepriklausomybës dvidešimtmetis. Sàjûdþio karta gerai prisimena, kaip skaièiavo, kiek išgyvensime su savo nepriklausomybës siekiais, svajonëmis ir dvejonëmis.

Atrodo, þinojome, kad mûsø valstybë turi bûti visiškai nepriklausoma ir tarptautiniu mastu pripaþinta normali savarankiška valstybë. Suprantama, nenorëjome girdëti apie koká nors nepriklausomybës pakaitalà – suverenitetà SSSR rëmuose, konfederacijà, autonomijà, protektoratà ar panašiai. Teigëme, kad arba nepriklausomybë yra, arba jos nëra, tiesiog kitaip nebûna.

Senovës Romoje tuometis teisininkas Ulpianas imperijà, t. y. valstybæ, prilygino jos þmoniø pavaldumà nuo þmoniø nepriklausanèiam imperatoriui, kurio nesaisto teisë ir kurio paties þodis yra teisë. Tai buvo imperijos suvereniteto apibrëþimas. Mindaugo ar Vytauto laikais ne taip jau svarbu buvo, kas pripaþásta tavàjà valstybæ, svarbiausia gauti popieþiaus karûnà.

Nepriklausomybë ir jos pripaþinimas politiniu reiškiniu tapo vadinamojoje Apšvietos epochoje, tiksliau, po garsiosios Vestfalijos taikos 1648 metais, kuomet suformuluoti ir dabar iš esmës galiojantys valstybiø suvereniteto ir tarptautinës teisës principai. Tada ir atsirado suvereniteto bei pripaþinimo sampratos, atsirado tautinë pasaulietinë valstybë – tokia, kokià kûrëme 1918-aisiais ir atkûrëme 1990 metais.

Pagal Vestfalijos ideologijà suverenitetas turi bûti absoliutus ir nedalomas, t. y. nesàlygojamas iš šalies bei nerealizuojamas iš karto keliø valdovø, taip pat nenutrûkstamas, t. y. neišnykstantis keièiantis valdþiai. Visa, kas vyksta uþ valstybës sienø, yra jau jos vidaus reikalas. Toká tad suverenitetà turime ir pripaþinti, tokio, beje, ir siekëme.

Dabar galima dràsiai sakyti, kad pasaulis kur kas sudëtingesnis nei Vytauto laikais, nei mums atrodë prieš dvi dešimtis metø: daugëja vadinamøjø nepripaþintø valstybiø, neišnyko kolonijos, pusiau asocijuotos (ar "asocijuotos") teritorijos ir kitos dalinës nepriklausomybës formos. Politikams ir politikos mëgëjams pravartu þinoti ir apie jas.

Visø pirma yra skirtingos suvereniteto de jure ir de facto bûsenos. Ne viskas, kà pripaþástame, realiai egzistuoja, taèiau negalime pripaþint ir to, kas egzistuoja realiai, bet neteisëtai. Prisiminkime, kad mûsø okupacijos daug kas nepripaþino. Greitai sueis 50 metø, kai Izraelio valstybë savo sostine laiko Jeruzalæ, taèiau mes vis dar teigiame, kad Jeruzalës yra dvi, kad ta rytinë dalis - net visai ne Izraelis, kà bekalbëti apie sostinæ. Kita vertus, greitai bus diena, kai Kipro Respublika minës savo padalijimo keturiasdešimtmetá, nors mes tvirtiname, kad sala tebëra vientisa ir nedaloma.

Mes turëjome beveik pusantrø metø patirtá gyvenimo, kai save laikëme nepriklausomais, taèiau pripaþinimo dar tik laukëme. Toks keistas dvigubas gyvenimas ypaè tiems, kuriems reikëjo keliauti po pasaulá – keli skirtingi pasai, tikroji ir "pripaþinta" pilietybë...

Tie, kuriems nepripaþintose valstybëse tenka gyventi ilgiau, ásigudrina turëti kartais net po tris-keturis pasus. Štai dauguma vadinamosios Padniestrës respublikos gyventojø, reikalui esant, virsta moldavais, reikalui esant - rusais, ukrainieèiais ar net rumunais. Gyvenimas toks. Dauguma kokios nors Abchazijos ar Pietø Osetijos "pilieèiø" tikriausiai jau dabar aprûpinti Rusijos pasais.

Pasitaiko ádomiø kuriozø. Štai Šiaurës Kipro gyventojai, kaþkada paskelbæ Šiaurës Kipro Turkø respublikà, þinojo, kad geriau turëti didelës Turkijos, nei nepripaþinto Šiaurës Kipro pilietybæ. Dabar, kai visas Kipras formaliai priklauso Europos Sàjungai, Kipro pilietybë tampa gerokai vertingesnë uþ Turkijos.

Neretai atsitinka taip, kad á vienà teritorijà pretenduoja bent kelios valdþios, kurias ne visi vienodai pripaþásta teisëtomis. Štai Kosovà dalis valstybiø laiko nepriklausomu, dalis – vis dar Serbijos provincija, Palestinà Izraelis traktuoja kaip autonomijà, nors ne viena šalis jos valdþiai teikia nepriklausomos valstybës pripaþinimo lygá. Atsitinka taip, kad pripaþástamos vyriausybës neturi faktinës valdþios, nors laikomos teisëtomis. Antrojo pasaulinio karo metu toká statusà turëjo tremtyje dirbusios Norvegijos, Nyderlandø, Èekoslovakijos, Lenkijos ir kai kuriø kitø šaliø vyriausybës, Irako agresijos prieš Kuveità metu pripaþinta emigravusi pastarosios valstybës valdþia. Neoficialiai ne vienas teisëta Tibeto valdþia laiko Dalai Lamà XIV, reziduojantá Indijoje.

Pasitaiko dar ádomesniø nutikimø. Visi þino Vatikanà ir jo suverenitetà. Štai visuotinai pripaþintas Maltos Ordinas savo suverenia teritorija laiko (ne, ne Maltos salà) kelis pastatus Romoje. Respektabili Andoros valstybë yra vadinamas kondominiumas – jà vienu kartu valdo Prancûzijos prezidentas ir Urgelio vyskupas, taèiau bûtent tokià Andorà mes ir pripaþástame.

Pasisukiojæ Afrikoje, aptiksime daug gentinio suvereniteto reliktø. Genèiø vadø valdþia daþnai pripaþástama tik kaip folkloro elementas, taèiau realiai jos autoritetas kur kas didesnis nei oficialios valstybës administracijos. Taip buvo ir Pietø Afrikos bantustanuose. Tà patá galima pasakyti apie pusiau suverenias teritorijas Azijoje ar Amerikos indënø rezervatus.

Taigi pripaþinimo negalima laikyti tarptautinës politikos dogma, o Vestfalijos laikø pripaþinimo teorijà keisti siûlo ne vienas politologas. Vadinamieji realistai siûlo sustiprinti Vestfalijos principus ir pripaþinimo sàvokà apibrëþti grieþèiau. Racionalistai siûlo ávesti daugiau teisinio lankstumo. Internacionalistai mano, kad principus jau seniai reikëjo pakeisti – kam tokie principai, kurie nebeatitinka tikrovës? Anarchistai mano, kad reikia išvis panaikinti toká tarptautinio pripaþinimo institutà, o imperialistai teigia, kad pats laikas gráþti nuo nesusipratusios liaudies prie Dievo duotos ar jëga paimtos valdþios.

Ir kur gi èia tiesa? Gerai, kad laiku spëjome tapti normalia ir klasikiniu bûdu pripaþinta valstybe.

Egidijus VAREIKIS, LRS narys

Olimpiada pasibaigë. Vieniem geriau, kitiem blogiau. Štai nedidelës šalys dþiûgauja vienu kitu olimpiniu medaliu, o politiniai Rusijos vadovai ruošiasi grieþtai nubausti savo sporto funkcionierius...

Kad sportas yra politika, neabejoja niekas. Visi þinome, kad dalis šaliø boikotavo 1980 metø þaidynes Maskvoje, dalis 1984 metais nepasirodë Los Andþele. Taèiau tai tik maþa dalis didþiosios sporto politikos. Apie maþiau þinomas jos apraiškas ir bus ši apþvalga.

Þiemos olimpiadas boikotuojanèiø nebûta daug. Taivanio sportininkai atsisakë atvykti á 1980 metø Leik Plesido þaidynes, nes jiems neleista dalyvauti Kinijos Respublikos pavadinimu. Pavadinimas Taipëjaus Kinija tuomet atrodë þeminantis.

Vasaros olimpiados politika kur kas sudëtingesnë.

Boikotø tradicija siekia tolimus 1936 metus, kuomet Airijos sportininkai atsisakë dalyvauti olimpiadoje vien todël, kad Vokietija pripaþino jiems teisæ atstovauti tik Airijos Laisvajai Respublikai, o ne visai salai. 1956 metais vykusias Melburno olimpines þaidynes boikotavo keletas šaliø. Egiptas, Irakas ir Libanas atsisakë dalyvauti, protestuodami prieš Izraelio pergalæ kare su Egiptu, o Nyderlandai, Ispanija bei Šveicarija protestavo prieš Sovietø Sàjungos invazijà á Vengrijà. Beje, taip jau atsitiko, kad olimpinio vandensvydþio turnyro pusfinalyje teko þaisti Vengrijos ir SSSR komandomis. Nors vengrai laimëjo 4:0, rungtynës baigësi muštynëmis iki kraujo, publikai skanduojant antisovietinius šûkius. Sporto istorikai sako, jog tai bene labiausiai politizuotos rungtynës per visà sporto istorijà, pranokusios SSSR ir Èekoslovakijos ledo ritulio rungtynes po sovietø invazijos á Èekoslovakijà 1982 metais bei Argentinos ir Anglijos futbolo maèà 1982 metais po Folklendø karo...

Verta prisiminti, kad net 28 Afrikos šalys boikotavo 1976 metø vasaros olimpines þaidynes Monrealyje. Protesto pagrindas – Naujosios Zelandijos regbininkai, kurie lankësi Pietø Afrikos Respublikoje ir þaidë su šios šalies komanda. PAR tuo metu buvo pašalinta iš tarptautiniø sporto organizacijø dël apartheido politikos. Pradinis boikotas buvo "papildytas" nepasitenkinimu Kanados neva bloga rasine politika ir bendrai, kaip teigta, neteisinga paþiûra á besivystanèiø šaliø sportà. Tuomeèiams atskalûnams vadovavo Kongas, kuriam pavyko palenkti á savo pusæ nemaþai afrikieèiø – iš "juodojo kontinento" tik Senegalas ir Dramblio Kaulo krantas atsiuntë savo delegacijas.

Daugelis þino, jog apie 50 šaliø atsisakë vykti á 1980 metø Maskvos olimpiadà po to, kai Sovietø Sàjunga pradëjo karà Afganistane. Tiesà sakant, individualia tvarka sportininkai atvykti galëjo, bet šalies vëliavas kelti ir himnø groti jiems buvo neleista. "Atsilygindamos" 14 vadinamojo Rytø bloko šaliø nedalyvavo Los Andþelo olimpiadoje. Vienintelë Rumunija nesilaikë buvusio bloko "solidarumo". 1988 metais Šiaurës Korëja boikotavo Seulo olimpines þaidynes. Juk iki šiol jai yra karo padëtis su olimpiados šeimininke Pietø Korëja. Boikotà tuomet palaikë Kuba, Etiopija bei Nikaragva, Madagaskaras ir Seišelai.

Galima prisiminti, kad buvo raginanèiø boikotuoti 2008 metø Pekino olimpiadà dël Tibeto ir þmogaus teisiø padëties šalyje, jau yra raginanèiø nevykti ir á Rusijos rengiamas Soèio olimpines þaidynes. Juk Soèis visai netoli Gruzijos ir nepripaþástamos Abchazijos respublikos.

Formaliai sportas yra sportas, taèiau politikos jame nestinga. Nors olimpiadose dalyvauja sportininkai, jø vyksmà didele dalimi organizuoja politikai. 1916 metais olimpiada turëjo vykti Berlyne, taèiau nevyko, nes prasidëjo karas. 1920 metø olimpiada buvo numatyta Budapešte, taèiau Vengrija, kaip kare pralaimëjusi Vokietijos sàjungininkë, buvo nubausta – þaidynës buvo perkeltos á Belgijos Antverpenà. Dar daugiau – Vokietijai, Austrijai, Vengrijai, Bulgarijai ir Turkijai išvis uþdrausta dalyvauti. Draudimas galiojo iki 1925 metø. Atmintinos 1936 metø Berlyno þaidynës vyko nacizmo pakilimo metu, nors nutarimas rengti olimpiadà Berlyne priimtas dar prieš Hitleriui ateinant á valdþià. Nors vokieèiai tuomet stengësi pabrëþti savo rasës pranašumà, ne vienas Amerikos atletas pripaþino, kad Vokietijoje patyrë maþiau rasinio niekinimo nei savojoje Amerikoje. Beje, pats JAV olimpinis komitetas pašalino iš komandos ir kelis þydø kilmës atletus, idant nenervintø vokieèiø, o Prancûzijos sportininkai sveikino þiûrovus "romënišku" gestu, labai primenanèiu kanoniná naciø pasisveikinimà.

Bûta ir individualiø protestø, net þudyniø. Juodaodþiai JAV atletai bandë reikšti savo nepasitenkinimà Amerikos rasine politika, taèiau buvo nesuprasti – pašalinti iš komandos. 1972 metø Miuncheno olimpiadoje Yassero Arafato organizacijos palestinieèiø teroristai, reikalaudami kalinèiø savo bendrininkø išlaisvinimo, nuþudë 11 Izraelio sportininkø bei treneriø. 1996 metais Atlantoje amerikietis teroristas susprogdino uþtaisà. Incidento metu þuvo du þmonës, 2004 metais Irano imtynininkas atsisakë dalyvauti kovoje su Izraelio atstovu ir buvo diskvalifikuotas. Prieš Pekino olimpiadà bandyta pagrobti ar uþgesinti olimpiná deglà, o kai kuriø didþiøjø valstybiø vadovai atsisakë dalyvauti þaidyniø atidaryme, nors paèios olimpiados ir neboikotavo.

Bûta ir noro pakeisti olimpiadà kitais renginiais – nuo vadinamøjø Darbo þmoniø þaidyniø tarpukario Vokietijoje iki Geros valios þaidyniø, propaguotø Amerikoje. Bet olimpiada išliko. Nepaisant to, kad politikai sportas vis svarbesnis.

Egidijus VAREIKIS, LRS narys

Prezidento rinkimai praëjo, rezultatai þinomi, vieni su jais sutinka, kiti – ne, vieni dþiaugiasi, kiti nuogàstauja, treti juokauja. Kaþkas negerai toje šalyje, jei po kiekvienø rinkimø reikia teistis, kelti revoliucijas, nepasitikëti. Gal todël, kad pergalë svarbiau nei þaidimas pagal taisykles ir garbingas rezultatø pripaþinimas.

Apie Ukrainà dabar kalbama daug ir ávairiai. Pabandykime paþiûrëti šiek tiek netikëtais rakursais, pasvarstyti, kas yra tipiška ar netipiška šalis, istorijos dësningumas ar akibrokštas. Gal tada paaiškës, kodël Ukrainoje ávykiai taip klostosi.

Pavadinimas

Rusiškasis nacionalistinis mentalitetas suvokia Ukrainà kaip "okrainà" - pasaulio pakraštá. Ukrainieèiams tai nepatinka, bet tokia ji visuomet buvo matoma iš Maskvos ir Sankt Peterburgo. Rusiškas poþiûris á šià þemæ nepalieka vietos jokiai Ukrainos istorijai. Visa, kas šiose þemëse buvo slaviška, jau paversta Rusijos istorijos dalimi. Reikia pridurti, kad ir kitoms Ukrainà valdþiusioms valstybëms ji buvo pakraštys – Lietuvos pakraštys, vëliau - Lenkijos, pakraštys Aukso ordai ir Osmanø valstybei. Tai vienas iš argumentø teigti, kad apleistas pakraštys sunkiau fermentuojasi á valstybæ nei koks nors integruojantis centras.

Nereikëtø pamiršti ir kito seno Ukrainos pavadinimo - Maþoji Rusia. Þodis Rusia, atrodo, buvo geografinë, o ne tautinë sàvoka. Istorija mena Baltàjà Rusià, buvusià Minsko ir Slucko þemëse, Juodàjà Rusià aplink Gardinà ir Balstogæ, Raudonàjà Rusià - Galicijà. Kaip bebûtø, Rusia siejama su Rusija. Dabar yra mananèiø, kad Ukraina - tai beveik ta pati Rusija, tik tris kartus maþesnë. Nemaþas bûrys Rusijos intelektualø nuoširdþiai mano, kad Ukrainos valstybës visai nereikia. Jiems priskirtinas ir Aleksandras Solþenycinas, teigæs, kad tikroji Rusija - dabartinë Rusija, Baltarusija, Ukraina ir Kazachstano šiaurë. Na, gal ne Vakarø Ukraina, kuri labiau Lenkija nei Rusija. Tikrai diskusijos vertas teiginys.

Istorija

Kada atsirado Ukrainos valstybë? Ir èia ukrainieèiai nesutaria su rusais.

Ginèas dël Kijevo Rusios yra pirmasis ir istoriškai svarbiausias. Kiekvienas istorikas pasakoja savo versijà apie tai, ar Kijevo Rusia IX amþiuje buvo ukrainieèiø, ar rusø valstybë. Vieni vadovëliai nuo jos pradeda Rusijos istorijà, kiti - Ukrainos, treti randa joje mitinës viduramþiø valstybës Gardarikës pëdsakø. Šiaip ar taip, senoji slavø kalba, kuria kalbëjo Jaroslavas Išmintingasis, valdæs 1019-1054 metais, nebuvo nei rusø, nei ukrainieèiø. Tais laikais - Kijevo Rusios didþiausio suklestëjimo laikotarpiu - nebûta nei Maskvos, nei Lietuvos. Tais laikais Jaroslavo Išmintingojo valdos siekë Karelijà ir Karpatus, bet (dëmesio!) pietuose baigësi netoli Kijevo. Bugas ir Donas buvo labai toli, klajokliai në nemanë ásileisti slavø á stepes. Krymas - tai jau visai kitas - totoriø - pasaulis. Geografiškai Kijevo Rusios valstybei priklausë tik nedidelë dalis dabartinës Ukrainos, ir jei ne Kijevo vardas, idëja, kad tai pirmoji rusø valstybë, lengvai triumfuotø.

Ukrainos himne yra þodþiai apie kazokiškà kilmæ, taèiau ar stepiø kazokai buvo jau ukrainieèiai? Ir èia istorikai bei etnologai nesutaria. Galiausiai praëjusio amþiaus badmetis ir masiniai trëmimai dar kartà savaip pakeitë etninæ sudëtá ir þmoniø identitetà.

Viena, dvi ar daugiau Ukrainø?

Geopolitikos ekspertai neretai teigia, kad Ukrainos teritorija pernelyg didelë ir pernelyg nevienoda, kad joje galëtø atsirasti dinamiška vienatautë valstybë su tvirtomis dinamiškomis struktûromis. Ukraina buvo pernelyg geopolitiškai nepaslanki, turëjo per daug istoriniø iliuzijø ir norëjo aprëpti daugiau, nei pajëgë. Ir dabar galima pastebëti, kad tarptautinë situacija aplink Ukrainà keièiasi greièiau, nei sugeba sukiotis nepaslankus didelës valstybës laivas.

Nors maþai kas Ukrainoje norëtø padalyti šalá, akivaizdu, kad ji nevienalytë. Atskiras jos dalis veikë skirtingos kultûros, skirtingos religinës tradicijos, valdë skirtingi valdovai. Politinëje sàmonëje labiausiai ásišaknijæs dviejø Ukrainø – vakarinës bei rytinës - modelis. Formaliai tai Þeèpospolitos karø su Maskva reliktas - istorinës sutarties, pagal kurià teritorija á vakarus nuo Dniepro priskirta Þeèpospolitai (jos Lenkijos daliai), o rytinë – Maskvos kunigaikštystei, reliktas.

Taèiau reikëtø nepamiršti, kad pietinë dabartinës Ukrainos dalis šimtmeèiu priklausë ordoms ar Osmanø valstybei. Krymo ar Odesos regiono identitetas visai nepanašus á në vienà iš dviejø minëtø Ukrainø. Odesa – tai ne katalikiškos tradicijos Galicija ir ne kalnakasiø Donbasas. Tai þino visi. Taèiau ir Odesa šiandien Ukraina...

Demokratija

Formaliai Ukraina laikoma iš dalies laisva valstybe, kurios demokratija dar nepasiekë tokio lygio, kurá galima bûtø laikyti stabiliu demokratiniu reþimu. Faktas, kad prezidento rinkimø rezultatai iš anksto nebuvo þinomi, leidþia teigti, jog demokratija yra. Taèiau ukrainieèiai juokauja – demokratija šioje šalyje veikia kaþkaip "atbulai". Teoriškai demokratija leidþia išsirinkti geriausià iš geriausiø, taèiau Ukrainos sàlygomis bûna taip, kad tenka rinktis iš blogo ir dar blogesnio.

O tai, kas vyksta dabar po rinkimø, yra ne rezultatø ágyvendinimas, o jø tampymas po netobulà teisinæ sistemà.

Ukrainos prezidentai – tikri keistuoliai. Pirmieji du – Kravèiukas ir Kuèma – laimëjo rinkimus ir atëjo á valdþià kaip pokomunistinës nomenklatûros atstovai, o paliko postà pakelta galva, jausdamiesi tikri nacionalistai. Jušèenka atëjo su revoliucija, taèiau neatrodo, kad išeis besidþiaugdamas savo pasiekimais. Tikëtina, kad ir Janukovièius evoliucionuos ir nebûtinai liks prorusišku nomenklatûrininku. Kam jam tai?

Pasaulis neverkia dël Ukrainos. Ji pati turi jaudintis dël savo likimo. Dabar momentas neblogas – á Ukrainà beveik niekas (gal išskyrus vienà šalá) nepretenduoja, bet jos ir nelaukia išskëstomis rankomis jokiame dþentelmenø klube. Tad viskas – paèiø rankose.

Egidijus VAREIKIS, LRS narys

Turëjau susitikimà padalytoje saloje Kipre, kuriame konfliktas tarp graikø ir turkø bendruomeniø tæsiasi jau ne vienà dešimtmetá. Kaip tik tuo pat metu Kipre apsilankæs Jungtiniø Tautø generalinis sekretorius Ban Ki-moonas optimistiškai pareiškë, kad šá syká Kipro suvienijimo plane tikrai yra paþangos. Gali bûti, kad paþanga tokia, kokios në viena iš bendruomeniø neatmes.

Tebûnie gerai kiprieèiams, nes jiems jau pabodo neþinomybë, atsiradusi po 1974 metø perversmo ir karo, kurio rezultatas – salos padalijimas ir šimtais tûkstanèiø skaièiuojami þmonës, priversti palikti savo namus ir kità turtà.

Kaip reikia elgtis salø gyventojams, jeigu jie priklauso skirtingoms tautoms, tikëjimams ar šiaip nesugyvena dël kitø prieþasèiø?

Tradiciškai màstantys politikai ir politologai linkæ manyti, kad geriausia, kai saloje yra viena valstybë, juolab kad jos geografija nekinta, o istorija ateina iš laikø, kai valstybiø nebuvo, o þmonës jau gyveno. Vadinasi, viena sala - viena bendrija, viena šalis. Tokia nuostata dabar tebëra vyraujanti, todël ir dedama daug pastangø, kad salø gyventojai kaip nors susitartø, susigyventø ir nesiskaldytø.

Tada tampa aišku, kodël Kipro problema yra rimta. Salà ávairiais amþiais valdë visos galingosios regiono valstybës - finikieèiai, graikai, romënai, venecijieèiai, osmanai, britai. Bet niekad Kipras neturëjo daugiau kaip vieno valdovo, tad padalijimas istoriniø šaknø neturi. Graikiškoji kultûros ir kalbos tradicija nekelia abejoniø, taèiau turkai, pasirodæ saloje osmanø laikais, lygiai taip pat teisëti.

Buvo laikai, kai abi bendruomenës gyveno išsibarsèiusios po salà. Šiandien jø skyrybos ir teritorijos padalijimas jau atliktas, tad gal nebûtina sujunginëti þmoniø, jei jie to nenori. Tokia prievarta daþniausiai išsilieja á karus.

Kipras – buvusi britø valda, o pastarieji visada buvo þinomi savo norais neskaldyti buvusiø kolonijø á gabalus. Taigi tegul kartu gyvena ne tik Kipro, bet ir Šri Lankos gyventojai, nors ir pastarieji to nenori nuo pat dabartinio valstybingumo pradþios.

Demokratinë Socialistinë Šri Lankos Respublika (taip ji oficialiai vadinasi!) plotu yra beveik tokia kaip Lietuva. Joje net trys etninës grupës, didþiausia - singalai - yra išeiviai iš Šiaurinës Indijos. Visas kitas tautas norëtø vadinti maþumomis, nors antroji tauta – tamilai - yra labai panašûs išeiviai iš Pietø Indijos. Verta dëmesio dar ir treèia šalies etninë grupë. Tai arabø palikuonys maurai (èia vadinami "the moors"), gyvenantys centrinëje šalies dalyje esanèiuose kalnuose, išsaugojæ islamà.

Geografiniø atradimø epochoje sala "domëjosi" portugalai ir olandai, taèiau, galiausiai - 1796 metais - jà okupavo britai. Singalø daugiausia. Ultimatyvi singalø politika tamilø atþvilgiu remiasi trim principais: pirmas - noras nugalëti, o ne susitaikyti; antras - pirmiau paklusnumas, tik tada nuolaidos; treèias - pastangos maþesniajai tautai šalyje priversti priimti tautinës maþumos statusà. Kas èia diduma, o kas - maþuma, kas atëjo anksèiau, o kas vëliau, lengvai neišsiaiškinsi, tad ir vël neaišku, ar tikrai visiems kartu geriau. Pasaulyje vis dar vyrauja britiškoji tradicija – nedalyti.

Tiesa, akibrokštas britø pedantiškumui yra visai šalia Didþiosios Britanijos esanti Airija. 1919 metais paskelbus Airijà britø dominija, 6 iš 32 Airijos grafysèiø liko vadinamosios Jungtinës Karalystës valdþioje. Šiaurës Airija airiams tapo uþsieniu. Savo pašonëje britai airiams taip ir neatidavë visko, kas galbût priklausytø, ir nesudarë sàlygø visiems vienos salos þmonëms gyventi vienoje valstybëje.

Manantieji, kad geriau padalyti, teprisimena olandø patirtá. Jei britai dedasi salø vienybës apaštalais, tai olandai – tikri dalintojai.

Prieš kelis šimtmeèius jie pasidalijo Timoro salà su portugalais: olandams - vakarai, portugalams – rytai. Olandiškoji Timoro dalis vëliau tapo Indonezija, o portugališkoji – Rytø Timoras - siekë gyventi nepriklausomà gyvenimà. Taèiau Indonezijos vadovai "kieta ranka" suvienijo šalá. Rytø Timoro þmoniø kova uþ nepriklausomybæ šiuo atveju buvo pripaþinta teisëta, ir kai ji baigësi pergale (ir salos padalijimu), tarptautinë bendrija formaliai dþiûgavo. Rytø Timoro respublika, pripaþinta 2002 metais, tebëra viena jauniausiø pasaulio valstybiø.

Olandai gal ir viskà daro gerai, bet ne iki galo. Jø kolonijinë politika padalijo Naujosios Gvinëjos salà, kurioje šiuo metu yra ir Papua Naujosios Gvinëjos valstybë, ir buvusi Nyderlandø kolonija – Indonezija. Toje eks-olandiškoje dalyje bûta maištø ir noro kurti naujas respublikas, bet Indonezijos tvirtoji ranka Naujojoje Gvinëjoje veikë tvirèiau nei Timore. Sala padalyta, papuasai ar molukai, gyvenantys toje paèioje saloje, naujø valstybiø neturi. Labai panaši situacija ir Borneo saloje, kurios dalis, išskyrus Indonezijos, priklauso Malaizijai bei nedidelei Brunëjaus monarchijai.

Ádomiausia ir kurioziškiausia olandiškojo padalijimo pasekmë – Švento Martyno sala Karibø jûroje. Pasitelkæ didinamàjá stiklà, jà tikrai rasite þemëlapyje. 87 kvadratiniø kilometrø ploèio sala yra maþiausia pasaulyje padalyta sala, turi dvi oficialias kalbas, dvi administracijas ir net du oficialius pavadinimus. Prancûzai jà vadina Saint Martin, olandai – Sint Maarten. Daugelis gal net gerokai nustebs suþinojæ, kad Prancûzija ir Nyderlandai turi sausumos sienà, nustatytà dar 1648 metais ádomiomis aplinkybëmis (siûlau pasidomëti). Dabar tai rojus turistams ir neáprasta atrakcija – oro uosto nusileidimo takas beveik paplûdimyje, taèiau praeityje ir dël šios salos bûta karø, jà yra okupavæ ne tik prancûzai, bet ir salø vienybæ mëgstantys britai.

Yra ir nepiktybiškai padalytø salø. Haitis ir Dominikos respublika susiformavo todël, kad vienas "galas" buvo labiau prancûziškas, kitas – labiau angliškas. Nuo þemës drebëjimo nukentëjo tas prancûziškas galas. Negalima neprisiminti ir tokios Ugnies Þemës, padalytos tarp Èilës ir Argentinos. Klimatas ten atšiaurus, taèiau þinant, jog èilieèiai su argentinieèiais sutaria ne visada, gali tapti ir konflikto objektu, juolab kad ten kvepia naftos telkiniais.

Taigi salø politika ne tokia jau paprasta. Kipro ateitis – federalizacija, Šri Lankos, matyt, – centralizacija, Švento Martyno salai – ES narystës ir turizmo palaima. Istorija nesibaigia...

Egidijus VAREIKIS, LRS narys

Šios pastabos – apie nusikaltimus. Áspëju skaitanèiuosius, kad tekstas tiesiog kraupus ir gal ne visiems pakeliamas.

Kasmet sausio pabaigoje paminimos Osvencimo (Auschwitz-Birkenau) koncentracijos stovyklos išvadavimo metinës. Jose, þinia, dalyvauja daug garbingø politikø ir pagarbiai prisimenamos naciø nusikaltimø aukos. Sunku net ásivaizduoti, kaip vienoje nedidelëje teritorijoje buvo galima nuþudyti per milijonà þmoniø. Teigiama, kad tai bene geriausiai organizuota þmoniø naikinimo mašina – apytikriais skaièiavimais naciai sunaikino apie 6 mln. þydø, trejetà milijonø sovietø belaisviø, beveik du milijonus lenkø ir dar kelis šimtus tûkstanèiø nepageidautinø asmenø – nepageidautinø dël savo tautybës ar gyvenimo bûdo.

Naciø vykdytas genocidas yra bene geriausiai ištirtas, gerai atmenamas, o jo vykdytojai iki šiol persekiojami. Taèiau tai ne vienintelis genocido atvejis, ir net ne didþiausias genocidas istorijoje.

Savotiška suvestinë: þmoniø naikinimo statistikos lentelë rodo, kad nuo naciø nemaþiau atsiliko japonai, ketvirtajame ir penktajame dešimtmeèiais sunaikinæ 10 mln. þmoniø daugiausia okupuotose teritorijose, neretai vykdæ net naujø ginklø rûšiø bandymus. Stalino valdþia sovietø valstybei kainavo per dvidešimt milijonø gyvybiø. Šio genocido aukos dalininkai esame ir mes. Taèiau ir tai ne "rekordas". Jis priklauso Kinijai, kur vadinamosios socializmo statybos, pilietinio karo, "didþiojo šuolio" bei ávairiø revoliucijø metu sunaikinta net 30 milijonø þmoniø. Priminsiu, kad visi pateikti skaièiai – tai ne kokie nors kare þuvæ kariškiai, o beginkliai civiliai.

Kiti genocido atvejai gal ir maþesni, taèiau kai kuriais atvejais vedë á tautos dalies išnaikinimà. Iki šiol netyla aistros dël ávykiø Rytø Anatolijoje Pirmojo pasaulinio karo metais, kuomet þuvo apie pusantro milijono armënø. Pilietiniai konfliktai nusinešë apie tris milijonus þmoniø Pakistane, apie du milijonus afganø nuþudyta sovietinës invazijos metu, panašiai tiek pat - Nigerijoje kariaujant prieš separatistinæ Biafros valstybæ. Apie du milijonus gyvybiø kainavo komunizmo statyba Kambodþoje, apie milijonà – antikomunistinë akcija Indonezijoje, apie pusæ milijono – karas Vietname. Sàrašà galima tik tæsti, minint Ugandà, Irakà, Angolà, Gvatemalà, Šri Lankà, Siera Leonæ...

Þudymø prieþastis – ne turtas, ne nafta, ne kokie nors strateginiai geleþinkeliai. Þudyniø pretekstas – "neteisingo" tikëjimo išpaþinimas, "bloga" etninë kilmë, "ne tokios" politinës paþiûros. Šiais pretekstais nuþudyta daugiau, nei nukauta mûšiø laukuose.

Pastarøjø metø genocido atvejai – karas buvusioje Jugoslavijoje, kainavæs apie 240 tûkstanèiø civiliø gyvybiø, karas Sudane – apie tris milijonus, konfliktas Konge – apie penkis milijonus. XX amþiaus pabaigà þenklino þudynës Ruandoje, kur per kelis teroro mënesius nuþudytas milijonas þmoniø. Taip savo santykius aiškinosi dvi etninës grupës, amþius gyvenanèios šioje teritorijoje. Dabartinës Kongo problemos – tai Ruandos konflikto tàsa.

Jau minëjau, jog ávairiø genocido atvejø tyrimas ar netyrimas yra politinës valios reikalas, kurios, deja, daþnai nepakanka, pvz., Turkija niekaip nepripaþásta, kad armënø genocido bûta, kai kuriose Afrikos šalyse genocido kaltininkai iki šiol uþima aukštus valdþios postus.

Vieningo mechanizmo genociduio vertinti bei kaltøiesiems patraukti atsakomybën nëra. Genocido problemas nagrinëja keletas teismø, bei atskirose šalyse veikianèios valstybinës ar visuomeninës organizacijos. Universaliausiu reikëtø laikyti tarptautiná Hagos teismà, taèiau galimybës ir pasitikëjimas teismu riboti. Kur kas geriau veikia tarptautinis Hagos tribunolas buvusiai Jugoslavijai, ribotais pasiekimais gali pasigirti Jungtiniø Tautø tribunolas Ruandai, šiek tiek genocidà tiria vadinamasis Raudonøjø Khmerø tribunolas ar teismas nusikaltimams Siera Leonëje tirti. Tai beveik viskas. Didþioji dalis nusikaltimø ir vykdytojø – paslaptis.

Ne tik Lietuvoje keliamas politinis klausimas - ar galima rašyti matematiná lygybës þenklà tarp ávairaus genocido? Bus labai sunku. Suprantama, kad ne visas genocidas tokiu pripaþástamas. Kai tos paèios tautos atstovai vienu atveju buvo nusikaltëliai, kitu – aukos, suprantama, kad yra noras ar interesas ginti genocido vykdytojus ar savaip suprantamà tautos garbæ.

Taèiau net jei ir lygybës þenklas netinka, nereiškia, kad genocidas yra nebûtinai blogas. Matematika turi dar ir tapatumo þenklà, kuris, manau, èia visai tiktø. Tiktø ir tapatus vertinimas. Ir visa tai tik tam, kad XXI amþius nebebûtø genocido klestëjimo amþius.

Egidijus VAREIKIS, LRS narys

Jau seniai, prieš geras dvi dešimtis metø, kai sovietø geleþinës uþdangos ëmë eiþëti, prasidëjo ir kelionës po uþsienio šalis. Pamenu, kad vienos pinigø keityklos Lenkijoje stendas buvo nuklijuotas ávairiø šaliø banknotø pavyzdþiais su šmaikšèiu uþrašu "Paþink pasaulio pinigus. Pinigai suartina tautas!"

Tikrai taip. Ávairiø šaliø pinigø ávairovë - portretø galerija (mokslininkai, menininkai, monarchai ir prezidentai) - pasirodë kur kas ádomesnë uþ sovietinius rublius su vieninteliu atsibodusiu Vladimiru Iljièiumi. Bet kurios valstybës banknotai yra savotiška jos vizitinë kortelë - politikos bei vertybiø atspindys, todël daug kà gali pasakyti apie šalá: vienam svarbu prezidentai ir monarchai, kitiem drambliai ar þirafos, tretiem uþtvankos ir kombainai, tiltai bei arkos. Nesigilinsiu á technines banknotø gamybos subtilybes (tai irgi politika), bet apie þmones, kuriø portretus milijonai rankø perdavinëja vienos kitoms, glamþo kišenëse ir piniginëse, skaièiuoja skaièiuoja skaièiuoja... O verta pinigus ne tik skaièiuoti, bet ir patyrinëti, kas juose nupiešta ar uþrašyta.

Pasaulio šaliø banknotuose, kaip ir derëtø tikëtis, daugiausia vaizdojamos istorinës asmenybës, gyvenusios XVIII–XX a. ir jau iškeliavusios anapilin. Gyvi vaizduojami daþniausiai tik imperatoriai ir diktatoriai (išimtis – Filipinø dabartinës prezidentës Arroyo prisaikdinimo scena ant 200 pesø su realiai gyvais personaþais). Apskritai portretø parinkimo politiniai kriterijai gana skirtingi. Galima aiškiai išskirti tris valstybiø grupes – tradicines monarchijas, demokratines šalis ir autoritarinius reþimus.

Jëzus anuo metu sakë fariziejui, rodydamas á imperatoriaus profilá monetoje – atiduok, kas Dievo – Dievui, o kas ciesoriaus – ciesoriui. Taigi karaliai ir imperatoriai nuo senø laikø yra banknotø dizaino atributai. Demokratinës valstybës daþnai banknotus puošia praeities valdovais, monarchijos – dabarties.

Tiesa dabartiniai valdovai - daugiausia monetø ir pašto þenklø "herojai", taèiau dar taip neseniai senosios Europos monarchijos (Ispanija, Belgija, Liuksemburgas) beveik privaloma tvarka spausdino banknotus su karaliø ir kunigaikšèiø atvaizdais. Ispanijos karalius Jonas Karolis (Juan Carlos) I didingai þvelgë nuo 5 000 ir 10 000 pesetø, o Belgijos karalius Albertas II su karaliene Paola "atstovavo" 10 000 belgiškø frankø. Tiesa, tai jau praeitis, dabar minëtose šalyse euras – be jokiø portretø.

Visus pasaulio rekordus muša Elþbieta II, nes jos atvaizdas ne tik ant Didþios Britanijos svarø, bet ir ant daugelio banknotø buvusiose britø valdose. Per 30 šaliø ir priklausomø teritorijø turi ar turëjo jos atvaizdà. Dabar tokiø tëra 16 (áskaitant Kanadà, Australijà ir Naujàjà Zelandijà), taèiau vis tiek tai pasaulio rekordas.

Beje, Elþbietai II priklauso ir didþiausia jos portretø ávairovë. Pirmà kartà banknote ji pasirodë 1935 metais, bûdama viso labo aštuoneriø metø princesë. Tuomet ji papuošusi 20 Kanados doleriø banknotà. Vos tik tapusià karaliene, á savo banknotø dizainà jà átraukë Bermudai, Kipras ir dar devynios šalys. Paèioje Jungtinëje Karalystëje Elþbietos portretas ant banknoto pasirodë 1960 metais ir buvo kritikuojamas dël neišradingo ir "plokšèio" dizaino. Naujas, kur kas labiau vykæs atvaizdas atsirado 1977 metais, karalienei sulaukus penkiasdešimties, vëliau buvo dar keli oficialûs ar maþiau oficialûs atvaizdai. 2002 metais karalienës auksinio jubiliejaus proga Škotijos bankas išleido 5 svarø banknotà su þvaliai besišypsanèia Elþbieta. Tai buvo graþi dovana karalienei, vis dar esanèiai britø valdovei, o 2005 metais išspausdinti naujausi 20 Kanados doleriø su, aišku, gerokai pagyvenusi karaliene kolekcionieriø pripaþinti "metø banknotu" – þaviausio dizaino monarcho portretu. Verta priminti, kad minëtoji Elþbieta II atskirose šalyse tituluojama skirtingai – ji yra ir Kanados karalienë, ir Australijos karalienë ir t. t.

Tiek apie ciesorius. Mëgiami banknotø personaþai yra ir prezidentai ar diktatoriai, ypaè šalyse, kuriose demokratijos ne itin daug. Pakliuvæ á tûlà Afrikos šalá tikrai gausite pinigà, iš kurio á jus þvelgs arba pirmasis šalies prezidentas (valstybës ákûrëjas), arba asmuo, dabar sëdintis valdþioje. Kadangi Afrikos istorijoje gausu perversmø ir kitokiø politiniø "neformalumø", daþnai tenka perspausdinti ir pinigus. Kitas banknotø dizaino bruoþas – savotiškas asmenybës kultas. Visi prisimename, kad sovietmeèiu pinigai turëjo tik Lenino profilá, net diktatorius Stalinas ar stagnatorius Breþnevas neišdráso jam prilygti. Tikriausiai nieko nenustebins faktas, kad Kinijos Liaudies Respublikos juaniai pilni Mao Dze Dungo, Vietnamo dongai – Ho Ši Mino, Taivanio doleriai – Chank kai Sheko. Aišku, kad be savø kultiniø asmenybiø neapsieina Šiaurës Korëja ar kokia nors Afrikos diktatûrëlë.

