(2012-05-18 Nr. 417) ŠIANDIEN 2012 Gegužės 21 D. Pirmadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos
Archyvas
2010-04-%7barticle_url%7d
Šiaulių dramos teatras
Sin­te­ti­niu me­nu sie­los ne­pa­so­tin­si

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Šį se­zo­ną Šiau­lių dra­mos teat­ras pri­sta­to dvi prem­je­ras – „Še­šė­lį“ ir „Igua­nos nak­tį“. Abie­jo­se vaid­me­nis ku­ria du nau­ji jau­ni ak­to­riai – Da­nie­lius Bud­rys ir Vai­do­tas Ka­tu­tis. Jau­nuo­liai sa­ko, kad pra­dė­ti ak­to­riaus kar­je­rą dir­bant su re­ži­sie­riais Na­ta­ša Ogaj ir Gy­čiu Pa­de­gi­mui – neį­kai­no­ja­ma pa­tir­tis ir sėk­mė. Pa­si­rin­kę ak­to­riaus pro­fe­si­ją, Vai­do­tas ir Da­nie­lius sa­ko ne­nu­si­vy­lę – Da­nie­lių te­le­vi­zi­jos žiū­ro­vai įsi­mi­nė vai­di­nan­tį se­ria­le „Nai­sių va­sa­ra“, o Vai­do­tas yra gru­pės „Ki­ta­va“ mu­zi­kan­tas, tad te­le­vi­zi­jos žiū­ro­vai jį iš­vys TV3 pro­jek­te „Cho­rų ka­rai“.


Vaid­me­nys – vos pra­dė­jus dirb­ti teat­re

Vai­do­tas Ka­tu­tis ir Da­nie­lius Bud­rys – bu­vę kur­so drau­gai. Va­sa­rą Šiau­lių uni­ver­si­te­te jiems bu­vo įteik­ti est­ra­dos me­no spe­cia­ly­bės ba­ka­lau­ro dip­lo­mai ir ga­na grei­tai jie abu ga­vo dar­bą Šiau­lių dra­mos teat­re.
Da­nie­lius sa­ko, kad jam bu­vo ab­so­liu­čiai aiš­ku, kad Vai­do­tas bus priim­tas į Šiau­lių dra­mos teat­rą – juk mu­zi­ka­lus jau­nuo­lis ge­riau­siai bai­gė stu­di­jas iš vi­so kur­so. Vai­do­tas sa­ko, kad jis
pa­ts skam­bi­no teat­ro va­do­vui, ta­rė­si po­kal­biui dėl dar­bo, nes juk ne­be tie lai­kai, kai vi­sas kur­sas bū­na pa­ski­ria­mas į ko­kį nors ša­lies teat­rą. Jei ne­si­bel­si, ne­si­kal­bė­si, o sė­dė­si ir lauk­si, kol ta­ve, nie­kam ne­ži­no­mą, pa­kvies dirb­ti – ir ne­su­lauk­si.
Da­nie­lius ma­no, kad sėk­mė gau­ti dar­bą teat­re jam nu­si­šyp­so­jo to­dėl, kad jis bu­vo pa­ste­bė­tas – kar­tu su ne­ma­žai Dra­mos teat­ro ak­to­rių fil­muo­ja­si „Nai­sių va­sa­ro­je“. Da­nie­lius se­ria­le ku­ria Vai­do – niek­šo, ku­rį ke­tin­ta pa­so­din­ti į ka­lė­ji­mą ir ku­riam te­ko dėl to slaps­ty­tis – vaid­me­nį.
Tie­sa, Da­nie­lius ja­me fil­muo­ja­si ir da­bar, nes se­ria­las ne­baig­tas kur­ti. „Vai­di­na­me, tar­si veiks­mas vyk­tų va­sa­rą, vil­kė­da­mi trum­pais marš­ki­nė­liais. Šal­to­ka“, – nu­si­juo­kia jis ir sa­ko, kad „Nai­sių va­sa­rą“ gal jau rei­kė­tų per­krikš­ty­ti į „Nai­sių ru­de­nį“.
Kaip ten be­bū­tų bu­vę, pir­miau­sia jau­nuo­liai bu­vo pa­kvies­ti vai­din­ti teat­ro spek­tak­ly­je „Še­šė­lis“, o vė­liau su­ži­no­jo, kad re­ži­sie­rius Gy­tis Pa­de­gi­mas jiems sky­rė vaid­me­nis da­bar ku­ria­ma­me spek­tak­ly­je „Igua­nos nak­tis“.
G. Pa­de­gi­mas da­ly­vau­da­vo Est­ra­dos spe­cia­ly­bės stu­den­tų dip­lo­mi­nių dar­bų per­žiū­ro­se ir vaid­me­nis Vai­do­tui bei Da­nie­liui pa­sky­rė jau iš­siaiš­ki­nęs jų ge­bė­ji­mus. Vai­do­tas spek­tak­ly­je ku­ria vo­kie­čių šei­mos na­rio, o Da­nie­lius – vieš­bu­čio dar­bi­nin­ko vaid­me­nį.
Da­nie­lius sa­ko, kad „Igua­nos nak­ty­je“ jis su Vai­do­tu tu­rės at­skleis­ti ki­to­kius ge­bė­ji­mus, nei tu­ri. Vai­do­tas yra mu­zi­ka­lus, bet be ši­to jam teks pa­si­telk­ti ir kū­no plas­ti­ką. Da­nie­lius nė­ra bai­gęs mu­zi­kos mo­kyk­los, bet jam teks spek­tak­ly­je gro­ti lū­pi­ne ar­mo­ni­kė­le. Pa­na­šu, kad tik­ruo­sius ge­bė­ji­mus jau­nuo­liai ug­dys ir at­skleis be­dirb­da­mi teat­re.

