Šatrijos gatvë yra netoli Šiauliø apskrities ligoninës. Ji prasideda nuo S. Daukanto gatvës ir tæsiasi iki Medelyno gatvës. Apie šià gatvæ pasakoja pirmosios šioje gatvëje ásikûrusios Jurevièiø šeimos atstovë, kraštotyrininkë, "Mikelio" prizo savininkë, Šiauliø katinø muziejaus ásteigëja Vanda Kavaliauskienë.

Ponios V. Kavaliauskienës tëvas provizorius Stasys Jurevièius 1922 metais gráþo su šeima iš Rusijos ir laikinai apsistojo pas brolá Šapnagiø kaime. 1923 metais tëvas ëmë dirbti mokytoju valstybinëje berniukø gimnazijoje - dëstë organinæ ir neorganinæ chemijà, botanikà, prekiø mokslà. Savivaldybë skyrë þemës sklypà Šatrijos gatvëje. Tuo metu tai buvo plynas laukas - nestovëjo në vienas gyvenamasis namas. Pirmasis Jurevièiø namas dideliais kambariais aukštomis lubomis buvo pastatytas 1925 metais.

"Kai atsikëlëme èia gyventi, buvau visai maþa. Tëvai pasakojo, kad vos siekiau stalà. Mûsø šeima buvo didelë – tëvas, mama ir keturi vaikai – du broliai ir dvi seserys. Kartu gyveno ir mamos mama, kurià vadinome babûne", - apie šeima pasakoja V. Kavaliauskienë.

Tëvas, mokytojaudamas berniukø gimnazijoje, paruošë organinës chemijos vadovëlá, kurá išleido 1935 metais. Tai buvo pirmas organinës chemijos vadovëlis lietuviø kalba. Vadovëlis buvo skirtas aukštesniosioms mokykloms. Juo naudojosi ir moksleiviai, ir studentai.

Pirmàjá namà Šatrijos gatvëje pasistatë Jurevièiø šeima. Tuo metu gatvë dar buvo plynas laukas.		Prabëgo daug metø, karas, šalis buvo okupuota, bet namas išliko beveik nepakeistas. Fotografuota 1932 m. Vandos KAVALIAUSKIENËS asmeninio archyvo nuotr.

1927 m. gatvëje buvo pastatytas dar vienas namas, kuriame apsigyveno Šereliø šeima. "Kur jie dirbo, neatsimenu. Tai buvo inteligentø šeima. Tëvai su šia šeima maþai bendravo, su jø dukra daugiau bendravau aš. Ji buvo keleriais metais jaunesnë. 1938 metais ši šeima išsikëlë. Vietoj jos atsikëlë Bardauskø šeima. Bardauskas gana ilgai buvo gatviø komiteto pirmininkas. Kitame Šatrijos gatvës gale apsigyveno Þirgulevièiø šeima", - prisimena kraštotyrininkë.

Anot V. Kavaliauskienës, tëvui dëstant berniukø gimnazijoje, 1942 m. namuose metus buvo apsigyvenusi ukrainieèio karininko šeima – du vaikai, þmona ir mama. Šie gyvenæ tol, kol neuþëjo vokieèiai.

Per karà pirmasis Šatrijos gatvës namas nukentëjo nedaug. Á kiemà nukritus bombai, sudegë darþinë ir išduþo namo langai. Tuo metu namas buvæs tušèias. V. Kavaliauskienë su broliu Vytautu buvo pasitraukusi á Šapnagius, o brolis Algirdas – á kità kaimà. Pasibaigus bombardavimui, visi gráþo namo.

"Broliai Vytautas ir Algirdas, baigæ mokslus, tapo inþinieriais, sesuo Aldona, baigusi Kauno medicinos institutà, tapo gydytoja, o aš baigiau farmacijos institutà ir ágijau provizorës diplomà. Brolis Vytautas po karo išvyko á Klaipëdà, vadovavo naujai ákurtam statybos trestui ir labai daug ádëjo pastangø atstatant sugriautà uostamiestá. Brolis Algirdas dirbo Šiauliø statybos tresto viršininko pavaduotoju, Projektavimo instituto viršininku, nemaþai jo suprojektuotø namø puikuojasi mûsø mieste. Jis svajojo kuo greièiau atstatyti per karà sugriautus Šiaulius. Po karo sesuo Aldona su vyru, taip pat gydytoju, pasitraukë á Vakarus", - prisimena V. Kavaliauskienë.

Trisdešimt metø moteris vadovavo Šiauliø zonos farmacijos valdybai, vëliau ákûrë Katinø muziejø.

Aplink Šatrijos gatvæ buvo ir tebëra V. Kudirkos, S. Daukanto, Jovaro, Birutës, J. Šliûpo, J. Basanavièiaus gatvës, Aušros alëja, toliau M. K. Èiurlionio, M. Valanèiaus, Þemaitës gatvës.

Vanda Kavaliauskienë mano, kad Šatrijos gatvë pavadinta rašytojos Šatrijos Raganos garbei. Namø šioje gatvëje nëra daug. "Prabëgo daug metø, karas, šalis buvo okupuota, o mûsø medinis namas tebestovi. Gyvenu èia su brolio Algirdo dukra. Graþiname namà, priþiûrime já. Neseniai perdaþëme, pakeitëme kaminà, tvorà. Sode auga tëvø sodintas àþuolas. Yra išlikæ nemaþai tëvo knygø ir dokumentø, kuriuos per karà buvau išveþusi á kaimà. Su dukterëèia gyvendamos jauèiame tëvø dvasià. Tai suteikia stiprybës ir jëgø gyventi", - sako ji.

Uþrašë Jolanta Šidlauskienë

Buvusi vaikø gydytoja Giedrë Petkevièienë per karà ir pokariu gyveno Þemaitës gatvëje, šalia P. Bugailiškio namo stovëjusioje sodyboje. Vietoj sudegusio, atstatyto ir nukelto namo dabar stovi suaugusiøjø mokykla. Prisimindama liûdnà sodybos istorijà, moteris sako ilgai negalëjusi net praeiti pro šalá. Dabar ji renka informacijà apie kaimyninius pastatus, þmones, gyvenusius ir tebegyvenanèius juose, ir prisiminimø nuotrupas pasakoja savaitrašèiui "Šiauliai plius", tæsdama bibliotekininkø inicijuotà projektà "Lietuva - nuo mano þingsnio".

Namas Þemaitës g. buvo pastatytas 1928-1929 metais, sudegë per karà, vëliau buvo atstatytas ir perkeltas á Panevëþio g. 8.

Versdama išsaugotus dokumentus G. Petkevièienë pasakoja, kad 1924 m., kai þemës sklypà ásigijo senelis, Þemaitës gatvës dar nebuvo. Vietoj jos ëjo Kanapiškiø kelias. Seneliui þemës sklypà pardavë Aleksandras Sielskis uþ tris tûkstanèius litø. Sklypas ribojosi su Sielskio, Paulauskienës, Šiauèiûno ir Bugailiškio sklypais. 1929 m. seneliai, pasistatæ ràstiná namukà, kurá vëliau apkalë lentelëmis, ásikëlë jau á Þemaitës gatvæ. Iš pradþiø namas buvo paþymëtas Nr. 19, vëliau, prijungus Lauko gatvæ (nuo Aušros alëjos á pietinæ miesto dalá), jis tapo Nr. 85. Apie 1940 metus þemë buvo nacionalizuota.

"1944 metø liepà artëjant frontui, seneliai, suslapstæ vertingiausius daiktus á rûsá, pasitraukë á kaimà prie Kelmës. Man tada buvo pustreèiø metø. Spalá senelis vaþiavo apþiûrëti namø ir gráþo labai nusiminæs. Iš namo buvo likusi tik degësiø krûva. Sveiki išliko tik sandëliukai. Á palëpæ ákritus padegamajai bombai, namas bemat ásiliepsnojo. Išsilydë net rûsyje paslëpti indai. Turiu išsaugojusi ugnies deformuotà vazelæ. Kaimynai pasakojo matæ, kad namas dega, taèiau bijojo išlásti, - pasakoja praeities detales moteris. – Jie mûsø šeimà priglaudë, kol senelis per dvejus metus atstatë namà. Tada þmonëms dalijo tipiškus namø planus, ràstø atveþë dëdë. Senelis iš nuodëguliø traukë vinis, tiesino jas ir naudojo statyboms. Virtuvëje krosnis buvo mûryta iš molio."

Pašnekovë prisimena, kaip bombarduojant drauge su kitais lëkdavusi á slëptuvæ - kieme iškastà ir lentomis uþdengtà duobæ, kurios viduje stovëjo suoliukai. Tûnodavæ ten tol, kol baigdavo bombarduoti.

"Po karo Þemaitës gatvëje buvo vien molynas, tarp kelio ir sodybø ëjo griovys, o per já - po mediná tiltelá á kiekvienà kiemà, - prisimena G. Petkevièienë. – Senelë, savo paþástamiems rašydama laiškus 1945 metø sausá, pabrëþdavo – elektros nëra, þvakës pabrango, o purvynai neišbrendami – nëra net kaip nueiti iki centro."

Moteris sako, kad baigusi medicinos studijas dar gyvenusi pas senelius, iki tol èia leisdavusi vasaras. Iš Panevëþio á Šiaulius ketino sugráþti jos tëvai, taèiau 1968 metais seneliai gavo pranešimà, kad namà reikia nukelti, nes buvo nuspræsta statyti lopšelá-darþelá. "Seneliams buvo skirtas šešiø arø sklypas Panevëþio gatvëje, mes su vyru jau turëjome butà. Nukeltà namà seneliai perleido iš Sibiro gráþusiems tremtiniams, tad mûsø senasis namas tebestovi kitoje vietoje", - pasakoja G. Petkevièienë.

Senosios sodybos kieme, kur vietoj lopšelio-darþelio Nr. 20 1994 metais buvo ákurta Šiauliø suaugusiøjø vidurinë mokykla, tebeauga trys tujos, eglë, liepa ir 1955 metais G. Petkevièienës sodintas maumedis. Šie medþiai prie vartø byloja, kad kaþkada èia bûta sodybos.

"Daug metø net neuþsukdavau, nes buvo skaudu þiûrëti. Juk èia tiek laiko praleista", - susigraudina pašnekovë ir pasidþiaugia, kad vietoj seneliø sodybos stovi bent jau švietimo ástaiga, kurioje mokslo siekti ateina ir vyresnio amþiaus þmonës, pavyzdþiui, šiemet iš 550 moksleiviø septintoje klasëje mokosi 37-eriø moksleivis.

Namo savininkai Karolis Adomavièius (1875-1955) ir þmona Marija Zdzichauskaitë-Adomavièienë (1882-1969), fotografuoti apie 1920 metus Giedrës PETKEVIÈIENËS asmeninio archyvo nuotr..

Þemaitës g. 71 pastate buvo ásikûræs lopšelis-darþelis Nr. 5, kuriame 1973 metais buvo ákurta Šiauliø 2-oji pagalbinë mokykla, kuri 1994-aisiais buvo pavadinta J. Lauþiko vardu.

Moteris papasakoja ir P. Bugailiškio namo istorijos nuotrupø. 1943 metais vokieèiams pareikalavus "Aušros" muziejaus patalpas, esanèias Aušros alëjoje, uþleisti karo ligoninei, muziejaus eksponatai buvo paslëpti visoje Šiauliø apskrityje. Slëptuve tapo ir Pelikso Bugailiškio namas, stovëjæs Þemaitës gatvëje. Aštuoniuose kambariuose, pastogëje ir sandëliukuose buvo paslëpta "Aušros" muziejaus raštinë, dalis fondø, bibliotekos ir archyvø. Muziejaus eksponatai buvo saugiai laikomi iki 1950 metø, kol buvo ásteigta Šiauliø sritis. Tada juos teko išveþti á muziejui paskirtà liuteronø evangelikø baþnyèios pastatà Vilniaus ir Þemaitës gatviø kampe. Vëliau šis pastatas buvo nugriautas, statant Šiauliø prekybos namus.