Kai kada "tautos tëvai" lieka brangûs ir demokratijoms. Indijos pinigai – tai Mahatma Gandhis, Pakistano - Muhammadas Ali Jinnahas. Turkija, aišku – Mustafa Kemalis Atatiurkas. Moldovos Respublika savo tautos tëvu laiko Steponà Didájá (Dtefan del Mare). Jis – vienintelis vietiniø banknotø "vaizdelis". Beje, nuo Moldovos bandanti atsiskirti Padniestrë savo ákvëpëju laiko rusø generolà Suvorovà. Dar neseniai jis tebuvo vienintelis veidas ant nepripaþintos valstybës pinigø.

Þinia, yra tokiø, kurie spausdina banknotus tik su prezidentas, buvusiais ir ávairiai vertinamais. Bet tai ir didelës pagarbos verti banknotai – JAV doleriai. Tokia tradicija.

Šiaip jau demokratiniø šaliø pinigø dizaino ávairovë didþiausia. Èia vietos atsiranda ir nepolitinëms asmenybëms – mokslininkams, menininkams, rašytojams, keliautojams, sportininkams. Tai rodo, matyt, ne tik demokratijos laisvesná pasirinkimà, bet ir jos stiprybæ – išties šalis gali pateikti tuos, kuriais didþiuojasi, kuriuos tiesiog norisi parodyti ir kitiems. Šis tekstas per trumpas išvardinti daug ávairiø pavyzdþiø, taèiau panagrinëjus asmenybiø atkûrimo logikà galima susidaryti nuomonæ apie tai, kas šaliai svarbiausia.

Neretai susidaro situacija, kurioje ne tik sunku pasirinkti vienà, nenuskriaudþiant kito. Tada geriausia išvis išsiversti be "veideliø". Taip pasielgë euro kûrëjai, banknotuose nupiešæ ne asmenybes, bet Europos architektûros elementus – tiltus bei arkas. Pietø Afrika, vengdama gentiniø nesutarimø, banknotus papuošæ... þvërimis. Kaip èia neprisiminus "vagnorkiø"? Portretø banknotuose neturi ir mûsø kaimynai – latviai ir baltarusiai. Kodël – verta pagalvoti. Egiptieèiai gi rado saliamoniškà sprendimà. Jø veideliai – tai tûkstantmeèiø senumo faraonai. O gal tik jø mitai?

Na, o kas svarbu Lietuvai? Jos banknotuose – XIX-XX amþiaus asmenybiø portretai. Asmenybiø, kurias, regis, jungia viena idëja – lietuvybë. Tai turëtø bûti didþiausia šalies vertybë. Garbës puošti banknotus nenusipelnë joks Lietuvos mokslininkas, atradëjas ir išradëjas, joks karo vadas ar kitas þmogus, nusipelnæs kokioje nors "tarptautinëje" srityje. Viskas tiems, kuriems Lietuva ávairiais pavidalais buvo svarbi, net ir du JAV pasus turintys lakûnai skrido "Lituanikos" lëktuvu. O kiti – kas Trakø pilá apraudojo, kas rašë Lietuvos istorijà iš tautiniø pozicijø, kas jà kûrë, kas sudëliojo gilias filosofines lietuvybës koncepcijas. Visi jie – lietuviai nors buvo ir Amerikos, ir Rusijos, ir Bulgarijos, ir net Treèiojo Reicho pilieèiai. Toks tad buvo mûsø lietuviškasis pasirinkimas.

Na, o ádomiausias pinigas, kurá maèiau – Makedonijos 50 dinarø banknotas. Jame – angelas. Gal ir gerai bûtø, jei pinigai asocijuotøsi su angelais, o ne su ciesoriais ar laukine fauna. Tada gal jie išties suartintø tautas.

Egidijus VAREIKIS, LRS narys

Lakûnas, Atlanto nugalëtojas Charles Lindberghas, nacistas Adolfas Hitleris, marksistas-leninistas Josifas Stalinas, Anglijos karalienë ir bûsimojo karaliaus meiluþë, popieþius Jonas Paulius II, JAV karys, KGB šefas Jurijus Andropovas, Vengrijos 1956 metø sukilëlis, "vidutinis" amerikietis ir jûs pats, mielas skaitytojau... Kas tarp jûsø visø bendro?

Ogi tai, kad visi buvote kaþkada ištrinkti metø þmonëmis – asmenybëmis, kurios, þurnalo "Time" nuomone, sàlygojo pasaulio raidà, pasaulio politikà, pasaulio likimà. Nesistebëkite, kad ir jûs esate tame sàraše – 2006 metais þurnalas nutarë, kad metø þmogaus titulà reikia paskirti visiems daþniausiai anonimais liekantiems interneto vartotojams ir kûrëjams, visiems, kuriø dëka klesti "Youtube", "Facebook", "Wikipedia" ir kiti interneto stebuklai. O juk jie ir kuria dabartinio pasaulio veidà. Beje, tais paèiais 2006 metais nurungëte prieštaringai vertinamà Irano prezidentà Mahmoudà Ahmedinejadà, ir gerai, kad taip padarëte.

"Time" þurnalas jauèiasi esàs atsakingas leidinys ir á metø þmogø þiûri rimtai. Prieš savaitæ tokiu paskelbtas Benas Bernankë – JAV ekonomistas Federalinio Rezervo (t. y. JAV centrinio banko) vadovas. Nieko nuostabaus, kad bûtent jis yra metø þmogus, juk šaliai reikia kautis su ekonomikos krize, ir Centrinio Banko vadovas yra bûtent tas svarbiausias "karo" vadas.

Metø þmogus atsirado 1927 metais. Pirmuoju tokiu þmogumi tapo legendinis lakûnas Charles Lindberghas, lëktuvu "Spirit of St. Louis" áveikæs Atlantà. Ne paslaptis, kad šio vos 25 metø amþiaus jaunuolio skrydis vëliau ákvëpë ir lietuvius lakûnus S. Dariø bei S. Girënà.

Suprantama, kad sàraše dominuoja politikai. Kaip juos beniekintume, vis dëlto tai þmonës, labiausiai sàlygojantys pasaulio likimà. Metø þmonëmis tapo beveik visi pastarøjø dešimtmeèiø JAV prezidentai, tokie politikai kaip Winstonas Churchilis, Elþbieta II, Charles de Gaulle, Konradas Adenaueris, Willy Brandtas ar Lechas Walæsa, garsiojo pokario plano autorius George Marshalas. Garbingà titulà gavo ir diktatoriai: Stalinas, Hitleris, Andropovas ar Chomeini... Garbë bûti metø þmogumi uþ garbingà kovà teko Indijos pasipriešinimo lyderiui Gandhi, þmogaus teisiø gynëjui Martinui Lutheriui Kingui, Etiopijos imperatoriui Haile Selassie I, pasipriešinusiam Italijos agresijai, Egipto prezidentui Anvarui Sadatui, radikaliai pakeitusiam šalies orientacijà, Michailui Gorbaèiovui, padariusiam gerai þinom kà... Nenuostabu, kad titulà pelnë ir du popieþiai – Jonas XXIII bei jau minëtas Jonas Paulius II. Jø átaka pasauliui išties didelë.

"Time" kartais imdavosi ir savotiškø apibendrintø titulø: jau minëjau, 1950 metais metø þmogumi tapo JAV karys Korëjos kare, 1956 metais Vengrijos kovotojas, visa JAV pokario þmoniø karta, sukûrusi šiuolaikinæ Amerikà, Amerikos moterys, netgi kompiuteris (1982 m.) bei visa mûsø planeta Þemë (1988 m.), kuriai dël mûsø neprotingos veiklos ne taip jau gerai.

Apie daugelá metø þmogaus vardo turëtojø galima rašyti storas knygas ir garbinti uþ išties didelá indëlá á þmonijos istorijà, nors kartais nelabai aišku, ar tas indëlis buvo teigiamas. Diktatorius galime peikti, taèiau yra ir asmenybiø, kurios vertintinos prieštaringai, pavyzdþiui, skirtingose Kinijos barikadø pusëse atsidûræs Kinijos reformatorius Deng Siapoingas ir Taivanio (Kinijos Respublikos) lyderis Chiang Kai Shekas. Metø þmogumi niekada netapo Leonidas Breþnevas, bet netapo ir Vaclavas Havelas.

Sunkiais ekonomikos problemø metais amerikieèiams atrodë, kad juos gelbës tie, kurie organizuoja gamybà ir turi pinigø. Tad 1928 metais metø þmogaus titulu apdovanotas automobiliø pramonës magnatas Walteris Chrysleris, vëliau Owenas Youngas, susijæs su "General Electric", ir Harlow Curtice, atstovaujantis "General Motors".

Kai kuriø laureatø šlovë abejotina. Hitleris ir Stalinas tikriaisiai nusipelnë totalaus pasmerkimo. Taèiau bene vienintele formalia auka tapo Pierre Lavalis – tarpukario prancûzø politikas, vëliau bendradarbiavæs su vadinamuoju Vichi reþimu, pripaþintas karo nusikaltëliu ir nuteistas myriop 1945 metais.

Prie pikantiškøjø metø Þmoniø, aišku, reikia priskirti panelæ Bessie Wallis Warfield, vëliau tapusià ponia Spencer, dar vëliau – ponia Simpson, galiausiai ištekëjusià uþ Princo Edwardo, dël jos – visai neturinèios karališko kraujo - atsisakiusio karaliaus Edwardo VIII titulo. Tad ir meilë neabejotinai keièia pasaulá, ypaè kai ásimyli karûnuotos galvos. Tai ávyko 1936 metais, Edwardo VIII istorija iki šiol pripaþástama kaip ávykis, radikaliai pakeitæs paþiûras á tradicines Europos monarchijas.

Ádomesniems metø þmogaus atvejams galima priskirti ir tokius þmones kaip Johnas Sirica, teisëjas, kurio rankose buvo Watergate skandalas, privertæs atsistatydinti JAV prezidentà (beje, taip pat metø þmogaus titulo laureatà) Richardà Nixonà. Tai ávyko 1973 metais.

Peteris Ueberothas – JAV sporto menedþeris, - puikiai organizavæs Los Andþelo olimpines þaidynes 1984 metais, kurias, þinia, dël politiniø motyvø boikotavo visas sovietinis blokas. Metø þmogumi tapo ir mokslininkas. Taivanio ir JAV biochemikas Davidas Da-i Ho pasiûlë pirmuosius vaistus nuo AIDS ir tapo metø þmogumi 1996 metais.

Taigi Ecce Homo – štai þmogus, kuris kuria pasaulá. Kaþkada Jëzus, kurio gimtadiená švenèiame, padëjo pagrindus mûsø civilizacijos moralës principams. O metø þmonës juos kaþkaip – gerai ar blogai - ákûnija.

Kasmet po herojø.

Egidijus VAREIKIS, LRS narys

Lietuva svarsto, buvo ar nebuvo tie nelemti CÞV kalëjimai. Speciali Seimo komisija dar nepaskelbë savo verdikto, taèiau ne vienas besidomintis savàjá atsakymà jau þino. Tie, kurie patriotiškai gina Lietuvos garbæ, vis tiek nepatikës, kad mûsø šalis padarë kà nors ne taip, o norintys dar kartà pamëšlinti niekaip nepatikës, kad nieko blogo nebuvo, nieko blogo Lietuvos valdþia nepadarë, tik savo pareigas atliko.

Šiame tekste apie kalëjimus kalbësiu nedaug, daugiau apie CÞV (ar CIA, kaip rašoma originalia forma) specialiàsias operacijas, kurios, pas mus, deja, rodomos vis dar sena sovietine maniera – blogu stiliumi ir kokio nors nusikaltimo kontekste. Gaila, nes jokia kita Vakarø tarnyba nebuvo tokia rakštis sovietams, kaip CÞV.

JAV þvalgybos principai susiformavo Antrojo pasaulinio karo metais. Formaliai CÞV veikia nuo 1947 metø ir pagal apibrëþimà rûpinasi informacijos rinkimu apie kitas šalis, jø valdþios ir privaèias struktûras, netgi asmenis. Taèiau ji turi ir specialiosios veiklos padaliná (Special Activities Division), kuris mums dabar yra bene ádomiausias. Jo veikla – slaptosios misijos – karinës ir civilinës. Jø dalyviai kartais neturi nei kariniø uniformø, nei þenklø, parodanèiø jø priklausomybæ Jungtinëms Amerikos Valstijoms, taèiau yra gerai parengti, geba autonomiškai veikti ávairiuose pasaulio regionuose. Amerikos þvalgybos ir kontrþvalgybos veiklà reglamentuoja tø paèiø 1947 metø JAV Nacionalinio saugumo ástatymas, papildytas 1984 metais Ronaldo Reagano pasirašyta direktyva Nr. 12333, apibrëþianèia slaptøjø tarnybø operacijø galimybes ir apribojimus.

Stambiausia pastarøjø metø speciali operacija, be abejo, yra vadinamasis globalus karas prieš terorà, pradëtas po rugsëjo 11-osios ávykiø. Su pastaràja susijæ ir plaèiai aptariami CÞV kalëjimai, kurie, átariama, buvo tyèia kuriami slaptai, idant juose laikomi teroristai negalëtø susisiekti vieni su kitais ar bûti išvaduoti.

Dauguma specialiøjø operacijø laikoma sëkmingomis. Ne paslaptis, kad specialiosios veikos padalinys sëkmingai prisidëjo suþlugdant komunistø pergales Italijos rinkimuose 5-7 dešimtmeèiais, verèiant Mosadeqqo vyriausybæ Irane (1953 m.), populistiná prezidentà Arbenzà Gvatemaloje (1954 m.) bei komunistus Indonezijoje (1957 m.). Mano kartos publika gal dar prisimena Rytø Vokietijos filmukà "Þalioji pabaisa" apie minëtà Gvatemalos operacijà, aišku, parodytà iš sovietiniø pozicijø. CÞV agentø dëka 1967 metais Bolivijoje sunaikintas terorizmo pradininkas ir Fidelio Castro bendraþygis Ernestas Che Guevara. Dideliu laimëjimu galima laikyti ir specialià paramà "Solidarumo" profsàjungai Lenkijoje po to, kai 1981 metø gruodá šalyje paskelbta karo padëtis. Neabejotini organizacijos nuopelnai Korëjos ir Vietnamo karuose, sulaikant Kubos átakos plitimà Centrinëje Amerikoje, ypaè Salvadore ir Panamoje.

Abejotinos sëkmës operacijomis galima pavadinti plaèiai nuskambëjusià "Irano–kontrø" aferà, kurios esmë buvo ganëtinai paini neoficiali ginklø pardavimo Iranui schema, kurios pelnas naudotas neoficialiai Nikaragvos opozicijai, kariaujanèiai prieš Kubos rëmimà kairuoliškai sandinistø vyriausybei, remti. JAV ástatymai (vadinamoji Bolando pataisa) draudë tiesiogiai remti opozicijà uþsienyje, tad ir buvo sumanytas "Irano-kontrø" planas. Jo autorius pulkininkas leitenantas Oliveris Northas vieniems tada atrodë esàs nusikaltëlis, kitiems – nacionalinis didvyris. Tokia specialiøjø agentø dalia.

Yra duomenø, kad CÞV talkino Tibeto rezistencijai prieš Kinijos okupacijà ir padëjo Dalai Lamai saugiai pasitraukti iš okupuoto regiono. Parama, deja, nutraukta 1972 metais po prezidento Nixono vizito Kinijoje ir vadinamojo santykiø "normalizavimo".

Nepavykusia galima laikyti operacijà prieš Kubà, vadinamàjà Kiauliø álankos invazijà. Operacijos metu pasitelkus Kubos emigrantus ir vietinæ opozicijà, turëjo bûti nuverstas prezidentas Fidelis Castro. Teigiama, kad plano autoriai nesitikëjo tokio oficialios Kubos pasipriešinimo. Nors neoficialiai teigiama, kad kubieèiai paaukojo nuo 2000 iki 5000 kariø, operacija þlugo, o po metø dël Kubos krizës vos nekilo Treèiasis pasaulinis karas. Nesëkmæ specialusis padalinys patyrë ir Somalyje, kur JAV operacija, pasirodë, buvo prastai parengta, rëmësi neteisingomis politinëmis ir karinëmis prielaidomis. Bendrai teigiama, kad Afrikoje CÞV dirba prastai – Šaltojo karo metais leista dominuoti SSSR ir Kubai, vëliau nepavyko apsaugoti JAV ambasadø nuo teroro išpuoliø.

Manantieji, kad þlugus SSSR specialusis padalinys bus nebereikalingas, klydo. Darbo sàlygos net pablogëjo. Irake CÞV operacijos pavyko – sulaikytas ne tik Saddamas Husseinas, bet ir jo "komanda". Afganistane Osama bin Ladenas – teroristas vaiduoklis – vis dar nesugautas, o sulaikytieji Afganistane dar slepia ne vienà paslaptá.

O dël kalëjimø, tai ar sëkminga ši operacija, parodys laikas, nors, tiesa, dar neþinome, ar èia Lietuva kaip nors ápainiota, ar šalies pareigûnai išties þinojo, kas vyksta. Visai suprantama, kad fantazijoms erdvë didelë, tad ir fantazuotojø nestinga. Bëda, kad CÞV ávaizdá Lietuvoje suformavo ir toliau formuoja toli graþu ne Amerika ir, drásiu pasakyti, ne dorø politiniø vertybiø šalininkai.

Komisijos išvadø jau neilgai reikës laukti.

Egidijus VAREIKIS, LRS narys

Prisiminimais nusikelkime á daugiau nei ketvirèio amþiaus senumo ávykius.

1982 metais JAV prezidentas Ronaldas Reaganas aplankë tada dar padalytà Berlynà. Drauge su politikos áþymybëmis - Vakarø Vokietijos kancleriu Helmutu Schmidtu ir Vakarø Berlyno burmistru (vëliau šalies prezidentas) Richardu von Weizsäckeriu - jis atëjo á gerai þinomà sienos perëjimo punktà Charlie, skyrusá amerikietiškàjá ir sovietiná sektorius. Politikos milþinai sustojo prie pat baltos linijos, tuo metu dalijusios miestà, Vokietijà, Europà ir pasaulá. R. Reaganas staiga ëmë ir þengë þingsná uþ baltosios linijos. Kolegos vokieèiai bei rusø pasienieèiai nustëro, neteko amo. R. Reaganas parodë, kad su esama padëtimi niekada nesusitaikys, kad Amerika nepripaþins padalijimo. Ir jis galiausiai pasiekë savo – pakeitë status quo, uþuot já toliau konservavæs, kaip tylomis europieèiai buvo seniai sutaræ.

Tai pavyzdys vienos iš dviejø tradicinëmis laikomø JAV ir Europos politikø. Europieèiai visada buvo linkæ guostis tokiais terminais kaip jëgø balansas, stabilumas ar nacionaliniai interesai. Amerikieèiai labiau mëgo pakitimus, laisvës ir þmogaus teisiø plëtrà. Politikos publicistai, tokie kaip Robertas Kaganas, savo tekstuose pastebëjo, kad amerikieèiai labiau yra Marso, europieèiai – Veneros bûdo. Pirmieji tiki idëjomis ir kova, antrieji – gera valia ir kompromisais. Þinia, Marso ir Veneros ryšiai buvo begëdiškai nesantuokiniai, taèiau mitologija juk seniai pamiršta.

Europoje valstybës koncepcija atsirado kur kas anksèiau nei demokratija ir þmogaus teisës, JAV valstybë, atvirkšèiai, gimë iš demokratijos ir apsisprendimo idëjos. Tad laisvë ir þmogaus teisës, o ne kokia nors kalba, religija ar monarchijos istorija yra nacionalizmo pagrindas. Europa sukûrë vergovæ, Amerika jà dràsiai griovë. Europa gina monarchijà, kaip stabilumo simbolá, Amerika jà niekina. Amerikieèiai, ásitikinæ savo paþiûrø teisumu, pastaraisiais dešimtmeèiais buvo tos laisvës ir tø teisiø, kurios árašytos JAV konstitucijoje, nešëjai. Europa, kokia didelë ar stipri bebûtø, neturi didþiosios svajonës, todël ji propaguoja vadinamàjà ES - Švelniosios jëgos – sàvokà. Tad idealizmas yra JAV istorijos, o realios politikos koncepcija – Europos istorijos elementas.

Amerika bent jau pastaruosius šimtà metø kûrë Europà tokià, kokios reikëjo labiau Amerikai, o ne europieèiams. Europa po Pirmojo pasaulinio karo – tai prezidento Woodrowo Wilsono projektas, beje, atnešæs laisvæ ir mums. Europa po Antrojo pasaulinio karo - tai ne kas kita, tik Niujorke su didele JAV iniciatyva ákurtø Jungtiniø Tautø sistema. Franklinas Rooseveltas átraukë JAV á Antràjá pasauliná, motyvuodamas pareiga ginti laisvë, o Johnas Kennedy nusipelnë pagarbos uþ tai, kad þadëjo uþ laisvæ idëjas mokëti bet kokià kainà.

Veneros globojami europieèiai didele dalimi iššvaistë JAV jiems suteiktas gërybes. Europos saugumà po Pirmojo pasaulinio karo suþlugdë kupina gerø ketinimø, bet bedantë Tautø Lyga, o po Antrojo karo – susitaikymas su Europos padalinimu.

Tiesa, amerikieèiams teko pagimdyti ir savus realiosios politikos stabus. Vienas jø - Henris Kissingeris, "realistu" padaræs ir prezidentà Richardà Nixonà. Vietnamo karas buvo pralaimëtas, tad reikëjo tautoms paaiškinti, kad "toks gyvenimas", taip ir turëjo bûti.

Jimmy Carteris, išrinktas 1976 metais, norëjo bûti tikras idealistas, taèiau, regis, tikram amerikietiškam idealizmui buvo gerokai per silpnas. Jis kovojo uþ þmogaus teises pasaulyje, taèiau kovojo veikiau kaþko maldaudamas, o ne ryþtingai þengdamas per padalijimo linijas. J. Carteris paþadino daug vilèiø, taèiau iki jø išsipildymo buvo dar labai toli, jam trûko marsietiškos jëgos.

Tuo pat metu Vokietijos kairieji - Willis Brandtas ir Helmuthas Schmidtas, o Prancûzijoje dešinysis Giscard d'Estaingas - sumanë vadinamàjà átampos maþinimo arba detentës politikà, tokià mielà Kremliaus senukams.

Ronaldas Reaganas šia prasme buvo tikrai reikiamas þmogus reikiamu metu. Pasiþadëjæs Amerikà ir vël padaryti stiprià ir garbingà, šis prezidentas nevengë nei dràsiø ginklavimosi projektø (tegu ir labai brangiai kainuojanèiø), nei dràsios retorikos, pastumdamas á šalá tyliosios diplomatijos atstovus. Jis, uþuot gerbæs Berlyno sienos statusà, pasiûlë M. Gorbaèiovui jà nugriauti.

G. Busho ir B. Clintono idealizmas buvo kur kas silpnesnis, šaltojo karo pabaiga savaime tapo idealizmu, ir epocha - visuotinei liguistai politinei meilei, nekalbant jau apie erotinius Veneros ir Marso santykius. G. Bushas jaunesnysis, nors ir bûdamas puikus amerikietiškos idëjos gynëjas, nesugebëjo tinkamai palaikyti jos viešaisiais ryšiais. Netgi tokioje Lietuvoje, kuri turëtø bûti labai dëkinga G. Bushui uþ savo saugumà, plaèiau plinta anekdotai apie já nei derama pagarba.

G. Bushas darë klaidø, didþiausia kuriø buvo idealisto bandymas atsiþvelgti á pasaulio "realybæ", noras suderinti prisitaikymà prie jos su amerikietiška misija. Galiausiai Amerika išsigando pati savæs, suabejojo pati savimi ir tai nemaþa dalimi leido prezidentu tapti Barackui Obamai.

Kas gi nutiko? Barackas atëjo á valdþià be jokios konkreèios pasaulio politikos idëjos. Rezultatø jokiø - Afganistane ir Irake progreso nëra, þmogaus teisiø padëtis blogëja, Obama jau bijo susitikti su Dalai Lama, "perkraunami" santykiai su Rusija, kuri nuo to tik agresyvëja. Tikriausiai nebëra reþimo, kurio demokratinë opozicija galëtø tikëtis bent jau moralinës JAV paramos. Gal pasaulis ruošiamas prisipaþinti, kad karas prieš terorizmo blogá beviltiškai pralaimëtas?

Amerikoje stiprëja nusivylimas prezidentu, Europoje jo populiarumas tik auga. Ar europieèiai nori tokios Amerikos, ar Amerika jau nebegeba kurti savo pasaulio? Ar pasijuto laisvi nuo pareigos Amerikos idealizmui? Ar jie suprato, kad amerikieèiai išsirinko tikràjá Veneros atstovà, kuriam kur kas svarbiau gerai atrodyti, bet ne kà nors konkretaus nuveikti. Tad ir Nobeliu pagerbë, kol viskas dar graþiai atrodo. O gal nesveikos postmodernios lyèiø lygybës, grimasos – Marsas pastebimai subobëjo, Venera – suáþûlëjo? Ar begalës ji ákvëpti mylimàjá kovoms, o šis ar beturës ryþto iš meilës kilti á dràsiausius þygius, kokiems Amerika visada buvo pasiruošusi. Jei ne, tai abu niekam tikæ...

Egidijus VAREIKIS, LR Seimo narys

Prieš kelias dienas pasaulis minëjo Berlyno sienos griûties metines. Paminëjo išties istorinës klaidos ištaisymà, ištrynë sienà ten, kuri jos neturëjo bûti. Berlyno siena prisiminta kaip politikos gëda, kaip totalitarinës valdþios nepasitikëjimo þmonëmis, kaip nelaisvës simbolis. Jos nebëra. Taèiau Berlyno siena - ne vienintelis pasaulyje fizinis ir politinis barjeras, skiriantis þmones. Sienø, ávairaus ilgio ir ávairiai paþymëtø, vis daugëja, nes daugëja valstybiø.

Šákart keletas þodþiø apie jas. Besidomintiems vertëtø prisiminti politikos mokslà, vadinamà politine geografija. Tai ji paaiškina, kodël ir kokios sienos tarp valstybiø yra èia ir dabar.

Berlyno siena, apjuosusi didesnæ dalá miesto, nors mums ir svarbi, yra visiškas niekutis, palyginti su visiems þinoma Didþiàja kinø siena, su visais skirtingø laikø statiniais ir atšakomis siekianèià beveik 9000 km. Vertas paminëjimo ir romënø statytas Adriano pylimas (Vallum Aelium) šiek tiek pieèiau dabartinës Anglijos ir Škotijos sienos. Jo ilgis - apie 117 km. Romënai statë ir daugiau sienø, viduramþiais jos juosdavo pilis ir þymëdavo átakos sferas.

Ávairûs fiziniai barjerai, perskiriantys teritorijas ir tautas, pastatyti ir daugiau nei dvidešimtyje dabartiniø valstybiø. Kai kurie fiziškai net sunkiau áveikiami negu Berlyno siena. Paminëtina abi Korëjas skirianti demarkacinë linija. Fizine siena iki šiol perskirta Kipro sostinë Nikosija, dar neseniai buvo perskirtas Beirutas, Jeruzalë, Belfastas. Egiptas beveik aklina siena atsitvëræs nuo Gazos ruoþo, nuo pabëgëliø iš Afrikos atitverti ispanø eksklavai Maroke, sunkiai praeinama ir fizinë JAV ir Meksikos siena, ilgiausia siena tarp "pirmojo" ir "treèiojo" pasaulio. Izraelis stato sienas, atitversianèias já nuo karingø arabø... Kur dar Azijos ir Afrikos šalyse sukurti barjerai. Reikia nepamiršti, kad Šengeno taisyklës reikalauja šalis nares sukurti gerai saugomas ir bet kur bet kam nepraeinamas išorines sienas, o Lietuva tokiø turi santykinai daug. Tad ir mûsø sienos su Rusija ir Baltarusija – tvirtos. Beje, nustatant sienà su Baltarusija, teko tvirta Šengeno siena fiziškai padalyti Sakalinës kaimà Šalèininkø rajone. Ne Berlynas èia ir ne politinë priešprieša, bet vis tiek savaip ádomu.

Valstybes kartais natûraliai perskiria jûros, upës, eþerai. Èia – savos ádomybës. Upës–sienø rekordininkës teka Europoje. Štai Savos upë yra pasienis trim šalim, Reinas – keturiom, o Dunojus – net aštuoniom. Tai pasaulio rekordas. Jei ádomu kokioms, stverkite þemëlapá. Lietuvà nuo Karaliauèiaus srities skiria Vištyèio eþeras. Valstybinë siena šiame regione viena seniausiø Europoje, nustatyta Melno taika 1422 metais ir išliko toje pat vietoje iki mûsø laikø. Melno taika byloja, kad Vištyèio eþero vanduo priklausë ordinui, vëliau Prûsijai, o dabar, deja, Rusijai. Toks istorinis tæstinumas. Mes šiame eþere teturime 60 ha vandens, kuriuos padovanojo tarpukariu... Adolfas Hitleris. Štai taip.

O dabar apie sausumà. Šaliø, turinèiø tik vienà kaimynæ, nedaug, oficialiai – 17. Ilgiausià sienà su vieninteliu kaimynu turi Kanada (8893 km), trumpiausià – Vatikanas – viso labo 3,2 km. Á sàrašà, tiesa, neátrauktos ne visiškai nepriklausomos teritorijos ar tokios ne iki galo prijungtos kaip Honkongas. Rusija ir Kinija turi po 14 kaimyniø, kitos šalys maþiau negu 10, mes – 4. Þymint sienas, daþnai svarbø vaidmená vaidina taškai, kuriuose sueina trijø valstybiø sienos. Mes tokiø turime bent tris. Beje, pasaulyje yra tik vienas taškas, kur beveik idealiai sueina keturiø valstybiø sienos. Afrikoje yra tokia vieta, kur jungiasi Botsvana, Namibija, Zambija ir Zimbabvë.

Ilgiausia pasaulyje sausumos siena yra jau minëta linija, skirianti JAV ir Kanadà – 8891 km. Beje, net 6414 kilometrus ji eina absoliuèiai tiesia linija – 49-ja paralele. Kitos sienø ilgumo "prizininkës" - tai Rusija ir Kazachstanas (6846 km) bei Èilë ir Argentina, kurias skiria 5150 km ilgio siena. Trumpiausia sausumos siena yra tarp Maroko, ir Ispanijos miniatiûrinio eksklavo visai skambiu pavadinimu Penion de Velez de la Gomera. Sienos ilgis - tik 87 metrai.

Valstybiø sienose yra ir matematiniø "ádomybiø". Nesunku patirti, kad ne daugiau kaip keturios valstybës gali išsidëstyti taip, kad kiekviena sausumoje ribotøsi su kiekviena. Praktikoje tokiø superketvertukø nedaug, vos po vienà kità kiekviename þemyne. Štai Europoje turime Belgijà, Prancûzijà, Liuksemburgà ir Vokietijà. Kiekviena ribojasi su trim kitomis. Pietø Amerikoje dar graþesnis atvejis yra Argentina, Bolivija, Brazilija bei Paragvajus, Afrikoje - Burundis, Ruanda Tanzanija ir Kongo Demokratinë Respublika...

Lietuva kartu su Latvija, Baltarusija bei Rusija taip pat teoriškai sudaro minëtà deriná - mes turime sienà su Baltarusija ir Latvija bei Rusija, latviai – su baltarusiais, rusais bei lietuviais ir t. t. Panašø ketvertà sudaro taip pat Lietuva, Baltarusija, Rusija ir Lenkija. Taèiau šis ketvertas toks "lankstus" todël, kad dalis Rusijos – Karaliauèiaus kraštas – yra atskirai. Panašûs ne visai tikri superketvertai – tai Bosnija, Serbija, Kroatija, Juodkalnija, Armënija, Azerbaidþanas, Iranas, Turkija ir pan.

Yra ir tokiø sienø, apie kurias daugelis net nenutuokia, pavyzdþiui, Nyderlandai turi sausumos sienà su Prancûzija. Bet Europos þemëlapyje jos nerasite. Tolimuosiuose Karibuose yra Švento Martyno sala, kurià pasidalijusios kaip savo uþjûrio teritorijà administruoja minëtos valstybës. Sienos ilgis – apie 10 km.

Taigi ne visos sienos ir dabar yra aiškios ir tikslios. Yra kaimyniø, skirtingai jas traktuojanèiø ir skirtingai þyminèiø þemëlapiuose, yra buferiniø zonø, neutraliø teritorijø ir "niekieno þemiø". Politikoje paþinti sienas yra visai ne antraeilis reikalas.

Egidijus VAREIKIS, LRS narys

Apie Kinijà sunku kalbëti be emocijø. Tad su emocijomis ir kalbame. Vienà dienà laikrašèiuose gali paskaityti apie "bloguosius" mûsø demokratus, kurie vis prisimena Tibetà ar Taivaná ir tuo neva trukdo geriems mûsø santykiams su didþiàja geràja Kinija, vienintele pasaulyje galinèia apipilti pigiomis geromis prekëmis bei atnešti laimæ á krizës nustekentà Lietuvà. Kità dienà ta pati þiniasklaida jau lieja krokodilo ašaras dël kinø prekeiviø, steigianèiø vis daugiau krautuvëliø bei restoranëliø, konkuruojanèiø su mûsiškiais.

Neseniai matëme Kinijos Liaudies Respublikos 60-meèio minëjimà. Vieniems jis pasirodë kaip á neviltá varanti sovietiniø laikø "pokazucha", kitiems - pavyzdys šalies, kuriai nebaisios krizës ir ekonominës negandos. Vieni su pagarbia baime þvelgia á auganèià ekonominæ galià, kiti tiesiog aikèioja iš susiþavëjimo, matydami šalies pasiekimus, treti desperatiškai reikalauja þmogaus teisiø.

Kaip suprasti Kinijà ir jos politikà – nenuobodþiai, bet ir nebanaliai?

Daugelis politikos ekspertø sutinka, kad yra daug bendro tarp dabartinës bei buvusios Rusijos ir Kinijos. Viena ir kita dabar yra šalys, turinèios vadinamojo Treèiojo pasaulio šaliø bruoþø, taèiau turinèios daug ambicijø gauti supervalstybiø statusà.

Abi šalys remia ir keistà, taèiau vis populiarëjanèià alternatyvià pasaulio tvarkà. Svarbiausias pastarøjø metø Kinijos politikos bruoþas – gyventi be politikos. Šalies "arkliukas" – tai kalbos apie prekiø mainus, gamybos augimà ir vertingus sandorius. Net uþuominas apie kokias nors vertybes kinø politikos elitas nustelbia "pragmatiškais" pamàstymais, kad gerovei sukurti reikalingi fabrikai, o ne politinës partijos ar þodþio bei susirinkimø laisvë. Didþiausia vertybë ir didþiausia teisë yra leisti þmonëms dirbti ir uþsidirbti, išbristi iš skurdo ir fiziškai padoriai gyventi. Kaip bepradëtum pokalbá su Kinijos atstovais, vis tiek neišvengsi skaièiø ir faktø apie šalies ekonominá augimà, globalià prekybinæ perspektyvà ir poreiká þvelgti á pasaulá taikiai, draugiškai "ekonomiškai". Juk tai neva svarbiausias visø þmoniø interesas.

Kaip ir buvusi SSSR, Kinija pleèia gamybà, pasinaudodama pigia darbo jëga, netaupydama resursø ir neatsiþvelgdama á ekologijos reikalavimus. Beje, jau sakiau, leidþia uþsidirbti. Taèiau, skirtingai nuo buvusios sovietø valstybës, gamyba skiriama daugiausia eksportui, galià átvirtinti siekiama ne tiek karine jëga (nors jos galimybës neignoruojamos), kiek padarant pasaulá savotiškai priklausomà nuo Kinijos prekiø. Kinija pabrëþia, kad ir Taivanio klausimus galima išspræsti juos "depolitizavus". Argi ne taip buvo Sovietø Sàjungoje, be perstojo árodinëjanèioje, kad šalis tik auga ir klesti, nori tik taikos, o jos gyventojai su neišsenkamu optimizmu þiûri á ateitá. Tai ir matëme šešiasdešimtmeèio parade...

Apþvalgininkai randa ir daugiau panašumø. Þvelgdami á senas raudonas vëliavas ir jaunus veidus tribûnose, istorikai bei politologai áþiûri bent tris skirtingas Kinijos politikø kartas, kurios savaip atkartoja marksizmo-leninizmo kûrimà, augimà ir galbût nelinksmà ateitá.

Pirmajai kartai galima priskirti Kinijos kûrëjus ir diktatûros átvirtintojus. Tai savotiška Lenino, Stalino ir gal Chrušèiovo tipo karta. Valstybës kûrëjø ratelis gimë dar XIX amþiuje ir paliko šá pasaulá praëjusio amþiaus septintajame bei aštuntajame dešimtmeèiais. Mao Tse Tungas, Dþo En Lajus, Èu Tèe sukûrë valstybæ, armijà ir ideologijà, vykdë kultûrinæ revoliucijà, pavergë tibetieèius ir galiausiai susipyko su sovietais. "Senukø" generacija "pagimdë" ir tam tikrø reformø ákvëpëjus, kuriø tipiškiausi atstovai – Hua Go fenas, Hu Jao Bangas bei legendinis Deng Siao Pinas. Jie savo patarimais leido sukurti Kinijà, absoliuèiai diktatoriškà saviems pilieèiams, taèiau meiliai besišypsanèià kapitalistams.

Tuomet atëjo vadinamoji "raudonøjø menedþeriø" karta, gimusi pirmaisiais XX amþiaus dešimtmeèiais. Dþao Dzi Jangas, Zian Ze Minis bei jø pasekëjai, pvz., Hu Èin Tao, átvirtino nûdienos politikà be politikos – prekiaukime ir pigiai parduokime, prekëmis "uþkimšime" demokratijos ir þmogaus teisiø stygiø. Ir beveik pavyko - geriau nei sovietiniams reformatoriams, veikiai tapusiems savø reformø aukomis.

Kas toliau? Dabar kalbama apie treèiàjà Kinijos Liaudies Respublikos dinastijà – "raudonuosius princus", kurie bus nebe industrinës, o postindustrinës informacinës visuomenës Kinijos valdovai. Bene pirmasis – Khi Dþin Pinas, dabartinis viceprezidentas, taèiau Wang Ki Èangas - vicepremjeras ir kiti.

"Raudonieji princai" átikinëja, kad Šaltojo karo pabaiga galbût nebûtinai buvo teisinga. Juk Europa ir Šiaurës Amerika pralaimi konkurencijà su Kinija Treèiajame pasaulyje. Pralaimi todël, kad kol kalba apie demokratijà ir rinkimus, Kinija siûlo sandërius be jokio politinio fono, moka grynais ir niekuo neápareigoja. Panašiai siûlo elgtis Rusija, kai kurios Lotynø Amerikos ir Azijos šalys, áskaitant odiozinius Venesuelos ar Kubos reþimus. Kol mes verkiame, kad nemoralu mainyti naftà á ginklus Darfûro galvaþudþiams ar leisti uþsidirbti subsacharinës Afrikos juodaodþiams, galutinai sugriaunant savo ekosistemà, galvaþudþiai lobsta, kaþkas uþsidirba lengvai ir be jokiø ekologiniø ásipareigojimø. "Princams" galima. Jeigu taip, tai sutarkime, kad su kinø politikais nebekalbësime apie Taivaná, Tibetà, politinius kalinius.

O kuo èia dëta olimpiada? Olimpiadas daugiausia rengë demokratinës valstybës. Rengë sëkmingai. Autoritariniø reþimø buvo keletas. Likimas jiems buvo negailestingas.

1936 metais olimpines þaidynes su didele pompastika rengë Vokietija. Ir gerai surengë, pademonstravusi ne tik savo sporto, bet ir savos valstybës galià. Nepraëjus në dešimtmeèiui šios valstybës jau nebebuvo. 1980 olimpine sostine tapo Maskva, kuri taip pat nepašykštëjo lëšø didybei rodyti ir gniauþë bet kokias mintis apie þmogaus teises. Kas ávyko po dešimtmeèio, þinome. Galime prisiminti ir þiemos olimpiadà Sarajeve 1984-aisiais. Sarajevas tuomet buvo taiki ramios Jugoslavijos provincija, taèiau në dešimtmeèiui nepraëjus paskendo kruviname kare... Kinija ëmësi olimpiados pernai taip pat ne vien dël sporto, bet ir dël savo valstybës didybës. Kas bus po dešimtmeèio? Nejaugi kaip SSSR?

Egidijus VAREIKIS, LR Seimo narys

Kai kam gal vis vien, kas vyksta uþ Kaukazo kalnø, taèiau neátikëtinas ávykis atsitiko. Turkija ir Armënija – dvi, regis, nesutaikomos tautos uþmezgë diplomatinius santykius. Neþinia, ar ilgam, ar tvirtai, taèiau faktas rodo, kad politikoje kaþkas vyksta ne tik þodþiø lygyje.

Turkai ir armënai turi savo istorijos matymà, savo ásitikinimus (labai tvirtus) ir savo svajones, kurioms ágyvendinti reikia nuolaidø, gal net sugebëjimo kai kà pamiršti. Armënijos ir Turkijos santykius kausto stereotipai, kurie sàlygoja ir mûsø poþiûrá á vienus ir kitus. Prisipaþinsiu, balsavau uþ armënø þudyniø Pirmojo pasaulinio karo metu pripaþinimà genocidu. Kita vertus, esu parlamentiniø ryšiø su Turkija vicepirmininkas, tad mano ryšiai su šia šalimi gana artimi. Tad pakalbëkime racionaliai ir nenuobodþiai apie abi puses.

