Buvusi vaikų gydytoja Giedrė Petkevičienė per karą ir pokariu gyveno Žemaitės gatvėje, šalia P. Bugailiškio namo stovėjusioje sodyboje. Vietoj sudegusio, atstatyto ir nukelto namo dabar stovi suaugusiųjų mokykla. Prisimindama liūdną sodybos istoriją, moteris sako ilgai negalėjusi net praeiti pro šalį. Dabar ji renka informaciją apie kaimyninius pastatus, žmones, gyvenusius ir tebegyvenančius juose, ir prisiminimų nuotrupas pasakoja savaitraščiui "Šiauliai plius", tęsdama bibliotekininkų inicijuotą projektą "Lietuva - nuo mano žingsnio".
 |
Namas Žemaitės g. buvo pastatytas 1928-1929 metais, sudegė per karą, vėliau buvo atstatytas ir perkeltas į Panevėžio g. 8. |
Versdama išsaugotus dokumentus G. Petkevičienė pasakoja, kad 1924 m., kai žemės sklypą įsigijo senelis, Žemaitės gatvės dar nebuvo. Vietoj jos ėjo Kanapiškių kelias. Seneliui žemės sklypą pardavė Aleksandras Sielskis už tris tūkstančius litų. Sklypas ribojosi su Sielskio, Paulauskienės, Šiaučiūno ir Bugailiškio sklypais. 1929 m. seneliai, pasistatę rąstinį namuką, kurį vėliau apkalė lentelėmis, įsikėlė jau į Žemaitės gatvę. Iš pradžių namas buvo pažymėtas Nr. 19, vėliau, prijungus Lauko gatvę (nuo Aušros alėjos į pietinę miesto dalį), jis tapo Nr. 85. Apie 1940 metus žemė buvo nacionalizuota.
"1944 metų liepą artėjant frontui, seneliai, suslapstę vertingiausius daiktus į rūsį, pasitraukė į kaimą prie Kelmės. Man tada buvo pustrečių metų. Spalį senelis važiavo apžiūrėti namų ir grįžo labai nusiminęs. Iš namo buvo likusi tik degėsių krūva. Sveiki išliko tik sandėliukai. Į palėpę įkritus padegamajai bombai, namas bemat įsiliepsnojo. Išsilydė net rūsyje paslėpti indai. Turiu išsaugojusi ugnies deformuotą vazelę. Kaimynai pasakojo matę, kad namas dega, tačiau bijojo išlįsti, - pasakoja praeities detales moteris. – Jie mūsų šeimą priglaudė, kol senelis per dvejus metus atstatė namą. Tada žmonėms dalijo tipiškus namų planus, rąstų atvežė dėdė. Senelis iš nuodėgulių traukė vinis, tiesino jas ir naudojo statyboms. Virtuvėje krosnis buvo mūryta iš molio."
Pašnekovė prisimena, kaip bombarduojant drauge su kitais lėkdavusi į slėptuvę - kieme iškastą ir lentomis uždengtą duobę, kurios viduje stovėjo suoliukai. Tūnodavę ten tol, kol baigdavo bombarduoti.
"Po karo Žemaitės gatvėje buvo vien molynas, tarp kelio ir sodybų ėjo griovys, o per jį - po medinį tiltelį į kiekvieną kiemą, - prisimena G. Petkevičienė. – Senelė, savo pažįstamiems rašydama laiškus 1945 metų sausį, pabrėždavo – elektros nėra, žvakės pabrango, o purvynai neišbrendami – nėra net kaip nueiti iki centro."
Moteris sako, kad baigusi medicinos studijas dar gyvenusi pas senelius, iki tol čia leisdavusi vasaras. Iš Panevėžio į Šiaulius ketino sugrįžti jos tėvai, tačiau 1968 metais seneliai gavo pranešimą, kad namą reikia nukelti, nes buvo nuspręsta statyti lopšelį-darželį. "Seneliams buvo skirtas šešių arų sklypas Panevėžio gatvėje, mes su vyru jau turėjome butą. Nukeltą namą seneliai perleido iš Sibiro grįžusiems tremtiniams, tad mūsų senasis namas tebestovi kitoje vietoje", - pasakoja G. Petkevičienė.