G. Petkevièienë suþinojo, kad P. Bugailiškio name buvo ákurta vaikø dailës mokykla, švietimo darbuotojø profsàjungos atstovybë, o numaèius árengti mokytojø kultûros namus buvo pristatytas dabartinës "Laiptø galerijos" pastatas.

Šiaulietë sako, kad Þemaitës gatvë buvo paplatinta ir išasfaltuota sovietmeèiu, kai á P. Bugailiškio namà buvo ákeltas gyventi Šiauliø srities komunistø partijos komiteto pirmasis sekretorius Motiejus Šumauskas. "Siekiant paplatinti gatvæ, buvo nurëþta savininkø þemës dalis, nukeltos tvoros. Kad neturëtø kur pasislëpti partizanai, kieme buvo iškirsti agrastø krûmai, o kitapus gatvës priešais Šapiro pievas – medþiai. Buvæs P. Bugailiškio sklypas buvo aptvertas aklina aukšta tvora", - prisimena moteris.

1952 metais Þemaitës gatvëje buvo pastatyti du karkasiniai aštuoniø butø namai Nr. 73 ir Nr. 75. Juose iki šiø dienø kûrenama krosnis, yra tik šaltas vanduo. Kanalizacija ir vandentiekis buvo ávestas tik 1979 metais. Butai buvo skirti tuometës milicijos pareigûnams. Dabar èia senøjø gyventojø nëra likæ. Kai kurie butai sutvarkyti, árengtas vietinis šildymas, graþinama aplinka.

Uþrašë Jolanta Šidlauskienë

Savaitraštis "Šiauliai plius" tæsia rašiniø ciklà apie senàsias miesto gatves. Šiauliø "Aušros" muziejaus Istorijos skyriuje gausu informacijos apie gatviø pavadinimø kaità, jose gyvenusius þmones, stovëjusius pastatus. Apie Aušros alëjà "Šiauliø "Aušros" muziejaus metraštyje 1992-2004" rašo muziejininkë Roma Baristaitë.

Aušros alëjos ir Þemaitës gatviø kampas, fotografuotas J. Papievio apie 1935 metus. Šiame pastate dabar ásikûræs "Saulës radijas".

Aušros alëjos pradþia 1783 m. vadinta Skersine. Vienoje pusëje ji rëmësi á teismo rûmus, kuriuose dabar ásikûrusi Šiauliø miesto savivaldybë. Kitoje pusëje gatvë baigësi prie dabartinio banko pastato. Vëliau ji buvo pavadinta Sadovaja ulica, okupavus vokieèiams buvo pervadinta Parkstrasse, o pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui jos pavadinimas buvo išverstas á lietuviø kalbà.

Gatvë buvo pratæsta pro vartus á Didþdvará iki dabartinës Þemaitës gatvës. Tai buvo antroji Aušros alëjos atkarpa. Iki 1923 m. ji irgi vadinosi Parko gatve.

Laikui bëgant nutarta miestà išplësti. Nacionalizuota dvarininko V. Zubovo 457 ha dvaro þemë buvo prijungta prie miesto. 1923 m. Parko gatvelë vingiavo Gubernijos dvaro laukais ir tæsësi iki dabartinës V. Kudirkos gatvës. Tai buvo treèioji Aušros alëjos atkarpa.

Minint "Aušros" laikrašèio 40-metá, naujoji gatvës dalis drauge su Parko gatve buvo pavadinta Aušros alëja. Savivaldybë leido joje sklypus ásigyti lengvatinëmis sàlygomis - išsimokëtinai per šimtà metø, kasmet mokant po 13 litø.

Pirmieji namus 1924 metais šioje atkarpoje pasistatë mokytojai Dievaièiai. Vëliau išdygo teisininkø P. Lengvenio, I. Banevièiaus, dailininko G. Bagdonavièiaus, mokytojo A. Þalio namai. 1933 m. Aušros alëja buvo išgrásta iki S. Daukanto gatvës. Didëjant eismui, Didþdvario vartai buvo nugriauti.

1934 m. Aušros alëjoje buvo ásikûrusi "Mûsø krašto" redakcija, spaustuvë "Viltis", kuri vëliau buvo perkelta á naujuosius Tautininkø namus. Keturiø aukštø pastate buvo ásikûræs ir iki šiø dienø išliko paštas. Toje pat gatvëje veikë L. Noreikos vyriškø ir moteriškø rûbø siuvykla, prie miesto sodo buvo atidarytas turtingiausias restoranas "Rambynas". Vaikus kvietë mûrinë pradþios mokykla, kurios antrame aukšte ir palëpëje buvo skirtos patalpos besipleèianèiam "Aušros" muziejui. Pastarasis dabar ásikûræs visame pastate.

Fotografija, kurioje uþfiksuoti Aušros alëja þygiuojantys šauliai, daryta apie 1930 metus. Tolumoje matyti Didþdvario vartai. Nuotr. iš Šiauliø "Aušros" muziejaus rinkiniø

Iki Pirmojo pasaulinio karo Šiauliø kolegijos vietoje stovëjo krautuvës, statytos dar A. Tyzenhauzo laikais. Tarpukariu inþinierius K. Reisonas suprojektavo prekybinius paviljonus, viename kuriø buvo ásikûrusi J. Fridmano spaustuvë. Po Antrojo pasaulinio karo 1953 m. pradëjus statyti Apskrities rûmus, apskritis buvo panaikinta, o pastatas buvo pritaikytas mokymo ástaigai - Politechnikumui.

Aušros alëjoje buvo ásikûrusi "Ford-Fordsono" atstovybë, gatvëje prekiauta geleþimi, statybinëmis medþiagomis, anglimi, galima buvo nusipirkti baldø.

Aušros alëja neásivaizduojama be grafø Zubovø dvaro rûmø, kurie su biblioteka 1921 m. buvo padovanoti Šiauliams. Èia buvo ákurta Šiauliø mokytojø seminarija, o vëliau ásikûrë ir iki šiø dienø studijuoja Šiauliø universiteto Menø fakulteto studentai. Dvarininkas Vladimiras Zubovas prisidëjo prie lietuviškos spaudos platinimo spaudos draudimo metais - rëmë lietuviø tautinio atgimimo judëjimà. Jis su broliu Dmitrijumi dovanojo þemës ir plytø mergaièiø gimnazijai, kurios pastate dabar ásikûrusi "Didþdvario" gimnazija.

1937 m. Aušros alëjos pabaigoje buvo nutarta ákurti miesto parkà, taèiau po metø Raudonasis kryþius ten ëmë statyti miesto ligoninæ. Projektà parengë V. Landsbergis-Þemkalnis. Ligoninë buvo pradëta statyti 1939 m. ir baigta po metø. Gydymas tuomet buvo mokamas.

Nuo miesto parko iki S. Daukanto gatvës veikë dešimt parduotuviø. 1938 m. ëmë veikti nauja turgavietë.

Antrojo pasaulinio karo metais Aušros alëja labiausiai nukentëjo nuo Savivaldybës iki Varpo gatvës. Prisikëlimo aikštëje stovëjæ pastatai buvo sugriauti. 1953 metais buvo pastatytas paminklas-obeliskas, skirtas þuvusiems sovietø kariams, vadavusiems Šiauliø apylinkes, po dvylikos metø uþdegta amþinoji ugnis. 1955 m. Aušros alëja buvo pavadinta V. Mickevièiaus-Kapsuko vardu ir tik Atgimimo pradþioje 1989 m. jai sugràþintas senasis pavadinimas.

Miesto gimtadienio šventë prasidëjo Šiauliø miesto savivaldybës viešosios bibliotekos Bibliografijos-informacijos skyriuje surengta paroda "Lietuva - nuo mano þingsnio", á kurià susirinko kraštotyrininkai, savo krašto mylëtojai, muziejaus darbuotojai. Parodoje galima išvysti senøjø gatviø aprašymus ir nuotraukas.

Turgaus aikštë iš Šv. Petro ir Pauliaus katedros bokšto nufotografuota apie 1935-1936 metus. Nuotr. iš Šiauliø "Aušros" muziejaus rinkiniø

Parodai "Lietuva - nuo mano þingsnio" pristatyta 17 kraštotyros darbø, eksponuojamos 25 senøjø Šiauliø nuotraukos iš filokartisto Petro Kaminsko asmeninio archyvo bei fotografo Jaroslavo Proscevièiaus nuotraukos, kuriose - Dainø mikrorajono vaizdai.

Apie buvusias ir esamas Šiauliø gatves pasakojo Mikelio prizo laureatai Irena Rudzinskienë, Vytautas Maþeika, Vanda Kavaliauskienë, kraštotyrininkai Antanina ir Liudvikas Rulinskai, Giedrë Petkevièienë, Aukštelkës bendruomenës narë Onutë Šalkevièienë, Visvaldas Šaltis, Dainø bendruomenës atstovai, Savivaldybës admininstracijos Kultûros skyriaus specialistë, kraštotyrininkë, Mikelio prizo savininkë Lidija Joana Pranienë, Kraštotyros draugijos Šiauliø skyriaus pirmininkë Virginija Šiukšèienë.

Darbus parodai pasiûlë jaunøjø kraštotyrininkø Mikeliø mokykla, Jaunøjø turistø centras, Dainø vidurinë mokykla. Keletas darbø eksponuojama iš Šiauliø apskrities viešosios P. Višinskio bibliotekos fondø.

Projekto iniciatorë Bibliografijos-informacijos skyriaus vedëja Rima Girþadienë sako, kad projektas, prasidëjæs pavasará, dar tæsis mënesá. "Mokyklø moksleiviai istorijos pamokà gali praleisti prie parodos stendø ir paþiûrëti Šiauliø regiono televizijos "S plius" programø direktoriaus Sauliaus Puèinsko vaizdo medþiagà apie Šiauliø miesto gatves", - kvieèia R. Girþadienë.

Ne vienerius metus kraštotyrinikë Giedrë Petkevièienë, buvusi vaikø gydytoja, rinko informacijà, kaupë laikrašèiø iškarpas ir uþsirašinëjo þinias, susijusias su Šiauliais. Šákart savaitraštyje spausdiname G. Petkevièienës pasakojimà apie senàjà miesto turgavietæ.

Šiaulietës surinktose laikrašèiø iškarpose rašoma apie senàjà turgavietæ, vietoj kurios dabar yra Prisikëlimo aikštë. 1935 m. "Mûsø krašte" buvo rašoma, kad senojoje turgavietëje tarp Aušros alëjos ir Tilþës, Pašto ir Varpo gatviø buvo prekiaujama pieno produktais, darþovëmis, vaisiais, kiaušiniais, gyvais paukšèiais, skerdiena, rûkyta mësa, rûkytais mësos gaminiais, naminiais audiniais ir gëlëmis. Kai senojoje turgavietëje pritrûkdavo vietos, atvykstantys ûkininkai turëjo vaþiuoti á naujàjà turgavietæ.

Arkliø rinkoje buvo leidþiama prekiauti gyvuliais, pašaru, kuru, miško medþiaga ir kitais produktais. Naujojoje turgavietëje tarp Aušros alëjos, J. Basanavièiaus, Vilniaus gatviø ir Savivaldybës sklypø buvo leidþiama prekiauti tuo, kà ûkininkai atgabendavo parduoti, išskyrus jauèiais, karvëmis ir kiaulëmis. Sustoti ir prekiauti gatvëse buvo draudþiama.