Gau­ses­nė pub­li­ka ne­bū­ti­nai ge­res­nė

Da­nie­lius ir Vai­do­tas mo­kė­si kur­se, ku­riam va­do­va­vo Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­rius Si­gi­tas Ja­ku­baus­kas. Kur­so bū­ta stip­raus, ki­ti vai­ki­nų kur­so drau­gai – Ag­nė Gru­dy­tė, Si­mo­nas Ki­lius – taip pat fil­muo­ja­si se­ria­le „Nai­sių va­sa­ra“.
Da­nie­lius yra šiau­lie­tis, bai­gė Dai­nų vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, kur jam te­ko ves­ti ren­gi­nius, ne kar­tą lip­ti ant sce­nos, tad bai­mės jaus­mo prieš au­di­to­ri­ją jis ne­ju­to. Vai­ki­nas ke­ti­no stu­di­juo­ti ar­chi­tek­tū­rą, ta­čiau gal­vo­jo ir apie ak­to­rys­tę. Net ma­ma ne­pa­ta­rė Da­nie­liui tap­ti ak­to­riu­mi, ta­čiau jis pa­si­kal­bė­jo su sa­vo ru­sų kal­bos mo­ky­to­ja ir ši pa­ska­ti­no sto­ti į Šiau­lių uni­ver­si­te­tą mo­ky­tis est­ra­dos me­no.
Vai­ki­nas pa­ban­dė ir jį priė­mė. „Stu­di­jų me­tu rei­kė­jo dai­nuo­ti. Pa­pil­do­mas pa­mo­kas lan­kiau, ma­nau, kad da­bar dai­nuo­ju ge­riau“, – nu­si­šyp­so jis.
Vai­do­tas mu­zi­kuo­ja ne­tra­di­ci­nio folk­lo­ro gru­pė­je „Ki­ta­va“, ku­ri šiuo me­tu bu­ria dai­nin­gus šiau­lie­čius ir for­muo­ja cho­rą, su ku­riuo gins mies­to gar­bę TV3 pro­jek­te „Cho­rų ka­rai“. Jis gro­ja bo­si­ne gi­ta­ra, yra gro­jęs gru­pė­je „Ret­ro“, mu­zi­ka­vęs įvai­riuo­se bend­ra­min­čių pro­jek­tuo­se. Vai­ki­nas ki­lęs iš Ši­la­lės ra­jo­no Kvė­dar­nos mies­te­lio. Gro­ti bo­si­ne gi­ta­ra vyk­da­vo mo­ky­tis į Klai­pė­dą, ta­čiau ak­to­rys­tės stu­di­jų ten ne­si­rin­ko.
Su teat­ru jis jo­kių ry­šių ne­tu­rė­jo, tad pri­si­pa­žįs­ta, kad jį itin kan­ki­no abe­jo­nės, ar tei­sin­gą ke­lią pa­si­rin­ko. Juk bū­na „nu­sė­di­mų“, bū­na pa­ki­li­mų, ky­li į kal­ną, nu­si­lei­di į pa­kal­nę. „Pa­da­rai spek­tak­lį, pa­vyks­ta ir vėl pa­ti­ki sa­vi­mi“, – sa­ko Vai­do­tas.
Da­nie­lius at­vi­rau­ja, kad dau­ge­liui žmo­nių klai­din­gai at­ro­do, jog ak­to­riaus dar­bas yra leng­vas. Ak­to­rys­tė – rim­tas dar­bas. Ket­vir­ta­me kur­se re­pe­ti­ci­jos užim­da­vo tiek lai­ko, kad uni­ver­si­te­te tek­da­vo pra­leis­ti po 12 va­lan­dų per pa­rą. „Bū­na, kad po re­pe­ti­ci­jų Dra­mos teat­re grį­žęs na­mo vos pa­sto­vi ant ko­jų“, – sa­ko Da­nie­lius.
Jau­nie­ji ak­to­riai kol kas vai­di­no spek­tak­liuo­se, ku­riuos ste­bė­jo pil­nu­tė­lė sa­lė, to­dėl ne­ga­li pa­sa­kyt, kaip jaus­tų­si, jei į spek­tak­lius atei­tų ma­žai žiū­ro­vų, bet jiems tai ir ne­gre­sia, nes žmo­nės vis daž­niau te­le­vi­zi­ją pa­kei­čia į teat­ro sa­lę. Pa­sak Vai­do­to, pub­li­ka vis daž­niau su­pran­ta, kad sin­te­ti­niu me­nu so­tus ne­bū­si.
Vis dėl­to vai­ki­nai sa­ko, kad ne­svar­bu, ar 200, ar 10 žmo­nių atei­na į spek­tak­lį, ak­to­rius pub­li­kai tu­ri ati­duo­ti sa­ve vi­są. Kar­tais ma­žiau žiū­ro­vų iš­spin­du­liuo­ja dau­giau emo­ci­jų ir ener­gi­jos nei pil­nu­tė­lė sa­lė.

Sigitas Jakubauskas: "Teatras visada išliks"

Aktorių Sigitą Jakubauską Lietuva pažįsta kaip vieno pagrindinių vaidmenų atlikėją seriale "Naisių vasara". Be jo sunkiai įsivaizduojamas Šiaulių dramos teatras. Nuo 1977 metų Sigitas jame sukūrė daugiau nei aštuoniasdešimt vaidmenų. Aukščiausią šalies aktorinio meistriškumo apdovanojimą "Kristoforą" pelnė 1996 metais. Du kartus "Auksiniam scenos kryžiui" nominuotas menininkas net nebepamena, kiek kartų išrinktas metų aktoriumi Šiauliuose.

Poezijos ir muzikos spektaklį pagal Antano A. Jonyno eiles parengęs aktorius Sigitas Jokubauskas sako, kad vieniems šio poeto eilės nuskambės kaip jaunystės prisiminimas, kitiems bus atradimas.

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Sausio 20 dieną turėsime progą pamatyti naujausią S. Jakubausko darbą – koncertų salės "Saulė" "Vitražų" salėje vyks muzikos ir poezijos spektaklis pagal Antano A. Jonyno eiles "Krioklys po ledu".

- Kodėl iš gausybės poetinio žodžio meistrų spektakliui pasirinkote Antano A. Jonyno kūrybą?

- Susipažinau su A. A. Jonynu dar studijų laikais Vilniuje. Man jo kūryba labai artima, melodinga, ritmiška – tiesiog muzikinė poezija. Jonynas plėtoja eilėraštį kaip muzikinę improvizaciją, žaisdamas garsų sąskambiais ir melodingais pakartojimais, pereidamas į kintantį džiazo ir bliuzo ritmą, sukurdamas nepertraukiamo muzikinio bangavimo magiją. Tai labai didelis žodžio meistras, talentingas vertėjas – ne veltui Nacionalinės premijos laureatas. Prieš daugelį metų su šiauliečiais muzikantais buvome pastatę A. A. Jonyno poemą "Larisa". Tai buvo pirmas toks projektas, sulaukęs pasisekimo ir Lietuvoje, ir Lenkijoje.

Dabar vėl nusprendėme grįžti prie šio žanro. Ir nieko geresnio už A. A. Jonyną neradau. Kai kam tai nuskambės kaip nostalgiškas jaunystės prisiminimas, o kai kam bus gražus atradimas. Tie eilėraščiai yra amžini, kaip būna amžinos dainos, amžina muzika.

- Ar turite brangiausią vaidmenį, mylimiausią scenos partnerį?

- Kad vaidmuo buvo artimas, dažniausiai supranti tik tada, kai spektaklio nebelieka. Galėčiau išskirti keletą vaidmenų – tai Kainas, Šveikas ir kaimynas iš M. Lado "Labai paprastų istorijų".

Kalbėdamas apie scenos partnerius norėčiau prisiminti šviesios atminties Praną Piauloką. Mes buvome labai skirtingi, vykdavo ir kūrybiniai ginčai, bet su juo visada buvo malonu dirbti. Labai svarbu yra kontaktas, kai susidaro tam tikra erdvė tarp dviejų žmonių.