Kodël taip sunku susitaikyti?

Armënija ir jos rëmëjai

Pagrindinis argumentas – demografinis. Istorinis Armënijos centras – Vano eþero apylinkës, Karsas (kaip ir politinë sostinë), Ararato kalnas - priklauso svetimai valstybei. Pasaulinio karo pabaigoje nuþudyta ar kaip þudyniø pasekmë "pradingo" 1,5–2 milijonai armënø. Teritorija tuomet priklausë Osmanø imperijai, tad ši šalis ir jos teisiø perëmëja Turkijos Respublika atsakingos uþ tautos genocidà. Taigi armënø tauta, turinti ilgà istorijà, yra seniausia valstybë, kurioje krikšèionybë paskelbta valstybine religija - turi moralinæ (ir ne tik moralinæ) teisæ laukti bent jau atsiprašymo... Jei ne genocidas, dabar Armënijos valstybë bûtø kur kas didesnë ir átakingesnë, nes dabartinë Armënija yra viso labo tolima rytinë buvusios šalies provincija, išlikusi tik todël, kad Rusijos politika armënø atþvilgiu buvo kitokia.

Turkija ir jos rëmëjai

Pagrindiniai argumentai – politiniai, etniniai ir statistiniai. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje rytinëje Osmanø imperijos dalyje iš tiesø þuvo daug þmoniø. Þuvo dël sunkmeèio, bado, epidemijø. Pastarosios "kirto" visas ten gyvenusias tautas – armënus, turkus ir kurdus, statistiškai sunku árodyti, kad vietiniø armënø mirë daugiau nei turkø. Milijoniniai skaièiai aiškiai perdëti – jie paremti ne oficialiai statistika, o daugiau armënø baþnyèios šaltiniais, kuriø patikimumas - abejotinas. Karo pabaigoje, atsiþvelgiant á situacijà frontuose, buvo priimtas sprendimas perkelti dalá regiono gyventojø á saugesnes vietas. Aišku, kad perkeliant nepavyko išvengti mirèiø ir nepritekliø. Bûta ir þudyniø, taèiau armënus þudë ne turkai, o vietiniai kurdai. Paþvelkite á þemëlapá: teritorijos, á kurias neva pretenduoja armënai, yra daugiausia gyvenamos ne turkø, o kurdø. Tad ne valstybës politika, o vietinë nesantaika galëjo bûti pagrindinë prieþastis.

Þvilgsnis iš šalies

Abi šalys turi svariø ir nelabai svariø argumentø. Armënai, be abejo, maþesnë, tad labiau nukentëjusi tauta. Vis dëlto savo argumentuose jie nemini, kad jø likimas didele dalimi priklausë nuo slaptø Turkijos ir Rusijos susitarimø, be to, patys, turëdami valstybæ, paskelbtà 1918 metais, norëjo per daug, tad dalá teritorijos prarado dël nepamatuotø ambicijø bei blaškymosi tarp valio-patriotizmo ir pragmatiškø sandëriø. Antiturkiškumas ir bendrai antiislamiškumas ástûmë juos á aklavietæ, priversdami ieškoti pagalbos Rusijoje, kuri Armënijà begëdiškai išnaudojo savo interesams realizuoti. Visi kaimynai blogi: turkai – amþinieji priešai, su azerais – karo stovis, gruzinai – nemalonûs konkurentai, iranieèiai - islamo fundamentalistai. Tad vienintelis draugas – Rusija. Armënai nevengë ir teroristiniø metodø savo tiesai árodyti. Turkams - irgi ne geriau. Jie gal ir galëtø pasakyti, kad uþ þudynes atsakinga jau seniai palaidota Osmanø imperija, o Turkijos Respublika èia nieko dëta, taèiau emocijos neleidþia – Turkijai reikia šioje vietoje ginti turkø garbæ.

Turkijai Armënija gal ir bûtø smulkmena, taèiau armënø átaka pasaulyje kur kas didesnë, nei armënø valstybë þemëlapyje. Turkija nori integruotis á Europos Sàjungà, bûti Europoje, o nepadëjus taško armënø genocido byloje integracijos nebus. Tad kaþkà reikia daryti.

Armënija supranta, kad jos politika, paremta amþinos aukos ir iš to kylanèiu tautiniu išskirtinumu, veda prie tarptautinës izoliacijos ir galiausiai - prie "nereikalingos" valstybës statuso.

Europai Turkija labai reikalinga. Europos Sàjunga, kurioje ekonominis integracijos pagrindas tebelaikomas svarbiausiu, noriai priimtø Turkijos rinkà, kurioje - per 70 mln. þmoniø. Kartu su Turkijos teritorija Europos Sàjunga atsidurtø trijø geografiniø þemynø – Europos, Azijos ir Afrikos sandûroje, o tai reikštø svarià pasaulio dalies kontrolæ. Istorikø akimis þvelgiant, Europa "sugráþtø" á Maþàjà Azijà – helenistinio istorinio paveldo kraštà. Turkijos "europietinimas", demokratijos átvirtinimas taptø sëkmës pavyzdþiu islamo kraštams ir padëtø sprendþiant ne vienà globalinæ problemà. Þinia, yra ir argumentø prieš, taèiau ne apie juos kalbame.

Armënija reikalinga taip pat ne vien pati sau. Ji – krikšèioniškos Europos dalis, tad neturi bûti šiaip sau pamiršta. Pavojinga ir tai, kad átvirtinta kaip Rusijos "artimasis uþsienis" ji trukdys kaimyniniø valstybiø europinei perspektyvai. Rusija dþiaugiasi Armënijos ir Turkijos suartëjimu, prie jo prisideda, bet greièiausiai dël to, kad Europos integracija, jei jau ji ávyks, nekenktø specifiniams, ne visada europietiškiems Rusijos interesams.

Taigi galima dþiaugtis, taèiau klausimas, kas dabar bus, skamba visai nejuokingai. Bus nelengva, taèiau bent jau iš politologinio taško labai ádomu.

Egidijus VAREIKIS, LRS narys

Vokietijoje ávyko rinkimai. Laimëjo tie, kurie turëjo laimëti, viskas šalyje, atrodo, aišku, taèiau vis tiek pasaulis kalba apie Vokietijà. Gal ir gerai, kad kalba, juk didþiausia Europos Sàjungos šalis, tiesia jûros dugno vamzdá ir kaþkaip keistai flirtuoja su Rusija. Kas bus artimiausiu metu šioje srityje – paslaptis.

Kas ávyko? Rinkimai pateikë kai kuriø rekordø ir netikëtø posûkiø. Socdemai pasiekë dugnà – dar niekad Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo jie nesurinko tiek maþai – tik 23,0 proc. - balsø, o liberalai – laisvieji demokratai - pasiekë geriausià savo visø laikø rezultatà – 14,6 procento. Kairieji (komunistai) surinko 11,9, þalieji – 10,7 procento balsø. Tai irgi istoriniai rekordai, tiek daug federacinëje respublikoje šios partijos dar nebuvo pelniusios. Angela Merkel lieka, ir tai natûralu, vokieèiø valstybës vadovai - formaliai vyriausybës kancleriai - daþniausiai valdþioje bûdavo daugiau nei vienà kadencijà,

Lyderis šioje srityje – Helmutas Kolis (Kohl), premjero postà išlaikæs 16 metø (1982-1998). Krikšèionis demokratas, katalikas, nors ir vedæs daugiau nei vienà kartà, susivienijimo kancleris buvo masyvus tvirtas vyras, susitikimuose su prancûzø Miteranu (Mitterand) visada atrodë dvigubai didesnis, lyg meškinas su eþiuku. 1982 metais atëjæs á valdþià jis atrodë panašus á kietakaktá sovietø priešà, taèiau, kaip ir amerikietis Ronaldas Reaganas, tapo tuo, kuris pasodino rusus uþ derybø stalo, privertë išvesti savàjà kariaunà ir galiausiai liko istorijoje tuo tikruoju vokieèiu, antru po Bismarcko, suvienijusiu šalá. Helmutas Kolis gyveno geru laiku, sudarinëdamas koalicijà su liberalais (laisvaisiais) demokratais, ne kartà išgelbëjæs juos, atsidûrusius ties 5 procentø balsø riba.

Nelabai atsilieka ir kitas didis krikdemas, iš esmës Vakarø Vokietijos, kaip valstybës, kûrëjas Konradas Adenaueris, vedæs Vokietijà á Vakarø demokratijà 1949-1953 metais. Jis sugebëjo ne tik sukurti Vokietijos ekonominá stebuklà, bet ir naujà vokieèiø dvasià, vokieèius, kuriems gëda dël Hitlerio bei jo reicho, Vokieèius, kurie tapo kantrybës ir darbštumo simboliu Europoje. Beje, ir èia pasirodë, kad Vokietijà sëkmingai kuria krikdemø ir liberalø koalicija. 1957 metais krikdemai pasiekë geriausià visø laikø rezultatà – rinkimuose gavo 50,2 procento balsø. Niekada nei jie, nei jokia kita partija negavo daugiau.

Tradiciškai susiformavo nuomonë, kad Vokietija yra dvipartinë valstybë – liûto dalá joje ima krikdemai ir socdemai. Krikdemai ir socdemai imdavo viršø, o liberalai padëdavo vieniems ar kitiems sudaryti absoliuèià daugumà. Taip jie - laisvieji demokratai, bûdami nedidele partija pokarinëje Vokietijoje, buvo ta grupë, nuo kurios pasisukimo priklausë visos šalies ateitis. Pirmieji dvipartystës erozijos poþymiai pasirodë devintajame dešimtmetyje. Á dviejø dideliø ir vieno maþo ginèà netikëtai ásiliejo Þaliøjø partija, kuri, neslëpdama savo kairumo, nesuaugo su socialistais ar komunistais, atsiradusiais susivienijus šaliai.

Þalieji, tiesa sakant, niekados neperþengdavo 10 procentø, taèiau valdþioje taip pat pabuvo. Juos pakvietë labiausiai kontraversiškas vokieèiø socialistas Gerhardas Šrioderis (Schroeder), kurio kanclerystë truko nuo 1998 iki 2005 metø. Šrioderis, kaip pasirodë vëliau, sëdëjo Rusijos kišenëje ir netekæs kanclerystës gavo gerà rusiškà algà, taèiau verta pastebëti, kad irgi yra savotiškas rekordininkas – 1998 metais surinkæs 40,9 procento balsø (prieš 35,1 krikdemø balsø) pasiekë visø laikø socdemø persvaros prieš krikdemus rekordà.

Didþiausias socdemø šaunuolis buvo ir tebëra Vilis Brandtas (Brandt), gerais laikais sugebëjæs surinkti 45,8 procento rinkëjø balsø. Tai visø laikø socdemø rekordas, beje, leidæs kancleriui Brandtui pradëti vadinamàjà atšilimo, arba Rytø, politikà, susitarti su sovietais dël kai kuriø, rodos, neišsprendþiamø klausimø. Brandto politikà tæsë kitas socialistas, netgi vaidinæs proletarà - Helmutas Šmitas (Schmidt), taèiau nepaisant asmeninës charizmos palengva nugramzdinæs socialdemokratus þemiau 40 procentø ribos.

Nepaminëjau dar keliø kancleriø. Ludwigas Erhardas (Erhard) pakeitë supercharizmatiškà Adenauerá 1963 metais, bet išbuvo tik vienà kadencijà, o já savo ruoþtu pakeitæs Kurtas Georgas Kisingeris (Kiesinger) taip pat buvo vienos kadencijos kancleris, nors bandë gelbëtis didþiàja koalicija su socdemais.

Panašus likimas ištiko ir Angelà Merkel, visà praëjusià kadencijà besidalijusià valdþia su socdemais. Dabar ji laimëjo. Gali vël gráþti prie tradicinio sàmokslo su maþaisiais, bet nepakeièiamaisiais liberalais...

Vokietijoje buvo aštuoni kancleriai – penki krikdemai ir trys socdemai, trys katalikai ir penki protestantai, trys teisininkai, po vienà þurnalistà, verslininkà, ekonomistà, istorikà ir fizikinës chemijos specialistà. Spëkite, kas buvo kas. Kad bûtø lengviau, pasakysiu, kad sukûrë Vakarø Vokietijà ir suvienijo abi jos dalis katalikai, o artimiausius metus vadovaus, matyt, chemikë. Ar ilgai – matysime.

Egidijus VAREIKIS, LRS narys

Pasaulis ieško krizës sprendimo bûdø. Kiekviena bendrija, kiekviena valstybë ir net kiekvienas þmogus - savaip.

Natûraliai kyla klausimas – o kaip ekonomistai, kà jie daro? Kodël nepateikia racionalaus recepto, galø gale, kodël nenuspëja artëjanèiø ekonomikos negandø? O jei nenuspëja, tai anoks èia mokslas ta ekonomika...

Ekonomika gal ir mokslas. Kiti sako - menas. Šioje vietoje galima ir ginèytis, taèiau aišku kitkas – þmogus yra protinga bûtybë ir jo "ekonominá" elgesá daþnai nulemia rekomendacijos, kurios ne visada gerai pasvertos. Ir negali bûti visiškai pasvertos, nes ekonominë aplinka, laikui bëgant, kinta, o kitimo parametrø gerokai daugiau, nei specialistai numano ir gali ávertinti.

Nenuostabu, kad ekonomikos teorijos daþnai tëra vadinamos ideologijomis, o jø praktinës išvados – tai daþnai vienpusiškos rekomendacijos, priklausanèios nuo rekomenduojanèiojo politiniø paþiûrø – kaip jis mato problemos sprendimà, t. y. vieniems geriau didesnis valstybës reguliavimas, kitam gërio sinonimas yra beveik visiškas valstybës nesikišimas á þmogaus ekonominá savarankiškumà. Nenuostabu, kad ir krizës akivaizdoje "protingos" vienø rekomendacijos gali visiškai prieštarauti kitø siûlymams. Mirga marga nuo marksistø, keinsistø ar frydmanistø...

Taigi, nori-nenori, ekonomikoje yra kairë ir dešinë. Populiarus þurnalas "Newsweek" neseniai net išdëstë þymiausius visø laikø ekonomistus kairës-dešinës skalëje, idant taptø aišku, kuriø idëjos jums artimesnës arba atmestinos.

Kairiausiu visø laikø ekonomikos autoritetu pripaþintas Karlas Marksas (Marx). Jo idëjos – totali valstybës kontrolë, grieþtas planavimas – mums gerai þinomos. Sovietinæ ekonomikà daugelis išbandëme savo kailiu, nors didþiosios marksistø svajonës, pagal kurià kiekvienas gamina kiek gali, o gauna valstybës nuoþiûra kiek reikia, nepasiekëme.

Kitas gerai þinomas kairuolis – Dþonas Meinardas Keinsas (Keynes), kûræs pirmoje XX amþiaus pusëje. Jo idëjoms plisti padëjo didþioji depresija - galbût didþiausia visø laikø ekonomikos krizë. Keinsas, priešingai nei liberalai, netikëjo, kad laisva rinka gali pati atsistatyti ir normaliai funkcionuoti. Jis siûlë savotiškai išjudinti jà stambiais valstybës subsidijuojamais projektais, taip pat leisti valstybei reguliuoti finansus ir valstybës išlaidas. Dabartiniai ekonomikos "stimuliavimo paketai" ar mûsø bandoma ágyvendinti namø renovacija labai atsiduoda keinsizmu. Taigi JAV prezidento Obamos ekonominë politika ir Kinijos politika, paremtos "stimuliavimo paketais", yra iš esmës kairiosios. Tas pats pasakytina ir apie renovacijos autorius.

Kairiøjø sàraše nestinga ir nûdienos þvaigþdþiø. Nobelio premijos laureatas, vienas globalizacijos teoretikø Jozefas Stiglicas (Stiglitz) kritikuoja JAV valdþià uþ nepakankamà keinsizmà, t. y. siûlo bûti dar kairesne. Kitas Nobelio premijos laureatas Paulas Krugmanas (Krugman) siûlo bankø ir kitø finansiniø institucijø dekomercializacijà, o minëto JAV prezidento numylëtinis Peteris Orsagas (Orszag) ragina nacionalizuoti socialiai jautrias sritis, pavyzdþiui, sveikatos apsaugà. Þinia, sveikatos apsaugos klausimai net Amerikoje atrodo neišsprendþiami.

Ekonomikos centro dešinëje aptinkame Paulà Volkerá (Volcker), nugalëjusá infliacijà praeito amþiaus aštuntajame dešimtmetyje "nupjaunant" socialines programas, galiausiai prisidëjusá prie dešiniosios Ronaldo Reagano politikos, leidusios laimëti ekonominæ konkurencijà su Rytø bloku. Netoli jo yra Benas Bernanke, JAV centrinio banko, vadinamo Federaliniu rezervu, vadovas, sukûræs efektyviai veikianèià infliacijos ir defliacijos balanso sistemà, leidusià rinkai neperþengti tam tikrø rizikos ribø.

Ir štai jis – jau labai dešinysis - Adamas Smitas (Smith) - didysis ekonomistas, rinkos "tëvas", dar XVIII a. árodæs, kad laisvoji rinka bei nereglamentuojama prekyba yra ekonomikos ir gerovës augimo pagrindas. Ne paslaptis, kad ir jau minëtas Marksas, kurdamas savo teorijas, tikëjo Smitu. Já cituoja kiekvienas ekonomikos vadovëlis ir þinynas.

Paèiais dešiniausiais galima laikyti jau tik du þymius ekonomikos korifëjus. Alano Grinspeno (Greenspan), dar vadinamas dešimtojo dešimtmeèio ekonomikos bumo ákvëpëju, rekomendacijomis sekë ir konservatyvios, ir socdeminës vyriausybës. Grinspenas vadovavo Federalinei rezervø sistemai Ronaldo Reagano ir George'o Busho laikais, gynë rinkos laisvæ, valstybës vaidmená matydamas ne tiek rinkos reguliavime, kiek drausminime. Tada rizikingø paskolø buvo kur kas maþiau.

Galiausiai - Miltonas Frydmanas (Friedman), paèiø dešiniausiø idëjø koncentratas, antikeisianizmo ideologas, siûlantis valstybës átakà ekonomikai sumaþinti iki pinigø emisijos. Frydmanas laikomas átakingiausiu vadinamosios Èikagos mokyklos atstovu. Jo idëjas, kaip manoma, sëkmingai ágyvendino britø premjerë Margareta Teèer (Thatcher) ir nevienareikšmiškai vertinamas Èilës vadovas Augustas Pinoèetas (Pinochet). Supaprastintai kalbant, išeitá iš krizës diktuoja pati situacija, o ne kokios nors valstybiø vadovø fantazijos. Subsidijos, lengvatos, pašalpos – tai ekonomikos ligø pailginimas, o ne sprendimas. Prancûziška frazë "laissez-faire" ("leiskite veikti") yra vienintelis dalykas, kà privalo valstybë. Ir gerovë ateis savaime.

Dabar belieka pasirinkti, kurio iš jø – nuo Markso iki Frydmano - norëtume savojo premjero pašonëje? Pagal tai, kuris mums simpatiškiausiais, pasakykime, ar esame kairieji, ar - dešinieji.

Egidijus VAREIKIS, LRS narys

Minint Baltijos kelio sukaktá, nestigo ir Molotovo-Ribentropo pakto slaptøjø protokolø pasekmiø analizës, netrûko gëdinimø ir piktinimosi parašus padëjusiais asmenimis bei jø atstovaujamomis valstybëmis. Taèiau maþai kas domëjosi ir domisi tuo, kas gi galëjo sumanyti toká Europos padalinimà. Ar jis gimë diktatoriams galvose, ar minëtø protokolø sprendimà pašnabþdëjo kokie nors ekspertai?

Europos padalijimo sumanytojø paieškos veda á geopolitikø stovyklà. Geopolitika - labai populiari diktatoriø svajonëse - pateikia savàjà Hitlerio ir Stalino sumanymo logikà.

Klasikinës geopolitikos poþiûriu ir Vokietija, ir Rusija yra sausumos imperijos, kurios savo problemas sprendþia dalydamosi kaimynines teritorijas. Vienas áþymiausiø XX amþiaus Vokietijos geopolitikø Karlas Haushoferis (1869-1946), ávardijamas pagrindiniu Hitlerio patarëju, savo tekstuose teigë, kad Vokietija – tai dinamiška sausumos valstybë, nesëkmingai "uþdaryta" kaimyniniø valstybiø apsuptyje. Norint Vokietijà sustiprinti ar net norint vokieèiams valdyti pasaulá, reikia visø pirma sudaryti sàjungà su Rusija, kaip sausumos valstybe, antra - kariauti su Europos jûrinëmis valstybëmis, áskaitant Didþiàjà Britanijà, ir ásitvirtinti Europoje. Vëliau turëtø vykti karas su JAV, o galiausiai, kai jau niekas netrukdys - karas ir su ta paèia Rusija. Ar kas nors gali paneigti, jog buvo ne taip? Molotovo-Ribentropo paktas – tai sandëris, leidæs Hitleriui "laisvai jaustis" kare su prancûzais ir britais. Didþiausia bëda buvo ta, kad nekantrus Hitleris pradëjo karà su Rusija, nebaigæs jo Vakaruose.

Tai dar ne viskas. Pasak minëto geopolitiko, vienos sausumos imperijos (pavyzdþiui, Vokietija) plinta metastaziø principu - uþima strategiškai svarbius taškus ir paverèia juos naujais ekspansijos centrais. Taip vokieèiai, uþimdami Klaipëdà, skverbësi á Baltijos regionà, panašiai elgësi Silezijoje ir kitur. Kitos sausumos imperijos plinta bangos principu – þingsnis po þingsnio "praryja" kaimynines teritorijas. Bûtent tokia yra Rusija. Jos plëtimosi logika - á visas puses nuo centro, á visas puses nuo vieno vandenyno iki kito.

Rusijos prigimtis rodo šios imperijos sieká turëti kuo trumpesnes sausumos sienas, savotiškai átvirtinti trumpesnæ gynybinæ linijà prieš potencialius priešininkus. Tuo bûdu, norint suþinoti, kur yra Rusijos imperiniø interesø ribos, pakanka pasiimti Europos þemëlapá, pieštukà bei liniuotæ ir pamatuoti atstumus "nuo jûros iki jûros".

Veikiai ásitikinsime, kad siauriausia vieta Vidurio Europoje yra tarp Rostoko buvusioje Rytø Vokietijoje ir Triesto Italijoje prie Adrijos - tik 860 km. Nubrëþæ linijà per šiuos du taškus pamatysime, kad ji beveik idealiai sutampa su riba, atskyrusia Rytø ir Vakarø átakos sferas šaltojo karo metu. Vokietija ir Austrija dalijasi pagal okupacines zonas, Rytø átakos sferoje lieka Èekoslovakija, Vengrija ir Jugoslavija, Vakarø - Italija ir Šveicarija. Vadinasi, 1945 metais Rusija tuometës SSSR vardu turëjo vienà patogiausiø sienø savo ekspansijos istorijoje. Toliau eiti Stalinui neuþteko jëgø, mat sekanti patogi vieta sustoti buvo jau tik Pirënai.

Toliau. Trumpiausias atstumas tarp Baltijos ir Juodosios jûrø, pasirodo, besanti linija, jungianti Karaliauèiø su Odesa ir ganëtinai gerai sutampanti su buvusios SSSR vakarine siena. Tie 1180 km - antroji Rusijos imperijos linija, Maskvos ideologø laikyta savàja teritorija. Geopolitiniu aspektu Rusijos dalimi laikytina ir Suomija (kai kurie rusø politikai šitaip ir mano). Siauriausia vieta Skandinavijoje gerai sutampa su dabartine Suomijos ir Švedijos, o praeityje - su Rusijos imperijos ir Švedijos karalystës siena.

Eidami toliau ásitikinsime, kad linija tarp Sankt Peterburgo ir Rostovo prie Dono (1500 km) gerai atskiria Rusijà ne tik nuo Baltijos valstybiø, bet ir nuo Baltarusijos ir Ukrainos. Gal tai treèioji Rusijos "gynybinë" linija?

Reikia pastebëti, kad ne visur pasaulyje liniuotë ir pieštukas padeda lengvai nustatyti šaliø sienas ir átakos sferas. Bûtina pastebëti, kad nuo Atlanto kranto iki Uralo, nuo Skandinavijos iki Alpiø bei Karpatø yra lyguma, nesudaranti jokiø didesniø gamtiniø kliûèiø ir natûraliø sienø. Sienø nustatymas ir kitimas yra politiniø ar kariniø veiksmø rezultatas.

Kiekvienas nukrypimas nuo minëtø trumpøjø sienø Rusijai tampa imperinës strategijos problema. Þvelgdami á Europos ir buvusios SSSR þemëlapius veikiai pamatysime, kad viena iš tø nepatogiøjø sienø yra tarp Suomijos ir Rusijos. Dabar, kai Suomija jau tapo Europos Sàjungos nare, vargu ar Rusija á jà kësinsis, taèiau sausumos imperijai, neatsisakiusiai savø imperiniø ambicijø, tai visada bus problema.

Kita "nepatogi" Rusijai siena atsirado, kai Baltarusija ir Ukraina liko Rusijos interesø sferoje, o Baltijos šalys tapo nepriklausomos. Rytinës mûsø sienos su Rusija ir Baltarusija dabar yra panašios á tà, kuri yra tarp Rusijos ir Suomijos. Rusijos interesas yra jà "patrumpinti".

Akylesnis þemëlapio skaitytojas pastebës dar keletà ádomiø linijø. Linija Ryga-Odesa yra ne kà ilgesnë uþ linijà Karaliauèius-Odesa - tik 1260 km. Þinia, jog Molotovo-Ribentropo paktas 1939 metais Latvijà ir Estijà paliko SSSR interesø sferoje. Beveik pagal Rygos-Odesos linijà. Beje, po Pirmojo pasaulinio karo riba, skirianti dviejø sausumos imperijø - Vokietijos ir Rusijos - interesø sferas ëjo Dauguvos upe. Štai kur pakto genezë ir esmë.

Na, o pabaigoje verta prisiminti, kad Karlas Haushoferis, netekæs Hitlero palankumo, nukeliavo á koncentracijos stovyklà, o 1946 metais baigë gyvenimà saviþudybe. K. Haushoferio sûnui Albrechtui buvo ávykdyta mirties bausmë uþ dalyvavimà vadinamajame liepos 20-osios sàmoksle prieš Hitlerá.

Štai kokie istorijos ir politikos paradoksai.

Egidijus VAREIKIS, LRS narys

Krizë, be abejo, yra populiariausias sezono politikos terminas. Jos atgarsiø yra kiekviename þingsnyje, pasekmiø - kiekvienuose namuose. Politikai ir visuomenë nepaliauja ginèytis – kas kaltas? Ar tai pasaulá nusiaubusi stichinë nelaimë, ar sàmoninga politikø veikla (o gal – neveikla)? Be abejo, kiekvieno valia turëti savo nuomonæ apie šá gyvenimo reiškiná, ir beveik kiekvienas màstantis jà turi.

Kas kaltas ir kà þmonës galvoja apie krizæ kitose šalyse? Viešosios nuomonës tyrimo agentûra "World Public Opinion" atliko reprezentatyvià apklausà 19 pasaulio šaliø, kuriose gyvena net 62 procentai Þemës gyventojø (áskaitant Kinijà, Indijà, JAV, Turkijà, Vakarø Europos it kt. šalis).

Þmonës pasaulyje galvoja, kad valdþia vis dëlto kalta dël krizës ar bent jau kovos su ja neefektyvumo. Dauguma 14 tirtø šaliø gyventojø ásitikinæ, kad vyriausybës jø šalyse krizës akivaizdoje priima ne paèius geriausius sprendimus, veikiau pasyviai reaguoja á situacijà, nei uþkerta kelius "juodþiausiems scenarijams". 56 procentai apklaustøjø teigia, kad vyriausybës pralaimi kovà su krize, apie ketvirtadalá mano, kad dirbama adekvaèiai situacijai, o 15 procentø mano, kad vyriausybës persistengia. Labiausiai savo valdþià kritikuoja ukrainieèiai (85 proc.), maþiausiai – kinai (20 proc.), taèiau reikia nepamiršti, kad laisvë kritikuoti atskirose šalyse yra labai nevienoda.

Beveik du treèdaliai apklaustøjø nepritaria dideliø, nors ir neefektyviø ámoniø uþdarymui, nes bûtent tokie þingsniai didina nedarbà. Pastebëta, kad nedarbo augimo rodiklis emociškai kur kas labiau veikia þmoniø psichikà nei bendrojo vidaus produkto smukimas ar valstybës skola. Matyt, grësmë netekti darbo yra kaþkaip "arèiau kûno".

17 iš 19 šaliø pilieèiai (tarp jø visos vadinamojo G8 narës) pritartø grieþtesnei finansiniø institucijø kontrolei savoje šalyje bei institucijai, kuri grieþèiau kontroliuotø tarptautines finansø korporacijas. Šiaip ar taip apie pusæ apklaustøjø mano, kad dël krizës kalèiausia yra JAV ir jos globali politika, taip pat Kinija ir naftà eksportuojanèios šalys. Taèiau ir sava valdþia nelieka be kaltës. 42 procentai apklaustøjø mano, kad didelë kaltës dalis tenka jø šalies vyriausybëms – Ukrainoje tokiø 68 procentai, Pakistane, Kenijoje, Irake, Meksikoje - šiek tiek daugiau nei pusë. Lietuvoje tyrimas neatliktas, bet rezultatai tikriausiai nesiskirtø nuo globalaus "vaizdelio".

Ne paslaptis, kad prie krizës prisidëjome ir mes patys, imdami lengvus kreditus ir dþiûgaudami išaugusiomis vartojimo galimybëmis. Savikritiškiausi pasirodë esà britai. 83 procentai apklaustøjø šioje šalyje prisipaþino, kad lengvabûdiškai þiûrëjo á galimas lengvo gyvenimo pasekmes. Savo kaltæ dël krizës mato ir amerikieèiai (75 proc.), meksikieèiai (64 proc.), pietø korëjieèiai (62 proc.).

Taigi pasaulis neuþsimerkia ir, regis, ne taip jau maþai supranta. Apklausø vykdytojai pastebi, kad viešoji opinija "rimtëja" – beatodairiškà kritikà keièia solidarumas ir supratimas, kad viena valdþia pyrago ant lëkštutës neatneš. Reikia stengtis patiems.

Paminëtos išvados suponuoja ir kai kurias rekomendacijas.

Specialistai pataria visø pirma nemeluoti visuomenei. Nuoširdþiai išsakyta karti tiesa geriau nei saldus menas ir populizmas. Antra, krizë yra puiki proga visuomenei šviesti – vis daugiau þmoniø ima ásivaizduoti, kaip realiai formuojamas valstybës biudþetas ir kas daugiausia "suvalgo". Tampa aišku, kad ne parlamento išlaikymas ar koks nors premjero automobilis yra visø negandø prieþastis (Lietuvos Seimas šiemet statistiniam lietuviui nekainuoja në 10 centø per dienà...). Daugiausiai suvalgo garbi sveikatos apsauga, švietimas ir pensijos.

Vis labiau suvokiame, kad pirminë krizës prieþastis – ne ekonomika. Palyginkime dvi krizes. 1990 metais ekonominës blokados metu krizë buvo kur kas baisesnë, taèiau lietuviai, suprasdami, kad tëvynæ uþpuolë neganda, ne barë valdþià, o sutartinai aukojosi ir ieškojo išeities. Net blokados fondà "sunešë". Prieš dvi dešimtis metø suvokëme, kad krizë uþpuolë visus, kad be solidarumo jos neáveiksime, neteksime Lietuvos. Dabar taip pat supranta, kad krizë yra, taèiau nori, kad jà spræstø valdþia ir kieno nors kito, tik ne savo, sàskaita.

Èia ir yra didþiausias skirtumas – skirtumas krizës suvokimo kultûroje. Kultûroje bendrai.

Kaþkas taikliai pastebëjo, kad mes kultûrai nebeskiriame deramo dëmesio, nes kultûrà beveik sutapatinome su pramoga. Jei taip, tai nieko nuostabaus manyti, kad krizës akivaizdoje pramogauti ne taip jau ir dera. Vilnius – kultûros sostinë - didelë bëda, nes kaip èia pramogausi per krizæ, pinigø gaila. Kultûra krizës metu atrodo tikra našta, o jei Vilnius – kultûros sostinë - netampa pramogø sostine, tai išvis netikæs ir nuostolingas projektas.

Iš tikro kaip tik kultûra yra ta sfera, kuri kuria nepaprastai svarbià pridedamàjà vertæ. Kuria ne tik estetikà ar etikà. Svarbiausia – kuria, kaupia ir formuoja moralæ. Jei kultûros per maþai, maþiau ir moralës, o jos stygius gimdo visas ámanomas bëdas, tarp kuriø - ir susipriešinimà krizës akivaizdoje. Kai reikia susitarti ir veikti kartu, ieškome kaltø ir nenorime aukotis.

Vilnius – Europos moralës sostinë! Štai kur galëtø bûti tikroji kultûros sostinës paskirtis. Tada pamatytume, kad mûsø Vilniaus, kaip kultûros centro, laikas yra ne kokia nors bausmë, o staèiai ávykis laiku ir vietoje, ne didelë problema, o tiesiog išganymas Lietuvai.

1990 metais moralinis klimatas buvo kur kas palankesnis krizei išgyventi ir spræsti. Dabar matome, kad investuodami visø pirma á BVP, o ne á kultûrà, pakliuvome á demoralizacijos spàstus. Mums asmeniškai krizë gal ir praeis, bet Lietuvai ar visam regionui nepraeis, arba praëjusi ateis vël. Juk ir krizës esmë yra ne dël kokio nors apsiskaièiavimo, bet dël moralës stokos, pernelyg didelio godumo. Vaikus gimdo uþ išmokas ne tik "apaèios". Pasirodo, turtingieji taip pat pasiryþæ ginti savo pajamas ir savo pensijas. Valdþia iš esmës bloga, nes tenka kaþkà "pjauti". Uþuot pasiûlæ ar pasisiûlæ savo aukà, tikimës, kad kaþkaip tai praeis. O kaip graþiai atrodytø koks nors "krizës fondas", sudarytas iš paèiø mûsø pasiaukojimo.

Tad ne biudþetà balansuoti reikia. Jis susibalansuos pats, jei mes to tikrai norësime.

Egidijus VAREIKIS, LRS narys

Nesuskaièiuojamuose politikos ir diplomatijos susitikimuose esu ne kartà girdëjæs iš savo tautieèiø graudþius verksmus, kokia maþa ir neátakinga šalis esame. Va, didiesiems tai gerai.

Taèiau ar iš tikro gerai? Britanija su Prancûzija valdë pasaulines imperijas, kuriose išties nenusileisdavo saulë, turëjo galimybæ (XIX amþiuje net didesnæ nei JAV) tapti supervalstybëmis. Dabar jos arba desperatiškai kovoja dël didþiøjø statuso. Kovoja su tais, kurie jau seniai nebetiki jø didumu, arba bando árodyti, kad taip ir turi bûti ir nieko èia blogo. Vokieèiai po visø didþiavalstybiniø siekiø gëdijasi savo praeities, ispanai apverkia didybës likuèius, nekalbant jau apie portugalus ar olandus. Nestinga abejoniø, ar pasiseks kokiai nors Kinijai ar Indijai. Taigi, kokios imperijos bebûtø, jos anksèiau ar vëliau þlunga, kartais nugalëtos kitø imperijø, kartais barbarø, kartais - ir nedideliø valstybiø aljanso.

Šákart – apþvalga apie didþiàsias pasaulio valstybes ir jø likimà, apie imperijas. Kalbësiu ne apie imperijas blogàja prasme, kokia pas mus áprasta. Tarptautinës politikos þinynuose imperija yra šalis, turinti didþiosios valstybës poþymius. Kai kada ir nedidelës šalys nori vadintis imperijomis, bet èia jau kita kalba.

Suprantama, kiekvienas pasakys, jog þino, kas buvo Romos ar Bizantijos imperija, þino, kad mus engë Rusijos imperija, gal maþiau prisimins, kad Japonijà iki šiol valdo... imperatorius. Taèiau tai ne pirmosios ir ne didþiausios imperijos.

Istorikai sutaria seniausia pasaulio imperija laikyti Akado valstybæ, vëliau davusià pradþià šumerø ir Mesopotamijos civilizacijai. 24 a. pr. Kr. gyvenusiø klajokliø akadø gentys Mesopotamijos šiaurëje ákûrë valstybæ, kuri savo galios viršûnæ pasiekë po karaliaus Sargono Didþiojo uþkariavimø, maþdaug dabartinio Irako, Sirijos ir Libano teritorijose. Sargono imperija gyvavo daugiau nei šimtmetá. Imperija laikytina Senovës Egipto Naujoji Karalystë (15 a. pr. Kr.), nukariavusá Afrikos Nubijà ir Dabartinius Vidurio Rytus, Asirija, Achamenidø ir Aleksandro Didþiojo valstybë.

Imperijø dydá ir galià galima vertinti pagal kelis kriterijus: plotà, gyventojø skaièiø, gyvavimo trukmæ, ir ekonominæ galià. Suprantama, kad senøjø valstybiø parametrus galima veikiau numanyti, nei išmatuoti, taèiau tai netrukdo palyginti valstybes tarpusavyje, juolab, kad valstybiø sienos buvo labai neaiškios, teritorijø jurisdikcija - ginèytina (nëra iki galo aišku, ar Vytautas Didysis tikrai valdë teritorijà prie Juodosios jûros), ekonominë galia - neapskaièiuota.

Taigi didþiausios imperijos pasaulio istorijoje buvo Britø imperija ir Mongolø imperija. Jø plotas viršijo 33 mln. kvadratiniø kilometrø - apytikriai 500 kartø daugiau nei dabartinë Lietuva. Rusijos imperija didþiausio savo išsiplëtimo metu (1895 m.) siekë 22,8 mln. kv. km., SSSR buvo šiek tiek maþesnë – 22,3. Ispanija su kolonijomis siekë beveik 20 milijonø. Dabartinës Rusijos Federacijos plotas - 17,1 milijono. Kitos imperijos – Kinijos, Prancûzijos valdø, arabø kalifatø - jau kur kas maþesnës. Lietuvos Didþioji Kunigaikštystë, geriausiais laikai apëmusi milijonà kvadratiniø kilometrø, nepatenka net á šimto didþiausiø valstybiø sàrašà. Taigi, bûdami dideli, buvome ne tokie jau dideli. Beje, kartu su lenkais Þeèpospolitoje apie 1650 metus turëjome 1,1 milijono kvadratiniø kilometrø valstybæ.

Britø imperija pirmavo ne tik plotu - prieš Antràjá pasauliná karà joje gyveno per 500 milijonø þmoniø, t. y. daugiau nei dabartinëje Europos Sàjungoje. XIX amþiaus vidurio Kinijoje buvo apie 430 milijono gyventojø, Sovietø Sàjungoje prieš jos subyrëjimà – 286 milijonai. Didþiojoje mongolø valstybëje geriausiais laikais tebuvo apie 100 milijonø þmoniø, daugiausia – kinø. Dabartinës valstybës tikrai nenusileidþia istorinëms imperijoms – vien Kinija kà reiškia!

Ar gali visas pasaulis sutilpti á vienà valstybæ? Tokio ávykio dar nebuvo, taèiau teigiama, kad Achamenidø (Persø) imperijoje 5 a. pr. Kr. gyveno beveik pusë þmonijos, 19 a. Kinijoje, Romos imperijoje, Maurjø valstybëje (II a. pr. Kr. dabartinëje Indijoje ir Pakistane) buvo apie treèdalá tuomeèio pasaulio gyventojø. Britø imperijai 1938 metais priklausë kas ketvirtas homo sapiens individas.

Ekonomikos specialistai teigia, kad prieš kelis dešimtmeèius JAV kasmet sukurdavo apie treèdalá viso pasaulio bendrojo vidaus produkto. Tad demokratinë valstybë tikrai buvo ekonomikos imperija. Istorikø ir ekonomistø teigimu, indëliu á pasaulio gerovæ jai prilygti galëjo nebent jau minëta Maurjø valstybë ar 19 a. Kinija, gaminusios beveik treèdalá pasaulio vidaus produkto. Tad dabartinë Kinija – dar ne stebuklas. Britø imperija "geraisiais" laikais kûrë apie ketvirtadalá, o Rusijos imperija – apie dešimtadalá šio produkto. Dabartinei Rusijai toli iki to. Taigi Kinijos bei Rusijos galybës mitus reikia vertinti atsargiai.

Pabaigoje gal ir svarbiausias – imperijø ilgaamþiškumo klausimas. Hitleris kûrë tûkstantmeèio reichà, Stalinas teigë, kad sovietø valstybë amþina. Nei viena, nei kita nepasitvirtino. Reichas þlugo kare, sovietø valstybæ numarino dainuojanèios revoliucijos. Tûkstantmeèiø valstybiø vis dël to bûta.

Kai kurie mokslininkai teigia, kad ilgiausiai gyvavusi valstybë pasaulio istorijoje – Roma, kurios pradþia galima laikyti kuklià respublikà, atsiradusià III a. pr. Kr., o baigusià savo gyvenimà Bizantijos (jie save laikë Roma) imperijos þlugimo dienà – 1453 metais. Taigi daugiau nei 1700 metø, o pridëjus dar formaliai áteisintà Šventàjà Romos imperijà – jau ir per 2000. Net ir be Romos Bizantija išgyveno savus 1123 metus, nusileidusi tik legendinei antikinëje Afrikoje buvusiai Kušo (þinomai dar Kušitø ir Merojës valstybiø vardu) valstybei, egzistavusiai apie 1400 metø. Treèiàja tûkstantininke yra kukli Venecijos valstybë, kurios istorija tæsësi nuo 697 iki 1797 metø, t. y. 1100 metø. Tai visas tûkstantmeèiø valstybiø sàrašas. Kitos gyvavo trumpiau, net ir iš paþiûros galingos valstybës išsikvëpdavo per kelis šimtmeèius ar net dešimtmeèius. Sovietinë imperija "pratempë" vos septynias dešimtis metø – tai tikras menkniekis imperijø istorijoje.