Nuo 1935 m. gyvuliø turgus buvo iškeltas iš arkliø rinkos á naujàjà turgavietæ. Tuo metu Šiauliuose buvusi prasta duona, kepyklos netinkamos kepti, nešvarios, todël prekybininkas Masiulis nutarë ásteigti modernià kepyklà, panašià á Kauno "Paramos", dviejø aukštø mûrinæ. Kepyklà buvo nutarta statyti Ugniagesiø gatvëje. Apskrities taryba skundë Savivaldybæ, nes ši þadëjo naujoje turgavietëje išgrásti tik gatveles, o ûkininkus su veþimais palikti purve. Ûkininkai reiškë nepasitenkinimà, kad prekiø negali atveþti á vienà turgavietæ. "Šiais reikalais skundþiant miesto savivaldybæ nutarta kreiptis net prie paties vidaus reikalø ministerio", - rašë "Mûsø kraštas".

Naujoji turgavietë gruodá buvo grindþiama iki šalèiø. Buvo išgrásta apie šešis tûkstanèius kvadratiniø metrø, kitàmet buvo numatyta išgrásti dar keturis tûkstanèius.

Uþrašë Jolanta Šidlauskienë

Bibliotekininkø inicijuotas projektas "Lietuva nuo mano þingsnio" ágijo pagreitá ir greitai priartës prie finišo linijos - rugsëjo 9-àjà 16 valandà Šiauliø miesto savivaldybës viešosios bibliotekos Bibliografijos-informacijos skyriuje (Aido g. 27) bus surengta paroda apie senàsias Šiauliø gatves. Savo prisiminimus šá kartà pasakoja K. Donelaièio gatvës senbuvis Visvaldas Šaltis.

K. Donelaièio gatvæ Visvaldas Šaltis fotografavo 1954 metais. Vietoje stovinèio namelio dabar yra kapinës. Visvaldo ŠALÈIO asmeninio archyvo nuotr.

Po karo sugriautuose Šiauliuose trûko gyvenamojo ploto, todël netekusiems bûsto ar atsikëlusiems iš kaimø gyventojams buvo skiriami sklypai namui statyti. 1946 m. suprojektuotose dviejose gatvëse á pietus nuo geleþinkelio buvo išdalyta daugiau nei šimtas sklypø.

"Vienà šiø gatviø norëta pavadinti Ramybës, mat jos gale planuota ákurti kapines, taèiau jai teko Gumbinës pavadinimas", - sako V. Šaltis.

Projektuotojai, þvelgdami á gretimos gatvës - Ragainës - ateitá, jos viduryje paliko tušèià plotà visuomeninës paskirties pastatams. Pati Gumbinës gatvë buvo suprojektuota platesnë uþ kitas miesto gatves. Statant namus, pusë gatvës ploèio buvo išgrásta akmenimis tikintis, kad kità pusæ pavyks išgrásti vëliau, kai atsiras daugiau lëšø. Asfaltuotø gatviø tuo metu Šiauliuose nebuvo.

Anot pašnekovo, Gumbinës gatvë taip ir netapo platesnë - antroji pusë þaliuoja, kaip ir prieš gerus šešis dešimtmeèius. Daug metø joje þmonës ganë oþkas, sodino medelius ar bulves, vaikai spardë kamuolá. Tik apie 1970-uosius tarp Kanapiø ir Kapiniø gatviø buvo nutiestas šaligatvis.

Naujakuriai á naujus namus ëmë keltis 1947 metais, o po dvejø metø gyvenimas èia virte uþvirë. Mûriniø namø nebuvo në dešimties, nes statyti medinius buvo pigiau.

"Laikmetis buvo toks, kad þmonëms teko gyventi ûkiškai. Didþioji dalis gyventojø laikë karves ir kiaules. Vištos karksëjo beveik kiekviename kieme. Kerdþius Daubaras kas rytà, keldamas dulkiø stulpus, dabartine Verduliukø gatve išgindavo bandà á ganyklà, kuri driekësi tarp dabartiniø Pagëgiø ir Liejyklos gatviø. Þmonës laikë ir arkliø, kurie apardavo ir kaimynø dvylikos arø sklypus. Apsirûpinti maisto produktais nebuvo brangu. Tie, kurie nelaikë karviø, pieno ásigydavo iš kaimynø", - prisimena ponas Visvaldas.

"Sunkiau buvo ásigyti duonos. Apie 1950-uosius viename gatvës mediniø namø duris atvërë "Stungio krautuvë". Kad nusipirktum duonos, uþsiimti eilæ tekdavo net vakare. Eilëje stovëdavo ir vaikai, nes vienam asmeniui tebuvo parduodamas vienas kepalas. Tiesa, uþsiëmæs eilæ, galëdavai eiti namo pamiegoti, paskui porà kartø ateiti pasitikrinti savo eilës..." - toliau pasakoja jis.

Kitaip duonos problemà sprendë netoliese gyvenæ ûkininkai. Jø javø laukai lingavo abipus gatvës grindinio, netoli nuo bûsimøjø kapiniø. Ten, kur dabar yra áëjimas á kapines, stovëjo vienišas namelis, uþ kurio driekësi nešienaujama pieva, kurioje vaikai rinkdavo þemuoges. Aukštumoje vingiavo nuo karo likusiø apkasø liekanos, kur kapstydamiesi paaugliai rasdavo šaudmenø.

Kaimynø bendravimas buvo kitoks nei dabar. "Elektros stulpe buvo pakabintas garsiakalbis, iš kurio vasaros vakarais sklido muzika. Þmonës stoviniuodavo, aptarinëdavo reikalus, vaikai þaisdavo judrius þaidimus. Garsiakalbiui nutilus, pasigirsdavo kitas koncertas - baloje. Toje vietoje, kur vëliau buvo pastatyta senoji televizoriø gamykla, kurkdavo varlës. Prisimenu ir epizodà, kai pas Savickà kaþkokios šventës proga iš aplinkiniø namø suguþëjæ sveèiai uþtraukë: "Kareivi, Tëvynë tave šaukia, kad vël bût laisva Lietuva." Nors buvau pradinukas, supratau, kuo tai gali baigtis, nes mûsø namuose irgi gulëjo drobiniai maišai su juodos duonos dþiuvësiais - tam atvejui, jeigu tektø keliauti á Sibirà", - pasakoja V. Šaltis.

Bëgo metai. Pasikeitë gatvës pavadinimas - gatvë pavadinta Vinco Mickevièiaus-Kapsuko. "Vëliau kaþkam pasirodë, kad šio komunistø partijos veikëjo vardas vertas svarbesnës gatvës, ir mûsiškë tapo K. Donelaièio", - sako vyras.

Anot jo, pokario miesto galvø sumanymas padaryti gatvæ viena pagrindiniø, išsipildë 1961 metais. Tada, norint trumpiausiu keliu nuvaþiuoti nuo autobusø stoties iki dviraèiø gamyklos arba iš Kaliningrado á Rygà, bûtinai reikëjo kilometrà dardëti K. Donelaièio gatvës grindiniu. Tai truko trejus metus, kol buvo baigtas statyti viadukas per geleþinkelá dabartinëje Tilþës gatvëje.

Dabar K. Donelaièio gatvë kitokia nei prieš 50-60 metø. Nebetraukia ja laidotuviø procesijos. Pasikeitë daugelio valdø savininkai. Mediniø namø likæ vienas kitas, daugumà jø perstatyti, kai kuriuose sklypuose iškilæ po antrà namà. Daþname kieme laksto palaidas, praeivius gàsdinantis šuo. Retas šeimininkas þiemà nukasa sniegà nuo šaligatvio šalia savo namø - nebent tas, kuris tai darë bûdamas paauglys, o dabar yra solidaus amþiaus.

"Pakalbëjau su moterimi, prieš keletà metø atsikëlusia gyventi iš Kalniuko rajono á K. Donelaièio gatvæ. Moteris pasidþiaugë, kad pas mus ramu ir gyvena geri þmonës. Sako iškvietusi senus televizorius surenkanèià tarnybà, padëjusi kieme, kad matytøsi nuo gatvës. Ta toji tarnyba já paëmë tik po savaitës. Kaimynë sakiusi, kad Kalniuko rajone nebûtø jo likæ per pusvalandá", - pasakoja V. Šaltis.

Uþrašë Jolanta Šidlauskienë

Atvirukø kolekcininkas Petras Kaminskas renka senuosius atvirukus ir fotografijas apie Šiaulius. Nemaþai jø surinkta apie Vytauto - buvusià Pagyþiø - gatvæ. Viena fotografija unikali - gatvës gale matyti vëjo malûnas.

Vytauto gatvës gale stovëjo medinis vëjo malûnas. Fotografuota neþinomo fotografo apie 1939 metus.

Vytauto gatvëje gyveno poetas, knygnešys Jonas Krikšèiûnas-Jovaras, á Šiaulius atsikëlæs 1946 m. Jo namuose nuo 1985 m. veikia "Aušros" muziejaus Šiauliø krašto literatûros muziejus. 1939-aisiais dabartinëje "Santarvës" vidurinëje mokykloje, kurioje ugdomi rusakalbiai moksleiviai, buvo ákurta mergaièiø gimnazija.

Pagyþiø gatvëje 1913 m. nedideliame mediniame pastate Antanas Gricevièius árengë karamelës virimo katilà. Iš pradþiø "Rûtoje" dirbo pats savininkas su þmona Juzefa. A. Gricevièius saldainiø gamybos paslapèiø sëmësi savo mieste, sostinëje ir Sankt Peterburge. 1923 m. buvo pastatyti keli mûriniai pastatai, plëtësi gamyba. Fabrikas ëmë klestëti tarpukariu. Tuomet fabrike dirbo 160 darbuotojø, buvo gaminama per 300 rûšiø saldainiø. Nuo 1940 iki 1993 metø fabrikas priklausë valstybei. Atkûrus Lietuvos Nepriklausomybæ, "Rûta" buvo gràþinta Gricevièiams.

Priešais saldainiø fabrikà "Rûta", Pagyþiø ir Tilþës gatviø kampe, stovëjo privati Šmuelio Stolerio mezgykla-karšykla.

Vandentiekio Šiauliai neturëjo iki Pirmojo pasaulinio karo. Centralizuota vandens tiekimo sistema ir kanalizacija buvo ávesta šaliai tapus nepriklausoma. Vandentiekio bokštas buvo baigtas statyti 1948 metais. 47,3 m aukšèio bokštà pripildë poþeminis vanduo iš pirmosios Lepšiø vandenvietës. Priešais vandentiekio bokštà stovinèiame pastate buvo veikë viešbutis "Kæstutis".

Centrinëje miesto poliklinikoje anksèiau buvo ásikûrusi miesto ligoninë. Dabartinë "Šiauliø krašto" redakcija á pastatà, esantá Vytauto ir P. Višinskio gatviø sankryþoje ásikëlë 1996 metais.

Vandentiekio bokšto statyba Vytauto gatvëje 1939 metais.		Apie 1917 metus Vytauto ir Tilþës gatviø sankryþoje šalia saldainiø fabriko "Rûta", kur dabar stovi švieèiantis reklaminis stendas, stovëjo pastatas (kairëje).

Vytauto gatvëje 1925-1927 metais iškilo architekto K. Reisono suprojektuotas advokato Kazimiero Venclauskio namas. Stanislava ir Kazimieras Venclauskiai šiame name gyveno iki 1944 metø. Didþiulá tëvø namà seserys Danutë ir Graþbylë Venclauskaitës padovanojo miestui. Venclauskiø namuose, dabar ásikûræs Šiauliø "Aušros" muziejus. Pirmoji pokario muziejaus ekspozicija atidaryta 1959 metais.