Tačiau man svarbiausias yra kontaktas su žiūrovais, kurį geriausiai pajuntu tyloje, kai nėra žodžių - salė nutyla ir tu tyli. Tą akimirką susidaro žodžiais nenusakomas energijos laukas. Ir tada supranti – spektaklis nepraėjo veltui. Kontaktas įvyko.

Žmonės dabar pratinami prie "popsinės" kultūros, bet aš tikiu, kad teatras visada išliks. Teatrui, kaip ir rimtai muzikai, reikalingas išprusęs žiūrovas. O realybė yra ta, kad ne visi turi galimybę ateiti ar atvažiuoti į teatrą ir žmonių čia negalima kaltinti. Bet tai yra liūdna.

- Žmonės Jus pažįsta, netgi tapatina su žiniuoniu iš "Naisių vasaros". Koks Jūsų požiūris į lietuviškus serialus?

- Filmavimasis seriale "Naisių vasara" ilgai išliks atmintyje. Na ir kas, kad tenka dirbti visą vasarą. Darbas Naisių kaime man tarsi atostogos dėl daugelio priežasčių: ir komanda šauni, ir vietiniai kaimo žmonės prisideda prie serialo kūrimo, mielai užleidžia savo sodybas filmuoti, pakenčia kūrybinės grupės šurmulį ir netrukdo dirbti. Ta šiluma, kurią jaučiame iš vietinių kaimo žmonių, persidavė ir į serialą.

Į kaimo gyventojo vaidmenį nebuvo sunku įsijausti. Moku ūkio darbus dirbti – ir malkas skaldyti, ir žolę dalgiu pjauti. Man patinka įvairūs padargai ir įrankiai, o ūkinių prekių parduotuvėje jaučiuosi tarsi vaikas į žaislų krautuvę papuolęs.

Aišku, filmavimo tempas ir serialo biudžetas neleidžia padaryti tokios kokybės, kokios norėtųsi. Bet geriau tegu žmonės žiūri lietuviškus, o ne meksikietiškus serialus.

Dramos teatras rengia dvi prisiminimų knygas

Oksana LAURUTYTĖ

"Scenos riteris Pranas Piaulokas" - tokio pavadinimo knyga dienos šviesą išvys jau po gero mėnesio. Net 220 puslapių knygoje, kurią rengia Šiaulių dramos teatras, bus P. Piauloką pažinojusių aktorių, režisierių, giminių atsiminimai, fotografijos. Rudenį visuomenei bus pristatyta ir knyga, skirta teatro 80-mečiui paminėti. Šiai knygai informacijos gali suteikti kiekvienas šiaulietis, turintis istorinių Dramos teatro fotorgrafijų.

Knyga "Scenos riteris Pranas Piaulokas" maketuoti bus pradėtą jau vasario 1-ąją.

Šiaulių dramos teatro archyvo nuotr.

Knygoje apie P. Piauloką - neskelbta informacija

Žmogus gyvas tol, kol jį prisimena. Lietuvos ir, be abejo Šiaulių dramos teatro aktoriai, režisieriai, darbuotojai apie 40 metų teatro scenoje dirbusio P. Piauloko niekada nepamirš. Jam pagerbti apie dvejus metus buvo rinkti prisiminimai tų, kurie bendravo, dirbo kartu su korifėjumi.

Šiaulių dramos teatro literatūrinės dalies vedėjas Svajūnas Sabaliauskas rinkti prisiminimų apie P. Piauloką vyko į daugelį šalies miestų, net į Didžiąją Britaniją. Birmingeme aplankyta aktoriaus antros eilės pusseserė Rita Butkutė, rašytoja Mari Poisson. "Iš P. Piauloko giminaitės sužinojome apie Kaune esančias unikalias fotografijas, kurias tikimės gauti", - teigia S. Sabaliauskas.

Knygai apie Šiaulių miesto garbės pilietį P. Piauloką atsiminimus pateikė per 40 žmonių, kurie aktorių spėjo pamilti net trumpai su juo dirbę. Viena tokių - Bernardo Brazdžionio vaikaičio žmona Justina Grumšlytė-Brazdžionis, gyvenanti JAV. P. Piauloką knygoje prisimins ir Aurelija Ragauskaitė, Nataša Ogay, Tomas Venclova, Gražina Mareckaitė, Gediminas Girdvainis, Rimas Tuminas, Jonas Vaitkus, Larisa Kalpokaitė, Doloresa Kazragytė ir daugelis kitų.

"Sutapimas ar ženklas, kad Juozo Giniočio mama atnešė mums prisiminimus apie P. Piauloką ir po poros mėnesių taip pat iškeliavo amžinybėn", - sako S. Sabaliauskas.

Neabejojama, kad knyga bus labai įdomi ir informatyvi, mat skaitytojai sužinos, ne tik koks aktorius buvo P. Piaulokas, bet ir koks žmogus.

Knygoje apie P. Piauloką bus informacijos, kuri nebuvo žinoma net jo artimiausiems kolegoms, pavyzdžiui tai, kad Prano Piauloko pavardė turėtų būti kita. Šią informaciją suteikė buvusi Šiaulių universiteto dėstytoja Elena Adomavičienė, kuri su P. Piauloku susipažino šiam esant dar kūdikiu. Moteris prisiminė, kad Prano mama Juzefa kurį laiką gyveno pas jos tėvus Oną ir Praną Martinkus Kapstatuose (Klaipėdos raj.) – glaudėsi ten po to, kai buvo nužudytas Juzefos vyras Pranas Piaulokas.

"Pranas man papasakojo, kad iš tikro jo pavardė turėjo būti Klevinskas. Jo nušauto tėvo mama buvusi Klevinskienė. Jai besilaukiant Klevinsko vaiko pastarasis mirė, tad ji ištekėjo už Piauloko. Gimęs vaikas – Prano Piauloko tėvas – gavo patėvio pavardę. "Turėjau būti Klevinskis", - taip ne kartą E. Adomavičienei sakydavęs aktorius P. Piaulokas.

E. Adomavičienei teko metus dirbti mokytoja Endriejave, tad jai teko mokyti Praną lietuvių kalbos ir literatūros. "Jis buvo aktyvus, geras mokinys, gerai temas rašė. Už tai, kad buvo aktyvus pionierius, iš rajono buvo atrinktas vykti į "Arteką". Lydėjau jį į Vilnių", - prisiminė mokytoja.

Kai E. Adomavičienė su vyru apsigyveno Šiauliuose, jie su P. Piauloku, jau Šiaulių dramos teatro aktoriumi, dažnai susitikdavo. Prano mama, kol gyvena Kapstatuose, buvo puiki siuvėja. "Atrodo, kad ji buvo bajoriškos kilmės. Buvo apsiskaičiusi, inteligentiška, likusi prie meno, žodžiu, buvo labai įdomi moteris", - sakė E. Adomavičienė.