Paminëtina ir keletas kurioziniø atvejø. 1804 metais nepriklausoma valstybe buvo paskelbtas Haitis. Beje, tai antroji po JAV nepriklausoma valstybë Amerikos kontinente. Nepriklausomybës kovø vadas Jean Jacques Dessalines pasiskelbë imperatoriumi, o savàjà šalá – imperija. Pastaroji išgyveno vos dvejus metus, imperatorius buvo nuþudytas. Ne ilgiau truko ir Centrinës Afrikos imperijos gyvastis. Prezidentas Jean Bedel Bokassa savàjà šalá 1977 m. paskelbë imperija, taèiau po poros metø buvo nuverstas kartu su ja. Labiausiai šioje srityje nesisekë meksikieèiams. Šalis bent du kartus paskelbta imperija (1822 ir 1864 metais). Antroji imperija išgyveno trejus metus, pirmoji – vos vienerius. Tai, regis, imperializmo rekordas.

Tad, apibendrinant imperijø didybæ, tenka sutikti, kad nieko amþino nebuvo ir nebus. Nors demokratija taip pat ne amþina, visø imperijø laukia daþnai ne visai šlovinga mirtis. Tad nedideles ir net maþas šalis galima ir verta mylëti. Juolab kad seniausia tebegyvuojanti Europos valstybë yra San Marinas. Oficialiai ji ákurta 301 metais, tad baigia skaièiuoti jau antrà tûkstantmetá ir gyvuoja ilgiau uþ bet kurià imperijà.

Egidijus VAREIKIS, Seimo narys

Vasarai ásigalëjus pravartu pasidomëti, kokia pasaulyje yra darbo ir poilsio balanso arba atostogø politika.

Daugumoje industriniø valstybiø darbo teisë - darbo kodeksai ar kiti ástatymai - teisiškai reglamentuoja atostogø trukmæ. Kai kurie politikai, ypaè kairieji, teigia, kad atostogos yra vienas svarbiausiø vadinamojo proletariato laimëjimø, viena svarbiø þmogaus teisiø. Daugeliu atvejø nustatomas mokamø atostogø minimumas, laikas, kurá darbdavys privalo suteikti dirbanèiajam.

Pagrindinë nûdienos kontroversija yra ta, kad, viena vertus, išsivysèiusiø šaliø galimybës leidþia dirbti maþiau, daugiau ilsëtis uþ tà patá atlyginimà. Tad siekiama, kad þmonës "nepersidirbtø". Sveikatos apsaugos ekspertai teigia, kad be atostogø galima rimtai sunegaluoti... Tad darbdaviai tiesiog verèiami neišnaudoti þmoniø ir leisti jiems ilsëtis. Kita vertus, noras daugiau uþdirbti stiprina tendencijà savanoriškai trumpinti atostogas ir net gauti kompensacijà uþ neišnaudotà poilsá. Šiuolaikiniai darboholikai, þinia, yra linkæ nereglamentuoti darbo ir poilsio reþimo santykio, nori suteikti galimybæ paèiam darbuotojui pasirinkti, kokio ilgio atostogø jis nori. Paradoksalu, kad teisë dirbti (ir uþsidirbti) neretai sunkiau ágyvendinama nei teisë ilsëtis – darbo diena normuota, o uþ viršvalandþius reikia papildomai mokëti.

Aišku, kad šiais laikais daugiausia ilsisi europieèiai, ypaè Europos Sàjungos šaliø pilieèiai, kuriø teises siekiama net unifikuoti. Kai kuriose šalyse atostogø minimumas yra net penkios savaitës. Tokià prabangà leidþia sau Austrija, Jungtinë Karalystë, Prancûzija, Suomija, tiesa, kai kur su išlygomis. Apie mënesá galima atostogauti Danijoje, Estijoje, Ispanijoje, Nyderlanduose, Švedijoje, taip pat nepriklausanèioje Europos Sàjungai Norvegijoje bei Šveicarijoje. Kai kuriose šalyse atostogos ilgëja priklausomai nuo darbo staþo. Toks teisinis reguliavimas pritaikytas Lenkijoje ir Vengrijoje, taip pat kai kuriose Lotynø Amerikos bei Azijos šalyse. Lotynø Amerikoje vyrauja dviejø savaièiø atostogos, išimtis tik Brazilija, kur jos gali tæstis mënesá. Þinia, ilgesnes atostogas ne vienoje šalyje turi specifiniø, daþniausiai pavojingø profesijø atstovai. Jiems ir uþtarnautos atostogos – pensija – anksèiau.

Trumpiausias atostogas dirbantiesiems siûlo Azijos šalys. Honkonge ir Taivanyje atostogos trunka savaitæ, Pietø Korëjoje, Vietname – 10 dienø, daugelyje Lotynø Amerikos šaliø – dvi savaites. Daugelyje Afrikos šaliø atostogos visiškai nereglamentuojamos, daugelyje jø iki šiol nëra jokio teisinio reguliavimo – lemia darbuotojo ir darbdavio susitarimas.

Ádomus reguliavimas Indijoje – viena atostogø diena uþ 20 išdirbtø darbo dienø, o Izraelyje atostogos ilgëja su staþu - nuo 12 iki 24 dienø.

Kai kuriose šalyse - Australijoje, Brazilijoje – ástatymas jau dabar leidþia "parduoti" atostogø dienas darbdaviui, t. y. gauti piniginæ kompensacijà uþ jas. Atrodo, kad šiuolaikiniame darboholikø pasaulyje norinèiø parduoti atostogas nestinga.

Psichologai pastebi, kad pastaraisiais metais Vakarø Europoje ir JAV atsirado vadinamoji atostogavimo manija – atostogoms suteikiama ne poilsio, bet kokiø nors išskirtiniø kelioniø, nuotykiø misija, atostogauti reikia geriau uþ kaimynus, geriau uþ bendradarbius. Tradicines kalbas "apie orà" jau pakeitë klausimai, kada atostogausi, ar jau atostogavai ir kur atostogavai. Ne tik aukštos klasës automobilis, tikras "Rolex", yra prestiþo reikalas, prestiþiškai reikia ir atostogauti, elito atstovai šito neturëtø pamiršti.

Dar kelios pastabos dël Seimo nariø atostogø. Daugelyje šaliø parlamentarai formaliai išvis neatostogauja, nes to jiems neleidþia... parlamentaro statusas. Pagal Lietuvos Konstitucijà ir Seimo statutà, parlamentaro "darbdavys" yra rinkëjai – tauta, kuriai Seimo narys atsakingas bet kuriuo paros laiku ir kiekvienà dienà. Jam nëra darbo ir nedarbo laiko, tad nëra ir atostogø. Posëdþiø nebuvimas – taip, taèiau ir uþ Seimo salës ribø Seimo narys yra Seimo narys, jis negali, kaip paprastas valstybës tarnautojas, pasakyti, kad gulëdamas paplûdimyje nëra ápareigotas þinoti ir rûpintis, kas vyksta jo ástaigoje. Parlamentaro "ástaiga" - visa šalis, o Darbo kodekso reikalavimai suteikti darbuotojams poilsá, darbdaviui - tautai - negalioja. Todël patikëkite, kad pavargæs Seimo narys, besiskundþiantis poilsio trûkumu, nemeluoja.

Galiausiai visi dirbantys turi teisæ á atostogas, tik dar ne visi jà išsikovojæ. Taèiau mokantys kinø kalbà patvirtins, kad hieroglifai, kuriais uþrašomas þodis atostogauti, maþdaug reiškia išëjimà... klystkeliais. Tad ne atostogos, o darbas yra, matyt, þmogaus gyvenimo esmë.

Egidijus VAREIKIS, LRS narys

Dar kartà paminëjome Mindaugo karûnavimo dienà. Apie vienintelá Lietuvos karaliø þinome tiek, kad jis – Mindaugas. Neišliko patikimesniø þiniø apie tai, koks jis buvo iš tikrøjø – aukštas, þemaûgis, dràsus, jaunas ar senas. Þodþiu, neišliko jokios valdovà charakterizuojanèios pravardës.

Reikia pasakyti, kad mûsø valdovai retai kada turëjo pravardþiø, o jei jau turëjo, tai labai áprastas. Vytautas dël suprantamø prieþasèiø buvo vadinamas Didþiuoju, vienas iš Þygimantø – Senuoju, Augustas II – Stipriuoju. Beveik viskas.

Pasaulyje apstu karaliø, kunigaikšèiø bei princø, turinèiø charakteringø ir net politikà apibûdinanèiø pravardþiø. Istorikai jas net skirsto á dvi grupes. Pirma tai epitetai (cognomina), apibûdinantys kokià nors valdovo savybæ, pvz. Vytautas Didysis, Vilhelmas Uþkariautojas, ar Friedrichas Barbarossa (Raudonbarzdis). Antra – pravardës, pakeièianèios vardà kokiu nors bendriniu þodþiu, pvz., Romos imperatorius Gaius Julius Caesar Germanicus buvo þinomas kaip... Caligula – Batelis.

Suprantama, kad iš pagarbos valdovams nestigo pravardþiø Didysis, Narsusis, Išmintingasis ir pan. Narsumu, matyt, pasiþymëjo lenkø kunigaikštis Boleslovas, prancûzai Karolis II ir Karolis III, nes vadinti Narsiaisiais ar Dràsiaisiais. Aragonietis Alfonsas I turëjo epitetà Kovotojas. Rusijos caras Aleksandras II, panaikinæs baudþiavà, sëkmingai kovojæs su turkais, rusø ir kitø slavø tautose gavo Išlaisvintojo ar Išvaduotojo pravardæ. Tokià pat turëjo ir Brazilijos imperatorius Petras I, paskelbæs šios šalies nepriklausomybæ.

Populiarumo problema buvo visada. Pagarbos nusipelnæs Prancûzijos karalius Karolis VIII vadintas Mieluoju, o Liudvikas I – Maloniuoju. Gerojo Valdovo pravarde gali didþiuotis aragonietis Alfonsas IV, norvegai Haakonas I bei Magnusas I, Jonas I iš Portugalijos ir kiti. Portugalijos karalienë Marija II turëjo Gerosios Motinëlës pravardæ. Nesvetimas valdovams ir teisingumas. Teisingaisiais vadintas Prancûzijos karalius Liudvikas XIII, vengras Matyašas I ir kiti. Dar svarbesnë savybë – kilniaširdiškumas. Juo pasiþymëjo Neapolio karalius Vladislovas (Ladislas), Brazilijos monarchas Petras II bei portugalas Jonas V.

Austrijos kunigaikšèiai Leopoldas II ir Leopoldas V, matyt, garsëjo dideliais gabumais, nes vadinti Sumaniaisiais, o portugalas Edwardas - Iškalbiuoju. Kita vertus, lenkø valdovas Boleslavas V turëjo Droviojo pravardæ, o èekø valdovas Boleslovas II, portugalas Jonas III, prancûzai Liudvikas I bei Robertas II vadinti Dievobaimingaisiais.

Liûtø, sauliø ir panašiø valdovø pravardþiø - galybë. Kastilijos karalius Alfonsas XI visuomenës akyse buvo Keršytojas, o Kijevo kunigaikštis Vladimiras oficialiai priëmë Monomacho pravardæ. Išvertus iš graikø kalbos tai Vienišas Kovotojas. Beje, Monomachu vadintas ir Bizantijos imperatorius Konstantinas IX.

Taèiau ne visi tobuli. Prancûzas Karolis II vadintas Plikuoju, o norvegas Magnusas II – Basakoju. Be minëto Raudonbarzdþio, bûta šviesiaplaukiø, tamsiaplaukiø, aklø monarchø. Ir jiems duotos atitinkamos pravardës. Mazovijos kunigaikštis Boleslavas IV pramintas Garbanotuoju, norvegas Haakonas II – Plaèiapeèiu, o švedas Sverkeris I – Šlubuoju. Pamplonos didikas Fortunatas I buvo tiesiog Vienaakis.

Monarchø šeimose netrûko ir "druèkiø". Tokie buvo, pavyzdþiui, portugalas Alfonsas II, Šventosios Romos imperijos imperatorius Karolis III bei Henrikas I Navarietis. Sàrašas èia aišku, ne visas. Kaip bebûtø paradoksalu, Karolio Didþiojo – vieno didingiausiø Europos valdovø – tëvas pašaipiai buvo vadinamas Pepinu III Trumpuoju. Matyt, ne ûgis lemia.

Prancûzijos karalius Liudvikas V turëjo Tinginio pravardæ, jo pirmtakas Liudvikas II buvo Mikèius, vienas Maskvos kunigaikšèiø Vasilijus – Þvairys, o Anglijos karalius Rièardas III – Kuprius. Matyt, dël specifiniø savybiø vienas Bulgarijos carø vadintas Ivaila Kopûstgalviu.

Kai kurie valdovai gavo pravardes pagal savo pomëgius. Vokietis Henrikas I vadintas Paukštininku, Ispanijos karalius Alfonsas X – Astronomu, Gruzijos valdovas Dovydas IV – Statytoju. Netrûko filosofø, teologø, màstytojø, vienuoliø, tvarkytojø, mokytojø bei reformatoriø. Nepastebëti neliko girtuokliai, palaidûnai ir lëbautojai. Vienas tokiø – Bizantijos imperatorius Mykolas III.

Monarchijos turi ir savo "juodàjá sàrašà". Romos imperatorius Julijonas pavadintas Atskalûnu. Valakijos kunigaikšèiai Vladas II ir Vladas III – áþymieji demonai – Drakulos. Þiaurusis buvo ne tik Rusas Jonas (Ivanas) IV, nuþudæs net savo sûnø. Þiauriuoju vadintas Prancûzijos karalius Liudvikas XI, èekø karalius Vladislovas I, o Kijevo Rusios kunigaikštis Svietopolkas I, nuþudæs savo brolius, gavo pravardæ Prakeiktasis.

Kai kurie valdovai buvo vadinami tik pravardëmis. Kumberlando kunigaikštis Williamas Augustas buvo tiesiog Storasis Bilis arba Skerdikas... Romos imperatorius Kaligula taip vadintas todël, kad dar vaikas bûdamas bëgiojo po kariuomenës stovyklà su keistais kareiviškais batais, kito Romos imperatoriaus Karakalos vardas reiškia tunikà su gobtuvu. Austrijos imperatorius Pranciškus Juozapas I italams buvo Cecco Peppe (suvulgarintas Francesco Giuseppe variantas). Jei viešëdami Anglijoje išgirsite apie Geràjà Karalienæ Besæ arba Europos Moèiutæ, turëkite galvoje, kad kalbama atitinkamai apie Elþbietà I ir Viktorijà...

Na, ir nepamirškime, kad vienà didingiausiø savo valdovø prancûzai vadino tiesiog Maþuoju Kapralu. Tikriausiai þinote kà.

Egidijus VAREIKIS, LRS narys

Reikëjo ar nereikëjo á Europos Konstitucijà árašyti krikšèionybæ? Reikia ar nereikia melstis Seime? Ar gali Lietuva viešai didþiuotis, kad yra katalikiškas kraštas? Ar yra kokie nors tobuli valstybës ir religijos santykiai nûdienos pasaulyje? Daug panašiø klausimø kilo IX nacionaliniø maldos pusryèiø kuluaruose, tad verta apie tai pakalbëti.

Pagal valstybinës valdþios ir religijos santyká valstybes galima suskirstyti á tris grupes: turinèias valstybinæ religijà (daþniausiai tai net árašyta konstitucijoje), jos neturinèias, ir valstybes, kuriose kuri nors religija turi išskirtines teises, nors ástatymuose to nematyti. Politikos pasaulis, jo istorija yra labai marga, tad ir ávairiø politikos ádomybiø nestinga.

Daugiausia valstybiø, deklaruojanèiø valstybinæ religijà, yra islamo pasaulyje. Nors islamo dogmos ir deklaruoja valstybës ir religiniø bendrijø atskirumà, tai netrukdo teigti, kad jos "iš prigimties" yra islamiškos valstybës. Tiesa, tai prigimèiai vos keliolika šimtmeèiø...

Taigi islamo valstybëmis reikia laikyti Afganistanà, Alþyrà, Bahreinà, Bangladešà, Brunëjø, Egiptà, Indonezijà, Iranà, Irakà, Jemenà, Jordanijà, Jungtinius Arabø Emyratus, Katarà, Komorø salas, Kuveità, Libijà, Malaizijà, Maldyvus, Mauritanijà, Marokà, Omanà, Pakistanà, Saudo Arabijà, Somalá, Somalilandà (kol kas nepripaþintà), Tunisà, Vakarø Sacharà (ne visø pripaþintà). Galima net sakyti, kad neskelbianèiø islamo valstybine religija yra maþuma (Turkija, Sirija ir dar viena kita valstybë).

Islamo pasaulis nëra vieningas, kaip daug kam atrodo. Dauguma islamiškø šaliø savo religija pripaþásta sunitø šakà, taèiau Iranas, kur dabar tiek problemø – islamo šiitø šalis. Kuris islamas tikresnis - palikime spræsti patiems musulmonams, taèiau nereikëtø pamiršti, kad jø tarpusavio nesutarimai daþnai virsta rimtais tarp - etniniais ar net tarptautiniais konfliktais.

Savità vietà valstybiø religinëje orientacijoje turi ir budistai. Valstybine religija budizmas skelbiamas Butane, Kambodþoje, Šri Lankoje ir Tailande. "Valstybine" religija já yra paskelbæs nevienareikšmiškai vertinamas Rusijos Kalmukijos regiono prezidentas Kirsanas Iliumþinovas. Þinotina, kad budizmas yra net daugiau nei religija, o tiesiog gyvenimo bûdas Tibete, dabar neturinèiame nepriklausomos valstybës statuso. Nepalas buvo vienintelë oficialiai induistinë pasaulio valstybë, taèiau, deja, valstybinës religijos statusas 2006 metais buvo panaikintas.

Katalikai gerokai atsilieka, - tokiø kur kas maþiau nei islamiškø. Argentina, Kosta Rika, Lichtenšteinas, Malta, Monakas.... Ir viskas, kaip bebûtø keista.

Bet katalikai - ne vieninteliai krikšèionys. Rytø krikšèionybë valstybës mastu pripaþástama Armënijoje, Graikijoje, Gruzijoje, Kipre ir... Suomijoje, kur Baþnyèia turi teisæ rinkti mokesèius iš savo nariø.

Skandinavai turi savità tautiniø baþnyèiø tradicijà. Danijoje, Islandijoje, Norvegijoje, Suomijoje protestantiškos krikšèioniø baþnyèios yra savotiškas tautiškumo simbolis. Net danø, ir norvegø monarchai privalo bûti tautiniø baþnyèiø nariais. Tautine baþnyèia gali didþiuotis ir anglai - anglø karalius ar karalienë yra ir Baþnyèios galva. Tiesa, tradicija atsirado keistomis aplinkybëmis. Karalius Henrikas VIII, negavæs popieþiaus pritarimo antrosioms vedyboms, 1533 metais tiesiog atskyrë anglus nuo katalikybës ir pasiskelbë Baþnyèios galva. Pasmerkæs toká karaliaus elgesá, áþymus filosofas Thomas Moras buvo nuþudytas ir dël savo kankinystës paskelbtas šventuoju. Dabar šventasis Thomas Moras yra politikø ir valstybininkø globëjas.

Yra ypatingø atvejø. Izraelis formaliai yra pasaulietinë valstybë, bet taèiau remia kai kurias pasirinktas religines bendrijas. Šveicarija kurta kantonø principu daþnai po religiniø karø sutarus, kuris kantonas bus vienos ar kitos konfesijos rëmëjas. Penki Šveicarijos kantonai skelbiasi katalikiškais, devyni - protestantiškais, o trys laikosi vadinamøjø senosios katalikybës apeigø, nepripaþástanèiø XX amþiaus apeigø reformos.

Nûdienos pasaulyje vyrauja valstybës, nedeklaruojanèios jokio prisirišimo prie tikëjimo dalykø. Tokiø valstybiø - kelios dešimtys. Aišku, geriausiai þinomas pavyzdys yra JAV. Vadinamoji Pirmoji JAV Konstitucijos pataisa draudþia daryti privilegijas kokiai nors religijai federaliniame lygyje, taèiau atskiros valstijos gali tai sau leisti.

Dalis valstybiø atsisakë konstituciškai pripaþinti koká nors tikëjimà vyraujanèiu, tad pirmoje XX amþiaus pusëje tapo teisiškai pasaulietinëmis. Tokiø irgi kelios dešimtys. Daþniausiai savo ástatymus jos keitë tarpukariu. Tokia buvo ir Lietuva, kuriai paèiai statymø keisti nereikëjo - tai padarë okupantai, panaikinæ iki tol buvusá Katalikø Baþnyèios statusà.

Taèiau ir dabar daugelyje šaliø kuri nors religinë bendruomenë turi ypatingà statusà. Santykius su Šventuoju Sostu daþniausiai apibrëþia Konkordatas, atskiriantis atsakomybës sferas. Santykius tarp katalikø ir protestantø iki šiol reguliuoja vadinamoji Augsburgo sutartis, pasiekta 1555 metais. Pasak jos, cuius regio eius religio - kieno valdþia to ir tikëjimas, leidæs atskiroms valstybëms paèioms nuspræsti, kokià krikšèionybës šakà jos laiko "valstybine".

XXI amþiuje religija tampa vis svarbesniu faktoriumi politikoje. Ne paslaptis, kad kai kuriose nors ir visai tolerantiškuose kraštuose religiniø nesutarimø nestinga. Libane ir Bosnijoje vyko pilietiniai karai, kuriø formalus pagrindas - religiniai nesutarimai. Religiniu pagrindu skyla Sudanas. Religiniai karai - beveik permanentiškas reiškinys dešimtyse Afrikos ir Azijos šaliø. Indija sukurta kaip nemusulmoniška valstybë, bet joje gyvena apie 150 milijonø musulmonø. Formaliai tai viena didþiausiø islamo valstybiø pasaulyje - jauèia didelá spaudimà iš vidaus ir iš išorës, kad musulmonø klausimai bûtø neva kaþkaip reguliuojami.

Neišsipildë kai kuriø sociologø ir filosofø svajonë sukurti politikà be tikëjimo ir su juo susijusiø "dvasiniø" sprendimø. Jos në nereikia kurti - tikëjimu paremta politika visada þmogiškesnë, o krizës sàlygomis reikia skaièiuoti ne tik biudþeto eilutës esanèius skaièius, bet ir matyti uþ jø esanèius þmones, o tai jau tikint suprantami dalykai.

Egidijus VAREIKIS, LRS narys

Išrinkome Europos Parlamenta. Jis atstovauja 27 šalims – tikrai ne viskam, kà esame ápratæ vadinti Europa. Kita organizacija – Europos Taryba – susideda net iš 48 nariø, nors enciklopedijos sako, kad Europos valstybiø išties yra 50. Galiausiai, kas ta Europa – geografijos ar politikos sàvoka? Geografiškai ir politiškai Europa – tikrai ne tas pats.

Prieš gerus du dešimtmeèius Lietuvos þmonës kaþkokiu ádomiu bûdu paskaièiavo (sako, uþsienieèiø padedami), kad jø krašte yra... Europos centras. Europos centras veikiai tapo turistine atrakcija, taèiau atrakcija visø pirma patiems lietuviams, nes beveik visose kaimyninëse šalyse, ypaè tose, kurios tradiciškai vadinamos Vidurio Europa, savø kontinento centrø netrûksta - apvaliame Þemës rutulyje kiekvienas gali laikyti save centru.

Jei Europos centras yra Lietuvoje, vadinasi, europieèiais laikytini ne vien vokieèiai ir lietuviai. Europieèiai - tai ir karelai su komiais, ir èiuvašai, baškirai ar net budistai kalmukai... Su nuoširdþia pagarba minëtoms tautoms tenka konstatuoti, kad jas paminëjus susimàsto ne vienas tikras Vakarø europietis.

Pagal enciklopediná "Britannica" apibrëþimà Europa - antras maþiausias pasaulio þemynas - vakarinë Eurazijos dalis, supama Arkties, Atlanto vandenynø, Vidurþemio, Juodosios bei Kaspijos jûrø, Kumos ir Manyèiaus upiø. Kontinento rytinë riba iš šiaurës á pietus eina Uralo kalnais ir Embos upe. Europai priklauso salos bei archipelagai: Naujoji Þemë, Islandija, Britø salos, Korsika, Sardinija, Sicilija, Kreta, Malta bei Kipras. Nemanykime, kad tai koks nors universalus nusistovëjæs apibrëþimas. Didþioji sovietinë enciklopedija, išleista 1932 metais, sako, kad nuo Uralo kalnø iki Kaspijos jûros Europos ribà galima vesti ne Embos, o Uralo upe, be to, enciklopedija primena labai svarbø dalykà, jog Kaukazo kalnai ir Uþkaukazë politiškai laikoma SSRS europine dalimi.

Apskritai rytinë Europos riba istoriškai buvo vis labiau "nukeliama" á Rytus. Senovëje europieèiams paþástamas pasaulio regionas buvo maþesnis ir Europos riba laikytas Donas, vëliau - Volga, nuo XVIII amþiaus - Uralas, pastaruoju metu - Emba. Bûta sovietiniø planø Europos riba laikyti netgi Jenisiejø. Tai jau politika – SSSR siekë tapti kiek galima daugiau Europos valstybe, tad "stûmë" Europos ribà kuo toliau.

Istoriškai, regis, Europos vardà sugalvojo graikai. Jiems Europa reiškë visø pirma kaþkoká emociná dalykà - kaþkà skirtingo nuo Azijos ir Libijos, t. y. veikiau kultûriná, o ne geografiná dalykà. Esama teorijø, kildinanèiø Europos vardà iš finikietiško þodþio, reiškianèio saulëlydá, t. y. teritorijà á vakarus nuo Finikijos (dabartinio rytinio Vidurþemio jûros kranto). Romënams vëliau Europa emociškai buvo ir nemaþa Šiaurës Afrikos dalis, o helenizmo saulëlydis á Europos sàvokà dëjo kaþkà artima... barbarams.

Uralo kalnai, iki kuriø formaliai siekia mûsø kontinentas, nëra kà nors skirianti riba. Uralo kalnais riboti Europà buvo patogu tik todël, kad tai linijà primenantys kalnai lygumoje, graþiai atrodà þemëlapyje. Uralas nedalija nei kultûrø, nei religijos, jis nëra jokia istorinë siena. Tai kalnø grandinë Rusijoje ir tiek. Tik saugumo politikos ekspertai pasakys, kad yra viena kita ginklø ribojimo sutartis, apibrëþianti karinës technikos išdëstymà "nuo Atlanto iki Uralo". Taèiau regionui "nuo Atlanto iki Uralo" priklauso Kaukazas, Uþkaukazë bei dalis azijinës Turkijos. Lygiai taip pat nieko nedalija upës iki pat Kaspijos. Visai kas kita, tarkime, yra Amûro upë formaliai Azijos Tolimuosiuose Rytuose. Ji dalija ne tik dvi valstybes - Rusijà ir Kinijà. Ji dalija dvi skirtingas rases, kultûras, istorijas ir dar daug kitø dalykø.

Enciklopedinës Europos ribos azijieèiais padaro ne vienà krikšèioniškà bendruomenæ, tarkime, armënus, gruzinus, nors krikšèionybë dabar laikoma europietiškosios kultûros plaèiàja prasme dalimi. Turkija kruopšèiai gina tik nedidelá formalios Europos gabalëlá ir sëkmingai laiko save Europos valstybe, o fizinës geografijos asams nelabai aišku, kodël europieèiais nori bûti kiprieèiai ar islandai.

Jeigu á Europà þvelgtø geologas, pasakytø, kad tai nelogiškai atidalijamas Azijos pusiasalis, etnokultûrininkui norëtøsi vesti ribas tarp indoeuropieèiø ir finougrø, ir tada paaiškëtø, kad deklaruojamos Europos ribos yra jokio racionalaus pagrindo neturinti fikcija.

Europietiškos kultûros ištakomis dràsiai galima laikyti vadinamuosius Vidurio Rytus ar Šiaurës Afrikà. Finikieèiø dëka turime raštà, þydø - tikriausiai tikëjimo ištakas, egiptieèiø - kultûrinës bei teisinës tradicijos pradmenis. Taip, kaip nûdienos graikai motyvuoja savo priklausymà Europai vien jau tuo, kad Senovës Graikijoje gimë Demokratija ir Valstybë, piramidþiø priþiûrëtojai ir obeliskø statytojai, jei to norëtø, dabar galëtø pretenduoti á Europos pradininkø ainiø vaidmená. Antikinës Graikijos kultûros centrai buvo Maþojoje Azijoje, kur, beje, bûta homeriškosios Trojos ir kitø europietiškosios kultûros simboliø. Vargu ar kas kitas nei dabartinë Turkija turi tiek daug... Europos šaknø.

Politika ir istorija, jei to reikëjo, geografijos nepaisë. Europos dalimi tapo JAV ir aštuntajame kà tik praëjusio amþiaus dešimtmetyje atsirado Europa nuo Vankuverio iki Vladivostoko. Beje, transatlantizmo šalininkai neišsigando ir Turkijos - pastaroji tapo NATO dalimi. Kazachstanas ir Turkmënistanas yra minëtoje Europoje nuo Vankuverio iki Vladivostoko. Vadinamasis "þmogus iš gatvës" tai suvokia sunkiai, nors dël JAV ir Kanados në kiek nesijaudina.

Europa, kaip pamëginome árodyti, yra daugiasluoksnë sàvoka - joje "telpa" geografija, kultûra, politika, joje yra vienijanèiø ir skirianèiø faktoriø. Praeities Europa daugeliu aspektø pamokanti. Vadinasi, visos Europos ribos ir jos centrai tikriausiai tëra fikcija, niekada nebûsianti amþina ir laukianti, kol gyvenimas vël pasirašys verdiktà.

Tebûnie Europos Parlamentas mûsø Europa, kurioje mes esame ne vidurys, o veikiau pakrašèio valstybë.

Dr. Egidijus Vareikis, LRS narys

Viena ádomiausiø politologijos srièiø – ateities prognozës. Þinoti, kas bus, svarbu visiems – ir politikams, ir verslo atstovams, galiausiai mums visiems. Á kokias vertybes orientuoti savo vaikus, kokiu tikslu taupyti pinigus?

Prieš 10-20 metø pasikeitus pasaulio tvarkai, ateities planuotojø buvo gerokai padaugëjæ. Amerikietis Francis Fukuyama pranašavo istorijos pabaigà – þlugus komunizmui, turëjo išnykti prielaidos karams ir nesantaika, ásigalëti liberali demokratija ir sveika konkurencija. Kitas amerikietis – Samuelis Huntingtonas - teigë, kad ateina civilizacijos karø laikas – krikšèionybë susikaus su islamu, o Afrikos civilizacija priešinsis visoms kitoms. Zbigniewas Brezinskis civilizacijø santykiø gerinimo bandë ieškoti moralinio atsinaujinimo sferoje, o nekuklus šio teksto autorius kalbëjo apie civilizacijø "dinozaurëjimà" – senëjimà ir nenorà atsinaujinti.

Dabar teigiama, kad istorija nesibaigë – demokratija netapo globaliu reiškiniu, civilizacijø karai neávyko – tai viso labo organizuotas nusikalstamumas – terorizmas, o moralinis atsinaujinimas vos juda...

Kas gi iš tikro laukia mûsø, jau gerokai ásigyvenusiø á XXI amþiø? Vienas iš jo likimo pranašø - Thomas L. Friedmanas, 2005 metais išleidæs knygà "Pasaulis yra plokšèias. Trumpa XXI amþiaus istorija". "Plokšèiasis pasaulis" nëra aliuzija á koká nors senoviná geografijos supratimà, veikiau á šachmatø ar kitø þaidimø lentà, kurios plokštuma pabrëþia neva susidariusias vienodas galimybes visiems þaidimo dalyviams.

Thomas Friedmanas teigia, kad dabar maþiausiai dešimt faktoriø daro pasaulá toká, kuriam jau nebesvarbu, kas buvo supervalstybës ir kas buvo treèiasis pasaulis, kas atrado Amerikà ir kas joje buvo atrasta, kas sukaupë resursus, o kas sukaupë sàskaitas banke.

Autoriui reikšmingas ávykis, pradëjæs XXI amþiaus istorijà, buvo Berlyno sienos griuvimas, suvienodinæs vadinamà Pirmàjá ir Antràjá pasaulá, bei internetas, suvienodinæs mus visus savo komunikacijø galimybëmis, nes jos kokioje nors Afrikoje iš principo nesiskiria nuo galimybiø Europoje. Dar vienas pasaulá "plokštinantis" faktorius – galimybë dirbti ir kurti visiškai nepriklausomai nuo geografijos, t. y. nuo darbo vietos. Veikiau protas ir kompiuterio greitis, o ne atstovavimas kokiam nors kontinentui ar šaliai lemia darbo kokybæ. Kompiuteriø tinklø vartotojai net neþino, kokioje šalyje, kokiame konkreèiai kompiuteryje atliekama viena ar kita techninë operacija. Prisipaþinkime, kad daugelis mûsø net nenutuokia, kur stovis tas "Google" kompiuteris ir kas já priþiûri, mums tai visiškai tas pats. Visi 6 mlrd. Þemës gyventojø tampa vienodi ne todël, kad atsilikusieji pasiveja pirmaujanèius, silpni prilygsta stipriems, bet todël, kad XXI amþiaus galimybës yra visiškai vienodos.

Dominuoti indams ir kinams leis ir tai, kad XXI amþius bus ne pasauliniø karø, o tarpusavio priklausomybës amþius. Anot autoriaus, saugumà nulems tai, kad visi þmonës, skirtingos šalys tiesiog priklausys tai paèiai gamybos ir vartojimo grandinei, tam paèiam kompiuteriniam tinklui, kurio griauti niekas neturës jokio intereso. Galutinis pasaulio vaizdas teoriškai turëtø bûti rasiø bei tautø harmonija, kuriai, beje, visiškai netrukdo skirtingos paþiûros á Dievà, šeimà ir kitus "namø pomëgius".

Ne kà maþiau uþ Th. Friedmanà þinomas Nobelio premijos laureatas Josephas Stiglitzas pabrëþia, kad pasaulio "plokštëjimas" nëra toks absoliuèiai vienareikšmis, ir jei jis "plokštëja" kai kuriose gyvenimo sferose, tai dar ne viskas. Yra sferø, kur vyksta net priešingi procesai. Mes nesame jau tokie globalûs, kaip manome - turime internetà su globaliomis galimybëmis, taèiau daþniausiai já naudojame lokaliems poreikiams. Naujausiø konfliktø sàrašas nepatvirtina, kad makdonaldai su makdonaldais nekariauja. Dar ir kaip. Transnacionalinës korporacijos nesustabdë nei konfliktø Balkanuose, nei kokio nors Rusijos ir Gruzijos karo. Þmonës savo gyvenime renkasi ne tik darbà - renkasi kitus þmones, gyvenimo (ne tik darbo) sàlygas. Geografija èia buvo ir yra svarbi, svarbi ir istorinë praeitis bei ekonominë dabartis. Galiausiai lieka galimybë kà nors išspræsti ir iš jëgos pozicijø.

O jeigu pasaulis ne "plokšèias", tai koks? Richard Florida regis tais paèiais 2005 m. "Atlantic Montly" þurnale išspausdino straipsná "Pasaulis yra "dygliuotas". Straipsnis, pilnas þemëlapiø, árodo, kad teorinis Th. Friedmano modelis yra fikcija. Pasaulis pilnas "kalnø ir kloniø" – yra vietos, kur koncentruojasi, gyventojai, kur gimsta ir panaudojamos technines inovacijos, yra "daubø", kur niekas iš minëtø gërybiø neateina ir greit neateis. Tad pasaulis yra primenantis rutulá su aiškiai išsikišusiais progreso ir inovacijø "dygliais". Daugiausia jø Šiaurës Amerikoje ir Europoje, atskiri "styro" Azijoje, o Afrika – tikra "þemuma". Jei atskiros Amerikos valstijos bûtø tikromis valstybëmis, jos sudarytø maþiausiai pusæ aukštai išsivysèiusiø valstybiø sàrašo, tuo tarpu panašiai tiek Afrikos valstybiø bûtø toli nuo jo.

Galiausiai þmogus nëra racionalus, linkæs á konfliktus, kylanèius ne iš ekonomikos racionalumo ar superkompiuteriø galimybiø. Kylanèius veikiau iš širdies. Tad populiarusis Th. Friedmano modelis gali likti tik graþi svajonë apie XXI amþiaus istorijà.

Egidijus VAREIKIS, Seimo narys

Istorikai ir politikai nemëgsta kalbëti apie tai, kas bûtø, jeigu bûtø. Kai kurie, pavyzdþiui, marksistai, ásitikinæ, kad istorija turi savo dësnius, ir viena ar kita asmenybë – nesvarbu. Kiti mano, kad istorinius sprendimus daro asmenybës ir tinkamas þmogus tinkamu laiku (koks nors Stalinas ar Gorbaèiovas) gali labai pakeisti istorijos eigà.

Kas bûtø, jei Aleksandras Makedonietis nubûtø miræs toks jaunas, o Leonido Breþnevo nebûtø pavykæ išgelbëti jaunystëje, kai jis skendo... Ar bûtø taip pat?

Daugelis mûsø ápratæ manyti, kad pasaulio raidà lemia karai ir didþiøjø valstybiø politiniai sprendimai ar slaptieji protokolai. Sunku patikëti, kad epidemijø ir pandemijø aukø kur kas daugiau uþ visø pasauliniø karø aukas. VI a. Konstantinopolyje kilusi maro epidemija ne šiaip sau nušlavë 40 milijonø Europos ir Azijos gyventojø. Maras suþlugdë Bizantijos viltá atkurti Romos imperijà, susilpnino valstybæ tiek, kad ji nebeatsispyrë arabø antpuoliams, o Italija ilgus šimtmeèius liko suskaldyta. Rytø Prûsijos gyventojø etninæ sudëtá pakeitë ne kokia nors sëkminga germanizacijos politika, o kelios maro epidemijos, išnaikinusios vietinius gyventojus. Sàrašà galima bûtø tæsti.

Vadinamasis ispaniškasis gripas, siautæs 1918-1920 metais, á kapus nuvarë no 50 iki 100 milijonø þmoniø – daug daugiau, nei þuvo karo mûšiø laukuose. Ispaniškuoju gripu persirgo ne vienas politikas, menininkas, mokslininkas... Kai kurie jø dabar ávardijami šios baisios epidemijos aukomis. Taèiau buvo ir áþymybiø, nugalëjusiø ligà... O jei viskas bûtø buvæ kitaip?

Kadangi kalbame apie politikà, tai paminësiu šio – politinio - pasaulio asmenybes. Gripo aukomis tapo prezidentai, premjerai ir karališkø giminiø nariai. Viena skaudþiausiø netekèiø laikoma Francisco de Paula Rodrigues Alveso mirtis. 1918 metø pabaigoje išrinktas dešimtuoju Brazilijos prezidentu, jis taip ir nepradëjo eiti savo pareigø. Ligos ir mirties prieþastis – ispaniškasis gripas. Tiesa, vienàkart, 1902-1906 metais, šalies prezidentu jis spëjo pabûti - pasiþymëjo kaip geras valstybës finansø þinovas.

Louis Botha - pirmasis Pietø Afrikos Sàjungos premjeras – beveik ákûrëjas šalies, kuri á istorijà pateko apartheido valstybës vardu. Be Bothos apartheido gal netgi nebûtø. Panašu, kad ir virusà Botha pasigavo kaþkur netoli mûsø Lietuvos, nes Pirmajam pasauliniam karui baigiantis dalyvavo britø misijoje, sprendusioje Lenkijos ir Sovietø Rusijos konflikto problemas. Šiame kontekste prisimintinas ir Rusijos bolševikø partijos šulas Jakovas Sverdlovas – anuomet de jure Rusijos valstybës vadovas - centrinio vykdomojo komiteto pirmininkas. Šaltiniai teigia, kad tai jis átikino Rusijos bolševikus pasirašyti vadinamàjà Brest-Litovsko sutartá, pagal kurià sovietø valstybë neteko Pabaltijo, o vëliau pripaþino ir Lietuvos nepriklausomybæ. Gal èia gripas paskubëjo?

Þinia, gripo aukos vardu 1924 metais pavadintas Jekaterinburgo miestas, išbuvæs Sverdlovsku iki 1991 metø, kuomet Borisas Jelcinas atkûrë istorinæ tiesà...

Minëjau ir karalius. Viena didþiausiø netekèiø – Švedijos princas Erikas Gustavas Ludvigas Albertas, miræs nuo gripo vos 29 metø amþiaus. Austrai ir vokieèiai mena bavarø bei austrø karališkøjø giminiø palikuoná Franzà Karlà Salvatorà, o egzotiškosios Tongos salos gyventojai – savo karalienæ Anaseini Takipo, palikusià karaliui Georgui Tupou II tik vienà dukterá. Tad ir karaliai prieš gripo epidemijà ne viskà gali.

