Egidijus VAREIKIS, LR Seimo narys
Šiandien Pietų Afrikos Respublika (PAR) daugeliui asocijuojasi su futbolu. Ir neatsitiktinai. Šalies vadovai stengiasi ne tik pasiūlyti gerus stadionus ir itin apvalius kamuolius (ne visiems jie įtinka), bet ir įrodyti, kad dabartinė Pietų Afrikos Respublika - klestinti šalis. Ji buvo paskutinė "sistemiškai bloga" šalis kontinente, bet, panaikinus apartheidą, neva tapo sistemiškai gera, įvardijama kaip vienintelė funkcionuojančios rinkos ekonomikos šalis kontinente, šalis, formaliai neturinti etninės bei religinės nesantaikos. Netrūksta pasitenkinimo tuo, kad šalies žmonės lyg ir atrado vieni kitus, pasijuto didele bendruomene, išryškėjo visų etninių ir rasinių bendrijų veiklos sintezė.
Kadangi šioje šalyje lankiausi ne kartą, turiu savo nuomonę apie PAR ir visą regioną. Nepakartojama šalis. Bet ar Pietų Afrika – vadinamoji vaivorykštinė tauta - laiminga?
Ne kartą kalbinti politikai (skirtingų rasių) iš esmės pripažįsta, kad apartheidą reikėjo naikinti. Jis tapo nebe ekonomine ar politine, bet skaudžiausia moraline problema. Problema visiems šalies gyventojams, nesvarbu, ką jie iš tikro manė apie savo šalį ir kokia jų odos spalva. Apartheidas tapo kaltas, kad PAR kaip šalis buvo turtinga, o jos juodaodžiai - skurdžiai, apartheidas kaltas, kad šalį slėgė ekonominės sankcijos, iškreipusios laisvąją rinką, apartheidas kaltas net dėl to, kad juodaodžiai vis žiauriau skerdė vieni kitus priemiesčių getuose.
Tarptautiniame kontekste šalis buvo vis labiau izoliuota. Nors natūralių "apartheidų" galima rasti dešimtyse Azijos ir Afrikos valstybių, nors dėl politinių priežasčių katalikai su protestantais sukūrė apartheidą Šiaurės Airijoje, politikai kažkada padalijo Berlyną ir Nikosiją, apartheidiniai turkų getai kūrėsi Vokietijoje, kalta buvo tik Pietų Afrikos Respublikos valdžia. Šaltojo karo pabaiga atėmė paskutinį argumentą atskiros bendrijų raidos šalininkams. Ekskomunistinių pažiūrų Nelsonas Mandela formaliai jau nebegalėjo kelti pavojaus, kai pavojaus neva nebekėlė globali komunizmo sistema. Apartheidas - ne atsitiktinumas, jis buvo gana vykusi forma, atsižvelgiant į galimybes. Nepamirškime, kad Europa ir JAV pirko deimantus, bet ne jų kasėjus, kokios spalvos tie bebūtų. Kasėjai visą laiką buvo juodi, o deimantų pardavėjai – balti.
Tarp vietinių politikų netrūko suprantančių, kad demonstratyvus ir tarptautinės bendrijos stebimas sistemos keitimas kur kas geriau už "revoliucinį" šalies išgrobstymą. Dar daugiau – daug baltųjų tikėjosi, kad sankcijų panaikinimas sudarys galimybę pelningam bizniui regione ir atvers naujas galimybes.
Pietų Afrikos Respublika tapo parodomąja demokratija, formaliai respektuojama valstybe, kalbančia vienuolika valstybinių kalbų. Naujosios valstybės baltieji stengėsi įtikinti save, kad tai ne pralaimėjimas, o tiesiog naujos realijos. Baltųjų bendruomenės socialinis statusas nelabai pasikeitė – iš formalaus elito jie tapo neformaliu, tačiau tiek pat realiu.
Juodaodžiai patyrė transformacijos šoką, jų elitas įgijo visišką pripažinimą, išaugo savotiškas vidurinysis sluoksnis, tačiau didžiajai daliai formalios teisės gyvenimo nepakeitė – jie ir toliau gyvena lentų dėžutėse, neturi nuolatinio uždarbio... Apie 40 procentų žmonių gyvena žemiau statistinės skurdo ribos, 18 procentų – labai skurdžiai.
PAR yra viena iš labiausiai socialiai diferencijuotų šalių pasaulyje. Jei anksčiau diferenciacijos priežastis buvo skirtumai tarp baltųjų ir juodųjų, tai dabar diferenciacija didėja atskirų rasinių grupių, ypač juodųjų, viduje. Pagal Jungtinių Tautų pateikiamą žmogaus raidos indeksą (HDI) Pietų Afrikos Respublika užima kuklią 129 vietą netoli Tadžikistano ir Butano. Formaliai ji net nėra geriausia Afrikoje, Atsilieka nuo arabų šalių, Žaliojo Rago salų, Botsvanos ir Pusiaujo Gvinėjos, per pastarąjį dešimtmetį nukrito iki 1975 metų lygio. Šalies ekonominis augimas beveik nepastebimas, auksas baigėsi, svarbiausia deimantų eksportuotoja tapo kaimyninė Namibija. BVP vienam gyventojui aukščiausią reikšmę buvo pasiekusi... 1984 metais. Specialistai pažymi, kad iki šiol tenka kalbėti apie dvi ekonomikas, o ta antroji, skirta didžiajai daliai juodaodžių, yra afrikietiškai silpna. AIDS epidemija vidutinę gyvenimo trukmę sutrumpino 15 metų ir paveikė daugiausia prasčiau gyvenančius. Nusikalstamumo lygis įvairių rasių rajonuose skiriasi dešimtis kartų, tarptautinis terorizmas ir visokios "prigimtys", "pagundos" spręsti greitai ir ryžtingai, atimti ir pasidalyti kasdien siunčia pavojaus signalus.
Kalbant apie moralinę apartheido mirties pusę tenka pastebėti, kad paveikslas taip pat nevienareikšmis. Keiptauno savivaldybė nutarė pakeisti istorinius gatvių pavadinimus, nes juose per daug apartheidinės praeities. Gal ir tiesa, tačiau tiesa ir tai, kad trafalgarų, regentų, princų ir karalių, flamandiškų vardų, pakeitus juos vietinių genčių žodžiais ir vardais, dalis istorijos bus dirbtinai užmiršta.
Pagaliau ir estetinė pusė. Vaivorykštinė nacija turi teisę gyvuoti tokia, kokią ją padarė unikali istorija. XX amžiui tokia valstybė Afrikoje savaip buvo reikalinga, nors savaip ir pavojinga...
Niekas Afrikoje taip nekonsoliduoja tautų kaip futbolas – stebėdami šalies rinktinę skirtingos etninės prigimties žmonės pasijunta viena tauta. FIFA Pasaulio taurės organizavimas – tai didelė dovana vaivorykštinei valstybei. Tačiau tam reikia ir pergalių, o jų ne tiek jau daug. Tada dar labiau matyti, kad Pietų Afrikos Respublikos vaivorykštė ne tokių jau skaidrių spalvų, kaip norėtųsi.
