(2016-04-29 Nr. 623) ŠIANDIEN 2017 Rugsėjo 21 D. Ketvirtadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Sportas
„Keistuoliai“, svaidantys lėkštes

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS
min­dau­gas.malcevicius@splius.lt

Ką da­ry­ti su krep­ši­nio ka­muo­liu, ži­no kiek­vie­nas tik­ras lie­tu­vis. Ypač da­bar, vis la­biau įsi­bė­gė­jant pa­sau­lio krep­ši­nio čem­pio­na­tui. Bet ar ka­da ki­lo klau­si­mas, ką ga­li­ma nu­veik­ti su mė­to­ma lėkš­te? Taip, ją ga­li­ma švys­te­lė­ti sa­vo ke­tur­ko­jui au­gin­ti­niui, mė­to­mą dis­ką su džiaugs­mu gau­do ir krykš­tau­jan­tys vai­kai. Ta­čiau nie­ko keis­to, jei­gu kam nors šią va­sa­rą Šiau­lių mies­to cent­ri­nio par­ko sta­dio­ne te­ko ma­ty­ti ir dis­ką mė­tan­čių, pa­skui jį laks­tan­čių suau­gu­sių žmo­nių gru­pę. Grei­čiau­siai šie „keis­tuo­liai“ bu­vo spor­ti­nin­kai, at­ra­dę Šiau­liuo­se pa­ma­žu po­pu­lia­rė­jan­čią spor­to ša­ką – lėkš­čias­vy­dį.

Lėkš­čias­vy­dis – be­kon­tak­tis žai­di­mas. „Ta­čiau rei­kia ne­pa­mirš­ti ir to, kad vei­kia ele­men­ta­ri fi­zi­ka – vie­nas žai­dė­jas le­kia, stai­ga prieš jį iš­šo­ka ki­tas, o ta­da – bum“, – sa­ko V. Ma­žin­tas.

Vai­do Ma­žin­to as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Tik laks­ty­mas pa­skui skrai­dan­čią lėkš­tę?

Pir­mo­jo mies­to lėkš­čias­vy­džio (dar va­di­na­mo ul­ti­mei­tu, angl. „ul­ti­ma­te“ ar­ba fris­biu, angl. „fris­bee“) klu­bo „Sun Ci­ty Co­lib­ri“ vie­nas iš su­ma­ny­to­jų ir na­rių Vai­das Ma­žin­tas sa­ko, kad šis Lie­tu­vo­je ga­na nau­jas žai­di­mas nė­ra tik chao­tiš­kas lėkš­tės mė­ty­mas. „Lėkš­čias­vy­dis yra su­da­ry­tas iš tri­jų spor­to ša­kų – krep­ši­nio, fut­bo­lo ir ame­ri­kie­tiš­ko fut­bo­lo. Žai­džia­ma lai­kan­tis tam tik­rų tai­syk­lių, taip pat la­bai svar­bu ir aikš­tės dy­dis. Jis pri­klau­so nuo to, ant ko­kios dan­gos vyks­ta žai­di­mas. Var­žy­bų me­tu taš­kai pel­no­mi ta­da, kai ko­man­dos žai­dė­jas su­gau­na lėkš­tę tam skir­to­je zo­no­je. Kaž­kas pa­na­šaus, kaip ir ame­ri­kie­tiš­ka­me fut­bo­le“, – svar­biau­sius žai­di­mo niuan­sus var­di­ja V. Ma­žin­tas.

Vai­das pa­sa­ko­ja, kad šis Šiau­liuo­se vis dar eg­zo­tiš­ku lai­ko­mas žai­di­mas žai­džia­mas ant smė­lio, žo­lės ar­ba spor­to sa­lė­je. „Ka­dan­gi čia mes ne­tu­ri­me šiam žai­di­mui tin­ka­mo smė­lio, tai ten­ka džiaug­tis tik žo­le. Nuo to, kur rung­ty­niau­ja­ma, pri­klau­so ir žmo­nių skai­čius aikš­te­lė­je. Pa­vyz­džiui, ant smė­lio žai­džia­ma ko­man­do­se po pen­kis žai­dė­jus, ant žo­lės – po sep­ty­nis, o sa­lė­je, ka­dan­gi ma­žes­nė erd­vė, įpras­tai žai­džia­ma trys prieš tris“, – lėkš­čias­vy­džio žai­dy­bi­nius niuan­sus dės­to vai­ki­nas.

