(2016-04-29 Nr. 623) ŠIANDIEN 2017 Lapkričio 23 D. Ketvirtadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Savaite su splius
Bažnyčios durys – avinų ar avinėlių vartai?

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ
ok­sa­na.laurutyte@splius.lt

„Yra pa­krikš­ty­tų, ku­rie gy­ve­na kaip „na­baš­ny­kai“. Iš išo­rės re­li­gin­gai at­ro­do, vaikš­to su di­de­liais kry­žiais, bet vi­du­je yra pa­go­nys. Jie ga­li leng­vai kam nors gerk­lę per­pjau­ti „dėl Die­vo“, – pir­mą­ją sau­sio die­ną Šiau­lių vys­ku­pi­jo­je kal­bė­jo pran­ciš­ko­nų vie­nuo­lis, ku­ni­gas Ge­di­mi­nas Num­gau­dis OFM. Vie­nuo­lis pil­nu­tė­lei sa­lei ti­kin­čių­jų ro­dė pa­ties pro­diu­suo­tą ir Lie­tu­vos do­ku­men­ti­kos kla­si­ko Aud­riaus Sto­nio re­ži­suo­tą fil­mą „Avi­nė­lio var­tai“. Fil­mas yra apie tai, kas yra Krikš­tas, ką jis reiš­kia, ir bro­lis Ge­di­mi­nas drą­siai sa­ko, kad dau­ge­lis krikš­čio­nių Krikš­to es­mės ne­sup­ran­ta.

„Į šir­dį atė­jo ra­my­bė“, – taip pa­si­ju­to pran­ciš­ko­nų vie­nuo­lis, ku­ni­gas Ge­di­mi­nas Num­gau­dis, iš­vy­dęs jau pa­baig­tą pa­ties pro­diu­suo­tą fil­mą „Avi­nė­lio var­tai“.

Autorės nuotr.

Krikš­čio­nys „stei­kiu­kais“ die­vų ne­pa­pir­ki­nė­ja

Po pen­kias va­lan­das tru­ku­sio po­kal­bio apie Krikš­tą ir fil­mo per­žiū­ros žmo­nės sa­lę pa­li­ko ne­slėp­da­mi su­si­ža­vė­ji­mo ir nuo­sta­bos, o prie bro­lio Ge­di­mi­no ėjo ku­ni­gai, pra­šy­da­mi at­vyk­ti į jų pa­ra­pi­jas ir ten pa­ro­dy­ti fil­mą, pa­pa­sa­ko­ti.

Prieš tre­jus me­tus pra­dė­jęs kur­ti fil­mą vie­nuo­lis šyp­so­si sa­ky­da­mas, kad da­bar apie Krikš­tą jis ga­li kal­bė­ti ne­sus­to­da­mas ko­kias tris die­nas. To­dėl vyk­da­mas į įvai­rius ša­lies kam­pe­lius ir ro­dy­da­mas fil­mą, jis daug kal­ba­si su ti­kin­čiai­siais, o fil­mas vaiz­dais pa­sa­ko­ja, ką iš­gy­ve­na krikš­ti­ja­mi žmo­nės. Fil­me su­si­pi­na skir­tin­gos tra­di­ci­jos – ruan­die­čio krikš­tas Jor­da­no van­de­ny­je, sta­čia­ti­kių li­pi­mas į eke­tę, juo­dao­dės mo­ters pa­lai­min­gas klyks­mas ir aša­ros pa­krikš­ti­jus ją upė­je ir kt. Vi­sa tai kvie­čia su­si­mąs­ty­ti, kaip ieš­ko­ti Die­vo ka­ra­lys­tės, kaip įei­ti per tuos Avi­nė­lio var­tus…

Ge­di­mi­nas sa­ko, kad Krikš­tas žmo­gaus gy­ve­ni­me iš­si­sklei­džia įvai­riai pa­gal kiek­vie­no pa­šau­ki­mą. Gal­vo­ja­ma, kad pa­švęs­tas gy­ve­ni­mas la­biau tin­ka vie­nuo­liams, bet kiek­vie­nas pa­krikš­ty­tas žmo­gus tu­ri su­vok­ti, kad pri­klau­so pra­na­šiš­ka­jai ku­ni­giš­ka­jai ka­ra­liš­ka­jai tau­tai. Šei­mo­je gy­ve­nan­tis žmo­gus ga­li bū­ti pa­mal­des­nis nei gy­ve­nan­tis vie­nuo­ly­ne. Prik­lau­sy­mas or­di­nui dar nie­ko ne­reiš­kia. Kaip nie­ko ne­reiš­kia ir ženk­las, kad esi pa­krikš­ty­tas.