Pranas ilgai niekam nesakė, kad sunkiai serga. "Susiskambinome, pakviečiau ateiti kastinio pavalgyti, jį jis labai mėgęs. Apsilaižė garsiai, bet pasakė, kad jo skrandis nesveikas. Paskutinį kartą kalbėjomės, kai jis gulėjo ligoninėje. Buvo kovo pabaiga, Tarptautinė teatro diena. Tada sužinojau, kad jam labai blogai. Išlydėjau Praną į kapines", - sakė E. Adomavičienė.

Laukiama istorinių fotografijų

Šiemet Šiaulių dramos teatras minės 80-metį, tad ir šia proga ketinama išleisti knygą "Šiaulių dramos teatras. 1931-2011". Pasak S. Sabaliausko, leidinys bus apie 220 puslapių ir skirsis nuo anksčiau išleistų, nes jame bus gausu ne tik fotografijų - knygoje bus interviu su teatralais, dirbusiais teatre prieš Antrąjį pasaulinį karą, jo metu ir pokariu.

"Spausdinsime unikalius prisiminimus, pavyzdžiui, tokius, kad Šiaulių dramos teatre okupantams vokiečiams buvo rodomos operetės. Po spektaklio artistai giedodavo Lietuvos himną, o vokiečiai tai toleravo", - intriguoja literatūrinės dalies vedėjas.

Daug interviu su Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje gyvenančiais teatralais rengia pats S. Sabaliauskas. Leidinio projekto vadovė - Violeta Jasiūnienė. "Mes labai džiaugiamės, kad aktorius Juozas Bindokas pateikė didelį fotografijų archyvą. Jis daug metų fotografavo teatralų darbą ir gyvenimą. Istorinių fotografijų pateikė ir buvęs žurnalistas Vladas Mikalauskas, teatrą pastaraisiais metais fotografuoja Saulius Jankauskas. Jei šiauliečiai turi senų vertingų fotografijų apie Šiaulių dramos teatrą, mielai jas spausdinsime", - sako S. Sabaliauskas.

Knyga turi būti pristatyta visuomenei rugsėjo 23 dieną. "Mums garbė, kad knygos konsultante sutiko būti teatrologė Irena Aleksaitė. Esame dėkingi rėmėjams - Šiaulių miesto savivaldybei ir įmonei "S plius", - teigia S. Sabaliauskas.

Įvertintas režisierės debiutas

Už Šiaulių dramos teatre pastatytą spektaklį "Valentinų diena" režisierė Loreta Vaskova festivalyje "Lietuvos teatrų pavasaris - Kaunas 2010" apdovanota vertinimo komisijos specialiuoju prizu.

Režisierė Loreta Vaskova festivalyje "Lietuvos teatrų pavasaris - Kaunas 2010" apdovanota specialiuoju prizu – kelione į pasirinktą šalį.

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Praėjusio penktadienio vakarą Kauno "Girstučio" kultūros centre vyko iškilminga festivalio uždarymo ceremonija, kurioje pagerbta režisierė Loreta Vaskova. Žiuri buvo sužavėta režisierės debiutiniu darbu ir pirmą kartą festivalio istorijoje skyrė neplanuotą prizą. R. Vaskova galės keliauti į pasirinktą šalį. Prizo steigėjas "Kauno piligrimas".

"Man tai – pirmas apdovanojimas, tad tikrai nuoširdžiai apsidžiaugiau. Tikrai nesitikėjau jokio apdovanojimo. Tai ir pirmasis mano spektaklis, tad galiu pasakyti sau ir kitiems, kad tikrai debiutavau", - šypsosi režisierė.

Pasak Loretos, komisijos nariai gyrė ne tik režisierės, bet ir aktorių Monikos Šaltytės, Agnės Kiškytės ir Daliaus Jančiausko organiką ir tikrumą.

"Spektaklis žiuri paveikė ir emocionaliai. Organizatoriai linkėjo kūrybinių atradimų. "Valentinų diena" man brangus pačiu kūrybos procesu, nuoširdžiu ir įdomiu darbu", - sako L. Vaskova.

Profesionalių teatrų festivalis "Lietuvos teatrų pavasaris" vyko trisdešimt antrąjį kartą. Festivalyje dalyvavo penkių miestų teatrai, parodyta septyniolika spektaklių. Geriausius aktorius rinko ir žiūrovai, ir profesionalų komisija.

Publika laureatais išrinko Eglę Gabrėnaitę (geriausias moters vaidmuo – Violeta Veston Vilniaus mažojo teatro spektaklyje "Vestonai"), Daumantą Ciunį (geriausias vyro vaidmuo – Kunigaikštis Myškinas teatro "Meno fortas" spektaklyje "Idiotas"), Marių Jampolskį (geriausias mažosios scenos aktorius – Gaidukas Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje "Gaidukas").

Geriausiu didžiosios scenos spektakliu pripažintas Keistuolių teatro muzikinis spektaklis "Išėjau aš stotin" (režisieriai V. V. Landsbergis ir A. Giniotis). Geriausias spektaklis mažojoje scenoje – "Utopijos/No Theatre" "No Concert".

Žiuri geriausiu didžiosios scenos spektakliu išrinko "Idiotą", geriausiu mažosios scenos spektakliu – Rolando Kazlo Kauno valstybiniame dramos teatre režisuotą "Palatą".

"Šiauliai plius" informacija

Monikos Šaltytės teatras

Svajūnas SABALIAUSKAS

Šiaulių dramos teatro aktorė Monika Šaltytė "eina" iš spektaklio į spektaklį. Ji buvo nominuota Auksiniam scenos kryžiui, paskirta UNESCO jaunojo menininko premija. Paklausta, gal tai jos žvaigždžių valanda, Monika šypteli ir atsako: "Nežinau apie žvaigždžių valandas, turiu daug darbo, tad džiaugiuosi tuo."

Aktorė Monika Šaltytė norėtų, kad Šiauliuose vyktų spektaklių vaikams festivalis.

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Monika šiomis dienomis kuria Mergaitės vaidmenį Antano Gluskino režisuojamame spektaklyje "Blusyno pasakojimai".

"Procesas įdomus, pasitikiu režisieriumi, kūrybine komanda, su kuria įdomu ir gera dirbti. Medžiaga įdomi, nes knyga "Blusyno pasakojimai" 2008-aisiais buvo pripažinta geriausia knyga vaikams", - sako aktorė.

"Blusyno pasakojimai" - trečiasis aktorės spektaklis šį sezoną. Monika šiemet dirbo dar su dviem režisieriais - Pauliumi Ignatavičiumi, kuris pastatė "Kovą", ir Loreta Vaskova, kuri režisavo "Valentinų dienas".

"Dirbau su dviem jaunais režisieriais, kurių labai skirtingas požiūris į gyvenimą. Buvo labai įdomi patirtis. "Kova" ir "Valentinų diena" – skirtingos medžiagos, kurių negalima lyginti", - įsitikinusi M. Šaltytė.

Monika sako, kad jai visi vaidmenys vienodai brangūs, nes į kiekvieną įdeda maksimaliai daug pastangų: negalima išskirti nė vieno, o sunkiausiai "prisijaukintus" gal myli dar labiau.

Aktorė norėtų, kad Šiauliuose vyktų spektaklių, skirtų vaikams, festivalis. "Manau, reikia skirti didesnį dėmesį jaunajam žiūrovui. Reikia auginti žiūrovą. Kaunas turi savo pavasario festivalį, Rokiškis daug metų organizuoja "Vaidiname žemdirbiams". O Šiauliai galėtų turėti vaikišką festivalį, į kurį atvyktų profesionalūs teatrai iš visos Lietuvos. Iš pradžių jis galėtų vykti kelias dienas. Žinoma, reikalingas rėmėjas, kuris suvoktų šio festivalio misiją", - mano aktorė.

Paklausta, kam lengviau vaidinti - vaikams ar suaugusiems, aktorė susimąsto. "Vaikai – reiklesnė publika. Vaiką turi sudominti pirmosiomis minutėmis. Nesudominai – viskas. Suaugusysis gali sėdėti ir pusvalandį mąstyti. Arba galvoti - ar gerai atrodau pirmoje eilėje su vakarine suknele", - šypsosi aktorė.

Monika sako negalvojanti pati režisuoti spektaklių ir papasakoja anekdotą: "Aktorius repetuoja pas prastą režisierių ir galvoja - kodėl nerežisuoju, kodėl? O kai repetavo su geru režisieriumi suprato - va todėl ir nerežisuoju", - juokiasi M. Šaltytė.


"Blic" interviu su Antanu Gluskinu

Režisierius pakvies vaikus į premjerą

Svajūnas SABALIAUSKAS

Birželio 12 dieną Šiaulių dramos teatre numatyta premjera – vienos dalies kreivos istorijos iš berniuko ir mergaitės gyvenimo pagal Gendručio Morkūno knygą "Blusyno pasakojimai". Spektaklis skirtas žmonėms nuo penkerių metų.

Režisierius Antanas Gluskinas Šiaulių dramos teatre stato antrąjį spektaklį pagal Gendručio Morkūno knygą "Blusyno pasakojimai".

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Spektaklį kuria režisierius Antanas Gluskinas. Tai antrasis jo spektaklis Šiaulių dramos teatre. Už spektaklį "Bela, Bosas ir Bulis", pastatytą Šiaulių teatre, Antanui Gluskinui praėjusiais metais buvo įteiktas Auksinis scenos kryžius – aukščiausias teatrinis apdovanojimas.

- Kodėl pasirinkote Gendručio Morkūno "Blusyno pasakojimus"?

- Šį autorių pasirinkau, nes norėjau lietuviškos medžiagos. Ieškojau autoriaus, kuris su vaiku kalba kaip su suaugusiu, sau lygiu žmogumi. "Blusyno pasakojimuose" vaikai trokšta iš tėvų dėmesio, konfliktuoja dėl mokyklos. Vyksta realus gyvenimas.

- Apie ką bus šis spektaklis?

- Tai pasakojimas apie du vienišus vaikus, kurie suranda vienas kitą. Atrodo, viskas aišku ir paprasta, bet sunku surasti artimą draugą. "Blusynas" – tai mūsų pasaulio metafora. Nes mūsų gyvenimas panašus į blusyną. Ypač žiūrint iš aukštai: visi juda, kruta kaip blusos. "Blusyno pasakojimai" – kasdienės situacijos, su kuriomis susiduria vaikai mokykloje, namuose. Suaugusiesiems vaikų problemos atrodo menkos, bet vaikams – labai svarbios.

- Pristatykite aktorius, kurie vaidins spektaklyje, scenografą ir kompozitorių.

- Vaidins keturi aktoriai aktoriai: Inga Norkutė – Mamą, Tėtį – Dalius Jančiauskas, Mergaitę – Monika Šaltytė, Berniuką – Aurimas Žvinys. Spektaklio Scenografė - Anželika Šulcaitė, o kompozitorius - Jonas Jurkūnas.

Apie "Blusyno pasakojimus"

Kartą šeima - mama, tėtis, dukra ir sūnus - išsiruošė į kelionę automobiliu. Į ilgą kelionę automobiliu.

- Ką veikti kelionės metu? - klausia vaikai.

Tėvai vaikams pasiūlo žiūrėti pro langą, nes ten daug įdomių dalykų. Žmonės sako, tų įdomių dalykų krūvos yra miestų parkuose, kaimų keliukuose, gėlių vazonuose ir net taikiai stovinčiuose laikraščių kioskuose.

- Bet jeigu greitai nusibosta žiūrėti pro langą ir ieškoti tų įdomių dalykų? Ką tada veikti? - klausia vaikai.

- Tada, - atsako tėvai, - žiūrėkite pro automobilio langus ir stebėkite žmones, nes jie patys įdomiausi. Jie būna ir raudoni, ir juodi, ir geltoni, o kartais ilgi, stori, rėksniai, tyleniai, stropūs, išradingi. Jų daug visame pasaulyje. Iš aukštai žmonės atrodo kaip blusos, kurios neranda sau vietos - šokinėja ir laksto iš vienos vietos į kitą. Žodžiu, tikras blusynas. Netikite? Patys pažiūrėkite...

Ir tada iš tėvų lūpų pasipila Blusyno pasakojimai apie berniuką ir mergaitę.

Viename mieste gyveno mergaitė, kuri linkėjo tik blogus palinkėjimus. Ir jie pildėsi...

Tame pačiame mieste gyveno ir vienišas berniukas, kuris turėjo pašėlusiai rūpestingą mamą...

Tada tie du vaikai susitiko ir pamilo vienas kitą, o tada tai prasidėjo...

Kuo toliau, tuo kelionė darosi įdomesnė, ar ne?

Jeigu ir jūs norite keliauti kartu, ateikite į spektaklį. Prisisekite diržus. Variklis užvestas.

Pirmyn, ieškoti įdomių dalykų!

"Scenos kryžius" - ir Šiaulių teatrui

Svajūnas SABALIAUSKAS

Šeštadienį Kultūros ministerijoje surengtoje iškilmingoje ceremonijoje Lietuvos teatro menininkams įteikti "Auksiniai scenos kryžiai" už 2009-ųjų darbus.

Už muziką spektakliui "Vieną vasaros dieną" kompozitoriui Antanui Jasenkai įteiktas "Auksinis scenos kryžius".

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

"Auksiniu scenos kryžiumi" dramos ar muzikinio spektaklio kompozitorių kategorijoje apdovanotas Antanas Jasenka. Kompozitoriui garbingiausias teatro apdovanojimas skirtas už muziką Šiaulių dramos teatro spektakliui "Vieną vasaros dieną" (režisierius Albertas Vidžiūnas).

"Muzika - tai dar vienas lygiavertis spektaklio aktorius. Šiauliuose buvo itin malonu dirbti. Kai važiavau į Šiaulius, netikėjau, kad bus tokia puiki kūrybinė atmosfera. Muzika skamba kartu su visu spektakliu - visa kūrybine grupe. Iki šio kryžiaus ėjau dvidešimt metų. Pirmasis darbas teatre - 1990 metais. Negaliu pasakyti, ar "Vienos vasaros dienos" muzika - mano kūrybos viršūnė. Tai labai svarbus mano gyvenimo epizodas", - po apdovanojimo sakė A. Jasenka.

"Auksinių scenos kryžių" apdovanojimuose buvo netikėtumų. Vienas jų - į sceną buvo kviečiami regioninių teatrų vadovai.

Šiaulių dramos teatro vadovas paskelbė trijų nominacijų laureatus ir užsegė tris "Auksinius scenos kryžius": geriausiam aktoriui Valentinui Kirejevui, geriausiai aktorei Tomai Vaškevičiūtei ir geriausiam režisieriui Eimuntui Nekrošiui.

Šiaulių dramos teatrui šiemet buvo skirtos net keturios nominacijos. Trys iš jų - spektaklio "Kova" kūrėjams: Pauliui Ignatavičiui - už spektaklio "Kova" režisūrą (jaunojo menininko nominacija), Godai Palekaitei - už scenografiją ir kostiumus (scenografo, kostiumų dailininko nominacija), Juozui Bindokui - už Pono Lanco vaidmenį (antraplanio vaidmens atlikėjo nominacija). Ketvirtoji nominacija - "Vienos vasaros dienos" kompozitoriui Antanui Jasenkai.

"Auksinis scenos kryžius" pradėtas teikti 2004-aisiais ir pakeitė nuo 1995 metų teiktą "Kristoforą". Į "Auksinį scenos kryžių" įkomponuotas 1930-aisiais įsteigtas Valstybės teatro garbės ženklas. Juo tarpukario Lietuvoje būdavo apdovanojami labiausiai nusipelnę teatro menininkai. Tarptautine teatro diena minima nuo 1962 metų.

Šiaulių teatre pagerbti geriausieji

Svajūnas SABALIAUSKAS

Penktadienio vakarą Šiaulių dramos teatre po spektaklio "Valentinų diena″ vyko iškilminga ceremonija, skirta Tarptautinei teatro dienai.

Kiekvienam Šiaulių dramos teatro darbuotojui įteikta po gardžios naminės duonos kepalą.

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Scenoje išsirikiavo Šiaulių dramos teatro aktoriai. Teatro vadovas Antanas Venckus pasveikino su Teatro diena ir pakvietė į sceną ilgametę Šiaulių dramos teatro aktorę Genovaitę Vaiginytę. A. Venckus PAsveikino aktorę su garbingu jubiliejumi, o aktorių gildija įteikė dovaną.

Teatralus sveikino Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato vyriausiasis komisaras Vincas Urbonavičius, "Metalo prekybos" vadovas Jonas Čepulis, Šiaulių miesto meras Genadijus Mikšys, verslininkas Ramūnas Karbauskis.

Miesto vadovas paskelbė ir savivaldybės prizu apdovanojo geriausius Šiaulių metų aktorius.

Geriausia metų aktore pripažinta Vilija Paleckaitė. Geriausiu aktoriumi paskelbtas Sigitas Jakubauskas.

"Žinoma, džiaugiuosi, jog esu pripažinta geriausia aktore. Tai buvo netikėta ir malonu", - "Šiauliai plius" sakė V. Paleckaitė.

Verslininkas R. Karbauskis įsteigė prizą geriausiems antraplanio vaidmens atlikėjams. Geriausia antraplanio vaidmens atlikėja paskelbta Danguolė Petraitytė už moters draugės vaidmenį spektaklyje "Vieną vasaros dieną", o geriausias antraplanis aktorius - Mindaugas Jurevičius už Aslės vaidmenį tame pačiame spektaklyje.

"Visuomet malonu gauti apdovanojimą. Ypač tada, kai to visiškai nesitiki. Tai puiki dovana Teatro dienos proga", - džiaugėsi D. Petraitytė.

Geriausio antraplanio vaidmens atlikėjas M. Jurevičius "Šiauliai plius" juokavo: "Teatre dirbu antrus metus. Tikiuosi, kad trečiaisiais nebūsiu pripažintas trečiaplaniu aktoriumi." Ir pamąstęs pridūrė: "Man itin svarbus šis apdovanojimas. O Aslės vaidmuo tapo dar svarbesnis".

Teatro gildija įsteigė du prizus. Prizas "Aktoriai dėkoja" skirtas teatro vadovo pavaduotojui Aidui Adomaičiui. Antrasis, pavadintas "Kolegų prizu", atiteko aktoriui Aurimui Pintuliui.

Aktorius Juozas Bindokas apdovanotas specialiuoju prizu, kuris buvo paslėptas lagaminėlyje. Aktoriui kolegos ir žiūrovai linkėjo iš Vilniaus parsivežti "Auksinį scenos kryžių". "Taip, esu nominuotas "Auksiniam scenos kryžiui". Tai – jau įvertinimas. Ar gausiu, ar negausiu, ne taip ir svarbu", - savaitraščiui sakė populiarus aktorius.

Verslininkas J. Čepulis, užlipęs ant scenos, sakė, jog neteiks gėlių - "pasilaikys" kitiems metams, ir prižadėjo kiekvienam aktoriui padovanoti po kilogramą vinių, o teatrui - rišamos vielos ir toną armatūros.

Žiūrovų ir aktorių laukė staigmena - R. Karbauskio ir Šiaulių rajono ūkininkų dovana. Į sceną buvo visas vežimas duonos - po kepalą kiekvienam Šiaulių dramos teatro darbuotojui.

"Su Šiaulių teatru suartėjau, kai buvo pradėta filmuoti "Naisių vasara", nes nemažai Šiaulių aktorių vaidina šiame seriale. Pradėjome broliuotis su kai kuriais aktoriais. Vyksta susitikimai su žiūrovais įvairiuose Lietuvos miestuose, tad su aktoriais praleidžiame daug laiko. Tai jau dalis mano gyvenimo. O Šiaulių krašto žemdirbiams Šiaulių teatras yra kultūros centras", - sakė R. Karbauskis.

Apdovanojo Rokiškis ir Šiauliai

"Blic" interviu su Sigitu Jakubausku

Rokiškyje vykusiame XXVI profesionalių teatrų festivalyje "Vaidiname žemdirbiams" Sigitas Jakubauskas už kaimyno vaidmenį spektaklyje "Labai paprasta istorija" pripažintas geriausiu antraplanio vaidmens atlikėju, o Teatro dienos minėjime jis paskelbtas geriausiu Šiaulių dramos teatro aktoriumi.

