Egidijus VAREIKIS, LRS narys
Viena svarbiausių politikos aktualijų, atsiradusių patvirtinus Lisabonos sutartį, yra Europos Sąjungos užsienio politika. Tiksliau, klausimas paprastiems žmonėms yra toks – ar dabar, įstojus į Europos Sąjungą, belieka gyventi ilgai ir laimingai, ar vis dėlto atskiros ES šalys privalo išlaikyti ką nors tokio, kas vadinama tos šalies užsienio politika. Europa jau seniai norėjo kalbėti vienu balsu. Dabar gali, net užsienio reikalų "ministrą" turi. Tačiau ar kalba? Dabar gali turėti net bendrus diplomatus. Ar nori?
Su Lietuvos užsienio politika dabar dar sunkiau. Įstoję į Europos Sąjungą ir NATO, mes lyg ir nebeturime ilgalaikių užsienio politikos prioritetų, prioritetų, dėl kurių būtume pasiruošę aukotis. Apima sąstingis ir tingulys. Gal kas nors prisimena linksmai liūdną Lietuvos raidos laikotarpį, kuomet turėjome Europos reikalų ministeriją. Tuomet sprendėme klausimą, ar Europa mums užsienis. Nusprendėme, kad vis dėlto – užsienis. Dabar reikia pasakyti, kad mes esme Europoje, turime užsienio reikalų misteriją (pagal biudžeto dotacijas – mažiausią šalyje), tačiau tas neišspręstas klausimas, kas yra Europa – užsienis ar vidaus reikalai – nedingo.
Europos užsienio politika formaliai nėra naujas dalykas. Nesunku prisiminti, kad tokia politika buvo įteisinta dar 1992 metrų Mastrichto sutartimi. Tuomet atrodė, kad kalbėti vienu balsu bus lengva, politika bus pigesnė, nes sumažės jos biurokratija, politika bus aiškesnė, propaguos simpatiškas Europos vertybes...
Tačiau tuomet Europa patyrė didelį fiasko, bandydama įrodyti, kad Europos politika realiai egzistuoja. Bandė spręsti Balkanų krizę – veltui. Karas baigėsi tik įsikišus amerikiečiams su NATO. Bandė mokyti, kaip elgtis Kaukaze, Kipre ar Albanijoje – be didesnės sėkmės. Turėjo net Misterį Europa Xavierą Solaną, tačiau ir jis nepadėjo. Tapo aišku, kad vadinamasis BUSP'as (bendroji užsienio ir saugumo politika) yra niekis, kai neturi institucinės sandaros ir autoritetingo vadovavimo.
Neseniai įsigaliojusi Lisabonos sutartis suteikė naujas galimybes ne tik pačiai politikai, bet ir jos formaliai institucijai. Pagal šią sutartį, nelabai suprasdami, ką darome, mes patys išsirinkome Sąjungos prezidentą ir užsienio reikalų ministrą. Pastarąjį postą, žinia, gavo Catherinė Ashton, dabar vienų vis dar giriama, kitų (o jų daugėja) vis labiau kritikuojama. Taigi, ar Ashton institucija funkcionuos patenkinamai, ar britės planai ir kolektyvas taps eiline ES fikcija?
Kol kas ta politika buvo labai nevienareikšmė arba labai silpna. Europa. Reklamuodama save esant pasaulio "minkštąja galia" dažniausiai galios išvis nerodo. Po gėdingos Balkanų "akcijos" praeitame šimtmetyje politika veikiau nuolaidžiavo Rusijai, nei vertė ją laikytis taisyklių. Paskutinis politinis mazochizmas šioje srityje - tai visiškas abejingumas, reaguojant į Rusijos agresiją prieš Gruziją. Europa leido sau atšaukti aukščiausio rango susitikimą su Kinijos vadovais, kai tie "supyko" dėl Prancūzijos prezidento susitikimo su Dalai Lama. Po Izraelio ir Gazos konflikto pasiūlė pinigų Gazos rekonstrukcijai net nepasidomėjus, kas dėl šio karo vis dėlto kaltas. Galiausiai pademonstravo absoliutų bejėgiškumą Kopenhagos konferencijoje klimato kaitos klausimais, kurioje didžiosios šalys (visų pirma Kinija ir JAV) lengviau rado bendrą kalbą nei išreklamuotas Europos vienas ir reikšmingiausias balsas.
Dabar 27 Europos Sąjungos šalys turi pasaulyje didelę diplomatų armiją. Ją sudaro 2172 ambasados ir 933 konsulatai. Tai atskirų šalių "nuosavybė". Be jų, dar veikia 125 Europos Komisijos delegatūros. Viso labo apie 110 000 darbuotojų – diplomatų ir tarnautojų. Apie pusę jų – nacionalinių valstybių deleguojami ir išlaikomi darbuotojai, kita pusė – vietiniai samdyti žmonės. Ar reikia jas pakeisti unifikuota ES diplomatine tarnyba, kuri būtų mažesnė ir kur kas pigesnė? Yra argumentų ir už, ir prieš. Formaliai dabar Europos Sąjungos piliečiai turi teisę kreiptis į bet kurios ES šalies diplomatijos atstovus vadinamosiose trečiosiose šalyse. Aišku, kreipiasi visų pirma į savo tautiečius, jei tokių yra. Kai kuriose trečiojo pasaulio šalyse Europos Komisija ir atskirų šalių misijos (jose neretai tik 2-3 darbuotojai) dubliuoja vienos kitas ar apskritai nedaug ką veikia.
Galima pridurti, kad JAV (savotiškai unifikuota sistema) turi tik 170 ambasadų ir 63 konsulatus. 48 tūkst darbuotojų yra JAV piliečiai, 18 tūkst. vietiniai samdiniai. Tai reiškia, kad šalis su kur kas mažesnėmis sąnaudomis "dengia" pasaulį.
Galima manyti, kad atsakymas aiškus – konsoliduokimės. Tačiau tautinė garbė ir noras turėti savą nacionalinę diplomatiją dažnai nugali. Čia, beje, ir rinkėjai galėtų tarti savo nuomonę.
Skeptikai sako, kad Europos diplomatijai bus tas pats, kas jau dabar nutiko su bendrąja ES gynybos politika. Visi apie ją kalbą, tačiau nieko nedaro. Laimė, kad NATO vis dar stiprus aljansas ir amerikiečiai vis dar Europoje. Tad tegu nacionalinė diplomatija lieka kuo ilgiau. Tepasilieka Prancūzija ar Švedija užsienio valstybės, kurios tiesiog padeda viena kitai, jei to prireikia, bet viena kitai neatstovauja.