Vytauto gatvës ir P. Višinskio kampe áskikûræs Šiauliø universiteto Edukologijos fakultetas ir biblioteka. Saulës miesto aukštosios mokyklos pirmtaku laikomas Šiauliø mokytojø institutas, veikæs nuo 1948 iki 1954 m. Dvimetëje aukštojoje mokykloje rengti pedagogai septynmetëms mokykloms. Tuomet veikë trys katedros - Kalbø ir literatûros, Fizikos ir matematikos bei Gamtos ir geografijos. Pirmasis instituto direktorius buvo Vaclovas Germanas.

1954 m. buvo ákurtas Pedagoginis institutas. Nuo 1959 m. Šiauliuose ëmë veikti Kauno technologijos universiteto Šiauliø politechnikos fakultetas, rengæs inþinierius. 1962 m. Šiauliø pedagoginiam institutui buvo suteiktas Karolio Preikšo vardas. Aukštojoje mokykloje studijavo bûsimieji ikimokykliniø, viduriniø mokyklø, neágaliø vaikø ástaigø mokytojai. 1997 m. rugsëjo 1-àjà buvo ásteigtas Šiauliø universitetas. Pirmuoju jo rektoriumi tapo Vincas Laurutis, prieš porà metø - Vidas Lauruška.

Uþrašë Jolanta Šidlauskienë

Savaitraštis "Šiauliai plius" tæsia bibliotekininkø inicijuotà projektà "Lietuva nuo mano þingsnio" ir kraštotyrininko Vytauto Maþeikos pasakojimà apie Šiauliø miesto pietinio rajono gatves. Šá kartà - apie Jackaus Sondeckio vardu pavadintà neilgà gatvæ, einanèià iš Tilþës gatvës lygiagreèiai Statybininkø gatvei ir atsiremian2i1 á Tiesos gatvæ.

Buvæs miesto burmistras Jackus Sondeckis.		Šiauliø miesto tarybos socialdemokratø frakcija 1925 metais.

Jackaus Sondeckio vardu gatvë buvo pavadinta 1991-1992 m. Nuo jos atsiradimo, t. y. nuo 1959 m., ji buvo vadinta Mechanizatoriø. 1959 m. Šiauliø melioracijos valdyba pasirûpino, kad jos darbuotojams bûtø leista statytis individualius gyvenamuosius namus - buvo išdalyta po 12 buvusio Lieporiø kaimo þemës arø. Taip išaugo melioratoriø gyvenvietë. Jos kraštinei pietvakarinës dalies gatvei ir buvo suteiktas Mechanizatoriø vardas. Kairiojoje gatvës pusëje buvo individualûs namai, o dešinëje išdygo penki vienaaukšèiai dvibuèiai valdiški pastatai. Juose buvo apgyvendinti melioracijos darbuotojai. Nuo 1970 m. Nr. 18 ir Nr. 20 namuose ásikûrë Namø valdyba su jai priklausanèiomis ástaigomis, nuo 1979 m. Nr. 16 name veikë vaikø klubas "Draugystë".

Á J. Sondeckio gatvæ remiasi vaikø lopšelis-darþelis "Pasaka", darbà pradëjæs 1969 m. rudená. Tolëliau stovi Nr. 22 šimtabutis. Atkûrus Lietuvos Nepriklausomybæ, dviejose privaèiuose namuose buvo ákurtos parduotuvës - viena prekiavo rûbais, vëliau dviraèiais, kita - mësa. Tušèias Nr. 16 namas dabar parduodamas, o Nr. 12 veikia laidojimo namai.

Vaþiuodami Tilþës gatve centro link, vos išvydæ pirmàjá dvylikaaukštá, sukite dešinën - atsidursite J. Sondeckio gatvëje.

Jackus Sondeckis (1893-1989) - ekonomistas, Lietuvos socialdemokratø partijos ir visuomenës veikëjas, miesto burmistras. Dirigento Sauliaus Sondeckio tëvas. Jis 1914 m. baigë Vilniaus gimnazijà, studijavo gamtos mokslus Sankt Peterburge. Nuo 1910 m. dalyvavo aušrininkø veikloje. 1918 m. gráþæs á Lietuvà dirbo Šiauliø apskrities darbo inspektoriumi. Nuo 1925 m. iki 1931-øjø buvo Šiauliø miesto burmistras. Jam vadovaujant Šiauliuose buvo pastatyta daug visuomeniniø pastatø, ákurta socialiniø, sveikatos apsaugos, švietimo ástaigø, sutvarkyta socialinë globa. Po 1926 m. valstybës perversmo J. Sondeckio iš miesto burmistro pareigø šalies valdþia nedráso atleisti, bet 1931 m. savivaldybiø rinkimuose socialdemokratams dalyvauti nebeleido. Nuo tada J. Sondeckis dirbo Šiauliø ligoniø kasos direktoriumi. 1939 m. buvo pasiøstas ákurti Vilniaus ligoniø kasà, vëliau buvo paskirtas Lietuvos komunalinio banko valdytoju, nuo 1941 m. liepos dirbo Šiauliø savivaldybës finansø skyriaus vedëju. Neturtingøjø vaikams pastatë Pageluvio stovyklà. 1944 m. pasitraukë á Vakarus. Augsburgo Hochfeldo (Bavarija) persikëlëliø stovykloje vadovavo kultûros ir švietimo skyriui, ákûrë vaikø darþelá ir pradþios mokyklà, gimnazijà ir dantø technikø mokyklà. 1946 m. okupacinës amerikieèiø valdþios buvo pasodintas á kalëjimà uþ tai, kad prisiëmë kaltæ, kai kaimyninës daugiavaikës šeimos nusipirko maistui kepenø. 1950 m. persikëlë á Bostonà (JAV), vadovavo Amerikos lietuviø socialistø sàjungos 60-ajai kuopai, 1953-1979 m. redagavo Bostone leidþiamà "Keleivá". Buvo išrinktas LSDP Uþsienio delegatûros pirmininku, dirbo Vyriausiajame Lietuvos išlaisvinimo komitete, kuris siekë atkurti Lietuvos Nepriklausomybæ. Mirë Maskvos Šeremetjevo oro uoste 1989 m., kai buvo komandiruotas á savo veiklà Lietuvoje atkurianèios LSDP suvaþiavimà. Palaidotas Antakalnio kapinëse.

Uþrašë Jolanta Šidlauskienë

Primename, kad šiaulieèiai, norintys papasakoti savo gatvës istorijà ar jà uþrašæ, savo albumuose radæ fotografijø, gali uþsukti á Aido g. 27 esantá bibliotekos filialà arba á "Šiauliai plius" redakcijà, ásikûrusià Tilþës g. 74 (IV a.). Galima skambinti telefonu 8~700 121 61 arba rašyti el. paštu siauliaiplius@splius.lt .

Buvusiam Aukštabalio vidurinës mokyklos rusø kalbos mokytojui ir kraštotyrininkui Vytautui Maþeikai rûpi jo gyvenamosios vietos praeitis, tad jis mielai sutiko papasakoti Statybininkø gatvës kûrimosi istorijà. Ši gatvë buvo viena svarbiausiø Šiauliø pietinio rajono gatviø.

Statybininkø gatvë, A. Raišio fotografuota 1976 m.

1968 m. koreguojant detaløjá Šiauliø planà, Statybininkø gatvë buvo išskirta kaip skirianèioji gatvë. Ji buvo pavadinta Statybininkø, siekiant pagerbti jø darbà. Gatvë buvo nutiesta 1968-1969 metais nuo dabartinës Tilþës gatvës á pietryèius iki S. Dariaus ir S. Girëno gatvës. Iki tol èia buvo pievos, kuriose ganësi melioratoriø karvës, o per pievas ëjo lauko keliukas. 1968 m. buvo pastatytas ir apgyvendintas tos gatvës šimtabutis penkiaaukštis namas Nr. 9. (Šiame name gyvena ir pats V. Maþeika - aut. past.). Nors namas buvo Statybininkø gatvëje, ávaþiuoti á kiemà buvo galima tik iš Mechanizatoriø gatvës (dabar J. Sondeckio). Po keliø mënesiø buvo pradëti apgyvendinti ir Nr. 11 bei Nr. 13 namai, o kitàmet gyventojai ëmë keltis ir á namà Nr. 5.

1969 m. rudená pradëjo veikti vaikø lopšelis-darþelis Nr. 29 (dabar "Pasaka"). Statybininkø g. 7 namas buvo pastatytas ant anksèiau suplanuotos Ateities gatvës tæsinio. Toje vietoje buvo paskirti du sklypai individualiø namø statybai, bet neatsirado norinèiøjø èia kurtis, kadangi tai buvo þema pelkëta vieta. 1969 m. pradëjus statybas antrojoje Lieporiø mikrorajono dalyje, Statybininkø gatve vyko transporto priemonës á vykstanèias statybas.

Visi gyvenamieji namai stovi kairëje gatvës pusëje, o dešinëje pasodintas parkas, anksèiau vadintas Pionierijos, dabar - Lieporiø vardu. Parkas tæsiasi nuo V. Grinkevièiaus iki S. Dariaus ir S. Girëno gatvës. 1971 m. spalio 12 dienà S. Dariaus ir S. Girëno bei Statybininkø gatvës kampe buvo pasodinta pirmoji bûsimo parko liepa. Jà sodino Šiauliø 11-osios vidurinës mokyklos mokiniai - devintokës D. Ubartaitë ir A. Sinuškaitë bei dešimtokas V. Visockas, kuriems vadovavo mokytoja A. Skruibienë.

1984 m. ruošiantis statyti 100-àjà profesinæ technikos mokyklà (dabar Šiauliø profesinio rengimo centro Statybos ir mechanikos skyriaus Statybos sektorius), Statybininkø gatvë buvo toliau tiesiama per buvusias Verduliø ir Verduliukø kaimø þemes. Ji tarsi eina tø kaimø þemiø riba. Statybø reikalams iš Kazio Rakausko buvo paimta ant kalvelës stovëjusi sodyba, jam skirtas komunalinis butas. Sodybos pastatai ir teritorija buvo naudojama statybinëms medþiagoms sandëliuoti, šalia veikë lentpjûvë. Pastaèius mokyklà, buvusià K. Rakausko sodybà 1990 m. ásigijo Montvydø šeima. Pastebëjæ, kad èia labai judri vieta - veikia profesinë technikos mokykla, Skalviø ir Statybininkø gatviø kampe statomi penkiaaukšèiai, veikia didelë automobiliø saugojimo aikštelë - vietoj buvusios lentpjûvës ákûrë privaèià ámonæ. Naujieji savininkai gyvenamajame mûriniame sodybos name, já patobulinæ ir pristatæ priestatà, ákûrë kavinæ "Monika", kuri greitai tapo populiari. Èia buvo galima išgerti ne tik kavos, bet ir papietauti, uþsisakyti proginius pietus, banketà. Kavinë "Monika" veikë daugiau nei dešimtmetá. Ir dabar, nors kavinë uþsidarë, visi gerai þino šià vietà, nurodydami "Prie Monikos". Tokiu vietos nurodymu naudojasi ir Statybininkø gatvëje esanti automobiliø plovykla, pavadinimu "Prie Monikos", ir automobiliø saugojimo aikštelë, kuri vartoja tik þodiná pavadinimà.