Itin populiarus šalies aktorius Sigitas Jakubauskas apdovanojimų nesureikšmina.

- Rokiškyje Jus pripažino geriausiu antraplaniu aktoriumi. Kuo Jums svarbus šis festivalis?

- Puiku, kad tiek metų vyksta šis festivalis Rokiškyje. Per dešimt dienų galima pamatyti geriausius šalies teatrus. Rokiškyje per tiek laiko užaugo puiki teatro publika. Juokavau, kad esu Rokiškyje gavęs prizą už pagrindinį vaidmenį, dabar - už antraplanį, o kitąmet - gal už trečiaplanį (juokiasi – aut. past.).

- Teatro dienos minėjime paskelbta, jog esate išrinktas geriausiu metų aktoriumi. Tikėjotės?

- Niekada nebūna tikėta. Praėjusiais metais kūriau vaidmenis "Velykose" ir "Berniūkščių rudenyje". Tai labai skirtingi personažai, visiškai nepanašūs. Gana sunkūs charakteriai.

- Praėjusiais metais pradėjote filmuotis ir itin didelio populiarumo sulaukusioje "Naisių vasaroje". Ar tai pridėjo populiarumo?

- Prieš "Naisių vasarą" vaidinau seriale "Neskubėk gyventi". Jaunystėje taip pat filmavausi televizijoje. Bet, žinoma, žmonės, kurie neina į teatrą, manęs gatvėje nepažindavo.

Kartais blogiau, kad gatvėje pažįsta. Kalbina. Klausia, kokias žoleles vartoti (juokiasi – aut. past.). Juokaudamas atsakau, kad konsultacijoms reikia daugiau laiko.

- Artėja šv. Velykos. Ko palinkėtumėte savo ir teatro gerbėjams?

- Linkiu, kad žmonės ištvertų šiuos nelengvus laikus. Kad pavasaris būtų gražus. Juk žiema buvo nors šalta, bet tikra. Ir kad vasara būtų tikra. Kaip Žolininkas sakau, kad žmonės būtų kuo ilgiau gamtoje, tuomet pasimirš problemos. Reikia žiūrėti į medžius, reikia žiūrėti į upę, tuomet ir nuotaika bus geresnė.

Kalbino Svajūnas Sabaliauskas

Agnė Kiškytė nori "sudrebinti" Šiaulių žiūrovus

Svajūnas SABALIAUSKAS

Dvidešimt ketverių metų klaipėdietė Agnė Kiškytė spektakliu "Valentinų diena" debiutavo Šiaulių dramos teatre, sukūrusi įsimintiną Katios vaidmenį. Mergina – Muzikos ir teatro trečio kurso akademijos studentė. Prieš tai Agnė dvejus metus mokėsi režisūros, bet nugalėjo aktorystė. Nors aktorė vaidina keliuose spektakliuose sostinėje, ji mielai sugrįžtų į Šiaulius kurti naujų vaidmenų.

Aktorė Agnė Kiškytė nori, kad spektaklis "Valentinų diena" būtų lankomas ir mėgiamas žiūrovų.

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Agnė prisipažįsta, jog ne visi dėstytojai jąnoriai išleido sesijos metu dirbti į Šiaulių teatrą, bet mergina prisižadėjo pasivyti bendramokslius ir "neiškristi" iš kurso konteksto.

"Mano kurso vadovas Jonas Vaitkus - supratingas žmogus. Juk mano kuriamas vaidmuo nebuvo trečiaplanis, prižadėjau, kad jis spektaklį pamatys", - šypsosi Agnė.

A. Kiškytė pirmą kartą Šiauliuose dirbo ne viešųjų įstaigų spektakliuose, o valstybiniame teatre. Pasak Agnės, pradėjus dirbti Šiauliuose, susivokta, kad aktorius negali sau leisti sustoti, apkerpėti, jog būtina save auginti dvasiškai ir kūrybiškai. Tai pravers ateities darbuose.

"Spektaklyje man įdomūs visi Katios gyvenimo tarpsniai. Klausiama, kaip galima vaidinti šešiasdešimtmetę neturint šio amžiaus patirties ir brandos. Turiu gerą mokytoja Gediminą Storpirštį, kuris man sakė, kad jei vaidinčiau prostitutę, tikrai neičiau į stoties rajoną parsiduoti. Jis sakė, kad aktoriui svarbiausia fantazija, tuomet vaidmuo tampa dar įdomesnis, nei vien naudojant asmeninę patirtį", - sako aktorė.

A. Kiškytė pasakoja, jog jai buvo puiki patirtis dirbti su profesionaliais aktoriais Monika Šaltyte ir Daliumi Jančausku, su kuriais nuo pirmos repeticijos rado bendrą kalbą. "Norėčiau, kad kuo dažniau šis spektaklis būtų rodomas. Nebus sunku atvažiuoti iš Vilniaus į Šiaulius. Juk tai ne atstumas nuo Vilniaus iki Maskvos. Bus smagu atsiplėšti nuo Vilniaus ir pabūti Šiaulių scenoje, norėsis vaidyba žiūrovus "sudrebinti". Svarbiausia - žmonės, su kuriais dirbi, nes miestas ir yra tie žmonės", - prisipažino aktorė.

Agnė sako, jog į teatrą visuomet žiūrėjo pagarbiai ir didele atsakingai, todėl jai skaudu, kad kartais tyčiojamasi iš profesionalių aktorių profesijos. A. Kiškytė cituoja aktoriaus R. Kazlo klausimą: ar šaltkalvis galėtų filharmonijos orkestre groti? Negalėtų. Bet kažkodėl mėgėjas save pavadina aktoriumi ir neprofesionalią "aktorystę" kiša kaip vertybę.

Jaunos kūrėjos scenoje pristatė keturis dešimtmečius

Svajūnas SABALIAUSKAS

Šiaulių dramos teatras šeštadienio vakarą žiūrovus pakvietė į premjerą – vienos dalies tragimelokomediją "Valentinų diena". Spektaklį pagal Ivano Vyrypajevo pjesę pastatė debiutuojanti režisierė Loreta Vaskova. Režierius Gytis Padegimas, pažiūrėjęs spektaklį, sakė: "Šiandien gimė nauja režiesierė. Esu matęs daug premjerų, debiutų, bet nedažnai galiu pasakyti, kad gimė režisierius." Po spektaklio kalbėjomės su režisiere Loreta Vaskova ir scenografe Simona Biekšaite.

Režisierė Loreta Vaskova ir scenografė Simona Biekšaitė neslėpė džiaugsmo, jog joms buvo patikėta dirbti valstybiniame Šiaulių dramos teatre.

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Kodėl pasirinkai diplominiam darbui I. Vyrypajevo pjesę "Valentinų diena"?

Loreta: I. Vyrypajevo pjesėmis ir filmais domėjausi jau seniau. Į rankas pakliuvo "Valentinų diena". Man patinka, kad I. Vyrypajevas kalbasi su dabartiniu žmogumi, kuris sėdi salėje, kuris vaikšto gavėje. Kuris kalba dabartinei kartai suprantamus dalykus.

Ar lengvai pakluso aktoriai jaunų kūrėjų užmačioms?

Loreta: Aktoriai klausė manęs, o aš - jų. Pjesėje yra "išrašyta", kokias sąvybes turi turėti vienas ar kitas personažas. Senatvėje charakteris gali keistis. Tarkim, jaunystėje buvo labai naivus, tai naivumas gyvenimo pabaigoje gali virsti cinizmu.

Meilė nepriklauso nuo žmogaus amžiaus. Gali mylėti ir jauni, ir seni.

Simona: Nesinorėjo aktorių grimuoti, sendinti ar jauninti. Nesinorėjo perukų, nes tai būtų nebetikra. Kai viskas užgrimuojama, dažnai nebelieka esmės. Žiūrovui suteikiama tik vizualinė informacija: dabar aktorius - senas, dabar - jaunas. Vyresnis žmogus pradeda tapatintis su vyresniu personažu, ir atvirkščiai.

Kaip buvo sugalvota scenografija? Kodėl buvo nuimti kulisai ir "apnuoginta" scena, o siena nudažyta žalia spalva.

Simona: Kulisus nukabinome, nes su režisiere norėjome panaikinti teatrališkumą, galbūt parodyti pjesę net stačiokiškai. Todėl stengiausi padaryti "nepatogią" erdvę. Scenoje - 20 metrų siena, o trys aktoriai vaidina 4 metrų 20 centimetrų apskritime. Scena padalyta į tris erdves: komunalinis butas, metro ir nematoma ervė, kuri yra tarp realybės ir metro, savotiška "matrica" – niekieno žemė.

Žalia spalva pasirinkta todėl, kad sovietmečiu ja buvo mėgiama iki pusės nudažyti sienas, kita pusė būdavo nudažoma baltai. Neva atgaivinanti, tokia sovietinė estetika.

- Kaip scenoje atsirado šaldytuvai, dujinė viryklė, kiti apyvokos daiktai?

Simona: Norėjosi kuo daugiau autentiškumo. Kadangi scenografija - siurrealistinė, tai reikėjo tikrumo. Sovietinio žmogaus svajonė buvo turėti butą, šaldytuvą, stalą... Todėl norėjau paimti viską, kas yra nurašyta, nudėvėta, ištraukti tai, kas buvo sukimšta į spintą. Kodėl tas daiktas buvo paslėptas? Juk tie daiktai kažkada buvo naudojami, turi savo priešistorę, kurią įdomu išgirsti. Tuos daiktus žmonės, kaip Sizifas, stumia ir niekur negali nustumti.

Loreta: XX amžiaus žmonės – mažų komunalinių butų karta. Mažame bute gyvendavo daug žmonių, kuriems neužtekdavo vietos. Šioje pjesėje kalbama apie mūsų tėvų kartą. Dažnai kyla klausimas - kaip suvokti savo kartą? Mano tėvų karta visiškai kita nei mano. Kiekviena santvarka turi savo socialinį modelį. Todėl per tėvų kartą reikia klausti savęs, kas esame mes.

Publika buvo sužavėta spektaklyje netikėtai pasirodžiusio katino Leopoldo ir dviejų peliukų personažais. Kodėl būtent šie sovietinio animacinio filmo veikėjai perkelti į "Valentinų dienas"?

Simona: Tai himnas siurrealizmui (juokiasi – aut. past.)

Loreta: Yra tokia paprasta tiesa: "Mylėk savo artimą kaip pats save." Reikia mokėti atleisti. Galvojau, kas sovietinėje sistemoje buvo tas Jėzus Kristus, kuris mokėtų atleisti. Ir supratau, kad Leopoldas. Juk jis vaikystėje mokė visus gyventi draugiškai. O dabar, kai užaugome, pamirštame, jog kartais reikia susitaikyti.

Kas sugalvojo spektaklio "Valentinų diena" žanrą tragimelokomedija?

Loreta: Pats I. Vyrypajevas sako, kad tai melodrama, nuslystanti į primityvizmą. Vėliau išskaitėme liūdinančių dalykų, taip atsirado žodelis "tragi", o "melo", nes kai kas šiame pasaulyje laužta iš piršto, kad paiškintume, kaip mes suprantame šiuolaikinę visuomenę.

Dažnai tenka išgirsti, kad jauniems kūrėjams sunku kurti, nes juos ignoruoja, kad neįmanoma "prasimušti". Ar tai nėra tik požiūris? Simona ką tik buvo Klaipėdos muzikinio teatro spektaklio "Spragtukas" dailininke, dabar - "Valentinų dienos" scenografė. Loreta - šio spektaklio režisierė. Po premjeros išvažiuojate dirbti į Vilnių.

Loreta: Vilniuje dalyvausime "Naujosios operos akcijoje". Aš statysiu "Kitas tris seseris", o Simona - multianimacinę operą "Kliudžiau". Gal jauni kūrėjai stengiasi kurti tik savame mieste? Sunku jaunam žmogui gauti finansavimą. Džiaugiuosi, kad "Valentinų dienas" stačiau valstybiniame teatre, nes buvo sudarytos geros sąlygos kurti. Daug kas priklauso nuo paties žmogaus, o ne nuo dėstytojo pasakymo, kad "esi daug žadantis, galbūt galintis daug ką padaryti". Manau, kad jaunas žmogus atšviežina teatrą.

Vaikystėje net negalvojau, kad mano gyvenimas bus susijęs su teatru. Bet kai perėjau mokytis į Klaipėdos Simono Dacho mokyklą, viskas pasikeitė. Ten buvo teatrinė klasė, nors iš pradžių nenorėjau joje mokytis ir vaidinti. O kai reikėjo rinktis profesiją, nebereikėjo svarstyti.

Džiaugiuosi prasidėjusiu Šiaulių dramos teatro ir savaitraščio "Šiauliai plius" bendradarbiavimu. Nuo šiol kiekvieną pirmą mėnesio penktadienį Šiaulių dramos teatras pristatys naujienas, leis pažvelgti į teatrą iš vidaus, rengs aktualius interviu su aktoriais, režisieriais, kvies į premjeras.

Kovo 27-oji - Tarptautinė teatro diena, tad malonu, jog pirmasis Šiaulių dramos teatro puslapis išeina kovo mėnesį.

Iki susitikimo Šiaulių dramos teatre!

Antanas Venckus, Šiaulių dramos teatro vadovas

   atgal



Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti