Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ
Apie Aukštelkės gatves ir gyventojus kruopščiai medžiagą rinko Onutė Šalkevičienė, buvusi aktyvi Aukštelkės bendruomenės pirmininkė. Nors moteris į Aukštelkę atsikėlė prieš aštuonerius metus, ji apie gyvenvietę žino, ko gero, daugiau nei bet kuris vietinis. Jei anksčiau Aukštelkės gyventojų sodybas buvo galima suskaičiuoti ant pirštų, aplink plytėjo dirbamos žemės laukai ir ganyklos, tai dabar ši gyvenvietė išaugo iki 26 gatvių.
 |
Aukštelkė iš paukščio skrydžio. Valdžio ARMAŠAUSKO nuotr. |
Akmenis panaudojo sodybose
Onutė Šalkevičienė vedžioja po vieną seniausių Aukštelkės gatvių - Rūžos gatvę. Tokiu pavadinimu ji išlikusi iki šiol. Ir viename, ir kitame gatvės gale iki šių dienų liko po seną, prieš karą statytą sodybą. Šviesios atminties ūkininkės Emilijos Baranauskienės sodyba nė kiek nepakitusi - medinė troba, klėtis, molinis tvartas. Buvusioje jos žemėje stovi dabartinės Ramunių gatvės namai. Gatvės pakraštyje stūkso vienas kitas akmuo. Ponia Onutė sako, kad tai prieš 14 tūkstantmečių slinkusio ledyno, nešusio didžiulius riedulius, pėdsakai. "Apie rūžos atsiradimą sukurta ne viena legenda. Viena jų byloja, kad Aukštelkės rūža supilta kunigaikščiui Vyteniui paliepus, kai XIII a. šias žemes norėję užkariauti kryžiuočiai. Manoma, kad už akmeninio volo, kaip pilies mūro, galima buvo sėkmingiau nuo priešų apsiginti. Kita legenda pasakoja, kad šį akmenų kelią supylė velniai. Vienas Rėkyvos ponas buvo pardavęs dūšią velniui. Kartą jis svečiavosi Bubiuose ir, sumanęs grįžti namo, liepė velniams supilti kelią nuo Bubių iki Rėkyvos per Aukštelkę. Velniai naktį kelią pylė iš akmenų. Ponas namo turėjo grįžti iki pirmųjų gaidžių, bet nespėjo. Šiems užgiedojus, ponas su karieta nugarmėjo į Rėkyvos pelkes, o rūža, arba Velnio kelias, liko", - pasakoja O. Šalkevičienė.
Slinkusio ledynmečio pėdsakų arba velnio neštų akmenų seniau būta daugiau, tik vietiniai gyventojai ištąsė - mūrijo tvoras, naudojo pamatams, grindė kiemus ar šiaip sodybas pasipuošė, paliko tik tuos, kurių nepajėgė pavilkti, o ir tie patys žole apžėlė, mat guli privačioje žemėje, o šios savininkui jų istorinė praeitis nelabai rūpi. "Norėjau įkurti Aukštelkės parką, kuriame tarp akmenų galėtų vykti poezijos vakarai. Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubo "Aukuras" vadovas Darius Ramančionis ragino kiekvieną akmenį saugoti, po lentelę prie kiekvieno pastatyti, bet argi pristovėsi, jeigu patys žmonės noro nerodo", - apgailestauja Onutė.
 |
| Šis prieš karą statytas namas, prie kurio sėdi seniausia auktelkiškė Zofija Poškienė-Malinauskienė, greitai liks tik nuotraukose - vietoj jo išdygs naujas pastatas. Autorės nuotr.
|
Mokyklą pastatė gyventojai
Moteris pasakoja, kad Aukštelkių dvaras seniau priklausė Juozapavičiams. 1882 m. dvare buvusi koplyčia priklausė Šiaulių parapijai. Apie 1926 m. sklypą nupirko saldainių fabriko "Birutė" savininkas Vladas Vaitkus, o po kelerių metų jį įsigijo Aukštelkėje gimęs ir augęs klebonas Jarulaitis, pasistatęs gyvenamąjį namą ir nedidelę mūrinę koplyčią, kurioje laikydavo pamaldas. Po Antrojo pasaulinio karo koplyčia buvo panaikinta.