Ko­man­dos pa­va­di­ni­mą pa­suf­le­ra­vo gam­ta

Pa­sa­ko­da­mas apie šiau­lie­čių lėkš­čias­vy­džio klu­bo „Sun Ci­ty Co­lib­ri“ įsi­kū­ri­mą, Vai­das juo­kia­si ir sa­ko, kad ko­man­dos pa­va­di­ni­mas gi­mė la­bai stai­ga – vie­ną va­ka­rą sė­dint drau­gų ra­te, ka­da vi­si nu­spren­dė da­ly­vau­ti var­žy­bo­se. „Drau­gams pa­siū­liau ko­man­dos sim­bo­liu pa­si­rink­ti ko­lib­rį, nes tai ma­žiu­kai paukš­čiai, mo­kan­tys skris­ti at­bu­lo­mis, o juo la­biau – ne­pa­vargs­tan­tys. Vi­sų šių sa­vy­bių la­bai ir mums rei­kia aikš­te­lė­je“, – ti­ki­na nau­jo­jo žai­di­mo en­tu­zias­tas.

Vai­das pri­si­me­na, kad pra­džio­je bu­vo tik sep­ty­ni ko­man­dos na­riai, bet su­pran­tant, kad vi­sų var­žy­bų to­kiam žmo­nių skai­čiui at­lai­ky­ti ne­pa­vyks, į ko­man­dą pa­si­kvie­tė dar dau­giau bend­ra­min­čių. „Pap­ras­tai žmo­nės pa­ma­to mus žai­džian­čius, su­si­do­mi, atei­na, pa­ban­do ir daž­niau­siai pa­si­lie­ka žais­ti“, – sa­ko šiau­lie­tis.

Žai­dė­jai – tei­sė­jai, tre­ne­riai

Be­ne įdo­miau­sia šios spor­to ša­kos pu­sė – šimt­me­čius nu­si­sto­vė­ju­sių ir dau­ge­ly­je spor­to ša­kų įpras­tų žai­di­mo de­ta­lių ne­bu­vi­mas. Vie­na iš to­kių keis­te­ny­bių – var­žy­boms tei­sė­jau­ja pa­tys žai­dė­jai. Sun­ku net įsi­vaiz­duo­ti, kaip at­ro­dy­tų šiuo me­tu vyks­tan­tis pa­sau­lio krep­ši­nio čem­pio­na­tas, jei­gu ja­me ne­bū­tų tei­sė­jų...

Vis dėl­to Vai­das ti­ki­na, kad rung­ty­niau­jant pa­pras­tai jo­kių konflik­tų ne­ky­la. Taip esą to­dėl, kad lėkš­čias­vy­dis žai­džia­mas lai­kan­tis pa­grin­di­nės gar­bin­go žai­di­mo (angl. „fair play“) tai­syk­lės. „Va­do­vau­jan­tis šia tai­syk­le, vi­sas iš­ki­lu­sias pro­ble­mas spren­džia ta­me įvy­ky­je da­ly­va­vę žmo­nės. Jei­gu ne­su­ta­ria jie, įsi­ki­ša ko­man­dų ka­pi­to­nai. Į si­tua­ci­jas, kad ir jiems ne­pa­vyk­tų už­ge­sin­ti aist­ras, mums dar nė­ra te­kę pa­kliū­ti“, – mįs­lin­gai šyp­so­si vai­ki­nas ir sa­ko, kad tei­sė­jų nė­ra net ir rim­tuo­se tarp­tau­ti­niuo­se tur­ny­ruo­se. Tie­sa, juo­se bū­na var­žy­bų ste­bė­to­jai, ku­rie iš­ki­lus rim­tiems ne­su­ta­ri­mams tu­ri tei­sę įsi­kiš­ti.