„Krikš­tas jau yra daug, bet tai ga­li bū­ti pra­žū­tin­ga, jei pri-i­mi ženk­lą ir pa­gal jį ne­gy­ve­ni. Neat­si­ve­ri Die­vo ma­lo­nei, to, kurio esi kvie­čia­mas“, – sa­ko Ge­di­mi­nas.

Ku­ni­gas sa­ko drįs­tan­tis ir ka­ta­li­kus skirs­ty­ti į pa­go­nis ir krikš­čio­nis. Iš išo­rės jie ma­žai kuo ski­ria­si. Jie lan­ko baž­ny­čią, gal net au­ko­ja, bet lie­ka kaip pa­go­nys. „Nes jie ne­pa­žįs­ta ir ne­si­sten­gia pa­žin­ti Die­vo. „Drau­ge­lis“ Kar­las Mark­sas yra pa­sa­kęs, kad kiek­vie­nos re­li­gi­jos pa­grin­das – Die­vo bai­mė. Ko ne­pa­žįs­ta­me, to bi­jo­me. Jei Die­vo ne­pa­žįs­ta­me, jo ir bi­jo­me“, – sa­ko vie­nuo­lis.

Pir­mie­ji krikš­čio­nys pa­go­nių ne­tgi bu­vo va­di­na­mi ateis­tais. Nes jie ne­bi­jo­jo Die­vo, ne­tu­rė­jo šven­tyk­lų ir neau­ko­jo au­kų kaip pa­go­nims įpras­ta. „Jei pa­go­nis nu­si­kals­ta, yra vy­ru­kų, ku­rie ži­no, kaip su die­vais su­si­tar­ti. Jiems at­ne­ši ver­šiu­ką, jie jį pa­čirš­ki­na, die­vai nuo „stei­kiu­kų“ kva­po ap­svaigs­ta ir to žmo­ge­lio ne­bau­džia. Tai ky­šis die­vams, ky­šis tei­sė­jui, „bla­tas“. Krikš­čio­nys ne­ke­pa keps­nių Die­vui, o gie­da links­mas gies­mes ir kal­ba, kad Die­vas juos my­li. Tai pik­ti­na pa­go­niš­ką pa­sau­lį“, – šyp­so­si Ge­di­mi­nas.

Anot vie­nuo­lio, daug ža­los bu­vo pa­da­ry­ta Baž­ny­čiai, kai žmo­nės bu­vo krikš­ti­ja­mi, bet Kris­taus ne­si­steng­ta pa­žin­ti. Gy­ve­ni­me da­bar su­tin­ka­ma to­kių, ku­rie yra pa­krikš­ty­ti, bet nė­ra krikš­čio­nys.

„Yra pa­sa­ky­ta, kad tas, ku­ris ne­my­li, pa­si­lie­ka mir­ties glė­by­je. Tas, ku­ris ne­my­li, ne­pa­žįs­ta Die­vo. Tas, ku­ris ne­my­li, nė­ra at­gi­męs iš dva­sios. Yra pa­krikš­ty­tų, ku­rie gy­ve­na kaip „na­baš­ny­kai“. Iš išo­rės re­li­gin­gai at­ro­do, vaikš­to su di­de­liais kry­žiais, bet vi­du­je yra pa­go­nys. Jie ga­li leng­vai kam nors gerk­lę per­pjau­ti „dėl Die­vo“… Jė­zų ir­gi re­li­gin­gi žmo­nės pri­ka­lė prie kry­žiaus, ku­ni­gai jį nu­tei­sė“, – kal­ba ku­ni­gas.

Bū­damas su Die­vu, gy­ve­ni įsi­my­lė­ji­mo bū­se­no­je

Šie­met te­beš­ven­čia­mas Že­mai­ti­jos krikš­to ju­bi­lie­jus. Pa­sak vie­nuo­lio, ku­ni­gaikš­tis Vy­tau­tas bu­vo 60 že­mai­čių nu­siun­tęs į baž­ny­čios Kons­tan­cos su­si­rin­ki­mą, kad šie ap­skųs­tų Kry­žiuo­čių or­di­ną, mat kry­žiuo­čiai truk­do že­mai­čiams krikš­ty­tis. Jiems te­rū­pi plė­ši­ka­vi­mas ir jie ne­su­pa­žin­di­na že­mai­čių su Kris­tu­mi.

„Jie pa­krikš­ti­jo prū­sus, ne­su­pa­žin­di­nę su Kris­tu­mi, o tie prū­sai pa­si­da­rė dar bjau­res­ni ir nuo­žmes­ni nei bū­da­mi pa­go­ni­mis. Jie priė­mė ženk­lą, bet šir­dys ne­bu­vo per­keis­tos iki ga­lo ir jo­se dar la­biau kaž­kas „už­lū­žo“, – pa­sa­ko­ja Ge­di­mi­nas.