Statybininkø g. 15 namo neranda net daþnas taksistas. Kas galëtø pagalvoti, kad seniausia kaimiška Lieporiø mikrorajono sodyba yra šioje gatvëje?

Šalia esantis ŠPRC Statybos ir mechanikos Statybos sektorius uþima didelæ teritorijà. Erdvûs pastatai dabar renovuojami ES lëšomis. Kasmet èia mokosi apie 400 bûsimø interjero apdailos specialistø, apdailininkø, staliø, baldþiø, braiþytojø ir kompiuterinës árangos operatoriø, statybos verslo paslaugø teikëjø. Ši mokykla atidaryta 1987 metø rugsëjo 1-àjà, o dabartiná profilá ágijo po keliø profesinio rengimo organizaciniø pakeitimø 2004 metais.

Prieš mokyklà dešinëje Statybininkø gatvës pusëje išaugo plytiniai blokuoti penkiaaukšèiai, pro kuriuos pietvakariø kryptimi nuo gatvës nutiesta nauja Skalviø gatvë.

Atkûrus Nepriklausomybæ, Statybininkø gatvë buvo pratæsta iki pat Šiauliø miesto ribos - Verduliukø kaimo. Ji atsiremia á Rëkyvos miškà. Ten jau nemaþai pastatyta naujoviško stiliaus privaèiø namø. Tarp tø naujø namø ir Lieporiø rajone statytø yra gal puskilometris piktþolëmis apaugusio lauko, per kurá turës eiti Statybininkø gatvë. Ji kirs Vijoliø upelá bei senàjá vieškelá, ëjusá iš Geguþiø kaimo per Verduliukø ir Verduliø laukus á Šiaulius. Dabar tas kelias ásuka á Daubos gatvæ.

Tarp Statybininkø g. 13 penkiaaukšèio ir automobiliø plovyklos, netoli garaþø, uþ kokiø poros šimtø metrø nuo Garaþø gatvës, yra išlikusi senoji Verduliø kaimo sodyba, priklausanti Liutkevièiø šeimai. Prieškariu statytas didelis gyvenamasis namas per karà 1944 metø vasarà sudegë. Šeima su penkiais vaikais glaudësi darþinëje ir ûkiniuose pastatuose. Liutkevièius buvo stalius ir norëjo po karo gyvenamàjá namà atstatyti. Jau buvo nuveþæs medienos á lentpjûvæ, bet lentø nebesulaukë, nes lentpjûvës savininkà ištrëmë á Sibirà, o medienos taip ir nebeatgavo. Pagausëjus šeimai, buvo pastatytos trys lentinës trobelës Statybininkø g. 15, 17 ir 19, kuriose tebegyvena sodybos šeimininkë Zofija Liutkevièienë, gimusi 1924 metais, ir dvi jos dukterys su šeimomis. Remontuoti namø ar statyti naujø sovietinë valdþia Liutkevièiams neleido, nes þadëjo nukelti sodybos pastatus, mat buvo statomas vadinamasis Taškentas (miesto rajonà þmonës vadino taip todël, kad po 1966 m. rudená vykusio þemës drebëjimo Taškente á Šiaulius buvo atkelta per 100 be namø likusiø šeimø). Vëliau niekas Liutkevièiø nebeiškëlë, tad laikini pastatai tapo nuolatiniais. Dabar tai vienintelë Lieporiø mikrorajono kaimiška sodyba, kurioje laikoma karvë ir auginamos vištos.

Uþrašë Jolanta Šidlauskienë

Jolanta ŠIDLAUSKIENË

Apie Aukštelkës gatves ir gyventojus kruopšèiai medþiagà rinko Onutë Šalkevièienë, buvusi aktyvi Aukštelkës bendruomenës pirmininkë. Nors moteris á Aukštelkæ atsikëlë prieš aštuonerius metus, ji apie gyvenvietæ þino, ko gero, daugiau nei bet kuris vietinis. Jei anksèiau Aukštelkës gyventojø sodybas buvo galima suskaièiuoti ant pirštø, aplink plytëjo dirbamos þemës laukai ir ganyklos, tai dabar ši gyvenvietë išaugo iki 26 gatviø.

Aukštelkë iš paukšèio skrydþio. Valdþio ARMAŠAUSKO nuotr.

Akmenis panaudojo sodybose

Onutë Šalkevièienë vedþioja po vienà seniausiø Aukštelkës gatviø - Rûþos gatvæ. Tokiu pavadinimu ji išlikusi iki šiol. Ir viename, ir kitame gatvës gale iki šiø dienø liko po senà, prieš karà statytà sodybà. Šviesios atminties ûkininkës Emilijos Baranauskienës sodyba në kiek nepakitusi - medinë troba, klëtis, molinis tvartas. Buvusioje jos þemëje stovi dabartinës Ramuniø gatvës namai. Gatvës pakraštyje stûkso vienas kitas akmuo. Ponia Onutë sako, kad tai prieš 14 tûkstantmeèiø slinkusio ledyno, nešusio didþiulius riedulius, pëdsakai. "Apie rûþos atsiradimà sukurta ne viena legenda. Viena jø byloja, kad Aukštelkës rûþa supilta kunigaikšèiui Vyteniui paliepus, kai XIII a. šias þemes norëjæ uþkariauti kryþiuoèiai. Manoma, kad uþ akmeninio volo, kaip pilies mûro, galima buvo sëkmingiau nuo priešø apsiginti. Kita legenda pasakoja, kad šá akmenø kelià supylë velniai. Vienas Rëkyvos ponas buvo pardavæs dûšià velniui. Kartà jis sveèiavosi Bubiuose ir, sumanæs gráþti namo, liepë velniams supilti kelià nuo Bubiø iki Rëkyvos per Aukštelkæ. Velniai naktá kelià pylë iš akmenø. Ponas namo turëjo gráþti iki pirmøjø gaidþiø, bet nespëjo. Šiems uþgiedojus, ponas su karieta nugarmëjo á Rëkyvos pelkes, o rûþa, arba Velnio kelias, liko", - pasakoja O. Šalkevièienë.

Slinkusio ledynmeèio pëdsakø arba velnio neštø akmenø seniau bûta daugiau, tik vietiniai gyventojai ištàsë - mûrijo tvoras, naudojo pamatams, grindë kiemus ar šiaip sodybas pasipuošë, paliko tik tuos, kuriø nepajëgë pavilkti, o ir tie patys þole apþëlë, mat guli privaèioje þemëje, o šios savininkui jø istorinë praeitis nelabai rûpi. "Norëjau ákurti Aukštelkës parkà, kuriame tarp akmenø galëtø vykti poezijos vakarai. Šiauliø gamtos ir kultûros paveldo apsaugos klubo "Aukuras" vadovas Darius Ramanèionis ragino kiekvienà akmená saugoti, po lentelæ prie kiekvieno pastatyti, bet argi pristovësi, jeigu patys þmonës noro nerodo", - apgailestauja Onutë.

Šis prieš karà statytas namas, prie kurio sëdi seniausia auktelkiškë Zofija Poškienë-Malinauskienë, greitai liks tik nuotraukose - vietoj jo išdygs naujas pastatas. Autorës nuotr.

Mokyklà pastatë gyventojai

Moteris pasakoja, kad Aukštelkiø dvaras seniau priklausë Juozapavièiams. 1882 m. dvare buvusi koplyèia priklausë Šiauliø parapijai. Apie 1926 m. sklypà nupirko saldainiø fabriko "Birutë" savininkas Vladas Vaitkus, o po keleriø metø já ásigijo Aukštelkëje gimæs ir augæs klebonas Jarulaitis, pasistatæs gyvenamàjá namà ir nedidelæ mûrinæ koplyèià, kurioje laikydavo pamaldas. Po Antrojo pasaulinio karo koplyèia buvo panaikinta.

Onutë Šalkevièienë sako, kad pradinë mokykla Aukštelkëje pradëjo veikti 1925 m., taèiau iki pat 1944 m. savo pastato neturëjo. Vaikai mokydavosi pas turtingesná ûkininkà, kuris skirdavo vienà kità kambará. 1925-1936 m. 25 keturiø klasiø mokiniai, kuriuos mokë vienas mokytojas, glaudësi ûkininko Antano Petrausko sodyboje. Nuo 1940 m., kai buvo pradëta statyti mokykla, trejus metus vaikai mokësi klebonijoje. Mokyklos statyba rûpinosi pirmasis mokyklos direktorius Pranas Darguþas. Inþinierius Gergelis slapta skirdavo geleþies nuo vokieèiø statomø tiltø, mat vokieèiai draudë statybas, o ûkininkai maitino statybininkus, duodavo arkliø statybinëms medþiagoms susiveþti ir dirbdavo patys. Buvusi pradinë mokykla vëliau tapo septynmete, po to aštuonmete.

1962 metais tuomeèio mokyklos direktoriaus P. Darguþo ir kolûkio pirmininko Juozo Norkevièiaus rûpesèiu Aukštelkëje buvo skirti pirmieji sklypai individualiø namø statybai. Juos gavo kolûkio ir mokyklos dirbantieji. Pirmieji du namai išaugo Paparèiø gatvëje. Ten, kur stovi keturiø ir aštuoniø butø namai, plytëjo net vasarà neišdþiûvanti pelkë. Kitus sklypus statybai skyrë dabartinëje Ramuniø gatvëje. Dabar Aukštelkëje, ypaè išaugusioje ir individualiais namais pagausëjusioje pastaraisiais metais, yra 26 gatvës, gyvena apie 1300 gyventojø.

Ant darþinës sienos rodë filmus

Apie dešimt kilometrø besitæsiantis akmeningas pylimas valstybës nëra saugomas, todël já baigia išnešioti þmonës. Dariaus RAMANÈIONIO nuotr.

Dabartinëje Roþiø gatvëje iš pradþiø stovëjo tik viena sodyba, o aplink buvo ganyklos. Statybos šioje gatvëje prasidëjo tik 1973 metais. Antanas Nemeikšis mena, kad 1944 m. ant darþinës sienos buvo rodomi filmai. Uþëjus sovietinei armijai, buvo atveþtas variklëlis, kuris gamino elektros energijà. Ant darþinës sienos iš lauko pusës buvo pakabintas baltas audeklas, ant kurio kaimo gyventojai galëjo þiûrëti begarsá filmà. Èia tebestovi senieji gyvenamieji pastatai, molinis tvartas ir ta pati medinë darþinë. Šioje senoje sodyboje gyvena aukštelkiškë Ona Sitnikienë. Moteris prisimena, kad ir pati filmus ant darþinës sienos þiûrëdavusi. "Senøjø gyventojø nëra daug likæ. Kiek jø ten tebuvo - ant rankos pirštø buvo galima suskaièiuoti, viena kita sodyba, o aplink ganyklos - pati po krûmus eidavau karviø ganyti", - pasakoja O. Sitnikienë

Su Onute vaþiuojame pas seniausià Aukštelkës gyventojà Zofijà Poškienæ-Malinauskienæ, á Aukštelkæ atitekëjusià 1939 metais ir neseniai šventusià 90-àjá jubiliejø. Ji gyvena pas sûnënà vienoje seniausiø Motaièiø kaimo sodybø. Sûnënas priglaudë bevaikæ tetà, kai ši palaidojo antràjá vyrà. Iki šiol jaunieji ûkininkai Narkevièiai, tæsdami tëvø tradicijas, uþsiima gyvulininkyste. Tiesa, senàjà, prieš karà statytà tëvø sodybà jie ketina nugriauti ir pastatyti erdvø naujà namà.