Senosios sodybos kieme, kur vietoj lopšelio-darželio Nr. 20 1994 metais buvo įkurta Šiaulių suaugusiųjų vidurinė mokykla, tebeauga trys tujos, eglė, liepa ir 1955 metais G. Petkevičienės sodintas maumedis. Šie medžiai prie vartų byloja, kad kažkada čia būta sodybos.
"Daug metų net neužsukdavau, nes buvo skaudu žiūrėti. Juk čia tiek laiko praleista", - susigraudina pašnekovė ir pasidžiaugia, kad vietoj senelių sodybos stovi bent jau švietimo įstaiga, kurioje mokslo siekti ateina ir vyresnio amžiaus žmonės, pavyzdžiui, šiemet iš 550 moksleivių septintoje klasėje mokosi 37-erių moksleivis.
 |
| Namo savininkai Karolis Adomavičius (1875-1955) ir žmona Marija Zdzichauskaitė-Adomavičienė (1882-1969), fotografuoti apie 1920 metus Giedrės PETKEVIČIENĖS asmeninio archyvo nuotr.. |
Žemaitės g. 71 pastate buvo įsikūręs lopšelis-darželis Nr. 5, kuriame 1973 metais buvo įkurta Šiaulių 2-oji pagalbinė mokykla, kuri 1994-aisiais buvo pavadinta J. Laužiko vardu.
Moteris papasakoja ir P. Bugailiškio namo istorijos nuotrupų. 1943 metais vokiečiams pareikalavus "Aušros" muziejaus patalpas, esančias Aušros alėjoje, užleisti karo ligoninei, muziejaus eksponatai buvo paslėpti visoje Šiaulių apskrityje. Slėptuve tapo ir Pelikso Bugailiškio namas, stovėjęs Žemaitės gatvėje. Aštuoniuose kambariuose, pastogėje ir sandėliukuose buvo paslėpta "Aušros" muziejaus raštinė, dalis fondų, bibliotekos ir archyvų. Muziejaus eksponatai buvo saugiai laikomi iki 1950 metų, kol buvo įsteigta Šiaulių sritis. Tada juos teko išvežti į muziejui paskirtą liuteronų evangelikų bažnyčios pastatą Vilniaus ir Žemaitės gatvių kampe. Vėliau šis pastatas buvo nugriautas, statant Šiaulių prekybos namus.
G. Petkevičienė sužinojo, kad P. Bugailiškio name buvo įkurta vaikų dailės mokykla, švietimo darbuotojų profsąjungos atstovybė, o numačius įrengti mokytojų kultūros namus buvo pristatytas dabartinės "Laiptų galerijos" pastatas.
Šiaulietė sako, kad Žemaitės gatvė buvo paplatinta ir išasfaltuota sovietmečiu, kai į P. Bugailiškio namą buvo įkeltas gyventi Šiaulių srities komunistų partijos komiteto pirmasis sekretorius Motiejus Šumauskas. "Siekiant paplatinti gatvę, buvo nurėžta savininkų žemės dalis, nukeltos tvoros. Kad neturėtų kur pasislėpti partizanai, kieme buvo iškirsti agrastų krūmai, o kitapus gatvės priešais Šapiro pievas – medžiai. Buvęs P. Bugailiškio sklypas buvo aptvertas aklina aukšta tvora", - prisimena moteris.
1952 metais Žemaitės gatvėje buvo pastatyti du karkasiniai aštuonių butų namai Nr. 73 ir Nr. 75. Juose iki šių dienų kūrenama krosnis, yra tik šaltas vanduo. Kanalizacija ir vandentiekis buvo įvestas tik 1979 metais. Butai buvo skirti tuometės milicijos pareigūnams. Dabar čia senųjų gyventojų nėra likę. Kai kurie butai sutvarkyti, įrengtas vietinis šildymas, gražinama aplinka.
Užrašė Jolanta Šidlauskienė