Vis dėl­to yra krikš­čio­nių, ti­kin­čių žmo­nių, ku­riuos pa­sie­kė Die­vo žo­dis. Jie iš­gir­do ir šir­di­mi pa­ti­kė­jo, kad Die­vas juos my­li. Žmo­gus at­gi­mė iš dva­sios ir sten­gia­si gy­ven­ti mei­le. Gal jis ir ne­pa­to­gus, tu­ri silp­ny­bių, pa­da­ro klai­dų, bet jis my­li Die­vą, blo­gai jau­čia­si nu­si­dė­jęs, ver­kia, at­gai­lau­ja.

„Ne­pa­ži­nu­siam Die­vo žmo­gui, Die­vas yra – ly­de­ka. Ta, ku­ri no­rus iš­pil­do. Kai Die­vas kal­ba apie mei­lę, jis ne­ža­da no­rų ten­kin­ti. Jis kal­ba, kad my­li ta­ve ir yra su ta­vi­mi, to­dėl bi­jo­ti ne­rei­kia. Kaip įsi­my­lė­jė­liai ži­no, ką reiš­kia bū­ti kar­tu su my­li­mu žmo­gu­mi, taip bū­na ir pa­ži­nus Die­vą“, – sa­ko vie­nuo­lis.

Jei esi pik­tas, kaž­kam lin­ki blo­go, nie­ki­ni, kal­ti­ni ki­tus, ta­da Die­vo ne­pa­žįs­ti. „Ar iš­duo­da­mas ar­ti­mą, jam at­suk­da­mas nu­ga­rą, tu neiš­duo­di Jė­zaus?“, – klau­sia bro­lis.

Kur­da­mas fil­mą, vie­nuo­lis, fil­muo­da­mas ka­me­ra, kal­bi­no ke­lis že­mai­čius, ku­rių į Ro­mą Že­mai­ti­jos krikš­tą pa­mi­nė­ti bu­vo at­vy­kę 660. Ge­di­mi­nas klau­si­nė­jo vy­rų ir mo­te­rų, ką jiems reiš­kia ju­bi­lie­jus. „O kam man ta Šven­to­ji Dva­sia?“, – net to­kių at­sa­ky­mų iš že­mai­čių iš­gir­do vie­nuo­lis.

„Sup­ra­tau, kad 600 me­tų že­mai­čiams neuž­te­ko su­pras­ti, kas su jais at­si­ti­ko. Ar lie­tu­viai su­pra­to? Ar yra mū­sų šir­dy­se troš­ki­mas bū­ti su Die­vu? Ar at­lie­ka­me tik­rą iš­pa­žin­tį ar tik pa­rei­gą? Gal tas žmo­gus, ku­ris kas­dien mu­ša­si į krū­ti­nę, pra­šy­da­mas pa­si­gai­lė­ji­mo, yra ar­čiau Die­vo, nei tas, ku­ris at­lie­ka pa­rei­gą – iš­pa­žin­tį, kad Die­vas ne­be­si­ka­bi­nė­tų. Toks ap­si­drau­di­mas ne­ve­da į san­ty­kį, ne­lei­džia pa­duo­ti ran­kos Tė­vui. Tai tar­si ap­si­lan­ky­mas pas psi­cho­te­ra­peu­tą są­ži­nei nu­ra­min­ti“, – sa­ko ku­ni­gas.

Jis pri­du­ria, kad tie žmo­nės, ku­rie tik for­ma­liai at­lie­ka pa­rei­gą, iš tik­ro tai da­ro ne bi­jo­da­mi Die­vo. Tai pra­ga­ro bai­mė. „Bib­li­jo­je kal­ba­ma apie to­kią bai­mę, ku­ri ky­la iš mei­lės. Kai tu bi­jai įskau­din­ti my­li­mą­jį“, – sa­ko vie­nuo­lis.

Krikš­tas – Jė­zaus dar­bui tęs­ti

O iš kur at­si­ra­do krikš­ti­ji­mo tra­di­ci­jos van­de­niu? Pa­sak Ge­di­mi­no, žy­dai se­niai tu­rė­jo pa­nar­di­ni­mo apei­gą. Bu­vo ri­tua­li­niai ap­si­plo­vi­mai, pa­nar­di­nant žmo­gų, kad nė sau­so plau­ke­lio ne­lik­tų. Ši apei­ga bu­vo at­lie­ka­ma ta­da, kai žmo­gus su­si­tep­da­vo mir­ti­mi – pri­si­lie­tus prie „na­baš­ny­ko“, ser­gant mė­ne­si­nė­mis, iš­si­lie­jus sėk­lai, nu­si­kir­pus plau­kus, na­gus. Ta­da žmo­gus ne­ga­lė­jo pa­si­ro­dy­ti Die­vo aki­vaiz­do­je, tad tu­rė­jo ap­si­plau­ti eže­re, upė­je – gy­va­ja­me van­de­ny­je. Dy­ku­mos mies­tuo­se bu­vo pa­sta­ty­ta ba­sei­nė­lių – mik­vų – su laip­te­liais abie­jo­se pu­sė­se. Pa­si­ner­da­mas žy­das gy­va­ja­me van­de­ny­je, pa­si­ne­ria į Die­vą. Nes Šven­ta­me Raš­te Die­vas pri­si­sta­tomas kaip gy­va­sis van­duo.