Zofija Malinauskienë prisimena, kaip per karà teko bëgti á miškus ir slëptis bunkeryje. "Uošvienë dar spëjo atrinkti geresnius rûbus ir, sudëtus á skrynià, uþkasti. Tvarte palikau paršelá, kurá norëjau pasiimti drauge, bet buvau atkalbëta - geriau gyvai likti. Gerai, kad Bubiø tiltas buvo sugriautas, nes bûtø sumindæ mus miškuose. Á karà pašaukë mano pirmàjá vyrà Juozà. Paršliauþë namo nusilpæs, sugadintu skrandþiu. Išveþë já á ligoninæ uþ Maskvos. Negalëjau savo akimis patikëti, kai gráþo namo 1945-øjø vasario 11-àjà", - tiksliai atsimena moèiutë, á nuotraukas þvelgdama be akiniø.

"Atsimenu, kai þiemà laidojome uošvienæ, buvo taip šlapia, kad negalëjome išvaþiuoti iš sodybos, teko pro kità pusæ sukti, o prieš eidami á baþnyèià plovëme balose purvu aplipusias kojas. Dabar þemë numelioruota", - pasakoja senolë.

Tokiom pat mašinom aukštelkiškiai po karo vaþiuodavo ir á laidotuves, ir á vestuves. Zofijos MALINAUSKIENËS archyvo nuotr.

Jolanta ŠIDLAUSKIENË

Dabartinë Šaukënø gatvë Pabaliuose anksèiau vadinosi Ûkininkø. 1952 m. tuometis Šiauliø miesto liaudies deputatø tarybos vykdomasis komitetas pervadino jà Šaukënø vardu. Dalis šios gatvës mediniø namø restauruojami, apkalami lentelëmis, keièiami stogai, langai, kita dalis išliko autentiški, saugantys istorijà ir menantys keliø šimtmeèiø gyventojus.

Pirmasis Šaukënø gatvës gyventojas Antanas Slavinskas buvo labai pamaldus ir save laikë tikru þemaièiu. Silvos MARÛNAITËS asmeninio archyvo nuotr.

Seniausias Pabaliø gyventojas nekirpo barzdos

Pelkëtose, krûmais apaugusiose ir Pabaliø pavadinimà nulëmusiose vietose miestieèiai pradëjo kurtis tik XIX a. pabaigoje. Šias pelkëtas vietas kirto 1871 m. atidarytas geleþinkelio Kaišiadorys-Liepoja ruoþas. Po truputá kûrësi Šiauliø rajonai: Šimšë, Pakartuvë, Pabalynë, Verduliai, Verduliukai, Þaliukës. Apie Šaukënø gatvæ išsamø kraštotyriná darbà prieš trylika metø yra parašiusi Šiauliuose gyvenusi geografijos mokytoja, kraštotyrininkë, Mikelio prizininkë Zita Subaèienë. Jos darbas, dalyvavæs Lietuvos istorijos draugijos rengtame istorijos darbø konkurse "Mûsø praeitis", buvo apdovanotas diplomu ir paskatinamàja premija. Šaukënø gatvës gyventojai atsimena, kaip kraštotyrininkë rinko medþiagà ir mielai pasakoja apie savo gatvës praeitá.

Pirmosiose Pabaliø rajono gatvëse - Ûkininkø ir Pabaliø - kûrësi pasiturintys þmonës. Manoma, kad Ûkininkø gatvëje vienas pirmøjø namà pasistatë Antanas Slavinskas, gimæs 1858 m. Jis save laikë tikru þemaièiu - rengësi paprastai, augino barzdà ir ilgus plaukus. Vyras savo šeimai buvo pastatæs lûšnelæ. Turtingas ûkininkas jis nebuvo - turëjo 62 arus þemës. A. Slavinsko fotografijà yra išsaugojusi Šaukënø gatvës namo gyventoja Silva Marûnaitë. "Senelis pasakojo, kad jo tëvas Antanas nei gërë, nei rûkë, todël išgyveno 75 metus. Nei barzdos skuto, nei plaukø kirpo, nes tikëjo, kad kà Dievas davæs, to nevalia liesti. Išsišukuodavo barzdà, o iškritusias utëles - Dievo vabalëlius - nuo stalo ranka nubraukdavo", - seneliø prisiminimus perpasakoja Silva Marûnaitë. Tiksliau, netikrø seneliø, nes šie, bûdami bevaikiai, buvo apsiëmæ auginti našlaitæ Silvos mamà Aldonà. Maþiausiàjà iš keturiø vaikø Slavinskai priglaudë po to, kai per karà buvo sušaudytas jø tëvas. "Vis tiek vadinome juos seneliais, nes mus uþaugino. Senelis Petras Slavinskas, Antano sûnus, dirbo lentpjûvëje pas þydus Leibovièius, pas kuriuos tarnavo ir senelë Ona. Ten jie ir susipaþino. Senelis gaudavo medþiagø ir 1936 metais pasistatë mediná namà", - pasakoja šiaulietë, kuriai namas liko, kai mirë Ona Slavinskienë.

Akmeninis kryþius - pasimatymø vieta

"Senelë pasakodavusi, kad valdant Antanui Smetonai be leidimo negalima buvo papjauti kiaulës. Kadangi lietuviai pikti, tai mëgdavo kaimynus skøsti. Jeigu kieme skerdi kiaulæ be leidimo, uþ kurá reikëdavo, berods, 10 litø sumokëti, tai iškviesti tikrintojai konfiskuodavo mësà. Tai þinodama, senelë kaimynams pasakydavo, kad yra sumokëjusi mokestá, ir ramia sàþine imdavosi darbo, - prisimena Silva Marûnaitë. - Sekmines švæsdavome, kaip dera švæsti šventes - senelë kepdavo pyragus, vyrai gerdavo naminá alø, niekas nedirbdavo, tik gyvulius pašerdavo. Ir dabar su kaimynais susišûkèiojame, pasikalbame, vieni apie kitus viskà þinome."

Karo metu Slavinskø name buvo ásikûræs rusø štabas. "Senelë, nors ir maþaraštë buvo, bet kelias kalbas mokëjo - ne tik lietuviškai, bet ir vokiškai, rusiškai kalbëjo. Ji pasakojusi, kad namie apsistojæ kariai buvo net sutinæ nuo bado, godþiai valgë naminá maistà. O karininkø atsiveþtos šimtasiûlëmis apsirëdþiusios rusaitës puldavo pirkti rûbø ir Lietuvà vadino baltàja Amerika", - sako šiaulietë.

"1883 m. statytà namo, kuriame gyveno radiotechnikas Vaclovas Vezbergas, ateina apþiûrëti moksleiviø ekskursijos", - sako dabartinis nepakeisto, tik perdaþyto namo gyventojas Vladas Petrošius.

Pabaliø ir Ûkininkø gatviø sankryþoje nuo 1901 m. stovëjo akmeninis kryþius. Neþinia, kiek tiesos, bet kalbama, kad per Antràjá pasauliná karà šalia kryþiaus buvo nukritusi bomba, kuri nesprogo. Pabališkiai, atsidëkodami uþ išgelbëjimà, perkëlë kryþiø arèiau namo. "Atsimenu, kaip jaunimas skirdavo pasimatymus prie to kryþiaus. Viena kaimynë já gëlëmis nuolat apkaišydavo ir po to senelei skøsdavosi, kad gëlës vis nudraskytos. Taksistams keleiviai iki šiol sako sustoti prie šventos vietos", - pasakoja S. Marûnaitë.

A. Smetonos laikais Slavinskai turëjæ 62 arus þemës, besitæsianèios iki pat Ganyklø gatvës, bet šiais laikais dabartinë namo savininkë tos þemës atsiimti nesiruošianti. "Iš pradþiø buvau prikalbinta imtis þemës reikalus tvarkyti, bet kai šalia laisvos nepasiûlë, o dokumentai nelabai tvarkingi buvo, tai numojau ranka. Su dviem karstais nepalaidos, o ta pati þemë aplink trobà liks", - svarsto moteris.

Radiotechnikas tvarkë ir dûdas

Ûkininkø gatvëje 1883 m. pradëtame ir po septyneriø metø baigtame statyti name gyveno 1897 metais gimæs Vaclovas Vezbergas. Apie auksiniø rankø meistrà ádomios informacijos yra sukaupusi Šiauliø "Aušros" muziejaus Technikos istorijos skyriaus vedëja, kraštotyrininkë, Mikelio prizo laimëtoja Genovaitë Þukauskienë. "Vaclovas Vezbergas buvo radiotechnikas, mokësi Šiauliø berniukø gimnazijoje. Prasidëjus Pirmajam pasauliniam karui, V. Vezbergas buvo pašauktas á carinæ kariuomenæ, kur pasiprašë á elektrotechnikos batalionà. Kai šiek tiek pramoko, buvo paskirtas operatoriumi á Petrogrado radijo stotá. Trejus metus tarnavæs, gráþo 1918 m. namo ir pradëjo dirbti Šiauliø telegrafo stotyje. Vaclovas visà savo laisvalaiká skyrë radijo aparatams konstruoti. 1920 m. jis sukonstravo vienà pirmøjø detektoriniø radijo imtuvø Lietuvoje. Tuo metu Pabaliuose gyveno nedaug þmoniø, todël þinia, kad Vezbergo namuose iš paslaptingo juodo vamzdþio sklinda muzika ir kalba þmonës, pasklido milþinišku greièiu. Dràsesni ateidavo pasiklausyti, bet buvo tokiø, kurie radijà laikë piktø dvasiø ar velnio išmone ir aplenkdavo jo namus", - pasakojo muziejininkë.

Sodybos šeimininkai akmeniná 1901 metais statytà kryþiø ketino nuveþti á Kryþiø kalnà, taèiau persigalvojo. Autorës nuotr.

"1925 m. V. Vezbergas sukonstravo lempiná radijo aparatà. Europoje jau veikë nemaþai radijo stoèiø. Kad geriau jas girdëtø, jis iškëlë apie 20 m aukšèio antenà. 1928 m. vasara buvo šalta ir lietinga, o vienas laikraštis išspausdino feljetonà, kad orà sugadino radijas. Tuo patikëjæ kai kurie kaimynai naktá antenà nugriovë", - sako G. Þukauskienë.

V. Vezbergas, pasirodþius pramoniniams radijo aparatams, savo eksperimentus nutraukë. Be to, vedë, tad reikëjo išlaikyti šeimà, o ávairiems sumanymams ágyvendinti neliko pinigø. Daugiau nei 30 metø dirbo "Elnyje" elektriku. Dël elektros instaliacijos darbø á já kreipdavosi visi Ûkininkø gatvës gyventojai. Prašydavo ir dûdas sutvarkyti, nes jis tai geriausiai išmanë. Koká sulankstytà instrumentà þmonës jam beatnešdavo, V. Vezbergas ištiesindavo ir išblizgindavo taip, tarsi naujas bûtø.

"Ágimtas smalsumas, noras kà nors kurti vertë já vakarais konstruoti mechanines priemones. Be to, jis buvo puikus muzikantas. Su "Elnio" dûdø orkestru, kurá pats 1946 m. subûrë, dalyvavo ne vienoje dainø šventëje. Orkestro dalyviai kasmet su maršu atþygiuodavo Pabaliø gatvëmis pasveikinti savo vadovo su gimtadieniu", - pasakoja G. Þukauskienë.

Tikras statybø bumas Pabaliuose prasidëjo 7-8 dešimtmeèiais, kai miesto valdþia pradëjo skirti sklypus. Prieš 24 metus buvo nutiesta ir Serbentø gatvë, vietoj kurios seniau buvusios þvyrduobës. Dar po keleriø metø buvo sutvarkyta ir Dubijos gatvë.