Istorija mena ir šià ligà nugalëjusius politikus. Bene ádomiausia šiame kontekste yra JAV prezidentø istorija. Ispaniškuoju gripu sëkmingai persirgo abu prezidentai, vadovavæ šaliai abiejø pasauliniø karø metu.

Woodrow Wilson buvo tas, kuris suvokë, kad imperijø epocha baigësi ir Europos tautos turi teisæ á laisvæ. Jo vadinamoji 14 punktø deklaracija atvërë kelià nepriklausomoms valstybëms, tokioms, kaip Lietuva, atsirasti ir pripaþinti. Gerai, kad gripas jo neáveikë. Franklin Roosevelt, valdþioje išbuvæs neátikëtinai ilgai – tris kadencijas – išvedë JAV per Antrojo pasaulinio karo audras. Galbût jo nuolaidos Stalinui ir buvo per didelës, bet buvo, kaip buvo...

Nuo ispaniškojo gripo šiaip taip išsigelbëjo Vokietijos vadovybë. Liga persirgo ir pats imperatorius Vilhelmas II, ir princas Maksimilianas (Max von Baden), kuriam teko negarbë pasirašyti ugnies nutraukimà ir pralaimëjimà prancûzams.

Danijos karalystë buvo kur kas laimingesnë uþ švediškàjà. Švedø princas mirë, o štai Danijos karalienë Aleksandrina Augusta gripà persirgo ir dar ilgai ir laimingai gyveno, išauginusi ir bûsimàjá Danijos karaliø Frederikà IX. Beje, ádomus sutapimas – karalienës sesuo buvo ištekëjusi uþ imperatoriaus Vilhelmo II sûnaus - sûnaus to paties imperatoriaus, kurio ispaniškasis gripas taip ir neáveikë.

Dar vienas ádomus politikas, kurio gripas neáveikë - britø premjeras David Lloyd George, vienintelis tikras velsietis, buvæs britø premjeru, vienintelis, kurio gimtoji kalba buvo ne anglø, beje, ir paskutinis liberalas aukšèiausiame britø valdþios poste. Premjerystës metas taip pat nebuvo lengvas – pats Pirmojo pasaulinio karo ákarštis.

Kai kurie politikai, išgyvenæ ispaniškàjá gripà, matyt, ágijo neblogø imuniteto savybiø. Štai Naujosios Zelandijos premjeras Peter Fraser yra šios šalies premjerystës laiko rekordininkas, o štai Etiopijos imperatorius Haile Selassie – vienas ilgiausiai valdþiusiøjø Afrikoje. Kildinæs save iš Karaliaus Saliamono ir Šebos Karalienës, jis santykinai sëkmingai priešinosi Italijos bandymams nukariauti Etiopijà Antrojo pasaulinio karo išvakarëse, bet vëliau "krito" nuo Kubos ir SSSR remiamø marksistø. Tad šiuo atveju komunistai pasirodë stipresni uþ gripà.

JAV þurnalistas Andrew Nikforuk savo pranašiškoje knygoje "Pandemonium" (pavadinimas "demonø panteonas" yra aliuzija á Pragaro sostinæ þinomiausioje XVII amþiaus anglø poeto Johno Miltono poemoje "Prarastasis Rojus") teigia, kad pandemijos privers mus kitaip paþvelgti á globalizacijà, á visuomenës ir visø gyvø bûtybiø evoliucijos tikslà. Suprasime, kad pasaulis, kurá kuriame, yra visiškai nesaugus. Þmonijà gali praþudyti ir ne branduolinë konfrontacija. Nuo epidemijø gali neapsaugoti nei branduolinis ginklas, nei dideli pinigai.

Gripas savaip rašo pasaulio istorijà. Kokià parašys dabartinis kiauliø gripas, dar neþinia. Gal jokios, o gal atsiras kitos neaiškios ir netikëtos ligos?

Dr. Egidijus VAREIKIS, Seimo narys

Geguþës pirmoji Lietuvoje pastaraisiais dešimtmeèiais turi spalvingà istorijà: tai ji paskelbiama švente, tai vël paprasta darbo (sic!) diena, tai vël švente. Lietuvos politikai taip ir nesutarë, ar tai partinë, ar tautinë šventë, ar jà reikia minëti poilsio, ar atmintina diena, ar visai pamiršti. Pripaþástama, kad daugelyje šaliø geguþës pirmoji glaudþiai susijusi su darbininkais – ji vadinama Darbo Švente, Tarptautine darbo þmoniø diena ar dar kaip nors panašiai.

Tad prieš pradedant švæsti (arba – ne) verta pasidomëti politiniu geguþës pirmosios "pamušalu".

Politikos istorikai nori priminti, kad proletariatas ne pats sumanë šià šventæ, o veikiau pasisavino kai kurias liaudies švenèiø folkloro tradicijas.

Kalbama, kad tai galëjo bûti net kaþkokia pagoniška astronominë šventë kaþkur tarp pavasario lygiadienio ir vidurvasario. Romënai tuo metu audringai švæsdavo augalijos deivës Floros šventæ, o pagonys vokieèiai këlë Valpurgijos naktø orgijas. Pamenate Goethes "Faustà?" Šventosios Valpurgos iškilmës yra kaip tik... geguþës mënesio pirmoji diena. Kai kurie istorikai teigia, kad ir Adolfas Hitleris bei jo ištikimas sàjungininkas Josephas Goebbelsas neatsitiktinai nusiþudë... Valpurgijos naktá – iš balandþio 30-osios á geguþës – 1-àjà. Juk visa naciø ideologija turëjo nepagoniškà atspalvá.

Štai tau ir vël geguþio þiedai...

Anglosaksiškame folklore daug visokiø geguþës karalieniø ir šiaip fëjø, šokama aplink geguþës medá (angl. Maypole), rengiami ávairiausi sporto, dainø ir šokiø festivaliai. Kiekvienas anglas ar škotas tikriausi þino kokià nors širdþiai artimà geguþinæ tradicijà... Britams geguþës pirmàjà švæsti tiesiog privalu: 1707 metais bûtent geguþës pirmàjà Anglija ir Škotija susijungë á Jungtinæ Britanijos Karalystæ. Sàjunga tæsiasi iki šiol.

Prancûzai geguþës pirmà dienà švenèia romantiškà pakalnuèiø šventæ. Ta dienà minëtø gëliø pardavimas neapmokestinamas. Beje, dovanojantys pakalnuèiø moterims gali tikëtis... buèinio. Pagal tradicijà jis net priklauso. Bepigu prancûzams. Nëra ko stebëtis, kad jie geguþës pirmàjà tikrai švenèia. Krikšèionybë geguþæ bandë padaryti Mergelës Marijos mënesiu ir jo pradþià švenèia kaip Mergelës Marijos iškilmæ. Ji švenèiama, bet gal dël Katalikø Baþnyèios kuklumo nëra itin reklamuojama.

Proletarinë "darbininkø šventës" idëja atsirado Australijoje XIX amþiaus viduryje. Tai buvo kaþkas panašaus á geguþines. Geguþës pirmoji savotiškai "ásiamþino" 1886 metais Èikagoje su streikais ir tada gimusiais reikalavimais turëti aštuoniø valandø trukmës darbo dienà bei... teroro aktu. Mitingo streikuojantiems darbininkams paremti metu anarchistø organizacijos smogikai metë bombà á policininkus, tie pradëjo šaudyti. Sàmyšyje oficialiais duomenimis þuvo aštuoni policininkai ir kelios dešimtys mitinguotojø. Vëliau paaiškëjo ir provokacijos autoriai, daugiausia vokieèiø kilmës anarchistai. Bûtent dël šio teroro akto, vadinamojo Haymarket incidento, imta minëti Tarptautinæ darbininkø solidarumo dienà. Taip nusprendë Antrasis internacionalas 1890-aisiais metais, beje tas pats, kurá rusø leninistai laikë išsigimusiu ir susikompromitavusiu.

Dabar pasaulyje maþai kas prisimena Èikagos streikà ir darbininkø sudëtà "kruvinàjà aukà". Geguþës pirmoji išnaudojama ávairioms politinëms akcijoms, daþniausiai nieko bendro neturinèioms nei su anuometine Antrojo internacionalo ideologija, nei su darbininkø interesais. Neretai ji tampa tiesiog miela širdþiai pavasario švente daugeliui þmoniø, nebûtinai proletarø, o visa, kas buvo iki proletariniø geguþiniø ir po jø, susilieja á globalø šventiná šurmulá.

Nors geguþës pirmoji – Darbo þmoniø solidarumo diena - gimë Amerikoje, JAV ji nešvenèiama. Nuo 1958 metø JAV geguþës 1-oji minima kaip Lojalumo diena, kurios metu patvirtinama ištikimybë Jungtinëms Valstijoms ir šios šalies propaguojamoms vertybëms. Darbo šventë dabartinëje Amerikoje tradiciškai švenèiama pirmàjá rugsëjo pirmadiená.

Þodþiu, kiekvienam pagal skoná ir gebëjimus. Geguþës pirmàjà yra kà švæsti visiems. Kad tik oras geras bûtø, juk geguþiniø sezono pradþia. Su šventëmis!

Dr. Egidijus VAREIKIS, LRS narys

Kaunas turi savàjà aurà. Tai - laikinoji sostinë. Tarpukario Lietuvos niekaip neásivaizduosi be Kauno ir jo, kaip laikinosios sostinës, realijø. Juk lietuviai þadëjo be Vilniaus nenurimti, bet turëjo Kaunà. Vilnius visada Lietuvoje laikomas ne tik Lietuvos dalimi, bet ir sostine, nors, tiesà sakant, vienintelë pasaulio valstybë, tarpukariu tai pripaþinusi, buvo... Sovietø Sàjunga. Net broliai latviai á mûsø situacijà þiûrëjo pragmatiškai ir Vilniø lenkams "atidavë".

Laikinoji sostinë yra visai natûralus politinis reiškinys. Galima suskaièiuoti dešimtis šaliø, kurios dël karø, separatizmo, tautinio apsisprendimo turëjo savo laikinàsias sostines. Dël jø bûta ir logiškø, ir kurioziškø atvejø.

Laikinumas, aišku, pagrindinis tokios sostinës epitetas, o laikinumas neretai - karø ir perversmø palydovas.

1941 metais, vokieèiams priartëjus prie Maskvos, SSSR vadovybë buvo numaèiusi bent kelias alternatyvias sostines. Spalio mënesá dalis administracijos jau buvo evakuota á Kuibiševà (Samarà). Ten turëjo ásikurti sovietinë biurokratija. Industrine sostine turëjo tapti Sverdlovskas (Jekaterinburgas). Bûtent èia Urale ir buvo koncentruojama sunkioji pramonë. Kazanëje turëjo ásikurti mokslinës ástaigos, o Tiumenëje - kultûros. Nors taip neávyko, pats Maskvos išskirstymo faktas yra ádomus. Pilietinio karo Rusijoje metu "baltøjø" generolas Kolèakas laikinàja Rusijos sostine buvo paskelbæs Omskà. O galiausiai dabar kuri Rusijos sostinë tikroji, kuri laikinoji – Maskva ar Sankt Peterburgas? Juk bolševikai laikinai perkëlë sostinæ á Maskvà jau minëto pilietinio karo metu, taèiau atgal taip ir negràþino.

Sovietai nebuvo vieninteliai. Suomiai vadinamojo Þiemos karo metu buvo susirengæ evakuoti sostinæ iš Helsinkio á Kauhajoki miestelá - kur kas šiauriau, nei Helsinkis.

Ne vienà sostinæ turëjo ir ávairios pilietiniame kare besikaunanèios Kinijos grupuotës. Kinijos Respublikos vyriausybë, vis dar pretenduojanti atstovauti visai Kinijai, dabar reziduoja Taivanio saloje esanèiame Taipëjuje. Pekinas jai neprieinamas, nors vienu metu Kinijos sostine buvo laikomas ir Nankino miestas. Pilietiná karà Kinijos Respublika pralaimëjo komunistams, kurie ásikûrë Pekine. Tad Taipëjus - laikinoji Kinijos Respublikos sostinë. Kiniškai Pekinas reiškia Šiaurinæ sostinæ. Jis yra šiek tiek nuošaliau nuo tankiausiai apgyvendintø Kinijos srièiø.

Laikinoji sostinë – pralaiminèiøjø palydovas. Ispanø pilietiniame kare 1936-1939 metais respublikonai, apleidæ Madridà, iš pradþiø sostinæ perkëlë á Valensijà, galiausiai – á Barselonà. Generolo Franco laikinoji sostinë, nepavykus greitai uþimti Madrido, buvo nedidelis Burgoso miestas šalies šiaurëje. Laikinumas yra didþiausias pastovumas. Kaþin ar Vilnius bûtø gràþintas Lietuvai, jei ne nelemtas Antrasis pasaulinis. Vilniø atgavome. Nesame vieninteliai. Pagal Šiaurës Korëjos konstitucijà šalies sostinë yra Seulas, o Phenjanas – tik laikinas stabtelëjimas. Netrumpas, matyti...

Tai tik maþa dalis ávairiø laikinøjø sostiniø, kuriø dauguma dabar gal net uþsimiršo. Taèiau yra pasaulyje išvis pamirštø valstybiø ir "valstybiø".

Vakarø Sacharos didþiàjà dalá kontroliuoja Marokas. Administracinis teritorijos centras El Ayaiunas negali bûti "Laisvos" sahraviø respublikos sostine, tad laikinàja paskelbtas Bir Lehlou miestelis, nepasiekiamas Maroko pajëgoms. Realiai antimarokinio pasipriešinimo centras yra Alþyre esantis Tindouf, kur sutelktos ne tik administracinës, bet ir karinës pajëgos.

Tibetieèiai savo laisvës neatgauna, o jø Lhasa - veikiau kinø administracijos nei Tibeto centras. Dhalai Lamos rezidencija Daramsaloje, Indijoje, yra de facto Tibeto administracijos ir dvasinio gyvenimo centras. Sostinë uþsienyje... Irgi sprendimas.

Teritorinës ar pavadinimo krizës sàlygomis galimi ávairûs kuriozai. Somalio valstybë suskilo á kelias, tad nebeþinia, ar Mogadišas yra tikroji šalies sostinë. Somalilandas ir Puntlandas turi savas sostines, o kol jos nepripaþintos, yra laikinos. Kiekvienas separatistinis judëjimas - nuo kvebekieèiø iki þemaièiø - kuria savàsias laikinàsias ar "istorines" sostines.

Po Antrojo pasaulinio karo padalijus Vokietijà, padalyta ir jo sostinë Berlynas. Susikûrus dviem vokieèiø valstybëm, vakarinë Vokietijos dalis laikinàja sostine paskelbë provincialø Bonos miestelá. Atrodë, kad ministrai ir diplomatai tiesiog sëdi ant lagaminø ir jau tuoj tuoj gráš á Berlynà... Procesas uþsitæsë, Bona sukûrë visà pokarinës Vokietijos stebuklà ir, suvienijus Vokietijà, jos nesinorëjo apleisti. Berlynas nebuvo ir Rytø Vokietijos sostinë. 1975 metais diplomatai išvis nutarë Berlynà "panaikinti" (reikëjo kaþkaip išspræsti Berlyno problemà). Sutarus vakarinë miesto dalis pavadinta Vakarøberlynu (vienas þodis), rytinë – Berlynu-VDR-sostine (irgi vienas þodis). Berlynas, kaip buvusi Vokietijos sostinë, išnyko.

Diplomatai moka nematyti to, kas yra, ir matyti tai, ko nëra. Kartais jie sukuria savas sostines. Þinia, þydø tauta myli Jeruzalæ ir bûtent šis miestas yra tikroji ir amþinoji þydø sostinë. Dauguma uþsienio diplomatø, deja, linksta reziduoti laikinojoje Izraelio sostinëje – Tel Avive. Nes jie vis dar pripaþásta ne nûdienos realybæ, o iki 1967 metø galiojusias sienas, kurios dalijo Jeruzalæ á dvi dalis.

Tad kartais geriau gyventi laikinojoje sostinëje. Todël kai kurie taip myli tà Kaunà.

Dr. Egidijus VAREIKIS, LRS narys

Atëjus þiniai, kad Somalio piratø uþgrobtame laive yra ir lietuvis, visai natûraliai pradëta domëtis, kas gi tie piratai - viso labo smulkûs plëšikai ar rimta grësmë tarptautiniam ir nacionaliniam saugumui. Oficialiais duomenimis, kasmet uþpuolama apie 250 laivø, apytikriai spëjama, kad piratavimo padaromi nuostoliai siekia 15 mlrd. doleriø per metus - daugiau nei visas mûsø šalies biudþetas.

Pagal apibrëþimà piratavimas yra organizuota nusikalstama veikla, su kuria, þinia, reikia beatodairiškai kovoti. Taèiau ne viskas taip paprasta. Piratavimas – net tik kriminalinis, bet ir senas politinis reiškinys ir pamokanèiomis išvadomis. Tad ši apþvalga bus apie piratavimo ir politikos sàsajas. Pats þodis "piratas" savo šaknimis siekia senovës graikø civilizacijà ir reiškia kaþkà panašaus á laimës ieškojimà jûroje. XIII a. prieš Kristø keliose Egëjo jûros salose egzistavo savarankiška piratø valstybë – tikriausiai pirmoji pasaulyje. Galima sakyti, kad plëšikavimas buvo jos ekonomikos pagrindas.

Piratavimu vertësi nemaþos finikieèiø bendruomenës. Net ir jø ákurtà Kartaginà romënai laikë plëšikø valstybe, kol pagaliau jà sunaikino ir ši pergalë buvo savotiškas teásës ir tvarkos triumfas prieš netvarkà.

Taèiau piratø átaka nesumaþëjo. 75 m. prieš Kristø Sicilijos piratai buvo pagrobæ Julijø Cezará, o legenda tapusio Spartako vadovaujamo vergø sukilimo metu bûtent piratai suþlugdë sukilëliø planus persikelti á Sicilijà ir ákurti ten savo "laisvà" valstybæ. Pinigus paëmë, o laivø taip ir nepristatë. Netrûksta þiniø apie piratus-barbarus, be perstojo plëšusius Romos imperijà ir Bizantijà. Lietuviai nuþudë Brunonà, Airijos krikšèionintojas šventasis Patrikas taip pat buvo vietiniø piratø auka, bet gyvybæ išsaugojo.

Bene didþiausiø politiniø pergaliø pasiekæ piratai – vikingai. Šie, de facto jokios valstybës nekontroliuojami plëšikautojai ir naujø þemiø atradëjai, regis, apëmë teritorijà nuo Grenlandijos iki Sicilijos. Jei Sicilijoje sutiksite mëlynakæ blondinæ – tai taip pat piratavimo pasekmës. Vikingai, beje, Vidurþemio jûroje ne tik patys rinko grobá, bet ir kariavo dël átakos bei "rinkos" su islamiškojo pasaulio plëšikautojais.

Vikingai, þinia, sëkmingai kontroliavo rytinius slavus – rusø protëvius. Naugardo (Novgorodo) piratø átaka siekë Volgà ir Kamà bei visas ten gyvenusias gentis. prisidëjo ir prie pirmosios Rusijos valdovø Riurikaièiø dinastijos atsiradimo. Gal tai irgi kai kà reiškia? Baltø kraštuose jiems sekësi sunkiau. Galima numanyti, kodël Lietuva taip ilgai liko ir neuþkariauta, ir nesukrikšèioninta. Èia netrûko savø plëšikautojø, pradedant jotvingiais, apie kuriuos uþrašyta ne viena baisi istorija.

Lietuvos valstybës kaimynystëje nestigo ir kitokiø piratø. Viena labiausiai þinomø piratiniø kvazi valstybiø buvo kazokø Zaporoþës Seèë, kurios pagrindà sudarë pabëgæ baudþiauninkai, nusikaltëliai ir šaip lengvo uþdarbio ieškotojai. Seèës terorizmas – viena Þeèpospolitoje neišspræstø nacionalinio saugumo problemø... Nenuostabu, kad Rusija toleravo šá politiná dariná – jis padëjo silpninti ir Lietuvos bei Lenkijos, ir Osmanø valstybæ.

Britø valdovai sudarinëjo sutartis su piratais, turëjo savuosius samdinius – korsarus, plëšusius didþiuosius imperijos priešus, visø pirma – ispanus. Áþymûs piratai, tokie kaip Elþbietos I favoritas Francis Drake, gaudavo aukštus aristokratø titulus. JAV ástatymai saugojo korsarus, kurie vertësi ispanø puldinëjimu. Pastarieji savo ruoþtu samdë piratus plëšusius britus. Kaip beþiûrësi, bet net ir tokios dabar respektabilios Nyderlandø valstybës tarptautinë "šlovë" prasidëjo nuo vergø prekybos ir piratavimo.

Piratø gyvenimas nebuvo nei labai romantiškas, nei lengvas. Daug jø þûdavo dël prasto pasiruošimo ir avantiûrizmo. Gyvenimo sàlygos taip pat nepalankiai veikë sveikatà. Romantiškos svajonës sukurti "laisvàjà" piratø valstybæ Libertatijà šiaurinëje Madagaskaro dalyje pasibaigë tuo, kad jà uþpuolë ir sunaikino èiabuviai, o Karibuose klestëjusià piratø "sostinæ" Port Rojalá paskandino (tiesiogine prasme) galingas þemës drebëjimas.

Nëra ko stebëtis, kad ir šiuolaikiniai piratai – daugiausia menkai pasiruošæ ir išsilavinæ, daþnai skurdo ir "svieto" lyginimo motyvuoti jaunuoliai. Tiesa, dabar jø paslaugoms visos modernios technologijos, taèiau ir tai nedaro piratavimo patrauklesniu verslu. Somalio, Malakos sàsiaurio ar Nigerio deltos piratai panašûs.

Politikos teorija teigia, kad piratavimas plinta tuomet, kai regione ar apskritai pasaulyje atsiranda daug valstybës ir teisës neapimtø þmoniø. Istorija mena, kaip Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Baltijos šaliø teritorijoje siautëjo bermontininkai, Balkanø karø metu kûrësi ávairiø gaujø valdomos mikrovalstybës.

Taigi lyg ir viskas aišku – piratai "atstovauja" buvusiam Somaliui todël, kad ten nëra valdþios, nëra net valstybës, kaip mes jà ásivaizduojame. Tarptautinë bendrija, uþuot sprendusi Somalio problemà, linkusi jos išvengti. Nepavyksta taip lengvai. Dabar Somalyje yra maþiausiai keturios valdþios, në viena kuriø nekontroliuoja aiškiai apibrëþtos teritorijos. Daugiausia piratai atplaukia iš vadinamojo Puntlando – nepripaþintos valstybës Somalio rytuose.

Galiausiai ne taip jau svarbu, kaip tas krantas vadinasi. Politinio sprendimo nëra. Kas þino, gal ir tai kam nors naudinga...

Dr. Egidijus VAREIKIS,
LRS narys

Neseniai þiniasklaida apskriejo naujiena, kuri iš tiesø nebuvo jokia naujiena – Lietuva yra laisva šalis. Autoritetinga ekspertø organizacija v šiømeèiame raporte apie laisvës lygá pasaulyje lietuviams skyrë aukšèiausius ávertinimus – vienetus visose srityse, konstatuodama, kad šalis yra laisva ir laisvei niekas negresia.

Minëtasis "Freedomhouse" – tai Amerikoje veikianti tarptautinë nevyriausybinë organizacija, kuri ávairiose šalyse tiria ir gina demokratijà, politinæ laisvæ ir þmogaus teises. Kasmeèiai raportai laikomi pripaþintu laisvës rodikliu.

Tyrimai rodo, kad gyvename anaiptol ne laisvame pasaulyje.

Laisvoms šalims priklauso maþiau nei pusë þmoniø. 193 valstybiø ir pusiau valstybiø sàraše laisvomis pripaþintos 89-ios, t. y. 46 procentai arba apie 3 milijardus þmoniø. 62 šalys (32 proc.) laikomos iš dalies laisvomis, o 42 (22 proc.) - nelaisvomis. Iš dalies laisvose šalyse gyvena 1,4 milijardo þmoniø, nelaisvose – dar 2,2 milijardo, taigi dauguma homo sapiens rûšies individø yra bent jau šiek tiek nelaisvi.

Globalus vaizdas per pastaruosius metus iš esmës nekinta. Daugiausia laisvø šaliø yra Vakarø Europoje ir Amerikoje. Tai natûralu. Maþiausiai laisvës arabø šalyse (Vidurio Rytai bei Šiaurës Afrika) ir vadinamojoje Subsaharinëje Afrikoje. Nelaisva ir didþiausia pasaulio valstybë Kinija.

Per pastaruosius dešimtmeèius laisvø šaliø padaugëjo, bet dël to nereiëktø labai dþiûgauti. Padidëjo absoliutus valstybiø skaièius – beveik baigta dekolonizacija, þlugo sovietinë imperija, subyrëjo Jugoslavija. Laisvë buvo daugumos jø susikûrimo pretekstas, taèiau ne visos jos tapo tokiomis, apie kokias postringauta. Iš šešiø buvusios Jugoslavijos respublikø trys yra tik iš dalies laisvos (Bosnija ir Hercegovina, Juodkalnija bei Makedonija), o naujai sukurtas Kosovas – visiškai nelaisvas. Iš dvylikos buvusios SSSR respublikø laisva tepripaþinta viena – Ukraina, ir ta su "pritempimu". Iš dalies laisvos – keturios: Armënija, Gruzija, Moldova ir... Kirgiztanas, kitos – nelaisvos.

Tai jau beveik ketvirtadalis visus nelaisvus jungianèio sàrašo. Pridëjæ dar komunistø nenurašiusias kinijas, vietnamus ir kubas, suvokiame, kur nelaisvës esmë. Komunizmas, afrikinis tribalizmas ar islamiškasis autoritarizmas. Štai atsakymas.

Ir ar galima dþiaugtis laisvës bûkle, ar - ne?

Apie laisvæ kalbëti nëra lengva, kadangi ji suvokiama nevienodai. Kas yra ir kas nëra laisvë, ginèijasi atskiros politinës grupës ar politinës ideologijos.

Pagal apirëþimà politinë laisvë – tai individo galimybë reikšti ir realizuoti savo paþiûras, nesitikint kokios nors prievartos ar agresijos prieš save. Priešingas laisvai bendruomenei yra totalitarinis reþimas, priverèiantis individà elgtis ir màstyti pagal pateiktà šablonà.

Liberalios paþiûros laisvæ vertina pozityviai, t. y. mano, kad laisvë yra galimybë þmogui realizuoti savo kûrybiná potencialà. Kuo daugiau laisvës, tuo daugiau galimybiø. Laisvë yra ne tik laisvë gyventi ir dirbti, bet ir laisvë bûti saugiam nuo kitø paþiûrø primetimo. Dešinieji (ir dešinieji liberalai) pabrëþia tam tikrà negatyvø laisvës supratimà – laisvë nëra tik galimybë elgtis kaip nori, bet taip, kad netrikdytum kitø laisvës arba visuomenës harmoningos bûsenos bei raidos. Ádomu, kad ir totalitariniai reþimai laisvæ riboja visuomenës gerovës vardan. Tai ypaè matyti neeuropinëse civilizacijose, kur didþiausia kliûtimi laisvei tampa valdþios koncentracija vieno, nors ir didelá prestiþà turinèio asmens rankose. Anarchisai kalba apie laisvæ su minimalia atsakomybe, socialistai kritkuoja neva burþuazinæ laisvæ, kuri naudinga tik... išnaudotojams.

Kitoms civilizacijoms mûsø laisvë asocijuojasi su palaidumu ir atsakomybës stoka, tad nebûtinai priimama kaip gëris. Dar kitos sistemos laisvæ laiko grësme saugumui, tad visai natûraliai jà riboja. Todël ne visos nelaisvos valstybës labai pergyvena dël savo bûsenos. O kur dar ástatymo primestas laisvës ribojimas ir kitos apibrëþimo problemos.

Taigi laisvë nëra nei paprastai apibrëþiama, nei ágyvendinama. Mûsø euroatlantinë civilizacija išgyvena savotiškà politinæ krizæ, kurià sukëlë (daugelis politologø taip teigia) laisvës išsigimimas.

Jau ne pirmus metus kalbama apie demokratijos deficità – apie tai, kad eiliniai pilieèiai nebeturi átakos tai begalei sprendimø, priimamø Europos institucijose ar atskirø valstybiø vyriausybëse. Taip ir yra: išties nebedaro átakos ir sukelia ne vieno politikos teoretiko melancholijà. Taèiau yra ir kita medalio pusë – demokratinës atsakomybës devalvavimas – pilieèiø nenoras dalyvauti politikos procese, nenoras prisiimti atsakomybës uþ tai, kas vyksta nuo Atlanto iki Uralo ar net nuo Vankuverio iki Vladivostoko. Tiesiog þiniø ir fiziniø galimybiø ribos neleidþia, tad nenoras - natûralus. Demokratiniai sprendimai tampa labai paviršutiniški, o jais lengvai manipuliuojama. Þmogus nenori bûti laisvas savo pasirinkimuose.

Visuotinë lygi rinkimø teisë. Kaþkada ji atrodë absoliutus gëris, taèiau vis daþniau atsisuka kita puse – tampa nemaloniu progreso stabdþiu, tø paèiø "runkeliniø" prezidentø atsiradimo pagrindu. Ne vienas istorikas ir politologas prisimena, kad demokratija, kaþkada sukûrusi graikø civilizacijà, vëliau jà ir praþudë. Praþudë dël išsigimusios laisvës ir pašlijusios pilieèiø atsakomybës. Ne paslaptis, kad ir mûsiškà Þeèpospolità didele dalimi sugriovë neatsakinga demokratija, bent jau neatsakinga jos samprata.

Kokia bebûtø laisvë – kiek gërio ar netikrumo duotø, mûsø šaliai nëra lengva – esame ant kaþkokios labai svarbios ribos, ribos tarp sistemø ir skirtingø laisvës sampratø. Turime keturias geografines kaimynes – dvi laisvas, dvi visiškai nelaisvas. Tad kaþkur ties Lietuvos rytiniu pakrašèiu baigiasi pasaulis, kurá galime ir norime vadinti laisvu.

Gerai, kad esame "geroje" pusëje. Juk laisvë, kiek jà bekritikuotume, yra tokia miela ir tokia galinga. Šiaip ar taip ekonomiškai pirmaujanèios šalys yra laisvos. Verta jà ne tik turëti, bet ir ginti. Lietuva laisva, vadinasi – laiminga šalis.

Dr. Egidijus Vareikis,

LRS narys

Kovo 8 diena þinoma kaip Tarptautinë moters diena. Ji švenèiama ávairiai: vieniems ji - moters, darbininkës ir kovotojos, kitiems - feministës, kovojanèios prieš "bloguosius" vyrus, simbolis, tretiems ši diena - tiesiog graþi, nors ir paika tradicija. Moteris juk miela mylëti visada, o ne kartà per metus...

Maþai kas þino, kad ir šventoji Beata, minima kovo 8 dienà, nusipelnë bûti visø feminisèiø patrone. Tiesa, taip sugalvojo paèios feministës, bet ne Baþnyèia, kuri tokiø galiø Beatai nepripaþásta, kaip negarbina ir paèios ideologijos. Bet, anot feminisèiø, kà èia tø senyvø vyrø senberniø draugija išmano – norime, kad bûtø mûsø šventoji, tad ir yra. Lygybë turi triumfuoti.

Istorijos neperpasakojant galima teigti, kad dël moterø átakos politikai kovojo ávairûs politiniai ir visuomeniniai judëjimai – nuo haremø "frakcijø" iki feministinës ideologijos. Kovo 8 labiau siejama su pastaràja.

Visuotinai pripaþástama, kad pirmoji feminizmo banga – kova dël balsavimo teisës - ilgainiui pavirto (XX a. 7-asis dešimtmetis) á kovà uþ lyèiø socialiniø santykiø, šeimos struktûros bei kultûros nuostatø keitimà.

Moterø kova (ar "kova") vyko nevienareikšmiškai ir permainingai. Rinkimø teisæ moterys pirmàkart gavo ne kokioje nors Europos šalyje, o tolimame britø imperijos uþkampyje - Naujojoje Zelandijoje. Tai ávyko 1893 metais. Europoje pirmieji 1906 metais vietiniuose rinkimuose tai padarë Rusijos imperijai priklausantys suomiai. Ádomu tai, kad Vidurio Europos šalys, nepriklausomybæ ágijusios po Pirmojo pasaulinio karo, rinkimø teisæ moterims suteikë anksèiau nei Vakarø Europos valstybës. Lietuvoje moterims galimybë balsuoti atsirado po atmintinos 1918 metø vasario 16-osios, Šveicarijoje - tik 1971 metais. Paskutinis sàraše kol kas yra Kuveitas, balso teisæ moterims suteikæs prieš ketverius metus.

Skeptikai teigia, kad moterys iš tikro èia nieko dëtos. XX amþiuje tiesiog pasikeitë politinës atsakomybës ideologija. Jei anksèiau uþ valstybës valdymà atsakingais jautësi tie, kuriø rankose buvo resursai bei protas (turto bei išsilavinimo cenzas), tad dabar vienodai atsakingi visi. Gerai tai ar blogai, neaišku, patirtis rodo, kad valdþiai daþnai trûksta ir proto, ir gebëjimø, o prezidentais gali tapti "runkeliø" ir serialø þiûrëtojø dievaièiai.

Feminizmo priešininkai teigia, kad uþuot kiekvienam þmogui išnaudojus savo lyties privalumus, jie yra slopinami ir moterys tampa nepilnaverèiais vyrais, o pastarieji lieka nebevyriški. Ypaè antroji feminizmo banga, kilusi po Antrojo pasaulinio karo, daþnai vadinama moterø "apkelnëjimo" epocha – moterys ëmë vilktis kelnes ir norëjo vis labiau bûti panašios á vyrus. Technologijø progresas, perëmæs daugelá darbø, nebereikalaujanèiø didelës fizinës jëgos, sudarë galimybes moterims siekti ir pasiekti dideliø laimëjimø profesinëje srityje. Ideologiškai tai tikëjimas lyèiø socialine, politine ir ekonomine lygybe, tikëjimas, kad lytis neturëtø bûti faktorius, iš anksto suformuojantis asmens socialinæ tapatybæ, sociopolitines arba ekonomines teises.

Feministinë euforija daþnai slepia savo tamsiàjà pusæ. Atifeministai liûdnai šaiposi, kad anksèiau mylëjusi vyrà ir vaikus emancipuota moteris myli šuniukà ir kompiuterá. Nieko nuostabaus, kad feminizmas tampa radikalios politikos dalimi, stoja á vienà gretà su netradicinëmis seksualinëmis ir radikaliomis politinëmis orientacijomis. Moterys reikalauja specialiø kvotø, specialiø išlygø, idant statistika atrodytø geriau. Nepriklausomybë virsta vienatve, socialinë parama - egoizmu ir tinginyste, feminizmas - patyèiomis iš moters garbës, lyèiø lygybë - šeimos degradacija, visuotinë rinkimø teisë - politinës atsakomybës praradimu...

Pastaraisiais metais feminizmas išsivertë á kità pusæ – jis pabrëþia ne moters lygybæ su vyrais, bet kovoja uþ ypatingà išskirtinumà. Atsiranda istorija pagal moterá, politika pagal moterá, seksas pagal moterá ir pan. Sociologai suskubo tai vadinti postfeminizmu, kelianèiu naujà domëjimàsi lyèiø specifika, skirtingø lyèiø harmonija, o ne unifikavimu.

Taigi klausimas, švæsti ar nešvæsti kovo 8-àjà, ne toks jau paprastas. Formaliai valstybës lygiu jà švenèia apie 30 šaliø, taigi vidutiniškai kas šešta pasaulyje. Tarp jø 11 buvusiø SSSR respublikø (visos, išskyrus Turkmenistanà), Kubos, Vietnamo ir Zimbabvës tipo valstybës. Iš Vakarø Europos šaliø ji švenèiama tik Italijoje, iš naujøjø ES šaliø - dar Lenkijoje bei Rumunijoje.

Geriausi moteriškos statistikos vykdytojai yra Afrikoje. Daugiausia moterø yra... Ruandos parlamente – net 49 procentai. Pietø Afrikos Respublikos ir Namibijos - 42 procentai. Europoje neabejotinai pirmauja Skandinavijos šalys, kuriø parlamentuose moterø pastaraisiais metais daugiau nei treèdalis. Pasaulio vidurkis yra 9 procentai, JAV 15 procentø vidurká viršija, o štai Japonija 7 procentais nuo jo atsilieka.

Buvo moterø, kurios išties padarë didþiàjà politikà, ir padarë be kvotø bei preferencijø. Vien Margaret Thatcher ar Indira Ghandi kà reiškia. O moteris, kuria tikriausia niekas negali nesiþavëti, buvo kukli albanë iš Makedonijos, niekada nekovojusi uþ menamas savo teises ir nešventusi Tarptautinës moters dienos. Ji buvo ir tebëra þinoma Motinos Teresës vardu. Taigi...

Lietuvai "gresia" moteriškas prezidentavimas, lietuviai gali padaryti tai, ko nepavyko amerikieèiams. Taèiau dar neskubëkime, šventosios Beatos keliai, kaip ir visø kitø šventøjø, neþinomi. Beata juk reiškia palaimintàjà. Tai gal ir gerai, kad taip. Švæsti verta, jei to norime.

Dr. Egidijus VAREIKIS,

Seimo narys

Ásišëlstant krizei vis daþniau prisimenama, kad sunkmeèiu, ypaè uþgulus didesnei mokesèiø naštai, atsiras vis daugiau vadinamosios šešëlinës ekonomikos. Šešëlinë (dar vadinama pogrindine ar paralelia) ekonomika sukuria vadinamà juodàjà rinkà, kurioje nemokami mokesèiai, prekës ir paslaugos atsiranda naudojant nusikalstamus metodus, rinkoje atsiranda draudþiamø prekiø bei paslaugø.

Nuogàstavimai turi pagrindo – šešëlinë ekonomika tarpsta ten, kur rinka ne laisva, kur didelë korupcija, kur apsimoka rizikuoti nemokëti mokesèiø ar imtis nelegaliø verslø.

Paradoksaliausia tai, kad šešëlinë ekonomika, neatsiskaitydama valstybei, tiekia santykinai pigesnius produktus, o tai, þinia, á naudà vartotojams. Nenuostabu, jog kova su šešëline ekonomika ne tokia jau paprasta – dalis visuomenës visai nenorëtø jos laimëti. Nors psichologiškai vartotojas yra nusiteikæs pirkti legalø produktà (suvokia šešëlinës ekonomikos kriminalinæ prigimti ir nemoralumà), kaina ir paslaugø patrauklumas daro savo.

Tradiciniai šešëlinës ekonomikos objektai – alkoholio, tabako, maisto produktø kontrabanda, draudþiamos prekës ar paslaugos (narkotikai, ginklai, prostitucija).

Þinome, kad šešëlinë ekonomika buvo ir bus. Pasaulis, kuriame gyvename, išties ne toks jau ir tvarkingas, o mûsø prigimtis neretai veda "á šonà". Vadinamoji rinkos ekonomika, kurià daug kas laiko natûralia ir vienintele teisinga, funkcionuoja maþesnëje valstybiø dalyje (nors teisingumo dëlei reikia pripaþinti, kad sukuria pasaulio vidaus produkto liûto dalá).

Išradingumo "nelegalams" nestinga. Pigus "Rolex" laikrodis graþus, kaip tikras, nors tai akivaizdus falsifikatas, "nulauþta" kompiuteriø programa – intelektualinës nuosavybës teisiø paþeidimas – veikia, narkotikai ar prostitucija – baudþiamosios veikos, bet – labai seni uþsiëmimai.

Kinija ar postsovietinës respublikos intelektualià nuosavybæ vagia atvirai, kone visa Azija prie savo produktø lipdo áþymiø firmø etiketes, o gaminius neretai "prastumia" net Europoje. Respektabiliosios valstybës taip pat nesusitvarko, pvz., JAV narkotikø rinkos apyvarta viršija 300 milijardø doleriø. Tai beveik 30 metiniø Lietuvos biudþetø (štai kur pinigai!).

Skaièiuojama, kad tokiose šalyse, kaip iš dalies pripaþintas Kosovas, šešëlinë ekonomika savo apimtimi gerokai lenkia legaliàjà. Nepripaþinta Padniestrës respublika beveik nesislapstydama gyvena iš tokios ekonomikos. Jei dabar nuvykæ á kokià nors skurdþià treèiojo pasaulio valstybæ patirsime, kad prekiø kainos beveik kaip mûsø, o uþdarbis dešimt kartø maþesnis, bûkime tikri – šalyje vyrauja šešëlinë ekonomika.

Kai kuriose Afrikos šalyse á pietus nuo Sacharos surenkamos vos dešimtadalis potencialiø mokesèiø, o beveik pusë biudþeto sudaro labdara ar tarptautiniø organizacijø subsidijos. Šešëlinë ekonomika klestëjo Balkanuose, kai juos apëmë karai. Serbai su kroatais, musulmonai su staèiatikiais þudë vieni kitus, taèiau labai draugiškai palaikë juodàjà rinkà. Juodkalnijoje paradoksaliu bûdu nacionaline valiuta tapo... euras. Šalis ne tik nepriklauso Europos Sàjungai, bet yra toli nuo bet kokiø elementariø konvergencijos kriterijø. Taèiau karo metais šaliai vadovavæs premjeras Milo Djukanovic (daugiausia vertæsis tabako kontrabanda), paprasèiausiai nupirko tiek eurø, kad jø uþtenka nedidelës respublikos (apie 600 000 gyventojø) pinigø cirkuliacijai. Taigi šešëlinë ekonomika gali ávesti net á eurozonà. Po rugsëjo 11-osios išpuoliø tapo aišku, kad šešëlinë ekonomika didele dalimi finansuoja ir tarptautiná terorizmà, o daugybë bankø arabø šalyse saugo tikrai ne legaliai uþdirbamus pinigus.