Jo­nas Krikš­ty­to­jas, krikš­ti­jęs žmo­nes Jor­da­no upė­je, sa­kė, kad po jo ateis ga­lin­ges­nis, ku­ris krikš­tys Šven­tą­ja Dva­sia. „Jė­zus atė­jo pas Krikš­ty­to­ją, pa­krikš­ty­tas iš­li­po iš van­dens. Jam at­si­vė­rė dan­gus ir jis pa­ma­tė Šven­tą­ją Dva­sią, sklen­džian­čią že­myn lyg ba­lan­dis ir nu­si­lei­džian­čią ant jo. Bal­sas iš dan­gaus pa­sa­kė: „Ši­tas yra ma­no my­li­miau­sias sū­nus, ku­riuo aš gė­riuo­si.“ Tas pa­ts vyks­ta ir su mu­mis per Krikš­tą. Ir ant mū­sų nu­si­lei­džia Šven­to­ji Dva­sia. Jė­zus po Krikš­to ta­po Kris­tu­mi. Jis ta­po pa­tep­tuo­ju ir jam bu­vo su­teik­ta ga­lia tam tik­rą mi­si­ją at­lik­ti“, – kal­ba bro­lis.

Vai­kys­tė­je pa­krikš­ty­ti, pa­šlaks­ty­ti van­de­niu žmo­nės ne­ži­no, kas jiems nu­ti­ko. Daž­niau­siai tas su­pap­ras­tin­tas ženk­liu­kas, krikš­ti­jant van­de­niu, da­ro­mas at­sar­giai, kad tik rū­be­liai neap­si­taš­ky­tų, van­de­nė­lis net pa­šil­do­mas, kad tik žmo­gus nie­ko neišgyventų… O Krikš­tas reiš­kia pa­nar­di­ni­mą. Tai su­kre­čia žmo­gų ir yra iš­kal­bin­gu ženk­lu.

„Vis dėl­to jei šir­dies neat­ver­si, ga­li mur­dy­tis šven­čiau­sio­se upė­se. Nie­kas ne­pa­si­keis. O jei at­ver­si šir­dį, nė la­še­lio van­dens ne­reiks“, – sa­kė vie­nuo­lis.

Krikš­to me­tu at­lei­džia­mos vi­sos nuo­dė­mės ir žmo­gus iš­lais­vi­na­mas iš pik­to, kad ga­lė­tų priim­ti Kris­taus dva­sią, kad to­liau da­ry­tų Jė­zaus dar­bus. Žmo­gus įpa­rei­go­tas gy­ven­ti ne­be sau, o var­dan To, ku­ris už jį nu­mi­rė.

Žmo­nės gi­na­si, sa­ko, kad jų nie­kas vai­kys­tė­je ne­klau­sė, no­ri ar ne bū­ti pa­krikš­ty­ti. „Mes kiek­vie­nais me­tais at­nau­ji­na­me sa­vo Krikš­to pa­ža­dus per šv. Ve­ly­kas, sa­ky­da­mi, kad at­si­ža­da­me pik­to­sios dva­sios“, – sa­ko ku­ni­gas.

Ir kiek­vie­ną kar­tą, kai da­ro­me kry­žiaus ženk­lą, taip pat at­nau­ji­na­me Krikš­to pa­ža­dus. „Tu­ri­me iš­nau­do­ti tą pa­te­pi­mą, ku­rį ga­vo­me. Neuž­ma­ri­nuo­ki­me jo. Rei­kia mels­tis, kad Die­vo žo­dis pra­si­skin­tų į mū­sų šir­dis. Mes ieš­ko­me to­li kaž­ko­kio bliz­gu­čio, o čia pat tu­ri­me lo­bį“, – sa­ko Ge­di­mi­nas.

O gal vai­kas tu­ri užaug­ti ir pa­ts ap­si­spręs­ti, ar no­ri krikš­ty­tis? „Kai vai­kas ser­ga, ar lau­ki, kol jis užaugs, su­si­pa­žins su vais­tais ir pa­ts nu­spręs, ger­ti jam jų ar ne?“ – re­to­riš­kai klau­sia ku­ni­gas.





Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti