Svajūnas SABALIAUSKAS
Dvidešimt ketverių metų klaipėdietė Agnė Kiškytė spektakliu "Valentinų diena" debiutavo Šiaulių dramos teatre, sukūrusi įsimintiną Katios vaidmenį. Mergina – Muzikos ir teatro trečio kurso akademijos studentė. Prieš tai Agnė dvejus metus mokėsi režisūros, bet nugalėjo aktorystė. Nors aktorė vaidina keliuose spektakliuose sostinėje, ji mielai sugrįžtų į Šiaulius kurti naujų vaidmenų.
 |
| Aktorė Agnė Kiškytė nori, kad spektaklis "Valentinų diena" būtų lankomas ir mėgiamas žiūrovų. Sauliaus JANKAUSKO nuotr.
|
Agnė prisipažįsta, jog ne visi dėstytojai jąnoriai išleido sesijos metu dirbti į Šiaulių teatrą, bet mergina prisižadėjo pasivyti bendramokslius ir "neiškristi" iš kurso konteksto.
"Mano kurso vadovas Jonas Vaitkus - supratingas žmogus. Juk mano kuriamas vaidmuo nebuvo trečiaplanis, prižadėjau, kad jis spektaklį pamatys", - šypsosi Agnė.
A. Kiškytė pirmą kartą Šiauliuose dirbo ne viešųjų įstaigų spektakliuose, o valstybiniame teatre. Pasak Agnės, pradėjus dirbti Šiauliuose, susivokta, kad aktorius negali sau leisti sustoti, apkerpėti, jog būtina save auginti dvasiškai ir kūrybiškai. Tai pravers ateities darbuose.
"Spektaklyje man įdomūs visi Katios gyvenimo tarpsniai. Klausiama, kaip galima vaidinti šešiasdešimtmetę neturint šio amžiaus patirties ir brandos. Turiu gerą mokytoja Gediminą Storpirštį, kuris man sakė, kad jei vaidinčiau prostitutę, tikrai neičiau į stoties rajoną parsiduoti. Jis sakė, kad aktoriui svarbiausia fantazija, tuomet vaidmuo tampa dar įdomesnis, nei vien naudojant asmeninę patirtį", - sako aktorė.
A. Kiškytė pasakoja, jog jai buvo puiki patirtis dirbti su profesionaliais aktoriais Monika Šaltyte ir Daliumi Jančausku, su kuriais nuo pirmos repeticijos rado bendrą kalbą. "Norėčiau, kad kuo dažniau šis spektaklis būtų rodomas. Nebus sunku atvažiuoti iš Vilniaus į Šiaulius. Juk tai ne atstumas nuo Vilniaus iki Maskvos. Bus smagu atsiplėšti nuo Vilniaus ir pabūti Šiaulių scenoje, norėsis vaidyba žiūrovus "sudrebinti". Svarbiausia - žmonės, su kuriais dirbi, nes miestas ir yra tie žmonės", - prisipažino aktorė.
Agnė sako, jog į teatrą visuomet žiūrėjo pagarbiai ir didele atsakingai, todėl jai skaudu, kad kartais tyčiojamasi iš profesionalių aktorių profesijos. A. Kiškytė cituoja aktoriaus R. Kazlo klausimą: ar šaltkalvis galėtų filharmonijos orkestre groti? Negalėtų. Bet kažkodėl mėgėjas save pavadina aktoriumi ir neprofesionalią "aktorystę" kiša kaip vertybę.
Svajūnas SABALIAUSKAS
Šiaulių dramos teatras šeštadienio vakarą žiūrovus pakvietė į premjerą – vienos dalies tragimelokomediją "Valentinų diena". Spektaklį pagal Ivano Vyrypajevo pjesę pastatė debiutuojanti režisierė Loreta Vaskova. Režierius Gytis Padegimas, pažiūrėjęs spektaklį, sakė: "Šiandien gimė nauja režiesierė. Esu matęs daug premjerų, debiutų, bet nedažnai galiu pasakyti, kad gimė režisierius." Po spektaklio kalbėjomės su režisiere Loreta Vaskova ir scenografe Simona Biekšaite.
 |
| Režisierė Loreta Vaskova ir scenografė Simona Biekšaitė neslėpė džiaugsmo, jog joms buvo patikėta dirbti valstybiniame Šiaulių dramos teatre. Sauliaus JANKAUSKO nuotr.
|
Kodėl pasirinkai diplominiam darbui I. Vyrypajevo pjesę "Valentinų diena"?
Loreta: I. Vyrypajevo pjesėmis ir filmais domėjausi jau seniau. Į rankas pakliuvo "Valentinų diena". Man patinka, kad I. Vyrypajevas kalbasi su dabartiniu žmogumi, kuris sėdi salėje, kuris vaikšto gavėje. Kuris kalba dabartinei kartai suprantamus dalykus.
Ar lengvai pakluso aktoriai jaunų kūrėjų užmačioms?
Loreta: Aktoriai klausė manęs, o aš - jų. Pjesėje yra "išrašyta", kokias sąvybes turi turėti vienas ar kitas personažas. Senatvėje charakteris gali keistis. Tarkim, jaunystėje buvo labai naivus, tai naivumas gyvenimo pabaigoje gali virsti cinizmu.
Meilė nepriklauso nuo žmogaus amžiaus. Gali mylėti ir jauni, ir seni.