Amerikieèiai, beje, bandë ryþtingai kovoti su kai kuriais nelegaliais reiškiniais, taèiau tapo ir didþiausiomis jø aukomis. Tarpukariu JAV ávestas "sausas ástatymas" sukûrë ne tik nelegaliø barø bei restoranø tinklà, ne tik atnešë šešëlinei ekonomikai milþiniškà pelnà, bet ir sukûrë bei átvirtino JAV mafijà – vos ne paralelæ Amerikos valdþià. Teko pripaþinti, kad geriau jau legalus alkoholis.

Prieš dešimtmetá Nyderlanduose bandyta su narkotikø prekyba kovoti juos bent iš dalies legalizuojant. Logika paprasta – bus ámanoma sekti prekybos kelius, išaiškinti prekiautojø ryšius. O galiausiai sumaþinti neapmokestintos prekybos apimtá ir pagerinti visuomenës sveikatà. Taèiau ilgalaikës legalizavimo pasekmës dar neaiškios – ar tikrai finansinë ir sveikatos situacija pagerës?

Taèiau "šešëlininkø" gyvenimas ne toks lengvas. Viena didþiausiø problemø – gautø pinigø legalizavimas. Švaistymasis pinigais nesunkiai sukelia teisësaugos struktûrø átarimà ir verslas gali "sudegti". Tad imamasi pinigø legalizavimo, daþniausiai vadinamo pinigø plovimu.

Ne vienas mena, kaip Lietuvos treninginiai verslininkai tvirtindavo pinigø gavæ iš moèiuèiø kojiniø ar atradæ tarp senø skudurø. Garsioje sovietinëje komedijoje "Briliantinë ranka" gaujos vadas iš didelio lobio išplovë tik... automobilá. Nuostoliai dideli, bet automobilis legalus - toks jau šešëlininkø gyvenimas.

Klasikinæ pinigø plovimo schemà sukûrë Amerikos gangsteris Meyer Lansky, supratæs, kad daug kartø pervedant pinigus iš vieno banko á kità, perkant ir parduodant prekes, pinigø nelegalumo šaltinis palaipsniui tampa neþinomu. Plovimui ypaè padeda bankø saugomos paslaptys ir specialiosios zonos, noriai "pasauganèios" pinigus ir paslaptis uþ tam tikrà procentà sau.

Pastaruoju metu pinigus plauti tapo lyg ir sunkiau. Tarptautinës finansø organizacijos, pasinaudodamos informaciniø technologijø galimybëmis, ëmë grieþèiau kontroliuoti pinigø srautus. Sukurta net tarptautinë kovos su pinigø plovimu struktûra (pasaulyje þinoma prancûzišku trumpiniu GAFI), deklaruojanti galybæ principø, kuriø turi laikytis bankai, idant netaptø pinigø plovimo mašinomis.

Progresas þymus, taèiau šešëlinë ekonomika taip pat gaji.

Vidurio Europos šalys (þinome iš Lietuvos patirties) perëjo visus ekonomikos legalizavimo etapus – turëjome ir dvigubà buhalterijà, ir dokumentø klastotes, ir pinigø plovimà. Vasario 16-osios kontekste reikëtø nepamiršti, kad šešëlinës ekonomikos valstybë gal ir gali pasiûlyti pigesnio alaus, taèiau pati valstybë tampa silpna, galiausiai jos nebelieka. Tad lásti á šešëlá neverta.

Dr. Egidijus Vareikis, LRS narys

Apie parlamentarus ir parlamentus - blogai arba nieko. Þinia, ne visada leidþiami ástatymai padeda þmonëms gyventi geriau ir laisviau. Kartais ástatymai kà nors be pagrindo draudþia, kartais ástatymo logikos nesupranta net jø leidëjai, neretai ástatymai bûna tiesiog juokingi.

Politikos istorija daþnai pašiepia tuos, kurie, kaþkada – seniai labai seniai – išleidæ tuomet reikalingus ástatymus, vëliau pamiršta juos panaikinti ar modifikuoti.

Štai britø parlamentas 1313 metais uþdraudë parlamentarams rûmuose nešioti šarvus. Ástatymas tebegalioja ir dabar. Neþinia ar kas mëgina já apeiti, nors terorizmo grësmës akivaizdoje šarvai gal ir praverstø. Galioja ir ástatymas, ápareigojantis visiems vyresniems nei 14 metø jaunuoliams sekmadienio popietæ lavinti šaudymo iš lanko ágûdþius, priþiûrint vietiniam dvasininkui, o moterims draudþiama draugijoje viešai valgyti šokoladà. Tiesa, tai pamiršo ir moterys, ir teisësauga. Sàrašà galima tæsti ásitikinant, kad respektabilûs britø ástatymø leidëjai ir vykdytojai – tikri uþuomaršos.

Uþmirštø ástatymø apstu JAV, kur neretai iki šiol arkliais kinkyti veþimai turi pirmenybæ prieš automobilius, draudþiama melþti svetimà karvæ ar kinkyti arklius prie administraciniø pastatø. Jei ádomu, siûlau pasiskaityti www.dumblaws.com. Smagiai pasijuoksite.

Beveik kiekviena šalis, ypaè tradicinës demokratijos, turi savo ástatymø keistenybiø. Tailande negalima pasirodyti viešumoje be apatiniø drabuþiø ir vairuoti automobilio iki pusës išsirengus. Turkijoje moteris, norinti ásidarbinti, turi gauti oficialø vyro sutikimà. Šveicarijoje sekmadieniais draudþiama matomose vietose dþiovinti drabuþius ir plauti automobilius. Bûkite atsargûs Singapûre – galite bûti nubausti uþ rûkymà ar šiukšlinimà gatvëje, jei netyèia numesite parduotuvës èeká ar koká nors kità nieknieká.

Neretai politikø norai yra visai šviesûs ir logiški. Graikijoje, kovojant su lošimø verslu, uþdrausti visi elektroniniai þaidimai, Vokietijoje, siekiant demaskuoti potencialius riaušiø organizatorius, draudþiama viešose vietose uþsidëti kaukæ. Karnavalai ir šventës – atskiras atvejis, jiems savivaldybë išduoda specialius leidimus.

Galima manyti, kad dauguma kvailøjø ástatymø priimta labai seniai, todël èia ir jø kvailumas, taèiau jø nestinga ir mûsø dienomis.

Mano asmeninë darbo patirtis Europos Tarybos Parlamentinëje Asamblëjoje rodo, kad bent jau noro kurti nekasdieniškus ástatymus nestinga Europos parlamentarø galvoje. Prieš keletà metø asamblëjoje atsirado projektas (inicijuotas keliø skandinavø parlamentarø), siûlantis perþiûrëti keliolikos respektabiliø Europos valstybiø demokratijos bûklæ ir grieþtai pasmerkti neva nedemokratines tø šaliø valdymo formas netgi šalinant valstybes iš Europos organizacijø. Tokio pykèio prieþastis – monarchija. Pasiûlymo iniciatoriai teigia, kad monarchija paþeidþia bent keletà elementaraus þmogaus teisiø, bûtent: ne kiekvienas pilietis turi "prigimtinæ" teisæ tapti valstybës vadovu, kai kuriose šalyse valstybës vadovu gali tapti tik tam tikros religinës grupës nariai, paveldëjimo teisëje nepaisoma lyèiø lygybës principø, diskriminuojama pagal amþiø ir pan. Pavyzdþiui, seniausios Europos monarchijos Danijos karaliumi ar karaliene gali bûti tik dabartinës karališkos dinastijos narys pagal grieþtà dinastinæ amþiaus ir lyties hierarchijà, be to, turi priklausyti Danijos evangelikø liuteronø baþnyèiai. Taigi nei jûs, nei aš Danijos valdovais netapsime. Kokia neteisybë, ar ne?

Dar juokingiau atrodë siûlymas nubausti Vatikano valstybæ, tiesiog atimant iš Šventojo Sosto visas narystës tarptautinëse organizacijose galimybes. Prieþastis paprasta – Vatikano valstybës vadovu gali bûti tik vyriškos lyties asmuo, tad feministës niršta, o teisininkai krapšto pakaušius árodinëdami, kad ne taip èia viskas blogai. Kaip ten su mûsø tikëjimu, ar nereikës perrašyti viso Šventojo Rašto, feministëms panorus bûti nukryþiuotomis lygiomis lyèiø teisëmis...

Gal ir ne taip blogai šiame pasaulyje. Sveikas humoras ástatymuose padeda lengviau išgyventi krizæ, o jei kas negerai ástatymams mûsø šalyje, tai bûkime atlaidûs.

Dr. Egidijus Vareikis,
LRS narys

Kitose kalbose vartojamø vardø ir lietuviams neáprastø pavardþiø ar pavadinimø rašymas vis tampa politine problema, kelianèia daug (daþnai visai nereikalingø) nesusipratimø ir net kuriozø. Lietuva èia ne išimtis, veikiau - taisyklë.

Diskusijø dël rašymo peripetijose yra ir lingvistinis, ir politinis aspektas. Politiniø problemø kyla daugiausia tose šalyse, kuriø valstybingumo pagrindà sudaro etninës tautos identitetas, o valstybinë kalba yra stiprus to identiteto poþymis. Mûsø šalis yra bûtent tokia – skrupulingai sauganti savo kalbos tikràjá ar ásivaizduojamà grynumà.

Filologai nuogàstauja, kad politikai neretai painioja dvi sàvokas. Viena jø – transliteracija. Tai procesas, kurio metu valstybinës kalbos raidynu perrašomos raidës, kuriø mûsø raidynas neturi, arba svetimos kalbos raidëms suteikiamas lietuviškas atitikmuo. Transliteracijos problema rimèiausia tuomet, kai reikia pakeisti nelotyniškas raides. Kita sàvoka transkripcija, kai þodþiai perrašomi pagal mûsiškës kalbos skambesá ar vartojimo tradicijà. Tuomet reikia net ir lotyniškai parašytam þodþiui suteikti neva labiau lietuviškà skambesá.

Štai, pavyzdþiui, Graikijos Respublika originalo kalba rašoma Ελληνική Δημοκρατία, o transliteravus á priimtinus lotyniškus rašmenis - Ellçnikç Dçmokratia. Taèiau tai dar ne lietuviška. Transkripcijos procesas paverèia jà Elliniki Dimokratia. Tai jau ir lietuvis perskaitys, nors tikslus vertimas, jau minëjau, - Graikijos Respublika. Skirtingos kalbos transliteruoja ir transkribuoja savaip. Štai buvæs Rusijos prezidentas Борис Николаевич Ельцин angliškai "atrodo" Boris Nikolayevich Yeltsin, prancûziškai - Boris Nikolaïevitch Ieltsine, o lenkiškai - Borys Nikoùajewicz Jelcyn.

Pamenu, kaip buvau skaitytojø kritikuotas, prieš keliolika metø britø premjerà ëmæs spaudoje vadinti Johnu Majoru. Daugelis skaitytojø tvirtino neþinà, kad Jungtinei Karalystei vadovauja kaþkoks majoras. Kadangi mëgstu ir istorines citatas, prisiminiau kaþkada tragiškai þuvusá Jungtiniø Tautø generaliná sekretoriø Dagà Hammarskjöldà. Pasirodo, lietuviai paþásta tik kaþkoká Hameršeldà, kurio, aišku, neatpaþintø joks save gerbiantis švedas, Hammarskjöldo tautietis.

Pats turiu neblogà pavardæ ta prasme, kad joje nëra jokiø specifiniø lietuviškø raidþiø, tad nebijau visokiø sch, tcsh ir umliautø. Taèiau dauguma uþsienieèiø "iš klausos" uþsirašo mane Warejkis arba Waraeykis. Na, o vokietis, pamatæs uþrašytà pavardæ, perskaitë "faraikis". Taigi.

Pamenu istorijà iš ne taip senø Rytø Vokietijos laikø. Rytø vokieèiai lietuviø pavardes tvarkingai transliteruodavo iš jiems pateikiamø rusiškø "originalø". Plakatas, reklamuojantis áþymaus reþisieriaus Þalakevièiaus filmà, tvirtino, kad filmo reþisierius yra Zschalakyawitschyus. Vargu ar menininkas atpaþino save.

Politinë transliteracija ir transkripcija turi savø niuansø. Lotyniškàjà ch ar h rusai daþnai transliteruodavo á g, tad vokietis Hansas pavirsdavo tiesiog þàsinu (Gans – vokiškai þàsis). Suomijos sostinë iki aštuntojo dešimtmeèio vidurio rusiškai vadinosi Gelsinki, dabar - Chelsinki. Visi šie pasikeitimai - politiniai. Mano gimtuosiuose Šanèiuose Kaune yra nedidelë Elsinkio gatvelë. Toks pavadinimas išliko nuo prieškario laikø, kai kaþkam Kauno savivaldybëje matyt patiko prancûziška transkripcijos maniera – raidës H išviso neskaityti.

Prancûzai yra tikri kietakakèiai. Prieš keliolika metø kolega politikas gyrësi, kad paþásta lenkø ir èekø prezidentus. Vienà jis vadino Leš Valesa, kità – Vaklav Havel (abiem atvejais kirèiavo paskutiná skiemená). Paklaustas, ar jam nekeista, kad lenkai ir èekai skaito visai kitaip, jis nemirktelëjæs išpoškino, kad lenkai su èekais tiesiog nemoka taisyklingai skaityti...

Naivus uþsienietis lietuviø eksperto paklausë, kaip uþrašyti lietuviškai kunigaikšèio Švitrigailos vardà, mat yra matæs visokiø versijø: Svidryhajùa, Úwidrygieùùo, Svitrigaylo, Svidrigailo, Swidrigailo, Boleslau Switrigail. Visi vardai minimi populiarioje Vikipedijoje. Lietuviø ekspertas patarë rašyti dar ádomiau - Shvitriguyla, neva taip anglui turëtø suskambëti artimiausiais lietuviø kalbai garsais. Ádomu, kaip anas ištarë.

Transliteracija ir transkripcija – didelë politika. Kinijos legendinis lyderis sovietmeèiu vadinosi Maodzedunas, o dabar – Mao Tze Tungas. Pirmasis kilo iš rusiškos, šis – angliškos versijos.

Taigi viskas ne taip paprasta - reikia vengti politiniø klaidø ir gerbti kiekvieno pavardës ir vardo etniná savitumà. Europos Sàjungoje nëra šiuo klausimu unifikuotos tvarkos. ES dominuoja praktika, kai vardø ir pavardþiø rašymas tautiniø maþumø kalba galimas tik tuomet, kai vartojama lotynø kalbos abëcëlë, tad sprendimai yra išties kiekvienos šalies rankose. Daugelio Europos Sàjungos šaliø dokumentuose uþsienieèiams ar kitatauèiams leidþiama asmens árašus daryti "ypatingomis" raidëmis ar diakritiniais þenklais, taèiau þiniasklaidoje ar "masinëje" erdvëje leidþiama ir net rekomenduojama transliteracija bei transkripcija. Taèiau sprendimai, atsiþvelgiant á emociná jø fonà, nëra nei lengvi, nei universalûs.

Lietuviai šiuo aspektu priskirtini prie tø, kurie veikiau linkæ naudoti transkripcijà, o ne originalà, todël buvæs JAV prezidentas yra Dþordþas Bušas, o ne George Bush. Aišku, kad ir ne Jurgis Krûmas, kaip pasakytø lietuviai grynuoliai-vertëjai.

Vokieèiai ir austrai šiandien stengiasi netransliteruoti tikriniø daiktavardþiø, rašomø lotyniškomis raidëmis, nors literatûriniame popse to dar pasitaiko. Vis dëlto dabar galima viltis, kad Þalakevièius toks ir liks. Danai toleruoja vadinamàsias vokiškas raides ü, ö ir ä, taèiau su kitomis nedaniškomis daþnai kyla keblumø. Ispanijoje oficialûs dokumentai pildomi "originalo" rašyba, taèiau populiariojoje literatûroje irgi nevengiama dràsiø transkripcijø. Panašiø atvejø galima aptikti Italijoje ir Jungtinëje Karalystëje, juolab kad pastarojoje, Škotijoje ir Velse, dabar oficialiai vardus ir pavardes galima rašyti ir keltiškàja kalba. Savitai pavardes gali rašyti Nyderlanduose gyvenantys fryzai, Suomijos švedai, jau minëtos Italijos vokiškai kalbantys gyventojai. Tad ir iš uþsienieèiø nereikalaujama transkribuoti vardø bei pavardþiø.

Èekai ir slovakai prie moteriškø pavardþiø tradiciškai prideda galûnæ –ova. Tai tautinë tradicija, kaip, pavyzdþiui, Lietuvoje ištekëjusioms moterims pridëti galûnæ –ienë. Tradicinis lietuvis pasakys, kad JAV prezidento inauguracijoje dalyvavo ponas Obama su Obamiene, ir tai Amerikos prezidento neturëtø trikdyti. Kita vertus, èekai nepaþásta lietuviø, tad Lietuvos Seimo pirmininko þmona, apsilankiusi Prahoje, neturëtø nustebti, virtusi ponia Valinskienejova.

Dël pavardþiø rašymo turësime ne vienà problemà, todël bûkime kantrûs ir tolerantiški, o tai geriau, nei daryti politines klaidas. Galiausiai koks skirtumas – Zbigniew ar Zbignevas, tegu þmogus pats apsisprendþia. Þmones reikia gerbti, bet kai paskaitysi laikraštyje, kad Bayern nugalëjo Juventus, o John áveikë Tom, taip ir liks neaišku, kas kà nugalëjo...

Dr. Egidijus Vareikis,
LRS narys

Tai, kad Naujieji metai prasideda sausio pirmàjà, yra susitarimo reikalas. Šiaip jau nei kas nors ypatinga nutinka, nei Þemë, judëdama aplink Saulæ, atvyksta á galinæ stotelæ, nei iš jos pajuda. Tiesiog taip sutarta ir toká kalendoriø šiandien naudoja didþioji pasaulio dalis.

Taèiau politikai mëgsta simbolius. Daugelis dalykø politikø valia prasideda nuo metø pradþios, pavyzdþiui, šiemet prasidëjo antikrizinë programa, kultûros sostinës bei tûkstantmeèio minëjimai.

Nors ir ne visus ávykius lengva numatyti ir jø pradþià nukelti á sausio pirmàjà, bet kai kuriuos galima. O nuo metø pradþios ir biurokratams lengviau skaièiuoti.

Sausio pirmàjà "startavo" ne viena Afrikos, Karibø ar Ramiojo vandenyno valstybëlë. Joms nuo metø pradþios imta skaièiuoti nepriklausomybë, tad ir tautinæ šventæ jos sutapatina su metø pradþia.

Tiesa, ir europieèiai èia ne be "nuodëmës". Štai Èekija ir Slovakija, 1993 metais surengusios "aksomines skyrybas", formaliai savo valstybingumo pradþia laiko sausio 1-àjà. Slovakams ši sausio pirmoji taip pat svarbi - jie prisijungë prie euro zonos. Paradoksalu ir tai, kad Slovakija, ilgai buvusi savotiška Vidurio Europos atsilikëlë, ástengë padaryti tai, ko nepadarë kitos (kai kas mano, daug labiau paþengusios) šalys: Èekija, Lenkija ar Vengrija. Nedaug trûko, kad kai kuriø (daþnai paèiø lietuviø) atsiliekanèia laikoma Lietuva taip pat bûtø euro zonoje, taèiau taip neávyko. Uþtat dabar grimztame á krizæ. Gal tikrai tos dešimtosios procento dalys ir buvo lemtingos?

Bent jau þinome, kad niekas èia nekaltas – esame laisvi ir savarankiški. Todël nedaug kas Lietuvoje uþfiksavo, kad ilgai mus engusi Sovietø Sàjunga taip pat išnyko metø sandûroje. 1992 metø sausio 1 dienà daugelis buvusiø SSSR gyventojø patyrë, kad jø šalis naujametæ naktá formaliai dingo iš þemëlapio. Iškilmingø laidotuviø nebuvo, o rusai savo rusiškuoju istoriniu pasididþiavimu išrinko, regis, skandinaviškos kilmës kunigaikštá Aleksandrà Nevišká. Pastarasis neva sëkmingai kovojo su švedø, teutonø ir lietuviø karþygiais, taèiau, rusø istorikai gëdingai nutyli, keliaklupsèiavo prieš totorius, vyko á paèià Mongolijà nusilenkti didþiajam chanui ir gauti teisæ rinkti jam duoklæ Rusijoje. Štai taip.

Kiti istorikai mena, kad labai simboliškai prasidëjo Vengrijos Karalystë - Steponas buvo karûnuotas Vengrijos karaliumi 1001 metø pirmo mënesio pirmà dienà, o karûnà jam atsiuntë popieþius Silvestras II (kas pamiršo – šv. Silvestrà švenèiame gruodþio 31 dienà). Tai ir vël šiek tiek politinis sutapimas.

1651 m. sausio 1 d. laikoma Škotijos Karalystës ákûrimo diena. O 1801 m., tai paèiai Škotijai neprieštaraujant, sukurta valstybë, kuri vis dar oficialiai vadinama Jungtine Didþiosios Britanijos ir Šiaurës Airijos Karalyste. Dar po šimto metø Australija tapo realiai nepriklausoma nuo Jungtinës Karalystës, nors karalienæ pasiliko.

1707 metais Jonas V pradëjo karaliauti Portugalijoje. Taip lengviau skaièiuoti karaliavimo metus. Jonas V – tai portugalø "karalius Saulë", per savo ilgà valdymà padaræs šalá viena turtingiausiø ir átakingiausiø pasaulyje, kurioje klestëjo mokslai ir menai, o imperinëse valdose išties nenusileisdavo saulë. Likimas keistai nubaudë portugalus – praslinkus keleriems metams po imperatoriaus mirties šalá nusiaubë þemës drebëjimas, sostinæ sugriovë gaisras ir... cunamis.

1700 metais Rusija pradëjo skaièiuoti laikà pagal europietiškà kalendoriø, metus pradëjus þymëti nuo Kristaus gimimo (Anno Domini), o ne nuo Pasaulio sutvërimo (Anno Mundi). Pastarasis faktas, pasak Bizantiškosios tradicijos, ávyko 5509 metais prieš Kristø.

1804 metø sausio 1 dienà Amerikoje atsirado Haièio Respublika – antra nepriklausoma valstybë Naujajame pasaulyje ir pirmoji tamsiaodþiø respublika pasaulio istorijoje. Deja, regis, ne pati laimingiausia vieta, dabar viena skurdþiausiø šaliø. Lemtingøjø 1899 metø sausio 1 dienà ispanai pasitraukë iš Kubos, praktiškai visai prarasdami kaþkada Kolumbo atrastus Karibus. Kubos kontekstas ypaè paminëtinas. Šiø metø sausio pirmàjà šalis minëjo komunistø valdþios penkiasdešimtmetá. Revoliucija išgyvena ne geriausius laikus, bet kaþkaip išgyvena, tikëdamasi, kad naujasis JAV prezidentas á Kubà þiûrës kitaip, nei jo pirmtakai.

O štai 1912 metø sausio 1 dienà ákurta Kinijos Respublika, tiesa, nebeþinia, kuri – ar ta, kurios valdþia tebëra Taivanyje, ar ta, Pekine, pretenduojanti á visos Kinijos istorijà?

Nelengviau ir sausio 1 dienà nepriklausomybæ švenèianèioms Afrikos valstybëms. Sudanas, 1956 metais atsiskyræs ir nuo britø, ir nuo egiptieèiø valdþios, praktiškai jau suskilo á šiaurinæ ir pietinæ dalá, o kas dedasi Darfure, nelabai kas gali dorai paaiškinti. Nekokios šventës choleros apimtoje Zimbabvëje, bado šmëklos šešëlyje esanèiame Malavyje ar Zambijoje. Gal tik Kamerûne, savo nepriklausomybæ taip pat švenèianèiame sausio 1 dienà, šiek tiek geriau. Na, o Brunëjaus sultonatui, nepriklausomam nuo 1984 metø sausio 1 dienos, regis, jokios krizës negresia.

Tad su Naujaisiais susijæ daug politiniø sprendimø. O, regis, tik netyèia Juliaus Cezerio noru atsirado šiuolaikinis kalendorius. Tai buvo 45 metais prieš Kristø. Prireikë keliø šimtmeèiø, kol romënai suprato, kad krikšèionybë, o ne pagonybë yra tikrasis tikëjimas, o 404 metø sausio 1 dienà surengë paskutines gladiatoriø kovas. Þiaurusis antikinis "sportas" nuëjo á nebûtá.

O šiaip jau sausio 1-oji yra Mergelës Marijos, Dievo Gimdytojos, šventë, kurià paminëti reikëtø gal ne šëliojimu, o gerumu - to ir Popieþius palinkëjo.

Gerø metø ir ádomios politikos 2009-siais!

Dr. Egidijus VAREIKIS,
LRS narys

Atrodo, kad prieškalëdinis Seimo darbo maratonas daug kam nesuprantamas. Kodël tie Seimo lëbautojai, neretai rinkëjø laikomi tinginiais ir neišmanëliais, ëmë dirbti ištisas dienas ir naktis? O gal jie ten nedirba, veikia šá bei tà ir tiek?

Kodël staiga prireikë posëdþiauti dienomis ir naktimis?

Išties tai ne pirmas kartas. Ne vienas mûsø kartos þmogus prisimena dramatiškus nakties posëdþius 1991 metø sausio ávykiø metu, besidomintys politika mena, kaip Rusijos krizës metu 1993 metais naktá posëdþiavo Rusijos dûma, "susipykusi" su prezidentu Jelcinu.

Tada buvo politinë krizë, o kas dabar?

Tiesa sakant, taip pat krizë. Ekonominë ir finansinë visoje Lietuvoje, o politiniø nesutarimø - Seime. Paprasèiau kalbant, posëdþiauti iki paryèiø privertë tai, kad valdanèioji koalicija siekë kuo greièiau patvirtinti biudþetà ir priimti Vyriausybës programà ágyvendinanèius tesës aktus, o opozicija, aišku, siekë sutrukdyti, "uþtempti" procesà.

Pasirodo, yra bûdø vadinamajam ástatymdavystës buldozeriui stabdyti. Tie bûdai - paprasti ir ástatymais bei Seimo statutu reglamentuoti.

Šá kartà opozicija pradëjo nuo paties paprasèiausio, taèiau gal ir veiksmingesnio metodo – kuo ilgesnio kalbëjimo. Parlamentas neatsitiktinai paþodþiui reiškia "kalbyklà"...

Tikriausiai esme laimingi, kad Lietuvos Seime kalbëjimo laikas ribojamas. Diskusijø metu frakcijos vardu galima kalbëti 7 minutes, asmeniškai – 5, balsavimo motyvus išdëstyti per 120 sekundþiø, o uþduoti klausimà – per 60. Daþniausiai suspëjama. Taèiau kai ástatymø paketas didelis, tos minutës sudaro valandas ir ištisas paras. Nesvarbu, kà kalbëti, svarbu uþimti visà pasisakymams, klausimas, diskusijoms ir pan. reglamentuotà laikà. Taip ir rytas aušti ima.

Gerai, kad negyvename Jungtinëje Karalystëje, kur pasisakymo laikà riboja tik parlamentaro mandagumas ir dþentelmeniškumas. Istorija mena, kad britas Henry Peter Brougham 1828 metais apie teisës reformà šnekëjo net 6 valandas. Nelabai atsiliko ir paèiø moderniausiø laikø kalbëtojai. 1985 metais Ivan Lawrence 263 minutes kalbëjo apie vandens valymo fluoro junginiais ástatymà. Australijoje, kuri, þinia, paveldëjo britiškà parlamentinæ tradicijà, leiboristø atstovas Albertas Gardineris 1918 metais pasakë ilgiausià kalbà šios šalies istorijoje. Ji truko 12 valandø 40 minuèiø.

Pasiþymëjo ir latviai. 2007 metø pradþioje Latvijos Seime buvo svarstomas sienos su Rusija pripaþinimo klausimas – atsisakyti ar neatsisakyti dalies prieškarinës Latvijos teritorijos, dabar priklausanèiai Rusijai. Nors kalbëjimo laikas tëra 15 minuèiø, Visvaldis Lacis kalbëjo keletà valandø. Šis parlamentaras, perþengæs 80 amþiaus ribà, praeityje Latvijos legiono narys, tiek pratæsë aneksijos nepripaþinimà.

Þinia, posëdþio metu galima paprašyti pertraukos. Seime šia teise parlamentarai naudojasi labai sumaniai, ypaè kai reikia "patempti". Taèiau išmaningiems britams neprilygstama – 1971 metø kovo 23-24 d. sesijoje pertraukos buvo net... 64 kartus.

Lietuviškoji opozicija ruošia ir kità ginklà, priversiantá posëdþiauti ilgiau negu ilgai. Tai paèios Parlamento sesijos, o jei reikia, visos kadencijos pratæsimas iki begalybës. Dar nebuvo taip, kad Lietuvoje neprireiktø nenumatytø posëdþiø ar sesijos pratæsti mënesá ir daugiau. Dabar jau beveik aišku, kad þiemos poilsio parlamentarai neturës, sausá reikës vël susirinkti.

Britø parlamentarizmo istorija mena vadinamàjá "Pensininkø parlamentà", veikusá 17 metø, 8 mënesius ir 16 dienø. 1661-1679 metais. Praeità šimtmetá, kai Antrasis pasalinis karas "pakoregavo" rinkimø datas, Jungtinës Karalystës parlamentas dirbo beveik 9,5 metø (1935-1945). Ilgiausias posëdis tame paèiame Britø parlamente truko beveik 42 valandas. Tai ávyko 1881 metais, o svarstytas buvo išties rimtas klausimas - þmogaus ir nuosavybës teisiø apsauga Airijoje.

Tai dar, aišku, ne viskas. Þinodami maþumos ir daugumos teises, opozicijos atstovai gali uþversti ástatymø projektus pataisomis, papildymais, reikalauti detalesnio nagrinëjimo komitetuose, Vyriausybës ar kitø institucijø paþymø ir panašiai, organizuoti klausimus, "socialiná" dialogà ir dar kitokias diskusijø formas. Kad tik balsavimas neávyktø.

O jei jau reikia balsuoti, tai galima pabandyti to ir nedaryti: nesiregistruoti, išeiti iš salës, t. y. balsuoti kojomis. Kartais (ir neretai) valdanèioji dauguma neástengia surinkti bent jau 71 savojo bloko balso, o jei neástengia, tai ir ástatymo priimti nepavyksta. O laikas bëga...

Galiausiai yra dar ir veto teisë. Šiandien jà turi prezidentas, nors ir Lietuvos parlamentams praeityje tai nebuvo svetima. Dviejø tautø respublikos – Lietuvos ir Lenkijos – Seimuose vadinamasis Liberum veto leido bet kuriam parlamentarui panaikinti viso Seimo sprendimà.

Suprantama, kad parlamentarai šia teise nepiktnaudþiavo, taèiau per kelis Þeèpospolitos šimtmeèius nutiko daug. Daþnai pirmuoju "vetuotoju" ávardijamas Trakø seimelio atstovas Wùadysùawas Siciñskis, 1652 metais vetavæs neva neteisëtai tæsiamà Seimo darbà. Kiti istorikai mini Kijevui atstovavusá parlamentarà Adamà Olizarà, vetavusá 1669 metø Seimo sprendimus.

Taigi prielaidø naktiniams posëdþiams - daugiau nei reikia. Tad, matyt, tie, kurie buvo, - dar ne paskutiniai. Taèiau jau minëti britai sako, jog reikia sveiko proto ir sveikos nuovokos, kurie kartais bûna svarbesni uþ šaltà statutø ir nuostatø raidà.

Egidijus VAREIKIS, Seimo narys
egvare@lrs.lt

Visi dabar kalba apie mokesèius – padidës ar sumaþës, kokie galiausiai bus – vienodi visiems, su lengvatomis ar be jø. Mokesèiø klausimas toks pats amþinas kaip ir valstybës politika. Mokesèiai niekados nebuvo mëgiami, bet be jø negyveno jokios bendruomenës, jokios civilizacijos. Seniausia þinoma mokesèiø sistema buvo senovës Egipte, naujausià siûlo kà tik patvirtinta penkioliktoji Lietuvos Vyriausybë.

Neretai mokesèiø visuma apibûdinama kaip keturiø "R" komponentø visuma angliškai: Revenue, Redistribution, Repricing, Representation, t. y. valstybës pajamos, perskirstymas, kainø reguliavimas ir atstovavimas.

Pirmasis mokesèiø rinkimo tikslas – valstybës pajamos. Tai pinigai, kuriuos galima leisti bendruomenës poreikiams – keliams, mokykloms, ligoninëms, armijai ir policijai išlaikyti. Antrasis – perskirstymas. Iš gamybinio sektoriaus, kurianèio bendràjá vidaus produktà, pinigai perskirstomi jo nekuriantiems. Treèiasis – "kainos pakeitimas". Tai mokesèiai uþ specialiø produktø naudojimà (alkoholio ar benzino akcizas), mokestis uþ specifinæ veiklà (aplinkos apsaugos ir kt. mokesèiai). Galiausiai mokesèiai – bendruomenës buvimo atstovavimo simbolis. Švedijoje ne kas kitas, tik mokesèiø inspekcija sudarinëja rinkëjø sàrašus, mat tik tas, kuris tvarkingai moka mokesèius, yra atsakingas ir teisëtas pilietis. Iki galo nesutariama, kaip gyventi geriau – mokëti maþus mokesèius ir likti atsakingam uþ gydymà, mokymà ir t. t. ar mokant didelius mokesèius ápareigoti visais tais dalykais rûpintis valstybæ. Jei jûs uþ pirmà variantà, tai esate dešinieji, jei uþ antràjá – kairieji...

Šiandien norëèiau pakalbëti tik apie vienà mokesèiø rûšá – pridëtinës vertës mokestá (PVM), dël kurio bene daugiausia ir nesutariama. Pridëtinës vertës mokestis yra svarus áplaukø á valstybës biudþetà šaltinis – daugiau kaip treèdalis viso biudþeto.

Suprantama, jog daugeliui norëtøsi, kad bûtø "kaip Europoje", taèiau toje Europoje gausu ávairiø mokestiniø kuriozø.

1963 m. vadinamasis Neumarko komitetas (Europos Komisijos Finansiniø ir fiskaliniø reikalø komitetas) išanalizavo Europos Sàjungos valstybiø nariø fiskalines sistemas ir pasiûlë ávesti bendràjá pardavimo mokestá, þinomà kaip PVM, - pagrindiná netiesioginá mokestá. Vëliau atsirado daug direktyvø, reglamentuojanèiø PVM veikimà. Pagrindine buvo laikoma 1977 m. Europos Tarybos direktyva 77/388/EEB, vadinamoji Šeštoji direktyva, kurios tikslas buvo suderinti mokesèiø sistemà, sukuriant bendrà apmokestinimo tvarkà ir bendras išimtis.

Šioje direktyvoje nustatyta mokesèiø riba, t. y. þemiausias PVM tarifo limitas – 15%. Maksimaliø PVM limitø Europos Sàjungos (ES) teisës aktai nenustato. Direktyvoje nustatyti leistini lengvatiniai, bet ne maþesni nei 5% PVM tarifai, kuriuos valstybës narës gali pasirinkti. Vadinasi, nelabai èia kà pasirinksi, reguliuojama gana grieþtai. Valstybës narës gali taikyti vienà arba du lengvatinius tarifus, kurie negali bûti maþesni nei 5%. Tiesa, valstybës ásigudrina padaryti išimti – nuliná tarifà. Jo neturëtø bûti, bet, anot literatûros klasiko, gyvenime daþnai bûna ne taip, kaip turëtø...

Dabartinëje Europos Sàjungoje minimalus PVM yra Kipre, Liuksemburge ir Jungtinëje Karalystëje (štai kur mokesèiø rojus), didþiausias - 25% - Danijoje ir Švedijoje. Taèiau abi šalys turi daug išimèiø ir lengvatø. Pavyzdþiui, kai kurios prekës ir paslaugos neapmokestinamos: viešojo transporto, sveikatos prieþiûros paslaugos, laikrašèiø pardavimas. Švedijoje maistui taikomas lengvatinis 12%, o spaudiniams - 6% tarifas.

O kaip kaimynai? Latvijoje standartinis PVM tarifas yra 18%. Lengvatiniu 5% tarifu apmokestinamas geriamojo vandens tiekimas, medikamentai, áranga, skirta neágaliesiems, keleiviø transporto paslaugos, knygø, laikrašèiø ir periodiniø leidiniø tiekimas, bilietai á kinà, kabelinës televizijos, viešbuèiø paslaugos, bilietai á sporto renginius, bei kremavimo ir laidojimo paslaugos.

Estijoje buvo taikomi du PVM tarifai – standartinis 18% ir lengvatinis 5%. Lengvatiniu tarifu apmokestinami farmacijos produktai, áranga neágaliesiems, knygos, laikrašèiai ir periodiniai leidiniai, viešbuèiø paslaugos, laidojimo ir kremavimo paslaugos. Lapkrièio pabaigoje Estijos vyriausybë priëmë nutarimà padidinti lengvatiná tarifà iki 9%.

Lenkijoje standartinis PVM tarifas – 22%, lengvatinis – 7%. Lengvatinis tarifas taikomas beveik visoms prekëms ir paslaugoms, kurioms leidþiama já taikyti. Su tam tikromis išlygomis knygoms ir specialiesiems periodiniams leidiniams taikomas nulinis tarifas.

Taigi kaimynystëje stebuklø nëra. Në viena šalis neišvengia nei lengvatø, nei išimèiø. O spaudos leidëjai, prašydami lengvatø, turi kuo pasiremti, leidyba beveik visose šalyse turi lengvatø. Matyt, ir naujajai Vyriausybei teks su tuo sutikti.

Belgai, lenkai, britai, suomiai, danai ir švedai nuliná tarifà taiko laikrašèiams ir knygoms tiekti ir parduoti. Airiai specialiai rûpinasi maistu ir gërimais, gyvuliø pašarais, vaikiškais rûbais. Dar ilgesnis Jungtinës Karalystës sàrašas, kuriame yra receptiniai vaistai, gyvenamøjø namø statybos darbai ir... atliekø valymo paslaugos.

Mokesèiø keitimas, ypaè jø këlimas - skausmingas procesas, mat dël jø kinta svarbiausiø produktø kainos. Krizë daro savo – mokesèiai turi tendencijà didëti. Vokietija nuo 2007 m. standartiná 16% PVM tarifà padidino iki 19%, bet nepakeitë lengvatinio 7% tarifo, taikomo maisto produktams, knygoms, laikrašèiams ir t. t. Nyderlandø vyriausybë þadëjo nuo 2009 m. pradþios padidinti PVM tarifà nuo 19% iki 20%, taèiau vëliau, svarstydama kitø metø biudþetà, savo ketinimø atsisakë. Prancûzijos vyriausybë ketino didinti PVM tarifà net 5%, t. y. iki 25%, taèiau tokiø planø irgi atsisakë. Airijos finansø ministerija paskelbë apie standartinio PVM tarifo padidinimà nuo 21% iki 21,5%, taèiau nulinis PVM tarifas tebebus taikomas kaip anksèiau. Anot šauniojo kareivio Šveiko, vargas tai valdþiai, dël kurios kaltës kyla alaus kaina.

Bendrai tariant, pinigai, kuriuos sumokame, yra mûsø visø pinigai ir niekur nedingsta. Gaila tik, kad dauguma tuo netiki, ir valstybë, didinanti mokesèius, atrodo lyg svetimas santaupas suryjantis monstras. Taèiau be valstybës - dar blogiau.

Egidijus VAREIKIS,
Seimo narys

Metø pabaigoje visi ëmë šnekëti apie krizæ – apie pinigø stygiø. Visiems reikës taupyti, visi pinigø gaus maþiau.

Ar daug pinigø turime, ar turtingi esame?

Pradësiu nuo turtingiausiøjø. Pasak neseniai paskelbto þurnalo "National Geographic", 2007 metais pasaulyje gyveno per 10 milijonø asmenø, kuriø turto vertë viršijo bent jau milijonà doleriø. Pavadinkime juos milijonieriais. Þinoma, kai kurie turi daugiau nei milijonà. Bendras milijonieriø turtas – apie 40,7 trilijonø doleriø, kad bûtø akivaizdþiau – štai tiek: 40700000000000, net ásivaizduoti sunku. Apie treèdalá milijonieriø gyvena Šiaurës Amerikoje, kitas treèdalis – Europoje, dar treèdaliui tenka Lotynø Amerika, Afrika ir Azija – didþiausias kontinentas.

Pastabus skaitytojas tikriausia atkreips dëmesá á tai, kad Jungtinëse Amerikos Valstijose, turinèiose 300 milijonø gyventojø, milijonieriø yra 1 procentas. JAV – turtingiausia pasaulio šalis, taèiau nepirmaujanti pagal turtingøjø procentà. Japonijoje milijonieriø yra 1,2 procento, Norvegijoje – 1,3, Singapûre, Jungtiniuose Arabø Emyratuose – 1,8 procento. Daugiausia milijonieriø yra Šveicarijoje – net 2,7 procento.

Jeigu domina Rusija, tai doleriniø milijonieriø èia 136 tûkstanèiai, arba 0,1 procento šalies gyventojø. Taigi gamtos turtai dar padarë nedaug.