Primename, kad šiaulieèiai, norintys papasakoti savo gatvës istorijà ar jà uþrašæ, savo albumuose radæ fotografijø, gali uþsukti á Aido g. 27 esantá bibliotekos filialà arba á "Šiauliai plius" redakcijà, ásikûrusià Tilþës g. 74 (IV a.). Galima skambinti telefonu 8~700 121 61 arba rašyti el. paštu siauliaiplius@splius.lt .

Jolanta ŠIDLAUSKIENË

Kai kalbame apie Šiauliø gatves, pokalbis daþniausiai sukasi apie miesto centrà, o kiti rajonai lieka nuošalyje. Ne visos gatvës turi istorinæ praeitá, taèiau kiekvienos pavadinimas su kaþkuo siejamas. Šiaulieèiams, ko gero, nekyla abejoniø, kad Lieporiø ar Geguþiø gatvës tapatinamos su netoliese buvusiø kaimø pavadinimais, tik ar kas nors susimàsto, kodël gatvë buvo pavadinta kokio nors þmogaus garbei. Kà þmonës þino apie Kostà Korsakà ir jo vardu pavadintà ilgà kilpos formos Gytariø rajono gatvæ?

1928 m. Povilo Višinskio liaudies universiteto valdyba ir lektoriai (iš kairës): A. Petraitis, P. Linkevièius, V. Bielskis, P. Bugailiškis, K. Korsakas, V. Graurogkaitë-Švambarienë, V. Rubaþevièius, J. Sondeckis, J. Galvydis, D. Pinigis, T. Stonis. K. Korsakas stovi šalia V. Graurogkaitës-Švambarienës. Nuotr. iš Šiauliø "Aušros" muziejaus rinkiniø

Pietinëje miesto dalyje gausu gatviø, siejamø ir su vietovardþiais, ir su áþymiais þmonëmis. Anksèiau buvusiø Jono Þiburkaus, Petro Karecko, Vlado Karvelio gatviø pavadinimus pakeitë kiti: Dainø, Lyros, Aido.

"Kai prašau parašyti "K. Korsako gatvë", daþnas nusistebi, kodël priekyje reikalinga raidë "K", vadinasi, þmonës šios gatvës pavadinimo net nesieja su vardu ir pavarde. O juk Kostas Korsakas - literatas, literatûrologas, bemaþ 40 metø vadovavæs Lietuvos MA Lietuviø kalbos ir literatûros institutui (dabar Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas). Lietuviø kalbos ir literatûros institutas, kuriam jis vadovavo, buvo vertinamas kaip idealus filologijos institutas, turint galvoje, kokioje santvarkoje šis gyvavo. K. Korsakas inicijavo lietuviø tautosakos, dainyno, Didþiojo lietuviø kalbos þodyno tomø leidimà, daugiatomæ Lietuviø literatûros istorijà. Jis buvo rašytojos Jurgos Ivanauskaitës senelis, kuris vienaip ar kitaip sàlygojo jos, kaip rašytojos, kelià", - pasakoja K. Korsako gatvëje gyvenanti Šiauliø "Aušros" muziejaus direktoriaus pavaduotoja Virginija Šiukšèienë.

Šá Lietuvos visuomenës veikëjà, vertëjà, poetà, kritikà, filologijos daktarà, akademikà verta prisiminti ir dël to, kad šiemet minimos 100-osios jo gimimo metinës. Beje, tais paèiais metais gimë ir rašytojai Juozas Baltušis bei Petras Cvirka, tuo laikmeèiu gyveno poetë Salomëja Nëris. Visø jø kûryba ir veikla dabar vertinama nevienareikšmiai, bet Lietuvoje liko gatvës, pavadintos jø pavardëmis.

K. Korsakas 1909 m. gimë Pašvitinyje (Pakruojo raj.), mokësi Šiauliø berniukø gimnazijoje drauge su garsiu Šiauliø muziejininku ir kraštotyrininku Vincentu Vaitiekûnu. Tuo metu jis jau domëjosi literatûra, kûrë eilërašèius ir rašë þurnalui "Kultûra", pasirašydamas Jono Radþvilo slapyvardþiu. Uþ straipsnius pogrindinëje spaudoje buvo nuteistas ketveriems metams kalëti. Parašus, prašydami suteikti jam malonæ, bièiuliai su Juozu Tumu-Vaiþgantu priešakyje áteikë Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai. Prašymas buvo patenkintas, o K. Korsakas buvo pašalintas iš komjaunimo.

Nuo 1927 m. K. Korsakas skaitë paskaitas Šiauliuose veikusiame P. Višinskio liaudies universitete, buvo faktinis "Kultûros" þurnalo redaktorius.

V. Šiukšèienë sako apie Kostà Korsakà pirmiausia suþinojusi mokykloje, vëliau informacijos gavusi iš V. Vaitiekûno ir gailisi, kad ji nëra labai gausi. "Atëjusi dirbti á muziejø buvau jauna ir nesuvokiau, kiek daug galima buvo suþinoti iš tokiø šviesuoliø. V. Vaitiekûnas pasakojo, kad K. Korsakas buvo geras "Aušros" muziejaus ákûrëjo Pelikso Bugailiškio bièiulis, turëjo átakos P. Bugailiškio pasirinkimui po karo likti Lietuvoje, o ne emigruoti. Manoma, kad ir K. Korsako uþtarimas padëjo P. Bugailiškui išvengti daugelio lietuviø inteligentø likimo - Sibiro tremties. Jau Vilniuje parašytus atsiminimus "Gyvenimo vieškeliais" P. Bugailiškis yra palikæs keliose vietose - MA bibliotekoje, "Aušros" muziejuje keliais variantais - rankrašèiu, mašinrašèiu, taèiau geriausiàjá patikëjæs saugoti tuomeèiam Lietuviø kalbos ir literatûros institutui, mat buvo tikras, kad instituto direktorius, jo bièiulis, átakingas to meto visuomenës veikëjas K. Korsakas padës atsiminimus išleisti. Deja, P. Bugailiškio atsiminimai buvo išleisti gerokai vëliau, po trijø dešimtmeèiø, ir padarë tai ne institutas, o "Aušros" muziejus," - pasakoja "Aušros" muziejaus direktoriaus pavaduotoja.

Ugnies ir bombø nusiaubti Šiauliai buvo ne kartà atstatyti, medinius pastatus keitë mûriniai, gatvës vis platëjo, jas puošë medþiai. Miesto veidà formavo laikmetis ir ávairiu laikotarpiu dirbæ specialistai. Apie Šiauliø formavimàsi nuo XVIII a. kalbame su Savivaldybës administracijos Infrastruktûros skyriaus vyriausiuoju specialistu, buvusiu vyriausiuoju miesto dailininku Viliumi Puronu.

Apie 1936 m. Vasario 16-osios (anksèiau S. Dariaus ir S. Girëno) ir Vilniaus gatviø sankryþa buvo paþymëta bokšteliais. Nuotr. iš "Aušros" muziejaus fondø

XVIII a. Šiauliuose buvo lygiagreèiø gatviø tinklas. Apie 1858 m. plentas Ryga-Karaliauèius buvo tiesiamas remiantis klasicistinës kompozicijos principu - kelias buvo orientuotas á baþnyèios smaigalá. Tos paèios tradicijos laikësi ir architektas Algimantas Šalkauskis, projektavæs vandentiekio bokštà, kuris uþbaigë dabartinës Vasario 16-osios gatvës perspektyvà. Bokštas buvo pradëtas statyti Smetonos laikais, o uþbaigtas apie 1948-uosius. Vëlesniais laikais tokiu pat principu remiantis buvo projektuojama ir Saulës laikrodþio aikštëje esanti skulptûra "Šaulys", "uþbaigianti" St. Šalkauskio gatvæ. Išlaikant tradicijà, apie 1993 m. architektas A. Èerniauskas suprojektavo ir Savivaldybës pastato bokštelá, uþbaigiantá dabartinæ Aušros alëjà.

Jau 1871 m. generaliniame miesto plane buvo numatytas dabartinis gatviø tinklas ir uþfiksuotas jø plëtimasis. Po metø miesto centre kilo didelis gaisras, per kurá sudegë daug mediniø pastatø, dël to gatvës vëliau galëjo paplatëti apie du metrus á kiekvienà pusæ.

Po gaisro centre buvo statomi mûriniai pastatai, medinius statyti buvo draudþiama. Antras didþiulis gaisras miestà nusiaubë per Pirmàjá pasauliná karà. Po karo vyriausiojo miesto architekto K. Reisono intencija visø svarbesniø gatviø sankryþos buvo pradëtos þymëti bokšteliais. Jie buvo pastatyti ant dabartinëje Vilniaus ir Vasario 16-osios gatviø sankryþoje stovëjusiø pastatø, deja, uþmanymas iki galo liko neágyvendintas, nes sutrukdë Antrasis pasaulinis karas ir besikeièianti miesto stilistika.

Per Antràjá pasauliná karà mieste buvo sugriauta ir sudeginta apie 80 procentø pastatø. Restauruotoje Vilniaus gatvëje ëmë masiškai dygti stalininio akademizmo pastatai iš pradþiø su puošmenomis, kurios po keleriø metø buvo uþdraustos, todël pastatai liko nei šiokie, nei tokie. 1975 m. Vilniaus g. atkarpa nuo Tilþës g. iki Þemaitës g., kuri vadinama komercine bulvaro dalimi, buvo uþdaryta tuomeèio Vykdomojo komiteto pirmininko V. A. Kazanavièiaus. Bulvarà papuošë tûrinës reklamos, kurias pagamino ávairiø ámoniø darbininkai. Bendras projektas suartino iš ávairiø miestø suvaþiavusius þmones. Artëjant miesto 750-osioms metinëms buvo uþbaigta tvarkyti ir antroji, vadinamoji kultûrinë, bulvaro dalis nuo Tilþës gatvës iki "Šiauliø" viešbuèio.

Savivaldybës bokštelis uþbaigia Aušros alëjos gatvæ. Viliaus PURONO nuotr.

Šiauliai neturi architektûriniø ansambliø, tai miestas konglomeratas, kuriame persipynusios ávairios architektûros stilistikos.

2004-2005 m. komercinë bulvaro dalis atgyveno, jo danga ëmë banguotis, tad buvo atnaujinta. Bulvare sodinti medþiai, atgyvenæ savo amþiø, nenugrimzdo uþmarštin - nupjautos liepos atsidûrë "Berþynëlyje" ir tapo laisvalaikio ir poilsio zonos skulptûromis, þaidimø objektais.

Kalbino Jolanta Šidlauskienë

Primename, kad šiaulieèiai, norintys papasakoti savo gatvës istorijà ar jà uþrašæ, savo albumuose radæ fotografijø, gali uþsukti á Aido g. 27 esantá bibliotekos filialà arba á "Šiauliai plius" redakcijà, ásikûrusià Tilþës g. 74 (IV a.). Galima skambinti telefonu 8~700 121 61 arba rašyti el. paštu.

Tæsiame bibliotekininkø inicijuotà projektà "Lietuva nuo mano þingsnio" ir toliau spausdiname monografijos apie Šiaulius "Brangus paukštis Feniksas" autoriaus Viliaus Purono pasakojimà apie Šiauliø gatves nuo XVI a. (pradþia "Šiauliai plius" Nr. 266).

Vilniaus gatvë, þemëlapiuose paþymëta 1699 m., išliko maþai pakitusi ir tarpukariu. Nuotr. iš "Aušros" muziejaus fondø.

- Kaip plëtojosi Šiauliai XVI a., kai vyko Valakø reforma?

- Valakø reforma, kuri buvo vykdoma Lietuvoje, radialinio plano Šiaulius paveikë keliais atþvilgiais. Buvo atlikta miesto inventorizacija, o iš Italijos atvykusi karalienë Bona Sforca atsiveþë renesansiniø idëjø. Vienas jos siûlytø eksperimentø - sutvarkyti radialinius miestelius. Pagal jos siûlomà planà buvo sutvarkytas Kaunas ir Jurbarkas, o apie Šiaulius nieko neuþsimenama, taèiau uþsimenama apie matininkà, kurio laikais atsirado dabartinë Vilniaus gatvë, turgaus aikštë - dabartinis skverelis priešais Savivaldybæ. Turgaus aikštë buvo ákurta pagal taisykles - keturkampë, toliau nuo baþnyèios, iš kampø ëjo gatvës. Spëju, kad nuo Trakø gatvës buvo nukeliauta iki šventoriaus ir taip atsirado Vasario 16-osios gatvë, o lygiagreti jai atkarpa tapo bûsimosios Tilþës gatvës dalimi. Miesto valdþios buveinë buvo sujungta su Didþdvariu. Prie senojo banko stovëjo du gynybiniai bokštai, pro kuriuos buvo patenkama á dvarà.

- Kaip atrodë Šiauliai 1699 metais nubraiþytame Saksø plane, kur pirmà kartà paþymëtas mûsø miestas?

- Miestas tuo metu buvo nedidelis. Riba rytuose baigësi ties Rûdës upeliu, vakaruose - ties Varpo gatve, sklypai baigësi pakalnëje uþ baþnyèios. Buvo aiškiai matyti dabartinë Vilniaus gatvë, kuri nepakito iki šiø dienø. Gatvë kirto XVII a. viduryje minimà Kurtuvënø gatvæ, dabar tai - Tilþës gatvë. Pagal dydá turgaus aikštë buvo maþesnë nei dabartinë. XVII a. plane, be Vilniaus gatvës, paþymëtos Rûdës, Dvaro, Joniškio, Þemaièiø, Kurtuvënø gatvës. Kai kurios jø išlikusios. Aplink turgaus aikštæ stovëjo miestieèiø namai. Ádomus objektas plane - tiltas per eþerà.

- Kaip keitësi gatvës Tyzenhauzo laikais?

- 1765 m. A. Tyzenhauzas pradëjo radikalias reformas - iš esmës perstatë Šiaulius. Buvo pertvarkyta centrinë aikštë ir gatviø tinklas, nugriauta pusë senamiesèio, dingo Joniškio gatvë, buvo ákurta Vytauto gatvë, lygiagreti Mintaujos (dabartinei Vilniaus) gatvei. Turgaus viduryje stovëjo austerija - pagrindinë turgaus smuklë, kur buvo áteisinami juridiniai sandoriai. Ji stovëjo bûtent toje vietoje, kur dabar prie aikštës stovi Vilniaus bankas. Kai já statë, buvo iškasta austerijos liekanø, o didþiuliai akmenys panaudoti vienuolyno statybai. Šiauliai turi savo "Pompëjà", tik niekas nesigilino, neleido kasinëti, o pastatë didþiulá pastatà. Kitoje pusëje, kur stovi buvæs projektavimo institutas, buvo senasis paštas - vieta, nuo kurios skaièiuodavo atstumà á bet kurià pusæ - Kelmës, Palangos ar Joniškio.

Mintaujos gatvë buvo uþstatyta tipiniais namais ir ákurtas naujas mikrorajonas. 32 namai buvo mediniai su fasadine mûro plokštuma, o 26 - mûriniai. Jie stovëjo atkarpoje tarp Vasario 16-osios ir Dvaro gatviø. Vienoduose namuose buvo ásikûrusios manufaktûros, kuriuose prievarta dirbo valstieèiai ir miestieèiai - ausdavo gelumbæ, dirbdavo medþio, metalo darbus, pardavinëdavo prekes. Jie turëdavo maitintis patys, gaudavo menkà atlygá, o jeigu neávykdydavo dienos normos ar tinginiaudavo, bûdavo plakami bizûnu. Budelis vakarais nuplakdavo iki 28 þmoniø. Viename iš tokiø namø gyveno architektas Dþiuzepë Sakas, kuris vëliau parengë Šiauliø centrinës dalies planà. Nors Tyzenhauzo laikais buvo sumûryta "Gubernijos" alaus darykla, nusausintas Vinkšnos eþeras, plytëjæs uþ dabartinio "Akropolio", taèiau toks þmoniø išnaudojimas sukëlë jø nepasitenkinimà ir 1769 m. kilo Šiauliø ekonomijos valstieèiø sukilimas, kuris buvo þiauriai numalšintas.

Iki šiø dienø yra išlikæs vienas kitas manufaktûrø rûsys. Viename jø ásikûrusi kavinë, o tamsûs kvadratai raudoname bulvaro grindinyje byloja, kad tose vietose stovëjo tipiniai namai, kuriuose buvo ásikûrusios manufaktûros.

Kalbino Jolanta Šidlauskienë

Šiauliø miesto savivaldybës viešosios bibliotekos Bibliografijos-informacijos skyriaus vedëjai Rimai Girþadienei inicijavus projektà "Lietuva nuo mano þingsnio", savaitraštyje "Šiauliai plius" pradedame rašiniø ciklà apie Šiauliø miesto gatviø, jose stovëjusiø pastatø, gyvenusiø þmoniø istorijà. Kol laukiame gyventojø pasakojimø, kalbiname dailininkà, dizainerá, istorikà, kraštotyrininkà, Šiauliø miesto savivaldybës administracijos Infrastruktûros skyriaus vyresnájá specialistà Viliø Puronà, kuris yra sukaupæs nemaþà istoriniø þiniø apie miestà bagaþà ir išleidæs dviejø tomø monografijà apie Šiauliø aurà "Brangus paukštis Feniksas".

Tarpukariu turgaus aikštëje (dabar Prisikëlimo aikštë) virë gyvenimas. Nuotraukos iš Šiauliø "Aušros" muziejaus fondø

- Kaip atsirado mûsø miestas?

- Dabar niekas neþino. Vieni mano, kad jis susikûrë prie Salduvës, kiti - prie Talkšos eþero, kur yra senosios kapinaitës, treti tvirtina, kad miestas susikûrë iš keliø gyvenvieèiø. Man realiausia - antroji hipotezë. Kapinaitës stovi ant piliakalnio, netoli stovëjo šv. Julijono koplytëlë, kuri 1956 m. sudegë. Áþengæ pro senøjø kapiniø vartus, kairëje yra takelis, kurá bûtø galima vadinti seniausia Šauliø gyvenvietës gatve, prie kurios prieš 800 metø buvo ásikûrusi šauliø stovykla. Šauliai turi militaristinæ prasmæ. Anksèiau miestai bûdavo ákuriami kaip Kelnas (kolonija), Lankasteris (tvirtovë). Kol stovëdavo romënø kariuomenë, buvo ruošiama infrastruktûra - statomi mediniai, vëliau mûriniai pastatai, aptvarai, pylimai, o kai kariai išeidavo, pastatuose apsistodavo paprasti gyventojai. Šauliø pavadinimas rodo, kad toks dësningumas buvo ir lietuviø praeityje. Á senàsias kapinaites patekti iš dabar stovinèio Šaulio pusës buvæ ne paprasta dël pelkëtos vietovës, taèiau tai gyvenvietæ darë saugesnæ.

- Kuo Šiauliai išsiskyrë?

- Ne visada á praeitá reikia þvelgti romantiškai, bet neromantiškai irgi negalima. Meldësi gyventojai prie aukuro, stovëjusio ant šventkalnio šalia švento àþuolyno. Jeigu su Šiauliø ákûrimu buvo siejami trys broliai - Gedivilas, Vismantas ir Sprudeika Bulionys (Bulevièiai - buliaus vyèiai), tai, gali bûti, kad mistinis bajoras Bulius atliko kriviø krivaièio pareigas. Jam priklausë apie 20 aplink Šiaulius esanèiø šventvieèiø. Viena jø - Aukštelkë (aukštas kalnas - alka), ant kurio liepsnodavo ugnis. Majai ir actekai irgi turëdavo panašias alkas, vadinasi, pagonybë buvo bendrapasaulinë religija.

Kalbininkai aiškina, kad Rûdës upelio pavadinimas kildinamas iš geleþies rûdos - strateginës tais laikais medþiagos. Tai lëmë ginklus gaminanèio, vëliau pramoninio miesto atsiradimà. Netoli Armënijos atsiradusi Urartu karalystë reiškë kalviø rûdà. Rudu senovës šumerai vadino vario rûdà, o baltai tà paèià medþiagà pavadino geleþies rûda. Vaikštome per tà rûdà ir nesusimàstome, kad esame turtingi ir išskirtiniai.

- Kada Šiauliai buvo pirmà kartà paminëti?

- Šiauliai, kaip gyvenvietë, minimi 1445 metais, kai buvo pastatyta pirmoji baþnyèia, manoma, dabartinë Šiauliø katedra. Medinë baþnyèia buvo pastatyta toje vietoje, kur stovëjo aukuras, kad þmonës bûtø pripratinti melstis. Kunigui buvo atiduoti kleboniškieji valstieèiai, šie ëmësi amatø, iš ávairiø vietø vaþiuodavo þmonës, tad netoli baþnyèios ëmë formuotis turgaus aikštë. Pagal vienus mokslininkus, miestu mes galëjome vadintis jau 1525 m.

- Kaip pradëjo formuotis gatvës?

- Senieji keliai ir buvo tos upës, kurios leido susiformuoti Šiauliams, susikûrusiems skirtingai nei kiti miestai - ne prie upës, o prie eþero. Vieni seniausiø keliø - Rygos-Karaliauèiaus ir Vilniaus. Pirmasis buvo sudëtingas, nes ëjo per pelkynus. Kai 1699 m. Saksonijos kariuomenë buvo suplanavusi pulti Rygà, ji sudarë smulkø topografiná þemëlapá. Taigi dabar þinoma, kad Rygos-Karaliauèiaus kelias suko pro Jonišká, Meškuièius, Kryþiø kalnà, rangësi laukais pro dabartinæ Gubernijà, kirsdamas Þemaitës ir Dvaro gatviø sankryþà ir nueidamas Dvaro gatve. Þmonës, eidami pro Šiauliø darbo rinkos mokymo centrà, turëtø nusiimti kepuræ. Kitoje pusëje 1949 m. statytuose barakuose vis dar tebesivaidena, tiesa, neþinia kas.

Neabejotinai viena seniausiø Šiauliø gatviø yra Trakø gatvë. Jos tæsinys - asfaltuotas takelis, nueinantis link buvusio "Elnio" fabriko. 1535 metais tai buvo radialinio plano dalis, vaþiuojama gatvë.

Jau nesanti Joniškio gatvë ëjo palei Vilniaus bankà, kirsdama Varpo gatvæ, vingiuodama per kiemus, pro dabartinius Šiauliø prekybos namus, Þemaitës ir Vilniaus gatviø sankryþà link Palangos. Joniškio gatvë nunyko drauge su karalienës Bonos pertvarkymais, o visai uþmiršta buvo Tyzenhauzo laikais XVIII amþiuje.

Kalbino Jolanta Šidlauskienë

Primename, kad šiaulieèiai, norintys papasakoti savo gatvës istorijà ar jà uþrašæ, savo albumuose radæ fotografijø, gali uþsukti á Aido g. 27 esantá bibliotekos filialà arba á "Šiauliai plius" redakcijà, ásikûrusià Tilþës g. 74 (IV a.). Galima skambinti telefonu 8~700 121 61 arba rašyti el. paštu siauliaiplius@splius.lt .