Simona: Nesinorėjo aktorių grimuoti, sendinti ar jauninti. Nesinorėjo perukų, nes tai būtų nebetikra. Kai viskas užgrimuojama, dažnai nebelieka esmės. Žiūrovui suteikiama tik vizualinė informacija: dabar aktorius - senas, dabar - jaunas. Vyresnis žmogus pradeda tapatintis su vyresniu personažu, ir atvirkščiai.
Kaip buvo sugalvota scenografija? Kodėl buvo nuimti kulisai ir "apnuoginta" scena, o siena nudažyta žalia spalva.
Simona: Kulisus nukabinome, nes su režisiere norėjome panaikinti teatrališkumą, galbūt parodyti pjesę net stačiokiškai. Todėl stengiausi padaryti "nepatogią" erdvę. Scenoje - 20 metrų siena, o trys aktoriai vaidina 4 metrų 20 centimetrų apskritime. Scena padalyta į tris erdves: komunalinis butas, metro ir nematoma ervė, kuri yra tarp realybės ir metro, savotiška "matrica" – niekieno žemė.
Žalia spalva pasirinkta todėl, kad sovietmečiu ja buvo mėgiama iki pusės nudažyti sienas, kita pusė būdavo nudažoma baltai. Neva atgaivinanti, tokia sovietinė estetika.
- Kaip scenoje atsirado šaldytuvai, dujinė viryklė, kiti apyvokos daiktai?
Simona: Norėjosi kuo daugiau autentiškumo. Kadangi scenografija - siurrealistinė, tai reikėjo tikrumo. Sovietinio žmogaus svajonė buvo turėti butą, šaldytuvą, stalą... Todėl norėjau paimti viską, kas yra nurašyta, nudėvėta, ištraukti tai, kas buvo sukimšta į spintą. Kodėl tas daiktas buvo paslėptas? Juk tie daiktai kažkada buvo naudojami, turi savo priešistorę, kurią įdomu išgirsti. Tuos daiktus žmonės, kaip Sizifas, stumia ir niekur negali nustumti.
Loreta: XX amžiaus žmonės – mažų komunalinių butų karta. Mažame bute gyvendavo daug žmonių, kuriems neužtekdavo vietos. Šioje pjesėje kalbama apie mūsų tėvų kartą. Dažnai kyla klausimas - kaip suvokti savo kartą? Mano tėvų karta visiškai kita nei mano. Kiekviena santvarka turi savo socialinį modelį. Todėl per tėvų kartą reikia klausti savęs, kas esame mes.
Publika buvo sužavėta spektaklyje netikėtai pasirodžiusio katino Leopoldo ir dviejų peliukų personažais. Kodėl būtent šie sovietinio animacinio filmo veikėjai perkelti į "Valentinų dienas"?
Simona: Tai himnas siurrealizmui (juokiasi – aut. past.)
Loreta: Yra tokia paprasta tiesa: "Mylėk savo artimą kaip pats save." Reikia mokėti atleisti. Galvojau, kas sovietinėje sistemoje buvo tas Jėzus Kristus, kuris mokėtų atleisti. Ir supratau, kad Leopoldas. Juk jis vaikystėje mokė visus gyventi draugiškai. O dabar, kai užaugome, pamirštame, jog kartais reikia susitaikyti.
Kas sugalvojo spektaklio "Valentinų diena" žanrą tragimelokomedija?
Loreta: Pats I. Vyrypajevas sako, kad tai melodrama, nuslystanti į primityvizmą. Vėliau išskaitėme liūdinančių dalykų, taip atsirado žodelis "tragi", o "melo", nes kai kas šiame pasaulyje laužta iš piršto, kad paiškintume, kaip mes suprantame šiuolaikinę visuomenę.
Dažnai tenka išgirsti, kad jauniems kūrėjams sunku kurti, nes juos ignoruoja, kad neįmanoma "prasimušti". Ar tai nėra tik požiūris? Simona ką tik buvo Klaipėdos muzikinio teatro spektaklio "Spragtukas" dailininke, dabar - "Valentinų dienos" scenografė. Loreta - šio spektaklio režisierė. Po premjeros išvažiuojate dirbti į Vilnių.
Loreta: Vilniuje dalyvausime "Naujosios operos akcijoje". Aš statysiu "Kitas tris seseris", o Simona - multianimacinę operą "Kliudžiau". Gal jauni kūrėjai stengiasi kurti tik savame mieste? Sunku jaunam žmogui gauti finansavimą. Džiaugiuosi, kad "Valentinų dienas" stačiau valstybiniame teatre, nes buvo sudarytos geros sąlygos kurti. Daug kas priklauso nuo paties žmogaus, o ne nuo dėstytojo pasakymo, kad "esi daug žadantis, galbūt galintis daug ką padaryti". Manau, kad jaunas žmogus atšviežina teatrą.
Vaikystėje net negalvojau, kad mano gyvenimas bus susijęs su teatru. Bet kai perėjau mokytis į Klaipėdos Simono Dacho mokyklą, viskas pasikeitė. Ten buvo teatrinė klasė, nors iš pradžių nenorėjau joje mokytis ir vaidinti. O kai reikėjo rinktis profesiją, nebereikėjo svarstyti.
Džiaugiuosi prasidėjusiu Šiaulių dramos teatro ir savaitraščio "Šiauliai plius" bendradarbiavimu. Nuo šiol kiekvieną pirmą mėnesio penktadienį Šiaulių dramos teatras pristatys naujienas, leis pažvelgti į teatrą iš vidaus, rengs aktualius interviu su aktoriais, režisieriais, kvies į premjeras.