Ne­rei­ka­lin­gi šio­je spor­to ša­ko­je ir tre­ne­riai, mat Vai­das pra­si­ta­ria – į var­žy­bas vyks­ta, joms ruo­šia­si ir tre­ni­ruo­ja­si taip pat pa­tys. „Tre­ne­rių Lie­tu­vo­je ši spor­to ša­ka ne­tu­ri. Vis­kas, ką iš­moks­ta­me nau­jo, yra iš „You­tu­be“ sve­tai­nės“, – ti­ki­na vai­ki­nas ir pa­sa­ko­ja, kad kar­tais ko­man­do­je at­si­ran­da neo­fi­cia­lūs tre­ne­riai, ku­rie ieš­ko nau­jų de­ri­nių in­ter­ne­te, ke­lia jų pa­vyz­džius į ko­man­dos „Fa­ce­book“ pa­sky­rą ir pra­šo pa­si­žiū­rė­ti. „Vė­liau vis­ką iš­ban­do­me aikš­te­lė­je“, – sa­ko Vai­das.

Iš­veng­ti kon­tak­to ir pa­de­monst­ruo­ti ko­man­di­nę dva­sią

Lėkš­čias­vy­dis įdo­mus ir dėl to, kad tai be­kon­tak­tis žai­di­mas – bet koks fi­zi­nis kon­tak­tas tarp žai­dė­jų drau­džia­mas. Ne­leis­ti­nais veiks­mais lai­ko­mi ir ban­dy­mai var­žo­vą pa­stum­ti, blo­kuo­ti, kiš­ti ko­ją ar ki­to­kiu bū­du truk­dy­ti ju­dė­ti. Pa­lie­tus prie­ši­nin­ką, fik­suo­ja­mas tai­syk­lių pa­žei­di­mas.

To­kio žai­di­mo idė­ja gra­ži, bet V. Ma­žin­tas pri­pa­žįs­ta – kon­tak­to var­žy­bų me­tu vi­suo­met bū­na. „Iš­veng­ti jo – tik sie­kia­my­bė, – juo­kia­si lėkš­čias­vy­di­nin­kas. – Juk krep­ši­nis ir­gi iš es­mės yra be­kon­tak­tis žai­di­mas, bet bau­das vis tiek daž­nai ten­ka mes­ti. Pa­na­šiai yra ir su mū­sų žai­di­mu. Ga­liau­siai, tai yra spor­tas, kur ne­trūks­ta emo­ci­jų, o dar rei­kia ne­pa­mirš­ti ir to, kad vei­kia ele­men­ta­ri fi­zi­ka – vie­nas žai­dė­jas le­kia, stai­ga prieš jį iš­šo­ka ki­tas, o ta­da – bum.“

Vai­das svars­to, kad tiek iš­veng­ti kon­tak­to, tiek žais­ti be tei­sė­jo ga­li­ma tik tuo­met, kai sten­gia­ma­si žais­ti gar­bin­gai, be keiks­mų, pyk­čių. Neiš­ken­čiu ne­pak­lau­sęs, ar var­žy­bų įkarš­ty­je tai ap­skri­tai įma­no­ma?

„Taip, šia­me žai­di­me įma­no­ma. Grei­čiau­siai to­dėl, kad pa­si­bai­gus var­žy­boms skai­čiuo­ja­mi ne tik pel­ny­ti taš­kai, bet ir ver­ti­na­ma ko­man­dos dva­sia“, – sa­ko Vai­das. Jo tei­gi­mu, čem­pio­na­tus lai­mi tie, ku­rie su­rin­ko dau­giau­sia taš­kų, bet pa­grin­di­nis ap­do­va­no­ji­mas yra „Žai­di­mo dva­sios“ tro­fė­jus.

Ar tai spor­tas?

Klau­san­tis Vai­do pa­sa­ko­ji­mų, no­ri ar ne­no­ri ten­ka klaus­ti, ar lėkš­čias­vy­dis ap­skri­tai yra rim­tas spor­tas? Gi ko­kia spor­to ša­ka ne­tu­ri tei­sė­jų, o ir tai­syk­lių yra dau­giau, nei ži­no pa­tys žai­dė­jai. At­siž­vel­giant į vi­sas ap­lin­ky­bes, per­ša­si min­tis, kad gal šis Šiau­liuo­se po­pu­lia­rė­jan­tis žai­di­mas vis dėl­to tė­ra tik la­bai gra­žus ho­bis, tu­ri­nin­ga lais­va­lai­kio pra­lei­di­mo for­ma.