Lietuvoje, analizuojant turto deklaracijas, "rasti" 4084 asmenys, kuriø turto vertë viršija milijonà litø. Tai nevisai tikri milijonieriai – doleriniø gerokai maþiau. Norint þinoti, kiek pinigø ir turto yra Lietuvoje, verta prisiminti du skaièius. Vienas jø – apie 100 milijardø litø. Tai bendrasis šalies vidaus produktas, tiek vertës šalyje sukuriama per metus. Aišku, tas skaièius nëra labai suprantamas daugeliui mûsø tautieèiø. Pabandykime ásivaizduoti, kiek vertës sukuriama per dienà. Padalijæ 100 milijardø iš dienø per metuse pamatysime, kad per dienà sukuriame šiek tiek maþiau nei 300 milijonø litø. Toks Lietuvos dienos derlius. Jei atmesime savaitgalius ir šventes, tai gausime ir gerus 400 milijonø. Toks skaièius jau lengviau ásivaizduojamas, bent jau tiems, kurie domisi valdþios išlaidomis. Lietuvos Seimo išlaikymas, kitàmet sieksiàs 125 milijonus litø, yra maþiau kaip... pusdienio Lietuvos bendrojo vidaus produkto dalis.

Taèiau nepulkime á euforijà. Bendrasis vidaus produktas – tai ne tie pinigai, kuriuos valdþia turi savo rankose ir gali perskirstyti. Valdþios skirstomi pinigai – biudþetas. Kitø metø biudþetas, jo pajamos kartu su Europos pinigais siektø 25 milijardø litø. Štai tie pinigai, dël kuriø paskirstymo kiekvienà rudená balsuoja Seimas. Senasis siûlë išleisti daugiau – apie 28 milijardus. Naujasis gal manys kitaip.

Daug tai ar maþai? Per 8000 litø per metus kiekvienam iš mûsø. Sakykime, maþai – reikia mokytojams, gydytojams, ligoniams studentams.

Pagrindinis Seimo darbas paskirstyti teisingai. Taèiau kaip – teisingai?

Kadangi kalbame apie politikà nenuobodþiai, pabandykime paþiûrëti, kaip pakelti atlyginimus, sakykim, mokytojams ar aukštøjø mokyklø dëstytojams.

Tam yra maþiausiai šeši bûdai.

Pirmasis – duoti profesoriams iš kaþko atimant. Tai nëra nemoralus bûdas – visose šalyse kiekvienais metais "antklodë" yra tampoma á vienà ar kità pusæ. Aišku, rizika èia didelë, gali atsirasti átampos ne tik valdþios sluoksniuose, bet ir visuomenëje.

Antrasis – padaryti, kad biudþete bûtø daugiau pinigø, ne 30, o, sakykime, 40 milijardø. Tai galima padaryti, sakykime, keliant mokesèius. Visi mokësime daugiau, visi ir turësime daugiau. Þinoma, mokesèiø këlimas labai rizikingas dalykas – atsiranda grësmë, kad mokesèiai bus slepiami, prarandamas interesas plësti gamybà, paslaugas ir t. t.

Treèias – imti ir pasiskolinti. Gal investicija á aukštøjø mokyklø dëstytojus kaip mat atsipirks. Valstybës daþnai skolinasi, o Lietuvos skola santykinai dar nëra didelë. Šiame kontekste galime pridëti, kad nestinga politikø, kaulijanèiø pinigø kokiems nors nedideliems projektams. Pinigø siûloma paimti iš tø, skirtø skoloms mokëti. Tegu sau procentai auga... ateities kartoms.

Ketvirtas – turime gerà galimybæ skolon gauti pinigø, kuriuos reikës atiduoti kada nors ateityje. Kada – dar neþinia. Tai Europos Sàjungos struktûriniø formø pinigai. Juos reikës gràþinti, kai mûsø pragyvenimo standartas viršys Europos vidurká (dar taip negreitai), o gauti galima ruošiant gerus projektus. Tiesa, skaièius - ne begalinis – europietiškø pinigø galima gauti ne daugiau kaip 4 procentus bendrojo vidaus produkto. Vadinasi – apie 4 milijardus – ne taip ir maþai.

Penktas – galima aukštàjá mokslà ar kità sritá privatizuoti, tada ji valstybei jau nieko nekainuos, pinigai liks kitiems, o galiausiai bus galima maþinti mokesèius. Gal verta pagalvoti?

Galiausiai – šeštas, tikriausiai geriausias bûdas turëti daugiau biudþetiniø pinigø. Nereikës nei skolintis, nei "tampytis", jei augs bendrasis vidaus produktas, o su juo kartu ir biudþetas. Jei augs ekonomika, o ji augs, jei šalis bus saugi ir stabili. Saugumui ir stabilumui stiprinti taip pat reikia pinigø. Kai kam atrodo, kad gynyba – pinigø švaistymas. Iš tikro – atvirkšèiai. Investicija á saugumà po keliø metø atsiperka BVP augimu. Štai kodël verta ginti ir mûsø valstybæ.

Paþiûrësim, kaip èia su šiø metø biudþetu, kà pasirinksime...

Egidijus VAREIKIS,
Seimo narys

Rinkimø kampanijos metu þmonës ne kartà paklausdavo, ar mûsø Seimas ne per didelis, ar tikrai mums reikia net 141 tautos išrinktojo, kai salëje kartais matyti vos kelios dešimtys. Gal uþtektø 100, 70 ar 40? Kiek gi iš tikro?

Pavarèius informacijos šaltinius tampa aišku, kad parlamentai skirtingose pasaulio valstybëse labai nevienodi. Visø pirma jie gali turëti vienerius ar dvejus vadinamuosius parlamento rûmus, o paprastai kuo didesnë šalis, tuo ir parlamentas didesnis. Tai visai natûralu. Bet kaip šiame kontekste atrodo Lietuva?

Atsakysiu – visai normaliai, t. y. Lietuvos Seimas neišsiskiria jokia labai jau nekasdieniška savybe, neišsiskiria jis ir kiekiu.

Taigi turime ketveriems metams renkamà vieneriø rûmø parlamentà. Tai labai paplitæs parlamentinës valdþios modelis. Gal tik dël mišrios rinkimø sistemos galime save pakritikuoti. Tokiu ar beveik tokiu bûdu kaip Lietuvoje renkamas tik kas septintas parlamentas. Pasaulyje vyrauja maþoritarinë (40 proc. parlamentø) arba proporcinë (32 proc.) rinkimø sistema. Europoje, tiesa, apie 60 procentø parlamentø išrenkama pagal proporcinæ sistemà, taigi europieèiai nebijo rinkiminiø sàrašø ir ávairiø reitingavimo formø.

O dabar svarbiausia. Parlamento dydis svyruoja nuo 3000 (Kinijos Liaudies Respublika) iki 14 (Mikronezijos valstijø federacija), nelygu šalies dydis. Kinijos parlamentas, tiesa, renkasi tik retkarèiais, kaip kaþkada Sovietø Sàjungoje. Taèiau beveik kas treèias pasaulio parlamentas turi nuo 100 iki 200 deputatø, tad mes (141) esame sàrašo viduryje.

Mûsø Seimo dydá iš esmës nulëmë tam tikra europietiška-skandinaviška tradicija, bylojanti, kad vienas atstovas ástatymus leidþianèioje valdþioje atstovauja vidutiniškai 25 tûkstanèiam gyventojø. Tradicija taikytina nelabai didelëms šalims. Tai mums su savais 3,5 milijono ir tenka kaþkur apie 140. 141 gal patogiau, lengviau išskaièiuoti paprastà ar dviejø treèdaliø daugumà. Palyginti galima su Latvija (2,5 milijono – 100 parlamentarø), Suomija (5 milijonai – 200 parlamentarø). Tokios proporcijos laikomasi daugelyje panašaus dydþio šaliø – Airijos þemuosiuose parlamento rûmuose yra 166 vietos, Norvegijos parlamente – 169, tad viskas èia labai europietiška.

Jei tokios taisyklës laikytøsi ir estai, jie turëtø apie 60 parlamento nariø, taèiau renka net 101. Tai jau maþesnës šalies bruoþas. Maþesnës valstybës renka santykinai daug deputatø. Štai Monakas, kuriame vos per dešimt tûkstanèiø pilieèiø, renka maþiausià parlamentà Europoje. Taèiau renka net 24 parlamentarus. Jei pagal tokià proporcijà rinktume Lietuvoje, tai turëtume vos ne dešimt tûkstanèiø seimûnø. Panašiai elgiasi dauguma nedideliø Karibø jûros ar Ramiojo vandenyno salø. Èia paprastai išrenkama nuo 15 iki 25 parlamentarø. Maþiau yra blogai – sunkiau pasiskirstyti frakcijomis, sunkiau proporcingai išdalyti darbus. Beje, Lietuvos Seimas turi savo mini seimà. Tai Europos reikalø komitetas, kuriame... 25 nariai.

Didesnës valstybës proporcijø klausimà sprendþia savaip – Lenkija, kurioje dešimt kartø daugiau gyventojø nei Lietuvoje, renka ne 1400 nariø, o gerokai maþiau - 460 ir dar 100 senatoriø. Tai jau didesnës šalies bruoþas. Bet tokiose šalyse paprastai atsiranda dar vienas valdþios sluoksnis – regioninës vyriausybës bei regioniniai parlamentai. Tad tø valdþios vyrø skaièius nesumaþëja. Europoje didþiausius parlamentus turi, be abejo, didþiausios šalys – Turkija (550), Vokietija (618), Prancûzija (577 deputatai ir dar 343 senatoriai), Italija (630 deputatai ir 322 senatoriai). Jungtinë Karalystë turi 646 bendruomeniø rûmø atstovus bei 746 lordus, tiesa, nerenkamus áprastu bûdu. Rusija su savo 450 Valstybës Dûmos atstovø atrodo gana kukliai. Vienas Rusijos parlamentaras atstovauja net 13 kartø daugiau rinkëjø negu vienas Lietuvos seimûnas. Bet neskubëkime þavëtis Rusija, ten knibþda dar ávairios regionø bei respublikø valdþios.

Tai tiek skaièiø. Ar galima sutaupyti, manipuliuojant parlamentarø skaièiumi? Galiausiai, kiek mums tai kainuoja?

Šiemet Seimo biudþetas buvo per 120 milijonø litø. Atrodytø, skaièius didelis, bet paskaièiavus, kiek seimas kainuoja statistiniam lietuviui, pasirodo - dešimt lietuviškø centø per dienà. Gal ir praturtëtume kiekvienas, per metus sutaupæs 36 litus. O gal ir ne, jei tai reikštø valstybës praradimà. Kai valdþia nepopuliari – tai atrodo daug; kai jos reikia - ne tokia jau ir brangi.

Na, o jeigu dabartinë valdþia ir sumaþins Seimo biudþetà keliais procentais, neþinia kaip tai pajusime.

Pabaigoje apie dar vienà tradicijà: Europoje linkstama manyti, kad bet kurio projekto administravimui padoru išleisti ne daugiau kaip 5 proc. projekto vertës. Taigi, jei valstybë save išlaiko "suvalgydama" tuos penkis procentus bendrojo vidaus produkto, tai ji dar ne tokia bloga.

O apie valdiškus pinigus ir biudþetà – kità kartà, juolab, kad pastarieji mënesiai – tai ir biudþeto svarstymo bei priëmimo metas.

Egidijus VAREIKIS,
Seimo narys

Kaip bebûtø keista, šiandien ne kiekvienas europietis þino, kiek valstybiø yra Europos þemyne. Europos Taryboje yra 47 narës, Europos Sàjungoje – 27, taèiau tai ne visa Europa. Joje, be dideliø, vidutiniø ir maþø valstybiø, yra ir labai maþø. Tai Šventasis Sostas (Vatikanas), Andora, San Marinas, Lichtenšteinas ir Monakas. Jos - nykštukinës, taèiau neretai nori bûti tokios kaip visi.

Vatikanas yra išties specifinë valstybë, apie kurià verta pakalbëti atskirai, kitos turi kaþkà bendro. Tad šiandien - apie jas.

Viduramþiai dabar prisimenami nevienodai. Istorijos romantizmas mena juos kaip šlovës ir garbës laikus. Kai kam atrodo, kad tai buvo doros ir tvarkos, kai kam - pasileidimo ir apsileidimo šimtmeèiai. Šiaip ar taip kiekvienas gali manyti kaip tinkamas, nes mano, kad nieko negalima nei árodyti, nei paneigti - viduramþiai baigësi... Taèiau Europoje yra maþiausiai kelios valstybës, kurios vis dar gyvena prieš keletà šimtmeèiø nustatyta tvarka. Andora. Ne kiekvienas sutiks, kad tai tikra valstybë. Visas šios teritorijos pavadinimas yra Andoros slënis - kaþkokia teritorija, turinti kokunigaikštystës statusà. Toks statusas realiai reiškia dvivaldystæ. Dar 1287 metais Pirënø kalnuose pasislëpusá Andoros slëná sutarë kontroliuoti dvi nelabai draugiškai nusiteikusios jëgos - dar nevieninga ir ne itin stipri Prancûzija bei ispaniškoji Seo de Urgelio vyskupija. Šis keistas karinis-politinis kompromisas – Andora - pradëjo aštuntàjá savojo gyvavimo šimtmetá, o Andoros slënis ir dabar turi du monarchus. Vienas jø - dabartinis Seo de Urchelio vyskupas Joan Enric Vives I Sicilia, kitas - sunku patikëti, - Prancûzijos prezidentas Nicolas Sarkozy. N. Sarkozy yra Andoros princas. Galima ta proga pasišaipyti iš jau Penktosios Prancûzijos respublikos ir jos respublikoniškø prezidentø, bet gyvenimas yra toks, koks yra.

Andora tradiciškai priskiriama nykštukinëms Europos valstybëms, taèiau tarp tø nykštukø ji - savotiškas gigantas. Šalies plotas "net" 453 kvadratiniai kilometrai, gyvena èia daugiau kaip 50 tûkstanèiø gyventojø. Tai gigantas, palyginti su Monako kunigaikštyste, kurios plotas viso labo du kvadratiniai kilometrai. Andora, rodos, vienintelë Europos valstybë, kurioje išliko valstybinis administracinis suskirstymas parapijomis. Jø - septynios.

Monake viduramþiø ne maþiau. Šalis yra suvereni kunigaikštystë, nes jà valdo gilias šaknis (beje, itališkas) turinti Grimaldþiø dinastija, šeimininkaujanti èia nuo XIII amþiaus. XX amþiuje á Monakà daug kas þiûrëjo kaip á legalius lošimø namus ir savotiškà ofšorinæ teritorijà Prancûzijos pietuose, taèiau prieš dešimtmetá Grimaldþiai nutarë padaryti savuosius du kilometrus tikra valstybe. Monakas ëmë kurti atskirà nuo Prancûzijos teisinæ sistemà, administracijà, ëmë megzti diplomatinius santykius su uþsienio šalimis. Valstybë dabar turi daugelá nepriklausomai valstybei prideranèiø atributø, áskaitant net nacionaliná kalëjimà. Beje, neseniai teko stebëti, kaip Monako pilieèiai, vadinamieji monegaskai, rinko savàjá 24 asmenø parlamentà. Rinkimø sàrašuose buvo šiek tiek daugiau kaip 6000 rinkëjø, kurie tilpo vienoje rinkimø apylinkëje.

Dar vienas nenykstantis viduramþiø produktas – San Marinas, seniausia tebeegzistuojanti Europos respublika. 62 kvadratiniø kilometrø šalis - tai išties vienas Titano kalnas, iškilæs Apeninø pusiasalyje. Tai kalnas, kaþkuomet saugojæs San Marinà nuo uþkariautojø. Paþiûrëjæs á já pradedi galvoti, kad viduramþiø karai daþniausiai aplenkdavo San Marinà tik todël, kad tiesiog neapsimokëjo kopti á statø kalnà ir okupuoti šá þemës lopinëlá - jis maþai kam tetrukdë, o pats neturëjo dideliø politiniø ir valstybiniø ambicijø. Šalis pavadinta jos ákûrëjo Marino vardu. Istorija byloja, kad Titano kalno nepriklausomybæ nuo tuometës Romos imperijos 301-aisiais metais paskelbë akmenskaldys iš Dalmatijos (dabartinës Kroatijos dalies) Marinas, krikšèionis, besislapstantis nuo imperatoriaus Diokletiano persekiojimo. Marinas tapo šventuoju, o jo teritorija pergyveno ne tik Romà, bet ir visas viduramþiø negandas. 1253 metais ji tapo respublika ir išlaikë savo statusà iki šios dienos.

Maþosios valstybës paprastai yra kuo nors didþios. 23 tûkstanèiai San Marino gyventojø gyvena gana stipriai susispaudæ - 371 þmogus viename kvadratiniame kilometre. Tai vienas didþiausiø rodikliø Europoje, šešis kartus didesnis uþ Lietuvos. Laikoma, kad šalyje nëra kaimø, tad urbanizacijos rodiklis - net 90 procentø.

Na, o Lichtenšteinas, apvaþiuojamas per gerà pusvalandá, yra vos vienas kalno šlaitas – 160 kvadratiniø kilometrø, - prisiglaudæs prie Austrijos, bet savo prigimtimi primenantis Šveicarijos kantonà. Jis gal toks ir bûtø, jei ne sena viduramþiška monarchija, kurios vietiniai gyventojai niekaip nenori atsisakyti. Tiesa, formali krašto nepriklausomybës data – 1806 metai. Dabar, nepaisant šveicariškø pinigø, bankininkystës, šveicariškos tvarkos ir paproèiø, Lichtenšteinas – atskira valstybë. Kuriozams galima priskirti ir tai, kad šalies princo Hanso Adamso II dvarai Èekijoje plotu gerokai viršija tikràjà kunigaikštystæ. O šiaip jau lichtenšteinieèiai, pasak statistikos, – viena turtingiausiø pasaulyje bendrijø. Maþumas – ne kliûtis, Lichtenšteino valstybë – visateisë Europos Laisvosios Prekybos Asociacijos (EFTA) narë.

Neþinia, kiek laiko dar išliks Europoje maþi, bet þavûs viduramþiø kuriozëliai, taèiau jø buvimas tikrai suteikia Europai nepakartojamà politinës aplinkos spalvà. Belieka palinkëti išlikti.

Egidijus VAREIKIS,
Seimo narys

Net ir nemylëdami valdþios, mes jà renkame. Taèiau bûna ir taip, kad valdþia ateina pati, ateina be rinkimø, išlieka keletà metø ar net keletà dešimtmeèiø. Tai diktatûrø valdþia.

Visi prisimena anuos sovietinës diktatûros metus, þinome ir tipiškà partiná vadovà Breþnevà ar kariná lyderá generolà Augustà Pinochetà. Tai diktatoriai. Politologai turi net specialø terminà "stratokratija" valdþiai ar administracijai, kuriai vadovauja kariškiai, ar "partokratijà", kai vadovauja politinë struktûra, vadinama partija.

Diktatoriai atsiranda ávairiai. Kartais juos iškelia patys rinkëjai, taèiau po rinkimø tokie vadai ima valdþios galias išnaudoti... joms stiprinti. Tipinis pavyzdys – Aleksandras Lukašenka. Po pirmøjø laimëtø rinkimø, pripaþástamø visiškai teisëtais, jis greitai suëmë á savo rankas visø valstybës gyvenimo srièiø kontrolæ. Sukûrë ir asmenybës kultà. Tiesa, jis ne pirmasis ir neunikalus. Vidurio Rytø šalyse savo asmenybës kultà kûrë Gamalis Abdul Naseras ar Muamaras Kadafis.

Kitas bûdas tapti diktatoriumi – perversmas. Ginklø kontrolës ir saugumo politikai sako, kad ginkluotai jëgai niekada negalima duoti teisës daryti politinius sprendimus. Taèiau tokià teisæ ji kartais pripaþásta pati sau. Tipinë karinës diktatûros valdþios forma þinoma karinës chuntos (ispaniškai "junta" – taryba, konferencija) vardu, kurià daþniausiai sudaro karininkø grupë. Vyresniøjø karininkø chunta daþnai vadinama generolø, jaunesniøjø karininkø – pulkininkø diktatûra. Afrikos šalyse, pavyzdþiui, Liberijoje, perversmus kartais ávykdo net serþantai.

Generolai neretai savo noru pasidalija valdþia ir su civiline administracija, pavyzdþiui, Pakistano prezidentai generolai Muhammadas Zia-ul-Haqas ir Pervez Musharrafas elgësi bûtent taip. Smagiausias yra vadinamasis bekraujis perversmas, nors ne visada perversmininkai bûna tokie laimingi – tenka þudyti ne tik verèiamus valstybës vadovus, bet ir kariškius bei civilius. Yra ir vadinamøjø vidiniø perversmø, t. y. perversmø prieš save patá, kai vastybës vadovas, norëdamas daugiau galiø, tiesiog "nuverèia" save – prezidentà - ir pastato á valdþià save - diktatoriø. Pirmasis toks autoperversmininkas buvo Napoleonas Bonapartas, padaræs save imperatoriumi.

Seniausiam šiø dienø kariniu perversmu atsiradusiam reþimui beveik keturiasdešimt metø - 1969 metais valdþià Libijoje uþgrobë pulkininkas Muamaras Kadafis ir išlaikë jà iki šiol. Tiesa, dabar jis norëtø demokratizuoti reþimà, taèiau visos jo pastangos vertinamos átariai. Libijos diktatoriui ne kà nusileidþia Omano diktaorius Quaboos, atëjæs á valdþià 1970 metais. Jis gal ne toks áþymus, taèiau, bûdamas Vakarø sàjungininkas regioniniuose karuose, sëkmingai išgyveno visas Persø álankos negandas.

Kariniø perversmø keliu atëjæ á valdþià diktatoriai tebevaldo Pusiaujo Gvinëjà, Gvinëjos Respublikà, Burkina Fasà, Tunisà, Mianmarà, Sudanà, Gambijà, Katarà. Jau šiame tûkstantmetyje perversmo keliu atëjo á valdþià Centrinës Afrikos Respublikos, Fidþio lyderiai. Šiø metø naujiena – perversmas Mauritanijoje.

Daugëja perversmø ar maþëja? Ar tai amþinas politinis reiškinys, ar laikinas? Apie tai kalba vadinamoji demokratijos bangø koncepcija, ne kartà aprašyta politologinëje literatûroje.

Demokratijos bangos savo gryniausiu pavidalu stebimos Lotynø Amerikoje, kur jos kartojasi preciziškai tiksliai. Pakanka mesti þvilgsná á Lotynø Amerikos šaliø istorijà, kad pastebëtume, jog šios civilizacijos politinis veidas (ar tik jo kaukë) keièiasi kas dvi dešimtis metø. Praëjusiame šimtmetyje, apie 1940-uosius, beveik visos regiono šalys buvo charakterizuojamos kaip autoritariniai reþimai, apie 1960-uosius turëjo rinktus parlamentus ir legitimines vyriausybes. Vëliau sekë perversmø banga, áskaitant prisimintinus Èilës ir Brazilijos atvejus, Argentinos generolus ir markesiškus diktatorius Centrinëje Amerikoje. 1980-uosius regionas sutiko vël diktatoriškai, po to pasipylë kovotojai prieš diktatorius, šie vël krito ir apie 2000-uosius turime gana demokratiškà Lotynø Amerikà. Kas bus po to? Gal nauji diktatoriai?

Panašu kad taip – Hugo Chaveso sindromas plinta populistiniø kairiøjø reþimø forma, o jie gali išvirsti á diktatûras, nors nebûtinai karines.

Panašus "vaizdelis" ryškëja Afrikoje, kur septintojo XX amþiaus dešimtmeèio pradþios nepriklausomos demokratijos virto diktatûromis. Diktatûrø pikas pasiektas devintojo dešimtmeèio pradþioje, o dabar stebime antràjá Afrikos demokratijos bandymø periodà. Taèiau jis kaip tik dabar baigiasi. Gal Mauritanija – naujos diktatûrø epochos pradþia?

Bangose nëra mistikos. Jos neretai siejamos su generacijø kaita, su politiniø ketinimø kaita naujai kartai pasiekus "kritinæ masæ". Demokratijos bangos yra "grynesnës" ten, kur jø nesaisto beribë pagarba konstitucijai, krašto istorijai ar valstybës stabilumui. Bangas "sutrikdo" karai ar kitokie globaliniai bei regioniniai sukrëtimai. Suprantama, Lotynø Amerikoje, kur pasauliniø karø átaka vietinei politikai nebuvo tokia stipri, ar Afrikoje, kur valstybëse, kurios "prasidëjo" gerokai po pasauliniø karø, bangos matyti aiškiai.

Taèiau net ir Europoje po Antrojo pasaulinio karo, atrodo, vyksta kaþkas panašaus. Tai demokratijos pakilimas – 1945-1950, 1985-1990 metai ir, pabûkime futurologai - 2025-2030 m. Nusivylimo demokratija laikotarpiai – 1965-1970 m. (breþnevizmas, Afrikos bei Lotynø Amerikos kelias á diktatûrà, Šaltojo karo apogëjus) ir, pranašauju, – 2005-2010 m.

Gal tas Rusijos ir Gruzijos konfliktas - taip pat naujos labai neramios ir nesaugios epochos pradþia?

Egidijus VAREIKIS,
Seimo narys

Nors ambicingas Hillary Clinton planas tapti pirmàja pasaulyje JAV prezidente nepavyko, moterys, anot kai kuriø, nerimsta. Juk Indira Gandi ir dar keletas moteriškiø kaþkada padarë milþiniškà átakà pasaulio politikos veidui.

Reikia pastebëti, kad moterø politikiø bumas, regis, praeina. Moterø prezidenèiø ir ministriø pirmininkiø paskutiniais XX amþiaus dešimtmeèiais tolydþio daugëjo. Šeštajame dešimtmetyje tokia buvo vos viena, septintajame – trys, aštuntajame – jau šešios. Devintajame dešimtmetyje tokiø buvo jau 11, o dešimtajame – net 27. Štai kur feminizmo viršûnë. XXI amþiaus pirmajame dešimtmetyje rezultato pagerinti tikriausiai nepavyks - kol kas yra vos aštuonios prezidentës ir trys premjerës. Toli iki rekordo.

Taèiau ne apie tai šá kartà noriu rašyti. Hillary sekë vyro pëdomis. O politikoje ne taip jau retai nutikdavo, kad áþymiø politikø pëdomis pasekdavo jø þmonos ir dukros, ypaè jei tëvai ir vyrai politiná ar þemiškàjá gyvenimà baigdavo tragiškai.

Viena pirmøjø áþymiøjø vyrø politikos tæsëjø buvo Suhnbataryn Yanjmaa (Jandþma) - Mongolijos nacionalinio (komunistinio) didvyrio Suhbaataro (þinomo dar Suhe Batoro vardu) našlë. Ji vadovavo Mongolijos parlamentui beveik metus trukusá bevaldystës laikotarpá (1953-1954 m.) ir formaliai turëtø bûti laikoma pirma valstybei vadovavusia moterimi naujausioje istorijoje.

Kinijos Respublikos ákûrëjo Sun-Yat Seno našlë Song Qingling buvo tituluojama Kinijos Respublikos garbës prezidente, nors realiai šaliai ir nevadovavo. Šiaip ar taip, moters átaka didþiausios pasaulyje šalies politikai nepraëjo be pëdsakø – jos nuomonës klausë visi formalûs šalies lyderiai.

Lotynø Amerikos kontinente savotiška "geleþine ledi" apo Marija Estela (Izabelë) Martinez de Peron, pagal painià Argentinos valdþios perëmimo formulæ tapusi laikinàja, vis dëlto - realiàja šalies prezidente. Marija Estela, beje, buvo pirmoji pasaulyje moteris prezidentë, kurià aštuntajame XX amþiaus dešimtmetyje nušalino karinis perversmas.

Marijos pavyzdys uþkreèiamas. Nikaragvos prezidente 1990 metais išrinkta Violeta Barrios de Chamoro, populiaraus politiko, nuþudyto 1978 metais, našlë. Ji tapo demokratijos triumfo Centrinëje Amerikoje simboliu, moterimi, nugalëjusia tada dar Sovietø Sàjungos remiamà diktatoriø Danielá Ortegà. Pastarasis, beje, neliko skolingas. Dabar bûtent jis yra Nikaragvos vadovas.

Unikali ir nepakartojama Šri Lankos respublikos patirtis. Viena áþymiausiø moterø politikoje šioje šalyje yra Chandrika Kumatarunga, buvusi prezidente 1994-2005 metais, prieš tai - ministre pirmininke. Chandrika yra kitos áþymios moters – Sirimavo Bandaranaikës, triskart premjerës, dukra. Beje, buvo momentas, kai abi moterys – motina ir dukra - valdþioje buvo tuo pat metu. 1994 metais po visai demokratiniø rinkimø dukra paskyrë premjere... savo motinà. Mûsø straipsnio kontekste svarbu ir tai, kad abi moterys gyveno su tragiško likimo vyrais. Chandrikos tëvas ir Sirimavo vyras Solomonas Bandaranaike nuþudytas 1959 metais, kai ëjo premjero pareigas, o jos vyras Vijaya Kumaratunga teroristø nuþudytas 1988-aisiais.

Indija taip pat turi dinastinio valdymo patirties. Kaþkuria prasme galime galvoti, kad ávyko atvirkšèias atvejis. Po áþymiosios Indiros Ghandi þûties politikos þvaigþde tapo jos sûnus Rajivas (Radþivas), taèiau kai šis taip pat þuvo nuo teroristø rankos, á politikà, tiesa, be entuziazmo, buvo ástumta jo þmona Sonja, Indijoje gyvenanti uþsienietë - italë.

Paplitusi nuomonë, kad islamo pasaulyje, Azijoje, moterys yra uþguitos ir neturi jokiø politiniø teisiø. Šià nuostatà paneigia tokios átakingos moterys kaip Pakistano buvusi premjerë Benadzir Bhutto. Ji buvo vyriausia buvusio perversmo metu nuþudyto premjero Zulfikaro Ali Bhutto dukra. Pirmà kartà ministre pirmininke Benadzir tapo 1988 metais, bûdama vos 35 metø amþiaus, ir á istorijà áëjo kaip pirmoji moteris, vadovavusi radikalaus islamo valstybei. Pašalinta iš valdþios neva uþ korupcijà ji vël triumfavo 1993 metais, taèiau po keleriø metø vël buvo pašalinta. Benadzir Bhutto, dešimt metø praleidusi emigracijoje, turëjo realias galimybes dar kartà gráþti á valdþià, taèiau 2007 metø pabaigoje buvo nuþudyta politinio mitingo metu.

Indonezijai 2001-2004 metais vadovavo Megawati Sukarnoputri, pirmojo šalies prezidento dukra, prezidento, kuris buvo nušalintas nuo valdþios septintajame dešimtmetyje. Savo paskutinio þodþio politikoje dar netarë ir Aung San Suu Kyi (mûsø daþnai vadinama Aun San Su Èi), namø arešte laikoma Nobelio taikos premija apdovanota Myanmaro opozicijos lyderë, buvusios Birmos laisvës kovotojo premjero Aung Sano dukra. Birmos generolas Aung Sanas buvo pagrindinis derybininkas prieš paskelbiant šalies nepriklausomybæ nuo britø valdþios, vëliau buvo nuþudytas savo priešininkø. Dukra Aung San Suu Kyi 1990 metais turëjo tapti premjere, kai opozicija de facto laimëjo rinkimus, taèiau karinë chunta neleido jai uþimti valdþios.

Matyt, tai ne istorijos pabaiga. Nors moterø premjeriø ir prezidenèiø nedaugëja, dar ne vienai šaunuolei teks eiti tëvo ar vyro pëdomis.

Egidijus VAREIKIS,
Seimo narys

Apie monarchijà kalbama labai ávairiai. Vieni karalius, neturinèius realios politinës valdþios, vadina dykaduoniais, tarpstanèiais iš liaudies prakaito, kiti áþiûri monarchø dinastijose kaþkokià mistinæ jëgà. Mes, sovietinëje mokykloje mokyti, jog monarchija šiais laikais tëra tebesitæsianti aristokratinio išsigimimo apraiška, esame daugiau respublikonai nei monarchistai. Ir visai be reikalo. Karalius - tai þmogus, karalystë - tai valstybë.

Besidomintieji monarchija ir jos atstovais turëtø þinoti dešimt tiesø, susijusiø su karaliø, kunigaikšèiø ir princø pasauliu.

Pirmoji: EUROPA - MONARCHIJØ KONTINENTAS. Šiandien niekas neabejoja, kad Europa yra regionas, labiausiai paþengæs demokratijos ir þmogaus teisiø linkme. Maþiausiai demokratijos, þinia, Afrikoje ir Lotynø Amerikoje. Abiejuose kontinentuose beveik visos šalys – respublikos. Europos Sàjungoje monarchijø beveik treèdalis - Belgija, Danija, Ispanija, Jungtinë Karalystë, Liuksemburgas, Nyderlandai, Švedija. Dar trys - Graikija, Italija, Portugalija - atsisakë monarchijos ne taip seniai, o savø karališkøjø tradicijø nepamiršo ir Prancûzija bei Vokietija, Austrija turi gyvà sosto ápëdiná. Vidurio ir Rytø Europoje monarchija taip pat gali bûti atkurta. Tikrø pretendentø á sostà yra daugelyje šaliø nuo Rumunijos iki Gruzijos.

Antroji: VALSTYBË - TAI AŠ. Sparnuota Liudviko XIV frazë tebegyva. Daugelio karalysèiø þmoniø protuose karalius yra toks pats valstybës ir tautos simbolis kaip vëliava, himnas, herbas ar konstitucija. O gal net daugiau. Monarchas yra nerenkamas ir nekeièiamas, o dinastija - tai tautos tæstinumas. Istorija rodo, kad monarchai atsiranda ar išnyksta tautø valia, o ne atvirkšèiai. Konstitucijà pakeisti gali parlamentarø dauguma, vëliavà ar himnà - referendumas, karaliaus - beveik niekas. Net svetimšaliai uþkariautojai su jais elgiasi pagarbiai. Bolševikai nuþudë Rusijos caro šeimà ir aiškiai suvokë, pasielgæ blogai. Nebuvo jokio vargo fiziškai sunaikinti uþkariautø valstybiø prezidentus, taèiau karaliai ir carai Vidurio Europoje buvo priversti tik atsisakyti sosto, net nepasmerkti.

Treèioji: KARALIUS - VIENIJANTI JËGA. Ásigalëjusi nuomonë apie tai, kad karaliai kaþkada turëjo absoliuèià valdþià, o dabar neturi jokios, nëra jau tokia teisinga. Protingi monarchai visais laikais stengësi ne primetinëti valdiniams savo nuomonæ, o ja remtis. Parlamentus, o kartu ir konstitucinæ monarchijà sugalvojo ne kas kitas, tik patys karaliai. Konstitucinë monarchija atleidþia valdovà nuo politiniø procesø átakojimo, bet reikalauja iš jo paties svarbiausio - bûti visø šalies gyvenimo procesø teisingumo ir stabilumo garantu. 1981 metais Ispanijoje pradëtas karinis perversmas baigësi tada, kai karalius, pasirodæs televizijos ekranuose vyriausio karo vado uniforma, ásakë puèistams sudëti ginklus. Visi suprato, kad bet koks veiksmas prieš karaliaus þodá - tai veiksmas prieš Ispanijà. Jei ne monarchija, vargu ar bûtø Belgija, kurioje sugyvena dvi visiškai skirtingos tautos, jei ne monarchija, vargu ar taip gerai sugyventø vienoje valstybëje anglai, škotai ir valai.

Ketvirtoji: NET IR PAŠALINTI IŠ SOSTO KARALIAI NEIŠNYKSTA. Viena iš respublikos ákûrimo problemø - monarcho nušalinimas. Já neretai pavyksta išvyti ar priversti "savanoriškai" atsisakyti savo pareigø, taèiau karalius visada prisimenamas ilgiau nei tie, kurie já nuvertë.

Penktoji: KARALIŠKAI GYVENTI NELENGVA. Karaliø gyvenimas - kaip ant delno. Idealios karališkos poros gyvena Švedijoje bei Ispanijoje, didesniø priekaištø savo monarchams neturi danai, olandai ar Lichtenšteino gyventojai, bene labiausiai liaudies mylimas karalius – Tailande. Aišku, kad daugiausiai problemø monarchijos prestiþui padarë princas Èarlzas. Kiekviena šeima gali turëti problemø, tiesa ir ta, kad kiekviena šeima turi teisæ á nesusipratimus ir netgi tam tikrà "nestandartiná" elgesá. Betgi ne kiekviena šeima turi teisæ vadintis karališka - tokiai turi galioti kiti standartai. Tai jau ne teisë á išskirtinumà, o pareiga.

Šeštoji: KARALIAMS GALIMA VESTI IR IŠ MEILËS. Karališko pasirinkimo objektui, beje, ne visada bûtina pati aukšèiausia kilmë. Nei Švedijos, nei Norvegijos karalienës negimë aristokratëmis. Kas kita, jei pats karalius nelabai tikras. Albanijos prezidentas Zogu, pasiskelbæs karaliumi, prieš Antràjá pasauliná karà buvo laikomas apsišaukëliu ir karštligiškai ieškojo itin kilmingos princesës (galiausiai vedë Vengrijos aristokratæ). Taèiau šiek tiek iš išskaièiavimo atsiradusi pora gyveno ilgai ir laimingai.

Septintoji: KARALIŠKOS SKYRYBOS BEVEIK NEÁMANOMOS. Iš tikro, geriau jau nesiskirti. Argi britø karališkoji šeima verta savo vardo, kai karališkoje šeimoje tiek skyrybø? Legendinio Henriko VIII šešios þmonos nebuvo vienintelis seksualinis skandalas karališkoje giminëje. Net garsioji Viktorija nebuvo tokia puritonë kaip jos epocha. Georgas I išsiskyrë dar prieš vestuves dël dviejø meiluþiø, Georgas IV išvengë priverstiniø vestuviø su savo giminaite Karolina, kuri, tuokart pabëgusi á Italijà, vëliau reikalavo karalienës titulo. Garsiausias šio šimtmeèio skandalas - Edvardo VIII sprendimas atsisakyti sosto dël dukart išsiskyrusios amerikietës - dar ir šiandien prisimenamas kaip giminës tragedija.

Aštuntoji: VISI KARALIAI - GIMINAIÈIAI. Daugumà dabartiniø Europos monarchø sieja artimesni ar tolimesni giminystës ryšiai. Garsiosios karalienës Viktorijos giminaièiais gali save laikyti maþiausiai dešimt dabartiniø karûnuotø galvø: Graikijos karalius Konstantinas II, Jugoslavijos karalius Aleksandras, Prûsijos princas Luisas Ferdinandas, Rusijos didysis kunigaikštis Georgijus Romanovas, Britø valdovë Elþbieta II, švedas Karolis XVI Gustavas, norvegas Haraldas V, danë Margareta II, rumunas Michajus ir ispanas Chuanas Karlosas. Tai nëra kokia nors monarchistinë mafija, bet vienybëje - jëga!

Devintoji: KARALIAI PADEDA MOKSLININKAMS. Niekas taip vaisingai nepapildë þmogaus genetikos mokslo kaip monarchø dinastijos. Karaliø ir jø palikuoniø portretai saugomi šimtmeèiais. Bûtent jie padëjo genetikams sekti, kokie poþymiai yra paveldimi iš kartos á kartà, kurie yra dominuojantys ir kurie lemia paveldimas ligas. Tyrimai parodë, kad garsioji Viktorija buvo itin þalingo hemofilijos geno nešiotoja. Per mišrias Viktorijos palikuoniø vedybas genas paplito po visus Europos dvarus - nuo Ispanijos iki Rusijos. Tikriausiai ne vienas girdëjo istorijà apie hemofilija sergantá caraitá Aleksejø ir jo apsišaukëlá gydytojà Rasputinà. Paþvelgus á dabartinius sostø ápëdinius galima gana tiksliai paskaièiuoti, kiek juose burboniško ar habsburgiško kraujo.

Dešimtoji: KARALIAI IR TOLIAU BUS MYLIMI. Beje, tai labai paprasta tiesa - per pastaràjá dešimtmetá monarchijø Europoje nesumaþëjo.

Egidijus VAREIKIS,
Seimo narys

Štai ir vël praëjo rugsëjo 11-oji... Viena svarbiausiø datø, susijusiø su terorizmu – politiniu reiškiniu, kurio sutramdyti, juo labiau áveikti dar neišmokome.

Teoriškai terorizmas - tai bûdas kovoti prieš valdþià nekariniais, neetiškais metodais, siekiant politinës naudos nekaltø þmoniø ir nelogiškø praradimø sàskaita.

Pradþià terorizmo teorijai, specialistø teigimu, davë jau šiek tiek primirštas kinø politikas Mao Tse Tungas, savo veikaluose mokæs apie vadinamàjá liaudies revoliuciná karà. Jo teigimu partizaniniais veiksmais reikia iš pradþiø destabilizuoti valstybæ ir demoralizuoti valdþià ir tik tada vykdyti "liaudies revoliucijà".

Tiesioginiu Mao pasekëju ir tikru profesionaliu teroristu galima laikyti Ernestà Che Guevarà (1928-1967), sukûrusá teroristinio karo koncepcijà. Gimæs Argentinoje, studijavæs Marxà, Freudà, Mao, Guevara tapo profesionaliu gydytoju. Nors kaip astmatikas buvo atleistas nuo karinës tarnybos Argentinoje, vëliau, þinia, kovojo Kuboje, tapo šalies nacionaliniu didvyriu, Fidelio Castro bendraþygiu ir savotišku partizaninës-teroristinës kovos simboliu. Vëliau keliavo kaip Kubos ambasadorius, bet, iškilus nesutarimams su Castro, išvyko á uþsiená ir bandë organizuoti maištà Bolivijoje, kur buvo sulaikytas ir sušaudytas. Parašë keletà knygø, kuriø áþymiausia "Guerra de guerrillas" ("Partizaninis karas"), pasirodþiusi 1960 m. Tai pirmasis originalus terorizmo vadovëlis, aiškinantis, kaip net ir nedidelë kovotojø grupë, metodiškai terorizuodama valdþià, gali jà nuversti.

Teroristo jëga ta, kad jis kariauja ne pagal áprastas karo taisykles, o atakuoja, griauna daþniausiai civilinius objektus, sëja baimæ tarp civiliø. Teroristo veikla tiesiog priešpastatoma visuotinei priimtinai karo etikai.

Carizmatiško Che atvaizdas dar ir šiandien daþnai matomas ant marškinëliø, puikuojasi plakatuose. Daugelis net ir neþino, kad šiuo atvaizdu tiesiog propaguoja terorizmà. Gal vertëtø þinoti.

Praktinio terorizmo ištakø galima rasti dar senovës Graikijoje ir Vidurio Rytuose. 1605 metais britø avantiûristas Guy Fawkes bandë susprogdinti britø parlamentà, didelæ parako statinæ padëdamas uþ parlamento rûmø. Planas nepavyko, taèiau iki šios dienos sesijos pradþioje britø parlamentarai tradiciškai nuraminami, kad sprogmenø rûmuose ir aplink juos nëra.

Terorizmo politika atsirado XVIII pabaigoje, kai Didþiosios Prancûzijos revoliucijos vadai ávedë teroro politikà, leidusià þudyti visus politinius priešininkus. Taip pasaulá paliko apie 40000 þmoniø, kuriø, beje, tik 8 procentai buvo "kalti" aristokratai, o 6 proc. – kunigai. Kiti – liaudies atstovai – valstieèiai ir darbininkai.

Didþiausi XIX amþiaus teroristai – anarchistai, bandæ þudyti Rusijos carus ir JAV prezidentus, - patys þuvo kartuvëse, taèiau istorijos eigos nepakeitë. Amþiaus pabaigoje þinomu tapo amerikieèiø bei airiø terorizmas, taèiau labiausiai þinoma teroristine organizacja tapo Slaptoji (vidinë) Makedonijos revoliucinë organizacija (IMRO), áëjusi á vadovëlius kaip tipiška nacionalistinë politinë grupuotë. Savo vardà išlaikiusi iki šiol, ji tapo visai respektabilia nepriklausomos Makedonijos politine partija. Pirmieji, savo veikloje panaudojæ dinamità, buvo katalonai (Ispanijoje) bei terorizme savo šansà matæ Afrikos genèiø nacionalistai, kovojæ prieš kolonizatorius. Amerikoje terorizmo ëmësi ir vergovës priešininkai, tokie kaip Johnas Brownas, ir rasizmo šalininkai, kaip þinoma Ku Klux klano organizacija.

Teroristai, beje, sukëlë Pirmàjá pasauliná karà. Išpuolis Sarajeve, kuriame nuo Bosnijos teroristø kulkø þuvo Austrijos ir Vengrijos sosto ápëdinis Francas Ferdinandas, buvo pretekstas pradëti karà prieš Serbijà. Šaltojo karo laikotarpiu labiausiai þinomos grupuotës – Airijos respublikonø armija (IRA), baskø ETA, Vokietijoje veikusi Raudonosios armijos frakcija, propagavo valstybiø destabilizacijos ir anarchizmo idëjas. Teturëjusios vos kelis šimtus nariø organizacijos sëjo baimæ didelëje Europos dalyje. Arabø terorizmas buvo nukreiptas ne tik prieš Izraelio valstybæ, bet ir prieš Vakarø Europos institucijas. 1972 metø Miuncheno olimpiadoje teroristø aukomis tapo 11 Izraelio sportininkø ir vokieèiø policijos pareigûnas. 1988 metais Libijos slaptieji agentai virš Škotijos susprodino "PanAm" kompanijos keleiviná lëktuvà. Tai buvo valstybës remiamo terorizmo simbolis. Pietø Afrikoje Afrikos nacionalinis kongresas (ANC), kurio pirmasis vadovas buvo Nelsonas Mandela, rëmësi þiauriausiomis priemonëmis kovoje su rasinës segregacijos šalininkais.

XX amþiaus pabaigoje terorizmas Europoje nusilpo, taèiau liko reikšmingu politiniu faktoriumi Lotynø Amerikoje ir Vidurio Rytuose. Paslaptinga teroristinë organizacija "Aum Shinrikyo", skleidusi nuodus ir ligø platintojus masiniø susirinkimø vietose, bandë pasëti panikà Japonijoje.

Terorizmas, nukreiptas prieš JAV institucijas, sustiprëjo paskutiniame XX amþiaus dešimtmetyje, kai buvo pirmasis išpuolis prieš Pasaulio prekybos centrà (1993 metais) ir Oklahomos miesto administraciná pastatà 1995-aisiais.

Nors terorizmas ávardijamas kaip viena didþiausiø grësmiø Europos ir transatlantiniam saugumui, efektyvi kovos su juo strategija dar nesukurta. Kol kas terorizmas laikomas savita organizuoto nusikalstamumo forma, tad ir kovojama su juo daugiau policijos, o ne armijos jëgomis. Manoma, kad terorizmà paþaboti galima pagerinus prevencinæ þvalgybà, nukirtus finansavimo kanalus ir sukûrus visuomenës nepakantumà šiam reiškiniui. Kol kas, regis, treèiasis komponentas sekasi sunkiausiai. Gal todël nenuostabu, kad Che Guevaros atvaizdai taip paplitæ.

Egidijus VAREIKIS

Þodis "karas" nûnai paplitæs. Be tiesioginës savo reikšmës, apibûdinanèios ginkluotà konfliktà, vyksta ekonominiai, kultûriniai, socialiniai karai, kurie bûna slaptieji, šaltieji ir dar kitokie. Tad karø daug.

Pagal klasikiná apibrëþimà karu (karo ávykiu, konfliktu) gali bûti laikomas reiškinys, pasireiškiantis prievarta tarp dviejø ar daugiau "pusiø", ágyvendinant politinius tikslus, bent vienai pusei naudojant jëgos priemones. "Nerašyta taisyklë" teigia, kad karu laikytinas konfliktas, kuriame þûva per 1000 kariaujanèiø þmoniø. Teoriškai apibrëþiama, kad konfliktai tarp šaliø ar kitokiø bendruomeniø kyla nesutariant dël kokiø nors materialiø ar simboliniø resursø pasidalijimo, skirtingai suvoktø interesø ar tø interesø priešpriešos. Kitais þodþiais tariant, nesutariama dël naftos, iškasenø, istoriniø teritorijø, kovojama su klaidatikiais, vaduojamos šventosios vietos ir panašiai. Konfliktø prieþastimi daþniausiai bûna ir seni istoriniai, etniniai nesutarimai, "neteisingai" nubrëþtos valstybiø sienos, nesutarimai dël strateginiø þaliavø, komunikacijø, rinkos, paþeista demografinë ar kultûrinë pusiausvyra.

Karas ir taika – kraštutinës bûsenos valstybiø santykiuose. Taika daþniausiai siejama su laisvës ir stabilumo sàvokomis, nors kartais taika vadinamas tiesiog karo nebuvimas - tarpukaris. Karas – tai prievarta ir radikalûs pasikeitimai pasaulio politiniame þemëlapyje. Karo pasekmës, átvirtintos sutartyse, neretai tampa pagrindu ilgalaikiams politiniams procesams. Tarp karo ir taikos – kraštutinumø - gali egzistuoti ávairaus draugiškumo ar priešiškumo laipsnio santykiai. Bûta vadinamojo Šaltojo karo, kuomet pasaulis nekariavo, taèiau nebuvo draugiškas, kalbama apie Šaltàjà taikà, kuomet valstybës demonstruoja labai draugiškas intencijas, taèiau yra ásivëlusios á karus. Istorijos faktai byloja, kad nebuvo šimtmeèio (tikriausiai ir dešimtmeèio) be ginkluotø konfliktø. Tuo pat metu netrûko ir kovotojø uþ taikà bei bandanèiø suprasti karo prigimtá ir taikos ágyvendinimo galimybes.

Istorija tvirtina, kad premodernûs karai – konfliktai, vykæ iki naujøjø amþiø, – pasiþymëjo tuo, kad juose dalyvavo daugiausia tam tikro socialinio sluoksnio atstovai (aristokratai). Kariavo jie arba profesionalûs samdiniai, gindami tam tikrø valdovø interesus. Karuose svarbûs buvo ekonominiai aspektai, pvz., kaip karo grobis, taèiau jie buvo ir aiškiai ideologiškai motyvuojami (karas prieš klaidatikius, Kristaus karsto vadavimas ir pan.). Kariauta irgi nevienodai. Napoleonà Bonapartà galima laikyti paskutiniu genialiu karo þygiø strategu. XIX amþiuje karo þygius pakeitë kova dël teritorijos. Antoine Jomini mokymas apie tai, kad kare sëkmæ lemia ne pavieniai mûšiai, o teritorijos kontrolë, pakeitë konfliktø pobûdá: atsirado fronto linija, o apie karo sëkmæ bylojo kontroliuojamos teritorijos dydis. Naujøjø amþiø karuose iki XX amþiaus pabaigos kariuomeniø pagrindà sudarë šauktiniai su profesionalais, kariaujantys ne uþ konkretø valdovà, bet uþ valstybæ, kaip svarbiausià politinæ vertybæ.

Pagal karo aukø skaièiø liûdnai pirmauja Antrasis pasaulinis karas, ávairiais paskaièiavimais ir vertinimais nusinešæs nuo 60 iki 72 milijonø gyvybiø. Didþiausi sovietø valstybës nuostoliai – per 20 milijonø þmoniø šiame kare. Ilgai uþsitæsæs Stalingrado puolimas, Leningrado blokada bei mûšis dël Maskvos minimi kaip daugiausia - beveik milijono - aukø pareikalavusios "vienkartinës" operacijos.

Statistikø vertinimu XIII amþiaus mongolø ir totoriø karinës avantiûros kainavo 30-60 milijonø þmoniø aukø. Þinant, kad anais laikais gyventojø skaièius ir tankis buvo kur kas maþesnis, tikëtina, kad nuo þemës paviršiaus buvo šluojamos ištisos gentys ir tautos. Lietuviams su jais teko susidurti XIV-XV amþiuje, kai mongolø ir totoriø jëgos jau silpo.

XVII amþiaus mandþiûrø invazija á Kinijà pareikalavo apie 20-30 milijonø þmoniø aukø. Skaièiuojama, kad apie 20 mln. þuvo Pirmajame pasauliniame kare. Paþymëtina, kad 1918 metais kilusi vadinamoji ispaniškojo gripo epidemija pareikalavo daug daugiau aukø nei karas – apie 50 mln. 20 000 000 (kad atrodytø átaigiau) þmoniø þuvo per vadinamàjá taipingø sukilimà Kinijoje 1851-1864 m. Kinijos ir Japonijos karo (1937-1945 m.) aukø statistika taip pat siekia 20 milijonø.

Enciklopedinis karø sàrašas priskaièiuoja dar apie 30 karø, kuriuose þuvusiøjø skaièius viršija milijonà. Paradoksas, kad kovojame prieš branduoliná ginklà ir labai sudëtingas karines technologijas, kai daugiausia þmoniø þûva nuo šautuvo ar automatinio šaunamojo ginklo, kurie jokia sutartimi neribojami. Dabar pasaulyje vyksta apie 30 ávairiø karø, rimèiausi - Irake, Afganistane, Darfûro rajone. Neseniai baigësi karas Gruzijoje, tebesitæsia Somalyje, Konge, Šri Lankoje. Vyrauja ne valstybës karas prieš valstybæ, bet karai valstybiø viduje. Uþšaldytø konfliktø, neuþbaigtø karø - dar per dešimtá. Beje, iki šiol formaliai nebaigtas Korëjos karas, konfliktas tarp Azerbaidþano ir Armënijos. Japonija, kaltinanti buvusià Sovietø Sàjungà šiauriniø teritorijø (Kurilø salø) aneksija, taip ir nesudarë su ja Antrojo pasaulinio karo pabaigos traktato.

Jei jau kariaujame, reikia þinoti, kaip karà uþbaigti. Tikriausiai daugelis mano, kad, pradëjus kariauti, kàrà reikia laimëti. Karlas von Clausewitzas, áþymiausias visø laikø karo teoretikas, árodë, kad tai netiesa. Pasak jo, laimëti karà yra blogai, nes laimëjimas pasëja sëklà naujam konfliktui, revanšui, nepasitenkinimui esama pasaulio tvarka. Clausewitzo manymu, vienintelë gera karo pabaiga yra taika. Clausewitzas išskyrë dvi karo pabaigas ar dvejus karo tikslus. Vienas (vadintas Ziel) yra pranašumo árodymas, pranašumo, leidþianèio diktuoti politines sàlygas, kitas (pagal Clausewitzà - Zweck) yra pokarinis politinis sprendimas – kariaujanèiøjø susitaikymas. Šioje vietoja stipresniojo misija yra ištiesti rankà silpnesniajam ir duoti jam garbingà tolesnio gyvenimo alternatyvà.

XX amþiaus istorija skaudþiai ir kartu viltingai patvirtino Clausewitzo teisumà. Per šimtmetá pergyventi du pasauliniai karai parodë, kad bûtent tie, kurie susitaikë, tapo pranašesni prieš tuos, kurie savo tolesnæ politikà motyvavo pergale ir priešo kapituliacija. Taigi koks karas bebûtø, tebûnie taika.

Egidijus VAREIKIS,
Seimo narys

Šá kartà ne apie olimpiadà ir ne apie medaliø kieká.

Šá kartà paprastas klausimas – ar Lietuva yra ta šalis, kurioje þmogui gera, patogu ir miela gyventi?

Suprantu, kad taip paklaustas be emocijø neišsiversi. Atsiras sakanèiø, kad blogiau dar niekad nebuvo, atsiras ir tokiø, kurie mano, kad mûsø tëvynë – visai padori šalis. Tad reikia kokio nors objektyvaus teisëjo, gal net teisëjo iš šalies, galinèio pasakyti, gerai ar blogai gyvename šiame globalëjanèiame pasaulyje.

Toks "teisëjas" yra. Tai Jungtiniø Tautø projektas, vadinamas þmogaus socialinës raidos indeksu, kitaip dar - gyvenimo kokybës indeksu. JT specialistai kasmet išmatuoja ir nustato gyvenimo kokybæ beveik visose pasaulio valstybëse. Indeksas – sudëtinga formule apskaièiuojamas skaièius (besidomintiems verta apsilankyti tinklalapyje http://hdr.undp.org/en/), charakterizuojantis atskirø šaliø pilieèiø pajamas, gyvenimo trukmæ, sveikatingumà, išsilavinimà, galimybæ maitintis sveiku maistu, naudotis sanitarijos priemonëmis ir t. t. Daugelis tai tiesiog vadina pragyvenimo lygiu. Šiemet daugelá Lietuvoje sudomino tik dvi naujienos – bloga, kad "nusileidome" dviem laipteliais þemyn, ir gera – kad aplenkëme Estijà.

Taèiau kà iš tikro reiškia ta vieta ir pats indeksas? Ar laikas galvoti, kad ritamës þemyn (kaip ne vienas tautietis garsiai kalba), ar šiame pasaulyje atrodome visai padoriai?

Pirma. Mûsø vieta iš tikro solidi. Gal kai kas ir nepatikës, bet taip yra. Lietuvos indeksas – 0,862, t. y. ji priskiriama aukšto išsivystymo šalims. Beje, valstybës, kuriø þmogaus išsivystymo indeksas didesnis nei 0,8, laikomos aukštai išsivysèiusiomis. Jei jø indeksas yra tarp 0,8 ir 0,5, jos yra vidutinio išsivystymo, o jei maþesnis nei 0,5 – þemo išsivystymo lygio. 2007-2008 metø raportas ir apskaièiuotieji indeksai byloja, kad geriausia gyvenimo kokybë tarp 177 šaliø yra Islandijoje (0,968), o prasèiausia - Siera Leonëje (0,336). Labiausiai išsivysèiusiø šaliø dešimtuke yra Norvegija, Australija, Kanada, Airija, Švedija, Šveicarija, Japonija, Nyderlandai, Prancûzija. Paþiûrëjus á antràjá ir treèiàjá dešimtukà, nesunku suvokti, kad pasaulyje tikrai yra kelios dešimtys šaliø, kurios Lietuvai tëra tolimos ateities svajonës. Dvi dešimtys Europos Sàjungos nariø, šveicarai su islandais, Šiaurës Amerika, Japonija su Korëja ir Honkongu, Australija... Prieš gerà dešimtá metø pirmàkart pasirodæ sàraše buvome vos vidutinio išsivystymo kraštas, dabar matome, kad nedaug kà èia teaplenksi. Verta pabrëþti, kad pastaraisiais metais mûsø šalies indeksas vos truputá pagerëjo, Lietuva sugebëjo neþymiai pralenkti Estijà, taèiau abi jas savo ruoþtu pralenkë Slovakija. Per praëjusius metus mûsø indeksas pakilo 0,005 punkto, aplenktøjø estø – 0,002, taèiau slovakø – 0,007, o latviø – 0,010 punkto. Svarbiausi mûsø kaimynai ir konkurentai lentelëje atrodo taip: Slovakija – 42 vieta (0,863), Estija - 44 vieta (0,860), Latvija – 45 vieta (0,855). Kaimyninë Lenkija yra 37-ta (0,870), Baltarusija – 64-ta (0,804), Rusija – 67-ta (0,802). Po truputá progresuoja visi, štai Rusija pirmàkart pripaþinta labai išsivysèiusia valstybe.

Antra. Esame galiniame ES sàrašo segmente. Jei kas nors padarytø atradimà, jog esame geriausia iš visø SSSR respublikø ir okupuotø šaliø, tepasilaiko já sau kaip patriotiná argumentà diskusijose su "rytais". Kadangi šiandien gyvename Europos Sàjungoje, o ne buvusios SSSR liûne, lygiuotis norisi á ES šalis. Tarp Europos Sàjungos šaliø esame 23-ti iš 27 šaliø (geresni uþ estus, latvius, bulgarus bei rumunus), nedaug atsiliekame nuo slovakø, lenkø bei vengrø. Paþiûrëjus detaliau á skaièius ir uþimamas vietas galima dràsiai sakyti, kad skirtumai tëra fotofinišo lygio. Regione nuo Talino iki Budapešto šiandien nebëra didesniø skirtumø, o tai dar viena gera þinia – Baltijos valstybës prisivijo tas šalis, kurios anksèiau mums atrodë dar sunkiai pasiekiamas uþsienis. Tad nei praeityje nebuvome labai atsilikæ, nei dabar iškilome visa galva aukšèiau estø. Gyvenimo kokybës indekso nereikia laikyti varþybomis, juolab kad statistiniai duomenys neretai bûna skirtingø metø ir nebûtinai skaièiuojami pagal tà paèià metodikà. Šiemet, beje, dauguma duomenø yra iš 2005 metø suvestiniø. Beje, tarptautiniuose forumuose mus jau baigia pamiršti kaip buvusià SSSR. Gaila, kad patys niekaip to nepamirštame...

Treèia. Lietuva pašalio akyse yra šalis, visiškai pasiruošusi ne tik didþiuotis savo pasiekimais, bet ir remti atsiliekanèius. Šalys, kurias Lietuva formaliai ir realiai remia, priklauso vidutinio išsivystymo lygio valstybëms: Ukraina – 76-ta (0,788), Gruzija – 96-ta (0,754), Moldova – 111-ta (0,708). Afrikos valstybës dar þemiau. Skirtumai èia jau akivaizdûs. Pasaulis aplink mus nëra turtingas.

Taigi, pasak Jungtiniø Tautø, esame visai padori savo regiono valstybë. Suprantama, kad turime kur augti. Taèiau kartais galima nepraleisti progos ir šiek tiek pasididþiuoti savimi. Ne nuodëmë ir prieš rinkimus apie tai pamàstyti.

Egidijus VAREIKIS,
Seimo narys

Artëjantys rinkimai neretai uþduoda klausimà – kokiø þmoniø mums trûksta – labiau patyrusiø ar naujø, kiek laiko dera ir kiek laiko nedera bûti valdþioje?

Kaþkada Leonidas Breþnevas atrodë bûsiàs amþinas. 18 metø. Apie Leonido Iljièiaus sveikatà sukurtas anekdotø rinkinys atrodo gana solidþiai. Stalinas valdë dar ilgiau, beveik tris dešimtis metø, laimë, Lietuvai teko ne visas stalinizmas, nors tai neskaidrina nuotaikos visoms jo aukoms.

Brandaus amþiaus politikø nestinga ir jie neretai palieka gerà aurà. Ronaldas Reaganas, buvæs tuomet JAV politikos seneliukas, sugriovë Sovietø Sàjungos pagrindus, popieþius Jonas XXIII ëmësi ir ávykdë radikalià katalikø baþnyèios reformà... Jei rudená vyksianèius JAV prezidento rinkimus laimëtø Johnas McCainas, jis taptø vyriausiu istorijoje þmogumi, tampanèiu JAV prezidentu. Jam 72 metai.

J. McCainas vis dëlto nëra pasaulio rekordininkas. Šiandien nemaþa asmenø, vyresniø nei jis, atstovauja pasaulio valstybëms ir jø vyriausybëms. Kai kurie yra valdþioje jau ne vienà dešimtá metø. Tad pakalbëkime apie juos.

Vyriausias valstybës vadovas, einantis šiuo metu savo pareigas yra Fidþi valstybës Ramiajame vandenyne prezidentas Josefa Iloilo. Rekordas turëtø išsilaikyti iki 2011 metø, kuomet vyks kiti prezidento rinkimai.

Sent Kitts ir Nevis salø gubernatoriui Cuthbertui Sebastianui, kurá paskyrë britø monarchë Elþbieta II, yra 87-eri. 85-àjá gimtadiená neseniai atšventë Izraelio prezidentas Shimonas Peresas.

Ypatingo dëmesio vertas Zimbabvës prezidentas Robertas Mugabë. Gimæs 1924 metais, šalies premjeru tapo 1980-aisiais, o nuo 1987-øjø yra nepamainomas prezidentas. Prieš trisdešimt metø Zimbabvë (Pietø Rodezija) buvo viena iš klestinèiø Afrikos šaliø, dabar – viena badaujanèiø... Vado sveikata – viena iš valstybës paslapèiø. Nepavyko nuslëpti to, kad 2000 metais Mugabë nualpo vizito Malaizijoje metu.

Mugabës bendraamþis – Saudo Arabijos karalius Abdullah bin Abd al-Aziz al-Saud. Tiesa, valdþioje jis tik dvylika metø. Kaip tikras islamo pasaulio valdovas al Saudas turi (oficialiai) 30 þmonø, maþiausiai 20 dukterø ir 15 sûnø. Karaliui nesveika širdis, taèiau tarptautinë politika, regis, jam svarbiau nei asmeninë sveikata. Nors... kelionëse karaliø lydi automobilis, kurá dràsiai galima vadinti "klinika ant ratø". Matyt, ne viskas taip gerai.

Toliau á eilæ galima rikiuoti vos prieš mënesá postà palikusá Nepalo premjerà Girija Prasadà Koiralà. (g. 1925 m.). Po beveik 18 valdþios metø Koirala nutarë nebetæsti politinës veiklos. Nepalui iš monarchijos tapus respublika, jis buvo prašomas tapti pirmuoju šalies prezidentu, taèiau nutarë (gal ir gerai), kad jau gana. Regis jo nesveiki plauèiai, sunkiai sekasi kalbø metu baigti sakinius. Buvo net pasklidæ gandai apie premjero mirtá. Skirtingai nuo arabø kolegos, teturi tris vaikus.

84 metø sulaukæ ar belaukiantys valstybiø vadovai yra Singapûro prezidentas Sellapanas Ramanathanas bei Etiopijos prezidentas Girma Wolde-Giorgis. Metais jaunesni tëra Italijos prezidentas Giorgio Napolitano bei Kongo demokratinës respublikos premjeras Antoine Gizenga. Beje, sàrašo dvidešimtukui priklauso ir Valdas Adamkus, kuris kol kas yra tryliktas. Uþ já vos metais jaunesnis Popieþius Benediktas XVI.

Tik aštuonerius metus Senegalà valdo prezidentas Abdoulaye Wade, taèiau kiti rinkimai - tik 2012-aisiais. Šis politikas nesibodi naudotis pseudonimu Gorgui, kuris vietine kalba reiškia... "seneliukas". Solidþiau atrodo dvidešimt septintus metus valdþioje skaièiuojantis aštuoniasdešimtmetis Egipto prezidentas Hosni Mubarakas, daþniausiai išrenkamas prezidentu iš vieno kandidato. Nors sklinda gausybë gandø apie jo sveikatos problemas, prezidentas iki šiol aktyvus ir savo šalies ágaliotas nesibaimina daugybës tarptautiniø forumø. Than Shwe, Myanmaro diktatorius, valdþioje - 16 nedemokratinio valdymo metø. Yra þinoma, jog Shwe yra diabetikas ir širdininkas, taèiau, kaip ir daugelyje nedemokratiniø šaliø, tai – valstybës paslaptis.

Pasaulio rekordininkais, skaièiuojant vyriausià pasaulyje valstybës vadovo amþiø, buvo Malavio prezidentas, savàjá postà palikæs po 98-ojo gimtadienio. Be kai kuriø egzotiškø šaliø vadovø, paminëti vertas airis Eamonas de Valera, savo biurà 1973 metais palikæs 90 metø amþiaus. Beje, tais paèiais metais Airija tapo Europos Bendrijos nare – graþiu pavyzdþiu, kaip reikia sëkmingai integruotis ir leisti Europos pinigus visø pilieèiø gerovei.

Suprantama, kad monarchams, kuriø nereikia rinkti, gerokai lengviau kelias dešimtis metø vadovauti valstybëms nei demokratiškai renkamiems valstybiø lyderiams. Legendos kalba, kad kai kurie senovës Egipto faraonai valdë apie šimtmetá. Sunku patikrinti. Realiau atrodo Svazilendo karaliaus Sobhuzos II "kadencija", trukusi nuo 1899 iki 1982-øjø metø. Beje, áþymiausias Europos karalius Saulë Liudvikas XIV valdë ne taip jau trumpai – apie 70 metø. Daugiau nei šešiasdešimties metø karaliavimo staþà turëjo britø karalienë Viktorija, Austrijos-Vengrijos imperatorius Pranciškus Juozapas bei Japonijos imperatorius Hirohito, po mirties gavæs Showa vardà.

Ilgiausiai valdþioje išbuvæs respublikos lyderis, deja, taip pat nebuvo rinktas. Tai visiems þinomas Fidelis Castro, formaliai valdþioje buvæs 48 metus ir 47 dienas. Nusenusá Fidelá pakeitë jo brolis Raulis, kuris, kaip skelbia šaltiniai, yra alkoholikas ir skundþiasi daugybe negalavimø. Šaliai dël to tik blogiau.

Tad taip ir lieka neaišku, jaunø ar senø ir patyrusiø lyderiø mums reikia. Lietuviams yra galimybë pasirinkti, juk viskas rinkëjø rankose.

Gal išties reikia permainø ir jaunosios kartos. Taèiau apie jà kità kartà.

Egidijus VAREIKIS

Vëliava valstybës, miesto ar bendruomenës gyvenime turi nepaprastai didelæ reikšmæ. Olimpinëse þaidynëse šalia sportininko pavardës visada yra šalies pavadinimas ir... vëliavytë.

Egidijus VAREIKIS

Vëliava valstybës, miesto ar bendruomenës gyvenime turi nepaprastai didelæ reikšmæ. Olimpinëse þaidynëse šalia sportininko pavardës visada yra šalies pavadinimas ir... vëliavytë.

Suprantama, svarbu vëliavø atsiradimo laikas ir prasmë. Sukurtas net atskiras mokslas veksilologija, aiškinanti vëliavø kûrimo taisykles, spalvø ir simboliø prasmæ.

Aišku, daþniausiai vëliavø kûrëjai "sudeda" á jas kokius nors prasmingus istorinius ar etnografinius simbolius. Valstybës vëliava simbolizuoja tautà, istorijà, etnografijà. Dauguma valstybiø, regionø ar miestø logiškai ir rimtai paaiškins savos vëliavos atsiradimo aplinkybes ir prasmæ. Taèiau, kaip ir visur politikoje, nestinga ádomybiø bei kuriozø.

Seniausia pasaulyje iki šiol naudojama valstybës vëliava priklauso Danijai. Ji atsirado dar XIII amþiuje. Legenda byloja, kad danø kariai, bepralaimintys mûšá, meldë stebuklo. Stebuklas ávyko – iš dangaus ëmë leistis raudonas audeklas su baltu kryþiumi. Tai padràsino karius, jie laimëjo, o stebuklingas audeklas tapo Danijos monarchijos vëliava. Šiandien audeklas su vadinamuoju Šiaurës kryþiumi dominuoja visose Skandinavijos šalyse bei jø regionuose. O mûšis, beje, buvo su... estais.

Be Šiaurës kryþiaus, daþnai vëliavose aptinkamas britø dominavimà simbolizuojantis gerai mums þinomas dvigubas kryþius (Union Jack), kuris yra ne tik Jungtinës Karalystës, bet ir dalies esamø ir buvusiø britø valdø (Australijos, Naujosios Zelandijos ir kt.) vëliavose. Jei vëliavoje matome toká simbolá, tai toje šalyje angliškai tikrai susikalbësime.

Islamo šalyse naudojamas vadinamasis Osmanø simbolis – mënulio pjautuvas su viena ar daugiau þvaigþdþiø. Tokiø valstybiø - gera dešimtis, pradedant didele Turkija, baigiant vos þemëlapyje áþiûrimomis Komorø salomis, kuriose islamas labai gerbiamas.

JAV "juostø ir þvaigþdþiø" derinys taip pat ákvëpë ne vienà pasaulio šalá, pavyzdþiui, Malaizijà, Kubà, Èilæ ir kt. Ádomi Liberijos vëliavos genezë. Liberija buvo pradëta kurti kaip išlaisvintø juodaodþiø vergø valstybë, puoselëjant viltá, kad ilgainiui atsiras ir Jungtinës Afrikos valstijos. Ji labai panaši á JAV vëliavà, deja, tik su viena þvaigþde. Amerikos eksperimento Afrikoje pakartoti nepavyko.

Populiariausios valstybinës vëliavos yra trispalvës. Tai horizontalios ar vertikalios juostos. Spalvos jose taip pat turi prasmæ. Dauguma slavø valstybiø naudoja raudonà, baltà ir mëlynà spalvas, dauguma arabø – þalià, baltà, raudonà ir juodà. Šios spalvos daþniausiai kildinamos iš istoriniø ar etnografiniø simboliø.

Sovietø Sàjunga, kaþkada ant savo vëliavos nupiešusi darbininkø ir valstieèiø darbo árankius, ákvëpë ir kitas marksistines valstybes savo vëliavose ir herbuose naudoti darbo árankius, matavimo prietaisus, ginklus, naftos bokštus ir medvilnës laukus. Prisiminkime buvusià autoritarinæ Rytø Vokietijà. Afrikoje - Angolos ar Mozambiko vëliavose - tokiø árankiø yra ir dabar.

Nestinga ir kitokiø simboliø. Valstybiø bei regionø vëliavose galima rasti gausø gyvûnijos bûrá. Tai ne vien didingi liûtai, ereliai ar kiti plëšrûnai. Ne visi jie labai taurûs – yra šunø, lapiø ir vilkø. Gausu ir þolëdþiø – jauèiø, oþkø, antilopiø; paukšèiø – gerviø papûgø, balandþiø, gulbiø, net gyvaèiø ir šikšnosparniø. Gausu fantastiniø gyvûnø – vienaragiø, drakonø, dvigalviø ereliø, pegasø... Beje, fantastiniø bûtybiø yra ir Lietuvos Prezidento vëliavoje.

Kai kurios vëliavos – Kipro, Kosovo - simbolizuoja šalies teritorijos formà. Labai "sintetinë" yra Bosnijos ir Hercegovinos vëliava, parodanti ir stilizuotà þemëlapá, ir tris tautines grupes. Kelis dešimtmeèius Ruandos vëliavoje buvo kurioziškas tautos simbolis - lotyniška raidë R, o Burundþio – buvæs aviakompanijos SABENA simbolis. Tikrai labai keisti tautiškumo simboliai.

Dauguma vëliavø – staèiakampës. Unikalios - Šveicarijos ir Nepalo vëliavos. Pirmoji – taisyklingas kvadratas, antroji – neáprastos dantytos formos.

Vëliavos - ne amþinos. Bene daugiausia pastaraisiais metais keista Serbijos vëliava. Prieš dvidešimt metø ji dar buvo Jugoslavijos socialistinë federatyvinë respublika.

Dabartinë Lietuvos vëliava atsirado etnografiniu pagrindu. Kalbama, kad ji veksilologiškai šiek tiek neáprasta ir savo spalvomis panaši á Afrikos šaliø vëliavas. Dalis tiesos tame išties yra. Veksilologai teigia, kad Afrikoje, á pietus nuo Sacharos, vyrauja vadinamasis afrikietiškø spalvø ketvertas – geltona, þalia, raudona ir juoda. Taigi juodà spalvà turi estai, o kitas tris – mes.

Þingeidiesiems priminsiu, kad visiškai identiška yra Pietø Olandijoje esanèio Hillegomo miesto vëliava. Birmos vëliava Antrojo pasaulinio karo metais, o Mianmaro Šano provincija dabar turi tokià pat trispalvæ su baltu apskritimu viduryje. Šiek tiek šviesesnë geltona yra Kolumbijos Bolivaro departamento vëliavoje. Trys horizontalios juostos – raudona, geltona ir þalia – tai Bolivijos ir Ganos vëliavos, o þalia, geltona bei raudona – Etiopijos vëliava.

Vertikaliai išdëstytas "lietuviškas" spalvas vëliavose turi kelios Afrikos šalys – Gvinëja, Kamerûnas, Malis ir Senegalas bei... vienas didþiausiø JAV didmiesèiø – Los Andþelas.

Manhetene prie Jungtiniø Tautø bûstinës plevësuoja beveik 200 vëliavø. Politikams ir politika besidomintiems tikrai verta jas "paskaityti".

Egidijus VAREIKIS, Seimo narys

Ne taip seniai išgyvenome tarptautiná sportiná išskandalà. Lietuviai þaidë futbolà su èekais, taèiau pastariesiems atrodë, kad þaidþia su latviais. Incidentas baigësi apsiþioplinusio èekø pareigûno atsistatydinimu, taèiau jis tik dar kartà priminæ laikus, kai mûsø "vyresnieji broliai" tvirtindavo gerai paþástà Lietuvà ir jos sostinæ... Rygà. Lietuva ir Latvija sukelia problemø ne tik rusams. Lenkiškai tai Litwa ir Lotwa – lengva suklysti, daþnai painiojasi prancûzai, kuriems Lituanie ir Lettonie skamba labai vienodai.

Taèiau mes - ne vieninteliai. Pasaulis klumpa painiodamas Slovakijà ir Slovënijà, juolab kad jø ir vëliavos panašios. Rumunijos protokolas sugebëjo sugroti ne tos šalies himnà su oficialiu vizitu atvykusiam premjerui.

Tai, kas paminëta, þioplos klaidos. Diplomatai gali vieni kitiems atleisti ir neáþiûrëti èia blogos valios. Prasèiau, kai teisingai pavadinti trukdo politiniai ar ideologiniai motyvai.

Neseniai ávykusiame olimpiniø þaidyniø atidaryme Kinija niekaip nesutiko Taivanio pavadinti taip, kaip jis vadina save – Kinijos Respublika. Teko já pavadinti Kiniškuoju Taipëjumi – tai kompromisas, patenkinæs abi puses.

Jungtinëse Tautose jau penkiolika metø turime valstybæ išvis be pavadinimo. Þinia, oficialus Makedonijos Respublikos pavadinimas (patvirtintas kaip laikinas) yra Buvusios Jugoslavijos Makedonijos respublika. Angliškai sutrumpintai ji vadinama FYROM. Dabar spëkite, kur plevësuoja Makedonijos vëliava prie Europos Tarybos rûmø, kur vëliavos išrikiuotos abëcëlës tvarka. Tikrai ne šalia Moldovos, nes graikai pasiustø, taèiau ir ne prie Prancûzijos (kuri originalo kalba vadinasi France). Pavadinimas prasidedaartikeliu "the". Makedonijos vëliava yra šalia Turkijos, kuri, beje, oficialiai spjauna á graikø norus ir visuose dokumentuose šalá vadina Makedonija, kad piktintø graikus.

Valstybiø – suvereniø ir lygiaverèiø – išrikiavimas eilës tvarka ne kartà sukëlë problemø ir skandalø. Diplomatinis protokolas sako, kad jeigu nesusitariama kitaip, naudojamo šalies šeimininkës arba plaèiau taikomo anglø ar prancûzø kalba rašomø pavadinimø versijos tos šalies abëcëlës tvarka.

NATO organizacija, kurios oficialios kalbos yra anglø ir prancûzø, dideliø problemø nepatiria, nors kai kurias šalis kartais galima pavadinti taip, kaip aplinkybës reikalauja. Sovietø Sàjungà buvo galima vadinti dvejopai – Soviet Union arba Union of Soviet Socialist Republics (USSR). Jei reikëdavo, kad amerikieèiø ir rusø diplomatai ar derybininkai sëdëtø šalia, geriau bûdavo vartoti USA ir USSR. Jei dël kokiø nors prieþasèiø reikëdavo juos bûtinai išskirti, tada USA bûdavo toliau nuo Soviet Union. Galiausiai, jei reikia, vokieèius galima vadinti Alemand arba German, kitais atvejais – Federal Republic of Germany...

Kurioziškas ávykis kaip tik ir atsitiko vienoje konferencijoje Vokietijoje, kur pagal vokiškàjà pavadinimo versijà šalia turëjo sëdëti Turkijos ir Kipro atstovai, nes vokieèiø kalba Turkei ir Zypern atsiranda šalia. Kiprieèiams pareikalavus susodinimà pakeisti á prancûziškà, Turkie ir Chypre atsidûrë toli viena nuo kitos.

Ne daug kas þino, kad valstybiø sàrašas Europos Sàjungoje dar sudëtingesnis. Kadangi visos ES šaliø kalbos lygios, sutarta valstybes išdëstyti pagal jø rašybà - nacionaline kalba. Atrodo ádomiai. Štai Vengrija yra ne V. Ji yra Magyarorsag, Graikija praside Lenkija yra Polska, o Jungtinë Karalystë – United Kingdom.

Lietuviai ir latviai sëdi šalia ir tarptautinëje plotmëje bendrauja sëkmingai. Jei mûsø šiek tiek pasipûtæ estai ir abëcëlëje arèiau suomiø (angliškai ar prancûziškai e ir f šalia), tai su latviais esame tikrai artimi. Bet tik Europos Sàjungoje mes šalia, Europos Taryboje – jau ne visai. Tarp mûsø atsiranda ne kiekvienam þinoma valstybë – Lichtenšteinas. Po Lietuvos sekantis Europoje, beje, Liuksemburgas. Valstybë yra valstybë. 1992 metais, kai Helsinkyje vedëme intensyvias derybas dël Europos saugumo dokumentø, mums labai reikëjo, kad kuo daugiau šaliø palaikytø Lietuvos ir kitø Baltijos šaliø sieká pareikalauti Rusijos kariuomenës išvedimo. Lichtenšteino princesei, kuri atstovavo šiai šalai, iš pradþiø Baltijos reikalai nebuvo ádomûs, taèiau vëliau pasirodë, kad sëdëjimas tarp mûsø savo padarë – Lichtenšteinas prisijungë prie Baltijos šaliø rëmëjø grupës.

Taigi bendrauti ne taip jau ir sudëtinga. Kur kas blogiau, kai susirenkame á Jungtiniø Tautø forumà, tada mus išskiria jau kur kas daugiau šaliø – Lesotas, Libanas, Libija, Liberija, be jau minëto Lichtenšteino. Taèiau gal verta bûti globaliais ir sutikti su tuo, kad pavadinimas lemia nedaug, jei tarptautiniai santykiai geri.

Niekas neabejoja, kad Šiauliai turi bûti didmiestis. O jei taip, tai uþsienio sveèiø èia daugës. Kiekvienas, bent šiek tiek susijæs su protokolu, turi stengtis veikti tiksliai, bent jau šaliø pavadinimø nepainioti. Tiesà sakant, Lietuviø kalbos komisija pataria dar ne visada teisingai. Visas pasaulis vienà iš naftà eksportuojanèiø valstybiø vadina Saudø Arabija, nes tai Saudø dinastijos valdoma valstybë. Lietuviø "komisarai" primygtinai siûlo vienaskaità. Kiekvienas net ir vidutinio tikëjimo katalikas þino, kad Mergelë Marija buvo viena ir nepakartojama, taèiau komisija Virgin Islands verèia daugiskaita – Mergeliø salos. Keisti tie lietuviai...

Kai esame Lietuvoje, turime teisæ rikiuoti pasaulá lietuviškai - Doièlandà vadinti Vokietija, o Eladà – Graikija. Turime teisæ Inglandà vadinti Anglija, o Polska – Lenkija.

Taèiau visada reikia atsargiai – Slovakija, Slovënija, Slavonija – ne tas pats, serbai ir sorbai – skirtingos tautos. Kaip lietuviai ir latviai.