Onutė Šalkevičienė sako, kad pradinė mokykla Aukštelkėje pradėjo veikti 1925 m., tačiau iki pat 1944 m. savo pastato neturėjo. Vaikai mokydavosi pas turtingesnį ūkininką, kuris skirdavo vieną kitą kambarį. 1925-1936 m. 25 keturių klasių mokiniai, kuriuos mokė vienas mokytojas, glaudėsi ūkininko Antano Petrausko sodyboje. Nuo 1940 m., kai buvo pradėta statyti mokykla, trejus metus vaikai mokėsi klebonijoje. Mokyklos statyba rūpinosi pirmasis mokyklos direktorius Pranas Dargužas. Inžinierius Gergelis slapta skirdavo geležies nuo vokiečių statomų tiltų, mat vokiečiai draudė statybas, o ūkininkai maitino statybininkus, duodavo arklių statybinėms medžiagoms susivežti ir dirbdavo patys. Buvusi pradinė mokykla vėliau tapo septynmete, po to aštuonmete.
1962 metais tuomečio mokyklos direktoriaus P. Dargužo ir kolūkio pirmininko Juozo Norkevičiaus rūpesčiu Aukštelkėje buvo skirti pirmieji sklypai individualių namų statybai. Juos gavo kolūkio ir mokyklos dirbantieji. Pirmieji du namai išaugo Paparčių gatvėje. Ten, kur stovi keturių ir aštuonių butų namai, plytėjo net vasarą neišdžiūvanti pelkė. Kitus sklypus statybai skyrė dabartinėje Ramunių gatvėje. Dabar Aukštelkėje, ypač išaugusioje ir individualiais namais pagausėjusioje pastaraisiais metais, yra 26 gatvės, gyvena apie 1300 gyventojų.
Ant daržinės sienos rodė filmus
 |
| Apie dešimt kilometrų besitęsiantis akmeningas pylimas valstybės nėra saugomas, todėl jį baigia išnešioti žmonės. Dariaus RAMANČIONIO nuotr.
|
Dabartinėje Rožių gatvėje iš pradžių stovėjo tik viena sodyba, o aplink buvo ganyklos. Statybos šioje gatvėje prasidėjo tik 1973 metais. Antanas Nemeikšis mena, kad 1944 m. ant daržinės sienos buvo rodomi filmai. Užėjus sovietinei armijai, buvo atvežtas variklėlis, kuris gamino elektros energiją. Ant daržinės sienos iš lauko pusės buvo pakabintas baltas audeklas, ant kurio kaimo gyventojai galėjo žiūrėti begarsį filmą. Čia tebestovi senieji gyvenamieji pastatai, molinis tvartas ir ta pati medinė daržinė. Šioje senoje sodyboje gyvena aukštelkiškė Ona Sitnikienė. Moteris prisimena, kad ir pati filmus ant daržinės sienos žiūrėdavusi. "Senųjų gyventojų nėra daug likę. Kiek jų ten tebuvo - ant rankos pirštų buvo galima suskaičiuoti, viena kita sodyba, o aplink ganyklos - pati po krūmus eidavau karvių ganyti", - pasakoja O. Sitnikienė
Su Onute važiuojame pas seniausią Aukštelkės gyventoją Zofiją Poškienę-Malinauskienę, į Aukštelkę atitekėjusią 1939 metais ir neseniai šventusią 90-ąjį jubiliejų. Ji gyvena pas sūnėną vienoje seniausių Motaičių kaimo sodybų. Sūnėnas priglaudė bevaikę tetą, kai ši palaidojo antrąjį vyrą. Iki šiol jaunieji ūkininkai Narkevičiai, tęsdami tėvų tradicijas, užsiima gyvulininkyste. Tiesa, senąją, prieš karą statytą tėvų sodybą jie ketina nugriauti ir pastatyti erdvų naują namą.
Zofija Malinauskienė prisimena, kaip per karą teko bėgti į miškus ir slėptis bunkeryje. "Uošvienė dar spėjo atrinkti geresnius rūbus ir, sudėtus į skrynią, užkasti. Tvarte palikau paršelį, kurį norėjau pasiimti drauge, bet buvau atkalbėta - geriau gyvai likti. Gerai, kad Bubių tiltas buvo sugriautas, nes būtų sumindę mus miškuose. Į karą pašaukė mano pirmąjį vyrą Juozą. Paršliaužė namo nusilpęs, sugadintu skrandžiu. Išvežė jį į ligoninę už Maskvos. Negalėjau savo akimis patikėti, kai grįžo namo 1945-ųjų vasario 11-ąją", - tiksliai atsimena močiutė, į nuotraukas žvelgdama be akinių.
"Atsimenu, kai žiemą laidojome uošvienę, buvo taip šlapia, kad negalėjome išvažiuoti iš sodybos, teko pro kitą pusę sukti, o prieš eidami į bažnyčią plovėme balose purvu aplipusias kojas. Dabar žemė numelioruota", - pasakoja senolė.
 |
| Tokiom pat mašinom aukštelkiškiai po karo važiuodavo ir į laidotuves, ir į vestuves. Zofijos MALINAUSKIENĖS archyvo nuotr.
|