Vai­ki­nas at­vi­ras – Lie­tu­vo­je lėkš­čias­vy­dis, iš tie­sų, dar tik po­mė­gis: „Jis pas mus, kiek mums te­ko do­mė­tis, nė­ra net už­re­gist­ruo­tas kaip spor­tas. Bet, pa­vyz­džiui, šio spor­to pra­di­nin­kė­je Ame­ri­ko­je yra la­bai rim­tos ly­gos, tur­ny­rai ir vi­sa ki­ta. Ši ša­lis yra ir vie­nin­te­lė stan­dar­ti­nių 175 gra­mų lėkš­čias­vy­džio dis­kų, t. y. lėkš­čių, ga­min­to­ja.“

Sun­kiau­sia tram­dy­ti sa­vo emo­ci­jas

Žai­di­mas su lėkš­te tu­ri de­šimt ne­su­dė­tin­gų tai­syk­lių, ku­rių vi­sai pa­kan­ka, kad bū­tų ga­li­ma rung­ty­niau­ti. Tad Vai­do tei­rau­juo­si, ku­rios iš šių tai­syk­lių šiau­lie­čių ko­man­dai lai­ky­tis sun­kiau­sia.

„Ar tai Šiau­lių įta­ka, ar dar kas, bet bent jau mums vie­nas sun­kiau­sių žai­di­mo mo­men­tų – aikš­te­lė­je ne­si­keik­ti, neiš­lie­ti sa­vo emo­ci­jų“, – at­vi­rau­ja vie­nas iš lėks­čias­vy­džio klu­bo „Sun Ci­ty Co­lib­ri“ na­rių, ku­ris sa­ko­si pa­ts esan­tis ga­na ra­mus žmo­gus, tad jam ga­na daž­nai ten­ka ra­min­ti sa­vo ko­man­dos na­rius.

Pri­si­min­da­mas var­žy­bas, Vai­das ne­sle­pia, kad be­ne dau­giau­sia emo­ci­jų ir ky­la ta­da, kai žai­dė­jai tu­ri pa­tys sau tei­sė­jau­ti. „Vi­sa­da at­ro­do, kad ne aš ta­ve pa­stū­miau, tu pa­ts at­si­tren­kei į ma­ne. Ir na­tū­ra­lu, kad to­kio­se si­tua­ci­jo­je ky­la emo­ci­jų ban­ga“, – juo­kia­si vai­ki­nas.

Žai­džiant dir­ba ko­jos, ran­kos ir gal­va

Po­kal­biui pa­si­su­kus apie tech­ni­nius žai­di­mo ele­men­tus, Vai­das pri­si­pa­žįs­ta – net žai­džiant fut­bo­lą ar bet ku­rį ki­tą žai­di­mą, jam nie­ka­da ne­tek­da­vę tiek daug bė­gio­ti.

„Ant žo­lės gal kiek leng­viau žais­ti nei ant smė­lio, nes smė­ly­je klimps­ta ko­jos. Bet kur be­žais­tum, vi­sa­da in­ten­sy­viai dir­ba ko­jos, ran­kos ir gal­va. Iš­mes­da­mas dis­ką, rie­šu tu­ri tei­sin­gai už­kirs­ti, o tuo pa­čiu – la­bai grei­tai su­gal­vo­ti, kaip tai pa­da­ry­ti, nu­spė­ti, kur dis­kas lėks, tu­ri su­si­žais­ti su ko­man­da. Šia­me žai­di­me dis­ko nie­ka­da ne­me­ti į žai­dė­ją, o tu­ri pa­leis­ti į lais­vą zo­ną, kad ko­man­dos na­rys spė­tų į ją nu­bėg­ti. Tad žai­di­mo me­tu tu­ri ir mąs­ty­ti ir tuo pa­čiu la­bai grei­tai bėg­ti“, – sa­ko lėkš­čias­vy­džio žai­dė­jas.

Šiau­liuo­se ne­trūks­ta „le­gio­nie­rių“, bet mer­gi­nų – pa­si­gen­da­ma

Lėkš­čias­vy­dis po­pu­lia­rus to­kio­se ša­ly­se kaip Is­pa­ni­ja, Por­tu­ga­li­ja, Ame­ri­ka, Ka­na­da, t. y. ten, kur yra pa­plū­di­miai. Vai­das pa­sa­ko­ja, kad šiuo me­tu Lie­tu­vo­je iš vi­so yra maž­daug de­šimt ko­man­dų. Jos ne­re­tai su­si­tin­ka pa­si­var­žy­ti, nes lai­kas nuo lai­ko vie­na­me ar ki­ta­me mies­te or­ga­ni­zuo­ja­mi įvai­rūs tur­ny­rai.

Ki­tuo­se ša­lies did­mies­čiuo­se – Kau­ne, Vil­niu­je – lėkš­čias­vy­dis žai­džia­mas jau apie de­šimt me­tų, klu­bai tu­ri ga­na gi­lias tra­di­ci­jas. Šiau­liai, pa­na­šu, tuo pa­si­gir­ti ne­ga­li. Bet vai­ki­nas juo­kia­si, kad čia bu­vo su­si­bū­ru­si tarp­tau­ti­nė ko­man­da, nes žais­ti lėkš­čias­vy­dį rink­da­vo­si ne tik šiau­lie­čiai, bet ir „Eras­mus“ stu­den­tai, at­vy­kę stu­di­juo­ti į Šiau­lių uni­ver­si­te­tą. Vai­das pa­sa­ko­ja, kad vie­nu me­tu ko­man­do­je yra bu­vę tur­kų, ko­rė­jie­čių, lat­vių.

„Sun Ci­ty Co­lib­ri“ ko­man­dos na­rio tei­gi­mu, į jų ko­man­dą atei­na ir mer­gi­nos. „Pri­si­me­nu, kaip atė­jo mer­gi­nos su il­gais na­gais. Pa­žai­dė, ma­tyt pa­ti­ko, tad ki­tą kar­tą atė­jo nu­si­kir­pu­sios na­gus ir sa­ko, kad no­ri žais­ti ko­man­do­je. Ne­pai­sant to, lėkš­čias­vy­dį žai­džian­čių mer­gi­nų Šiau­liuo­se vis dar trūks­ta“, – šyp­so­si vai­ki­nas.

Lėkš­čias­vy­dis – vais­tas nuo XXI vi­suo­me­nę kan­ki­nan­čių pro­ble­mų?

Vai­das džiau­gia­si, kad šis gru­pi­nis žai­di­mas yra kur kas dau­giau nei tik spor­tas. „Kai žai­džia­me, tai nė­ra tik žai­di­mas. Tai, be jo­kios abe­jo­nės, yra ir to­le­ran­ci­jos vie­nas ki­tam de­monst­ra­vi­mas. Pa­si­bai­gus var­žy­boms, su­sė­da­me ra­tu ir mo­ko­mės vie­nas ki­tam iš­sa­ky­ti kri­ti­ką, ją priim­ti. Taip pat sie­kia­me, kad žai­di­mo me­tu gi­mę ne­su­ta­ri­mai ne­nuei­tų į as­me­niš­ku­mus“, – tei­gia spor­ti­nin­kas.

Po­kal­biui pa­si­su­kus apie tai, kad šis žai­di­mas, jo dva­sia ga­li bū­ti ne­blo­gas prieš­nuo­dis vis ma­žiau spor­tuo­jan­čiai ir gy­vai ne­bend­rau­jan­čiai mū­sų vi­suo­me­nei, Vai­das ne­drą­siai at­sklei­džia sa­vo sva­jo­nę: „Man bu­vo ki­lu­si idė­ja įsteig­ti vie­šą­ją įmo­nę ir, ofi­cia­liai įre­gist­ra­vus sa­vo ko­man­dą, Šiau­lių ra­jo­no vai­kams su­teik­ti ga­li­my­bę tu­rė­ti kū­no kul­tū­ros pa­mo­kas su lėkš­te ran­ko­je.“ Šiau­lie­čio tei­gi­mu, pa­čiam iš­ban­džius ko­ne vi­sas Lie­tu­vo­je po­pu­lia­rias spor­to ša­kas, no­ri­si kaž­ko nau­jo, neįp­ras­to.

Vai­das pra­si­ta­ria tu­rin­tis ir ki­tą sva­jo­nę – no­rė­tų Šiau­liuo­se suor­ga­ni­zuo­ti Lie­tu­vos lėkš­čias­vy­džio čem­pio­na­tą.





Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti